I liustruota Didžioji Klasika

MAŽOSIOS
MOTERYS
Luiza Alkot

VILNIUS 1999
UDK 20(73)-3
Al 45

GREAT ILLUSTRATED CLASSICS

adapted by
Lucia Monfried
edited by
Malvina G. Vogel
Illustrations by
Pablo Marcos Studio
Cover Copyright © MCMLXXXIX
Playmore Inc., Publishers and
Waldman Publishing Corp.,
New York, New York. All rights reserved.
Text Copyright © MCMLXXXIX
Waldman Publishing Corp.
New York, New York.

© Pla^nore Inc., Publishers

© Edmundas Juškys. Vertimas į lietuvių kalbą
© Alkos leidykla. Lietuviškasis leidimas
ISBN 9986-459-20-6
 T u rin y s

SKYRIUS PUSLAPIS

1. Keturios seserys........................................ 9
2. Linksmų Kalėdų....................................... 17
3. Lorensų berniokas....................................25
4. Gera kaimynystė.......................................37
5. Džo ir jos būdas.......................................49
6. Megė stengiasi būti madinga.................. 59
7. Vasara ir svajonės....................................69
8. Paslaptys................................................... 81
9. Telegrama................................................. 87
10. Juodos dienos...........................................95
11. Rimti pašnekesiai................................... 105
12. Teta Marė išsprendžia klausimą...........115
13. Pirmosios vestuvės................................. 127
14. Siekiai..................................................... 137
15. Jaunos šeimininkės vargai ..................... 145
16. Viešnagės................................................155
17. Džo draugas............................................163
18. Širdies skausmas.................................... 183
19. Betos paslaptis........................................191
20. Tingusis Lorensas.................................. 197
21. Šešėlių slėnis......................................... 207
22. Mokymasis pamiršti............................... 211
23. Visiškai viena........................................ 217
24. Po skėčiu................................................ 231
 Apie autorę

Luiza Mej Alkot gimė 1832 metais. Ji buvo

antroji duktė iš keturių. Jos tėvas Bronsonas Al-
kotas buvo filosofas ir idealistas švietėjas. Di­
desniąją savo gyvenimo dalį Luiza praleido Bos­
tone ir netoliese esančiame Konkordo miestely­
je, Masačūsetso valstijoje.
Matydama, kaip sunkiai jos motinai tenka
dirbti, Luiza anksti nusprendė motinos gyveni­
mą palengvinti. Norėdama padėti šeimai, ji dir­
bo siuvėja, palydove ir mokytoja. Bet labiausiai
jai sekėsi prie rašomojo stalo. Tik peržengus dvi­
dešimt metų, iš po jos plunksnos pasipylė įvai­
riausi trileriai, eilėraščiai, melodramos ir šiaip
visoks niekalas, kuriuos ji pasirašinėdavo slapy­
vardžiu.
1868 metais jos rašinius spausdinęs Bostono
leidėjas pasiūlė jai, aprašant žinomus žmones ir
gyvenimo situacijas, parašyti apysaką. Savo šei­
mos padrąsinta Luiza ir parašė knygą „Mažosios
moterys“, kuri pradžioje išėjo dviem tomais. Ji
tą knygą parašė labai greitai, nes tam ruošėsi
trisdešimt penkerius metus. Knygos herojai iš
tikrųjų yra pačios Luizos šeimos nariai.
Apysaka iš karto turėjo didelį pasisekimą. Už­
sakymų buvo tiek daug, kad leidėjas vos spėda­
vo spausdinti. Žmonės norėjo daugiau tokių kū­
rinių. Luiza iki pat gyvenimo pabaigos beveik
kasmet parašydavo po tokią knygą. Tarp jų -
knygas „Mažieji vyrai“, „Aštuoni pusbroliai“,
„Džou berniukai“ ir „Po alyvomis“.
Luiza aktyviai dalyvavo visuomenės gyveni­
me. Ji kovojo už geresnes darbo sąlygas mote­
rims, kad joms būtų suteikta rinkimų teisė. Kon­
kordo miestelyje ji pirmoji įsirašė į rinkėjų są­
rašus.
Luiza labai išgarsėjo. Ji gerai gyveno, bet šlo­
vė varžė jos laisvę. Didelis pasisekimas laimės
jai neatnešė. Pakrikusiais nervais, išsekusi, išgy­
venusi tik penkiasdešimt šešerius metus, Luiza
mirė.
 Šios knygos herojai

Marčų šeimos seserys:

Megė
Džo
Beta
Eime
Marmė, jų motina
Misteris Marčas, jų tėvas
Hana, tarnaitė
Teodoras Lorensas, vadinamas Loriu, jų
kaimynas
Misteris Lorensas, Teodoro senelis
Teta Mare, misterio Marčo teta
Džonas Brukąs, Lorio auklėtojas
Estera, tetos Marė tarnaitė
Teta Kerol, kita Marčų teta
Misis Kirk, misis Mare draugė Niujorke
Misteris Frydrichas Bajeris, misis Kirk
kambario nuomininkas
Marčų seserys
 I SKYRIUS

K eturios seserys

Laukdamos grįžtant namo savo mamos, ketu­

rios Marčų seserys sėdėjo prie židinio ir mezgė.
„Kalėdos be dovanų, tai ne Kalėdos“, - su­
murmėjo Džo.
„Kaip baisu būti neturtingiems“, —atsidu­
so Megė.
„Yra mergaičių, kurios gauna visus gražius
daiktus, kokių tik įsigeidžia, o kitos neturi nie­
ko“, - pridėjo Eime.
„Užtai mes turime mamą ir tėtį, ir viena ki­
tą“, - pasakė kamputyje sėdinti Beta.
„Bet tėčio kol kas nėra. Mes ilgą laiką jo
nematysime“, —paprieštaravo Džo. Tėtis da-
MAŽOSIOS MOTERYS

bar buvo ten, kur vyko karas. Per senas kariauti

su ginklu rankose, fronte jis tarnavo kapelionu.
Kiekviena mergaitė turėjo po dolerį, kurį ga­
lėjo išleisti Kalėdoms. Bet šiemet pirkti dovanas
nederėjo. Mama sakė, kad būtų negerai leisti pi­
nigus malonumams, kai vyrai kenčia tame bai­
siame Amerikos pilietiniame kare.
Marčai buvo neturtinga, bet gerai sutarianti ir
laiminga šeima. Kambaryje, apstatytame kukliais
baldais, mergaitėms buvo šilta ir patogu.
Pati vyriausia Margarita arba Megė, kaip ją
vadindavo, buvo graži, rusvaplaukė šešiolika­
metė. Penkiolikametė Džo —aukšta, liekna ir
padaužiško būdo mergaitė, didžiavosi labai gra­
žiais ilgais ir tankiais plaukais. Trylikos metų
drovioji Beta kalbėdavo baikščių balsu ir retai
kada išeidavo iš namų. Nors Eime buvo pati
jauniausia, jai atrodė, kad ji yra labai svarbus
asmuo. Dėmesį patraukdavo jos didelės mėly­
nos akys ir garbanoti aukso spalvos plaukai.

10
Tėvas kapelionas
MAŽOSIOS MOTERYS

Laikrodis išmušė šešias ir priminė joms, kad

mama netrukus turėtų grįžti namo. Staiga visoms
kilo ta pati mintis. Už dolerį, kurį kiekviena jų
turėjo, jos nupirks ką nors mamai.
„Mege, rytoj mes turim eiti į parduotuvę“, -
žingsniuodama po kambarį kalbėjo Džo. Jos su­
sijaudinusios dar tebeplanavo, kai duryse pasirodė
aukšta, ori dama. Tai buvo Marmė. Apsirengusi
ji buvo paprastai, bet joms mama atrodė esanti
kilminga. Mergaitės padėjo mamai nusimesti
drėgną paltą ir pasodino prie židinio.
„Netrukus aš jums padarysiu didelį malonu­
mą, - pasakė misis Marė. - Gavome laišką iš tė­
čio. Ilgą gražų laišką. Jis jaučiasi gerai ir Kalė­
doms siunčia meilius linkėjimus.“
„Ak, mama, kada jis grįš namo?“ - virpančiu
balseliu paklausė Beta.
„Negrįš jis dar daug mėnesių. Nebent susirg­
tų. Jis turi ten būti ir dirbti savo darbą“, - su liū­
desiu balse atsakė misis Marč.

12
Marmė pasodinama prie židinio
MAŽOSIOS MOTERYS

Pasiklausyti laiško jos visos pasislinko arčiau

prie židinio. Laiškas buvo linksmas. Tėtis papa­
sakojo daug naujienų. Bet kai laišką baigė skai­
tyti, visos truputį šniurkščiojo. Tėtis rašė, kad jis
negrįš dar ištisus metus. Nė viena netarė nė žo­
džio. Tylėdamos visos vėl ėmėsi savo darbo.
Devintą valandą darbus baigė. Prieš eidamos
gulti jos padainavo. Dainas užvesdavo Marmė
ir Megė. Džo keletą kartų nepataikė į toną. Ei­
me čirškė kaip svirplys. Prisidainavusios nuėjo
miegoti.
Vakaro daina
Kur mama?
 II SKYRIUS

Linksm ų Kalėdų

Kalėdų rytą pirmoji pakirdo Džo. Šį kartą prie

židinio kojinių su dovanomis nebuvo. Bet paki­
šusi ranką po pagalve, ji rado nedidelę knygą
raudonais viršeliais. Džo pažadino Mėgę, kuri
gavo žalią knygutę. Jaunesniosios mergaitės taip
pat gavo knygas.
„Kur mama?“ - paklausė Megė drauge su Džo
bėgdama laiptais žemyn. Tarnaitė Hana, kuri
Marčų šeimoje buvo nuo pat Megės gimimo, pa­
aiškino, kad buvo atėjęs berniukas, jis kažko pa­
prašė ir misis Marė išėjo drauge su juo sužino­
ti, kas jo šeimoje atsitiko.
„Ji greitai sugrįš, todėl viską dabar paruoš-

17
MAŽOSIOS MOTERYS

kim“, - pasakė Megė. Mergaitės sunešė dovanas,

sudėjo į krepšį ir pakišo po sofa. Džo į krepšį
įdėjo naujas šlepetes, Megė pirštines, Beta išsiu­
vinėtą nosinę, o Eime kvepalų buteliuką.
Trinktelėjo durys ir įėjo misis Mare. „Links­
mų Kalėdų, Marme!“ - suklego visos mergaitės *

kartu.
„Linksmų Kalėdų, dukrelės. Prieš atsisėdant
aš noriu kai ką pasakyti. Netoli nuo mūsų namų
gyvena misis Hamel. Ji turi šešis vaikus ir ma­
žą kūdikį. Jie šąla ir neturi ko valgyti. Ar jūs ati­
duosit e jiems savo pusryčius kaip kalėdinę do­
vaną?“
Mergaitės buvo alkanos, bet visos pasakė
„taip“ ir tuojau susiruošė nunešti skurstančiai
Hamelių šeimai kalėdinius pusryčius.
Nuvykusios pas Hamelius, malkomis, kurias
buvo atsinešusios, pakūrė židinį, o ant stalo dė­
kingiems vaikams išdėliojo maistą.

18
Marčų šeimos kalėdinė dovana
MAŽOSIOS MOTERYS

Grįžusios namo mamai įteikė paruoštas dova­

nas. Misis Mare buvo labai nustebinta ir sujau­
dinta. Visos buvo linksmos ir ne kartą apkabi­
no viena kitą.
Visą likusią dieną jos ruošėsi vakarui. Kai
mergaitės nulipo žemyn vakarienės, jos žiūrė­
jo į stalą ir negalėjo atsistebėti. Ant stalo buvo
ledų, tortas ir vaisių, o viduryje stovėjo puokš­
tė šviežių gėlių.
Misis Mare pasakė, kad visas tas gėrybes at­
siuntė jų kaimynas misteris Lorensas.
„Lorensų bernioko senelis! Bet kodėl? Mes jo
net nepažįstame“, —nusistebėjo Megė.
„Na, - pasakė misis Mare, - jis sužinojo apie
jūsų šiandieninius pusryčius ir Kalėdų proga
nutarė mums atsiųsti keletą mažmožių.“
„Tai berniokas jam pakišo tokią mintį. Aš ži­
nau, kad tai jis, —sušuko Džo. —Jis toks šau­
nus. Norėčiau, kad mes su juo susipažintume.“
Misteris Lorensas ir jo vaikaitis gyveno gre­
timame name, bet Marčų mergaitės bernioko

20
Marčų šeimos Kalėdų stalas
MAŽOSIOS MOTERYS

beveik nepažinojo. Visi kalbėjo, kad senelis

bernioką laiko namuose su jo auklėtoju miste­
riu Bruku ir spaudžia jį visą laiką mokytis.
„Kai mūsų katė buvo pabėgusi, jis ją mums
sugrąžino, —pasakė Džo. —Per tvorą mes tru­
putį pasikalbėjome. Aš noriu arčiau su juo su­
sipažinti. Manau, jam reikia truputėlio pramo­
gų“
Apie bernioką mergaitės kalbėjosi valgyda­
mos ledus. Visos jos sutiko, kad dar niekada
nebuvo mačiusios tokių gražių gėlių.
oo

Džo galvoja apie Lorensų bernioką

„Ką mes apsivilksime?“
 III SKYRIUS

Lorensų berniokas

„Kur tu, Džo? - šūktelėjo Megė. - Mes ką tik

gavome kvietimą truputį per šventes pasišokti.
Marmė sakė, kad galime eiti. Bet kuo apsireng­
sime?“
„Mes apsivilksime savo medvilnines sukne­
les, nes tik jas teturime, —atsakė Džo dalykiš­
kai. —Tavo suknelė visai gera. Va, mano —nu­
garoje pradeginta.“
„Tau reikia ramiai sėdėti nugara į sieną, —pa­
tarė Megė. - Ir tu turi gerai elgtis. Jeigu ką nors
darysi blogai, aš tau duosiu ženklą.“
Kitą vakarą jaunesniosios sesutės padėjo vy­
resniosioms pasiruošti šokių vakarui. Buvo daug

25
MAŽOSIOS MOTERYS

lakstymo laiptais aukštyn ir žemyn, daug čiauš­

kėjimo ir juoko. Galiausiai Megė ir Džo buvo
pasirengusios. Megės laivutės buvo ankštos ir
spaudė koją. Džo skundėsi, kad plaukų smeig­
tukai jai duria į galvą.
Atvykusios į šokius, Džo ir Megė prisijungė
prie kitų mergaičių. Tačiau Džo nei mergaitės,
nei jų plepalai nerūpėjo. Todėl ji nuo jų atsisky­
rė. Niekas prie jos nepriėjo ir nepakalbino. O ji
pati negalėjo vaikščioti, nes reikėjo slėpti prade­
gintą suknelę.
Pagaliau Džo prasmuko į užuolaidomis pri­
dengtą kampą, bet nustebo, pamačiusi, kad ja­
me jau yra kitas drovus žmogus. Tai buvo „Lo-
rensų berniokas“.
„O Viešpatie, aš nežinojau, kad čia dar kas
nors yra“, —sumikčiojo Džo.
Vaikinukas tik nusijuokė ir maloniai pasakė:
„Nekreipkit į mane dėmesio. Pasilikite, jeigu ši
vieta jums patinka.“
„Jūs netoli mūsų gyvenate, ar ne, misteri

26
Lorensų berniokas
MAŽOSIOS MOTERYS

Lorensai?“ - stengdamasi būti mandagi, paklau­

sė Džo.
„Gretimame name, —atsakė berniokas. —Bet aš
ne misteris Lorensas, o Loris. Mano vardas Teo­
doras, bet man geriau patinka Loris.“
Netrukus jiedu jau šnekučiavo ir juokavo. Lo-
riui buvo lengva su Džo, o Džo „Lorensų bernio­
kas“ dabar patiko labiau, negu bet kada anksčiau.
Ji atidžiai į jį pažvelgė. Jis buvo penkiolikos me­
tų, garbanotais juodais plaukais, didelėmis juodo­
mis akimis ir gražia nosimi.
Po kurio laiko Megė pamojo seseriai ir Džo
nenoriai nusekė ją į kitą kambarį. Megė laikė
rankomis suėmusi koją. „Aš patempiau kulkšnį.
Tas nelemtas aukštas kulniukas. Vos pastoviu.
Kaip dabar parsigausiu namo?“
„Aš paprašysiu Lorį. Jis nueis pakviesti veži­
ką“, - pasakė Džo.
„Ačiū, nereikia, - atsisakė Megė. - Niekam
nieko nesakyk ir neprašyk.“ Tada Džo nuėjo at­
nešti Megei truputėlį kavos, bet grįžusi netyčia
išpylė kavą ant jos suknelės.

28
„Aš pasitempiau kulkšnį!“
MAŽOSIOS MOTERYS

Už nugaros ji išgirdo draugišką klausiantį bal­

są: „Ar negalėčiau Jums padėti?“ Tai buvo Lo­
ris. Džo paaiškino, kad ji nešė truputį užkąsti
Megei, kuri nikstelėjo koją. Loris buvo labai pa­
slaugus. Jis pasiūlė mergaitėms savo senelio ka­
rietą joms namo parvažiuoti, sakydamas, kad tai
menkniekis. Kai atėjo laikas važiuoti, kad mer­
gaitės galėtų aptarti savo reikalus, Loris atsisė­
do ant priekinės sėdynės.
Rytą po šokių vakaro abi mergaitės buvo blo­
gai nusiteikusios. Išeidama iš namų, Džo skun­
dėsi, o Megė murmėjo. Jų nuotaika šiek tiek pa­
sitaisė tik tada, kai atsigręžusios pamatė besišyp­
sančią ir joms mojančią mamą.
Kai, norėdamas pagelbėti nelaimėn patekusiam
draugui, misteris Marčas prarado turtus, vyresnio­
sios dukros, trokšdamos šeimai padėti, pasisiūlė
eiti dirbti. Megė tapo lopšelio vaikų auklėtoja. Ji
labiau nei kiti šeimoje vertino prabangą ir todėl
kęsti skurdą jai buvo ypač sunku.
Džo kažkuo patraukė senąją šlubą tetą Marč.

