EDVINAS 

KALĖDA 

AUKSAVIRIAI  1 
Romanas 

www.erdvese.org 
 Pauliui  Skirmantui  pasiekus  miestą,  diena  ėjo  vis  gra­
žyn.  Balandžio  pabaiga,  o jau  savaitė,  kai  laikosi  + 1 8 . 
Jo  vyšninis  „aštuntukas"  paršvilpė  nuo  Žarėnų.  Papras­
tai  iš  Rietavo  turgaus  grįždavo  p r o  Plungę,  bet  šiandien  ta 
kryptimi  traukė  kaip  niekada  d a u g  mašinų,  todėl  šoko  į  Že­
maičių  plentą  ir,  p a d a r ę s  šiokį  tokį  lankstą,  įlėkė  į  miestą. 
Ties  muziejumi  sumažino  greitį.  Žinojo,  kad  dailės  techniku­
mo  tarpuvartėje  dažnai  įsigudrina  tykoti  autoinspektoriai. 
Jie  automobilių  perpardavinėtojui  -  tikras  peilis.  Vos  kas,  ir 
kerta.  Už  greitį.  Už  diržus.  Šįkart  -  tuščia.  Matyt,  renkasi 
kapeikėles  kur  nors  užmiestyje.  Pakeitus  žiemines  padangas 
vasarinėmis,  daugeliui  maga  išbandyti  variklio  galingumą,  to­
dėl  inspektoriai  vos  spėja  šaudyti  radarais. 
Miesto  asfaltas  pamažu  blukino  paplentės  vaizdus.  Pa­
žliugę,  juodų  provėžų  suraižyti  laukai.  Degančios  pernykštės 
žolės  kvapas.  Perregimi  miškai  ir  tarsi  statulos  medžiai,  pum­
purų  tamsoje  slepiantys  gyvybę.  Važiavo  150  kilometrų  per 
valandą  greičiu,  bet  paukščių  trelės  pasivydavo  ir  nesiliovė 
skambėti  ausyse.  O  mieste,  išsikuopusiame  žiemos  purvą,  pa­
vasario  dvelksmas  visai  kitoks.  Tirštas  lyg  sirupas.  Žaluma 
čia  menkai jaudino.  Giedras  dangus  ir  saulės  nuauksinti  mū­
rai  taip  pat  širdies  neužkabino.  Širdies,  kurion  palengva  at­
sėlino  geismas.  Štai  iš  kur  tas  saldumas.  Norisi  siausti  kaip 
aštuoniolikmečiui,  kai,  sužinojęs,  jog  kažkuriame  miesto  ga-

S 
le  atsirado  nekokios  reputacijos  mergina,  mesdavosi jos  pėd­
sakais.  Medžiodavo  tol,  kol  „patvarkydavo".  Vienintelis  mi­
nusas,  kad  būdavo  septintas  ar  keturioliktas,  ją  pamylėjęs, 
tad  „chebros"  akyse  autoritetas  tešokteldavo  per  nykščio  na­
gą.  Užtat  stovėdamas  ant  restorano  laiptų  ir  išgirdęs  saviš­
kius  minint  palaidos  mergužėlės  vardą,  galėdavo  abejingu 
balsu  numykti:  „A,  toji...  Žinau,  patvarkiau  prieš  mėnesį. 
Nieko  tokia,  bet  yra  geresnių..." 
Dabar  kitaip.  Kai  vedi,  su  laiku  pasidaro  striuka.  Su­
prantama,  mažame  miestelyje  į  žmonas  imi  tokią,  kurios  nie­
kas  pirštais  nebado,  bet  galų  gale  ji  pati  dėl  tos  pačios  prie­
žasties  ima  tave  persekioti.  Ypač  pavasariais.  Persekioja  kaip 
gyvatė,  todėl  šiokių  tokių  pergalių  skaičius  katastrofiškai  ma­
žėja  leidžiant  vakarus  po  durų  užraktais. 
Atšilus  o r a m s ,  ž m o n ė s  renkasi  lengvesnius  a p d a r u s . 
Paulius  tikėjo,  kad,  išlaisvindamas  kūną  nuo  žiemiškos  vil­
nos  ir  kojinių  kaprono,  neišvengiamai  išlaisvini  jį  ir  mintyse. 
\  vakarą  mieste  prasideda  neįdegusių  blauzdų,  tarsi  iš  po  ant­
klodės  išlindusių  kojų  paradas.  Jam  vadovauja  tokie  kaip  jis. 
Sėdintys  prie  „krūtos  tačkos"  vairo  ir  vien  dėl  to  turintys  tei­
sę  rinktis. 
Blykčiodamas  sodriu  r a u d o n i u ,  „ a š t u n t u k a s "  įsuko  į 
Respublikos  gatvę.  Paulius  pravėrė  langą  iki  galo.  Taip  ge­
riau.  Užplėšė  muziką  visu  garsu.  Užsidėjo  saulės  akinius.  G e ­
ras  dalykas.  Išbandytas.  Kai  šalia  oriai  kiurkso  žmona,  visada 
akis  slepia  po  tamsiais  stiklais.  Kas  susigaudys  -  į  dangų  žiūri 
ar  į  panas,  šlifuojančias  šaligatvį?  Avelė  nebliauna  ir  vilkiš­
kas  smalsumas  patenkintas.  Juk  neduokdie,  išlįs  kokia  nauja 
biksa,  šypsosis  tau,  o  tu  pravažiuosi  nepastebėjęs  siunčiamo 
signalo.  Kol  atsigirs  iš  chebros,  kad  tavimi  domisi,  žiūrėk, 
visi  Naujamiesčio  čigonai  ją  bus  perkrušę. 
Atsainiai  išsidrėbęs  sėdynėje,  „ a š t u n t u k o "  vairuotojas 
tingiai  ginė  automobilį  centrine  miesto  gatve.  Nepasukda­
mas  galvos  nužiūrinėjo  marširuojančius  praeivius.  Domėjosi 

6 
tik  kojomis.  Švytuojančiomis  lyg  s p i d o m e t r o  rodyklė,  kai, 
grūsdamas  bėgius,  per  kelias  sekundes  su  grobiu  sprunki  iš 
miesto. 
Ne  ką  t e p a m a t ė .  N ė r a  ko  norėti  -  sekmadienis,  pats  vi­
durdienis.  Ilsisi  po  šeštadienio.  Štai  savo  kuodą  iškilmingai 
pranešė  Irka.  Kol  buvo  „malalietka"  -  nieko.  D a b a r  josios 
veidelis  po  ilgų  gastrolių  -  kaip  šaligatvio  plytelė.  Dažas  ant 
dažo,  bet  neišraiškingas.  Krūtinė  kaip  lenta,  o  savo  figūra 
nebent  stulpą  nurungtų. 
Prie  Karininkų  namų  išvydo  bežygiuojančias  „lakštinga-
lines".  Vilma  didžioji  ir  Vilma  mažoji.  Gyvos  karikatūros. 
Viena  aukšta  kaip  kartis,  kita  mažiukė  barsuko  žandais.  Sijo­
nai  -  sprindžio  ilgumo,  bet  kas  iš  to? 
Skverelyje  prie  restorano  ant  suoliuko  sėdėjo  Beždžio­
nėlė.  Kaip  visada,  savo  vietoje.  Simpatiška,  bet  plepumu  gąs­
dinanti  visą  miestą.  Irgi  -  tik  iš  bado.  Ne,  matyt,  be  vakaro 
naujų  veidų  neišvys.  O  gal  išvis  geriau  duotis  į  Klaipėdą,  ten 
tai jau  tikrai  ką  nors  pakabins,  ir  žmona  nieko  nesužinos... 
Paulius  atsitokėjo,  kai  jo  „aštuntuką"  aplenkė  maršruti­
nis  „Ikarusas".  Pirmas  numeris.  Jis  pilnas  pajuda  jau  nuo 
„Draugystės"  sodų,  kur  pavasariais  darbai  virte  verda,  ir jam 
pasivaideno,  jog  p r o  galinj  langą  spoksantys  keleiviai  žiūri  į 
jj  kaip  į  paskutinį  dykaduonį.  Susinervinęs  smagiu  trūktelėji­
mu  aplenkė  linguojančią  geltoną  daržinę.  Pasileido  gatve  že­
myn.  Pristabdė  išvydęs  j a u n u t ę  merginą  besiplaikstančiais 
plaukais.  Grakšti,  gyvatė.  Ir  klubus  kraipo  kaip  ant  padėklo. 
Bet  piemenė.  Kažin  ar  turi  šešiolika. 
Turgaus  aikštėje  Pauliaus  laukė  dar  didesnis  nusivyli­
mas.  Vos  privairavo  automobilį  arčiau  šaligatvio,  kuriuo 
žingsniavo  dailaus  užpakaliuko  savininkė,  p r o  ilgo  sijono 
skeltuką  mėčiodama  gundantį  blauzdos  nuogumą,  ji  atsisu­
ko.  Sviedė  įžūlų  žvilgsnį  į  vos  rėpliojantį  ir  garsiai  muziką 
transliuojantį  „aštuntuką". 
Silva,  žmonos  draugė,  su  kuria  lojasi  ant  kiekvieno  kam­
po!  Tai  išsidūrė.  Persidažė  plaukus,  ir  nepažino.  Skubiai  iš-

7 
jungė  magnetofoną.  Iškišo  galvą  iš  salono  ir  slėpdamas  sumi­
šimą  paklausė: 
-  Gal  netyčia  matei  kur  manąją?.. 
-  Mačiau,  -  netikėtai  tarė  ji  nelėtindama  žingsnio,  -  sėdi 
„Bangelėje". 
- „ B a n g e l ė j e " ?  Su  kuo? 
-  Su  kavalieriais. 
Ji  kreivai  šyptelėjo.  Lyg  permačiusi  tikrąją  užkalbinimo 
priežastį.  Apskritai  buvo  šlykštynė,  kaip  ir  kitos  ž m o n o s 
draugės,  pranešinėjančios  visas jo  „ a š t u n t u k o "  stoteles. 
Padėkojęs  Paulius  pavyzdingai  nuvairavo  automobilį  iki 
Mažosios  bažnytėlės  ir  apsisukęs  normaliu  greičiu  nuskriejo 
iki  restorano.  Pirmame  jo  aukšte  ir  buvo  įsikūrusi  kavinė-
baras  „Bangelė",  pastovi  j a u n i m o  susibūrimo  vieta.  Ant  pla­
čių  laiptų  susitiko  Stiortą.  Neįprasta  pravardė.  Buvo  pamišęs 
dėl  škotų  dainininko  R o d o  Stevvarto,  tad  „ c h e b r a "  netruko jį 
patį  pakrikštyti  Stiortu,  ir  šis  noriai  atsiliepdavo  taip  šaukia­
mas. 
-  O,  Skirma  L.  -  šūktelėjo  jis  jau  įkaušęs.  -  Kaip  turgus? 
Prakalei?.. 
Paulius  spustelėjo  jo  smulkutį  delną. 
-  Davė  arbatpinigių,  viskas  gerai,  -  nervingai  pakratė  au­
tomobilio  raktelius.  -  Sakė,  bare  sėdi  m a n o  žmona,  nema­
tei?  r 
-  Sėdi,  sėdi...  Vyšnių  likerį  su  kažkokia  drauge  kvasina. 
Turi  cigaretę? 
Paulius  atkišo  pakelį. 
-  Paimsiu  dvi.  O  gal  tris?.. 
-  Imk  visas,  mašinoje  turiu  dar,  -  skubinosi  Paulius.  -
Seniai  ji  „Bangelėje"? 
-  Ką  aš  žinau?  Kai  atėjau, ji  jau  buvo. 
Jis  nuo  pat  ankstyvo  ryto  stumdosi  po  turgų,  o  žmona, 
pametusi  vaiką,  valkiojasi  po  barus  !  Tik  pramogos  galvoje. 
|  kavinę  Paulius,  kurio  visas  miestas  kitaip  kaip  Skirma 
nevadino,  įšovė  kaip  spyruoklė.  Taip  ir  galvojo.  Prie  baro 

8 
tuščia.  Vienui  vienas  staliukas  užsėstas.  Pačiame  kampe. 
Ž m o n a ,  o  šalia  jos  Diana.  Kaimynė.  Dievaži,  negalėtų  na­
muose,  virtuvėje,  sėdėti?  Ne.  J  barą,  visiems  ant  akių  !  Sust-
riausios  p a n o s  mieste. 
Ž m o n a  iš  tolo  ė m ė  rodyti  dantis.  Nors  buvo  apkūnoka, 
bet  turėjo  gražiausias  akis  mieste.  Skirmą jos  pasitiko  šaltai. 
-  Ką  čia  veiki?  -  žengdamas  artyn  paklausė.  -  Baliavoji?.. 
-  Man  sekmadienis  -  poilsio  diena. 
-  Poilsio!  O  kur  Kristupas? 
-  M a m a  pasiėmė. 
-  Netrink,  pati  vaiką  jai  įkišai!  Davai,  judinkis,  -  nužvel­
gė  apypilnius  kavos  puodelius  ir  sklidinas  taureles,  -  ir  virink 
namo. 
Ji  ir  toliau  šypsojosi.  Tiek  jam,  tiek  draugei,  kuri  iš  to 
n e s m a g u m o  sėdėjo  nuleidusi  galvą,  bet  atrodė,  kad  randa jė­
gų  šypsotis.  Skirmą  lyg  kas  už  liežuvio  p a t e m p ė : 
-  Ir  staigiai!  Viena  koja  čia,  kita  ten  L.  Man  baigsi  vieną 
sykį  vadalotis! 
-  Pats  tu  vadala  !-  rėžė  žmona.  -  Geriau  pasakyk,  kur  tą 
vakarą  trankeisi  su  ta  pardavėja? 
-  Kokia  pardavėja?  -  nejučia  išraudo  Skirma.  Nustojo 
žvangčioti  rakteliais.  Stengėsi  nemirksėti. 
-  O  su  ta,  iš  Viešvėnų  !  Manei,  nieko  nesužinosiu?  -  su-
spigino  didelėmis  akimis.  Kadaise  svaiginęs  mėlis  buvo  įkai­
tęs  iki  skausmo,  ir  Skirma,  bėgdamas  nuo  to  kiaurai  verian­
čio  žvilgsnio,  prisėdo  prie  kito  staliuko. 
-  Kokia  pardavėja?  -  pakartojo  dusliu  balsu.  -  Ką  čia 
nusišneki! 
-  Yra  kas  matė,  kaip  ji  prie  Autotransporto  įsėdo  į  tavo 
mašiną. 
- K a d a ? 
-  Praėjusį  šeštadienį. 
-  Nu  čia  bajeris!  -  rimtai  susimąstė  jis,  ir  staiga  jo  veide 
kažkas  p r a b u d o .  -  A,  štai  k a s !  Prisiminiau...  Mindei  visam 
vakarui  buvau  davęs  mašiną. 

9
 -  Ką  čia  trini!.  Jis  nė  teisių  neturi. 
-  Bet  vairuoti  moka. 
Palengva  aistros  aprimo.  Skirma  melavo.  Jis  pagriebė  tą 
tranzuojančią  pardavėją,  atliekančią  praktiką  rajono  koope­
ratyvo  parduotuvėje.  Buvo  nusižiūrėjęs.  G e r a ,  bestija.  Lie­
meninga,  ir  didele  krūtine.  Kaip  žmona,  bet  neįkyrėjusi  iki 
gyvo  kaulo.  Tiesa,  nieko  nepešė.  Laužėsi.  Dūsavo  kaip  vie­
nuolė.  Vis  namai,  namai,  kartojo  gal  tėvų  bijodama,  todėl, 
po  meilių  įkalbinėjimų  nugėrusi  pusę  butelio  š a m p a n o ,  nuo 
tvenkinio  per  daržus  nupūtė  n a m o .  Bet  telefoną  paliko.  Vel­
nias,  reikia  tą  popiergalį  išmesti,  kol  žmona  nerado... 
Skirma  iš  padilbų  dėbtelėjo  į  žmoną.  Ji  sėdėjo  parėmusi 
smakrą  sunertomis  plaštakomis.  Ant  kiekvieno  pirštuko  po 
žiedelį.  Apie  kažką  šnekučiavosi  su  drauge.  Dvi  raukšlės  lū­
pų  kampučiuose.  Ironiška  grimasa.  Matyt,  nepatikėjo  jo  ver­
sija,  bet  ar  įmanoma  rasti  teisybę?  Jei  tai  būtų  taip  lengva,  oi 
kiek  šeimų  išsiskirtų  ar  bent  gerai  snukius  išsilaižytų. 
Ir jis  atsargiai  įsiterpė  į  draugių  pokalbį: 
-  Rūta,  būk  gera,  eik  n a m o .  Nenoriu,  kad  tu  čia  trintu-
meisi. 
Jokio  atsako. 
-  Na,  Rūtka,  girdi?  Nupirksiu  š a m p a n o ,  važiuojam  na­
mo,  ten  pasėdėsite... 
-  T a u  tik  šampanas  galvoje.  -  įgėlė  ji.  -  Aš  dar  pabūsiu 
čia.  Trečią  valandą  einu  pas  kirpėją,  susitariau,  kad  priims. 
O  pinigų  galėtumei  duoti.  Žiūrėk,  -  ji  atkišo  koją.  -  Nauji 
bateliai,  pažadėjau  šiandien  atnešti  pinigus.  Dianai  buvo  per 
dideli,  o  man  kaip  tik.  Juk  gražūs,  tiesa? 
Skirma  nuleido  akis.  Laivelio  formos  aukštakulniai  su 
dailia  sagtele  prie  kulnies.  Gal  nieko,  bet  štai  kojos... 
-  Kiek?  -  ėmė  jis  graibstytis  po  kišenes. 
-  Šimtas  žalių,  kaip  visada,  -  nė  nemirktelėjo ji. 
-  Ot,  šūdas...  Kaip  kokia  šimtakojė.  Batai  ir  b a t a i !  Aš 
tiek  neuždirbu. 
Tėškė  šimtinę  ant  stalo  ir  atsistojo.  Vėl  užkliuvo  kojos: 

10 
 -  Ir  galėtum  nesivalkstyti  tokiomis  trumpomis  suknelė­
mis.  Visa  šikna  matosi. 
-  Ačiū  už  komplimentą,  mielas  vyreli. 
- A t s i k n i s k ! 
Skirma  nežinojo  -  išsiskyrė  piktuoju  ar  gražiuoju?  Tie­
siog  viešoje  vietoje  su  žmona  geriau  nesusitikti.  Lyg  kas  pa­
keistų  ją  -  darosi  nesukalbama  ir  vaidina  prieš  drauges.  Jei 
ne  tas  šeštadienis  ir  toji  Viešvėnų  gražuolė,  sėdėtų  dabar  ma­
šinoje  kaip  pabučiuota.  Iš  a p m a u d o  Skirma  sukando  dantis. 
Anoks  ten  malonumas,  kai  kas  tik  nori  apžiūrinėja  žmoną.  Ir 
dar  girtą.  Pavydas?  Na  ir  kas!  Jis  ją  išlaiko,  todėl  turi  elgtis 
padoriai.  Turi  klausyti. 
Po  vestibiulio  vėsos  diena  a t r o d ė  dar  šiltesnė.  Gatve 
plaukė  marga  minia,  o  viršum  jos  didingai  baltavo  Katedros 
mūrai.  J a m  pasirodė,  kad  Stiortas  kaip  tik  ir žiūri  į  šventovės 
kupolą.  Šukuosena  a  la  Holderis:  priekyje  plaukai  nurėžti  be 
jokių  ceremonijų,  o  užpakalyje  beveik  skriauznus  pečius  sie­
kia.  R a u d o n i  kaip  varis.  Strazdanotas  snukelis,  tipiškas  ame­
rikietis.  Be  perstojo  gliaudė  saulėgrąžas.  Matyt,  išprašė  iš  ko­
kio  vaikigalio. 
-  D u o k  siemkų. 
S t i o r t a s  įbėrė  į  atkištą  S k i r m o s  saują.  Kelias.  Lyg  pa­
j u o k a i . 
-  Davai,  nesiderk!  -  užriko  šis. 
T a d a  atseikėjo  dosniai.  V a l a n d ė l ę  abu  tylėdami  lukš­
t e n o . 
-  Kaip  liga,  -  sumurmėjo  Paulius,  -  mai  šunys!  -  ir  švei­
tė  saulėgrąžas  į  šiukšlių  dėžę.  Stiortas  dirstelėjo  ir  vėl  akimis 
įkopė  į  Katedros  viršūnę. 
-  Sako,  už  va  to  kryžiuko  nudažymą  d u o d a  štukytę  ža­
lių,  -  tarė  jis.  -  Kaip  manai,  apsimoka? 
-  Kas  d u o d a ?  Nesąmonė!..  Jei  taip  būtų,  su  penzeliais 
pusė  miesto  sulėktų. 
Skirma  išsišiepė.  Mala  bile  ką...  Tūkstantis  dolerių!..  Kai 
dažytojų  brigados  kaip  grybai  dygsta.  Darbo  Lietuvoje  nebe-

11 
gauna,  metasi  į  Rusiją.  D a ž o  gamyklas  ir  visokiausius  ten 
bokštus,  o  čia  -  kryželis.  Ant  tokio  kupolo  pasivaikščioti  vie­
nas  malonumas.  Brūkšt,  ir  pinigai  į  kišenę.  Bet  Stiortas  tarsi 
pyktelėjo: 
-  Aš  tau  rimtai  sakau.  Tik  iš  čia  kryžius  a t r o d o  toks  ma­
žas.  O  sako  - jis  dviejų  metrų.  O  tu  žinai,  koks  ten  vėjas?  Ir 
ta  skarda  velniškai  slidi.  Du  trys  žmonės  jelijeli  susitvarkytų. 
Gal  pašnekėtum  su  Leonu,  kad  diržus  ir virves  duotų.  Ir  tave 
prikabinčiau. 
-  Mane?  Prie  to  kryžiaus  nelįsiu.  Nevaikštau  į  bažnyčią, 
dar žaibas  nutrenks.  O  su  Leonu  galiu  pakalbėti.  Bet  tau  nie­
ko  neduos.  Sužinos,  kam  reikia,  tai  tik  bepročiu  išvadins. 
-  O  Staska? 
-  Su  juo  aš  nelabai  sueinu.  Pats  kalbėk.  Juk  kartu  gerda-
vote,  -  ir  Skirma  akimis  aprėpė  gatvę.  -  Kažko  šiandien  tuš­
čia.  Nė  vienos  geros  mergos  nemačiau. 
-  Ankstoka,  į  vakarą  pamatysi,  kiek  išlįs.  O  kas  tas  per 
veikėjas?...  -  nežymiai  kilstelėjo  ranką.  -  T e n ,  kitoje  pusėje 
gatvės,  prie  knygyno,  matai?..  Vakar  čia  trynėsi,  visus  apie 
tave  klausinėjo.  Pažįsti  jį? 
Skirma  įsižiūrėjo.  Kažkoks  tipas,  pasibrukęs  po  pažasti­
mi  sportinį  krepšį,  taikėsi  pereiti  į  kitą  gatvės  pusę.  Metų  gal 
dvidešimt  penkerių.  Tamsios  kelnės  ir  nutįsęs  megztinis. 
Dievaži,  ne  vietinis.  Iš  kaimo?  Tikriausiai  dėl  to  „aštuntu­
ko",  juk  davė  skelbimą  į  laikraštį,  bet  iš  išvaizdos  neatrodo, 
kad  prilaikytų  pinigo.  Kažkoks  įtartinas. 
Stai  perbėgo  gatvę  ir  užsiklynino  ties  jo  vyšniniu  auto­
mobiliu.  Stripinėja  žvalgydamasis. 
-  Nelįsk  prie  mašinos,  užmušiu,  -  riktelėjo jam  n u o  laip­
tų  Skirma. 
Stiortas  sukikeno.  Nepažįstamasis  pakėlė  galvą.  Auto­
mobilio  savininkas jį  šaltai  nužvelgė.  Jei  ir  potencialus  pirkė­
jas  -  nusispjaut.  Galima  sakyti,  vos  dešimt  tūkstančių  prava­
rytas  automobilis  jau  parduotas.  Ar  vienas,  ar  kitas,  arbatpi-

12 
nigius  davęs,  rytoj  vakare  paskambins,  o  antradienį  išsivarys 
į  savo  miestą.  Todėl  tegu  nešdinasi. 
Riksmas  nepažįstamojo  niekaip  nepaveikė.  Išliko  toks 
pat  rimtas  ir  susikaupęs.  Regis,  rūbai  dar  ne  viską  apie  žmo­
gų  pasako.  Kai  užlipo  laiptais,  nuo  jo  padvelkė  odekolonu. 
Pigiu,  kokį  alkašėliai  ryja  Masčio  pakrantėje,  bet  Skirma  ga­
lėjo  prisiekti  -  juo  kvepėjo  švariai  nugremžti  nepažįstamojo 
žandikauliai.  Tvirtai  sukąsti,  ryški  linija.  Net  pilkšvos  lūpos 
kažkur  pradingsta.  Skirma  buvo  už  jį  visa  galva  aukštesnis, 
gerokai  lenkė  sportišku  sudėjimu,  bet  menką  vaikino  stotą 
kompensavo  laisva  laikysena.  Ir  akys  ne  iš  baugščiųjų.  Ro­
dos,  gali  rėkti  kiek  nori,  o jos  mįslingai  šypsosis. 
-  Tu  būsi  Skirma? 
-  Na  aš,  o  ko  reikia? 
Atkirto  grubiai,  bet  nepažįstamasis  lyg  niekur  nieko  at­
kišo  ranką.  Skirma  mašinaliai  ją  p a s p a u d ė . 
-  Norėčiau  su  tavimi  pasikalbėti, jei  galima,  aišku... 
-  Dėl  mašinos? 
-  N e .  Visai  ne  dėl  to.  Yra  vienas  reikalas,  -  jis  atsuko 
Stiortui  nugarą  ir  pasivedėjo  Skirmą  į  šalį.  -  Aš  norėčiau  kai 
ko  paklausti. 
T a s  tipas  pernelyg  mandagus.  Tikrai  ne  vietinis.  Ir  kalba 
be jokio  žemaitiško  akcento,  vadinasi,  iš  toli.  Skirma  panari­
no  sprandą.  N e m ė g o  pasipūtėlių  iš  kitų  miestų. 
-  Aš  iš  Vilniaus,  -  tęsė  atvykėlis.  -  Tokį  Mareką  pameni? 
-  M a r e k ą ?  O  prie  ko  čia  jis? 
Dievaži,  kiek  pamena,  tas  apsukrus  biznierius  su  tokiais 
nupiepėliais  kaip  šis  veikėjas  nesukdavo  jokių  reikalų. 
-  Jis  man  sakė,  kad  esi  patikimas  ir  galiu  kreiptis  į  tave 
bet  kokiu  klausimu. 
-  Patikimas?..  -  šnirpštelėjo  Skirma.  Prisiminė,  kaip  de­
gė  su  M a r e k o  garintų  džinsų  partija,  tai  jei  ne  uošvis,  velniai 
žino  kaip  būtų  išsisukęs.  Todėl  nepatenkintas  pratarė:  -  Žiū­
rint  koks  reikalas. 

13 
 Nepažįstamasis  metė  žvilgsnį  per  petį.  Stiortas  stovėjo 
per  toli,  kad  girdėtų  pokalbio  nuotrupas.  Be  to,  žiopsojo  kaž­
kur  į  tolį  ir  kaip  patrakęs  čiauškino  saulėgrąžas. 
-  Tu  juk  dirbai  Skaičiavimo  mašinų  gamykloje?  -  pus­
balsiu  paklausė. 
-  „Skaičiukuose"?  Dirbau,  o  kas? 
-  Turi  dar  ten  pažįstamų? 
Pažįstamų?  Juokauja.  Jį  visas  miestas  pažįsta,  ką  ten  kal­
bėti  apie  gamyklą!  Bet  kaip  galėdamas  abejingiau  tarė: 
-  Žinau  visus  -  nuo  direktoriaus  iki  sargo.  Ko  tam  Ma-
rekui  prireikė? 
-  Ne  jam,  o  man,  -  pataisė  vilnietis.  -  M a r e k a s  nieko 
nežino,  ir  geriau,  kad  tai  liktų  tarp  mūsų.  Štai  ko  man  reikia. 
Jo  pirštuose  kažkas  suspindo.  Nelyginant  miniatiūrinės 
šukos.  Mėlynas  korpusas,  apžėlęs  geltonais  metaliniais  še­
riais.  Kažkokia  detalė. 
-  Neteko  su  tokia  susidurti?  -  jis  keistai  pasižiūrėjo  į 
Skirmą. 
D e t a l ė  tilpo  saujoje.  Pavartęs  ją,  Skirma  grąžino  vil­
niečiui: 
-  Šūdniekis  kažkoks.  Na  ir  kas  toliau? 
-  Man  jų  reikia,  -  palinko  į  priekį  vilnietis.  -  D a u g  rei­
kia,  -  Ir  skubiai  pridūrė:  -  Aš  užmokėsiu,  gerai  užbašliuosiu. 
Tai  jau  panašu  į  Mareką.  N u o  pinigų  ir  derėjo  pradėti. 
Bet  vos  atsiradusį  entuziazmą  užgožė  nepatiklumas.  Ž i n o 
tuos  vilniečius.  Tik  žiūri,  kaip  vargšą  žemaitį  prigauti. 
-  Na  ir  kiek  duosi?  -  suskersakiavo  telšietis.  -  Viskas 
nuo  to  priklauso. 
Vilnietis  patylėjo.  Kažką  įtemptai  mąstė.  Pagaliau  myk-
telėjo: 
-  O  tu  įsitikinęs,  kad  galėsi  tokių  detalių  gauti? 
-  Tai  m a n o  problema.  Sakyk  savo  kainą.  Arba  -  arba. 
-  Už  dėžutę  -  šimtas  dolerių. 
-  Kokio  dydžio  ta  dėžutė?  -  gyvai  sureagavo  Skirma. 
-  Na,  kaip  batų... 

14 
 Akyse  šmėkštelėjo  dailūs  žmonos  bateliai.  Po  to  minti­
mis  perbėgo  per  gamyklos  sandėlius,  kurie  buvo  užgriozdinti 
detalių  detalėmis.  Vis  dėlto  karinio  komplekso  dalis.  Tieki­
mas  buvo  pavyzdinis,  tik  dabar  dūsta  be  darbo. 
-  Už  dėžutę  šimtas  baksų? 
Vilnietis  linktelėjo. 
-  Parodyk  man  ją  dar,  mačiau  -  ten  buvo  kažkokia  mar­
ki ruotė. 
Bet  užuot  ištraukęs  detalę,  keistuolis  kyštelėjo  primar­
gintą  lapeli: 
-  Čia  visos  markės  surašytos.  Kada  galėsi  pažiūrėti?.. 
. - O  ko  delsti?  Rytoj  pat  nuvažiuosiu  ir  patvarkysiu  šitą 
reikalą.  V a k a r e  galime  susitikti.  Pas  ką  tu  Telšiuose  apsi­
stojai? 
-  Aš?  Viešbutyje,  kur  daugiau... 
-  Prie G e r m a n t o ? 
- T e n ,  centre,  netoli  vaistinės. 
-  Prie  G e r m a n t o  ežero  geresnis  viešbutis.  Tiesa,  kokie 
septyni  kilai  n u o  miesto.  Tiek  to,  užsirašyk  m a n o  telefoną. 
Skardžiai  trinktelėjo  geležinės  restorano  durys.  Skirma 
skersomis  dirstelėjo  j  žmoną,  akivaizdžiai  abejingą  jo  žvilgs­
niui.  Piktai  pasižiūrėjo  įjos  draugę.  Dvi  suokalbininkės.  Ne­
sąmonė,  kad  tie  bateliai  kainavo  šimtą  dolerių.  Tik  ir  žiūri, 
kaip  „išmaudyti". 
Skaisti  pavasario  saulė  a p a k i n o  merginas.  Abi  susi-
markstė,  nematydamos  kur  žengti.  Draugė  koketiškai  pasi­
taisė  pirštų  galiukais  savo  ševeliūrą.  Varnalizdis,  nukeltas  iš 
Katedros  šventoriaus  medžių.  Ž m o n a  patenkinta  sukvykė, 
kai  vėjo  gūsis  užgriebė  šilkinės  suknelės  padurką.  Kažko  kri­
zendamos  jos  nukaukšėjo  laiptais.  Linksmąsias  ir  guviąsias 
„Bangelės"  klientes  Skirma  palydėjo  prižiūrėtojo  žvilgsniu. 
Vilnietis  neįstengė  atplėšti  akių,  kol  šios,  kone  susikibusios 
už  parankių,  dingo  už  muzikos  mokyklos  kampo. 
-  G e r o s  p a n o s  Telšiuose,  geros...  -  patenkintas  numy­
kė.  -  Ypač  ta  su  suknele  seksova. 

15 
 -  Durniau  tu,  -  išvertė  akis  Skirma.  -  Tai  m a n o  boba. 
Davai,  rašykis  m a n o  telefoną.  Ir  žiūrėk,  kad  rytoj  t u r ė t u m 
pinigus.  Nė  nebandyk  stumti  duros,  supratai? 
Giliamintiškai  šypsodamasis  vilnietis  užsirašė  padiktuo­
tus  skaičius.  Toji  grimasa  galutinai  suerzino  Skirmą.  Svola-
čius,  negi  iš  tikrųjų  m a n o ,  kad  jo  žmona  seksuali?  Iš  kur  ži­
no?  Atsisveikinęs  su  Stiortu,  keliais  šuoliais  įveikė  laiptus. 
Kojos,  žmonos  kojos!  Lyg  n u o d ė m e i  atidengtos.  Virpulinga 
nuotaika  išnyko,  ir  atsisėdęs  už  „ a š t u n t u k o "  vairo,  Skirma 
atsiduso  tarsi  kankinys.  Susidūrimas  su  ž m o n a  p a ž a d i n o  pa­
čius  painiausius  j a u s m u s .  Kad  ir  vagoną  meilužių  t u r ė k , 
Rūtelė  vis  vien  bus  n e p a k e i č i a m a .  Kažin,  ar  ir  ji  panašiai 
galvoja? 

*  •  * 

Dvyliktą  užsidaro  restoranas.  T u o  pačiu  metu  baigiasi  ir 

diskoteka  kultūros  rūmuose.  Po  vidurnakčio,  kai  Autotrans­
porto  link  iš  visų  miesto  pašalių  patraukia  paskutiniai  marš­
rutiniai  „Ikarusai",  įsijungia  n e m a t o m a s  laikrodis.  Tik  vieni­
šo  praeivio  žingsniai  ir  beprotiškas  padangų  žvygsmas  skai­
čiuoja  laiką. 
Neramų  laiką. 
Nejauku  Masčio  pakrantėje.  Nors  tamsūs  vandenys  at­
spindi  kalvotojo  miesto  švitulius  ir  ežeras  tyvuliuoja  miesto 
papėdėje,  nuo  aukšto  skardžio  nupuolę  naktiniai  garsai  iš­
nyksta  bangų  teliūškavime. 
Nuošali  vieta.  Nyki  romantika.  Policininką  ar  degantį  ži­
bintą  gali  išvysti  nebent  sapne  po  valtimi.  Ir  žingsnių  negir­
dėti.  Nei  savų,  nei  svetimų.  Todėl,  spūdinant  asfaltuotu  taku 
link  Luokės  mikrorajono,  paežerės  šunys  neloja  pavymui.  Jie 
irgi  nenori  nei  matyti,  nei  girdėti. 
Kai  pro  suskystėjusius  debesis  išlindo  mėnulis,  Brūkiui 
pasirodė,  kad  tapo  pernelyg  šviesu.  Velnias!..  Visą  valandą 
dėlioja  užpakalį  ant  aplūžusių  suoliukų,  niekas  nepraėjo,  tik 

16 
dviratininkas  prašvilpė,  ir  še  tau  -  jau  visiems  matomas.  Jis 
skubiai  nusigavo  iki  pakrantėje  svyrojusio  medžio,  palindo 
po  jo  šakomis  lyg  po  skėčiu.  Delne  slėpdamas  cigaretės  ug» 
nelę,  baigė  rūkyti. 
Brūkis  mėgo  veikti  vienas.  Bent  žinosi,  kad  niekas,  išsky­
rus  tavo  paties  liežuvį,  neįduos  mentams.  Nors  neseniai  buvo 
perkopęs  per  dvidešimt  metelių,  spėjo  zonoje  patupėti.  Du 
kartus.  Žiemą  grįžo,  tikėjosi,  kad  bent  iš  miesto  chebros  kas 
nors  įvertins,  jog  „aštunkėje"  turėjo  autoritetą  ir  miesto  var­
do  n e s u t e p ė ,  bet  kur  tau!  Niekas  nenori  ir  rankos  paduoti. 
Žiūri  kaip  į  duchą,  ir  vis  dėl  to,  kad  ne  prie  pinigo  jis,  ne 
prie  pinigo... 
Vėjas  atnešė  kažin  kokį  garsą,  ir  jis  sukluso.  Kas  ten  rė­
kauja?  Dainuoja?..  Vadinasi,  kaip  reikiant  įkaušęs.  Brūkis 
prisišliejo  prie  gumbuoto  medžio  kamieno.  Nusižiovavo.  Ne­
jautė  jokios  įtampos.  Siutas  ėmė,  kad  turėjo  taip  ilgai  laukti. 
Kai  iš  tako  gilumos  išniro*  krivuliuojantis  šešėlis,  nevalingai 
sugniaužė  kumščius.  Neklysdamas  nustatė  -  mužikas,  kokių 
penkiasdešimties  metų  ir  girtas.  Arčiau,  tegu  prieina  arčiau... 
P a s i r o d ę s  žmogus  siūbavo  į  šalis  lyg  valtis.  Į  priekį  ir­
tis  t r u k d ė  ryšulys  rankoje,  bet  pirma  jo  sklido  šaunus  gerk-
lojimas: 
-  Prisigėriau  kap  gaidys,  vo  kas  muni  pabaidys!.. 
Brūkis  luktelėjo,  kol  girtuoklis  pralinguos  pro  šalį.  T a d a 
vienu  šuoliu  pasivijo.  Griebė  už  peties,  bet  šis  ir  pats  sukosi 
pažiūrėti,  koks  velnias jį  t a m p o  per  patį  priedaini,  ir  tą  pačią 
akimirką  gavo  triuškinantį  smūgį  į  nosį.  Nulapsėjo  kelis  met­
rus,  bet  ant  kojų  išsilaikė.  Čiuposi  už  burnos  ir  pro  kraujus 
sukriokė: 
-  Jėėėzusmarija...  Ž m o n ė s ,  ratavokit...  Banditai... 
Brūkis  atsivedėjęs  vėl  vožė.  Tiesiai  į  smilkinį.  Žmogus 
plastelėjo  rankomis.  Tyliai  šlumštelėjo,  ir  šalto  vėjo  gūsis  pa­
lietė  nurasojusią  banditėlio  kaktą.  Susitvarkė.  Bet, jofana,  tik 
iš  a n t r o  karto.  Blogai.  Anksčiau  kai  žiebdavo,  taip  vietoje  ir 
išjungdavo.  Pasilenkęs  pačiupinėjo  gulinčiojo  riešą.  Ne,  ne 

17 
pulsą  stengėsi  apčiuopti.  Kartais  „karosai"  praplaukia  su  ge­
rais  laikrodžiais.  Bet  kokioje  skylėje  g a u t u m  už jį  porą  bute­
lių.  Laikrodžio  nebuvo,  bet  sprendžiant  iš  rūbų,  po  jo  kojo­
mis  tysojo  ne  vienas  iš  tų  mėlynanosių  dziubių,  kurie  smau-
kosi  palei  ežerą  nuo  ryto  iki  vakaro.  Nuodugniai  ė m ė  tikrinti 
kišenes.  Vienoje  rado  kažkokius  raktus,  iš  kitos  pabiro  vel­
niai  žino  kokia  smulkmė.  Drykstelėjo  striukę  pusiau,  net  sa­
gos  išsilakstė,  {kišo  ranką  i  vidinę  kišenę.  Aha,  taip  ir  galvo­
jo.  Visas  pluoštelis.  Po  algos.  Mužikai  visada  geria  algų  die­
ną  ir  t a i p  s m e g e n i n ę  susisuka,  kad  b i j o d a m i  policijos 
„varanoko"  cimpina  paežere,  bet  ir čia  turi  būti  tvarka. 
Tebetūpsodamas  Brūkis  perskaičiavo  rastus  pinigus.  Ne 
kažin  kas,  bet  savaitei  pakaks.  Pastebėjęs,  kad  pirštai  limpa 
nuo  kraujo,  nuėjo  prie  ežero,  įmerkė  rankas,  patrynė  žvirgž­
du.  Grįždamas  užtiko  iš  rankos  išpuolusį  ryšulį.  R a d o  pjūklą 
ir  gulsčiuką.  Statybininkas,  matyt,  drožė  iš  Naujamiesčio. 
Privačiose  statybose  visada  dirba  iki  vėlaus  vakaro,  paskui 
iki  vidurnakčio  pila  į  gerklę.  C h a !  Kam  dirbti?  Geriau  pa­
laukti  tų,  kurie  užsidirba. 
Beliko  paskutinis  dalykas. 
Praeidamas  jis  spyrė  į  nejudantį  kūną.  Pasigirdo  duslus 
vaitojimas.  Viskas  gerai,  gyvas. 
-  Banditai...  -  šyptelėjo  Brūkis,  prisiminęs  ausis  užgavu-
sį  riksmą.  -  Su  zemliakais  reikia  dalintis. 
Ir  jis  pasuko  prie  laiptų,  velniškai  statmenai  kylančių  į 
kalną  ir  vedančių  į  patį  miesto  centrą,  kur  laukinį  azartą  pa­
keičia  kalėjime  išsiugdytas  atsargumas. 

*  *  * 

Kai  Skirma  prabudo,  už  lango  buvo  tamsu.  Apgraibomis 

susirado  elektros  jungiklį.  Apkvaitęs  nuo  šviesos,  nusigavo 
iki  miegamojo.  Tuščia  lova!  Nu  čia  dabar...  Žvilgtelėjo  į  laik­
rodį  ir  garsiai  susikeikė:  pusė  dviejų,  o  jo  brangiausiosios  dar 

18 
nėra  n a m u o s e !  Grįžęs  iš  miesto,  prigulė  svetainėje.  Vis  dėlto 
ne  juokas  visą  naktį  būdrauti  turguje,  kai  pirkėjai  eina  ir  eina 
tuntais,  lygstasi  kaip  žydai.  Virtuvėje  buvo  palikęs  žmonai 
raštelį:  „ R ū t k a ,  kai  grįši,  pažadink  m a n e .  Turiu  daug  kam 
paskambinti".  Todėl  drąsiai  nuėjo  pogulio,  ir  štai  -  prabudo 
giliai  po  vidurnakčio,  o  žmonos  nė  balso. 
Krapštydamasis  akis  nuėjo  į  virtuvę.  Nustebo  išvydęs 
puoduką  su  kavos  tirščiais  ir  tuščioje  taurelėje  sumaigytą 
nuorūką.  Šalia  pusiau  nugertas  airiško  likerio  butelis.  Ot  za-
raza!..  Buvo  parėjusi  ir  vėl  išpūtė.  Kur?  Su  kuo? 
J a m  ė m ė  svirti  rankos  ir  dunksėti  širdis.  Pagavo  negera 
nuojauta.  Kas  čia  jai  užėjo?  Visai  pablūdo...  Apsidairė,  lyg 
d a b a r  t e b ū t ų  p a b u d ę s  iš  miego.  Akys  užkliuvo  už  šaldytu­
vo.  Jo  raštelis  tebekabojo,  bet  visai  kitoje  vietoje.  O  čia, 
žemėliau,  b e n e  žmona  kažką  savo  ranka  prirašė?..  Tikrai, 
jos  braižas. 
„Saldžių  sapnų,  kurvininke!  Aš  pati  tai  bliadei  paskam­
binsiu  ir  sužinosiu,  kuo  ji  tau  atsiskaitė  už  pavažinėjimą.  R." 
Akis  užstojo  rausva  migla.  Telefonas!..  Tos  pardavėjos  iš  kai­
mo  telefonas!  Paliko  jį  automobilyje,  o  žmona  landūne  senu 
papratimu  iškratė  mašinos  vidų  ir  jį  rado.  Tai  tau,  kaip  jis 
pamiršo?  Juk  buvo  prisiminęs  tą  popiergalį  „Bangelėje",  ke­
tino  paslėpti,  o  gal  būtų  ir  sudraskęs  į  skutelius,  ir še  tau,  kad 
nori...  Sudegė. 
Ta  mintis,  kad  tarp  jo  ir  atsitiktinai  pavėžėtos  merginos 
nieko  neįvyko,  nė  trupučio  neguodė.  Pernelyg  gerai  pažinojo 
Rūtą.  Jai  ir  nepavykęs  nusikaltimas  yra  nusikaltimas.  O  gal 
ir  toliau  viską  versti  ant  Mindės?  Jis  lengvai  sutiktų  priimti 
ugnį  į  save,  bet  toji  panelė  iš  Viešvėnų,  - jai  kas?  Sakys:  taip, 
Skirma  m a n e  pavežė,  ir  kas  čia  tokio? 
Jis  žengė  prie  virtuvės  lango.  Automobilis  stovėjo  po  ži­
bintu.  Vyšninė  mašinos  spalva  skaudžiai  rėžė  akį.  Ką  daryti? 
Negalima  sėdėti  sudėjus  rankas.  Reikia  ko  nors  stvertis.  Juo­
lab  kad  proga  rautis  iš  namų  kaip  reta  gera:  sūnus  pas  uoš-

19 
vius,  o  žmona  kažkur  valkiojasi.  Taip,  valkiojasi  kaip  kekšė. 
Su  naujais  bateliais  ir  gėlėta  suknele,  kuri  plaikstosi  apie 
standžius  sėdmenis. 
Susigulėjusius  plaukus  suvilgęs  vandeniu,  Skirma  stvėrė 
nuo  pakabos  treningą,  įsispyrė  į  kedus  ir  paknopstomis  puo­
lė  pro  duris.  Pamiršo  ir  šviesą  išjungti.  Nors,  tegu  dega...  Jei 
sumanys  žmona  iš  toli  pašnipinėti  -  n a m u o s e  jis  ar  duodasi 
po  miestą  ieškodamas jos,  išeis  tik  į  gera. 
Bet  kaip  jam  rasti  tą  Viešvėnų  gražuolę? 
Lėkdamas  tuščiomis  gatvėmis,  Skirma  apmaudžiai  prisi­
minė  pirmuosius  vedybinio  gyvenimo  m e t u s .  Visada  žmonai 
nusileisdavo,  iš  paskutiniųjų  puošė,  cackino  kaip  lėlę,  kad  tik 
įtiktų  uošviams,  kurie  atidžiai  stebėjo  žentą,  kol  pagaliau  jis 
pelnė  jų  pasitikėjimą  ir  pagarbą.  T a d a  jie  nupirko  automobi­
lį,  butą  ir,  kas  svarbiausia,  davė  paskolą  biznio  pradžiai.  Ne­
grąžinamą. 
Metė  valdišką  darbą.  Stvėrėsi  automobilių  verslo.  Ir  jam 
puikiai  sekėsi.  Iki  šio  vakaro,  kol  tas  telefono  numeris  dar 
nebuvo  atsidūręs  žmonos  rankose.  Ji  paskambins.  Bet  tik 
tam,  kad  susitiktų.  Ne  kartą  girdėjo  ją  draugėms  prirūkytoje 
virtuvėje  dievagojantis:  „Jei  m a n o  Skirma  ką  nors  susiras, 
abu  kirviu  užkaposiu.  Kir-viu..."  Rietis  telefonu  -  ne  jos  cha­
rakteriui.  O  gal  šį  vakarą  jos  buvo  susitikusios? 
Skirma  įtraukė  kaklą.  Lyg  žmona  sėdėtų  galinėje  „aštun­
t u k o "  sėdynėje.  Kažin,  ar  vaikšto  po  pasaulį  toks  gudrumas, 
kuris  sugebėtų  palenkti  ir  numalšinti  jos  karingą  būdą? 
Per  porą  minučių  Skirma  atsidūrė  Miškų  ūkyje,  kur  sto­
vėjo  bičiulio  tėvų  namas.  Langai  tamsūs,  nors  dažnai  Mindė 
kiūtodavo  savo  kambaryje  iki  paryčių  klausydamasis  muzi­
kos  ar  sukdamas  videofilmus.  O  gal  kokį  „kadrą"  parsive­
dęs?  Užsimiegojusi  m a m a ,  kuri  šiaip  džiaugdavosi  kiekvienu 
Skirmos  apsilankymu,  tikėdamasi,  kad  tokie  draugai  kaip  jis 
padės  sūnui  surimtėti,  pro  durų  plyšį  p r a n e š ė : 
-  Nežinau.  Jis  man  nesako,  kur  eina... 
- O  jam  m a n o  žmona  neskambino? 

20 
 - N e ž i n a u . 
Ot  šmikis!..  Kai  nereikia,  tai  dešimt  kartų  per  dieną  ne­
tyčia  susitinka.  Kur  jis  nusitrenkė?  Vėl  nurūko  į  miestą.  Prie 
autobusų  stoties  tolėliau  n u o  taksistų  lūženų  pastebėjo  dvi 
stovinčias  mašinas.  Savi.  Kaip  įprasta,  šnekasi,  kad  netylėtų, 
matyt,  su  mergomis  šiąnakt  striuka.  Bet  Skirma  tiek  tepešė, 
kad  Mindė  buvo  pastebėtas  restorane,  o  nuo  vienuoliktos 
dingo.  Šūdas... 
Sukdamas  eilinį  ratą  po  išmirusį  miestą,  prie  centrinio 
pašto  išvydo  Šakinį,  kuriam  savaitgaliais  apsilankyti  restora­
ne  buvo  šventa  pareiga.  Jis  ir  suteikė  viltį. 
-  Mindė...  Ar  aš  mačiau  M i n d ę ?  Aš  jį  mačiau,  -  švebel­
džiavo  apspangęs.  -  Ir  gramą  d a r ė m e . 
-  Kur  jis  galėjo  pasidėti?  Sakyk  greičiau. 
-Jis...Pakabino  Gražkę  ir  nusimuilino. 
-  Kokią  dar  Gražkę? 
-  „Mastinę"...  Iš bendrabučių. 
„Aštuntukas"  kaukdamas  šoko  į  priekį. 
Gražkė,  Gražkė,  kaip ji  a t r o d o ?  Restorane  juodų  akinių 
neužsidėsi.  Ž m o n a  seka  kiekvieną  akių  obuoliuko  krustelėji­
mą.  Vos  kas,  išverčia  savąsias...  Ne  taip  pažiūrėjai  į  kokią 
mergužėlę  -  ir  pareik  ant  švenčių.  Skandalai  -  jos  stichija. 
Suprantama,  apie  ką  daugiau  kalbėtųsi  su  draugėmis,  jei  ne 
apie  tai,  kaip  vyrą  laiko  pakišusi  po  šimtą  dolerių  kainuojan­
čių  batelių  kulniuku? 
Ilgas  nušiuręs  bendrabučio  pastatas  pasitiko  keliais  švie­
čiančiais  langais.  Šaltos,  nesvetingos  šviesos.  Skirma  dukart 
paspaudė  automobilio  signalą.  Lyg  gaisrinė...  Tokios  reakci­
jos  nesitikėjo:  kas  antrame  lange  -  po  veidelį.  Mieguisti,  bet 
nepikti.  Nė  vieno  vyriško. 
-  M i n d e e e ! 
Tyla.  Vėl  paspaudė  signalą.  T a d a  iš  viršaus  atsklido: 
-  Ko  nori? 
Skirma  iššoko  iš  automobilio.  Draugą  pažino  iš  plaukų  -
ilgi,  vis  krentantys  ant  akių.  Neįprasta,  kai  visi  aplink  vaikšto 
„plytos"  šukuosenomis.  Skirma  aršiai  mostelėjo  ranka: 

21 
 -  Davai,  greičiau  leiskis. 
Po  minutėlės  piktas  bendrabučio  budėtojos  balselis  pra­
nešė  miegančiam  miestui,  kad  savo  valdose  aptiko  eilinį  mer­
gišių.  Bandė  iškvosti,  iš  kurio  kambario  jis  išlindęs,  bet  ke­
liais  grubiais  žodžiais  atsikirtęs,  naktinis  svečias  išpuolė  į  gat­
vę.  Su  Skirma  pasisveikino  šiurkščiai.  Nepatenkintas  įsmuko 
į  automobilį  ir  baigė  segiotis  marškinius. 
-  Visą  reikalą  sugadinai,  -  tarė  jis.  -  Tiek  mūčinausi, 
tiek  tryniau,  jau  ir  šviesą  užgesinome,  o  čia  tu  atsiradai.  Rėki 
ant  visos  gatvės  kaip  beprotis...  Kas  atsitiko? 
-  Geriau  neklausk... 
Ir  jis  papasakojo  apie  paliktą  automobilyje  telefono  nu­
merį  bei  raštelį  ant  šaldytuvo. 
-  Prisižaidei,  -  reziumavo  bičiulis,  kuriam  panašios  situ­
acijos  buvo  sunkiai  įsivaizduojamos.  D a u g u m a  jo  užmegztų 
romanų  pasibaigdavo  ant  čiužinio.  -  T a i  ką  toliau  m a n a i 
daryti? 
-  Reikia  iš  po  žemių  iškasti  tą  pacankę.  Tuoj  pat!..  Jei 
Rūtka ją  pirma  suras,  man  batai... 
-  O  kuo  jau  čia  aš  dėtas?  -  stebėjosi  Mindė.  -  Nei  aš  ją 
pažįstu,  nei  ką. 
Skirma  kaltai  žvilgtelėjo  į  jį. 
-  Aš  sakiau  žmonai,  kad  tu  ją  pametėjai  iki  Viešvėnų. 
Kitos  išeities  neturėjau.  Užlaužė  juodai.  Kažkas  p a m a t ė , 
kaip  ji  įlipo  į  m a n o  mašiną.  Pasakiau  Rūtai,  kad  už  vairo 
buvai  tu.  Žodžiu,  daviau  praėjusį  šeštadienį  mašiną  ir  neži­
nau,  kur  tu  lakstei.  Todėl  be  tavęs,  Mindė,  aš  negaliu  jos 
ieškoti,  supranti? 
Mindė  su  apmaudu  dirstelėjo  į  kažkurį  bendrabučio  langą. 
-  Gerai  jau,  tiek  to,  važiuojam...  V a r o m  į  Viešvėnus. 
Girdėjau,  ten  šokiai  iki  trečios  valandos  vyksta,  paklausinė-
sim  vietinių,  ir  viskas. 
Matydamas  nedrąsia  viltim  pražydusį  Skirmos  veidą,  vos 
nenusijuokė.  „Tikra  koronė  būti  ženotam,  -  pagalvojo  jis.  -
Nei  pakartas,  nei  paleistas,  amžinai  ryškinkis  su  žmona..." 

22 
 „Aštuntuko"'  žibintai  ėmė  šniukštinėti  pakampėmis,  ieš­
kodami  kur  apsisukti.  Užgriebė  tamsų  bendrabučio  kiemą  ir 
sugavo  kažin  kokią  skubančią  žmogystą.  Ši  sustingo  lyg  foto­
grafuojama  ir  šmurkštelėjo  už  k a m p o . 
-  Matei?  -  pasisuko  j  Skirmą  Mindė. 
K  K ą ? . .  tiiifoftJitt.  i  r:iv^V-^arif  ^>^fc^??  c^Hį^ 
-  Matei,  kas  nuėjo? 
-  Nuėjo?  Kur?.. 
Skirma  susuko  vairą,  vis  kaišiojo  galvą  pro  langą,  kol  nau­
jutėlaitį  automobilį  švelniai  įstūmė  į  gatvę.  Nieko  nematė. 
-  Brūkis,  tas  dielavaras,  -  pasidygėdamas  tarė  Mindė.  -
Tamposi  ir  tamposi  per  naktis.  Ir  vis  vienas,  matyt,  kažką 
suka... 
-  O  kas  jis  toks? 
-  Nežinai?  Prieš  kelis  mėnesius  iš  zonos  grįžo.  Sulig 
kiekviena  diena  Telšiuose  daugėja  zekų. 
-  Nepažįstu  aš  jų  nė  vieno.  Šiukšlės!  Tik  geria  ir  venas 
badosi.  T a s  jų  žargonas  vėžį  varo.  O  jau  pasikėlę!..  Vienas 
toks  sklaidėsi  restorane  išsitraukęs  peilį,  tai  chebra  moment 
nuo  laiptų  nuleido. 
-  T a i p ,  šiame  mieste  nepašokinėsi,  -  linktelėjo  Mindė, 
stebėdamas,  kaip  iš  tamsos  išnyra  vis  nauji  gatvės  namai.  -
Jei  sėdėjai  zonoje,  dar  nereiškia,  kad  esi  kietas. 

*  *  * 

Vos  nutolus  automobiliui.  Brūkis  iškišo  galvą.  Kas  čia 

tokie  laksto?  Kai  plykstelėjo  į  veidą,  pagalvojo,  kad  mentų 
katalaškė.  O  pasirodo,  spekuliantai... 
Brūkis  nesuprato,  kodėl  jam  taip  staiga  sugedo  nuotai­
ka.  Tikrai, juk  nerimauti  nėra jokio  pagrindo.  Nuvažiavo  ma­
šina,  ir  vėl  tapo  tylu.  Šilta  ir  tamsi  naktis,  mėnulis  nebesiro­
do,  tai  ko  jam  reikia,  kad  jaustųsi  saugus?  Bet  lyg  koks  kir­
minas  įsirangę.  Vis  to  automobilio  šviesos  tebežilpina  akis. 
Vyšninis  perlamutras...  Tikriausiai  tokia  tačka  baisius  pini-

23 
gus  kainuoja.  Kad  juos  užkaltum,  vien  kietų  kumščių  nepa­
kanka. 
Ir  jis  persigalvojo.  Po  sėkmingo  žygio  paežerėje  ketino 
spausti  j  internato  katiline,  pradžiuginti  kūriką  degtinės  pus­
litriu,  kurį  pakeliui  prigriebė  iš  „taško",  bet  visi  norai  dingo. 
Nuodėmė  tokią  naktį  dykai  slankioti.  Juolab  kad  grobis  men-
kas.  Sušikti  laikai.  Ž m o n ė s  vis  mažiau  uždirba.  Lobsta  tokie 
kaip  anie,  lakstantys  naujais  automobiliais  ir  besišaipantys  iš 
viso  likusio  pasaulio.  Uch,  spekuliantų  gabalai!.. 
Jam  užgniaužė  gerklę.  N u o  pat  m a ž u m ė s  pripratęs  prie 
geležinių  internato  lovų  ir  auklėtojų  muštro,  niekaip  negalė­
jo  susitaikyti  su  mintimi,  kad  niekada  neturės  savo  namų, 
visada  juose  gyvens  svetimi,  o  jam  teliks  slapta  stebėti  jų  gy­
venimą,  jų  balsams  prispyrus  -  bėgti,  bėgti,  bėgti...  kaip  ką 
tik  nudegintam  spindinčio  automobilio  halogenų.  N o r s . . . 
anokia  čia  tragedija  -  pripratęs... 
Brūkis  perėjo  į  kitą  gatvės  pusę.  Tolumoje  neaiškiai  juo­
davo  masyvi  siena.  Stadiono  tribūna.  U ž j o s  -  n e p e r d u r i a m a 
tamsa.  Juodas  laukas,  apsuptas  švelnaus  miesto  žiburių  pul­
savimo.  Nebloga  vieta.  Dažnas,  t r u m p i n d a m a s  kelią,  drožia 
per  stadioną,  o  tokiuose  tyruose  gali  rėkti  nerėkęs...  Atsidū­
rus  už stadiono  tvoros,  išnyko  tie  nieko  verti  mintijimai.  Jam 
atrodė,  kad  jis  pats  sutvertas  iš  tos  j u o d o s  masės,  kurioje 
skendėjo  didžiulė  aikštė.  Susirado  patogesnę  vietelę  ant  šlai­
to,  kurio  ketera  driekėsi  pėsčiųjų  takas.  Jei  kas  eis,  nepaste­
bės jo.  Nematomas.  Kol  pajus  smūgį.  Bet  kaip  jam  nepavyko 
vienu  kirčiu  paguldyti  to  pijokėlio  prie  ežero?  Jaudinosi,  ne 
kitaip.  Gaus  kokį  sykį  grąžos...  Pabandytų!  Užmuštų  vietoje... 
Ieškodamas  cigarečių,  užčiuopė  po  striuke  pūpsantį  deg­
tinės  butelį.  Ne,  negers.  Jis  dar  ne  taip  žemai  puolęs,  kad 
vienas  imtų  ir  susiverstų.  Velniai  n e m a t ė  ir  cigarečių,  paken-
tės.  Ir  taip  švokščia  plaučiai.  Taip  kiūtojant  ant  šlaito,  apsi­
kabinus  kelius  ir  gūžiantis,  nors  nepūtė  joks  žvarbis,  Brūkiui 
atplaukė  tolimas  prisiminimas.  I n t e r n a t o  savaitgaliai,  ko  ne­
kęsdavo  labiau  už  viską...  Subėgdavo,  suvažiuodavo  mamos, 

24 
giminės,  susirankiodavo  savo  lepūnėlius,  ir  didžiuliame  pa­
state  stodavo  tokia  tyla,  kad  nors  stauk...  Iš  pradžių  sėdinė-
davo  ant  laiptų,  tikėdamasis,  kad  kokia  moteris  užkalbins  jį. 
Taip  ir  būdavo.  Net  sausainį,  žiūrėk,  įbrukdavo,  plikai  nu­
skustą  pakaušį  delnu  paščiūpodavo.  Bet  ko  verta  ta  kvaila 
mintis,  kad  tik  taip  sava  motina  gali  atpažinti  vaiką?..  Vėliau 
tą  mintį  išmetė  iš  galvos.  Ir  jokio  skanėsto  nebeimdavo  iš 
kvepiančių  rankų.  Užtat  pirmadieniais  taip  cypindavo  par­
grįžusius  iš  namų,  kad  net  pats  internato  direktorius  mosuoti 
diržu  pavargdavo. 
Po  tokio  auklėjimo  būdavo  taip  nusėtas  mėlynėmis,  kad 
dievobaimingos  moterėlės,  iš  kurių  ant  šventoriaus  kaulyda­
vo  kapeikų  „koržikui",  žegnodavosi  pamačiusios jį,  bet  smul­
kių  negailėdavo.  Taip  pamažu  priprato  prie  skausmo.  Pajuto 
ir  pinigų  skonį. 
Ne,  geriau  jau  vienam...  Kad  ir  kalėjime.  Tik  ne  ant  in­
ternato  laiptų. 
Jis  krūptelėjo  išgirdęs  žingsnius.  Pagaliau...  Akimirką  su­
dvejojo  -  pernelyg  tyliai  ir  tvirtai  deda  koją.  Bene  negirtas? 
Nusispjaut.  Viens  ant  vieno  -  tegu  pareina! 
Brūkis  pašoko  ir  vikriai  kaip  lūšis  šastelėjo  prie  šlaito 
viršūnėje  augusio  medžio.  Jau  aidžiau  sutuksėjo  šaligatvis. 
Nieko  nenujaučia.  Atsargiai  kyštelėjo  galvą.  Tamsu,  dar  nie­
ko  neįžiūri,  vien  žingsniai...  Sulaikęs  kvapą,  suaugo  su  drūtu 
medžiu,  iš  kurio  viršūnės  matytųsi  ne  tik  turgaus  aikštė,  bet 
ir  internato  mūrai.  Siluetas  praslinko  pro  šalį.  Žmogus  ėjo 
spėriai.  Pastebėjo  plačius  pečius,  bet  ryžtas  buvo  įtempęs  vi­
sus  raumenis,  tad  spriegė  paskui  kaip  spyruoklė.  Užsimojo, 
v 

ir  toks  judesys  ūmai  apvertė  viską  aukštyn  kojom.  Žmogysta 

staiga  kaip  vilkas  išsilenkė  ir  puolė  į  šalį.  Kumštis  perskrodė 
orą,  o  nakties  pakeleivis  staiga  virto  milžinu.  Jo  rankoje  su­
žvango  kažkokia  geležis,  ir  Brūkis  savo  akimis  netikėjo  -  jį 
patį  ruošiasi  pulti... 
-  Ok  tu  kurva!..  -  šūktelėjo  jis.  Ir  iš  baimės,  ir  iš  apmau­
do.  Bet  kumščių  nenuleido. 

25 
 -  Jobana!..  Bruki,  ką  tu  čia  veiki?  -  užriaumojo  tipas  su 
gelžgaliu  rankoje  ir  žingtelėjo  artyn.  -  Ką,  manęs  nepažįsti? 
Savus,  pideras,  puldinėji?.. 
Savus?  Brūkis  stovėjo  perlietas  to  balso.  Girdėtas.  Vis 
baimindamasis  menkiausio  krustelėjimo,  įsistebeilijo  į  veidą, 
nutviekstą  negeros  šypsenos.  Matytas...  Ir  staiga  lyg  nespal­
voto  filmo  kadrai  pralėkė  kalėjimo  ligoninės  vaizdai.  Taip, 
ten  buvo  susitikę.  T a s  pats  griausmingas  balsas  sklandė  pala­
toje.  Berods  dėl  skrandžio  atvežė...  Devynis  šaukštų  kotus 
buvo  prarijęs,  kad  tik  atsipūstų  nuo  ilgo  „sroko". 
-  Na,  pameni?..  -  lyg  pradžiugo  kietuolis.  -  Prisimink, 
Bruki,  Lukiškes,  juk  ligoninėje... 
-  Kalina!  -  atsirišo  atmintis  šiam.  -  Jei  bogu,  nepažinau! 
Kada  išėjai  į  laisvę? 
-  Prieš  savaitę,  -  ir  pasididžiuodamas  pridūrė:  -  Dvylika 
metų  atchujarinau. 
Jie  stipriai  paspaudė  vienas  kitam  rankas.  Brūkis  paste­
bėjo,  kad  tas  žvangėjęs  įnagis  -  ne  kas  kita,  o  domkratas. 
-  Matau,  darbuojiesi... 
-  Ai  šiaip,  at  niechui  dielat'.  O  tu?..  Ko  čia  šokinėji  iš 
krūmų  apsvaigęs? 
-  Ė...  mužikus  karosinu. 
Kalina  pradėjo  juoktis.  Kvatojo  garsiai  ir  ilgai.  Brūkio 
nė  kiek  neėmė  linksmumas.  Jautėsi  vos  vos  išvengęs  rimto 
pavojaus.  Nenoriai  šypsojosi,  kol  j u o k o  aidas  nutilo  stadiono 
tribūnos  gilumoje. 
- T a i  kur  dabar  gyveni?  - jau  visai  rimtai  paklausė  Kalina. 
Brūkis  abejingai  patraukė  pečiais: 
-  Galima  sakyti,  niekur. 
-  Knisi  protą.  Nenori  sakyti?  -  net  tamsa  nesugebėjo  už­
glostyti  kadaise  garsaus  nusikaltėlio  skvarbaus  žvilgsnio.  -
Ko  tyli?  Nori  atmazkę  dėti  nuo  tų,  kurie  kalėjimo  paikę  su 
tavimi  dalinosi,  a,  Vaikas? 
Vaikas.  Jis  pavadino  taip,  kaip  kalėjimo  ligoninėje  visi 
„strogačiai"  jį  šaukdavo.  Be  abejo,  tai  Kalinos  Įtaka.  Buvo 

26 
palatoje  pats  jauniausias  ir  iš  tokios  kvailos  zonos  kaip  „aš-
t u n k ė " ,  kurios  nerašyti  įstatymai  seniems  zekams  priminė 
sparčiai  progresuojančios  šizofrenijos  formą.  T o d ė l  visi  gai­
lėjo.  Žiūrėjo  kaip  į  sūnų  ir  nė  kiek  nesikrimto,  kad  nėra  kam 
į  Lukiškes  Brūkiui  atvežti  siuntinį.  Dalijosi  savais.  Ir  štai,  tyli 
Vaikas  panarinęs  galvą.  O  ką  sakyti?  Neturi  kur  dorai  prisi­
glausti,  bet  anokia  čia  tragedija? 
-  Ko  tyli,  Vaikas?  Pa  natūre  esi  be  chatos?..  Vasarą  ant 
gatvės,  o  žiemą  ką  - vėl  stolypinu  į  zoną? 
-  A  man  pochui,  -  sumurmėjo  Brūkis,  -  viskas  do  lam-
počki. 
Kalina  palingavo  galvą,  lyg  sakydamas,  kad  tokia  būsena 
jam  ne  naujiena.  Brūkis  neįžiūrėjo,  kaip  apsirengęs  priešais 
stovintis  vyras,  bet  vis  vaidenosi,  kad  su  ta  pačia  kolonijos 
„roba".  Sunku  patikėti,  kad  tas  telšietis,  apie  kurį  po  zonas 
sklandė  legendos,  vėl  ranka  pasiekiamas,  bet  jau  po  plynu 
pavasario  dangumi.  Tačiau  buvo  liūdna  matyti  tą  niekingą 
įranki  -  domkratą.  Nejau  zonos  autoritetas  laisvėje  ėmė  pa­
dangas  maustyti?.. 
T a d a  velniop  tokią  laisvę!..  Laisvę,  kurioje  turi  gyventi 
kaip  paprastas  niekingas  vagišius. 
-  Štai  kas,  Vaikas,  paklausyk  manęs.  Eisi  d a b a r  su  mani­
mi.  Nuvesiu  tave  pas  savo  gerą  koriešą  Gerdą,  pamatysi  -
ten  ir  tau  vietos  atsiras. 
G e r d a ?  Irgi  sėdėjęs,  tik  kažko  mieste  nematyti.  Brūkis 
mykė,  suko  kalbą  šalin,  bet  Kalina,  tėviško  rūpesčio  apimtas, 
nukirto: 
-  Nepatiks,  valink  į  visas  puses,  juk  nieks  nelaiko...  Aš 
nenoriu,  kad  tu  pražūtumei, vėl  į  tą  šūdą  Įmautum. 
Brūkis  nakvodavo  katilinėje.  Kartais  susapnuodavo  eže­
rą,  raibuliuojantį  nuo  žvaigždžių  mirgesio.  Ant  kranto  jis,  o 
po  kojomis  padoriai  apsirengęs  žmogelis.  Kišenės  šiugžda 
nuo  pinigų,  o  jis  vis  traukia  pluoštą  po  pluošto,  ir  galo  ne­
matyti.  Visai  nieko  toks  sapnas...  Kažin,  ar  lemta  jam  virsti 
tikrove? 

27 
 *  *  * 

Viešvėnų  gyvenvietė  nutolusi  n u o  miesto  per  septynis  ki­

lometrus.  Kultūros  namai,  mokykla  ir  bažnyčia  -  viskas  gre­
ta.  Laimė,  tai  nebuvo  vienas  iš  tų  liūdnai  pagarsėjusių  mies­
telių,  kaip,  sakysim,  Varniai  ar  Janapolė,  kur  iš  kartos  j  kartą 
vietiniai  su  miestiečiais  bendrauja  pasigriebę  lenciūgus.  T o ­
dėl  Skirma  be  menkiausio  nerimo  stebėjo,  kaip  Mindė  nu­
skubėjo  j  šokių  salę,  kuri  mainėsi  nuo  šviesų  lyg  koks  praga­
ro  katilas.  R a m u  buvo  ir  dėl  to,  kad  įžiūrėjo  policijos  viliuką, 
prisispaudusi  prie  nušiurusio  pastato  k a m p o .  Bet  tos  švie­
sos...  Lyg jo  nerūpestingų  dienų  gęstantys  atšvaitai.  Tiek  me­
tų  kuo  puikiausiai  laviravo  tarp  nepadorių  norų,  pažinčių  ir 
žmonos  įtarinėjimų,  kol  šioji  pričiupo  akivaizdų  įrodymą. 
-  Jos  čia  nėra,  -  sugrįžęs  pranešė  Mindė,  -  bet  sužino­
jau,  kur gyvena.  Sako,  užtenka  papypinti,  ir  išlenda  iš  trobos. 
Vadinasi,  aiški... 
„Tada  tuo  labiau  įklimpau  į  šūdą",  -  pagalvojo  Skirma. 
„Aštuntukas"  nutolo  beržais  apsodinta  gatvele.  Iš  tamsos  at­
bėgdavo  medinės  trobelės,  jas  keisdavo  balti  mūrinukai  ir 
kiemai,  pilni  technikos,  kuri  panėšėjo  į  geležines  baidykles. 
-  Va  čia,  -  tarė  Mindė,  prikišęs  nosį  prie  stiklo.  -  Taip  ir 
sakė  -  žalias  namas  ir  eglė  prie  kelio. 
Skirma  paspaudė  signalą.  N e k a n t r a u d a m a s  sužiuro  į  kie­
mą,  iš  kurio  veržėsi  pikčiurniškas  lojimas,  tarsi  pačios  žmo­
nos  balsas.  J a m e  kažkas  sušmėžavo,  jau  bėgo,  ir  varteliai  ty­
liai,  be  garso  atsivėrė. 
-  Ta  pati,  -  burbtelėjo  Skirma,  -  davai,  varyk  su  ja  šne­
kėtis... 
M i n d ė  išlipo.  Mergina  vešliais  plaukais,  susisupusi  į 
trumpą  chalatėlį,  žingtelėjo  atatupsta,  bet  nepažįstamasis  su­
griebė  už  rankos.  Mindė  mokėjo  tai  daryti.  Su  šypsena,  kuri 
iškart  nuteikdavo  patikliai.  Šiek  tiek  atsikišęs  pilvukas  ir  per­
sikreipusi  povyza  visai  nepriminė  tų  miesto  smarkuolių  mer­
gišių,  kurie  vadovavosi  principu:  moterys  priklauso  tiems, 

28 
kurie  labiausiai  jų  trokšta.  Iš  tikrinu  ir jis  toks  buvo,  tik,  deja, 
tai  paaiškėdavo  pavėluotai. 
Sukilo  kaimynų  šunys.  Gatvelę  užtvindė  monotoniškas 
skalijimas,  lyg  visi  Viešvėnų  kiemsargiai  būtų  patraukę  link 
dviejų  šešėlių,  tarsi  nepataikančių  įeiti  pro  atkeltus  vartelius. 
Skirma  žvilgtelėjo  į  laikrodį.  Antra  valanda,  normaliai  apsi­
suko,  tik  atrodo  -  pokalbis  nesimezga,  toji  juodaplaukė  vis 
stengiasi  atstumti  velniškai  nuolankų  tipą.  Ir  kurių  galų  jam 
tada  reikėjo  sustoti?  Geriau  tą  šampaną  būtų  į  Masčio  ežerą 
supylęs. 
Stai, ji  kirto  Mindei  per  rankas  ir  tekinomis  atpuolė  prie 
automobilio.  Skirma  be  jokio  džiugesio  pakėlė  akis.  Skaus­
mingas  veidelis.  Lyg  ašaros  akyse.  Kuo  ji  tada  jį  pakerėjo? 
Išsidraikiusiais  plaukais?  Jausmingai  išlenktu  kaklu?  O  gal 
tos  neišraiškingos  akys  tada  degė  lyg  n u o d ė m ė s  apsėsto­
sios?..  Ne,  tik  ta  nežinomybe,  kuri  slėpėsi  po  rūbais.  Tik  tuo, 
ne  daugiau. 
-  Tu!..  Tu  melagi!  -  išrėkė  jaunyste  spindinti  dvidešimt­
metė.  -  Tu  man  nesakei,  kad  esi  vedęs. 
-  O  tu  ir  neklausei. 
-  Melagis!..  Viską  pasakysiu,  viską,  -  nerimo  ji.  -  Ot  ty­
čia!..  Melagis! 
Skirma  susiraukė.  Vajėzau...  Visą  naktį  trankėsi  tam, 
kad  išgirstų,  jog  jam  galas.  Jei  šita  cypia  viską  išklos  žmonai, 
kils  toks  skandaliukas... 
Ir  gelbėdamasis  nuo  nežinia  iš  kur  burnoj  atsiradusio 
kartumo,  jis  iššoko  iš  automobilio.  Mindė  apgailestaudamas 
skėstelėjo  rankomis,  o  būtybė  vėjo  kilnojamais  chalato  skver­
nais  pagiežingai  išsiviepė: 
-  Ko  tau  dar  reikia?  Melagis!..  -  prašvokštė  ji,  bet  pulti 
atgal  į  namus  nė  neketino.  -  Sakei,  draugausim...  Sakei,  kad 
įsimylėjai... 
Nuoskauda  ir  ašaros  buvo  tikros.  Skirma  lyg  nudegintas 
atšlijo,  bet  tuoj  susitvardęs  pasivedėjo  į  šalį.  Laikė  už  lie­
mens.  N e m a n ė ,  kad  jis  toks  plonas  ir  standus  lyg  kietai  pri-

29 
pūsta  padanga.  Krūtinė  atsikišusi,  tarsi  delnais  prilaikoma.  Ji 
visai  nieko...  Ir  tai  padėjo  jam  galutinai  apsispręsti.  Nejučia 
prisiminė  ir  jos  vardą. 
-  Nurimk,  Aušrele,  -  paėmė  merginos  ranką  į  savo  saują 
ir  pakėlęs  prie  lūpų  pabučiavo.  -  Viskas  gerai,  katyte,  juk  aš 
nesakiau,  kad  tave  palieku... 
Mindė  prunkštelėjo,  bet  kaimietuke  tiesiog  sustabarėjo 
nuo  tokio  galantiškumo.  Išplėtusi  naivias  akis,  žiūrėjo  ir  žiū­
rėjo  į  priartėjusi  veidą,  tarsi  nejučia  glustelėjo  prie  to  vaiki­
no,  kuris  visada  jai  regėjosi  tarsi  iš  kito  -  turtingų  ir  laimingų 
žmonių  -  pasaulio.  Na  tai  kas,  kad  metų  skirtumas  nemažas. 
Tiesa,  vedęs...  Bet  meilė  neturi  ribų. 
Tose  pilkose  kaip  sagutės  akyse  blykstelėjo  nesutramdo­
mas  geismas,  ir  Skirma  beveik  gašliai  uždėjo  ranką  ant  put­
lios  krūtinės.  Virptelėjo.  Sutrūkčiojo.  Ji  vos  kvėpuoja.  Su­
tverta  lovai.  Regis,  be  liemenėlės... 
-  Mes  draugausime,  -  vyriškai  palietė  jos  pečius,  -  tik 
būk  gera,  padėk  išsisukti  nuo  m a n o  raganos.  O  vėliau  išsi­
skirsiu,  gal  mes  tiksime  vienas  kitam... 
Ji  lapsėjo  neįžiūrimomis  blakstienomis  ir  gerte  gėrė  tuos 
žodžius  iš  jo  lūpų.  Buvo  per  jauna,  kad  perskaitytų  mintį, 
kuri  slėpėsi  už  santūrios  šypsenos.  Skirma  švelniai  paglostė 
jos  kaklą.  „Sušikta  malalietka...  Su  kokiu  m a l o n u m u  aš  tave 
pasmaugčiau!"  Mindė  bjaurėdamasis  stebėjo  šitą  sceną.  Du 
kvaileliai  aklinoje  tamsoje,  ir  grabinėjasi,  lyg  bandydami  nu­
statyti  vienas  kito  lytį. 
Per  visą  trumpą  instruktažą,  kaip  a t r e m t i  pašalinių  klau­
simus  apie  jų  šventus,  vos  ne  savaitėlę  sirpstančius  jausmus, 
Aušrelė  visaip  šypsojosi.  Vos  pravertos  lūpos.  Aistringa  na­
tūra.  Ir  nei  grynas  kaimo  oras,  nei  už  septynių  kilometrų  glū­
dintis  miestas  tam  neturi  jokios  įtakos,  fgimta.  Atsisveikin­
damas  Skirma  plekštelėjo  per  užpakaliuką.  Balnas,  o  ne  pa­
sturgalis...  Aušra  n u r a u d o ,  bet  visai  ne  dėl  to,  kad  skaudėtų. 
Ir  akys  sublizgo,  kai  išgirdo,  kad jie  dar  pasimatys.  Būtinai... 

30 
 -  Komedija,  -  jau  lekiančiame  automobilyje  kraipė  gal­
vą  Mindė.  -  Kažkoks  durnynas.  Iš  kur  tokia  meilė?  Ką  tu jai 
užtrynei,  ką  ten  prišnekėjai,  kad  ji  alpsta  dėl  tavęs? 
-  Aš  apakęs.  Mes  tik  šampaną  gėrėm...  Na,  sakiau,  kad 
ji  man  patinka,  turėjau  kažką  kalbėti. 
-  Kalbėti...  -  nusišaipė  moterų  žinovo  tonu  Mindė.  -
Reikėjo  išdulkinti,  ir  viskas.  O  dabar  prisikalbėjai.  Negi  ne­
matei,  kad  ji  naivi  kaip  avis?  Tokioms  visi  makaronai  lenda. 
Pamatysi,  Skirma,  tokios  nė  kirviu  neatsimuši. 
Kir-viu... 
Žvelgdamas  į  kelią,  Skirma  nepalaužiamu  balsu  ištarė: 
- T a d a  aš  ją  užmušiu... 

*  *  * 

Brūkis  nesuko  sau  galvos,  kur  jį  vedasi  senasis  zekas. 

Nuo  kiekvieno  jo  judesio  sklido  tokia  jėga,  kad  pirmąkart 
naktiniame  mieste  pasijuto  saugus.  Vos  spėjęs  zonoje  apšilti 
kojas  „pacanas"  į  Kaliną  žiūrėjo  su  pagarba,  kaip  į  žmogų, 
nugalėjusį  mirtį.  Juk  dvylika  metų  visiškos  užmaršties  labai 
panašu  į  mirtį.  Kas  atsitiktų,  jei  iš  kapinių  imtų  grįžti  visų 
pamiršti  numirėliai?  O  Kalina  grįžo,  parkako  į  savo  gimtąjį 
miestą,  kuris,  kaip  ir  įkandin  jo  dūlinančiam  Brūkiui,  rodė 
mūro  dantis  ir  sprausdavo  ten,  kur  tamsiau,  kur  tylą  su-
drumsčiantis  policijos  „gazikas"  yra  visiška  retenybė. 
Keista  naktis.  Tokia  tyla  -  regis,  visas  miestas  seniai  ap­
leistas  ir j a m e  nieko  nebėra.  Net  policijos.  Eik  kur  nori,  da­
ryk  ką  nori!  Kalina  vedė  kiemais,  kur  gatvės  šviesa  tik  nedrą­
siai  dažė  tamsumas.  Retkarčiais,  kertant  šviesesnį  ruoželį, 
Brūkis  suskubdavo  savo  kūnu  pridengti  Kalinos  pašonėje 
siūbuojančią  montiruotę.  Taip  nepersimetę  nė  vienu  žodeliu 
atsidūrė  prie  centrinės  gatvės.  Tuščia,  nors  šlapinkis,  apžer­
gęs  skiriamąją  juostą. 
Koja  kojon  perėjo  plyną  asfaltą  ir  nėrė  tarp  dviejų  na­
mų.  Netoliese  stovėjo  policijos  pastatas,  bet  ir  pro  jo  pirmo 

31 
aukšto  langą  sruvo  tokia  blausi  šviesa,  tarsi  budinčiajame 
skyriuje  būtų  kas  pašarvotas.  Siaura  gatvele  pakilus  j  kalną, 
lyg  kas  kvėptelėjo  j  veidus.  Ten,  žemiau,  tamsos  ežeras.  Nė 
vieno  žiburio,  tik  vėjas. 
Brūkis  sustojo  ir  įsiklausė.  Dažnai  taip  atsargaudavo, 
tarsi  instinkto  palieptas.  Zvarboki  gūsiai.  Jokios  aimanos. 
Pasivaideno... 
-  Ko  tu,  Vaikas?..  Ei,  girdi?  -  stabtelėjo  Kalina.  -  Eime, 
jau  nebetoli. 
Netrukus  jie  pasuko  iš  gatvelės  ir  ė m ė  lipti  mediniais 
laipteliais  nuo  skardžio.  Nedidukėje  atšlaitėje  stovėjo  n a m e ­
liūkštis.  Pro  plikas  medžių  šakas  skverbėsi  silpna  šviesa.  At­
sirėmęs  į  pašiūrę,  Kalina  užkrovė  domkratą  ant  malkų  rietu­
vės,  kelias  pliauskas  užmetė  ant  viršaus. 
-  Tu,  Vaikas,  palauk  čia,  aš  tuoj...  Pažiūrėsiu,  kas  ten 
per  schodniakas. 
Tai  taręs,  išnyko  už  kampo.  Po  kelių  sekundėlių  pasigir­
do  bilsnojimas  į  langą.  Virstelėjo  durys,  ir  balsai  apščiuvo 
kažkur  n a m u k o  viduje.  Vėl  viskas  nutilo.  Tik  vėjas  n u o  ežero 
plazdeno  plačias  Brūkio  kelnes.  Jis  pajuto,  kad  ima  krėsti 
šaltis,  nieko  b e n d r o  neturintis  nei  su jauduliu,  nei  su  tuo,  kas 
prieš  porą  valandų  nutiko  paežerėje.  Nebuvo  jokio  medžio, 
už  kurio  galėtum  pasislėpti  nuo  landaus  vėjo,  vien  tirštai  su­
žėlę  krūmienojai.  Jis  ištiesė  ranką,  pasigrabaliojo,  ir  pirštą 
nudiegė  spygliuko  smigtelėjimas.  Agrastai.  O  čia  kas?  Vaje­
tau,  lapai...  Jau  skleidžiasi,  kas  per  gležnumas,  kad  tik  nenu-
drėkstų... 
Patekęs  kambario  vidun,  Brūkis  apsidairė.  Palei  sieną  ri­
kiavosi  nusilupinėjusiais  dažais  spintelės,  apkrautos  pustuš­
čiais  stiklainiais.  Stalo  klijuotės  kraštas,  pradegintas  cigare­
čių  nuorūkų,  kone  siekė  prišnerkštą  aslą.  Prie  sienos  pilkuo­
janti  spinta  buvo  be  durų,  o  jos  lentynose  sugrūsti  skarmalai 
lindo  lauk  tarsi  žarnokai.  Matomiausioje  stalo  vietoje  gulėjo 
prariektas  duonos  kepalas,  stovėjo  patamsėjęs  stiklainis  su 
arbatos  tirščiais.  Ant  palangės  grietinės  indeliuose  žaliavo 

32 
svogūnlaiškiai,  bet  Brūkis  nukreipė  akis  žemyn,  ten,  kur  vos 
įėjęs  nedrįso  pažvelgti. 
Ant  čiužinio,  užsiklojusi  ruda  antklode,  atsukusi  nugarą 
miegojo  moteris.  Sprendžiant  iš  plačių  strėnų,  stambaus  su­
dėjimo.  Gulėjo  tyliai,  lyg  būtų  nužudyta.  Tą  įspūdį  stiprino  į 
visas  puses  ištaršyti  plaukai  ir  bejėgiškai  į  šalį  atmesta  balta 
ranka,  kuri  silpnoje  šviesoje  a t r o d ė  bekraujė.  • 
Kalina  atsisėdo  prie  šaltos  krosnelės,  ir  Brūkis  pamatė 
ilgšį,  kažką  siekiantį  iš  lentynėlės.  \  naktinį  svečią  nekreipė 
jokio  dėmesio.  Patyliukais  keikdamasis  kraustė  visokį  šlamš­
tą,  kol  pirštuose  atsirado  baltas  kaip  sniegas  marlės  gumu­
liukas.  Vilkėjo  jis  chaki  spalvos  kareiviškais  marškiniais,  ku­
rie  neįstengė  paslėpti  rankų  p l o n u m o .  Kojos  irgi  buvo  netin­
kamos  tokiam  ūgiui.  Regis,  iš  to  m e n k u m o  išsiklaipiusios  kas 
sau,  bet  kai  atsisuko,  tragikomiškumo  neliko.  Niūrus  veidas. 
Stora  nosis  ir  išsišovę  skruostai.  Atsikišusi  kakta.  Viskas  krei­
vai  suaugę  ir  darė  jį  panašų  į  stuobrį. 
-  Susipažink,  -  tarė  Kalina  linktelėdamas  per  petį.  -
Brūkis,  buvome  susikentavę  Lukiškių  bolničkėje.  Be  ploto 
bachūras.  Patikimas.  Todėl  pagalvojau  ir  atvedžiau  tau.  Ma­
nau,  pravers? 
-  Jei  patikimas,  pravers,  -  padavė  ranką  trobos  šeimi­
ninkas  ir  įniko  knyptis  su  marle.  -  Atsikėliau,  kad  persiriš-
čiau  žaizdą,  taip  spaudžia,  kad  chaną,  o  čia  tu  -  bar  bar  į 
langą.  Pagalvojau,  kad  mentai...  Juk  eina,  kurvos,  kasdieną, 
nors  į  trobą  neleidžiu.  Rodykite  man  p r o k u r o r o  sankciją, 
gaidžiai,  aiškinu  aš  tiems  pridurkams,  tada  jie  už  lango  su­
stoję  klausinėja. 
-  Ko  klausinėja?  -  susidomėjo  Kalina. 
-  Bene  aš  klausysiu  jų  pasakų  apie  visokius  sandėliukus 
ir  malkines?  Visi  aplink:  vos  koks  varžtas  dingo,  rašo  pareiš­
kimą  -  G e r d a  nufyrino...  -  Jis  p a ė m ė  iš  lentynos  kažkokį  bu­
teliuką.  -  Kol  gero  šuns  neįsitaisysiu,  nieko  nebus... 
-  Policija  arti,  todėl  ir  eina,  -  nukirto  Kalina  ir  atsiminė 
atėjęs  su  Brūkiu.  -  O  ko  tu  stovi?  Sėsk,  Vaikas,  prisivaikščio-

33 
jome.  Va,  tuoj  G e r d u k a s  zavarkės  padarys.  Padarysi,  G e r d a , 
bachūrams  čiajaus?.. 
-  Padarysiu,  tik  va  tuoj  žaizdą  persirisiu. 
-  Žaizdą?..  Kokią  žaizdą? 
G e r d a  su  ta  pačia  bejausme  išraiška  veide  ėmė  traukti  iš 
po  marškinių  tvarsčio  ringes.  Pabaigęs  vynioti,  žingtelėjo  į 
šviesą  ir  parodė  pilvą.  Brūkis  matė  nežymų,  vos  poros  centi­
metrų  randą,  iš  kurio,  suėmęs  pirštais,  G e r d a  išspaudė juodą 
skystį.  Tą  pačią  akimirką  pasišlykštėjęs  nusigręžė  ir  atsisėdo 
prie  stalo. 
Kalina  prisispyręs  klausiamai  žvelgė  į  savo  bičiulį,  kuris 
buvo  pažįstamas  dar  iš  vaikystės. 
-  Ai,  Jurka  sudurniavo.  Susitikome  mieste,  o  jis  gatavut 
gatavas.  E m ė  kabinėtis,  kažkam  Į  ragus  kvietė  duoti,  tai  taip 
žodis  po  žodžio  ir  susinėjome.  Gaidžiu  pavadino.  Aš jam  ka­
liau  porą  bankių,  jis  -  iš  peilio.  Tai  va... 
-  J u r k a  nervotas,  -  regis,  visai  nenustebo  Kalina.  -  Gir­
dėjai?  Restorane  jis  gavo  malkų.  Sudaužė  visi  subėgę  ir  n u o 
laiptų  numetė. 
G e r d a ,  šaukštu  sutrynęs  kažkokią  tabletę,  vožė  ant  žaiz­
dos  ir  ė m ė  tvarstytis  bintu. 
-  Girdėjau...  Bet  prie  ko  čia  aš?  Jis  prisiveiks,  o  aš  t u r ė ­
siu  lėkti  už jį  machalintis? 
-  Na,  kam  taip  šneki,  juk  kartu  sroką  varėte.  Reikia  lais­
vėje  vienam  kitą  palaikyti.  Kai  vieną,  antrą  p a m a u s i  ant 
kumščio,  nebešokinės  kaip  gaidžiai.  Tiek  priviso  tų  jaunų, 
kad  greitai  bijosi  į  miestą  išeiti. 
-  Aš  tai  nebijosiu.  Paštyrinsiu  nagliausią,  tada  žinos! 
-  D u r n a s ! . .  Ir  vėl  važiuosi. 
Bet  G e r d a  nežinia  ko  pasijuto  įžeistas.  Nustojo  vargti  su 
tvarsčiu.  A d o m o  obuolys  skaudžiai  sujudėjo. 
-  Aš  tau  sakau.  Kalina,  papjausiu!  Ir  kojas  nukaposiu, 
kad  mažesnę  duobę  reikėtų  kasti.  Bliad',  prieš  penkerius  me­
tus  taip  nebuvo.  Visi  pinigais  aptekę,  šustri.  Nėr  ką  nachui 
pasiųsti.  Puola  gaujomis,  šakalai. 

34 
 -  Tai  ko  nėjai  su  Jurka?  -  įgėlė  Kalina.  Kol  G e r d a  plū­
dosi,  jis  keistai  šypsojosi.  Kaip  žmogus,  matantis  kelis  ėjimus 
į  priekį.  -  Reikėjo  eiti  ir  atidaužyti  tuos  pacukus,  kad  žinotų, 
jog  prieš  bachūrą  iš  zonos  geriau  nešokinėti. 
-  Su  Jurka?  Ką,  tau  jis  a t r o d o  kietas? 
-  Na,  zonoje  frontą  laikė... 
-  Zonoje!  O  čia  matei,  kokios  atsišėrusios  charės?  Ką 
mes  dviese  prieš  visą  restoraną?  Be  pulemioto  ten  nėra  kas 
veikti.  Be  to,  Jurka  pila  kiauras  dienas  prie  alinės  su  visais 
Telšių  chroniais. 
Pasišūkčiodami  jie  kalbėjosi  gerą  pusvalandį.  Moteris 
ant  čiužinio  n e p r a b u d o  ir  toliau  tysojo  it  negyvėlė.  Brūkis 
klausėsi  tų  ugningų  kalbų  kaip  užhipnotizuotas.  Širdyje  pri­
tarė  kiekvienai  pasakytai  minčiai,  bet  įsiterpti  nedrįso.  Jis  per 
jaunas,  kad jo  n u o m o n ė  būtų  įdomi  rimtiems  diedams,  kurių 
didžioji  jaunystės  dalis  prabėgo  už  grotų. 
Taip,  reikia  tuos  pižonus  dusinti...  Jiems  -  restoranai, 
naujos  mašinos  ir  gražiausios  miesto  panos.  O  jie  kas?  Kalės 
vaikai?  Kai  jau  rodės  -  šneka  slopsta.  Kalina  lyg  užkirto: 
-  Nieko,  gegužy  grįžta  Juškė,  bus  kitaip,  visiškai  kitaip... 
-  O  ką  tas  Juškė?  -  kraipė  galvą  G e r d a .  -  Žiūrės,  kaip 
sau  geriau... 
-  Baik.  Jis  ne  toks.  Žinai,  kiek  jo  padielninkų  laisvėje? 
Jau  šeši  išėjo.  Kas  Šiauliuose,  kas  Tauragėj.  Visi  ant  kojų 
stojasi,  nepaliks  ir  jo,  o  juolab  kad  jis  buvo  vienas  putioviau-
sių  zonoje. 
-  Bus  matyt,  -  tarė  G e r d a  ir  prisiminė  apie  arbatą.  Stip­
rią,  kokia  geriama  zonoje.  -  Tuoj  paieškosiu  arbatos,  pabu-
chinsime. 
-  O  gal,  -  sagstėsi  striukę  Brūkis  ir  traukė  butelį  iš  užan­
čio,  -  gal  šitą?.. 
-  Na  tu,  Bruki,  ir  duodi!  Turi  charos  ir  sėdi  užsimastyri-
nęs.  Aš  negersiu,  -  kėlėsi  nuo  taburetės  Kalina.  -  Apskritai 
stengiuosi  susilaikyti.  Girtam  labai  lengva  užlėkti...  Jūs  čia  pa-

35 
sėdėkite,  apie  gyvenimą  pabazarinkite,  o  aš  atgal  į  trasą...  Vi­
sai  pamiršau  vieną  reikaliuką...  Vaiką  susitikau  ir  pamiršau. 
Brūkis  vėl  patenkintas  pastebėjo,  kad  ir  jis  mąsto  lygiai 
taip  pat.  Kol  diela  neprasukta  -  anei  lašo.  Kalina  išėjo,  ir 
Brūkis  aiškiai  išgirdo,  kaip  kažkas  p l u m p t e l ė j o  ž e m ė n . 
Pliauska,  jis  susirado  d o m k r a t ą .  O  gal  ir  nieko,  p a d a n g o s 
šiais  laikais  nepigios,  bet  su  kuo  atsuka  varžtus? 
-  Galia,  -  bakstelėjo  koja  išriestą  užpakalį  G e r d a ,  -  kel­
kis,  padarysi  šimtą. 
Ji  atsigavo.  Prisimerkusi  nuo  šviesos,  nusirąžė.  Putnus 
veidas,  nutinkuotas  pigia  kosmetika,  glūdėjo  tarsi  po  gumine 
kauke.  Sutinusi  nuo  gėrimo.  Chroniava  boba.  Ji  pažvelgė  į 
Brūkį,  po  to  į  skaisčiai  spindintį  butelį  ir  nagais  persibraukė 
lyg  šiaudus  styrančius  plaukus. 
-  Rūkyti  yra?.. 
Storas,  krūtininis  balsas.  Brūkis  atkišo  pakelį. 
-  O,  bachūras  forenskas  rūko,  -  sugraibstė  vieną  cigare­
tę  pageltusiais  nuo  nikotino  pirštais.  -  Iš  kur  čia  tokių  blatnų 
padavė? 
-  Nesikabinėk,  Galia,  svajakas,  kartu  su  Kalina  sėdėjo. 
-  Iš snukio  n e a t r o d o . 
Brūkiui  kilo  siutas.  Norėjosi  atlapoti  krūtinę  ir  parodyti 
tai  šiaudinei  lėlei  dar  Veliučionių  specialiojoje  mokykloje  iš­
tatuiruotą  krūtinę,  bet  G e r d a  tarsi  už jį  kalbėjo: 
-  Uždaryk  kakarinę.  Neišsipagiriojai  turbūt.  Sėsk,  ko  ten 
ieškai?.. 
-  Kur  degtukai? 
Brūkis  s u r a d o  kišenėje  žiebtuvėlį.  Mažytis,  lengvas, 
liepsnelė  blūkteli  nuo  m e n k i a u s i o  spragtelėjimo.  R a d o . . . 
Vienam  inteligentiškos  išvaizdos  vyrui  autobusų  stoties  tua­
lete  pylė  į  dantis,  a t ė m ė  diplomatą  ir  nupūtė  savais  keliais. 
Va  ten,  tarp  popierių,  ir  aptiko  šį  dailų  žiebtuvėlį.  Galia  kan­
džiai  šyptelėjo,  lyg  sakydama,  jog  ir  šis  prašmatnus  daikčiu­
kas  ją  erzina,  bet  liepsnelė  keliavo  prie  cigaretės.  Irgi  iš  to 
paties  diplomato. 

36 
 Prie  durų  stovėjo  kibiras  su  vandeniu.  Gerda,  pasėmęs 
vandens,  prateliūskavo  stiklinę,  bet  ši  kaip  buvo,  taip  ir  liko 
tarsi  ne  iš  gryno  stiklo.  Brūkis  atkimšo  butelį. 
-  Padarysim  po  glotke  ir  eisim  miegoti,  -  lyg  su  savimi 
kalbėjosi  varganos  lūšnos  šeimininkas.  -  Chu,  atsigaus  dūšia. 
Pabazarinsime  apie  gyvenimą. 
Galia  a t s i t e m p ė  k ė d ę .  Atsisėdo,  sukeitė  neaiškių  dė­
mių  išmuštas  kojas.  Blauzdos  lyg  vandenyje  išmirkusios, 
apžėlusios  gyvplaukiais.  Pasitaisė  d ž e m p e r i o  rankovę,  pa­
slėpė  riešą,  a n t  kurio  matėsi  randeliai.  Skustuvo  žymės. 
Matyt,  kažkada  kvailiojo,  n o r ė d a m a  persipjauti  venas.  Ne­
jau  iš  meilės?.. 
-  Tai  kaip  man  vadinti  šitą  pacaną?  -  išpūtė  dūmus. 
-  Eėė...  Kaip  ten,  pamiršau,  -  myktelėjo  G e r d a .  Kliuk­
sintis  stiklinėje  skystis  a t ė m ė  atmintį.  -  Kaip  sakė  Kalina? 
Brūkis  pasimuistė: 
-  Galite  m a n e  vadinti  Vaiku.  Tokią  kličkę  turėjau  Lu­
kiškėse. 
-  Vaikas,  -  lyg  kažką  prisimindama  tarė  moteris  ir  stvė­
rė  nuo  stalo  pripiltą  stiklinę.  -  Gerai,  Vaikas,  į  tavo  sveikatą 
ir  kad  šachta  nedegtų... 
Brūkis  suprato,  kad  šiaudinė  baidyklė  maivosi,  stengda­
masi  nuduoti,  jog jos  gyvenimiška  patirtis  ne  ką  mažiau  įspū­
dinga  nei  bet  kokio  kito  vyrioko,  pabuvusio  tokioje  baugioje 
vietoje  kaip  kalėjimas.  Todėl  jautėsi  sava  ir  lygiateise  sugė­
rove. 
Pokalbis  apie  gyvenimą  nesimezgė.  Galia  gaudė  kiekvie­
ną  žodį  ir  vis  kvaknojo.  Net  krūtinė  liulėjo.  Nuo  degtinės  jos 
akys  įgavo  čigoniško  blizgesio,  ir  kai  paburkusiose  lūpose  at­
sirasdavo  kažkas  panašaus  į  šypseną,  ji  tarsi  blyksteldavo  to­
limos  jaunystės  grožiu.  Paprastai  visos  moterys,  kurios  galų 
gale  prasigeria,  praeityje  būna  buvusios  gražios,  išvaizda  ke­
rėdavusios  vyrus,  tačiau  degtinė  pražūtingai  sunaikina  viską. 
-  Gera  arielka,  -  gyrė  Gerda,  po  pirmo  gurkšnio  šokęs 
pjaustyti  duoną.  -  Reikia  zakusono.  Kažkur  dar  lašinių  buvo... 

37 
 Galia  gerdavo  grakščiai.  D a u g  reikšmės  teikė  šiam  ritu­
alui.  Atsilošdavo,  kaklo  oda  išsilygindavo,  išnykdavo  pagurk­
lis.  Nutaisydavo  nekaltos,  troškuliui  abejingos  d a m o s  miną. 
Žaismingai  tiesdavo  ranką,  lyg  mūvėdama  baltą  pirštinaitę. 
Tada  keldavo  stiklinę  prie  burnos.  Paliesdavo  lūpomis  stikli­
nės  kraštelį  tarsi  bučiuodama  ir  gerdavo  mažais  gurkšniais 
lyg  vaistus.  Kai  kas  tai  vadina  saikingu  gėrimu. 
Brūkis  gėrė  neužkąsdamas.  Labai  jau  nepatraukliai  at­
rodė  iš  spintelės  ištraukti  lašiniai.  Praradę  kvapą  ir  gelstelė­
ję,  kaip  drobė,  kuria  buvo  užklotas  čiužinys. 
Ar  jis  ketina  čia  pasilikti?  Žinoma,  kad  ne.  Vienam  ge-
v 

riau.  Juk  neblogai  išsiilsėdavo  ir  katilinėje.  Šilta,  net  dušas 

yra,  ir  nosies  neriečia  joks  nemalonus  kvapas.  Vėliau  kaip 
nors  paaiškins  Kalinai,  kad  neįsižeistų  nei jis,  nei  G e r d a ,  ku­
ris,  kaip  spėjo  nugirsti,  buvo  teistas  keturis  kartus,  ir  vis  už 
šūdą  nieką:  kam  peiliu  bakstelėjo,  kam  užtvojo,  žodžiu,  pylė 
metelius  kalėjime  be  jokios  naudos.  Vien  už  aikštingą  būdą. 
Ir  betūnant  toje  sąvartyno  pilkumoje  vaikinuką  s u ė m ė 
dosnumas.  Gailu  žiūrėti  į  tuos  lašinius  ir  klausytis  godaus 
čiaumojimo.  Įkišo  ranką  į  striukės  kišenę  ir  pinigų  pluoštelį 
padalijo  pusiau.  Išvydęs juos,  G e r d a  šūktelėjo  nustebęs: 
-  Kas  čia  per  fokusai?  Ne,  ne...  Aš  ne  koks  žlobas,  kad 
imčiau  iš  tavęs  pinigus.  Gyvenk,  yra  čia  dar vienas  kambarys, 
ant  saikų  irgi  vietos  per  akis.  Nereikia,  Vaikas,  man  tavo  šai-
bų.  Juk  draugiškai,  kaip  Kalina  sakė... 
-  Būtent,  G e r d a ,  -  nepasidavė  Brūkis.  -  Man  šiandien 
gerai,  o  ryt  gali  būti  chujovai.  T a d a  ir  ateisiu. 
-  A,  nu jeigu  teip... 
-  Televizorių...  Televizorių  nusipirk,  -  sučirškė  Galia.  -
Vo  tai  atėjusi  spoksok  į  plikas  sienas.  Gyveni  kaip  ubagas, 
mokykis  iš  jaunų. 
-  Kaip  ubagas!  -  Lyg  srovės  pakratytas  pašoko  G e r d a .  -
Atsivelki  kaip  žertva,  su  visais  mužikais  nusikrušusi!.. 
-  Ne su  visais,  ne  su  visais!.. 
Jis  užsimojo  ranka  it  liže,  bet  Brūkis  greitai  įlindo  į  tarpą. 

