Anthony Robbins

Neribota galia

Leidykla „Luceo“, 2008

ISBN 978-9955-678-41-0
El. versiją paruošė:
www.skaitykle.lt
Anthony Robbins
Unlimited power: the new science of personal
achievement
Free Press
A Division of Simon & Shuster, Inc.
Copyright © by Robbins Research Institute
ISBN 0-671-61088-0

Iš anglų k. vertė Neringa Jagelevičiūtė ir Tadas

Jurevičius

Apie autorių

Daugiau nei pusę gyvenimo Entonis Robinsas moko

žmones, kaip atskleisti nepakartojamą ir savitą savo
didybę, kaip sutvarkyti asmeninį bei profesinį
gyvenimą ir siekti didelių tikslų. Jis yra įkūręs
organizaciją Anthony Robbins Companies ir jai
vadovauja, organizacijos tikslas – padėti žmonėms
siekti asmeninio ir profesinio meistriškumo.
Entonis Robinsas yra konsultavęs kompanijų IBM,
AT&T, American Express, McDonnell-Douglas
vadovus, taip pat beisbolo komandų Los Angeles
Dodgers ir Los Angeles Kings trenerius, jo
paslaugomis naudojosi JAV armijos vadai bei
olimpiniai čempionai ir prizininkai. Be to, Robinsas
nuolat konsultuoja daug pasaulyje gerai žinomų
asmenybių, eina kelių stambių organizacijų ir net
bendruomenių patarėjo pareigas.
Robinsas trokšta pasaulį padaryti geresnį... Daugelį
metų jis nesavanaudiškai aukojo savo energiją ir
išteklius skurstantiems bei vargstantiems, o 1991
metais įkūrė nekomercinį fondą, kurio tikslas – remti
neturtingų šeimų vaikus, benamius, pagyvenusius
žmones ir kalinius.
Skiriama jumyse slypinčiai meilės galiai
ir visiems tiems, kurie
padeda atskleisti jos stebuklą.
 Man tai yra
Jairekas, Joshua, Jolie, Tyler, Becky
ir mano Mama.

Padėkos

Žmonių, kurių dėka pasirodė ši knyga, sąrašas ilgas.

Visų pirma norėčiau padėkoti savo žmonai ir šeimai už
tai, kad jie sukūrė aplinką, kurioje kiekvieną dienos ar
nakties valandą manimi tekėjo kūrybinė energija, o
kilusios idėjos visad rasdavo supratingą ausį.
Paskui, be jokių abejonių, dera paminėti jungtines
Piterio Epilboumo (Peter Applebome) ir Henrio
Gouldeno (Henry Golden) pastangas nuostabiai
kruopščiai redaguojant mano protinės veiklos
rezultatus. Įvairiais knygos kūrimo etapais ypač
vertingi buvo Vjato Vudsmolo (Wyatt Woodsmall) ir
Keno Blančardo (Ken Blanchard) patarimai. Be to,
knyga taip niekad ir nebūtų išvydusi dienos šviesos be
Jano Milerio (Jan Miller) ir Bobo Asahinos (Bob
Asahina) pagalbos.
Esu labai dėkingas savo mokytojams, mokiusiais
mane bendravimo meno – tai Džeinė Morison (Jane
Morrison), Ričardas Kobas (Richard Cobb), Džimas
Ronas (Jim Rohn), Džonas Grinderis (John Grinder) ir
Ričardas Bendleris (Richard Bandler). Niekad
neužmiršiu jų asmeninių savybių, patarimų ir
draugystės.
Taip pat dėkoju Robui Evansui (Rob Evans), Danui
Ariui (Dawn Aaris), Donaldui Bodenbachui (Donald
Bodenbach), Ketei Vudi (Kathy Woody) ir, žinoma,
Patricijai Veliton (Patricia Valiton) – jiems taip pat
teko gerokai paplušėti, kad knyga pasirodytų laiku.
Ir galiausiai ypatingą padėką reiškiu Robinso tyrimų
instituto personalui, centrų vadovams ir šimtams
entuziastų visoje šalyje, kurie kasdien palaiko mano
siekį perduoti mūsų žinią pasauliui.

Pratarmė

Kai Tonis Robinsas paprašė manęs parašyti pratarmę

knygai Neribota galia valdyti, labai apsidžiaugiau. Ir
tam yra kelios priežastys: visų pirma Tonis –
nepaprastas jaunuolis. Mes susipažinome 1985 metų
sausį, kai aš atvykau į Palm Springsą žaisti golfo Bobo
Houpo profesionalų ir mėgėjų turnyre Desert Classic.
Važiavau tiesiai iš golfo mylėtojų sueigos Las Palmas
Marriott rančoje, kur visi nuolat varžėsi dėl galimybės
girtis geriausio dienos žaidėjo titulu. Tada, atsimenu,
pėdinau su draugu iš Australijos Keitu Punču (Keith
Punch) pietauti ir man užkliuvo už akių Tonio Robinso
vaikščiojimo per ugnį seminaro skelbimas. „Išlaisvink
viduje įkalintą galią“, – puikavosi užrašas. Taip
išgirdau apie Tonį ir man tapo smalsu. Kadangi su
Keitu jau buvom mažumėlę išgėrę ir nenorėjome
prisivirti košės, tarėm sau, jog per žarijas tikrai
neisime, bet į seminarą užsuksime.
Kitas keturias su puse valandos stebėjau, kaip Tonis
hipnotizuoja didžiulę minią administratorių ir vadovų,
namų šeimininkių, gydytojų, teisininkų ir kitų.
Vartodamas žodį „hipnotizuoja“ neturiu omenyje
jokios juodosios magijos. Tiesiog Tonis sugebėjo
nepaprastai sudominti šią margą publiką – pakerėti
savo charizma, žavesiu ir nuodugniomis žmogaus
elgsenos dėsningumų žiniomis. Tai buvo
nuostabiausias seminaras, kokiame teko lankytis per
dvidešimt metų mano, kaip vadybos mokytojo,
praktikos. Seminaro pabaigoje visi dalyviai, išskyrus
mudu su Keitu, peržingsniavo penkių metrų skersmens
žarijų juostą. Ir niekam neiškilo nė pūslelė. Reginys
buvo vertas pažiūrėti, be to, labai visiems pakėlė
dvasią.
Tonis vaikštynes per ugnį pasitelkia kaip metaforą.
Jis moko ne magijos, o duoda praktinių priemonių
rinkinį, leidžiantį atlikti produktyvius veiksmus,
nepaisyti baimės; jis įrodo, kad kiekvienas turime
realią galią prisiversti daryti viską, ko reikia dėl
sėkmės. Taigi pirmoji priežastis, kodėl aš taip
džiaugiuosi galėdamas rašyti šią įžangą yra didelė
pagarba ir susižavėjimas Toniu Robinsu.
Antroji priežastis yra ta, kad knyga Neribota galia
valdyti Tonio mąstymo gelmes ir platybes atskleis
kiekvienam. Tonis Robinsas nėra vien skatinantis
veikti paskaitininkas. Dar būdamas dvidešimt
penkerių, jis jau garsėjo kaip vienas ryškiausių
motyvacijos ir sėkmės psichologijos mąstytojų.
Manau, ši knyga turėtų tapti kertiniu mokslo apie
žmogaus galimybes akmeniu. Tonio mintys apie
sveikatą, stresą, tikslų kėlimą, vizualizavimą ir
panašius dalykus yra geriausia, kas šiuo metu yra
prieinama, ji būtina visiems, pasiryžusiems siekti
asmeninio meistriškumo.
Viliuosi, kad iš šios knygos sugebėsite gauti ne
mažiau, nei gavau aš. Tikiuosi, būsite atkaklūs ir
perskaitysite ją iki galo, o paskui išlaisvinsite savyje
slypintį stebuklą.
Dr. Kenneth Blanchard,
Knygos Vienos minutės vadybininkas bendraautoris
 Įvadas

Visą gyvenimą man buvo sunku kalbėti prieš

auditoriją... buvo sunku net tada, kai vaidindavau kino
filmuose. Atėjus laikui tarti žodį, aš tiesiog fiziškai
sunegaluodavau. Tad turbūt įsivaizduojate, koks
jaudulys apėmė mane, kamuojamą nesilpstančios
scenos baimės, kai sužinojau, kad Entonis Robinsas
gali mane išgydyti.
Ir vis dėlto prieš susitikimą su Toniu Robinsu
negalėjau išginti iš galvos abejonių. Daug buvau
girdėjęs apie NLP (neurolingvistinio programavimo)
mokslą ir kitus metodus, kuriais rėmėsi Tonis, tačiau
tuo metu jau buvau spėjęs išmesti tūkstančius dolerių
profesionalų konsultacijoms, kurios jokių apčiuopiamų
rezultatų taip ir nedavė.
Specialistai, su kuriais bendravau pirmiausia, pasakė
man, kad man vargiai galima tikėtis greitų rezultatų,
mat daug metų leidau baimei šaknytis. Jie sudarė man
gydymo planą, pagal kurį turėjau kiekvieną savaitę be
galo dirbti ir dirbti su savo problema.
Sutikęs Tonį nustebau, koks jis aukštas.
Prisipažinsiu, man labai retai tenka susipažinti su
aukštesniu už mane žmogumi. Jo ūgis buvo šešios
pėdos ir šeši coliai, svėrė jis 238 svarus. Nepaprastai
jaunas, nepaprastai malonus... Mes susėdome ir, keista,
vos jam pradėjus klausinėti apie mano bėdą, ėmiau
stipriai nerimauti.
Tiesą sakant, piršosi mintis, kad mano fobija stojo
gintis, bandydama neleisti įvykti tam, kas jau vyko.
Tačiau Tonio balsas ramino, ir aš ėmiau klausytis, ką
jis kalba. Tada jis paklausė, ką aš noriu pakeisti ir kaip
tai noriu padaryti.
Darkart pajutau auditorijos baimę, bet ėmiau ir
pakeičiau ją jėga ir pasitikėjimu. Tonis paskatino mane
prisiminti atvejį, kai užlipęs ant scenos pasakiau puikią
kalbą. Ėmiau gaivinti tą įvykį mintyse, o Tonis mane
„ramstė“. „Ramsčiai“ yra vaizdinys, kurį galiu
sąmoningai išsikviesti, kad sustiprinčiau savo nervinę
būklę ir pasitikėjimą kalbėdamas. Paskaitysite apie
visa tai jo knygoje.
Keturiasdešimt penkias minutes užmerktomis akimis
klausiausi Tonio. Kartkartėmis jis paliesdavo man
kelius ar delnus – suteikdavo fizinius „ramsčius“.
Seansui pasibaigus atsistojau. Dar niekad nesijaučiau
toks atsipalaidavęs, ramus ir taikingas. Silpnumas buvo
tarsi išgaravęs. Jaučiausi visiškai pajėgus vesti
Liuksemburgo televizijos šou – laidą, kurią žiūri 450
milijonų žmonių.
 Jei Tonio metodai tokie pat veiksmingi kitiems,
kokie jie buvo man, tada jie gali pasitarnauti visai
žmonijai. Juk yra daugybė žmonių, nesikeliančių iš
lovos ir tik mąstančių apie mirtį. Iš gydytojų jie sužino
vėžio diagnozę ir nuliūsta taip, jog jų kūnai prisipildo
kančios. Jei šitiek metų mane kankinusi fobija buvo
panaikinta per vieną valandą, Tonio metodai turėtų
tapti prieinami visiems, kenčiantiems bet kokio
pobūdžio negalavimus – tiek emocinius, tiek protinius,
tiek fizinius. Žmonės gali būti išlaisvinti iš baimių,
įtampos ir rūpesčių gniaužtų. Svarbiausia, manau,
neuždelsti pernelyg ilgai. Pasakykite: kurių galų jums
bijoti vandens, aukščio, scenos, gyvačių, viršininkų ar
mirties?
Dabar aš laisvas, o ši knyga jums dovanoja tokią
pačią galimybę. Neabejoju, kad Neribota galia valdyti
pelnys didžiulį populiarumą, nes ji anaiptol
neapsiriboja baimių šalinimu – moko, kas lemia bet
kokią kitą reakcijos į išorę formą. Perpratę šioje
knygoje pateiktą medžiagą, tapsite savo proto ir kūno –
taigi ir gyvenimo – valdovais.
Sir Jason Winters,
knygos Įveikti vėžį autorius
Sėkmė
 Juoktis dažnai ir iš širdies, laimėti protingų žmonių
pagarbą ir vaikų meilę, pelnyti sąžiningų kritikų
pripažinimą ir iškęsti netikrų draugų išdavystę,
suprasti grožį, matyti puikiausius kitų jų bruožus,
palikti po savęs pasaulį bent truputį geresnį: ar
išauklėjus sveiką palikuonį, ar išpuoselėjus sodo
lopinėlį, ar patobulinus visuomenės gyvenimą, žinoti,
kad nors vienai gyvybei Žemėje kvėpuoti buvo
lengviau, kad gyvenai joje ir tu. Štai kas yra sėkmė.
Ralph Waldo Emerson

I dalis

ŽMOGIŠKOJO MEISTRIŠKUMO
MODELIAVIMAS
1 skyrius

Karalių turtas

Svarbiausia gyvenime veikla, ne žinios.

– Thomas Henry Huxley

Apie jį kalbėjo jau daug mėnesių. Esą jis jaunas,

turtingas, sveikas, laimingas ir lydimas sėkmės.
Turėjau įsitikinti pats. Atidžiai stebėjau, kaip jis išeina
iš televizijos studijos, nepaleidau jo iš akių ir kelias
kitas savaites, mačiau, kaip jis žarstė patarimus visiems
– nuo prezidento iki neurastenikų. Regėjau, kaip jis
diskutavo su dietologais, geležinkelio dispečeriais,
dirbo su sportininkais ir mokytis nesugebančiais
vaikais. Jį ir jo žmoną, regis, siejo tvirčiausia meilė;
abu jie tiesiog spinduliavo laime kartu keliaudami po
šalį ir visą pasaulį. Kelionėms pasibaigus, jie galų gale
parskrido atgal į San Diegą ir šeimos rate leido laiką
Ramiojo vandenyno pakrantėje stūksančioje pilyje.
Kaip įmanoma, kad šis dvidešimt penkerių metų
vaikis, baigęs tik vidurinę, sugebėjo tiek daug pasiekti
per tokį trumpą laiko tarpą? Pagaliau juk vos prieš
trejus metus jis glaudėsi 400 kvadratinių pėdų
viengungiškame bute ir indus plovėsi vonioje. Kaipgi
jis iš visiško nelaimėlio su nemažu anstsvoriu,
išklibusiais santykiais ir ribotomis perspektyvas virto
pasitikinčiu savimi, sveikata trykštančiu, gerbiamu
asmeniu, gebančiu palaikyti nepriekaištingus
santykius, turinčiu beribes sėkmės galimybes?
Viskas atrodė labai jau keista, tačiau ypač mane
stebino tas faktas, kad šis vaikinas... esu aš! „Jo“
gyvenimo istorija – yra mano istorija.
 Be abejo, nesakau, kad mano gyvenimas – sėkmės
etalonas. Akivaizdu, kad visi mes svajojame apie
skirtingus dalykus, turime skirtingas savo gyvenimo
vizijas. Be to, labai aiškiai suvokiu, kad mūsų pažintys,
vietos, kurias aplankėm, ar daiktai, kuriuos įgijom,
nėra tikrieji asmeninės sėkmės matai. Sėkmė, mano
galva, yra nesibaigiančios pastangos peraugti save. Tai
emocinis, socialinis, dvasinis, psichologinis,
intelektualinis ir finansinis tobulėjimas, drauge tai
rūpestis ir kitų žmonių gerove. Kelias į sėkmę nuolat
remontuojamas. Kryptis – visad pirmyn, ir galo tam
niekad nėra.
Mano istorijos esmė paprasta. Taikydamas principus,
kuriuos sužinosite skaitydami šią knygą, sugebėjau
pakeisti ne tik požiūrį į save, bet ir į išorinius
pasiekimus – pokyčiai buvo esminiai ir tikrai
apčiuopiami. Knygoje papasakosiu, kas padarė mano
gyvenimą daug geresnį. Nuoširdžiai tikiuosi, kad
šiuose puslapiuose išdėstyti metodai, strategijos,
filosofija ir potyriai suteiks jums tiek pat jėgų, kiek
suteikė man. Kiekvienas mūsų turi galią stebuklingai
perkeisti savo gyvenimą, įgyvendinti didžiausią
svajonę. Atėjo laikas paleisti ją nuo saito!
Atmindamas tą tempą, kuriuo sugebėjau savo
svajones paversti tikrove, jaučiu nepaprastą
dėkingumą, net pagarbią baimę. Ir vis dėlto aš toli
gražu ne unikalus. Tiesa ta, kad gyvename laikais, kai
daugybė žmonių bemaž pernakt geba pasiekti išties
neįsivaizduojamą sėkmę. Pažvelkite į Stivą Džobsą
(Steve Jobs). Jis buvo paprastas ir neturtingas vaikėzas
nuzulintais džinsais, užsidegęs buitinio kompiuterio
idėja... tai jis įsteigė kompaniją, kuri į „Fortune 500“
sąrašą pateko greičiau nei kuri nors kita kompanija
istorijoje. Pažvelkite į Tedą Ternerį (Ted Turner). Jis
pasirinko vos atsiradusią terpę – kabelinę televiziją ir
sukūrė imperiją. Pasižvalgykite į tokius pramogų
verslo liūtus kaip Stiveną Spilbergą (Steven Spielberg)
ar Briusą Springstiną (Bruce Springsteen), tokius
verslininkus, kaip Li Jakoką (Lee Iacocca) ar Rosą
Pero (Ross Perot). Ką bendra jie turi be milžiniškos
sėkmės? Ir atsakymas, žinoma, yra... galia [Autorius
vartoja anglų k. žodį power, kuris reiškia tiek „galią“,
tiek „valdžią“. Vertime pagal kontekstą vartosime tai
vieną, tai kitą reikšmę (vert. past.).].
Žodžiai „galia“, „valdžia“ turi didelį emocinį krūvį.
Žmonės į juos reaguoja labai skirtingai. Vieniems jų
reikšmės turi neigiamą atspalvį. Kiti valdžios ir galios
labai geidžia. Dar kiti tvirtina, kad tai yra įtartinas ir
nešvarus dalykas. O kiek valdžios, ar galios, reikia
jums? Kiek galios norėtumėte turėti? Ką tai jums
apskritai reiškia?
Man galia, ar valdžia, – ne tai, kas leidžia paspausti
po padu aplinkinius, primesti jiems savo nuomonę.
Tiesiog šitaip nemąstau. Nesiūlau ir jums. Tokia
valdžia retai kada būna ilgalaikė. Vis dėlto turėtume
įsisąmoninti, kad šiame pasaulyje valdžia buvo ir bus.
Jūs formuojatės savo supratimą apie pasaulį arba kas
nors suformuoja jį už jus. Darote, ką norite, arba
paklūstate kitų žmonių planams. Mano supratimu,
valdžia ir galia aukščiausia prasme – tai gebėjimas
kurti trokštamus rezultatus ir tuo pat metu duoti naudą
kitiems. Tai galimybė keisti savo gyvenimą, pačiam
formuotis savo pasaulėžiūrą, pakreipti įvykius taip, kad
aplinkybės eitų išvien su mumis, o ne prieš mus.
Tikroji valdžia ne primetama, ja dalijamasi. Tai
mokėjimas nustatyti žmogaus poreikius ir juos tenkinti
– kalbame čia tiek apie asmenines, tiek apie žmonių,
kuriais rūpinatės, reikmes. Tai gebėjimas valdyti
nuosavą karalystę – savo mąstyseną, elgseną, kad
pasiektumėte tiksliai tai, ko trokštate.
Bėgant amžiams, galia valdyti savo gyvenimą buvo
įgavusi daug skirtingų ir prieštaringų formų. Kadaise
valdžią lėmė gryna fiziologija. Stipriausiasis ir
greičiausiasis turėjo galią režisuoti tiek savo, tiek
aplinkinių būtybių gyvenimus. Civilizacijai žengiant į
priekį, valdžia tapo paveldima. Karaliaus ir jo simbolių
autoritetas buvo neginčijamas. Bendraudami su juo
svorio galėjo įgauti ir kiti. Vėliau, išaušus pramonės
amžiui, valdžios ženklu tapo turtas. Pasaulyje
įsiviešpatavo turtingi žmones. Visi šie veiksniai
neprarado svarbos ir šiandien. Turtas geriau nei
skurdas, o sveikata – nei liga. Vis dėlto didžiausias
galios šaltinis šiandieną yra specializuotos žinios.
Daugumai iš mūsų jau bus girdėta, kad gyvename
informacijos amžiuje. Mūsų kultūra visų pirma jau
nebe industrinė, o komunikacinė. Gyvename laikais,
kai naujos idėjos ir sampratos keičia pasaulį bemaž
kasdien, nesvarbu, ar pokyčiai tokie fundamentalūs
kaip kvantinės fizikos atradimai, ar tokie kasdieniški
kaip nauja perkamiausio mėsainio rūšis. Pati
būdingiausia šiuolaikinio pasaulio ypatybė, jei tokia
apskritai egzistuoja, – didžiulis, beveik
neįsivaizduojamas informacijos srautas, kuris, beje, ir
sąlygoja tuos pokyčius. Informacijos lavina liejasi ant
mūsų iš knygų ir kino filmų, televizorių ir kompiuterių
ekranų. Tie, kurie disponuoja informacija, turi tai, ką
seniau turėjo karaliai – beribę valdžią. Garsus
ekonomistas Džonas Kenethas Golbraitas (John
Kenneth Galbraith) rašė: „Industrinės visuomenės
kuras buvo pinigai. Tačiau informacinėje visuomenėje
kuras ir valdžia yra žinios. Dabar regime visuomenę
padalytą į naujovišką klasių sistemą – tai tie, kurių
rankose informacija, ir visi kiti – kurie jos neturi. Taigi
valdžią šiais laikais garantuoja ne pinigai, ne žemės
nuosavybė, o žinios.“
Džiugu, kad laipteliai sosto link šiandien prieinami
visiems. Jei viduramžiais nebūtumėte gimę karaliumi,
tapti juo būtų labai nelengva. Jei pramoninio
perversmo pradžioje nebūtumėte turėję kapitalo, jūsų
galimybės būtų išties menkos. O štai šiandien
kiekvienas nuzulintais džinsais apsitempęs vaikinas
gali įsteigti kompaniją, kuri vėliau pakeis visą pasaulį.
Šiandieną karaliaus ženklas yra informacija. Turintys
specializuotų žinių žmonės gali keistis patys ir keisti
aplinką. Telieka vienas neatsakytas klausimas. Be
jokių abejonių, tos specializuotos žinios šiandien
prieinamos kiekvienam. Jų galima įsigyti kiekviename
knygyne, kiekvienoje vaizdo įrašų parduotuvėje,
bibliotekoje. Jos skleidžiamos įvairiuose seminaruose
ir paskaitose. Sėkmės trokšta kiekvienas iš mūsų.
Perkamiausių knygų sąrašuose rasime aibes asmeninio
meistriškumo receptų... Žodžiu, informacijos toli
ieškoti nereikia. Tad kodėl gi vieniems pasakiškai
sekasi, o kiti vargiai suduria galą su galu? Kodėl visi
mes nesame galingi, laimingi, turtingi, sveiki ir lydimi
sėkmės?
Pasirodo, kad net šiame informacijos amžiuje vien
informacijos yra maža. Jei mums tereikėtų gerų idėjų ir
pozityvaus mąstymo, visi dabar gyventume „svajonių
gyvenimą“. Bet kokia didesnė sėkmė neįsivaizduojama
be veiklos. Juk kaip tik veikla sukuria rezultatus.
Žinios – tik potenciali jėga. Kol nepatenka žmogui,
kuris sugeba produktyviai veikti, jos naudos neduoda.
Faktiškai žodžio „galia“ apibrėžimas būtų
„sugebėjimas veikti“.
Mūsų veiklą lemia komunikacijos su savimi pobūdis.
Šiuolaikiniame pasaulyje gyvenimo kokybė atitinka
bendravimo kokybę. Nuo to, ką piešiame savo prote,
ką sau kalbame, priklauso, kokią turimų žinių dalį
panaudosime.
Jei manome, kad žmonėms sekasi todėl, kad jie yra
ypač talentingi, baisiai klystame. O pažvelgę atidžiau
regime, kad didžiausias šių pranašumas prieš
vidutinybes yra gebėjimas veikti. Šį „talentą“
išsiugdyti gali kiekvienas. Galų gale kiti žmonės žinojo
tą patį ką ir Apple kompanijos įkūrėjas Stivas Džobsas
(Steve Jobs). Juk ne vienas Tedas Terneris galėjo
susivokti, jog kabelinė televizija turi milžinišką
ekonominį potencialą. Tačiau Terneris ir Džobsas
sugebėjo imtis veiklos ir pakeitė pasaulį.
Mums būdingos dvi komunikacijų rūšys, jos lemia
mūsų gyvenimo kryptį. Pirmoji yra vidinė
komunikacija: tai dalykai, kuriuos įsivaizduojame,
sakome sau ir jaučiame. Antroji – išorinė
komunikacija: žodžiai, intonacijos, veido išraiškos,
kūno pozos ir fiziniai veiksmai, nukreipti į išorinį
pasaulį.
Komunikacija yra valdžios ir galios dalis.
Išmokusieji veiksmingai komunikuoti ima kitaip patirti
pasaulį, o pasaulis – juos. Bet kokios elgsenos ir
jausmų šaknys slypi vienoje ar kitoje komunikacijos
formoje. Tie, kurie daro įtaką daugumos mąstymui,
jausmams ir veiksmams, yra įvaldę šį galios
instrumentą. Atminkime pasaulį pakeitusius žmones –
Džoną F. Kenedį, Tomą Džefersoną, Martiną Liuterį
Kingą, Frankliną Ruzveltą, Vinstoną Čerčilį, Mahatmą
Gandį. Niūresnius atsiminimus sukelia Hitleris.
Pastebėsime, kad visi šie asmenys buvo komunikacijos
meistrai. Jie mokėjo taip įtaigiai perteikti savo viziją
(ar tai būtų sumanymas nuskraidinti žmones į kosmosą,
ar sukurti neapykanta grįstą Trečiąjį Reichą), kad ji
keitė minios mąstymą ir elgseną.
Tiesą pasakius, ar ne tai iš kitų tarpo išskiria
Spilbergą, Springstiną, Jakoką, Fondą ar Ronaldą
Reiganą? Argi jie ne komunikacijos, įtakos darymo
meistrai? Jie minias išjudina tuo pačiu įrankiu, kuriuo
mes – save.
Nuo komunikacijos su išoriniu pasauliu priklauso
jūsų visuomeninė ir finansinė sėkmė. O nuo
komunikacijos su savimi priklauso jūsų laimė ir
pasitenkinimas. Galima pasakyti ir kitaip: jūsų vidinė
būsena iš esmės priklauso ne nuo jums nutinkančių
įvykių, o nuo jūsų pačių interpretavimo, kas nutiko,
nuo to, kaip tuos įvykius priimate.
Tik jūs patys pasirinkate, kaip žiūrėti į gyvenimą.
Niekas savaime nėra nei gerai, nei blogai – bet kokiam
įvykiui ar reiškiniui prasmę suteikia žmonės. Dauguma
mūsų yra įjungę automatinį šio interpretavimo proceso
režimą, tačiau šią galią galime atgauti – ir pasaulį
patirti imsime kitaip.
Ši knyga kalba apie ryžtingus, kryptingus ir vientisus
veiksmus, kurių rezultatai stulbina. Pamąstykite apie
tai. Argi ne rezultatai jus išties ir domina? Galbūt
norėtumėte kitaip jaustis? O gal trokštate patobulinti
bendravimo įgūdžius, užmegzti šiltesnius santykius,
greičiau mokytis, būti sveikesni ar uždirbti daugiau
pinigų? Tinkamai pasinaudoję šioje knygoje
pateiktomis žiniomis galėsite pasiekti visa tai ir daug
daugiau. Tačiau prieš sukurdami ką nors nauja,
pirmiausia turime įsisąmoninti, kad kuriame jau dabar.
Mūsų dabartis – ne kieno kito, o mūsų pačių kūrybos
produktas. Žinoma, visai gali būti, kad dabartiniai
kūrybos rezultatai yra ne tie, kurių trokštame.
Dauguma mano, kad savo proto būsenų ir didžiosios
dalies mentalinių procesų valdyti neįmanoma. Bet tiesa
ta, kad visa tai gali būti įvaldyta. Jeigu jaučiatės
prislėgti, vadinasi, sukūrėte būseną, vadinamą
depresija. Jei jūs apimti ekstazės, ji taip pat ne
atsitiktinė, o jūsų pačių kūrinys.
Svarbu atminti, kad depresija ar panašios būsenos
neužgriūva ant mūsų šiaip sau. Depresija nėra
„pasigaunama“. Kaip ir kiekvieną kitą rezultatą savo
gyvenime, sukuriate ją tam tikrais mentaliniais ir
fiziniais veiksmais. Kad pasijustumėte prislėgti, turite
pažvelgti į savo gyvenimą tam tikru rakursu, kalbėti
sau tam tikrus dalykus, priimti tam tikrą laikyseną ir
kvėpuoti tam tikru ritmu. Jei, pavyzdžiui, norite jaustis
prislėgti, nepaprastai veiksminga nuleisti žemyn
pečius, sulinkti ir įsmeigti akis į žemę. Dar galite
nutaisyti liūdną balsą ir laukti blogiausios įvykių
baigties. O jei, be visa to, nesveikai maitinatės ir
piktnaudžiaujate alkoholiu ar narkotikais, depresija
jums faktiškai garantuota.
Žodžiu, noriu pasakyti, kad depresiją sukurti reikia
pasistengti. Tai sunkus darbas, kurį sudaro tam tikro
pobūdžio veiksmai. Vis dėlto kai kurie žmonės dažnai
praktikuodamiesi taip įgudo, kad jiems tai pavyksta
vos ne savaime. Neretai jie susieja šį vidinės
komunikacijos modelį su įvairiausiais išoriniais
įvykiais: puolę į depresiją sulaukia aplinkinių dėmesio,
atjautos, meilės ir panašiai, todėl priima tokį
komunikacijos tipą kaip natūralią gyvenimo būseną, į
ją įsigyvena, ji jiems tampa visai patogi ir jauki. Jie su
ja susitapatina. Jiems gerai.
Jei pažvelgsite į savo gyvenimą kitu rakursu, jus gali
pagauti ekstazė. Tam reikia piešti prote dalykus, kurie
sukelia pakilius ir džiugius jausmus. Pakeisti vidinio
dialogo su savimi intonaciją ir turinį, paskui priimti
tam tikrą kūno padėtį, laikyseną, ir štai ji! Patirsite
ekstazę. Jei norite būti atjautūs, jums tereikia priderinti
savo fizinius ir mentalinius veiksmus prie tų, kurie
būdingi atjautos būsenai. Tą patį galima pasakyti apie
meilę ar bet kokią kitą emociją.
Norimos emocinės būsenos sužadinimas primena
režisieriaus darbą. Kad padarytų mums tiksliai tokį
įspūdį, kokio nori, filmo režisierius manipuliuoja
vaizdais ir garsais. Jei nori išgąsdinti mus, jis sustiprina
garsą ir pačiu tinkamiausiu metu teškia ant ekrano kokį
specialų efektą. Jei nori įkvėpti, parenka tokią muziką,
apšvietimą ir visa kita, kad mums sukeltų atitinkamus
jausmus. Iš to paties įvykio režisierius gali sukurti tiek
tragediją, tiek komediją – viskas priklauso nuo to,
kokias jis pasirinks priemones. Tą patį galite išbandyti
su savo proto ekranu. Meistriškai, su jėga režisuokite
proto veiklą, kuri yra bet kokios fizinės veiklos
pamatas. Įjunkite savo smegenyse pozityvią žinią
nešančias šviesas ir garsus, pritemdykite ir užtildykite
negatyvų krūvį turinčius vaizdinius ir garsus. Galite
vadovauti savo smegenims ne prasčiau, nei Spilbergas
ar Skorcezė (Scorsese) vadovauja kino filmo statytojų
komandai.
Kai kuriais dalykais, apie kuriuos kalbėsiu, gali būti
sunku patikėti. Jūs tikriausiai abejojate, kad pažvelgę į
žmogų galite tiksliai sužinoti jo mintis ar akimirksniu
sutelkti visus intelektualinius ir savo fizinius išteklius.
Tačiau jei prieš šimtą metų būtumėte kam užsiminę,
kad vieną dieną žmonės vaikščios po Mėnulį, jus
greičiausiai būtų palaikę kvaištelėjusiu, lunatiku. (Iš
kur, jūsų manymu, kilęs šis žodis?) Jei būtumėte
pasakęs, kad iš Niujorko į Los Andželą nukakti bus
įmanoma per penkias valandas, būtumėte pasirodę kaip
kokie kuoktelėję svajotojai. Tačiau teprireikė perprasti
aerodinamikos dėsnius, įvaldyti tam tikras
technologijas, ir visa tai tapo tikrove. Girdėjau, viena
kompanija kuria transporto priemonę, kuri, jos vadovų
teigimu, nuskraidins žmones iš Niujorko į Kalorniją
per dvylika minučių. Taigi skaitydami šią knygą jūs
susipažinsite su optimalaus funkcionavimo
technologijomis® – dėsniais, kurie leis jums prisiliesti
prie iki šiol nenaudotų vidinių išteklių.

Kiekviena tinkama pastanga duoda keliagubą

atpildą.
– Jim Rohn

Aukštą meistriškumo pakopą pasiekę žmonės į

sėkmę eina nuosekliai. Tokį jų kelią vadinu
aukščiausia sėkmės formule. Jie visų pirma sužino
dešiniąją lygybės pusę, arba rezultatą, – tai yra tiksliai
apsibrėžia, ko nori. Tada ateina laikas veikti, nes
priešingu atveju troškimai taip amžinai ir liktų
troškimais. Turite imtis tokių veiksmų, kurie, jūsų
manymu, labiausiai priartins jus prie trokštamų
rezultatų. Trečiasis žingsnis sprendžiant sėkmės
formulę – įvertinti padėtį ir nuspręsti, ar pasukote tuo
keliu, ar ne. Privalote žinoti, kokius vaisius jums
brandina jūsų veiksmai. Jei veikla davė ne tokius
rezultatus, kokių norėjote, įsidėmėkite priežastį ir
pasekmę – tokiu būdu kiekviena patirtis taps jums
mokytoja. O tada žengiate ketvirtąjį žingsnį – ugdotės
lankstumą; tai yra gebėjimas keisti savo elgseną tol,
kol gausite, ko norite. Patyrinėję sėkmės lydimų
žmonių gyvenimus suprasite, kad visi jie žengia šiuos
keturis žingsnius. Pradeda jie nuo taikinio – juk
neįmanoma pataikyti, jei jo nėra prieš akis. Paskui jie
imasi veikti, nes vien žinoti yra maža, o galiausiai
išmoksta vertinti padėtį ir keistis, jei to reikia.
Prisiminkime Stiveną Spilbergą. Būdamas trisdešimt
šešerių, jis sulaukė neregėtos kino istorijoje sėkmės. Jo
filmai sutraukia daugybę žiūrovų ir surenka
milžiniškas pinigų sumas. Kaip jam pavyko pasiekti
tokį lygį? Istorija nepaprasta.
Nuo pat dvylikos ar trylikos metų Spilbergas žinojo,
kad bus režisierius. Pirmą žingsnį ta linkme jis žengė
būdamas septyniolikos, kai vieną popietę su ekskursija
žvalgėsi po Universal Studios filmavimo aikšteles.
Deja, ekskursantai nebuvo vedami iki garso įrašymo
paviljono, kur ir vyko visos įdomybės, bet Spilbergas,
žinodamas savo tikslą, ėmėsi veikti. Jis paslapčia
įsigavo ten pasižiūrėti, kaip filmuojamas tikras kinas.
Viskas baigėsi tuo, kad Spilbergas susitiko su vienu
Universal Studios vadovu, ir šis ištisą valandą su juo
kalbėjosi apie savo profesiją, o atsisveikindamas
pridūrė, kad... su malonumu pažiūrėtų Spilbergo filmą,
jei toks kada bus sukurtas.
Daugeliui viskas tuo būtų ir pasibaigę. Tačiau
Spilbergas nebuvo toks kaip daugelis. Jis turėjo
asmeninės galios. Jis žinojo, ko nori. Pasimokęs iš
pirmojo apsilankymo, jis pakeitė taktiką. Kitą dieną jis
apsivilko tėvo kostiumą, pasiėmė tėvo lagaminėlį,
kuriame tebuvo sumuštinis bei du saldūs batonėliai, ir
grįžo į kino studiją, tarsi ten jo visi būtų laukę. Tądien
jis ryžtingai pražingsniavo pro apsauginį prie vartų,
rado apleistą aktorių priekabą ir plastikinėmis raidėmis
ant jos durų sudėliojo užrašą „Stivenas Spilbergas,
režisierius“. Taip jis ir praleido visą vasarą trindamasis
prie savo svajonių pasaulio ribų, susitikinėdamas su
režisieriais, rašytojais ir redaktoriais, dėdamasis į galvą
kiekvieną pokalbį, kiekvieną smulkmeną.
Galiausiai, sulaukęs dvidešimties ir tapęs etatiniu
kino studijos darbuotoju, Stivenas parodė vadovybei
kuklų savo sumontuotą filmuką ir gavo pasiūlymą
pasirašyti septynerių metų sutartį režisuoti televizijos
serialą. Jo svajonė išsipildė!
 Ar vadovavosi Spilbergas aukščiausia sėkmės
formule? Žinoma, taip. Jis turėjo specialių žinių ir
žinojo, ko nori. Jis ėmėsi veikti. Sugebėjo aiškiai
suvokti, kokius rezultatus gauna – ar jie artina jį prie
tikslo, ar atvirkščiai. Be to, jis buvo lankstus ir
sugebėjo keisti savo elgesį. Faktiškai kiekvienas
sėkmės siekiantis žmogus elgiasi taip pat. Pasiseka
tiems, kurie yra lankstūs ir nuolat prisitaiko prie
kintančių situacijų.
O štai Kolumbijos universiteto Teisės mokyklos
dekanės Barbaros Blek (Barbara Black) atvejis. Ji,
jauna moteris, vieną dieną išsikėlė sau tikslą užimti šį
postą, įsibrovė į sritį, kurioje viešpatavo vyrai, ir įgijo
mokslinį laipsnį. Vėliau ji atsidėjo tik šeimai, tačiau po
devynerių metų tarė sau, jog yra vėl pasiruošusi siekti
pirmojo tikslo. Galų gale ji taip išlavino dėstytos,
tyrinėtojos ir rašytojos įgūdžius, jog gavo darbą,
„kokio visad norėjo“. Ji iš esmės pasikeitė pati ir įrodė,
kad sėkmę galima pelnyti keliose veiklos srityse tuo
pat metu. Ar ji vadovavosi aukščiausios sėkmės
formule? Aišku, kad taip. Žinodama, ko nori, ji bandė
įvairius kelius, ir jei tai neduodavo rezultatų, ji
keisdavosi, kol išmoko suderinti skirtingus savo
interesus. Rezultatas toks: ji ne tik vadovauja
prestižinei aukštajai mokyklai, bet taip pat yra laiminga
motina ir žmona.
Štai dar vienas pavyzdys. Ar kada ragavote Kentucky
Fried Chicken gaminių? Ar žinote, kaip Pulkininkas
Sandersas (Colonel Sanders) sukūrė milijonus jam
atnešusią ir visos šalies mitybos įpročius pakeitusią
imperiją? Pradėjo jis neturėdamas nieko, išskyrus
originalų kepto viščiuko receptą. Jokios struktūros,
nieko.
Gavęs pirmąjį socialinės pašalpos čekį, jis sukūrė
minėtąjį receptą ir už nedidelį pajamų procentą pasiūlė
jį kelių restoranų savininkams.
Tas sumanymas nepametėjo jo tiesiai į žvaigždžių
lygį. Sandersas važinėjo po šalį, nakvojo automobilyje
ir visiems siūlė kepto viščiuko receptą. Jis vis keitė
savo sumanymą ir beldėsi į vis naujas duris. Tūkstantį
devynis kartus jam buvo atsakyta neigiamai, o tada
nutiko šis tas panašaus į stebuklą. Vienas žmogus tarė
„taip“ ir Sandersas pradėjo verslą.
Keli iš jūsų turi numylėtą kokio nors patiekalo
receptą ir tiek jėgų bei žavesio, kiek jų turėjo
Pulkininkas Sandersas? Jis galų gale praturtėjo, nes
ryžtingai stengėsi ir sugebėjo tūkstantį kartų išgirsti
„ne“ nė kiek neabejodamas, kad vieną kartą pagaliau
išgirs „taip“.
 Visos šioje knygoje pateiktos informacijos paskirtis
yra suteikti jūsų smegenims impulsą, kuris paskatintų
jus imtis produktyvios veiklos. Pastaruoju metu beveik
kiekvieną savaitę vedu keturių dienų trukmės
seminarą, pavadintą „Proto revoliucija“. Jame mokau
žmones pačių įvairiausių dalykų: kaip veiksmingiausiai
valdyti savo smegenis, kaip valgyti, kvėpuoti ir
mankštintis, kaip galų gale maksimaliai pakelti
asmeninės energijos lygį. Pirmasis šio keturių dienų
ciklo vakaras pavadintas „Baimės pavertimas
energija“. Seminaro sumanymas – mokyti žmones
veikti, o ne pasiduoti baimei. Jo pabaigoje dalyviai
kviečiami eiti per ugnį – dvylikos pėdų pločio
kibirkščiuojančių žarijų juostą, o kitose grupėse
pasitaikė asmenų, ėjusių per keturiasdešimties pėdų
žarijų juostą. Vaikštynės per ugnį taip sužavėjo
žiniasklaidą, jog imu nuogąstauti, kad tik nebūtų
užmiršta tikroji šio veiksmo prasmė. Esmė – ne pereiti
per ugnį. Juk palaimingas pasivaikščiojimas ant
raudonų žarijų sluoksnio neturi didelės ekonominės ar
socialinės naudos. Tai veikiau yra asmeninės jėgos
žadinimas, žmogaus galimybių metafora, proga gauti
rezultatą, kuris anksčiau atrodė neįmanomas.
Žmonės vaikščioja žarijomis jau tūkstančius metų.
Kai kuriuose pasaulio kraštuose tai yra religinis aktas.
Savo organizuojamo ėjimo per ugnį nelaikau religiniu
išgyvenimu visuotinai priimta prasme. Tai veikiau
tikėjimo išbandymas. Šis poelgis įskiepija žmogui
nuojautą, jog jis gali augti, pranokti pats save, atlikti
tai, kas ką tik atrodė neįmanoma.
Vienintelis skirtumas tarp galinčio žingsniuoti per
ugnį žmogaus ir negalinčio – gebėjimas įtikinti save
atlikti šį veiksmą ir nepaisyti visų išankstinių nuostatų,
„kas galėtų nutikti“. Žmogus iš esmės gali padaryti
viską, jei tiki savo jėgomis ir imasi atitinkamų
veiksmų.
Visa tai mums atskleidžia paprastą tiesą: sėkmė – tai
ne atsitiktinumas. Skirtumus tarp laimėtojo ir
pralaimėtojo lemia ne koks netyčiom iškritęs lošimo
kauliuko skaičius. Į meistriškumą veda labai konkretūs
keliai, nuoseklūs ir logiški veiksmų modeliai,
prieinami kiekvienam iš mūsų. Visi mes galime
išlaisvinti savyje glūdintį stebuklą. Mums tiesiog reikia
išmokti pačiu veiksmingiausiu būdu naudoti savo proto
bei kūno rezervus.
Ar jums įdomu, ką bendra turi Spilbergas ir
Springstinas? Kokie Džono F. Kenedžio ir Martino
Liuterio Kingo bruožai pavergė minias žmonių? Kas iš
pilkos minios išskiria Tedą Ternerį ir Tiną Terner
(Tina Turner) ? O kaip su Pitu Rouzu (Pete Rose) ir
Ronaldu Reiganu? Veiksnių, be abejo, daug. Vis dėlto
manau, kad egzistuoja septyni pagrindiniai charakterio
bruožai, kuriuos jie visi savyje išpuoselėjo – septynios
savybės, lėmusios jų nepaprastą sėkmę. Jas galima
vadinti septiniais paleisties mechanizmais, kurie gali
užtikrinti sėkmę ir jums.
Pirmoji savybė – aistra! Visi minėti asmenys turėjo
aistringą tikslą, kuris skatino juos veikti, augti, plėstis!
Jis – jų sėkmės traukinį varantis kuras, padedantis
išnaudoti visas galimybes. Ne kas kita, o aistra skatina
beisbolininką Pitą Rouzą pašėlusiai judėti aikštėje.
Aistra išskiria Li Jakokos veiksmus iš didžiulės
daugybės kitų. Aistra verčia žmogų dirbti iki vėlumos
ir anksti keltis. Bendraudami žmonės irgi trokšta šios
aistros. Ji įkvepia gyvenimui karščio, žavesio ir
prasmės. Didybė neįmanoma be aistros, nesvarbu, ar
kalbame apie sportininkus, menininkus, mokslininkus,
tėvus ar verslininkus.
Antroji savybė – tikėjimas! Apie tikėjimo galią ir
veiksmingumą prirašyta daugybė knygų. Didelės
sėkmės sulaukusių žmonių įsitikinimai stipriai skiriasi
nuo tų, kuriems vis nesiseka. Mūsų įsitikinimai apie
tai, kas tokie esame ir ką galime, tiksliai nulemia, kas
tokie būsime. Jei tikėsime, kad stebuklai egzistuoja,
gyvensime stebuklingą gyvenimą. Jei tikėsime, kad
esame apriboti, tuojau suteiksime šiems apribojimams
pamatą. Visa, kas mūsų tikėjimu yra tikra, įmanoma,
išties tampa tikra ir įmanoma. Skaitydami šią knygą
susipažinsite su konkrečiu, mokslišku būdu greitai
pakeisti savo įsitikinimus, kad jie padėtų jums siekti
trokštamų tikslų. Dauguma žmonių aistros turi į valias,
tačiau dėl menkų įsitikinimų apie save ir savo
galimybes sėkmės link žengti nedrįsta. Plačiau apie tai
kalbėsime 4 ir 5 skyriuose.
Aistra ir tikėjimas tarsi kuras – jis stumia mus
meistriškumo link. Tačiau vien varomosios jėgos
maža. Jei būtų ne taip, kaip sakau, raketą pakaktų
užpildyti degalais ir paleisti aklai skrieti į dangų. Be
šios jėgos, mums dar reikia trajektorijos, intelektu
suvokiamo kelio pirmyn. Kad pataikytume į taikinį,
reikalinga trečioji savybė.
Trečioji savybė – strategija! Strategija yra išteklių
organizavimo metodas. Nusprendęs tapti filmų kūrėju,
Stivenas Spilbergas susiplanavo maršrutą, kaip patekti
į pasaulį, kurį jis norėjo užkariauti. Jis išsiaiškino, ką
nori išmokti, su kuo jam reikia susipažinti ir ką reikia
padaryti. Jis turėjo aistrą, turėjo tikėjimą, bet taip pat –
ir strategiją, kuri leido kuo geriau išnaudoti pirmąsias
dvi savybes. Ronaldas Reiganas išsiugdė bendravimo
strategiją, kuri jam padėjo siekti valdžios viršūnių.
Kiekvienas didis pramogininkas, politikas, tėvas ar
darbdavys žino, kad norint sulaukti sėkmės išteklių
nepakanka. Tuos išteklius dera panaudoti pačiu
veiksmingiausiu būdu. Net geriausius talentus ir
ambicijas būtina nukreipti tinkama vaga. Duris galima
atidaryti kojos spyriu arba raktu, pastaruoju atveju jos
liks sveikos. Apie tai plačiau kalbėsime 7 ir 8
skyriuose.
Ketvirtoji savybė – vertybių aiškumas! Kai mąstau
apie dalykus, atnešusius Amerikai didybę, į galvą
ateina patriotizmas ir savigarba, tolerancija ir meilė
laisvei. Visa tai vertybės – fundamentalūs etiniai,
moraliniai ir praktiniai principai, padedantys suprasti,
kas gyvenime yra pozityvu, o kas – ne. Vertybės yra
tai, dėl ko apskritai verta gyventi. Daugelio žmonių
vertybės miglotos. Neretai pasitaiko, kad asmuo atlieka
tokį poelgį, dėl kurio vėliau gailisi, ir taip yra tiesiog
dėl to, kad jis nėra susivokęs, nežino, kas yra pozityvu,
o kas negatyvu. Sėkmės lydimi žmonės aiškiai žino,
kas jiems išties svarbu. Štai Ronaldas Reiganas,
Džonas F. Kenedis, Martinas Liuteris Kingas, Džonas
Veinas (John Wayne), Džeinė Fonda (Jane Fonda), –
šių asmenybių požiūris į gyvenimą buvo skirtingas,
tačiau vienija juos nepajudinamas moralinis pamatas,
savęs ir savo gyvenimo prasmės suvokimas.
Įsisąmoninti vertybes nėra paprasta, tačiau šis veiksnys
bene labiausiai priartina prie meistriškumo.
Nuodugniau prie vertybių grįšime 18 skyriuje.
Kaip tikriausiai pastebėjote, visos aptartos savybės
paremia viena kitą, sąveikauja tarpusavyje. Kuo
tvirčiau tikėsime, kad galime pasiekti savo tikslą, tuo
karščiau stengsimės. Bet ar gana vien tikėjimo?
Tikėjimas – puiki pradžia, bet vien juo pasikliauti
nederėtų. Jei tikėsite, kad galite pasiekti tikslą, bet jūsų
veiksmai bus nedarnūs, patirsite nesėkmę. Todėl
reikalinga gera strategija. Ar daro kokią nors įtaką
sėkmės strategijoms mūsų vertybės? Taip, daro! Jeigu
sėkmės strategija reikalauja iš jūsų veiksmų, kurie
nesiderina su pasąmonėje glūdinčiais įsitikinimais, kas
yra pozityvu ir kas ne, vėlgi sėkmės nesulauksite.
Lygiai tokiu pat būdu visi keturi jau aptarti veiksniai
neatskiriami nuo penktojo.
Penktoji savybė – energija! Į meistriškumą tingiai
pėdinti praktiškai neįmanoma. Tikri meistrai išnaudoja
kiekvieną pasitaikiusią progą ir patys jas kuria. Jie
gyvena tarytum apsėsti, pripažįsta sau, jog vienintelis
dalykas, kurio niekam neduota pakankamai – laikas.
Šiame pasaulyje daugybė žmonių jaučia aistrą, tiki
savo tikslais ir turi veiksmų strategiją, tačiau stokoja
fizinės energijos, kad galėtų imtis atitinkamų veiksmų.
Didi sėkmė neatsiejama nuo fizinės, intelektualinės ir
dvasinės energijos, leidžiančios mums kuo geriausiai
išnaudoti savo rezervus. Skaitydami 9 ir 10 skyrius
sužinosime apie priemones, galinčias tučtuojau pakelti
mūsų fizines galias.
Šeštoji savybė – ryšių palaikymo galia! Beveik visi
sėkmės lydimi žmonės puikiai sugeba bendrauti ir
užmegzti santykius. Be abejo, retkarčiais pasitaiko
keistuolių vienišių ir atsiribojusių genijų, kurie savo
išradimais pakeičia pasaulį. Tačiau jei toks genijus
leidžia dienas visai vienas, jo gyvenimas prasmingas
bus tik vienu ar keliais atžvilgiais. Didieji žmonės
paprastai sugeba užmegzti santykius su milijonais.
Širdies gilumoje kiekvienas trokšta palaikyti
ilgalaikius, meile grįstus ryšius. Be šiltų jausmų bet
kokia sėkmė, bet koks meistriškumas yra beprasmiai
dalykai. Daugiau sužinosime apie šiuos ryšius 13
skyriuje.
O apie paskutinę iš svarbiausiųjų savybių jau
kalbėjome.
Septintoji savybė – komunikacijos įvaldymas! Tai
šios knygos esmė. Gyvenimo kokybę galiausiai lemia
mūsų komunikacija su kitais ir savimi. Sėkmės lydimi
žmonės moka priimti gyvenimo iššūkius ir juos
atsakyti. O nevykėliams visi gyvenimo sunkumai
rodosi likimo prakeiksmai. Visuomenės lyderiai yra ne
tik vidinės, bet ir išorinės komunikacijos meistrai. Visi
jie sugeba nepriekaištingai perduoti žmonėms savo
džiaugsmą, viziją, išaiškinti ieškojimų tikslą ir misiją.
Įvaldžius komunikaciją tampama didžiu tėvu ar
menininku, didžiu politiku ar mokytoju.
Pirma šios knygos dalis išmokys jus, kaip efektyviau
nei lig šiol vadovauti savo smegenims bei kūnui.
Nagrinėsime veiksnius, sąlygojančius jūsų
komunikacijos su savimi pobūdį. Antroje dalyje
kalbėsime, kaip nusistatyti tikslus, kaip produktyviau
bendrauti su aplinkiniais ir kaip numatyti įvairių
žmonių tipų elgseną. Trečia dalis padės pažvelgti į
mūsų pačių elgesį „iš aukščiau“, analizuosime, kas
mus motyvuoja ir kaip galime išplėsti savo galimybių
ribas. Iš esmės ši knyga apie tai, kaip pritaikyti įgytus
įgūdžius ir tapti lyderiu.
Kai pradėjau rašyti šią knygą, ketinau paruošti
žmogaus raidos vadovėlį, kuriame būtų sutalpinta
geriausia ir naujausia informacija apie asmenybės
virsmus ir ugdymą. Norėjau apginkluoti jus žiniomis ir
strategijomis, kurios leistų jums kuo sparčiau pakelti
savo gyvenimo kokybę. Žinau, kad apie daugelį temų,
kurias čia liečiu, galima parašyti po atskirą knygą. Vis
dėlto norėjau, kad šios žinios pasiektų jus vientisu ir
baigtu pavidalu. Tikiuosi, kad ši knyga atliks savo
pradinę paskirtį.
Kai baigiau rankraštį, keli žmonės jį pavartę
pareiškė: „Čia juk dvi knygos. Kodėl tau neišskyrus jų:
galėtum išleisti vieną dabar, o kitą po metų kaip
tęsinį?“ Tačiau aš noriu jums, mano skaitytojai, kuo
greičiau suteikti kuo daugiau kokybiškos informacijos.
Nepanorau dalyti šių žinių po kąsnelį.
Vis dėlto man neramu, kad daug žmonių net
neatsivers tų knygos skyrių, kurie, mano galva,
svarbiausi. Kalbu taip, nes sužinojau, jog, kelių tyrimų
duomenimis, daugiau nei pirmą skyrių skaito mažiau
nei 10 procentų knygą įsigijusių žmonių. Pradžioje
negalėjau tokia statistika patikėti, tada atsiminiau, kad
finansiškai nepriklausomi yra mažiau nei 3 procentai
Amerikos gyventojų, mažiau nei 10 procentų sakosi
turį gyvenimo tikslą, tik 35 procentai amerikiečių
moterų – ir dar mažiau vyrų – jaučiasi geros fizinės
formos, ir daugelyje valstijų kas antra santuoka
baigiasi skyrybomis. Ir tik labai nedidelė žmonių dalis
išties gyvena svajonių gyvenimą. Kodėl? Nes tam
reikia pastangų. Reikia nuoseklių veiksmų.
 Bankeris Hantas (Bunker Hunt), Teksaso naftos
pramonės magnatas, kartą buvo paklaustas patarimo,
kaip sulaukti sėkmės. „Labai paprasta, – atsakė jis. –
Visų pirma jūs nusprendžiate, ko konkrečiai norite.
Tada pasiryžtate sumokėti reikiamą kainą ir ją
sumokate. Be šio antro žingsnio taip niekad ir
negausite, ko trokštate. Tikslą pasiekia žmonės, kurie
veikia. Jų nedaug. Visi kiti tik šneka.“ Tad kviečiu jus
rimtai pažvelgti į šią medžiaga, perskaityti knygą nuo
pradžių iki galo ir, esant galimybei, pasidalyti savo
žiniomis su kitais.
Šiame skyriuje pabrėžiau, kaip svarbu veikti
efektyviai. Tačiau būdų, kaip veikti, yra daug.
Tinkamiausias paprastai atrenkamas bandymų ir klaidų
keliu. Dauguma laimėtųjų savo veiklą koregavo labai
ilgai, kol gavo trokštama. Bandymų ir klaidų kelias
puikus, išskyrus vieną trūkumą: jis reikalauja galybę
vieno ištekliaus, kurio ir taip mums visiems labai
trūksta – laiko.
Gal procesą galima paspartinti? Gal per kelias
minutes galima išmokti tai, kas kitiems truko ilgus
metus? Tai pasiekti padeda modeliavimas – tuo būdu
galime tiksliai pakartoti kitų meistriškumą. Kokia jų
veiksmų ypatybė išskiria juos iš kitų žmonių tarpo?
Imkime ir išsiaiškinkime...
 2 skyrius

Skirtumą lemiantis veiksnys

Yra viena keista gyvenimo savybė: jeigu iš jo

reikalaujate tik geriausių dalykų, dažniausiai juos ir
gaunate.
– W. Somerset Maugham

Jis skriejo greitkeliu didesniu nei šimto kilometrų per

valandą greičiu... ir staiga tai atsitiko. Kažin kas
šalikelėje trumpam pritraukė jo žvilgsnį, o kai jis
atsisuko, teliko akimirka sureaguoti. Buvo vėlu.
Priešaky važiavęs didžiulis sunkvežimis pradėjo
staigiai stabdyti. Bandydamas gelbėti gyvybę, jis
pavertė motociklą šonu ir paslydo po sunkvežimio
apačia. Viskas, regis, truko amžinybę. Motociklo
benzino bako dangtelis nušoko ir atsitiko blogiausia –
degalai išsipylė ir užsiliepsnojo. Kitą sąmoningo
gyvenimo akimirką jis jau ligoninės lovoje, negali
pajudėti, ji degina skausmas, jis bijo net įkvėpti. Trys
ketvirtadaliai jo kūno padengta siaubingais trečio
laipsnio nudegimais. Ir vis dėlto jis atsisako pasiduoti.
Iš visų jėgų grumiasi, grįžta į gyvenimą ir tęsia
verslininko karjerą. Tačiau netrukus gauna kitą likimo
smūgį – sudužus lėktuvui jis nuo juosmens
paralyžiuojamas, šįkart visam gyvenimui.
Kiekvieno žmogaus gyvenime stoja toks išbandymų
laikas, kai patikrinami visi jo resursai. Laikas, kai
gyvenimas ima rodytis neteisingas. Kai turime sutelkti
visą tikėjimą, visas vertybes, kantrybę, atjautą,
atkaklumą. Ir net dar daugiau. Vieni pasinaudoja
tokiomis aplinkybėmis ir tampa geresni, o kiti, deja,
žlunga. Ar kada nors susimąstėte, dėl ko įvairūs
žmonės į gyvenimiškus išbandymus žvelgia skirtingai?
Aš apie tai mąsčiau. Mane labai domino, kas iškelia
vienus žmones iš jų amžininkų tarpo. Kaip gimsta
lyderiai? Kodėl vieni, nepaisydami visų pasitaikančių
bėdų, gyvena džiaugsmo sklidiną gyvenimą, o kiti,
rodos, turintys viską, kankinasi apimti nevilties, pykčio
ir depresijos?
Leiskite man papasakoti dar vieno žmogaus istoriją.
Jo gyvenimas, regis, daug šviesesnis. Jis pasakiškai
turtingas, minias gerbėjų turintis nepaprastai
talentingas pramogų pasaulio „ryklys“. Sulaukęs vos
dvidešimt dvejų, jis buvo jauniausias vienos garsios
Čikagos komikų trupės narys, scenos žvaigždė.
Netrukus jis sulaukė sėkmės Niujorko teatro salėse,
vėliau –televizijoje ir kine. Dabar jis turi tuzinus
besigėrinčių juo draugų, nuostabią žmoną, puikius
namus Niujorke ir Martos Vinjard saloje. Jam, panašu,
netrūksta nieko, ko žmogus gali geisti.
Kuriuo asmeniu pasirinktumėte būti, jei jau tektų
rinktis? Tuo, kuris išgyveno per kelias katastrofas ir
dabar yra neįgalus, ar tuo antruoju? Sunku įsivaizduoti,
kad kas nors panorėtų būti pirmuoju.
Bet leiskite man tęsti. Tas pirmasis yra gyvybingas,
stiprus ir didelės sėkmės lydimas žmogus, vardu V.
Mitčelas (W. Mitchell). Jis prasmingai leidžia dienas
Kolorado valstijoje. Po tos siaubingos motociklo
avarijos jis pažino daugiau sėkmės ir džiaugsmo nei
dauguma žmonių per visą gyvenimą. V. Mitčelas
sugebėjo užmegzti išskirtinius asmeninius santykius su
pačiais įtakingiausiais Amerikos žmonėmis, pradėjo
savo verslą ir tapo milijonieriumi. Jis net buvo iškėlęs
kandidatūrą į Kongresą. Šiandien jį sieja nuostabūs
ryšiai su viena neeiline moterimi ir jis siekia būti
išrinktas į Kolorado valstijos gubernatoriaus
pavaduotojo postą.
Antrasis žmogus tikriausiai yra geras jūsų
pažįstamas, suteikęs jums daug džiaugsmo ir
malonumo. Jo vardas – Džonas Belušis (John Belushi).
Savo laiku jis buvo vienas garsiausių šalies komikų, jo
gyvenimas – skambi aštuntojo dešimtmečio sėkmės
istorija. Belušis sugebėjo praturtinti begalės žmonių
gyvenimus, tačiau ne savo. Kai sulaukęs trisdešimt
trejų jis mirė nuo „ūmaus apsinuodijimo kokaino ir
heroino mišiniu“ (taip pranešė koroneris), niekas
nenustebo. Jis turėjo viską, bet jį pražudė narkotikai.
Viduje jis jau daug metų buvo visiškai tuščias.
Tokių pavyzdžių apstu. Ar kada girdėjote apie Pitą
Stradviką (Pete Strudwick)? Gimęs be delnų ir pėdų,
jis sugebėjo tapti maratono bėgiku, lig šiol yra nubėgęs
25 tūkstančius mylių. Prisiminkime stulbinamą
Helenos Keler (Helen Keller) istoriją. Ar Kendę
Laitner (Candy Lightner), organizacijos „Motinos prieš
girtus vairuotojus“ (Mothers Against Drunk Driving)
įkūrėją. Ją ištiko siaubinga tragedija – jos dukterį
suvažinėjo girtas vairuotojas. Kendės organizacija,
reikia manyti, išgelbėjo šimtus, o gal ir tūkstančius
gyvybių. O štai kitas kraštutinumas – tokie asmenys
kaip Merlyn Monro ar Ernestas Hemingvėjus: juos
lydėjo neišpasakyta sėkmė, bet galiausiai jie
susinaikino patys.
Todėl darkart duosiu jums tą patį klausimą: ar turi
kokią nors reikšmę mūsų išorinio gyvenimo
aplinkybės? Kodėl vieni žmonės nugali baisias,
neįsivaizduojamas kliūtis ir paverčia savo gyvenimą
pergale, o kiti, nors apdovanoti likimo, patys padaro iš
savo gyvenimo katastrofą? Kas skiria V. Mitčelą nuo
Džono Belušio? Koks gi veiksnys lemia gyvenimo
kokybės skirtumą?
Šis klausimas ilgai nedavė man ramybės. Augdamas
mačiau daug turtingų žmonių. Norėjau suprasti, kodėl
jų gyvenimai skyrėsi nuo mano bei mano draugų
gyvenimo. Dabar žinau, kad visą šį skirtumą lemia
mūsų komunikacijos su savimi pobūdis ir mūsų
veiksmai. Kaip reaguojame, kai labai stengiamės,
tačiau viskas slysta iš rankų? Sėkmę pasiekę žmonės
problemų turi ne mažiau nei tie, kuriems nesiseka.
Vieninteliai, neturintys bėdų, ramiai sau guli kapinėse.
Nevykėlius nuo laimėtojų skiria ne jiems nutinkantys
įvykiai. Šias dvi žmonių kategorijas skiria jų požiūris ir
reakcija į įvairias gyvenimo situacijas.
Suvokęs, kad trys ketvirtadaliai jo kūno padengta
trečio laipsnio nudegimais, V. Mitčelas galėjo rinktis,
kaip interpretuoti šią informaciją. Įvykis, priklausomai
nuo jo komunikacijos, galėjo tapti mirties ar sielvarto
priežastimi. Tačiau jis pasirinko nuosekliai kalbėti sau,
jog tai jam nutiko ne atsitiktinai. Ir kad vieną dieną
neįgalumas taps jo privalumu. Tokiu būdu jis
susormavo įsitikinimų ir vertybių sistemą, kuri leido
jam įžvelgti savo gyvenimo privalumus, o ne tragediją.
Kaipgi Pitas Stradvikas, neturėdamas nei delnų, nei
pėdų, sėkmingai įveikė daugelį maratono distancijų.
Paprastai. Jis įvaldė komunikaciją su savimi. Jutimo
organų siunčiamus signalus jis liovėsi vertinti kaip
skausmą ar išsekimą ir suteikė jiems kitokią, pozityvią,
prasmę.

Keičiasi ne aplinkybės. Keičiamės mes.

– Henry David Thoreau

Man visad labai magėjo sužinoti, kaip žmonės siekia

didelių pergalių. Vien žinoti, jog V. Mitčelui ar Pitui
Stradvikui padėjo komunikacija su savimi, yra maža.
Turėjau nuodugniai išsiaiškinti, kaip jie tai padarė.
Neabejojau, kad, sekdami nugalėtojų pėdomis ir
atkartodami jų veiksmus, galime sulaukti tokios pat
sėkmės. Tikėjau, kad pasėjęs taip pat ir pjausiu. Jeigu
kas nors net pačiomis baisiausiomis aplinkybėmis
sugeba neprarasti atjautos, galiu išsiaiškinti jo
strategiją ir taip pat išsiugdyti daugiau atjautos. Jei
vyras ir moteris santuokoje gyvena jau dvidešimt
penkerius metus ir vis dar labai myli vienas kitą, galiu
sužinoti, kaip jie elgėsi visą tą laiką, kokie yra jų
įsitikinimai. Galiu pasimokyti ir pritaikęs jų patirtį
susikurti tokį pat šeimyninį gyvenimą. Vienu
gyvenimo tarpsniu buvau užsiauginęs nemenką
antsvorį. Nusprendžiau, kad, norėdamas išspręsti šią
problemą, turiu modeliuoti lieknų žmonių elgseną:
sužinoti, ką jie valgo, kaip jie valgo, ką jie galvoja,
kokie jų įsitikinimai... Greitai numečiau beveik
penkiolika kilogramų. Taip pat elgiausi finansų ir
asmeninių santykių srityje. Pradėjau asmeninio
meistriškumo modelių paieškas.
Tada susipažinau su mokslu, kurio pavadinimas –
neurolingvistinis programavimas, arba NLP.
Analizuodami pavadinimą suprasime, kad pirmoji šio
sudurtinio žodžio dalis „neuro“ nurodo sąsajas su
nervų sistema, smegenimis, o „lingvistika“ – sąsajas su
kalba. Programavimas – tam tikros schemos įdiegimas.
Taigi NLP tiria, kaip kalba – tiek verbalinė, tiek
neverbalinė – veikia mūsų nervų sistemą. Mūsų
gebėjimas ką nors padaryti gyvenime grįstas
galimybėnis valdyti savo nervų sistemą.
NLP tiria tokius žmonių vidinio komunikavimo
metodus, kurie sukuria palankiausias būsenas ir taip
suteikia daugiausia elgsenos pasirinkimų. Pirmiau šis
mokslas buvo dėstomas visų pirma neuropatologams ir
nedaugeliui laimingų įmonių vadovų. Vos tik susidūręs
su neurolingvistiniu programavimu supratau, kad šis
metodas iš esmės skiriasi nuo visko, ką man ligi tol
buvo tekę pažinti. Stebėjau, kaip NLP specialistas per
45 minutes išvadavo nuo visų fobijų moterį, kuri jau
trejus metus bergždžiai lankė psichoterapijos seansus.
Štai ko ieškojau! – dingtelėjo man. – Turiu sužinoti
apie šį mokslą viską! (Tokie pat rezultatai, beje, kartais
pasiekiami ir per penkias ar dešimt minučių.) NLP – tai
nuosekli smegenų valdymo sistema. NLP moko mus
valdyti ne tik mūsų pačių, bet ir kitų žmonių būsenas
bei elgesį. Trumpai tariant, šis mokslas kalba apie tai,
kaip optimaliai išnaudoti savo smegenų galimybes.
NLP davė man kaip tik tai, ko ieškojau – paslapties
raktą, atsakymą į klausimą, kaip tam tikri žmonės
sugeba nuolat gauti tai, ką aš vadinu optimaliais
rezultatais. Jei koks nors žmogus rytais pabunda žvalus
ir pilnas energijos, tai derėtų laikyti rezultatu, kurį jis
sukuria konkrečiais veiksmais. Klausimas – kokiais?
Kokie speciniai mentaliniai ar fiziniai veiksmai
paskatino vykti neurofiziologinį procesą, kai iš miego
pabundama lengvai ir žvaliai? Pasak vienos iš NLP
prielaidų, visų mūsų nervų sistema tokia pat, tad jei kas
nors sugebėjo ką nors atlikti, tai įmanoma ir mums.
Tereikia tokiu pat būdu valdyti savo nervų sistemą. Tas
procesas vadinamas modeliavimu.
Taigi dar kartą pakartosime: tai kas įmanoma bent
vienam žmogui pasaulyje, įmanoma ir jums. Klausimas
ne tas, ar galite pasiekti tokius rezultatus, kuriuos
pasiekė jis; klausimas – kaip jis tai pasiekė, kokią taikė
strategiją? Jei koks nors asmuo sugeba nuostabiai
taisyklingai rašyti, galima modeliuoti jo elgesį ir per
keturias ar penkias minutes taip pat įgyti tokį gebėjimą
(išmoksite šios strategijos 7 skyriuje). Jei koks nors
jūsų pažįstamas nepriekaištingai bendrauja su savo
vaiku, galite tai ir jūs. Jeigu kam nors rytais prabusti
lengva, jūs taip pat galite žvaliai keltis. Tiesiog
modeliuokite, kaip kiti žmonės valdo savo nervų
sistemą. Akivaizdu, kad kai kurios užduotys bus
sudėtingesnės nei kitos ir jas atlikti laiko prireiks
daugiau. Tačiau jei jūsų troškimas ir tikėjimas bus
stiprūs, modeliuoti galima faktiškai viską, ką yra
padaręs koks kitas žmogus. Dažniausiai asmuo
praleidžia ilgus metus bandydamas ir klysdamas, kol
atranda konkretų būdą, kaip panaudoti savo kūną ar
protą ir gauti norimą rezultatą. Bet jums to daryti
nereikia: jūs iškart modeliuojate veiksmus, kuriuos
kitas žmogus galbūt tobulino daug metų, tačiau jo
rezultato sulaukiate per kelias akimirkas ar mėnesius.
NLP sukūrė du vyrai – Džonas Grinderis (John
Grinder) ir Ričardas Bendleris (Richard Bandler).
Pirmasis yra lingvistas, beje, vienas įžymiausių
pasaulyje; antrasis – matematikas, psichoterapeutas,
praktikuojantis geštalto psichologiją, ir kompiuterių
žinovas. Juodu, siekdami unikalaus tikslo, nusprendė
sujungti savo talentus ir sumodeliuoti geriausių įvairių
veiklos sričių atstovų elgseną. Grinderis ir Bendleris
ėmė dairytis į daug pasiekusius verslininkus, gydytojus
ir kitų profesijų žmones, kad suprastų jų sėkmės
paslaptis.
Bendleris ir Grinderis išgarsėjo sukūrę daugelį
veiksmingo elgesio schemų (behavioral-intervention).
Jie sumodeliavo dr. Miltoną Eriksoną (Milton
Erikson), vieną didžiausių visų laikų hipnoterapijos
specialistų, Virdžiniją Seitir (Virginia Satir), neeilinę
psichoterapeutę, dirbančią su šeimos problemomis, ir
antropologą Gregorijų Beitsoną (Gregory Bateson).
Pamatė, kad, pavyzdžiui, Seitir išspręsdavo konfliktus
net tokiais atvejais, kai kiti psichoterapeutai nieko
nepasiekdavo. Jie išsiaiškino veiksmų modelį, kuris jai
padėdavo gauti tokius puikius rezultatus, paskui
perteikė tą modelį savo studentams – ir šie tuos
rezultatus pakartojo. Bendleris ir Grinderis pasėjo
tokias pat sėklas, tad nuskynė tokius pačius vaisius.
Pradžioje dirbdami su pagrindiniais modeliais,
sudarytais tiriant tris minėtus profesionalus, Bendleris
ir Grinderis pamažu ėmė rutulioti savo pačių modelius
ir taip pat ėmė jų mokyti. Jų metodas dabar vadinamas
neurolingvistiniu programavimu. Jis mums duoda
galimybę per trumpą laiką pakartoti nepaprastus kitų
žmonių pasiekimus.
Jų sėkmė legendinė. Vis dėlto daugelis žmonių tik
išmokdavo pakeisti savo emocijas ar elgseną, tačiau
rezultatyviai pasinaudoti tomis permainomis
nesugebėdavo. Dar kartą priminsiu, jog vien žinoti –
maža. Rezultatai pasiekiami veikla.
Skaitydamas knygą po knygos apie NLP stebėjausi,
kad apie patį modeliavimo procesą rašoma labai mažai
ar išvis nieko. Mano galva, modeliavimas – tai kelias į
sėkmę. Tai reiškia, jog jei pamatau tą, kuris yra
pasiekęs, ko trokštu, tą patį pasiekti galiu ir aš, jei,
žinoma, esu pasirengęs mokėti laiko ir pastangų kainą.
Jie norite sulaukti sėkmės, viskas, ką jums reikia
padaryti – atrasti būdą, kaip modeliuoti tuos, kurie jos
jau sulaukė. Tai yra išsiaiškinti, kokių veiksmų jie
ėmėsi, jei konkrečiau, kaip naudojo savo smegenis ir
kūną kurdami rezultatus, kurių trokštate ir jūs. Jei
norite būti geresni, turtingesni ir prisivilioti sėkmę,
jums tereikia rasti tokį meistriškumą įkūnijančius
modelius.
Šio pasaulio galingieji dažnai yra profesionalūs
modeliuotojai – žmonės, įvaldę meną mokytis visko iš
kitų. Jie suprato, kaip taupyti išteklių, kurio mums
visiems trūksta, – laiką. Jei pažvelgsite į perkamiausių
New York Times knygų sąrašą, aptiksite, jog dauguma
jo viršuje besipuikuojančių knygų pateikia modelius,
kaip efektyviau atlikti tą ar kitą veiklą. Pavyzdžiui,
Pėterio Driukerio knyga Naujovės ir verslininkystė
(Peter Drucker, Innovation and Entrepreneurship)...
Joje Driukeris bendrais bruožais aprašo veiksmus,
kurie garantuoja verslo sėkmę. Jis nepaprastai aiškiai
išdėsto, kad naujovių diegimas – labai konkretus ir
apgalvotas procesas. Stebuklams čia vietos nėra. Taip
pat verslo sėkmės siekiančiam žmogui nereikia kokių
nors ypatingų įgimtų gabumų. Tai tiesiog išmokstamas
dalykas. Sunku patikėti? Tačiau kodėl tada dėl savo
modeliavimo įgūdžių jis laikomas vienu iš šiuolaikinio
verslo teorijų kūrėju? Knyga Vienos minutės
vadybininkas (Kenneth Blanchard, Spencer Johnson,
The One Minute Manager) yra žmonių bendravimo
modelis, paprastas ir veiksmingas tarpusavio santykių
vadovas. Akivaizdu, kad knyga Meistriškumo
beieškant (Thomas J. Peters, Robert H. Waterman, Jr.,
In Search of Excellence) pateikia geriausių Amerikos
kompanijų modelius. Tiltas per amžinybę (Richard
Bach, Bridge Across Forever) parodo naują modelį,
kaip žvelgti į žmonių santykius. Šitaip sąrašą galima
būtų tęsti labai ilgai. Ne išimtis ir ši knyga – joje rasite
modelių, kaip nukreipti savo protą, kūną, bendravimą
su aplinkiniais, kad visi susiję asmenys sulauktų puikių
rezultatų. Tačiau mano tikslas – ne vien išmokyti jus,
kaip pelnyti sėkmę... Noriu parodyti jums, kaip
susikurti nuosavus modelius.
Galite išmokyti šunį elgesio modelių, kad jis taptų
„kultūringesnis“. Tą patį galima padaryti ir su
žmonėmis. Tačiau noriu, kad suprastumėte patį
procesą, įvaldytumėte sistemą, leisiančią jums
sąmoningai siekti meistriškumo. Noriu išmokyti jus
pačių efektyviausių NLP modelių. Ir vis dėlto
džiaugčiausi, jei neliktumėte vien neurolingvistiniai
programuotojai. Norėčiau, kad taptumėte
modeliuotojais. Žmonėmis, kurie čiumpa meistriškumą
ir jį įvaldo. Kad neužstrigtumėte prie vienos sistemos
ar modelio, o nuolatos ieškotumėte naujų ir efektyvių
būdų gauti trokštamus rezultatus.
Modeliuodami meistriškumą turite tapti detektyvais,
tyrinėtojais, turite klausinėti ir suprasti, kas gali padėti
šį meistriškumą pasiekti.
Kaip pavyzdį galiu paminėti tą faktą, kad man,
rankoje nelaikiusiam šaunamojo ginklo, pavyko
išmokyti geriausius Jungtinių Valstijų kariuomenės
snaiperius šaudyti iš pistoleto dar geriau. Studijavau
karatė meistrų įgūdžius stebėdamas, ką jie mąsto ir ką
veikia. Pagerinau tiek profesionalių, tiek olimpinių
atletų rodiklius. Visa tai man pavyko todėl, kad radau
būdą, kaip tiksliai modeliuoti optimalius šių žmonių
veiksmus.
Vienas pagrindinių mokymosi aspektų – remtis į kitų
sėkmę. Kiekvienas žingsnis į priekį mašinų gamybos ar
kompiuterių konstravimo srityje natūraliai išplaukia iš
ankstesnių atradimų bei laimėjimų. Panašiai ir verslo
pasaulyje: kompanijos, kurios nesimoko iš praeities ir
kurios nesiremia naujausia informacija, yra
pasmerktos.
Deja, žmogaus elgsenos pasaulis – viena iš
nedaugelio sričių, kur ir toliau veikiama pagal
pasenusias teorijas bei žinias. Dauguma iš mūsų vis dar
remiasi devyniolikto amžiaus sampratomis apie
smegenų darbą ir žmogaus elgseną. Pavyzdžiui,
užtikrintai klijuojamės sau etiketę „depresija“, ir koks
rezultatas? Jaučiamės prislėgti. Patys sau susikeliame
neigiamą būseną. Ši knyga moko paprastų priemonių,
kuriomis galima susikurti trokštamą gyvenimo kokybę.
Bendleris ir Grinderis nustatė, kad esama trijų
pamatinių veiksnių, kuriuos privalu atkartoti siekiant
bet kokios žmogiškojo meistriškumo formos. Išties tai
trys mentalinių ir fizinių veiksmų tipai, nuo kurių
tiesiausiai priklauso mūsų rezultatų kokybė. Galite
įsivaizduoti juos kaip trejas duris, vedančias į
įspūdingą pokylių salę.
Pirmosios durys simbolizuoja asmens įsitikinimų
sistemą. Tai, kuo konkretus asmuo tiki, ką mano esant
įmanoma ar neįmanoma, labai sąlygoja, ką jis sugebės
padaryti ar ko nesugebės. Senas posakis skelbia: „Ar
tikėsite, kad galite ką padaryti, ar tikėsite, jog ne –
abiem atvejais būsite teisūs.“ Iš esmės taip ir yra, nes
netikėdami savimi siunčiate savo nervų sistemai
atitinkamo turinio žinutes, kurios apriboja ar visai
atima iš jūsų gebėjimą sukurti konkretų rezultatą. Kita
vertus, jei nuolat siunčiate savo nervų sistemai žinutes,
jog atlikti tam tikrą veiksmą sugebėsite, ta galimybė
išties tampa reali. Todėl modeliuodami asmens
įsitikinimų sistemą jūs žengiate pirmą žingsnį, kad
gautumėte panašius rezultatus, kokius gauna jis.
Nuodugniau įsitikinimų sistemas nagrinėsime 4
skyriuje.
Antrosios durys, kurias dera atverti, – asmens
mentalinė sintaksė. Mentalinė sintaksė – tai būdas,
kuriuo žmogus organizuoja savo mintis. Sintaksė
primena kodą. Pavyzdžiui, telefono numerį sudaro
septyni skaitmenys, tačiau norėdami susisiekti su
konkrečiu asmeniu surinkti juos turite tinkama eilės
tvarka. Toks pat dėsningumas galioja ir smegenų bei
nervų sistemos atžvilgiu. Pasakytina tai ir apie
santykius. Žmonės dažnai nesugeba darniai bendrauti,
nes naudoja skirtingus kodus, skirtingą mentalinę
sintaksę. Iššravę šį kodą, jūs žengsite pro antrąsias
duris, vedančias į geriausių tam tikrų asmenų savybių
modeliavimą. Prie sintaksės grįšime 7 skyriuje.
Trečiosios durys – fiziologija. Protas ir kūnas yra
nepaprastai glaudžiai susiję. Kaip naudojatės savo
kūnu – kaip kvėpuojate, kokia jūsų laikysena, kūno
padėtis, veido išraiška, kokie judesiai – iš esmės lemia
jūsų vidinę būseną. O vidinė būsena savo ruožtu
sąlygoja jūsų elgesio diapazoną ir kokybę. Į fiziologiją
iš arčiau pažvelgsime 9 skyriuje.
Galima sakyti, modeliavimu užsiimame ištisai. Kaip
vaikas išmoksta kalbėti? Kaip pradedantis sportininkas
kaupia įgūdžius? Kokiu būdu karjeros siekiantis
verslininkas sužino, kaip tvarkomi įmonės reikalai?
Pateiksiu paprastą modeliavimo pavyzdį iš verslo
pasaulio. Vieną iš būdų, kuriuo žmonės šiame
pasaulyje užsidirba daug pinigų, vadinu inercija.
Gyvename gana nuoseklioje kultūroje, todėl tai, kas
veikia vienur, dažniausiai suveiks ir kitur. Jei kas nors
pradėjo sėkmingą verslą Detroito prekybos centre
pardavinėdamas sausainius su šokolado gabalėliais,
tikėtina, jog tai atneš sėkmę ir Dalaso ar Niujorko
prekybos centre.
Dažnai žmonės verslo sėkmės sulaukia aptikę veiklą,
kuri kam nors jau duoda pelną – jie perkelia jų veikimo
modelį į savo erdvę, kol dar iš inercijos ta veikla
pelninga. Viskas, ką jums reikia padaryti, tai pasirinkti
patikrintą sistemą ir atkartoti ją arba, dar geriau, ją
pagerinti. Tokiu keliu einantiems žmonėms sėkmė
faktiškai užtikrinta.
Puikiausi modeliuotojai pasaulyje yra japonai. Kokia
nepaprastos Japonijos ekonomikos sėkmės paslaptis?
Nuostabūs išradimai? Iš dalies taip. Tačiau pasidomėję
paskutinių dviejų dešimtmečių pramonės istorija
pamatysite, jog tik nedaugelis svarbių naujų gaminių ar
technologinių naujovių atsirado Japonijoje. Japonai
skolinasi idėjas ir paskui jas tobulina – tai viskas.
Daugelis turtingiausiu pasaulio žmogumi laiko
Adnaną Mohamedą Khašogį (Adnan Mohamad
Khashoggi). Kaip jis to pasiekė? Labai paprastai –
modeliuodamas Rokfelerių, Morganų ir kitų panašių
žmonių finansines strategijas. Skaitė apie juos viską,
ką galėjo rasti, nagrinėjo jų įsitikinimus, modeliavo
elgesį. Kodėl mūsų minėtasis V. Mitčelas, ištiktas
tokios didelės nelaimės, sugebėjo ne tik išgyventi, bet
ir suklestėti? Kai jis gulėjo ligoninėje, draugai skaitė
jam apie milžiniškus sunkumus įveikusias asmenybes.
Jis įvaldė modelį, ir šis pozityvus modelis pasirodė
stipresnis už jo neigiamus išgyvenimus.
Modeliuodamas netrukus sulaukiau rezultatų ir pats,
ir žmonės, kuriems aš padėjau. Toliau ieškojau kuo
veiksmingesnių mąstymo ir veiklos modelių. Vadinu
tokius jungtinius modelius optimalaus funkcionavimo
technologijomis®. Jos sudaro šios knygos pagrindą.
Tačiau pasikartosiu, kad mano tikslas neapsiriboja tuo,
kad įvaldytumėte čia aprašytus modelius. Jums reikia
susikurti savus. Džonas Grinderis mokė niekad per
daug niekuo nepasikliauti, nes visad esama vietos ar
aplinkybių, kur tie dalykai, kuriais labai tikite, neduos
rezultatų. NLP yra galingas įrankis, tačiau ne daugiau –
įrankis, kuriuo naudodamiesi galite kurti nuosavus
metodus, nuosavas strategijas, patirti naujų įžvalgų.
Tačiau universalių strategijų nėra.
Modeliavimas, be abejonės, nėra naujiena.
Kiekvienas didis išradėjas modeliavo kitų atradimus,
kol pats apčiuopė šį tą nauja. Kiekvienas iš mūsų
vaikystėje modeliavo supantį pasaulį.
 Bėda ta, kad dauguma mūsų atlieka šį modeliavimo
procesą nesąmoningai. Prisigraibstome atsitiktinių to ar
ano asmens elgsenos mažmožių, bet nedovanotinai
pražiopsome svarbias savybes. Bandome modeliuoti
mūsų gerbiamą asmenybę, bet galų gale susivokiame,
kad tikslas nepasiektas – jo sėkmės paslaptis
neatskleista.

Kai pasirengimas susitinka su palankia proga,

gimsta palikuonis, kurį vadiname sėkme.
– Anthony Robbins

Ši knyga yra sąmoningo modeliavimo vadovas, jis

jums duos galimybę atlikti tai daug tiksliau ir
įsisąmoninti visus savo veiksmus.
Apsidairę aplinkui išvysite nepaprastų išteklių ir
strategijų. Būkite modeliuotojai, išmokite pastebėti
tuos veiksmų modelius ir tipus, kurie leidžia siekti
išskirtinių rezultatų. Jei koks nors asmuo sugeba
puikiai atlikti tam tikrą veiksmą, jūsų prote iškart
turėtų gimti klausimas: „Kaip jis pasiekė tokį
rezultatą?“
Toliau tyrinėsime veiksnius, kurie lemia mūsų
reakciją į kintančias gyvenimo aplinkybes.
3 skyrius

Būsenos galia

Turtingas ar skurdžius, laimingas ar nelaimėlis, –

visa tai lemia tik protas.
Tik protas kuria gėrį ir blogį.
– Edmund Spenser

Ar kada nors buvote lydimi nepaprastos sėkmės? Gal

žaidėte tenisą, ir kiekvienas jūsų smūgiuotas
kamuoliukas skriejo tiksliai į priešininko aikštelės
kampą, ar vedėte verslo derybas ir žinojote atsakymus į
visus klausimus. Galbūt atlikote didvyrišką ar
neįtikėtiną žygį, kuris, kaip visad manėte, ne jūsų
nosiai. Tikriausiai turėjote ir grynai priešingų
išgyvenimų – buvo dienų, kai viskas krito iš rankų.
Tikriausiai atsimenate atvejų, kai kiekviename
žingsnyje klupdavote, kai visos durys būdavo
užrakintos, kai visi sumanymai žlugdavo.
Ir kodėl taip? Jūs – tas pats asmuo, todėl, mąstant
logiškai, turėtumėte gauti tokius pat rezultatus. Tai
kodėl kartais jūsų veiklos vaisiai būna apgailėtini, o
kartai – nuostabūs. Kodėl net geriausiems
sportininkams pasitaiko dienų, kai viskas sekasi, tačiau
taip pat ir tokių, kai kamuolys nelenda į krepšį ar
niekaip nepavyksta pataikyti į vartus?
Skirtumą lemia neurofiziologinė būsena. Kai kurios
būsenos – pasitikėjimas savimi, meilė, vidinė jėga,
džiaugsmas, ekstazė, tikėjimas – stiprina žmogų,
leidžia naudotis neišsenkamu asmeninės jėgos šaltiniu.
Kitos – sumaištis, depresija, baimė, nerimas, liūdesys,
neviltis – sukausto, atima jėgas. Ar nebuvo tekę užeiti į
restoraną ir išgirsti, kaip padavėja suniurzgia „Ko
nori?“ Manote, ji visad šitaip bendrauja? Taip,
įmanoma, kad jos gyvenimas toks sunkus, kad ji
visados tokia. Tačiau labiau tikėtina, jog šiandien jai
reikėjo aptarnauti daugiau nei įprasta staliukų, galbūt
keli svečiai nepaliko arbatpinigių. Ji greičiausiai nėra
blogas žmogus, tik dabar jos būsena siaubingai
neproduktyvi. Jei sugebėtumėte pakeisti jos būseną,
pakistų ir jos elgesys.
Suvokti būseną – svarbiausias žingsnis, kai siekiame
pokyčių ir meistriškumo. Mūsų elgsena savaime kyla iš
būsenos. Mūsų padavėjos elgsena neatspindi tikrosios
jos, kaip asmenybės, esmės. Taigi norėdami išvengti
nesėkmių ir nesusipratimų, turime išmokti būsenas
valdyti, o valdydami būsenas, valdysime ir elgseną.
Įsivaizduokite, jog jums gana spragtelėti pirštais, ir jus
kaipmat užlieja entuziazmas, kūnas kunkuliuoja
energija, jūs nė kiek neabejojate savo sėkme. Būtų
neblogai, tiesa? Tai yra įmanoma.
Baigdami skaityti šią knygą jau žinosite, kaip
sužadinti savyje pačias palankiausias būsenas ir
išvengti neigiamų. Atminkite, kad galios raktas –
veikla. Šiame skyriuje sužinosime, kas apskritai yra
būsenos. Mokysimės, kaip tas būsenas valdyti, kad jos
taptų mūsų pagalbininkės.
Būseną galima apibūdinti kaip milijonų neurologinių
procesų, vykstančių mumyse, sumą; kitais žodžiais
tariant, tai mūsų potyrių visuma. Paprastai įvairios
būsenos apima mus be jokio mūsų sąmoningo
įsikišimo. Vienos būsenos būna produktyvios, atveria
vidinius išteklius, kitos – suvaržo, atima iš mūsų
galimybes. Kad ir kaip būtų, dauguma iš mūsų retai
stengiasi šias būsenas valdyti, tačiau būtent tas
gebėjimas ir skiria nugalėtojus nuo pralaimėtojų
Nesuklysiu pasakęs, kad labiausiai gyvenime
žmogus trokšta tam tikrų būsenų. Jei abejojate,
sudarykite norimų dalykų sąrašą. Tikriausiai į jį pateks
meilė? O meilė – tai būsena, jausmas, emocija, kurią
esant tam tikriems išoriniams dirgikliams patiriate
viduje. Ko dar norite? Pasitikėjimo? Pagarbos? Visa tai
yra dalykai, kuriuos mes susikuriame patys. Galbūt
pageidaujate pinigų? Manau, patys popierėliai,
papuošti seniausiai mirusių žmonių veidais, ne itin jus
pradžiugintų. Greičiausiai norite to, ką pinigai jums
duoda, – tai yra meilės, pasitikėjimo savimi, laisvės ar
bet kokios kitos būsenos. Taigi meilės, laimės,
pasitenkinimo ir laisvės sąlyga yra gebėjimas valdyti
savo būsenas.

Denis – grėsmė visuomenei

„Kodėl, po galais, visos tos kvailystės atrodo tokios

smagios, kai jas darai pats?“

Visų pirma reikia išmokti efektyviai tvarkyti

smegenų veiklą. Kad tai pasiektume, turime suvokti
bent pagrindinius protinės veiklos principus. Žmogus
visais laikais norėjo valdyti savo būsenas, o drauge – ir
gyvenimo potyrius. Išbandė pasninkavimą, įvairias
sąmonę veikiančias medžiagas, ritualus, muziką, seksą,
maistą, hipnozę, monotonišką giedojimą... Visos šios
priemonės turi savo pliusų ir minusų. Tačiau dabar
kalbėsime apie paprastesnius, bet ne mažiau galingus
būdus, kurie daugeliu atvejų duoda greitesnį ir geresnį
rezultatą.
Taigi kyla klausimas, kas tas mūsų būsenas lemia?
Būseną sąlygoja du pagrindiniai veiksniai. Pirmasis –
mūsų vidiniai vaizdiniai, antrasis – fiziologinė būklė.
Jūsų įsivaizduojami dalykai, taip pat tai, ką sakote sau
apie esamas aplinkybes, sukuria būseną, taigi nulemia
ir elgesį. Pavyzdžiui, kaip žiūrite į savo sutuoktinį ar
mylimąjį, kai šis namo grįžta daug vėliau, nei buvo
žadėjęs? Na, jūsų elgesys labai priklausys nuo jūsų
būsenos, o būsenai didelę įtaką darys tai, kokius
vaizdinius apie sugaišimo priežastį jūs piešite savo
prote. Jeigu jau kelias valandas vaizduojatės jums
rūpimą asmenį patekusį į avariją, kruviną, negyvą ar
paguldytą ligoninėn, pastarajam pravėrus duris
pasveikinsite jį su ašaromis akyse, palengvėjimo
atodūsiu, galbūt suspausite jį glėbyje ir imsite
klausinėti, kas buvo nutikę. Tokia elgsena kyla iš
susirūpinimo būsenos. Tačiau jei įsivaizdavote, jog tas
pats žmogus yra užmezgęs slaptus meilės ryšius, tada
jam grįžus sutiksite jį visiškai kitaip. Pykčio būsena jus
vers elgtis anaiptol ne maloniai.
Toliau kyla klausimas, o kas gi verčia žmonės
skirtingai interpretuoti tą pačią situaciją. Čia vėl esama
kelių veiksnių. Galbūt mes vaikystėje modeliavome
tėvų ar kokių kitų svarbių žmonių reakcijas tokiomis
aplinkybėmis. Jeigu, tarkime, jūsų motina visad
nuoširdžiai nerimaudavo, kai tėvas kur ilgiau
užtrukdavo, įmanoma, kad jūs elgsitės taip pat. Jeigu
motina tokiais atvejais įtardavo, kad tėvas neištikimas,
galėjote įsikalti sau į galvą pastarąjį elgesio modelį.
Taigi mūsų įsivaizdavimą apie mylimojo elgesį lems
mūsų įsitikinimai, nuostatos, vertybės ir praeities
išgyvenimai su tuo konkrečiu žmogumi.
Dar svarbesnis veiksnys yra mūsų fiziologija.
Mitybos, kvėpavimo ypatumai, kūno padėtis, bendras
biocheminių reakcijų lygis daro mūsų būsenai
milžinišką poveikį. Vidiniai vaizdiniai ir fiziologija
veikia išvien ir sudaro grįžtamojo ryšio ratą: viskas,
kas daro įtaką vienam elementui, paveiks ir kitą. Tad
norint pakeisti būseną, dera keisti ir vidinius
įvaizdžius, ir fiziologiją. Jei jūsų mylimasis,
sutuoktinis ar vaikas negrįžta namo laiku, jei jūsų
būsena pozityvi, tikriausiai nutarsite, kad jis įstrigo
kamštyje ar jau važiuoja į namus. Bet jei dėl kokių
nors priežasčių jūsų raumenys labai įtempti, jaučiatės
išvargę, kankina skausmai ar žemas cukraus kiekis
kraujyje, dėl šios fiziologinės būsenos linksite
įsivaizduoti dalykus neigiamus. Pamąstykite: ar
neatrodo jums pasaulis kitoks, kai trykštate energija ir
kai esate pavargę, nesveikuojate? Taigi šiedu veiksniai,
vidiniai vaizdiniai ir fiziologija, nuolat sąveikauja
tarpusavyje ir sukuria mūsų būseną. O būsena sąlygoja
elgseną. Todėl norėdami valdyti ir režisuoti savo
elgesį, turime valdyti ir režisuoti savo būsenas; o
norėdami valdyti savo būsenas, privalome valdyti ir
režisuoti vidinių vaizdinių procesą ir fiziologiją. Tik
pagalvokite, kas būtų, jei kiekvieną akimirką
sugebėtumėte visu šimtu procentų kontroliuoti savo
būseną?

Kas lemia būsenas ir elgesį

Prieš išmokdami režisuoti savo gyvenimo potyrius,

turime suprasti, kaip jie įvyksta. Kaip ir kiti žinduoliai,
žmogus priima informaciją apie supančią aplinką
specializuotais receptoriais ir jutimo organais. Šių yra
penki: skonio pojūtis, uoslė, rega, girda ir kinestezija,
arba lyta. Didžiąją sprendimų dalį priimame
naudodamiesi tik trimis iš jų: regos, klausos ir
kinestezijos sistemomis.
 Šie specializuoti receptoriai perduoda išorinius
dirgiklius į smegenis, ten jie virsta į vidinius
vaizdinius.
Taigi vidinis tam tikro įvykio atvaizdavimas (kaip
mes tą įvykį patyrėme) nėra visiškai tai, kas išties
nutiko. Vaizdiniai yra subjektyvūs. Sąmoningas
žmogaus protas negali pasinaudoti visais jam
siunčiamais signalais. Jūs tikriausiai išprotėtumėte, jei
reikėtų įsisąmoninti tūkstančius dirgiklių, kurie kas
sekundę veikia kūną. Todėl smegenys „perkošia“ ir
saugo tik tą informaciją, kuri joms reikalinga dabar ar
kurios gali prireikti ateityje, o visa kita yra
ignoruojama.
Šiuo „perkošimo“ fenomenu galima paaiškinti
milžiniškas žmogaus suvokimo ribas. Štai du tos
pačios eismo nelaimės liudininkai nupasakoti ją gali
visiškai skirtingai. Vienas jų galėjo atkreipti daugiau
dėmesio į tai, ką matė, kitas – ką girdėjo. Įvykį jie
stebėjo iš skirtingų kampų. Abiejų jų fiziologija
skiriasi: galbūt vieno regėjimas labai geras, o kito
fiziniai duomenys apskritai gali būti prastesni.
Įmanoma, kad vienas iš jų pirmiau buvo patekęs į
autoavariją pats ir jo galvoje glūdi ryškūs įspūdžiai.
Žodžiu, juodu tą patį įvykį regės labai skirtingai.
 NLP moksle egzistuoja svarbi koncepcija:
„Žemėlapis – tai ne teritorija.“ Savo knygoje Mokslas
ir sveikas protas Alfredas Koržybskis (Alfred
Korzybski, Science & Sanity) rašo: „Dera atkreipti
dėmesį į svarbias žemėlapio charakteristikas. Jis
netapatus teritorijai, kurią vaizduoja, tačiau jei jis
tikslus ir turi panašią struktūrą, tai bus naudingas.“ Ši
analogija žmogaus atžvilgiu reiškia tai, kad jo vidiniai
vaizdiniai tiksliai neatspindi įvykio. Tai tik viena iš
galimų interpretacijų, perkošta per tam tikrus
asmeninius įsitikinimus, nuostatas, vertybes ir tai, kas
vadinama metaprogramomis. Galbūt dėl to Einšteinas
kartą pasakė: „Kiekvienas, užsimojęs būti teisėju tiesos
ir žinių arenoje, pasmerktas dievų pajuokai.“
Kadangi apie tikrąją dalykų padėtį nenutuokiame,
žinome tik tai, kaip juos sau vaizduojamės. Jei taip, tai
kodėl neatvaizdavus jų tokiu būdu, kuris, užuot mus
varžęs, suteiktų mus ir kitiems daugiau galimybių?
Svarbiausia šiuo atveju atvaizduoti tikrovę taip, kad tas
jos atvaizdas skurtų pozityvias būsenas. Bet kokiomis
aplinkybėmis turite pasirinkimą, į ką sutelkti dėmesį.
Net didžiausios sėkmės lydimas žmogus gali rasti savo
gyvenime neigiamų aspektų ir panirti į depresiją,
neviltį ar pyktį. Kita vertus, jis gali susitelkti į tai, kas
jam gyvenime sekasi. Nesvarbu, kokia šiurpi būtų
situacija, galite atvaizduoti ją tokiu būdu, kad ji teiktų
jums jėgų.
Sėkmės lydimi žmonės nuolatos sugeba išgyventi
pačias produktyviausias būsenas. Ar tik ne tai ir skiria
laimėtojus nuo nevykėlių? Vėl atsiminkime V. Mitčelą.
Jam reikšmę įgijo ne įvykis, o tai, kaip jis jį nupiešė
savo prote. Nepaisydamas to fakto, kad siaubingai
apdegė, o paskui buvo suparalyžiuotas, jis rado būdą,
kaip likti produktyvios būsenos. Atminkite, jog niekas
savaime nėra nei bloga, nei gera. Vertę viskam
suteikiame patys. Galime atvaizduoti aplinkybes taip,
kad mūsų būsena taptų teigiama, galime pasiekti
priešingą rezultatą. Dabar skirkite minutėlę laiko ir
pamąstykite apie atvejį, kai jautėtės pilnas jėgų.
Kaip tik tai mes darome vaikščiodami per ugnį. Jei
paprašyčiau jus dabar padėti knygą į šalį ir žengti per
raudonų žarijų sluoksnį, abejoju, ar pakiltumėte ir
padarytumėte tai. Šis veiksmas tikriausiai neįkvepia
(bent kol kas) jums teigiamų jausmų ir būsenų. Ir mano
kalbos apie vaikščiojimą per ugnį nepaskatins jūsų tam
ryžtis.
Vaikštynės per ugnį moko žmones pakeisti savo
būseną ir elgseną. Vaikštantys per ugnį asmenys – tie
patys, kurie dar visai neseniai į užsiėmimus atėjo
manydami, kad tai neįmanoma. Tačiau jie išmoko
pakeisti fiziologiją, taip pat savo vidinį vaizdinį apie
tai, kas jų jėgoms ir kas – ne, tad vaikščiojimas per
žarijas iš rizikingo poelgio virto visai įmanomu dalyku.
Dabar jie gali panirti į produktyvią būseną ir atlikti
veiksmus, kurie seniau buvo neįsivaizduojami.
Vaikštynės per ugnį sudaro žmonėms sąlygas
pakeisti savo įsivaizdavimą apie galimybes apskritai.
Jei tokio poelgio neįmanomumas tebuvo proto
apribojimų padarinys, galbūt įmanomos yra ir kitos
„neįmanomybės“? Viena yra kalbėti apie būsenos
galią, kita – ją išties patirti. Progą tam duoda ėjimas
per ugnį. Šis veiksmas leidžia susidaryti naują tikėjimo
ir galimybių modelį, sukuria žmonėms naujas
asociacijas, o tai pagerina jų gyvenimą, įgalina juos
padaryti daugiau, nei jie manė sugebėsią anksčiau.
Taigi svarbiausia atvaizduoti dalykus sau tokiu būdu,
kuris įvestų jus į produktyvią būseną, o tada atlikti
konkrečius veiksmus. Jeigu jums nepavyks šis
svarbiausias žingsnis, jūs ne tik susikirsite, bet
apskritai pristigsite ryžto pabandyti. Tokie ir bus jūsų
rezultatai. Jei sakau jums „Eime per ugnį“, mano
žodžių ir kūno kalbos sukeltas dirgiklis pasiekia jūsų
smegenis, kur jūs sukuriate tam tikrą įvaizdį. Jeigu
imate įsivaizduoti šiurpiame rituale dalyvaujančias
žmogystas su žiedais, pervertais per nosį, ar prie stulpo
pririštus deginamus žmones, jūsų būsena nebus itin
pozityvi. O jei imsite vaizduotis, kaip spirgate ant
žarijų patys, būsena bus dar prastesnė.
Tačiau jeigu išgirdę mano kvietimą pajustumėte ore
tvyrantį džiaugsmą ir jaudulį, jus apimtų visai kitokie
jausmai. Jei pamatytumėte save džiaugsmingai
vaikštančius per ugnį ir jei ištartumėte „Taip, aš, be
abejo, tai galiu“, tokie neurologiniai signalai įvestų jus
į pozityvią būseną ir jūs tada drąsiai žengtumėte
pirmyn.
Tą patį galima pasakyti ir apie visa kita. Jeigu
vaizduosimės, jog nepasiseks, taip išties ir bus. Jei
įsivaizduosime, kad mums pavyks, taip sukursime
būseną, padėsiančią mums gauti teigiamus rezultatus.
Tedas Terneris, Li Jakoka, V. Mitčelas ir kitos
panašios asmenybės skiriasi nuo likusiųjų tuo, jog
vaizduojasi pasaulį kaip vietą, kurioje gali gauti bet
kokį išties trokštamą rezultatą ir kuo našiausiai
išnaudoti visus savo turimus vidinius išteklius.
Kitas logiškas klausimas yra toks: jau žinome, kad
vidiniai įvaizdžiai ir fiziologija kartu sukuria būseną, iš
kurios kyla veiksmai, bet kas gi lemia konkretų mūsų
atliekamos veiklos tipą? Vienas asmuo, apimtas
meilės, suspaus jus glėbyje, o kitas tik pasakys, kad jus
myli. Atsakyčiau taip: kai esame tam tikros būsenos,
smegenys įvertina galimus elgesio pasirinkimus.
Pasirinkimų kiekį sąlygoja mūsų pasaulio modeliai.
Kai kurie žmonės užpykę turi tik vieną pagrindinį
reagavimo modelį, tad gali pratrūkti keiksmais, kaip
yra išmokę iš savo tėvų. Bet tikėtina, kad, pabandę
elgtis kitaip, jie gauna geresnį rezultatą, tada šis naujas
elgesys įsispaudžia į atmintį kaip būdas reaguoti į
tokias pat aplinkybes ateityje.
Visi mes turime savo pasaulėžiūrą, modelius,
formuojančius tai, kaip suvokiame aplinką. Padedami
pažįstamų žmonių, knygų, filmų ir televizijos mes
formuojamės pasaulio vaizdinį, nuomonę apie savo
galimybes. Pavyzdžiui, V. Mitčelui didelę įtaką padarė
prisiminimai apie vaikystėje pažinotą žmogų, kuris,
nors ir buvo paralyžiuotas, gyvenime šventė pergalę.
Taigi Mitčelas turėjo modelį, kuris padėjo jam sunkioje
situacijoje ieškoti konstruktyvių sprendimų.
Kokie žmonių įsitikinimai bei pasaulio vaizdiniai
leidžia jiems imtis efektyvių veiksmų? Turime tiksliai
nustatyti, kaip jie piešia sau juos supantį pasaulį ir
jiems nutinkančius įvykius. Kokie tai vaizdiniai? Ką jie
sau sako? Ką jaučia? Darkart pažymėsiu, jog, susikūrę
tokius pat pojūčius, galime laukti panašių rezultatų. Tai
ir yra modeliavimo esmė.
Gyvendami kuriame vienokius ar kitokius rezultatus.
Tai viena iš gyvenimo konstantų. Jeigu negalite
sąmoningai nuspręsti, kokių rezultatų norite, ir jei
nesugebate susikurti atitinkamo pasaulio vaizdinio,
tada tą už jus padarys išoriniai veiksniai (koks nors
pokalbis, TV šou ar bet kas kita). Gyvenimas yra
tarytum upė. Ji nuolat teka, ir jeigu nesiimate
apgalvotų veiksmų, kuriais kreipiate save numatyta
kryptimi, ji neš jus, kur panorėjusi. Jei nesėjate
mentalinių ir fiziologinių sėklų, iš kurių paskui išauga
trokštami rezultatai, savaime ima želti piktžolės. Jeigu
sąmoningai nevaldote savo minčių ir būsenų, aplinka
gali sąlygoti atsitiktines ir ne visada pageidaujamas
būsenas. Pasekmės gali būti pražūtingos. Todėl labai
svarbu kasdien eiti sargybą prie savojo proto durų,
nuolat suvokti, kaip įsivaizduojame pasaulį. Sodą
ravėti turime kiekvieną dieną.
Vienas įspūdingiausių pavyzdžių apie
nepageidautinos būsenos įtaką yra lyno akrobato Karlo
Valendos (Karl Wallenda) istorija. Jis daug metų labai
sėkmingai vaikščiojo lynu, jam nė netoptelėjo, kad gali
nepavykti. Nesėkmei jo mentalinėje struktūroje nebuvo
vietos. Tačiau prieš kelerius metus jis staiga užsiminė
žmonai, kad išvydo save krintantį žemėn. Nuo tada jis
pradėjo pastoviai įsivaizduoti, kaip slysta nuo lyno ir
krinta. Praėjus trims mėnesiams po pirmos užuominos,
jis krito ir užsimušė. Kai kurie žmonės linkę manyti,
jog jis tai nujautė. O aš sakyčiau, kad jis ėmė nuolat
siųsti nervų sistemai vaizdinį, signalą, kuris įvedė jį į tą
negatyvią būseną, kuri lėmė kritimą. Žodžiu,
neigiamomis mintimis jis susikūrė pražūtingas
pasekmes. Karlas nurodė savo smegenims naują kelią
ir galiausiai žengė juo. Štai kodėl taip svarbu sutelkti
dėmesį į tai, ko norime, o ne į tai, ko – ne.
Jei be paliovos kreipsite dėmesį į gyvenimo
blogybes, visa, ko bijote, galų gale taps jūsų gyvenimo
dalimi. Atminkite, kad visad galime rinktis, kaip
priimti esamą padėtį. Štai pavydas. Jeigu kalbėsite sau,
jog jūsų mylimoji apgaudinėja jus, gana greitai
pasijusite įniršę ar bent supykę. Turėkite omenyje, jog
tam nėra jokių įrodymų, tačiau jūsų jausmai tokie, lyg
jų būtų. Tad mylimam asmeniui pagaliau grįžus, esate
apnikti įtarimų ar įpykę. Ir kaipgi elgsitės su mylimąja
būdami tokios būsenos? Tikriausiai ne per gražiausiai.
Galite imti koneveikti ją, galite nešiotis viduje blogą
jausmą ir išsilieti vėliau.
Nepamirškite, jog visai įmanoma, kad mylimas
asmuo niekuo neprasikalto, tačiau iš tokios
neproduktyvios būsenos kylantis jūsų elgesys gali
priversti jį gailėtis, kad jis su jumis, o ne kuo kitu!
Pavydas neišvengiamai sukuria neigiamą būseną.
Negatyvius vaizdinius prote galite pakeisti mąstydami,
kad mylimasis labai stengiasi kuo greičiau grįžti namo.
Taip įvesite save į pozityvią būseną, ir grįžęs namo
mylimas žmogus pasijus laukiamas, o jo troškimas būti
su jumis tik sustiprės. Žinoma, kartais gali pasitaikyti,
kad mylimasis išties daro tai, ką jūs jį įsivaizduojate
darantį, tačiau kam švaistyti energiją emocijoms, kol
išties tuo neįsitikinote? Dažniausiai tokie įtarinėjimai
yra nepagrįsti ir tik sukelia abiem jums daug skausmo.
Tad kam visa tai?

Kiekvieno veiksmo protėvis – mintis.