30
o^

Megė ir Džo išeina į darbą

MAŽOSIOS MOTERYS

Jai reikėjo pagalbininkės. Rūpinimasis aikštin­

ga sena ledi Džo visai neviliojo, bet atsisakyti ji
negalėjo. Didžiausias masalas tetos Marė na­
muose buvo didelė puikių knygų biblioteka. Kai
tik teta Marė užsnūsdavo arba kalbėdavosi su
viešniomis, Džo skubėdavo į tą ramią vietelę.
Džo norėjo nuveikti gyvenime ką nors nepa­
prasta, bet kol kas ji tik skaitė knygas ir vaikė-
ziškai elgėsi. Dėl savo gyvo charakterio, aštraus
liežuvio ir neramios dvasios ji nuolat papulda­
vo į bėdą.
Dėl savo drovumo Beta negalėjo lankyti mo­
kyklos. Ji bandė, bet mokykloje jai buvo taip ne­
gera, kad dabar ji mokėsi namie. Beta buvo tra­
pus, prie namų prisirišęs mažas padarėlis. Ji pa­
dėdavo Hanai. Negalėdama mokytis muzikos ir
neturėdama pianino, Beta kartkartėmis apsiverk­
davo, bet savo ašaras nuo visų slėpė.
Jei kas nors būtų paklausęs Eimę, koks yra jos
didžiausias rūpestis, ji būtų atsakiusi: „Mano no­
sis“. Eime ją žnaibydavo, traukydavo, bet nosis

32
Džo patiko tetos Mare biblioteka
MAŽOSIOS MOTERYS

vis tiek pasilikdavo tokia pat plokščia. Eime bu­

vo gabi piešėja, bet, pamatę jos pripaišytas kny­
gas ir sąsiuvinius, mokytojai būdavo nepatenkin­
ti. Eimę visi labai mėgo. Ir nors jai tekdavo vil­
kėti savo seserų padėvėtas sukneles, ji nesunkiai
galėjo išpuikti.
Eime labai pasitikėjo Mege. Ši Eimę ypač glo­
bojo. Gal dėl to, kad priešybės dažnai traukia
viena kitą, Džo ir Beta buvo labai artimos.Vy­
resniosios seserys labai mylėjo viena kitą, bet
kiekviena rūpinosi viena kuria jaunesniųjų ir
kiekviena savaip joms padėdavo.
Didžiausias išmėginimas Eimės gyvenime
Prie lango Džo pamato Lorį
 IV SKYRIUS

Gera kaim ynystė

Marčų ir Lorensų namus skyrė tik sodas ir že­

ma tvora. Lorensų namai buvo didingi iš akme­
nų sumūryti rūmai, su erdvia pašiūre karietoms
ir gerai prižiūrimu kiemu. Bet namas atrodė vie­
nišas. Išskyrus senąjį džentelmeną ir jo vaikai­
tį, mažai kas į jį įeidavo ir iš jo išeidavo.
Džo labai knietėjo patekti į tą namą ir kaip
reikiant susipažinti su „Lorensų bernioku“, ku­
ris, atrodo, ir pats to norėjo. Vieną dieną vir­
šutinio aukšto lange ji pastebėjo jo susimąsčiusį
veidą.
„Štai, jis, - pamanė Džo, - vargšas bernio­
kas. Visai vienišas. Reikia, kad jis turėtų su kuo

37
MAŽOSIOS MOTERYS

žaisti.“ Išėjusi laukan Džo paėmė sniego gniūž­

tę, metė į langą ir sušuko: „Sveikas! Ar tu ne­
norėtum, kad kokia nors šauni mergaitė ateitų
pas tave papramogauti?“
„Kad aš nė vienos nepažįstu“, —atsakė jis.
„Mus juk pažįsti“, - nusijuokė Džo.
„Jus taip. Prašau, ateikit pas mus“, —paprašė
Loris.
Netrukus Džo pasibeldė į kaimynų duris. Ran­
kose ji laikė uždengtą lėkštę. „Mama siunčia lin­
kėjimus ir paprašė nunešti jums kepinukų. Tai
ne kažin kas, bet mes norėjome parodyti, kad
mums malonu, jog jūs esate mūsų kaimynai“
Jie susėdo Lorio kambaryje ir pradėjo šneku­
čiuotis. „Aš galiu kalbėti ištisą dieną, - pasakė
Džo. —Beta sako, kad aš nežinau, kada susto­
ti.“
Džo nustebo, kad Loris žino visų mergaičių
vardus. „Aš dažnai girdžiu, kaip jūs šaukiat vie­
na kitą, —paaiškino Loris. —Kai lieku vienas, ne­
iškenčiu nepasižiūrėjęs į jūsų namą. Žinai, aš ne­
turiu mamos“, - pridūrė Loris liūdnai.

38
Džo atvyksta aplankyti
MAŽOSIOS MOTERYS

„Norėčiau, kad tu mus aplankytum. Linksmai

praleistume laiką, —pakvietė Džo. —Turbūt se­
nelis tave išleis? Mes gi ne svetimi. Mes —kai­
mynai.“
Jiedu niekaip negalėjo užbaigti kalbos. Loris
pakvietė Džo apžiūrėti namą ir savo senelio bib­
lioteką. Jis vedžiojo ją po kambarius. „Kokie tur­
tai“, —atsiduso Džo pamačiusi biblioteką. Ji stab­
telėjo prie pagyvenusio džentelmeno portreto ir
negirdėjo, kaip atsivėrė durys.
„Ką čia ta mergiščia daro su mano bernio­
ku?“ —gargždžių balsu paklausė misteris Loren-
sas. Džo išpylė toks raudonis, kad labiau parau­
sti ji negalėjo. Senojo džentelmeno balsas buvo
šiurkštokas, bet jo akyse žaidė geros liepsnelės.
„Stengiuosi būti gera kaimynė, —paaiškino
Džo. —Loris atrodo truputį vienišas.“
„Iš tikrųjų taip. Bet man regis, kad arbata jau
paduota. Tad eikime ir kaimynystę pratęskime.“

40
 „Ką čia ta mergiščia daro su mano
bernioku?“
MAŽOSIOS MOTERYS

Senasis džentelmenas prie stalo kalbėjo ma­

žai. Jis tik stebėjo kaip tarsi seni draugai šneku­
čiuojasi tie du jaunuoliai. Džo jam patiko. Jis vi­
sada mėgo žmones, kurie atvirai sako ką galvo­
ja. Pasivaišinus arbata, Loris pakvietė Džo į sve­
tainę, sėdo prie fortepijono ir kai ką jai sugro­
jo-
Kai Džo grįžo namo ir papasakojo, kaip tą
popietę ją priėmė Lorensai, misis Mare pasakė,
kad „Džo draugas“ gali ateiti pas juos kada pa­
norėjęs.
Netrukus prasidėjo graži draugystė. Loris vi­
soms patiko. Kaip puikiai jie praleisdavo laiką!
Megė pradėjo lankyti Lorensų „konservatoriją“.
Džo valandų valandas naršė po biblioteką, o Ei­
me kopijavo ant sienų kabančius paveikslus.
Tik Betai stigo drąsos nueiti į „rūmus“ ir pa­
bandyti paskambinti fortepijonu. Ji bijojo
šiurkštaus misterio Lorenso. Bet kai šis apie

42
Loris skambina fortepionu
MAŽOSIOS MOTERYS

tai sužinojo, nusprendė tą reikalą pataisyti.

Kartą, sėdėdamas Marčų svetainėje, misteris
Lorensas užvedė kalbą apie muziką. „Mergai­
tės, ar kuri nors jūsų nenorėtų ateiti pasimoky­
ti skambinti fortepijonu, kad šis neišsistyguo-
tų? Jums niekam nereikia nieko sakyti. Tiesiog
atbėgate ir grojate.“
Betai tai buvo neįveikiama pagunda. Kitą die­
ną, pabandžiusi du ar tris kartus, ji įėjo pro ša­
lutines duris ir pirštų galiukais nusėlino į svetai­
nę prie fortepijono. Ji išbuvo ten, kol atėjo lai­
kas vakarieniauti. Dabar Beta tik sėdėjo ir vi­
siems šypsojosi. Po to Beta beveik kiekvieną
dieną prasmukdavo pro gyvatvorę į Lorensų na­
mus ir skambindavo fortepijonu.
Praėjus kelioms savaitėms, Beta, atsidėkodama
misteriui Lorensui, nutarė pasiūti jam šlepetes. Ji
parašė raštelį ir, Loriui padedant, slapta nunešė
jas į senojo džentelmeno kabinetą.
Praėjo keletas dienų. Kartą mama išsiuntė Be­
tą su reikalais. Kai ji grįžo, seserys ją nuvedė į

44
Beta žengia į svetainę
MAŽOSIOS MOTERYS

svetainę. Čia stovėjo nedidelis pianinas, o ant jo

buvo padėtas mis Elizabetai Mare adresuotas
laiškas.
„Tai man?“ - negalėjo patikėti Beta ir apsika­
bino Džo.
„Taip, tai tau. Ar tau neatrodo, kad tai nuo­
stabiausias senukas pasaulyje? Išbandyk jį. Mes
norim išgirsti, kaip skamba tas pianinas.“
Beta paskambino. Visoms atrodė, kad puikes­
nio garso jos niekada nebuvo girdėjusios.
„Tu turi nueiti ir jam padėkoti“, —pasakė Džo,
nors nemanė, kad Beta tam ryšis.
„Taip, taip. Einu tuojau pat. Kol dar neišsi­
gandau apie tai galvodama.“ Ir visų nuostabai
Beta išėjo, prasibrovė pro gyvatvorę ir nužings­
niavo tiesiai prie Lorensų namo durų.
Beta pasibeldė į kabineto duris ir įėjusi vir­
pančiu balsu pasakė: „Aš atėjau jums padėkoti,
sere, už...“ Bet ji užmiršo, ką norėjo pasakyti, ir
apsikabinusi prisiglaudė prie kabineto šeiminin­
ko. Nuo tos akimirkos šiurkštaus misterio Loren-
so ji daugiau nebebijojo.

46
Beta dėkoja misteriui Lorensui
Eime taip pat nori nueiti
 V SKYRIUS

Džo ir jos būdas

„Kur jūs susiruošėte? - paklausė Eime, pama­

čiusi, kad Džo ir Megė rengiasi išeiti.
„Nesvarbu. Mažoms mergaitėms pernelyg di­
delis žingeidumas netinka“, —atšovė Džo.
„Žinau! —pasakė Eime. —Jūs su Loriu einate
į teatrą! Prašau, paimkite ir mane kartu.“
„Jeigu ji eina, tai aš neisiu. Loris tik mudvi
pakvietė.“ —tarė Džo piktai. Eime pravirko. Dėl
to Džo dar labiau supyko.
Džo ir Megė jau ruošėsi atidaryti duris, kai
Eime grasinančiu balsu nuo laiptų sušuko:
„Tu pasigailėsi, Džo Mare! Pamatysi, tu pa­
sigailėsi!“

49
MAŽOSIOS MOTERYS

Teatre buvo nuostabu, nors keletą kartų Džo

pagalvojo apie savo staigų būdą ir kaip jai ne­
siseka save sulaikyti.
Kai jiedvi grįžo namo, Eime atsisėdusi sve­
tainėje skaitė knygą. Džo greitai apsižvalgė.
Viskas atrodė savo vietose.
Tačiau Džo apsiriko. Kitą dieną ji pasigedo
savo užrašų sąsiuvinio. Jis buvo dingęs.
„Eime, tu jį paėmei“, - užsipuolė Džo.
„Ne, aš jo neėmiau.“
„Bet tu žinai, kur jis yra, - pradėjo šaukti
Džo purtydama Eimę. —Geriau pasakyk, nes
antraip - pasigailėsi.“
„Niekada daugiau tu jo nepamatysi, - šauk­
smu atsakė Eime labai susijaudinusi, —aš jį su­
deginau.“
„Ką! Mano sąsiuvinį su visais mano užra­
šais?“ - paklausė Džo išbaldama.
„Taip. Aš sakiau tau, kad tu pasigailėsi...“
Eime negalėjo daugiau ištarti nė žodžio, nes da­
bar Džo, tiesiog klykdama, taip pradėjo purty-

50
Džo purto Eimę
MAŽOSIOS MOTERYS

ti Eimę, kad tos net dantys pradėjo barškėti.

„Tu bjauri, bjauri mergaitė! Aš niekada tau
to neatleisiu.“ Ir Džo išbėgo iš kambario.v;
Tas storas sąsiuvinis buvo Džo pasididžiavi­
mas, jos širdies dalelė. Jame ji buvo rūpestin­
gai perrašiusi visą savo kūrybą. Eime židinio
liepsnose sudegino jos kelerių metų darbą.
Kai skambutis suskambėjo arbatai, pasiro­
džiusią Džo Eime puolė atsiprašinėti. „Aš nie­
kada tau neatleisiu“, - atsakė ši kietai. Visą va­
karą Džo neištarė nė žodžio.
Kita diena taip pat nieko gero neatnešė. Džo
nutarė pakviesti Lorį pasičiuožti. „Jis visada
malonus, geros nuotaikos ir gal aš pasijusiu ge­
riau“, —pamanė ji ir nuėjo pas Lorį.
Eime išgirdo pačiūžų tarškesį ir, pati labai
norėdama pačiužinėti, nusprendė eiti paskui
Džo ir Lorį. Upė buvo netoli, bet, kai Eime
juos pasivijo, Loris ir Džo jau buvo užsidėję
pačiūžas. Džo pamatė Eimę ir atsuko jai nu-

52
Loris ir Džo pačiūžas jau buvo užsidėję
MAŽOSIOS MOTERYS

garą. Loris tuo metu bandė upės ledą, nes oras

jau buvo įšilęs. Kai Loris išniro iš upės vin­
gio, jis sušuko: „Nenutolk nuo kranto! Vidu­
ryje upės nesaugu!“
Džo Lorio įspėjimą išgirdo. Tuo metu dėda­
masi pačiūžas Eime įspėjimo negirdėjo.
Loris jau buvo nutolęs. Džo čiuožė upės po­
sūkiu. Eime pasileido į upės vidurį. Džo kažko­
dėl buvo neramu. Kažkas privertė ją atsigręžti.
Kaip tik laiku. Džo pamatė pro lūžtantį ledą pra­
smengančios Eimės į viršų ištiestas rankas. Ji
bandė prisišaukti Lorį ir tuo pačiu metu metėsi
prie Eimės.
Akimirksniu atsirado Loris ir sušuko: „Atnešk
kartį! Greitai!“
Ji neprisimena, kaip viskas įvyko. Bet kol
Loris, atsigulęs ant ledo, sučiupęs Eimės ran­
ką padėjo jai išsilaikyti properšos paviršiuje,
Džo ištraukusi iš tvoros atnešė kartį ir Eimę jis
ištraukė.
Varvančią, drebančią ir verkiančią Eimę susu-

54
Po Eime įlužta ledas
MAŽOSIOS MOTERYS

po į Lorio paltą ir bėgte parvedė namo. Perrengta

Eime netrukus prie židinio užmigo.
Džo beveik negalėjo ištarti nė žodžio. Ji bu­
vo išbalusi ir sumišusi. Džo prisiglaudė prie mo­
tinos. „Tai mano tas baisus būdas, —šniurkščiojo
ji. - Jeigu ji būtų žuvusi, tai būtų buvusi mano
kaltė.“
„Ką gi, tau tai bus gera pamoka, —pasakė ma­
ma. - Mano būdas buvo dar bjauresnis už tavo.
Bet aš išmokau save kontroliuoti. Aš beveik
kiekvieną dieną dėl ko nors supykstu. Bet aš to
neparodau. Tavo tėtis padėjo man šito išmokti.“
Prisiminus tėvą joms abiem pasidarė liūdna.
Jos ilgai sėdėjo apsikabinusios. Pakilusi Džo ap­
kabino miegančią Eimę, o ši prabudusi atsakė
tuo pačiu.
Džo kaltina savo bjaurų būdą
Padeda Megei susipakuoti lagaminą
 VI SKYRIUS

M egė stengiasi būti m adinga

Balandžio mėnesį, Megės draugė Enė Mofat

pakvietė ją dviejų savaičių viešnagei. Mofatai
buvo labai pasiturintys ir misis Marė bijojo, kad
Megei neapsisuktų galva.
Kitos mergaitės padėjo Megei susikrauti laga­
miną. Mofatai buvo numatę kelis nedidelius po­
būvius, o ketvirtadienį —vieną didelį. Megė pa­
siėmė savo seną suadytą baltą medvilninę išei­
ginę, taip pat kasdien vilkimas sukneles ir seną
skrybėlaitę.
Keletą dienų pabuvusi pas Mofatus, Megė
pradėjo pamėgdžioti ten sutinkamus žmones ir
vaizduoti išdidžią panelę. Kuo daugiau ji pamatė

59
MAŽOSIOS MOTERYS

Enės Mofat daiktų, tuo labiau jai pavydėjo ir

troško būti turtinga.
Vieną vakarą buvo surengtas nedidelis subu­
vimas. Megės išeiginė suknelė dabar atrodė dar
labiau nudėvėta negu bet kada anksčiau. Megė
pastebėjo, kaip mergaitės dirsčioja į ją ir viena
į kitą. Jos skruostai tiesiog liepsnojo.
Bet štai į kambarį su gėlių puokšte Megei įė­
jo tarnaitė. Mergaitės apspito ją, norėdamos su­
žinoti, nuo ko tos gėlės.
„Laiškutis nuo mamos, o gėlės nuo Lorio“, —
pasakė Megė, o Enė šelmiškai mirktelėjo savo se­
seriai. - Jis siunčia mums gėlių dažnai. Žinote,
mano mama ir misteris Lorensas yra bičiuliai.“
Megė vėl pasijuto beveik laiminga. Tą vakarą jai
buvo linksma. Ji nežinojo, kodėl, bet kitą dieną
Mofatų mergaitės, atrodo, Mege labiau domėjosi
ir ją gerbė. Jos pasisakė Megei pasiuntusios mis­
teriui Lorensui kvietimą į ketvirtadienio pokylį.
Megė susijuokė ir pasakė: „Loris tik bernio­
kas.“ Seserys vėl susižvalgė.

