,hvBalihskie«ė

mcilč,
kylėjau
Romanas

/Ąjma littera
VILNIUS / 2020
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų

bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti,
viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių
tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-4072-7

© Inga Valinskienė, 2020

© Andrius Tapinas, 2020
Viršelio nuotraukos © Fernando Cortes, ID:487794481 /
„Shutterstock“; © Christos Georghiou, ID: 1279768813 /
„Shutterstock“
© Leidykla „Alma littera“, 2020
 lsmi"s JOUS

- O kas tau yra meilė, Jori?

Pauzė. Regis, į minkštą odinį fotelį įkritęs Joriu pavadintas vy­
ras nebuvo pratęs atsakinėti į tokius klausimus.
- Meilė - tai skausmas, pasakė ežys, pabučiavęs kaktusą, -
iš atminties išplaukė medinėmis malkinės durimis trinksintis
pokštas, ir Joris pats tarsi prunkštelėjo, tarsi nusijuokė.
Jo pašnekovas, įsitaisęs kitame fotelyje, neprajuko, tik smiliu­
mi pasitrynė smilkinį ir kažką pasižymėjo ant kelių gulinčiame
bloknote.
- Aš rimtai, Jori.
Joris, dailių veido bruožų brunetas su kelių dienų šeriais, tarp
kurių jau blyksėjo sidabro gijos, brūkštelėjo ranka per ševeliūrą,
metė žvilgsnį į kairį riešą maloniai spaudžiantį laikrodį „Brei­
tling“ ir atsiduso.
- Nežinau, Tomai. Labai sunkus klausimas, gal gali kokį len­
gvesnį? Ir su variantais, kaip pas Valinską ir Tapiną.
- Mes čia susitinkam ne dėl lengvų klausimų ir lengvų atsaky­
mų. Tai kas tau yra meilė, Jori?
Dar ilgesnė pauzė. Joris kurį laiką tyrinėjo medinę runomis
išraižytą apyrankę ant kitos rankos. Tada pakėlė akis.

5
 - O ką man atsakyti, jei galbūt neturiu supratimo, kada ji bu­
vo, jeigu iš viso buvo? Ką man atsakyt, Tomai?
- Ar iš viso buvo? - tarsi tik ir laukęs tokio atsakymo pakarto­
jo Tomas. - Vadinasi, manot, kad galėjo nebūti? Nei anksčiau su
Živile, nei dabar su Ieva?
Joris atsitiesė, atsigėrė iš stiklinės vandens ir sukryžiavo kojas.
- Tomai, aš esu verslininkas, na, kiti sako, kad šoumenas, bet
suku galvą tik dėl to, ką matau ir ką galiu pačiupinėti. Mano kon­
traktai sėkmingi tada, kai randu kažko norinčius žmones ir tą
kažką jiems parduodu. Žinau, kad mano vlogai jutube žiūrimi,
ir galiu tiksliai pasakyti, kiek, kada ir kas mane žiūri. Žinau, kad
laimiu teniso setą, kai pirmas surenku šešis geimus...
- Nebent būtų taibreikas, - tarstelėjo Tomas, ir abu vyrai nu­
sijuokė.
Meilė tenisui juos susiejo seniai, daug anksčiau, nei prasidė­
jo susitikimai sėdint odiniuose foteliuose, ir „Nidos Jazz“ teniso
turnyras buvo nepajudinamai įrašytas abiejų kalendoriuose.
- O meilė, na, kaip ją apskaičiuoti? - toliau kalbėjo Joris. -
Skaičiau protingas knygas, tai ten žmonės nusvaigsta iki che­
minių formulių. Su Živile gyvenau devynerius metus, meilė juk
tiek netrunka. Tas prancūzas, kaip jis ten, Geigbederis, sakė, kad
trunka trejus metus. Tai kas buvo tie šešeri? Ir bybį, nežinau.
O gal ir tuos trejus metus meilės nebuvo, tik aistra, įsimylėjimas,
dar koks velnias?
- Gerai, Živilė, kaip suprantu, praeitas ir negrįžtamas eta­
pas, - nepakeldamas galvos nuo bloknoto sumurmėjo Tomas.
Joris pritardamas sušnarpštė. - O Ieva, kaip Ieva? Su ja viskas ge­
rai? Gal būdamas su ja jau gali atsakyti, kas tau yra meilė?
- Ieva... Ieva... - Joris susimąstęs pakėlė akis. Tomas tuoj pat
tai užfiksavo, bet nusprendė nesikišti ir netrukdyti. - Su Ieva man
labai gerai. Dažnai labai gerai. Seksas būna toks, kad ausyse pen­

6
kiolika minučių spengia. Aišku, ji ne be pričiudų, gali tris dienas
nekalbėt, jei iš darbo vėliau grįžtu ar nenoriu kokio nors kvailo
jos serialo kartu žiūrėti, bet čia smulkmenos. Amžiaus skirtumas,
bla bla. Man su ja gerai, bet... - nutęsė, - bet aš vis dažniau pagal­
voju, ar nenusibos viskas dar greičiau nei anksčiau ir vėl neteks
en metų tampytis?
- Jori, primink, kiek tau metų.
- Trisdešimt devyneri, o ką? - atsitokėjo garsiai mintijęs bru­
netas.
- O tą, kad kaip draugas, o ne kaip specialistas pasakysiu, jog
kartais mąstai ir elgiesi ne kaip beveik keturiasdešimties subren­
dęs karjeros vyras ir tėvas, o kaip devyniolikinis pacanas, kuris
pats nežino, ko nori. - Tomas dėbtelėjo į sieninį laikrodį ir už­
vertė bloknotą. - Šiandien lyg ir viskas, tik pasakysiu, kad taip ir
nesugebėjai apibūdinti, kas tau yra meilė. Pagalvok iki kito karto.
Joris išsirangė iš patogaus fotelio, kuris iš tiesų buvo žiauriai
patogus sėdėti, bet mėginant atsistoti akimoju virsdavo sporto
salės treniruokliu, ir priėjęs prie ilgo lango įsistebeilijo į rudeni­
nio Vilniaus peizažą. Pro nuplikusius medžius buvo matyti tin­
giai tekanti Neris tolumoje ir naujųjų dangoraižių knibždėlyne.
- Po tokių klausimų aš nebesuprantu, kokia prasmė lankytis
pas psichologą.
- Jeigu žinotum atsakymus, lankytis tikrai nebūtų prasmės, -
nusijuokė Tomas, iš spintos ištraukė elegantišką dvieilį rusvą pal­
tą ir padavė Joriui. - Gražus daiktas. Kur?
- Pas sjutūs. Su mano figūra Vilniuje niekur kitur nerasčiau
apsirengti. Nuogas vaikščiočiau. Ačiū. - Joris apsivilko paltą.
- Šiandien su darbais viskas?
- Aha. Šitas buvo sunkiausias. Paimsiu Ievą ir varysim į vaka­
rėlį, verslo partnerio įmonės kalėdinis tūsas, gal bus kas geresnio
nei sumuštiniai su dešra ir vynas iš minvodų.

7
 - Kuo tau neįtiko minvodai?
- Minvodai? Primink, kada nors papasakosiu, kokį šamarlia-
ką jie iš užsienio veža ir ką su juo čia daro. Išgirsi, paskui visą
gyvenimą šnapso etiketes parduotuvėj tikrinsi, kad ant jų neuž­
sirautum.
- Okei, okei, neabejoju, kad bus įdomi ir pamokanti istori­
ja. - Tomas gerai žinojo bičiulio sugebėjimą prisigaudyti pačios
pačiausios vidinės informacijos ir gandų. - Tai iki po dviejų sa­
vaičių.
- Aha, tik kitą kartą kaip nors sumažink parfiumų lygį. Nes
jaučiausi kaip Londono duty free parduotuvėj, - atsisveikinda­
mas nepiktai įgėlė Joris. - Ir nepamiršk, kitą savaitgalį - uždaras
naujametinis turnyras sebe, nebloga kompanija turėtų susirinkti.

Tomas Baltronis, teniso mėgėjas ir vienas (jei ne pats) madin­

giausių ir vienas (jei ne pats) brangiausių Vilniaus psichologų,
pasižymėjo kelias paskutines pastabas, patyliukais po nosimi su­
murmėjo „Kad man jo problemas su bobom“ ir, dėbtelėjęs į vardą
ir pavardę kalendoriuje, žengė prie durų kviesti kito kliento.
Joris išėjo iš psichologo kabineto, sukdamas aplink kaklą ša­
liką, neatkreipdamas dėmesio į pasislėpusią už žurnalo „L’Offi-
ciel“ moterį, ir atidaręs laukujės duris suvirpėjo nuo vėjo šuoro.
Žieminis gūsis priminė, kad jau ne gegužė. Košė taip, kad net
išgirtasis kašmyras negelbėjo.
Laimė, eiti buvo netoli. Numylėtasis jaguaras stovėjo iškart už
kampo. Joris metė akį į „Breitlingą“ ir laikrodis suskubo pranešti,
kad, nors ir užsibuvo pas psichologą, viskas gerai, spės užvažiuoti
pas Ievą, net patrypčioti laukdamas, kol ji susiruoš, ir atvykti į
vakarėlį madingai vėluojant. Mašinos variklis tyliai suurzgė pa­

8
teisindamas savo vardą, ir Joris elektroniniame ekrane suskato
reguliuoti salono temperatūrą. Pagavęs ryšį, Jorio telefonas prisi­
jungė prie automobilio sistemos ir ekrane pasirodė per terapijos
seansą praleistų skambučių ir žinučių sąrašas. Ir priminimai. Ir
mesendžerio žinutės. Joris prisimerkęs paspoksojo į vieną žinutę
ir stvėrė telefoną norėdamas įsitikinti, kad nei jis, nei naujausias
„iPhone“ nieko nesupainiojo.
- Nu tu joptvairogės! - Ne, telefonas nieko nesupainiojo, ir
Joris įniršęs laisva ranka tvojo per jaguaro vairą. - Nu ble, kaip
užpisa, negaliu.
Žinutė buvo labai paprasta: „Tikiuosi, kad nepamiršai mano
rečitalio. Myliu.“ Ir keliolika jaustukų, kuriuos taip mėgsta paau­
glės merginos.
- Kurva, kurva! Ir būtinai tas supistas rečitalis turi būti šiandien.
Viešumoje, televizoriaus ar jutubo ekranuose Joris niekada
neleisdavo sau ištarti stipresnio žodelio, bet būdamas vienas ir
susidūręs su problema mėgdavo išsikeikti, kad net oras virpė­
davo. Dabar problema buvo aiškesnė nei aiški - jis kažko ne­
sužiūrėjo, kažko nesusinchronizavo, ir svarbus verslo partnerio
kalėdinis vakarėlis ir Aistės pianino rečitalis sukrito į krūvą.
„Jeigu iš pradžių - į koncertą? Pasirodau savo vaikui, paploju,
o tada - į vakarėlį“, - bandė žongliruoti valandomis, o gal labiau
minutėmis Joris, pats puikiai suprasdamas, kad tai beviltiška. To­
kiuose koncertuose niekada nežinai, kas po ko pasirodys. Jei Ieva
sėdės pasipuošusi, pasidažiusi ir bala žino kiek lauks, tai vakare
lauks ne seksas, o pragaro prieangis. Jeigu ta furija Živilė teiksis
ateiti į dukros koncertą, o jo nebus, irgi ūžės negyvai.
- Nieko čia nesuderinsiu, - pats sau pasakė Joris. - Ne pirmas
tas koncertas ir ne paskutinis, ir Aistė manęs vis tiek nepastebės,
o čia - ir verslo partneris, ir Ievai sakiau, kad gana dviese su cha­
latais sėdėt, išeikim kur gražiai apsirengę.

9
 Jorio vaizduotė paslaugiai paserviravo planą: kaip jie su Ieva
grįžta, įšilę nuo išgerto vyno ir vienas kito artumo, kaip nė ne­
spėjus nueiti iki lovos Ieva lieka tik su aukštakulniais. Tai lyg ir
padėjo apsispręsti.
Jis atsidarė mesendžerio programėlę, prikandęs lūpą surinko
standartinį atsiprašymo tekstą: „Sorry, zuikeli, užsiverčiau dar­
bais ir niekaip nespėju į koncertą, o noriu paklausyti nevėluo­
damas ir neiškišęs liežuvio. Kitą kartą būtinai, o gal tu man kada
galėsi privačiai pagroti? ;)“ Beveik tuoj pat žinutė buvo pamatyta
ir po minutės atskriejo: „Žinoma, tėti, gerų darbų.“
Joris patenkintas linktelėjo ir paleido mašinos variklį.
 1 lllil
VfeRKn

Ji padėjo į šalį žurnalą ir pravėrė kabineto duris. Malonus na­

mų kvepalų aromatas pakuteno nosį. „Culti“ arba „Locherber“, -
spėjo Gerda.
Kuklus jos „Sveiki“ ir specialiai pažemintu balsu psichologo
ištartas „Laba diena, jūs punktuali“ neleido abejoti, kas čia vadas.
- Tai vienas iš nedaugelio mano bruožų, kuriais didžiuojuo­
si, - kabliuką mestelėjo Gerda.
Na ką, spektaklis prasideda. Kažin, ką pagalvotų šis siaura-
kelnis, jei sužinotų, kad jis - jau penktas? Sunku pasakyti, kada
vaikščiojimas į sielos daktarų kabinetus Gerdai tapo savotiš­
ku žaidimu. Pirmoji, kurią aplankė tais baisiais metais, buvo
apvalaina gero veido moteriškė, vis siūliusi eiti atleidimo ir su­
sitaikymo keliu. Kam atleisti? Visiems arba niekam? Kaltų juk
nebuvo. Antrasis, Gerdai prisipažinus, kad ją erzina absoliučiai
visi žmonės ir kokia nors visuotinė žmonijos katastrofa nė kiek
jos neišgąsdintų, pasiūlė apsilankyti pas psichiatrą. Matyt, įžvelgė
psichopatijos požymių. Nors tikrai ne visi žmonės ją erzino. Su­
tirštino spalvas, ir tiek. Galimybė manipuliuoti Gerdai pasirodė
visai smagi.

n
 Kitas, pas kurį nuėjo pagal kažkieno rekomendaciją, pasirodė
toks sausas ir neįdomus, - o dar tie žiauriai netinkantys akiniai, -
kad ji vos sulaukė seanso pabaigos. Suprato, kad jau gali nuspėti
daugelį klausimų.
Vėliau vėl bandė eiti pas moterį. Šioji buvo labai jauna, o gal
taip atrodė. Ir daug jaunesnė už Gerdą. Velniukas pabudo. Pasuk­
ti pokalbį norima linkme nebuvo sunku. Argi klausimas „Ar daž­
nos fantazijos apie grupinį seksą gali kilti dėl jaunystėje patirtos
lytinės prievartos“ tokiame kabinete nėra savaime suprantamas?
Apie tai, kad jis bent jau neįprastas, bylojo raudoniu užsiplieskęs
jaunosios psichologės kaklas. Gerda pati turėjo šią bėdą, tad ži­
nojo, kas tą sukelia: netikėtumas, stresas ir susijaudinimas. Gaila,
kad tas provokavimo saldumas greit virsdavo kartėliu. Trumpa­
laikis pasitenkinimas.
Psichoterapijos jau gana, galvojo Gerda. Bet netyčia pastebė­
jusi Tomą, kalbantį televizijos ekrane (matyt, šiuo metu jis ant
bangos), nutarė pasmalsauti iš arčiau. Taigi kokios istorijos im­
tis šiandien? Prie depresijos ribos balansuojanti madam, po ra­
finuotu stiliumi slepianti gausybę vaikystės traumų? O gal nuo
auksinio narvelio ir nieko neveikimo pavargusi namų puošmena,
ieškanti padrąsinimo, nes trokšta keisti gyvenimą? O gal kas pi-
kantiškesnio? Pavyzdžiui, negebėjimas megzti santykių su vyrais.
Ši tema neišvengs erotinių niuansų, o Gerdai buvo įdomu pažiū­
rėti, kaip šis savimi pasitikintis daktaras juos suvaldys.
Kaip ir reikėjo tikėtis, klausimai buvo apie vaikystės prisimi­
nimus, paauglystės potyrius. Neutralūs atsakymai. Gerda laukė
momento, kada galės mesti pagrindinę kortą. Stebėdama Tomo
veidą, po apsimestinės dvejonės tyliai pasakė:
- Prieš keletą metų sapnavau erotinį sapną. Su savo tėvu. Tur­
būt retas ir keistas reiškinys.
Jokios įžvelgiamos reakcijos. Jau įdomu.

12
 - Ne toks jau ir retas. Apibūdinkit savo tėvą. Nuo kada jį pa­
menat?
Gerda patogiau įsitaisė ant minkštasuolio, užmetė koją ant
kojos. Puikiai žinojo, kad suskleidžiamas siauras puikaus juodo
„Max Mara“ kostiumėlio sijonukas atidengs pusę centimetro pri­
segamos kojinės nėrinio. Daugiau jau būtų buvę vulgaroka. Ar
ilgai Tomas nuduos, kad to nepastebi?
- Jis buvo įspūdingas vyras, - ištarė Gerda.
Likęs pusvalandis bent jau bus įdomus.

„Šitas bučinys nebuvo to vertas“, - irzliai sau šyptelėjo Gerda, at­

lenkiamame veidrodėlyje nužvelgusi lūpas.
Saulius džiaugėsi radęs vietą automobiliui prie pat stiklinių
viešbučio „Pacai“ durų. Šlapiu sniegu nuklotas grindinys - ne
aukštakulniams. Buvo pakankamai dėmesingas, kad tai įvertintų.
Gerda išsitraukė lūpų pieštuką.
- Ir tu nusivalyk, išsiterliojai. Turi kuo? - ir padavė drėgną
servetėlę. Skirtą intymiai higienai, bet koks jam skirtumas? - Aš
dar parūkysiu, - iš pilkos delninukės išsitraukė aukso spalvos
išmanųjį IQOS ir pakelį mėtinių cigarečių „Heets“. - Man juk
galima... - Žinojo, kad Saulius neprieštaraus, nors automobilyje
akivaizdžiai nebuvo rūkoma.
Gerda jau gailėjosi, kad sutiko lydėti Saulių į jo buvusios dar­
bovietės kalėdinį vakarėlį. Greičiausiai bus nuobodu, bet... Ne­
blogas būdas pabėgt nuo vienišumo jausmo, ypač aštraus per
Kalėdas.
Kai Gerda išsitraukė antrą cigaretę, pro duris į restoraną jau
buvo įplaukusios dvi poros, sprendžiant iš povyzos, ėjo į tą patį
vakarėlį.

D
 - Vėl rūkysi? - Saulius jau ėmė irzti.
- Kur aš ten paskui lakstysiu? O tu labai skubi?
Va, dar vieni. Įsikibusi į parankę aukštam palydovui, atsargiai
tipeno nedidukė raudonplaukė su aukštakulniais.
„Matyt, ne taip ir dažnai juos apsiauna“, - kritiškai pagalvojo
Gerda, kaip įpratusi, dėmesį labiau kreipdama į vyriškį. Gal dėl
silpnybės žilstelėjusiems brunetams?
Rusvas ilgas paltas ir tiesi laikysena vyrui teikė elegancijos, o
tai visada traukia akį. Net kai vyras nežino šio žodžio reikšmės.
Kai elegantiškasis su dama dingo už restorano durų, Gerda
užtraukė paskutinį dūmą. Jai dingtelėjo, kad moters veidas kaž­
kur matytas.
- Eikim, gal nebūsim paskutiniai, - šyptelėjo Sauliui.

Kur dominuojanti saugi juoda spalva? Siurbtelėjusi gurkšnį šam­

pano, Gerda nužvelgė stoviniuojančiuosius pritemdytoje restora­
no salėje. Turbūt koks nors kvailas aprangos kodas. Gal ir gerai,
kad jos mėgstama juoda suknelė su vyno dėme po vieno vakarė­
lio liko kabėti spintoje, o ji apsivilko mėlyną.
Aukštasis brunetas su savo palydove lūkuriavo salės pakrašty­
je. Be ilgo palto nebeatrodė toks elegantiškas.
Saulius nusivedė Gerdą pasisveikinti su buvusiu šefu. Garsiai
kalbantis vyriškis ir šalia dama, vilkinti suknelę iš prabangios
parduotuvės. Nesuabejosi, kad svarbiausia vakaro pora. Tik ko­
dėl suknelė trijų sezonų senumo? Naujojo sezono - per brangi?
Tai gal į kitą parduotuvę reikėjo nueit?
Gerda nesigėdijo savo minčių sarkazmo. Blogiau būdavo, kai
po kelių taurių jis pradingdavo. Bet šiandien - ne tas vakaras.
- O tavo skonis vis gerėja, - nužvelgęs Gerdą, Sauliui meste­
lėjo šefas.

M
 Matyt, galvojo, kad pasakė komplimentą. Debilas.
„Mano draugė“ - taip Saulius įvardijo Gerdą, bet jos tai neer­
zino. Gi tikrai draugė. Nors po Sauliaus skyrybų prieš keletą metų
jo pažįstami ir kolegos greičiausiai matė ne vieną tokią „draugę“.
Jiedu buvo kursiokai, paskui šeimos draugai ir niekada - mei­
lužiai. Jų intymumas apsiribodavo bučiniais, ir dėl to Sauliaus
draugijoje Gerda jautėsi patogiai ir užtikrintai. Be to, Saulius vis
dar turėjo vilčių, o tai garantavo dėmesį. Kai būdavo nuobodu.
„O va šitos skonis - akivaizdžiai stabilus“, - Gerda nužvelgė
nedidukę tvirtai sudėtą žvitriaakę Sauliaus šefo žmoną. Toji spin­
duliavo pasitikėjimu savimi, o tokios moterys sugeba įtikint savo
vyrus, kad geresnės nerasi. Kad ir kur klaidžiotų akys ar fantazijos.
- Jūsų labai graži plaukų spalva, pas kurį meistrą vaikštote? -
prakalbo Gerda, vyrams nuėjus viskio.
Komplimentas - greičiausias būdas pelnyti nepažįstamo žmo­
gaus palankumą. O Vitalija - toks buvo ponios vardas - pasirodė
dar ir plepi. Po dešimties minučių Gerda žinojo ne tik apie ge­
riausius Vilniaus plaukų stilistus, naujausias priežiūros priemo­
nes, bet ir pas ką šukuojasi kelios vakarėlio viešnios. Ir kurių iš jų
vyrai miega su savo sekretorėmis.
- O ta pora? - Gerda atkreipė Vitalijos dėmesį į vis dar pa­
krašty stoviniuojančius aukštąjį brunetą su raudonplauke. - Ko
taip nuošaly?
- A, ten vyro verslo partneris Joris. Porą kartų esu mačiusi.
Vardas įdomus, ir vyras visai nieko, ar ne? - gudrų veidą nutaisė
Vitalija. - Girdėjau, skiriasi, o gal jau išsiskyrė, tai čia turbūt -
naujoji?
„Naujoji?“ - Gerda akies kraštu stebėjo porą. O atrodo, lyg
simpatingasis Joris nuobodžiautų. Jokių šnabždėjimų į ausį, ne­
žymių prisilietimų, jokios rankos ant liemens. Neblogai. Santūru­
mas Gerdai visada atrodė vienas patraukliausių vyriškų bruožų.

15
 Jorį užkalbino kažkoks vyriškis. Jo draugė, likusi be kompa­
nijos, pamindžikavo ir nupėdino, matyt, tualeto link. Praeidama
pro šalį, kilstelėjo akis ir šyptelėjo iš mandagumo. Lyg būtų paju­
tusi įsmeigtą žvilgsnį.
Karštis plūstelėjo Gerdai į veidą: ta šypsena! Kaip ji iš karto
neatpažino?! Tai kas, kad nebe blondinė. O manė, kad šito veido
niekad nepamirš. Pasauli, koks tu mažas! Tikėjosi niekada nebe­
pamatyti tos moters, ir še tau. Likimo ironija, pasirodo, - ne tik
nuvalkiota frazė.
Gerda nebegirdėjo Vitalijos čiauškėjimo. Pasakiusi, jog jai rei­
kia paskambinti, pasuko salės durų link. Norėjo bent kelias mi­
nutes pabūti viena.
Bariukas viešbučio fojė buvo beveik tuščias. Prisėdo ir užsisa­
kė dvigubą viskio. Sutraukė cigaretę lauke prie viešbučio durų, o
grįžusi paprašė barmeno pakartoti.
- Kas nutiko? Aš tavęs prie tuliko laukiau. Ir lauke ieškojau.
Be palto rūkei? - Saulius prisėdo šalia.
- Tvankoka ten, viduj. Norėjau prasivėdinti. O tu jau visus
anekdotus išpasakojai? - Gerda negalėjo pakęst to vyrų liaudies
žaidimo.
- Baik, taigi mačiau, kad pliurpiat su Vitalija. Negi trukdysiu?
- Pliurpė ji. Aš klausiausi. Kas ten vyksta?
- Taigi žinai, visi jau kalba daug garsiau. Ir šoka jau chebra.
Gal einam, negi čia sėdėsim?
- Einam... - viskis buvo apmalšinęs jaudulį. Gerdai buvo vis
tiek, ką dabar veikti.
Salėje publika garsiai šurmuliavo, kelios poros šoko. Viena
bandė demonstruoti šokių klube pramoktus čia čia čia žingsne­
lius. Nelabai sėkmingai, bet vis tiek žavu.
- Atnešk man dar viskio, - Sauliaus paprašė Gerda.
Joris ir ta moteris kalbėjosi su kita pora. Ir ko gi balandėliai
nešoka?

16
 Didžėjus paleido kitą dainą. Gerda nevalingai šyptelėjo. „Na,
nors tiek...“ Džordžo Maiklo „Last Christmas“ jai buvo simbolis.
Jau daug metų gruodį ji beveik kiekvieną rytą pradėdavo šita dai­
na. Atrodė, kad taip įsileidžia Kalėdas į savo namus.
Akimis susirado Saulių. Jis vėl kalbėjo su kažkokiu vyruku.
Gerda nuskubėjo prie jų.
- Einam šokt, - timptelėjo už rankovės Saulių, - padėk tas
taures.
Gerda šoko gerai. Keleri metai sportinių šokių. Paskui paau­
gliškas maištas, ir baigta. Bet moterys iki šiol pavydžiai, kartais
su panieka spoksodavo į ją šokančią. Taip visada žiūrima į tas,
kurios ryškesnės. Tokios išraiškos Gerdos seniai nebegąsdino. Ji
jomis netgi mėgavosi. Bet dar labiau mėgavosi vyrų veidų išraiš­
komis. Vieni apsimesdavo, kad nemato, nes tuoj pat gautų į skūrą
nuo savo moteriškės. Kiti užsimiršdavo, žiūrėdavo atvėpinę lūpą.
Į skūrą nuo moteriškių gaudavo vėliau, namie. Buvo dar viena ka­
tegorija - tos neva liberalios poros. Stebi kartu, aptarinėja, įverti­
na šokančiosios psichologinę būseną, botokso ampulių, suvarytų
į kaktą, skaičių. Dar ir pagaili, nes neva tik nelaimingos moterys
gali taip darkytis. „Dėjau ant jūsų, - toliau siautė Gerda. - Jūs
bent užmikit šiąnakt, neatsukę lovoj vienas kitam subinių...“
Džordžą Maiklą keitė Ariana Grande, Edas Širanas, Stingas,
net Selas. Gerda vis siautė. Sauliui su šokiais buvo nekas. „Šoki
dar blogiau, nei bučiuojiesi. “ Ne, visa laimė, neištarė šito garsiai.
Nubėgo išsitempti Sauliaus šefo.
Šis, matyt, kvietimą pašokti priėmė kone kaip kvietimą pasi-
dulkint, tad kiekvienąsyk prisilietęs prie Gerdos šnarpšdavo kaip
buliukas. Paskui dar buvo kažkoks išstypęs jaunuolis su peteliške,
labai juokingai dėliojantis ilgas ir plonas gandro kojeles.
Gerda šoko Joriui. Nors šis nudavė, kad jam neįdomu. Tik
vieną sykį sugavo jo žvilgsnį. Trumpą, lyg tarp kitko, kai akys nu­

17
sukamos palengva, kaip nuo nelabai įdomaus objekto. „Eik jau...
Tikrai?“ - mėgavosi ji.
Palikusi gandrakojį, Gerda nuvinguriavo prie baro. Gėrė van­
denį godžiai, tiesiai iš buteliuko. Pastebėjo, kaip Jorio madam su­
šnibždėjo jam kažką į ausį. Šis linktelėjo ir ištuštino viskio taurę.
„Na ne. Aš pirma“, - Gerda priėjo prie Sauliaus ir sumurkė:
- Važiuojam namo, - ir šiam nespėjus nieko atsakyt, patraukė
į rūbinę.
Ji žinojo, kad siūbuojantys klubai, lengva šypsena ir mąslus,
už nieko nekliūvantis žvilgsnis neliks nepastebėti. Beveik visų
salėje. Jorio - irgi.
 JAUS

Joris pasimuistė ir ištiesęs ranką tamsoje pagrabinėjo ant spinte­

lės prie lovos, ieškodamas telefono.
„Nu ne!“ - mintyse pasipiktino išvydęs skaičius 2:02. Buvo gi­
li naktis. Pastaruoju metu nemiga tapo nuolatine Jorio palydove.
Gal ir dėl to pats save įkalbėjo nueiti pas Tomą. Kiek galima ryti
migdomuosius? Bet greito rezultato nebuvo. Psichologas jo ir ne­
žadėjo. „Anuose namuose miegodavau geriau, - kažkodėl į galvą
atėjo mintis. - Nes kai nuo brendžio ir „Warcraftb“ onlaine jau
dvejinasi akyse, kaipmat užmiegi.“ Paskutiniais metais seksą Ži­
vilė taupė kaip pensijos įmokas. Su Ieva bent šituo klausimu buvo
daug geriau, seksą ji mėgo dideliais kiekiais ir įdomiais būdais.
Kad ir šį vakarą. Įkaitinta šokių, šventinės nuotaikos ir iš­
gerto „Moeto“, ji ėmėsi veiksmų jiems dar nė negrįžus namo.
Bendrovės „Bolt“ vairuotojui teko bonusas - nemokamas spek­
taklis, tad jis vis kreipė akis nuo kelio į galinį veidrodėlį. Ieva
be ceremonijų atsegė kelnių diržą ir įgrūdo savo ranką, o Jorio
ranką valdingai pasikišo po suknele ir uždėjo ant biusthalterio
nevaržomos krūties, prie kurios, kaip įtarė Joris, buvo švelniai
prisilietęs plastikos chirurgo skalpelis. Ieva apskritai mėgo de-

19
monstruotis, vaikščioti po namus nuoga, lyg netyčia pamiršusi
užtraukti užuolaidas. Jorį tai ir vedė iš proto, ir trikdė. Čia tau
ne devyniolikto amžiaus damas primenanti Živilė. Ieva vedė iš
proto. Trikdantis skirtumas.
Įsivaizduodamas vakaro pabaigą Joris apsiriko tik dėl to, kad
Ieva liks vien su aukštakulniais. Įkaitusiam po glamonių pave­
žėjo priuse, atsagstyti mėlynosios suknelės sagutes pasirodė tik
laiko gaišimas. Pasiguldęs Ievą ant virtuvės stalo, Joris tespėjo
nusmaukti suknelę iki šlaunų ir timptelėti kelnaites žemyn. Taip
kaip filmuose, vienu mostu, aišku, nepavyko, kelnaitės užsikabi­
no už batelio kulniuko, Ieva užvertė akis, bet nepadėjo, nes abi
moters rankos buvo užimtos - viena vadavo iš kelnių Jorio drau­
gelį, kita ruošė jam laisvą kelią. Joris įėjo į moterį kiek turėdamas
galios, ir Ieva giliai atsidususi sušvokštė, išpuoselėtais rankų na­
gais drėksdama jam per alkūnes. Ji netaupė balso mylėdamasi,
gal kartais ir pavaidindavo, bet Joriui tai buvo nė motais - dar
vienas skirtumas, lyginant su Živile; su tąja dažnai negalėdavai
suprasti, patinka jai, kas vyksta, ar tiesiog viskas kaip troleibuse:
dardam iki parko, paskutinė stotelė, visi keleiviai išlipa.
Bet, jeigu vakaras baigėsi taip gerai, kodėl laikrodis rodo antrą
nakties? Ką daryt? Skaičiuoti avis? Galgi ne.
Joris atsikėlė, stengdamasis nepažadinti ramiai kvėpuojančios
Ievos, žiūrėdamas vonioje į veidrodį pasitrynė akis ir užsimetęs
chalatą nušlepsėjo į virtuvę. Nenuskriaudė savęs kliūsteldamas
škotiško „Bowmore“ ir įsitaisė svetainėje, nugręžęs reglainerį nuo
naujausio modelio televizoriaus ir atsukęs į panoraminį langą.
Karaliaus Mindaugo tiltas buvo šventiškai apšviestas, virš jo
tvyrančioje tamsoje galėjai nuspėti esant jau nebegriūvantį Gedi­
mino kalną ir nakčiai iššūkį metantį pilies bokštą. Vaizdas už mi­
lijoną, pavydžiai caksėjo liežuviais į svečius užsukę Ievos ir Jorio
bičiuliai, pasisekė jums. Vaizdas, aišku, buvo nuomotas, bet nie­

20
ko tokio, Joriui daugiau abejonių kėlė tas nuolat sakomas „jums“
ir „mums“. Jis iki galo taip ir nesuprato, kaip čia nutiko, kad jiedu
su Ieva gyvena kartu. Lyg ir ne taip planavo elgtis galutinai nu­
traukęs saitus su Živile. Ai, tiek to. Seksas juk irgi gerai, ypač kai
dažnai, na ir kas, kad nelabai yra apie ką kalbėti, juk jie kartu dar
ne taip ir ilgai, atsiras tų temų, ne karo metas.
„Bowmore“ tekėjo gerkle kaip skystas liepsnojantis medus.
Šast, ir vėl reikia eiti naujos porcijos. Vis tiek rytoj į darbą Joris
nesiruošė. Aišku, nueit reikėtų, metų pabaiga, kelių klientų port­
feliai kėlė abejonių, bet tiek to.
Įsipylęs viskio ir grįžęs į fotelį Joris prisiminė Tomo klausimą,
į kurį taip ir neatsakė: tai kas tau yra meilė?
„No shit, Šerlokai, - sumurmėjo jis. - Aš tikrai fucking ne­
žinau.“
Gal tos šlapios fantazijos ir naktiniai dūsavimai vienuoliktoje
klasėje įsižiūrėjus į metais vyresnę blondinę ir buvo meilė? O gal
pirmoji moteris pirmame kurse, kuri suko jį apie savo mažąjį
pirštelį ir kuriai jis pirko tais laikais neįperkamas dovanas, gal tai
buvo meilė? Živilė irgi į rankas neįkrito kaip prisirpęs obuolys,
tai juk irgi turėjo būti meilė. Galų gale, kaip pavadint visa tai su
Ieva? Kas čia, jei ne meilė?
Joris užsimerkė ir atsilošė pasiruošęs mintyse dar kartą pra­
sukti karštas vakaro akimirkas, bet prieš akis kažkodėl stojo visai
kitas vaizdelis. Toji juodaplaukė iš vakarėlio, kuri taip desperatiš­
kai keitė šokių partnerius, į visas puses šaudydama akimis, kad
Joriui pagailo ir jos, ir to vargšo a la jos kompaniono. Joris manė
gerai pažįstantis tokio tipo moteris, juk penkta dešimtis, laikro­
dis tiksi, viskas dega. Kadaise, kai Živilė jau buvo, o Ievos dar
ne, sociologiniais tikslais apsilankęs „Pabo Latino“ jis nuoširdžiai
nustebo pamatęs, kiek daug tokio tipo moterų buvo nužiūrėtas,
įvertintas, nuglostytas, ir tikrai galėjo rinktis, su kuria tai nakčiai

21
grįžti namo, bet ačiū, ne, su vyresne Joris savęs neįsivaizdavo nei
vieną naktį, nei ilgiau. Amžiaus skirtumas į kitą pusę neveikia,
mėgdavo juokauti jis savoje kompanijoje. O ir kokia prasmė, kai
aplink pilna jaunų. Tai kodėl jis prisiminė tą juodukę, o ne aik-
čiojančią ir iš malonumo cypiančią jaunesnę Ievą? Nesąmonė!
Joris atsimerkė.
- Ačiū tau, ble, labai, Tomai, - sumurmėjo po nosim ir iš cha­
lato kišenės išsitraukė mobilųjį.
Pranešimai apie mesendžerio žinutes buvo užpildę visą ekra­
ną, Joris ėmė juos sklaidyti ir iš karto pasigailėjo. Kandžią Živilės
pastabą apie tai, koks jis nuostabus tėvas, nesugebantis atsivilkti
net į dukros rečitalį, jis dar praleido pro ausis, vis tiek nieko nau­
jo, bet Aistės rūpesčio kupina žinutė - „Tėti, nepersidirbk, kad
nebūtų kaip dėdei Dovui“ - privertė pasijusti svolačium. „Aha,
tikrai persidirbu, tikrai širdis gali sustoti nuo tokių darbų kaip
šiandien vakare. Tikrai esu geras tėvas, jei meluoju savo vaikui,
kad tik galėčiau pasidulkinti “, - neišvengiamai artėjantis trečias
„Bowmore“ buvo tobulas lubrikantas besišakojančiam kaltės
jausmui.
Trečia ryto, o miegas nesiruošė nė prisigretinti. Joris pasvars­
tė, gal įsijungti „Playstation“, juk „Uncharted“ pats iki galo nesu-
sižais, bet tada, kad nepabustų Ieva, teks ieškoti ausinių (ir kodėl
mes gyvenam kartu, jeigu net pageiminti kaip žmogus negaliu?),
ausinės nuspaus ausis, žodžiu... Joris atsidarė telefone paštą ir
ėmė skrolinti per gautus laiškus. Pasiūlymai, prenumeratos, pri­
minimai apie naują „Netflix“ siūlomą serialą, sąskaitos... Stop!
O čia kas?
Žvilgsnis sustojo prie siuntėjo pavardės - žinomas naciona­
linio kanalo TV prodiuseris Davidas Bliumas, neseniai kalbinęs
Jorį mesti velniop tuos žaidimus su vaizdo tinklaraščiais jutube
ir pagalvoti apie laidą tikroje televizijoje, jeigu jau norisi eterio.

22
 Joris atidarė laišką, perskaitė, nustebo, perskaitė dar kartą,
gurkštelėjo viskio ir atsistojęs priėjo prie lango. Davido pasiūly­
mas intrigavo. Netgi labai. Štai ir bus apie ką pagalvoti šią bemie­
gę naktį.
 4 smiös GERDA

Vidurys žiemos, o šitaip lyja, - pyktelėjo Gerda, šokdama į sa­

vo „Audi Q5“. Ant sėdynės šalia numetė tris pakelius „Heets“ ir
maišelį su dviem kruasanais, spėjusį nukristi į balą, kol ieškojo
mašinos raktelių.
Velnias, kavą vėl ant stogo paliko. Kelis kartus taip yra išvažia­
vusi iš degalinės. Prisimindavo tik tada, kai išlipusi pamatydavo
rudu skysčiu nutaškytas mašinos dureles. Ji skubiai stryktelėjo iš
mašinos, čiupo nuo stogo puodelį ir vėl klestelėjo ant vairuotojo
sėdynės. Ryte visą valandą sėdėjo salone, Monikos kėdėj. Jei ne
tas lietus, lengvos bangos būtų išsilaikiusios porą dienų. Velniop...
Gerda mėgo „Circle K“ kavą (dar nebuvo įpratusi prie to pava­
dinimo, „Statoil“ skambėjo daug paprasčiau). Ir kruasanus mėgo,
tik nedažnai juos sau leisdavo. Nebe tie metai, kai bandeles gali
ryti užsimerkusi. Ir genai gal ne tie. Visi paišdykavimai su mais­
tu greit virsdavo papildomais apvalumais ant klubų ir šlaunų, o
šito Gerdai ir taip netrūko. Jos proporcijos buvo puikios. Ne 90-
60-90, kur jau ten, bet liemens ir klubų apimčių skirtumu tikrai
galėjo didžiuotis. Nesmagumas tas, kad tas proporcijas tekdavo
saugoti. Bet ne šiandien.