38 
 -  Neimk  tu  į  galvą,  ką  bobos  šneka,  -  ramino  virpantį 
Gerdą.  -  Teloja  ką  nori.  Juk  girta. 
- T e l e v i z o r i a u s  užsimanė,  šūdė,  -  bambėjo  šis.  -  Televi­
zoriaus...  -  Ir  staiga  šoko  prie  krosnelės.  Kaip  pasiutęs  su­
mosavo  kaulėta  ranka: 
-  Ateik  čia.  Migom!.. 
-  Kas  tau  yr?..  - ji  stengėsi  neužkabinti  jo  nė  akies  kraš­
teliu. 
Brūkis  žiūrėjo  čia  į  vieną,  čia  į  kitą,  o  G e r d a  neatlyžo. 
Nusileis jis  mat  bobai... 
-  Galia,  aiškiai  pasakiau,  ateini  čia! 
Ji  atsistojo  ir  d ū s a u d a m a  priėjo.  Buvo  pasiruošusi  atsi­
prašyti,  bet  kieti  pirštai  pastvėrė  už  minkštučio  s p r a n d o  ir 
prilenkė  prie  krosnelės.  Laisva  ranka  atšovė  ugniakuro  du­
reles. 
-  Va,  va  tavo  televizorius.  Gali  veizėti  kiek  nori,  vis  tą 
patį  šūdą  rodo,  -  grūdo  jos  galvą  į  žiojėjančią  angą,  bet  ji 
taip  užklykė,  kad  aplink  pakilo  pelenų  debesis. 
To  pakako,  kad  G e r d a  paleistų  visaip  besispyriojančią 
moteriškę.  Tarėsi  gerai  ją  p a m o k ę s  už  išsišokimą  svečio  aki­
vaizdoje,  todėl jau  ramiau  barė: 
-  Prisimink,  knipe,  kieno  lašinius  ėdi,  paskui  bazarink. 
Ubagas...  Turiu  namą  prie  ežero,  miesto  centre,  o  tu  ką  turi? 
Vien  triperį. 
-  Pats  tu  triperis,  -  vėl  išsprūdo  jai,  bet  tuoj  griebėsi  už 
burnos:  -  Atsiprašau... 
-  Prašom,  -  lyg  niekur  nieko  jis  sėdosi  prie  stalo,  bet 
butelis  buvo  jau  tuščias.  -  Pabūk,  Vaikas,  čia,  aš  sulakstysiu 
iki  taško.  Paimsiu  dar  vieną  bonkę. 
U ž s i m e t ę s  kažkokį  lietpaltį,  G e r d a  išbildėjo  į  lauką. 
Galia  pabaigė  praustis.  T r y n ė  veidą  kruopščiai,  lyg  katė, 
laižanti  žaizdą.  Delnu  p e r b r a u k ė  pelenais  nubarstytą  krūti­
nę.  T a d a  atsisuko  į  Bruki,  kuris  viso  skandalo  metu  šypso­
josi,  o  d a b a r  buvo  rimtas.  Garsiai  atsidususi,  įsisprendė  ran­
komis  į  strėnas: 

39 
 -  Pienburnis,  ko  tu  kišiesi  į  mūsų  reikalus? 
Brūkis  išsižiojo. 
- T a i  kad  be jokio  reikalo  pjaunatės. 
-  Gerai  jau,  -  netikėtai  nusileido  ji  ir,  suvilgiusi  pirštus, 
pakedeno  plaukus.  Viena  sruoga  liko  ant  kaktos.  Girta  sruo­
ga.  -  Eikš,  -  ištiesė  ranką  ir  e i d a m a  artyn  vikstelėjo  klu­
bais.  -  Tas  abarmotas  greit  negrįš... 
Brūkis  prisimerkė.  Bene  jį  kviečia?.. 
-  Davai,  ateik  pas  mane,  - jau  gulėsi  ant  čiužinio,  -  aš  jį 
pažįstu.  Vieną  bonkę  išgers,  kitą  mums  parneš.  Koks  pusva­
landis...  Sakau,  ateik.  Koks  tu  vaikas,  tu  tvirtas  kaip  jautis... 
Nenori? 
Brūkis  jautėsi  nekaip.  Lyg  šlapiu  skuduru  per  veidą  ga­
vęs.  Nors  ko  norėti?  Jis  landynėje,  kur  kraujas  skiedžiamas 
degtine,  o  visa  kita  d a r o m a  praradus  atmintį.  Taip  ir  jis  į  šį 
pasaulį  atėjo.  N u o  čiužinio... 
Sūdąs!  Pats  laikas  tepti  slides. 
Ir  jis  pakilo  n u o  stalo.  P a t r a u k ė  prie  durų,  pamiršęs 
žiebtuvėlį  ir  cigaretes. 
-  Ei,  tu  kur?  -  atsisėdo  guolyje  kadaise  buvusi  gražuolė, 
kurios  veidas  buvo  berodąs  visišką  atsidavimą.  -  Ateik,  nebi­
jok,  neįkąsiu,  girdi,  mažiuk? 
Ji  plačiai  nusišypsojo.  Brūkis,  regėdamas  tuos  iškirmiju­
sius  dantis,  spruko  p r o  duris  ir  virsnodamas  išlėkė  į  kiemą. 
Nesustodamas  patraukė  tiesiai  per  šabakštynus,  stvarstyda­
masis  už  liaunų  ievos  šakų  nusileido  n u o  skardžio  ir,  keliais 
žingsniais  perkirtęs  gatvelę,  išgirdo  tylų  bangų  pliuškenimą. 
Klustelėjo,  nelyg  išgirdęs  žingsnius.  Taip,  toje  tamsoje 
kažkas  buvo.  įkvėpė  o r o  ir  kaip  dvasia  nusklendė  iki  arti­
miausio  medžio. 
*  •  . 

*  *  * 

Gerdą  pažadino  triukšmas  lauke.  Ne  iškart  suprato,  kad 

kažkas  tranko  į  lango  rėmą.  Buvo  kietai  įmigęs.  Galia  kaž-

40 
kam  santūriai  šypsojosi.  Ji  stovėjo  alkūnėmis  užsikniaubusi 
ant  stalo,  vienoje  rankoje  laikė  vakarykštę  virtą  bulvę,  ir  tokį 
užkandžiavimą  sugadino  tas  pasiutęs  bilsnojimas. 
-  Kas  ten  chajų  kelia?  -  pakėlė  galvą  G e r d a . 
-  Mentai,  kas  daugiau. 
-  Vyk  juos  nachui!.. 
T u o  tarpu  iš  lauko  atsklido: 
-  Atidarykite  duris,  policija. 
-  Mūsų  įgaliotinis  ir  dar  kažkoks,  naujokėlis...  Z d a r a -
vas,  -  savaip  komentavo  triukšmą  sugėrove.  -  Kelkis,  Gerda, 
vo  tai  duris  išlauš... 
*  Neišlauš. 
Bet  atsikėlė.  Pusplikis  atlapsėjo  prie  lango.  Persisvėrė 
per stalą.  Vos  išvydęs  kepurėtas  galvas,  atkišo  špygą: 
-  Va,  šustriakai,  matot?..  Kur  sankcija? 
Už  lango  sustojęs  pareigūnas  suraukė  antakius.  Kitas, 
tas  nematytas,  stovėjo  atokiau  ir  svaidė  grėsmingus  žvilgs­
nius.  Plekštelėjo  į  delną  bananu,  ir  tas  plekštelėjimas  visai 
sunervino  trobos  šeimininką. 
-  Neturite  prokuroro  sankcijos?..  Na,  rodykite  greitai,  -
jis  luktelėjo,  bet  policininkas  už  lango  vien  rodė  ženklus,  kad 
atšautų  duris.  -  Vadinasi  -  ragas,  neturite.  T a d a  netrukdyki­
te  man  miegoti. 
„Kokie  jie  tuparyli,  -  pagalvojo  šlepsėdamas  į  guolį.  Gė­
lė  galvą,  mirtinai  reikėjo  pagulėti,  kol  Galia  suvaikščios  iki 
parduotuvės.  -  Eina  ir  eina,  kaip  pas  ministrą  kokį...  Kam 
būtų  mentai." 
Saugodamasis  staigių  judesių  prigulė. 
-  M u m s  ne  televizoriaus  reikia,  o  geros  ovčiarkos,  kad 
tokiems  b a l a m ū t a m s  kiaušius  nukąstų.  N e d u o d a  miegoti... 
-  Tu  vakar  prižadėjai  nupirkti  televizorių,  -  atitarė  ji  žio­
vaudama. 
-  Prižadėjau?..  Vadinasi,  buvau  pričyžęs  kaip  reikiant. 
- G e r d a ! . . 

41 
 Ir  po jos  priekaištingo  šūksnio  subildėjo  visa  troba.  Prie­
menėje  aidžiai  supokšėjo,  dar  smūgis,  ir  kažkas  garsiai  keik­
damasis  įvirto  į  vidų.  N e t i k ė d a m a s  tuo,  ką  girdi,  G e r d a  iš­
tempė  kaklą. 
- T a i  svolačiai,  duris  išchujarino... 
Ant  slenksčio  išdygo  pareigūnas.  T a s  pats,  rūstaus  veido 
ir  sugniaužęs  bananą  tvirtoje  rankoje.  Žengė  prie  G e r d o s  ir 
lyg  senam  pažįstamam  tarė: 
-  Davai,  kelkis.  Reikia  rimtai  pasirodavoti. 
-  Durys...  -  sušvokštė  šis.  -  Užmokėsi,  parašysiu  skundą 
kam  reikia... 
-  Sakau,  kelkis.  Ką,  lietuviškai  nesupranti?  -  pakėlė  ba­
naną  policininkas. 
Kitas  šmyksojo  tarpduryje  ir  šaudė  akimis  bandydamas 
nuspėti,  kuo  visa  tai  baigsis.  G e r d a  demonstratyviai  nusisuko 
į  sieną. 
-  Sankciją... 
Tada  pareigūnas  ramutėliai  šniojo  b a n a n u  per  plikas  gu­
linčiojo  blauzdas. 
G e r d a  sukliko,  ir j a m  pagalbon  puolė  Galia: 
-  Šunys,  -  stūgtelėjo.  -  Neturite  teisės!.. 
Bet  neįtikėtinai  įžūlus  pareigūnas  taip  stumtelėjo  nagus 
išskėtusią  moterį,  kad  ši  nubildėjo  į  kampą  neatgavusi  kva­
po.  Sužvango  kibiras.  Pasklido  pamazgų  smarvė. 
-  Gaidy  tu,  bliad'!..  -  užkriokė  G e r d a  d r e b ė d a m a s  iš 
pykčio.  Pasirėmęs  ant  savo  smailų  alkūnių,  kėlėsi,  bet  parei­
gūnas  liejo  bananu  per  pečius. 
-  Pats  gaidys!  Greičiau  šok  į  batus,  ir  einam...  Liūdnos 
dienos  ateina  ne  tik  tau,  bet  ir  visiems  paežerės  banditams. 
Sutvarkysiu  aš  jus  vieną  kartą!.. 
Gerda  tylėdamas  ė m ė  rengtis.  Siautėsi  marškinius  ir,  pri­
siminęs  jų  kišenėje  buvusius  pinigus,  atkišo  nusigandusiai 
Galiai,  bet  policininkas  pirmas  suskubo  ištiesti  ranką. 
-  Duok  čia!  Nebijok,  jei  kas,  grąžinsiu.  Ką  aš  žinau,  gal 
padirbti. 

42 
 G e r d a  dvejojo.  Sujudęs  bananas  padėjo  apsispręsti.  Ati­
davė  Brūkio  paliktus  pinigus.  Iš  kur  toks  naglas  mentas?  Vi­
si,  visi jie  tokie, jei  tik  turi  dėl  ko  prisikabinti,  ir  Gerdą  užval­
dė  n e r a m u m a s .  N o r s  ir  kaip  kratė  galvą,  užmušk  -  nesusi­
gaudė,  kodėl  taip  aršiai  jo  ėmėsi  policija.  Nejau  dėl  Jurkos? 
Nesąmonė...  Juk  ne  ožys  jis  koks,  kad  rašytų  pareiškimą  dėl 
išbarškintų  dantų. 
Net  žiebtuvėlis  užkliuvo,  ir  tą  pagriebė.  D a r  valandėlę 
landžiojo  po  stalčius,  išvertė  spintą,  visai  nekreipdamas  dė­
mesio  j  G e r d o s  tvirtinimus,  kad  krata  be  kviestinių  pagal  vi­
sas  teisines  n o r m a s  bus  pripažinta  negaliojanti.  Pagrasino, 
kad  rašys  skundą,  skųsis... 
-  Užsičiaupk,  -  jau  atlėgusiu  balsu  tarė  pareigūnas.  -
M a n o  kabinete  galėsi  kalbėti  kiek  tik  nori. 
-  Aš  rašysiu  prokurorui  skundą. 
-  Galėsi,  galėsi,  popieriaus  užteks. 
Galia,  t r o k š d a m a  atsikratyti  ją  apipuolusios  smarvės, 
inkšdama  plėšė  nuo  savęs  drabužius,  permirkusius  nuo  išlie­
tų  pamazgų.  Dėjosi  ant  užpakalio  j  patį  klaną,  kokia  sarma­
ta!  Suskrebus  kibirui  po  kojom,  spyrė  į  jį,  lyg  vietoj  nakti-
puodžio  naudojamas  daiktas  būtų  pats  kalčiausias,  kad  troba 
virto  smirdalyne. 
Jau  išvedamas  Gerda  jai  mestelėjo,  kad  pakurtų  krosnį, 
sutvarkytų  trobą,  kai  grįš,  kad  būtų  ko  nors  valgomo  nupirk­
ta.  Pareigūnas,  kurio  kandumas  stojosi  skersai  gerklės,  pa­
antrino, jog  pats  laikas  pradėti  „sucharikus"  džiovinti. 
Ko  jie,  šunys,  prisikniso?  Juk  jis  švarus.  Po  paskutinio 
teistumo  sąžinė  tyra  kaip  krištolas,  bet  atrodo,  kad  neduos 
pasilaikyti  ilgai  laisvėje.  Kitaip  iš  kur  toks  naglumas?  Bana­
nu  per  kojas,  per  pečius,  dievaži,  kaip  sovietmečiu. 
G e r d a  išėjo  iš  trobos  pakelta  galva.  Teisuolio  eisena. 
Jautėsi  turįs  teisę  ignoruoti  tuos  grybus  su  kepurėmis,  juk  jis 
čystas...  Lipdamas  j  „gaziką"  suburbėjo: 
-  Įsitaisysiu  šunį,  tada  pažiūrėsime... 

43 
 -  Ką?  -  smagų  šūksnį  pareigūnas  palydėjo  b a n a n o  kirčiu 
į  atlapotas  dureles. 
G e r d a  susigūžė.  G a n a  jam  to  skausmo.  Nužvelgė  polici­
ninką  lyg  mirtiną  priešą. 
-  Aš  Gerda.  Keturias  chodkes  atvariau,  ne  tokių  dielcų 
mačiau.  Todėl,  vyruti,  papūsk  man  čia,  -  persibraukė  per  kly­
ną,  -  bet  aš  nieko  neprisiveikiau.  Darai  klaidą. 
Klaidą...  Vežamas  iki  policijos,  nors  m e n k a s  tas  kelio  ga­
las  -  per  penkias  minutes  parūkydamas  nukėblintum,  G e r d a 
greitosiomis  perbėgo  visus  susidūrimus  su  ta  nemalonia  įstai­
ga.  Kaip  suimdavo,  taip  ir  nebepaleisdavo.  Jie  neklysta.  Jie 
priverčia  atsakyti  už  jų  pačių  klaidas.  Nejau  penktą  kartą  tu­
rės  tūpti?  Bent  žinotų,  už  ką. 

•  *  * 

-  Na,  pasakok,  pasakok,  -  nenustygo  Skirma,  vaikštinė­

damas  po  Mindės  kambarį,  nukabinėtą  plakatais.  -  Ką  tu  ten 
kalbėjai  su  Rūta?  Na,  ar  nepuolė  tavęs? 
Mindė  drybsojo  ant  sofutės  atsainiai  kasydamas  pilvuką. 
-  Todėl  ir  keista.  Galvojau  -  užtarkuos,  bet,  matyt,  tu  jai 
gerai  užtrynei,  kad  man  -  nė  pusės  žodžio.  Turiu  žinoti,  ką 
tu  jai  pasakei. 
-  Ką  pasakiau,  -  apsivertė  ant  š o n o  draugelis,  -  nieko 
blatno.  Pasakiau,  kad  su  D a n u t e  senokai  pažįstamas.  Ji  pa­
skambino  man,  aš  -  tau,  tu  davei  mašiną,  pavežiau  iki  namų. 
Draugiškai.  Visąlaik  stebėjausi,  ko ji  tave  užsipuolė,  juk  tele­
fono  numerį  ji  man  davė. 
Skirma  su  palengvėjimu  atsiduso. 
-  Viskas  klasss,  aš  irgi  jai  taip  pat  aiškinau.  Parvirto  iš 
ryto  su  uošviu,  maniau,  prikals  prie  sienos.  Pikti,  dar  Kristu­
pas  verkia  -  grynas  bardakas...  O  ką  aš?  G i e d u  savo  giesmę, 
kaip  buvome  susitarę.  Ž m o n a  pašoko:  „Važiuoju  pas  Mindę. 
Tėvai,  nuvežk". 

44 
 -  Nieko,  gali  džiaugtis,  kad  m a k a r o n a i jai  pralindo.  Bet 
išvis  ko  tu  prasidedi  su  malalietkomis?  Ar  Telšiuose  nėra 
normalių  ištekėjusių  m o t e r ų ? . .  Susirastum  -  ir  žaliuok  j 
sveikatą. 
Skirma  p a t e m p ė  lūpą.  N e m ė g o  kalbėtis  apie  slaptus 
„sielos"  reikalus  ir  pats  nežinojo,  kaip  kovoti  su  geismu,  ku­
ris  lyg  polaidžio  vandenys  užvaldydavo  visas  mintis.  Bet  kad 
jam  reikia  būti  atsargesniam,  tas  tiesa.  O  ištekėjusi...  Ne. 
Gimdymo  sugadintos  figūros jo  netraukė.  Ir  krūtinė  nebe  ta. 
Jokio  stangrumo.  Jei  nieko  tai  moteriai  nejauti,  bent  jos  kū­
nas  turi  kalbėti.  Kalbėti  apie  grožį,  kuriam  lemta  išnykti. 
-  Lieku  tau  žvėriškai  skolingas,  -  tarė  jis,  -  išgersime 
„Napoleoną"  iš  m a n o  kolekcijos. 
Skirma  kadaise  garsėjo  savo  gėrimų  kolekcija.  Per  pus­
šimtis  įvairiausių  butelių,  bet  vertingiausias  jų  -  prieš  dešimt­
metį  įsigytas  prancūziškas  konjakas.  D a b a r  tokio  nebėra, 
kažkoks  surogatas,  vadinamas  brendžiu.  Prancūziškasis  vie­
nintelis  ir  išliko,  o  kitus,  kolekcinius,  žmona  su  draugėmis 
per  pirmuosius  vedybų  mėnesius  patvarkė. 
-  Ryt  poryt  sugersim,  tinka?  -  Skirma  ištiesė  ranką,  ir 
Mindė  su  jam  būdingu  tingumu  plekštelėjo  per  delną.  -  At­
važiuosiu,  ikrų  nupirksiu,  ir  pagudielinsim  per  naktį.  Dviese, 
be  bobų,  kaip  sakoma  -  dėl  savęs. 
Dėl  savęs  -  tai  reiškia  muzika  iki  ryto:  „Slade",  „Led 
Zeppelin",  vienas  kitas  „ K r o k u s "  „šmotas"...  Mindė  pasi-
markstė: 
-  Nuobodu...  Geriau varom  į  m a n o  tėvų  sodus.  Pasiimsi-
me  porą  viešalkų,  kas  sužinos? 
-Sakai?.. 
Skirma  pervėrė  abejonė.  Jis  gi  vedęs,  džiaugėsi,  kad 
žmona,  patikėjusi  melu,  nenoriai  atsiprašė,  o  sūnus  vėl  įsi­
jautė  į  savo  žaidimus,  lyg  visi  tėvelių  vaidai  būtų  tik  pasivai­
denę.  Bet...  niekas juk  nesužinos.  O  Mindė,  nutaisęs  gudrią 
miną,  tarsi  gundė: 
- T a u  patinka  Ilona? 

45 
 -  Ilona?  Ką  turi  omenyje? 
Skirma  puikiai  suvaidino,  jog  šis  vardas  jam  nieko  nesa­
ko.  Kas jos  nežino!  Garsaus  biznierio  žmona,  dailaus  veidu­
ko,  bet...  simpatiška  storuliuke,  ir  tiek...  Jis  griebėsi  vaidybos 
vien  tam,  kad  aiškiau  suprastų,  kur  link  krypsta  draugužio 
mintys.  Nejau  nori  pasakyti,  kad  ta  pamaiva,  besivalkstanti 
brangiais  skudurais,  juo  domisi?.. 
- T u  manai,  Mindė,  kad ji  važiuotų  j  sodus?.. 
-  Aš  pakalbėsiu. 
-  Bet  aš  apie  ją  negirdėjau  nieko  tokio... 
-  Todėl,  kad  ji  ištekėjusi,  -  a t r ė m ė  Mindė.  -  J u k  aš  tau 
aiškinau,  balvone,  kad  ištekėjusi  moteris  tau  nepridarytų  to­
kių  problemų,  kaip  ta  kvėša  iš  Viešvėnų. 
Skirma  pasikrapštė  pakaušį.  Pasijuto  lyg  spekuliantas, 
kuriam  brukama  abejotinos  vertės  prekė.  Nykus jausmas,  ta­
čiau  taip. 
-  Bet  kad ji  durnelė,  -  prisiminė,  kaip  kartą  parodoje  išsi­
pusčiusi  Ilona  krapštė  nagiukais  paveikslo  dažų  sluoksnį,  rim­
tu  tonu  diskutuodama  su  dailininku,  kaip  jam  pavyksta  taip 
prikibdyti...  Ir jos  figūra  -  kaip  bačkutė  kopūstams  raugti. 
-  Figūra...  -  tokie  argumentai  nejaudino  Mindės.  -  Bet 
tu  pamatytum  jos  apatinį  trikotažą!  Viena  liemenėlė  kainuo­
ja  penkis  šimtus  baksų.  Va  tada  ji  gerai  a t r o d o  ir  dulkinasi 
kaip  katė. 
Skirma  suraukė  kaktą.  Argi  tai  jį  gundo?  Ištekėjusi...  jis 
juk  turi  žmoną,  tai  kam  d a r  viena  ištekėjusi?  Kad  dar  jos 
vyro  reiktų  saugotis?.. 
-  Iš  kur  tu  žinai,  kad  ji  gerai  dulkinasi?  -  staigiai  paklau­
sė  ir  buvo  nustebintas  atsakymo: 
-  Žinau.  Jei  šneku,  vadinasi,  žinau. 
Tai  velnias!..  Ir  prie  tos  miesto  p r i m a d o n o s  prisikasė. 
Balta  kaip  gulbė.  Net  saulėje  neįdega.  Aristokratė!  {  visus 
žiūri  su  panieka  ir  kalba  atkišusi  mažąjį  pirštelį,  ant  kurio 
puikuojasi  žiedelis  su  briliantais.  Kad  visi  matytų.  N o r s . . . 
galbūt  ji  ir  nestora,  tik  mažo  ūgio  ir  stambiai  sudėta. 

46 
 -  Neee,  -  nutęsė,  -  geriau  jau  a n a  iš  Viešvėnų.  Už  tą 
stresą,  taip  sakant.  Galėsi  jai  paskambinti? 
Mindė  linktelėjo.  Nustojo  nagais  gremžti  panižusj  pilvą. 
Suprantamas  noras.  Kad  ir  naivi,  zaraza,  bet  duomenis  turi. 
Patraukli.  Kaip  dorai  nepravaryta  mašina.  Juk  mato,  tam 
Skirmai,  ženotžmogiui,  taip  ir  maga  išbandyti  jos  visas  spido­
metro  padalas.  Uch,  pasileidėlis... 
-  Karoče  taip...  -  susimąstė  Skirma.  -  D a b a r  varau  į 
„Skaičiukus",  grįžęs  pasakysiu  Rūtai,  kad  turiu  varyti  mašiną 
į  Kryžkalnj  pirkėjams  parodyti  ir  galutinai  sutarti  dėl  doku­
mentų  tvarkymo.  Paskui  pasiimu  butelį,  ir  susitinkame. 
-  Vakare? 
-  Taip,  kokią  aštuntą...  Bet,  sakau,  tos  kvaišelės  neka­
bink,  -  pabrėžė,  -  paskambink  Aušrai.  Nežinau  kodėl,  bet  ji 
man  patinka. 
Melavo.  D a r  ir  šią  akimirką  jautė  gilius  jos  krūtų  įspau­
dus.  Deginančius.  N u o  geismo  patvinusi  krūtinė.  Ryškus 
pėdsakas  atmintyje.  Lyg  prieš  kokią  nelaimę. 
Skaičiavimo  mašinų  gamykla  stovėjo  miesto  pakraštyje, 
kur  plytėjo  ištisas  pramonės  rajonas.  Devyniasdešimtųjų  pra­
džioje  katastrofiškai  ėmė  stigti  darbo,  gamyba  merdėjo,  ir 
Skirma,  įžengęs  į  cechą,  neišgirdo  būdingo  staklių  gausmo. 
Slogus  oras,  prisodrintas,  regis,  niekada  neišnyksiančio  tepa­
luoto  metalo  kvapo.  Liūdna  pilkuma,  sapnuojanti  darnaus 
kolektyvo  šurmulį. 
•  Etatų  mažinimas.  Taip  ir  turėjo  atsitikti,  būta  ko  stebė­
tis.  Juk  kam  reikalingos  tos  griozdiškos  skaičiavimo  mašinos, 
kai  masiškai  paplito  kompiuteriai?  Pažangi  technologija  rū­
dimis  paleidžia  senąją.  Ž m o n e s  -  irgi.  Kiek  Skirma  beklausi-
nėjo,  pusė  jo  pažįstamų  jau  buvo  apleidę  gamyklą  ir  įsitaisę  į 
kitus  darbus.  Kieno  gi  paklausti  apie  tas  detales?  Jei  vilnietį 
domintų  elektros  varikliai,  jų  varinės  apvijos,  žinotų...  Pats 
dirbęs  elektriku.  O  dabar  kažkokia  sušikta  detalė.  Jungtis, 
kuri  tvirtinama  prie  platos  ir  taip  užmaitina  visą  schemą,  blo­
kas  po  bloko,  visą  aparatą. 

47 
 Jis  paliko  vėsius  cechus  ir  išsmuko  į  gamyklos  teritorija.. 
Tolėliau  pūpsojo  skardiniai  angarai.  Sandėliai.  Ten  turėtų 
viską  žinoti.  Skirma  kiek  nustebo  išvydęs  sandėlininko  vieto­
je  smūksantj  matytą  veidą.  Ta  pati  blizganti  plikė,  apsupta 
švelnaus  žilų  plaukų  pūko.  Nejau  Stanislovas  Reimeris?  Juk 
dirbo  galvanikoje,  o  dabar  prašau  -  sandėlininkas... 
-  Koks  aš,  Pauleli,  sandėlininkas,  -  sveikindamasis  kal­
bėjo  žvitrus  seniokas,  -  sargas  aš,  o  ne  sandėlininkas.  Gamy­
ba  stovi,  tai  kam  bereikia  atsarginių  dalių?..  Kaip  čia  bus, 
nežinau... 
Ir  tuoj  pradėjo  kalbą  apie  politiką.  Amžina  pensininkų 
tema.  Skirma  linksėjo  viskam  p r i t a r d a m a s  ir,  vos  šiam  apti­
lus,  išsyk  ėjo  prie  reikalo. 
-  Klausyk,  Stanislov,  m a n  kai  ko  reikėtų  iš  tavo  sandė­
lio.  Žinai,  ko  aš  ieškau?.. 
-  Ko?  Musėt  teristorių? 
-  Kokių  teristorių? 
-  Nu  kad  piemenys  iš  miesto  eina  ir  eina  -  duok  jiems 
teristorių.  Kažkokias  ten  šviesos  muzikas  konstruoja,  -  aiški­
no  seniokas.  -  Iš  kur  aš  jiems  paimsiu?  Liubartas  dar  prieš 
m a n e  viską  išparceliavo,  o  iš  aparatų  lupti  -  tai  jau  ne,  aš  ne 
tokios  mados. 
Skirma  p a r o d ė  jam  popiergalį,  kuriame  buvo  surašytos 
detaliu  markiruotės. 
-  Štai  ko  man  reikia...  -  Ir  p r i d ū r ė :  -  M a n e ,  Stanislov, 
pažįsti  -  skolingas  neliksiu. 
Šis  užsidėjo  akinius,  ilgai  žiūrėjo  į  rusiškas  raides. 
-  Vo  iš  kur  man  žinoti,  -  atsiduso,  -  kaip  jas  rasti,  kai 
tiek  šlamšto  p e r  visą  sovietmetį  prisikaupė?  Aš  ne  Liubartas, 
kuris  dvidešimt  metų  sandėlininku  išdirbo...  Kame  buvo  va­
rio,  aliuminio  -  patys  viršininkai  capt  capt  ir  išgrobstė.  Nura­
šydavo  ir  išveždavo.  Paskui  tokį  šumną  balių  G e r m a n t o  vilo­
je  ištaisė...  Girdėjai,  kad  visą  tą  poilsio  bazę  prie  ežero  kuni­
gai  nori  atsigrobti? 
-  Tai  nežinai,  ar  yra  sandėlyje  tokių  detalių? 

48 
 -  Būti  tai  yr,  -  patikino  seniokas.  -  Ale  susigaudyk,  kad 
toks  mandras... 
Ir  įniko  svarstyti.  Pirmoje  eilėje  -  kabeliai,  ten  -  darbo 
saugos  priemonės,  nebent  pačiam  sandėlio  gale  bus  nugrūs­
ta.  Žiūrėkis,  vaikeli,  pats. 
Skirma  nuslinko  tarp  stelažų  dairydamasis.  Minėjo,  kad 
batų  dėžutės  dydžio.  Batelių  už  šimtų  dolerių,  šyptelėjo  min­
tyse.  Visai  ne  prošal  tokius  pinigus  susigrąžinti.  Ir  atšvęsti. 
Kol  ž m o n o s  atgaila  tikra,  kol  vėl  neužsikrėtė  įtarumo  mani­
ja.  Po  savaitės  iš  naujo  ims  sekti,  gaudyti  kiekvieną  gandą, 
kur  kas  sunkiau  bus  ištrūkti  į  sodus. 
T a i p  galvodamas, jis  tikrino  visas  popierines  dėžutes,  ku­
rios  buvo  p a n a š a u s  didumo,  kaip  įsivaizdavo.  N u o  dulkių 
peršėjo  gerklę,  susitepė  rankas  ir,  kai  jau  norėjo  mesti  visą 
šitą  kankynę,  pagaliau  užėjo  kažką  panašaus.  Atlupo  dėžutės 
viršų,  išėmė  vieną  detalę,  išvyniojo.  Aha,  ta  pati.  Geltona, 
net  tokioje  prietemoje  švyti. 
-  R a d a u ,  -  tarė  sugrįždamas,  -  va,  visa  dėžutė  tokių, 
kokių  man  reikia.  Kiek  tau  už  ją  skolingas?  Dešimt  dolerių 
užteks? 
Sargas  t r u m p a m  susimąstė. 
-  Parodyk  man,  kas  čia  p e r  zabova.  -  Pavartęs,  pakilojęs 
vėl  užsidėjo  akinius.  -  A...  Juk  čia  razjomai,  ko  iškart  nesa­
kei?  Jie  jau  niekur  nebetinka,  nežinau,  ar  popieriuose  dar 
skaitosi...  -  Ir  nutaisė  gudrią  miną:  -  O  teristorių  tikrai  ne­
reikia?  Turiu  da  biškį. 
Skirma  p a p u r t ė  galvą,  {bruko  pinigus seniokui  į  darbinio 
švarko  kišenę  ir  pasiėmęs  dėžutę  išėjo  iš  sandėlio.  Tada  pa­
suko  tiesiai  prie  tvoros  ir,  patogesnėje  vietoje  ją  perlipęs,  po 
minutės  sėdėjo  automobilyje,  skriejančiame  į  miestą. 
Ž m o n ą  rado  virtuvėje  beplepančią  su  drauge.  Kiekvieną 
dieną  vis  kitos  draugės.  Lyg  koks  informacijos  rinkimo  cent­
ras.  Tą  su  t u o  matė,  anos  suknelė  va  tokio  ilgumo,  o  vienoje 
parduotuvėje  m a t ė  bliūzelę,  kurios  kaklo  iškirptė  -  vaaa  ko­
kia...  Tauškia  niekus,  geria  kavą  ir  be  perstojo  rūko.  Mėlyna 

49 
nuo  dūmų,  o  Kristupas,  vargšelis,  marširuoja  iš  kambario  į 
kambarį,  nežinodamas  ko  stvertis  iš  dyko  buvimo.  Jam  virtu­
vė  -  uždrausta  zona.  Trissyk  per  dieną  m a m a  iš  ten  atneša 
maisto,  priverčia  bent  paragauti,  bet  dažniausiai  leidžia  būti 
gyvam  vien  sausainiais  ir  limonadu.  Todėl  ir  stypsta  į  liesu­
mą,  išvaizda  nė  kiek  nepanėšėjantis  į  apvalių  žandų  tėvą. 
- T ė t u k a i ,  tėtukai...  -  pripuolė  septynmetis  bamblys,  vos 
Skirma  įžengė  į  butą.  -  M a m a  vėl  rūko. 
- T e g u  rūko,  -  pačiupo  sūnų  ant  rankų,  su  meile  siūbte­
lėjo  į  orą.  -  Rūkyta  mėsa  ilgiau  laiko.  Kaip  sekasi,  draugeli? 
Bet  ir  pamėtėtas  iki  lubų,  Kristupas  nesukrykštė.  Pasta­
tytas  ant  kojų,  veik  rimtai  pasižiūrėjo  į  tėvą. 
-  Negalima,  -  garsiai  paprieštaravo,  -  numirs  mama... 
-  Kas  tau  taip  smegenis  užpudrino?  Močiutė? 
Na  žinoma,  ji,  kas  daugiau.  Tik  papuola  sūnus  į  jos  ran­
kas,  taip  ir  kvočia,  kiekvieną  smulkmeną  sužino.  Kada  kuris 
grįžo,  ar  barasi,  ką  per  pietus  valgo...  Ž m o n a i  -  kas,  ji  pri­
pratusi.  Visi  moralai  -  kaip  vanduo  n u o  žąsies.  T a d a  tarkuo­
ja  žentelį:  vos  šis  balsą  pakels  -  uošvė  stoja  dukters  pusėn. 
Kaip  ir  dabar,  dėl  tos  Viešvėnų  gražuolės.  Jau  taip  smerkia­
mai  žiūrėjo,  lyg  kiaurai  permanydama  jo  kurpiamą  melo  pa­
sakaitę. 
-  Na,  jei  ir  numirs,  m e n k a  bėda.  Juk  vyrai  esame,  kaip 
nors  išgyvensime. 
T a r ė  juokais,  bet  neapskaičiavo,  kaip  giliai  į  širdį  pyplys 
įsidės  tuos  žodžius.  Akys  pritvinko  ašarų,  ir  timptelėjęs  lūpą, 
prapliupo  balsu  sriūbauti: 
-  Nenooo-riuuu... Mama!.. 
Skirma  bandė  raminti,  bet  iš  virtuvės  bemat  atpūtė  žmo­
na.  Valdingai  mostelėjo  tarp  šviežiai  nulakuotų  nagučių  įstri­
gusia  cigarete: 
-  Ko  virkdai  vaiką?  Tik  parėjai,  ir  skleidžiasi  visas  na­
mas.  Kas  atsitiko,  Kristupėli?..  -  rūpestingai  pasilenkė,  pa­
glostė.  -  Ką  tas  asilas  tau  padarė? 
-  M a m a  rūko... 

50 
 -  Jau  nebe,  -  paslėpė  už  nugaros  smilkstančią  cigaretę,  -
va,  viskas...  O  kitą  kartą  žiūrėk,  kad  neskųstum  manęs  mo­
čiutei.  Atmink,  skundikų  niekas  nemėgsta. 
-  Pasitrauk  nuo  vaiko,  -  niūriai  tarė  Skirma,  vos  tvardy­
damasis  neleptelėjęs  ko  nors  griežtesnio.  -  Vyniokis  su  savo 
cigarete  j  virtuvę.  Ir  dar.  Nedrįsk  manęs  pravardžiuoti  vaiko 
akivaizdoje,  kiek  tau  galiu  kartoti? 
Ji  atšlijo  n u o  papurgalvio,  nepatenkinta  vikstelėjo  klu­
bais  ir  nuskubėjo  į  virtuvę.  Skirma  rankove  nubrūžino  pas­
kutines  sūnaus  ašaras.  Silpni  vaiko  nervai.  Vos  kas  -  į  ašaras. 
Išlepintas.  Velnias,  kada  nors  reikės  užsiimti  sūnumi. 
»-  O  ką  man  parnešei,  tėtukai?..  -  pyplys  baisiai  susido­
mėjęs  didelėmis  akimis  žvelgė  į  popierinę  dėžutę. 
- J e i  įdomu,  gali  atidaryti. 
Skirma  tėviškai  pataršė  vešlius  sūnaus  plaukus.  Šis  nieko 
nelaukęs  n u ė m ė  dangtelį,  bet  vos  išvyniojo  detalę,  skaudžiai 
nusivylė.  Nei  saldainis,  nei  žaislas. 
-  Kas  čia,  tėtukai,  kas?..  -  klausinėjo,  bet  tėvas  dingo 
svetainėje. 
Čia  jis  praleisdavo  nemažai  laiko.  Visai  ne  dėl  to,  kad 
kambarys  buvo  apstatytas  prabangiais  baldais,  tiesa,  pirktais 
uošvių,  pasak  jų,  kad  nebūtų  gėda  žmogų  įsivesti.  Kampe 
stovintis  televizorius  surydavo  visą  laiko  perteklių.  Skirma 
atsidrėbdavo  į  minkštą  fotelį,  paslapčiomis  nuo  žmonos  susi-
keldavo  kojas  ant  stalo  ir,  pačiupęs  nuotolinio  valdymo  pul­
tą,  šuoliuodavo  televizijos  kanalais.  Tai  padėdavo  atitrūkti 
nuo  kasdienybės,  kurioje  viešpatavo  valdingas  žmonos  riks­
mas.  Bet  šįkart  atsidėti  nuobodžiam  smaksojimui  trukdė  spi­
gus  viešnios  falcetas  virtuvėje  ir  popieriaus  šnaresys  anapus 
slenksčio. 
Tai  rupūžiukas,  išlukštens  visas  detales,  prišnerkš... 
Ir  staiga  Skirma  nemaloniai  nusmelkė  sūnaus  verksmas. 
Vėl  į  dūdas?  Kas  dabar  atsitiko?  Vos  spėjo  nukelti  kojas,  kai 
atsklido  žmonos  šūkčiojimai: 

51 
 -  Skirma,  ar  turi  proto?..  Kokius  čia  geležiukus  duodi 
vaikui,  visus  pirštus  susibadė.  Och,  parazitas,  o  ne  tėvas. 
Jis  neskuba  keltis  ir  eiti  žiūrėti,  kas  ten  nutiko.  Tegu... 
Kada  nors  jis  pats  susirūpins  sūnaus  auklėjimu,  kad  nepultų 
į  ašaras  dėl  kiekvieno  menkniekio.  Kada?..  Ot  tada,  kai  nu­
stos  šliaužioti  visokios  žmonos  draugės  ir  pats  tvirčiau  atsi­
stos  ant  kojų.  Finansiškai.  Pinigai,  tik  jie  gali  padėti  išsiva­
duoti  iš  tos  slogios  atmosferos,  kuri  įsivyravo  vos  žmonai  pa­
reiškus:  „Tu  mažai  u ž d i r b i " .  A r g u m e n t a s ,  kalantis  prie 
kryžiaus. 
Ū m a i  kažkas  tarkštelėjo  po  stalu. 
-  Mesk,  mesk,  Kristupėli...  T e g u  susirenka  tas  savo 
šiukšles. 
- A r  baigsit?! 
Skirma  išsirito  iš  fotelio.  Ž m o n a  ir  sūnus.  Viens  kitu  pa­
tenkinti,  kiekvieno  saujoje  po  detale,  vėl  ruošiasi  mesti.  Ir jis 
prišokęs  po  pat  nosim  užtrenkė  duris.  Nėra  ramybės,  ūdija 
kaip  šunį.  Dievaži,  autoritetas,  mieste  ir  plika  akimi  mato­
mas,  jaučiamas  it  apsauginis  sluoksnis,  vos  parsiradus  į  na­
mus  netikėtai  suplonėdavo  iki  svogūno  lukšto.  Štai  ką  reiškia 
nuolaidžiauti  nuo  pat  vestuvių.  Imi  gyventi  tarsi  varžydama­
sis,  kieno  nuosavybės  j a u s m a s  bus  stipresnis,  k i e n o  valia 
paims  viršų.  O  žmonės  žiūri  iš  šalies  ir  gėrisi:  „Ai,  kaip  jie 
myli  vienas  kitą!"  N e s ą m o n ė ! 
Televizorius  visiškus  niekus  rodo.  Ir  tos  detalės,  na,  lyg 
ir  nelabai...  Skirma  nusliūkino  į  vonią  vos  nepargriaudamas 
ant  tako  pasimaišiusio  Kristupo.  Pirmokėlis,  o  su  motina  iš­
vien.  Kas  toliau  bus?  Atsisuko  šiltą  vandenį  ir  neskubėdamas 
ėmė  darbuotis  su  skustuvu.  Moterims  nepatinka  šeriuoti  vy­
rai.  Jeigu  jau  žmona  raukosi  ir  bučiuotis  nė  iš  tolo  neprisilei­
džia,  tai  ką  kalbėti  apie  jaunikles,  kurių  oda  lygi  kaip  akso­
mas.  Jis  nejučiomis  nusikėlė  į  šio  vakaro  programą,  kurioje 
kraują  kaitins  nuostabaus  biusto  savininkė  iš  Viešvėnų.  Naivi 
mergička,  bet  gerų  d u o m e n ų .  T i n k a m a s  derinys.  Protingos 

52 
moterys  slepia  jausmus,  o  rafinuotos jų  manieros  visus  eroti­
nius  impulsus  paverčia  vaidyba. 
Pabaigė  skustis,  bet  pasišlakstyti  kvepalais  nesiryžo.  Dar 
žmona  įtars.  Geriau  automobilyje.  Kažin,  ar  Mindė  susisiekė 
su  ja? 
-  Kur  tu  susiruošei?  -  iškišo  galvą  iš  virtuvės  žmona. 
-  Į  Kryžkalnį...  Turiu  parodyti  mašiną  pirkėjui. 
- J u k  rytoj... 
-  Ne,  čia  kitas,  žadėjo  daugiau  mokėti.  Negaliu  praleisti 
tokio  šanso. 
Atsikabino.  Jei  sakytum:  draugui  nelaimė,  puolu  padė­
ti  -  kokią  valandą  sugaištum,  kol  įtikintum,  o  čia  trumpai  ir 
aiškiai  -  biznis.  Senas  slaptažodis.  D a r  šimtas  dolerių  jos 
spalvingam  skudurėliui,  kai  jis,  išskyrus  treningus,  geresnio 
drabužio  nežino.  Štai  prašom,  pasižiūrėkite  į  spintą!  Vyriš­
kiems  drabužiams  skirtos  trys  pakabos  ir  viena  lentyna,  kai 
už  kitų  ketverių  durų  vien  moteriškas  šlamštas.  Vis  negana  ir 
negana... 
Iš  vieno  sportinio  kostiumo  nėręs  į  kitą,  Skirma  vėl  įsi­
taisė  svetainėje.  Prabėgo  valanda,  jau  ir  saulė  dingo  už  pen­
kiaaukščių  namų,  bet  tas  keistuolis  iš  Vilniaus  vis  neskambi­
no  ir  neskambino.  T a r p  pirštų  besivartaliojanti  detalė  atrodė 
bevertė  kaip  lauko  akmenukas.  Blizga,  bet  kas  iš  to,  matyt, 
teristoriai  tikrai  vertingesni,  jei  iš  sandėlio juos  šluote  šluoja. 
Dešimt  dolerių  turbūt  teks  peržegnoti. 
Prieš  pat  aštuonias,  taip  ir  nesulaukęs  skmabučio,  Skir­
ma  tylutėliai  smuko  į  laiptinę.  Kažkas  dilgtelėjo  į  paširdžius. 
A,  taip,  nuotykio  nuojauta...  Sustingo  išgirdęs  iš  buto  sklin­
dantį  juoką.  Ž m o n a  kažką  pasakojo  draugei  ir  juokėsi.  Gal 
net  iš jo.  Et,  ar  ne vis vien?.. 

*  *  * 

Kriminalinio  skyriaus  inspektoriaus  Ričardo  Augustina-

vičiaus  kabineto  langai  žiūrėjo  į  policijos  komisariato  kiemą, 

53 
kurį  puslankiu  supo  garažų  boksai.  Už jų  į  kalną  kilo  tamsus 
lyg  valties  dugnas  namas,  bet  jis  atrodė  tarsi  ientų  krūva  prie­
šais  seną,  n e b e n a u d o j a m ą  v a n d e n t i e k i o  bokštą.  A n k š t a s 
tampa  miestas,  kai  jo  centre  išdygsta  toks  gniuždančio  dy­
džio  monstras.  Net  šimtamečiai  Tamsiojo  skverelio  ąžuolai 
prieš jo  didybę  skliautė  šakas. 
Kitas  pareigūnas  vaizdu  už  lango  nesidomėjo.  Buvo  įsi­
taisęs  prie  stalo,  toje  vietoje,  kur  paprastai  savo  versijas  gro­
muliuodavo  įtariamieji,  bet  štai  jau  kelios  minutės,  kai  į  kuk­
lų  kabinetą  vien  slopūs  centrinės  gatvės  garsai  veržiasi.  Tyli, 
lyg  abu  vienodai  klystų  ir  vienodai  būtų  teisūs. 
-  Tai  ką  manai  daryti  su  G e r d a ?  -  paklausė  sėdintis  prie 
stalo.  -  Aš  tau  sakau,  Rička,  mažumėlę  dėl  jo  perlenkei.  Re­
cidyvistas,  tokių  greitai  neperlauši. 
-  Perlaušiu.  Jei  ne  šiandien,  tai  ryt. 
Tai  taręs,  inspektorius  atsiplėšė  nuo  lango.  Tenai  neras 
atsakymo,  kas,  po  velnių,  įjunko  paežerėje  tykoti  vienišų  pra­
eivių.  Per  vieną  naktį  -  du...  Suįžūlėjo.  Netoli  iki  to,  kad  iš 
po  nakties  atsiras  ir  lavonas.  Velniai  žino,  gal  ir  pasikarščia­
vo  dėl  Gerdos,  bet  atsitiktinis  praeivis  matė,  kaip  iš  krūmokš­
nių,  kurie  augo  aplink  to  gango  namą,  šastelėjo  žmogus  ir 
nuskubėjo  prie  ežero.  Laikas  sutampa  -  kaip  tik  tada,  kai 
buvo  užpulta  antroji  auka.  Be  to,  kratos  metu  rastas  žiebtu­
vėlis.  Vėlgi  -  daiktinis  įrodymas.  Lygiai  toks  pat  kaip  to  šiau­
liečio,  kuris  po  užpuolimo  autobusų  stoties  tualete  n u r o d ė 
dingusių  daiktų  sąraše.  O  G e r d a i  kas...  Šypsosi.  įrodykite, 
pons viršininke.  Ir  daugiau  nieko  nešneka.  Ničnieko. 
-  Bliacha,  tas  G e r d a ,  faktas,  yra  nagus  prikišęs,  bet  nėr 
kaip  užlaužti,  -  apmaudžiai  tarė  Augustinavičius.  -  Juk  net 
pinigų  kupiūros,  kuriomis  buvo  išmokėta  tam  staliui  alga, 
viskas  atitinka... 
-  Na  ir  kas...  bet  G e r d o s  iš  n u o t r a u k o s  nepažino  nei 
anas  stalius,  nei  tas  vilnietis... 
-  Vilnietis...  Jis  išvis  n e d u o d a  jokių  parodymų,  neaišku, 
kas  dingo  iš  kišenių.  Net  pareiškimą  atsisako  rašyti. 

54 
 -  Ir  gerai.  Mažiau  kramė  skaudės... 
Jaunesnis  kriminalistas  griežtai  pasižiūrėjo  į  Stroškų.  Sis 
nutaisė  santūrią  miną.  Patyrusio  policininko  veidas.  Nusikal­
timų  išaiškinamumas  nesiekia  ir  dvidešimties  procentų,  tad 
velniams  reikia  naujų  pareiškimų?  Tardytojai  ir  taip  jau  su 
dešimčia  bylų  tąsosi  iš  karto,  reikia  džiaugtis,  kad  pilietinė 
visuomenė  sąmonėja  ir  dėl  kiekvieno  menkniekio  nebelaks­
to  po  policiją.  Gerėja  rajono  kriminogeninė  situacija,  leng­
viau  ir  premijų  sulaukti... 
-  O  gal  G e r d a  ne  vienas  veikė?  -  užgniaužė  ambicijas 
Ričardas.  -  Juk  vilnietis  nebuvo  girias,  o  kaip  sudaužė...  Ką 
ten  toks  bangias  kaip  G e r d a ,  kūdas  kaip  dviratis,  šitokį  jauną 
vaikį  sudoros? 
-  Je,  pasakys jis  tau,  kas  antras.  Juk  matei,  peiliu  į  pilvą 
gavo,  o  jei  draugelį  priduotų,  tai  vsio,  pagal  jų  taisykles  -
ožys,  pripjautų  jį  patį  toje  paežerėje.  Tu  kaip  nori,  bet  aš 
važiuoju  n a m o .  Jau  devynios,  -  žvilgtelėjo  į  laikrodį  pareigū­
nas.  -  Tik  veltui  dieną  sugaišom.  Paleisk,  Rička,  tą  dielava-
rą...  Spirk  į  šikną,  ir  tegu  čiuožia  n a m o .  Reikia  rimtesnių  įro­
dymų.  Prokurorai  tik  ir  žiūri,  kaip  prisikimšti,  o  tu  prieš  tą 
banditėlį  nieko  neturi.  Uždarysi  į  skiepą  -  pamatysi:  varys 
skundą  po  skundo. 
Ričardas  tyliai  susikeikė.  Kaip  visi  jauni  policininkai,  jis 
degė  noru  vienu  moju  išaiškinti  nusikaltimą  ir  sudrumsti  tą 
ramybę,  su  kuria  kas  rytą  ateina  į  darbą  tokie  kaip  jo  kolega 
Povilas  Stroškus.  Bet  niekas  į jo  pastangas  rimtai  nežiūri.  Vi­
sus  tik  dirgina  jo  jaunatviškas  n e k a n t r u m a s .  Kolegos  vis 
tramdo:  neskubėk,  tu  ne  vietinis,  reikia  perprasti  Žemaitijos 
sostinės  specifiką.  Lyg  darbas  Šiaulių  policijoje  jam  nebūtų 
atnešęs jokios  naudos.  Ek,  tas  žemaitiškas  lėtapėdiškumas. 
-  Tai  tu  eini  n a m o  ar  pasilieki?  -  nekantriai  sukiojosi 
apie  duris  Stroškus. 
-  Pasilieku.  Bandysiu  dar  kartą  pasikalbėti  su  G e r d a . 
-  Vienas? 

55 
 Ričardas  šyptelėjo.  Suprato,  ko  taip  keistai  į jį  pasižiūrė­
jo  kolega. 
-  Nebijok,  malkų  nekrausiu.  Jėga  nieko  nelaimėsi. 
-  Iš  ryto  kitaip  kalbėjai,  -  lyg  ir  prikišo  pareigūnas. 
S u p r a n t a m a s  nuogąstavimas.  Kai  Stroškus  išvydo,  kaip 
be  jokių  ceremonijų  šilto  ir  šalto  mačiusį  tipelį  kolega  vaiši­
na  bananu,  tikrą  veido  spalvą  atgavo  tik  apie  vidurdienį.  Pri­
sipažino  išsigandęs,  jog  senas  zekas  parašys  pareiškimą  dėl 
policijos  pareigūnų  savivalės.  Skiesk  paskui,  kad  bėgo,  prie­
šinosi,  nesidavė  sulaikomas.  Jie  kartu  išėjo  į  koridorių  ir  ne­
tardami  nė  žodžio  nulipo  į  pirmą  aukštą,  p r o  kurio  duris  ma­
tėsi  skaidrus  vakaras,  kokie  paprastai  stoja  po  pirmųjų  šiltes­
nių  pavasario  dienų. 
-  Klausyk,  Rička,  jei  nori... 
-  Nieko,  nieko.  Susitvarkysiu  vienas,  eik. 
Budinčiojoje  dalyje  Ričardą  pasitiko  tingus  žvilgsnis.  Iš­
glebęs  n u o  nuobodulio  pareigūnas  ilgai  kuitėsi,  kol  s u r a d o 
balandinės  raktą.  Toje  mažytėje  šiurkščiomis  sienomis  patal­
poje  ir  lindėjo  G e r d a .  Atsilapojus  durims,  sužiuro  it  koks  gy­
vūnas.  Ne,  Ričardui  pasirodė,  kad  jo  akyse  atsirado  ilgai 
lauktas  nerimas.  Vyrukui  nekaip  sekėsi  -  keturi  teistumai. 
Tikriausiai  ir  pats  susipainiojo,  kur  jo  tikrieji  namai  -  čia, 
ant  ežero  kranto,  ar  už  Lukiškių  tvorų. 
-  Kelkis,  ko  žiūri!  -  riktelėjo  kriminalistas.  -  Davai,  ži-
vo...  Naktis  ne  už  kalnų,  pats  laikas  rimtai  pradėti  šnekėtis. 
G e r d a  supūkštė.  Atsistoti  trukdė  nutirpusios  kojos,  vis 
kibosi  į  sieną,  kita  ranka  laikydamasis  už  pilvo.  Regis,  piktas 
tonas  nubloškė  nerūpestingas  mintis,  ir  jo  lūpos,  veidas  lyg 
susitraukė  j  varškę. 
-  Oi,  koks  nepatenkintas,  ką,  pachmielas  kankina?  Tu­
riu  vaistų,  pamatysi,  kaip  atsigausi. 
G e r d a  baltomis  dėbtelėjo  į  fiziškai  tvirtai  sudėtą  krimi­
nalistą  ir  iššlubčiojo  į  koridorių.  Kabinete  kiek  apsiramino. 
Intuicija  pakuždėjo,  kad  retai  kada  vienas  su  vienu  mentai 
ryžtasi  krauti  malkų,  bet  kai  už  nugaros  išgirdo  rakinant  du-

56 
ris,  n e n o r o m i s  jtraukė  sprandą.  Iš  to  naujoko,  tikro  puspro­
čio,  visko  gali  tikėtis. 
- T a i  vadinasi,  G e r d a ,  ne  tu  mužikėlius  paežerėje  tvatini? 
-  Nu  kam  tie  klausimai,  viršininke...  Jei  turite  įrodymų, 
sodinkite,  ne  pirmas  kartas... 
-  Įrodymų  yra,  aš  nekaltų  n e m u š u .  Tu  pažiūrėk  į  ma­
ne,  -  atsistojo  priešais  jį  pareigūnas,  -  juk  iš  veido  aš  tikras 
gerietis.  Išgeriu  retai,  sportuoju,  tvarkinga  šeima,  ir  kad  ap­
saugočiau  panašius  į  save,  tokius  kaip  jūs  galiu  užmušti.  Jūs 
gi  amžini  padorios  visuomenės  priešai... 
-  Nereikia  čia  m a n  lia  lia  lia,  -  suko  šalin  žvilgsnį  G e r ­
da.  -  Visuomenė  -  kariuomenė...  Tik  išeik  į  laisvę,  visi  kaip 
susitarę  knisa  protą.  Davai,  bazarink  apie  reikalus. 
Ričardas  užlindo  už  stalo.  Taip  piktai  suskrebino  stalčių, 
lyg  pistoletas,  iš  kurio  buvo  pasiruošęs  vardan  visuomenės 
nupilti  recidyvistą,  būtų  akyse  išgaravęs.  Bet  Gerda  be  reika­
lo  bauginosi.  Pareigūno  akyse  neslypėjo  jokia  pykčio  žiežir­
ba,  be  kurios  n e į m a n o m a  trenkti  nė  antausio.  Plaukučiai 
tvarkingai  sušukuoti,  apsiskutęs,  p a s i t e m p ę s  ir  kvepiantis 
o d e k o l o n u ,  -  t o k i o  t i p o  ž m o n ė s  G e r d a i  visada  keldavo 
šleikštulį,  bet  įspūdį  darė  tvirti  pečiai  ir  kumščiai  kaip  kultu­
vės.  Netgi  tas  švariai  nuskustame  veide  pašaipumas,  kurį  iš­
sklaido  tik  grėsmingai  sklindantis  balsas,  buvo  būdingesnis 
mafiozams  nei  normaliems  policininkams.  Sovietmečiu  to­
kio  stoto  mentą  G e r d a i  sutikti  būdavo  retenybė,  todėl  šalia 
šleikštulio  pajuto,  sakytum,  kokią  pagarbą.  Taip  žiūrima  į  ly­
giavertį  priešininką. 
-  Rūkysi? 
G e r d a  n u s t e b ę s  kilstelėjo  a n t a k i u s .  Šypsojosi,  lyg  sa­
kydamas  u ž m a t ą s  klastą,  bet  p a r e i g ū n a s  atsainiai  n u m o j o 
ranka: 
-  Rūkyk,  nebijok,  nenoriu  tavęs  prigauti.  Iškart  pasa­
kau  -  nusprendžiau  tave  paleisti,  bet  dėl  bananų  nežadu  at­
siprašyti.  Pasiskųsi  -  pagausiu  ne  d a r b o  metu  ir  taip  atšiba-

57 
linsiu  kaulus,  kad  kitą  kartą  tavo  draugeliai  neras  sveikos  vie­
tos,  kur  įvaryti  peilį. 
-  C h o  cho,  koks  bazaras!  -  geranoriškai  susijuokė  G e r ­
da.  Kaip  ten  bebūtų,  visada  m a l o n u  žinoti,  kad  esi  palei­
džiamas.  -  Paimsiu  vieną  forenską,  nes  maniškės  balandi­
nėje  baigėsi. 
Gerda  užsirūkė.  Sulig  pirmu  dūmeliu  pajuto  atgavės  vi­
sas  teises,  ir  vos  pagalvojo  apie  pasiglemžtus  per  kratą  pini­
gus,  kriminalistas  padėjo  juos  šalia  peleninės.  Daili  krūvelė. 
Matyt,  ne  kartą  skaičiuota  ir  perskaičiuota.  Vargšas... 
-  Pakalbam  apie  gyvenimą,  -  nerūpestingai  tarė  parei­
gūnas.  Tarsi  atsikratęs  valdiško  r ū s t u m o ,  prasisagstė  švar­
ką.  -  Regis,  niekur  nedirbi,  tai  kaip  reikia  gyventi  tokiems 
kaip  tu,  iš  ko? 
-  Įvairiai,  pons  viršininke,  tik  va,  be  reikalo  man  norėjo­
te  prisiūti  tuos  paežerės  epizodus,  -  noriai  šnekėjo  senasis 
recidyvistas.  -  Kvanktelėjote,  jei  manote,  kad  aš,  čiuvakas, 
gavęs  iš  štyriaus,  lakstysiu  b o m b i n d a m a s  mužikus.  Sveikata 
ne  ta.  O  dar  po  savo  trobos  langais.  Nesąmonė,  visiška  mū­
ra!  Bent  iki  Luokės  mikrorajono  nulįsčiau.  Visai  kitas judėji­
mas.  Arba  į  kitą  miestą  pašokčiau.  Prasuki  dielą  ir  ramiai 
gyveni.  Karoče,  visa  tai  baisiausia  nesąmonė. 
Logikos  yra.  Keliskart  teistas  žmogus  išmoksta  pasverti 
visas  aplinkybes,  bet  kai  ima  gerti,  degtinė  atskiedžia  šaltą 
protą. 
-  Bet  vis  vien,  -  spyrėsi  kriminalistas.  -  Iš  ko  nors  juk 
reikia  gyventi. 
-  Iš  ko  nors?..  Juk  visą  žiemą  dirbau  gruzčiku  bazėje. 
Ten  tyliai  visi  vagia,  bet  kai  prireikė  kaltų,  be  jokių  kalbų 
mane  atleido.  Pragyvenau.  Kiek  čia  reikia  žmogui,  pripratu­
siam  prie  valdiškos  paikės?  Aišku,  gerai  būtų,  jei  įsitrinčiau  į 
kokią  dažytojų  brigadą.  Tie  tai  užkala  pinigėlio... 
-  Vadinasi,  apie  normalų  uždarbį  galvoji? 
- O  kas,  pons  viršininke,  negalvoja? 
-  Nevadink  manęs  viršininku. 

58 
 -  Man  visi,  kas  su  pagonais,  viršininkai.  T a i  kaip  vadin­
ti?  Draugu? 
Jie  abu  nusišypsojo. 
-  Kaip  vadinti,  sugalvosim,  -  mostelėjo  ranka  krimina­
listas.  -  Bet  sakyk  -  tu  gyveni  visai  neblogoje  vietoje.  Su­
pranti,  ką  turiu  omeny? 
-  Vieta  kaip  vieta,  -  patraukė  pečiais  G e r d a ,  -  vasarą 
žalia,  gražu.  Vėjelis  n u o  ežero  pučia. 
Ne, jis  nesuprato,  kur  suka  kalbą  pareigūnas.  Neatspėjo, 
kad  primerktos  akys  tarsi  sakė,  jog  jis,  G e r d a ,  gali  policijai 
praversti.  Jo  nameliūkštis  ant  aukšto  skardžio. 
»-  Aš  kalbu,  kad  patogi  vieta  komercijai. 
-  Kokiai  komercijai? 
Dabar  šypsojosi  vien  pareigūnas. 
-  Neįkerti?  -  atlaidžiai  stebėjo  besimuistantį  Gerdą.  -  Sa­
manei,  kaukoliniui  laikyti.  Laikyti  ir  pardavinėti.  Netoli  cent­
ro,  pakeliui  prie  ežero.  Populiarus  taškas  būtų,  kaip  sakai? 
-  Baikite,  viršininke,  kam  man  tos  p r o b l e m o s ?  Nelai­
kiau  ir  nelaikysiu.  Per  vieną  gatvę  nuo  mentūros...  Dvi  trys 
dienos  -  ir  chaną. 
-  O jeigu  ne?.. 
G e r d a  net  kryptelėjęs  į  šoną  pasižiūrėjo  į  kriminalistą. 
Kas  čia  per  kalbos?..  „Taškas"?  Iš  ko jis  baudas  mokėsis? 
-  Navarą  gerą  pasidarytum,  tai  ne  koks  gruzčiko  dar­
bas,  -  garsiai  svarstė  kabineto  šeimininkas.  -  Pridengčiau  ta­
ve,  bet  pats  žinai  -  ne  už  ačiū.  Nepažįstu  aš  šito  miesto,  ir  be 
informacijos  nieko  čia  nenuveiksi.  O  ko  aš  čia  atvažiavau,  jei 
ne  dirbti?  Todėl  saviems  galiu  padėti,  o  kas  šiaušiasi  -  pats 
matei,  nesiterlioju. 
G e r d a  u ž t r a u k ė  gilų  dūmą.  Visas  išsitempė  iš  pasidy­
gėjimo: 
-  Chuina  šneki,  pons  viršininke!  Aš  niekuomet  nesisten­
giau  ant  svetimo  pimpalo  nujoti  į  rojų.  Stukačiu  nori  padary­
ti,  čto  li? 

59 
 -  Stukačiais  dirba  kas  trečias  jūsų  miestelio  dielavaras, 
v 

bet  tai  ne  m a n o  agentūra.  Juk  sakau,  ne  vietinis  aš,  iš  Šiau­
lių,  todėl  nenoriu  gaišti  laiko  maklinėdamas  po  nuotraukų 
albumus.  Noriu  žinoti  daugiau,  nei  ten  parašyta.  Tavo  valia, 
ką  sakyti,  ko  ne.  Lygiai  svarbu  -  iš  tavęs  vieną  kitą  dalyką 
išpešiu  ar  iš  kito  veikėjo?  Žinok,  čia,  policijoje,  niekas  ne­
skuba  dalintis  informacija.  Konkurencija.  Bet  aš  tau  siūlau 
geras  sąlygas.  Juk  tau  net  duoklės  policijai  nereikės  mokėti, 
taip  sakant,  įjungsiu  žalią  šviesą.  Tyliai,  ramiai...  Dėl  akių 
brūkštelsiu  kas  porą  mėnesių  protokolą,  surengsiu  reidą,  ir 
pamatysi,  kaip  ant  pinigų  atsigausi. 
Visą  tą  metą,  kol  kriminalistas  kalbėjo,  G e r d a  nepatik­
liai  kraipė  galvą.  Iš  ryto  nuplakė  b a n a n u  šonus,  o  d a b a r  geri-
nasi  kaip  įmanydamas.  Nors  turėti  mentūroje  priedangą  vi­
sai  neblogai.  Ir  zonoje  gerai  gyvena  tie,  kurie  iš  mentų  suge­
ba  padaryti  „arklius",  savotiškus  tarpininkus  tarp  laisvės  ir 
kalėjimo,  kur  arbatos,  teofedrino,  atominalo  ir  degtinės  kai­
nos  labai  skiriasi. 
-  Ką  galvoji,  G e r d a ? 
Jis  tikrai  galvojo.  Visada  save  laikė  sumaniu  ir  gudriu, 
bet  va  laisvėje  retai  pasitaikydavo  proga  tuo  pasinaudoti. 
-  Kad  aš  nieko  dorai  Telšiuose  nepažįstu.  Vis  chodkės, 
vis  zona...  D a u g u m a  snukių  man  nematyti,  ir  su  sėdėjusiais 
jie  nesileidžia  į  kalbas,  žiūri  kaip  į  šiukšles.  Kokia  iš  manęs 
nauda? 
-  Tai  laikina.  M a n a u ,  kad  greitai  ateis  jūsų  karalystė. 
Kaip  ir  visuose  miestuose,  taip  ir  čia  zekeliai  paims  valdžią. 
Mane  ypač  domina  toks  Juškė.  Juk  kartu  sėdėjote? 
Juškė...  Tas  m e n t a s  toli  griebia.  Lyg  būtų  nugirdęs  Kali-
nos  samprotavimus. 
-  Ką  tas  Juškė,  kas  jį  čia  žino?  Pareis,  gaus  per  makufe-
rį,  ir  pasibaigs.  Visus  taip  dusina,  -  dėstė  savo  n u o m o n ę  Ger­
da,  bet  kriminalistas  m a n ė  kitaip: 
- T a s  veikėjas  ne  toks.  Imsis  rimtai... 
-  Tai  ką,  nori  pasakyti,  kad  jis  kietesnis  už  Z a k s ą ? 

60 
 Sitą  pravardę  G e r d a  ištarė  su  pagarba  ir  neapykanta. 
Vietinio  j a u n i m o  dievukas.  Savo  kumščiu  paklojęs  visus  iki 
tol  buvusius  miesto  autoritetus.  Ir  sėdėjusius,  ir  nesusitepu­
sius.  Velniai  žino,  kuo  užsiima,  bet  pinigus  žarsto  saujomis  ir 
mašinas  keičia  kaip  kojines.  Taigi,  stiprus  ne  vien  fiziškai, 
bet  ir  finansiškai.  Juškei  niekada  nepavyks  pasiekti  tokio  de­
rinio.  Niekam  nepavyks. 
-  Zaksas  lieka  Zaksu,  -  atrėmė  pareigūnas,  -  o  Juškė  -
visai  kas  kita.  Nė  vienas  telšietis  neturi  tokių  pažinčių  nusi­
kalstamam  pasaulyje  kaip  Juškė,  o  jis  ne  toks  kvailas,  kad 
tuo  nepasinaudotų.  Juk  tiek  su  Kauno,  Vilniaus  ir  Šiaulių 
vierchais  sėdėjo,  o  kaip  jie  dabar  gyvena,  žinai?  Milijonus 
suka.  O  jei,  grįžus  Juškei,  tu  paremsi  jį  pinigais,  irgi  į  tą  trau­
kinuką  įtilpsi.  Telšiuose  daug  turtingų  žmonių,  todėl  reketas 
neišvengiamai  atsiras. 
-  Bet  vis  vien  man  za  padlo  ant  mentų  dirbti. 
- T a d a  ir  toliau  šūdu  plauksi.  Tu  man  parodyk  bent  vie­
ną,  kuris  gyvena  neieškodamas  naudos  sau!  Nerasi.  -  Krimi­
nalistas  atsikvėpė.  Žvilgtelėjo  į  Gerdą  kaip  į  amžiną  nesusi­
pratėlį.  -  Žodžiu,  aš  ir  taip  daug  pasakiau.  Jei  durnas  esi, 
gali  ir  toliau  murdytis  po  savo  myžalus.  Gali  eiti,  nelaikau 
tavęs. 
G e r d a  užgesino  cigaretę.  Kažkodėl  trūko  oro.  Suspengė 
pakaušyje,  lyg  ūmai  sukilus  kraujospūdžiui.  Galvojo  apie 
kraują,  kurį  praliejo  dėl  nieko,  galvojo  apie  tuos,  kurie  krau­
ją  gali  nuleisti  už  dvigubą  žaidimą.  N e n o r o m i s  siektelėjo  dar 
vienos  cigaretės. 

*  *  * 

Aušra  vilkėjo  šilkiniu  klostytu  sijonėliu.  Tamsoje  prara­

dęs  melsvus  atspalvius,  šilkas  įgavo  naują  savybę  -  šiugždėjo, 
nors  niekas jo  nelietė  nė  pirštų  galiukais. 
Ji  atidarė  langą  į  vidurnakčio  sodus  ir  persisvėrė  per  pa­
langę.  Skirmos  akyse  užtekėjo  gipiūriniai  užpakaliuko  pus­
mėnuliai.  Tai  standūs,  rupūžės... 

61 
 -  Aušrele,  -  tyliai  pašaukė.  -  Ateik  čia. 
N u o jos  nepadorios  pozos  sklido  šiluma.  Žvėriukas,  atsi­
stojęs  ant  užpakalinių  kojų.  Sėdmenys  lyg  iššūkis.  Žiūrėjo  j 
juos  nenuleisdamas  akių,  bet  Aušra  vis  linksojo  iškišusi  galvą 
į  naktį.  Galima  suprasti  -  buvo  girta.  „Napoleoną"  m a u k ė 
kaip  kareivis.  Pagal  k o m a n d ą .  T i k  pasakydavo:  „ D a v a i , 
gerk..."  -  ir  užsiverčia  iki  dugno.  Matyt,  dabar  bloga.  Gal  net 
ruošiasi  vemti.  Greičiau  apsispręstų. 
Skirma  atsisėdo  ant  sofos,  n u o  kurios  sklido  per  žiemą 
susikaupusi  drėgmė.  Gultas  šlykščiai  suvaitojo.  Išklerusios 
spyruoklės.  Kaip  ir  mintys.  Ko  stvertis?  Juk  kai,  vesdamas 
laiptais  į  šitą  palėpę,  pabandė  delnu  p a m a t u o t i  jos  aptakias 
šlaunis,  tai  grybštelėjo  kaip  reikiant  nagais,  lyg  jis  taikytųsi 
įkąsti.  Parazite...  Nors  gal  ji  teisi  -  laiptai  ne  pati  tinkamiau­
sia  vieta  glamonėms. 
- A u š r e l e ,  eikš,  tu  man  taip  patinki... 
- T u  myli  m a n e ? 
Kažkoks  žemas,  gomurinis  balsas.  Žaismingumą  ištirp­
dė  alkoholis,  bet  minties  apie  meilę  neišmeta  iš  apgirtusios 
galvelės. 
-  Aišku,  myliu.  Ne  tas  žodis,  eikš,  pasakysiu  vieną  daly­
ką...  -  švelniai  sukuždėjo  Skirma,  nutaisydamas  geranorišką 
šypseną,  bet  ji  neatsisuko.  -  Aušrele,  aš  dėl  tavęs  kraustausi 
iš  proto. 
Užuot  atsakiusi,  ji  žiauktelėjo  ir  alkūnėmis  atsirėmė  į 
palangę.  Klubai  t a p o  p a n a š ū s  į  balną,  išpuoštą  nėriniais. 
„Gatava...  -  pagalvojo  Skirma,  -  visai  plaukioja.  Laikas  ja 
rimtai  užsiimti. 
-  O  kodėl  čia  taip  tamsu?  -  atsklido  priekaištingas  mur­
mėjimas.  -  Kodėl  nedega  žvakės? 
-  Čia  tau  ne  pagrabas. 
Skirma  nekantriai  atsistojo.  Visai  nesusigaudo,  kur  ir  ko 
atvažiavo.  O  kaip  noriai  įplazdėjo  į  jo  automobilį!  Visą  tą 
metą,  kol  aplinkiniais  keliais  tuskino ją  į  kolektyvinius  sodus, 
šypsojosi  ir  markstėsi,  tarsi  kartodama  gerai  prieš  veidrodį 

62 
išmoktą  pratimą,  bet  pora  taurių  konjako  lyg  ranka  nubrau­
kė  jos  pokvaile  šypseną,  įstiklino  netikras  tuščias  akis. 
Mindei  geriau.  Su  savąja  malalietka  susipažinęs  vos 
prieš  porą  valandų  prie  „ D ž i u g o "  kino  teatro,  jau  sode  prie 
staliuko  įgudusiu  judesiu  patyliukais  atsegė  liemenėlę,  o ji  ir 
toliau  draugiškai  šypsojosi... 
Skirma  žengė  artyn  ir  sustojo,  kai  beliko  ištiesti  ranką. 
Griebti  už  to  sijono  ir  nuplėšti jį  velniop? 
Ji  sujudėjo.  Patogiau  įsitaisė.  Lyg  bažnyčioje  pakėlė  akis 
aukštyn,  kur  ryški  pilnatis  stelbė  žvaigždžių  mirgėjimą,  su-
pliaukšėjo  delniukais  ir  pusbalsiu  užtraukė: 
Koks  gražus  dangus,  a  na  na  na  i... 
Nors  pasikark!  Dainuoja!  Tikra  priplaukėlė. 
Skirma  nusivylęs  atšlijo.  Trūksta  ryžtingumo.  Jis  per  ma­
žai  išgėręs.  Patamsyje  už  kažko  užkliuvus,  pasigirdo  melo­
dingas  skambtelėjimas,  ir  nelauktai  šis  garsas  atgaivino  pa­
mėklę  prie  lango. 
-  G i t a r a !  -  šūktelėjo.  -  Kur ji? 
Ūmai  pralinksmėjusi,  šoko  graibstyti  Skirmai  apie  kojas. 
Nematė,  kaip  jis  nuožmiai  p r i k a n d o  lūpą.  Klupčiodama  iš­
brazdino  iš  pastalės  gitarą  ir  meiliai  priglaudė  po  iškilia  krū­
tine.  Brūkštelėjo  p e r  stygas.  D a r  kartą.  Vis  stipriau.  Ir  vėl  ta 
pati dainelė: 
Koks  gražus  dangus,  a  na  na  nai... 
Skirma  nejučiomis  ė m ė  raitotis  rankoves.  Tegu  tik  pa­
b a n d o  ginti  savo  gipiūrų  nepriklausomybę!  Velnias,  tiek  var­
go,  kol  įsiviliojo  į  šitą  palėpę,  o  ji  smaginasi  viena  pati,  nė 
kiek  nesuvokdama,  kokie  stiprūs  seksualumo  signalai  sklin­
da  nuo jos. 
Laiptų  nišoje  išniro  susivėlusi  Mindės  galva. 
-  Ar  tu  nugesinsi  ją  vieną  kartą?  -  sušnypštė  žvairuoda­
mas.  -  Negaliu  susikaupti.  Ir  manoji  purkštauja.  Galvoja, 
kad  tuoj  su  visomis  dainuškomis  nusileisite  į  apačią. 
Skirma  paleido  į  darbą  rankas.  R o d ė  visokiausius  ženk­
lus,  kurie  turėjo  tik  vieną  p r a s m ę :  dink,  aš  pats  susitvarkysiu! 

63 
Mindė  prapuolė  laiptų  apačioje,  ir  Skirma  su  nauja jėga  aki­
mis  jsikibo  j  mergužėlę  laumiškai  išsidarkiusiais  plaukais.  Gi­
tara  jos  rankose  atrodė  tarsi  ginklas.  Groja  ir  dainuoja  bai­
siai,  lyg  šauktųsi  piktąsias  dvasias,  kurios  galutinai  sugriautų 
romantišką  vakarą. 
Aušra  stovėjo  atsirėmusi  j  palangę.  Kojos  suglaustos  lyg 
mokinukės.  Regis,  ji  pasiruošusi  kvaišėti  iki  ryto.  Pirmiausia 
Skirma  išplėšė  tą  velnio  instrumentą  išjos  glėbio. 
-  Va  šitaip  geriau,  -  rankomis  sugriebė  ją  už  liemens, 
bet ji  inkšdama  kibo  į  riešus,  b a n d y d a m a  tų  čiuptuvų  atsikra­
tyti,  tuo  tarpu  Skirma  užsikvempė  visu  kūnu. 
-  Nusiramink,  ko  tu?..  Juk  aš  tave  myliu. 
- B e t  t u  vedęs. 
-  Na ir kas? 
-  Išsiskirk.  Tada...  duosiu. 
Skirmai  užėjo  pasiutjuokis.  N u l e n k ė  jos  rankas  kaip  nie­
ką.  Ji  muistėsi,  aplink  save  skleisdama  alkoholio  ir  aštrių 
kvepalų  tvaiką,  bet  jam  pavyko  nustumti  ją  iki  lango,  p r o  ku­
rį  plūstelėjo  gaivesnis  oras.  Ji  suskubo  sulenkti  koją.  Skirma 
kyštelėjo  ranką,  ir ji  suprato  žiauriai  apsirikusi. 
-  Paleisk... 
Šnypštė,  o  jis  laikė  delną  ant  g u n d a n č i o  įlinkio,  ten,  kur 
prasideda  sėdynės  nuokalnė.  T a m p r i  guma.  O d a  be  prakaito 
lašelio,  svilinanti  delną.  Toks  pat  kaitulys  a p ė m ė  veidą,  tik  ji 
šnopavo  p r o  šalį,  lyg  Skirma  tebūtų  atsitiktinis  pakeleivis 
tirštai  prigrūstame  autobuse,  kokie  paprastai  atkanka  į  pas­
kutinę  „Draugystės"  sodų  stotelę. 
-  Baik  laužytis,  Aušra...  Aš  einu  iš  p r o t o  dėl  tavęs... 
Skirma  nė  kiek  neperdėjo.  Jį  užvaldė  beatodairiškas  ryž­
tas.  Tik  už  jo  glūdėjo  geismas.  Ir  protas.  Jis  galvojo  vien  apie 
tai,  kad  yra  labai  arti  to  nuostabaus judesio,  kai  pasidaro  lais­
viau  tarp  šlaunų  ir  tas  sutvėrimas,  kurios  apvalumus  taip  aiš­
kiai  jaučia,  iš  undinės  tampa  ragana.  Ragana,  paspendusia 
jam  geidulio  žabangas. 

64 
 Bet  ji  gynėsi.  Atkišo  per  kelį  sulenktą  koją,  įsispyrė  į  pa­
pilvę.  Tai  įžūlumas! 
-  Ar  tu  glušas?  -  nė  nevirptelėjo  ji.  -  Esi  vedęs,  todėl 
galime  tik  draugauti... 
Draugauti?  Žiūrėti,  kaip  ji  staiposi  prie  lango?  Klausytis 
jos  kvailų  dainuškų?  Ne.  G a n a jau  šeimyninio  pragaro. 
Ir  Skirma  staiga  pasijuto  sumaniu  taktikų.  Stvėrė  Aušrai 
už  abiejų  šlaunų  ir  tarsi  mažą  vaiką  pasodino  ant  palangės, 
įsirėmęs  į  krūtis,  prisiplojo  kaip  niekingas  šakalas,  ir  ji,  vos 
svirtelėjusi,  griebėsi  jam  už  kaklo.  Sužiopčiojo,  tik  jau  ne  vė­
javaikiškos  dainelės  motyvus  gaudydama.  Greičiau  keiks­
mus,  bet  Skirma  smarkiai  svėrė  ją  pro  langą,  ir ji,  neišlaikiusi 
pusiausvyros,  skėstelėjo  dailiomis  kojomis,  o  menkas  sijonė­
lis  taip  užsivertė,  kad  ji  liko  tarsi  be  jo.  Spygtelėjo,  lyg  išvy­
dusi  prabėgančią  pelytę,  bet  Skirma  tarsi  koks  antkapis  jau 
virto  ant  jos.  Jo  rankos  laisvos,  kai  ji  savąsias  priversta  laikyti 
ant  sprando.  Antraip  -  aukštyn  kojom  pro  langą... 
Kažką  nerišliai  m u r m ė d a m a s ,  Skirma  dėjo  visas  pastan­
gas  susitvarkyti  su  mataruojančiomis  kojomis.  Įsibrovė  tarp 
jų  ir  kone  gyvuliškai  įrėmė  nosį  į  jos  putnų  skruostą.  Šmėkšte­
lėjo  lūpos  ir  dantys.  Ne  visai  balti,  o  tarsi  negesintos  kalkės. 
Bučiuotis?  O  velniams?  Jei  bijo  aukščio,  bijos  ir  cyptelti... 
-  Ne,  Skirma,  ne...  Jei  mane  myli,  tai - ne... 
-  Taip, katinėli, taip... 
- J e i  myli... 
- Š a ,  patylėk! 
Palangė  buvo  siaura,  ir ji  nutilo.  Kvėpčiojo,  lyg  būtų  sė­
dėjusi  dantisto  krėsle,  o  ne  užspeista  aistringo  gerbėjo. 
Jo  pirštai  nubėgo  aksomine  šlaunim,  atsirėmė  į  medžia­
ginę  kliūtį.  Pajuto  slidumą.  Tai  sučka!..  Drėksta  kaip  didelė, 
o  aiškina  -  draugauti,  draugauti...  Kiek  pasikuitęs,  staigiu  ju­
desiu  įėjo  į  ją.  Kaskart  toji  akimirka  atrodydavo  kaip  stebuk­
las.  Ji  klyktelėjo.  Tyliai  ir  nekaltai,  lyg  ne  su  ja  dėtųsi  tie  vir­
pulį  keliantys  dalykai.  Atsilošė,  a t m e t ė  purius  plaukus,  kurie 
mėnesienoje  įgavo  numirėliško  blizgesio,  ir  pati  apmirė. 

65 
 Skirma  nirčiai  palenkęs  galvą  irgi  nejudėjo.  Vis  negalėjo 
patikėti,  kad  toks  spontaniškas  planas  pavyko.  Prismeigė 
bjaurybę.  Trys  švelnūs  dūriai,  vienas  gilus,  ir  ji  pradėjo  dus­
liai  kvėpuoti.  Jis  skverbėsi  į  ją  ritmiškais  judesiais  ir  su  tokiu 
virpulingu  džiugesiu,  lyg  būtų  įveikęs  atkaklų  priešininką. 
Bet  netrukus  sportišką  azartą  pakeitė  fantazija.  Kokioje  čia 
padėtyje  ją  užlaužė?  Pagal  kinų  meilės  D a o ,  jeigu  ji  sukry­
žiuotų  savo  kojas  jam  už  nugaros,  būtų  lyg  ir  Šilkaverpis,  už-
audžiantis  kokoną.  Bet  ta  palangė...  Bambukinė  lazda  alto­
riuje?  Ne.  Greičiau  Mandarininė  antis  ant  palangės... 
Ji  suurzgė  pro  sučiauptą  burną,  lyg  kas  taikytųsi  iš  dantų 
išplėšti  mėsgalį. 
-  Ką,  patinka?  -  švokštė  Skirma,  vis  nežiūrėdamas  į  akis 
ir  vis  aršiau  kibdamasis  į  apnuogintą  jos  liemenį.  -  Matai, 
kaip  aš  tave  myliu,  Aušrele... 
Užuot  ką  nors  sukuždėjusi,  ji  užkišo  rankas  už  marški­
nių  ir  taip  suleido  nagus,  kad  Skirmai  užėmė  kvapą. 
-  Baik  braižytis...  Sakau,  baik.. 
Bet  ji  leido  nagus,  ritmiškai  gremžė  nugarą,  drėskė  kaip 
laukinė  katė,  ir  kai  Skirma  pajuto,  kaip  jo  klubus  apglėbė 
vikrios  kojos,  pamiršo  visą  skausmą.  In  ir  Jan  bendravimas 
turi  teikti  džiaugsmą. 

*  *  * 

Taksi  automobilis  privažiavo  prie  pat  ligoninės  laiptų, 

bet  pirma  išlipo  pats  vairuotojas  ir,  vikriai  apibėgęs  savo 
„Opelį",  paslaugiai  atidarė  keleivio  dureles.  Šypsojosi  ir  link­
čiojo  kaip  įmanydamas.  Buvo  dėl  ko.  Kai  toji  laibakojė  mer­
gina  išlipo,  regis,  aplink  ją  visas  oras  sujudo.  Vilkėjo  elegan­
tiškais  šviesiais  drabužiais,  visa  spindėjo  tyra  jaunyste.  Gel­
toni  plaukai  buvo  surišti  į  storą  uodegą,  todėl  veidas  buvo 
atviras  žvilgsniui.  Visą  kelią  taksistas  dirsčiojo  į  veidrodėlį, 
visaip  ją  šnekino  ir  gėrėjosi  santūria  šypsena.  Dievaži,  iš  pa­
žiūros  mergaitė,  bet  kiek  joje  moteriško  žavesio!  Moka  šyp-

66 
sotis.  Nors  ką  ten,  didelių  pastangų  ir  nereikia,  kai  pati  gam­
ta  apdovanojo  tobulais  bruožais.  O  akys... 
Ji  pasisuko  eiti. 
-  Minutėle...  -  maldaujamai  ištiesė  ranką  taksistas. 
Ji  naiviai  išplėtė  akutes  ir  pasitaisė  brangios  odos  ran­
kinuką: 
-  Kas  yra?  Berods  mes  atsiskaitėme?  -  klaptelėjo  blaks­
tienomis  it  būtybė,  žinanti  hipnozės  paslaptis. 
-  Atsiskaitėme,  bet...  -  taksistas  pasikasė  pakaušį.  Min­
tis,  kad  ji  tuoj  gali  išnykti,  plėšė  jį  pusiau.  -  Gal,  sakau,  tele­
foną  paliktumėte?  Labai  prašau... 
-  Mielai... 
O h o !  Jis  netikėjo  savo  ausimis.  Išpūtė  akis  ir  skubiai  pa­
tapšnojo  per  kišenes. 
-  Kur  m a n o  rašiklis?.. 
-  Atsiminsite.  Lengva  įsiminti  -  53333. 
-  Keturi  trejetai,  tikrai  lengvas,  -  pradžiugo  privatinin­
kas,  kuriam  tokie  susipažinimo  būdai  praskaidrindavo  ilgus 
vakarus,  kai  užsinorėdavo  iki  G e r m a n t o  miškų  veltui  pave­
žioti  kokią  keleivę.  -  Bet  aš  tikrai  paskambinsiu... 
-  Skambinkite,  bene  aš  ką  sakau? 
Apsisukusi  ant  aukšto  kulnelio,  ji  nukaukšėjo  laiptais  į 
ligoninę,  ir  durų  stiklas  pasiuntė  atsisveikinimui  dailių  kojų 
atvaizdą. 
Jokio  maivymosi,  jokio  kraipymosi,  o  traukia  akį,  nors 
pasiusk.  Taksistas  atsiduso  ir  apsidairė.  Nė  vieno  pažįstamo. 
Nėra  kam  ir  pasigirti,  kad  tas  angelėlis,  pasirodantis  tai  vie­
name,  tai  kitame  miesto  gale,  drumsčiantis  darnaus  taksi  ko­
lektyvo  nuotaikas  ir  lavinantis  jų  skonį,  davė  savo  telefono 
numerį.  Jam!..  Vardo  jis  nepaklausė.  Tai  nesunku  tokiame 
mažame  mieste  sužinoti.  Ko  gero,  gražiausia  panelė,  kokia 
tik  yra  vaikščiojusi  ir  vaikščioja  dulkėtomis  Telšių  gatvėmis. 
Kai  šeštadienį  pralėks  su  ja  per  visą  miestą,  visi  mafiozai 
sprogs  iš  pavydo,  ot  taip... 

67 
 Apkūni  slaugė  užtvėrė  kelią  ką  tik  j  traumatologinį  sky­
rių  įžengusiai  merginai.  Įsirėmė  rankomis  į  plačias  strėnas  ir 
valdingai  užkudakavo: 
-  Kur,  kur?..  Poilsio  metas,  negalima. 
-  M a n  galima. 
Šyptelėjo  ir  prasmuko  pasieniu.  Liauna  kaip  vytelė,  visa 
galva  aukštesnė  už  nerangią  moterį  baltu  chalatu,  grakščiai 
tolo  tuščiu  koridoriumi.  Tai  p i e m c n k a !  Slaugė,  suimta  siuto, 
puolė  vytis.  Jei  jau  šikarnai  apsirengusi  ir  išsimaliavojusi  zū-
bus,  tai  gali  lakstyti  kaip  voverė?  Na  palauk...  Slaugė  šlepsė­
jo  iš  paskos,  vis  taikydamasi  drūtomis  rankomis  čiupti  įsibro­
vėlę,  bet ji  netikėtai  šastelėjo  į  budinčiojo  gydytojo  kabinetą. 
-  Pons  gydytojau,  pons!..  -  sušuko  per  tos  stilingos  mer­
gužėlės  petį.  -  Ana  manęs  neklauso.  Sakau,  negalima,  vo  vis 
teik  lek... 
Jaunas,  bet  jau  pliktelėjęs  vyras  pašoko  iš  vietos.  Jo  nuo­
lanki  mina  rodė,  kad  jis  pažįstamas  su  ta  geltonplauke,  su­
skubusia  klestelti  į  kėdę  prie  lango.  Gydytojas  švelniai  pa­
glostė  senyvos  moteriškės  ant  pilvo  sunertas  rankas.  Pakar­
tojęs,  kad  viskas  gerai,  uždarė  duris.  Tada  atsisuko  į  merginą, 
kuri,  išsitraukusi  iš  rankinuko  veidrodėlį,  tyrinėjo  savo  at­
vaizdą. 
-  Kas  atsitiko?  Kokios  n o r s  p r o b l e m o s ?  Kas  n o r s  tė­
veliui? 
-  N e ,  jam  viskas  gerai. 
Ji  paslėpė  veidrodėlį.  Gydytojas  buvo  vienas  iš  tų  žmo­
nių,  su  kuriais  tėvas  stengėsi  palaikyti  gerus  santykius.  Buvo 
gana  turtingas  ir  įtakingas,  tad  mėgavosi  įvairaus  plauko  vir­
šininkų  kompanijomis,  tarp  kurių  pasitaikydavo  ir  gydytojų. 
Nedarbingumo  lapeliais  aprūpindavo  visą  giminę,  o  kai  dar 
buvo  gyvi  seneliai,  negailėjo  dovanų  juos  prižiūrinčiam  ligo­
ninės  personalui.  Todėl  gydytojas  ir  į  viešnią  žiūrėjo  kaip  į 
turtingo  tėvelio  dukrelę  -  su  pagarba  ir  viltimi,  kad  prireikė 
jo  paslaugų. 
- T a i  negi  tik  kavos  užbėgai?.. 

68 
 Klausimas  nuskambėjo  pernelyg  lipšniai,  ir  gydytojas  su­
sigriebė  -  negalima  būti  tokiam  familiariam.  Juk  su  panele 
Saulėnaite  matėsi  vos  kelis  kartus,  ir  tik  prabėgomis  -  tai 
ligoninėje,  tai  ištaigingame  jos  tėvų  name,  o  dabar  šnekina 
kaip  savo  draugužę.  Ji  ne  iš  tų,  kurios  noriai  sėdasi  prie  ka­
vos  puodelio,  jau  nekalbant  apie  taurelę  stipresnio  gėrimo. 
-  Ačiū,  bet  kavos  nenoriu,  - ji  atsistojo,  buvo  pasiruošu­
si  eiti.  -  M a n e  štai  kas  domina...  Jūsų  skyriuje  guli  sumuštas 
jaunuolis.  Norėčiau jį  pamatyti. 
- K o k s  jaunuolis?  Kokia  pavardė? 
-  Nežinau.  Jį  atvežė  paryčiais.  Buvo  sumuštas  prie  ežero. 
-  A,  tas!..  -  gydytojas  keistai  žvilgtelėjo  į  viešnią.  Jaunu­
tė,  dailutė,  kas  ją  gali  sieti  su  tuo  vyruku,  nežinia  kur  nakti­
mis  besišlaistančiu?  -  Jūs  pažįstami? 
Ji  blykstelėjo  akimis.  Riesta  nosytė  tarsi  kilstelėjo  į  vir­
šų.  Kaprizinga  turtingų  tėvų  dukrelė. 
-  Eime,  aš jus  palydėsiu,  panele  Saulėnaite. 
Mergina  kažko  lūkuriavo. 
-  Ar  jį  kas  nors  lanko?  -  paklausė. 
Gydytojas  gavo  progą  dar  kartą  nustebti.  Regis,  ji  rimtai 
domisi  tuo  naktiniu  bastūnu.  Padorūs žmonės  nevaikšto  tam­
siais  paežerės  takais.  Juk  ten  slankioja  vien  girtuokliai  ir  chu­
liganai.  Matyt,  gėrė  su  kažkuo  ir  susipliekė. 
-  Vakar  porą  kartų  buvo  atėjusi  policija,  daugiau  nie­
kas,  -  gūžtelėjo  pečiais  traumatologas.  -  Juk jis  ne  vietinis,  iš 
Vilniaus.  Žemaičiai  tokius  greitai  įplaka... 
- V a d i n a s i ,  nemelavo... 
'^^Ką?  .  rititąl^iiHjTftVllii№j^fe^(rntfMr• * 
-  N i e k o ,  -  ji  ryžtingai  pasuko  prie  durų,  -  parodykite, 
kur  jis  guli. 
Nesileidžia  į  bereikalingas  kalbas.  Visa  į  tėvą. 
Gydytojas  atvėrė  duris  į  koridorių.  Ji  išėjo,  prieš  tai  jam 
nusišypsojusi.  Šypsenoje  slypėjo  mėgavimasis  gyvenimu  ir 
panašiomis  situacijomis,  kai  vyrus,  jų  bereikalingą  simpatiją 

69 
sugeba  sutramdyti  žvilgsniu,  o  šie  vis  vien  nežinia  ko  rausta 
ir  darosi  itin  paslaugūs. 
Erdvioje  palatoje  buvo  gal  tuzinas  lovų.  Gydytojas  p a r o ­
dė  kraštinę,  kiek  toliau  n u o  lango.  Nuo  to  gesto  tarpduryje 
aptilo  balsai,  o  kai  palaton  grakščiai,  nė  su  kuo  nesisveikin-
dama  įžengė  laiba  panelė,  ligoniai  tik  susižvalgė.  Sumišę  su­
kosi  nuo  gaivaus  kvepalų  a r o m a t o ,  pamiršę,  apie  ką  kalbėjo, 
akimis  ieškojo  atsakymo:  pas  ką  toji  gražuolė  a t p l a u k ė ? 
-  Jei  ko  prireiks,  būsiu  savo  kabinete,  -  tarė  jai  gydyto­
jas,  bet  ji  niekaip  nesureagavo.  Stovėjo  prie  lovos,  po  kurios 
antklode  kažkas  gulėjo  veidu  į  sieną.  Ir  ji  atsargiai  palietė 
išsišovusį  petį.  Gulintysis  sujudėjo.  Gręžėsi  visai  nenutuok­
damas,  kas  čia jam  drumsčia  popiečio snūduriavimą. 
-  Labas,  kaip  jautiesi?..  -  linksmai  tarė  geltonplaukė, 
kuo  ramiausiai  prisėsdama  ant  geležinės  lovos  krašto,  bet  vos 
išvydo  pamėlusį,  sutinimų  iškraipytą  veidą,  baimingai  sukuž­
dėjo:  -  O  Viešpatie,  ką jie  j u m s  padarė... 
Jis  neįstengė  p r a p l ė š t i  n u o  kraujosruvos  užvirtusios 
akies.  Todėl  dirstelėjo  sveikąja.  Piktai  nutaikė  į  jos  balso  pu­
sę  ir  nenoromis  užsitempė  antklodę  iki  nosies.  L ū p o s  taipogi 
buvo sutinusios  nuo  sumušimo. 
-  D a r  gražiau.  Tai  jūs?  Visai  nepagalvojau...  Kaip  rado­
te  mane? 
-  T a i p  pat  kaip  jūs  m a n e  tą  vakarą,  -  išsisuko  ji.  -  Juk 
sakiau,  kad  pavojinga  eiti  ežero  p a k r a n t e ,  nepaklausėte... 
Apskritai  Telšiuose  geriau  naktimis  nevaikščioti. 
-  Bet  jūs  vaikščiojate. 
-  Viena  -  niekada. 
Taip  nukirtusi,  Kristina  tarsi  laimėjo  bereikšmį  ginčą. 
Stojo  nejauki  tyla.  Kaip  ir  tą  gilią  naktį,  kai  ji,  paslapčiomis 
sprukusį  iš  n u o b o d a u s  draugės  gimtadienio,  vos  išėjusi  į  gat­
vę  susidūrė  su  vaikštinėjančiu  jaunuoliu.  Nespėjo  nė  išsigąs­
ti.  Stabtelėjo,  ketindama  pereiti  į  kitą  pusę,  bet jis  užkalbino. 
Prabilo  nedrąsiai,  tačiau  nuoširdžiai.  Sakė  galįs  palydėti,  ir 
jo  kukli  išvaizda  bylojo  jį  esant  ne  iš  anų  smarkuolių,  kurie 

70 
žūtbūt  siekia  artimesnių  pažinčių.  Ji  buvo  per  porą  šimtų 
metrų  nuo  tėvų  namų,  todėl  tik  linktelėjo  nusišypsojusi,  bet 
paskutinę  akimirką,  kai  ištiesus  ranką  bereikėjo  paspausti 
skambutį  prie  n a m o  vartelių,  ūmai  persigalvojo.  Keista.  Ji 
nenorėjo  išsiskirti  su  tuo  nė  kiek  nežemaičiuojančiu  naktiniu 
palydovu.  Ji  nekentė  vietinių  jauniklių,  kurie,  vos  atsisėdę 
prie  automobilio  vairo,  pasipūsdavo  kaip  povai  ir  švaistyda-
vosi  grubiu,  jos  manymu  -  kaimietišku  humoru.  Nepažįsta­
masis  -  matyti  -  tikra  priešingybė  tiems  prasčiokams.  Todėl 
nusprendė  surizikuoti  ir,  lydima  to  santūraus  vaikino,  nusi­
gauti  iki  savo  namų  kitame  miesto  gale.  Taip  ir  ėjo  per  visą 
miestą  linksmai  šnekučiuodamiesi,  nesutikdami  nė  gyvos 
dvasios.  Vilkėjo  žalsva  lengvai  krentančia  suknele,  su  kuria 
visada  gerai  jautėsi,  o  per  gimtadienį  visi  bernai  vilkų  akimis 
nužiūrinėjo  jos  apnuogintą  krūtinę.  Buvo  graži  ir  jautė  slap­
tą  palydovo  susižavėjimą,  bet  tai  niekis,  palyginus  su  keista 
jos  būsena  -  jai  patiko  jo  svajingas  balsas  ir  šiltas  žvilgsnis. 
Patiko  būti  kartu. 
Išsiskiriant  jis  net  nepaprašė  jos  telefono.  Tik  atsiduso. 
Likus  vienai,  jo  liūdnas  veidas  stovėjo  akyse,  o  mintys  sukosi 
apie  tas  keistas  aplinkybes,  kuriomis  jie  susitiko.  Romantiš­
kas  atsitiktinumas.  O  kitos  dienos  vakaras,  šiltas  ir  mėlynas, 
įžiebė  nenusakomą  n e r a m u m ą .  Tarsi  iš  naujo  atgimė  tas 
jausmas,  kuris  užklupo  prie  tėvų  n a m o  vartelių,  tik  šį  kartą, 
deja,  stipresnis.  Vos  išgirdusi,  kad  aną  įsimintiną  naktį  kažką 
paežerėje  sumušė  iki  sąmonės  netekimo,  n e t r u k o  išsiaiškin­
ti,  kad  ne  vietinį...  T a s  pats jausmas  ir  atvedė  į  ligoninę.  Ne­
apsiriko.  Tik,  regis,  a n o  naktinio  pasivaikščiojimo  artumas 
pasiklydo  toli  už  ligoninės  sienų.  Ir  ta  aplinkybė,  kad  jie  ne­
žino  vienas  kito  vardo,  o  kreipiasi  vienas  į  kitą  visai  netin­
kančiu  j a u n a m  amžiui  „jūs",  gimdė  slogią  tylą. 
Jis  žvelgė  atšiauriai.  Neaišku,  kiek  dėl  to  buvo  kalta  jo 
neatpažįstamai  pasikeitusi  išvaizda.  Kristinai  pasirodė,  kad 
jam  nemalonu  ją  regėti. 
-  M a n o  vardas  Kristina,  o  tavo? 

71 
 Jis  sutelkė  visas  pastangas,  kad  pasigirstų  tylus  juokas. 
Neišgąsdino  nė  jos  piktokai  primerktos  akys. 
-  Na  tu,  radai  vietą,  kur  susipažinti.  Kodėl  atėjai? 
Ji  nuoširdžiai  patraukė  pečiais  ir  pakreipė  dailų  veiduką. 
Lyg  prašydama  ne  vyti,  o  geriau  įsižiūrėti.  Palatoje  vėl  įsilin­
gavo  šnekos,  ir jis  prabilo  garsėliau: 
-  Juk  tu  dar  malalietka,  turbūt  neturi  nė  aštuoniolikos. 
T a r p  mūsų  nieko  negali  būti.  Vieną  dieną  aš  čia,  o  kitą  -
išvažiuosiu... 
-  Na  ir  kas?  Juk  ne  tai  svarbiausia.  Atėjau  aplankyti, 
sakau,  gal  pagalbos  kokios  reikia.  M a n o  tėvas  pažįsta  visą 
šitą  ligonine. 
-  Nieko  man  nereikia.  Pagulėsiu  savaitę  ir  išeisiu,  -  su­
kosi  vėl  į  sieną,  bet  susizgribęs  burbtelėjo:  -  Nors...  ačiū  tau. 
Esu  pasimetęs,  nesitikėjau  vėl  tave  išvysti. 
-  D a r  savaitę  gulėsi?  -  liūdnai  išsprūdo  jai.  -  Visą  sa­
vaitę? 
-  Na  ir  gerai,  kur  aš  toks  galiu  pasirodyti?  Tu  buvai 
teisi  -  nereikėjo  man  nė  artintis  prie  to  ežero.  Galvojau,  ke­
lią  sutrumpinsiu...  patį  užtrumpino. 
-  O  jų  daug  buvo?  -  šiurpiai  paklausė,  bijodama  ir  įsi­
vaizduoti,  kaip  ten  viskas  vyko. 
-  Vienas,  gal  du,  negi  svarbu.  Viskas  jau  praeityje. 
-  O  policija?  Jie  buvo  atėję,  gal  rado? 
Jis  vėl  sujudėjo.  Nesivaržydamas  atsuko  sumaitotą  veidą. 
-  Eik  namo,  Kristina.  Nenoriu,  kad  čia  būtum. 
-  Bet  tu  nepasakei  man  savo  vardo,  -  purkštelėjo  ji  ma­
žumėlę  įsižeidusi.  -  Nepasakei,  o  varai  lauk,  nors  dėl  to,  kas 
atsitiko,  aš  irgi  kalta. 
-  Na  va,  prasideda...  Kaltas,  nekaltas...  Tai  visų  pirma 
m a n o  pralaimėjimas.  Kai  vyras  n u o  vyro  gauna  į  galvą,  kal­
tų  nėra.  Tik  pralaimėjusieji...  Ačiū,  kad  aplankei,  bet  būk 
gera,  eik. 
Ji  atsistojo.  Jos  nenori  matyti.  Tai  nedėkingas  p a d a r a s . 
Šauniai  atstatė  kojytę. 

72 
 -  Aš  rytoj  vėl  ateisiu. 
-  Nė  nebandyk... 
-  Ir  vardą  sužinosiu.  Ko  tau  atnešti?  Vaisių,  mineralinio? 
-  Degtinės  šešis  litrus. 
-  Aš  galiu.  Rimtai. 
Jis  numojo  ranka,  lyg  apgailestaudamas,  kad  ji  nesu­
pranta  h u m o r o .  Vilnietiško.  Bet  kitą  akimirką  ji  pasiuntė 
akinančią  šypseną,  tinkančią  tokiai  įžūliai  mergiotei  kaip  ji, 
ir  išdidžiai  krestelėjo  gelsvų  plaukų  uodega.  Išėjo,  o jos  maiš­
tingas  būdas,  regis,  prisodrino  orą  vos  j u n t a m o s  įtampos. 
Greitai  viskas  paaiškėjo. 
-  Ei,  iš  kur  tu  ją  pažįsti?  -  apspito  ligoniai  jo  lovą.  -
Žinai,  kas ji  tokia? 
-  A  man  nerūpi... 
-  Jos  tėvas  o  ho  ho!..  „Mastyje"  viršininku  dirbo,  milijo­
nierius.  Kaip  tu  ją  prisiviliojai? 
-  Eikite  jūs!..  Pati  priskreto,  ką  aš  galiu  padaryti? 
Ir  užsitraukė  antklode  ant  galvos.  O  ką  daugiau  pasakyti 
tiems  vyrams,  kurie  nuo  ryto  iki  vakaro  varžosi  sąmoju  ir  tik 
laukia,  ką  pašiepti?  Jis  pats  nesupranta,  ko ji  su  tokiu  nuosa­
vybės  jausmu  žiūri  į  jį.  Tik  palydėjo  iki  namų...  Dievaži,  ne­
abejojo,  kad  tokios  jaunutės  gražutės  panelės  tamsiose  gat­
vėse  tykoja  pavojai.  Na,  persimetė  keliais  žodžiais,  bet  nebu­
vo  jokios  užuominos  į  simpatiją.  Net  telefono  neprašė.  Per 
jauna,  ko  gero,  nepilnametė.  O  gal  tėvai  šalia  brangių  rūbų 
ir  viso  kito  nerūpestingo  gyvenimo  pasistengė,  kad  jų  dukre­
lė  būtų  ne  vien  brangiems  daiktams jautri?  Graži,  turtinga  ir 
kupina  užuojautos  tokiems  valkatoms  kaip  jis?  Ne,  šis  apsi­
lankymas  jai  tikriausiai  vien  pramoga.  Visiems  matant  dalyti 
savo  kilnią  širdį  ir  šiek  tiek  pinigų!  Bet  tuoj  visas  erzelis  nu­
slūgo.  Prisiminė,  kad  turi  skambinti  tam  telšiečiui,  dėl  kurio 
ir  atsibeldė  į  šitą  suknistą  miestą,  o  telefono  numeris  juk 
viešbutyje  liko.  Prisiminė  ir  garsiai  susikeikė.  Tai  užlūžo... 
Pačiu  svarbiausiu  momentu,  kai  puolė  įgyvendinti  didįjį  pla­
ną.  Nieko,  paklausinės  per  visą  skyrių,  turėtų  kas  nors  jį  pa-

73 
žinoti.  Bet  kita  mintis  perliejo  a p m a u d u  visą  kūną  -  pini­
gai!..  Jis  gi  basas.  T a s  užpuolikas,  tvojęs  lyg  su  kokiu  kūju, 
iškraustė  visas  kišenes.  Ką  daryti? 
Išėjusi  iš  palatos,  Kristina  tiesiu  taikymu  nudrožė  į  gydy­
tojo  kabinetą.  Vėl  išvydęs  kaprizingąją  panelę,  jis  kuo  malo­
niausiai  išsišiepė: 
-  Kas  nors  ne  taip? 
Jos  veidas  įsitempė,  bet  mintys  liko  neišskaitomos.  Gels­
vų  plaukų  sruoga  krito  ant  kaktos,  kurioje  ryškėjo  mažytė 
raukšlelė.  Rūpesčio  ženklas. 
-  Tiesa,  kad  jis  gulės  dar  savaitę?  -  paklausė  nesitrauk­
dama  nuo  durų. 
-  Tikriausiai...  jam  smegenų  sukrėtimas.  Bet  taisosi,  ga­
lima  sakyti,  sparčiai  sveiksta. 
Ko  ji,  po  velnių,  klausinėja  apie  jį?..  Pažįstami?  O  kada 
spėjo  susipažinti,  jei  anas  tvirtina,  jog  kelios  dienos,  kai  Tel­
šiuose?  Dievaži,  ta  panelė  Saulėnaitė  stebina. 
Kristina  papūtė  lūpas.  Vėjavaikiška  mina,  bet  jai  tinkan­
ti.  Prisimerkė  ir  t a p o  veik  rimta,  kaip  mergina,  pasiryžusi 
svarbiam  žingsniui. 
-  O  jūs  rytoj  galite  jį  išrašyti?  -  ir,  sugavusi  nustebusį 
gydytojo  žvilgsnį,  patikslino:  -  Paleisti  suvis  iš  tos  dvokian­
čios  palatos? 
-  O...  o  kam? 
-  Man  reikia. 
Kliedi  visu  gražumu,  pagalvojo  gydytojas,  kur  čia  šuo  pa­
kastas?  Juk  visada  į  vyrus  žiūrėdavo  iš  aukšto,  ir  pats  ponas 
Saulėnas  nepraleisdavo  progos  pasididžiuoti  išrankiu  dukre­
lės  skoniu.  Galėjo  suriesti  keletą  istorijų,  kaip  ji  žiauriai  ap­
maudavo  savo  gerbėjus.  Ir  štai  jai  p a r ū p o  kažkoks  atvykėlis, 
kuris,  iš  drabužių  aišku,  ne jos  luomo  žmogus. 
-  Na, jei  reikia,  -  diplomatiškai  tarstelėjo jis,  - jokių  pro­
blemų.  Policija  apklausė,  niekas jo  čia  nelaiko... 
-  Iki  rytojaus  palaikykite.  Aš  pasirodysiu  prieš  dvyliktą. 
Ir jam  nieko  nesakykite.  Sutarėme? 