60
Gėlės Megei
MAŽOSIOS MOTERYS

Ketvirtadienio pokyliui Enės sesuo pasiūlė

Megei savo mėlyną šilko suknelę. Ketvirtadienį
jos aptaisė Mėgę kaip rafinuotą ponią. Jos įvil­
ko ją į labai ankštą raiščiais sutraukiamą sukne­
lę, sugarbiniavo jos plaukus, įsegė auskarus ir
apavė aukštakulniais bateliais.
„Aš bijau lipti žemyn, jaučiuosi tarsi sukaus­
tyta ir pusplikė“, - pasiskundė Megė Enei. Ta­
čiau, nors ankšta suknelė spaudė jos šonus ir ėjo
ji klūpčiodama tarsi judančiame traukinio vago­
ne, Megė vaidino įmantrią ponią.
Megė juokėsi ir koketavo, kai pamatė į ją su
nuostaba žiūrintį Lorį. „Džiaugiuosi, kad tu at­
ėjai“, - pasakė ji Loriui, iš visų jėgų stengdama­
si atrodyti suaugusia.
„Džo paprašė, kad aš ateičiau ir paskui jai pa­
pasakočiau, kaip tu atrodai“, —atsakė Loris.
„Na, ar Džo nenustebtų pamačiusi mane taip
apsirengusią? Ar tau patinka, kaip aš atrodau?“
„Ne, nepatinka“, - atšovė jis tiesiai.
To jau buvo per daug iš jaunesnio už ją ber-

62
Pobūvyje Megė koketuoja
MAŽOSIOS MOTERYS

nioko. Megė nusigręžė nuo Lorio ir nuėjo prie

lango, kur nugirdo vieną džentelmeną sakant:
„Taip aprengę tą mergaitę, jie išstatė ją pajuo­
kai.“
„Ai, - pagalvojo Megė, - man reikėjo apsi­
rengti savo drabužiais.“
Kai Loris pakvietė Mėgę šokiui, ji sušnibždė­
jo: „Lori, būk toks geras ir nieko namie nesakyk
apie tą mano suknelę. Geriau jau aš pati pasa­
kysiu, kokia buvau kvaila. Aš jaučiuosi bjauriai.
Norėjau tik truputėlį pajuokauti, o išėjo nei šis,
nei tas.“
Loris pažadėjo, bet Megės pasikeitimas jam
nepatiko.
Nuo vakare išgerto šampano visą kitą dieną
Megė nesveikavo. Vakaras jai nebuvo toks link­
smas, kokio tikėjosi. Šeštadienį Megė parvyko
į namus, kurie, nors ir ne prašmatnūs, dabar jai
atrodė nuostabi vieta.
Megė visiems apsakė savo nuotykius. Vėliau
mamai ir Džo ji prisipažino, kaip Mofatų mer-

64
Megė sutinka, kad elgėsi neprotingai
MAŽOSIOS MOTERYS

gaitės ją buvo aprengusios ir kaip ji, per daug iš­

gėrusi šampano, išdykavo ir flirtavo.
Ji taip pat papasakojo apie įvairias nugirstas
paskalas. Viena jų buvo apie misis Mare, kuri
esą kurianti savo mergaičių „planus“ dėl pasitu­
rinčio Lorio.
Džo pasakė, kad visa tai nesąmonė, o misis
Mare užbaigė papasakodama, kokie jos planai
yra iš tikrųjų.
„Aš noriu, - pasakė ji, - kad mano dukteri­
mis žavėtųsi, kad jas gerbtų ir mylėtų. Noriu,
kad mano dukros gyventų prasmingą gyvenimą,
kad ištekėtų tik iš meilės ir būtų laimingos.“
Megė pasakoja paskalas
„Paštininkė“ Beta
 VII SKYRIUS

Vasara ir svajonės

Atėjo pavasaris. Ilgėjančios dienos buvo už­

pildytos darbais sode, irklavimu upėje ir gėlių
rinkimu.
Draugystei tarp dviejų šeimų sustiprinti iš se­
no inkilo Loris padarė pašto dėžutę ir įtaisė ją
namus skiriančioje gyvatvorėje.
Visi, net misteris Lorensas, mielai naudojosi
tuo paštu. Beta buvo „pašto viršininkė“. Ji visą
laiką būdavo namie, o, be to, paštą išnešioti jai
patiko.
Vieną dieną Džo gavo pakvietimą iš Lorio
kartu su jo draugais iš Anglijos ir jo auklėtoju
misteriu Bruku papramogauti iškyloje. Mergai­

69
MAŽOSIOS MOTERYS

tės buvo kviečiamos priešpiečių ir sužaisti kro­

ketą.
Megė nusprendė, kad iškylai kaip tik tiks jos
kartūninė suknelė. Beta pasakė, kad ji kvietimą
priims, jeigu Džo pažadės niekam iš berniukų
neleisti ją kalbinti. „Aš noriu, kad Loris būtų pa­
tenkintas, —pridūrė ji, —ir aš nesibijau misterio
Bruko. Aš kuo galėsiu prisidėsiu ir niekam su
manimi nebus jokio vargo.“
Kitą rytą švietė skaisti saulė. Visos mergaitės
ruošėsi iškylai. Eime visą naktį miegojo suspau­
dusi nosį rūbų segtu, tikėdamasi taip bent kiek
ją pakelti aukštyn. Beta visą laiką pranešinėjo,
kas vyksta gretimame name. Ji primoji pamatė,
kaip atvyko žmonių pilna karieta, ir paragino
mergaites paskubėti.
„Ei, Džo, tu juk nesiruoši dėtis tą baisią skry­
bėlę“, —pasakė Megė joms išeinant.
„Kaip tik būsiu ją užsidėjusi, - atšovė Džo. —
Man visai nesvarbu, kad aš priminsiu berniuką.
Ši skrybėlė - tai pokštas.“ Ir ji nuėjo, q ją nu­
sekė kitos.

70
I iškylą Longmedove
MAŽOSIOS MOTERYS

Loris išbėgo jų pasitikti ir supažindino su sa­

vo draugais. Iškylautojai netrukus jau buvo pa­
siruošę sėsti į dvi valtis.
Misteris Brukąs ir Neda Mofat irklavo vieną
valtį, o Loris ir Džo —kitą. Abu draugai visada
būdavo kartu. Jie buvo labai artimi. Džo buvo
davusi Loriui maloninį vardą Tedis, ir tik ji taip
jį vadindavo.
Juokinga Džo skrybėlė visiems sukėlė gardaus
juoko, bet Keitą, vyriausiąjį Lorio draugą iš
Anglijos, stebino viskas, ką darė Džo.
Kitoje valtyje Megė sėdėjo priešais Lorio auk­
lėtoją Bruką. Tai buvo rimtas, nekalbus, gražio­
mis rudomis akimis, malonaus balso jaunas vy­
riškis. Megei patiko jo rami laikysena. Ji susi­
darė nuomonę, kad misteris Brukąs žino daug
naudingų dalykų. Jis su Mege kalbėjo nedaug,
bet žvilgčiojo į ją dažnai.
Iškylos vieta buvo netoli Longmedovo. Išlipus
iš valčių, Loris pasiūlė sužaisti kroketą.
Pažaidę jie susėdo priešpiečiams. Buvo links-

72
Megė sėdi priešais misterį Bruką
MAŽOSIOS MOTERYS

ma ir triukšminga. Lėkštės ir puodeliai buvo išv­

artyti, gėlės kažkaip sukrito į pieną, buvo gina­
masi nuo vikšrų ir skruzdėlių.
Pavalgius priešpiečius, vyresnieji - Keitas,
Megė ir misteris Brukąs - susėdo atskirai. Kei­
tas atskleidė bloknotą eskizams, o misteris Bru­
kąs išsitiesė ant žolės su knyga.
Keitas paklausė Mėgę, ar ji lanko mokyklą.
Megė jam atsakė: „Ne, aš esu guvernantė.“
„O, kaip įdomu“, —pasakė Keitas. Bet jis ly­
giai taip pat galėjo pasakyti: „Kaip baisu!“
Misteris Brukąs pažvelgė į viršų ir greitai įsi­
terpė: „Amerikoje jaunos moterys yra labai ne­
priklausomos. Už tai, kad pačios pasirūpina sa­
vimi, jomis žavimasi, jos gerbiamos.“
„O, taip, žinoma, —pasakė Keitas stodama­
sis. „Kiek metų toms amerikietėms, —pagalvojo
jis. —Tikiuosi, kad Lorio jos nesugadins.“
„Aš buvau užmiršusi, kad anglai į guvernan­
tes žiūri iš aukšto ir elgiasi su jomis ne taip
kaip mes“, - pasakė Megė susierzinusi, kai Kei­
tas nuėjo.

74
Megė suirzusi
MAŽOSIOS MOTERYS

„Auklėtojams ten taip pat nesaldu, - pridūrė

misteris Brukąs šypsodamasis. —Bet auklėtoju
aš būsiu jau neilgai. Kitais metais Loris pradės
mokytis koledže, o kai jis išvyks, aš stosiu į ka­
riuomenę.“
„Loriui, jo seneliui ir mums visiems bus la­
bai gaila, jei jūs išvyksite“, —pasakė Megė, kuri
negalėjo nepastebėti, kaip į ją žiūrėjo misteris
Brukąs.
Vieną dieną, kai atostogos jau ėjo į pabaigą,
Loris tarė mergaitėms: „Aš turiu labai daug sva­
jonių. Man sunku būtų pasirinkti kurią nors
vieną. Bet vieną aš jums papasakočiau, jeigu
jūs visos papasakosite savąsias.“
Visi sutiko. Tad Loris pradėjo:
„Aš norėčiau pamatyti pasaulį, po to apsigy­
venti Vokietijoje ir tapti įžymiu muziku.“
Megei, atrodo, buvo nelengva papasakoti sa­
vąją, bet ji ryžosi: „Aš svajoju turėti pilnus pra­
bangių daiktų mielus namus ir krūvas pinigų.“

76
Pasakoja apie savo svajones
MAŽOSIOS MOTERYS

„Bet tavo pilis nebus puiki, jeigu joje nebus

gero vyro ir keleto vaikų“, —pasišaipė Džo.
„Tavo svajonėse - tik rašalinės ir romanai“, -
atkirto Megė.
„O kodėl gi ne, - pasakė Džo. - Aš noriu pa­
daryti ką nors nepaprasta. Aš manau, kad rašy­
siu knygas ir išgarsėsiu. Tai man labai patiktų.“
„Mano didžiausia svajonė - pasilikti namuo­
se ir rūpintis šeima, - prisipažino Beta. - Aš tu­
riu pianiną ir esu patenkinta.“
„Aš noriu būti dailininke, nuvažiuoti į Romą
ir piešti gražius paveikslus“, —galiausiai prabi­
lo ir Eime.
Iki koledžo Loriui liko kelios savaitės. Moky­
tis jis rengėsi tenkindamas senelio norą. Bet pri­
sipažino, kad kartais jam kyla mintis atsisakyti
ir imtis to, kas jam arčiausiai prie širdies.
Džo, kurios galva visada būdavo pilna viso­
kiausių planų, pasakė: „Jeigu po dešimties metų
mes visi būsime gyvi, susitikime ir pažiūrėkime
kaip išsipildė mūsų svajonės.“ Visi tam pritarė.

78
Planuoja susitikti po dešimties metų
Savo rankraščius Džo nuneš į miestą
 VIII SKYRIUS

Paslaptys

Atėjus rudeniui, Džo prakaitavo mansardoje,

specialioje slaptavietėje, kurioje ji rašė savo kū­
rinius. Užbaigusi rankraštį, paėmusi jį ir dar vie­
ną ištraukusi iš stalčiaus, Džo tyliai nulipo laip­
tais ir išėjo pro duris.
Sparčiu žingsniu nuėjusi į miestą, Džo susto­
jo prie vienų durų, mintyse padrąsino save ir įžen­
gė į vidų. Po dešimties minučių ji išėjo, atrody­
dama tarsi patyrusi sunkų išmėginimą. Loris jos
laukė. Jis matė, kaip ryžtingai nusiteikusi Džo iš­
ėjo iš namų ir nusprendė eiti paskui.
„Kodėl tu čia viena? Turi kokių nors nemalo­
numų? —paklausė Loris. —Aš noriu tau pasakyti

81
MAŽOSIOS MOTERYS

vieną paslaptį. Bet jeigu tau aš ją atskleisiu, tu

turi man pasakyti, kodėl tu atsidūrei čia.“
„Gerai, Tedi. Jeigu tu nieko nepasakosi apie
tai namie ir jeigu tu manęs neerzinsi, aš tau pa­
sakysiu, - tarė Džo. - Laikraščio redaktoriui aš
palikau du apsakymus. Kitą savaitę jis man pra­
neš, ar jie tinka spaudai.“
„Valio mis Mare, įžymiajai rašytojai!“ - su­
šuko Loris.
„Tyliau. Iš to dar gali nieko neišeiti. Bet man
reikėjo pamėginti. O dabar pasakyk savo pa­
slaptį.“
„Brukąs turi Megės pirštinę. —sušnibždėjo
Loris. —Argi tai ne romantiška?“
Džo atrodė nepatenkinta. „Geriau būtum ne­
sakęs. Man visai nepatinka mintis, kad Mė­
gę kas nors gali išsivesti.“ Vėliau Džo paju­
to, kad Megė darosi moterimi, ir ji baiminasi
išsiskyrimo, kuris, ji suprato, neilgai trukus tu­
rės įvykti.
Kitas dvi savaites Džo elgėsi labai keistai.
Išgirdusi laiškanešio skambutį, kaip akis išde-

82
Pasakoja paslaptis
MAŽOSIOS MOTERYS

gusi puldavo prie durų, buvo šiurkšti Brukui ir

vis ką nors šnibždėjo Loriui į ausį. Praėjus
dviem šeštadieniams, Megė išgirdo kieme spie­
giantį Džo ir Lorio juoką ir garsius tekštelėji­
mus laikraščiais.
„Ką reikės daryti su ta mergaite? Ji niekada
neišmoks elgtis kaip suaugusi jauna mergina“,
- pasakė Megė. Po kelių minučių į kambarį įsi­
veržė Džo ir pasiūlė paskaityti laikraštyje at­
spausdintą rašinį. Visi atidžiai klausėsi, o kai
baigė skaityti, Džo neiškentė ir pranešė, kad tai
jos kūryba.
„Tavo?“ —netikėdama paklausė Megė.
„Aš žinojau. Aš žinojau. Ak, Džo, kaip aš ta­
vimi didžiuojuosi“, —pasakė Beta ir pribėgusi
apkabino seserį.
Tada Džo paprašė nustoti tarškėti ir leisti jai
papasakoti viską kaip buvo. Kai pasakojant Džo
užgniaužė kvapą, ji įbedė galvą į laikraštį ir nu­
lašino ant jo kelias džiaugsmo ašaras.

84
Džo apsakymas laikraštyje!
Blogos žinios
 IX SKYRIUS

Telegrama

Atėjo lapkritis. Mergaitės manė, kad tai pats

nemaloniausias mėnuo metuose.
Megė sėdėjo prie stalo, kai atėjo misis Mare
ir, kaip paprastai, paklausė: „Ar nėra laiško nuo
tėčio? Šiandien turėtume gauti.“
Skardžiai suskambo durų skambutis. Su tele­
grama rankoje įėjo Hana. Misis Marė pašokusi
ištraukė ją, perskaitė ir vėl atsisėdo atgal į kė­
dę. Išgąsdintu balsu Džo perskaitė telegramą
garsiai:
„MISIS MARČ, JŪSŲ VYRAS LABAI SERGA.
TUOJAU PAT ATVYKITE Į VAŠINGTONĄ.“
Kambaryje stojo kapų tyla. Atrodė, kad stai­

87
MAŽOSIOS MOTERYS

ga viskas pasikeitė. Po akimirkos misis Mare su­

ėmė save į rankas ir pasakė: „Vykstu nieko ne­
laukdama, bet gali būti per vėlu.“
Pasigirdo kūkčiojimas, bet greitai visos puo­
lė padėti misis Mare susiruošti. Loris buvo pa­
sirengęs išsiųsti telegramą ir perduoti laiškutį
Marčų tetai. Pinigų tai liūdnai kelionei reikėjo
pasiskolinti. Buvo nutarta, kad kartu su mama
vyks ir misteris Brukąs. Kai Loris sugrįžo, ke­
lionei jau buvo pasiruošta. Bet kur dingo Džo?
Jie jau buvo pradėję rūpintis, kai ši staiga pasi­
rodė kambaryje ir priešais mamą padėjo pluoš­
tą banknotų.
„Tai, kad tėčiui būtų gera ir kad jis grįžtų na­
mo. Aš juos uždirbau. Aš pardaviau tik tai, kas
man priklausė.“
Taip sakydama, Džo nusiėmė skrybėlaitę ir
visi suprato, kad ji nusikirpo ir pardavė savo
gražius plaukus, kuriais taip didžiavosi. Visi
aiktelėjo iš nuostabos, o Beta pribėgusi Džo
apkabino.

88
Gražiųjų Džo plaukų nebėra
MAŽOSIOS MOTERYS

„Kodėl tu tai padarei?“, —paklausė Eime, kuri

greičiau būtų leidusi nukirsti galvą, negu nukirpti
savo plaukus.
„Norėjau ką nors gera padaryti tėčiui. Eidama
pro kirpyklą, lange pamačiau išstatytus plaukus.
Tada supratau, kad aš turiu daiktą, už kurį galiu
gauti pinigų. Tad įėjau į kirpyklą ir paklausiau,
ar pirks mano plaukus.
Kirpėjui buvo neįprasta matyti mergaitę, kuri
įšoka į kirpyklą ir siūlo parduoti savo plaukus.
Bet aš labai prašiau, kad jis pirktų.“
Misis Marė padėkojo Džo, o paskui visos sten­
gėsi nukreipti kalbą į kitus dalykus. Tą naktį nė
viena nenorėjo eiti miego. Beta atsisėdo prie pia­
nino ir sugrojo tėčio mėgstamą giesmę.
Megė ištisas valandas negalėjo užmigti. Stai­
ga ji išgirdo prislopintą kūkčiojimą. „Mano plau­
kai, - verkė Džo įsikniaubusi į pagalvę, - supran­
tu, kad tai tuščia ir savanaudiška, bet nieko ne­
galiu su savimi padaryti. Tai buvo mano vienin­
telė puošmena.“
Išaušo šaltas pilkas rytas. Visos papusryčiavo.

90
Kirpėjas nukerpa Džo plaukus
MAŽOSIOS MOTERYS

Prieškambaryje stovėjo paruoštas lagaminas.