24
 Diena buvo šūdina. Renginio užsakovas nepatvirtino sąma­
tos, ir Gerda drauge su Mariumi ir Rasa visą dieną bandė ją kar­
pyti. Chemijos pramonės įmonė, netgi tarptautinė, o taupo savo
jubiliejui. Na, tuomet nebus jiems nei Paškevičiaus, nei krepšelių
su ikrais, nei skysto azoto šou, nei didžiausios Belmonto salės.
Teks stumdytis mažesnėje.
Gerdos renginių organizavimo įmonėje „Fun Day“ trijų žmo­
nių visiškai pakako. Marius puikiai orientavosi interneto medijoje,
kas tokiame darbe būtina. Pačios Gerdos santykis su socialiniais
tinklais buvo atsargus, o žmonių noras viešinti asmeninį gyveni­
mą - nesuprantamas. Net feisbuko paskyros ji nebeturėjo. Susi­
rasti norimą straipsnį ar pasileisti mėgstamą muziką galėjai per
jutubą, ir to buvo gana.
Kolegė Rasa buvo puikiai įvaldžiusi griežto kalbėjimo manie­
rą, o to prireikdavo ne taip jau ir retai, derinant reikalus su mais­
to tiekėjais, scenos statytojais ar užmaršiais atlikėjais.
O Gerda mieliau to vengdavo. Ji net telefonu nelabai mėgo
kalbėt. Ypač su nepažįstamaisiais.
Tokiomis dienomis kaip ši Gerdai norėdavosi į viską spjauti. Ji
galėjo sau tai leisti - Linui žuvus jie dar nebuvo spėję išsiskirti, ir
visi trys santuokos metu nusipirkti brangūs butai liko jai. Viena­
me iš jų Gerda gyveno, kitus nuomojo. Santaupas banko sąskai­
toje judindavo retai. Taigi „juoda“ diena ją nelabai gąsdino, be to,
nebuvo itin išlaidi ar išpaikinta prabangos.
Galėjo viską mest ir išvažiuot kokiam pusmečiui. Ar metams.
Į kokią Indiją. Važiuoja gi žmonės čakrų atsiverti. „Aha, kaip
tik tau“, - pasišaipė pati iš savęs. Tik savą chebrytę buvo gaila
palikt, nes susigyveno. Nors... Tiedu, ko gero, ir dviese išsivers­
tų. Ir šiaip, vis dar būdavo smagu po gerai pavykusio renginio.
Ir dosnių klientų buvo nemažai. Ne tokių, kaip šiandieniniai
„chemikai“.

25
Gerda jau buvo suleidusi dantis į antrą kruasaną (gal galėtų
bent sykį neapsitrupinti?), kai pro mojuojančius priekinio lan­
go valytuvus pastebėjo į degalinės teritoriją įčiuožiantį jaguarą.
Kur čia nepastebėsi - daili mašinytė. Automobilis sustojo prie
kraštinės kolonėlės, ir savininkas netruko pasirodyti. Iš pradžių
nužiūrėjusi aukštą vyrą tik iš nugaros, jam atsisukus Gerda at­
pažino Jorį.
Kol pylėsi benziną į baką, buvo galima jį stebėti. Šį kartą at­
rodė sportiškesnis. Ir jaunesnis nei aną vakarą. Kažin, kiek jam
dabar? Trisdešimt ketveri penkeri? Tamsiai mėlyna „Helly Han­
sen“ striukė (mėgstamas buriuotojų brendas - gal irgi buriuoja?),
sportiniai „New Balance“ batai, irgi mėlyni. Siauri džinsai išryš­
kina lieknas kojas. Gal kiek per kudos? Na, tikrai ne Marijono
Mikutavičiaus tvirtosios (jo kojos Gerdai atrodė labai gražios). Ir
tie patys pasidabruoti penkių dienų šereliai...
Gerda prisiminė šoką, patirtą aną vakarą, kai per vakarėlį at­
pažino tą Jorio raudonplaukę. Ilgai negalėjo nurimti, buvo net
susiruošusi skambinti Vitalijai - gal pavyktų išpešti daugiau in­
formacijos apie šitą porą? O dabar ji tiesiog sėdi ir žiūri į tą vyrą.
Nė nebesuprato, kuris jai įdomesnis, - Joris ar ta moteris.
Joris nuėjo į parduotuvę susimokėti už kurą. Lietus rimo. Ger­
da siurbtelėjo gerokai pravėsusios kavos. „Kažin, ar jie gyvena
kartu?“ Kodėl jai taip norisi ir taip šilta žiūrėt į tą žmogų? Lyg į
gerą pažįstamą, sukeliantį mielus prisiminimus. Panašiai kaip į
Džerardą Batlerį - gražiausią vyrą pasaulyje. Nors abu greičiau­
siai - pižonų pižonai.
Kai Joris artėjo prie savo jaguaro, jau nebelijo. Gerda grožėjosi
lėta vyro eisena, tiesia laikysena. Ir tas ryškiai spinduliuojantis
pasitikėjimas savimi jam kažkodėl tiko.

26
 Ji jau nebandydavo pateisinti kai kurių savo sprendimų. Nei
sau, nei kitiems. Kaip ir šito - važiuoti paskui Jorį. Dabar jai
taip norėjosi. Ir smalsu, kur jis gyvena, ir... Jėzau Kristau, koks
skirtumas.
„Ak štai kur įsikūrėme?“ - pagalvojo Gerda, kai Joris įsuko į
Juozapavičiaus gatvę ir pro užtvarą įvažiavo į naujų namų kom­
plekso vidinį kiemą. Važiuodama pro šalį Gerda vis užmesdavo
akį į šviežumu alsuojančius keliaaukščius pastatus, net pasvars-
tydavo, ar norėtų čia gyventi. Centras, o ir vaizdas iš viršutinio
aukšto turėtų būti neprastas. Nepigūs, matyt, butukai. Net ir
mažesni.
Gerda sustojo gatvėje netoli užtvaro, iš čia jaguaras buvo gerai
matyti. Jei įvažiavo į garažą, tai gal ne į svečius?
Joris išsitraukė iš bagažinės sportinį krepšį su skyriumi lauko
teniso raketei. Matyt, eina namo. Priėjęs prie laiptinės durų, su­
spaudė kodą ir dingo pastate. Gerda pagalvojo, kad kažkuriame
aukšte turėtų užsidegti šviesa. Jei ne, gyvena ne vienas. Arba visi
langai - į kitą pusę. Nenušvito nė vienas langas. Dauguma bu­
vo tamsūs. Turbūt dar ne visi butai parduoti, - pagalvojo Gerda.
Įjungė automobilio šviesas ir pajudėjo.
Namie išsivadavusi iš melsvų aulinukų su kailiu, pajuto pa­
lengvėjimą. Nors iš Fru.it, kojos vis tiek per visą dieną pavargsta.
Minkštutė „Etam“ pižama ir „Relaxing Jazz Music“ iš jutubo - ko
daugiau reikia? Ir keturiasdešimt gramų auksinės tekilos.
Dar valgydama pirmą kruasaną Gerda ketino paskambinti Iman­
tui. Gerokai jaunesnis už ją sportininkas mylėdavosi gan nuožmiai,
ir Gerdą tai kartais užvesdavo. Jei nori užsimiršti, pats tas.
Bet dabar jos galvoje buvo tik Joris. Atsidariusi nešiojamąjį
kompiuterį, guglo paieškos langelyje ji parašė: „Nauji butai Juo­
zapavičiaus gatvėje...“
- Obama sakė: taip, mes galim, aš dabar sakau: mes galim. Šekit
laivus mano feisbuke ir sužinokit, kaip padidinti savivertę ir pini­
gus, arba pinigus ir savivertę, nes šitie du dalykai - kaip kebabas
ir pikantiškas padažas, vienas be kito negali. Ir tik šiandien ma­
no finansinio išsilaisvinimo patarimų ei. knyga - už pusę kainos,
bet tik pirmiems penkiasdešimčiai suspėjusiųjų, nuorodą rasite
apačioje, vaizdo aprašyme. Skubėkite, ir lets common iki kito
karto, čia buvo Joris Vilkaitis, - greitakalbe išbėrė Joris, pirštais
brūkštelėjo per autorinio Austėjos sukurto švarko skvernus, tarsi
pasiųsdamas aukso dulkes sužavėtiems žiūrovams, šelmiškai pa­
merkė akį ir slystelėjęs į šoną išėjo iš vaizdo kameros regos lauko.
Kameros Jorį mylėjo. Užuot užmetusios papildomų kilogra­
mų, parodžiusios nereikalingas raukšles ar padidinusios pagurklį,
jos mieliau nurėždavo kelerius metus ir padėdavo Joriui formuoti
„amžinai jauno“ įvaizdį. Žinoma, padėdavo ir grimas, be jo Joris
nesifilmuodavo netgi stovėdamas prieš telefoną per tiesiogines
feisbuko ar instagramo transliacijas, vadinamas laivais.
- All good? - paklausė Joris, ir operatorius patvirtindamas iš­
kėlė nykštį, o prie jų jau skubėjo išsišiepusi Viltė.

28
 - Kaip visada, nuostabiai, Jori, galiu lažintis, kad tas penkias­
dešimt knygų išstumsim per valandą, kai įkelsim video, - su­
čiulbėjo ji.
Viltė, miniatiūrinė šatenė didelėmis visada nustebusiomis
akimis, buvo neseniai baigusi tarptautinės komunikacijos vady­
bos, o gal nacionalinės vadybos komunikacijos studijas univer­
sitete, pavadintame kažkokio akimirksniu pamirštamo veikėjo
pavarde, į pirmą rimtą savo darbą - asmeninio Jorio Vilkaičio
prekės ženklo rinkodaros vadovė - žiūrėjo labai rimtai, o ateityje
galimai puoselėjo planus dalytis ne tik Jorio vaizdo klipais, bet ir
su juo - jo lova. Joris tai nujautė, subtiliai flirtavo ir buvo pasižy­
mėjęs merginą kaip atsarginį laikiną aerodromą, jei santykiai su
Ieva nueitų šuniui ant uodegos.
- O kaip su registracija į mokymus? - paklausė jis, nusisegda­
mas „Rolex’ą“ ir dairydamasis savojo laikrodžio.
„Rolex“ Joriui niekada nepatiko, nes klykte klykė apie blizgią
prabangą. Motyvaciniams vaizdo įrašams tiko puikiai, bet nešio­
ti - ačiū, ne. Laikrodžių parduotuvės vadovas vertino Jorį kaip
nuolatinį klientą ir retkarčiais mielai paskolindavo roleksą vis
padūsaudamas, kad gal jau metas būtų ir nusipirkti.
- Į „Aštuonias paslaptis“ - vo! - Viltė iškėlė nykštį. - Du treč­
daliai bilietų parduoti, šiandien branginsiu iki šimto pem eurų.
- Vo! - tuo pačiu atsakė Joris.
Darbe jis visus skatino kuo dažniau kelti nykštį ir spinduliuoti
pozityvą. O kodėl gi ne? „Aštuonios turtingo žmogaus paslaptys“
skambėjo taip patraukliai, kad nepirkti buvo tiesiog negalima.
„Pavadinime įpaišyk gražų skaičių, nepamiršk žodžių „sėkmė“,
„pinigai“, „turtai“ ar, blogiausiu atveju, „šlovė“, ir žiūrėk, kaip ma­
sės veržiasi krauti tau pinigų“, - prisiminė vieno sėkmės mokyto­
jo per seminarą Amerikoje gautą patarimą Joris.

29
 Pakili nuotaika subjuro, kai išėjęs iš filmavimo studijos Joris
telefone vėl rado praleistą skambutį adresato, kurį buvo įvardijęs
„Užkniso Nekelti“ Ir dar žinutę nuo to paties „Užkniso Nekel­
ti“: „Jori, labai gražiai prašau, paskambink, būk geras.“ Kažkodėl
tas „labai gražiai prašau“ skambėjo kaip grasinimas, ir sukandęs
dantis Joris suprato, kad atskambinti vis dėlto reikės. Bet vakare,
nusprendė jis, sėsdamas į jaguarą ir programuodamas greičiausią
kelią į „Stebuklus“, kur jau turėjo laukti įdomų pasiūlymą patei­
kęs Davidas Bliumas.

- Aš nenoriu tavęs gaišinti, bet paklausyk, Jori, kaip rašoma Tal­

mude... - Davidas smiliumi įsakmiai bedė Joriui į krūtinę, kita
ranka profesionaliai dorodamas užkandį - ant grotelių keptą aš-
tuonkojį.
- Davidai... - sudejavo Joris. Teatrališkai sudejavo, bet vis tiek.
Bliumo fenomenas Vilniaus elito bendruomenėje buvo gerai
žinomas. Niekas dorai nežinojo, iš kur jis atsirado, bet ūmai į so­
cialinius tinklus plūstelėjo žinomų žmonių asmenukės su plačiai
išsišiepusiu mažučiu pliktelėjusiu Davidu, nenugalimai panašiu į
Džordžą iš „Seinfeldo“, prasidėjo grandininis efektas, ir po kurio
laiko jau Davidas tapo neatsiejama šou verslo tusovkės dalimi.
Jis nevyniojo žodžių į vatą, į kairę ir dešinę švaistėsi ne tik
savo tautybės, bet ir seksualinės pakraipos korta, ir galėjo net
ir šventąjį išvesti iš kantrybės nuolat cituodamas, percituodamas
ir retransliuodamas nesibaigiančias istorijas iš judėjų Torų ir Tal­
mudu.
Todėl nelabai kas nustebo, kai jis ne per seniausiai tapo na­
cionalinės televizijos pramoginių projektų prodiuseriu ir iš „to
žydo“ tapo „tuo žydu, kuris gali paversti tave žvaigžde“

30
 Su Bliumu Joris bičiuliavosi dar iki Bliumui tampant labai
svarbia persona televizijoje, Davidas kalbino populiarųjį tinkla-
raštininką ateiti į televiziją, o ne Joris prašėsi pats, bet dabar Bliu­
mo pasiūlymas iš tikrųjų jį nustebino. Ir suintrigavo.
- Davidai... - vėl sudejavo Joris.
- Taip, taip, bet paklausyk, ką sako Talmudas. Atsikelk anks­
čiau už kaimyną, ir sėkmės paukštė pasibels pas tave pirmą.
- Neabejoju, kad Talmudas nieko panašaus nesako, bet gerai,
gal gali žmoniškai paaiškinti, ką tai reiškia? - Joris šakute tarsi
durtuvu pasmeigė gabalėlį tuno tartaro.
- Aiškinu, aiškinu, ponas mielas, o ką aš darau, oi vei. Tai reiš­
kia, kad sėkmės paukštė tau skrenda tiesiai į rankas, ir būtum
idiotas, jeigu sakytum jai: štiš, sėkmės paukšte, štiš, užkeikiu, iš-
skrisk ir niekada neatskrisk.
- Dovydai, ble, aš sudoroju tartarą, atsistoju ir išeinu. Ir ištri-
nu tave iš visur.
- Gerai, gerai, - televizijos prodiuseris patrynė putlius del­
nus. - Pradedam naują projektą. Didžiulį. Grandiozinį. Misijinį.
Reitinginį. „Auksinis protas“ rūkys kamputyje. Verks. Grįžtam,
kaip sakoma, prie ištakų.
- Atnaujinat „Estrados orbitoje“ arba „Atgimimo bangą“? -
vyptelėjo Joris.
Davidas apsimetė neišgirdęs.
- Realybės šou. Bibisiukų licencija. Mirtinas dalykas.
- Davidai, ką reikės daryti? Ant ledo nelipsiu ir su delfinais
neplaukiosiu.
- Delfinai, fiu, pamiršk tuos delfinus. Reikės daryti lengviau­
sią dalyką pasaulyje. Ir sunkiausią tuo pačiu, - Davidas atliko
mėgstamiausią savo judesį: abiem smiliais dūrė į pašnekovą. -
Šokti!
Negalėjai sakyti, kad Joris nustebo.

31
 - Aha, panašiai ir galvojau.
- Didingi protai mąsto panašiai, - patenkintas Davidas sudė­
jęs rankas patapšnojo pirštų galiukus vieną į kitą ir sunėrė pirš­
tus. - Tai va, nauja - tai pamiršta sena, licenciją turim, praim
taimą turim, reikia tik šokančių žvaigždžių, ir tu, ponas mielas,
būsi viena iš jų. Gausi šlovės, eterį, galėsi ten visus tuos savo „būk
savo laimės kalvis“ pareklamuot, ir dar tokią šokių čempionę į
porą gausi, kad pamatysi, iš koto išvirsi.
Negalėjai sakyti, kad paskutinis argumentas nesuveikė. Gu­
driai sublizgusios Davido akutės patvirtino, kad prodiuseris pui­
kiai tai žino ir jau planuoja užkulisių intrigėles.
- Bet aš nemoku šokti, - labiau dėl akių pamėgino brangintis
Joris. - Esu beržas, lietuviškas beržas.
- Ponas mielas, akių šviesa mano, - pragydo Bliumas supra­
tęs, kad žvaigždę jau turi. - Tik tokie beržai mums ir reikalingi.
Diena galėjo baigtis visai sėkmingai. Tad tą paskutinį skam­
butį Joris atidėliojo kiek įmanydamas. Kol nebegalėjo tempti gu­
mos, o ir nedrįso.
- Labas vakaras, Aleksejau, čia Joris Vilkaitis, atsiprašau, gal
vėlokai atskambinu, bet tokia diena, darbais užsivertęs, liežuvį
iškišęs... - Joris žinojo, kad vapa nesąmones, žinojo ir tai, kad
Aleksejus puikiai viską supranta.
- Joris, Joris, nu kokios problemos, aš gi viską suprantu, tu
pas mus žvaigždė, znamenitost, ar ne, ačiū, kad apskritai paskam­
binai, daragoj. - Aleksejaus gebėjimas akimirksniu „išjungti“ ir
„įjungti“ rusišką akcentą Jorį glumino iki šiol. Atrodydavo, kad
vieną minutę kalbi su Nepriklausomybės aušrą menančiu banditu
iš brigados, o kitą - kone su literatūros ir tautosakos instituto pro­
fesorium. - Kaip sekasi, kaip reikalai, kaip žmonos, kaip vaikai?
- Ačiū, ačiū, Aleksejau, jūsų maldomis viskas gerai, - kaip
prisukamas šuniukas sulinksėjo Joris. - Puikiai nuostabiai.

32
 - O verslas, Jori, kaip verslas? Kaip mūsų viarslas? - patylėjęs
sududeno Aleksejus.
Šitam klausimui Joris ruošėsi visą dieną. Ir vis tiek nesijautė
pasiruošęs.
- Aleksejau, jūs gi suprantat, aš gi įspėjau, kaip sakyt, aiški­
nau, kad kripto ir akcijų kombinacija gali būti labai rizikinga. Ir,
kaip sakyt, - žodžiai vėlėsi burnoj it karšta bulvė, - dabar toks
periodas, kai viskas krenta. Aš buvau tikras, kad net jei kripto
eis žemyn, akcijos jas palaikys, arba atvirkščiai, bet dabar kol kas
viskas žemyn. Rinka tokia.
- Ai nu nu, rinka tokia. Čia rinka viską daro, - atsiliepė balsas
telefone. - Joris, mes čia su vyrais galvojam... o gal geriau tegu
rinka sau, o mes su savo babkėm sau? Visom babkėm. Kaip gal­
voji, Joris, kaip sėkmės konsultantas, ką patartum?
- Ką patarčiau, ką patarčiau... reikia pagalvoti, - Joris pajuto,
kaip nugara ima sruventi nemalonus šaltas prakaitas.
- Tai va, tu, dušenka, ir pagalvok. Ir susitinkam poryt. Galva
su galva, kaip sako prancūzai, kad nereikėtų tavęs tuščiai skam­
bučiais trukdyti.
- Taip, žinoma, Aleksejau, sakykit, kur ir kada susitinkam.
- Vot ir puiku, Joris, adresą ir laiką atsiųsiu žinute. Būk svei­
kas, ne chvoraj.
Ryšys nutrūko. Joris kurį laiką žiūrėjo į telefoną, paskui pra­
trūko nuoširdžiai ir sodriai keiktis.
 ’m,IÖS BEU

Prieš dvidešimt metų

- Gerda Šeputiene, ar žinai, kokia tu graži? - Lino skruostuose

išryškėjo duobutės. Jis apžiojo šakutę, mėgaudamasis burokėlių
ir silkės salotomis.
Gerda dievino tas duobutes, neypatingos išvaizdos vyrui tei­
kiančias ypatingo žavesio.
- Nežinau. Niekada nesakei, - apsimestinai koketiškai suok-
telėjo ji.
Jiems abiem šitas žaidimas patiko.
Jau pusmetį - tiek pat, kiek buvo vyru ir žmona, - jie nuo­
mojosi mažą kambarėlį mediniame Lino tetos name Stadiono ga­
tvėje. Lino tėvai nelabai troško priimti dar ir marčią į savo trijų
kambarių butą, o prabangesnis būstas dvidešimtmečiams nebu­
vo įkandamas. Teta iš giminaičių daug neplėšė, kartais netgi duo­
davo bulvių ar obuolių.
Tai, kad išskleidus sofą nakčiai kambarėlyje beveik nelikda­
vo vietos, jų negąsdino. Gerdos neerzino ir tai, jog gamindama
Linui vakarienę nešildomoje palėpėje šalia kambario, kur stovė­

34
jo tik šaldytuvas ir stalas, ji sušaldavo rankas. Aišku, galėjo eiti į
šeimininkų virtuvę, bet mieliau rinkosi privatumą. Kad ir labai
kuklų. O pamaitinti savo vyrą vakarais ji jautė pareigą. Ir malo­
numą. Mieste jiedu vakarieniaudavo retai, kartais leisdavo sau
„Neringoj“ sušveist po Kijevo kotletą. Dažniau gerdavo kavą su
gogelmogeliu „Alumnato“ kavinėje kaip anuomet, antrą savo pa­
žinties dieną. Pliurpdavo, kas užeina ant seilės, pasvajodavo apie
savo namus, vaikus - abu norėjo berniuko, - arba tiesiog tylėda­
mi sėdėdavo priešais ir žiūrėdavo vienas į kitą.
Linas studijavo architektūrą ir buvo aktyviai įsisukęs į studen­
tų kultūros klubo veiklą - organizuodavo, o kartais ir vesdavo
renginius, todėl dažną vakarą grįždavo vėlai. Kartais Gerda jau
būdavo užsnūdusi ir pramerkusi akis išvysdavo jį, stovintį kam­
baryje su paltu, viena rože ir duobutėmis skruostuose.
Mylėdavosi jie tyliai, mat tiesiai po jų kambariu buvo šeimi­
ninkų miegamasis. Abu paskui juokdavosi iš bandymų slopinti
vienas kito garsus.
Šį vakarą jie nesimylėjo. Linas iki vėlumos sėdėjo bibliotekoje
palinkęs virš aukštesnio kurso studento brėžinių - kartais papil­
domai užsidirbdavo ir taip. O jų kambarėlyje vietos rašomajam
stalui nebuvo. Grįžęs godžiai suvalgė lėkštę vakarykštės sriubos,
krito lovon ir nusmigo. Gerda gulėjo šalia ir žiūrėjo į jį. Į jo ne­
tvarkingą šviesią ševeliūrą, kietai sučiauptas plonas lūpas. Ateis
rytas, ir ji vėl pamatys tas žavingas duobutes.
Kaip žmogus gali tapti toks brangus? Toks, kad nė negali įsi­
vaizduoti, jog kadaise jo nebuvo. Kai šiurpsti nuo minties, kad jo
gali nelikti. Kai atrodo, kad be jo pamestum save.
Gerda dar nežinojo, kad šie pirmieji santuokos metai mažaja­
me kambarėly buvo patys laimingiausi.

35
Telefono skambutis buvo neįprastai garsus. Matyt, buvo prisnū­
dusi. Užrašas ekrane - „Saulius“ - nei džiugino, nei pykdė. Ge­
rai, kad ne Rita - su ta reikėtų pliurpti kokį pusvalandį. Ir ko gi
mielas draugas nerimsta sekmadienio vakarą? Ko stebėtis - Sau­
lius tikrai ne namisėda, ir tylių pabuvimų su savimi jam kažin ar
reikia.
- Labuka. Namie tupi? - po duslaus Gerdos „klausau“ pasi­
girdo ragelyje.
- Tupiu. O tu kur tupi?
- Nu tikrai ne namie. Gal nori į „Selfish“? Austrių po tuziną
sušveistume. - Saulius žinojo Gerdos silpnybę jūrų gėrybėms.
- Nelabai, - nutęsė Gerda. - Tingiu rengtis, dažytis... Neturi
kitos kompanijos? Kaip čia taip? - pamėgino švelniai pasišaipyti.
- Gi žinai, kad tavo kompanija man mieliausia, - gražbylia­
vo Saulius. Iš kalbėjimo manieros Gerda suprato, kad jis išlenkęs
turbūt jau ne vieną taurę viskio.
- Taaip... Dar pasakyk, kad pasiilgai, nori pamatyt ar dar ką...
- Klausyk, aš valandėlei užlėksiu, nenoriu namo. Bagažinėj
turiu „Cardhu“, - dar vieną argumentą metė Saulius. Žinojo, kad
Gerda mėgsta šitą švelnaus skonio viskį.
- Ai, bagažinėj... Pasiruošęs visiems gyvenimo atvejams? -
šyptelėjo Gerda. - Tai užlėk, tik neilgam. Ryt man anksti į darbą.
Nei šukuosenos, nei veido - veidrodis rodė labai naminį vaiz­
delį. Bent blakstienas reikėtų pasidažyti. Gerda išsitraukė iš kos­
metinės tušą ir lūpų blizgį. Spintoje susirado šampano spalvos
kimono. Universalus apdaras - ir naminis, ir puošnus. Turėjo jų
porą - vieną iš Japonijos parvežė Saulius, kitą pati aptiko „C&D“
parduotuvėje. Plaukus persmeigė medine lazdele.
„Va tau ir stailas“, - Gerda dar sykį nepriekabiai žvilgtelėjo į
save veidrodyje.

36
- Tikiuos, nelabai alkanas, - dėdama ant stalo indelį su riešutais,
žvilgtelėjo į Saulių Gerda. - Mano šaldytuvas tuštokas.
Saulius jau sėdėjo patogiai įsitaisęs fotelyje su taure „Cardhu“
rankoje.
- Tai kad mudu su Remiga jau sukirtom po jūrų gėrybių troš-
kinuką „Selfishe“.
- O prie troškinuko? - patraukė per dantį draugą Gerda. - Ir
kas tas Remiga?
- Taigi pacuose dalyvavom, buvęs šefas. Tau su vardais kažin
kaip nelabai...
Ogi tikrai! Remigijus. Gerda prisiminė Kalėdų vakarėlio šei­
mininką, Vitalijos vyrą, arba kitaip - „debilą“.
- Va kaip? O ką Vitalija veikia, kol judu kartu vakarieniaujat?
- Baik, vaikinui napriažonkė, šiaip norėjo susitikt, pasikalbėt.
Apdegė smarkiai su babkėm. Vienas bičas kažkokius mokymus
jo įmonėj vedė. Žinai gi - sėkmė, pinigai, ble ble ble... Daug jų
dabar privisę, bet šitas, tipo, kietas, knygą kažkokią išleidęs, iš
jutubo neišlenda. Jis buvo vakarėlyje, gal pameni, toks aukštas,
tamsus, pražilęs. Su pana raudonais plaukais.
- Ją lyg ir... Jį - gal nelabai... - Gerda sukluso, bet neišsidavė. -
Ir ką jis?
- Tai va, pakonsultavo Remigą, blemba. Kažkiek ten dešimčių
gabalų į akcijas, akcijas, o tos per pusmetį žiauriai krito. Žodžiu,
nei babkių, nei kaltų. Ką iš to jutubo erelio paimsi? Neva rinka...
Suma, aišku, nedidelė, bet savo moteriškei kažką pasakyt reikės,
ta kiekvieną eurą nori matyti, tai ir graužiasi žmogus. Klausė, gal
galiu paskolint.
- O gali? - krimstelėjo graikinį riešutą Gerda. - Gi turi, Sau­
liau. Gelbėsi draugą?

37
 - Nu neee... - loštelėjo fotelyje Saulius. - Ne toks jau jis man
ir draugas. Aš su pinigais atsargus. Klausyk, gal bent kokio sūrio
turi? Troškinukas, atrodo, jau išgaravo.
- Oi tu, troškinuk, - Gerda tingiai nusliuogė nuo sofos.
„O pasirodo, berniukai va kokius žaidimėlius žaidžia... - pa­
galvojo šypsodama, lauždama parmidžano sūrį. Šito ji turėdavo
visada. - Remigijui tokios sumos, aišku, niekai, o žaviajam kon­
sultantui pikti dėdės po tokių „sėkmingų“ patarimų ir veidelį gali
subjauroti. Gaila būtų, - dėdama sūrį į lėkštę galvojo Gerda, min­
tyse piešdama dailų Jorio profilį. „Knyga... iš jutubo neišlenda...“
O jai jis nematytas. - Va ką reiškia atsiriboti nuo socialinių tin­
klų“, - pasišaipė iš savęs, grįždama į kambarį su sūriu ant lėkštės
ir indeliu alyvuogių.
- Klausyk, kaip tau tas naujas kompleksas prie Neries? Matei?
Kas jį statė? - padėjusi ant stalo kuklias vaišes paklausė Gerda.
Saulius buvo stambios statybinės įmonės generalinio dešinioji ran­
ka, tad tikrai turėjo žinot, kuo užsiima konkurentai. - Dailus, ane?
- Patiko? Užsimojo ten chebra, ir sklypas brangus, ir šiaip ne
pigiausiai statė, o va butų nieks nepuolė graibstyti, kaip jie įsi­
vaizdavo. Kaina aukšta, - Saulius buvo įnikęs į sūrį su alyvuo­
gėmis. - Kodėl klausi? Nusibodo čia gyvent? Tai kraustykis pas
mane, ne sykį siūliau, - primerkė akis.
- Siūlei, siūlei... ypač po šito, - Gerda akimis parodė į gerokai
patuštėjusį butelį „Cardhu“ . - Kažin, ką užgiedotum, jei vieną
dieną pasirodyčiau prie tavo durų su dviem lagaminais? Apsišik-
tum iš baimės, ne?
- Nesimaivyk. Žinai, kad visada tavęs norėjau... - Saulius pa­
pildė abi taures. - O tu čia užsibarikadavusi su šita savo, kaip ji...
- Nora Džons, Sauliau... - atlaidžiai šyptelėjo Gerda. Noros
muzika išties dažnai skambėdavo jos namuose. - Ir visai aš ne-
užsibari....

38
 - Kada paskutinį kartą mylėjaisi? - nutraukė ją Saulius. - Or­
gazmo skonio nepamiršai?
„Oho... Ar ne per stipriai, Sauliuk? - Gerda pajuto, kad kaista,
ir ne tik dėl paskutinio gurkšnio viskio. - Matyt, turėčiau įsižeist,
pult ginčytis arba išgrūst jį lauk... - Bet įprasti scenarijai jai buvo
neįdomūs. - Tikrai nori žinot, mielas drauge?“ - išgertas „Car-
dhu“ irgi kurstė azartą.
- Nepamiršau, Sauliau. Nori pažiūrėt? - Gerda lėtai užkėlė
kojas ant sofos ir plačiai išskėtė.
Kimono prasiskleidė ir atidengė tokios pat šampano spalvos
nėrinių kelnaites.
Saulius nustėręs sėdėjo fotelyje. Matyt, nelabai suprato, kas vyksta.
Gerda lyžtelėjo pirštus, ir šie tuoj dingo kelnaičių nėriniuose.
Ji žiūrėjo į Saulių, kylantį iš fotelio.
- Gerda... aš... - artindamasis murmėjo jis. - Nu, blemba, tu
duodi...
- Sėsk! Ir nelįsk, gi žinai... Domina mano orgazmas? Žiūrėk...
Gerda atlenkė galvą atsiremdama į sofos atlošą ir užsimerkė.
Pirštai jau dirbo įprastą darbą - ji jau neprisiminė, kada pirmą
sykį pažino šitą paslaptį. Gal būdama trylikos? Netikėtas malo­
numas, patirtas betyrinėjant savo slaptas vietas, tuomet ją net iš­
gąsdino. Tai, kad niekas geriau už pačią moterį negali pažint jos
kūno, - tikra tiesa. Aistra ir emocijos - visai kas kita.
Saulius nurimo ir sėdėjo tyliai. Atrodė, kad nė nekvėpuoja.
„Kažin, ar jo buvimas mane jaudina taip, kaip turėtų jaudint?“ -
dar spėjo pagalvoti Gerda ir paniro į savas fantazijas.
Ji žinojo, kad šitie orgazmai nebūna tokie stiprūs ir išraiškingi
kaip tie, kuriuos patiri būdama su atidžių ir šioje srityje išprusu­
siu vyru. Bet Sauliui ir ta dusli gerklinė aimana greičiausiai pa­
darė įspūdį. Kai Gerda atsimerkė, jis susipylė likusį viskį į taurę,
išgėrė vienu ypu ir prikimusiu balsu išspaudė:

39
 - Daug kam šitą spektaklį rodai, ar tik aš vienas taip pamalo­
ninamas?
Gerda tylėjo ir šypsojosi. Veidas vis dar degė.
Saulius vangiai pakilo iš fotelio ir nuslinko į koridorių. Matyt,
palto.
- Tai nei bučkio, nei ate? - ironiškai mestelėjo Gerda jam pa­
vymui.
Vyniodamasis šaliką Saulius grįžo į kambarį, pažiūrėjo Gerdai
į akis ir atsainiai pakštelėjo į skruostą.
- Ačiū už vakarą. Bet vis tiek tu trenkta. Iki.
Gerda Sauliaus nelydėjo. Norą grojaraštyje jau seniai buvo pa­
keitusi Diana Kral. Paskutiniais lašais taurėje viliojo „Cardhu“.
 nmihS JORIS

- Vėluoji suktis, Jori, vėluoji. Žiūrėk dar kartą, aš darau taip, ir

tada tu sukiesi. Nelipk kaip dramblys man ant kojytės.
„Tu pati vėluoji“, - Jorio galvoje sukosi ne pats konstrukty­
viausias atsakymas, bet Jelizaveta buvo teisi. Jis vis dar sukosi per
vėlai. Ko norėti, kai paskutinį kartą pramoginius šokius esi šokęs
per išleistuves. Arba būdamas labai girtas kažkuriame klube, kai
skambant „Danza Kuduro“ kiekvienas šokio žingsnelis atrodė
kaip „Žuvėdros“ čempiono.
- Kartojam, kartojam, nosį aukščiau, Jori, kartojam, - suplojo
rankomis Jelizaveta ir purptelėjo prie salės šone stovinčios di­
delės JBL garso kolonėlės, šalia kurios gulėjo muziką valdantis
„iPhone“.
Joris su pasimėgavimu nulydėjo ją akimis. Davidas, širdukas,
neapgavo, nenuvylė, daugkartinė pramoginių šokių Lietuvos
čempionė ir trenerė Jelizaveta tikrai buvo pribloškianti. Kaip pati
juokaudavo, joje susimaišė visų tautų kraujas: lietuviškas, armė­
niškas, rusiškas ir kaip prieskonis šiek tiek žydiško. Egzotiškų
veido bruožų moteris ilgais garbiniuotais varno juodumo plau­
kais atrodė puikiai net ir vilkėdama darbinius treningus, o kai į

41
pirmą fotosesiją atėjo su aukso spalvos aukštakulniais, vilkėdama
šokių suknele su mirguliuojančiais žvyneliais, veido bruožus pa­
ryškinusi puikiu makiažu, Joriui atvipo lūpa.
Ir, kas smagiausia, Jelizaveta, arba Eli, kaip pasiprašė vadina­
ma vos susipažinus, buvo linksmo būdo, šmaikšti ir visada ge­
ros nuotaikos. Ji iš karto suprato į partnerius gavusi medinuką ir
rimtai ėmėsi Jorio - nurodė, ką valgyti, kaip mankštintis ir netgi
kokios muzikos klausytis prieš treniruotes. Bet per treniruotes
Jorį pasaugodavo - arba Davidas paprašė, arba pati matė, kad
nieko gero nebus, jei partneris po dviejų valandų susmuks ir ne­
bepasikeis.
Šauniausia buvo tai, kad Eli turėjo vaikiną, su kuriuo, kaip
netrukus suprato Joris, jokių didelių vilčių nesiejo, tad prakai­
tuodamas sporto salėje Joris vis pagalvojo, kad gal nepasirodytų
nemandagus, jei po treniruotės pakviestų savo partnerę puodelio
kavos ar taurės vyno.
Eli bakstelėjo smiliumi į telefono ekraną, per salę vėl nusirito
salsos ritmai, šypsodama ji pričiuožė prie Jorio, uždėjo jo ranką
sau ant liemens ir šelmiškai mirktelėjo.
- Kartojam, drambliuk.
Ir pora susiliejo judesyje.

- Kaip sekasi mano mylimiausiai porai? - salės tarpdury išdy­

go blizganti kaip biliardo kamuoliukas Davido galva. - Eli, ar jau
nuleidai rankas, ar dar turi kruopelę vilties šokdindama šitą bičą?
- Viltis visada miršta paskutinė, Davidai, - šelmiškai atsiliepė
Jelizaveta. - Žiūrėk, ko mes išmokom.
Ji stvėrė Jorį už rankos, įsisukusi puolė jam į glėbį, o toliau jau
vyras buvo išmokytas, ką daryti. Pasuko partnerę, palenkė prie

42
pat žemės, prilaikydamas už nugaros, tada staigiai atlenkė, posū­
kis, kairė koja juda, dešinė pritraukiama, ir abiejų šokėjų veidai
atsidūrė vos per kelis centimetrus vienas nuo kito. Ir Joriui pasi­
darė silpna. Gal dėl staigaus posūkio?
Eli išsivadavo iš glėbio ir pričiuožė prie prodiuserio.
- Visai neblogai, ar ne? Dabar tavo eilė, Davidai.
- Ne, ne, - sumojavo rankomis Bliumas. - Kaip mes, žydai,
mėgstam sakyti: ne vyrai prastai šoka, o muzikantai šūdinai gro­
ja. Bet į jus, vaikai, miela žiūrėt. Saldainiukai, obuoliukai. Oi, bus
sunku kitiems, paminėsit mano žodį, sunku bus, kaip izraelitams
buvo sunku Sinajaus dykumoje klaidžioti.
Joris trakštelėjo „Tichės“ kamštelį ir godžiai ištuštino kone
trečdalį buteliuko.
- Davidai, o tai kada sužinosime, kas bus tie kiti?
- Viskam savas laikas, mielas Jori, - iškėlė smilių TV pro­
diuseris, - bet jau labai greitai. Išleisim visų porų pristatymus,
ir laukit kvietimo į susipažinimo vakarėlį. Tada jau galėsi ir savo
vlogus, ir tuos visokius instagramus į trasą paleisti.
- Šiandien viskas, berniukai, - įsiterpė Jelizaveta. - Kas namo,
kas pas kitus mokinius. Jori, aš tau per mesendžerį permečiau,
ką iki rytojaus būtų protinga valgyti ir gerti. Dar būtų protinga
vengti hezo tortilijų.
- Eli, aš darau viską, ką man liepi, - nusijuokė Joris, žiūrėda­
mas tiesiai Jelizavetai į akis.
- Taip ir patikėjau, - šokėja žvilgsnio nenusuko, akyse šokinėjo
žiburiukai.
- Khm, khm, aš vis dar čia, - atsikrenkštė Bliumas, dėbso-
damas į savo rankomis sukonstruotą porą. „Oi, kaip bus gerai, -
pagalvojo, - oi vei, kaip gerai bus. Kiek intrigos, kiek kibirkščių,
o jei dar pakurstysim gandus, o jei dar nuvesiu juos iki finalo. Tai
bus šou, kokio Lietuvos televizijose dar nebuvo.“

43
 Jaguaras įsuko į vidinį „Mabre“ kiemelį, ir Joris pastebėjo ge-
riausiems klientams skirtoje vietoje Jau stovintį tamsiai mėlyną
Aleksejaus maseratį. Solidi mašina solidžiam žmogui. Aleksejus
išties buvo solidus - ir šviesiojoje, ir, kaip vėliau sužinojo Joris,
tamsesnėje Vilniaus pusėje.
„Šoumenas, kurį visi žiūrim ir klausom patarimų. Mecenatas,
į kurį visi žiūrim ir klausom patarimų“, - taip Juodu kits kitam
pristatė „Anna Mesha“ savininkas viename iš legendinių vakarė­
lių, kuriuose labai daug garsios muzikos ir blizgančių akių. Pokal­
bis užsimezgė, Aleksejus pakvietė susitikti ramesnėje aplinkoje,
numylėtame steikhause „Mabre“, žarstė pagyras Joriui ir žadėjo
padėti. Ir padėjo, atvedė naujų klientų konsultuotis, paskui lyg
ir puse lūpų užsiminė apie bendrą verslą, klausė Jorio patarimo,
kur ir kaip investuoti, davė suprasti, kad yra pasiruošęs didelei
rizikai ir dideliam pelnui. Tokie klientai - patys geriausi. Joris
jautė Aleksejui dėkingumą ir nuoširdžiai stengėsi padėti. Krip-
tovaliutos ir pirminiai vieši naujų technologijų bendrovių akcijų
siūlymai Jam tada atrodė puiki kombinacija.
Dabar Jau taip neatrodė.
Joris rekomendavo Aleksejui įsigyti nučiuožusių bitkoinų vi­
liantis, kad kriptovaliutų flagmanas atsigaus. Iš pradžių atrodė,
kad taip ir bus, bitkoinai įveikė dešimties tūkstančių dolerių ribą,
bet neišsilaikė ir vėl ėmė čiuožti žemyn. Dar blogiau buvo su į rin­
ką atėjusių technologijų kompanijų IPO
* - kas galėjo pagalvoti,
kad pavežėjimo paslaugų titanas „Über“, kurio viešai pasiūlytų
akcijų Aleksejus, Jorio paragintas, įsigijo už akciją suplojęs po 45
dolerius, tėkšis veidu į balą. Arba kad rinkos nepatikės „Vir Bi­
otechnology“ kompanija, į kurią investavo pats Bilas Geitsas ir
kuri siūlė savo akcijas po 20 dolerių už akciją.