74 
 Ji  žvelgė  rūsčiai.  Kokia  juokinga... 
-  Aišku,  s u t a r ė m e ,  kokios  dar  kalbos.  Juk  žinote,  aš 
džiaugiuosi,  jei  galiu  jums  padėti. 
-  Ir  m a n o  tėvui  -  nė  pusės  žodžio. 
Gydytojas  supratingai  linktelėjo,  ir  ji  kuo  natūraliausiai 
jam  nusišypsojo.  N e b e a t r o d ė  patekusi  į  kažkokius  spąstus. 
Šiek  tiek  sunerimusi,  ir  viskas.  Jau  atsisveikino,  žengė  p r o 
duris,  kai  staiga  atsigręžė  ir  apsimestinai  abejingai  paklausė: 
-  Dar  vienas  dalykas...  Kuo  jis  vardu? 
-  Vardu?..  -  lyg  iš  naujo  pasižiūrėjo  į ją  traumatologinio 
skyriaus  šeimininkas.  -  Pavardė  berods  Stalkauskas,  o  var­
das...  Tuoj  paieškosiu,  turi  būti  užrašyta... 
Kol  gydytojas  šnarino  popierius  ant  stalo,  ji  klydinėjo 
akimis  už  lango,  kur  po  švelniai  įmėlusiu  dangumi  driekėsi 
priemiesčio  tyrlaukiai.  Dėjosi  nerūpestinga,  truputį  išsiblaš­
kiusia.  Lyg  tas  vardas  iš  tikro  nieko  nereikštų.  Kaip  ir  jos 
netikėtas  vizitas  bei  visi  tie  keisti  klausinėjimai. 
-  Va,  radau,  -  džiugiai  tarė  trisdešimtmetis  medikas.  -
Vidmantas...  Vidmantas  Stalkauskas. 
- A č i ū . 
Žaismingai  pasitaisiusi  rankinuką,  ji  iškaukšėjo  į  korido­
rių.  Gydytojas  susirado  nosinę.  Pats  metas  nusišluostyti  išra­
sojusį  pakaušį.  Ta  panelė  visas  mintis  sujaukė.  Nors  ko  čia 
stebėtis  -  pavasaris...  Turtingų  tėvų  dukrelė.  Vargo  nema­
čiusi.  Išpaikinta.  Išlepinta.  Todėl  nesuprasi,  kas  dedasi  jau­
noje  galvelėje. 
Išėjusi  iš  ligoninės,  Kristina  lėtu  žingsniu  patraukė  sausu 
šaligatviu.  Vėjo  šuoras  bloškė  dulkes,  n u o  gatvės  sklido  iš­
metamųjų  dujų  tvaikas,  bet  ji  žengė  oriai  iškėlusi  galvą,  tarsi 
priešais  save  matydama  spindintį  tašką.  Užmačiusi  suoliuką 
prie  poliklinikos,  priėjo  prisėsti.  Tarsi  nuo  gryno  oro  apsvai­
gusi,  pirštais  pasitrynė  smilkinius. 
Kas  jai  darosi?..  Neatpažįsta  savęs.  Įsiveržė  į  ligoninę, 
sklaidėsi  n e s u p r a n t a m o  rūpesčio  apsėsta,  lyg  dėl  jos  tam  vai­
kinui  būtų  aplamdę  kaulus.  Bet jis  apgintų, jis  nesijaučia  silp-

75 
nas  ir  nė  kiek  n e b a n d o  pasinaudoti  palankiai  besiklostančio­
mis  aplinkybėmis.  Jo  niekas  nelanko.  Vienišas.  Tik  jis  ir  ji... 
Nejau  ji  praleis  tokią  progą  -  matyti  jį  kiekvieną  dieną!  Tik­
riausiai  įsimylėjo.  T a s  pavasaris...  Tiek  bernų  buvo  sutikusi 
-  nė  vieno  tokio  šalto  ir  nepalenkiamo,  kuris  žiūrėtų  į ją  gro­
žėdamasis,  bet  be  jokio  geismo.  Argi  taip  gali  būti?..  Ją  apė­
mė  smagus  jausmas.  Didelio  ir  truputį  pavojingo  nuotykio 
nuojauta.  Jis  persikels  į  jos  namus.  Ji  bus  kur  kas  geresnė 
slaugė  už  tą  begemote,  kuri  taikėsi  jai  užtverti  kelią.  Pelnys 
kitokį  jo  žvilgsnį.  Kur  kas  palankesnį... 

*  *  * 

Pardavęs  automobilį,  Skirma  pasijuto  kaip  iškritęs  iš  ra­

tų.  Regis,  mieste  padvigubėjo  lakstančių  mašinų  ir,  kaip  ty­
čia,  šaligatviais  nuvilnijo  nematytų  merginų  pulkai.  G u o d ė 
tik  tai,  kad  žmona  nesuko  sau  galvos,  ar  tikrai  tąnakt,  grįž­
tant  iš  susitikimo  su  pirkėju  Kryžkalnyje,  jam  nuleido  padan­
gą,  kai  atsarginę  buvo  palikęs  garaže. 
Per  porą  dienų  ir  pamiršo  tas  grumtynes  ant  sodo  n a m e ­
lio  palangės.  Stūmė  laiką  tarp  keturių  sienų,  skaičiuodamas 
dienas,  kai  teks  vėl  kilti  į  Rusiją  medžioti  naujo  pirkinio,  ku­
rį  pardavęs  čia  uždirbdavo  apie  tūkstantį  dolerių.  Bet  vel­
nias,  tos  detalės!..  Sūnus,  kur  buvęs,  kur  nebuvęs,  tąso  ir  tąso 
jas  po  visus  kambarius,  nespėja  atiminėti,  o  tas  vilnietis  vis 
neskambina.  Persigalvojo?  Neturėtų.  Negi  atsitrenkė  čia  tik 
tam,  kad jį  apmulkintų? 
Skirma  užpuolė  liguistas  irzlumas.  Ž m o n a  subarškės  vir­
tuvėje  -  taip  siutulys  ir  kyla.  Pietauti  trise,  prie  vieno  stalo, 
irgi  kankynė.  Visas  ausis  išūžia  beauklėdama  Kristupą,  o  šis 
tyčia,  laukdamas  tėvo  pritarimo,  atsikalbinėja  ir  sriubos  -
anei  šaukštelio...  Net  sugeba,  rupūžiukas,  pats  gintis  - jei  tė­
tukas  nevalgo,  o  geria  alų,  jis  nori  ledų.  Ž m o n a ,  suplukusi 
nuo  ruošos,  dreba  iš  pykčio  ir  grasina  paskutinį  sykį  priėjusi 

76 
prie  dujinės,  tegu  tokius  lodorius  šaldytuvas  maitina,  o  Skir-
ma  merkia  nušvitusiam  sūnui  akį:  „Prasimušim,  mieste  daug 
kavinių". 
Kartais  Skirmai  atrodydavo,  kad  šeimyninis  gyvenimas  -
tai  jam  likimo  pasiųstas  išbandymas.  Juk  neturėtų  skųstis. 
Ž m o n a  iš  išvaizdos  ne  kokia  baidyklė,  na  tai  kas,  kad  lyg  ir 
apkūnoka,  stambaus  sudėjimo,  bet  gana  simpatiška.  Uošviai 
prie  pinigo.  Ir  svarbiausia  -  sūnus  auga  guvus  ir  sveikas.  Gy­
venti  galima.  Bet  štai  jausmai...  Jokio  polėkio,  lyg  iš  pareigos 
kenčia  vienas  kito  buvimą,  ir  dažnai  nepikti  pajuokavimai  už­
sibaigia  karštais  ginčais.  Tačiau  kas  nesirieja?..  Jauna  šeima 
turi  daug  rūpesčių,  o  žmona  visada  esti  geresnės  nuomonės 
apie  vyrą,  nei  jis  yra  iš  tikrųjų.  Kai  tuo  įsitikina,  moteriška 
kantrybė  trūksta.  Ir  naktys  miegamajame,  paprastai  praside­
dančios  įtariamojo  apklausa,  džiaugsmo jai  nebeteikia.  Ji  tar­
si  užsikodavusi  nuo  sekso.  Neteikia  tam  didelės  reikšmės. 
Atsuka  šiltą  užpakaliuką  ir  migdosi  malšindama  nervus  -  lyg 
nujausdama,  kad  Skirma,  atvirtes  aukštielninkas,  sukioja 
mintyse  paskutinės  neištikimybės  filmuko  kadrus  ir  palengva 
kuria  naujus,  labiau  spalvotus. 
Jie  tarsi  susitaikė  su  tokiu  jausmų  neapibrėžtumu  ir  vis 
rečiau  kėlė  kJausimą,  kas  yra  meilė.  Tarėsi  viens  kitą  mylį, 
negalį  viens  be  kito.  Su  tokiu  nusistatymu  lengviau  gyventi. 
Taisyklė,  kuri  įprasmina  pasistumdymą  virtuvėje  ir  lovoje.  Ji 
tapdavo  nereikšminga  tik  tada,  kai  Skirma  pastverdavo  bal­
tapūkį  berniūkštį  ir  kilsteldavo  ant  rankų.  Krūtinė  sutvaskė­
davo.  Atsakomybė  už  šį  žmogutį  nustelbdavo  bet  kokias  min­
tis  apie  ilgas  kojas.  Ir  matant,  kaip,  ištrūkęs  iš  jo  glėbio,  sū­
nus  ropščiasi  mamai  ant  kelių,  širdyje  stodavo  tokia  ramybė, 
kad  visi  paklydimai  G e r m a n t o  miškeliuose  ir  sodo  nameliuo­
se  atrodydavo  tarsi  liga,  nuo  kurios  jis  pamažu  sveiksta.  Tie­
sa,  tai  trukdavo  vos  kelias  valandas.  Atėjus  vakarui,  nerū­
pestingumo  virusas  suskvarbydavo  visą  šilumą.  Skirmą  ne­
numaldomai  t r a u k d a v o  sėsti  už  vairo  ir  lėtai  pravažiuoti 

77 
temstančiomis  gatvėmis,  o  pasitaikius  šansui,  visu  greičiu 
dumti  j  užmiestį. 
Kai  palieki  be  mašinos,  tokias  mintis  geriau  išmesti  iš 
galvos.  Ir  tą  dieną  viskas  klostėsi  taip,  tarsi  juos  būtų  val­
džiusi  kažkokia  svetima  ranka.  Po  pietų,  pasibaigusių  nedi­
deliu  triukšmeliu,  kai  Skirma  galvažudiškai  šypsodamasis  lei­
do  sūnui  sriubtelti  iš jo  alaus skardinės,  ž m o n a  nulindo  į  mie­
gamąjį.  Gerą  valandą  tenai  tūnojo,  ir  tik  pasklidęs  plaukų 
lako  kvapas  Skirmai  pranešė,  kad ji  n e n u m i r ė .  Kai  nelauktai 
išsičiustijusi  įtipeno  į  virtuvę,  jis  sėdėjo  prie  praviros  orlai­
dės,  ruošdamasis  prisidegti  cigaretę.  Ji  pasiėmė  kitą.  Įsitaisė 
ant  virtuvinio  kampo,  sukeitė  kojas,  a p n u o g i n d a m a  šlaunį. 
Vilkėjo  kažkokia  laisvai  krentančia  suknele,  kuri  slėpė  bran­
džią  figūrą,  ir  Skirmai  ji  pasirodė  visai  nieko,  jei  ne  ta  aplin­
kybė,  kad  nežinia  ko  išsipuošė.  Pridegė  jai  cigaretę,  ir  sulig 
žiebtuvėlio  spragtelėjimu  kažkas  širdin  smigtelėjo.  Jei  susi­
ruošė  kur  kilti,  juk  jis  be  mašinos,  vadinasi,  žmona  eis  gatve, 
o  vėjas  nuo  ežero  stiprus,  o  žvilgsniai  iš  automobilių  landūs... 
Net  užsikosėjo  nuo  d ū m o . 
- T u  myli  mane?  -  netikėtai  paklausė. 
Ji  atsuko  išdailintą  veidelį: 
-Aha.  " 
Rūkė  tylėdami.  Sutartinai  vijo  Kristupą  n u o  durų,  bet 
tarpusavyje  nė  žodžiu  nepersimetė.  Myli  vienas  kitą,  ar  ne­
gana  tai  žinoti?  Juolab  kad  Skirma  pajuto  beieškąs  judesio, 
kaip  paliesti  menkai  pridengtą  aptakią  jos  kūno  dalį,  kol 
nesusigriebė  užsitempti  tų  prakeiktų  kojinių,  kurias  nakčiai 
keisdavo  į  medvilnines  pižamines  kelnes.  Tiesė  ranką  klaus­
damas: 
- T u  tikrai  mane  myli? 
-  Juk  pasakiau,  ar  kurčias? 
Persigalvojo.  Atitraukė  ranką,  kurios  žmona,  regis,  nė 
nepastebėjo.  Netikras  jaudulys.  Tas  nebylus  žmonos  šalta­
kraujiškumas...  Tačiau  suspėjo  ją  įsivaizduoti  nuogą,  mažu­
mėlę  susigūžusią  ir  stovinčią  šalia  baltai  paklotos  lovos.  O 

78 
joje  lyg  ir  ne  jis...  O  jos  kūnas  kaip  tik  todėl  įgijęs  vertę.  Ypa­
tingą  vertę.  Ir  tegu  pasiunta!.. 
Atsistojęs  užgesino  cigaretę  ir  išsliūkino  į  kitą  kambarį, 
kur  aptiko  mažąjį  Kristupą  šelmiškai  blizgančiomis  akutėmis. 
Viską  supratęs,  nužvelgė  jo  rankas,  sunertas  už  nugaros. 
-  Duok  čia,  -  ištiesė  Skirma  saują.  -  Davai,  staigiai! 
Šis  susijuokęs  puolė  bėgti,  bet  tėvas  stvėrė  už  pakarpos. 
Detalė  suspindo  ir  barškėdama  nusirito  parketu. 
-  M a m a ! 
To  ir  tereikėjo.  Ž m o n a  atlėkė  siūbuojančiomis  grindimis. 
-  Ką  darai  vaikui? 
-  Nesikišk.  -  Ir jau  sūnui:  -  Kiek  aš  tau  sakiau  -  neimk! 
Ausis  nurausiu! 
-  Nerėk  m a n  ant  vaiko! 
Skirma  n u s t ū m ė  žmoną.  Ji  darosi  nepakenčiama.  Susi­
rado  dėžutę,  blizgančią  nuo  geltonio,  ir  įmetė  detalę.  Vien 
dėl  to,  kad  nematytų  surūgusios  žmonos,  išsitraukė  ten  gulė­
jusį  popiergalį.  Apsimetė  labai  susidomėjęs  tuo  menku  do­
kumentu. 
-  O  tu  eik,  kur  susiruošei,  -  per  petį  m e t ė  žmonai.  -
Puošiesi,  puošiesi,  o  paskui  kaip  višta  tupi  virtuvėje. 
- U ž m i r š a i ,  na  kur jau  tu  neužmirši. 
Ji  piktai  šypsojosi.  Išlaukė  m o m e n t o  ir  įgėlė.  Ką  jis  už­
miršo?.. 
-  Taigi  Laimos  gimtadienis,  -  toliau  čirškė  ji.  -  Kiek  ka­
liau  į  galvą,  kur  tau... 
-  O  man  vienodai,  -  burbtelėjo  Skirma. 
-  Kaip?  Man  vienai  eiti?  Nedrįsk,  girdi,  Skirma,  nedrįsk. 
Visos  su  vyrais,  o  aš  kaip  kokia...  nežinau... 
Skirma  atsiduso.  Gimtadienis.  Šūdas!  Vėl  klausykis  tos 
kvailos  muzikos,  vėl  visos  iš  eilės  temps  šokti,  o  naudos  jo­
kios.  Akys  užkliuvo  už  kažkokios  eilutės  popieriuje.  Skaitė  ir 
skaitė:  „Auksas  -  0,62  g r a m o " .  Šitų  detalių  sudėtyje  yra  auk­
so.  Pala,  pala,  tai  reikštų,  kad  šimte  detalių  yra  šeši  gramai 

79 
aukso.  Vėl  įniko  studijuoti.  Ne,  vienoje  detalėje  daugiau  kaip 
pusė  g r a m o  aukso.  O  šimte?.. 
-  Ar  girdi,  Skirma,  ką  sakau? 
-  Kas  yra? 
-  Sakau,  eik  į  vonią,  pavėluosime.  Aš  paruošiu  švarius 
marškinius. 
Kaip  apkvaitęs jis  įslinko  į  vonios  kambarį.  Auksas,  auk­
sas...  Paauksuotos  detalės.  Tai  štai  ko  tas  vilnietis  švaistosi 
pinigais.  Bet...  kaip  tą  brangmetalį  ištraukti? 
Susimąstęs  Skirma  nusimetė  marškinius  ir  atsuko  van­
denį.  Akyse  vis  stovėjo  tas  nulis  ir  skaičiai  po  kablelio.  O  gal 
pasivaideno?  Vėl  stvėrė  tą  pageltusį  popiergalį.  Tikrai.  Ru­
siškai  parašyta  -  auksas.  Kiek  tokių  dėžučių  liko  gamyklos 
sandėlyje? 
-  Skirma... 
- K ą ? 
- J ė z a u ,  Pauliau!  O  kas  čia  d a b a r ? 
Ž m o n a  bejėgiškai  nusvirusiose  rankose  laikė  baltą  rank­
šluostį.  Jos  veidas,  regis,  tokios  pat  spalvos.  Ir  apskritai,  jei 
vardu  pavadina,  nieko  gero  nelauk. 
-  Tavo  nugara...  -  suvapėjo.  -  Ji  visa  -  vieni  rėžiai... 
vien  nagų  žymės...  Kurvininke  tu  prakeiktas! 
Sukūkčiojo  ir  sviedė  rankšluostį. 
-  Lauk!  Lauk  iš  m a n o  n a m ų ! 
-  Rūtka,  baik,  tau  vaidenasi!.. 
N e .  Tai  Skirmai  įniršio  ir  skausmo  kupinas  veidas  dveji-
nosi  akyse.  Pagalvojo  apie  kirvį.  Jų  n a m u o s e  niekada  nebuvo 
kirvio.  Šoko  teisintis,  mykė  kažką  apie  sporto  salę  ir  padan­
gos  keitimą,  bet  ji  išplėtusi  gražiąsias  akis  traukėsi  atatupsta. 
Jos  viską  pasakė. 
-  Kad  tavo  nė  smarvės  čia  nebūtų!  Šunsnukis!.. 
Kristupas  pradėjo  baubti,  ir  Skirmai  sukilo  pyktis.  Pyktis 
ir  vyriškos  ambicijos. 
-  Ir  išeisiu,  ko  čia  m a n e  gąsdini! 
-  Eik...  Butas  m a n o ,  viskas  mano...  negyvensiu  su  tokiu 
niekšu! 

80 
 Skirma  užsuko  vandenį.  Pastovėjo  minutėlę  tirdamas  sa­
vo  atvaizdą  veidrodyje.  Na,  ką  pasakysi,  bičiuli?  Užlėkei? 
Velniop  tas  bobas! 
-  Rūtka,  būk  protinga,  nepradėk  prie  vaiko. 
Jis  bandė  pastverti  ją  už  rankų,  bet  ji,  pasirodo,  buvo 
vikresnė.  Šėrė  delnu  per  skruostą,  kad  pliauškesys  per  visus 
kambarius  nusirito. 
-  Psichė! 
-  Lauk!..  Kad  nė  kvapo!.. 
Skirma  stovėjo  susiėmęs  nutvilkytą  žandą,  bet  kitą  aki­
mirką  čiupo  iš  spintos  sportinį  krepšį  ir  kas  po  ranka  grūsda­
mas  į  jį  tarsi  ėmė  grasinti  tikrai  išeisiąs.  Negyvens  su  tokia 
psiche!  Ar  jis  durnas,  kad  leistųsi  braižomas?..  Baisus  čia 
malonumas! 
Ž m o n a  tylėjo.  Ir  nė  ašaros  nenubraukė,  tuo  tarpu  Kris­
tupas  tirtėjo  n u o  verksmo.  Drebančios  grindys  po  jo  plonom 
it  pagaliukai  kojom  pranašavo  nelaimę.  Skirma  stengėsi  ne­
žiūrėti  jų  pusėn.  Galvojo  tik  apie  save.  Jis  ne  koks  maumas, 
kad  ant  jo  šūkautų.  Pagąsdins...  Ir  išeis!  Išeis,  ir  niekas  jo 
nesustabdys!  Žinos  vieną  kartą! 
Su  pilnu  krepšiu  pasuko  prie  durų.  Šiaip  taip  įgrūdo  de­
talių  dėžutę.  Ž m o n a  nužiūrėjo  jį  lyg  kokį  šliužą  ir  ne  veltui 
būdravo.  Vos  jis  įpuolė  į  svetainę,  ji  kaipmat  atspėjo  jo  keti­
nimus. 
-  Pinigų  neliesk!  -  visu  kūnu  prisišliejo  prie  indaujos 
stiklų,  už  kurių,  arbatinuke,  gulėjo  visos  santaupos  ir  suma, 
gauta  už  vyšninį  „aštuntuką".  -  Mauk,  iš  kur  atėjęs!  Skurdu-
kas  buvai,  skurduku  ir  liksi.... 
Ak  štai,  visa  filosofija  išvirto  į  viršų.  Pinigai.  Dailus  pjū­
vis.  Laukė  tik  preteksto.  Nudraskyta  nugara...  Meilė  išsisklai­
dė  kaip  dūmas.  Nebuvo  jos.  Aklas  prisirišimas  ir  nesaugus 
seksas,  po  kurio  atsirado  Kristupas.  Regis,  abu  varžėsi,  kuris 
privers  viens  kitą  mylėti,  bet  nebuvo  tokios  dienos,  kad  ne­
kalbėtų  apie  pinigus.  Lyg  ant  jų  statytų  savo  ateitį. 

81 
 Ir  Skirma  įžūliai  atsuko  žmonai  nugarą.  Ji  didvyriškai  ty­
lėjo.  Stovėjo  kaip  įbesta.  A t r o d ė ,  tiktai  kirvis  suteiktų  jai  vik­
rumo.  Išdidžiai  šyptelėjo,  kai  Skirmos  tėviškai  pašauktas  vai­
kas  n u d ū m ė  į  prirūkytą  virtuvę.  Ta  šypsena  tarsi  sakė:  „Na 
matai,  kvaileli?..  Tavo  čia  nieko  nėra.  Net  vaikas,  ir  tas  lekia 
kaip  nuo  raupsuotojo". 
Pastvėręs  krepšį,  Skirma  atidarė  duris  į  laiptinę: 
- T u  dar  pasigailėsi,  Rūta...  Pamatysi... 
-  Von!..  Nevykėlis!.. 
Nevykėlis?  Jau  nebe  mergišius?  Viskas  aiškėja,  aiškėja... 
Jos  žvilgsnis  dvelkė  beprotybe.  Liguista  vaizduotė.  Joje 
sukosi  pinigai,  tūkstančių  tūkstančiai.  Jis  bejėgis  duoti  tai,  ko 
ji  iš  tikrųjų  trokšta. 
-  Arivederči!  -  Skirma  trenkė  durimis. 

*  *  * 

Greiti  debesys  skriejo  dangumi.  Protarpiais  blykstelėda­

vo  saulė,  bet  jos  šilumą  keliais  pūstelėjimais  išsklaidydavo 
vėjas.  Vaikinas,  išėjęs  iš  ligoninės,  tarsi  prisitraukė  prie  laip­
tų  turėklų.  Stovėjo  įsikibęs  į  juos,  o  ausyse  tebeaidėjo  griež­
tas  gydytojo  tonas:  „Viskas,  laisvas,  berneli.  G a n a  tau  varty­
tis,  ir  taip  vietų  trūksta".  Ž i n o m a ,  jis  jautėsi  nepalyginamai 
geriau.  Galėjo  vaikščioti.  Tik  galva  truputį  svaigo.  Bet,  ma­
tyt,  kaltas  grynas  oras  ir  tas  įsiėdęs  šiurpulys,  lyg  karščiuotų. 
Šaltas  vėjas,  o jis  vienmarškinis.  Laimė,  kad  jų  raštas  margas, 
ir  patamsėjusios  nuo  kraujo  vietos  m a t o m o s  tik jam  vienam. 
Bet  veidas...  Papilkėjęs  nuo  mėlynių,  a t r o d o  apgailėtinai... 
Ir  kaulus  gelia.  Kur jam  tokiam  pasidėti?  Kuo  greičiau  kaps­
tytis  iki  viešbučio  ir  lindėti  ten  kaip  žiurkei!  Ak,  taip!  T o s 
detalės.  Būtinai  turi  susirasti  tą  vyruką,  kitaip  jo  kelionė  į  šį 
miestą  išvis  liūdnai  baigsis. 
Jis  skubiai  panaršė  po  kišenes.  Tuščia,  jokių  smulkių. 
Viską  iškraustė  užpuolikas,  gerai,  kad  dar  batų  nenumovė. 
Matyt,  per  prasti  -  nemadingi  ir  apspurę.  Belieka  įsivaizduo-

82 
ti,  kaip  tas  plėšikėlis  apstulbo  aptikęs  kišenėje  pluoštą  do­
lerių. 
-  Vidmantai!.. 
Čia  dabar?  Bene  jį  šaukia?  Juk  niekas  jo  šiame  mieste 
nepažįsta,  ir  štai  kažkas  ant  visos  gatvės  išdainavo  jo  vardą. 
Keisčiausia,  kad  balsas  buvo  moteriškas.  Spigus  ir  jaunatviš­
kas.  Tai,  ką  apsidairęs  išvydo,  privertė jį  sudrebėti. 
Toji  geltonplaukė...  Šypsosi  ir  kaip  patrakusi  mojuoja 
plaštaka.  O jau  apsirengusi!  Blatni,  net  akys  bijo.  Palaidi,  vė­
jyje  išsidraikę  plaukai,  todėl  ne  iš  karto  pažino.  Ji  stovėjo 
šalia  blizgančio  automobilio,  kurio  viduje  vaikinas  įžiūrėjo 
už  vairo  sėdinčią  kitą  dailią  būtybę.  Vyresnė,  bet  ne  ką  pras­
čiau  apsirengusi.  Apskritai  provincijoje  žmonės  per  daug  dė­
mesio  skiria  rūbams. 
-  Ateik  čia!  -  vis  mojo.  -  Važiuojam!.. 
Važiuojam?  Tai  d u o d a !  Ko ji  priskreto?  Kas jis jai  toks? 
Vidmantą  apėmė  kvailas jausmas.  Lyg  matytų  akivaizdų 
pamišimo  atvejį,  bet  ne  jo  valia  iš  tos  paikos  galvelės  išguiti 
nenormalų  požiūrį  į jį.  Kaip  žadėjo,  taip  ir  atsirado.  O  buvo 
jau  pamiršęs.  Nenorėjo galvoti  apie ją,  nes  neišvengiamai  im­
davo  ieškoti  atsakymo,  ko  ji  tada  atsibraižė  į  palatą.  Bijojo 
jos  atvirai  reiškiamo  rūpesčio  - jauniklės  paprastai  neatsako 
už  savo  poelgius,  o  kliūva  tokiems  kaip  jis,  turintiems  visus 
suvedžiotojo  duomenis.  Atvykėlis,  vyresnis,  vienišas.  Išlipęs 
Telšių  geležinkelio  stotyje,  sau  prisiekė:  jokių  merginų, jokių 
nuotykių!  Tikėjo,  kad,  įsivėlus  į  kokius  nors  santykius  su  vie­
tinėmis  gražuolėmis,  kažkokia  aukštesnė  jėga  iš  viršaus  už­
pus  jo  sėkmės  žvaigždę,  kurios  plevenimą  vis  stipriau  juto. 
Po  susitikimo  su  Skirma  laikas  pagavo  tekėti  nerimastinga 
vaga.  Gavęs  iš  to  telšiečio  patikinimą,  kad  jo  norai  visai  rea­
lūs,  V i d m a n t a s  pasijuto  bestovįs  ant  permainų  slenksčio. 
Slenksčio,  už  kurio  jo  laukė  pinigai.  Beprotiški  pinigai.  Tie­
sa,  tik  teoriniais  paskaičiavimais,  o  teorijas  griauna  praktinės 
aplinkybės.  Kaip  anie  smūgiai  paežerėje,  kaip  ta jauniklė,  ne-

83 
jaučianti  ribos  tarp  sveiko  p r o t o  ir  pamišimo.  Žavaus  pami­
šimo... 
Ji  neištvėrusi  prisiartino.  Lengvi  sportiniai  bateliai  ir 
balstelėjusiais  džinsais  standžiai  a p t e m p t o s  kojos.  Aukščiau 
pakelti  akis  Vidmantui  nesinorėjo. 
-  Mašina  laukia,  -  draugiškai  susuokė  ji  ir  netikėtai  pri­
dūrė:  -  O  tu  kur  kas  geriau  atrodai,  Vidmantai... 
Pasimėgaudama,  tiesiog  paraidžiui,  ištarė  jo  vardą  ir  nu-
tyko  laukdama.  Aplink  vaikštinėjantys  žmonės,  rūkantys  bal­
kone  ligoniai  tylomis  stebėjo  tą  keistą  sceną.  Ko  tas  vyrukas 
delsia?  Teeinie,  jei  kviečia. 
Ir  Vidmantas  apsisprendė.  Nebeturėjo  kur  dingti  n u o 
tos  panelės  atkaklumo.  Tikra  teisybė,  kad  žemaičiai  užsispy­
rę,  ir ypač  merginos.  Tokios  kaip  ši  savimi  pasitikinti  ir  į  visą 
pasaulį  p r o  liguistos  r o m a n t i k o s  akinius  žvelgianti  švie­
siaplaukė.  Nė  nemirktelėjusi  rėžė:  „...kur  kas  geriau  atro­
dai".  Lyg jie  kasdien  matytųsi.  Lyg  tas  palydėjimas  iki  namų 
būtų  juos  neišskiriamai  susaistęs.  T a d  jis  ėjo  iki  automobilio 
kaip  apdujęs,  mintyse  šypsodamasis,  tarsi  priverstas  žaisti 
kažkokį  kvailą  žaidimą.  Tegu,  tegu  diktuoja  savo  valią,  jam 
kas?  Nusigaus  iki  viešbučio,  o  tada  ir  atsikratys  tos  nesveikos 
globos.  Bet  atsidūrus  automobilyje,  merginos  tarsi  pamiršo 
jį,  galinėje  sėdynėje  įsitaisiusį  keleivį.  Šis  laukė,  kol  pasigirs 
logiškas  klausimas,  kur  jį  vežti.  Dažyta  blondinė  paleido  va­
riklį,  ir  „Ford  Escort"  nuriedėjo  saulėta  gatve.  Regis,  žino. 
Turi  žinoti.  Bet  prie  stoties  pasuko  į  dešinę.  Jie  ė m ė  tolti 
nuo  viešbučio,  ir  Vidmantas  atsargiai  p e r t r a u k ė  nerūpestin­
gą  merginų  pokalbį: 
-  Atsiprašau,  o  kur  mes  važiuojame?  Viešbutis  ne  toj 
pusėj... 
-  Pas  m a n e ,  -  tarė  ji  pro  petį,  -  kam  tas  viešbutis? 
-  Ne,  ne,  į viešbutį!  T e n  m a n o  daiktai... 
-  Klysti.  Visi  tavo  daiktai  pas  m a n e . 
Pasakė  ir  nusisuko.  Vėl  įniko  čiauškėti  kažką  apie  kai­
nas  ir  Palangą.  V i d m a n t a s  taip  ir  sudribo  sėdynėje.  Ji  p a ė m ė 

84 
jo  mantą  iš viešbučio?  Na  ir  n e s ą m o n ė !  Ko ji  kišasi?..  Dieve, 
aiškiai  ligonė.  Nestabilios  psichikos.  Mielu  noru  būtų  apipy­
lęs  klausimais,  bet  toji  d r a u g ė . . . 
Kaip  spėjo  pastebėti,  ji  buvo  vyresnė,  gal  net  jo  bendra­
amžė,  ir  vestuvinis  žiedas  ant  piršto  teikė  jai  solidumo.  Rim­
tesnė  nei  Kristina,  kurios  žvalus  balsas  sklandė  automobilio 
salone.  Nežinia,  kokiomis  spalvomis  ji  nupiešė  draugei  šitą 
kelionę  iš  ligoninės.  Todėl,  n e n o r ė d a m a s  sukelti  nepatogu­
mų,  suprato  turįs  atidėti  visus  klausinėjimus.  Gana,  kad  jo 
mintys  lekia  šuoliais,  bandydamos  rasti  nors  menkiausią  pa­
aiškinimą,  kas  čia,  po  velnių,  dedasi... 
Po  kelių  minučių  automobilis  įsuko  į  išmaltą  gatvelę  ir, 
aplenkdamas  duobes,  nėrė  vis  gilyn.  Dygstantis  gyvenamasis 
kvartalas.  Madingos  architektūrinės  formos.  N u o  cementi­
nių  daržinių  iki  grakščių  vienaaukščių.  Mirktelėjus  saulei,  še­
šėlių  ruožai  pasileisdavo  bėgti  baltais  mūrais.  Tvoros,  tvoros 
ir  vos  jas  praaugę  vaismedžiai.  Toloka  nuo  viešbučio.  Nejau 
tokį  kelią  teks  klampoti  per  sunkvežimių  išmaltas  vėžes? 
Automobilis  pasuko  prie  įspūdingo  namo.  Prisiminė jį  iš 
anos  nakties,  nors  aplink  tvyrojo  tokia  tamsa,  kad  ne  ką  įžiū­
rėjo.  Viena  siena  bėgo  puslankiu.  Langas  prie  lango,  matyt, 
viduje  d a u g  šviesos.  Smėlio  spalvos  tinkas  ir  žalsvų  čerpių 
stogas  d a r ė  pastatą  panašų  į  matytus  kataloguose.  Ir  tie  laip­
tai  -  rausvo  akmens.  Granitas?.. 
-  Štai  ir  atvažiavome,  -  bespalviu  balsu  pranešė  jaunik­
lė.  -  Eime...  -  ir  jau  vikriai  spriegdama  iš  automobilio,  dė­
kingai  tarė  draugei:  -  Ačiū  tau,  Ilona.  Tikiuosi,  vakare  pasi­
matysime? 
Išlipęs  Vidmantas  pasižiūrėjo  sau  į  kojas.  Ar  jos  tikrai 
medinės,  ar  vaidenasi?..  Ji  įsikibo  į  ranką.  Visai  nekaltai. 
Tarsi  ketindama  pervesti  n e m a t o m u  lieptu  iki  plačių  laiptų. 
Vidmantas  luktelėjo,  kol  automobilis  nusikratė  duobėta  gat­
vele.  Jis,  vilnietis,  kažkokiame  Žemaitijos  užkampyje  stovėjo 
prie  prabangaus  n a m o ,  kaip  koks  mokinukas  susikibęs  ran­
komis  su  mergina,  kuri,  ko  gero,  dar  lanko  mokyklą.  Absur-

85 
das.  Jis  nedelsdamas  ištraukė  pirštus  išjos  delno.  Ji  klausia­
mai  pažvelgė  Į j j.  Cha, juokas, ji  a t r o d o  susirūpinusi... 
-  Klausyk,  mergyte...  Ačiū  tau  už  viską,  bet  būk  gera  -
išnešk  m a n o  krepšį.  Nesuprantu,  kam  tie  cirkai...  Man  už 
viešbutį  reikia  susimokėti,  o  tu  atsitempi  mane  į  užmiestį. 
Ji  k u o  ramiausiai  įsisprendė  dailiomis  rankomis  į  kietus, 
beformius  klubus. 
-  Už  viešbutį  aš  sumokėjau,  nėra  ko jaudintis... 
-  Sumokėjai?  -  apstulbo jis.  -  Kodėl?..  Ir  kaip  tau  leido 
paimti  m a n o  daiktus? 
Vidmantas  įsiuto.  Dar  nėra  taip  buvę,  kad  jis  n u o  ko 
nors  priklausytų.  Sumokėjo!..  O jo  kišenės  tuščios,  nors verk. 
-  G e r a i ,  aš  tau  grąžinsiu  tuos  pinigus...  vėliau,  -  susi­
k a u p ė  jis,  -  o  d a b a r  eik,  išnešk  m a n o  krepšį,  aš  čia  pa­
lauksiu... 
Ji  žvelgė  į jį  lyg  nieko  nebūtų  išgirdusi. 
-  E i m e  į  vidų.  Juk  aš  draugiškai,  nereikia  manęs  bijoti... 
T a d a  Vidmantas  sviedė  svariausią  argumentą: 
-  T a v o  tėvai...  Nenoriu,  kad  jie  žiūrėtų  į  mane  kaip  į 
eksponatą.  Ir  kaip  tu  jiems  paaiškinsi,  kas  aš  toks? 
Ji  nusijuokė.  Žavingai  a t m e t ė  galvą  ir  sunėrė  rankas  ant 
krūtinės.  Šeimininkiškai. 
-  Kokie  tėvai?  Aš  čia  gyvenu  viena.  Viena.  Kaip  ragana. 
Tai  štai  kodėl  ji  taip  drąsiai  jaučiasi.  Viena...  viena  šita­
me  didžiuliame  n a m e ?  T a d a  j u o  labiau  keista.  N u o  jos  ne­
dvelkia  seksualumu  nė  iš  tolo.  J a u n u t ė .  Jos  draugė  -  visai 
kas  kita.  Kai  veidrodėlyje  sugavo  jos  akis,  šios  įspindo  lyg 
prieš  ištrūkstant  jausmingam  atodūsiui.  Bet  jei  renkasi  tokią 
į  drauges,  vadinasi,  požiūriai  sutampa.  O  gal  atvirkščiai. 
Vidmantas  visai  susipainiojo.  Niekuomet  nebuvo  geras 
moterų  žinovas,  o  juolab  vertintojas.  Pirmąkart  atsidūrė  to­
kioje  kvailoje  padėtyje  - jis  nė  kiek  nenorėjo  pasinaudoti  šios 
merginos  svetingumu  ir  galbūt  perdėtu  patiklumu. 
- T a i  eime,  -  atsigavo  ji,  tarsi  išskaičiusi  veide  jo  pasikei­
tusią  nuotaiką.  -  Išvirsiu  kavos,  atšvęsime,  kad  viskas  baigėsi 
laimingai... 

86 
 „Tik  prasideda...  -  lipdamas  laiptais  pagalvojo  Vidman­
tas.  -  Šiame  mieste  dedasi  keisti  dalykai.  Tarsi  visos  nelai­
mės  ir  negandos  diena  anksčiau  už  mane  atkeliavo  ir  tyko  už 
kiekvieno  k a m p o . " 
Ji  atrakino  masyvias  ąžuolines  duris.  Padvelkė  šiluma  ir 
kažkokio  polirolio  kvapas.  Šviesaus  medžio  grindys,  antikva­
rinis  staliukas  riestomis  kojomis  ir  ta  pati  šviesos  kaita  pro 
debesų  properšas.  Ji  valiūkiškai  nusispyrė  sportinius  batelius 
ir  tarsi  džiūgaudama  pasižiūrėjo  į  durų  staktą  ramstantį  svetį. 
-  Tu  čia  pasiliksi,  -  netikėtai  pareiškė.  -  Paruošiu  tau 
kambarį... 
.-  Kambarį? 
Būtų  nusijuokęs,  bet  sutinęs  žandikaulis  aiškiai  tam  prie­
šinosi.  Kraipydamas  galvą,  sumurmėjo: 
- T u  pamišėlė...  Tokios  dar  nebuvau  sutikęs. 
-  O  d a b a r  sutikai,  -  jos  veide  išnyko  ta  nerūpestinga  iš­
raiška,  kuri  taip  erzino  vaikiną.  -  Man  ne  tas  pat,  ką  tu  apie 
mane  galvoji,  bet  neturiu  kito  pasirinkimo.  Aš  noriu  tau  pa­
gelbėti.  Draugiškai.  Kaip  kad  tu  tą  vakarą,  kai  mane  palydė­
jai.  Nenoriu,  kad  tau  apie  Telšius  liktų  blogi  prisiminimai. 
- A š  irgi...  Todėl  atnešk  m a n o  daiktus. 

*  *  * 

Viengungišką  naktį  Skirma  praleido  pas  Mindę.  Tai  bu­

vo  bene  vienintelis  žmogus,  kuris  galėjo jį  suprasti  ir,  be  abe­
jo,  suteikti  pastogę.  Nė  kalbos  nebuvo,  kad  išvarė.  Pats  išėjo. 
Susinervino  ir  trenkė  durimis.  Užkniso!..  Ji  neleido  net  pasi­
aiškinti.  Tik  išvertė  gerklę,  o  tada  jis  -  pro  duris. 
G ė r ė  ir  kalbėjosi  iki  paryčių.  Pabaigus  butelį  vyno,  atėjo 
eilė  Mindaugo  tėvo  samagono  atsargoms.  Kai  ant  širdies  ny­
ku,  gali  bet  ką  lakti.  Vietoj  užkandos  -  senutėlės  „Nazareth" 
baladės.  Vietoj  tostų  -  draugo  padrąsinimai:  „Kur  ji  dings, 
pasiardys  ir  pati  ant  kelių  atšliauš,  prašydama,  kad  grįž­
t u m . . . " 

87 
 Bet  Skirma  n e n u r i m o .  Kartais  atrodydavo  -  pikta  vien 
dėl  to,  kad  neleido  pasiaiškinti.  Juk  būtų  ką  nors  užtrynęs. 
įtikinęs,  jog  tuos  gilius  rėžius  nugaroje  paliko  ne  moteriški 
nagai.  Neleido  nė  prasižioti.  Lauk!..  Kokia  neteisybė! 
R o d ė  Mindei  nugarą,  kaip  pačią  menkiausią  priežastį 
nuo  A d o m o  ir  Ievos  laikų,  dėl  kurios  iškilo  grėsmė  šeimai. 
Keikė  aikštingą  žmonos  būdą.  G a l o p  išdėjo  į  šuns  dienas  ir 
Aušrą,  kuri  neverta  tokių  permainų.  Juk  sūnus  liko.  N e b ū t ų 
jo  -  oho,  laisva  koja!  Bėda  tik  ta,  kad  plikas  kaip  tilvikas.  Be 
automobilio,  be  stogo  virš  galvos.  Negi  pas  tėvus  teks  kraus­
tytis  gyventi?  Negyvai  užėstų  sužinoję,  kad  iš  garbingos  šei­
mos  atėjusi  marti  jų  Pauliuką  kaip  šunį  pavijo  nuo  savęs. 
Tad  baladės  vis  liūdniau  skambėjo,  o  gėralas  nuo  tos 
laisvės  darėsi  vis  kartesnis.  Ašaros  pačios  tvenkėsi  akyse, 
nors  kalbėjosi  apie  visai  linksmus  dalykus.  Ir  alkoholis  ne­
maloniai  smelkė  kūną  -  jokio  lengvumo.  P r a b u d o  jau  įdie­
nojus.  Vakarykščių  sentimentų  -  nė  pėdsako. 
Dievuli  tu  m a n o  -  prasimuš!..  Negi  kažkokia  boba  tik­
ram  vyrui  gali  sudaužyti  gyvenimą?  Jis  nemaldaus  pasigailė­
jimo.  Nekaltas.  Juk  nesiteikė  nė  išklausyti.  Tegu  pati  ir  gyve­
na  su  savo  skubotomis  išvadomis.  Kai  sudėvės  batelius  ar  į 
madą  ateis  kokie  mandresni,  va  tada  prisimins jį,  Skirmą,  ku­
ris  rengė  ją  nuo  galvos  iki  kojų.  Kaip  lėlę,  po  velnių!.. 
Palikęs  Mindę  miegantį,  per  patį  vidurdienį  a t s i d ū r ė 
Kultūros  rūmų  kavinėje.  {  „Bangelę",  kuri  stovėjo  netoliese, 
anapus  gatvės,  nė  kreiva  akim  nežiūrėjo.  Visai  įmanomas 
daiktas,  kad  ten  žmona  su  kokia  drauge  dalijasi  vakarykštės 
dienos  įspūdžiais.  O  šioje,  „Akimirka"  vadinamoje  kišenėje, 
renkasi  gatvinė  publika,  kuri  gąsdina  batelių  mylėtojas.  Ži­
noma,  kur  kas  smagiau  į  kiemą  įlėkti  automobiliu  nei  d a b a r 
per  visą  miestą,  nuo  Miškų  ūkio  iki  centro,  pėsčiomis.  Tik 
šįkart,  skirtingai  nei  kitais  atvejais,  Skirma  troško  susitikti 
vieną  veikėją,  pravarde  Strazdas.  Turėjo  jis  ir  kitą,  ne  tokią 
lietuvišką  pravardę  -  Brokeris.  Bet  ji  nelabai  lipo,  nes  buvo 
linksniuojama  tik  norint  pašiepti  jo  neįprastą  veiklą  -  tarpi-

88 
ninkystę  perkant  ir parduodant  butus.  Vos  įėjęs  į  kavinę,  Skir-
ma  pro  balsų  ir  muzikos  gaudesį  išgirdo  Strazdo  tarškėjimą: 
-  C h a t a  -  mirtis.  Ir  pigiai,  aš  tau  sakau.  Dar  kokius  porą 
šimtų  žalių  galima  nusilygti. 
Sekasi,  pagalvojo  Skirma  ir  pamojo  Strazdui-Brokeriui, 
kviesdamas  prie  laisvo  staliuko.  Šis,  pilnas  n e p a t i k l u m o , 
klestelėjo  ant  kėdės.  Skirma  ne  iš  tų,  kurie  tuščiai  burną  au­
šintų.  Ir  iš  pažiūros  rimtas.  Be  tos  būdingos  šypsenėlės,  vai­
kančios  nuobodulį. 
Kava  buvo  prasta,  bet  visi  ją  gerdavo.  Aptarnavimas  bai­
sus,  o  meniu  Skirmai  primindavo  rusiško  motelio  bufeto  pa­
sirinkimą.  Silkė,  balta  mišrainė,  kopūstų  salotos  ir  akimirks­
niu  tyžtantys  ledai.  Tiesa,  gan  pakenčiami  būdavo  sumušti­
niai,  t a d  sau  užsisakė  vieną,  o  S t r a z d u i  -  j a u  septintą 
puodelį  kavos. 
-  Klausyk,  -  pradėjo  Skirma,  -  yra  vienas  rimtas  reika­
las.  Man  reikia  b u t o ,  kokio  nors  vieno  kambario.  Ir  kuo 
greičiau. 
Strazdas  nutaisė  dalykinį  snukelį.  Patylėjo  ir  pagavo  mal­
ti  liežuviu,  bet  Skirma  kukliai jį  nutildė.  Patikslino:  pirkti  ne­
ketinąs,  tik  n u o m o t i . . .  Iš  kur  Strazdui  žinoti,  kad  kavą  ir  su­
muštinius  perka  už  atsitiktinai  kišenėje  rastus  smulkius.  At­
kirstas  nuo  pinigų  gyslos.  Bet  neketina  pasiduoti. 
-  N u o m o t i ,  nuomoti...  -  spoksojo  jis  į  lubas.  -  Žinau... 
Žinau  vieną  skylę,  bet  tau  turbūt  nelabai... 
-  Kas  „nelabai"?  -  sukluso  Skirma. 
-  Na,  medinis  namas,  palėpė  ir  pigiai. 
-  Kad  pigiai,  tai  gerai. 
Visų  pirma  Strazdas  išvardijo  privalumus:  atskiras  įėji­
mas,  vandentiekis  ir  vonia.  Po  to  su  tokia  mina,  lyg  kalbėda­
mas  apie  tarakonus,  pridūrė:  šeimininkė  priplaukusi. 
-  Kaip  suprasti  -  „priplaukusi"? 
-  E . . .  Su  bažnyčia  dėl  žemės  pjaunasi...  Psichuota  boba. 
-  Boba...  -  tarsi  iššūkį  priėmė  Skirma.  -  Nebijok,  su  to­
kiomis  aš  susitvarkysiu. 

89 
 Jis  atsikando  sumuštinio.  Sūris,  virta  dešra  ir  didžiulė  ba­
tono  riekė.  Dieviškas  skonis.  Ką  ten  lyginti  su  vakarykšte 
sriuba,  kurią  žmona  pasididžiuodama  visą  pusdienį  maišė, 
bet  vis  tiek  persūdė.  Ir  koks  kvailys  pasakė,  kad  moteris  drus­
kos  daugiau  atseikėja  tiems,  kuriuos  myli! 

*  *  * 

Po  monotoniško  ligoninės  šurmulio  prabangaus  n a m o 

tyla  spengė  ausyse.  Vidmantas  nejučiomis  prisiminė  savo  na­
mus,  suklypusią  trobą  Naujininkuose,  kur  gyveno  su  sena 
motina.  Net  sesuo,  kurios  vyras  kibo  į  verslą  ir  buvo  visai 
giminei  pavyzdžiu,  stovėjo  per  šviesmetį  n u o  tos  ištaigos,  ku­
rioje  d a b a r  atsidūrė  jis,  vilnietis. 
Virtuvė  blizgėjo.  Regis,  niekas  negalvojo  apie  praktiš­
kumą,  o  tik  stengėsi  į  kiekvieną  kvadratinį  metrą  sukišti  kuo 
daugiau  pinigų.  R a u d o n m e d ž i o  baldai,  nikeliu  spindintis  šal­
dytuvas,  bala  žino  kokios  technikos  prigrūsti  visi  kampai,  ne­
nustebtų,  jei  indaujoje  aptiktų  ir  Meiseno  porcelianinę  lėkš­
tę.  Argi  ne  absurdas  virtuvėje  pastatyti  grynos  odos  baldus, 
papuoštus  medžio  raižiniais?  Arba  tas  šviestuvas,  išsiskėto-
jęs  aukštoje  palubėje  lyg  krištolinės  uolienos  luitas? 
Slegianti  prabanga.  Net  nekelianti  pavydo.  Jis  turi  su­
manymą,  kaip  užsidirbti  baisius  pinigus,  tik  štai,  akis  į  akį 
susidūrus  su  ištaiga,  kelionė  į  Žemaitiją,  tų  ypatingųjų  deta­
lių  paieška  a t r o d ė  gryna  avantiūra.  Ne  iš  to  žmonės  d a r o  pi­
nigus,  ne  iš  t o . . . 
O  ta  Kristina  -  gyvas  nesusipratimas.  Kol ji  tingiai  triūsė 
prie  viryklės,  variniame  indelyje  kaitindama  kavą,  sekė  jos 
judesius,  įdėmiai  įsiklausydavo  į  kiekvieną  sakomą  mintį,  bet 
vis  labiau  slopo  įsitikinimas,  kad  jaunoji  n a m o  šeimininkė 
taip  išpopinta,  jog  sveikas  protas  gręžiasi  nuo jos.  Čia ji  atro­
dė  visai  kita.  Priblėso  akinanti  šypsena,  ir  retkarčiais,  susidū-
FUS  jų  žvilgsniams,  rausteldavo. 

90 
 Daiktų,  paimtų  iš  viešbučio,  nesirengė  grąžinti.  Nieko 
apie  juos  nenorėjo  girdėti  ir,  vos  užsiminus  apie  tai,  lengvai 
sukdavo  kalbą  šalin.  Veik  rimta  pasižiūrėdavo  į  savo  svečią, 
lyg  pabrėždama,  kad  tarp  šių  sienų  viešpatauja  jos  valia.  Ne­
nugalima. 
-  Tu  gali  pasilikti  čia,  -  kalbėjo  ji  jau  kažkelintą  kartą,  -
antrame  aukšte  yra  svečių  kambarys.  Juk  čia  geriau  nei  vieš­
butyje.  Vietos  j  valias  ir  ramu.  Galima  sakyti,  užmiestis,  bet 
iki  autobusų  stotelės  -  netoli.  Va,  matai?  -  kažkur  rodė  pirš­
tu  pro  langą.  -  T e n  Dujų  ūkio  kontora.  Tiesiai  u ž j o s  kelias 
ir  stotelė. 
- T u  iš  tikrųjų  manai,  kad  aš  čia  pasiliksiu?  -  vis  neatsi­
stebėjo ja  Vidmantas.  -  T a u  atrodo  normalu,  kad  aš,  bičas  iš 
gatvės,  imsiu  ir  apsistosiu  pas  tave? 
-  O  kas  čia  tokio?  -  išplėtė  ji  akutes.  -  Juk  mes  draugai. 
-  Aš  tave  tik  palydėjau. 
-  Bet  dėl  to  atsitiko  nelaimė.  Kodėl  aš  negaliu  tau  padėti? 
Ji  pakraipė  smulkius  pečius.  Bet  neįstengė  nuslėpti,  kad 
nutyli  svarbiausia  -  iš  kur  kyla  tokie  drastiški  pasiūlymai. 
Ji  atnešė  kavą  baltuose  porceliano  puodeliuose.  Stiprus 
aromatas,  kaip  ir  nuojauta,  kad  tuoj  pasakys  kažką  tokio... 
-  Suprask,  Vidmantai,  juk  draugiškai.  Bijau,  kad  tu  blo­
gai  apie  m a n e  pagalvosi:  atseit  panelė  visko  pertekusi,  pati 
nežino,  ko  nori.  Bet  kai  sutikau  tave,  staiga  man  viskas  pali­
ko  nesvarbu.  Neįsivaizduoju,  kaip  tai  galėjo  atsitikti... 
- A š  neįsivaizduoju,  kad  galėčiau  čia  pasilikti.  Kodėl? 
-  Tu  ir  vėl  apie  tą  patį,  -  ji  n e p a t e n k i n t a  a t m e t ė  plau­
kus.  -  Žiūri  į  m a n e ,  lyg  aš  tau  pirščiausi.  Ar  dar  ką  nors 
tokio  siūlyčiau...  Jūs,  vyrai,  matote  tik  juoda  arba  balta  ir 
vos  tik  kas,  įžiūrite  tai,  ko  nėra. 
- J e i  nieko  nėra,  tai  kas?.. 
Ji  palenkė  galvą.  N u r a u d o .  Šypsojosi  prieš  savo  valią. 
-  Ai,  tiek  to,  pamirškime,  -  sušnibždėjo.  -  Niekam  tikęs 
sumanymas.  Jaučiuosi  kaip  paskutinė  kvailė.  Vos  ryžausi  kal­
bėti  apie  jausmus,  ir  sudegiau. 

91 
 Vidmantas  pasižiūrėjo  į  ją  su  pagarba.  Mergina,  kalban­
ti  apie  savo  jausmus  -  čia  kažkas  nauja.  T e k o  girdėti,  kad 
Vakaruose  moteris  dažnai  imasi  iniciatyvos  megzdama  pa­
žintį  su  vyriškiu,  bet  kad  taip  gali  atsitikti  jam  -  nė  nesapna­
vo.  Viskas  kaip  sapnas... 
-  Kur  autobusų  stotelė,  rodžiau.  Išgersi  kavą,  atnešiu  ta­
vo  daiktus,  -  pilku  balsu  tarė  ji.  -  Ketvirtoje  stotelėje  išlipsi, 
ten  ir  rasi  viešbutį. 
Ji  nutilo.  Garsiai  dzingtelėjo  arbatinis  šaukštelis.  Stai­
giais  judesiais  maišė  kavą,  ir  balsvos  p u t o s  pašėlusiai  sūku­
riavo.  A t r o d ė  įsižeidusi.  Nesuprasta.  Mintyse  apkalbėta.  Ir 
nė  kiek  neseksuali.  Tiesiog  vieniša  būtybė,  žengusi  drąsų 
žingsnį  ir  nusivylusi. 
V i d m a n t a s  atsikvėpė.  N i e k a i p  negalėjo  atsikratyti  to 
vaizdo,  kad  jis  sėdi  priešais  ją  tokiu  subjaurotu  veidu  lyg  koks 
paskutinis  Užupio  valkata.  Dieve  m a n o ,  jis  turi  savigarbos, 
kad  nepultų  naudotis  šita  mergina.  Aišku,  ji  patraukli,  tokia 
ir  liktų, jei  net  lūšnoje  gyventų,  b e t . . . 
-  Gerai,  -  nutraukė  jis  nesmagią  tylą,  -  išgersiu  kavą,  ir 
parodysi  man  tą  kambarį. 
Kristina  dėkingai  žvilgtelėjo.  K o n e  padaužiškai  suplojo 
delnais.  Džiūgavo.  Keista  reakcija.  Juk  jie  svetimi.  Jis  neda­
vė  nė  mažiausios  dingsties,  kad  taip  paprastai  prasideda  jų­
dviejų  draugystė.  Kokia  draugystė?  Jauniklė...  Nenustebtų, 
jei  išgėrus  kavą  sėstų  ruošti  pamokų.  Apsidairė,  bet  neaptiko 
nieko  tokio,  kas  leistų  spręsti  apie  merginos  amžių. 
-  Kas  yra?  -  paklausė  ji  su  linksma  išraiška.  -  Ieškai  laik­
rodžio? 
-  Ė...  taip.  Man  reikia  paskambinti. 
Švystelėjusi  kojomis,  ji  paslaugiai  atsistojo. 
-  T e n ,  viršuje,  tavo  kambaryje,  yra  telefonas. 
- B e t  m a n  reikia  savo  užrašų  knygutės.  Neprisimenu  nu­
merio.  Kur  m a n o juodas  krepšys? 
Ji  dvejodama  pasižiūrėjo  į  jį.  Vėl  a t r o d ė  sunerimusi,  ir 
Vidmantas  suskubo  pridurti: 

92 
 - J u k  aš  pasakiau,  kad  lieku.  Bet  nežadu  atostogauti,  tu­
riu  rimtų  reikalų. 
Tokio  patikinimo  buvo  gana,  ir  Kristina  mostelėjo  ran­
ka,  liepdama  sekti  paskui  ją.  Jie  perėjo  aukštą  holą,  tarsi  pa­
rodai  apstatytą  antikvariniais  baldais.  Jo  gale  buvo  laiptai, 
vedantys  į  n a m o  pastoge.  Čia  tvyrojo  prieblanda,  kvepėjo 
šviežiu  medžiu  ir  laku.  Matyt,  ši  n a m o  vieta  buvo  jrengta  pas­
kiausiai.  Ji  sustojo  prie  baltų  durų.  Kai  jos  rankose  atsirado 
raktas,  nusišypsojo,  tarsi  sakydama:  „Matai,  nelengva  iš  čia 
pabėgti..." 
Kambaryje  buvo  tamsu.  Naktinės  mėlyno  šilko  užuolai­
dos  nepraleido  šviesos.  Kai  Kristina  jas  atitraukė,  Vidman­
tas  net  prisimerkė.  Popietinės  saulės  šviesa  krito  ant  didžiu­
lės  baltai  paklotos  lovos,  ir  šioji  tarytum  užsidegė.  Erdvės 
įspūdį  gilino  melsvos  sienos,  net  lubos,  tokia  pat  spalva  nu­
dažytos.  Jis  žengė  minkštu  kilimu,  o  Kristina  dingo  kažko­
kioje  nišoje  ir  spragsėjo  elektros jungikliais,  pranešdama: 
-  Čia  vonia,  čia  tualetas.  O  p r o  šias  duris  galima  išeiti  į 
balkoną,  bet jis  iš  po  žiemos  dar  užrakintas.  Tu  neįsivaizduo­
ji,  koks  gražus  rožių  krūmas  po juo  pražysta...  Kai  nėra  vėjo, 
toks  aromatas!.. 
Visi  daiktai  iš  viešbučio  buvo  sukrauti  spintoje.  Dantų 
pasta,  skutimosi  r e i k m e n y s - v o n i o s  lentynoje.  Velnias,  ji  bu­
vo  šventai  įsitikinusi,  kad  jis  pasiliks.  Jaunatviškas  maksima­
lizmas?  Telefonas  stovėjo  šalia  lovos,  ant  naktinio  stalelio. 
-  O  ką  tu  veiki  Telšiuose?  Atvažiavai  atlikti  praktikos?  -
klausė  ji,  sustojusi  prie  veidrodžio  ir  žvelgdama  į  save,  lyg 
pati  būtų  sau  nepažįstama. 
Praktikos...  Vidmantas  taršė  krepšį.  Tai,  kuo  jis  užsiima, 
labiau  panašu  į  teoriją.  Pakelti  auksą,  gulintį  po  kojomis.  Ne­
laimingas  alchemikas.  Bet  praktiškai  tai  įmanoma. 
-  Kol  kas  ir  pats  nežinau,  ką  veikiu  tavo  mieste,  -  tarė 
nugrimzdamas  į  lovos  patalus,  ir  toks  minkštumas  savaime 
sukėlė  nepadorią  mintį.  Ne,  ne,  jis  tik  svečias... 

93 
 Nutirpusiais  pirštais  surinko  numerį.  Atsiliepė  moteris. 
Piktai  atrėžė  nežinanti,  kur  yra  Skirma.  Ir  nieko  nei  apie  jį, 
nei  apie jo  draugus  nenorinti  žinoti. 
-  Kas  nors  blogai?  -  ji  užjaučiamai  žvilgtelėjo.  -  G a l  aš 
galiu  kuo  padėti? 
Ji  nuoširdžiai  norėjo  išsklaidyti  ūmai  pabjurusią  svečio 
nuotaiką. 
-  Tu  pažįsti  tokį  Skirmą?..  Paulių  Skirmantą,  važinėja 
vyšniniu  „aštuntuku". 
-  Tokio  -  ne...  Bet  galiu  sužinoti.  Miestas  mažas,  ap-
skambinsiu  drauges  ir  sužinosiu. 
- M a n  būtinai  reikia ji  pagauti,  būtinai... 
Ji  linktelėjo.  Akimirką  pasivaideno,  jog  m a t o  prieš  save 
sekretorę  -  toks  nuolankumas  atsispindėjo  veide,  siaurame, 
rodos,  delne  paslėptum.  Gal  todėl  jos  šypsena  buvo  platesnė 
už  kada  nors  matytas.  Nors  šiaip  Vidmantas  negalėjo  pasi­
girti  merginų  dėmesiu.  Regis,  visada  buvo  tik  šešėlis  to  me­
džiotojo,  kurio  laimikiu  jos  siekdavo  tapti.  Ir  šiaip  -  nebaig­
tas  institutas,  nesėkminga  verslo  pradžia.  Didžiulio  miesto 
mažas  sraigtelis.  Vienetas. 
- T a u  reikia  pailsėti.  Kai  miegi,  žaizdos  pačios  gyja. 
Tai  tarusi, ji  išėjo.  Jokios  gracijos.  Tiesi  kaip  kareivis. 
Raktas  trakštelėjo  duryse. 
Ji  užrakino.  Kažin,  nuo  ko  jį  saugo?  Negi  m a n o ,  kad  jis 
gali  tylutėliai  pasprukti?  Bet  juk  tam  yra  langas.  Ir  Vidman­
tas  eidamas  į  vonią  mintyse  nusijuokė:  kokia  turėtų  būti  prie­
žastis,  kad  pultų  pro  langą?  N e b e n t  vidurnaktį  ji  pavirsta 
vampyre... 

*  *  * 

Kai  viešbučio  administratorė  pradėjo  Skirmą  klausinėti, 

šis  pasijuto  nejaukiai.  Net  vardo  nežino,  kaip  čia  dabar?.. 
-  Na,  jis  tokio  lieso  sudėjimo,  -  mykė  persikvempęs  per 
staliuką,  -  ne  su  treningais,  paprastai  apsirengęs. 
 -  Kaip  suprasti  -  paprastai? 
-  Marškiniai,  kelnės,  atrodo  kaip  iš  Varnių  profkės. 
'  -  Iš  Varnių? 
-  Ne,  ne, jis  iš  Vilniaus,  vilnietis,  kokių  trisdešimties  me­
tų,  gal  mažiau. 
Administratorė  paniuko.  Tokie  atsakymai  jos  netenki­
no.  Atsivertė  registracijos  žurnalą. 
-  Vilnietis...  Berods  buvo  kažkoks  vyrukas  iš  Vilniaus,  -
dėjosi  akinius.  -  Tuoj  pažiūrėsime...  Aha,  dvyliktas  kamba­
rys,  bet... 
-  Kas  „ b e t " ?  -  nekantravo  Skirma. 
-  Šįryt  jis  paliko  viešbutį...  Vidmantas  Stalkauskas,  taip? 
-  Kaip  paliko?  Negali  būti! 
-  O  taip,  ėmė  ir  paliko.  Prisimenu,  kažkokia  mergička 
apmokėjo  jo  sąskaitą,  paėmė  daiktus. 
-  Tai  jis  išvažiavo?  Nejau  n a m o ? 
Administratorė  gūžtelėjo  pečiais  ir  užvertė  žurnalą.  Pro 
raginių  akinių  stiklus  skverbėsi  šaltas  žvilgsnis.  Nutilo.  Lyg 
visa  kita  informacija  būtų  mokama.  Skirmai  toptelėjo:  Ger­
manto  vila,  turbūt  ten  nusibeldė.  Juk  pats  užsiminė,  kad  ten 
geriau.  Susirado  kokį  kadrą  ir  movė  iš  miesto.  T e n  administ­
ratorėms  nė  motais  - vienas  tu  gyveni  ar  su  paskutine  miesto 
kekše.  Bet  kodėl  daiktus  p a ė m ė  kažkokia  merga?  Nerimtas 
tipas,  ir  ko  jis  prasidėjo?  Nors  kas  j a m . . .  Jis  turbūt  skambi­
no,  o  žmona  nieko  doro  nepasakė.  Juk  karas,  tarp  jųdviejų 
karas.  O  gal  grįžti  ir  atsiprašyti? 
Pagalvojo,  ir  šiurpas  perėjo  nugara.  Ne.  Nė  už  ką  nepri­
sipažins.  Tie  įdrėskimai  -  per  menkas  įrodymas,  kad jis,  Skir­
ma,  klauptųsi  ant  kelių.  Ir  jis  išėjo  iš  viešbučio  bandydamas 
prisiminti,  kur  arčiausiai  stovi  telefonas  a u t o m a t a s .  Keli 
žingsniai  iki  pašto. 
Mindė  jo  laukė  ant  viešbučio  laiptų.  Stovėjo  susikišęs  į 
kišenes  rankas,  tarsi  gėrėdamasis  tyliu  vakaru  dairėsi  po  gatvę. 
-  Eime,  -  burbtelėjo  Skirma,  -  ragas,  jis  čia  nebegyvena, 
man  reikia  paskambinti. 

95 
 Mindė  nesujudėjo.  Lyg  apkerėtas  žvelgė  į  dvi  prie  auto­
busų  stotelės  stoviniuojančias  merginas  lengvais  apdarais. 
-  E i m e . . . 
-  Tyliau,  va  ta  su  j u o d o m  kojinėm,  pažiūrėk,  kokia  gera. 
Skirma  prisimerkė.  To  pakako,  kad  įžiūrėtų  tarpą  že­
miau  t r u m p o  sijonėlio.  Mergina  stovėjo  pražergtomis  kojo­
mis,  atsilošusi,  tarsi  linkstanti  nuo  savo  lieknumo.  Jos  drau­
gė,  paskendusi  vienuoliškuose  sijonuose,  iš  snukelio  buvo 
netgi  dailesnė,  bet  visa  kita  -  n e . . . 
-  Arkle,  gera  biksa,  -  murmtelėjo  Skirma,  -  bet  kažin  ar 
verta  kabinti. 
-  D u o d a . . .  Šimtas  procentų,  -  patikino  M i n d ė .  -  Širdis 
nujaučia  -  prikalčiau  ant  šakių,  tik  kaip  atmušti  nuo  tos 
draugės? 
- T a i  tu  imk  ją. 
-  Eik  tu  sau!  Tokią  reikia  visą  mėnesį  kadruoti,  kol  pasi­
rašys.  O  va  ta  juoduke  -  kitas  reikalas... 
Skirmai  iš  galvos  išgaravo  visi  skambinimai.  Kokios  ko­
jos!..  Et,  velnias,  visada  taip:  kai  palieki  be  ratų,  geriausi  eg­
zemplioriai  išlenda  į  šviesą.  Jei  dar  vakar!..  Pričiuožtų  su  „aš­
tuntuku'':  „Važiuojame,  panos,  gerti  š a m p a n o ! "  Arba  -  arba. 
O  čia  dar  Mindė  kumštelėjo,  kaitindamas  vaizduotę  ir 
jos  apnuodytą  kraują. 
-  Tu  pažiūrėk,  kokie  tos juočkės  papai...  oba,  kaip  viedrai. 
Juokas  n e ė m ė .  Iškili  krūtinė...  Mindė  žvilgtelėjo  į  Skir­
ma,  laukdamas  galutinio  pritarimo.  Šis  gėrėjosi  įspūdingu 
biustu,  viską  pamiršęs  pasaulyje,  ir  čia,  kaip  nutinka  sapne  su 
nevykusia  pabaiga,  p r i č i u o ž u s  p l e r p i a n č i a m  „ I k a r u s u i " , 
merginos  ištirpo  keleivių  sraute. 
-  Nuvažiavo,  -  apmaudžiai  šūktelėjo  Skirma. 
- T a i  kabiname  a r  ne? 
-  Ž i n o m a ,  bet  kaip?..  Nuvažiavo... 
Mindė  puolė  prie  gatvės.  Kaip  akis  išdegęs  strikinėjo  čia 
nuo  šaligatvio,  čia  vėl  ant  asfalto.  Šviesūs  karčiai  plaikstėsi 
lyg  kokio  vikingo.  Jei  ne  solidus  pilvukas,  tą  akimirką  jam 

96 
butų  tikęs  kirvis.  Azartiškas  vaikinas.  Ir  štai,  matyt,  pats  vel­
nias  pastūmėjo  prie  stotelės  taksą.  Sugriuvo  abu  be  kvapo. 
-  Paskui  autobusą!  -  sukomandavo  Mindė.  -  Cia  ką  tik 
pravažiavo  trečias  numeris.  Nespėjome  nė  prieiti,  kai  įlipo... 
Taksistas  supratingai  kinktelėjo.  Gražus  vakaras,  viskas 
aišku,  ką  jaunimas  persekioja. 
-  Na,  ar  normalios  panelės? 
-  Ne  tas  žodis,  -  Mindė  ištempęs  kaklą  žiūri  į  priekį.  Jau 
mato  geltoną  autobuso  paskuigalį,  kopiantį  Respublikos  gat­
ve  aukštyn.  -  Pasakysiu,  kada  sustoti. 
Skirma  palaimingai  užsimerkė,  ir  tamsoje  išplaukė  vaiz­
das  prie  stotelės.  Kaip  ji  lipo  į  autobusą!..  Figūra  -  lyg  tušo 
plunksna.  Taip,  rankeles  ant  liemens,  ir važiuojam... 
-  Su jomis  atsargiau,  -  žinovo  tonu  dėstė  taksistas.  -  Pa­
sitaiko  tokių  gudrių  -  tik  ir  žiūri,  kaip  išdurti.  Štai  pavežiau 
vieną.  Sakau,  duok  telefono  numerį,  paskambinsiu  kokį  sy­
kį...  Visą  vakarą  sukau  sukau  -  niekas  neatsiliepia.  O  šįryt 
paskambinu  tuo  pačiu  numeriu,  kurį  ta  mergelė  padiktavo, 
ir  žinot,  kas  atsiliepė?  Girdžiu  ragelyje:  „Autobusų  stoties 
informacija  klauso".  Tai  išdūrė. 
Mindė  skeptiškai  nužvelgė  taksistą.  Ne  ta  svorio  katego­
rija.  Kaip  jie  nesusigaudo,  jog  miesto  panelės  tik  tam,  kad 
paaštrintų  liežuvį,  su  jais  prasideda. 
Užrūkęs  ant  kalno,  „Ikarusas"  sustojo. 
-  Skirma,  matai,  jos  išlipa.  Susimokėk  už  taksą,  aš  varau. 
-  Neturiu  pinigų. 
Mindė  susikeikė.  Kol  atsiskaitė  su  taksistu,  merginos 
perbėgo  į  kitą  gatvės  pusę.  Draugiškai  susikabinusios  už  ran­
kų,  užlipo  restorano  laiptais  ir  šmurkštelėjo  vidun.  Panašiai 
kaip  nieko  neįtariantys  žvėreliai  braunasi  į  spąstus.  Nuburz-
gė  autobusas,  įkandin  jo  ir  taksi.  Skirma  pavydžiai  nužvelgė 
prie  restorano  stovinčius  automobilius.  Dar  vakar  buvo  pats 
sau  viešpats,  o  d a b a r  anei  kapeikėlės,  belieka  pasikliauti 
draugelio  mielaširdingumu. 

97 
 -  Aš  turiu  šiek  tiek  babkių,  -  lyg  skaitė  jo  mintis  Min­
dė.  -  Jei  tu  rimtai  plikas  basas,  galiu  paskolinti.  Bet  šįvakar 
už  viską  moku  aš  su  viena  sąlyga:  ta  juočkė  -  m a n o .  Suta­
rėm? 
Skirma  kreivai  į  jį  pasižiūrėjo: 
-  Ar  tu  durnas?..  Apie  tai  negali  būti  nė  kalbos!  Ji  ma­
no.  Davai,  paskolink  kokį  šimtą  žalių.  Tik  pagausiu  tą  vilnie­
tį,  iškart  atiduosiu. 
- B e t  aš ją  pirmas  pamačiau. 
-  O  aš  tau  mašiną  skolindavau.  Nusipirksiu  kitą,  ir  su  ta 
galėsi  lakstyti. 
-  Nusipirksi  t u . . .  Jei  R ū t k a  rimtai  tave  metė  per  bortą, 
iš  ko  nusipirksi? 
-  Ž i n a u . . .  -  išdidžiai  sukryžiavo  rankas  ant  krūtinės 
Skirma,  -  žinau  vieną  dielą.  Jei  prasisuksiu,  pinigus  šakėmis 
vartysiu.  Milijoną  užkalsiu,  ir  visos  Telšių  panos  iš  paskos 
lakstys.  Pamatysi. 
Mindė  pernelyg  gerai  Skirmą  pažinojo  -  be  reikalo  ne-
užsiims  tuščiomis  pagyromis.  Tačiau  ko  žmonės  iš  nevilties 
neprišneka?  Tiktai  kada  gi  tai  bus?  O  toji  juodaplaukė  ten, 
restorane,  ir  geresnės  bent  šiai  nakčiai  visame  mieste  nerasi. 
-  Ko  mes  čia  kaip  du  pridurkai  dalijamės,  ko  neturi­
me?  -  tarė  Mindė,  ganydamas  akis  po  gatvę.  -  Pirma  reikia 
įsivelti  į  mūšį,  kad  jį  laimėtume.  Galėsi  pirmas  tvarkyti  tą 
arkle,  o  man  -  kaip  Dievas  duos. 
Skirma  išsišiepė.  Mažytė  pergalė!  Nugara  perbėgo  visai 
kitoks  šiurpuliukas.  Restoranas...  Juk  jam  dar  teks  išvesti  tą 
juočkę  šokiui.  Lėtam  ir  jausmingam.  O  pažįstamų  -  kiek  no­
ri!  Akys  kaip  prožektoriai,  pamatys  -  viską  nušvies  Rūtkai. 
Nesitrauks.  Ot  specialiai,  ant  nervų...  Težino...  Vėliau  išsi­
gins,  kad  nieko  tarp  jų  nebuvo...  Jei  išvis  pasitaikys  tokia 
proga. 
-  Na,  ką?  -  Mindė  laukė,  kol  draugas  nustos  raukytis.  -
Varom? 
Skirma  sugriebė  jį  už  rankos: 

98 
 -  Palauk,  aš  tau  noriu  pasakyti  vieną  dalyką.  Mindė,  tik­
rai  yra  gera  diela.  Paskaičiavau  -  navaras  žvėriškas.  Jei  nori, 
ir  tave  įtrauksiu. 
-  Kur  įtrauksi?  Ką  čia  šneki,  nieko  nesuprantu!.. 
-  Auksas...  -  sušnibždėjo  Skirma.  -  Yra  aukso  kaip  mėš­
lo,  tik  reikia  tuo  užsiimti.  Tas  vilnietis  tik  dėl  to  čia  atsibrai-
žė.  Gudrus...  Bet  aš  susigaudžiau.  Velnias,  kaip  man  jį  pa­
gauti? 
Mindė  viską  nuleido  negirdomis.  Kai  lieki  žmogus  be  pi­
nigo,  neišvengiamai  į  galvą  lenda  utopiniai  planai.  Bet  auk­
sas?..  Tai  jau  panašu  į  kliedesį. 
-  Tai  tu  eini  ar  ne?  -  nežiūrėdamas  į  jį,  tarsi  bijodamas 
išskaityti  draugo  veide  pamišimo  ženklus,  klausė  Mindė.  -
Tuoj  sueis  visi  miesto  blatniagos  ir  nuneš  iš  panosės  tą  suč-
ką.  Juk  matei,  kokie  jos  papai? 
-  Je,  viedrai,  o  ne  papai! 
Neištvėrę  jie  viens  per  kitą  pasileido  kvatotis  ir  apsidairę 
perbėgo  plačią  gatvę. 

*  *  * 

Vidmantas  ne  iš  karto  suprato,  kad  jį  pažadino  kažin 

koks  garsas.  Pasirėmęs  ant  alkūnės,  įsiklausė.  Kažkas  rakino 
duris,  norėdamas  įeiti  į  kambarį,  skendintį  vakaro  sutemose. 
Miego  būta  negilaus.  Snūduriavo  tarsi  ant  bedugnės  krašto. 
Po  to  nelemto  užpuolimo  jame  įsigyvenęs  pavojaus  jausmas 
dabar  tik  sustiprėjo.  A n a p u s  durų  kažkas  pernelyg  ilgai  ir 
atsargiai  knypėsi  su  spyna,  lyg  taikydamasis  jį  užklupti  mie­
gantį.  Užklupti  ir... 
Juk  negali  tokiame  didžiuliame  name  ji  gyventi  vienui 
viena! 
Tušti  nuogąstavimai.  Prasivėrė  durys,  ir  ji  nesidairyda­
ma  žengė  į  kambarį.  Rankose  padėklas.  Matyt,  jis  ir  trukdė 
greitai  susidoroti  su  užraktu.  Kažkokie  vaistai,  lėkštutė  su 
sumuštiniais  ir  buteliukas  mineralinio. 

99 
 -  Jau  pabudai?  Kaip  miegojai? 
Jis  bejėgiškai  klestelėjo  ant  pagalvės. 
-  Na  kam  to  reikia!  -  priekaištingai  šūktelėjo.  -  Kas  per 
aptarnavimas!  Su  padėklu  j  lovą... 
-  Į  lovą?..  Nebijok,  aš  neinu  į  lovą. 
Vidmantas  pajuto,  kaip  kaista  skruostai.  Visai  ne  dėl  to, 
kad  po  jos  negailestingo  atsikirtimo  vakaras  prasidėjo  tokia 
kvaila  užuomina.  Jos  išvaizda!..  Tamsoje  ji  sugeba  pasiversti 
kuo  nori.  Šviesa  iš  koridoriaus  krito  ant  apnuogintų  pečių. 
Kai  dėjo  padėklą  ant  staliuko,  pasigirdo  vasariškas  šlamesys. 
Ji  vilkėjo  ilgą  juodą  suknelę  -  be  rankovių,  prilaikomą  siau­
ručių  petnešėlių.  A t r o d ė  kitokia,  nepanaši  į  tą  sportinio  sti­
liaus  merginą,  nešamą  ilgų  kojų.  Ryškus  makiažas  panaikino 
paaugliškus  veido  bruožus,  tarsi  t a p o  vyresnė.  Įkypos  akys 
žvelgė  į  jį  su  spindesiu,  būdingu  šelmiškoms  restoraninėms 
damoms. 
-  Kas  yra?  T a u  nepatinka  m a n o  suknelė?  -  išskėtusi 
nuogas  rankas,  ji  apsisuko  lyg  m a t y d a m a  priešais  save  veid­
rodį. 
-  Tu  kur  nors  susiruošei? 
- A r  pamišai?  Kur  aš  Telšiuose  galiu  eiti  su  tokia  sukne­
le?  Į  restoraną?..  Visi  pirštais  užbadytų.  Šiaip,  kol  tu  miego­
jai,  aš ją  prisiminiau.  Antrą  sykį  apsivilkau,  juk ji  man  tinka? 
-  O  kada  pirmą?.. 
-  Per  mokyklos  išleistuvių  vakarą...  Įsivaizduoji,  su  šita 
suknele  ir  dar  aukštakulniais  bateliais  ėjau  p e r  visą  miestą  su 
klase  iki  Džiugo  piliakalnio  pasitikti  saulėtekio.  Ant  pečių 
buvau  užsimetusi  kailių  peleriną  -  visos  klasiokės  sprogo  iš 
pavydo. 
„Vadinasi,  ji  v i d u r i n ę  baigusi,  -  palengvėjo  V i d m a n ­
tui.  -  Ačiū  Dievui,  o jau  maniau  -  n e p i l n a m e t ė . . . " 
-  Nuostabus  buvo  vakaras,  -  vos  girdimai  atsiduso.  -  Ir 
liūdnas,  ir  beprotiškai  linksmas.  Šėliojome  kaip  išmanėme. 
Laistėmės  šampanu,  o  grįždamos,  lyg  prostitutės,  susikėlu­
sios  sijonus  iki  bambų,  stabdėme  pravažiuojančias  mašinas. 

100 
 Taigi  taigi,  po  šia  suknele  -  mažai  rūbelių.  O  juk  ir  taip 
pusiau  nuoga...  Bet  mintį  apie  nuogumą  Vidmantas  tuoj  pat 
nuvijo  šalin.  Žinoma,  ji  patraukli.  Svajinga,  romantiška.  Na, 
užspeistų  į  kampą,  o  kas  rytoj?..  Naujas  nuotykis?  Ne.  Jis 
turi  kitą  tikslą,  kur  kas  sunkesnį  ir  patrauklesnį. 
-  Tu  ką  nors  sužinojai  apie  Skirmą? 
-  O  kodėl  tu,  Vidmantai,  į  m a n e  kreipiesi  „ t u " ?  Kristi­
na  -  argi  blogas  vardas? 
Jos  raudonos  lūpos  suvirpėjo.  Vaikiškos  ambicijos?  Bet 
iš  akių  matėsi  -  kažką  suuodė.  Ir  tuo  didžiuojasi. 
-  Blogus  vardus  mes  patys  užsitarnaujame,  Kristina... 
Tai  ką  sužinojai  apie  tą  telšietį? 
-  Jis  susipyko  su  žmona  ir  išėjo  iš  namų.  Matė  -  valkio­
jasi  po  miestą.  Jis  nerimtas  tipas,  kas  tarp jūsų  bendro? 
-  Kodėl  nerimtas?  Vedęs  ir  visa  kita... 
-  Eik  t u . . .  jis  baisus  mergininkas,  laksto  paskui  sijonus... 
Nors  ką  čia  aš  kalbu, juk  beveik  visi  Telšių  bernai  tokie. 
„Beveik..."  Kokį  pavyzdį  pasiliko  galvoje?  Nesvarbu. 
Bet  kaip  tą  lovelasą  pagauti?  Matyt,  be  Kristinos  nelabai  iš­
sivers.  Juk  užtektų,  kad  kas  nors  perduotų  jam  šitų  namų 
telefono  numerį,  ir  paaiškėtų,  ar verta jam  trintis  šitame  baž­
nytkaimyje. 
Ji  romiai  sutiko  išpildyti  jo  prašymą.  Pridūrė,  kad  šį  va­
karą  žadėjo  pasirodyti  draugė,  pavėžėjusi  juos  nuo  ligoninės, 
todėl,  galimas  daiktas,  jau  rytoj  jinai  išvys  tą  mergišių  mieste 
ir  pasakys,  kaip  su  j u o  susisiekti. 
Tokiu  pažadu  Vidmantas  liko  patenkintas.  Net  pasijuto 
jai  skolingas.  Už  tą  protu  nesuvokiamą  globą  ir  norą  padėti. 
Niekuomet  neužmiršdavo  žmonių,  kurie  jam  padėdavo,  bet 
jaunystėje  pasitaikė  daugiau  nesėkmių  nei  fortūnos  blyksnių, 
o  nevykėlių  juk  visi  ima  prisibijoti. 
Bet  jis  atsistos  ant  kojų.  Visiems  įrodys... 
-  Oi,  koks  tu,  Vidmantai,  atrodai  piktas.  Apie  ką  gal­
voji? 
-  Nieko...  Gal  gali  išeiti?  Man  reikia  apsirengti. 

101 
 -  Tu  nė  karto  nepagyrei  m a n o  suknelės,  -  kaprizingai 
pasižiūrėjo  j  jį. 
- T u  nori  man  patikti?..  -  leptelėjo  jis. 
-  O  argi  yra  kitaip?.. 
O h o ! . .  Ž i n o  savo  vertę  ir  maivosi.  Laukia,  kol  jis  ims  al-
pėti?..  ..T..-;;-  i  -:  n 
-  Tu  puikiai  atrodai,  puikiai...  -  tarsi  sau  murmtelėjo 
Vidmantas.  -  Šimtas  balų,  viskas  gerai,  bet  gal  galėtum  trum­
pam  palikti  mane  vieną?  Man  reikia  apsirengti. 
Ji  žvilgtelėjo  į jį  su  pašaipa.  Kaip  moteris,  kurios  akivaiz­
doje  tokios  scenos  dažnai  kartojasi. 
-  Lauksiu  apačioje. 
Vidmantas  kurį  laiką  žiūrėjo  į  šviesos  užlietą  koridorių, 
kuriame  šmėkštelėjo  ir  ištirpo  dirginamai  gili  nugaros  iškirp­
tė.  Stuburas  -  lyg  kardo  ašmenys.  Liesa  katė,  ir  kvaila  many­
ti,  kad  ji  nėra  patyrusi  vyriškų  glamonių.  Eidamas  į  vonią  ir 
regėdamas  akyse  ryškias,  tarsi  bučiniui  praviras  lūpas,  pasi­
j u t o  apimtas  keisto  jausmo.  Užvaldė  nenusakomas  geismas, 
toks  stiprus,  kad,  pakėlus  skustuvą  prie  smakro,  ranka  tirtėte 
sutirtėjo.  Va  tai  tau...  Visada  manė,  kad  tik  vyrai,  laikyda­
miesi  savo  pačių  sugalvotų  taisyklių,  įsivilioja  merginą  į  mei­
lės  guolį,  bet  šįkart  pats  pasijuto  medžiojamas.  Medžiojamas 
ir  persekiojamas  tos  suknelės  šnaresio.  Tiek  juk  to  šilko  -  į 
saują  tilptų,  o  po  juo,  ko  gero,  visai  jokios  skiautelės.  Visai. 
Vaizduotė  jau  piešė  baltas  mergaitiškas  krūtis  su  roži­
niais  speneliais,  bet  pats  sau  nusišypsojęs,  V i d m a n t a s  atsuko 
šaltą  vandenį  ir  pakišo  galvą.  Padėjo.  Kai  apgirsti  n u o  eroti­
nių  svajonių,  ledinis  vanduo  n u p l a u n a  gyvulišką  instinktą. 
Susidūrus  su  savo  akimis  veidrodyje,  vaizduotės  ūkas  galuti­
nai  išsisklaidė.  Perkreiptas  veidas.  Pamėlynavęs  lyg  lavono. 
Apatinė  lūpa  negrabiai  atsikišusi,  kaip  lenktyninio  žirgo,  ker­
tančio  finišą. 
Ir  jam  -  tokiam  pabaisai  -  ji  jaučia  simpatiją?  Nesąmo­
nė...  Arba  ji  seksomanė,  vengianti  prasidėti  su  vietiniais,  ar­
ba  nuoširdžiai  kvėštelėjusi  turtingų  tėvų  dukrelė. 

102 
 Panelė  Kristina...  Kodėl  nemiegate,  panele  Kristina? 
Cha cha... 
Tikrai,  Vidmantas  jautėsi  pakliuvęs  į  tokią  absurdišką  si­
tuaciją,  kad  ėmė  nesveikas juokas.  Jei  kam  iš  draugų  papasa­
kotų  -  nepatikėtų.  Jis  ir  pats  netiki,  kad  sukinėjasi  vonioje  su 
spindinčiais  čiaupais,  o  kažkur  šalia  vaikšto j a u n u t ė  vakarine 
suknele  besiplazdenanti  gražuolė.  Nuojauta  kuždėjo,  kad 
toks  nuotykis  geruoju  nesibaigs,  o  šis  n a m a s  pernelyg  daug 
paslapčių  turi,  kad  jas  visas  [mintum. 
Užsivilko  savo  šiurkščius  marškinius.  Tragiškai  atrodo! 
Bet  niekuomet  dėl  išvaizdos  nesikrimsdavo,  tai  kodėl  dabar 
turėtų  jaustis  nepatogiai?  Juk  jis  čia  tik  laikinas  svečias.  Atsi­
ras  Skirma,  ir  tada  paaiškės,  ar jo  gyvenimas  atsidūrė  posūky­
je,  ar  teks  mestis  į  kitą  miestą,  besivaikant  genialaus  plano. 
Auksas.  Jis  žino,  kaip  jį  nukrapštyti  n u o  iš  pirmo  žvilgs­
nio  beverčių  detalių:  jungčių,  kondensatorių,  tranzistorių  ir 
mikroschemų.  Belieka  tai  išbandyti  praktiškai  ir  tapti  tur­
tingam. 
Hole  buvo  tuščia,  virtuvėje  taipogi  nesimatė  nė  šešėlio. 
Kažkur  girdėjosi  tyliai  sruvenanti  muzika,  kažkur  už  šio  na­
mo  sienų  pleveno  romantiška  vakaro  dvasia,  ir  kiek  pasisu­
kęs,  jis  aptiko  duris,  už  kurių  tarytum  sproginėjo  aikštinga 
moteriška  šneka. 
Ji  ne  viena.  Gal  nesutrukdys? 
Vos  atidaręs  duris,  išgirdo: 
-  O,  tu  jau  čia,  Vidmantai,  užeik! 
Kaip  natūraliai  Kristina  taria  jo  vardą!  Toks  linksmas 
šūktelėjimas jį  mažumėlę  sutrikdė.  Kaip  ir  šalia  jaunutės  na­
mo  šeimininkės  sėdinčios  merginos  žvilgsnis.  | d ė m u s ,  tarsi 
skrodžiantis  jį  nuo  galvos  iki  kojų.  Veidas  buvo  tarsi  išpieš­
tas,  tik  tas  žvilgsnis  teikė  gyvumo.  Jos  vokai,  padažyti  bliz­
gančiais  šešėliais,  tingiai  klaptelėjo. 
- T a i  Ilona,  prisimeni? 
Vidmantas  linktelėjo.  Temstant  moterys  kaip  chameleo­
nai  keičia  spalvas,  ir  jis  ne  iš  karto  susigaudę,  jog  tą  putlų 

103 
veidelį  yra  kažkur  matęs.  Taip,  automobilio  salono  veidrody­
je.  Ji  nevalingai  pasitaisė  dažytų  plaukų  sruogą,  ir  į  ausį  įseg­
tas  auskaras  pasiuntė  švelnų  blyksnį.  Baltos  rankos,  o  figūra 
standi  lyg  ilgai  brandintas  sūris.  Vilkėjo  paprasta  pelenų 
spalvos  suknele  su  daug  sagučių,  bet  kuklumo  įspūdį  niekais 
pavertė  auksinių  žiedų  ir  grandinėlių  mirgėjimas  n u o  men­
kiausio  judesio.  Argi  dabar  tokia  m a d a ?  Ir  tuoj  mintyse  sar­
kastiškai  pridūrė:  auksas,  tai,  ko jis  ir  ieško... 
Jis  ramiai  atlaikė  prielankumo  kupiną  žvilgsnį.  Jam  tur­
būt  vaidenasi.  Kažkokie  laumių  namai,  ne  kitaip. 
Keista  buvo  matyti  jas  sėdinčias  ant  kilimo,  po  savimi 
parietusias  kojas,  kai  tolėliau,  d a r  gilesnėje  p r i e t e m o j e , 
dunksojo  p a t o g ū s  baldai.  Sofa  ir  foteliai  išsigaubę  n u o 
minkštumo.  T e n  pat  mirgėjo  televizoriaus  ekranas,  silpnus 
šešėlius  gaudė  didžiulės  sekcijos  stiklai.  O  jos  -  lyg  vargšės 
paskutinės,  ant  žemės,  arčiau  muzikinio  centro,  kuris  praš­
matnumu  ir  garso  kokybe  lenkė  visus  iki  šiol  matytus. 
-  Eikš,  mes  kaip  tik  nesėkmingai  b a n d o m e  atidaryti  vy­
ną...  -  pamojavo  kamščiatraukiu  Kristina. 
Vidmantas  neskubėjo.  Žinojo,  kad  netinka  taip  stypsoti 
lyg  vandens  į  burną  prisisėmus.  Derėjo  pasakyti  ką  nors 
šmaikštaus,  po  ko  jos  nusišypsotų  ar  net  nusijuoktų.  Bet  juk 
pakanka  atidžiau  pažvelgti  į  jo  sumaitotą  snukelį,  ir  juokis 
iki  ašarų. 
-  Galima?  - jis  parodė  į  sieną,  kone  iki  lubų  nukabinėtą 
įrėmintomis  fotografijomis. 
-  Ž i n o m a . 
Trūko  šviesos.  Langus  dengė  žaliuzės  ir  tedegė  nedidu­
kas  toršeras,  labiau  tinkamas  miegamajam  nei  svetainės  sti­
liumi  įrengtam  kambariui.  Užtat  tokia  intymi  prieblanda  ir 
trukdė  susikaupti,  atgauti  savitvardą. 
Dvelktelėjo  kvepalais,  citrusinių  vaisių  aromatu.  Ji  jau 
čia,  už  nugaros.  Jos  balsas  sušlamėjo  nelyginant  šilkas: 
-  Tai  mokyklinė  nuotrauka.  Paskutiniai  metai...  Šauni 
mūsų  klasė  buvo.  Matai?  -  ji  bakstelėjo  lakuotu  nagučiu.  -
Su  ta  pačia  suknele. 

104 
 Tarsi  palygindamas  ja.  ir  tą  mergaičiukę  nuotraukoje,  jis 
metė  skubrų  žvilgsnį  per  petį.  Kristina  apžiūrinėjo  jį  vaikiš­
kai  papūtusi  lūpas.  Ji  patraukli,  net  maivytis jai  tinka. 
Kitoje  nuotraukoje  greta  jos  stovėjo  žilstelėjęs  solidžiu 
kostiumu  vyras.  Rankos  sudėtos  už  nugaros,  pečiai  atkišti  į 
priekį.  Ryžtingas  veidas  ir  santūri  šypsenėlė,  likusiam  už 
objektyvo  pasauliui  tarsi  sakanti:  aš  jus  visus  kiaurai  per­
m a t a u . . . 
-  Tai  m a n o  tėvas.  Griežtas,  bet  teisingas.  Tikras  žemai­
tis.  Tik  va  su  matkele  riejuosi  ir  dejuosi. 
-  O  kodėl  jie  čia  negyvena? 
Kažkodėl  į  šią  nuotrauką  Vidmantas  nebenorėjo  žiūrėti. 
Tėvo  buvimą  jautė  jos  balse,  regis,  jis  čia  ir  sėdėjo  tamsiau­
sioje  šio  kambario  kerčioje. 
-  Kodėl  jie  čia  negyvena?  -  pakartojo  Kristina  ir  trum­
pam  susimąstė,  tarsi  svarstydama,  ar  verta  ką  nors  smulkiau 
aiškinti.  - Jie  turi  savo  namą.  T e n ,  visai  netoli  nuo  tos  vietos, 
kur  mes  pirmąkart  susitikome.  Apskritai  m a n o  tėvas  keisto­
kas.  Pasimaišęs  dėl  statybų.  Tarybiniais  laikais  kepė  namus 
kaip  smėlio  pilis,  dabar  Palangoje  pabaigė  statyti  vilą,  antri 
metai,  kai  viešbutį  stato,  o  prie  autostrados  b a n d o  įrengti 
degalinę. 
-  Šit  kaip...  Tai  jis  dirba  statybinėje  organizacijoje  ar 
turi  savo  firmą? 
Užvertusi  galvą,  ji  smagiai  nusikvatojo.  Su  linksma  iš­
raiška  atsisuko  į  draugę:  -
-  Tu  girdėjai,  Ilona?..  Vidmantas  mano,  kad  m a n o  tėvas 
statybininkas... 
Šioji  irgi  tarsi  apgailestaudama  šypsojosi.  Prašovė  pro 
šalį  bernelis. 
-  Ne,  jis  ne  statybininkas,  -  surimtėjo  mergina.  -  Nors 
dabar,  žinau,  turi  firmų,  bet  d a u g  metų  dirbo  „Mastyje". 
Kažkokiu  ten  baisiu  viršininku...  Žinai  tokį  fabriką? 
Vidmantas  surizikavo: 
- T a i p ,  siuva  pirštines. 

105 
 -  O!..  Tai  smulkmena,  palyginus  su  trikotažu,  verpalais 
ir  kitokiais  audiniais.  „Mastis"  -  pinigų  fabrikas.  Iš jo  ne  vie­
nas  telšietis  namus  pasistatė.  Ir čia,  šiame  rajone,  pusė  „mas­
tinių".  Ne  veltui  šitą  kvartalą  telšiečiai  vadina  Žvaigždžių 
miesteliu,  -  ji  n u t e m p ė  svečią  prie  kitos  n u o t r a u k o s .  -  Mū­
sų  klasė  turistiniame,  kitoje  G e r m a n t o  pusėje.  Na,  p a r o ­
dyk,  kur  aš! 
Veidų  maišalynė.  Kas  kur  sukritę,  kad  tik  tilptų  į  kadrą. 
Bet  ko  čia  ieškoti,  juk  ji  dailiausia  klasės,  jei  ne  viso  miesto, 
panelė!  Niekas  negali  pasigirti  tokiais  geltonais  plaukais  kaip 
ji.  Vokiška  praba:  333. 
Jis  nedvejodamas  d ū r ė  pirštu. 
-  Taip,  taip,  -  Kristina  prigludo  prie  peties,  džiugiai 
spusteldama  jam  alkūnę.  Vos  vos  prisilietė,  o  per  kūną  lyg 
srovė...  Negi  jj,  po  velnių,  rimtai  ši  mergina  ima  jaudinti?  O 
Kristina  žengė  jau  prie  kitos  nuotraukos.  Aukštakulniai  ba­
teliai  jos  eiseną  darė  grakščią.  Liemuo  lyg  m a r m u r i n ė s  kolo­
nos  dalis,  o  klubai  priminė  to  siauragerklio  ir,  sprendžiant  iš 
apvaškuoto  kamščio,  labai  brangaus  butelio  formą,  butelio, 
kurį  jam  lemta  atkimšti  šįvakar,  bet  ar  ne  dėl  tos  priežasties 
atsibeldė  čia  toji  draugė?  Ištekėjusi  ir  mokanti  saugoti  tokias 
jaunikles  kaip  Kristina. 
-  Pažvelk  į  šitą  nuotrauką,  -  tarė  ji  atsainiai,  bet  akyse 
sužibo  kažkokia  paslaptis.  -  Man  įdomu,  ką  tu  pasakysi  apie 
šitą  panelę. 
Nuotrauka  kaip  nuotrauka.  Ž y d r a m e  jūros  fone  stovėjo 
mergina.  Prisimerkusi  nuo  saulės.  Šypsena  -  lyg  ant  siūlo  su­
verti  perlai,  Įspūdingu  biustu.  K ū n o  spalvos  maudymosi  kos­
tiumėlis  permirkęs,  svieste  persišviečia,  bet  nė  kiek  tos  gro­
žybės  n e a t r o d o  vulgariai.  Tolumoje  kažkokie  kalnai  ir  baltos 
jachtos.  Ne  Palanga.  Nuotrauka,  tinkanti  „Pleibojui". 
Bet  keisčiausia,  kad  ji  turėjo  p a n a š u m o  į  Kristiną. 
-  Kas  čia?..  -  nenuleido  akių  nuo  egzotika  persismelku­
sios  nuotraukos.  -  Tavo  sesuo?.. 

106 
 -  Cha  c h a . . .  J u k  tai  aš.  Čia  man  šešiolika,  ir  nesilaikiau 
jokių  dietų.  Matai,  kokia  buvau  pampuška,  -  ir jau  patenkin­
ta  ir  veik  laiminga,  š l a m ė d a m a  prie  draugės,  suplojo  del­
nais:  -  Nepažino,  o  tu  lažinaisi...  Niekas  toje  nuotraukoje 
manęs  neatpažįsta. 
- A š  gi  pažinau... 
-  Ot  ir  ne.  Juk  sakei,  kad  iš  karto  visai  ne  apie  mane 
pagalvojai. 
Jos  sučirškė  lyg  dvi  papūgos,  juokais  susigrūmė,  apsisvai-
dė  pagalvėlėmis. 
- O  R a m ū n a s ,  ką?  Irgi  išsidūrė? 
Ūmai  stojus  tylai,  akies  krašteliu  Vidmantas  p a m a t ė , 
kaip  Kristina  r o d o  visokius  ženklus,  tildydama  draugę.  Artis­
tės.  Labai  čia jam  rūpi,  kas  tas  Ramūnas.  Velniop  visus  tarp-
kojus.  Jis  gali  nesivaržydamas  kilnoti  šilkus,  bet  kas  iš  to? 
Širdis  vis  vien  liks  šalta. 
Ir  lėtai,  kaip  jam  pačiam  atrodė  -  labai  lėtai,  grjžo  prie 
nuščiuvusių  merginų.  Kristina  pakilo.  Tarsi  vengdama  tylos 
ir  galimo  klausimo,  skubiai  tarstelėjo: 
-  Einu,  išvirsiu  kavos,  gal  kas  norėsit. 
V i d m a n t a s  surinko  išmėtytas  pagalvėles.  Po  to  ėmėsi 
butelio. 
-  Ar  tiesa,  kad  tu  apgynei  Kristę  n u o  chuliganėlių?  -
išgirdo  tos  dažytos  blondinės  balselį. 
-  Taip  jau  išėjo...  -  sausai  atitarė  Vidmantas,  o  viduje 
sukilo  priešiškumas  tam  buteliui,  kuris  kažin  ko  slydo  iš  ran­
kų,  tam  melui,  kuris  auksuotos  merginos  vaizduotėje  lipdė  iš 
jo  šio  nykaus  miesto  herojų.  Pasistengė  nukreipti  kalbą  į  šalį:  -
Paduok  arčiau  taurę,  -  tarstelėjo  ir  smagiai  ištraukė  kamštį. 
Ji  prisislinko  su  visa  taure.  Sukiojo  pirštuose  nelyginant 
visai  kitą  daiktą,  teikiantį  jai  smagų  užsiėmimą,  ir  dirstelėjo 
pro  blakstienas,  tarsi  didžiuodamasi  savo  nevaržomu  elgesiu 
ir  netikėtu  a r t u m u . 
-  O  tu  ilgam  čia  apsistojai? 
Butelis jo  rankoje  sustingo. 

107 
 -  Kur  -  čia? 
Vidmantas  pagalvojo  apie  tą  miegamąjį  a n t r a m e  aukšte 
ir  nuotrauką,  kurioje  žydruma  nepaprastai  derėjo  prie  bron­
zinio  įdegusio  kūno.  Bet  ji  suskubo  patikslinti:  Telšiuose.  Jis 
gūžtelėjo  pečiais  ir,  p a ė m ę s  taurę  iš  jos  rankos,  pripylė  iki 
pusės.  Rubino  spalva.  Trenkia  rūgštele,  nekoks  kvapas.  Kas 
gali  tokį  ar  panašų  gerti?  Tik  tokios  dykinėjančios  gražuolės, 
dvesiančios  n u o  vakaro  ilgumo. 
- T u  man  padėsi  rasti  veikėją,  pravarde  Skirma? 
Ji  pakreipė  galvą,  tarsi  jis  būtų  paklausęs  nelietuviškai. 
-  O  kas  m a n  už  tai?  -  sodriai  dažytos  lūpos  vos  sujudėjo. 
Vilnietį  nuliejo  nejauki  šiluma.  Pilant  į  kitą  t a u r ę  vyną, 
srovelė  virptelėjusi  nutrūko.  Gerai, j a m  bus  gana...  Dirstelė­
jo  į  jos  veidą,  bet  tuoj  pat  nudelbė  akis.  Neatlaikė  to  žvilgs­
nio,  kuriame  slypėjo  moters  patirtis. 
-  Kas  už  tai?.,  - jis  ir  pats  nepažino  savo  balso  -  kažkoks 
prikimęs.  -  Atiduosiu  gyvybę. 
-  Gyvybę?  Ką  aš  veiksiu  su  tavo  gyvybe? 
Ji  šaltai  a t r ė m ė  nevykusį  pajuokavimą.  Nusišypsojo,  tar­
si  d u o d a m a  suprasti,  kad  jos  u ž u o m i n a  buvo  aiški  kaip  die­
na,  tik  jis  vaizduoja  kvailelį.  Trečia  taurė  spingsojo  netoli 
muzikinio  centro,  ir  Vidmantas  gavo  gerą  progą  atšlyti  n u o 
jos  apvalaus  petuko,  kuris  grasinosi  bet  kurią  akimirką  atsi­
remti  į jį. 
- T a i  tu  pagausi  tą  Skirmą,  kaip  manai? 
-  O  kaip  tau  atrodo?  - ji  tarsi  šaipėsi.  Šaipėsi  iš  jo  dro­
vumo. 
Jis  bejėgiškai  atsiduso: 
-  Aš  rimtai... 
-  Aš  irgi. 
Prakeiktos  moteriškos  gudrybės.  Kaip  jos  tai  vadina? 
Flirtu?  Tai  ne  kas  kita,  tik  nervų  tampymas.  Dievaži,  žiūri 
kaip  į  bandomąjį  triušį,  kuris  savo  letenėlėmis  sugeba  išlupti 
vyno  kamštį. 