Ralph Waldo Emerson

Jei kontroliuosime vidinę komunikaciją ir siųsime

sau regimuosius, girdimuosius ir kinestezinius signalus
apie tai, ko norime, sugebėsime gauti puikius
rezultatus net tokiomis aplinkybėmis, kai sėkmės šansų
mažai ar visiškai nėra. Geriausi treneriai, tėvai,
vadovai ir konsultantai yra tie, kurie sugeba pateikti
sau bei kitiems tokį gyvenimo aplinkybių vaizdinį,
kuris nuteikia nervų sistemą siekti sėkmės ir nepaisyti
kliūčių. Tikriausiai esate girdėję apie Melą Fišerį (Mel
Fisher). Jis septyniolika metų ieškojo jūroje paslėpto
lobio ir galiausiai rado daugiau nei 400 milijonų
dolerių vertės aukso ir sidabro luitų. Straipsnyje apie jį
perskaičiau, jog vienas iš įgulos narių buvo paklaustas,
kodėl jis tiek ilgai nenuleido rankų. Šis atsakė, kad
Melas sugebėjo visus įkvėpti. Kiekvieną rytą jis sau ir
įgulai pasakydavo: „Šiandien – sėkmės diena.“ Atėjus
vakarui jis nė kiek nenusivylęs tardavo, kad sėkmė
juos aplankysianti ryt. Tačiau vien sakyti tai būtų buvę
maža. Jis kalbėjo visiškai užtikrintu balsu, mintyse
regėdamas savo komandą švenčiančią pergalę.
Kiekvieną dieną įvesdavo save į būseną, padedančią
jam veikti tol, kol tikslas bus pasiektas. Fišerio atvejis
– klasikinis aukščiausios sėkmės formulės pavyzdys.
Jis žinojo, ko siekia, ėmėsi reikiamų veiksmų ir
veikdamas aiškinosi, kas artina jį prie tikslo, o jei
vienos priemonės rezultato neduodavo, jis bandydavo
kitas – ir taip, kol laimėjo.
Vienas geriausių man žinomų įkvėpėjų – Dikas
Tomis (Dick Tomey), vyriausiasis Havajų universiteto
futbolo komandos treneris. Jis išties supranta, kokią
įtaką vidiniai įvaizdžiai turi žmogaus pajėgumui. Kartą
jie žaidė su Vajomingo universiteto komanda. Jiems
buvo riesta. Pasibaigus pusei varžyboms skirto laiko,
rezultatas buvo 22 : 0 jų nenaudai, ir rodėsi, kad nėra
jokių vilčių.
Dikas per pertrauką išsitraukė pluoštą straipsnių,
kuriuos buvo rinkęs jau kelerius metus. Kiekvienas
straipsnis pasakojo apie komandą, kuri sutelkusi jėgas
laimėjo iš pažiūros beviltiškas rungtynes. Perskaitęs
savo žaidėjams šiuos straipsnius, jis įdiegė jiems į
širdis tikėjimą, kad jie gali išlyginti rezultatą. Ir šis
tikėjimas (vidinis vaizdinys) sukūrė visiškai kitokią
neurofiziologinę būseną. Ir kaip viskas baigėsi? Tomio
komanda antrame kėlinyje sužaidė kaip dar niekad
nebuvo žaidusi ir laimėjo rezultatu 27 – 22. Jiems tai
pavyko, nes treneris sugebėjo įtikinti, kad jie gali
laimėti.
Ne per seniausiai skridau lėktuvu su Kenu
Blanšardu, knygos Vienos minutės vadybininkas (Ken
Blanchard, One Minute Manager) bendraautoriumi.
Dabar jis ką tik buvo parašęs žurnalui Golf Digest
straipsnį, pavadintą „Golfo žaidėjas per vieną minutę“.
Jis jau kuris laikas mokėsi pas vieną geriausių golfo
instruktorių Jungtinėse Valstijose ir buvo padaręs
apčiuopiamą pažangą, vis dėlto kai kurie techniniai
triukai jam dar sekėsi sunkiai. Pareiškiau, kad jam nėra
jokio reikalo vaikytis triukų. Pasidomėjau, ar jam kada
nors yra pavykę smūgiuoti kamuoliuką
nepriekaištingai. Jis atsakė, kad taip. Paklausiau, ar tai
jis yra padaręs daug kartų. Jis vėl neabejodamas atsakė
teigiamai. Tada paaiškinau, kad strategija, ar konkretus
vidinių išteklių organizavimo būdas, leidęs jam tai
atlikti, aiškiai įsispaudė jo pasąmonėje. Todėl jam
tereikia vėl panirti į būseną, kurios būdamas jis galėtų
pasinaudoti turima informacija. Per kelias minutes
paaiškinau jam, kaip tai atlikti. (Jūs šios metodikos
išmoksite skaitydami 17 skyrių.) Ir kas nutiko? Išėjęs į
golfo aikštelę jis sužaidė geriausią partiją per
penkiolika metų. Kodėl? Nes nėra didesnės galios už
produktyvios būsenos galią. Jam buvo pasiekiama
viskas, ko reikėjo. Jam tereikėjo išmokti pasinaudoti
jau turimais ištekliais.
Atsiminkime, kad žmogaus elgseną lemia jo
tuometinė būsena. Jeigu jums kada nors yra pavykę
sukurti vykusį rezultatą, galite atkurti jį tokiais pat
mentaliniais ir fiziniais veiksmais, kokius atlikote tada.
Prieš 1984 metų olimpiadą dirbau su Maiklu
O’Brajenu (Michael O’Brien), kuris rengėsi 1500
metrų plaukimo laisvu stiliumi rungčiai. Nors
treniravosi daug, savo jėgomis jis nepasitikėjo, vylėsi
laimėti bronzos ar geriausiu atveju sidabro medalį.
Viešoji nuomonė auksą žadėjo ne jam. Favoritu
laikytas Džordžas Dikarlas (George DiCarlo) jau keletą
kartų buvo palikęs Maiklą užnugaryje.
Praleidau su Maiklu pusantros valandos ir padėjau
jam sumodeliuoti geriausių savo pasirodymų būsenas –
tai yra išsiaiškinti, kokiu būdu jo fiziologija tapo
geriausios būklės. Tyrinėjome, ką jis vaizdavosi prote,
ką kalbėjo sau ir ką jautė tą vienintelį kartą, kai
pralenkė Džordžą Dikarlą. Ėmėme analizuoti jo
mentalinius ir fizinius veiksmus, kai jis laimėdavo
varžybas apskritai. Susiejome šias jo būsenas su
automatiniu dirgikliu – startinio pistoleto šūviu.
Nustačiau, kad prieš nugalėdamas Džordžą Dikarlą jis
klausėsi roko grupės „Huey Lewis & the News“
muzikos. Taigi olimpiados finalų dieną jis darė viską
tiksliai taip, kaip tąkart, netgi klausėsi tos pačios
muzikos kelias akimirkas prieš startą. Jis pralenkė savo
pagrindinį varžovą visomis šešiomis sekundėmis ir
laimėjo aukso medalį.
Ar esate matę filmą Mirties laukai (The Killing
Fields)? Jame yra scena, kurios niekad neužmiršiu:
maždaug dvylikos trylikos metų vaikas, gyvenantis
pačiame Kambodžos karo sūkuryje, apimtas visiškos
nevilties čiumpa kulkosvaidį ir nušauną žmogų. Scena
sukrečia. Kas, jūsų nuomone, turėjo nutikti
dvylikamečiui vaikiui, kad jis žengė tokį žingsnį? Visų
pirma neviltis įstūmė jį į būseną, kurios apimtas jis
susisiekė su žiauriausiomis savo asmenybės dalimis.
Antra, jis gyvena taip stipriai karo ir destrukcijos
persmelktoje kultūroje, kad kulkosvaidžio griebimas
atrodo visiškai adekvati reakcija. Jis daug kartų matė
šitaip besielgiančius kitus, pasielgė taip ir pats. Tai
šiurpiai negatyvi scena. Šiaip stengiuosi domėtis
pozityvesnėmis būsenomis. Tačiau ji gerai atspindi
faktą, kad apimti vienos (tiek geros, tiek blogos)
būsenos galime padaryti tai, ko niekada nepadarytume
būdami kitos būsenos. Vis pabrėžiu šią mintį tam, kad
ji tvirtai suleistų į jus šaknis: žmogaus elgesys kyla iš
jo būsenos. Konkrečią reakciją nulemia jo pasaulio
modeliai, kitaip tariant, sukauptos neurologinės
strategijos. Jeigu Maiklas O’Brajenas nebūtų visą
gyvenimą dirbęs ir tinkamai parengęs raumenų, aš
nebūčiau galėjęs priversti jo laimėti olimpinio aukso.
Viskas, ką galėjau padaryti, – išaiškinti jam, kaip
lemiamu metu jis gali pasitelkti veiksmingiausius savo
išteklius, sėkmės strategijas.
Dauguma žmonių savo būsenų valdyti nė
nesistengia. Jie prabunda prislėgtos nuotaikos arba
pilni jėgų. Palankios galimybės juos pakylėja,
nepalankios – smukdo. O žmonių skirtumus visų pirma
sąlygoja tai, kaip veiksmingai jie paskirsto savo
išteklius. Ypač tas pasakytina apie sportininkus. Nė
vienam iš jų nesiseka nuolat, tačiau yra tokių, kurie
beveik visad pačiu svarbiausiu metu sugeba susikelti
sau produktyviausią būseną, beveik visad pasielgia
tinkamiausiu būdu. Kodėl Redžis Džeksonas (Reggie
Jackson) pasiekė rekordinių rezultatų žaisdamas
beisbolą? Kaipgi Laris Berdas (Larry Bird) ar Džeris
Vestas (Jerry West) įgijo nesuvokiamą sugebėjimą
visad pataikyti į krepšį prieš pat nuskambant finalinei
sirenai? Esmė ta, kad visi jie didžiausios įtampos metu
moka pasielgti pačiu geriausiu būdu.
Dauguma žmonių išties trokšta pakeisti būseną. Jie
nori jausti laimę, džiaugsmą, ekstazę, pasitikėti savimi.
Juos neretai apėmusi neviltis, pyktis, liūdesys, jiems
nuobodu. Ir ką paprastai žmogus daro? Na, jis įsijungia
televizorių, duodantį jam naują pasaulio įvaizdį, kurį
jis gali priimti kaip savo. Kiek pažiūrėjęs jį, žmogus
užmiršta rūpesčius ir vėl juokiasi. Neviltis jo
nebekamuoja. Kiti prispirti bėdų eina į virtuvę ir puola
be saiko valgyti, dar kiti užsirūko cigaretę ar griebiasi
narkotikų. Dar kiti eina į sporto salę. (Geriausias
variantas iš čia paminėtų.) Vienintelis daugumos
metodų trūkumas yra tas, kad jų rezultatai laikini.
Pasibaigus TV šou, žmogui prieš akis vėl iškyla seni
vidiniai vaizdiniai. Tas pats nutinka persivalgius ar
pasibaigus narkotikų veikimui. Be to, už laikiną
būsenos pokytį tenka sumokėti deramą kainą. O štai ši
knyga padės jums suprasti, kaip tiesiogiai, be jokių
išorinių priemonių, kurios dažnai galų gale tik sukuria
papildomų bėdų, pakeisti savo vidinius vaizdinius ir
fiziologiją.
Kodėl žmonės vartoja narkotikus? Tikrai ne dėl to,
kad jiems patinka smaigstytis į venas adatas. Jie tai
padarę pajunta laimę ir nežino jokio kito būdo, kaip
panašią būseną pasiekti. Mačiau ne vieną užkietėjusį
narkomaną, atsikračiusį šio pragaištingo įpročio po
vaikštynių per ugnį: čia jis gavo veiksmingesnį
metodą, kaip pasiekti pakilią sąmonės būseną. Vienas
vaikinas, kuris pasakojosi, jog yra įnikęs į heroiną jau
šešerius su puse metų, perėjęs per ugnį tarė grupei: „Su
tuo baigta. Adata man niekad nesuteikė to, ką pajutau
ant žarijų.“
Ir tai nereiškia, kad jis nuo tada turėjo nuolat
vaikščioti per ugnį. Jam reikėjo nuolat išgyventi tą
naują būseną. Darydamas tai, ką anksčiau laikė
neįmanoma, jis ėmė naujai įsivaizduoti, kokie veiksmai
gali sukelti jam pasitenkinimą.
Meistriškumą pasiekę žmonės sugeba tobulai
pasinaudoti savo smegenų rezervais. Štai kas skiria
juos nuo minios. Svarbiausia iš viso šio skyriaus
atsiminti tai, kad būsena pasižymi stulbinama jėga ir
kad ją galima valdyti. Jums nedera atsiduoti
atsitiktinumo valiai.
Mūsų vidinius vaizdinius iš anksto lemia vienas
veiksnys, tarytum filtras atrenkantis dalykus,
patenkančius mums į akiratį. Nuo jo priklauso mūsų
būsenos konkrečiomis aplinkybėmis. Jį galima vadinti
didžiausia galia. Taigi imkime ir patyrinėkime šį
veiksnį...
4 skyrius

Tikėjimas ir meistriškumas

Žmogus yra tas, kuo tiki.

– Antonas Čechovas

Nuostabioje savo knygoje Ligos anatomija

Normanas Kazinsas (Norman Cousins, Anatomy Of
Illness) pasakoja pamokomą istoriją apie Pablą Kazalsą
(Pablo Casals), vieną didžių XX amžiaus muzikantų.
Manau, šis pasakojimas apie tikėjimą ir atsinaujinimą
bus naudingas mums visiems.
Kazinsas sutiko įžymųjį violončelininką prieš pat
devyniasdešimtąjį jo gimtadienį. Aplankęs senuką
knygos autorius su skaudama širdimi stebėjo, kaip jis
pradeda dieną. Senatvė ir ligos taip buvo išsekinę
muzikantą, jog jis be kitų žmonių pagalbos vargiai
galėjo ir apsirengti. Jis sunkiai gaudė orą, ėjo vos
vilkdamas kojas, pakumpęs, atkišęs priekin galvą.
Rankos buvo sutinusios, pirštus jis laikė kietai
suspaudęs. Žodžiu, atrodė, kaip labai senas ir
nusikamavęs žmogus.
Prieš valgį jis nusliūkino prie pianino, instrumento,
kurį buvo įvaldęs tobulai. Su vargu įsitaisė ant
kėdutės... O tada tarytum nutiko stebuklas. Kazalsas
priešais Kouzinso akis staiga virto visiškai kitu
žmogumi. Jis paniro į produktyvią būseną, ir tai šitaip
pakeitė jo fiziologiją, kad jis ėmė judėti ir groti taip,
kaip būtų sugebėjęs tik sveikas, stiprus ir lankstus
pianistas. Kazinsas rašo: „Pirštai palengva išsitiesė ir
ėmė siekti klavišų kaip medžio pumpurai saulės
šviesos. Nugara išsitiesė. Jis net lengviau ėmė
kvėpuoti.“ Vien mintis apie grojimą pianinu visiškai
pakeitė jo būseną, taigi ir kūno našumą. Pradėjo
Kazalsas nuo Bacho klavyro, atliko kūrinį labai jautriai
ir susitelkęs. Paskui jis perėjo prie Bramso koncerto, jo
pirštai tarytum šoko virš klavišų. „Visas jo kūnas,
rodės, susiliejo su muzika, – rašo Kazinsas. – Jis buvo
nebe sustiręs ir susitraukęs, o lankstus ir grakštus,
artritinis sąnarių sąstingis visiškai dingo.“ Muzikai
pagaliau nutilus nuo pianino pakilo, regis, visiškai
kitas asmuo – ne tas, kuris prie jo atsisėdo. Jis stovėjo
tiesiau, buvo aukštesnis, eidamas nė kiek nevilko kojų;
jis iškart nuėjo prie pusryčių stalo ir su apetitu pavalgė.
Tada išsiruošė į pasivaikščiojimą palei paplūdimį.
Mums tikėjimas dažnai asocijuojasi su religija ar
kokiomis nors doktrinomis, ir neretai tai yra tikra tiesa.
Tačiau pačia bendriausia reikšme tikėjimas yra
pasikliovimas tam tikrais principas; dar galima sakyti,
kad tai – aistra, galinti suteikti gyvenimui prasmę ir
kryptį. Mus supa nesuskaičiuojama daugybė dirgiklių.
Įsitikinimai šiuo atžvilgiu yra tarsi iš anksto parengti
filtrai, organizuojantys mūsų pasaulio suvokimą. Jie
tarytum viršininkai smegenyse. Jei mes tvirtai kuo nors
tikime, smegenys savaime gauna signalą, kaip
atvaizduoti tam tikras aplinkybes. Kazalsas tikėjo
muzika ir menu. Būtent tai pripildė jo gyvenimą
grožio, darnos ir kilnumo. Tikėdamas transcendentine
savo meno galia, jis įgaudavo tokių jėgų, kurios sveiku
protu beveik nesuvokiamos. Jo tikėjimas kasdien
paversdavo jį iš paliegusio senio į gyvybingą genijų.
Pačia tikriausia prasme jis palaikė Kazalsą gyvą.
Anglų filosofas Džonas Stiuartas Milas (John Stuart
Mill) rašė: „Vienas tikėjimą išsiugdęs asmuo jėga
prilygsta devyniasdešimt devyniems, kurie tik domisi.“
Kaip tik dėl šios priežasties tikėjimas atveria vartus į
meistriškumą. Tikėjimas siunčia tiesioginį įsakymą
nervų sistemai. Jei sumaniai elgsimės, mūsų
įsitikinimai ir tikėjimas gali tapti galingais
kuriamaisiais įrankiais. Kita vertus, mūsų veiklą ir
mąstyseną ribojantys įsitikinimai gali padaryti ne
mažiau žalos, kaip produktyvūs įsitikinimai – naudos.
Religija kartais įkvepia žmonėms stiprybės padaryti
tai, ko jie manė nesugebėsią. Tikėjimas padeda mums
panaudoti vertingiausius mumyse glūdinčius išteklius,
nukreipia juos taip, kad jie padėtų mums siekti pačių
didžiausių tikslų.
Neturintis tikėjimo žmogus tampa bejėgis, jis –
tarytum laivas be vairo ir burių. Galingi esminiai
įsitikinimai duoda jėgos veikti ir kurti tokį pasaulį,
kuriame norite gyventi. Įsitikinimai padeda susivokti,
ko trokštame, ir duoda energijos pasiekti tai.
Žmonijos istorija iš esmės yra žmonių įsitikinimų
istorija. Didžios asmenybės, pakeitusios istorijos eigą,
– ar tai būtų Kristus, Mahomadas, Kopernikas,
Kolumbas, Edisonas ar Einšteinas, – visų pirma
pakeitė savo įsitikinimus. Norėdami pakeisti savo
elgseną, pradėti turime nuo savo įsitikinimų. Jei
mąstome apie meistriškumo modeliavimą, turime
išmokti perimti įsitikinimus tų žmonių, kurie
meistriškumą jau yra pasiekę.
Kuo daugiau gilinamės į žmogaus elgsenos
ypatumus, tuo geriau įsisąmoniname nepaprastą
tikėjimo reikšmę. Akivaizdu, kad net fiziologiniame
lygmenyje įsitikinimai (atitinkamos vidinės nuostatos)
valdo tikrovę. Ne per seniausiai buvo atlikti puikūs
šizofrenijos tyrimai. Be kita ko, buvo tirta moteris su
skilusia asmenybe. Paprastai cukraus kiekis jos
kraujyje nenukrypdavo nuo normos. Tačiau jai
patikėjus, neva susirgo diabetu, visa jos fiziologija
pasikeitė, kad atitiktų diabetikės būseną. Jos
įsitikinimas tapo jos tikrove.
Dauguma mūsų yra girdėję apie placebo efektą.
Žmogui duodamas vaistas ir nupasakojamas jo
poveikis – dažnai jis patiria šį poveikį, net jei jo piliulė
buvo „tuščia“, be jokių veikliųjų medžiagų. Normanas
Kazinsas (jis pats tikėjimu atsikratė ligų) daro tokią
išvadą: „Vaistai ne visad būtini. Kas tikrai būtina –
tikėjimas išgijimu.“ Vienam įspūdingam placebo
efekto tyrimui buvo pasirinktas būrys pacientų su
kraujuojančiomis opomis. Juos suskirstė į dvi grupes.
Pirmajai buvo pasakyta, kad jie bus gydomi naujais
labai veiksmingais vaistais nuo opaligės. Antrosios
grupės žmonėms buvo paskelbta, jog jie gaus dar tik
bandomą vaistą, apie kurio veikimą kol kas žinoma
nedaug. Septyniasdešimt penkių procentų pirmosios
grupės ligonių būklė ryškiai pagerėjo. O panašių
rezultatų antroje grupėje tebuvo 25 procentai. Abiem
atvejais pacientai gavo tabletes, neturėjusias jokių
gydomųjų savybių. Vienintelis skirtumas tarp jų buvo
tikėjimas. Net dar nuostabesni atrodo tyrimai, kai
žmonės, kuriems buvo duodami vaistai su žalingomis
medžiagomis, nepatirdavo nieko neigiama, nes prieš tai
jie būdavo įtikinami, jog vaistai sukels teigiamą
poveikį.
Visais aptartais atvejais vienintelė labiausiai
rezultatus veikusi konstanta buvo tikėjimas – tai tam
tikro turinio žinutės, siunčiamos į smegenis ir nervų
sistemą. Tikėjimas yra ne kas kita, o būsena, vidinis
vaizdinys, sąlygojantis elgseną. Įsitikinimai gali būti
tiek įgalinantys („man pasiseks, aš pasieksiu tai, ko
trokštu“, tiek atimantys galias („man negali pavykti,
kliūtys ir apribojimai akivaizdūs, nepermaldaujami ir
stipresni už mane“). Jeigu tikite sėkme, įgaunate jėgų.
Jei tikite nesėkme, jūsų siunčiami pranešimai
greičiausiai sudarys jums sąlygas ją patirti. Atminkite,
jog jūs teisūs ir tada, kai sakote, kad galite, ir tada, kai
skundžiatės, esą tai ne jūsų jėgoms. Abiejų tipų
įsitikinimai turi didžiulę galią. Klausimas toks: kokio
pobūdžio įsitikinimai parankiausi mums ir kaip juos
puoselėti?
Vartai į meistriškumą atsiveria suvokus, jog
kiekvienas žmogus pats renkasi, kuo tikėti. Paprastai
mes apie tai nesusimąstome, tačiau įsitikinimai gali
būti sąmoningai pasirenkami. Galite rinktis menkus
įsitikinimus, galite rinktis didingus. Didžiausia žmonių
klaida manyti, kad tikėjimas – tai statiška,
intelektualinė, nuo veiklos ir jos rezultatų atsieta
samprata. Tai netiesa. Tikėjimas atveria vartus į
meistriškumą kaip tik dėl to, kad jis nuo nieko
neatsietas ir nestatiškas.
Ne kas kita, o mūsų įsitikinimai lemia, kiek savo
galimybių sugebėsime išnaudoti. Įsitikinimai gali
įjungti arba išjungti idėjų srautą. Įsivaizduokite tokią
situaciją. Kas nors paprašo jus druskos. Net
neapsidairę aplinkui atšaunate: „Bet aš nežinau, kur ji.“
Paskui kiek pasivaikštinėjate po kambarius ir
pareiškiate: „Negaliu jos rasti.“ Tada tas žmogus
prieina, ištiesęs ranką paima druską, stovinčią ant
lentynos, ir sako: „Žiūrėk, vėpla, ji tiesiai tau po
nosim. Būtų tau įgėlus, jei būtų gyvatė.“ Pasakę
„nežinau“, davėte savo smegenims komandą nematyti
druskos. Atminkite, kad visa žmogaus patirtis, visa, ką
kada nors pasakėte, matėte, girdėjote, pajutote,
užuodėte, kaupiama jūsų smegenyse. Jei tikėdami
sakysite, kad „tai galite“, duosite nervų sistemai
įsakymą, kuris leis susisiekti su tomis smegenų
dalimis, iš kurių gali ateiti reikiamas atsakymas.

Jie gali, nes taip mano.

– Vergilijus

Taigi darkart paklauskime, kas yra įsitikinimai?

Įsitikinimai – tai iš anksto suformuoti pasaulio
suvokimo būdai, tam tikra linkme nuosekliai
kreipiantys mūsų komunikaciją su savimi. Iš kur
įsitikinimai kyla? Kodėl kai kurie žmonės turi
įsitikinimus, stumiančius juos pirmyn į sėkmę, o kiti
tiki dalykais, kurie tik padeda jiems žlugti? Jei jau
ketiname modeliuoti prie meistriškumo artinančius
įsitikinimus, visų pirma turime išsiaiškinti, iš kur šie
įsitikinimai randasi.
Pirmas šaltinis – aplinka. Štai kur akivaizdžiausia,
kaip sėkmė gimdo sėkmę, o nesėkmė – nesėkmę.
Tikrasis varguomenės gyvenimo siaubas – tai ne
skurdas, nepritekliai. Šiuos dalykus galima įveikti.
Išties košmariškas yra tokios aplinkos poveikis
asmenybės įsitikinimams ir svajonėms. Jei aplink
matote tik nesėkmes ir neviltį, labai sunku susidaryti
sėkmę skatinantį vidinį tikrovės vaizdinį. Mes nuolatos
modeliuojame savo elgesį. Pavyzdžiui, jei augate
apsupti turto, savaime modeliuosite tai skatinančią
mąstyseną, elgseną. Jei jus nuo mažens sups skurdas ir
sielvartas, iš čia kils ir jūsų galimybių modeliai.
Albertas Einšteinas pasakė: „Tik nedaugelis gali
šaltakraujiškai išreikšti nuomonę, kuri skiriasi nuo
išankstinių jų socialinės aplinkos nuostatų. Dauguma
žmonių net nesugeba tokios nuomonės susidaryti.“
Kartą į modeliavimo seminarą pasikvietėme grupę
benamių, gyvenančių didmiesčių gatvėse. Vienas jų
buvo stiprus, akivaizdžiai protingas ir geros fizinės
formos dvidešimt aštuonerių metų vyras gražiu veidu.
Kodėl jis buvo toks nelaimingas ir leido dienas
gatvėje? Ir kodėl Mitčelas, fiziškai kur kas silpnesnis,
pasiekė gerokai daugiau? Mitčelas augo aplinkoje,
kurioje savo akimis matė didžiulius sunkumus
įveikusius ir džiaugsmingą gyvenimą susikūrusius
žmones. Tokie pavyzdžiai suformavo jam įsitikinimą
„Tai įmanoma ir man“. O tas kitas jaunuolis
(vadinkime jį Džonu) užaugo terpėje, kur tokių
modelių nepasitaikė. Jo motina vertėsi prostitucija,
tėvas nušovė žmogų ir sėdo už grotų. Jis, beje, suleido
Džonui į veną heroino, kai šiam buvo aštuoneri. Tokio
tipo aplinka, be jokių abejonių, padarė įtaką jo
tikėjimui, kas yra įmanoma (šiek tiek daugiau nei
išlikti), ir kaip to pasiekti (gyventi gatvėje, vogti ir
aitrinti skausmą kvaišalais). Jis buvo įsitikinęs, kad
žmonės visad bandys juo pasinaudoti ar jį apgauti. Mes
pakeitėme jo įsitikinimų sistemą (apie tai kalbėsime 6
skyriuje). Po užsiėmimo jis į gatvę negrįžo, visiems
laikams atsikratė kvaišalų, pradėjo dirbti, o dabar jau
turi naujų draugų, gyvena visiškai kitokioje terpėje...
Psichologas Bendžaminas Bliumas (Dr. Benjamin
Bloom) ištyrė šimtą nepaprastai talentingų jaunų
sportininkų, muzikantų ir studentų. Jis nustebo aptikęs,
jog dauguma jaunųjų talentų pačioje pradžioje anaiptol
nežibėjo. Tačiau dauguma jų sulaukė atidaus
aplinkinių dėmesio, patarimų ir paramos, tad pradėjo
tobulėti. Visų pirma jie ėmė savo sėkme tikėti, o
rezultatai radosi paskui.
Aplinka yra labai galingas įsitikinimus formuojantis
veiksnys, tačiau ne vienintelis. Jei būtų kitaip,
gyventume statiškame pasaulyje, kur turtingų tėvų
vaikai težinotų turtą, o neturtėlių palikuonys niekad
neišbristų iš skurdo. Vis dėlto esama ir kitų būdų
mokytis, kurie taip pat gali įdiegti tikėjimą.
 Įsitikinimus formuoja didesni ar mažesni įvykiai.
Kiekvieno žmogaus gyvenime nutinka įvykių, kurių jie
niekada neužmiršta. Ką veikėte, kai buvo nužudytas
Džonas F. Kenedis? Esu tikras, kad atsimenate, nebent
tuo metu buvote dar labai maži. Šis įvykis visiškai
pakeitė daugelio amerikiečių požiūrį į pasaulį. Lygiai
taip pat daugumos mūsų gyvenime buvo potyrių, kurių
niekada neužmiršime, atvejų, amžiams įsirėžusių į
mūsų smegenis – toks didžiulis jų poveikis mums.
Tokie išgyvenimai pertvarko įsitikinimus ir taip
pakeičia gyvenimą.
Kai buvau trylikos, susimąsčiau, ką norėčiau šiame
pasaulyje veikti, ir nusprendžiau, jog būsiu sporto
žurnalistas ar pranešėjas. Vieną dieną laikraštyje
perskaičiau, kad žinomas žurnalistas Hovardas Koselas
(Howard Cosell) pasirašinės ant savo naujos knygos
prie vietinės universalinės parduotuvės. Jei ir aš ketinu
tapti sporto žurnalistu, pamaniau, turiu prisigretinti prie
profesionalų. Kodėl nepradėjus nuo pačios viršūnės?
Ištrūkau iš mokyklos, pasiskolinau diktofoną, mama
nuvežė mane prie tos parduotuvės. Man pasirodžius,
ponas Koselas jau ruošėsi atsisveikinti. Sutrikau. Jis
buvo supte apsuptas gerbėjų. Vis dėlto man pavyko
prasprūsti pro žmonių alkūnes ir atsidurti priešais
žiniasklaidos žvaigždę. Žaibo greičiu išpyškinau jam,
kuo užsiimu, ir paprašiau trumpo interviu. Hovardas
Koselas atsakė į visus mano klausimus. Šis nuotykis
pakeitė mano įsitikinimus, kas yra įmanoma ir prie ko
galima prieiti bei pakalbėti. Koselo padrąsintas, ėmiau
rašyti vienam dienraščiui ir taip pradėjau karjerą
komunikacijų srityje.
Trečias įsitikinimus formuojantis veiksnys –
žinojimas. Žinojimas būna dvejopas: įgyjamas
tiesioginiu patyrimu ir įgyjamas skaitant knygas,
žiūrint filmus, žodžiu, stebint, kaip pasaulį tapo kiti.
Žinojimas yra vienas iš galingų būdų sutraukyti
aplinkos uždėtas grandines. Kad ir koks niūrus būtų
jūsų pasaulis, gavę progą paskaityti apie kitų
pasiekimus, galite išsiugdyti tikėjimą, kuris ir jums leis
pelnyti sėkmę. Juodaodis politologas Dr. Robertas
Karvinas (Dr. Robert Curvin) The New York Times
aprašė, kaip Džekis Robinsonas (Jackie Robinson),
pirmasis afroamerikietis aukščiausioje beisbolo lygoje,
pakeitė jo gyvenimą jaunystėje. „Jo pavyzdys labai
mane praturtino; sekdamas juo, aš patikėjau savimi.“
Ketvirtas – naujus rezultatus kurti padeda praeities
rezultatai. Pats tikriausias būdas įtikėti, kad jums „tai
yra įmanoma“, – vieną kartą patiems tai atlikti. Jeigu
jums bent kartą pasisekė, iškart bus daug lengviau
patikėti, kad ir vėl pasiseks. Šios knygos juodraštį
turėjau įteikti leidėjui labai skubiai. Terminai spaudė.
Prisipažinsiu, nebuvau tikras, kad spėsiu. Per dieną
privalėjau parašyti po skyrių. Tačiau kai per pirmą
dieną su užduotimi susitvarkiau, supratau, kad
sugebėsiu tai ir kitomis dienomis. Taip įgijau tikėjimą,
leidusį man laiku baigti knygą.
Taip būna ir žurnalistams, kai per trumpą laiką jie
turi parašyti savo straipsnius. Maža gyvenime
sunkesnių dalykų už pareigą sukurpti ištisą apsakymą
per valandą ar dar mažiau. Dauguma pradedančių
žurnalistų baidosi tokių užduočių labiau už bet kokią
kitą veiklą. Tačiau jei jiems pavyksta su jomis
susidoroti vieną ar du kartus, baimė dingsta, jie puikiai
susitvarko su jomis ir ateityje. Tą patį galima pasakyti
apie komikus, verslininkus ar bet kokios kitos
profesijos žmones. Tikėjimas savo pajėgumu tampa
sėkmės garantija.
Penktas būdas išsiugdyti įsitikinimus – sukurti prote
potyrį, kurio trokštate ateityje, tarsi jis jau būtų
pasiektas. Praeities potyriai gali pakeisti vidinius jūsų
vaizdinius, taigi ir įsitikinimus, kas yra pasiekiama.
Tokia pat galia pasižymi ir jūsų įsivaizduota trokštama
ateities vizija. Aš tai vadinu išankstiniu rezultatų
patyrimu. Jei jus supanti tikrovė nepalaiko jumyse
produktyvios būsenos, galite tiesiog sukurti pasaulį
tokį, kokį jį norite matyti. Tarkime, esate pardavėjai.
Kokią sumą uždirbti lengviau – 10 000 ar 100 000
dolerių? Tiesą sakant, lengviau yra uždirbti 100 000 $.
Leiskite paaiškinti kodėl. Jei keliatės tikslą užsidirbti
10 000 $, išties stengiatės tik tam, kad surinktumėte
pakankamai pinigų visokiausioms buitinėms
sąskaitoms apmokėti. Jei toks ir yra jūsų tikslas,
dirbdami greičiausiai nejusite didelio entuziazmo, jūsų
būsena bus eilinė... Argi virpate iš jaudulio galvodami:
„O, vaikine. turi judintis, kad surinktum pinigų toms
nelemtoms sąskaitoms apmokėti...“ Nežinau, ką
manote jūs, bet manęs tai neįkvėptų.
Bet prekyba yra prekyba. Nesvarbu, ko tikitės
pasiekti, turėsite atlikti tuos pačius telefono
skambučius, susitikti su tais pačiais žmonėmis,
pristatyti pirkėjams tuos pačius gaminius. Todėl kur
kas maloniau dirbti bus tada, kai išsikelsite tikslą
uždirbti 100 000, o ne 10 000 dolerių.
Be abejo, pinigai tikrai ne vienintelė paskata. Kad ir
koks būtų jūsų tikslas, sukūrę prote aiškų trokštamo
rezultato vaizdinį ir įsivaizduodami, jog jau pasiekėte
jį, susikursite būseną, kuri padės jums gauti tuos
norimus rezultatus.
Visi šie aptarti būdai suaktyvina tikėjimą. Dauguma
mūsų įsitikinimus susormuoja chaotiškai. Mes tiesiog
suimame į save tiek gerus, tiek blogus mus supančius
dalykus. O viena esminių šios knygos idėjų – jūs
nesate vėjo blaškomi lapai. Savo įsitikinimus galite
valdyti. Galite valdyti būdus, kuriais modeliuojate
kitus asmenis. Galite sąmoningai režisuoti savo
gyvenimą. Galite pasikeisti. Šios knygos raktažodis yra
kitimas. Leiskite man dabar užduoti labai svarbų
klausimą: kokie jūsų įsitikinimai apie tai, kas esate ir
ką sugebate? Prašyčiau skirti minutėlę laiko ir
greitosiomis brūkštelėti penkis praeityje jus ribojusius
įsitikinimus.
1.
2.
3.
4.
5.
Dabar surašykite mažiausiai penkis teigiamus
įsitikinimus, kurie dabar padeda jums siekti
aukščiausių tikslų.
1.
2.
3.
 4.
5.
Mes laikomės vienos prielaidos: kiekvienas mūsų
teiginys laikui bėgant sensta, tad jis tinka tik tam
konkrečiam laikotarpiui. Joks teiginys nėra universali
tiesa. Teisingas jis tik konkrečiam žmogui konkrečiu
laiku. Jeigu laikotės įsikibę neigiamos įsitikinimų
sistemos, jau turbūt žinote, kokios žalingos bus
pasekmės. Tačiau būtina suvokti, kad įsitikinimų
sistema ne mažiau nekintamas dalykas, nei plaukų ilgis
ar prisirišimas prie tam tikro muzikos stiliaus. Jei
vairuojate Hondą, bet nusprendžiate, kad būtumėte
laimingesni vairuodami Chrysler, Cadillac, Mercedes
ar kokį kitą automobilį, jūs galite esamą padėtį keisti.
Tas pasakytina ir apie jūsų vidinio atvaizdavimo
procesą bei įsitikinimus. Jei jie jums nebepatinka,
galite juos pakeisti kitais. Visi mes turime tam tikrą
vertybių skalę. Kai kurie mūsų įsitikinimai esminiai –
tai tokie svarbūs mums dalykai, dėl kurių atiduotume
gyvybę. Galbūt tai yra šeima, meilė, Tėvynė. Tačiau
didžiausią įtaką mūsų gyvenimui turi nesąmoningai per
daugelį metų surinkti įsitikinimai apie galimybes,
sėkmę ar laimę. Privalome įsisąmoninti savo
įsitikinimus ir užsitikrinti, kad jie eitų su jumis išvien,
kad teiktų mums jėgų, būtų naudingi.
Jau kalbėjome apie modeliavimo reikšmę. Kad
galėtumėte modeliuoti sėkmės lydimų asmenų
įsitikinimus, jums tereikės mokėti skaityti, mąstyti ir
girdėti. Pradėjęs savo karjerą, amerikiečių milijonierius
Dž. Polas Getis (J. Paul Getty) pasiryžo išsiaiškinti
nugalėtojų įsitikinimus ir ėmė juos modeliuoti. Jūs
galite sąmoningai modeliuoti jį ir kitus didžius lyderius
skaitydamas jų autobiografijas. Mūsų bibliotekos lūžta
nuo literatūros su atsakymais į klausimus, kaip pasiekti
bet kokį trokštamą tikslą.
Iš kur atsiranda mūsų asmeniniai įsitikinimai? Ar
perimame juos iš gatvėje sutiktų vidutinybių? Ar
įsitikinimų šaltinis yra televizija ir radijas? Ar tik
nesiskoliname jų iš tų, kurių kalbos garsiausios ir
ilgiausios? Jei svajojame apie sėkmę, visai išmintinga
būtų įsitikinimus rinktis atidžiai ir vengti visokių
šiukšlių. Labai svarbu suvokti, kad mūsų veiklos
rezultatus lemia dinamiškas procesas, prasidedantis
nuo tikėjimo. Man šį procesą perprasti padeda žemiau
pateikta schema.
Tarkime, žmogus įsitikinęs, jog tam tikroje srityje jis
yra nevykėlis. Sakykime, jis nusprendė sau esąs
niekam tikęs studentas. Kaip manote, kiek savo
galimybių jam pavyks išnaudoti, jeigu jis laukia
nesėkmės? Ne per daugiausia. Jis jau pasakė sau, jog
pralaimės. Jau davė smegenims signalą laukti
susikirtimo. Ir kokio pobūdžio veiksmų jis tikriausiai
imsis pradėjęs tokiais lūkesčiais? Ar veiks jis su
pasitikėjimu, energija, ryžtingai ir atkakliai? Ar atitiks
šie veiksmai tikrąsias jo galimybes? Abejotina. Jis
išnaudos tik nedidelę savo galimybių dalelę. Kokie bus
rezultatai? Turbūt prasti. Kaip tokie nykūs rezultatai
paveiks įsitikinimus apie tolesnes perspektyvas? Kas
tokio žmogaus laukia? Dar viena nesėkmė, paskui kita
ir dar kita...
Nesėkmė gimdo nesėkmę. Nelaimingi žmonės,
gyvenantys „sudužusių vilčių gyvenimą“, dažnai tiek
ilgai negavo to, ko troško, jog visiškai nebetiki, kad
gali tuos trokštamus rezultatus sukurti. Jie labai menkai
tesistengia išnaudoti savo galimybes ir ima tenkintis
minimaliais rezultatais.

Kuo stipresnis vėjas, tuo tvirtesni užauga medžiai.

– J. Willard Marriott
 Panagrinėkime kitokį požiūrį. Sakykime, pradedate
su didžiulėmis viltimis. Net daugiau nei viltimis –
kiekviena savo kūno ląstele tikite, jog jums pasiseks.
Kokią savo galimybių dalį išnaudosite šiuo atveju?
Turbūt didžiąją. Kokių veiksmų šįkart imsitės? Jūs
kupini jaudulio, energijos, labai laukiate sėkmės ir
jums viskas einasi kaip iš pypkės. Koks bus rezultatas?
Tikėtina, kad puikus. Ir kaip tai paveiks jūsų tikėjimą
apie savo sugebėjimus siekti sėkmės ateityje? Be
abejo, teigiamai. Sėkmė gimdys sėkmę, pasitikėjimas
savo jėgomis augs.
Ar išradingi žmonės susikerta? Žinoma, kad taip. Ar
teigiami įsitikinimai užtikrina teigiamus rezultatus?
Žinoma, kad ne. Jei kas nors ims girtis, jog yra radęs
neklystamą formulę, garantuojančią nuolatinę sėkmę,
jums verčiau pasitikrinti, ar dar turite piniginę ir drožti
kuo toliau nuo jo. Vis dėlto istorija daugybę kartų
parodė, kad žmonės, puoselėjantys optimistinius
įsitikinimus, sugeba judėti į priekį ir galų gale pasiekti
tikslą. Abraomas Linkolnas savo kelyje ne kartą klupo,
tačiau neprarado tikėjimo ir galų gale pakeitė
Amerikos istoriją.
Kartais būna, kad žmogui pasiseka ir be milžiniško
tikėjimo. Jis net nežino, jog tai labai sudėtinga ar
neįmanoma. Retkarčiais pakanka tiesiog neturėti
varžančių įsitikinimų. Štai kartą buvo toks nutikimas:
vienas jaunuolis užsnūdo per matematikos paskaitą.
Skambučiui nuskambėjus jis prabudo, pažvelgė į lentą
ir, pamatęs joje du uždavinius, nusirašė juos,
manydamas, kad tai namų darbai. Išspręsti tą vakarą
nepajėgė nė vieno, tačiau nesiliovė laužęs galvos visą
savaitę. Pagaliau gavo atsakymą į vieną iš jų ir nunešė
dėstytojui. Šis neteko žado. Pasirodo, kad jo išspręstas
uždavinys ligi tol buvo laikytas neišsprendžiamu. Jei
studentas būtų žinojęs tai, jis tikriausiai nebūtų jo
perkrimtęs. Bet kadangi jis nekalbėjo sau, jog tai
neįvykdoma, o, tiesą pasakius, tikino save, jog privalo
jį išspręsti, būdą, kaip tai padaryti, atrado.
Naujus įsitikinimus galime išsiugdyti paneigę senus.
Vaikštynes per ugnį rengiame dar ir dėl šios
priežasties. Man visai nesvarbu, kad žmonės sugeba
vaikščioti per ugnį, esmė ta, kad jie atlieka veiksmą,
kurį anksčiau laikė negalimu. Jei jums pavyksta
padaryti tai, kas pirmiau buvo neįmanoma, jūs
pajuntate poreikį permąstyti visus savo įsitikinimus.
Gyvenimas yra ir subtilesnis, ir sudėtingesnis, nei kai
kurie iš mūsų norėtų tikėti. Tad jeigu dar to nepadarėte,
persvarstykite savo įsitikinimus ir nuspręskite, kuriuos
derėtų pakeisti ir kokie turėtų būti naujieji.
Štai jums klausimas: žemiau atspausdinta figūra yra
išgaubta ar įgaubta?
Taip, tai kvailas klausimas. Juk atsakymas priklauso
nuo to, iš kurios pusės pažiūrėsite.

Savo tikrovę kuriatės patys. Jeigu jos atvaizdas jūsų

prote teigiamas, taip yra dėl to, kad patys tokį jį
sukūrėte. Jei įvaizdžiai apie ją ar įsitikinimai neigiami,
žinokite, kad už tai irgi turite dėkoti tik sau. Į
meistriškumą veda įvairiausi įsitikinimai, tačiau
išrinkau septynis, kurie, man regis, ypač svarbūs. Apie
juos dabar ir pakalbėsime.
5 skyrius

Septynios netiesos apie sėkmę

Protas gali iš pragaro sukurti rojų, o iš rojaus –

pragarą.
– John Molton

Gyvename tokiame pasaulyje, kokiame sąmoningai

ar nesąmoningai pasirenkame gyventi. Jeigu
pasirenkame laimę, ją ir gauname. Jei pasirenkame
kančią – taip pat. Kaip sužinojome iš praeito skyriaus,
tikėjimas ir įsitikinimai yra gyvenimo sėkmės pamatas.
Taigi išsiaiškinę, kokie įsitikinimai artins mus prie
trokštamų rezultatų, žengsime pirmąjį žingsnį į
meistriškumą.
Turite susormuoti įsitikinimus, kurie padės jums
siekti norimų rezultatų. Jeigu įsitikinimai neatlieka šios
paskirties, turite mesti juos laukan ir susikurti naujus.
Žmonės, kai išgirsta apie „sėkmės netiesas“,
sutrinka. Tačiau šiuo žodžiu aš tenoriu pasakyti, kad
mes nežinome, koks iš tiesų yra pasaulis. Nežinome, ar
kreivė yra išgaubta, ar įgaubta. Nežinome, ar mūsų
įsitikinimai teisingi ar klaidingi. Galime išsiaiškinti
viena – ar jie veikia: ar palaiko mus, ar praturtina mūsų
gyvenimą, padaro mus geresnius, leidžia mums padėti
kitiems.
Žodį „netiesa“ šiame skyriuje vartoju siekdamas
nuolat priminti jums, kad mes nežinome tikrosios
dalykų padėties. Vos nusprendę, pavyzdžiui, jog kreivė
įgaubta, nebegalime matyti jos išgaubtos. Žodis
„netiesa“ šiame kontekste reiškia anaiptol ne „tyčinį
melą“. Aš tik noriu priminti jums štai ką: kad ir kaip
karštai tikėtume tam tikra koncepcija, turime būti atviri
kitiems jos variantams, pasiruošę be paliovos mokytis.
Siūlau jums patiems pažvelgti į šiuos septynis
įsitikinimus ir nuspręsti, ar jie jums naudingi. Ne kartą
pastebėjau, kad šių įsitikinimų laikosi mano modeliuoti
sėkmės lydimi žmonės. Meistriškumą modeliuoti
turime pradėti nuo įsitikinimų sistemos. Mano
pastebėjimu, šie septyni įsitikinimai leidžia žmonėms
išnaudoti daugiau savo galimybių, kelia jų veiksmų
kokybę ir sukuria puikesnius rezultatus. Jokiu būdu
nesakau, kad jie – vieninteliai sėkmės link artinantys
įsitikinimai. Tai startas. Jie padėjo kitiems, tad siūlau
išbandyti, ar jie pasirodys veiksmingi ir jums.
Pirmasis įsitikinimas: visi gyvenimo įvykiai nutinka
neatsitiktinai ir yra mums naudingi. Atsimenate V.
Mitčelo atvejį? Koks buvo svarbiausias įsitikinimas,
padėjęs jam įveikti nepalankias aplinkybes? Jis
susitaikė su nelaime ir pasiryžo ieškoti joje sėkmės
galimybių. Taip elgiasi visi nugalėtojai. Nesvarbu,
kokių negatyvių aplinkos reakcijų jie sulaukia, visur
mato palankias galimybes. Jie tiki, kad bet kokioje
nelaimėje glūdi lygiavertė ar net didesnė nauda.
Užtikrinu jus: išskirtinius rezultatus pasiekiantys
žmonės mąsto būtent taip. Pabandykite ir jūs. Reaguoti
į kiekvieną situaciją galite įvairiai. Tarkime, jums
nepavyksta pasirašyti ilgai lauktos sutarties su
partneriais. Kai kurie iš mūsų užsigautų ir nuliūstų.
Galbūt niūrūs sėdėtų namuose ar nueitų prisigerti. Kiti
tiesiog pasiustų ir pultų kaltinti partnerius, išvadintų
juos kvailių kompanija. Arba suverstų visą kaltę
bendradarbiams.
Visi paminėti reagavimo būdai gali padėti „nuleisti
šiek tiek garo“, tačiau išties jie mums nepadės,
nepriartins mūsų prie tikslo. Prireikia daug valios
norint grįžti atgal savo pėdomis, išmokti skaudžias
pamokas, atitaisyti pašlijusius santykius ir gerai
įsižiūrėti į naujas galimybes. Tačiau kito būdo gauti
teigiamą rezultatą iš neigiamų aplinkybių nėra.
Pateiksiu jums puikų pavyzdį apie galimybes.
Merlina Hamilton (Marilyn Hamilton), buvusi
mokytoja ir grožio karalienė, dabar Kalornijoje turi
savo verslą. Kas nežino, ji – moteris, išgyvenusi po
siaubingos skraidyklės avarijos. Šis įvykis prikaustė ją
prie invalido vežimėlio, nes jos kūną žemiau liemens
paralyžiavo.
Be abejo, Merlina Hamilton turėjo progą nugrimzti į
sielvartą. Tačiau ji pasielgė kitaip – ėmė ieškoti
galimybių. Invalido vežimėlis, koks jis buvo, jos
netenkino. Merlina suvokė, kad turi puikią ir
neprilygstamą progą sukurti geresnį modelį. Tad
susitikusi su dviem draugais, užsiimančiais skraidyklių
gamyba, ji ėmėsi tobulinti savo tuo metu turimą
judėjimo priemonę.
Baigėsi tuo, kad trijulė įkūrė bendrovę Motion
Designs. Ji dabar jau uždirbo daugybę milijonų dolerių
ir iš pagrindų pakeitė neįgaliesiems skirtų vežimėlių
pramonę.
Nežinau, ar Merlina Hamilton kada nors bandė
sąmoningai išsiaiškinti savo įsitikinimus, tačiau veikti
ją skatino dinamiškas galimybių pojūtis, suvokimas, ką
ji gali nuveikti. Faktiškai visi didžiuliai pasisekimai
kyla iš tokio paties nusiteikimo.
Vėl skirkite šiek tiek laiko savo įsitikinimams
permąstyti. Ko paprastai tikitės: sėkmės ar nesėkmės?
Ar netikėtai susiklosčiusiose situacijose įžvelgiate
daugiau kliūčių, ar galimybių? Didelė dalis žmonių
linksta kreipti dėmesį į negatyvius dalykus labiau nei į
pozityvius. Norint pakeisti tokią padėtį, visų pirma ją
reikia suvokti. Tikėjimas apribojimais sukuria ribotus
žmones. Svarbiausia atsikratyti tokių apribojimų ir
veikti pasitelkus aukštesnį išteklių rinkinį. Lyderiai yra
galimybes regintys žmonės – tie, kurie atsidūrę
dykumoje matytų sodą. Sakysite, tai neįmanoma? Kas
nutiko Izraelyje? Jei tvirtai tikite galimybėmis, tikėtina,
kad gausite jas ir jomis pasinaudosite.
Antrasis įsitikinimas: nesėkmių nėra, tėra
rezultatai. Šis teiginys beveik tiesiogiai išplaukia iš
pirmojo įsitikinimo ir yra ne mažiau už jį svarbus.
Dauguma žmonių mūsų kultūroje buvo programuojami
bijoti šio dalyko, nesėkmės. Tačiau kiekvienas iš mūsų
atsimins savo gyvenimo atvejų, kai norėjo vieno
rezultato, o gavo kitą. Visi mes esame susikirtę per
kontrolinį, iškentėję meilės santykių žlugimą, rezgėme
verslo planus tik tam, kad viskas nueitų niekais. Šioje
knygoje vartoju žodžius „pasekmės“, „rezultatai“, nes
kalba sėkmės lydimi žmonės. Nesėkmių jie nemato.
Tokiais dalykais apskritai netiki. Neima jų domėn.
Žmonės visad sukuria vienokius ar kitokius
rezultatus. Nugalėtojai yra žmonės, kurie supranta, jog
pabandę ir nesulaukę to, ko tikėjosi, gavo pamoką. Jie
pasinaudoja įgyta patirtimi ir bando veikti naujaip.
Imasi naujų veiksmų ir sukuria naujus rezultatus.
Pamąstykite apie tai. Kokią vieną vertybę, vienintelį
privalumą šiandien turite, lyginant su vakarykščia
diena? Tai yra patirtis. Nesėkmių bijantys žmonės iš
anksto susikuria vidinius vaizdinius apie tai, kas gali
nepavykti. Ir tai juos sulaiko nuo tų veiksmų, kurie
galėtų užtikrinti jų troškimų išsipildymą. Ar bijote
nesėkmės? Jei taip, verčiau pasiryžkite mokytis. Juk
kiekviena nesėkmę slepia savyje naują galimybę ją tik
reikia rasti.
Markas Tvenas kartą pasakė: „Nėra liūdnesnio
reginio už jauną pesimistą.“ Ir jis teisus. Žmonėms,
kurie tiki nesėkmėmis, beveik garantuota vidutinybės
egzistencija. „Nesėkmė“, „žlugimas“ – šie dalykai
tiesiog nežinomi didybę pasiekusiems žmonėms. Jie
mintimis nė nestabteli ties jais. Pastangoms, kurios
neatnešė laukto rezultato, jie neprikergia jokių
neigiamų emocijų.
Leiskite jums papasakoti vieno žmogaus gyvenimo
istorija. Šis žmogus

patyrė nesėkmę versle būdamas 21-erių;

pralaimėjo rinkimus į įstatymų leidžiamąją valdžią
būdamas 22-ejų;
vėl sužlugdė verslą būdamas 24-erių;
pergyveno mylimosios mirtį, kai jam buvo 26-eri;
kentėjo nuo nervinio išsekimo, kai jam buvo 27-eri;
pralaimėjo rinkimus į Kongresą būdamas 34-erių;
pralaimėjo rinkimus į Kongresą būdamas 36-erių;
 pralaimėjo rinkimus į Senatą, kai jam buvo 45-eri;
jo pastangos tapti viceprezidentu pasirodė
bergždžios, kai jam buvo 47-eri;
pralaimėjo rinkimus į Senatą, kai jam buvo 49-eri;
buvo išrinktas JAV prezidentu sulaukęs 52-ejų.

Šis žmogus – Abraomas Linkolnas. Ar būtų

sugebėjęs jis tapti prezidentu, jei savo gyvenimo
įvykius būtų traktavęs kaip nesėkmes? Greičiausiai,
kad ne. Turbūt visi girdėjome istoriją apie Tomą
Edisoną. Kai jis išbandė 9 999 būdus patobulinti
elektros lemputę ir nesulaukė jokių teigiamų rezultatų,
jo paklausė: „Ar ketini susikirsti dešimt tūkstančių
kartų?“ O jis atsakė: „Aš dar nė karto nesusikirtau. Aš
vis atrandu būdus, kurie neveikia.“

Mūsų abejonės yra išdavikės, mes per jas

prarandame
gausybę palaimų, nes net nebandome jų pelnyti.
– Viljamas Šekspyras

Laimėtojai, vadovai, meistrai, žmonės, turintys

asmeninės galios, visi supranta vieną dalyką: mūsų
veiksmai sukelia atsakomąją reakciją, štai ir viskas. Jei
ši reakcija yra ne tai, ko norėjome, pasinaudojame
įgyta patirtimi ir tobuliname veiksmus, kol reakcija
mus tenkins. Futuristas ir išradėjas Bukminsteris
Fuleris (Buckminster Fuller) rašė: „Už viską, ką
žmonija žino, dėkoti reikia bandymų ir klaidų metodui.
Žmonės mokosi tik iš klaidų.“ Kartais mokomės iš
savo pačių, kartais iš kitų klaidų. Skirkite minutėlę ir
apmąstykite penkias didžiausias savo gyvenimo
„nesėkmes“. Ko jus šie potyriai išmokė? Tikėtina, kad
tai buvo vertingiausios jūsų gyvenimo pamokos.
Fuleris pasitelkia laivo vairininko metaforą. Pasak jo,
pasukus laivo vairą į vieną ar kitą pusę, laivas toliau
krypsta ta linkme be vairininko valios. Jis turi atitaisyti
laivo kursą, sukdamas vairą į priešingą pusę; tokie
taisymai ir atitaisymai yra veiksmo ir atoveiksmio
procesas, jis niekad nesibaigia. Įsivaizduokite per
ramią jūrą savo laivą į tikslą švelniai plukdantį
vairininką. Jam tenka susidoroti su tūkstančiais
neišvengiamų nukrypimų nuo kurso. Vaizdinys mielas,
jis, be to, nuostabiai iliustruoja sėkmingo gyvenimo
modelį. Bet dauguma mūsų, deja, mąsto kitaip.
Kiekvienai klaidelei, kiekvienam apsirikimui linkstama
suteikti sunkų emocinį krūvį. Štai kas yra nesėkmė.
Toks polinkis mus žlugdo.
Pavyzdžiui, daug žmonių koneveikia save už
antsvorį. Tačiau tai nieko nekeičia. Užuot elgęsi šitaip,
jie galėtų susitaikyti su faktu, jog jiems pavyko sukurti
rezultatą, vadinamą pertekliniais riebalais, o paskui
nuspręsti sukurti naują rezultatą, vadinamą lieknumu.
Šį naują rezultatą jie gautų atlikę seriją naujų veiksmų.
Kol laikysite savo antsvorį nesėkme, būsite
paralyžiuoti. Įsisąmoninę, kad tai jūsų pačių sukurtas
rezultatas, suprasite, jog savo valia galite jį ir pakeisti –
sėkmė tada bus garantuota.
Tikėjimas žlugimu – tai proto nuodijimas. Kaupdami
neigiamas emocijas, kenkiame savo fiziologijai,
mąstymui ir dvasiai. Pamokslininkas Robertas Šuleris
(Dr. Robert Schuller) užduoda vieną esminį klausimą:
„Ką mėgintumėte daryti, jei žinotumėte, jog tikrai
nesusikirsite?“ Pamąstykite apie tai ir jūs. Ką
atsakytumėte? Jei išties tikėtumėte, kad susikirsti
neįmanoma, galėtumėte imtis visiškai kitokių veiksmų
rinkinio ir jais sukurtumėte didžius, išsvajotus
rezultatus. Ar nebūtų jūsų pastangos veiksmingesnės?
Ar ne toks vienintelis būdas augti? Todėl siūlau jums
nuo dabar pat įsisąmoninti, kad tokio dalyko kaip
nesėkmė nėra. Tėra veiksmų pasekmės. Jūs visad
sukuriate vienokius ar kitokius rezultatus. Jeigu jie ne
tokie, kokių trokštate, galite tiesiog pakeisti veiksmų
pobūdį ir taip sukurti kitokius rezultatus. Išbraukite
šioje knygoje žodį „nesėkmė“, apibraukite žodį
„pasekmė“ ir pasiryžkite mokytis iš kiekvienos
klaidos.
Trečiasis įsitikinimas: prisiimkite atsakomybę už
viską, kas jums nutinka. Kita lyderių ir daug
pasiekusiųjų savybė – tikėjimas, jog jie patys kuria
savo pasaulį. Būdamas tarp jų nuolat girdėsite frazę:
„Esu atsakingas. Pasirūpinsiu tuo.“
Ir tokį požiūrį nuolat girdėsite neatsitiktinai. Daug
pasiekusieji yra linkę tikėti, kad visa, kas atsitinka, – ar
tai būtų gera, ar bloga – yra sukurta jų pačių. Jei tam
tikros aplinkybės nėra jų veiksmų padarinys, įmanoma,
kad jas nulėmė jų mintys. Tiksliai pasakyti, ar taip gali
būti iš tiesų, sunku. Joks mokslininkas negali įrodyti,
kad mūsų mintys kuria tikrovę. Tačiau ši „melagystė“
naudinga. Toks įsitikinimas suteikia mums galių. Štai
kodėl renkuosi tuo tikėti. Tikiu, kad mes elgesiu ar
mintimis kuriame savo išgyvenimus ir galime mokytis
iš visko, kas mums nutinka.
Jei netikite, kad savo pasaulį su visomis jo sėkmėmis
ir problemomis kuriatės patys, atsiduriate aplinkybių
valioje. Vadinasi, tiek geri, tiek blogi dalykai tiesiog
nutinka jums. Esate ne subjektas, o objektas. Pasakysiu
jums štai ką – jei tikėčiau tuo, dabar pat
„išsiregistruočiau“ ir ieškočiau kitos kultūros, kito
pasaulio, kitos planetos. Kokia prasmė būti čia, jei esi
tik atsitiktinis išorinių jėgų produktas?
Gebėjimas prisiimti atsakomybę, mano nuomone,
yra vienas geriausių kriterijų asmenybės galiai ir
brandai įvertinti. Tokią įsitikinimų sistemą turėjo
Džonas F. Kenedis. Garsus televizijos laidų vedėjas
Denas Ratheris (Dan Rather) kartą pasakė, jog tikru
lyderiu Kenedis tapo per Kiaulių įlankos incidentą; jis
tada kreipėsi į amerikiečius ir pareiškė, kad įsiveržimas
į Kubą buvo klaida. Kenedis už šį įvykį prisiėmė visą
atsakomybę. Žengęs tokį žingsnį, iš jauno daug
žadančio politiko jis tapo tautos vadu. Kenedis padarė
tai, kas privalu kiekvienam didžiam vadovui.
Prisiimantieji atsakomybę yra verti valdžios.
Tas pats atsakomybės principas galioja ir
asmeniniame lygmenyje. Daugumai mūsų pažįstama
situacija, kai norėdami išreikšti pozityvius jausmus
kokiam nors žmogui sulaukiame priešingos reakcijos.
Bandome pasakyti žmogui, jog mylime jį ar
suprantame, kokius sunkumus jam tenka išgyventi. Bet
užuot atsakęs mums pozityviai, jis pasirenka neigiamą
atsaką: suirzta, ima pykti. Dažnai tokiomis
aplinkybėmis susierziname ir mes, suverčiame jam
kaltę ir atsakomybę už piktavališkumą. Toks yra
paprastas, bet ne visada išmintingiausias šios
problemos sprendimo būdas. Faktas, kad tokią artimo
žmogaus reakciją galėjo sukelti mūsų komunikacija.
Taigi jei norite kitokio jo atsako, kitaip komunikuokite.
Jūsų valioje keisti savo elgseną, balso toną, veido
išraiškas ir panašiai. Sakome, jog komunikacijos
prasmė – gaunamas atsakas. Keisdami savo veiksmus,
galite pakeisti komunikaciją. Prisiėmę atsakomybę, jūs
gaunate galimybę pakeisti savo kuriamą rezultatą.
Ketvirtasis įsitikinimas: nėra būtina viską suprasti,
kad galėtume viskuo pasinaudoti. Daugeliui nugalėtojų
gyventi padeda dar vienas praktiškas įsitikinimas. Jie
mano neprivalą žinoti visko apie tai, kuo ketina
naudotis. Jie žino pačius svarbiausius tam tikros sferos
dalykus ir stengiasi nepaskęsti smulkmenose. Atidžiau
patyrinėję lyderių veiklą pastebėsite, jog jie turi
praktinių žinių apie daugybę dalykų, tačiau paprastai
nedaug nutuokia apie kiekvieną savo verslo
smulkmenėlę.
Pirmame skyriuje kalbėjome apie tai, kaip
modeliavimas gali sutaupyti mums vieną iš
nepakeičiamų išteklių – laiką. Stebėdami sėkmės
lydimus žmones išsiaiškiname, kokiais konkrečiais
veiksmais jie sukuria rezultatus, tada tuos veiksmus
atkartokime ir sulauksime tokių pat rezultatų per daug
trumpesnį laiką. Laikas – vienas iš dalykų, kurio jums
niekas negrąžins. Visi daug pasiekusieji be išimties yra
šykštuoliai laiko atžvilgiu. Iš aplinkybių jie stengiasi
išgauti tik pačią esmę. Be abejo, jei juos kas nors
sudomina, jeigu jie užsinori sužinoti, kaip veikia
automobilio variklis ar kaip gaminamas koks nors
gaminys, jie skiria papildomai laiko ir mokosi. Tačiau
jie visad žino, kas jiems būtina, o kas jau ne.
Kertu lažybų, jog jei paklausčiau, koks yra elektros
variklio veikimo principas, jūsų atsakymas būtų gana
padrikas, jei apskritai rastumėte, ką atsakyti. Vis dėlto
jūs kuo ramiausiai spustelite mygtuką, ir variklis
veikia. Sėkmės lydimi žmonės itin gerai sugeba skirti
svarbius ir nesvarbius dalykus. Kad galėtumėte
efektyviai pasinaudoti šioje knygoje pateikta
informacija, kad produktyviai praleistumėte gyvenimą,
turite suvokti, jog teorinės žinios ir jų panaudojimas
nėra tapatūs dalykai. Juk galite praleisti tiek laiko
tyrinėdami medžio šaknis, kad neliks laiko, kada
paragauti jo vaisių. Laimingi žmonės nebūtinai yra
didžiausi eruditai. Stenforde ir Kalornijos
technologijos universitete tikriausiai buvo daugybė
mokslininkų bei inžinierių, apie kompiuterių grandines
žinojusių daugiau už Stivą Džobsą (Steve Jobs) ar
Stivą Vozniaką (Steve Wozniak), tačiau šie savąsias
žinias sugebėjo panaudoti efektyviausiai. Rezultatus
gavo būtent jie.
Penktasis įsitikinimas: didžiausias mūsų išteklius –
žmonės. Beveik visi nuostabius rezultatus kuriantys
asmenys nepaprastai gerbia ir vertina žmogų. Jiems
būdingas kolektyviškumo, bendro tikslo, vienybės
jausmas. Dabar daugelis saviugdos knygų tvirtina, kad
kiek ilgėlesnė sėkmė (asmeninė ir kolektyvinė)
neįmanoma be tvirtų santykių ir geros komandos. Visi
girdėjome pranešimų apie Japonijos gamyklas, kur
darbininkai ir vadovai valgo tose pačiose kavinėse, kur
ir tie, ir tie turi teisę vertinti kompanijos veiklos
efektyvumą..
Knygos Meistriškumo beieškant autoriai Tomas Dž.
Pitersas ir Robertas H. Vatermenas (Thomas J. Peters,
Robert H. Waterman, In Search of Excellence) rašo:
„Sunku rasti akivaizdžiau besikartojančią temą
puikiose kompanijose už pagarbą asmenybei.“ Klesti
tos įmonės, kurios kilniai ir pagarbiai elgiasi su
žmonėmis, kurios į darbuotojus žvelgia kaip į
partnerius, o ne kaip įrankius. Knygos autoriai
pasakoja, kad aštuoniolika iš dvidešimties apklaustų
Hewlett-Packard vadovų pasakė, jog kompanijos
sėkmę reikia sieti su HP į žmones orientuota strategija.
HP – tai ne mažmenininkas, ne viešoji ar paslaugas
teikianti įmonė, kur daug kas priklauso nuo
geranoriškumo. Ji žengia sudėtingiausių šiuolaikinių
technologijų priešakyje. Tačiau net šioje srityje
efektyvūs santykiai su žmonėmis akivaizdžiai statomi į
pirmą vietą.
Tačiau kalbėti yra viena, o išties taip elgtis – visa kas
kita. Žodžiais pripažinti santykių svarbą tiek šeimos
rate, tiek versle yra paprasta, tačiau tikros pagarbos
žmonėms labai trūksta.
Skaitydami šią knygą atminkite laivo vairininko
vaizdinį. Taip pat yra ir gyvenime. Nuolat turime likti
budrūs, vis naujai derinti savo elgseną ir veiksmus, kad
būtume tikri, jog vykstame ten, kur norime nuvykti.
Sakyti, kad pagarbiai elgiuosi su žmonėmis ir tai daryti
– skirtingi dalykai. Nugalėtojai moka klausti kitų:
„Kaip galėtume padaryti tai geriau?“, „Kaip galėtume
tai sutvarkyti?“, „Kaip galėtume pasiekti puikesnių
rezultatų?“ Jie suvokia, kad vienas žmogus, nors ir
labai talentingas, vargiai gali prilygti bendroms darnios
komandos pajėgoms.
Šeštasis įsitikinimas: darbas – tai žaidimas. Ar
pažįstate žmogų, kuris būtų pasiekęs puikų rezultatą
užsiimdamas nekenčiama veikla? Bent aš – ne. Vienas
iš raktų, atrakinančių duris į sėkmę – sutuokti pareigą
su pomėgiais. Pablas Pikasas kartą tarė: „Dirbdamas aš
atsipalaiduoju, o nieko neveikdamas ar linksmindamas
svečius nuvargstu.“
Galbūt tapyti taip gerai, kaip tapė Pikasas,
nesugebėtume, tačiau kiekvienas galime rasti veiklą,
kurį teiktų mums jėgų, įkvėptų. Ir viskam, ką darome
darbe, galime suteikti žaidimo elementų. Markas
Tvenas sakė: „Sėkmės paslaptis – iš savo profesijos
pasidaryti atostogas.“ Kaip tik taip ir elgiasi
nugalėtojai.
Šiandieną galime dažnai išgirsti apie darboholikus.
Išties esama žmonių, kuriems darbas tapo tarytum
nesveika manija. Jis jiems, regis, neteikia jokio
malonumo, tačiau jie nebegali daryti nieko kita.
Esama žmonių, kurie tiesiog maniakiškai kimba į
savo darbą, nes myli jį. Darbas jiems – iššūkis ir
jaudulio šaltinis, jis praturtina jų gyvenimą. Į darbą šie
žmonės paprastai žvelgia taip, kaip dauguma mūsų į
žaidimą. Jiems tai būdas prasimankštinti, išmokti naujų
dalykų, patyrinėti naujas galimybes.
Ar galima teigti, kad kai kurios profesijos šiuo
atžvilgiu palankesnės už kitas? Be abejo, taip.
Svarbiausia prasiskinti kelią iki tokių profesijų. Viskas
šiuo atveju vyksta kylančios spiralės principu. Jei
rasite, kaip kūrybingai atlikti dabartinį darbą,
pajudėsite link dar geresnio. Mano manymu, toks
dalykas kaip darbas be perspektyvų apskritai
neegzistuoja. Yra tik žmonės, nematantys jokių
galimybių, žmonės, nusprendę nesiimti atsakomybės,
nutarę tikėti nesėkmėmis. Jokiu būdu nesiūlau jums
tapti darbo maniakais. Nesiūlau savo pasaulio centre
pastatyti profesinių dalykų. Tik duodu užuomina, jog
daug laimėtumėte, jei sugebėtumėte į darbą žvelgti
kaip į žaidimą.
Septintasis įsitikinimas: tvari sėkmė neįmanoma be
atsidavimo. Asmenys, kuriems sekasi, tiki atsidavimo
galia. Jei pažvelgsite į kurioje nors srityje
pasižymėjusius žmones, pamatysite kad jie nebūtinai
yra geriausi ir talentingiausi, greičiausi ir stipriausi. Jie
– labiausiai atsidavę, ištikimiausi savo veiklai. Įžymioji
Rusijos balerina Ana Pavlova kartą pasakė: „Be jokio
stabtelėjimo siekti vieno tikslo – štai kokia sėkmės
paslaptis.“ O tai tik dar vienas būdas išsakyti
aukščiausią sėkmės formulę: žinokite, ko norite,
modeliuokite būdus tai pasiekti, imkitės veiksmų,
tobulėkite, kol sulauksite norimo rezultato.
Galime pastebėti tai kiekvienoje srityje, net ten, kur,
regis, didžiausią reikšmę turi įgimtos savybės. Štai
sportas. Kas daro Larį Berdą (Larry Bird) vienu
geriausiu krepšininku? Daugelis iki šiol negali to
suprasti. Jis gana lėtas. Ne itin šoklus. Grakščių gazelių
pasaulyje jis kartais atrodo tarsi sulėtintame kine.
Tačiau Lariui Berdui sekasi ir to priežastis – didžiulis
atsidavimas sportui. Tokių pavyzdžių daug.
Taigi atsidavimas – svarbus sėkmės dėmuo. Prieš
pasiekdamas savo karjeros viršūnę, Denas Ratheris
garsėjo kaip stropiausias Hiustono televizijos
reporteris. Ten žmonės iki pat šių dienų atsimena, kaip
jis darė reportažą apie Teksaso krantų link artėjantį
uraganą įsikoręs į medį. Kitąkart girdėjau kalbas apie
Maiklą Džeksoną, esą jis yra staiga sužibusi žvaigždė.
Staiga sužibusi žvaigždė? Ar Maiklas Džeksonas
nepaprastai talentingas? Be abejo, taip. Jis puoselėjo
savo talentą nuo pat penkerių metų. Linksmino
žmones, mokėsi dainuoti, tobulino šokio, dainų rašymo
įgūdžius. Be abejo, jis turėjo įgimtų gabumų. Be to,
augo lavinti šiuos gabumus skatinančioje aplinkoje;
išsiugdė penėjusią jį įsitikinimų sistemą, aplinkui
regėjo daug sėkmingų modelių, jo šeima pati vedė jį
pirmyn. Vis dėlto lemiamą vaidmenį suvaidino jo
pasiryžimas dirbti. Tokiu atveju mėgstu vartoti terminą
BKK – bet kokia kaina. Nugalėtojai pasiruošę mokėti
bet kokią kainą, kad pasiektų sėkmę. (Žinoma,
siekiame sėkmės nekenkdami kitiems.) Kaip tik šis
bruožas ir išskiria juos iš pilkos minios.
Paklausite, ar esama kitų meistriškumo link
artinančių įsitikinimų? Be abejo, taip. Jei suvoksite,
kokie jie, tuo geriau jums. Skaitykite šią knygą
analizuodami save ir kitus bei papildykite ją pačių
pastebėtomis detalėmis, įžvalgomis. Atminkite –
sėkmė palieka įkalčius. Stebėkite žmones, kuriems
sekasi. Išsiaiškinkite, kokie yra esminiai jų įsitikinimai.
Septyni čia aptarti įsitikinimai jau padarė stebuklus
daugybės kitų žmonių gyvenime, ir esu tikras, kad gali
padaryti stebuklą ir jūsiškiame, jeigu tik sugebėsite
elgtis nuosekliai ir ryžtingai.
Tai pasakęs beveik girdžiu, kaip nepatikliai
atsidūstate. O kas, jei kai kurie jūsų įsitikinimai
nepadeda jums judėti pirmyn? Kas, jei jie yra
negatyvūs – ne pozityvūs? Kaip tuos įsitikinimus
pakeisti? Vis dėlto noriu pasveikinti jus, nes jau
žengėte pirmąjį žingsnį – įsisąmoninote juos. Žinote,
ko norite. Antrasis žingsnis – tai veikla, mokymasis
kontroliuoti vidinio įsivaizdavimo procesą ir
įsitikinimus, mokymasis valdyti savo smegenis.
Taigi mes po truputį dėliojame akmenėlius, kuriais,
mano įsitikinimu, išgrįsime kelią į meistriškumą.
Pradėjome nuo minties, jog informacija – tai karalių
turtas, kad komunikacijos meistras yra tas, kuris žino,
ko nori, ir imasi efektyvių veiksmų, keičia elgseną, kol
gauna trokštamą rezultatą. Antrame skyriuje
išsiaiškinome, kad į meistriškumą judame
modeliuodami. Jei sutinkate daug pasiekusį žmogų,
galite modeliuoti konkrečius nuolat jo atliekamus
veiksmus, duodančius jam gerus rezultatus: jo
įsitikinimus, mentalinę sintaksę ir fiziologiją. Tokiu
būdu sugebėsite pasiekti panašių rezultatų per
trumpesnį laiką. Trečiame skyriuje kalbėjome apie
būsenos galią. Supratome, kokią didžiulę įtaką
neurofiziologinei būsenai gali daryti galinga, išradinga
ir efektyvi elgsena. Ketvirtame skyriuje sužinojome,
kokia įsitikinimų prigimtis ir kaip teigiami įsitikinimai
atveria duris į meistriškumą. Šiame skyriuje išsamiai
nagrinėjome septynis įsitikinimus – kertinius tobulumo
akmenis.
O dabar norėčiau papasakoti apie veiksmingus
metodus, kurie padės jums praktiškai panaudoti įgytas
žinias. Metas kibti į mokslus...
6 skyrius

Proto sutramdymas: kaip valdyti savo smegenis

 Ieškokite ne trūkumų, o priemonių.
– Henry Ford

Šis skyrius apie tinkamų priemonių parinkimą. Iki

šiol kalbėjome apie tai, ką jums derėtų keisti, jei norite,
kad jūsų gyvenimas taptų kitoks. Šiame skyriuje
mokysitės, kaip keisti savo būsenas, kad pačiu
reikalingiausiu metu galėtumėte sukurti norimus
rezultatus. Išteklių žmonėms paprastai nestinga – jiems
trūksta sugebėjimo jais pasinaudoti. Šis skyrius
išmokys jus paimti gyvenimo vairą į savo rankas, keisti
savo būsenas, veiksmus ir kūno viduje vykstančius
procesus – ir visa tai per kelias akimirkas.
Pokyčių modelis, kurio mokau aš ir kurio moko
NLP, iš esmės skiriasi nuo taikomo daugelyje
psichoterapijos mokyklų. Psichoterapijos kanonas,
įvairių mokyklų kompiliacija, taip labai išpopuliarėjo,
jog tapo tarsi kultūriniu totemu. Daugybė
psichoterapeutų yra įsitikinę, jog norint pakeisti savo
būseną reikia grįžti prie giliai įsišaknijusių neigiamų
potyrių ir vėl juos išgyventi. Idėjos esmė – neigiami
žmonių išgyvenimai kaupiasi jų prote tarytum skystis,
kol galiausiai prasiveržia ar išsilieja per kraštus.
Vienintelis būdas įsikišti į šį procesą, pasak
psichoterapeutų, naujai išgyventi įvykius ir jų sukeltą
skausmą, kad visiems laikams jo atsikratytumėte.
Deja, visa mano patirtis byloja, jog tai vienas
mažiausiai veiksmingų būdų padėti žmonėms spręsti jų
problemas. Visų pirma paprašę žmogaus grįžti į praeitį
ir vėl išgyventi tam tikrą traumą, jūs įvedate jį į
skaudžiausią ir neproduktyviausią būseną, kokia tik
gali būti. Beviltiškos būsenos apimto žmogaus šansai
pasielgti išradingai ir sumaniai bei gauti atitinkamą
rezultatą nepaprastai sumažėja. Tiesą pasakius, toks
metodas gali net sustiprinti nepalankų ir neproduktyvų
elgsenos modelį. Nuolat susisiekiant su skaudžiomis
būsenomis išminamas takas, kuriuo ateityje bus daug
lengviau vėl į jas nugrimzti. Kuo daugiau kartų
išgyvensite tam tikrą potyrį, tuo labiau tikėtina, kad
prie jo dar grįšite. Galbūt dėl to daugelis tradicinių
psichoterapijos metodų taip negreit duoda teigiamą
rezultatą.
Tarp psichoterapeutų turiu nemažai gerų draugų. Jie
nuoširdžiai rūpinasi savo pacientais ir tiki, jog tai, ką
jie daro, duoda žmonėms naudą. Taip ir yra. Padeda ir
tradicinė psichoterapija. Klausimą derėtų kelti tokį – ar
nebūtų galima sulaukti šių rezultatų nesukeliant
pacientui tiek skausmo ir per trumpesnį laiko tarpą?
Atsakymas yra „taip“: jei modeliuosime pačių
geriausių gydytojų veiksmus, ką būtent ir darė
Bendleris ir Grinderis. Tiesa ta, kad, įsisąmoninę
pagrindinius smegenų veiklos principus, patys tapsite
savo psichoterapeutais, savo asmeniniais konsultantais.
Maža to – peržengsite gydymo rėmus ir sugebėsite per
kelias sekundes pakeisti savo jausmus, emocijas ar
elgseną.
Norint gauti geresnius rezultatus, mano įsitikinimu,
pradėti derėtų nuo naujo paties keitimosi modelio
sukūrimo. Jei tikėsite, jog jūsų problemos kaupiasi
jumyse tol, kol išsilieja per kraštus, tą ir patirsite.
Užuot mąstę, kad skausmas kaupiasi kaip koks
mirtinas skystis, aš į mūsų neurologinius procesus esu
linkęs žvelgti kaip į automatinį grotuvą. Išties visi
žmogaus išgyvenimai yra įrašomi. Ir lieka jie
smegenyse taip, kaip garso įrašai automatiniame
grotuve. Kaip ir grotuvo atveju, mumyse esantys
„įrašai“ gali vėl suskambėti, kai aplinkoje pasirodo
reikiamas dirgiklis – paspaudžiamas atitinkamas
mygtukas.
Taigi savo pasirinkimu galime atsiminti visus
išgyvenimus: paspausti mygtuką, kuris paleis laimės ir
džiaugsmo „dainas“, arba tokiu pat būdu iškelti į
paviršių skausmą. Jei pagal gydymo psichoterapija
planą vis sutelksite mintis į skausmingus išgyvenimus,
taip galite tik sustiprinti negatyvią būseną, kurią norite
pakeisti.
Manau, jog elgtis reikėtų visiškai kitaip. Galbūt
mums derėtų perprogramuoti automatinį grotuvą, kad
suskambėtų visiškai kitokia daina. Paspaudžiate tą patį
mygtuką, bet vietoj liūdnos dainos suskamba
įkvepianti ir pakili. Kita vertus, galite perrašyti pačią
plokštelę – senus atsiminimus pakeisti naujais.
Esmė ta, kad negrojami įrašai nesikaups ir neišsilies
per kraštus. Tokia idėja absurdiška. Automatinį
grotuvą perprogramuoti paprasta, lygiai taip pat
nesudėtinga pakeisti mentalines programas,
paleidžiančias neproduktyvius jausmus ir slegiančias
mus emocijas. Mums nėra būtina naujai išgyventi visą
kažkada patirtą skausmą, kad galėtume permainyti
savo būseną. Mums tereikia negatyvų vidinį vaizdinį
pakeisti pozityviu, kuris savaime vers mus kurti
geresnius rezultatus. Turime suaktyvinti džiaugsmo
schemas savyje ir „užsukti čiaupus“, per kuriuos
maitinamos kančios schemos.
NLP nagrinėja žmogaus potyrių struktūras, ne patį jų
turinį. Išties mus domina, kaip jūs interpretuojate savo
gyvenimo aplinkybes, įvykius. Kas sąlygoja depresijos
ar ekstazės būsenas? Lemiamą vaidmenį čia vaidina
tai, kaip mes sisteminame savo vidinius vaizdinius.

Niekas manęs nevaldo, jei tik aš sąmoningai

nesileidžiu valdomas.
– Anthony Robbins

Per regą, klausą, lytėjimą, skonį ir uoslę gautus

tikrovės atvaizdus mes sudėliojame į tam tikrą sistemą.
Kitaip tariant, pasaulis mums yra regimieji, girdimieji,
kinesteziniai, skonio bei uodžiamieji pojūčiai, nors
vyrauja trys iš jų: regos, klausos ir kinesteziniai.
Taip yra grupuojami būdai, kuriais mes susidarome
vidinius tikrovės vaizdinius. Šiuos penkis jutimus, ar
įvaizdžio kūrimo sistemas, galime laikyti
sudedamosiomis dalimis, iš kurių formuojamas bet
koks išgyvenimas, potyris. Atminkite štai ką: jei kitas
žmogus sugebėjo pasiekti kokį nors konkretų rezultatą,
šis rezultatas yra tam tikrų veiksmų – tiek mentalinių,
tiek fizinių – kūrinys. Jeigu tiksliai atkartosite tuos
pačius veiksmus, gausite ir tokius pat rezultatus,
kokius gavo anas asmuo. Kad sukurtumėte rezultatą,
privalote žinoti, kokios sudedamosios dalys yra
būtinos. Visų žmogaus potyrių „sudedamosios dalys“
gaunamos iš penkių mūsų jutimo organų. Vis dėlto
vien žinoti šių komponentų nepakanka. Kad gautumėte
norimą rezultatą, dar turite žinoti, kiek tiksliai reikia
kiekvienos sudedamosios dalies. Jei bent vienos jų
įdėsite per daug ar per mažai, nesukursite tokios rūšies
ir tokios kokybės rezultatų, kokių norite.
Jei žmogus nori ką nors keisti, paprastai jam rūpi
vienas ar abu iš dviejų dalykų: būsena ir elgsena.
Pavyzdžiui, rūkoriui neretai norisi fizinės ir emocinės
savijautos (būsenos) pokyčių, taip pat atsikratyti
konkretaus elgsenos modelio, kai traukia vieną cigaretę
po kitos. Skyriuje apie būsenos galią išsiaiškinome,
kad asmens būseną, taigi ir jo elgseną, galima pakeisti
dviem būdais – keičiant arba jo fiziologiją, kas savo
ruožtu pakeis jo savijautą ir iš jos išplaukiančią
elgseną, arba vidinius vaizdinius. Šis skyrius išmokys
mus keisti pasaulio atvaizdavimo pobūdį, o tai
paskatins elgtis taip, kad rastųsi norimi rezultatai.
Dėl vidinių vaizdinių galime pakeisti du dalykus.
Pirma, tai, ką įsivaizduojam, – jei, pavyzdžiui, galvoje
man sukasi blogiausias įmanomas scenarijus, galiu
pakeisti jį geriausiu įmanomu. Arba galime pakeisti tai,
kaip mes tai įsivaizduojame. Mūsų sąmonėje yra
jungikliai, kuriais sužadinama tam tikra smegenų
reakcija. Jei konkrečiau, kai kurie žmonės pastebi, jog
įsivaizduodami objektą labai didelį pajunta stiprią
motyvaciją. Kiti žmonės aptinka, kad labai didelę įtaką
motyvacijai turi jų balso intonacija jiems kalbantis su
savimi pačiais. Kartą įsisąmoninę, kokią įtaką mums
daro skirtingi vidinio įsivaizdavimo būdai, galime
suimti savojo proto vadžias į rankas ir tapyti pasaulį
taip, kad tie vaizdiniai, užuot riboję mus, teiktų mums
jėgų.
Jei koks nors žmogus pasiekia rezultatą, kurį mes
norėtume pakartoti, mums reikia sužinoti daugiau nei
tai, kokius dalykus jis įsivaizdavo ir ką sau kalbėjo.
Reikia tikslesnių instrumentų, kurie leistų mums išties
sužinoti, kas vyksta jo prote. Štai čia ir įgauna reikšmę
jutimų niuansai (submodality). Jie tarytum tikslūs
sudedamųjų dalių kiekiai. Jie – mažiausi ir tiksliausi
konstrukciniai blokai, sudarantys žmogaus išgyvenimo
struktūrą. Kad perprastume ir taip išmoktume
kontroliuoti regimuosius potyrius, mums reikia kuo
daugiau sužinoti apie regimus objektus: šviesūs jie ar
tamsūs, bespalviai ar spalvoti, judantys ar stabilūs.
Apie garsus turime žinoti, ar jie garsūs, ar tylūs,
skardūs ar duslūs, pasiekia mus iš toli ar arti... Žemiau
pateikiu tokių jutiminių niuansų sąrašą.
Vaizdiniai, kuriais operuojame, turi dar vieną svarbią
ypatybę: jie gali būti arba asocijuoti arba disocijuoti.
Asocijuotą vaizdinį patiriate neatsietą nuo savęs.
Matote savo akimis, girdite ir jaučiate taip, tarsi išties
būtumėte ten tuo laiku savo fiziniu kūnu. Disocijuotas
– toks, kurį patiriate tarsi stebėdami iš šono. Jei stebite
disocijuotą savęs vaizdinį, visa tai primins filmą,
kuriame patys vaidinate.

GALIMŲ JUTIMINIŲ ELEMENTŲ SĄRAŠAS

Vizualiniai
1. Judantis arba nejudantis
2. Panoraminis ar aprėmintas (jei aprėmintas, kokia
rėmo forma?)
3. Spalvotas ar nespalvotas
4. Ryškus ar ne
5. Natūralaus dydžio didesnis ar mažesnis
6. Koks yra centrinio objekto ar objektų dydis
7. Regite save vaizdinyje ar ne
8. Vaizdinio atstumas nuo jūsų
9. Koks centrinių objektų atstumas nuo jūsų
10. Reginys trimatis?
11. Spalvų intensyvumas (ar bespalvis)
 12 . Kontrastingas ar ne
13. Judėjimo greitis
14. Fokusuotė (kurios vaizdinio dalys ryškios, kurios
– ne?)
15. Fokusuotė kintama ar ne
16. Kampas, kuriuo matote vaizdinį
17. Vaizdinių skaičius
18. Vaizdinio buvimo vieta
19. Kiti elementai
Audialiniai
1. Garsumas
2. Moduliacija
3. Ritmas
4. Intonacija (kurie žodžiai išskirti? kaip?)
5. Tempas
6. Pauzės
7. Tonacija
8. Tembras (kokybė, rezonansas)
9. Ypatingos garso savybės (plaukiantis, grėsmingas
ir kitos)
10. Garsas erdvinis?
11 . Vieta
12 . Kiti elementai
Kinestetiniai
1. Temperatūra
2. Tekstūra
3. Virpesiai
4. S unkumas
5. Judėjimas
6. Trukmė
7. Pastovumas – nutrūkstamumas
8. I ntensyvumas
9. S voris
10. Tankis
11 . Vieta
12 . Kiti elementai
Skausmo niuansai
1. D ilgčiojantis
2. Karštas – šaltas
3. Raumenų įtampa
4. A štrus – bukas
 5. S paudimas
6. Trukmė
7. Protarpinis
8. Vieta
9. Kiti

Atsiminkite kokį nors neseniai išgyventą malonų

potyrį. Įsigyvenkite į jį vėl. Matykite tai, ką tada
matėte savo akimis: įvykius, vaizdinius, spalvas,
detalių ryškumą ir taip toliau. Girdėkite tai, ką tada
girdėjote: žmonių balsus, aplinkos garsus ir panašiai.
Jauskite tai, ką jautėte: emocijas, temperatūrą ir kita.
Žodžiu, viską išgyvenkite iš naujo. Dabar „išeikite“ iš
savo kūno ir pasijuskite atitrūkę nuo tos situacijos,
tačiau likite netoliese, kad galėtumėte stebėti save
dalyvaujančius joje. Įsivaizduokite viską taip, tarsi
stebėtumėte save kino ekrane. Kaip pasikeitė jūsų
jausmai? Kuriuo atveju jie intensyvesni – pirmuoju ar
antruoju? Kaip tik tuo ir skiriasi asocijuoti potyriai nuo
disocijuotų.
Sutelkę dėmesį į jutimų niuansų skirtumus, kuriuos
lemia asocijuotumas ar disocijuotumas, galite iš esmės
pakeisti savo išgyvenimus. Atminkite, kad mes jau
sužinojome, jog visa žmogaus elgsena – jo būsenos
pasekmė, o būseną sukuria vidiniai vaizdiniai – tai, ką
piešiame savo prote, sakome sau ir panašiai. Kaip kad
kino režisierius filmu sąmoningai daro žiūrovams
vienokį ar kitokį poveikį, patys galite keisti bet kokios
gyvenimiškos patirties įtaką sau. Kaitaliodamas
filmavimo kampą, muzikos stilių ir garsą, judesio greitį
ir kiekį, vaizdinių spalvas ir jų kokybę, režisierius
sukuria žiūrovams bet kokią norimą būseną. O jūs
šitaip galite valdyti savo smegenis, susikurti tokią
būseną, kuri padės jums siekti aukščiausių tikslų.
Leiskite man paaiškinti, kaip tai vyksta. Beje,
knygoje siūlomi pratimai labai svarbūs. Patarčiau juos
atlikti. Smagu tai daryti kartu su kitu asmeniu. Paeiliui
duokite vieni kitiems klausimus ir į juos atsakykite.
Atsiminkite kokį nors labai malonų įvykį. Nėra
reikšmės, kada jis nutiko. Tiesiog užmerkite akis,
atsipalaiduokite ir mąstykite apie jį. Dabar pasistenkite
sustiprinti šį vaizdinį, matykite jį vis ryškesnį.
Vaizdiniui ryškėjant suvokite, kaip kinta jūsų būsena.
Tada priartinkite šį mentalinį vaizdinį prie savęs.
Sustabdykite ir padidinkite jį. Kas vyksta, kai
manipuliuojate vaizdiniu? Ar kinta jūsų išgyvenimo
intensyvumas, ar ne? Didžioji dauguma žmonių
pastebi, kad jie tada pajunta stipresnius ir malonesnius
jausmus. Šiais veiksmais sustiprinate to vaizdinio
poveikį sau. Jie sukelia jums džiaugsmo būseną.
Trimis jutimų kūrimo sistemomis – regos, klausos ir
kinestezine – gali naudotis visi žmonės. Tačiau
skirtingi asmenys skirtingomis sistemomis pasikliauja
nevienodai. Dauguma visų pirma vadovaujasi rega.
Didžiausią jų reakciją sukelia į protą patekę vaizdiniai.
Kiti pirmenybę teikia klausai. Trečiųjų geriausiai
išvystyti kinesteziniai pojūčiai. Tokie žmonės
stipriausiai reaguoja atitinkamai į garsus ir pojūčius.
Todėl pasitreniravę su regimaisiais objektais,
išbandykime tą patį su kitomis jutimo sistemomis.
Vėl grįžkite prie to malonaus epizodo.
Įsivaizduokite, kad tuo metu skambėję balsai ar garsai
yra garsesni. Suteikite jiems energingesnį ritmą,
padarykite juos žemesnius, pakeiskite jų tembrą. Tegul
jie tampa stipresni, tikresni. Dabar padarykite tą patį su
kinestezinių pojūčių niuansais. Tegul jūsų atminimai
tampa šiltesni, ramesni ir švelnesni. Kaip kinta jūsų
jausmai?
Žmonių reakcijos ne visada vienodos. Ypač
skirtingai jie reaguoja į kinestezinius dirgiklius. Turbūt
pastebėjote, kad, padidinę ir paryškinę vaizdinį,
sustiprinate jo poveikį. Svarbiausia, kad taip jūs
susikeliate sau pozityvesnę, produktyvesnę būseną. Kai
pasiūlau tokį pratimą atlikti savo seminarų dalyviams,
tiksliai galiu nustatyti, kas vyksta jų prote vien
stebėdamas fiziologiją. Jų kvėpavimas pagilėja, pečiai
išsitiesina, veidas atsipalaiduoja, visas kūnas tampa
žvalesnis.
Pabandykime tą pratimą atlikti su kokiu nors
negatyviu vaizdiniu. Atsiminkite, kas jus neseniai
nuliūdino ar įskaudino. Įsivaizduokite, kad su įvykiu
susijęs vaizdinys, išplaukęs jums prieš akis, pasidaro
ryškesnis. Matykite, kaip jis priartėja prie jūsų.
Padidinkite jį. Kas vyksta jūsų prote? Dauguma
žmonių pastebi, jog neigiama būsena sustiprėja.
Negatyvūs jausmai, kuriuos jiems žadino tas įvykis,
tapo stipresni nei bet kada anksčiau. Tegul tas
vaizdinys vėl pasidaro toks, koks buvęs. Kas vyksta,
kai sumažinate jį, išblukinate, nutolinate? Pabandykite
atlikti šiuos veiksmus ir įsidėmėkite, kaip kinta
jausmai. Pamatysite, kad negatyvūs jausmai prarado
galią.
Pabandykite atlikti šį pratimą su kitais jutimo
organais gauta informacija. Tegul jūsų vidinis balsas ar
bet kokie kiti garsai būna garsūs, šaižūs. Jauskite jų
kietumą, sunkumą. Labai tikėtina, kad nutiks tai, kas ir
praeitą kartą – neigiami jausmai sustiprės. Vėl
paprašysiu jūsų neapsiriboti teoriniu šių pratimų
supratimu. Norėčiau, kad atliktumėte juos susikaupę ir
rimtai, sekdami, kuriais jutimo organais gaunama
informacija ir kokie jos niuansai daro jums didžiausią
įtaką.
Vėl mintimis „iškvieskite“ neigiamą išgyvenimą,
nuo kurio pradėjome, ir sumažinkite jo vaizdinį.
Įsisąmoninkite, kas vyksta jam traukiantis. Dabar, tarsi
pakeitę lęšių padėtį, matykite tą vaizdinį nesufokusuotą
– jo kontūrai tampa neryškūs, įžiūrėti jį darosi vis
sunkiau. Tegul jis tolsta nuo jūsų – nustumkite jį tiek,
kad vos galima būtų matyti. O dabar imkite ir
nusiųskite šį vaizdinį į įsivaizduotą saulę. Pastebėkite,
ką girdite, regite ir jaučiate, kai jis dingsta iš šio
pasaulio.
Atlikite tą patį pratimą su audialine informacija apie
tą įvykį. Nutildykite girdimus balsus. Tegu jie pasidaro
tingūs ir apatiški. Panaikinkite ritmą, gyvumą.
Padarykite tą patį su kinesteziniais pojūčiais. Tegul jie
išskysta, atsiskiedžia. Kas vyksta su negatyviais
vaizdiniais šitaip juos keičiant? Dauguma žmonių
pripažįsta, kad vaizdinys praranda galią: jo poveikis
nusilpsta, žadinamas skausmas sumažėja, jis pasidaro
nereikšmingas. Tokiu būdu galite susilpninti tam tikro
stipriai jus iškankinusio įvykio įtaką, ištirpdyti jį ir
visiškai sunaikinti.
Manau, kad ši trumpa praktika padėjo jums suprasti,
kokią galią turi šis metodas. Vos per kelias minutes
sugebėjote sustiprinti pozityvius jausmus, pasisemti iš
jų jėgų. Taip pat sugebėjote nusikratyti negatyvių
vaizdinių įtakos. Visai neseniai buvote savo vidinių
vaizdinių belaisviai, o dabar jau mokate juos valdyti.
Iš esmės gyventi galima dvejopai. Galite leistis
valdomi savo proto, kaip kad buvo praeityje. Tokiu
atveju jis švaistysis atsitiktiniais vaizdiniais, garsais ar
pojūčiais, o jūs mašinaliai reaguosite į juos, kaip
reaguoja Pavlovo šunys į skambutį. Arba galite patys
sąmoningai suimti proto vadžias ir kreipti jį ten, kur
norite. Galite išsunkti iš negatyvių potyrių ir vaizdinių
visą jų jėgą. Galite atvaizduoti juos sau taip, kad jie
nebepajėgtų laikyti jūsų po savo padu, kad sumenktų ir
paliktų jus laisvus.
Turbūt visiems yra tekę susidurti su tokia sunkia
užduotimi, kad net nepabandėte jos imtis – atseit vis
viena nepavyks? Tačiau jeigu įsivaizduotumėte šią
užduotį kaip mažytį paveikslėlį, pajustumėte galį ją
atlikti ir, užuot nuleidę rankas, imtumėtės deramų
veiksmų. Suprantu, kad mano patarimai gali pasirodyti
juokingai paprasti, tačiau tereikia išbandyti juos ir
įsitikinsite, jog, keisdami vaizdinių pobūdį, pakeisite
savo požiūrį į tą užduotį, o drauge – ir savo veiksmus.
Be to, dabar jau žinote, kad galite sustiprinti gerus
įspūdžius. Galite paimti mažus gyvenimo džiaugsmus
ir padaryti juos didelius, nuskaidrinti savo dieną ir
jausti daugiau laimės bei gyvenimo džiaugsmo. Savo
rankose laikote priemonę, padėsiančią įkvėpti į
gyvenimą daugiau gyvybės, džiaugsmo ir entuziazmo.