* Initial Public Offering, liet. - pirminis viešas siūlymas.

44
 Joris nepatikėjo savo akimis, kai pirmą dieną po IPO
„Über“ akcijos smuko iki 40 dolerių už vieną, o „Vir Biotech­
nology“ akcijos - iki 14 dolerių už vieną ir iš karto nupjovė
kone ketvirtadalį Aleksejaus investicijų. Per pusę metų žadė­
tieji vienaragiai taip ir neužsiaugino rago. Joris ryte peržvelgė
biržas - nieko gero: „Über“ vienos akcijos kaina nesiekė 27 do­
lerių, o „Vir“ svirduliavo prie 13 dolerių. Apie tai Aleksejus ir
norėjo pasikalbėti.
- Pradėjau valgyt nesulaukęs tavęs, Joris, nepyk, be pusryčių
šiandien, žrat žiauriai norėjau.
Aleksejus dorojo įprastinį jautienos karpačą su baravykais ir
balzaminio acto ikrais. Joris žinojo, kad paskui bus milžiniškas
didkepsnis, būtinai kruvinas, toks, kad pjaunant ant lėkštės iš­
trykštų raudonas skystis.
- Sėskis, Joris, valgysi? Čia afigeni steikai, - pilna burna čiau­
mojantis Aleksejus šakute bedė į kėdę šalia.
„Afigeni steikai, afigeni steikai... Tu rimtai, seni? Manai, aš čia
pirmą kartą? - pritūpdamas pagalvojo Joris ir pamojo pagarbiu
atstumu lakstančiam išmuštruotam padavėjui. - Be džintoniko
aiškiai neapsieisiu.“
- Joris, - toks nuolatinis kreipimasis nelinksniuojant vardo
vedė Jorį iš proto, ir Aleksejus, regis, sumaniai tuo naudojo­
si. - Tu gi žinai, kad aš tave myliu. Visa šeima žiūrim kaip ri­
tualą savaitgaliais. Mano jaunėlis grįžo iš „Meridian“ mokyklos
patenkintas kaip bebras. Kai pasakė vyresniems, kad pažįsta Jorį
Vilkaitį iš jutubo, tai ohoho kiek uvažuchos sulaukė. - Joris klau­
sydamasis komplimentų linksėjo kaip pliušinis šuniukas, kurį
Nepriklausomybės aušroje privalėjo turėti kiekvienas save ger­
biantis vairuotojas. - Bet žiūrėk, Joris, su tuo mūsų verslu visiška
lažucha, kaip sako Dariukas. Kiek aš įmerkiau pagal tavo navod-
kes? Penkis šimtus štangų?

45
 Joris vėl sulinksėjo. Ką čia bepridursi. Tas Aleksejaus štangas
mato kiekvieną naktį, vos tik užsimerkia.
- Už navodkę atsiskaičiau? Atsiskaičiau. Sąžiningai. Sakiau,
kad kai užsikalsim babkių, dar pridėsiu viskio, tokio, kokio
gyvenime nesi ragavęs. Ir ką dabar turim? Kiek man sum­
ma summarum liko limono? - Aleksejus stebėtinai gebėdavo
viename sakinyje supinti kalėjimo žargoną ir lotyniškas cita­
tas. - Kiek, Joris?
- Trys šimtai, - buvo priverstas atsakyti finansų specialistas. -
Bet, Aleksejau, supraskit, čiagi kriptovaliutos, didžiulė rizika,
įspėjau, kad gali į bet kurią pusę nusiristi. Galėjom ir plius du
šimtus turėti.
- Galėjom, Joris, galėjom. Galėjom ir tą blondę, kuri telike
sklaidosi, dviese išpisti. Daug ką galėjom. Bet turim minus du
šimtus - ir čia faktas. Dėl bitkoinų aš abides nelaikau, kripto
šmipto, orą perkam, orą ir gaunam, bet akcijos, Joris, akcijos!
Geitsas investuoja, technologijos yra ateitis, dėl viešų pirminių
akcijų pasiūlymų visi mušasi... Taigi turėjo būti garantuota, ar
ne? O ką turim? Šūdą ant pagaliuko, ble! - Aleksejus nutilo, nes
padavėjas atnešė didkepsnį. Verslininkas tuoj pat įpjovė storiau­
sioj mėsos gabalo vietoj, akimirką svarstė, ar patiekalas paruoštas
tinkamai, bet paskui maloningai linktelėjo ir rankos mostu nuvi­
jo padavėją.
- Bet, Aleksejau, dabar prognozės rodo, kad rinkos koreguo-
sis, viskas dar gali atsistatyti, - pasinaudojo proga Joris.
- Gali, Joris, gerą čia šovei žodį: gali, - Aleksejus iškilmingai
iškėlė šakutę su pamautu mėsos gabaliuku, nuo kurio į lėkštę lėtai
kapsėjo kraujas. - Arba gali susipisti taip, kad aš liksiu be nieko,
ar ne? Aš to nenoriu. Gal tau, tokiai jutubo žvaigždei ir koučeriui,
pusė milo yra niekas, o va man skaudėtų. O man nepatinka, kai
skauda, supranti?

46
 - Taip, kuo puikiausiai suprantu, - sulemeno Joris.
- Labai gerai, kad supranti. Todėl sutarkim taip: palaukiam iki
Naujųjų, nu, pochui, iki Staryj novyj god, o tada aš noriu atgau­
ti, ką praradau, okei? Be jokio uždarbio, be jokių baudų, tiesiog
atgauti tai, ką aš tau patikėjau. Uždarom šitą failą ir galvojam,
ką čia dar kartu nuveikti, kad abiem būtų gerai. Abiem kad būtų
gerai, Joris, ir kad niekam nebūtų blogai, supranti?
Joris maktelėjo galva. Kur jau čia nesuprasi.
 •smiys 8ERSJÄ

Pramerkusi akis Gerda kelias sekundes nesuprato, kur esan­

ti. Taip kartais atsitikdavo, kai po gero vakarėlio pabusdavo ne
namie. Bet dabar juk ji namuose. Tai kas, kad naujuose. Vakar
su merginomis padaugino vyno. Suprask, įkurtuvės. Erikos ne­
buvo, bet Rita ir Jurga siurbė raudonąjį netaupydamos savęs. Ir,
aišku, susipyko. Jurga apsiverkė. Irgi dažnai pasitaikydavo. Vyras
ją daug metų apgaudinėja su kita, ji tai žino ir vis laukia, kada
tam atsibos.
- Kiek tu gali žemintis?! Jis tyčiojasi iš tavęs šitiek laiko, o tu
sėdi subinę suraukusi. Vaikai suaugę, siųsk jį nachui! - po kiek­
vienos taurės Rita kalbėdavo vis garsiau.
- O tu ar pasiuntei?! Pats išėjo. Bliovei du mėnesius, - metė
Jurga. - Labai laiminga dabar?
- Aišku, laiminga! - drąsino save Rita. Jos dabartinis draugas
nė nežadėjo palikti žmonos.
Tada Jurga puolė į ašaras, o Gerda atidarė dar vieną butelį vyno.
Draugės nelabai suprato, kas jai šovė į galvą. Keisti butą, kai
ir taip gyveni centre? Šitas - net gerokai mažesnis. Nesąmonė.
Betgi čia Gerda. Keista ir uždaroka tapo po visų nelaimių, bet ar

48
kas galėtų stebėtis? Gerai, kad apskritai atlaikė. Apie vyrus nepa­
sakoja, o tikrai kažką turi, nes graži bobelė.
Jurga truputį pavyduliavo, nes matė, kaip jos sutuoktinis žiūri
į Gerdą, kai visi susirinkdavo per kokį gimtadienį ar antrą Ka­
lėdų dieną.
Gerda ir Jurga buvo klasiokės, o Rita - kaimynė, kai Šepučiai
gyveno pirmame savo bute. Gerda visiems taip ir liko Šeputienė.
Šimto metų draugystė tęsėsi iki šiol, o nauji draugai į Gerdos gy­
venimą ateidavo sunkiai. Arba ji sunkiai juos įsileisdavo.
Su šitom podružkėm buvo smagu. Nors viena apie kitą žinojo
viską arba beveik viską, jų susibėgimai tikrai neprailgdavo. O ir
susitikdavo ne kiekvieną savaitę. Kartais ir mėnuo praeidavo.
O per tą laiką oho kiek naujų apkalbų ir neaptartų temų susi­
kaupdavo!
Gerdai plyšo galva - va tau ir raudonasis vynas. Juk žino,
kad nuo jo beveik visada blogai. Teks keltis ir ieškoti „Ibuprom
express“. Kaipmat nuims skausmą.
Gerda instinktyviai pasuko galvą dešinėn, kaip elgdavosi jau
beveik aštuonerius metus. Ant stalelio dešinėje lovos pusėje sto­
vėdavo Žilvino nuotrauka. Jau savaitę gyveno šitame bute, bet
vis užmiršdavo, kad čia miegamajame jokių stalelių kol kas nėra.
Nestatysi gi nuotraukos ant žemės. Kol kas ji stovi ant komodos
kitame kambaryje. Gerda ištraukė nuotrauką iš stalčiaus, praė­
jus pusmečiui po Žilvino laidotuvių. Anksčiau neišdrįso. Bijojo,
kad bus klaikiai sunku žvelgt į sūnaus veidą. J svajingas migdolų
formos akis. Vieni sakydavo, kad šitos akys - Gerdos. Kiti - kad
Lino. Jie abu juokdavosi iš to.
Gerda išsiropštė iš gana nepatogios lovos. Ne, būtinai atsiveš
čionai savąją. Arba naują nusipirks. Ir stalelius prie lovos. Butą
išsinuomojo su visais baldais, bet nekokie tie baldai. Ir jauku čia
nebuvo. Matyt, šeimininkai ir planavo nuomoti.

49
 Pasisveikino su sūnumi svetainėje - dažnai su juo pasikalbė­
davo. Garsiai. Linas iš pradžių net pykdavo, matyt, jį trikdė žmo­
nos pokalbiai su nuotrauka. Paskui apsiprato.
„Nepabodo tau šitam kambary?“ - Gerda akimis paglostė sū­
naus atvaizdą.
Paskui žvilgsnis nevalingai nukrypo - šitas instinktas gyvavo
dar tik savaitę - į Jorio buto langą. Bet ankstyvą rytą jokio jude­
sio tikėtis negalėjai.
Praėjus trims dienoms po to, kai parlydėjo Jorį iš degalinės,
Gerda lydima agento jau vaikščiojo po šiame komplekse parduo­
damus butus.
Pasirinkimas buvo nedidelis, ypač kai jai rūpėjo namas, sto­
vintis priešais tą, kuriame gyveno Joris. Agentas pasakė, kad yra
ir nuomojamų butų. Neblogai, galvojo Gerda. Nereikės judinti
sąskaitos banke. Tik būtų gerai įsitikinti, ar čia tikrai jo namai.
Tam teko sugaišti du vakarus. Pirmą vakarą Gerda laukė iki
pirmos nakties, bet Jorio taip ir nesulaukė, ir jo jaguaro kieme
nesimatė. Antras kartas buvo sėkmingas. Pralaukusi savo „Audi“
dvi valandas (nešiojamajame kompiuteryje dėliojo tiek nervų su­
gadinusio „chemikų“ renginio planą), Gerda pamatė jį, išlipantį
iš „Boltb“ taksi. Ir ne tik jį. Paskui išsliuogė ir raudonplaukė, įsi­
kibo Joriui į parankę... Gal buvo įkalusi, nes koketiškai čiauškėjo
ir keistai dėliojo kojas? Tiedu pradingo jau pažįstamoje laiptinė­
je, ir Gerda vėl įsispoksojo į namo langus. „Bingo!“ - po kelių
minučių nušvito langas penktame aukšte. „Gal šitas?“ - Gerda
net raustelėjo iš jaudulio. Iš kiemo nebuvo lengva pamatyti, kas
dedasi penktame aukšte, bet jai pasirodė, kad lange šmėstelėjo
raudona plaukuosena.
„Na, tik neužtrauk užuolaidų“, - sumurmėjo Gerda.
Neužtraukė. Kai lange pasirodė ir tamsi galva, ji jau neabejo­
jo, kad tai saldžioji porelė. Raudonoji galva dingo, tamsioji liko.

50
Sunku buvo pasakyti, ar Joris tiesiog stovi prie lango ir žiūri pro
jį, ar... „O gal jie mylisi?“ - staiga toptelėjo Gerdai. Geras... Pana­
šu, kad viskas vyksta virtuvėje. Neblogai...
„Kažin, ar ir mano Linas tave dulkindavo virtuvėj ant stalo,
mergužėle?“ - kartėlį nurijo Gerda. O gal jai tik pasirodė? Gal
fantazija sužaidė? O fantazija ji skųstis negalėjo.
Maždaug po savaitės Gerda jau gyveno name priešais. Aiš­
ku, vaizdas iš jos buto - tik į gatvę ir bendrą kiemą, bet kitų
variantų nebuvo. Miesto panorama grožėtis galėjo Joris ir jo kai­
mynai - pro langus kitoje jų namo pusėje. Gerda dėl to nesuko
galvos. Ją domino ne panorama.
Dar po dviejų dienų ji vakare rado vietą kieme savo džipukui
šalia Jorio jaguaro. Žiūrėjo pro savo buto langą į šitą kaimynystę
ir ji jai pasirodė graži.
Prieš dvi dienas, vėlai vakare, vieta šalia jos automobilio vėl
buvo laisva. Ir Gerda įvykdė pirmąją spontaniškai galvoje kilusio
plano užduotį. Atbula statydama savo mašiną, buferiu pabrūžino
jaguaro sparną. Tyčia.
Pasikuitusi rankinėje suprato, kad neturi nieko, ant ko būtų
galima rašyti. Užlipo į ketvirtą aukštą, namie svetainės komodoje
susirado baltą voką (tvirtas popierius, gal nesuplyš, jei naktį ly­
tų) ir ant jo užrašė: „8 643 22558. Čia aš aplamdžįau Jūsų gražų
automobilį. Labai atsiprašau. Paskambinkit. Tarsimės, ką daryti.“
Grįžo į kiemą ir užkišo voką už jaguaro valytuvo.
Ryte, kai važiavo į darbą, jaguaras tebestovėjo kieme su voku
po valytuvu.
Joris taip ir nepaskambino.
 JORIS

Rytas nenusisekė. Ką čia slėpti, buvo suknistas. Joris atsibudo

smagiai nusiteikęs, neprireikė nė žadintuvo. Ieva jau buvo išėjusi,
bute pleveno vos juntamas jos kvepalų aromatas. Rytinių susitiki­
mų nebuvo, repeticija tik po pietų, tad buvo galima pusnuogiam
šliurinėti po namus, žiūrėti „Peaky Blinders“, užsisakyti „Wolt ą“
ir užmetus akį į „PornHub“ pasidomėti, ką gero įkėlė mėgstamas
kanalas „Tushy“.
Tačiau prisiminė susitikimą su Aleksejum, ir gera nuotaika išga­
ravo kaip dūmas. Joris griebė telefoną ir įbedė akis į biržų naujienas,
tarsi tikėdamasis stebuklo - kad per naktį akcijų ir kriptovaliutų
vertė šoktelėjo aukštyn. „Ni-fi-ga“, - išskiemenavo mintyse, nume­
tė telefoną ir įsikniaubė į pagalvę. Ūmai Joriui pagailo savęs.
„Sušiktas Aleksejus, svolačius, suknistas reketininkas, - tū­
žo jis, talžomas karšto dušo srovės. - Geradaris, ble. Norėjo
greitų šaibų, na, nepavyko, tai ką aš dabar padarysiu? Būtų už­
dirbęs, turbūt būtų ačiū pasakęs, bet kai einam į minusą, tada
jau man srėbt?“ - niršo šluostydamasis galvą puriu kilpiniu
rankšluosčiu.

52
 Blogiausia buvo ne tai, kad visos šitos mintys teisingos. Blo­
giau tai, kad Joris žinojo, jog, kad ir kaip pūsis ir rėks į dušo gal­
vutę, pinigus vis tiek teks atiduoti, nes Aleksejaus jis bijojo kaip
velnias kryžiaus, ir dėl to Joris siuto dar labiau. Gal netgi niršo
ant savęs, kad neturi kiaušų ir nedrįsta tiesiai šviesiai rėžti tam
drimbai į veidą: Liubiš katatsia, liubi į sanočki vozit
*
Bet tada didelė tikimybė, kad Joris iš tikro liks be kiaušų, o
juos jis brangino ne tik kaip prisiminimą. Du šimtai tūkstančių.
Joris spustelėjo kavos aparato mygtuką ir pasiėmęs popieriaus la­
pelį ėmė žymėtis: santaupos banke, paties turimos akcijos (būtų
gaila skirtis, pačiu laiku nupirktos „Netflix“ akcijos žadėjo neblo­
gą pelną). Dar pardavęs jaguarą, paėmęs greitą ar lėtą paskolą,
summa summarum gal ir surinktų sumą. Arba gal pavyktų susi­
tarti su Aleksejum, kad likusios uodegytės palauktų, juk jam dzin
tie keliasdešimt tūkstančių. Bet tada Joris liktų ant sniego plikas
basas. Galės - bai bai - pamojuoti kitų metų pramogoms ir ke­
lionėms. „Labas, Ieva, šiemet, kaip žadėjau, į Naująją Zelandiją
nevažiuosim, atostogausim palapinėje prie Pravalo ežero.“ Oi,
kaip jai tai nepatiktų.
Ieva nebuvo iš tų moterų, kurios į vyrą žiūri tik kaip į vaikš­
čiojančią piniginę, bet vadovavosi dolce vita filosofija ir netikėjo
mantra, kad su mylimu žmogumi - nors ir palapinėje.
Pyptelėjo telefonas. Gurkšnodamas kavą Joris spustelėjo
mesendžerio ikonėlę ir vos neišpurškė karšto gėrimo tiesiai ant
ekrano. Tomo žinutė buvo trumpa:
„Mes jau apšylam korte. Kur tu?“
- Joooooptararai!!! - sustūgo Joris.
Per tą prakeiktą Aleksejų visai pamiršo, kad po kelių savaičių
derybų pagaliau buvo pavykę suderinti visiems keturiems pri­

* Mėgsti važinėtis? Tada ir roges pats vežiok. (Rus.)

53
imtiną laiką, mat ketino surengti svarbias atkrintamąsias teniso
varžybas. Būtent šį rytą, būtent šiuo laiku. Maždaug po penkių
minučių.
„Kamščiai. Bet tuoj būsiu. Apšilkit“, - Joris viena ranka spau­
dinėjo telefoną, o kita ieškojo raktų. Paskui stvėrė sportinį krep­
šį, staigiai patikrino, ar tikrai jame yra batai, apranga ir raketė,
nes kartą sportiniai bateliai taip ir liko džiūti namuose, ir teko
nunarinus galvelę eiti pas klubo administratorę prašyti, kad pa­
skolintų. Užsimetė striukę ir nudundėjo laiptais žemyn. Jei jokių
spūsčių iš tikrųjų nebus, iki arenos nulėks per dešimt minučių,
per tris minutes persirengs - ir tiesiai į kortą. Tada teliks melstis,
kad neapšilęs nenusitrauktų kokios sausgyslės.
Kieme Jorio laukė dar vienas rytinis netikėtumas. Bjaurus
dryžis ant gražiojo jaguaro sparno švietė iš tolo.
- Gal juokaujat? Gal jūs, ble, juokaujat? - apstulbęs Joris per­
braukė pirštais automobilio šoną vildamasis, kad tai tiesiog prili­
pusio purvo sluoksnis.
Nė velnio. Kažkas nepataikė statydamas automobilį. Joris
apsidairė lyg ieškodamas prasikaltėlio, nuleidusio galvą ir skės­
čiojančio rankomis, bet kiemas buvo tuščias. Akys užkliuvo už
lapelio, prispausto valytuvo.
„Aplamdžiau... gražų automobilį... prašau paskambinkit...
tarsimės, ką daryti.“
Sumauta diena!
- Tarsimės, ką daryti? Tai pidaras! - garsiai piktinosi Joris,
nė neatkreipęs dėmesio, kad rašysena moteriška. - Suvarė mano
džiagą ir pabėgo. Tuoj aš tau pasitarsiu, tuoj abu pasitarsim, ką
daryti.
Jis telefonu nufotografavo raštelį, tada nukreipė kamerą į
subraižytą jaguarą. Galiausiai įmetė vidun sportinį krepšį, įsė­
do pats, paleido variklį. Kai automobilio garso sistema prisi­

54
jungė prie telefono, išvažiuodamas iš kiemo surinko trumpąjį
numerį 112.
- Operatorius klauso, kuo galiu padėti? - atsiliepė balsas.
- Laba diena, norėčiau pranešti apie autoįvykį. Žmogus ap­
gadino mano automobilį ir pabėgo iš įvykio vietos, - mandagiai
ištarė Joris.
 fh 6ERDA

„Pusvalandukas, ir būsiu darbe.“ Gerda apsiavė minkštučius kai­

linius ugus, kaklą apsimuturiavo angoros šaliku. Šįryt pabandys
iki savo biuro Jasinskio gatvėje nusigauti pėsčiomis. Mažutė ke-
pyklėlė ne visai pakeliui, bet šiltutėlės bandelės tikrai vertos tų
papildomų trijų šimtų metrų. Dvi su cinamonu - Rasai, pynutė
su riešutais - Mariui, dvi su varške - sau pačiai. Aišku, po pusva­
landžio jos nebebus šiltos, bet vis tiek malonus bendros rytinės
kavos akcentas.

- Oi, koks tu... raudonas. Labas rytas, - Gerda nužvelgė akinamai

ryškų Mariaus nertinį.
- O tu snieguota. Labas rytas, - Marius nužvelgė ugus, akys
palengva kilo aukštyn, galų gale įsmigo į Gerdos veidą. Ji žino­
jo kodėl - šiandien atėjo nepasidažiusi.
Mariaus pastabumas kartais net erzindavo. Patinę paakiai po
nemigos nakties ar vakarėlio, kiekvienas priaugtas kilogramas
ar senesnis nei savaitės manikiūras - viskas būdavo nuskenuo-

56
jama skvarbiu jo žvilgsniu. Neabejotinas skonis, stiliaus pojūtis,
pedantiškumas ir preciziška tvarka ant Mariaus darbo stalo ir
kėlė pavydą, ir skatino abi koleges pasitempti. Kartais Gerda ir
Rasa mergaitiškai paatviraudavo, kad, prie viso to dar pridėjus
Mariaus kalbos manierą ir tam tikrą laikyseną, būtų galima įtarti
jį esant netradicinės orientacijos. Bet pats jis apie tai nekalbėjo,
todėl abi moterys laikėsi nerašyto susitarimo: jokių aiškių užuo­
minų šia tema.
- Rasa šiandien neateis, vaikas serga. Bet valgiaraštį su „Na­
ručio“ restorano šefu suderins. Ir aparatūrą užsakys, - raportavo
Marius.
- Tada pasidalinsim jos bandeles su cinamonu, - Gerda padė­
jo ant stalo popierinį maišelį su skanėstais. - Pravėso, kol atpėdi-
nau. O kaip styginių kvartetas?
- Bus. Kaina ta pati, - Marius įjungė arbatinuką.
Gerdai buvo nejauku žiūrėti į klasikinio žanro atstovus, grie­
žiančius per vakarienę. Jai atrodė, kad tokia muzika nusipelno ki­
tokios aplinkos. Bet nepaisyti pasiūlos ir paklausos principo savo
versle ji negalėjo. Daugelis renginių užsakovų pageidavo tokio
iškilmingumo prieskonio per ypatingas šventes. O ir muzikantai,
atrodo, buvo įpratę - juk gyventi reikia ir jiems. Tad Gerda ilgai­
niui suprato, kad nejauku tik jai vienai.
- O ką darom su šokiais? Skambinam Silvijai ir Tadui? Ar
šoksi pati? - Marius dėliojo bandeles ant lėkštės.
„O tiesiai iš maišelio neskanu? “ - gal Mariui, gal pati sau min­
tyse įgėlė Gerda.
„Gal šoksi pati?“ Marius žinojo silpnąją jos vietą. Silvija ir Ta­
das buvo pagrindinė šokėjų pora, kai užsakovai pageidaudavo
šito meno. Tačiau gal prieš metus vieno renginio išvakarėse jie
atšaukė pasirodymą dėl Silvijos ligos, ir Gerdai teko ieškoti išei­
ties. Tai yra pradėti šokti pačiai. Du trys kartai per savaitę poroje

57
su Gintaru jo šokių studijoje jai buvo ir sportas, ir didžiulis ma­
lonumas, bet pasirodyti publikai su visa „ekipuote“ - kostiumu,
grimu, o ne su treniruočių bateliais, - čia jau visai kas kita. Jų
tango tą vakarą pelnė ovacijas, ir Gerda su Gintaru pasirodė dar
keliuose renginiuose. Šokdama ji ne tik užsimiršdavo - ji pasijus­
davo laiminga.
- Šoksim patys, - Gerda jau buvo sudorojusi antrą bandelę,
Marius - dar nė nepradėjęs ragauti. - Klausyk, o kas būna, kai­
na, užkabini svetimą automobilį kieme? - Gerda pamėgino nu­
taisyti abejingą toną.
- Užkabini? - nesuprato Marius.
- Na, važiuoji atbulom ir nepataikai, brūkšteli per šalia sto­
vinčios mašinos šoną.
- A... - nutęsė Marius. - Tokiu atveju pareigingi žmonės lau­
kia savininko ir užpildo deklaraciją. Arba kviečia policiją. Ne­
tvarkingi nieko nedaro. Pabėga, ir tiek. O kas yra? Atsitrenkei į
ką nors? - Marius atsilaužė gabalėlį bandelės.
- O kam ta policija? - sunerimo Gerda. - Šiaip negalima su­
sitart? Namų kieme nubrūžinau kažkokio jaguaro šoną. Palikau
raštelį už valytuvo su savo telefono numeriu. Iš kur man žinot,
kur ieškot savininko?
- Jaguaro??? - Marius net atsilošė. - Šalia prastesnės negalėjai
savo džipuko pastatyt? Ir ką? Paskambino?
- Dar ne.
- Blemba, Gerda, tu duodi... - Marius išsitraukė iš dėžutės po­
pierinę servetėlę, nusišluostė pirštus ir ėmė tarškinti kompiuterio
klaviatūra.
„Policija?“ Gerda jautėsi sutrikusi. Avarija - suprantama. Bet
čia juk tik įbrėžtas sparnas. Ir vien dėl to - policija?
- Paklausyk, - pakėlė galvą Marius ir perskaitė: - „Patari­
mas toks: jokių raštelių, nes raštelis gali netyčia pradingti. Už

58
tokius bajerius galima ir su vairuotojo pažymėjimu atsisveikint.
Kvieti pareigūnus, ir viskas, tam ir skirtas draudimas.“ Arba va
dar... „Jeigu manote, kad pakaks palikti raštelį su telefono nume­
riu, klystate, gausite 600-850 eurų baudą ir dviem trims metams
neteksite teisės vairuoti.“
- Iš kur čia viską trauki? - Gerdos nerimas jau virto panika.
„Prarasiu teisę vairuoti?! Dvejus metus?“
- Aš tau ne sykį sakiau, kad internete gali visko rasti, - Marius
neatitraukė akių nuo monitoriaus ekrano.
- O jeigu tas raštelis tikrai dingo? Iš kur policijai žinoti, kas
kaltininkas?
- Nežinau, Gerda, gal kas matė arba kameros stovi. Tame tavo
kieme yra kamerų? Tada policijai bus nesunku surast.
- Nežinau, ar yra, - sumelavo Gerda. Žinojo, kad yra, agentas
minėjo aprodydamas jai butus. - Tai policija dabar atvažiuos ma­
nęs suimt? - jai jau nebuvo juokinga.
- Čia rašo, kad jei nustato kaltininką, siunčia jam šaukimą į
policiją, - toliau skaitė Marius. - Tikrink pašto dėžutę, - įgėlė.
- Aš valandai dingstu, - Gerda nusikabino paltą nuo paka­
bo. - Netinginiauk.
Iki pietų buvo likusi valanda, ir „PJazz“ žmonių dar nebuvo.
Atsisėdusi prie nuošalaus stalelio Gerda užsisakė greipfrutų sul­
čių ir surinko Sauliaus telefono numerį.
- Kaip netikėta! Nori pakviest mane pietų? - ragelyje pasigir­
do balsas, nė nepasivarginęs ištarti „klausau“.
- Gal ir pakviesiu, o kol kas pasitart noriu, - Gerdai rūpė­
jo kuo greičiau išsiaiškinti, kaip elgtis. - Sakei, kad turi kažkokį
draugelį kelių policijoj. Atrodo, prisidirbau.

59
Gerda jau nuo septintos ryto vis dėbčiojo į Jorio buto langą.
Puikiai žinojo, kad dar anksti ir kokį nors judesį tame lange
įžvelgti būtų sunku. Pati būdravo jau nuo penktos ryto, matyt,
nervinosi. Turėjo laiko ir neskubėdama pasidažyti, ir išsitiesin­
ti plaukus. Nenutuokė, kada Joris pasirodys kieme ir ar iš viso
pasirodys. Jis tikriausiai ne iš tų, kurie aštuntą ryto važiuoja į
darbą, bet šiandien Gerda buvo pasiryžusi jo sulaukti. Na, jei ne
šiandien, tai rytoj. Marius ir Rasa susitvarkys ir be jos. Žinoma,
ji galėjo pamėginti gauti Jorio telefoną ir jam paskambinti, bet
nenorėjo.
Kiemas jau buvo ištuštėjęs, kai apie dešimtą ryto gerdama jau
antrą puodelį kavos Gerda pamatė Jorį, nešiną sportiniu krepšiu.
Pastūmė puodelį su kava, čiupo baltus audinės kailinukus ir už­
trenkusi buto duris nulėkė laiptais žemyn.
Keturi aukštai - ne tiek ir daug, bet kai išpuolė laukan, Joris
jau sėdėjo savo jaguare ir ruošėsi pajudėti.
Gerda sparčiu žingsniu priėjo prie automobilio ir pabeldė į
vairuotojo langą.
Joris pasuko galvą, ir Gerdai, išvydusiai nuostabą jo pilkose
akyse, ėmė daužytis širdis. „Pažino“, suprato ji. Dabar ir jai būtų
gerai įtikinamai suvaidinti nustebusią.
- Labas rytas, - šypsodama ištarė ji, kai Joris atidarė jaguaro
langą. - Mes jau lyg ir matėmės. Mažas tas Vilnius.
- Tikrai? - atrodė, kad Joris svarsto, kaip jam elgtis. - Na, jei
taip sakot... gal...
- Matėmės prieš kelias savaites „Pacuose“, vakarėlyje, pa­
menat? Bet aš... Žodžiu, aš esu ta, kuri išniekino jūsų gražuolį.
Atsiprašau... - koketiškai nutęsė Gerda. - Gyvenu šitam name, -
mostelėjo į savo namą. - Taigi esam kaimynai.
- A, tai čia jūs? - Joris siektelėjo pūkinės garstyčių spalvos
striukės, numestos ant galinės sėdynės.

60
 „Gerai išauklėtas, - šmėstelėjo Gerdai. - Nelabai mandagu su
stovinčia šaltyje moterimi kalbėtis pro automobilio langą. Net iš
mašinos lipa elegantiškai.“
Joris iš tiesų išsiropštė iš automobilio ir atsistojo priešais ją.
„Metras devyniasdešimt, ne mažiau“, - įvertino Gerda.
- Nekokie parkavimosi įgūdžiai? - šyptelėjęs mestelėjo Joris.
- Nedažnai, bet pasitaiko, - Gerda žvelgė į dailų veidą. Be
aukštakulnių šalia to vyro jautėsi tokia maža. - Kaip matau, iš­
niekinimo ženklų jau nebeliko, - mostelėjo galva į jaguarą.
- Greitai sutvarkomi dalykai, - atsakė šypsenėlė.
- O manęs dar policijos egzekucija laukia, turbūt žinot? - Ger­
da stebėjo Jorio reakciją. - Tikėjausi, kad susitarsim kaimyniškai
ir taikiai, juk abu mokam pildyti deklaracijas, ar ne? Palikau raš­
telį su savo telefono numeriu, bet greičiausiai neradot. - Gerda
vis dar spoksojo Joriui į veidą. Jokio sutrikimo šešėlio. - Argi bū­
tumėt kvietęs policiją?
- Ne, jokio raštelio nebuvo, - sumelavo Joris. - Tokiu atveju
skambinti vienas vienas du - logiškas sprendimas, tiesa?
- Taip, tik šita logika gali man brangiai kainuoti. Turbūt irgi
žinot, - Gerda susikišo sužvarbusias rankas į kailinių kišenes. -
Tiesa, galėtume grįžti į kaimyniškumo stadiją ir taikiai užbaigti
šitą reikalą, jei atsiimtumėte pareiškimą. Dar ne vėlu. Padėtumėt
man išsaugoti vairuotojo pažymėjimą, o baudą aš mieliau sumo­
kėčiau tiesiai jums, atlygindama žalą, - mestas vylingas žvilgsnis
Gerdos niekada neapvildavo.
Joris, atrodė, mąsto. Nebandė ginčytis.
Gerda išsitraukė iš kišenės dar ryte įsimestą savo vizitinę.
- Skambinkit, jei suminkštės širdis. Lauksiu. Šaltoka, ar ne? -
krestelėjo plaukus, plačiai nusišypsojo ir pasisuko ketindama
eiti. - Beje, - stabtelėjusi atsigręžė, - kieme pilna kamerų. Negi
manot, kad tikėjausi sausa išlipti iš balos?

61
 Kai ji rinko savo laiptinės durų kodą, nugara vis dar jautė įdė­
mų Jorio žvilgsnį.

„Abrazame...“ - pirmą dainos žodį Gerda niūniavo jau trečią

dieną. Šiandien per pokylį jiedu su Gintaru šoks šitą rumbą. Porą
vakarų repetavo papildomai, todėl jautėsi rami.
Gerda padavė taksistui pinigus, čiupo rankinę ir buvo beuž-
trenkianti dureles, bet prisiminė dėklą su drabužiais, gulintį ant
sėdynės. „Tai vėpla, paskui gaudyk tą taksistą“, - ant savęs pyk­
telėjo Gerda ir nukulniavo prie tarnybinių „Pirklių klubo“ durų.
Jos įmonės klientai dažnai rinkdavosi šią vietą savo ypatingoms
šventėms, tad Gerda jautėsi čia kaip namie. Ji laiptais pakilo į tre­
čią aukštą. Persirengimo kambaryje rado Marių ir didžėjų.
- Sveikučiai. Rasa apačioj? - paklausė kabindama dėklą su su­
knelėmis ant kabyklos.
- Aha. Rikiuoja padavėjus, merkia gėles į vazas ir flirtuoja su
saksofonininku, - vyptelėjo Marius.
Jie buvo pasidaliję darbus: Marius atsako už programą ir at­
likėjus, Rasa už virtuvę, padavėjus ir svečių sutikimą. Kartais nė
Gerdos vadovavimo neprireikdavo, puikiai susitvarkydavo patys.
- Saksas laiku pradėjo grot? Šeštą? - Gerda žvilgtelėjo į vei­
drodį. Tegu svečiai pusvalanduką apšyla fojė su šampanu, kol visi
susirinks. Paskui visi - į didžiąją salę.
- Laiku, laiku, „ei Fuego“ pasirodys už pusvalandžio, o klaipė­
diečiai išėjo po miestą pasivaikščiot, jiems gi tik dešimtą grot, -
informavo Marius.
Jaunų muzikantų grupė, atliekanti žinomiausius koverius,
buvo paruošusi trijų valandų programą, labai tinkamą antrai po­
kylio daliai.

62
 Šiandien penkiasdešimtmetį šventė privačios medicinos įstai­
gos savininkas, bet renginio detales Gerda derino su jo žmona.
Reikia tikėtis, šventės kaltininkas liks patenkintas.
Duryse pasirodė Gintaras. Žinojo, kur eiti, mat šioje salėje jie­
du su Gerda jau buvo šokę porą kartų.
- Aš laiku? - apdovanojo Gerdą baltadante šypsena, kabinda­
mas dėklą su koncertiniais drabužiais. - Kurį pirmą šoksim?
Gerda atsisuko į Marių.
- Mūsų pirmas šokis - po bendradarbių sveikinimo? - Ma­
rius linktelėjo. - Gal tada rumbą, Gintarai?
- Renkasi partnerė, - vėl plačiai nusišypsojo vyras.
Gintaras nebuvo gražuolis, bet puikaus stoto. Kaip šokėjas -
gana aukštas. Tolygi plaukų spalva kėlė įtarimą. Ant trisdešimt
septynerių tamsiaplaukio galvos nebuvo nė vieno žilo plauko.
Dažyti?
Gintaras vertino Gerdos draugystę, ir ne tik tai. Privačios
šokių pamokos, kaip ir treniruotės su asmeniniu treneriu, bu­
vo apmokamos daug geriau nei grupiniai užsiėmimai. O ir po
tokių pasirodymų kaip šiandien galėjai prisidurti eurą kitą. Be
to, jis buvo išsiilgęs pasirodymų. Kiek galima zulinti grindis pra-
dvisusioje treniruočių salėje? Gerda šoko puikiai, jos nereikėjo
mokyti nuo nulio kaip kitų privačių klienčių, per užsiėmimus
ne rimtai dirbančių, o mieliau vartančių akis, flirtuojančių ir be-
siaikštijančių. Tos kelios valandos per savaitę su Gerda Gintarui
būdavo atgaiva. Kartais jiedu šlifuodavo naujas šokio figūras, o
kartais tiesiog šokdavo.
- Mariau, ar palikai mums šampano? - ūmai prisiminusi pa­
klausė Gerda.
Per renginius porą butelių jie pasilikdavo sau. Nuotaikai pa­
kelti, juokaudavo.