108 
 -  Tiek  to,  pamirškime,  apie  ką  kalbėjome.  Miestas  nedi­
delis,  susirasiu  pats... 
-  Na  ko  tu  purkštauji,  rytoj  pasivažinėsiu  po  miestą,  pa-
klausinėsiu  ir...  - ji  nutilo,  nes  į  kambarį  įžengė  Kristina. 
Nutrūkęs  pokalbis  tik  padidino  įtampą,  ir  jos  apsikeitė 
žvilgsniais.  Kristina  tarsi  pasiuntė  piktą  signalą,  bet  draugė, 
išsikėtojusi  ant  kilimo  kaip  tingi  balto  plauko  katė,  vienu 
žvilgsniu  atmušė  bet  kokias  pretenzijas. 
Vidmantas  vartė  kompaktinius  diskus,  iš  anksto  jausda­
mas  nuovargį,  kuris  jo  laukė  prie  to  butelio  vyno.  Taip,  rei­
kia  išgerti.  Tiktai  kiek  truktelėjęs  atgaus  sau  būdingą  pusiau­
svyrą  ir  bent  dorai  išsimiegos.  O  rytoj  reikalai,  labai  svarbūs 
reikalai...  Arba  naktiniu  traukiniu  į  Vilnių  -  toliau  vilkti  kas­
dieninių  nepriteklių  jungą,  nuo  kurio  taip  stengiasi  pabėgti. 
Ir  jis  paragino  gurkštelėti  gėrimo  tokiu  tonu,  tarsi  pats 
būtų  atsinešęs  Šitą,  kaip  spėjo  pastebėti,  prancūziško  vyno 
butelį.  Kristina  įsitaisė  tarp  savo  svečių,  sukiojosi  į  abi  puses 
tarsi  arbitre,  neleidžianti  pradėti  nelygios  dvikovos.  Po  pir­
mos  taurės  Vidmantas  apšilo.  Aišku,  degtinė  geriau,  bet  šis 
gėralas  visai  nieko.  Muša  į  galvą,  ir  gerklė  ne  tokia  sausa. 
Vis  užsiėmimas.  Antrą  taurę,  nesibaimindamas,  kad  gali  pa­
sirodyti  visai  ne  džentelmenas,  užsivertė  iš  karto. 
-  Niekaip  n e p e r m a n a u  skonio,  -  pasiteisino.  -  Lyg  esu 
tokį  gėręs... 
-  Cheresą?  Penkiasdešimtųjų  metų  derliaus?  -  netikėjo 
Kristina.  Buvo  nuoširdžiai  nustebusi.  -  Negali  būti. 
-  Gali...  Pernai  vasarą  dirbau  Prancūzijoje,  pas  tokį  ūki­
ninką,  -  abejingai  sukiojo  tuščią  taurę,  -  tai  vienoje  statinėje 
labai  panašus  buvo. 
Jis  melavo.  Toliau  Klaipėdos  ir  Švenčionių  kojos  nebuvo 
iškėlęs.  Norėjosi  taukšti  niekus  ir  mėgautis  tuo,  kad  po  kurio 
laiko  šitą  susitikimą  prisimins  kaip  smagų  nuotykį.  Ne  dau­
giau.  Buvo  pasiruošęs  pripasakoti  miunhauzeniškų  istorijų, 
kuriomis  tos  laumės  patikėtų,  o  jis  vėliau  pasijuoktų  iŠ  jų, 
vištelių,  bet  netikėtai  Kristina,  nekreipdama  dėmesio  į  drau-

109 
gę,  palinko  ir  lūpomis  palietė jo  skruostą.  Pabučiavo...  Po  to 
sušnibždėjo  j  ausį,  tarsi  neleisdama  atsigauti: 
- T u  girtas...  Eik  į  viršų,  į  savo  kambarį. 
Ir  jis,  užkluptas  jaudulio,  kaip  paskutinis  kvailys  su­
šnibždėjo: 
-  O  tu,  tu,  Kristina,  ateisi? 
-  Ateisiu.  Vėliau.  Bet  tam,  kad  užrakinčiau  tave. 
Jis  atsistojo.  Sugavo  nedviprasmišką  Ilonos  žvilgsnį. 
Blizgantys  vokai,  kodėl  juos  įsiminė?..  Žengė  svirduliuoda­
mas.  Lyg  šuo  ant  virpančių  užpakalinių  kojų,  benamis  pada­
ras,  kurį  pravartu  nakčiai  užrakinti.  O  iš  ryto  atnešti  padėklą 
su  ėdesiu. 
Norėjo  sustojęs  prie  durų  bjauriai  nusikeikti,  drėbtelti 
kokį  keiksmažodį,  kad  jos  vienu  balsu  suklyktų:  „ C h a m a s , 
Vilniaus  chamas",  bet  buvo  pernelyg  girtas,  jog  pajustų  visą 
tokio  išsišokimo  smagumą.  T o d ė l  apsiribojo  lakoniška  fraze: 
-  Kristina,  jei  kas  nors  puls  tave,  žinai,  kur  mane  rasti. 
Gal  iš  a n t r o  karto  pavyks  už  tave  atiduoti  gyvybę. 
Jau  belipant  laiptais  jam  kažkodėl  atrodė,  kad,  nelikus 
jo  tame  kambaryje,  jos  šoko  glamonėtis.  Dvi  lesbės.  Viena 
apsikarsčiusi  auksu.  Šūdina  praba.  Iš  spalvos  matyti  -  rusiš­
ka,  tokia  jis  niekuomet  nesidžiaugs.  Kekšių  praba.  Jis  gėrė 
vyną  su  kekšėmis.  Aukštos  klasės  viešnamyje.  Su  n u o t r a u k o ­
mis.  Iš gyvenimo,  cha  cha... 
Ir  jis  visai  smagus  įžengė  į  kambarį.  Jei  ne  tos  kvailos 
užuominos  apie  atlygį,  visai  nieko  vakarėlis.  O  jei  dar  būtų 
leidę  rūkyti!  Bet  kur  tau  tokios  d a m o s  žais  su  cigarete!  Vei­
do  o d a  subliūkš  kaip  balionas  ir  pirštai  pagels,  kaip  jo,  n u o 
nikotino.  Jis  nusirengė,  svaidydamas  drabužius  kur  p a p u o l ė . 
Iš  apačios  atsklido  skambus  juokas.  Tarsi  matytų,  kokio  jis 
m e n k o  sudėjimo.  Tyliai  nusikeikęs,  p a r o d ė  durų  pusėn  ne­
padorų  gestą  ir  iš  krepšio  išsitraukė  cigarečių  pakelį.  Pasku­
tinės  trys.  Ką  čia  sutaupysi...  Kritęs  į  liūliuojančią  lovą,  prisi­
degė,  godžiai  užtraukė  dūmą.  Kur  kratyti  pelenus?  S u r a d o 
kažkokią  vazelę  su  sausų  gėlių  puokšte.  Ne,  taip  gali  užsi-

110 
degti.  Ištraukė  šiugždančias  lyg  šiaudai  puošmenas  ir  j  vazelės 
kraštą  nubraukė  žybsintį  galiuką.  Dūmų  skraistė  viršum  baltos 
lovos  kėlė jam  gerus  prisiminimus.  Namai...  O  už  sienos  kietai 
įmigusi  mama.  Ačiū  Dievui,  pastaruoju  metu  jos  sveikata  kaip 
niekad  gera.  Laimė,  kad  nežino,  jog  tuos  pinigus,  kuriuos  pa­
siskolino  iš  sesers,  iškratė  žemaičių  razbaininkas  prie  to  dvo­
kiančio ežero.  Kaip  nors,  kaip  nors  išsikapstys... 
Pasigirdo  greiti  žingsniai,  lyg  perspėjantys,  kad  ji  artėja, 
ir  Vidmantas  skubiai  užgesino  cigaretę.  Durys  buvo  praviros, 
bet  ji  nė  nekyštelėjusi  nosies  užtrenkė  jas,  ir  kitą  sekundę 
brakštelėjo  užraktas.  Užsklęstas.  Ar  ji  pati  saugosi,  ar  jį  nuo 
kažkieno  akių  slepia?  Pala,  berods  čia,  Žemaitijoje,  ant  Šat­
rijos  kalno  rinkdavosi  raganos.  Ką  jos  veikdavo?  Gerdavo 
tokių  nevykėlių  kaip  jis  kraują?  Bet  prancūziškas  vynas  ge­
riau.  Apsvaigsti,  nereikia  nė  užpakaliu  į  šluotą  trintis,  kad 
skristum... 
Ateisiu...  Vėliau...  Bet  T A M ,  kad  užrakinčiau  tave... 

*  *  * 

Kai  užgrodavo  restoraninis  ansambliukas,  muzikos  ban­

ga  visus  apgirtusius  balsus  nušluodavo  pastalėn.  Tik  kiek 
truktelėjęs  ir  p a k a n k a m a i  a p š a u d ę s  j u o d a p l a u k ę  akimis, 
Skirma  ryžosi  su ja  susipažinti.  Prisėlino  su  šampano  buteliu. 
Viepėsi  iki  ausų  ir  dėjosi  linksmuoliu,  bet  šneka  nesimezgė 
dėl  to  trankaus  grojimo. 
-  Koks  tavo  vardas?  -  rėkė  jis  persikvempęs  per  stalą,  į 
gražuolės  draugę  nekreipdamas  didesnio  dėmesio.  -  Vardas 
koks?.. 
O  ji  šypsojosi,  apkurtinta  pragariško  triukšmo,  ir  tarsi 
kinė  vis  kartojo: 
-  Aha...  Labai... 
D u r n e ,  juk  ne  apie  muziką  klausia.  Parodė  jai  š a m p a n o 
butelį,  o ji: 
-  Ne, ne... 

111 
 Kraipo  galvą.  Vadinasi,  ne  tokia  jau  d u r n a .  Užuodžia, 
ko  jis  čia  priskreto,  bet  šypsosi...  Pamojo  jai  pirštu,  ji  palin­
ko.  Iškili  krūtinė  vos  nepargriovė  kavos  puodelio.  Kėdė  su­
svyravo.  Ją  prilaikė  platus  užpakaliukas.  Skirmai  nudiegė 
paširdžius.  Gera...  Įstabios  formos.  Kaip  sportinio  a u t o m o ­
bilio. 
-  Tu,  - jis  b e d ė  smiliumi,  -  man  patinki. 
-  Aha...  Labai... 
Kas  čia  per  velnias,  kurčia  ji,  ar  kas?..  Jis  pakėlė  nykštį, 
o  tuo  m e t u  kaip  tik  baigė  groti  muzikantai,  ir  ji  suskato 
pliaukšėti  delnais  visam  restoranui  į  taktą. 
-  Aha...  G e r a  daina,  labai... 
Jis  apie  ratus,  ta  apie  batus... 
Skirma  pasukiojo  nuo  to  kumpsojimo  nutirpusį  sprandą. 
Be  reikalo  jis  stengiasi  perrėkti  tuos  muzikuojančius  velnius. 
Štai,  stojo  pauzė,  ir  viskas  susitvarkys.  Persikėlė  per  vieną 
kėdę  arčiau.  Su  šampano  buteliu.  Žodis  po  žodžio  išpešė  var­
dą:  Jūratė... 
-  Puiku,  -  šūktelėjo  jis.  -  Aš  -  Kastytis  baltalytis,  drau­
gausime... 
Jos  abi  nusijuokė.  Lyg  lapės  susižvalgė. 
-  Koks  tu  Kastytis,  -  šiepėsi  stambiakrūtė,  -  tu,  Skirma, 
eik  n a m o ,  pas  vaiką  ir  žmoną. 
-  Iš  kur  tu  mane  žinai? 
-  O  kas  tavęs  nežino?  Visi  Telšių  šunys  pažįsta. 
Skirma  šypsojosi  per  prievartą.  Demaskuotas.  Ji  tikrai 
nori  tik  draugauti,  antraip  apie  žmoną  nė  neužsimintų.  Ne­
jaugi?  Su  tokiais  užjūrio  duomenimis  ir  tokia  rimtuolė?  Tai 
ko  landžioja  po  restoranus? 
-  Už  tai  ir  išgerkime. 
Liūdnai  pokštelėjo  kamštis.  Šnypštimą  palydėjo  naujas 
ritmas,  ir  po  pirmų  akordų  Skirma  pagyvėjo: 
-  O,  Kridensai...  Gal  einame,  J ū r a t e ,  pašokti?  Padaro­
me  staigiai  šampo  ir  varom. 
- A č i ū ,  bet  man  nesinori. 

112 
 Nesinori.  Stebeilijasi  į  restorano  gilumą  veršiuko  akimis, 
nenumanydama,  kaip  jis  dėl  jos  aukojasi.  Juk  ryžosi  ją  pa­
kviesti  šokiui,  nors  niekas  Skirmos  šiame  restorane  n e m a t ė 
besikraipančio.  O j a i  nė  motais! 
Jj  suėmė  toks  siutas,  kad  prisiminė  nevalyvą  mokyklos 
laikų  pokštą.  P a n o r o  pakartoti.  D a r  kartą  pakviesti  šokti  ir, 
sulaukus  neigiamo  atsakymo,  suėmus  dviem  pirštais  nosį,  nu­
sišnypšti  ir  atkišti  tintaluojantj  snarglį.  Jei  nešoki,  te,  palai­
kyk...  Bet  tiek  to.  Jis  seniai  baigė  mokyklą,  yra  vedęs,  paga­
liau  restorane  prie  stalo  reikia  galvoti  ne  vien  apie  moteriš­
kus  iškilumus,  bet  ir  apie  kultūrą. 
Pasisekė  susidaužti  taurėmis,  nors  Jūratė  atkakliai  tvirti­
no  nemėgstanti  šampano.  Priešinasi  menkiausiam  pasiūly­
mui.  Kažką  kuždasi  su  drauge  į jį  žvairuodama.  Skirma  nuri­
jo  gerą  mauką  ir  jausdamas  gumulą  gerklėje  sugrįžo  prie  sta­
liuko,  iš  kur  jo  pastangas  artimiau  susipažinti  su  juočke 
viltingai  stebėjo  Mindė. 
-  Na,  kaip,  kaip?  -  s u k r u t o  šis.  -  Pavyko?  Ar  yra  za-
ciepas? 
-  Ragas!..  Net  šokti  neina.  Eik,  tu  pabandyk... 
Mindė  pasimuistė.  Juk  iš  karto  sakė,  kad  jam  nepavyks. 
Ženotžmogis.  Jeigu  ji  iki  galo  neprakekšusi,  vadinasi,  pa­
smerktas  nesėkmei.  Netikėjo.  Sėdi  d a b a r  susiraukęs,  lyg  iš 
savo  pinigų  šampaną  būtų  pirkęs.  Mindės  žvilgsnis  nuslydo 
nuo  paniurusio  Skirmos  ir  perbėgo  restoraninės  publikos 
veidais.  D a u g u m a  atėję  su  draugėmis,  laisvų  kaip  ir  nėra.  Pa­
prastas  vakaras,  ko  norėti? 
-  Ek,  -  atsiduso  Mindė,  -  kaip  norėčiau  į  Kubą! 
Skirma  rūsčiai  j  jį  pasižiūrėjo: 
-  Kur?  Į  Kubą?..  Į  subinę,  ko  ten  beprireikė? 
-  T e n  kitaip,  su  mergomis jokių  problemų.  Už  muilo  ga­
baliuką  bet  kokia  pasirašo,  o  čia  -  pilk  nepylęs  šampaną,  vis 
vien  ant  rago  sukiesi.  O  ten,  primeti,  už  muilą...  Šimtą  kartų 
geresnės  už  aną  „kubietę"... 

113 
 -  Nesakyk,  mūsiškė  kieta...  O  iš  kur  tu  ištraukei  tokią 
nesąmonę  -  už  muilą? 
-  Pusbrolis,  kur  j jūrą  vaikšto,  ten  buvo.  Sako,  ypač  tinka 
žemuoginis. 
Skirma  prisimerkė.  Be  vargo  jsivaizdavo,  kaip  jis  išlipa  į 
tolimiausios  salos  krantą  nešinas  žemuoginio  muilo  dėže,  o 
jį  supa  ir  supa  viena  po  kitos  pusnuogės  mulatės,  atvėsusios 
palmių  šešėlyje.  Po  vieną,  nesistumdyt!.. 
Bet  akys  kryptelėjo  į  tą  sunokusią  tamsiaplaukę,  ir  jis 
pajuto  neatlėgstantį  maudulį. 
-  Gerai,  užteks  čia  makaroninti  apie  Kubą.  Reikia  gal­
voti,  kaip  tą  sučką  nukabinti.  Žiūrėk... ji  eina  šokti,  o  sakė... 
Tikrai.  Kažkoks  ūsuotas  vyriškis  tempėsi  ją  į  šokių  aikš­
telę,  kurioje,  regis,  sukiojosi  begalviai  kūnai.  Susiglaudę  lyg 
prieš  mirtį. 
- T a i p  ir  maniau,  -  a p m a u d a v o  Skirma,  - ji  prasideda  su 
mužikais. 
-  Reikia  naglai... 
-  Ką  naglai?.. 
-  Nugirdyti,  -  n e r i m o  M i n d ė .  -  Užvaryti  degtinės.  Ar 
nematai,  truputį  š a m p a n o  išgėrė,  o  straksi  kaip  iš  inkilo  iš­
lipusi. 
Taip,  ji  šoko  padūkusiai.  Dirbo  rankos,  kojos,  klubai,  o 
krūtinė  kliukčiojo  lyg  standus  želė  desertas.  Netrukus  po  to­
kio  smagaus  prisistatymo  kiti  šokantieji  paliko  jai  daugiau 
vietos,  ir  Skirma  galėjo  netrukdomai  gėrėtis  kubietišką  tem­
p e r a m e n t ą  d e m o n s t r u o j a n č i u  šokiu.  Kiekvienas  j u o d a ­
plaukės  judesys  jį  magnetino  iš  naujo,  tad  irzliai  spyrė  Min­
dei  į  koją  po  stalu: 
-  Eik,  eik...  Kol  ji  dar  neparsirado  į  savo  vietą.  Pašne­
kinsi  jos  draugę,  o  su  ta  „kubiete"  atsargiai.  Jokių  užuominų. 
Išvesk  šokti.  Elkis  kultūringai. 
Mindė  nusklendė  per  salę.  Nardė  tarp  staliukų  kaip  žu­
vis,  prabėgomis  kažką  šnipštelėjo  ruzlenančiam  padavėjui,  ir 
šis  guviau  suskato  kraipyti  užpakalį. 

114 
 S k i r m a  n u s u k o  akis.  Kas  p e r  e i s e n a !  Vikst,  vikst... 
N o r s . . .  tegu  zylioja.  Vis  vienu  konkurentu  mažiau.  O  ką  vei­
kia  Jūratė?.. 
O h o ,  kaip  šoka!  Ir  kaip  ją  nulaiko  tos  ilgos  kojos?  Ko­
jos,  kojytės... 
Ir  kol  baigėsi  trankus  grojimas,  jis  tyliai  kiūtojo  kėdėje 
lyg  užhipnotizuotas.  Kai  ji  pranyko  išsivaikščiojančių  šokėjų 
būryje,  metė  žvilgsnį  į  jos  staliuką,  prie  kurio  kaip  begarsia­
me  filme  žiopčiojo  Mindė,  kažką  rimta  mina  dėstydamas 
pūstažandei  Jūratės  draugei.  Priešais  juos  jau  stovėjo  degti­
nės  grafinas,  ir  turint  omenyje,  kad  dar  liko  šampano,  toks 
derinys,  reikia  manyti,  padės  įgyvendinti  slaptą  troškimą.  Pri­
siliesti,  paliesti,  patiesti  tą  ugnimi  spjaudančią  būtybę!.. 
Bet  čia  kas?  Skirma  paniuro  vėl  išvydęs juodaplaukę  jau 
su  kitu  palydovu.  Ir  dar  su  kuo!  Su  Pečkiu,  kuris  apie  nieką 
gali  vograuti  valandų  valandas,  o  čia  tokia  biksa  pašonėje! 
N u n e š  iš  panosės... 
-  Pečki,  ateini  čia! 
Išgirdo.  Griežtas  Skirmos  veidas  jam  pakuždėjo,  kad 
kažką  d a r o  ne  taip. 
-  Atšok,  durneli,  n u o  jos,  -  sušnypštė  jam  į  akis  „kubie-
tės"  gerbėjas.  -  Išspardysiu  šikną,  ir  pasibaigs...  Supratai? 
Suveikė.  Pašoko  vieną  šokį,  pakraipė  vapsvišką  juoda­
plaukės  liemenį  it  vairą  ir  atsikabino.  Skirma  pakapstė  šaku­
te  po  lėkštę.  Salotos,  salotytės,  vitaminai...  Žiaumodamas 
apžvelgė  nuo  veidų  margą  salę.  Pusė  pažįstamų.  Žiūri  į  jį, 
kas  moja,  kas  rankas  kilnoja  kviesdami  prieiti.  Kaip jie  nesu­
pranta,  kad  jis  labai  užsiėmęs!  Žiūri,  lyg jis  tebeturėtų  ir  au­
tomobilį,  ir žmoną  su  geru  butu,  ir  rimtų  planų  ateičiai. 
Pūsdamasis  nuo  sotumo,  atsidrėbė  kėdėje.  Per  paskuti­
nes  dienas  toks  emocinis  krūvis  išpuolė,  o  čia  dar  ta  Jūratė 
šiaušiasi,  kratosi  jo  dėmesio.  Viskas  į  viena...  Širdis  džiugiai 
suspurdėjo  pamačius,  kaip  Mindė  pakišo juočkei  taurelę.  Iš­
gėrė  nesiraukydama.  „Darbuojasi  bachūras,  malačius!.." 

115 
 Ir  nuotaika  pasikeitė.  Net  ausis  rėžiantis  gitaros  stygų 
derinimas  nebeerzino,  į  visus  Skirma  žvelgė  su  meile,  tarsi 
nuo  jo  nematomų  pastangų  restorane  pagaliau  būtų  įsivyra­
vusi  šventa  tvarka.  Pagyrė  praeinančios  R a i m o n d o s  iš  N a u ­
jamiesčio  alyvinę  suknelę,  nors  su  kita  nebuvo  matęs  n u o 
praėjusių  metų.  Įsiminė  mat  vieną  tokią  su  panašiu  a p d a r u , 
siaurėjančiu  į  apačią  ir  užsibaigiančiu  raukinukais,  nelygi­
nant  undinės  uodega,  -  „ p a t v a r k ė "  per  d r a u g o  vestuves. 
Kiek  plūkėsi,  kol  ant  kumpinių  šlaunų  iš  apačios  u ž t e m p ė 
tuos  kvailus  padurkus.  Velniop  tokią  madą... 
Akiratin  pakliuvęs  padavėjas  praslydo  nesužeistas  Skir-
mos  minčių.  O  Mindė,  gestikuliuodamas  lyg  Mefistofelis,  vis 
nepamiršdavo  grafino.  Ir  ką  tos  p a n o s  j a m e  mato?  Nužėlęs 
lyg  ponis,  per  plaukus  akių  neįžiūrėsi.  Šypsena?  Taip,  kelian­
ti  pasitikėjimą.  Šypsosi  lyg  gerietis,  nors  viena  ranka  po  sta­
lu.  Ei,  ei!  Bene  lapnoja  J ū r a t ę ? 
Skirma  pakilo  iš  vietos,  ir  jo  akys  užkliuvo  už  r e s t o r a n o 
durų.  Pro  jas  kaip  tik  žengė  aukšto  stoto  tipas,  tamsus  it  či­
gonas.  Nepajuto,  kaip  susikeikė.  Zaksas!..  Jo  ir  trūko.  Jei  at­
kreips  dėmesį  į  tą  „kubietę",  liks  ant  ledo.  Tai  ne  Pečkis, 
kurį  gali  atbaidyti  keliais  žodžiais.  Zakso  autoritetas  mieste 
neginčytinas.  Savo  kumščiais  prasimušė.  Negeria,  n e r ū k o , 
bet  prie  mergų  kaip  vanagas,  jei  tai  laikyti  žalingu  įpročiu. 
Jeigu  jam,  Skirmai,  pasakys:  dusk!  -  tiek  ir  tematys  tą  želati-
ninę juodaplaukę. 
Susmuko  prie  stalo,  skersakiuodamas  ėmė  sekti  kiekvie­
ną  Z a k s o  žvilgsnį.  Va  jau  šypsosi,  ką  jis  ten  p a m a t ė ?  N e . 
Sveikinasi  su  kažkokia  kompanija,  kalbina  kažkokią  miegan­
čiąją  gražuolę  ir  eina  toliau.  N e m a t o ,  n e m a t o ! 
Pats  metas jiems  nusiplauti.  Mosteli  Mindei.  Šis  klusniai 
atitursena,  ir  vos  Skirma  užsimena  apie  Zaksą,  Mindės  vei­
delis  ištįsta.  Ne  ką  geriau  atrodo  ir  Skirma.  Jie  abu  tarsi  nie­
kingi  šakalai  ima  tartis,  kaip  nutempti  grobį  iš  po  liūto  lete­
nų,  kol  šis jo  nesuuodė. 

116 
 -  Ji  gatava  ir  tarpais  jau  nusišneka,  -  tarsi  atraportavo 
Mindė.  -  Bet  Zaksui  kas?..  Paims  ant  rankų  ir  išsineš,  kaip 
ne  kartą  yra  buvę... 
-  Ša,  paklausyk!..  Tu  gali  ją  išsivilioti  į  lauką?  Užtrink  ką 
nors,  sakyk,  kad  kvieti  į  žvaigždes  pažiūrėti. 
-  {  lauką?  O  kam  į  lauką,  juk  yra  balkonas,  ir  ežeras 
matyti... 
-  Durnius!..  Bent  iki  fojė  kaip  avį  nuvaryk,  o  iš  ten  kaip 
nors  į  lauką  ir  į  mašiną.  Ir  d e d a m e  ciongo  į  sodus! 
- T u  juk  neturi  mašinos. 
-  Rasiu,  ką  nors  iš  chebros  paprašysiu,  kad  pavežtų.  Da-
vai,  sukamės.  Aš  varau  į  gatvę,  o  tu  krapštyk ją  lauk. 
Jie  kaip  zuikiai  nėrė  į  skirtingas  puses,  ir  padavėjas  neži­
nojo,  kuria  kryptimi  bėgti  su  sąskaita.  Nusiramino,  pamatęs, 
kaip  vienas  iš  jų  nutūpė  greta  merginos  juodais  kaip  smala 
plaukais  ir  kažką  šoko  kuždėti  į  ausį. 

*  *  * 

Miegas  nutrūko  staiga.  Vidmantas  susivokė  matąs  nuo 

šešėlių  „įdubusias"  lubas.  Prabudo,  bet  tą  pačią  akimirką  tar­
si  pasinėrė  į  kitą  sapną,  kuriame  sklandė  vaiduokliški  garsai. 
Žingsniai...  Kažkas  vaikštinėjo  po  namą,  ir  jis  visa  savo 
esybe  pajuto,  kad  kažkas  slypi  ir  už  jo  sienų.  Laikrodis  rodė 
vidurnaktį.  Negeras  metas.  Juk  visa,  kas  bjauriausia,  daž­
niausiai  nutinka  naktį. 
Ne,  jam  neprisisapnavo  automobilio  urzgimas  ir  popik-
tis  balsas.  Girdėjo  pro  miegus. 
Ir  štai  vėl!..  Jis  krūptelėjo  n u o  smarkaus  beldimo  į  du­
ris.  Tris  kartus  kirto.  Trankiai,  matyt,  vyriškas  kumštis,  o  jis 
sau  vartosi  lovoje  vienom  glaudėm.  Kas  pasakys,  kad  suta­
pimas?.. 
Vėl  tylu.  Atsargus  parketo  girgždesys.  Artėjantis.  Jis  pa­
kėlė  galvą.  Pasivaideno,  kad  jo  kambario  durys  atlapos  ir 
kažkas jau  stovi  gale  lovos  gyvas,  bet  akimis  neužčiuopiamas. 

117 
Vos  girdimas  alsavimas  nuslinko  koridoriumi.  Klausą  užgulė 
spengsmas,  bet  netrukus  atitoko  nuo  savo  paties  širdies  dū­
žių  ir  grįžtančių  žingsnių. 
O  tada  iš  lauko  atsklido: 
-  Kristina,  nebūk  ožka,  atidaryk!.. 
J a u n a s  balsas.  Ryžtingas.  Regis,  skiemenuoja  aiškiai,  ne­
girtas.  Kas  dar?..  Turbūt  vienas  iš  tų,  kuriems  naktimis  rūpi 
nuotykiai,  o  dienomis  dedasi  rimtais  vyrukais. 
- K r i s t i n a . . . 
Maldaujantis  tonas.  Nors  tiek.  Juk  būtų  tikras  anekdo­
tas,  jei  jam  iš  tiesų  prireiktų  ginti  šio  n a m o  šeimininkę.  Vie­
nom  glaudėm... 
Žingsniai  pasigirdo  apačioje.  Ji  ėjo  prie  durų.  Nejau  at­
rakins  ir  įsileis  dar  vieną  svečią,  kurį,  aišku,  pažįsta  labiau 
negu  jį?..  Nerimas  išvertė  jį  iš  lovos.  Graibstėsi  patamsyje 
išmėtytų  drabužių.  Įsivaizdavo,  kokie  absurdiški  klausimai 
gali  jį  užklupti,  -  geriau  jau  pultų  iš  pasalų,  kaip  aną  naktį 
prie  ežero. 
Sagstydamasis  marškinius  priėjo  prie  lango.  Tiesiai  po 
juo  stovėjo  didžiulis  juodas  automobilis.  Sprendžiant  iš  apta­
kumo  ir  baisingos  formos  -  importinis,  ne  rusiškas,  ne  kirvio 
darbo.  Vidmantas  ištempė  ausis.  Jie  kalbasi.  Kristinos  tylus, 
nė  kiek  ne  mieguistas  šnabždesys,  tarsi  išduodantis,  kad ji  ne 
viena. 
- A t i d a r y k  duris.  Juk  žinai,  kad  mums  reikia  pasikalbėti. 
-  M e s  neturime  apie  ką  kalbėtis... 
-  Baik,  Kristina,  nekvailiok...  Tu  negali  taip  visko  imti  ir 
užbraukti! 
-  Galiu,  aš  taip  ir  padariau. 
- N a ,  Kristin... 
Vidmantas  atsisuko  mineralinį,  išsirinko  iš  lėkštutės  ma­
žiau  apdžiūvusį  sumuštinį.  Alkanas  iš  čia  neišeis.  Buvo  tik­
ras,  kad  taip  gali  nutikti.  Kai  velniškai  ima  sektis,  tai  jau  pra­
našauja  nelaimę.  Bet  kažin  ko  darėsi  linksma.  Tarsi  iš  šalies 
pasižiūrėjo  į  tą  sumautą  padėtį,  kurioje  atsidūrė. 

118 
 Tyliai  ant  lovos  krašto  sėdintis  vyras.  Padusęs  nuo  che­
reso.  Vienom  glaudėm  ir  užrakintas.  Snukelis  toli  gražu  ne­
primena  nei  romantiko,  nei  skustagalvio.  Tiesiog  sumalta 
terlė,  žydinti  nuo  mėlynių.  Savaime  kyla  pagunda  pribaigti. 
Mirk,  niekše!..  Cha  cha!  Bus jam  cha  cha.  Greičiau!  D a r 
ir  dabar  oras  lyg  membrana  virpa  n u o  tokių  smarkių  smūgių 
j  duris.  Jei  tas  švininis  cepelinas  nebūtų  pakištas  po  langu, 
tiek  jį  kas  ir  tematytų.  Bijo?..  Visai  ne.  Nenori,  kad  per  jį 
vakarykštė  abiturientė  turėtų  nemalonumų.  Bent  taip  atsily­
gintų  už  motinišką  globą. 
Jis  sukluso  šnekai  prie  laukujų  durų  pagyvėjus.  Paskuti­
nius  ramybės  likučius  nuvijo  griežtas  Kristinos  tonas: 
- A š  tau  pasakiau:  dink!  Važiuok,  iš  kur  atvažiavęs! 
- B e t ,  Kristina!.. 
-  Važiuok,  pasakiau  -  viskas!  Tai  paskutinis  m a n o  žo­
dis... 
„ A m e n ! "  -  mintyse  pridūrė  Vidmantas.  Sumuštinis  lin­
do  sprangiai.  Visai  neskanu,  nors  gražiai  atrodė.  Nurijęs  kąs­
nį,  pakreipė  galvą.  Vaiduokliškų  balsų  nebesigirdėjo.  Šmėk­
liškai  sutiksėjo  sieninis  laikrodis.  Ir  tada  tarsi  po  pat  langu 
trinktelėjo  automobilio  durelės,  sukaleno  variklis.  Naktinis 
svečias,  nieko  nepešęs,  atbulomis  išvarė  automobilį  iš  kiemo 
ir,  pliskančiais  žibintais  raižydamas  tamsumas,  nusikraipė 
duobėta  gatvele. 
Na,  šiek  tiek  pasistiprinus,  ne  prošal  užsirūkyti.  Sutrauk­
ti  cigaretę  ir  migdytis.  Jei  rytoj  tas  Skirma  neatsiras,  nežinia 
kur  teks  praleisti  naktį.  Mandagiai  padėkos  ir  išeis.  Ir  taip 
jau  užsibuvo  jaunosios  raganaitės  pilyje,  į  kurią  sutemus 
traukia  gerbėjai  kietais  kumščiais.  Čia  provincijos  aistros,  o 
jo  svarbūs  reikalai  laukia. 
D ū m a s  maloniai  pakuteno  gerklę,  bet  lova  n e b e a t r o d ė 
tokia  minkšta.  Gulėjo  atvirtęs  pasiaugula,  kol  ant  laiptų  pa­
sigirdo  šlepečių  brūžavimas.  Skubiai  pastatė  vazelę  prie  veid­
rodžio,  o  šlepsėjimas  nutilo  prie  jo  kambario  durų.  Klingte-
lėjo  raktas  spynoje,  o  Vidmantas  vis  tapšnojo  po  palovį,  nie-

119 
kaip  nerasdamas  tos  sausagėlių  šluotelės.  Vos  ją  aptiko,  į 
kambarį  įžengė  Kristina.  Buvo  susisupusi  į  chalatą,  stipriai 
sunėrusi  rankas  ant  krūtinės,  lyg  kamuojama  šalčio.  Iš  vaka­
rinio  pasidažymo  ne  kažin  kas  likę,  ir  plaukai  palaidi,  vijosi 
apie  kaklą.  Akys  prigesusios,  žavus  įkypumas  dingęs.  Bene 
verkė?.. 
-  Nemiegi?.,  -  ji  keliais  mostelėjimais  prasklaidė  dūmų 
tumulą  ir  sužiuro  į  Vidmanto  rankas.  -  O  čia  kas  dabar?  Ty­
čiojiesi? 
Jis  laikė  tą  prakeiktą  sudžiūvusių  gėlių  puokštelę.  Laikė 
nežinodamas,  kur  jas  nukišti,  o  Kristina  pasipiktino,  lyg  jis 
ruoštųsi  jas  įteikti.  Kumščių  bilsnojimo  proga. 
-  N e . . .  va  iškrito,  pakėliau  n u o  žemės,  -  sumikčiojo  jis 
ir  švystelėjo  gėles  ant  palangės.  -  Kas  nors  atsitiko? 
-  Juk  pats  viską  girdėjai. 
Girdėjo,  b e t . . . 
-  O  kas  ten  toks  buvo? 
-  Ai,  vienas  buvęs  gerbėjas. 
Vengdama  jo  žvilgsnio,  mergina  nuėjo  prie  lango  kita­
pus  lovos.  Stovėjo  susigūžusi,  suirzusi  ant  viso  pasaulio.  Ne­
atsisukdama  tarė: 
-  Matau,  turi  cigarečių,  duok  vieną. 
Vidmantas  ištraukė  iš  pakelio  paskutinę.  Pagalvojo,  kad 
nuo  rytojaus  mes  rūkalus.  T a i p  pat  ir  visus  prancūziškus  gė­
ralus.  Ji  kiek  pravėrė  langą  ir  prisidegė  savo  žiebtuvėliu  ciga­
retę. 
Paniurusi,  nešneki,  be  nuotaikos.  Pats  m e t a s  rimtai  pasi­
kalbėti. 
-  Pabūsiu  iki  ryto,  Kristina,  ir  išeisiu.  Nė  pats  nežinau, 
ko aš išvis čia  pasilikau. 
- T i k  pabandyk!  - ji  lyg  nudilginta  atsigręžė.  -  Juk  tarė­
mės:  kol  nepagysi,  niekur  neisi. 
Vidmantas  sutriko.  Beveik  grasina!..  Juk  jis  nieko  tokio 
nepasakė,  o  žvilgčioja  lyg  į  išdaviką. 

120 
 -  Kaip  tu  nesupranti,  Kristina...  Aš  nenoriu  veltis  į  jo­
kias  istorijas. 
-  Aš  tau  pati  to  neleisiu!  Man  taip  ramu,  kai  tu  čia,  šalia 
manęs... 
Paskutinius  žodžius  ištarė  vos  girdimai  ir  nuolankiai. 
Melancholišku  balsu.  Gaubiančiu  mintis  lyg  kvapnūs  tabako 
dūmai.  Taip  primetama  svetima  valia.  Keisčiausia,  kad  slops­
ta  n o r a s  priešintis.  Kodėl  jis  iškart  neliuoktelėjo  ant  to  bliz­
gančio  automobilio  stogo?  Ž i n o m a ,  būtų  įlenkęs,  užtat  po 
visų  b ė d ų . . . 
-  Pasilik,  Vidmantai...  Aš  labai  prašau. 
Jis  nepastebimai  įbruko  rūkstančią  nuorūką  į  vazelę. 
Mielai  dar  užsirūkytų,  gal  tada  prašviesėtų  galvoje.  O  dabar 
tai,  kas  vyksta  su  juo,  netelpa  į  jokius  logikos  rėmus.  Tarki­
me, jei  prieitų  gatvėje  panelė  ir  negudriai  duotų  suprasti,  kad 
tu  jai  patinki  ir  ji  siūlo  pasismaginti,  tereiktų  atidžiau  ją  nu­
žvelgti  ir  nuspręsti,  ar  verta  prasidėti.  Bet  kai  intymu  nė  iš 
tolo  nekvepia,  o  tavimi  rūpinasi  lyg  meilužiu,  kuo  ne  proto 
paklydimas?  Tiesa,  pabučiavo...  Bet  kartais  žmonės  ir  šunis 
bei  visokius  gyvius  bučiuoja,  didelio  čia  daikto!.. 
-  Rytoj,  rytoj  apie  viską  pasikalbėsime,  -  diplomatiškai 
išsisuko  Vidmantas. 
Ji  išsijudino  eiti.  Tarpduryje  sustojo. 
-  Štai  kas...  Norėjau  tau  padėkoti,  kad  nepadarei  gėdos 
prieš  draugę.  Ačiū... 
-  G ė d o s ?  Prieš  kokią  draugę?  -  nesuprato  šis. 
-  Prieš  Iloną.  Ji  tikra  kalė,  amžinai  kabinasi  vyrams  ant 
kaklo.  Lindo  prie  tavęs,  bet  tu  nepasidavei.  Aš ją  kaip  nulup­
tą  ž i n a u . . . 
-  Būta  čia  ko  dėkoti.  Nei ji  lindo,  nei  ką.  Normali  boba, 
kaip  ir  visos,  -  traukiojo  pečius  Vidmantas.  -  Bet  jeigu  ji 
tokia,  tai  kam  draugauji  su  ja? 
-  Na,  kai  nėra  vyrų, ji visai  nieko...  • 
Šyptelėjo  ir  ištirpo  koridoriaus  tamsoje.  Pamiršo  užra­
kinti  duris.  O  gal  visi  įmanomi  pavojai  praėjo  ir  kapinių  var-

121 
tai  uždaryti?  Tiek  to.  Vidmantas  užrakino  duris  iš  vidaus  ir 
atsigulė  su  visais  drabužiais.  Pasičiupinėjo  žandikaulį.  Skaus­
mas  lėgsta  ir  sutinimas  praeina,  tik  mėlynė  paakyje,  matyt, 
laikysis  kokią  savaitę. 
Gulėjo  atkakliai  užsimerkęs,  bet  miegas  n e ė m ė .  Iš  tam­
sos  išplaukdavo  vaizdai:  štai  ji  palatoje,  tokia  smagi  mer­
giūkštė,  štai  nuo  ligoninės  laiptų  p a m a t o  jos  kerinčią  šypse­
ną,  o  čia  žydrame  fone.  Jūra  ir  baltos  burės.  O  maudymosi 
kostiumėlis  persišviečia.  Ir  dar  kaip  persišviečia. 
Ne,  ji  pernelyg  daili,  kad  įsimylėtum.  Neverta  į  gražias 
merginas  rimtai  žiūrėti.  Vakarinė  suknelė,  maudymukas,  che­
resas.  N u o  karščio  netyžtantys  lūpdažiai,  o  širdis  šalta  šalta. 
Ir  tas  namas.  Ji  turtinga,  vadinasi, jie  iš  skirtingų  pasaulių. 
Kaip  ten  sakoma?  Akivaizdus  socialinės  padėties  skirtumas. 
Gražiai  pasakyta.  Neužgaunant  nei  vargšo,  nei  turtuolio. 
Jis  jau  nugrimzdo  į  sapną,  tarsi  m a t ė  prasidedančius 
tamsius  ežero  vandenis  ir  taką,  nykiai  tuščią,  sakytum  -  kapi­
nėse...  Nujautė,  kad  tai  negeras  sapnas,  tas  pats,  atsikarto­
jantis,  bet  jis  vis  ėjo,  ėjo...  kol  pasigirdo  pratisas  verksmas. 
Krūptelėjo  ir  vėl  buvo  gyvas,  m a t ė  lubas,  o  iš  apačios  netilo 
virkavimas.  Kur  čia  beužmigsi... 
Ir  slinkdamas  laiptais  žemyn,  pagalvojo:  juk  moterys,  kai 
nori,  sugeba  verkti  tyliai,  o  Kristina  lyg  tyčia  vis  aukštesnę 
gaidą  ima.  Kaip  nuplakta. 
R a d o  ją  virtuvėje.  N u o  gatvės  prasimušančioje  blyškioje 
šviesoje  ji  a t r o d ė  tarsi  pamėklė.  Buvo  susiraičiusi  plačiame 
krėsle.  P r o  c h a l a t o  skvernus  dūlavo  smaili  keliai,  nuogos 
šlaunys  atrodė  nepatraukliai  -  įmėlusios  lyg  lavono.  Plašta­
komis  užsidengusi  akis,  regis,  stengėsi  suturėti  tirtantį  smak­
rą,  o  ne  giesmingą  verksmą. 
Jis  nejaukiai  atsikrenkštė.  Nesumojo,  kokiais  žodžiais 
pradėti  maldyti  tas  ašaras.  Ko  gero,  a p r a u d a  nelaimingą  mei­
lę,  ilgisi  to  vyruko  dideliais  kumščiais,  o  štai  jis  -  viso  labo 
nereikalingas  liudininkas,  atsivilkęs  čia  ir  trukdantis  iki  valiai 

122 
išsiverkti.  Ir  iš  viso  -  menkas  iš  jo  guodėjas,  nebent  paglosty­
tų  tuos  plaukus,  pašiurusius  nuo  sielvartingo  taršymo. 
-  Ko  žiūri?  -  sušniurkė  ji.  -  Eik  miegoti... 
Bet  jis  stovėjo  kaip  įkaltas.  Žinojo,  kad  negerai  pasilikti, 
bet  blogai  ir  atsukti  nugarą.  Argi  ne  tam  jis  čia,  kad  mažiau 
būtų  ašarų? 
-  Jei  nori,  aš  galiu  pasikalbėti  su  tuo  veikėju,  kad  nuo 
tavęs  atstotų... 
-  Tu?..  Nejuokink,  ką  tu  jam  pasakysi? 
-  N a . . .  kad  tarp  mūsų  viskas  gerai  ir  tegu jis  čia  naktimis 
nesivaidena. 
-  Ne,  ne!  Nesikišk...  Tu  jo  nepažįsti  ir  nežinai,  kuo  vis­
kas  gali  baigtis. 
Įsivyravo  visiška  tyla.  Regis,  ji  nustojo  alsavusi.  Kai  sėdi 
štai  tokia,  susigūžusi  ir  rankomis  užsidengusį  veidą,  tokia  ji 
Vidmantui  panaši  į  paauglę,  nukamuotą  apgaulingų  jausmų, 
iš  kurių  telikęs  vienas  -  b a i m ė . . . 
Ir jis  pasistengė  kuo  ramiau  ištarti: 
-  O  kodėl  aš  jo  turėčiau  bijoti? 
-  Todėl,  kad  nepažįsti. 
-  Na  ir  kas?  Jis  manęs  irgi  nepažįsta. 
-  Nekalbėk  nesąmonių.  Geriau  eik  miegoti. 
Vidmantas  nepajudėjo.  Jam  pasirodė,  kad  vien  jo  buvi­
mas  greta  Kristiną  daro  nelaimingą.  Ji  netiki,  kad  jis  gali  ne 
tik  pats  apsiginti,  bet  ir  be  jokios  baimės  užstoti  ją  prieš  visus 
naktinius  baladotojus.  Na  tai  kas,  kad  jis  ne  koks  galiūnas? 
Jis  nesiruošia  veltis  į  muštynes  su  jos  gerbėjais,  tik  -  pasikal­
bėti.  Žino,  kokius  argumentus  pasitelkti,  kad jį  rimtai  išklau­
sytų. 
-  Pamatytum,  Kristina,  -  neatlyžo  jis,  -  šnektelčiau  su 
juo,  ir  atšoktų. 
- J u k  sakiau  -  n e ! 
Bet  tuoj  kita  mintis  privertė  ją  atplėšti  delnus.  Žvelgė 
užguitos  būtybės  akimis. 
-  Kodėl...  kodėl  tu  nori  mane  užstoti? 

123 
 -  Na,  mes  juk  draugai,  tiesa?  Noriu  padėti  tau  ir...  ir... 
Ką  čia  slėpti  -  tu  patinki  man,  t o d ė l . . . 
-  Aš  tau  patinku?  Juk  tu  m a n ę s  nepažįsti.  Visai!.. 
Verksmas  a t ė m ė  jai  balsą,  ir  ji  suskubo  paslėpti  veidą 
delnuose.  Staiga  prasiveržusi  nevaldoma  r a u d a  sutrikdė  Vid­
mantą. 
-  Tu  nieko  nežinai  apie  mane,  n i e k o . . .  -  atsidūsėjo  ji 
rydama  ašaras.  -  N i e k o . . .  Aš  žudikė.  Aš  jį  nužudžiau...  Į 
gabalus...  jį  sutraiškė  į  gabalus. 
Vidmantas  įkvėpė  o r o .  Lyg  kokį  dūmą  su  šiurpiu  prie­
skoniu  įtraukė.  R a n k o s  kabojo  prie  šonų  tarsi  sumedėjusios. 
O  jos  plonos  kaip  smilgos  rankutės  -  argi  gali  jos  ką  nors 
traiškyti  į  gabalus?  Kliedi...  Gal  vožti  jai  antausį,  kad  atsi­
peikėtų?  Ne,  ką  jis  čia  dabar.  Prieitų,  uždėtų  ranką  ant  pe­
ties,  gal  palengvėtų  Žvaigždžių  miestelio  kankinei.  Bet  jis 
tuoj  suprato  klydęs  taip  žiauriai  leisdamas  sau  šaipytis  iš  sve­
timo  skausmo. 
Kristina  susikaupė.  Kurį  laiką  tik  giliai  alsavo  p r o  del­
nus,  stengdamasi  nerodyti  akių. 
-  Aš  jį  nužudžiau...  Gydytojas  sakė,  kad  buvo  berniu­
kas.  M a n o  kūdikis,  o  aš... 
Vidmantas  tylėdamas  žiūrėjo  į ją.  Keista,  regis,  privalėtų 
tarti  ką  nors  paguodžiančio,  bet  ant  liežuvio  galo  vien  keiks­
mai  sukosi. 

*  *  * 

Juoda  durų  anga  nežmoniškai  nugąsdino  J ū r a t ę .  Ji  šūk­

telėjo  ir  visomis  keturiomis  įsisprendė  į  staktą  bei  slenkstį, 
bet  Skirma  negailestingai  taranavo  maištininkės  kūną  ir  su­
griebęs  per  liemenį  nešte  įnešė  ją  į  sodo  namelį.  Subrazdėjo 
kėdės,  kažkoks  stiklainis  nulėkė  iš  po  kojų. 
-  Nesidraskyk,  ko  dabar?..  Juk  sakiau,  kad  draugausim. 
-  Aiškinot,  kad  į  Palangą!..  Į  Palangą,  prie  jūros!  -  urkš-
čiojo ji,  visaip  gindamasi.  -  Vežkite  m a n e  iš  to  urvo! 

124 
 -  Ne  urvas  čia,  ne  urvas...  -  sukuždėjo  Skirma,  apimda­
mas  delnais  jos  įspūdingas  krūtis.  -  Nebijok,  viskas  bus  ge­
rai...  o  po  to  daug  kartų  nuvažiuosime  į  Palangą. 
Ji  buvo  girta,  net  galva  sviro  lyg  skudurinės  lėlės.  Gal 
todėl  ir  sukosi  vietoje  it  vilkelis,  o  ir  Skirmai  niekaip  nesise­
kė  nuginti  ją  iki  vos  m a t o m o s  kušetės.  Viengulės  ir  nukrau­
tos  svogūnų  sodinukais.  Ir  jam  pasirodė,  kad,  vos  išvydusi, 
koks  ten  n e p a t o g u m a s  jos  laukia,  J ū r a t ė  sudribo  ant  grindų. 
Skirma  tebelaikė  ją  už  rankos,  bet  vilkti  per  visą  aslą  nesiry­
žo.  Kaip  nori!..  Ir jis  parklupo  ant  kelių. 
- N e ,  ne!..  Nelįsk prie  m a n ę s . . . 
-  Ką  n e !  -  nėrėsi  iš  treningo  jis  ir  klojo  jai  po  galva.  -
Juk  ne  maži  vaikai  esame!  Davai,  staigiai!.. 
-  Negaliu,  būk  geras,  Skirma,  nelįsk,  -  švabždėjo  ji  var­
giai  judindama  lūpas,  - juk  tu  vedęs,  turi  žmoną... 
-  Ir  ko  jums  visoms  ji  užkliūva!  -  kvembėsi  jis  virš  bur­
nos,  trenkiančios  alkoholiu.  -  Visos  kaip  susitarusios, jei  bo-
gu!..  Davai,  nesilaužyk... 
Ji  stūmė  jį  šalin  nuo  krūtinės,  vis  silpniau  gynėsi  lyg  be 
nuovokos,  ir  vos  suglaudė  kojas,  Skirmos  rankos  vikriai  nėrė 
po  sijonu.  Vienu  grybštelėjimu  nubraukė  kelnaites. 
- V i s k a s ,  katinėli,  viskas...  Atsipalaiduok,  dabar jau  nie­
kur  nedingsi. 
Prisitraukė  jos  kojas  lyg  ranktūrius.  Vos  į  ją  įsiskverbė,  ji 
šūktelėjo  persikreipdama.  B a n d ė  nustumti  užgriuvusį  kūną, 
bet  tuoj  prireikė  gintis,  kad  nebūtų  visiškai  nurengta.  Landūs 
pirštai  nurimo  tik  pasiekę  krūtis,  ir ji  taip  supūkštė,  kad  Skir­
ma  pasižiūrėjo  į  ją  lyg  dalindamasis  tuo  malonumu,  nuo  ku­
rio  ji  svaigsta.  Jos  veidas  buvo  abejingas.  Jei  nesustotų  judė-
jęs,  galbūt  ir  užmigtų.  Oi,  kaip  nevirškina  tokių  miegančiųjų 
gražuolių.  Nors  klubus  kilstelėtų...  Drybso  kaip  vonioje.  Vi­
sada  taip:  kiek  kartų  pasimokė  -  duomenys  ant  akių,  bet  šal­
tos  kaip  gyvatės. 
Girdėjo,  kaip  įėjo  Mindė,  bet  pasisukiojęs  išslinko  pro 
duris.  Po  valandėlės  kaip  koks  idiotas  pabarškino  į  langą: 

125 
 -  Skirma,  greičiau  tu  ten!.. 
Ko  ten  rėkauja?  Negi  n e m a t o ,  kad  tąsosi  lyg  su  gumine 
lėle? 
Įtempk  lanką  didingąjį 
Ir  panorėsi  sustoti. 
Grūdink  špagą  aštriausiąją, 
Tačiau  jos  aštrumas  greitai  atbuks. 

Ir  jis  jautėsi  kaip  lankas.  T a m p r u s ,  tik  be  jokio  užtaiso. 

Bet  apsišarvavo  kantrybe.  Atsipalaidavo  tebejausdamas  tą 
vienintelį  raumenį  tarp  kojų.  Ritmingas  kvėpavimas  ir  n u o ­
seklūs  judesiai.  Lyg  ridentų  didelį  akmenį  į  jūrą.  Per  Liunos 
stygas,  Vandens  kaštono  dantelius...  Buvo  viename  prakai­
te,  arti  tikslo,  kai  toji  juočkė  atgijo.  Šoko  kažką  karštai  mur­
mėti  į  ausį.  Turbūt  apie  staiga  pagerėjusią  savijautą.  Skirma 
sukando  dantis  ir  sušvokštė jai  į  veidą: 
- T y l ė k ,  šliundra!..Užmušiu... 
Čiuptelėjęs  už  blauzdos,  kilstelėjo  jos  vieną  koją,  lyg  ko­
kį  sodo  įnagį  sugriebė.  Kitą  ranką  pakišo  jai  po  kaklu,  kad 
nesigirdėtų  pakaušio  bilsnojimo  į  grindų  lentas.  Kadais  matė  -
panašiai  mėsininkas  kilnoja  iš  vienos  vietos  į  kitą  kiaulienos 
skerdieną,  bet  jei  taip  atsitinka  besimylint,  pagal  meilės  d a o , 
tai  jau  Šuoliuojantis  arklys.  Nors  tokia  p a g u o d a . . . 
D a r  keli  stūmiai,  ilgas  mėšlungiškas  sąrėmis  -  ir...  po 
viso  įspūdžio. 
Skirma  išpūtė  deginantį  kvapą  ir  nuslydo  n u o  jos  iš­
skleistų  tarsi  lotosas  kojų.  Nė  nežvilgtelėjęs  į  tas  nuogas  bo-
lumas,  išsvirduliavo  į  naktį.  M i n d ė  stryktelėjo  n u o  suoliuko 
ir nekantriai  sumindžiukavo: 
-  Na  kaip?..  G e r a ? 
-  Šūdas,  onanizmas,  o  ne  seksas. 
Burbtelėjo  ir  tiesiai  per  sukastas  lysves  nukrypavo  prie 
šulinio.  M a t ė ,  kaip  Mindės  figūra  pradingo  n a m u k o  tamsoje. 
Vėl  pasigirdo  aikštingas:  „Ne,  n e ! " ,  paskui  kažkas  subruzdė-

126 
jo,  bet  greitai  viskas  nurimo,  tik  iš  kažkurio  pašalio  vėjas  at­
nešė  šuns  lojimą. 
Gyvenimas  tęsėsi.  Naktinis,  nematomas  ir  nenuspėja­
mas.  Juk  kas  galėjo  pagalvoti  -  tokia  figūringa,  o  tiek  mažai 
aistros.  Matyt,  ji  sugeba  prižiūrėti  kūną  ir  džiaugiasi  tuo,  o 
ne  kūniškais  malonumais. 
Pasėmė  sklidiną  kibirą  geliančio  vandens,  nusiturškė  iš­
sirengęs  iki  pusės,  o  nusivylimas  tik  padidėjo.  Velniai jį  nešė 
į  tą  restoraną!...Tuščias laiko švaistymas.  O  gale  lieka  šleikš­
tulys  ir  gyvuliškas  nuovargis.  Jo  vieton  lyg  ir  stoja  tikėjimas, 
kad  nuo  rytojaus  pradės  gyventi  kitaip.  Surimtės.  Užsimerks 
prieš  nuogablauzdę,  o jei  kokia  netyčia  pasimaišys  ant  kelio, 
nesišypsos  it  medaus  pakandęs.  Bus  bejausmis  impotentas, 
galvos  tik  kaip  užkalti  pinigą. 
v 

Atsiduso.  Kiek  kartų  jau  taip  svaičiojo?..  Žmona  teisi  -

kirviu  tokį  !  Kir-viu... 
Persibraukė  sportinuke  drėgną  sprandą,  patrynė  veidą. 
Nepakentė  svetimo  prakaito.  Geriau  jau  stirs  po  atviru  dan­
gumi,  bet  atgaus  švarios  odos  kvapą.  O  jei  dar  žemuoginio 
po  ranka!..  Ek!  Užvertė  galvą aukštyn.  Žvaigždėtas skliautas 
kaip  aną  naktį.  Mintyse  taip  ir suskambo:  „Koks gražus  dan­
gus,  a-na-na-nai!.." 
Atsikrenkštė  ir  paleido  drikų  spjūvį.  Strėlė  iš  lanko.  Jo 
pavasarinis  sodinukas. 
Prie  slenksčio  jį  pasitiko  iškalbingas  girgždėjimas.  Štai, 
dar  vienas  įrodymas,  koks  jis  nevykėlis.  Mindė  sugebėjo  ją 
įsivilioti  į  lovą  ir  dabar jaučiasi  kaip  devintame  danguje.  Ko­
jos,  rankos  susipynusios  lyg  po  avarijos.  Užėjo  už  lovūgalio. 
Jo  treningą,  rupūžės,  pasitiesė.  Staigiu  judesiu  ištraukė  dra­
bužį  iš  po juodaplaukės  menčių  ir  nuaklinėjo  iki  laiptų. 
- Manęs nežadink.  Mindė.  Noriu  išsimiegoti  kaip  tūzas. 
Turbūt  neišgirdo.  Kvėkščia  kaip  senis,  o  užgultoji  leidžia 
aimaną  po  aimanos.  Jam  į  galvą  šovė  puiki  mintis.  Vidury 
laiptelių  sustojo.  Atkišo  savo  plačią  sėdynę  ir  išgavo  gūdų 

127 
garsą.  Pavymui  nusijuokė.  Pagadino  intymią  atmosferą.  Slo­
pu  lyg  tvarte.  Kaip  ir jo  paties  .širdy. 

*  *  * 

Vidmantas  neskubėjo  keltis.  Buvo  gera  tysoti  įsikniau­

bus  į  purią  pagalvę,  klausytis  pavasarinio  klegesio  už  lango  ir 
jausti,  kaip  saulės  spinduliai  k u t e n a  riešo  plaukelius.  Nesu­
judėjo  ir  svirptelėjus  durims.  Kažkas  ant  slenksčio.  Matyt, 
sparčiau  žengti  ir vėl  trukdo  padėklas.  Ak,  ta  Kristina...  Lau­
kė,  kol  šnerves  pakutens  skrudintos  kavos  aromatas,  greito­
mis  mintyse  dėliojo  žodžius,  kuriais  pasisveikins  su  svetingą­
ja  ir  nelaimingąja  n a m o  šeimininke.  Pasirodo,  švelniam  būti, 
net  ir  su  svetimu,  visai  nesunku. 
Kažkas  ties  kojomis  p a č i u p i n ė j o  a n t k l o d ę .  S u g r i e b ė 
šiurkščiai  ir  nubloškė  ją  šalin. 
-  Kelkis,  bernužėli!  Kad  m a n  staigiai!.. 
Griausmingas  ir  atgrasus  vyriškas  balsas.  Krioktelėjo  ir 
nutilo. 
Vidmantas  atvirto  ant  nugaros  ir  praplėšė  akis.  Rūstus 
žvilgsnis  jį  kiaurai  pervėrė.  Po  kambarį  vaikščiojo  pusamžis 
vyriškis  žilstelėjusiais  smilkiniais.  Apvalus  veidas  p a r a u d ę s  iš 
pykčio.  R a n k o s  giliai  sugrūstos  į  sezoninio  palto  kišenes,  bet 
po  kiekvieno  krustelėjimo,  a t r o d ė ,  tuoj  ištrauks  jas  ir  duos 
joms  valią.  Tvirti  pečiai  palinkę  į  priekį,  tarsi  ieškotų  kliū­
ties,  kurią  akimirksniu  nublokštų.  Pažino  jį  iš  nuotraukos. 
Bjauriau  ir  būti  negali  -  Kristinos  tėvas!  Tai  užlėkė! 
Sutrikęs  Vidmantas  atsisėdo  lovoje.  Jautėsi  toks  menkas 
ir  niekingas,  kad  vos  įstengė  iškelti  kojas.  Lyg  iš  dangaus  ant 
jo  pradėjo  kristi  drabužiai. 
-  Renkis!..  Apsirengi  ir  varai,  iš  kur  atvykęs!  Ir  kad  tavęs 
daugiau  čia  anei  kvapo,  supratai? 
Jis  vilkosi  marškinius,  bet  p e r  skubėjimą  neklausė  ran­
kos,  lyg  atsidūrus  keistam  tarpsny  tarp  sapno  ir  tikrovės.  Nuo 

128 
solidaus  vyro  dvelkė  toks  priešiškumas,  kad  net  oras,  regis, 
pradėjo  sūkuriuoti. 
-  Apsirengi  ir...  - jis jau  ėjo  p r o  duris,  bet  staiga  nutilo. 
Žiūrėjo  kažkur  j  koridoriaus  gilumą. 
-  Kas  yra,  ko  keli  aliarmą?  -  pasigirdo  iš  ten  moteriškas 
balsas. 
-  Ateik,  ateik!  -  mostelėjo  ranka.  -  Pasižiūrėk,  kokį  ka­
valierių  tavo  dukrelė  įsitaisė!.. 
Vidmantui  taip  ir  nuėjo  per širdį  skubūs  moters  žingsniai. 
-  Ojėrgau  koks!..  Vien  mėlynės!..  Ar  pablūdo  ta  Kristi­
na,  su  kuo ji  susideda! 
Storuliuke,  bet  simpatiška  moteris  įsisprendė  tarpdury­
je.  Žiūrėjo  į  besikuičiantį  svečią  neslėpdama  pasipiktinimo. 
-  Viskas,  galite  nusiraminti,  -  stojosi  Vidmantas,  -  aš 
išeinu.  Man  labai  nemalonu,  kad  taip  atsitiko. 
Liežuvis  taip  ir  niežtėjo  pasiųsti juos  velniop.  Juk  tarp jo 
ir  jų  mylimos  dukrelės  nieko  nebuvo.  Ničnieko.  Be  reikalo 
varsto  jį  akimis,  lyg  būtų  nuplėšęs  jai  garbę.  Bet  plykstelėjo 
ir  apsiramino.  Sprukti,  kuo  greičiau  sprukti  nuo  tos  baltos, 
sniegu  kvepiančios  lovos,  nuo  tųdviejų  tylomis  jį  stebinčių 
fizionomijų.  Jie  t e i s ū s - j i s  kaltas,  ir  nieko  čia  nepakeisi. 
-  O  kas  tu  per  vienas?  -  įsidrąsino  Kristinos  mama.  -
Kur  gyveni,  kokioje  gatvėje?.. 
-  Aš  iš  Vilniaus. 
-  Iš  Vilniaus?  -  lyg  ir  nustebo  ji.  -  Tai  gal  susirašinėja! 
su  mūsų  Kristute,  taip  sakant,  iš  mokyklos  laikų  pažįstami? 
-  Ar  nematai,  kad  vyresnis,  ko  čia  dar  klausinėji!  -  per­
traukė  ją  tas  pats  griausmingas  balsas.  -  Tečiuožia  į  visas 
keturias  puses!  Atsirado  kavalierius!  Vadala  iš  Vilniaus,  kur 
geria,  ten  ir  mušasi...  Kiek  kartojau:  motin,  žiūrėk  vaiką... 
Štai  rezultatai!  Tavo  auklėjimas,  tavo! 
-  Ką  čia  šneki  -  m a n o !  -  sučirškė  šioji.  -  Didelė  merga, 
bene  tokią  suvaldysi...  Tu  tėvas,  tu  turi  su  ja  dažniau  kalbė­
tis,  bet  kur  tau!..  Nėra  laiko,  amžinai  tau  nėra  laiko!.. 

129 
 Vidmantas  jau  buvo  apsirengęs.  Greitomis  susišlavė  iš 
spintos  paskutinius  menkaverčius  daiktus:  pustuštį  odekolo­
no  buteliuką,  išklerusį  skustuvą,  dantų  pastą  su  šepetėliu  ir 
papilkėjusi  voką,  k u r i a m e  saugojo  kelionei  m a m o s  įdėtą 
Šv.  Agotos  duonelės  kriaukšlį.  Sakė,  kad  sergsti  nuo  nelai­
mių.  Norėjosi  tikėti,  jog  taip  ir  yra.  Juk  išėjo  gyvas  iš  tos 
kumščių  mėsmalės  prie  ežero,  regis,  pabėgs  ir  nuo  tų  sker­
džiamų  žvilgsnių. 
Stvėrė  krepšį  į  rankas  ir  šmurkštelėjo  p r o  Kristinos  tėvų 
tarpą,  kuriems  tą  akimirką  svarbiausia  pasaulyje  buvo  duk­
ters  auklėjimo  spragos. 
-  Jei  man  tereiktų  kaip  tau  dinderį  mušti,  staigiai  tas 
romantikas  iš  galvos  išrūkyčiau!..  D a b a r  dirbu,  kaip  arklys 
einu  ir  einu,  kad  tik  jums  būtų  gerai,  o  ką  jūs  darote?  Visai, 
visai  su  manimi  nesiskaitote! 
-  Nu  ir  gerai,  nu  ir  gerai!..  Užrakink  tą  krupę  po  skrynia, 
pati  atvažiuosiu  pamaitinti  ir  apskalbti  kaip  mažą  vaiką.  Jei 
taip  -  niekur  panelė  kojos  neiškeis! 
-  Užrakinsi,  je!..  T o k i a  ir  sienas  išvers,  bet  stičysi  iki 
galo! 
-  Vo,  vo...  Tavo  charakteris,  tavo!  Ir  nier  ko  čia  niekus 
zaunyti!..  M a n o  auklėjimas!  Tu,  tėvai,  kaip  pasakysi... 
Lydimas  tokių  karštų  kalbų,  Vidmantas  nulipo  į  holą. 
Kristina  sėdėjo  virtuvėje  prie  lango  taip  pat  kaip  ir  nak­
tį,  užsidengusi  ilgomis  plaštakomis  veidą.  Nežino,  kur  dingti 
iš  gėdos?.. 
Ir jis  stabtelėjo.  D a r  viena  pora  grėslių  akių  susmigo  į  jį. 
Juodbruvas  miestietiškos  laikysenos  b e r n a s  lyg  šiurptelėjo 
nuo  apgailėtinos  k o n k u r e n t o  išvaizdos,  bet  ūmai  glotnaus 
veidelio  bruožai  persisunkė  panieka.  Vos  Kristina  sujudėjo 
atidengdama  veidą  ir  sukrutino  lūpas,  n o r ė d a m a  kažką  pasa­
kyti,  stileiviškai  apsirengusiam  svečiui,  šis  sugriebė  jos  delną. 
Gniaužė  saujoje  kažką  kuždėdamas,  r a m i n d a m a s  kaip  mažą 
vaiką,  vos  prabudusj  kūdikį.  Ir  Vidmantui  pasirodė,  kad  ji, 

130 
kaltai  panarinusi  akis,  dedasi  j  širdį  tuos  žodžius,  kad  tik, 
ginkdie, jo  nepasiektų jų garsas. 
Jos paslaptys, jos intrigos.  Nejau  atleido tam žmogui, dėl 
kurio ryžosi abortui? O  kodėl gi  ne? Dėl meilės ir patys žmo­
nės  žudosi,  o  čia  nužudyti  kitų...  Kitą,  bet  dar  ne  žmogų,  o 
tik  gyvybės  gumulą.  Embrioną. 
-  Viso  gero!  Kristina...  -  pasitaisė  lengvutį  krepšį.  -  Ir 
tada,  ir  dabar  sakau,  kad  tavo  sumanymas  paguldyti  mane 
svečių  kambaryje  buvo  niekam  tikęs. 
Ji  kėlėsi  iš vietos.  Susvyravo  lyg  apgirtusi.  Veide  kančia, 
vienas žingsnis  iki  pamišimo. 
- A š  irgi...  kartu!  Išeinu,  atsibodote jūs  man  visi! 
-  Na  na,  aš  tau!  -  atsklido  nuo  laiptų  - jais  lipo  Saulėnų 
šeimos  galva  inkvizitoriškai  surauktais  antakiais.  -  Prisėsk 
skylę,  gražuole,  ir  baik  man  visus  teatrus!..  O  tu  čiuožk  ne-
žiopsojęs!  Ir prisimink,  ką  sakiau! 
Tas  balsas  vaiko jį  kaip  žvėrį! 
Vidmantas  išsmuko  pro  duris.  Padvelkė  vėjelis.  Sulig 
kiekvienu  jo  pūstelėjimu  jautė,  kaip  grįžta  jėgos.  Aklomis 
praėjo  pro  du  greta sustatytus blizgančius automobilius.  Lio­
vėsi  tvinkčioti smilkiniuose,  ir kojos  lengvesnės.  Laisvas. To­
lo  nuo  prabangių  namų,  kuriuose  lyg  šmėklos vaikščiojo  iliu­
zijos  ir  kur  užklydęs  norom  nenorom  buvo  pakliuvęs  į  tirštą 
ūką,  gaubiantį  nuotraukas  su  rėmeliais  ant  sienos.  Vaizduo­
tė visokių  pokštų  iškrečia. 

*  *  * 

Skirma mieste  atsirado  į pavakarę.  Rūškanas nuo miego 

išlipo  iš  maršrutinio  autobuso  prie  restorano.  Regis,  pro jo 
pilkus  mūrus  vis  tebesisunkė  estradinis  triukšmas.  Vakarykš­
čiai  prisiminimai,  kad juos  kur!..  Riba  tarp  dienos  ir  nakties 
tarsi  išsitrynė.  Niekas  nelaukia  ir  niekur  nereikia  skubėti. 
Gali  kiurksoti  ant  suoliuko  štai  kaip  dabar  ir  lūkuriuoti,  kol 
tamsa  nusileis  ant  ežero. Tada  atsistoti  ir eiti  kur akys mato, 

131 
nesibijodamas,  kad  rytoj  vos  prabudus  tavo  tikslesnį  maršru­
tą  nupasakos žmona. 
Bet  gana.  Vakar  prisivaikščiojo.  Nerimas  ėste  ėda.  Juk 
galima  sakyti  -  dviese.  Taigi  -  grupinis.  Aišku,  jei  sugalvotų 
rašyti  pareiškimą.  Bet  kiek  kartų  taip  yra  buvę!..  Šampanas, 
šampaniukas,  o  pagirioms  ekspertų  išvada  -  išžaginimas. 
Amen,  kratyk  piniginę, jei  nenori  sėsti  į  kalėjimą. 
O  su  ta  „kubiete"  visko  gali  būti!  Juk  tvarkė  ją  lyg  koks 
imtynininkas,  kaip  katę  voliojo  po  aslą,  gal  ir  kokių  nubroz­
dinimų  liko.  Be  to,  Mindė.  Kai  prabudo,  jo  n e b e r a d o .  Tik 
paskleistus  svogūnų  sodinukus,  ir  nuo  to  vaizdo  ūmai  kilo 
nuoširdžiausias  noras  parklupti  lysvėje  ir  smaigstyti  juos  į  pu­
rią  žemę,  klūpoti  ir  klūpoti,  kol  jie  išleis  žalius  daigelius,  o 
tada  gražiai  palaistyti  ir  tik  po  to  grįžti  į  miestą,  o  gal  ir  pas 
žmoną.  Sodininkas,  o  ne  mergišius.  Tobulas  persivertimas. 
Atgaila.  Nors  gerai  pagalvojus,  tai  banalus  sąžinės  refleksas. 
Jei  toji  sučka  sugalvos  rašyti  pareiškimą,  svogūnus  teks  sap­
nuoti  kalėjime. 
Skirma  pašoko.  Mintys  lieka  mintimis,  bet  realus  pasau­
lis  tuo  ir  nuostabus,  kad  gali judėti.  Bėgti,  rėkti  ir  išsigelbėti, 
ko  košmaruose  nepasitaiko.  M i n d ė . . .  Jis  turi  susirasti  jį.  Jie 
kartu  grįžo  į  miestą,  todėl  labai  svarbu,  kokia  buvo  tos  vien­
kartinės  meilės  nuotaika.  Jei  grasino  -  prasti  popieriai. 
Pavasarinės  gatvės  atgijo,  sproginėjo  n u o  triukšmo,  ir jis 
atidžiai  ėmė  sekti  t r a n s p o r t o  srautą,  bene  pasirodys  antras 
autobusas,  sustojantis  visai  netoli  Mindės  tėvų  namų.  Jis  pa­
bėgėjo  prie  gatvės.  Trečias  numeris.  Na  nieko,  teks  truputį 
paėjėti...  Bet  tuo  pačiu  metu,  kai  taikėsi  kirsti  gatvę,  džiu­
giai  pyptelėjo  pralekiantis  „ F o r d  Escort".  Skirma  vėl  įsimai­
šė  į  praeivių  upę.  Nepatikėjo.  Už  vairo  sėdėjo  ta  nekukli, 
išsidažiusi  ir  auksu  apsikarsčiusi  Telšių  gražuolė  Ilona.  Ište­
kėjusi,  visi  žino.  Bet  net  Mindė  žavėjosi  jos  potraukiu  bran­
giems  apatiniams  ir  laisvomis  manieromis.  Ji  vėl  paspaudė 
signalą.  T r u m p a m  jos  automibilį  užstojo  pūkšintis  „Ikaru-

132 
sas",  bet  kai  autobusas  pranėrė, ji  pro  atvirą  langą  iškišo  bal­
tą  rankutę  ir  pamojo jam. 
Skirma  išdidžiai  apsidairė.  Tarsi  klausdamas:  „Ar  mato­
te?  Kabina,  pati  kabina!.."  Nematyti  bereikšmiai  veidai,  nė 
vieno  jauno,  nė  vieno  liudininko,  tik  širdis,  suspurdėjusi  ir 
apsalusi...  Skirma  pasitikrino,  ar  jo  treningo  užtrauktukas 
tiek  atitrauktas,  kad  matytųsi  atletiška  krūtinė,  ir jausdamas 
plazdančius  drugelius  papilvėje,  dalykiniu  žingsniu  pasuko 
prie  pilko  „forduko".  Gera  mašina.  įpurškimas.  ABS.  Vairo 
stiprintuvas,  ir  iš  vietos  spriegia  kaip  plunksna,  bet  jo  savi­
ninkė  buvo  kur  kas  žavingesnė.  Putlus,  švelnių  moteriškų 
bruožų  veidelis.  Kojos,  pakištos  šešėlyje  po  vairu,  neatrodė 
storos.  Sėdėjo  išlenkta  nugara,  ir  Skirmos  žvilgsnis  savaime 
šokinėjo  nuo  aptakios  krūtinės  prie  apvalių  klubų.  Gundan­
čios  proporcijos. 
-  Aš  tavęs  visur  ieškojau,  -  tarė  ji  ir,  pasidėjusi  rankinu­
ką  ant  kelių,  ėmė  po jį  naršyti. 
Nedaug  trūko,  kad  Skirma jai  būtų  pasakęs  kažką  tokio, 
ne  visai  pritinkančio  dienos  šviesoje  ir  staipstantis  ant  gat­
vės,  bet ji  nepasukdama  galvos  žvilgtelėjo  į jį.  Labai  neįpras­
tai  pasižiūrėjo.  Lyg  jie  vienu  du  būtų  sukinėjęsi  tamsiame 
kambaryje. 
-  Štai,  -  atkišo  kažkokią  kortelę, -  paskambink  šituo  nu­
meriu,  tavęs  ieško  Vidmantas... 
-  Koks dar  Vidmantas?  - vėpsojo jis,  ir  staiga  toptelėjo:  -
Bene tas, iš Vilniaus? 
-  Atrodo...  Prašė, jei  pamatysiu  tave,  perduoti  šitą  tele­
foną. 
Ji  pasislinko  arčiau  vairo,  uždėjo  ranką  ant  bėgių  svir­
ties.  Sugniaužė  lyg  išsiilgtą  daikčiuką  ir  pati  įsitempė,  tarsi 
mašina  turėtų  lėkti  į  kažkokią  neišvengiamą  kliūtį. 
-  Ei,  palauk,  Ilona...  -  Skirma  kvailai  pasikasė  pakaušį 
ir  numykė: - Ė...  šitą,  kaip  ten...  o gal  savo  telefoną  paliktu-
mei? Maža kas... 

133 
 -  Maža  kas?  -  jos  akutės  linksmai  suspindo.  -  Tu  kvieti 
mane  į  pasimatymą? 
-  Ne,  ne,  tik paskambinti!.. 
-  O  kokia  n a u d a  iš  to? 
Skirma  sutriko.  Ji  puikiai  nutuokia,  ką  jis  galvoja,  ir  to­
dėl  įžvalgiai  šypsosi. 
-  Man  skambinti  negalima,  negi  tau  neaišku?  -  atkišo 
bevardį  pirštą  su  vestuviniu  žiedu.  -  Bet  šituo  telefonu,  kurį 
užrašiau,  gali  paskambinti  ir  pasakyti  -  kur,  kada.  Tikiuosi, 
neišlosi  ant  viso  miesto? 
Skirma  sudėjo  rankas  lyg  per  išpažintį: 
-  Ne,  ką  tu!..  Ačiū,  ačiū  tau  labai! 
- A č i ū ?  Už  ką? 
Ji  nusijuokė,  d a u g  žadančiai  nusijuokė,  ir  automobilis 
nušvilpė  Skirmai  iš  po  nosies.  Kaip  sapne  pasiekęs  skardinę 
maisto  parduotuvės  palangę,  atsirėmė  į ją.  Kai  atidžiau  žvilg­
telėjo  į  juoduojančius  kortelėje  skaičius,  a p ė m ė  toks  saldu­
mas,  lyg  regėtų  laimingą  loterijos  bilieto  n u m e r į .  Čia  tai 
bent!..  Ir  tas  pražuvėlis  atsirado,  ir  toji  gulbė  išplaukė...  Tei­
sybę  Mindė  sakė  -  su  ištekėjusiomis  jokios  rizikos.  Na  tai 
kas,  kad  ji  storoka?  Užtat  daili  ir  nepriekaištingai  rengiasi. 
Tokius  rūbus  segioti  vienas  malonumas.  Saga  po  sagos...  Jis 
palaimingai  prisimerkė  ir,  nors  aiškiai  girdėjo  ūžiančią  gatvę 
bei  praeivių  balsus,  iš  geismo  pajuto  džiūstant  burną.  Bet 
tuoj  susigriebė:  na  na,  įsiaistrino!..  Juk  prieš  kelias  minutes 
bijojo  ir  pagalvoti  apie  naują  nuotykį.  Ir  jis  jau  rimtai  surau­
kė  kaktą  -  turi  pagauti  tą  vilnietį,  parodyti  jam  detales  ir 
užšaukti  visai  kitą  kainą.  Juk  jis  ne  aklas,  d o k u m e n t u o s e  pa­
rašyta,  kad  vienoje  detalėje  yra  daugiau  kaip  pusė  g r a m o 
aukso.  Ir  praba  pati  aukščiausia  -  999.  Dėžutėje  lygiai  šimtas 
detalių,  vadinasi,  jam  už  gramą  moka  tik  du  dolerius?..  Taip 
neteisinga!  Dvigubai,  arba...  jis  pats  kuo  dailiausiai  nukrapš-
tys  tą  aukselį.  O  vėliau  vėl  į  sandėlį!  Kiek  ten  liko  tokių  dė­
žučių?  Ar  ne  keli  šimtai?  Na,  tebus  tik  šimtas.  Iš  kiekvienos 
po  penkiasdešimt  gramų,  kiek  išvis?..  O h o ,  penki  kilogra-

134 
mai!..  Jei  ir  po  penkis  dolerius  kur  iškištų,  kas  visai  tikėtina, 
jau  dvidešimt  penki  tūkstančiai!..  O  jeigu  tokių  dėžučių  atsi­
rastų  dar  daugiau?..  Penkiasdešimt  tūkstančių?.. 
Išprotėti  galima! 
Skirmą  a p ė m ė  svaigulys,  ir  jis  keista  išraiška  pasižiūrėjo 
j  savo  rankas,  lyg jos  būtų  nusėtos  aukso  dulkėmis.  N u m a u -
dė  paširdžius  ir  sukilo  toks  nerimas,  lyg  jis  pats  save  būtų 
kuo  skaudžiausiai  apmovęs.  Bet  parašyta  -  auksas. 
Jis  nuskubėjo  prie  telefono.  Apsiramino.  Labai  logiška 
pasirodė  mintis,  kad  vilnietis  ne  šiaip  sau  čia  atsibeldė,  ne 
šiaip  sau  tokios  biksos  kaip  Ilona  laksto  po  miestą  it  pasiun-
tinukės.  Jis  tik  dėl  akių  paprastai  rengiasi  ir  vaikšto  pėsčias. 
Milijonieriais  t a m p a m a  patyliukais. 
Buvo  pats  niūriausias  dienos  metas,  visi  iš  darbų  grum-
dėsi  stotelėje,  plūdo  į  parduotuvę  ir  Skirmą,  įsitvėrusį  telefo­
no  ragelio,  stumdė  pečiais  ir  kažko  prigrūstais  krepšiais.  Re­
gint  tuos  paniurusius  ir  nualintus  veidus,  nyko  įsitikinimas, 
kad  jis  gali  išsiveržti  iš  tos  pilkos  masės,  žarstyti  rankomis 
auksą.  Iliuzija.  Yra  dėsniai,  kurių jis  nežino,  kurie  daro  žmogų 
nelaimingą  ir  niekada  neleidžia  jam  tapti  turtingam.  Jis  sku­
biai  surinko  Ilonos  duotą  numerį  ir  užsikvempė  ant  ragelio. 
Atsiliepė  kažkoks  liūdnas  balsas.  Jis  vienu  atokvėpiu  iš­
pylė:  aš  Skirma,  pakvieskite  Vidmantą. 
- J o  n ė r a . . .  nėra  jo  čia,  -  dūsavo  ragelis.  -  Jis  išėjo... 
-  O  kada  grįš? 
-  Nežinau...  Jei  sutiksite,  būkite  geras,  paprašykite,  kad 
paskambintų  Kristinai.  Jūs  perduosite j a m ? 
- A š  jam  ausis  nurausiu!..  Kur  man  to  balvono  ieškoti? 
-  Nežinau. 
-  Nežinau,  nežinau!..  -  patrako  Skirma.  -  Tai  kurių  vel­
nių  man  įbruko  šitą  numerį?  D u o d a ,  o  pats  dingsta! 
„Po  galais,  kai  nesiseka,  tai  nesiseka.  T a s  dielcas  iš  Vil­
niaus  kaip  į  vandenį!..  -  skubėdamas  į  ką  tik  sustojusį  marš­
rutinį  „Ikarusą",  raukėsi  Skirma.  -  Jei  dar  Mindė  turės  blo­
gų  naujienų,  tada  nors  nusišauk..." 

135 
 Kol  pasiekė  Miškų  ūkį,  auksiniai  saulės  atšvaitai,  žaidę 
languose,  nubluko.  Kaip  ir  mintys  apie  tą  brangų  metalą,  val­
dantį  pasaulį.  Galvojo  apie  Jūratę.  Grakščią  mergaitišką  ran­
kutę,  kuri  gali  imti  ir  išvedžioti  ant  popieriaus  lapo:  „Telšių 
policijos komisariatui...  PAREIŠKIMAS..." 
Mindaugo  tėvai  sukinėjosi  kieme  apie  senutėlį  „Moskvi-
čių".  Gyvai  tarėsi,  kaip  įkišti jo  vidun  kauptukus  ir  storą  lais­
tymo  žarną.  Susiruošę  į  sodą.  Jie  nužvelgė  Skirmą,  tarsi  nu­
manydami,  kas  dėjosi  kukliame  namelyje  paskutinę  naktį. 
Gerai,  kad  spėjo  kiek  aptvarkyti  sujauktą  kušetę  ir  surinkti 
svogūnėlius... 
-  Miega  Mindaugėlis,  eik,  Pauliau,  žadink  jį.  Vėl,  rupū-
žiokas,  per  naktis  trankėsi,  -  sušneko  „mastiniu"  sportiniu 
kostiumu  vilkinti  Mindės  motina.  -  O  varge,  varge,  kada  jis 
imsis  proto? 
Sukalbėjo  kaip  maldelę  ir  iš  naujo  stebėjosi,  kaip  tas 
kauptuko  kotas vis  išlenda  pro  automobilio  langą.  O  Mindės 
tėvas,  sveikata  trykštantis  vyras,  savo  įpratimu  patyliukais 
keiksnojo  ir  sūnų,  ir  to  prakeikto  įrankio  ilgumą. 
Pats  Mindė  kuo  ramiausiai  pūtė  į  akį.  Miegojo  su  drabu­
žiais  ir,  kaip  pasirodė  Skirmai,  nutaisęs  apgaulingai  nekaltą 
veidelį. 
-  Kelkis,  gražuoli,  -  garsiai  tarė  Skirma  vaikštinėdamas 
po  kambarį.  -  Davai,  padjom! 
Nulis dėmesio.  Prasižiojo, tarsi  ką tik aptikęs, jog pasau­
lyje  egzistuoja  toks  nuostabus  dalykas  kaip  miegas,  ir saldžiai 
sučepsėjo. 
-  Kelkis,  Mindė!  -  purtė  jį  už  peties,  galų  gale  atėmė 
pagalvę.  -  Kelkis!.. 
Mindė  budo.  Lėtai  pasiremdamas  ant  alkūnių,  praplėšė 
užmiegotas akis. 
-  Kaip  ten  vakar?  Viskas  gerai?  -  neva  tarp  kitko  pa­
klausė  Skirma. 
-  Kam  gerai,  o  kam  blogai...  Ką  turi  omenyje? 

136 
 Toks  niurzgėjimas  Skirmai  nepatiko.  Sakytų  tiesiai  švie­
siai,  o  d a b a r  varto  akis  ir  sukasi  nuo jo  žvilgsnio. 
-  Kaip  ta  Jūratė?  Juk  tu  irgi  ją  patvarkei? 
Jis  ištiesė  pirštus. 
-  Tris  kartus?..  -  netikėjo  Skirma.  -  Kaip?  Juk  laužėsi, 
zaraza,  kaip  cielka. 
-  Gavo  porą  bankių,  ir  pasibaigė. 
-  Tu  ją  mušei?  Ar  tu  durnas? 
Kupinas  pasipiktinimo  žvilgsnis  ir  nuo  žiovulio  panarin­
ta  Mindės  galva.  Žiovauja... 
Lyg  nieko  tokio  paryčiais  soduose  kilnoti  kumščius  prieš 
merginą...  Tegu  ji  būtų  paskutinė  miesto  kekšė,  bet  tokios 
manieros  žinom,  kur veda... 
-  Tu  ją  rimtai  mušei?  -  balino  akis  Skirma.  -  Sakyk, 
mušei?.. 
-  Koks  ten  mušimas...  Porą  sykių...  Vieną  mėlynę  įsta­
čiau,  ir  paliko  kaip  šilkinė. 
-Šilkinė?..  O  tują  palydėjai  iki  n a m ų ? 
- A h a ,  nors  ne  visai...  Kai  ėmė  grasinti,  kad  rašys  pareiš­
kimą,  tai  vidury  gatvės  spyriau  į  šikną... 
-  Pareiškimą,  pareiškimą!..  -  lyg  varpas  sugaudė  Skirma 
ir  netekęs  a m o  ilgai  žiūrėjo  į  ramutėliai  lovoje  gulintį  drau­
gelį,  nenujaučiantį,  kokia  katastrofa  artinasi.  -  Ar  tu  įsivaiz­
duoji,  Mindė,  -  stingdančiu  balsu  klausė,  -  kas  atsitiks,  jeigu 
ji  parašys  pareiškimą? 
- N e r a š y s ,  aš ją  prigąsdinau.  Pasakiau,  kad  užmušiu,  ma­
čiau,  kaip  ji  išbalo. 
Skirma  irgi  buvo  baltas  kaip  popierius.  Gailiai  sušvokš­
tė.  Klaiki  būsena,  širdis  kaip  kumštis  duoda  į  krūtinę.  Gerklė­
je  gumulas,  o  Mindė  rąžosi  ir  pūkščia  iš  malonumo. 
-  Nerašys ji  to  pareiškimo,  o jei  kas,  neimk  į  galvą  -  kaip 
nors  susitarsime. 
Ir  atsisėdęs  lovoje  prabilo  apie  valgį.  Neva  kažkokius  ce­
pelinus  pietums  m a m a  ruošusis  virti,  o  jis  žiauriai  išalkęs  -
juk  tokia  naktelė  buvo,  tris  kartus... 

137 
 -  Mes  gausim  po  penkerius  m e t u s !  -  užkriokė  Skirma,  o 
akyse  plūduriavo  be  galo  mieli  ž m o n o s  ir  Kristupo  veideliai, 
kuriuos  staiga  uždengė  storos  kaip  laistymo  žarnos  grotos.  -
Ne,  tu  gausi  mažiausiai  septynerius.  Tu ją  sumušei,  o  aš,  taip 
sakant,  tarpusavio  susitarimu.  Jei  tėvai  n e p a r d u o s  šito  na­
mo,  gausi  septynerius!..  Bliacha,  nemaniau,  kad  tu  toks  dur­
nas,  toks  idiotas!..  Ir  dar  j  šikną  spyrei!.. 
Skirmos  nevilties  riksmai  Mindaugui  kėlė  šypseną.  Šyp­
sojosi  kaip  beprotis,  iki  kaulų  smegenų  užkietėjęs  prievar­
tautojas. 
„Še  tau  ir  Šuoliuojantis  arklys,  džiaukis,  džiaukis..."  -
Skirma  čia  sėdosi  į  fotelį,  čia  vėl  kėlėsi,  ėjo  prie  lango,  o  po 
paširdžius  lyg  gyvatė  rangėsi.  Šiurkšti  ir  beveik  apčiuopiama, 
net  blogumas  suėmė. 
Mindė  netikėtai  plačiai  atidarė  žabtus  ir  pasileido  kvato­
tis.  Spygavo  trykštant  ašaroms  ir  daužė  kojomis  grindis... 
-  Išdūriau!..  Išdūriau!..  Čia  tau  už  tą  pirdalą  ant  laiptų. 
Pabezdėjai  kaip  šeškas,  gavai  atgal.  Va  taip!  Patikėjai?.. 
Skirma  išsišiepė.  A p m a u d a s  maišėsi  su  staigiu  palengvė­
jimu,  bet  neįstengė  nusijuokti.  {  kvaišėjantį  draugelį  žiūrėjo 
popikčiai.  J u k  vos  nesuparaližavo,  o  jis,  matai,  atsikeršijo, 
šunsnukis! 
Mindės  triumfas  prigeso,  kai  jie  nulipo  į  virtuvę.  Orkai­
tėje  rado  katiliuką,  apvyniotą  rankšluosčiu.  Po  dangčiu  -  ce­
pelinai.  Kimšdamas  už  abiejų  žandų,  čeknojo  kaip  ką  tik  at­
junkytas  paršelis.  Tėvų  vienturtis,  bet  iš  kur  tokia  žiauri  fan­
tazija?  Skirmai  buvo  dingęs  apetitas  ir  sustingęs  kraujas  d a r 
buvo  neišsivaikščiojęs  visu  kūnu,  bet  noras  gyventi  pamažu 
grįžo.  Jis  sustiprėjo,  kai  Mindė  kilniaširdiškai  pavaišino  n u o 
Velykų  atlikusiu  naminiu  alumi.  Akyse  prašviesėjo.  Ir  pirmą­
syk  pastebėjo,  kokia  gražia  staltiese  užklotas  stalas.  Geltona 
geltona  -  miela  prisiliesti. 
Mindė  išklojo  visą  tiesą  apie  vakarykščio  nuotykio  pa­
baigą.  Pasirodo,  palydėjęs  J ū r a t ę  iki  namų.  Visą  kelią  juokė­
si,  pasakojo  anekdotus,  dūsavo,  kalbėdamas  apie  jos  neže-

138 
mišką  grožį  ir  keistas  savo  mintis,  kurios  vis  sukasi  ir  sukasi 
apie  jos  dieviškas  lūpas.  Kulminacija  įvyko  laiptinėje.  Prisi­
pažino  mylįs,  susitarė  savaitgalį  pasimatyti,  ir  ilgai  ilgai  abu 
bučiavosi,  kol  kažkoks  kaimynas  išlindo  į  laiptinę,  vedinas 
šuniuku.  Žodžiu,  kaip  visą  laiką  -  rožės,  rožės,  didžiausia 
meilė,  o  paskui  -  ragai. 
Šiaip  ne  taip  sudorojęs  ketvirtą  cepeliną,  Mindė  užpylė 
ant  jo  gerą  kaušą  alaus  ir  garsiai  suriūgavo.  Patapšnojo  per 
skambu  kaip  būgnelis  pilvą.  Vėl  riaugtelėjo. 
-  Žinai,  Skirma,  aš  daug  galvojau  apie  tą  pasakaitę,  ku­
rią  tu  pasekei  man  restorane. 
-  Kokią  pasakaitę? 
-  Apie  auksą...  Blefas!  Nuimti  n e į m a n o m a .  Pats  pri-
mesk  - juk  visi  skaityti  moka.  Jei  auksas,  tai  auksas,  atsirastų 
gudresnių  už  tave,  kurie  neleistų  tokioms  dėžutėms  voliotis 
sandėlyje.  Juk jos  ne  auksinės, jos  tik  paauksuotos,  o  kas  pa­
auksuota,  vadinasi,  dažyta.  Ką  nors  girdėjai  apie  susaninį 
auksą? 
-  Ne-a,  o  kas  tai  per  daiktas? 
-  Tai  kaip  dažai...Va,  pavyzdžiui,  rusų  cerkvių  stogai  taip 
yra  apdirbti.  Nugramdysi  tuos  dažus,  o  kas  toliau? 
Skirmai  vėl  pasidarė  pikta.  Kaip  jis  negailestingai  triuš­
kina  jo  slapčiausią  svajonę!  Bet  racijos  Mindės  šneka  turi. 
Juk  gamykloje  tiek  veiklių  vyrukų,  kurie  visas  detales  seniai 
išstudijavę,  kurie  susigaudo  radiotechnikoje,  elektronikoje  ir 
fizikoje. 
Nenorėjo  apie  tai  galvoti.  Pagauti  tą  vilnietį!  Nedelsiant. 
Ir  arba  -  arba.  Atskleidžia  visas  kortas  -  arba...  Kas  toliau? 
O  jei  pasiųs  velniop?  Ką  jis  išmąstys,  jei  Mindė,  težinantis, 
kaip  nuspausti  play  mygtuką,  mindo  visus  jo  argumentus? 
-  Jau  eisi?  -  Mindė  pamatė,  kaip  draugas  tyliai,  lyg  per 
laidotuves  atsistojo.  -  Važiuosi  n a m o  ryškintis  su  žmona? 
-  Eina ji!..  Palauksiu,  kol  pati  atšliauš.  Ji  dar  nežino,  kad 
išsinuomojau  šiokį  tokį  plotą,  bet  supranti,  kaip  pas  bangią  -
lova  tik  ir  spinta,  gėda  ką  nors  parsivesti.  Pinigų...  Viskam 
pinigų  reikia. 

139 
 Su  tokiu  liūdesiu  ir  atsisveikino.  Apie  Iloną  n u s p r e n d ė 
patylėti.  Juk  sakė  -  neišlok  ant  viso  miesto. 
Jis  vėl  atsidūrė  miesto  centre  ir  po  laimingos  pabaigos 
su  ta juočke  pajuto  įprastą  restorano  trauką.  Ne,  vidun  neuž­
suks.  Ne  tas  galvoje.  Kaip  iškasti  tą  Vidmantą,  kuris,  regis, 
kaip  šmėkla  auksiniu  apsiaustu  plevena  kažkur  šalia  ir  tarsi 
b a n d o  jo  kantrybę? 
Paspausdamas  rankas  pasilabino  su  kiekvienu  vaikinu, 
stovėjusiu  ant  laiptų,  ir  pats  įsimaišė  į jų  būrį.  Kažkas  bakste­
lėjo  į  nugarą.  Atsisukęs  išvydo  Zaksą. 
-  Kaip  vakarykštė  panikė?  -  klausė  draugiškai.  -  Nu­
dūrei? 
-  Ne,  palydėjau,  ir  viskas.  Juk  gatava... 
-  Ką  čia  trini,  iš  akių  matau,  kad  užlupai,  -  stumtelėjo 
petimi  perdėtai  nerūpestingą  Skirmą.  -  Na  ir  kaip?  G e r a ? 
-  Kaip  suprasti  -  gera? 
-  Gerai  dulkinasi? 
-  Kaip  lenta. 
- T a i p  ir  maniau... 
Regis,  tuo  Z a k s o  susidomėjimas  nauju  vaikščiojančiu  ir 
gulinėjančiu  objektu  pasibaigė.  Jis  šaižiai  sušvilpė  kažkam, 
einančiam  kitoje  gatvės  pusėje,  ir  liuoktelėjo  laiptais  žemyn. 
Vis  privažiuodavo  naujos  mašinos,  atplaukė  Vickos  „audi­
n ė " ,  o  netrukus  ištuštėjusią  gatve  a t k a u k ė  ralio  varžyboms 
paruoštas  Toleikio  „šeštukas"  forsuotu  varikliu.  T a i p  būre­
lis  ir  pasidalijo:  kas  laiptų  apačioje,  kas  ant  jų,  o  Skirma 
prie  telefono.  Paskambins  tai  dūsaujančiai  panelei  ir, jei  ten 
vilniečio  neras,  nueis  iki  viešbučio,  o  jei  ir  ten  nieko  gero  -
n a . . .  tada  miegoti.  Į  savo  špokinyčią,  ant  tos  g u m b u o t o s 
sofos. 
Jis  išgirdo  viltingą  „alio",  bet  vos  ištarė  savo  pravardę, 
kitame  laido  gale  ištrūko  atodūsis: 
-  Jo  nėra  ir  net  neskambino...  Jei  pamatysite,  prašau, 
pasakykite,  kad  aš  laukiu  jo  skambučio,  tegu  nesijaudina  dėl 
to,  kas  įvyko... 

140 
 -  Įvyko?  Kas  įvyko?  -  verkšlenantis  balselis  tampė  Skir-
mos  nervus.  -  Kur  man  jį  rasti? 
-  O!  Kad  žinočiau!.. 
Skirma  pažvelgė  į  dangų.  T e m o ,  pats  vakaras,  o  už  va­
landos  n u o  ežero  pūstels  šaltesnis  vėjelis,  ir  prieš  akis  -  nak­
tis, ilga ilga... 
-  O  gal  Ilona  pas  tave  yra? 
-  Taip, ji  pas  mane.  Pakviesti? 
Nuo  laiptų  atsklido  garsi  šneka  ir  juokas.  Skirma  maši­
naliai  pažvelgė  ton  pusėn,  tarsi  vienu  pasižiūrėjimu  norėda­
mas  užčiaupti  arklišką  gagenimą.  Ant  Zakso  kaklo  švelniai 
suspindo  masyvi  auksinė  grandinėlė,  ir  jis  apsisprendė:  ne, 
ne,  kokios  dar  Ilonos,  eina ji... 
-  Tiek  to,  nereikia,  -  ir  pakabino  ragelį. 
Akyse  vis  tavaravo  tas  geltonis,  vakaro  prietemoje  kas­
kart  labiau  įgaunantis  magišką  spindesį.  Panoro  per  sekundę 
atsidurti  išsinuomotoje  palėpėje  ir  iš  arčiau  žvilgtelėti  į  radi­
jo  detalę,  padengtą  plonyčiu  plonyčiu  aukso  sluoksniu. 
Zakso  balsas  girdėjosi  visoje  gatvėje.  Autoritetas!  Įsižiū­
rėjęs  galėjai  pamatyti,  kad  visi,  apstoję  jį  ratu,  linkčioja  ir 
kikena  po  kiekvienos  šmaikštesnės  frazės.  Marionetės.  Zak-
sas  važiuoja  jiems  per  ausis,  o  tie  džiaugiasi  galėdami  pabūti 
šalia  jo  šaižaus  balso. 
Ūmai  visi  pagyvėjo:  šaligatviu  žingsniavo  Austys.  Švar­
kas,  ryškus  kaklaraištis  ir  sovietinio  karininko  kepurė.  Vie­
nas  iš  miesto  juokdarių,  amžinas  skandalistas  ir  girtuoklis, 
bet  kiekvieno  mėgstamas,  žinoma,  jei  pašaipios  replikos  nele­
kia  jo  adresu.  Visi jį  laikė  esant  silpno  protelio,  bet  pažiūrėjęs 
į  akis  to  nepasakytum:  skvarbus  žvilgsnis  ir  pats  drąsaus  būdo. 
Jei  tik  pastebi  kokį  dėmesį  savo  personai,  nepraeis  pro  šalį  ne­
užkabinęs  žioplio.  O  dabar  ant  laiptų  -  prašau,  kiek jaunimo! 
-  Austy,  kap  yr?..  -  šūktelėjo  kažkuris. 
Jis  sustojo.  Seilėtų  lūpų  kamputyje  karojo  nago  dydžio 
nuorūka.  Seniai  užgesusi.  Kažkas  paslaugiai  prikišo  žiebtu­
vėlio  ugnelę.  Užtraukė  ir  išpūtė  dūmą  pro  šnerves. 

141 
 -  Bliad'  kurva  nakui!..  -  užgerklojo.  -  Gavau  iš  Brazili­
jos  siuntinį.  Pusbrolis  piderasas  atsiliepė.  Atsiuntė  baltą  kos­
tiumą,  bus  su  kuo  važiuoti  į  Rygą.  -  Piktai  apžvelgęs  kvakno-
jančius  žaliūkus,  dar  garsiau  tęsė:  -  Atvažiuotų  tas  piderasas 
čia,  už  pipelio  pakarčiau...  -  ir  nei  iš  šio,  nei  iš  to,  lyg  išsekus 
fantazijai,  pakėlęs  delną  į  viršų  užtraukė:  -  Sveikaaaa  Mari­
ja,  malonės  pilnoooji!..  Viešpats  su  tavyyymi!.. 
Giedoti  mokėjo.  T r a u k d a v o  švariu  balsu  ir,  vos  užmatęs 
kur  laidotuves  ar  išgirdęs  giedant  kalnus,  vikriai  atsidurdavo 
tarp  balsingų  giedotojų.  L i ū d n a m e  chore  jo  balsą  visi  atskir­
davo.  Atskirdavo  ir  žavėdavosi.  Užtat  vėliau  -  ir  valgis,  ir 
gėrimas.  Šioks  toks  užmokestis.  Jei  pritrūkdavo  vynui,  gatvė­
je  prašinėdavo.  Taip  ir  gyveno  nė  kiek  nesisielodamas,  kad 
metai  lekia,  jau  per  penkiasdešimt  seniai  perkopė,  o  amžinai 
aptriušęs,  pašvinkęs  n u o  gėrimo,  keikiasi  šlykščiau  už  įžū­
liausią  Telšių  piemenį. 
-  Austy,  ateik  čia! 
Tai  Zaksas jam  sako.  Griežtai.  Ir  toks  tonas  giedorių  už-
tildo.  Kaipgi,  žino  jis  Zaksą,  daugumą  stovinčiųjų  ant  laiptų 
pažįsta.  Prisimerkė.  Vos  vos  j u n t a m a s  baimės,  o  gal  pagar­
bos  raumenėlis  įsitempė  liesokame  veide.  Kiek  pasilypėjo 
laiptais.  G a n a .  Ir  taip  čia jų  daug. 
-  T e ,  -  Zaksas  kilniaširdiškai  ištiesė  apglamžytą  kupiū­
rą.  -  Sakau,  imk,  nusipirksi  alaus. 
Alų  Austys  mėgo.  Prie  „akvariumo",  pastovios  mėlyna­
nosių  susibėgimo  vietos,  kareivišką  k e p u r ę  galėjai  pastebėti 
kelis  kartus  per  dieną.  Meilydavo  iš  kiekvieno  nors  gurkštelti 
iš jo  bokalo.  O  čia,  žiū,  pinigą  duoda.  G e r a i . 
Su  tokia  išraiška  ir  p a ė m ė  kupiūrą.  Suokalbiškai  palin­
kęs,  šoko  kažką  Zaksui  kuždėti:  akys  į  vieną  pusę,  burna  į 
kitą. 
- T a v a  tievą  motiną  pažinojau  ir  Praspaliauskį  Algį,  ton, 
katras  iš  vežimą  iškrita,  vo  arklys,  pagalvojies,  kad  akmou, 
spyrė  į  kramę,  tai  dabar  unsa  su  vėliavomis  apie  bažnyčią 
vaikštai..  Je,  bliad'  kurva  nakui!..  Zakrastijons  atsiradai.. 

142 
 Sena  maldelė.  Nusibodusi  ir  nebejuokinga.  Zaksas  stum­
telėjo  jj  tolyn. 
-  Eik,  Austy,  smirdi  samagonu.  Paskui  visos  panos  n u o 
manės  pabėgs. 
-  Su  p a n o m  vo  tep  rek!.. 
Ištiesė  rankas,  lyg  į  ką  įsikibdamas,  ir  suvikseno  klubais  į 
priekį.  Į  n e p a d o r ų  judesį  atsiliepdami,  vieningai  sužvygavo 
mindžikuojantys  ant  laiptų.  Austys  timptelėjo  kepurės  sna­
pelį,  mirktelėjo  Zaksui  ir,  d ū m i n d a m a s  stebuklingai  negęs­
tančią  nuorūką,  energingai  nutimpino  autobusų  stoties  link. 
Skirma  nė  karto  nešyptelėjo.  G r a n d i n ė l ė .  Tas  geltonu­
mas...  Ir  kur  tas  vilnietis?.. 
Gatvėje  pasirodė  „aštuntukas".  Naujutėlis,  šlapio  asfal­
to  spalvos.  Iš  jo  išlipo  Turkas,  užkietėjęs  lošėjas  kortomis. 
Atsainiai  pamojo  Zaksui.  Kai  šis  nulipo  laiptais,  pasklido 
šnabždesys:  „Išlošė,  išlošė...  Vakar  trinką  varė,  tai  aplošė  ir 
Turką,  ir  patį  Pinčių,  abu  švariai  nuskuto.  Turkas  -  automo­
bilį,  o  Pinčius,  sako,  keturias  štukas  žalių  pralošė..." 
Automobilio  perdavimo  procedūra  ilgai  neužtruko.  Su­
tarė,  kad  rytoj  parašys  įgaliojimą. 
-  Ei,  Skirma,  ateik  čia,  -  pašaukė  Zaksas. 
-  Kas,  ar  aš?  -  p r a b u d o  iš  susimąstymo  šis. 
-  Tau,  tau  sakau,  ateik... 
Skirma,  stovėjęs  atokiau  nuo  viso  jaunimo,  matė,  kaip 
visi  sužiuro  į  jį.  Nebuvo  jis  nei  kortuotojas,  nei  geras  Z a k s o 
draugas,  tai  ko  čia  dabar  kviečiasi? 
-  Klausyk...  -  pasivedė  kiek  toliau  nuo  Turko,  tvirtai  su­
dėto  dvidešimt  penkerių  metų  mulo.  -  Juk  dabar  neturi  jo­
kios  mašinos? 
- N e . . . 
-  O  kada  varysi  į  ruskyną? 
Skirma  atsiduso: 
- O i ,  negreit,  net  nežinau,  kada... 
-  T a d a  p a d a r o m e  taip...  Turkai,  ateik  čia,  -  šis  prisigre­
tino,  ir  Zaksas  p a r o d ė  į  Skirma.  -  Va,  su  Skirma  sutvarkysi 

143 
tą  reikalą.  Aš  neturiu  laiko  vazintis  su  tavo  tačka.  Jo  vardu 
rašyk  įgaliojimą,  irvsie  dieta...  Sutarėme? 
Turkas  linktelėjo,  o  Skirma  negalėjo  patikėti  tuo,  ką  gir­
di.  Iš  kur  toks  pasitikėjimas?  Juk  su  Zaksu  tik  kada  ne  kada 
vienu  kitu  žodžiu  persimesdavo  -  nei  prie  butelio,  nei  prie 
panų...  Jis  kinktelėjo  galva,  lyg  ką  nurydamas.  Išsauso  gerklė. 
Suprakaitavo  delnai.  Jo  vardu  įgaliojimas... 
Zaksas  luktelėjo,  kol  Turkas  tylus  kaip  šešėlis  užsikorė 
restorano laiptais. 
-  Supranti,  Skirma,  -  kalbėjo  jis,  -  tu  vedęs,  vadinasi, 
rimtas.  Parduosi  tą  „vosmiorkę"  -  atsegsiu  ir  tau  porą  stol-
ninkų.  Ką,  chujovai? 
-  Gerai,  gerai!  Rasiu  pirkėją,  kiek  čia  truksiu,  -  nevyku­
siai  slėpė  džiugesį  Skirma,  net  sunku  darėsi  kvėpuoti.  -  O 
koks čia variklis?  Pusantrinis? 
-  A  chui  znajet!..  Nežiūrėjau.  Tik  vakar  išlošiau.  Žinau 
tik  tiek,  kad  ją  patvarkyti  reikia.  Sparnas  įbrėžtas  ir  kažkas 
sankabai... 
-  Patvarkysiu,  kokie  bazarai!  Viską  išblizginsiu  kaip  ka­
tino  kiaušius. 
-  Va,  to  man  ir  reikia... 
Zaksas  pasirausė  kišenėje  ir  drėbtelėjo  Skirmai  į  saują 
raktelius. 
-  Rytoj  dešimtą  pas  notarą.  Pasiimk  pasą,  o  tačkės  tech­
nikinis  -  bardačioke. 
Susakė  ir  nuėjo.  Įsimaišęs  į  visuotinį  klegesį,  netrukus 
dingo  už  restorano  durų,  o Skirma  stovėjo  lyg sustingęs.  Jam 
paliko automobilį...  Keista.  Nors  ką  ten...  Zaksas apšepęs pi­
nigais.  Trinka  -  tai  tik  vienas  iš  tų  jo  pelningų  užsiėmimų, 
pats  žinomiausias.  Apie  kitus  galima  tik  numanyti.  Tiesa, 
kažkada,  bene  dar  prieš  metus,  visi  žinojo,  kad  Zaksas  sam­
do  žmones,  kurie  prižiūri  daugiau  kaip  šimtą  jo  auginamų 
kiaulių.  Bet  Skirma  girdėjo,  kad  po  ta  ferma  glūdėjo  ištisas 
naminės  fabrikėlis.  Vėliau,  matyt,  pritilpo  prie  geresnio  biz­
nio.  Zaksas - ne  mėgėjas girtis. Todėl jam  ir sekasi. 