Niekas savaime nėra nei gera, nei bloga,

šias reikšmes viskam suteikia mąstymas.
– Viljamas Šekspyras

Ar atsimenate, kaip pirmame skyriuje kalbėjome

apie karalių turtą? Karaliaus valdžioje būdavo visa
karalystė. Jūsų karalystė – protas. Kaip karalius sugeba
valdyti savo karalystę, jūs galite – savąją. Pradėti reikia
nuo to, kaip vaizduojatės gyvenimo potyrius. Visi
jutimų niuansai, apie kuriuos kalbėjome, nurodo
smegenims, kaip jaustis. Atminkite: mes nežinome,
koks išties yra gyvenimas. Žinome tik tai, kaip tą
gyvenimą įsivaizduojame. Todėl jei koks nors
negatyvus vaizdinys mūsų prote įgaus didžiulį, ryškų,
galingą pavidalą, smegenys meluos mums, jog mus
ištiko didelė bėda. Tačiau jei sumažinsime tą negatyvų
vaizdinį, aptemdysim jį ir įsprausim į tvirtus rėmus, tai
atimsime iš jo galią, ir mūsų smegenys reaguos
atitinkamai. Užuot sielojęsi, galėsime ramiai numoti
ranka ar tiesiog neimti giliai tos problemos į širdį.
Pačioje mūsų kalboje galima rasti aibes pavyzdžių,
iliustruojančių vidinių tikrovės vaizdinių galią. Ką
turime omenyje sakydami, kad tam tikro asmens
„laukia šviesi ateitis“? Ką jaučiame, kai kas nors
pasako, jog „ateitis atrodo miglota“? Ką turite galvoje
tardami žodžių junginį „nušviesti temą“? Ar „mesti iš
galvos“, „išpūsti reikalą“, „iškraipyti faktus“? Ar
„suskambo širdyje“? Mes linkę šiuos žodžių junginius
laikyti vien metaforomis. Tačiau išties yra ne taip.
Tokie junginiai paprastai gana tiksliai apibūdina, kas
vyksta mūsų proto viešpatijoje. Atsiminkite, kaip prieš
kelias minutes padidinote nemalonų vaizdinį. Juk šitaip
neigiami išgyvenimo aspektai išryškėjo, o jūs patekote
į negatyvią būseną, ar ne? Kokiais žodžiais geriau
apibūdintume tai už posakį „išpūsti reikalą“? Vadinasi,
mes instinktyviai nujaučiame, kokie galingi yra mūsų
mentaliniai vaizdiniai.
Štai paprastas pratimas, kuris daugeliui pasirodė
labai veiksmingas. Ar nebūna, kad jus ima varginti
nenutilstantis vidinis dialogas? Protas tada tiesiog
atsisako užsičiaupti, tiesa? Aptariame su savimi
įvairius klausimus, bandome laimėti senus ginčus su
kitais ar atsiteisti už senas skriaudas. Kai taip atsitinka,
tiesiog „sumažinkite garsą“. Tegul balsas jūsų galvoje
tampa romesnis, silpnesnis, nutolsta nuo jūsų. Šis
metodas yra padėjęs daugeliui žmonių.
Siūlau jums pabandyti dar vieną pratimėlį.
Atsiminkite tai, ką daryti jautėte didžiulę trauką.
Atsipalaiduokite ir suformuokite kiek įmanoma
aiškesnį to potyrio vaizdinį. O aš užduosiu jums apie jį
kelis klausimus. Atsakykite į kiekvieną jų paeiliui, su
neilgomis pauzėmis. Nesijaudinkite, atsakymai nebus
nei teisingi, nei neteisingi. Skirtingi žmonės atsakys į
juos skirtingai.
Ar regimas vaizdinys labiau primena filmą, ar
nuotrauką? Ar jis spalvotas, ar ne? Jis šalia jūsų ar toli?
Jums iš kairės, iš dešinės ar ties viduriu? Ar jis kiek
aukščiau jūsų, žemiau ar akių lygyje? Ar jis asocijuotas
– matote jį savo akimis, ar disocijuotas – stebite tarsi iš
šalies? Ar vaizdinys įrėmintas, ar regite begalinę
panoramą? Jis ryškus ar blausus, šviesus ar tamsus? Ar
kontūrai ryškūs, ar išsklidę? Atlikdami šį pratimą
įsidėmėkite, kurie jutimų niuansai turi jums didžiausią
įtaką, veikia jus stipriausiai, kai į juos sutelkiate
dėmesį.
Dabar analizuokite klausos ir lytos kanalais gautą
informaciją apie šį potyrį. Ar girdite savo balsą, ar kitų
žmonių balsus? Tai monologas ar dialogas? Ar šie
balsai garsūs, ar tylūs? Jų intonacijos kintančios ar jie
monotoniški? Jie ritmiški ar aritmiški? Jų tempas lėtas
ar greitas? Garsai pasigirsta ir nutyla ar skamba be
paliovos? Kas svarbiausia iš to, ką girdite ar sakote
sau? Iš kur sklinda šis garsas? Kokius pojūčius jums
sukelia vaizdinys – jis kietas ar minkštas? Šiltas ar
šaltas? Šiurkštus ar glotnus? Lankstus ar standus? Jis
tvirtas ar skystas? Aštrus ar bukas? Kuria kūno vieta
visa tai jaučiate? Ar jis rūgštus, ar saldus? Į kai kuriuos
iš pateiktų klausimų pradžioje atsakyti gali būti
nelengva. Jei esate linkę priimti tikrovę kinesteziniais
pojūčiais, greičiausiai tarėte sau, jog nematote jokių
vaizdinių. Atminkite, kad tai jūsų įsitikinimas, ir tol,
kol laikysitės jo, tokia ir bus tiesa. Jei, pavyzdžiui,
pirminis jūsų jutimas – klausa, pradžioje kabinsitės į
visus tuomet girdėtus garsinius impulsus. Taigi
geriausiai turbūt atsiminsite tai, ką tuo metu girdėjote.
Tačiau kai jau įsijausite į tą būseną ir įvykio vaizdinys
taps sodrus bei tikras, jums bus daug lengviau išvysti jį
regimuoju pavidalu ir analizuoti regos niuansus, pajusti
jį kinesteziniu pavidalu ir patirti įvairius pojūčių
atspalvius.
Jūs ką tik regėjote ir patyrėte struktūrą veiklos, kurią
atlikti jautėte didžiulę trauką. Dabar norėčiau, kad
pagalvotumėte apie veiklą, kuri šiuo metu nežadina
jums ypatingų jausmų, kuriai rimtesnių paskatų
neturite, nors ir norėtumėte jų įgauti. Taigi vėl
suformuokite mentalinį vaizdinį. Užduokite sau lygiai
tuos pačius klausimus kaip ir praeitu atveju,
įsidėmėkite, kuo skirsis jūsų atsakymai. Pavyzdžiui, ką
matote žvelgdami į vaizdinį, – filmą ar nuotrauką?
Tada tęskite visus kitus klausimus, susijusius su regos
niuansais. Tada pereikite prie klausimų apie klausa ir
lyta gautą informaciją. Darydami tai pastebėkite, kurie
pojūčiai jums daro didžiausią įtaką, stipriausiai veikia
jūsų būseną.
Dabar pažvelkime į abu atvejus (jautėte veiklai
trauką ir jos nejautėte) vienu metu. Tai bus visai
nesudėtinga. Įsivaizduokite, kad jūsų protas –
televizoriaus ekranas, kuriame vienu metu
demonstruojami du kadrai, žvelkite į juos abu. Jutimų
niuansai skiriasi, ar ne taip? Tai, beje, būtų galima
numatyti, nes skirtingi vaizdiniai nervų sistemą veikia
skirtingai. Dabar atsiminkite, kokie jutimų niuansai jus
motyvuoja teigiamai, ir po truputį priderinkite antrojo
epizodo jutimų niuansus prie pirmojo jutimų niuansų.
Priminsiu, kad skirtingiems žmonėms jie bus skirtingi,
tačiau tikėtina, kad pirmojo epizodo vaizdinys bus
ryškesnis už antrojo. Jis bus arčiau stebėtojo, atrodys
aiškesnis. Norėčiau, kad atkreiptumėte dėmesį į jų
skirtumus ir manipuliuotumėte antruoju vaizdiniu taip,
kad jis darytųsi panašesnis į pirmąjį. Neužmirškite to
paties atlikti su girdimaisiais ir kinesteziniais potyrių
vaizdiniais. Kokius pojūčius jums dabar kelia antrasis
epizodas? Aptikę konkrečius dirgiklius (jutimų
niuansus), kurie sukelia jums trokštamą būseną, galite
susieti juos su neproduktyviomis būsenomis ir tokiu
būdu per kelias akimirkas jas pakeisti.
Priminsiu, jog panašūs vidiniai vaizdiniai lems
panašias būsenas ar jausmus. O panašūs jausmai ar
būsenos paskatins jus panašiems veiksmams. Jeigu
jums pavyks rasti, kas jus skatina atlikti tą ar kitą
darbą, jūs tiksliai žinosite, ką kiekvienu atveju reikia
daryti, kad įgautumėte motyvacijos. O būdami tokios
produktyvios būsenos nesunkiai prisiversite atlikti
efektyvius veiksmus.
Meistriškumo modeliuotojas visad domėsis, kaip kas
nors sugebėjo pasiekti gerus (ar blogus) veiklos
rezultatų. Pavyzdžiui, žmonės ateina pas mane
konsultuotis ir sako: „Mane kamuoja depresija.“ Užuot
ėmęs klausinėti, kodėl jis tokios būsenos (tai tik dar
labiau gilintų jo depresiją!), pasiteirauju, kaip jis į tokią
būseną įeina. Kokios išorinės priežastys lemia tokią jo
nuotaiką, mane ne itin domina. Taigi klausiu: „Kaip
jums tai pavyksta?“ Paprastai išvystu iš nuostabos
ištįsusį veidą, nes žmonės dažniausiai nesuvokia, kad
norėdami jaustis prislėgti jie turi atlikti tam tikrus
veiksmus. Klausinėju toliau: „Tarkime, būčiau jūsų
kūne – ką man reiktų daryti, kad pasijusčiau prislėgtas?
Ką turėčiau įsivaizduoti? Ką turėčiau sau sakyti? Kaip
man reiktų tai sakyti? Kokia intonacija?“ Būtent
tokiais mentaliniais bei fiziniais veiksmais ir
sukuriamas atitinkamas emocinis rezultatas. Pakeitę
veiksmus, pakeisime ir būseną.
Sužinoję, kaip daryti įtaką savo būsenai, galite
paimti proto vadžias į savo rankas ir kurti tokias
būsenas, kurios padės jums gyventi taip, kaip norite ir
esate verti. Tai kodėl gi jūs pasijuntate sugniuždyti ar
prislėgti? Ar tik nepaimate kokio neigiamo vaizdinio ir
neišdidinate jo savo galvoje? Galbūt nesiliaujate
kalbėję sau liūdnų ir gailių žodžių? O kaip pasijuntate
linksmi, pakilios nuotaikos? Ar nepiešiate prote šviesių
vaizdinių? Ar jie juda greitai, ar lėtai? Kokia intonacija
šnekatės su savimi?
Tarkime, sutinkate žmogų, kuris, regis, myli darbą, o
štai jūs apie save to pasakyti anaiptol negalite, nors ir
norėtumėte. Sužinokite, ką jis daro, kad atsirastų
minėtas jausmas. Nustebsite, kaip greitai pasikeisite.
Esu sutikęs žmonių, kurie metų metus vaikščiojo pas
psichoterapeutus bandydami išsivaduoti iš savo
problemų, o mano metodas išsprendė jų bėdas per
kelias minutes. Pagaliau neviltis, depresija ir ekstazė –
ne statiniai reiškiniai. Tai rezultatas, sukurtas tam
tikrais mentaliniais vaizdiniais, garsais ir fiziniais
veiksmais, kuriuos sąmoningai ar nesąmoningai
valdote.
Ar suvokiate, kaip galėtumėte pakeisti savo
gyvenimą tinkamai pasinaudoję šiomis priemonėmis?
Jei jums teikia pasitenkinimą profesiniai iššūkiai,
tačiau bjauritės namų ruoša, galite rinktis vieną iš
dviejų dalykų: pasisamdyti namų šeimininkę ar
paanalizuoti, kuo skiriasi jūsų vaizdiniai apie darbą ir
namų ruošą. Suvienodinę mentalinių vaizdinių jutimų
niuansus, iškart pajusite norą tvarkytis namie. Namų
ruoša jums bus malonus užsiėmimas kaip ir profesinė
veikla. To pamokyti galite ir savo vaikus!
Kas, jei būtų įmanoma visoms savo nekenčiamoms
pareigoms ir prievolėms suteikti maloniems
užsiėmimams būdingus jutiminius niuansus?
Atminkite, kad labai nedaugelis dalykų savaime yra
malonūs ar nemalonūs. Jūs tiesiog nusprendėte, kad
vieni dalykai teikia jums malonumą, o kiti jūsų visai
nedomina ar net slegia. Dabar galite paprasčiausiai
perklijuoti etiketes savo prote ir tučtuojau pajusti jiems
kitokius jausmus. Kas bus, jei pažvelgsite į visas savo
problemas, sumažinsite jas ir pastumsite nuo savęs
tolyn? Galimybių ribų nėra. Viską valdote jūs patys!
Svarbu neužmiršti, kad modeliavimo mokslas, kaip ir
bet kokių įgūdžių formavimas, pareikalaus treniruočių
ir praktikos. Kuo dažniau jūs sąmoningai atliksite
paprastus jutimų niuansų perkeitimus, tuo geriau jums
tai seksis.
Kai kurie iš jūsų turbūt mąsto taip: pakeisti jutimų
niuansus yra puiku, tačiau juk paskui viskas vėl
savaime grįš į savas vietas. Žinau, kad galiu neilgam
laiko tarpui pakeisti savo būseną ir tai vertinga, tačiau
išties puiku būtų, jei turėčiau būdą, kaip tuos pokyčius
užtvirtinti.
Tai galima padaryti susiejimo metodu. Taip yra
įmanoma išspręsti labiausiai įsisenėjusias bėdas, įveikti
blogus įpročiais. Susiejimo metodo esmė tokia: reikia
paimti vidinius vaizdinius, kurie įprastu atveju
sužadina neproduktyvias būsenas, ir padaryti taip, kad
jie automatiškai sugeneruotų vidinius vaizdinius,
įvedančius jus į trokštamas produktyvias būsenas.
Pavyzdžiui, išsiaiškinę, kokie vaizdiniai verčia jus
persivalgyti, jūs galite sukurti naujus vidinius
galingesniu poveikiu pasižyminčius vaizdinius, kurie
priverstų jus mesti iš galvos mintis apie maistą. Jei
šiuodu vaizdinius susiesite, kiekvieną kartą, kai
pajusite norą persivalgyti, pirmieji vaizdiniai
akimirksniu sužadins antruosius, o šie įves jus į
būseną, kurios būdami maistu nesidomėsite. Geriausia
susiejimo modelio ypatybė ta, kad kartą deramai jį
įsidiegę, daugiau dėl jo sukti sau galvos neturėsite.
Viskas vyks automatiškai, be jokių sąmoningų
pastangų. Štai kaip veikia susiejimas.
Pirmas etapas: identikuokite elgesį, kurį norite
pakeisti. Sukurkite tos elgsenos vidinį vaizdinį, tarsi
matytumėte save iš šalies. Jei norite liautis kramtę
nagus, išvyskite, kaip tai darote.
Antras etapas: kai turite prieš akis aiškų norimo
pakeisti elgesio vaizdinį, jums reikia susikurti kitą
įvaizdį, kuriame regėtumėte save tokį, koks būtumėte,
jei pasikeistumėte. Galite įsivaizduoti save atitraukiantį
nuo burnos pirštus, šiek tiek paspaudantį pirštų galus,
vietas, kurias ketinote kramtyti... štai jūs žvelgiate į
dailiai nušluotus, nepriekaištingai atrodančius nagus.
Jūs gražiai ir skoningai apsirengę, susivaldę, pasitikite
savimi.
 Trečias etapas: susiekite tuos du vaizdinius į vieną
taip, kad neproduktyvi būsena automatiškai sužadintų
produktyvią. Po šio sujungimo bet kokie dirgikliai,
kurie anksčiau priversdavo jus kramtyti nagus, įves jus
į kitą, teigiamą būseną. Tokiu būdu jūs sukuriate naują
sužadinimo mechanizmą, padėsiantį protui susidoroti
su ta situacija, kuri praeityje jus erzino.
Štai kaip atliekamas susiejimas: sukurkite mintyse
didžiulį ryškų ir šviesų neigiamos elgsenos vaizdinį.
Tada dešiniame apatiniame jo kamputyje „nutapykite“
mažą ir tamsų savęs, koks norėtumėte būti, atvaizdą.
Padarę tai, greičiau nei per sekundę išdidinkite tą
mažutį paveikslėlį ir išryškinkite jį – tegul jis tiesiog
išsiveržia iš neigiamo paveikslo ir jį užgožia. Šio
vyksmo metu kuo gyviau ir entuziastingiau tarkite
„opa“. Suprantu, kad tai skamba šiek tiek vaikiškai,
tačiau derama intonacija ištarus šį garsą, smegenys
gauna aibę galingų ir pozityvių signalų. Vos tik prote
susidėliojate vaizdinius, likusioji proceso dalis užims
maždaug tiek laiko, kiek jo reikia garsui „opa“ ištarti.
Dabar prieš jus didžiulis, šviesus, spalvotas jūsų, koks
norėtumėte būti, vaizdinys. Senasis paveikslas,
vaizduojantis jus, koks buvote anksčiau, sudaužytas į
šipulius.
Šio metodo sėkmė priklauso nuo atlikimo greičio ir
kartojimų skaičiaus. Turite matyti ir jausti, kaip mažas,
tamsus paveikslėlis didėja, šviesėja, tiesiog išsiveržia iš
ankstesnio paveikslo, sunaikina jį ir tampa didesnis bei
šviesesnis už jį. Gėrėkitės regėdami save tokį, koks
norite būti. Tada sekundės dalelei pramerkite akis, vėl
užsimerkite ir atlikite susiejimą. Padarykite
pertraukėlę. Atsimerkite. Vėl užsimerkite. Matykite
pirminį paveikslą – tai, ką norite pakeisti, ir
siekiamybę. Žodžiu „opa“ suliekite juos vėl. Atlikite
tai kokius penkis ar šešis kartus kiek galėdami
greičiau. Atminkite, kad atlikimo greitis vaidina esminį
vaidmenį, taip pat neužmirškite tuo veiksmu mėgautis.
Atlikdami šį pratimą, susiejate dvi pasąmonės
tendencijas, pirmąją užgožiate antrąja, vaizdžiai
tariant, išminate pasąmonėje naują taką, kuriuo
natūraliai pasuksite susidūrę su senuoju įpročiu.
Kartokite tai tol, kol senojo vaizdinio pasirodymas
automatiškai iškvies naująjį vaizdinį, paskatins naujas
su juo susijusias būsenas ir naują elgseną.
Kas vyksta, kai dabar bandote iškelti prieš akis
pirmąjį vaizdinį? Jei, pavyzdžiui, bandėte atsikratyti
įpročio kramtyti nagus, tada jums tiesiog bus sunku
įsivaizduoti save tai darantį. Jausitės nenatūraliai. Jei
taip nėra, reiktų dar pakartoti susiejimą. Šįsyk jums
turėtų sektis geriau ir greičiau, po kiekvieno karto
akimirką patirkite teigiamus jausmus, einančius iš
naujojo atvaizdo, atmerkite akis, o tada vėl iš pradžių.
Keblumų gali iškilti, jei įvaizdis, kurį pasirenkate kaip
siekiamybę, nėra pakankamai trokštamas. Labai
svarbu, kad jis būtų nepaprastai patrauklus, sužadintų
paskatas judėti jo link. Jūs to turite išties norėti, tai
jums turėtų būti svarbiau už senąją elgseną. Susiejimo
metodas rezultatus duoda stulbinamai greitai dėl tam
tikrų smegenų ypatumų. Mūsų protas turi polinkį
trauktis nuo nemalonių dalykų ir veržtis į malonius.
Pats išbandžiau šį metodą, mat turėjau įprotį kramtyti
nagus, ir jis man padėjo.
Kitas suliejimo metodo variantas atliekamas
pridedant timpos motyvą. Įsivaizduokite ją priešais
save, paskui tarp dviejų šakų išvyskite dabartinės
trokštamos pakeisti elgsenos įvaizdį. Į timpą tarsi
akmenuką įdėkite mažutį paveikslėlį, vaizduojantį jus
tokį, koks būti norite. Tada pasitelkę vaizduotę
tempkite tą mažutį paveikslėlį tiek, kiek leidžia timpa.
Tada paleiskite ir stebėkite, kaip akmenėlis – naujasis
vaizdinys – suskaldo į šipulius senąjį ir įsiskverbia
jums į smegenis. Prieš paleidžiant timpą svarbu
deramai ir sąmoningai ją įtempti. Paleisdami vėl tariate
„opa“. Jei pratimą atlikote gerai, turėtumėte iškart
pajusti, kaip paleistas paveikslėlis įlekia jums į galvą ir
pakeičia nuotaiką. O dabar liaukitės skaityti ir
atsiminkite kokią nors jus varžančią mintį ar elgseną,
kurios norėtumėte atsisakyti, ir išbandykite tai
praktiškai
Atminkite, kad jūsų protas gali mesti iššūkį visatos
dėsniams – jis gali grįžti į praeitį. Laiko atgal
neatsuksi, įvykių nepakeisi, bet protu grįžti atgal
įmanoma. Tarkime, atvykstate į savo biurą ir pastebite,
jog ataskaitinis pranešimas neparašytas. Tokie dalykai
jus paprastai įveda anaiptol ne į produktyviausią
būseną. Įsiuntate, jus apima apmaudas. Jums knieti
išbėgti iš kabineto ir išlieti pyktį ant sekretorės. Tačiau
toks poelgis neduos tų rezultatų, kurių norite, o tik
pablogins situaciją. Protingiausia dabar jums būtų
pakeisti savo būseną – grįžti kelias minutes atgal ir
panirti į būseną, kuri leistų viską darniai sutvarkyti. O
tai padarysite pertvarkę savo vidinius vaizdinius.
Jau ne sykį kartojau, kaip svarbu būti savo gyvenimo
šeimininkais ir valdyti savo protą. Dabar jūs jau žinote
būdą, kaip tai galima padaryti. Supratote, kad galite
visiškai kontroliuoti savo būsenas. Tik pagalvokite,
koks būtų gyvenimas, jei visi gražūs potyriai jūsų
atmintyje taptų šviesūs ir ryškūs, spalvingi ir artimi,
nuo jų sklistų džiaugsmingi, ritmiški ir melodingi
garsai? Ir kas, jeigu visi blogi išgyvenimai taptų tarsi
maži, migloti, nejudantys įrėminti kadrai,
neskleidžiantys beveik jokio garso, neturintys tvarios
formos, jie būtų per toli nuo jūsų, kad darytų jums
įtaką? Nugalėtojai padaro visa tai nesąmoningai. Jie
žino, kaip pagarsinti juos įkvepiančius įspūdžius ir
nutildyti varginančius. O jūs šiame skyriuje išmokote
tokius žmones modeliuoti.
Jokiu būdu nesiūlau jums ignoruoti problemų. Yra
dalykų, kuriems reikia skirti dėmesio. Vis dėlto
pasitaiko žmonių, kurie per dieną sugeba susidoroti su
devyniasdešimt devyniomis problemomis, bet namo
grįžta prislėgti. Kodėl? Nes vienas reikalas jiems
nepasisekė. Jie greičiausiai išpūtė šią nesėkmę savo
galvoje į ryškų, audringą vaizdinį, o visas „mažas,
miglotas, nebylias ir nereikšmingas“ pergales nugrūdo
į kokį sąmonės kampą.
Ir šitaip savo dienas, deja, leidžia dauguma. Į mane
neretai kreipiasi pacientai, besiskundžiantis nuolatine
depresija. Depresija jau yra jų gyvenimo būdas.
Žinoma, dauguma psichoterapeutų pradėtų nuo daug
laiko ir energijos pareikalausiančios užduoties –
atkapstyti depresijos priežastis. Jie leistų pacientui
valandų valandas pasakoti apie savo išgyvenimus,
raustųsi jo mentalinėje šiukšliadėžėje ir galiausiai
aptiktų pirminius niūrius gyvenimo epizodus bei senas
emocines nuoskaudas. Tokie metodai brangūs ir
neveiksmingi.
Nėra nė vieno žmogaus, kurį prislėgta nuotaika
kamuotų nuolat. Depresija – ne pastovi būsena, kaip,
tarkime, luošumas. Į šią būseną žmonės gali įeiti, bet
gali ir išeiti iš jos. Tiesą pasakius, dauguma depresija
sergančių žmonių gyvenime patyrė daug laimės –
galbūt ne mažiau ar net daugiau už vidutinį asmenį. Jie
tiesiog neatvaizduoja šių išgyvenimų ryškiais,
dideliais, asocijuotais vaizdiniais. Gal jų laimingos
dienos jau labai toli? Skirkite minutėlę ir atsiminkite
kokį nors praeitą savaitę nutikusį įvykį bei nustumkite
jį tolyn. Ar atrodo jums dabar, kad tai nutiko visai
neseniai? O kas, jei priartintumėte jį? Ar nesiperša
mintis, kad tai įvyko vos ką tik? Kai kurie žmonės
nustumia savo laimingus įspūdžius labai toli į praeitį, o
patys apsikrauna įvairiausiomis problemomis. Turbūt
ne kartą teko girdėti tokį posakį: „Man paprasčiausiai
reikia kiek nutolti nuo savo bėdų“? Ir norint padaryti
tai, nėra būtinybės skristi į kitą pasaulio kraštą. Tiesiog
nustumkite jas tolyn savo prote. Prislėgtos nuotaikos
kamuojami žmonės dažnai perpildo savo smegenis
dideliais, sunkiais, triukšmingais, primygtiniais
nemalonių įvykių vaizdiniais, kurie beveik išstumia
mažyčius, baugščius laimės akimirkų paveiksliukus.
Jei trokštate pakeisti savo gyvenimą, nesimurkdykite
slegiančiuose atsiminimuose. Pakeiskite jutimų
niuansus, pačią atsiminimų struktūrą. Paskui susiekite
tuos neigiamus įspūdžius su naujais vaizdiniais, kurie
įkvėptų jus energingai, su humoru ir kantrybe kibti į
naujus darbus.
Kai kurie žmonės sakys: „Pala pala, pakeisti visko
taip greitai neįmanoma...“ O kodėl ne? Juk neretai
lengviau pavyksta perprasti kokią nors protinę užduotį
akies mirksiu, nei ilgai laužant galvą. Būtent taip
mokosi smegenys. Atsiminkime, kaip žiūrime filmą, –
sujungiame savo prote tūkstančius kadrų į dinamišką
visumą. Kas būtų, jei dabar žvilgtelėtumėte į vieną
kadrą, po geros valandos – į antrą, o prabėgus dienai ar
dviem – į trečią? Šitaip jūs nieko nesuprastumėte. Su
asmenybės pokyčiais gali būti taip pat. Jei pakeičiate
savo būseną ir elgseną dabar pat, tuo pat metu parodote
sau, kokios jūsų tikrosios galimybės. Tokiu galingu
spurtu pasiekiama daugiau, nei ilgais įtempto ir
skausmingo samprotavimo mėnesiais. Kvantinė fizika
sako mums, kad pokyčiai vyksta ne iš lėto, o
vadinamaisiais kvantiniais šuoliais. Iš vieno patirties
lygmens galime iškart šokti į kitą. Jei dabartinė būsena
jūsų netenkina, pakeiskite tai, kaip piešiatės savo
pasaulį. Viskas išties paprasta.
 Imkime kitą pavyzdį – meilę. Daugumai mūsų meilė
yra nuostabus, nežemiškas, beveik mistinis
išgyvenimas. Modeliavimo požiūriu, meilė yra būsena,
todėl kaip ir visos kitos būsenos ji yra tam tikras
veiksmų ir dirgiklių rinkinio rezultatas. Užduosiu
klausimą: kaip mes įsimylime? Vienas svarbiausių
įsimylėjimo ypatumų yra tas, kad mes telkiame dėmesį
į visus teigiamus mylimo žmogaus bruožus ir
atsiribojame nuo neigiamų. Meilė – neracionalus
jausmas, loginio pagrindo jis neturi. Juk nesvarstote,
mylėti žmogų ar jo nemylėti. Nesveriate jo teigiamybių
ir neigiamybių. Jūsų sąmonę visiškai pasigvelbia ir
užkeri keli to asmens bruožai. Ir tokiomis akimirkomis
jūs net nepagalvojate, kad mylimas žmogus gali turėti
ydų, trūkumų.
O kas gali tokius santykius sugriauti? Priežasčių, be
abejo, daug. Gal jūs liovėtės telkę dėmesį į tuos
mylimojo ar mylimosios bruožais, kurie pradžioje jus
traukė, ir prisikimšote galvą įvairiausių nemalonių
dalykų. Pirmųjų per pastaruosius tiesiog nebematote.
Kaip tai atsitinka? Galbūt jums užkliuvo jos ar jo
įprotis palikti dantų pastos tūtelę neužsuktu dangteliu
ar mėtyti savo reikmenis ant grindų... Galbūt jis ar ji
neberašo meilės laiškų... Ar įstrigo koks atsitiktinai
tartas žodis... Atminkite, kad tokie mentaliniai
veiksmai nėra blogi savaime. Tik supraskite, kad toks
tikrovės vaizdavimo modelis tikriausiai jūsų santykių
nepalaikys. O kas nutiktų, jei ginčo įkarštyje
atmintumėte pirmą kartą, kai pabučiavote jį ar ją,
paėmėte už rankos? Jei atsimintumėte, kai jūsų
mylimasis padarė jums kokią nors labai malonią
staigmeną, ir iškeltumėte šį vaizdinį iš pasąmonės, vėl
išdidintumėte, išryškintumėte jį, pritrauktumėte artyn?
Kaip elgtumėtės su šiuo žmogumi būdami tokios
būsenos?
Analizuokite savo santykių modelius. Klauskite
savęs: „Kas bus, jei ir toliau vaizduosiuos daiktus taip,
kaip tą darau dabar? Kokia kryptimi mane veda
dabartinė mano elgsena? Ar tikrai aš noriu judėti ta
linkme?“ Dabar pats laikas patyrinėti, kokią ateitį kuria
mentaliniai ir fiziniai mūsų veiksmai. Juk, manau,
tikrai nenorite vėliau susiprasti, kad tam tikri poelgiai,
kuriuos galėjote nesunkiai pakeisti, atvedė jus ten, kur
būti toli gražu nenorite.
Kartais pravartu pasitikrinti, kaip naudojatės
asociacijos ir disociacijos principais. Nemaža dalis
žmonių turi įprotį atsiriboti nuo visų savo išgyvenimų.
Nedaug kas gali juos emociškai sujaudinti. Disociacija
turi savo privalumų, tačiau jei tai tampa jūsų gyvenimo
būdu, jei taip piešiate sau daugumą potyrių, išties
prarandate progą patirti didelį džiaugsmą. Man ne kartą
teko konsultuoti konservatyvių pažiūrų žmones (jie
savo jausmus reikšdavo labai santūriai) ir įskiepyti
jiems naujus suvokimo modelius. Jie paskui pasaulį
imdavo regėti spalvingesnį.
Kita vertus, jei didžioji dauguma jūsų vidinių
vaizdinių bus asocijuoti, jūs galite emociškai išsekti.
Gyvenimas jums gali tapti nepakeliamai sunkus, nes
jūs įsijaučiate į kiekvieną smulkmeną, o jų pasitaiko ir
ne itin malonių. Toks asmuo bus labai lengvai
pažeidžiamas ir viską ims per giliai į širdį.
Todėl svarbiausia gyvenime yra pusiausvyra, tai
pasakytina ir apie suvokimo principus asociaciją ir
disociaciją. Savo valia galime susisieti su bet kuo ir
nuo bet ko atsiriboti. Esmė ta, kad turime daryti tai
sąmoningai, idant mūsų pasirinkimai mums padėtų.
Galime kontroliuoti visus vaizdinius, kuriuos kuriamės
savo prote. Ar atsimenate, ko mokėmės apie
įsitikinimų galią? Priėjome išvadą, kad negimstame su
įsitikinimais, kad jie kinta. Kai buvome maži, tikėjome
tokiais dalykais, kurie dabar mums kelia šypseną.
Tame skyriuje klausėme, kaip priimti pozityvius
įsitikinimus ir atsikratyti neigiamų. Visų pirma reikia
įsisąmoninti, kokia milžiniška yra jų įtaka. Antrąjį
žingsnį žengėme šiame skyriuje – keitėme vidinį
pasaulio vaizdavimą. Nes pakeitus tam tikrų dalykų
atvaizdavimo struktūrą, pakeičiamas požiūris į juos.
Galite vaizduotis pasaulį taip, kad nuolat jaustumėte
jėgų antplūdį!
Mūsų smegenys – savotiška kartoteka. Kai kurie
žmonės dalykus, kuriais tiki, saugo kairiojoje jų pusėje,
dalykus, kuriais netiki, – dešiniojoje. Suprantu, kad tai
gali nuskambėti keistai, tačiau tokią kodavimo sistemą
naudojantį žmogų galima visiškai pakeisti paprašius jį,
pavyzdžiui, perkelti dalykus, dėl kurių jis nėra tikras, iš
dešiniosios į kairiąją pusę, kur jo smegenys saugo tai,
kuo jis tiki. Vos padaręs tai, jis pasijustų tikįs visais
tais dalykais – idėjomis ar sampratomis, kurios tik
prieš akimirką jam kėlė abejonių!
Tokie įsitikinimų pokyčiai įvyksta tada, kai jūs
sugretinate tai, kuo nė per nago juodymą neabejojate,
su tuo, dėl ko nesate tikri. Pradėkite nuo įsitikinimo,
dėl kurio esate absoliučiai tikri, – kad, jūsų vardas,
tarkime, yra Džonas Smitas, kad jums trisdešimt
penkeri metai, jūs gimėte Atlantoje, Džordžijos
valstijoje, mylite savo vaikus, o Mailsas Deivis (Miles
Davis) yra geriausias trimitininkas per visą istoriją.
Galvokite apie tai, kuo besąlygiškai tikite. O paskui
atsiminkite kokį nors abejotiną dalyką. Galbūt jums
tiks kuri nors viena iš septynių penktame skyriuje
išvardintų sėkmės netiesų... (Nesirinkite to, kuo
netikite nė kiek, nes jei tvirtai sakote, jog netikite,
vadinasi, tvirtai tikite, kad yra kitaip.)
Dabar peržvelkite savo jutimų niuansus, kaip jau
darėme, kai nagrinėjome pavyzdžius su motyvacija.
Tada atlikite tą patį su teiginiais, kurie jums kelia
abejonių. Įsisąmoninkite skirtumus tarp jų. Ar
nesiskiria dalykų, kuriais tikite, ir dalykų, kuriais
netikite, vaizdinių buvimo vieta? Galbūt tie dalykai,
kuriais tikite, yra arčiau jūsų, ryškesni ar didesni už
tuos, kuriais netikite? Gal pirmieji vaizdiniai yra filmo
pavidalo, o antrieji – nuotraukų? Galbūt vieni juda
greičiau už kitus?
Atlikite tokius pat veiksmus, kokius darėme
dirbdami su motyvacija. Perprogramuokite su
abejotinais teiginiais susijusius mentalinių įvaizdžių
niuansus, kad jie atitiktų dalykų, dėl kurių jūs tikras,
niuansus. Pakeiskite vaizdinių spalvas ir jų buvimo
vietą. Pakeiskite garsus ir balsus, jų tempą, tembrą,
intonacijas. Pakeiskite tekstūros, svorio ir temperatūros
niuansus. Kaip jaučiatės padarę tai? Jei abejones
žadinusius vaizdinius transformavote kruopščiai, tai
pirmiau abejotini dalykai dabar jums atrodys visiškai
įtikinami.
 Vienintelė kliūtis, su kuria galite susidurti, yra jūsų
įsitikinimas, jog taip greitai niekas nesikeičia. Bet šį
įsitikinimą taip pat galima nesunkiai pakeisti.
Savaime aišku, kad priartinus su tam tikrais
išgyvenimais susijusius vaizdinius ar paryškinus juos
ne visi žmonės patirs tą išgyvenimą intensyviau.
Kartais būna net atvirkščiai: įspūdžiai suintensyvėja
vaizdiniams aptemus ir tapus ne tokiems ryškiems.
Svarbiausia – kiekvienam individualiai išsiaiškinti,
kokie jutimų niuansai yra esminiai, o tada, sutelkus
asmeninę galią, pasinaudoti šia metodika.
Dirbdami su jutimų niuansais mes pervadiname
dirgiklių sistemą, nurodančią smegenims, kaip vertinti
vienokį ar kitokį potyrį. Kokius signalus (jutimų
niuansus) generuosite, taip smegenys ir atsilieps. Jei
siųsite jiems vienokio pobūdžio signalus, smegenys
jaus skausmą. Jei panaudosite kitokius niuansus, per
kelias akimirkas vėl pasijusite puikiai. Pavyzdžiui,
vadovaudamas neurolingvistų mokyklai Finikse,
Arizonos valstijoje, kartą pastebėjau, kad nemažos
dalies paskaitose sėdinčių žmonių veido raumenys
įtempti; jų veido išraiškas interpretavau kaip skausmą.
Prote peržvelgiau tai, apie ką kalbėjau pastaruoju metu,
bet neradau jokios priežasties, kuri būtų galėjusi
sužadinti tokią klausytojų reakciją. Galiausiai
paklausiau: „Ką jūs šiuo metu jaučiate?“ Drąsiausias
dalyvis atsakė: „Man kraupiai skauda galvą.“ Jam taip
tarus, tą patį prisipažino antras, trečias, ketvirtas ir kiti
– daugiau nei 60 procentų klausytojų. Pasak jų, ryškios
videokamerų šviesos spigino jiems į akis ir tai juos iki
skausmo erzino. Be to, sėdėjome mes belangėje
patalpoje, o ventiliatorius tądien ėmė ir sugedo, tad
buvo labai tvanku. Visi šie veiksniai pakeitė dalies
klausytojų fiziologinę būklę. Ir kas man beliko daryti?
Išsiųsti ką nors į vaistinę aspirino?
Žinoma, ne. Smegenys generuoja skausmą tik tada,
kai gauna dirgiklius, nurodančius joms jį generuoti.
Todėl paprašiau žmonių apibūdinti savo skausmo
niuansus. Kai kuriems jis buvo sunkus ir
tvinkčiojamas, kitiems ne. Kai kurie jautė jį kaip labai
didelį ir šviesų (jūs jau turbūt įsivaizduojate jų
pojūčius), o kiti – mažą. Tada pasiūliau jiems skausmo
niuansus pakeisti, atsiriboti nuo jo, nustumti jį anapus
savo esybės. Iš pradžių jie turėjo padidinti regimus
vaizdinius, priversti juos augti ir viršyti mūsų patalpos
ribas, o tada vėl sumažinti. Galų gale pasakiau jiems
nusviesti savo skausmą į Saulę ir stebėti, kaip jis
ištirpsta joje, o tada grįžta į Žemę Saulės spindulių
pavidalu ir peni augalus. Po visa ko paklausiau
dalyvių, kaip jie jaučiasi. Pasirodo, neprireikė nė
penkių minučių, kad su galvos skausmu atsisveikintų
95 procentai dalyvių. Jie pakeitė savo vidinius
vaizdinius, todėl smegenys gavo naujus nurodymus ir
reagavo į juos nauju būdu. Likusiems penkiems
procentams prireikė dar penkių minučių. Puikiai
pasijuto net vienas vyras, kurį kamavo migrena.
Kai kurie žmonės negali patikėti, kad skausmo
įmanoma atsikratyti taip lengvai ir greitai. Bet ar
nesate daugybę kartų nesąmoningai darę to patys? Ar
neatsimenate atvejų, kai jums skaudėjo galvą, bet jūs
įsitraukėte į kokią nors veiklą, ir skausmas dingo? Jūs
pakeitėte mąstyseną, ar vidinius vaizdinius,
sąlygojančius smegenų funkcionavimą. Skausmas
tiesiog praeina ir nebegrįžta, nebent jūs vėl imsite jį
įsivaizduoti. Taigi norėdami savo valia panaikinti
galvos skausmą, turite sukurti atitinkamus vidinius
vaizdinius.
Ir paskutinis įspėjimas: mūsų gebėjimui išlaikyti
naujus vidinius vaizdinius daro įtaką įvairūs patirties
filtrai. Šiuos filtrus lemia mūsų vertybės ir nauda, kurią
mums teikia dabartinė mūsų elgsena ir kuria mes
pasąmoningai mėgaujamės. Vertybių klausimas, jų
reikšmė yra plati tema, kuriai reiktų viso skyriaus, o
nesąmoningą šalutinę naudą panagrinėsime 16
skyriuje, kalbėdami apie vaizdinių pertvarkos procesą.
Jei skausmas nurodo jums, kad savo kūne turite ką nors
pakeisti, jis, labai tikėtina, vis grįš, nes atlieka
reikšmingą paskirtį, – nebent jūs atkreiptumėte dėmesį
į jo pranešimą.
Naudodamiesi įgytomis žiniomis, jau dabar galite
labai pagerinti savo gyvenimą. Taip pat galite padėti ir
kitiems. Pažvelkime į dar vieną mūsų patirties
struktūravimo aspektą, labai svarbų dėmenį, kuris
padeda veiksmingai modeliuoti bet kokį asmenį.
Kalbėsime apie sėkmės sintaksę.
7 skyrius

Sėkmės sintaksė

Tiktai viskas tebūna daroma padoriai ir tvarkingai.

– Pirmasis laiškas korintiečiams (14, 40)

Jau kalbėjome apie žmonių veiklą. Nustatėme, jog

asmenys, kurie gyvenime pasiekia išskirtinių rezultatų,
tiek protu, tiek kūnu nuosekliai atlieka tam tikrus
veiksmus (vidiniai veiksmai atliekami prote, išoriniai –
pasaulyje). Atlikdami tokius pat veiksmus, tokius pat
ar bent panašius rezultatus gausime ir mes. Vis dėlto
yra dar vienas rezultatams įtaką turintis faktorius –
veiksmų sintaksė. Nuo jos, tai yra to, kokia tvarka
išdėstysime veiksmus, labai priklauso galutinis
rezultatas.
Sakinio prasmė dažnai priklauso nuo žodžių tvarkos,
nuo jų išdėstymo sakinyje būdo. Taip pat ir mūsų
išgyvenimų prasmę lemia signalų, siunčiamų
smegenims, tvarka. Net esant tiems patiems
dirgikliams, pojūčių prasmė gali skirtis. Tai labai
svarbu. Tvarka, kuria dalykai, ar reiškiniai,
vaizduojami mūsų prote, priverčia smegenis registruoti
juos konkrečiu būdu. Tai primena komandų srautą
kompiuteryje. Jeigu užprogramuosite komandas tam
tikra tvarka, kompiuteris visus savo išteklius panaudos
tam, kad sukurtų jūsų trokštamą rezultatą. Jei
komandas užprogramuosite kitokia tvarka, norimo
rezultato nesulauksite.
Visus tam tikrą rezultatą kuriančius faktorius –
įvairias vidinių vaizdinių rūšis, būtinus jutiminius
niuansus ir tinkamą jų sintaksę – vadinsime žodžiu
„strategija“.
Praktiškai visas mūsų gyvenimo sritis formuoja
atitinkamos strategijos. Išsiaiškinę, pavyzdžiui, savo
meilės strategiją, galėsime sąmoningai šią būseną
sužadinti. Jei nustatysime, kokius veiksmus ir kokia
tvarka atliekame priimdami sprendimą, tada, ėmę
svyruoti, sugebėsime susiimti ir per kelias akimirkas
apsispręsti. Puikiai žinosime, kokius klavišus
paspausti, kad išvystume norimus rezultatus savo
vidinio biokompiuterio ekrane.
Puiki strategijos metafora yra kulinarinis receptas.
Ar galėtumėte pakartoti pasiekimus žmogaus, kuris
kepa skaniausią pasaulyje šokoladinį pyragą? Žinoma,
taip – jei tik gautumėte jo receptą. Receptas yra ne kas
kita, o strategija, tam tikras planas, nusakantis, kokius
išteklius ir kaip naudoti kuriant konkretų rezultatą. Jei
darysime prielaidą, kad visų mūsų nervų sistema tokia
pati, būsime priversti patikėti, jog visi turime panašius
galimybių išteklius. O tai, ko gyvenime pasiekiame,
nulemia mūsų strategijos, arba tų išteklių naudojimo
būdai. Tas dėsnis galioje ir bet kokiame versle. Vienos
bendrovės gali turėti geresnius išteklius, bet rinkoje
įsigali bendrovė su pranašesne strategija – geriausiai
panaudojanti tai, ką turi.
Ko jums reikia, kad iškeptumėte ne prastesnį pyragą,
nei iškepa patyręs kepėjas? Visų pirma reikia recepto,
o tada – tiksliai juo sekti. Jei vykdysite viską, kas
parašyta, iki mažiausios smulkmenos, iškepsite
skaniausią pyragą, net jei gyvenime niekad nebūsite
tokio kepę. Kepėjas greičiausiai ne vienus metus
bandymų ir klaidų metodu tobulino šį receptą, kol gavo
galutinį variantą. O jūs galite sutaupyti visus tuos
metus tiesiog sekdami receptu – modeliuodami kepėjo
veiksmus.
Strategijų būna įvairių: finansinės sėkmės, sveikatos
atstatymo ir palaikymo, laimės, meilės ir taip toliau. Jei
radote žmonių, kurie jau sulaukė pasisekimo finansų ar
asmeninių santykių srityje, jums tereikia sužinoti jų
strategiją ir ją pritaikyti – taip sulauksite panašių
rezultatų bei sutaupysite begales laiko ir pastangų.
Tokia modeliavimo galia. Norint sėkmės, nėra reikalo
plušti ilgus metus.
Kaip receptas įgalina mus produktyviai veikti? Na,
visų pirma iš jo sužinome, kokių ingredientų reikia,
kad gautume trokštamą rezultatą. „Kepant“ žmogaus
potyrį, ingredientai yra penkiais jutimo organais
gaunama informacija. Visi žmogaus rezultatai yra
grįsti regos, klausos, lytos, skonio ir uoslės sistemų
veikla. Kaip dar receptas gali padėti mums gauti gerą
rezultatą? Jis nusako ingredientų santykį. Atkuriant
žmogiškąją patirtį mums taip pat būtina žinoti ne tik
sudedamąsias dalis, bet ir tai, kiek kiekvienos iš jų
prireiks. Kiekius strategijoje atstoja jutimų niuansai –
jie tiksliai apibūdina ingredientus – konkrečiais jutimo
organais gaunamą informaciją. Pavyzdžiui, kiek reikia
regimosios informacijos: kokio ryškumo, tamsumo turi
būti potyris, kokiu atstumu nuo manęs? Koks jo
tempas, tekstūra?
Viskas? Ar sugebėsite iškepti tokios pat kokybės
pyragą, jeigu žinosite, kokių ir kiek ingredientų reikia?
Nesugebėsite tol, kol nežinosite gamybos sintaksės –
kokius veiksmus ir kokia seka reikia atlikti. Kas
atsitiks, jei ruošdami tešlą pyragui pirma įdėsite tą
ingredientą, kurį recepto autorius deda paskutinį? Ar
toks pat gardus bus jūsų pyragas? Šiek tiek abejoju.
Tikrai tokį pat rezultatą gausite tada, kai naudosite
tokius pačius ingredientus ir tokius pačius jų kiekius
sumaišysite tokia pat seka.
Bet kokio mentalinio ar fizinio rezultato siekiame
pasitelkę atitinkamą strategiją. Tam tikros konkrečių
dirgiklių sekos visad sukels tam tikras pasekmes.
Strategiją galima laikyti skaitmenų kodu, atrakinančiu
jūsų smegenų išteklių seą. Neatrakinsite jo, jei žinosite
tik skaitmenis, o jų sekos – ne. Tačiau reikiama eilės
tvarka suvedus reikiamus skaitmenis, seo durelės
atsivers kiekvieną kartą. Taigi mums reikia sužinoti
derinį, kuris atveria duris į meistriškumą.
Kas yra konstrukciniai sintaksės blokai? Mūsų
jutimai. Jais galime priimti informaciją dviejuose
lygmenyse – vidiniame ir išoriniame. Sintaksė – tai
būdas, kuriuo mes sulipdome tuos išorinių patirčių ir
vidinių vaizdinių blokus.
Pavyzdžiui, jūs galite turėti dvejopus vizualinius
potyrius. Pirmas tipas – tai, ką matote išoriniame
pasaulyje. Štai šios knygos skaitymas – žiūrėjimas į
juodas raides baltame fone ir priklauso pirmam tipui.
Antras tipas – vidinis vizualinis potyris. Atsiminkite,
kaip skaitydami ankstesnį skyrių savo prote
manipuliavote mentaliniais reginiais ir jų niuansais.
Išties mes nebuvome paplūdimyje, po žydru dangumi,
nebuvo šalia mūsų ir kitų laimingą praeitį
simbolizuojančių objektų – visą tai mes tik
įsivaizdavome.
Tą patį galima pasakyti apie visus kitus jutimus. Jei
už lango išgirsite garvežio švilpimą, tai bus išorinis
garsinis signalas. Jei girdėsite balsą savo galvoje, tai
bus vidinis garsinis signalas. Jeigu mums svarbus
girdimo balso tonas, niuansą vadinsime girdimuoju
tonu. Jeigu svarbūs balso perduoti žodžiai (jų reikšmė),
tai bus girdimasis kodas (turinys). Tiek išoriniai, tiek
vidiniai signalai turi niuansus – toną, jei tai žodžiai –
prasmę ir taip toliau. Sėdėdami krėsle, delnu galite
jausti atramos tekstūrą. Tai bus išorinė kinestezija.
Tačiau viduje galite jausti gerai ar blogai jus
nuteikiančius pojūčius – tai vidinė kinestezija.
Norint sukurti receptą, reikia sistemos, nusakančios,
ką ir kada daryti. Strategija irgi nusakoma ženklų
sistema. Jutiminius procesus žymėsime santrumpomis:
R reikš regą, G – girdą, ar klausą, K – kinesteziją, v –
vidinį, i – išorinį, t – toną ir d – turinį, ar kodą. Tai, ką
pamatėte išoriniame pasaulyje, galima būtų atvaizduoti
Ri. Tam tikrą vidinį pojūtį – Kv. Panagrinėkime
strategiją žmogaus, kuris pajunta paskatas veikti
pamatęs vaizdą (Ri), tada taręs sau tai (Gvd), kas
viduje sukuria varomąjį jausmą (Kv). Šią strategiją
nusakytume taip: Ri-Gvd-Kv. Šiam asmeniui jūs
galėtumėte visą dieną bergždžiai aiškinti, kodėl jis
privaląs ką nors daryti. Tačiau „parodę“ jam reikiamą
rezultatą ir padėję suprasti, ką jis turi sakyti sau jį
matydamas, galite akimirksniu įvesti jį į reikiamą
būseną. Kitame skyriuje išdėstysiu, kaip sukurti
strategijas, kuriomis žmonės gali naudotis konkrečiose
situacijose. Na, o dabar tiesiog parodysiu, kaip šios
strategijos veikia ir kodėl jos tokios svarbios.
Kiekvienai elgsenai turime atitinkamas strategijas,
savus vaizdavimo modelius. Tik nedaugelis žino, kaip
sąmoningai naudotis tomis strategijomis, tad įeiname į
įvairias būsenas ir iš jų išeiname priklausydami nuo
atsitiktinai mus pasiekiančių dirgiklių. Kad reikiamu
metu galėtumėte susikurti norimą būseną, jums tereikia
išsiaiškinti savo strategiją. Taip pat turite sugebėti
atpažinti kitų žmonių strategijas, kad tiksliai
žinotumėte, kaip su jais efektyviai bendrauti.
Pavyzdžiui, ar egzistuoja būdas, kaip jūs kuriatės
savo vidinius ir išorinius potyrius apsipirkdami? Tikrų
tikriausiai. Gali būti, kad jūs nesuvokiate to
sąmoningai, tačiau ta pati potyrių sintaksė, dėl kurios
jums pasirodo patrauklus konkretus automobilis, gali
nulemti ir jūsų pasirinkimą perkant namą. Egzistuoja
tam tikri dirgikliai, kurie, išsidėstę tam tikra tvarka,
iškart įves jus į būseną, kurios apimti jūs norėsite
pirkti. Visiems mums būdinga konkrečių poelgių seka,
kurios mes nuolat laikomės, kad pasiektume
konkrečias būsenas. Jei pateiksime kitam asmeniui
informaciją, išdėstytą jam priimtina sintakse,
užmegsime su juo labai stiprius ryšius. Jei sumaniai tai
atliksite, jūsų pranešimui atsispirti taps neįmanoma,
nes jis automatiškai sužadins tam tikras reakcijas.
Kokių dar esama strategijų? Ar būną įtikinėjimo
strategijų? Be abejo. Motyvacijos? Suvedžiojimo?
Mokymosi? Sportavimo? Pardavimo? Be jokių
abejonių! O kaip depresija ar ekstazė? Egzistuoja
efektyvaus vadovavimo strategijos. Taip pat kūrybos
strategijos. Susilietę su konkrečiais dirgikliais, įeinate į
tą būseną. Kad reikalingiausiu metu pasiektumėte
reikalingiausią būseną, jums tereikia žinoti savo
strategiją. Be to, jums būtų labai paranku išsiaiškinti
kitų žmonių naudojamas strategijas, nes tada galėsite
duoti jiems tai, ko jie nori.
Tad mums tereikia atrasti konkrečią seką, konkrečią
sintaksę, duosiančią mums tam tikrą rezultatą, tam
tikrą būseną. Tokiu būdu galėsite sukurti savo pasaulį
tokį, kokio trokštate. Viskas, ko žmogus nori, be
būtiniausių reikmių (maistas, vanduo ir panašiai), yra
būsenos. O kad pasiektumėte jas, jums reikia žinoti tik
sintaksę – tinkamą strategiją.
Bene sėkmingiausiai modeliuoti meistriškumą man
pavyko JAV armijoje.Su vienu generolu tada aptarėme
NLP metodus. Pasakiau jam, kad bet kokią
kariuomenės lavinimo programą galėčiau sutrumpinti
perpus ir per tą laiką suteikti žmonėms net geresnę
kvalikaciją. Gana drąsus teiginys, ar ne? Generolą tai
sudomino, nors jis, suprantama, aklai manimi ir
nepatikėjo. Galų gale jie pasamdė mane bandomajam
laikotarpiui mokyti NLP įgūdžių, o vėliau pasirašiau
kontraktą modeliuoti jų lavinimo programas ir tuo
pačiu metu mokyti efektyvaus modeliavimo grupę
karininkų. Vis dėlto buvau perspėtas, jog pinigus už
darbą gausiu tik tuo atveju, jei pasieksiu žadėtą
rezultatą.
Pirma užduotis buvo keturių dienų šaudymo
pratybos. (Kariai šaudė iš 0,45 kalibro pistoleto.)
Anksčiau vidutiniškai tik 70 procentų analogiškose
programose dalyvaudavusių karių sugebėdavo išpildyti
reikalavimus, ir generolas manė, kad geresnių rezultatų
nėra ko ir tikėtis. Per visą gyvenimą nebuvau nė karto
iššovęs iš pistoleto. Be to, ir pati šaudymo idėja man
anaiptol nebuvo prie širdies. Pradžioje kartu su manimi
projekte dirbo Džonas Grinderis, tad vyliausi, kad
mums padės jo šaudymo patirtis. Tačiau vėliau dėl
tvarkaraščio pasikeitimų jis dalyvauti staiga atsisakė.
Na, jūs turbūt įsivaizduojate, kokia buvo mano būsena!
Maža to, mane pasiekė gandai, kad pora žmonių
grupėje ruošiasi visais įmanomais būdais man kenkti...
Žodžiu, patys ketino duoti man pamokėlę. Ir ką, jūsų
manymu, dariau nieko neišmanydamas apie šaudymą,
praradęs vienintelį kozirį (Džoną Grinderį) ir
žinodamas, kad tyčia būsiu žlugdomas?
Visų pirma paėmiau šį milžinišką nesėkmės vaizdinį,
kurį buvau sukūręs savo prote, ir tiesiogine prasme
suspaudžiau jį. Tada pradėjau rikiuoti naują vaizdinių
rinkinį. Savo įsitikinimus, esą „geriausi armijos
specialistai nesugeba to, tad nesugebėsiu ir aš“,
pakeičiau į „šaudymo instruktoriai puikiai išmano savo
sritį, tačiau jie labai nedaug ar net nieko nenutuokia
apie vidinius vaizdinius bei modeliavimą.“ Paniręs į
produktyvią būseną, paprašiau generolo leidimo stebėti
pačius geriausius armijos šaulius, kad galėčiau
išsiaiškinti, kokie konkretūs mentaliniai ir fiziniai jų
veiksmai sukuria aukštus šaudymo rezultatus. Vos
aptikęs „skirtumą lemiančius veiksnius“, aš per trumpą
laiką išmokiau kareivius taikliai šaudyti.
Padedamas savo komandos, atskleidžiau
pagrindinius geriausių pasaulio šaulių įsitikinimus ir
palyginau juos su kitų kareivių įsitikinimais. Tada
išsiaiškinau bendrą geriausių šaulių mentalinę sintaksę
bei strategijas ir išdėsčiau ją taip, kad ji būtų priimtina
naujokams šauliams.
Radęs optimalią strategiją, leidžiančią gauti
rezultatą, vadinamą efektyviu šaudymu, parengiau
vienos su puse dienos kursą naujokams. Ir kuo visa tai
baigėsi? 100 procentų naujokų, dalyvavusių kurse,
išpildė reikalavimus, o aukščiausią įvertinimą gavo tris
kartus daugiau kareivių nei po standartinio keturių
dienų apmokymo. Išmokę naujokus, kaip siųsti
smegenims tokius pat signalus, kokius siuntė šaudymo
ekspertai, padarėme iš jų ekspertus per daugiau nei
dvigubai trumpesnį laiko tarpą. Pulkininkas,
raportuodamas apie tą įvykį generolui, pavadino tai
pirmu dideliu laimėjimu šaudymo srityje po Pirmojo
pasaulinio karo.
Iš šio pavyzdžio jums svarbiausia suprasti, kad net
jei turite labai nedaug ar visai neturite tam tikro dalyko
pagrindų ir net kai aplinkybės, regis, tragiškai
nepalankios, jums tereikia rasti puikų modelį – tada
galėsite sužinoti, ką konkrečiai šis modelis daro, ir
pakartoti jo veiksmus. Taip jūs sulauksite panašių
rezultatų per daug trumpesnį laiko tarpą, nei galite
įsivaizduoti.
Tokia paprasta strategija naudojasi sportininkai
modeliuodami geriausius savo šakos atstovus. Jei,
tarkime, norėtumėte modeliuoti labai greitą slidininką,
pradžioje turėtumėte atidžiai stebėti jo slidinėjimo
techniką (Ri). Įsidėmėję ją, greičiausiai bandytumėte
atlikti kūnu tokius pat judesius (Ki), kol jie taptų jūsų
dalimi (Kv). (Jei jums kada nors teko stebėti
slidinėjimo rungtį, tikriausiai esate nesąmoningai tai
darę. Kai slidininkui reikia sukti į šoną, jūs savaime
sukatės kartu su juo, tarsi patys būtumėte ant slidžių.)
Paskui turbūt susikurtumėte prote kvalikuoto
slidinėjimo vaizdinį (Rv). Nuo vidinės regos
pereitumėte prie išorinės, paskui – prie vidinės
kinestezijos. Tada susikurtumėte savęs, šliuožiančio
slidėmis, vaizdinį (Rv). Tai tarsi filmas, kuriame jūs
stengiatės kuo tiksliau atkartoti kito asmens judesius.
Dar vėliau patys įžengtumėte į tą vaizdinį ir jau
tiesiogiai, asocijuotai, patirtumėte, koks jausmas atlikti
veiksmus, kuriuos atlieka patyręs sportininkas (Kv).
Kartotumėte juos taip dažnai, kad jie jums taptų
visiškai natūralūs. Tokiu būdu įgytumėte specinę
strategiją, kuri padėtų jums optimaliu būdu atlikti tam
tikrą veiklą – šliuožti slidėmis. O tada pabandytumėte
tai tikrovėje (Ki).
Šios strategijos sintaksę galima pavaizduoti tokia
schema: Ri-Ki-Kv-Rv-Rv-Kv-Ki. Tai tik vienas iš šimtų
būdų, kaip modeliuoti kitą asmenį. Atminkite, kad
norimą rezultatą pasiekti galima labai įvairiai. Ir
metodai nėra nei geri, nei blogi – jie arba efektyvūs,
arba neefektyvūs.
Savaime aišku, tikslesnių rezultatų pasiekti pavyktų
turint tikslią informaciją apie visa, ką modeliuojamas
asmuo daro pats tų rezultatų siekdamas. Geriausia, jei
turite galimybę modeliuoti ir to asmens vidinį
įsivaizdavimą, įsitikinimų sistemą ir mentalinę
sintaksę. Tačiau vien stebėdami žmogų galite gauti
daug informacijos apie jo fiziologiją.
Viena svarbi sritis, kur strategijų ir sintaksės
supratimas vaidina didžiulį vaidmenį, yra mokymas ir
mokymasis. Kodėl kai kurie vaikai tiesiog „negali“
mokytis? Mano įsitikinimu, esama dviejų esminių
priežasčių. Pirma, mes patys dažnai nežinome
efektyviausios tam tikrų užduočių mokymo strategijos.
Antra, retas mokytojas bent apytiksliai nutuokia, kaip
skirtingai vaikai mokosi. Atminkite, kad skirtingų
asmenų strategijos nėra vienodos. Todėl jei nežinote
kokio nors asmens mokymosi strategijos, bandydami
pamokyti jį galite susidurti su nemažais keblumais.
Štai kai kuriems žmonėms sunkiai sekasi rašyti. Ar
dėl to kaltas jų protas? Ne. Taisyklinga rašyba labiau
siejasi su minčių sintakse – raštingas žmogus geriau
organizuoja, kaupia, atkuria informaciją kiekvienu
konkrečiu atveju. Ar sugebėsite gauti gerą rezultatą,
paprasčiausiai priklauso nuo jūsų mentalinės sintaksės,
kai prašote savo smegenų atlikti tam tikrą užduotį.
Smegenyse kaupiama viskas, ką kada nors matėte,
girdėjote ar jautėte. Tai patvirtina eksperimentai su
hipnoze.
Jei jūsų rašyba nėra patenkinama, kaltinti reikia
būdą, kuriuo vaizduojatės sau žodžius. Tad kokia
strategija bus parankiausia? Jau tikrai ne kinestezinė.
Žodį palytėti sunkoka. Ne visai ir girdimoji, nes esama
daugybės žodžių, kurie skamba vienaip, bet rašomi
kitaip. Su kuo gi susijusi rašyba? Su gebėjimu įsiminti
išorinius regimuosius rašmenis tam tikra tvarka. Taigi
norint taisyklingai rašyti, reikia sukaupti regimų
vaizdinių bagažą.
Imkime, pavyzdžiui, žodį „Gvadelupa“ Geriausias
būdas išmokti jį rašyti – įsiminti šį žodį, kaip vaizdinį,
o ne kartoti jo garsinę išraišką. Kitame skyriuje
sužinosime keletą būdų, kuriais žmonės susisiekia su
skirtingomis savo smegenų dalimis. Pavyzdžiui, NLP
pradininkai Bendleris ir Grinderis aptiko, kad akių
vyzdžių padėtis ir judėjimo kryptis rodo, su kuria savo
nervų sistemos dalimi mūsų ryšys glaudžiausias
konkrečiu metu. Išsamiau panagrinėsime įvairius
„susisiekimo būdus“ kitame skyriuje. Šįkart tiesiog
įsidėmėkite, kad daugumai žmonių lengviausia
atsiminti regimuosiuos vaizdinius nukreipus akis į
kairę ir aukštyn. Geriausias būdas išmokti rašyti
„Gvadelupa“ – įsidėti šį žodį į viršutinę kairę galvos
dalį ir suformuoti aiškų jo regimąjį vaizdinį.
O dabar į savo pasakojimą norėčiau įvesti dar vieną
sampratą – tai yra skaidymas dėmenimis. Paprastai
žmogus vienu metu gali sąmoningai apdoroti tik 5 – 9
informacijos dėmenis. Sparčiai mokytis sugebantys
žmonės susitvarko net su labai sudėtingomis
užduotimis, nes suskaido tą informaciją į smulkesnius
vienetus, o paskui vėl surenka juos į visumą. Taigi
mūsų pasirinktą žodį rašyti išmoksime suskaidę jį į tris
nedideles dalis: Gva-de-lupa. Siūlau jums užsirašyti tas
tris žodžio dalis ant atskirų popieriaus lapelių ir pakelti
juos aukščiau akių lygmens ir į kairę. Pažvelkite į
pirmąjį žodžio dėmenį Gva, tada užsimerkite ir
išvyskite jį savo prote. Atsimerkite. Vėl pažiūrėkite į
Gva. Netarkite jo, tik regėkite. Užsimerkite ir matykite
prote. Pakartokite šiuos veiksmus nuo keturių iki šešių
kartų, kol užmerktomis akimis aiškiai matysite raides
Gva. Tada imkite antrąjį dėmenį de. Atlikite su juo
tokius pat veiksmus kaip su pirmąja žodžio dalimi, o
paskui pereikite prie lupa, kol galiausiai visas
Gvadelupos vaizdinys bus „įdėtas“ į jūsų protą. Jeigu
jis pakankamai aiškus, tikriausiai pajusite (kinestezinis
pojūtis), jog galite jį taisyklingai užrašyti. Tokiu atveju
sugebėsite tai padaryti ne tik iš kairės į dešinę, bet ir
atvirkščiai. Pabandykite tai. Dabar visą likusį
gyvenimą rašysite šį žodį taisyklingai. Pažadu. Tokiu
būdu galite išmokti taisyklingai rašyti visus savo
kalbos žodžius.
Kitas svarbus mokymo proceso aspektas –
išsiaiškinti mokymosi strategijas, priimtiniausias
kitiems žmonėms. Kiekvienas žmogus yra savitas,
tačiau į individualius ypatumus atsižvelgiama retai.
Daroma prielaida, jog kiekvienas mokosi lygiai taip
pat.
Leiskite pateikti pavyzdį. Ne per seniausiai pas mane
buvo atsiųstas vienas jaunuolis. Jis man pristatė šešių
su puse puslapių išvadą apie savo disleksiją. Jis niekaip
neišmoko rašyti ir dėl to mokykloje turėjo daug
psichologinių problemų. Iškart pastebėjau, kad jis
pasaulį pažįsta visų pirma liesdamas daiktus, tačiau
švietimo institucijose pagrindinis dėmesys skiriamas
regai ir klausai. Taigi vaikinas mokytis sugebėjo, bėda
ta, kad jo mokytojai nesugebėjo mokyti jo taip, kad jis
galėtų efektyviai priimti ir kaupti jų perteikiamą
informaciją.
Paprašiau jo duoti man tą išvadą apie disleksiją ir
paėmęs ją suplėšiau į skutelius. „Tai šlamštas“, –
pasakiau jam. Vaikinas sukluso. Tikėjosi, kad užversiu
jį įprastine klausimų lavina. O aš pradėjau domėtis,
kokie dalykai jam sekasi. „Kertu lažybų, kad tu puikus
sportininkas“, – tariau. „Tiesa, sportas man labai
patinka“, – atsakė jis. Išsiaiškinau, kad jis vienas
geresnių banglentininkų tarp bendraamžių. Šiek tiek
pasišnekėjome apie šią sporto šaką, ir jis iškart tapo
atviresnis, kalbesnis, įėjo į produktyvesnę būseną.
Tokios imlios būsenos jo mokytojai greičiausiai ir
nematė. Paaiškinau jam, kad jis informaciją yra linkęs
kaupti kinestezijos būdu ir dėl to turįs didelių
pranašumų. Tačiau dėl tos pačios priežasties jam yra
kiek sunkiau rašyti. Tada parodžiau jam, kaip
vizualiniu būdu įsiminti žodžius, ir padirbėjau su jo
jutimų niuansais, kad rašyba jam keltų panašius
jausmus kaip banglenčių sportas. Po penkiolikos
minučių jis rašė kaip pirmūnas.
Ką galima pasakyti apie vadinamuosius negabius
vaikus? Labai dažnai jie tiesiog neturi reikiamos
strategijos. Kitaip tariant, jie dar neišmoko, kaip
naudotis savo proto ištekliais. Kartą išdėsčiau šias savo
teorijas mokyklos mokytojai, dirbančiai su „sunkiais“
mokiniais, kurie per rašybos kontrolinius paprastai
gaudavo 25 – 50 balų įvertinimus (Amerikoje priimta
100 balų vertinimo sistema). Mokytoja greit suprato,
kad 90 procentų jos „beviltiškų“ mokinių rašybos
mokymosi strategija yra girdimoji ar kinestezinė.
Prabėgus savaitei po to, kai ji ėmė naudoti naujas
strategijas, devyniolika iš dvidešimt šešių „nemokšų“
per rašybos kontrolinį surinko po 100 balų, du gavo po
90 balų, kiti du – 80, o likusieji trys – 70. Mokytojos
teigimu, nepaprastai pasikeitė ir jų elgsena – „tarsi
mostelėjus burtininko lazdele, jie tapo daug
sukalbamesni“. Dabar ji ruošiasi pateikti ataskaitą apie
šią metodiką mokyklų taryboje.
Esu tikras, kad viena rimčiausių švietimo sistemos
problemų yra ta, kad mokytojai nesupranta mokinių
mokymosi strategijų. Jie nežino savo mokinių proto
seo kodo. Galbūt jis atsidaro apsukus rankenėlę du
kartus į kairę ir dvidešimt keturis kartus į dešinę, o
mokytojas bando sukti dvidešimt keturis kartus į kairę
ir du – į dešinę. Iki pat šių dienų švietimo sistema
rūpinasi tuo, ką mokiniai turėtų išmokti, o ne tuo, kaip
mokytis jiems būtų geriau.
Ar žinote, kaip Albertui Einšteinui į galvą atėjo
reliatyvumo teorija? Jo paties teigimu, esminį
vaidmenį suvaidino jo sugebėjimas vizualizuoti, „kas
būtų užsėdus raitam ant šviesos spindulio?“
Negalinčiam išvysti savo prote tokio paties vaizdinio
asmeniui reliatyvumą perprasti bus sudėtinga. Todėl
visų pirma reikia išmokti kuo geriau valdyti savo protą.
O būtent tam ir yra skirtos optimalaus funkcionavimo
technologijos®. Jos kalba apie pačias efektyviausias
strategijas, padedančias kiek galima greičiau ir
lengviau gauti norimus rezultatus.
Problemos, su kuriomis susiduriame švietimo
sferoje, egzistuoja ir beveik visose kitose srityse.
Paimkite ne tą instrumentą, atlikite veiksmus klaidinga
seka, ir rezultatas bus kitoks, nei laukėte. Darykite
viską gerai ir išvysite stebuklą. Atsiminkite, kad
kiekvienai veiklos rūšiai turime strategiją. Tarkime,
esate pardavėjas. Ar geriau jums seksis darbas, jei
suprasite pirkėjų strategijas? Kertu lažybų, kad taip.
Negi pulsite pasakoti apie nuostabias siūlomo
automobilio spalvas, žinodamas, jog jis linkęs į
kinesteziją. Bent aš taip nesielgčiau. Stengčiausi
pritrenkti jį pojūčiais. Pasiūlyčiau jam atsisėsti prie
vairo, suspausti jį delnuose, palytėti sėdynių apmušalus
– žodžiu, padėčiau jam pajusti, ką reiškia švilpti šiuo
automobiliu greitkeliu. Jei jis būtų labiau linkęs
pasitikėti rega, kaip tik reiktų pradėti nuo spalvų ir
linijų, kitų vizualinių niuansų, atitinkančių jo strategiją.
Sakykime, jūs treneris. Ar būtų naudinga žinoti, kas
labiausiai motyvuoja žaidėjus, kokie dirgikliai
kiekvieną žaidėją įveda į pačią produktyviausią
būseną? Ar nenorėtumėte sugebėti suskaidyti specines
užduotis į dėmenis ir suteikti joms efektyviausią
sintaksę, kaip kad aš pasielgiau dirbdamas su Jungtinių
Valstijų armijos šauliais? Galima rasti tinkamiausią
kiekvienos užduoties sintaksę, strategiją, kuria
naudodamiesi žmonės galėtų gauti stabilius
pageidaujamus rezultatus.
Kai kurie jūsų galbūt tarė sau: „Na, visa tai puiku, jei
moki skaityti mintis. Tačiau aš, pažvelgęs į žmogų, jo
meilės strategijos anaiptol nesužinau. Man nepakanka
šnektelti su juo pora minutėlių, kad suprasčiau, kas
skatina jį pirkti ar daryti ką kita.“ O aš į tai atsakyčiau
štai ką: nežinote visų tų dalykų, nes nesuprantate, ko
ieškoti ir kaip klausti. Nėra tokio dalyko, kurio
tinkamai paklausę neišsiaiškintumėte. Reikia
pasistengti. Šiaip atskleisti strategijas nesudėtinga.
Konkretaus žmogaus strategijos tampa aiškios vos per
kelias minutes. Apie tai kalbėsime kitame skyriuje
8 skyrius

Kaip išsiaiškinti strategiją

Pradėk nuo pradžių, – oriai tarė karalius, –

tada tęsk ir pagaliau baik.
– Lewis Carroll, „Alisa stebuklų šalyje“

Ar kada nors matėte, kaip patyręs spynininkas

atrakina seą? Primena stebuklus. Klibina užraktą, girdi
tai, ko jūs negirdite, mato tai, ko jūs nematote, jaučia,
ko jūs nejaučiate, ir nesuprantamu būdu įsigudrina
atspėti ištisą kombinaciją.
Įvaldę komunikacijos meną, veiksite labai panašiai.
Galėsite išsiaiškinti bet kokio žmogaus mentalinę
sintaksę – kaip prityręs spynininkas sugebėsite atverti
seo dureles į jo arba savo mąstysenos paslaptis. Tiesiog
reikia išmokti matyti dalykus, kurie ligi šiol nekrisdavo
jums į akį, stengtis išgirsti, kas prasprūsdavo pro jūsų
ausis, jausti tai, ko nepajusdavot, taip pat uždavinėti
klausimus, kurie anksčiau ir į galvą neateidavo. Jei
darysite tai elegantiškai ir atidžiai, bet kokiomis
aplinkybėmis perkrimsite bet kokio žmogaus
strategijas. Išmoksite, kaip duoti žmonėms tiksliai tai,
ko jie nori, ir jiems patiems perduoti šį sugebėjimą.
Išsiaiškinti kito žmogaus strategijas įmanoma dėl to,
kad tas kitas žmogus pats pasako jums viską, ko reikia,
kad tas strategijas atskleistumėte. Pasako žodžiais, taip
pat judesiais, gestais. Net akių poslinkiais. Išmokti
skaityti asmenį nesunkiau nei knygą ar žemėlapį.
Atminkite, kad strategija – tai tiesiog tam tikra tikrovės
atvaizdų, gaunamų regos, klausos, lytos, uoslės ar
skonio pojūčių pagalba, išsidėstymo tvarka, sukurianti
tam tikrą rezultatą. Jums tereikia sutvarkyti viską taip,
kad žmogus praktiškai pasitelktų savo strategiją, ir
atidžiai stebėti, ką konkrečiai jis daro.
Tam, kad išmoktumėte atskleisti aplinkinių
strategijas, privalote suprasti, ko ieškoti: kokios
užuominos byloja apie tai, kokia nervų sistemos dalimi
kiekvienu metu naudojasi konkretus asmuo. Taip pat
svarbu suvokti kai kuriuos bendrus žmonių polinkius ir
jų dėka sustiprinti savitarpio supratimą bei rezultatus.
Pavyzdžiui, žmonės tam tikromis nervų sistemos
dalimis, jei konkrečiau – rega, klausa ir lyta, paprastai
yra linkę naudotis daugiau nei kitomis. Taip, kaip vieni
asmenys daugiau naudoja kairę, kiti – dešinę ranką,
konkretūs asmenys vienam pasaulio pažinimo būdui
teikia pirmenybę.
Aiškindamiesi žmogaus strategijas visų pirma turime
suprasti, kokia jo pagrindinė jutimo sistema.
Daugiausiai besiremiantys į regą žmonės bus linkę
suvokti pasaulį vaizdiniais. Stipriausi jie pasijunta
naudodamiesi už regą atsakingomis smegenų dalimis.
Kadangi tokie asmenys stengiasi neatsilikti nuo protu
tekančio vaizdinių srauto, kalba paprastai greitai. Jų
kalba kartais būna ir ne visai rišli, nes jie tiesiog
stengiasi prikergti prie vaizdinių žodžius. Neretai jie
pasitelkia vizualines metaforas. Pasakoja apie tai,
kokie jiems atrodo dalykai, kokie vaizdiniai iškyla jų
prote, analizuoja jų ypatybes.
Daugiausia besivadovaujantieji klausa paprastai
kruopščiai renkasi žodžius. Tokio žmogaus balsas
skambesnis, kalba lėtesnė, ritmiškesnė, labiau
apgalvota. Kadangi žodžiai jiems labai daug reiškia,
niekų jie paprastai netauzija. Linkę vartoti tokius
išsireiškimus: „Skamba neblogai“, „Taip, tavo žodžiai
pasiekė mane“, „Suskambo širdyje“.
Dar lėtesni yra asmenys, kurių pasaulio pažinime
pagrindinį vaidmenį vaidina lyta. Labiausiai jie
reaguoja į įvairius pojūčius. Jų balsas dažniausiai
žemas, o žodžiai iš lūpų srūva pamažu ir nuosekliai,
tarsi sirupas. Tokie žmonės vartoja metaforas iš fizinio
pasaulio. Kiek sutrikę visad siekia nusitverti už ko nors
apčiuopiama. Dalykai jiems yra sunkūs, kieti ar
panašiai, diskutuodami jie liečia tam tikras temas.
Kiekvienas žmogus pasaulį pažįsta visais trim
būdais, tačiau vienas jų paprastai ima viršų.
Aiškindamiesi žmogaus strategijas ir bandydami
suprasti, kaip jis priima sprendimus, turite nutuokti
apie tą vyraujantį būdą, nes tada sugebėsite pateikti
savo pranešimą jam priimtinu pavidalu. Jeigu
bendraujate su rega besivadovaujančiu asmeniu,
nepatartina viską daryti vėžlio žingsniu: giliai įkvėpti,
kalbėti lėtai renkant žodžius. Tai išves jį iš proto. Jums
dera rikiuoti savo pranešimą greičiu, kuris atitiktų
pašnekovo proto veiklos tempą.
Vien stebėdami žmogų ir klausydamiesi to, ką jis
sako, galite tučtuojau susidaryti įspūdį, kokias pasaulio
pažinimo sistemas jis naudoja. NLP mokslas naudojasi
dar konkretesniais rodikliais, padedančiais suprasti, kas
vyksta žmogaus prote.
Jau nuo seno sakoma, kad „akys – sielos veidrodis.“
Tačiau mokslas šio teiginio teisingumu įsitikino visai
neseniai. Ir jokia parapsichologija čia niekuo dėta.
Užtenka būti atidžiam, stebėti pašnekovo akis, kad
suprastumėte, kokiu būdu jis pažįsta pasaulį.
Atsakykite į klausimą: kokios spalvos žvakutės degė
ant jūsų dvyliktojo gimtadienio torto? Minutėlei
susikaupkite ir atsiminkite... Esu tikras, kad ieškodami
atsakymo 90 procentų iš jūsų nukreipė vyzdžius į
viršų, kairę. Būtent ten dešiniarankiai ir net kai kurie
kairiarankiai žmonės atranda kažkada regėtus
vaizdinius. Štai dar vienas klausimas: kaip Peliukas
Mikis atrodytų su barzda? Pabandykite jį tokį
įsivaizduoti. Šįkart jūsų vyzdžiai tikriausiai nukrypo į
viršų dešinėn. Būtent ten žmonės paprastai konstruoja
naujus vaizdinius. Tad vien stebint žmogaus vyzdžių
judesius galima suprasti, kokią jutimų sistemą jis
pasitekęs. Akys išduoda strategiją. Atminkite, jog
strategija – tai vidinių įvaizdžių seka, padedanti
žmogui įvykdyti konkrečią užduoti. Ši seka byloja,
kaip kas nors kažką daro. Įsiminkite žemiau pateiktas
schemas, leisiančias jums lengviau išskaityti iš
žmogaus akių jo charakterį ir mentalinius procesus.
 Užmegzkite su kuo nors pokalbį ir stebėkite to
žmogaus vyzdžių judesius. Užduokite jam tokius
klausimus, į kuriuos atsakydamas jis bandys prisiminti
vaizdinius, garsus ar pojūčius. Kur link krypsta
pašnekovo vyzdžiai kiekvieno klausimo atveju? Patys
patikrinkite, ar schema teisinga.
Pateikiu keletą klausimų tipų, kuriuos galite užduoti
laukdami konkrečių atsakymų.

Atsiminta vizualinė informacija

Kiek langų yra jūsų name? Ką pirmiausia pamatote,
kai ryte atmerkiate akis? Kaip atrodė jūsų vaikinas ar
mergina, su kuriuo draugavote būdamas šešiolikos?
Kuris kambarys jūsų namuose tamsiausias? Kurio iš
jūsų draugų plaukai trumpiausi? Kokios spalvos buvo
pirmas jūsų dviratis? Kokį mažiausią gyvūną matėte
paskutinįsyk lankydamasis zoologijos sode? Kokios
spalvos buvo jūsų pirmosios mokytojos plaukai?
Išvardinkite visas spalvas, esančias jūsų miegamajame.

Kai žmogus įsivaizduoja ar atkuria prote tam tikrą

informaciją, jo akys juda, net jei šie judesiai nėra labai
pastebimi. (Pastaba: kai kurių žmonių, ypač
kairiarankių, reakcijos yra atvirkščios.)
 Iš akių judesių galite suprasti, kaip žmogus
vaizduojasi išorinį pasaulį. Išorinio pasaulio įvaizdis
jo prote – tai asmeninis tikrovės „žemėlapis“; atskirų
asmenų žemėlapiai skirtingi.

Sukonstruota vizualinė informacija

Kaip atrodytų jūsų veidas, jei turėtumėte tris akis?
Įsivaizduokite policininką su liūto galva, triušio
uodegėle ir erelio sparnais. Įsivaizduokite savo miesto
kontūrus, paskendusius dūmų debesyse. Ar galėtumėte
įsivaizduoti save auksiniais plaukais?

Atsiminta audialinė informacija

Kokie šiandien buvo pirmieji jūsų žodžiai? Ką jums
pasakė pirmas šiandien sutiktas asmuo? Paminėkite
vieną dainų, kurią mėgote prieš keletą metų. Kokie
gamtos garsai jums arčiausiai širdies? Koks septintas
jūsų nacionalinio himno žodis? Prote išgirskite
nedidelio krioklio šniokštimą ramią vasaros dieną.
Prote perklausykite kokią nors mėgstamą dainą. Kurios
durys jūsų name daugiausiai triukšmauja
užtrenkiamos? Kuris garsas minkštesnis – uždaromų
automobilio durelių ar bagažinės? Kurio iš jūsų
pažįstamųjų balsas maloniausias?

Sukonstruota audialinė informacija

Tarkime, kad galėtumėte užduoti JAV prezidentams
Tomui Džefersonui, Abraomui Linkolnui ir Džonui F.
Kenedžiui bet kokį klausimą – koks jis būtų? Ką
pasakytumėte paklaustas, kaip galima pašalinti
branduolinio karo grėsmę? Įsivaizduokite, kad
kepštelėjus automobilį, vietoje signalizacijos sirenos
pasigirsta fleitos garsas.

Vidinio dialogo fragmentas

Pakartokite prote šį klausimą: „Kas dabar yra
svarbiausia mano gyvenime?“

Atsiminta kinestezinė informacija

Įsivaizduokite pojūtį, kai jūsų delne tirpsta ledo
gabalėlis. Kaip jautėtės šįryt, vos išlipęs iš lovos?
Kokia buvo vandenyno temperatūra, kai paskutinįsyk
maudėtės jame ar vaikščiojote šalimais? Kuris kilimas
jūsų namuose minkščiausias? Įsivaizduokite, jog lipate
į kvapnią karštą vonią. Pagalvokite, koks jausmas būtų
delnu glostyti šiurkščią ir sausą medžio žievę, po to
švelnias ir vėsias samanas.

Jei, pavyzdžiui, žmogaus akys keliauja į kairę ir

viršų, vadinasi, jis tiesiog „ištraukia“ kokį nors
vaizdinį iš savo atminties. Jeigu jos pajuda link kairės
ausies, jis kažko klausosi. Jei vyzdžiai nusileidžia į
dešinę, asmuo yra pasitelkęs kinestezinę savo
įsivaizdavimo sistemos dalį.
Galima į visus šiuos dėsningumus pažvelgti ir iš
kitos pusės. Jei jums nesiseka kažko atsiminti,
įmanoma, kad taip yra dėl to, kad jūs nenuvedate
vyzdžių į padėtį, kurioje jums reikalinga informacija
taptų prieinama. Jei mėginate prisiminti prieš kelias
dienas matytą reginį, nukreipę žvilgsnį žemyn, į
dešinę, sau nepadėsite. Tačiau nukreipę akis aukštyn, į
kairę, pastebėsite, kad vaizdinius atkursite daug
greičiau. Sužinoję, kaip manipuliuoti akimis kiekvienu
konkrečiu atveju, sugebėsite greičiau ir lengviau gauti
smegenyse saugomą informaciją. (Maždaug 5–10
procentų žmonių akių judėjimo kryptys bus
atvirkščios. Pabandykite patikrinti aukščiau pateiktą
schemą su kokiu nors kairiarankiu ar vienodai abi
rankas valdančiu draugu.)
 Kiti žmonių fiziologijos aspektai taip pat duoda
užuominų apie jų būsenas ir vyraujančias jutimų
sistemas. Jei žmogus kvėpuoja viršutine plaučių
dalimi, jis linkęs mąstyti vaizdiniais. Jeigu kvėpuojama
visais plaučiais tolygiai ir ramiai, vyraujanti sistema –
klausa. Gilus kvėpavimas, kai oras traukiamas į apatinę
plaučių dalį išsipučiant pilvui, – kenestezinio tipo
rodiklis. Stebėkite, kaip kvėpuoja skirtingi žmonės ir
įsidėmėkite jų kvėpavimo ypatumus.
Ne mažiau informatyvus ir žmogaus balsas. Rega
labiausiai besivadovaujantys žmonės kalba tarsi
greitomis salvėmis, paprastai jų balsas aukštas, nosinis,
įtemptas. Žemu ir giliu balsu, lėtai kalbantieji paprastai
priklauso kinesteziniam tipui. Monotoniškas ritmas,
skambi tonacija rodo, jog remiamasi klausa. Dėmesį
atkreipti galite ir į odos spalvą. Jei mąstote vaizdiniais,
veidas būna blyškesnis. Raudonis byloja, kad
naudojamasi kinestezine sistema. Jeigu žmogus
pakėlęs aukštyn galvą, jo smegenys veikia vizualiniu
režimu. Jei galva laikoma tiesiai ar kiek palenkta (kaip
būna klausantis), mąstymo režimas girdimasis. Jei ji
nudelbta, sprando raumenys atpalaiduoti, vyrauja
kinestezinė sistema.
Taigi vos kelios bendravimo akimirkos gali suteikti
jums aiškių ir abejonių nekeliančių užuominų apie to
asmens proto veiklą, jo sau siunčiamų pranešimų
pobūdį, dirgiklius, į kuriuos jis labiausiai reaguoja.
Paprasčiausias būdas išsiaiškinti strategijas – užduoti
tinkamus klausimus. Atminite, kad žmonės viskam
savo gyvenime turi strategijas – pirkimui, ir
pardavimui, motyvacijai ir įsimylėjimui, būdams
patraukti kitus asmenis ir kūrybinei saviraiškai. Kai
kurias jų norėčiau su jumis peržvelgti. Mokymasis
atneša geriausius rezultatus, kai ne vien stebima, bet ir
praktiškai veikiama. Tad siūlau jums atlikti šiuos
pratimėlius su pažįstamais asmenimis.

Akių judėjimo dėsningumai

[Spausdinama iš Džono Grinderio ir Ričardo
Bendlerio knygos „Transformavimai: neurolingvistinis
programavimas ir hipnozės struktūra“ („Trance-
formations: Neuro-Linguistic Programming and the
Structure of Hypnosis“)]

RA – regimoji atmintis: anksčiau regėtų dalykų

matymas. Tokio pobūdžio procesus išsiaiškinti padeda
maždaug tokie klausimai: „Kokios spalvos jūsų
motinos akys?“ ir „Kaip atrodo jūsų žieminis paltas?“
 RN – naujai sudaryti vaizdiniai: niekad anksčiau
neregėtų dalykų matymas ar dalykų matymas naujai.
Tokius procesus išsiaiškinti padedančių klausimų
pavyzdžiai: „Kaip atrodytų oranžinis hipopotamas su
violetiniais taškučiais?“ ir „Įsivaizduokite save, tarsi
žvelgtumėte iš kito kambario kampo.“
GA – girdimoji atmintis: kažkada girdėtų garsų
atsiminimas. Paprastai šį procesą nustatyti leidžia tokie
klausimai: „Ką aš jums ką tik pasakiau?“ ar „Koks jūsų
žadintuvo garsas?“
GN – naujai sudaryta girdimoji informacija: niekada
tiksliai taip negirdėtų žodžių įsivaizdavimas. Garsų ir
frazių sulipdymas nauju būdu. Tokius mentalinius
procesus išsiaiškinti padedantys klausimai: „Kaip
skambėtų daina, jei imtumėte ir sukurtumėte ją dabar
pat?“ ir „Įsivaizduokite sirenos garsą, sklindantį nuo
elektrinės gitaros.“
GD – garsiniai kodai: kalbėjimasis su savimi. Tokiai
veiklai asmenį pastūmėti gali tokie teiginiai: „Tarkite
tai tylomis, ką dažnai sau sakote?“ ir „Padeklamuokite
savo nacionalinį himną.“
K – kinestezija: emocijų jutimas, lytos pojūčiai, kūno
dalių padėties ir judėjimo krypties jutimas. Tokią
mentalinę veiklą išprovokuos šie klausimai: „Ką
reiškia jausti laimę?“ ar „Koks jausmas apima liečiant
pušies kankorėžį?“ bei „Ką jaučiate, kai bėgate?“

Svarbiausia bandant sužinoti asmens strategijas –

įvesti jį į „asocijuotą“ būseną. Tada jam nelieka nieko
kita, kaip pačiam papasakoti jums apie savo strategijas
– jei ne žodžiais, tai akių judesiais, kūno pozų
pokyčiais ir panašiai. Būsena labai tiksliai perduoda
strategiją. Ji atveria jums visas pašnekovo pasąmonės
„schemas“. Bandymai atsekti žmogaus, kurio būsena
nėra pakankamai asocijuota, strategijas primena
duonos skrudinimą neįjungus skrudintuvo. Tai tarsi
mėginimas užvesti automobilio variklį išėmus
akumuliatorių. Šiuo atveju intelektualinės diskusijos
mūsų nedomina, mums tereikia, kad žmogus patirtų
tam tikrą būseną taip padėdamas atsekti jo sintaksę.
Siūlau vėl pažvelgti į strategijas kaip į kulinarinius
receptus. Susipažinę su konditeriu, kepančiu
gardžiausią pasaulyje pyragą, galite nusivilti sužinoję,
jog jis negali tiksliai pasakyti, kaip tą pyragą kepa. Jis
tai daro vedamas pasąmonės. Paklaustas apie
ingredientų kiekius, tikslaus atsakymo duoti negalės.
„Na, žiupsnelį to, saujelę ano,“ – galite išgirsti. Tad
užuot prašę papasakoti žodžiais, stebėkite, kaip jis tai
daro. Nuveskite jį į virtuvę ir tegul jis imasi savo
darbo. Užsirašykite kiekvieną jo žingsnelį ir pasverkite
jo žiupsnelius ir saujeles, prieš jam įmaišant jas į tešlą.
Nenuleisdami akių nuo konditerio per visą pyrago
kepimo procesą, užsirašinėdami ingredientus ir jų
kiekius, eilės tvarką, gausite receptą, kuriuo nesunkiai
galėsite pasinaudoti ateityje.
Strategijos aiškinimasis vyksta lygiai taip pat. Turite
įvesti asmenį atgal į „virtuvę“ – į aplinkybes, kuriomis
jis patyrė konkrečią būseną, o tada atsekti, koks
dirgiklis jį į tą būseną įvedė. Ar išvystas reginys,
išgirstas garsas? Ar sąlytis su kuo nors? Jam
papasakojus, kas su juo nutiko, atidžiai stebėkite jį ir
paklauskite: „O kas nutiko po to – dėl ko jūs atsidūrėte
tokioje būsenoje? Ar tai... ?“ Tęskite tol, kol jo būsena
netaps tokia, kokia jus domina.
Strategijos aiškinimasis visada vyksta būtent tokia
tvarka. Turite įvesti pašnekovą į tinkamą būseną
priversdamas jį ją prisiminti (kai jautė paskatas tam
tikrai veiklai, buvo įsimylėjęs, troško kurti ir taip toliau
– priklausomai nuo to, kokią to asmens strategiją
siekiate išsiaiškinti). Tada pastūmėkite jį atkurti savo
strategiją užduodamas aiškius, glaustus klausimus apie
to, ką jis matė, girdėjo ir jautė sintaksę. Galiausiai,
išsiaiškinę sintaksę, sužinokite su šia strategija
susijusius jutimų niuansus. Atskleiskite, kokie
konkretūs vaizdinių, garsų ir pojūčių elementai
sužadino tą būseną. Galbūt vaizdinio dydis? Balso
tonas?
Pabandykite išsiaiškinti pasirinkto asmens
motyvacijos strategiją žemiau aprašytu metodu. Visų
pirma įveskite žmogų į produktyvią būseną. Klauskite
jo: „ar atsimenate atvejį, kai labai aiškiai suvokėte, jog
turite imtis tam tikros veiklos?“ Jums reikalingas
vientisas atsakymas, tai yra toks, kai tiek pašnekovo
žodžių prasmė, tiek jo balsas ir kūno kalba
suprantamai, užtikrintai bei įtikimai perteiks tą patį
pranešimą. Atminkite, kad šis asmuo greičiausiai
neatkurs visų sekos detalių. Jei tos pakopos jam
įprastos, jis jas pereina labai greitai. Tam, kad
išsinagrinėtumėte kiekvieną jo veiksmų etapą, turėsite
paprašyti jo kalbėti lėčiau ir labai dėmesingai sekti, ką
jis, jo akys ir kūnas jums papasakos.
Ką reikš, jei jums uždavus aukščiau minėtą klausimą
pašnekovas tars „taip“, bet tuo pat metu gūžtelės
pečiais? Jo būsena, vadinasi, dar nėra tokia, kokios
jums reikia. Būna, kad žmogus, sakydamas taip,
neigiamai papurto galvą. Abiem šiais atvejais jis išties
neįsigyveno į tą patyrimą, nepasiekė reikiamos
būsenos. Tad klauskite jo: „Ar galite iki smulkmenų
atsiminti atvejį, kai turėjote labai stiprią motyvaciją
kokiai nors veiklai? Ar negalėtumėte mintimis grįžti
atgal ir naujai tai išgyventi?“ Šitaip elgtis derėtų beveik
visad.
Kai jūsų pašnekovas įsijautė, klauskite: „Kadangi jau
atsiminėte tą atvejį, pasakykite, koks pats pirmas
dalykas privertė jus pajusti tą stiprią motyvaciją? Ar
koks nors reginys, garsas, gal prisilietimas prie daikto
ar žmogaus?“ Jei jis, tarkim, atsakys, jog kartą išgirdo
uždegančią kalbą ir kaipmat suprato privaląs kažką
daryti, jo motyvacijos strategija prasideda nuo išorinio
girdimojo (Gi) dirgiklio. Taigi jums vargiai pavyktų
paskatinti jį kokiai nors veiklai ką nors rodant ar
priverčiant atlikti fizinius veiksmus. Geriausiai jis
reaguoja į žodžius ir garsus.
Dabar jau žinote, kaip patraukti jo dėmesį. Tačiau tai
dar anaiptol ne visa strategija. Mes žinome, kad
žmonių reakcija būna tiek išorinė, tiek vidinė. Todėl
jums dar reikia atsekti vidinius strategijos aspektus.
Toliau jūs klausiate: „Kas dar, be įkvepiančios kalbos,
suteikė jums stiprias paskatas veikti?“ Ar neišvydote
prote kokių nors vaizdinių? Galbūt sau ką nors
pasakėte? Ar jus apėmė tam tikras jausmas, emocija?“
Jei sužinote, kad prote jam iškilo konkretus
vaizdinys, antrasis jo strategijos dėmuo – vidinė rega
(Rv). Išgirdęs tai, kas jį įkvepia, šis asmuo iškart
susikuria mentalinį vaizdinį, kuris suteikia dar daugiau
paskatų. Tikėtina, kad vaizdinys padeda jam susitelkti į
tai, ką jis nori pasiekti.
Jums vis dar nėra aiški visa strategija, tad toliau
klausinėkite pašnekovo: „Jūs kažką išgirdote, tada
išvydote prote vaizdinį... koks kitas po to įvykęs
veiksnys suteikė jums stiprią motyvaciją? Galbūt ką
nors sau pasakėte? Galbūt pajutote ką nors? Gal nutiko
dar kas nors?“ Jeigu tuo pokalbio metu jį apimtų
jausmas, suteikiantis jam visišką motyvaciją, vadinasi,
tuo jo strategija ir baigiasi. Kitaip tariant, jo įvaizdžių
seka, suteikianti motyvaciją, šiuo atveju tokia: Gi-Rv-
Kv. Jis išgirdo tam tikrą pranešimą, išvydo prote
vaizdinį ir tada pajuto privaląs kažką daryti. Daugumai
žmonių reikalingas vienas išorinis ir du ar trys vidiniai
dirgikliai, kad jie pasijustų pasirengę kažką padaryti,
nors pasitaiko strategijų su dešimt ar net penkiolika
dėmenų.
Dabar, kai žinote to asmens strategijos sintaksę, jums
reikia išsiaiškinti jutimų niuansus. Todėl teiraujatės:
„Kokios jūsų išgirsto garso ypatybės įkvėpė jums
paskatų? Ar kalbėjusio žmogaus balso tonas, jo žodžių
reikšmė, balso ritmas ar greitis? Koks vaizdinys po to
iškilo jūsų prote? Ar tas vaizdinys buvo didelis,
ryškus...?“ Sužinoję visas šias detales, galite patikrinti
atsakymus kalbėdami tokiu pat tonu apie veiklą, kuriai
norite suteikti jam paskatų, pasakydami, ką jis turįs
įsivaizduoti ir kokius jausmus tas vaizdinys turi
sužadinti. Jeigu atliksite visa tai tiksliai, pamatysite,
kad pašnekovas tiesiog jūsų akyse įsikvėps tai
konkrečiai veiklai. Jeigu, tarkime, abejojate sintaksės
svarba, pabandykite pakeisti dėmenų eilės tvarką.
Pamatysite, kad pašnekovo veidas liks abejingas.
Tokiu atveju būsite išdėstę tinkamus ingredientus
netinkama eilės tvarka.

Strategijos aiškinimasis
Ar galite atsiminti atvejų, kai buvote X
būsenos//pasirengę sukurti tam tikrą rezultatą?
Ar galėtumėte smulkiai atsiminti konkretų atvejį?
Grįžkite į jį mintimis ir naujai išgyvenkite (įvedate į
reikiamą būseną).
Neišleisdamas iš proto šių atsiminimų atsakykite:
Koks buvo pirmas dalykas, privertęs jus pasijusti X?
Ar taip jus paveikė vaizdinys?
Ar taip jus paveikė garsas?
 Ar taip jus paveikė prisilietimas prie daikto ar
žmogaus?
Koks buvo pirmas dalykas, privertęs jus pasijusti X?
Koks kitas veiksnys (po to, kai kažką pamatėte,
išgirdote, palietėte) privertė jus pasijusti X?
Galbūt jūs...
- savo prote sukūrėte vaizdinį?
- sau kažką pasakėte?
- pajutote konkretų jausmą ar emociją?
Koks kitas veiksnys privertė jus pasijusti X?
Koks kitas veiksnys (po to, kai patyrėte tai, apie ką
klausiama A ir B dalyse) privertė jus pasijusti X?
Galbūt jūs...
- savo prote sukūrėte vaizdinį?
- sau kažką pasakėte?
- pajutote konkretų jausmą ar emociją?
O gal nutiko kas nors kita?
Koks kitas veiksnys privertė jus pasijusti X?
Paklauskite, ar jūsų pašnekovas dabar nepasijuto
X//pasirengęs sukurti tam tikrą rezultatą(suviliotas,
motyvuotas ar kt.).
 Jeigu gausite teigiamą atsakymą, strategijos
aiškinimasis baigtas.
Jei pašnekovas atsakys neigiamai, tęskite sintaksės
aiškinimąsi tol, kol jo būsena taps išbaigta.
Po to jums lieka išsiaiškinti specinius kiekvieno to
žmogaus strategijos dėmens jutimų niuansus.
Todėl, jeigu pirmoji strategijos pakopa susijusi su
rega, klauskite:
O ką konkrečiai jūs pamatėte (išorinė rega)?
Kokios konkrečios šio reginio detalės jus šitaip
paveikė?
Galbūt reginio matmenys?
Galbūt jo ryškumas? Judėjimo būdas?
Tęskite šitaip, kol sužinosite visų strategijos dėmenų
jutimų niuansus. Tada tiesiog pasikalbėkite su juo
naudodamas tokią pat sintaksę ir tuos pačius esminius
jutimų niuansus apie veiklą, paskatų kuriai norite jam
suteikti, stebėkite, kokius pokyčius sukuriate to asmens
būsenoje.

Kiek laiko užima tam tikros asmens strategijos

išsiaiškinimas? Tai priklauso nuo jus dominančios
veiklos sudėtingumo. Kartais pakanka vos vienos ar
poros minučių, kad atsiskleistų tiksli, praktiškai bet
kokią užduotį atlikti jį įkvepianti sintaksė.
Sakykime, jūs esate bėgimo treneris. Norite
paskatinti vieną iš savo auklėtinių, priklausantį tokiam
pat tipui, kaip žmogus aukščiau aptartame pavyzdyje,
tapti įžymiu ilgų nuotolių bėgiku. Nors jis ir gabus bei
domisi sportu, motyvacijos ryžtingai treniruotis jam
trūksta. Nuo ko pradėsite? Ar nusivesite į stadioną, kur
treniruojasi geriausi jūsų bėgikai? Parodysite jam
bėgimo takelį? Ar pademonstruodamas savo jaudulį,
imsite greitakalbe berti, koks nuostabus dalykas ilgų
nuotolių bėgimas? Žinoma, ne. Visa tai galbūt suveiktų
žmogui, kurio strategijoje svarbiausia rega. Jei šio jūsų
auklėtinio tipas kitoks, jūsų pastangos būtų bergždžios.
Geriausių rezultatų tokiu atveju pasieksite pasitelkę į
pagalbą girdimuosius dirgiklius. Pradžiai turite
suprasti, kad jums nederėtų berti žodžius lyg iš
kulkosvaidžio, kaip elgtųsi regos tipo žmogus, nereikia
nukrypti ir į kitą kraštutinumą, kas būdinga pasaulį
daugiausia pažįstantiems lyta žmonėms. Jūsų kalba turi
būti rami, lygi, aiški ir skambi, balso niuansai
(aukštumas, tempas ir kita) turi būti lygiai tokie, kokių,
kaip išsiaiškinote, reikia norint sužadinti auklėtinio
motyvacijos strategiją. Sakyti derėtų maždaug štai ką:
„Esu tikras, daug girdėjai apie mūsų bėgikų rengimo
programos sėkmę. Tiesą pasakius, sporto rateliuose tik
apie tai ir šneka. Šiais metais į varžybas mums pavyko
prikviesti didžiules minias žiūrovų. Reikia tik
paklausyti, kaip jie šėlsta palaikydami savus
sportininkus! Jauni bėgikai sakė, kad triukšmingas
žiūrovų palaikymas daro su jais stebuklus. Įkvepia jėgų
ir leidžia pasiekti rezultatus, apie kokius jie prieš tai
net nesvajojo. O kirtus finišo liniją, tribūnos tiesiog
ima staugti. Per visus tuos metus, kai dirbu treneriu,
negirdėjau nieko panašaus.“ Dabar kalbėjote jam
suprantama kalba.Naudojote tą pačią pasaulio
vaizdavimo sistemą, kuria naudojasi ir jis. Būtumėte
galėjęs valandų valandas vedžioti jį po naują didžiulį
stadioną, o jis tik žiovautų. Savo žodžiais padėkite jam
išties išgirsti žiūrovų staugimą, kirtus finišo liniją, ir jis
užkibs.
Tai tik pirmoji sintaksės dalis. Jaukas, kuris jį
suvilioja. Tačiau šimtaprocentinės motyvacijos jam tai
nesuteiks. Jums reikia derama tvarka sudėlioti visus
vidinius jo strategijos dėmenis. Priklausomai nuo jo
atsakymų į jūsų klausimų, galite pereiti nuo girdimųjų
prie kitų strategijos dėmenų. Pavyzdžiui, „Vos išgirsi
gimtojo miesto žiūrovų palaikymą, prote išvysi save
patį, bėgantį geriausią gyvenime bėgimą. Pajusi, kad
sugebi, tiesiog privalai bėgti taip, kaip dar niekad
nebėgai.“
Jeigu jūs verslininkas, sužadinti darbuotojams
motyvaciją – vienas rimčiausių uždavinių. Jeigu
tinkamai neįvykdysite jo, ilgai jūsų verslas negyvuos.
Tačiau kuo daugiau sužinosite apie motyvavimo
strategijas, tuo aiškiau suprasite, kaip sudėtinga suteikti
žmogui tinkamą motyvaciją. Juk jei kiekvieno jūsų
darbuotojo strategijos skirtingos, labai sunku išrinkti
vieną visų poreikius patenkinantį vaizdavimo būdą.
Jeigu naudosite savo paties strategiją, įkvėpsite tik į
save panašius žmones. Galite į valias postringauti,
skaityti darbuotojams įtikinamiausias ir geriausiai
apgalvotas pasaulyje motyvuojančias paskaitas, tačiau
daug naudos jos neatneš, jei nebus nukreiptos į
konkrečias skirtingų asmenų strategijas.
Ir ką gi tokiu atveju daryti? Supratę, kas tai
strategija, prieisite dvi svarbias išvadas. Visų pirma,
bet kokia grupei žmonių pritaikyta motyvavimo
metodika turėtų duoti kažką kiekvienam individui
atskirai – tiek vizualinės, tiek girdimosios, tiek
kinestezinės informacijos. Turite suteikti jiems
galimybę kažką pamatyti, kažką išgirsti, pajusti. Ir
privalote sugebėti keisti savo balsą, intonacijas, kad
paliestumėte visiems trims tipams priklausančių
žmonių širdis.
 Antra, niekas nepakeis individualaus darbo su
žmonėmis. Galite perteikti jiems platų dirgiklių spektrą
talpinančius savyje pranešimus ir taip paskatinti visus
asmenis bendradarbiauti. Tačiau norint išnaudoti visą
jų potencialą, idealu būtų išsiaiškinti kiekvieno grupės
nario strategiją atskirai.
Iki šiol mes nagrinėjome bazinę bet kokio asmens
strategijos aiškinimosi formulę. Tačiau, kad efektyviai
panaudotumėte ją, būtina daugiau sužinoti apie
kiekvieną strategijos etapą. Prie bazinio modelio turite
pridėti reikiamus jutimų niuansus.
Jei, pavyzdžiui, tam tikro asmens pirkimo strategija
prasideda nuo regimojo dėmens, svarbu žinoti, kas
būtent krenta jam į akį. Ryškios spalvos? Didelės
apimtys? Ar jį pavergia griežtos linijos ar abstraktūs
siluetai? Jei tas asmuo daugiausia vadovaujasi klausa,
koks balsas palieka jam gilesnį įspūdį – seksualus,
gundantis ar valdingas? Ar jam labiau patinka garsus
tarškesys ar delikatūs, melodingi sąskambiai. Taigi
atpažinti konkretaus žmogaus tipą – puiki pradžia.
Tačiau norint paspausti pačius tinkamiausius klavišus,
žinoti reikia daugiau.
Neįmanoma pervertinti pirkėjo strategijos suvokimo
svarbos verčiantis prekyba. Kai kurie pardavėjai
pajunta ją instinktyviai. Vos sutikę potencialų klientą
iškart užmezga su juo ryšius ir sužino apsispręsti jam
padedančius veiksnius. Pradėti gali štai kaip:
„Pastebėjau, jog naudojatės mūsų konkurentų gamintu
skaičiuotuvu. Labai įdomu. Kas paskatino jus jį
nusipirkti? Galbūt perskaitėte apie jį ar pamatėte
reklamą..? Ar kas nors jums apie jį papasakojo? Ar
galbūt jus tam pastūmėjo jausmai pardavėjui ar pačiam
gaminiui? Tokie klausimai gali pasirodyti šiek tiek
keisti, tačiau prekeivis sakys: „Domiuosi tam, kad
galėčiau išties patenkinti jūsų poreikius.“ O jūsų
atsakymai į juos greičiausiai suteiks pardavėjui
neįkainojamos informacijos apie tai, kaip
veiksmingiausiai pristatyti jums savo paties prekę.
Skirtingų pirkėjų strategijos paprastai smarkiai
skiriasi. Nuėjęs į parduotuvę tampu panašus į visus
kitus, bet kartu išlieku individualybe. Pasielgti
neteisingai – siūlyti pirkėjui tai, kas jam nereikalinga,
tokiais žodžiais, kurių jis nenori girdėti – nėra
sudėtinga. Sunkiau pataikyti į dešimtuką. Apsukrus
pardavėjas privalo perkelti savo klientą į praeitį, kai šis
įsigijo daug džiaugsmo jam atnešusį pirkinį. Jis turi
išsiaiškinti, kas privertė jį priimti sprendimą pirkti.
Kokie buvo pagrindiniai šio recepto ingredientai, kokie
jų kiekiai? Mokantis skaityti strategijas pardavėjas
aiškinsis tikslius savo kliento poreikius. Tada sugebės
tikrai tuos polinkius patenkinti, taip įgydamas pastovų
klientą. Išsiaiškinę kokio nors žmogaus strategiją, per
kelias minutes galite sužinoti apie jį daugiau nei per
daugelį dienų ar net savaičių bendravimo.
Pakalbėkime apie varginančių įpročių, pavyzdžiui,
persivalgymo, strategijas. Kažkada svėriau 120
kilogramų. Kaip, jūsų manymų, sugebėjau išsipūsti iki
tokių gabaritų? Labai paprastai. Susikūriau
persivalgymo strategiją ir ilgainiui ji ėmė mane valdyti.
Ši strategija priversdavo mane ryti kaip vilkui net tada,
kai nebūdavau alkanas.
Mintimis grįžęs atgal į tuos laikus, paklausiau savęs:
„Kas žadino manyje tokį apetitą? Ar kas nors matyta,
galbūt girdėta ar prisilietimas?“ Ir supratau, kad kalta
buvo rega. Vairuodamas automobilį netikėtai
išvysdavau greito maisto restoranų ženklus. Šis vaizdas
akimirksniu sukurdavo mano prote vaizdinį, jog valgau
jame savo mėgstamiausią patiekalą, tada tardavau sau:
„Vaikine, tu juk alkanas!“ Tai išties pagimdydavo
alkio jausmą, kuriuo vadovaudamasis užsukdavau į tą
restoraną ir užsisakydavau maisto. Įdomiausia, kad
prieš išvysdamas visą strategiją sužadinantį ženklą,
alkio nejusdavau nė truputėlio. O maisto produktų
reklamų, kaip žinia, apstu visur. Be to, užtekdavo
kokiam nors mano pažįstamam pasiūlyti, „gal norėtum
užkąsti?“, net būdamas sotus imdavau vaizduotis, jog
valgau konkrečius patiekalus. Tada tardavau sau „bet
juk tu alkanas, vaikine“, nuo ko pilvas išties imdavo
urgzti. Tada belikdavo garsiai pasakyti: „eime valgyti“.
Ką jau kalbėti apie nuolat maistą man rodančias ir tarsi
klausiančias, „Ar nesi alkanas..? Ar dar neišalkai?“,
televizijos reklamas. Į tai mano protas atsakydavo
kurdamas vaizdinius, po to tardavau sau, „bet juk tu
išties alkanas, vaikine“ – šitaip užgimdavo mane į
artimiausią restoraną nuvesdavęs jausmas.
Bet galų gale man pavyko pakeisti savo elgseną
pakeičiant strategiją. Nusistačiau taip, kad maisto
reklama sužadintų vaizdinį, kuriame aš stebiu
veidrodyje savo riebų ir ištižusį kūną ir sakau sau:
„Atrodau gana šleikščiai! Bus geriau, jei susilaikysiu
nuo maisto.“ Po to įsivaizduodavau save
besitreniruojantį, regėdavau, kaip kūnas stiprėja, ir
sakydavau sau: „Puiku! Atrodai daug geriau!“ ir tai dar
labiau sustiprindavo troškimą sportuoti. Susiejau šiuos
strategijos dėmenis (maisto reklamos pamatymą, savęs,
stebinčio riebų kūną veidrodyje, vizualizavimą, vidinio
dialogo klausymą) daugybę kartų juos kartodamas
(visai kaip susiejimo metodą) tol, kol pamačius
restorano iškabą ar sulaukus pasiūlymo pasmaguriauti
automatiškai būdavo sužadinama nauja strategija. Šios
strategijos rezultatas – dabartinis mano kūnas ir
saikinga mityba. Atskleisti strategijas, kuriomis jūsų
pasąmonė kuria rezultatus, kurių suvis netrokštate,
galite ir jūs. Ir pakeisti šias strategijas galite dabar pat!
Sužinoję kokio nors žmogaus strategijas, galite
priversti jį pajusti didžiulę meilę, jei panaudosite lygiai
tokius pačius dirgiklius, kurie yra sužadinę jam tokius
jausmus seniau. Taip pat galite atsekti savo paties
meilės strategiją. Šiaip meilės strategijos vienu esminiu
atžvilgiu skiriasi nuo daugelio kitų strategijų. Vietoje
trijų ar keturių pakopų, jos paprastai teturi vieną.
Pakanka vieno prisilietimo, vieno žodelio ar vieno
žvilgsnio, kad žmogaus pasijustų be galo mylimas.
Ar tai reiškia, kad šiuo atžvilgiu visiems mums gana
vieno panašaus dirgiklio? Ne. Man, pavyzdžiui,
patinka, kai dalyvauja visi trys mano jutimo organai ir
esu tikras, kad jūs pasakysite apie save tą patį. Noriu,
kad prie manęs kas nors prisiliestų taip, kaip aš
mėgstu, pasakytų, kad myli mane, ir parodytų tai. Taip,
kaip paprastai vienas kuris jutimas vyrauja, vienas
meilės išreiškimo būdas akimirksniu atrakina duris į
jūsų vidų ir jausmai užvaldo jus.
O kaip galima išsiaiškinti kito asmens meilės
strategiją? Tai jau turėtumėte žinoti. Ką reikia padaryti
pirmiausia? Ką visad reikia visų pirma padaryti
aiškinantis bet kokią strategiją? Reikia įvesti tą asmenį
į būseną, kurios strategija jus domina. Atminkite, kad
būsena, tai elektros srovė, kurios dėka veikia visa
grandinė. Todėl paklauskite to kito asmens: „Ar
galėtumėte atsiminti atvejį, kai jautėtės labai
mylimas?“ Norėdami įsitikinti, kad jo ar jos būsena
tapo tinkama, klausinėkite toliau: „Ar galėtumėte iki
smulkmenų atsiminti atvejį, kai patyrėte didžiulę
meilę? Mintimis grįžkite į jį. Prisiminkite, ką jautėte.
Pasistenkite vėl pergyventi visa tai.“
Taigi jūsų pašnekovas yra reikiamoje būsenoje.
Dabar turite išsiaiškinti jo strategiją. Klausinėkite:
„Kadangi atsiminėte tą atvejį ir jaučiate meilę,
atsakykite, kas tada jums buvo visų svarbiausia – kad
mylimas asmuo parodytų savo meilę pirkdamas jums
įvairius daiktus, vestųsi jus pasivaikščioti į gražias
vietas, žvelgtų į jus tam tikru būdu? Ar tikrai šis jo
poelgis yra absoliučiai būtinas, kad jaustumės
mylimas?“ Įsidėmėkite atsakymą ir tai, ar jis vientisas.
Po to vėl įveskite pašnekovą į tą būseną ir sakykite:
„Taigi atsimenate, kaip mylėjote. Ar tam, kad
jaustumėte tokius stiprius meilės jausmus, yra visiškai
būtina, kad kitas asmuo išreikštų savo meilę tuo
konkrečiu būdu?“ Įvertinkite verbalinio ir neverbalinio
pašnekovo atsakymo vientisumą. Galiausiai kreipkitės
į jį: „Atsiminkite, ką jautėte visiškai mylimas. Ar tokią
meilę patirti galite tik tada, kai kitas asmuo konkrečiu
būdu jus priliečia?“

Meilės strategijos aiškinimasis

Ar galėtumėte atsiminti atvejį, kai jautėtės be galo
mylimas?
Ar atsimintumėte šį atvejį iki smulkmenų?
Mintimis sugrįžęs į jį ir vėl pergyvendamas tuo
jausmus (įvedate pašnekovą į reikiamą būseną),
atsakykite:
Rega. Kaip partneris turi parodyti savo meilę jums,
kad pajustumėte tokius stiprius meilės jausmus:
- vestis jus į gražias vietas?
- pirkti įvairius daiktus?
- žiūrėti į jus tam tikru būdu?
Ar tokią stiprią meilę patirsite tik tada, jei jūsų
partneris parodys savo jausmus aukščiau minėtu būdu
(spręskite pagal fiziologiją)?
Klausa. Kaip partneris turi išreikšti savo meilę jums,
kad pajustumėte tokius stiprius meilės jausmus:
- tam tikru būdu prisipažinti, jog jus myli (spręskite
pagal fiziologiją)?
Kinestezija. Kaip partneris turi išreikšti savo meilę
jums, kad pajustumėte tokius stiprius meilės jausmus:
- paliesti jus tam tikru būdu (spręskite pagal
fiziologiją)?
Dabar aiškinkitės jutimų niuansus. Kaip konkrečiai
jis turi atlikti tuos veiksmus? Parodykite man pats,
papasakokite man tai kuo išsamiau.
Patikrinkite vidinę ir išorinę strategiją. Spręskite
pagal fiziologijos vientisumą.

Išsiaiškinę pagrindinius veiksnius, sužadinančius to

asmens viduje meilės pojūtį, turite atskleisti konkrečius
jutimų niuansus. Klausinėkite pašnekovo: „Kaip
konkrečiai partneris turi prisiliesti prie jūsų, kad
pasijustumėte mylimas?“ Paprašykite, kad pašnekovas
pademonstruotų tai pats. O tada išbandykite šį dirgiklį
jo atžvilgiu. Palieskite jį ar ją lygiai taip pat, kaip jis
rodė, ir jei nesuklysite, išvysite staigų būsenos pokytį.
Praktikuojame tai kassavaitiniuose seminaruose ir
metodas dar nei karto neapvylė. Kiekvieno žmogaus
žvilgsnis savitas, kiekvienas sugeba nepakartojamai
paglostyti plaukus ir pasakyti „myliu tave“, kas
pakylėja mus į devintą dangų.
Ir visiškai nesvarbu, kad seminaruose dalyvaujantys
žmonės iki tol nepažinojo nei manęs, nei visų kitų juos
čia supančių žmonių. Jei panaudosiu jų meilės
strategiją, jei reikiamu būdu paliesiu juos ar pažvelgsiu
į juos, jie tiesiog apsals. Jų pasirinkimas labai menkas,
nes smegenys tokiu atveju gauna tiksliai tokį signalą,
kuris priverčia juos patirti stiprų meilės jausmą.
Kai kurių žmonių meilės strategija pradžioje gali būti
dvejopa. Į galvą jiems ateiną prisilietimas, taip pat
kokie nors malonūs žodžiai. Tokiu atveju jums reikia
įvesti tokį asmenį į reikiamą būseną ir paskatinti
rinktis. Paklauskite, ar jaustų jis tokią meilę, jeigu
tektų apsiriboti prisilietimu – jei žodžių nebūtų ? Ir
atvirkščiai, ar būtų jų jausmai tokie stiprūs, jei būtų
garsas, o prisilietimo – ne. Įvestas į tinkamą būseną
žmogus be didelių keblumų atskirs, kuris dirgiklis yra
svarbesnis. Atminkime, jog mums reikia visų trijų
jausmų, tačiau vienas iš jų – durys į seą. Stebuklui
pakanka vienos kombinacijos.
Suvokdami partnerio ar vaiko meilės strategiją
galime nepaprastai pagerinti savitarpio supratimą,
pagilinti jus siejančius ryšius. O jeigu to asmens meilės
strategijos nežinote, pasekmės gali būti pakankamai
liūdnos. Esu tikras, kad visi mes bent kartą gyvenime
mylėjome kokį nors asmenį ir reiškėme jam savo
meilę, tačiau jis mumis netikėjo. Bendravimas
nesirezgė, nes neatitiko mudviejų strategijos.
Santykių pradžioje, pakopoje, kurią vadinu
meilinimusi, esame labai aktyvūs. Kaipgi duodame
suprasti kitam žmogui, jog mylime jį? Ar tik pasakome
jam tai ir viskas? Tik ryjame jį akimis ar tik
priliečiame jį? Žinoma, ne! Meilinimosi metu viską
darome kartu. Žiūrime vienas į kitą, suokiame vienas
kitam saldžiais balsais ir nepaleidžiame vienas kito iš
rankų. Bet ar darome visa tai praslinkus šiek tiek laiko?
Kai kurios poros – taip. Bet jas reiktų laikyti ne
taisykle, o išimtimi. Ar tai reiškia, kad nebemylime
savo antrųjų pusių taip, kaip anksčiau? Be abejo, ne!
Mes tiesiog nebe tokie aktyvūs. Santykiai mums
suteikė pasitenkinimą, nuramino. Žinome, kad esame
mylimi, kad patys mylime. Tai kaipgi dabar
perduodame partneriui šiltus jausmus? Tikriausiai taip,
kaip norėtume juos gauti. Jeigu taip, kas nutinka mūsų
meilės jausmų kokybei? Siūlau panagrinėti išsamiau.
Jeigu vyro meilės strategija grįsta klausa, jis,
savaime aišku, savo meilę žmonai reikš žodžiais. Bet
kas, jei jos meilės strategijoje pagrindinį vaidmenį
vaidina rega ir meilę jį pajunta tik tada, kai susiduria su
konkrečiais regimaisiais dirgikliais? Kaip klostysis
tokios poros santykiai laikui bėgant? Nei vienas
partneris nejaus iš kito sklindančios didžiulės meilės.
Pradinėje santykių pakopoje viskas buvo kitaip – jie
rodė savo jausmus vizualiai, perteikė kalba, davė apie
juos suprasti prisilietimais – šitokiu būdu sužadindami
vienas kito meilės strategijas. O dabar vyras grįžta
namo ir sako: „myliu tave, brangioji,“ o ji į tai atšauna:
„nemyli!“. Jis negali suprasti jos, prašo, kad ši
paaiškintų, kas jai. „Žodžiai nieko nereiškia. Tu man
nebedovanoji gėlių, nebesivedi manęs, kur gražu,
nebežvelgi į mane, kaip seniau,“ – sako ji. „Ką turi
omenyje – nebežvelgiu kaip seniau?“ – gali nustebti jis,
„juk sakau – myliu tave.“ Tačiau ji nebejaučia stiprios
meilės, nes jos vyras pastoviai nebenaudoja konkrečių
šį jausmą sužadinančių dirgiklių.
Panagrinėkime priešingą atvejį: vyras priklauso
regos tipui, o žmonos meilės strategija grįsta klausa. Jis
išreiškia jai savo meilę pirkdamas įvairius daiktus,
vesdamasis į teatrą, gražias vietas, dovanodamas gėles.
Bet vieną dieną ji pareiškia jam, jog jis jos nebemylįs.
„Kaip gali šitaip kalbėti?, – sutrinka jis, – tik pažiūrėk į
namus, kuriuos tau nupirkau, atmink visas vietas, kur
kartu buvome!“ „Visa tai – tiesa, bet tu nebesakai man,
jog myli mane,“ – priekaištauja ji. „Aš myliu tave!“ –
surinka jis net nepanašia į jos meilės strategija
intonacija. O ji nesijaučia mylima.
Didžiausias, koks tik gali būti, nesuderinamumas –
kenestezinis vyras ir rega besivadovaujanti moteris.
Grįžęs namo jis nori apkabinti ją. „Nesiliesk prie
manęs! – šūkteli ji. – Tu nuolat glamžai mane. Tau,
regis, terūpi nuolat mane maigyti. Kodėl mums kur
nors nenuėjus? Bent pasižiūrėtum į mane, prieš
liesdamasis.“
Ar nepažįstami jums tokie scenarijai? Dabar turbūt
patys suprantate, kodėl jūsų praeities santykiai pakriko
– pradžioje reiškėte meilę visais įmanomais būdais,
tačiau ilgainiui apsistojote tik ties vienu jų, kuris
nepatenkindavo partnerio.
Sąmoningumas – didžiulė jėga. Dauguma mūsų
mano, kad mūsų suvokiamas pasaulio žemėlapis ir pats
pasaulis – viena ir tai pat. Tariamės žiną, kaip elgtis,
kad kitas asmuo jaustųsi mylimas: jam tikrai tiks tai,
kas tinka man. Bet užmirštame, kad žemėlapis nėra
teritorija. Tai tik mūsų matomas teritorijos atvaizdas.
Dabar, kai jau žinote, kaip išsiaiškinti meilės
strategiją, atsisėskite kartu su partneriu ir sužinokite,
kas sukelia jam jausmą, kad jis mylimas. O
suvokdamas savo paties meilės strategiją, pamokykite
šį žmogų, kaip ją „paleisti“. Pokyčiai, kurie įvyks jūsų
santykiuose, tikrai verti tų pinigų ir energijos, kurią
investavote įsigydami ir studijuodami šią knygą.
Viskam savo gyvenime žmonės turi strategijas. Jei
kas nors ryte pašoka iš lovos visiškai žvalus ir
gyvybingas, jis tam turi strategiją, nors to, įmanoma, ir
nesuvokia. Tačiau jei apie tai pasiteirausite, jis sugebės
jums papasakoti, ką prabudęs sako sau ar jaučia, mato.
Atminkite, kad strategijos aiškinimosi esmė – nuvesti
virėją į virtuvę. Tai yra, sužadinkite norimą būseną ir,
kol jis joje yra, sužinokite, kokiais veiksmais jis į tą
būseną įeina ir kaip ją palaiko. Galite paprašyti lengvai
rytais prabundančio asmens atsiminti konkretų rytą, kai
jis prabudo itin žvalus ir linksmas. Tegul jis atkuria, ką
prabudęs įsisąmonina pirmiausia. Galbūt jis užsimins,
jog išgirsta vidinį balsą, sakantį: „laikas keltis,
pirmyn!“ Tada pasidomėkite, koks kitas dalykas
priverčia jį žvaliai šokti iš lovos. Ar jis ką nors
įsivaizduoja, ar ką pajunta? Galbūt jis atsakys:
„Pamatau save šokantį iš lovos ir lekiantį į drungną
dušą. Tada pasipurtau ir lipu iš lovos.“ Tai, regis, labai
paprasta strategija. Po to domitės konkrečiais
kiekvieno ingrediento kiekiais, tad teiraujatės: „Ką
galite pasakyti apie balsą, nurodžiusį jums, kad laikas
keltis? Kokios jo ypatybės jus labiausiai paveikė?“
Greičiausiai jis atsakys: „Balsas buvo garsus ir kalbėjo
jis labai greitai.“ „Kuo ypatingas jūsų po to regėtas
vaizdinys?“, – toliau klausinėkite. „Jis buvo ryškus ir
greitai judėjo“. Dabar galite išbandyti tokią strategiją
pats. Manau, taip kaip aš aptiksite, kad pagreitinę
kalbos ir vaizdinių tempą, padidinę garsą ir ryškumą,
galite akimirksniu pabusti.
Ir priešingai, jei jums nesiseka užmigti, tiesiog
sulėtinkite vidinį dialogą: kalbėkitės su savimi
mieguistu tonu, žiovaudamas, ir labai greitai išties
pasijusite labai pavargęs. Pabandykite tai dabar pat.
Tęsdamas skiemenis kalbėkite... koks S-I-A-U-B-I-N-
G-A-I P-A-V-A-R-G-Ę-S esate. Žiovaukite. O po to
tempą pagreitinkite. Jaučiate skirtumą? Esmė ta, kad
panašiu būdu galite modeliuoti bet kokią strategiją –
jums tereikia įvesti pasirinktą asmenį į reikiamą būseną
ir išsiaiškinti, ką konkrečiai ir kokia eilės tvarka jis
daro, kad tą būseną pasiektų. Svarbiausias dalykas – ne
tik išmokti kelias parankias strategijas ir jas po to
naudoti, bet išsiugdyti įprotį pastebėti, kas puikiai
sekasi kitiems asmenims, o tada aiškintis, kodėl,
kokios jų strategijos. Štai kas yra modeliavimas.
NLP galima palyginti su branduoline fizika. Fizikai
nagrinėja tikrovės sandarą, mūsų pasaulio prigimtį.
Tuo tarpu NLP užsiima tuo pačiu, tik šio mokslo
objektas yra protas. Jis leidžia iki smulkmenų
išanalizuoti jo veiklos principus ir taip juos perprasti.
Žmonės visą savo gyvenimą praleidžia bandydami
atrasti iki esybės gelmių persmelkiančią meilę. Išleido
didžiausius pinigus bandydami geriau save pažinti su
analitikų pagalba, perskaitė krūvas knygų, mokančių
sėkmingo gyvenimo. NLP suteikia mums šiuos ir
daugelį kitų tikslų greitai ir paprastai padėsiančią
pasiekti metodiką!
Kaip jau įsitikinome, manipuliavimas vidiniais
įvaizdžiais ir veiksmų sintakse – vienas iš būdų patirti
produktyvią būseną. Taip pat tai pasiekti galima
išnaudojant fiziologijos ypatumus. Knygoje jau
užsiminėme apie uždarą proto ir kūno ratą. Šiame
skyriuje aiškinomės proto įtaką būsenai.
O dabar siūlau jums pažvelgti į būseną kitu kampu.
Panagrinėkime, kas tai...
9 skyrius

Fiziologija: kelias į meistriškumą

Šėtoną galima išvyti iš širdies priliečiant delną

 arba lūpas pirštais.
– Tennessee Williams

Vesdamas seminarus visada stengiuosi sukurti

džiaugsmingą, triukšmingą chaotiško siautulio
atmosferą.
Jei laiku pataikytumėte įeiti pro duris, atsidurtumėte
tarp bemaž trijų šimtų aukštyn – žemyn šokinėjančių,
spiegiančių ir klykiančių, riaumojančių kaip liūtai,
mojuojančių rankomis, kaip Rokis kumščiais
skvarbančių orą, plojančių delnais, nelyginant gaidžiai
besistaipančių ir pučiančių krūtinę, rodančių vienas
kitam aukštyn iškeltus nykščius ir darančių daugybę
kitų keistų dalykų, žmonių. Pažvelgus į juos iš šono
galima pamanyti, kad panorėję jie įstengtų vienu ypu
nušluoti nuo Žemės paviršiaus visą miestą.
Kas, po galais, čia vyksta?!
Ogi dirbama su kitu uždarojo rato dėmeniu –
fiziologija. Viso šio sąmyšio tikslas – elgtis taip, lyg
turėtumėte daugiau galių ir vidinių išteklių,
jaustumėtės laimingesnis,nei kada nors anksčiau, elgtis
taip, tarsi žinotumėte, kad jums tikrai pasiseks, lyg
energija tiesiog veržtųsi per kraštus. Juk vienas iš būdų
įeiti į būseną, palankią bet kokių tikslų siekimui, veikti
„taip, tarsi“ jau būtumėte tokios būsenos. Geriausius
rezultatus šis būdas duoda tada, kai suderinate savo
fiziologija su būsena, kurios jaučiatės pajėgus tuos
tikslus pasiekti.
Fiziologija – pats galingiausias instrumentas,
leidžiantis mums akimirksniu pakeisti savo būseną ir
gauti rezultatus. Senas posakis moko: „Jei nori būt
stiprus, dėkis stipriu.“ Sunku būtų rasti teisingesnius
žodžius. Tikiuosi, kad atėję į mano seminarus žmonės
gauna daug naudos, galimybes pakeisti gyvenimą. Tam
jų fiziologinė būsena turi būti kiek įmanoma
produktyvesnė, nes galingi veiksmai be galingos
fiziologijos neįsivaizduojami.
Kokia yra jūsų fiziologijos būklė, tokia bus ir proto
būsena. Fiziologija – didžiausias mūsų pranašumas bet
kokioje situacijoje, nes ji duoda greitus ir užtikrintus
pokyčius. Fiziologija yra nepaprastai glaudžiai susijusi
su vidiniais įvaizdžiais. Pakeitę vieną, automatiškai
pakeisite ir kitą. Mėgstu sakyti: „Proto nėra – tėra
kūnas“ ir „kūno nėra – tėra protas.“ Keisdami
fiziologiją, tai yra kūno padėtį, kvėpavimo
charakteristikas, raumenį įtempimą, balso toną,
tučtuojau pakeisite savo vidinius įvaizdžius ir nuotaiką.
Ar atsimenate atvejį, kai jautėtės visiškai išsekęs?
Koks tada jums atrodė pasaulis? Tiesa ta, kad fiziškai
pervargę ar pasiligoję pasaulį suvokiate visiškai kitaip
nei tada, kai esate pailsėję ir pilni jėgų. Todėl
manipuliavimas fiziologija – galinga proto valdymo
priemonė. Dėl šios priežasties be galo svarbu
įsisąmoninti jos įtaką mums, kad ji ne koks nors
nereikšmingas išorinis kintamasis, o neatsiejamas
uždaro rato, nuo kurio priklauso mūsų būtis, dėmuo.
Kūno energijai išsekus, nebelieka kaip palaikyti ir
pozityvią būseną. Kai fiziologija atgyja, jos procesai
suintensyvėja, tas pats nutinka ir su žmogaus būsena.
Todėl į fiziologiją galime žvelgti kaip į svertus, kuriais
reguliuojamos emocijos. Tiesą sakant, neįmanoma
išgyventi emocijos be atitinkamų pokyčių fiziologijoje,
kaip neįmanoma pakeisti fiziologijos atitinkamai
nepakeitus nuotaikos. Taigi būsena keičiama keičiant
vidinius įvaizdžius arba fiziologiją. Tai ką gi daryti, jei
norite nedelsdami pakeisti būseną? Taip, taip!
Pakeičiate kvėpavimo pobūdį, laikyseną, veido
išraišką, judesius ir kita.
Jeigu pajuntate nuovargį savo smegenims apie tai
paprastai pranešate tokiais veiksmais: nuleidžiate
pečius, atpalaiduojate svarbiausias raumenų grupes ir
panašiai. Faktiškai nuovargį galite pajusti vien
pakeisdamas savo vidinius įvaizdžius, kuriais duodate
nervų sistemai suprasti, kad pavargote. Jei jūs
suteiktumėte savo fiziologijai būsenos, kai jaučiatės
stiprus, atributus, ji atitinkamai paveiks vidinius
įvaizdžius ir jūsų nuotaiką. Kita vertus nuolat
kartodami sau, jog esate pavargęs, suformuosite
vidinius įvaizdžius, skatinančius tokią būseną. Jei
sakysite sau, kad turite daugybę jėgų išlikti žvalūs ir
įveikti visus tenkančius išbandymus, jei sąmoningai
palaikysite tokius fiziologijos ypatumus, kūnas bus
žvalus ir gyvybingas. Keisdami fiziologiją, keičiate
būseną.
Skyriuje apie įsitikinimus šiek tiek kalbėjau apie jų
įtaką sveikatai. Visi paskutiniai mokslininkų atradimai
išryškina faktą, kad dažnai žmogus pats nusprendžia
būti sveikam ar sirgti, jaustis gyvybingam ar
prislėgtam. Dažniausiai nusprendžia ne sąmoningai,
bet vis dėlto nusprendžia.
Nei vienas iš mūsų sąmoningai nesakys: „Geriau jau
būsiu prislėgtas, nei laimingas.“ Tačiau
paanalizuokime, ką depresija sergantys asmenys daro.
Depresiją mes laikome proto būsena, bet jai būdingi
labai aiškūs ir nesunkiai atpažįstami fiziologiniai
požymiai. Įsivaizduoti prislėgtą žmogų lengva. Tokie
asmenys dažniausiai vaikšto žemyn nudelbę akis (Jie
taip suaktyvina kinestezinę sistemą ir_ arba pasakoja
sau apie visa tai, kas juos taip nežmoniškai slegia). Jų
pečiai nuleisti. Kvėpavimas silpnas, negilus. Žodžiu,
daro viską, kas reikalinga, kad įvestų fiziologiją į
depresiją. Ar jie nusprendžia būti tokios būsenos?
Žinoma, taip. Depresija – tai rezultatas, sukuriamas
konkrečiais kūno įvaizdžiais. Tai supranta net Čarlis
Brounas (Charlie Brown).