63
 - Šiandien mumiukas, - Marius ištraukė iš atskirai padėtos
dėžės butelį „Mumm Cordon“. - Tik taurių neturim. Tuoj atne­
šiu, - ir išlėkė pro duris.
- Sakai, šampano? Kojos nesipins? - gudriai primerkė akis
Gintaras.
- Tik vieną taurę. Ir tau siūlau, juk ne varžybos... - Gerda su­
prato, kad drąsina pati save.
Jaudulio kamuoliukas, visų pasirodymų prieš publiką palydo­
vas, nori nenori sukirbėdavo tai gerklėje, tai pilve, tai krūtinėje.
Pro duris įsiveržė dviese: Marius su taurėmis ir uždususi Rasa.
- Och, laiptais užlėkiau, o visi kiti liftu jau keliasi į viršų. Tuoj
susės. Man irgi šampės.
- Tai gal jau apačioj siurbtelėjai? - pasišaipė Marius, atsargiai
traukdamas šampano butelio kamštį.
- Baik! Kur jau ten prie svečių, - puolė gintis Rasa.
- O ko žandai raudoni? - neatstojo Marius, pilstydamas gėri­
mą į taures.
- Taigi sakau, laiptais lėkiau, - Rasa čiupo taurę. - Už neišven­
giamą vakarėlio sėkmę. O jums, šokėjėliai, smagaus kadrilio, -
palinkėjo Gerdai ir Gintarui. - Kada jūsų šokis? Po valandos?
Laiko persirengti dar buvo sočiai. Gerda išėjo iš kambarėlio
apsidairyti. Į ją, stovinčią prie kolonos didžiulės salės gale, niekas
veikiausiai neatkreips dėmesio.
Prie apskritų stalų sėdėjo gal aštuoniasdešimt svečių. Domi­
nuojantys juodi apdarai buvo atskiesti keliomis ryškesnėmis da­
mų sukniomis. Visi buvo įnikę į pirmą patiekalą - rūkytų lašišų
putėsius su vėžių uodegėlėmis, styginių kvartetas griežė Mocartą.
Publika prie poros stalų garsiai šurmuliavo. Na, šiuo atveju Mo­
cartas - tik fonas, bet kai toji publika net atliekant koncertinius
numerius nepakeldavo galvų nuo savo lėkščių ir plepėdavo to­
liau, Gerda širsdavo. O jau lyg ir turėjo priprasti.

64
 Salės pakraščiu prie Gerdos artėjo Vytautas, aktorius su
nemaža privačių renginių vedėjo patirtimi, ir jie abu nuėjo į per­
sirengimo kambarį.
- Po užkandžių turėtų sveikint giminaičiai, po karštų - bendra­
darbiai. Tik šitie, sakė, trumpai kalbės, tai būkit pasiruošę, - Vy­
tautas dirstelėjo į pusiau nugertą antrą butelį mumiuko. - O jūs,
matau, ir šitoj skylėj neliūdit. Tvanku čia.
Kambarėlyje išties tvyrojo visa kvapų gama - nuo rytietiškai
sodrių Rasos kvepalų ir šampano iki sniege sudrėkusių batų. Ge­
rai, kad bent širma yra - juk neišvarysi visų norėdama užsivilk­
ti šokių suknelę. Gerda čiupo drabužius ir pasislėpė už širmos.
Iš dėklo išsitraukė abu šio vakaro apdarus: rumbai - baltą suknią,
puoštą Svarovskio kristaliukais, tango - juodą su viena rankove
ir raudonu pamušalu, švystelinčiu tik judesyje. Specializuoto šo­
kėjams drabužius siuvančio salono Kaune savininkė Erika ne­
blogai draugavo su skoniu, ir Gerda turėdavo iš ko rinktis prieš
pasirodymus. Už nuomą Erika daug neplėšdavo, o ir pasirodymų
ne tiek daug buvo.
Atsargiai nusimovusi plonytes „Wolfordb“ pėdkelnes, Gerda
užsitempė pramoginiams šokiams skirtas tinklines, tada iš nedi­
delio lagaminėlio ištraukė dėžę su šokių bateliais. Tuos, skirtus
tik pasirodymams, ne tik laikė dėžėje, bet dėžėje ir vežiodavosi.
Ne todėl, kad ypač saugojo, tiesiog jautė keistą pagarbą visai šo-
kėjiškai atributikai.
Kai su baltąja suknele Gerda pasirodė iš už širmos, visų, esan­
čių kambaryje, akys susmigo į ją.
- Vau... Nu jooo... - nutęsė Rasa.
Gintaras jau buvo persirengęs. Prasagstyti iki liemens marš­
kiniai Gerdai visada atrodydavo truputį juokingai, bet... tokie
standartai.

65
 - Gal jau einam? - Gintaras žvilgtelėjo į veidrodį, paskui į
Gerdą.
Abu koridorium nusigavo iki pagrindinių salės durų. Čia savo
pasirodymo laukė visi atlikėjai.
Jaudulio kamuoliukas nerimo. „Balansas... ištiesta pėda... svo­
rį perkelt ant atraminės kojos...“ - svarbiausios taisyklės karuselė
sukosi Gerdos galvoje. Galų gale iš salės atplaukė vedėjo garsiai
ištartas „Rumba!“
Skambant „ Abrazame“ įžangai, lėtu žingsniu, susikibę už ran­
kų - pirmyn iki šokių aikštelės vidurio; taip jie visada pradėdavo
šokti rumbą. Paskui - tik muzika ir drąsinančios Gintaro akys. Jis
nebuvo iš tų save įsimylėjusių šokėjų, kuriems svarbu tik tai, kaip
atrodo jie patys. Kiekvieną šokio akimirką Gerda jautė atidumą,
globą ir tai labai vertino. Ir dabar ji jautėsi taip, lyg aplink nebūtų
buvę jokios publikos. Tik jiedu dviese. Jai netgi nerūpėjo, ar ta
publika dėmesinga. Kam nors neįdomu? Na ir kas?
Plojimus Gerda išgirdo. Vyriškas balsas riktelėjo: „Bravo!“
Virpėjo keliai, gal nuo įtampos, gal iš jaudulio. Nusilenkimas, ir
šįkart jau greitu žingsniu - į kambarėlį.
- Antram sukiny balansiuką pametėm? - švelniai šyptelėjo
Gintaras.
Niekada nekritikuodavo visažinio tonu. Už tai Gerda jam irgi
buvo dėkinga.
Abu čiupo po buteliuką „Perrier“. Į kambarėlį grįžo ir Marius
su Rasa, matyt, žiūrėjo pasirodymą.
- Eikit sau, kaip gražu. Nu bet tu, Gerda, ir duodi, - Rasos
balse suskambo pavydo gaidelė. - Turbūt kiekvieną vakarą laks­
tai pas Gintarėlį šokti.
- Tai ir tu lakstyk, jei nori. Vyras neleidžia? - patraukė kolegę
per dantį Marius. - Jūs čia per daug neatsipalaiduokit. Už pusva­
landžio antras šokis. Einu pažiūrėt, ar chebrytė jau susirinkusi.

66
 Kitame kambarėlyje, už sienos, glaudėsi muzikantai.
Gerda vėl pasislėpė už širmos. Nusivilko baltąją šiek tiek nuo
prakaito drėgną suknelę. „O atrodo, tik lėta rumba“, - šyptelėjo
mintyse. Juodoji suknia ant pakabo dvelkė santūrumu. Būtum
galėjęs pavadinti ją netgi kuklia, jei ne skeltukas kone iki klubo,
leidžiantis žaisti raudonu suknelės pamušalu. Ir būtinai - rau­
donos lūpos. Iš kosmetinės Gerda išsitraukė „Chanel“ lūpdažį.
Po minutės trys poros akių vėl susmigo į ją, pasipuošusią nauju
apdaru.
- Dabar - jūsų firminis! - Rasa nužvelgė Gerdą nuo galvos iki
kojų. - Dar didesnio praskiepo ta tavo Erika negalėjo prakirpt?
- Šokant tango reikia aukštai kilnoti kojas, - atėjo į pagalbą
Gintaras ir pamerkė Rasai akį.
Tango Gerda šoko užtikrintai - būtent nuo tango ir pradėjo
atkakusi į užsiėmimus pas Gintarą prieš porą metų. Buvo nusi­
teikusi tik tango ir šokti, bet Gintaras įkalbino po truputį „pa­
čiupinėti“ ir kitus šokius. Šį kartą ji netgi leido sau paflirtuoti su
publika. Teisybė, dalis buvo išsibėgiojusi, kas parūkyti, kas pa­
kvėpuoti grynu oru. Visi kiti šokį stebėjo gana atidžiai, ir Gerdai
tai glostė savimeilę.
Prie pirmo stalo sėdėjo išsišiepęs blizgančio pakaušio savi­
ninkas. Kai Gerda atsitiesė po baigiamojo judesio, šis ėmė ploti,
riktelėjo: „Bravo!“ Matyt, po rumbos pirmo šūksnio autorius irgi
buvo jis. Gerda šyptelėjo vyriškiui ir įsikibusi į ištiestą Gintaro
delną išdidžiai nuėjo prie durų.
Dar nebuvo spėjusi išsivaduoti iš juodosios suknelės, kai į
kambarėlį įbėgo Rasa.
- Tavęs kažkoks plikas dėdė reikalauja! Ar pakviesti vidun?
- Pati išeisiu, - Gerda pakilo nuo kėdės. - Ko jis nori?
- Iš kur man žinot? Prašė pakviest šokėją.

67
Vyriškis išsišiepęs puolė prie Gerdos, suėmė ją už plaštakos ir pa­
silenkęs vos vos palietė lūpomis. Plikė sušmėžavo tiesiai Gerdai
prieš nosį.
- Akių šviesa, buvai nuostabi! - ištarė taip juokingai pakiliai,
kad Gerdos net tujinimas nesuerzino. „Koks juokingas“, - kone
prunkštelėjo ji.
- Davidas Bliumas, televizijos prodiuseris, - prisistatė pli­
kis. - Gražioji ponia, gal malonėtumėt prisėsti prie mūsų stalo? -
mostelėjo galva į salę.
- Gerda, - šyptelėjusi prisistatė Gerda. - Ačiū, ne. Aš čia dar
ir dirbu, ne tik šoku.
- Koks čia darbas, kai tiek grožio šokdama dalini! O akys! Ta­
vo akys šoka ne mažiau už kūną! - teatrališkai dėstė Davidas.
- Dėkoju, - Gerda norėjo kuo greičiau užbaigti šitą pokalbį. -
Man reikėtų persirengt.
- Aha, aha, suprantu. Bet, brangioji, aš ne tik su komplimen­
tais čia atėjau, aš turiu tau pasiūlymą. Įspūdingą! Kaip rašoma
Toroje, „Iš tūkstančio radau tik vieną žmogų“, - Davidas kilste­
lėjo smilių.
„Kuuur??? - Gerda vos ištvėrė nesusijuokusi. - O jis, regis, ne
tik panašus į žydą.“
Užkalbinančių per renginius pasitaikydavo ir anksčiau. Vie­
no tokio žmona jai vos neišdraskė akių, kitam, įsiutinusiam ją
pasiūlymu „tuoj pat kartu dingstam iš šito nykaus vakarėlio“, ji
atsakė, kad dingtų su malonumu, tik jam labai jau smirdi iš bur­
nos. Žmogus susigėdo, jai ir pačiai pasidarė nesmagu. Tiesiog tą
vakarą buvo irzli.
Bet Torą cituojantis Bliumas su savo „įspūdingu“ pasiūlymu ją
suintrigavo. Atrodo, ne vakarienės kvies.

68
 - Tikrai? Ir kokį gi? - bandė išspausti žavią šypseną Gerda,
nors jautėsi pavargusi.
- Siūlau tau didesnę auditoriją nei šitose baliuškose. Ateik pas
mane šokti. Nuo vasario vidurio per nacionalinį, per televiziją,
paleidžiu grandiozinį šokių projektą. Man ten tavęs būtinai rei­
kia, akių šviesa. Ir tau reikia tų tūkstančių, kurie į tave žiūrės, -
vėl teatrališkai užbaigė mintį Bliumas.
„Gal per daug įkalė žydelis?“ - šmėstelėjo Gerdai. Bet girtu­
mo požymių veide nebuvo matyti, kalbėjo rišliai. O ir susišnekėti
buvo sunku, nes klaipėdiečių grupė pradėjo savo programą Mi­
kutavičiaus daina „Pasveikinkim vieni kitus“. Į kambarėlį Gerda
Bliumo nepakvietė, tad jis pasiūlė nueiti bent į vestibiulį.
- Saule mano, šokėjai gerkles vienas kitam perkąstų gavę tokį
pasiūlymą! O aš tave čiumpu tiesiog taip, be jokios konkurenci­
jos, - mosikavo rankytėmis Bliumas.
„Kažin, ar žmona neatbėgs jo ieškot? Juk ne vienas turbūt atė­
jo į jubiliejų?“ - pagalvojo Gerda.
- Gerbiamas... Davidai, - pačiu laiku prisiminė vardą. - Aš
nesu profesionali šokėja, aš tik mėgėja. Ir, manau, jūs matot, kad
man nebe dvidešimt penkeri. Ir netgi ne trisdešimt, - kukliai
šyptelėjo. - Projektuose, kiek mačiau, šoka jauni šokėjai.
- Oi vei, bet ne visos mūsų žvaigždės labai jaunos. Yra tokių,
kurie nenori į porą neapsiplunksnavusios straksiukės. Tavo, gra­
žioji, branda ir tikras jausmas akyse bus mano projekto koziris! -
suokė Bliumas. - Tu pamiegok su ta mintim, saule mano, ir ryt
man paskambink, - Bliumas iš švarko kišenės ištraukė vizitinę. -
Turiu bėgt pas kompaniją, - jis vėl palietė lūpomis Gerdai ran­
ką. Tas jo galantiškumas ir nepažįstamos moters tujinimas visai
nederėjo.
Jiedu grįžo į salę, Davidas palydėjo Gerdą iki persirengimo
kambarėlio, o pats nukulniavo prie savo stalo.

69
 - Kažin, ar jau visą šampaną išpilstėm? - Gerda užbėgo už
akių Rasos klausimams. - Mielai įkalčiau taurę.
Kai Rasa išlėkė ieškot netyčia užsilikusio putojančioj o, Gerda
klestelėjo ant kėdės ir pažvelgė į vizitinę kortelę. Geltonas užrašas
juodame fone: „Davidas Bliumas. TV prodiuseris“. Tada į galvą
šovė mintis. Gerda spragtelėjo telefonu ir nusiuntė vizitinės kor­
telės nuotrauką Gintarui į mesendžerį drauge su klausimu: „Ar
žinai tokį veikėją televizijoje? Sako, kad organizuoja šokių pro­
jektą. Ne aferistas?“
Atsakymas atėjo labai greitai: „Kas jo nežino? Keista, kad tu
susidūrei pirmą kartą. Tikrai joks aferistas, dabar paleidžia didelį
šokių projektą, aš jam ruošiu kelis dalyvius. O ką? Gal dalyvauti
pasiūlė? Girdėjau, kad turi problemų su komplektacija.“
Gerda perskaitė žinutę ir atsilošė. „Nesąmonė, - susiraukė. -
Bet... o jeigu jis rimtai?“

Patogiai įsitaisęs taksi ant galinės sėdynės, Davidas Bliumas ne­

galėjo atsidžiaugti savo radiniu šį vakarą. Balius kaip balius, bet
ta apvalių klubų tamsiaplaukė tikrai palengvino jam gyvenimą.
Bent jau jis taip vylėsi. Viena jo žvaigždė vis dar neturėjo poros.
Prisivilioti Rimantą Brudikį, tą garsiakalbį, varinėjantį po­
pulistines kalbeles iš Seimo tribūnos, Bliumui kainavo mėnesį
įkalbinėjimo ir tris brangias vakarienes. Tai anas neturi laiko,
tai frakcija neleidžia, tai etikos komisija užpjaus - ko tik Bliu­
mas neprisiklausė. O iš akių matė, kad dalyvauti norėtų. Tada
Davidas metė sunkiasvorį argumentą: kad šitas projektas Ri­
mantui garantuos bent jau dailiosios lyties atstovių balsus jo
rinkimų apygardoje per ateinančius rinkimus, ir jiedu sumušė
rankomis.

70
 Tada ta višta Natalija, kurią buvo numatęs į porą Rimantui,
ėmė kelti kainą sužinojusi, kad šoks su seimūnu. Šitai Davidui
visai nepatiko. Lyg to būtų buvę negana, vieną rytą ji jam pa­
skambino ir pareiškė, kad projekte nedalyvaus, nes išlekia į JAV.
Mat kažkoks buvęs jos partneris susipyko su dabartine savo par­
tnere ir pakvietė Nataliją į Floridą kartu treniruotis ir ruoštis
čempionatui. Be visų kitų rūpesčių, Davidui teko ieškoti nau­
jos šokėjos. Baiminosi, kad, neduok Dieve, vėl ant kokios vištos
neužšoktų. Todėl šįvakar pamatęs šokančią Gerdą jis kaipmat
apsisprendė. Tai kas, kad ne profė (o atrodo, lyg būtų), vis tiek
pagrindiniai projekto dalyviai - ne profesionalūs šokėjai. O tai,
kad ji vyresnė, tik pridės cinkelio. Bus viena išskirtinė - bran­
daus amžiaus - pora. Rimantui irgi ne pernai keturiasdešimt
suėjo. Ir pinigų jis, Bliumas, jai pasiūlys perpus mažiau nei ki­
tiems. O gal ir visai nesiūlys, jei pati nepaprašys. Dėmesiu neiš­
paikintam žmogui jau vien galimybė atsidurti telike - svajonių
svajonė. Taip, šitaip ir bus.
Davidas ėmė sagstytis paltą. Iki jo namų Labdarių gatvėje bu­
vo likęs gal kilometras.
 iis"""sm

„Aštuoniolika... devyniolika... dvidešimt... - Ieva stipriai iškvėpė

ir nuleido rankas su svarmenimis po du kilogramus. Kadaise pra­
dėjo nuo pusės kilogramo vienai rankai. „Kol kas daugiau nerei­
kia“, - sakė tuometinis treneris. Gurkštelėjusi iš gertuvės vandens
su citrina, Ieva nužvelgė salę. Publika daugmaž nuolatinė. Ji pati
lankydavosi čia tris kartus per savaitę, todėl iš matymo daugu­
mą pažinojo. Prie veidrodžių, salės gale, du kietuoliai kariavo su
štangomis, leisdami keistus garsus. Bėgimo takeliai ir elipsiniai
treniruokliai po dešimties minučių bus užimti, nes artėjo penkta
vakaro. Kazys - Ieva girdėjo trenerį taip kreipiantis į tą vyrą - jau
gal dešimt minučių pliurpė telefonu, spėdamas sveikindamasis
atkišti ranką pro šalį einantiems pažįstamiems. Ir taip kiekvieną
kartą, kiek Ieva jį čia matydavo.
Ieva jau skyrė tuos, kurie rimtai sportuoja ir kurie ateina į
prestižinį sporto klubą užsidėti pliusiuko. Lyg be atsainiai mes­
telėto „aš irgi vaikštau į „Forumą“ visuomeninis statusas būtų
buvęs nevisavertis. Prie treniruoklio krūtinei ir rankoms - nauja
lialia, įsispraudusi į „Nike“ tampres iš naujausios kolekcijos. Balti
plaukai plaikstosi per visą nugarą. Ir kodėl į sporto salę būtinai

72
reikia eiti pasileidus kaltūnus, lyg namie būtum palikusi segtuką
plaukams? Juk nepatogu, plaukai draikosi, dar į kokį treniruoklį
gali įsipainioti. Na, bet jei sporto salė tau - lyg „Sportland“ par­
duotuvės šourumas, kodėl gi ne?
Ilgaplaukė maivėsi prieš trenerį, kuris bandė ją taisyklingai
pasodinti ant treniruoklio, ir Ieva pagalvojo: „Kažin, kiek ilgai
čia vaikščiosi, gražuole? Mėnesį ištempsi?“
Ieva kelerius metus vaikščiojo į sporto klubą „Impuls“ Karei­
vių gatvėje, jai ten visai patiko. Praėjusių Kalėdų proga gavo iš
Jorio dovanų metinį „Forumo“ sporto klubo abonementą. Aiš­
ku, džiaugėsi, nes ten daugiau erdvės ir baseine mažiau žmonių.
Iš pradžių ta kitų pižoniškumo aura ją trikdė, paskui išmoko at­
siriboti. Jautėsi čia visai smagiai, todėl šioms Kalėdoms pasiprašė
tokios pat dovanos. Ir gavo.
- Gal poryt į kokį pilatesą nuvarom? - paklausė Kristina, du-
šinėje nusisiausdama rankšluostį.
- Nuvarom, Kriste, - Ieva pakabino savąjį rankšluostį ant ka­
bliuko.
Jos ir Kristinos keliai šitame klube dažnai susikirsdavo, mat
lankydavo tas pačias treniruotes. Nuo dviračių iki zumbos. Ir,
aišku, treniruoklių salė. Po kelių pasisėdėjimų kavinėje pirmame
aukšte lyg ir tapo šiokios tokios draugės.
Karšto vandens terapija po treniruotės Ievai buvo maloniau­
sia dalis. Upeliai, tekantys nuo viršugalvio iki pėdų, nusineš visą
per valandą patirtą fizinę įtampą ir ji jausis lengva lyg plunksna.
Sportas į Ievos gyvenimą atėjo tais metais, kai iš jo išėjo Linas.
Išėjo žiauriai. Po tos baisios avarijos ji mėnesį praleido ligoninėje.
Daugybiniai lūžiai, židininė smegenų kontūzija, savaitė reanima­
cijoje. Net išrašymo dieną tėvas iki mašinos stūmė ją vežimėlyje.
Tada Ievai toptelėjo gniuždanti mintis: „O jeigu taip visą likusį
gyvenimą?“ Todėl, kai jau galėjo, po kelių reabilitacijos ir fizio­

73
terapijos mėnesių ji griebėsi bet ko - aerobikos, treniruoklių,
slidžių, pačiūžų, klubuose šokdavo iki nukritimo. Taip tarsi po
truputį grąžino skolą tai gležnai išsigandusiai dvidešimt dvejų
mergaičiukei, sėdėjusiai vežimėlyje.
Tuo metu jai buvo taip baisu, kad net žinia apie Lino žūtį at­
rodė netikra. Ir jis pats - tarytum netikras. Ir tie beveik metai
su juo - lyg viena iš jos fantazijų. Kai Liną laidojo, ji gulėjo re­
animacijoje. Apie avariją naktį Neringos kelyje Ievai vėliau pa­
pasakojo mama: į priešpriešinę juostą išlindo priešais važiavęs
automobilis. Ieva nieko neatsiminė, matyt, tuo metu snaudė. Ma­
mai buvo šokas - ji nieko nežinojo apie Liną, nežinojo ir kad Ieva
trečią mėnesį nėščia. Nežinia kodėl ji vis delsė pasakyti tėvams,
kad draugauja su daugiau nei dešimčia metų vyresniu vyriškiu, o
dar vedusiu. Manė, kai pasimatys pilvukas, tada ir praneš. Paskui
nebereikėjo nieko sakyti. Mama neprikaišiodavo Ievai, bet ši ži­
nojo, kad motinai skaudu. Tėčiui irgi.
Lino paveikslas po truputį blėso. Tik būdama Nidoje Ieva
ryškiau prisimindavo vyriškį liūdnomis akimis, kas rytą gerda-
vusį kavą „Čili“ picerijoje, kur ji tą vasarą dirbo. Trečią rytą už
atneštą kavą Linas padėkojo šypsena. Ieva pati iki šiol kartais
nusišypso, prisiminusi duobutes jo skruostuose. Tada jos jai pa­
sirodė labai žavios.
Paskui buvo vakarėlis buriuotojų palapinėje, kur kas vakarą
vykdavo nugalėtojų apdovanojimai. Ten visada būdavo sausa­
kimša, ir jas su drauge, nerandančias kur prisėsti, Linas pakvietė
prie savo stalo, prie kurio buvo įsitaisęs su draugais. Sėdėjo su­
sispaudę kaip silkės statinėje, ir Ieva visą vakarą jautė jo tvirtą
šlaunį. Linas vaišino ją ir jos draugę vynu, o ji vis laukė, kada jis
nusišypsos.
Kitą vakarą jis palaukė, kol Ieva baigs darbą, ir nusivedė ją
į paplūdimį. Tai buvo pirmas kartas, kai Ieva matė jūrą visiškai

74
sutemus, tiksliau, girdėjo. Ir tai buvo pirmas kartas, kai ji pajuto
orgazmą.
Mylėjimus! Ieva nebūtų to pavadinusi. Tą naktį ji tik suprato
vyriškų pirštų, atsargiai slystančių nuo krūtinės iki droviai su­
spausto jos tarpkojo, galią. Gilus kvėpavimas, karštis ir konvul­
sijos, lyg nukrėtus elektrai. Tai buvo kita patirtis nei su pora iki
tol turėtų vaikinų. Atrodo, Linui tada to ir užteko, jis tiesiog pa­
lydėjo Ievą į miestelį, iki „Zundos“, kur ji tą vasarą gyveno. Kitą
rytą jis vėl atėjo kavos ir pakvietė Ievą artimiausią laisvadienį
praleisti kartu.
Tą dieną jie vaikščiojo krantine, Linas jai pasakojo apie se­
nąsias kuršių sodybas ir jų puošybą. Paskui žingsniavo pakrante
Preilos link, pakeliui palydėjo saulę, grįžo tamsoje. Naktį jiedu
praleido mažame, bet jaukiame Lino bute Kopų gatvėje. „Labai
norėjau savo kampo Nidoje“, - tada sakė jis. Būstas nebuvo pana­
šus į viengungišką, bet Ieva neklausė apie žmoną, nors jau pirmą
dieną pastebėjo ant dešinės Lino rankos siaurutį žiedą. Gal buvo
nedrąsu kamantinėti gerokai vyresnį vyriškį, o gal bijojo nubai­
dyti tą ypatingą nuotaiką, kurioje skendėjo būdama su juo?
Naktį Linas mylėjosi godžiai. Bet, nors buvo labai atidus, Ievai
pasirodė, kad jo mintys klaidžioja kažkur kitur.
Tas pojūtis Ievos neapleido ir vėliau, kai jiedu mylėdavosi
Vilniuje, Lino išsinuomotame bute. Buvo smagu pabėgti čionai
iš bendrai su kursioke nuomojamo būsto, nors Linas niekada
nepasilikdavo nakčiai. Beveik niekada. Ieva labai laukdavo tų re­
tų vakarų. Jai atsargiai pamėginus paklausti apie gana neįprastą
gyvenimo būdą, Linas atsakydavo trumpai: „Tiesiog taip yra“ ar­
ba „Tu gi žinai“. Ieva nieko nežinojo, ji tiesiog laukdavo. Laukda­
vo jo duobučių skruostuose, jo galvos ant savo kelių, įsitaisius ant
sofos svetainėje. Kai pradėdavo savęs gailėti, ramindavosi minti­
mi, kad Linui ji labai reikalinga, kitaip jo čia nebūtų buvę. Vieną

75
vakarą jis atsinešė krepšį savo daiktų ir nuo tada nakvodavo net
kelias naktis per savaitę. Ieva ir vėl nepaklausė kodėl. Buvo lai­
minga, ir tiek. Bet neapleido jausmas, kad ji turi tik mažą Lino
dalį, o tikrasis jo pasaulis jai nepasiekiamas. Neapleido iki pat tos
lemtingos dienos.
Ieva buvo bebaigianti džiovintis plaukus rūbinėje, kai išgirdo
žinutės signalą telefone.
„Baigi? Būsiu už 15 min. OK?“ Žinutė buvo nuo Jorio. Buvo
sutarę, kad po šokių repeticijos jis užvažiuos jos į sporto klubą.
Kažin, ar spės per pusvalandį? Juk būtinai turi dar ir su Jeliza-
veta papliurpt, per repeticiją gi neatsipliurpia. Ieva patraukė
„Skonio“ link. Palauks tenai. Užsisakė greipfrutų sulčių ir žalio­
sios arbatos. „Šokėjėlis, mat...“ - Ieva pajuto, kad vėl irzta, nors
kratėsi minties, jog tai pavydas. Nepastebėjo, kad puikusis Joris
labai veržtųsi šokti, kai pirmą kartą pamatė jį „Pabo Latino“. Ji su
kursiokėmis dažnai užsukdavo tenai pašėlioti. Visas išsipustęs,
išdidus, iš aukšto ir tolo stebintis savęs nevertą aplinką. Lyg ne­
pastebėdamas, kad pats yra varstomas ne tik smalsių, bet ir įžūlių
moteriškų akių.
Į „Pabo Latino“ ir dabar jo nenutempsi. „Aš nemėgstu šok­
ti, Ieva.“ Aha, kaipgi. Staiga pamėgom, ar ne? Ieva šiaudeliu pa­
maišė tirštas greipfrutų sultis. „Baik“, - tramdė save. Juk patinka
girdėt, kokia graži jiedu pora. Patinka matyti pavydžiai juodu
nulydinčias moterų akis. Patinka stebėti miesto šviesas pro vi-
trininį Jorio buto langą ir kartais jaustis šeimininke tame bute.
Ir vakarieniauti brangiuose restoranuose. Superberniukui reikia
supermergaitės? Puiku. Dėl to gali ir nimfomanę suvaidinti, ir
apsimestinį orgazmą. Vyrus traukia moterys su hiperseksualumo
ir provokatorės bruožais? Turbūt. Kažin, ar Jorį reikėtų išbraukti
iš šitos vyrų kategorijos. Tik tas keistas jausmas... Kad tas žmo­

76
gus - ne tavo. Kad niekada neįsileis tavęs į savo pasaulį. Vėl tas
pats nelemtas jausmas.
Ieva buvo įpusėjusi žaliąją arbatą, kai vėl atėjo žinutė. Nė dvi­
dešimt penkios minutės nepraėjo, pamanė perskaičiusi ekrane:
„Laukiu prie durų.“ Sugavo akimis jaunučio padavėjo žvilgsnį.
Prie laukujų durų užsimaukšlino striukės gobtuvą. Šaltoka,
nors avarinėmis švieselėmis žybsintis jaguaras išties stovėjo visai
čia pat.
 1Hmi" JOMS

„Jau bus reikalų“, - pagalvojo Joris, viena akimi stebėdamas kelią,

kita šnairuodamas į Ievą ant keleivio sėdynės. Būdamas su ja jis
jau išmoko suprasti, kada draugė yra tiesiog nepatenkinta, pa­
vargusi ar užsiknisusi, o kada tvenkiasi tamsūs audros debesys ir
pratrūks žaibais. Sučiauptos lūpos, akys įsmeigtos į priekį, rankos
sunertos ant krūtinės - klasikinė „šakės tau, vyruti“ poza.
Joris atsiduso ir uždavė tą vienintelį klausimą, kurį vis dar už­
duoda moterims visi pasaulio vyrai ir vis dar stebisi, kai gauna tą
patį atsakymą:
- Ieva, kas tau yra?
- Nieko.
Kurgi ne... Bet visi pasaulio vyrai kažkodėl galvoja, kad viską
pataisys papildomas klausimas:
- Tikrai viskas gerai?
- Viskas gerai.
Joris nusikeikė, nes į priekyje atsiradusį plyšį šauniai įvaira­
vo posūkio signalo neparodęs priusas. Nereikėjo ir lipduko, kad
suprastum, jog tai pavežėjas, ir greičiausiai dar neseniai gyvenęs
vienoje iš buvusių broliškų respublikų. Vakarinė prietema, šlap­

78
driba ir prieššventinės dienos - idealus spūsčių receptas. Joris
dėbtelėjo į navigacijos prietaiso ekranėlį - taip, iki namų mini­
mum pusvalandis, greitesnio varianto programėlė nesiūlė. Pa­
barbeno pirštais per vairą ir labiau iš sportinio intereso dar kartą
pabandė laimę.
- Ieva, aš matau, kad kažkas negerai. Jeigu kažką padariau, tai,
būk maloni, pasakyk.
Tyla. Ir tik po gerų penkių minučių, per kurias automobilis
pasislinko tiek, kad šaligatviu skubantys susigūžę pėstieji ne tik
jį aplenkė, bet ir išnyko iš akių, Ieva nepasukdama galvos tarė:
- Aš nenoriu, kad tu dalyvautum šitame šokių konkurse.
Gerai, kad budintis „Circle K“ kavos puodelis saugiai stovėjo
dėtuvėje, o ne buvo rankose, antraip Joris tikrai būtų apsilaistęs
savo prašmatnųjį paltą. Ko jau ko, o šito jis tikėjosi mažiausiai.
- Kaip suprast? - tiek tesugebėjo išspausti.
- O ko čia nesuprasti? - Ievos balso tonas paaukštėjo per pa­
dalą. - Nenoriu, kad tu dalyvautum projekte. Ne-no-riu. Kiek
porų išsiskyrė, kai vienas kuris nuėjo majačintis į televiziją ir
šokti tango su ta ak kokia seksualia mažute? Kiek?
- Pala, pala, Ieva, o ar nederėjo apie tai pagalvoti anksčiau?
Mes juk prieš man apsisprendžiant kalbėjomės, kad čia vien pia-
rinis dalykas, kad man labai svarbu pakelti savo asmeninį profilį
prieš tokią auditoriją. Kalbėjomės ar ne?
- Kalbėjomės, ir ką? - Ieva nebuvo nusiteikusi paleisti iš
rankų iniciatyvos. - Ir, jeigu pameni, prižadėjai, kad niekas
tarp mūsų nesikeis. Bet juk keičiasi, Jori. Kodėl aš turiu uostyti
svetimus kvepalus, kai tu grįžti po repeticijų? Manai, faina? Ir
kai kalbėjomės, mudu nesitarėm, kad man reikės klausytis: ak,
kokia faina Jelizaveta, kaip ji viską moka, kaip man su ja len­
gva, ak ak! Ar skaičiavai, kiek su manim dabar praleidi laiko ir
kiek su ja?

79
 „Per mažai“ - vos neleptelėjo Joris ir pats krūptelėjo nuo to­
kios eretiškos minties. Iš kur ji atėjo?
Automobilių srautas pagaliau pajudėjo greičiau už tirštą
medų, ir Joris susikoncentravo į kelią tikėdamasis, kad Ieva ne­
pastebėjo pasikeitusios jo veido išraiškos. Bet moteris buvo susi­
koncentravusi į problemos esmę.
- Tai va, aš paskaičiavau: tu arba dirbi, arba su ja treniruojiesi.
Kaip manai, kada vienas iš judviejų nuspręsit, kad po treniruotės
galima draugiškai pakviesti kitą taurės vyno arba pas vieną kurį
dancing pa­
namie pažiūrėti jutubinio filmo? Kada strictly come *
virs strictly come **
fucking
?
- Ieva, nenusišnekėk, tau tuoj paranoja prasidės.
Nuskambėjo neryžtingai ir neįtikinamai. Artėdamas prie na­
mų Joris galvojo apie tą keistą mintį. Galų gale ir Ievos paranoja
nebuvo jau tokia paranojinė, jis tikrai brandino mintį pakviesti
Eli taurės vyno. Žinoma, be jokių kraštinių minčių, bet vis tiek.
O Ieva vis labiau kaito.
- Paranoja? Mes dar ir daktarai? Diagnozes nustatom?
Joris viduje net nusipurtė, iš patirties žinojo, kad kai Ieva per­
eina į daugiskaitą, visos strėlės smigs į jį vienintelį, ir gero nelauk.
- O kai prasidės tas jūsų konkursas, - nerimo Ieva, - kai visos
kameros ir šviesos bus nukreiptos į jus, kai bus superiniai reitin­
gai, žinai, ką tūkstančiai galvos? Ne „ar jie miega kartu?“, o „ar
jau miega, o jeigu nemiega, tai kada pradės?“ Visos fotosesijos,
bučinukai prieš kameras, vakarėliai po tiesioginių transliacijų...
- Laida netiesioginė, - nei į tvorą, nei į mietą mestelėjo Joris,
bet Ieva to nė nepastebėjo.

* Strictly come dancing - „Tiesiog šok“ (angį.), populiaraus BBC šokių projekto
pavadininias.
** Strictly come fucking - tiesiog dulkinkis (angį.). Deja, tokio projekto televizijose
nėra.

80
 Jaguaras jau slinko Kalvarijų gatve, dar vienas posūkis, ir jau
namai.
- Ir jeigu neiškrisi iš karto, kuo toliau, tuo bus blogiau. Ar tu
bent pagalvojai, kaip man jaustis? Kas aš tau? Kaip šuniui penkta
koja ar trečias ratas?
- Gal tu nori, kad aš kuo greičiau iškrisčiau? - sukdamas į
vidinį kiemą Joris pasijuto įžeistas. - Tu rimtai?
- Ar aš rimtai? - Ievos balsas jau priminė riksmą. - O tu ar
rimtai, jeigu tai vienintelis dalykas, į kurį reaguoji? Kaipgi, kaipgi,
kokia tragedija, Joris Vilkaitis - jutubo supervyras, o iškris pats
pirmas. Sustos traukiniai ir lėktuvai, ble. - Ieva išlipo iš automo­
bilio, demonstratyviai trenkė durelėmis ir nekreipdama dėmesio
į šlapdribą nukaukšėjo į kitą nei namai pusę.
- Ieva, palauk! - Joris iššoko iš mašinos. Buvo su plonos odos
batais ir, aišku, pataikė į pliurzę. - Ieva! Kur tu eini?
- Į klubą! Susirasiu šokių partnerį. Paskui galėsim aptarinėt
jutubo vaizdelius, - nutoldama atšovė moteris.
Iš patirties Joris žinojo, kad vytis neverta, bus tik blogiau. Gal
pavyks pasikalbėti, kai Ieva atauš? „O gal tiesiog tegu eina ji na-
fig?“ - jau ne pirmą kartą dingtelėjo ir tokia mintis.
 SM

Trečio aukšto aikštelėje Gerda stabtelėjo: nieko sau - užduso! Va

tau ir šokėja. Vienoj rankoj - vazonėlis su baziliku, kitoj - krepšys
su čiabata, pomidorais ir mocarela. „Džintoniko vakarėlis! - va­
kar į telefonus visoms trims pakiliai rėkė Rita. - Ir neprisirykim
kaip karvės, gal tik kokio surinko?“ Taigi Gerdos - sūriukas, Jur­
gos - tonikas, Erikos - papildomas butelis džino (gal ir pora bu­
telių), jei pritrūktų. Ritos - iniciatyva ir plotas.
Visos trys jau sėdėjo svetainėje, kai Gerda, įveikusi dar du
aukštus, baziliką ir krepšį nešė į virtuvę.
- Kaip faina, panos! - džiūgavo Rita. - Laisvė papūgoms! Ir
jokių diedų! Šnekam, ką norim, durnavojam, kaip norim!
- Tai aišku, faina, - žemu balsu dudeno Erika. - Tik ko čia
straksi kaip ožka? Manai, pastraksėjusi pamirši, kad tavo Kazys
dabar su žmona „Taboj“ vakarieniauja prie žvakės?
- Aha, vakarieniauja. Sukirs po tris lėkštes karštų tame savo
all inclusive ir eis bezdėti į plačią lovą. O gal ir į atskiras. Pasiutusi
romantika... - maivėsi Rita. - Ko tu čia apie tą Kazį?
- O tu neapsimetinėk, kad tau dzin. Gi matau, tu - vienas ner­
vas, - Erika kartais užknisdavo savo tiesmukumu. Bjauriausia,
kad būdavo teisi.

82
 Visoms buvo aišku, kad Rita tuo savo „o man dzin“ dangs­
to nuoskaudą. Ji nebuvo iš tų, kurios pripažįsta savo silpnumą ir
guodžiasi. Net draugėms. Pamanyk, pora privalomų šeimyninių
atostogų per metus! Kam čia rūpi? Grįžęs trinsis apie kojas kaip
kampe prisisiojęs katinas. Ir nėra reikalo kažkam aiškint, kad ji
kiekvieną mielą minutę galvoja, ką jis veikia. Būdamas ne su ja.
- Ritka, ir tu varyk. Į Tenerifę ar Tailandą, - išgėrusi pusę tau­
rės džintoniko metė idėją Jurga. - Visos varykit.
- O tu? - Rita pašaipiai žvilgtelėjo į Jurgą. - Jei visos, tai visos.
- Ką? - išplėtė akis Jurga. - Mano Virgis išprotėtų.
- Tikrai? O gal apsidžiaugtų ir išdumtų į kitą svieto pusę su
savo marketingiste? - žibalo negailėjo Rita.
- Na ir durnė, ko čia spirgi? Palik žmogų ramybėj. Negali vie­
na pabūti nelaiminga, ane?
- Aš nelaiminga?! Maniškis ne man makaronus kabina ir ne
mane apgaudinėja, jis apgaudinėja su manim. Matai skirtumą? -
Jurgos negailėjo Rita.
- Matau. Ypač kai tas „taviškis“ - visai ne su tavim šildosi po
Egipto saule, - suprunkštė Erika.
- Ko čia nepasidalinat? - Gerda grįžo iš virtuvės su antra lėkš­
te mocarelos ir pomidorų. Pakvipo šviežias bazilikas. - Ar baigėt
žiūrėt „Kodėl moterys žudo“?
- Aš - dar ne, - Jurga apsidžiaugė taip pakrypus temai. - Gal
penkias serijas pažiūrėjau. Jaučiu, reikės vėl nuo pradžių pradėt,
nes jau primiršau, kas ten su kuo ir kaip.
- Aš septynias mačiau. Tik kad dar niekas nieko nenužudė, -
nusivaipė Rita.
- Nužudys, pamatysi, - šyptelėjo Gerda. - Gal idėjų pasisem-
sit, kaip santykius su vyrais tvarkyt, - pamerkė akį Erikai.
- Va va, todėl juos ir reikia laikyt per saugų atstumą - kad
minčių žudyt nekiltų, - nusikvatojo Erika.