Kalbama buvo mažai, bet kai laukdamos ve­
žiko jos vėl susėdo, misis Marė tarė:
„Mergaitės, išvažiuodama palieku jus Hanos
rūpesčiui ir misterio Lorenso globai. Dirbkit sa­
vo darbus kaip paprastai. Negaiškite veltui lai­
ko ir gyvenkite viltimi. Mege, prižiūrėk sesutes.
Tu, Džo, turėk kantrybės ir nedaryk neapgalvo­
tų žingsnių. Tu, Beta, guoskis savo muzika, o tu,
Eime, padėk visoms kiek išgali.“
Atėjo sunki atsisveikinimo akimirka. Jos pa­
bučiavo mamą ir kai ši, sėdusi į karietą, pradė­
jo tolti, stengėsi jai linksmai pamojuoti.
Žinios apie tėčio sveikatą mergaites aprami­
no. Jis sunkiai sirgo, bet misis Mare nuvykimas
išėjo į gera. Misteris Brukąs kiekvieną dieną
siuntinėjo joms pranešimus ir savaitėms bėgant
mergaitės darėsi vis linksmesnės.
Kiekviena nekantravo parašyti. Visos seserys
siuntė į Vašingtoną storus, naujienų ir džiaug­
smingų sveikinimų pilnus laiškus.

92
Sunkus atsisveikinimas
 c.O

Beta išeina viena

 X SKYRIUS

Juodos dienos

Motinai išvykus, mergaitės visą savaitę sten­

gėsi būti naudingos kiek tik galėjo. Beta dir­
bo ne tik savo darbą, bet stengėsi ir seserims
padėti.
Po misis Mare išvykimo praėjus dešimčiai
dienų, Beta mėgino prisiprašyti vieną seserų
nueiti kartu su ja motinos pavyzdžiu aplankyti
vargšų šeimos. „Hamelių kūdikis serga, —pa­
sakė ji, —ir aš nežinau, kaip jam padėti.“
Džo tuo metu kažką skaitė, Megė užlipo laip­
tais aukštyn, o Eime nepanoro eiti. Tada Beta pa­
ti viena išslinko į šaltą orą.
Kada vėliau, Betai sugrįžus, Džo užlipo laip­

95
MAŽOSIOS MOTERYS

tais, ji pamatė, kad Beta rimtai nusiteikusi ir ne-

sveikuoja.
„Kas nutiko?“ —paklausė Džo.
„Ak, Džo. Misis Hamel kūdikis mirė tuo me­
tu, kai aš laikiau jį ant skraito. Skarlatina!“
„Kaip baisu! Man reikėjo eiti kartu, —pasakė
Džo apkabindama seserį. - Ak Beta, jeigu tu su­
sirgsi, aš niekada sau to neatleisiu.“
„Nesibaimink, — ramino ją Beta, nors jos
skruostai jau liepsnojo ir kakta degė nuo karš­
čio. - Taip blogai nebus. Aš išgėriau vaistų ir
man jau geriau.“
„Aš pakviesiu Haną, —pasakė Džo. —Ji žinos
ką daryti.“
Atėjusi Hana nuramino Džo, sakydama, kad
nėra ko jaudintis. Visi vaikai perserga skarlati­
na. Jeigu teisingai gydoma, nuo skarlatinos ne­
mirštama.
„Mes iškviesime daktarą Bengsą, o Eimę, kad
ji neužsikrėstų, išsiųsime pas Marčų tetą. Tu ir
Megė galite pasilikti namie.“
Kai Eimei pasakė, kad jai reikės išvykti, ji pa-

96
Skarlatina!
MAŽOSIOS MOTERYS

reiškė, kad geriau jau ji užsikrės, negu vyks pas

tetą Mare. Eime nusileido tik tada, kai Loris pa­
žadėjo ją kiekvieną dieną lankyti ir pasiimti ją
pasivažinėti.
Daktaras Bengsas nustatė, kad yra skarlatinos
požymių. Jie nutarė misis Mare apie tai nepra­
nešti, nes tėčio ji vis tiek negalėjo palikti. Jai tai
būtų tik nereikalingas jaudulys.
Beta sirgo daug sunkiau, negu manė seserys
ir Loris. Tai žinojo tik Hana ir daktaras. Beta tai
prabusdavo, tai vėl nuo karščio priepuolių ap­
svaigdavo. Ji net nepažindavo prie jos palinku­
sių pažįstamų veidų.
Misis Mare vis dar apie tai nepranešė. Džo
slaugė Betą dieną ir naktį. Kaip šmėkla pasiro­
dydavo namuose sunerimęs Loris.
Gruodžio pirmąją buvo vėjuota. Tą rytą atėjęs
daktaras Bengsas apžiūrėjo Betą ir pasakė: „Jei­
gu misis Marė gali atsitraukti nuo savo vyro, bū­
tų geriau, kad ji parvažiuotų.“
Džo čiupo telegramą ir išbėgo.

98
Reikia iškviesti misis Mare
MAŽOSIOS MOTERYS

„Išsiunčiau telegramą mamai, - sugrįžusi pa­

sakė Loriui. - Daktaras liepė.“
„Ak, Džo. Juk nėra taip blogai, ar ne?“ - su­
sirūpinęs sušuko Loris.
Ašaros pasipylė Džo skruostais. Loris ištiesė
jai savo ranką ir sušnibždėjo: „Aš čia. Laikykis
manęs, Džo, mieloji. Tikėkimės, kad viskas bus
gerai. Netrukus parsiras mama ir viskas bus tvar­
koje. Aš jai pasiunčiau telegramą vakar ir šįva­
kar ji jau bus čia.“ Džo nusišluostė ašaras. Lo­
ris džiugiai nusišypsojo: „Juk gerai, kad taip pa­
dariau, ar ne?“
Džo apsipynę rankomis Lorio kaklą, o šis pa­
tapšnojo jai nugarą. Loris nedrąsiai du kartus net
prisiglaudė prie Džo lūpomis.
„Tai senelis patarė, kad laikas ko nors imtis.
Paskutinis traukinys atvyksta antrą valandą nak­
ties. Aš važiuosiu jos pasitikti.“
Atrodė tarsi į namus kas būtų įleidęs šviežio
oro gūsį. Visi, išskyrus Betą, prašviesėjo. Visą
dieną Megė ir Džo nuo jos nesitraukė. Valan-

100
Loris guodžia Džo
MAŽOSIOS MOTERYS

dos slinko labai lėtai. Apsilankęs daktaras pa­

sakė, kad apie vidurnaktį turi viskas paaiškėti.
Tą naktį mergaitės nemiegojo. Laikrodis iš­
mušė dvylika. Praėjo valanda. Nieko neatsitiko,
tik Loris išvažiavo į stotį.
Antrą valandą nakties Džo pasirodė, kad kaž­
kas pasikeitė. Ji pažadino Haną, kuri pribėgusi
prie Betos sušuko: „Karštis krito. Ji normaliai
miega. Ačiū Viešpačiui!“
Abi mergaitės patyliukais nuėjo į tamsų prieš­
kambarį ir sėdėjo apsikabinusios. „Kad tik ma­
ma parvažiuotų“, —pradėjus švisti pasakė Džo.
Netrukus prie durų pasigirdo žvangalų skam­
bėjimas ir Lorio balsas: „Mergaitės, mergaitės,
ji parvažiavo. Marmė parvažiavo!“
Temperatūra nukrito!
Sunku pas tetą Mare
 XI SKYRIUS

R im ti pašnekesiai

Kai namuose vyko tas sambrūzdis, Eimei

pas tetą Mare buvo nesaldu. Teta Mare paėmė
Eimę kietai į rankas ir norėjo mergaitę išmo­
kyti elgtis taip, kaip ją pačią mokė prieš še­
šiasdešimt metų.
Eimei liepė dirbti visus varginančius tetos
darbus, o po vakarienės garsiai skaityti. Jei­
gu ne Loris ir ne senoji tarnaitė Estera, Eime
nebūtų ištvėrusi. Estera Eimę labai pamėgo ir
leido jai tyrinėti visus dideliame name su­
krautus neįprastus ir gražius daiktus. Labiau­
siai Eimę domino didelė dėžutė su brangeny­
bėmis.

105
MAŽOSIOS MOTERYS

„Kažin kam tie visi gražūs papuošalai atiteks,

kai teta Mare numirs“, —girdint Esterai garsiai
svarstė Eime dėliodama brangenybes.
„Tau ir tavo sesutėms. Aš mačiau madam te­
stamentą“, - sušnibždėjo Estera.
„Nuostabu. Bet aš norėčiau, kad juos mes tu­
rėtume jau dabar“, - nekantravo Eime.
„Reikia dar palaukti. Bet žiedą su turkio
akimi ji dovanos tau dabar, kai tu vyksi namo.
Madam patinka kaip tu elgiesi.“
„Tu taip manai? Oi kaip būtų gerai jeigu aš
tą žiedą gaučiau. Šiaip ar taip ir man patinka
teta Mare“, —pridūrė Eime.
Nuo tos dienos Eime buvo tikras gero elge­
sio pavyzdys. O senoji ledi manė, kad mergai­
tę taip pakeitė jos auklėjimas.
Tačiau kai atvykęs Loris pasakė, kad Betos
gyvybė pavojuje, Eime grįžo namo ir meldėsi
už ją, jausdama, kad milijonai turkio žiedų ne­
gali atstoti jos švelnios sesutės.

106
Eime nori žiedo
MAŽOSIOS MOTERYS

Mamai parsiradus, namai prisipildė tikro

džiaugsmo. Beta pakirdo iš miego ir kurį laiką
nuo motinos nenuleido akių. Po to vėl užmigo.
Megė ir Džo nekantravo su mama pasikalbėti.
Išgirdusios visas naujienas apie tėtį ir misterį
Bruką, užmerkė nuvargusias akis. Misis Marė
nesitraukė nuo Betos lovos ir visą naktį pralei­
do sėdėdama kėdėje.
Apie mamos sugrįžimą Eimei pranešė Loris.
Išvargęs po ilgos nakties, jis užmigo ant sofos.
Pažadino jį džiugus Eimės šauksmas pamačius
mamą.
Eimei pasakojant savo nuotykius, misis
Marė pastebėjo ant jos rankos žiedą. „Šiandien
tą žiedą man dovanojo teta Mare. Aš noriu jį
mūvėti, kad nebūčiau savanaudė. Beta nesava-
naudė ir todėl visi ją myli.“
„Nešiok tą žiedą ir pasistenk būti gera, -
pasakė misis Marč. —Dabar aš turiu eiti pas
Betą.“
Tą vakarą Džo rado motiną prie Betos lovos

108
Eime bėga prie savo mamos
MAŽOSIOS MOTERYS

ir paprašė: „Mama, aš noriu su tavimi pasišne­

kėti.“
„Apie Mėgę?“ —paklausė misis Mare.
„Taip. O iš kur tu žinai? Misteris Brukąs turi
vieną Megės pirštinę. Tedis ją matė ir dėl to jį
paerzino. Misteris Brukąs prisipažino, kad Mė­
gėjam patinka, bet jis nedrįsta nieko apie tai sa­
kyti, nes Megė dar labai jauna, o jis toks netur­
tingas. Aš nieko neišmanau apie meilę ir viso­
kias tokias nesąmones“, - vienu atsikvėpimu pa­
porino Džo.
„Brangute, tu nerūstauk. Džonas, kaip mes
dabar vadiname misterį Bruką, važiavo su ma­
nimi ir labai pasišventusiai prižiūrėjo tėtį. Jis ne­
slėpė savo meilės Megei, prisipažino norįs ją
vesti. Jis puikus jaunuolis, bet aš nesutiksiu, kad
Megė tokia jauna ištekėtų.“
„Žinoma, ne! Tai būtų kvailystė. Vadinasi, vis­
kas blogiau negu aš galvojau“, —išrėkė Džo.
„Megei nieko nesakyk, - paprašė misis
Mare. - Dar nežinau, ar ji myli Džoną. Kai pa­
matysiu juos drauge, tada ir nuspręsiu.“

110
Džo papasakoja Marmei apie misterį Bruką
MAŽOSIOS MOTERYS

„Man viskas aišku! Kai jis grįš, viskas bus su­

tvarkyta. Jis ją ves, išsiveš ir mūsų šeimoje at­
siras spraga“, —sudejavo Džo.
„Megei tik septyniolika, — pasakė misis
Mare. —Su tėčiu mes sutarėme, kad ji galės te­
kėti, kai sulauks dvidešimties. Jeigu Džonas ir
Megė vienas kitą myli, jie gali palaukti.“
Kaip tik tuo metu į kambarį įėjo Megė su laiš­
ku, kurį ji rašė tėvui. Misis Mare pasiūlė: „Pra­
šau, prirašyk, kad su meile aš siunčiu geriausius
linkėjimus Džonui.“
„Tai tu jį jau vadini Džonu?“ —paklausė Me­
gė šypsodamasi.
„Taip. Jis tapo mums tarsi sūnus“, - žiūrėda­
ma į dukterį atsakė misis Mare.
Megė, negalėdama sulaikyti šypsenos, tarė:
„Labos nakties mieloji mama. Kaip gera, kad tu
namie.“
Laiškas tėčiui
Senis Besmegenis Betai
 XII SKYRIUS

Teta M are išsprendžia klausim ą

Kalėdoms artėjant abu ligoniai pastebimai pa­

sitaisė. Misteris Marčas parašė netrukus būsiąs
namie. Betą perkėlė į pirmą aukštą ir ji dabar vi­
są dieną gulėjo ant sofos.
Kalėdų rytą Betą nunešė prie lango parodyti
Senį Besmegenį, kurį naktį nulipdė Džo ir Lo­
ris. Loris lakstė priimti atneštų dovanų.
„Aš tokia laiminga, —pasakė Beta, —kad, jei­
gu tėtis būtų čia, aš plyščiau iš laimės“, —pasa­
kė Beta.
Po pusvalandžio Loris atvėrė prieangio duris
ir vos atgaudamas kvapą pranešė: „Dar viena do­
vana Marčų šeimai.“

115
MAŽOSIOS MOTERYS

Duryse pasirodė aukštas vyriškis, atsirėmęs į

kito aukšto vyriškio ranką. Atrodė, kad kelioms
sekundėms visos prarado amą. Paskui staiga vi­
sos puolė į misterio Marčo glėbį. Džo vos nenu-
alpo ir Loriui teko ją slaugyti. Visai nejučiomis
misteris Brukąs pabučiavo Mėgę. Eimės ašaros
lašėjo ant tėčio batų.
Tada atsivėrė kabineto durys ir tiesiai į tėčio
glėbį puolė Beta.
Misteris Marčas papasakojo, kaip norėjo joms
padaryti malonią staigmeną, ir kai tik oras pa­
sitaisė, jis ir misteris Brukąs pasinaudojo proga
ir parvažiavo.
Visa šeima, misteris Lorensas, jo vaikaitis ir
misteris Brukąs sėdo prie linksmos ir malonios
Kalėdų vakarienės. Pavakarieniavę visi susispie­
tė prie židinio.
„Lygiai prieš metus mes dūsavome, prisime­
nat?“ —paklausė Džo.
„Jums teko tikrai nelengva dalia, - pasakė
misteris Marčas, nužvelgdamas keturis veidus. —

116
Dar viena dovana
MAŽOSIOS MOTERYS

Bet jūs nosies nenukabinote“. Paskui misteris

Marčas visas iš eilės pagyrė. Mėgę už tai, kad
iš peties dirbo, Džo už įgytas geras manieras ir
švelnumą, Betą, kad pasidarė ne tokia drovi, o
Eimę, kad ji pradėjo daugiau galvoti apie kitus
ir mažiau apie save.
Po kelių minučių, bet pirmą kartą po dauge­
lio mėnesių, Beta iš lėto priėjo prie savo mažojo
pianino pagroti.
Kitą dieną namuose buvo jaučiama keista
nuotaika. Megė buvo išsiblaškiusi, drovi ir ne­
kalbi. Vos tik paminėjus Džono vardą, ji nu­
rausdavo.
Megė pasakė Džo, kad, jeigu misteris Brukąs
paprašytų jos rankos, ji elgtųsi labai ramiai. Bet
kai pasigirdo beldimasis į duris, visas jos oru­
mas išgaravo. Ji pradėjo įnirtingai siūti.
Tai buvo misteris Brukąs. Džo išslinko iš
kambario. Megė taip pat pakilo eiti, norėjo kaž­
ką lyg pasakyti, bet misteris Brukąs paėmė jos
ranką.

118
Megė stengiasi būti rami
MAŽOSIOS MOTERYS

„O, prašau Mege, neišeik. Aš tavęs nevargin­

siu. Noriu tik sužinoti, ar aš tau nors kiek patin­
ku. Aš taip tave myliu.“
Tai ir buvo momentas, kai jai reikėjo tinkamai
ramiai atsakyti, bet Megė tik nuleido galvą ir ty­
liai tarė: „Aš nežinau“. Džonas ėmė maldauti ir
Megė susvyravo. Džonas stovėjo rimtas ir išba­
lęs, bet švelnus.
Tuo metu į kambarį įšlubavo teta Marė. Ji su­
žinojo, kad misteris Marčas namie ir neatidėlio­
dama atvyko jo aplankyti.
„Dievaži, ką tai reiškia?“ —misteriui Brukui iš­
einant iš kambario paklausė senoji ledi.
„Tai tėčio draugas, —pralemeno Megė. —Taip
netikėtai pasirodėte.“
„Čia negeri dalykai dedasi ir aš noriu žinoti,
kas vyksta. Pasakyk man atvirai, tu nori už to vy­
ro ištekėti? Jeigu taip, tai iš manęs negausi nė vie­
no cento!“
„Aš ištekėsiu už to, už kurio panorėsiu, teta
Mare“, - atstatydama smakrą pasakė Megė.

120
Įeina teta Mare
MAŽOSIOS MOTERYS

„Na ir na! Tai tu taip priimi mano patarimą?

Tavo pareiga —gerai ištekėti ir padėti savo šei­
mai. Bet aš matau, tu ketini susituokti su vyru,
kuris neturi nei pinigų, nei padėties, nei verslo.
Aš maniau, kad tu protingesnė.“
„Mes nebijome darbo ir pasiruošę laukti. Ne­
turto aš nebijau. Žinau, kad būsiu laiminga, nes
jis mane myli.“
Teta Mare buvo labai įpykusi. Ji tikėjosi, kad
gražioji Megė susiras gerą partnerį. „Ką gi, aš
nusiplaunu rankas. Aš tavimi nusivyliau ir da­
bai* praradau norą pasimatyti su tavo tėvu. Kai
susituoksi, nieko iš manęs nesitikėk.“
Teta prieš pat Megės nosį užtrenkė duris ir iš­
važiavo. Įbėgo misteris Brukąs.
„Aš viską girdėjau, Mege. Tai įrodo, kad aš
tau truputėlį patinku.“
Praėjus penkiolikai minučių po tetos išvyki­
mo, Džo tyliai nulipo laiptais ir, pamačiusi ne­
tikėtą vaizdą, kaip įbesta sustojo. Palaiminga
veido išraiška Megė sėdėjo Džonui ant kelių.