144 
 -  N u . . .  čia  Skirmai  nuskilo!  -  atsklido  nuo  laiptų  vir­
šaus.  S t i o r t o  gerklytė.  -  Kaip  aklai  vištai  grūdas.  Vaikš­
čiojo  pėsčias  -  ir  pist  -  už  vairo.  Ei,  Skirma,  -  neva  meili­
nosi,  -  pavėžinsi  m a n e ? . .  Ž i ū r ė k i t ,  įsivaizdina,  pasikėlė! 
Ne  tas  žodis... 
Skirma,  kurčias  restoraninės  šutvės  kalboms,  prisiartino 
prie  automobilio.  Atsargiai.  Su  meile.  Lyg  šis  būtų  miegantis 
gyvulys,  laukinis,  dar  neprijaukintas.  Vos  po  užpakaliu  paju­
to  minkštumą,  a p ė m ė  geras  geras  jausmas.  Lyg  šalia  sėdėtų 
toji,  kurią  svajojo  patvarkyti  per  visą  savo  neilgą  gyvenimą. 
Staiga  susigriebė,  kad  šypsosi.  Kvaila  mina.  Štai  ko  tie 
krizena  ant  šaligatvio  sustoję.  Užvedė  mašiną.  Širdies  virpe­
sys  susilygino  su  mechaniniu,  ir  gyslomis  plūstelėjo  oktaninis 
kraujas. 
Skirma  vėl  už  vairo. 
įgrūdo  pirmą  bėgį.  Aha,  sankabos  guoliukas  čirkštelėjo. 
Aišku...  Trūktelėjus  iš  vietos,  net  atsilošė  -  taip  veržliai  bė-
gėjosi  automobilis.  Pusantrinis  variklis,  ir  dirba  gražiai.  Lyg 
kas  žemo  tono  dūdelę  pūstų.  Važiuojam!.. 
Automobilis  n u d ū m ė  tuščiomis  gatvėmis.  Tarsi  šuo,  iš­
leistas  palakstyti,  apsuko  ratą  apie  autobusų  stotį  ir  -  iki  so­
dų.  Vėl  atgal,  tuo  pačiu  didžiuliu  greičiu,  kai  mirgantis  už 
stiklų  miestas  tarytum  virsta  kaimeliu,  kurį  kerta  greitkelis. 
„Geras  dalykas  -  kortos,  -  žavėjosi  Skirma,  kai  lėtai  ėmė 
artėti  prie  restorano.  -  Ypač  kai  tokį  „aštuntuką"  gali  nurau­
ti  -  naują,  nenudruožtą." 
Skirma  atsipalaidavo.  Visu  ūgiu  išsitiesė  sėdynėje,  prasi­
vėrė  langą,  o  žvilgsnis  nejučia  a p r ė p ė  šaligatvius  abipus  gat­
vės.  Senas  įprotis.  Kojos,  kojytės!.. 
Ne.  '  «ąMJ.::?^i.:r   ''Ęį^SBm^^^'^ 
O jeigu  Ilona?  G a r a n t u o t a s  vakaras. 
Ne,  ne.  Tekėjusias,  netekėjusias  -  visas  velniop!.. 
Pats  likimas  jam  suteikė  progą  kuo  greičiau  nublokšti 
miglą  nuo  paauksuotų  detalių.  Vilnietis.  Štai  ką  jis  turi  už­
laužti  šįvakar.  Arba  -  arba.  Nuvažiavo  iki  apšiurusio  pastato, 

145 
greičiau  primenančio  kolūkio  bendrabutį  nei  viešbutį,  tei­
kiantį  poilsį  miesto  svečiams. 
-  Deja,  Vidmantas  Stalkauskas  kaip  išsikraustė,  t a i p  ir 
nebegrįžo,  -  nesuteikė  jokių  vilčių  administratorė. 
Tai  kur  jis  galėjo  pasidėti?  Gal  atsirado  pas  tą  panelę, 
kuri  jo  vardo  kitaip  neištaria,  tik  proverksmiu?  Iš  kur  tokią 
jausmingą  atkasė?  Paskambino,  bet  vėl  tie  patys  padūsavi­
mai:  jei  kur  sutiksite,  pasakykite,  kad  man  paskambintų. 
Man, Kristinai... 
Na  kur  dar  iš  kito  miesto  atvažiavęs  žmogėnas  gali  nusi­
trenkti  tokiame  bažnytkaimy  kaip  Telšiai?..  Viešbutyje  nėra. 
Pas  paneles  -  irgi.  Nei  į  restoraną,  nei  į  kokį  barą  vakarui 
nelįstų  -  vietiniai  tarpusavyje  plakasi,  tik  duok  jiems  naują 
snukelį!  Geležinkelio  stotis,  toptelėjo.  Naktinis  traukinys  į 
Vilnių,  visko  gali  būti. 
Bet  nei  p e r o n e ,  nei  stoties  p a s t a t o  viduje  to  keistuolio 
neaptiko.  O  gal  jis  turėjo  a u t o m o b i l į ?  Tik  po  miestą  pės­
čiomis? 
V a k a r o  šešėliai  vis  ilgėjo,  darėsi  vėsu,  ir  dar  kartą  sker­
sai  išilgai  pervažiavus  miestą,  į  jo  gatves  atsėlino  d r u m s t o s 
sutemos.  O  Skirmos  galvoje  jokios  prošvaistės,  vien  spėlio­
nės... 
Vila.  G e r m a n t o vila.  Gal  ten  įsikūrė?.. 
Akyse  iškilo  dviaukštis  pastatas  žemu  stogu.  Tvarkingos 
pievelės,  salsvo  sakų  kvapo  persigėrę  pušynai  ir  kanalas  su 
valčių  prieplauka,  vedantis  į  G e r m a n t o  ežero  vandenis.  To­
loka  nuo  miesto,  kur  kas  toliau  nei  Viešvėnai,  bet  vestuves 
ar  kitokią  progą  švęsti  -  vieta  kaip  tik.  Viename  pastato  spar­
ne  -  didžiulė  salė,  kitame  -  dviviečiai  kambariai.  Nusigėrei  -
trys  žingsniai,  ir  į  lovą.  Iš  ryto  į  ežerą  arba  gaivaliokis  saunoje. 
Važiavo  neskubėdamas,  lyg  nujausdamas,  kad  ten  vilnie­
čio  nėra  nė  kvapo.  Bet  jei  sugebėjo  kokiai  malalietkai  už-
pudrinti  smegenis,  labai  tikėtina,  kad  nusigavo  iki  ramios, 
kaip  tik  nevaržomai  meilei  tinkamos  vietelės.  Ošia  pušynas, 

146 
spingso  suokalbiškos  ežero  akys  p r o  langą.  Romantika.  Bent 
jau  jis,  Skirma,  taip  darytų. 
įvažiavimas  į  vilą  buvo  užtvertas  šlagbaumu.  Skirma  iš­
jungė  variklį,  užgesino  žibintus  ir  patamsiukais  nusigavo  iki 
pastato.  Užuot  pasukęs  prie  pagrindinio  įėjimo,  nulindo  už 
kampo,  kur  savo  automobilius  paprastai  palikdavo  ramybės 
mėgėjai.  Stovėjo  vienui  vienas  „Žiguliukas",  ir  tas  pats  su 
Telšių  registracijos  numeriais.  Vilos  langai  alsavo  akla  tam­
sa,  jokio  atspindžio,  tik  apėjęs  iš  kitos  pusės,  Skirma  pamatė 
viename  pirmo  aukšto  langų  kažin  ką  blėsuojant.  Žvakė.  Juk 
taip  ir  pagalvojo  -  vieta  įsimylėjėliams.  Jei  ten  vilnietis,  taip 
pabelstų  į  langą,  kad  tris  dienas  nestovėtų. 
Sugriebė  smalsumas  -  nesvarbu,  kas  toje  prietemoje, 
svarbu,  kam  visa  tai...  Įdomu. 
Tylutėliai  nuslinko  pasieniu.  Po  širdim  kažkas  sumaudė. 
Kaip  vaikystėje,  kai  sėlindavo  miesto  pirties  stogeliu  iki  lan­
gų,  už  kurių  garo  debesyse  plaukiodavo  blyškūs,  vos  įžiūrimi 
nuogi  moterų  kūnai.  Krūtys  ir juodi  trikampiai  papilvėse. 
Skirma  sulaikė  kvapą  ir  pažvelgė  pro  lango  kraštelį. 
Pajuto,  kaip  kyla  juokas.  Nuogutėlė  moteris  stovėjo  nu­
gara  į  jį.  Sėdmenys  negražiai  išlenkti.  Ir  kojos  storokos,  nors 
liemuo  patogus  rankoms,  nieko...  U ž j o s  balto  peties  matėsi 
vyriškis.  Kampuotas  ir  masyvus,  tarsi  išskobtas  iš  tamsaus 
medžio.  Jie  bučiavosi.  Vyras  rankomis  stvarstė  moteriai  už 
galvos,  lyg  norėdamas  ją  nusukti.  Ką  jau,  tokie  aistruoliai? 
Bet  iš  tamsos  žvelgiant,  Skirmai  atrodė,  kad  mato  du  nevy­
kėlius.  Anoks  ten  kaifas  bučiuotis.  Du  seiliai.  Moteris,  ka­
muojama  viršsvorio,  ir  vyras,  šėlstantis  nuo  jos  lūpų.  O  gal 
krūtys  visai  nieko?  Nagi,  na,  bent  atsisuktų,  snukelį  parody­
tų,  o  dabar  tik  užpakalis  kaip  skenduolio  galva  boluoja  ir 
nerami  žvakės  liepsnelė  plevena. 
Skirma  jau  stebėjo  drąsiai.  Tiedu  paukšteliai  buvo  taip 
įsijautę,  kad  pro  langą  pažvelgti,  juolab  ko  nors  už  jo  pasi­
dairyti  jiems  -  nė  į  galvą.  Nebent  ežero  banga  kliūsteltų  į 
stiklą... 

147 
 Jie  bandė  suartėti  stovėdami,  bet  vyras  buvo  kur  kas 
aukštesnis  už  savo  geismo  objektą,  nepadėjo  nė  jos  atkakliai 
keliama  koja. 
„Artistai...  - šypsojosi  Skirma  iš saugios tamsos priedan­
gos. - Nieko neišeis, be  reikalo vargsta. Juk ta  bobelė visiška 
tešlė!.. Tik į lovą tokią." 
Jie  vėl  atsidavė  glamonėms.  Stovėjo  šviesos  ovalo  pa­
kraštyje.  Virpančios žvakės  šešėliai,  užlaužta  moters  galva  ir 
burna,  apimta  vyro  lūpų.  Prietemos  nuglostyta  lova  ir  patogi 
kėdė jiems -  tik  dekoracijos.  Nebesusigaudo  nei  kokia  aplin­
ka,  nei  koks  laikas,  abu  surakinti  bučinio  ir  perverti  aistros 
ietimi. 
Skirma  pasikaso  tarpukojį  ir  širsteli:  „Ai,  kokia  meilė! 
Greičiau  jūs  ten!  (domu,  kas  jums  čia  išeis..."  Lyg  išgirsta 
lūpų  čiulpnojimą.  Idiotiškas  garsas.  Todėl  nemėgsta  bučiuo­
tis  taip,  kaip  anie,  tarytum  valgydami  viens  kitą.  Dėl  mados 
pakšteli  į  lūpytes  kokiai  čiuvichai,  kad  greičiau  nusirengtų,  o 
šie  išsiplikine  -  ir  nieko! 
Bet  štai  štai,  pagyvėjimas!  Aha,  ta  plačiastrėnė,  kurios 
veido  vis  nematyti,  vėl  kažką  sugalvojo.  Klaupiasi  ant  grindų. 
Skrendantis  baltas  tigras?..  Turbūt,  turbūt.  Ne.  Oho!  Ji  ran­
komis  ir  kojomis  atsiremia  į  grindis.  Kaip  keturkojis  pada­
ras.  Kažką  sako  tam  ambalui,  dangstančiam  savo  nefertitinį 
stiebą,  niekaip  nepermanančiam  tokio  pokyčio prasmės.  Zlo-
bas!..  Juk  tai  Paskutinis  šuolisl..  O  ji  gera,  ištverminga.  Sek­
suali,  ne  tas žodis... 
Skirmą  nudilgina  pavydas.  Mielai  pasikeistų  vaidmeni­
mis.  Velniop  visus  auksus!..  Nuryja  seiles.  Mato,  kaip  stam­
bus vyras  plekšteli  moteriai  per  liemenį,  ir ši  atsistoja.  Neįsi-
kirto,  mulkis.  Ji  pasitaiso  trumpučius  plaukus  ir  atsisuka  į jį. 
Veidu  į  langą.  Žiūri  į  savo  mylimąjį  išplėstomis  akimis  ir 
švelniai  ima  už  rankos... 
Bet veidas!..  Ei!.. 
Žaibo  tvyksnis  akyse  sudraskė  erotišką  vaizdą.  Skirma 
atšoko  nuo  lango  ir visai  be  nuovokos  pabėgėjo  į  tamsą.  Kri-

148 
to  ant  kelių,  išsitiesė  kryžiumi.  G n i a u ž ė  staugsmą...  Rankos 
ieškojo  akmens,  kuo  didesnio,  bet  visur  žolė,  žemės  grums­
tai,  nieko!..  Pilti  į  tą  langą!..{leisti  šalčio,  sukelti  gaisrą!  Rei­
kia  kažką  daryti!  Reikia!  Juk  toji,  ta  paskutinė  kurva,  kekšių 
kekšė  -  jo  žmona!  Taip,  Rūta!..  Tylioji  namisėda!  Nuoga, 
keturpėsčia  ant  grindų,  gundančiu  judesiu  siekianti  to  mau­
mo  rankos! 
-  Kurva,  kurva...  -  iškošė  Skirma  murdydamas  veidą  į 
šiurkštų  pernykštį  žolyną.  Daužydamas  kumščiais  veją,  pra­
pliupo  raudoti,  kūkčioti.  Niekada  neverkdavo  -  tik  tokia 
mintis  padėjo  susitvardyti.  N u o  trumpo,  bet  nevyriško  bliovi­
mo  patino  nosis,  snargliavosi  lyg  žiauriai  slogai  apipuolus. 
Jo  žmona.  Jo  Rūtelė.  Su  kitu,  su  kitu!..  Bet  kam  reikėjo 
išsirengti  visiškai  nuogai?  Kam?.. 
Skirma  pašoko  ant  kojų.  Užmušti  maža!..  Viešalka  pas­
kutinė!  Nei  Kristupas,  nei  jis  -  niekas  pasaulyje  neberūpi, 
tik  viena  galvoje  -  kaip  kuo  išradingiau  susikergti  su  tuo 
mužiku! 
Vėl  dairėsi  plytos,  bent  kokio  daikto,  kad  iškultų  tą  lan­
gą,  bet  po  kojomis  tyvuliavo  šiugždi  veja.  Išdaužti,  įsibrauti  ir 
abiem  -  į  snukį,  į  snukį!  Žinotų!..  Keršto  troškimas jį  dusino. 
Tarsi  to  drimbos  ir  žmonos  letenos  smaugtų  jam  gerklę.  Juk 
susimokę!  Tyliai  gražiai  susiuostė,  ir  še  tau!  Tvarko  jo  žmo­
na  kaip  nori.  Kaip  tik ji  pati  nori! 
Alsavimas  užėmė  visą  kūną.  Iš  to  a p m a u d o  net  šniokštė, 
bet  mintis  su  klyksmais  įsiveržti  į  tą  mirgantį  nuo  žvakės 
kambarėlį  atrodė  nebetinkama.  Visiškai.  Juk  tasai,  dėliojan-
tis  savo  rankas  po  jo  žmonos  krūtine,  stambus  kaip  jautis. 
Vienų  raumenų,  aiškiai  sportuojantis  bachūras  nelauks,  kol 
teisėtas  vyras  sumals  jam  snukį.  D u o s  grąžos,  būtinai  dės  at­
gal,  o  tada  jau  gėda  ant  viso  miesto.  R e s t o r a n o  laiptai  su­
griūtų  nuo  j u o k o ! 
.  N e ,  toks  variantas  jam  netinka.  Jį  jau  papjovė  moraliai, 
ir  fizinės  pastangos  paskatins  visiškai  su  juo  susidoroti.  Ne­
bent  Rūtka  užstotų... 

149 
 Ir  Skirma  nudūlino  šalin  nuo  to  lango,  nulėkė  iki  auto­
mobilio. 
„Pasaulio  pabaiga...  -  sukosi  mintys  gedulingai  tolstant 
nuo  vilos.  -  Su  kuo  aš  gyvenau!..  Su  kurva,  paskutine  kur-
va...  Jėzaujėzau,  juk  tik  vieną  naktį  negrįžau  -  o  žmona  jau 
kitą  susiradus.  Bardakas,  grynas  bardakas!.." 
Sužvygino  stabdžius.  Prikando  lūpą.  Visas  virpėjo  n u o 
noro  verkti.  Nudrėskė  nuo  piršto  vestuvinį  žiedą  ir  šveitė  į 
tamsius  pakelės  krūmus.  Žvilgsnis  užkliuvo  už  apypilnio  ci­
garečių  pakelio  -  ir  tą  pro  langą.  Štai  šitaip.  „Skirma  prade­
da  naują  gyvenimą!  Savo,  ir  lai  eina  jinai  šikti!" 
Kol  pasiekė  miestą,  mintyse  p e r b ė g o  pastarąjį  laiką. 
Prieš  devynerius  metus  susitiko  Rūtą.  Negali  sakyti,  kad  įsi­
mylėjo  iš  pirmo  žvilgsnio  -  tiesiog  buvo  smagu  su  ja  bend­
rauti.  Pasirodė  ne  tik  „seksova"  esanti,  bet  ir  dvasiškai  arti­
ma.  Taip  tiedu  jausmai  susilydė  į  vieną.  Prisirišo.  Aklai  prisi­
rišo  prie  jos  kūno  formų  ir  patogaus  trijų  kambarių  buto. 
Vėliau  atsirado  Kristupas.  Ok,  šaunus  berniūkštis  auga,  tik 
truputį  verksnys.  Taigi,  gimė  Kristupas,  ir  kol  jam  suėjo  vie­
neri  metai,  riedavosi  su  žmona  baisiai.  Jam  į  Rusiją,  jai  -
prie  vaiko.  Pieno  mišinukai,  daržovių  tyrelės,  vystyklai  ir  daž­
ni  vizitai  pas  vaikų  gydytoją  ją  taip  alino,  kad,  jam  grįžus  iš 
tolimos  kelionės,  dėl  smulkmenos  akis  kabindavo.  Pernelyg 
užsibuvęs!..  O  jei  kokį  š a m p a n o  kamštį  aptikdavo  po  sėdyne, 
tai  priekaištai  skleisdavosi  ant  viso  n a m o .  Aišku,  jis  tvirtin­
davo,  kad  automobilį,  matyt,  nupirkęs  su  visu  kamščiu,  bet 
kai  tokios  radybos  ė m ė  kartotis,  po  kelias  dienas  su  juo  nesi­
kalbėdavo.  O  kai  atlyždavo,  toks  tos  meilės  ir  saldumas.  My­
lėdavosi  be  jokio  polėkio,  tarsi  rinkdami  įskaitinius  taškus 
seksualinei  patirčiai.  Viens  du  -  kaip  kralikai... 
O  dabar,  prašau,  viloje!..  Ir  bučiuojasi,  ir  visaip  lankstosi 
geidulio  užvaldyta.  Su  j u o  tokia  buvo  pirmaisiais  metais. 
Siausdavo  lovoje  iki  paryčių  ir  tomis  pačiomis  akimis  pradė­
davo  dieną,  o  kur  buvę  nebuvę  -  žiūrėk,  ir  vėl  abu  traukia  į 
miegamąjį.  Meilė?  Ar  tik  stiprus  potraukis?  A,  velniai  žino!.. 

150 
Kas  ten  supaisys  tas  bobas!  J o m s  visi  vyrai  per  prasti,  bet 
dažnai  nueina  su  pirmu  pasitaikiusiu.  Iš  kur  jie  iškniso  tą 
žvakę?  Kiek  pamena,  vilos  kambariuose  tokios  nebūdavo. 
Nesvarbu.  Dabar jau  nesvarbu.  Jis  niekada,  nie-ka-da  jai 
to  neatleis!  Šliundra!.. 
Jau  buvo  po  vidurnakčio,  kai  įvažiavo  į  penkiaaukščio 
kiemą.  Žvilgtelėjo  į  savo  buto  langus.  Tamsu.  Kristupas  vėl 
pas  uošvienę.  M a m a  „trasoje".  Tėvas  dažnai  daužosi  kur  vel­
nias  įsakė.  Graži  šeimynėlė,  nieko  neprikiši.  Labai  savaran­
kiška  ir  seksuali,  kad  kur  tas  galas  nupūtų!  Tik  taip,  nė  kiek 
nebūtų  gaila.  Nefertitinis  stiebas.  Sukrušo  jam  gyvenimą,  pa­
siekė  ir  ž m o n o s  nefertitinius  vartus.  Belsk,  ir  bus  atidaryta!.. 

..  Ji  dažnai  ir  sunkiai  kvėpuoja,  jos  balsas  nevaldomai 

dreba. 
.. .ji  užsimerkia,  jos  šnervės  išsiplečia,  ir ji  negali  kalbėti. 
..  .ji  įdėmiai  žiūri  į  vyrą... 

Šūdas!  Skirma  piktai  trenkė  laiptinės  durimis.  Lyg  sap­

nuodamas  įžengė  į  butą.  Klydo  manydamas,  kad jau  atsigavo 
nuo  patirto  šoko.  Galva  tuščia  kaip  puodynė,  ko  gi  jis  čia 
parpuolė?..  A,  taip  -  pasas,  be jo  nėra  ko  rodytis  pas  notarą. 
Skirma  išlandžiojo  kambarius,  visur  regėdamas  išdavys­
tės  ženklus.  Ant  lovos  mėtėsi  išeiginės  suknelės,  kainavusios 
baisius  pinigus,  pakaba.  Suversta  kosmetika  prie  veidrodžio, 
o  jo  stalčiuke  gulėjusio  prezervatyvų  pakelio,  nors  ir  kaip 
naršė,  n e r a d o .  Visus  keturis,  bene  pablūdo?  Neįtarė,  kad 
Rūta,  jo  Rūtelė,  gali  tiek  kartų!  Manė,  kad  šeimyniniame 
guolyje  išgyventos  naktys  visą  gyvenimą  valdys  jos  prisimini­
mus.  O  m a t a i . . . 
Visai  sudirgo  išvydęs  vonioje  išmėtytą  apatinį  trikotažą. 
Nusimaudė  ir  matavosi,  kuris  čia  labiau  tiktų  prie  švaraus, 
atsiduoti  trokštančio  kūno?  Ir  Skirma  susiraukė.  Niekaip  ne­
galėjo  prisiminti,  kada  paskutinį  kartą  Rūtą  matė  su  tais  ža­
viais  nėriniais,  kurie  dailiai  paslepia  jos  figūros  trūkumus. 
Turbūt  prieš  šimtą  metų,  dar  a n a m e  gyvenime!  Juk  amžinai 

151 
valkstydavosi  tomis vatinėmis  pižaminėmis  kelnėmis,  o  puoš­
davosi  tik  eidama  į  svečius  ar  į  miestą. 
\  miestą?..  Jolki  paiki!  Gal jau  net  tada  su  kuo  nors slap­
čiom  susitikinėdavo?  Taip,  taip!..  Bet  kam?  Juk  laiko  turėjo 
į  valias,  kai  jis  išmaudavo  į  Rusiją  arba  iš  vakaro  į  automobi­
lių  turgų.  Taip  ir  būdavo,  taip  ir  būdavo!..  Ok,  sučka!  Dar 
drjsta  spiegti  dėl  tos  nušašusios  nugaros!.. 
Tūždamas  nužirgliojo  į  virtuvę.  Ant  stalo  puikavosi  šo­
koladinio  likerio  butelis  ir  lūpdažių  nurausvinta  taurė.  G ė r ė 
viena!  Kad  jausmas  būtų  gilesnis,  kad  kvėpavimas  dažnesnis! 
Fu!  Na  argi  ne  su  gudria  kale  gyveno?  O,  pala,  ko jis  iš  tikrų­
jų  ieškojo?..  Suėmė  pirštais  smilkinius.  A,  paso!..  Pasiimti  jį 
ir  susišluoti  likusius  daiktus,  dingti,  dingti  iš  čia,  sprukti  n u o 
to  kvepalų  debesies,  kuris  tvyro  miegamajame,  skverbiasi  į  jo 
plaučius  ir  graužia  gerklę.  Neištikimybės  kvapas. 
Pasą  rado  svetainėje,  prie  visų  svarbių  d o k u m e n t ų  sekci­
jos  bare.  Vestuvių  liudijimas,  o  po  juo  -  n u o t r a u k o s.  Paskli­
dos,  tos,  kurios  netilpo  į  albumą.  Štai  Kristupas  sėdi  prie 
„devintuko"  vairo,  -  prieš  dvi  vasaras  parsivarė  iš  Rostovo. 
Linksmos  tyros  akys.  Putlus  lyg  muilo  gabaliukas.  Rankos, 
kaip visų  kūdikių,  užgriežtos,  taip  ir  norisi  pačiupinėti... 
Užsimiršęs  ėmė  kilnoti  nuotraukas.  Vos  p a m a t ę s  žmo­
nos  šypseną,  sviesdavo  nuotrauką  šalin.  Visur ji!  Tokia  geru­
tė,  lendanti  į  objektyvą,  lyg  n o r ė d a m a  užsitikrinti  alibi!  Gy­
vatė  nelaiminga!.. 
Jis  jau  ėmė  galvoti,  kaip  čia  padaryti,  kad  jos  išvis  nelik­
tų  niekur:  nei  nuotraukose,  nei  tikrovėje...  Juk  Kristupas  su 
juo  neprapultų.  Patinka  važinėtis  mašinoje,  pietauti  kavinė­
se,  ir  mergaites  kieme  už  kasų  tampo.  Visas  į  jį.  Sutartų.  Vy­
riškai,  neverkšlendami  ir  nesipykdami  koja  kojon  žengtų.  Bet 
iš  kitos  nuotraukos  karingai  žvilgtelėjo  uošvienė,  tokioms 
maištingoms žento  mintims  p a d ė d a m a  kryžių. 
Tarsi  gelbėdamasis  nuo  to  žvilgsnio,  puolė  į  miegamąjį. 
Plačiai  atlapojo  spintos  duris.  Nutraukė  nuo  lovos  paklodę, 
iškratė  pagalves  iš  užvalkų.  Bus  kur  krautis  savo  mantą.  Tiek 

152 
jos  ir  tėra:  .keli  treningai,  megztiniai,  panešioti  džinsai  ir ves-
tuvinis  kostiumas.  Žinoma,  dar  sportinukės  ir  kitoks  vyriškas 
šlamštas.  Kimšo  po  prakaitu.  Skubėjo.  Po  kojomis  dygo  ry­
šuliai.  Viename  dar  likus  vietos,  kiek  pasvarstęs  iš  knygų  len­
tynos  iškrapštė  „Meilės  d a o " ,  tą  pačią,  kurią  vedybinio  gyve­
nimo  pradžioje  godžiai  su  žmona  studijavo...  Prisistudijavo! 
Regis,  visus  variantus  ji  vėl  pasiryžo  išbandyti  praktiškai,  tik 
ne  su j u o .  Ne  su  j u o ! 
Nunešė  ryšulius  į  automobilį,  bet  prisiminė,  kad  tame 
taip  įžvalgiai  išsinuomotame  butelyje  nėra  nei  peilio,  nei  ša­
kutės,  ir  vėl  sugrįžo.  T a d a  toptelėjo,  kad jam  ir  daugiau  turto 
priklauso.  Juk  pagal  įstatymą  -  per  pusę!  N u r i m o  pagalvojęs 
apie  Kristupą,  baltapūkį  bamblį.  Ne,  jis  neturi  teisės.  Juk  jis 
pralaimėjo.  Kas  kitas, jei  ne  vyras  privalo  saugoti  šeimą?  To­
dėl  tegu  lieka,  kaip  yra.  Jis,  Skirma,  prasimuš  be  jokių  daly­
bų.  Dieną  naktį  ars,  bet  gailėsis  Rūtelė,  oi  gailėsis,  kai  jis 
atsistos  ant  kojų! 
Velniop  ir  tuos  šaukštelius!  Juoksis  paskui,  vėl  ubagu  iš­
vadins. 
Tik  užlipęs  ant  kažin  ko  minkšto  nudyrė  akis  žemyn.  Sū­
naus  žaislas.  G a u r u o t a s  šunelis,  iškišęs  raudoną  liežuviuką. 
Simpatiškas.  Va  jei  tokie  per  kelią  nardytų,  nė  vieno  nesi­
stengtų  pertrėkšti  automobilio  ratais... 
Jis  užgesino  visur  šviesas,  jau  ketino  išeiti,  kai  išgirdo, 
kaip  į  kaimyninį  kiemą  kažkas  įburzgė.  „Žigulių"  variklis!  -
sumojo.  -  O  jei  tas  p a t s ? ! "  Kaip  ant  adatų  nutykino  prie  lan­
go.  Na  žinoma,  ta  pati  gelda!..  Stovi  po  žibintu,  nedrįsta  lįsti 
prie  laiptinės,  ko  kito,  jei  ne  smalsių  kaimynų  bijo?  Pamatys 
ir  nešios  gandus  po  visą  miestą.  Juk  pusė  n a m o  moterų  dirba 
„Masčio"  fabrike,  kuris  šalia  trikotažinių  skudurų  gamina 
pačius  absurdiškiausius  pletkus. 
Skirma  pamatė,  kaip  vairuotojas  sujudėjo  ir  pakišo  ranką 
žmonai  po  suknele.  Pasilenkė.  Vėl  bučiuojasi!..  Uch,  sukos!.. 
M o s u o d a m a s  vaikišku  žaislu,  kaip  p a t r a k ę s  n u d ū m ė 
laiptais,  krito  už  vairo  ir  užkaukino  variklį.  D a r  sekundė,  ir 

153 
 „aštuntukas"  su  kauksmais  rovėsi  iš  vietos.  T a r a n u o s ! . .  Jei 
bogu,  „pabučiuos"  tą  griuveną,  taip  pils,  kad  abiems  laižū-
nams  dantys  išbyrės!..  Jau  lėkdamas  iš  kiemo,  Skirma  įjungė 
tolimąsias  šviesas  ir,  vos  pasisuko,  kuo  gražiausiai  užpliskino 
tiesiai  į  automobilio  langus.  Tik  ėmęs  prie  jo  artėti  pabūgo. 
Naktis,  aplink  penkiaaukščiai,  n u o  t r e n k s m o  pabus  visas 
•  mikrorajonas,  netruks  ir  mentai  prisistatyti.  Sumažino  greitį 
jau  matydamas,  kaip  Rūta  lyg  strutis  nukišo  galvą  po  p a n e ­
liu,  o  tas  drimba  vien  nekaltai  akis  pamarkstė... 
Būtų  ir  pralėkęs,  nusinešęs  pralaimėjimo  kartėlį,  bet  tas, 
kuris,  ko  gero,  pasinaudojo  iš  stalčiaus  dingusiais  prezerva­
tyvais,  neapsakomai  pašaipiai  pasižiūrėjo  į  Skirmą,  ir  to  pa­
kako,  kad  prasidėtų  keisti  dalykai.  „Aštuntukas"  čiuožtelėjęs 
sustojo.  Puolė  atgal  -  ir  vėl  ant  stabdžių.  Žviegdamas  atsi­
gręžė  priekiu  į  „Žigulių"  šoną  ir  bumbtelėjo  bamperiu  į  vai­
ruotojo  dureles. 
-  Ko  žiūri,  pideras!  -  rėkė  j a m  Skirma,  iškišęs  galvą.  -
Žąsine  t u ! 
Ir  vėl  numynė  akceleratorių.  Pirmyn,  pirmyn!..  Sulanks-
tys  tą  grabą  kaip  konservų  d ė ž u t ę !  Pamokys!.. 
v  y 

„Žiguliai"  siūbtelėjo,  brakštelėjo  skarda.  Va  taip!..  Ž m o ­

gysta  už  vairo  kaip  pamišęs  kilojo  kumščius  ir  kažką  rėkė, 
graibėsi,  matyt,  n o r ė d a m a s  paleisti  variklį.  Skirma  m a t ė , 
kaip  pro  keleivio  dureles  išsirito  Rūta.  Laikydama  rankose 
po  batelį,  negražiai  kraipydama  užpakalį,  persigandusi  nu­
skuto  į  tamsą.  O  jos  jausmingasis  daosis  keikdamasis  paga­
liau  atgaivino  savo  „Žigulius"  ir  sulig  pirmu  suktelėjimu  už­
kabino  „ a š t u n t u k o "  žibintą. 
Skirma  savo  šlapios  asfalto  spalvos  taraną  pavarė  atgal. 
Toks  nemalonus  džerkštelėjimas!  Lyg  į  dantis... 
-  Užmokėsi!  -  rėkė  jam  Skirma  visai  negalvodamas,  kad 
sulankstytų  „šeštuko"  durelių  r e m o n t a s  ne  ką  pigiau  atsieitų. 
Neteko  nuovokos  iš  to  pasiutimo,  net  kumščiai  panižo,  bet 
tasai  griuvena,  kiek  turėjo  variklis  smarvės,  rovėsi  atbulas. 

154 
pasisuko  ir,  nušvitinęs  n a m u s  ryškiais  žibintų  pluoštais,  nu­
rūko  į  gatvę. 
Klausydamasis  tolstančio  plerpimo,  Skirma  netgi  pra­
džiugo.  Juk  galėjo  liūdniau  baigtis,  gerai,  kad  tik  farą  sukni-
so.  Ir  jis  staiga  pajuto,  kad  niekur  nebenori  važiuoti.  Užval­
dė  troškimas  atsidurti  bute,  akis  į  akį  su  žmona,  net  silpnas 
maudulys  nudiegė  paširdžius.  Bus  jai  šampano  kamščiai,  te­
lefonų  numeriai  ir jo  vargšė  nugara! 
Na  taip,  buto  duris  rado  užrakintas,  nors  iš  lauko  matė 
degant  šviesą  virtuvėje.  Skambutį  laikė  primygęs  ilgai,  net 
pirštas  paskaudo.  Nė  čiūkšt!  Nujaučia,  parazitka,  koks  reika­
las!  Trinktelėjo  koja  ir,  prisikišęs  prie  vos  įžiūrimo  durų  ply­
šio,  sušvokštė: 
-  Atidaryk,  Rūtka,  vo  tai  su  visomis  durimis  įeisiu! 
Suveikė.  Atsklendė  tyliai  kaip  angelas  ir,  bilstelėjusi  į  du­
ris,  atrakino jas.  Bet  tai  niekis!  Skirma jos  nepažino.  Su  tokia 
linksma  šypsena  jį  pasitiko,  kad  savaime  išsprūdo: 
-  Nesivaipyk,  tuoj  gausi  į  galvą!  Kas  per  frantas  buvo 
toje  geldoje? 
- A ,  tai  tu  puldinėji!..  Beprotis!  Dink  lauk,  čia  m a n o  na­
mai,  m a n o ! 
-  Aš  kol  kas  tavo  vyras!  -  nustūmė  ją  nuo  slenksčio  ir 
užtrenkęs  duris  tėškė  n e a t m e t a m ą  argumentą:  -  Ir  Kristupo 
tėvas,  supratai! 
Ji  nieko  neatsakė.  Nusisuko  ir  nulėkė  į  virtuvę. 
-  Kur  tu  lakstai,  kur?.. 
Skirma  žingtelėjo  ir  vos  neparklupo.  Užmynė  batelius, 
besivoliojančius  tamsiame  prieškambaryje.  Susikeikęs  nuspy­
rė  juos  ir  žudiko  žingsniu  įsėlino  į  virtuvę.  Ž m o n ą  rado  sė­
dinčią  kampe. 
Suspaudusi  delnais  galvą, ji  žiūrėjo  į  vėl  pripiltą  taurę. 
-  Tai  ką,  viskas?..  Skyrybos?  -  persimainiusiu  balsu  pa­
klausė  Skirma.  -  Ko  tyli?..  Prisiveikei  iki  ausų,  o  kalbėjai: 
kirviu,  kirviu  mane!.. 
Jis  žvelgė  į  ją  tarytum  iš  aukštybių,  jausdamas  neginčyti­
ną  savo  pranašumą.  Kas  galėjo  pamanyti,  kad  taip  viskas  ap-

155 
sivers?  Štai  tupi  didžioji  moralistė  be  žado,  bijo  ir  akis  pakel­
ti.  Visai  kitokia,  nebekvepianti  brangiais  parfumais,  atsiduo­
danti  pigiu  muilu,  -  kaipgi,  juk  po  visko  amžinai  bėgdavo  į 
vonią sterilizuotis.  Ir jį  išmokė  nekęsti  svetimo prakaito. 
Jos  balta  ranka  sujudėjo.  Paėmė  taurę  ir  be  jokio  pasi­
mėgavimo  ištuštino  iki  dugno.  Tada  kuo  ramiausiai  užsirū­
kė.  Girtu  mostu  prasklaidė  dūmus.  Vėl  prisikliukino  to  tiršto 
lyg  sukrešėjęs  kraujas  likerio.  Vėl  iki  dugno  ir  cigaretę  į  dan­
tis. Kekšiškos manieros!.. 
-  Tai  kas  jis  toks  buvo?..  Tik jau  netrink,  kad  koks  nors 
devintos  kartos  pusbrolis  ar  draugės  vyras  tave  parvežė! 
-  Ir  nesakysiu,  -  stebėtinai  ramiai  ji  atlaikė  įtūžusį  vyro 
žvilgsnį.  - Mes seniai  pažįstami... 
-  Ak  taip!..  Vadinasi... 
-  Taip,  taip -  mes  mylime  vienas  kitą,  kas  čia  blogo? 
-  Nu  nichuja!..  „Mylime!.."  -  šūkčiojo  Skirma  blaškyda­
masis  po  virtuvę.  - Tu  krušiesi  su juo!..  Dulkiniesi  kaip  kalė! 
Tu!..  \ -
-  Meilės be  sekso  nebūna, - šaltai  atrėžė ji.  - Ir gana  tau 
čia  ardytis.  Susirinkai  šmutkes -  ir varyk!..  Nusibodai!.. 
Skirma  pašokęs  abiem  rankom  įsisprendė  į  stalą  ir  grės­
mingai  pasviro  virš  to  bejausmio  sutvėrimo. 
-  Ak  nusibodau!..  Kai  kokio  skurlio  prireikia,  tai  vynio­
jiesi  apie  kaklą  kaip  gyvatė.  Pideraskė  tu!..  Netikėjau,  kad 
tapsi  paprasčiausia  kekše! 
-  O  tu  kurvininkas. 

Riktelėjo  ir  užsičiaupė.  Beprasmiška.  Gal  trenkti  jai  į 

snukį?  Taip,  taip,  per  tuos  išmaliavotus  zūbus,  kad  pajustų 
kitokį  skonį  nei  šokoladinio  likerio!..  Tarsi  įspėjusi jo  ketini­
mus,  žmona  pašoko  ir  išsvirduliavo  iš virtuvės.  Ejo  ramstyda­
ma  sienas,  ir  Skirma  nukaito  pagalvojęs, jog  ne  vien  tik  aist­
ringi  pasibučiavimai  atėmė  jai  jėgas  ir  protą.  Taip!  Ji  pami­
šėlė!  Myli  kitą!  |  durnyną  laikas! 

156 
 Atsisėdo  į  žmonos  vietą.  Peleninėje  smilko  cigaretė,  o  to 
d ū m o  kvapnumas!..  Tiesė  ranką,  bet  kitą  akimirką  lyg  nude­
gęs atitraukė.  N e !  Su  rūkymais baigta!  Eis virsdamas,  bet  užsi­
varys  tiek  babkių,  kad  ta  kalė  nudvės  iš  pavydo.  Tai  gailėsis!.. 
Ir  vos  suklusęs,  jis  susiviliojo  šlamesiu  miegamajame. 
Nuskubėjęs  išvydo  Rūtą  be  suknelės.  Šlykštus  vaizdas.  O  ji 
lyg  niekur  nieko  žvilgtelėjo  p r o  apvalų  petį,  pažabotą  baltos 
kaip  sniegas  liemenėlės  petnešėle.  Dailus  nugaros  griovelis 
smigo  į  aptakius  sėdmenis,  ir  visa  jos  stovyla  tavaravo  tarsi 
tos  vienatinės  žvakės  plazdėjime. 
-  Aš  mačiau...  Mačiau,  kaip  jūs  G e r m a n t o  viloje  duiki-
notės,  -  kimiai  prašvokštė jis.  -  Mačiau...  Buvau  už  lango. 
-  Iškrypėlis! 
Ji  pasilenkė  siekdama  pižamos,  ir  tokia  nedviprasmiška 
poza  Skirmą  visai  įsiutino.  Prišokęs  šniojo  delnu  per  minkš­
timą,  stipriai  vožė,  o  kita  ranka  spėjo  dar  ir  įžnybti. 
-  Psichas!..  -  ji  stryktelėjo  į  lovą  ir,  pačiupusi  pagalvę, 
pasiruošė  gintis.  -  Juk  skauda,  beproti! 
-  O  man  čia  skauda,  čia!...  -  mušėsi  į  krūtinę.  -  Apie 
Kristupą  bent  pagalvojai?.. 
Ji  giliai  alsavo.  Pagaliau  a t r o d ė  nusigandusi,  bet  laukto 
palengvėjimo  Skirma  nepajuto.  Atrodė  -  dar  kiek,  ir  paplūs 
ašaromis.  Bent  murmėtų:  atleisk!..  Šūdą  atleistų,  bet  vis  vien 
palengvėtų.  Spokso  akis  išvertusi.  Nubučiuota,  nuglamonėta 
svetimų  rankų,  spindinčiais  šilkais  apsitaisiusi!..  Tyli.  O  ko­
kia  m a n d r a  buvo! 
Jis  bandė  pastverti  jai  už  rankos,  bet  ji  vikriai  atšoko. 
Tarsi  laukine  virto,  ir  Skirma  skaudžiai  suprato:  saugosi  jo, 
saugo  savo  kūną  kitam... 
-  Palik  m a n e  ramybėje!  -  sužaibavo  akimis.  -  Eik,  iš  kur 
atėjęs,  čia  m a n o  n a m a i ! 
Jis  nervingai  nusijuokė.  Nebeliko  nieko  kito,  tik  nusi­
juokti.  Žiūri  viens  į  kitą  su  neapykanta.  Kaip  greitai  jie  tapo 
svetimi!  Per  vieną  naktį!..  Ir  jo  nagais  išvagota  nugara  čia 
niekuo  dėta,  viskas  prasidėjo  kur  kas  anksčiau... 

157 
 Jie  abu  krūptelėjo,  pasigirdus  telefono  skambučiui. 
-  Nedrįsk  kelti  telefono!  -  suvirpėjo ji.  -  Girdi,  Skirma! 
Aha, jis!..  Užsinorėjo  palinkėti  jai  saldžių  sapnų.  Tuoj!.. 
Skirma  pilnas  piktdžiugos  nusklendė  prie  telefono.  Gir­
dėjo,  kaip  užsitrenkė  miegamojo  durys.  Nenori  klausytis?  Oi, 
oi,  kokia  silpna  širdelė... 
-  Klausyk  tu,  kaimieti!..  Dar  čia  paskambinėsi  -  iš  tavo 
„šeštuko"  liks metalo  krūva,  poniai? 
-  Atsiprašau...  -  sušniokštavo  ragelyje.  -  Ar  čia  tu  -
Skirma? 
Jop!.. Tas vilnietis! 
-  Aš,  aš!  Kur  tu  buvai  dingęs?  Visur  ieškau... 
-  Ai,  turėjau  šiokių  tokių  problemų.  O  kaip  tau?  ..  Pavy­
ko  ką  nors  padaryti? 
-  Na  tai  aišku!..  Kur  tu  dabar? 
-  Netoli,  prie  parduotuvės.  Pamačiau  šviesą  tavo  bute, 
sakau,  reikia  paskambinti. 
-  Gerai,  lik  ten,  tuoj  būsiu! 
„Ačiū  Dievui,  pagaliau  atsirado  tas  dielavaras!  -  padėjo 
ragelį  Skirma.  - Nėr to  blogo,  kas neišeitų  į gera..." 
Miegamojo  duris  rado  užrakintas.  Norėjo  atsisveikinda­
mas  pažvelgti  žmonai  į  akis.  Iš  labai  arti  ir  pasakyti,  kad  ji 
dar  pasigailės,  oi  kaip  pasigailės!..  Bet  nieko  kito  nebeliko -
tik dirstelėti  pro  rakto  skylutę.  Nors  tiek... 
Ji  kaip  tik  baigė  segiotis  oranžinę  pižamą.  Keista,  bet 
stebėjo ją  abejingai.  Lyg  praregėjo  -  ne  kiek  ir  to  grožio!  Iš 
nugaros  kaip  „mastinė"  boba.  Graibstydama  sieninio  švies­
tuvo  jungiklį  ji  atsiklaupė  lovoje.  Oranžiniai  apvalumai,  pū­
kuoti  nelygumai...  Ir  prieš  išnykstant  tamsoje  jos  atkištam 
užpakaliui,  be  jokio  piktumo  ironiškai  pagalvojo:  „Antis!... 
Mandarininė  antis..." 
Ir  lipant  laiptais  nebekamavo jokios  mintys  apie  žmonos 
neištikimybę.  Nestabtelėjo  vėl  pragydus  telefonui.  Teskam­
bina!  Jei  jau  įsimylėjo  tą  kvakšę,  tegu  skambina.  Geltona 
spalva  kur  kas  gražesnė  už  oranžinę... 

158 
 Vilniaus  gatvėje  n e d e g ė  nė  vienas  žibintas.  Nakties 
skliaute  jokio  šviesulio,  ir  pro  penkiaaukščių  tarpą  išnirusiam 
automobiliui  blykstelėjus  sveikuoju  halogenu,  į  jo  šviesą  iš­
bėgo  žmogus  su  sportiniu  krepšiu.  Pakėlė  ranką,  nors  ir  taip 
Skirma  jau  stabdė  apibrozdintą  „aštuntuką". 
-  Kiek  tavęs  ieškojau!..  -  atidaręs  dureles,  prapliupo 
Skirma.  -  Bliamba,  visus  viešbučius  išlandžiojau,  visko  prisi­
žiūrėjau...  Skambinau  tai  kažkokiai  Kristinai,  ragas!..  Kaip  į 
subinę  įlindęs!  Tai  kas  atsitiko? 
Vilnietis  šveitė  krepšį  į  automobilio  galą  ir  susirangė  sė­
dynėje. 
-  Et,  durnai  išėjo,  -  murmtelėjo.  -  Paežerėje  gavau  į  gal­
vą,  kapitaliai  išjungė,  teko  ir  ligoninėje  pagulėti... 
-  Gavai  į  galvą?  Nuo  ko?.. 
Jis  patraukė  pečiais,  lyg  sakydamas,  kad  neturi  nė  men­
kiausio  n o r o  apie  tai  kalbėti.  Skirma  atidžiau  žvilgtelėjo  jam 
į  veidą.  A,  štai  kas!..  Sumušimo  žymės,  o  iškart  pamanė,  kad 
tai  silpna  prietaisų  skydelio  šviesa  kraipo  vilniečio  veidą.  Su­
muštas.  Ir  ūmai  Skirma  užsiplieskė.  Juk  jis  pažįsta  visus  Tel­
šius!..  Štai,  pats  Zaksas  jam  patikėjo  šitą  tačką.  Kas  išdrįso 
duoti  į  galvą  tam,  su  kuo  turi  reikalų  jis,  Skirma,  kadaise 
priklausęs  „San  Babilono"  chebrai? 
-  Davai,  važiuok!  -  tarė  vilnietis.  -  Kiek  čia  stovėsim... 
„Aštuntukas"  rovėsi  į  priekį. 
-  Kas  ten  toks  tave  suvarė?  -  rūsčiai  klausė  Skirma.  r-
Pažintum  sutikęs  mieste? 
-  Tik  važiuok  !..  Rodyk,  kur  turi  tas  detales. 
Va  koks!  Pilnas  ambicijų.  Arba  bijo  ir  prisiminti  to  ban­
ditėlio  veidą.  O  ta  Kristina?  Kas  ji  per  paukštė,  kaip  atsira­
do?..  Užsiminė  apie  ją.  Pasakė,  jog  liepusi  jam,  vos  tik  sutiks 
vilnietį,  paprašyti,  kad  paskambintų... 
-  Eina  jinai  šikti!  Malalietka!  -  suniurnėjo  šis  ir  jau  gy­
vesniu  balsu  klausė:  -  Tai  vis  dėlto  pavyko  gauti,  ko  pra­
šiau?..  Ir  kiek  toje  dėžutėje?  Šimtas  detalių,  taip? 

159 
 Skirma  vis  linkčiojo.  Įveikęs  staigų  posūkį  ties  Mažąja 
bažnytėle,  teikėsi  nužvelgti  vilnietį. 
-  Ten  buvo  dokumentai.  Parašyta  -  auksas...  Vienoje 
detalėje  daugiau  kaip  pusė  gramo  aukso. 
-  Na  ir  kas?.. 
-  O  tas,  kad  šimto  baksų  man  per  mažai!.. 
- T a i  nuimk  tų  auksą  ir  parduok!  -  atšovė jis. 
-  Taip  ir  padarysiu.  Jei  nepavyks  normaliai  susišnekėti, 
taip  ir bus. 
Jie  abu  nutilo.  Slogi  atmosfera.  Lyg  būtų  viens  kitą  ap-
gavę. 
Skirma  prisiminė,  kad  prie  savęs  neturi  nė  kapeikos.  To­
dėl  ir atlyžo: 
-  Tiek  jau  to,  šitą  partiją  atiduosiu  kaip  tarėmės  -  už 
šimtą  baksų.  Man  reikia  pinigų... 
-  Aš  irgi  jų  neturiu,  -  murmtelėjo  vilnietis.  -  Toje  susik­
loję  paežerėje  visas  kišenes  iškraustė! 
- T a i  apie  ką  mes  kalbamės?.. 
Skirma  sumažino  greitį.  Ketino  sukti  į  gatvelę,  kur  už 
kelių  namų  buvo  jo  išsinuomota  palėpė,  o  joje  toji  nelemta 
dėžutė,  ūmai  tapusi  niekam  nereikalinga.  Įvairavo  automo­
bilį  į  tuščią  stovėjimo  aikštelę  prie  bažnyčios.  Užgesino  va­
riklį  ir  toje  idiotiškoje  tyloje  paklausė: 
-  Tai  kaip  darom?..  Neturi  pinigų,  o  skambini!..  Artis­
tas!.!'  .•.'>.;.</:,c-  :-K>rT-{,e---.• Wv.... 
O vilnietis  nė  nesusimąstydamas: 
-  Privalai  manimi  pasitikėti,  kitos  išeities  nėra.  Vėliau 
užmokėsiu. 
-  Vėliau!..  -  Skirma  plekštelėjo  per  „aštuntuko"  vairą.  -
Va!  Šitą  geldą  turiu  remontuoti,  be  to,  nuo  žmonos  išėjau, 
esu,  taip  sakant,  plikas  basas...  Man  mirtinai  reikia  pinigų! 
-  Tada  man  teks  grįžti  į  Vilnių.  Nors  nežinau,  iš  kur  iš­
knisti  tą  stolninką. 
Skirma  priešiškai  dėbtelėjo  į  jį.  Sėdi  kaip  lordas  išsidrė­
bęs!  Nė  kapeikos!..  Ir tokiu jis privalo pasitikėti?.. 

160 
 -  Tai  taip  ir  reikėjo  daryti!  Pudrini  čia  smegenis!  Blia-
cha,  aš  viską  padariau,  viską!..O  kai  atėjo  laikas,  reikia  mo­
kėti  - ragas!.. 
-  Na  ko  tu  pyksti,  ko?  -  ramiai  šypsojosi  vilnietis,  ir  nuo 
tokios  grimasos  jo  veidas  pasidarė  tarsi  suplotas.  - Jei  toks 
šustras,  pabandyk  pats  nuimti  tą  auksą. 
- J e i  žinočiau  kaip,  su  tavimi  nesitampyčiau! 
Skirma  nervingai  dryžtelėjo  treningo  užtrauktuką  ir  iš­
šoko  iš  automobilio.  Durniai!  Du  durniai!  Abu  bėdžiai,  skur-
dukai  paskutiniai,  o  kalba  apie  auksą! 
Medžiai  palei  gatvę,  kopiantys  Mažosios bažnytėlės  kal­
no  šlaitu,  regis,  iš  nevilties  kėlė  šakas  į  dangų.  Slopioj  nakty 
ežero  pakraščiuose  švituliavo  nykūs  žiburių  atspindžiai.  Pa­
kilo  vėjas.  Tuščia  gatve  nuvilnijo  dulkių  sūkurys,  ir  Skirma 
dar  giliau  paslėpė  smakrą  po  treningo  apykakle. 
-  Kokia  dūra!..  - vis  labiau  gūžėsi  nuo  vėjo.  - Juodu  ant 
balto  parašyta  -  auksas!  Amžiaus  diela!  To  šūdo  pilni  ga­
myklos sandėliai,  ir  nėr  pinigų,  nėr!.. 
Vilnietis  irgi  išlindo  iš  automobilio.  Stovėjo  kitoj  jo  pu­
sėj  sudėjęs  rankas  ant  krūtinės.  Nesistengė  atrodyti  dalykiš­
kas. Tiesiog toks  ir buvo. 
-  Taip,  tai  tikrai  amžiaus  diela.  Neįsivaizduoji,  Skirma, 
kiek  čia galima  babkių  pasidaryti.  Todėl  reikia  greitai  suktis, 
kol  toji  tema  neišplito  per  visą  Lietuvą. 
Jie  reikšmingai  pasižiūrėjo  vienas  į  kitą.  Skirmai  kažin 
ko  paliko  silpna.  Štai,  trinasi  ne  apie  savo  automobilį.  Žmo­
na,  ko  gero,  sapnuoja  meilužį,  o  tas  vilnietis  išgražintu  snu­
keliu  atrodo  visai  nerimtas.  Nors...  jei  apiplėšė?..  Vis  vien. 
Ieško  už  save  kvailesnių,  ant  svetimo  nefertitinio  stiebo  pa-
gatavas  į  rojų  nujoti! 
-  Ką  mąstai?  -  išgirdo  Skirma.  -  Manau,  geriausias  va­
riantas,  kad  baigtume  tuos  turgus  ir  imtume  dirbti  kartu.  Tu 
vietoje  sukiesi,  suveiksi  detalių,  o  aš  virsiu  auksą.  Fifti  fifti, 
kaip  sakoma... 

161 
 Jis  teisus,  pagalvojo  Skirma,  be  pasitikėjimo  nieko  ne­
bus,  nepajudės  iš  to  mirtino  taško,  kuriame  d a b a r  atsidūręs. 
Blaškysis  skurde  kaip  kokia  šiukšlė  ant  gatvės  grindinio. 
- G e r a i ,  varom  kartu  -  ranka  rankon,  g r a m a s  į  gramą... 
Virš  miesto  nusirito  perkūnija.  Miesto,  kuri  Skirma  my­
lėjo  ir  kuriame  velnioniškai  troško  būti  turtingu  jo  gyvento­
ju.  Jau  spėjo  įsitikinti,  kad  pinigai  ir  meilė  šio  kalvotojo  mies­
to  gatvėmis  žygiuoja  greta.  Koja  kojon. 
Ir  pasisukęs  į  vilnietį,  paklausė: 
-  Kuo  tu  tan  vardu?  Vidmantas,  taip? 
-  Vilniuje  m a n e  vadina  Vidma. 
-  Gerai,  Vidma,  kiek  tau  reikės  laiko,  kad  a p d o r o t u m  tą 
dėžutę? 
- V i e n o s  paros. 
-  O  jei  rytoj  d a r  porą  iškasiu? 
- T i e k  pat. 
Tokie  atsakymai  Skirmą  tenkino.  Iššluos  visus  paauk­
suotus  kontaktus  iš  gamyklos.  Kalbos  nėr,  kad  tik  pavyktų 
nugramdyti  aukselį! 
Staiga  sulig  paskutiniu  vėjo  oštelėjimu  automobilio  sto­
gą  ėmė  daužyti  stambūs  lietaus  lašai.  Kirto  p e r  pečius,  ran­
kas  ir  veidą,  ir  jiedu  paskubomis  sulindo  į  „ a š t u n t u k o "  salo­
ną.  Begarsis  žaibas  išplėšė  iš  tamsos  bažnyčios  bokštą.  Regis, 
jis  grėsmingai  pasviro,  bet  vėl  toji  pati  tamsa  minkštai  sugėrė 
jo  kontūrus.  Didingas  reginys.  Žaibas  tarsi  vilties  kibirkštis. 
Ir  Skirmą  sušildė  įsitikinimas,  kad  su  šia  a u d r a  niekas  nesi­
baigia,  o  tik  prasideda  iš  naujo. 
-  G e r a i ,  Vidma,  sakyk,  ko  tau  reikia  iš  manęs.  Mes  turi­
me  kuo  greičiau  susitvarkyti  su  ta  detalių  d ė ž u t e . 
-  Ko  man  reikia?..  Pradžioje  replių,  kad  galėčiau  išardy­
ti  detales.  Vėliau  -  bent  dešimties  litrų  azoto  rūgšties. 
-  Iš  kur  tokios  paimti? 
-  Yra  gamykloje,  o  jei  tenai  nepavyks,  aš  jau  apsižiūrė­
jau  -  iš  dailės  technikumo  galima... 
- T o l i a u ! 

162 
 -  Ramios,  nuošalios vietos  užmiestyje. 
Skirma  pagalvojo  apie  Mindės  tėvų  kolektyvinį  sodą  ir 
linktelėjo: 
-  Ko  dar? 
-  Emaliuoto  šikpuodžio... 
- K o  tokio?! 
Skirma  įtariai  pažiūrėjo  į  vilnietį,  bet  šis  nesišypsojo. 
Dėstė rimtai. 
-  Supranti,  rūgštis  negraužia  emalio,  o  visokie  ten  kati­
liukai  kelis  kartus  brangesni  už  tą  vaikišką  šikpuodį.  Be  to, 
perpylimui  reikia  marlės  ir  pačioje  pabaigoje  -  autogeno. 
- A ,  kad  sulydytum!..  Supratau. 
Burgztelėjo  variklis,  bet  jo  monotonišką  stuksenimą  be­
mat  nustelbė  vandens  klioksmas.  Toli  už  ežero,  horizonte, 
kryžiavosi  ir  blykčiojo  žaibai.  Juoda  liūtis.  Plykstelėjo  „aš­
tuntuko"  žibintas,  ir vandens  marška  sužiburiavo  tarsi  auksi­
niais  siūlais  išsiuvinėta.  Ir  Skirmai  pasivaideno,  kad  tai  ne 
lietaus  lašai  mirga  akyse,  o  tie  geltoni  kontaktėliai  savo  švi-
tesiu  gaubia  apmirusį  miestą,  sapnuojantį  bala  žino  ką  ir  nė 
nenutuokiantį,  kuo  garuojančios  žemės  kvapas  skiriasi  nuo 
azoto rūgšties garų. 

Ryte,  kaip  ir  buvo  tartasi,  Skirma  prisistatė  į  notarinę 

kontorą,  ir  po  keliolikos  minučių  visi  formalumai  dėl  naujo­
jo  automobilio  laikino  savininko  buvo  baigti. 
Tada  jis  su  įkarščiu  ėmėsi  naujų  reikalų. 
Naktipuodį  aptiko  ūkinių  prekių  parduotuvėje.  Ema­
liuotas,  su  patogia  rankena  ir  melsvomis gėlytėmis  ant  šonų. 
Pavasariškas  toks  ir  kvepiantis  drožlėmis.  Marlės  veterinari­
jos  vaistinėje  kiek  nori.  Dėl  azoto  rūgšties  taipogi  problemų 
neiškilo.  Sutarė,  kad  per  pietus,  kai  aplink  kuo  mažiau  žmo­
nių  vaidensis,  permes  per  tvorą  penkiasdešimties  litrų  stati­
naitę,  ir  nyk  į  visas  puses.  Sandėlyje  irgi  laukė  geros  naujie­
nos.  Panašių  detalių  -  į  valias,  bet  sandėlininkas,  išgirdęs, 
kad  Skirma  pasiryžęs šluoti  visas  nuo  krašto,  sunerimo: 

163 
 -  Ar  pablūdai  -  visas!..  Viršininkai  dar  susigaudys.  Ge­
riau  pamažiukais,  per  savaitę  dvi  tris  dėžutes... 
-  Keturias. 
-  Gerai,  keturias,  bet  ne  daugiau. 
Ką  padarysi,  per  savaitę,  tai  per  savaitę.  Per vieną  naktį 
turtingais  tampama  tik  pasakose.  Keturios  dėžutės  -  tai  be­
veik  ketvirtis  kilogramo  aukso,  tiek,  kiek  vertas  šitas  „aš­
tuntukas".  Neblogai...  Septynios  dienos - ir vėl... Vėl  ir vėl. 
Gerai. 
Skirma  meiliai  suspaudė  automobilio  vairą.  Jei  taip  vis­
kas  klostysis,  sumokės  Zaksui  už  šitą  „mokruškę",  o  po  mė­
nesio  kito,  žiūrėk,  ir  butą  nusipirks.  Ką  ten  butą!  Tokie  na-
varai!  Statysis  namą,  ir  ne  bet  kur,  o  prestižinėje  miesto  vie­
toje  -  prie  ežero.  Bet  tuoj  ėmė  mąstyti  apie  kitą  vietą  -  kur 
boginti  tą  rūgštį,  o  vakarop  ir  autogeną,  kurį,  neabejojo,  į 
darbo  dienos  pabaigą  už  porą  degtinės  butelių  pasiskolins  iš 
autoremonto  dirbtuvių. 
Sodas,  štai  kas  svarbiausia...  Todėl  pasuko vairą  Mindės 
namų  link.  Kad  tik  jo  tėvai  nesumanytų  sodinti  kokius  svo­
gūnėlius! 
Miesto  gatvės  po  naktinio  škvalo  alsavo  drėgme.  Pelkės 
lyg  šaltinių  akivarai  liūliuoja,  nepaspausi  -  kaipmat  vanduo 
užlies  paskirstymo  dėžutę,  sušlapins  variklio  laidus.  Kylant  į 
kalną  Respublikos  gatve,  iš  tolo  sublizgo  Katedros  kryžius. 
„Bene  kas  nudažė?  Už  tris  štukas?"  Bet  prie  universalinės 
parduotuvės  laukė  dar  didesnis  atradimas  -  lauko  kavinė. 
Staliukai  pakišti  po  lauko  skėčiais.  Kaip  didmiestyje!..  Dar 
vakar jos  nebuvo  nė  ženklo,  o  dabar  -  kaip  patogu  prisėsti! 
Susigundė  ir  netrukus  pasigailėjo.  Pamatė,  kaip  Zakso 
„Toyota"  pričiuožė  prie  „aštuntuko".  Nutirpo  -  pamatys  iš­
kultą  žibintą  ar  ne?..  Skirma  apsimetė  labai  susidomėjęs  už­
rašais  ant  šaltos  alaus  skardinės  ir,  slapčia  akies  krašteliu 
dirstelėjęs  ton  pusėn,  išvydo  Zaksą  vaikštinėjant  apie  „aš­
tuntuko" priekį.  Pamatė!.. Jau  eina čia! 

164 
 -  Jau  supartalinai, jau!..  -  pasigirdo  nuo  gatvės.  - Taip  ir 
maniau!  Vairuoji  kaip  su  pipeliu! 
Skirma  jautė,  kad  metasi  į  kuprą,  gūždamasis  nuo  to 
nemalonaus  riksmo,  bet  nieko  sau  negalėjo  padaryti.  Zaksas 
teisus - vos  patikėjo  automobilį,  taip  ir  sukalė  priekį. 
-  Kas  čia  tokio!  Farą  išdaužiau,  ir  viskas.  Juk  tarėmės, 
kad  suremontuosiu  ir  parduosiu. 
Zaksas  atrodė  piktas  ir  be  nuotaikos. 
-  Parduosi!..  Užsimuši  ant  kokio  kampo,  ir  baigsis  visi 
makliai. 
Nulingavo  prie  kiosko.  Kai  grįžo  nešinas  pomidorų  sul­
čių  stikline,  Skirma  su  savo  alumi  pasijuto  dar  menkenis.  Už 
vairo,  o geria  nuo  pat  ryto.  Zakso  žvilgsnis,  kiek  paklydinėjęs 
po  mirguliuojančią  gatvę,  vėl  įsirėmė  į  kitapus  staliuko  tylu­
tėliai  kiūtantį  Skirmą,  tarsi  išleido  nematomus  dyglius: 
-  Bet  tu,  Skirma,  netikėjau  - geras psichas! 
-  K-k-kas  yra? 
-  Chuina!  Kaip  koks  pridurkas  puldinėji  bachūrus!..  Gir­
tas vakar buvai, čto li? 
Ok  tu!..  Zaksas  viską  žino.  Visada  sužino,  ką  paprastai 
norima  nuo  jo  nuslėpti.  Alus  įstrigo  gerklėje.  Šlykštus  sko­
nis.  Lyg  pelkės  vandens.  Va  dabar  jau  atims  visus  įgalioji­
mus!  Vėl galės vaikščioti pėsčias. 
-  Tu  tą  „šeštuką"  turi  omenyje?  -  virptelėjo  Skirmos 
balsas. 
-  Na  tai  aišku,  o  ką daugiau!.. 
-  Susinervijau,  Zaksai...  Kai  pamačiau  šalia  kaimiečio 
sėdinčią  žmoną,  patrakau! 
-  Kokio kaimiečio!  Tai  Sieras buvo,  nepažįsti  tokio? 
Sieras?..  Va  tai  tau!  Girdėjo  apie jį,  bet  pirmąkart  akis  į 
akį...  Tas  karatistas,  ruskelis,  bala  žino  kokių  ten  kovų 
meistras,  iš  neaiškaus  pašalio  atsibeldęs  į  Telšius!  Tylus,  už­
daras,  negeriantis,  todėl  tarp  chebros  nepastebimas.  Ypač 
kad  su  tokia  griuvena  po  miestą varinėja.  Juk jei  būtų  išlipęs, 
būtų  taip  sunešiojęs jį...  kaip  tą  Vidmą. 

165 
 Bet  čia  pat  prisiminė  lygią  rausvą  žmonos  nugarą... 
-  Ko  tas  pideras  prie  mano  lenda?  -  pratrukęs  Skirma 
mostas  po  mosto  ėmė  laistyti  alų  kur  papuolė.  -  Aš jį  nukal­
siu. Tegu  tik šoka!..  Iš baslio,  ūkiškai!.. 
Zaksas su visa  kėde  pasislinko  toliau: 
-  Ko  čia  sklaidaisi?!  Bliad',  tikras  pridurkas,  - valėsi  ap­
lietas  treningines  kelnes.  - Jis  tavo žmoną jau  treji  metai  dul­
kina,  iš  dangaus  nukritai,  čto  li?  Liubov',  ką  padarysi.  O  be 
to,  įsidėk  į  galvą  -  Sieras  mano  žmogus,  todėl  nešokinėk.  Ir 
dėl  mašinos...  Man  nusispjaut,  kaip  tu ja važinėsies, gali  nors 
traktorius  puldinėti,  bet  po  mėnesio  už ją  turiu  gauti  tris  štu-
kas,  aišku?  -  Ir  grasinamai  pridūrė:  -  Kitaip  pasodinsiu  ant 
šikpuodžio,  kuris,  mačiau,  mėtosi  mašinoje. 
Zaksas  vienu  mauku  ištuštino  stiklinę  ir  vikriai  pašokęs 
nuspyruokliavo  prie  savo  „Toyotos",  o  griežtas  tonas  vis  te­
beskambėjo  Skirmai  ausyse.  Na  va,  bus  užsitraukęs  ir  Zakso 
nemalonę.  Ir  vis  per  tą  žmoną!  Velnias,  jau  treji  metai  duo­
dasi  su  kitu?!  Tai  štai  ko  ji  lįsdavo  po  antklode  su  pižama,  o 
jo  rankas  atmušinėdavo  tarsi  svetimas. 
Skirma  sučepsėjo  lūpomis.  Kartus  skonis.  Bet  alus  čia 
niekuo  duotas.  Tai  ką,  nė  vienas  vyras  šiame  miestelyje,  nė 
vienas vieniausias  neturi  savo  moters?!  Kaip  komunoje  - vis­
kas  bendra?!  Girdėjo,  kad  vien  Zaksas  ištekėjusių  poniučių 
yra  sugundęs  per  šimtą,  ir  po  tos  audringos  nakties  visai  ne­
sunku  tuo  patikėti.  Treji  metai!..  Na  Rūtka!  Ir  dar  su  kuo! 
Su  tipu,  nemokančiu  kalbėti  lietuviškai!  Va  tau  ir  Žemaitijos 
sostinė!  Tikram  žemaičiui  rusas ragus  įtaisė! 
Bet  ūmai  jis  pagalvojo:  nusispjauti  jam  į  Zaksą,  skersą 
dėti  ant  to  Siero, o žmoną  išvis - nurašyti  į  lapes!  Bile  pinigų 
būtų!  Neprapultų.  Visas  miestas  ant  ausų  prieš  jį  stovėtų. 
Taip,  tik  kietai  prigrūstos  kišenės  sutrukdytų  jam  išprotėti  ir 
leistų vaikščioti  aukštai  pakelta  galva. 
Mindę  rado  namuose.  Tik  popiet,  kai  nuo  gulinėjimo  šo­
nai  įskausta  ir  nuo  sotumo  nebežino  kur  dėtis,  išsivelka jis  į 
miestą.  Bepigu,  žinoma,  kai  tėvai  išlaiko,  ir  dėl  rytojaus  jis 

166 
bemaž  nesijaudina.  Pamatęs,  kad  Skirma  įsuko  į  kiemą  su 
nematytu  „aštuntuku",  Mindė  kaipmat  išskubėjo  pasitikti. 
-  Ei,  geras!..  -  džiugiai  pabilsnojęs  į  kapotą,  šmurkštelė­
jo  į  automobilio  vidų.  -  Iš  kur?..  Iš  kur  parovei  šitą  „vosmio-
rąM?..  .  i ;  £J  :.Jr.«»fi^V-,  • •  ; 
Skirma  be  jokio  pasididžiavimo  papasakojo  apie  sandėrį 
su  Zaksu. 
Mindė  buvo  nustebintas.  Žvilgtelėjo  į  draugužį,  jo  akyse 
lyg  visu  sprindžiu  paaugusį.  Pats  Zaksas  patikėjo  tokią  maši­
ną,  čia  tai  bent!.. 
-  Et,  s m u l k m e n a !  -  kuklinosi  Skirma.  -  Po  mėnesėlio 
raižysiu  su  nuliova  mašina,  pamatysi!  Nepasakiau  svarbiau­
sio  -  prasideda. 
-  Kas  prasideda? 
-  O  tas,  kad  pagaliau  prasideda,  rimta  diela  prasideda. 
Bet  Mindė  vis  vien  nesuprato.  Mirkčiojo,  lyg  kas  į  akį 
būtų  įkritę.  Ir  ta  gudri  Skirmos  šypsenėlė...  Kažkoks  keistas. 
- N e į k e r t i ? . .  Auksas,  Mindė,  pajudėjo  reikalai  su  auksu. 
Pasigavau  tą  vilnietį.  Jis  žino,  kaip  nuimti  nuo  kontaktų  auk­
są.  S u t a r ė m e  kartu  varyti.  Kad  žinotum,  kokios  babkės  lau­
kia,  kad  tu  žinotum!.. 
Mindei  kažin  ko  pasidarė  šilta.  Lyg  vėjelis  pūstelėjo  -
pinigai!..  T e n ,  kur  auksas,  ten  ir  pinigai.  Beprotiški.  Skirmai 
gerai,  o  jis?..  Mindė  nesuvokė,  kaip  taip  gali  būti,  bet  pajuto 
nerimą.  Nesveiką,  atmieštą  pavydu,  ir  tokiu  juodu,  kad  iš­
džiūvo  burna. 
-  Na  ir  kas?.. 
Skirma  pasižiūrėjo  į  jį  kaip  į  visišką  neišmanėlį: 
-  Kaip  tai  kas!..  Juk  tai  amžiaus  diela!  M u m s  dviese  su 
tuo  vilniečiu  sunkoka  bus  suktis,  todėl  norėčiau,  kad  prisidė-
tum  ir  tu.  Supranti,  mes  abu  basi,  o  tu  vis  kiek  turi  pasitau­
pęs.  Man  jau  šiandien  ir  už  rūgštį,  ir  už  autogeną  mokėti. 
Mindė  pajuto,  kaip  ištįsęs veidas,  ką  tik  tarsi  prilipęs  prie 
žandikaulių,  atsileidžia,  o  jį  patį  apgaubia  visai  kitokia  šilu­
ma,  lyg  „ N a p o l e o n o "  burnelę  išmetus.  P a m a n ė ,  kad  Skirma 

167 
atvažiavo  pasigirti,  o  pasirodo  -  jį  laiko  rimtu  žmogumi.  Juk 
jie  draugai,  tad  ar  galėjo  būti  kitaip?  P a n o r o  būti  atviras  kaip 
niekad. 
-  Šiek  tiek  turiu  sukaupęs  babkių.  Kokį  tūkstantį  žalių... 
- T ū k s t a n t į ? 
-  Taip,  jei  ne  daugiau.  Taupiau  mašinai,  dar  viena  vasa­
ra,  ir  tėvai  būtų  p r i m e t ę . . . 
-  Ką  ten  taupysi,  kai  geresnio  biznio  šiais  laikais  nera­
si,  -  su  įkarščiu  kalbėjo  Skirma  gniauždamas  vairą.  -  Ga­
myklos  sandėliuose  to  šūdo  pakankamai.  O  jei  dar  palėkus 
iki  Tauragės!  Juk  ten  irgi  stovi  analogiška  gamykla.  Reikia 
suktis,  ir  labai  greitai,  kol  kiti  nesuuodė  šios  aukso  gyslos. 
Mindė  pritardamas  vis  linkčiojo.  Jis  tos  pačios  nuomo­
nės.  Negalima  praleisti  tokio  šanso.  Ir  kai  kalba  pakrypo  apie 
kolektyvinį  sodą,  jis  pasijuto  galįs  būti  visiškai  lygiateisiu 
partneriu.  O  kaip  -  galima  sakyti,  jis  finansuoja  biznį  ir  pir­
miesiems  aukso  bandymams  suranda  vietą.  Tėvai  kaime,  to­
dėl  niekas  netrukdys.  Grįš  vakare,  o  ryte  į  darbą.  Bet  argi 
gali  taip  imti  ir  pavykti?  Abejonės  padidėjo,  kai  Skirma  pa-
makalavo  jo  panosėje  naktipuodžiu.  Avantiūra!..  Bet  jei 
rūgštis  neįveikia  emalio... 
-  O  kas  toliau?  Kaip  ten  paskui  viskas  vyksta?  -  klausi­
nėjo  jis  spirgėdamas  iš  smalsumo. 
-  Nežinau...  Vidma,  tas  iš  Vilniaus,  tvirtina,  kad  tai  jo 
rūpestis.  Davai,  sėsk!  Varom  pas jį,  detales  pamatysi... 
Abejonės  nenyko  pamačius  ir  tą  vilnietį.  T a m s ū s  ratilai 
po  akimis,  nuo  sumušimo  perkreipta  lūpa.  Ir  apsirengęs  ne­
kaip.  Nepasakysi,  kad  tie  liesi  pirštai  yra  čiupinėję  aukso  ly­
dinius.  Jie  apsikeitė  tuščiais  žvilgsniais,  ir  kol  Skirma  aiški­
no,  kad  Mindė  -  jo  kruvinas  draugelis,  vilnietis  dar  karščiau 
įniko  lupinėti  detales.  Replės  jo  rankose  krutėjo  tarsi  koks 
chirurginis  instrumentas.  Smulkūs  kontaktėliai  žirte  žiro  ant 
patiesto  laikraščio.  Tarstelėjo,  kad  įgudimo  reikia,  bet  ar 
anksčiau  teko  blusinėti  tokias  detales,  neišsidavė.  Ir  jo  ne-

168 
kalbumas  suprantamas,  kaip  ir  tas  žvairavimas:  trečią  parsi­
tempė,  viską  išklojo!  Juk jie  taip  nesitarė!.. 
Skirma  pasistengė  numaldyti  vilniečio  nepasitenkinimą. 
Patikino,  kad  būsimo  pelno  dalybų  schema  nesikeičia:  jam  -
penkiasdešimt  procentų,  o  su  Mindė  atsiskaitys  jis  pats,  iš 
savo  dalies.  Vidma  atsiduso.  „Nors  tiek!.."  -  matyt,  tokia  to 
atodūsio  prasmė. 
Mindė jau  pravertė  gaudant  per  gamyklos  tvorą  persver­
tą  rūgšties  statinaitę.  Kol  nuvežė  ją  iki  sodų,  automobilyje 
pasklido  nemalonus  kvapas.  Ir  jau  iškeldami  apsižiūrėjo  -
sunkiasi,  bjaurybė,  pro  plastmasinj  kamštį!  O  smarvė!  Abu 
atšoko  kosčiodami.  Raukydamiesi  iškėlė  velniop,  pastebėjo, 
jog  bagažinės  kilimėlis  kaip  žlugtas.  Patraukė... 
-  Ot  šūdas!..  -  krioktelėjo  Skirma.  -  Visi  dažai  nuėjo, 
batai!  Farą  keisk,  sparną  dažyk,  o  dabar  -  ir  bagažinę!  Nešk 
greičiau  vandens! 
Kol  Mindė  sulakstė  iki  šulinio,  Skirma  skausmingai  ste­
bėjo,  kaip  šnypščiančios  putos  blukina  bagažinės  spalvą. 
Šliūkštelėjo  puskibirį,  praplovė,  praskalavo  -  ir  vėl  į  miestą. 
Valandėlei  atsisėdus  po  naujos  lauko  kavinės  skėčiais,  Skir­
ma  stengėsi  nežiūrėti,  kokio  formato  merginos vaikštinėja  po 
miesto  centrą.  Veltui  jį  Mindė  bakino,  lyg  kokį  užkeikimą 
šnabždėdamas:  „Oba,  kokia!..  Ir  ta  gera,  žiūrėk!..  O  šita..." 
Skirma  buvo  kurčias  ir  akis  ganė  ežero  bangose.  Šiandien jis 
atrodė visai  kitoks.  Saugantis ne  tik  Napoleono  kariuomenės 
skrynias,  kurios,  jei  tikėtum  legenda,  žygiuojant  jai  per  ka­
daise  stovėjusį  tiltą  nugarmėjo  dugnan,  bet  ir jo  paslaptį.  Pa­
sakytų,  kad  jo  Rūtka  turi  kitą,  ir jau  treji  metai  -  Mindė  ne­
patikėtų.  Jis  ir  pats  dar  kvaišėja  po  tos  nakties,  kai  užlaužė 
žmoną  žvakės  šviesoje,  o  vėliau  bute,  kur ji  elgėsi  lyg  viešna­
myje.  Šaltai  ir  abejingai,  tarsi  nebepriimanti  naujų  klientų. 
Myli  kitą.  Koks absurdas!.. 
-  Kas tau  yra?  - išgirdo  Mindės juoką.  -  Ką  tik  nei  iš šio, 
nei  iš  to  pasakei:  kurva... 

169 
 Argi?  Na  va,  jau  ir  šneka  sapnuodamas.  Ir  tas  ežeras  -
viso  labo  tik  bala,  ir šita  lauko  kavinė - joks  stebuklas.  Ir  kad 
žmona  turi  kitą  -  anokia  ten  tragedija.  Bet  va  Kristupas,  kas 
bus  su juo?.. 
-  Klausyk,  Mindė,  juk  tavo  motina  išsiskyrusi,  tave  juk 
užaugino  patėvis? 
Šis dirstelėjo  j Skirmą  nustebęs: 
-  Na  taip,  o  kodėl  klausi? 
-  O  tikrą  tėvą  prisimeni? 
-  Kaip  per  miglą.  Man  nerūpi,  kur jis  dabar  gyvena.  Jis 
išėjo  pas  kitą,  kai  dar  į  kelnes  dėjau.  Ką  aš  toks  pirdūnas 
galiu  prisiminti?  Kiek  mama  pasakojo,  gėrė,  ėjo  per  mergas, 
algos  neparnešdavo,  o  patėvis -  kaip  reikiant  diedas,  nė  kar­
to  nesusipykome,  ir net balso ant  manęs  nekelia.  Ko daugiau 
reikia? 
Skirmos  pirštai  lyg  plieniniai  sutraškino  alaus  skardinę. 
Taip  ir  bus,  ko  daugiau  reikia? 
-  O jei,  pabandyk,  Mindė,  įsivaizduoti, -  toliau  tęsė  keis­
tą  šneką jis,  - o jei  tavo  tėvas  šiandien  būtų  prie  babkių?..  Tu 
jo...  ieškotum? 
Mindė  negalvojo  nė  sekundės: 
-  Kokie  dar  bazarai!..  Susirasčiau  -  ir  prie  sienos!  A-
nuka,  davai,  tėtuši,  ševelinkis,  varyk  kompensaciją  už  nelai-
minga  vaikystę!  Bent  jau  „Žiguliuką"  kokį... 
Skirma  liko  patenkintas  atsakymu.  Nore tiek.  Pagalvojo 
ir šyptelėjo.  Lyg vėl  Masčio  ribuliavimas glostytų  širdį,  o  nuo 
vėjo  plazdantys  staliukų  skėčiai  sklaidytų  niūrią  nuotaiką. 
-  Gal  dar  padarom  alaus?  -  pažvalėjo  ir  Mindė. 
-  Man  gana.  Nebent  sulčių  stiklinę,  pomidorų. 
-  Na  tu  ir  duodi!  -  kraipė  galvą  draugelis,  krapštydamas 
savo  pilvuką  iš  pastalės.  -  Metei  rūkyti,  o  dabar  pradedi  gerti 
visokį  myžalą.  Šneki  kaip  Austys,  kas  gi  tau?..  Tos  rūgšties 
apsiniuchinai? 
Skirma  tebebuvo  gerai  nusiteikęs.  Bandė  įsivaizduoti, 
kas  atsitiktų  rausvai,  kūdikio  odelės  švelnumo  žmonos  nuga-

170 
rai,  jei  taip  patykotų  jos  laiptinėje  su  rūgšties  kibirėliu.  Nuei­
tų  raupais  it  rupūžei?  Bet  tuoj  susigriebė,  kad  galvoja  apie 
kerštų.  Negerai  d a r o .  Juk  niekas  neprarasta.  Sūnus  -  irgi. 
Sakytų,  m e i l ė . . .  Argi  ji  buvo?  Juk  pasigerti  iš  sielvarto  nesi­
ruošia,  kartis  taipogi.  Tai  kokia  ten  meilė?  Už  ką jai  keršyti? 
Kad  prieš  trejus  metus  įsimylėjo  kažkokį  tipelį? 
Pasišlykštėjimas  ir  įniršis,  kuris  it  srovė  purtė  Skirmą  vi­
są  naktį,  nuslūgo,  ir  jis  pajuto  pagaliau  vėl  turintis  jėgų  pa­
žvelgti  į  linksmai  šurmuliuojančią  gatvę,  kur  tarp  pilkų  apda­
rų  lyg  skaidraus  vandens  burbulai  suraibuliuodavo  nepri­
dengtos,  p e r m a t o m o s  nuogybės. 
Kolektyviniai  sodai  jau  grimzdo  į  sutemas,  kai  šalia  kibi­
rų  žvangėjimo  ir  vakaro  tyloje  toli  sklendžiančių  balsų  nusi­
rito  trinksėjimas.  Tai  Skirma,  p a g a u t a s  azarto,  vienas  pats 
kėlė  iš  bagažinės  deguonies  balioną,  bet  neišlaikęs  paleido  iš 
rankų. 
-  Atsargiau!  -  šūkčiojo  Mindė.  -  Gali  sprogti!  Va,  plyte­
lė  suskilo,  betrūko,  kad  namą  į  orą  pakeltum!.. 
-  Bus  tų  plytelių,  bus  tų  namelių,  -  valydamasis  sutep­
tus  treningus  d u n d e n o  Skirma.  S u p r a n t a m a ,  iš  kur  toks  ge­
ras  ūpas.  Paruošiamieji  darbai  pagaliau  eina  į  pabaigą.  Pra­
sideda! 
Vidma,  vos  išlipęs  iš  automobilio,  visų  pirma  kažkur  pa­
slėpė  maišelį  su  išardytais  kontaktais  ir  dabar  vaikščiojo  ne­
s u p r a n t a m o  rūpesčio  apimtas.  Tik  jis  vienas  žino,  koks  dar­
belis  laukia.  Pasak  jo,  virimo  procesas  turi  vykti  po  atviru 
dangumi,  todėl  Mindė  šmirinėjo  po  kambarius  ieškodamas 
ilgesnio  elektros  laido.  Elektrinė  viryklė  stovi  ant  palangės, 
o  privalo  atsidurti  ana  va  ten,  prie  šiltnamio  kampo.  Garai. 
Jei,  rupūžė,  šalta  garuoja,  tai  kas  dėsis,  kai  užvirs?..  Sliekai  iš 
žemės  išlįs.  N o r s  -  nieko  tokio.  Svarbu,  kad  pavyktų.  Sunku 
patikėti,  jog  sodų  tyruose  įvyks  mažas  stebuklas  -  atsiras  tik­
ras  tikro  aukso  gabalaitis.  Ir  dar  iš  kur  -  iš  naktipuodžio... 
Pagaliau  sutemo.  Vos  ne  vos  baltavo  nukalkinti  obelų 
kamienai.  Vis  rečiau  tylą  sudrumsdavo  koks  garsas. 

171 
 -  Na  ką,  chebra,  -  bloškė  kortas  į  šalį  vilnietis,  -  laikas 
pradėti. 
Skirma  atsipūtė.  Jam  prastai  sekėsi,  tris sykius  pralošė, o 
Mindė  tiek  džiaugėsi  savomis  pergalėmis,  kad  nejučiomis 
Skirma  ėmė  jo  neapkęsti.  Vidma  nežaidė.  Žiūrėjo  ir  tylėjo. 
Kažkoks  užsidaręs  tipas.  Nieko  apie  save  nepasakoja.  O  gal 
ir teisingai  daro,  kad  stengiasi  susikaupti.  Juk  nuo  šio vakaro 
labai  daug  kas  priklauso. 
Jie  visi  išvirto  į  lauką.  Sutarė  -  kuo  mažiau  šviesos,  tad 
prožektorius  plykstelėjo  tik  pilant  rūgštį  į  naktinį  puoduką. 
Akinantis  emalis  ir vėl  tamsa.  Pastatė  indą  ant  įjungtos  elek­
trinės  viryklės.  Vėl  mirktelėjo  prožektoriumi.  Melstelėjęs 
skystimėlis.  Kas  būtų,  jei  ten  įmerktum  nagus?..  O  jei  į  ver­
dantį?  Taip,  turi  užvirti.  Reakcija  greitesnė. 
Vilnietis  tarstelėjo,  kad  daugiau jų  pagalbos  nereiks.  Su­
sitvarkys  vienas.  Tarsi  jautėsi  skolingas.  Juk  tiedu  visą  dieną 
trankėsi,  zyliojo  po  miestą,  o  jis  -  nieko.  Skirmai  buvo  įdo­
mu  žinoti,  ar  teko jam  pravirti  bent  gramą  aukselio?  Vidma 
kuo  ramiausiai  pasukiojo  galvą:  ne...  Tai  kaip  čia  dabar,  ne­
rimo  Skirma,  o  ir  Mindė  jam  tylomis  pritarė  -  juk  gali  nė 
velnio  nesigauti! 
-  Gausis,  - tvirtai  pareiškė  šis.  -  Viską  apmasčiau.  Turė­
jau  gražaus  laiko,  kai  vienam  veikėjui  išardžiau  kalną  pana­
šių  detalių.  Girdėjau,  kaip  jis  telefonu  kalbėjo  apie  azoto 
rūgštį,  o ji  ėda  beveik  visus  metalus,  išskyrus  tauriuosius.  Ga­
vau  už  darbą  kelis  šimtus  dolerių  ir  iškart  atvariau  čia.  Kol 
nespėjo  pasirodyti  auksaviriai  iš  Vilniaus... 
-  O jie  gali  pasirodyti?  -  lyg  ir  nusigando  Skirma. 
-  Manau,  kad  taip...  „Sigmos"  sandėlius  netruks  ištuš­
tinti,  o  tada  patrauks  toliau.  Jūsų  skaičiavimo  mašinų  gamyk­
la  -juk  Vilniaus  filialas.  Jie  gali  oficialiai  nupirkti  visas  kon­
taktų  atsargas.  Juk  valdiška  kaina juokinga. 
-  Rytoj,  -  sušnibždėjo  Skirma,  -  rytoj  pat  varysiu  į  ga­
myklą  ir  nukirsiu jiems visus galus!..  Susitarsiu,  kaip  nors  su­
sitarsiu  su  tuo  seniu,  kad  niekam  niekam... 

172 
 Suėmė  pyktis.  Jis  čia  gyvena!  Jo  miestas!  Ir  jei  kas  lįs... 
O  ką  jis  gali?  Akimis  palydėti  į  sunkvežimį  kraunamas  dėžu­
tes?  Velnias! 
-  O  kur  Lietuvoje  dar  yra  panašių  gamyklų?  -  klausė 
Mindė.  Jis,  kaip  ir  Skirma,  spoksojo  į  kaistantį  puodą,  prie 
kurio  tūpsojo  vilnietis.  -  Mes  irgi  turime  veikti,  ko  snausti? 
-  Atrodo,  kad  Tauragėje  stovi  panaši  gamykla,  kur  dau­
giau  -  nežinau,  -  įniko  ardyti  polietileninį  maišiuką  Vidma. 
Flegmatiški  judesiai.  Nepanašus  į  avantiūristą,  nors  jo  kelio­
nės  iš  Vilniaus  j  Žemaitijos  sostinę  kitaip  kaip  avantiūra  ne­
pavadinsi.  -  Bet  manau,  kad  Rusijoje  jų  kaip  prišikta... 
- T a u r a g ė ! . .  -  šūktelėjo  Mindė.  -  Prisiminiau!..  Ten  ma­
no  pusbrolis  dirba  inžinieriumi! 
-  Pašvieskite,  -  prašė  vilnietis  kuisdamasis  apie  mai­
šiuką. 
-  Ei,  tai  mes  būtinai  ten  turime  nuvaryti,  -  prabudo  iš 
susimąstymo  Skirma.  -  Rytoj  pat  jam  paskambink!  Pasakyk, 
kad  yra  geras  biznis,  daugiau  nieko  neaiškink... 
Ir  jiedu  pagavo  taip  karštai  aptarinėti  telefoninio  pokal­
bio  turinį,  kad  Vidma  tik  iš  trečio  sykio  prisiprašė  prožekto­
riaus.  Visi  arčiau  prisislinko  prie  naktipuodžio.  Vėjelio  gū­
sis,  ir  visi  užsikosėjo.  Vos  garuoja,  o  kaip  į  gerklę  kerta,  bjau­
rybė!  Lyg  adata  į  plaučius! 
-  Švieskit,  švieskit! 
Skirma  vėl  nutaikė  šviesos  pluoštą  į  Vidmos  rankas.  Jo­
se  -  saujelė  gelsvų  kontaktėlių.  įbėrė  žiupsnį.  Pasigirdo 
šnypštimas,  ir  iš  p u o d o  išvirto  juosvas  dūmas,  dar  tirštesnis. 
Ėda!..  Štai  pliūptelėjo  lyg  iš  kibiro.  Šovė  aukštyn,  vėl  iš  tam­
sos  pūstelėjo  vėjas,  ir  nemalonus  kvapas  užėmė  šnerves.  Visi 
kaip  vienas  atšoko  nuo  rūkstančio  puodo.  Kosčiojo  iki  ašarų 
ir  krenkštė  lyg  džiovininkai.  Tai  karingas  d ū m a s ! 
-  Na  va,  -  kalbėjo  vilnietis,  -  iš  lėto,  žiupsnis  po  žiups­
nio,  ir  išvirsime. 
-  Pilk  visą!  -  gaudė  orą  Skirma.  -  Kiek  čia  gadinsim  svei­
katą?  Rrraz,  ir  viskas!.. 

173 
 -  Negalima,  per  kraštus  išbėgs.  Pavirsime  valandą,  tada 
rūgšties  dar  kiek  [bersime. 
Skirma  nusivylė.  Greitai  nieko  nebus.  Rūksta  ir  rūksta. 
Toli  iki  aukso.  O  gal  ten  viską  toji  rūgštis  surijo?  Po  valan­
dos  nupylus  ją,  abu  su  Mindė,  persisvėrę  per  Vidmos  petį, 
išvertė  akis.  Ant  dugno  pasimatė  geltonymė.  Perplovė ją van­
deniu  ir vėl  užpylė  rūgšties. 
O  Mindė  su  tuo  vilniečiu,  kuris vis  labiau  panašėjo  į  bur­
tininką,  traukė  cigaretę  po  cigaretės.  Taip  ir  gundė  pajusti 
svaiginančio  dūmo  stiprumą,  net  burna  patvino  nuo  seilių. 
-  Einu  prigulsiu,  - sutrypčiojo  Skirma,  -  kai  išvirsite,  pa­
žadinkit  mane. 
Ir  skubiai  pasišalino.  Bet  pagunda  parsivijo  ir  į  sodo  na­
melio  palėpę.  Kai  atsidrėbė  į  išklerusią  kušetę  ir  užsimerkė, 
iš  tamsos  tarsi  povandeninis  laivas  išplaukė  balta  balta  auksi­
niu  filtru  cigaretė.  Standžiai  prigrūsta  kvapniausio  pasaulyje 
tabako.  Taikė  žemiau  nosies,  bet  Skirma  kietai  sučiaupė  bur­
ną.  Taip  ir  užmigo  raukydamasis. 
Sapnavo,  kad  lekia  miesto  gatvėmis,  o  aplink  nematyti 
veidai.  Kažkokios  žmogystos  prabangiais  drabužiais  siūlė 
pirkti  trilitrinius  stiklainius  auksinių  kontaktų.  Ir  prie  resto­
rano,  ir  prie  bažnyčios...  Vien  prekijai,  o  pirkėjas  jis  vienas. 
Parduotuvės  vitrinose  šviečia  dailiai  suguldyti  aukso  lydiniai, 
o  tenai  nė  gyvos  dvasios.  Išprotėti  galima...  Kas  čia  išlojo 
ant viso miesto apie  tokį garantuotą biznelį?  Įsidrąsinęs Skir­
ma  sustabdo  automobilį  ir  klausia:  „Kiek  nori  už  tą  trilitri­
nį?"  O  auksinius  kontaktus  laikantis  tipas  jam  atsako:  „De­
šimt  baksų,  tokios  stavkės..."  Ir  Skirma  perka.  Subėga  kiti 
prekijai,  o  jis  perka  n e s i d e r ė d a m a s  ir  spurdėdamas  iš 
džiaugsmo.  Krauna  į  bagažinę,  ant  užpakalinių  sėdynių,  galų 
gale  beria  į  „aštuntuko"  saloną,  kol  už jo  stiklų  tampa  gelto­
na  geltona.  O  ežeras  miesto  papėdėje  garuoja.  Ritasi  virš 
bangų  pilkšvi  tumulai.  Aštrus  kvapelis...  Dievulėliau,  azo­
tas!  Ir staiga  auksinių  kontaktų  prikimštas  automobilis dings­
ta,  o  jis  atsiduria  prie  savo  penkiaaukščio.  Užeina  į  butą,  o 

174 
ten  -  žmona.  Sukioja  rožės  žiedlapio  rausvumo  nugarą,  o 
klubams  neleidžia  judėti  vyriškos  rankos.  Ir  ta  poza...  Ir 
šiaip  žiūri,  ir  taip  -  nesuprasi.  Vyro  galva  palei  žemę  kada­
ruoja.  Mirksi.  O  rankos...  Jos  laiko  naktipuodį.  Grėsmingai 
siūbteli,  ir  melsvas  vandenėlis  atitrūksta  nuo  sniego  baltumo 
emalio... 
-  Ei,  Skirma!  Ar girdi  tu?.. 
Jis  pašoksta  lovoje.  Visas  vienam  prakaite.  Na  ir  sapne­
lis!..  Pagrabalioja  apie  nosį -  nespėjo... 
-  Ateik  čia!  Jei  nori  pamatyti,  davai  kelkis! 
Tai  Mindė  gerkloja.  Kažkas  pokšteli,  pakvimpa  dujomis. 
Autogenas.  Bando  nureguliuoti  tinkamą  liepsnelę.  Ir  kol jis 
išsikrapšto  iš  migio,  rytmetinį  paukščių  ulbesį  nustelbia  pra­
tisas šnypštimas. Jau  lydo, jau!.. 
Galvodamas  apie  tą  istorinį  momentą,  išpuola  į  lauką  ir 
vos  nepargriauna  greta  sustatytų  deguonies  ir  dujų  balionų. 
Aukšto  spaudimo  žarnos  vyniojasi  kaip  gyvatės,  neria  pro 
Mindės  pražargstą  ir  nutrūksta  ties  tupinčiu  vilniečiu.  Neiš­
miegoti,  bet  linksmi  snukeliai.  Skirma  deda  koją,  ir  kažkas 
subarška.  Šikpuodis...  O,  laimė,  tuščias.  Geltona  kaip  kiau­
šinio  trynys  krūvelė  žiba  ant  pilko  asbesto  lapo.  Virš jo  paki­
bęs  trumputis  liepsnos  liežuvėlis. 
-  Ateik,  -  atsisuka  Mindė,  - jau  pradedame.  Šakės,  kaip 
gražiai  atrodo! 
-  Tuoj,  -  murma  Skirma  lįsdamas  už  šiltnamio,  -  man 
reikia  pamyžti. 
Bet  vos  įkišo  ranką  į  tarpukojį,  taip  skaudžiai  dilgtelėjo, 
kad  nusikeikė  ant  visų  kolektyvinių  sodų.  Kas  čia  dabar?.. 
Eikš,  eikš  į  ryto  švieselę...  Pabandė  atpalaiduoti  šlapimo 
pūslę,  ir  vos  sustenėjo,  dar  stipresnis  dilgtelėjimas  pakirto 
kojas.  Kas  per  skausmas!..  Ir  kai  pagalvojo  apie  ligą,  pasi­
gautą  iš  malonumo,  pasiuto  iš visos  širdies  keiktis. 
-  Kas  tau  yra?  - atlindęs  Mindė  priekabiai  nužiūrėjo  kel­
nes  nusismaukusį  draugą.  -  Ką  čia  demonstruoji  savo  pim-
palą!  Davai, greičiau... 

175 
 -  Kurva  ta  Jūratė,  paskutinė  kurva!  Sveikinu...  Abu  pa­
sigavome  po  triperį. 
- T u  ką,  rimtai? 
Skirmos  veidelį  iškreipė  žvėriškos  pastangos.  Plona  sro­
velė  tyžtelėjo  į juodžemį. 
-  Užmušššti!..  Bliacha, koks skausmelis! 
v 

O  Mindei  nei  šilta,  nei  šalta.  Šypsosi  kaip  kvailelis. 

-  Ko  vaipaisi?  Ir  tau  tas  pats!  Jei  ne  šiandien,  tai  rytoj, 
šimtas  procentų! 
-  Ačiū  Dievui,  kaip  žinodamas!..  -  džiūgauja  šis.  - Turė­
jau  tris  gumytes,  gerai,  kad  ketvirto  karto  nebuvo. 
Skirma  dar  labiau  susiraukė.  Ir  iš skausmo,  ir  iš  aklo  pa­
vydo.  Turėjo,  niekšelis,  tris  „gumytes",  bent  būtų  prasitaręs! 
Irgi mat draugas!..  Susisagstęs kelnes, kažkaip netyčia dirste­
lėjo  į  šiltnamio  vidų.  Plūstelėjo  kerštingo  džiaugsmo  banga. 
Įstengė  net  nusišypsoti. 
-  Žiūrėk,  Mindė,  kas  tavo  šiltnamyje  dedasi! 
Vos  prisiartino  prie  stiklinės  sienos,  buvęs  nerūpestin­
gas  veidelis  ištįso  iš  nuostabos.  Žali  pomidorų  daigai  buvo 
išgeibę,  lyg  nuvytę  per vieną  naktį... 
-  Maniškis  dar  stovės,  -  mėgavosi  savo  atradimu  Skir­
ma,  -  o  tiems  nė  picilinas  nepadės.  Azoto  garų  gavo,  ir  la­
banakt! 
Mindė stvėrėsi  už galvos: 
-  Kas  dabar  bus?  Matkelė  pamatys,  užpjaus  negyvai!.. 
-  Išrauti!..  Visus  iki vieno.  Atseit  pavogė. 
Draugiškai  plekštelėjęs  Mindei  per  petį,  Skirma  nulin­
gavo  prie  vilniečio,  kuris  knypėsi  prie  karščiui  atsparaus  as­
besto  lapo.  Replėmis  stvėrė  įkaitusį  blyną  ir  skubiai  įkišo  į 
kibirą  su  vandeniu.  Čirkštelėjo  ir  nutilo.  Tada  pergalingai  at­
sitiesė. 
-  Va,  finišas...  -  kilnojo  ant  delno  gelsvą  gabaliuką,  ne-
lyg  bandydamas  nustatyti  svorį.  -  Auksas,  tikrų  tikriausias 
auksas. 
Skirma  ištiesė  ranką.  Ir  kai  pajuto  iš pažiūros  menko ga­
balėlio  svorį,  krūtinėje  pašėlusiai  sutvinksėjo...  Pavyko!  Jis 

176 
laiko  auksų,  m a t o  jo  korėtą  šoną  ir  jaučia,  kaip  paskutinė 
lydinio  šiluma  išsivaikšto  po  kūną.  Išsivaikšto  ir  amžiams  ten 
pasilieka.  Atpuoles  Mindė  pagriebė  aukso  lydinį  ir  tarsi  iš­
protėjęs  įsisegė  į  jį  baltais  dantimis.  Visi  trys  nusijuokė.  Pa­
tenkinti  apžiūrėjo  dantų  žymes. 
-  O  dabar,  chebra,  prisiekite,  -  tarė  vilnietis,  -  kad  nė 
vienai  gyvai  dvasiai  nepasakosite  apie  šį  biznį.  Ar  jaučiate, 
mes  galime  tokius  pinigus  susišluoti,  toookius!.. 