Peanuts [Peanuts (liet. „žemės riešutai“, „niekai“)

viena populiariausių komiksų serijų istorijoje, tęsėsi
nuo 1950 iki 2000 m. (vert. past.)]

Įdomiausia tai, kad konkrečiais būdais keisdami

fiziologiją taip pat lengvai galime sukurti rezultatą,
vadinamą ekstaze. Pagaliau kas gi yra emocijos?
Sudėtingos asociacijos, fiziologinių būsenų
konfigūracijos. Taigi per kelias sekundes galiu pakeisti
į depresiją įsmukusio žmogaus būseną nesidomėdamas
jo vidiniais įvaizdžiais. Jums nėra reikalo nagrinėtis,
kokius vaizdinius savo prote piešia prislėgtas asmuo.
Tiesiog pakeičiate jo fiziologiją ir štai – jo būsena jau
kita. Jei išsitiestumėte, atloštumėte pečius atgal,
pradėtumėte kvėpuoti giliai, pilna krūtine, pakeltumėte
žvilgsnį aukštyn, – tai yra, jei padarysite savo
fiziologiją produktyvią, – depresija mėgautis šansų
jums neliktų. Išbandykite tai patys. Priimkite tokią
laikyseną ir pamėginkite pasijusti prislėgtas. Suvoksite,
kad tai praktiškai neįmanoma, nes smegenys iš jūsų
fiziologijos gauna žinią būti žvaliam, gyvybingam ir
išradingam. Toks ir tampate.
Kai į mane kreipiasi žmonės, skųsdamiesi, jog
nesugeba kažko padaryti, atsakau: „Elkitės taip, tarsi
sugebėtumėt.“ O kai sakosi nežiną, kaip turėtų elgtis,
patariu„Elgtis lyg žinotų“. „Atsistokite taip, kaip
stovėtumėte, jei sugebėtumėt tai padaryti dabar pat.
Nutaisykite tokį veidą, koks jis būtų, jei neabejotumėt,
kad tai jūsų jėgoms, atitinkamai kvėpuokite.“ Vos
paklausę mano patarimo ir įvedę savo fiziologiją į
reikiamą būseną, tučtuojau pajunta, kad išties galėtų
padaryti tai, ko tarėsi nesugebėsią. Šis metodas niekada
nenuvilia, nes keisdami fiziologiją, – tarsi traukydami
už svertų, – keičiame vidinę būseną. Tą pačią sekundę,
kai pakeičiame pirmąją, pakinta ir antroji.
Pagalvokite apie tai, ko, savo įsivaizdavimu, padaryti
nepajėgtumėte, nors ir norėtumėte. Dabar atsakykite –
kokia bus jūsų laikysena, jeigu patikėtumėte, kad tai
jūsų jėgoms? Kaip tokiu atveju kalbėtumėte? Kaip
kvėpuotumėt? Užduokite sau šiuos klausimus dabar pat
suderindami visus savo fiziologijos aspektus. Tegul
visas jūsų kūnas siunčia jūsų smegenims tokį patį
vientisą pranešimą. Tegul jūsų laikysena, kvėpavimas
ir veido išraiška atspindi fiziologiją, kokia ji būtų, jeigu
neabejotumėte savo pajėgumu. Atkreipkite dėmesį,
kuo ši būsena skiriasi nuo ankstesnės. Jei jums pavyko
nustatyti deramą fiziologiją, pajusite, „taip, tarsi“
galėtumėte susidoroti su gąsdinusia jus užduotimi.
Kaip tik tai vyksta vaikštynių per ugnį metu.
Atsistoję priešais krūvą žarijų kai kurie žmonės pajunta
visišką pasitikėjimą savim, – tokią jų reakciją lemia
tam tikri vidiniai įvaizdžiai ir fiziologija. Dėl to jie
drąsiai žengia pirmyn ir sveiki įveikia išbandymą.
Tačiau pasitaiko tokių, kurie paskutinę akimirką ima
panikuoti. Galbūt jie pakeitė savo vidinius įvaizdžius
apie tai, kas jiems gali nutikti, ir ėmė piešti sau patį
blogiausią, koks tik gali būti, scenarijų. Atsitinka, kad
prisiartinus prie didžiulės žėruojančių anglių krūvos ir
išvydus viršum jų nuo kaitros virpantį orą, dalyvio
ryžtas ir pasitikėjimas staiga išgaruoja. Jo kūnas ima
drebėti iš baimės, kartais žmogus pravirksta ar tarsi
suakmenėja, negalėdamas pajudėti iš vietos. Galimos
įvairiausios kitos fiziologinės reakcijos. Tam, kad
akimirksniu padėčiau tokiems asmenims nugalėti
baimę ir, nepaisant, regis, nepaprastai mažų šansų
nenukentėti, paskatinčiau priimti iššūkį, man tereikia
pakeisti jų būseną. Atminkime, kad bet kokia žmogaus
elgsena yra jo būsenos pasekmė. Jausdamiesi stiprūs ir
pilni jėgų, pasiryžtume tam, apie ką galbūt nedrįstume
nė pagalvoti, kai mums silpna, kai esam pavargę.
Todėl vaikštynės per ugnį suteikia žmonėms ne vien
intelektualinę pamoką – leidžia jiems tiesiogiai patirti,
jog būsena ir elgsena yra akimirksniu pakeičiama, ir
kad nuo jos priklauso, kaip mus seksis siekti tikslo.
Ir ką aš darau su tais, ties žarijų krūva drebančiais,
aimanuojančiais, klykiančiais ar žado netekusiais
asmenims? Viena, galiu pakeisti jo vidinius įvaizdžius
šio išbandymo atžvilgiu. Galiu paskatinti jį pamąstyti,
kaip jis jaustųsi sėkmingai perėjęs į kitą ugnies pusę.
Taip jis sukurtų vidinius įvaizdžius, kurie pakeistų jo
fiziologiją. Taigi vos per porą – ketvertą sekundžių šis
asmuo įeitų į produktyvią būseną, pakistų net jo
kvėpavimo ritmas, veido išraiška. Padaręs tai, nurodau
jam žengti pirmyn it tas pats žmogus, ką tik atrodęs
taip, lyg būtų prarijęs mietą, dabar ryžtingai eina per
žarijas ir kitoje jų pusėje švenčia pergalę prieš save.
Tačiau kartais dalyvių vidiniai įvaizdžiai, kuriuose jie
apdega ar parvirsta, yra ryškesni ir didesni už
teigiančius, jog jie gali padaryti tai likdami sveiki.
Todėl turiu padirbėti su jų įvaizdžių niuansais ir tam
laiko prireikia truputį daugiau.
Tačiau jei žmogus, atsistojęs priešais ugnį, visiškai
pasidavė panikai, veiksmingiau yra manipuliuoti jo
fiziologija. Juk pakeitus vidinius įvaizdžius, jo nervų
sistema turi pasiųsti kūnui signalą keisti laikyseną,
kvėpavimo pobūdį, raumenų įtempimo lygį ir kita. Tad
kodėl iš karto negriebus jaučio už ragų – neapėjus
visos komunikacijos grandinės ir nepakeitus
fiziologijos tiesiogiai? Todėl pasiūlau tokiam
verkšlenančiam žmogui pažvelgti į viršų. Padaręs šitai,
jis, užuot labiausiai vadovavęsis kinestezija,
suaktyvina už regą atsakingus nervų sistemos aspektus.
Dėl to jis beveik tučtuojau liaujasi verkęs. Progai
pasitaikius išbandykite tai patys – jei jus apėmė
liūdesys ar pradėjote verkti ir norite nustoti, pažvelkite
viršun. Atloškite atgal pečius ir suaktyvinkite regą.
Jūsų jausmai pakis beveik akimirksniu. Galite
panaudoti šią gudrybę su vaikais. Tiesiog paprašykite
jo pakelti akis aukštyn, jei jis ką užsigavo. Skausmas
jam tuoj pat nuslops ar bent labai sumažės ir jis
apsiramins. Po to nurodau tam asmeniui atsistoti taip,
lyg jis nė per nago juodymą neabejotų savo sugebėjimu
sėkmingai pereiti per žarijas, kvėpuoti taip, kaip
kvėpuotų tokiu atveju, pasakyti ką nors balsu, kokiu jis
kalbėtų, jei taip tikėtų savo jėgomis. Tokiu būdu jo
smegenys gauna naują pranešimą, kaip jaustis, ir
patekęs į naują būseną asmuo, kuris vos prieš kelias
akimirkas buvo visiškai sukaustytas baimės, gali imtis
veiksmų, priartinančių jį prie jo tikslo.
Šį metodą pasitelkti galime kiekvienąkart, kai
jaučiamės nesugebėsią kažko padaryti – užkalbinti
nepažįstamos moters ar vyro, kreiptis į viršininką ir
panašiai. Juo, tai yra pakeisdami vidinio dialogo,
vaizdinių pobūdį arba laikyseną, kvėpavimą, balso
toną, galime pakeisti savo būseną ir įgalinti save imtis
reikiamų veiksmų. Geriausia keisti abu šiuos dėmenis.
Padarę tai iškart pasijusime produktyvūs, sugebėsime
iki galo atlikti tai, ko reikia, kad gautume norimus
rezultatus.
Naudingas šis metodas ir sportuojant. Jei intensyviai
treniruodamiesi uždūstate ir pradedate sau kartoti,
kokį, pavyzdžiui, nežmonišką atstumą jau nubėgote ir
kaip, po galais, nusivarėte nuo kojų, veiksite savo
fiziologiją tokiu būdu, kuris tik trukdys jums atlikti tai,
ką užsibrėžėte. Tačiau jeigu jūs, net jei ir sunkiai
gaudydamas orą, sąmoningai laikysitės tiesus,
kvėpuosite tolygiai, jūsų fiziologija palaikys pozityvų
vidinį dialogą.
Keisdami vidinius įvaizdžius ir fiziologiją, keičiame
ne tik savo nuotaiką ir iš jos išplaukiančią būseną, bet
ir kūne vykstančius biocheminius ir elektrinius
procesus. Tyrimai rodo, jog žmogui panirus depresijon,
jo imuninė sistema neatsilieka ir nusilpsta – baltųjų
kraujo ląstelių skaičius krinta. Ar jums kada nors teko
matyti Kirliano metodu padarytą žmogaus fotografiją?
Joje akivaizdžios kūnu tekančios bioelektrinės
energijos, kurios, beje, labai pastebimai kinta,
keičiantis žmogaus būsenoms ir nuotaikoms. Dėl
glaudžių proto ir kūno saitų intensyvi būsena paveikia
visą mūsų elektrinį lauką ir mes galime atlikti tai, kas
kitais atvejais mums atrodytų neįmanoma. Visa, ką
man teko patirti, ką sužinojau skaitydamas knygas,
verčia mane manyti, kad mūsų kūnams esama daug
mažiau ribų, tiek neigiama, tiek teigiama prasme, nei
buvome mokyti tikėti.
Daktaras Herbertas Bensonas (Dr. Herbert Benson),
daug parašęs apie proto ir kūno ryšius, smulkiai
pasakoja stulbinančią vudu galią demonstruojančius
įvykius iš įvairių pasaulio kraštų. Vienoje Australijos
aborigenų gentyje užkalbėtojai-gydūnai praktikuoja
ritualą, pavadinimu „dūris kaulu“. Jo metu paleidžiami
tokie stiprūs kerai, kad auka aiškiai pajunta, jog tuoj
susirgs kokia siaubinga liga ar net mirs. Štai kaip
daktaras Bensonas vaizduoja vieną tokį 1925 m.
nutikusį atvejį:
„Išties graudu žiūrėti į vyrą, sužinojusį, jog jis
prakeiktas. Jis stovi sukaustytas siaubo, įsmeigęs
paklaikusias akis į šamano į jį nukreiptą kaulą, ištiesęs
į priekį rankas, tarsi bandydamas apsisaugoti nuo
nematomo, bet mirtino nuodo, kuris, kaip šis
nelaimėlis įsivaizduoja, skverbiasi į jo kūną. Jo
skruostai pabąla, akys tampa stiklinės, veidą iškreipia
baisi grimasa... Jis bando spiegti, bet garsas užstringa
gerklėje ir iš burnos ima dribti putos. Kūnas pradeda
virpėti, raumenys – nevalingai trūkčioti. Burtų auka
susvyruoja ir griūna aukštielninkas ant žemės. Kurį
laiką atrodo kaip nualpęs, po to ima raičiotis tarytum
tampomas priešmirtinės agonijos, užsidengia delnais
veidą ir vaitoja... Mirties ilgai laukti neprireikia.“
Nežinau apie jus, tačiau aš gyvesnio, bet kartu labiau
šiurpinančio aprašymo skaitęs nesu. Būkite ramūs –
tikrai neprašysiu jūsų modeliuoti to asmens. Vis dėlto
tai vienas iškalbingiausių fiziologijos ir įsitikinimo
galios pavyzdžių. Blaiviai mąstant, tam žmogui nebuvo
padaryta nieko pikta, apskritai nieko. Tačiau jo paties
įsitikinimai ir fiziologijos galia sukūrė baisiai galingą
neigiamą jėgą, kuri jį sunaikino pačia tikriausia to
žodžio prasme.
 Ar tokie dalykai nutinka tik visuomenės, kurias mes
linkstame laikyti primityviomis, nariams? Tai jau ne.
Analogiškų fenomenų apstu aplinkui mus kiekvieną
dieną. Bensonas mini, kad daktaras Džordžas L.
Endželas (Dr. George L. Engel) iš Ročesterio
universiteto Medicinos skyriaus, surinko storiausią
aplanką straipsnių su įvairių pasaulio šalių laikraščių
pranešimais apie staigias mirtis neaiškiomis
aplinkybėmis. Išoriniame pasaulyje visais tais atvejais
nenutiko nieko tragiška. Pagrindinė šitiekos mirčių
priežastis – neigiami pačių aukų vidiniai įvaizdžiai.
Išorinė tikrovė čia dėta tik tuo, kad privertė auką
pasijusti bejėgia, vieniša, neturinčia vilties. O
pasekmės iš esmės tokios pat, kokias atneša minėtas
aborigenų ritualas.
Įdomiausia man tai, kad apie žalingąjį proto ir kūno
ryšių aspektą surinkta daug daugiau įrodymų ir
duomenų nei apie teigiamą. Mes nuolat girdime apie
tai, kiek streso žmonėms sukelia ar net atima norą
gyventi artimųjų mirtis. Visi mes, regis, žinome, kad
neigiamos būsenos ir emocijos gali išties mus pribaigti.
Tačiau daug rečiau girdėti apie gydomąją pozityvių
būsenų įtaką.
Šiuo atžvilgiu dėmesio tikrai verta Normano
Kouzinso istorija. Savo knygoje „Ligos anatomija“ jis
aprašo, kaip jam pavyko stebuklingai išgyti nuo ilgai
sekinusios ligos vartojant juoko vaistus. Pasitelkęs
juoką Kouzinsas sąmoningai mobilizavo savo norą
gyventi ir klestėti. Į savo gydymo planą jis įtraukė
juoką jam kėlusių filmų ir televizijos laidų peržiūrą bei
knygų skaitymą – skyrė tokiai terapijai didžiąją dienos
dalį. Tai radikaliai pakeitė jo vidinius įvaizdžius, taip
pat fiziologiją, taigi ir nervų sistemai siunčiamus
pranešimus, kaip reaguoti. Netrukus Kouzinsas
pastebėjo, kad fizinė jo būklė labai pasitaisė. Jis geriau
miegojo, apslopo varginę skausmai, jautėsi daug
žvalesnis ir gyvybingesnis.
Galiausiai jis visiškai pasveiko, nors gydytojas jam
prieš tai buvo sakęs, kad išgyti jam tėra vienas šansas
iš penkių šimtų. Kouzinsas padaro tokią išvadą:
„Supratau, kad niekad negalima pervertinti žmogaus
proto ir kūno sugebėjimo atgyti, net tada, kai
perspektyvos yra suvis apgailėtinos. Gyvybės jėga
greičiausiai yra menkiausiai pažinta jėga žemėje.“
Šiek tiek paaiškinti Kouzinso ir kitų potyrius gali
stulbinami pastarųjų metų tyrinėjimai. Tirta veido
išraiškų įtaka mūsų savijautai ir nustatyta, jog sakyti,
esą šypsomės mes tada, kai mums smagu, ar juokiamės
būdami puikios nuotaikos, nėra visai teisinga. Tikriau
šypsena ir juokas suaktyvina biologinius procesus,
kurių dėka ir pasijuntame smagiai. Jie padidina kraujo
antplūdį į smegenis ir pakeičia deguonies lygį kraujuje,
taip pat pties mus pribaigti/. onijos, užsidengia delniau
ribų, tiek neigtaigi ir nervinių ląstelių stimuliavimą.
Tokiu pat poveikiu pasižymi ir kitos veido išraiškos:
nutaisykite išgąstingą, piktą, pasibjaurėjimo ar
nuostabos pilną miną ir garantuotai pajusite viduje
atitinkamus jausmus.

Mūsų kūnai – tai sodai... o sodininkai juose

mūsų norai.
Viljamas Šekspyras

Veido srityje yra apie aštuoniasdešimt raumenų,

kurie veikia kaip turniketas, arba raištis kraujavimui
sustabdyti, – reguliuoja kraujo tėkmę į smegenis, taigi
ir jų pačių veiklą. 1907 m. nuostabiame savo darbe
prancūzų gydytojas Izraelis Veinbaumas (Israel
Waynbaum) pateikia teoriją, teigiančią, jog veido
išraiškos išties sąlygoja jausmus. Tą patį patvirtina ir
šiuolaikiniai tyrinėtojai. Kaip dienraščiui „Los Angeles
Times“ (1985 m. birželio 5 d.) pasakė Kalornijos
universiteto psichiatrijos katedros profesorius daktaras
Polas Ekmanas (Dr. Paul Ekman): „Seniai žinojome,
jog žmogaus emocija atsispindi jo veide. Dabar
įsitikinome, kad yra ir atvirkščias ryšys. Viduje
pajuntate jausmą, kurio „kaukę užsidedate“...
sidedate"ate jausmą, kurio kaukę ščias ryšys. Vde. s.Jei
juokiatės iš skausmo, jo nejusite. Jeigu veide matomas
liūdesys, bus jis ir viduje.“ Iš esmės Ekmanas išdėsto
principą, padedantį apgauti net melo detektorių. Šis
prietaisas nefiksuos netiesos jei asmuo priima
fiziologiją, būdingą užtikrintumui, net jei iš tiesų jis
meluoja išsijuosęs.
Būtent tai aš ir kiti NLP šalininkai mokome jau daug
metų. Dabar, regis, mokslo bendruomenė pradeda
atkreipti dėmesį į naudingus mūsų atradimus.
Artimiausiu laiku jie patvirtins ir daug kitų dalykų,
apie kuriuos dabar skaitote šioje knygoje. Tačiau
abejoju, ar yra prasmės laukti akademikų patvirtinimo.
Galite naudotis jais ir dabar pat gauti teigiamų
rezultatų.
Tiek daug sužinojome apie proto ir kūno ryšius, kad
kai kurie žmonės mano, jog mums išties tereikia
deramai prižiūrėti kūną. Jei kūnas funkcionuoja
nepriekaištingai, produktyviai veiks ir smegenys. Kuo
išmintingiau naudojatės kūnu, tuo geriau dirbs ir jūsų
smegenys. Tokia yra Mošės Feldenkraiso (Moshe
Feldenkrais) darbų esmė. Per judesius jis mokė žmones
teisingos mąstysenos ir gyvensenos. Feldenkraisas
aptiko, kad vien dirbant su kinesteziniu lygmeniu
galima pakeisti savivoką, būseną ir bendrą smegenų
funkcionavimą. Jis faktiškai deda lygybės ženklą tarp
gyvenimo kokybės ir judėjimo kokybės. Jo darbai –
neįkainojamas žinių, kaip transformuoti būtį tam tikru
būdu manipuliuojant fiziologija, šaltinis.
Fiziologija glaudžiai susijusi su vientisumo
samprata. Jei noriu perteikti jums pozityvų pranešimą,
tačiau atlieku tai virpančiu ir neryžtingu balsu, padrikai
gestikuliuodamas rankomis, esu nevientisas. Tai trukdo
man būti tuo, kuo galiu būti, daryti tai, ką galiu daryti,
įeiti į pačią produktyviausią būseną. Prieštaringus
pranešimus pasąmonė suvokia kaip melą.
Greičiausiai jums yra pasitaikę bendrauti su asmeniu,
kuriuo tikėti kažkodėl nesinorėjo, nors ir nesupratote
kodėl. Jo žodžiai buvo logiški, tačiau neįtikino jūsų.
Pasąmoninis jūsų protas apčiuopė tai, kas liko
nepastebėta sąmoningojo. Jums, pavyzdžiui, uždavus
tam žmogui klausimą, jis galėjo atsakyti „taip“, tačiau
galvą kraipyti į šalis. Arba jis galėjo pasakyti:
„sutvarkysiu tai“, tačiau pastebėjote, kad tarė šiuos
žodžius susigūžęs, nudelbęs akis į žemę ir negiliai
kvėpuodamas – visa tai jūsų pasąmonei davė suprasti,
kad išties tas asmuo sakė: „nepajėgsiu to sutvarkyti“.
Greičiausiai tam tikra jo asmenybės dalis norėjo
padaryti, ko prašote, tam tikra – ne. Viena jo pusė buvo
pasitikinti, kita – ne. Taigi susidūrė su kliūtimi –
nevientisumu. Vaizdžiai tariant, vienu metu norėjo eiti
dviem skirtingom kryptim. Žodžiais sakė viena, kūnu –
kita.
Tokį nevientisumą esame patyrę visi, kai viena mūsų
dalis išties kažko norėjo, bet tuo pat metu kažkas
viduje mus stabdė. Vientisumas suteikia galios.
Panagrinėję sėkmingus asmenis aptiksime, kad visus
savo išteklius, tiek mentalinius, tiek fizinius, jie
nukreipia tikslo siekimui. Minutėlei liaukitės skaitę ir
atsiminkite tris vientisiausius jums pažįstamus žmones.
Po to atsiminkite tris pačius nevientisiausius. Kuo jie
skiriasi? Kurie jums daro didesnę įtaką?
Vientisumo ugdymas – pagrindinis asmeninės galios
raktas. Komunikuoti mintį stengiuosi tvirtai – žodžių
prasme, balso intonacija, kvėpavimu, visa fiziologija.
Kai mano kūnas ir žodžiai sako tą patį, smegenys
gauna aiškų signalą, kokio rezultato aš noriu. Ir
atitinkamai reaguoja.
Jei sakysite sau: „Hmm... manau, turėčiau daryti štai
šitai“, bet jūsų fiziologija lieka silpna ir neryžtinga,
kokią žinią gaus smegenys? Tai primena televizoriaus
žiūrėjimą, kai ekranas mirkčioja. Tokiu atveju suprasti,
kas jame vyksta, sudėtinga. Tai pat pasakytina ir apie
smegenis: jeigu kūno signalai silpni ar prieštaringi,
smegenys aiškiai nesuvokia, ką daryti. Įsivaizduokite
kareivį, kurį į kovos lauką siunčiantis generolas kalba:
„Na, pabandykime tokį variantą. Nesu tikras, ar
sumanymas pavyks, bet, manyčiau, eikime ir
pamatysime – juk kažko imtis reikia.“ Į kokią būseną
kareivį pastūmėtų tokie žodžiai?
Tačiau jei tarsite sau: „Aš tikrai tai padarysiu“ ir jūsų
fiziologija sakys tą patį (laikysena, veido išraiška,
kvėpavimo ritmu, kūno gestais ir judesiais), jūs iš
tikrųjų tai padarysite. Vientisumo trokštame visi ir
didžiausias žingsnis ta kryptimi – užsitikrinti, kad jūsų
fiziologija tvirtai ir ryžtingai eina išvien su jūsų proto
turiniu. Jei jūsų žodžiai ir kūnas nedera, išties
produktyviai veikti nesugebėsite.
Vientisumą galima ugdytis modeliuojant vientisų
žmonių fiziologiją. Modeliavimo esmė – išsiaiškinti,
kokias savo smegenų dalis konkrečiomis aplinkybėmis
naudoja sėkmingas žmogus. Jei norite veikti taip pat
produktyviai, pasirinksite smegenimis naudotis tokiu
pat būdu. Tiksliai atkartodami kieno nors fiziologijos
ypatumus, pasitelksite tas pačias smegenų dalis. Ar
dabar jūsų būsena vientisa? Jei ne, pasistenkite, kad
tokia taptų. Kiek procentų laiko praleidžiate
nevientisos būsenos? Ar galėtumėte dažniau būti
vientisas? Pasistenkite siekti to nuo dabar pat.
Liaukitės skaitę ir pagalvokite apie penkis vientisus
žmones, su galinga fiziologija, kurią norėtumėte
atkartoti. Kuo jų fiziologija skiriasi nuo jūsiškės?
Kokia tų žmonių laikysena? Kaip jie juda, kaip sėdi?
Kokios būdingiausios jiems veido išraiškos ir gestai?
Susikaupkite ir pabandykite kurį laiką sėdėti taip, kaip
sėdi jie. Nutaisykite tokią pat miną, gestikuliuokite,
kaip tai daro jie. Stebėkite, kas keičiasi jūsų viduje.
Seminarų metu dalyviai pabando atspindėti kitų
žmonių fiziologiją ir šio pratimo metu pastebi, jog
įeina į panašią būseną, pajunta panašius jausmus. Tad
norėčiau, kad išbandytumėte tai ir jūs. Pratimas
atliekamas poroje. Tegul šis asmuo atsimena konkretų
stiprų išgyvenimą ir nieko apie jį nepasakodamas
sugrįžta į tą būseną. O jūs tada, vaizdžiai tariant,
tapkite tiksliu to žmogaus atspindžiu. Atkartokite jo
sėdėseną, kojų, rankų ir delnų padėtį. Atkartokite veido
ir viso kūno raumenų įtempimo lygį. Laikykite galvą
taip, kaip jis, tegul jūsų akys, kojos ar sprandas juda
taip, kaip jo. Atkartokite jo burnos padėtį, odos įtampą,
kvėpavimo ritmą. Žodžiu, pasistenkite, kad jūsų
fiziologija taptų tapati jo fiziologijai. Atkartodami
asmens fiziologiją imsite siųsti savo smegenims tokius
pat signalus, kokius jis siunčia savosioms. Pajusite
panašius ar identiškus jausmus, regėsite kiek
individualizuotą tų pačių vaizdinių versiją, mąstysite
kiek individualizuotomis, bet panašiomis mintimis.
Po to žodžiais nusakykite dabartinę savo būseną – ką
jautėte, kai tiksliai atspindėjote savo porą,
išsiaiškinkite, ką jautė jis. 80–90 procentų atvejų
būseną įvardinsite tais pačiais žodžiais. Per kiekvieną
mūsų seminarą atsiranda žmonių, kurie išties pradeda
matyti tai, ką ir jų mėgdžiojamas asmuo. Tiksliai
apibūdina vietą, kurioje jis buvo, ar žmones, kuriuos jis
regėjo vaizduotėje. Kai kurių detalių sutapimų tiesiog
neįmanoma paaiškinti racionaliai. Viskas labai primena
aiškiaregystės fenomeną, nors jokio specialaus
išankstinio parengimo dalyviai negauna. Jie viso labo
pasiunčia savo smegenims lygiai tokius pat
pranešimus, kaip ir kopijuojamas asmuo.
Suprantu, kad patikėti gali būti nelengva, tačiau
mano seminarų dalyviai išmoksta tokių dalykų po
penkių minučių apmokymų. Negaliu garantuoti, kad
jums pavyktų tai iš pirmo karto, tačiau pasistengę
atsidurtumėte tokioje pat pykčio, skausmo, liūdesio,
pakilumo, džiaugsmo ar ekstazės būsenoje, kokioje yra
ir kitas asmuo. Nors prieš tai jūs nebūtumėte apsikeitę
su juo apie jo jausmus nė žodeliu.
Šį reiškinį paremia ir paskutiniai moksliniai
atradimai. Pagal „Omni“ žurnalo straipsnį, du
tyrinėtojai nustatė, kad žodžiai smegenyse sukuria tam
tikras elektrines struktūras. Neurofiziologas Donaldas
Jorkas (Donald York) iš Misurio universiteto ir
Čikagoje gyvenantis logopedas Tomas Džensonas
(Tom Jenson) aptiko, kad tie patys elektriniai modeliai
būdingi skirtingiems žmonėms. Per vieną eksperimentą
jie net užfiksavo vienodą smegenų bangą pas
skirtingomis kalbomis kalbančius žmones. Prieš tai jie
jau buvo sukūrę kompiuterines programas, galinčias
atpažinti tas smegenų bangas, tad galėjo versti jas į
žodžius anksčiau, nei jie buvo ištarti! Taigi
kompiuteris gali iš tikrųjų skaityti mintis ir daro tai
principu, panašiu į tą kuriuo mes tiksliai atkartojame
fiziologiją.
Didžiule galia išsiskiriantiems asmenims, tokiems
kaip Džonas F. Kenedis, Martinas Liuteris Kingas
Jaunesnysis ar Franklinas Ruzveltas, būdingi unikalūs
fiziologijos ypatumai. Jei sugebėtumėte modeliuoti
konkrečias jų fiziologijos detales, susisiektumėte su
tomis savo smegenų dalimis, kuriomis naudojasi ir
sėkmingoji asmenybė, imtumėte apdoroti informaciją
taip, kaip ji. Tikrąja to žodžio prasme pasijustumėte
taip, kaip jaučiasi ji. Kadangi kvėpavimas, judesiai,
balso tonas vaidina labai svarbų vaidmenį sukuriant
būseną, tokių žmonių nuotraukos nesuteikia visų
pageidautinų duomenų apie juos. Geriausiai šiam
reikalui tinka video medžiaga. Minutėlę kiek galėdami
tiksliau kopijuokite pasirinkto asmens laikyseną, veido
išraišką ir gestus. Netrukus pajusite viduje jam
būdingus jausmus. Jeigu atsimenate to žmogaus balso
skambesį, galite pasakyti kažką tokiu pat tonu.
Taip pat atkreipkite dėmesį į tų žmonių vientisumo
lygį. Jų fiziologija siunčia vieningą pranešimą, o ne
kelis prieštaringus. Jeigu atkartodamas vieno iš jų
fiziologiją buvote nevientisas, nesijausite taip, kaip
jaučiasi jis, nes savo smegenims siųsite kitokį
pranešimą. Jei, pavyzdžiui, kopijuodami jo fiziologiją
kalbėjote sau, jog užsiimate niekais, maksimalios
naudos negausite, nes nesate vientisas. Tokiu atveju
jūsų kūnas ir protas sako skirtingus dalykus. Galia
ateina siunčiant vieningą pranešimą.
Jeigu gautumėte Martino Liuterio Kingo Jaunesniojo
kalbos vaizdo įrašą ir po to pabandytumėte kalbėti taip,
kaip jis, antrindami jo balso toną, tempą ir kitas
savybes, galėtumėte pajusti tokią galią ir stiprybę, kaip
niekad anksčiau. Vienos iš tokių asmenybių, kaip
Džonas F. Kenedis, Bendžaminas Franklinas ar
Albertas Einšteinas, knygų privalumų yra tai, kad
skaitant jas jūsų būsena supanašėja į autorių. Imate
mąstyti panašiai kaip jie, kuriate viduje panašius
tikrovės įvaizdžius. Tačiau atspindėdami jų fiziologiją,
galite tiesiog pasijusti jais, atlikti tokio masto darbus,
kokius jie atliko.
Argi jums nesinori dabar pat atskleisti daugiau savo
galios ir viduje esančio gėrio? Jei taip, pradėkite
sąmoningai modeliuoti asmenybių, kurias gerbiate ir
kuriomis žavitės, fiziologiją. Ilgainiui patirsite tokias
pat būsenas, kokias patiria jie. Aiškus daiktas, jums
nešaus į galvą modeliuoti visad paniurusio pikčiurnos
fiziologijos. Jūs norėsite modeliuoti stiprius, veiklius
žmones, nes antrindami juos įgausite naujų galimybių,
susisieksite su tomis savo smegenų dalimis, kurių
praeityje paprastai neišnaudodavote.
Per vieną seminarą sutikau labai keistą vaikiną. Tiesą
sakant, dar nebuvau matęs žmogaus su tokia prasta ir
beviltiška fiziologija ir man niekaip nepavyko įvesti jo
į būseną, kurioje jis taptų galingesnis. Vėliau
sužinojau, kad dalis jo smegenų buvo sužalota avarijos
metu. Tačiau aš paskatinau jį elgtis „taip, tarsi“,
modeliuoti mane ir įvedžiau į fiziologinę būseną, kokią
jis laikė sau nepasiekiama. Modeliavimo dėka jo
smegenys pradėjo funkcionuoti visiškai nauju būdu.
Seminarui baigiantis žmonės nebegalėjo jo atpažinti.
Dar niekad šio vaikino veiksmai ir jausmai nebuvo
tokie, kaip dabar. Antrindamas kito žmogaus
fiziologiją jis atrado naujus būdus mąstyti, jausti ir
elgtis.
Tarkime, jog nusprendėte modeliuoti pasaulinio
lygio bėgiko įsitikinimų sistemą, mentalinę sintaksę ir
fiziologiją. Ar tai reiškia, kad netrukus taip pat
sugebėsite nubėgti mylią per mažiau nei keturias
minutes? Žinoma, ne. Jūs jūsų modeliavimas nėra
visiškai tikslus, nes nesiunčiate nuolatinių pranešimų
nervų sistemai kasdienių treniruočių metu, kaip daro
jis. Svarbu pažymėti, kad kai kurios strategijos
reikalauja tokio fiziologinio išsivystymo, ar
programavimo, lygmens, kuris jums kol kas
neprieinamas. Galite modeliuoti geriausią pasaulio
kepėją, bet jei mėginsite iškepti pyragą pagal jo receptą
orkaitėje, kuri maksimaliai gali įkaisti iki 150º, kai jo
įkaista iki 350º, jūsų kepinys truputį skirsis. Vis dėlto
naudodamiesi jo receptu galite pasiekti geriausių
įmanomų rezultatų su savo orkaite. O jei, laikui bėgant,
įsigysite galingesnę orkaitę, jūsų rezultatai taps ne
prastesni už jo, tačiau tam turėsite sumokėti deramą
kainą - investuoti tam tikrą laiko ir pastangų kiekį.
Apie tai mes ir kalbėsime kitame skyriuje.
 Fiziologijos įsisąmoninimas atveria daugiau
galimybių. Kodėl žmonės vartoja narkotikus,
svaiginasi alkoholiu, rūko ir persivalgo? Ar tai ne
pastangos pakeisti savo būseną keičiant fiziologiją?
Šiame skyriuje sužinojote, kaip tiesiogiai ir greitai
keisti būsenas. Manipuliuojant kvėpavimu, judesiais ar
veido raumenimis tučtuojau kinta būsena. Šis metodas
duos panašius rezultatus kaip maistas, alkoholis ar
narkotikai, tik be jokių šalutinių poveikių jūsų kūnui ar
psichikai. Atminkite, kad bet kokio uždaro rato atveju
galingiausias tampa turintis daugiausiai galimybių
rinktis. Labai svarbus kiekvienos sistemos atžvilgis –
lankstumas. Jei kitais požiūriais kelios sistemos
tapačios, lanksčiausia sistema turi daugiau galimybių
tinkamai nukreipti esamus išteklius. Tą patį galima
pasakyti ir apie žmones. Valdžia atitenka žmonėms,
turintiems didžiausią laisvę rinktis. O modeliavimas
kaip tik ir sukuria naujas galimybes. Ir pats
greičiausias, dinamiškiausias būdas tai padaryti – per
fiziologiją.
Kitąkart pamatę itin sėkmingą asmenybę, kuria
žavitės ir kurią gerbiate, kopijuokite jos gestus,
laikyseną, elgesį ir pajuskite pokyčius viduje,
mąstysenoje. Priimkite tai kaip žaidimą. Patirkite tai.
Jūsų laukia daugybė naujų galimybių! O dabar
pažvelkime į kitus fiziologijos aspektus – mitybą bei
kvėpavimą. Visa tai yra...
10 skyrius

Energija: meistriškumo kuras

Sveikata išties yra pamatas, nuo kurio tvirtumo

priklauso visa pastato laimė ir galybė.
Benjamin Disraeli

Jau įsitikinome, kad fiziologija – kelias į

meistriškumą. Fiziologijai įtaką galima daryti
naudojantis raumenų sistema: keičiant laikyseną, veido
išraiškas, kvėpavimą. Meistriškumas, apie kurį kalbu
šioje knygoje, taip pat priklauso nuo žmogaus
organizmo biocheminio funkcionavimo. Mes turėtume
valyti ir maitinti kūną, o ne teršti, nuodyti ir sekinti.
Šiame skyriuje apžvelgsime fiziologijos pagrindus –
tai, ką valgome ir geriame, kaip kvėpuojame.
Energiją aš vadinu meistriškumo kuru. Galite ištisą
dieną dirbti su vidiniais įvaizdžiais, bet jei jūsų
biochemija betvarkiška, ji gimdys iškreiptus
įvaizdžius. Ji trukdys tinkamai funkcionuoti visai
sistemai. Labai tikėtina, kad jūs nesugebėsite
pasinaudoti turimomis žiniomis. Todėl labai svarbu
rūpestingai prižiūrėti organizmą – juk galite turėti
gražiausią lenktyninį automobilį pasaulyje, bet jei
vietoj degalų pripilsite į jo baką alaus, jis nevažiuos.
Maža to, galite turėti puikų automobilį ir tinkamų jam
degalų, bet jei žvakės neįžiebs kibirkšties, variklis
neužsives. Šiame skyriuje norėčiau pasidalinti kai
kuriomis mintimis apie energiją ir būdus, kaip ją
sustiprinti. Kuo aukštesnis energijos lygmuo, tuo
našesnis bus jūsų kūnas, tuo geriau jausitės ir galėsite
geriau išnaudoti savo gabumus siekdami tikslų.
Pats patyriau, kaip daug priklauso nuo energijos
kiekio, ir kokie stebuklai tampa įmanomi, kai jos išties
daug. Anksčiau svėriau daugiau nei 120 kilogramų,
dabar – 108. Seniau nesistengiau daryti visko, kas nuo
manęs priklauso, kad gyvenčiau sėkmingai ir
prasmingai. Mano fiziologija anaiptol nepadėjo man
siekti puikių rezultatų. Labiau už visa kitą (ką galėjau
išmokti ir ką nuveikti) man rūpėjo valgyti ir spoksoti į
televizorių. Tačiau vieną dieną nusprendžiau, jog
pavargau nuo tokio gyvenimo, tad ėmiau domėtis, kaip
įgyti puikią sveikatą, modeliuoti nuolat ja
besidžiaugiančius asmenis.
Žinios apie mitybą buvo tokios prieštaringos ir
painios, kad pradžioje net pasimečiau. Štai pirmoji
perskaityta knyga apie tai pateikė tam tikrą mitybos
sistemą ir skelbė, kad šitaip maitinantis gyventi galima
amžinai. Tai mane, savaime aišku, gerokai uždegė.
Deja, į rankas pakliuvus kitai knygai, sužinojau, kad
maitinantis taip, kaip buvo mokoma pirmojoje, galima
greit atsisveikinti su šiuo pasauliu. Jos autorius dėstė
visai kitokius sveikos mitybos principus. Maža to,
trečioji knyga savo ruožtu paneigė abi pirmąsias. Visų
jų autoriai buvo medicinos mokslų daktarai, tačiau jų
nuomonės nesutapo net dėl pagrindų.
Man reikėjo ne akademikų patvirtintų teorijų, o
konkrečių rezultatų. Todėl atradau žmones, kurie
sugebėjo nuolat išlikti geros sveikatos, buvo kupini
jėgų ir patenkinti. Sužinojau, ką jie daro ir pasekiau jų
pavyzdžiu. Remdamasis savo stebėjimais sudariau
nusistatymų, ar vidinių principų, rinkinį ir parengiau
šešiasdešimties dienų trukmės sveikos gyvensenos
programą. Pats kasdien taikiau šiuos principus ir
greičiau nei per trisdešimt dienų numečiau beveik
penkiolika kilogramų. Svarbiausia tai, kad galiausiai
atradau būdą, kaip gyventi be įkyrių susivaržymų,
nuolat nesukant sau galvos apie dietą (atkreipkite
dėmesį, ką reiškia pirmosios trys šio žodžio raidės)
[Angl. die reiškia „mirti“ (vert. past.)], – gerbdamas
savo kūno funkcionavimą.
Dabar šiais principais, pagal kuriuos gyvenu
paskutinius penkerius metus, pasidalinsiu su jumis.
Tačiau prieš tai leiskite man konkrečiu pavyzdžiu
pailiustruoti, kaip jie perkeitė mano fiziologiją.
Anksčiau man reikėdavo aštuonių valandų miego. Be
to, norėdamas laiku pabusti, turėdavau nustatyti tris
žadintuvus – vienas jų imdavo skambėti, antras
įjungdavo radiją, trečias – šviesą. Dabar visą vakarą
galiu vesti seminarą, atsigulti poilsio pirmą ar antrą
valandą ryto ir pamiegojęs penkias – šešias valandas
pabusti visiškai žvalus ir pilnas jėgų. Kai mano kraujas
buvo užterštas, energijos lygmuo žemas, bergždžiai
bandžiau išspausti maksimumą iš labai ribotos
fiziologijos. Dabar dieną pradedu tokios fiziologinės
būklės, kuri leidžia man mobilizuoti visus savo fizinius
ir protinius išteklius.
Šiame skyriuje ketinu duoti jums šešis patarimus,
kaip palaikyti galingą, nepalaužiamą fiziologiją.
Daugumą to, ką pasakysiu, mes iššūkį jūsų
ankstesniems įsitikinimams. Kai kas tiesiog kirsis su
dabartinėmis jūsų sveiko gyvenimo sampratomis. Kaip
bebūtų, šie šeši principai padarė vos ne stebuklus mano
ir žmonių, su kuriais dirbu, gyvenimuose, taip pat
tūkstančiams tų, kurie gyvena pagal sveikatos mokslą,
vadinamą natūraliąja higiena. Norėčiau, kad labai
atidžiai pamąstytumėte, ar gali šie principai atnešti
jums naudos, ar dabartinės jūsų nuostatos apie sveiką
gyvenseną išties yra efektyviausias būdas prižiūrėti
savo kūną. Taikykite visus šešis principus nuo
dešimties iki trisdešimties dienų ir spręskite apie jų
tinkamumą ne pagal išankstines nuostatas, o pagal tai,
kaip jie paveiks jūsų kūną. Suvokite kūno
funkcionavimo dėsnius, gerbkite jį ir juo rūpinkitės –
tada jis pasirūpins jumis. Jau mokėmės, kaip valdyti
nuosavas smegenis. Dabar turite išmokti valdyti kūną.
Pirmasis sveikos gyvensenos šulas – kvėpavimo
menas. Sveikata neįsivaizduojama be sveikos kraujo
apytakos sistemos, transportuojančios deguonį ir
įvairias maistingas medžiagas į kiekvieną kūno ląstelę.
Jeigu jūsų kraujotakos sistema stipri, greičiausiai
pragyvensite ilgą ir sveiką gyvenimą. Su kuo labiausiai
susijusi kraujotaka? Ogi su kvėpavimu. Kvėpuodami
jūs užpildote savo organizmą deguonimi ir taip
sužadinate kiekvienos ląstelės elektrinius procesus.
Siūlau įdėmiau panagrinėti kūno veikimo principus.
Kvėpavimas ne tik aprūpina ląsteles deguonimi, bet ir
kontroliuoja limfos, kurioje yra apsauginę funkciją
atliekantys baltieji kraujo kūneliai, tekėjimą. Kas tai
limfinė sistema? Esama priskiriančių ją prie kūno
nuotekų sistemos. Tačiau kiekviena mūsų organizmo
ląstelė yra apsupta limfos. Limfos kūne yra keturis
kartus daugiau nei kraujo. Trumpai apibūdinsiu
limfinės sistemos veikimo principus. Kraujas iš širdies
išstumiamas į arterijas, kuriomis pasiekia plonų akytų
kapiliarų tinklą. Taigi kraujas atgabena deguonį ir
maistines medžiagas į kapiliarus, tada paskleidžiamos į
ląsteles supantį skystį, arba limfą. Žinančios, ko joms
reikia, ląstelės pasisavina deguonį ir maistines
medžiagas ir išskiria toksinus, kurių dalis vėl patenka į
kapiliarus. Tačiau mirusios ląstelės, įvairios toksinės
medžiagos turi būti pašalintos limfinės sistemos. O
pastaroji sužadinama giliai kvėpuojant.
Ląstelės yra labai priklausomos nuo limfinės
sistemos, nes tik jos dėka gali atsikratyti toksinių
medžiagų ir deguonies kiekį ribojančių skysčių
pertekliaus. Limfa teka pro limfmazgius, kur
neutralizuojamos ir sunaikinamos negyvos ląstelės ir
įvairios nuodingosios medžiagos. Kad geriau
suvoktume limfinės sistemos svarbą, paminėsiu, jog
visiškai ją išjungus po dvidešimt keturių valandų
žmogus mirtų dėl kraujo baltymų sankaupos ir
tarpląstelinio skysčio pertekliaus.
Kraujotakos sistema turi specinį pompos vaidmenį
atliekantį organą – širdį. O limfinė sistema tokio neturi.
Limfą judėti priverčia tik raumenų susitraukimai ir
gilus kvėpavimas. Tad norėdami, kad jūsų kraujotaka,
limfinė ir imuninė sistema būtų sveikos ir deramai
vykdytų savo funkcijas, turite kvėpuoti giliai ir atlikti
jas sužadinančius judesius. Todėl atsargiai žvelkite į
visas „sveiko gyvenimo programas“, kurios visų pirma
nemoko, kaip apvalyti savo kūną teisingu ir efektyviu
kvėpavimu.
Daktaras Džekas Šildsas (Dr. Jack Shields), didžiai
gerbiamas limfologas iš Santa Barbaros, Kalornijos,
neseniai atliko įdomų imuninės sistemos tyrimą.
Norėdamas išsiaiškinti, kas sužadina limfinės sistemos
apsivalymą, į kūną įsodino mikrokameras. Tokiu būdu
nustatė, kad efektyviausias šiuo atžvilgiu gilus
diafragminis kvėpavimas. Jis sukuria kažką panašaus į
vakuumą, kuris paskatina limfos susidarymą ir labai
pagreitina organizmo apsivalymo nuo toksinų greitį.
Faktiškai gilus kvėpavimas ir mankšta šį procesą gali
pagreitinti penkiolika kartų.
Jei perskaitę šį skyrių neatsiminsite nieko, išskyrus
tai, koks svarbus gilus kvėpavimas, to pakaks, kad
taptumėte daug sveikesnis. Juk neatsitiktinai tokie
sveiko gyvenimo mokymai, kaip joga, skiria šitiek
dėmesio kvėpavimui. Niekas kita jums nepadės taip
apsivalyti kūną.
 Nereikia itin daug sveiko proto, kad suprastume, kad
svarbiausias iš visų sveikatai būtinų elementų –
deguonis. Vis dėlto šiek tiek pakalbėsiu apie jo svarbą.
Deguonies įtaką ląstelei tyrinėjęs Nobelio premijos
laureatas Makso Planko ląstelės fiziologijos instituto
direktorius daktaras Otas Varburgas (Dr. Otto
Warburg) aptiko, kad sveikas ląsteles galima paversti
piktybinėmis tiesiog sumažinant joms deguonies
tiekimą. Po jo darbų pasekė amerikiečių mokslininko
Hario Gouldbleito (Dr. Harry Goldblatt) tyrimai.
Žurnale „Journal of Experimental Medicine“ (1953) jis
aprašo savo eksperimentus su žiurkių rūšimis, niekad
nesergančiomis piktybiniais augliais. Gouldbleitas
paėmė ląstelių iš ką tik gimusių žiurkiukų ir suskirstė
jas į tris grupes. Viena iš grupių buvo patalpinta į
stiklinę kolbą, kurioje deguonies kiekis tarpsniais iki
trisdešimties minučių buvo apribojamas. Kaip ir dr.
Varburgas, Gouldbleitas aptiko, kad po kelių savaičių
dauguma šių ląstelių žuvo, kitų augimas labai sulėtėjo,
o kai kurios ėmė keisti struktūrą ir tapo piktybinės.
Kitos dvi ląstelių grupės buvo laikomos kolbose, su
deguonies koncentracija, artima atmosferos.
Po trisdešimties dienų dr. Gouldbleitas įšvirkštė
visas tris ląstelių grupes trims žiurkių rūšims. Po dviejų
savaičių, žiurkėms absorbavus šias ląsteles,
pirmosioms dviem grupėms nieko nenutiko. Tuo tarpu
visų trečiosios grupės žiurkių, kurių ląstelėms deguonis
buvo periodiškai ribojamas, organizmuose ėmė
vystytis piktybiniai augliai. Po metų žiurkės vėl buvo
tiriamos ir piktybiniai augliai toliau augo, o žiurkės su
sveikomis ląstelėmis liko sveikos.
Ką mums tai sako? Tyrinėtojai priėjo išvadą, kad
deguonies trūkumas vaidina svarbiausią vaidmenį
ląstelių virtimo piktybinėmis, ar vėžinėmis, procese.
Šis veiksnys neabejotinai daro įtaką ląstelių gyvenimo
kokybei. Atminkite, kad jūsų sveikata visiškai
priklausoma nuo jūsų ląstelių gyvenimo kokybės.
Todėl organizmo prisotinimas deguonimi turėtų būti
svarbiausiu ir pirmiausiu dalyku, dėl kurio reiktų
susirūpinti, efektyvus kvėpavimas – pirmasis žingsnis
siekiant sveikatos.
Bėda ta, kad dauguma žmonių nežino, kaip kvėpuoti.
Štai į vėžio žnyples patenka vienas iš trijų amerikiečių.
O tarp amerikiečių sportininkų vėžiu suserga tik vienas
iš septynių. Kodėl, a? Aukščiau aprašyti tyrimai po
truputį padeda mums tai suprasti. Sportuodamas
žmogus deramai aprūpina kraują svarbiausiu elementu
– deguonimi. Šį reiškinį galima aiškinti ir tuo, kad
sužadindami limfos tekėjimą sportininkai nuolat
stimuliuoja imuninę sistemą.
 Leiskite man pasidalyti su jumis pačiu efektyviausiu
kvėpavimo būdu, padedančiu apvalyti organizmą.
Kvėpavimo ritmas – tai yra įkvėpimo, oro užlaikymo,
iškvėpimo santykis – turėtų atitinkamai būti toks:
1:4:2. Jei jūsų įkvėpis trunka keturias sekundes, orą
plaučiuose laikyti derėtų šešiolika sekundžių ir iškvėpti
per aštuonias. Kodėl iškvėpimas turi būti dukart
ilgesnis už įkvėpimą? Nes būtent tada jūsų limfinė
sistema šalina toksinus. Kodėl laikyti orą net keturis
kartus ilgiau? Nes taip jūs prisodrinate deguonimi
kraują ir sužadinate limfinę sistemą. Įkvėpimas turi
prasidėti nuo pilvo apačios, pilvas dirba kaip siurblys,
traukiantis žemyn orą ir išsiurbiantis iš kraujotakos
sistemos toksinus.
Ar labai alkanas jaučiatės po geros mankštos? Ar
norisi tik nubėgus keturias mylias sėsti už stalo ir kibti
į didžiulį kepsnį? Žinome, kad taip nėra. O kodėl? Nes
intensyviai kvėpuodamas kūnas jau gavo tai, ko jam
reikia labiausiai. Taigi štai pirmasis sveiko gyvenimo
patarimas. Atidėkite viską į šalį ir dešimt kartų giliai
įkvėpkite aukščiau aprašytu santykiu. Kartokite šį
pratimėlį mažiausiai triskart per dieną. Įkvėpimo,
sulaikymo ir iškvėpimo santykis turėtų būti atitinkamai
1:4:2. Pradėdami pilvo apačia pradėkite per nosį lėtai
traukti orą, skaičiuokite iki septynių (priklausomai nuo
savo sugebėjimų pasirinkite mažesnį ar didesnį
skaičių). Sulaikykite kvėpavimą keturis kartus ilgiau,
nei truko įkvėpis (mūsų atveju skaičiuokite iki
dvidešimt aštuonių). Tada lėtai išleiskite orą per burną
skaičiuodami iki keturiolikos (ar dukart daugiau nei
truko įkvėpimas). Atminkite, kad labai svarbu
nepersitempti. Lėtai plėsdami plaučių tūrį, stebėkite, su
kokiais intervalais galite susidoroti. Atlikite tokius
kvėpavimo pratimus tris kartus per dieną ir netrukus
pastebėsite, kaip ženkliai pasitaisė jūsų sveikata. Joks
maistas ar vitaminų kapsulės nesuteiks jums to, ką gali
duoti tinkamos kvėpavimo pratybos.
Kitas svarbus kūną deguonimi aprūpinsiantis
elementas – kasdieniai aerobikos pratimai [Pirminė
žodžio aerobika reikšmė – „pratimai su oru“]. Bėgioti
yra gerai, nors tai ir sukelia kūnui šiokį tokį stresą.
Plaukioti puiku. Bet vienas nuostabiausių aerobikos
pratimų, tinkamų bet kokio oro sąlygomis, –
šokinėjimas ant batuto. Tai nesunkiai prieinama
visiems, sukelia kūnui mažiausiai streso.
Šokinėjant ant batuto svarbu nepersistengti. Iš lėto ir
atsargiai ilginkite treniruočių trukmę, kol sugebėsite be
skausmo, įtampos ir nuovargio šokinėti trisdešimt
minučių. Jei treniruositės teisingai, jūsų kvėpavimas
visą treniruotės laiką bus pakankamai gilus. Apie šią
sporto rūšį, teigiamą jos poveikį kiekvienam organui ir
kūnui apskritai parašyta daug knygų. Nuoširdžiai
raginu jus skirti šiek tiek laiko šiam gyvybinį
organizmo aktyvumą keliančiam pratimui. Užtikrinu,
kad nesigailėsite.
Antrasis sveikos gyvensenos šulas – valgyti
pakankamai vandens turintį maistą.Septyniasdešimt
penki procentai Žemės paviršiaus padengta vandeniu.
Aštuoniasdešimt procentų mūsų kūno – vanduo. Koks
maistas, jūsų manymu, turėtų sudaryti didžiąją jūsų
mitybos raciono dalį? Atsakymas aiškus.
Užsitikrinkite, kad septyniasdešimt procentų jūsų
dietos būtų daug vandens turintis maistas: švieži vaisiai
ar daržovės arba šviežiai spaustos jų sultys.
Kai kas rekomenduoja nuolat gerti po 8 – 12 stiklinių
per dieną ir taip „praplauti organizmą“. Ar suvokiate,
kokia tai kvailystė? Visų pirma, vanduo, kurį geriame,
nėra toks jau tyras. Didelė tikimybė, kad jame apstu
chloro, fluoro junginių, toksiškų mineralų ir kitokių
medžiagų. Geriausia gerti distiliuotą vandenį. Tačiau
supraskite – koks tas vanduo bebus, užliedami juo
organizmą neapvalysite jo. Vandens gerti reikia tiek ir
tol, kol jaučiate troškulį.
Užuot bandžius praplauti organizmą besaikiai geriant
vandenį, jums tereikia valgyti daug vandens turintį –
vandeningą maistą. Turiu omenyje vaisius, daržoves ir
žalumynus. Jie aprūpins jus pakankamu kiekiu
vandens, gyvybines jėgas atstatančia ir apvalančia
medžiaga. Kai žmogaus mitybos racione vandeningų
produktų mažai, galima beveik garantuoti, kad jo
organizmas nebus sveikas. Kaip savo knygoje
„Gyvenimo ir sveikatos dėsniai“ rašo medicinos
mokslų daktaras Aleksandras Braisas (Alexander
Bryce, „The Laws of Le and Health“), „Kai skysčių
organizmui tiekiama nepakankamai, kraujo specinis
tankis padidėja ir nuodingų šalutinių audinių ir ląstelių
produktų šalinimas sutrinka. Dėl to kūnas pats nuodija
save savo išskyromis ir neperdėsime teigdami, jog
pagrindinė to priežastis – skysčio, kuriame tos atliekos
ištirptų ir būtų pašalintos iš organizmo, stygius.“
Maitindamiesi turėtumėte nuolat paremti kūno
apsivalymo procesus, užuot apsunkinę jį produktais,
kurių jis nesuvirškina. Kaupdamiesi organizme
šalutiniai produktai sukelia ligas. Vienas iš būdų
palaikyti kraują kiek įmanoma švaresnį nuo toksiškų
atliekų – apriboti šalinimo organus apkraunančių
maisto ir ne maisto medžiagų vartojimą. Kitas būdas –
teikti organizmui pakankamai vandens ir taip
paspartinti tų atliekų atskiedimą ir pašalinimą.
Daktaras Braisas tęsia: „Chemikai nežino jokio kito
skysčio, kuriame tirptų tiek daug kietųjų medžiagų.
Vanduo, – išties neprilygstamas tirpiklis. Todėl jei
organizmui skysčių pakanka, sužadinamas visas jo
maitinimosi procesas, nes jį stabdančios toksinės
medžiagos ištirpdomos vandenyje, o po to pašalinamos
per inkstus, odą, žarnyną ar plaučius. Tuo tarpu leidus
šioms toksinėms medžiagoms kauptis kūne, rasis
visokiausios įmanomos ligos.“
Kodėl daugiausia žmonių paguldo širdies sutrikimai?
Kodėl girdime apie keturiasdešimtmečius, kurie staiga
griūna negyvi ant žemės teniso aikštelėje? Viena
įmanoma priežastis – tai, kad visą gyvenimą jie teršė
savo organizmą. Atminkite, kad jūsų gyvenimo kokybė
priklauso nuo jūsų ląstelių gyvavimo kokybės. Jeigu
krauju cirkuliuoja daugybė šalutinių produktų, ląstelės
negalės būti sveikos, tai pat pasakytina ir apie
biochemiją.
Šią teoriją patvirtino dr. Aleksis Keirelas (Dr. Alexis
Carrel), 1912 m. laimėjęs Nobelio premiją. Jis paėmė
viščiukų, vidutiniškai gyvenančių vienuolika metų,
ląstelių ir laikė jas terpėje, švarioje nuo jų pačių
šalutinių veiklos produktų, tiekdamas joms reikiamas
maisto medžiagas. Išlaikius jas gyvas trisdešimt
ketverius metus Rokfelerio institute, jo darbuotojai
galutinai įsitikino, kad tokiu būdu galėtų amžinai
palaikyti jų gyvybę, ir todėl nusprendė eksperimentą
užbaigti.
Kokia dalis jūsų dietoje tenka daug vandens
turintiems produktams? Jei sudarytumėte maisto
patiekalų, suvalgytų per praeitą savaitę, sąrašą, kiek jų
procentų būtų vandeningi? Ar 70? Abejoju. Gal bent
50? Dvidešimt penki? Penkiolika? Uždavęs šį klausimą
seminaro metu paprastai sužinau, kad dauguma jo
dalyvių valgo apie 15–20 procentų vandeningo maisto.
Ir ši statistika aiškiai aukštesnė už bendrą visų
gyventojų vidurkį. O dabar paklausykit, ką jums
pasakysiu. Penkiolika procentų – tolygu savižudybei.
Jei netikite manimi, pasidomėkite vėžio ir širdies ligų
statistika ir permeskite akimis sąrašą produktų, kurių
rekomenduoja vengti Nacionalinė mokslų akademija,
bei kiek tie produktai turi vandens.
Jeigu atsigręšite į gamtą, išvysite, kad stambiausi ir
galingiausi gyvūnai – žolėdžiai. Gorilos, drambliai,
raganosiai ir daugybė kitų valgo tik vandeningą maistą.
Žolėdžiai gyvena ilgiau už mėsėdžius. Atkreipkite
dėmesį į grą. Kodėl, jūsų nuomone, jis taip atgrasiai
atrodo? Dėl mitybos įpročių. Pagalvokite, kaip
atrodysite patys, jei valgysite mirusius kūnus, negyvą,
sausą maistą. Čia aš juokauju, bet ne visiškai. Pastatas
gali būti tvirtas ir dailus, kai tvirti ir dailūs jį
sudarantys elementai. Tiesa tai ir kalbant apie žmogaus
kūną. Jei norite jaustis pilnas gyvybės, sveikas protas
pataria valgyti daug vandens turintį, gyvą maistą. Kaip
užsitikrinti, kad 70 procento jūsų dietos sudarytų
vandeningas maistas? Labai paprastai. Tiesiog su
kiekvienu patiekalu nuo dabar valgykite salotas. Užuot
tiesę ranką saldaus batonėlio link, sugraužkite šviežią
vaisių. Pokyčių ilgai laukti neprireiks: organizmas
pradės funkcionuoti efektyviau ir leis jums pajusti visą
savo didybę!
Trečias sveikos gyvensenos šulas – tinkamai derinti
maistą. Ne per seniausiai gydytojas Stivenas Smitas
(Steven Smith) šventė savo šimtąjį gimtadienį.
Paklaustas, kaip jam pavykę tiek ilgai išgyventi, jis
atsakė: „Rūpinkitės savo skrandžiu pirmuosius
penkiasdešimt metų, ir jis pasirūpins jumis kitus
penkiasdešimt.“ Tai išties išmintingi žodžiai.
Maisto derinimą tyrinėjo daug garsių mokslininkų.
Įžymiausias iš jų dr. Herbertas Šeltonas (Dr. Herbert
Shelton). Bet ar žinote, kas pirmasis nuodugniai tyrė
šią temą? Ogi dr. Ivanas Pavlovas, geriausiai žinomas
už savo darbus apie sąlyginius refleksus. Kai kurie
žmonės iš maisto derinimo padaro sudėtingiausias
teorijas, tačiau iš esmės viskas čia labai paprasta: tam
tikrų patiekalų nereikėtų valgyti su kitais. Skirtingų
rūšių maistui virškinti reikalingos skirtingos
virškinimo terpės, kurios vienu metu egzistuoti negali.
Pavyzdžiui, ar gerai valgyti mėsą su bulvėmis? Sūrį
su duona arba pieną su grūdiniais patiekalais, žuvį su
ryžiais? Kas, jei pasakysiu jums, kad tokie deriniai
suvis pragaištingi jūsų organizmui ir tik atima iš jūsų
daugybę energijos? Tikriausiai tarsite sau, kad, nors
ligi šiol aš dėstęs tikėtinus dalykus, dabar aiškiai
nuklydau į lankas.
Leiskite man paaiškinti, kodėl minėti deriniai tokie
žalingi ir kaip sutaupyti daugybę psichinės energijos,
kurią dabar galbūt tuščiai švaistote. Skirtingam maistui
reikalingi skirtingi virškinimo procesai.
Krakmolingiems produktams (ryžiams, duonai,
bulvėms ir panašiai) reikia šarminės terpės, kurią jau
burnoje sukuria tokie fermentai, kaip ptialinas. Daug
baltymų turintis maistas (mėsa, pienas ir jo produktai,
riešutai, sėklos ir panašiai) virškinamas rūgščioje
terpėje, kurią sukuria druskos rūgštis ir pepsinas.
Elementarios chemijos žinios leis suvokti, kad dvi
priešingos terpės (rūgštinė ir šarminė) vienu metu
egzistuoti negali. Jos viena kita neutralizuoja. Taigi
valgant baltymus kartu su krakmolu, virškinimas labai
apsunksta ar apskritai sustoja. Nesuvirškintas maistas
tampa puikia terpe veistis bakterijoms, kurios jį
fermentuoja ir skaido, dėl ko randasi virškinimo
sutrikimai, kaupiasi dujos.
Valgydami tarpusavyje nederančius patiekalus
netenkate daug energijos, o visa, kas atima iš mūsų
energiją, yra potenciali ligų priežastis. Neteisingai
maitinantis randasi per daug rūgštinių atliekų, kurios
sutirština kraują ir šis ima cirkuliuoti lėčiau, dėl
tokūnas prasčiau aprūpinamas deguonimi. Atsiminkite,
kaip jautėtės po paskutinės šventės su tradiciškai
gausiu pietų stalu. Kaip tokie pietūs prisidėjo prie jūsų
gyvybingumo, sveikos kraujotakos, produktyvios
fiziologijos? Kaip jie paveikė jūsų galimybes siekti
gyvenimo tikslų? Atsakykite dar į vieną klausimą.
Koks vaistas yra perkamiausias Jungtinėse Valstijose?
Anksčiau pirmaudavo raminamieji „Valium“. Dabar
visus kitus pralenkė „Tagamet“, vaistas nuo virškinimo
sutrikimų. Ar ne išmintingiau būtų šiek tiek teisingiau
maitintis – tada gal ir vaistų neprireiktų? Kaip tik tam
ir skirtas maisto produktų derinimas.
Derinti produktus padės vienas labai paprastas
principas. Valgykite tiki vieną koncentruotą patiekalą
per kartą. Ką vadinu koncentruotu patiekalu? Tai bet
koks maistas, neturintis savo sudėtyje daug vandens.
Pavyzdžiui, jautienos muštiniai – labai koncentruotas
maistas, tuo tarpu arbūzas – vandeningas. Kai kurie
žmonės nenori apriboti koncentruotų produktų
suvartojimo, geriausia tokiu atveju pasirūpinti, kad
vienu metu nevalgytumėte krakmolingų
angliavandenių ir baltymų. Užmirškite tuos kotletus su
bulvėmis. Jei jaučiate, kad negalėtumėte apsieiti be
vieno ir be kito, gardžiuokitės vienu per priešpiečius,
kitu – per pietus. Juk tai nebus labai sunku, ar ne? Juk
nuėję į bet kokį restoraną galite tarti: „Prašyčiau
kepsnio be bulvių, taip pat didelės porcijos salotų ir
troškintų daržovių“. Tokiu atveju bėdų nebus: baltymai
gerai derės su salotomis ir daržovėmis, nes šios yra
vandeningi produktai. Arba galite užsisakyti keptų
bulvių be kepsnio (galite leisti sau net dvi porcijas!),
taip pat daug salotų ir troškintų daržovių. Ar po tokių
pietų pakilsite nuo stalo alkanas? Tikrai ne.
Ar nepasitaiko jums pabusti ryte po šešių, septynių
ar net aštuonių valandų miego visai nepailsėjusiam?
Žinote, kodėl taip yra? Nes jums miegant kūnas dirba
įsijuosęs bandydamas suvirškinti nesuderinamus
maisto produktus, kuriais vakar prikimšote skrandį.
Dažnas žmogus virškinimui išeikvoja daugiau
psichinės energijos nei bet kam kitam. Jei maistas
derinamas netinkamai, jo virškinimui gali prireikti
aštuonių, dešimt, dvylikos, keturiolikos ar net daugiau
valandų. Derinant produktus teisingai, kūnas daug
efektyviau susidoroja su juo ir virškinimas vidutiniškai
trunka tris–keturias valandas, taigi sutaupoma daug
energijos. [Pasistiprinus teisingai suderintu maistu,
prieš valgant ką kita, reikia palaukti mažiausiai tris su
puse valandos. Be to, svarbu pažymėti, kad valgymo
metu geriant skysčius virškinimo sultys atskiedžiamos,
tad virškinimo procesas sulėtėja.]
Nuostabus išsamių žinių apie maisto derinimą
šaltinis yra dr. Herberto Šeltono veikalas „Maisto
derinimas lengvai“. Puikią knygą, pavadintą „Tinkama
gyvenimui“, yra parašę ir buvusieji mano partneriai
Harvėjus ir Merlyn Diamondai (Harvey and Marilyn
Diamond, „Fit for Le“). Ji pilna teisingai suderintų
patiekalų receptų. Jei neturite laiko nuodugniau
pasigilinti, perskaitykite produktų derinimo schemą ir
tiesiog laikykitės šių principų maitindamiesi.
Na, o dabar judėkime prie ketvirtojo šulo –
saikingumo valgant. Užduosiu klausimą:ar jums
patinka valgyti? Taip, man irgi. Norėtumėte sužinoti,
kaip suvalgyti daugiau? Patarimas toks: valgykite
mažai. Nes tada šiame pasaulyje sukinėsitės
pakankamai ilgai, kad suvalgytumėte daug.
 Visi medicininiai tyrimai patvirtina tą pačią tiesą:
pats tikriausias būdas prailginti gyvūno gyvenimo
trukmę – sumažinti jam maisto davinį. Vieną
pagarsėjusį eksperimentą Kornelio universitete atliko
dr. Klaivas MakKėjus (Dr. Clive McCay): perpus
sumažino laboratorinių žiurkių racioną. Ir gyveno šios
žiurkės dukart ilgiau. Dar įdomesni paskesni dr.
Edvardo Dž. Masaro iš Teksaso universiteto tyrimų
rezultatai. Šis mokslininkas dirbo su trimis žiurkių
rūšimis: pirmosios valgė, kiek norėjo, antrųjų maisto
davinys buvo sumažintas 60-ia procentų, o trečiosios
irgi galėjo valgyti, kiek geidė, tik gavo dvigubai
mažiau baltymų nei pirmosios. Norite žinoti, kas
nutiko? Po 810 dienų iš pirmosios grupės gyvų liko tik
13 procentų žiurkių. Iš antrosios grupės išgyveno 97
procentai. Iš trečiosios, kurioje žiurkės maitinosi
gausiai, bet proteinų racione buvo perpus mažiau,
gyvos liko 50 procentų žiurkių.

Maisto derinimo schema

Ši schema padės jums sveikai maitintis ir gauti iš
maisto kuo daugiau energijos bei gyvybingumo
 1. Niekad nereiktų kartu valgyti baltymų ir
angliavandenių.
2. Salotas galima valgyti su bet kokiais produktais iš
baltymų, angliavandenių ar riebalų kategorijos.
3. Riebalai stabdo baltymų virškinimą. Jei jau
susiruošėte valgyti šį derinį, pridėkite mišrių daržovių
salotų. Virškinti riebalus ir baltymus tada bus lengviau.
4. Valgant ar iškart po valgio skysčių gerti nedera.
Žvaigždute (*) schemoje pažymėti produktai
nerekomenduojami.

Ar jums tai ką nors sako? Garsus UCLA tyrinėtojas

dr. Rėjus Valfordas (Dr. Ray Walford) padarė tokią
išvadą: „Mitybos raciono sumažinimas [undernutrition]
iki šiol yra vienintelis mums žinomas būdas nuosekliai
pristabdyti senėjimo procesą ir pratęsti šiltakraujų
gyvūnų gyvenimo trukmę. Šie tyrimai, be abejo, taip
pat pritaikomi žmogui, nes pastebėtas dėsningumas
pasitvirtino su visomis iki šiol tirtomis rūšimis.“
[Spausdinama iš „Informational News“ (December 22,
1982, p. 3)] Tyrimai parodė, kad fiziologinis senėjimas
ir įprastas imuninės sistemos irimas akivaizdžiai
sulaikomas apribojant maistą. Todėl išvada paprasta ir
aiški: valgykit mažiau, gyvensit ilgiau. [Svarbus yra ir
maitinimosi laikas. Prieš miegą valgyti nepatartina.
Geriausia išsiugdyti įprotį po devintos valandos vakaro
nevalgyti nieko, išskyrus vaisius.] Esu toks pat, kaip ir
jūs – mėgstu valgyti. Valgymas gali būti pramoga. Bet
pasistenkite užsitikrinti, kad ši pramoga nenusiųstų
jūsų į kapus. Jei jums patinka valgyti dideliais kiekiais,
valgykite daug vandens turinčius produktus. Galite
suvalgyti visą kalną salotų ir jaustis sveiki bei
gyvybingi, bet apie mėsos kepsnius to paties pasakysi.
Penktasis sveikos gyvensenos šulas – tinkamai
valgyti vaisius. Vaisiai – pats tobuliausias maistas. Jų
virškinimui sueikvojama mažiausiai energijos, o kūnui
jie savo ruožtu duoda labai daug. Smegenys gali
pasistiprinto tik gliukoze. O vaisiuose yra fruktozės
(kuri labai lengvai virsta į gliukozę), taip pat
dažniausiai 90–95 procentai vandens. Taigi vaisiai
vienu metu ir maitina ir valo organizmą.
Vienintelė bėda ta, jog dauguma žmonių nežino, kaip
juos valgyti, kad organizmas našiausiai įsisavintų
maistingąsias jų medžiagas. Vaisius visad reikia
valgyti kol skrandis tuščias. Kodėl? Todėl, kad vaisiai
iš esmės virškinami ne skrandyje, o plonojoje žarnoje.
Vaisių struktūra tokia, kad per skrandį jie perkeliauja
per kelias minutes ir patenka į žarnyną, kur ir atiduoda
cukrų. Bet jeigu skrandis prikimštas mėsa, bulvėmis ar
kokiais kitais sunkesniais produktais, vaisiai užstringa
ir pradeda rūgti. Ar neteko jums desertui valgyti
saldžių vaisių po gausių šventinių pietų, o po to visą
vakarą nemaloniai raugėti? Tikriausiai... Šitaip nutiko,
nes valgėte vaisius netinkamai – jie valgomi, kol
skrandis tuščias.
Naudingiausi yra švieži vaisiai arba šviežiai spaustos
jų sultys. Turbūt pastebėjote, kad konservuotos sultys
stiklinėje, skardinėje ar popierinėje taroje kitokios nei
šviežios. Supilstant į tarą jo buvo kaitinamos ir jų
struktūra pakito. Žinote, koks yra pats vertingiausias
pirkinys, kurį galite įsigyti? Sulčiaspaudė! Tikriausiai
turite automobilį? Verčiau parduokite jį ir nusipirkite
sulčių spaudimo mašiną – jos dėka nukeliausite toliau.
Juokai juokais, bet sulčiaspaudę būtinai įsigykite.
Vaisių sultis gerkite, kaip ir pačius vaisius, nevalgę. O
virškinamos jos taip greitai, kad galėsite valgyti kitką
jau po penkiolikos ar dvidešimties minučių.
Ir nepagalvokite, kad tai vien mano nuomonė.
Garsaus medicinos tyrimų centro Freimingtone,
Masačiusetso valstijoje, vadovas, širdies ligų
specialistas daktaras Viljamas Kastilo pareiškė, kad
geriausiai širdies ligų profilaktikai tinka vaisių dieta.
Vaisiai, anot jo, turi bioflavinoidų, neleidžiančių
kraujui sutirštėti ir užkišti arterijas. Taip pat jie stiprina
kapiliarus, o kaip tik dėl jų silpnumo kyla vidinio
kraujavimo ir širdies priepuolių pavojus.
Neseniai per savo sveikatos seminarą susipažinau su
maratono bėgiku. Jis iš prigimties buvo gana
skeptiškas, tačiau sutiko išmėginti tinkamą vaisių dietą.
Spėkite, kas nutiko? Neilgai trukus jis pagerino savo
asmeninį maratono rekordą devyniomis su puse
minutės. Po bėgimų jėgas atgaudavo dvigubai greičiau
ir dėl to jam pirmą kartą gyvenime buvo leista
dalyvauti Bostono Maratone.
Štai dar vienas paskutinis dalykas, kurį turite žinoti
apie vaisius. Nuo ko geriausia pradėti dieną? Kas
labiausiai tinka pusryčiams? Ar manote, kad protinga
vos pašokus iš lovos susiversti į gerklę kalną maisto,
kurį po to turėsite visą dieną virškinti? Žinoma, ne.
Ryte tinka lengvai virškinamas, duodantis kūnui
greit įsisavinamos fruktozės ir jį valantis maistas.
Prabudę stenkitės kuo ilgesnį laiką „pratempti“ vien su
vaisiais ir šviežiai spaustomis jų sultimis. Savaime
aišku, darykite tai tol, kol nejaučiate diskomforto.
Galima pasiryžti taip maitintis iki pusiaudienio. Kuo
ilgiau išbūnate valgydami vien vaisius, tuo labiau
padedate savo kūnui apsivalyti. Atprasdami nuo kavos
ir visokio kitokio šlamšto, kuriuo dažnas žmogus
užpildo savo kūną iš paties ryto, pajusite tokį
gyvybinės energijos antplūdį, kad sunku bus jums ir
patikėti. Tiesiog išbandykite tai kitas dešimt dienų ir
pamatysite patys.
Šeštasis sveikos gyvensenos šulas – sugriauti
baltymų mitą. Ar girdėjote posakį, jog tam, kad
žmonės patikėtų pačiu didžiausiu melu, tereikia
pakankamai garsiai ir atkakliai jį skelbti? Ne? Tada
sveiki atvykę į nuostabų baltymų pasaulį! Didesnio
melo už teiginį, jog žmogaus sveikatai ir gerovei
būtina daug baltymų turinti dieta, pasakyta turbūt
nebuvo.
Spėju, kad ir jūs retkarčiais vis susirūpinate, ar tik, –
neduok, Dieve, – ne per mažai valgote baltymų? Iš kur
tokios nuostatos? Priežastys įvairios: daug kas mano,
jog baltymai suteikia daugiau energijos, padidina
ištvermę, kai kas valgo juos norėdami sustiprinti
kaulus. Deja, baltymų perteklius duoda visiškai
priešingus padarinius.
Pabandykime išsiaiškinti, kiek tų baltymų mums
išties reikia. Turbūt sutiksime, labiausiai baltymų
žmogui reikia kūdikystėje ir vaikystėje. Motina Gamta
pasirūpino, kad visas reikalingas medžiagas kūdikis
gautų žįsdamas savo motinos pieną. Ir kiek, jūsų
manymu, jame baltymų – 50, 25, 10 procentų?
Neteisingas nei vienas atsakymas. Motinos piene
vaikui tik gimus baltymų yra 2,38 procentai, o po šešių
mėnesių jų sumažėja iki 1,2–1,6 procentų. Tai tiek.
Tad iš kur ištraukėme idėją, kad žmogui reikia
didžiulių baltymų kiekių?
Iš tikrųjų niekas tiksliai nepasakys, kiek tų baltymų
mums reikia. Po dešimtį metų trukusių tyrimų, kurių
tikslas buvo nustatyti žmogui reikalingų suvartoti
baltymų kiekį, Harvardo medicinos universiteto
profesorius dr. Markas Hegstedas (Dr. Mark Hegsted)
patvirtino faktą, kad dauguma žmonių, regis, prisitaiko
prie bet kokio esamo baltymų kiekio jų mitybos
racione. Be to, net tokie specialistai, kaip Francis Lapé,
parašiusi populiarią knygą „Dieta mažai planetai“
(Frances Lappé, „Diet for a Small Planet“), ir beveik
visą dešimtmetį gynusi tam tikrų daržovių derinimo,
neva aprūpinančio organizmą visomis būtinomis amino
rūgštimis, koncepciją, dabar pripažįsta, kad klydo –
maitinantis gerai subalansuota vegetarine dieta,
organizmas ir taip gauna pakankamai baltymų.
Nacionalinės mokslų akademijos teigimu, suaugusiam
amerikiečiui vyrui reikia penkiasdešimt šešių gramų
baltymų per dieną. Pagal Tarptautinės dietologų
sąjungos ataskaitą, kiekvienoje šalyje yra nustatytos
skirtingos baltymų normos suaugusiam vyrui ir
įvairuoja jos nuo 39 iki 110 gramų per dieną. Tad kur
teisybė? Kam apskritai mums reikalingi baltymai?
Reiktų manyti tam, kad papildytume prarastus
baltymus. Tačiau prarandame jų tik labai nedidelius
kiekius per įvairias kūno išskyras ir kvėpavimą. Iš kur
tada jie ištraukė tuos skaičius?
Norėdami išsiaiškinti, paskambinome į Nacionalinę
mokslų akademiją ir paklausėme, kokiu būdu jie
apskaičiavo penkiasdešimt šešių gramų per dieną
normą. Tiesą sakant, akademijos leidžiama literatūra
teigia, kad baltymų per dieną mums tereikia trisdešimt
gramų, tačiau rekomenduoja jie penkiasdešimt šešis.
Įdomiausia tai, kad kartu jie tvirtina, jog baltymų
perteklius perkrauna šlapimo traktą ir vargina
organizmą. Kodėl tada rekomenduoja suvartoti daugiau
nei išties reikia? Atsakymo vis dar ieškome.
Akademijoje man buvo pasakyta, jog anksčiau jie
rekomenduodavę aštuoniasdešimt gramų, o kai
nusprendė šią normą sumažinti, sulaukę audringų
visuomenės protestų. Protestų? Kas gi galėjo
protestuoti? Nejaugi jūs ar aš būtume skambinę ir
plūdęsi? Maža tikimybė. Greičiausiai pasipiktinimo
banga atsirito nuo suinteresuotų įmonininkų,
kraunančių sau turtus iš daug baltymų turinčių maisto
produktų.
Koks, jūsų manymu, gudriausias marketingo planas
pasaulyje? Įtikinti žmones, jog jie mirs, jei nevartos
jūsų gaminių. Būtent taip ir nutiko su baltymais.
Bešališkai paanalizuokime padėtį. Vienas iš mitų –
baltymai suteikia daug energijos. Iš kokių medžiagų
visų pirma kūnas gauna energijos? Pirmiausiai jam jos
suteikia vaisiuose, daržovėse ir želmenyse esanti
gliukozė. Po to jis naudoja krakmolą. Dar vėliau seka
riebalai. Ir paskiausiai dėl energijos skaidomi baltymai.
Taigi šis mitas griūva. Kaip dėl manymo, jog baltymai
didina ištvermę? Taip pat netiesa. Baltymų perteklius
sąlygoja nitrogeno perteklių, o šis sukelia nuovargį.
Kultūristai, nuolat prisišveitę baltymų, anaiptol
nepasižymi kaip maratono bėgikai. Jie per greit
pavargsta. Na, o kaip su teiginiu, jog baltymai stiprina
kaulus. Jis irgi klaidingas. Išties yra priešingai – per
didelis baltymų kiekis mitybos racione siejamas su
osteoporoze, kaulų minkštėjimu ir silpimu. Stipriausius
kaulus planetoje turi vegetarai.
Galėčiau pateikti jums šimtą priežasčių, kodėl
valgyti mėsą dėl baltymų – bene blogiausias
sumanymų, koks tik gali ateiti į galvą. Pavyzdžiui,
virškinant baltymus, susidaro šalutinis produktas
amoniakas. Šiuo atžvilgiu norėčiau pažymėti du
dalykus. Pirma, mėsoje yra daug šlapimo rūgšties,
kurią, kaip atlieką, išskiria gyvos ląstelės.Kraujyje
cirkuliuojančią šlapimo rūgštį sutraukia inkstai, iš kur
ji keliauja į šlapimo pūslę ir kartu su šlapimu
pašalinama iš organizmo. Greitai nepašalinta iš kraujo,
ji kaupiasi audiniuose, dėl ko gali išsivystyti podagra,
formuotis akmenys šlapimo pūslėje, jau nekalbant apie
jos poveikį inkstams. Leukemija sergančių žmonių
kraujyje paprastai randama didelė šlapimo rūgšties
koncentracija. Vidutiniškas mėsos gabalėlis turi
keturiolika šlapimo rūgšties granų (1 granas = 64,8
mg). Per dieną žmogaus organizmas gali pašalinti tik 8
šlapimo rūgšties granus. Be to, ar žinote, kas suteikia
mėsai jos skonį? Ogi ta pati šlapimo rūgštis, kurią
dabar jau negyvas, jūsų valgomas gyvūnas būtų
pašalinęs per šlapimą. Jei abejojate tuo, paragaukite
košerinės [Hebr. kašer – „tinkamas“ (pagal judėjų
religijos reikalavimus). Košerinė mėsa gaunama
paskerdus gyvulį pagal tam tikras griežtas taisykles,
viena jų – jam perrėžiama gerklė ir jis miršta nuo
nukraujavimo. Toks skerdimo būdas kartais
įvardijamas kaip nehumaniškas, net gyvulys dar gana
ilgai nepraranda sąmonės (vert. past.)] mėsos, kol ji dar
nepagardinta prieskoniais. Nuleidžiant kraują, išteka ir
šlapimo rūgštis. Suprasite, kad mėsa be šlapimo
rūgšties visiškai beskonė. Kyla pagrįstas klausimas –
nejaugi norime maitintis tuo, ką gyvulys iššvirkščia per
šlapinimosi organus?
Maža to, mėsoje knibždėte knibžda puvimo
bakterijų. Kitaip šios bakterijos vadinamos gaubtinės
žarnos bakterijomis [colon germs]. Kaip dr. Džėjus
Miltonas Hoffmanas aiškina savo knygoje „Trūkstama
grandis medicinos mokymo programoje: maisto
chemija ir jos ryšiai su kūno chemija“ ( Dr. Jay Milton
Hoffman, „The Missing Link in the Medical
Curriculum Which Is Food Chemistry in Its
Relationship to Body Chemistry“), „gyvuliui esant
gyvam, osmosiniai procesai žarnyne neleidžia puvimo
bakterijoms patekti į jo organizmą. Tačiau gyvuliui
mirus, šie procesai liaujasi ir puvimo bakterijos pereina
gaubtinės žarnos sieneles ir patenka į raumenis. Jos
suminkština mėsą.“ Turbūt pastebėjote, kad turi praeiti
šiek tiek laiko, kad mėsa suminkštėtų. Ir tai padaro
puvimo bakterijos.
Kiti specialistai apie bakterijas mėsoje sako štai ką:
„Bakterijos mėsoje identiškos toms, kurios veisiasi
išmatose, ir mėsoje jų, beje, daug daugiau nei šviežiose
išmatose. Skerdykloje visa mėsa užkrečiama išmatų
bakterijomis ir kuo ji ilgiau laikoma, tuo tų bakterijų
daugėja.“ [A. V. Nelsonas (A. W. Nelson), Betl Kriko
sanatorijos ir ligoninės bakteriologas. Šias jo išvadas
Nacionaliniame riešutų augintojų suvažiavime (1930,
Florida) perskaitė dr. J. H. Kelogas (Dr. J. H. Kellogg)]
Ar jus dar traukia mėsiški patiekalai?
Jei mėsos atsisakyti dėl kokių nors priežasčių niekaip
negalite, turite daryti štai ką. Visų pirma, įsitikinkite,
kad gyvūnas augo natūraliai, tai yra nebuvo šeriamas
augimą skatinančiais hormonais. Antra, stipriai
sumažinkite suvartojimo kiekį. Nusistatykite, kad per
dieną suvalgysite tik vieną mėsos patiekalą.
Aš neteigiu, kad vien atsisakydami mėsos tapsite
sveiki, netvirtinu ir to, kad nebūsite sveiki, jei mėsą
valgysite. Nei vienas iš šiųdviejų teiginių nėra
teisingas. Kai kurie mėsą valgantys asmenys yra
sveikesni už vegetarus, nes pastarieji turi polinkį tikėti,
jog atsisakę mėsos jie gali sau leisti bet ką kita. Aš
jokiu būdu nesu tokio požiūrio šalininkas.
Nepaisant to, norėčiau, kad suprastumėte, jog
nusprendę nebesimaitinti kitų gyvų būtybių
raumenimis ir oda galite tapti daug sveikesni ir
laimingesni. Ar žinote, kas vienija Pitagorą, Sokratą,
Platoną, Aristotelį, Leonardą da Vinčį, Izaoką Niutoną,
Volterą, Henrį Deividą Torą, Džordžą Bernardą Šo,
Bendžaminą Frankliną, Tomą Edisoną, dr. Albertą
Šveicerį ir Mahatmą Gandį? Visi jie vegetarai.
Sakyčiau neprasta kompanija, ar ne? Pasimokyti iš jų
yra ko.
Kyla klausimas, ar geresni pieno produktai? Kai
kuriais atžvilgiais jie net blogesni. Kiekvieno gyvūno
piene yra tai rūšiai tinkamas elementų derinys. Todėl
kitų gyvūnų, tarp jų ir karvės, pieno vartojimas gali
sukelti tam tikras problemas. Pavyzdžiui, karvės piene
esantys stiprūs augimo hormonai, kurių paskirtis per
pora metų iki fizinės brandos užauginti dešimties
kilogramų nesveriantį ką tik gimusį veršelį iki penkių
šimtų kilogramų. Palyginimui, žmogaus kūdikis gimsta
2,5–4 kilogramo svorio, fiziškai subręsta per dvidešimt
vienerius metus užaugęs iki 45–90 kilogramų. Dėl
pieno produktų įtakos žmonijai karštai ginčijamasi.
Daktaras Viliamas Elis (Dr. William Ellis),
kompetentingas specialistas klausimais dėl pieno
produktų ir jų įtakos žmogaus kraujotakai tvirtina, jog
pieną derėtų gerti siekiant susirgti alergija ir užteršti
[clogged] organizmą. Pasak jo, labai nedidelė dalis
suaugusiųjų sugeba deramai asimiliuoti karvės pieno
baltymus. Pagrindinis iš jų yra kazeinas, būtinas karvės
medžiagų apykaitai. Tačiau su žmonėmis kitaip.
Remiantis tyrimais, tiek suaugusiųjų, tiek vaikų
organizmui kazeiną virškinti sekasi labai sunkiai.
Minėto dietologo tyrimų rezultatai rodo,jog bent vaikai
nesuvirškina 50 ar net daugiau procentų kazeino. Šie
pusiau apvirškinti baltymai neretai patenka į kraują ir
dirgina audinius didindami imlumą alergenams.
Galiausiai visus šiuos nesuvirškintus karvės baltymus
turi pašalinti kepenys, dėl to šis organas, taip pat visa
šalinimo sistema labai apkraunamas. Tuo tarpu
pagrindinis žmogaus pieno baltymas laktalbuminas
mums virškinamas visai nesunkiai. O dėl nuomonės,
kad pienas papildo organizme kalcio atsargas, Elis
pareiškia, kad atlikus daugiau nei 25 000 žmonių
kraujo tyrimus paaiškėjo, jog žemiausias kalcio lygis
kraujyje yra tų, kurie per dieną išgeria tris, keturias ar
penkias stiklines pieno.
Jei rūpinatės, kad kūnas gautų pakankamai kalcio,
Elis pataria tiesiog valgyti daug žalių daržovių, sezamo
sviesto ar riešutų – visų šių produktų sudėtyje yra itin
daug kalcio, kurį kūnas lengvai įsisavina. Kita vertus
svarbu pažymėti, kad, jei kalcio suvartosite labai jau
daug, jis gali pradėti kauptis inkstuose ir suformuoti
akmenis. Todėl tam, kad kalcio koncentracija kraujyje
liktų santykinai žema, organizmas pašalina apie 80
procentų kalcio. Bet jei šis klausimas jums vis tiek
rūpi, atminkite, kad pienas ne vienintelis kalcio
šaltinis. Pavyzdžiui, palyginus šiuo atžvilgiu jaunus
ropės lapus ir pieną, pirmuosiuose kalcio yra dvigubai
daugiau. Kaip bebūtų, daugelio specialistų nuomone,
didelės dalies žmonių nerimas dėl kalcio yra
nepagrįstas.
Kokia pagrindinė pieno įtaka kūnui? Virškinimo
trakte jis virsta klampia, gleives rastis skatinančia
mase, kuri vėliau kietėja, limpa prie plonosios žarnos
sienelių, labai apsunkindama organizmo veiklą. O kaip
dėl sūrio? Jis juk ne kas kita, o koncentruotas pienas.
Atminkite, kad norint pagaminti pusę kilogramo sūrio
prireikia keturių – penkių litrų pieno. Sūrio vartojimą
apriboti, beje, būtų verta vien dėl riebalų kiekio jame.
Jei jau tikrai negalite atsispirti sūriui, įpjaustykite
nedidelį jo gabalėlį į didelį dubenį salotų. Tokiu būdu
kartu su juo suvalgysite daug vandeningo maisto, kuris
bent šiek tiek atsvers klampinamą [clogging] sūrio
poveikį. Tiesa, kai kam mintis atsisakyti sūrio gali
pasirodyti beprotiška. Žinau, kaip mėgstate picą ir
įvairias fermentinių sūrių rūšis... Jogurtas? Ne ką
geriau. Ledai? Na, tai ne tai, kas padėtų jums atskleisti
geriausias savo galimybes. Vis dėlto tikrai nėra būtina
atsisakyti to nuostabaus skonio ir tekstūros. Galite
sudėti į maišytuvą sušaldytus bananus ir taip gauti
masę, kuri bus ne mažiau skani nei grietininiai ledai ir
labai juos primins, tačiau organizmui duos vien tik
naudą. O kaip su kaimišku sūriu? Ar žinote, ką nemaža
dalis pieninių deda į kaimišką sūrį, kaip rišamąją
medžiagą, kad jis taptų tvirtesnis. Ogi gipsą (kalcio
sulfatą). Aš nejuokauju. Manote, kad jūsų kraujas bus
švarus ir laisvai tekės kraujotakos sistema, organizmą
reguliariai pastiprinsite gipsu?
Kodėl negirdėjome visų šių dalykų apie pieno
produktus anksčiau? Priežasčių yra daug, vienos –
tradiciniai įsitikinimai, kitos sietinos su tuo, kad per
metus mes(tai yra JAV federalinė valdžia) išleidžia
apie 2,5 milijardų dolerių pieno produktų pertekliui
apdoroti. Tiesą sakant, naujausia vyriausybės
strategija, anot „The New York Times“ (1983-11-18),
surengti reklaminę kampaniją, skatinančią gyventojus
suvartoti daugiau pieno produktų, nepaisant to, kad
tokios reklamos tiesiogiai kertasi su kitomis
vyriausybės akcijomis, įspėjančiomis apie per didelio
riebalų kiekio suvartojimo riziką. Vyriausybės
sandėliai dabar užversti 600 tūkstančių tonų pieno
miltelių, 200 milijonų tonų sviesto ir 400 milijonų tonų
sūrio. Aš, beje, tikrai nesiruošiu kovoti su pieno
pramone. Mano nuomone, pieno produktus tiekiantys
ūkininkai – vieni uoliausių darbininkų mūsų
visuomenėje. Bet taip pat neketinu vartoti jų gaminių,
jei suprasiu, kad jie nepadeda man būti geriausios
fizinės formos.
Kažkada buvau lygiai toks, kokie galbūt dabar esate
jūs. Labiausiai mėgau picą. Tikrai nemaniau, kad kada
nors galėčiau jos atsisakyti. Tačiau kai padariau tai,
mano savijauta taip pagerėjo, jog prie senų įpročių
nieku gyvu nebegrįžčiau. Apsakyti skirtumą, kurį
pajutau, neįmanoma, kaip neįmanoma nupasakoti rožės
kvapo tam, kuris niekad jos neuostė. Taigi, sakyčiau,
prieš nusprendžiant, ar nenorėtumėte panašios būsenos,
jums taip pat reiktų pauostyti tą rožę. Pabandykite
trisdešimčiai dienų atsisakyti pieno ir apriboti kitus jo
produktus, ir padarykite išvadą remdamiesi tuo, ką
jums sakys kūnas, kaip pasikeis jo būklė.
Šia knyga siekiu suteikti jums informacijos, kad
patys nuspręstumėte, kas jums naudinga, ir
atmestumėte tai, kas ne. Vis dėlto pačiam
nepabandžius apsispręsti sunku. Todėl siūlau išbandyti
visus šešis aprašytus sveikos gyvensenos principus.
Gyvenkite pagal juos kitas dešimt ar trisdešimt dienų –
galbūt ir visą likusį gyvenimą – ir patys įvertinkite, ar
jūsų energijos lygmuo pakilo, ar jaučiate jėgų,
padedančių jums visame kame, antplūdį.
 O dabar turiu jus perspėti dėl vieno mažmožio. Kaip
manote, kas nutiks, jei pradėsite veiksmingai kvėpuoti
limfinę sistemą sužadinančiu būdu, imsite teisingai
derinti maistą ir valgyti 70 procentų vandeningų
produktų? Ar atsimenate, ką apie vandens galią kalbėjo
dr. Braisas? Ar neteko jums stebėti pastate su pora
išėjimu įsiplieskusio gaisro? Visi puola prie tų pačių
durų. Jūsų kūne šiuo atveju gali prasidėti panašūs
procesai. Jis pradės valytis nuo viso to šlamšto, kurį
tiek laiko į jį pylėte. Ir gali daryti tai su nauja, ką tik
įgauta energija – kaip galėdamas greičiau. Pavyzdžiui,
galite pradėti čiaudėti gleivėmis. Ar tai reikš, kad
persišaldėte? Ne, jūsų negalavimas greičiausiai bus ne
persišaldymo, o daugelio metų persivalgymo,
pasibaisėtinų mitybos įpročių, rezultatas. Dabar jūsų
kūnas tiesiog įgavo pakankamai energijos, kad pradėtų
šalinti per laiką audiniuose ir kraujyje susikaupusias
atliekas. Pavieniams asmenims toksinių medžiagų iš
audinių į kraują patekti gali tiek, kad suskausta galva.
Ar reikia tokiu atveju griebtis aspirino? Ne! Klausimas
toks – norite atskratyti šių toksinų ar toliau nešiotis
organizme? Kas geriau – ar iššnypšti tas gleives į
nosinę, ar leisti joms likti plaučiuose? Tokia
apsivalymo nuo ilgus metus puoselėtų netinkamos
mitybos įpročių kaina išties labai menka. Vis dėlto
dauguma jokių neigiamų reakcijų apskritai nepatiria,
jaučia tik vis didesnį energijos antplūdį ir
pasitenkinimą.
Savaime aišku, mitybai šioje knygoje pakankamai
vietos skirti negalime, todėl daug temų, tokių kaip
riebalai ir aliejai, cukrus, cigaretės ir panašiai, liks
nepaliesta. Tikiuosi, kad šis skyrius paakins jus
savarankiškai plėsti žinias apie sveiką gyvenseną.
Neužmirškite, kad jūsų fiziologijos būklė lemia tai,
kaip suvokiate pasaulį ir kaip jame veikiate. Kiekvieną
dieną matome vis daugiau įrodymų, jog nesveika
mityba, vadinamoji „greito maisto“ sistema, įvairūs
priedai ir chemikalai užteršia kūną šalutiniais
medžiagų apykaitos produktais, tai pakeičia deguonies
įsisavinimą ir elektrinius procesus jame bei provokuoja
visokias įmanomas negeroves, tarp jų ir polinkį
nusikalsti bei vėžinius susirgimus. Kartą man į rankas
pateko Aleksandro Šauso darbas „Dieta ir
nepilnamečių bei suaugusiųjų nusikalstamumas“
(Alexander Schauss, „Diet, Crime and Delinquency“),
kuriame jis aprašo vieno nepilnamečio nusikaltėlio
recidyvisto dietą. Prisipažinsiu, tiesiog pašiurpau ją
skaitydamas.
Taigi pusryčiams tas vaikis sušlamšdavo penkis
puodelius cukruje mirkytų kviečių spragėsių, užsipylęs
juos dviem stiklinėm pieno, pasigardinęs cukrumi, be
to užsikąsdamas riebaluose kepta spurga. Po to
imdavosi pėdos ilgio saldainio su saldymedžio šaknies
aromatu, o užbaigdavo pusryčius trimis sprindžio ilgio
jautienos atraižomis. Pietums valgydavo du mėsainius,
aliejuje keptas bulvytes, saldymedžio saldainį, truputį
žaliųjų žirnelių ir vos vos mišrainės. Beje, dažnai
apsieidavo ir be jos. Prieš vakarienę pasistiprindavo
balta duona su šokoladiniu pienu. Na, o vakarienei
tepdavosi ant batono žemės riešutų sviestą, išsrėbdavo
konservuotos pomidorų sriubos skardinę ir išgerdavo
trečdalį litro limonado Kool-Aid [Paminėtina tai, kad
dėl sodrių spalvų šiam gėrimui Amerikoje buvo atrasta
ir kita paskirtis – juo dažyti audiniai (vert. past.)]. Kiek
vėliau ateidavo eilė dubeniui ledų, didžiulei šokolado
plytelei ir pusei stiklinės vandens.
Tiesiog nuostabu, kiek cukraus gali sutalpinti
žmogaus, tuo labiau dar nesubrendusio, kūnas! Kiek
procentų jo maisto raciono sudarė vandeningi
produktai? Ar suko jis galvą dėl jų derinimo? Jei
visuomenė augina jaunąją kartą bent iš tolo panašia
dieta, į aukščiau aprašytą, ji tiesiog prašosi bėdų. Ar
nemanote, kad jaunojo recidyvisto mityba darė įtaką jo
fiziologijai, taigi ir elgsenai? Be jokių abejonių!
Atsakydamas į anketos, kuria buvo tirtos elgsenos ir
mitybos sąsajos, klausimus, minėtas keturiolikmetis
teigiamai pažymėjo šiuos simptomus: tik užmigęs
prabundu ir nebegaliu užmigti; man skauda galvą; oda
niežti; skauda skrandį ir žarnyną; ant kūno man lengvai
atsiranda sumušimo žymės, mėlynės; dažnai sapnuoju
košmarus; dažnai apima svaigulys; išpila šaltas
prakaitas; greitai išalkstu, jei kiek ilgiau nepavalgau
atrodo, kad apalpsiu; esu užuomarša; į daugelį
patiekalų ir gėrimų dedu cukrų; man labai neramu;
nepakeliu įtampos ar spaudimo; man sunku apsispręsti;
jaučiuosi prislėgtas; nuolat dėl ko nors jaudinuosi;
lengvai sumištu; dėl menkniekių ilgam nuliūstu,
sielvartauju; turiu įprotį iš musės padaryti dramblį;
mane suerzinti nesunku; mane lengva įbauginti; esu
labai nervingas; esu labai emocionalus; be jokios
priežasties apsipilu ašaromis.
Manau, nieko stebėtino, kad būdamas tokios būsenos
šis paauglys buvo linkęs nusikalsti.Laimei, tiek jo, tiek
daugelio panašių į jį elgsena iš esmės keičiasi – ir ne
dėl teismo nuosprendžių, numatančių ilgą laisvės
atėmimą, o todėl, kad pradėję tinkamai maitintis jie
pakeitė labiausiai jų elgseną lėmusį veiksnį –
biocheminę būseną. Polinkis nusikalsti glūdi ne vien
prote. Organizmo biochemija daro didžiulę įtaką
vidinei būsenai, taigi ir iš jos išplaukiančiai elgsenai.
Dinas Džeimsas Saimonsasiš Harvardo universiteto
Sveikatos apsaugos mokyklos 1952 m. pareiškė: „Į
psichikos sutrikimus tiesiog būtina pažvelgti naujai...
Ar tik nebus taip, kad šiandien mes eikvojame per daug
laiko, energijos ir pinigų bandydami išvalyti proto
pamazgų duobes, kai daug tikslingiau būtų paieškoti
konkrečių biologinių šių sutrikimų priežasčių?“
Tikiu, kad mitybos įpročiai neprivertė jūsų pasukti
nusikaltėlio keliu, tačiau kodėl nepasirinkus tokios
gyvensenos, kuri padėtų jums visą laiką būti pačios
produktyviausios, kokia tik įmanoma, fiziologinės
būklės?
Sveiku gyvenimo būdu mėgaujuosi jau daug metų.
Tačiau mano jaunesniojo brolio per tą patį laiko tarpą
beveik neapleido nuovargis, jis dažnai sirgo. Keletą
kartų, progai pasitaikius, šnektelėjau su juo šia tema ir
matydamas, kaip pakito mano sveikata, jis pats panoro
keistis. Tačiau pabandęs atsisakyti kai kurių mitybos
įpročių, susidūrė su neišvengiamais sunkumais. Jam
labai magėjo paskanauti suvis nerekomenduotinų
patiekalų.
Dabar sustokite ir pamąstykite. Kaip jumyse
atsiranda tokie potraukiai? Na, visų pirma
įsisąmoninkite, kad jie atsiranda ne atsitiktinai – juos
mes patys sukuriame savo vidiniais įvaizdžiais, net jei
visa tai vyksta nesąmoningai. Šiaip ar taip, tam, kad
pajustumėte stiprų troškimą valgyti konkretų maistą,
turite sukurti konkretaus pobūdžio vidinius įvaizdžius.
Atminkite, kad niekas nevyksta atsitiktinai. Kiekviena
pasekmė turi priežastį.
Mano brolio potraukio objektas, – jei norite, galim
vadinti tai fetišu, – buvo keptas viščiukas „Kentucky
Fried Chicken“ restorane. Užtekdavo jam atsidurti
šalimais vienos iš pulkininko Sanderso įkurtų
užkandinių, kai galvoje iškart sušmėžuodavo
prisiminimai, kaip šio tinklo restorane jis triauškė
viščiuką. Įsivaizduodavo, kaip burnoje gruzda jo odelė
(kinesteziniai pojūčiai, skonio niuansai), mąstydavo,
kaip šilta ir glotni mėsytė slysta jo gerkle žemyn. Na,
tereikdavo keleto akimirkų šitaip pasidarbuoti
vaizduote ir viščiukas išties atsidurdavo gerklėje, kai
salotos, aiškus daiktas, likdavo pūpsoti lėkštėje! Taigi
vieną dieną, neilgai trukus po to, kai atradau, kaip
jutiminių niuansų pagalba keisti elgseną, jis pagaliau
pasiprašė, kad padėčiau suvaldyti šį, regis, nenugalimą
potraukį, kenkusį jam susireguliuoti mitybą ir sveikatą.
Paprašiau, kad jis įsivaizduotų save valgantį
„Kentucky Fried Chicken“ restorane. Po akimirkos jo
burnoje ėmė gausiai skirtis seilės. Tada nurodžiau jam
smulkiai nupasakoti savo vidinio įvaizdžio
regimuosius, girdimuosius, kinestezinius ir skonio
pojūčių niuansus. Vaizdinys buvo jam iš dešinės
viršuje, natūralaus dydžio, filmo pavidalo,
sufokusuotas ir spalvingas. Jis galėjo girdėti save patį
sakantį, „Mmm, na ir skanumėlis“. Jam labai patiko
traškumas ir šiluma. Tada liepiau jam įsivaizduoti
labiausiai jo nekenčiamą maistą, tai apie ką užtenka tik
pagalvoti, kad pradėtų pykinti, – morkas. (Tai, beje,
jau žinojau, nes jis tiesiog pažaliuodavo kiekvienąkart,
kai pamatydavo mane geriantį jų sultis.) Paprašiau, kad
jis smulkiai apibūdintų ir šio vaizdinio niuansus. Brolis
nenorėjo net pagalvoti apie jas. Bandant tai daryti, jį
visą ėmė purtyti. Po kiek laiko pranešė, kad morkos
yra kairėje, žemiau akių lygio. Vaizdinys buvo tamsus,
nejudamas, dvelkė šalčiu, morkos jame atrodė kiek
mažesnės už natūralias. Girdėjo save sakantį: „Šios
daržovės bjaurios. Nieku gyvu jų nevalgyčiau.
Nekenčiu jų.“ Su morkomis jam asocijavosi tokios
charakteristikos, kaip minkštumas (jos dažnai būdavo
perkepusios), drungnumas, glitumas, priminė
puvėsius.Paliepiau jam įsivaizduoti, kad truputį jų
suvalgo. Jį visu rimtumu pradėjo pykinti, pasakė
negalįs. Pasidomėjau, jis vis dėlto ryžtųsi tam, koks
būtų jausmas joms slystant gerkle žemyn, jei jis vis
dėlto ryžtųsi tam. „Pajusčiau, kad tuoj vemsiu,“ –
atsakė.
Nuodugniai išsiaiškinęs skirtumus tarp to, kaip jis
įsivaizdavo „Kentucky Fried Chicken“ gaminius ir
morkas, paklausiau brolio, ar šis nenorėtų sukeisti savo
jausmų tiedviem patiekalam. Pasakiau, kad tai padėsią
jam išsiugdyti sveikus mitybos įpročius. „Žinoma,“
– atsakė jis, tačiau jo balso tonas buvo toks pat
beviltiškas, kaip ir daugelio žmonių panašiomis
aplinkybėmis. Taigi padėjau jam sukeisti visus minėtus
jutiminius niuansus vietomis. Nurodžiau jam perkelti
kepto viščiuko vaizdinį kairėn į apačią. Jo veide
kaipmat atsirado pasibjaurėjimo išraiška. Mano
patarimu jis sumažino tą vaizdinį ir užtemdė, įspraudė į
nejudamus rėmus ir tokia pat intonacija, kaip
kalbėdamas apie morkas, tarė sau: „Šis maistas
bjaurus. Nieku gyvu jo nevalgyčiau. Nekenčiu jo.“
Paprašiau jo įsivaizduoti viščiuką, pajusti, koks jis
sutižęs, paragauti drungnos, gličios, besiveliančios
burnoje masės. Brolis susiraukė. Paskatinau jį mintyse
suvalgyti gabalėlį, bet jis atsakė negalįs. Kodėl? Nes
dabar viščiukas siuntė jo smegenims tokius pačius
signalus, kokius anksčiau siųsdavo morkos, tad tokie
pat viščiojo atžvilgiu tapo ir jo jausmai. Galiausiai man
pavyko įkalbinti jį prote atsikąsti šlaunelės, ką padaręs
jis burbtelėjo, kad „tuoj vems.“
Tada paprašiau atlikti priešingas operacijas su morkų
įvaizdžiu. Taip jis perkėlė jas viršun į dešinę, išdidino
morkas iki natūralaus dydžio, paryškino jų kontūrus ir
spalvas, įsivaizdavo, kaip kramto jas šiltas ir
pagruzdintas, bei taria sau: „Mmm, na ir skanumėlis.“
Ir nuo tada jis morkas išties pamėgo. Tądien mums
nuėjus vakarieniauti jis pirmą kartą pats užsisakė sau
morkų. Maža to, kad pasigardžiuodamas jas sušveitė, –
po to nė nemirktelėjęs pravažiavo pro vieną iš
Kolonelio užkandinių. Nuo tada sveikai maitintis jam
tapo daug lengviau.
Panašių rezultatų pasiekiau su žmona Beke per
penkias minutes. Paskatinau ją apmainyti šokolado
(saldaus, sodraus ir riebaus) bei maisto, kuriuo ji
šlykštėjosi, – austrių (slidžių, vinguriuojančių ir
nemaloniai kvepiančių) jutiminius niuansus... Nuo to
laiko šokolado ji nė neprilietė.
Galite pasinaudoti šiame skyriuje išdėstytais šešiais
principais ir susikurti norimą sveikatos būklę.
Trumpam atidėkite knygą į šalį ir įsivaizduokite save,
koks būsite mėnesį sekęs sveikos gyvensenos
principais ir sampratomis. Išvyskite, kokia asmenybe
taptumėte tinkama mityba ir kvėpavimu pakeitę savo
organizmo biochemiją. Koks būtumėte, jei
pradėtumėte dieną dešimt kartų giliai ir galingai
įkvėpdami į plaučius tyro oro ir taip sužadindami visą
organizmą? Jei nuolat pabustumėte budrūs ir
džiaugsmingi, jei galėtumėte laisvai kontroliuoti savo
kūną? Jei imtumėte maitintis sveiku, apvalančiu, daug
vandens turinčiu maistu ir liautumėtės valgę mėsą ir
pieno produktus, kurie apsunkina, užkemša ir
iškamuoja organizmą? Pradėtumėte tinkamai derinti
produktus ir taip išlaisvintumėte daug energijos,
galėtumėte skirti ją tam, kas jums svarbu? Kiekvieną
vakarą gultumėtės miegoti žinodami, kad praleidote
prasmingą dieną, tiesiog kunkuliavote energija,
leidusia jums atskleisti visas savo galimybes? Jei
jaustumėtės taip, tarsi būtumėte sveikatos įsikūnijimas,
jei turėtumėte tiek gyvybinės energijos, apie kurią net
nesvajojote?
Jei išvysite savo prote tokį asmenį ir jis jums patiks,
jūsų pačių valioje išties tokiam tapti. Ir tai tikrai
nesudėtinga! Prireiks tik truputėlio – bet ne tiek jau
daug – disciplinos: vos tik sulaužysite senus įpročius,
grįžti atgal patys nenorėsite. Kiekviena sisteminga
pastanga duoda keliagubą atpildą. Taigi jei jums
patinka toks vaizdinys, siekite jo. Pradėkite nuo
šiandienos ir jūsų gyvenimas amžiams pasikeis.
Dabar, kai jau žinote, kaip įvesti save į puikiausią
būseną, pasiaiškinkime, kas tai...