122
Teta Mare buvo labai įpykusi
MAŽOSIOS MOTERYS

Džo sulaikė kvapą, o Džonas tarė: „Sesute Džo,

pasveikink mus!“
To jau buvo per daug. Džo užbėgo laiptais ir
papasakojo mamai bei tėčiui, ką matė. Paskui šią
baisią naujieną ji pranešė Betai ir Eimei, kurios
tame neįžiūrėjo nieko blogo. Po kurio laiko pa­
sišokinėdamas atbėgo Loris ir „misis Megei
Bruk“ atnešė puokštę gėlių.
„Neatrodo, kad tu būtum šventiškai nusiteiku­
si, - pasakė jis Džo. - Kas atsitiko?“
„Tu nežinai, kaip man sunku su Mege išsiskir­
ti“, —atsakė ji virpančiu balsu.
„Tau ir nereikia su ja išsiskirti, nors viskas ir
pasikeis. Tu turi mane, ir aš visada būsiu su ta­
vimi, Džo.“
„Aš žinau, kad tu manęs nepaliksi, Tedi, —su­
tiko Džo. —Jai reikės laukti dar tris metus, kol
sueis dvidešimt“, - pridūrė susimąsčiusi.
„Ar tu nenori pažvelgti į ateitį ir pasižiūrėti,
kur ir kuo mes visi tuo metu būsime? Aš noriu.“
Puokštė „misis Megei Bruk“
 'M

Misteris Marčas grįžta namo prie savo knygų

 XIII SKYRIUS

Pirm osios vestuvės

Per trejus praėjusius metus šeimoje mažai kas

pasikeitė. Karas baigėsi ir misteris Marčas grį­
žo prie savo knygų.
Džonas Brukąs metams buvo išėjęs į kariuo­
menę, o paskui ruošėsi verslui ir kaupė pinigus,
norėdamas su Mege nusipirkti namą.
Megė visą laiką dirbo ir laukė. Tik kartkartė­
mis ji pajusdavo nepasitenkinimą, kad jos gyve­
nimas prasideda nepritekliuose.
Džo pas tetą Marė niekada daugiau nesilan­
kė. Senoji ledi prisirišo prie Eimės ir tarsi kyšį
pasiūlė jai piešimo pamokas. Džo atsidėjo rašy­
mui ir Betai, kuri dar ilgai po ligos buvo silp­

127
MAŽOSIOS MOTERYS

na. Džo teberašė laikraščiui romantiškas isto­

rijas, bet jos galvoje jau brendo didesni užmo­
jai.
Nenorėdamas pyktis su seneliu, Loris pradėjo
lankyti koledžą, bet mokytis per daug nesisten­
gė. Jis pakvietė gyventi pas save du mokslo
draugus. Eime pasidarė jų numylėtinė. Jiems
patiko Džo, bet nė vienas jos neįsimylėjo.
Misteris Brukąs surado Megei pirmą mažytį
žavų namelį. Jame buvo paprasti baldai, daugy­
bė knygų, ant palangių stovėjo gėlės, išdėsty­
tos seserų pagamintos dovanos. Džo ir motina
atidėjo Megei keletą dėžių, statinaičių ir ryšu­
lių. Hana padėjo sutvarkyti virtuvę, o Loris
kiekvieną savaitę atnešdavo vis kokį nors nau­
ją įtaisą. Pilna sieninė spinta skalbinių buvo te­
tos Marė dovana, kuriai širdis neleido įvykdyti
savo grasinimo.
Dieną prieš vestuves, kaip ir kas savaitę at­
ėjęs Loris pranešė, kad Džonas išėjo santuokos
pažymėjimo, o Hana jau baigia kepti tortą.

128
Tvarkomi pirmieji Megės namai
MAŽOSIOS MOTERYS

V
Džo ir Loris namo ėjo susikabinę rankomis.
„Zinai Tedi, - pasakė ji, - noriu su tavimi pa­
sišnekėti rimtai apie rytdieną. Turi man paža­
dėti, kad gerai elgsies. Jokių išdaigų.“
Loris pažadėjo, o Džo atsiduso: „Na, bent jau
kol kas nebus daugiau jokių vestuvių. Aš ma­
nau, kad ardyti šeimas yra baisu.“
„Atmink mano žodžius, Džo, dabar —tavo ei­
lė“, —pasakė Loris.
„Aš ne iš tų, kuri kam nors patiktų. Niekas
manęs nenorės.“
„Bet tu niekam nesuteiki galimybės, —pa­
priekaištavo Loris, o jo skruostus nudažė len­
gvas raudonis. —Jei kai kas ir nori su tavimi su­
artėti, tu šliukšteli ant jo šalto vandens.“
„Man tokie dalykai nepatinka. Aš per daug
užsiėmusi, kad sukčiau sau galvą dėl tokių ne­
sąmonių. Geriau pakeiskime temą“, —pasakė
Džo piktai.
Vestuvių diena išaušo šviesi, be debesėlio.
Megė atrodė kaip rožė. Ji pati pasisiuvo vestu-

130
„Džo, dabar tavo eilė ištekėti“
MAŽOSIOS MOTERYS

vių suknelę. Ją puošė tik Džono mėgstamiau­

sios gėlės - slėnyje nuskintos lelijos. Ji buvo la­
bai užsiėmusi paskutiniaisiais pasiruošimais,
bet vis dėlto rado laiko apkabinti kiekvieną se­
serį.
Buvo nutarta, kad nereikia jokių didelių iš­
kilmių. Viskas turėjo būti paprasta ir šeimyni­
škai jauku. Kai atvyko teta Marė, ji buvo
apstulbinta, pamačiusi kaip nuotaka bėga jos
pasitikti. Svečiams renkantis Džo, kažko siek­
dama ant stalo, apgadino tortą.
Kai jaunavedžiai užėmė savo vietas po žalia
arka, kambarys nuščiuvo. Motina ir seserys pri­
ėjo arčiau. Megė pažvelgė aukštyn vyrui į akis
ir tarė: „Aš noriu būti tavo žmona.“
Džo tvardėsi, nors nedaug tetrūko, kad ji pra­
virktų. Tik pamačiusi į save įsmeigtas Lorio
akis, ji susilaikė.
Tą pačią minutę, kai ištekėjo, Megė pravir­
ko ir nubėgo prie motinos sakydama: „Pirma­
sis bučinys Marmei.“

132
59 Aš noriu būti tavo žmona“
MAŽOSIOS MOTERYS

Paskui buvo priešpiečiai su tortu ir vaisiais.

Žmonės šnekučiuodamiesi vaikštinėjo po na­
mus ir sodą. Susiruošusi išvykti, teta Marė tarė
Megei: „Aš linkiu tau viso geriausio, brangio­
ji, bet manau, kad tu dar pasigailėsi.“ O atsi­
sukusi į jaunikį pasakė: „Jaunuoli, tu gavai
V

tikrą lobį. Žiūrėk, kad būtum jo vertas.“

Mažasis jaunavedžių namas buvo netoliese.
Tad vienintelė Megės vestuvinė kelionė, buvo
ėjimas pėsčiomis iš senųjų namų į naujuosius.
Visi apstojo Mėgę atsisveikinti.
„Nors ištekėjau, bet viliuosi, kad jūsų širdy­
se man liks ta pati vietelė, kaip ir iki šiol, ir
kad jūs visi pas mane užsuksite. Aš jūsų lauk­
siu. Ačiū jums visiems už šią laimingą vestu­
vių dieną.“
Iš senųjų namų į naujus
„Dailininkės“ Eimės nuotykiai
 XIV SKYRIUS

Siekiai

Eime su įkarščiu ėmėsi visų dailės sričių. Pra­

džioje ji išbandė piešimą plunksna, paskui —alie­
jinę tapybą ir piešimą anglimi. Po to ji mokėsi
gipso liejybos. Vieną dieną ji sumanė nuliedinti
savo pačios koją ir seserys ją užtiko bešokinėjan-
čią po kambarį su koja, įkišta į kibirą, kuriame
buvo sukietėjęs gipsas. Šiaip ne taip Eimę pavy­
ko išvaduoti, bet Džo taip kvatojosi, kad netyčia
įpjovė jai į koją.
Nutarusi tapti patrauklia ir visapusiškai išpru­
susia moterimi, Eime tuo pačiu metu dar kažko
mokėsi, kažką darė, kažkuo domėjosi. Eime len­
gvai susidraugaudavo ir šviesiomis akimis žiū­

137
MAŽOSIOS MOTERYS

rėjo į gyvenimą. Ji jautė kas tinka ir malonu,

ir žinojo, ką kiekvienam gero pasakyti.
Jos silpnybė buvo troškimas pakliūti į aukš­
tąją visuomenę. Ji manė, kad pinigai, padėtis ir
elegantiškos manieros yra svarbiausia. Dėl to su
Džo jos dažnai ginčydavosi.
„Tu nenori prie žmonių prisitaikyti arba pa­
kliūti į gerą aplinką. O aš noriu ir esu pasiry­
žusi pasinaudoti kiekviena proga. Vaikščiok už­
rietusi nosį ir atkišusi alkūnes, jeigu tau patin­
ka.“
Džo tikrai nelaikė savęs genialia, bet kai ją
ištikdavo „rašymo priepuolis“, ji užsidarydavo
savo kambaryje ir rašydavo iš visų jėgų ir visa
širdimi. Tada nei seserys, nei mama prie jos ne-
siartindavo. Rašymo priepuoliai ilgai neužtruk­
davo, bet po to ji išlįsdavo alkana, mieguista ir
pikta.
Vieną vakarą Džo nuėjo į paskaitą. Ji sėdė­
jo greta vaikino, kuris skaitė laikraštį. Džo ir­
gi pradėjo skaityti. Tai pastebėjęs, vaikinas,

138
„Rašymo priepuolis“
MAŽOSIOS MOTERYS

versdamas puslapį, pusę laikraščio pasiūlė Džo

ir pasakė: „Norit paskaityti? Puiki istorija.“
Istorijoje buvo daug meilės, paslapčių, žudy­
nių ir nelaimių. „Man atrodo, kad jūs arba aš,
jeigu pasistengtume, irgi galėtume taip parašy­
ti“, - pasakė Džo, pralinksmėjusi, kad ta isto­
rija jam taip patiko.
„Būčiau laimingas, jeigu sugebėčiau. Už tas
istorijas autorius gerai uždirba. Jis žino, ką
žmonės mėgsta, ir jam už rašymą gerai moka.“
Džo užsirašė laikraščio adresą ir nutarė pa­
bandyti laimėti šimto dolerių premiją, kurią laik­
raštis žadėjo už pačią sensacingiausią istoriją.
Apie savo sumanymą niekam nieko nesakė,
bet jau kitą dieną ėmėsi darbo. Ji nusiuntė sa­
vo rašinį ir šešias savaites laukė atsakymo. Kai
jau buvo beprarandanti viltį, Džo gavo laišką ir
šimto dolerių čekį. Kai pasakė apie tai šeimai,
buvo didelė šventė.
„Ką tu darysi su tokiu lobiu?“ —paklausė
Eime.

140
oo

Džo nusprendžia dalyvauti konkurse

MAŽOSIOS MOTERYS

„Mėnesiui arba dviem pasiųsiu mamą ir Betą

į pajūrį“, —nesvarstydama atsakė Džo.
Į pajūrį jos tikrai nuvyko. Beta sugrįžo ne to­
kia pasitaisiusi ir įdegusi, kaip norėtųsi, bet jau­
tėsi tikrai geriau. Džo uždirbo dar keletą čekių.
Jos plunksnos magija leido užmokėti sąskaitas
ir nupirkti naują kilimą.
Po kiek laiko Džo nusprendė atiduoti spaudai
savo romaną. Norėdama visiems įtikti, ji sekė vi­
sų patarimais, o baigėsi viskas tuo, kad ji neįti­
ko niekam. Romanas buvo atspausdintas. Džo
už jį gavo tris šimtus dolerių. Tačiau ji buvo ne­
patenkinta savo kūriniu ir nutarė kito nerašyti
tol, kol nepajus esanti pasirengusi.

142
Didžiulė šventė!
Megės džemas netirštėja
 XV SKYRIUS

Jaunos šeim ininkės vargai

Megė nutarė tuojau pat tapti gera šeimininke.

Pirmiausia ji nusprendė savo sandėliuką prikrau­
ti namų gamybos džemo. Serbentai ant krūmų
jau buvo nunokę. Džonas pasirūpino cukrumi ir
puodynėlėmis. Megė dešimtis kartų matė kaip
džemą verda Hana. Dabar ji ėmėsi darbo pati.
Visą dieną rinko uogas, virė, bėgiojo ir tupinė­
jo aplink puodą. Bet džemas netirštėjo. Pavaka­
re, penktą valandą, Megė atsisėdo sujauktoje vir­
tuvėje ir pravirko.
Džonas tą dieną nutarė iš anksto nepranešęs
vakarienei parsivesti draugą. Kai jie atvyko į na­
mus, juose nebuvo nė gyvos dvasios. Užuodęs

145
MAŽOSIOS MOTERYS

cukraus degėsių kvapą, Džonas puolė į vidų.

Nevilties apimta virtuvėje kukčiojo Megė.
„O Džonai, —sudejavo ji, —aš taip pavargau
ir įtūžau! Dirbau, kol visai nusivariau.“
„Nutiko kas nors baisaus?“ - paklausė susi­
rūpinęs Džonas.
„Džemas netirštėja, o aš nežinau ką daryti“,
- skundėsi Megė. Džonas nusijuokė ir pranešė
vakarienei parsivedęs draugą.
„Tuojau išeikit abudu, - sušuko Megė. - Aš
negaliu su juo susitikti. Be to, nėra jokios va­
karienės. Aš pati ketinau eiti pas mamą.“
„Neverk, —ramino ją Džonas. —Jei tik ką nors
padėsi ant stalo, viskas bus gerai. Duok mums
šaltos mėsos, sūrio ir duonos. Džemo mes nepra­
šysim!“
Džonas tai pasakė juokais, bet Megė įsižeidė.
Ji nusirišo prikyštę ir nuėjo į savo kambarį išsi­
verkti.
Kada Megė nusileido žemyn, vyrai jau buvo
pavalgę ir kartu išėję. Palydėjęs draugą, Džonas

146
Netikęs pajuokavimas
MAŽOSIOS MOTERYS

grįžo. Abudu atsisėdo ir kiekvienas laukė, kad ki­

tas pirmasis atsiprašytų.
„Ai, - galvojo Megė, - koks varginantis vedy­
binis gyvenimas.“ Bet nutarusi pirmoji pasakyti
„atleisk man“, iš lėto priėjo prie vyro ir pabučia­
vo jį į kaktą. Tada Džonas rimtai pasakė:
„Man nereikėjo šaipytis iš to džemo. Daugiau
aš taip niekada nedarysiu.“
Rudenį Megė ir jos sena draugė Selė, kuri bu­
vo ištekėjusi už turtingo vyro, daug laiko praleis­
davo drauge. Matydama gražius Selės daiktus,
Megė pradėjo apie juos svajoti ir savęs gailėtis.
Megė žinojo, kur Džonas laiko pinigus. Ji ga­
lėjo pasiimti jų tiek, kiek jai reikia. Tik kartą per
mėnesį reikėdavo visas išlaidas surašyti į sąskai­
tų knygas.
Kai buvo likusios dvi dienos iki sąskaitų apmo­
kėjimo, Selė pirko sau šilkinių suknelių ir kitų
drabužių. Tikėdamasi dvidešimt penkių dolerių
Naujųjų Metų proga iš tetos Marė ir paėmusi
dvidešimt penkis dolerius iš sąskaitoms apmo-

148
Megė trokšta gražių daiktų
MAŽOSIOS MOTERYS

keti skirtų pinigų, Megė taip pat kai ką nusipir­

ko. Tai buvo kvaila ir ją pradėjo graužti sąžinė.
Vakare, kai Džonas išsiėmė sąskaitų knygas,
Megės širdis apmirė. „Džonai, brangusis, aš bi­
jau tau rodyti savo sąskaitų knygą. Pastaruoju
metu aš buvau labai išlaidi. Neskaitant mažmo­
žių, penkiasdešimt dolerių aš išleidau šilkinei
suknelei.“
Kurį laiką kambaryje tvyrojo tyla.
„Žinau, kad tu labai pyksti, Džonai, bet aš ne­
ištvėriau. Matydama kaip Selė perka ką panorė­
jus, negalėjau susilaikyti. Aš stengiuosi būti pa­
tenkinta tuo ką turiu, bet nuo skurdo aš jau pa­
vargau.“
Paskutinieji žodžiai buvo ištarti taip tyliai, kad
ji manė, jog Džonas jų neišgirdo. Bet jis išgir­
do ir jam buvo skaudu.
„Aš šito bijojau, Mege, - pasakė jis atsisto­
damas. —Aš stengiuosi kaip įmanydamas.“
Megė pribėgo prie Džono, tvirtai jį apkabino,
sakė, kad ji ne tai turėjo galvoje. Džonas Megei
atleido.

150
Brukai skaičiuoja išlaidas
MAŽOSIOS MOTERYS

Kitą dieną Megė nuėjo pas Selę, viską jai pa­

pasakojo ir paprašė, kad ši padarytų jai paslaugą
ir nupirktų iš jos tą šilkinę suknelę. Selė nupir­
ko, bet po kurio laiko tai pačiai Megei ją pado­
vanojo.
Praėjo metai ir tada, vidurvasary, Megė pagim­
dė dvynukus - berniuką ir mergaitę. „Dievaži,
dvynukai! - tai viskas, ką galėjo pasakyti atbė­
gęs Loris. - Argi ne puiku? Niekada gyvenime
nebuvau taip nustebintas!“
Berniukas buvo pakrikštytas Džonu, o mergaitė
savo motinos ir senelės vardu Margaret.
„Kad nesupainiotume dviejų Megių, mes va­
dinsime ją Deizė“, —pasakė Eime.
„Berniukui duok Demidžono vardą ir vadink jį
trumpai Dėmiu“, —patarė Loris.
„Deizė ir Demis —tai, ko reikia! Aš žinojau,
kad Tedis ką nors sugalvos“, —tarė Džo suploda­
ma rankomis. Nuo tada kūdikius ir ėmė vadinti
Deizė ir Demis.