83
 - Tu ir labai norėdama nerastum, ką žudyt. Pirma pasigaut
reikėtų, - atrodė, kad Rita šiandien nusiteikusi išnaudoti pusme­
čio sarkazmo dozę.
Erika niekada nebuvo ištekėjusi. „Tai kad aplink vieni asilai“ -
tradicinis tokiais atvejais pasiteisinimas. Draugės nė nežinojo,
ar ji vis dar dairosi to „ne asilo“, ar nebelaukia. „Aišku, kad lau­
kia, - blakstienomis klapsėdavo didžiaakė Jurga. - Kas tau nori
būti vienas?“ Gal ir tiesa, bet Erika bent jau neužknisdavo savo
vidinėmis dramomis. Ir šį kartą ji nesureagavo į pašaipą. Arba
nudavė, kad jai nė motais.
- O mane va šokti kviečia, - Gerda šimtu aštuoniasdešimčia
laipsnių nukreipė draugių dėmesį nuo tolesnių apsipešiojimų.
Trys poros akių vienu metu susmigo į ją. Jurga žvelgė naiviu,
nieko nesuprantančiu žvilgsniu, Erika - smalsiai.
Rita vis dar nerimo:
- Šokti? Kur? Į bedugnę?
- Į projektą. Telike.
- Kas kviečia? - Jurga vis dar nemirksėjo.
- Čia, tipo, į kokį nors „Šok su manim“ ar „Šok su žvaigžde“?
Vėl rodys? Koks telikas? - apibėrė klausimais Erika. Matyt, vie­
nišais vakarais padraugaudavo su televizoriumi.
- Nacionalinis, - Gerda prisiminė, kad keistasis žydelis nepa­
minėjo pavadinimo.
- O tu pas mus žvaigždė! - įgėlė Rita.
- O ko tave ten kviečia? Šokt su kokiu nors asilu? O iš kur
žino, kad tu išvis moki šokti? - Erika norėjo informacijos greitai
ir visos iš karto.
Gerda papasakojo apie jubiliejų, kuriame pasirodė su Ginta­
ru, apie po šokių prisistačiusį vyriškį, TV prodiuserį, ir apie siū­
lymą dalyvaut projekte.
- Irrr... sutikai? - Erika nugėrė didelį gurkšnį džintoniko.

84
 - Dar ne. Siūlė pagalvot ir paskambint.
- Tai raitėt užpakalius su Gintarėliu, ane? - Rita turėjo savo
terminų šokiams apibūdinti. - O tas tavo prodiuseris nematė,
kad tau dvigubai daugiau metų negu toms besiskeryčiojančioms
jauniklėms? Žvaigždūnai gali būt panešioti, pamenat, Romano­
vas net laimėjo kažkuriais metais. O tie profai gi visi jauni. Ir ka­
žin kur dingo visos šokių čempionės, jei jau bele ką iš gatvės ima.
- Iš kokios gatvės, Rita? - pagaliau amą atgavo Jurga. - Juk
matei, kaip Gerda šoka. Daug geriau už tas čempiones. Tos tie­
siog darbą dirba. O Gerda - emocija! Sutik, Gerda. Kada dar tokį
pasiūlymą gausi? Man taip gražu tie pramoginiai. Jei mokėčiau...
- Ko čia dabar svaigsti? Bent įsivaizduoji, koks ten gyvatynas?
Kokia konkurencija? Dėl kiekvieno balo užmuštų pirmiausia
komisiją, paskui - vienas kitą. O su žiūrovų balsavimu kokios ne­
sąmonės? - pakiliu žinovės tonu dėstė Rita. - Nepatemps Gerda,
nepasivaržys su tuo jaunimėliu, tik nervus susigadins. O jei kokį
stuobrį į porą gaus, nes gero niekas neduos, tai patys pirmi iškris.
Va ir visas džiaugsmas.
- Geriau stuobrys nei asilas, - nukirto Erika. - Bet tikrai,
Gerda, jei gausi kokį kojų nepavelkantį, ką darysi? Tau dar jį ir
mokyti reikės. Jėzau, kokia atsakomybė. Bet... ne kiekvieną juk į
televiziją kviečia. Ir ne kas dieną. Jei nesutiksi, paskui graušiesi.
Gi žinai, geriau gailėtis dėl to, ką padarei, negu dėl to, ko nepada­
rei, - išmintį barstė Erika. Nesvarbu, kad ne savo.
- Eik, Gerda, nė nesvarstyk, - Jurgai viskas regėjosi paprasta.
Pačiai Gerdai taip neatrodė. Draugės jau karštai diskutavo
apie tai, kaip kiekvieną savaitgalį eis palaikyti Gerdos į filmavimo
studiją, svarstė, kokį partnerį ji gaus, fainą ar ne, ir ar „neištiks“ jų
koks romanas, kaip dažnai nutinka tokiuose projektuose. Rita jau
planavo, kaip įtraukti kuo daugiau balsuojančių žiūrovų, jei „šita
durnė“ nuspręstų dalyvaut.

85
 Gerda klausėsi šypsodama, o galvoje kunkuliavo savos min­
tys. Juk teisybė: tarp tų dvidešimtmečių ji jausis kaip balta varna.
Nežinia iš kur atsiradusi keturiasdešimtmetė „tetutė“. Ir partnerį
mokyti reikės. Ne tik mokyti - ir choreografiją kurti. Per savai­
tę - po šokį? Sunkiai įsivaizduojama. O jei tikrai iškris pirmie­
ji? Kam jai toks vargas? Dėl trijų minučių šlovės (o gal gėdos) ir
adrenalino? Šito ji gauna šokdama su Gintaru jo šokių studijoje,
ramino save. Rytoj pat paskambins tam Davidui ir pasakys: ačiū,
ne. Netemps gumos.
Panoms kol kas nieko nesakys, tegul fantazuoja.
Rita jau šoko vidury kambario pagal „Despacito“, bandydama
demonstruoti įmantrius judesius, Erika ją filmavo telefonu. Jurga
klapsėjo blakstienomis abejingai šypsodama, ir galėjai nuspėti,
kad jos galva tuoj atsidurs ant sofos pagalvėlių.

Kitą rytą pabudusi devintą, Gerda lovoje pažiūrėjo „Senį“ - jau­

kus ritualas, - paskui, užsimetusi minkštą mėlyną chalatą, nuėjo
prie kavos aparato. Stiklinė šilto vandens su citrina, tada dvigu­
bas espresas - kaip kasdien. Jautė lengvą drebulį, tik nežinia, ar
po vakarykščio džintoniko, ar iš jaudulio, mat šiandien laukė po­
kalbis su Bliumu. Dabar jam dar neskambins. Per anksti. Jis gi ne
koks daktaras, kad aštuntą jau būtų darbe. Dar vienas dvigubas
espresas. Ir dvi „Heets“ cigaretės.
Gerda nebijojo pasakyti Davidui Bliumui, kad atsisako da­
lyvauti, ne, ji tiesiog abejojo, ar elgiasi teisingai. „Tu juk mėgs­
ti žaisti, Gerda“, - sukosi mintyse. Bet viena yra žaisti, kai pati
kontroliuoji žaidimą, ir visai kas kita, kai esi tik figūra kažkieno
žaidime. Ir dar - su abejotinomis taisyklėmis. Kažin, kaip surea­
guotų Linas į tokį pasiūlymą? Greičiausiai: „Jei labai nori, eik. Gal

86
bus smagu.“ Paskui kietai sučiauptų lūpas ir nusuktų akis, kas iš
tikrųjų reikštų nepritarimą. O Žilvinas? Jam jau būtų buvę beveik
devyniolika. Ar jis krykštautų kaip Jurga: „Kaip faina, nė nesvars­
tyk, tu kietai šoki“, o gal kaip kompleksuotas peraugęs paauglys
gėdytųsi mamos, kilnojančios kojas tiesioginiame eteryje? Gerda
nusipurtė - vėl ji krenta į tamsą. Į tamsą, kurioje gyvena motinos,
galinčios tik fantazuoti, ką joms pasakytų jų užaugę vaikai.
Liko trys minutės iki vienuoliktos. Tada skambins. Ir daugiau
apie tai negalvos. Iš piniginės išsitraukė vizitinę kortelę.
Pyptelėjimas, antras... Gerda laukė. Aštuoni pyptelėjimai ra­
gelyje - tiek pakanka, kad žmogus spėtų atsiliepti, jei gali. Pati
buvo taip sugalvojusi. Bliumui neatsiliepus, pajuto palengvėjimą.
Nieko negalėjo padaryti su savo nemeile telefoniniams pokal­
biams. Greitai parašė žinutę: „Labas rytas, Davidai. Čia Gerda,
kalbėjomės jubiliejiniame vakarėlyje. Kvietėt mane į šokių pro­
jektą. Paskambinkit, kai galėsit.“
Galėjo tiesiog parašyt, kad nedalyvaus. Bet gal nemandagu?
Panašiai kaip išsiskirtum nusiuntęs žinutę. Įsimetusi telefoną į
chalato kišenę, Gerda nuėjo į vonios kambarį. Apie telefoną pri­
siminė tik vilkdamas! paltą - būtų taip ir palikusi namie.
Telefono ekrane raudonavo praleistos žinutės ženkliukas.
„Labas, akių šviesa mano, aš laimingas, kad tu sutinki, paskam­
binsiu iškart, kai tik galėsiu. Dabar prikabinu tau sąrašą - tu pas
mane jau aukso raidėm įrašyta!“ Atrodo, Davidas Bliumas turėjo
neįtikėtiną talentą užbėgti įvykiams už akių.
Gerda ekrane padidino sąrašo nuotrauką. Mirgėjo raidės. Ji
išvydo ir savo vardą - tik vardą, nes Bliumas dar nežinojo jos
pavardės. Šalia, po brūkšnelio, parašyta: Rimantas Brudikis. Tai­
gi tas... seimūnas?! Daug ir neaišku ką kalbantis? Bet Gerda tuoj
jį pamiršo, ekrane išvydusi dar vieną vardą. Nepamena, kiek laiko
sėdėjo svetainėje ant sofos su paltu, įsmeigusi akis į penktą sąrašo

87
eilutę. JORIS VILKAITIS. Negali būti. Nesąmonė. Joris - jos žai­
dimas. Ne Bliumo. Bet... Kuo jai dabar tikėti? Lemtimi? Magija?
Tuo, kad mintys materializuojasi? O gal racionaliu paaiškinimu,
kad Vilnius - mažas. Arba kad Lietuva maža. Koks skirtumas,
galų gale. Ji galės jį matyti, stovėti šalia jo, galbūt net uosti jo, grį­
žusio po pasirodymo, prakaitą. Jorio partnerės pavardė Gerdos
nesudomino. Kažkokia... Jelizaveta. Nesvarbu. Bent jau kol kas.
Euforijos ir baimės mišinys - taip savo jausmus būtų apibū­
dinusi Gerda, jei kas būtų paklausęs. Dabar ji žinojo, ką atsakys
Bliumui, kai jis paskambins.
 mm

Prieš penkiolika metų

- Pjaustyk stambiau, - mama žvilgtelėjo į lentelę, ant kurios Ger­

da smulkino grybus, ir iš dubens paėmė dar vieną didelę silkę.
Nulupti žuvį, išrankioti visus iki vieno kaulelius - daug kruopš­
tumo ir kantrybės reikalaujantis darbas, ir Gerda džiaugėsi jo iš­
vengusi.
- Mam, gal užteks tos silkės, kiek čia mums trims reikia? Žil­
vinas juk dar ne valgytojas, - šyptelėjo Gerda.
- Gal netgi ne trims, o dviem. Nes gal tavo vyras ir Kūčių
vakarienės negrįš, - krestelėjo trumpai kirptus juodus plaukus
mama ir nudelbė akis į stalą, lyg būtų susigėdusi savo užuomi­
nos. - Negi sėdėsim prie tuščio stalo?
- Mamaaa... Tu ir vėl... Dirba jis, gi sakiau. Iki Naujųjų turi
užbaigt projektą.
- Dirba... Šitą dainelę girdžiu kaskart, kai atvažiuoju. Kada jis
vaiką mato? Miegantį? - atrodė, mama buvo nusiteikusi nemalo­
niam pokalbiui.
- Savaitgaliais kartu pabūnam. Kaip ir dauguma šeimų.

89
 - Tikrai? Šiandien šeštadienis. Lyg ir savaitgalis, - mamos
akyse blykstelėjo piktdžiuga. - Tu bent paskambintum ir pasido­
mėtum, ką jis ten tokio ypatingo dirba.
- Man tie skambinėjimai po šešis kartus per dieną juokingi,
mam. Nei aš skambinsiu, nei norėčiau, kad man kas skambintų.
Mes vienas kito nekontroliuojam ir nesekiojam.
- O ko tave sekiot, kai visą laiką su vaiku sėdi namie? Jam
ramu. O tau neturėtų būti ramu, kitaip vieną dieną, žiūrėk, būsi
nustebinta, - mama nesivaržydama erzino Gerdą.
- Tokia santykių ekspertė, o savo santuokos išsaugot nesuge­
bėjai, - įkando ir Gerda. Šito argumento ji griebdavosi labai retai,
nebent užspeista į kampą. Paskui jausdavosi nesmagiai.
- Nebuvau aš jokia ekspertė. Ir per daug pasitikėjau tavo tėvu,
lygiai kaip tu dabar pasitiki Linu, - po pauzės tyliu balsu ištarė
mama. - Padėk silkę į šaldytuvą.
- Nepyk, mama. Bet tu pati pradedi, - prikišo Gerda. - Išve­
siu Liuksą į lauką.
Auksaspalvis retriveris, išgirdęs savo vardą, tingiai išlindo iš
pastalės. Atsistojęs užėmė beveik pusę mažutės virtuvės.
- Grįžusi suplausiu indus.
Gerdai norėjosi nors trumpam pabėgt nuo tvyrančios įtam­
pos. Pažvelgė į sūnų lovelėje - Žilvinas tvarkingai užmigdavo de­
vintą vakaro. Apsivilko lengvutę pūkinę striukę, įsispyrė į batus,
koridoriuje iš spintelės stalčiaus paėmė šuns pavadėlį. Liuksas jau
lekavo prie laukujų durų.
Kieme buvo ką tik prisnigę. Panardinusi pirštinėtą delną į pu­
rų baltą patalą, Gerda pakabino saują ir prispaudė gniūžtę prie
vieno skruosto, paskui prie kito. Tūkstančiai mikroninių šalčio
adatėlių akimirksniu atgaivino. Liuksas tempė ją į beržynėlį ne­
toli penkiaaukščio. Gerda jo netramdė.
Linas visada grįždavo vėlai, kai jų namuose svečiuodavosi
Gerdos mama. Bendraudami jie išlaikydavo mandagų atstumą,

90
bet ištisą dieną stumdytis su uošve mažame nuomojamame bute
ir nugara jausti tiriamą jos žvilgsnį... na jau ne. Gerda dėl to ant jo
nepyko. Nepykdavo ir dėl tų vakarų, kuriuos ji namie leisdavo tik
su sūnum Žilvinu. Linas imdavosi vieno užsakymo po kito, be to,
projektavo ir jų būsimą namą. Kartais prieš užmigdamas pasako­
davo apie jį Gerdai. Gerda šypsodama klausydavosi ir piešdavo
namą mintyse. Dėl namo jai buvo ramu. Dėl to, kaip ir iš ko jį
reikės apstatyti, - nelabai.
Jau porą dienų Linas buvo tylus ir irzlokas - dar neatlyžo po
užvakarykščio nesusipratimo per susibėgimą pas Ritą. Bent taip
manė Gerda. Buvo gera ištrūkt iš namų, palikus mamai Žilviną -
retokai pasitaikydavo tokia proga. Prieššventinis punšo vakarėlis
su šokiais, - būtinai su šokiais, - pas Ritą kitaip nebūdavo. Gerda
šėlo, kol akys užkliuvo už Lino, kiūtančio ant sofos. Žinojo, ką
reiškia tas akmeninis veidas.
- Ar sutuoktinis nenorėtų užsidėti šventiškesnės veido išraiš­
kos? - bandė juokaut, klestelėjusi šalia. Buvo sušilusi po šokių,
palaidinė net lipo prie nugaros.
- Tai kad tu šventi už mus abu. Bet ačiū, kad mane pastebėjai.
Palikai savo puikųjį partnerį vieną? Negražu, - Linas galva pa­
rodė į būrelį draugų, straksinčių vidury kambario. Matyt, turėjo
galvoj Ritos kaimyną, linksmą ir puikiai judantį vaikiną.
- Čia nėra partnerių, matai, visi krūvoj šokam, - bandė tei­
sintis Gerda. Na, gal tikrai su tuo kaimynu sušoko porą lėtesnių
gabalų. Jėzau, ji net jo vardo nepamena, kažkoks sunkus ir ilgas.
Kristijonas? Konstantinas?
- Čia yra ir jo žmona, nepastebėjai? Jei aš tau - dzin, tai bent
apie ją pagalvok, - neatlyžo Linas. - Ji irgi matė, kaip jos vyras
tau kaklą bučiavo.
- Linai, apsiramink... Kur kas ką bučiuoja? Sėdi kampe ir
fantazuoji, - nelabai užtikrintai gynėsi Gerda. Jei tas Kristijonas

91
ar Konstantinas ir palietė lūpomis kaklą, kas čia tokio? Įsijautė
žmogus, juk čia tik šokiai.
- Aš važiuoju namo. Ryt anksti į darbą. Tu pasilieki? - Linas
bandė atrodyt abejingas.
- Pabūkim dar... Taip retai kartu išsprūstam iš namų. Tėtu­
kai... - Gerda nutaisė mažos mergaitės toną.
- Kartu? Ar mes čia buvom kartu? - Linas pakilo nuo sofos.
Buvo aišku, kad nepasiliks.
- Tada aš viena grįšiu taksi. Nu bet tu ir... - „Pavydus“, „pri­
mityvus“, „nuobodus“? Kol Gerda ieškojo tinkamiausio apibūdi­
nimo, Linas koridoriuje jau vilkosi paltą.
Liuksas beržynėlyje baigė uostinėti gal dešimtą šį vakarą krū­
mą, pastatė ausis ir pasileido namo, iš paskos tempdamas Gerdą.
Turbūt išgirdo Lino mašinos garsą. Kokiu būdu jis tą garsą atski­
ria nuo kitų mašinų burzgimo, Gerda nenumanė. Net sėdėdama
namie ji iš šuns elgesio suprasdavo, kada į penkiaaukščio kiemą
įvažiuoja Lino automobilis.
Išties kieme šviesomis blizgino žalias jų opelis. Pribėgęs artyn
Liuksas priekinėmis letenomis atsirėmė į vairuotojo langą. Gerda
atidarė galines dureles, ir šuo džiaugsmingai stryktelėjo vidun.
Pati įlipo iš kitos pusės ir įsitaisė ant priekinės keleivio sėdynės.
Linas nenustebo - Liuksą vakarais į lauką dažniausiai išvesdavo
Gerda.
Pavargusios Lino akys ir trumpas „labas“. Atsisukęs paglostė
tupintį ant sėdynės šunį.
- Dar nemiegat?
- Kaip matai. Taigi žinai, silkės, ausytės. Mama turbūt dar vir­
tuvėj kuičiasi. Nepamiršai, kad rytoj Kūčios? - šyptelėjo Gerda.
Ji taip norėjo išvysti mylimas duobutes, kurių nematė jau
trečia diena. Pajuto gumulą gerklėj. Šitoje mažoje erdvėje Linas
buvo tik jos. Pavargęs, vis dar įsižeidęs, bet artimas iki ašarų. Vie­

92
na ranka perbraukė jo šviesią ševeliūrą, kita ranka atsegė striukės
užtrauktuką. Kai atsegė kelnių sagą, nuovargis Lino akyse jau bu­
vo virtęs nuostaba. Šaltu delnu paliesta varpa atrodė dar karš­
tesnė. Ryžtingu judesiu nusmaukusi Linui kelnaites, po sekundės
Gerda jau mėgavosi tuo, kaip ji standėja burnoje. Linas tik giliai
atsiduso: „Gerda“ ir suleido pirštus j jos plaukus. Liuksas ant ga­
linės sėdynės garsiai lekavo, protarpiais suinkšdamas. Matyt, ne­
buvo patenkintas likęs be dėmesio.
- Mažoka ananasų, - rimtu veidu ištarė Gerda, atsitiesusi ir
atrėmusi galvą į vėsų mašinos langą.
Abu nusijuokė. Tai buvo jų mėgstamas kalambūras po to, kai
kadaise kažkokiame žurnale perskaitė patarimą, kaip pagerinti
spermos skonį.
Ji vėl pamatė savo mylimas duobutes.

Kambaryje tvyrojo santalmedžio smilkalų ir vyriškos sėklos kva­

pai. Gerda pakilo nuo mėlynu ilgaplaukiu pledu užtiestos sofos
ir diržu susirišo trumputį raudono šilko chalatėlį. Ko dabar no­
rėtųsi? Gal pasiklausyti Emi Vainhaus? Gerda susirado pultelį ir
jutube spustelėjo nuorodą su pavarde. Kambarį užliejo unikalus
tembras... „I'am nurturing, I just wanna do my thing...“
Imanto kambaryje nebuvo. Matyt, virtuvėje rūkė ir bendravo
su savo mergina. Šįvakar Gerda pati jį pasikvietė. Girdėjo abejo­
nę Imanto balse, kai kalbėjo telefonu. Matyt, šitą vakarą jo planai
buvo kitokie. Gerda nesiaikštijo ir nereikalavo ateiti. Dažniau­
siai paprasti žodžiai: „Viskas gerai, negali, tai negali. Kitą sykį.
Gaila, pasiilgau žiauriai“ suveikia daug labiau nei įsižeidinėjimai,
ragelio mėtymas ar ilgam paskelbti nesikalbėjimo įžadai. Ir štai
Imantas čia, ant jos sofos. Po Lino joks kitas vyras nėra miegojęs,

93
gulėjęs ar ką nors kita veikęs jos lovoje. Gerda niekam neaiškino
priežasčių, tiesiog taip buvo, ir taškas. Imantas nelabai ir gilinosi.
Jiedu buvo lygiaverčiai partneriai. Abu žinojo, ko vienas iš kito
nori. O norėjo tik sekso. Be ilgalaikių planų, jokių „ar tau buvo
gera“, „ką tu man jauti“, „man atrodo, aš tau per sena“, „ar tu ką
nors turi, be manęs?“
Pakeliui į vonios kambarį Gerda užmetė akį į virtuvę - Iman­
tas iš tiesų buvo įbedęs nosį į telefoną.
- Mergaitė nerimauja, laukia nesulaukia berniuko? - pa­
šmaikštavo Gerda, ranka perbraukdama jam per švariai nuskustą
krūtinę. - O kur tavo juodi gaurai? Juk žinai, kad man patinka.
- Ataugs, - pamerkė akį Imantas. - Man jau metas keliauti.
Sakiau, kad aštuntą būsiu. O dabar jau pusė dešimtos.
- Palauk, aš - į dušą ir kavos išvirsiu.
Kai nuoga Gerda išplaukė iš vonios kambario, Imantas virtu­
vėje traukė mėtinę „Heets“ cigaretę. Priėjusi prie sėdinčio ant kė­
dės Imanto, Gerda paėmė jam iš rankos „Iqos“ ir užtraukė dūmą.
- Ar treneris nedraudžia jums rūkyt? - koketiškai paklausė,
pražergusi kojas sėsdamasi Imantui ant kelių, veidu į jį.
- Tu čia kur nors matai trenerį? - Imantas dideliais delnais
suspaudė Gerdai sėdmenis.
Nuogu tarpkoju ji pajuto nenumaldomai augantį kaubu­
rį. Išsivadavo iš Imanto glėbio, atsistojo ir alkūnėmis atsirėmė į
virtuvinį stalą. Išrietė nugarą ir lengvai pasiūbavo apvalius pus­
rutulius. Ji žinojo, kad artimiausią valandą Imantas tikrai neišeis.
Bet ne jis šiuo metu Gerdai buvo įdomiausias objektas. Jorio bu­
to lange degė šviesa. Jame šmėkštelėdavo tai Jorio, tai Ievos figūra.
Imanto, atrodė, netrikdė nei atitraukta lango užuolaida, nei
šviesa virtuvėje. O gal netgi kaitino dar labiau?
Nuogos Gerdos šlaunys vis skaudžiau daužėsi į stalo kampą.
 is minis JQg|$

Jaguaras elegantiškai įsuko į aikštelę prie televizijos pastato ir su­

stojo prie užkardo.
- Joris Vilkaitis, į šokių projekto filmavimą, - metalinėms
apsaugininkų mikrofono grotelėms pasakė Joris.
Užkardas pakilo. Ačiū Dievui, aikštelėje dar buvo laisvų vietų.
Suprantama, paskutinis šeštadienis prieš Naujuosius, visos laidos
suprodiusuotos, nufilmuotos ir sumontuotos, amžiną spingsulę
žibino tik žinių tarnybos komanda, bet ji įvažiuodavo atskirai iš
kitos pusės.
Tačiau vakare čionai suplūs tiek automobilių, kad net uodui
nebus kur snapo įkišti. Dar vienas, galimai genialus, Bliumo ėji­
mas - kai kitos televizijos didžiuosius savo projektus prieš šven­
tes uždarė ir dabar tenkinosi rodydamos dešimtis kartų matytas
holivudines komedijas, nacionalinis transliuotojas nusprendė
susirinkti naujametinę auditoriją: tiesioginė grandiozinio šokių
projekto transliacija, tada įspūdingos Naujųjų sutiktuvės; iškart
po Naujųjų niekam neduodant progos skųstis, kad nėra ko žiūrė­
ti, - kassavaitinės šokių laidos su vis augančia intriga. Nacionali­
nė televizija negalėjo sau leisti tempti gumos iki vasaros su vienu

95
projektu. Šokiai turėjo startuoti greitai, pasiekti reitingų viršūnę
ir greitai baigtis, užleisdami vietą ne ką mažiau populiariai „Eu-
rovizijos“ atrankai.
„Oi, sunku bus komercinėms televizijoms“, - pagalvojo Joris,
lipdamas iš automobilio. Tikėdamas, kad ateitis priklauso so­
cialiniams tinklams ir jutubui, jis vis dėlto sirgo už nacionalinį
transliuotoją.
Tiesioginė transliacija turėjo prasidėti vakare, geriausiu laiku
po pagrindinės naujienų laidos, nors paskutinį metų šeštadienį
labiau derėjo sakyti: po pagrindinės naujienų nebuvimo laidos.
Prieš tai - paskutinės repeticijos, griežtai sudėliotas grimavimo
grafikas ir, žinoma, privalomas pirmasis vakarėlis startavus pro­
jektui. Laida įžanginė, niekas dar neiškris, tad gera nuotaika tu­
rėjo būti garantuota.
Už apsaugos posto Jorio jau laukė dviese - Bliumo asistentė
Laurutė, taip ji pati prašė save vadinti, ir Viltė. Jorio nuomone,
„asmeninio prekės ženklo rinkodaros vadovei“ nebuvo jokio rei­
kalo čia būti, bet Viltės nuomonė buvo visiškai priešinga. Mer­
gina buvo tikra, kad be jos pagalbos jis pražus, pasiklys, pamirš
galvą ir iškris pirmas, todėl nė nesileido į kalbas išgirdusi, esą
šeštadienį galėtų ir pailsėti. Joris kiaurai permatė Viltę, suprato,
kad ji pati trokšta pasitrinti tame iliuziniame, bet labai gražiame
brangaus televizinio šou pasaulyje, pabūti šalia žvaigždžių iš bliz­
gių žurnalų viršelių, todėl labai neprieštaravo jai panūdus būti
šalia. Galų gale, juk ir pats ėjo į projektą ne siekdamas visuome­
ninių tikslų.
- Joris Vilkaitis in da haus, - nušvito Viltė ir padavė jam po­
pierinį puodelį su „uraganų“ kava; vyras neabejojo, kad tai jo
mėgstamiausia migdolinė latė. Mergina patraukė pečiais. - Juk
negaliu leisti, kad prieš pirmą pasirodymą nuodytumeisi televizi­
niu brudu iš aparato. - Jos rankose magiškai atsirado planšetė. -

96
Dabar einam, įvertinsim drabužius, kuriuos parinko stilistė, tada
repetuojat su Jelizaveta veidrodžių salėj, tada užsakysiu ko nors
pavalgyti, nes kavinė ruošiasi vakarėliui, nuo šeštos - grimas, tau
greitas, nes ir taip gražus, Jelizavetai - įprastas, septintą Bliumas
nori paskutinės prakatkės, - Viltė akivaizdžiai mėgavosi televi­
ziniu slengu. - Aštuntą - žiūrovai, o pusę devynių einat į žaliąją
salę ruoštis intervams. Ir tada jau važiuojam.
„Ir tada jau važiuojam, - mintyse pakartojo Joris. - Tikrai bus
smagu.“ Širdyje atsirado malonus nerimastingas mauduliukas,
šonan nustūmęs nesmagias mintis apie Aleksejaus pinigus ir Ie­
vos keltas scenas, vis dažnėjančias artėjant projekto startui, vis
ilgėjant nekalbadieniams.
- Puikiai atrodot, mielieji, puikiai, nuostabiai su Dievo palai­
minimu, - patrynė putlius delnus Davidas Bliumas.
Atrodė, kad šį šeštadienį jis klonavosi, nes buvo visose vietose
vienu metu.
Bliumas buvo teisus. Pirmam šokiui - kvikstepui, su kuriuo Jo­
ris turėjo mažiausiai vargo, stilistė parinko raudonus marškinius ir
juodą aksominį švarką. Jelizaveta segėjo juodą sijoną, vilkėjo pilvą
apnuoginančią raudoną blizgančią palaidinę. Į komplektą dar įėjo
juodos garbanos, valiūkiškai žibančios akys ir vyšnios raudonumo
lūpos, tad Joriui buvo sunku atitraukti akis nuo partnerės.
Repeticija. Grimas. Ir visų dalyvių susirinkimas didžiojoje
studijoje prieš įleidžiant žiūrovus. Beveik su visais varžovais Joris
buvo matęsis per repeticijas, fotosesijoje ar legendinėje televizi­
jos kavinėje. Jau žinojo, kuriam tai labai svarbu, o kuriam tiesiog
pramoga, kam terūpi pasididinti žinomumą geriausiu eterio lai­
ku ir išsilaikyti kiek įmanoma ilgiau, o kam būtina pergalė bet
kokia kaina.
Joris čiūžtelėjo tikrindamas parketą ir kaip slysta šokių bate­
liai. Kvikstepas ir pasodoblis. Pirmas šokis dar nieko, antras jam

97
vis dar sunkiai įkandamas, bet, laimė, šalia yra Eli. Pasodoblis -
jos mėgstamiausias šokis, gražuolė juodaplaukė ištemps juos abu,
svarbu, kad jam nesusipintų kojos.
Už nugarų pasigirdo kaip visada bent puse oktavos per gar­
sus daugeliui politinių laidų žiūrovų puikiai pažįstamas Rimanto
Brudikio balsas, permušamas Bliumo kudakavimo. Joris atsisu­
ko ketindamas pasisveikinti - ir sustingo. Klišių klišė, bet gal net
šiek tiek išsižiojo pamatęs, kas įžengė į studiją šalia Brudikio.
Paslaptinga šokėja iš vakarėlio „Pacuose“. Naujoji kaimynė,
kuri nemoka pastatyti automobilio. Seksuali pantera, kuri mėgs­
ta mylėtis pamiršusi užtraukti užuolaidas. Moteris, kuri kažkaip
įsiskverbė į jo mintis ir rado ten vietą tarp Ievos ir Jelizavetos.
 0ES9A

Rimantas Brudikis bandė juokauti, atrodyti nerūpestingas, bet

buvo akivaizdu, kad labai jaudinasi. Paskutinė repeticija prieš
pirmąjį pasirodymą. Tiesioginės laidos jam nebuvo naujiena, bet
čia - visai kitoks tiesioginis eteris. Matyt, jau šimtą kartų buvo
save prakeikęs už tai, kad sutiko dalyvauti. Bet nė sykio neprisi­
pažino. Gerda manė, kad su juo bus daugiau vargo. Per pirmuo­
sius du susitikimus šiek tiek pasimaivęs, vėliau jis ėmė atsakingai
žiūrėti į savo vaidmenį. Nevėluodavo į repeticijas, netgi pats pa­
siūlė repetuot daugiau. Kartais, matyt, ir iš Seimo posėdžių anks­
čiau išsmukdavo.
Gerda gerbė Rimantą už jo požiūrį, bet vilčių dėl jo progreso
šokiuose neturėjo. Šokių mokytojas Gintaras, matyt, irgi neturė­
jo, bet Gerda buvo dėkinga jam už kantrybę. Pasamdyti Gintarą,
kad jų porai pastatytų šokį ir pamokytų Rimantą, - tokia buvo
Gerdos sąlyga, kai kalbėjosi su Bliumu apie dalyvavimą projekte.
Suktasis Davidas dėl to nebuvo labai patenkintas, bet ieškoti ki­
tos šokėjos neturėjo kada, o ir Gintaro honoraras nesikandžiojo,
juolab kad Gerda sau nereikalavo nieko. Vien Vilkaičio Jelizave­
ta jam kainavo dvigubai. Kieta mergina, bet už dyką nė čiurnos

99
nepajudins. Taigi Rimanto Brudikio partnerės klausimas buvo
išspręstas be didesnių nuostolių.
- Vakar batus pasirodymui nusipirkau. Blizga kaip šuns... -
prakalbo Rimantas, bet susizgribęs neužbaigė sakinio.
- Kaip šuns pautai, Rimuk? Ko čia gėdijiesi? - nusijuokė Ger­
da. Mažybiniu vardu partnerį ji vadindavo tada, kai jis kelis kar­
tus kreipdavosi į ją „Gerdute“. - Kad blizga, tai gerai, bet juos dar
pratampyti reikėtų, kad nespaustų šokant.
Gerda ir Gintaras susižvalgė. Abu žinojo, kad nei batų kokybė,
nei kaina Rimanto šokimo įgūdžių nepagerins. „Kaip vaikas žais­
lų skyriuje“, - galvojo Gerda, kai pirmą kartą lydėjo Rimantą į
specializuotą parduotuvę. Jis iščiupinėjo visus ten esančius vyriš­
kus batus. Dabar jų turėjo gal penkias poras. Tris - repeticijoms,
dvi - pasirodymams. Bet Gerda ne itin stebėjosi - jos spintoje
dėžutėse irgi gulėjo kelios poros šokių batelių.
- Šokam į naujus batus ir prasibėgam porą kartų, - Gintaras
irgi nerimavo. Suprantama, juk ir jis buvo šios avantiūros dalis.
„Nugara, Rimai, nugara“, - šis žodis Brudikiui turbūt jau kėlė
šleikštulį. Po Gintaro pastabos kelioms sekundėms atsitiesdavo, pas­
kui vėl sulinkdavo kaip klaustukas. „Neįmanoma visko prisimint:
nugara, pėdos, rankos, o dar žingsniai, - dažnai guosdavosi prisė­
dęs ant suolelio repeticijų salėje. - Kaip tau taip lengvai išeina?“ -
pavydžiai žiūrėdavo į šokio figūras jam demonstruojantį Gintarą.
Gerda jau buvo rami. Panikavo iš pradžių, kai per pirmą repe­
ticiją pamatė, kad Brudikis nei muzikalus, nei ritmą jaučia. Gin­
taras ją ramino, o Rimantas labai stengėsi. Dėl to Gerda pajuto
jam net šiokį tokį švelnumą. Flirtuoti, kas būtų buvę visai norma­
lu tokiu atveju, Rimantas nė nebandė. Matyt, galvojo, kad Gerda
ir Gintaras - pora. O šie kartais ir pavaidindavo - dėl smagumo.
Gerda jau žinojo, kad turės šokti ir už Rimantą. Nesiblaškyti,
nekreipti dėmesio į partnerio klaidas, kad pati nesutriktų. Tie­
siog atsiduos šokiui ir negalvos apie rezultatą. Kito kelio nebuvo.

100
 - Judu - paskutiniai. Palydėsiu į bazę, nusirenkit, pasidėkit
daiktus ir po dešimties minučių laukiu studijoje, - čiauškėjo juos
pasitikusi Bliumo asistentė Laura, jau matyta per fotosesiją. Baze
ji, pasirodo, vadino didžiulę patalpą šalia studijos. Grimavimasis,
persirengimas, valgymas - viskas vienoje vietoje.
- Nu ir bardakas, - murmtelėjo Rimantas, bandydamas rasti
vietelę krepšiui su batais pasidėti.
Gintaras akimis ieškojo kabliuko, ant kurio galėtų pakabint
dėklą su Gerdos drabužiais. Gerda nutarė nevarginti projekto sti­
listės, pasiskolino sukneles iš savo draugės Erikos drabužių salo­
no. Užtat Brudikis stilistę vargino už juos abu. Dėl palaidinės, su
kuria šoks čia čia čia, spalvos derėjosi daugiau nei savaitę. Stilistė
siūlė sidabrinę, Rimantui prie širdies buvo aukso spalva. Gerdai
tiko bet kas - su juodo aksomo trumpa suknele įstrižais kutais
derėjo abi spalvos.
Nerimas vis augo. Ne dėl pasirodymo - Gerda nervinosi ži­
nodama, kad tuoj pamatys Jorį. Bazėje jo nebuvo, nebuvo ir kitų
šokėjų. Matyt, visi jau studijoje.
Rimantas irgi sunkiai valdė jaudulį, nes tik įžengęs į studiją
perdėtai garsiai puolė sveikintis su Bliumu.
- Va ir mūsų pažibos! - smagiai atsakė šis, tiesdamas rankas
į Brudikį ir Gerdą. - Saulės mano, išklausykit Laurutės informa­
ciją ir bėkit rengtis. Repetuojam su sceniniais drabužiais. Beveik
visi jau tenai.
Studijoje Gerda akimis susirado Jorį ir nevalingai šyptelėjo.
Ne todėl, kad su šokių drabužiais - marškiniai tiesiog degė rau­
doniu - jis atrodė teatrališkai, o kad dar nebuvo spėjęs paslėpti
nuostabos veide ir žvelgė tiesiai į ją. Gerda vos matomai linktelė­
jo jam. Joris irgi linktelėjo, gal net vos vos šyptelėjo. Bent jau taip
pasirodė Gerdai.
Tada prieš Jorį išdygo žavi juodaplaukė, ėmė kažką kalbėti
gestikuliuodama, paskui garsiai nusijuokė. Gerda neabejojo, kad

101
tai Jorio partnerė. Lyg ir matyta. Gal jau šokusi kokiame projek­
te? Įžūloko, bet gražaus veido.
„Kartu abu atrodo gerai. Kažin, kaip šoks?“ - dingtelėjo jai.
Kitos poros Gerdą nelabai domino.