II dalis

AUKŠČIAUSIA SĖKMĖS FORMULĖ

11 skyrius

Išsilaisvinimas nuo apribojimų: ko norite?

Sėkmė tereiškia viena – sugebėti

pragyventi gyvenimą taip, kaip trokštate
– Christopher Morley

Pirmoje šios knygos dalyje pasidalinau su jumis

aukščiausios valdžios instrumentais. Dabar turite visas
reikiamas priemones ir žinias, leisiančias išsiaiškinti,
kaip kitiems žmonėms pavyko pelnyti sėkmę, bei
modeliuoti jų veiksmus siekiant panašių rezultatų. Jau
išmokote, kaip valdyti protą ir palaikyti kūną
produktyvios būsenos. Jau žinote, kaip išpildyti bet
kokį savo troškimą ir kaip padėti tai pasiekti kitiems.
Tačiau lieka labai svarbus klausimas. Ko būtent
trokštate? Ko nori žmonės, kuriuos mylite ir kuriais
rūpinatės? Antroje knygos dalyje ir keliamas šis
klausimas, padedantis skirti dalykus ir atrasti kelią,
kuriuo savo turimas galimybes išnaudosime
produktyviausiai, be to, sąmoningai ir natūraliai.
Vaizdžiai tariant, taikliai šaudyti jau išmokote. Belieka
pasirinkti tinkamą taikinį.
Galingi įrankiai neatneš daug naudos, jei tiksliai
nežinosite, kam ir kaip juos naudoti. Galite turėti
puikiausią, koks kada nors buvo sukurtas, grandininį
pjūklą ir bastytis su juo po girią. Tačiau ką ten su juo
veiksite? Jei žinote, kokių medžių jums reikia ir kodėl,
–būsite padėties šeimininkas. Jei ne, bergždžiai
tampysitės nuostabų instrumentą, iš kurio negausite
jokios naudos.
Jau anksčiau sužinojome, kad gyvenimo kokybė
priklauso nuo komunikacijos kokybės. Šioje dalyje
kalbėsime apie komunikacijos, arba bendravimo,
įgūdžių tobulinimą, leisiantį jums kiekvienoje
situacijoje efektyviausiai išnaudoti savo sugebėjimus.
Tam labai svarbu aiškiai nusižymėti tikslą ir suprasti,
kas gali jus prie jo priartinti.
Prieš pratęsdami, peržvelkime tai, ką jau išmokome.
Svarbiausia, ką, tikiuosi, jau įsisąmoninote, – ribų
mūsų galimybėms nėra. Pagrindinis mūsų ginklas –
modeliavimo galia: meistriškumą galima atkartoti. Jei
kažkas yra įmanoma kitiems žmonėms, jums tereikia
tiksliai sekti jų pavyzdžiu ir pasieksite lygiai tai pat, ar
tai būtų vaikščiojimas per ugnį, milijonus dolerių
duodantis darbas ar nepriekaištingi santykiai. Kaip
modeliuoti? Visų pirma turite suprasti, kad bet kokie
rezultatai atsiranda atliekant konkrečių veiksmų
rinkinį. Bet kokia pasekmė turi savo priežastį. Tiksliai
atkartodami kieno nors veiksmus – tiek vidinius, tiek
išorinius – sulauksite tokio paties galutinio rezultato.
Pradedate modeliuodami tam tikro asmens mentalinius
veiksmus: nuo jo įsitikinimų sistemos pereinate prie
mentalinės sintaksės, galiausiai atkartojate jo
fiziologiją. Atlikę visa tai tiksliai ir elegantiškai,
pasiekti galėsite praktiškai bet kokių rezultatų.
Jau sužinojote, kad tiek sėkmės, tiek žlugimo šaknys
glūdi įsitikinimuose. Jūsų tikėjimas pasitvirtins abiem
atvejais – ar manysite sugebąs kažką atlikti ar
nesugebąs. Net jeigu turite reikiamus įgūdžius ir jėgas
kokiam nors poelgiui, vos ištarę sau, kad tai ne jūsų
nosiai, uždarote neurologinius kanalus, už išties
atimate iš savęs galimybes. Jei sakysite sau, kad
sugebate atlikti tam tikrą darbą, atveriate tuos kanalus
ir jais gaunate sėkmei būtinų išteklių.
 Jau išmokote aukščiausią sėkmės formulę: žinok, ko
nori, siekdamas to, veik, ugdyk sensorinį aštrumą,
padėsiantį suvokti, ar teisingu keliu eini, tapk lankstus
ir keisk savo elgseną, kol atrasi tinkamą metodą, – taip
tavo troškimas išsipildys. Ar tu esi nevykėlis, jei kol
kas tai neįvyko? Žinoma, ne. Kaip vairininkui,
plukdančiam valtį nustatyta linkme, jums tereikia
nuolat keisti ir derinti savo elgseną, kol gausite, ko
norite.
Jau supratote, kokią galią suteikia produktyvi
būsena, išmokote, kaip pritaikyti savo fiziologiją ir
vidinius įvaizdžius, kad tai padėtų jums, įgalintų jus,
paskatintų jus siekti troškimų. Neabejokite – jei
pasišvęsite sėkmei, ją sukursite.

Tingių žmonių nėra. Tiesiog kai kurių jų tikslai

bejėgiai – tai yra jų neįkvepia.
Anthony Robbins

Dera paminėti dar vieną svarbų momentą – šis

procesas neįtikėtinai dinamiškas. Kuo daugiau
galimybių atveriate savyje, tuo daugiau jėgų įgaunate;
kuo stipresnis jaučiatės, tuo daugiau naujų galimybių
jums atsiranda, tuo jūsų būsenos produktyvesnės.
Egzistuoja vienas pritrenkiantis reiškinys, pavadintas
„šimtosios beždžionės sindromu“. Savo knygoje
„Gyvenimo banga“, išleistoje 1979 metais, biologas
Lajalas Votsonas (Lyall Watson, „Le-Tide“) pasakoja,
kas nutiko viename beždžionių būryje netoliese
Japonijos esančioje saloje. Tyrinėtojai pradėjo maitinti
jas joms visai nepažįstamu maistu – šviežiai iškastais
batatais. Šakniagumbiai, beje, buvo labai purvini.
Kadangi įprastas jų maistas būdavo švarus ir jam
nereikdavo jokio papildomo paruošimo, beždžionės
nenorėjo ėsti purvinų batatų. Tačiau viena jauna
beždžionėlė pagaliau išsprendė problemą – įkišo
šakniagumbį į upeliūkštį ir jį nuplovė, be to, pamokė,
kaip tai daryti savo motiną ir žaidimų drauges. Tada
nutiko kai kas nuostabaus. Kai tik tam tikras šio būrio
beždžionių skaičius (apytiksliai šimtas) išmoko
nusiplauti batatus, kitos, neturinčios su pirmosiomis
jokio sąlyčio, beždžionės pradėjo daryti tą patį. Bulves
prie šaltinio ėmė nešti ir plauti net gretimose salose
gyvenančios beždžionės. O jokio fizinio kontakto su
pirmuoju būriu jos užmegzti negalėjo. Bet kažkokiu
nesuvokiamu būdu naujas elgsenos tipas staigiai
išplito.
Ir šis atvejis ne vienintelis. Žinoma daugybė
nutikimų, kai neturėję jokios fizinio ryšio galimybės
asmenys veikia nuostabiu unisonu. Štai vienam fizikui
į galvą ateina nauja idėja ir iškart po to tokia pati idėja
ateina kitiems trims fizikams. Kaip tai įmanoma?
Tiksliai į šį klausimą neatsakys niekas, tačiau daug
žinomų mokslininkų, nervų sistemos tyrinėtojų, tarp
kurių paminėti galima fiziką Deividą Bomą (David
Bohm) ir biologą Rupertą Šeldreiką (Rupert
Sheldrake), tiki kolektyvinės sąmonės, iš kurios visi
mes galime semtis informacijos, egzistavimu. Tinkami
įsitikinimai, susitelkimas ir fiziologijos būsena padeda
mums susiderinti su ja ir taip į ją pasinerti. [Rupertas
Šeldreikas, Harvardo universitetą baigęs ir Kembridžo
universitete daktaro laipsnį apgynęs biologas,
išspausdino savo idėjas knygoje „Naujasis gyvenimo
mokslas“ („A New Science of Le“). Fizikas Deividas
Bomasplačiausiai žinomas už savo darbus apie
holografines paradigmas, parašė knygą „Visuma ir
būtingoji tvarka“ („Wholeness and the Implicate
Order“)]
Mūsų kūnas, smegenys ir vidinė būsena apskritai yra
lyg kamertonas, kuriuo galima susiderinti su
aukštesniais būties lygmenimis. Taigi kuo geriau
suderintas ir prisiderinęs esate, tuo daugiau galite
pasisemti iš šio begalinio žinių ir jausmų šaltinio.
Mums ne naujiena, kad informacija gali prasiskverbti į
mūsų sąmoningus protus iš pasąmonės. Lygiai taip pat
ji pasiekti mus gali ir iš išorės – kad ją priimtume,
mums tereikia būti pakankamai produktyvios būsenos.
Svarbiausia šiame procese žinoti, ko nori.
Pasąmoninis protas nuolat tvarko informaciją būdu,
kad padėtų mums judėti tam tikra linkme. Net
pasąmoniniame lygmenyje jis užsiima duomenų
iškraipymu, trynimu ir apibendrinimu. Todėl tam, kad
jis galėtų našiai dirbti savo darbą, turime susivokti,
kokių rezultatų trokštame. Maksvelas Maltcas
(Maxwell Maltz) šiuos dėsnius pavadina „psicho-
kibernetika“ ir nagrinėja savo garsioje to paties
pavadinimo knygoje. Jei protas turi apibrėžtą taikinį,
jis susitelkia į jį ir nukreipia jo link visą energiją, kol
išsikelto tikslo nepasiekia. Jei aiškaus tikslo nėra,
energija išsibarsto į šalis ir išblėsta. Įsivaizduokite
geriausiu pasaulyje grandininiu pjūklu nešiną žmogų,
nežinantį, kurių galų jis į mišką atėjęs.
Žmonių sugebėjimai pilnai išnaudoti savo
asmeninius išteklius tiesiogiai priklauso nuo jų tikslų.
Tai akivaizdžiai pademonstruoja Jeilo universiteto
absolventų tyrimas 1953 metais. Tiriamieji turėjo
atsakyti, ar turi užsirašę aiškių, konkrečių tikslų
rinkinį, taip pat planą, kaip tuos tikslus pasiekti.
Teigiamai atsakė tik trys procentai apklaustųjų.Po
dvidešimties metų tyrinėtojai susirado visus gyvus
likusius 1953-iųjų laidos studentus. Ir sužinojo, kad tie
3 procentai turėjusių konkrečius juodu ant balto
užrašytus tikslus finansiniu požiūriu buvo vertesni už
visus likusius 97-is procentus kartu paėmus. Na, šis
tyrimas teikia duomenų tik apie finansinę padėtį, tačiau
tyrinėtojai taip pat pastebėjo, kad sunkiau išmatuojami
ar subjektyvesni vertinimo kriterijai, tokie kaip
tiriamųjų laimės ar džiaugsmo lygis, regis, taip pat
aukštesni buvo tų trijų procentų. Štai kokią galią turi
tikslas.
Šiame skyriuje išmoksite, kaip iš svajonių ir
troškimų suformuluoti tikslus, kaip įtvirtinti prote tai,
ko norite, ir kaip tai gauti. Užduosiu jums vieną
klausimą: ar nebandėte sudėlioti iš dalelių sudedamąjį
paveikslėlį jo nematę? Bet juk būtent tai vyksta, jei
mėginate sulipdyti savo gyvenimą, nežinodami, ko
norite. Tuo tarpu kai tikslas aiškus, suteikiate
smegenims konkretų vaizdinį, duodami joms suprasti,
kokiai nervų sistemos priimamai informacijai priklauso
pirmumas. Siunčiate joms nedviprasmiškus
pranešimus, reikalingus joms, kad galėtų produktyviai
funkcionuoti.
 Laimima jau nuo pat pradžių.
Liaudies išmintis

Esama žmonių – turbūt visi iš mūsų yra tokių sutikę

– kurie, regis, ištisai klaidžioja sumaišties ir abejonių
rūke. Pasuka į vieną pusę, tada bloškiasi kiton. Imasi
vieno pobūdžio veiklos, meta ją ir griebiasi kitokios.
Važiuoja viena kelio juosta, bet apsisuka ir nulekia
atgal. Jų bėda paprasta – jie nežino, ko nori. Juk
negalite pataikyti į taikinį, jei jo apskritai
nepasirinkote.
Skaitydami šį skyrių turėsite svajoti. Tačiau daryti tai
reiks ne bet kaip, o visiškai susitelkus. Jei vien
perskaitysite informaciją, daug naudos iš to negausite.
Jums teks atsisėsti, pasidėjus priešais save popieriaus
lapą, su rašikliu rankoje, arba prie kompiuterio ekrano,
jei jums taip labiau patinka, ir į šį skyrių pažvelgti kaip
į dvylikos pakopų tikslų formulavimo seminarą.
Įsitaisykite vietoje, kur jaučiatės itin patogiai, – prie
mėgstamo rašomojo stalo, saulėtame sodo kampelyje –
žodžiu, vietoje, kur pajuntate įkvėpimą. Numatykite
skirti šiems apmąstymams apie tai, kuo norėtumėte
tapti ir ką veikti, kuo norėtumėt dalytis, ką pamatyti, ką
sukurti, maždaug valandą. Ši valanda gali pasirodyti
pati vertingiausia jūsų gyvenime. Mokysimės išsikelti
tikslus ir apspręsti rezultatus. Vaizdžiai tariant,
braižysite kelius, kuriais norite keliauti savo gyvenimo
žemėlapyje. Aiškinsitės su savimi pačiu, kur norite
nuvykti, ir koks maršrutas labiausiai jums tiks.
Leiskite pradžioje jus rimtai įspėti: nėra jokio reikalo
bent kiek riboti lūkesčius vertinant savo galimybes.
Tačiau nedera atsisveikinti ir su sveiku protu bei
nuovoka. Jei, tarkim, jūsų ūgis – metras penkiasdešimt
su trupučiu, ne itin prasminga išsikelti tikslą kitais
metais laimėti NBA dėjimo į krepšį iš viršaus
konkurse. Kiek besistengtumėte, jūsų troškimas vargiai
išsipildytų – na, nebent jūs strikinėjimo ant kojūkų
meistras. [Man berašant šią knygą, dėjimo į krepšį iš
viršaus konkursą laimėjo Spadas Vebas (Spud Webb)
iš „Atlanta Hawks“, o jo ūgis nesiekia 170 cm.
Matome, ka, riboti savo galimybių tikrai neverta! (aut.
past.)] Tačiau svarbiausia tai, kad šitokiu būdu
nukreiptumėte savo energiją nuo tų sferų, kuriose ją
išnaudoti galėtumėt efektyviausiai. Kaip bebūtų,
išmintingai elgiantis jūsų galimybėms ribų nėra.
Ribojant savo tikslus apribojamas ir visas gyvenimas.
Todėl apspręsdami savo tikslus nesidrovėkite kelti
kartelę kuo aukščiau. Turite aiškiai pasakyti sau, ko
norite, nes kitaip tikėtis tai gauti naivu. Formuluodami
trokštamus rezultatus laikykitės šių penkių taisyklių:
1. Išreikškite norimus rezultatus tik teigiamomis
formuluotėmis. Tai yra sakykite, ko norite, o ne ko
nenorite. Žmonės per dažnai tikslo vietoje pastato tai,
ko norėtų išvengti.
2. Būkite kiek įmanoma konkretesni. Kaip turėtų
galutinis rezultatas atrodyti, kokie garsai, pojūčiai,
kvapai turėtų būti susiję su juo? Apibūdindami norimas
pasekmes įtraukite visus jutimo organus.
Įvairiapusiškai pajusdami būsimą rezultatą padedate
savo smegenims jį sukurti. Taip pat neužmirškite
nustatyti konkretų troškimo įšsipildymo terminą.
3. Nusistatykite savikontrolės procedūrą. Turite
žinoti, kaip atrodysite, kaip jausitės, ką matysite ir
girdėsite jus supančiame išoriniame pasaulyje po to,
kai tikslas bus pasiektas. Kaip sužinosite, kad jau
gavote, ko troškote, jei to nepadarysite? Juk
neskaičiuojant taškų galima pirmauti, bet jaustis lyg
pralaimint.

Rezultato nusakymas – esminiai elementai

Konkretumas:
Ko tiksliai norite?
 Sensoriniai įspūdžiai:
Kokie vaizdai jus sups?
Kokius garsus girdėsite aplink save?
Ką jausite?
Kokius kvapus užuosite?
Kokius skonius patirsite?
Trokštama padėtis/dabartinė padėtis:
Kokios padėties norite? Kokia ji dabar? Koks
skirtumas tarp jų?
Savikontrolės procedūra:
Kaip sužinosite, kad pasiekėte tikslą?

4. Būkite padėties šeimininkas. Rezultatas, kurį

pasieksite, turi priklausyti tik nuo jūsų. Tai yra
variantas „būsiu laiminga, kai mano vyras pasikeis“ –
netinkamas. Įsitikinkite, kad jūsų rezultatas atspindi
tai, ką galite tiesiogiai pakeisti pats.
5. Pasitikrinkite, ar jūsų trokštamas rezultatas
ekologiškas ir nesikerta su kitų gerove.
Suprojektuokite į ateitį visas išsikelto tikslo pasekmes.
Jums ir visiems kitiems žmonėms bei aplinkai jos turi
nešti naudą.
 Seminaruose dalyviams visada užduodu vieną
klausimą – paklausiu to paties ir jūsų: ką darytumėte,
jei būtumėte tikras, kad pasiseks? Kokios veiklos
imtumėtės, jei šimtu procentų žinotumėte, kad negalite
susikirsti?
Visi mes daugmaž įsivaizduojame, ko norėtume. Kai
kurios mūsų idėjos gana miglotos – daugiau meilės,
daugiau pinigų, daugiau laiko mėgautis gyvenimu.
Tačiau tam, kad įgalintume savo biokompiuterį sukurti
reikiamą rezultatą, turime būti konkretesni ir nesustoti
ties tokiomis idėjomis, kaip „naujas automobilis“,
„naujas namas“, „geresnis darbas“.
Sudarydami sąrašą tikriausiai įtrauksite į jį dalykus,
apie kuriuos svajojate jau daug metų. Tačiau kai
kuriuos norus sąmoningai galbūt suformuluosite
pirmąkart. Bet kokiu atveju turite sąmoningai
nuspręsti, ko norite, nes būtent tai ateityje ir gausite.
Visų pirma kažkas nutinka vidiniame pasaulyje, o po
to – išoriniame. Sukūrus aiškų vidinį norimo dalyko
vaizdinį nutinka kai kas nuostabaus. Tokiu būdu jūs
užprogramuojate savo protą ir kūną pasiekti tam tikrą
tikslą. Tam, kad peržengtume dabartinius apribojimus,
pirmiausia turime proto lygmenyje suvokti galį
daugiau, o apčiuopiamas gyvenimas tada seks paskui.
 Leiskite man jums pateikti paprastą lengvai
išbandomą metaforą. Atsistokite tiesiai į priekį
nukreiptomis ir nesuglaustomis pėdomis. Ištieskite į
priekį rankas, kad jos būtų lygiagrečios grindims. Tada
per liemenį sukitės, kiek tik galite, kairėn, gręždami
ton pusėn ištiestus pirštus, bet išlaikydami rankas
tokioje pat padėtyje viena kitos ir grindų atžvilgiu.
Įsidėmėkite tašką ant sienos užnugaryje, ties kuriuo
buvo jūsų pirštai. Tada grįžkite į pradinę padėtį,
atsipalaiduokite ir užsimerkę įsivaizduokite, kad vėl
atliekate tokį pat pratimą – tik šįkart sugebate pasisukti
gerokai toliau. Po to mintimis atsigręžkite ir
atsimerkite. Pakartokite tai, tik jau fiziškai.
Pastebėkite, kas vyksta. Ar pasisukote toliau? Tikrai
taip! Užprogramuodami smegenis peržengti ankstesnes
ribas, jūs sukūrėte naują išorinę tikrovę.
Dabar pamąstykite, kad galite pasinaudoti šiame
skyriuje pateikta medžiagą ir tą patį padaryti su savo
gyvenimu. Nuo dabar kursite savo gyvenimą tokį, kokį
jį norite matyti. Galbūt lig šiol jus varžė kokie nors
apribojimai, tačiau dabar skirkite laiko ir sukurkite
vaizduotėje daug didingesnę tikrovę, nei kada nors
anksčiau patyrėte. O tada suteikite šiai vidinei tikrovei
patvarų, apčiuopiamą pavidalą.
1. Pradėkite sudarydami savo svajonių, dalykų,
kuriuos norite turėti, daryti, kuo norite būti, kuo
dalytis, sąrašą. Sukurkite vaizduotėje žmones, jausmus
ir vietas – savo išsvajoto gyvenimo dalis. Dabar pat
patogiai atsisėskite, paimkite popieriaus lakštą ir
rašiklį, imkite rašyti. Esmė – nesiliauti krutinus rašikliu
ne mažiau dešimties ar penkiolikos minučių. Kol kas
nesukite sau galvos, kaip tas svajones išpildysite, –
tiesiog užrašykite jas. Ribų nėra. Stenkitės trumpinti
mintis, kad nedelsdami galėtumėte pereiti prie kito
tikslo. Visą tą laiką be perstojo rašykite. Aprėpkite
platų gyvenimo sferų lauką: darbą, šeimą, santykius;
mentalines, emocines, socialines, materialias ir fizines
būsenas, taip pat bet ką kita, kas šaus į galvą.
Pasijuskite kaip karalius. Atminkite, kad viskas yra
jūsų valioje. Tam, kad pasiektumėte rezultatą,
pirmiausia turit žinoti, ko siekiate.
Tikslus išsikelti padės viena gudrybė – žaidimas.
Leiskite savo protui nevaržomam klajoti. Bet kokie
apribojimai yra susikurti jūsų pačių. Ir jie egzistuoja tik
jūsų prote. Tad kiekvienąkart, pastebėję, jog save
varžote, meskite tuos varžtus šalin. Visų pirma atlikite
tai vaizduotėje. Nupieškite savo prote imtynininko,
paguldančio savo priešininką ant menčių vaizdinį, o
tada padarykite tą patį su bet kuo, kas jus varžo.
Suimkite ribojančius įsitikinimus, pakelkite aukštyn ir
blokškite juos ant žemės, tada stebėkite, kaip jie
gėdingai spūdina šalin ir pajuskite jus apėmusį laisvės
pojūtį. Toks yra pirmas žingsnis. Sąrašą sudarykite
dabar pat!
2. Pereikite prie antro etapo. Peržvelkite ką tik
sudarytą sąrašą įvertindami, kada tikitės tuos
rezultatus gauti – po pusmečio, metų, dvejų, penkerių,
dešimties, dvidešimties. Visad pravartu žinoti, kiek
kam turite laiko. Paanalizuokite savo sąrašą šiuo
aspektu. Kai kurie žmonės pastebi, kad jame vyrauja
šiandien pat norimi gauti dalykai. Kiti didžiausias
svajones regi toli ateityje, atėjus kažkokiam
įsivaizduojamam visiškų laimėjimų ir pasitenkinimo
laikui. Jei visi jūsų tikslai trumpalaikiai, pasistenkite
išvysti tolesnės ateities perspektyvas ir galimybes. Jei
jie – ilgalaikiai, derėtų nuspręsti pirmuosius savo
veiksmus, vedančius ta linkme. Tūkstančio mylių
kelionė pradedama pirmu žingsniu. Svarbu suvokti tiek
pirmus žingsnius tikslo link, tiek galutinius.
3. Dabar noriu, kad išbandytumėte dar kai ką:
išsirinkite keturis svarbiausius šiems metams tikslus –
tai, kam esate labiausiai pasišventę, kas labiausiai
jaudina jus ir kas suteiks jums didžiausią
pasitenkinimą. Užsirašykite juos. O dabar noriu, kad
šalia jų parašytumėte argumentus, kodėl jūs tikrai tuos
tikslus pasieksite. Dėstykite mintis aiškiai, glaustai ir
pozityviai. Pasakykite sau, kodėl esate toks tikras, kad
pasieksite šiuos rezultatus, ir kodėl jums svarbu juos
pasiekti.
Jei rasite pakankamai priežasčių, ar motyvų, imtis
kažkokios veiklos, tai ir padarysite. Džimas Ronas,
pirmasis mano mokytojas asmenybės tobulėjimo
klausimais, visad sakydavo, kad pakankamai motyvų
turinčiam žmogui nieko nėra neįmanoma. Būtent
motyvai leidžia pasiryžti ir iki galo atlikti darbą, o ne
likti besidominčiu. Juk per gyvenimą žmogui į galvą
ateina įvairiausių norų, tačiau rimtesnių žingsnių, kad
gautų visa tai, jis nežengia. Norėdami kažką pasiekti,
turime būti pasiryžę viskam. Jei, pavyzdžiui, sakote
sau, kad norite būti turtingas, tai bus tikslas, tačiau
smegenims jis galingo impulso nepasiųs. Tačiau jei
įsisąmoninsite, kodėl to norite, kokias galimybes turtas
jums atvers, įgausite daug daugiau paskatų šio tikslo
siekti. Taigi priežastis – „kodėl“, „dėl ko“ daug
svarbiau už „kaip“ – būdus, kuriais tai darome. Jei šis
„kodėl“ pakankamai reikšmingas, visad atsiras „kaip“.
Svarūs motyvai padaro žmogų visagalį.
4. Dabar, turėdami prieš akis svarbiausių tikslų
sąrašą, patikrinkite juos remdamiesi penkiomis tikslo
formulavimo taisyklėmis. Ar jūsų tikslai išreikšti
teigiama forma? Ar išsiaiškinote, kokius jie atneš
sensorinius pojūčius? Ar apsibrėžėte savikontrolės
procedūrą? Apibūdinkite, ką patirsite juos pasiekę. Dar
konkrečiau nusakykite, ką matysite, girdėsite, jausite ir
užuosite. Taip pat atkreipkite dėmesį, ar sugebėsite
pasiekti šiuos tikslus savo paties jėgomis? Ar jie
ekologiški ir ar skatins jūsų ir kitų gerovę? Jei kuris
nors tikslas neatitinka šių kriterijų, pakeiskite jį taip,
kad atitiktų.
5. Sudarykite svarbių išteklių, kuriuos jau turite savo
žinioje, sąrašą. Pradedant statybas būtina
susiskaičiuoti, kokias statybines medžiagas ir įrankius
turite. Tam, kad galėtumėte suręsti įgalinančią savo
ateities viziją, jums reikia padaryti tai pat. Tad
surašykite viską, kuo galėsite pasinaudoti siekdami
tikslo: konkrečius charakterio bruožus, draugus,
finansines atsargas, išsilavinimą, laiką, energiją ar bet
ką kita. Žodžiu, „inventorizuokite“ visas stipriąsias
savo puses, įgūdžius, lėšas ir įrankius.
6. Atlikę tai, susitelkite į tuos savo gyvenimo
periodus, kai naudojotės šiais ištekliais
išradingiausiai. Iškelkite iš atminties tris – penkis savo
gyvenimo atvejus, kai jums absoliučiai viskas sekėsi.
Tai gali būti patirtys darbe, sporte, finansinėje sferoje
ar santykiuose – nuo didelio pelno biržoje iki
nuostabiai praleistos dienos su vaikais. Tada
užsirašykite tai. Išskirkite sėkmę atnešusius jūsų
veiksmus, efektyviai panaudotus charakterio bruožus
ar išteklius, nusakykite situaciją, kuri leido jums
pasijusti sėkmingam, apskritai.
7. Padarę visa tai, nusakykite, koks asmuo
turėtumėte būti, kad pasiektumėte savo išsikeltus
tikslus. Galbūt tam reikalinga didelė disciplina,
išsilavinimas, kurio kol kas dar nesate įgiję? Gal
turėtumėte išmokti racionaliau planuoti savo laiką. Jei,
pavyzdžiui, norite tapti savivaldos lyderiu, kuris tikrai
įdiegtų teigiamų pokyčių, apibūdinkite žmogų, kuris
gali laimėti rinkimus ir išties sugeba paveikti dideles
žmonių minias.
Dažnai girdime apie sėkmę, tačiau daug rečiau apie
sėkmės komponentus – nuostatas, įsitikinimus ir
elgseną, ant kurių, kaip pamato, ji stovi. Jeigu gerai
neperprasite šių komponentų, jums bus sunku suvokti
visumą, tad trumpam stabtelėkite ir parašykite porą
pastraipų ar net puslapį apie visus charakterio bruožus,
įgūdžius, nuostatas ir žinias, kuriuos jums, kaip
asmenybei, reiktų įgauti tam, kad pasiektumėte visa, ko
trokštate. Nepagailėkite šiai užduočiai laiko.
8. Po to keliomis pastraipomis nusakykite dalykus,
trukdančius jums dabar pat išpildyti troškimus. Vienas
iš būdų įveikti savo paties susikurtus apribojimus –
tiksliai juos atpažinti. Smulkiai analizuokite savo
asmenybę, kad suprastumėte, kas neleidžia jums gauti
trokštama. Galbūt jums nesiseka planuoti? O galbūt
planuotojas jūs neblogas, bet sunkiau tuos planus
įgyvendinti? Gal esate linkęs vienu metu užsigriebti
per daug užsiėmimų, o gal taip susitelkiate į vieną, kad
nebematote nieko kita? Įmanoma, kad praeityje ėmėte
vaizduotis blogiausią, koks tik gali būti, scenarijų, o
paskui leidote šiems vidiniams įvaizdžiams sulaikyti
jus nuo veiklos. Kiekvienas savaip randa, kaip
susivaržyti, kiekvienam būdingos savitos susikirtimo
strategijos – suvokę, kaip tai darėme praeityje,
galėsime nebekartoti to ateityje.
Galime tiksliai žinoti, ko ir kodėl norime bei kaip to
pasiekti, daug kitų dalykų, tačiau trokštamų rezultatų
niekad nepasieksime be vieno esminio elemento –
veiksmų. O tam, kad žinotume, kaip veikti, turime
susikurti laipsnišką planą. Argi nusprendę statyti namą
tiesiog nuvykstate į statybinių medžiagų parduotuvę,
nusiperkate krūvą medienos, vinių, plaktuką ir pjūklą,
atsiraitojate rankoves ir kimbate į darbą. Nejaugi
griebiate dzirinti pjūklu ir kaukšėti plaktuku
pasikliaudami, kad viskas kuo puikiausiai išeis? Ar
sulauktumėte taip sėkmės? Labai abejotina. Tam, kad
pastatytumėte tvirtą, dailų ir patogų namą, jums
reikalingas projektas, darbų planas. Reikalinga
veiksmų seka ir struktūra, kad jie papildytų ir
sustiprintų vienas kitą. Priešingu atveju sumeistrausite
ne namą, o daug pasitikėjimo nežadinančią būdą. Taip
pat yra ir su gyvenimu. Taigi dabar jums reikia
susidaryti sėkmės projektą.
Kokių nuoseklių veiksmų turite imtis, kad
pasiektumėte išsikeltą tikslą? Jei nesate dėl to tikras,
atsiminkite žmogų, jau pasiekusį tai, ko pats trokštate,
ir jį modeliuokite. Pradėti reikia nuo galutinio
rezultato, tada žingsnis po žingsnio keliauti atgal iki
pat dabarties. Jei labiausiai trokštate finansinės
nepriklausomybės, pasieksite to tapęs nuosavos
bendrovės direktoriumi. Priešpaskutinis žingsnis į tai –
užimti direktoriaus pavaduotojo ar kitą svarbų postą.
Dar arčiau dabarties galėtumėte susirasti nuovokų
konsultantą investicijų klausimais arba (ir) kitą finansų
specialistą, kuris padėtų jums tvarkytis su pinigais.
Labai svarbu, kad ši jūsų veiksmų grandinė tęstųsi iki
pat dabarties – kad atrastumėte, kokį žingsnį tikslo
link, galėtumėte žengti dabar pat. Aptariamu atveju
galima pradėti nuo taupomosios sąskaitos atidarymo ar
knygos apie sėkmingų mūsų kultūros žmonių
finansines strategijas įsigijimo. Ką derėtų daryti norint
tapti profesionaliu šokėju? Kokie dabar pat, ryt, šią
savaitę, šį mėnesį ir šiais metais jums prieinami
veiksmai leistų judėti ta linkme? Kokie turėtų būti
tarpiniai uždaviniai, jei svajojate tapti įžymiausiu
kompozitoriumi? Palaipsniui judėdami atbuline eiga ir
aprėpdami viską, nuo verslo iki asmeninio gyvenimo,
galite tiksliai nužymėti savo kelią nuo trokštamo tikslo
iki šiandienos.
Taigi pasinaudokite šiais patarimais ir sėskite
planuoti. Jeigu kiek abejojate, kaip tas planas turėtų
atrodyti, tiesiog paklauskite savęs, kas jums trukdo
gauti tai, ko norite, dabar. Atsakymas į šį klausimą
nurodys, nuo ko pradėti. Tos problemos sprendimas
tampa tarpiniu tikslu ar pirmąja laiptų, vedančių į
sėkmę, pakopa.
9. Dabar permąstykite keturis savo pagrindinius
tikslus ir padarykite pirminius laipsniško jų siekimo
apmatus. Kiekvieno tikslo atžvilgiu klauskite savęs:
„Ką turėčiau daryti visų pirma, kad jį pasiekčiau?“
arba „Kas trukdo man gauti tai dabar ir ką galiu
padaryti, kad pašalinčiau šias kliūtis? Pasirūpinkite,
kad į jūsų planus būtų įtraukti veiksmai, kurių
galėtumėte imtis jau šiandien.
 Taigi iki šiol užbaigėm pirmąją aukščiausios sėkmės
formulės sprendimo dalį. Jums nebeliko jokių abejonių
dėl tikslo. Apsibrėžėte tiek trumpalaikius, tiek
ilgalaikius planus, išsiaiškinote, kokios jūsų asmenybės
pusės jums padeda, kokios – kliudo gauti tai, ko
trokštate. Dabar pradedate kurti troškimus išpildyti
padėsiančias strategijas.
Koks pats patikimiausias būdas pasiekti
meistriškumą? Atsakymas – modeliuoti tą, kuris jau
padarė tai, ką padaryti norite jūs.
10. Tad pasirinkite kelis tinkamus modelius. Jie gali
būti žmonės iš jūsų aplinkos, gali būti didžios šlovės
pasiekusios įžymybės. Užsirašykite trijų – penkių tokių
asmenybių,vardus ir keliais žodžiais nusakykite sėkmę
jiems atnešusius jų bruožus ir elgsenos ypatumus.
Atlikę tai užsimerkite ir minutėlei įsivaizduokite, kad
kiekvienas šių asmenų duos patarimą, kaip lengviausiai
pasiekti tikslus. Po to užsirašykite po vieną kiekvieno
jų pagrindinę mintį, tarsi jie būtų kalbėję su jumis
asmeniškai. Galbūt jie patars, kaip išvengti sunkumų ar
prasilaužti pro susivaržymus, į ką derėtų atkreipti
dėmesį, ko ieškoti. Tiesiog įsivaizduokite, kad jie kalba
su jumis ir greitosiomis pasižymėkite po pirmą jums
atėjusią mintį apie tai, ką, jūsų manymu, jie pasakytų.
Net jei asmeniškai nepažįstate tų žmonių, šiuo būdu jie
gali duoti jums puikių patarimų dėl jūsų ateities.
Adnanas Khašogis modeliavo Rokfelerį. Jis norėjo
tapti turtingas ir sėkmingas verslininkas, tad pasekė
pavyzdžiu to, kuris jau tapo toks. Stivenas Spilbergas
ėmė modeliuoti „Universal Studios“ darbuotojus dar
prieš tai, kai buvo pasamdytas. Faktiškai kiekvienas,
sulaukęs didesnės sėkmės, savo laiku turėjo modelį ar
vadovą, mokytoją, nukreipusį jį teisinga linkme.
Dabar tiksliai įsivaizduojate kur link norite judėti.
Sekdami žmonių, kurie jau pasiekė analogiškus tikslus,
pavyzdžiu, galite sutaupyti daugybę laiko ir energijos,
išvengti klystkelių. Kokie jūsų aplinkos žmonės gali
jums būti modeliais? Galite ieškoti jų tarp draugų,
šeimos narių, tautos lyderių, įžymybių. Jeigu kol kas
tinkamų modelių neturite, išsikelkite sau uždavinį
atrasti.
Ką mes darėme pastaruoju metu? Ogi siuntėme
smegenims signalus, formavote aiškų, glaustą rezultatų
modelį. Tikslą galima palyginti su magnetu. Jis pats
traukia į save sąlygas, reikalingas jo išsipildymui.
Šeštame skyriuje išmokote, kaip valdyti nuosavas
smegenis, kaip manipuliuojant jutiminiais niuansais
sustiprinti pozityvių vaizdinių įtaką jums ir susilpninti
negatyvių. Pritaikykime šias žinias dirbdami su
tikslais.
Atsiminkite savo asmeninėje istorijoje atvejį, kai
kurioje nors sferoje sulaukėte absoliučios sėkmės.
Užsimerkite ir suformuokite kiek įmanoma aiškesnį,
ryškesnį šio laimėjimo vaizdinį. Atkreipkite dėmesį į
šio vaizdinio lokalizaciją – ar patalpinote jį kairėje ar
dešinėje, viršuje, akių lygyje ar žemiau jo. Vėl
pastebėkite visus jutiminius niuansus – dydį, pavidalą,
judesių ir garsų pobūdį, vaizdinio sužadinamus
vidinius pojūčius. Dabar pamąstykite apie trokštamus
rezultatus, kuriuos surašėte ant lapo. Įsivaizduokite
save, koks būsite, kai pasieksite viską, ką šiandieną
numatėte. Lokalizuokite šį siekiamybės vaizdinį toje
pačioje padėtyje, kokioje buvo didžiulės sėkmės
vaizdinys, kiek galėdami išdidinkite, išryškinkite jo
kontūrus ir spalvas. Įsidėmėkite, ką jaučiate.
Turėtumėte apčiuopti būsenos pokyčius – aptikti, kad
daug tvirčiau tikite sėkme, nei tada, kai pirmąkart
suformulavote trokštamus rezultatus.
Jei darydami tai susidūrėte su keblumais,
pasinaudokite „susiejimo“ metodu, apie kurį kalbėjome
pirmoje knygos dalyje. Perkelkite vaizdinį žmogaus,
koks norite būti, į priešingą savo mentalinio ekrano
pusę. Tegul jis tampa nesufokusuotas ir bespalvis.
Tada staigiai nuveskite jį iš ten į padėtį, kurioje buvo
jūsų sėkmės vaizdinys, pakeliui pralauždami bet kokias
įmanomas abejonių kliūtis ir užkardas. Tegul
siekiamybės vaizdinys įgauna visus atributus, būdingus
tam, ką jau pasiekėte, – didį, šviesumą ir ryškumą,
spalvas. Šiuos pratimus derėtų pakartoti kuo daugiau.
Geriausią smegenų reakciją sužadina kartojimas ir
stiprūs jausmai, tad jeigu dažnai kontaktuosite su
siekiamybe ir tai sužadins jums tikrus ir intensyvius
jausmus, galima beveik garantuoti, kad ši siekiamybė
taps tikrove. Atminkite, kad kelias į sėkmę nuolat
remontuojamas.
11. Puiku turėti įvairiopų tikslų. Tačiau dar
nuostabiau sugebėti numatyti, ką visa tai kartu jums
reikš. Dabar nupieškite vaizduotėje svajonių dieną. Su
kokiais žmonėmis bendrausite? Ką veiksite? Kaip ji
prasidės? Kur eisite? Kur apsilankysite? Permąstykite
ją nuo pat prabudimo momento iki tol, kol užmigsite.
Kokioje aplinkoje praleisite ją? Kaip jausitės, kai po
šios tobulos dienos įsirangysite į lovą? Pasidėkite
priešais popieriaus lakštą, paimkite rašiklį ir smulkiai
ją aprašykite. Atminkite, kad viso to, ką patiriame
tikrovėje, pradžia – proto kūryba, tad imkite ir
sukurkite savo dieną tokią, kokios labiausiai trokštate.
12. Kartais pamirštame, kad svajonės prasideda
namuose. Užmirštame, kad pirmasis žingsnis į sėkmę –
susikurti aplink save mūsų kūrybingumą peninčią
atmosferą, padedančią mums atskleisti geriausias savo
puses.
Galiausiai suprojektuokite sau tobulą aplinką. Noriu
itin pabrėžti aplinkos svarbą. Duokite vaizduotei valią,
atmeskite bet kokius apribojimus. Kurdami svajonių
aplinką įtraukite į ją viską, ko tik norite. Atminkite,
kad mąstyti turite kaip karalius. Jūsų aplinka turi
nepriekaištingai padėti jums atsiskleisti kaip
asmenybei. Kur norėtumėte leisti laiką – miške,
vandenyno pakrantėje ar kontoroje? Kokiais
instrumentais norėtumėt naudotis – molbertu, dažais,
smuiku ar gitara, kompiuteriu ar telefonu? Kokie
žmonės turėtų būti šalia ir padėti jums siekti to, ko
labiausiai trokštate gyvenime?
Jei nesusidarėte prote aiškaus vaizdinio, kokia turėtų
būti jūsų svajonių diena, kokie jūsų šansai išgyventi ją
tikrovėje? Jei neapsisprendžiate, kokia turėtų būti
tobula aplinka, kaip sukursite ją? Kaipgi pataikysit į
taikinį, jei net nenutuokiate, kas jis ir kur jis?
Atminkite, kad smegenims reikia aiškių ir tiesioginių
signalų, nurodančių, ką norite pasiekti. Jūsų protas turi
galią išpildyti bet kokį troškimą. Tačiau padarys tai tik
gavęs aiškų, stiprų, konkretų signalą.
 Mąstymas yra sunkiausias darbas iš visų ir, matyt,
dėl
to tiek nedaug mūsų jo imasi.
Henry Ford

Labiau nei bet kas kita tokius nedviprasmiškus

signalus jums padės siųsti šioje knygoje aprašomi
pratimai. Gerai įsidėkite į galvą – neįmanoma pasiekti
tikslą, jo nežinant. Jei užmirštumėte viską, ką
sužinojote perskaitę šį skyrių, atsiminkite bent tai:
rezultatai neišvengiami – jei neužprogramuosite proto,
kad jis kurtų rezultatus, kurių trokštate, jį
užprogramuos kiti. Jei neturėsite savo paties planų,
kažkas kitas įtrauks jus į savus planus. Pasakysiu štai
ką – jei tik perskaitėte šį skyrių ir nesekėte jokiais
praktiniais nurodymais – laiką praleidote tuščiai.
Atlikti kiekvieną pateiktą pratimą tiesiog būtina. Iš
pradžių jie gali pasirodyti ne per lengviausi, tačiau,
patikėkite manimi, pasistengti verta. Greitai patys
įsitikinsite, kad jie teikia jums vis daugiau džiaugsmo.
Viena iš priežasčių, kodėl daugumai žmonių
gyvenime sekasi ne itin gerai, ta, kad sėkmė paprastai
ateina po uolaus darbo. Tikslų formulavimas, rezultatų
numatymas irgi darbas. Lengviausia žmogui, regis, į
tokius dalykus atsainiai numoti ranka ir, užuot kūrus
savo gyvenimą, plaukti, kur srovė neša. Siūlau sutelkti
savo asmeninę galią ir nugalėti tingulį ar abejones bei
skirti laiko šiems pratimams. Sakoma, kad gyvenime
esama tik dviejų tipų kančių – kylančių iš
savidrausmės ir iš apgailestavimų; pirmoji sveriama
uncijomis (28,35 g), tuo tarpu antroji – tonomis. Esu
tikras, kad šie dvylika principų atneš jus daugybę
pasitenkinimo. Atlikite tai savo labui.
Be to, svarbu reguliariai permąstyti siekiamus
rezultatus. Žmogus keičiasi, todėl reikia atitinkamai
koreguoti ir tikslus. Pradžioje kas kelis mėnesius, po to
kartą ar du per metus atnaujinkite savo tikslus. Labai
naudinga vesti dienoraštį, kuriame atsispindėtų,
skirtingais jūsų gyvenimo laikotarpiais vyravę tikslai.
Toks dienoraštis būtų puiki medžiaga savo gyvenimo
studijavimui, parodytų jūsų augimo procesą. Jei jau
manote, kad gyventi verta, verta šį gyvenimą ir
užrašinėti.
Ar bus iš visa to kokia nauda? Galit neabejoti. Prieš
tris metus aš, kaip dabar jūs, atsisėdau ir suprojektavau
savo svajonių dieną bei tobulą aplinką. Dabar turiu ir
viena ir kita.
 Tais laikais gyvenau dailiame miestelyje, Marinoje
del Rėj [Marina del Rey], Kalornijoje, tačiau norėjau
įsikurti geriau. Nusprendžiau suformuluoti tikslus ir su
jais padirbėti. Ėmiau projektuoti svajonių dieną, tada
vaizduotėje patirdamas savo gyvenimą tiksliai tokį,
kokio labiausiai troškau, užprogramavau savo
pasąmonę sukurti šį idealą tikrovėje. Štai kokia buvo
pradžia. Žinojau, ko noriu, – prabudęs ryte išvysti prieš
akis vandenyną, tada pabėgioti jo pakrantėmis.
Susikūriau vaizdinį – tiesa, jis nebuvo nepriekaištingai
aiškus – smėlėto paplūdimio, kuriame buvo ir žalumos.
Po rytinės mankštos man reikėjo puikios vietos
darbui. Įsivaizdavau, kad tai turėtų būti aukšta ir erdvi
patalpa. Mačiau, kad ji cilindro formos, yra trečiame ar
ketvirtame mano namo aukšte. Norėjau limuzino ir
vairuotojo. Norėjau užsiimti verslu, kuriame turėčiau
keturis ar penkis partnerius, tokius pat stiprius ir
entuziastingus, koks esu aš, su kuriais galėčiau
reguliariai susitikti ir keistis naujomis idėjomis.
Svajojau apie tobulą moterį, savo žmoną. Kadangi tada
pinigų visai neturėjau, nusprendžiau, kad noriu tapti
finansiškai nepriklausomas.
Gavau viską, kam užprogramavau protą. Tikrove
tapo viskas, ką įsivaizdavau. Gyvenu lygiai tokioje
pačioje karaliaus vertoje pilyje, kokią piešiau savo
prote leisdamas dienas Marinoje del Rėj. Sutikau
tobulą moterį praslinkus šešiems mėnesiams po to, kai
suformulavau jos mentalinį vaizdinį. Susikūriau
aplinką, kuri įkvepia mane kurti, nuolat žadina manyje
troškimą padaryti viską, kas tik mano jėgose. Dabar
gyvendamas taip kasdien jaučiu didžiulį dėkingumą.
Kaip man tai pavyko? Nusistačiau taikinį ir kiekvieną
dieną po to siunčiau smegenims aiškų, tikslų, tiesioginį
ir vientisą pranešimą apie tai, kokio gyvenimo noriu.
Turėdamas tokį aiškų taikinį, pasąmoninis protas
nukreipė mano mintis ir veiksmus taip, kad visa tai
virstų tikrove. Šis principas suveikė man, kaip suveiks
ir jums.

Genda žmonės ten, kur nėra svajų.

Liaudies patarlė

Dabar atėjo laikas paskutiniam uždaviniui:

sudarykite sąrašą dalykų, kurie kažkada buvo jūsų
tikslai, bet dabar išsipildė – visas svajones, kurios tapo
jūsų gyvenimu, idealią dieną, virtusia kasdienybe, savo
užsiėmimus ir žmones, už kuriuos labiausiai jaučiatės
dėkingas, turimus išteklius. Vadinu tai dėkingumo
dienoraščiu. Kartais žmogų jo troškimai tiesiog
apakina – jis nebesugeba nei įvertinti, nei pasinaudoti
tuo, ką turi. Pirmasis žingsnis laimėjimų link –
pamatyti, ką jau turi, padėkoti už tai ir naudotis
siekiant tolimesnių tikslų. Visi mes kiekvieną akimirką
turime galimybę pagerinti savo gyvenimą. Pradėkite
siekti savo drąsiausių svajonių jau nuo šiandienos ir
ženkite žingsnius, kuriems šiandien esate pajėgūs. Taip
stosite į teisingą kelią ir vis sparčiau juo judėsite.
Šekspyras kartą pasakė: „Iškalbingiausia iš visų yra
veikla.“ Taigi jau šiandieną imkitės iškalbių veiksmų,
kurie atneš dar iškalbesnius rezultatus.
Skaitydami šį skyrių turėjote suprasti, kaip svarbu
tiksliai formuluoti tikslus. Tikslumas būtinas visose
komunikacijos formose – tiek su kitais, tiek su savimi.
Kuo tikslesni esame, tuo daugiau pasiekiame.
Dabar supažindinsiu jus su kai kuriomis tikslumą
ugdyti padedančiomis priemonėmis.
12 skyrius

Tikslumo galia

Žmonių kalba tarytum suskilinėjęs virdulys,

ant kurio viso labo galima mušti taktą šokančioms
meškoms,
 kai mes ja siekiame sugraudinti žvaigždes.
– Gustave Flaubert

Atsiminkite kokį nors gyvenimo momentą, kai

girdėjote žodžius, atrodžiusius stebuklingais. Galbūt tai
buvo kieno nors su įkvėpimu sakoma kalba,
pavyzdžiui, Martino Liuterio Kingo Jaunesniojo
„Svajoju, kad...“ Galbūt jus pakerėjusius žodžius
pasakė tėvas arba motina, mylimas mokytojas. Visi
galėtų atsiminti atvejį, kai koks kitas žmogus prabilo
su tokia jėga ir tikslumu, kad į vidų įėję žodžiai
pasiliko ten amžinai. „Žodžiai – stipriausias kada nors
žmonijos vartotas narkotikas,“ – kažkada išsireiškė
Radjardas Kiplingas. Visi yra patyrę šią stebuklingą,
užburiančią ir tiesiog apsvaiginančią žodžių galią.
Tyrinėdami sėkmingus žmones Džonas Grinderis ir
Ričardas Bendleris aptiko daug bendrų savybių. Viena
svarbiausių – tikslios komunikacijos įgūdžiai. Vadovas
turi sugebėti taip organizuoti informaciją, kad ji
pasiektų adresatą. Bendleris ir Grinderis nustatė, kad
patys sėkmingiausi vadovai turi didžiulį talentą iškart
suvokti esmę ir perteikti ją kitiems. Vartoja nepaprastai
tiksliai perteikiančius svarbiausias jų mintis žodžius ir
išsireiškimus.
 Taip pat tokie žmonės supranta, kad nėra jokio
reikalo žinoti viską. Jie aiškiai regi ribą, skiriančią
reikalingus dalykus nuo nereikalingų ir susitelkia į
pirmuosius. Be to, Bendleris ir Grinderis pastebėjo,
kad išskirtiniai psichoterapeutai, tokie kaip Virginija
Seitir, Fritcas Perlsas ir dr. Miltonas Eriksonas, buvo
pratę vartoti bemaž vienodas frazes, kurios dirbant su
pacientais dažnai įgalindavo juos pasiekti akivaizdžių
rezultatų ne po vienų ar dvejų metų, o jau po pirmo ar
antro seanso.
Bendlerio ir Grinderio atradimai nėra kuo nors
nepaprasti. Atminkite, kad žemėlapis dar nėra
teritorija. Žodžiai, kuriais nusakome potyrius nėra
patys potyriai. Jie – tai tik geriausias, kokį sugebame
parinkti, jų verbalinis atvaizdas. Todėl suprantama, kad
mūsų sėkmės smarkiai priklauso nuo to, kaip tiksliai
žodžiais perteikiame savo norus, – kaip žemėlapis
atitinka teritoriją. Kiekvienas iš mūsų atsimins kada
nors patirtą stebuklingą žodžių poveikį, bet taip pat
kiekvienam yra pažįstamas jausmas, kai liežuvis
tiesiog neklauso. Norime pasakyti viena, o pašnekovas
supranta visai ką kita. Taigi tiksliai reiškiamos mintys
nukreipia žmones teisinga linkme, neaiški, nerišli kalba
– suklaidina. „Jei mintis gali iškraipyti kalbą, kalba
taip pat gali iškraipyti mintį,“ – rašė Džordžas Orvelas,
kurio romane „1984“ kaip tik ši idėja ir plėtojama.
Šiame skyriuje išmoksime tam tikrų metodų,
padėsiančių bendrauti su kitais žmonėmis tiksliau ir
efektyviau nei anksčiau. Sužinosite, kaip gauti norimus
rezultatus ir padėti tai pasiekti kitiems. Žodžiai gali
būti tiek užkardomis, ties tiltais. Svarbu, kad ištartas
žodis sujungtų žmones, nes juos išskirtų.
Seminarų metu paskelbiu, kad parodysiu visiems
susirinkusiesiems, kaip išpildyti visus troškimus.
Nurodau švaraus popieriaus lapo viršuje užrašyti temos
pavadinimą: „Kaip gauti, ko noriu.“ Tada, po ilgos ir
kankinamos pauzės, duodu jiems šią magišką formulę.
„Tiesiog prašykite,“ – sakau. Ir tuo paskaitą baigiu.
Ar juokauju? Tikrai ne. Tardamas žodį „Prašykite“
nesiūlau jums maldauti ar verkšlenti, dejuoti ir
keliaklupsčiauti. Neturiu omenyje jokios labdaros,
nemokamų pietų ar panašių akcijų. Nepatariu tikėtis,
kad kažkas kitas už jus nudirbs jūsų darbus. Tiesiog
noriu pasakyti, kad mokytumėtės prašyti protingai.
Prašymas turi būti tikslus ir įtikinamas. Praeitame
skyriuje pradėjome to mokytis išsikeldami apibrėžtus
tikslus, atlikdami prie jų artinančius veiksmus. Dabar
jums reikalingi konkretesni verbaliniai instrumentai.
Štai penkios protingo ir tikslaus prašymo
rekomendacijos.
1. Prašykite konkrečiai. Privalote aiškiai apibūdinti,
ko norite, tiek sau, tiek kitam asmeniui. Kokio aukščio,
kaip toli, kiek daug? Kada, kur, kaip, su kuo? Jeigu
jūsų verslui reikalinga paskola, gausite ją, jei žinosite,
kaip prašyti. Tikriausiai negausite jos, jei savo prašymą
išsakysite taip: „Man reikėtų pinigų plėtoti naujo
gaminio produkcijos linijai. Gal galėtumėte paskolinti
šiek tiek.“ Norėdami gauti, turite tiksliai apibrėžti,
kiek, kodėl ir kada jums reikia pinigų. Turite sugebėti
parodyti, kaip mokate juos panaudoti. Tikslų kėlimo
seminaro dalyviai visad sako man, jog nori daugiau
pinigų. Duodu aktyviausiam keletą smulkių monetų.
Jis prašė, todėl gavo. Bet kadangi prašė neprotingai,
gavo ne tai, ko norėjo.
2. Prašyk to, kuris gali tau padėti. Tiksliai prašyti
yra maža – prašyti reikia to, kuris turi reikiamų išteklių
– žinių, lėšų, patirties versle ar panašiai. Tarkime,
pašlijo jūsų santykiai su antrąja puse ir gresia
skyrybos. Ką bandysite daryti? Viena išeičių – klausti
patarimo. Galite išlieti savo jausmus taip tiksliai ir taip
nuoširdžiai, kaip tik įmanoma, bet jei pasirinksite tam
asmenį, kurio vedybiniai santykiai tokie pat graudūs,
kaip jūsų, vargu ar iš to išeis kas gera...
 Taigi būtina rasti padėti galintį asmenį, – vėl
susiduriame su tuo, kaip svarbu ieškoti tinkamų
modelių. Visa, ko galite norėti, – šiltesnių santykių,
geresnio darbo, apsukresnės investavimo strategijos –
kažkas jau tikrai turi. Mums tereikia surasti tokius
asmenis ir išsiaiškinti, kokia jų sėkmės paslaptis.
Daugelį mūsų traukia taip vadinama „aludės išmintis“:
susipažįstame su mus atjaučiančiu žmogumi ir tikimės
gauti iš jo dalykišką patarimą. Tačiau nieko iš to
nebus, nebent tą jo atjautą papildytų žinios ir patirtis.
3. Sudominkite žmogų, kurio prašote. Nesitikėkite,
kad pakaks paprašyti ir kitas asmuo tuoj aprūpins jus
viskuo, ko jums reikia. Pirmiausia sužinokite, kuo pats
galite jam būti naudingas. Jei jums kilo gera verslo
idėja, bet stokojate pinigų jai įgyvendinti, geriausia
atrasti žmogų, kuris padėdamas jums pats gaus naudos.
Parodykite jam, kokiu būdu jūsų idėja gali atnešti
pelną tiek jums, tiek ir jam. Sudominimas ne visada
turi būti susijęs su materialiu atlygiu. Dažniausiai
pakanka paglostyti kito žmogaus savimeilę, sužadinti
jo jausmus ar dėstant savo užmojus priminti jam jo
paties svajonę. Jei ateitumėte pas mane ir
pareikštumėte, kad jums reikalingi 10 000 dolerių, aš
tikriausiai atsakyčiau: „Ne jums vienam.“ Tačiau, jei iš
pat pradžių pasisakytumėte, kad pinigai jums
reikalingi, nes norite daryti kažką naudinga žmonėms,
aš greičiausiai susidomėčiau. Jeigu konkrečiai
išdėstytumėte savo planus ir įtikintumėte, kad jie atneš
gerovę tiek visuomenei, tiek jums pačiam, galbūt
nuspręsčiau prisidėti prie jūsų ir aš.
4. Prašykite tvirtai tikėdami ir vientisai. Pats
geriausias būdas užsitikrinti nesėkmę prašant –
prieštarauti sau pačiam. Kaip jums pavyks įtikinti savo
planų pagrįstumu kitą, jei pats jais abejojate. Todėl
prašykite absoliučiai įsitikinę – reikškite tai tiek
žodžiais, tiek visa fiziologija. Sugebėkite parodyti, kad
esate visiškai tikras dėl savo norų, dėl to, kad jums
pasiseks, kad jūsų sumanymas atneš naudą ne tik jums,
bet ir žmogui, kurio prašote.
Kartais žmonės nepriekaištingai išpildo visus šiuos
keturis reikalavimus. Prašo konkrečiai, pasirenka tam
žmogų, kuris gali padėti, sudomina jį ir jų prašymas
yra vientisas. Bet net tokiu atveju jie negauna, ko nori.
Ir taip nutinka dėl to, kad užmiršta penktą reikalavimą
– prašyti, „kol gaus“. Toks yra penktas ir pats
svarbiausia protingo prašymo elementas.
5. Prašykite tol, kol gausite, ko norite. Nesakau, kad
prašyti reikia to paties asmens. Nesakau, kad prašyti
visą laiką reikia lygiai tokiu pat būdu. Atminkite,
aukščiausia sėkmės formulė moko, jog turite ugdytis
sensorinį aštrumą, padedantį suvokti, kokius rezultatus
gaunate, be to, turite būti pakankamai lankstūs ir
keistis. Todėl prašydami turite derintis ir keistis, kol
pasieksite tikslą. Patyrinėję sėkmingų žmonių
gyvenimus atrasite, kad jie nesiliovė prašę, nesiliovė
bandę, nesiliovė keitęsi, nes žinojo, jog anksčiau ar
vėliau jie atras tą, kuris patenkins jų poreikius.
Kuri iš aukščiau pateiktų rekomendacijų
sudėtingiausia? Daugumai žmonių – „prašyti
konkrečiai“. Gyvename ne tokioje kultūroje, kur būtų
labai vertinama tiksli komunikacija. Šį aspektą galima
būtų laikyti vienu iš didžiausių mūsų kultūros trūkumų.
Kalba atspindi visuomenės poreikius. Štai eskimai turi
keletą tuzinų žodžių sniegui įvardyti. Kodėl? Nes jų
kultūroje svarbu mokėti skirti įvairiausias sniego rūšis.
Vienoks sniegas tinka ledo trobelei statyti, kitokiu
galima keliauti šunų traukiamomis rogėmis, dar kita
sniego rūšis valgoma, būna sniegas, į kurį galima iki
kaklo įsmigti, kuris jau tuoj tuoj ims tirpti. Pats aš kilęs
iš Kalornijos. Sniego matyti man beveik netenka, tad
kuo puikiausiai išsiverčiu ir su vienu žodžiu.
Daug mūsų kultūros atstovų vartojamų žodžių ir
frazių neturi konkrečios ir apibrėžtos reikšmės. Vadinu
tokias nespecializuotas, bendro pobūdžio sąvokas
„žodine migla“. Argi galima laikyti, kad tokia kalba
skirta tiksliam dalykų ir reiškinių vaizdavimui?
Greičiau jau spėlionėms. Pateikiu tokios „miglos“
pavyzdį: „Merė atrodo prislėgta“ arba „Merė atrodo
pavargusi.“ Ar dar blogiau: „Merė prislėgta“, „Merė
pavargusi“. Kalbant konkrečiai reikėtų sakyti taip:
„Merė yra trisdešimt dvejų metų mėlynakė moteris
rudais plaukais, sėdinti man iš dešinės. Atsilošusi į
kėdės atkaltę, ji lėtai sriubčioja dietinę kokakolą, jos
akys į nieką nesutelktos, kvėpavimas paviršutiniškas.“
Štai kaip skiriasi tikslaus jutimais patikrinamo potyrio
nusakymas nuo spėlionių apie tai, ko niekas negali
matyti. Kalbantysis asmuo neturi jokio supratimo apie
tai, kas vyksta Merės prote. Jis piešia jos būseną
vaizduojantį žemėlapį ir daro prielaidą, kad jis atitinka
teritoriją.

Nėra tokios priemonės, kurios nesigriebtų žmogus,

bandydamas išsisukti nuo sunkaus darbo – mąstymo.
Thomas Edison

Prielaidų darymas – tingaus pranešėjo požymis.

Prielaidomis grįsta komunikacija – vienas
pavojingiausių dalykų, koks tik gali būti. Puikus
pavyzdys yra avarija Trijų Mylių Salos [Three Mile
Island] atominėje elektrinėje. Remiantis ataskaita
dienraštyje „The New York Times“, dauguma
techninių problemų, kurios galiausiai privedė prie šio
atominę elektrinę uždaryti privertusio incidento,
bendrais bruožais jau buvo nusakytos darbuotojų
tarnybiniuose pranešimuose. Kaip vėliau pripažino
įmonės pareigūnai, visi jie tarė sau, jog problemas kas
nors jau ėmėsi spręsti. Užuot klausę, kas konkrečiai
apsiėmė atsakomybę, ir kokių konkrečiai priemonių
imtasi, jie tiesiog padarė prielaidą, kad kas nors jau
tikrai kažką daro. O tokio samprotavimo pasekmė –
viena liūdniausių branduolinių avarijų Amerikos
istorijoje.
Didžioji dalis to, ką sakome, – ne kas kita, o klaikūs
apibendrinimai ir prielaidos. Tokia tingi kalba yra
tikros komunikacijos priešingybė. Žmogui tiksliai
apibūdinus, kas konkrečiai jį neramina, išsakius savo
norus, galite stengtis jam padėti. Tačiau jeigu jis kalba
neapibrėžtais išsireiškimais, tarkim, pučia jums į akis
miglą, jūs tik pasimetate jo mentaliniame ūke. Taigi
komunikacija taps efektyvi, kai išmoksite prasiveržti
pro tą miglą, kai tapsite „miglos sklaidytoju“.
Tikros komunikacijos išvengti pasitelkiant tingią,
bereikšmę kalbą galima įvairiausiais būdais. Jei norite,
kad jūsų bendravimas būtų veiksmingas, turite iškart
apčiuopti miglos pūtimą, vos tik ji pasirodo ir užduoti
konkrečius faktus išsiaiškinti sužinoti klausimus.
Kalbos tikslumo modelių tikslas – išgauti kuo daugiau
naudingos informacijos. Kuo tikresnį gausite kito
asmens vidinių išgyvenimų atvaizdą, tuo lengviau
galėsite nuveikti ką praktiška.
Vienas iš būdų kovoti su nekonkrečiais žodžiais –
tikslumo modelis, kurį patogų aiškintis pasitelkus į
pagalbą abiejų rankų pirštus. Skirkite kelias minutes ir
įsiminkite pateiktą schemą. Iškelkite po vieną delną
virš akių lygio į kairę – jūsų vyzdžiai tada bus
padėtyje, padėsiančioje lengviausiai įsiminti šiuos
dalykus. Įsmeikite akis į vieną pirštą ir keletą kartų
kartokite atitinkamus žodžius. Po to pereikite prie kito
piršto, kol gerai įsidėsite į galvą visą vienos rankos
pirštų informaciją. Tada atlikite tai pat su kita ranka.
Po to pasitikrinkite, ar deramai atlikote užduotį – vos
pažvelgus į kurį nors pirštą, galvoje turi iškart išnirti su
juo susijęs tekstas. Kartokite aukščiau aprašytą
procesą, kol suformuosite automatines sąsajas tarp
pirštų ir žodžių junginių.

Tikslumo modelis
 Dabar, kai įdiegėte į savo protą šiuos žodžius ir jų
junginius, paaiškinsiu, ką jie reiškia. Tikslumo modelis
padės jums išvengti labiausiai paplitusių kalbos spąstų.
Jį galima vadinti žemėlapiu, kuriame atžymėti patys
žalingiausi žmonių daromi vingiai. Vos pastebėję juos,
turite nukreipti pokalbio eigą konkretesne linkme.
Modelis leidžia mums pataisyti žmonėms būdingas
iškraipymo, ištrynimo ir apibendrinimo procedūras, tuo
pat metu neprarandant draugiškų santykių su jais.
Pradėkime nuo mažojo pirštelio. Dešinėje rankoje
ties juo regite žodį „universalijos“, o kairėje – „viskas,
visada, niekada“. Universalijos šiaip visai neblogas
dalykas, žinoma, kol jos teisingos. Jei teigsite, kad
kiekvienam žmogui būtinas deguonis arba kad visi
mokytojai mokykloje, kurioje mokosi jūsų sūnus, yra
baigę koledžą, tiesiog konstatuosite faktus. Deja,
dažniau pasitelkiant universalijas įsklendžiama į
žodinės miglos zoną. Pavyzdžiui, pamatęs kieme
triukšmaujančių vaikigalių būrelį, sakote: „Vaikai
šiandien visiškai išdyko.“ Arba vienam jūsų
darbuotojui prastai atlikus pareigas plūstatės:
„Nesuprantu, už ką aš tai šutvei moku. Jie niekad
nedirba.“ Abiem šiais atvejais – ir, beje, dažniausiai,
kai vartojame universalijas, nuo paskiros tiesos
peršokame prie bendros netiesos. Galbūt tie vaikai
kieme išties įsišūkavo, bet kaltinti visus vaikus, esą jie
neišauklėti, tikrai nederėtų. Galbūt vienas kuris jūsų
tarnautojas nekompetentingas, bet ne visi. Todėl kitą
kartą išgirdę tokio pobūdžio apibendrinimą pereikite
prie tikslumo modelio. Pakartokite teiginį pabrėždami
universaliją suponuojantį žodį.
– Visi vaikai pagedę? – klauskite. – Tikrai visi?
–Na, ne visi. Tik tie, konkretūs vaikai.
–Jūsų tarnautojai niekad nedirba? – klauskite savęs.
– Argi tikrai niekada?
–Na, sakyčiau, tai vėl netiesa. Tas vienas vyrukas
išties pasišiukšlino, tačiau to paties teigti apie visus
jokiu būdu negalima.
Dabar imkimės kitų dviejų pirštų ir paanalizuokime
varžančius žodelius „turėtum, neturėtum, privalai,
negaliu [can‘t].“ Kokį signalą žmogus siunčia savo
smegenims, jei sakosi jums negalįs kažko padaryti? Be
abejo, ribojantį signalą, taip užtvirtindamas savo
nepajėgumą. Paklausti, kodėl nesugeba atlikti tam tikrų
dalykų (kurių jie tariasi negalį atlikti) ar kodėl jie turi
daryti tai, ko nenori, žmonės atsakymų paprastai
nepristinga. Išeiti iš šio uždaro rato galima užklausiant:
„Kas atsitiktų, jei sugebėtumėte tai padaryti?“ Toks
klausimas sukuria galimybes, kurių jie anksčiau
nesuvokė, ir pastūmėja apsvarstyti teigiamus ir
neigiamus veiklos šalutinius produktus.
Tai pat galima pritaikyti ir jūsų vidiniam dialogui.
Jei pagaunate save sakantį, „aš negaliu to atlikti“,
reiktų paklausti savęs: „O kas nutiktų, jeigu galėčiau?“
Atsakymas į šį klausimą sukeltų jumyse aibę veiklai
skatinančių jus veiksmų. Jis sukurtų naujus galimybių
įvaizdžius, taigi ir naujas būsenas, naujus veiksmus ir,
įmanoma, naujus rezultatus. Vien uždavus sau tokį
klausimą sužadinami fiziologijos ir mąstysenos
pokyčiai, atveriantys jums daugiau galimybių.
Be to, galite paklausti, „Kas trukdo man padaryti tai
dabar pat“, ir tuo būdu išsiaiškinti, ką konkrečiai jums
reikia keisti.
Pereikite prie viduriniųjų pirštų, atstovaujančių
veiksmažodžius, ir klauskite: „Kaip konkrečiai?“
Atminkite, kad smegenims reikia aiškių ir
nedviprasmiškų signalų, – tik tada jos galės našiai
veikti. Miglota kalba ir miglotos mintys atbukina
smegenis. Jei kas nors sako jums: „Jaučiuosi
prislėgtas“, jis tiesiog praneša, jog atsidūrė aklavietėje,
– nieko konkretaus, kas padėtų jums imtis konkrečių
priemonių ir sulaukti teigiamų rezultatų. Ištraukite jį iš
šios aklavietės išsklaidydami miglą. Jei koks nors
asmuo skundžiasi esąs prislėgtas, turite sužinoti, kaip
prislėgtas jis jaučiasi konkrečiai, kas tiksliai jį verčia
šitaip jaustis.
Jam išsireiškus konkrečiau, dažnai tenka pereiti nuo
vieno tikslinimo modelio punkto prie kito. Tai yra
paprašytas kalbėti konkrečiau, jis gali pasakyti: „Esu
prislėgtas, nes visad viską painioju darbe.“ Koks turėtų
būti kitas jūsų klausimas? Ar ši universalija teisinga?
Vargu. Todėl klauskite: „Tikrai visada viską painiojate
darbe?“ Greičiausiai atsakymas bus toks: „Na, išties
gal ir ne visada.“ Tokiu būdu išsklaidę miglą ir gavę
tikslias detales pamažu atpažinsite tikrąją problemą ir
galėsite ją spręsti. Dažniausiai toks žmogus darbe būna
padaręs nedidelę klaidą, tačiau išpučia šią nesėkmę ir
nuolat prisimena ją, kaip įrodymą, kad jis nevykėlis.
Dabar sujunkite rodomuosius pirštus, atstovaujančius
daiktavardžius ir klausimus „kas konkrečiai?“, „ką
konkrečiai?“ Šį klausimą užduokite kiekvienąkart, kai
apibendrintame teiginyje išgirstate nuorodą į žmones,
vietas ar daiktus. Lygiai tą patį, pereidami nuo
neapibrėžtos miglos prie tikro pasaulio, jau darėte su
veiksmažodžiais. Juk neįmanoma dirbti su beformiu
apibendrinimų debesiu, egzistuojančiu kažkieno
galvoje. Kažką apčiuopiama nuveikti galėsite tik
apčiuopiamų faktų pasaulyje.
Neapibrėžti daiktavardžiai – bene blogiausias
žodinės miglos aspektas. Kaip dažnai jums tenka
girdėti tokius išsireiškimus: „Jie manęs nesupranta“
arba „Jie tikrai neduos man progos pabandyti“? Kas gi
tie „jie“? Jei kalbama apie stambią organizaciją,
sprendimą tikriausiai priims vienas asmuo. Todėl užuot
užstrigę nežinomybėje, kur „jie“ jūsų nesupranta, turite
rasti būdą, kaip turėti reikalų su šio pasaulio žmogumi,
priimančiu sprendimus šiame pasaulyje. Nekonkretaus,
beasmenio „jie“ vartojimas dažnai yra pasidavimo
forma. Jei nežinote, kas tie „jie“, jaučiatės bejėgis,
niekaip negalintis paveikti situacijos. Tačiau
susitelkdami į konkrečias detales, vėl tampate savo
likimo šeimininku.
Jei kas nors sako jums: „Tiesiog neįmanoma, kad
jūsų planas pavyktų“, aiškinkitės, apie kokią problemą
šis asmuo kalba konkrečiai. Tvirtindami, jog „ne, jis
turi pavykti“, nieko nepasiektumėt, nebent
sugadintumėte su tuo žmogumi santykius. Dažniausiai
trūkumų turi ne pats planas, kaip visuma, o tam tikra jo
dalis. Bandymai reorganizuoti visą planą,
nenutuokiant, kuri jo vieta silpna, primena be radaro
skraidantį lėktuvą. Išsiaiškinę problemą žengiate
didžiulį žingsnį pozityvių pokyčių link. Atminkite, kuo
tiksliau žemėlapis atitinka teritoriją, tuo jo vertė
didesnė. Kuo daugiau sužinosite apie šią teritoriją, tuo
daugiau jėgų įgausite pakeisti ją.
Dabar suglauskite kartu abu nykščius – tai bus
paskutinė tikslumo modelio dalis. Vienas nykštys sako:
„Per daug, per brangu“. Kitas – „lyginant su kuo?“
Tokie teiginiai, kaip „per daug, per brangu“ – dar viena
ištrynimo operacijos forma. Paprastai jie kyla iš
abejotinų konstruktų, užstrigusių kokioje nors proto
kertelėje. Galbūt pareikšite, kad atostogauti ir nedirbti
ilgiau nei savaitę – per daug. Galite manyti, kad 299
dolerius kainuojantis buitinis kompiuteris, kurio
užsigeidė jūsų vaikas, – per brangu.
Peržengti tokių apibendrinimų užkardą galima
lyginant. Turbūt verta paatostogauti ir dvi savaites,
jeigu po jų grįšite visiškai atsigavęs ir dirbti sugebėsite
daug geriau. O kompiuteris neatrodys jums toks
brangus, jei atsisakysite minties, kad nieko gera jis
vaikui neduos. Jei pažvelgsite į jį, kaip į vertingą
mokymosi priemonę, suprasite, kad ateityje suprasite,
kad už šį pirkinį galima buvo atiduoti daug tūkstančių.
Vienintelis būdas racionaliai įvertinti tokius teiginius –
rasti tinkamus atskaitos taškus. Pradėjus naudoti šiuos
tikslumo modelius ilgainiui jie tampa visiškai
natūralūs.
Pateiksiu konkretų pavyzdį. Retkarčiais koks nors
žmogus pareiškia man, jog mano seminarai per daug
brangūs. „Lyginant su kuo?“ – paklausiu aš jo. „Na,
lyginant su kitais seminarais, kuriuose man teko
dalyvauti,“ – gali atsakyti jis.
Tada išsiaiškinu, kokius tiksliai seminarus jis turi
omenyje ir teiraujuosi apie vieną iš jų: „Kuo konkrečiai
šis seminaras panašus į mano?“
–Na, panašumų nedaug, – pasiduoda jis.
–Įdomu, – nutęsiu. O kas turėtų nutikti, kad
nuspręstumėte, jog mano seminaras išties vertas jūsų
laiko ir pinigų?
Jo kvėpavimo pobūdis pakinta, jis nusišypso ir taria:
–Nežinau... Manau, man būtų gera.
–Ką konkrečiai turėčiau padaryti, kad pakeistumėte
nuomonę apie mano seminarą?
–Na, jeigu daugiau dėmesio skirtumėte tokioms ir
tokioms temoms, seminaru būčiau patenkintas.
–Gerai. Tarkim, skiriu daugiau dėmesio jūsų
nurodytos temos nagrinėjimui – ar tokiu atveju jausite,
kad seminaras vertas jūsų laiko ir pinigų?
 Pašnekovas sutikdamas linkteli. Kas įvyko šio
pokalbio metu? Atradome konkrečius realiai
egzistuojančius dalykus, kuriems turime skirti
dėmesio. Nuo apibendrinimų prisikasėme iki konkrečių
detalių. O tada atsirado galimybė imtis konkrečių
veiksmų, kuriais ir išsprendėme problemą. Taip dera
elgtis bet kokios komunikacijos atveju. Kelias į
sutarimą grįstas tikslia informacija.
Nuo šiol kelias dienas įdėmiai klausykite, kaip kalba
jus supantys žmonės. Mokykitės atpažinti tokius
dalykus, kaip universalijos, nekonkretūs
veiksmažodžiai ir daiktavardžiai. Įsijunkite televizorių
ir stebėkite kokią nors interviu programą. Atpažinkite
žodinę miglą ir mintyse suformuluokite klausimus,
kurie leistų jums gauti reikiamą tikslią informaciją.
Štai dar keletas naudingų patarimų. Venkite tokių
žodžių, kaip „geras“, „blogas“, „geresnis“, „blogesnis“
bei jų sinonimų, – jie vartojami daiktų ar reiškinių
vertinimui. Išgirdę teiginius „ši idėja niekam tikusi“,
„suvalgyti viską, kas yra lėkštėje, – gerai“ ar panašiai,
galite pasidomėti: „kas taip sakė?“ ar „iš kur tai
sužinojote?“ Kartais žmonės savo teiginiuose nurodo
priežastinius ryšius. Pavyzdžiui, „Jo pastabos mane
sunervino“ arba „Jūsų žodžiai privertė mane
susimąstyti“. Ateityje išgirdę kažką panašaus,
klauskite: „Kaip konkrečiai X sukelia Y?“ Taip tapsite
geresnis pašnekovas ir modeliuotojas.
Kitas dalykas, kurio derėtų pasisaugoti, – tai
verbalinės pretenzijos į minčių skaitymą. Kai kas nors
ima tvirtinti, „Aš tiesiog žinau, kad jis mane myli“ ar
„Tau atrodo, kad aš tavimi netikiu,“ jums geriausia
paklausti: „o iš kur tai sužinojote?“
Paskutinė modelio dalis subtiliausia, todėl jai derėtų
skirti daugiau dėmesio. Ką bendra turi žodžiai
„mąstymas“, „teiginys“ ir „kilmė“? Visi jie
daiktavardžiai, tai tiesa. Tačiau išoriniame pasaulyje jų
nesutiksime.Ar kada nors esate matęs mąstymą? Jis nei
asmuo, nei vieta, nei daiktas. Taip yra todėl, kad šis
žodis radosi iš veiksmažodžio, reiškiančio mąstymo
procesą. Išgirdus tokį daiktavardį, geriausia pakeisti jį
pirminiu vyksmą reiškiančiu veiksmažodžiu, nes taip
galėsite kalbėti konkrečiau. Jei kas nors kreipiasi į jus
nepatenkintas savo potyriais, pokalbį produktyvia
linkme nukreipsite paklausdamas: „O ką nori patirti?“
Jei žmogus sako jums: „Noriu meilės“, jums derėtų
atsakyti taip: „Kaip norite, kad jus mylėtų?“ arba „Ką,
jūsų supratimu, reiškia būti mylimam?“ Ar jaučiate
skirtumą? Jis tikrai yra.
Kitas būdas, padedantis nukreipti bendravimą
produktyvesne vaga, vadinamas „rezultatų prioritetu“.
Jei klausite asmens, kas jį neramina, kas trukdo jam
gyventi, turėsite išklausyti visą disertaciją šiuo
klausimu. Tuo tarpu formuluodamas klausimą taip:
„Ko norite?“ ar „Ką norėtumėte pakeisti gyvenime?“
susitelkiate ne į problemą, o į jos sprendimą. Išeitį
galima rasti net esant pačioms beviltiškiausioms
aplinkybėms. O jums tenka uždavinys perorientuoti
pokalbį ir mąstymą nuo problemų prie jų sprendimo.
Tai pasiekiama užduodant tinkamus klausimus. Jie
gali būti įvairiausi. NLP moksle jie vadinami
„klausimais apie rezultatus.“
Ko aš noriu?
Koks mano tikslas?
Ką aš čia veikiu?
Ko noriu jums?
Ko noriu sau?
Štai dar vienas svarbus pastebėjimas. Formuluodami
klausimus vietoje prieveiksmio „kodėl“ vartokite
įvardį „ką“. Pirmojo tipo klausimai padės jums gauti
krūvą pasiaiškinimų, pasiteisinimų ir atsiprašymų.
Tačiau naudingos informacijos jie paprastai nesuteikia.
Nėra jokios prasmės kvosti savo sūnų, kodėl jis vis
susikerta per algebros kontrolinius. Klauskite, ką jis
turėtų daryti, kad padėtis pasikeistų. Taip pat
beprasmiška tardyti tarnautoją, kodėl jis nepasirašęs
reikiamos sutarties. Geriau pasidomėkite, ką derėtų
keisti, kad daugiau toks atvejis nepasikartotų.
Įvaldžiusiųjų komunikacijos meną nedomina
samprotavimai ir išvedžiojimai apie egzistuojančių
keblumų priežastis. Jie ieško būdų veikti, kad tų
keblumų apskritai nebūtų. Teisingai keldami klausimus
pasistūmėsite ta kryptimi tolyn.
Leiskite pasidalinti su jumis paskutine idėja, apie
kurią jau buvau užsiminęs penktame skyriuje
(„Septynios sėkmės melagystės“). Bet kokia
komunikacija su aplinkiniais ar savimi pačiu turėtų
būti paremta principu, jog viskas nutinka neatsitiktinai,
ne be pagrindo ir yra mums į naudą – padeda siekti
rezultatų. Taigi komunikuoti reikia suvokiant, kad
viskas grįsta priežasties ir pasekmės dėsniu, išmetant iš
žodyno žodį „nesėkmė“. Jei, pavyzdžiui, dėliodami iš
dalelių sudedamąjį paveikslėlį vienai jų nerandate
vietos, paprastai nepriimate to už nesėkmę ir nemetate
šio užsiėmimo. Tiesiog imate kitą dalelę ir ieškote
vietos jai – žodžiu, bandote toliau. Labai paranku
laikytis tokios pat taisyklės bendraujant. Visada galima
sugalvoti konkretų klausimą, tam tikrą frazę, kuri
problemą pavers į svarstymų objektą. Laikydamiesi
šiame skyriuje apžvelgtų bendrų principų, sugebėsite
rasti išeitį kiekvienoje situacijoje. („Tikrai
kiekvienoje?“ – klauskite, pradėdami naudoti tikslumo
modelį jau dabar!)
Kitame skyriuje domėsimės visų sėkmingų santykių
tarp žmonių pamatu, juos į viena sujungiančiais saitais.
Skyriaus pavadinimas –
13 skyrius

Tarpusavio supratimo stebuklas

Jus suprantantis draugas kuria jus.

– Romain Rolland

Atsiminkite atvejį, kai buvote visiškoje darnoje su

kitu asmeniu. Nesvarbu, kas jis toks buvo, – draugas,
mylimasis, šeimos narys ar atsitiktinai sutiktas žmogus.
Grįžkite mintimis atgal ir pabandykite nustatyti, kas
konkrečiai tame žmoguje vertė jus šią darną jausti.
Tikėtina, kad susiprasite, jog tokius jausmus
sužadino faktas, jog vienodai mąstėte, turėjote tokią
pat nuomonę tam tikro filmo, knygos ar reiškinio
atžvilgiu. Galbūt to ir nepastebėsite, bet įmanoma, kad
tada jūsų kvėpavimo ir kalbos ritmai irgi sutapo. Visai
gali būti, kad panaši buvo jūsų ir to asmens kilmė ar
įsitikinimai. Kokią benustatytumėte to priežastį, ji tik
atspindės judviejų savitarpio supratimą. Savitarpio
supratimas – tai sugebėjimas įžengti į kito žmogaus
pasaulį, leisti jam pajusti, jog suprantate jį, kad judu
sieja stiprūs bendri ryšiai. Tai sugebėjimas nuo savo
pasaulio žemėlapio visiškai pereiti prie kito žmogaus
žemėlapio. Savitarpio supratimas – sėkmingo
bendravimo pagrindas.
Savitarpio supratimas – svarbiausia
bendradarbiavimo su kitais žmonėmis, bendrų tikslų
siekimo priemonė. Atminkite, kad penktame skyriuje
išsiaiškinome, jog pagrindinis mūsų išteklius yra
žmonės. Na, o savitarpio supratimas – būdas šiuo
išteklium pasinaudoti. Nesvarbu, ko norite iš
gyvenimo, užmezgę šiltus santykius su reikiamais
žmonėmis galėsite patenkinti jų poreikius, o jie – jūsų.
Sugebėjimas užmegzti savitarpio supratimu grįstus
santykius – bene svarbiausias asmenybės įgūdis. Tam,
kad taptumėte geras atlikėjas ar prekybininkas, tėvas ar
tikras draugas, įtaigus oratorius ar populiarus politikas,
jums būtinas mokėjimas pasiekti savitarpio supratimą,
užmegzti su žmonėmis stiprius saitus.
 Daugelis žmonių patys sunkina sau gyvenimą, o to
daryti nėra jokios prasmės. Skaitydami šią knygą
turėtumėte išmokti daug geriau suprasti kitus žmones,
o savitarpio supratimas palengvina beveik kiekvieną
užduotį, padaro gyvenimą malonesnį. Ką benorėtumėte
gyvenime patirti, sukurti ar nuveikti – ar tai būtų savęs
pažinimas ar milijono dolerių uždarbis – visad galima
atrasti tą, kuris padės jums pasiekti tikslą greičiau ir
lengviau. Kažkoks kitas žmogus jau žino, kaip greičiau
atsidurti ten, kur norite atsidurti, kaip našiau nudirbti
darbą, kurį norite nudirbti, – ir jis gali jums padėti. O
šio žmogaus paramos sulaukti jums padės savitarpio
supratimas, stebuklingi žmones vienijantys ir
verčiantys jaustis draugais ir bendrininkais saitai.
Ar norite išgirsti pačią kvailiausią, kokia tik buvo
išgalvota, klišę? „Priešybės traukia viena kitą.“ Kaip ir
bet kokioje klaidingoje idėjoje, šioje irgi yra tiesos
pradas. Kai žmonės turi daug panašumų, tam tikri
skirtumai daro bendravimą įdomesnį. Tačiau bendru
atveju sutiksite su manimi, kad patrauklesni jums ne
tokie žmonės, kurie visame kame jums prieštarauja,
turi visiškai kitokius pomėgius, eina miegoti, kai jums
norisi dūkti ir dūksta, kai jums norisi miegoti. Ne su
tokiais žmonėmis trokštate leisti laiką, ar ne? Bendrauti
smagu su panašiais žmonėmis, kurie, aišku, turi kažką
savita.
Panašūs žmonės pajunta vienas kitam palankumą. Ar
kada matėte, kad būtų sudarinėjami kuo nepanašesnių
žmonių klubai? Vargu. Buriasi ir bendrauja kažką
bendra turintys asmenys – karo veteranai, pašto ženklų
ar kitų vertybių kolekcionieriai, nes turintiems bendrų
taškų žmonėms lengviau vienas kitą suprasti. Ar kada
nors dalyvavote mitinge? Ar nepastebėjote, kad bendra
idėja kaipmat suvienija žmones, kurie anksčiau niekad
nebuvo matęsi. Vienas iš komedijų šablonų – situacija,
kurioje susitinka greitakalbis, familiarus ekstravertas
su ramiu ir kukliu intravertu. Na, ir kaip jiems sekasi
bendrauti? Dažniausiai siaubingai. Jie tiesiog pernelyg
nepanašūs, kad galėtų vienas kitą mėgti.
Su kokios tautybės atstovais dauguma amerikiečių
bendrautų mieliau – anglais ar iraniečiais? Klausimas
nesudėtingas. Ir su kuriais iš jų rastų daugiau bendrų
taškų? Atsakymas toks pat. Atsigręžkime į
Artimuosius Rytus. Kodėl, jūsų nuomone, ten vis
nerimsta konfliktai? Ar vienodi žydų ir arabų religiniai
įsitikinimai? Ar vienoda jų teisingumo organų sistema?
Ar šneka jie ta pačia kalba? Skirtumų sąrašą galima
būtų tęsti dar labai ilgai. Taigi jų konflikto priežastis –
skirtumai.
 Tiesą sakant, anglų kalbos išsireiškimas to have
dferences (pažodinė reikšmė – „turėti skirtumų“),
vartojamas reikšme „nesutarti“, „ginčytis“: akivaizdu,
kad nepanašumai suvokti kaip įvairių bėdų priežastis.
Ką būtų galima pasakyti apie baltaodžių ir juodaodžių
santykius Jungtinėse Valstijose? Kur glūdi šios
problemos šaknys? Problema atsiranda, kai žmonės
sureikšmina tai, kas juos skiria, – odos spalva, kultūra,
papročiai. Jei tų skirtumų labai daug, gali kilti
neramumai. Tuo tarpu darna kyla iš panašumo. Tai
patvirtina istorija, tai akivaizdu tiek pasauliniu mastu,
tiek asmenybių lygmenyje.
Jei imsime analizuoti santykius tarp bet kurių dviejų
žmonių, pastebėsime, kad ryšiai tarp jų atsirado jiems
suvokus, kad turi kažką bendra. Galbūt daug kuo jie ir
nepanašūs, tačiau būtent bendrybės padėjo jiems
susibendrauti. Pagalvokite apie žmogų, kuris jums
išties patinka, ir panagrinėkite, kodėl jis toks
patrauklus. Ar tik ne todėl, kad jis kažkuo panašus į jus
ar bent jau yra toks, koks jūs pats norite tapti? Juk
tikrai neatsakysite: „oho, koks jis puikus žmogus! Jis
visais įmanomais atžvilgiais kitoks nei aš.“ Dažniausiai
galvojate: „Koks puikus žmogus! Regi pasaulį beveik
taip, kaip aš.“ O dabar pagalvokite apie žmogų, kurio
tiesiog negalite pakęsti. Ar labai jis panašus į jus?
Nejau mąstote: „Dieve, mano, koks bjaurus tipas. Aš ir
jis – kaip du vandens lašai“?
Ar tai reiškia, kad išsiveržti iš šio užburto rato, kai
skirtybės lemia nesutarimus, o šie dar daugiau
skirtybių, neįmanoma? Žinoma, ne. Nes visur, kur
matome skirtybes, paieškoję rasime ir panašumų. Ar
labai daug kuo skiriasi JAV gyvenantys juodaodžiai ir
baltaodžiai? Jei imsitės šių skirtumų ieškoti, be abejo,
rasite pakankamai. Tačiau daug kuo jie ir panašūs, ar
ne tiesa? Visi mes, vyrai ir moterys, esame broliai ir
seserys, turime tokias pat baimes ir tokius pat
troškimus. Taigi nuo vaidų prie darnos pereisime
susitelkdami ne į skirtumus, o į panašumus. Pirmas
žingsnis į tikrą bendravimą – išmokti priimti kito
žmogaus žemėlapį. Ir kas mums leis tai padaryti?
Savitarpio supratimas.

Jei norite patraukti žmogų savo pusėn, pirmiausia

įtikinkite jį esąs jo širdingas draugas.
Abraham Lincoln

Kokiu būdu randasi savitarpio supratimas?

Sukuriame jį aptikdami ar išryškindami bendrybes.
NLP kalba šis procesas vadinamas „atspindėjimu“, ar
„atitikimu“. Bendrybes išryškinti, taigi ir savitarpio
supratimą sukurti, galima įvairiausiais būdais. Gali
atitikti jūsų pomėgiai – mėgstate tokius pat
užsiėmimus, panašų aprangos, muzikos stilių. Arba
gali atitikti bendravimas – dalijatės tuo pačiu draugų,
pažįstamų ratu. Vienodi gali būti jūsų įsitikinimai. Visi
šie bendri gyvenimo faktai padeda užmegzti
draugiškus santykius ir perduodami jie paprastai
pasitelkiant kalbą. Vis dėlto tyrimai parodė, kad
pačiais žodžiais žmonės vienas kitam perteikia tik 7
procentus informacijos apie save. 38 procentai
pranešimo slypi balso intonacijoje. Gerai atsimenu, kad
vaikystėje mamos pakeltu balsu ištartas žodis
„Entoni!” man reikšdavo daug daugiau, nei tiesiog
vardą. Didžiąją dalį, tai yra 55 procentus pranešimo
gauname per fiziologiją, ar kūno kalbą. Tam tikrą
informaciją mums perduodančio asmens veido
išraiškos, rankų gestai, kūno judesių pobūdis pasako
mums daug daugiau nei jo ištartų žodžių prasmė. Štai
kodėl toks vaikinas kaip Donas Riklesas (Don Rickles)
gali užsipulti jus ir išvadinti baisiausiais žodžiais, bet,
užuot supykdęs, tik prajuokins jus. Didžiausią poveikį
daro ne žodžiai, o jų tarimo būdas – pranešėjo
intonacija ir fiziologija – kaip tik tai jus ir priverstu
susiimti už pilvo šiuo atveju.
Taigi bandydami sukurti savitarpio supratimą vien
žodžių turiniu, neišnaudojame pagrindinių galimybių
perteikti bendrumus pašnekovo smegenims. Vienas
geriausių būdų sukurti savitarpio supratimą – atspindėti
to asmens fiziologiją. Būtent tuo užsiėmė garsus
hipnoterapijos specialistas dr. Miltonas Eriksonas. Jis
išmoko atkartoti kitų žmonių kvėpavimo pobūdį,
laikyseną, intonaciją ir gestus. Ir taip per kelias
minutes užmegzdavo su jais glaudžius saitus. Jo ligi tol
visiškai nepažinoję žmonės staiga imdavo pilnai juo
pasikliauti. Tad, jeigu jums pavyksta sukurti savitarpio
supratimą vien žodžių pagalba, pagalvokite, kokio
efekto pasiektumėte su žodžiais derindami fiziologiją.
Tuo tarpu, kai žodžiai daro įtaką sąmoningam
žmogaus protui, fiziologija veikia jo pasąmonę. Šiame
lygmenyje smegenys pačios padaro išvadą: „Klausyk,
bet juk tas asmuo visai kaip aš. Jis man tinka.“ Ir iškart
po to seka didžiulis potraukis, stipriausi saitai. Kadangi
tokios priemonės veikia per pasąmonę, jos
efektyvesnės. Jūs nesuvokiate nieko kita tik naujai
atsiradusius saitus.
Tai kaipgi atspindėti kito asmens fiziologiją? Kokius
fizinius bruožus galite tam pasirinkti? Pradėkite nuo
balso. Prisiderinkite prie jo intonacijos ir aukščio,
tempo, atkartokite jam būdingas pauzes, kalbos
garsumą. Pasiskolinkite jo mėgstamus žodžius ir
išsireiškimus. Kaip dėl laikysenos ir kvėpavimo, akių
kontakto, kūno kalbos, veido išraiškų, gestų rankomis
ar kitų jam būdingų judesių? Atspindėti galima bet
kokį jo fiziologijos aspektą: nuo pėdų statymo
vaikščiojant būdo, iki įpročio pakreipti galvą į šoną
klausantis pašnekovo. Suprantu, pradžioje jums tai gali
pasirodyti absurdiška.
Ar žinote, kas nutiktų, jei sugebėtumėte atkartoti
visus pasirinkto asmens fiziologijos ypatumus? Jis
pasijustų atradęs sielos draugą – visiškai jį suprantantį,
galintį skaityti jo mintis, lygiai tokį patį, koks yra jis,
asmenį. Tačiau visų pašnekovo bruožų atspindėti
siekiant savitarpio supratimo nėra būtina. Neįtikėtiną
savitarpio supratimą galima sukurti vien pasitelkus
balso intonaciją ar panašias veido išraiškas.
Kelias kitas dienas pabandykite atspindėti žmones,
su kuriais bendraujate. Atkartokite jų gestus ir
laikyseną, kvėpavimo ritmą ir pobūdį, balso intonaciją
ir garsumą. Ar netapo jie jums artimesni, ar netapote
artimesnis jiems jūs?
Ar atsimenate atspindėjimo pratimą skyriuje apie
fiziologiją? Atkartojant tam tikro asmens fiziologijos
ypatumus galima ne tik patirti tokią pat būseną, bet net
imti mąstyti, taip kaip jis. Kas jei sugebėtumėte
pritaikyti tai kasdieniame gyvenime? Kas jei taptumėte
toks meistriškas atspindėtojas, kad galėtumėte sužinoti,
ką galvoja kiti žmonės? Kokį savitarpio supratimą
pajėgtumėte sukurti ir kokios jums tada atsivertų
galimybės? Apie tai galima ilgai samprotauti, tačiau
komunikavimo specialistai daro tai nuolat.
Atspindėjimas – toks pat įgūdis, kaip ir visi kiti: jis
išsiugdomas praktikuojant. Tačiau pasinaudoti ir gauti
teigiamų rezultatų galite jau dabar.
Detaliai analizuojant galima pastebėti, kad
atspindėjimą sudaro du pagrindiniai elementai:
dėmesingas stebėjimas ir asmeninis lankstumas. Štai
paprastas eksperimentas, kurį galite atlikti būdami su
artimais žmonėmis. Tegul vienas iš jūsų būna
atspindėtojas, o kitas – vedlys. Vedlys minutę ar dvi
nuolat keičia fiziologinę būklę: veido išraiškas, kūno
padėtį, kvėpavimą. Pokyčiai turėtų būti tiek lengvai
pastebimi, tokie kaip rankų padėtis, tiek subtilesni,
pavyzdžiui, sprando raumenų įtempimas. Beje, tai
puikus pratimas vaikams – jis jiems tikrai patiks!
Sutartam laikui pasibaigus aptarkite, kaip tiksliai
pavyko užduotį atlikti. Tada apsikeiskite vaidmenimis.
Tikriausiai aptiksite, kad pražiopsote bent jau tiek pat
vedlio veiksmų, kiek atkartojate. Patyrusiu
atspindėtoju gali tapti kiekvienas, bet pradėti reikia nuo
įsisąmoninimo, jog žmogus naudojasi savo kūnu
šimtais įvairiausių būdų, ir kad jūsų, kaip atspindėtojo,
sėkmė priklauso nuo to, kaip gerai visa tai sugebate
pastebėti. Nors galimybėms ribų išties nėra,
pavyzdžiui, sėdimą padėtį priėmę žmonės paprastai
atlieka tik ribotą judesių kiekį. Kiek pasitreniravus
jums net nereikės sąmoningai stengtis – tiesiog
savaime atkartosite pašnekovų laikyseną ir kitus
fiziologijos ypatumus.

Balso charakteristikos, kurias galima atspindėti

Egzistuoja be galo daug efektyvaus atspindėjimo

subtilybių, tačiau pagrindus mes jau apžvelgėme
skyriuje apie strategijų aiškinimąsi – tai trys
svarbiausios pasaulio pažinimo sistemos. Atminkite,
kad visi mes naudojamės visomis trimis sistemomis,
bet dauguma mūsų pirmumą teikia vienai jų. Taigi
beveik kiekvienas mūsų daugiausiai vadovaujasi rega,
klausa arba kinestezija. Vos tik išsiaiškinus tam tikro
asmens vyraujančią pasaulio pažinimo sistemą,
savitarpio supratimą užmegzti su juo bus daug kartų
paprasčiau.

Siekiant produktyvaus bendravimo būtina suprasti,

kad visi mes pasaulį suvokiame skirtingai,
ir nuolat vadovautis šiuo supratimu bendraujant.
Anthony Robbins

Vyraujančios žmogaus pasaulio pažinimo sistemos

aiškinimasis panašus į kryžiažodžio sprendimą.
Kiekvienas naujas sužinotas faktas labai palengvina
sužinoti daugelį kitų. Kaip matėme skaitydami aštuntą
skyrių, esama gausybės elgsenos požymių, rodančių,
kad žmogus daugiausia vadovaujasi klausa. Tą patį gali
reikšti verbaliniai požymiai, tokie kaip išsireiškimai
„Man, regis, kad...“ ar „Negaliu įsivaizduoti savęs to
darančio.“ Kalba šio tipo žmonės paprastai greitai,
kvėpuoja krūtinės viršutine dalimi. Jų balsas aukštas,
nosinis ir dažnai įtemptas. Raumenys tokių žmonių
pečių ir pilvo srityse dažna įtempti. Rega
besivadovaujantys asmenys turi polinkį rodyti į kažką
pirštu ar ranka. Jie neretai vaikšto susikūprinę, ištempę
kaklą.

Kaip žmonės suvokia bendravimą

Klausai pirmumą teikiantys žmonės vartoja tokias

frazes kaip, „Skamba neblogai“ ar „Man tai nieko
nesako“. Jų kalba labiau moduliuota, tempas
tolygesnis, balsas aiškus ir skardus. Kvėpavimas
dažniausiai lygus ir gilus, įkvepiama nuo diafragmos ar
visa krūtine. Šios srities raumenys gali būti šiek tiek
įtempti. Jei žmogus mėgsta sunerti rankas ar delnus,
greičiausiai jis – klausos tipo. Šie žmonės irgi būna
kiek pakumpę, galvą laiko truputį pakreipę į šoną.
Kinestezijos tipo žmonės mėgsta tokius
išsireiškimus, kaip „jausmas ne koks“ ar „užlipti ant
nuospaudos“. Kalba jie lėtai. Tarp žodžių gausiai
įterpia ilgas pauzes, jų balsas žemas ir gilus. Aktyvūs
kūno judesiai rodo, kad vyrauja išorinė lyta. Jei
raumenys atpalaiduoti, galima spręsti, jog naudojamasi
vidine intuityviąja kinestezija. Taip pat šio tipo
asmenims būdinga laikyti kiek sulenktas rankas, kai
raumenys atpalaiduoti. Stotas dažniausiai tvirtas, galva
tiesiai ir stipriai įręsta į pečius.
Esama ir kitų požymių, bet pas skirtingus žmones jie
gali reikštis skirtingai, todėl visad svarbu atidžiai
stebėti. Kiekvienas žmogus yra nepakartojamas. Vis
dėlto išsiaiškinus vyraujančią jo pasaulio pažinimo
sistemą, suprasti, kaip įeiti į jo pasaulį tampa daug
lengviau. Jums tereikia prie jo prisiderinti.
Imkime klausos tipo asmenį. Jei bandytumėte įtikinti
jį kažką padaryti siūlydamas įsivaizduoti, kaip atrodys
rezultatas, be to, bertumėte žodžius labai greitai, vargu
ar ką nors laimėtumėte. Jis turi įsiklausyti į jūsų
pasiūlymą, žodžius ir išgirsti, ar jie suskamba jo
širdyje. Tiesą sakant, jūsų žodžiai gali apskritai jo
nepasiekti, nes netinkamas jūsų balso tonas nuo pat
pradžių gali jį atstumti. Arba, tarkim, bandote kalbinti
regos tipo žmogų taip, kaip reiktų bendrauti su
priklausančiu kinestezijos tipui: labai lėtai dėliodamas
žodžius pasakojate, apie savo pojūčius. Labai gali
atsitikti, kad jį tai suerzins ir jis paprašys jus eiti prie
dalyko esmės.
Iliustruodamas šių trijų tipų žmonių skirtumus
mėgstu pateikti trijų man žinomų namų pavyzdį.
Vienas namas stūkso ramioje ir tylioje gatvelėje.
Beveik bet kuriuo dienos metu išėję į lauką
išgirstumėte paukščių čiulbesį. Pasakiška jo išorė tokia
iškalbinga, kad negali susilaikyti retoriškai
nešūktelėjęs, „argi įmanoma praeiti pro šalį
abejingam?“. Saulei leidžiantis išeitumėte į sodą ir
tiesiog klausytumėtės paukščių giesmių ir švelnaus
vėjelio šnaresio medžių šakose.
Kitas namas nepaprastai išvaizdus. Visos jo detalės,
pradedant ilga balta veranda priešakyje, spiraliniais
laiptais, iš ąžuolo išskobtomis durimis, baigiant rausvai
oranžinėmis sienomis, dekoruotomis dailiomis
lentelėmis, stulbina ir žavi. Jame gausu langų, tad
kambariuose šviesu bet kuriuo dienos metu. Puošmenų
čia tiek daug, kad, regis, visą dieną galima būtų
vaikščioti aplink ir po jį, vis randant dar nematytų.
Trečiąjį namą apibūdinti sunkiau. Reikia įeiti į jį ir
pačiam patirti, tiesiog pajausti. Jis masyvus ir sudaro
tvirtumo įspūdį. Kambariai spinduliuoja šiluma ir
jaukumu. Sunku paaiškinti kaip, bet įėjus į jį
paliečiama kažkokia fundamentali jūsų asmenybės
dalis. Jis tarsi maitina jūsų sielą. Taip ir norisi prisėsti
kur kamputyje ir gerti į save tai, kas užpildo jus tokia
ramybe.
Prisipažinsiu, kad visais trim atvejais kalbu apie
vieną ir tą patį namą. Pirmąjį aprašymą jums pateiktų
klausos tipo asmuo, antrąjį – regos, trečiąjį –
kinestezijos. Jei jums tektų užduotis aprodyti šį namą
grupei žmonių, norint visiškai atskleisti jo privalumus
reikėtų paeiliui persijungti į visus tris režimus. O jau
kiekvieno žmogaus vyraujanti pasaulio pažinimo
sistema nulemtų, kuris apibūdinimas užgautų jo
vidines stygas. Vis dėlto neužmirškite, kad, be
pagrindinės, žmonės naudojasi ir kitomis sistemomis.
Todėl visas tris ir reikia įtraukti, pabrėžiant pašnekovo
vyraujančią.
Susidarykite regos, klausos ir kinestezijos tipų
asmenims būdingų žodžių sąrašus.
Kelias kitas dienas įdėmiai klausykitės žmonių, su
kuriais bendraujate, ir nustatykite, kurios grupės
žodžius jie dažniausiai naudoja. Tada pradėkite
bendrauti su jais tokiu pat žodynu. Stebėkite, kas
nutiks. O po to imkite kalbėtis su jais naudodami
kitokią pasaulio pažinimo sistemą. Kas nutiks tąkart?