*  *  * 

Brūkis  pasimuistė  sėdynėje.  R a n k o s  buvo  tarsi  suaugu­

sios  su  senutėlio  „Moskvičiaus"  vairu.  Koja,  uždėta  ant  stab­
džio  pedalo,  virpčiojo.  Šalia  abejinga  mina  sėdėjo  Gerda. 
Kada  ne  kada  telkdavosi  prasiviepti  tarytum  padrąsindamas. 
Šiaip  jau  Brūkis  suvaldydavo  tą  metalo  laužo  krūvą,  nuoša­
liomis  gatvelėmis  pusę  miesto  aplėkė,  bet  štai  jo  „instrukto­
rius"  surengė  tikrą  egzaminą:  paliepė  sustabdyti  automobilį, 
kai  jau  buvo  beįlipą  į  gatvelės  viršų.  Sustabdyti,  kad  vėl  paju­
dėtų  iš vietos.  O  tas  įkalnės  statumas!  Tarsi  pirmoji  pakopa  į 
patį  dangų,  kuriame  debesies  nesimatė  nė  pūko,  vien  saulė, 
kaitinanti  automobilio  stogą  be  jokio  gailesčio.  Regis,  šis 
jausmas  buvo  svetimas  ir  Gerdai. 
-  Užvesk!  -  paliepė  jis.  -  Pameni?..  Sankaba,  po  to  bė­
gis,  ir  pirmyn! 
Lengva  pasakyti  -  pirmyn.  Juk  vos  atleis  stabdžius,  ta 
griuvena  mesis  atgal,  ten,  kur  tankūs  paežerės  krūmai  ir  tas 
medis,  regis,  taip  tykantis jo  klaidos.  Brūkis  išpūtė  orą.  Prisi­
minti,  prisiminti  viską,  ko  mokė  G e r d a .  Fizinę jėgą  pamiršti. 
Švelniai  švelniai... 
Jis  pasuko  raktelį.  Variklis  supupsėjo. 
-  Gazo,  gazo  duok!  -  k o m a n d a v o  instruktorius.  - Atlei­
di  sankabą  -  ir  gazo!..  Vėl  ant  stabdžių  ir  iš  naujo,  davai! 
Automobilis  šoktelėjo  į  priekį  ir  užgeso.  Brūkis  sukando 
dantis  spausdamas  stabdžius.  Toks  ir  liko  sustingęs,  tasi  pa­
mautas ant  baslio.  Su  viltimi  pralemeno: 

177 
 -O  gal  geriau  naktį,  Gerda?..  Juk  išlįs  kokia  mašina, jei 
bogu,  įkalsiu. 
-  Naktį  man  nėr  kada  su  tavimi  terliotis.  Susikaupk,  kas 
čia  tau  neaišku?  Įchujarini  bėgį,  atleidi  sankabą  -  ir  gazo! 
Rrraz,  dva,  ir  viskas.  Jei  be  jokių  stabdžių  išmoksi  su  sanka­
bos  ir  gazo  pagalba  vietoje  nulaikyti,  galėsi  vienas  pūsti  kur 
nori.  Tu  Juškei  reikalingas,  jis  tau  ir  teises  padarys.  O  tie, 
kurie  moka  vairuoti,  jau  gali  eiti  ant  rimtų  dielų.  Juk  visą 
gyvenimą  nesimaustysi  ant  mužikų  kumščio,  o  su  Juške  vary­
ti  -  visai  kitas  pontas.  Matei?  Vos  grįžo,  jau  su  „audine" 
laksto. 
Reikalingas  Juškei.  Dievaži,  maloni  mintis.  Kalina,  jis, 
Gerda  -  krūvoje  lengviau.  Pamažu  apsijungs  su  kitais  „zo-
novskais",  pažiūrės,  kas  tada  pašokinės.  Pačio Juškės  sutikti 
neteko.  Gerda  gyrėsi,  kad  tris  naktis  iš  eilės  su  juo  kvasino, 
bet  po  savaitės  pareiškė  žinąs,  kad  Pravieniškių  autoritetas 
pagal  zonos  paprotį  vėl  sėdo  „ant  aguonų".  Telšiuose  mažai 
būna.  Tai  Šiauliuose,  tai  Kaune.  Atnaujina  senus  zonos  ry­
šius.  Visai  kitokio  lygio  dielavaras.  Tai  ne  Gerda,  sumanęs 
atsidaryti  „tašką"  ir  kaišioti  pro  langą  samagono  puslitrius. 
Nors  irgi  nieko,  prasisuko  -  per  mėnesį  „maskaradą"  susi-
varganino,  o  Galiai  naujų  skudurų  pripirko.  Net  suknelę  to­
kią,  atseit  labai  seksovą,  įtaisė.  Kai  ją  užsivelka,  visi  apvalu­
mai  išvirsta.  Lyg  mėsos  pusfabrikatis,  vakuume  įpakuotas.  O 
Gerda  blizgina  savo  maniakiškais  veizolais  į  ją  ir  vapa  it 
trenktas:  aš  padarysiu  iš  tavęs  karalaitę...  Nemato,  kad  jos 
riešai  skustuvo  randų  išmarginti,  o  blauzdos  išpampusios  nuo 
venų  ir  apžėlusios pietietiškais gyvplaukiais.  Cirkininkai. 
- N e m i e g o k ,  Vaikas,  užvesk... 
Vėl  nedraugiškai  sukaleno  variklis.  Jausmas,  kad  metali­
niais dantimis  kibs  į  koją,  laikančią stabdžius.  Tik  pakels -  ir... 
„Moskvičius"  kaukdamas  rovėsi  pirmyn,  bet  tuoj  pat  už­
duso. 
-  Iš  naujo!  Viską  greičiau  daryk! 

178 
 Brūkis  krapštosi  su  rakteliu,  o  galvoje  viena  mintis:  turi 
pavykti,  privalo  išmokti.  Ir  užkaukus  varikliui,  jis  ūmai  pa­
miršta  visą  veiksmų  seką,  bet  jungia  bėgj,  atleidžia  sankabą, 
spūsteli...  Yra!  „Maskaradas"  pariedėjo  įkalnėn  ir vėl  susto­
jo,  burzgesys  toliau  aidėjo  žalumos  užlietoje  gatvelėje.  Dar 
kartą  pabandė... 
-  Nu  vo,  išmokai,  -  lengviau  atsipūtė  Gerda.  -  Važiuo­
jam  į  miestą,  dar kokio kalnelio paieškosime,  rimtesnėje  gat­
vėje,  -  ir  didvyriškai  automobiliui  kopiant  j  kalną,  ėmė  po­
stringauti:  -  Nors  visi  šaiposi,  bet  nebloga  mašina.  Detalių 
navalom  ir  pigios,  Kalina  geras  padangas  suveikė.  Nežinau, 
Juškė  sakė,  kad  ne  prestižas  su  tokia  varinėti,  bet  kas  čia 
labai  mane  Telšiuose  žino?  Duchų  ir  spekuliantų  kaimas. 
Mergos,  ir tos seniau buvo geresnės.  Kai  nukabindavai, tai  ir 
žinodavai,  kad  gausi.  O  dabar  visos  tik  mandros,  naglos,  vos 
kas - skundžiasi  arba  mentams.  arba  kokiems  lochams... 
Pro  variklio  kauksmą  Brūkis  tegirdėjo  kas  antrą  Gerdos 
žodį.  Ištempęs  kaklą  žiūrėjo  į  artėjančią  sankryžą.  Respubli­
kos gatvė.  Sukilo jaudulys -  kaip  įsukti ją,  kad  Gerda  nesišai-
pytų?  Bet  staiga,  kaip  ir  toje  įkalnėje,  tvirtai  užgulė  stab­
džius.  Praeiviai  irgi  nejučiomis  sustojo  ant  šaligatvio.  Gatve 
plaukė  automobilių  kolona.  Nei  laidotuvės,  nei vestuvės, bet 
kažkas  didingo.  Visa  kavalkada  mirkčiojo  avarinėmis  šviese­
lėmis.  Retkarčiais  pasigirsdavo  trumpi  pypčiojimai.  Prie vai­
ro  vien  jauni  veidai.  Brūkis  suskaičiavo  apie  dvidešimt  auto­
mobilių.  Jie  lėtai  nutolo  autobusų  stoties  link,  o  paskui juos 
plūstelėjo įstrigęs transporto srautas. 
-  Ką  jie  čia  durniuoja?  -  su  vos  juntama  baime,  o  gal  ir 
pagarba  tarė  Gerda. 
Jam,  kaip  ir  Brūkiui,  buvo  pažįstamas  tas  pasaulis,  kur 
apsukrūs  vyrukai,  nematydami  jokių  grotų,  kuo  dailiausiai 
tvarkosi  savo  gyvenimus.  Perkasi  butus,  mašinas,  sėdi  resto­
ranuose  ir,  negana to, susirikiavę  į darnią koloną, traukia sau 
per miestą.  Bet  kas atsitiko,  kad jie ėmė  ir susitelkė? 
Gerda  galvojo visai  apie  kitką. 

179 
 -  Matei?  - mąsliai  nutęsė.  -  Beveik visos  tačkos  naujos, 
kaip ledas... 
Tokia  užuomina  Brūkio  nesutrikdė.  Jis  ir pats  nekvailas, 
numano,  kodėl Juškė  pasišovė jam  suveikti  teises. Tokie  kaip 
jis  visada  surenka  apie  žmones  informaciją,  matyt,  žino  ir 
apie  jį,  kad  zonoje  buvo  tarp  šustriakų  ir  ožiams  galvas  skal­
dė.  Juk  vos  kitam  srokui  neprasisuko,  mentų  spaudimą  iš­
duoti  draugus  juokaudamas  atlaikė.  Kai  nusiteiki,  kad  tik 
tavo  paties  liežuvis  tave  gali  išduoti,  palieki  nejautrus 
skausmui. 
-  |  kurią  pusę  sukame?  -  sužiuro  į  Gerdą. 
-  Varyk  paskui  tą  tabalą.  |domu,  ko  jie  vaidina  vidury 
baltos dienos. 
„Moskvičiukas"  įsiliejo  į  pagrindinę  gatvę.  Kiek  priartė­
jus  prie  autobusų  stoties,  Brūkis visas jos prieigas  išvydo  pri­
grūstas  mašinų.  Čia  stovėjo  matyta kolona,  prie jos vis  priva­
žiuodavo  nauji  šio  keistojo  parado  dalyviai.  Juos  visus  buvo 
apėmęs  dar  keistesnis  šišas.  Aidėjo  karingi  balsai,  ir  Brūkis 
išsižiojo,  kai  tiesiog jo  akyse  per  minutę  buvo  išardyta  lenti­
nė  tvora,  o  jos  pagaikščius  jauni  vaikinai  ėmė  kilnoti  tarsi 
ginklus.  Turtingiausia  miesto  jaunuomenė  -  ką,  nejau  susi­
ruošė  važiuoti  kokio  kaimo  pamokyti? 
Kol  jis  surado  kur  apsisukti,  automobilių  virtinė,  dar 
įspūdingesnė,  nepaisydama  jokių  eismo  taisyklių  sugriuvo  į 
gatvę  ir  nutolo  link centro.  Brūkis  iš paskos.  Ir  Gerda  nieko 
nesakė.  Užmiršo,  kad jo  mokinys  tik  savaitė  prie  vairo,  ir vis 
ragino  paspausti.  Kolona  judėjo  link  stadiono.  Jos  tuščioje 
aikštelėje  stovėjo  policijos „gazikas",  ir  Brūkis  mašinaliai  pa­
varė  „maskaradą"  į  kelkraštį,  arčiau  privažiuoti  nedrįso.  Ins­
tinktas.  O jaunimas drąsiai  apsupo policininkų  mašiną.  Pašė­
lusiai  įdomu!  Negi visi  prieš  mentus? 
Štai  tau  duchai  ir spekuliantai! 
Bet  ne  -  klydo.  Nė  vienas  išlipusiųjų  nešoko  prie  polici­
ninkų.  Nei  su  „parakanu",  nei  plikomis  rankomis.  Jaunimas 
šurmuliavo,  o  pareigūnai  nė  nemanė  jų  sklaidyti.  Laukė,  kol 

180 
prieis  arčiau.  Ir  Brūkis  pradžiugo,  kai  Gerda  prasitarė,  jog 
įdomu,  ką  jie  čia  rezga.  Pasišovė  nueiti,  pasiklausyti,  ir  Ger­
da  sutiko. 
Bet  vos  atsidūręs  gatvėje  po  atviru  dangum,  Brūkis viską 
pamiršo.  Jis  skubėjo  į  šurmuliuojančių  balsų  pusę,  ir  bet 
kaip,  tarsi  galvijai,  sustatyti  automobiliai  atrodė  dar  didin­
giau.  Jį  pakerėjo  ta  vienybė:  trisdešimtmečiai  draugiškai  kal­
bėjosi  su  jaunikliais,  tėviškai  plekšnojo  jiems  per  pečius,  o 
policininkai,  stypsantys  prie  savo  automobilio,  atrodė  nusi­
teikę  visus  vaikyti  velniop. 
-  Ei,  kas  čia  vyksta?  -  užkalbino  Brūkis  atokiau  vaikšti­
nėjantį  vaikiną. 
Šis  nužvelgė  nežinia  iš  kur  išdygusį  tipą.  Kresnas,  pro 
treningus  matyti  išsipūtusi  krūtinė.  Tarsi  akimi  pasvėrė. 
-  Ką,  nieko nežinai?..  Šeštadienį  Palangoje Staskai Kau­
no  reketas  nalogą  įkalė.  Kai  pasakė,  kad  nemokės,  kaunie­
čiai  pagąsdino,  jog  į  pačius  Telšius  atvažiuos  ir  vietoje  už-
lauš.  Sužinojome,  kad  jie  važiuoja.  Įsivaizduoji,  koks  naglu-
mas?  Tai va, visi  ir ruošiamės sutiktuvėms...  O  tu  vienas? 
-  Kaip  suprasti  -  vienas? 
-  Na,  ar  turi  su  kuo  važiuoti?..  Ar  čia,  -  mostelėjo  į 
saulėje  blizgančius  automobilius,  -  yra  koks  nors  tavo  drau­
gelis? 
-  Ne,  -  nedvejodamas  atsakė  Brūkis. 
-  Tada gali su  manimi važiuoti.  Kaip tik viena vieta  laisva. 
Brūkis  žiūrėjo  į jį  nieko  nesigaudydamas. 
-  Kur  važiuoti? 
-  Pasitikti  svečių...  Matai,  mentai...  Jie  šika  į  kelnes, 
kad  su jais  nepradėtume  mieste  kaltis.  Liepia  varyti  į  užmies­
tį,  kur  nors  prie  Varnių  palaukti. 
-  Tai  mentai...  nieko,  taip  ir  sako:  pulkite  tuos  kaunie­
čius? 
-  Na  tai  aišku!  Duoti  malkų,  kad  bijotų  ir  snapą  čia  pa­
rodyti! 
Tuo  tarpu  pasigirdo  balsai,  raginantys  nutilti.  Virš jauni­
mo  galvų  ir  automobilių  stogų  kažkokiu  stebuklingu  būdu 

181 
išniro  policininko  kepurė.  Brūkis  nejučiomis  susigūžė.  Ko­
misaro  p a v a d u o t o j a s  G a s i ū n a s .  Storulis  r a u d o n u  veidu. 
Mentų  mentas.  Atsikosėjo  kaip  klebonas  ir  pradėjo: 
-  Vo  tep,  vyrai,  klausykitės  visi!..  Matau,  jau  žinot,  kad 
iš  Kauno  pajudėjo  septynios  mašinos,  ir  žinot,  ko  anos  čia 
važiuoja. 
-  Tegu  važiuoja!..  Palaidosim  su  visais  vairais! 
-  Ša!..  Sakau  -  tylos!  -  tildė  juoką  pareigūnas.  -  Menki 
jouka!  Tas  kauniškių  mašinas  lydi  policijos  sraigtasparnis... 
-  Nudaušim  ir  tą!.. 
Vėl  sukilo  tas  pašėlęs  kvatojimas. 
-  Aš jums,  rupūžokai!  -  Gasiūnas  demonstravo  krokodi-
lišką  šypseną.  -  Žūrėkit,  kad  jūsų  pačių  subinių  nereikėtų 
nuo  asfalto  atgrandyti.  -  Ir  jau  surimtėjęs:  -  Vyrai!  Gerai, 
kad  susiorganizavote  ir  neįeisite  miesto  puldinėti  visokiems 
banditpalaikiams!  Bet  ir  patys  tokie  nebūkit!  Visų  pirma,  la­
bai  prašau  - jokių  pasišaudymų!  Blokuokite  kelią  taikiai.  Jū­
sų  daugiau  nei  anų.  Lai  m a t o ,  kad  jūs  tikri  žemaičiai,  taip 
paprastai  nepasiduosit.  O  jau  tada  galėsite  šviesiai  tiesiai 
aniems  pasakyti:  dar  lįs,  tada  gaus  per  kramę.  Ir  nuo jūsų,  ir 
nuo  mūsų,  vo  tep!..  Ir  dar  kartą  sakau  - jokių  pistoletų, jokių 
šautuvų!..  Kam  jų  rek?  Jūsų  -  šimts,  anų  -  koks  dvidešimt, 
ne  daugiau... 
Brūkis  tarsi  pamiršo  kvėpuoti.  Bijojo  praleisti  kad  ir  žo­
dį.  Klausėsi  ir  viską  dėjosi  į  širdį.  Nežinia  ko  paliko  pasiutu­
siai  smagu.  Tai  tau  duchai  ir  kaimiečiai!  Tikra  chebra,  nebijo 
šokti  ir  prieš  Kauną.  O  jis  juk  irgi  telšietis!  Va,  kumštis  kaip 
kuvalda,  kokį  porą  kavianskų,  kad  ir  kokie  stambuoliai  būtų, 
išjungtų...  ] 
Jis  stengėsi  iš  akių  nepaleisti  to  vaikino,  kurį  prieš  minu­
tę  užkalbino.  D a b a r  jau  viskas  jam  aišku.  Prisiminė,  kad 
Staska  -  vienas  turtingiausių  miesto  žmonių.  Turi  keliasde­
šimt  dažytojų  brigadų,  beveik  vien  jaunimas,  ir  visi  nuo  senų 
laikų  mieste  jį  pažįsta,  todėl  j a u n i m a s  taip  susispietė  visi  į 

182 
krūvą.  Pagalvojo  apie  Gerdą.  Nieko,  palauks  ir  nuvažiuos,  o 
jis su jais!.. Taip,  taip, su jais!..  Malkų... 
-  O  ką  čia  internatokai  veikia?  -  išgirdo  šalia  įžūlų  bal­
są.  -  Mačiau,  valkiojiesi  per  naktis,  o  dabar  ir  dieną  taikaisi 
ką  nufyrinti? 
Prieš  Brūkį  išdygo  Andriušis,  gal  porą  metų  vyresnis,  su 
kuriuo  ir  šokiuose,  ir  kartą  kitą  gatvėje  susiimdavo.  Kietas, 
tą visi  žinojo.  Nerūkantis, grynas sveikuolis. 
-  Čiuožk  iš čia!  Girdi,  Bruki,  tau  sakau! 
Brūkis  nevalingai  sugniaužė  kumščius,  bet  tuoj  sugrūdo 
juos  į  treningų  kišenes.  Dešimtys  žvilgsnių  sugavo jį.  Sugavo 
ir  laikė  lyg  ant  lyno.  Lyg  sakė:  vagis,  tie  „magų"  dingimai  iš 
automobilių  -  tavo  darbeliai...  O  pats  komisaro  pavaduoto­
jas jau  žvalgėsi  per visų  galvas. 
-  Neaiškink!  - prakošė  Brūkis  ir  nulaviravo  tarp susigrū­
dusių  automobilių. 
„Duchai,  duchai,  -  kartojo  mintyse  sliūkindamas  prie 
„Moskvičiaus", - apsimeta  kietais, o eina su  parakanais,  kaip 
kaimiečiai!"  Nors  ir kaip stengėsi juos sumenkinti,  akyse sto­
vėjo  gatvė,  pilna  mirksinčių  švieselių,  o  iš  to  apmaudo  nepa­
taikė  į  žingsnį.  Juk  tai  Kalina  krausto  jų  automobilius.  Kar­
tais  padeda  Kyberis.  Ir  Arūnėlis,  nujaučia,  prisideda.  Bet  jie 
įtaria  visus,  neseniai  parėjusius  iš  kalėjimo,  ir  veja  nuo  savęs 
kaip  šunis. 
Atsirado  teisuoliai!.. 
„Moskvičius"  buvo  tuščias,  ir  Gerdos  niekur  nesimatė. 
Brūkis jau  ketino  lipti  į jį,  kai  išgirdo: 
-  Vaikas!..  Ateik  čia! 
Brūkis  ištempė  kaklą.  Ne  iš  karto  pamatė  penkiaaukščio 
šešėlyje  tūnantį  „Audi"  markės  automobilį.  Toptelėjo  -  kaip 
žuvis,  nusėdusi  ant  dugno.  Juodas  ir dar tamsintais stiklais... 
Staiga  atsikvošėjo - taigi Juškė...  Jo  tačka. 
-  Greičiau,  sapne  tu!  -  lange  vėl  pasirodė  išverstaakio 
Gerdos  snukelis. 

183 
 Salone  trūko šviesos.  Brūkis  pajuto,  kad  nieko  negirdi  ir 
tik  laukia,  kol  atsigręš  į  jį  toji  trumpai  kirpta  galva,  bet  visų 
pirma  išvydo jo  akis veidrodėlyje.  Šaltos  ir  tuščios.  Dirstelėjo 
ir  vėl  išnyko.  Regis,  iš  tos  veidroduko  gilumos  atsklido 
šiurkštus  balsas: 
-  O kas aš toks, žinai? 
-  Turbūt  Juškė? 
-  Tas pats. 
Jis  teikėsi  persisverti  per sėdynę  -  atkišo  ranką,  pasisvei­
kino.  Apvalūs  skruostai,  žandai  lyg  guminis  sviedinukas.  Ne­
kalta  marmūzė.  Ir  apsikirpęs  ne  plikai.  Nepasakytum,  kad 
dešimt  metų  zonoje  atpylęs,  kai  nuo  Gerdos,  vos  užmetus 
akį,  padvelkia  kalėjimo  šaltis.  Be  to,  apsirengęs šviesiais dra­
bužiais,  tarsi  iš  kurortų  grįžęs.  Nors  Juškė  ir  ten  bėdos  ne­
matė.  Prie vierchų  laikėsi,  turėjo  žodi  tarp visų  mastiuchų. 
Salono  veidrodėlis  vėl  atgijo.  Šįkart  Juškės  žvilgsnis  bu­
vo  įdėmus. 
-  Tai  ką gero  ta šušara  bazarina? 
-  A,  nieko...  Atseit  Kaunas  Staską  laužia,  razborai  kaž­
kokie... 
-  Razborai!  Ką  ten  su  tais gaidžiais  razbiralintis! 
Brūkis  sukluso.  Apie  kuriuos čia  taip  griežtai?  Apie  kau­
niečius ar savus? 
-  Nematei  tame visame  Zakso? 
Kokio Zakso?  Bene  kur čigoniško gymio? 
-  Nesupratai,  ko klausiu? Zakso  nežinai, čto  li? 
-  A  tas  toks  tamsus  ir aukštas? 
-  Ne,  bliad'!  Baltas  ir  susiplojęs!  Tas,  kur  su  „Toyota" 
važinėja... 
-  A, žinau!  Ne, jo  tarp chebros nemačiau. 
Juškė  patylėjo.  Nepakeldamas  galvos  burbtelėjo: 
-  Laisvas,  gali  eiti...  Sakau  eik,  palik  mane  su  Gerda. 
Brūkis  išlipo.  Nežinojo -  džiaugtis  ar  liūdėti.  Manė,  kad 
susitikus  Juškė  bent  apie  zoną  ko  nors  paklausinės,  šiaip  -
kaip sekasi,  o še  tau:  pora  klausimų,  ir laisvas!.. 

184 
 -  Kažkoks  tuparylas  tas  jūsų  Vaikas,  -  nulydėdamas 
žvilgsniu  per  gatvę  žingsniuojanti  Brūkį,  tarė  buvęs  zonos 
autoritetas.  -  Ko  paklausi,  to  negausi.  Turbūt  tris  klases 
baigęs?.. 
-  Ne,  Vaikas  nedurnas,  -  šoko  ginti  Gerda.  -  Ir  babkių 
pasidaro,  ir  dūšią  bachūras  turi.  Svajakas.  Su  Kalina  kartu 
Lukiškių  bolničkėje  buvo... 
- T a s  Kalina!.. 
Juškė  ruošėsi dar kažką sakyti, bet nutilo.  Siaura gatvele 
vienas  po  kito  metro  atstumu  plaukė  automobilių  eskortas. 
Gerda  slapčiomis  žvilgtelėjo  į  jį.  Avarinių  švieselių  blyksėji-
mas jam  kėlė  negerą  šypsnį. 
-  Artistai!  Vaidina  kaip  tik  gali,  -  tarsi  smaginosi  nesi­
baigiančiu  judėjimu  gatvėje.  -  O  juk  iš  tikrųjų  bijo...  Todėl 
ir buriasi  kaip avys.  Nieko,  kitą syk}  apkirpsim... 
-  Tai  galvoji  atšaukti?.. 
-  O  ko  jiems  čia  važiuoti?  -  patogiai  atsilošė  sėdynėje 
Juškė  ir  iš  padilbų  sekė  mirguliuojančią  gatvę.  -  Supranti, 
Lorikas  paprašė,  mano  geras  koriešas,  kartu  kritoje  sėdėjo­
me.  Jis  iš zonos  prieš  kelis  mėnesius atsimetė,  bando  įsitvir­
tinti  Kaune,  ieško  sau  vietos.  Greit  rastų,  bet  nenori  jungtis 
nei  su  „daškiniais",  nei  su  „centru",  kuria  savo  Šeimą,  tai  ir 
paprašė:  duok  navodkę,  nubombinsime,  ir  tau  klius.  Daviau. 
O  koks  tolkas?..  Pats  matai,  -  linktelėjo smakru  į  automobi­
lio priekį, - jokio  tolko.  Patiems  reikia  pradėti... 
-  Patiems? 
Gerdai  šiurpuliukas  per  nugarą  nuėjo.  Jis  su  savo  mas-
katuokliu,  o  Juškė  su  „audine"  prieš  šitą  apynauju  mašinų 
kariuomenę? 
-  Aišku,  kad  taip!  -  tvirtai  tarė  šis.  -  Tiktai  taip!  Iš  lėto, 
iš  lėto,  iš pradžių vieną,  paskui  kitą, o vėliau  ir prie  pagrindi­
nių  prisikasime.  Kur  jie  dings?  Šoks?  O  mes  juos  po  vieną. 
Pamatysi,  Šiaulių  Princai  palaikys,  dar  Mordą  pajungsiu,  ir 
apsišiks. 

185 
 Ir  kai  pravažiavo  paskutinė  neįprastos  procesijos  maši­
na, Juškė  tarsi  atgijo: 
-  Nu  ką,  Gerda,  laikas  skirstytis.  Važiuosiu,  duosiu  zva-
ną  Loriko  žmonėms,  kam  čia  vargti.  Žiūrėk,  išmokyk  Vaiką 
raliuoti  kaip  reikiant. 
-  Ar  blūdiji?  Su  mano  gelda  tik  bulves  vežioti! 
-  Gerai,  gerai!  Svarbu  įgūdžiai.  Paskui  persės  į  norma­
lesnę.  Ir  žiūrėk,  nei  Vaikui,  nei  Kalinai  nesugalvok  prasižio­
ti,  kokią  čia  mes  vargankę  sukome. 
Po  valandos  „sukilėlius"  pasiekė  žinia,  kad  grėsmingieji 
svečiai  ties  Laukuvos  tiltu  apsisuko  ir  autostrada  nudūmė 
Kauno  link.  Niekas  nepalaikė  to  pergalės  ženklu.  Vyravo  nu­
sivylimo  nuotaikos,  tarsi  suprantant,  kad  toks  atsitraukimas 
laikinas.  Pradžios  pabaiga. 

*  *  * 

Vieškeliu  veržliai  skriejo  „aštuntukas".  Žvyruotas  kelias 

čia  kilo,  čia  leidosi  žemyn,  o  posūkiai  pasislėpdavo  dulkių 
tumuluose,  kurie  veržėsi  iš  po  automobilio  ratų. 
Skirma  vairavo  prikandęs  liežuvį.  Smagus  keliukas!  Tai, 
žiūrėk,  įleki  į  ūksmingą  tamsų  eglyną,  tai  atsiveria  palaukės. 
Paspaudi  į  kalniuką  -  vėl  kitas  kraštovaizdis.  Neblogos  vie­
tos.  Miškingos  ir sodybų  vos viena  kita.  Bet  kur  ta jų  „fazen­
da"?..  Žvyro  karjerą  pravažiavo  ir  tą  pelkyną  matė.  Ką  ten 
Mindė  pliauškė:  berželiai,  berželiai!.. 
Po  keleto  aukso  virimų  Mindės  tėvų  kolektyvinis  sodas 
visai  nugeibo.  Obelys  lapus  ėmė  mesti,  o  rožių  krūmas,  kero­
jęs  arčiausiai  naktimis  rūkstančio  puodo,  virto  spygliuota 
šluota.  Todėl  nelaukė,  kol  tikrą  šluotą  paims  šiaipjau  taikin­
ga  draugo  mama,  ir  nutarė  susirasti  kokią  sodybą  užkampy­
je,  kur  rūgšties  garas  būtų  mažiau  pragaištingas  žalumai.  Vi­
sokius variantus  narstė,  daug vienkiemių  apvažiavo,  bet  keis­
čiausia,  kad  tinkamą  rado  vilnietis.  Pakalbėjo  su  vienu 
kaimiečiu,  ir  tas  nupasakojo,  o  Mindė,  vos  pamatęs  tą  vien-

186 
kiemj,  nesiderėdamas  sumokėjo  pinigus.  Tvirtino,  kad  geres­
nį  vargu  ar  įmanoma  užeiti. 
Pažiūrėsime. 
Antai  ir  berželiai... 
Skirma  sumažino  greitį  ir  prisiplojo  prie  stiklo.  Šlapio 
asfalto  spalvos  automobilis  dardėjo  į  daubą,  o  kiek  toliau 
matėsi  kalvos  atšlaite  vingiuojantis  smėlėtas  keliukas.  Viena 
jo  puse  bėgėjosi  svyruokliai  berželiai.  Emaliniai  kamienai,  o 
tamsūs  brūkšniai  -  tarsi  azoto  išėstos  rūdys. 
Čia.  Jau  ir  pušynas  matyt,  apie  kurį  kalbėjo.  Nuo  kelio 
neįžiūrėsi  nė  stogo  kraštelio,  tai  ko daugiau  reikia?  Tikrai,  ir 
pats velnias  nesuuos,  kam  reikalinga jiems  „fazenda"  tokiose 
džiunglėse. 
Pasiekus  patį  kalvos  statumą,  Skirmai  už  nugaros  grės­
mingai  suteliūskavo  dvi  statinaitės,  per  patį  drūtumą  surištos 
virve  -  kad  nesivartytų.  Bet  vos  susijudina  -  kaip,  žmogau, 
beužsuktumei  kamštį,  aitrus  kvapas  taip  ir  trenkia  į  šnerves. 
N i e k o j a u  nebetoli.  Nenudvės. 
Klampus  keliukas  kirto  pušyną,  sakingą  ir  visai  kitaip 
kvepiantį  nei  kelionės  dulkių  persigėręs  automobilis.  Prava­
žiavęs jį,  Skirma  sustabdė  mašiną. 
Gyvenamąją  trobą  užstojo  didžiulė  daržinė.  Svajojo  pa­
matyti  pievelę  su  neregėtomis  lauko  gėlėmis,  bet  aplink  dar­
žinę,  dangstydami  šiukšlyną,  vešėjo  dilgėlynai.  Sukežusi  bač­
ka,  dviračio  rėmai,  plytgalių  nuolaužos,  kažkokie  keramziti-
niai  vamzdžiai...  Meška  galvą  nutrūktų!  Kitapus  keliuko  -
šieno  žaginiais  apsistačiusi  pajuodavusių  šiaudų  kupeta.  Ne­
koks  ūkis.  Vienintelė  atgaiva  akiai  -  virš  stogo  galingai  išsi-
skėtoję  pora ąžuolų.  Lyg  dvi  statinaitės...  Bet  tuoj  rimtai  pa­
galvojo:  ką jau  ką,  o  šituos galiūnus  reikės  pasaugoti.  Tai  ne 
obelys,  po šimto  metų  virstančios  į  dulkes. 
Kieme  jį  pasitiko  Mindė.  Išsiplikinęs  ir,  kaip  tikras  kai­
mietis,  spėjęs  kažkur  išsipaišinti  visą  pilvą.  Šypsojosi  lyg,  sa­
kytum,  papuolęs  į  rojų. 
-  Na  kaip vietelė,  gera?  - ėjo  artyn. 

187 
 Skirma  viltingai  sužiuro  į  trobą.  Nemaža,  dviejų  galų,  bet 
sena  ir  aptrupėjusio  šiferio  stogu.  Pasmukusi,  ir  durų  stakta, 
kaip  ir  langai,  susikreivinusi. 
-  Ir  už  tokį  laužą  penki  tūkstančiai  baksų?  Aš  apakęs!  -
ropštėsi  lauk  Skirma.  -  Geriau  jau  būčiau  Zaksui  už  mašiną 
sumokėjęs. 
-  Suspėsi...  Juk  troba  svarbiausia.  Pažiūrėk,  aplink  miš­
kai,  naktį  čia  nė  žiburėlio.  Gali  virti  kaminą  pasistatęs,  nie­
kas  nematys.  Neužmiršk,  kad  šioks  toks  ežeriukas  čia  pat,  o 
sako -  rudenį  grybų  kiek  nori. 
-  Na  va,  tik  grybautojų  ir  betrūko.  Kur  Vidma? 
-  Duobę  kasa. 
-  Duobę? 
Mindė  paaiškino.  Jie  nusprendė,  kad  nerūdijančio  plie­
no  statinaitė,  nebijanti  audringos  rūgšties  reakcijos  ir  kur 
kas  talpesnė  už  visokius  puodus,  puodelius,  turi  būti  įleista 
į  žemę.  Kai  diena  -  uždengi,  kad  niekam  į  akis  nekristų.  O 
antraip  kaip  iš  tos  folkloro  skrynelės:  gale  lauko  katilėlis 
rūksta... 
Skirma  patraukė  pečiais.  Gal  ir  teisingai.  Kaip  ir  tai,  kad 
rūgšties  statinaitėms  Mindė  buvo  paruošęs  slaptavietę  šiau­
dų  stirtoje.  Ten  ir  paslėpė  ypatingą  krovinį.  Nors  ko jie  gąs-
čiojasi?  Jei  kas,  pasakytų,  kad  chemikalai  dilgėlėms  naikinti. 
Apipurški  bestijas,  ir  pageltonuoja.  Kas  čia  susigaudytų? 
Tada  Skirmai  parūpo  duobė.  Turėjo  neblogą  naujieną  ir 
Vidmai,  kurio  pastarojo  mėnesio  dienos  bėgo  lupinėjant  gel­
tonus  kontaktėlius  iš  plastmasinių  korpusų,  o  naktimis,  užsi­
movęs  gumines  pirštines,  jis  kaip  velnias  sukinėdavosi  apie 
dūmų  stulpą.  Tai  pamaišyti,  tai  dar  kiek  šviežios  rūgštelės 
šliūkštelti.  Buvo  kruopštus  ir  atidus,  bet  rankų,  kaip  ir  jis, 
Skirma,  nemokėjo  išsaugoti  -  oda  geltona  lyg  lavono.  Tik 
per  savaitę  delnai  atgaudavo  natūralų  blyškumą,  bet,  žiūrėk, 
jau  kitas  virimas  priartėja,  ir vėl  saugokis  nesisaugojęs... 
Už  trobos  riogsojo  stambūs  lauko  akmenys,  matyt,  ka-
dais  rūpestingo  šeimininko  surankioti  iš  dirvos.  Skambčioda-

188 
mas  rakteliais,  Skirma  žingsniavo  vos  įžiūrimu  takeliu.  Min­
dė  turseno  jam  įkandin.  Iš  tolo  išvydo  saulėje  blykčiojant 
kastuvą.  Tai  Vidma  darbavosi  susimetęs  į  kuprą.  Pakabintą 
juodžemį  stengėsi  iš visos  rankos  kuo  plačiau  paskleisti  viks-
vingoje  pievoje,  kurios  kraštai  žaliavo  nuo  ajerų,  o  pro  retus 
krūmokšnius  spindėjo  tamsūs  ežero  vandenys.  Tolokai,  kad 
pasiektų  nuodingi  azoto  garai.  Atvira  vieta,  vieta  kaip  rei­
kiant!..  Nuo  pašalinio  žvilgsnio  saugo  troba,  iš  ten  - ežeras, 
ir jei  kas atklystų,  tai  tik  nuo anos pamiškės, nors  kas ten gali 
naktį  valkiotis?.. 
- Padėk  Dieve!  - teatrališkai  šūktelėjo Skirma.  Buvo ge­
rai  nusiteikęs.  Juk  sekasi... - Tai  kasi,  Vidmuk.  Matau, varai 
kaip  „Jumza"! 
Vidmantas atsitiesė. Nusišluostęs prakaitą, pasirėmė ant 
kastuvo  koto.  Kai  neliko sumušimo negražumų, o veidas  toks 
vėjo  ir  saulės  nugairintas,  lyg  kas  pakeitė  jį.  Atrodęs  kaip 
nelaimių  užguitas  tipelis,  dabar  panėšėjo  į  vieną  iš  tų  bernų, 
į  kurį  reta  merga  nusispjautų.  Kol  jis  nuilsusiu  balsu  aiškino, 
kad  reikės  dar  vienos  duobės  -  rūgščiai  nupilti,  nes  liejant 
kur  papuola,  kai  ir  taip  čia  drėgna,  viskas  aplink  liūnu  pavirs, 
Skirmai  nedavė  ramybės ta  Ilona.  Juk  ir vėl  buvo  mieste  pri­
skretusi.  Ne,  dėl  to  nepyko,  bet  jautėsi  nekaip,  kai  šioji  vėl 
puolė  kamantinėti  apie  Vidmą.  Kur jis,  pasakyk  ir  pasakyk!.. 
Kažin  kokiai  ten jos  draugei jis  taip  krito  į  akį?  Ar tik  negud­
rauja,  gal  vien  jai  tas  vilnietis  terūpi?  Juk  iš  visų  manierų 
matyti  -  seksuali  ir  besotė.  Kiek  kartų  prašė  Mindę  papasa­
koti,  kaip  ten jam  su ja  buvo,  nė karto  nesusimovė.  Vadinasi, 
tiesa. Nemeluoja. 
Uch!..  Kūnu  lyg drebulys nusirito.  Kokia  putli  ir iškili jos 
bronzinė  krūtinė!  Tyčia  taip rengiasi,  kad viskas  persišviestų, 
tyčia!..  O  kalba  taip  šnabždėdama,  kad  ima  drumstis  sąmo­
nė.  Bet  jaučia  -  ji  būtų  kur  kas  prielankesnė,  neatidėliotų 
pasimatymo,  jei  gyvą  ar  mirusį  vilnietį  pristatytų  kažkokiai 
alpėjančiai  panelei. 
Ir  Skirma  vėl  atsirado  tarp  tų  dviejų  balsų. 

189 
 - J u k  sakiau,  Mindė,  imk  kastuvą  ir  kask  antrą  duobę,  o 
tu  pečių  kažkokį  ardai! 
-  Tu  pats  sakei,  kad  reikės  iškloti  duobę,  o  kokliais  -
geriausia! 
-  Aš  taip  sakiau?  Nenusišnekėk.  Juk  kalbėjome  apie 
lentas. 
-  Kokliai  geriau!..  Nuo  kaitinimo  tos  lentos  į  anglį  pa­
virs... 
-  Baikite  čia  rietis  ant  visų  laukų,  -  nutraukė  nepiktą 
šneką  Skirma.  - Mesk,  Vidma,  tą  lopetą, vakare  pabaigsime. 
Eime, alaus atvežiau, ten, po ąžuolais, mačiau gerą pavėsį.  Ir 
šiaip  reikia  pasikalbėti,  paskutinės  detalių  partijos  galus  su­
vesti. 
Ir  nusprendė:  vakare,  kai  atvės,  darbas  spėriau  eisis,  iki 
pirmųjų  sutemų  viskas  bus  pabaigta.  Geras  pusmaišis  kon­
taktų guli  šalia  azoto statinaičių,  suplaks  kokteilį,  ir terūkstie 
per  naktį. 
Susėdo  po  ąžuolais.  Po  gumbuotomis  šakomis,  laužyto­
mis  kaip  žaibai.  Apsiskleidė  alaus  buteliais.  Gilės  ir  alus  -
kuo  ne  idilė  tokiems  vyrams,  kuriems  sekasi?  Ir  tuoj  Skirmai 
sukirbėjo  abejonė:  argi?..  Juk  trūksta:  kaip  trūksta,  taip 
trūksta.  Auksas  -  kaip  liūnas,  kiek  bekiši,  tiek  siurbs...  Po­
pieriuje  suma  didės,  pakilnosi  delne  aukso  lydinį,  sunkų  kaip 
tie  lauko  akmenys  už  trobos  galo,  kitą  dieną  kitoj  saujoje  -
pluoštą  „žalių",  lengvutį  nelyg  supuvę  šiaudai,  ir vėl  apsisuk­
damas:  detalės,  rūgštis,  deguonies  balionas...  Kas galėjo  pa­
galvoti,  kad  taip  lengvai  eisis?..  Kelintas  virimas  šįvakar  lau­
kia?  Berods penktas. 
-  Štai  kas,  bachūrai,  -  pradėjo  Skirma,  nugurgęs  pusę 
butelio,  -  apžiūrėjau  šiandien  sandėlį,  ne  kas  ten  belikę.  Yra 
tranzistorių  ir  mikroschemų,  bet  šimte  vienetų  - vos  keli  gra­
mai,  užsiknisime  perdirbinėdami.  Susitariau  -  kitą  savaitę 
paskutines  detales  iššluosime,  o  kas  toliau?  - jis  pasižiūrėjo į 
Mindę,  kuris  tarsi  žinduklis  gulėjo  apsižiojęs  butelio  kakliu­
ką.  - Neskambinai  į  Tauragę? 

190 
 -  Skambinau...  bet  pusbrolis  dar  negrįžęs  iš  atostogų. 
-  Antras  mėnuo,  ir vis  dar  atostogauja? 
-  Juk  žinai,  merdėja  tie  „Skaičiukai",  kalbėjo,  kad  žada 
išvis  uždaryti. 
-  Bet jis  žadėjo? 
- Ž a d ė j o ,  žadėjo...  Kai  grįš,  tai  iškart  ir  užsiims. 
Skirma  sunkiai  atsiduso.  Juk  apsidirbę  Telšiuose,  išsyk 
mikliai  šoktų  tuštinti  Tauragės  elektromechaninės  gamyklos 
sandėlį, va čia  tai  būtų!..  Bet  negali  eiti  taip sklandžiai.  Ir  tas 
Mindė  geras!..  Juk  nuvažiuotų,  paaiškintų,  kokie  pinigai  švie­
čia,  kaipmat  tas  inžinieriukas  parbėgtų  į  darbą. 
Pašėlusiai  čirpė  žiogai,  ir  Skirmai  pasirodė,  kad  tik  dėl 
to  suskaudo  smilkinius.  Apsigavo.  Prisiminė  sūnų.  Kodėl, 
mėnesį  nematęs,  nenori  išvysti?  Keista.  Labai  keista.  Nejau 
blėsta  tėviški  jausmai  ir jis  pats  pamažu  aušta  kaip  tas  gelto­
no  metalo  blynas,  panardintas  į  vandenį?  Bet  mintis  apie 
Kristupą  ėdė  smegenis  kaip  rūgštis,  kažin  kuo  baigsis  tokia 
reakcija? 
-  Kiek  liko  detalių  sandėlyje?  -  užsigalvojęs  paklausė 
Vidma. 
-Truputį  daugiau  nei  ši  partija. 
- T a d a  apie  porą  kilų...  Bijau,  kad  rūgšties  reikės  kokių 
dviejų  šimtų  litrų. 
-  Menka  problema,  iš  anksto  perspėsiu,  ir viskas. 
Skirma  pasirėmė  ant  alkūnės  ir  prisišliejo  prie  ąžuolo 
kamieno.  Pakėlė  galvą.  Tūkstančiai  plevenančių  lapų...  Jei 
tiek  detalių!  Imtų  ir  pabirtų  iš  dangaus!  O,  mama,  kokie  pi­
nigai!  Kai  pažvelgė  į  kiemą,  žvilgsnis  užkliudė  praviromis  du­
relėmis  „aštuntuką".  Reikia  sumokėti  Zaksui  pinigus,  kol  vi­
sai  nepatrako.  Kalbasi  lyg  su  kokiu  skurduku.  Žiūri  nepatik­
liai.  Gal  net  mintys  sukasi  apie  tai,  kad  turės  atsiimti 
kortomis  išloštą  automobilį.  Reikia  sumokėti. 
-  Nebloga  sodyba,  jau  baigiu  priprasti,  kad  už  ją  paklo­
jote  penkias  štukas,  -  kandžiojo  nuskintą  smilgą  Skirma.  -  O 
kiek  dar  pinigų  liko? 

191 
 Mindė jau  krapštėsi  su  antrojo  butelio  kamšteliu. 
-  Kiek  liko,  visi  pas  tave,  -  murmtelėjo. 
-  Nu  jo!  Visus  išleidau,  gal  liko  kokie  penki  šimtai  žalių. 
Girdėjai,  ką  Vidma  sakė?  Nupirkau  partiją  dviejų  kilogramų 
išeigai.  Iš  šitos  bus  koks  p u s a n t r o  kilogramo... 
-  Kilogramas  aštuoni  šimtai  gramų,  maždaug,  -  pataisė 
jj  Vidma. 
-  Vot,  vot!..  Bet  kol  apsidirbsime,  realizuosime,  beveik 
savaitė  praeis,  o  Zaksas  už  tą  „aštuntuką"  jau  dabar  pinigų 
prašo.  Būtų  gerai  s u m o k ė t i .  Juk  sukrapštytumei,  M i n d ė , 
bent  porą  gabalų? 
-  Neturiu,  -  kažko  pasišiaušė  jis,  -  visus  tėvams  pasko­
linau. 
-  Kam, kam?.. 
-  Tėvams.  Nežinau,  kažkokią  žemę  ruošiasi  prie  Tryškių 
pirkti. 
-  Galvoja  ūkininkauti?  Ar  kaip  ir  m e s  aukselį  virti?  Cha 
cha  c h a . . . 
Mindė  kažko  išraudo.  Tikriausiai  nepatogu,  kad  negali 
pagelbėti.  Tiek  to.  Pakentės  Zaksas  savaitėlę,  nenumirs.  Va 
taip,  vienas  reikalas  nepajudėjo  iš  mirties  taško.  T a d a  pasi­
slinko  artėliau  Vidmos.  Sunku  bus  žemaičiui  susikalbėti  su 
aukštaičiu.  Kažkokia  mergina,  pats  sakė,  kad  visai  nieko, j u o 
domisi,  o jis  tingi  b e n t  susitikti. 
-  Klausyk,  Vidmuk,  buvau  sutikęs  Iloną... 
-  Nepradėk  man  vėl  smegenų  pudrinti.  Juk  pasakiau  -  ne! 
-  Bent  paskambintum  tai  Kristinai. 
-  O  kas  tau  iš  to?  Šneki  ir  šneki  tą  patį.  Juk  sakiau  -  toji 
malalietka  man  nė  kiek  nerūpi. 
-  Oi,  oi,  koks  tu  žiaurus!  -  Skirma  kaskart  jam  pavydė­
davo  to  kategoriškumo,  su  kuriuo jis  atmušinėdavo  visas  kal­
bas  apie  Ilonos  draugę.  -  Supranti,  jei  tu  pasirodytum  tai 
čiuvichai,  aš  užlaužčiau  tą  Iloną.  O  dabar  ji  tiesiog  reketuoja 
m a n e :  kur  Vidmantas,  juk  pažadėjai?  Ir  daugiau  jokių  kal-

192 
bų...  Sakau,  varom  kur  į  gamtą,  o ji  -  surask  Vidmantą.  Ką 
tu prarasi? Nieko!.. 
- Baikime  tas  kalbas!  Neužknisk. 
Va  taip.  Pakako  Skirmai  išvysti  jo  gaižią  miną,  kad  su­
prastų,  jog  visos  gražbylystės  jam  tik  nervus  tampo.  Nesido­
mi  tas vilnietis  mergomis visiškai.  Tik  auksu  ir Trojos  uncijos 
kaina  Londono  biržoje.  Varto  laikraščius  ir  dūsauja,  jog 
krenta.  Kad  kristų  tai  telšietei  į  glėbį,  sunku  įsivaizduoti. 
Greičiau visa  rūgštis  į  alų  pavirs. 

*  *  * 

Tą  vakarą  Brūkis,  kaip  paprastai,  pėdino  link  autobusų 

stoties.  Palandžios  po  krūmus,  pašmirinės  prie  upelio,  gal 
kokį  nusmigusį  pilietį  aptiks.  Panašus  jausmas  kaip  kad  in­
ternato  laikais,  kai  cimpindavo  butelių  ieškoti.  Nuojauta,  kad 
tuoj  pasiseks.  Jei  ne  ten,  kur  rankiodavo  butelius,  tai  stoties 
tualete  patykos.  Nebūtinai  girto.  Tualete  paprasta  užlaužti 
„karosą".  Geriausia jungti,  kai  sagstosi  klyną.  Rankos  užim­
tos,  galva  panarinta.  Gyva  bokso  kriaušė.  Davei  į  smilkinį, 
nokautavai  ir  kuo  gražiausiai  išverti  visas  kišenes.  Ir  kol  ne­
atsipeikėjo  -  į  kojas... 
Einant  pro  konservų  gamyklą,  šnerves  pakuteno  salsvas 
kvapas.  Nelyg  obuolių  tyrelė  ar vėstantis  slyvų  džemas.  Kva­
pas,  žadinantis  prisiminimus.  Vaikystėje  pakakdavo  perlipti 
tvorą,  ir  niekada  negrįždavai  tuščiomis.  Tai  konservuotų 
daržovių  stiklainėlį  ar  obuolių  kompoto  išprašydavai.  Visi 
pagailėję  duodavo.  Juk  vaikas  be  tėvų.  O  dabar  -  tiesiog 
Vaikas. 
Taigi  dūlino  kumščius  nešdamas  kišenėse  tarsi  darbo 
įrankius.  Stebėjo,  kaip  švysčioja  bukos  kaustytų  batų  nosys,  o 
už  nugaros  pasigirdo  monotoniškas  mašinos  ūžimas.  Burz­
gia,  bet  pati  nesirodo.  Slenka  paskui  vėžlio  greičiu.  Gręžėsi 
pažiūrėti,  ir  tą  pačią  sekundę  subūbė  garsinis  signalas.  Kone 
kluptelėjo  -  taip  nugąsdino.  Viskas  būtų  niekis, jei  ne  „audi-

193 
nė"  ir  pats  Juškė,  išsipleikęs  už vairo.  Kažin  kq  pagalvos,  kai 
jis  nuo  vieno  pyptelėjimo  baidosi  kaip  arklys. 
-  Sėsk,  yra diela.  Visur tavęs  ieškau. 
Brūkis  įsiklausė  į  Juškės  balso  intonaciją.  Kvietė  drau­
giškai.  Jam  Įlipus,  automobilis  smagiai  šoktelėjo  į  priekį  ir, 
praskriejęs  autobusų  stotį,  nuriedėjo  per  tuščią  miestą.  Juš­
kė  vairavo  atsainiai,  viena  ranka.  Kitoje  -  kažkokio  gėrimo 
buteliukas.  Kada  jis  išmoko  taip  važinėtis,  jei  laisvėje  vos 
antras mėnuo?.. 
-  Kur  mes  varome?  -  neiškentė  Brūkis. 
-  O  ką,  neturi  laiko?  Juk  vis  tiek  šaligatvius  šlifuoji, 
banglinėji,  ir  tiek. 
Tas  tiesa.  Tokie  kaip  Juškė  „karosinimo"  nelaiko  rimtu 
užsiėmimu.  Bet  kur  jie  taip  lekia?  Pro  šalį  bėga  namai,  o 
mašina vis suka  į  kitą gatvę,  neketindama  nė stabtelti.  Brūkis 
nustebo  pamatęs,  jog  jie  atsidūrė  už  miesto  ir,  negana  to, 
privažiavusi  plentą  „audinė"  murktelėjo  Šiaulių  kryptimi. 
-  Nusiramink,  Vaikas,  -  pagaliau  teikėsi  prabilti  Juš­
kė.  -  Kitas  gyvenimo  etapas  prasideda,  kitas...  Maniau,  kad 
anksti,  bet  kai  Kaliną  parišo,  nutariau  ir  tavimi  pasirūpinti, 
kitaip  užlėksi  kaip  ir  tas veikėjas. 
-  Kaliną  supakavo?  -  nustebo  Brūkis.  -  Už  ką? 
-  Normaliam  bachūrui  gėda  ir pasakyti.  Mažeikiuose  pa­
dangas  vogė.  Mieločnikas...  Kiek  sakiau  -  nekišk  nagų  į  šū­
dą...  Ir  prašau  -  prisiveikė.  Lėk, Juške,  trauk  lauk  dielavarą... 

Kalina  suimtas.  Na  va...  Bet  kodėl  jie  važiuoja  į  Šiaulių 

pusę?  Juk  Mažeikiai  -  tiesiai.  Nesiryžo  nieko  daugiau  klaus­
ti.  Jam  ir  pačiam  darėsi  pikta,  kad  Kalina  įkliuvo.  Kaip  pa­
prastas  vagišiukas,  nors,  regis,  turėjo  galvą  ant  pečių.  Vėl 
KPZ,  etapai,  teismas.  Gaus  kokį  trajaką.  Atvira  vagystė.  Ir, 
ko  gero, grupinė,  iš  anksto  susitarus,  bendrai  veikiant.  Kažin 
ar Juškės jėgoms  ištraukti  Kaliną  iš policijos  rūsio.  Nors,  trys 
paros,  kol  kaltinimas nepateiktas, gal, gal... 

194 
 Taip  nesvarstydamas,  Brūkis  nė  nepajuto,  kaip  užsnūdo. 
Pažadino  kumštelėjimas. 
-  Atvažiavome,  Vaikas,  padjom. 
Brūkis  pasitrynė  akis.  Jokio  miesto.  Pakelės,  nužėlusios 
krūmais,  ir  didžiulis  gremėzdiškas  betoninių  raidžių  monu-
mentas „Šiauliai". 
-  Jie  tuoj  turi  privažiuoti.  Tave  palieku,  o pats -  j  Mažei-
v 

kius.  Žadėjo  vietiniai  suvesti  su  mentais,  net  neįsivaizduoju, 

kiek  užšauks  už  Kaliną.  Bet  ne  žmogų  užmušė,  susitarsime. 
-  Kaip  tai  mane  palieki?  -  išsilakstė  visi  miegai  Brū­
kiui.  -  Ką  aš veiksiu  Šiauliuose,  neblūdyk. 
-  Tik  baik  diorgintis.  Pamatysi,  kaip  rimta  chebra  dirba, 
pats  pramoksi.  Kiek  Kalinai  važiavau  per  ausis  -  mašinas 
vogti  geriau  nei  padangas.  Kur  tau  -  kol  šiknos  neįmerks, 
pats  nepradės  galvoti,  -  sustabdęs  automobilį,  pakelėje  rim­
tai  nužvelgė  Brūkį.  -  Prisimeni  tą  paradą  Telšiuose? 
-  Nu  pamenu...  O  kas? 
-  O  tas,  kad  nuliovų  mašinyčių  pas  mus  pilni  kiemai  ir 
patvoriai.  Įsėdai,  nešei  fugą  per  miškus  link  Šiaulių,  o  ten 
chebra  pasitinka,  atsega  babkių.  Ir  už  tokį  pasivažinėjimą  -
štuka  baksų.  Ką,  chujovai? 
-  Nieko nesakau, gerai, bet... 
- K a s  „bet"? 
-  Ne  taip  viskas  paprasta,  kaip  atrodo. 
-  Tai  todėl  ir  esi  čia,  -  nukirto  Juškė.  -  Pagyvensi  savai­
tėlę  kitą,  pamatysi,  kaip chebra  mašinas  ima,  ir pats atsikalsi. 
Kaip,  Gerda  normaliai  išmokė  važinėtis  su  tuo  savo  dranda-
lietu?  /,  •  ^' 
Brūkis  nieko  nespėjo  atsakyti,  nes  nuo  Šiaulių  į juos  lė­
kė  sportinis  automobilis  ir  sustojo  priešpriešiais.  Tokio  Tel­
šiuose  nematė  nė  vieno.  Juškė  išlipo  pasitikti.  Kažką  kalbė­
josi  su  iššokusiu  augalotu  vaikinu,  vis  rodydamas  į  ramutėliai 
kiūtantį  Brūkį,  nenuleidžiantį  akių  nuo juodo  „Porsche".  Va 
čia  tai  bent  tačka.  Kelios  tokios,  ir  prieš  jas  Telšių  kolonos 

195 
didingumas  nublanktų.  O  gal  kaip  tik  panašios  ir  lėkė  iš 
Kauno?.. 

*  *  * 

Kadais  regėta  aukso  grandinė  ant  Zakso  kaklo  Skirmai 

nublanko.  Prisimindavo  su  šypsenėle.  Kas  tie  du  šimtai  gra­
mų...  Mizeris.  Ir  d a r  praba  -  583.  Lyg  varinis  lenciūgėlis  prieš 
jų  gryną,  devynių  šimtų  prabos,  lydinį. 
Išgauto  aukso  pardavimu  rūpindavosi  Vidmantas.  Visi 
reikalai  Vilniuje,  visi  rūpesčiai  -  jam.  Šiaip  nieko  sudėtingo. 
Tiesiai  iš  autostrados  Skirma  gindavo  automobilį  prie  Che­
mijos  instituto,  kurio  vėsiame  rūsyje  buvo  įsikūrusi  spektri­
nės  analizės  laboratorija.  Kiekvienas  aukso  luitelis  būdavo 
sunumeruojamas.  Po  to  kirstuku  nurakus  kokį  pusgramį  n u o 
gabalėlio,  po  dviejų  valandų  turėdavo  sertifikatą  su  tikslia 
kiekvieno  lydinio  praba  bei  laboratorijos  vedėjo  parašu. 
Oficiali  paslauga.  Mokama,  ir jokio  kriminalo. 
To  popiergalio  primygtinai  reikalaudavo  Rodikas,  kelių 
aukso  supirktuvių  Vilniuje  ir  Kaune  savininkas.  Tylus,  iš  pri­
gimties  nešnekus.  Jo  pagalbininkai  po  sostinę  trankydavosi 
naujutėliais  džipais,  o  jis  pats  automobilius  keisdavo  pagal 
orą.  Jei  saulėta  -  iš  savo  kiemo  Fabijoniškėse  išvairuoja  kab­
rioletą.  Jei  dangus  niaukstosi  -  lenda  po  „ J a g u a r o "  stogu.  Į 
tolimesnę  kelionę  leisdavosi  ištaigingu  „ m e r s u " . 
Reketo  nebijojo  ir  ginkluotą  apsaugą  laikė  tik  baiminda­
masis  atsitiktinių  banditų  užpuolimo.  Pats  priklausė  Sporti­
ninkų  grupuotei,  kuri  buvo  viena  iš  Vilniaus  brigados  atšakų, 
bet  verslo  interesus  kėlė  aukščiau  nei  banditiškus  užmojus, 
todėl  ne  kartą  yra  pabrėžęs,  kad  jo  klientams  Vilniuje  nėra 
ko  bijoti.  Jis  mėgsta  ramų  gyvenimą,  ir  nė  viena  gyva  dvasia 
nežino,  ko  pas jį  į  kiemą  atlenda  „ a š t u n t u k a s "  su  telšietiškais 
numeriais. 
Tas  stambus  veikėjas  nė  kiek  nenustebo,  kai  tie  vyrukai 
pageltusiais  nagais  paklojo  j a m  ant  stalo  beveik  du  kilogra-

1% 
mus  brangmetalio.  Pasvėrė.  Paskambino  į  Chemijos  institutą 
ir  pagal  rankoje  laikomą  sertifikatą  sutikrino  visus  analizės 
duomenis.  Viskas  atitinka.  Atsirakino  seifą.  Lydinius  -  į  ge­
ležinę  dėžę,  mirgančią  nuo  tokios  pat  spalvos  gabaliukų,  o  iš 
viršutinės  lentynos  sugraibė  dolerius.  Atskaičiavo  daugiau 
nei  dešimt  tūkstančių  žalių  ir  bespalviu  balsu  išlydėdamas 
pridūrė,  kad  jei  sugalvotų  atvežti  kelis  kilogramus,  tegu  iš 
vakaro jam  paskambina,  nes  reiks  pavargti,  kol  per  dieną  su­
rinks  tokią  sumą  grynųjų  pinigų. 
Skirma  tikėjo,  kad  taip  ir  bus.  Atveš,  atveš...  Užvers  tuo 
šūdu  visą  Rodiko  seifą,  o  jei  pritrūks  pinigų,  galbūt  perleis 
kilogramą  ar  du  už  tą  raudoną  „Jaguarą".  Ką  tada  žmona 
pasakytų,  a?..  Pats  Zaksas  pritūptų  iš  pavydo.  Vidmantas,  re­
gis,  jokių  planų  nekūrė.  Ir  nespirgėjo  iš  džiaugsmo.  Tarsi  vis­
kas  eitųsi  taip,  kaip  buvo  numatęs,  ir dėl  to  darytųsi  nuobodu. 
-  Į  Rusiją,  mes  turime  slysti  į  Rusiją,  -  kalbėjo  jis,  kai 
„aštuntukas"  pasileido  lėkti  autostrada.  -  Matei,  kiek  Rodi­
ko  seife  tų  balvankių?  Mūsiškės  vos  vieną  dėžutės  kamputį 
užėmė.  O  tu  manai,  kad  tas  visas  auksas  vien  iš  „Sigmos"?.. 
Ne,  Skirma,  rimta  chebra  jau  su  Rusija  dirba,  o  mes  vis  dar 
svajojame,  kaip  įlįsti  į  Tauragę. 
-  Bet  reikia  ir  tą  tašką  paimti,  -  spyrėsi  Skirma  ir  tuoj 
susiraukė  lyg  dančiui  sugėlus.  -  Tas  Mindė...  Kiek  sakau  -
važiuojam,  sutvarkykime  tą  reikalą,  bet  to  giminaičio  kaip 
nėr,  taip  nėr. 
-  Velniop  tas  taurages.  Tu  kaip  nori,  bet  aš  po  paskuti­
nės  partijos  varysiu  ten  pasižiūrėti.  P r o m a c h o  nebus,  pa­
matysi. 
-  Gerai,  šoksime  į  ruskyną  dviese,  o  Mindė  tegu  zon­
duoja  Tauragę. 
Telšius  pasiekė jau  sutemus. 
Kai  vėl  nusidriekė  širdžiai  mielos  gatvės,  sušmėžavo  pa­
žįstami  veidai,  Skirma  a p ė m ė  nepaaiškinamas  lengvumas. 
Štai,  paklos  Zaksui  pinigus  už  tą  „sportbatį",  apdirbs  pasku­
tinį  detalių  grobį  iš  gamyklos  ir,  žiūrėk,  jau  bus  atsistojęs  ant 

197 
kojų.  Žmonai  ant  nervų.  Bus  jai  -  ubagiukas...  Tas  jos  fraje-
ris  tik  pasapnuoti  galėtų  tokius  pinigus. 
O vilnietis,  tarsi  paveiktas  Skirmos  nuotaikos,  lengvai  at­
siduso: 
-  Visai  nieko  tie  Telšiai.  Ežeras,  katedra,  daug  žalu­
mos...  Jei  už  puskilometrio  būtų  jūra,  visai  kaip  kurortas. 
Svarbiausia,  banditų  nėra. 
- J ų  ir  nebus,  -  pareiškė  Skirma  stabdydamas  automobi­
li  prie  parduotuvės.  -  Chebra  čia  vieninga.  Jei  kas  užsinorės 
uždėti  duokles,  tą  į  miltus  sumals.  Juk  pasakojau,  kaip  tie 
kauniečiai  puolė  ir  išsigando.  O  su  vietiniais,  jei  tokių  atsi­
ras,  tuo  labiau  susitvarkys.  Einu,  nupirksiu  ko  nors  valgyti, 
nes  Mindė  tupėdamas  toje  sodyboje  turbūt  išbadėjo  kaip  vil­
kas.  Alaus  ar  ko  rimčiau? 
-  Tik  alaus. 
Vidmantas  liko  sėdėti  automobilyje.  Nuostabus  miestas. 
Ir  visai  ne  dėl  to,  kad  ramus  vakaras.  Naktimis  geriau  ne­
vaikščioti  ir  nesiartinti  prie  to  ežero,  tyvuliuojančio  it  liūnas. 
Ramu  ant  dūšios.  Dėl  ateities.  Surado  aukso  gyslą  tikrąja  to 
žodžio  prasme.  Kaip  nustebs  motina,  kai  po  mėnesio  ims  ir 
suremontuos  sukiužusią  pirkią  Naujininkuose!  Naują  stogą 
uždės,  pakeis  grindis. Taip  pat  ir  langus,  duris,  baldus - viską 
viską...  Ką  tada  sesuo  pagiedos?  O  jos  vyras,  visos  giminės 
garbinamas  kaip  rimtas  verslininkas?  Netikės,  dievaži,  neti­
kės.  Akis  draskys  -  iš  kur  gavai  pinigų?  O  gal  pirma  geriau 
pirkti  mašiną?  Kiek jį  Skirma  kaip  kokį  poną  vežios?  Jis  turi 
savų  problemų.  Žmona  paliko,  suka  gūžtą  su  kitu,  bet,  atro­
do, jis  ne  iš  tų,  kurie  rautųsi  plaukus.  Ir  teisingai.  Laikas vis­
ką sustatys į savo vietas. 
Pravėrė  dureles.  Įsiklausė  į  tolimus garsus.  Vėjo  nebuvo, 
ir jie  atsklisdavo  turbūt  net  iš  atkampiausių  pašalių.  Kažkoks 
vaikinas  kalbino  merginas,  šios  krykštavo.  Kitapus gatvės  ai­
dėjo  moteriška  šneka.  Jau  po  truputį  ima  suprasti  žemaitiš­
kai.  „Kon  tu  sakaaa!..  A,  nomirė!  Vo  tu  žabalty,  tuoks jauns, 
drūts  bova...  Je,  je,  vėžys,  vaikei,  kon  padarysi..."  Už  par-

198 
duotuvės  kampo  savo  laimę  iš  centų  būrė  du  mėlynanosiai. 
Vis  trūksta  ir  trūksta.  Todėl,  be  keiksmažodžių,  daugiau  nie­
ko  suprasti  negalėjai. 
Bet  kur  tas  Skirma?  Jau  dešimt  minučių  praėjo. 
Įsijungė  magnetofoną.  Va  taip  geriau.  Tik  ar  ne  per  gar­
siai?  Susirado  cigaretę,  bet  ir  šioji  susmilko,  o  Skirmos  nė 
kvapo.  Išlipo  iš  automobilio,  paėjėjo  arčiau  vitrinos.  Aha,  su­
kinėjasi...  Kilnoja  alaus  butelius  ir  krapšto  pakaušį.  Kai  pini­
gų  per daug,  nebežinai,  ko  nori.  Gal  eiti  padėti?.. 
Mašinos  prie  parduotuvės  tai  pripuldavo,  tai  vėl  nuva­
žiuodavo.  Nekreipė  Vidmantas  į  jas  dėmesio.  Kaip  ir  į  sku­
bančius  žmones.  Juk  jis  nieko  nepažįsta,  ko  dairytis?  Todėl 
baisiai  nustebo,  už  nugaros  išgirdęs garsų: 
- L a b a s  vakaras! 
Turbūt  su  kažkuo  supainiojo. 
Daugiau  žmonių  arti  nebuvo.  Tik jis  ir vyriškis,  keliantis 
kojas iš  tamsaus  automobilio.  Nespėjo atsitokėti,  tik  suvokė, 
kad  spaudžia  delną  ne  bet  kam,  o  Kristinos  tėvui!..  Na  čia 
dabar?  Ką  tai galėtų  reikšti? 
-  Visur  tavęs  ieškojau,  bernužėli,  todėl  davai,  lipk  į  ma­
šiną.  Reikia  vyriškai  pasikalbėti. 
-  Į  mašiną?  Ko į mašiną?..  Kalbėkimės čia. 
-  Sakau,  lipk  į  mašiną.  Ant  gatvės  rimti  dalykai  nespren­
džiami. 
Rimti  rimti...  Bet  ko  čia  dabar  iš jo  reikia?  Juk  su  Kris­
tina viskas.  Nei skambino,  nieko... 
-  Lipk!  Kaip  vyras  vyro  prašau. 
Jam  dingtelėjo  mintis  apie  pinigus,  paliktus  mašinoje, 
bet  čia  pasirodė  Skirma  su  pilnu  glėbiu  pirkinių.  Vienu  aki­
moju  jis  įvertino  situaciją. 
-  Jums  reikia,  Vidma,  pasikalbėti. Tai  tos panelės tėvas. 
-  Žinau. 
-  Aš  palauksiu. 
Taip  taręs,  Skirma  atsuko  užpakalį  ir  ėmė  kuistis  kilno­
damas  pirkinius  ant  galinės  sėdynės,  o  netikėtai,  tarsi  anos 

199 
nakties vaiduoklis,  atsiradęs  Kristinos  tėvas paslaugiai  atplė­
šė  savo  „Ford  Scorpio"  keleivio  dureles.  Galva  parodė  -
lipk!.. 
- T a i  apie  ką  norėjote  pasikalbėti? 
Nieko  neatsakė.  Luktelėjo,  kol  vaikinas  užtrenks  dure­
les.  Bejausmiu  veidu  suktelėjo  raktelį,  ir  automobilis  išriau-
mojo  į  gatvę. 
-  Visa  tai  pats  turi  pamatyti,  kitaip  nieko  nesuprasi.  Va­
žiuojam,  ilgai  netruksim...  Pasikalbėsim.  Kaip  norėsite,  taip 
ir bus.  Jūsų valia.  Aš  nesikišu. 
Ką pamatyti?  Kokia valia?..  Ir kas nesikiša! 
Kristinos  tėvas  žiūrėjo  tik  į  kelią,  į  visus  klausimus  atsa­
kinėjo vienodai  kratydamas  galvą.  „Fordas"  siauromis  gatve­
lėmis  prasibrovė  iki  ligoninės.  „Nejau?"  -  nutirpo  Vidman­
tas,  bet  nelinksmus  prisiminimus  keliantis  pastatas  dideliais 
langais  nutolo.  Kitas  orientyras  -  kalnelis,  apaugęs  senais 
kaštonais  -  rusų  kapinės.  Dar  keli  žvėriški  pasibėgėjimai,  ir 
automobilis,  išsukęs  iš  plento,  pagavo  krypuoti  duobėtu  ke­
liuku,  tuo  pačiu,  kuris  neišvengiamai  turėjo  atvesti  prie  keis­
tojo  namo.  Kristina...  Kai  apie ją  pagalvodavo,  galvoje  įsivy­
raudavo  tuštuma.  Užmiršti,  užmiršti  kaip  blogą  sapną!  Ne­
smagu  ir  prisiminti  tą  jos  nesveiką  rūpinimąsi  jo  sveikata. 
Išsivadavęs  nuo jos globos,  kur  kas  geriau  pasijuto.  Galutinai 
patikėjo,  kad  neturėjo jokių  savanaudiškų  užmačių,  tik  vieną 
kitą  nedorą  mintį,  kaip  kad  visiems  vyrams  būna,  pasilikus 
vienumoje  su  moterimi. 
Bet  kas  dabar  atsitiko?  Gal  kas  dingo  iš  namų  ir  įtaria 
jį?  Juk  jų  akimis  žvelgiant  - jis  tikras  svieto  perėjūnas. 
Automobilis  įsuko  į  kiemą. 
-  Na  va,  ir  atvažiavome.  Kaip  tave  vadinti?  Vidmantu, 
taip?  -  ropštėsi  iš  mašinos  Kristinos  tėvas.  - Tai  eime  į  vidų, 
ten,  Vidmantai,  ir pasikalbėsime.  Girdi,  kas darosi? 
Vidmantas  išlipo  ir  įsiklausė.  Muzika!  Visas namas  aidė­
jo  nuo  griausmingos  metalinės  „Guns  and  Roses"  baladės. 
Čia  tai  bent! 

200 
 -  Va  taip,  -  tėviškai  mostelėjo  ranka,  -  leidžia  tą,  kaip 
sakau,  lentpjūvės  muziką  ir  su  mumis  nė  į  kalbas.  Su  skolinin­
kais  lengviau  susišneku  nei  su  dukra.  Tokios jau  mados jinai... 
Atsilapojo  durys,  ir  m a r m u r i n i ų  laiptų  viršuje  išdygo 
moteris.  Kristinos  m a m a .  Vilkinti  dailų  b o r d o  spalvos  kos­
tiumėlį,  nusisagsčiusi  bižuterija,  nelyg  pasiruošusi  kokiai  iš­
kilmingai  progai.  Besiveržianti  į  gryną  orą  muzika  slopino 
jos  balsą: 
-  Duris,  rupke,  užsirakino!..  Bildinu,  bildinu  -  kur  tau!.. 
Dar  garsiau  tą  velnio  muziką  leidžia,  visai  nukloika!.. 
Vilnietis  kaip  įmanydamas  stengėsi  nesutikti  pasipikti­
nusios  motinos  žvilgsnio.  Ėjo  palenkęs  galvą  ir  nesijautė  kaip 
svečias.  Greičiausiai  it  garso  technikas,  žinantis,  kaip  nuram­
dyti  pragarišką  triukšmą  ir  palikti  šią  keistą  šeimyną  šventoje 
tyloje.  Prie  pat  durų  pajuto  lengvą  stumtelėjimą  į  nugarą. 
Kristinos  tėvo  ranka.  M a m a  šypsojosi  ir  kviesdama,  ir  padrą­
sindama.  Labai  keista,  kad  jam  tenka  būti  kažkokio  konflik­
to  liudininku.  Aikštinga  panelė  ir  nebežinantys  ko  stvertis 
tėvai. 
Atsidūrus  hole,  dar  kvailesnė  padėtis.  Decibelai  šlavė 
nuo  lūpų  kiekvieną  skiemenį,  toks  garsas!  Bandė  susirodyti 
ženklais,  bet  patys  sau  paliko  juokingi.  Kad  ir  kiek  tėvas  kle­
beno  svetainės  duris,  šios  nė  nekrustelėjo.  Tik  štai,  daina  nu­
tilo,  stojo  pauzė,  ir  prisikišusi  prie  durų  m a m a  šūktelėjo: 
-  Kristin!..  T u r i m e  svečių!  Ar  girdi,  vaikeli,  jis  čia! 
Jis  čia.  Kažkaip  šiurpiai  skamba.  Lyg jis  būtų  tas  sutvėri­
mas,  į  kurį  smigs  jos  nuodingas  geluonis.  Taip,  ir  aną  kartą 
jis  čia  nekaip  jautėsi.  Buvo  įsitempęs.  Vis  laukė,  kol  išryškės 
didžiulė  praraja  tarp  to  gyvenimo,  kurį  gyveno  ir  kurį  matė. 
Nors  suprantama,  iš  kur  ta  bjauri  būsena.  Jos  grožis  -  tai  dar 
didesnė  praraja,  kurios  niekada  neįveiks. 
Muzika  aptilo.  Girdėjosi,  kaip  už  durų  kažkas  vaikšto. 
-  R a k i n k  duris,  mergužėle,  -  vėl  stambi  tėvo  ranka  už­
gulė  rankeną,  -  tuoj  m a m a  išvirs  kavos,  ir  apie  viską  pasi­
kalbėsime. 

201 
 Tyla.  Dabar  suskambo  kur  kas  ramesnė  muzika.  Vid­
mantas  ketino  pasitraukti,  gal  net  išeiti  į  lauką  pasižvalgyti, 
bet buvo sugriebtas už  rankos. 
-  Lik čia, nuo tavęs viskas priklauso. 
Stebėtis  nebeturėjo jėgų.  Ir  kai  durys  prasivėrė,  nejaus­
damas  žingsnio  dėjo  koją,  bet  pirma  kaip  kulka  į  holą  šovė 
Kristina.  Liūdnas,  kažko  sunerimęs  veidas.  Blykstelėjo  jo 
akyse ir išnyko. 
- A š  tuoj! 
Net  nepasisveikino!  Kas  čia  vyksta?  O jos  tėvas  kažko 
šypsojosi.  Kaip vyras,  matantis viso šio lakstymo prasmę. 
-  Užeik,  Vidmantai,  va  ten  sėskimės,  -  rodė  į  pakylą, 
kur  riogsojo  minkšti  švelniu  audiniu  traukti  baldai.  -  Eisiu, 
pamiršau,  kad  mašinoje  turėjau  prie  kavos šio  to stipresnio. 
Vidmantas  luktelėjo,  kol  paliks  vienas,  ir  apsidairė,  lyg 
ketindamas  sprukti.  Va,  tos  pačios  pagalvėlės,  kavinukas. 
Kompaktai  išdėlioti  lyg  būrimo  kortos.  Aplašėję  nuo  vaško. 
Ten  viena  žvakidė,  ten  kita.  Antklodė  ir  kažkoks  sąsiuvinis. 
Jis atverstas, tad neatsispyrė pagundai iš aukšto užmesti akj. 
„...Kiekviena  naktis  kaip  pasala  mano  prisiminimams. 
Nebežinau,  ką dievinti,  ko  neapkęsti.  Esu viena  ir nekenčiu 
savęs.  Net nejaučiu vienatvės, tos, kuria anksčiau  taip džiau­
giausi.  Svajonės?  Kai jos  arti  arti,  tuoj  pat  nutolsta,  pabėga 
lyg  nuo  kokios  baidyklės,  lyg  nuo  kalės  išdraskytomis  įsčio­
mis, ir nors saulė pateka, jaučiuosi it lavonas, o mirtis atrodo 
kaip  kietas miegas,  kuris išvaduoja  nuo visų  kančių." 
-  Nežinau,  vaikeli,  kokią  kavą  mėgstate  -  tirpią  ar  su 
nuosėdomis?.. 
Vidmantas  spėjo  atšlyti  nuo  atversto,  kaip  suprato,  die­
noraščio. Na ir kreizėja panelė! 
-  Man tas pats, - pasiskubino atsakyti  ir dvejodamas nu­
žvelgė  moterį  su  padėklu:  gal  padėti?  Bet  ne  -  jis  juk  sve­
čias... -Atsiprašau...  Kur galėčiau  nusiplauti rankas? 
-  Tuoj,  tuoj,  -  dėliojo  puodukus,  -  nukraustysiu  ir  paly­
dėsiu. 

202 
 Pasirodė  Kristinos  tėvas.  Rankoje  nerūpestingai  nešė 
brendžio  butelį.  Vidmanto  mama  lokį  laiko  „daktarams". 
Padėjo jį  ant  staliuko.  Pasitaisė  švarko atlapus.  Su  nesupran­
tamu  linksmumu  pasižiūrėjo  į  Vidmantą. 
-  Eik,  tėvai,  parodyk  vaikiukui,  kur  vonia. 
-  Bene  nežino?  Juk  ne  pirmą  kartą... 
-  Eik  jau,  eik!..  Matai,  kad  neturiu  laiko.  Dar  taureles 
reikia  iššluostyti. 
Jis mostelėjo  ranka.  Manieros  kaip vyro,  tvarkančio ypa­
tingos svarbos  reikalą. 
Vonios  durys  buvo  po  laiptais,  vedančiais  į  namo  pasto­
gę.  Jas  puošė  lipdukas:  aukso  vonelėje  sėdintis  angeliukas. 
Puriose  garbanose  styrojo  pripiešti  ragiukai. 
-  Kas čia  dabar!..  - susierzino  Kristinos  tėvas  ir,  paseilė-
jęs  pirštą,  įniko  trinti.  -  Visai  jau  mūsų  vaikui!..  Matyt,  iš 
tikrųjų  velnius  mato!  Gerai,  kad  bent  tu  atsiradai. 
Pakišęs  rankas  po  tekančiu  vandeniu,  Vidmantas  pasiju­
to  tarsi  gydytojas,  besiruošiantis  pacientės apžiūrai  ir turintis 
šarlataniškų  galių  nuspėti  to  solidaus  pono  ir  ponios  vientur­
tės  ligą.  Kažkokia  tarpinė  grandis visame  šitame  chaose.  Ne­
įmanoma  nepastebėti,  su  kokia  viltimi  į  jį  žiūri  Kristinos  tė­
vai.  Kavos,  konjako  siūlo,  o  prieš  mėnesį  pravijo  lyg  kokį  val­
katą!  Kur čia  šuo pakastas? 
Vos  išėjęs  iš  vonios,  pamatė  laiptais  lipančią  viso  šito 
sąmyšio  kaltininkę.  Vilkėjo  kartūnine  suknele,  tarsi  pabrė­
žiančią  jos  nekaltumą.  Ir  šypsena  panaši.  Lyg  to  angeliuko 
ant  vonios  durų. 
-  Eime,  -  ištiesė  ji  ranką  sutrikusiam  vaikinui,  -  dabar 
turėsi  apsispręsti... 
Apsispręsti?.. 
Bet  nieko  paklausti  nespėjo  - ji  tempte  įsitempė jį  į  sve­
tainę. 
-  Štai  ir  mes!  - linksmai  pranešė. 
Mama  lingavo  galvą,  lyg  sakydama,  kad  mato,  stojosi  iš 
vietos,  kvietė  Vidmantą  nesivaržyti, juk  ne  svetimas...  Keista 

203 
šneka.  Tikriausiai  iš  mandagumo.  Jis  nepatogiai  prisėdo  ant 
sofos.  Jos  minkštumas,  regis,  siurbė  visas  blaivias  mintis. 
Kristina  įsitaisė  greta,  net  pernelyg  arti...  lyg  ne  pirmą  kartą 
tėvų  akivaizdoje  taip  darytų. 
-  O  Vidmantas  kuo  užsiima?  -  nežinia  -  dukrą  ar  svečią 
klausė  mama.  -  Kokią  aukštąją  esate  baigęs?..  O  rankos?.. 
Ko tavo  rankos tokios geltonos?  Bene sergi, vaikeli? 
-  Mama! 
Tėvas  pritariamai  žvilgtelėjo  į  savo  atžalą.  įgudusiu  mos­
tu  pripylė  taureles  konjako. 
-  Na,  padarom!  -  ir  nieko  nelaukęs  maktelėjo  iki  dugno. 
-Tėvai,  -  priekaištingai  tarė  mama,  -  taip  nekultūringa! 
-  Kas  nekultūringa?  Velniop tą  kultūrą!  Neprisigėręs čia 
nieko  nesusigaudysi. 
Visiškoje  tyloje  skambėjo  šaukšteliai.  Kažko  visi  stropiai 
taisėsi  kavą,  lyg  tai  būtų  pagrindinė  susiėjimo  priežastis. 
Vengė  susitikti  žvilgsniais,  tarsi  keleiviai  atsitiktiniame  vago­
ne. Tik  Kristinos  tėvas, jau  nebekreipiantis dėmesio,  kad vie­
nas  švarko  atlapas  negražiai  atsiknojęs,  žvilgtelėjo  į  dukrą, 
po  to  į  Vidmantą. 
-  Na  ką,  berneli,  dabar  tavo  eilė  kalbėti...  Tai  kaip?  Su­
tinki  imti  į  žmonas  mūsų  Kristiną? 

*  *  * 

Vidmantas  pajuto  gėdą  vien  pagalvojęs  apie  minkštą  lo­

vą  ir  purią  pagalvę.  Kristinos  akys  švietė  tamsoje  kaip  du  ži­
buriukai.  Ji  kur  kas geresnės  nuotaikos,  bet  ko gi  ramsto  sie­
nas  ir  neina  arčiau?  Juk  liko  vienudu  visame  name.  Tėvai  su 
jais  atsisveikino  kaip  pernelyg  užsibuvę  svečiai.  O  prieš  akis 
visa  naktis.  Gali  vyną  gerti  ar  iki  paryčių  klausytis  muzikos, 
gali  elgtis  kaip  tinkamas,  o  ji  kažko  šalinasi  jo.  Kur  toji  drą­
sa,  su  kuria  prie  stalo  pareiškė,  kad  tolesnio  gyvenimo  be jo 
neįsivaizduoja?  įsimylėjo.  Myli,  kad  net  numirti  gali.  Būtent 
taip  ir  pasakė,  o  jie  visi  liko  labai  rimti.  Kristinos  tėvas  nu-

204 
delbė  akis  į  stalą.  M a m a  nejučiomis  apsiašarojo.  O  Vidman­
tas  vis  laikė  galvoje  vogčiomis  perskaitytas  eilutes  iš  dieno­
raščio.  Jos  dvelkė  tokia  vėsa,  kad  vertė  galvoti  apie  nesuvo­
kiamas  būties  sferas,  atvedančias  jaunas  merginas  prie  pavo­
j i n g o  slenksčio.  Jis  n e l e i s  jai  p e r ž e n g t i  tos  r i b o s ,  kuri 
prasideda  depresijos  virpesiais  ir  baigiasi...  Ne,  baugu  ir  gi­
lintis.  Taip  neatsitiks.  Ir  todėl jis  čia. 
Ji  stovi  prie  durų,  labai  arti  durų,  ir  štai  pasigirsta: 
-  Labanakt,  V i d m a n t a i . . . 
Va  taip!  Lyg  nebūtų  buvę  pokalbio,  jog  neverta  skubėti 
prie  altoriaus,  jog  meilė  meilei  nelygu,  jei  ji  nepatiria  kad  ir 
menkiausio  išbandymo,  ir  jie  vėl  kaip  svetimi.  Jis  b a n d ė  at­
sainiai  įkalbinėti.  Esą  lova  plati,  ir  ji  galinti  gultis  su  drabu­
žiais,  tiesiog  prieš  užmiegant  būtų  gera  pasišnekučiuoti. 
Kristina  nusišypsojo.  Lyg  pasidavė  gundymams,  ir  atro­
d ė ,  tuoj  paklaus  ko  nors  tokio,  po  ko  vyrams  mašinaliai  iš­
sprūsta  komplimentai,  bet ji  įsitvėrė  į  durų  rankeną: 
-  Einu,  išvirsiu  arbatos,  kad  geriau  užmigtum. 
Arbatos...  V i d m a n t a s  pasijuto  visiškai  bejėgis.  Jis  neži­
nojo  -  rengtis jam  ar  likti  su  drabužiais,  todėl  tik  prasisagstė 
marškinius,  kad  ji  nepagalvotų,  jog  jaučiasi  sutrikęs.  Manė, 
kad  ji  atsiduos  be  jokių  išlygų.  Tikėjo,  kad  nebūna  meilės  be 
glamonių,  bet,  regis, ji  viena  iš  tų,  kurios  gali  visam  pasauliui 
skelbti,  kokia ji  įsimylėjusi,  ir  kartu  vyti  geismus  šalin. 
Ji  atnešė  garuojantį  puoduką.  Padėjo  ant  naktinio  sta­
liuko.  Šviesos  nedegė.  Pakako  mėnulio  blyškumos,  kuri  jos 
vos  įžiūrimam  šešėliui  suteikė  mistinių  bruožų.  Ilgos  rankos, 
atsiremiančios  į  lubas,  o  prie  durų  -  tamsi  suknelės  drūžė. 
Tarsi  ji  čia,  tarsi  tik  jos  pavidalas.  Stengėsi  įžiūrėti  jos  veidą, 
rasti  jame  tvyrantį  prielankumą,  be  kurio  neįmanoma  laukti 
tokios  permainos  kaip  vestuvės.  Juk  sutarė:  du  trys  mėnesiai, 
ir  apsispręs,  o  ji  tvirtai  pareiškė,  jog  jai  nekyla  jokių  abejo­
nių.  Ir  neiškils.  Myli.  T u o  viskas  ir  pasakyta. 
Arbata  buvo  šlykšti.  Mėtos  ir  čiobreliai.  Kaip  vaistas.  Ir 
jis  vėl  pasijuto  tarsi  slaugomas.  Paėmė  Kristiną  už  rankos,  ir 

205 
ji  nesispyriodama  atsisėdo  šalia.  Mėnesienoje  ryškiai subola­
vo jos  maža  krūtinė  ir  išlenktas  kaklas.  Sidabrinė  nuoguma. 
Siauros  tamsios  lūpos.  Vietoj  žvilgsnio  -  gyvi  šešėliai.  Panė­
šėjo  į  licėjaus  mergaitę  iš  seno  fotoalbumo.  Ir  jos  plaštaka 
buvo  suglebusi  ir  šalta.  Ramiai  pasitikdavo  kiekvienų jo  pirš­
tų  prisilietimą,  lyg  pati  tebūdama  šešėlis. 
-  Atauš  arbata,  - ji  sėdėjo  per  toli,  kad  pasiektų  jos  kitą 
ranką,  -  gerk  -  ir  pamatysi,  kaip  susapnuosi  gerą  sapną. 
-  Man  šiandien  viskas  kaip sapnas. 
-  Tu  pyksti  ant  manęs? 
-  Pykstu?  Už  ką? 
-  Na,  kad  viskas  taip  netikėtai.  Ir  prie  tėvų.  Aš  neturė­
jau  kitos  išeities  ir  labai  rizikavau.  Jei  būtum  atsistojęs  ir  iš­
ėjęs,  nežinau... 
Ji  prisimerkė  lyg  ką  skaitydama.  Gal  -  užuolaidų  rašto 
hieroglifus,  nudrikusius  per  sieną,  slepiančius  jos  ateities 
jminimą? 
-  Aš  tave,  Vidmantai,  tikrai  myliu.  Žinau,  kad,  iš  šono 
žvelgiant,  kvailai  atrodo.  Juk  tiek  mes  tepažįstame  vienas  ki­
tą.  Bet  baisiausia,  kad  tas jausmas  toks  stiprus, jog  pasilikus 
vienai,  norisi  staugti  kaip vilkei.  Tau  yra  taip  buvę? 

-  Mylėjai  ką  nors? 

- N e . 
Ji  atsiduso.  Su  nuoskauda  ir  baime  pažvelgė  į jį  ir  tarsi 
dabar  suvokusi,  kad  tai jo,  o  ne  kieno  kito  pirštai  visai  nekal­
tai  liečia jos  ranką,  sušnibždėjo: 
-  O  man  ką  nors jauti?  Sakyk tiesą. 
Ji  kantriai  laukė,  kol  Vidmantas  atplėš  arbatos  puodelį 
nuo lūpų. 
-  Nežinau,  bet  tu  man  patinki. 
-  Na  žinoma,  -  Kristina  ūmai  pagyvėjo.  -  Kitaip  nekvies-
tumei  manęs  į  lovą.  Taip  iš  karto!.. 
-  O  kas čia  blogo? 

206 
 Minutėlę  jie  žiūrėjo  vienas  į  kitą.  Lyg  taip  stengdamiesi 
pergalėti  vienas  kito  įsitikinimus.  Kristina  sužiburiavo  aki­
mis,  ir  Vidmantui  pasirodė,  kad ji  stebisi jo  drovumu.  Palietė 
jos  kaklą,  bet  pagalvojęs,  kad  toks  gestas  pernelyg  pabrėžia 
jo  išsiblaškymą,  rado  savyje  įžūlumo  nykščiu  užkabinti  suk­
nelės  iškirptę.  Šilkas,  jis  lengvai  nuslydo  apnuogindamas  pe­
tį,  ir ji  susigūžė. 

Tai  štai  ko  Skirma  primygtinai  liepė  paskambinti  Kristi­

nai.  Intrigų  intrigos,  bet  ar  dėl  to  verta  pykti?  Ar  jis  gailisi, 
kad  tyso  minkštoje  lovoje,  o  ne  tarp  pelėsiais  atsiduodančių 
tos  kaimiškos  trobos  sienų?  J a m  gailesys  sukyla,  kai  pagalvo­
ja  apie  Kristiną.  Keisto  b ū d o  panelė.  Regis,  visai  neseksuali, 
bet  ne  tai  svarbiausia. 
- T a i  nepyksti,  kad  viskas  taip?..  Girdi,  Vidmantai? 
-  Kas  -  viskas? 
J a m  tikrai  buvo  neaišku,  ką  ji  turi  omenyje.  Tą  akimirką, 
kai  jis  apkvaitęs  užsinorėjo  ją  paiimti,  kas  lyg  ir  būtų  logiška 
viso  vakaro  pabaiga?  Jei  sužadėtiniai,  tai  sužadėtiniai. 
Ji  prisėdo  ant  lovos  krašto.  Tarsi  žaisdama  palietė  ant 
krūtinės  sunertas  rankas. 
- T u  juk  neišeisi,  Vidmantai?  Nepaliksi  manęs? 
-  Tu  man  patinki...  Net  tokia  -  užsispyrusi. 
-  Užsispyrusi!  Nieko  tu  nesupranti...  Aš  tikrai  tave  my­
liu.  Tikrai  tikrai! 
Tai  tarusi,  pakilo  ir  greitu  žingsneliu  išskubėjo  iš  kam­
bario. 
Lengvai  „priplaukusi",  žavingai  „priplaukusi".  Vaizduo­
ja  labai  savarankišką  ir  pačių  tauriausių  minčių  kupiną.  Tur­
tinga,  bet  nelaiminga.  Nejau  tikrai  įsimylėjo,  o  jam  pasitrau­
kus  vėl  neatsikratys  minčių  apie  savižudybę?  Matyt,  po  to 
a b o r t o  jai  protelis  pavažiavo,  o  jis...  Vos  prisilietęs,  jau  ban­
do  užlaužti.  Gyvuliukas. 
T a i p  ir  užsnūdo  veltui  viską  stengdamasis  mintimis  ap­
rėpti. 

207 
 -  O,  Skirma!..  Ateik čia! 
Skirma  graibstėsi  apie  save.  Suvokė,  kad,  nors  ir  labai 
girtas,  sugebėjo  išsiropšti  iš  automobilio.  Stribuliuoja  miesto 
centre,  niekaip  nerasdamas,  kurioje  kišenėje  pasiklydo  pini­
gai.  Girdėjo,  kaip  prie  staliukų  suūžė  balsai.  Patenkinti,  pa­
šaipūs.  Juk  tokio girto  kaip  dūmas  dar  nieks jo  nematė. 
-  Skirma!.. 
-  Eikite  šššikt!  -  įnirtingai  kraustė  kišenes,  kad  net  tre­
ningo kelnės smuktelėjo.  Nuo  autobuso stotelės atsklido juo­
kas.  Kaip per miglą  pamatė  kažkokias  merginas,  išsišiepusias 
iki  krūminių  dantų:  - Varnos jūs!..  Dinkit,  kol  negavot  į galvą! 
Tos  kažką  sučirškė  it  šarkos.  Atsirado  drąsuolių,  kurie 
bandė  sugėdinti  neblaivi}  jaunuolį,  bet  šis,  gindamasis  keiks­
mais,  nusverdėjo  prie  lauko  kavinės  staliukų.  Automobilis  li­
ko  vypsoti  praviromis  durelėmis,  užgriozdinęs  visą  pėsčiųjų 
perėją. 
-  Ei,  patrauk  mašiną!  -  kažkas  kėlėsi  iš  vietos.  -  Ar  ne­
matai,  kad  nudrėbei  vidury  gatvės?.. 
Skirma  numojo  ranka.  Ar  ne  tas  pats?..  Jam  ir  taip  galva 
sukasi,  dar  automobilį  sukinėk. 
-  Alaus...  -  vapėjo  jis.  -  Išgersiu  su  chebra  alaus  ir  vėl 
važiuosiu. 
Bet  užuot  sėdęs  į  atlaisvintą  kėdę,  nuginė  Beždžioniukę 
nuo  suoliuko  ir  išsitiesė  lyg  ant  kanapos.  Kiek  leido  jėgos, 
pakėlė  į  viršų  stambią  kupiūrą. 
-  Visiems  statau,  paimkite  kas  nors. 
Jaunimėlis  susižvalgė.  Kas  čia  jam  pasidarė,  kad  drabs-
tosi  pinigais?  Juk  tik  prieš  porą  mėnesių  „Akimirkoje"  vos 
sukrapštydavo  kavos  puodeliui,  o  dabar  -  koks  frajerio  ges­
tas!  Kokį jis  čia  bizniuką  pradėjo,  kad  dienų  dienas  po  mies­
tą  malasi  ir  tik  retkarčiais  lekia  iki  Vilniaus? 
Stiortas paėmė  pinigus,  ir  klegesys  persikėlė  prie  kiosko. 
Alus  ir  bulvių  traškučiai.  O  Skirma jiems  visiems  maurojo: 

208 
 -  Nežadinkite!  Jei užsidegs universalinė,  nuneškite  su  vi­
su  suoliuku  prie  ežero... 
Galva  buvo  sunki,  o  suoliuko  atrama  betoninė.  Kiek  jis 
išgėrė?  Nejau  visą  butelį?  Maukė  kaip  vandenį,  kad  užpiltų 
gaisrą  krūtinėje.  Net  nepamena,  kaip  sugebėjo  atvairuoti 
„aštuntuką"  iki  universalinės  parduotuvės. 
Pro  miegus  girdėjo  tilstančius  balsus.  Kažkas  iš  rankų 
ištraukė  automobilio  raktelius  tardamas,  kad  perstatys  maši­
ną,  kol  mentai  neprisistatė.  Beždžionėlė,  neva juokais,  neva 
rimtai  vadinama  „chebros  pana",  jį  bandė  šnekinti,  bet  Skir-
ma  pasiuntė  ją  kuo  toliau.  Nesusigundė  ir  alumi.  Buvo  pik­
tas,  įtūžęs  iki  sąmonės  aptemimo,  ir  tai  supratę  gatvės  drau­
gai  paliko  jį  ramybėje.  Išpliaupta  degtinė  užspaudė  akis,  ir 
Skirma  nesuvokė,  kiek  prabuvo  juodo  miego  duobėje,  tik 
suprato,  kad  pabudo  nuo  spyrio.  Kažkoks  idiotas  taip  skau­
džiai  dėjo  į  nukarusią  ranką,  kad  ausyse  kaipmat  atgijo 
miesto  triukšmas.  Ir  tie  žvirbliai,  parazitai,  čirškia  lygiai  taip 
pat  aršiai  kaip  uošvienės  kieme... 
-  Ko čia  guli  kiaušius  išvertęs? 
Zaksas...  o  pagalvojo  -  policininkai. 
- D a v a i  kelkis,  užteks  protą  man  knisti!  Baigėsi  visi  ter­
minai,  o  pinigų  už  mašiną  kaip  nėr,  taip  nėr!  Nė  karto  į  tur­
gų  nenuvarei!  Kodėl?  Juk  žmoniškai  tarėmės,  bet  ne!..  Kol 
negausi  į galvą,  tol  dūrą  stumsi? 
-  Kokią  dūrą!  -  sėdosi  Skirma.  -  Ką  čia  šneki!  |  jokį 
turgų  jos  nevarysiu,  pats  pirksiu... 
Zaksas  atsiviepė.  Atgrasi  šypsena  jo  snukeliui  galutinai 
suteikė  tokio  įžūlumo,  kad  Skirma  nenoromis  nukreipė 
žvilgsnį  sau  po  kojom. 
-  Pats!  Už  ką  tu  pirksi?  Už guzikus? 
-  Sakyk,  kiek  nori,  ir valink  nuo  mano  galvos. 
Prie  staliuko  įsivyravo  tyla.  Dar  niekas  taip  nekėlė  balso 
prieš Zaksą.  Kas  kumščius kišo,  tas krito.  O Skirma,  girtas  it 
maišas,  visai  nevaldo  liežuvio. 
-  Tris su  puse  štukos... 

209 
 - J u k  sakei  - lygiai  tris  ir  dar  du  šimtai  mano. 
-  O  kada  tas  buvo?  Dar  pavasarį!  Nors  ką  aš  čia  su  tavi­
mi  bazarinu!  Duok  šen  mašinos  raktelius  ir dokumentus! 
Zaksas  laikė  atkišęs  ranką.  Išpūtė  akis  pamatęs,  kaip 
Skirma  lupa  iš  kišenių  dolerius  pluoštas po  pluošto. 
-Skaičiuojam... 
Ir  tie,  kas  sėdėjo  po  skėčiu,  ištempė  kaklus.  Skirma  aiš­
kiai  laiko  daugiau  nei  tris  tūkstančius  dolerių!  Iš  kur?..  Ma­
tyt,  apie  tą  patį  galvojo  ir  Zaksas.  Su  pagarba  žvilgtelėjo  į 
girtutėlį  skolininką,  kuriam  pinigai  slydo  iš  rankų,  sklęsdami 
ant  žemės  tartum  beverčiai  popierėliai... 
-  Ei,  atsargiau!  -  šoko  rinkti  nupuolusias  iš  Skirmos  na­
gų  kupiūras.  -  Iš  kur  tokios  babkės?..  Bene,  kaip  Austys, 
siuntinį  iš  Brazilijos  gavai? 
Niekas  nesijuokė.  Po  minutėlės  Zaksas  laikė  saujoje  sa­
vo  tris  su  puse  tūkstančio  dolerių,  bet  kur  kas  storesnis 
pluoštas pasiliko Skirmos  rankose. 
-  Geeerai...  -  mąsliai  nutęsė  miesto  autoritetas,  nevy­
kusiai  nuduodamas,  kad  toks  pasisklaidymas  pinigais jo  nie­
kaip  nepaveikė.  -  Vėliau  susitiksime,  pabazarinsime,  o  da­
bar važiuok  namo,  negulinėk  miesto  centre  kaip  Mikūta. 
Patapšnojo  per  petį  it  geram  draugeliui  ir  sparčiai  nu­
žingsniavo  prie savo  „Toyotos".  Skirma  apsiblaususiom  akim 
paželgė  į  nuščiuvusią  kompaniją  prie  staliuko,  nukrauto 
alaus  skardinėmis. 
-  Ko spoksot,  balvonai?  Į  kramę  norit? 
Kažkas sukrizeno.  Visi  rodė  dantis.  Nusišnekėjo!  Kas čia 
bijo  Skirmos?  Va  Zaksas -  kas  kita...  O  Skirmos jėga  nebent 
piniguose glūdi.  Siaubas,  tokia  krūva!.. 
Pakritęs  Skirma  snūstelėjo valandėlę  ir vėl galvą  kelia: 
-  Kur,  asilai,  nukišote mano  „vosmiorą"?  Prisičiuchinau, 
varysiu  į  trasą. 
Bet  sukilo  balsai.  Negalima!  Juk  vos  ant  kojų  pastovi, 
dar  kokią  bobutę  pervažiuos,  vienos  problemos  paskui... 
Kvietė draugiškai  prisėsti.  Pailsėti.  Ir papasakoti,  kas  nutiko, 

210 
kad  taip  nusigėrė,  arba  bent  kiek  su  kuo  ir  kaip  gėrė.  Įpras­
tos  gatvės  šnekos.  Mergos  ir  užgėrimai.  Nuotykiai  ir  kvai­
liausi  nutikimai. 
Skirma  atsisėdo  prie  staliuko.  Rankomis  parėmė  galvą. 
Svyrojo  it  snausdamas.  Ką  jis  gali  papasakoti  balamūtams? 
Kad  žvėriškai  širdį  skauda?  Uždrausta  tema.  Nė  vienas  ne­
nori  pasirodyti  silpnas.  Visi  dedasi  kietais  bent  lovoje  arba 
prie  butelio.  Ieško  kuo  pasigirti.  O jis?..  Juk  pasakys galvojąs 
apie  tai,  jog  štai  šita  ranka  šiandien  glostė  sūnaus  pakaušį  -
užsižvengs  negyvai.  Tada  jau  dėtų  iš  kitos  į  tas  savimi  paten­
kintas  marmūzes,  sudarkytų  tas  teisuolių  minas!..  Kad  ir  pa­
čiam  Zaksui,  nors  žinodamas,  jog  po  jo  smūgio  suplyš  visa 
burna. 
Kam  jis  gali  papasakoti,  koks  siutas  užėjo,  kai  išgirdo 
uošvienę  vadinant  Kristupą  sūneliu.  Ragas!  O  Kristupas  pa­
šnibždėjo,  kad  močiutė  nuo  šiol  prašo,  kad ją  vadintų  mama. 
Rūtos  nėra.  Kažkur  išgaravusi  su  savo  meile.  Jai  Kristupas 
nė  kiek  nerūpi!  Jau  mėnuo,  kai  pas  uošvius,  o  kai  prasitarė, 
kad  norėtų  savaitgaliui  pasiimti  sūnų  su  savimi,  tai  ir  į  kalbas 
nesileido.  Teismas,  vaikeli,  kaip  teismas  pasakys,  taip  ir bus! 
Svolačiai!  Mūru  stoja  už  dukrą.  Net  gina  tą  jos  meilužį.  Sa­
kė:  buvo  atvažiavę,  taip  gražiai  sutaria,  ir  Kristupą  ant  rankų 
pakilnojo... 
Gerai,  kad  dovanas  paėmė.  Nuvažiavo  į  prestižinę  par­
duotuvę  Biliūno  gatvėje  ir  viską,  kas  tiko  Kristupo  ūgiui,  iš­
šlavė  iš  lentynos.  Pardavėja  plojo  rankomis:  „Tokio  pirkėjo 
dar  nebuvo..."  Siūlė  jam  pačiam  pasimatuoti  blizgantį  švar­
ką  -  pats  tas,  ypač  kai  tokia  proga  -  aplankyti  sūnų.  Kokia 
proga?  Kam  puoštis?..  Sūnus  turi  gyventi  su  juo,  o  ne  laukti 
kito  susitikimo. 
Vėl  akyse  iškilo  Kristupas.  Berniūkštis,  tiksli  jo  paties 
kopija.  Nubrozdinti  keliai.  Ir  bėga  palenkęs  pečius.  Užaugs 
sportiškas,  kad  tik  daugiau judėtų.  Pamena,  šiurkščiai  suvėlė 
jam  plaukus.  Neverkė,  neverkšleno,  tik  rimtomis  akutėmis 

211 
žiurėjo  j jį  ir  paėmęs  už  rankos  tyliai  paklausė:  „Tėtukai,  ka­
da  mes  namo  eisim?" 
-  Sūdąs!  -  ūmai  pašoko  Skirma,  išgąsdindamas  kuo  ra­
miausiai  besišnekučiuojančią  kompaniją.  -  Viskas  yra  šūdas! 
Su  baisinga  jėga  stvėrė  už  stalo  krašto.  Alaus  skardinės 
nubarškėjo  žemyn,  bet  stalo  apversti  nesisekė.  Ranki}  miškas 
įsikabino  į jį: 
-  Baik,  Skirma!..  Baik  blūdyti!  Sėsk,  nedurniuok! 
Šis  sukandęs  dantis  maurojo,  bet  nebebuvo  toks  agresy­
vus  kaip  prieš  kelias  sekundes.  Greičiau  juokingas.  Persigė­
ręs  iki  proto  netekimo  ir  nebežinantis,  ką  daro.  Vos jį  nuso­
dinus,  Stiortas  skubėjo  įbrukti  į  rankas  alaus  skardinę,  bet 
šioji  nulėkė  į  krūmus.  Užsikvempė  ant  stalo,  sušnopavo  it 
dusdamas. 
-  Tegu  pamiega,  bus  geriau,  -  kalbėjo  Stiortas.  -  Ma­
tote,  visai  bachūrui  stogas  pavažiavo.  Ir  dėl  ko?  Dėl  bobos 
kažkokios...  Susidėjo  su  tuo  rusu,  įkalė  Skirmai  ragą,  štai  ir 
blūdija. 
Visi  buvo  girdėję.  Sena  naujiena.  Argi  verta  ardytis,  ką 
čia  bepakeisi?  Juk  normaliai  prasimanė  pinigo,  tai  ko  dar 
trūksta? 
-  Bepigės jums  loti,  bepigės...  - Stiortas  mėgo  pastarąjį 
žodelytį  ir  tardavo  jį  pasimėgaudamas,  nutaisęs  senės  bal­
selį. - Bepigės!.. 

*  *  * 

Kriminalistas  Ričardas  Augustinavičius  kratėsi  tos  min­

ties,  kad jo  perkėlimas  iš Šiaulių  į Telšius - tai  žingsnis  atgal, 
siekiant  karjeros.  Žmona  užsispyrė  -  seni  tėvai,  nėr  kam  pri­
žiūrėti,  važiuojam!  Kam  būtų  žemaitė!  Bet  nepyko.  Viena 
ausimi  buvo  girdėjęs,  kad  Telšių  policininkai  dirba  kaip  at-
pakaliomis  rankomis,  todėl  manė,  jog  toks  apsnūdęs  kolek­
tyvas jaunam,  energingam  teisėsaugos  kadrui  tik  į  naudą. 