Į televizijos kavinę - pirmasis projekto vakarėlis jau buvo įsisiū­

bavęs - Gerda irgi atėjo paskutinė. Persirengusi dar turėjo išlydė­
ti Jurgą, Ritą ir Eriką, kurios pareiškė sirgsiančios už ją kiekvieną
mielą šeštadienį. Ir ne prie televizoriaus ekrano, o salėje. Matyt,
jos po ilgų ginčų, kuri neš Gerdai gėlių, po transliacijos jau buvo
drąsesnės, nes pasigavusios Gerdą koridoriuje ilgai glėbesčiavo ir
čiauškėjo. Gerda daugiau linksėjo galva, nei klausėsi. Vis dar jau­
tėsi kaip sapne. Kaip ir tada, kai komisija vertino jų su Rimantu
čia čia čia ir kai išgirdo galutinius rezultatus. Stovėdama po šokio
ir laikydama už rankos kaip epušės lapą drebantį Rimantą, ji lyg
per rūką girdėjo, kaip gerai žinomas aštrumu garsėjantis choreo­
grafas giria Gerdą už drąsą - kad nepabijojo mesti iššūkio jau­
nesnėms šokėjoms, stebėjosi, kad lig šiol nėra jos, Gerdos, matęs.
Pridūrė, esą Gerda - puikus pavyzdys, parodantis, kad emocijos
kartais vertingesnės už techniką, ir jų porą įvertino dešimtuku.
Daugiau lentelės su tokiu skaičium niekas neiškėlė, o ir kitų
komisijos narių priekaištai buvo visai pelnyti: kad Gerda ban­
do užgožti Rimantą, kad šiam dar reikia nemažai padirbėti ir
panašiai.
Žiūrovų balsavimo lentelės transliacijos metu nebuvo rodo­
mos - tokie, matyt, buvo reikalavimai. Kiek žmonių balsavo,
buvo sunku nuspėti. Šiaip ar taip, susumavus rezultatus, Gerda
ir Rimantas šįvakar buvo ketvirti. Jorio ir Jelizavetos - tai bent
įmantrus vardas, - šokį Gerda stebėjo bazėje, monitoriuje. Jo­

102
riui kelis kartus išsimušus iš ritmo, Jelizaveta jį puikiai pridengė.
Bet nervinga Jorio šypsena išdavė, kad jis įsitempęs, nebeliko to
įprasto spinduliuojančio pasitikėjimo savimi, kai Joris kalbėdavo
jutubo vloguose. Gerda jau buvo spėjusi juos peržiūrėti.
Gražioji pora - šitaip juos pavadino ir komisija - atrodė visai
patenkinta antra vieta. Bent jau taip pasirodė Gerdai, kai pamatė
tuodu stovinčius prie baro šurmuliuojančioje kavinėje.
Įvertinimu, matyt, buvo patenkintas ir Rimantas Brudikis.
Daug gestikuliavo, garsiai kalbėjo ir atrodė pakylėtas. Gal džiau­
gėsi ketvirta vieta, o gal buvo įkaitintas viskio, kurio akivaizdžiai
buvo išlenkęs ne vieną taurę. Jis netgi nepastebėjo kavinėje pasi­
rodžiusios savo partnerės.
Daugumos vakarėlio dalyvių Gerda dar nebuvo mačiusi - ma­
tyt, tai techninis personalas, gal ir šokėjų draugai. Ji lėtai nužings­
niavo prie baro. Paėmė nuo padėklo taurę vyno ir žengtelėjo prie
Jorio su Jelizaveta, stovinčių netoliese.
- Gražus kvikstepas. Sveikinu su gera pradžia, - kilstelėjo tau­
rę jų pusėn.
Išdidus, atsainus ir sykiu tiriamas - Jelizavetos žvilgsnyje Ger­
da nepamatė nieko naujo. Taip moteris dažnai žiūri į kitą moterį.
Joris žvelgė į ją nustebęs ir šiek tiek sutrikęs.
- Jūsiškė pradžia irgi nebloga, - išspaudė šypseną.
Ne, ji neprimins Joriui apie įbrėžtą jaguaro sparną. Nebus įkyri.
- Ačiū. Kad tik nebūtų pirmas ir vienintelis kartas, - Ger­
da pažvelgė Joriui į akis ir siurbtelėjo vyno. - Einu ieškoti savo
politiko.
Rimantas Brudikis vis dar kažką įkvėptai aiškino Davidui
Bliumui, kuris turbūt mieliau būtų pasirinkęs kitą draugiją.
„Staryj Novyj god, Staryj Novyj god“, - po nosimi, o gal minty­
se murmėjo Joris, į taktą tušinuku taukšėdamas sau per dantis.
Feisbuke įkyriai sukosi vieno iš rusiškų Vilniaus naktinių klubų
reklama, žadanti geriausią metų vakarėlį per Senuosius Naujuo­
sius metus. Vakarėlis vėl sutapo su sausio 13-ąja, tad tikrai, kaip
ir visada, bus nepatenkintų ir besipiktinančių.
Bet klubų problemos Joriui buvo nė motais, jam pakako ir sa­
vų. Aleksejaus nustatytas terminas baigėsi, ir stebuklas, žinoma,
neįvyko, nei bitkoinai, nei akcijos į viršų neiššovė. Net ir anali­
tikų prognozuotų prošvaisčių po Naujųjų nesimatė - „Vir Tech­
nology“ akcijos makalavosi ties dvylika dolerių, gal tik „Uberio“
kilstelėjo virš trisdešimties dolerių. Bet finansinė skylė beveik
nesumažėjo. Ir išganingo sprendimo nesimatė.
Du šimtai tūkstančių - ši mintis ėste ėdė Jorį. Vieną dieną jis
jau buvo pasiruošęs viską išparduoti, kad tik „dėdė Aleksejus“
paliktų jį ramybėje, kitą dieną peržiūrinėjo savo vaizdo įrašus ju-
tube, neįtikėtinus šokių projekto reitingus ir drąsino pats save: aš
nieko blogo nepadariau, pinigų nesiskolinau, patariau, kiek su­
gebėjau, taip, nesėkmių pasitaiko, ir tas svolačius apie tai puikiai

104
žino. Ir ką jis man, viešam asmeniui, padarys? Į mišką neišveš,
nebe tie laikai. O gal vis dar tie? Betgi du šimtai tūkstančių...
Ir dabar jis sėdėjo įkritęs į fotelį ir kaupdamas valią spoksojo
į mobilųjį. Ieva buvo kažkur išvažiavusi, pastarosiomis dienomis
jų santykiai apsiribojo šaltais „labas“ ir „kaip sekėsi?“ Negali sa­
kyti, kad toks šaltasis karas Joriui nepatiko; be Aleksejaus proble­
mos, galvoje sukosi dar šimtas reikalų, ir jeigu Ieva nori pyktis,
tegu pyksta, argi pirmas kartas?
Joris giliai įkvėpė ir paėmė telefoną. Aleksejaus telefono nu­
merį žinojo atmintinai. Po kelių signalų pasigirdo trakštelėji­
mas - verslininkas atsiliepė.
- O, kokie žmonės skambina! Kaip tik apie tave galvojau, Jo­
ris, nors, žinai, sunku negalvoti, kai tave per visur rodo, jau bijau
ir lygintuvą įsijungti, - beviltiškai senu anekdotu pokalbį pradė­
jo sodrusis bosas. - Bet galvojau, paskambinsi, pradžiuginsi per
Staryj Novyj. O gal nelabai? Malonu, kad nepamiršai, maladiec.
Klausau tavęs.
- Taip, Aleksejau, kaip ir tarėmės, skambinu prieš jūsų šventę...
- Tarėmės, Joris, kad ne skambinsi, o jau babkės bus. Rytą sąs­
kaitoj dar nemačiau, bet gal pavedimas ilgai eina? Tu, rodimyj,
nori man telefonu kopiją atsiust?
Joris tvardydamasis sukando dantis.
- Dėl šito, Aleksejau... Aš nemanau, kad tai teisinga. Pata­
riau jums sąžiningai, pats į mane kreipėtės, galėjom uždirbti, na,
kol kas nepasisekė, bet tikrai neturėčiau tik aš vienas atsakyt už
nuostolius. Be to, neskubėkim daryti išvadų. Analitikai sako, kad
yra šansų, jog ir kriptovaliuta, ir mūsų akcijos pakils. Va, „Ube-
rio“ jau trisdešimt perkopė.
- Karoče govoria, Joris, - balsas telefone tapo dar duslesnis, -
nusprendei kinut dėdę Aleksejų? Manai, „Uberio“ taksioriai man
mano šaibas grąžins, ką?

105
 - Aleksejau, niekas nenori nieko palikt likimo valiai, - Jo­
riui prireikė laiko, kol sugalvojo lietuvišką atitikmenį žodžiui
„kinut“. - Tiesiog sakau, kad neskubėkim pulti į paniką, palau­
kim, pažiūrėkim, kaip naujais metais atrodys rinkos. Blumber-
gas aiškina...
- Taip, taip, aiškina, - nutraukė jį balsas, - supratau, Joris, kur
tu stovi ir ką man sakai. Išgirdau, taip sakant. Nu gerai, pažiūrim
tuos blūmbergsus, ir leisk man kokį mėnesį pakumekat, ką toliau
su tavim daryt. O tu šok, susimildamas, šok.
Telefone sugergždė juokas, ir Aleksejus atsijungė. Joris sunėrė
rankas už galvos ir atsilošė jausdamas, kaip prakaituoja pažastys.
Ėmė krėsti nervinis drebulys, nors pokalbis pasibaigė gerai. Bet
ar tikrai gerai? Joris Vilkaitis to negalėjo suprasti, todėl ir pra­
kaitavo.

Sausio pabaigoje Lietuvoje žiema pagaliau parodė savo galią.

Ilgą laiką tik dursteldama šalčiu kaip fechtuotojas špaga, dabar
ji užgriuvo visu svoriu kaip sumo imtynininkas. Termometrų
stulpeliai smigo žemyn, speigas savaitgaliais sugindavo visus
namo - idealus metas televizijai. Šokių projekto reitingai šovė
aukštyn. Portalai aptarinėjo šokių subtilybes ir šokėjų drabužius,
internautai keikė vis neteisingai balsuojančią komisiją, iš projek­
to byrėjo poros ir ryškėjo lyderiai.
Joriu ir Jelizaveta daug nepatenkintų nebuvo, nebent pabur-
bėdavo, kad tiedu lyderiauja ne tiek dėl šokių, kiek dėl dešimčių
tūkstančių aktyviai balsuojančių Jorio sekėjų socialiniuose tin­
kluose. O va dėl Rimanto Brudikio ir Gerdos Šeputienės poros
buvo laužomos ietys. Jei Joris dar spėdavo paskui Jelizavetą, o ši,
kaip profesionalė, sugebėdavo reikiamu momentu nusileisti iki jo

106
lygio ir patempti, tai Gerdai, net ir kupinai gerų norų, ne visada
pavykdavo ištempti Brudikį ir tas ant parketo neretai atrodydavo
tragikomiškiau nei Seimo tribūnoje.
Dovydas Bliumas kramtė lūpas ir per kasdienius susirinkimus
iš komandos reikalavo sprendimų - prodiuseris labai nenorėjo,
kad jo projektui priliptų „antrojo Romanovo“ etiketė. Visi prisi­
minė, kiek, įvaizdžio ir viešųjų ryšių prasme, televizijai kainavo
Buratinu praminto verslininko žūtbūtinis noras laimėti; kanalas
iki šiol nesugebėjo atsigauti ir vengė šokių projektų kaip velnias
kryžiaus.
Bet auditorija balsavo, komisijai labai patiko nesukaustyta
Gerdos ekspresija, kurios stigo pagal visas taisykles šokantiems
ir ribų neperžengiantiems profesionalams, tad pora užtikrintai
žygiavo priekyje, mindama ant kulnų Joriui ir Jelizavetai.
 'm" s SERBA

Prieš šešerius metus

Gerda suvokė, kad jau kokį pusvalandį juos stebi. Savo vyrą ir
jauną šviesiaplaukę merginą.
Gruodžio viduryje išpuoštas Vilnius, ypač jaukusis senamies­
tis, alsavo artėjančiomis šventėmis, ir Gerda mėgdavo vakarais
čia pasivaikščiot. Į jų namus miesto pakraštyje Linas grįždavo
vėlai, dažniausiai - tik nakvoti, ir šitie pasivaikščiojimai būdavo
vienintelė Gerdos pramoga, kai nenorėdavo viena sėdėti namie.
Draugijos ji vis dar vengė.
Šįkart, Vokiečių gatvėje ieškodama vietos savo automobiliui,
ji pamatė stovintį savo vyro Lino BMW. Sustojusi netoliese ir jau
ruošdamasi išlipti, šviečiančiame kavinės lange išvydo Liną. Prie
nedidelio stalelio sėdėjo dviese. Dvi taurės vyno, lėkštė užkandžių.
Šviesiaplaukė mergina sėdėjo profiliu - jos veidą Gerda aiškiai pa­
matė tik tada, kai ši pasukusi galvą pažvelgė pro kavinės langą.
Tiesi maža nosytė, didžiulės vaikiškai naivios ir šiek tiek baugščios
akys. Jokių įžūlios vilioklės bruožų. Užtat Lino veidą Gerda ma­
tė labai aiškiai. Dėl nuovargio ir nemigos kiek apsiblaususiose jo

108
akyse ji įžvelgė švelnumą. Ir savo numylėtas duobutes jam šypsan­
tis. Tokios šypsenos Gerda nebuvo mačiusi jau beveik porą metų.
Tiek pat laiko, kiek netekties ir kaltės siaubas gyveno jų namuose.
Gerdai kartais atrodydavo, kad tylėdama ir apsimesdama ra­
mi ji tik šeria ir augina šitą baubą. Jei tik būtų galėjusi rėkti, kal­
tinti, gal net apdaužyti Liną, būtų buvę lengviau. Negalėjo.
Rėkė ji tik vieną kartą - tą dieną, kai visi trys, dviračiais nurie­
dėję už šiaurinio Nidos pliažo, įsitaisė kopoje. Gerda buvo tokia
laiminga, kad kelioms dienoms ištrūkęs Linas atvažiavo pas ją su
Žilvinu. Nuo ryto iki nakties bus visi sykiu - ne taip, kaip namie.
Jai nebuvo gražesnio vaizdo už kartu esančius vyrą ir sūnų - du
mylimiausius žmones.
Atokesnė pakrantė, kurią ir šiaip rinkdavosi tik tie, kuriems
norėdavosi daugiau erdvės ir privatumo, šiandien buvo visai
tuščia - matyt, dėl smarkaus vėjo. Tokią dieną saulės mėgėjai
glaudžiasi kopose. Jų trijulės „irštva“, kaip patys ją pavadino, bu­
vo mažutė, bet jauki. Neužpučiant vėjui, joje buvo netgi karšta.
Gerda dievino saulę ir galėdavo taip gulėt ištisas valandas. Bet
dešimtmečiam Žilvinui buvo nuobodoka, ir jis nusitempė tėtį
pašokinėti per bangas. „Bet tik čia pat, nebriskit gilyn, jūra labai
pikta“, - jau ne pirmą sykį kartojo Gerda. Ir Žilvinas, taip pat ne
pirmą kartą, neatsisukdamas atsakė: „Gerai, mam.“
Net dabar ją nupurto šiurpas prisiminus akimirką, kai nuo
pajūrio iki jos atskriejo isteriškas Lino riksmas: „Žilvinai!.. Žilvi­
nai!!!“ Netgi ūžaujantis vėjas jo neužgožė. Dar Gerda prisiminė,
kad pasileido žemyn nuo kopos link pakrantės. Ir kad nagais iša­
kėjo veidą kažkokiam vyriškiui, kuris laikė ją, neleisdamas pulti į
vandenį. Ir kad klykė nežinia kiek laiko, sėdėdama ant smėlio pa­
krantėje, nes nejautė kojų. Paskui viskas po truputį blėso - siaubo
iškreiptas Lino veidas, vyrai oranžinėmis liemenėmis, kažkokia
išsigandusi moteris šalia - matyt, suleidusi Gerdai raminamųjų.

109
 Tris dienas Gerda gulėjo Klaipėdos ligoninėje. Po trijų dienų
jūra išmetė į krantą jos sūnaus kūną. Kažkur prie Pervalkos. Apie
tai, kas nutiko, Linas jai pasakojo tik kartą. Tada, dar ligoninėje.
Žiūrėdamas į palatos grindis, tyliu balsu aiškino apie povandeni­
nę srovę, kuri įtraukė už kelių metrų nuo jo stovintį Žilviną, apie
tai, kaip besiblaškydamas vandenyje jis pamatė vėl išnirusį sūnų,
bet nespėjo iki jo nuplaukt. Ir kad toliau nuo kranto skriejęs kai-
tuotojas irgi pastebėjo ant bangos pasirodžiusį kūną, bet nebūtų
spėjęs jo sugriebti, nes kita banga vėl jį pasiglemžė. Tada Gerda
Linui pasakė tik vieną sakinį: „Kodėl nelaikei jo už rankos?“ Dau­
giau jie niekada apie tai nekalbėjo. Per Žilvino laidotuves ji irgi
nekalbėjo. Ir neverkė. Aplinkiniams buvo baisu, kad ji neverkia.
Nuo tada jų namuose ir apsigyveno kaltės baubas. Kalbėda­
vosi tik apie kasdieninius reikalus, nebesišypsojo vienas kitam. Ir
nebesimylėdavo. Linas, matyt, nedrįso, o Gerda negalėjo. Būdavo
momentų, kai pajusdavo švelnumą Linui. Norėdavo apkabinti jį
ir paguosti. Bet netgi tada neprisiversdavo.
Švelnumą Gerda pajuto ir dabar, pro automobilio langą žiū­
rėdama į jį besišypsantį. Nesvarbu, kad jis šypsojosi kitai mote­
riai. „Kažin, ar čia ta pati?“ - toptelėjo Gerdai. Kad yra kažkokia
kita, ji žinojo jau keletą mėnesių. Tą vakarą ji, lyg nujausdama,
išgirdusi žinutės signalą žvilgtelėjo į šalia gulintį Lino telefoną.
Anksčiau nebuvo to dariusi, nes savo vyro niekada neįtarinėjo.
Siuntėjo vardo nebuvo, tik numeris.
„Gal visgi ateisi šįvakar? Juk žinai, kad laukiu. Kiekvieną dieną
laukiu. Pasiilgau.“
Turinys - gan iškalbingas, bet Gerda nepajuto nei pykčio, nei
panikos. Kitų šito siuntėjo žinučių ji neskaitė. Po geros valan­
dos, sėdėdama ant sofos su mezginiu, - pastaruosius metus daug
mezgė, - ramiai pasakė Linui, kad perskaitė žinutę, ir paklausė,
ką tai reiškia. Taip pat ramiai, nė nepyktelėjęs, kad Gerda šniukš­
tinėja jo telefone, jis atsakė: „Nieko nereiškia.“

no
 - Norėčiau, kad man pasakytum, jei tau tai svarbu, - Gerda
nepakėlė akių nuo mezginio.
- Juk sakau: tai nesvarbu. Tu žinai, kas man svarbu, - Linas
atrodė ramus. Ir tiek, daugiau tos temos jiedu nelietė.
Bet šiandien viskas kitaip. Jis šypsosi šitai mergaitei taip, kaip
Gerdai šypsojosi dvylika metų.
Ji balsu praverkė visą kelią iki namų. Pirmą kartą po Žilvino
žūties.
Kitą rytą, sulaukusi, kada Linas išėjo į darbą, Gerda susikrovė
porą krepšių drabužių. Kažkur viduje gyveno tūkstančiai žodžių,
kuriuos būtų norėjusi pasakyt jam. Bet žinojo, kad neišspaus nė
vieno.
„Viskas. Kitus daiktus pasiimsiu vėliau“, - tiek teperskaitė Li­
nas raštelyje, paliktame valgomajame ant stalo. Visą naktį prasė­
dėjo kambaryje ant kėdės.
Po kelių mėnesių jis žuvo avarijoje. Pakeliui į Nidą.

Prie stalelio kavinėje Gerda įsitaisė tiesiai prieš šiek tiek tolėliau
sėdinčius Jorį ir Jelizavetą ir paprašė Rimanto atnešti tik kavos.
Pasirodymo dieną ji negalėjo nieko valgyti - nelindo nė kąsnis.
Buvo smagu žiūrėti, kaip Joris nuduoda nejaučiąs, jog Gerda jį
stebi. Atseit įdėmiai klausosi kažką plepančios Jelizavetos. Toji
Jorio nė sekundei nepalikdavo be priežiūros, lyg bylodama vi­
siems aplinkui: „Šitas neprastas bachūras - mano, ir tik mano.“
Arogancijos, aišku, pridėjo ir tai, kad jų pora lyderiavo. Matyt,
nuopelnus Eli priskyrė tik sau.
Joris staiga šyptelėjo ir pažvelgė į Gerdą, lyg leisdamas su­
prasti, kad jaučia jos žvilgsnį. Gerda, nė kiek nesusigėdusi, jam
irgi nusišypsojo. Po to ryto, kai už savo valytuvo rado užkištą jo

m
raštelį „Atsiprašau, įbrėžiau jūsų mašinos bamperį. Bet gal nesi-
pyksim?“ ji jautėsi pakylėta ir svajinga. Lyg būtų laimėjusi prizą.
Toks šaltas ir atsainus vyriškis - ir taip žaviai flirtuoja? Dabar su­
gavusi jo žvilgsnį ji jausdavosi lyg mažo mielo sąmokslo dalyvė.
Bet šįkart žvilgsnį sugavo ne tik ji. Jelizaveta, pastebėjusi, kad
Jorio akys nukrypo kažkur į šoną, o dar užmačiusi jo šypsnį, su­
skubo susekti objektą. Matyt, netruko suprasti, kad Jorio šypsena
skirta Gerdai. Eli piktai dėbtelėjo į ją, ir neaišku, ką dar Gerda bū­
tų tame žvilgsnyje pamačiusi, jei ne Rimantas, su kava ir didžiu­
liu kepsniu atsisėdęs priešais. Ji nebematė Jorio ir Eli, bet smagus
virpuliukas glostė paširdžius.
Po poros valandų prasidėsianti transliacija, atrodė, neatėmė
Brudikiui apetito. Kirto įdarytą sūriu vištieną net pasičepsėda-
mas. Po paskutinio pasirodymo, kai jie jau trečią kartą buvo an­
tri, Brudikiui tarsi sparnai užaugo. Jo laimei, projektas jau buvo
pasiekęs etapą, kai šokėjai gauna temines užduotis. Kino filmai,
literatūriniai herojai, garsios asmenybės - čia reikėjo ne tik gerai
sušokti, bet ir sukurti įdomų siužetą.
Po to, kai Rimantas suvaidino Don Kichotą, tapo akivaizdu,
kad jis tikrai geresnis aktorius nei šokėjas. Tą vakarą jie pelnė
net du dešimtukus, ir šokių mokytojas Gintaras siūlė būtinai iš­
naudoti šitą kortą, kuriant šokių siužetus. Kartais jie prasėdėda­
vo Gerdos virtuvėje iki išnaktų, keisdamiesi idėjomis ir rinkdami
muziką, ir jai buvo net šiek tiek nesmagu prieš Gintaro žmoną.
Brudikiui belikdavo kuo geriau įkūnyti personažą.
Gerda buvo tikra, jog po pirmųjų pasirodymų Rimanto jai
išsakytas pažadas, kad jo partiečiai tikrai nepasišiukšlins balsuo­
dami, nėra vien tušti žodžiai. Tada Gerda nevertino šito rimtai,
bet dabar tapo aišku, kad be žiūrovų balsų vieta pirmaujančiųjų
trejetuke jiems nebūtų švietusi.
Šį vakarą jiedu - Cezaris ir Kleopatra. Net Marką Antonijų
įtraukė į siužetą. Gintaras pats pasiūlė, todėl jam ir atiteko šitas

112
vaidmuo. Su kostiumais irgi teko pavargti - Gerda kartu su savo
drauge Erika net kino studijos sandėlius iškuitė. Rimantui Ceza­
rio vaidmuo buvo prie širdies, juolab kad šoks daugiausia rumbą,
o ne kokį džaivą, kurio jis tiesiog nekentė.
Bazėje šurmuliavo poros, vilkinčios sceniniais drabužiais. Pa­
skutiniai baigė grimuotis. Rimantas su butaforine karūna atro­
dė šiek tiek komiškai, užtat Kleopatros kostiumas buvo puikus.
Kai Gerda grimo kambaryje pakilo nuo kėdės - su daugiau nei
valandą darytu įspūdingu makiažu, anglies juodumo peruku su
kirpčiais, juoda auksu tviskančia suknele ir įspūdingu kaklo pa­
puošalu, prie kurio Erika triūsė dvi naktis, - galėjai pastebėt ne
tik susižavėjusius, o ir pavydžius žvilgsnius.
Ji mažai bendravo su projekte dalyvaujančiomis merginomis,
kartais tik persimesdavo vienu kitu žodžiu, gal dėl to jos į Ger­
dą žiūrėjo kreivai. Neabejotinai šnabždėdamosi net „sena tarka“
pavadindavo. Ypač po to, kai Gerda ir Rimantas neiškrito, kaip
jos tikėjosi.
Gerda jautė ir Jorio žvilgsnį. Ji pasisuko ton pusėn, kur jis
stovėjo šalia vis dar grimuojamos Jelizavetos; regis, šį vakarą toji
ruošėsi tapti Merilin Monro. Tik šviesūs plaukai jai nelabai tiko.
Gerda šypsodama priėjo prie Jorio, uždėjo ranką jam ant peties ir
pasistiebusi sušnabždėjo į ausį: „Būsi puikus Kenedis. Su gimta­
dieniu, pone prezidente. Gero šokio.“ Gestas buvo toks intymus,
kad bet kas, stebėjęs iš šalies, galėjo įtarti, jog buvo šnabždama:
„Aš tavęs noriu. Dabar.“ O stebinčiųjų buvo. Bent jau Jelizaveta,
sėdinti priešais didžiulį veidrodį. Tačiau nei jos, nei Jorio reakci­
jos Gerda nematė - šlamindama suknelę nuplaukė prie karūnuo­
to savo partnerio. Iš patirties ji žinojo, kad Brudikis jau turėtų
pradėt panikuoti - taip visada būdavo prieš pat transliaciją.
 19 smiös JORIS

- Gal dar pasivaikščiokim? Jei jauti bent vieną koją, - paskubėjo

ištarti Gerda.
Pastaba nebuvo tuščia. Dieninės treniruotės nualindavo, o šeš­
tadienio transliacijos išsekindavo. Tik tas, kuris niekada nesto­
vėjo prieš kameras, žiūrovus ir plieskiančias TV studijų lempas,
galėjo gūžčioti pečiais ir sakyti: kas čia tokio, juk ne statybose
plytas nešioji.
Dar vienas sėkmingas šeštadienis Joriui kainavo ir nervų, ir
sveikatos. Lėtasis fokstrotas buvo silpnoji jo vieta, jis išsimušda-
vo iš ritmo, kojos nenorėjo klausyti, jis tiesiog fiziškai jautė Eli
susierzinimą. Nors ji niršo gal ne dėl šokio, o dėl ko kito? Ko­
misija irgi nebuvo sužavėta, Joris kramtė lūpas klausydamasis jo
adresu skriejančios kritikos ir užmaskuotų (visgi nacionalinis
transliuotojas) pašaipų. Tačiau komisija pabarė, pabarė, bet balų
nepagailėjo, žiūrovai balsavo už savo numylėtinius, ir Eli su Joriu
tą vakarą buvo antri, už jų įsitaisė Gerda su Brudikiu, o pirmą
vietą pirmą kartą iškovojo socialinių tinklų influencerė Sonata
su jauniausiu projekto dalyviu, Europos jaunimo šokių čempio­
nu Nagliu. Tik dabar, pamačius rezultatus, Joriui dingtelėjo, jog

114
Sonata šoka itin prastai, o Naglis neturi tiek patirties, kiek Jeliza-
veta, bet tūkstantinei Sonatos gerbėjų instagrame miniai tai nė
kiek nerūpi.
Ketvirta liko kažkokia nacionalinio transliuotojo kažkokios
žinių tarnybos žvaigždutė, kurios vardą Joris nuolat užmiršda­
vo, poroje šokusi su šokių treneriu. Ir viskas. Projektas, regis, tik
prasidėjo, o jau liko vos dvi laidos. Į nugarą kvėpavo reitingų šil­
doma „Eurovizijos“ atranka šeštadienio vakarais, o televiziniai
žurnalai ir socialiniai tinklai springo diskutuodami, ar nacionali­
nis transliuotojas pasielgė teisingai, tokį brangų ir sudėtingą pro­
jektą pavertęs sprintu.
- Tik nenuleisk galvos, brangusis, - į grimerinę įkišęs galvą
Jorį paguodė Bliumas, - jei ne šiandien, tai kitą kartą bus geriau.
Kaip pas mus sakoma, želmenys prasikala ir dykumoje.
- Čia aš dykuma? - valydamasis pudrą susiraukė Joris.
- O kas kitas?
- Beje, - Joris atsisuko į Bliumą, - kokio netikėtumo liepė
laukti vedėjai, kai paskelbėt, kurios keturios poros liko. Ką vėl
sugalvojai?
- Jori, mielasai, šviesa akių mano, negi nežinai, kokia neti­
kėtumo prasmė, ką? - pragydo prodiuseris. - Ogi kad jis būtų
netikėtas! - ir išdūmė iš grimerinės, lyg pats velnias jį vytųsi.

- Gal dar pasivaikščiokim? Jei jauti bent vieną koją, - paskubėjo

ištarti Gerda.
Pasiūlymas nebuvo netikėtas. Po transliacijų abu mašinomis į
namus grįždavo vos ne tuo pat metu, Joris jau įprato užmesti akį,
ar stovi Gerdos džipukas. Vieną dieną jis, apimtas keisto jausmo,
net iškrėtė pokštą - užkišo už Gerdos mašinos valytuvo panašų į

115
jos laiškelį apie įbrėžtą bamperį. Sulaukė lapelio su besijuokian­
čiais jausmaženkliais, o per pietus tarp repeticijų nacionalinio
transliuotojo kavinėje išvydo vylingai užverstas jos akis.
Arba tas „su gimtadieniu, pone prezidente “. Ir palinkėjimas,
ir iššūkis vienu metu - maždaug: ar žinai, apie ką aš? Joris, be
abejo, žinojo apie Merilinos ir prezidento Kenedžio ryšius, ir jam
patiko apsiskaičiusios moterys. O gal, be palinkėjimo ir iššūkio,
buvo kai kas daugiau?
Šį vakarą jų automobiliai į aikštelę įsuko beveik tuo pat metu,
abu išlipo irgi sykiu, kone susidauždami kaktomis. Oras taip pat
buvo tinkamas pasivaikščioti, vasario pradžios šalčiai atslūgo, po
kojomis maloniai gurgždėjo sniegas. Neries krantinė tarp dviejų
švytinčių tiltų taip ir viliojo romantiškai prasieiti.
Ten jiedu ir pasuko. Tik nusileidęs prie upės Joris susizgri­
bo: ką pagalvojo Ieva, jeigu stebėjo kiemą pro langą? Atvažiuoja
brangusis, išlipa ir su kita moterim patraukia prie upės. Ne kažin
kas. Bet kai visos pastarosios savaitės yra ne kažin kas, kai jos
nuolat nepatenkinta fizionomija yra ne kažin kas, kai miegojimas
atsukus vienas kitam nugarą yra ne kažin kas, tai kodėl jis, Joris,
turėtų elgtis kitaip? Rimtai, kodėl?
Šnekučiavosi jie apie šį bei tą. Aišku, daugiausia apie šokių
projektą. Apie iškritusius ir dar iškrisiančius šokėjus. Apie savo
partnerius - Jelizavetą (tik gerai) ir Rimantą (irgi beveik tik ge­
rai, bet kai Gerda papasakojo istoriją, kaip per repeticiją šokant
tango romantiškiausioje dalyje garsiai plyšo politiko kelnės, abu
nusikvatojo).
Neris buvo oriai įšalusi, o ledai tarp dviejų vaikštančiųjų jos
pakrante tirpo greičiau, nei pašildžius pavasarinei saulytei. Jo­
ris prisiminė, koks persiutęs jis buvo pamatęs apibraižytą savo
numylėtąjį jaguarą ir kaip nustebo išvydęs kaltininkę. Gerda dar
kartą labai nuoširdžiai atsiprašė, ir reikalas buvo išspręstas.

116
 Abu pasijuokė iš bendrų pažįstamų tame kalėdiniame vaka­
rėlyje „Pacų“ viešbutyje, pasidalino gandais apie Vilniaus elitą
ir influencerius. Lietuvą labai mylėjo abu, bet nutarė, kad sausį
ir vasarį ją geriau mylėti iš tolo - pageidautina iš Tailando arba iš
Meksikos, blogiausiu atveju iš Tenerifės.
Ir tada pasibučiavo. Taip, stabtelėjo lyg užsigalvoję, taip, pa­
žvelgė vienas į kitą romantiškoje prietemoje skendinčioje Neries
krantinėje. Taip, taip, taip ir buvo, ir taip paaugliškai, kad Gerda
vos susilaikė nesuprunkštusi. Vyras gali būti dailiai žilstelėjęs,
pasitikintis savimi gyvenime ir TV ekranuose, bet būdamas su
nauja moterimi naktį prie upės gurgždant sniegui jis ir vėl tam­
pa tuo virpančiu devintoku, kurio svajonių viršūnė - pamatyti
nuogą krūtį.
Bučinys būtų užsitęsęs, bet Gerda elegantiškai jį nutraukė,
atmetė plaukus vengdama Jorio žvilgsnio, kuriame persipynė
sutrikimas ir aistra, paėmė jį už parankės ir lyg niekur nieko
nužingsniavo pirmyn, tenai, kur ryškiai švytėjo Karaliaus Min­
daugo tiltas.

Sekmadienį portalai pratrūko recenzijomis apie paskutinę šo­

kių laidą, po kurio liko tik keturios poros, iš paskos ūžtelėjo ir
internautų komentarai. Viešumoje Joris tvirtino, esą nesmerkia
anoniminių komentatorių, tiesiog nekreipia dėmesio ir neskaito
komentarų apie save, bet iš tikrųjų ir skaitė, ir kreipė dėmesį, ir
nervinosi apipilamas purvu.
Dabar irgi išsivirė kavos, dosniai šliūkštelėjo pieno ant dribs­
nių ir atsidaręs „Delfi“ nusiteikė blogiausiam. Nieko naujo: stuo­
brys, šokti - tai ne jutube vaipytis; nei šokti, nei juokauti nemoka.
Kliuvo ir Jelizavetai - už tai, kad nesugebėjo nuslėpti nepasiten­

117
kinimo partneriu. Tą jau kurį laiką jautė ir pats Joris, nors ir sten­
gėsi šokti geriau. Ir prodiuserių primokyta Jelizaveta viešai suokė
jam pagyras, bet šokių profesionalė per dažnai žaibuodavo aki­
mis, kai jam nepavykdavo viena ar kita figūra.
Joris permetė akimis dar vieną straipsnį, kuriame buvo anali­
zuojami lažybų koeficientai- po paskutinio pasirodymo di­
džiausią šansą laimėti turėjo Sonata su Nagliu. Logiška, bet dar
pažiūrėsim, pats sau pasakė Joris, ir šokių subtilybes išstūmė min­
tys apie vakarykštį pasivaikščiojimą ir netikėtą jo atomazgą.
Tiksliau, mintys apie tai sukosi vos pramerkus akis ir pa­
žvelgus į nusigręžusią Ievą, tad Joris mėgino prasiblaškyti skai­
tydamas apie šokius. Teoriškai jis turėjo jaustis kaltas - ir kad
vaikštinėjo su Gerda, ir kad bučiavosi, ir kad taip užsivedė, jog
būtų paėmęs ją tiesiai ant sniego ar nuėjęs tenai, kur ji būtų jį
vedusi, ir velniop visos Ievos. Ryto šviesoje viskas turėjo atrodyti
kitaip ir kankinti „moralkės“, bet vėlgi - nė velnio.
Dušas liovėsi šniokšti, ir iš vonios kambario apsimuturiavusi
galvą rankšluosčiu išėjo Ieva, vilkinti chalatu. Praėjo pro sėdintį
Jorį kaip pro nematomą, įsipylė apelsinų sulčių, atsisėdo ant so­
fos ir išsitraukusi telefoną įniko į instagramą, nėrė į sekmadienio
nuotraukų ir „gero vaibelio“ srautą.
- Tai labas rytas, - neiškentė Joris.
- Labas rytas, - nepakeldama akių rytinio teniso kamuoliuką
atmušė Ieva.
Tiek ir tų „moralkių“.
Tiek ir to pasibuvimo sekmadienį dviese su lyg ir mylimu
žmogumi.
Ieva apsirengė, stvėrė sportinį krepšį ir išplasnojo sumur­
mėjusi: „Į sporto klubą, paskui su draugėm.“ Joris paslankiojo
iš kampo į kampą, pagavo save žiūrintį pro langą į kiemą, kur
rytą stovėjo Gerdos džipas („Įdomu, ką ji veikia sekmadienį ir
su kuo?“), nusikeikė ir pabandė pabėgti į Laukinius Vakarus pas

118
madingąjį „Red Dead Redemption“, bet žaidimas irgi nedžiugi­
no. Galiausiai atsidarė butelį alaus ir įsistebeilijo į ekraną, mat
per „Eurosportą“ rodė smiginį. Taip besėdintį jį ir užklupo Bliu­
mo skambutis. Joris net nudžiugo pamatęs, koks numeris šviečia
telefono ekrane.
- Šalomčik, šalomčik, mano mielas drauge, - Davidas, kaip
visada, spinduliavo entuziazmą, - gal ir be reikalo skambinu
sekmadienį ir tave trukdau, turbūt visai nenori sužinoti, koks
siurprizas jūsų laukia. Pirmadienį „Komjaunimo tiesa“ parašys,
galėsi pasiskaityti, - erzino Bliumas.
- Ble, Davidai, baik išsipisinėti ir sakyk, ką dar sugalvojai, -
nepiktai suurzgė Joris.
- Gerai, gerai, mielasis, tik nestresuok. Žodžiu, taip... kitą sa­
vaitę treniruojiesi, šoki kaip užsuktas, klausai kiekvieno Eli žo­
džio, būni geras berniukas, prakaituoji, o penktadienį lendi po
dušu, nusimazgoji visas vietas, rengiesi, kvepiniesi savo „krem
de lia kremais“ ir kaip gulbinas išplauki į kiemą, o ten jau lauks
limuzinas, juodas kaip darbiečių sąžinė.
- Koks limuzinas, kokie darbiečiai, koks gulbinas? Bliumai,
blin, aš labai prašau, tikrai labai prašau, bent vieną kartą kalbėk
kaip žmogus.
- Aš ir kalbu, meile mano, bet jūs, lietuviai, vargšą žydą nuo­
latos pertraukiat. Tai va, sėdi į limuziną, o jame jau bus visi kiti
dalyviai sutūpę, puiki kompanija, ir nuolankus tamstos tarnas, ir
šaunam visi į pajūrį, nes pusfinalį filmuojam Nidoje!
Joris net žagtelėjo.
- Nidoje? Nidoje! Kur? Kur ten Nidoje filmuosim vasario vi­
dury? Pievutėj prie „Kaštono“? Ar ant užšalusios jūros kranto?
- Jeigu tamsta iškritęs iš medžio, tai nereiškia, kad visi tokie.
Davidas Bliumas žino, ką kalba. Kada naujoji „Agila“ turėjo at­
sidaryti?

119
 - Ką aš žinau? Prieš šimtą metų, bet jau trys merai pasi­
keitė ir...
- Šią vasarą turėjo atsidaryti, bet pasikalbėjom su meru, tuo,
kuris dar nepasikeitė, jis viską suprato, ir „Agila“ atsidarys per
Valentinkę, vienintelį kartą, ir į ją žiūrėti didžiausio ir populia­
riausio visų laikų šokių projekto suplūs visas Lietuvos „kas yra
kas“. Ir, aišku, niekas po filmavimo namo nevažiuos, bus vakarė­
lių vakarėlis. Kaip tau toks siurprizėlis, ką?
Joris fiziškai jautė, koks patenkintas savimi yra putlusis pro­
diuseris. Ir teko pripažinti: ėjimas buvo geras. Romantiškiausią
metų dieną tiesioginė transliacija iš romantiškiausios Lietuvos
vietos - bus tikrai gerai. Ir dar ten bus Gerda. Ei, kuo čia dėta
Gerda? - susiraukė mintyse.
- Na, gerai, gerai, mes jamam šitą siurprizėlį, - pajuokavo Jo­
ris. - Bus smagu.
- Bus smagu, jeigu pagaliau šokti išmoksi, - amtelėjo Davi­
das. - Viskas, šalom, skubu džiuginti kitų, tokia mano paskirtis
šioje ašarų pakalnėje.
Joris padėjo telefoną ant stalelio, įsipylė dar alaus, įsimetė į
burną kelias pistacijas. Nida. Valentino dieną. Tiesioginė trans­
liacija, per kurią nacionalinis tikrai norės parodyti viską, ką suge­
ba. Pajuto, kaip kūnu nubėga šiurpuliukai.
Bus gerai. Ir ten bus Gerda. Ei, kuo čia dėta Gerda, jomajo.

