Makroekonomika

(macroeconomics)

Makroekonomika yra
nacionalinės (pasaulio)
ekonomikos struktūros,
dinamikos, vyriausybės
politikos, kuria mėginama
įtakoti ekonomikos
dinamiką, studija.
 Makroekonomika
(macroeconomics)
 Ekonomikos teorijos dalis, ekonomikos
disciplina, nagrinėjanti ekonominę sistemą
kaip visumą arba sustambintus jos sektorius
 Ekonomiką kaip visumą apibūdina tokios
charakteristikos:
Nedarbo lygis, bendrasis kainų lygis
(infliacijos ), darbo našumo lygis, palūkanų
normos lygis, valstybės biudžeto būsena,
užsienio prekybos būsena
Makroekonomika ir mikroekonomika
 Makroekonomika analizuodama
ekonomiką kaip visumą, neprieštarauja
mikroekonomikai, kuri nagrinėja atskirų
ūkio subjektų veiklą
 Makroekonomikos rezultatai yra
sukuriami mikroekonomikos lygiu:
sudaromi makroekonomikos modeliai
sąlygojami tų sprendimų, priimtų
mikroekonomikos lygiu.
 MAKROEKONOMIKOS
PARAMETRAI – nacionalinės
pajamos, nedarbo lygis, bendrasis
kainų lygis, valstybės biudžeto
būsena, valstybės skola – rodo ūkio
veiklos rezultatus (laimėjimus arba
nesėkmes), siekiant pagrindinių
makroekonomikos tikslų.
Ekonomikos ir kartu ekonominės politikos
tikslai bei problemos:
 Ekonominis augimas ilguoju laikotarpiu.
(veiksmingos ekonomikos plėtros).Aukštesnio
pragyvenimo lygio užtikrinimas dabartyje ir ateityje.
 Visiškasis užimtumas ir nedarbo problema.
Norinčiam ir galinčiam dirbti turi būti sudarytos
sąlygos surasti darbą.

 Ekonominis efektyvumas. Siekti didesnės naudos

(t.y maksimalių rezultatų), panaudojant kuo
mažesnį ribotų išteklių kiekį.
 Teisingas pajamų
paskirstymas( atotrūkio tarp
skurstančiųjų ir turtingųjų mažinimas)
 Ekonominė laisvė (kiekvienas turi
teisę pasirinkti sau užsiėmimą pagal
savo sugebėjimus)
 Ekonominis saugumas ( socialinio
aprūpinimo gerinimas)
 Stabilus kainų lygis

 Ekonominės veiklos ciklinių svyravimų

švelninimas

 Pasaulinės ekonominės sistemos

poveikis atskirų šalių ekonomikoms
EKONOMINĖ POLITIKA
(economic policy)
 Vyriausybės
priimta strategija
ekonomikos tikslams pasiekti.

 Taivyriausybės tikslų ekonomikoje

nustatymas ir kontrolės priemonių,
siekiant makroekonomikos tikslų,
taikymas.
 Pagrindinės priemonės, kuriomis
reguliuojama ekonomika, t.y ekonominės
politikos priemonės –fiskalinė ir
monetarinė politika.
 Politikos elementai, kuriuos vyriausybė
keičia, vykdydama ekonominę politiką –
mokesčių normos, vyriausybės
išlaidos, vyriausybės subsidijos –
vadinamos politikos kintamaisiais.
 Kiekvienos iš šių priemonių poveikis bei jo
efektyvumas yra konkretūs, todėl
taikydama bet kurią reguliavimo priemonę,
vyriausybė turi iš anksto numatyti, kaip ir
kada ji pradės veikti
 Tikslai ir politikos priemonės veikia tik toje
pačioje ekonominėje sistemoje
 Tikslus ir priemones susieja kiekybiniai
santykiai
 EKONOMINĖ POLITIKA SUKELIA DAUG
DISKUSIJŲ
 EKONOMISTŲ PAŽIŪROS SKIRIASI DĖL ŠIŲ
PRIEŽASČIŲ:
 Makroekonomika, kaip ūkio plėtros rezultatas,
ypač glaudžiai susijusi su politika
 Skiriasi ekonomistų socialiniai, filosofiniai,
moraliniai ir etiniai vertinimo kriterijai
 Nesutampa teoriniai ir ekonominiai požiūriai
Įvykiai, nulėmę makroekonomikos kaip
savarankiško mokslo atsiradimą

 Dvidešimtojo amžiaus 3-iame dešimtmetyje

sukurta nacionalinių sąskaitų sistema (NSS), t.y.
statistikos kaip savarankiško mokslo formavimasis
 Verslo ciklo (konjunktūros) identifikavimas kaip
nuolat pasikartojančių ekonominių fenomenų
(W.C. Mitchella’s)
 Pasaulinės ekonominės krizės, Didžiosios
depresijos priežasčių ir reiškimosi mechanizmo
aiškinimo teorijos
 EKONOMIKOS MOKSLO RAIDA

 Ekonominės minties priešistorė

(seniausieji iki Antikos laikai, Senovės
Egipte, Kinijoje, Indijoje)
 Antikos ekonominė mintis (V a. pr. Kr.-I
a.), Ksenofontas (430-354 m. pr. Kr.),
Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.)
 Ankstyvųjų ir viduriniųjų amžių
ekonominė mintis (II-XIV a.), Tomas
Akvinietis (1226-1274)
 Merkantilizmas (J.Colbert, A.de
Montchretien, T.Mun) (XV-XVI a.)

 Fiziokratai (F.Quesnay, A.Turgot)

(XV-XVII a.)

 Klasikinės politinės ekonomijos

užuomazgos (W.Petty) (XVII a.)
 Neoklasikinė Kembridžo mokykla (A.
Marshal (1842-1924), A.Pigu, J.Hicks,
P.Samuelson)
 Istorinė mokykla (F.List, G.Schmoller,
T.Veblen)
 Keinsizmas (J.M.Keynes, 1936m.
“Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų
teorija”) – makroekonominio reguliavimo
teorija
 ANGLŲ EKONOMISTAS DŽ. Keinsas
(J.M. Keynes) sumodeliavo Didžiosios
depresijos bei smulkesnių ekonominių
svyravimų teorinę schemą ir pasiūlė
specialią vyriausybės veiklos programą,
kaip išvengti depresijos ekonomikoje.
 Monetarizmas (F.Hayek, M. Friedman)

 Ūkio augimo teorijos (R.Solow,

R.Harrod, E.Domar, J.Schumpeter)
(XX a. II pusė)
 Racionaliųjų lūkesčių teorija (R.Lucas
R.Barro)
 Pasiūlos požiūrio ekonomika (A. Laffer)