212 
 Pakako  mėnesio,  kad  suprastų,  kur  papuolęs.  Visa  poli­
cijos  valdyba  -  tarybinių  laikų  kadrai.  Suleidę  ąžuolines  šak­
nis  į  komisariatą,  dėjosi  neklystančiais.  Visas  pamazgas  pil­
davo  ant  pavaldinių,  tokių  kaip  jis.  Komisaras  Labutis  ne­
vengdavo  ir  darbe  pasirodyti  įkaušęs,  o  parsiradęs  į  namus, 
pasigerdavo  juodai.  Kriminalinio  poskyriaus  viršininkas  Do­
mas  Natkevičius  labiau  domėjosi  moterimis  nei  katastrofiš­
kais  nusikalstamumo  išaiškinimo  procentais.  Po  darbo  irgi 
liuobdavo  iki  pažastų. 
Kolektyvas  suskaldytas.  Korupciniai  ryšiai  visiems  ant 
akių,  bet  tyli.  Suprantama  -  visi  bijo  netekti  darbo.  Pro  pirš­
tus  į  tokį  vangų  darbą  ir  girtuoklystes  žiūrėjo  ir  Vidaus  rei­
kalų  ministerija.  Tos  pačios  varnos,  tik  ant  kito  medžio  ša­
kos.  Daugumos  bylų  pagrindas -  smulkūs  nusikaltimai.  Ypa­
t i n g e s n ė  byla  n u d u s i n a m a  jau  kitą  d i e n ą .  Kartais 
pavaduotojas  per  penkias  minutes  tiesiogiai  įsakydavo:  „To 
nelieskite, ano irgi!..  Nekiškite  nosies kur nereikia". 
Ričardas  nebuvo  blaivybės  šalininkas.  Išmesdavo  burne­
lę  su  kolegomis,  kurie  į  atvykėlį  iš  pradžių  skersakiavo  lyg  į 
ministerijos  pasiųstą  šnipelį.  Bet,  žiūrėk,  vieną  dieną  komi­
sarui  atsikirto,  kitą  dieną  kolegą  užstojo.  Nesibaidė  naktinių 
budėjimų  ir  nieko  blogo  nekalbėdavo  už  nugarų.  Taip  pama­
žėle  ir  prigijo. 
Nelankstaus charakterio,  kartą  prasitarė  Natkevičius,  o 
tai  reiškė  ne  ką  kita  -  tik  tai,  jog  nesiduoda  tampomas  už 
virvutės.  Todėl  ant  jo  stalo  lėkdavo  pareiškimai  dėl  smulkių 
vagysčių,  lengvų  kūno  sužalojimų  ir  kitokių  panašaus  pobū­
džio  nusikaltimų.  Užuot  skundęsis,  dirbo.  Vis  ant  kojų  ir  ant 
kojų.  Nukentėjusiųjų  apklausos,  liudininkų  paieškos.  Šioks 
toks  informatorių  tinklas  veikė.  Kelis  kartus  su  jų  pagalba 
pavyko  sučiupti  žulikiukus.  Sulaikymas  beveik  visiems jiems 
prasidėdavo  liūdnai.  Paleisdavo  kumščius  į  darbą.  Vanodavo 
šonus,  trankydavo  inkstus, velniop  išmetęs visas demagogijas 
apie  žmogaus  teises.  Fizinė  prievarta  tapo jo vizitine  kortele, 
ir  vis  daugiau  darbo  turėjo  tardytojai.  Pasitaikydavo,  kad  ir 

213 
nekaltam  užvažiuodavo  per  sprandą,  bet  sąžinės  graužaties 
nejautė.  Gražiais  žodžiais  nusikaltėlio  nesugraudinsi.  Toks 
darbas.  Kitaip  nė  velnio  iš  jų  neišmuši.  Vien  pašaipą,  o  ne 
prisipažinimą. 
Komisaras jo  operatyvinės  veiklos  metodais  nesidomėjo. 
Gerai  dirba  vyras,  tegul.  Tik  kartą  Natkevičius  lyg  tarp  kitko 
koridoriuje  sustabdė  Ričardą: 
-  Tu  man  žiūrėk,  Augustinavičiau!..  Žmogus  du  inkstus 
teturi,  du! 
-  Apie  ką  jūs,  viršininke? 
-  Apie  tą patį.  Nepersistenk. 
Ir papasakojo  šį  bei  tą  iš  komisariato  istorijos.  Ne  tokios 
jau  senos  -  devintojo  dešimtmečio  pradžios,  kai  tokie  uolūs 
policininkai  kaip  jis  kas  vasarą  negyvai  užspardydavo  tai  vie­
ną,  tai  kitą  pilietį.  Lengvai  užtušuodavo.  Juk  teismo  eksper­
tizė  ir  prokuratūra  buvo  vieningos. 
-  Kiti  laikai,  Augustinavičiau,  daugiau  su  galva  dirbk,  o 
rankoms  leisk  pailsėti. 
Ričardas  tik  nusišypsojo.  Tegu  pats saugosi.  Juk  dar  aną 
savaitę jis,  Natkevičius,  vieną  piemengalį,  antrankiais  prise­
gęs  prie  radiatorių,  visą  naktį  su  taburete  daužė,  kol  šis  pary­
čiais  prisipažino  apšvarinęs  kažkokio  ten  piniguočiaus  butą. 
O  kodėl  ardėsi?  Premija  buvo  pažadėta.  Girdėjęs,  bene  porą 
tūkstančių.  Ir  vos  iš  po  nakties  atsiranda  turtingas  nukentė­
jusysis,  tyrimo  imasi  pats  Natkevičius  arba  paskiria  saviškiui, 
kuris  nepamirš  viršininkui  atnešti  ant  lėkštutės  vieną  kitą 
šimtinę  „žalių",  taip  sakant,  už  pasitikėjimą.  Panašiai  atsitin­
ka,  kai  turtingų  tėvų  sūnelis  pakliūna  policijos  nemalonėn. 
Tada  Natkevičius  lyg  koks  kunigas  taiko  abi  puses,  o  gautą 
kyšį  dalijasi  su  pačiu  komisaru. 
Nepaisant  visos  šitos  komercijos,  rodikliai  po  truputį 
ėmė  gerėti.  Neaišku,  koks  jau  ten  buvo  Ričardo  Augustina-
vičiaus  indėlis,  bet  daugiausia  čia  buvo  prisidėjęs  genialus 
komisaro  pavaduotojo  nurodymas:  stengtis  kuo  mažiau  re­
gistruoti  pareiškimų,  o  kartu  ir  nusikaltimų.  Jei  kam  dviratį 

214 
pavogė  ar  piniginę  su  keliais  litais,  velniams  popierių  gadin­
ti?  Menkavertė  bylelė,  nėra  ir taip  kam  tirti. 
Bet  štai  rugpjūčio  pabaigoje,  regis,  visos  idilės  turėjo 
baigtis:  per  savaitę  nuvarytos  devynios  mašinos!  Visas  mies­
tas  apie  tai  ir  tešnekėjo,  o  komisariate  - jokių  pavojaus  nuo­
taikų.  Žirglioja  iš  kabineto  į  kabinetą,  nešioja  pareiškimus,  ir 
tiek.  Na  vagia,  ką  padarysi?  Tokie  laikai.  Gabūs,  rupūžokai! 
Per  savaitę  devynios...  „Ėmė"  tik  „aštuntukus"  ir  „devintu­
kus".  Vadinasi,  užsakymas,  organizuota  gauja,  ir greičiausiai 
„gastroliuojanti",  nes vietiniai  negali  taip  sujžūlėti. 
Ričardas  visų  šitų  kalbų  klausėsi  su  panieka. 
Tinginių  gauja,  o  ne  policininkai.  Prakeikimas!  Toks gra­
žus  miestas:  ežeras,  Katedra,  kalvos, verta  pakovoti  už jį.  Už 
gerą  žemaičio  dūšią.  Bent  pastangas  žmonės  matytų.  Kitaip 
per  amžius  dorieji  ir  nedorieji  nenustos  vadinti  šunimis  ir 
„mentų  gabalais".  Vagys  metė  rimtą  iššūkį,  galima  sakyti, 
pro  klyną  nardo,  o  policija  bindzena  iš  kampo  į  kampą  ir  dar 
įsivaizduoja  turinti  vardą.  Neturi  policija  Telšiuose  vardo,  jo­
kio  vardo  neturi. 
Ne  kartą  matė,  kaip  jauni  vyrukai,  pavogtų  automobilių 
savininkai,  varstė  Natkevičiaus  duris,  o  iš  ten  atsklisdavo: 
„Vyrai!..  Juk  ne  aš  vogiau  tas  mašinas.  Kiek  galiu  kartoti  -
darom,  ką  galim.  Nebijokite,  surasim  surasim..." 
Na taip. Suplos delnais, ir atsiras. Visos devynios. 
O  kitos  dienos  rytą  išgirdo  -  pavogta  dar  viena.  „Aštun­
tukas".  Iš  po  nakties  kieme  neberado.  Bet  savininkas  keisto­
kas  pasitaikė  -  atsisakė  rašyti  pareiškimą.  Prisibijo  arba  jo­
kių  vilčių  nededa  į  policiją.  O  Ričardui  kas?..  Automobilių 
vagystės -  Pronckaus  ir  Visbaro  rūpestis,  o  kiek su jais šnek­
telėjo,  tai  mano,  kad  toks  siautėjimas  -  laikinas  reiškinys. 
Jau  dabar,  girdėjo,  apynauju  automobilių  savininkai  apginkluo­
ja  savo  transportą  signalizacija,  nepameta  kur  papuola  ir 
saugo  kaip  savo  akį.  {klius.  Klaidų  nedaro  tik  šventieji. 
Marazmas kažkoks.  Užuot, kad ir prie tos taurelės, susė­
dę  ir aptarę,  ko  stvertis, visas  kriminalinis  poskyris  laukia  sa-

215 
vaiminės  atomazgos.  Juk  jei  protingai  pasektų  naktinį  mies­
to  gyvenimą  -  kokie  automobiliai  maišosi  po  gatves,  neabe­
jotinai  į  jų  sąrašą  patektų  ir  vagių  mašina.  Dirbant  tiksliai  ir 
metodiškai,  visai  nesunku  prisikasti  iki jų.  Beliktų  tik  paimti 
su  įkalčiais.  O  tada  siūlų  kamuolys  pradėtų  vyniotis.  Gerai 
duoti  į  kaulus  -  ir  išklotų,  kur  ir  kam  nuvarė  telšiečių  auto­
mobilius. 
Bet  tai  ne jo  reikalas.  Įsikiš,  dar  užpyks. 
Darbo  diena jau  buvo  seniai  pasibaigusi.  Sieninis  laikro­
dis  rodė  aštuntą vakaro,  kai  kabinete  suskambo  telefonas. 
-  Inspektorius  Ričardas  Augustinavičius  klauso. 
-  Labvakar,  čia  toks  Paulius  Skirsnauskas  trukdo.  Aš  dėl 
mašinos.  Nukirto.  Iš  po  nakties  neberadau.  Visur  skambinu, 
bet,  matyt,  pabaigė  savo  darbą,  tik  va  ant jūsų  pataikiau. 
-  Komisaro  vardu  parašykite  pareiškimą  ir  palikite  bu-
dinčiojoje  dalyje,  -  sausai  atsakė  Ričardas.  -  Tokia  tvarka. 
-  Kam  man  ta  jūsų  tvarka!  Ir  kas  iš  to,  jei  aš  parašysiu 
y 

pareiškimą!  Sūdąs  visi  tie  pareiškimai.  Ar jus  užsiimate  vog­

tomis  mašinomis? 
- N a ,  sakykime... 
-  Noriu  akis  į akį pasikalbėti. 
-  Gerai,  sakykite  adresą,  aš  už  dešimties  minučių  būsiu. 
-  Šviesos gatvė,  už Mažosios bažnytėlės.  Ant gatvės sto­
vi baltas „aštuntukas". Pyptelsite,  ir aš išeisiu  pasitikti. 
Gal  vertėjo persirengti?  - mąstė  Ričardas važiuodamas  į 
susitikimo vietą.  -  Bet  ne...  Vos tiktai  grįš  namo,  žmona sto­
sis  piestu."  Ir vėl,  ir vėl,  sakys,  dirbi  kaip jautis  už  tuos  kelis 
šimtelius  litų...  O  paskui  stversis  kito  argumento.  Bakstels 
pirštu  pro  langą,  kur  kaimyniniame  kieme  stovi  Mineikio  iŠ 
Ekonominės  policijos  prieš  mėnesį  įsigytas  džipas.  Gera  ma­
šina,  argi jis gali  ginčytis,  bet,  atrodo,  žmona  niekada  nesidi-
džiuos  nei  jo  dorumu,  nei  pareigingumu.  „Doriausi  šiais  lai­
kais  labiausiai  kenčia"  - jos  žodžiai... 
Pasiekęs  Šviesos  gatvę,  jau  iš  tolo  pamatė  sujudimą  ne­
toli  balto  „aštuntuko".  Solidūs  kostiumuoti vyrai  ir užvis gar-

216 
siau  šnekanti  moterytė.  O  tas  su  kulkšnis  siekiančia  sutana, 
matyt,  kunigas.  Tikriausiai  ne  dėl  rytmetinės  vagystės  aiški­
nasi.  Akiniuotas  vyriškis  bandė  rodyti  moteriškei  kažkokius 
popierius,  bet  ji  nė  skersa  akimi  į  juos  -  liūliuodama  nuo 
masės  krypavo  tai  prie  kiemo  vartelių,  tai  prie  kunigo  ir  vis 
skėsčiojo storomis  rankomis: 
-  Kon jūs šnekat?  Kokia  žemė?  Juk  čia  įvažiavimas  į  kie­
mą!  Ar  aš  ant  šluotos  skraidysiu  per  tvoras  ir  krūmus? 
-  Ponia,  -  ramino  ją  kunigas,  nutaisęs  dievotą  miną,  -
kas  priklauso  bažnyčiai,  tas  turi  būti  grąžinta... 
-  Vo jūs  neimkit!  Dešimteriopai  danguj  atgausit! 
Tada  įsiterpė  ir  tie  kostiumuotieji.  Aiškino  kažką  apie 
įstatymus,  bet  karingoji  moterytė  blaškėsi  tarp  tų  veidų,  ieš­
kodama  suprantančiojo. 
-  Juk  aš  anam  lietuviškai  sakau:  pasiimkit  visą  mano  so­
dą,  ale  įvažiavimą  prie  trobos  palikit!  Visą  sodą...  Septynios 
gražiausios  vobelės,  dvigubai  daugiau  žemės,  ir  visa  prie  pat 
bažnyčios  tvoros!  Ar  ne  geriau?  Nu jūs  mon  sakykite,  ar  taip 
nebūtų  teisingiau?.. 
-  Kas  priklauso  bažnyčiai,  tas  turi... 
Ričardas  pavarė  „Kadetą"  kiek  toliau  nuo  tų  dangun  ky­
lančių  balsų.  Kur  bepažvelgsi  -  visur  komercija.  Privatizaci­
ja,  žemės  grąžinimas  net  kunigams  susuko  galvas.  Nenorėjo, 
kad  jo  pasirodymas  būtų  kaip  nors  susietas  su  ginču  dėl  tos 
asfaltuotos juostos  bažnyčios  patvoriu.  Jam  irgi  atrodo  - so­
das  geriau.  Ar  labai  čia  svarbu,  į  kokią  pusę  plėsti  švento­
riaus  valdas? 
Bet  ūmai  jo  dėmesį  atkreipė  sušmėžavęs  siluetas.  Spor­
tiškai  apsirengęs  jaunuolis,  greičiau  panašus  į  krepšininką 
nei  imtynininką,  atskubėjo  prie  automobilio. 
-  Važiuojame  iš  to  durnyno,  -  ropštėsi  į  vidų,  -  aš  Pau­
lius,  bet  visi  vadina  Skirma. 
-  Kriminalinio  poskyrio... 
-  Nereikia  to  oficialumo!..  Aš  taip,  žmoniškai  noriu  pa­
sikalbėti.  Važiuojame  prie  mokyklos,  ten  ramiau. 

217 
 Ričardas  žvilgtelėjo  į  tolstantį  „aštuntuką".  Naujutėlai­
tis, sėdynės polietilenu uždengtos. 
-  O  ta  mašina  kieno? 
-  Mano.  Kai  tą  pavogė,  tai  taip susinervinau,  kad  iš  kar­
to  kitą  nusipirkau.  Apskambinau  chebrą,  sakau:  tačką,  kur-
vos,  nukirto,  ką  daryti?  O  visi:  ragas,  tavoji  mašina  jau  de­
šimta,  gali  peržegnoti.  Aš  be  mašinos  kaip  be  rankų,  o  čia 
dar  tokia  pigi  pasitaikė... 
-  Kiek  mokėjai? 
-  Du  su  puse.  Tai  iškart  aplaisčiau,  numigau,  o  atsikėlęs 
galvoju,  kad  vertėtų  kažką  daryti,  vis  dėlto  šiais  laikais  nepi­
gios tos mašinos. 
Kriminalistas  slapčiomis  nužvelgė  vaikiną.  Naujų  laikų 
apsukruolis.  Kažin  ar  įmanoma  taip  prasigyventi,  kad  pirki-
nėtum  vis  naujus  automobilius,  ar  įmanoma  uždirbti  didžiu­
lius  pinigus  nepažeidžiant  įstatymų?  Nenorėjo  nieko  klausi­
nėti.  Jautė,  kad  šis  susitikimas  turi  kiek  kitokesnę  prasmę 
nei  įprasta  nukentėjusiojo  apklausa.  Paprastai  turtingi  „pa-
canai"  nemažai  žino  apie  povandenines  miesto  sroves.  Kas 
kuo  užsiima.  Įdomu,  kuo jis pats verčiasi? 
Automobilį  Ričardas  sustabdė  kaštono  šešėlyje  netoli 
baltų  mokyklos  mūrų.  Čia  pat  tarybinių  karių  kapinės.  Vos 
vienas  kitas  žmogus  praspūdina.  Bet  su  „stukačiais"  susitiki­
nėti  ne  per  geriausia  vieta.  Va,  krepšinio  aikštelėje  kiek jau­
nimo  laksto... 
- T a i vadinasi,  Pauliau,  pareiškimo  nenori  rašyti? 
-  O  koks  tolkas?  Atseit  geriau  dirbsite?..  Šūdą  ten!..  Ži­
not,  kaip  padarome?  -  Skirma  kažką  galvojo.  -  Taip,  kaip 
kituose  miestuose,  girdėjau,  chebra  daro...  Sumoku  jums 
tūkstantį  žalių, jei  pavogtą  mašiną  surasite.  Sutarta? 
Ričardas linktelėjo.  Nedvejodamas.  Pakako  tarsi šalia  iš­
girsti  žmonos  zirzimą,  suregėti  jos  smilių,  įbestą  į  kaimynini 
kiemą.  Pareigūno garbė?  Garbė  bent  vieną  iš  tos  krūvos  din­
gusių  automobilių  surasti.  O  atlygis,  ypač jei  žmogus  ne  koks 
skurdžius,  jokia  nuodėmė. 

218 
 - O jūs  jtariate,  kas čia  galėjo  iš  miesto  šoblos  apsisukti? 
Skirma  papurtė  galvą.  Nieko  jis  neįtaria  ir  mieste  ne­
sklando jokios versijos.  Juk viskas  taip  netikėta!  Ričardas  pa­
juto,  kaip  blėsta  jo  entuziazmas.  Juk  vylėsi  bent  kokį  siūlo 
galą,  bent  vieną  įtariamąjį  rasti.  Su  antrankiais  prie  radiato­
riaus  ir  „elektrinio  piemens"  „ūsais"  tokiam  dielavarui  į 
sprandą!..  Kitaip  neverta  ir  terliotis.  Juolab  tūkstantis  dole­
rių  - vos  ne  metinis  atlyginimas... 
Ričardas  išsitraukė  bloknotą,  susirado  rašiklį. 
- T i e k  to...  Sakyk  spalvą,  valstybinius  numerius,  kokias 
nors ypatingas žymes...  Pažiūrėsiu, gal  ką  išmąstysiu. 
Tuo susitikimas  ir baigėsi.  Sutarė: jei  kas - Ričardas jam 
paskambins,  bet  matė,  jog  telšietis  atsisveikino  nė  kiek  ne­
prašviesėjusia  nuotaika.  Netiki. 
Kriminalistas  dirstelėjo  į  laikrodį.  Beveik  aštunta,  o  dar­
bo diena tęsiasi,  kad ją  kur galas...  Gerdą  pasigaus,  kaip visa­
da,  devintą  valandą,  o  kitus  informatorius  surankios  rytoj. 
Kad  bent  kiek  prasisklaidytų  migla,  kuri,  regis,  apgaubė 
miestą,  iš  jo  gatvių  išgaravus  visai  dešimčiai  automobilių! 
Tikra  šienapjūtė,  ir  blaiviai  mąstant,  tai  ne  maniakų  darbas, 
o  tik  rimtas  užsakymas.  Vargu  ar  „stukačiai"  ką  nors  žinos  -
rimti  vagys  įsisuko,  ir  neatrodo,  kad  imtų  girtis.  Be  to,  tas 
mizeris,  kurį  policija  sumoka  „bildukui"  už  informaciją,  be­
veik  nieko  nereiškia.  Iš  tikro  daugelis  bendradarbiavimą  su 
teisėsauga  laiko  savotiška  lengvinančia  aplinkybe,  jei  patys 
kada  susipyktų  su  įstatymais.  Žinoma,  jei  nusižengimas  būtų 
nereikšmingas,  Ričardas  mėgintų juos  užtarti  ar  net  suvis  nu­
marinti  nukentėjusiųjų  pareiškimus. 
Gerda  irgi  atsargiai  dozuoja  informaciją.  Lyg  berdamas 
nuodus  į  savo  šulinį.  Anąkart  pasiteiravo  apie  Juškę:  kaip 
gyvena,  kuo  kvėpuoja...  Vien  toji  pravardė  senam  zekui  už­
gniaužia  kvapą.  Mekeno,  mekeno, bet  nieko  doro  nepapasa­
kojo.  Net  liko  neaišku,  ar  buvęs  zonos  autoritetas  sieks  būti 
ne  mažiau  įtakingas  ir  tarp  laisvėje  gyvenančių  žulikų. 

219 
 Bet  negalima  sakyti,  kad veltui  užverbavo Gerdą.  Už tei­
sę  laikyti  „tašką"  apsukruolis  įdavė  kelis  vyrukus  iš  savo 
klientūros,  ir  jei  bent  vienam  bus  iškelta  baudžiamoji  byla, 
jau  šis  tas... 
Taip  Ričardas  mąstė važiuodamas  atgal  į  policijos  komi­
sariatą.  Sumojo,  kad vertėtų  „valdišku"  telefonu  apskambin-
ti  kolegas  kituose  miestuose  ir  perspėti,  jog  šlapio  asfalto 
spalvos aštunto modelio „Žiguliai" jį asmeniškai  domina.  La­
bai  domina. Juk,  šiaip  ar  taip,  tūkstantis dolerių. 

*  *  * 

Kristina  Skirmai  paliko  dvejopą  įspūdį:  jaunutė  it  moks­

leivė,  nors  kartais  pasižiūrėdavo  tokiomis  patyrusios  moters 
akimis,  kad  pakildavo  ūpas ją  stebėti.  Bet  dažniausiai  dailus 
veidelis,  Skirmai  pasirodžius,  apsiblausdavo.  Kalbėdavosi  su 
juo  nenoriai  ir stengdavosi  nekišti  nosies  iš  kambario,  kuria­
me  be  perstojo  grumėdavo  muzika.  Ji  tarsi  širdo,  kad jų  idilę 
ardo  tas  tipelis,  kurį  Vidmantas vadina verslo  partneriu.  Ko­
kio  ten  verslo,  kartodavo  ji,  ką  jūs  išmanot,  sakydavo,  tuo 
aiškiai  duodama  užuominas  į  savo  tėtušį,  prieš  kurio  verslo 
jūrą  visa  trijulė  atrodė  kaip  kilbukai  prieš  ryklį. 
Kaip  ten  bebūtų,  Skirma  pavydėjo  vilniečiui.  Turėtum 
būti  aklas,  kad  nematytum, jog  toji jauniklė jį  tiesiog liguistai 
įsimylėjusi.  O  kas  svarbiausia  -  tikrai  nebjauri  ir  turtinga. 
Čiuptų  į  žmonas, juk  pati  nori.  Bet  ne...  Ambicijos  neleidžia. 
Atseit  tempia  bandomąjį  laikotarpį.  Artistai...  Greičiausiai 
Vidmantas  tikisi  per  tą  laiką  prisišliaužti  tiek  pinigų,  kad  ji 
baigtų  prikaišioti  savo  tėtušį,  kuris  štai  primygtinai  siūlo  duk­
rai  naują  automobilį,  o  šioji  dūsauja,  jog jos  sužadėtinis  ne­
turi  vairuotojo  teisių... 
Bet  keisčiausia  Skirmai,  kad jie  nesidalija viena  lova.  Su­
temo,  ir  kiekvienas  į  savo  migį.  Juk  Vidma  ne  kunigas,  toji 
mergužėlė  -  ne  vienuolė.  O  dabar?..  Po  vienu  stogu,  po  vie­
nu  raktu  - ir,  taip sakant,  nieko? 

220 
 Tai  kokia čia  meilė?  Mažvaikiai... 
Tądien  Skirma  atsitrenkė  pas  Vidmantą  pagautas  entu­
ziazmo.  Automobilio  vagystė  tarsi  suteikė  jam  naujų jėgų,  ir 
jis  nenustygo  norėdamas  stvertis  kokio  nors  darbo.  Skaičia­
vimo  mašinų  gamyklos  sandėliai  iššluoti.  Kas  buvo  paauk­
suota,  nukeliavo j  rūgšties katilą.  Bene  keturi  kilogramai gry­
no  aukso.  Daug?..  Pagalvojus,  kiek  dar  liko  gyventi  šioje  va­
gių  žemėje,  ašaros...  Todėl,  vos  pasisveikinęs  su  Vidmantu, 
pradėjo: 
-  Viskas,  užteks  sėdėti  be  darbo...  ]  Tauragę,  rytoj  pat 
varom  į  Tauragę.  Iš  ten  bent  trys  kilai  pareitų.  Girdi,  Vid-
ma?  -  ir jau  atidžiau  įsižiūrėjo  į  draugą:  -  Ko  toks  be  nuotai­
kos?  '  -  "•
'  '  -
Kristina  vestibiulio  kampe  ant  kanapos  skaitė  kažkokį 
žurnalą.  Nusišypsojo  pamačiusi  Skirma.  Regis,  nesusipykę, 
tik  Vidmantas  kažko  paniuręs. 
-  Kada  tu  paskutinį  kartą  matei  Mindę?  -  netikėtai  pa­
klausė jis. 
-  Vakar...  Kartu  po  miestą važinėjomės,  o  kas?.. 
-  Apie  Tauragę  nesikalbėjote?  Nieko  tavęs  neklausi­
nėjo? 
-  Kalbėjomės,  bet  ką  ten  su juo  -  tinginys...  Apsisuksime 
ir be  Mindės.  Duos to savo giminaičio  telefoną,  patys pavai­
dinsime  verslininkus. 
-  Gali išmesti  iš galvos tą  miestą. 
-  Kodėl? 
Skirma  įsitempė.  Kas  čia  per  šneka  -  vapa  it  susiūtom 
lūpom  ir  štai  vėl  pateikia  keisčiausią  klausimą: 
-  Tu  jo  rankas  matei?..  Ne?..  O  aš  mačiau  -  geltonos 
nuo  rūgšties.  Ir  dar  -  neva  šiaip  sau  teiravosi,  kaip  aš  šalin­
davau  šlaką  iš  verdamo  aukso,  tą  patį,  kuris  trukdo  lydymui, 
primeti?.. 
Skirma  niekaip  nesusigaudė:  rankos...  auksas...  šlakas. 
Kuo čia dėtas  Mindė? 

221 
 -  O  apie  džipą  tau  nieko  nesakė?  Nusipirko  „Nissan  Pa-
trol".  Toks  apie  dešimt  štukų  traukia.  Na,  sakykime  -  pasi­
skolino, bet  rankos  pageltusios  nuo  rūgšties.  Žinau  aš  tokius 
„įdegimus",  o  per  paskutinį  mūsų  virimą  prieš  porą  savaičių 
prie  rūgšties  nė  nagų  nekišo,  pats  pagalvok... 
Ir  Skirma  susiraukė.  Mindė  niekada  pinigų  nesiskolin-
davo.  Dėl Tauragės vis  atidėliodavo  ir  mykdavo  ne  į  temą.  O 
jei  rankos  geltonos  ir  domisi  tomis  pilkšvomis  nuosėdomis, 
kurios  lieka  po  reakcijos  nesulydytame  aukse,  viskas  aišku... 
-  Pideras!  -  iškošė  sukandęs  dantis.  -  Išdūrė,  bliad'... 
Ticharia  sau  vienas  varo,  kai  aš  su  juo  dalindavausi.  Ir  tik 
todėl,  kad  laikiau  draugu,  kad  norėjau  padėti.  Jei  ne  aš,  jis 
šiandien  būtų  apskritas  nulis.  Sakau,  ko  toks  geras  vakar 
buvo... 
Tūžmas spaudė jam  gerklę,  ir  darėsi  sunku  kvėpuoti.  Juk 
taip  pagalvojus, jei  trys  kilai...  Išgerti, jam  reikia  išgerti... 
Kristina  atsekė  paskui  juos  į  virtuvę  nešina  plokščiu 
„Otard"  buteliu.  Skirma  drebančiomis  rankomis  prisikliuki-
no  pilną  taurę.  Be  jokios  graužaties,  kad  brangus  konjakas 
kiek  kitaip  geriamas,  išlenkė  iki  dugno.  Lyg  vaistus  nuo  gal­
vos  skausmo.  Bijojo  sau  prisipažinti,  kad jį  labiau  už  išdavys­
tę  slegia  aklas  pavydas.  Deginantis.  Visados  pavydėdavo  ap­
sukresniems  už  save. 
-  Tiek  to,  -  nesmagią  tylą  nutraukė  Vidmantas,  - anokia 
tragedija.  Tegu  gyvena  kaip  nori.  Jis  apsirinka, jei  mano,  kad 
mus  metė  per  bortą.  Dėsim  į  Rusiją,  ten  tokių  gamyklų  kaip 
prišikta... 
-  Rusiją?  Kokią  dar  Rusiją?  -  ūmai  tarsi  atsibudo  jau­
noji  namo  šeimininkė.  -  Jokių.  Negirdėjote,  kaip vienam  tel­
šiečiui  atsitiko?..  Pereitą  savaitę  parvežė  lavoną,  sukapotą  į 
gabalus... 
-  Užčiaupk  kakarinę,  -  drėbė  jai  Skirma.  -  Molis  buvo, 
todėl  ir  sukapojo... 
Ji  žioptelėjo.  Ties  burnos  kampučiu  atsirado  negraži 
raukšlė,  ir  akys  sublizgo.  Apsisuko,  nėrė  iš  virtuvės  pasikūk-

222 
čiodama,  o  svečias  pavymui  riktelėjo,  kad  pasigydytų  nervus. 
Kišasi  čia  visokios.  Ir  tą  pačią  akimirką  Vidmantas  stvėrė 
jam  už  rankos: 
-  Nedrįsk  taip  su ja  kalbėtis! 
-  O  ko ji  čia  lenda  į  mūsų  bazarą? 
-  Nesvarbu.  Ji  mano draugas,  ir  tuo viskas  pasakyta. 
Skirma  mostelėjo  dar  vieną  taurę  konjako.  Visai  paniu­
ro.  To  dar  betrūko,  kad  susipyktų  su  Vidma,  kuris  aukso  per­
dirbimo  paslaptis  vis  geriau  įvaldo,  o  jis,  Skirma,  beveik  ža­
lias.  Dabar  Kristina  kažkur  nulindo.  Atsiprašytų.  Pasakytų, 
kad  pasikarščiavo. 
Iš svetainės pasigirdus trankiai  muzikai, Skirma  lyg ir  ke­
tino  eiti,  bet  Vidmantas  sustabdė: 
-  Nereikia,  jai  viskas  praeis...  Paprasčiausiai  ją  sukrėtė 
tos laidotuvės. 
-  Tai  ką,  rimtai  taip  ir buvo  -  į  gabalus?.. 
-  Ne.  Kojos  ir  rankos  tebuvo  atkirstos  nuo  kūno,  kad 
viskas  tilptų  į  polietileninį  maišą.  Va  taip  ir  baigė  gyvenimą, 
du  vaikai  liko. 
Vaikai, vaikai...  Nešiojo ant  rankų.  Mokė žengti  pirmuo­
sius  žingsnelius,  0  šie  prakutę  tursendavo  pasitikti  pargrįž­
tančio  tėvo.  Kristupas  irgi  kaip  vijurkas  garmėdavo  prie  durų 
apkabinti  savo tėtuko,  parsiradusio  iš  ilgos  kelionės. 
-  Šūdas,  ar tiki,Vidma,  kad viskas yra šūdas?..  Ir tas auk­
sas, ir tas gyvenimas. 
Šis  linktelėjo.  Buvo  susimąstęs  ir,  regis,  pamiršęs  svečio 
išsišokimą.  Nuolaidus,  pakantus  ir  vyriškas.  Skirma  šyptelė­
jo,  {vertino  lyg  koks  gėjus,  bet  ar  tik  kartais  toji  pacankė  ne­
sinaudoja jo  silpnybėmis?  Užriko,  o jis  mūru  stojo...  Ko  dau­
giau  reikia  moteriai,  jei  ne  vyro,  už  kurio  pečių  lyg  už  sie­
nos?  Tiktai  ko jis,  po  velnių,  jos  nepatvarko?  Bet  jei  jiedu... 
kaip  ten...  sužadėtiniai,  negi  turi  girtis?  Akimirka  ekstazės,  ir 
kartais  gerai  įkalęs  pagalvoji:  kam  tie  vaikai?.. Tik  širdį  drasko. 
-  Tai  ką?  Varom  į  Rusiją?  -  iš  kažkur  toli  atsklido  Vid­
manto balsas. 

223 
 Skirma  akimis  susirado  taurę.  Buvo  tuščia,  todėl  įsipylė 
dar.  Ir gėrė  todėl,  kad  kur mintimis bepuolė, visur tuščia  tuš­
čia,  o  nuo  alkoholio  nutirpusios  rankos  tarsi  ne  jo,  tik  tiek, 
kad jas  mato. 
-  Važiuosime...  -  kinktelėjo  apsunkusia  galva.  -  Čia  nė­
ra  kas  veikti,  tik  va  Kristupą  pamatyti  noriu,  bet  tuoj  pat  va­
žiuosiu  pasiryškinti  su  Mindė.  Dar  gramą  padarau,  ir  kylu. 
Paskambinsiu. 
-  Svarbiausia,  pasakyk  jam,  kad  nemaltų  liežuviu.  Nei 
kuo jis  užsiima,  nei  mes... 
-  Bijai  mentų? 
-  Geriau  būti  atsargiems  nei  kad  paskui  iš  tikrųjų  bijoti. 
Aišku,  blogai  mentams  į  akis  kristi,  bet  dar  blogiau  -  bandi­
tams. 
-  Banditams?..  -  apspangęs  Skirma  demonstravo  sar­
kastišką  šypseną.  -  Iš  kur  Telšiuose  banditai?  Nusivažiavai 
į lankas... 
- J i e  yra,  pamatysi,  jie jau  yra.  Tiek  mašinų  per  savaitę... 
- T a i  vagys,  o  ne  banditai. 
Skirma  atsistojo.  Mašinaliai  metė  žvilgsnį  pro  langą.  Au­
tomobilis stovėjo  ten,  kur  ir  paliko.  Blizgėjo  saulėje,  bet  kitą 
akimirką  užėjo  debesys,  ir  tamsos  ruožas  pagavo  šliaužti, 
bėgti  tinkuotų  namų  fasadais  lyg  didžiulės  pabaisos  šešėlis. 

Mindės  namų  kieme  Skirmą  pasitiko  visureigis.  Ratai 

platūs  it  tanko  vikšrai.  Salono  stiklai  pritemdyti,  o  ir  pats 
grėsmingai  juodas.  Žibintai  tarsi  žvėries  akys  spoksojo  į  pa-
kaušusį  vyruką. 
„Gražus,  bestija,  -  glostė  jis  chromuotus  apsauginius  bu­
ferio  lankus,  kuriuos  kažin  ar  įveiktų  azoto  rūgštis,  -  monst­
ras...  Mano  „aštuntukas"  prieš jį  kaip žolės pjovimo mašina..." 
Galingojo  džipo  savininko  niekur  nesimatė.  Paskambino 
į  duris,  luktelėjo  minutę  kitą,  bet  niekas  neskubėjo  atidaryti. 
Tada  įsiklausė.  Vėl  muzika.  Taip,  sklinda  kažkur  iš  pagalbi­
nio  pastato.  Tikriausiai  iš  sandėliuko,  kur  dar  paauglystėje 

224 
abu  su  Mindė  nulįsdavo  parūkyti,  o  kai  kada  ir  lengvo  vyne­
lio  patraukti.  Geri  laikai  buvo,  oi,  geri...  Kuo  toliau,  tuo  ma­
žiau  romantikos.  Reikalai  reikalai,  na dar retkarčiais mergos... 
Jis  neskubėjo  verti  pažįstamų  durų.  Atsargiai  dirstelėjo 
pro  tarpą  ir  išvydo  Mindę  palinkusį  prie  varstoto.  Jis  kažko 
knypėsi,  rankoje  sukiodamas  reples.  Pala,  pala  - reples?.. 
Kojos  spyriu  atlapojo  duris.  Mindė  sustingo  it  nupliky­
tas.  Vis  tebelaikydamas  reples,  pritildė  tranzistorių.  Visi  jo 
veido  bruožai  Skirmai  pasirodė  niekšiškai  įgimti. 
-  Tai  kaip  biznis?..  -  žengė  vidun  panarinęs  sprandą.  -
Ko tyli, a?.. 
Suspindo  varstoto  suspausta  detalė.  Kone  dvigubai  di­
desnė,  nei  kad jis  kadais  čiupinėjo.  Mat  kokių  detalių  Taura­
gėje  atsirado.  Bus  vienoje  suvirs  gramo...  O  ten  kampe?  Ok 
tu, visa  dėžė  išardytų  kontaktų,  kilas  koks! 
-  Skirma... aš... 
Daugiau  nieko  nespėjo  pasakyti.  Ore  sušvytravo  kumš­
čiai,  ir  Mindė  gindamasis  šoko  atatupstas.  Gavęs  į  smakrą, 
parkrito,  bet  tuoj  vėl  stojosi,  net  kumščius  atkišo,  ir  Skirma 
nesusimąstydamas,  pagriebęs  kastuvą,  tvojo  per  nagus,  per 
galvą... 
-  Pideras...  kandonas,  dar rankas  kelsi!.. 
Apsipylęs  kraujais  ir  staugdamas  iš  baimės,  Mindė  par­
krito.  Nuo  smūgių  dangstėsi  kuo  papuolė,  kol  nusigavo  į ert­
mę  po  apatine  stelažo  lentyna  -  nei  įspirti,  nei  su  kastuvu 
iškrapštyti. 
-  Kur  ten  pasislėpei,  kur?  -  tupėsi  Skirma.  -  Tu  mus 
išdūrei,  girdi?  Buvo  sutarta,  kad  Tauragę  visi  šefuosime,  bet 
ne  -  nupuolei  kaip  žiurkė  vienas!  Juk  tas  detales  už  mūsų 
pinigus  pirkai.  Mūsų!..  Už tuos pačius,  kuriais su  tavimi  dali­
nomės.  Bliacha,  sakiau,  padėsiu  kaip draugui,  o  tu  mums  ra­
gą  įkalei.  Džipus  pradėjai  pirkinėti. 
-  O  tu  „vosmiorkę"  nusipirkai... 
-  Ką  ten  giedi?.."Vosmiorkę"...  Iš  reikalo  pirkau,  dur­
neli,  o  ne  iš  mandrumo,  kaip  tu. 

225 
 Skirma  sužiuro  į  medinę  dėžę.Taip  ir  padarys...  Priėjęs 
pabandė  kelti,  bet  tik  į  kelius susimetė.  Sunki,  zaraza.  Pasė­
mė  saują  geltonų  kontaktų  -  tokie  švelnūs,  neduriantys  -  ir 
šveitė  po  lentyna: 
-  Išlįsk!..  Padėsi  dabar jau  mano  dalį  iki  mašinos  nuneš­
ti.  Girdi,  tu!..  Kitaip  rimtai  aš  tave  užmušiu. 
Pasigirdo  bruzdesys.  Mindė  stenėdamas  iššliaužė  į  aslą. 
Susiėmęs už galvos, stojosi vengdamas Skirmos žvilgsnio. Šis 
pasižiūrėjo  į jo  rankas.  Nė  velnio  ne  geltonos.  Visi  tarpupirš­
čiai  tamsūs  nuo  kraujo,  iki  pat  alkūnės  nuvarvėjusio.  O  juk 
galėjo  užmušti...  N u o  tos  minties  net  paširdžius  nuvėrė,  bet 
gailesčio jokio  nejautė.  Vien  pasišlykštėjimą.  Tiek  savim,  tiek 
juo,  strypinėjančiu  vietoje,  tarsi,  be  jo,  dar  kas  būtų  šiame 
sandėliuke  ir  taikytųsi  užvažiuoti  per  sprandą. 
-  Davai, - parodė  į  dėžę, -  imam  ir  nešam. 
Mindė  tik  inkštė.  Radęs  kažkokį  skudurą,  prispaudė  prie 
kaktos  ir vėl  leido  priešmirtinę  aimaną. 
-  Tu  kurčias,  ar  ką?.. 
-  Čia  per  daug,  -  prašnarpštė  vakarykštis  draugelis,  -
neteisinga... 
-  Ką  neteisinga?  -  Skirma vėl  griebėsi  kastuvo. 
Pūtuojantis  iš  įniršio,  girtas  ir  su  kastuvu  -  toks jis  Min­
dei  priminė  patį  tikriausią  duobkasį.  Klusniai  susirado  dėžės 
rankeną.  Egzekutorius  -  iš  kitos  pusės,  ir  vargais  negalais 
abu  kilstelėjo  dėžę  aukštyn. 
Nušlepsėjo  iki  gatvės.  Skirma  atidarė  savo  automobilio 
bagažinę. 
-  Laisvas...  Tu  manęs  nepažįsti,  aš  -  tavęs.  Ir  niekam 
nepliurpk,  kokiais  reikalais  užsiimame,  supratai?..  Aš  klau­
siu:  ar supratai? 
Bet  Mindė  nutolo  į  kiemo gilumą  neatsigręždamas.  Vie­
nu  trūktelėjimu  Skirma  įkėlė  grobį,  bet  nė  viena  džiaugsmin­
ga  mintis  neblykstelėjo  galvoje.  Ji  spengė,  lyg  pats  būtų  ga­
vęs  kastuvu.  Ir rankas  kaip  niekad jautė  turįs.  Silpnas  ir dre­
bančias,  o  keliai  kažkodėl  vis  linko  lyg  senio.  Išsinėręs  iš 

226 
treningo,  kruopščiai  apdangstė juo  švytintį  dėžės  turinį.  O jei 
mentai  sustabdytų,  ką  sakytų?..  Užtrintų,  kad varis.  Blogiau­
siu  atveju  duotų  tiek, jog  apsimyžtų  iš  laimės  ir  paleistų. 
Niekas tos dėžės neatims. 
Diena  slinko  į  vakarą,  o  galvą  nepakeliamai  maudė.  Kaž­
kur  girdėjo,  kad  psichinius  ligonius  kamuoja  panašūs  skaus­
mai. Jis psichas? Nesąmonė. 
Mažiau  reikia  gerti  ir  kuo  mažiau  niekšų  sutikti  savo 
kelyje. 

*  *  * 

Brūkis  susikišo  rankas  į  kišenes.  Nesinorėdavo,  kad  kas 

pamatytų  nudaužytus  krumplius,  ir  nors  dabar  anei  brėžio, 
toks  papratimas  išliko.  Gyvenimas  kiek  pasikeitė.  Tenka  gal­
voti,  kaip  nepalikti  pirštų  atspaudų. 
Jis  stovėjo  autobusų  stotyje  ir  vis  žvilgčiojo  į  keleivių  iš­
laipinimo  aikštelę.  Buvo  vienas  iš  lūkuriuojančių  keleivių  ir 
iš visos  stoties  publikos  išsiskyrė  iki  bolumos  nuskusta galva. 
Bet  jautėsi  gerai.  Kai  pragauni  pinigų,  visi  ankstesni  nepato­
gumai  ir  kompleksai  išnyksta.  Pamena,  bijodavo  užkalbinti 
jam  patikusią  merginą,  o  jei  vis  dėlto  ryždavosi,  tai  vėliau 
nenorėdavo  ir  prisiminti.  Nuo jo  trenkė  blogo  gyvenimo  kva­
pu.  Prastai  rengdavosi,  o  galvoje  tebūdavo  viena  -  kaip  tą 
merginą  nusitempti  į  kokį  tamsesnį  užkampį  ir  patvarkyti. 
Normalesnės  panos  pabėgdavo  iškart,  o  jis  ir  nesivydavo. 
Kam?  Juk  ne  koks  prievartautojas.  Kurvų  ir  taip  pakanka. 
Taip,  tik  turėk  pinigų...  Šampanas,  keli  komplimentai,  ir,  žiū­
rėk, ji  klusniai  važiuoja  į  Germanto  vilą.  Klusnumas...  Geras 
žodis.  Kas  jį  sugalvojo?  Kažin  -  ar  tai  teigiamas,  ar  neigia­
mas  bruožas?  Bent jau  zonoje  tokia  savybė  ne  vienam  pakišo 
koją.  Nuvarė  pas  „gaidžius"  ar  patys  nusirovė  į  vachtą.  Taip, 
paklusti  gali  tik  tuomet,  jei  šviečiasi  kokia  nors  nauda.  Ne­
būtinai  pinigai. 

227 
 Jo  klausa  sugavo  durų  trinktelėjimą.  Tualetas,  sumojo, 
čia  pat  už  kampo  autobusų  stoties  tualetas.  Nekokie  prisimi­
nimai. Praeitas etapas. 
Ir  Brūkis  nupėdino  į  kitą  stoties  pakraštį,  iš  kur  atsivėrė 
judrios  sankryžos  vaizdas.  Prie  šviesoforo  susitvenkusią  ma­
šinų  eilę  apmesdavo  viena  akimi,  o  išvydęs  naujėlesnį  mode­
lį,  gręždavosi  šalin.  O  štai  nuo  Naujamiesčio  atšvilpia  „aš­
tuntukas". Sėdynės neišluptos iš gamyklinio polietileno, sma­
gu  žiūrėti...  Ir  variklis,  ko  gero,  pusantrinis,  tik  va  kiek 
blogiau,  kad  baltas. 
Atsisėdo  ant  suoliuko  ir  užsirūkė.  Iš  čia  pakenčiamai 
matėsi  stoties  prieigos,  atvažiuojantys  autobusai,  be  to,  Kali­
na  žino,  kad  jį  pasitiks.  Palaukti  jo  prie  Mažeikių  policijos 
komisariato  neleido  Juškė.  „Nereikia  šūdo  kelti  ant  šakių,  -
sakė  jis.  -  Tegu  per  daug  neįsijaučia  ir  ačiū  tesako,  kad  iš 
pasmirdusio  skiepo  ištraukiau.  Be  to,  anokia  ten  garbė  pa­
prastą  ratų  vagišiuką  iškilmingai  parvežti  į Telšius." 
Prasimuš... 
Ir  Brūkis  pakluso.  Toks  klusnumas  jį  erzino.Visaip  gal­
vojo.  Juk  kada  Juškė  tūpė,  Kalina  jau  buvo  spėjęs  išeiti  iš 
Pravienų  lagerio  ir  sėdėjo  Alytuje.  Gėdos  Telšių  vardui  ne­
darė,  bet  JuŠkei  praeities  nuopelnai,  atrodo,  neturi  jokios 
reikšmės.  Kietai  imasi  veiklos,  nors mieste  visi  į jį žiūri  kaip  į 
tuščią vietą,  beveik  kaip jis  pats  į  Kaliną,  besidžiaugiantį  tais 
grašiais,  kuriuos  gaudavo  už  nudžiautus  mašinų  ratus.  Per 
anksti  Juškę  nurašyti,  per  anksti.  Na  tai  kas,  kad  metelių jau 
per  trisdešimt  ir  kumščiais  nemosuoja  taip  gerai,  kaip,  saky­
sim,  Zaksas.  Svarbu,  kaip  smegeninė  dirba  ir drąsa,  kuri  Juš­
kę  toli  nuves. 
Taip  ir  šiauliečiams  atrodo,  netruks  ir  vietinė  fauna  tuo 
Įsitikinti. 
Dairydamasis,  kur  numesti  nuorūką,  Brūkis  užmatė  iš 
tarpmiestinio  autobuso  išlipančią  merginą.  Dėmesį  patraukė 
jos  dryžuotas  megztukas  -  regis,  net  oras  aplink  jos  biustą 
suvirpėjo.  Mėlynos juostelės sniego  baltume.  Niekas prieš jas 

228 
gražiau  neatrodė  -  nei  pro  sijono  skeltuką  pasimatančios 
šlaunys,  nei  banguojantys  medaus  atspalvio  plaukai.  Ir  staiga 
mintyse  nusišypsojo:  bitė...  Juk ji  raina  kaip  bitė. 
Brūkis  taip  užsižiūrėjo,  kad  žiburiuojanti  nuorūka  nude­
gino  nagus.  Skubiai  numetė,  nes  toji  iš  pilkos  praeivių  mi­
nios  išsiskirianti  mergina  ėjo  link jo.  Iš  veido  nelabai...  Jokio 
makiažo,  vadinasi,  ne  taip  lengvai  prieinama.  Bet  tas  megz­
tukas...  Kažin,  kas ji  tokia?  Kuo  vardu?..  Pravardę  jau  turi  -
Bitė. Visai  nieko, tinka,  netgi  labai... 
Tikėjosi,  kad  nepažįstamoji,  kaip  ir visos  merginos,  nesi­
baiminančios  skustagalvių,  išsilenks  jo  žvilgsnio,  bet  ji  lyg 
niekur  nieko  dirstelėjo  į  vaikiną  ir  nusišypsojo. 
Brūkis  sustingo  į  ledą  - jam  nusišypsojo! 
Dvelktelėjo  kvepalais,  ir ji  nuėjo.  Visas  margumas  išny­
ko  kitapus  gatvės.  O  jos  žvilgsnis  buvo  švelnus  ir  nekaltas. 
Matyt,  ne vietinė  ir  nenuraukia,  kas jis  toks.  O  gal  šiaip gero 
būdo  ar  išsiauklėjimo? 
-  Vaikas...  O  tu  ko čia  sėdi? 
Brūkis  atsigręžė.  Kalina!  Nesiskutęs  ir  suvargęs,  kaip  ir 
visi  valkatėlės,  besisukiojantys  prie  turgaus  alaus  paviljono. 
Apsirengęs  idiotiškai  aptemptais  treningais.  Matyt,  nuo  kaž­
ko  KPZ  atėmė,  tačiau  kas,  kad  nauji:  išrodo  kaip  gyva  kari­
katūra,  ir  dar  po  pažastimi  medžiaginis  maišas,  matosi,  ran­
komis  siūtas,  kaip visad  kad  daro  izoliatoriuje  laukiantys  eta­
po  į  kalėjimą.  Jau  buvo susiruošęs... 
-  Lyg  nežinotum,  -  kėlėsi  nuo  suoliuko  Brūkis,  -  taigi 
tavęs  laukiu,  ko  daugiau. 
Paspaudė  atkištą  Kalinos  ranką.  Šis  šypsojosi,  kaip  ir vi­
si,  mintyse  atsisveikinę  su  laisve,  bet  štai  netikėtai  vėl  įkvėpę 
gaivaus  oro.  Tardytojai,  antrankiai,  geležiniai  dubenėliai  ir 
smirdanti  „parašą"  kameros  kampe  ėmė  ir  išnyko  kaip  blo­
gas sapnas. 
-Palauk,  Vaikas...  -  Kalina  kažko jau  sumišęs  nužvelgė 
Brūkį  nuo  galvos  iki  kojų.  -  Kaip  čia  apsirengęs?  Kelnės  su 
kantų...  Blatnai,  blatnai... 

229 
 Brūkis  greičiau  už  Kaliną  perėjo  gatvę.  Nesuprato  -  šai­
posi  ar  gėrisi jo  naujais  drabužiais.  Geros  vilnos  megztinis,  o 
prie  jo  dera  beveik  tokios  pat  pilkos  spalvos  marškinukai.  Ir 
kelnės  -  ne  kokie  džinsai.  Svarbu,  kad  tamsios,  slepiančios 
dėmes  ir  patogios.  Ir  kantai  jam  patinka.  Visada  norėjo  atro­
dyti  tvarkingas.  Tvarkingesnis  už  tuos  lepūnus,  kuriems  kiek­
vieną  rytą  mama  suklosto  drabužius  prie  lovos. 
Kandi  Kalinos  mina  pranyko,  kai  Brūkis  atvedė  jj  prie 
automobilio. 
-  Tavo?..  -  išsižiojo,  kai  šis  linktelėjęs  išsitraukė  rakte­
lius  ir  atrakino  dureles.  -  Koks  čia?..  -  ėjo  aplinkui  senas 
zekas.  -  „BMW"?.. 
Šis  vėl  kinktelėjo  galva  ir  pridūrė, jog  trečios  klasės,  ne 
toks  jau  ir  prašmatnus,  kaip  kad  dauguma  įsivaizduoja  išgir­
dę  markę. 
-  Na,  Vaikas,  žinai...  Greitai  apsisukai,  greitai...  Gerą 
vargankę  radai?.. 
Brūkis  negirdomis  nuleido  klausimą  ir  pasidomėjo,  kas 
per  turtas  tame  zekiškame  maiše. 
-  Ai,  nieko  gero,  kas  čia  bus...  -  išsisukinėjo.  -  Skurliai, 
ir  tiek... 
v
  - Tada  mesk  lauk. 
-  Ką?.. Ar tu blūdiji? 
Jis  apstulbęs  žiūrėjo,  kaip  Vaiko  rankose  sušlamėjo  do­
lerių  gniužulas.  Atskaičiavo  kelias  kupiūras  ir  Įkišo  jam  Į 
saują. 
-  Penki  stolninkai  pradžiai...  Apsirenk,  kad  neatrody-
tum  lyg su  skolintomis šmutkėmis. 
Kalina  žiūrėjo  į  Brūkį  kaip  į  kvaištelėjusį.  Paskui  dėbte­
lėjo  į  maišą  po  kojomis.  Pastvėrė  ir,  sparčiai  nužingsniavęs 
prie  šiukšliadėžės,  sumurdė  savo  varganą  mantą.  Grįžo  švy­
tėdamas  ir  jau  iš  tolo  puolė  dėkoti  už  paramą,  žadėdamas 
grąžinti,  kai  tik  pats  atsigaus... 
-  Man  nereikia  sakyti  ačiū,  tai  ne  mano  babkės.  Čia  tau 
nuo  visos  chebros  -  taip  esame  susitarę  viens  kitam  padėti. 
Žinai,  kiek  Juškė  mentams  sumokėjo,  kad  tave  paleistų?.. 

230 
 « 

Beveik  du  tūkstančius  žalių,  -  stebėjo  jo  veido  išraišką  Brū­

kis,  ir  Kalina  jam  pasirodė  kažko  nusiminęs.  -  Nebijok,  nie­
kas  nieko  neprašys  tavęs  grąžinti. 
-  Žinau... 
Kalina  ir  šiaip  ketino  pasiteirauti,  kaip  gyvena  Juškė,  o 
pasirodo  - jis  ne  gyvena,  jis  veikia.  Vadinasi,  tai  jis  atlygino 
nukentėjusiems  žalą  ir  pamokėjo  mentams,  kai  buvo  šventai 
įsitikinęs,  kad jo  mamelė, jau  pensininkė,  paskutinį  kartą  su­
simylėjo... 
- T a i  sukate  dielas  kaip  reikiant?  - jau  sėdėdamas  auto­
mobilyje  tarsi  reziumavo  Kalina.  -  Taip  ir  žinojau,  kad  Juškė 
turi  gerą  schvatkę. 
-  Kokios  ten  dielos.  Darbas, juodas  darbelis.  Pachalina-
me  kaip  bebrai,  ir  babkės  eina,  -  Brūkis  patylėjo,  kol  įsuko  į 
gatvę.  -  Tai  kur  čiuožiame?  Gal  alkanas,  važiuojam  į  kokią 
kavinę  perkąsti,  taip sakant,  ta  proga  ir  įkalsime?.. 
-  Man tas pats... 
-  O  gal  į  Germanto  pirtį?..  Alaus  padarysime. 
- A š  tau  sakau,  Vaikas,  man  tas pats. 
- G e r a i ,  tada  į  pirtį.  Užšoksime  į parduotuvę,  nusipirksi­
me  alaus  ir  ko  nors  valgomo  -  ir  valiname  prie  ežero.  Tave 
nori  Juškė  pamatyti,  kaip  tik  ten  galėsime  susitikti. 
Brūkis  pervažiavo  centrine  gatve  ir,  nors  kaip  nesižval­
gė,  mirgančiame  pėsčiųjų  sraute  nepastebėjo  raino  blykste­
lėjimo. 
O  gaila. 
Nors  kartąją  pamatyti,  nors  kartelį... 

*  *  * 

Skirmą  pažadino  paukščių  čiulbesys.  Valandėlę  drybso­

jo,  bandydamas  susivokti,  kur  esąs.  Saulė  plieskia  pro  auto­
mobilio  stiklus,  ačiū  dievui,  gyvas...  Kiek  jis  vakar  išgėrė? 
Baisu  ir  pagalvoti.  Smarkiai  gėlė  nugulėtus šonus,  o gerklėje 
toks skonis,  tarytum  mėšlą  būtų  ėdęs. 

231 
 Bet juk  gėrė  „Martelį".  Tokį  didelį  didelį, vos  apžiojamu 
kaklu  butelį.  Ieškojo,  kur  įsikibti,  ir  pirštai  apčiuopė  kažką 
minkšto.  Pakėlė  prie  akių  ir  nustebo  -  liemenėlė,  balta  lie­
menėlė,  kad  ją  kur  galas.  Taip,  pamena  pamena,  buvo  kaž­
kokia  panelė,  po  to  važiavo  link  Buities  muziejaus,  trankėsi 
kažkokiais  šunkeliais,  kol  vos  neįmovė  į  ežerą.  Jis  kitoje 
Masčio  ežero  pusėje.  Buvo  taip  nusitvojęs,  kad  dabar jautėsi 
tarytum  prisikėlęs  iš  numirusiųjų. 
O dėžė?..  Pilna  paauksuotų  kontaktų  dėžė?.. 
Nuo  minties,  kad  galėjo  praganyti  brangų  krovinį,  pa­
pluko  prakaitu.  Nebėra,  ne-bė-ra, daužėsi širdis,  ir jis, su  bai­
me  atrakęs  galinės  sėdynės  atlošą,  dirstelėjo  bagažinėn.  Fu-
uu, yra...  Ačiū  Dievui,  tebestovi... 
-  O  kas  čia  mėto  mano  lifčikus  pro  langą? 
Na  ir  balselio  spigumas...  Kas čia  tokia  klykauja? 
Ribuliuojantis  Masčio  ežero  mėlis.  Iki  jo  kranto  kokie 
dešimt  žingsnių,  bet  dar  arčiau  stovi  kažkokia  mergiščia 
maudymosi  kostiumėliu.  Rankšluosčiu  sausina  permirkusius 
plaukų  galiukus  ir  visai  draugiškai  šypsosi. 
Aha,  ta  pati,  vakarykštė.  Skirmai  pamažu  atsigavo  at­
mintis.  Jis  važiavo,  o ji  ėjo  šaligatviu.  Beveik juokais  stabte­
lėjo,  ir ji  kuo  dailiausiai  įlipo.  Kas  beliko  daryti?  Juolab  kad 
nuotaika  pagrabinė,  o  girtam  -  bile  jauna.  Bet  pala  -  patvar­
kė jis ją  galų  gale  ar  ne?  Ir  Skirma jau  smalsiau  sužiuro  į ją. 
Nekaltas  snukutis.  Lyg  rankose  ne  liemenėlę  laikytų,  o  po­
pierinį  lėktuvėlį.  Figūra  masyvi,  smulkesnį  bičą  nugultų  kaip 
nieką.  Be  to,  šikna  kaip  krosnis... 
-  Eisi  maudytis?..  -  liemenėlė  vėl  įskrido  pro  langą.  -
Lipk,  pupuli,  iš  mašinos,  atsigaivinsi. 
Koks jis jai  pupulis!  Kažkoks kaimietiškas leksikonas.  Ma­
tyt,  atlindo  į  miestą  duonos  nusipirkti,  o jis  ir nukabino ją. 
Skirma  alsiai  nusižiovavo.  Akys  tarsi  smėlio  pripiltos, 
trūksta miego. Išsimiegoti!.. 
-  Vanduo  šiltas šiltas! 
-Atsiknisk!.. 

232 
 Jis  išsirioglino  iš  automobilio  ir  nušlitiniavo  į  krūmus. 
Skubiai  nusišlapino.  Paskui  atidžiai  apžiūrėjo savo  įnagio ga­
lą.  Paraudęs, suka.  Vadinasi, vis dėlto patvarkė.  Bet  taip  ne­
prisiminti!..  Kad  tik  vėl  nepasigautų  kokios  venerinės  dova­
nėlės,  tada  Rusija  dar  kokiai  savaitėlei  nuplauktų.  O važiuo­
ti  reikia.  Kabintis,  kabintis  į  biznį,  o  ne  myžčioti  paežerės 
krūmuose! 
Pargrįžo  rūškanas,  lyg  tuose  karklynuose  savo  paties  la­
voną  būtų  aptikęs.  Ji  atstraksėjo  pasitikti,  ir  Skirma  leidosi 
nuvedamas  prie  vandens.  Bet vos užmetė  akį,  pasibaisėjo: 
-  Ir  tu  tokiame jovale  maudeisi? 
- T a i  žydintis vanduo,  nieko  baisaus. 
Jis pasižiūrėjo į ją lyg į pabaisą, gyvenančią Masčio dumble. 
-  Klausyk,  tu vietinė? 
-  Kodėl  klausi?  - ji  vis  šypsojosi  ir spigino  akimis. 
-  Todėl,  kad  niekas  šiame  ežere  nesimaudo.  Vyniojam 
meškeres iš čia. 
Paleido ją prie galinės miesto autobuso stotelės.  Nėr čia 
ko  kaip  ponią vežioti  po  miestą.  Kad  bent  būtų  į  ką  pažiūrė­
ti.  Grybų  ragana. 
Ji nenoriai  išlipo.  Jautė  to vyruko  už vairo antipatiją.  Bet 
rado  savyje  jėgų  prieiti  prie  atviro  automobilio  lango  ir  tie­
siai  pareikšti: 
- T u  man  žadėjai...  Vakar,  pameni?  Aš  paklausiau,  ar 
galiu tikėtis, ir tu pasakei „taip". 
-  Ką  žadėjau?..  -  nesuprato  Skirma.  -  Ką  čia  sapalioji? 
-Atsilyginti  už  tai,  kad  būčiau  švelni... 
-  K-ką? 
-  Aš  tokia  ir  buvau,  sakysi  -  ne?.. 
Skirma  pasimarkstė,  lyg  norėdamas  galutinai  prabusti. 
Tai  mergos  įžūlumas!  Už  pinigus,  pasirodo,  uždarbiauja.  Ir 
didžiausia  nesąmonė,  kad  prižadėjo. 
-  Klausyk,  - jis  pakėlė  balsą,  - o  į  dūdą  nenori? 
-  Skriaga!  -  sviedė ji  ir  pabėgėjo  į  šalį,  bet  Skirma  nesi­
ruošė  su ja  tąsytis.  Vienu vairo  suktelėjimu  apgręžė  automo­
bilį  -  ir jau  važiuos,  o ji  vėl  šoko  kaip  nuplikyta  artyn: 

233 
 -  Palauk!  Sakau,  palauk!.. 
-  Ko  dar?.. 
-  Palikau...  ten, -  rodė  kažkur  į  salono gilumą. 
Jis apsidairė.  Dryžuotas megztukas. Šveitė jį pro langą ir 
baltu  „aštuntuku",  vos  pastebimai  krūmokšnių  apibraižytu, 
nurūko  tykia  Naujamiesčio gatvele. 

Slenkantys  miesto  vaizdai  vėl  sužadino  Skirmai  vaka­

rykščius  prisiminimus.  Koktu  darėsi  vien  į  rankas  pasižiūrė­
jus  -  ar  tikrai  jos  laikė  kastuvą?..  Dievaži,  pats  piktindavosi 
ir šaipydavosi  iš  kaimiečių,  kurie,  gindami  įsivaizduojamą  sa­
vo  garbę  prieš  gaują  miestiečių,  šokdavo  ant jų  sugriebę  mie­
tus  ir  lenciūgus,  o jis geriausią  savo  draugą - kastuvu... 
Negerai.  Galėjo  užmušti.  Nors  kaip  su  tokiais  elgtis?.. 
Nutylėti  ir  apsimesti,  kad  nieko  neįvyko?  Lyg  nebūtų  kalbė­
ję:  sąžiningai  ir  draugiškai  dirbam,  be  jokių  piktumų...  Bet, 
matyt,  vos  pačiupinėjus  luitą  aukso,  nagai  ima  į  save  riestis, 
nors  į  verdančią  rūgštį  kišk...  Ir  teisingai,  kad  tokiam  per 
stogą  užvažiavo.  Vos  ištraukė  iš  šūdo  -  ėmė  vien  apie  save 
galvoti, svolačius... 
Skirma  jau  buvo  arti  savo  viengungiško  būsto  ir  mažino 
greitį,  kai  gatvelės  tolyje  pamatė  risnojantį  šunėką.  Jo  dulki­
ni  gaurai  atrodė  kaip  vilnos  gniutulas,  besiritantis  asfaltu. 
Šlubas,  be  veislės  ir  vardo  keturkojis  visą  savaitę  šmaižiojo 
po  automobilio  ratais,  bet  Skirmai  vis  nepavykdavo  jo  pri­
čiupti. 
Jis  tvirčiau  suėmė vairą  ir  numynė  akceleratorių  iki  dugno. 
„Na!.. Pareik ant švenčių!" 
Šuo, caksėjęs  kelio viduriu,  pabruko  kreivą  uodegą.  Me­
tėsi  šalin,  ten,  kur  ievų  krūmai  leidosi  į  griovį,  bet  nuo  bai­
saus  mašinos  kauksmo  neteko  nuovokos  ir  kiek  sudelsė... 
Skirma vikriai  išlygino  kryptelėjusį  dešinėn  automobilį.  Prieš 
tai  kažkoks  silpnas,  nelyginant  tolimas  požeminis  smūgis  su­
virpino  važiuoklę. 

234 
 Stalas.  Rasoti  alaus  buteliai  ir  briaunota  stiklinė,  pilna 
nuorūkų.  Dešra  seniai  sukirsta,  bet  prie  jos  Juškė  neprisilie-
tė.  Gyrė  rūkytą  žuvį  ir  vis  stebėjosi,  kaip  Brūkis  atspėjo,  kad 
paskutinįsyk  tokio  gardumyno  ragavo  prieš  pakliūdamas  į 
zoną  -  prieš  dešimt  metų...  Nustebino  Vaikas,  pamalonino, 
o  pačiam  eiti  ieškoti  ir  nusipirkti  nėra  laiko. 
-  Na  ką,  paėdėme,  varome  pasikaitinti,  -  pakilo  jis  iš 
vietos.  - Gerda,  davai judink  subinę...  O  tu,  Kalina?  Pasiimk 
tą  alų, saunoje  išgersi. 
Pajutęs  Juškės  žvilgsnį,  Brūkis  papurtė  galvą.  Nenori. 
Juk  beveik  valandą  tysojo  ant  plautų,  o  Gerda,  apsiskelbęs 
geriausiu  Telšių  pirtininku,  taip  beržine  vanta jį  išvelėjo,  kad 
Kalina  ėmė  garsiai  abejoti,  ar  tik  Gerdai  nesukilo  noras  pa­
prasčiausiai  nugalabyti  Vaiką.  Didysis  pirtininkas  tik  sužai­
bavo  akimis.  Parodė  dantis,  bet  tai  nebuvo  panašu  į  juoko 
grimasą.  Tik  vanta  ėmė  kur  kas  silpniau  mosuoti. 
Ir  Kalina,  nutaikęs  momentą,  kai  jie  buvo  likę  vieni,  pa­
pasakojo  Brūkiui,  ko  taip  Gerda  atsiviepė.  Užuomina  apie 
žmogžudystę  jam  aiškiai  perėjo  per  nervus.  Mažai  kas  žino, 
kad  dar  1980  metais  Gerdą  tampė  prokuratūra  dėl  mažame­
tės  mergaitės  nužudymo.  Buvo  liudininkų,  kurie  matė,  kaip 
tas  vaikas  su  mokykline  kuprine  įlipo  į  jo  mašiną,  atsirado, 
kas  akistatoje  atpažino jį  kaip  tą  vyrą,  pastebėtą  šalia  miške­
lio,  kuriame  buvo  rasta  išniekinta  ir  nužudyta  mergaitė.  Bet, 
nepaisant  viso  to,  Gerda  buvo  paleistas  dėl  įrodymų  trūku­
mo,  o  pati  byla  jau  seniai  nutraukta  dėl  senaties  termino, 
tačiau  tam  vyrukui  buvo  kažko  vis  neramu  ir  neramu...  Ma­
tyt,  sapnuoja  iškrypėlis  tą  vaiką,  taip jam  ir  reikia. 
Brūkis  apsimetė,  kad  šioji  istorija  praslydo  jam  pro  au­
sis.  Ką jis  žino,  gal  Kalina  tik  niekus  tauzija,  norėdamas  ge­
riau  perprasti  jį,  o  gal  bandydamas  patraukti  į  savo  pusę. 
Gerda  su  Juške  puikiai  sutaria  todėl,  kad  yra  pagatavas  be 

235 
muilo  sulįsti  jam  į  šikną,  o  Kalina  ne  iš  tų,  kurie  kartotų  pa­
našų  ėjimą. 
Bet  štai...  Duslus  juokas  saunoje.  Kalina  kukena,  taip 
atsakydamas  į  kiekvieną  Juškės  sąmojį.  Pataikauja?..  Nori 
įtikti  jų  vargano  kolektyvo  lyderiui?  Nors  gal  tai  dėkingu­
mas,  aklas dėkingumas, jei  toks  išvis pasitaiko.  Atsidurti  lais­
vėje,  kai  mintyse  jau  keliauji  Į  kalėjimą - stebuklas.  Ir  Kalina 
supranta,  kad  tokie  stebuklai  taps  kasdienybe, jei  laikysis  įsi­
kibęs  Juškės.  Suprantama,  todėl  ir  juokiasi,  užuot  dėkojęs. 
Nesulaukęs  jokių  priekaištų,  kad  vos  už  šūdą  nieką  netūpė 
bent  porai  metelių,  atsipalaidavo.  Dvejus  metus  vėl  srėbti 
zonos  balandą?..  Neprikišo  jam  Juškė,  kad  aliumininį  lage­
rio  šaukštą  iš  likimo  nusilpusios  rankos  ištraukė  už  dvi  štu-
kas  žalių. 
Atidirbs. 
Juškė  negyvena  praeities  juodąja  šlove,  o  žiūri  į  ateitį. 
Jis  buria  apie  save  žmones,  nebijančius  rizikuoti  ir  rimtai ver­
tinančius  jo  sumanymus.  O  jų  daug...  Pasirodo,  šiais  laikais 
yra  nemažai  būdų  prasigyventi.  Kraustyti  girtuokliams  kiše­
nes -  pats neperspektyviausias.  Skursta  žmonės,  ypač  dori  ir 
sąžiningi.  Ne  tik  tuščiomis  kišenėmis  valkiojasi,  bet  kad  ir  su 
rūbais  prastai  -  visi  iš  labdaryno. 
Todėl  Juškė  pačiu  laiku  pasimaišė  ant  tako.  Argi  jis,  in­
ternato  vaikas,  iki  tol  darydavęs  lankstą  nuo  automobilių  ir 
menkai  apie  juos  teišmanęs,  skraidytų  šiandien  „BMW"  ir 
per  minutę  tą  patį  padarytų  su  bet  kokio  naujesnio  modelio 
„Žiguliais"?..  Ir visai  nesvarbu,  kad  kažkam jie  vagys,  žulikai, 
banditai.  Yra  kas  į  juos  pasižiūri  apie  tai  negalvodami.  Teisė­
jui,  prokurorui,  mentui  pamokėk  -  jie  irgi  ims  kitaip  galvoti. 
Brūkis  pakėlė  alaus  butelį,  bet  tuoj  pastatė  atgal,  iš  kur 
paėmęs.  Velniop,  ir  taip gerai jaučiasi.  Vos primerkia,  taip  ir 
plazda  akyse  melsvos  drūželės.  Net  pilkšvame  garo  tumule 
jas  lengva  įžiūrėti.  Keista,  kad  taip  ilgai  jos  gyvos  atmintyje. 
Ir  tas  žvilgsnis...  Pažvelgė  jam  tiesiai  į  akis.  Nusišypsojo.  O 
nei  buvo  kur susitikę,  nei jis ją  užkalbino.  Nieko  panašaus  iki 

236 
tol  jam  dar  nebuvo,  juolab  kad  pats  niekada  netroško  kam 
nors pažvelgti  į  akis  ir  nusišypsoti.  Tik  į  akis... ji...  matai... 
Brūkis  išslinko  j  naktj.  Stovėjo  vienmarškinis  ant  pirties 
laiptelių  užvertęs  galvą.  Beržai,  aukšti  beržai  po  žvaigždėtu 
rugpjūčio  skliautu.  Skaidri  tyla  ir  ežero  pakrante  klaidžio­
jantys  užsilikusių  poilsiautojų  balsai.  Būtų  šviesėliau,  mielai 
palandžiotų  po  giraitę,  gal  kokj  grybą  rastų  -  šiaip  sau,  pasi­
grožėti,  o  ne  skrandžiui.  Ir  ant  samanų  prigultų.  Žiūrėdamas 
j  dangų  vytų  visus  garsus  šalin,  o jei  koks  prasprūstų  pro  ty­
los  tinklą,  tai  nebe  toks  bauginantis,  kaip  dažnai  kad  pasitai­
kydavo.  Išsitiestų  ir apie  nieką  nieką  negalvotų.  Lyg būtų  nu­
miręs,  o  akys  vis  regėtų  tuos  beržus,  savo  svyrančiom  šakom 
kažkuo  primenančius  nekaltą  mergaitę... 
Bet  kai  prie  dūšios  neturi  nė  kapeikos,  tokie  dalykai  ne­
rūpi.  Žino.  Tada  galvoji,  kaip  sukrapštyti  cigarečių  pakeliui, 
ir  net  nemanai  jsileisti  nekaltų  minčių.  Nejaugi,  kad  atplėš-
tum  akis  nuo  žemiško  purvo,  privalu  ką  nors  iš  kito  atimti? 
Tikriausiai  ne...  Bet  kas  tie  kiti?  Iš  kokio  pašalio  jie  susi­
krauna  turtus?  Taip  jau  be  jokio  kriminalo,  dorai  ir  sąži­
ningai?.. 
Bet visos  maištingos  mintys  nuslopo,  kai  palei  beržo vir­
šūnę  kažkas  nusklendė  tarsi  žiežirba.  Žvaigždė,  krintanti 
žvaigždė...  Ir  toks  nežemiškas  mirktelėjimas  Brūkiui  primi­
nė  internato  langą,  kai  žiūrėdavo  pro jj  negalėdamas  užmigti 
ir  tykodavo  plevenančių  žvaigždžių  kryčių,  idant  vienas  jų 
būtų  palydėtas seniai  sugalvoto  noro. 
Suspėjo  ir  šįkart.  Taip,  jis  norėtų  ją  pamatyti.  Ieškos  ir 
suras.  Net jei  nevilkės dryžuoto  megztuko.  Iš vieno vieninte­
lio judesio  pažins. 

*  *  * 

Skirmai  patikdavo  savaitgalių  ramybė. 

Būdavo,  žmona  išsivelka  pas  drauges,  kurios  paprasto­
mis  dienomis  sėdi  darbe,  prabūna  iki  išnaktų,  o  ir jam  laisva 

237 
koja...  Trenkus  durimis,  o  vėliau  ir  aptikus  žmoną  su  meilu­
žiu,  visos  dienos  tarsi  susijaukė.  Vis  vienas  ir  vienas  savo 
ankštame  kambarėlyje,  j  kurį  pargrįždavo,  kai  nebežinodavo, 
kur  dar  nusibelsti.  Tvarkos  čia  buvo  maža:  viename  kampe  -
sofa  ir  stalas,  o  prieš juos visomis spalvomis  puikavosi  drabu­
žių  krūva,  bet  kai  naujai  dienai  ieškodavo  apdaro,  nejučio­
mis  prisimindavo  žmoną.  Tada  viskas  būdavo  po  ranka.  Ap­
skalbtas  ir  laiku  pamaitintas.  Jau  nekalbant,  jog  kartais  pa­
vykdavo  žmoną  įprašyti  suvaikščioti  iki  parduotuvės,  kad 
šaldytuvo  lentynoje  atsirastų  keletas  alaus  skardinių.  Jei  ne 
tas jos  pasileidimas... 
Virstelėjo  durys,  ir  galvą  įkišo  šeimininkė.  Akys  kaip 
žiurkutės,  smalsiai  atkištas  smakras.  Kas  jai?..  A,  vėl  garsiai 
susikeikė.  Girdi  kiekvieną  pirstelėjimą  kilometro  spinduliu, 
viskas  jai  rūpi... 
- G a l  turite  lygintuvą? 
Pasitaikydavo,  kad  ji  būdavo  itin  paslaugi.  Kartą  su  kaž­
kokiomis  pamuilėmis,  kurias  pagailėjo  išpilti,  numazgojo 
Skirmos  automobilį,  kitą  sykį  paryčiais  girtą  apklostė.  O jei 
įsėlindavo  su  arbatos  puodeliu,  žinok,  kad  vėl  dūduos  apie 
savo  nelygią  kovą  su  Mažosios  bažnytėlės  kunigėliu,  kuris 
taikosi  į  jos  keliuką  tarsi  patį  velnią  matydamas.  „Septynios 
vobelys,  - dūsaudavo,  - septynios...  Jos  vertingesnės  už visą 
šventoriaus  tvorą..." 
Ji  paėmė  marškinius  iš  nuomininko  ir  nuturseno  laiptais 
į  apačią.  Po  valandėlės  atnešė  išlygintus.  Dailiai  uždėjo  ant 
kėdės atkaltės. 
-  Na  ir  kur  susiruošei, jaunikaiti?  - o  iš  to smalsumo  net 
sutirtėjo.  Bene  gražią  mergelę  turi?  Paklaustų,  kur jos  tėvai 
dirba,  o  pagal  pavardę  gal  atsektų  kokį  giminystės  ryšį  su 
savo  pažįstamais... 
-  Pas vaiką važiuosiu, šeimininkėle,  pas sūnų. 
-  A...  je, je,  pas  sūnų... 
Ir  matydamas,  kad  moterytė  karštligiškai  svarsto,  ko  čia 
dar  paklausus,  Skirma,  susigriebęs  automobilio  raktelius  bei 

238 
dokumentus,  nubildėjo  laiptais.  Keletą  minučių  sugaišo,  kol 
nuo  vairo,  bėgių  svirties  ir  stabdžio  pedalo  nurankiojo  spe­
cialius  užraktus.  Geležies  barškėjimas  it  kalvėje,  užtat  mie­
gas  ramus  -  be  autogeno  iš vietos  nepajudinsi. 
Prieš  užvesdamas  variklį  žvilgtelėjo  į  salono  veidrodėlį. 
Ar  panašus  į  tėvą,  kurio  materialinė  padėtis  dienomis  gerė­
ja?  Velniai  žino,  iš  snukio  nematyti,  bet  ar  ne  apie  tai  kalba 
jo  naujas  „aštuntukas"?..  Ir  polietileno  nuo  sėdynių  neskuba 
nudraskyti,  tegu  mato. 
Vylėsi,  kad  Kristupas  bus  vienas  su  seneliais.  Šeštadie­
nis,  todėl  tikėtina,  kad  Rūta  kaip  nors  prasmingiau  leidžia 
laisvalaikį  nei  lįsdama  tėvams  į  akis. 
Deja. 
Uošvių  kieme  po  vyšniomis  lindėjo  tas  pats  „šeštukas", 
kurį  kaip  koks  pamišėlis  taranavo  aną  naktį,  kai  Rūta  visu 
gražumu  atsiskleidė.  Jis  žiūrėjo,  kaip  pinigą  užkalti,  o ji,  gy­
vatė,  dūrino  jį  per  visus  galus.  Ir  gerai,  kad  jai  nebuvo  ištiki­
mas,  ir gerai. 
-  Tėtuuukai!..Tėtukai! 
Ai,  kaip  linksmai  šaukia.  Pasiilgo,  velniūkštis... 
Skirma  išlipo iš automobilio.  Štai jau  ir atbėga pasišokuo-
damas.  Keliai  nubrozdinti.  O  murzinas!..  Tik  akutės  spindi. 
-  Tėtukai,  mes  važiuosime  prie  jūros,  ir  mama  važiuos, 
o  tu  irgi,  ar  ne?  - vienu  atokvėpiu  išpyškino  ir  toliau  stebeili-
josi  į  tėvą,  lyg  šis  tik  trumpam  kažkur  buvo  dingęs,  o  ne  sa­
vaičių  savaites. 
Stvėrė  berniūkštį  ant  rankų.  Mestelėjo  aukštyn,  ir  per 
visą  gatvę  nuaidėjo  smagus  klyksmas,  o  namo  lange  kaipmat 
sušmėžavo  uošvienės  fizionomija.  Žentui  pasisveikinus,  dėb­
telėjo  tarsi  į  tuščią  vietą  ir  dingo  už  užuolaidų,  bet  po  minu­
tėlės,  vos  baigus  krykšti  sūnui,  kad  jie  važiuos  į  beproootiš-
kai  didelę  žaislų  parduotuvę,  kieme  pasirodė  Rūta. 
-  Kristupai,  ateik. 
Vaikas  nudyrino  prie  motinos,  bet,  regis,  nė  kiek  nesi­
džiaugė  jos  mylavimais  ir  skubėjo  pasakyti,  ką  jie  nutarę  su 

239 
tėtuku,  tačiau ji  nesiklausė.  Šiurkščiai  pažvelgė  į  Skirmą,  lyg 
užbrėždama  ribą,  kurios  nevalia  jam  peržengti,  bet  šis  žing­
telėjo  artyn. 
-  Kaip  jaunas  gyvenimas?..  -  nutaisė  nerūpestingą  bal­
są.  -  Kristupas sakė,  kad  ruošiatės važiuoti  prie  ežero? 
-  Taip,  mes važiuosime  prie jūros. 
-  Kas  tie  -  mes? 
Ji  nepatenkinta  atsiduso.  Kristupas  išslydo  iš  rankų  ir 
vėl  -  prie  tėvo. 
- J i s  tik  trukdys jums  plėšti  meilę. 
- N e  tavo  reikalas... 
-  Kaip  tai  ne  mano?  Kristupas -  mano  sūnus... 
-  Šūdas,  o  ne  sūnus,  -  rėžė  ji  ir  ištiesė  ranką  -  Ateik, 
mažiuk,  eikš  pas  mamą. 
Vaikas  stovėjo  nusigandęs.  Ne  tokio  tėvų  susitikimo  lau­
kė.  Manė, susitiks,  ir vėl  viskas bus gerai.  Važiuos  namo, gal 
prie jūros. Tylės,  nesikalbės, gal  bus kas sau,  bet  nesibars  ant 
kiemo  po močiutės langais. 
Skirma  akimis  palydėjo  už  kampo  nyrantį  sūnų,  ir  tarsi 
kas  tvirtą  žemę  iš  po  kojų  išmušė. 
-  Vadinasi,  Kristupo  neišleisi  su  manimi? 
-  Mes  važiuojame  į  Palangą,  -  nepasidavė  žmona.  -  Kai 
grįšim,  tada... 
-  Man  nerūpi,  kada  tu  grįši,  -  kvėsčiojo  rankomis  nelai­
mingas  tėvas.  -  Man  reikia  varyti  į  Rusiją,  todėl  noriu  su 
Kristupu  pabūti  šiandien,  kokį  žaislą vaikui  nupirkti.  Na,  Rū­
ta,  būk  žmogus...  Parvešiu,  kada  liepsi. 
-  Pasakiau  -  ne. 
-  Ak  taip? 
Skirma,  davęs  šuolį,  atsidūrė  automobilyje.  Pasuko  rak­
telį  ir,  suburzgus varikliui,  iškišęs  makaulę  riktelėjo: 
-  Į  subinę jūs važiuosite,  o  ne  į  Palangą. 
Sukėlęs  dulkių  stulpą,  apsisuko  vietoje.  "Aštuntuko" 
priekis  grėsmingai  atsigręžė  į  pavėsyje  tūnantį  automobilį,  o 
žmona,  viską  supratusi,  puolė  išsiskėtusi. 

240 
 -  Palauk!..  Skirma,  baik  dergtis!  - ji  didvyriškai  įsirėmė  į 
kapotą,  užtverdama  įvažiavimą  į  kiemą.  -  Nejuokink  žmo­
nių,  girdi?  -  ir  atsigręžusi  pašaukė  Kristupą:  -  Bėk,  lipk  pas 
tėtuką!..  Bet  kad  devintą  vakaro  man  vaikas  būtų  namuose! 
-  Gerai  jau,  gerai,  -  sulinksėjo  Skirma  ir,  atidaręs  dure­
les,  įsitraukė  berniūkštį  į  vidų. 
Manė,  kad jo  aiškus  ketinimas  ploti  „šeštukui"  į  paskui­
galį  privertė  Rūtą  staiga  persigalvoti,  bet  tai  buvo  pusė  teisy­
bės.  Kraujas  vėl  plūstelėjo  į  veidą,  išvydus  užjos  pečių  vyriš­
ką  siluetą.  Ant  raumeningo  kūno  užtempta  berankovė  spor-
tinukė  tik  paryškino  saulėje  įdegusius  raumenis.  Visa  galva 
už jį  aukštesnis,  ir  snukelis  be jokių  kreivonių  ir  inkštyrų.  Ka­
taloginis  bičas, jo  žmonos jausmų  objektas.  Ką  ten jausmų... 
Kai  tokios  letenos  sugriebia ją,  gali  daryti  ką  nori. 
Skirma  nurijo  apmaudą.  Ne  toks jau  ir  molis  išrodo,  kaip 
kad  visąlaik  piešė  savo  pavydo  kaitinamoje  vaizduotėje.  Ma­
tė,  kaip jis  švelniai  palietė  Rūtos  alkūnę,  kažko  klausdamas. 
Švelniai  švelniai...  Ir  nors ji  lyg  nieko  nepasakė,  sportiškasis 
„objektas"  pasuko  link jo.  Ėjo  netikėdamas,  kad  automobilis 
pajudės,  ir,  kai  Skirma  jį  pasuko  į  gatvę,  pagreitino  žingsnį. 
Pro  variklio  ūktelėjimą  girdėjo,  kaip  jis  prašė  palaukti,  bet 
vilko žvilgsnis nieko gero  nežadėjo,  ir Skirma,  apsimetęs  kur­
čiu,  įmetė  bėgį,  ir  „aštuntukas"  nuriedėjo gatvele. 
Tai  ne  Mindė...  Tokio  nei  kastuvu,  nei  lenciūgu  nepa-
guldytum,  tad  kam  gadinti  nervus? 
-  Atsipalaiduok,  bachūre,  -  stengėsi  linksmai  kalbėti 
Skirma,  nors  pats  virpėjo  nuo  bejėgiškumo,  kurį  sukėlė  to 
mulo  pasirodymas.  -  Važiuojam  į  žaislų  parduotuvę,  nupirk­
siu  ką  tik  panorėsi...  Girdi,  Kristupi?  Ką  tik  panorėsi,  tik 
pirštu  parodyk,  gerai? 
Vaikas  tylėjo.  Buvo  kaip  nesavas,  o  gal  užhipnotizuotas 
už  automobilio  lango  mirgančios  gatvės.  Toks  rimtas,  kaip 
senas diedas,  ir Skirma  su  skausmu  pagalvojo,  kokiomis spal­
vomis  jo  atmintis  pieš  šitą  dieną,  kai  jis  jau  bus  jaunuolis  ir 

241 
jam  rūpės  merginos.  Sakys,  turėjau  priplaukusį  tėvą.  Isteriką 
ir menkystą,  išskyrus babkes, jokios  naudos  iš jo... 
Pirmasis  atsigavo  Kristupas.  Pamiršęs  nemalonius  bal­
sus močiutės  kieme,  susidomėjo vairavimu,  ir  Skirma  mikliai 
pasisodino  sūnų  ant  kelių,  o  šis  sugriebė  rankutėmis  vairą. 
Tai  didindamas,  tai  mažindamas  greitį  nardė  po  miestą,  o 
praeiviai  jiems  šypsojosi.  Praeiviai,  tarp  kurių,  regis,  neliko 
patrauklių  merginų,  nieko,  kas  įstengtų  atitolinti  Skirmos 
mintis nuo  šio  skriauzno žmogučio,  narsiai sukiojančio vairą. 
Nuotaikos  nesugadino  vienoje  sankryžoje  tokį  padūkusį  pa­
sivažinėjimą  nutraukusio  eismo  inspektoriaus  kilstelėta  laz­
delė.  Kol  Skirma  noriai  mokėjo baudą,  Kristupas,  iškišęs gal­
velę,  šūkčiojo:  „Mentai,  mentai,  policajai...",  o  mažojo  chu­
ligano  tėvelis  šypsojosi  rūsčiarh  pareigūnui,  lyg  sakydamas, 
kad  tai  jo  mokykla,  jo  auklėjimo  spragos.  Vadinasi,  ankstes­
nių  pasivažinėjimų  pamokos  nenuėjo  veltui,  prisimena,  vel­
niukas... 
Bet  atsidūrus  parduotuvėje,  tarp  vaikiškų  žaislų  lentynų, 
sūnaus  mandrumai  išgaravo.  Skirma  vis  ragino  rinktis,  siūlė 
ir  rodė,  o šis  sekiojo  paskui  apkvaitęs  nuo  netikėtai  atsivėru­
sios  galimybės  stverti  ką  tik  nori.  Juk  visada  po  vieną  žaislą 
tepirkdavo,  o  dabar  žada  viską  viską...  Netikėjo  ir  klaidžiojo 
visame  tame  margumyne  kaip  sapne.  Toks  trumpakelnis,  lie­
sutis,  iš  pažiūros  it  našlaitis,  kuriam  visi  žaislai  buvo  neįper­
kami,  o  tik  akims  paganyti. 
-  Na,  rinkis,  Kristupi,  ko  nori,  -  siūlė  demonstratyviai 
vienoje  rankoje  šiurendamas  nemažą  pinigų  pluoštą,  kita 
graibstydamas  po  lentynas.  -  Žiūrėk,  koks  konstruktorius  -
ir  malūnsparnį,  ir  motorinę  valtį  gali  pasidaryti...  O  šita  ma­
šina  pati važiuoja,  tik  spėk valdyti  su  distanciniu.  Imam  ir  tą, 
ir tą... 
Kristupo  veidelyje  nežinia  kodėl  atsirado  verksminga  iš­
raiška.  Timptelėjo  lūpą  ir  ė m ė  šniurkšėt.  Stovėjo  kaip  įkal­
tas  -  gailu  žiūrėti. 
- T a i  taip  ničnieko  ir  nenori?  Drąsiau,  Kristupi,  na... 

242 
 Vaikas  vangiai  nukėblino  prie  lentynos,  ir  kai  pagaliau 
išsirinko jam  patikusį  daiktą,  Skirma  griebėsi  už  galvos: 
-  Ne  ne, tu  turbūt juokauji... 
Kristupas  laikė  gremėzdiškus  buhalterinius  skaitytuvus, 
glaudė  prie  krūtinės  kaip  kažin  ką,  ir  kai  Skirma  pamėgino 
juos  atimti,  visu  garsu  pravirko. 
-  Gerai  gerai.  Pasiuskis...  O  ką  dar  perkam?  Gal  dvira­
čio  nori?  Ei,  sūnau!.. 
Kristupas  barškindamas  skaitytuvais  patraukė  prie  ka­
sos.  Šįkart  dosnusis  tėvelis  pinigus  atskaičiavo  paniuręs.  Ku­
riems  velniams  jam  reikalingi  tie  skaitytuvai?  Apsisuko  vai­
kui  galva.  Pasimetė.  O  gal  be  reikalo  drasko  sūnų?  Paliktų 
ramybėje,  ir,  žiūrėk,  greičiau  apsiprastų  su  naujuoju  mamos 
draugu. 
Palikęs  jį  automobilyje  skrabinti  mediniais  skaitytuvais, 
Skirma  vienas  sugrįžo  į  parduotuvę.  Nupirko  ir  konstrukto­
rių,  ir  automobilio  modeliuką,  tik  dėl  dviračio  suabejojo  -
per  mažas,  išpuls  į  gatvę,  ir  bus  tada...  Ai,  paaugs,  sukaks 
aštuoniolika,  kaip  tik  po  abitūros  egzaminų  padovanos  auto­
mobilį  -  galės  raižyti,  mergų  prisisodinęs. 
Taip  pagalvojęs,  vis  vien  nenusiramino.  Kažkodėl  regė­
josi, jog  tie  prakeikti  skaitytuvai  reikalingi  tik  tam,  kad  skai­
čiuotų  tėvų  nuodėmes,  o vėliau  pateiktų  ir  sąskaitą  už  suga­
dintą  vaikystę.  Ar  ne  per  greitai  išaugo  iŠ  to  amžiaus,  kai 
žaislai  neberūpi? 
Nejau  komercija,  visuotinis  blūdas  taip  paveikė  ir  tokį 
pyplį?..  Tada  jau  geriau  elektroninė  skaičiavimo  mašinėlė. 
Ten  bent  pliuso  ženklu  pažymėtas  didžiausias  mygtukas,  o 
ko  daugiau  reikia, jei  ne  išmokti  gyventi  „į  pliusą"? 
Ir  pajudėjus  nuo  parduotuvės,  Skirma  neištvėrė: 
-  Klausyk,  sūnau,  kam  tau  tie  skaitytuvai?  Juk  galėjau 
nupirkti  elektroninę...  Spaudai  mygtukus,  o  viskas  matosi 
ekranėlyje  - juk  geriau,  ką  nori  sakyk. 
-  Ne-a,  šitie  geresni.  Turėjau jau  tokius,  bet  sulūžo.  Kai 
ant  jų  užsilipi,  gali  važinėtis... 

243 
 Skirma  nusijuokė  -  važinėtis...  Net  nepagalvojo.  Tai 
pramanus  vaikas.  Kaip  ir  jis  -  sugeba  originaliai  išmąstyti  ir 
kievienoje  situacijoje  išpešti  naudą. 
-  Tėtukai,  o  žinai...  žinai,  ko  aš  labiausiai  noriu? 
-  Na  na... 
-  Šuns... 
-  Ot,  velnias,  mačiau,  buvo  toks  kampe  neblogas -  dide­
lis  ir  nuluzgusiomis  ausimis,  kaip  iš  multiko... 
-  Ne  ne,  aš  noriu  gyvo šuns. 
-  Gyvo?  Juk  žinai  mamą  -  neleis  laikyti.  Be  to,  jį  reikia 
anksti  ryte vesti  pasivaikščioti,  o  tu  dedi  į  akį  iki  pietų.  Gyvas 
yra  gyvas,  jau  ne  žaislas.  Ko  dabar  užsimanei  šuns?  Grįžtam 
atgal,  nupirksiu  tą žaislinį,  - žvilgtelėjo  į  sūnų  .  -  Nori? 
Šis  atsiduso  ir,  liesdamas  glotnius  medinius  rutuliukus, 
sušnabždėjo: 
-  Gyvas geriau... Jo nosis šalta, o kailiukas šiltas. 

*  *  * 

Sekmadienio  rytą,  kol  namiškiai  nesukilo,  Ričardas  Au-

gustinavičius  tyliai  išslinko  iš  namų.  Virtuvėje  paliko  raštelį: 
„Išėjau  į  garažą".  Nesijautė sumelavęs.  Juk jei  kur yra slepia­
mas tas šlapio  asfalto spalvos „aštuntukas",  tai patalpoje,  pa­
našioje  į  garažą.  Po  vakarykščio  kolegos  skambučio  iš  Šiau­
lių  neteko  ramybės,  visą  naktį  prasivartė.  Bijojo  garsiai  ir  pa­
galvoti,  kad,  ko  gero,  užėjo  vagių  pėdsakus.  N e t  savo 
„naparnikui"  nė  žodžiu  neužsiminė,  kodėl  sekmadienį,  sep­
tintą  ryto,  turi  būti  pasiruošęs.  Pasakė,  kad  pavažiuos į vieną 
vietą,  ir tiek. 
Skubėdamas  saulėtekio  svidinamu  šaligatviu,  pasitikrino 
švarko  kišenėje  pūpsantį  tarnybinį  „Makarovo"  pistoletą.  Jei 
taip  ir  toliau  klostysis jo  karjera  Telšių  policijos  komisariate, 
teks  paprašyti  žmoną,  kad  pagilintų  kišenę.  Jei  reiks,  ir  šaus. 
Kaip sako žemaičiai:  „Je  reeks, y bus". Žinoma, galėtų  kreip­
tis  pagalbos  į  Dainų  policijos  nuovadą,  kur  pats  ir  dirbo 

244 
inspektoriumi,  bet  jeigu  jo  versija  nepasitvirtins,  apsijuoks. 
Sakys,  pasapnavo  ir  atvažiavęs visus  ant  kojų  sukėlė.  Pakaks 
ir  Povilo.  Žinoma,  ir  tą  nukentėjusįjį,  pilietį  Skirsnauską, 
teks  iš  lovos  išversti.  Tegu  nuveža  į  vietą  -  ir  kelionė  nekai­
nuos,  o  maža  ką -  atpažins savo  automobilį, jei  vagys  kokiais 
vieškeliais jį  jodytų. 
Gaila,  kad  vakar,  kai  matė  mieste  lakstantį,  nespėjo  pa­
sivyti.  Tas  sumautas  „Opelio"  radiatorius  laša  ir  laša,  pamir­
šai  vandens  įpilti  -  ir  kaista  kaip  Marteno  krosnis...  Užuot 
lopęs  ir  lopęs  vis  naujas  skyles,  mielu  noru  kitą  iš  šiukšlyno 
nusipirktų,  bet  kad  nėra  pinigų.  Nėr  ir  nėr. 
Povilą  aptiko  nusiplūkusį  ir  šnopuojantį.  Pasirodo, 
mankštinosi.  Turi  žmonės  laiko  sekmadieniais...  Jo  žmona, 
pasilabinusi  su  Ričardu,  šoko  kaisti  arbatą.  Mokytoja,  pri­
pratusi  anksti  keltis  ir  neklausinėti,  ko  nereikia.  Tik  Povilas, 
išlindęs  iš vonios,  pasidomėjo:  „Rimtas  reikalas?.."  Ričardas 
linktelėjo.  Apie  pinigus  nutylėjo.  Jei  kas  -  pasidalins  drau­
giškai.  Negaila,  kad  tik pavyktų. 
Po valandėlės jie jau  kulniavo  Luokės  gatve  persimesda­
mi  vienu  kitu  žodžiu.  Ričardas  skubėjo,  ir  nuojauta  neapga­
vo.  Skirma  vaikštinėjo  apie  baltąjį  „aštuntuką"  tvarkydamas 
apsauginius  užraktus  nelyginant  medžiotojas  spąstus. 
Nustebo  pamatęs  kriminalistą,  ir  dar  su  nepažįstamu  ti­
pu,  iš  laikysenos  sprendžiant,  taip  pat  pareigūnu. 
-  Susiruošei  kur  nors  važiuoti?  -  tik  pasisveikinęs  pa­
klausė jį  Ričardas. 
-  Kur  nors!.,  j  Rusiją  maunu. 
-  Teks  atidėti,  turime  į  vieną  vietą  palėkti.  Dėl  tavo  au­
tomobilio... 
-Atsirado? 
-  Dar neaišku... 
-  Tai  pirma  išsiaiškinkite,  o  tada  ir  palėksime.  Kam 
čia aš?.. 
Ričardas  žvilgtelėjo  į  kolegą,  po  to  į  nepatikliai  clilba-
kiuojantį  vyruką.  Gana  žaisti  tamsiomis  kortomis.  Ir  papasa­
kojo,  koks  laimingas  atsitiktinumas  išpuolė. 

245 
 Taigi,  šeštadienį  popiet  paskambinęs  kriminalistas  iš 
Šiaulių  klausdamas,  bene  jis  domisi  nuvarytu  automobiliu, 
kurio  valstybiniai  numeriai  tokie  ir  tokie...  Va,  sakąs,  laikau 
juos  rankose.  Ir papasakojęs,  kaip jie  atsiradę  pas jį.  Pasiro­
do,  tą  rytą  viename  žuvininkystės  ūkyje  nuleidinėjo  tvenki­
nius,  ir,  kaip  dažnai  esti  tokiais  atvejais,  ant  kranto  malėsi 
būrelis  ūkio  direktoriui  artimų  ir  reikalingų  žmonių,  tarp  jų 
ir  šiaulietis  kriminalistas.  Ir  tik  žiūri  jis  -  iš  dumblo  kuo  dai­
liausiai  švyti  automobilio  numeriai.  Skaičiai  pasirodė  kažkie­
no  buvę  padiktuoti.  Lyg  buvo  užsirašęs darbe,  stalo  kalendo­
riuje.  Daug  mašinų  dingsta,  bet  pagalvojo  -  gal  toji,  kuria 
domėjosi jis,  Ričardas... 
Skirma  išklausė  gan  abejingai. 
-  Na  ir  kas?  -  patylėjęs  tarė jis.  -  Tik  numeriai...  O  kur 
nuvarė  mano  tačką,  visiškai  neaišku.  Gal  ji  jau  po  ruskyną 
važinėjasi. 
-  Kaip  tai  neaišku!  -  pyktelėjo  kriminalistas.  -  Už  to 
sušikto  tvenkinio  -  kaimas.  Dešimt  trobų,  ne  daugiau.  Kad 
kaimiečiai  neatkreiptų  dėmesio  į  numerius,  vagys  nusuko 
juos  ir  įmetė  į  tvenkinį.  Daug  šansų,  kad  mašina  kur  nors 
ten,  bet jei  nuvažiuosime  tik  rytoj, galime  nieko  neberasti. 
v 

Po valandėles baltas  automobilis dūmė  Šiaulių  link.  Ties 

Kuršėnais  nuleidus  padangą,  ją  keičiant  kriminalistas  stovė­
jo šalia  ir  kalbėjo,  kad  tai geras ženklas:  tamsiosios jėgos  ne­
nori,  kad  jie  atsidurtų  tame  Dievo  užmirštame  kaimelyje.  O 
Skirmai  vis  atrodė,  kad  guodžia  ir  tam  miglotam  skubėjimui 
pateisinti  ieško  pranašingų  ženklų. 
Pralėkė  Šiaulius,  o  Bubių  gyvenvietėje  šimto  penkiasde­
šimties  kilometrų  greičiu  skriejantį  „aštuntuką"  džiaugsmin­
gai  šoko stabdyti  kelių  eismo pareigūnas,  bet vietoje  mašinos 
dokumentų  išvydo  Ričardo  pro  langą  iškištą  kriminalisto  pa­
žymėjimą.  Atidavė  pagarbą  ir  palinkėjo  laimingo  kelio. 
-  Spausk,  kažkur  netoliese  turi  būti  tiltas,  -  nekantriai 
dairėsi  po  plentą  Ričardas.  -  Palįsime  po  juo  ir  beveik  būsi­
me  atvažiavę. 

246 
 Pralėkė  vienu  tiltu  -  ne  tas.  O  kai  prieš  pat  eglynų,  lyg 
siena  stūksantį  abipus  kelio,  pravažiavo  antrų,  kriminalistas 
bakstelėjo  į  rodyklę,  rodančią,  kad  iki  Stundžių  kaimo  vos  du 
kilometrai. 
-  Suk  čia...  Gera  vieta  vagims.  Iš  Telšių  iki  šito  kaimo 
galima  atsibelsti  vieškeliais,  nekliudant  jokio  miesto.  Na, 
kaip jautiesi,  Skirma? 
Sis  trūktelėjo  pečiais.  Anksti  džiaugtis,  pamatysime. 
Pranėrė  po  tiltu.  Kelias  žvyruotas.  Lyg  į  gūdžiausią  už­
kampį  vestų.  O  štai  ir  tvenkinys,  pajuodęs  nuo  dumblo.  Prie­
kyje  pasirodė  pirmoji  troba,  o  smėlėtu  keliuku,  vedina  karve, 
žingsniavo  senutė. 
-  Sustok  prie  jos,  -  paliepė  Ričardas  ir  iki  galo  atidarė 
langą:  -  Labas  rytas,  močiute...  Girdėjome,  kad  šiame  kai­
me  neblogas  mašinų  meistras  gyvena.  Sugriuvome  važiuoda­
mi,  reikia  skubaus  remonto...  Nežinote,  kaip jį  rasti? 
Ir visų  nuostabai, senutė  atsakė: 
-  Gyvena,  gyvena  toks,  bet  dar  nebaigė  rengtis  dirbtu­
vių.  Kažką  virina,  pjausto  per  naktis,  mums  elektra  dings­
ta...  Važiuokite  čia,  pakalniau,  po  to  į  dešinę.  Už  prūdelio  ir 
bus ano  troba,  gal  ką  pamačys... 
-  Girdėjai?  -  pergalingai  sužiuro  į  Skirmą  kriminalistas, 
bet  šiam jau  viena  tebuvo  galvoje. 
-  Pjausto...  -  suaimanavo.  -  Suka,  suka,  mano  tačką, 
kurvos,  pjausto. 
Tos  senutės  šneka  galutinai  išklaidė  abejones.  Kaimelis 
mažytis,  iki  pamiškės  akimis  perduriamas.  Numerius -  į  tven­
kinį  ir  automobilį  slepia  kažkur  čia,  o  jei  naktimis  dirba,  tai 
aišku,  kuo  užsiima... 
Va,  toji  troba  su  kūdra  pašonėje,  {merkta  meškerė.  Pora 
susivėlusių  paišinų  vaikiūkščių  prie  jos.  Vagių  benkartai?.. 
Jei  neras  „mokruškės",  ir  jiems  -  visiems,  visiems  -  snukius 
išdaužys... 
-  Nelėk  kaip  piemuo,  vaidinam,  kad  mašina  sugedusi,  -
burbtelėjo  Skirmai  kriminalistas  ir  pasisuko  į  savo  kolegą.  -

247 
O  tu,  Povilai,  irgi  neskubėk  prisistatyti,  kad  iš  policijos.  Aš 
jiems  duosiu  kalbos. 
Į  kiemą  Įriedėjusį  automobilį  išėjo  pasitikti  nė  trisdešim­
ties  neturintis  vyrukas.  Nuo  liesumo  perkaręs,  tarsi  įkritęs  į 
didžiulius  kaliošus,  kurie  jam  einant  mataravosi  apie  kojas. 
Vilkėjo  kareiviška  palaidine,  o  veide  nesimatė  jokio  miesčio-
nims  būdingo  žvitrumo.  Tokia  išvaizda  nuvylė  Skirmą.  Argi 
šis  kaimietis  panašus  į  organizuotos  gaujos  veikėją?  Greito­
mis  apžiūrėjo:  čia  -  daržinė,  o  dar  kiek  toliau  matėsi  statyb-
vietė,  plytų  krūvos,  gelžbetoniniai  blokai  bei  laidai,  besivy-
niojantys  iš  elektros  spintos  prie  betono  maišyklės  -  lyg  įro­
dymas,  kodėl  kaimelyje  dingsta  elektros srovė. 
O  Ričardas  jau  išlipo  iš  automobilio  ir  plevėsuodamas 
švarko  skvernais  artėjo  prie  sodybos  šeimininko. 
-  Labas  rytas,  girdėjome,  kad  čia  gyvena  mašinų  meist­
ras?  Sugedome  važiuodami  plentu,  kažko  variklis  ėmė  kaisti. 
Gal  užmestumėte  akį? 
Vyrukas  neparodė  didelio  nustebimo. 
-  Kad  aš  dar  neužsiimu,  tik,  -  mostelėjo  statybvictės  pu­
sėn,  -  dirbtuves  va  pradėjau  statyti.  Dažysime  automobilius, 
po  avarijų  remontuosime,  o  dabar  nė  nežinau,  kuo  galiu  pa­
dėti.  Gal  pompa  sugedo,  gal  radiatorius  kiauras  kur,  neįsi­
vaizduoju... 
Ričardas  gręžte  gręžė  jį  akimis.  Netgi  su  pašaipa.  Ir 
nuo  tokios  nelygios  žvilgsnių  dvikovos  vyrukas  ėmė  kažko 
muistytis. 
- T a i  pažiūrėsi  ar  ne? 
-  Atidarykite  kapotą,  -  išsijudino,  bet  kriminalistas  su­
griebė  sodybos  šeimininką  už  liesos  rankos  ir  kuo  ramiausiai 
tarė: 
-  O gal  daržinės  duris  atidarysi?  Pažiūrėsime,  kaip seka­
si  šienapjūtė. 
-  Duris?..  Ė,  kodėl  duris?  -  jis,  regis,  nejautė,  kad  yra 
sugriebtas  už  rankos,  žengė  žingsnį  ir vėl  atgal,  o  akimis  šau­
dė  kur  papuolė.  -  Kam jums  daržinė?  Be  to, ji  užrakinta... 