Bliumas nejuokavo. Penktadienis prasidėjo taip, kaip ir žadėjo

putlusis prodiuseris. Sutartu laiku išėjęs į namų kiemą Joris pa­
matė jau laukiantį limuziną, jame išsidrėbusį Davidą, Jelizavetą,
tarškančią su Brudikiu, ir kitas dvi poras, rankose laikančias tau­
res, kuriose galėjo būti apelsinų sultys, o galėjo būti ir „Mimoza“.

120
Tokia pat taurė tuoj pat atsirado ir Jorio rankose. Vis dėlto - ne
apelsinų sultys.
- Maži buržuazijos žavesiai, - sukikeno Bliumas.
Trūko tik Gerdos. Bet tuoj pat melodingai sutilindžiavo Bliu­
mo telefonas, prodiuseris atsiliepė, suburkavo „taip, mes jau
kieme, meile“, ir po kelių minučių limuzino durys atsidarė įleis­
damos Gerdą. Ilgas sijonas, elegantiškas paltas, dailiai aplink kak­
lą apsuktas šalikas. Joris nepajuto, kaip užsispoksojo, ir tai neliko
nepastebėta.
- Mielas Jori, aš tik primenu, kad dar nepriėmėm įstatymo,
leidžiančio viešai spoksoti į svetimas šokių partneres, - garsiai
nusijuokė Brudikis, matyt, paveiktas mimozų. - Labas rytas,
Gerda.
Jelizaveta prunkštelėjo, o Bliumas mąsliai prisimerkė.
- Labas rytas visiems, - atsiliepė moteris, įsitaisydama ant
minkštos sėdynės.
- O judu su Joriu jau kartu gyvenat? Tik dėl konspiracijos at­
einat skirtingu laiku? - nerimo Brudikis.
- Taip, keliamės kartu, miegam atskirai, - atšovė Gerda, nusi­
šypsojo Bliumui ir įniko į mobilųjį telefoną.
- Važiuojam! - patrynė delnais prodiuseris.

Smiltynės perkėloje kasininkė nesistebėjo vasario viduryje pa­

mačiusi pilną keltą automobilių, viską jau žinojo. Padavė bilietus
ir palinkėjo sėkmės. Taip nutiko ir automobilių kontrolės poste -
Nida buvo pasiruošusi didžiajam žiemos pabaigos savaitgaliui.
Ruošėsi ir nacionalinis. Naujasis „Agilos“ pastatas buvo ap­
suptas televizijos emblemomis papuoštų autobusiukų ir auto­
mobilių. Bliumas iššoko iš mašinos pirmas ir nuskuodė tikrinti,

121
kaip vyksta parengiamieji darbai, o limuzinas nuvežė šokėjus į
„Nidusą“. Ilsėtis nebuvo kada, prie registratūros jau laukė Lau­
ra su raktais ir išspausdintu savaitgalio grafiku. Repetuoti poros
turėjo viešbučio konferencijų salėje, paskui - laisvalaikis ir ben­
dra vakarienė. Žinodami, kad „Kuršis“ pats vienas visko nepaveš,
nidiškiai vienam savaitgaliui iš žiemos miego pabudino kelis pa­
grindinius restoranus. Šeštadienį - jau įprasta rutina: pusryčiai,
repeticija, poilsis, pietūs, tada paskutinė trumpa repeticija, ben­
dras susirinkimas, kostiumai, grimavimasis - ir devintą valandą,
po pagrindinės nacionalinio naujienų laidos, tiesioginė mažojo
finalo transliacija, po kurios viena pora nukabinusi nosį atsisvei­
kins su projektu, o kitos trys lauks didžiojo finalo.
Lažybininkai ir ekspertai nešlovę projekto kelio pabaigoje
prognozavo nacionalinio kanalo žvaigždutei ir treneriui („taip
ir nerado savojo identiteto“) arba Gerdai su Rimantu („kiek
ta žavinga, bet vis dėlto neprofesionali šokėja gali tempti savo
partnerį?“).
- Jori, susikaupk, - dar kartą pakartojo Jelizaveta ir trepte­
lėjo koja. - Kas tau šiandien yra, marių oras taip veikia, ar ką?
Elementarius žingsnius užmiršai, ritmą pameti, skrajoji kažkur
padebesiuose. Ką sau galvoji?
Joris gerai žinojo, ką galvoja. Ogi apie tą keistą viliokę moterį,
kurios dabar troško labiau nei Ievos ir Jelizavetos, paimtų kartu
ir pakeltų kvadratu. Repetuodamas net susigalvojo žaidimą: jeigu
teisingai atliks tris ar keturias šokio figūras iš eilės, vadinasi, su
Gerda jam pasiseks. Kas pasiseks, Joris kol kas nenumanė. O ir
kojos, lyg tyčia, neklausė.
- Šori, Eli, iš tiesų negaliu susikaupti.
- O tu pasistenk, - temperamentingosios šokėjos balse su­
skambo plienas. - Dabar ne laikas suskysti, dar dvi laidos, ir būsi
laisvas kalnų paukštis, galėsi daryti, ką nori, - Eli pyko ne tik dėl

122
painiojamų šokio figūrų. Turėjo pripažinti, kad jai patiko projek­
to pradžioje per repeticijas Jorio akyse šokinėjusios ugnelės, kai
jų žvilgsniai susitikdavo. Juk galėjo įsižiebti liepsna, ir Jelizavetai
būtų tai patikę, bet jai skirtos ugnelės pasirodė bengališkos, grei­
tai sudegė, ir dabar Jorio akys krypo visai ne į ją.
- Gerai, gerai, pažadu, - taikiai ištarė Joris.
 ” m""s 6EBDA

Septintą ryto Gerda stovėjo nuoga priešais didelį veidrodį ko­

ridoriuje. Taip, neteko turbūt kokių astuonių kilogramų. Išryš­
kėję šonkauliai, įdubęs pilvas, krūtys, ir tos tarsi sumažėjo. Lyg
ir reikėtų džiaugtis, juk kitoms kryžiaus kelius tenka nueiti, kol
atsikrato kelių kilogramų. Bet veidas... Tokio amžiaus moteriai
svorio netekimas - ne į naudą. Išryškėjo „žąsų kojelės“ paakiuo­
se, ir juoko raukšlės pagilėjo, nes trumpiau miega, netgi kremas
su hialurono rūgštimi nepadėjo. Kartais tik naktį lovoje ji prisi­
mindavo, jog per visą dieną tesuvalgė bandelę, užgerdama kava,
ir indelį grūdėtosios varškės.
Gerda nebekovojo su pastarųjų mėnesių stresu, atėmusiu ape­
titą ir verčiančiu galvoti vien apie šokius ir artėjančius pasirody­
mus. Joris buvo šitos būsenos dalis, ir turbūt svarbiausia. Ir šįryt
ji, pabudusi penktą ryto, peržiūrėjo kelis praėjusio šeštadienio
šokių vaizdo įrašus - visgi geras dalykas ta išmanioji televizija.
Į save žiūrėt Gerda nemėgo, bet Jorio ir Jelizavetos pasirodymus
buvo mačiusi jau po kelis kartus. Bandė įsivaizduoti save vietoj
Eli, žinojo, ką darytų kitaip ir ko nesugebėtų taip, kaip Eli. Stebė­
jo Jorio veidą - ar įžvelgs jame nesuvaidintą jausmą Jelizavetai,

124
ir džiaugėsi nieko panašaus nepamačiusi. Daugiausia tai buvo
įtampa ir privalomas žvelgimas partnerei į akis, kai to reikalau­
davo šokio choreografija. Nieko panašaus į tą žvilgsnį, kurį matė
po jų keisto bučinio prie upės. Už šitas akis ji būtų subraižiusi
dar šešių jaguarų dureles ir netekusi vairuotojo pažymėjimo aš-
tuoneriems metams. Joris turbūt nesuprato, kad Gerda tą vakarą
tyčia važiavo jam iš paskos žinodama, kad jie susitiks kieme ir
kad ji jį užkalbins.
„Gal pasivaikščiokim?“ buvo pirmas sakinys, šovęs jai į galvą.
Ką kalbės toliau, nenumanė. Tiesiog labai norėjo dar pabūti su
juo. Ir taip lengva buvo paprasčiausiai kalbėtis, pliurpti apie bet
ką. Gerda truputį baiminosi atsainumo ir arogancijos, būdingų
Joriui, kai jis jutube dėstydavo apie Obamą, finansinį išsilaisvi­
nimą ir sėkmę, bet tą vakarą ji pamatė jį kitokį. Joris kalbėjo pa­
prastai ir porą kartų taip nuoširdžiai apdovanojo ją baltadante
šypsena, kad Gerda iš nuostabos pati negalėjo liautis šypsotis.
Taip, čia tas pats vyras, kuris apsimesdavo jos nematąs. Tą vakarą
ji pabučiavo jį, nors Joriui gal atrodė kitaip. Gerda kaip niekur
nieko, tarytum draugiškai, apkabino Jorį per liemenį ir prigludo
tarusi: „Man šalta.“ Ji išties virpėjo. Gal nuo šalčio, gal iš jaudulio.
Žinojo: kai pakels akis ir jų veidai bus labai arti, bučinys neišven­
giamas. Šaltos Jorio lūpos ir karštas liežuvis Gerdą tarsi paraly­
žiavo. Kojos linko per kelius, lyg kas būtų atėmęs apatinę kūno
dalį. „Moterie, negi pirmą kartą bučiuojiesi?“ - mintyse nusišai­
pė iš savęs Gerda. Ji pirma pradėjo jį bučiuoti, pirma ir atsitraukė.
„Dievaži, kaip kokiame trijų dešimtmečių senumo romantinia­
me filme“, - galvojo Gerda, kai įsikibusi Joriui į parankę pasuko
namų link. Troško dar sykį įsisiurbt jam į lūpas, šįkart ilgam.

125
Kad nuoga stovėdama prieš veidrodį sušalo, Gerda pajuto tik su­
skambėjus telefonui. Taip anksti? Kokio velnio?
- Tu jau gyva? Labas rytas. Skambinu dabar, nes tu išvažiuoji,
nekelsi ragelio, kur paskui tave pagausiu, - vienu ypu išpyškino
Rita. - Mes varom visos trys, o tas tavo Marius ar važiuoja? Kaip
mes tilpsim?
- Kaip nors susigrūsit, Rita. Miegamajame - plati lova, sve­
tainėje - ištraukiama sofa. Marių galit ir ant grindų paguldyti,
jei nebus, kas priima lovon, - Gerda neturėjo kantrybės aiškintis
draugių nakvynės detalių.
- O rakto man dabar atvažiuot, ar kaip? - nerimo Rita.
- Nevažiuok. Atvešiu į Nidą. Susiskambinkim popiet, - Gerda
pamėgino sutrumpint pokalbį.
- Nu, gerai. O šiaip... kaip tu? Dar pastovi ant kojų?
- Pastoviu, pastoviu. Viskas gerai. Pasimatysim Nidoj, atia, -
ir Gerda bakstelėjo raudoną ragelio ženkliuką telefone.

Bliumas apie pusfinalio filmavimą Nidos „Agiloje“ pranešė tele­

fonu, matyt, skambino asmeniškai kiekvienam iš aštuonių daly­
vių. Na, gražu, žinoma, kad ne bendrą elektroninį laišką atsiuntė.
Bet Gerdai iš visų jo įprastų „saule“, „akių šviesa“, „siurprizas“,
„to dar nebuvo“ įstrigo tik „Nida“. Šitas žodis ją savotiškai hipno­
tizuodavo. Ji bijojo būsenos, kurioje skendėdavo būdama tenai,
bet niekur kitur labiau nesijausdavo savimi. Lyg dalis jos būtų
tenai gyvenusi.
Rita, Erika ir Jurga, kažkur pasiskaičiusios apie išvažiuojamąjį
filmavimą, išsakė norą būtinai sėdėti tą vakarą „Agilos“ salėje.
Marius, ir tas kukliai užsiminė, kad būtų smagu ir Nidoje apsi­
lankyti, ir už Gerdą pasirgti. Jis davė jai savo buto Nidoje raktą,

126
bet dar reikėjo paploninus liežuvį pavartyti akis prieš Bliumą,
nes vietų salėje buvo nedaug, o ir tos, anot Davido, seniausiai
išgraibstytos svarbių personų. Šokių mokytojas Gintaras kartu
važiuoti negalėjo. Tai bus pirmas šeštadienis be jo, ir Gerdai dėl
to buvo šiek tiek neramu, buvo įpratusi visada jausti jį šalia. Ir
panikuojantį Brudikį Gintaras puikiai nuramindavo. Galų gale,
pusfinalio rezultatai jai nebebuvo labai svarbūs. Juk stengiasi
greičiausiai iš inercijos. Dėl Brudikio, Gintaro, o gal ir dėl Jorio.
Gerda jautėsi neišsimiegojusi ir pavargusi, ilgai spoksojo į
spintos turinį, niekaip neapsispręsdama, ką šiandien vilktis. Vie­
nintelė šviesi mintis - kad vėl pamatys Jorį. Nežiūrėdama į jį jaus
žvilgsnį, nuo kurio kažkas virpės papilvėje. Ir vėl jie, kaip ir visą
savaitę, apsimes, kad to bučinio nebuvo. Tik vakare, stovėdama
tamsioje virtuvėje, ji pamatė kieman įvažiuojantį Jorio jaguarą.
Išlipęs jis dirstelėjo aukštyn, į Gerdos langą. Ji jam nusišypsojo, ir
nesvarbu, kad Joris jos nematė.
Pusvalandis - ir Bliumo žadėtas limuzinas jau bus kieme.
Gerda baigė tiesinti plaukus, apsivilko kašmyro megztinį aukštu
kaklu, užsisegė ilgą tamsiai žalią sijoną, kuris labai jau lengvai su­
kosi aplink liemenį, tapęs gal ne vienu dydžiu per didelis. Teliko
pasidažyt ir susirast buto Nidoje raktą, kol nepamiršo.
Ji buvo paskutinė limuzino keleivė. Pirmiausia išvydo išsi­
viepusį ir pakiliai nusiteikusį Brudikį, kuris švaistėsi keistais
sąmojais apie svetimas partneres, paskui - Jelizavetą su piktoka
pašaipa veide. Joris ir Gerda šyptelėjo vienas kitam, ir Gerda įbe­
dė akis į telefono ekraną; jautė, kad juos abu stebi ne vienas, sė­
dintis limuzine.

127
Gerda nė nesiaiškino, kuri iš merginų bus jos kambarioke, Lau­
rai „Niduse“ pareiškus, kad nuspręsta dalyvius apgyvendinti
po du. Gal Bliumas pataupė, gal viešbutis tiek kambarių tesky­
rė, bet Gerda iškart susimokėjo už papildomą - atskirą - kam­
barį. Greičiausiai tuo apsidžiaugė ir Jelizaveta, numeryje likusi
viena. Paaiškėjo, kad ji įsikurs už sienos. Brudikis, padrąsėjęs
nesant Gintaro, o gal padauginęs „Mimozos“, mėgino blevyz­
goti: „Gal mudu sykiu glauskimės, Gerdute? Juk partneriai.“
Joris neaišku su kuo iškeliavo į kitą aukštą. Gal irgi gyvens
vienas? Permetusi akimis grafiką ir pamačiusi, kad repeticija
tik šeštą vakaro, Gerda susirado viešbučio bare jau sėdintį Ri­
mantą, pasakė iki šešių dingstanti, liepė jam neišdykaut, nes
ir šiandien dar reikės šokti, ir rytoj toli gražu ne laisva diena,
ir išėjo susitikt su kompanija. Norėjo atiduoti draugėms buto
raktus ir paprašyti, kad nuvežtų ją iki šiaurinio pliažo. Atgal
veikiausiai grįš pėsčiomis. Arba tuktuku. Gal koks vienas va­
žinėja žiemą?

Mediniai laiptai, kuriais leisdavosi į SAVO pliažą, žiemą buvo iš­

ardyti. Pakrantė nuklota pilkais tirpstančio sniego lopais - jokių
ledo likučių, kuriais spaudžiant šalčiui taip gražiai pasipuošdavo
jūros krantas. Per tokią pliurzą pavojinga leistis žemyn nuo gana
aukštos kopos.
Porą metų po Žilvino žūties ji nevyko prie jūros, juolab į Ni­
dą. Kai įveikė save ir atvažiavo, suprato, kad čia jaučiasi arčiausiai
savo vaiko. Šita pakrantė tapo savotišku jos altoriumi. Būdama
čia vasarą, lįsdavo į jūrą net vėsiomis ir audringomis dienomis,
lyg bandydama provokuoti ar laimėti karą su stichija, pasiglem­
žusia jos sūnų.

128
 Gerda nejudėdama stovėjo ant kopos, kol visai sužvarbo nuo
drėgmės ir vėjo. Pėsčiomis grįžti iki šeštos valandos niekaip ne­
spės. Surinko Mariaus telefono numerį - šis buvo pažadėjęs par­
vežt į miestelį, jeigu ką.

Rimantą Gerda rado bare. Kažin, ar buvo pakilęs nuo kėdės. Šalia
su taure viskio kiūtojo Bliumas.
- Gerda, groži mūsų, čiupk tą savo aukso gabalą ir tempk pra-
mankštint, nes čia jis visai sutrūnys, - Davidas susipylė į gerklę
viskį. - O aš lekiu toliau rūpintis jūsų, savo žvaigždžių, gerove ir
sėkme.
Gerda piktai dėbtelėjo į Brudikį, šis kaltai šyptelėjo ir nuse­
kė paskui ją į konferencijų salę. Už uždarų salės durų skambėjo
Ravelio „Bolero“ motyvas; Gerda žinojo, kad pagal šio kūrinio
fragmentą pasodoblį šoka Joris su Jelizaveta. Ji pravėrė duris ir
kyštelėjo galvą, duodama suprasti, kad jų laikas baigėsi. Eli pervė­
rė Gerdą nepatenkintu žvilgsniu, Joris jai šyptelėjo lyg apsidžiau­
gęs, kad kankynė baigėsi. Gerda sąmoksliškai pamerkė jam akį.
Buvo aišku, kad per šią repeticiją iš Brudikio daug neišpeši.
Šokdamas „Don Kichotą“ - šį labai vykusį šokį jiedu žadėjo pa-
kartot per pusfinalį - Rimantas ėmė taip juokingai improvizuot,
kad Gerda nė negalėjo ant jo pykti. Paskui sušoko lėtą fokstro­
tą, antrą rytojaus šokį, ir po pirmų nerangių žingsnių tapo aiš­
ku, kad šiandien su Brudikiu vargti neverta. Gerda pasiūlė jam
nusnausti išgavusi pažadą, kad po vakarienės jis ne zylios bare, o
keliaus tiesiai į lovą.
Pati dar prasuko pro barą, matyt, tikėdamasi ten rasti Jorį.
„Kažin, ar Eli palieka jį nors sekundei? - irzo Gerda. - Ir per va­
karienę turbūt bus sulindusi jam į akis ir į ausis.“

129
 Bare sėdėjo tik Sonata ir Naglis, pasiėmę po stiklinę sulčių.
Turbūt saugojosi prieš rytojaus pasirodymą. Gerda užsisakė tau­
rę baltojo vyno. „Velniop tą vakarienę!“ Ji suprato, kad visai ne­
nori porą valandų žiūrėti į prilipusią prie Jorio Jelizavetą. Marius,
Rita, Jurga ir Erika kvietė ją kartu pavakaroti „Don Vito“, tad ge­
riau pabus su jais.

Šeštadienio rytą Gerda persibraukė tušu blakstienas, ranka pa­

pureno plaukus ir neužrakinusi kambario nuskubėjo į viešbučio
restoraną. Valgyti visai nesinorėjo, tiesiog buvo smalsu, kaip po
vakarykščio atrodo Brudikis. Nurimo išvydusi jį su pilna lėkšte
panosėje. Pamatęs Gerdą, Brudikis išsišiepė ligi ausų ir pamojo
kviesdamas prie savo stalelio.
Stovėdama priešais marmitą su omletu ir svarstydama, ar ti­
krai praris bent kąsnį, Gerda pajuto ranką ant liemens. Brudi-
kio ranka buvo sunkesnė. „Gal Bliumas?“ - vos spėjo pagalvoti
ji ir prie pat ausies išgirdo Jorį tariant: „Labas rytas. Kaip jau­
čiasi Pelenė, pabėgusi vakar iš baliaus?“ Elektros srovė nutekėjo
nuo pakaušio iki kojų pirštų. Gerda atsisuko, bet Joris jau buvo
atitraukęs ranką ir šypsodamas žiūrėjo ne į Gerdą, o į marmitą.
Gerda padavė jam didelį šaukštą, kurį laikė turbūt jau kelias mi­
nutes, ir, taip pat nežiūrėdama į Jorį, sumurkė: „Ačiū. Neblogai.
Pelenė ruošiasi pagrindiniam baliui.“ Tada lengvai stuktelėjo vy­
rą pečiu ir nuėjo prie sulčių stalelio.
Dar pora mažučių kruasanų, ir - pas savo Don Kichotą. Tas
jau buvo paragavęs visų patiekalų iš pusryčių valgiaraščio, gal net
po du kartus, ir greitakalbe išbėrė Gerdai, kad šiandien rimtai
nusiteikęs kelis kartus prasilėkti, parepetuoti abu šokius, ir kad
jau skambino bendrapartiečiui, įgaliotam rūpintis vakarinio bal­
savimo reikalais.

130
 - Gerdute, aš tau sakiau: čia mano daržas ir aš jį gerai prižiūriu.
Gerda šypsojosi, bet suprato, kad nejaučia kruasanų skonio
ir girdi tik kas trečią Rimanto žodį. Pati bijojo šitos po trupu­
tį ją užvaldančios būsenos. Būsenos, kai ji gali padaryt bet ką.
Nesivaržydama, negalvodama apie pasekmes. Kipšiukas Gerdos
viduje ne tik pabudo, jis jau šoko Tyntos šokį.
Per repeticiją ji nesikabinėjo prie Brudikio, net pagyrė kelis
kartus, ir šis pasijuto išdidus, netgi pakylėtas. Gal ir neblogai
prieš pasirodymą? Lyg rūke praplaukė grimo kambarys „Agilo-
je“, Jelizaveta, kažko nepatenkinta ir burbanti ant grimuotojos, -
gal todėl, kad Joris, kaip įprastai, nestypsojo šalia, jo išvis niekur
nebuvo matyti.
Paskui, kai šoko čia čia čia, šiek tiek nervinga šypsena Naglio
veide, demonstruojant baltutėlius dantis.
Gerdai ir Rimantui sušokus „Don Kichotą“, nuskambėjo
„bravo“. Gerda atpažino Ritos balsą, bet pačios kompanijos ne­
įžiūrėjo, matyt, buvo nugrūsta į kokį kampą. Pirmoje eilėje prie
šokių aikštelės spaudėsi Gerdai per kitas transliacijas nematyti
žmonės. Turbūt tos svarbiosios personos, anot Bliumo. Jeliza-
vetos ir Jorio pasodoblio ji nematė, nes abu su Rimantu skubėjo
rengtis fokstrotui.
Gerda buvo tikra, kad tai bus paskutinis jos ir Brudikio šokis
šiame projekte. Gal net jautė palengvėjimą. Kad ir kaip nutiks,
dabar jai buvo sunku susikoncentruot į šokius.
- Meilės šią dieną čia, Nidoje, ir tiesioginės transliacijos metu
niekada nebus per daug, - egzaltuotu balsu paskelbė laidos ve­
dėjas, atvertęs aplanką skaitydamas aiškiai pirmą kartą matomą
svetima ranka parašytą tekstą.
- Bet net ir čia meilės užteks tik trims poroms, ir dabar atėjo
metas sužinoti, kuriai porai mūsų projektas, deja, jau baigėsi, - tę­
sė mintį jo partnerė vedėja, tituluota gražuolė. - Komisija pranešė
savo verdiktą, jūs balsavote, ir dabar štai jis - teisybės momentas.
Keturios poros, susėdusios improvizuotame „žaliajame kam­
baryje“, privalomame kiekvieno save gerbiančio realybės šou
atribute, laukė rezultatų: Sonata su Nagliu susikibę rankomis,
Joris su Jelizaveta atokiau vienas nuo kito, Gerda - kažkur nukly­
dusi mintimis.
- Komisijos nuomone, pirmą vietą mūsų netikėtoje Valentino
dienos fantazijoje užėmė Joris ir Jelizaveta! - dramatiškas vedėjo
balsas pasiekė naujas aukštumas.
Jelizaveta džiaugsmingai suspurdėjo, Joris džiaugtis neskubė­
jo, nes jau kelis kartus komisijos ir žiūrovų nuomonės buvo visiš­
kai skirtingos. Ir jis neklydo.

132
 - Tačiau dešimtys tūkstančių skambinusiųjų, ačiū visiems,
atidavusiems savo balsą, turėjo kitą nuomonę, - prasto lietuviš­
ko teatro dramatiškumas persidavė ir vedėjai, - tad, suskaičia­
vus komisijos ir žiūrovų balus, šį mažąjį finalą laimi Sonata ir
Naglis! - Jaunoji pora nevaidindama net sucypė iš džiaugsmo,
o Jelizaveta susiraukė. - Antra vieta atitenka Joriui ir Jelizavetai,
o trečia vieta...
- ...ir paskutinis bilietas į superfinalą atitenka... - vedėjas, re­
gis, fiziškai jautė augant televizinius reitingus, ir atrodė, kad tuoj
patirs orgazmą, kas nebūtų buvę labai gerai tiesioginiame nacio­
nalinio transliuotojo eteryje, - atitenka Gerdai ir Rimantui!
- Yes! - Brudikis net pašoko, pamojavo iškėlęs kumštį ir stvė­
ręs Gerdą tarsi marionetę suspaudė lokio glėbyje.
Gerda irgi apkabino partnerį ir pabučiavo į skruostą, pakau­
šiu jausdama Jorio žvilgsnį.
Kameros perbėgo nusivylusiais iškritusios poros veidais, o
prie Sonatos ir Naglio kaipmat atskubėjo tiesioginių interviu re­
porteris, norintis išgirsti pačius originaliausius atsakymus pasau­
lyje į nuvalkiotą klausimą: kaipgi jie dabar jaučiasi?

Kilnojamojoje televizijos stotyje įsitaisęs transliacijos režisierius

pasisuko su kėde ir klausiamai pažvelgė į stovintį už nugaros Da­
vidą Bliumą. Prodiuseris kramtė lūpas, žiūrėjo į skirtingus ekra­
nus, kuriuose skirtingos kameros rodė visas keturias poras, ir,
atrodė, vis dar negalėjo apsispręsti.
- Davidai, - kreipėsi į jį režisierius, - tai darom ar ne?
Bliumas svarstė. Sonata ir Naglis - geri šokėjai, bet nuobodi
pora, va ir dabar vapa nesąmones. Joris su Jelizaveta - subliušku-
si meilės intriga. Paslaptingoji Gerda su tuo savo politiku... Fina-

133
las bus neblogas, bet Davidas norėjo daugiau. Daugiau dramos,
ašarų, daugiau fejerverkų, daugiau reitingų! Jis norėjo daugiau
prilipusių prie ekranų žiūrovų, kuriems būtų parduota idėja, kad
iki šiol niekas niekada Lietuvoje nėra to daręs. Aišku, kiltų ir
pasipiktinimo banga, ypač tarp gerbėjų. Bet pasipiktinimas ge­
neruotų dar didesnius reitingus. Ar verta? Ar tikrai verta? „Kas
nerizikuoja, tas negeria šampano“, - Davidui, šampano gerbėjui,
į galvą atėjo nuvalkiota frazė, tikrai ne žydiška patarlė.
- Davidai, sakyk! Arba darom, arba sakom vedėjams, kad riš­
tų transliaciją.
- Dzin, darom! - apsisprendė Bliumas.
Režisierius pritariamai linktelėjo ir nusisuko į pultą.
- Dėmesio, vedėjai, - ištarė į mikrofoną ir per mažytes ausi­
nes tiesiai vedėjams į ausį, - baigiam intervus ir pradedam planą
B. Imkit paskutinį puslapį, pasiruoškit.

- Ačiū visiems, žiūrėjusiems ir balsavusiems už mus! - Rimantas

Brudikis šitame amplua jautėsi tūkstantį kartų puikiau nei ant
parketo. - Ir ačiū neprilygstamajai Gerdai, kuri patikėjo manimi
ir padėjo man patikėti, kad mudu galime tai padaryti. Toliau bus
dar geriau.
Gerda santūriai linktelėjo. Kažin, ar bus dar geriau, bet blo­
giau tikrai nebus. Be to, Rimantas šį vakarą tikrai sušoko geriau
nei bet kada.
- Ačiū Rimantui ir Gerdai, štai taip jaučiasi mūsų superfinalo
dalyviai ir mus, deja, paliksianti pora, - sutarškėjo reporteris. -
Grįžtame į studiją.
- Studija Nidoje, žinoma, improvizuota, atidaryta tik šia ne­
pakartojama Valentino nakties proga, rezultatai jau žinomi, bet

134
niekur nepabėkite, nes siurprizai dar nesibaigė! - renginio vedė­
jas ėmė įgyvendinti planą B.
- To nežinojo niekas, bet dabar sužinos visi, - toliau intrigavo
jo kolegė vedėja. - Kitą savaitę didžiajame mūsų superfinale ma­
tysite naujus fantastiškus šokius, bet...
- ...mūsų poros išmėgins naujus partnerius! Kiekvienas su­
perfinalo dalyvis du šokius atliks su savo pora, tada burtų būdu
lemiamam, trečiam, šokiui poros gaus kitą partnerį, ir žiūrovai
jau balsuos už naują porą!
- Daugiausia balsų surinkęs šokėjas ir šokėja ir taps didžiojo
mūsų projekto superfinalo nugalėtojais!

- Jungiam žaliąjį kambarį, porų reakcijas stambiu planu! - suko­

mandavo transliacijos režisierius.
Ir reakcijos tikrai buvo: sutrikęs Brudikis, prastai nepasiten­
kinimą slepianti Jelizaveta, ūmai pažvalėjęs Joris ir patenkintas
Naglis, supratęs, jog paskutiniam, galbūt lemiamam, šokiui į po­
rą gaus profesionalę.

- To dar nėra buvę!

- Bet tikrai bus! Kitą šeštadienį tuo pat laiku, bet kitoje vieto­
je, didžiojoje mūsų studijoje.
- Nepraleiskit transliacijos, o kol kas sakom ačiū Nidai, geros
Valentino dienos...
- ....tiksliau, nakties, chi chi...
- ...likite su nacionaliniu transliuotoju...
- ...pasimatysime lygiai po savaitės...

135
- Titrai, vinjetė, - nurodė režisierius, - ir atiduodam eterį cen­
trinei. Viskas.
„Oi, ne viskas, - pagalvojo Davidas Bliumas, puikiai suvok­
damas, koks cunamis nusiris socialiniuose tinkluose ir interneto
portaluose. - Oi, ne viskas, mažučiai mano.“
 "s,mys SEIBA

Brudikis užsakė jau trečią butelį „Dalmore“ viskio restorane, ku­

piname emocijų, šurmulio ir atsipalaidavimo šypsenų. Ant resto­
rano baro ir stalelių spindėjo dešimtys širdelės formos žvakučių,
primenančių, kad šiandien - ne šiaip kokia, o Meilės diena.
Pats Rimantas nenustojo pliauškęs, garsiai juokėsi, nežinia
kelintą kartą bučiavo Gerdą į skruostą šnipšteldamas: „Pavarėm,
Gerdute, ir dar pavarysim.“
Net žinių vedėja ir baltaplaukis šokių treneris, iškritusi pora,
atrodė jau susitaikę su skaudžiais šio vakaro rezultatais. Jaunoji
žiniukė lenkė vieną taurę šampano po kitos ir maivėsi prieš savo
baltapūkį, galų gale įsisiurbė jam į lūpas. „Taip, emocijos, stresas
ir alkoholis daro savo“, - stebėdama juos pagalvojo Gerda. Bliu­
mas, purtydamas įraudusius skruostus, kažką įkvėptai aiškino jį
apsupusioms „svarbioms personoms“, tarp kurių Gerda atpažino
ir dabartinį Neringos merą.
„Kažin, vasarą „ Agila“ jau atsidarys, ar čia tik Davido neginči­
jama įtaiga ir žavesys vienam vakarui atvėrė jos duris?“ - svarstė
Gerda. Ji neturėjo noro su niekuo kalbėtis, kartais tik linktelėda­
vo pritardama neužsičiaupiančiam Brudikiui. Buvo dėkinga jam

137
už tai, kad šį vakarą jis prisiėmė visą duoklės žurnalistams naštą
ir nesivaržydamas žarstė padėkas ir pažadus. Galų gale, jam ne­
blogai sekėsi.
Pusfinalio čempionai Sonata ir Naglis nenustygo vietoje. Net
nustraksėjo šokti, suskambėjus dainos „Arrogante“ melodijai,
lyg nebūtų atsišokę per kelis mėnesius.
Jelizaveta su Joriu sėdėjo kartu, kaip įprastai, bet žiūrėjo į
skirtingas puses. Eli sunkiai beslėpė nepasitenkinimą ir atrodė
įsižeidusi; sučiauptos lūpos ir nukabę jų kampučiai atėmė iš jos
pusę grožio. Joris kalbėjosi su šalia sėdinčiu, nežinia ką šiame va­
karėlyje veikiančiu psichologu Tomu. Matyt, mylinčiu Nidą, o gal
mėgstančiu šokius arba „svarbių personų“ susibūrimus. Išvydusi
jį restorano salėje, Gerda sutriko - juk genama smalsumo ji ap­
siribojo tik dviem seansais pas Tomą. Bet šyptelėjusi linktelėjo
vyrui ir šis atsakė jai tuo pačiu.
Matyt, Jelizavetai pabodo tiek laiko sėdėti be dėmesio, nes ji
stryktelėjo, aplenkusi Jorį čiupo Tomą už rankos, burbtelėjo „ei­
nam šokti“ ir, neleidusi nė žodžio ištarti, nusitempė jį į aikštelę,
kurioje išmoktas šokių figūras demonstravo Sonata su Nagliu.
Tomas nesipriešino. Gal iš mandagumo? Gerdai dingtelėjo, kad
Eli nori sukelt Joriui kad ir menkutį pavydą, tik kažin, ar tas no­
ras turi šansą išsipildyti. Atrodė, Joris tik lengviau atsipūtė, nes
turbūt nejauku sėdėti šalia susiraukusios moters, kai nežinai, ką
jai pasakyt. Akimis susirado Gerdą. Ji šito senokai laukė. Taip ir
sėdėjo žiūrėdami vienas į kitą gal visą minutę. Joris lyg ir ban­
dė šyptelti, Gerda buvo rimta. Tiesiog žiūrėjo. Ji žinojo šito savo
žvilgsnio galią - ne sykį buvo tai išbandžiusi. Paskui atsistojo ir
pasuko link restorano durų. Brudikis flirtavo su barmene, pra­
šydamas dar vieną butelį brangaus viskio įrašyti į jo sąskaitą, tad
nelabai kas jos čia ir pasiges.

138
Gerda žiūrėjo į savo išbalusį veidą vonios kambario veidrodyje, į
keistai degančias akis. Staiga išgirdo prasiveriant kambario duris.
„Nė nesibeldė“, - šyptelėjo. Susisiautę raudonąjį šilko chalatėlį,
brūkštelėjo šepečiu plaukus.
Joris stovėjo vidury kambario su buteliu „Moet“ rankoje.
- Šaltas? - paklausė Gerda taip, lyg pati būtų jo prašiusi
atnešti.
Joris šyptelėjo lengviau atsikvėpęs, nors kažin ar tikėjosi ki­
tokios jos reakcijos. Jokia kita moteris niekada nežiūrėjo į jį taip,
kaip Gerda šį vakarą ten, restorane. Nuo tokio žvilgsnio darosi
nejauku, net norisi nusukti akis į šalį, bet dar labiau norisi išsi­
aiškinti, ką tas žvilgsnis reiškia. Kai restorane Gerda pakilo nuo
kėdės, Joris jau žinojo, ką darys. Visos jo abejonės, bandymai
ieškot prasmės ir logikos, Jelizaveta, Ieva, Živilė ir šita restorano
salė, pilna įkaušusių klegančių personažų, pradedant Bliumu ir
baigiant Brudikiu, - viskas atrodė netikra. Tikras tik noras sekt
paskui tą moterį.
- Bent jau prašiau šalto, - Joris pastatė butelį ant naktinio sta­
lelio prie lovos ir staigiu judesiu prisitraukė Gerdą artyn.
Ji pajuto jo lūpas ant savo kaklo. Paskui - ir liežuvį. Į tarp­
kojį plūstelėjo karštis, Gerda atlošė galvą, pažvelgė Joriui į akis,
apsitraukusias lengva migla, ir švelniai stumtelėjusi pasodino jį
ant vienintelės kėdės kambaryje. Nusijuosė šilkinį trumpo cha­
lato diržą, apvyniojo juo Jorio riešus ir pririšo prie kėdės atlošų.
Joris tylėjo, bet Gerdai pasirodė, kad jo kūnas virpa. Ji lėtai atsegė
marškinius, vis dar tylėdama. Pasilenkusi lyžtelėjo jo spenelius,
išsišovusius ant neplačios, bet treniruotos krūtinės. Joris vos gir­
dimai sudejavo. Kai Gerda ėmėsi kelnių diržo ir užtrauktuko, Jo­
ris užsimerkė.

139
 - Noriu, kad žiūrėtum į mane, - staigiu judesiu nusmaukda­
ma jam kelnes pasakė Gerda. Nuostaba Jorio akyse, sumišusi su
geismu, jai buvo labai graži.
Gerda paėmė nuo naktinio stalelio savo telefoną ir kažko jame
ieškodama su šypsena paklausė:
- Ar žinai, kiek iš tiesų tęsiasi jūsų „Bolero“?
- Kas? - Jorio akys išsiplėtė.
- „Bolero“. Jūsų pasodoblis. Apie šešiolika minučių. Kažkur
skaičiau, kad klausydamasi šios muzikos bet kuri moteris patiria
orgazmą, - Gerda aiškiai mėgavosi nuostaba Jorio veide. - Pa­
bandom? O gal teks apsiribot „Šuniukų valsu“?
Gerda spustelėjo jutubo ženkliuką telefone, ir pasigirdo tylus
barbenimas į būgnelį. Joris lyg žiojosi kažką sakyti, bet pajutęs
Gerdos liežuvį ant jau nė nereikalaujančio paruošiamųjų glamo­
nių penio, tik sukando dantis ir giliai įkvėpė. Apžergusi Jorį, Ger­
da stūmė pulsuojančią karščiu varpą į save, kol aiktelėjo pajutusi
aštrų skausmą.
- Gabaritais ponaitis nesiskundžia, ar ne? - sušnabždėjo Jo­
riui į ausį ir krimstelėjo spenelį.
Gerda judėjo lėtai, o muzika vis garsėjo. Joris, atrodė, suprato
žaidimo taisykles. Dabar jo akyse galėjai įžvelgti šelmišką pašai­
pėlę, ir Gerdą tai užvedė dar labiau. „Ar tik pati greičiau nepa­
vargsiu?“ - jau svarstė ji.
Ūmai išgirdo trinktelint gretimo kambario duris, paskui-
nervingą beldimą į jos pačios numerio duris. „Kažin, ar Joris jas
užrakino?“ - šmėstelėjo mintis. Iš ramios Jorio šypsenos ji supra­
to, kad viskuo pasirūpinta. Ir abu žinojo, jog baladojasi greičiau­
siai Jelizaveta.
Gerdai jau skaudėjo kojų raumenis, ji bandė įvairų judėjimo
tempą, bet Joris, atrodė, nė neketino pasiduoti. Iki „Bolero“ pa­
baigos likus kelioms minutėms, Gerda kapituliavo.