152
Deizė ir Demis
Eime moko
 XVI SKYRIUS

Viešnagės

„Einam, Džo. Tu pažadėjai šiandien su mani­

mi eiti į svečius“, - pasakė Eime. Džo nemėgo
apsilankymų tik dėl akių ir niekada neidavo, kol
Eime jos nepriprašydavo.
Džo atsiduso, bet nuėjo apsirengti.
„Aš atrodau gana pasigailėtinai, bet jeigu tu
manai, kad aš prideramai atrodau, gerai.“
Einant Eime mokė Džo:
„Česteriai mano, kad jie labai elegantiški, to­
dėl elkis kaip galėdama geriau: būk rami, san­
tūri ir nekalbi. Juk gali penkiolika minučių pa­
kentėti.“
Džo priėmė Eimės žodžius už gryną pinigą ir
tylėjo kaip pelė po šluota. Eimės pastangos ją

155
MAŽOSIOS MOTERYS

prakalbinti nuėjo perniek.

„Kokia išpuikusi ir neįdomi ta vyresnioji
Marė“, —pasakė kažkas joms išeinant.
Vos užsivėrus durims Eime patarė Džo būti
draugiškai, bet buvo nerami, nes kai Džo pradė­
davo rodyti savo kaprizus, tai nežinojai, kada
liausis.
Eime buvo susirūpinusi ne be reikalo. Per
viešnagę kitur Džo pradėjo pasakoti tokius da­
lykus, kad Eime visai sutriko. Nusiminusi pasa­
kė Džo, kad ji nusiplauna rankas.
Kai jiedvi apsilankė dar vienuose namuose,
Džo jautėsi puikiai. Ten buvo vaikinų ir ji klau­
sėsi jų pasakojimų apie mokymąsi bei gyvenimą
koledže, sėdėjo žolėje ir žaidė su vaikais.
Paskiausiai Eime ir Džo nuėjo pas tetą Marė.
Džo jau norėjo traukti namo, bet Eime primyg­
tinai prašė aplankyti tetą, kuriai patikdavo pri­
iminėti svečius.
Džo pareiškė, kad, jeigu ji kam nors neprita­
ria, tai nebijo to parodyti. Eime paragino ją ne­
varginti tetos savo fantazijomis.

156
Džo žaidžia su vaikais
MAŽOSIOS MOTERYS

„Aš pasistengsiu, —atsakė Džo, —bet man

taip maga pasakyti ką nors tiesiai šviesiai arba
padaryti pritrenkiančią pastabą. Aš kitaip nega­
liu.“
Pas tetą Mare jos rado dar vieną seną ledi te­
tą Kerok Džo buvo prastai nusiteikusi, o Eime
švytėjo džiaugsmu.
Besišnekučiuojant Džo pareiškė:
„Man nereikia jokių malonių. Priėmusi ma­
lonę jaučiuosi kaip vergė. Aš beveliju būti ne­
priklausoma.“
„Khm, khm“, —žvigtelėjusi į tetą Mare kos­
telėjo teta Kerol. Džo sėdėjo užrietusi nosį.
„Ar tu moki prancūziškai, brangute?“ —pa­
klausė Eimę teta Kerok Eime linktelėjo, o Džo
pasakė, kad ji prancūzų kalbos negali pakęsti.
Jos manymu, tai kvaila kalba.
Tetos vėl susižvalgė. Džo atsistojo išeiti ir
paspaudė tetoms rankas, o Eime jas pabučiavo.
Po savaitės teta Kerol atsiuntė laišką. Ji ruo­
šėsi keliauti į užsienį.
„Ji nori, kad aš važiuočiau su ja drauge!“ -
sušuko Džo pašokdama nuo kėdės.

158
Tetos susižvalgo
MAŽOSIOS MOTERYS

„Ne, ne tu brangioji, bet Eime“, —paaiškino

mama.
„Bet ji per jauna, mama. Pirmiausiai mano ei­
lė. Aš turiu važiuoti!“
„Bijau, kad tai nepavyks. Teta kviečia Eimę.
Ji rašo, kad „malonės tave slegia“ ir kad tu „ne­
kenti prancūzų kalbos“.
„Ak, tas mano liežuvis. Kodėl aš neišmokstu
laikyti jo už dantų?“ —sudejavo Džo.
„Džo, brangioji, aš esu labai savanaudiška ir
man tavęs negaila. Aš džiaugiuosi, kad tu neva­
žiuoji“, - sušnibždėjo Beta.
Kol Eime išvažiavo Džo laikėsi tvirtai, bet Ei-
mei išvykus ji nubėgo į savo kambarį ir ašarojo
tol, kol verkti nebeliko jėgų.
Paskutinę minutę Eime priėjo prie Lorio ir šis
pasakė jai:
„Jeigu tau kas nors atsitiks, aš atvyksiu ir ta­
ve paguosiu.“
Loris nė iš tolo nejautė, kad jam teks taip iš
tikrųjų padaryti.

160
Paskutinės neramios akimirkos
Beta darosi kitokia
 XVII SKYRIUS

Džo draugas

„Džo, aš nerimauju dėl Betos, - kartą tarė mi­

sis Marė. - Ne dėl jos sveikatos, bet dėl jos dva­
sinės būklės. Ji sėdi viena ir beveik visą laiką
verkia. Kartais jos veido išraiška būna tokia, kad
aš nieko nesuprantu.“
„Man atrodo, mama, —pasakė Džo susimąs­
čiusi, —kad ji paprasčiausiai bręsta. Žiūrėk, jai
jau aštuoniolika, bet mes to nepastebime. Elgia­
mės su ja kaip su vaiku.“
„Taip, iš tikrųjų. Aš pavedu Betą tavo globai.
Ji labai nuo tavęs priklauso, Džo“, - atsakė mi­
sis Marč.
Džo ilgai Betą stebėjo ir galiausiai apsistojo
prie minties, kuri atrodo viską paaiškina. Vie­

163
MAŽOSIOS MOTERYS

ną dieną Beta žiūrėjo į praeinantį Lorį, ir Džo pa­

matė, kaip jos skruostu nuriedėjo ašara.
„Taip ir yra. Beta įsimylėjo Lorį!“ - pamanė
Džo. —Augam. Megė jau ištekėjusi ir jau mama,
Eime Europoje, o Beta apimta meilės!“ Ji atsidu­
so, nes šeimoje visi jautė, kad Loris reiškia jai vis
daugiau simpatijų. Džo, žinoma, nenorėjo apie tai
nė girdėti.
Tą vakarą Džo stebėjo Lorį. Nieko ypatinga
neatsitiko. Beta buvo rami, o Loris, kaip visada,
buvo jai malonus. Bet Džo manė daug ką paste­
bėjusi. Netrukus Loris prisėdo šalia.
„Na, Džo, būk gera, —paprašė Loris. —Visą sa­
vaitę aš mokiausi ir noriu, kad manimi kas nors
pasirūpintų.“
„Aš užsiėmusi. Eik pas Betą“, - buvo atsa­
kyta.
„Beta ne ta, kuri turėtų manimi rūpintis. Džo,
jeigu tu leistum, viską dėl tavęs padaryčiau.“
„Dabar tu flirtuoji, - pasakė Džo. - Nors tu
čia neįžiūri nieko blogo, aš flirtui esu tiesiog ne-

164
„Beta įsimylėjo“
MAŽOSIOS MOTERYS

gabi. Esu bandžiusi, bet man nieko iš to neišė­

jo. Ne taip kaip Eimei.“
„Man patinka, kad nemoki koketuoti. Gera su­
tikti jautrią, atvirą merginą, kuri gali būti link­
sma ir maloni.“
„Jeigu tau reikia, Tedi, —pasakė Džo tyliai, —
eik ir pasišvęsk gražiai kukliai merginai, kurią
gerbi.“
„Aš geriau pasiliksiu čia su tavimi, - taikiai
atsiliepė Loris apie pirštą vyniodamas Džo pri­
kyštės raištelį.
„O man atrodė, kad tu nenori būti pririštas
prie moters prijuostės raištelio“, —pasišaipė Džo.
„Viskas priklauso nuo to, kieno ta prijuos­
tė“, —atsakė Loris nueidamas.
Tą naktį Džo ilgai negalėjo užmigti. O kai ap­
ėmė miegas, ji išgirdo prislopintą kūkčiojimą.
Džo prišoko prie Betos, klausdama:
„Kas yra, brangioji? Gal seni skausmai ka­
muoja?“
„Ne, ne seni. Nauji. Bet tu išgydyti vis tiek
negali. Nėra vaistų tam skausmui numalšinti.“

166
Pririštas prie Džo prijuostės raištelio
MAŽOSIOS MOTERYS

Beta prisiglaudė prie sesers, o paskui padėjo gal­

vą įjos skraitą. Džo išsigando. Nors jai atrodė,
kad Betos skausmo priežastį ji žino, Džo paklau­
sė:
„Ar nebūtų tau geriau, jeigu tu man papasa­
kotum, kas yra?“
„Ne, ne dabar. Dar ne.“
„Tada aš neklausiu. Bet atsimink, kad mama
ir aš visada esam pasirengusios tave išklausyti
ir tau padėti.“
„Netrukus aš tau papasakosiu“, - sušnibždė­
jo Beta. Ir jos abi užmigo.
Džo apsisprendė. Po kelių dienų ji pasakė mo­
tinai norinti žiemai išvykti. Ją kankina kažkoks
nerimas ir rūpestis. Jai reikia pakeisti aplinką. Ji
norinti važiuoti į Niujorką. Mamos draugė mi­
sis Kirk juk parašė laišką, klausdama, ar mama
nežinanti jaunos merginos, kuri galėtų siūti ir
mokyti jos vaikus.
Džo pasakė motinai:
„Gal be reikalo ir gal neteisi esu taip saky­
dama, bet... man atrodo, kad Loriui aš per daug
patinku.“

168
Džo guodžia Betą
MAŽOSIOS MOTERYS

„Jeigu taip, tai tau jis nerupi tiek, kiek tu

jam.“
„Dievaži, ne! Man patinka tas mielas vaiki­
nas, bet ne daugiau. Manau bus geriau, jeigu aš
išvažiuosiu, kol jis dar labiau neįsiliepsnojo.
Man išvykus Beta galės paguosti jį ir išgydyti
nuo tų romantiškų ketinimų.“
Misis Kirk pranešė, kad Džo yra laukiama.
Drebėdama iš baimės Džo papasakojo Loriui
apie savo planus. Loris viską ramiai išklausė ir
Džo atlėgo. Bet kai ji su juo atsisveikino, Loris
sušnibždėjo:
„Nieko iš to neišeis, Džo. Tu esi mano širdy­
je, todėl pagalvok, ką darai.“
Misis Kirk turėjo didelį namą ir Džo paskyrė
viršutinį svečių kambarį, kur ji galėjo sėdėti ir
rašyti. Dvi mergaitės, kurias ji turėjo mokyti, bu­
vo mieli vaikai.
Netrukus po atvykimo Džo išgirdo užsieniečio
akcentu kalbantį džentelmeną. Misis Kirk vėliau
paaiškino, kad tai nuomininkas iš Berlyno —mis­
teris Frydrichas Bajeris. Tai buvo gan stambus,
susivėlusiais plaukais, tankia barzda, galingu sod-

170
Misteris Bajeris
MAŽOSIOS MOTERYS

riu balsu, malonaus žvilgsnio vyriškis. Nors jo

švarke stigo sagų, o batai buvo sulopyti, jis atro­
dė kaip tikras džentelmenas.
Visi namo vaikai jį mylėjo, o jis padėdavo
jiems mokytis vokiečių kalbos ir dažnai su jais
pokštaudavo.
Džo leido dienas mokydama, siūdama ir sa­
vo jaukiame kambaryje rašydama. Apie misterį
Bajerį ji sužinojo kai ką daugiau, o mažosios
mergaitės juos supažindino.
Vieną dieną Džo sutiko misterį Bajerį, stovintį
savo kambario duryse su kojine ir adymo adata
rankose.
Lipdama laiptais žemyn, ji visą laiką šypso­
josi, bet galvojo, kad liūdna, jeigu savo rūbus
jam pačiam tenka lopyti.
Džo susipažino su misterio Bajerio sūnėnais
Emiliu ir Francu, kurie, jos manymu, buvo ža­
vūs, artimi jos širdžiai berniukai.
Kartą, Džo einant pro misterio Bajerio kam­
barį, ją pasikvietė misis Kirk. „Ar tu matei ka-

172
Misteris Bajeris pats taiso savo drabužius
MAŽOSIOS MOTERYS

da nors tokį urvą, brangioji? Eikš padėk man. Aš

bandau suprasti, ką jis veikė su tomis savo no­
sinėmis!“ Džo įėjo į suverstą kambarį. Visur bu­
vo išmėtytos knygos ir laikraščiai.
„Tai jau toks žmogus!“ - juokėsi misis Kirk. -
Aš sutikau išskalbti ir sutaisyti jo drabužius.
Bet jis užmiršta, kur juos reikia sudėti.“
„Leiskit man jo rūbus taisyti, — paprašė
Džo. - Jis atrodo toks malonus vyriškis.“
Džo sutvarkė visus misterio Bajerio drabužius
ir suadė jo kojines. Nieko apie tai misteriui Ba-
jeriui nesakė, bet vieną dieną jis atėjo į Džo
kambarį ir paklausė:
„Ar nenorėtumėte išmokti vokiečių kalbą?“
„Norėčiau, —atsakė Džo. —Bet jūs toks užsi­
ėmęs.“
„Aš noriu atlyginti skolą, mis Marč. Ir paro­
dė į susiūtus drabužius sakydamas:
„Jūs manote aš esu žioplas ir nematau, ką jūs
darote? Aš turiu neblogas akis ir daug ką matau.
Na, dabar aš mažutę pamoką, o jūs paskui ką
nors mainais.“ Taip jie sudarė sandorį.
Žinodamas, kad Džo mėgsta knygas, Naujie-

174
Tvarko suverstą kambarį
MAŽOSIOS MOTERYS

siems Metams misteris Bajeris padovanojo jai

knygą.
Turėdama nedaug pinigų, Džo nupirko jam
keletą mažmožių ir išdėliojo juos misterio Baje-
rio kambaryje.
Nors būdama užsiėmusi, Džo atrasdavo laiko
rašyti. Jos didžiausias troškimas buvo pripildyti
namus patogiais daiktais, nupirkti, ko panorės,
Betai, o pačiai pasivažinėti po užsienį. Ji vėl sė­
do rašyti „sensacingas istorijas“, nes už jas ge­
rai mokėjo.
Džo nunešė savo kūrinį į „Weekly Volcano“
savaitraštį, kuris tokius dalykus spausdindavo.
Redaktorius sutiko Džo darbą paskelbti, bet pa­
sakė, kad jeigu ji ruošiasi rašyti dar, tai reikia,
kad jos pasakojimai būtų trumpesni ir pikanti-
škesni. Jos istorijos užpildė savaitraščio skiltis,
bet nė karto nebuvo nurodyta autorės pavardė,
o ji niekam nieko apie tai nesakė. Džo norėjo su­
taupyti pinigų, kad namiškiai vasarą galėtų nu­
vežti Betą į kalnus.
Norėdama rasti medžiagos savo istorijoms,
Džo atidžiai stebėjo visokius žmones, tarp jų ir

176
Suranda leidėją Džo apsakymams
MAŽOSIOS MOTERYS

misterį Bajerį. Nors jis nebuvo nei įžymus, nei

gražus, bet visiems patiko. Džo dažnai stebėda­
vo jį, stengdamasi įspėti jo žavesio paslaptį.
Misteris Bajeris visuomet būdavo malonus, mie­
las ir linksmas. Nors jis buvo neturtingas, atro­
dė, kad visiems ką nors duoda. Apie save mis­
teris Bajeris niekada nekalbėdavo ir niekas ne­
žinojo, kad savo gimtajame mieste jis buvo la­
bai gerbiamas profesorius.
Džo pasitikėjimas misteriu Bajeriu didėjo tie­
siog dienomis. Ji troško jo draugystės ir pagar­
bos. Vieną dieną jiems besišnekučiuojant, paaiš­
kėjo, kad misteris Bajeris bjaurisi laikraščiais,
kurie minta visokiausiomis sensacijomis.
Išgirdusi tuos žodžius, Džo paraudo, o miste­
ris Bajeris tai pastebėjo. Jis žinojo, kad Džo kaž­
ką rašo, bet jos neklausinėjo. Jis matė ją sena­
miestyje prie laikraščio redakcijos. Staiga jam
dingtelėjo mintis, kad ji rašo kūrinius, kuriais ji
negali didžiuotis. Džo taip pat jautė, kad jai ne­
reikėtų eikvoti laiko visokiam niekalui, nors už
jį ir neblogai moka.
Nuėjusi į savo kambarį Džo surinko savo raši-

178
Sensacingos istorijos misteriui
Bajeriui nepatinka
MAŽOSIOS MOTERYS

nius ir sukišo juos į krosnį. Sensacingų istorijų ji

daugiau neberašė.
Nors Džo liovėsi rašyti, bet tebebuvo labai už­
imta. Tai buvo ilga ir maloni žiema. Pas misis
Kirk Džo išbuvo iki birželio mėnesio.
Ji šiltai atsisveikino su misterių Bajeriu, saky­
dama:
„Neužmirškite dabar mus aplankyti. Jeigu jūs
užmiršite, aš niekada neatleisiu, nes aš noriu, kad
maniškiai susipažintų su mano draugu.“
„Tikrai neatleisite? Tikrai kviečiate atvykti? -
karštai paklausė jis.
„Taip, atvažiuokite kitą mėnesį. Mano ge­
riausias draugas baigia koledžą. Aš labai juo di­
džiuojuosi.“
Paminėjus „geriausią draugą“, misterio Ba-
jerio veidas pasikeitė, o pati Džo išraudo.
Tą vakarą, Džo išvykus, misteris Bajeris sė­
dėjo prie židinio ir mąstė. „Man nėra ko vil­
tis“, - pasakė jis sau atsidusdamas, ir jo širdį
užplūdo ilgesys.