Būdingi žodžiai

Leiskite man pateikti vieną puikų atspindėjimo

poveikio pavyzdį. Neseniai viešėdamas Niujorke
panorau atsipalaiduoti, tad nuėjau į Centrinį Parką.
Kiek pasivaikštinėjęs prisėdau ant suolelio,
stebėdamas, kas aplinkui vyksta. Netrukus pamačiau
priešais save sėdintį vaikiną ir ėmiau jį antrinti.
(Išsiugdžius šį įprotį, susilaikyti tikrai nelengva!)
Atsisėdau taip, kaip jis, pradėjau taip pat kvėpuoti,
analogiškai krutinau pėda. Jis pradėjo mėtyti duonos
gabalėlius paukščiams – aš pasielgiau taip pat. Jis ėmė
lengvai siūbuoti galvą į šalis – pasekiau jo pavyzdžiu ir
aš. Jis pakėlė akis aukšty, aš pakėliau savąsias. Jis
pažvelgė tiesiai į mane, aš pažvelgiau į jį.
Dar po minutėlės jis atsistojo ir priėjo prie manęs. Ir
nekeista – supanašėjęs su juo pasirodžiau jam labai
patrauklus. Pradėjome kalbėtis ir aš tiksliai atkartojau
jo balso toną ir frazeologiją. Vos po kelių akimirkų jis
pareiškė: „Akivaizdu, kad jūs labai protingas žmogus.“
Kodėl jis taip nusprendė? Nes aš jam pasirodžiau visai
kaip jis. Ilgai nelaukęs, jis prisipažino jaučiąs, jog
pažįsta mane geriau nei žmones su kuriais bendrauja
jau ketvirtį amžiaus. Mums dar kiek pasikalbėjus, jis
pasiūlė man darbą.

Būdingesni posakiai
 [Atkartodami pašnekovo vartojamus išsireiškimus,
susideriname su jo kalba, – taip sudarome sąlygas
rastis savitarpio supratimui.]

Man gerai žinoma, kad kai kurie žmonės kaipmat

suirzta, vos tik pradedu papasakoti apie atspindėjimą, –
jų nuomone, šis metodas nenatūralus, net vadina tai
manipuliavimu kitais žmonėmis. Tačiau paanalizavę
suprasime, jog mintis, esą tai nenatūralu, absurdiška:
kiekvienąkart, kai užmezgate su kuo nors glaudų
savitarpio ryšį, savaime pradedate antrinti jo
fiziologiją, balso charakteristikas ir kita. Toks
atspindėjimo idėją kritiškai vertinantis asmuo paprastai
atsiranda kiekviename mano seminare. Aš tada tiesiog
atkreipiu jo dėmesį, kad šalimais sėdintis seminaro
dalyvis priėmęs tokią pat pozą, kaip ir jis. Abiejų jų
kojos vienodai sukryžiuotos, galvą jie pakreipę
vienodu kampu ir taip toliau. Aišku kaip dieną, kad per
keletą seminaro dienų tarp jų atsirado savitarpio
supratimas. Po to paklausiu, kokius jausmus jis jaučia
savo kaimynui, ir jis atsako: „nuostabius“ arba „jaučiu
artumą.“ Tada paprašau, kad šis kaimynas pakeistų
savo fiziologijos ypatumus ir atsisėstų visiškai kitokia
poza. Kai paklausiu pirmojo asmens ar ir kaip pasikeitė
jo jausmai antrojo atžvilgiu, jis dažniausiai prisipažįsta,
kad tarp jų atsirado atstumas, jis nebeatrodo toks
artimas, kartais jis pastebi, kad nebesupranta savo
jausmų.
Taigi fiziologijos charakteristikų atspindėjimas ir
vidiniai ryšiai natūraliai susiję. Šiaip ar taip, mes
darome tai – atkartojame artimą žmogų –
nesąmoningai. Šiame skyriuje mokomės savitarpio
supratimo receptų tam, kad galėtume sukurti jį kada
panorėję ir su bet kuo, net visai nepažįstamu žmogumi.
O dėl to, ar aukščiau aprašytas atspindėjimo procesas
yra manipuliavimas kitu žmogumi, paklausiu taip:
nemanote, kad jūs manipuliuojate ne juo, o savimi?
Atspindėdami kitą žmogų kalbate ne įprastu sau
greičiu bei tonu, o bandote atrasti, koks bendravimo
stilius priimtiniausias pašnekovui, taip pažvelgdami į
pasaulį jo akimis, pajusdamas tai, ką jis jaučia. Taigi
klausimą reiktų pakreipti taip: ar esate pasiruošęs
manipuliuoti savimi?
Be to, darydami tai neprarandate savo
individualybės. Dalykas tas, kad nei vienas iš mūsų
nėra nei grynai regos, klausos ar kinestezijos tipo
atstovas. Užuot žūtbūtinai į kažką kabinęsi, visi mes
turėtume stengtis tapti lankstesni. Atspindėjimas
paprasčiausiai suvienodina fiziologiją ir leidžia į
paviršių išplaukti mūsų bendram žmogiškumui.
Atkartodamas kitą asmenį ir susiliesdamas su jo
jausmais, potyriais ir mintimi, galiu labai daug iš jo
pasimokyti. Šie vertingi, įdomūs ir įkvepiantys
išgyvenimai moko, kaip dalytis pasauliu su kitais
žmonėmis.
Išmokus užmegzti savitarpio supratimą su didelėmis
žmonių miniomis, ateina milžiniška sėkmė. Patys
ryškiausi lyderiai yra stipriai įvaldę visas tris pasaulio
patyrimo sistemas. Žmonės natūraliai pasitiki tais,
kurie kreipiasi į mus visais trim lygmenimis ir
spinduliuoja vientisumu, tai yra kai visos sudėtinės jų
asmenybės dalys perduoda tą patį pranešimą. Tik
prisiminkite praeityje vykusius rinkimus į JAV
prezidento postą. Ar tokio amžiaus sulaukęs Ronaldas
Reiganas vis dar buvo patrauklus akiai vyras? Ar
malonus ausiai buvo jo balso tonas, ar žavi kalbos
maniera? Ar uždegė jis jus savo patriotizmu ir
perspektyvų matymu? Dauguma žmonių, net tie, kurie
su jo politika nesutiko, į visus šiuos tris klausimas
tvirtai atsakys „taip!“. Tad visai nekeista, kodėl jis
vadinamas Didžiuoju bendravimo meistru. Atminkime
Valterį Mondeilą (Walter Mondale). Ar jis vizualiai
patrauklus vyras? Uždavęs šį klausimą per savo
seminarus džiaugiuosi gavęs bent penktadalį teigiamų
atsakymų. Ar malonus jo balsas, kalbos maniera? Į šį
klausimą teigiamai atsako dar mažesnis procentas
dalyvių. Net tie, kurie sutinka su kiekvienu Mondeilo
ištartu žodžiu, į minėtą klausimą „taip“ atsako retai. Ar
gali jis sužadinti jūsų patriotizmo jausmus, įkvėpti
tikėjimą ateities galimybėmis? Čia vietoj atsakymo
paprastai išgirstu juoką. Štai kur glūdi bene svarbiausia
jo nesėkmės priežastis. Taigi nėra ko stebėtis, kad
rinkimus Reiganas laimėjo didele balsų persvara.
Pagalvokime, kas nutiko Geriui Hartui (Gary Hart).
Visais trim atžvilgiais jis buvo labai patrauklus.
Mondeilas turėjo daugiau pinigų ir patirties
Baltuosiuose Rūmuose, tad šansų jam, regis buvo.
Tačiau kurį laiką, nors ir trumpai, pirmavo Geris
Hartas. Kas pakišo jam koją? Ogi jo paties
nevientisumas. Paklaustas, kodėl pasikeitė pavardę, jis
pareiškė, kad tai neturi jokios reikšmės, tačiau jo kūno
kalba ir balso tonas sakė ką kita. Jis galėjo drąsiai
atsistoti priešais spaudos atstovus ir tarti: „Taip, aš
pakeičiau pavardę. Padariau tai tam, kad spręstumėte
apie mane ne iš mano vardo, o iš darbų.“ O jis tik
kažką neaiškiai numykė. Prispaustas pasidalyti savo
naujais sumanymais, jis nepranešė žmonėms nieko
išties nauja. Jo žodžiai buvo tušti.
O kaip dėl Džeraldin Feraro (Geraldine Ferraro)? Ar
ji išoriškai jums atrodo patraukli? Maždaug 60
procentų mano apklaustų žmonių su tuo sutiko. O ar
malonus jums jos balsas? Deja, to turbūt nepasakysite
– tai ir reikėtų laikyti svarbiausia Feraro nesėkmės
priežastimi. 80–90 seminarų dalyvių prisipažino, kad
jos balsas ne tik kad nepatrauklus, bet net erzinantis.
(Vienintelė išimtis – Niujorko miesto gyventojai.) Ir tik
10 procentų teigė, kad ji juos įkvepianti emocionaliai.
Ar įsivaizduojate, kaip sunku jums būtų tapti
populiariam – net jei jūsų galvoje suktųsi
pažangiausios idėjos pasaulyje – jeigu žmonės irztų
vos jums pražiojus burną? Poniai Feraro nepadėjo nei
tai, kad ji moteris, nei tai, kad ji buvo vienos partijos
kandidatų sąraše su Mondeilu. Lemiamą vaidmenį
greičiausiai suvaidino jos balso tonas, nesugebėjimas
paliesti klausytojų jausmų ir galiausiai jos
nevientisumas. Aikštėn iškilo nemažai atvejų, kai
skirtingose vietose ji skirtingai pasisakė apie tas pačias
problemas – abortus, branduolinio ginklo panaudojimą,
savo vyro finansinę padėtį ir kitas. Demokratų partijos
kandidatų asmeninio bendravimo įgūdžiai praktiškai
nepaliko jai jokių vilčių.
 Dabar atminkime kokį nors didžiai sėkmingą ir garsų
žmogų, tarkim, Briusą Springstiną. Jo koncertų salės
sausakimšos, ir tai suprantama, nes tiek ausims, tiek
akims jis teikia didžiulį pasitenkinimą. Išoriškai
patrauklus, jis jausmingu balsu kalba su publika ir taip
sukuria milžinišką savitarpio supratimą. Atrodo jis
visiškai vientisas.
Dabar pagalvokite apie vieną kurį šiuolaikinės
istorijos JAV prezidentų, jūsų prote išsiskiriantį iš kitų
savo įtakingumu, charizma, sugebėjimu išties kažką
pakeisti. Ar tik nepagalvojote apie Džoną F. Kenedį?
Devyniasdešimt penki procentai mano apklaustų
žmonių atsimena būtent jį. Kodėl? Na, priežasčių yra
daug, įvardinkime bent kelias iš jų. Kaip, jūsų
nuomone, – ar buvo Kenedis patrauklus vizualiai?
Kertu lažybų, atsakysite teigiamai. Retai sutinku tą,
kuris manytų kitaip. O kaip vertintumėte jo balsą?
Devyniasdešimt procentų asmenų, kuriuos apklausiau,
sutiko, kad jis patrauklus ir šiuo atžvilgiu. Ar
nepaliesdavo jis jūsų širdies tokiais teiginiais, kaip šis:
„Klauskite ne ką jūsų šalis gali padaryti dėl jūsų –
klauskite, ką jūs galite padaryti dėl šalies“? Jis buvo
didis bendravimo meistras ir žinojo, kaip daryti
žmonėms įtaką. Ar buvo Kenedis vientisas? Nikita
Chruščiovas, mano manymu, tuo įsitikino. Karibų
krizė buvo vientisumo abiejų šių didžiųjų šalių
vadovams. Susitikę jie įsižiūrėjo vienas kitam į akis, ir,
kaip liudija vienas rašytojas, Chruščiovas sumirksėjo
pirmas.
Sėkmingų žmonių tyrimai daugybę kartų parodė, kad
jų gabumai užmegzti savitarpio supratimą stulbinami.
Lanksčios ir visais trim atžvilgiais patrauklios
asmenybės gali paveikti didžiules žmonių minias,
nesvarbu, ar jos būtų mokytojai, verslininkai ar
politiniai lyderiai. Tačiau nepagalvokite, kad tam reikia
kokių specialių įgimtų talentų. Jei tik sugebate regėti,
girdėti ir jausti, galite užmegzti savitarpio supratimą su
žmogumi tiesiog atkartodamas, ką jis daro. Tiesa,
svarbu pasirinkti tuos pašnekovo bruožus, kuriuos
atkartoti galėsite natūraliai, nesutrikdydamas jo, jam
neįkyrėdamas. Jei imsite mėgdžioti astma sergantį ar
nervinių traukulių kamuojamą žmogų, jis tik pamanys,
kad iš jo tyčiojatės.
Nuosekliai taikydami šias žinias gyvenime,
išmoksite įžengti į bet kokio tipo žmogaus pasaulį.
Greitai taip įprasite persijungti į pašnekovo režimą, kad
tai taps antrąja jūsų prigimtimi ir net patys to
nepastebėsite. Įvaldę šį įgūdį suprasite, kad jis ne tik
leidžia jums užmegzti savitarpio supratimą ir geriau
pažinti žmogų. Jo dėka galite perimti iniciatyvą, pats
tapti santykių vairininku. Ir visai nesvarbu, kokie jūs
esate kaip asmenybės, ir kokios jūsų susitikimo
aplinkybės. Jei užmegsite su kuo nors pakankamai
glaudžius ryšius, neilgai trukus galėsite keisti jo
elgseną, kad ji atitiktų jūsiškę.
Duosiu jums vieną pavyzdį. Prieš kelis metus man
besiverčiant veikla, susijusia su sveika mityba, teko
turėti reikalų su labai įtakingu gydytoju iš Beverli
Hilso. Pažintis prasidėjo ne per maloniausiai. Jis
norėjo, kad jo klausimas būtų išspręstas tučtuojau, o be
manęs to padaryti niekas kitas negalėjo, tačiau tuo
metu buvau išvykęs iš miesto. Laukti visiško
pienburnio, – tada buvau dvidešimt vienerių, – jam
anaiptol nepatiko, tad mums pagaliau susitikus,
nusiteikęs jis buvo gana priešiškai.
Kai įėjau, jis buvo visas įsitempęs. Atsisėdau kėdėje
priešais jį tokia pat poza ir ėmiau derinti savo
kvėpavimą prie jo. Jis greitai bėrė žodžius, tad šitaip
elgiausi ir aš. Kalbėdamas jis savitai suko ore ratus
dešine ranka – aš taip pat perėmiau šį jo braižą.
Nepaisant nepalankių mūsų pažinties aplinkybių,
pamažėle mūsų santykiai darėsi vis glotnesni. Kodėl?
Nes atspindėdamas jį sukūriau savitarpio supratimą.
Dar kiek pabendravęs pajutau, kad galiu jį patraukti
paskui save. Pirmiausia sulėtinau kalbos tempą. Jis
pasielgė taip pat. Tada atsilošiau ir patogiai įsitaisiau
kėdėje – jis atkartojo mano veiksmus. Taigi pradžioje
aš atspindėjau jį ir prie jo derinausi, tačiau, atsiradus
savitarpio supratimui, priverčiau jį patį derintis prie
savęs. Galiausiai jis pasikvietė mane pietų, ir mes
šnekučiavomės tarsi būtume seni bičiuliai. O juk man
pasirodžius, jis svaidė į mane pykčio kupinus
žvilgsnius. Taigi atspindėjimui idealių aplinkybių
nereikia. Tiesiog reikia šiek tiek įgūdžių priderinti savo
elgesį prie kito asmens.
Mano taktiką galima būtų pavadinti „sekimu ir
vadovavimu“. Sekimas – tai sumanus atspindėjimas,
judėjimas kito žmogaus ritmu. Įgudus tai daryti galima
beveik nesąmoningai: fiziologija ir elgsena keičiama
kartu su atspindimu žmogumi. Savitarpio supratimas
nėra statiškas – nedera manyti, kad vos pasiekus jį, jis
visad išliks. Tai dinamiškas, takus procesas. Tvirtus ir
ilgalaikius santykius puoselėti leidžia sugebėjimas
keistis ir taikytis prie to, ką kiekviename laiko taške
patiria kitas asmuo – taip ir sekimo esmė yra gebėjimas
sumaniai ir tiksliai keisti pavaras kartu su kitu
žmogumi.
Vadovavimas tiesiog išplaukia iš sekimo. Užmezgus
savitarpio supratimą sukuriami veik apčiuopiami saitai.
Vadovauti pradedama taip pat natūraliai kaip ir sekti.
Bendraujant pasiekiamas taškas, kai, užuot vien
atspindėjus pašnekovą, inicijuojami pokyčiai, taškas,
kai jūsų savitarpio supratimas toks tvirtas, jog jums
pasukus nauja linkme pašnekovas nesąmoningai seks iš
paskos. Turbūt pastebėjote, kad ilgai vakarojant su
draugais pasekate jų pavyzdžiu ir imate žiovauti, net
jei ir visiškai nesijaučiate pavargę, – tokie glaudūs
būna jūsų ryšiai tuo metu. Geriausi prekeiviai elgiasi
taip pat. Jie įeina į kito žmogaus pasaulį, sukuria
savitarpio supratimą, o tada pereina į vadovaujantį
vaidmenį.
Kalbant apie savitarpio supratimą kyla akivaizdus
klausimas – o kas, jei pašnekovas sprogsta pykčiu? Ar
dera kaip veidrodžiui atspindėti jo įtūžį? Žinoma,
rinktis jums. Vis dėlto kitame skyriuje bus
nagrinėjama, kaip išmušti žmogų iš jo būsenos, ar tai
būtų įniršis ar nusivylimas. Taip pasielgti ir būtų
geriausia šiuo atveju. Be abejo, kartais atspindint
pašnekovo pyktį pasiekiama tokia bendrystė, kad jums
ėmus atsipalaiduoti, jis taip pat nurimsta. Atminkite,
kad užmezgę savitarpio supratimą asmenys nebūtinai
turi šypsotis. Glaudus vidinis ryšys paprastai nurodo į
vienodą reakciją [responsiveness]. Pavyzdžiui, gatvės
valkatų nuomone, pykčiu atsakyti į pyktį yra visiškai
būtina. Kartais išties tenka bendrauti su žmogumi taip
pat aršiai, kaip jis, nes tokiu būdu kai kuriuose mūsų
kultūros sluoksniuose užsitarnaujama pagarba.

Sekimas ir vadovavimas

Atlikite štai tokį eksperimentą. Užmegzkite su kuo

nors pokalbį. Atkartokite to žmogaus laikyseną, balsą
ir kvėpavimą. Kiek palūkėję pamažu pradėkite kurį
nors fiziologijos elementą, laikyseną ar balso toną,
keisti. Stebėkite, ar pašnekovas seka jūsų pavyzdžiu.
Jei ne, tiesiog grįžkite ir pats juo sekite. Po to
pabandykite vesti jį kita linkme ir tegul jūsų pokyčiai
būna staigesni. Jei jums ėmus vadovauti žmogus
neseka paskui, tai tiesiog reiškia, kad tarp jūsų dar nėra
reikiamo savitarpio supratimo. Pasistenkite, kad jo
atsirastų daugiau, ir vėl bandykite.

Aš paliepiau jam žvelgti į kitų žmonių gyvenimus

kaip į veidrodį,
ir sekti jų pavyzdžiu.
Terence
 Kas svarbiausia norint užmegzti savitarpio
supratimą? Lankstumas. Atminkite, kad didžiausia
kliūtis čia – manyti, kad kiti žmonės naudojasi tokiu
pat pasaulio žemėlapiu kaip ir jūs, kad kiti pasaulį
mato tokį patį, kokį ir jūs. Patyrę bendravimo meistrai
retai padaro tokią klaidą. Jie žino, kad turi keisti savo
kalbos manierą, balso toną, kvėpavimą ir gestus tol,
kol atras būdą, leisiantį jiems pasiekti tikslą.
Nepavykus užmegzti su kuo nors ryšio, kyla didelė
pagunda nuspręsti, kad tas žmogus beviltiškas kvailys,
neturintis galvoje nė gramo smegenų. Tačiau tokia
išvada užtikrintų, kad nieko nepasieksite. Daug geriau
taikyti savo žodžius ir elgseną tol, kol ji atitiks jo
pasaulio modelį.
Vienas svarbiausių NLP mokslo principų skelbia, jog
komunikacijos esmė – atsakas, kurį gaunate. Ir šis
atsakas priklauso nuo jūsų turimų bendravimo įgūdžių.
Jei bandote įtikinti kokį nors asmenį atlikti tam tikrą
veiksmų rinkinį, o jis atlieka kitokį, kaltinti derėtų jūsų
komunikaciją. Jūs neradote tinkamo būdo perduoti
pašnekovui savo pranešimo.
Ko besiimtumėte, labai daug kas priklauso nuo
aptariamų bendravimo įgūdžių. Panagrinėkime
švietimo sistemą. Didžiausia jos tragedija tai, kad
mokytojai, net ir gerai išmanydami savo dalyką,
visiškai nepažįsta savo mokinių. Tai yra nenutuokia,
kaip jie apdoroja informaciją, nežino, kokia jų pasaulio
pažinimo sistema vyraujanti – nesupranta, kaip veikia
mokinių protai.
Geriausi mokytojai instinktyviai žino, kaip sekti ir
vadovauti. Moka užmegzti savitarpio supratimą, kad jų
pranešimas pasiektų adresatą. Ir nėra jokios svarios
priežasties, kuri neleistų įgyti tokių įgūdžių visiems
mokytojams. Išmokus prisiderinti prie mokinių ar
studentų, išmokus pateikti jiems informaciją taip, kaip
jie galėtų našiausiai ją apdoroti, švietimo sistemoje
įvyktų perversmas.
Kai kurie mokytojai mąsto taip: kadangi savo dalyką
išmanome puikiai, tik mokinių nesugebėjimą mokytis
derėtų kaltinti, jei jie dalyko neišmoksta. Tačiau
komunikacijos esmė – ne jos turinys, o gaunamas
atsakas. Galite žinoti absoliučiai viską apie Romos
Imperiją, tačiau jei nesugebėsite užmegzti savitarpio
supratimo, jei nemokėsite išversti šių žinių taip, kad iš
jūsų žemėlapio jos persikeltų į kitų žmonių žemėlapius,
visos tos jūsų žinios bus bevertės. Štai kodėl geriausi
mokytojai yra tie, kurie sugeba sukurti savitarpio
supratimą. Kartą vienoje mokykloje visi klasės
mokiniai sumanė pokštą – sutarė lygiai devintą valandą
visi vienu metu trenkti vadovėlius ant stalo ir taip
nuversti mokytoją. Tačiau, jiems tai ir padarius, ji nė
nemirktelėjusi, padėjo ant stalo kreidą, pakėlė vadovėlį
ir pasielgė su juo taip, kaip mokiniai. „Atleiskite, kad
nespėjau laiku,“ – tarė. Nuo tada jokių nesutarimų tarp
jos ir mokinių nebepasitaikė.
NLP mokslo pradininkai duoda žavią istoriją,
iliustruojančią, kaip turėtų veikti švietimo sistema.
Gyveno vienas tiksliųjų mokslų studentas, labiausiai
besiremiantis gyvenime kinestezine sistema. Pradžioje
skaityti elektrines schemas jam sekėsi nežmoniškai
sunkiai. Dalykas jam apskritai atrodė labai sudėtingas
ir nuobodus. Sunkiausia į galvą įsidėti jam sekėsi
vizualiai pristatomas idėjas.
Tačiau vieną dieną jis ėmė vaizduotis, koks jausmas
būtų skrieti lyg elektronui srovės grandine, kurią matė
nubraižytą ant lentos. Įsivaizdavo, kokias reakcijas jam
sukeltų įvairūs grandinės elementai, simbolizuojami
schemoje įvairių ženklų, kaip pakistų jo elgesys.
Beveik iškart diagramos tapo jam daug aiškesnės. Jam
net pasidarė malonu jas nagrinėtis. Į kiekvieną schemą
jis žvelgė kaip į naują odisėją. Jis taip susidomėjo šiuo
dalyku, kad galiausiai tapo inžinieriumi. O pasisekė
jam todėl, kad rado būdą, kaip mokytis, įjungiant
stipriausią pasaulio pažinimo sistemą. Taigi beveik visi
vaikai, kuriuos mūsų švietimo sistema atmeta kaip
nesugebančius mokytis, išties tai sugebėtų. Tiesiog
mes patys nežinome, kaip reikia juos mokyti. Niekad
neužmezgame su jais gilesnio ryšio, niekad
nesideriname prie jų mokymosi strategijų.
Akcentavau lavinimo procesą, nes užsiimti tuo tenka
mums visiems – ar namuose mokytume savo vaikus, ar
darbe aiškintume ką savo darbuotojams, partneriams.
Tai, kas veiksminga klasėje, duos gerus rezultatus ir
valdybos posėdžių kabinete bei svetainėje.
Štai dar viena jau paskutinė pastaba apie savitarpio
supratimo stebuklą. Šis įgūdis – lengviausiai įvaldomas
iš visų egzistuojančių. Tam jums nereikia nei skaityti
vadovėlių, nei vaikščioti į kursus. Nėra jokio reikalo
važiuoti į tolimą šalį ir studijuoti prie mokyto pėdų,
tikrai nebūtinas joks mokslinis laipsnis. Vieninteliai
reikalingi įrankiai čia – jūsų akys, ausys, lytos, skonio
ir uoslės organai.
Galite dabar pat pradėti ugdytis sugebėjimą užmegzti
savitarpio supratimą. Juk mes be perstojo bendraujame
su aplinkiniais. Savitarpio supratimo ugdymas – tai
mokymasis daryti tai pačiu veiksmingiausiu būdu.
Galite praktikuotis stovėdami oro uosto eilėje ir
atspindėdami šalimais esančius žmones. Galite
naudotis šiais sugebėjimais universalinėje
parduotuvėje. Taip pat darbe ir namuose. Jei, tarkim,
pokalbio dėl naujo darbo metu atspindėsite ir
atkartosite darbdavį, iškart jam patiksite. Tokiu pačiu
būdu galėsite greitai užmegzti ryšius su klientais.
Norint tapti bendravimo meistru, tereikia išmokti, kaip
įeinama į kito asmens pasaulį. Ir tam jau dabar turite
visas reikalingas priemones.
Užmegzti savitarpio supratimą galima ir kitu būdu –
naudojantis skiriamųjų požymių rinkiniais,
leidžiančiais nustatyti, kodėl žmonės priima vienokius
ar kitokius sprendimus. Jie vadinami...
14 skyrius

Meistriškumo skirtumai: metaprogramos

Parinkęs tinkamus žodžius, gali pasakyti bet ką.

Netinkamais žodžiais nepasakysi nieko:
svarbiausia yra pateikimo būdas.
– George Bernard Shaw

Vienas geriausių būdų pažinti nuostabią žmogaus

reakcijų įvairovę yra kreiptis į žmonių auditoriją.
Neįmanoma nepastebėti, kaip skirtingai žmonės
reaguoja į tą patį dalyką. Papasakokite gražią istoriją –
vieną žmogų ji sudomins, kitam pasirodys nuobodybė.
Papasakokite anekdotą – vienas pradės kvatotis, kitas
neparodys jokių emocijų. Tarsi kiekvienas žmogus
mąstytų unikalia mąstysena.
Kodėl žmonės taip skirtingai priima identišką
informaciją? Kodėl vienas mato pustuštę, o kitas –
puspilnę stiklinę? Kodėl vieną žmogų kokia nors
mintis sujaudina ir įkvepia, o kitam nepadaro jokio
įspūdžio? Bernardas Šou pasakė labai tiksliai: jeigu
randi tinkamą kreipimosi būdą, gali padaryti bet ką.
Jeigu ne, esi bejėgis. Įžvalgiausia idėja, genialiausia
mintis, tiksliausia pastaba neturės jokios reikšmės, jei
jūsų adresatas nesuvoks jos tiek protu, tiek
emocijomis. Šie dalykai yra pagrindiniai asmeninės
galios raktai. Jeigu norite tapti bendravimo meistrais,
turite mokėti prieiti prie partnerio.
Tai pasiekti padės metaprogramos. Metaprogramos
padeda suprasti žmogaus suvokimo pobūdį. Tai galingi
modeliai, atskleidžiantys, kaip žmoguje formuojasi
vidiniai vaizdiniai ir elgsena. Metaprogramos – tai
vidinės programos (arba tipai), kuriomis naudojamės
spręsdami, į ką kreipti dėmesį.Mes apibendriname,
iškraipome ar net ištriname informaciją, nes sąmonė
antraip jos priimti nesugeba.
Smegenys apdirba informaciją panašiai kaip
kompiuteris. Jos priima didžiulį informacijos kiekį ir
sugrupuoja ją taip, kad būtų suprantama tam žmogui.
Kompiuteris neveikia be programinės įrangos. Panašiai
smegenyse veikia metaprogramos. Jose įdiegti
modeliai, kuriais vadovaujamės paskirstydami savo
dėmesį, suvokdami aplinką ir į ją reaguodami. Norint
dirbti su kompiuteriu, reikia išmanyti jo programinę
įrangą. Norint efektyviai bendrauti su žmogumi, reikia
suprasti jo metaprogramas.
Tikėtis, kad būsite suprasti, galite tik pažinę
žmogaus mąstymo modelį, ir nesvarbu, koks yra jūsų
tikslas – parduoti žmogui automobilį ar pranešti jam,
kad tikrai jį mylite. Nors situacijos skiriasi, modelis,
pagal kurį žmonės viską suvokia ir pagal kurį veikia jų
mąstymas, nekinta.
Pirmoji metaprograma skatina vengti arba siekti.
Žmogaus elgseną lemia poreikis gauti malonumą ir
išvengti skausmo. Nuo degančio degtuko atšokate
norėdami išvengti nudegimo skausmo. Prisėdate ir
grožitės nuostabiu saulėlydžiu, nes šis vaizdas jums
teikia malonumą.
 Tas pats pasakytina ir apie kitus veiksmus. Vienas
žmogus eina mylią iki darbo pėsčiomis, nes mėgsta
pajudėti. Kitas galbūt tai daro, nes paniškai bijo
automobilių. Vienas žmogus galbūt skaito Folknerį ar
Hemingvėjų, nes žavisi jų stiliumi ir požiūriu. Jį
traukia tai, kas teikia malonumą. Kitas galbūt skaito tų
pačių autorių kūrinius, nes nenori pasirodyti esąs
neišsilavinęs. Jis ne tiek siekia malonumo, kiek mėgina
išvengti skausmo; jį motyvuoja ne siekis gauti, o
galimybė išvengti.
Mus visus traukia vieni dalykai ir atstumia kiti. Nė
vienas žmogus į tą patį dirgiklį nereaguoja taip pat, ir
kiekvienam būdingas vyraujantis potraukis į vieną ar
kitą programą. Kai kurie žmonės linkę būti energingi,
jie noriai rizikuoja. Kiti yra atsargūs, apdairūs ir
nepatiklūs. Jiems pasaulis atrodo pavojingas. Jie linkę
saugotis, užuot siekę didelių tikslų. Taigi ko žmogus
nori? Ką reiškia ši informacija? Viską. Jeigu jūs esate
pardavėjai, savo produktą galite reklamuoti dviem
būdais: pabrėžti tai, ką jis suteikia, arba tai, ko jis
padės išvengti. Galite pabrėžti, kad jūsų parduodamas
automobilis yra greitas, prabangus ar žavus, taip pat
galite pridurti, kad jis yra ekonomiškas, pigus išlaikyti
ir saugus avarijos atveju. Jūsų pardavimo strategiją
visiškai lemia jūsų kliento strategija. Panaudokite ne tą
metaprogramą, ir nieko nepešite. Mėginate žmogų
pritraukti, tačiau jį atstumiate.
Prisiminkite: automobilis tą pačią kelio atkarpą gali
įveikti važiuodamas į priekį arba atgal. Priklauso nuo
to, kaip pažiūrėsi. Lygiai taip pat su žmogumi.
Tarkime, jūs norite, kad jūsų vaikas skirtų daugiau
laiko mokslams. Galite jam pasakyti: „Mokykis, arba
neįstosi į gerą koledžą.“ Arba: „Pažiūrėk, kaip gyvena
Fredas. Jis nesimokė, taigi jį išmetė iš mokyklos, ir jis
visą gyvenimą praleis darbe prie dujų. Ar tokio
gyvenimo tu trokšti?“
Kiek ši strategija paveiks jūsų vaiką? Priklauso nuo
to, koks jis žmogus. Jeigu jį motyvuoja atsitraukimas,
jūsų žodžiai bus veiksmingi. O kas, jeigu jis linkęs
siekti? Jeigu jį įkvepia sunkumai ir tikslai? Jei jo
reakcija tokia, vengtinas pavyzdys tikrai jo nepakeis.
Galite įkyriai pamokslauti, bet viskas bus perniek.
Pasirinkote ne tą strategiją. Jūs šnekate lotyniškai, o
vaikas supranta graikiškai. Jūs švaistote savo ir jo
laiką. Tiesą sakant, žmonės, linkę siekti, priešinasi ir
nemėgsta tų, kurie siūlo atsitraukti. Jūs daug geriau
paveiktumėte vaiką tokiais žodžiais: „Mokykis, tada
galėsi išsirinkti bet kurį tau patinkantį gerą koledžą.“
Antroji metaprograma susijusi su vidine ir išorine
pažiūrų sistema. Paklauskite žmogaus, kaip jis sužino,
ar gerai atliko darbą. Kai kurie žmonės įrodymą gauna
iš išorės. Vadovas patapšnoja per petį ir pagiria už
šaunų darbą. Pakelia atlyginimą. Suteikia
apdovanojimą. Jūsų darbą pastebi ir pagiria
bendradarbiai. Kai gaunate patvirtinimą iš išorės,
žinote, kad gerai padirbėjote. Tai išorinė pažiūrų
sistema.
Kitiems įrodymas kyla iš vidaus. Jie „tiesiog žino“,
kad darbą atliko gerai. Jeigu jūsų pažiūrų sistema
vidinė, galite suprojektuoti pastatą, už kurį gausite
visokiausių architektūrinių apdovanojimų, bet jeigu
nejausite, kad statinys ypatingas, jokios išorinės
liaupsės nepakeis jūsų nuomonės. Ir atvirkščiai –
galbūt jūsų atliktam darbui vadovas ir bendradarbiai
liks abejingi, bet jeigu jausite, kad puikiai padirbėjote,
pasitikėsite savo, o ne jų vertinimu. Tai vidinė pažiūrų
sistema.
Tarkime, jūs mėginate prikviesti žmogų į seminarą.
Galite pasakyti: „Privalai čia ateiti. Bus jėga. Aš jau
buvau, buvo visi mano draugai, ir visiems mums labai
patiko, dar ilgai prisiminsime nuostabius įspūdžius.
Visi jie sako, kad jų gyvenimas pasikeitė į gera.“
Jeigu jūsų pašnekovo pažiūrų sistema išorinė, labai
tikėtina, kad jis ateis. Jeigu visi žmonės sako, kad tai
tiesa, tikriausiai jį tai įtikins.
Bet jeigu jo pažiūrų sistema vidinė? Jums reikės
smarkiai pasistengti ir daug kartų pakartoti draugų
žodžius. Tai neapsimoka. Jį įtikinti galite tik atkreipę
dėmesį į tai, ką jis pats žino. Tad verčiau sakykite taip:
„Prisimeni tą paskaitų ciklą, kurį lankei anais metais?
Prisimeni, kaip sakei, kad tai buvo nuostabiausia, ką
tau teko patirti? Dabar bus panašu... manau, jei
pamėgintum, išgirstum panašių dalykų. Ką manai?“
Ar tai suveiks? Aišku, nes su juo šnekėsite jo kalba.
Svarbu pastebėti, kad visos metaprogramos
priklauso nuo konteksto ir įtampos. Jeigu darbą dirbate
dešimt penkiolika metų, tikriausiai jūsų pažiūrų
sistema bus vidinė; jeigu esate naujokai, galbūt vidinio
pasitikėjimo jūs dar stokosite. Taigi vertybės ir
modeliai formuojasi pamažu. Bet net būdami
dešiniarankiai reikalui esant pasinaudojate kairiąja
ranka. Taip pat ir su metaprogramomis. Jūs nesate
vienpusiški. Jūs – visapusiški. Jūs galite keistis.
Kokia paprastai esti lyderių pažiūrų sistema – vidinė
ar išorinė? Tikras lyderis privalo turėti tvirtą vidinę
pažiūrų sistemą. Jis nebus geras lyderis, jei visą laiką
prieš ko nors imdamasis klausinės žmonių, ką jie apie
tai mano. Kita vertus, tikras lyderis turi sugebėti
įsileisti informaciją iš išorės. Jei taip nėra, lyderystė
tampa didybės manija.
Po vieno seminaro pristatymo prie manęs priėjo
vyriškis su trimis draugais ir griežtai pareiškė: „Manęs
neapkvailinsite!“ Jis visaip mane erzino. Tuoj
paaiškėjo, kad jis vadovaujasi vidine pažiūrų sistema.
(Išorinės pažiūrų sistemos žmonės retai prie jūsų prieis
ir aiškins, ką ir kaip turėtumėte daryti.) Atsakiau jam:
„Aš negaliu jūsų įtikinti ką nors daryti. Tą padaryti
galite jūs pats.“ Jis nežinojo, ką atsakyti. Jis tikėjosi,
kad pradėsiu jam brukti savo tiesą, o jis ją atmes.
Dabar jis turėjo sutikti su tuo, ką pasakiau, nes žinojo,
kad tai tiesa. Tada pridūriau: „Jūs vienintelis žinote,
kas praloštų, jeigu jūs seminare nedalyvautumėte.“
Šnekėjau jo kalba, ir tai suveikė. Atkreipkite dėmesį –
aš nepasakiau, kad jis praloštų, jei seminare
nedalyvautų. Jeigu būčiau taip pasakęs, tiek jį būčiau ir
tematęs. Aš pasakiau: „Jūs vienintelis žinote (vidinė
pažiūrų sistema), kas praloštų, jeigu jūs seminare
nedalyvautumėte.“
Jis atsakė „Taip, tai tiesa“ ir nuėjo užsiregistruoti.
Jeigu nebūčiau žinojęs apie metaprogramas, būčiau
mėginęs įtikinti jį pašnekėti su kitais žmonėmis
(išorinė pažiūrų sistema), kurie dalyvavo seminare
anksčiau, gal dar būčiau suminėjęs visus seminaro
privalumus (siekimas), bet tai būtų sudominę mane, o
ne jį.
Trečioji metaprograma susijusi su davimu ar
gavimu. Kai kurie žmonės santykius vertina pagal tai,
ką šie duoda jiems, o kiti – pagal tai, ką patys gali
duoti kitiems. Žinoma, žmonės ne visada priklauso
išskirtinai vienai ar kitai grupei. Jeigu žiūrite tik savęs,
virstate savimylomis egoistais. Jeigu rūpinatės tik
kitais, tampate kankiniais.
Jeigu jums tenka nuolat samdytis darbuotojus, ar
nesmalsu, kuriai pusei atstovauja pretendentas? Ne per
seniausiai didelė oro linijų bendrovė išsiaiškino, kad 95
procentai skundų gauti iš 5 procentų darbuotojų. Šie
penki procentai rūpinasi tuo, ką gauna. Jiems
svarbiausia jie patys, o ne kiti. Ar jų darbas buvo
blogas? Ir taip, ir ne. Jie akivaizdžiai dirbo prastai, nors
galėjo būti išradingi, darbštūs ir malonūs. Galbūt tai
geri žmonės, atsidūrę netinkamoje vietoje.
Kaip pasielgė oro linijų bendrovė? Ji pakeitė juos
žmonėmis, kurie rūpinosi kitais. Šiuos žmones
bendrovė atsirinko per darbo pokalbį, kuriame
pretendentų buvo paklausta, kodėl jie nori čia dirbti.
Dauguma pretendentų manė, kad juos vertino pagal
pateiktus atsakymus, nors iš tikro pasirinkimą lėmė jų
elgsena. Pavyzdžiui, žmonėms, kurie pašnekovui skyrė
daugiausia dėmesio, siekė akių kontakto, šypsojosi ar
kaip nors kitaip jį palaikė, buvo skiriama daugiausiai
taškų, o tie, kurie rodė mažai dėmesio ir buvo nuo
visko atsiriboję, buvo įvertinti kaip egocentriški ir
todėl nepriimti į darbą. Po šio įvykio bendrovėje
skundų skaičius sumažėjo daugiau kaip
aštuoniasdešimt procentų. Štai kodėl verslo pasaulyje
metaprogramos tokios reikšmingos. Kaip įvertinsite
žmogų, jei nežinote, kas jį įkvepia? Kaip rasite tam
darbui tinkamą specialistą, turintį reikiamus įgūdžius ir
nuostatas?
Paslaugų versle, tokiame kaip oro linijos,
akivaizdžiai reikalingi žmonės altruistai. Jeigu jums
reikalingas auditorius, ieškosite egocentriško
darbuotojo. Kiek kartų esate turėję reikalų su
žmogumi, sutrikdžiusiu jus dėl to, kad puikiai atliko
intelektualų darbą, bet visiškai nemokėjo parodyti
emocijų? Pavyzdžiui, gydytojas, kuris pirmiausia
rūpinasi savimi. Galbūt jis puikiai nustatys diagnozę,
bet nebus geras specialistas, jei nesugebės parodyti,
kad rūpinasi ir pacientais. Tiesą sakant, verčiau toks
žmogus dirbtų ne su žmonėmis, o tyrimų srityje.
Surasti tinkamiausią darbą geriausiam žmogui – vis dar
viena didžiausių Amerikos verslo problemų. Bet ją
būtų galima išspręsti, jeigu darbdaviai žinotų, kaip
pretendentai apdoroja informaciją.
Čia verta pastebėti, kad metaprogramos
nelygiavertės. Ar žmonės gyventų geriau, jei užuot
vengę kai kurių dalykų mėgintų jų siekti? Galbūt. Ar
pasaulis taptų geresnis, jei žmonės daugiau kreiptų
dėmesį į kitus ir mažiau – į save? Tikėtina, kad taip.
Bet reikia priimti viską taip, kaip yra, o ne svajoti apie
tai, kaip turėtų būti. Galbūt trokštate, kad jūsų sūnus,
užuot ko nors vengęs, imtų to siekti. Jeigu norite su juo
susišnekėti, turite prisiderinti prie jo, o ne įsikibti savo
įsitikinimų. Visa paslaptis yra stebėti žmogų kaip
įmanoma atidžiau, įsiklausyti į jo žodžius, pastebėti,
kokias metaforas jis vartoja, ką atskleidžia jo
fiziologija, kada jis būna susidomėjęs, o kada
nuobodžiauja. Žmogaus metaprogramos atsiskleidžia
nuolat, visose situacijose. Norint išsiaiškinti žmogaus
polinkius ir jo vertinimo sistemą, nereikia atlikti
išsamių tyrimų. Jei norite sužinoti, ar žmogus rūpinasi
kitais, pažiūrėkite, kiek jis yra dėmesingas. Ar jis
palinksta link pašnekovo, ar jo mimika rodo
susirūpinimą pašnekovo žodžiais, ar jis atsitraukia ir
lieka abejingas?
 Ketvirtoji metaprograma skatina ieškoti panašumų
arba skirtumų. Noriu su jumis paeksperimentuoti.
Pažvelkite į šias figūras ir pasakykite, koks yra jų
tarpusavio santykis.

Galėtumėte atsakyti, kad jos visos yra stačiakampiai.

Kad visos jos yra keturkampiai. Galėtumėte pasakyti,
kad dvi yra vertikalios, viena horizontali arba kad dvi
yra stačios, o viena gulsčia... Arba kad viena yra
kitokia, o dvi panašios. Esu įsitikinęs, kad jūs galite
sugalvoti ir daugiau apibūdinimų. Kas vyksta? Visa tai
– tos pačios iliustracijos apibūdinimai, bet išreiškia
skirtingus požiūrius. Taip ir su panašumų bei skirtumų
ieškotojais. Ši metaprograma lemia, kaip jūs rūšiuojate
informaciją mokydamiesi, norėdami suprasti ir
panašiai. Kai kurie žmonės į pasaulį reaguoja
ieškodami panašumų. Jie mato, kaip dalykai yra susiję.
Jie yra panašumų ieškotojai. Taigi pažiūrėję į figūras
jie galbūt pasakys: „Na, jos visos yra stačiakampiai.“
Kitokio tipo panašumų ieškotojas randa panašumus ir
išskiria išimtis. Jis galbūt pasakys: „Visos jos yra
stačiakampiai, bet vienas yra gulsčias, o du statūs.“
Kiti žmonės yra skirtumų ieškotojai. Yra dvi jų
rūšys. Vienas skirtumų ieškotojo tipas mato visus
skirtumus. Pažiūrėjęs į figūras jis gali pasakyti, kad
visos jos yra skirtingos ir jų tarpusavio santykiai
visiškai skiriasi. Jos visiškai nepanašios. Kitas
skirtumų ieškotojo tipas mato skirtumus su išimtimis.
Jis lyg panašumų ieškotojas, regintis panašumus su
išimtimis, tik čia atvirkščiai – pirmiausia pastebimi
skirtumai, o tada – kaip visa tai siejasi. Norėdami
nuspręsti, ar žmogus yra panašumų, ar skirtumų
ieškotojas, paklauskite jo apie bet kokių dalykų ar
situacijų grupę – ar jis kreipia dėmesį į panašumus, ar į
skirtumus? Ar galite įsivaizduoti, kas nutinka, kai
susitinka panašumų ir skirtumų ieškotojai? Vienas
įsitikinęs, kad figūros panašios, kitas teigia: „Ne, jos
visos skirtingos!“
Panašumų ieškančio žmogaus argumentas toks, kad
visos figūros yra stačiakampiai. Skirtumų ieškančio
žmogaus argumentas toks, kad gali skirtis figūrų
padėtis ar dar kas nors. Taigi kas teisus? Žinoma, abu;
viskas priklauso nuo žmogaus suvokimo. Tačiau
skirtumų ieškotojams sunkoka bendrauti, nes jie nuolat
kuria skirtumus. Jie lengviau susišneka su kitais
skirtumų ieškotojais.
Pateiksiu pavyzdį iš savo paties verslo. Turiu penkis
partnerius, keturi mūsų yra panašumų ieškotojai.
Dažniausiai mes puikiai sutariame. Mes panašūs, taigi
jaučiame vienas kitam simpatiją. Mes taip pat mąstome
ir suvokiame pasaulį, taigi susitikimuose vyrauja
supratimas; mes visi šnekamės ir mums gimsta naujų,
kaskart vis geresnių idėjų, nes mes vienas kitam
tinkame, regime tai, ką visi kiti, o paremdami kolegų
įžvalgas, vis labiau ir labiau užsidegame.
Bet štai įsikiša skirtumų ieškotojas, ir situacija
pasikeičia. Jis visada viską vertina kitaip nei mes. Mes
matome, kaip viskas tarpusavyje dera, jis mato, kaip tai
nedera. Kai mus apima įkvėpimas ir pradedame veikti,
jis pašoka ir pareiškia, kad nieko nebus. Jis nekreipia
dėmesio į mūsų viziją ir regi aibę visokiausių kliūčių,
dėl kurių mes nenorime sukti sau galvos.
Ar jis tikra rakštis? Nė neabejokite! Ar jis geras
partneris? Taip! Mums tereikia leisti jam pasireikšti
tinkamą planavimo akimirką. Nenorime, kad jis
kabinėtųsi prie smulkmenų ir žlugdytų mūsų idėjas.
Tarpusavio supratimas, kylantis iš kolektyvinio
planavimo, svarbesnis už jo priekabes. Tačiau kai
nurimstame, mums būtinai reikia žmogaus, kuris
įžvelgtų trūkumus, neatitikimus, netikslumus. Tai jo
užduotis, ir jis dažnai gelbsti mus nuo mūsų pačių
entuziazmo.
Skirtumų ieškotojai yra mažuma. Vieno tyrimo
duomenimis, jų buvo 35 procentai apklaustųjų. (Jeigu
jūs esate skirtumų ieškotojas, tikriausiai pareikšite, kad
apklausomis nelabai galima pasitikėti.) Tačiau
skirtumų ieškotojai labai reikalingi, nes jie linkę matyti
tai, ko kiti nemato. Skirtumų ieškotojai paprastai neturi
poetiško polėkio, bet jų kritiškos, analitinės pastabos
svarbios bet kokiame versle.
Panašumų ir skirtumų ieškojimas yra labai svarbus,
jis veikia daugelyje sričių, netgi mityboje. Radikalūs
panašumų ieškotojai dažnai maitinasi nesveikai, nes
mėgsta vienodą maistą. Jie nenorės obuolių ar slyvų –
pernelyg jau didelė skonių įvairovė, per daug tų vaisių
rūšių. Jie mieliau rinksis greitą maistą, nes jis
nesikeičia. Galbūt tai visiškas šlamštas, bet jis tinka
permainų nemėgstančiai panašumų ieškotojo sielai.
Ar norėtumėte į rutinišką darbą priimti skirtumų
ieškantį žmogų? Aišku, ne. Jums reikia panašumų
ieškančio žmogaus – jis tokiu darbu būtų labai
patenkintas. Tačiau jeigu jūsų siūlomame darbe reikia
daug lankstumo ir nuolatinių permainų, ar norėtumėte
priimti panašumų ieškantį žmogų? Žinoma, kad ne.
Remdamiesi šiais kriterijais, jūs galite pasirinkti
tinkamiausius darbuotojus.
Štai vieno futbolininko atvejis. Prieš kelerius metus
jis sėkmingai pradėjo sezoną, jo smūgiai buvo
stulbinamai taiklūs. Bet kadangi jis buvo skirtumų
ieškotojas, greitai pajautė poreikį keisti rutiną ir
atsidūrė aklavietėje. Jam buvo patarta sutelkti dėmesį į
žiūrovų įvairovę kiekviename stadione. Stebėdamas
juos, jis rado taip trokštamų skirtumų ir tuo pačiu metu
galėjo puikiai veikti ten, kur buvo būtina.
Ar panašumų ir skirtumų ieškotojui taikytumėte tas
pačias įtikinimo technikas? Ar norėtumėte priimti juos
į tą pačią darbo vietą? Ar su dviem vaikais,
besivadovaujančiais skirtingomis strategijomis,
elgtumėtės vienodai? Žinoma, ne. Tai nereiškia, kad
šių strategijų neįmanoma pakeisti. Žmonės – ne šunys
iš Pavlovo bandymų. Jie gali koreguoti savo
strategijas, bet tik tuo atveju, jeigu kas nors jų kalba
paaiškina, kaip tai padaryti. Užkietėjusį skirtumų
ieškotoją paversti panašumų ieškotoju prireiks
didžiulių pastangų ir daugybės laiko, bet galite jam
padėti geriausiai išnaudoti savo polinkį. Tai viena iš
sugyvenimo su skirtingais žmonėmis paslapčių. Kita
vertus, skirtumų ieškotojams naudinga įžvelgti daugiau
skirtumų, nes jie turi polinkį apibendrinti. Panašumų
ieškotojui būtų naudinga pastebėti, kuo skiriasi ši
savaitė nuo praėjusios ar vienas miestas nuo kito
(užuot sakius, kad Los Andželas labai primena
Niujorką). Šiek tiek dėmesio skirkite ir skirtumams –
jie suteikia gyvenimui įvairovės.
Ar panašumų ir skirtumų ieškotojai gali sugyventi?
Aišku – tol, kol supras vienas kitą. Norėdami sukurti
santykius, neprivalote būti visiškai panašūs. Jums tik
reikia prisiminti, kuo skiriasi jūsų požiūriai, ir išmokti
gerbti bei vertinti vienas kitą.
Kita yra įtikinimo metaprograma. Įtikinimo
strategija susideda iš dviejų dalių. Norėdami
išsiaiškinti, kas žmogų gali įtikinti, pirmiausia turite
sužinoti, kokie sensoriniai argumentai jį veikia, o tada
nustatyti, kiek kartų reikia šiuos argumentus jam
pateikti. Norėdami išsiaiškinti žmogaus įtikinimo
metaprogramą, paklauskite: „Iš kur žinai, kad žmogus
gerai dirba? Ar tau reikia pačiam tai pamatyti, ar
išgirsti apie žmogaus profesionalumą iš kitų žmonių, ar
kartu su juo padirbėti, ar pasiskaityti apie jo
sugebėjimus?“
Kitas klausimas: „Kiek kartų žmogus turi įrodyti,
kad yra profesionalus, kad tuo įsitikintumėte?“
Yra keturi atsakymų variantai: patikiu tuo iš karto
(pavyzdžiui, jeigu jis kartą parodo, kad gerai dirba,
man to pakanka); reikia kelių kartų (dviejų ar daugiau);
turi praeiti tam tikras laiko tarpas (tarkime, kelios
savaitės, mėnuo ar metai); žmogus savo
profesionalumą turi įrodinėti kiekvieną kartą.
Jeigu vadovaujate kokiai nors organizacijai, jums
labai svarbu pelnyti darbuotojų pasitikėjimą bei sukurti
gerus santykius. Išsiaiškinkite konkrečius jų poreikius.
Jeigu jie žinos, kad jais rūpinatės, jie dirbs daugiau ir
geriau. Kai kuriems darbuotojams reikia dar daugiau –
galbūt gero žodžio, pritarimo, paramos ar svarbios
užduoties. Jie gali būti tiek pat ištikimi ir talentingi, bet
jiems reikia daugiau paskatų negu kitiems. Juk vienas
pirkėjas prekę nusiperka iš karto, kitas produktą apžiūri
kelis kartus, trečias jį tyrinėja pusę metų, tik tada
perka. Tas pats pastebima asmeniniuose santykiuose.
Kai kuriems žmonėms pakanka kartą gauti meilės
patvirtinimą, ir jis žinos tai visada. Kitiems tokių
įrodymų reikia kasdien. Šios metaprogramos reikšmė
ta, kad ji suteikia jums žaidimo planą, kaip įtikinti kitą
žmogų.
Kita yra galimybės arba būtinybės metaprograma.
Paklauskite žmogaus, kodėl jis įsidarbino būtent toje
kompanijoje arba kodėl nusipirko šį namą ar
automobilį. Kai kuriuos žmonės pirmiausiai motyvuoja
būtinybė, o ne poreikis. Jie viską daro, nes taip reikia.
Jų netraukia galimybės. Jie neieško patirties įvairovės.
Jie gyvena ir daro tai, kas pasitaiko gyvenimo kelyje.
Kai jiems reikia naujo namo, darbo, automobilio ar net
sutuoktinio, jie tiesiog ima tai, kas tuo metu pasitaiko.
Kiti linkę ieškoti galimybių, įvairių potyrių ir
veikimo būdų. Žmogus, motyvuojamas būtinybės,
domisi tuo, kas žinoma ir saugu. Žmogus,
motyvuojamas galimybės, lygiai taip pat domisi tuo,
kas nepažinta.
Kokio žmogaus jūs norėtumėte kaip darbdavys? Kai
kurie žmonės tikriausiai atsakys: „To, kurį motyvuoja
galimybė.“
Juk galimybės praturtina gyvenimą. Instinktyviai
dauguma iš mūsų (net dauguma tų, kuriuos motyvuoja
būtinybė) palaikytų galimybėms atvirą individą.
Tikrovėje viskas kur kas sudėtingiau. Yra darbų,
kuriuos atliekant reikalingas dėmesingumas, atidumas,
pastovumas. Tarkime, jūs esate automatizuotos
gamyklos kokybės kontrolės inspektorius. Labiausiai
čia pravers potraukis būtinybei. Jūs privalote tiksliai
žinoti, ko reikia, ir garantuoti, kad tai bus padaryta.
Žmogus, motyvuojamas galimybės, tikriausiai tokiame
darbe mirtų iš nuobodulio, o štai žmogus, kurį
motyvuoja būtinybė, čia jausis lyg žuvis vandenyje.
Žmonės, kuriuos motyvuoja būtinybė, turi ir kitokių
privalumų. Dirbant tam tikrus darbus, reikalingas
ypatingas pastovumo poreikis. Priimdami žmogų į
tokią darbo vietą norite, kad tai būtų ilgalaikis
bendradarbiavimas. Žmogus, kurį motyvuoja
galimybės, nuolat ieško naujų alternatyvų, naujų
įmonių, naujų iššūkių. Jeigu jis ras kitą darbą, kuris
jam pasirodys tinkamesnis, labai tikėtina, kad ten ir
nueis. Taip jokiu būdu nepasielgtų žmogus,
besivadovaujantis būtinybe. Jis įsidarbina, kai reikia.
Jis lieka ištikimas darbuotojas, nes darbas jam yra
pareiga. Kita vertus, yra daugybė darbų, kuriuos
puikiai dirba svajingi ir nutrūktgalviai galimybių
medžiotojai. Jeigu jūsų įmonė pradėtų visiškai naują
veiklą, jums būtų reikalingi darbuotojai, ieškantys visų
įmanomų galimybių. Lygiai taip pat svarbu išsiaiškinti
savo paties metaprogramas, kad galėtumėte išsirinkti
labiausiai jums tinkamą darbą.
Kita metaprograma yra žmogaus darbo stilius.
Kiekvienas turi savo darbo strategiją. Kai kurie žmonės
jaučiasi laimingi tik tada, kai yra nepriklausomi. Jiems
sunku artimai bendradarbiauti su kitais žmonėmis ir
atsiskleisti, jeigu yra griežtai kontroliuojami. Jiems
reikia savo erdvės. Kiti geriausiai atsiskleidžia
kolektyve. Jų strategija – bendradarbiavimas. Jie nori
dalytis atsakomybe už visas gaunamas užduotis.
Tretiems prie širdies artimumo strategija, kuri yra šių
dviejų kompromisas. Jie mielai dirba su žmonėmis ir
drauge prisiima visišką atsakomybę už užduotį. Jie
atsakingi, bet atsakomybe dalijasi su kitais.
Jeigu norite, kad jūsų darbuotojai, vaikai, pavaldiniai
visiškai atsiskleistų, išsiaiškinkite jų darbo strategijas,
stilių, atsakykite į klausimą, kas padeda jiems
efektyviausiai dirbti. Kartais susidursite su
profesionaliu darbuotoju, kuris vis dėlto yra galvos
skausmas. Jis visada elgiasi savaip. Galbūt jis sėdi ne
savo valtyje. Galbūt tam žmogui verčiau pradėti
nuosavą verslą, nei dirbti kitiems, o gal jis gali
vadovauti. Bet kokiu atveju pamėginkite maksimaliai
išnaudoti jo talentus ir suteikti jam kiek įmanoma
daugiau laisvės. Jeigu priversite jį dirbti komandoje, jis
visiems įgris. O jeigu duosite jam kiek įmanoma
daugiau erdvės, jis gali pasirodyti tikrai naudingas.
Žodžiu, jūs privalote rasti jam darbą, kurį dirbdamas jis
realizuotų geriausias savo savybes, o blogosios
savybės nepasireikštų.
Šiandien duosiu jums užduotį. Perskaitę šį skyrių,
mokykitės išsiaiškinti žmonių metaprogramas.
Pavyzdžiui, paklauskite jų: „Ko tikiesi iš santykių (ar
namo, automobilio, karjeros)?“; „Iš kur sužinai, kad
gerai atlikai darbą?“; „Kaip ano mėnesio veikla
susijusi su tuo, ką veiki šį mėnesį?“; „Kiek kartų
žmogus turi ką nors tau įrodyti, kad juo patikėtum?“;
„Kokia nuostabiausia tavo darbo patirtis ir kodėl?“
Ar žmogus kreipia į jus dėmesį, kol jūs duodate
klausimus? Ar jam įdomus jūsų atsakymas, ar jo
mintys klajoja kažkur kitur? Tai tik keletas klausimų,
kurie gali sėkmingai atskleisti mūsų aptartas
metaprogramas. Jeigu negaunate reikiamos
informacijos, suformuluokite klausimą taip, kad ją
gautumėte.
Prisiminkite savo bendravimo problemas ir greitai
pamatysite, kad supratę kito žmogaus metaprogramas
pakoreguosite santykius, ir problemos išnyks.
Prisiminkite, kas jus gyvenime erzina – jūsų mylimas
žmogus nesijaučia mylimas, vadovas jūsų neįvertina,
žmogus, kuriam siūlėtės padėti, pagalbos atsisakė...
Viskas, ką turite padaryti – nustatyti metaprogramą,
savo veiksmus ir kito žmogaus veiksmus. Pavyzdžiui,
įsivaizduokite, kad jums pakanka vieno vienintelio
meilės patvirtinimo, o jūsų partneriui to reikia kasdien.
Arba jūs pateikiate pasiūlymą, kuriame pabrėžiami
panašumai, o jūsų vadovas tenori išgirsti apie
skirtumus. Arba mėginate žmogų įspėti, kad ko nors
vengtų, o jis tenori išgirsti, ko gali siekti.
Kai vartojate ne tuos žodžius, žmogų pasiekia
iškreipta informacija. Tėvams kyla lygiai tokios pačios
bendravimo problemos su vaikais, kaip ir vadovams su
pavaldiniais. Anksčiau daugelis mūsų neturėjome
įžvalgumo pažinti esminių kitų žmonių strategijų. Kai
jums nepavyksta žmogui perduoti idėjos, nėra jokio
reikalo keisti jos turinio. Tereikia lanksčiai pakeisti jos
formą, kad ji imtų derėti su pašnekovo metaprograma.
Geriausiai bendrausite, jeigu iš karto taikysite kelias
metaprogramas. Aš ir mano partneriai kartą
susiginčijome su žmogumi, kuris mums šį tą dirbo.
Mes susitikome, ir aš pradėjau pokalbį mėgindamas jį
nuteikti pozityviai, patvirtinau, kad noriu rasti mus abu
tenkinantį kompromisą. Jis iš karto atsakė: „Man tai
visai nerūpi. Man jau sumokėta, ir aš neketinu pinigų
grąžinti. Aš nenoriu, kad tas jūsų įgaliotinis vis man
skambintų ir nurodinėtų.“ Taigi jis pradėjo
traukdamasis. Atsakiau: „Mes norime atlikti šį darbą,
nes trokštame pagerinti savo ir kitų žmonių gyvenimą,
ir tai galime padaryti veikdami drauge.“ Jis atrėžė: „Ne
visiems čia rūpi kiti. Man dėl jūsų nei šilta, nei šalta...
Einu iš čia...“
Man paaiškėjo, kad jis linkęs atsitraukti, nori gauti, o
ne duoti, ieško skirtumų, vadovaujasi vidine pažiūrų
sistema ir netiki tuo, ko pats nepamato ir apie ką nuolat
negauna patvirtinimo.
 Šios metaprogramos visai nepalengvino pašnekesio,
nes man dauguma jų yra visiškai svetimos. Mes
prašnekėjome beveik dvi valandas, ir aš jau ketinau
nusileisti. Tuomet man atėjo išganinga mintis, ir aš
pakeičiau taktiką. Pasakiau: „Jūs žinote, apie ką
galvojate, ir aš taip pat.“ Paskui sugniaužiau kumštį ir
pridūriau: „Aš irgi tai žinau, ir jums liko šešiasdešimt
sekundžių. Apsispręskite, arba pralošite, skaudžiai
pralošite. Aš pats nepralošiu, bet jūs pralaimėjimą
patirsite savo kailiu.“
Tai suteikė jam galimybę trauktis.
Aš tęsiau: „Jūs pralošite, nes nemanote, kad yra
išeitis.“
Na, jis buvo skirtumų ieškotojas, taigi pradėjo
mąstyti priešingai – kad sprendimas yra. O aš kalbėjau:
„Pagalvokite apie savo elgesio pasekmes. Ar tikrai
norite tokių nemalonumų? Apsispręsti turite vieną
minutę. Galite viską pataisyti arba viską prarasti.
Patikėkite, aš kalbu tiesą.“
Po dvidešimties sekundžių jis pašoko ir sušuko:
„Klausykit, žmonės, aš visada norėjau su jumis
bendradarbiauti. Žinau, kad galime tai išspręsti.“
Jis nedarė to per prievartą. Pašoko užsidegęs, lyg
būtume buvę geriausi draugai. Iš kur toks staigus
pozityvumas? Nes aš ėmiau kalbėti jo metaprogramų
kalba, o savo pasaulio modelį atidėjau į šalį.
Šie metaprogramų atrinkimo principai yra labai
reikšmingi ir galingi. Tačiau svarbiausia prisiminti, kad
jūsų metaprogramų skaičių riboja tik jūsų jausmai,
suvokimas ir vaizduotė. Viena iš bet kokios veiklos
sėkmės paslapčių yra sugebėjimas pastebėti naujus
aspektus. Metaprogramos yra lyg įrankiai, kurie
padeda įžvelgti, kaip bendrauti su žmonėmis. Jūs
nesate vien čia aptartos metaprogramos. Tapkite
galimybių specialistais. Nuolat tyrinėkite jus supančius
žmones. Pasižymėkite ypatingus jų pasaulio suvokimo
modelius ir išsiaiškinkite, ar kitiems būdingi panašūs
modeliai. Taip sukaupsite ištisą priemonių arsenalą,
kuris padės jums efektyviai bendrauti su visais žmonių
tipais.
Pavyzdžiui, vieni žmonės pirmiausia vertina
jausmais, o kiti – logika, mintimis. Ar mėgintumėte
juos įtikinti tuo pačiu būdu? Aišku, kad ne. Kai kurie
žmonės sprendimą grindžia tik faktais ir skaičiais.
Pirma jie turi išsiaiškinti, ar visos detalės geros – apie
bendrą vaizdą jie pagalvos vėliau. Kitus pirmiausia
įtikina idėjos vizija. Jie reaguoja į visumą. Jeigu
visuma juos žavi, apie smulkmenas jie nesusimąsto.Kai
kurie žmonės mėgaujasi pradžia. Jiems labiausiai
patinka pradėti įgyvendinti kokią nors idėją, o paskui
jų susidomėjimas išgaruoja ir jie ieško kitos veiklos.
Kitiems patinka pabaiga. Kad ir ką darytų – skaitytų
knygą ar dirbtų darbą – jie turi tai atlikti nuo pradžios
iki galo. Kai kurie žmonės vertina aplinką pagal
maistą. Taip, pagal maistą. Beveik visi jų veiksmai ir
mintys sukasi apie maistą. Paklauskite jų, kaip nueiti
iki tam tikros vietos, ir jie atsakys: „Važiuokite žemyn
iki tokios ir tokios užkandinės, pasukite kairėn, tada
pirmyn iki makdonaldo, ten pasukite dešinėn, o prie
tokio ir tokio restorano sukite į kairę, ten rasite tą
šokolado spalvos pastatą.“
Paklauskite jų apie filmą, ir jie iškart pradės
pasakoti, koks prastas buvo maisto pasirinkimas kino
teatro kavinėje. Pasidomėkite, kaip praėjo vestuvės, ir
jie papasakos apie tortą. Žmogus, kuris vertina pagal
žmones, daugiausia šnekės apie vestuvių svečius ar
filmo žiūrovus. Žmogus, kurio kriterijus yra veikla,
papasakos, kas vestuvėse vyko, kas vyko filme ir taip
toliau...
Metaprograma nėra amžinas dalykas. Kaip galite
nuspręsti rinktis jums naudingą būseną, taip galite
pratintis prie metaprogramų, kurios jums bus
naudingos. Metaprograma smegenims duoda ženklą,
ką reikia pašalinti. Taigi jeigu jūs linkę siekti, tai
ignoruosite tai, ko reikia vengti. Jeigu jūs linkę
atsitraukti, ignoruojate tai, ko galėtumėte siekti. Norint
pakeisti savo metaprogramas, tereikia pastebėti
dalykus, kuriuos paprastai ignoruojate. Ir pradėti į juos
telkti dėmesį.
Nesuklyskite ir nesusitapatinkite su savo elgsena,
taip pat kito žmogaus netapatinkite su jo elgsena. Štai
jūs pareiškiate: „Aš pažįstu Džo. Jis elgiasi taip ir
anaip.“ Na, Džo jūs nepažįstate. Jūs pažįstate jį iš jo
elgsenos. Bet jis – ne tas pats kas elgsena. Lygiai taip
pat ir jūs nesate elgsena. Jeigu jūs esate linkę visko
vengti, galbūt tai jūsų elgsenos modelis. Jeigu jums jis
nepatinka, galite jį pakeisti. Dabar žinote kaip.
Vienintelis klausimas tas, ar turite pakankamai
priežasčių, kodėl turėtumėte panaudoti savo žinias.
Metaprogramas pakeisti galima dviem būdais.
Vienas būdas – pasinaudoti svarbiais emociniais
įvykiais – SEĮ. Jeigu jūsų tėvai nuolat visko vengė ir
todėl negalėjo realizuoti tikrųjų savo galimybių, tas
faktas gali turėti įtakos jūsų gyvenimo veiklos
pobūdžiui. Jūs turbūt vertinate tik būtinybes ir
ignoruojate galimybes. Jei taip, jums verta prisiminti
kokią nors situaciją, kai dėl tokios savo pozicijos
netekote geros galimybės. Tai bus SEĮ. Jis jus
paskatins keistis. Arba jeigu esate linkę ieškoti naujų
galimybių ir patikėjote melagingu investicijos
pasiūlymu, tai jums irgi motyvas keistis – pradėti elgtis
santūriau.
Kitas būdas pasikeisti yra sąmoningas sprendimas.
Dauguma mūsų nė nesusimąsto, kurias metaprogramas
naudoja. Pirmasis žingsnis permainos link yra
suvokimas. Įsisąmoninimas tos veiklos, kurią vykdome
šiuo metu, atveria kelią naujoms alternatyvoms, taigi ir
permainoms. Tarkime, jūs suvokiate, kad turite stiprų
polinkį visko vengti. Kaip tai jus veikia? Aišku, yra
dalykų, kurių norite išvengti. Jeigu prisiliestumėte prie
karšto lygintuvo, norėtumėte kuo greičiau atšokti. Bet
ar nėra dalykų, kurių jūs norėtumėte siekti? Argi
dauguma šauniausių lyderių ir sėkmės numylėtinių nuo
visko traukiasi? Taigi galbūt panorėsite kiek pasikeisti.
Galite galvoti apie dalykus, kurie jus jaudina, ir
aktyviai jų siekti.
Metaprogramas galima taikyti ir aukštesniu
lygmeniu. Ar tautos turi metaprogramas? Na, joms
būdinga tam tikra elgsena, ar ne? Taigi jos turi ir
metaprogramas. Kolektyvinė elgsena dažnai formuoja
modelį, paremtą lyderių metaprogramomis. Jungtinės
Valstijos kultūra linkusi į siekį. O tokia šalis kaip
Iranas – ar jie turi išorinę, ar vidinę pažiūrų sistemą?
Prisiminkite paskutinius rinkimus. Kokia buvo
pagrindinė Volterui Monedeilo (Walter Mondale)
metaprograma? Dauguma žmonių pastebėjo jo polinkį
trauktis. Jis pranašavo juodas dienas ir gąsdino
mokesčiais.
Aš nesakau, kad jis buvo teisus ar klydo, tik pastebiu
jo taikytą modelį. Ronaldas Reiganas (Ronald Reagan)
kalbėjo tik pozityviai, o Mondeilas pasirodė kaip
pesimistas. GalbūtMondeilas daugeliu atžvilgių buvo
teisus. Buvo kelios didžiulės problemos, su kuriomis
šalis turėjo susidoroti, ir jis apie jas prabilo. Bet
emociniame lygmenyje – kuriame daugelis politikų ir
veikia – Reigano metaprograma daug labiau atitiko
tautos metaprogramą.
Kaip ir viskas, kas pateikta šioje knygoje,
metaprogramos turėtų būti taikomos dviem
lygmenimis. Pirmasis yra įrankis patikrinti ir įvaldyti
tarpusavio santykius. Kaip apie žmogų daug ką pasako
jo fiziologija, taip ir jo metaprogramos atskleidžia, kas
jį motyvuoja ir gąsdina. Antrasis yra įrankis pasikeisti
patiems. Prisiminkite – jūs nesate jūsų elgsena. Jeigu
norite atsikratyti kokio nors nenaudingo modelio,
tereikia jį pakeisti. Metaprogramos pateikia vieną
naudingiausių asmeninės transformacijos įrankių. Ir
atskleidžia vienus svarbiausių bendravimo įrankių.
 Kitame skyriuje kalbėsime apie įrankius, kurie jums
padės įveikti pasipriešinimą ir spręsti problemas.
15 skyrius

Kaip įveikti pasipriešinimą ir spręsti problemas

Išlikti ramus gali sraunioje upėje,

bet ne žmonių pasaulyje.
– Japonų patarlė

Išmokote išsiaiškinti ir formuoti lemiamus žmogaus

veiksmų modelius. Galite siekti trokštamų rezultatų bei
pakreipti veiksmus taip, kad pradėtumėte kontroliuoti
savo gyvenimą.
Bendraudami su žmonėmis neišvengsite klaidų.
Negalite priversti kito žmogaus elgtis tokiu tempu, taip
užtikrintai ir efektyviai, kaip galite kontroliuoti savo
pasiekimus. Bet šį procesą galima pagreitinti. Tai
padaryti galite bendraudami, aiškindamiesi
metaprogramas, mokydamiesi kalbėti kitų žmonių
kalba. Šiame skyriuje kalbėsime apie bandymų ir
klaidų kelią, kurį turime nueiti bendraudami
tarpusavyje, mokysimės įveikti pasipriešinimą ir
spręsti problemas.
Jeigu norėtume išskirti svarbiausią pirmosios pusės
knygos žodį, jis būtų toks – „modeliavimas“. Tobulas
modeliavimas yra esminis dalykas, leidžiantis greitai
pasiekti trokštamus rezultatus. Jeigu išskirtume
pagrindinį knygos antrosios pusės žodį, tai būtų
„lankstumas“ – savybė, kuria pasižymi visi
komunikabilūs žmonės. Jie moka įvertinti partnerius ir
keisti jų verbalinę bei neverbalinę elgseną. Efektyvus
bendravimas prasideda nuo nuolankaus nusiteikimo ir
noro keistis. Neįmanoma bendrauti naudojantis jėga ar
valia; neįmanoma priversti žmogaus jėga pereiti į jūsų
pusę. Bendravimas įmanomas tik išlaikant
neišsenkamą, dėmesingą lankstumą.
Dažnai lankstumas būna nenatūralus. Dauguma iš
mūsų kartoja tuos pačius elgsenos modelius. Kartais
būname taip įsitikinę savo teisumu, kad
įsivaizduojame, jog dar šiek tiek paspaudę pašnekovą jį
paveiksime. Čia veikia ego ir nepaslankumas.
Lengviausiai pasielgti taip, kaip esame įpratę elgtis.
Bet tai, kas lengviausia, dažnai yra blogiausia. Šiame
skyriuje peržvelgsime būdus, kaip pakeisti orientaciją
ir modelius, pakreipti pokalbį ir bendravimo stilių.
Paslaptingasis poetas Viljamas Bleikas (Wiliam Blake)
yra parašęs: „Žmogus, kuris niekada nekeičia savo
nuomonės, yra lyg stovintis vanduo... tai puiki dirva
tarpti proto vandegyviams.“ Žmogus, nekeičiantis
bendravimo modelių, rizikuoja atsirasti toje pačioje
baloje.
Sužinojome, kad visose sistemose efektyviausiai
dirbs įrengimas, kuriame yra daugiausiai parinkčių ir
kuris yra lanksčiausias. Tas pats pasakytina ir apie
žmones. Gyvenimo paslaptis yra išbandyti kaip
įmanoma daugiau galimybių, praverti kaip įmanoma
daugiau durų, suprasti kaip įmanoma daugiau požiūrių.
Jeigu aktyvuosite tik vieną programą, veiksite tik pagal
vieną strategiją, jūsų efektyvumas prilygs vienos
pavaros automobiliui.
Kartą teko stebėti, kaip draugė mėgino įtikinti
viešbučio administratorių leisti pabūti kambaryje
keletą valandų po išregistravimo. Jos vyras
slidinėdamas susižeidė, ir ji norėjo, kad šis pailsėtų,
kol jie galės išvykti. Administratorius mandagiai ir
atkakliai bėrė jai logiškus argumentus, kodėl tai
neįmanoma. Mano draugė atidžiai klausėsi ir atsakė
savais argumentais: moterišku žavesiu ir logika.
Galiausiai administratorius liūdnai šyptelėjo ir tarė:
„Ponia, man rodos, jūs laimėjote.“
Kaip ji gavo, ko troško? Ji lanksčiai keitė pozicijas ir
manevravo tol, kol administratorius prarado ūpą jai
priešintis.
Dauguma ginčą įsivaizduoja kaip žodinį boksą. Jūs
smūgiuojate argumentais, kol pasiekiate savo tikslą.
Tačiau yra daug elegantiškesnių ir veiksmingesnių
kovos būdų. Tai Rytų kovos menai, tokie kaip aikido ir
tai či. Jų tikslas yra ne įveikti pasipriešinimą, bet
pakreipti smūgio jėgą kita linkme. Kaip tik tai ir padarė
mano draugė, kaip tik tai daro tikrieji bendravimo
meistrai.
Bendravimo meistrai, kaip ir aikido kovotojai, užuot
priešinęsi pašnekovo argumentams, jų jėgą gali
pakreipti savo naudai.

Geras karys nepuola. Šauniausias užkariautojas

laimi
be kovos. Didis valdovas vadovauja
nevadovaudamas.
– Lao Dzė

Svarbu prisiminti, kad tam tikri žodžiai sukelia

klausytojų pasipriešinimą. Didieji lyderiai ir diplomatai
savo žodynui skiria didžiulį dėmesį. Bendžaminas
Franklinas (Benjamin Franklin) rašo, kaip jam
pavykdavo išreikšti savo nuomonę ir kartu išlaikyti
tarpusavio ryšį: „Aš pratinuosi kalbėti kuo kukliausiai,
niekada nevartoju žodžių „žinoma“, „neabejotinai“ ar
kitų, kurie sukelia įspūdį, esą mano idėja labai šauni ir
jos paneigti neįmanoma... Man labiau patinka sakyti
„Manyčiau, kad yra taip ir taip“ arba „Jeigu neklystu,
reikalas yra toks...“ Esu įsitikinęs, kad šis įprotis man
labai pasitarnavo, kai mėgindavau įteigti savo
nuomonę ir patraukti žmones savo pusėn.“
Senasis Benas Franklinas mokėjo įtikinti žmones,
nes vartojo žodžius, kurie nesukelia negatyvaus atsako.
Yra ir kitų tokio pobūdžio žodžių. Pateiksiu pavyzdį:
taip dažnai girdimą trijų raidžių žodelytį „bet“.
Nesąmoningai, automatiškai sakomas, jis gali padaryti
daug žalos. Štai kas nors jūsų klausosi, paskui taria:
„Tas tiesa, bet...“
Ką tai reiškia? Kad jūsų žodžiai netiesa arba
nesvarbu. Žodis „bet“ paneigė viską, kas buvo
pasakyta. Kaip jaučiatės, kai kas nors teigia su jumis
sutinkąs, bet...? O jeigu šį žodį paprasčiausiai
pakeistume žodžiu „ir“? Jeigu pasakytumėte: „Tas
tiesa, ir žinau šį tą, kas irgi yra tiesa.“ Užuot sukėlę
pasipriešinimą, jūs šiuo atveju atveriate kelią kitai
krypčiai.
 Prisiminkite: nėra užsispyrusių žmonių, yra tik
nelankstūs įtikinėtojai. Vieni žodžiai sukelia
pasipriešinimą, kiti atvirkščiai – skatina bedradarbiauti
Pavyzdžiui, kas nutiktų, jei turėtumėte bendravimo
įrankį, kuriuo galėtumėte perteikti savo idėją, likti
sąžiningi ir kartu nesipriešinti pašnekovui? Ar tai būtų
tikrai galingas įrankis? Na, štai jis. Jis vadinasi
palankus požiūris. Jį realizuoja trys posakiai, tinkami
bet kokiame kontekste, išreiškiantys pagarbą
pašnekovui, pritarimą ir prieštaravimo nebuvimą. Nėra
pasipriešinimo – nėra konflikto.
Štai šie posakiai:
„Aš vertinu ir...“
„Aš gerbiu ir...“
„Aš sutinku ir...“
Kiekvienu atveju padarote tris dalykus. Užmezgate
santykius, įeinate į kito žmogaus pasaulį ir pripažįstate
jo informacijos vertę, užuot ją ignoravę tokiais
žodžiais, kaip „bet“ ar „tačiau“. Formuojate palankų
požiūrį, kuris jus suartina. Ir atveriate kelią naujai
krypčiai nesukeldami pasipriešinimo.
Pateiksiu pavyzdį. Kas nors jums sako „Tu labai
klysti“, o jūs atšaunate: „Ne, aš visai neklystu...“ Ar
pokalbis bus vaisingas? Ne. Kils konfliktas ir
pasipriešinimas. Verčiau pasakykite: „Vertinu jūsų
požiūrį į šį dalyką ir manau, kad jis gali pasikeisti, jei
išklausytumėte mano požiūrio.“
Taip pat galite įvertinti pašnekovo ar partnerio
ketinimą. Pavyzdžiui, dažnai skirtingas nuomones
turintys žmonės nevertina vienas kito požiūrio, taigi
net nenori bendrauti. Tarkime, jūs diskutuojate
branduolinio ginklo tema. Jūsų pašnekovas už
branduolinius ginklus, o jūs – už jų atsisakymą. Galbūt
vienas kitą įsivaizduosite kaip priešininkus, tačiau jūsų
ketinimas gali būti tas pats – daugiau saugumo jums ir
jūsų šeimai bei taikiam pasauliui. Taigi jei pašnekovas
sako „Branduolinis ginklas reikalingas atbaidyti
rusus“, jūs, užuot su juo ginčijęsi, galėtumėte žengti į
jo pasaulį ir tarti: „Tikrai vertinu tavo ryžtą bei
saugumo siekį ir manau, kad yra veiksmingesnių būdų
negu branduolinis užpuolimas. O kaip dėl...“
Taip pašnekovas pasijaučia pagerbtas. Jis jaučiasi
išgirstas ir nesipriešina. Nėra konflikto, o kartu
pasiūlomos naujos galimybės. Šią formulę galite
pritaikyti bet kam – kad ir ką žmogus sakytų, visada
galite rasti, ką gerbti, įvertinti ir su kuo sutikti. Jūs
nekovojate, taigi esate neįveikiami.
 Žmogus, atkakliai įsikibęs į savo pažiūras,
turi mažai šalininkų
Lao Dzė

Savo seminaruose atlieku paprastą eksperimentą,

kuris klausytojams palieka neišdildomą įspūdį.
Išsirenku du žmones, užimančius dvi skirtingas
pozicijas tam tikru klausimu, pasiūlau jiems diskutuoti
nevartojant žodelio „bet“ ir argumentus pateikti būtent
taip, kaip jau nupasakojau. Tai panašu į žodinį aikido.
Žmones ši patirtis išlaisvina. Jie daugiau sužino, nes
gali įvertinti partnerio požiūrį užuot mėginę jį
nuginčyti. Jie gali ginčytis nepatirdami agresijos ar
nevilties. Jie pastebi daugybę naujų dalykų. Ir jie gali
susitarti.
Išbandykite tai patys. Nenoriu pasakyti, kad turite
išsižadėti savo įsitikinimų. Nenoriu, kad būtumėte
intelektualūs ištižėliai. Bet pamatysite, kad tikslą galite
geriau pasiekti švelniai pakreipę pašnekovo
argumentus į šalį. Be to, likę atviri kitam požiūriui,
susormuosite platesnį, harmoningesnį savo požiūrį.
Daugeliui ginčas atrodo lyg varžybos – kuris nugalės?
Mes teisūs, o kiti klysta. Viena pusė visiškai teisi, kita
paskendusi gūdžioj tamsoj...
Kitas įdomus pratimas yra ginče ginti požiūrį, kuris
jums nepriimtinas. Nustebsite, kokios perspektyvos
jums atsivers.
Geriausi pardavėjai ir diplomatai žino, kad labai
sunku žmogų įtikinti daryti tai, ko jis daryti nenori. Ir
labai lengva, jei jis to nori. Efektyvaus bendravimo
paslaptis yra viską pateikti taip, kad žmogus darytų tai,
ko nori jis, o ne jūs. Pasipriešinimą įveikti labai sunku.
Daug lengviau jo išvengti užmezgant santykius ir
formuojant palankų požiūrį. Tai yra vienas iš būdų
pasipriešinimą paversti parama.
Vienas problemų sprendimo metodas yra jas kitaip
apibūdinti – ieškoti sąlyčio taškų, o ne skirtybių. Kitas
būdas yra pakeisti žmogaus modelius. Visi esame
įstrigę savo būsenose, kurių būdami perdirbame
nešvarias savo minčių pamazgas. Tai lyg užsikirtusi
plokštelė, vis grojanti tą pačią melodiją. Kad plokštelė
vėl gerai grotų, reikia perkelti adatą. Taip pat
pakeičiama ir būsena, kurioje mes „užstringame“.
Galima, sakyti, seną nusibodusį modelį – priedainį –
reikia pakeisti nauju.
Man patinka vesti terapijos sesijas savo namuose
Kalornijoje. Tai nuostabi vieta, nuo kurios
matosivandenynas, ir žmones paprastai ši aplinka gerai
nuteikia. Mėgstu juos stebėti iš bokštelio virš namo.
Matau, kaip jie privažiuoja, išlipa, apsidairo
akivaizdžiai gerėdamiesi ir eina prie durų. Visa, ką jie
regi, juos džiugina.
Paskui jie užlipa į viršų, mes šiek tiek pasišnekame –
būna labai malonu ir gera – tada aš klausiu: „Na, gerai,
kas jus privertė čia atvykti?“ Jų pečiai iškart suglemba,
veidai ištįsta, kvėpavimas tampa paviršutiniškas, balse
pasigirsta gailesčio gaidelė... jie pradeda pasakoti savo
bėdas ir įsijaučia į „varganą“ būseną.
Geriausias būdas susidoroti su šiuo modeliu yra
parodyti, kaip lengva jį pakeisti. Paprastai aš labai
griežtai, kone piktai pareiškiu: „Atleiskite, mes dar
nepradėjome!“
Kas nutinka? Jie iškart atsiprašo, išsitiesia, atgauna
normalų kvėpavimą, laikyseną, veido išraišką ir puikią
savijautą. Informacija juos pasiekia tuoj pat. Jie jau
žino, ką reiškia gera savijauta. Jie taip pat žino, kaip
pasirinkti prastą savijautą. Jie turi visus įrankius savo
fiziologijai, vidinei nuostatai, savijautai pakeisti, kad
tuoj pat pakeistų ir savo elgseną. Per kiek laiko jie tai
padaro? Per sekundę.
Sutrikimas yra vienas geriausių įrankių modeliams
keisti. Žmonės griebiasi modelių, nes nežino, kaip dar
gali pasielgti. Galbūt jie jaučiasi prislėgti, nes
pasąmoningai trokšta sulaukti globėjiškų klausimų, kas
jiems nutiko. Tai geriausia jiems žinoma dėmesio
atkreipimo ir pagalbos prašymo taktika. Kaip jūs
reaguotumėte į tokį žmogų? Na, galite pasielgti taip,
kaip iš jūsų tikimasi. Galite prisėsti ir pradėti ilgą,
jausmingą, kančios persunktą pokalbį. Galbūt tai jūsų
pašnekovą pradžiugins, bet taip pat sustiprins ir jo
neigiamą modelį. Tai geriausias patvirtinimas, kad
puolęs į depresiją jis gaus trokštamą dėmesio dozę. O
ką, jeigu pasielgtumėte kitaip? Jeigu pradėtumėte jį
kutenti, ignoruoti ar loti ant jo lyg šuo? Pamatysite,
kad žmogus nežinos, kaip jums atsakyti, ir iš jo
sutrikimo ar juoko kils naujas patirties suvokimo
modelis.
Žinoma, būna akimirkų, kai mums reikia su kuo nors
pasikalbėti, reikia draugo. Būna tikro sielvarto ir
skausmo momentų, kai reikia supratingo pašnekovo.
Bet aš turiu omeny žalingus modelius, kuriais
vadovaujasi jūsų pašnekovas. Kuo labiau juos
palaikote, tuo daugiau žalos padarote. Jūsų tikslas yra
parodyti žmonėms, kad šiuos modelius galima pakeisti,
kad jie gali pakeisti savo elgseną. Jeigu įsivaizduojate,
kad esate kamuoliukas, laukiantis smūgio, taip ir
elgsitės. Jeigu manysite, kad save kontroliuojate, kad
galite pakeisti savo modelius, sugebėsite tai padaryti.
Problema ta, kad mūsų kultūroje įprastas priešingas
požiūris. Mes atseit nekontroliuojame savo elgsenos,
būsenų, emocijų. Dauguma mūsų susitaikė su
terapeutiniu modeliu, teigiančiu, jog visi esame
vaikystės traumų ir hormonų aukos. Todėl visų pirma
būtina suprasti, kad modelius galima pakeisti per
akimirką.
Ričardas Bandleris ir Džonas Grinderis garsėjo kaip
modelių keitimo meistrai. Bandleris mėgsta istoriją
apie apsilankymą psichiatrinėje ligoninėje ir pokalbį su
pacientu, kuris teigė esąs Jėzus Kristus – ne perkeltine,
dvasine, bet fizine prasme. Vieną dieną Bandleris įėjo į
palatą ir paklausė: „Ar jūs Jėzus?“ – „Taip, mano
sūnau“, – atsakė šis. „Tuoj grįšiu“, – tarė Bandleris ir
išėjo.
Vyriškis kiek sutriko. Po kelių minučių Bandleris
grįžo su ilga liniuote. Paprašęs vyriškio ištiesti rankas,
Bandleris išmatavo jo rankų ilgį ir ūgį. Paskui vėl
išėjo. Vyriškis ėmė nerimauti. Po kiek laiko Bandleris
grįžo su plaktuku, keliomis didelėmis vinimis ir pora
lentų. Jis pradėjo kalti kryžių. Vyriškis paklausė: „Ką
čia darote?“ Kaldamas vinis, Bandleris paklausė: „Ar
jūs tikrai Jėzus?“ – „Taip, mano sūnau“, – vėl atsakė
šis. Bandleris atsakė: „Tada žinote, kodėl esu čia.“
Ir štai tada šis žmogus prisiminė, kas esąs. Jo
modelis nebeatrodė toks patrauklus. „Aš ne Jėzus. Aš
ne Jėzus!“ pradėjo šaukti jis.
Jo ligos istorija baigėsi.
Kitas modelio pakeitimo pavyzdys yra neseniai
prasidėjusi kampanija prieš rūkymą. Buvo siūloma
pabučiuoti mylimą žmogų, kai jis ar ji ima siekti
cigaretės. Visų pirma tai pakeičia automatišką
cigaretės išsitraukimo modelį, taip pat suteikia naują
potyrį, kuris verčia abejoti senos elgsenos tikslingumu.
Modelio pakeitimas ypač praverčia politikoje. Puikus
pavyzdys yra neseniai Luizianoje nutikęs įvykis.
Vienas šios valstijos įstatymų leidžiamojo organo
narys per sesiją mėgino išprašyti geresnį finansavimą
valstijos koledžams ir universitetams. Visos jo
pastangos nuėjo šuniui ant uodegos: finansavimas
nebuvo skirtas. Jam bemindžikuojant prie Kongreso
rūmų, prie jo priėjo žurnalistas ir pasiteiravo, ką šis
mąsto. Jis pradėjo piktą tiradą, esą Luiziana yra bananų
respublika: „Mes turėtume paskelbti bankrotą, atsiskirti
nuo Valstijų, reikalauti užsienio šalių pagalbos... Mes
esame mėšle, aplink neraštingumas, vienišos motinos,
o mūsų išsilavinimo rodikliai patys žemiausi.“
Iš pradžių jo pastabos susilaukė daug kritikos, nes
jos gerokai peržengė įprastas politinių debatų ribas. Bet
greitai jis tapo didvyriu. Tikriausiai valstijos įstatymų
leidėjų požiūrį į išsilavinimo finansavimą paveikė ta
viena kalba, o ne nuolatinė entuziastinga agitacija.
Keiskite modelius, jei tik to reikia. Mes visi esame
dėl ko nors ginčijęsi. Pirminė ginčo priežastis gali būti
seniai nugrimzdusi užmarštin, bet mes vis labiau
širstame, vis labiau trokštame „laimėti“ ir įrodyti savo
teisumą. Tokie ginčai gali būti baisiausias tarpusavio
santykių priešas. Santykiai žlunga, ir jūs nematote
jokios išeities. Prisiminkite situacijas, su kuriomis teko
neseniai susidurti. Kokius modelių pakeitimo būdus
galėjote pritaikyti?

Net tada, kai su tavimi elgiasi nemandagiai,

lik santūrus.
– Lao Dzė,

Beje, iš patirties galiu pasakyti, kad vienas

veiksmingiausių modelio pakeitimo būdų yra humoras.
Kai juokiesi, pykti sunkoka. Mes su žmona Beke to
stengiamės nepamiršti. Kartą matėme humoristinę
televizijos laidą, kurioje buvo vis kartojama frazė
„Negaliu to pakęsti“. Ji smagiai skambėjo. Aktoriai
vienas kitam pasakojo, kokias baisybes sau daro,
pavyzdžiui, pirmiausia švitriniu popieriumi, o paskui
degtine išsitrina lūpas arba bulvių skutikliu pasikrapšto
nosį, o paskui įsilašina mėtinių lašų nuo kosulio, o tada
pasako: „Negaliu to pakęsti!“
Taigi mes su Beke susitarėme, kad vos pajautę, jog
mudviejų ginčas tampa nevaldomas, tarsime „Negaliu
to pakęsti“. Tarsime ir liausimės. Nes negatyvią būseną
pakeis pozityvi. Mes prisiminsime, kad ginčas yra
bjaurus dalykas. Ištrinti švitriniu popieriumi lūpas ir jas
sudrėkinti degtine lygiai taip pat skausminga, kaip ir
veltis į ginčą su mylimu žmogumi.

Vertinga visa, kas praplečia žmogaus galimybių

ribas
ir neįmanoma paverčia įmanoma.
– Ben Johnson

Šiame skyriuje buvo pateiktos dvi idėjos, ir abi jos

prieštarauja daugelio mūsų įprastam elgesiui. Pirmoji
teigia, jog žmogų lengviau įtikinsime palankumu, o ne
agresija. Mūsų visuomenėje vyrauja konkurencijos
dvasia, žmonės griežtai skirstomi į laimėtojus ir
pralaimėtojus, lyg jie vienas be kito negalėtų
egzistuoti. Matėte cigarečių reklamą su šūkiu: „Mirsiu,
bet nepasiduosiu!“ Reklamoje matėme išdidų tipą su
mėlyne paakyje, ir jo veido išraiška neleido abejoti,
kad jis laikysis savo pozicijos bet kokia kaina.
Vis dėlto drįstu teigti, kad konkurencijos modelis
labai ribotas. Juk žmogų įsivaizduojate kaip
priešininką, kurį reikia nugalėti. Ar įmanomi tada
produktyvūs santykiai?
Antroji idėja ta, kad mūsų elgsenos modeliai
neišdildomai įsirašo į smegenis ir skatina mus elgtis tik
vienu būdu. O aš sakau, kad šiuos modelius galima
pakeisti. Mes nesame traumoms užprogramuoti
robotai. Jeigu mūsų elgesys mums nepatinka, tereikia
tą faktą pripažinti ir jį pakeisti. Jau kalbėjome, kad tai
padaryti galima akimirksniu.
Abiem atvejais turime būti lankstūs. Jeigu jums
nesiseka sudėlioti dėlionės, negalite tos pačios detalės
vis kišti ten, kur ji netinka. Jums padės noras
prisitaikyti, eksperimentuoti, išbandyti ką nors nauja.
Kuo jūs lankstesni, tuo daugiau išbandote, tuo daugiau
sužinote ir tuo labiau jums sekasi.
Kitame skyriuje pašnekėsime apie dar vieną svarbų
lankstumo įrankį. Tai yra požiūrio pakeitimas.
16 skyrius

Požiūrio pakeitimas: perspektyvos galia

Gyvenimas nestovi vietoje.

Požiūrio nekeičia tik silpnapročiai ir negyvėliai.
– Everet Dirksen

Įsiklausykite į žingsnių garsą.

Jeigu jūsų paklausčiau, ką jis jums praneša,
tikriausiai atkirstumėte: „Man jis nieko nesako.“
Pasvarstykime. Eidami judria gatve, girdite tiek
žingsnių, kad nekreipiate į juos dėmesio. Tuo atveju jie
nelabai reikšmingi. Bet jeigu jūs vieni namie naktį ir
apačioje išgirstate žingsnius? Po kelių sekundžių jau
girdite, kad link jūsų kažkas artėja. Ar tada žingsnių
garsas ką nors jums reiškia? Neabejotinai. Tas pats
signalas (žingsnių garsas) gali reikšti labai daug ką
priklausomai nuo to, kokį poveikį jis jums turėjo
praeityje. Gal jau iš patirties žinote, kaip į tą signalą
reaguoti – ar atsipalaiduoti, ar išsigąsti. Žmonės, į
kurių namus buvo įsilaužta, gali priimti tai kaip pavojų.
Kaip įvertinsime kiekvieną gyvenimo potyrį,
priklausys nuo to, kokį atspalvį jam suteiksime. Jeigu
pakeisite atspalvį, reikšmė iškart pasikeis. Vienas
veiksmingiausių būdų pasikeisti yra tam tikram
potyriui suteikti palankų atspalvį. Šis procesas
vadinamas požiūrio pakeitimu.
Ant popieriaus lapelio apibūdinkite žemiau pateiktas
figūras. Ką matote?

Galite pamatyti daugybę dalykų. Galbūt ant šono

gulinčią skrybėlę, pabaisą, žemyn nukreiptą strėlę ir
taip toliau. Pasakykite, ką dabar matote. Ar pastebėjote
žodį „fly“ („skristi“)? Galbūt jau esate jį matę, nes ši
optinė apgaulė paimta iš buferių lipdukų ir kitų
reklamos priemonių. Taigi dėl ankstesnės patirties šias
figūras tuoj pat atpažinote kaip žodį „fly“. Jeigu jo
nepamatėte, kodėl? Ar bent jau matote dabar? Jeigu
žodžio nematėte, tikriausiai dėl įsitikinimo, kad raidės
rašomos juodu rašalu ant balto popieriaus. Kol
vadovausitės šia patirtimi, žodžio nepamatysite. Tas
pats ir gyvenime. Dažnai mums pasitaiko galimybių
paversti savo gyvenimą svajone. Savo didžiausias
problemas galime įvertinti kaip geriausias galimybes –
jeigu tik pajėgiame išsivaduoti iš įprastų suvokimo
modelių.
Kaip jau daug kartų minėjau, niekas pasaulyje neturi
absoliučios reikšmės. Kaip į ką nors reaguojame ir kaip
elgiamės, priklauso nuo mūsų požiūrio. Signalo
reikšmę lemia patirtis ir konkretūs praeities potyriai.
Nelaimė – tam tikras požiūris. Jeigu jums skauda
galvą, aspirino pardavėjui tai puiki žinia. Žmonės linkę
savo potyriams suteikti tam tikrą reikšmę. Sakome,
„tai“ reiškia „tą“, nors iš tikro bet kokį potyrį galima
interpretuoti be galo įvairiai. Mes turime įprotį suteikti
įvykiams tam tikrą atspalvį vadovaudamiesi savo
gyvenimo patirtimi. Pakeitę šiuos įprastinius suvokimo
modelius, imame regėti daugiau galimybių,
alternatyvų, įgyjame daugiau pasirinkimų.
Prisiminkite – jūs nematote pasaulio tokio, koks jis
yra iš tikrųjų, nes viską galima interpretuoti kuo
įvairiausiai. Tik mūsų požiūris, mūsų „žemėlapis“
lemia, kokie mes esame.

Pavyzdžiui, pažvelkite į A paveiksliuką. Ką matote?

Aišku, regite bjaurią senę. Dabar žvilgtelėkite į B
paveiksliuką. Tai panašios bjaurios senės veidas,
smakru įsikniaubęs į kailinę apykaklę. Įsižiūrėkite
atidžiai ir pamėginkite išsiaiškinti, kaip jaučiasi ši sena
moteris. Ar ji linksma, ar liūdna? Kaip manote, apie ką
ji galvoja? Ir vis dėlto čia yra šis tas įdomaus. Ją
nupiešusi menininkė tvirtina, kad tai yra jos jaunos ir
gražios dukters portretas. Jeigu pakeisite savo požiūrį,
turėtumėte išvysti šią nuostabią jauną moterį. Šiek tiek
padėsiu. Senės smakras yra jaunos moters skruostas ir
žandikaulio linija. Kairioji senės akis – jaunosios
moters kairioji ausis. Burna – moters grandinėle. Jeigu
jums vis dar sunku, parodysiu piešinį, kuris jums
pagelbės. Pažvelkite į C paveiksliuką kitame puslapyje.
Klausimas toks: kodėl B paveikslėlyje vietoj jaunos
moters pamatėte seną? Atsakymas: jums buvo įteigta,
kad reikia išvysti seną moterį. Savo seminaruose pusei
grupės dažnai parodau A paveiksliuką, o kitai pusei –
C paveiksliuką. Tada parodau jiems jų derinį B. Abi
pusės mėgina įrodyti savo teisybę. Tie, kuriems
pirmiau buvo parodytas A paveiksliukas, sunkiai
pamato jauną moterį, o tie, kurie pirmiausia pamatė C
paveiksliuką, sunkiai pamato senę.
Patirtis veikia lyg filtras, lemiantis mūsų gebėjimą
matyti tai, kas gyvenime vyksta iš tikro. Pavyzdžiui,
perpardavinėtoją, iš anksto prisipirkusį koncerto bilietų
ir parduodantį juos brangiau prie įėjimo, galime laikyti
niekšu arba geradariu – jis suteikia galimybę įsigyti
bilietus tiems, kas nespėjo ar nenorėjo stovėti eilėje.
Sėkmę raktas yra toks: nuolat vertinkite savo patirtį
taip, kad jaustumėtės galį siekti daugiau, nei kad dabar
turite.

Ar gerai, jei mažus dalykus laikysime didingais,

silpnus – stipriais, tamsius – šviesiais?
Tai yra savaiminė įvykių tėkmė.
– Lao Dzė

Požiūrio pakeitimas yra vienas paprasčiausių būdų

negatyvų teiginį paversti pozityviu. Yra du
pagrindiniai būdai požiūriui pakeisti: keičiame
kontekstą arba turinį. Abiem atvejais išsklaidome pyktį
ar neviltį, atsiveriame naujoms galimybėms.
Pirmu atveju tam tikrą nemalonų potyrį pabandome
įsivaizduoti ir naudingai pritaikyti kitoje situacijoje.
Tokių pavyzdžių apstu vaikų literatūroje. Rudolfo
nosis, žmonių pajuokos objektas, tapo privalumu ir
pavertė jį didvyriu netikėtoje situacijoje – tamsią
snieguotą naktį. Bjaurusis ančiukas dėl savo
kitoniškumo daug prisikentėjo, bet kai užaugo, tapo
nuostabia gulbe. Gebėjimas tą patį dalyką išvysti
kitame kontekste neįkainojamas versle. Mūsų penktasis
skirtumų ieškantis partneris buvo tikra rakštis, kol mes
kartą sugalvojome, kad jis gali labai praversti
prognozuojant potencialias problemas.
Tie, kurie sugeba tam tikrą patirtį pritaikyti kitame
kontekste, padaro nuostabių išradimų. Pavyzdžiui,
prieš kelerius metus medienos apdirbėjai nežinojo,
kaip atsikratyti daugybės pjuvenų. Vienas vyrukas
pasiėmė šias atliekas ir nusprendė pritaikyti jas kitur.
Jis jas supresavo, sutvirtino klijais ir sukūrė dabar labai
populiarias presuotas plokštes! Pasirašęs tų „beverčių“
atliekų perėmimo sutartį, vaikinas per dvejus metus
įsuko pelningą verslą, kurio pagrindiniai ištekliai jam
nieko nekainavo! Galima sakyti, jis pakeitė kontekstą
ir laimėjo.
Turinio pakeitimas – tai kitoks tos pačios situacijos
įvertinimas. Pavyzdžiui, galite skųstis, kad jūsų sūnus
be perstojo šneka. Neužsičiaupdamas! Pakeitę turinį
galite pasakyti, kad jis tikriausiai labai protingas
vaikinas ir turi daugybę minčių. Vienas garsus
generolas, davęs savo kariams įsakymą trauktis, pasakė
taip: „Tai ne atsitraukimas. Mes tik keičiame kryptį.“
 Mūsų kultūroje mirusio artimojo įprasta gedėti. Tam
yra daugybė priežasčių, pavyzdžiui – netekties
jausmas. Tačiau yra žmonių, kurie džiaugiasi. Kodėl?
Jie mirtį suvokia ne kaip pabaigą, o formos
pasikeitimą, nes niekas visatoje neišnyksta. Kai kurie
mirtį mato kaip perėjimą į aukštesnį egzistencijos lygį
ir dėl to džiaugiasi.
Turinį pakeisti galima ir kitaip – keičiant požiūrį į
tai, kas vyksta. Jeigu jus nuliūdino artimo žmogaus
žodžiai, galite įsivaizduoti, kad juos taria jūsų
mėgstamas dainininkas, o jūs klausotės ir šypsotės.
Arba įsivaizduoti, kad pašnekovą supa jūsų
mėgstamiausia spalva. Arba galite tiesiog pakeisti jo
ištartus žodžius kitais. Galite įsivaizduoti, kad jis jūsų
atsiprašo. Arba įžvelgti, kad jo požiūris, palyginti su
jūsų, yra žemesnio lygmens. Kai tam pačiam signalui
suteikiate kitą reikšmę, ši informacija nusiunčiama į
smegenis – jūsų reakcija į signalą tada irgi keičiasi.