140
 - Apgavau tave, - nuogomis krūtimis prigludusi prie drėgnos
Jorio krūtinės sumurkė ji. - Man ir ilgiausios Vagnerio operos
neužtektų. Aš - kitos distancijos bėgikė.
Gerda pažvelgė Joriui į akis - mėgino atspėti, ką jose nupieš
šitas posūkis. Jokio sutrikimo, tik pergalės atšvaitas ir smalsu­
mas. Ji nuvyniojo raudonąjį dirželį, atlaisvindama Jorio riešus,
tada atsigulė ant lovos ir plačiai išskėtė kojas. Vėl tas keistai ra­
mus ir geidulingas žvilgsnis, kurio užhipnotizuotas padarytum
bet ką.
Joris jį suprato. Negalėjo pasigirti turįs daug patirties. Nei su
Ieva, nei juolab su Živile. Tiesiog nė viena iš jų taip tiesmukai šito
nereikalaudavo, o Joris ir nerodė didelio noro.
Jis pakilo nuo kėdės ir iš minibaro ištraukė mažą buteliuką
mineralinio. Keliais gurkšniais sudrėkino perdžiūvusią burną.
Gerda gulėjo tokia pat poza, nenuleisdama nuo jo akių. Jo­
ris priklaupė ant lovos krašto ir delnais perbraukė plačiai išskės­
tas jos kojas. Dabar labiausiai norėjo, kad šita moteris raitytųsi
iš malonumo jo glamonėjama. Pirmas prisilietimas liežuviu, ir
Gerdą nupurtė elektros srovė. „Kažin, ar jis ras jautriausią mano
tašką?“ - dar spėjo pagalvoti ji ir ėmė grimzti į kažkokį šiltą liū­
ną. Galvoje karusele sukosi veidai: Bliumo, Brudikio, Jelizavetos,
Gintaro, Ievos. Ir Lino. Alsavimas virto tylia dejone. Gerda jau­
tė Jorio pirštus, vis stipriau spaudžiančius jos šlaunis. Artėjantis
orgazmas pamažu kilo nuo kojų pirštų link dubens, supurtė visą
kūną nevaldoma konvulsija ir išsiveržė kimiu riksmu. Gerda jo
netramdė, jai buvo tas pats, kad už sienos - Jelizavetos kambarys.
Greičiausiai net norėjo, kad toji girdėtų.
Gerdos kūnas vis dar virpėjo ir ji vis dar negalėjo atsimerkti,
kai pajuto Jorį savyje. Jis savęs nebevaržė, tas šiurkštumas turėjo
savotiško žavesio, ir jai buvo vis tiek, kad pakaušiu daužosi į lovos
galvūgalį. Tiesiog gėrė į save aistros kvapą.

141
- O kiek tęsiasi ilgiausia Vagnerio opera? - pildamas į taures
šampaną, kuris tikrai jau nebebuvo šaltas, paklausė Joris ir vėl
prigulė šalia Gerdos.
- Daugiau kaip penkias valandas, - ši godžiai nugėrė iš taurės
kelis gurkšnius.
- O „Šuniukų valsas“? - Joris žiūrėjo į Gerdą, delnu pasirėmęs
smakrą.
- Nežinau, gal tris keturias minutes. Arba be galo.
Gerda pasuko galvą į Jorį, ir abu nusikvatojo - jai orgazmui
pasiekti šįkart maždaug tiek ir tereikėjo.
 ”n"'"s]0WS

Putlusis prodiuseris, kaip visada, buvo teisus. Išgirdę žinią žiū­

rovai reagavo žaibiškai. Vieni džiaugėsi galėsią pamatyti skirtin­
gus šokius su skirtingais partneriais, kiti abejojo, ar per savaitę
įmanoma susirepetuoti su nauju partneriu, treti - kad kaip tik
tokia formulė išryškins vertus nugalėtojus, ketvirti piktinosi, jog
viskas parduota, nes dabar Naglis gavo daug geresnį šansą nei
Joris ar Rimantas, penkti tvirtino, kad žiūrovai - ne debilai ir į tai
atsižvelgs. O šešti tiesiog rašė, kad visas projektas - nesąmonė, jų
mokesčių taškymas, dėl to niekada tokių dalykų nežiūri.
Kitą dieną visi internetiniai portalai suskato narstyti po kaule­
lį Bliumo numestą bombą, analizavo kiekvieno šokėjo galimybes
su skirtingu partneriu, lažybininkai keitė prognozes, nugalėtojais
matydami Naglį ir nuo Brudikio išsivadavusią Gerdą.
Bet buvo ir tokių, kuriems šurmulys portaluose ir komenta­
torių skalijimas atrodė kaip septyniasdešimtos svarbos dalykas.

M3
Joris prasimerkė ir tuoj pat užsimerkė apakintas viešbučio kam­
barį užliejusios dienos šviesos. Iš to buvo galima spręsti, jog ry­
tas, jeigu dar galima vadinti rytu, jau vėlyvas.
Maudė visą kūną. Tikrai visą. Tarsi dvylika brolių ar kiek ten
jų buvo, juodvarniais lakstančių, būtų nusileidę ir sąžiningai jį
išvelėję beisbolo lazdomis. Apie galvą nė nebuvo prasmės kalbėti,
joje apsigyvenę nykštukai su mažais kūjeliais sąžiningai darba­
vosi nenorėdami nusileisti broliams juodvarniams. Joris pamėgi­
no atsisėsti lovoje prieš tai pasižiūrėjęs, ar tikrai miegojo vienas
(yra buvę ir kitokių atvejų, tad geriau apsižiūrėti). Tvykstelėjo
toks galvos skausmas, kad net supykino, ir jis bejėgiškai krito ant
pagalvių. Po kurio laiko vėl pabandė atsikelti, ir šįkart pavyko,
o ir prizas buvo vertas to. Atsisėdęs Joris pamatė ant naktinio
stalelio kažkieno (greičiausiai jo paties) rūpestingai padėtą mi­
neralinį vandenį ir pakelį solpadeino tablečių. Pusė buteliuko ir
dvi tabletės iš karto nukeliavo į gerklę, bet Joriui tai kainavo visas
sukauptas jėgas, ir jis vėl krito ant pagalvių.
Susikaupti žygiui į dušinę prireikė dar dešimties minučių.
Ir koks tai buvo žygis.
- Ble, ble, - tyliai, nes garsiai keiktis nebuvo sveikatos, su-
šnarpštė Joris, jausdamasis kaip po labai sunkios ligos gyjantis
Abromiškių reabilitacijos centro pacientas.
Tačiau deginanti vandens čiurkšlė, srūvanti ant galvos, ir pra­
dėjusios veikti tabletės padarė gyvenimą pakenčiamą, tad stovė­
damas po dušu Joris bent jau galėjo mąstyti.
„Kažin, kaip ji jaučiasi?“ - dingtelėjo mintis, prisiminus visą pra­
ėjusios nakties saldumą. Joris prisiminė, kaip bandė išprašyti, kad
Gerda leistų jam miegoti jos lovoje, bet moteris buvo nepalenkia­
ma. „Kelkimės kartu, miegokim atskirai“, - prisiminė jos žodžius.
Pratisai suvibravo telefonas, ir dar kartą. Joris keikdamasis
ėmė jo ieškoti, - Sizifo darbas, kai nieko neatsimeni, - galiausiai

144
rado nučiuožusį po lova. Skambintojas buvo atkaklus. O gal nu­
manė, jog šį sekmadienio rytą Joriui tikrai prireiks laiko, kol ras
telefoną.
- Labas rytas, koks čia rytas, - žvaliai pragydo Bliumo balsas,
ir Joris pajuto jam nuoširdžią neapykantą
- Nu, labas, - burbtelėjo.
- Oho, koks balselis, dabar suprantu, kodėl neatėjai pusry­
čiauti. Jeigu gyvas, atplauk pieno puta, jeigu negyvas, vis tiek at­
plauk ir ruoškis, nes karieta po valandos išvažiuoja namolio.
- Po valandos? - Jorio mintys plūduriavo kaip musės tirštame
meduje, bet viena buvo aišku: išvažiuoti po valandos ir keturias
valandas praleisti automobilyje kartu su Gerda jis visiškai nepa­
siruošęs. - Klausyk, eee, Davidai, žiūrėk, aš pagalvojau, kad pasi­
liksiu Nidoje. Vis tiek pirmadienį reikalų neturiu, repeticijų nėra,
grįšiu ryt vakare, ir tada jau pavarysim iki šeštadienio.
- Ar ne? - Bliumo balse suraibuliavo keistos gaidelės.
- Taip, žinok, dar pabūsiu, pailsėsiu, vakar sunki diena buvo.
Nelaukit manęs.
- Gerai, mielas mano, kaip pasakysi, pono kiaušai, pono va­
lia, kaip sako seni žydai, - atsiliepė Davidas, - ilsėkis, žinoma. Tik
pagalvok, koks sutapimas. Prieš pusvalandį man beveik tą patį pa­
sakė Gerda. - Televizijos prodiuseris nusijuokė ir baigė pokalbį.
Joris dar kurį laiką bukai spoksojo į telefono ekraną.
Vaistai suveikė, neblogu analgetiku tapo ir puodelis juodos ka­
vos, bet apie maistą Joris negalėjo nė pagalvoti. Jis palengva apsi­
rengė, nusileidęs į pirmą aukštą susitarė dėl papildomos nakvynės
ir tik išėjęs laukan ir įkvėpęs surstelėjusio Nidos oro pasijuto ge­
riau. Oras buvo ne kažin koks - tipiška lietuviška pajūrio žiema,
pliurzė po kojomis, grasinanti apsemti batus padarius neatsargų
žingsnį, ir nyki smulki šlapdriba. Bet Joriui tiek minčių sukosi
galvoje, kad galėjo snigti, kristi kruša ar vasario vidury tvieksti
saulė ir žydėti magnolijos, jis turbūt nė nebūtų to pastebėjęs.

145
 Išėjęs į Kuverto gatvę, jis stabtelėjo dvejodamas, kur pasukti.
Patraukė dešinėn, prie marių. Pakeliui pro jį pravažiavo kelios
namo skubančios mašinos, vienas vairuotojas pyptelėjo, matyt,
koks nors pažįstamas, bet nesustojo. Joris nuėjo iki pat marių,
taip ir nesutikęs nė gyvos dvasios; nidiškiai tūnojo namie, o siau­
tulingo savaitgalio dalyviai arba jau buvo išvažiavę į žemyną, ar­
ba pažvelgę pro langą nutarė likti pataluose.
Joris prisėdo prie amžinai galvą užvertusio Kernagio, min­
tyse padėkojo sau už tai, kad užsivilko neperšlampamą striukę,
nužingsniavo iki „Zundos“, tada - pro neveikiantį „Kaštoną“,
aplenkė prieplauką, pasisukinėjo tarp jaukių nidiškių namukų,
paskui kojos nunešė iki pat Parnidžio kopos. Turbūt pats nebūtų
galėjęs atsakyti, ko ieško, - gal Gerdos, o gal tiesiog aklai vaikš­
čioja paskendęs mintyse ir jausmuose.
Baltijos grumėjimas pasitiko dar nepriėjus kopų. Joris lėtai
kopė aukštyn į patį kopos viršų, kojos skundėsi, kad tikrai ne to­
kio sekmadienio tikėjosi, ypač po tokio šeštadienio. Tik kvailam
galėjo šauti į galvą tokiu oru eiti prie jūros.
Paplūdimys buvo tuštutėlis.
Beveik tuščias.
Vienišą figūrą jis pamatė ne iš karto - tyliai krentant šlapdri­
bai, pilkšvoje prieblandoje ji atrodė kaip fatamorgana, bet Joris
neabejojo, ten tikrai buvo ji.
Jis žengė mediniais laiptais žemyn į paplūdimį ir sustojo. Na,
prieis prie Gerdos, gal net pasivys kaip uždusęs spanielis, jeigu ji
pasuks į kitą pusę, ir kas? Ką jai sakys? „Labas, aš tavęs ieškojau,
o tu čia“? Tikrai ne. „Ačiū už praėjusią naktį“? Apsivemti galima.
„O, tu irgi pasilikai Nidoje, koks sutapimas!“ Jori, gal juokauji?
Viskas buvo daug paprasčiau. Net ir per jūros ošimą išgirdusi
(o gal pajutusi) besiartinantį Jorį, Gerda tiesiog pasuko galvą ir
ramiai pasakė:

146
 - Ir kur tiek laiko užtrukai?
Ir iš karto viskas stojo į vietas. Jiedu vaikščiojo palei jūrą, kal­
bėjosi apie viską ir apie nieką, kol abiejų kojos tapo ledinės, o
žiemiškas žvarbulys įsiskverbė net ir po šiltąja Jorio striuke. Jie­
dviem grįžtant, Joris pabandė paimti Gerdą už rankos, ši lyg ir
leidosi, bet po minutės išsivadavo taip paprastai, nepiktai ir aiš­
kiai, kad bandyti antrą kartą vyras nesiryžo.
Jie sušilo viešbučio bare, paskui Jorio kambaryje mylėjosi pa­
lengva atiduodami ir sugerdami kits kito kūno šilumą. Mylėjosi
neskubėdami, panirę į tą viso pasaulio įsimylėjėlių iliuziją, kad
šita valandėlė tęsis amžinybę, ir varydami šalin mintį, jog taip
tikrai nebus.

Jau vėlai vakare, kai Joris, įsitikinęs, kad Gerda pasilieka, užmi­
go, moteris atsikėlė, įsipylė viskio iš minibaro, priėjo prie lan­
go ir grįžtelėjusi pažvelgė į lovoje gulintį vyrą. „Štai taip atrodo
pergalė, - šmėstelėjo mintis. - O kas toliau?“ - ją pasivijo antra
mintis. Tada atplaukė liūdesys - tas, kuris visada apimdavo, kai
Gerda atvykdavo į Nidą. Tarsi gremžtuku braukiantis per sielą,
bet jei jo nebūtų, kažko trūktų. Gerda buvo įpratusi, liūdesys jai
netrukdė gyventi, mylėtis ir planuoti, jis buvo kaip kompiuteryje
nuolat veikianti nematoma programėlė: prisimeni ją tik tada, kai
ji iššoka prieš akis.
Gerda išgėrė viskį, grįžo į lovą, šonu prisiglaudė prie miegan­
čio vyro ir ranka susirado jautriausią jo vietą. Net ir nematydama
veido pajuto, kad Joris atsimerkė ir nusišypsojo.
- Tikrai ne miegoti čia susirinkom, - sumurkė ji jam į ausį.

147
Paskutinė savaitė prieš didįjį projekto finalą startavo kaip „For­
mulės 1“ bolidas. Repeticijų padvigubėjo, kiekvienai potencialiai
naujai porai buvo paskirti papildomi treneriai, ir prakaitas ėmė
lietis srautingu domkratu, kaip rašė klasikas.
Nacionalinio transliuotojo viešųjų ryšių skyrius kiek turė­
damas jėgų atmušinėjo pasipylusią kritiką dėl pakeisto finalo,
o radęs laisvą minutę pereidavo į kontrataką, mesdamas spau­
dai naują pranešimą su intriguojančiomis detalėmis ar trumpą
naujos poros repeticijų vaizdo įrašą. Generalinis pirmadienį
išsikvietė Davidą Bliumą ant kilimėlio, išvadino jį „svolačium“
ir neslėpdamas kandumo pasidomėjo, kokioje srityje Davidas
planuoja dirbti po visko. Vakarop per portalus uraganu, vardu
Sonata, prasinešė naujas skandalas - Sonatos atstovai pareiškė,
kad, iš anksto neinformavus apie pakeistas sąlygas, Sonata svars­
to galimybę palikti projektą.
Kažko panašaus tikėjęsis Bliumas jau po pusvalandžio buvo
prie Sonatos buto durų. Ką jis ten veikė ir ką prižadėjo nacionali­
nio transliuotojo vardu, be abejo, peržengdamas visus įmanomus
įgaliojimus, liko paslaptyje, bet kitą dieną Sonata jau kėlė į insta-
gramą nuotraukas iš repeticijos su Joriu, papuošusi jas grotažy-
me #perfectpartner.
Antradienio rytą Lietuvos vakarėlių liūtai pradėjo panikuoti,
nes nacionalinis kvietimus į finalą dalijo taupiai kaip duoną bado
metu ir vadovaudamasis principu: „O ką tu dėl manęs padarei
pastaruoju metu?“ Medijos monitoringo agentūros fiksavo kaž­
kokius protu nesuvokiamus finalui skirtų straipsnių ir socmedi-
jos postų kiekius. Ir kai Seimo pirmininkas posėdžio pabaigoje
paragino Seimo narius palaikyti kolegą Rimantą Brudikį „svar­
biausioje metų kovoje“, nacionalinio generalinis išsiuntė trumpą
žinutę Bliumui: „Nu gal ir gerai viskas čia bus.“
Joris su Gerda dienomis liejo prakaitą repeticijose, kiekvienas
atskirai laukdamas momento, kada galės treniruotis drauge, o

148
vakarais - dviese kitokio tipo šokiuose, kur tereikėjo dviejų svar­
biausių sprendimų: pas ką šį vakarą ir kuris bus viršuje?
Joris, regis, nė nepastebėjo, kad namie nebeliko Ievos daiktų,
o pastebėjęs nelabai nustebo, seniai buvo aišku, jog tai tik laiko
klausimas. Jam atrodė, kad Ievos nė nebuvo, o štai Gerda paty­
liukais šypsojosi matydama jo namuose likusius nekenčiamos
konkurentės pėdsakus, apie kuriuos jau galėjo sakyti: buvo ir
pražuvo.
Lemiamą šeštadienį jiedu pabudo lovoje namie pas Jorį, bet šį
kartą įkyrus žadintuvas privertė keltis daug anksčiau, nei įprastai.
Tačiau ir diena buvo neįprasta, viskas apskaičiuota minučių tiks­
lumu ir vedė į didįjį vakaro finalą, kurio laukė šimtai tūkstančių
žiūrovų.
Gerda liuoktelėjo iš lovos pirma ir nuoga nupėdino į vonios
kambarį, nugara jausdama godų Jorio žvilgsnį. Negali sakyti, kad
tas retkarčiais svilinantis žvilgsnis jai nepatiko. Patiko, ir netgi la­
bai. Nors ir pratusi prie vyriško dėmesio ir flirto, Gerda jau seniai
nesijautė tokia geidžiama.
- Dušas bus tavo, kai kava bus mano! - šūktelėjo ji, prieš už­
trenkdama vonios kambario duris, nes jau žinojo, kad Joriui pa­
tinka ruošti jai rytinę kavą.
Stovėdama po karšta dušo srove pagavo save galvojančią, kad
per tokį trumpą laiką labai daug sužinojo apie šitą vyrą. Kaip jis
ruošia kavą, kaip kvepia, kokie serialai jo sąraše „Netflixe“, kad
mėgsta įeiti į ją iš nugaros, rankomis prilaikydamas į sieną atrem­
tas jos rankas. Ar ne per daug visko?
Klausydamasis šniokščiančio dušo, Joris tingiai markstėsi ieš­
kodamas savyje stiprybės išlįsti iš šiltos lovos ir žygiuoti į virtuvę
ruošti kavos. Trumpai pyptelėjo telefonas, informuodamas apie
atėjusią žinutę. Joris pakreipęs galvą pažvelgė į siuntėjo vardą ir
akimirksniu atsisėdęs lovoje stvėrė telefoną. Po ilgos pertraukos
apsireiškė Aleksejus.

149
 - Didžiausios sėkmės šį vakarą linki gerbėjai. Laikysim špy­
gas. Tik, nepamiršk: liubiš katatsia, liubi į sanočki vozit.
Sena kaip pasaulis rusiška patarlė, primenanti apie atsakomy­
bę, nuo kurios nepabėgsi. Ar tą ir turėjo omeny senas klastūnas?
O gal čia koks paslėptas grasinimas? Nuotaika subjuro, bet Joris
pasistengė išmesti žinutę iš galvos, šiandien tikrai ne ta diena, kai
reikėtų rūpintis, kokias makles suka Aleksejus. Tikrai, kad suka.
Du puodeliai kapucino jau garavo ant stalo, kai susisukusi į
chalatą iš vonios kambario išplaukė Gerda. Paėmė puodelį, dė­
kinga pakštelėjo Joriui į skruostą, bet iš jo glėbio mitriai išsiva­
davo.
- Ne, ne, mielas drauge, tam yra vieta ir yra laikas, o laiko
mudu dabar visiškai neturim. Po dviejų valandų jau reikia būti
televizijoje.
- Taigi tik po dviejų valandų. Dar daug laiko, - mėgino gin­
čytis Joris.
- Tau gal ir daug. O mano amžiaus moteriai tai vienas mirks­
nis. Ir taip nieko nespėsiu, - Gerda gėrė kavą, kalbėjo ir rengėsi
vienu metu.
Užsimetė paltą nesisagstydama, nes kiek čia to ėjimo, ir įsispy­
rė į batus.
- Gerda...
- Taip, Jori.
- Gerda, - Jorio balsas pasikeitė, - man atrodo, kad aš... aš... -
jis užsikirto.
Gerda nenorėjo išgirsti, kas jam atrodo. Visai nenorėjo.
- Jeigu atrodo, reikia žegnotis, pats žinai, - šyptelėjo ji. - Iki
vakaro, mielasis, - ir trinktelėjo durimis.
Joris taip ir nepasakė, kas gi jam atrodo.
 u mmS gE|M

- Penkios sekundės. Dėmesio! - ramiai į mikrofoną ištarė trans­

liacijos režisierius, ir abu renginio vedėjai sustingo, gestais pa­
rodę auditorijai, kad renginys tuoj prasidės. - Vinjetė, leidžiam.
Šimtuose tūkstančių televizorių, kompiuterių, planšečių ir
mobiliųjų telefonų ėmė suktis spalvinga projekto vinjetė, lydima
dramatiškos muzikos.
- Šviesos. Einam. Vedėjai, - patyrusio tiesioginių transliacijų
vilko komandos buvo trumpos ir aiškios.
- Labas vakaras, Lietuva!
- Sveiki visi, kurie taip laukėte šio šeštadienio. Didysis finalas,
du nugalėtojai...
- ...bet nebūtinai šokantys poroje.
- ...tikrai taip, toks netikėtas pakeitimas sukėlė daug audrų šią
savaitę, tačiau manau, kad dauguma jūsų prie ekranų manote, jog
tai tik į gera...
- ...tad tik priminsim, kas pasikeitė ir ko laukti šį vakarą.
Gerda sėdėjo bazėje priešais monitorių, kuriame pernelyg pa­
keltais balsais kudakavo vedėjai. Aplink nervingai zujo Jelizave­
ta, plazdėdama balintos kavos spalvos suknele. Saldokų kvepalų

151
aromatas tvoksdavo į nosį, jai kaskart pračiuožus pro šalį. Matyt,
ieškojo savo krepšio. Gal to, kurį Gerda buvo nudrėbusi kažkur į
pakampę, norėdama atsisėsti?
- Ar pasiruošusi, partnere? - pamerkė akį prabėgdamas pro
šalį Naglis.
Pagal mistinę Bliumo sistemą Gerdai ir Nagliui galėjo tekti
pašokti šį vakarą. Anoks čia vargas - per porą repeticijų jiedu
nušlifavo savo džaivą. Tačiau kaip atrodys Joris arba Brudikis su
Sonata - štai kur didysis įdomumas. Gerda ir Joris skaniai pasi­
juokdavo iš to kas vakarą. Savąją rumbą jie pasikartodavo ne tik
repeticijose, bet ir namie. Gerda ištempdavo Jorį nuogą iš lovos
ir paleisdavo „Shallow“. Kai Gintaras pasiūlė šitą dainą pasirinkti
šokiui, abu su Joriu išpūtė akis. Tik pradėję repetuot suprato, kaip
puikiai ji tinka rumbai.
Gerda pasiūlė Joriui šį vakarą laikytis santūriai ir niekam ne-
badyt akių jokiais intymumais. Buvo nelengva, bet smagu. Joris
irgi įsijautė į žaidimą, netgi neįprastai lipšniai asistavo Jelizavetai.
Ir dabar įbėgo į bazę nešinas kava jai, nors Eli vis tiek purkštavo
kaip vandeniu aptaškyta katė. Gerdos ji, atrodė, nė nemato.
Vedėjas paskelbė Sonatos ir Naglio sambą. Antri - Joris su Eli.
Jų pirmasis šokis - lėtas valsas. Brudikis maldaute maldavo šian­
dien šokti rumbą. Gerda sutiko su sąlyga, kad kitas šokis bus čia
čia čia, nors Rimantas galbūt mieliau būtų rinkęsis fokstrotą.
Šokėjai, ir ne tik jie, jau visą savaitę bandė išsiaiškinti siste­
mą, pagal kurią bus skaičiuojami žiūrovų balsai tokiame netra­
diciniame finale. Tą formulę, matyt, iki galo žinojo tik Bliumas,
ramindamas besigilinančiuosius: „Ne jūsų darbas dabar vargint
smegenis, yra, kas vargina. Bus taip, kaip reikia. Ir net geriau.“
Gerda smegenų dėl to tikrai nevargino. Ji jau turėjo Jorį. Kaip
ir norėjo. Ir netgi daugiau. Nedavęs jai ramybės noras išplėšti jį
Ievai iš glėbio buvo įgyvendintas ir pamirštas. Gerda mėgavosi
kur kas svaresne pergale.

152
 Eli jau tempė Jorį pro duris, šis atsisukęs pamerkė akį Ger­
dai. Ji susizgribo, kad lūpos dar nepadažytos. Ir Brudikis su savo
auksiniais marškiniais buvo kažkur prašapęs. Šiandien komisija
tik komentavo nevertindama porų, žiūrovų balsai buvo svarbūs
kaip niekada, ir Brudikis buvo labai susirūpinęs savuoju „daržu“,
kaip pats tai vadino.
Gerda ir Rimantas koridoriuje kone kaktomuša susidūrė su po
šokio parbėgančiais Joriu ir Eli.
- Ooo, šokio dievai eina į trasų! Nepaduskit, senjorai! - su
šypsena pagiežą išspjovė Jelizaveta.
- Kas jai čia užėjo? - šiek tiek sumišo Brudikis.
- Įtampa, matyt, - Gerda šypsodama paėmė jį už rankos. -
Nieko, pavarysim, Rimuk, ar ne?
Per čia čia čia Rimantas užduso, bet, Gerdos nuostabai, žings­
nių nesupainiojo. Ji pakštelėjo partnerį į skruostą, palikdama
ryškią vyšnių spalvos dėmę.
Pagal Bliumo sistemą žiūrovų balsai nei po pirmo, nei po an­
tro šokio nebuvo skelbiami. Ta nežinia kėlė įtampą, kita vertus,
visiems leido turėti vilčių.
Žinoma, buvo tokių, kurie matė balsus. Davidas stovėjo šalia
režisieriaus įbedęs akis į planšetę ir joje besikeičiančius skaičius.
Nieko neįprasto. Pirmavo Naglis ir Sonata, antri - Joris su Eli,
treti - Brudikis su Gerda, tačiau skirtumas tarp porų buvo nedi­
delis; čia kovėsi jau ne šokėjai, o Sonatos instagramas, Jorio jutu-
bas ir Rimanto partija.
Rimantas, grįžęs į bazę, čiupo telefoną ir išlėkė į koridorių.
Jelizaveta sėdėjo ant grimo kėdės, balintos kavos spalvos suknelę
pakeitusi šviesiai žalia fokstroto suknia, ir aiškino šalia stovin­
čiam Joriui apie balsų skaičiavimą. Gerda priėjo prie vyro, ranka
apsivijo kaklą ir klustelėjusi: „Kaip tu, meile?“, įsisiurbė jam į lū­
pas. Dzin tas susitarimas. Nežinia kuria kūno vieta ji jautė ne tik

153
Eli, bet ir visų trijų grimuotojų žvilgsnius. Kai atsitraukė, Jorio
akys šypsojosi.
- Baik, Gerda, man dar su ja šokti, - ištarė jis vos girdimai ir
spustelėjo jai ranką.
Gerda sąmoksliškai atsakė jam tuo pačiu ir lyg niekur nieko
nuplaukė į persirengimo kabiną, palikusi Jorį doroti Jelizavetai.
Po antro savo šokio jiedu su Rimantu pasiliko studijoje, į
kurią buvo pakviestos ir kitos dvi poros. Atėjo laikas apsikeisti
poromis. Kol vedėjai kažkelintą kartą aiškino burtų traukimo ir
balsų skaičiavimo taisykles, Gerda galvojo, kad labai norėtų do­
vanos - šokio su Joriu. Ji nusišypsojo buvusiam šeimos draugui
ir senam pažįstamam Sauliui, su didžiule geltonų rožių puokšte
sėdinčiam netoli komisijos stalo. Matė jį jau per pirmą šokį. Ki­
toje studijos pusėje šurmuliavo ir jos draugių kompanija. Tarp jų
buvo ir Marius. Matyt, Nidoje susidraugavo.
- Ir štai ji, intriga... - vedėjas rankose laikė tris auksinius vokus.
- ...atėjo metas sužinoti, kokias naujas poras pamatysite fina­
liniame šokyje, - antrino jam vedėja, kurios rankose irgi atsirado
trys vokai.
- ...viskas fortūnos rankose. Mano žavioji kolegė ištrauks man
iš rankų vieną voką ir paskelbs moterį šokėją, o aš jai iš rankų
ištrauksiu voką su vyro šokėjo vardu. Jei tai bus jau šokusi pora,
trauksim iš naujo. Pradėkime.
Vedėja ištiesė ranką, paėmė pirmą voką, koketiškai nuleidusi
blakstienas ištraukė lapelį, iškėlusi parodė visiems ir perskaitė:
- Jelizaveta!
- Metas surasti porą Jelizavetai! - iškilmingai ištarė vedėjas.
Bliumas pasilenkė prie mikrofono ir sušnypštė tiesiai vedėjui
į ausinuką:
- Tu man žiūrėk, suklysi, galvą nusuksiu. Nelieti kraštinio vo­
ko tau iš kairės, imi vidurinį, ar aišku?

154
 Nesiliaudamas šypsotis vedėjas vos regimai palenkė galvą, iš­
tiesė ranką, akimirką lyg ir dvejojo, galų gale ištraukė vidurinį
voką ir išėmęs iš jo lapelį perskaitė:
- Naglis!
Salė suūžė. Du profesionalai poroje - bilietas į pergalę.
- Pirmoji pora - Jelizaveta ir Naglis! Ar traukiam toliau?..
- ...ne, o kam? Kitos poros jau irgi aiškios. Gerdos ir Rimanto
pora turi būti išskirta, tad paskutinį šokį atliks Sonata su Riman­
tu, o finišuos Gerda su Joriu...
- ...naujos poros, nauji šokiai...
- ...naujos intrigos. Važiuojam!
Kai Gerda vilkosi šampano spalvos suknelę rumbai, jaudulį,
dėl kurio prieš dešimt minučių daužėsi širdis, pakeitė keistas liū­
desys. O gal tai buvo nenusakomas švelnumas Joriui, kurį pajuto
jam čiupus ją į glėbį, kai burtai buvo ištraukti. Jam buvo būdingas
toks nevaldomas džiaugsmo pliūpsnis.
Jų rumba turėjo būt paskutinė. Po Brudikio su Sonata ir Eli su
Nagliu. Gerda pažvelgė į save dideliame veidrodyje. Ši Erikos tik
vakar baigta siūti suknelė buvo itin graži. Gerda jos labai norėjo.
Lyg žinodama, kad savo paskutiniam šokiui laimės Jorį.
Nuskambėjus pirmiesiems Bredlio Kuperio dainos žodžiams,
Gerda pažvelgė Joriui į akis ir suprato, kad jis beveik nesijaudi­
na. Lyg būtų šokęs su ja dviese kambaryje, dar kvepiančiame jų
aistra.
Ir kad viskas bus gerai.
Turbūt.
 25 skyrius Jim

Joris naktį po pergalės prisiminė kaip vis nutrinkstančią kino fil­

mo juostą. Besiliejantis šampanas, sveikinti lendantys pažįstami
ir menkai pažįstami veidai, nuo žinučių sprogstantis mobilusis
telefonas. Buvo vis dar dėbčiojama į monitorius, kuriuose su­
stingo galutinis rezultatas: pagal balsų skaičių Gerda - pirma,
Joris - antras, per nago juodymą aplenkęs Naglį. Ir balsai už jų
porą ūžtelėjo po paskutinio šokio. Buvo ir Bliumo šypsena, kaip
du vandens lašai panaši į Češyro katino.
Buvo sau prisakęs nelįsti į socialinius tinklus, bet neištvėrė,
priklausomybė yra priklausomybė, brūkštelėjo trumpą „Yes!!!!“
Instagrame ir feisbuke pasklido paskutinio aistringo jo su Gerda
šokio nuotrauka - ir plūstelėjo tūkstančiai džiūgaujančių gerbėjų
socialiniuose tinkluose. Buvo beprotiškas nuovargis, susipynęs
su euforija ir naujais gimstančiais jausmais, kurie lengvai paėmė
viršų, kai Gerda slapta suėmė jį už rankos ir sukuždėjo: „Važiuo­
jam iš čia.“
Buvo taksi automobilis, kurio vairuotojas įžūliai spoksojo per
veidrodėlį į galinę sėdynę, ant kurios du žmonės viską pamiršę
lietė, laižė, glamonėjo vienas kitą.

156
 Ir buvo naktis pas Gerdą. Aštri kaip adata, akinanti kaip į akis
tvieskianti prožektorių šviesa, jautri kaip virpanti smuiko styga.
Kai jiedu ieškojo ir rado vienas kitą - vėl ir vėl, ir vėl. Jautriai
kaip juvelyrai, veriantys plonytę giją, ir šiurkščiai kaip artojai, be­
dantys plūgą į vagą. Kūnai virto išlydytu metalu ir amžinu ledu
vienu metu. Gerdos nagai brėžė plonytes linijas Jorio nugaroje,
Joris atlenkė Gerdos galvą, tarsi kopijuodamas paskutinį jų šokį.

Paskui buvo rytas.

Joris kuitėsi po kambarį, ieškodamas išmėtytų drabužių. Pėd­
sakai prasidėjo prie laukujų durų ir vedė iki lovos. Gerda gulėjo
lovoje pasirėmusi galvą ranka ir žiūrėjo į jį.
„Kelnės čia, viena kojinė čia, o kur kita, gal bate liko, oi, sunkus
šiandien sekmadienis laukia, keista, kad Bliumas dar neskambi­
no, turbūt irgi neblogai pašventė, kokia ji man graži, kai guli ir
taip žiūri į mane“, - mintys grūdosi keisdamos viena kitą.
- Jori, - atsklido Gerdos balsas, kiek keistokas, neįprastas, pa­
galvojo jis. - O kas tau yra meilė?
-Ką?
- Meilė, kurios nemylėjau. Kai darai tai, ko pats nesupranti, ir
gal netgi ne savo valia.
Joris nešinas kelnėmis išdygo tarpdury.
- Kaip suprast, Gerda? Ką turi omeny?
- Ai, nieko, - numojo ranka moteris ir nusišypsojo. - Ne­
kreipk dėmesio, matyt, dar po vakar neatsigavau. - Ji atsikėlė,
pasirąžė, užsimetė chalatą ir nutipeno į vonios kambarį. Prieš
dingdama už durų atsigręžė į vyrą. - Klausyk, Jori, atrodo, aš pas
tave namie palikau savo lūpdažį. Ir nebeturiu skaniosios kavos.
Kai apsirengsi, ar tau nebūtų labai sunku padaryti du žygdarbius?

157
 - Žinoma, nebūtų. Nulėksiu namo, tada - į parduotuvę, nu­
pirksiu ko nors prie kavos.
Tas kas nors prie kavos, Jorio galva, buvo naminio omle­
to ingredientai. Jis nelaikė savęs Džimio Oliverio reinkarnacija
Lietuvoje, bet, labai pasistengęs, tokiais patiekalais kaip omletas
galėdavo nustebinti.
Savo namuose lūpdažio ieškojo ilgokai. Pagaliau radęs nusi­
stebėjo - daikčiukas buvo tarsi tyčia padėtas tokioje keistoje vie­
toje, kad greitai nerastum.
Mikliai apsisukęs parduotuvėje, Joris grįžo atgal šokinėdamas
per kas antrą laiptelį. Jis nekantravo griūti į lovą pas Gerdą, jie­
dviem niekur neskubant valgyti omletą (jei pavyks), gerti kavą,
kikenti iš vakarykštės transliacijos liapsusų ir, ką jau ten, skaityti
straipsnius ir atsiliepimus apie tokią netikėtą bendrą pergalę.
Jis paskambino į Gerdos buto duris.
Tyla.
Patrypčiojo, vėl paskambino pasigailėjęs, kad nepaėmė rakto.
Gerda turbūt nieko negirdi prausdamasi po dušu.
Skambtelėjo dar kartą. Tyla. Žingsnių už durų irgi nebuvo girdėti.
- Ar tu juokauji? - sumurmėjo Joris.
Viduje ėmė kirbėti nerimo čiuptuvėliai. Gal Gerda apalpo nuo
per karšto vandens?
Nieko nesuprasdamas jis suraukė antakius ir, išsižvejojęs iš
galinės džinsų kišenės mobilųjį, surinko Gerdos telefono numerį.
„Telefonas išjungtas arba už ryšio zonos ribų“, - pranešė ma­
lonus, bet šaltas moteriškas balsas.
Purtydamas galvą Joris vėl paskambino į duris, laikė mygtuką
nuspaustą, kol pradėjo skaudėti pirštą.
Tyla.
„Gerdos buto langai išeina į kiemą, - dingtelėjo jam. - Gal iš­
lėkus surikti kaip vaikėzui: „Gerda, Gerda, pasirodyk!“

158
 Telefonas pyptelėjo pranešdamas apie atėjusią žinutę.
„Pagaliau!“ - Joris griebė telefoną.
Bet tai buvo ne Gerda.
„Umnyj by ty byl čelovek, kaby ne durak.“* Aleksejus.
Bet dabar Joris neturėjo jokio noro laužyti galvos, ką omeny
turėjo keistasis rusas.
Jis įsimetė telefoną į kišenę, paliko maišelį su produktais prie
durų, bėgte nusileido apačion, išpuolęs į kiemą apsidairė ir ūmai
suvokė, kad šūkauti po langais nereikės.
Kieme kai ko trūko.
Vakar Jorio jaguaras ir Gerdos džipukas draugiškai stovėjo
vienas šalia kito. Ir Joriui ką tik einant į parduotuvę jie vis dar
palaikė vienas kitam kompaniją. O dabar Gerdos džipas buvo
dingęs. Jorio jaguaras tebestovėjo. Ir kažkas bolavo už priekinio
stiklo valytuvo.
Popieriaus lapelis.
Joris prišoko prie mašinos, ištraukė raštelį ir perskaitė:
„Jori, nepyk, neieškok ir, jei gali, atleisk. Nesitikiu, kad supra­
si, bet yra meilė ir yra meilė, kurios nemylėjau. G.“

„Jei nebūtum kvailys, būtum protingas žmogus.“ (Rus.)

 Inga Valinskienė, Andrius Tapinas

■eilė, kurios nemylėjai

Romanas

Redaktorė Loreta Paškevičienė

Korektorės Nijolė Žukauskienė, Gražina Stankevičienė
Viršelį kūrė dainovskidesign
Maketavo Ligita Plešanova

Tiražas 10000 egz.

Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spausdino ScandBook UAB, Gamyklos g. 23, LT-96155 Gargždai
www.scandbook.lt
 • .Tapinas-^'enaS
Ändnus^P r QS .-onė'daugel
uanų ingaVaUns ’ kė per
m^mada'n ^dreb.nanV
sėkmingas koncertų
PvotaS TniUbestSeVer iS fieW^os ar® to-aj\/ .
x/edejas5nN diena saVesJAmdgar aüSsokiP
y^^.autotios. '-da^
„prezidentą ^proją^0”

. unitus rne'Aės

^•S^X-^"aUSba'SU\^s

ing°s « g •' gaW poP^5^ wtte

pasi
«
* is ^a"aUoiM tinkW viarfntevės.
mo\gAo'JaS 'r 5 .orU ieškodama ven\mą
......

mm--»::::.»...
■ „s suves« ka51'
kasja°sS 9 .
Ūks13'0"1' was mtn8Os 'tte'0''»ga irW<)Pus

^^į^^iaUte'etaS

klubas
ATVIRAS JUMS - KNYGŲ KLUBAS!
• Karščiausios knygų naujienos
• Ypatingi pasiūlymai Ir akcijos
9 786090 140727 • Gausus kitų prekių pasirinkimas
• Pristatymas | bet kur| pasaulio kraštą
www.knyguklubas.lt