180
Savo rašinius Džo sudegina
„Aš tave pamilau, kai tik susipažinome“
 XVIII SKYRIUS

Širdies skausm as

Koledžą Loris baigė su pagyrimu. Visa Mar-

čų šeima ir misteris Lorensas tuo labai didžia­
vosi. Bet žvilgsnis, kuriuo Loris po diplomų įtei­
kimo ceremonijos pasižiūrėjo į Džo, privertė ją
pagalvoti:
„Aš žinau, kad dabar jis kažką pasakys. Kaip
man pasielgti?“
Jiedu susitiko ant takelio prie upės. Pokalbis
nesimezgė. Džo jautė, kad laukiama akimirka
artėja.
„Tu turi mane išklausyti, Džo! - prabilo Lo­
ris. —Aš pamilau tave, kai tik susipažinome. Ir
stengiuosi tau tai parodyti, bet tu vis nusigręž-
davai“.

183
MAŽOSIOS MOTERYS

„Aš nenorėjau tavęs įžeisti, —atsakė Džo. —

Niekada nenorėjau, kad tu laikytum mane savo
mylimąja. Todėl ir nusigręždavau. Tu man pa­
tinki ir aš tavimi didžiuojuosi. Bet aš nemyliu ta­
vęs taip, kaip tu norėtum.“
„Ar iš tikrųjų, ar tikrai taip, Džo?“ —Loris pa­
ėmė ją už rankų.
„Ak, Tedi. Atleisk man. Bet aš kitaip negaliu.
Supranti, negalima mylėti žmogaus, jeigu jo ne­
myli.“ Stojo ilga tyla.
„Tik nesakyk, Džo, kad tu myli tą senį, tą pro­
fesorių, apie kurį visą laiką rašai laiškuose.“
Džo apėmė juokas, bet ji susilaikė ir pasakė:
„Jis visai nesenas. Jis geras, malonus ir po ta­
vęs - pats geriausias mano draugas. Man nė į
galvą neateina mintis jį ar ką nors kitą įsimylė­
ti.“
„Bet tu įsimylėsi. O kaip tada aš?“
„Tu taip pat ką nors pamilsi ir visa tai užmir­
ši“, —guosdama jį pasakė Džo.
Loris parkrito ant pievos. Buvo sunku, bet
Džo tęsė:

184
Džo pasako Loriui visą tiesą
MAŽOSIOS MOTERYS

„Mes vienas kitam netinkam. Jeigu susituok­

tume, būtume nelaimingi. Likime gerais draugais.
Visą gyvenimą. Pats pamatysi, kad tūkstančius
kartų aš buvau teisi.“ Loris papurtė galvą, bet
Džo kalbėjo toliau. „Tu sutiksi kokią nors mielą
merginą. Aš neišvaizdi, sunkaus būdo, pilna keis­
tenybių. Man nepatinka gerų manierų draugija, ir
viskas išeitų kreivai. Tikriausiai aš niekada nete­
kėsiu. Man gera ir taip. Aš per daug myliu lais­
vę, kad tekėčiau“.
„Aš geriau žinau!“ - pratrūko Loris.
„Aš visada tau jausiu simpatiją, bet niekada
nebūsiu tavo žmona!“ —sušuko Džo,
Išgirdęs tai, Loris pašoko ir nubėgo, palikda­
mas Džo su tvirtai sugniaužtomis rankomis
skraite.
Džo nuėjo tiesiai pas misterį Lorensą ir papa­
sakojo jam tą liūdną istoriją. Loris grįžo namo ty­
lus ir nelaimingas. Jis sėdo prie fortepijono, ilgai
ir audringai grojo. Po to staiga liovėsi.
„Man tai nepatinka, - tarė senasis džentelme­
nas ir pasakė, kad jis viską žino. - Būk vyras ir

186
Loris audringai groja
MAŽOSIOS MOTERYS

nieko nedaryk paskubomis. Kodėl tau neišvažia­

vus į užsienį, kaip buvai planavęs? Išvažiuok ir
užmiršk visa tai.“
„Hm, bet aš planavau vykti ne vienas.“
„Aš ir neliepiu tau važiuoti vienam. Aš
pasiryžęs keliauti su tavimi drauge į pasaulio
kraštą.“
Loris dvejojo. Jis žinojo, kad jo senelis kelio­
nių nemėgsta. Bet Loriui dar nespėjus ką nors pa­
sakyti, misteris Lorensas tęsė, sakydamas:
„Londone turiu tvarkytinų reikalų. Be to, turiu
draugų, kuriuos noriu aplankyti. Tuo metu tu ga­
lėsi pakeliauti po žemyną.“
Loris atsiduso ir tarė: „Kaip jūs norite, sere.
Man nesvarbu, kur važiuoti ir ką daryti.“
Netrukus jie iškeliavo. Džo jautėsi labai kalta,
bet Loris nesileido niekieno guodžiamas. Kai at­
ėjo laikas išvykti, jis kiekvieną merginą pabučia­
vo. Kai atsisveikino, Džo dar kokią minutę sekė
paskui, kad galėtų pamojuoti ranka. Loris išva­
žiavo neatsigręždamas. Džo suprato, kad Loris
atgal niekada nebegrįš.

188
Atsisveikina su Loriu
Betos sveikata negerėja
 XIX SKYRIUS

Betos paslaptis

Kai Džo iš misis Kirk grįžo namo, ji buvo

priblokšta Betos pasikeitimo. Pamačiusi Betos
veidą ji labai nuliūdo. Sesers veidas buvo kaž­
koks ištįsęs ir tarsi permatomas.
Džo pasiūlė Betai trumpą išvyką į kalnus, ta­
čiau Beta taip toli vykti nuo namų nenorėjo. Tad
buvo nutarta važiuoti į pajūrį, kur Beta galėtų
pasidžiaugti neaprėpiamais toliais ir gaiviu jūros
vėjeliu.
Džo svarstė, ar Beta žino apie savo būklę.
Vieną dieną, žiūrėdama į išblyškusius Betos
skruostus ir išdžiūvusias rankas, Džo pajuto, kad
sesuo tarsi kažkur tolsta. Beta pajuto Džo žvilgs­

191
MAŽOSIOS MOTERYS

nį ir tarė: „Ak, Džo. Dabar tu supranti. Jau ku­

ris laikas aš tai žinau, bet negalėjau tau sakyti.
Aš niekada nepasitaisysiu.“
„Ar dėl to tu tokia nelaiminga, kad net nelei­
di man tave paguosti ir tau padėti?“ Džo su­
spaudė širdį matant, kaip Beta stengiasi susitai­
kyti su mintimi, kad jau nebeišgis, niekada ne­
patirs meilės, kad neilgai trukus teks atsisvei­
kinti su gyvenimu.
„Nenorėjau būti savanaude ir tave gąsdin­
ti“, - atsakė Beta.
„O aš maniau, kad tu nelaiminga dėl to, kad
myli Lorį“, —tarė Džo.
„Kaip aš galėčiau, žinodama, kad jam rūpi tik
tu? Aš jį labai myliu, bet man jis visada bus tik
brolis“, - pasakė Beta.
„Ak, Beta, tu turi pasitaisyti. Visa kita nesvar­
bu“, —sušuko Džo. Apimtos liūdesio jos tvirtai
apsikabino.
Kurį laiką patylėjusi, Beta tarė: „Aš nežinau,
kaip pasakyti, bet jaučiu, kad man nelemta ilgai

192
Merginas apima liūdesys
MAŽOSIOS MOTERYS

gyventi. Aš ne tokia kaip jūs visos. Niekada ne­

kūriau ateities planų. Neįsivaizdavau savęs ki­
taip, kaip tik namuose. Niekada nenorėjau iš na­
mų išvykti. Gal todėl man dabar sunku jus vi­
sus palikti.“ Džo negalėjo ištarti nė .žodžio. „Aš
tik viliuosi, kad dar pamatysiu Eimę, nors ji da­
bar ir labai toli.“
„Pavasarį ji grįžta, o aš pasistengsiu, kad iki
to laiko tavo skruostai vėl paraustų ir tu gerai pa-
sijustum“, —pradėjo Džo.
„Nereikia jokių vilčių, Džo. Tai nepadės. Mes
tiesiog džiaukimės tuo, kad dabar esame drau­
ge. Prašau, būk gera, pasakyt visiems apie tai
namie.“
Kai Džo ir Beta sugrįžo, jokie žodžiai buvo
nereikalingi. Beta tuojau atsigulė į lovą. Kai Džo
nulipo laiptais, tėvas stovėjo atrėmęs kaktą į ži­
dinio atbrailą, o motina, trokšdama paguodos, iš­
tiesė rankas į Džo.
Nereikia jokių žodžių
„Aš maniau, kad tu niekada neatvažiuosi!“
 XX SKYRIUS

Tingusis Lorensas

Per Kalėdas Loris vaikščiojo Nicoje, Prancū­

zijoje. Prie jo sustojo karieta, kurioje sėdėjo tik
viena jauna dama.
„Ak, Lori, ar tai tu? Aš maniau, kad tu nie­
kada neatvažiuosi!“ —tiesdama abi rankas sušu­
ko Eime.
„Aš pažadėjau Kalėdas praleisti kartu su ta­
vimi ir štai aš čia!“
„Aš tiek daug turiu tau pasakyti, kad net ne­
žinau, nuo ko pradėti“, - pasakė Eime susijau­
dinusi.
Loris įlipo į karietą ir Eime į jį atidžiai pasi­
žiūrėjo. Ją apėmė iki šiol nepatirtas drovumas,

197
MAŽOSIOS MOTERYS

nes Loris jau nebebuvo kaip anksčiau tas links­

mas berniokas. Loris buvo išgražėjęs, bet atro­
dė išvargęs ir nelaimingas.
„Džo rašo, kad Betai blogai“, —pradėjo Ei­
me. —„Dažnai galvoju, kad man reikia važiuoti
namo.“
„Beprasmiška. Tu niekuo negali padėti“, - pa­
sakė Loris. Eime ištraukė Džo laišką. Loris jį pa­
ėmė ir, liūdnai nusišypsojęs, įsidėjo į kišenę.
Loris taip pat įdėmiai žiūrėjo į Eimę, kuri,
kaip visada, buvo gyva ir grakšti.
Loris buvo ketinęs Nicoje praleisti tik savai­
tę, bet išbuvo ten visą mėnesį. Trankymasis iš
vietos į vietą jam jau buvo pabodęs, o Eime pri­
minė namus.
Eime padarė labai gerą įspūdį Loriui, o ji
spėliojo, kas atsitiko, kad Loris taip labai pa­
sikeitė.
Vieną dieną, išėjusi drauge su Loriu pasi­
vaikščioti, Eime tarė: „Padarysiu keletą eski­
zų.“ Įsitaisiusi piešti, paklausė: „Lori, kada tu
važiuoji pas senelį? Jis laukia tavęs ir tau rei­
kėtų grįžti.“

198
Loris paima Džo laišką
MAŽOSIOS MOTERYS

„Aš jam tik trukdau. Todėl geriau pasiliksiu

čia ir kiek ilgiau pavarginsiu tave“, - pasislink-
damas arčiau atsakė Loris.
„Ką pasakytų Džo dabar tave pamačiusi?“ - ti­
kėdamasi jį atbaidyti tarė Eime.
„Kaip paprastai. Pasitrauk, Tedi, aš užsiėmu­
si, Tedi“, —nusijuokė Loris, bet jo juokas buvo
nelinksmas. Eime pastebėjo kažką nauja Lorio
veido išraiškoje. Jis atrodė piktas, skausmo ir
širdgėlos apimtas.
„Tu toks pasikeitęs...“, —pradėjo ji, bet stai­
ga liovėsi. —Na gerai, pasakyk, kokios naujie­
nos iš namų.“ ^
„Nėra ko pasakoti.“
„Ar tu nedažnai gauni žinių? Aš maniau, kad
Džo tau rašo ir rašo“, —pasakė ji.
Eimei nepatiko naujoji Lorio nuotaika, todėl
ji ėmė šnekėti. „Aš sukūriau tau naują vardą.
Tu —Tingusis Lorensas. Ar patinka?“ —paklau­
sė Eime dygiai.
„Neblogas.“

200
Tingusis Loris
MAŽOSIOS MOTERYS

„O tu nori žinoti, ką aš apie tave galvoju? -

tęsė ji. —Aš tave niekinu.“
Loris apstulbo. „Kodėl?“ - paklausė jis.
„Todėl, kad tu, užuot buvęs geras, naudingas
ir laimingas, esi tingus ir pasigailėtinas. Užsie­
nyje tu praleidai šešis mėnesius ir nieko daugiau
nedarei, tik tuščiai leidai laiką ir nuvylei savo
draugus. Tu dabar daug blogesnis negu tada, kai
išvykai.“
Pamokslas šiek tiek paveikė. Lorio akyse pa­
sirodė kibirkštėlės. Jis atsisėdo ir lyg gindama­
sis ištiesė ranką.
Ant jo piršto Eime pamatė mažą žiedą, kurį
seniai jam buvo padovanojusLDžo. Eime staiga
prisiminė, kad Loris apie Džo nepratarė nė žo­
džio. Ji taip pat prisiminė, kaip prieš akimirką
Lorio veidu nuslinko šešėlis. Eime ir anksčiau
galvojo, kad visų Lorio pasikeitimų priežastis
yra meilė, bet dabar ji buvo tikra.
„Lori, - pradėjo ji kiek galėdama švelniau, - jie
turėjo man pasakyti. Ar su ta mergina, kuri tau
patiko, mis Rendal, nieko...“
„Ne, tai ne ji. Tu puikiai žinai, kad išskyrus

202
Eime pamokslauja Loriui
MAŽOSIOS MOTERYS

Džo, man nerūpi niekas, - pasakė Loris nusigręž­

damas. - Jeigu aš niekam tikęs, tai jos kaltė. Taip
tu jai ir pasakyk.“
„Atsiprašau, Tedi, brangusis...“
„Nereikia! Tik ji gali mane taip vadinti.“ Lo­
ris papešiojo žolę. Kiek patylėjęs paklausė: „Tu
manai, Džo niekintų mane taip pat, kaip ir tu?“
„Žinoma, jeigu pamatytų tave tokį. Ji neapken­
čia tinginių. Jeigu tu užsibrėžtum sau tikslą, tu vėl
būtum laimingas ir draugiškas, kaip anksčiau.“
„Tai neįmanoma!“
„Pabandyk ir pamatysi, kas iš to išeis“, - pa­
tarė Eime.
Keletą minučių abudu tylėjo. Eime pajuto Lo-
rio elgesyje šaltelį, bet džiaugėsi pasakiusi, ką pa­
sakė.
Kitą rytą Loris nepasirodė. Jis paliko raštelį,
kuriame buvo sakoma, kad „Tingusis Loris“ iš­
keliavo pas savo senelį.
„Gerai, kad iškeliavo, - tarė Eime, bet atsidu­
susi pridūrė - Aš jo pasigesiu.“

204
Raštelis Eimei
Mieliausias kambarys Betai
 XXI SKYRIUS

Šešėlių slėnis

Šeimai teko susitaikyti su mintimi, kad Beta

nepagydoma. Jie stengėsi tai išgyventi įmanomai
ramiau.
Betai namuose buvo paskirtas pats mieliausias
kambarys. Į jį buvo sunešta viskas, ką Beta la­
biausiai mėgo. Beta liko tokia kaip buvusi ir pir­
muosius keletą mėnesių visi jautėsi laimingi.
Netrukus Beta pradėjo skųstis, kad adata „per
sunki“, ir liovėsi siuvinėjusi. Pašnekesiai ją var­
gino. Ilgas naktis keisdavo sunkios dienos.
Džo nė valandėlei nepalikdavo Betos vienos. Ji
miegodavo Betos kambaryje ant kušetės. Prabu­
dusi ji dažnai pamatydavo Betą skaitančią arba

207
MAŽOSIOS MOTERYS

tyliai kažką niūniuojančią, o šykščios ašaros

krisdavo jai pro pirštus.
Vieną vakarą Beta kažko ieškojo tarp knygų
ant stalo ir atrado Džo ranka prirašytą nedidelį
popieriaus lapą. Tai buvo eilėraštis apie Betą.
Beta visą laiką apgailestavo, kad ji taip mažai te­
nuveikė. Džo eilėraštis, priešingai, tvirtino, kad
jos gyvenimas nebuvo beprasmis.
Kai Džo atėjo prie jos lovos, Beta pasakė:
„Kaip gera, kai žinai, kad yra kažkas, kas tave
myli taip, kaip tu mane myli. Tu, Džo, turi ma­
ne pakeisti ir kai aš mirsiu, mamai ir tėčiui tu
turi mane atstoti.“ ^
Atėjo pavasaris, o kartu su juo atskrido paukš­
čiai pasakyti Betai paskutinį sudie. Buvo dar
tamsu, kai prieš aušrą su meile akyse paskutinį
kartą atsidūsėjusi, Beta visiems laikams užmer­
kė akis.
Išaušo rytas. Po daugelio mėnesių židinyje ne-
betraškėjo ugnis. Betos kambarys buvo tuščias.