Dešimt salotų

Neseniai Baltimore Sun laikraštyje perskaičiau

įdomų straipsnį. Vadinosi jis „Keistai matantis
berniukas“. Jame buvo pasakojama apie vaikiną, vardu
Kelvinas Stenlis (Calvin Stanley). Jis važinėja
dviračiu, žaidžia krepšinį, lanko mokyklą, ir daro visa
kita, kas būdinga vienuolikmečiams, išskyrus vieną
smulkmeną – jis aklas.
Kaip šis berniukas gali visa tai daryti? Juk daugelis
kitų tokioje pačioje situacijoje pasitraukia iš aktyvaus
gyvenimo? Perskaičiau, kad Kelvino mama – požiūrio
keitimo meistrė. Sūnaus trūkumus ji pateikia kaip
privalumus. Štai jų pokalbio ištrauka. Kelvino mama
prisimena tą dieną, kai sūnus paklausė, kodėl jis aklas.
Ji paaiškino, kad jis toks jau gimė, ir niekas dėl to nėra
kaltas.
Jis klausinėjo toliau: „Kodėl būtent aš?“ – „Nežinau,
Kelvinai. Galbūt tu turi ypatingą misiją. Kita vertus, tu
juk matai. Tiesiog vietoj akių naudojiesi rankomis. Ir
prisimink – nėra nieko, ko negalėtum daryti.“
Vieną dieną Kelvinas labai nusiminė, nes suprato,
kad niekada nepamatys mamos veido. „Bet ponia
Stenli žinojo, ką atsakyti savo vienturčiui sūnui“, –
buvo rašoma straipsnyje.
„Kelvinai, tu gali pamatyti mano veidą. Palietęs jį
rankomis ir įsiklausęs į mano balsą, apie mane gali
sužinoti daugiau, nei bet kuris kitas, matantis akimis.“
Straipsnyje buvo pasakojama, kad Kelvinas
reginčiųjų pasaulyje puikiai jaučiasi ir pasitiki taip,
kaip ir dera vaikui, kurio mama visada jį palaiko. Jis
nori tapti programuotoju ir kurti programas akliesiems.
Pasaulyje kelvinų daug. Tačiau trūksta tokių žmonių
kaip ponia Stenli, taip šauniai sugebanti keisti požiūrį.
Prisiminkite didžiausią savo praeities klaidą. Galbūt
iškart paniursite. Kita vertus, galbūt toji klaida jums
atnešė daugiau naudos nei žalos. Gal ji išmokė jus
daug daugiau, negu visi kiti to meto įvykiai kartu
paėmus.
Galite arba krimstis, arba pakeisti požiūrį ir įvertinti
įvykį kaip pamoką. Kiekvienas potyris gali turėti
begalę reikšmių. Viena sėkmės paslapčių yra rasti sau
palankiausią bet kokios patirties vertinimą.
Ar yra dalykų, kurių negalite pakeisti? Ar turite
kokių blogų įpročių? Ar jūs esate savo įpročių
šeimininkai, ar atvirkščiai? Dar kartą pabrėžiu vieną
tiesą: viskas priklauso nuo jūsų. Jūs valdote savo
mąstymą. Nuo jūsų priklauso, kokius rezultatus
pasiekiate. Požiūrio pakeitimas yra vienas galingiausių
būdų kitaip įvertinti savo patirtį. Dabar pamąstykite,
kaip galima pakeisti požiūrį į šias situacijas:
1. Mano vadovas nuolat ant manęs rėkia;
2. Šiemet turėjau sumokėti keturiais tūkstančiais
dolerių didesnį pajamų mokestį nei pernai;
3. Mums trūksta arba visai neturime pinigų Kalėdų
dovanoms;
4. Kaskart, kai man pasiseka, netrukus sugebu
susimauti.
Štai keletas galimų variantų:
1. Puiku, kad jam svarbu išreikšti savo tikruosius
jausmus. Juk jis galėjo tiesiog jus atleisti.
2. Puiku. Šiemet uždirbote daugiau nei pernai.
3. Puiku! Reikės pasukti galvą ir paruošti įsimintiną
stalą, užuot pirkus niekuo neišsiskiriančias dovanas.
4. Jau supratote savo elgesio modelį! Jei taip, tai
galite jį pakeisti.
Požiūrio pakeitimas labai svarbus, kai mokomės
sutarti su kitais ir su savimi. Be to, tai yra vienas
veiksmingiausių bendravimo įrankių. Tai praverčia
prekyboje. Tai naudinga norint įtikinti kitą pusę,
partnerį, artimą žmogų. Tas, kuris nustato požiūrį,
gaires, turi daugiausia įtakos. Dauguma sėkmės atvejų
įvairiausiose srityse nuo reklamos iki politikos yra
meniško sugebėjimo pakeisti požiūrį rezultatas –
sugebėjimo pakeisti žmonių požiūrį taip, kad šis
naujasis suvokimas priverstų juos jaustis ar elgtis
kitaip. Mano draugas pardavė sveiko maisto restoranų
tinklą įmonei už sumą, viršijančią jo uždarbį šimtą
šešiasdešimt septynis kartus. Tai negirdėtas dalykas.
Kaip jis tai padarė? Jis pasiūlė pirkėjams pagalvoti,
kiek išaugtų jo įmonės vertė per penkerius metus, jeigu
ji vis plėstųsi ir jie nebūtų jos įsigiję. Jis kuo
puikiausiai galėjo palaukti, kol suma paaugs ir tada
jiems parduoti verslą. Bet jiems reikėjo jos tuo metu,
taigi su tokia kaina jie sutiko. Įtikinti – tai pakeisti
požiūrį.
Dažniausiai savo požiūrį pakeičiame ne patys – tai
padaro kiti. Pavyzdžiui, kas gi yra reklama, jei ne
vienintelis tikslas formuoti ir performuoti žmonių
požiūrį? Argi tikrai manote, jog tam tikro prekinio
ženklo alus yra išskirtinai vyriškas ar tam tikros firmos
cigarečių rūkymas yra seksualu? Jeigu aborigeną
pavaišinsite „Virginia Slims“ cigarete, jis nepasakys
„Ei, tai seksualu“.
Bet pardavėjai suformavo požiūrį, ir mes į jį
reaguojame. Jeigu jiems pasirodys, kad kreipiame
mažai dėmesio, suformuos kitą požiūrį ir žiūrės, kaip
jis veikia.
Pepsi-Cola yra vienas ryškiausių požiūrio keitimo
reklamoje pavyzdžių. Ilgą laiką lyderė buvo Coca-
Cola. Jos istorija, gaminimo tradicijos, rinkos pozicija
buvo solidūs argumentai, jie neturėjo konkurentų. Jie
buvo klasika. Pepsi ilgai niekaip negalėjo nurungti
kokakolos. Juk nepasakysi „Mes geresni“. Žmonės
nepatikės.
Pepsi kompanija veikė kitaip – jie pakeitė žmonių
požiūrį. Jie ėmė kalbėti apie naują žmonių kartą. Jų
reklama skambėjo taip: „Aišku, buvo laikas, kai
karaliavo kiti, bet pažvelkim, kas vyksta šiandien. Ar
norite vakarykščio, ar šiandieninio produkto?“
Reklama pavertė tradicinį kokakolos privalumą
trūkumu, kadangi kokakola tapo praeities, o ne ateities
gaminiu. O pepsikola iš antraeilio gėrimo tapo
geriausiu.
Galima sakyti, čia vyko kova dėl įvaizdžio. Koks iš
tiesų skirtumas, ką gerti? Saldžiame gazuotame
gėrime, kuris gadina dantų emalį, nėra jokio stebuklo.
Pepsikolos skonis niekuo nesiskiria nuo kokakolos. Bet
pakeitusi požiūrį Pepsi kompanija pasiekė didelę
verslo pergalę.
Pakalbėkime apie politiką. Kadangi į ją vis labiau
įsivelia rinkodarininkai ir įvairių sričių konsultantai,
įvaizdžių mūšis tapo pagrindiniu Amerikos politikos
komponentu. Viską lemia įvaizdis. Po Reigano ir
Mondeilo debatų laikraščius užliejo prašymų lavina iš
abiejų atstovų stovyklų kuo geriausiai aprašyti
kiekvieną ištartą žodį. Dėl ko? Svarbu ne tiek turinys,
kiek požiūris.
Per antruosius prezidento rinkimų debatus Reiganas
pasirodė esąs tikras požiūrio keitimo meistras. Per
pirmuosius debatus buvo pradėta diskutuoti apie jo
amžių. Žinoma, tai irgi buvo požiūrio keitimas.
Žmonės jau žinojo, kiek jam metų, ar ne? Bet
nesėkminga jo veikla ir spaudos pateikta informacija
neutralų faktą – jo amžių – pavertė trūkumu. Per
antruosius debatus Mondeilas vėl pasakė kelias frazes,
kurios leido suprasti, jog Reigano amžius yra jo
trūkumas. Žmonės laukė, kaip pastarasis atsikirs. O jis
kuo ramiausiai atsakė, kad, jo nuomone, amžius
neturėtų būti diskutuojamas kampanijos metu. Jis
pridūrė, kad visai neketino savo koziriu paversti
oponento jaunystės ir patirties stokos. Vienu sakiniu jis
visiškai pakeitė rinkėjų požiūrį į savo ir konkurento
amžių. Visiems tapo aišku: amžius nebebus pagrindinis
Mondeilo koziris.
Dažnai lengviau pakeisti kieno nors kito, o ne savo
požiūrį. Jeigu mėginame kam nors parduoti seną
automobilį, žinome, kaip jį pateikti, kad atskleistume
jo privalumus ir paslėptume trūkumus. Jeigu
potencialaus pirkėjo požiūris kitoks, jūsų užduotis yra
šį požiūrį pakeisti. Bet nedaugelis mūsų nori keisti
savo požiūrį. Štai kas nors mums nutinka... Mes
susikuriame nuomonę apie šį potyrį. Ir manome, kad ji
mums reikalinga visam gyvenimui. Tai kvaila. Tas
pats, lyg užvestumėte automobilį ir lauktumėte, kur jis
nuspręs važiuoti.
Kur kas racionaliau vertinti ir pervertinti patirtį bei
įvairius potyrius taip, kad jie jums praverstų. Tereikia
pasistengti.
Visi pažįstame žmonių, kurie po nenusisekusio
meilės nuotykio tampa labai drovūs. Po patirtos
išdavystės ir skausmo nutaria vengti kitų pažinčių.
Dalykas tas, kad tie santykiai suteikė daugiau
džiaugsmo, nei skausmo. Štai kodėl taip sunku. Bet
pastangos iš atminties ištrinti visus gerus prisiminimus
ir sutelkti dėmesį į tai, kas buvo bloga, yra niekam
tikęs patirties įvertinimas. Reikia pakeisti požiūrį,
prisiminti džiaugsmą, įžvelgti kuo daugiau
teigiamybių. Tada pradedate veikti nusiteikę ne
negatyviai, o pozityviai ir suteikiate sau galimybę
ateityje užmegzti dar geresnius santykius.
Minutėlę pagalvokite ir prisiminkite tris dalykus,
kurie jums apsunkina gyvenimą. Iš kelių skirtingų
perspektyvų galite šias situacijas įvertinti? Kokias
nuostatas jų atžvilgiu galite susikurti? Ko jus išmoko
gebėjimas pažvelgti iš kito taško? Kaip tai jus
išlaisvina ir leidžia elgtis kitaip?
Aš jau girdžiu, kaip sakote: „Tai padaryti nelengva.
Kartais esu pernelyg nusiminęs...“
Nagi, pagalvokit. Kas yra depresija? Būsena. Jau
šnekėjome apie susitapatinimą ir atsiribojimą. Būtina
sąlyga, kai keičiate požiūrį, yra sugebėjimas atsiriboti
nuo nemalonios patirties ir pažvelgti į ją iš kito taško.
Tada galite pakeisti savo nuostatas ir elgseną. Jeigu
anksčiau nežinojote, kaip tai padaryti, dabar žinote.
Jeigu jūsų vertinimas jums nenaudingas, pakeiskite jį.
Nuostatą pakeisti galima keičiant patirčiai ar elgsenai
suteikiamą reikšmę. Įsivaizduokite situaciją, kai jums
nepatinka kito žmogaus elgesys. Jūs suteikiate jai
atitinkamą reikšmę. Štai pora, vyras su žmona. Vyrui
labai patinka gaminti maistą, jam labai svarbu, kad jis
būtų už tai įvertintas. O žmona valgydama tyli. Vyras
nusimena. Jeigu jai maistas patiktų, ji turėtų tai
pasakyti. Jeigu ji tyli, vadinasi, jai neskanu. Kaip
galėtumėte pakeisti jo požiūrį į žmonos elgseną?
Prisiminkite – jam svarbus įvertinimas. Keičiant
požiūrį reikia suformuoti kitą požiūrį. Tad galėtume
nuraminti vyruką, kad galbūt jo žmonai maistas taip
patiko, jog ji nenorėjo gaišti laiko šnekoms. Juk
veiksmai svarbiau už žodžius, ar ne?
Taip pat galima pabandyti, kad jis pats pakeistų savo
elgseną. Galėtume užduoti jam tokį klausimą: „Ar esi
kada valgęs visiškai tylėdamas, nes buvo labai skanu?
Kaip jauteisi?“
Žmonos elgsena jį erzino tik tol, kol jis teikė jai
reikšmę „man tas maistas neskanus“. Tokiais atvejais
pakanka šiek tiek lankstumo, ir požiūris pasikeičia.
Kitas požiūrio keitimo atvejis – pakeisti tai, kas
nepatinka, savoje elgsenoje. Tarkime, jūs esate
pardavėjas. Iš kailio neriatės, kol išsiaiškinate viską
apie parduodamą gaminį. Bet atėjus pirkėjui užverčiate
jį tokia informacijos lavina, kad jis sutrinka ir nesiryžta
gaminio įsigyti. Klausimas toks: kur galėtumėte
naudingai pritaikyti tokią savo elgseną? Didelis žinių
bagažas ir sugebėjimas jomis pasinaudoti gali praversti
ruošiantis testui ar padedant vaikams atlikti namų
darbus. Taigi matote, kad problema ne pati elgsena, o
tai, kad ji pasireiškia netinkamoje vietoje. Ar galite
pateikti pavyzdžių iš savo gyvenimo? Kiekviena
žmonių elgsena tam tikrame kontekste yra naudinga.
Atidėliojimas galbūt beprasmiškas dalykas, bet argi
nebūtų miela atidėti pyktį ar liūdesį iki kitos dienos, o
paskui dar iki kitos ir dar?..
Mokytis keisti požiūrį gali padėti pratimai su
vaizdais ar potyriais, kurių niekaip negalite pamiršti.
Pavyzdžiui, prisiminkite kokį nors žmogų ar įvykį, dėl
kurio nuolat sukate galvą. Grįžtate namo po sunkios
darbo dienos, o jūsų mintys vis sukasi apie tą kvailą
užduotį, kurią vadovas paskyrė paskutinę minutę.
Užuot atsikratę nepasitenkinimo, parsinešate jį namo.
Su vaikais žiūrite televizorių ir niršdami galvojate apie
savo „kvailį“ vadovą ir tą sumautą jo darbelį.
Užuot leidę šioms mintims sugadinti savaitgalį,
galite išmokti pakeisti požiūrį į šį įvykį taip, kad
pasijustumėte geriau. Pradėkite nuo atsiribojimo.
Pasiimkite savo vadovo nuotrauką. Pripieškite jam
akinius, didžiulę nosį ir ūsus. Išgirskite juokingą,
gergždžiantį jo balsą. Pajauskite jo šilumą. Štai jis
paprašo jūsų šiek tiek padėti. Galbūt po šio pratimo
geriau suvoksite, jog jis dirba taip įtemptai, jog
tikriausiai pamiršo jums apie užduotį pranešti
anksčiau. Galbūt prisiminsite, kaip pats kada nors taip
pasielgėte. Paklauskite savęs, ar ši situacija tikrai tokia
svarbi, kad leistumėte jai sugadinti savo savaitgalį, ar
yra pagrindo dėl jos graužtis, kai esate namuose.
 Nesakau, kad problemos nėra. Galbūt jums reikia
paieškoti kito darbo ar pasimokyti lanksčiau bendrauti.
Bet jeigu taip, reikia šią problemą spręsti
konstruktyviai. Negalima dėl jos gadinti namų
atmosferos. Atlikite šį pratimą kelis kartus ir kitą kartą
šnekėdamiesi su vadovu galbūt išvysite akinius,
didžiulę nosį, o jam kalbant jausitės visai neblogai.
Tokie pratimai padėjo man iš pirmo žvilgsnio
didžiules problemas paversti mažomis. Neretai esant
sudėtingai situacijai prireiks atlikti keletą tokių
pratimų, kol palaipsniui pasieksite trokštamą būseną.
Tuo pat būdu galite įveikti baimę. Pavyzdžiui, jei ko
nors paniškai bijote, išmėginkite tokį pratimą.
Prisiminkite, kada jautėtės neapsakomai stiprūs ir
gyvybingi. Įsijauskite į tą būseną, leiskite, kad šie
pozityvūs jausmai pripildytų visą jūsų esybę. Dabar
įsivaizduokite, kad esate švytinčio burbulo viduje.
Šitaip apsisaugoję „nueikite“ į savo mėgstamiausią
mentalinį kino teatrą. Įsitaisykite patogiai, kad
matytumėte ekraną. Tada, jausdami burbulo apsaugą,
įsivaizduokite, kad paliekate kūną. Pažvelkite žemyn ir
išvyskite save, sėdintį salėje ir žiūrintį į tuščią ekraną,
o ten – nespalvotas jūsų baimės vaizdas.
Stebite save iš viršaus, jūsų kūnas žiūri į ekraną – jūs
dvigubai atsiribojote nuo to, kas vyksta. Pasiekę šią
išsilaisvinimo būseną, pasukite nespalvotą juostą atgal
didžiuliu greičiu, kad jūsų baimė pasirodytų besanti
pigi vaizdajuostė, farsas. Stebėkite, kaip linksmai
žiūrite šį filmą.
Ir padarykite dar šį tą. Tegu ta jūsų dalis, kuri yra
burbule, grįžta į kūną, atsistoja ir prieina prie pat
ekrano. Tai darydami visiškai pasitikėkite savimi.
Pasakykite savo ankstesniajam „aš“, kad stebėjote jį ir
suradote du tris būdus pažvelgti į šią patirtį kitaip, du
tris reikšmės, ar turinio, vertinimus, kurie padės jam
kitaip į tai reaguoti – dabar ir ateityje – vertinimus,
kurie padės jūsų ankstesniajam „aš“ pažvelgti į
situaciją kitomis akimis. Jums nebereikia jausti to
skausmo ir baimės. Dabar jūs esate išradingesni, ir toji
patirtis tėra istorija – nieko daugiau.
Man yra pavykę išlaisvinti žmones iš įvairių baimių
vos per kelias minutes. Kodėl tai veikia? Nes įsijausti į
baimę reikalingas tam tikras nusistatymas. Jeigu
pakeičiate šį nusistatymą, pakeičiatebūseną, į kurią
žmogus įeina, kai galvoja apie baimę.
Prisiminkime, kad kiekvienas žmogaus įprotis tam
tikrame kontekste yra tikslingas. Jeigu rūkote, tai
darote ne todėl, kad norėtumėte labiau užteršti
plaučius. Rūkymas jus atpalaiduoja, nuramina. Rūkyti
pripratote todėl, kad siekėte sau naudos. Todėl
išmokite atsipalaiduoti kitaip, išsiugdyti kitokį įprotį,
tada įpročio rūkyti atsikratysite kur kas lengviau.
Ričardas Bandleris ir Džonas Grinderis sukūrė šešių
pakopų požiūrio keitimo procesą, kuris padės žalingą
įprotį pakeisti kitu ir drauge išlaikyti ankstesniajam
įpročiui būdingus privalumus:
1. Nustatykite, kokį modelį ar įprotį norite pakeisti;
2. Užmegzkite ryšį su savo pasąmone, kuri yra šio
įpročio šaltinis.
Užduokite sau vieną klausimą, būkite pasyvūs, bet
budrūs, kad galėtumėte aptikti ir suvokti menkiausius
kūno pojūčių pokyčius, simbolius ar garsus, kurie kils
kaip atsakymas į klausimą. Klausimas toks: „Ar toji
mano dalis, iš kurios kyla X įprotis, nori užmegzti
sąmoningą ryšį?“
Dabar tos dalies (ją irgi pavadinsime X) paprašykite
sustiprinti signalą, kai jos atsakymas bus teigiamas, ir
susilpninti, kai atsakymas bus neigiamas. Išbandykite
atsakymus: paprašykite ištarti „taip“, o paskui – „ne“,
kad galėtumėte juos atskirti.
3. Ketinimą atskirkite nuo įpročio. (Pavyzdžiui,
ketinimas yra atsipalaiduoti, o įprotis – rūkyti).
Padėkokite savo X daliai už tai, kad ji sutiko su jumis
bendrauti. Dabar paklauskite, ar ji norėtų jums
paaiškinti, ką stengiasi tuo įpročiu pasakyti. Uždavę šį
klausimą atidžiai stebėkite, ar atsakymas teigiamas, ar
neigiamas. Prisiminkite, ką gero toks įprotis jums davė.
4. Sugalvokite kitokių įpročių, kurie patenkintų
ketinimą. Susisiekite su kūrybingiausia savo esybės
dalimi. Paprašykite jos surasti tris galimus įpročius,
kurie dar geriau patenkintų jūsų ketinimus. Tegu
kūrybingoji jūsų dalis duoda jums signalą „taip“, kai
bus šiuos tris variantus sugalvojusi. Tada paklauskite
jos, ar norėtų jums apie juos papasakoti.
5. Įtikinkite X dalį pritaikyti naujuosius variantus ir
imtis atsakomybės už tai, kad šie įpročiai reikiamu
metu pasireikštų.
6. Patikrinkite. Leiskitės savo vidun ir paklauskite, ar
kas nors jumyse prieštarauja šiam susitarimui ir ar
visos jūsų esybės dalys sutinka jus palaikyti. Tuomet
įsivaizduokite situaciją, kuri išprovokuotų jūsų senąjį
įprotį, ir pasinaudokite vienu iš trijų naujų variantų.
Paskui sugalvokite dar vieną tokią situaciją ir
įsivaizduokite, kaip joje pritaikote dar vieną galimą
variantą.
Jeigu gaunate signalą, kad kitos jūsų esybės dalys
jums prieštarauja, turite viską pradėti iš pradžių.
Galbūt siūlymai bendrauti su savo esybės dalimis
skamba keistokai, bet tai yra pagrindinis hipnozės
modelis, kurį gana sėkmingai taikė Bandleris ir
Grinderis.
Pavyzdžiui, jūs nuolat persivalgote ir trokštate šį
įprotį pakeisti. Galėtumėte paklausti pasąmonės, kokie
šio įpročio privalumai. Galbūt suprasite, kad valgymas
padeda nugalėti vienatvę. Arba galbūt jis suteikia
saugumo jausmą ir jus atpalaiduoja. Tada galite
sugalvoti tris naujus būdus, kaip įveikti vienatvę,
saugiai jaustis ir atsipalaiduoti. Gal jums verta įstoti į
sporto klubą, kur lengvai susirastumėte naujų draugų,
atsipalaiduotumėte ir sulieknėtumėte. O kai šie
pokyčiai įvyks, jūs pasijusite saugesni. Galimi ir kiti
sprendimai, pavyzdžiui, meditacija.
Kai rasite naujų įpročiui, pasitikslinkite, ar visa jūsų
esybė pasiruošusi juos priimti. Tada įsivaizduokite,
kaip efektyviai pritaikote šiuos variantus ir gaunate tą
patį rezultatą. Jūs atvėrėte naujas galimybes.

Šešios įpročio pakeitimo pakopos

.
 Beveik kiekvieną iš pažiūros neigiamą potyrį galima
įvertinti kaip teigiamą. Kiek kartų esate pasakę: „Kada
nors tai prisiminęs tik nusijuoksiu...“ Kodėl
nenusijuokus dabar? Viskas priklauso tik nuo požiūrio.
Žmogaus nuostatas galima keisti įvairiomis
technikomis, bet jeigu senasis įprotis arba senoji
elgsena teikė jam daugiau naudos nei naujas elgesio
modelis, tikriausiai žmogus grįš prie senojo įpročio.
Pavyzdžiui, gydau moterį, besiskundžiančia kojos
tirpimu, išsiaiškinu, kas ir kodėl vyksta jos mintyse, o
tada išmokau ją duoti kūnui signalą, kad jam nebūtina
tirpti – problema išnyksta. Bet štai ji grįžta namo, ir
kas atsitinka? Vyras daugiau nebeplauna už ją indų,
nebeskiria jai dėmesio, nemasažuoja pėdų ir panašiai.
Ji nepatenkinta. Nebegauna naudos. Jei taip, sena
fizinė negalia grįžta. Tai instrumentas, kuriuo ji
tenkino tam tikrus savo poreikius.

Kol kas kalbėjome apie tai, kaip blogus rezultatus

pakeisti gerais. O jeigu jie jau geri? Gal galime siekti
dar daugiau? Užsirašykite kelias gyvenimo sritis,
kurios jus džiugina. Pavyzdžiui, tai gali būti santykiai,
darbas, vaikai ir finansai.
 Dabar įsivaizduokite, kad viskas dar geriau. Kelias
minutes apie tai pagalvokite. Galbūt patys nustebsite
radę būdų, kaip pastebimai pagerinti savo gyvenimą.
Galimybių rasti galime visi. Tereikia lankstumo ir
budrumo.
Požiūrio keitimas yra jūsų psichinių įrankių dėžėje
slypintis efektyvus įrankis, padėsiantis pasiekti dar
daugiau, ieškoti naujų galimybių ir naujų kelių.
Požiūrio keitimo ekspertai yra visi lyderiai. Jie
sugeba įkvėpti žmones ir kiekvienoje situacijoje rasti
galimybių.
Yra tokia garsi istorija apie IBM įkūrėją Tomą
Vatsoną (Tom Watson). Vienas iš jo pavaldinių padarė
didžiulę klaidą, kuri įmonei kainavo dešimt milijonų
dolerių. Kai Vatsonas jį pasikvietė pakalbėti,
darbuotojas paklausė: „Tikriausiai norėtumėte, kad
išeičiau iš darbo?“ Vatsonas pasižiūrėjo į jį ir atsakė:
„Juokaujate? Tik ką išleidome dešimt milijonų jūsų
pamokai.“
Viskas, kas nutinka, yra pamoka. Geriausi lyderiai
mokosi iš kiekvienos gyvenimo situacijos, kiekvienoje
nesėkmėje ieško sėkmės sėklų.
Kita vertus, esama žmonių, kurie sugeba
kiekviename įvykyje rasti ką nors bloga. Kad ir koks
nuostabus dalykas, jie vis tiek įžvelgs kokį trūkumą.
Bet juk kiekvieną negatyvų požiūrį, kiekvieną
nenaudingą įprotį galima transformuoti. Jus kas nors
erzina? Pakeiskite požiūrį į tą dalyką, kad jis jums
taptų malonus. Elgiatės taip, kad sau kenkiate? Elkitės
kitaip. O gal jums sekasi, viskas gerai? Jei taip, tai
dabar kalbėsime, kaip tą sėkmę įtvirtinti.
17 skyrius

Įtvirtinti sėkmę

Darykite tai, ką sugebate, su tuo,

ką turite, ir ten, kur esate.
– Theodore Roosevelt

Yra žmonių (toks esu aš, galbūt ir jūs), kurie pamatę

Amerikos vėliavą jaučia pasididžiavimą. Jeigu
žvelgsime analitiškai, tai pasirodys keistoka. Juk
vėliava – tik spalvotos medžiagos skiautė, dekoracija.
Nieko čia ypatinga. Bet aišku, šitaip vertindami
nematome esmės. Taip, tai tik medžiagos skiautė. Bet
kartu ji simbolizuoja visas nacijos vertybes. Taigi
vėliava žmogui – galingas vertybių simbolis.
 Vėliava, kaip ir visi kiti mus supantys daiktai, yra
stimulas – ženklas, sukeliantis tam tikrą būseną.
Stimulas gali būti žodis, posakis, prisilietimas ar
daiktas. Stimulas gali būti tai, ką matome, girdime,
jaučiame, ragaujame ar užuodžiame. Stimulas labai
galingas, nes jo poveikis žaibiškas.
Mūsų pasaulyje apstu tokių stimulų – kai kurie jų
sudėtingi, įmantrūs, kai kurie labai paprasti.
Pavyzdžiui, vos išvydę žmogų galite pasijusti gerai
arba blogai – priklausomai nuo to, su kokiais jausmais
jį siejate. Paprasta daina gali akimirksniu pakeisti jūsų
nuotaiką. Visa tai įrodo stimulo galią.
Stimulas vienkartinį potyrį gali paversti ilgalaike
patirtimi. Pasinaudoję stimulu galite susikurti pastovią
asociacijų sistemą, kuri automatiškai leis jums jaustis
taip, kaip norite, bet kokioje situacijoje. Jeigu stimulas
pakankamai efektyvus, jis visada pasiteisins. Šioje
knygoje sužinojote daugybę veiksmingų metodų.
Stimulo technika yra galingiausia iš man žinomų, ji
padeda valdyti pasąmoningas reakcijas ir jas nukreipti
norima linkme.
Mes visi nuolat kuriame asociacijas. Ir kitaip
neįmanoma. Visas mintis, idėjas, jausmus, būsenas
susiejame su tam tikru stimulu. Pamenate Ivaną
Pavlovą? Jis atliko bandymus su alkanais šunimis –
padėdavo mėsą ten, kur jie ją užuosdavo ir matydavo,
bet negalėdavo pasiekti. Ši mėsa tapo galingu stimulu,
žadinančiu alkio jausmą. Šunims išsiskirdavo daugybė
seilių. Tuo pačiu metu Pavlovas skambindavo tam
tikro tono varpeliu. Greitai nebereikėjo nė mėsos –
pakakdavo tiesiog suskambinti varpeliu, ir šunims
imdavo skirtis seilės. Pavlovas sukūrė neurologinį ryšį
tarp varpelio garso ir alkio bei seilių išsiskyrimo.
Mes gyvename stimulų ir reakcijų pasaulyje,
kuriame žmogaus elgsena dažniausiai tėra
nesąmoninga užprogramuota reakcija. Pavyzdžiui,
daugybė žmonių susinervinę griebiasi cigaretės,
alkoholio, kai kuriais atvejais – narkotikų. Jie
negalvoja. Visai kaip Pavlovo šunys. Iš tikro daugelis
šių žmonių norėtų pasikeisti. Jie jaučia, kad savęs
nekontroliuoja. Išeitis yra. Suvokite, kas vyksta, ir
jeigu stimulas jums nenaudingas, galite pakeisti jį
nauju, automatiškai sukeliančiu pageidaujamą būseną.

Viena iš priežasčių, dėl ko stimulai tokie galingi, yra

pirminės būsenos intensyvumas. Kartais po kokio nors
nemalonaus įvykio – barnio su vadovu ar sutuoktiniu –
pyktis gali sukilti vos pamačius tą patį žmogų – ir nuo
tos akimirkos santykiai ar darbas nebeteikia jokio
džiaugsmo. Jeigu turite tokių negatyvių asociacijų,
šiame skyriuje išmoksite, kaip pakeisti jas
pozityviomis.
Daugelis stimulų būna pozityvūs. Pavyzdžiui,
malonią vasaros dieną išgirstate dainą. Gali būti, kad
visą likusį gyvenimą vos išgirdę šią dainą prisiminsite
vasarą. Per pasimatymą su mylima mergina suvalgote
obuolių pyragėlį, ir nuo to laiko tai jūsų
mėgstamiausias desertas.
Dauguma mūsų šias asociacijas formuoja
nesąmoningai. Mus atakuoja televizijos, radijo,
kasdienio gyvenimo informacija, kai kas iš to srauto
tampa stimulu, kai kas – ne. Dažnai daug ką lemia
paprasčiausias atsitiktinumas. Jeigu esate susijaudinę –
ar maloniai, ar nemaloniai – tikriausiai jus pasiekusi
informacija taps stimulu. Besikartojantis signalas
tampa galingu asociacijos įrankiu. Jei jums nuolat kas
nors kalama į galvą (pavyzdžiui, reklamų šūkiai), labai
didelė tikimybė, kad tai įsitvirtins jūsų nervų sistemoje.
Nudžiuginsiu jus: šį asociacijų procesą galite išmokti
kontroliuoti, tai yra įdiegti pozityvias asociacijas ir
atsikratyti negatyvių.
Puikiai asociacijomis naudojasi politiniai lyderiai.
Pavyzdžiui, atsistojęs šalia savo šalies vėliavos
politikas susitapatina su geriausiais nacijos
pasiekimais, su jos pergalėmis. Blogiausiu atveju
asociacijos gali išprovokuoti visuotinius pykčio
priepuolius. Hitleris buvo asociacijų meistras. Tam
tikras proto būsenas ir emocijas jis susiejo su svastika,
žygiuojančiais kareiviais ir masiniais mitingais. Tai
buvo stimulai. Jie įvesdavo visą tautą į agresijos ir
neapykantos būseną.
Jau kalbėjome, kad tas pat stimulas gali reikšti
skirtingus dalykus – priklausomai nuo to, kaip jį
vertinsime. Asociacijos gali būti tiek pozityvios, tiek
negatyvios. Štai nacistinė Vokietija. Ar svastika žydų
bendruomenei reiškė tą patį, ką ir SS smogikams?
Aišku, kad ne. Tačiau jie turėjo savų teigiamų stimulų,
padėjusių jiems sunkiausiais jų istorijos metais.
Dauguma politinių analitikų mano, kad Džimis
Karteris (Jimmy Carter) 39-asis Amerikos prezidentas,
klydo mėgindamas demistikuoti savo postą. Vos
pradėjęs savo kadenciją, jis panaikino stipriausius
prezidento stimulus – pompastiką, ceremoningumą,
bendrą himno giedojimą. Užmojis gal ir pagirtinas, bet
taktikos atžvilgiu tai kvaila. Lyderiai įtakingiausi tada,
kai naudojasi stimulais. Tuo būdu jie užsitikrina
žmonių paramą. Nedaugelis prezidentų taip naudojosi
vėliava, kaip tai darė Ronaldas Reiganas. Nesvarbu, ar
jūs pritariate jo politikai, ar ne, sunku nesižavėti jo (ar
jo įvaizdžio kūrėjų) gebėjimu pasinaudoti politiniais
simboliais.
Stimulai – ne vien stiprios emocijos ir jaudinanti
patirtis. Štai komikai – jie irgi puikūs asociacijų
meistrai. Geri komikai akimirksniu moka tam tikru
tonu, fraze ar gestu sukelti juoką. Kaip jiems tai
pavyksta? Jie jus prajuokina, o paskui, jums
besijuokiant, pateikia tam tikrą stimulą, tarkim,
nusišypso, atlieka būdingą judesį ar nutaiso veido
išraišką. Jie taip daro tol, kol žiūrovams susormuoja
ryšys tarp juoko būsenos ir stimulo. Greitai tam
komikui pakaks tik nutaisyti tą pačią veido išraišką, ir
jūs nebesitvardysite iš juoko. Geri scenos meistrai turi
sukaupę ištisą stimulų arsenalą.
Pateiksiu stimulo technikos pavyzdį iš savo paties
gyvenimo. Aš ir Džonas Grinderis dalyvavome
derybose su Jungtinių Valstijų armija dėl galimybės
sukurti naujus kareivių treniravimo modelius.
Atsakingas už derybas generolas suvedė mus su
reikiamais karininkais, kad galėtume išsiaiškinti laiką,
kainas, vietą ir panašius dalykus. Su jais susitikome
didelėje konferencijų salėje, kurioje kėdės buvo
sustatytos pasagos forma. Stalo gale stovėjo generolui
skirta kėdė. Buvo akivaizdu – net jeigu generolo čia
nėra, jo kėdė yra galingiausias stimulas visoje salėje.
Visi į ją žvelgė su derama pagarba. Šioje kėdėje
sėdintis žmogus tardavo galutinį žodį. Ir aš, ir Džonas
vis praeidavome pro generolo kėdę, ją paliesdavome, o
kartais ant jos prisėsdavome. Taip darėme tol, kol
pelnėme dalį tos pagarbos, kurią karininkai jautė
generolui ir jo simboliui. Kai atėjo laikas pranešti, kiek
mes norime gauti už savo paslaugas, atsistojau prie
generolo kėdės ir nutaisęs kuo ryžtingiausią povyzą bei
įsakmų toną pasakiau kainą. Anksčiau dėl jos
derėjomės, o dabar niekas nė nebandė prieštarauti.
Pasinaudoję generolo kėde kaip stimulu, galėjome
gauti reikiamą sumą be jokių derybų. Derybos baigėsi
taip, lyg aš būčiau jiems davęs įsakymą.
Asociacijomis dažnai naudojasi profesionalūs
sportininkai. Galbūt jie net nesuvokia tai darantys, bet
vis tik taiko šį principą. Aš pats panaudojau stimulo ir
požiūrio keitimo technikas, kai konsultavau Maiklą
O’Brajeną. Jis laimėjo aukso medalį 1500 metrų
distancijos plaukime laisvu stiliumi 1984 metų
olimpiadoje. Pakeičiau jo negatyvius įsitikinimus, jo
rezultatyviausias būsenas susiejau su teisėjo švilpuko
garsuir juoda linija, į kurią jis turėjo koncentruotis
plaukdamas. Rezultatai buvo nuostabūs.
 Taigi atidžiau patyrinėkime, kaip sąmoningai
susikurti asociacijas ar padėti sukurti jas kitiems. Iš
esmės tai vyksta dviem paprastais etapais. Pirmiausia
turite įsijausti ar priversti įsijausti kitą žmogų į tam
tikrą būseną, su kuria norite sieti stimulą. Tada
aukščiausiame būsenos taške reikia pateikti vis tą patį
stimulą. Pavyzdžiui, kai juokiamės, esame paveikios
būsenos. Jeigu besijuokiančiam žmogui spustelėsite
ausį ir tuo pačiu metu keletą kartų pakartosite tam tikrą
garsą, paskui pakaks pateikti tą patį stimulą (suspausti
ausį ir pakartoti garsą), ir žmogus vėl ims juoktis.
Yra dar vienas būdas. Paprašykite žmogaus, kad jis
prisimintų norimą emocinę būseną ir su ja visiškai
susitapatintų. Tuomet jūs išvysite, kaip keičiasi jo
fiziologija – mimika, laikysena, kvėpavimas. Kai ši
būsena artės prie aukščiausio taško, keletą kartų
pateikite jam kokį nors specinį stimulą.
Kai jau manote, kad asociacija susormavusi, reikia
tai patikrinti. Pirmiausia tegu žmogus atgauna neutralią
būseną. O tada, norėdami išbandyti stimulą, tiesiog jį
pateikite ir stebėkite, kas vyksta. Ar jo fiziologija
keičiasi? Jeigu taip, stimulas efektyvus. Jeigu ne,
tikriausiai praleidote vieną iš keturių stimulo technikos
elementų.
 STIMULO TECHNIKOS ELEMENTAI
Būsenos intensyvumas
Tinkama akimirka (aukščiausias būsenos taškas)
Stimulo unikalumas
Stimulą lydintis garsas

1. Kad stimulas būtų efektyvus, žmogus, kuriam jį

pateikiate, turėtų būti visiškai įsijautęs į tam tikrą
būseną visu kūnu. Aš šią būseną vadinu intensyvia.
Kuo ji intensyvesnė, tuo lengviau sukurti stimulą ir tuo
jis bus efektyvesnis. Jei žmogui pateiksite stimulą, o jis
tuo tarpu mintimis klaidžios kur nors kitur, stimulas
susisies su keliais dalykais ir todėl nebus toks galingas.
2. Stimulą pateikti reikia aukščiausiame būsenos
taške. Jeigu pateiksite jį per anksti ar per vėlai,
neišgausite intensyvumo. Aukščiausią tašką galite
nustatyti stebėdami, kaip žmogus elgiasi jį pasiekęs ir
po to. Arba galite paprašyti jo pranešti, kada būsena
intensyviausia – tada pateikiate stimulą.
3. Inkaras turi būti unikalus. Svarbiausia, kad jis
nusiųstų smegenims aiškų signalą. Jeigu žmogus
atsiduria aukščiausiame būsenos taške ir jūs mėginate
jį susieti su žvilgsniu, kokiu visada į šį žmogų žiūrite,
stimulas nebus efektyvus ir smegenys į jį nereaguos.
Toks pat neefektyvus gali būti ir rankos paspaudimas,
nes mes visada taip sveikinamės (rankos paspaudimas
galėtų tapti puikiu stimulu tuo atveju, jeigu
spustelėtumėte ranką kitaip, pavyzdžiui, stipriau ir
panašiai). Efektyviausi stimulai kuriami pasitelkiant
kelias suvokimo sistemas – vizualinę, audialinę,
kinestetinę, jos žadinamos tuo pačiu metu, kad
susormuotų unikalus stimulas, kuriam smegenys galėtų
suteikti specinę reikšmę.
4. Kad stimulas suveiktų, jį kartoti reikia lygiai taip
pat. Jeigu žmogus pasiekia reikiamą būseną ir jūs
paliečiate jam petį šiek tiek spustelėdami, kitą kartą
negalima spustelėti kitaip ar kitoje vietoje.
Jeigu stimulus kursite taip, kaip nurodyta, jie bus
veiksmingi. Dabar atlikime paprastą pratimą.
Atsistokite ir prisiminkite situaciją, kai jautėtės visiškai
pasitikintys savimi, kai žinojote, kad jums nėra nieko
neįmanoma. Atsistokite būtent tokia poza. Atsitokite
taip, kaip stovėjote visiškai pasitikėdami savimi. Kai
pasieksite aukščiausią tašką, sugniaužkite kumštį ir
užtikrintai tarkite „Taip!“ Kvėpuokite taip, kaip
kvėpavote tada. Vėl sugniaužkite kumštį ir tuo pačiu
tonu tarkite „Taip!“ Dabar visiškai tvirtai ir užtikrintai
kreipkitės į žmogų, sugniaužkite kumštį ir lygiai taip
pat tarkite „Taip!“
Paskui, kai pasiekiate aukščiausią pasitikėjimo
savimi tašką, švelniai sugniaužkite kumštį ir vėl garsiai
tarkite „Taip!“ Pajauskite savo galią, neišsemiamą
kūno ir proto energiją. Pakartokite šią paprastą
procedūrą penkis šešis kartus, kaskart pasijauskite vis
stipresni, energingesni. Jūs kuriate asociaciją tarp šios
būsenos, veiksmo ir žodžio „Taip!“
Pakui nurimkite, pamirškite šią būseną, atsistokite
kita poza. Vėl sugniaužkite kumštį ir pasakykite
„Taip!“ lygiai taip pat kaip pirmiau. Kaip jaučiatės?
Kartokite pratimą dar kelias dienas. Pasiekite pačią
galingiausią būseną, kokią tik galite įsivaizduoti, ir jos
aukščiausiame taške sugniaužkite kumštį.
Netrukus pastebėsite, kad pakanka sugniaužti kumštį
ir akimirksniu pasineriate į tą pačią būseną. Galbūt tai
nepavyks iš pirmo ar antro karto, bet ilgai laukti
nereikės. O jeigu būsena labai intensyvi ir stimulas
unikalus, pakaks ir kelių bandymų.
Kitą kartą pasinaudokite šiuo stimulu, kai atsidursite
keblioje situacijoje. Vos sugniaužę kumštį, pajausite
jėgų antplūdį. Asociacijos turi tokią galią, nes
akimirksniu suveikia jūsų smegenyse. Tradiciniam
pozityviam mąstymui reikalingas laikas – sustoti ir
galvoti. Net atsistoti tam tikra poza, kuri jus gerai
nuteiktų, jums prireiks šiek tiek laiko ir sąmoningų
pastangų. Asociacijos veikia akimirksniu ir pažadina
jūsų didžiausias galias.

KAIP ĮTVIRTINTI STIMULĄ

1. Apsispręskite, kokio rezultato tikitės iš stimulo ir
kokia situacija geriausiai sukeltų tam tinkamą būseną.
2. Išmėginkite šią situaciją.
3. Pokalbiu ir kitokiais veiksmais įveskite žmogų į
norimą būseną.
4. Pajauskite, kada žmogus pasiekia aukščiausią
būsenos tašką ir tą akimirką pateikite tam tikrą stimulą.
5. Patikrinkite stimulo efektyvumą.

Verta žinoti, kad stimulas ypač galingas bus tuomet,

kai juo naudositės kelios panašiose situacijose.
Pavyzdžiui, aš sužadinu savo optimalią būseną
atsistojęs karatė meistro poza. Šia poza esu šimtus
kartų vaikščiojęs per ugnį, atlikęs daugybę šuolių
parašiutu ir įveikęs daugelį kitų iššūkių. Kiekvienoje iš
tų situacijų pasiekęs aukščiausią būsenos tašką savitai
sugniauždavau kumštį. Taigi dabar tas pats judesys
mano nervų sistemoje sužadina tuos nuostabius
pojūčius. To nesuteiks jokie narkotikai. Tą akimirką
atgimsta visos emocijos, patirtos šokant su parašiutu,
maudantis Havajuose, vaikščiojant po piramides,
plaukiojant su delfinais... visos iš karto. Taigi kuo
dažniau įsijaučiu į tą būseną ir suteikiu jai naujos
pozityvios patirties, tuo galingesnė tampa asociacija.
Tai dar vienas pavyzdys, kaip sėkmė pritraukia sėkmę.
Galia žadina galią.
Štai jums užduotis: susiraskite tris žmones ir įveskite
juos į pozityvią būseną. Tegu jie prisimena įvykį, kai
jautėsi pilni energijos. Įsitikinkite, kad jie visiškai
įsijautė, ir kelis kartus pateikite jiems tam tikrą stimulą.
Tuomet pradėkite šnekėtis apie ką kita ir stimulą
išmėginkite. Ar būsena pasikartoja? Jeigu ne,
bandykite iš naujo. Gal ką nors praleidote. Galbūt jūs
ar kitas žmogus nepakankamai įsijautė į būseną. Galbūt
inkaras nebuvo unikalus arba jį pakartojote nevisiškai
tiksliai.
O štai dar viena užduotis: sugalvokite, kokias kelias
būsenas ar jausmus galėtų simbolizuoti jūsų pirštai, o
tada suformuokite asociaciją. Tarkime, jums sunku
apsispręsti ir norite pasikeisti. Norite tapti ryžtingesni.
Ryžtingumą galite susieti su rodomojo piršto sąnariu.
Tada prisiminkite situaciją, kada jautėtės visiškai
užtikrinti savimi, įsivaizduokite šią situaciją ir visiškai
į ją įsijauskite. Pajauskite, kaip priimate sprendimą.
Pasiekę aukščiausią būsenos tašką sulenkite pirštą per
sąnarį ir mintyse ištarkite kokį nors žodį, tarkime
„taip“. Dabar pagalvokite apie kitą tokią būseną, kai
jautėtės ryžtingi, ir aukščiausiame taške padarykite tą
patį judesį. Atlikite tai penkis šešis kartus, kad
susikurtų ištisa asociacijų virtinė. Dabar prisiminkite
sprendimą, kurį reikia priimti. Tada nurimkite ir
padarykite šį judesį – ir turėtumėte tuoj pat apsispręsti.
Jeigu norite, kitas pirštas gali simbolizuoti
atsipalaidavimą ir ramybę. Aš su piršto sąnariu
susiejau kūrybinį įkvėpimą. Galiu padaryti taip, kad
per kelias sekundes neveiklumą transformuočiau į
kūrybinį polėkį. Skirkite sau laiko ir sugalvokite
penkias būsenas bei sukurkite joms asociacijas, o tada
per pirštus manipuliuokite nervų sistema. Siūlyčiau
padaryti tai dabar.
Asociacijos efektyviausios būna tada, kai žmogus
nežino, kaip jos susormavo. Džimis Karteris knygoje
Tikėk (Keeping Faith) pateikia labai gražų pavyzdį. Per
derybas dėl branduolinės ginkluotės sumažinimo
tuometinis Sovietų Sąjungos lyderis Leonidas
Brežnevas apstulbino JAV prezidentą dviem dalykais:
pirma, jis kreipėsi į jį angliškai, antra, palietė jam petį
ir tarė: „Džimi, Dievas neatleis, jei mums nepavyks.“
Po kelerių metų per interviu televizijos laidoje
Karteris apibūdino Brežnevą kaip „taikų žmogų“ ir
papasakojo šią istoriją. Kartodamas šį sakinį Karteris
atsistojo ir palietė sau petį, paskui tarė: „Atrodo, kad ir
dabar jaučiu ant peties jo ranką.“
Įvykis paliko Karteriui stiprų įspūdį todėl, kad
Brežnevas nustebino jį gera anglų kalba ir aliuzija į
Dievą. Kadangi Karteris buvo labai religingas, jį tikrai
sujaudino Brežnevo žodžiai, o aukščiausiame būsenos
taške Brežnevas jį palietė. Sustiprinti palytėjimo,
Brežnevo žodžiai tapo garantija, kad Karteris šį
epizodą įsimins visam gyvenimui.
Stimulo technika gali padėti įveikti baimes ir pakeisti
elgsenos modelius. Pateiksiu tokį pavyzdį iš savo
seminarų.
Dažnai kviečiuosi į sceną žmogų, vyrą arba moterį,
kuriam sunkiai sekasi bendrauti su priešinga lytimi.
Neseniai per vieną seminarą nedrąsiai pasisiūlė vienas
vaikinas. Kai paklausiau, kaip jis jaučiasi, kai nori
prieiti prie nepažįstamos moters ir ją užkalbinti, iš
karto pamačiau jo fiziologinę reakciją. Jis visas
suglebo, balsas pradėjo drebėti. „Nelabai man tai
sekasi“, – pasakė jis.
O iš tikro jam nė nereikėjo to sakyti. Iš jo laikysenos
jau sužinojau tai, ką norėjau. Staiga paklausiau, ar jis
galėtų prisiminti situaciją, kai jautėsi pasitikintis
savimi, saugus ir išdidus. Jis linktelėjo, ir aš įvedžiau jį
į tą būseną. Liepiau jam taip pat atsistoti, taip pat
kvėpuoti, pajausti užplūstantį pasitikėjimo jausmą.
Liepiau prisiminti tai, ką jam tuo metu sakė kiti ir ką
jis galvojo. Aukščiausiame būsenos taške paliečiau jam
petį.
Ir taip kelis kartus. Kiekvieną kartą pasitikslindavau,
ar jis jautėsi lygiai taip pat, ar girdėjo tuos pačius
žodžius. Kiekvieną kartą aukščiausiame būsenos taške
padarydavau tą patį judesį. Prisiminkite, kad stimulas
efektyvus tik tada, kai atliekamas lygiai taip pat ir
žmogui esant lygiai tokios pat būsenos.
Stimulas buvo sukurtas. Atėjo metas jį patikrinti.
Paklausiau vaikino, kaip jis jaučiasi. Jis tuoj pat
pradėjo glebti. Tačiau kai paliečiau jam petį tam tikroje
pasirinktoje vietoje, jo kūnas automatiškai atsitiesė.
Asociacijų metodas nuostabus tuo, kad per kelias
akimirkas įvyksta didžiulės permainos – nuo nevilties
ar išgąsčio iki pasitikėjimo savimi.
Taigi žmogus gali paliesti sau petį (ar bet kurią kitą
vietą, kurią pasirinko) ir vos panorėjęs įsijausti į
trokštamą būseną. Tačiau galime padaryti dar šį tą. Šią
pozityvią būseną galime susieti su tuo pačiu stimulu,
kuris sukelia nevilties jausmą, ir tas pats stimulas dabar
sukels pasitikėjimą savimi! O tai vyksta taip. Paprašiau
vaikino iš salės išsirinkti patrauklią moterį, kokios jis
niekada nedrįstų užkalbinti. Jis šiek tiek padvejojo –
kol paliečiau jam petį. Tą pačią akimirką visa jo
laikysena pasikeitė ir jis išsirinko simpatišką moterį.
Pakviečiau ją prisijungti prie mūsų. Tada jai pasakiau,
kad šis vaikinas ketins pakviesti ją į pasimatymą, o ji
jokiu būdu neturi sutikti.
Paliečiau jam petį, ir jis išdidžiai pakelta galva,
ramiai kvėpuodamas, tiesiais pečiais priėjo prie jos ir
tarė: „Sveika, kaip einasi?“ Ji atkirto: „Atstok, gerai?..“
Tai jo neatbaidė. Anksčiau vos pažvelgęs į moterį jis
sumišdavo. Dabar tik šyptelėjo. Aš vis dar laikiau
ranką jam ant peties, ir jis nuo jos neatstojo. Kuo
labiau ji atsikalbinėjo, tuo atkakliau jis jos siekė. Net
kai atitraukiau ranką, jis liko ramus ir užtikrintas.
Sukūriau naują neurologinį ryšį, kuris moterų
draugijoje vertė jį jaustis tvirtai. Įspūdinga stebėti
tokius pasikeitimus, įvykusius vos per kelias
akimirkas.
 Tačiau čia kyla logiškas klausimas: seminare
pasisekė, o kaip gyvenime? Žmonėms, kuriuos
konsultuojame, po seminaro liepiame susitikti su kitais
žmonėmis – ir rezultatai stulbina. Kadangi nebelieka
baimės, jie užmezga santykius, kurie anksčiau juos
mirtinai gąsdino. Jeigu pagalvosime, nieko čia
ypatinga. Juk kol užaugote, jums reikėjo išmokti
reaguoti į atstūmimą. Buvo daugybė modelių. Dabar
tiesiog turite naują neurologinių reakcijų rinkinį.
Vienas vyriškis, dalyvavęs seminare daugiau kaip prieš
dvejus metus, baisiai bijojo moterų – dabar jis
dainininkas, turintis daugybę gerbėjų. Šios situacijos
variaciją taikau kiekviename „Proto revoliucijos“
seminare, ir kiekvieną kartą atsitinka panašių dalykų.

Veikdami po senovei, gausite senus rezultatus.

– Nežinomas autorius

Apie stimulo techniką žinoti būtina visiems. Antraip

nė patys nesuprasite, kodėl jus be jokios priežasties
apima įvairios būsenos. Pateiksiu paprastą pavyzdį.
Tarkime, žmogus neteko artimojo. Jis labai sielojasi.
Per laidotuves daugybė žmonių reiškia jam užuojautą,
o tai darydami, paliečia jam kairės rankos plaštaką.
Jeigu jį taip palies daug žmonių, o jis tuo metu vis dar
bus prislėgtas, susormuos stimulas. Kai po kelių
mėnesių kas nors taip pat jį palies visiškai kitoje
situacijoje, gestas gali sukelti sielvartą, o jis nė
nesupras, kodėl taip jaučiasi.
Ar jums kada yra buvę, kad staiga užplūstų
nesuprantamas liūdesys? Tikriausiai taip. Galbūt nė
nepastebėjote tyliai skambančios dainos – dainos, kuri
jums asocijuojasi su prarastu mylimuoju. O galbūt į jus
kažkas kažkaip pasižiūrėjo. Prisiminkite – stimulas
veikia per pasąmonę.
Dabar pateiksiu kelias technikas, kaip pakeisti
negatyvius stimulus. Tuo pačiu metu galima sužadinti
du skirtingus stimulus. Paimkime kad ir tą patį
sielvartą. Jeigu jis asocijuojasi su kairės rankos
plaštaka, galite jį įveikti taip: dešinės rankos plaštaką
susieti su priešingu pozityviu jausmu. Jeigu tuo pačiu
metu sužadinsite abu stimulus, nutiks šis tas įdomaus.
Smegenyse abi šios būsenos susilieja; tuomet, kai tik
paliečiama ta pati vieta, smegenys gali rinktis iš dviejų
variantų. Ir dažniausiai pasirenkamas pozityvesnis.
Taip jūs arba pasijausite geriau, arba negatyvus
jausmas neutralizuosis (jeigu sukils abi reakcijos iš
karto).
 Asociacijos yra ilgalaikių asmeninių santykių
pagrindas. Pavyzdžiui, mes su žmona daug keliaujame
ir dalijamės šiomis idėjomis su kitais. Mes dažnai
jaučiamės pakylėti ir aukščiausiame tokios būsenos
taške pažiūrime į vienas kitą ar vienas kitą paliečiame.
Todėl mūsų santykiuose apstu pozityvių asociacijų –
kai tik pažvelgiame vienas į kitą, sukyla visi tie gerų
akimirkų įspūdžiai. Ir priešingai – jeigu partneriai
negali vienas kito pakęsti, šios neapykantos pagrindas
dažnai yra negatyvios asociacijos. Būna, kad tam tikru
metu mylimieji turi daugiau negatyvių negu pozityvių
asociacijų vienas kito atžvilgiu. Jeigu būdami tokios
negatyvios būsenos jie nuolat mato vienas kitą, jausmai
susisieja; kartais pakanka žvilgtelėti į partnerį ir norisi
bėgti kuo toliau!
Asociacijų techniką savo darbe taiko žinoma
konsultantė santuokos ir šeimos klausimais Virginija
Satir. Rezultatai stulbina. Bandleris ir Grinderis
pastebėjo, kad jos darbo stilius visiškai skiriasi nuo
tradicinių šeimos terapeutų taktikos. Dauguma
psichoterapeutų įsitikinę, kad esminė santykių
problema yra nuslopintos emocijos ir pyktis, kurį
vienas kitam jaučia sutuoktiniai, ir kad jausmų
išsakymas padės viską išspręsti. Galite įsivaizduoti, kas
nutinka, kai jie pradeda rėžti viską, dėl ko yra vienas
kitu nepatenkinti. Išreikštas pyktis sukuria dar
stipresnes negatyvias asociacijas.
Suprantu, kad jausmus išreikšti būtina, ypač tada, kai
jie slopinami ilgą laiką. Kita vertus, reikia pasverti,
kokį neigiamą asociacijų poveikį gali lemti šis
procesas. Visiems teko ginčytis ir patirti, kad pykčio
pagauti pasakome dalykų, kurių visai nenorėjome
pasakyti, ir kuo daugiau šnekame, tuo labiau paskui
gailimės. Tai kaip žmogui žinoti, kokie jo „tikri“
jausmai? Nelabai naudinga prieš pokalbį su mylimuoju
įsijausti į negatyvią būseną. Užuot leidusi
sutuoktiniams bartis, Virginija Satir liepia jiems
pažvelgti vienas į kitą taip, kaip jie žvelgdavo
įsimylėję. Per gydymo sesiją ji sukuria daugybe
pozityvių asociacijų, todėl žmonės pažvelgę vienas į
kitą jaučiasi puikiai. Tuomet galima spręsti problemas
aiškiu protu, neįžeidžiant kito jausmų.
Papasakosiu apie dar vieną galingą įrankį, padėsiantį
įveikti negatyvias asociacijas. Pirmiausia susikursime
pozityvų stimulą. Noriu, kad prisimintumėte patį
laimingiausią savo gyvenimo įvykį. Šį potyrį ir
jausmus sutelkite į dešinį delną. Įsivaizduokite, kad
jame kaupiasi visa gera patirtis. Koks jausmas visa tai
laikyti savo dešiniajame delne? Dabar prisiminkite,
kaip jautėtės būdami kupini meilės, entuziazmo ir
pasitikėjimo savimi, sutelkite šiuos jausmus į dešinį
delną. Prisiminkite, kaip kada nors beprotiškai
juokėtės. Taip pat nukreipkite šį jausmą į dešinį delną.
Dabar pažiūrėkite, kokios spalvos šie teigiami jausmai.
Tiesiog pažiūrėkite, kokia spalva pirmiausia ateina į
galvą. Pastebėkite, kokia jų forma. Kaip jie skamba?
Kokia jų tekstūra? Jeigu visus juos apibūdintumėte
vienu pozityviu teiginiu, koks tai būtų teiginys?
Mėgaukitės šiais jausmais, sugniaužkite delną ir
palikite juos ten.
Dabar ištieskite kairį delną, ir į jį sutelkite visus
negatyvius potyrius. Galbūt savo baimes, rūpesčius,
liūdesį... Sutelkite juos į kairį delną. Nėra jokio reikalo
laikyti jų savyje. Įsitikinkite, kad visiškai nuo jų
atsiribojote – jie tiesiog jūsų kairiajame delne. O dabar
pažiūrėkime, kokia šių negatyvių jausmų spalva? Jeigu
spalvos nematote, elkitės taip, lyg matytumėte. Kokios
spalvos jie galėtų būti? Kokia jų forma? Svoris?
Lengva ar sunku? Kokia tekstūra?
O dabar negatyvumą sunaikinsime. Galite tai atlikti
taip, kaip jums atrodo natūralu. Vienas iš būdų –
įsivaizduoti, kad pozityviajame dešiniajame delne
esanti spalva suskystėja, ir jūs greitai išliejate ją į
kairįjį delną, tuo pačiu metu kvailiodami, skleisdami
linksmus garsus. Tai darykite tol, kol negatyvi patirtis
kairiajame delne nusidažys pozityvia spalva. Stebėkite,
kas vyksta. Paskui į kairįjį delną perkelkite visus
pozityvius jausmus. Koks jų poveikis kairiajam delnui?
Suglauskite delnus ir laikykite juos tol, kol pajusite
pusiausvyrą. Dabar jūsų kairysis delnas turėtų būti
tokios pačios spalvos kaip ir dešinysis – o jausmai
panašūs.
Baigę atkreipkite dėmesį, koks pojūtis dešiniajame
delne. Tikėtina, kad išsilaisvinote iš visų sunkumų.
Jeigu ne, pamėginkite atlikti šį pratimą dar kartą.
Sugalvokite dar daugiau asociacijų ir leiskite sau
pažaisti. Po vieno ar kelių bandymų beveik kiekvienas
gali sunaikinti negatyvių jausmų galią.
Tokį patį pratimą galite atlikti tada, kai ant ko nors
pykstate ir norite pakeisti savo jausmus šiam žmogui.
Dešiniajame delne galite įsivaizduoti jums patinkančio
žmogaus veidą, o kairėje – veidą to, kuris jums
nepatinka. Pradėkite žiūrėti pakaitomis tai į vieną, tai į
kitą veidą. Vis greičiau ir greičiau, daugiau
nebevertindami. Suglauskite delnus, ramiai
pakvėpuokite, šiek tiek luktelėkite. Dabar prisiminkite
žmogų, kuris jus erzino. Jis jau turėtų jums patikti ar
bent nekelti neigiamų emocijų. Šis pratimas nuostabus
tuo, kad vos per kelias minutes galima pakeisti
daugybę dalykų! Parodžiau pratimą neseniai
vykusiame seminare. Jis truko tris minutes. Viena
moteris norėjo pagaliau pataisyti santykius su tėvu (jie
nebendravo beveik dešimt metų), taigi kairiajame
delne įsivaizdavo jo veidą. Taip jai pavyko
neutralizuoti savo negatyvius jausmus. Tą vakarą ji
jam paskambino ir prakalbėjo su juo iki ryto, jų
santykiai susitvarkė.
Labai svarbu suvokti asociacijų įtaką vaikams.
Pavyzdžiui, vieną dieną mano sūnus Džošua
mokykloje išgirdo perspėjimą, kad vaikams negalima
sėstis į nepažįstamųjų automobilius. Tai, aišku, aktuali
tema. Tačiau temos pateikimas buvo nekoks.
Moksleiviams buvo rodomos skaidrės. Jose – baisūs
vaikų grobikai, vaikų netekusių tėvų nuotraukos. Netgi
nužudytų vaikų kūnai. Mokytojai perspėjo: štai kas gali
nutikti vaikams, įsėdusiems į nepažįstamo žmogaus
automobilį. Jie panaudojo įspėjamąją motyvacijos
strategiją.
Tačiau poveikis buvo baisus, bent jau mano sūnui,
nors galiu spėti, kad ir kitiems vaikams. Jie kone
įkalbėjo jiems baimę. Mano sūnus negalėjo išmesti iš
galvos tų ryškių vaizdinių, jog gali būti nužudytas, ir
šiuos vaizdinius susiejo su ėjimu namo. Tą dieną jis
bijojo vienas eiti namo pats, tad teko jį parsivežti.
Kitas dvi ar tris naktis jį kankino košmarai, jis nėjo į
mokyklą. Tuo metu buvau išvykęs, tad gydymą atlikau
telefonu. Kitą dieną sūnus jau ėjo į mokyklą, jis jautėsi
stiprus ir pasitikėjo savimi. Jis žinojo, ko vengti ir kaip
savimi pasirūpinti. Dabar jis gyveno taip, kaip norėjo
pats, jo nekamavo paniška baimė. Perspėjimą ruošę
žmonės norėjo vaikams padėti, apsaugoti juos, tačiau
perspėję apie vieną pavojų, jie visai pamiršo kitą –
neigiamas asociacijas. Stebėkite, kaip veikiate
aplinkinius žmones, – ypač mūsų mažuosius!
Atlikime paskutinį pratimą. Įsijauskite į pozityvią
būseną ir pasirinkite jos spalvą. Tai pat suteikite šiai
būsenai formą, garsą ir jausmą. Tada pagalvokite, koks
posakis padėtų jums jaustis dar geriau. Paskui
prisiminkite kokį nors nemalonų įvykį, kokią nors savo
baimę. Mintyse šią negatyvią patirtį įrėminkite į
pozityvios būsenos formą. Darykite tai tvirtai įsitikinę,
kad šia forma galite negatyvumą apglėbti. Tuomet
įsivaizduokite, kad pučiate savo pozityviąją spalvą į
negatyviąją patirtį taip stipriai, kad negatyvumas
tiesiog išgaruoja. Ką girdite ir jaučiate, kai esate
visiškai išsilaisvinę? Kai jūsų negatyvioji patirtis
išnyksta mėgstamiausios spalvos rūke, ištarkite
sugalvotąjį posakį – savo galios teiginį. Kaip dabar
jaučiatės? Kaip ta negatyvi patirtis? Didelė tikimybė,
kad net nusistebėsite, ko ji taip ilgai nedavė jums
ramybės.
Jeigu iki šiol jūs tik skaitėte ir nieko nedarėte, visa
tai jums pasirodys keistoka ir net kvailoka. Bet jeigu
šiuos pratimus išbandysite, patys pajausite, koks
nuostabus jų poveikis. Galite sugrupuoti pozityvius ir
negatyvius savo stimulus. Kokie jie: vizualiniai,
audialiniai ar kinestetiniai? Kai pažinsite dalykus,
kurie jus veikia, galėsite neutralizuoti negatyvias
asociacijas ir pasinaudoti pozityviomis.
Pagalvokite, kiek naudos duotų asociacijų valdymas
jums ir jūsų artimiesiems. Įsivaizduokite, kad
pasikalbate su savo kolegomis, juos kaip nors
motyvuojate, pakeičiate požiūrio tašką ir susiejate tai
su kokiu nors gestu, veido išraiška ar balso tonu. Po
kiek laiko, kai teigiamas stimulas bus susormavęs,
tokią būseną galėtumėte sukelti bet kada. Jie dirbtų
produktyviau, įmonė – pelningiau, ir visiems būtų daug
geriau. Pagalvokite, kokie stiprūs taptumėte, jeigu savo
problemas galėtumėte paversti privalumais ir jais
pasinaudoti. Jūs galite tai padaryti!
Įvaldę minėtuosius įrankius, sulauksite neįtikėtinų
dalykų. Šie įgūdžiai sukelia sėkmę lemiančių įvykių
grandinę – kaip kad vandenin mestas akmenukas
ratilus. Tikiuosi, kad naudositės jais nuolatos.
 Žmogaus protas suvokia pasaulį ir jo įvykius per tam
tikrus filtrus. Šie filtrai veikia asociacijas ir viską, apie
ką mes šnekėjome. Toliau kalbėsime apie lyderiavimą
ir tobulumo siekį.

III dalis

LYDERIAVIMAS: TOBULUMO SIEKIS

18 skyrius

Vertybių hierarchija: galutinis sėkmės

įvertinimas

Jeigu nori patirti ramybę, muzikas turi kurti muziką,

dailininkas – tapyti, poetas – rašyti.
– Abraham Maslow

Kiekviena sudėtinga sistema nuo mechanizmų ir

kompiuterių iki žmogaus turi būti nuosekli. Visos jos
dalys turi dirbti išvien; jeigu norime, kad sistema
veiktų efektyviai, visi jos veiksmai turėtų būti
nuoseklūs. Jeigu mechanizmo dalys tuo pačiu metu
dirbs priešingomis kryptimis, jis išsiderins ir galiausiai
suges.
 Žmonės yra tokie patys mechanizmai. Galime
išmokti geriausių elgsenos strategijų, bet jeigu jos
peržengs mūsų giliausių įsitikinimų bei troškimų ribas,
kils vidinis konfliktas, dings nuoseklumas, kuris būtina
visapusiškai sėkmei pasiekti. Jeigu žmogus gauna
viena, bet miglotai trokšta kito, visiškas džiaugsmas ar
pasitenkinimasneįmanomas. Arba jeigu žmogus
pasiekia tikslą nusižengdamas savo paties
įsitikinimams, kyla chaosas.
Jeigu norime išties pasikeisti, tobulėti ir klestėti,
turime sąmoningai suvokti principus, pagal kuriuos
vertiname, ar mums pasisekė, ar nepasisekė. Kitaip net
turėdami viską negalėsime tuo mėgautis. Tokia yra
esminio elemento – vertybių – galia.
Kas yra vertybės? Jūsų asmeniniai įsitikinimai apie
tai, kas jums svarbu. Jūsų vertybės yra jūsų įsitikinimų
sistemos, sprendžiančios, kas yra gerai ir blogai.
Maslow kalba apie menininkus, bet jo pastebėjimas
tinka visiems žmonėms. Pirmiausiai mes turime
vadovautis savo vertybėmis. Jeigunesivadovausime,
nesijausime vientisi ir patenkinti. Nuoseklumo jausmas
kyla iš žinojimo, kad elgiamės pagal savo vertybių
skalę. Nuo vertybių priklauso ir tai, ko jūs vengiate.
Jos formuoja jūsų gyvenimo būdą. Lemia jūsų reakciją
į visus gyvenimo įvykius. Jos primena kompiuterio
centrinį procesorių. Galite įdiegti bet kokią programą,
bet ar kompiuteris ją priims, ar ja naudosis, priklauso
nuo to, kaip gamykloje buvo surinktas centrinis
procesorius. Vertybės yra centrinio procesoriaus
atitikmuo smegenyse.
Vertybių įtaka begalinė: nuo jų priklauso, ką dėvite,
kokį automobilį vairuojate, su kuo susituokiate (jeigu
susituokiate), kaip auklėjate vaikus. Tai pagrindas,
kuriuo remiamės vertindami gyvenimo patirtį.
Vertybės atskleidžia mūsų ir kitų žmonių elgseną ir
leidžia ją nuspėti – jos yra pagrindinis raktas į stebuklą
jumyse.
Tai iš kur randasi šios galingos komandos,
sprendžiančios, kas yra gerai ir blogai, kas dera ir
nedera, ką daryti ir ko nedaryti? Kadangi vertybės yra
savitos, emocijomis grįstos įsitkinimų sistemos, jos
kyla iš to paties šaltinio, kaip ir įsitikinimai. Labai
svarbi aplinka, pradedanti jus formuoti nuo pat
gimimo. Jūsų tėvas, o ypač (tradicinėse šeimose)
motina daugiausiai lemia, kokios bus jūsų pagrindinės
vertybės. Jie nuolat demonstravo savo vertybes savo
elgsena, savo lūkesčiais jūsų atžvilgiu. Jeigu jūs
perimdavote jų vertybes, jus pagirdavo; buvote geras
berniukas ar mergaitė. Jeigu jas atmesdavote,
turėdavote nemalonumų; buvote blogas vaikas. Kai
kuriose šeimose už pastovų vertybių atmetimą vaikai
mušami.
Tiesą sakant, dauguma jūsų vertybių suformuotos
būtent šia bausmės-atpildo technika. Kai paaugote,
atsirado dar vienas vertybių šaltinis – draugai. Kai
susitikote pirmą kartą, jūsų vertybės galbūt skyrėsi. Jūs
priėmėte jų vertybes į savo vertybių sistemą arba ją
pakoregavote, nes jeigu nebūtumėte to padarę, vaikai
būtų jus primušę ar, dar blogiau – nežaidę su jumis!
Jūsų draugų ratas vis keičiasi, taigi perimate iš jų
naujas vertybes, galbūt jomis papildote savo vertybių
sistemą ar savo vertybes primetate kitiems. Taip pat
turite savo idealų. Ir kadangi jais žavitės, mėginate juos
pamėgdžioti. Daugybė vaikų pradėjo vartoti narkotikus
todėl, kad jų mylimos muzikos žvaigždės irgi, rodos,
vertino narkotikus. Laimei, šiandien dauguma
įžymybių – suvokdamos savo atsakomybę ir
įtakądaugybei žmonių – aiškiai leidžia suprasti, kad
neigiamai vertina narkotikus ir jų nevartoja. Daugybė
menininkų skelbia, kad jie yra už pozityvias permainas
pasaulyje. Tai turi įtakos daugybės žmonių vertybėms.
Supratęs žiniasklaidos įtaką skatinant paramą
badaujantiems žmonėms, Live AID ir Band AID
paramos koncertų organizatorius Bob Gildoff irgi
perėmė kitų įtakingų asmenybių vertybes.Savo
pastangomis ir pavyzdžiu jie sustiprina pagalbos ir
atjautos vertybes. Daugybė žmonių, atjautos nelaikę
pagrindine savo gyvenimo vertybe, pasikeitė, kai
išgirdo tiesioginį savo idealų – Bruce Springsteen,
Michael Jackson, Kenny Rogers, Bob Dylan, Stevie
Wonder, Diana Ross, Lionel Richie ir kitų – kreipimąsi
per savo dainas ir įrašus: miršta žmonės, ir mes turime
kažko imtis! Kitame skyriuje atidžiau įsigilinsime į
tendencijų formavimą. Kol kas tiesiog įsisąmoninkite
žiniasklaidos galią keisti ir kurti vertybes bei elgsenos
modelius.
Vertybes formuoja ne tik įžymybės. Jos
formuojamos darbe, kur taikoma ta pati bausmės-
atpildo sistema. Jei norite dirbti kažkokioje įmonėje ir
būti paaukštinti, turite perimti kai kurias įmonės
propaguojamas vertybes. Jeigu jūsų vertybės
nesutampa su vadovo vertybėmis, paaukštinimas
neįmanomas. O svarbiausia – jeigu nesilaikote tų pačių
vertybių kaip jūsų įmonė, jaučiatės nelaimingi.
Mokytojai taip pat nuolat demonstruoja savo vertybes
ir dažnai nesąmoningai jomis naudojasi taikydami tą
pačią bausmės-atpildo sistemą.
Mūsų vertybės keičiasi ir tada, kai pasikeičia mūsų
tikslai ar įvaizdis. Jeigu nusprendžiate tapti įmonės
lyderiu, tai įvykdę daugiau uždirbsite ir iš darbuotojų
tikėsitės kitų dalykų. Taip pat galite tapti darbštesni.
Net gražų automobilį įsivaizduosite kitaip. Taip pat
gali pasikeisti ir žmonių, su kuriais leidžiate laiką,
ratas, kad jie atitiktų jūsų „naująjį“ įvaizdį. Užuot
susitikę su draugais išgerti alaus, galbūt su trimis
kolegomis biure gurkšnosite sidrą aptarinėdami įmonės
plėtros planus.
Jūsų automobilis, vietos, kuriose lankotės, draugai,
veikla – visa tai atspindi jūsų asmenybę. Psichologas
Dr. Robert McMurray tai pavadino atvirkštiniais
simboliais, kurie taip pat parodo jūsų vertybes.
Pavyzdžiui, pats faktas, kad žmogus vairuoja nebrangų
automobilį nereiškia, kad jis savęs nevertina ar taupo
kurą. Galbūt taip jis nori parodyti, kad masės
tendencijos jo nedomina. Išsilavinęs turtingas
mokslininkas ar verslininkas galbūt nori sau ir kitiems
parodyti savo išskirtinumą. Lūšnoje gyvenantis
multimilijonierius galbūt nemėgsta bereikalingos
prabangos ar sau ir kitiems pademonstruoti savo
išskirtinumą.
Taigi tikiuosi supratote, kaip svarbu pažinti savo
vertybes. Problema ta, kad daugelis žmonių vertybėmis
vadovaujasi nesąmoningai. Jie dažnai nežino, kodėl
kažką daro – tiesiog jaučia, kad turi tai padaryti.
Žmonės labai įtariai vertina tuos, kurie pasižymi
visiškai kitokiomis vertybėmis. Dažniausia konfliktų
priežastis gyvenime yra vertybių neatitikimas. Tai
vyksta tiek vietiniu, tiek tarptautiniu mastu. Beveik
kiekvienas karas yra karas dėl vertybių. Pažvelkite į
Viduriniuosius Rytus, Korėją, Vietnamą ir taip toliau.
Ir kas nutinka, kai viena šalis nukariauja kitą?
Užkariautojai įneša savo vertybes į vietinę kultūrą.
Skiriasi ne tik šalių ar žmonių vertybės, kiekvienas
žmogus vienas vertybes laiko svarbesnėmis, kitas – ne
tokiomis reikšmingomis. Beveik visi mes turime savo
aukščiausią vertybę – tai, kas mums visų svarbiausia.
Vieniems tai – sąžiningumas; kitiems –draugystė. Kai
kurie žmonės gali pameluoti, kad apgintų draugą, net
jeigu vertina sąžiningumą. Kodėl? Nes toje situacijoje
draugystė jam svarbiau už sąžiningumą (vertybių
hierarchija). Galite vertinti tiek pasisekimą versle, tiek
darnų šeimos gyvenimą. Konfliktas kyla tada, kai
pasitaiko gera verslo galimybė kaip tik tą vakarą, kurį
nutarėte praleisti su šeima. Jūsų pasirinkimas
priklausys nuo to, kas tuo metu jums pasirodys
svarbiau. Taigi užuot sakę, kad šeima svarbiau už
verslą ar atvirkščiai, išsiaiškinkite, kokios iš tikro yra
jūsų vertybės. Tuomet pirmą kartą gyvenime suprasite,
kodėl darote tam tikrus dalykus ar kodėl kiti daro tai,
ką daro. Vertybės yra vienas svarbiausių įrankių norint
išsiaiškinti žmogaus veikimo principus.
Norėdami efektyviai bendrauti su žmonėmis, turime
žinoti, kas jiems yra svarbiausia, kokia yra būtent jų
vertybių hierarchija. Suprasti kitą žmogų gali būti išties
sunku, kol neįsisąmoninama vertybių reikšmė. O kai ji
įsisąmoninama, galima lengvai nuspėti, kaip žmogus
elgis tam tikroje situacijoje. Kai žinosite savo paties
vertybių hierarchiją, galėsite daug efektyviau išspręsti
konfliktus su savimi ir su kitais.
Sėkmė tikra tik tada, kai laikomasi savo esminių
principų. Kartais pasirinkimas iš dviejų vertybių
reikalauja didžiulių pastangų. Jeigu žmogus gauna
mažą atlyginimą, o viena pagrindinių jo vertybių
teigia, kad pinigai – blogis, nepakanka vien keisti
darbą. Problema slypi giliau – vertybių konflikte. Jeigu
žmogui susnku susikaupti darbe, nes jo didžiausia
vertybė yra šeima, o daugiausiai laiko jis praleidžia
darbe, reikia atkreipti dėmesį į vidinį konfliktą ir
pajausti, kokią sumaištį jis sukelia. Tam puikiai tiks
požiūrio pakeitimo ir ketinimo nustatymo metodai.
Galite turėti bilijoną dolerių, bet jei negyvensite pagal
savo vertybes, nebūsite laimingi. Tai vyksta nuolat.
Turtingi, galingi žmonės gyvena nevisavertį gyvenimą.
Kita vertus, materialia prasme galite būti didžiausias
vargšas, bet jeigu gyvenime vadovaujatės savo
vertybėmis, jausitės visiškai patenkinti.
Nekeliu klausimo, kurios vertybės geros, o kurios
blogos. Neketinu jums primesti savo vertybių. Svarbu
išsiaiškinti, kokios yra jūsų vertybės, kad galėtumėte
sau padėti iš esmės. Visi mes turime aukščiausią
vertybę, kurios siekiame kiekvienoje situacijoje – tiek
namuose, tiek darbe. Galbūt tai laisvė, galbūt –
pasitenkinimas,o gal saugumas. Galbūt jūs pagalvojote
„Man svarbūs visi šie dalykai.“ Daugumai tikrai taip.
Bet kažkuri vertybė svarbiausia iš visų. Vienas žmogus
iš draugystės labiausiai tikisi pasitenkinimo; kitas –
meilės; trečias – nuoširdaus bendravimo; ketvirtas –
saugumo. Dauguma žmonių visiškai nenutuokia, kokia
yra jų ar jų mylimųjų vertybių hierarchija. Jie neaiškiai
jaučia meilės, iššūkio, pasitenkinimo poreikį, bet
nesuvokia, koks šių poreikių tarpusavio santykis. O jį
suvokti yra būtina. Nuo jo priklauso, ar bus patenkinti
esminiai žmogaus poreikiai. Jeigu nežinosite, kokie
žmogaus poreikiai, negalėsite jų patenkinti. Ir kol
nesuvoksite, kokia jūsų vertybių hierarchija, nepadėsite
kitam žmogui patenkinti jūsų porekių. Raktas į
tarpusavio supratimą slypi vertybių pažinime.
Kaip išsiaiškinti, kokios yra jūsų ar kito žmogaus
vertybės? Visų pirma, vertybes reikia pritaikyti tam
tikram kontekstui. Vertybės yra pasiskirstę pagal
konteksto – vienokios jos darbe, kitokios – šeimoje.
Paklauskite:
Kas tau svarbiausia asmeniniuose santykiuose?
Žmogus gali atsakyti:
Parama.
Tuomet galite paklausti:
Ką tau reiškia parama?
Galbūt jis atsakys:
Ji man teikia pasitenkinimą.
Vis klausinėdami, kas jam svarbu, susidarysite jo
vertybių sąrašą.
Tada, norėdami išsiaiškinti vertybių hierarchiją,
paskaitykite vertybes iš šio sąrašo ir jas palyginkite.
Paklauskite:
Kas tau svarbiau? Jausti paramą ar pasitenkinimą?
Jeigu atsakymas – pasitenkinimas, akivaizdu, kad jis
yra aukščiau už paramą.
Tada paklauskite:
Kas tau svarbiau – jaustis patenkintam ar mylimam?
Jeigu atsakymas – jaustis patenkintam, tuomet iš šių
trijų vertybių pasitenkinimas yra svarbiausia. Tada
paklauskite:
 O kas tau svarbiau – jaustis mylimam ar jausti
paramą?
Galbūt jis atsakys:
Na, man svarbu abu dalykai.
Jūs atsakytumėte:
Gerai, bet kas svarbiau, ar kad tave mylėtų, ar kad
palaikytų?
Galbūt jis atsakys:
Na, man svarbiau, kad mane mylėtų.
Taigi dabar išsiaiškinote, kad pirmoji vertybė yra
pasitenkinimas, antroji – meilė, trečioji – parama.
Galite pasirinkti tiek vertybių, kiek tik norite. Pagal šį
pavyzdį žmogus gali mėgautis santykiais net tada,
jeigu nejaučia paramos. Tačiau kitam galbūt parama
svarbiau už meilę (kas, beje, labai dažnas dalykas).
Toks žmogus netiki meile tol, kol nejaučia mylimojo
paramos, ir jeigu jos negauna, nesijaučia mylimas.
Žmonės turi tam tikras vertybes, kurių pamynimas
priverčia juos nutraukti santykius. Pavyzdžiui, jeigu
žmogui svarbiausia parama, bet jis jos negauna, jis gali
nutraukti santykius. Žmogus, kuriam svarbiausia meilė,
o parama – trečioj ar ketvirtoj vietoj, nenutrauks
santykių, kas bebūtų – tol, kol jaučiasi mylimas.
 Esu tikras, kad santykiuose svarbūs šie dalykai.
--------- Meilė
--------- Pasitenkinimas
--------- Abipusis bendravimas
--------- Pagarba
--------- Pramogos
--------- Tobulėjimas
--------- Parama
--------- Iššūkis
--------- Kūrybingumas
--------- Grožis
--------- Trauka
--------- Dvasinė vienovė
--------- Laisvė
--------- Sąžiningumas
Be abejonės, visi šie dalykai svarbūs. O galbūt jums
svarbiau kažkas, ko čia nėra. Jeigu kažko trūksta,
papildykite sąrašą.
Tada sunumeruokite vertybes nuo pirmos
(svarbiausios) iki keturioliktos (nereikšmingiausios).
Ar buvo sunku? Hierarchiją nustatyti gali būti
sunkoka, ypač jei sąrašas dar ilgesnis. Taigi kad būtų
lengviau apsispręsti, pirma palyginkite vertybes
tarpusavyje. Pradėkime nuo pirmųjų dviejų: Kas jums
svarbiau – meilė ar pasitenkinimas? Jeigu meilė, ar ji
taip pat svarbiau už abipusį bendravimą? Turite
apsvarstyti kiekvieną vertybę ir patikrinti, kuri už kurią
svarbesnė ir ar ji nėra svarbesnė už pirmąją vertybę.
Jeigu svarbesnių neatsiranda, meilė yra pirmoji vertybė
jūsų hierarchijos sistemoje. Tada pereiname prie
antrojo žodžio. Kas jums svarbiau – pasitenkinimas ar
abipusis bendravimas? Jeigu pasitenkinimas,
palyginkite šią vertybę su visomis likusiomis. Jeigu
kažkuri vertybė jums pasirodys svarbesnė už
pasitenkinimą, pradėkite lyginti šią vertybę.
Pavyzdžiui, jeigu abipusis bendravimas jums
svarbiau už pasitenkinimą, tuomet toliau klaustumėte:
O kas svarbiau – bendravimas ar pagarba? Jeigu
bendravimas, kitas klausimas būtų toks:
Bendravimas ar pramogos?
Jeigu nė viena vertybė nepasirodo svarbesnė už
bendravimą, šią vertybę reikia lyginti su visomis
likusiomis.
Pamatysite, kad suklasikuoti vertybes nevisada
paprasta. Kai kada labai sunku pasirinkti, kuri iš dviejų
svarbesnė. Jeigu negalite apsispręsti, sukonkretinkite
klausimą. Galite paklausti:
Kas tau svarbiau – pasitenkinimas ar tobulėjimas?
Žmogus gali atsakyti:
Na, jei aš tobulėju, jaučiu pasitenkinimą.
Tada turite paklausti:
Ką tau reiškia pasitenkinimas? Ką tau reiškia
tobulėjimas?
Jeigu atsakymas toks:
Pasitenkinimas – tai didžiulis džiaugsmas, o
tobulėjimas – kliūčių įveikimas.
Tada galite paklausti:
Kas tau svarbiau – įveikti kliūtis ar jausti didžiulį
pasitenkinimą?
Tai palengvins sprendimą.
Jeigu nuspręsti vis dar sunku, paklauskite, kas būtų,
jeigu šios vertybės reikėtų atsisakyti.
Jeigu reiktų pasirinkti tobulėjimą be pasitenkinimo
arba pasitenkinimą be tobulėjimo, kurį rinktumeisi?
Paprastai tai efektyvu.
Savo vertybių hierarchijos sudarymas yra vienas
geriausių pratimų visoje knygoje. Skirkite laiko
apmąstyti, ko tikitės iš santykių. Taip pat turėtumėte
sužinoti, ko trokšta jūsų partneris, jeigu jį turite.
Išsiaiškinsite svarbiausias vienas kito reikmes.
Susidarykite sąrašą visų tų dalykų, kurie jums
santykiuose svarbūs, pavyzdžiui, trauka, džiaugsmas,
pasitenkinimas ir pagarba. Šį sąrašą galite papildyti
užduodami klausimą:
Ką tau duoda pagarba?
Jūsų partneris galbūt atsakys:
Tai svarbiausias dalykas santykiuose.
Taigi jau turite pirmąją vertybę. Arba jūsų partneris
gali pasakyti:
Kai jaučiuosi gerbiamas, man rodos, kad esame
vieninga pora.
Taigi atsirado naujas žodis, vienovė. Galite
paklausti:
O kuo svarbi vienovė?
Jeigu jaučiu vienovę su žmogumi, jaučiuosi
mylimas.
Tada galite paklausti:
Kuo svarbi meilė?
Taip klausinėkite tol, kol pasirodys, kad radote visas
reikalingas vertybes, kurias laikote svarbiomis
santykiuose. Tada suklasikuokite vertybes taip, kaip
mokiau. Sistemiškai lyginkite kiekvieną vertybę su
kitomis, kol visos vertybės išsidėstys paeiliui pagal
svarbą.
Kai susikursite asmeninių santykių vertybių
hierarchiją, taip pat suklasikuokite profesines vertybes.
Įsivaizduokite darbo kontekstą ir pradėkite nuo tokio
klausimo:
Kas man svarbu darbe?
Galbūt kūrybingumas. Kitas klausimas būtų:
Kuo svarbus kūrybingumas?
Galbūt atsakysite:
Kai esu kūrybingas, jaučiu tobulėjimą.
O kuo svarbus tobulėjimas?
Ir taip toliau.
Jeigu turite vaikų, siūlau ir juos paklausinėti.
Sužinoję, kas jiems svarbu, daug geriau galėsite su jais
sutarti.
Ką sužinojote? Ką jaučiate žiūrėdami į šį sąrašą? Ar
įvertinote tiksliai? Jeigu ne, dar kartą kažką
palyginkite, kol būsite visiškai patenkinti. Daugybė
žmonių nustemba dėl savo aukščiausių vertybių.
Tačiau vertybių hierarchijos įsisąmoninimas leidžia
suprasti, kodėl darome tai, ką darome. Žinodami savo
tikrąsias santykių ar profesines vertybes, galite
nukreipti savo energiją taip, kad gautumėte, ko
trokštate.
Nepakanka vien suklasikuoti vertybes. Kaip vėliau
sužinosite, tuos pačius žodžius žmonės suvokia labai
skirtingai. Dabar, suklasikavę vertybes, išsiaiškinkite,
ką jos reiškia.
Jeigu pirmoji vertybė yra meilė, paklauskite:
Kada tu jautiesi mylimas?
Arba:
Iš kur tu žinai, kad esi mylimas?
Kaip galima tiksliau išsiaiškinkite bent pirmųjų
keturių vertybių prasmę. Vienas žodis „meilės“ galbūt
jums simbolizuoja tuziną dalykų, ir naudinga sužinoti,
kokie šie dalykai. Tai nelengva, bet jeigu viską atliksite
kruopščiai, geriau pažinsite save: ko išties trokštate ir
iš ko sprendžiate, kad jūsų troškimai patenkinti.
Žinoma, negalite nuodugniai išsiaiškinti visų
pažįstamų žmonių vertybių. Jūsų tikslumas priklausys
nuo trokštamo rezultato. Jeigu norite mėgautis patvaria
santuoka ar puikiais santykiais su vaiku, reikia
išsiaiškinti viską, kas įmanoma. Jeigu esate treneris, ir
mėginate motyvuoti žaidėją, ar verslininkas,
susidomėjęs klientu, jums irgi įdomu sužinoti, kokios
šių žmonių vertybės, tačiau nebūsite tokie kruopštūs.
Tereikia sužinoti pagrindines vertybes. Prisiminkite –
bet kokiuose santykiuose, ar tai būtų tėvo ir sūnaus, ar
dviejų prekeivių ryšys, sudaromas sandėris – nesvarbu,
ar jis pasirašomas, ar ne. Kiekvienas iš kito kažko
tikisi. Kiekvienas vertina kito žodžius ir veiksmus
pagal savo vertybes, bent jau nesąmoningai. Jūs galite
išsiaiškinti, kokios yra šios vertybės ir taip sudaryti
sandėrį, kad iš anksto nuspėtumėte galimas savo
elgsenos pasekmes bei tikruosius savo poreikius.
Šias pagrindines vertybes galite išsiaiškinti paprasto
pokalbio metu. Viena paprasta, bet vertinga technika
yra atkreipti dėmesį į žmogaus žodyną. Žmonės
naudoja tuos pačius raktinius žodžius, parodančius jų
aukščiausias vertybes. Du žmonės dalinasi įspūdžiais
apie kokią jaudinančią patirtį. Vienas galbūt džiaugsis,
kad teko daug veikti kūrybiškai. Kitas galbūt pabrėš,
kokia puiki buvo atmosfera. Tikėtina, kad tai kuo
geriausia nuoroda į jų aukščiausias vertybes, kurias
turite suvokti, jei norite juos motyvuoti ar nudžiuginti.
Išsiaiškinti vertybes svarbu tiek versle, tiek
asmeniniame gyvenime. Kiekvienas žmogus iš darbo
tikisi vienintelio dalyko. Dėl jo jis ims dirbti, o jeigu
šis poreikis nebus patenkintas – ar jis bus pamintas –
jis darbą mes. Kai kuriems žmonėms svarbiausia
pinigai. Jeigu jiems pakankamai mokėsite, jie dirbs pas
jus. Bet daugeliui žmonių svarbiausia kažkas kita.
Galbūt kūrybingumas, iššūkis ar vienovės pojūtis.
Vadovams būtina žinoti, kokios yra pagrindinės jų
darbuotojų vertybės. Tam reikia užduoti tokį klausimą:
Kaip manai, dėl ko tu atėjai čia dirbti?
Tarkime, darbuotojas atsako:
Man patinka kūrybiška aplinka.
Kitas vertybes išsiaiškinsite papildomais klausimais:
O kas dar tau čia patinka?
Tada paklauskite, kas jį priverstų šį darbą mesti.
Tarkime, atsakymas toks:
Pasitikėjimo trūkumas.
Klausinėkite toliau:
Net jeigu nebūtų pakankamai pasitikėjimo, kas tave
verstų čia toliau dirbti?
Kai kurie žmonės atsakytų, kad darbovietėje neliktų.
Tai jų aukščiausia vertybė, dėl kurios jie dirba pas jus.
Kažkas kitas galėtų ir toliau dirbti, jeigu tik būtų
galimybė būti paaukštintam. Išsiaiškinkite visus
dalykus, be kurių jūsų darbuotojas negalėtų būti
laimingas ir tai, kokios būtų jo išėjimo priežastys.
Vertybes apibūdinantys žodžiai yra lyg „super inkarai“
– jie turi stiprias emocines asociacijas. Kad dar geriau
suprastumėte, paklauskite:
Iš ko tu sprendi, kad tai turi? Iš ko sprendi, kad
neturi?
Tokie klausimai padeda atskleisti, kaip jis suvokia
pasitikėjimą. Galbūt pasitikėjimas jam – galimybė
pačiam nuspręsti. Galbūt pasitikėjimo stoką jis įvardins
kaip naujo posto paskyrimą be jokių paaiškinimų.
Vadovui šias vertybes žinoti būtina, kad bendraudamas
su darbuotojais galėtųiš anksto turėti jas omenyje.
Kai kurie vadovai mano, jog motyvuodami
darbuotojus pagal savo vertybes puikiai atlieka savo
darbą. Jiems atrodo: „Na štai, šiam vaikinui gerai
moku, o už tai iš jo tikiuosi to ir to.“ Iš dalies tai tiesa.
Bet žmonių vertybės skiriasi. Kai kuriems svarbiausia
dirbti su žmonėmis, kuriems galėtų padėti. Kai kolegos
pagalbos nepriima, darbas praranda prasmę. Kai
kuriems būtinas kūrybingumas ir pasitenkinimas. Jeigu
norite būti geras vadovas, turite žinoti pagrindines
darbuotojo vertybes ir mokėti jas patenkinti. Jeigu to
nepadarysite, jį prarasite, arba geriausiu atveju jis
nedirbs visu pajėgumu ir nesimėgaus tuo, ką daro.
Ar visam tam reikia skirti laiko ir dėmesio? Žinoma.
Bet jeigu jūs vertinate žmones, su kuriais dirbate, tai
daryti verta – tiek dėl savęs, tiek dėl kitų. Prisiminkite,
kad vertybės turi didžiulę emocinę galią. Jeigu
žiūrėsite tik savo vertybių ir jausitės padarę viską, ką
galėjote, turbūt patirsite nemažai nemalonumų. Jeigu
atsižvelgsite į kitų vertybes, tikriausiai turėsite
laimingesnius bendradarbius, draugus, šeimos narius –
ir patys jausitės laimingesni. Visai nesvarbu, kad
vertybės visiškai sutaptų. Svarbu sugebėti suderinti
savo ir kitų žmonių poreikius, palaikyti aplinkinius ir
su jais bendradarbiauti.
Vertybės yra efektyviausias motyvacijos įrankis.
Jeigu norite pakeisti blogą įprotį, tai galite padaryti
labai greitai, jeigu šį tikslą susiesite su aukštomis
vertybėmis. Pažįstu vieną moterį, kuri itin vertino
savigarbą. Taigi ji parašė laišką penkiems žmonėms,
kuriuos labiausiai gerbia, kad ji niekada neberūkys,
kad pernelyg gerbia save ir kitus, kad taip daugiau
darytų. Išsiuntusi laiškus ji metė rūkyti. Ji mėgdavo
sakyti, kad cigarečių nė už ką neatsisakys, bet jos
savigarba neleido jai grįžti prie šio įpročio. Savigarba
jai buvo svarbiau už pasitenkinimą, kurį teikė
cigaretės. Šiandien ji visiškai nerūko. Tinkamai
panaudoję vertybes galite pasikeisti!
Neseniai teko konsultuoti koledžo futbolo komandą,
kurioje žaidė trys puolėjai. Jų vertybės labai skyrėsi.
Išsiaiškinau jas paprasčiausiai paklausęs, kas jiems
svarbiausia futbole – ką jis jiems duoda. Vienas atsakė,
kad žaisdamas futbolą jis teikia pasididžiavimą savo
šeimai ir šlovina Dievą ir Jėzų Kristų Išganytoją.
Antrajam futbolas buvo svarbi išraiškos galia –
svarbiausia jam buvo įveikti ribas, laimėti, nugalėti
priešininkus. Trečiasis vaikinas buvo iš varguolių
kvartalo, jis nežinojo, dėl ko žaidžia futbolą. Kai
paklausiau:
Kodėl smagu žaisti futbolą?
Paaiškėjo, kad jis vengia tokių dalykų kaip skurdas ir
barniai namuose ir nelabai suvokia, ką jam reiškia
futbolas.
Žinoma, juos visus motyvuoti reikia skirtingais
būdais. Jeigu pirmąjį (jo vertybės buvo suteikti garbės
šeimai ir Jėzui) mėginsite motyvuoti pergalėmis prieš
oponentus, jų sutriuškinimu, tikriausiai kils vidinis
konfliktas, nes jis regi šviesiąją, o ne tamsiąją,
agresyviąją žaidimo pusę. Jeigu antrajam pradėtume
pasakoti apie Dievo šlovinimą ir tai, kiek garbės jis
suteikia šeimai, jis visai nejaus poreikio stengtis, nes
tai nėra pagrindinė priežastis, dėl kurios jis žaidžia.
Paaiškėjo, kad trečiasis puolėjas buvo gabiausias, bet
išreiškė mažesnį savo potencialą negu anie du.
Treneriams buvo sunku jį motyvuoti, nes jis neturėjo
jokių aiškių vertybių – nieko aiškaus, kas jį įkvėptų
siekti ar įtikintų vengti. Šiuo atveju jie turėjo rasti
kokią nors vertybę, kurią jis apskritai vertino kitame
kontekste, tarkime, savigarbą – ir pritaikyti ją futbolo
kontekste. Galiausiai, nors jis jau per pirmąjį žaidimą
susižeidė, bent jau norėjo stengtis palaikyti savo
komandą, ir kai jis pagijo, treneriai galėjo jį motyvuoti
parama komandai.
Vertybės veikia sudėtingiau negu visa, apie ką
kalbėjome šioje knygoje. Prisiminkite, kad vartodami
žodžius naudojamės žemėlapiu – o žemėlapis nėra
teritorija. Jeigu pasakysiu, kad esu alkanas ar noriu
pasivažinėti automobiliu, jūs vis dar naudositės
žemėlapiu. Alkanas gali reikšti, kad aš ir vilką
praryčiau, o galbūt tik šiek tiek užkąsčiau. Jūsų
įsivaizduojamas automobilis gali būti Honda ar
limuzinas. Bet žemėlapiai daugmaž atitinka. Jūsų
supratimas pernelyg neprieštarauja manajam, ir mes
lengvai bendraujame. Vertybės yra pats subtiliausias
žemėlapis. Jeigu aš jums pasakysiu, ką vertinu, jūs
dirbsite tik su žemėlapio žemėlapiu. Jūsų žemėlapis,
jūsų vertybės atitikmuo gali labai skirtis nuo manojo.
Jeigu mes abu teigiame, kad laisvė mums svarbiausia,
nusiteiktume palankiai vienas kito atžvilgiu, nes mes
norime to paties, judame ta pačia kryptimi. Bet tai ne
taip paprasta. Man laisvė gali reikšti galimybę daryti
ką tik noriu, kada noriu, su kuo noriu, tiek, kiek noriu.
Jums laisvė gali reikšti turėti žmogų, kuris jumis nuolat
rūpinasi, kai nėra kivirčų, o ribos aiškiai nubrėžtos.
Kažkam kitam laisvė gali reikšti politinę struktūrą,
discipliną, kuri reikalinga palaikyti tam tikrai politinei
sistemai.

„Jei žmogus neranda, dėl ko galėtų numirti,

nemato prasmės gyventi.“
Martin Luther King (jaunesnysis)

Kadangi vertybės tokios reikšmingos, jose slypi

didžiulė emocinė energija. Niekas taip nevienija
žmonių kaip jų vertybės. Todėl už savo šalį kovojantys
piliečiai beveik visada įveikia samdytų kareivių armiją.
Niekas taip neskaudina, kaip aukščiausių vertybių
prieštara. Dalykai, kurie mums rūpi labiausiai, ar tai
būtų patriotizmas, ar meilė šeimai, atspindi mūsų
vertybes. Taigi tiksliai suklasikavę savo vertybes
turėsite kai ką naujo – patį geriausią žemėlapį, iš kurio
sužinosite, ko trokšta žmogus ir kas jį jaudina.
Santykiuose nuolat esame didžiulės vertybių galios ir
jos subtilių niuansų liudininkai. Žmogus gali jaustis
išduotas dėl nenusisekusio romano.
Jis sakė, kad mane myli,- sako ji. – Koks pokštas.
Vienam žmogui meilė yra amžinas įsipareigojimas.
Kitam – trumpalaikis, bet jaudinantis romanas. Galbūt
šis žmogus niekšas, o gal tiesiog visiškai kitaip
supranta meilę.
Taigi būtina susidaryti kuo tikslesnį žemėlapį – kad
iš tikro sužinotume, koks kito žmogaus suvokimas.
Jums nepakanka vien žinoti, kokį žodį jis naudoja,
reikia ir jo reikšmės. Vienintelis būdas ją išsiaiškinti
yra užduoti tokius klausimus, kad galėtumėte
susidaryti tikslų kito žmogaus vertybių hierarchijos
atitikmenį.
Labai dažnai žmonių suvokimas skiriasi tiek, kad
netgi vertindami tuos pačius dalykus jie gali neturėti
nieko bendro. Vienas žmogus pramogų neįsivaizduoja
be narkotikų, vakarėlių ištisą naktį ir šokių iki aušros.
Kitam pramogos asocijuojasi su kopimu į kalnus –
kažkuo, kas nauja, jaudina ir reikalauja ištvermės.
Vienintelis panašumas tarp jų vertybių yra žodis,
kuriuo jas įvardina. Trečias žmogus galbūt labiausiai
vertins išbandymus. Jam taip pat gali patikti kopimas į
kalnus. O paklaustas apie pramogas, jis numos ranka,
nes jam tai nesvarbu. Bet išbandymu jis įvardina tą
patį, ką antrasis žmogus vadina pramoga.
Vienodos vertybės yra tikrų santykių pagrindas.
Jeigu dviejų žmonių vertybės visiškai sutampa, jie gali
būti drauge amžinai. Jeigu jos visiškai skiriasi, maža
tikimybė, kad jie išlaikys ilgalaikius harmoningus
santykius. Maža tokių porų, kurias galima būtų
priskirti kažkuriai kraštutinei kategorijai. Visų pirma,
raskite, kurios jūsų vertybės sutampa su kito žmogaus,
kuris skiriasi nuo jūsų, vertybėmis. (Ar ne taip elgėsi
Reagan su Gorbačiovu viršūnių susitikime? Puoselėti
vertybes, kurios sieja abi šalis ir taip sutvirtinti
santykius?) Antra, stenkitės puoselėti ir patenkinti
aukščiausias kito žmogaus vertybes. Tai yra tvirtų,
ilgalaikių santykių pagrindas, ir tinka tiek versle, tiek
asmeniniame gyvenime, tiek šeimoje.
Vertybės lemia harmoniją arba disharmoniją, ar
žmogus bus motyvuotas, ar ne. Jeigu žinote jo
vertybes, jums pasisekė. Jeigu ne, jūsų bendravimas
nebus ilgalaikis arba neduos trokštamų rezultatų. Jeigu
jūsų elgsena prieštaraus kito žmogaus vertybėms,
įžeisite jį. Vertybės yra lemiamasis faktorius. Tai nuo
jų priklauso, kuri taktika efektyvi, o kuri ne, kuri
atneša norimus rezultatus, o kuri sukelia chaosą.
Kaip žmonės skirtingai suvokia savo vertybių
reikšmę, taip skirtingai sprendžia, ar jų vertybių
paisoma.
Asmeniškai jums tokių įvaizdžių nustatymas yra
vienas naudingiausių dalykų, norint nusibrėžti tikslus.
Štai naudingas pratimas: pasirinkite penkias svarbias
vertybes ir išsiaiškinkite, iš ko sprendžiate, kad jos
puoselėjamos. Kas jums turi nutikti, kad manytumėte,
jog jūsų vertybių paisoma ar stengiamasi jas puoselėti?
Atsakykite tai dabar ant kito popieriaus lapo.
Nuspręskite, ar jūsų įvaizdžiai naudingi, ar žalingi.
Vertybių įvaizdžius galite kontroliuoti ir pakeisti.
Šis požiūris tėra proto sukurtas modelis. Jis turėtų
mums pasitarnauti, o ne kliudyti.
Vertybės keičiasi. Kartais pasikeičia labai stipriai,
bet paprastai jos keičiasi nesąmoningai. Daugelis mūsų
esame įsikibę pasenusių arba apgaulingų įvaizdžių. Kai
mokėtės mokykloje, galbūt pasijausdavote savo
patrauklumą patvirtindavote flirtuodami. Jeigu jūs
vertinate patrauklumą, bet patrauklus jaustumėtės tik
tada, jei grožiu pralenktumėte Cheryl Tiegs ar Robert
Reford, pasmerkiate save nepasitenkinimui. Visi
pažįstame žmonių, kurie siekė tam tikro rezultato,
kažko, kas jiems atrodo svarbiausia. Bet gavę pamatė,
kad tai nieko nereiškia. Vertybės pasikeitė, o įvaizdžiai
liko tie patys. Kartais žmonės žino įvaizdžius, bet
nesusieja jų su jokiomis vertybėmis. Jie žino, ko nori,
bet negali pasakyti, kodėl. Taigi gavę tai, ko troško, jie
pamato, kad tai tėra miražas, tai, ką jam įpiršo
visuomenė, bet ko jam pačiam visai nereikia. Prieštara
tarp elgsenos ir vertybių yra vienas labiausiai
mėgstamų temų literatūroje ir filmuose nuo „Piliečio
Keino“ (Citizen Kane) iki „Didžiojo Gatsbio“ (The
Great Gatsby). Turite išmokti nuolat jausti savo
vertybės ir jų kaitos procesą. Kaip būtina reguliariai
pervertinti rezultatus ir tikslus, kuriuos užsibrėžėte
vienuoliktame skyriuje, taip reikia reguliariai peržiūrėti
vertybes, kurios labiausiai jus įkvepia.
Kitas būdas įvertinti įvaizdžius yra pažiūrėti, ar šie
rezultatai gali būti pasiekti per gana trumpą laiką.
Paimkime kaip pavyzdį du dvyliktokus, pradėsiančius
kurti sau gyvenimą. Vienas vaikas sėkmingą gyvenimą
įsivaizduos taip: darni šeima, 40000 dolerių pajamų per
metus, 100000 dolerių vertės namas, sportiška
išvaizda. Kitam sėkmingas gyvenimas galbūt
neįmanomas be puikios šeimos, 240000 dolerių
pajamų per metus, namo už du milijonus dolerių, tikro
sportininko išvaizdos, daugybės draugų, narystės
profesionalioje futbolo komandoje ir Rols Roiso su
vairuotoju. Aukšti siekiai gerai, jeigu įmanoma juos
pasiekti. Aš nusibrėžiau aukštų siekių ir sugebėjau
išsiugdyti savybių, kurios man padėjo juos pasiekti.
Bet kaip keičiasi vertybės ir tikslai, taip keičiasi ir
įvaizdžiai. Žmonės jaučiasi geriau, jeigu gali siekti ir
vidutinių tikslų. Tai suteikia pasitikėjimo, kad tau
sekasi, kad gali pasiekti savo svajonių. Kai kuriuos
žmones motyvuoja sportininko išvaizda, namas už du
milijonus dolerių, futbolo komanda ir Rols Roisas. Kiti
tuo tarpu iš pradžių džiaugiasi laimėję dešimties
kilometrų bėgimo lenktynėse ar tuo, kad stebi savo
valgymo įpročius, turi namą už šimtą tūkstančių
dolerių ar šeimą. Kai bus pasiekę tai, galbūt nusibrėš
naujus tikslus. Jie vis dar gali siekti daugiau, bet galbūt
jaus didesnį pasitenkinimą dėl to, kad jau tiek pasiekė.
Kitas įvaizdžių aspektas yra tikslumas. Jeigu
vertinate santykius, jums gerų santykių įvaizdis galbūt
– ryšys su patrauklia mylinčia moterimi. Tokio
rezultato siekti prasminga. Galbūt jūs trokštate būti su
gražia ir geromis savybėmis pasižyminčia moterimi.
Tai irgi normalu. Kitam toks įvaizdis galbūt –
mėlynakė gražuolė iš Playboy žurnalų su
keturiasdešimt dviejų colių krūtinės apimtimi, turinti
butą Penktojoje Manheteno Aveniu ir milijonines
pajamas. Ir tik tokiu atveju jis bus laimingas. Turėti
tikslą – nieko blogo, bet, jeigu susikoncentruojate į
smulkmenas, rizikuojate nusivilti. Atstumiate 99
procentus žmonių, dalykų ir įvykių, kurie galėtų jus
nudžiuginti. Tai nereiškia, kad neįmanoma to pasiekti
– viskas įmanoma. Tačiau būdami lankstesni lengviau
įgyvendintumėte savo troškimą ar vertybes.
Štai ką verta prisiminti: lankstumo svarbą.
Prisiminkite, kad lanksčiausia sistema, atvira daugybei
galimybių, bet kokiame kontekste veiks efektyviausiai.
Būtina prisiminti, kad mus valdo vertybės, bet apie jų
egzistavimą nuomonę susidarome per pasirinktus
įvaizdžius. Galite pasirinkti tokį detalų pasaulio
žemėlapį, kad visiškai pasimesite. Taip nutinka
daugeliui. Sakome, kad sėkmė yra būtent tai, o geri
santykiai – būtent tokie. Bet atsisakydami lankstumo
beveik šimtu procentu užsitikrinate sau
nepasitenkinimą.
Vienas nemaloniausių klausimų tas, kai reikia rinktis
tarp vertybių. Kartais dvi skirtingos vertybės,
pavyzdžiui, laisvė ir meilė, traukia į priešingas kryptis.
Laisvė gali reikšti galimybę daryti ką tik nori kada tik
nori. Meilė gali reikšti įsipareigojimą vienam žmogui.
Daugelis mūsų yra patyrę šį konfliktą. Tai nemalonu.
Tačiau būtina žinoti, kokios vertybės mums
svarbiausios, kad galėtume atitinkamai elgtis ir taip jas
puoselėti. Jeigu to nepadarysime, vėliau už tokį savo
vertybių išdavimą sumokėsime emociškai. Elgsena,
susieta su aukštesnėmis vertybėmis, nugalės elgseną,
susietą su žemesnėmis vertybėmis.
Labai sunku, kai dvi svarbios vertybės traukia jus
dviem priešingomis kryptimis. Tai sukelia didžiulį
chaosą. Jeigu chaosas užsitęsia, santykiai gali nutrūkti.
Galite rinktis iš dviejų – pavyzdžiui, leisti sau viską –
ir taip nuvilti partnerį. Galite pamėginti prisitaikyti –
tada jaučiatės nusivylę. Arba, kadangi nedaugelis mūsų
iš tikro suvokia savo vertybes, tiesiog patirsime
kažkokį nepasitenkinimą ir sunkumą; greitai pradėsime
viską vertinti iš šio negatyvaus taško, kol šios emocijos
taps mūsų dalimi, nepasitenkinimą, kurio atsikratyti
mėginsime persivalgydami, rūkydami ir taip toliau.
Jeigu nesuprantate, kaip veikia vertybės, sunku
prieiti bet kokį rafinuotesnį kompromisą. Bet jeigu
suprantate, jums nereikės atsisakyti nei santykių, nei
laisvės. Galite pakeisti įvaizdžius. Kai mokėtės
mokykloje, galbūt jums buvo svarbu mėgdžioti Warren
Beatty intymų gyvenimą. Bet galbūt meilės pilni
santykiai suteikia tiek džiaugsmo ir galimybių, kad
suteikia daug daugiau laisvės, nei audringa naktis su
nepažįstamuoju. Iš dalies tai požiūrio pakeitimas
atkuria pusiausvyrą.
Kartais chaosas randasi ne dėl pačių vertybių, o dėl
to, kad skirtingos vertybės skirtingai įsivaizduojamos.
Sėkmė ir dvasingumas neturėtų prieštarauti vienas
kitam. Galite mėgautis sėkme ir būti dvasingi. Bet
jeigu jūsų sėkmės įvaizdis yra didžiulis namas, o
dvasingumo įvaizdis – paprastas kuklus gyvenimo
būdas? Jums teks pakeisti arba įvaizdį, arba požiūrį.
Kitaip pasmerktumėte save nesibaigiantiems vidiniams
konfliktams. Naudinga būtų prisiminti W.Mitchell
įsitikinimų sistemą, kuri padėjo jam jaustis laimingu ir
turtingu, užuot savęs gailėjusis. Tarp jokių dviejų
veiksnių nėra jokio absoliutaus santykio. Jam tai
reiškia, kad paralyžius nėra priežastis, dėl kurios jis
turėtų būti nelaimingas. Jeigu turite daug pinigų,
nereiškia, kad nesate dvasingas, o jeigu gyvenate
paprastai, dar nereiškia, kad esate dvasingas.
NLP suteikia galimybę pakeisti beveik bet kokią
patirtį savo naudai. Kartą konsultavau vyrą, kuris
turėjo neretą problemą. Jis draugavo su moterimi. Bet
jam taip pat buvo svarbu jaustis seksualiai patraukliu,
paflirtuoti su kitomis moterimis. Susižavėjęs kokia
nors patrauklia moterimi jis pasijusdavo kaltas, nes
labai vertino dabartinę draugystę. Išvydus patrauklią
moterį, jo jausmų seka buvo tokia. Pamatęs moterį
(Ve) [Angl. Visual external – išorinis vizualinis
dirgiklis], jis pagalvodavo (Aid) [Angl. Auditory
internal – vidinis audialinis posakis]: „Fantastiška
moteris, ir ji manęs nori.“ Tai sukelia jausmą arba
troškimą šį geismą patenkinti (Ki) [Angl. Kinesthetic
internal – jausmas, kylantis viduje], ir kartais jis tą
troškimą realizuodavo (Ke) [Angl. Kinesthetic external
– išorinis lytėjimas]. Bet tiek geismas, tiek po jo sekę
romantiški nuotykiai ryškiai konfliktavo su stipriu
ilgalaikių asmeninių santykių poreikiu, kas jam irgi
buvo labai svarbu.
Išmokiau jį šią Ve-Aid-Ki-Ke strategiją papildyti dar
vienu elementu. Po to, kai jis pamato moterį (Ve) ir sau
pasako: „Nuostabi moteris, ir ji manęs nori.“ (Aid),
įterpiau dar vieną vidinį audialinį posakį: „O aš myliu
moterį, su kuria draugauju.“ Tada liepiau jam
įsivaizduoti jam meiliai besišypsančią moterį, kurią
myli (Vi) [Angl. Visual internal – mintyse kylantis
paveikslas (vert.past.)], iš ko kilo naujas kinestetinis
pojūtis, lyg žavėtųsi moterimi, su kuria draugauja. Šią
strategiją patariau išmokti kartojant. Vos pamačius
patrauklią moterį ir pasakius: „Nuostabi moteris, ir ji
manęs nori“, iš karto pridėti naują audialinę mintį: „O
aš myliu moterį, su kuria draugauju“ meilės pilnu tonu,
o tada įsivaizduoti savo draugę meiliai jam
besišypsančią. Jis turėjo vis kartoti, kartoti ir kartoti
tai, kol šis modelis visiškai įsitvirtino psichikoje – kad
išvydus patrauklią moterį jis pradėtų elgtis pagal šį
naują modelį.
Ši strategija yra kompromisas. Senoji strategija
traukė jį dviem priešingomis kryptimis ir labai
apsunkino santykius. Vien poreikio jaustis patraukliu
slopinimas būtų sukėlęs nepasitenkinimą ir konfliktą.
Naujoji strategija įgalina iš to gauti pozityvių jausmų ir
išvengti konflikto, silpninančio santykius.
Jeigu norime motyvuoti ir suprasti save ir kitus,
vertybes reikia derinti su metaprogramomis. Vertybės
yra galutinis filtras. Metaprogramos yra veikimo
modeliai, nuo kurių priklauso mūsų suvokimas, taigi ir
elgsena. Jeigu žinosite, kaip suderinti šiuos du dalykus,
sukursite pačius efektyviausius motyvacinius
modelius.
Kartą konsultavau vaikinuką, kurio neatsakomybė
vedė tėvus iš proto. Jis gyveno tik šia akimirka,
visiškai nesusimąstydamas apie pasekmes. Jeigu
pasitaikydavo kokia proga pašėlti per naktį, jis visai
neketindavo būti neatsakingu. Tiesiogjį labiau jaudino
galimybės (tai, ko jis siekė), o ne veiksmų pasekmės
(tai, ko turėtų vengti).
Šnekėdamasis su šiuo vaikinuku išsiaiškinau jo
metaprogramas. Sužinojau, kad jis linkęs siekti ir
vadovaujasi būtinybe. Tada pradėjau aiškintis, kokios
jo vertybės. Pasirodė, kad jis labiausiai vertino
saugumą, laimę ir pasitikėjimą. Šie trys dalykai jam
buvo svarbiausi gyvenime.
Taigi prisiderinau prie jo ir pradėjau naudoti
„veidrodinį atspindėjimą“. Tada nuosekliai paaiškinau,
kaip jo elgsena nesiderina su jo aukščiausiomis
vertybėmis ir jas silpnina. Jis buvo ką tik grįžęs namo
po dviejų parų be jokio tėvų leidimo, nieko jiems
nepasakęs. Pasakiau, kad jiems tuoj truks kantrybė ir
kad savo elgsena jis atmeta visą saugumą, laimę ir
pasitikėjimą, kurį šeima jam teikia. Jeigu ir toliau taip
elgis, atsidurs kur nors, kur nebebus saugumo, laimės
ir pasitikėjimo. Galbūt kalėjime ar pataisos namuose.
Jeigu jis nebus atsakingas savo tėvų namuose, tėvai
turės jį išsiųsti kažkur, kur juo galėtų pasirūpinti kiti.
Taigi aš parodžiau jam, ko reikėtų vengti (dauguma
žmonių, kurie šiaip jau linkę siekti, gali vengti kažko,
norėdami išsaugoti aukščiausią vertybę.) Tada
parodžiau jam kitą galimybę, kažką, ko galėtų siekti.
Daviau jam tam tikrų užduočių, kuriomis jis įrodytų
tėvams, kad jie gali suteikti jam saugumą, laimę ir
pasitikėjimą, kas jam buvo taip svarbu. Jis turėjo grįžti
namo dešimtą vakaro. Per septynias dienas turėjo
susirasti darbą. Jis turėjo kasdien atlikti namų ruošos
pareigas. Po šešiasdešimties dienų pažiūrėsime, kokia
pažanga, ir jeigu jis laikysis savo įsipareigojimų, tėvai
pradės labiau juo pasitikėti – taigi jis bus laimingesnis
ir saugesnis. Leidau jam suprasti, kad tai padaryti
būtina, tuoj pat. Jeigu kartą nesilaikys duoto žodžio, tai
bus įvertinta kaip pamoka. Jeigu du kartus, gaus
įspėjimą. Trečią kartą jam teks atsisveikinti su namais.
Mano strategija buvo tokia: parodžiau jam tikslus,
kurių galėtų tuoj pat siekti ir kurie sutvirtintų jo
vertybes. Anksčiau jis tiesiog neturėjo ko siekti. Taip
pat paaiškinau, kad keistis būtina ir suteikiau jam visą
keitimosi įvaizdį. Kai paskutinį kartą juo domėjausi, jis
vis dar elgėsi kaip pavyzdingas vaikas. Vertybes
suderinus su metaprogramomis atsirado motyvacija.
Parodžiau jam, kaip susikurti saugumą, laimę ir
pasitikėjimą, kurio jis troško.

„Tas, kuris pažįsta kitus, yra mokytas.

Tas, kuris pažįsta save, yra išmintingas.
 Tas, kuris įveikė kitus, yra galingas.
Tas kuris, įveikė save – neįveikiamas“
Lao Dze, Kelio Klasika ir Dorybė

Manau, kad įsitikinote, kokios galingos yra vertybės

ir kaip jos gali pasitarnauti, jeigu norime pasikeisti.
Anksčiau savo vertybes suvokėte tik pasąmoningai.
Dabar turite sugebėjimą tiek jas suprasti, tiek jomis
pasinaudoti siekdami pozityvių permainų. Kažkada
nežinojome, kas yra atomas, taigi negalėjome
pasinaudoti jo didžiule galia. Žinios apie vertybes turi
labai panašų poveikį. Sąmoningai jas suvokę galime
pasiekti dalykų, kurie anksčiau buvo neįmanomi.
Galime paspausti mygtukus, apie kurių egzistavimą
anksčiau nežinojome. Prisiminkite – vertybės yra
įsitikinimų sistemos, kurių poveikis – visaapimantis.
Taigi pakoreguodami vertybes – arba išspręsdami
konfliktus tarp jų, arba pasinaudodami aukščiausios
vertybės galia – galime iš esmės pakeisti visą savo
gyvenimą.
Užuot nerimavę dėl vertybių konfliktų, apie kuriuos
anksčiau nė nežinojome, galime suprasti, kas su mumis
arba tarp mūsų ir kitų žmonių vyksta ir siekti naujų
rezultatų. Tai galime padaryti įvairiai. Galime pakeisti
požiūrį į patirtį taip, kad ji mums suteiktų daugiausiai
naudos. Galime pakeisti savo įvaizdžius, kaip ne kartą
rašiau šioje knygoje. Kai kyla konfliktas tarp vertybių,
dažnai jo šaknys glūdi viename iš įvaizdžių. Galime
taip sumažinti vaizdą ir garsą, kad konfliktas liks
nepastebėtas. Kartais įmanoma pakeisti net pačias
vertybes. Jeigu norite, kad kažkuri vertybė jums būtų
svarbesnė už kitas, galite pakeisti jos įvaizdį ir
priartinti jį prie įvaizdžio vertybės, kuri yra aukščiausia
jūsų vertybių hierarchijoje. Dažniausiai daug lengviau
ir efektyviau yra koreguoti įvaizdžius, bet manau, kad
patys matote, kokios efektyvios yra šios technikos.
Pakeitę įvaizdį, kuris simbolizuoja šias vertybes, galite
pakeisti tos vertybės svarbą.
Pavyzdžiui, teko konsultuoti vieną vyriškį, kuris
labiausiai vertino naudą. Meilė jo vertybių
hierarchijoje buvo devinta pagal svarbą. Kaip ir galite
nujausti, tokia vertybių hierarchija nelabai padėjo jam
bendrauti su kitais žmonėmis. Išsiaiškinau, kad
naudingumą jis įsivaizdavo kaip didžiulę, ryškią figūrą,
pakrypusią dešinėn, ir su juo siejo tam tikrą garsą. Kai
palyginau šį simbolį su žemesnės vertybės, meilės
įvaizdžiu (daug mažesne juodai balta figūra, kitaip
pakrypusia, tamsesne, blyškesne, neapibrėžta figūra),
man tereikėjo sukeisti submodalumus: aukštesnės
vertybės submodalumus susieti su žemesne vertybe, o
žemesnės vertybės submodalumus – su aukštesne
vertybe, o tada pasitelkus SWISH modelį įtvirtinti
šiuos pakeitimus. Taip mes pakeitėme jo požiūrį į
vertybes; pakeitėme jo vertybių hierarchiją. Meilė jam
tapo svarbiausia. Tai visiškai pakeitė jo požiūrį į
pasaulį, į svarbiausius dalykus, taigi ir veiksmus.
Pakitimai vertybių hierarchijoje gali pasirodyti ne iš
karto. Paprastai prieš keičiant hierarchiją geriausia iš
pradžių išsiaiškinti žmogaus įvaizdžius ir pakeisti jo
požiūrį, pagal kurį jis vertina, ar jo vertybių laikomasi.
Manau, suvokiate, kaip tai gali būti naudinga
asmeniniuose santykiuose. Tarkime, žmogus labiausiai
vertina trauką, paskui – sąžiningą bendravimą,
kūrybingumą ir pagarbą. Pasitenkinimą šiuose
santykiuose galima pasiekti dviem būdais. Pirmas
būdas – sukeisti vietomis pirmąją ir ketvirtąją vertybes.
Taip vyras, kuris nebejaučia traukos partnerei, traukai
teiks mažiau reikšmės, negu pagarbai. Kol jis gerbia
partnerę, tol jaučia, jog jo aukščiausia vertybė
realizuota. Paprastesnė ir ne tokia kraštutinė priemonė
būtų išsiaiškinti, kaip jis įsivaizduoja potraukį. Ką jis
turi pamatyti, išgirsti, pajausti? Tada reikia arba
pakeisti to potraukio strategiją, arba pasitarti su
partnere, ką jam daryti, kad realizuotų šią vertybę.
 Dauguma mūsų turi tarpusavyje konfliktuojančių
vertybių. Norime siekti aukštumų, ir norime ilsėtis
paplūdimyje; norime būti su šeima, ir norime dirbti ir
daryti karjerą. Norime saugumo ir norime jaudulio. Kai
kurie vertybių konfliktai neišvengiami; tai paįvairina
gyvenimą. Problema kyla tada, kai aukščiausios
vertybės mus traukia dviem priešingomis kryptimis.
Perskaitę šį skyrių peržvelkite savo vertybių hierarchiją
ir jų įvaizdžius ir išsiaiškinkite, kame slypi konfliktų
šaknys. Tai pirmas žingsnis juos išspręsti.
Vertybės valdo ne tik žmones, bet ir visuomenes.
Pastarųjų dvidešimties metų JAV istorija puikiai
iliustruoja vertybių reikšmę ir kaitą. Argi
šešiasdešimtųjų suirutė – ne katastrofinis vertybių
konflikto pavyzdys? Staiga didelė visuomenės dalis
pradėjo propaguoti vertybes, priešingas vyraujančioms
visuomenės vertybėms. Staiga suabejota daugeliu
mūsų svarbiausių vertybių – Patriotizmu, šeima,
santuoka, darbo etika. Kaip pasekmė sekė socialinis
chaosas ir nesutarimas.
Tarp šių ir anų dienų yra du pagrindiniai skirtumai.
Vienas yra tas, kad šešiasdešimtųjų kartos laisvės
įvaizdis buvo narkotikai ir ilgi plaukai. Dabar,
aštuoniasdešimtaisiais, tas pats žmogus laisvę gali sieti
su nuosavu verslu ir savikontrole. Kitas skirtumas tas,
kad pasikeitė mūsų vertybės. Pažvelgę į amerikietiškų
vertybių evoliuciją per pastaruosius dvidešimt
penkerius metus nelabai galėtume pasakyti, kad
laimėjo tam tikra vertybių grupė. Panašiau, kad
atsirado naujos vertybių grupės. Iš dalies mes grįžome
prie tradicinių patriotizmo ir šeimyninio gyvenimo
vertybių. O iš dalies perėmėme daugelį šešiasdešimtųjų
vertybių. Esame pakantesni, skirtingai vertiname
moteris ir įvairias mažumas, kitaip suvokiame
produktyvų, džiaugsmingą darbą.
Gavome puikią pamoką. Keičiasi vertybės – keičiasi
žmonės. Nesikeičia tik numirėliai. Taigi svarbu stebėti
šią kaitą ir jai atsiduoti. Ar prisimenate tą pavyzdį, kai
žmonės atkakliai kažko siekia, o paskui pamato, kad tai
beprasmiška? Taip dažnai jaučiasi daugelis mūsų. To
išvengti galime atidžiai tyrinėdami savo vertybes ir
įvaizdžius, per kuriuos jas suvokiame.
Visų mūsų gyvenime yra šiek tiek chaoso. Toks jau
tas žmogus. Kaip vyksta permainos visuomenėje, taip
jos vyksta ir kiekviename žmoguje. Bet jeigu žinosime,
kas vyksta, lengviau tai priimsime ir pasikeisime. Jeigu
kažkas mus erzina, o mes to nesuprantame, dažniausiai
pradedame netinkamai elgtis. Pradedame rūkyti, gerti
ar dar ką nors, kas padėtų susidoroti su
nepasitenkinimu, kurio negalime kontroliuoti. Taigi
pirmasis žingsnis sprendžiant vertybių konfliktą yra jį
įsisąmoninti. Svarbiausia sėkmės formulė tinka tiek
vertybėms, tiek ir kitiems dalykams. Reikia žinoti, ko
norite – žinoti savo aukščiausias vertybes ir jų
tarpusavio santykius. Reikia veikti. Reikia išmokti
pajausti, ką gaunate. Jeigu jūsų elgsena prieštarauja
jūsų vertybėms, reikia pakoreguoti elgseną, ir konflikto
neliks.
Štai apie ką verta susimąstyti. Prisiminkite – mes
vieni kitus veikiame kiekviename žingsnyje. Esame
pavyzdys savo vaikams, darbuotojams, verslo
partneriams. Jeigu norime būti geru pavyzdžiu, nieko
nėra svarbiau už tvirtas vertybes ir jas atitinkančią
elgseną. Elgsena svarbu, bet vertybės už viską
svarbiausios. Jeigu jūs nuolat nelaimingi ir sutrikę, tie,
kurie jus laiko pavyzdžiu, sies jus su vargais ir
nelaimėmis. Jeigu gyvenate džiaugsmingi, esate
džiaugsmingumo pavyzdys.
Prisiminkite, kokie žmonės jums turėjo didžiausią
įtaką gyvenime. Tikriausiai jie buvo sėkmingi žmonės.
Labiausiai įkvepiantys dalykai istorijoje, religinės
knygos, tokios, kaip Biblija, irgi ne kas kita kaip
vertybių rinkiniai. Jose randamos istorijos, situacijos
yra pavyzdys, įkvepiantisdaugybę žmonių visoje
planetoje.
 Išsiaiškinti kito žmogaus vertybes – tai sužinoti, kas
jam yra svarbiausia. Taip geriau suvoksite ne tik jų, bet
ir savo poreikius. Kitame skyriuje pažiūrėsime, kokias
penkias kliūtis turi įveikti žmogus, norėdamas
panaudoti ir pritaikyti viską, apie ką kalbėjome šioje
knygoje. Aš vadinu jas...
19 skyrius

Penki turto ir laimės raktai

„Ne žmogus priklauso nuo aplinkybių.

Aplinkybės priklauso nuo žmogaus.“
Benjamin Disraeli

Dabar turite visus išteklius, kad galėtumėte prisiimti

visišką atsakomybę už savo gyvenimą. Sugebate
sukurti vidines nuostatas ir būsenas, veda į sėkmę ir
galią. Bet faktas, kad tai sugebate, nevisada reiškia,
kad tą darote. Yra tam tikrų dalykų, kurie laikas nuo
laiko vėl grąžina į negatyvią emocinę būseną. Kelyje
pasitaiko posūkių, upėje – slenksčių, ties kuriais
žmogus suklumpa vėl ir vėl. Šiame skyriuje noriu
parodyti jums kliūčių žemėlapį ir ką daryti, kad jas
apeitumėte.
 Aš vadinu tai penkiais raktais į turtą ir laimę. Jeigu
ketinate naudotis savo gebėjimais, jeigu ketinate
gyventi šimtu procentų, jums reikia suvokti šiuos
penkis raktus. Kiekvienas sėkmingas žmogus anksčiau
ar vėliau turi tai padaryti. Jeigu tai padarysite, jeigu
nuolat juos kontroliuosite, jūsų gyvenimas bus amžina
sėkmė.
Neseniai lankiausi Bostone. Vieną vakarą po
seminaro vaikštinėjau Copley aikštėje. Apžiūrinėjau
pastatus – čia buvo ir modernių dangoraižių, ir senų
statinių, ir pastebėjau link manęs artėjantį
svirduliuojantį vyriškį. Atrodė, kad jis miega gatvėse.
Nuo jo trenkė alkoholiu, jis buvo nesiskutęs kelis
mėnesius.
Pamaniau, kad jis prieis ir paprašys pinigų. Na, ką
pagalvoji, tas ir nutinka. Jis prisiartino ir paklausė:
Pone, gal galėtumėte paskolinti dvidešimt penkis
centus?
Pirmiausia pagalvojau, ar noriu jam duoti pinigų.
Tada pamaniau – juk nenoriu, kad jis kentėtų. Šiaip ar
taip, ketvirtis dolerio man nelabai ką reiškė. Taigi
nusprendžiau bent jau jį pamokyti.
Dvidešimt penkis centus? Tik tiek prašai – dvidešimt
penkių centų?
 Ir jis atsakė:
Tik dvidešimt penkių.
Taigi įkišau ranką į kišenę, ištiesiau monetą ir
pasakiau:
Gyvenime gauni tiek, kiek paprašai.
Vyrukas atrodė apstulbęs, o paskui nusvirduliavo
toliau.
Stebėdamas jį, galvojau, kuo skiriasi sėkmingi
žmonės nuo nevykėlių. Kuo jis skiriasi nuo manęs?
Kodėl mano gyvenimas toks džiaugsmingas, kad galiu
daryti ką noriu, kur noriu, kada noriu, su kuo noriu,
tiek, kiek noriu? Jam galbūt šešiasdešimt ir jis gyvena
gatvėje, prašydamas išmaldos. Argi Dievas atėjo ir
pasakė:
Robinai, tu buvai geras. Už tai gauni svajonių
gyvenimą.
Turbūt ne. Ar kas nors man davė išskirtinių
privalumų? Nemanau. Kartą ir aš buvau tokioj
situacijoj, kaip šis vyriškis, tik tiek daug negėriau ir
nemiegojau gatvėje.
Manau skirtumas iš dalies toks, koks buvo mano
atsakymas jam – gyvenime gauni tiek, kiek paprašai.
Paprašyk ketvirčio dolerio – tiek ir tegausi. Paprašyk
nesiliaujančio džiaugsmo ir sėkmės – irgi tai gausi. Esu
įsitikinęs, kad jeigu išmoksti kontroliuoti savo būseną
ir elgseną, gali pakeisti bet ką. Gali išmokti prašyti to,
ko reikia ir tai gauti. Paskui sutikau daugiau valkatų ir
paklausdavau, kaip jie tokiais tapo. Supratau, kad jie
susidurdavo su panašiais išbandymais. Skirtumas tas,
kaip juos išlaikydavo.
„Kaip šauksi, taip atsilieps.“
Graikų patarlė
Parodysiu jums penkis dalykus, kurie jums
pasitarnaus kaip kelio ženklai į sėkmę. Jie niekuo
neypatingi. Bet svarbūs. Jeigu juos įvaldysite, jums
nebus nieko neįmanomo. Jeigu jais nesinaudosite, save
apribosite. Teiginių kartojimas ir pozityvus mąstymas
puiki pradžia, bet tai dar ne viskas. Teiginių kartojimas
be savidrausmės yra savęs mulkinimas. Teiginiai ir
savidrausmė kuria stebuklus.
Štai pirmasis raktas į turtą ir laimę. Privalote išmokti
įveikti nusivylimą. Jeigu norite išnaudoti visą savo
potencialą, turite išmokti įveikti nusivylimą. Jis gali
pakirsti jūsų svajonėms sparnus. Tai vyksta nuolat.
Nusivylimas pozityvų požiūrį gali paversti negatyviu,
stiprybę - silpnybe. Blogiausia negatyviame požiūryje
tai, kad jame nelieka vietos savidrausmei. O kai nėra
savidrausmės, nebus ir norimų rezultatų.
Taigi norėdami užsitikrinti ilgalaikę sėkmę, privalote
išmokti įvaldyti savo nusivylimą. Kai ką jums
pasakysiu. Sėkmė pasiekiama didžiulės nesėkmės
kaina. Pažvelgę į bet kurį stulbinančios sėkmės atvejį
pamatysite, kad prieš tai buvo didžiulis nusivylimas.
Jei kas nors jums kalba kitaip, jis nieko neišmano apie
pasiekimus. Yra dvi žmonių rūšys – tie, kurie įveikė
nusivylimą ir tie, kuriems nepavyko.
Yra tokia maža įmonė „Federal Express“. Ją įkūrė
vaikinas vardu Fred Smith ir iš didžiulio nusivylimo
susuko multimilijoninį verslą. Įkūręs įmonę, į kurią
sukišo paskutinius savo pinigus, jis ketino pristatyti
150 siuntinių. Iš jų pristatė tik 16, kurių penkis išsiuntė
savo darbuotojams. Ir viskas ėjo tik blogyn. Kartais
darbuotojams tekdavo algą išgryninti parduotuvėje, nes
fondai negalėjo padengti čekių. Dažnai jų lėktuvus
nuomotojai susigrąžindavo, o kartais jiems tekdavo
surengti varžytines, kad galėtų ištempti dar vieną darbo
dieną. Dabar „Federal Express“ yra multimilijoninė
įmonė. Vienintelė priežastis, kodėl ji dar egzistuoja,
yra ta, kad Fredas Smitas sugebėjo įveikti nuolatinę
neviltį.
Žmonėms, mokantiems įveikti nusivylimą, gerai
moka. Jeigu jūs bankrutavote, tikriausiai taip nutiko
todėl, kad nelabai sugebate susidoroti su nusivylimu.
Jūs sakote:
Na, aš bankrutavau, taigi esu nusiminęs.
Viskas atvirkščiai. Jeigu įveiktumėte dar didesnį
nusivylimą, praturtėtumėte. Pagrindinis skirtumas tarp
žmonių, kurie finansiškai saugūs ir kurie ne, yra tai,
kaip jie įveikia nusivylimą. Aš nebūsiu toks beširdis ir
neteigsiu, kad skurdas neatneša nusivylimo. Sakau, kad
būdas išvengti skurdo yra įveikti vis didesnį
nusivylimą – tol, kol jums pasiseks. Žmonės sako:
Na, turtingi žmonės neturi problemų.
Jeigu jie tikrai turtingi, tikriausiai turi daugiau
problemų. Jie tiesiog moka su jomis susidoroti,
pasinaudoti naujomis strategijomis, atrasti naujų
sprendimų. Prisiminkite – turtas – ne tik pinigai.
Nuostabiuose santykiuose kyla problemų ir išbandymų.
Jeigu nenorite turėti problemų, geriau visai neužmegzti
santykių. Kelyje į bet kokį didelį pasiekimą – versle,
santykiuose, gyvenime - laukia didžiulis nusivylimas.
Geriausia, ką mums duoda Optimalaus Veikimo
Technologijos (Optimum Performance Technologies®)
yra tai, kad jos moko efektyviai įveikti nusivylimą.
Tuos dalykus, kurie jus varė į neviltį, galite paversti
džiaugsmo šaltiniu. Tokie įrankiai kaip NLP nėra vien
tik pozityvus mąstymas. Pozityvaus mąstymo
problema ta, kad jūs turite apie jį galvoti – ir dažnai
būna per vėlu nuveikti tai, ką norėjote nuveikti.
NLP siūlo būdą stresą paversti galimybe. Jūs jau
žinote, kaip išsiaiškinti įvaizdžius, kurie jus neramino
ir juos panaikinti arba pakeisti į įvaizdžius,
įkvepiančius palaimą. Tai padaryti nesunku. Jūs jau
mokate.
Stresą įveikti galima dviem žingsniais. Pirmas
žingsnis: Nesijaudink dėl smulkmenų. Antras žingsnis:
Prisimink – viskas tėra smulkmenos.
Sėkmingi žmonės žino, kad kita sėkmės pusė yra
nusivylimas. Deja, kai kurie žmonės neatranda kitos
pusės. Žmonės, kuriems nepavyko pasiekti tai, ko
norėjo, dažniausiai pasiduoda nusivylimui. Jie leidžiasi
nuviliami ir sukaustomi, užuot ėmęsi veiksmų tikslui
pasiekti. Šią kelio kliūtį įveiksite skverbdamiesi pro
nusivylimą, kiekvieną nesėkmę priimdami kaip
pamoką ir keliaudami pirmyn. Abejoju, ar rasite daug
sėkmingų žmonių, kurie to nepatyrė.
Štai antrasis raktas. Privalote išmokti įveikti
pasipriešinimą. Kai tai pareiškiu seminaro metu,
dalyvių fiziologija iškart pasikeičia. Ar žmogaus
kalboje yra kandesnių žodžių už trumputį „ne“? Jeigu
kažką pardavinėjate, kuo skiriasi 100000 ir 25000
dolerių uždarbis? Pagrindinis skirtumas yra
sugebėjimas įveikti pasipriešinimą taip, kad baimė
nebestabdytų jūsų veiksmų. Geriausi prekybininkai –
tie, kuriems daugiausiai priešinasi. Jie gali bet kokį
„ne“ paversti „taip“.
Didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduria mūsų
kultūros žmonės, yra nesugebėjimas įveikti žodžio
„ne“. Prisimenate, kokį klausimą buvau jums uždavęs?
Kaip elgtumėtės žinodami, kad jums tikrai pasiseks?
Pagalvokite dabar. Jeigu žinotumėte, kad susimauti
neįmanoma, ką savyje pakeistumėte? Ar tada
leistumėte sau tai, ką norite? Taigi kas jus sulaiko? Tai
tas trumputis žodelis „ne“. Kad jums pasisektų,
privalote išmokti įveikti pasipriešinimą, atimti iš jo
galią.
Kartą konsultavau šuolininką. Anksčiau jis
dalyvaudavo Olimpinėse žaidynėse, bet paskui
kažkodėl nebesugebėjo iššokti aukščiau savo ūgio.
Pamatęs, kaip jis atlieka šuolį, iš karto supratau, kur
šuo pakastas. Pašokęs į aukštį jis pradėdavo baisiai
jaudintis. Kiekvieną nesėkmę priimdavo kaip didžiulę
tragediją. Pasikviečiau jį ir pasakiau, kad jeigu norime
kartu dirbti, jis niekada daugiau neturi taip elgtis. Jis
viską vertino kaip nesėkmę. Savo smegenims jis siuntė
sustiprintą nesėkmės įvaizdį, taigi kiekvienas jo šuolis
buvo nesėkmingas. Kiekvieną kartą jam atliekant šuolį
smegenys labiau rūpinosi, kaip nesusimauti, o ne kaip
pasiekti sėkmę.
Aš patariau jam: kaskart pradedant šuolį, mintyse
sušukti: „Aha!” Kitas bandymas, o ne “@#&*@!%
$*!!! Vėl susimoviau.“ Jis turėtų vėl sutelkti visas
jėgas ir vėl mėginti. Po trijų šuolių jis iššoko aukščiau
nei per pastaruosius dvejus metus. Ilgai laukti
nereikėjo. Šešios pėdos ir keturi coliai nuo septynių
skiriasi tik dešimčia procentų. Čia esmė ne aukštis, o
atlikimo technika. Taip ir nežymios permainos gali
labai pakeisti jūsų gyvenimą.
Kada nors girdėjote apie Rembo? Silvestrą Stalonę?
Argi jam pakako pasirodyti pas pirmą pasitaikiusį
agentą ar studijoje ir išgirsti tokį kvietimą:
O, tavo puikus kūnas. Paimsim tave į filmą.
Nevisai taip. Silvestras Stalonė išgarsėjo, nes
sugebėjo įveikti daugybę pasipriešinimų. Jį atmetė gal
tūkstantį kartų. Jis apėjo visus Niujorko agentus, ir
kiekvienas sakė „ne“. Bet jis ėjo toliau, mėgino, ir
suvaidino filme „Rokis“ (Rocky). Jis įveikė tūkstantį
„ne“ ir jam pasisekė tūkstantį pirmąjį kartą.
 Kiek „ne“ jūs pajėgūs pakęsti? Kiek kartų norėjote
prieiti prie jums patinkančio žmogaus ir jį užkalbinti,
bet to nepadarėte, nes nenorėjote išgirsti „ne“? Kiek iš
jūsų nusprendė neiti į pokalbį dėl darbo, atranką į
aktorius ar paskambinti potencialiam klientui vien dėl
to, kad nenorėjote patirti pasipriešinimo? Pagalvokite,
kaip tai kvaila. Pažiūrėkite, kaip save apribojate vien iš
baimės dviejų raidelių žodžiui. Pats žodis neturi jokios
galios. Jis negali jums įkąsti ar jus susilpninti. Galią
jam suteikiate jūs. Jo galia slypi jūsų ribotame
požiūryje. O ką kuria ribotos mintys? Ribotą
gyvenimą.
Taigi mokydamiesi kontroliuoti savo smegenis,
galite išmokti įveikti pasipriešinimą. Jūs netgi galite
save paversti „ne“ įkvepiančiu inkaru. Bet kokį
pasipriešinimą galite priimti kaip galimybę. Jeigu
prekiaujate telefonu, galite susikurti tokią asociaciją,
kad vien paėmę telefoną į rankas pajausite palaimą, o
ne baimę. Prisiminkite – kita sėkmės pusė yra
pasipriešinimas.
Sėkmė tikra tik tada, kai yra pasipriešinimas. Kuo
daugiau jums priešinasi, tuo daugiau jūs išmokstate,
tuo daugiau patobulėjate, tuo labiau priartėjate prie
savo tikslo. Kai kitą kartą jums kas nors pasipriešins,
galite jį apkabinti. Pasikeis visa jo fiziologija. Visus
„ne“ palydėkite apkabinimais. Jeigu galėsite įveikti
pasipriešinimą, išmoksite gauti viską, ko norite.
O štai trečiasis raktas į turtą ir laimę. Privalote
išmokti įveikti finansinį spaudimą. Vienintelis būdas jo
išvengti yra neturėti pinigų. Yra daugybė finansinio
spaudimo rūšių, ir tas spaudimas sužlugdė daugybę
žmonių. Iš jo kyla godumas, pavydas, melas, paranoja.
Jis gali atimti jūsų jautrumą arba draugus. Dabar
žiūrėkite – aš pasakiau, gali, bet nebūtinai atims.
Įveikti finansinį spaudimą reiškia išmokti duoti ir
gauti, uždirbti ir taupyti.
Kai man pradėjo sektis su pinigais, gyvenimas šiek
tiek apkarto. Draugai manęs išsižadėjo. Jie sakė:
Tu pinigais apšalęs. Iš kur tiek?
Aš sakiau:
Visai ne. Turiu šiek tiek, ir viskas.
Jiems taip neatrodė. Staiga žmonės pradėjo visai
kitaip mane vertinti, nes pasikeitė mano finansinė
padėtis. Kai kurie buvo pasipiktinę. Tai viena
finansinio spaudimo formų. Pinigų stygius yra kita
finansinio spaudimo forma. Galbūt kasdien patiriate šį
spaudimą. Ar turite daug, ar mažai pinigų – vis tiek
susiduriate su finansiniu spaudimu.
 Prisiminkite, kad mūsų veiksmus lemia mūsų
filosofija, mūsų vidiniai įsitikinimai. Jie lemia mūsų
elgseną. George S. Clason knygoje „Turtingiausias
Babilono žmogus“ (The Richest Man in Babylon)
pateikia puikų modelį finansiniam spaudimui įveikti.
Ar skaitėte šią knygą? Jeigu taip, paskaitykite ją dar
kartą. Jeigu ne, nusipirkite tuoj pat. Ši knyga gali
paversti jus turtingu, laimingu ir patenkintu. Man
svarbiausia šioje knygoje buvo patarimas atidėti dešimt
procentų savo pajamų ir jas atiduoti. Tai teisinga.
Kodėl? Pirma, kai gauni, reikia ir duoti. Antra, tai
suteikia naudos jums ir kitiems. O svarbiausia –
pasauliui ir savo pasąmonei parodote – visko yra
daugiau nei pakankamai. Ir tai labai naudingas
įsitikinimas. Jeigu visko yra daugiau nei pakankamai,
jūs ir visi kiti gali turėti tiek, kiek nori. O kai taip
galvojate, taip ir nutinka.
Kada pradėti atsidėti dešimt procentų? Kai tapsite
turtingi ir garsūs? Ne. Tai daryti reikia dabar pat. Nes
tai, ką atiduodate, yra lyg sėkla. Nereikia jos valgyti –
reikia ją investuoti, ir geriausia investicija yra pagalba
kitiems. Nebus sunku rasti, kaip padėti. Aplink turime
daugybę žmonių, kuriems reikia paramos. Vienas
didžiausių dešimtinės privalumų yra kitoks savęs
vertinimas. Kai mėginate padėti kitiems, pradedate
kitaip save vertinti. Ir tokia būsena paverčia jūsų
gyvenimą ištisa dėkingumo jūra.
Kartą grįžau į savo mokyklą Glendore, Kalornijoje.
Aš esu sukūręs programą mokytojams, ir norėjau
atsilyginti mokytojams, kurie turėjo įtakos mano
gyvenime. Atvykęs sužinojau, kad finansavimas mano
programai apie saviraišką nutrauktas, nes pritrūko lėšų,
o ir žmonės nemanė, kad tai labai svarbu. Taigi
programą finansavau aš. Atsilyginau už tai, kas buvo
duota man. Taip padariau ne todėl, kad norėčiau
pasirodyti. Aš buvau skolingas. O ar nesmagu grąžinti
skolą, kai gali tai padaryti? Tai tikroji priežastis, dėl
kurios verta turėti pinigų. Mes visi gerąja prasme
turime skolų. Geriausia priežastis turėti pinigų – už
visa tai atsilyginti.
Kai buvau mažas, tėvai labai sunkiai dirbo, kad mus
viskuo aprūpintų. Dėl įvairiausių priežasčių dažnai
tekdavo stipriai susiveržti diržus. Prisimenu, kad per
vieną Padėkos dieną neturėjome nė skatiko. Buvo
liūdna, kol prie durų radome didžiulę dėžę, kurioje
buvo konservų ir kalakutas. Ją pristatęs žmogus
perdavė, kad ją siunčia žmogus, žinantis, kad mes
niekada nieko nebūtume prašę ir kuris mus myli bei
linki puikios Padėkos dienos. Tos dienos niekada
nepamiršau. Taigi per kiekvieną Padėkos dieną
padarau tą patį, ką kartą padarė mums nežinomas
geradaris: priperku maisto visai savaitei ir atnešu jį
šeimai, kuriai to labai reikia. Apsimetu darbininku ar
išvežiotoju, nevaidinu dosnaus dėdės. Visada palieku
tokį raštelį: „Nuo žmogaus, kuriam jūs rūpite ir kuris
tikisi, kad vieną dieną gyvensite taip, kad galėsite taip
pat pasirūpinti kažkuo kitu“.
Man tai vienas svarbiausių įvykių metuose. Kai
pamatai žmonių veidus, kai jie išgirsta, kad kažkam
rūpi – kai kažką pakeiti – pajauti gyvenimo prasmę.
Vienais metais norėjau išdalinti kalakutus Harleme,bet
neturėjome autobusiuko nei lengvojo automobilio, o
parduotuvės buvo uždarytos. Mano darbuotojai sakė:
Šiais metais apseisim.
O aš sakiau:
- Ne, aš tai padarysiu.
Jie paklausė:
Ir kaip gi? Jūs netgi neturite autobusiuko, kuriuo
galėtumėte išvežioti maistą.
Pasakiau, kad gatvėje pilna autobusiukų; tereikia
rasti žmogų, kuris mus paimtų. Pradėjau stabdyti
autobusiukus – nepatarčiau to daryti Niujorke.
Daugelis vairuotojų mano, kad vykdo svarbiausią
misiją gyvenime, ir tai, kad buvo Padėkos diena, nieko
nekeitė.
Taigi nuėjau prie šviesoforo ir pradėjau belstis į
langus, prašydamas už šimtą dolerių mus nuvežti į
Harlemą. Kai ir tai nepadėjo, šiek tiek pakeičiau
pasiūlymo formą. Sakiau, kad noriu paprašyti paskirti
pusantros valandos savo laiko nuvežti maisto į
„skurdžius“ miesto rajonus. Tai šiek tiek pakeitė
situaciją.
Jau nusprendžiau, kad man reikia pakankamai
didelio autobusiuko, kuriame galėčiau prikrauti daug
maisto. Išvydau gražų bordo spalvos prailgintą
autobusiuką. Pasakiau:
Štai jis.
Vienas iš mano žmonių perbėgo gatvę, prisivijo jį
prie šviesoforo, pasibeldė į langą ir pasiūlė šimtą
dolerių už tai, kad mus nuvežtų ten, kur reikia.
Vairuotojas atsakė:
Klausykite, nereikia man tų pinigų. Mielai jus
nuvešiu.
Mums pasisekė iš dešimto karto. Jis prisiartino.
Kilstelėjo kepurę. Ant jos buvo užrašyta: Gelbėjimo
armija. Jis prisistatė kaip kapitonas John Rondon ir
norėjo užtikrinti, kad maistą gautų visos šeimos,
kurioms jo tikrai reikia.
Taigi apsilankėme ne tik Harleme, bet ir pietiniame
Bronkse, viename skurdžiausių šalies rajonų. Pro
tuščius kiemus ir išsprogdintus pastatus nuvažiavome
iki parduotuvės. Čia nupirkome maisto ir išdalinome jį
naujakuriams, benamiams, šeimoms, vos
suduriančioms galą su galu.
Nežinau, kiek pakeitėme jų gyvenimą, bet, pasak
Kapitono Rondono, pakeitėme jų požiūrį į žmones. Už
jokius pinigus nenupirksi to jausmo, kurį jauti
duodamas. Joks pajamų planavimas neduos tiek
naudos kiek dešimtinė, skirta labdarai. Taip sužinote,
ką gali pinigai ir ko jie negali. O tai yra dvi
vertingiausios pamokos. Anksčiau galvojau, kad
neturtingiems žmonėms labiausiai padedi būdamas
vienas iš jų. Paskui supratau, kad būdamas turtingas
irgi gali padėti. Geriausia pagalba neturtingiesiems yra
pavyzdys, kurį rodote, jog gali būti ir kitaip, ir padėti
jiems tapti finansiškai nepriklausomais.
Atidėję šiuos dešimt procentų, kitus dešimt procentų
skirkite skoloms sumokėti, o dar kitus dešimt procentų
– taupymui. Turite išgyventi su septyniasdešimčia
procentų savo pajamų. Mes gyvename kapitalistinėje
visuomenėje, bet dauguma jos piliečių nėra kapitalistai.
Taigi jie nesimėgauja savo svajonių gyvenimu. Kam
gyventi kapitalistinėje visuomenėje, kurioje tiek
galimybių, ir nepasinaudoti pačia sistema, kurią taip
uoliai kūrė mūsų protėviai? Išmokite panaudoti savo
pinigus kapitalui kaupti. Jeigu juos praleisite, kapitalo
niekada neturėsite. Niekada neturėsite jums reikalingų
išteklių. Kalornijoje šiuo metu vidutinės pajamos yra
25000 dolerių. Vidutinės išlaidos - 30 000 dolerių. Šis
skirtumas vadinasi finansiniu spaudimu. Juk nenorite
būti tokie kaip visi.
Išvada tokia – pinigai niekuo nesiskiria nuo kitų
dalykų. Jie gali jums pasitarnauti arba pakenkti. Su
pinigais reikia elgtis protingai. Išmokite uždirbti,
taupyti ir dalintis. Tada jums pavyks įveikti finansinį
spaudimą, ir pinigai nebekels jums rūpesčių.
Kai įvaldysite pirmuosius tris raktus, jums
nepaprastai seksis. Nieko nėra neįmanomo, jeigu įveiki
nusivylimą, pasipriešinimą ir finansinį spaudimą. Kada
nors matėte Tinos Turner koncertą? Ji tikrai įvaldžiusi
šiuos tris dalykus. Pasiekusi šlovės viršūnę patyrė
skyrybas, prarado turtą, aštuonis metus koncertavo
viešbučių baruose ir pigiuose klubuose. Ji vis rečiau
sulaukdavo pasiūlymų iš įrašų studijos. Bet vis
stengėsi, atsilaikė prieš visus „ne“, dirbo, kad
susimokėtų skolas ir tapo finansiškai nepriklausoma.
Pagaliau ji vėl atsidūrė pramogų pasaulio aukštumose.
Taigi jūs galite viską. Ir čia pasirodo ketvirtasis
raktas. Negalima užmigti ant laurų. Pažįstate tokių
žmonių, o galbūt girdėjote apie tokias įžymybes ar
sportininkus, kurie pasiekia šlovę ir sustoja. Jie
pradeda mėgautis ir praranda tai, dėl ko pasiekė šią
būseną.

„Net didžiausiuose pasiekimuose slypi

dar aukštesnės aukštumos.“
Lao Dze, Kelio Klasika ir Dorybė

Komfortas – vienas žalingiausių pojūčių kūnui. Kas

nutinka, kai žmogui pernelyg patogu? Jis liaujasi
tobulėjęs, dirbęs, stengęsis. Jūs nenorite pasiekti
besaikio komforto būsenos. Jeigu jums tikrai patogu,
didelė tikimybė, kad liovėtės tobulėję. Kaip sakė Bob
Dylan, „Žmogus, kuriam nerūpi, kaip tapti žmogumi,
degraduoja.“ Arba kylate aukštyn, arba krentate. Kai
Mckdonald‘o įkūrėjo Ray Krock paklausė, kokia yra
sėkmingo gyvenimo paslaptis, jis paprasčiausiai liepė
prisiminti štai ką: kol esi žalias, augi, o prinokęs
supūni. Kol liksite žali, tobulėsite. Bet kokia patirtis
gali pasitarnauti jūsų tobulėjimui arba žlugimui. Išėję į
pensiją galite džiaugtis laisvesnio gyvenimo pradžia
arba liūdėti, kad daugiau nebedirbsite. Sėkmę galite
priimti kaip galimybę siekti dar daugiau, arba galite
leisti sau ilsėtis. Ir jeigu tai sau leisite, tikriausiai
sėkme mėgausitės neilgai.
Užmigti ant laurų gali paskatinti lyginimas.
Galvodavau, kad man sekasi, nes lygindavau save su
žmonėmis, kuriuos pažįstu. Tai viena baisiausių klaidų
gyvenime. Galbūt tai tik rodo, kad jūsų draugams
nelabai sekasi. Išmokite save vertinti ne pagal kitus, o
pagal savo paties pasiekimus. Kodėl? Nes visada
atsiras žmonių, į kuriuos pažvelgę galėsite pasiteisinti.
Argi taip nesielgdavote vaikystėje? Argi
nesakydavote:
Džonis taip daro, kodėl ir aš negaliu?
Tikriausiai jūsų mama atsakydavo:
Man nerūpi, ką daro Džonis.
Ir ji buvo teisi. Nesukite galvos, ką daro Džonis,
Merė ar dar kas nors. Žiūrėkite, ką patys galite
padaryti. Žiūrėkite, ką darote ir ko norite. Nuolat
siekite vis daugiau, tobulėkite, kad galėtumėte daryti
tai, ko norite jūs, o ne kas nors kitas. Visada bus tokių,
kurie turės daugiau negu jūs. Visada bus tokių, kuriems
ne taip sekasi. Ir tai visai nesvarbu. Save vertinkite tik
pagal savo pasiekimus.

„Menkniekiais domisi menkystos.“

Benjamin Disraeli

Užmigti ant laurų padeda ir susirinkimai prie

kavutės. Žinote, ką turiu omenyje. Susirinkimai,
kuriuose aptarinėjami kitų žmonių darbo įpročiai,
intymus gyvenimas, finansinė padėtis ir visa kita.
„Susirinkimai prie kavutės“ prilygsta savižudybei. Jie
užteršia jūsų smegenis pašaliniais dalykais, ir atitraukia
jus nuo naudingų dalykų, kuriuos galėtumėte nuveikti.
Šie „susirinkimai“ labai vilioja, bet tiesiog
prisiminkite, kad čia renkasi žmonės, kurie bėga nuo
nuobodulio dėl nesugebėjimo pasiekti gyvenime to, ko
jie nori. Indėnų išminčius Šokantis Debesis mėgo tokį
posakį: „Šnekėk tik tada, kai turi ką pasakyti.“
Prisiminkite – ką pasėjame, tą ir pjauname. Taigi aš
metu jums iššūkį – nesivelkite į tą šlamštą. Nesitelkite į
menkniekius. Jeigu norite būti vidutinybe, švaistykite
laiką plepalams, kas su kuo miega. Jeigu norite kažką
nuveikti, išmėginkite save, meskite sau iššūkį,
gyvenkite ypatingai.
 Štai paskutinis raktas. Visada duokite daugiau, negu
tikitės gauti. Tai gali būti vertingiausia pamoka, nes ji
garantuoja tikrą laimę.
Prisimenu, kaip vieną naktį po susitikimo važiavau
namo ir labai norėjau miego. Kai kas nors
susignalizuodavo, grįždavau į realybę. Ir šioje tarpinėje
būsenoje mėginau išsiaiškinti, kokia gyvenimo prasmė.
Staiga mintyse kilo idėja: „Gyvenimo paslaptis –
duoti.“
Jeigu norite iš tikro gyventi, pirmiausia išmokite
duoti. Dauguma žmonių galvoja tik apie tai, kaip ką
nors gauti. Gauti – ne bėda. Bet kad vyktų mainai,
turite išmokti duoti. Žmonių problema ta, kad
pirmiausia jie nori gauti. Pas mane ateina pora, ir vyras
sako, kad žmona blogai su juo elgiasi. O moteris
atsako, kad taip yra dėl to, jog jis nerodo jai dėmesio.
Taigi jie abu laukia, kad kitas žengtų pirmąjį žingsnį,
kažką įrodytų.
Kas čia per santykiai? Ar jie truks ilgai? Raktas į bet
kokius santykius yra toks: duoti ir duoti. Nesustokite ir
nelaukite, kol gausite. Kai laukiate rezultatų, žaidimas
baigiasi. Stovite ir sakote:
Aš daviau, dabar eilė tau.
Ir žaidimas baigiasi. Jos nebėra. Galite tuos
rezultatus pasilikti sau, nes santykiuose jie neveikia.
Reikia norėti pasodinti sėklą ir ją puoselėti.
Kas būtų, jei priėję prie žemės jos paprašytumėte:
Duok man vaisių, kokių nors augalų.
Žemė turbūt atsakytų:
Atleiskite, pone, jūs kažką sumaišėte. Turbūt jūs čia
naujokas. Čia kitokios taisyklės.
Tada ji jums paaiškintų, kad reikia pasodinti sėklą. Ja
rūpintis. Ją laistyti ir purenti dirvą. Ją patręšti. Ją
saugoti ir puoselėti. Tada, jeigu viską gerai padarysite,
gausite savo vaisių ar augalą. Galite šimtą metų prašyti
žemės kažką duoti, bet niekas nepasikeis. Kad žemė
duotų vaisių, turite vis duoti, ją puoselėti – visai kaip
gyvenime.
Galite daug uždirbti. Galite valdyti karalystes, turėti
didžiulį verslą ar žemės sklypą. Bet jeigu tai darote tik
dėl savęs, iš tikro nesate sėkmingas žmogus. Iš tikro
nesate galingas. Iš tikro nesate turtingas. Jeigu į
„sėkmės kalno“ viršūnę kopsite žiūrėdamas tik savęs,
tikriausiai krisite žemyn.
Norite sužinoti, kokia didžiausia sėkmės iliuzija?
Įkopti į viršūnę, įsigyti daiktą, pasiekti nekintamą
rezultatą. Jeigu norite, kad jums pasisektų, jei norite
pasiekti visus savo tikslus, sėkmę turite suvokti kaip
procesą, gyvenimo būdą, įprotį, gyvenimo strategiją.
Apie tai ir šnekėjau šiame skyriuje. Supraskite, ką
turite ir kokie pavojai jūsų tyko. Turite išsiugdyti
sugebėjimą naudotis savo galia atsakingai, su meile –
jeigu norite patirti tikrą laimę ir iš tikro klestėti. Jeigu
įveiksite šiuos penkis dalykus, sugebėsite pasinaudoti
visais įgūdžiais ir technikomis, pateiktomis šioje
knygoje ir daryti stebuklus.
O dabar pažiūrėkime, kaip permainos veikia didesniu
mastu, kaip jos veikia bendruomenes ir tautas.
20 skyrius

Krypčių formavimas: įtikinimo galia

„Erdvėlaivis Žemė neveiks tol,

kol nepamatysime, kaip visi esame susiję.
Arba visi, arba niekas.“
– Buckminster Fuller

Kol kas šnekėjome apie permainas žmoguje, apie

būdus, padedančius žmogui augti ir įgyti galios. Bet
permainos vyksta globaliu mastu. Globalinio kaimo
idėja seniai tapo kliše, bet ji teisinga. Dar niekada
žmonijos istorijoje nebuvo tokių galingų mechanizmų
ilgalaikiam masiniam įtikinimui. Jis gali būti dvejopas.
Vis daugiau žmonių gali gerti kokakolą, dėvėti Levis
džinsus, klausytis rokenrolo. Arba visos žmonijos
požiūris gali keistis į gera. Priklauso nuo to, kas ir
kokiais tikslais įtikinėja. Šiame skyriuje apžvelgsime,
kokios masinės permainos vyksta, kaip jos vyksta ir ką
jos reiškia. Tada pažiūrėsime, kaip jums įgyti įtikinimo
galios ir ką su šia galia galite nuveikti.
Mes manome, kad šiandien esame paskendę
informacijoje, bet iš tikro ne tai skiria mus nuo
senovės. Indėną miške supo vaizdai, garsai ir kvapai,
kurie lėmė mirtį arba gyvenimą, valgį arba badą. Jo
pasaulyje netrūko informacijos.
Didžiausias skirtumas šiandien yra tai, su kokia
intencija ir kaip mus ši informacija pasiekia. Miško
indėnas turėjo interpretuoti bet kurią informaciją. Ir
priešingai, mes šiandien gauname informaciją, kuri
sąmoningai sukurta, kad priverstų mus kažką daryti.
Tai gali būti automobilio ar kokio kandidatuojančio
politiko reklama. Tai gali būti skatinimas gelbėti
badaujančius vaikus arba pirkti daugiau saldumynų.
Tai gali būti pastangos priversti mus jaustis gerai, jei
kažką turėsime, arba jaustis blogai, jei kažko
neturėsime. Bet pagrindinis šiuolaikinio pasaulio
požymis yra atkaklumas, kuriuo bandoma mus įtikinti.
Mus nuolat supa žmonės, žinantys, kaip mus įtikinti
kažką daryti. Ir ši įtaka yra pasaulinio masto. Tas pats
įvaizdis, kuris mums buvo primestas, gali būti
primestas per tokį patį laiko tarpą beveik kiekvienam
žmogui.
Pamąstykime apie įprotį rūkyti. Anksčiau žmonės
galėjo pasiteisinti nežinojimu. Bet šiandien mes
žinome, kad cigaretės kenkia sveikatai. Jos skatina
įvairiausias ligas nuo vėžio iki širdies sutrikimų.
Rūkorius susimąstyti verčia įvairios programos prieš
rūkymą. Žmonės žino visas priežastis, dėl kurių
neturėtų rūkyti. Tačiau tabako pramonė ir toliau
pelnosi, milijonai žmonių rūko ir pradeda rūkyti.
Kodėl?
Žmonės gali išmokti mėgautis rūkymu, bet ar nuo to
viskas prasideda? Juos turėjo išmokyti cigarete
naudotis kaip įrankiu malonumui gauti; tai nenatūrali
reakcija. Kaip jie jautėsi užsirūkę pirmą kartą?
Šlykščiai. Jie kosėjo, springo, jautė šleikštulį. Jų kūnas
bylojo:
Tai baisus šlamštas. Mesk tai.
Jeigu fiziškai jaučiame, kad kažkas mums kenkia,
dažniausiai į tai reaguojame. Tai kodėl rūkoriai
nereaguoja? Kodėl jie rūko tol, kol kūnas pasiduoda ir
galiausiai pripranta?
Jie taip daro todėl, kad jiems įdiegtas naujas požiūris
į rūkymą ir sukurtos naujos asociacijos. Kažkas,
žinantis, kaip veikti žmones, išleido milijonus dolerių
sukurti įvaizdžiui, kad rūkymas yra kažkas siektina.
Puikiai apgalvota reklama, parinktais įvaizdžiais ir
garsais mums sukeltos pozityvios būsenos; tuomet šios
būsenos susietos su gaminiu, pavadinimu cigaretės.
Nuolatinis kartojimas įdiegė, kad rūkymas suteikia
įvairių malonių pojūčių. Popieriaus skiautelė, į kurią
įvynioti tabako lapai, pati savaime yra bevertė. Bet
mus įtikino, kad rūkydami esame seksualūs, madingi,
suaugę ar vyriški. Norite būti kaip vyrukas iš Marlboro
reklamos? Surūkykite cigaretę. Nori parodyti, kad esi
šauni, mažute? Surūkyk cigaretę. Jūs ir taip šaunuoliai,
daug pasiekėte – jeigu rūkote, tikriausiai plaučių vėžys
jau artinasi.
Kaip tai beprotiška? Ką bendro turi malonumas su
kancerogenų įtraukimu? Bet reklamoje naudojami visi
tie dalykai, apie kuriuos kalbame šioje knygoje. Jie
pateikia įvaizdžius, kurie jus sugundo ir sujaudina – ir
šios būsenos aukščiausiame taške susieja šią patirtį su
cigarete. Tai kartojama per televiziją, žurnaluose,
radijuje, taigi asociacija vis sustiprinama.
Kodėl kokakola moka Bill Cosby arba Pepsi –
Michael Jackson, kad jie reklamuotų jų produktus?
Kodėl politikai reklamuojasi vėliavų fone? Kodėl
„Miller“ alus brandinamas amerikietiškai? Kodėl mes
mėgstame dešrainius, obuolių pyragą, žavimės
krepšiniu, grožimės Chevroletu? Šie žmonės ir
simboliai jau yra galinga mūsų kultūros dalis, o
reklamos kūrėjai paprasčiausiai tą jausmą, kurį
jaučiame simboliams ar žmonėms, susieja su savo
gaminiu. Šie simboliai ar žmonės atkreipia mūsų
dėmesį. Kodėl Reagan TV kampanijos reklamose
šmėkščioja grėsmingas lokys? Lokys, simbolizuojantis
Rusiją, yra galingas negatyvus inkaras, sustiprinantis
požiūrį, kad reikalingas stiprus lyderis, pavyzdžiui,
toks kaip Reagan. Argi miške nematėte mielų lokių?
Kodėl šioje reklamoje lokys vaizduojamas toks
grėsmingas? Dėl to, kad taip sukurta reklama – dėl
parinkto apšvietimo, žodžių ir muzikos.
Taip ištyrinėjus kiekvieną efektyvią reklamą ar
politinę kampaniją pamatytume, kad ji veikia būtent
pagal šioje knygoje išdėstytus principus. Iš pradžių
vizualiniu ir audialiniu stimulu jums sukeliama būsena,
kurios siekia reklamos kūrėjai. Tada ši būsena
susiejama su reklamuojamu gaminiu ar veiksmu, kurio
iš jūsų tikimasi. Žinoma, tai kartojama vėl ir vėl, kol
jūsų nervų sistema efektyviai susieja būseną su tam
tikru produktu ar elgsena. Geroje reklamoje
naudojamos visos trys mūsų suvokimo sistemos:
vizualinė, audialinė ir kinestetinė. Televizija labai
veiksminga priemonė, nes ji gali geriausiai išnaudoti
šiuos tris dalykus: ji gali pateikti vaizdą, lengvai
įsimenamą dainelę ir sužadinti emocijas. Prisiminkite
puikias gaiviųjų gėrimų, pavyzdžiui, kokakolos, Miller
alaus ar greito maisto restorano Mckdonald‘o
reklamas. Prisiminkite telefono reklamos kampaniją su
šūkiu: „Ištiesk ranką ir paliesk“. Visos jos turi kai ką
bendro, ir tai yra V-A-K sistemos derinys.
Žinoma, yra reklamų, kuriose naudojami visiškai
priešingi įvaizdžiai – jie pateikiami taip, kad kuo
labiau sukrėstų. Pavyzdžiui, reklamos prieš rūkymą. Ar
matėte tą reklamą, kurioje rodomas mamos įsčiose
rūkantis gemalas? Ar apsnūdusią Brook Shields, kuriai
iš ausų kyšo cigaretės? Šios reklamos pagrįstos įprastų
normų laužymu, kai sunaikinamas visas išpūstas
nesveiko gaminio spindesys.
Jūs irgi galite tapti vienu iš įtikinėtojų arba tuo, kuris
leidžiasi įtikinamas. Galite kontroliuoti savo gyvenimą
arba leistis kontroliuojamam. Iš tikro tai knyga apie
įtikinimo meną. Joje rodoma, kaip išsiugdyti asmeninę
galią, kuri suteiktų jums įtakos – paverstų jus
pavyzdžiu vaikams ar darbuotojams. Įtakos turi tie,
kurie turi galios. Silpni žmonės paprasčiausiai elgiasi
pagal jiems duotas komandas ir įvaizdžius.
Šiandien galia yra bendravimo ir įtikinimo įrankis.
Jeigu tikinsite, kad neturite kojų, įtikinsite, kad jus kas
nors neštų. Jeigu neturite pinigų, kažką įtikinsite jų
paskolinti. Įtikinimas gali būti geriausias permainos
stimulas. Galiausiai, jeigu tikinsite, kad esate vienišas,
bet to nenorite, rasite draugą ar mylimąjį. Jeigu
tikinsite, kad parduodate gerą dalyką, atsiras žmogus,
kuris jį nupirks. Galite turėti šauniausią idėją ar daiktą,
bet be galios įtikinti nieko nepasieksite. Gyvenimas ir
yra savęs pateikimas. Tai geriausias įgūdis, kurį galite
išsiugdyti.
Dabar pateiksiu pavyzdį, kokia galinga yra ši
technologija ir kiek daug galite nuveikti įvaldę
Neurolingvistinį programavimą. Kai kūriau pirmąją
savo NLP dvylikos dienų trukmės programą,
nusprendžiau sugalvoti pratimą, kuris parodytų
žmonėms, ko jie išmoko. Jis yra toks. Visus dalyvius
sukviečiau vienuoliktą valandą vakaro ir iš jų surinkau
viską, išskyrus drabužius – raktus, kreditines korteles,
pinigines.
 Pasakiau, kad noriu jiems įrodyti, jog sėkmei
pasiekti tereikia įtikinimo galios ir sugebėjimų.
Pasakiau, kad jie žino, ko reikia žmonėms ir kaip jų
poreikius patenkinti, ir tam jiems nereikalingi pinigai,
statusas ar automobilis ir niekas kitas, ką mums bruka
kultūra.
Mes buvome Carefree mieste, Arizonoje. Pirmasis
išbandymas buvo nusigauti iki Fenikso, esančio už
maždaug valandos kelio automobiliu. Liepiau jiems
gerai pasirūpinti savimi, pasinaudoti savo įgūdžiais,
kad sėkmingai atvyktų į Feniksą, apsistotų geroje
vietoje, gerai pavalgytų ir visaip kitaip pasinaudotų
savo įtikinimo įgūdžiais.
Rezultatai buvo stulbinantys. Daugelis jų sugebėjo
gauti banko paskolą nuo šimto iki penkių šimtų dolerių
pasitelkdami vien savo asmeninę galią. Prisiminkite –
jie neturėjo dokumentų ir buvo nepažįstamame mieste.
Viena moteris be jokių tapatybės dokumentų gavo
kreditą, kuriuo iš karto pasinaudojo. Iš šimto
dvidešimties žmonių aštuoniasdešimt procentų
sugebėjo įsidarbinti, o septyni žmonės per dieną buvo
priimti į dvi ar tris vietas. Viena moteris norėjo dirbti
zoologijos sode. Jai pasakė, kad turi vien savanorių
pretendentų sąrašą šešiems mėnesiams į priekį, bet ji
vis tiek pasiekė savo. Ji netgi išgydė vieną papūgą
pagal NLP metodus. Zoologijos sodo dresuotojas taip
susižavėjo, kad galiausiai moteris surengė mini
seminarą apie NLP metodų taikymą norint pozityviai
paveikti gyvūnus. Vienas vyrukas, kuris mylėjo vaikus
ir seniai norėjo pabendrauti su vaikų auditorija, nuėjo į
mokyklą ir pareiškė:
Aš pravesiu susirinkimą. Kada pradėti?
Kai žmonės paklausė, kas tai per susirinkimas, jis
atsakė:
Na tas, kuris šiandien numatytas. Atvažiavau iš toli.
Galiu palaukti ne ilgiau kaip valandą, bet mes turime
greitai pradėti.
Žmonės nelabai suprato, kas jis toks, bet jis atrodė
toks užtikrintas, kad jie nusprendė, jog susirinkimas
numatytas. Taigi jie sukvietė vaikus, ir jis pusantros
valandos kalbėjosi su jais, kaip jei gali pagerinti savo
gyvenimą. Vaikams ir mokytojams labai patiko.
Kita moteris nuėjo į knygyną ir pradėjo dalinti
autografus televizijos pamokslininkės Terry Cole
Whittaker knygai. Ji visai nebuvo panaši į autorę,
kurios nuotrauka buvo ant knygos viršelio. Bet ji taip
gerai pamėgdžiojo jos eiseną, mimiką ir juoką, kad
parduotuvės vadybininkas, iš pradžių sunerimęs dėl
šios nepažįstamosios, pasirašinėjančios ant jo knygų,
geriau įsižiūrėjęs pasakė:
Atleiskite, panele Cole Whittaker. Malonu jus čia
matyti.
Pora kitų žmonių paprašė jos autografo ir nusipirko
knygas. Tą dieną daug išradingų žmonių padėjo
kitiems atsikratyti baimių ir kitų nemalonių emocinių
problemų. Šio pratimo esmė buvo parodyti jiems, kad
visko galima pasiekti tiesiog išradingumu – be
įprastinių įrankių (tokių kaip transportas, pinigai,
reputacija, kontaktai ir taip toliau) – ir daugumai jų tai
buvo pati geriausia diena gyvenime. Jie susirado puikių
draugų ir padėjo šimtams žmonių.
Pirmame skyriuje kalbėjome apie tai, kaip skirtingai
žmonės suvokia galią. Vieniems ji atrodo kažkas
neregima; tai reiškia per didelę įtaką. Pasakysiu jums
štai ką – mūsų pasaulyje įtaka nėra kažkas, ką galima
pasirinkti. Tai pastovus gyvenimo faktas. Kažkas
nuolat daro įtaką. Žmonės išleidžia milijonus dolerių,
kad jų informacija būtų profesionaliai pateikta. Taigi
arba jūs įtikinėjate, arba įtikinėja jus. Mūsų vaikai gali
rinktis tarp mūsų ir narkotikų pardavėjo, priklausomai
nuo to, kuris geba labiau įtikinti. Jeigu norite
kontroliuoti savo gyvenimą, jeigu norite būti geriausiu
pavyzdžiu tiems, kuriuos mylite, turite išmokti
įtikinėti. Jeigu atsisakysite prisiimti atsakomybę,
atsiras daugybė, norinčių jus pakeisti.
Taigi dabar žinote, ko verti šie bendravimo įgūdžiai.
O dabar reikia pamąstyti, ką jie gali reikšti mums
visiems. Mes gyvename įdomiausiu žmonijos istorijos
laikotarpiu, kai permainos, kurios anksčiau trukdavo
dešimtmečius, dabar gali įvykti per kelias dienas, kai
kelių mėnesių kelionės dabar gali trukti kelias
valandas. Daugelis šių pasikeitimų yra teigiami.
Gyvename ilgiau, patogiau, laisviau ir įdomiau negu
kada nors anksčiau.
Tačiau kai kurios permainos yra baisios. Pirmą kartą
istorijoje žinome, kaip sunaikinti visą planetą – arba
greitai susprogdinant, arba pamažu teršiant ir nuodijant
ją ir save. Tai nėra mėgstamiausia mūsų tema; mes
vengiame apie tai kalbėti. Bet tai yra gyvenimo faktas.
Gera žinia ta, kad Dievas, žmogaus protas ar
atsitiktinumas, ar bet kokia jėga ar jėgos, kurios jūsų
manymu lemia mūsų gyvenimą, sukūrė tiek šias
bauginančias problemas, tiek priemones joms išspręsti.
Aš manau, kad visos pasaulio problemos yra faktai, bet
taip pat tikiu, kad egzistuoja kažkas aukščiau už mano
dabartinį suvokimą. Sakyti, kad nėra jokio proto
šaltinio, kurį galėtume pavadinti Dievu, yra tas pats,
kaip teigti, kad Websterio žodynas atsirado po
sprogimo leidykloje ir viskas atsirado per
atsitiktinumą.
Kai vieną dieną mąsčiau apie visas pasaulio
„problemas“, pastebėjau tarp jų kai ką bendro. Visos
žmonių problemos kyla iš netinkamos elgsenos!
Tikriausiai dabar norite pasitikslinti: „Visos?“
Pasakysiu taip: jeigu žmogaus problemos kyla ne iš
elgsenos, sprendimas paprastai gali būti tam tikra
elgsena. Pavyzdžiui, nusikaltimas nėra problema – tai,
ką vadiname nusikaltimu, yra žmogaus elgsena.
Mes linkę veiksmus pavadinti daiktavardžiais, lyg jie
būtų objektai, kai iš tikro tai yra procesai. Kol žmogaus
problemas vertiname kaip objektus, save
sumenkiname, jas pernelyg sureikšmindami.
Branduolinė galia ar branduolinės atliekos nėra
problema. Kaip žmogus pasielgs su atomu gali būti
problema. Jeigu mūsų šalis nuspręs, kad tai ne pats
geriausias būdas energijai panaudoti, mūsų elgsena
pasikeis. Branduolinis karas nėra problema. Tai nuo
žmogaus elgsenos priklauso, ar karas kils, ar ne. Badas
nėra Afrikos problema. Žmogaus elgsena yra
problema. Niokodami vieni kitų žemes tikrai
neprisidedame prie didesnio derliaus. Jeigu pilnas
maisto laivas, kurį prikrovė žmonės iš viso pasaulio,
nepajuda iš uosto, nes žmonės nesusitaria, tai elgsenos
problema. Priešingas pavyzdys – Izraelis kuo
puikiausiai išsivertė dykumoje.
Taigi jei sutiksime, kad apibendrinus visos žmonių
problemos kyla iš jų elgsenos, arba kad elgiantis kitaip
galima problemas išpsręsti, tuomet galbūt
nudžiugsime, nes suprasime, kad tokia elgsena yra
žmogaus būsenos rezultatas ir priklauso nuo to, kokiu
elgsenos modeliu šiose būsenose vadovaujasi.
Taip pat žinome, kad būsenos, lemiančios elgseną,
yra požiūrio rezultatas. Pavyzdžiui, žinome, kad
rūkymą žmonės sieja su tam tikra būsena. Jie nerūko
kiekvieną minutę, tik tada, kai sužadinama tam tikra
būsena. Žmonės nepersivalgo kiekvieną minutę, o tik
tada, kai atitinkamai jaučiasi. Jeigu efektyviai pakeisite
šias asociacijas arba reakciją, žmogaus elgsena
pasikeis.
Mes gyvename technologijų amžiuje ir galime
skleisti informaciją po visą pasaulį. Šios technologijos
yra žiniasklaidos priemonės – radijas, televizija, filmai,
spauda.
Filmai, kuriuos matome Niujorke ir Los Andžele,
kitą dieną rodomi Paryžiuje ir Londone, trečią –
Beirute ir Managua, o po kelių dienų – visame
pasaulyje.
 Taigi jei šie filmai, knygos ar televizijos laidos ar
kitos žiniasklaidos priemonės pakeis žmonių požiūrį ir
būseną į gera, pasaulis irgi pasikeis į gera. Mes
žinome, kokia veiksminga reklamos ir kultūros
platinimo priemonė yra žiniasklaida. Prisiminkite Live
Aid koncertus. Kas tai daugiau, jei ne nuostabi
pozityvios technologijų galios išraiška?
Taigi jau dabar turime priemonių, kuriomis galime
pakeisti daugybės žmonių požiūrį, taigi ir būseną, taigi
ir elgseną. Efektyviai panaudoję žmogaus elgsenos
priežastis ir šiuolaikines technologijas pateikti naujam
požiūriui formuoti, galime pakeisti savo ateitį.
Dokumentinis filmas „Išgąsdinti“ (Scared Straight)
puikiai parodo, kaip žiniasklaida gali padėti pakeisti
žmonių požiūrį, taigi ir elgseną. Jame rodoma, kaip
sunkaus elgesio jaunuoliams savanoriai kaliniai
mėgina pakeisti požiūrį į nusikaltimą ir kalėjimą. Iš
pradžių iš jaunuolių buvo paimti interviu. Dauguma
jautėsi labai užtikrinti ir teigė, kad patekti į kalėjimą
nebūtų labai baisu. Jų požiūris labai pasikeitė, kai
žmogžudys jiems papasakojo apie tikrą gyvenimą
kalėjime, pateikdamas tokių detalių, kurios pakeistų
bet kieno požiūrį! „Išgąsdintus“ būtina pamatyti.
Pratęsus programą paaiškėjo, kad ji neįtikėtinai
veiksminga priemonė šių jaunuolių elgsenai keisti.
Parodyta per televiziją, programa pakeitė daugybės
žmonių požiūrį bei elgseną.
Žmones galima masiškai paveikti tada, jei rodomi
vaizdai jaudina visas suvokimo sistemas, o pateikta
medžiaga pritaikyta visoms pagrindinėms
metaprogramoms. Keisdami daugybės žmonių elgseną
keičiame istoriją.
Pavyzdžiui, kodėl dauguma Amerikos jaunuolių į
klausimą „Ar norėtum dalyvauti Pirmajame
Pasauliniame kare?“ atsakė teigiamai? Jaunuolių
požiūrį į karą formavo tokios dainos kaip „Ten“ (Over
there) ir dėdės Semo plakatai su užrašais „Man tavęs
reikia“. Pirmo Pasaulinio karo laikotarpio jaunuolis
tikriausiai laikė save demokratijos ir laisvų tautų
pranašu. Karas buvo parodytas taip, kad jis norėjo
kautis. Jis ėjo savo noru. Ir priešingai, kas nutiko, kai
kilo Vietnamo karas? Ar norėjo jaunuoliai „ten“
kariauti? Nelabai. Nes žmones kas vakarą pasiekdavo
kitokia informacija, tai yra, vakaro žinios. Jos kasdien
keitė jų požiūrį. Žmonės pradėjo kitaip vertinti karą. Jis
nebebuvo kažkur „ten“ – jis gana gyvai vyko mūsų
svetainėje mums vakarieniaujant. Nebebuvo paradų ar
demokratijos gelbėjimo. Televizijos ekrane galėdavai
pamatyti aštuoniolikmetį, visai tokį kaip jūsų ar
kaimyno sūnų, kuriam tolimose džiunglėse staiga
nutraukiama galva. Taigi vis daugiau žmonių
susormavo kitokį požiūrį į karą, o taip pasikeitė ir jų
elgsena. Nesakau, kad karas buvo geras ar blogas;
tiesiog pastebiu, kad keičiantis požiūriui keitėsi ir
žmonių elgsena, o tų permainų stimulas buvo
žiniasklaida.
Mūsų jausmai ir elgsena net dabar formuojami taip,
kad mes net nepastebime. Pavyzdžiui, ką mes manome
apie ateivius? Prisiminkite tokius filmus kaip „Ateivis“
(E.T.), "Svečias iš kosmoso" (Starman), „Kokonas“
(Cocoon) ar „Artimieji III laipsnio kontaktai“ (Close
Encounters of the Third Kind). Ateivius įsivaizdavome
kaip pabaisas, pasiryžusias suvalgyti mus, mūsų
motinas ir namus. Dabar galvojame, kad jie slepiasi
klozete, važinėjasi dviračiu su jūsų vaikais, arba
vėsinasi jūsų senelio baseine. Jeigu būtumėte ateivis ir
norėtumėte, kad žmonės vertintų jus palankiai, ar
norėtumėte, kad jie būtų matę tokius filmus kaip
„Kūnų grobikų įsiveržimas" (Invasion of the Body
Snatchers) ar keletą filmų iš Steven Spielberg serijos?
Jeigu būčiau ateivis, prieš apsilankydamas tokioje
planetoje surasčiau ką nors, kas sukurtų daug filmų
apie tai, koks aš esu šaunus, kad žmonės mane
pasitiktų išskėstomis rankomis. Susirasčiau gerą
viešųjų ryšių agentą, kuris pakeistų žmonių požiūrį į
mane. Galbūt Steven Spielberg tiesiog atstovauja kitai
planetai.
Kaip jūs suprantate karą pasižiūrėję „Rembo“?
Žudynės ir sprogimai atrodo kaip didžiulis linksmas
žaidimas, ar ne? Ar jis mus verčia žavėtis, ar menkinti
karą? Žinoma, vienas filmas vargiai pakeistų šalies
gyventojų požiūrį. Taip pat svarbu pastebėti, kad
Silvestras Stalonė visai neturi tikslo reklamuoti
skerdynių. Netgi priešingai – jo vaidmuo visuose
filmuose simbolizuoja kliūčių įveikimą sunkiu darbu ir
savidrausme. Juose mokoma laimėti nepaisant kliūčių.
Tačiau svarbu pastebėti, kokį poveikį mums nuolat
daro masinė kultūra. Svarbu sąmoningai suvokti, ką
dedamės sau į galvą ir užsitikrinti, kad tai padės mums
pasiekti trokštamų rezultatų.
Kas nutiktų, jei pakeistume viso pasaulio požiūrį į
karą? Kas, jeigu ta pati galia ir technologijos,
propaguojančios karą, nušviestų vertybių skirtumus ir
atstovautų tautų vienovei? Ar tokios technologijos
egzistuoja? Manau, taip. Nesupraskite manęs
klaidingai – nesakau, kad tai lengva, kad mums tereikia
sukurti keletą filmų, juos visiems parodyti, ir pasaulis
pasikeis. Tiesiog sakau, kad priemonės permainoms
tokios pat prieinamos kaip ir destruktyvūs įrankiai.
Siūlau tapti sąmoningesniais ir suvokti tai, ką nuolat
matome, girdime ir patiriame, ir kaip tai
interpretuojame patys asmeniškai bei kaip visa
žmonija. Jeigu norime matyti trokštamus rezultatus
savo šeimoje, bendruomenėje, šalyje ir pasaulyje,
turime tapti daug sąmoningesniais.
Vyraujantis požiūris veikia daugybę žmonių. Nuo jo
priklauso, kokia kultūra ir pasaulis bus ateityje. Taigi,
jei norime sukurti gerą pasaulį, turėtume nuolat tikrinti
ir planuoti, kaip sukurti požiūrį, kuris visus mus
sustiprintų.
Gyventi galite dvejopai. Galite kaip Pavlovo šunys
reaguoti į visas propaguojamas kryptis ir informaciją.
Galite žavėtis karu, greitu maistu ir kiekviena naujiena,
parodyta per televizorių. Kažkas reklamą apibūdino
kaip „Mokslą, kaip apkvailinti žmogų ir iš to
pasipelnyti“. Kai kurie mūsų esame nuolat kvailinami.
Kitas pasirinkimas – rafinuotesnis. Galite išmokti
naudotis smegenimis taip, kad pasirinktumėte tokią
elgseną ir požiūrį, kuris leistų tobulėti jums ir tobulintų
pasaulį. Galite sąmoningai suvokti, kada esate
programuojami ar kada jumis manipuliuojama. Galite
nuspręsti, kada jums primetama elgsena ir modeliai
atitinka jūsų tikrąsias vertybes, o kada – ne. O tada
galite gyventi vadovaudamiesi savo vertybėmis ir
atmesdami svetimas.
Gyvename tokiame pasaulyje, kuriame kas mėnesį
atsiranda vis nauja kryptis. Jeigu gebate įtikinti,
sukuriate naują kryptį, užuot klaidžioję begalinės
informacijos jūroje. Gyvenimo kryptis tokia pat svarbi
kaip ir tai, kas jame vyksta. Nuo krypties priklauso tai,
kur atsidursime. Taigi svarbu išsiaiškinti upės kryptį ir
nelaukti, kol priplauksi Niagaros krioklį. Įtikinėtojo
užduotis yra rodyti kelią, sudaryti žemėlapį ir rasti
takus, vedančius į geresnius rezultatus.
Kryptis kuria pavieniai asmenys; pavyzdžiui,
valstybinę Padėkos dieną sukūrė ne koks nors
politikas, o moteris, troškusi suvienyti šalį. Ši moteris
buvo Sarah Joseph Hale ir jai pasisekė padaryti tai, ko
niekam nepavyko padaryti daugiau kaip du šimtus
penkiasdešimt metų.
Daugybė žmonių klaidingai mano, kad Padėkos
dienos tradicija gyvuoja nuo 1621 metų lapkričio ir ją
pradėjo anglų kolonistai, bet tai netiesa. Šimtą
penkiasdešimt penkerius metus kolonijoje nebuvo
jokios vieningos šventės. Po Nepriklausomybės karo
pirmą kartą pergalę šventė visa šalis. Bet tradicija
neįsitvirtino. Trečioji Padėkos šventė vyko sudarius
Konstituciją, kurią prezidentas Džordžas Vašingtonas
paskelbė 1789 metų lapkričio dvidešimt šeštąją,
valstybinę Padėkos dieną. Tačiau net po to šventė
netapo reguliari.
Ši šventė įsitvirtino 1827 metais, ir už tai galime
padėkoti Sarah Joseph Hale. Penkių vaikų motina tapo
profesionale rašytoja, kas tuo metu buvo labai
neįprasta. Žurnalo moterims redaktorė pasistengė, kad
jis taptų vienu pagrindinių leidinių šalyje, spausdinamų
150000 tiražu. Ji garsėjo kampanijomis už moterų
koledžus, nemokamas viešas žaidimų aikšteles ir vaikų
darželius. Ji parašė lopšinę „Meri turėjo ėriuką“.
Tačiau didžiausias jos gyvenimo tikslas buvo įtvirtinti
pastovią valstybinę Padėkos dienos šventę. Savo
žurnalu pasinaudojo kaip įrankiu paveikti tuos, kurie
galėtų tai padaryti. Beveik trisdešimt šešerius metus ji
rašė laiškus prezidentams ir politikams. Savo žurnale
kasmet spausdino meniu Padėkos dienai, istorijas ir
eilėraščius šia tema, ir savo vedamuosiuose
straipsniuose propaguodavo Padėkos dienos idėją.
Pagaliau kilus Pilietiniam karui Hale gavo galimybę
atkreipti tautos dėmesį. Ji rašė: „Argi nebūtų geriau
visuomenine, tautine ir religine prasme turėti Amerikos
Padėkos dieną?“ Ji parašė laišką valstybės sekretoriui
William Seward, šis jį parodė prezidentui Abraham
Linkoln, kuriam ši vienybės idėja pasirodė priimtina.
Po keturių dienų prezidentas paskelbė deklaraciją,
pagal kurią valstybinė Padėkos diena buvo paskutinis
1863 metų Lapkričio ketvirtadienis. Visa kita žinote. Ir
viskas tik dėl to, kad atkakli, įtikinti gebanti moteris
efektyviai pasinaudojo žiniasklaidos priemonėmis.
[Informacija paimta iš „Los Angelo Times“, Marshal
Berges straipsnio]
Yra du efektyvūs būdai krypčiai formuoti. Aš siekiu
pozityvių permainų per švietimą. Jeigu norime, kad
ateitis būtų geresnė, turime aprūpinti naująją kartą
geriausiais įmanomais įrankiais, kuriais jie galėtų
susikurti trokštamą pasaulį. Mūsų organizacija tam
rengia Neriboto Meistriškumo Stovyklas (Unlimited
Excellence Camps). Jose mokome vaikus tam tikrų
įrankių savo mąstymui ir elgsenai kontroliuoti ir taip
pasiekti to, ko trokšta. Jie išmoksta užmegzti tvirtus
santykius su įvairiais žmonėmis, mokytis iš puikių
asmenybių, įveikti kliūtis ir pakeisti savo požiūrį į savo
galimybes. Po kursų dauguma vaikų man pasako, kad
tai yra įspūdingiausias dalykas, kokio jiems teko
mokytis. Tai viena smagiausių ir labiausiai
džiuginančių programų, kurias man tenka vesti.
Tačiau aš esu vienas, o mūsų bendraminčiai gali
padėti dar daugiau vaikų. Taigi sukūrėme programą
mokytojams, kuri supažindina su NLP ir kitais
Optimalaus Veikimo Technologijos® įgūdžiais. Taip
labai stipriai pasistūmėjome į priekį vaikų mokymo
srityje, tačiau šis judėjimas nepakankamai plataus
masto, kad susormuotų nauja švietimo kryptis. Dabar
mes kuriame kitą projektą, kurį vadiname Iššūkio
Fondu (Challenge Foundation). Vienas iš iššūkių, su
kuriais tenka susidurti vaikams – ypač augančių
nepalankiomis sąlygomis – yra tas, kad jie neturi
galingų pozityvių elgsenos pavyzdžių. Iššūkio Fondo
idėja yra sukurti biblioteką interaktyvių video
prezentacijų apie geriausius mūsų kultūros pavyzdžius:
šių dienų asmenybes, tokias kaip Aukščiausiojo
Teismo teisėjus, komikus, verslininkus bei istorines
asmenybes, pavyzdžiui, Džoną F. Kenedį, Martiną
Liuterį Kingą Jaunesnįjį ar Mahatmą Gandį. Taip
vaikai ras iš ko mokytis. Apie Martiną Liuterį Kingą
Jaunesnįjį jums gali papasakoti mokytojas ar
paskaitysite jo minčių, bet tai tik sauja jūroje. O jeigu
galėtumėte su juo praleisti trisdešimt minučių ir iš jo
paties lūpų sužinoti apie jo filosofiją ir įsitikinimus? Ir
kas, jeigu paskutines penkias minutes jis mestų jums
iššūkį pakeisti savo gyvenimą? Norėčiau, kad vaikai
mokytųsi ne tik kalbėti kaip įtikinėjimo meistrai, bet
kalbėti tuo pačiu tonu, atkartoti tą pačią fiziologiją.
Pavyzdžiui, daugybė vaikų, besimokančių
Konstitucijos, neturi jokio supratimo, kaip ji siejasi su
dabartiniu gyvenimu. Jeigu mes turėtume vaizdo įrašą,
kuriame Aukščiausias teisėjas mokiniams pasakytų,
kodėl kiekvieną savo gyvenimo dieną stengiasi
įtvirtinti šį dokumentą ir kokią įtaką jis turi šiandien?
Jeigu jis mestų šiems jaunuoliams iššūkį? Ar
įsivaizduojate, kas galėtųnutikti, jeigu daugybė vaikų
visoje šalyje galėtų nuolat pastoviai gauti tokią
informaciją ir iššūkių? Tokia programa pakeistų ateitį.
Jeigu norite pasiūlyti informacijos tokiai sistemai,
laukiu jūsų laiškų ir komentarų.
Kitas naujų pozityvių krypčių formavimo pavyzdys
yra Amory Lovins, Rocky Mountain Instituto
Snowmasse (Koloradas) direktoriaus veikla. Lovins
keletą metų dirba su alternatyvios energijos projektais.
Šiandien daug žmonių mano, kad branduolinė energija
yra per brangi, pernelyg pavojinga ir neefektyvi.
Tačiau judėjimas prieš branduolinę energiją nelabai
pasistūmėjo į priekį būtent dėl savo pobūdžio. Jis yra
prieš branduolinę energiją. Daugelis žmonių, ieškančių
sprendimo, vargiai žino, už ką kovoja. O Lovins
sėkmingai bendrauja su energetikos įmonėmis, nes yra
ne eilinis protestuotojas, o įgudęs įtikinėtojas. Užuot
puolęs branduolinės energetikos įmones, Lovins
pateikia naudingesnių alternatyvų, kai galima atsisakyti
didžiulių milijonus dolerių kainuojančių elektrinių.
Lovins mėgsta naudotis „aikido politika“. Ji paremta
tuo pačiu principu kaip ir palankus požiūris, kurį
pelnius elgsena kreipiama ta linkme, jog konfliktas
būtų kuo mažesnis. Kartą viena komunalinių paslaugų
įmonė, ketinanti statyti didžiulę naują
branduolinęelektrinę, liepė įrodyti, kad ji nereikalinga.
Statybos dar nebuvo pradėtos, o įmonė jau buvo
išleidusi tris šimtus milijonų dolerių. Jis pradėjo nuo
to, kad neturi tikslo paneigti ar patvirtinti. Juk
kiekvienam – tiek įmonei, tiek jos klientui –
naudingiausia tokia komunalinių paslaugų įmonė,
kurios materiali padėtis būtų tvirta. Tada jis pradėjo
pasakoti, kiek pinigų padėtų sutaupyti energijos
konservavimas ir kokia brangi būtų energija, jei
elektrinė būtų pastatyta. Jis aiškino, ką tai reikštų
įmonei. Tai buvo nereklaminė prezentacija. Jis visai
nemėgino peikti elektrinės ar branduolinės energijos.
Po prezentacijos jam paskambino įmonės finansų
viceprezidentas. Kai jie susitiko, viceprezidentas
paaiškino, kaip elektrinės statyba atsilieptų įmonės
finansinei būklei. Jeigu ji būtų pastatyta, įmonė
nemokėtų savo dividendų, dėl ko žlugtų įmonės
akcijos. Ir galiausiai, jeigu naujieji akcininkai
panorėtų, įmonė turėtų perleisti gamyklą, taigi prarastų
tris šimtus milijonų investuotų dolerių. Jeigu Lovins
būtų naudojęs puolimo taktiką, tą įmonę būtų matęs
kaip savo ausis. Bet ieškodamos perspektyvios
alternatyvos, abi šalys priėjo kompromisą. Lovins
pradėjo naują kryptį. Kitos elektros įmonės samdosi jį
kaip konsultantą, kaip sumažinti priklausomybę nuo
branduolinės energijos ir kartu padidinti pelną.
Kitas atvejis susijęs su ūkininkais iš San Luis Slėnio
Kolorade ir Nju Meksike. Ūkininkai šioje teritorijoje
rinkdavo malkas, kurios buvo pagrindinis jų energijos
šaltinis. Bet žemių savininkai užsitvėrė savo teritoriją.
Tai buvo neturtingi žmonės, tačiau keli jų lyderiai
sugebėjo įtikinti ūkininkus, kad tai ne trūkumas, o
galimybė. Jie pradėjo vieną sėkmingiausių saulės
energijos projektų pasaulyje ir patyrė, kokia didžiulė
yra bendradarbiavimo bei geranoriškumo galia.
Lovins pateikia panašų pavyzdį Ijovoje, kur maža
vietinė komunalinių paslaugų įmonė nusprendė, kad
dirba ne visu pajėgumu. Taip pradėta rinkti lietaus
vandenį ir taupyti kurą, ir įmonė sugebėjo išsimokėti
skolas. Per du metus ji tris kartus sumažino kainas, ir
jos klientai, gyvenantys 3800 gyventojų turinčiame
miestelyje, sutaupė 1.6 milijonų dolerių per metus
degalų kainoms.
 Abiem atvejais įvyko du dalykai. Visi gavo naudos,
nes vadovavosi „laimi abu“ principu. Jie taip pat patyrė
valdžios ir saugumo jausmą, nes išmoko imtis veiksmų
ir pasiekti norimų rezultatų. Antra, iš
bendradarbiavimo kilusi geranoriškumo ir bendrystės
dvasia tiek pat svarbi kaip ir sutaupyti pinigai. Tai
pavyzdžiai pozityvių krypčių, kurias gali suformuoti
keli atkaklūs įtikinėtojai.
Kompiuteriniame pasaulyje paplitęs toks posakis:
„GIGO [GIGO:Garbage In – Garbage Out (vert.past.)]:
šlamštą įdėjus – šlamštą gauni“. Tai reiškia, kad
sistema kokybiška tiek, kiek kokybės jai suteikiate.
Jeigu apkrausite ją prasta, klaidinga ar neišbaigta
informacija, tokius pačius rezultatus ir gausite.
Daugelis mūsų kultūros žmonių visai arba beveik visai
nesistengia sąmoningai suvokti kasdien gaunamos
informacijos ir patirties kokybei. Pagal naujausią
statistiką, vidutinis amerikietis žiūri televizorių
septynias valandas per parą. U.S. News & World
Report praneša, kad jaunuoliai nuo devintos iki
dvyliktos klasės bus pamatę vidutiniškai 18000
žmogžudysčių. 22000 valandų bus praleidę žiūrėdami
televizorių – daugiau negu dvigubai laiko, praleisto
mokykloje per visus dvylika metų. Būtina atkreipti
dėmesį, ką dedamės sau į galvą, jeigu tikimės, jog šie
dalykai padės mums tobulėti ir puoselėti gebėjimą
visiškai patirti ir džiaugtis tuo, ką vadiname gyvenimu.
Mes veikiame kaip kompiuteris. Jeigu manysime, kad
sprogdinti kaimus yra gerai ar greitą maistą valgo
sėkmingi žmonės, atitinkamai ir elgsimės.
Dabar formuoti savo požiūrį, nuo kurio priklauso
elgsena, turime daug daugiau galios negu kada nors
anksčiau. Niekas negarantuoja, kad suformuosime
geresnį požiūrį. Bet potencialas yra, ir pats laikas ką
nors su juo nuveikti. Svarbiausia, su kuo susiduria
mūsų tauta ir planeta, yra mūsų kuriami masiniai
įvaizdžiai ir požiūris.
Krypties kūrimas ir yra lyderystė, o apie tai ir ši
knyga. Jūs žinote, kaip kontroliuoti smegenis, kad
turėtumėte daugiausiai galios. Žinote, kaip demaskuoti
prastą informaciją, ir kaip išspręsti konfliktą tarp savo
vertybių. Bet jeigu tikrai norite kažką pakeisti, būtina
žinoti, kaip būti lyderiu, kaip pasinaudoti įgūdžiais
įtikinti ir paversti pasaulį geresne vieta. Tam reikia būti
pozityvesniu, būti geresniu pavyzdžiu savo vaikams,
darbuotojams, verslo partneriams, savo pasauliui.
Galite veikti asmeniškai arba masiškai. Užuot žavėjęsi
Rembo, geriau skleiskite pozityvią informaciją, kuri
galėtų pakeisti pasaulį taip, kaip jūs to trokštate.
 Prisiminkite – pasaulį valdo tie, kurie geba įtikinti.
Tai paliudija viskas, ko išmokote šioje knygoje ir visa,
kas vyksta aplink jus. Jeigu masiškai pareikštumėte
savo požiūrį į žmogaus elgseną, į tai, kas rafinuota,
efektyvu, pozityvu, galite pakeisti kryptį, kuria eis jūsų
vaikai, bendruomenė, šalis, pasaulis. Mes jau turime
reikalingas priemones. Siūlau jomis pasinaudoti.
Galiausiai apie tai ir yra ši knyga. Žinoma, joje
mokoma maksimaliai išnaudoti savo asmeninę galią,
sėkmingai pasireikšti savo srityje. Bet būti vienvaldžiu
mirštančioje planetoje nėra jokios prasmės. Viskas,
apie ką kalbėjome – palankaus požiūrio svarba,
bendravimo prigimtis, meistriškumo modeliavimas,
sėkmės eiga ir visa kita – efektyviausi tada, kai
naudojama pozityviai, kai siekiama sėkmės tiek sau,
tiek kitiems.
Beribė galia yra sinerginė. Ji gimsta iš
bendradarbiavimo, o ne iš susiskaidymo. Dabar turime
priemones pakeisti žmogaus požiūriui kone per vieną
akimirką. Metas jas panaudoti pozityviai mūsų visų
labui. Thomas Wolfe kartą rašė: „Didžiausias
gyvenimo išbandymas yra sėkmė.“ Tai ir yra tikrasis
iššūkis meistriškumui – panaudoti šiuos įgūdžius
plačiu mastu, kad jie atneštų mums ir kitiems
pozityvią, masišką, džiaugsmingą, bendrą sėkmę.
 Geriausias laikas tą pradėti yra dabar.
21 skyrius

Gyventi meistriškai: žmogaus iššūkis

„Žmogus nėra tai, ką yra pasiekęs,

o tai, ką dar gali pasiekti.“
Jean Paul Sartre

Jau daug išmokome. Kiek dar mokysitės, priklauso

nuo jūsų. Šioje knygoje pateikiami įrankiai, įgūdžiai ir
idėjos, galinčios pakeisti jūsų gyvenimą. Bet ką jūs su
tuo darysite, priklauso tik nuo jūsų. Kai padėsite šią
knygą į šalį, galbūt suprasite, kad sužinojote kai ką
naujo ir gyvensite kaip gyvenę. Arba galbūt
pasistengsite įvaldyti savo mąstymą ir gyvenimą. Jūs
galite formuoti galingus įsitikinimus ir būsenas, kurios
suteiks jums viską, ko norite. Bet tik tuo atveju, jeigu
įdėsite pastangų.
Pažvelkime, ką išmokote. Dabar jau žinote, kad
galingiausias įrankis visoje planetoje yra
biokompiuteris tarp jūsų ausų. Teisingai valdomos,
jūsų smegenys gali sukurti tokį gyvenimą, apie kokį nė
nesvajojote. Išmokote Galutinę Sėkmės Formulę:
žinok, ko nori, imkis veiksmų, išdirbk pojūtį, ką gauni
ir keisk savo elgseną tol, kol gausi tai, ko trokšti.
Sužinojote, kad gyvename laikotarpiu, kai pasakiška
sėkmė prieinama visiems, kurie jos siekia. Žinios
svarbu, bet tai dar ne viskas. Daugybė žmonių žinojo tą
patį kaip Steve Jobs ar Ted Turner. Bet tie, kurie ėmėsi
veikti, susikūrė nuostabų gyvenimą ir pakeitė pasaulį.
Supratote, koks svarbus yra modeliavimas. Galite
mokytis iš patirties, iš klaidų – arba galite pagreitinti
procesą modeliavimu. Kiekvienas pasiekimas yra tam
tikrų veiksmų, atliktų tam tikra eiga, rezultatas. Galite
sutaupyti laiką sekdami pavyzdžiu žmonių, kurie daug
pasiekė – sekdami jų vidiniais (mentaliniais) ir
išoriniais (fiziniais) veiksmais. Per kelias valandas,
dienas ar metus priklausomai nuo užduoties tipo galite
išmokti tai, kam jie skyrė mėnesius ar metus.
Sužinojote, kad jūsų gyvenimo kokybė priklauso nuo
bendravimo kokybės. Bendravimas turi dvi formas.
Pirmoji - bendravimas su pačiu savimi. Bet kokio
įvykio reikšmė yra tokia, kokią jam suteikiate. Galite
informuoti smegenis apie tai, ką galite padaryti arba
apie tai, ko negalite. Sėkmingi žmonės moka
pasinaudoti bet kokia situacija – tokie žmonės kaip W.
Mitchell, Julio Iglesias, kapitonas Jeffry Coffey,
didžiulę tragediją pavertę pergale. Mes negalime
atsukti laiko. Negalime pakeisti to, kas įvyko. Bet
galime kontroliuoti savo požiūrį, kad pasimokytume iš
to ko nors naudingo. Kita bendravimo forma yra
bendravimas su kitais. Žmonės, kurie turėjo mums
įtakos, buvo įvaldę bendravimo meną. Iš šioje knygoje
pateiktos informacijos galite išmokti suprasti, ko kiti
žmonės nori ir tapti bendravimo meistru.
Sužinojote apie didžiulę įsitikinimo galią. Pozityvūs
įsitikinimai gali paversti jus laimėtoju. Negatyvūs –
nevykėliu. Ir sužinojote, kad įsitikinimus galite pakeisti
ir priversti juos jums tarnauti. Sužinojote apie būsenos
ir fiziologijos galią. Išmokote įvairių strategijų ir
išmokote užmegzti pokalbį su bet kokiu žmogumi.
Išmokote galingų inkaro ir požiūrio keitimo technikų.
Išmokote bendrauti tiksliai ir efektyviai, vengti kalbos
klaidų, kurios trukdo bendrauti ir išmokote panaudoti
tikslumo modelį efektyviam bendravimui pasiekti.
Išmokote įveikti penkias kliūtis kelyje į sėkmę. Ir
sužinojote apie metaprogramas ir vertybes, nuo kurių
priklauso žmogaus elgsena.
Nesitikiu, kad paskaitę šią knygą būsite visiškai
kitokie. Kai kas iš aptartų dalykų jums pasirodys
lengviau, kai kas sunkiau. Bet gyvenime viskas susiję.
Permainos atneša permainas. Tobulėjimas skatina
tobulėjimą. Pradėdami keistis, po truputį tobulėti, lėtai,
bet palaipsniui keičiate savo gyvenimą. Tarsi į tvenkinį
mestas akmenukas sukeliate vis didesnius ratilus.
Dažniausiai iš pažiūros menkiausia smulkmena yra
svarbiausias dalykas.
Įsivaizduokite, kad viena kryptimi nukreipiate dvi
strėles. Jeigu nors kiek pakeisite vienos iš jų kryptį,
nors keliais laipsniais, iš pradžių galbūt nepastebėsite,
kad kažkas pasikeitė. Bet su atstumu jų judėjimo
trajektorija visiškai išsiskirs.
Taip ir su šia knyga. Ji nepakeis jūsų per naktį
(nebent šią naktį su savimi padirbėsite!). Bet jeigu
išmoksite valdyti savo smegenis, jeigu suprasite ir
pasinaudosite tokiais dalykais kaip eiga,
submodalumai, vertybės, ir metaprogramos,
permainos, vykstančios šešias savaites, šešis mėnesius,
šešis metus pakeis jūsų gyvenimą. Kai kurie knygoje
aprašyti dalykai, pavyzdžiui, modeliavimas, jums jau
žinomi. Kiti nauji, tiesiog prisiminkite, kad visko
galima išmokti. Jeigu šiandien pritaikysite vieną iš šios
knygos principų, tai bus žingsnis į priekį. Jūs imsitės
veikti, o veiksmas turi pasekmę arba rezultatą, o
kiekvienas rezultatas galiausiai pakreipia mus tam tikra
kryptimi. O nuo krypties priklauso tai, ko galiausiai
pasieksime.
 „Gyvenime verta siekti dviejų dalykų:
pirma, gauti tai, ko nori;
antra, tuo, kuo gavai, mėgautis.“
Logan Pearsall Smith

Ir štai paskutinis klausimas. Kokia dabartinė jūsų

gyvenimo kryptis? Kur šia kryptimi eidami atsidursite
po penkių ar dešimties metų? Ir ar tikrai norite ten
atsidurti? Būkite atviri sau. John Naisbitt yra kartą
pasakęs, kad ateitį išpranašauti lengviausia, kai tiksliai
išsiaiškini, kas vyksta dabar. Tą patį padarykite ir jūs.
Taigi kai perskaitysite šią knygą, prisėskite ir
pamąstykite, kokia jūsų gyvenimo kryptis ir ar ji tikrai
jums tinka. Jeigu ne, siūlau keistis. Šioje knygoje
išmokote, kad pozityvias permainas – tiek
asmeniniame gyvenime, tiek globaliu mastu - galite
įvykdyti kone žaibiškai. Beribė galia reiškia gebėjimą
keistis, prisitaikyti, tobulėti. Beribė galia nereiškia, kad
jums visada pasiseks ar kad niekada nesusimausite.
Beribė galia tiesiog reiškia, kad jūs mokotės iš savo
gyvenimo patyrimų ir šia patirtimi pozityviai
pasinaudojate. Turite beribę galią keisti savo požiūrį,
elgseną ir rezultatus, kuriuos lemia jūsų elgsena. Jūs
turite beribę galią rūpintis ir mylėti, o tai gali atnešti
didžiausių ir nuostabiausių permainų jūsų gyvenime.
Norėčiau pasiūlyti dar vieną būdą pakeisti savo
gyvenimą ir užsitikrinti pastovią sėkmę. Raskite
komandą, kurioje norėtumėte žaisti. Prisiminkite – mes
šnekėjome apie tą galią, kuri įmanoma žmonėms
bendradarbiaujant. Beribė galia yra žmonių, veikiančių
išvien, o ne paskirai, galia. Tokia komanda gali būti
jūsų šeima ar geri draugai. Patikimi verslo partneriai ar
bendradarbiai, kuriais jūs rūpinatės. Jeigu dirbate ne tik
dėl savęs, bet ir kitų labui, labiau stengiatės ir jums
geriau sekasi. Kai daugiau duodate, daugiau ir gaunate.
Jeigu paklaustumėte žmonių, kokia nuostabiausia jų
gyvenimo patirtis, paprastai jie prabils apie tai, ką
nuveikė kaip komanda. Kartais tiesiogine šio žodžio
prasme – sporto komanda, kurios jie niekada nepamirš.
Kartais – verslo komanda, kuri pasiekė kažką ypatingo.
Kartais tokia komanda yra šeima ar sutuoktinis.
Komandoje jūs pasitempiate, tobulėjate. Kiti žmonės
suteikia jums tai, ko patys neturite. Meta jums iššūkius,
kokių patys sau nesugalvotumėte. Dėl kitų žmonės
padaro tai, ko nepadarytų dėl savęs. Ir už tai iš kitų
gauna prasmingą atlygį.
Jeigu gyvenate, vadinasi priklausote kažkokiai
komandai. Šeimai, draugystei, verslui, miestui, šaliai,
pasauliui. Galite stebėti žaidimą arba jį žaisti. Aš
patariu jums žaisti. Įsijunkite į žaidimą. Pasidalinkite
tuo, ką turite. Nes kuo daugiau duosite, tuo daugiau
gausite; kuo labiau naudositės aprašytais įgūdžiais savo
ir kitų labui, tuo daugiau pasieksite.
Ir įsitikinkite, kad komanda meta jums iššūkį.
Lengva nuklysti šunkeliais. Lengva žinoti, ką reikia
daryti ir vis tiek nieko neveikti. Toks gyvenimas tik iš
pažiūros normalus. Tikroji gyvenimo trauka yra žemės
trauka, ir ji traukia žemyn. Visiems mums pasitaiko
juodų dienų. Būna, kad nepasinaudojame tuo, ką
žinome. Bet jeigu mus supa žmonės, kuriems sekasi,
kurie yra optimistiški, nusibrėžia sau tikslus ir mus
palaiko, tai bus mums iššūkis tobulėti, daugiau
nuveikti ir daugiau dalintis. Jeigu galite suburti aplink
save žmones, kurie jums niekada neleis būti
menkesniais negu esate, turite pačią geriausią dovaną.
Bendravimas yra galingas įrankis. Pasirūpinkite, kad
jus supantys žmonės verstų jus tobulėti.
Kai rasite komandą, iššūkis meistriškumui yra tapti
lyderiu. Fortune 500 įmonės prezidentu ar pačiu
geriausiu mokytoju mokykloje. Geresniu verslininku ar
tėvu. Tikras lyderis žino, kad didžiulės permainos
randasi iš daugybės mažų dalykų. Jis supranta, kad
viskas, ką sako ir daro, turi didžiulę galią įkvėpti kitus.
 Taip buvo ir man. Kai mokiausi vidurinėje
mokykloje, kartą mano oratorikos mokytojas paprašė
pasilikti po pamokos. Svarsčiau, ką blogo padariau. Jis
pasakė:
Pone Robinsai, aš matau, kad jūs turite nepaprasto
oratoriaus sugebėjimų, taigi noriu pakviesti jus su
mokyklos oratorių komanda dalyvauti varžybose,
kurios vyks kitą savaitę.
Aš visai nemaniau, kad esu ypatingas, bet jis buvo
toks užtikrintas, kad juo patikėjau. Jo idėja pakeitė
mano gyvenimą. Taip aš atsidūriau srityje, kur reikia
bendrauti su žmonėmis. Tai buvo smulkmena, bet ji
pakeitė visą mano gyvenimą.
Iššūkis lyderystei yra turėti pakankamai galios ir
įžvalgos iš anksto numatyti, kokius rezultatus lems
jūsų veiksmai. Šioje knygoje pateikiami bendravimo
įgūdžiai leidžia tai nuspėti. Mūsų kultūrai trūksta
sėkmės modelių, meistriškumo simbolių. Man
pasisekė, kad turėjau tokių mokytojų, kurie suteikė
man neįkainojamų žinių. Mano gyvenimo tikslas yra
kai kuriomis iš jų pasidalinti. Tikiuosi, man tai pavyko,
nes tam ir skirta ši knyga.
Pirmasis mano mokytojas buvo Jim Rohn. Jis mane
išmokė, kad laimė ir sėkmė priklauso ne nuo to, ką
turime, bet nuo to, kaip gyvename. Tai, ką darome su
tuo, ką turime, labiausiai lemia mūsų gyvenimo
kokybę. Jis mane išmokė, kad net mažiausios
smulkmenos gali labai pakeisti gyvenimą. Pavyzdžiui,
jis liepė man vadovautis „dviejų ketvirčių principu“.
Jis pateikė pavyzdį apie batų valymą. Tarkime, batų
valytojas blizgina batus. Švilpaudamas mikliai
darbuojasi. Jis stengiasi dėl tavęs. Kai kišenėje ieškai
centų dvejodamas, ar duoti ketvirtį dolerio, ar
penkiasdešimt centų, visada duok daugiau. Tai padaryk
ne tik dėl jo, bet ir dėl savęs. Jeigu sumokėsi jam tik
ketvirtį, vėliau pažiūrėjęs į savo batus pagalvosi:
„Daviau jam tik ketvirtį dolerio. Kaip galėjau duoti
tiek mažai už tokį gerą darbą?“
Jeigu sumokėsi penkiasdešimt centų, jausiesi geriau.
Kas būtų, jei kiekvieną kartą praėję pro kokį nors
išmaldos prašytoją jam kiek nors paaukotumėte? Jeigu
pasižadėtumėte sau visada kažką nupirkti iš skauto ar
skautės? Jeigu įprastumėte kartas nuo karto
paskambinti draugams tiesiog tam, kad pasakytumėte:
- Skambinu šiaip sau, tiesiog norėjau pasakyti, kad
tave myliu. Nenoriu tau trukdyti – tiesiog norėjau tau
tai pasakyti.
Jeigu įprastumėte padėkoti žmonėms už tai, ką jie
jums padarė? Jeigu pamąstytumėte, kaip gyvenimą
padaryti dar džiaugsmingesnį padedant kitiems
žmonėms? Tai yra gyvenimo būdas. Visi mes turime
laiko; gyvenimo kokybė priklauso nuo to, kaip jį
leidžiame. Ar gyvename automatiškai, ar nuolat
stengiamės, kad jis būtų ypatingas? Atrodo, kad tai
smulkmenos, bet šių smulkmenų įtaka jūsų požiūriui į
save yra labai galinga. Jos veikia jūsų požiūrį į save,
taigi jūsų savijautos ir gyvenimo kokybę. Aš laikausi
šio „dviejų ketvirčių principo“ ir jaučiu jo privalumus.
Siūlau patiems jį išmėginti. Tikiu, kad ši filosofija gali
neapsakomai praturtinti jūsų gyvenimą.

„Chemikas, kuriam iš savo širdies elementų pavyks

išgauti atjautą, pagarbą, ilgesį, kantrybę,
apgailestavimą, nuostabą ir atlaidumą,
sulydęs juos į viena gaus atomą, vadinamą meile.“
Kahlil Gibran

Paskutinis mano iššūkis jums yra toks: pasidalinkite

šia informacija su kitais – dėl dviejų priežasčių. Pirma,
visi mes mokome to, ką patiems būtina išmokti.
Dalindamiesi mintimis su kitais vėl jas pasikartojame
ir prisimename, kokios yra mūsų vertybės ir
įsitikinimai. Antra, padėjus kitam žmogui užplūsta
neįtikėtinas, nepaaiškinamas džiaugsmas.
Anais metais per vieną iš vaikų mokymo programų
patyriau kai ką, ko niekada nepamiršiu. Stovykla
trunka dvylika dienų, per kurias mokome vaikus daug
dalykų, aprašytų šioje knygoje ir įgavę tokios patirties
jie tarsi atgimsta iš naujo – pasitiki savimi, išmoksta
naujų mokymosi įgūdžių. 1984 metų vasarą baigiantis
stovyklai surengėme ceremoniją, kurios metu visi
vaikai gavo tokius aukso medalius kaip Olimpinėse
žaidynėse. Ant medalių buvo išgraviruota: „Tu gali
daryti stebuklus.“ Ši džiaugsminga šventė tęsėsi iki
dviejų ryto.
Grįžau į kambarį visas išvargęs, ramybės nedavė
mintis, kad reikės keltis šeštą ryto, nes reikėjo spėti į
lėktuvą, tačiau jaučiausi taip, kaip jautiesi praleidęs
dieną prasmingai. Taigi apie trečią ryto jau ruošiausi
gultis, bet kažkas pasibeldė į duris. Pamaniau: „Kas po
galais čia galėtų būti?“
Atidaręs duris išvydau vaikinuką. Jis tarė:
Pone Robinsai, man reikia jūsų pagalbos.
Jau buvau beklausiąs, ar jis negalėtų kitą savaitę
paskambinti man į San Diegą, kai išgirdau verksmą –
už jo stovėjo ašaromis paplūdusi mergina.
Paklausiau, kas nutiko, ir berniukas atsakė, kad ji
nenori važiuoti namo. Pasiūliau įeiti, kad galėčiau
atlikti inkaro techniką, tada ji pasijustų geriau ir
važiuotų namo. Bet ne tai buvo problema. Ji nenorėjo
grįžti namo, nes jos brolis, kuris su ja gyvena,
pastaruosius septynerius metus ją seksualiai išnaudoja.
Taigi pasikviečiau juos į vidų, ir naudodamasis
įrankiais, kuriuos aptarėme šioje knygoje, pakeičiau jos
požiūrį į negatyvią patirtį – tai nebekėlė jai skausmo.
Tada įvedžiau ją į resursinę būseną ir susiejau ją su
dabartiniu požiūriu taip, kad pagalvojusi ar pamačiusi
brolį ji iš karto pasijaustų stipri. Po sesijos ji nusprendė
paskambinti savo broliui. Ji ryžtingai paėmė telefoną ir
jį pažadino.
Broli!- kreipėsi ji tonu, kokio tikriausiai jam neteko
girdėti per visą gyvenimą,- Tiesiog noriu pranešti, kad
grįžtu namo, ir verčiau tu nė nežiūrėk į mane
galvodamas apie tai, ką su manimi išdarinėjai. Nes visą
likusį gyvenimą praleisi kalėjime. Atsiimsi už tai su
kaupu. Myliu tave kaip brolį, bet niekada daugiau
neleisiu tau taip su manimi elgtis. Jeigu man kils bent
menkiausias įtarimas, jog to sieki, vargas tau. Įsikalk
sau į galvą, kad nejuokauju. Ir myliu tave. Atia.
 Ji baigė pokalbį, pirmą kartą gyvenime jausdamasi
stipri. Ji apsikabino savo vaikiną ir jie kartu verkė iš
džiaugsmo. Tą naktį jie apsikabino mane taip, kad
niekada daugiau neteko apsikabinti. Vaikinukas
pasakė, kad nežino, kaip galėtų atsidėkoti. Pasakiau,
kad didžiausias atlygis yra matyti, kaip ji pasikeitė. Jis
atsakė:
Ne, aš turiu jums kaip nors atsilyginti.
Tada pridūrė:
Turiu kai ką, kas man labai daug reiškia.
Jis iš lėto nusiėmė savo medalį ir užkabino jį man.
Jie mane pabučiavo ir nuėjo, sakydami, kad niekada
manęs nepamirš. Užlipau į viršų ir atsiguliau. Mano
žmona Becky girdėjo viską, kas čia vyko. Ji verkė. Aš
irgi. Ji pasakė:
Tu nuostabus. Tos merginos gyvenimas niekada
nebebus toks pats.
Atsakiau:
Ačiū, mieloji, bet su tokiais įgūdžiais bet kas būtų jai
padėjęs.
Taip, Tony, bet tai padarei tu.

„Meilė paverčia galingiausiu žmogumi pasaulyje.“

 Emmett Fox

Taigi tokia esminė šios knygos idėja. Būkite

veikėjas. Prisiimkite atsakomybę. Imkitės veikti.
Panaudokite šios knygos žinias – dabar. Panaudokite
ne tik sau – o ir kitiems. Atlygis už tai – didesnis nei
galite įsivaizduoti. Pasaulyje daug plepių. Daug
žmonių žino, kas yra gerai, kas yra jėga, bet vis tiek
nepasiekia trokštamų rezultatų. Vien kalbų nepakanka.
Reikia jas įgyvendinti. Tai ir yra beribės galios esmė.
Beribė galia prisiversti atlikti tai, kas atneša
meistriškumą. Julius Erving iš Filadelfijos „76ers“
vadovaujasi būtent tokia filosofija. Verta sekti jo
pavyzdžiu. Jis teigia: „Iš savęs reikalauju daugiau nei
kas nors galėtų tikėtis.“ Todėl jis ir yra geriausias.
Antikos laikais gyveno du garsūs oratoriai.
Ciceronas ir Demostenas. Kai Ciceronas baigdavo
kalbą, žmonės atsistoję plodavo ir sveikindavo:
Kokia puiki kalba!
Kai Demostenas baigdavo kalbą, žmonės sakydavo:
Tai ko gi mes laukiame. Ir imdavo veikti.
Tuo prezentacija ir skiriasi nuo įtikinimo. Tikiuosi,
kad patenku į antrąją kategoriją. Jeigu tiesiog
perskaitysite knygą ir pagalvosite: „Oho, puiki knyga;
joje tiek daug šaunių įrankių“, ir nieko nepanaudosite,
mes tiesiog iššvaistėme savo brangų laiką. Tačiau jei
dabar pradėsite veikti ir pasinaudosite knyga kaip
vadovėliu savo kūnui ir protui įvaldyti, kaip įrankį
pakeisti viską, ką tik norite pakeisti, tada galbūt
pradėsite gyvenimo kelionę, kurioje net didžiausios
jūsų svajonės nublanks prieš tai, kas jūsų laukia. Žinau,
kad taip nutiko man, kai šiuos principus pradėjau
taikyti kasdien.
Metu jums iššūkį savo gyvenimą paversti meno
kūriniu. Metu jums iššūkį prisijungti prie tų, kurie
gyvena pagal savo filosofiją. Jie yra meistriškumo
pavyzdžiai, kuriais žavisi visas pasaulis. Prisijunkite
prie šios unikalios mažumos komandos, kuri daro tai,
ko daugelis tik trokšta – prie žmonių, kuriems rūpi
paversti gyvenimą tokiu, kokio jie trokšta. Mane
įkvepia istorijos apie žmones, kurie panaudoja tai, ką
turi savo ir kitų labui. Kurią dieną galbūt jūs
papasakosite man savo istoriją. Jeigu ši knyga pakreips
jus ta linkme, man labai pasisekė.
O kol kas dėkoju už jūsų pasiryžimą mokytis bei
tobulėti ir už tai, kad leidote man pasidalinti su jumis
kai kuriais dėsniais, kurie pakeitė mano gyvenimą.
Tegu jūsų meistriškumo paieškos bus vaisingos ir
niekada nesibaigs. Pasiryžkite ne tik stengtis dėl
nusibrėžtų tikslų, bet ir juos pasiekti bei nusibrėžti
kitus; ne tik laikytis savo svajonių, bet svajoti dar
drąsiau; ne tik mėgautis šia žeme ir jos gausa, bet ir
paversti ją dar nuostabesne vieta; ir ne tik paimti iš
gyvenimo tai, ką gali, bet mylėti ir dosniai dalintis.
Atsisveikinu su paprastu airišku palaiminimu... Te
pasitinka jus kelias. Te vėjas jus neša. Te saulė nuolat
jus šildo, te lietus meiliai drėkina jūsų laukus – kol vėl
susitiksime... te Dievas švelniai jus laiko savo delne.
[Airiškas palaiminimas, visos teisės apsaugotos 1967
Bollind Inc., Boulder, CO 80302] Viso gero ir te
laimina Dievas.
Pabaiga.