208
Sunki valanda
\ K\

Mintys apie Eimę

 XXII SKYRIUS

M okym asis pam iršti

Loris dažnai prisimindavo Eimės žodžius:

„Eik ir padaryk ką nors nuostabaus, kas priverstų
ją tave pamilti.“ Misteris Lorensas pastebėjo po­
kyčius, o ir pats Loris sutiko, kad jis buvo pa­
sidaręs savanaudis ir tinginys.
Loris nusprendė visą skausmą dėl nelaimingos
meilės sudėti į muziką, bet pagavo save beniū-
niuojantį melodijas iš Kalėdų baliaus, į kurį
drauge su Eime buvo nuėjęs. Jis suprato, kad ne­
paisant jo valios, viskas keičiasi.
Loris galvojo, kad Džo jis negalės pamiršti
metų metais, bet jo didelei nuostabai jam kas
dieną darėsi vis lengviau ir lengviau. Jo meilė

211
MAŽOSIOS MOTERYS

Džo pamažu virto švelniu susižavėjimu. Loris

gavo iš Džo laišką, kuriame ji rašė, kad Beta ei­
na vis blogyn, ir prašė jį dažnai rašyti Eimei, kad
taip nepjautų namų ilgesys.
Loris rašė Eimei. Jis nusimovė nuo piršto ma­
žąjį Džo dovanotą žiedą ir kartu su jos laiškais
užrakino stalčiuje.
Eime nedelsdama atsakydavo į Lorio laiškus,
todėl laiškai šen ir ten skraidė kaip šaudyklė. Lo­
ris norėjo su Eime pasimatyti, bet ji to nesiūlė.
Eime dabar buvo išblyškusi ir susimąsčiusi.
Kol užsienyje vyko tie pokyčiai, namus išti­
ko bėda. Liūdna žinia apie Betos mirtį užklu­
po Eimę Vive, Šveicarijoje. Ji nepasimetė, bet
širdį užgulė akmuo. Ji troško grįžti į namus.
Kai būdamas Vokietijoje Loris sužinojo apie
Betos mirtį, jis tuojau pat išvyko užjausti ir pa­
guosti Eimę.
Loris gerai žinojo Vive ir nuskubėjo tiesiai
pas Eimę. Ji sėdėjo sode, galvodama apie Betą
ir kodėl pas ją neatvažiavo Loris. Ji negirdėjo,

212
 00 <T\

Loris skuba paguosti Eimę

MAŽOSIOS MOTERYS

kaip Loris perėjo per kiemą, bet tą akimirką, kai

pakėlusi galvą jį pamatė, Eime nubėgo prie jo
sakydama: „Ak Lori, aš žinojau, kad tu pas ma­
ne atvyksi.“
Eime jautė, kad niekas negali jos paguosti
taip kaip Loris, o Loris nutarė, kad Eime yra
vienintelė pasaulyje moteris, kuri gali atstoti
Džo. Kokią valandą jie vaikščiojo ir kalbėjosi.
Eime jautė, kaip pamažėle tirpsta jos vienišu­
mas.
Kai teta Kerol pamatė Eimę, ji iš karto pagal­
vojo: „Dabar man aišku. Tas vaikas visą laiką
taikėsi į jaunąjį Lorensą.“
Šveicarijos oras abiem išėjb į sveikatą ir, ne­
paisant liūdesio dėl Betos, tai buvo laimingos
dienos.
Visai nebuvo reikalo Loriui prisipažinti Eimei
meilėje. Ji tai suprato be žodžių.
Vieną dieną ežere irstantis valtyje Loris pa­
klausė Eimę, ar ji sutinka už jo ištekėti. Eime
nedvejodama atsakė: „Taip, Lori.“

214
Pasiūlymas susituokti
Džo tai buvo tamsios dienos
 XXIII SKYRIUS

V isiškai viena

Džo tai buvo tamsios dienos. Ji buvo nevilties

apimta ir galvojo visą likusį gyvenimą praleisti
tuose ramiuose namuose. Naktimis ji dažnai pra-
busdavo su mintimis apie Betą, motina ateida­
vo jos paguosti, o tėvą visada rasdavo savo ka­
binete, kai jai kildavo noras su juo pasikalbėti.
Kai drauge su Mege susėsdavo siuvinėti, Džo
matė, kokia laiminga jos sesuo. Vaikus Džo švel­
niai mylėjo. Megė matydavo, kaip tarp vaikų
Džo akys suspingsėdavo kaip seniau.
„Kodėl tu nerašai? Rašydama tu visuomet
jausdavaisi laiminga“, - kartą pasakė jai moti­
na.

217
MAŽOSIOS MOTERYS

„Neturiu įkvėpimo rašyti, - atsakė Džo. -

Niekam mano kūryba nereikalinga.“
„Mums reikalinga, —pataisė ją misis Mare. —
Parašyk ką nors tik mums. Neabejoju, kad tai iš­
eitų tau į gera.“
Po valandos motina žvilgterėjo pro durų ply­
šelį ir pamatė Džo palinkusią ant popieriaus la­
po. Nepaisydamas jos prieštaravimų, tėvas nu­
siuntė Džo apsakymą žurnalui. Žurnalas užmo­
kėjo ir paprašė atsiųsti daugiau. Kaip ten bebū­
tų, tai buvo didelė sėkmė. Tad Džo parašė dar
keletą novelių.
Kai Eime ir Loris parašė, kad jie susižiedavo,
misis Mare baiminosi, jog Džo tai nepradžiu­
gins. Nors pradžioje Džo atrodė prislėgta, ji iš­
reiškė viltį, kad „su vaikais“ viskas bus gerai. Mi­
sis Mare prisipažino seniai Eimę įtarusi, bet ne­
norėjusi sakyti Džo, kad jos Lorįs myli kažką ki­
tą. „Atleisk man, brangioji, — pridūrė misis
Mare, - man sunku, kad tu tokia vieniša. Aš
svarsčiau, kaip viskas pasisuktų, jeigu jis grįž-

218
Džo vėl sėda rašyti
MAŽOSIOS MOTERYS

tų, paprašytų tavo rankos ir jeigu tu duotum jam

kitokį atsakymą.“
„Ne, mama“, - atsakė Džo. Ji nuėjo į savo
kambarį ir vėl paėmė laišką. „Kokie jie turėtų
būti laimingi“, - pasakė perskaičiusi iš naujo.
Užlipusi į mansardą, Džo pravirko, svarstyda­
ma, kodėl viena sesuo gauna ko panorėjusi, o ki­
ta nieko. Ji išsiėmė keletą užrašų knygelių, ku­
rios buvo užpildytos tarnaujant pas misis Kirk.
Jos akys užkliuvo už profesoriaus Bajerio ran­
ka rašyto teksto.
„Ak, kaip aš norėčiau jį pamatyti. Brangusis
mano Frydrichas. Kai jis buvo-greta, aš nepakan­
kamai jį vertinau.“
Vieną vakarą susimąsčiusi Džo sėdėjo ant so­
fos. Jos veidas atrodė išvargęs ir prislėgtas. Po
kurio laiko Džo užmigo. Pažadino ją Loris, ku­
ris pasilenkė Džo pabučiuoti. Ji pašoko ir
džiaugsmingai sušuko: „Ak, mano Tedis!“
„Brangioji Džo, tu tikrai džiaugiesi mane ma­
tydama?“

220
Džo trokšta pamatyti savo draugą
MAŽOSIOS MOTERYS

„Žinoma, kad taip. Kur Eime?“

„Mama drauge su mano žmona nuėjo aplan­
kyti Mėgę“, - atsakė Loris.
„Tavo kas? - paklausė Džo. „Tai jūs paėmėte
taip ir susituokėte?“
„Taip, —patvirtino Loris atsiklaupdamas. —
Vieną ir vienintelį kartą! Apie tai aš norėjau pats
tau pasakyti.“
„Kodėl jūs mums nepranešėte?“
„Mes norėjome visiems padaryti staigmeną“, -
pasakė Loris. Jie susėdo ilgam pašnekesiui, nes
Džo norėjo išgirsti, kaip viskas buvo. Papasako­
jęs Loris paėmė Džo rauką ir tarė: „Džo, brangio­
ji, aš noriu pasakyti tau vien<į dalyką, ir vėliau
mes prie to niekada negrįšime. Aš niekada nesi­
liausiu tave mylėjęs, bet ta meilė pasikeitė. Kai
tave pamilau pirmąja meile, buvau berniukas ir
apsikvailinau. Bet ar tu esi pasiruošusi grįžti į
mūsų laimingą praeitį?“
„Mes negalime ir neturime grįžti į praeitį. Aš
matau, koks tu pasikeitęs, o tu pamatysi, kad aš
irgi kitokia. Bet mes galime būti kaip brolis ir se-

222
Didžiulė staigmena!
MAŽOSIOS MOTERYS

šuo ir visą gyvenimą vienas kitam padėti.“

Džo nenorėjo, kad Lorio ir Eimės sugrįžimas
būtų liūdnas, bet Loris tarė: „Vargšė Džo. Mes
palikome su visomis problemomis tave vieną. Tu
jau vyresnė ir tavo akyse matau liūdesį. Tau te­
ko nemažai išgyventi.“
„Ne, man padėdavo. Kartais aš pasijuntu vie­
niša, bet...“
„Tu niekad daugiau nebūsi vieniša, - įsiterpė
Loris. - Eimei ir man tavęs reikia. Tikiuosi, kad
drauge mums bus gera.“
Tuo metu pasigirdo Eimės balsas: „Kur ji?
Kur mano brangioji sėnoji Džo?“
Susibūrė visa šeimyna. Vienas kitą iš eilės ap­
kabino ir išsibučiavo. Eimės veidas visas švytė­
te švytėjo. Visi daug kalbėjo apie keliones, nes
po trejus metus trukusių Eimės ir Lorio kelionių
buvo apie ką pakalbėti. Pasivaišinę arbata, visi,
išskyrus Džo, užlipo laiptais į viršų. Džo staiga
užplūdo vienišumo jausmas, nes ją net jos Lo­
ris paliko.

224
Vėl visi drauge
MAŽOSIOS MOTERYS

Pasigirdo beldimas į duris. Džo atidarė ir su­

stingo tarsi būtų pasirodęs dar vienas vaiduok­
lis. Priešais ją stovėjo aukštas, barzdotas džen­
telmenas.
„O, misteris Bajeris. Kaip malonu, kad atva­
žiavote“, - džiaugsmingai sušuko Džo, apkabin­
dama svečią.
„O man malonu pamatyti mis Mare.“
„Prašau, užeikite. Mano seserys ir draugai ką
tik grįžo namo ir mes visi esame labai laimin­
gi.“ Džo negalėjo paslėpti savo džiaugsmo, ma­
tydama misterį Bajerį, o misteriui Bajeriui toks
sutikimas sužadino viltį.
„Jūs sirgote, mano bičiule?“ —šviesoje pama­
tęs, koks pasikeitęs Džo veidas, staiga paklausė
jis.
„Ne, nesirgau. Bet esu pavargusi ir liūdna.“
„O, taip. Žinau. Girdėjau.“ Jie vėl paspaudė
vienas kitam rankas, ir Džo pasijuto geriau.
Viršuje misterį Bajerį sutiko šiltai. Dvynukai
tuojau pat su juo susidraugavo. Moterims tai la­
bai patiko. Loris laikėsi nuošaliai. Jis pajuto kaž-

226
Dar viena staigmena
MAŽOSIOS MOTERYS

kokį ne pavydo, bet įtarimo dilgtelėjimą. Tačiau

viskas netrukus praėjo. Viskuo gyvai besidomin­
čio misterio Bajerio veidas, galvojo Džo, atrodo
jaunas ir gražus. Jis vilkėjo nauju juodu kostiu­
mu. Žiūrint į svečią nė mažiausia smulkmena ne­
liko Džo nepastebėta. „Mielas senas draugužis!
Jeigu jis išsiruošė mergintis, tai išsipuošė kaip
tik“, - tarė sau Džo ir nuo tos minties paraudo.
Visi susėdę prie židinio šnekučiavosi, kol Me-
gė pakilo eiti. „Mes turime padainuoti savo dai­
ną. Juk mes vėl visi drauge“, - pasakė Džo. Ir
nors iš tikrųjų buvo ne visi, atrodė, kad Beta te­
bėra su jais.
„Aš taip pat eisiu, - pasakė misteris Bąjeris, -
bet mielai dar kada užsuksiu, nes su reikalais
mieste užtruksiu dar kelias dienas. Jis tai sakė mi­
sis Marė, bet jo akys buvo nukreiptos į Džo.
Džo svarstė, kokie reikalai privertė misterį Ba-
jerį čia atvažiuoti. Jai būtų buvę aišku, jeigu ji
būtų mačiusi, kaip vėliau savo kambaryje mis­
teris Bajeris žiūri įjos fotografiją.

228
Misteris Bajeris atvyko „su reikalais“
Lietaus užklupta
 XXIV SKYRIUS

Po skėčiu

Praėjus savaitei po misterio Bajerio atvyki­

mo visi kuo puikiausiai suprato, kas vyksta.
Beveik kiekvieną vakarą profesoriaus skrybė­
lė kabodavo Marčų prieškambaryje. Džo dirb­
dama visą laiką traukė dainas ir keturis kartus
per dieną šukuodavosi plaukus.
Bet štai misteris Bajeris tris dienas kažkur
prapuolė. Džo buvo suirzusi ir vieną miglotą
popietę išėjo kasdieniniam pasivaikščiojimui. Ji
jau buvo nuėjusi toli nuo namų, kai ant savo
skruosto pajuto lietaus lašą. „Taip man ir rei­
kia, - pasakė ji sau vis labiau peršlapdama. -
Apsirengė, matote, geriausiais drabužiais ir

231
MAŽOSIOS MOTERYS

slampinėja sau, tikėdamasi pamatyti profeso­

rių.“ Ji bėgo per gatvę, kai išgirdo šaukiant:
„Jūs neturite skėčio!“ —šypsojosi misteris Ba-
jeris ir iškėlė savąjį virš Džo galvos.
„Mes manėme, kad jūs jau išvažiavote“, —
stengdamasi kalbėti ramiai greitakalbe pasakė
Džo.
„Jūs manote, kad aš galiu išvykti neatsisvei­
kinęs su tais, kurie man buvo tokie malonūs?
Ne, prieš išvažiuodamas aš dar kartą pas jus už­
suksiu“.
„Vadinasi, jūs išvažiuojate?“
„Daugiau nebeturiu reikalų. Mano draugai su­
rado man vietą koledže, kuriame, kaip ir anks­
čiau, dėstysiu vokiečių kalbą.“
„Kaip puiku!“ —sušuko Džo.
„Ė, bet tas koledžas, man regis, toli nuo čia,
Vakaruose.“
„Taip toli!“ —pasakė Džo ir jos veidas ėmė
niauktis.
Džo šūktelėjimas suteikė misteriui Bajeriui

232
Misteris Bajeris laiko skėtį
MAŽOSIOS MOTERYS

daugiau vilties. Einant namo, Džo šalo kojos, bet

širdyje buvo dar šalčiau. Misteris Bajeris išvyk­
sta. Ji rūpi jam tik kaip draugė. Džo skruostais
nuriedėjo kelios ašaros.
Misteris Bajeris jas pastebėjo ir paklausė:
„Brangiausioji mano, kodėl jūs verkiate?“
„Dėl to, kad jūs išvažiuojate“, - visai neoriai
atsakė Džo.
„Džo! - sušuko misteris Bajeris suplodamas
rankomis. - Aš atvažiavau, norėdamas sužino­
ti, ką jūs man jaučiate. Norėjau būti tikras, kad
aš jums daugiau negu draugas. Bet ar tikrai dau­
giau?“
„O taip, —patvirtino Džo laimingu balsu. —
Frydrichai, —pridūrė ji nedrąsiai, —kodėl tu man
to nepasakei anksčiau?“
„Norėjau tau apie tai pasakyti kai atsisveiki­
nome Niujorke, bet maniau, kad tu esi įsimylė­
jusi savo gražųjį draugą.“
„Tedis buvo tik vaikas ir greitai išsigydė nuo
savo vaikiškos fantazijos, - atsakė Džo. - Bet aš
nežinau, ar tada, Niujorke, aš būčiau pasakiusi

234
Daugiau nei draugas
MAŽOSIOS MOTERYS

„taip“. Tu atvykai kaip tik laiku, tada, kai aš ta­

vęs labiausiai troškau.“
„Mano širdis daužosi iš džiaugsmo, bet aš ne­
galiu išvežti tavęs iš laimingų namų, kol nepa­
sirūpinau tau kitais. Ar tu kantri? Aš turiu išva­
žiuoti, dirbti vienas ir rūpintis savo sūnėnais. Ar
tu būsi laiminga, kol mes tikėsimės ir lauksime?“
„Taip, aš būsiu laiminga, nes mes vienas kitą
mylime.“ Tada Džo, kuri niekada taip ir neišmo­
ko tinkamai elgtis, būdama po skėčiu pabučia­
vo Frydrichą.
Džo ir profesorius dirbo ir laukė, kartkartėmis
susitikdavo ir rašė daugybę ilgų laiškų ištisus
metus.
Kitų metų pradžioje mirė teta Mare. Džo ji pa­
liko savo didelį namą. Džo ir Frydrichas nu­
sprendė jame atidaryti mokyklą berniukams.
„Aš visada ilgėjausi berniukų. Dabar mes
galėsime jų turėti pilną namą. Frydrichas juos
mokys, tėtis jam taip pat padės. Visi mes pa­
dėsime.“

236
Mokykla pilna berniukų
MAŽOSIOS MOTERYS

Nespėjus Džo susivokti, kas ir kaip, ji jau bu­

vo ištekėjusi ir įsikūrusi. Mokykla klestėjo. Jo­
je mokėsi ir vargšų, ir pasiturinčiųjų vaikai.
Tai buvo sunkus darbas. Turtų jie nesusikro­
vė. Nepaisant darbų ir nuolatinio triukšmo, Džo
buvo laiminga moteris. Metams bėgant, ji pati
susilaukė dviejų mažų berniukų. Vienas jų sene­
lio garbei buvo pakrikštytas Robu, o kitas, pa­
veldėjęs nerūpestingo, geraširdžio savo tėvo bū­
dą, Tedžiu.
Praėjus penkeriems metams po Džo ir Fryd­
richo vedybų, Marčai, Brukai, Lorensai ir Baje-
riai susirinko sode obuolių skinti. Megė, Džo ir
Eime, drauge su mama sėdėjo po obelimi, kal­
bėdamos apie gyvenimą, apie kurį prieš daugelį
metų svajojo. Misis Marė ištiesė rankas ir apka­
bino savo dukras. Ji nusišypsojo ir pasakė:
„Ak, mano mergaitės, kad ir kiek gyventumė­
te, aš niekada negalėčiau jums palinkėti dides­
nės laimės kaip ši.“
Nėra didesnės laimės kaip ši
 Luiza Alkot
MAŽOSIOS MOTERYS
Antras leidimas
Leidykla ALKA
Tiražas 2000 egz. Užsakymas 1030
S pausdino SPINDULIO spau stuvė,
Gedimino g. 10, 3000 Kaunas
Knyga išspausdinta ant Saimabook Ivory 60 g/m2 popieriaus
 MAŽOSIOS MOTERYS
Luiza Alkot
Lucijos Monfrid
adaptuota versija

Gera mylinčioje šeimoje

Tai kupina šilumos keturių Mare seserų - Megės, Džo, Betos ir Eimės
istorija. Jos augo 19 amžiaus Amerikoje. Jų laiminga šeima patiria
sukrėtimą, kai, prasidėjus pilietiniam karui, tėvas išvyksta į frontą, o
vėliau motina išvažiuoja slaugyti savo sužeistą vyrą. Bet ištikimybė ir
meilė tik dar labiau sutvirtina šią šeimą.
Bėga metai. Mergaitės tampa suaugusiomis merginomis, moterimis. Jos
geriau pažįsta gyvenimą ir patiria didelę meilę. Nemirtingo Luizos Alkot
kūrinio puslapiai pasakoja kaip gera ir smagu augti šeimoje, kurioje visi
vienas kitą gerbia ir myli.