24K 
 -  O  raktas  kur? 
-  Mieste, išsivežė į miestą... 
Skirma  pagyvėjo  -  tas  piemuo  aiškiai  pasimetęs,  vapa 
lyg  kastuvu  gavęs.  Šilta, jau  darosi  šilčiau... 
-  Kas toks išsivežė? 
Jis  numykė  kažką  ir  ūmai  visai  neteko  žado.  Negalėjo 
atplėšti  žvilgsnio nuo pistoleto  rankenos,  pasirodžiusios atla­
po  švarko  kišenėje.  Ričardas  suprato,  ko jis  išpūtė  akis.  Stai­
giu  sambo  veiksmu  partrenkė  vyruką  ant  kiemo  žvirgždo,  net 
visi  kaliošai  nulakstė,  ir,  kitu judesiu  išsitraukęs pistoletą,  įrė­
mė  vamzdį  j  skruostą: 
-  Tu  manai,  kad  aš  mentas?  Achui,  spėk  iš  antro  karto... 
Arba  kloji  viską,  arba  aš  tave,  gaidį,  padedu  į  vietą... 
Jis  mirtinai  išblyško.  Tarėsi  matąs  vieną  iš  tų  banditų, 
apie  kuriuos  laikraščiai  rašo  pirmuosiuose  puslapiuose.  Gal 
net  pasamdytas?..  Bet  kita  mintis jam  suteikė  vilties. 
-  Raktas  pas  Mordą...  Nelįskite  prie  jo, jis  kietas...  blo­
gai  baigsis... 
Tada  kriminalistas  leido  sodybos  Šeimininkui  atsikelti, 
bet  šio  pakinkliai  taip  virpėjo,  kad,  regis,  būtų  mielai  vėl  pri­
gulęs.  Ričardas paliepė  saviškiams  lipti  iš mašinos  ir apžiūrė­
ti  daržinę,  gal  kas  bus  matyti  pro  durų  tarpą. 
Skirma  pirmas  atsidūrė  prie  kombaino  aukščio  lentinių 
durų.  Užsklęstos  iš  lauko  geležine  štanga,  per  vidurį  -  spyna, 
bet  šioks  toks  plyšys  buvo.  Tamsu,  nors  į  akį  durk,  o  krimina­
listas vis  klausia:  „Kaip?..  Kas  matyti?"  Bet  čia  prišokęs  Po­
vilas  paduskino  duris,  šios  prasiknojo,  ir  sulig  šviesos  plūste­
lėjimu  Skirmą  apėmė  lengvas jausmas  -  išvydo,  išvydo  tamsų 
apdulkėjusį  automobilio  kapotą.  Aštunto  modelio  forma, 
šlapio  asfalto  spalva... 
-  Yraaa!  -  sukvykė.  -  Mano  tačka,  mano!..  Aha,  ir viena 
fara  skiriasi,  o  aš  kaip  tik  keičiau. 
Sodybos  šeimininkas  tikrai  neturėjo  rakto.  Sakėsi  išnuo­
mojęs  vieną  daržinės  galą  vyrukams  iš  Šiaulių  ir  su  baime 

249 
kartojo,  kad  jie  bet  kada  gali  pasirodyti.  Tada  Ričardas,  ne­
apsikentęs jo  verkšlenimų,  parodė  pažymėjimą: 
-  Aš  mentas...  Bet  ne  tas,  ant  kurio  galima  dėti  skersą, 
supratai? 
„Geras...  -  gėrėjosi  juo  Skirma,  -  manieros  kaip  tikro 
bandito,  o  vis  dėlto -  mentas..."  Bet  kai  daržinės  durys  paga­
liau  atsidarė,  jo  snukelis  ištjso.  Velnias!  Automobilis  buvo 
išardytas.  Be  sėdynių,  o vietoje  ratų  -  kaladės.  Atidarė  kapo­
tą.  Variklis  kaip buvęs,  bet  akumuliatorius  ištrauktas.  Salone 
pilna  laidų,  vietoje  spidometro  - juoda  skylė. 
Suspėjo,  šunsnukiai,  apsidirbti,  suspėjo... 
-  Viskas  aišku...  -  lingavo  galva  Ričardas.  -  Detalėms 
vagia...  Išrenka,  išrenka,  o  kas  lieka,  tą  su  autogenu  su-
pj austo. 
Skirma  patrako,  bet  niekas  nekreipė  dėmesio  į  jo  siūly­
mą  pasėdėti,  palaukti,  kol  kas  nors  iš tų  „meistrų"  pasirodys, 
ir -  į  galvą,  į  galvą...  Nebežinodamas  ko  stvertis,  prisėdo  ant 
akmens  prie  daržinės  pamato,  o  pro  trobos  galą  galvas  kyšte­
lėjo  mažieji  meškeriotojai.  Paklausęs,  kieno  tie  „škacai",  iš­
girdo  sodybos  šeimininko  patvirtinimą,  kad  jo...  Vienam  de­
šimt,  o  tam  su  languotais  marškiniais  -  aštuoneri.  Vaikigaliai 
kieme  pasirodyti  nedrįso.  Lyg  numanydami,  į  kokią  bėdą  pa­
puolė  jų  tėvas,  tūnojo  už  kampo,  tarsi  patys  norėdami  išsi­
gelbėti.  Kažin  ar  girdėjo,  kaip  tas  stambus  dėdė  su  švarku, 
trumpa  šukuosena  panašus  į  tuos  iš  miesto,  liepė  tėveliui  pa­
sikeisti  „mokasinus"  ir  pričiupti  „vatinuke",  kad  minkščiau 
būtų  gulėti  ant  medinių  areštinės  gultų. 
-  Koks  areštas?  -  pasivedęs  į  šalį  Ričardą,  klausė  Skir­
ma,  o  tųdviejų  vaikų  veidai  taip  ir  stovėjo  akyse.  -  Kuriems 
velniams  tą  žąsiną  tempti  į  mentūrą?  Ar  nematai,  kad  molis? 
Toks  nevažiuos  į Telšius vogti  mašinų.  Jis  pieška,  lai  ir toliau 
eina  apie  kiaules...  Tačką  suradai,  nieko  man  daugiau  nerei­
kia.  Gausi  savo štuką,  tai  kam  čia  ardytis?.. 
Kriminalistas  linkčiojo,  regis,  su  viskuo  sutikdamas,  bet 
nutilus  Skirmai,  tiesiai  pareiškė: 

250 
 -  Negaliu...  Turiu  eiti  iki  galo.  Be  tavęs,  nukentėjusių 
visa  krūva... 
-  Tada  šūdą  gausi,  o  ne  babkes. 
- T a v o  reikalas. 
„Debilas!..-  plykstelėjo  Skirma.  -  Kaip  jam  išaiškinti, 
kad  to  kaimiečio  sodinti  neturi  nė  menkiausio  noro?  Juk  tai 
paprasčiausia  dvikova  -  anie  pavogė,  o  jie  surado.  Laimėjo, 
tai  ko  daugiau  reikia?  Teisingumo?  Ar  pasilypėti  karjeros 
laiptais?44 
Dviejų  vaikų  tėvas  nušlumsėjo  į  trobą.  Iš  ten  atsklido  kū­
dikio  verksmas  ir  žmonos  aimanos.  Ji  viską  matė,  viską  su­
prato  ir  dabar  isterišku  raudojimu  išėjo  palydėti  jį  į  cypę. 
Skirma  jau  nebenusėdėjo.  Vėl  priėjo  prie  Ričardo,  kuris  ta­
rėsi  su  kolega,  ką  jam  daryti,  jei  sodybon  atlėktų  tie  bandiū-
gos  iš  Šiaulių.  Pasiklausęs  jų  pokalbio,  suprato,  kad  jis  su 
Ričardu  veš  tą  veikėją  į  nuovadą,  o  Povilas  paieškos  aplinkui 
kokio  sunkvežimio  ir  krano,  pakraus  apardytą  „aštuntuką" 
ir  - Telšių  link.  Prieš  miesto  prieigas  palauks jų. 
-  Tai  visi  važiuojame,  -  spyrėsi  Skirma,  -  koks  tolkas, jei 
tą  čiuvaką  pamūrysime?  Dėl  to  metalo  laužo  gadinti  kaimie­
čiui  gyvenimą  -  na  kam  reikia? 
- N i e k a s jo  nesiruošia  sodinti,  nusiramink,  - savo  laikėsi 
kriminalistas.  -  Juk  tavo  mašina,  vadinasi,  jei  tu  niekam  ne­
turėsi  pretenzijų,  tai  ir  baudžiamoji  byla  nebus  keliama.  Ma­
ne  domina  tas  Morda  ir jo  šobla.  Va  su  jais  reikėtų  profilak­
tiškai  pasikalbėti. 
Skirma  atlyžo.  Nori  į rimtesnius kibti, tegu...  O  pretenzi­
jos?  Kokias  jis  gali  turėti  pretenzijas,  kai  automobilis  atsira­
do?  Tik  viena  -  tegu  tų  varliukų  tėvas  pasiieško  doresnio 
užsiėmimo  nei  daržinėse  slapstyti  nuvarytas  mašinas. 
Pakeliui  iki  Dainų  policijos  komisariato  nuovados  min­
tyse  su  laisve  atsisveikinantis  vyrukas  išklojo  visus  adresus, 
kur  įmanoma  užeiti  Mordą.  Jo vardą  tarė  su  drebuliu.  Kažin, 
ko  labiau  jis  bijojo  -  patekti  i  policijos  rankas  ar  atsidurti 

251 
akis  į  akį  su  nusikalstamos  gaujos  lyderiu,  kuris,  kaip  suprato 
Skirma,  šeimininkavo jo  sodyboje  kaip  norėjo? 
-  Kiek jų  yra  iš  viso?  -  klausė jį  kriminalistas. 
-  Daug...  ne  visus  pažįstu. 
-  O  kas  iš  telšiečių  tarp jų  sukiojasi? 
-  Nežinau, garbės žodis,  nežinau... 
-  Nieko,  tuoj  viską sužinosime. 
Skirmai  liepęs  palaukti,  kriminalistas  nuvedė  sodybos 
šeimininką  į  nuovadą  ir  netrukus  pasirodė  su  būriu  polici­
ninkų: 
-  Mes  važiuojame  to  gaidžio  gaudyti,  būk  čia,  niekur 
nedink. 
Matė,  kad  tarp  šiauliečių  policininkų  Ričardas  buvo  sa­
vas  ir  mėgstamas.  Na  kur  jau  ne  -  ir  kumštį  prilaikė,  ir  hu­
moro  jausmą  turi,  o  be  to,  rimtai  žiūri  į  savo  darbą.  Matyt, 
ne  vienas vagis jį  keikia. 
Pusvalandį  Skirma  drybsojo  klausydamasis  muzikos.  Kai 
pabodo,  ėmė  žvalgytis  po  mikrorajono  užkampius,  bet  vaiz­
duotę  dilginančių  panelių  nesimatė.  Kuri  su  vaikais,  kuri  su 
vežimėliu.  Jokios  romantikos.  Po  vidurdienio,  pajutęs  alkį, 
nuvažiavo  iki  pirmos  pasitaikiusios  kavinės.  Tuščia,  toks 
jausmas,  kad  ir  vagims  išeiginė  diena.  Valgė  kaip  nesavais 
dantimis.  Ko  jis,  po  galais,  nesidžiaugia?..  Taigi  atsirado 
„mokruškė",  kaip  iš  dangaus  nukrito  kokie  du  tūkstančiai 
dolerių  - juk  rytoj  pat  už  tiek,  kad  ir  apardytą,  gali  iškišti.  Ar 
tik  ir  jis  nepersismelkė  ta  baime,  kuri  tarsi  pančiai  varžė  to 
kaimiečio  šneką? 
Turbūt. 
Jis  nenori  turėti  reikalų  nei  su  banditais,  nei  su  policija. 
Kai  kilogramais  žarstai  auksą,  turi  saugotis  tiek  vienų,  tiek 
kitų.  Juk  tarp  jo  ir  ano  policijon  uždaryto  tipelio  daug  ben­
dro.  Jie  abu  nusikaltėliai,  tik  Skirma  neuždarytas.  Organiza­
vo vagystes  iš  gamyklos sandėlių,  padarė  valstybei  nuostolių. 
Daug  nuostolių.  Skirtingo  kalibro  vagys,  ką  ir  sakyti.  Tam 

252 
bėdžiui  vadovauja  kažkoks  Morda,  o jis  sukasi  papirkęs  san­
dėlininką  ir  -  kaip  dabar  -  mentus. 
Ričardas  ir  jo  paskubomis  suburta  komanda  parsirado  j 
vakarą.  Lipdami  iš  dviejų  automobilių,  pareigūnai  garsiai 
kalbėjosi.  Iš  nuotrupų  suprato:  kažkas  pabėgo,  bet  pagrindi­
nį  paėmė.  Skirma  nustebo,  kai  į  jo  automobilį  kriminalistas 
šiurkščiai  įgrūdo  stambų  tipą,  surakintą  antrankiais: 
-  Morda,  tas  pats...  Vešimės  į  Telšius,  ten  ir atgaivinsi­
me  atmintį,  -  sėdosi  jis  į  priekinę  sėdynę,  visai  nesibaugin-
damas  laikyti  už  nugaros  potencialų,  viskam  pasiryžusį  nu­
sikaltėlį. 
Bent  toks  jis  atrodė  Skirmai.  Nedidelio  ūgio,  bet  tikras 
mėsos  kalnas.  Veidas, ir tas, regis, išpurtęs nuo besaikio svo­
rių  kilnojimo.  Žvilgsnis  kažkoks  liguistas,  o  akys  nemaloniai 
skvarbios.  Kalbėjo  lėtai  ir  vis  Ričardą  vadino  „viršininku", 
matyt,  zonos  laikų  įprotis.  Bet  labiausiai  įsidėmėtina  buvo 
šypsena,  perskiriami  storas  lūpas.  Tarsi  ir  apsauganti  jo  min­
tis,  tarsi  ir  puolanti  į  jį  žiūrintjjį. 
„Banditska  morda",  -  pagalvojo  Skirma,  sukdamas  vairą 
Telšių  link. 
Visą  kelią  kriminalistas  ir  plačiasnukis  Morda  niekaip 
nesusikalbėjo.  Ričardas  neslėpė,  kad  šis  yra  sulaikytas  dėl 
automobilio  vagystės.  Neva,  kol  neprivažiavo  policijos,  galė­
tų  susitarti.  O  kai  atiduos  jį  kitiems  į  rankas,  bus  per  vėlu. 
Prisipažink,  sakė  jam  kriminalistas,  iš  kokių  telšiečių  esi  nu-
knisęs  automobilį,  susirasime  savininką  ir viską  užglostysime. 
Morda  gundėsi.  Vis  klausinėjo,  dėl  kokios  mašinos  jie 
čia  „chajų"  pakėlė:  buto  duris  išlaužė,  visus  kambarius  su­
vertė...  Negali  būti,  kad  markės  nežinotų.  "Aštuntukas"  ar 
„dieviatkė"?.. 
Ir  jie  abu  juokėsi.  Pareigūnas  -  suvokęs,  kad  visa  serija 
automobilių  nuvarymų  -  tai  Mordos  žmonių  darbas,  o  šis  -
lyg  džiaugdamasis,  kad  tik  dėl  vieno  epizodo  kabina  ir  prak­
tiškai  neturėdami  jokių  įrodymų.  Ir  dar  siūlo  susitarti.  Ek, 
jūs  mentai,  mentai,  -  tarsi  bylojo  atsainus jo vypsnys. 

253 
 Plentą jau  gaubė  sutemos,  kai  Ričardas  paprašė  Skirma 
sumažinti  greitj.  Pareigūnas  pirmas  pastebėjo  šalikelėje, 
prieš  posūkį  į  Telšius,  stūksantį  sunkvežimį.  Už  jo  bortų  -
akiai  neįprastas  krovinys - aštunto  modelio  „Žiguliai". 
-  Va  dėl  ko  tave  supakavome...  -  pasisuko  į  Mordą  kri­
minalistas. - Atpažįsti?.. 
Sis  žvilgtelėjo  pro  stiklą  ir  lengviau  atsikvėpė,  pabaigęs 
visas spėliones. 
-  Ak  vot  koks  reikalas...  -  suskrabėjo  antrakiai:  - Tai  ko 
iškart nesakėte? 
-  Prisiminei? 
-Aišku,  kad  ne...  Pirmą  kartą  matau.  Bet  dažnai  pasitai­
ko,  kad  man  būtus  nebūtus  dalykus  policija  klijuoja.  -  Ir šyp­
telėjo:  -  Pripratau... 
-  Aš  irgi  prie  atsakymų  pripratęs. 
Ričardas  išlipo.  Automobilio  šviesoje  jis  atrodė  dar 
stambesnis.  Skirmai  paliko  nejauku.  Tas  bulius  galinėje  sė­
dynėje  šnopavo jam  tiesiai  į  sprandą,  ir  nugara  perbėgo  šiur­
pas,  bet  tuoj  sugrįžo  kriminalistas pasitarti  su juo,  kur bogin­
ti  tą  mašiną,  ir  Skirma  nesumojo  nieko  geresnio,  kaip  nu­
trenkti  ją  į  namo  prie  Mažosios  bažnytėlės  kiemą.  Gražiai 
pakalbės su šeimininkėle,  ir sutiks. 
Po  valandėlės  moterytė,  užsimetusi  chalatą,  išpuolė  į 
gatvę  pasižiūrėti,  ar  tikrai  nuomininkas  tiesą  sako.  Atsirado! 
Rado  pavogtą  ir  kiek  išardytą.  Žiūrėjo  į  kėbulą  ir  iš  nuosta­
bos  pliaukšėjo  delnais.  Įvykis,  tai  bent  įvykis!.. 
Kol  keturi  vyrai  plūkėsi  iškraudami  automobilį,  Morda 
laisvai galėjo  pasprukti,  bet  sėdėjo  išsidrėbęs,  surakintas ran­
kas  nugrūdęs  į  tarpkojį.  Regis,  pakaktų jam  krustelti  raume­
nis,  ir  antrankiai  spragteltų  pusiau  kaip  žaisliniai,  o  dabar jis 
atrodė  šventai  įsitikinęs,  kad jo  kelionė  į Telšius - vien  links­
mas  nuotykis. 
Bet visiems  keturiems  nuvažiavus  iki  policijos,  toks šiau­
liečio  įsitikinimas  nebeatrodė  naivus.  Aikštelėje  stovėjo  pora 
mašinų,  „Audi"  ir  „BMW",  ir vos  Skirmai  išlipus, jam  ranka 
pamojo  nepažįstamas  tipas,  taipogi  nemenko  sudėjimo. 

254 
 -  Ei,  tu!..  Tau,  tau sakau...  Ateik čia,  ar girdi? 
Kvietė  įžūliai.  Skirma  net  nutirpo  nuo  tos  minties,  kad 
policijos  pašonėje  lyg  niekur  nieko  būriuojasi  banditai.  Bent 
iš veidų  ir manierų jie  nebuvo  panašūs  į  angelus. Jų  net  neiš­
gąsdino  Ričardo,  kuris  garsėjo  mieste  kaip  užkietėjęs  men-
tas,  pasirodymas,  ir  į  jo  prašymą  skirstytis  žaliūkas  atšovė, 
kad  kur  nori,  ten  stovi,  paaiškins čia... 
„Na  štai,  -  nelinksmai  pagalvojo  artėdamas  prie jo  Skir­
ma,  -  ir Telšiai  turi  savo  banditą..." 
-  Klausyk,  tu,  veikėjau...  -  grubiai  pastvėrė  jo  riešą  pla­
čiapetis  vyrukas,  o  kiti  skustagalviai  pagavo  burtis  šiam  už 
nugaros.  -  Morda  -  mano  zonos  laikų  kentiara,  ir jei  sugal­
vosi jį  sodinti  -  turėsi  reikalų  su  manimi...  Supratai? 
Skirma  išlaisvino  ranką.  Sunku  patikėti  -  jam  grasina. 
Jie  nieko  nebijo.  Viską  žino  ir  visu  būriu  laukė...  Bet  ne  ant 
tokio  užsirovė.  Malšindamas  sukilusį  pyktį,  Skirma  kiek 
įstengdamas  ramiau  tarė: 
-  Niekas  nieko  nesiruošia  sodinti.  Vogė - pakliuvo,  tegu 
atlygina  nuostolius  ir valina  kur  nori.  Man  nieko daugiau  ne­
reikia. 
-  Kokius  dar  nuostolius?  Ką  tu  bazarini,  spekuliante? 
Juk  atgavai  savo geldą,  tai  ko  dar  nori? 
-  Visko,  kas joje  buvo. 
Ir  Skirma  išvardijo:  sėdynės,  akumuliatorius,  spidomet­
ras... 
-  Gerai,  eik...  Aš  susiskambinsiu  su  šiauliečiais.  -  Ir kiek 
pagalvojęs,  pridūrė:  - Jei  tavo  mašiną  ir  ne  jie  nukirto,  viską 
atgausi. 
Policijoje,  regis,  buvo  daugiau  oro  nei  gatvėje.  Stipresnis 
saugumo  jausmas.  Ir  sekmadienio  vakaro  tyla  nebebuvo  to­
kia  slogi  kaip  automobilių  stovėjimo  aikštelėje.  Mordą  užda­
rė  j  „balandinę"  -  trijų  žingsnių  ilgio  ir dviejų  pločio  kamerą 
šalia  budinčiosios  dalies.  „Jauskis  kaip  namie,  vis  vien  jau 
greitai  iš  čia  neišeisi",  -  sakė  jam  Ričardas  nuimdamas  ant­
rankius  ir  po  to,  kai,  atsisveikinę  su  Povilu,  lipo  laiptais  į 

255 
antrą  aukštą,  kur  buvo  jo  kabinetas,  kažkaip  linksmai  pa­
klausė  Skirmą: 
-  Na,  ir ko  norėjo  tie  plikiai? 
Jų  pasirodymą  prie  policijos  kriminalistas  laikė  dar  vie­
nu  neabejotinu  pergalės  ženklu.  Gerai  užspaudė  rupūžes, 
kad  visa  gauja  prisistatė  savo  autoriteto  vaduoti. 
-  Sakė,  kad  man  bus  blogai,  jei  sugalvosiu  tą  šiaulietį 
sodinti. 
- O  tu  ką?  : >v 
-  Ką  aš?..  Pasakiau  -  tegu  atlygina  visus  nuostolius  ir 
čiuožia  kur  nori. 
-  Išsigandai? 
Skirmą  suerzino  kriminalisto  balse  pasigirdusi  užuojau­
ta.  Ir žvelgė  į jį  tarsi  matuodamas  iš gatvės  parsineštą  baimę. 
-  Nieko  aš  nebijau.  Tik  nuo  seno  tarp  chebros  galioja 
taisyklė  -  nerašyk  pareiškimo, jei  vyras esi, viską  pats  išsiaiš­
kinsi,  o  būtent  taip  ir  buvo  šį  kartą.  Juk  tu  iš  tikrųjų  nesiruoši 
jo  sodinti? 
Kriminalistas  tylėdamas  atsirakino  kabineto  duris,  dide­
liais žingsniais  apėjęs  stalą,  įmetė  į  stalčių  ginklą.  Mostelėjo 
ranka  į  kėdę  ir pats atsisėdęs  tarytum  suglebo  iš  nuovargio. 
-  Taisyklės,  taisyklės...  -  sumurmėjo.  -  Kvailos  tos  jūsų 
taisyklės.  Pamatysite,  kada  nors  patiems  per gerklę  išlįs  toks 
požiūris.  Turtą  reikia  ginti,  o  ką  jūs  galite  padaryti  be  polici­
jos?  Tik  reikalaujate,  kad  surastumėm,  bet  vos  nutveri  kokį 
parazitą  -  dedate  į  krūmus.  Tą  Mordą  kaip  šūdą  pasodin­
čiau,  bet  viskas  tavo valioje... 
Skirma  papurtė  galvą,  o  kriminalistas,  tarsi  sakydamas, 
jog  taip  ir  žinojo,  atsiduso.  Lyg  taikos  ženklan  Skirma  susi­
griebė  atskaičiuoti  pažadėtą  sumą  už  pavogto  automobilio 
suradimą.  Pinigai  nukeliavo  į  stalčių,  bet  nuotaika  nuo  to  nė 
kiek  nepagerėjo.  Pareigūnas  buvo  niūrus,  it  įžvelgdamas  ne­
tolimą  ateitį,  kai  bus  kvaila  mosuoti  pistoletu  ir  beprasmiška 
čiupinėti  banditėlius,  jei  žmones  kausto  baimė,  o  jai  patei­
sinti visados  ras taisyklę... 

256 
 -  Tą  dielavarą  palaikysiu  p e r  naktj  ir  paleisiu.  Noriu  kai 
ką  išsiaiškinti.  Bet  tu  nepliurpk  tiems  plikiams.  Tegu  suvežą, 
ko  trūksta.  Mano  telefoną  žinai?  Ne?  Tada  užsirašyk,  -  pa­
stūmė  popieriaus  lapelį  ir  šratinuką.  -  Turėsi  problemų  -
kreipkis.  Visada  padėsiu. 
Kriminalistas  p a d i k t a v o  d a r b o  ir  namų  telefono  nu­
m e r i u s . 
-  Kas  tas  buvo  su  šviesiu  megztiniu,  kuris  taip  naglai  ba-
zarino?  -  pasidomėjo  Skirma,  Įsikišdamas  rankinėn  popier­
galį.  -  Tikriausiai  jis  glauniausias? 
-  Nepažįsti?  -  tarsi  nustebo  kriminalistas.  -  Juškė,  ne­
girdėjai  apie  tokį?  Už  išprievartavimą  sėdėjo,  cielkariezas. 
Dešimt  metų,  gal  dvylika  atpylė.  Nors  ką  ten  prisiminsi,  kai 
tokiam  laikui  dingsta  iš  miesto.  Va  jį  tai  norėčiau  pasodinti. 
Sukels  jis  čia  dulkių,  oi  sukels. 
Ir jau  atsisveikindami  sutarė,  kad  niekam  nepasakos,  ko­
kiomis  aplinkybėmis  buvo  surastas  automobilis.  Pakišime 
jiems  tą  galvosūkį,  šypsojosi  Ričardas,  tegu  išsiaiškina,  kad 
jau  tokie  „kruti". 
Išėjęs  į  gatvę,  Skirma  apsidairė.  Tuščia.  Aikštelėje  tik  jo 
automobilis.  Bet  pakanka  įsivelti  į  kokius  nešvarius  reikalus, 
ir  miestas  tarsi  kitoje  šviesoje  iškyla.  Juk  niekas  nenutuokia, 
kad  vagių  gauja  iš  Šiaulių,  matyt,  p a d e d a m a  vietinių,  nakti­
mis  lenda  į  gatves  ir  prie  svetimo  automobilio  vairo  sėdasi 
kaip  prie  savojo.  Po  to  -  kelionė  iki  daržinės,  kur  automobi­
lis  virsta  detalių  krūva.  Ir  vargiai  kada  tokie  vojažai  baigsis, 
nėra  kam  juos  sustabdyti. 
Automobilyje  Skirma  a p ė m ė  pamirštas  jaukumas.  Kaip 
gerai,  kad  niekas  nešnopuoja  į  pakaušį!  Ir  gatvės  n e b e a t r o d o 
tamsios  ir  kiekvienoje  tarpuvartėje  slepiančios  įdėmų  žvilgsnį. 
Ant  restorano  laiptų  kaip  visada  stoviniavo  būrys  jauni­
mo.  P a m a t ę  Skirmos  automobilį,  ė m ė  jam  šaukti  ir  mojuoti. 
Pasirodo,  gandas  apie  atsiradusį  „aštuntuką"  žaibiškai  kelia­
vo  iš  lūpų  į  lūpas  kaip  persilaužimas  neišaiškintų  vagysčių 
virtinėje.  Vieni  sveikino  Skirma,  kiti  prisispyrę  klausinėjo, 

257 
kokių  čia  „kandonų"  darbas,  bet  jis  gūžčiojo  pečiais  sakyda­
mas,  jog  mentai  pasistengė.  Netrukus  pristojo  ir  kitų  dingu­
sių  automobilių  savininkai,  bet  ir  su  jais  Skirma  buvo  lako­
niškas:  Augustinavičius  ir  dar vienas...  Juos  ir  klauskite,  o jis 
tik  nuvažiavęs  pasiimti  apardyto  automobilio.  Bet  linksmų 
balsų  maišalynėje  ūmai  pasigirdo  tas  kitas  balsas,  prie  polici­
jos  skvarbęs  ausis.  Juškė,  jo  buvimas  visame  kame  buvo jau­
čiamas.  Nors  ko  jis  čia  gąsčiojasi?  Ką  gali  toji  vakarykščių 
zekų  saujelė  prieš  visą  miesto  chebrą?  Užsiraus, jie  dar  užsi­
raus...  Todėl  nieko  neminėjo  nei  apie Juškę,  nei  apie  tą  „am-
balą"  iš  Šiaulių.  Jis  savo  reikalą  susitvarkė,  ko  čia  skaldyti 
versijas?  Patys susigaudys. 
Gerą  valandą  prasistumdęs  ant  laiptų,  vėl  krito  už  vairo, 
bet  dabar  tikėdamas,  kad  yra  mieste  reali  jėga,  galinti  duoti 
atkirtį  tiems  šunsnukiams,  kuriuos  matė  prie  policijos.  Ties 
„Raudonmedžio  rojaus"  kavine  pristabdė  „aštuntuką".  Ko­
kia  ten  čiūčela  kėblina  tokiu  trumpu  sijonu?..  Akla,  ar  ką  -
nemato,  kad jos  užpakalis  beveik  šviečia?.. 
O  toji  šaligatviu  kaukšinti  nuogablauzdė  suspinduliavo 
panieka  ir  sviedė  įkyriai  pro  automobilio  langą  ją  nužiūrinė-
jančiam  vyrukui: 
-  Ko  spoksai,  mulki  tu!.. 
Skirma  išsišiepė  -  ta  pati  undinė,  aptikta  ežero  pakran­
tėje  po  tos  nakties,  kuri  ir  dabar  atmintyje  sklando  kaip  dū­
mas.  Vidurnaktis,  o  ji  lyg  niekur  nieko  kvėpuoja  grynu  oru. 
Aiškus  egzempliorius. 
- T a i  ką?..  Babkės  baigėsi,  kad  ir vėl  šlifuoji  šaligatvius? 
Nelaukęs,  kol  ji  atsikirs,  nusikvatojo,  ir  vėžlio  greičiu 
slinkęs  „aštuntukas"  rovėsi  iš  vietos.  Įšvilpė  į  Šviesos  gatvę, 
kurios  pavadinimas  skambėjo  simboliškai...  labai  simboliš­
kai.  Skirma  nuspaudė  stabdžius,  o  visą  kūną  tarsi  paralyžius 
apėmė  - stovi...  Vėl  ta  pati  gauja,  ot  šūdas!.. 
-  Kur  tu  duodiesi?..  Jau  penkiolika  minučių,  kai  tavęs 
laukiame,  -  priėjo  Juškė.  - Ten,  matai?  -  rodė  kažkur  į  kie­
mo  patvorį.  -  Atvežė,  ko  trūko... 

258 
 Skirma  išlipo.  Nuo  šaligatvio  pasižiūrėjo  į  krūvon  sumes­
tas  automobilio  sėdynes.  Ankstesniosios  buvo  aptrauktos ve­
liūru,  o  šios  paprastos,  bet  -  tiek  to.  Svarbu,  kad  atvežė.  Ir 
visi  keturi  ratai  riogso  sukrauti  į  stirtą,  o  varžtai  net  gražiai  į 
popierių  suvynioti. 
Juškė  stovėjo  greta.  Atrodo, jis  turėjo  įprotį  arti  prislink-
ti,  kad  kvėpavimas  taptų  tarsi  apčiuopiamas.  Ir  savas,  ir  sve­
timas.  Kiti  skustagalviai,  nuklydę  nuo  gatvės  žibinto  apšvies­
to  ploto,  tylomis  stebėjo  stoviniuojantį  Skirmą. 
-  Viskas  gerai,  -  tarė jis,  -  rytoj  jūsų  Morda  bus  laisvas. 
-  Bazarini  kaip  mentas!  Be  reikalo,  be  reikalo  visą  cheb-
rą  ant  striomo  pastatei - nevogė  Morda tavo  tačkos,  gali  būti 
ramus... 
-  Tai  ko  dėl  jo  taip  ardotės? 
-  Sužinosi!..  -  ir  pastebėjęs,  kaip  Skirma  gręžiasi  nuo  jo 
žvilgsnio,  Juškė  susijuokė:  -  Kas  yra?  Kas  nors  ne  taip?.. 
-  Ne  ne,  juk  sakiau  - viskas  gerai. 
-  Gerai, jei  gerai. 
Ir  po  tokios  miglotos  frazės  sutrinksėjo  automobilių  du­
relės.  Skirma  žiūrėjo  į  tolstančias šviesas.  Kiek jų  čia  buvo?.. 
Bent  ne  mažiau  nei jų,  ant  restorano  laiptų... 

*  *  * 

Morda  buvo  paleistas  pusę  aštuonių  ryto.  Kriminalistas 

Ričardas  Augustinavičius  nenorėjo  sulaukti  to  meto,  kai  at­
gis  tušti  koridoriai  ir  nori  nenori  teks  aiškintis  viršininkams, 
kokį  čia  veikėją  jis  tardė  visą  naktį.  Jėgos  nenaudojo.  Tokio 
buliaus  kumščiais  nepagąsdinsi,  nebent  visai  šiai  istorijai  ki­
tokį  atspalvį  suteikus... 
Ir jis  pabandė.  Apie  trečią  nakties  parsivedė  vis  besišyp­
santį  šiaulietį  į  savo  kabinetą  ir  papirkto  mento  balsu  paaiš­
kino,  kad  jis  bus  po  kelių  valandų  paleistas,  bet  va  naktinis 
budėjimas  jam  vėžį  varąs,  todėl  nusprendęs  pasikalbėti  apie 
savo  gimtąjį  miestą.  Morda  tik  iškalbingai  palingavo  galva, 

259 
tarsi  numanydamas,  į  kokias  pinkles  pareigūnas  bando  jį  įvi­
lioti,  bet  po  valandos,  kai  paaiškėjo,  kad  Ričardas  pažįsta 
žinomą  Šiaulių  kultūristą  Vandiską,  su  kuriuo  Morda  sėdėjo 
sustiprintojo  režimo  pataisos  darbų  kolonijoje,  ir  kalbėjo 
apie jį  tik  iš  geros  pusės,  atsikratė  įtarumo.  Kartais  pokalbis 
peraugdavo  į  juoką,  kartais  stodavo  slogi  tylos  pauzė,  bet 
šiaulietis  jautėsi  kaip  nugalėtojas.  Net  išdrįso  tiesiai  šviesiai 
paklausti,  kiek jam  sumokėjo,  kad jį  paleistų?.. 
-  Ot  durnas,  -  kraipė  galvą  kriminalistas*  -  nepagalvo­
jau...  Juk  reikėjo  ir  nuo  taviškių  nurauti,  o  dabar  užmokestį 
gavau  tik  nuo  bičo,  kurio  mašiną  pavogėte... 
Morda  nebepurkštavo,  kad  tai  ne jo  darbas.  Tylėjo,  spit-
rindamasis  į  pareigūną,  tarsi  atsikračiusi  doro  mento  vardo. 
Ričardas  matė,  kad  jam  knietėjo  sužinoti,  kaip  jis  čia  su  vi­
sais  įrodymais  pakliuvo,  nenorėjo  išeiti  iš  policijos  negavęs 
atsakymo.  Juk  nuo  to  priklauso  gaujos  ateitis...  Ir  štai  lyg 
tarp  kitko jis  staiga sužiuro  į  kriminalistą: 
-  Kaip  tu  užėjai  tą  mūsų  otstoininką?..  Galvojau,  šimtas 
metų,  kol  kas  nors susigaudys, o čia - op,  ir yra... 
-  Paslaptis... 
-  Na  ką  tu  čia...  Juk  viskas baigta.  Man  įdomu,  ir  tiek. 
-  Kiek  sumokėtum,  jei  pasakyčiau  vardą  to,  kuris  tave 
pridavė? 
-  Pridavė?..  Bliad',  taip  ir galvojau!  Kas  toks?  Sakyk sa­
kyk,  nemūtink  vandens. 
Ričardas  nusijuokė,  j  kabinetą  jau  plūdo  juozgana  ryto 
šviesa.  Saulė  neprasimušė  pro  debesis,  o  vakar  buvo  tokia 
giedra.  Septinta ryto.  Ir jis tarė: 
-  Nesąmones  šnekam,  pliurptam  kaip  bobos...  Man  at­
rodo,  kad jau  gali  eiti.  Ar  kas  pasitiks  prie  policijos? 
-  Ne,  ne,  baigiam,  jei  jau  pradėjome,  -  dar  patogiau  įsi­
taisė  kėdėje  šiaulietis.  -  Tikrai  neliksiu  skolingas, jei  pasaky­
si,  kas  taip  negražiai  daro.  Pora stolninkų  žalių  -  tavo...  Na? 
-Chuina!  Savų  žmonių  nepardavinėju. 
Morda  prisimerkė. 

260 
 -  Oi  oi,  koks  kietas!..  Spontom  mes  patys  neišsiaiškinsi­
me,  kas  iš  mūsų  tarpo  stukalina.  Aš  iškart,  kai  ėmėte  duris 
laužti,  pagalvojau:  „Vsio,  kažkas  vložino".  Nenori,  nesakyk, 
patys  surasime  tavo  radijo  tašką. 
Ričardas atsilošė  užstalėje  ir  papurtė galvą: 
-  N e e e . . .  Mano  informatoriaus  nerasite,  duodu  ranką 
nukirsti...  Kitaip  išvis  nebūčiau  prasižiojęs. 
Ir  pagalvojo,  kad  sako  gryną  tiesą:  argi  galima  rasti  tai, 
ko  iš  tikro  nėra?  O  Mordos  viso  snukelio  išraiška  rodė,  kad 
jis yra  apsėstas  minties  apie  žmogų  iš jų  tarpo,  dirbantį  men-
tams. Kas toks?.. Kas, kas, kas?.. 
-  O  jei  rimtai  -  sumokėčiau?  -  tarsi  įsikibo  žvilgsniu  į 
besišypsantį  pareigūną  gaujos  lyderis.  -  Vis  tiek  tau  iš jo  ne­
bebus jokios  naudos,  pamatysi.  Tai  tik  laiko  klausimas. 
-  Na,  jei  atspėsi,  velniai  nematė.  Sakyk,  ką  įtari,  o  aš  -
taip  arba  ne. 
Morda,  ilgai  negalvojęs, tarė: 
-  Martišius... Jis galėjo... 
-  Koks dar  Martišius? 
-  Na  tas,  kurio  sodyboje  radote  mašiną... 
-  O  ko  čia  jis?  -  stebo  Ričardas.  -  Kas  jis  per  veikėjas, 
kad  Telšių  policijai  dirbtų?  O  be  to,  logiškai  pagalvok  - juk 
nemalonumų  galėjo  turėti  žymiai  daugiau  nei  tu.  Ne,  pranio­
vei  pro šalį, vyruk...  Jis  telšietis. 
-  Telšietis? Brūkis, čto Ii? 
-  Koks  dar  Brūkis?  Pirmą  kartą  girdžiu  apie  tokį,  -  ir 
tarytum  apgailestaudamas  kriminalistas  skėstelėjo  ranko­
mis.  -  Matau,  grybauji  kapitaliai!  Vadinasi,  daug  šansų,  kad 
dar  pasimatysime, - ir pasižiūrėjęs  į  laikrodį,  tarstelėjo:  -  Be­
veik  pusė  aštuonių,  tau  laikas  nykti  iš  čia.  O  tai  pamatys  kas 
iš  viršininkų,  aiškinkis  paskui,  kas,  kaip,  kodėl... 
Morda  atsistojo  ir  patrynė  suprakaitavusius  delnus  į 
džinsų  klešnes.  Vėl  atsirado  toji  šypsenėlė,  kažkuo  prime­
nantį  giedrą  numirėlio  veidą. 

261 
 -  Kai  nuspręsi  daugiau  sumokėti  nei  tuos  sušiktus  du 
šimtus,  tada  ir  pasikalbėsime, - atsisveikindamas  padavė jam 
ranką  Ričardas,  ir  šis  kuo  stipriau  spūstelėjo  ją.  lyg  norėda­
mas  įrodyti  buliaus jėgą,  lyg  iš  susinervinimo... 
-  Aš  vis  tiek  sužinosiu,  -  prakošė,  -  rasiu... 
Kol  Morda  lipo  laiptais,  Ričardas  nuskubėjo  į  kitą  kabi­
netą,  kurio  langai  žiūrėjo  į  automobilių  stovėjimo  aikštelę. 
Iškart  pastebėjo  vakarykštę  „audinę".  Juškė.  Šalia jos - balta 
„Porsche".  Pasirodžius Mordai,  iš jų  išlipo skustagalvių  kom­
panija.  Juškė  tarp  jų  atrodė  vyriausias  ir  pirmas  nuskubėjo 
pasitikti  šiauliečio,  o  šis  sumojavo  rankomis,  stvėrėsi  už  gal­
vos  ir,  nežinia  kam  grasindamas  atkištu  smiliumi,  minutėlę 
atokiau  nuo  visos  kompanijos  kažką  dėstė  Juškei,  kuris  aki­
mirksniu  atsikratė  jį  valdžiusio  džiaugsmo. 
Aiškina,  kad  kažkuris  iš  jų  žmonių  yra  „stukačius".  Ge­
rai,  labai  gerai...  To  ir  norėjo.  Maloniau  juos  matyti  besirie­
jančius  nei  draugiškai  susikibusius. 
Ir  prieš  atšlydamas  nuo  lango,  Ričardas  Augustinavičius 
pagalvojo  apie  du  dalykus:  ačiū  Dievui,  kad  šiaulietis  neišta­
rė  Gerdos  pavardės,  ir  vis  dėlto  koks jis  mulkis,  kad  pakišo 
jam  Brūkį...  Tikriausiai  pravardė.  Nesvarbu.  Vienaip  ar  ki­
taip,  reiks juo  pasidomėti  ir griežčiau  nei  su  tuo  mėsos  kalnu 
pasikalbėt:  į  mišką  ir  gerai  gerai  pakrauti  malkų,  va  tada  ir 
žiūrėsime... 

*  *  * 

Skirma  prabūdravo  iki  ryto  ir  vos  prašvitus  išskubėjo  į 

kiemą.  Reikia  pastatyti  ant  ratų  iš  vagių  susigrąžintą  auto­
mobilį  ir grūsti jį  kuo  toliau,  kitaip  miesto  chebra  lėks  ir  lėks 
į  jį  pasižiūrėti,  nebus  ramybės,  o  po  susidūrimo  su  Juške  jos 
ir  taip  maža. 
Ar  tik  nesugalvos  keršyti?  Kalbėjo  pašaipiai,  nevykusiai 
vaidino  draugišką.  Kai  Morda  atsidurs  gatvėje,  gali  pakeisti 
plokštelę.  Nors  tegu  pabando  -  pasigaus  Zaksą, jis  teisingas 

262 
bachūras,  už jį  kietesnio  mieste  nėra,  ir  kaipmat  nusodins  tą 
veikėją.  Niekas  nedrįsta  prieš  Zaksą  šokti,  nusiramins  ir 
Morda. 
Per  valandą  uždėjo  ratus.  Visai  kitas  vaizdas.  Nebeišro-
do  lyg  karo  trofėjus.  O  kai  salono  viduje  išdygo  sėdynės,  šla­
pio  asfalto spalvos  „aštuntukas"  atgavo  tikro  automobilio  iš­
vaizdą.  Sėsk  už  vairo  ir  varyk.  Pajungęs  akumuliatorių,  pa­
bandė  paleisti  variklį.  Po  pirmo  suktelėjimo  užsivedė,  dirba 
kuo  puikiausiai,  ir  tik  dirstelėjęs  į  vėl  veikiantį  prietaisų  sky­
delį,  Skirma  susikeikė:  rupūžės,  beveik visą  benziną  išleido... 
Susiradęs  švelnesnį  skudurą,  apėjo  automobilį,  valydamas 
nuo  paviršiaus  dulkes.  Būtų  saulėtas  rytas,  labiau  blizgėtų... 
Ir  tada  gatvėje  išgirdo  mašinos burzgimą.  Pasigirsdavo  ir 
anksčiau.  Priartėdavo  ir  nutoldavo,  bet  šįkart jis  nuslopo  prie 
įvažiavimo  į  kiemą,  kurį  blokavo jo  baltas  „aštuntukas". 
-  Zdorov!  Matau,  auksines  rankeles  turi  -  staigiai  susi­
rinkai  savo  geldą... 
Skirma  nutirpo  pažinęs  Juškės  balsą.  Ko  jam  prireikė? 
Nejau  tas  mentas  persigalvojo?.. 
Jis  vilkėjo  tuo  pačiu  šviesiu  megztiniu,  gal  vasaros  dieną 
per  šiltu,  bet  tokiam  rytui,  kai  nežinia  ko  šiurpulys  įsimeta, 
pats  tas.  Skirma  nenoriai  dirstelėjo  jam  į  veidą.  Neišskaito­
ma  išraiška.  O  netikėtas  svečias  prakrypavo  pro  šalį  ir  atida­
rė  ką  tik  nušveisto  automobilio  dureles.  Atsisėdo  prie  vairo. 
-  Gera  tačka,  -  atsklido  iš  salono,  -  kiek  ji  pravaryta?.. 
Beveik  penkiolika  tūkstančių,  galima  sakyti,  nauja... 
Ko jam  reikia,  po  galais? 
-  O  sėdynė  tai  truputį  kliba...  Per  tą  skubėjimą  nepri-
veržei.  Visi  jauni  skuba,  skuba  gyventi  ir  neturi  kantrybės. 
Duokš  man  raktą... 
Skirmos  nuostabai,  jis  išlipo  ir  parklupęs  ant  kelių,  tarsi 
rodydamas  visišką  atgailą,  ėmė  grabinėti  varžtus  po  sėdyne. 
Gavęs  veržlėraktį,  įniko  knyptis. 
-  Žinai,  ko  atvažiavau?..  -  pūškuodamas  darbavosi  Juš-
kė.  -  Matai, brolyti,  vakar  biškį  negerai  man  išėjo... 

263 
 -  Kas  negerai?..  Ką,  nepaleido  to šiauliečio? 
-  Paleist  paleido,  va  prieš  valandą  su  juo  atsisveikinau, 
bet  yra  kita  problema. 
-  Kokia? 
Skirma  pajuto,  kaip  nežinia  ko  keliskart  sumušė  širdis. 
Ką jis  čia  bazarina? 
-  Pažiūrėk,  kaip  prisukau,  -  atsistojo  Juškė,  - juodai  pri-
tratinau...  Atsisėsk,  -  stumtelėjo  visai  sumišusį  Skirmą.  -
Sėsk,  pabandysi,  ar  bekliba...  -  ir  jam  klestelėjus  į  sėdynę, 
Juškė  užsikvempė  ant  durelių:  -  O  dabar  klausyk,  koks  rei­
kalas...  Vakar,  kol  ševelinausi.  kad  atgautum  savo  rakibolus, 
turėjau  šiokių  tokių  nuostolių...  Zinai,  ir  skambinti  reikėjo  į 
Šiaulius,  ir  benzinas  chebrytei  kainavo,  o  šįryt  dar  mentas 
pareikalavo  savo  dalies.  Išsileidau,  palikau  be  babkių,  galima 
sakyti... 
-  Na  ir  kas?  -  Skirma  nukaito.  Reketuoja,  svolačius!  Ir 
kad  mentui  sumokėjo  -  meluoja... 
-  Kaip  tai  kas.  Juk  dėl  tavęs  stengiausi,  o  kas  tu  man 
toks?.. Todėl  norėčiau,  kad  draugiškai  atlygintum  nuostolius. 
Juk  Morda  nevogė  tavo  mašinos,  nėra  įrodymų  ir  būti  nega­
li...  Vadinasi,  ant  nekalto  bachūro  mentus  užtravinai,  nege­
rai...  Chebra  pyksta  ant  tavęs.  Na,  ko  tyli?  Kalbėk  ką  nors... 
Skirma  nervingai  sugniaužė  vairą  -  tai  užlenkė,  svola­
čius!  Sėdėjo  panarinęs galvą  ir  karštligiškai  svarstydamas,  ką 
atrėžti  tam  tipui.  Pasiųsti  ant  trijų  raidžių  ir  mauti  pas  Zaksą 
pagalbos?  O  ką jis?..  Juškė  labai  apgalvotai  šneka,  taip,  kad 
niekas  neprisikabintų.  Turėjo  nuostolių...  Argi?  O  gal  ne­
verta  su  juo  pyktis,  pinigus  -  į  dantis,  ir  tegu  dingsta  iš  akių? 
Išvažiuos  į  Rusiją,  grįš  ir vėl  dums  ten,  tiek  kas jį  ir  bematys, 
tiek  jam  kas  berūpės... 
-  Tai  ką  galvoji?  -  išgirdo  prie  pat  ausies  rėžiantį  Juš-
kės  balsą.  -  Protingas  bachūras  atrodai,  nėra  ko  čia  sukti 
kiaušius. 
-  Kokie  tie  tavo  nuostoliai? 
-  Šeši  šimtai  baksų... 

264 
 - Š e š i ?  Iš  kur  tiek? 
-  Mcntui  pamokėjau, juk  sakiau. 
Sukčius.  Šūdą jis  mokėjo,  trina... 
-  Aš  turiu  tik  keturis  šimtus,  -  lyg  derėjosi,  lyg  gudravo 
Skirma,  bet  Juškė  nė  nemirktclėjo: 
-  Gaditsa!  Kitus  vėliau  atiduosi. 
įbrukdamas  tas  keturias  šimtines jam  į  saują,  Skirma  pa­
prašė  tik  vieno  -  kad  niekam  nepasakotų.  Tegu  tai  lieka  pa­
slaptis,  ir  Juškė  nuolankiai  linktelėjo  galva. 
Nuvažiavus  „audinei",  netrukus  į  gatvę  iššoko  šlapio  as­
falto  spalvos  „aštuntukas". 
Sėdynė  tikrai  nebeklibčiojo,  bet  Skirma  jautėsi  išmuštas 
iš  balno.  Susimokėjo!  Atskaičiavo  pinigus  kažkokiam  bandi­
tui,  ar  tik  neims  dabar  spausti  ir  spausti,  ar  tik  nepasitvirtins 
ta  taisyklė  -  vieną  kartą  susimokėjai,  o  tada jau  važiuojam!.. 
Kildamas  Respublikos  gatve  į  kalną,  prasilenkė  su  Min­
dės  džipu.  Jis  pats  už  vairo,  o  .Šalia  ar  tik  ne  pats  Zaksas? 
Taip,  taip,  jo  marmūzė...  Kur  jie  čia  varinėja  iš  pačio  ryto? 
Tik  jau  ne  pas  mergas...  Pagalvojo  apie  dėžę,  pilną  kontak­
tų.  Ar  kartais  Mindė  netaiko  momento  nuskriaustojo  balsu 
papasakoti  apie  jo  apsilankymą  ir  pasišvaistymą  kastuvu?.. 
Jei  užsimins  apie  kontaktus,  bus  paskutinis  idiotas.  Zaksas 
pinigų  prilaiko  ir greičiausiai  strimgalviais  pultų  ieškoti  deta­
lių.  Rimtesnį  konkurentą  sunku  ir  įsivaizduoti. 
Kristina  kapstėsi  apie  rožių  krūmą.  Net  neįtarė,  kad  to­
kia  iš  pažiūros  lepūnė  moka  nulaikyti  kauptuką.  Buvo  įšilusi, 
todėl  skruostai  raustelėję  tarytum  rožių  žiedlapiai.  Pasirėmu­
si  kauptuku, ji  stebėjo,  kaip  Skirma  ropščiasi  iš  automobilio, 
j  jo  pasveikinimą  linktelėjo  ir  paklausta,  kur  Vidma,  bedė 
pirštu  į  pravirą  antro  aukšto  langą  -  miega... 
Bet  ten  užlipti Skirma neskubėjo.  Šastelėjo virtuvėn.  Prieš 
tai  pastebėjo  miegamajame  nepaklotą  lovą,  o  Vidma  tai  viršu­
je...  „Nejaugi  taip  ir  nieko?  Nu  artistai..."  Atsargiai  prisigre­
tino  prie  lango,  pro  kurį  matydavosi  rožių  krūmas,  o  dabar  -
ir ji, jos  kojos  iš po  trumpo  sijonuko.  Jei  pasilenktų... 

265 
 -  Ką čia veiki?.. 
Netikėtai  užkluptas  aidaus  balso  iš  vestibiulio,  Skirma 
krūptelėjo,  bet  tuoj  pagraibęs  ranka  apie  save,  surado 
kriauklę.  Prisileido  stiklinę  vandens,  ir  kai  virtuvėn  įšlepsėjo 
užsimiegojęs  draugas,  burbtelėjo: 
-  Troškina...  Po  vakarykščio  žiauriai  troškina. 
-  Laistei  atgautą  mokruškę? 
-  Iš  kur  žinai? 
-  Visas  miestas  šneka...  Buvo  vakar  ta  Ilona  atlindusi. 
Kai  išgirdau,  taip  ir  pagalvojau,  kad  neišvažiuosime.  Nebe­
laukiau,  nuėjau  miegoti.  O  gal  skambinai? 
-  Ne,  man  vakar  jokie  ruskynai  neberūpėjo...  Užėjome 
Šiauliuose  banditų  lizdą,  tai  pats  supranti,  kiek  tampymosi. 
Ir  Skirma  keliais žodžiais  nupasakojo,  kaip  atgavo  auto­
mobilį.  Apie  numerius  tvenkinio  dugne  nutylėjo.  Nieko  ne­
pasakojo  ir  apie  Juškę  -  vienodai  svarbios  paslaptys.  Šypso­
josi  prievarta,  kad  Vidmai  nesusidarytų  įspūdis,  jog  jis  nė 
kiek  nesidžiaugia  atsiradusiu  automobiliu.  Jo  raktelius  padė­
jo  ant  stalo  ir  pastūmė  vilniečio  link.  Šalia  nukrito  automobi­
lio techninis pasas. 
- J e i  nori,  ta  tačka  tavo.  Eina  kaip  britva,  ir  prieš būsimą 
uošvį  pašutrinsi. 
-  Nereikia,  Skirma...  o  be  to,  ir pinigų... 
-  Kas  tie  pinigai...  Iš  Mindės  atėmiau  pilną  dėžę  kon­
taktų,  bus  tų  pinigų...  Nenorėjau  pasakoti  telefonu.  Užlau­
žiau  sandėliuke...  Ardė  detales,  žodis  po  žodžio,  ir  susikalė­
me. Juodai  užsivertęs,  matyt,  iš Tauragės jam  gerai  nuskilo. 
-  Palauk,  palauk!  Kaip  tai  -  susikalėte? 
Skirma  atsiduso.  Nurijo  kelis  gurkšnius  vandens,  o 
gerklė  kaip  sausa,  taip  sausa.  Kažko  neišeina  nekaltu  tonu 
nupiešti  ano  vizito  pas  Mindę.  Buvo  girtas  ir  pažaliavęs  iš 
pavydo.  Kraujas  į  smegenis  plūstelėjo.  Paskui  tiesiog  į  ran­
kas  įšoko  tas  kastuvas.  Vidmantas  tuo  nesižavės,  iš  akių  ma­
tyti, tai  ko čia pasakoti? 

266 
 -  Ai,  nesvarbu,  kaip  ten  buvo,  viskas  praeityje,  -  greita­
kalbe  išbėrė  jis:  -  O  tą  dėžę  pats  pasiūlė.  Kaip  kompensaciją 
už  tai,  ką  yra  gavęs  iš  mūsų.  Kiek  ten  išeis  aukso,  nežinau, 
gal  kokie  du  kilai,  gal  mažiau,  bet  kirsime  perpus  -  tiek  tau, 
tiek  man. 
-  Vadinasi,  turime  konkurentą,  -  lyg  ir  nusiminė  Vid­
mantas,  visai  pamiršęs  apie  Skirmos  siūlomą  automobilį.  -  O 
tu  jam  sakei,  kad  neprasižiotų? 
-  Sakiau,  bet  ką  aš  galiu  garantuoti?  Reikia  slysti  į  Rusi­
ją,  kol  jis  ten  neatsirado.  Turime  suktis  kaip  žydeliai,  todėl  ir 
pagalvojau:  kaip  tu  be  mašinos?  Davai,  imk  ją.  G e r a  tačka,  o 
dėl  kainos  susitarsime.  Kai  perdirbsime  tą  dėžę,  ir  susitarsi­
me.  Nebijok,  kaip  nuo  draugo  smarkiai  nerausiu.  Simboliš­
kai...  Tu  mane  statai  ant  kojų.  Aš  tai  suprantu  ir  vertinu. 
Skirma  lyg  atsitiktinai  vėl  prisiartino  prie  lango.  Kol 
Vidmantas  kažką  mąstė,  staigiai  metė  žvilgsnį  į  kiemą,  kur 
vejos  pakraštyje  vešėjo  rožių  krūmas,  bet  išvydo  tik  gulintį 
kauptuką. 
Pražiopsojo.  Tokios  kojytės,  ir jeigu... 
-  O  su  sodyba  kaip?..  Kur  mes  perdirbsime  auksą? 
Šito  klausimo  Skirma  bijojo.  Vienkiemio  d o k u m e n t a i 
sutvarkyti  Mindės  vardu  -  jis  savininkas.  Važiuoti  pas  jį  ir 
vėl  kalbėtis?  Ne,  nesinori.  Jei  Zaksas  teikiasi  lipti  į  jo  džipą 
ankstų  rytą,  kai  paprastai  be  vidurdienio  į  miestą  neišlįsda-
vo  -  tai  jau  blogas  ženklas.  Mindė  ieško  priedangos,  lenda 
Zaksui  į  užpakalį,  kad  tik  jaustųsi  saugus. 
-  Pochui  ta  sodyba,  susirasime  kitą,  -  suniurnėjo  Skirma 
ir,  gelbėdamasis  nuo  nesmagios  nuotaikos,  vėl  sužiuro  čia  į 
automobilio  raktelius,  čia  į  vilnietį,  kuris  susimąstęs  linkso-
jo  virš  stalo  tarsi  išdrožtas  iš  medžio.  -  O  mašina  tau  reika­
linga... 
-  Ž i n o m a ,  kad  taip,  -  tarpduryje  pasirodė  Kristina  ir 
lengvais  žingsniukais  tarsi  nuplaukė  prie  stiklinio  stalelio  su 
tuščia  vaza.  Į  ją  ir  p a m e r k ė  kelis  rožių  žiedus.  -  Prieš  vestu­
ves  atsiranda  begalės  reikalų,  prašinėk  paskui  visus  iš  eilės... 

267 
 • 

-  E ė ė L  Tai jūs  ženijatės? 
Skirmai  vis  atrodė,  kad  šioji  keista  porelė  neturi  ateities. 
Miega  atskirai  ir  bendrauja  tarpusavy  be jokių  ypatingų  emo­
cijų  ir  ganėtinai  oficialiai.  Nors...  gal  ne viską jis  mato.  Kaip 
šiandien  -  prie  to  rausvo  žiedų  švytėjimo  taip  derėjo jos  bal­
ta oda... 
Ji  meiliai  nužvelgė  Vidmantą,  kuris  žiūrėjo  j  savo  ran­
kas,  padėtas  ant  stalo,  ir  Skirmai  dingtelėjo,  kad  ne  viskas 
prasideda  nuo  guolio,  ypač jei  merginos  kelyje  išdygsta  tokie 
rimtuoliai  kaip šis vilnietis.  Ir jis  linktelėjo galva: 
-  Vėliau...  Kada  grįšime  iš  Rusijos. 
-  Ne,  ne, - įsiterpė  Kristina, - nieko  nenoriu  girdėti  apie 
Rusiją.  Bent  iki  vestuvių. 
Vidmantas  žvilgtelėjo  į  Skirmą,  ir šis lyg atėjo  į  pagalbą: 
-  Viskas,  šiandien  varome.  Gana  tūpčioti  vietoje. 

*  *  * 

Vaismedžių  šakos  pynėsi  virš  tvoros  ir  sviro  it  vėduoklė. 

Kaukazietiškos  slyvos,  po  lietaus jų  prikrenta  tikra  gausybė, 
bet  va  patamsyje  sunku  atskirti  labiau  įnokusias,  tik  pamai-
gęs pirštais aptinki  minkštesnę, bet  ir rūgštelė gerai... 
Brūkis  šmaižiojo,  tūpčiojo  patvoriu  ir  už  abiejų  žandų 
kimšo  drėgme  alsuojančias slyvas.  Stabtelėdavo,  kad  išspjau­
tų  kauliukus,  ir vėl  kone  keliais.  Kartą  sodininkas  buvo jį  nu­
vijęs.  Aršus  senis.  Bet  tada  susigundė  per  patį  vidudienį  per­
lipti  tvorą  ir vos porą  spėjo  pakąsti,  bet  skonį  įsidėmėjo.  Gali 
siausti  per visus  kolektyvinius  -  niekur  tokių  saldžių  ir  sultin­
gų  nerasi.  Retkarčiais  įsiklausydamas  į šnaresį, jis  akimis su­
sirasdavo  sodo  gale  tūnantį  medinį  nameliuką,  įsitikindavo, 
kad  langai  tokie  pat  tamsūs  ir  negyvi  kaip  pirma,  ir  vėl  nu-
kūprindavo  pažeme,  lapnodamas  rankomis  permirkusią  ve­
ją. Kur tos slyvos?.. 
Ir staiga  kažin  koks garsas  nutekėjo gyslomis.  Kas  ten?.. 
Ramiau  atsikvėpė, supratęs,  kad  kažkas eina gatve,  kuri  drie-

268 
kėsi  anapus  tvoros  ir  glūdėjo  po  bevardžiais  milžiniškais  me­
džiais.  Ten  ir  paliko  automobilį.  Ir  vos  apie  tai  pagalvojo, 
toptelėjo  ne  pernelyg  kvaila  mintis  -  o  jei  vagis?..  „BMW" 
durelės  berods  praviros.  Jis  tai  nepraeitų.  Patikrintų  ir  bent 
magnetofoną  nudžiautų.  Nusklendė  patvoriu,  pasitikdamas 
naktinį  vaikštinėtoji},  ir  prigludo  prie  vielinio  tinklo. 
Tamsoje  kažkas  subolavo.  Ranka,  į  žingsnį  taikanti  ran­
ka.  Moteriškas siluetas.  Vienišas,  be  lydinėtojo šešėlio.  Bo-
ba,ar  normali  panelė?..  Vėl  panardino  žvilgsnį  į  gatvės  juo­
dumą,  ir  pro  ją  prasimušė  mirgesys.  Melsvos  drūželės,  lyg 
tolimo  švyturio  blykstelėjimas,  ir  paūmėję  tvinksniai  visame 
kūne.  Sulig  kiekvienu  jos  žingsniu  Brūkio  krūtinėje  kažkas 
kėlėsi  ir  leidosi.  Atoslūgis  ir  potvynis,  kunkuliuojantis  srau­
tas  ir  tokia  bauginamai  didelė  šiluma,  kad  neįstengė  gėrėtis 
paslaptinga  akimirka,  kurios  taip  laukė.  Net  veido  nespėjo 
įžiūrėti  -  taip  greitai  ji  praėjo,  ir  kulniukų  kaukšėjimas  pa­
skendo šnaresy. 
Brūkis  vikriai  persirito  per  tvorą  ir  iššoko  į  gatvę.  Vy­
tis?..  Taip, juk  bet  kada ji  gali  dingti  bet  kurioje  gatvelės  tar­
puvarčių...  Bet  pabėgėjęs  sustojo.  Jis  paskutinis  kvailys  - juk 
išsigąs.  Kas  taip  susipažįsta  prišokdamas  iš  už  nugaros?  Pa­
laikys  bepročiu.  Arba  vienu  tų,  kurie  taikosi  tik  išdulkinti 
prieš  tai  stengdamiesi  šiek  tiek  susidraugauti.  Pasileido  prie 
automobilio.  Lyg  niekur  nieko  pravažiuos  pro  ją,  aplenks, 
dar  kartą  pasižiūrės, o vėliau...  ir bus  matyti. 
Jis  išvairavo  „BMVV"  į  gatvę.  Pilka  tuštuma.  Žibintų 
šviesoje  po  lietaus  asfaltas  tarsi  užsidegęs.  Balų  akys jaudu-
lingai  sumirksėjo,  ir  atrodė  -  jose  atsispindi  išnykęs  mirge­
sys.  Ir kai  po  sekundės  tolimi  žibintų  pluoštai  atsimušė  į  sku­
bančios  merginos  figūrą.  Brūkis  pasijuto  pražuvęs  -  kas  bus, 
tas,  jis  sustos!..  Pamėgins  užkalbinti,  bent  pasisveikins,  o  ji 
gal nusišypsos. 
Mergina  dryžuotu  megztuku  pasitraukė  į  šalikelę  ir  ne­
lėtindama  žingsnio  skubėjo  savo  keliu,  bet  tyliai  burzgiantis 
automobilis netikėtai sustojo vidury gatvės. Ji  nuščiuvo, sten-

269 
gėsi  nuduoti,  kad  nieko  neatsitiko,  ir  atkakliai  žengdama 
žingsnis  po  žingsnio  stengėsi  atsiplėšti  nuo  žvilgsnio  iš juodos 
automobilio  ertmės,  bet  Brūkis  dar  kiek  pavažiavo  į priekj. 
Iškišo galva,  ir nesavu balsu  išlemeno: 
-  Labas vakaras!.. 
Ji  ėjo  kaip  ėjusi,  ir  Bruki  suėmė  įtūžis  -  ne  taip  reikėjo! 
Linksmai  ir  draugiškai,  o  dabar  lyg  viduriuodamas...  Ji  pra-
movė išdidžia eisena. Skausmingas mirgėjimas...  Ir staiga at­
sisuko.  Mergina  šypsojosi,  bet  nežiūrėjo  į jį,  tik  rodė  pirščiu­
ku  kažkur į  automobilio  sparną.  Ką ji  ten  mato?  Gal  nuleido 
padangą?  Brūkis  persikvempė  pro  langelį,  ir  iš  viršutinės 
švarko  kišenės  iškrito  paskutinė  slyva.  Bumbtelėjo  į  asfaltą 
kaip  guminis  kamuoliukas. 
Ji  nusijuokė,  ir  ta  nerūpestinga  reakcija  Brūkiui  sužadi­
no  viltį:  jei  išrodo juokingai,  vadinasi,  nebijo... 
-  Gal  nori  slyvų? 
-  Ko?..  Slyvų?  - ji  linksmai  prisimerkė,  ir  Brūkiui  taip  ir 
nuėjo  per  širdį  -  nieko  gražesnio  nebuvo  matęs  už šį  tamsoje 
tyvuliuojantį  veidą.  -  Šitų,  nuo  žemės?  Ačiū,  dar  papulsiu  po 
ratais, kol susirinksiu. 
-  Aš  galiu!..  -  ketino  išlipti  jis,  bet  pasivaidenus,  kad  ji 
sukluso  kaip  katė,  pasiruošusi  sprukti,  persigalvojo:  -  Turiu 
dar, jos  švarios,  - tapšnojo  per  kišenes,  - jei  tik  nori...Tikrai, 
man  negaila. 
-  Koks  tu  keistas,  turbūt juokauji? 
Pasitaisė  rankinuką  ir  jau  ramesne  eigastimi  patraukė 
gatvės  pakraščiu.  Išniro  į  halogenų  nutviekstą  plotą  ir  ėjo 
ten,  kur,  regis,  susitvenkė  tirščiausia  tamsa,  jau  niekada  jo 
akims  nebeatiduosianti  patirto  žavesio.  Brūkis  vėl  pyktelėjo 
ant  savęs.  Kvailys,  pliauškia  apie  kažkokias  slyvas.  Tik  išbai­
dė,  viską  sugadino.  Trenkė  kumščiu  į  vairą  -  o  kodėl  jis  ne­
gali  pasakyti  tiesos? Tegu juokiasi,  bent  žinos,  kad jai jis vien 
pašaipą  kelia. 
Ir jis antrą  kartą  prisigretino. 

270 
 -  Atsiprašau...  -  kiek  prikimo,  bet  tuoj  susikaupė:  -  At­
leisk,  kad  taip  naglai  gatvėje  pristojau.  Aš  tave  anksčiau  esu 
matęs...  Mačiau vos kartą, bet...  bet  nuo  tol visur ieškojau. 
-  Manęs? 
Ji  netiki.  Pilna  Įtarumo  ir žvelgia  piktokai. 
-  Supranti, tu  man...  na,  kaip čia  pasakius?  Kaip ten...  -
visai  sumišo  Brūkis,  nuleido  akis  ir  pačiam  sau  netikėtai  iš­
pyškino:  -  Nesu  aš toks šustras,  kad žinočiau  šimtus susipaži­
nimo  būdų,  tiksliau  -  nežinau  nė  vieno,  todėl  ir sustojau,  kad 
pasakyčiau:  tu  man  labai  patinki.  Taip  patinki,  kad  truba  die-
la,  nežinau  nė  ką  daryti... 
Ji  nebejudėjo.  Stovėjo  rankomis  Įsisprendusi  į  klubus,  o 
akyse  šokinėjo  valiūkiškos  kibirkštėlės.  Nejau  tik  nusijuoks?.. 
-  Na,  tokiu  atveju  galiu  tau  palikti  telefoną,  -  tarė  ji.  -
Kai  norėsi, susitiksime. 
- T a i p ,  taip,  -  karštai  sušneko  Brūkis.  - Telefoną,  žino­
ma... 
O  nuo  to  jaudulio  širdis  grasinosi  iššokti  iš  krūtinės.  Ji 
ėmė  raustis  rankinuke,  o  Brūkis,  pasiruošęs,  kuo  užsirašyti, 
laukė.  Akies  krašteliu  matė,  kaip  priekinĮ  automobilio  stiklą 
nusėjo  smulkūs  lašeliai,  o  ir  jos  plaukai  sužvilgo  nuo  dulks­
nos  lyg  pasidabruoti. 
-  Nerandu...  Matai,  aš gyvenu  pas tetą ir nespėjau  įsidė­
mėti  jos  telefono,  o  knygutę,  matyt,  palikau  ant  veidrodžio. 
Brūkis  nusprendė  surizikuoti.  Jei  sutiks,  galima  sakyti  -
ji  juo  nesibjauri,  ir  vien  tai  bus  milžiniškas  laimėjimas. 
-  Galiu  tave  parvežti  namo...  Juk  lyja.  Tikrai,  nieko  ne­
pagalvok  blogo  -  aš  draugiškai. 
O  toliau  kaip  sapne  -  ji  apėjo  automobilį  ir  atsidariusi 
dureles  atsisėdo  į  priekinę  sėdynę.  Ji  įlipo  ir  buvo  labai  arti. 
Jo  Bitė...  Netikėdamas  tuo  vaizdu.  Brūkis  užsimerkė,  kaip 
žmogus,  kuriam,  pavargus  nuo  bergždžių  svajonių,  šios  ima 
ir  išsipildo. 
-  Kas  yra?  Važiuok!  Aš  parodysiu  kur. 

271 
 , , B M W '  čiuožė  tarsi  sulėtintoje  juostoje  prieš  lemtingą 
kadrą,  bet  pagrindinė  gatvė,  regis,  žaibiškai  išniro  prieš  juos, 
ir  Brūkis  su  a p m a u d u  pagalvojo,  kad  šis  miestas  pernelyg 
mažas,  velniškai  mažas  -  kaip  begudrautumei,  jo  gatvės  baig­
sis  anksčiau,  nei  suspės  tarti  merginai  ką  nors  ypatingo,  kas 
leistų  tikėtis,  kad  rytoj  vėl  mėgausis jos  buvimu  šalia.  Burno­
je  jautė  skonį,  kitokį  nei  saldžiausios  slyvos.  T a s  netikėtas 
artumas.  Jos  šlaunys,  panelio  šviesos  apgaubtos  tarsi  m ė n e ­
sienos.  Nedrįso  pažvelgti,  tik  įsivaizdavo,  kaip  daugelį  kartų 
piešė  vaizduotė. 
Ji  krustelėjo,  n u b r a u k d a m a  plaukų  giją  nuo  skruosto. 
Ranka  tarsi  valytuvas  šmėstelėjo  ir  dingo.  O  Brūkis  kaip  už­
keiktas  žiūrėjo  į  kelią,  nors,  regis,  visada  žinojo,  ką  reikės 
daryti,  ką  kalbėti,  kai ji  atsidurs  taip  arti. 
- T a v o  labai  gražus  megztukas... 
-  Kas,  kas?..  Šitas  megztinis?  -  peštelėjo  nagučiais  apy­
kaklę.  -  Turbūt  juokauji,  mane  Mažeikiuose  visi  dėl  jo  Ma-
riačka  pravardžiavo. 
-  Na  ir  durniai  tie  mažeikiečiai...  Tai  tu  ne  iš  Telšių?..  -
ir  tuoj  susigriebė:  -  Tiesa,  juk  sakei,  kad  atvažiavai  pas  tetą. 
Ir  ilgam? 
Ji  gūžtelėjo  pečiais.  Salono  prietemoje  jos  veidas  a t r o d ė 
kaip  obuolys.  Kvepiantis  ir  gundantis  paliesti  ne  vien  lik  pirš­
tais. 
-  Nežinau,  kiek  prabusiu  tavo  kaime,  bet  Mažeikiuose 
irgi  nusibodo.  Suk  čia,  link  geležinkelio  stoties... 
| t a m p a  išnyko  pradėjus  Brūkiui  ginčytis  dėl  tokio  netei-
singo,  jo  n u o m o n e ,  požiūrio  į  Žemaitijos  sostinę.  Koks  jis 
kaimas?  Ir  fabrikai,  ir  gamyklos.  Visas  p r a m o n ė s  rajonas,  dvi 
bažnyčios,  neskaitant  rusų  cerkvės,  ir  kiek  vidurinių  mokyk­
lų!..  Bet  ji  kirtosi,  nepastebėdama,  kaip  jai  kalbant  išsprūsta 
prasčiokiškas  gatvės  žargonas,  ir  pernelyg  nesigilindama.  Vil­
nius,  vis  kartojo,  tik  Vilnius  Lietuvoje  yra  miestas,  visa  kita  -
„derevnia"...  Gyvenusi  sostinėje  kurį  laiką,  žino. 

272 
 Lietus  vis  garsiau  barbeno  j  automobilio  stogą,  o  ratai 
šniokštė  nuo vandens,  ir  Brūkis  labiau  už viską  troško,  kad ši 
kelionė  nesibaigtų,  o  šis  miestas  neturėtų  vardo,  kartu  -  ir 
namo,  kuriame ji  apsistojo. 
-  O  tu  labai  skubi  namo?  -  paklausė  Brūkis  ir  sunerimo, 
pastebėjęs,  kaip jos  veidas  susidrumstė,  lyg  susidūrus  su  aiš­
kia  užmačia.  -  Aš  tik  šiaip  klausiu,  -  puolė  teisintis,  -  pagal­
vojau,  kad  pėsčiomis  būtum  sugaišusi  kokį  pusvalandį,  tai 
taip,  sakau,  gal  apsukame  kokį  ratą  aplink  miestą? 
-  Miestą,  -  su  šypsena  pakartojo  ji,  prisimindama  anks­
tesnį  ginčą.  -  Gerai  jau,  tiek  to...  -  nutilo,  bet  Brūkis  varė 
tiesiai,  štai  ir  vaiduokliškas  geležinkelio  stoties  pastatas,  o 
pats  dirsčioja  į  ją  prasižiojęs.  -  Kas  tau  yra?  Ko  taip  žiūri? 
Važiuojame  kur  nors... 
„BMVV" smagiai apsisuko. 
Ji  sutiko,  nors  laikrodis  rodė jau  po  dvyliktos.  Va  tai  tau. 
Sapnas tęsiasi. 
-  Gal  prie  ežero?..  -  murmėjo  iš  tos  laimės  apkvaitęs 
vaikinas.  -  Pasivaikščiotume... 
-  Per  tokį  lietų?  - ji  jau  juokėsi.  - Tikrai  tu  keistas,  nors 
Vilniuje  pasitaiko  panašių  romantikų. 
Brūkis  tirpo  nuo  jos  balso.  Ji  ne  ką  jaunesnė  už  jį,  bet 
daugiau  mačiusi,  ir jos  žodžiuose  slypi  tas  pasitikėjimas,  ku­
ris  merginą  daro  žavią.  Kaip  ji  paprastai  pasakė  -  važiuoja­
me...  Bet  kur?  Gal  jai  parodyti  Džiugo  piliakalnį?  Juk  vis 
dėlto  viešnia...  Gaila,  naktis,  muziejus  nedirba,  ten  yra  gra­
žių  paveikslų,  senų  labai  poniškų  baldų,  turbūt  patiktų?  O 
gal  vis  dėlto  prie  Germanto?..  Bet  ne,  visai  netikusi  mintis -
išsigąs,  pamanys,  kad  jis  lįs  prie jos  ir  bandys  pasinaudoti  jos 
patiklumu.  Kai  aplink  miškas,  panelės  labai  blogai  ima  gal­
voti  apie  vaikiną,  kam  to  reikia? 
O ji,  grakščiai  prisidegusi  cigaretę,  ėmė  balsiai  svarstyti, 
kad  norėtų  kavos,  bent  gurkšnelio,  bet  kur tu,  žmogau,  naktį 
šiame  kaime  rasi  puodelį  stiprios  kavos.  Brūkis  priėmė  iššū­
kį.  Šoko  pasakoti,  kad  žinąs  restoraną,  kuris  dirba  iki  pary-

273 
čių,  bet,  tiesa,  tektų  truputį  palėkti  už  miesto.  Būdavo,  nuva­
žiuoja  per  dvidešimt  minučių,  bet  jei  paspaustų,  žinoma,  nu­
lėktų  greičiau.  Pridūrė,  kad  tai  privatus  restoranas  ir  gali  ten 
rasti  ko  širdis  geidžia.  Ir  rūkyti  galima,  ir  aptarnauja  kaip 
Vilniuje. 
Šįkart  ji  nesišaipė.  Rimtai  susidomėjo.  Ar  ten  renkasi 
normali  publika?  Ir  tikrai  ne  koks  alubaris,  pilnas  pasmirdu­
sių  kaimo  mužikų?  Ne?..  T a d a  važiuojame. 
Jau  lekiant  plentu  ir  spėriai  tolstant  miesto  žiburiams, 
Brūkis  pagalvojo,  kad  pavėluos,  dievaži,  pavėluos  į  susitiki­
mą  su  šiauliečiais.  Buvo  n u m a t ę  „kirsti"  vieną  „devintuką"  iš 
Naujamiesčio,  tikrino  -  stovi  ir  šiąnakt,  bet  ir  patys  juk  žino 
tą  kiemą  ir  mikliau  sukasi  už jį,  ir varyti  iš  miesto  gali  drąsiai, 
nes  per  tokį  lietų  policiją  retai  kur  išvysi. 
Apsieis  ir  be  jo.  O  jei  paskųs  jį  Juškei,  tyčia  išeis  į  trasą 
ir  vienas  pats  „ p a i m s "  kokį  nuliovą  variantą,  be  jokių  prie­
dangų  n u v a r y d a m a s  ten,  kur  pasakys  M o r d a .  U ž č i a u p s 
gerkles  visiems. 
Brūkis  ginė  automobilį  milžinišku  greičiu,  tarsi  bėgda­
mas  nuo  policijos,  o  mergina,  vilkinti  įstabųjį  dryžuotą  megz­
tuką,  nė  kiek  nesigąsčiojo,  netgi  įjungusi  švieselę  lūpdažiu 
persibraukė  putlias  lūpas,  kurios jam  a t r o d ė  niekieno  nelytė-
tos. Niekieno. 
-  Tiesa,  -  t a r ė  ji,  -  aš  net  nežinau  tavo  vardo.  Taip  išei­
tų,  kad  į  restoraną  važiuoju  su  nepažįstamu,  lyg  kokia  gatvi­
n ė . . . 
Tikrai  negerai.  Kaip  anksčiau  nesusivokė?  Bet  tas jo  var­
das  -  Jonas  - jau  toks  nemadingas  ir  senoviškas,  visai  netin­
ka  jam,  siekiančiam  išrodyti  kietu,  jos  dėmesio  vertu  bachū-
ru. 
-  Šiaip  d o k u m e n t u o s e  parašyta  Jonas,  bet  niekas  taip 
nevadina.  Telšiuose  visi  mane  žino  kaip  Brūkį. 
-  Brūkis?..  N e ,  ne.  Nesupyk,  bet  m a n  kažkuo  primena 
šuns  vardą.  Pikto  ir  didelio  šuns.  O  tu  toks  neatrodai.  Ir  ap­
skritai  man  pravardės  nepatinka.  Juk  sakiau,  kad  dėl  šito 

274 
megztinio  mane  Mariačka  vadino,  O  dar  kas  -  paskutinės 
Mažeikių  kekšės,  kurios  už  alaus  butelį  gali  striptizą  sušokti. 
-  O  aš,  kai  tave  pirmąkart  išvydau,  irgi  pravardę  sugal­
vojau. - Jis atsargiai  į ją  pasižiūrėjo:  -  Pasakyti? -  ir sulaukęs 
linktelėjimo,  tarė:  -  Bitė...  Tai  vis  tas  megztukas  kaltas. 
-  Bitė,  bitė,  -  įsiklausė  į  skambesį.  -  Cha  cha,  visai  nie­
ko.  Bitė...  Na  taip,  vapsva  nepavadinsi,  nes  figūra  ne  kaip 
jos.  O  mano  vardas -  Estera.  Įsiminsi? 
-  Nu  jo,  kaip  kitaip!  -  kone  šūktelėjo  Brūkis,  o  delnai, 
laikę  vairą,  kažko  ėmė  kaisti. 
Žino jos  vardą!  Kaip  norėtų  viską  viską  apie ją  žinoti!.. 
Iki  restorano, įsikūrusio pakelės kaime, keli  kilometrai nuo 
Plungės,  atvažiavo  per penkiolika  minučių.  Buvusi  kolūkio  kon­
tora.  Priešais  ją  pievelėje  po  lietumi  mirko  kombainas.  Re­
gis,  pakaktų  to,  kad  restorano  skonį  išlavinęs  pilietis  suktųsi 
šalin  nuo  tokio  keisto  derinio,  bet  aikštelė  buvo  pilna  auto­
mobilių.  Brūkis  mašinaliai  nužvelgė  juos  -  nė  vieno  „Žigu­
lio".  Importinės  geldos,  kelerių  metų  senumo.  Gal  ir  gerai. 
Jei  būtų  iš  čia  bent  vieną  tačką  nujojęs,  žino  save  -  daugiau 
nenorėtų  čia  pasirodyti. 
Apgaulingas  įspūdis  išnyko  įžengus  vidun.  Prišoko  pa­
slaugus  administratorius.  Palydėjo  iki  staliuko,  o  jam  įkan­
din  atlėkė jaunutė  padavėja  su  valgiaraščiu. 
Staliukai  buvo  atitverti  vienas  nuo  kito  pertvaromis. 
Garsiai  grojo  muzika,  ir  šokių  aikštelėje  sukosi  kelios  poros. 
Krištolinės  taurės  ir  spindintys  stalo  įrankiai  galutinai  įtikino 
Esterą,  kad  tai  gana  solidi  vieta.  Užmetė  akį  į  valgiaraštį  - o 
kainelės!..  Kaip  Vilniuje.  Bet  Brūkis  visa  tai  nuleido  negir­
domis  ir  rinko,  kas  brangiausia.  Jūros  gėrybės  ir  sumuštiniai 
su  ikrais.  Jau  buvo  pietavęs čia,  tad  žinojo,  kad  tikras  kulina­
rinis  šedevras  -  vaisių  pudingas,  užpiltas  romu.  Ir  kavos  už­
sakė  ypatingos  -  airiškos.  Tikėjosi  nustebinti  savo  damą,  bet 
ji  pilku  balsu  pareiškė,  jog  prie  tokios  pripratusi  gyvendama 
Vilniuje.  Ten  kiekvienoje  padoresnėje  užeigoje  jos  įmanoma 
užsisakyti.  Tada  Brūkis  pasiryžo  neprašauti  su  stipriuoju  gė-

275 
rimu.  Vedžiojo  pirštu  skaičių  stulpelį,  kol  ir  pats  sudvejojo-
kosminiai  antkainiai,  kosminiai...  O  padavėja  jau  laukė  ir, 
atsidūręs  tarp  dviejų  žvilgsnių,  velniop  išmetė  iš  galvos  visas 
dvejones  dėl  brangumo.  Rytoj  pat  nuvarys  kokį  „sportbatį", 
kaip  patys  spekuliantai  vadindavo  savo  „aštuntukus",  ir  šio 
vakaro  išlaidų  kaip  nebuvę. 
-  Va  šitą,  neperskaitau  pavadinimo,  -  dūrė  pirštu,  -  visą 
butelį. 
Padavėja,  vos  pasilenkusi,  atšlijo.  Akyse  -  nuostaba. 
-„Otard"?  Bet jis  labai... 
-  Aš  pasakiau  -  visą  butelį! 
Nueidama  padavėja  rūsčiai  pasižiūrėjo  į  klientą.  Skusta­
galvis  kažkoks.  Atneš,  o  paskui  atsisakys  mokėti.  Naktis,  iš 
kur  pagalbos  prisišauksi? 
Brūkis  uždegė  ant  staliuko  stovėjusią  žvakę.  Jaukus  ple­
venimas,  ir  Esteros  akys  blizga  toje  šviesoje  kaip  dvi  didžiulės 
šiltos dėmės.  Katės, naminės katės akys. Žiūrėtų ir žiūrėtų... 
Ji  susirado  cigaretes.  Brūkis  vos  neparvertė  taurės,  bet 
suskubo  atkišti  žiebtuvėlio  liepsnelę.  Ek,  kad  taip  visada  bū­
tų  - jis  atspėja  jos  norus,  o ji  netausoja  savo  šypsenos.  Bitė, 
jo  Bitė...  Jei  tik  žinotų,  su  kokiu  šunišku  džiaugsmu jis  pasi­
ruošęs  tenkinti  kiekvieną  jos  užgaidą. 
O  kai  padavėja  nukrovė  stalą,  Brūkiui  pasirodė,  kad  por­
cijos  nežmoniškai  didelės  - jos  suris jo  brangų  laiką  ir  atbu­
kins  Esteros žvilgsnį, jie  tik  valgys  ir  tylės  lyg svetimi,  atsitik­
tinai  stoties  bufete  susitikę  keleiviai.  Bet  ji  pavartė  rankose 
šakutę  ir  peilį  tarytum  kiniškas  valgymo  lazdeles,  kažką  pa­
sakė  apie  figūrą  ir  tylomis  stebėjo,  kaip  dažosi  taurė  nuo 
kliūstelėto  brangaus  konjako. 
-  Na,  Jonai...  -  ji  žvelgė  pro  taurės  kraštelį  kaip  tikra 
viliokė.  -  Už  mūsų  susitikimą! 
Konjakas  Brūkiui  pasirodė  kaip  rusenanti  skysta  ugnis, 
kuri  beregint  susimaišė  su  šiluma  krūtinėje.  Suvokė,  kad  ne­
dera  tylėti  ir  mirksenti  akimis,  kai jos veidas  tarsi  maža  saulė 
švyti  prieblandoje.  Juk  geras  tonas  reikalauja  užimti  damą. 

276 
neleisti  jai  nuobodžiauti,  o  jis  tyli  ir  tyli,  ir  jei  ne  akys,  at­
merktos  prieš jos  dievišką  atvaizdą,  galgi ji  pagalvotų,  kad jis 
numirė.  Būtų  ne  prošal  papasakoti  jai  ką  nors  linksmesnio. 
Bet  apie  ką?..  Kaip  paežerėje  „išjungė"  tą  dainuojantį  muži­
ką?  Kažin  ar  juoktųsi.  O  jei  apie  Galiną,  kaip  Gerda  grūdo 
jos  makaulę  į  ugniakurą?  Ne, ji  gali  pasipiktinti... 
-  Eime  pašokti,  -  netikėtai  pakilo  ji  ir  tarsi  mažam  vai­
kui  ištiesė  ranką. -  Kaip čia faina,  negaliu... 
Ant  kažkurio  piršto  blykstelėjo  žiedo  akutė. 
„Nupirksiu jai  žiedą,  pati  brangiausią", - dingtelėjo  Brū­
kiui,  kai  įsimaišė  tarp  šokančiųjų,  regis,  tokių  pat  jaunų  ir 
laimingų  kaip jie. 

*  *  * 

Skirma  su  Vidmantu  išvažiavo  iš  Telšių  vakarop  ir  po 

vidurnakčio  kirto  Medininkų  pasienio  postą.  Beveik  du  šim­
tai  kilometrų  iki  Minsko,  o  Rusijos  teritoriją  pasiekė  kitos 
dienos  popietę.  Nors  kelias  Skirmai  buvo  žinomas,  ne  kartą 
juo  buvo varęs  naujus  automobilius  iš  tolimiausių  Rusijos  už­
kampių,  tačiau  nemažai  laiko sugaišo  muitinėse  ir apylanko­
mis  apvažiuodami  remontuojamus  magistralės  ruožus. 
Varginanti  kelionė,  miegas  lenkė  prie  žemės,  ir  vos  pa­
siekę  pirmąjį  Rusijos  miestą  -  Smolenską,  nusprendė  atsi­
pūsti  pakelės  motelyje.  Tai  buvo  „Inturist"  motelių  tinklui 
priklausantis  neišvaizdus  trijų  aukštų  pastatas,  suręstas  iš 
kažkokių  blokų  ir  iš  pažiūros  toks  netvarus,  kad  atrodė  tesąs 
skirtas  vienkartiniam  naudojimui.  Bet  jo  kieme  ir  saugojimo 
aikštelėje  grūdosi  vilkikai  su  tentais  dengtomis  priekabomis, 
o  prie  pat  įėjimo  stovėjo  komfortiški  keleiviniai  ekskursijų 
autobusai.  Negana  to,  statinio  dalyje,  kurią  Vidmantas  be­
veik  rimtai  palaikė  kažkokiomis  mechaninėmis  dirbtuvėmis, 
buvo  įsikūręs  restoranas.  Langai  buvo  tokie  purvini,  kad  tik 
iš arti  pamatė  raudonas  sunkaus audeklo užuolaidas. 

277 
 Be  to,  pirmame  aukšte  aptiko  jaukų  bufetą,  kurio  pa­
grindinis  interjero  akcentas  buvo  šviesokos,  bet  vėlgi  raudo­
na  dirbtine  oda  muštos  kėdės  ir  apkūni  ryškiai  išsidažiusi 
pusamžė  bufetininkė,  abejingai  nužvelgianti  kiekvieną  jos 
akiratin  patekusj  klientą. 
Skirma  jautėsi  kaip  namie.  Pažįstama  aplinka.  Visur  to­
kie  pat  tipiški  moteliai,  tipiškos  bufetininkės  ir  vaizdas  vitri­
nose.  Netruko  susigiedoti  ir  su  bufeto  šeimininke.  Pakako 
jam  paantrinti,  kad  valdžia  tiek  čia,  tiek  pas  juos  Lietuvoje 
yra  šūdas,  visur  ta  pati  netvarka,  ir ji  maloniai  paaiškino,  kad 
šios  salotos  yra  surūgusios  ir  silkė  nekokia.  Sumuštiniai  su 
dešra,  deja,  vakarykščiai,  bet  kiaušiniai  švieži,  prieš  valandą 
išvirti. 
Ne,  ne,  raukėsi  Skirma  ir  tradiciškai  rinkosi  alų  skardi­
nėse,  o  Vidmantas  surizikavo  išgerti  kavos,  bet  po  kelių 
gurkšnių  užmiršo  meilę  kofeinui  -  kažkokios  pamazgos. 
-  Broli,  jei  įlindai  į  ruskyną,  pamiršk  normalią  kavą,  -
atsiriaugėjo  Skirma  atkimšdamas  naują  alaus  skardinę.  -
Vietoj  jos  jie  kvasina  vodką,  bet  ir  jos  tikros  gauti  beveik 
neįmanoma,  vien  pilstukas.  Todėl  įprask  gerti  alų,  jis  visai 
nieko  tonizuoja. 
Tonizuoja?  Sušnekėjo. 
Bet  Vidmantas  pasekė  jo  pavyzdžiu  -  nusipirko  kelias 
skardines,  nekreipdamas  dėmesio,  kad  Skirma  šaipėsi  iš  jo 
laužytos  rusų  kalbos.  Jam  viskas  atleistina.  Visą  kelią  Vid­
mantui  kirbėjo  mintis,  kaip,  nuo  ko  jie  pradės  elektronikos 
gamyklų  paieškas,  o  Skirma  nesileido  j  kalbas  -  nuvažiuosi­
me,  tada  ir žiūrėsime.  Tikras žemaitis.  Ir  matant,  kaip  laisvai 
jis jaučiasi  rusiškoje  erdvėje,  jį  apėmė  ramybė  -  turi  pasisek­
ti,  negali  būti,  kad  jie  išvažiuos  iš  šio  niūraus  krašto  nieko 
nepešę. 
Ir  staiga,  kai  kavinė  liko  tuštut  tuštutėlė,  Skirma  garsiai 
pasidomėjo,  ar  nėra  Smolenske  kokios  nors  gamyklos,  susi­
jusios su  elektronika.  Lėkštučių  skrabėjimas  aptilo: 

278 
 -  O  kokios  jums,  berniukai,  reikia?  Bent  jau  aš  tris  ži­
nau...  ne  -  keturias. 
Jie susižvalgė.  Eik  tu sau!.. 
- T a i  kokios?..  Jūs  komandiruoti? 
Skirma  numykė  su  vienu  smolenskiečiu  kartu  tarnavęs 
armijoje  ir  girdėjęs,  kad  jis  dirba  kažkokioje  elektronikos  ga­
mykloje.  Galvojąs,  kaip jį  surasti. 
-  Paskambinti  į  kadrų  skyrių  ir  paklausti,  ar  dirba  pas 
juos  toks  ir  toks,  -  gūžtelėjo  apvaliais  pečiais  bufetininkė  ir 
vėl  įniko  džerkšėti  lėkštutėmis. 
Dabar alus  lindo  kaip tauriausias  pasaulio gėrimas.  Skir­
ma  švytėjo.  Va čia  tai  bent.  Vos  koją  įkėlė,  ir yra.  Vidmantas 
jį  vėsino.  Gal  gamina  kokius  variklius,  o jai jau  atrodo  sudė­
tingiausia  elektronika.  Reikia  išsiaiškinti,  kur  stovi  tos  ga­
myklos,  ir  kaip  nors  išniukštinėti,  kokios  detalės  guli jų  san­
dėliuose. 
Alus baigėsi,  pakartojo dar,  o visos  mintys  telkėsi  apie  šį 
milžinišką  atradimą.  Keturios  gamyklos,  mažiausiai  keturios. 
Emė  sklaidyti  kelių  atlasą  ir  sprindžiais  matuoti  atstumus  iki 
didesnių  miestų.  Brianskas,  Oriolas,  Kurskas...  I viršų  -  Vo­
ronežas,  Tula,  Riazanė.  O  kur  dar  Maskva?  O  Sibiro  regio­
nas?  Pagaliau  ir  Ukraina,  -  juk  taip  neseniai  visos  jos  ga­
myklos  įėjo  į  vieningą  sistemą,  reikia  manyti,  elektroninės 
pramonės  -  taip  pat. 
-  Klausyk,  Vidma...  Ar  tau  neatrodo,  kad  pats  metas 
gerai  įkalti  ir  eiti  miegoti,  kitaip  visai  nusigaruosime?  Ga­
myklos,  gamyklos  -  visi  paskaičiavimai  tik  teoriniai.  Rytoj  iš 
ankstyvo  ryto  taip  pakratysime  tą  Smolenską,  kad  visi  galai 
išlįs, pamatysi... 
Po  valandėlės jie  įsitaisė  dviviečiame  numeryje,  kuriame 
didžiausi  patogumai  buvo  dušas  ir  tualetas.  Pro  atvirą  langą 
plūdo  karštis,  bet  kol  pabaigė  alų  ir vėl  sukilusias šnekas apie 
mieste  pasislėpusias  gamyklėles,  vakaro  sutemos  atvėsino 
orą,  ir  prieš  užmiegant  tolimas  restorano  gaudesys  bei  mau-

279 
rojantys  vilkikai  švelniai  suvirpino  Skirmos  klausą  tarsi  lopši­
nė,  pučiama  gryniausio  aukso  dūda. 
Septintą  ryto baltas  „aštuntukas"  su  lietuviškais registra­
cijos  numeriais  sunkių  mašinų  išdaužytų  keliu  pasuko  Smo­
lensko  link.  Iki  jo  vos  keli  kilometrai,  ir  kaip  jprasta,  miesto 
didvyrio  prieigas  žymėjo  ant  postamento  stūksantis  tankas. 
Vos  aptriušusias  trobeles  ir  pilkus  barakus  pakeitė  daugia­
aukščiai  namai,  Skirma  sustojo  prie  taksi  automobilio.  Tie 
„dušmanai"  viską  žino...  Taksistas  nupasakojo  dar  vieną 
orientyrą:  gatvės  gale  pamatysite  kitą  miesto  puošmeną  -  į 
dangų  kylantį  lėktuvą,  už  to  paminklo  pasukite  į  dešinę,  ten 
ir  bus  aviacijos  gamykla. 
Rado  lengvai.  Niūrus  pastatas.  Įėjimas  į jį  slypėjo  už juo­
dų,  masyvių  geležinių  durų,  ir  jų  trinksėjimas  ritosi  per  visą 
gatvę.  Nuo  tramvajaus  stotelės  į  darbą  skubėjo  žmonės,  ir 
Skirma,  nusižiūrėjęs  vieną  jų,  užkalbino.  Vidmantas  matė, 
kaip jis  ūsuotam  vyriškiui  parodė  detalę,  bet  šis  patraukė  pe­
čiais  ir  nukulniavo  sau.  Taip  atsitiko  ir  su  dar  keliais  praei­
viais.  Detalė jiems  buvo  nematyta,  o gal  tiesiog bijojo  leistis  į 
kalbas.  Juk  gamykla  karinė  -  apsauga  sugriežtinta,  pavojinga 
domėtis  pasiūlymais  gatvėje. 
-  Šūdas,  -  grįžo  kiek  susikrimtęs  Skirma,  -  visi  jie  pieš-
kos,  va jei  kokį  viršininką  nukabinus,  tada  ir  būtų  rezultatas. 
Supranti,  vieną  klausiu:  o  apskritai  ar  pasitaiko  detalių  gel­
tonais  kontaktais?  O jis:  žinoma,  bet  turėtumėt  eiti  į  realiza­
cijos  skyrių.  Gal  tikrai  nueiti?.. 
Vidmantui  toks  žingsnis  pasirodė  panašus  savižudybę. 
- N a  taip...  Kai  pradėsi  kaišioti jiems  tą  detalę,  iškart  ir 
susigaudys,  kas  tu  per  vienas.  Kad  bent  žinotume,  kokios 
markės  detalės  pas juos  vaikšto,  o  dabar -  nieko,  esame  žali, 
tai  apie  ką  ten  nuėjęs  kalbėsi? 
Kitos  trys  gamyklos  stovėjo  netoli  viena  kitos,  bet  visai 
kitame  miesto gale. 
Skirma  vis  stripinėdavo  prie  įėjimų,  bet  nieko  doro  taip 
ir  nelaimėjęs,  kaskart  parslinkdavo  į  automobilį. 

280 
 -  Eik  tu  pabandyk!  -  netekęs  kantrybės,  tarė  Vidmantui, 
kai  stebėjo  kažkokios  difuzinių  prietaisų  gamyklos  laiptus.  -
Visi  tik  purto  galvas  ir  neria  šalin.  Jie  ką,  durni?..  Nejaugi 
jiems  babkių  nereikia?  Lipk,  varyk  tu  pabandyti.  Žiūrėk, 
koks čiuvakas  išlindo, eina  prie  savo  mašinos. 
Spausdamas  saujoje  detalę,  Vidmantas  išlipo.  Džinsuo­
tas  smulkus  tipas,  kurį  jam  parodė  Skirma,  buvo  beveik  jo 
metų,  tik  ilgoki  plaukai  vaikiną  kiek  sendino.  Jis  rakino  se­
no,  aprūdijusio  „Žiguliuko"  dureles,  kai  nelyg  iš  po  žemių 
išdygo  aiškiai  ne  slaviškų  bruožų  veidas. 
-  Kas jus domina?  Detalė?  -  regis, viena  ausimi  klausėsi 
rusas.  -  Kokia  detalė?  Turi  pavyzdį  ar  bent  markę? 
Vidmantas  atgniaužė  saują. 
-  Matyta...  Na ir kas toliau? 
-  Man jų  reikia. 
- K i e k ? 
-  Na  tai  aišku  -  kuo  daugiau!  Matai,  mes  turime  firmą, 
kuri  gamina  reklaminius  skydus,  todėl... 
Bet  rusas  nesiklausė  -  neįdomu... 
-  Kiek  mokėsi  už vieną? 
Vidmantas  sutriko.  Kaina  -  esminis  dalykas,  nuo  kurios 
priklauso  derybų  baigtis.  Nuėjo  pas  Skirmą  pasitarti. 
-  Ką?..  Užkibo?  - suspurdėjo  šis  ir  išgirdęs,  kad  belieka 
pasakyti  kainą,  trumpam  suakmenėjo:  -  Rublį...  vieną  rublį 
duodam,  ir  baigta. 
Pargrįžęs  Vidmantas  pasiūlė  tris.  Rusas  kinktelėjo  gal­
va.  Nė  pusės žodžio  nepasakė,  tik  paklausė,  kur jie  apsistojo, 
įsidėmėjo  motelio  kambario  numerį  ir  pažadėjo jau  šį  vakarą 
prisistatyti  su  pirmomis  naujienomis. 
Geras. 
Užkibo. Užkibo! 

*  *  * 

Vėjuota  naktis  ir  danguje  jokio  šviesulio.  Vaiduokliški 

namų  siluetai,  negyvos  langų  akiduobės  ir gatvės  medžių  šla-

281 
mcsys  supo  Brūkį.  Jis  tūnojo  prie  nebaigto  statyti  n a m o  ir, 
tamsumas  perskrodžius  automobilio  šviesoms,  kaskart  nirte-
lėdavo  už  plytų  krūvos.  Bet  jau  valanda,  kai  ramu.  Vėjas  ky­
la,  tačiau  lietus  gal  neužkliudys  Naujamiesčio,  todėl  nebėra 
ko  laukti. 
Metas  veikti. 
Jis  išlindo  iš  saugios  priedangos,  iš  kur  stebėjo  gatvę  ir 
anapus  jos  stūksantį  dviaukštį  mūrą.  Mažiausiai  akimis  ganė 
jo  kieme  stovintį  „devintuką".  Ar  taip,  ar  taip,  mašina  bus jo. 
Perėjo  gatvę,  atkabino  vartelius,  bet  taip  ir  paliko.  Tvos  bu­
feriu,  ir  išsiskleis.  Iš  striukės  rankovės  išsitraukė  metalinę  li­
niuotę  ir  tarsi  chirurgas  palinko  prie  durelių.  Kelios  sekun­
dės,  ir  Brūkio  šnerves  maloniai  p a k u t e n o  naujo  automobilio 
kvapas.  Galėtų  kas  tokį  odekoloną  gaminti,  mielai... 
Šmurkštelėjo  vidun  ir,  pakišęs  ranką  po  vairu,  užčiuopė 
laidus.  Tuoj  sujungs  savaip,  ir  jei  prietaisų  skydelyje  įsiplieks 
švieselės,  bus  galima  bandyti  vesti. 
Jis  darbavosi  labai  ramiai,  tarsi  bijodamas  išbaidyti  tą 
jausmą,  kuris  plėtėsi  ir  didėjo  visame  kūne,  kol  dairėsi  iš  tos 
statybvietės.  R a m u  ramu.  Antra  valanda  nakties,  o  šviesos 
užgeso  tuoj  po  vienuoliktos.  Vienas,  vienas  nuvarys  šitą  me­
talo  gabalą,  bus  tiems  šiauliečiams  moralus  skaityti! 
Prietaisų  skydelis  atgijo.  Benzino  -  į  valias.  D a b a r  belie­
ka  įjungti  degimą  ir  -  gazo.  Brūkis  mintyse  susikeikė  -  neti­
kėtai  prasivėrė  d u r e l ė s .  P a b ū g o  prieš  laiką  užtrenkti,  ir 
štai... 
Ir  staiga  tamsa  grėsmingai  prašviesėjo.  Lyg  kas  perpjovė 
tamsų  audeklą.  R a n k a ,  kažkieno  tvirta  ranka  taip  netikėtai 
stvėrė jį  už  atlapo,  kad  širdies  dūžis  nusirito  į  gerklę. 
-  Papuolei,  kurva,  pa-puo-leeei!.. 
Baisinga  jėga  plėšė  Brūkį  nuo  vairo,  n u o  savo  šventos 
nuosavybės,  ir  šis,  svirtelėjęs  laukan,  sugriebė  ranką  ir  kaip 
žvėris  suleido  dantis  į  užpuoliko  plaštaką.  Sulig  riksmu  išsi­
vadavo.  Atstumti,  rauti  iš  kojos  ir bėgti,  bėgti,  gelbėtis!..  Vik­
riai  stojosi  ir  paskutinę  akimirką  p a m a t ė  staigų  judesį  -  tary-

282 
tu m  kalvio  kūjis  švystelėjo  kumštis,  kirto  nesirinkdamas 
minkštesnės  vietos,  ir  galvoje  skardžiai  pokštelėjo  -  lyg stai­
ga  ir  šlamesys,  ir  už  debesų  pasislėpęs  mėnulis,  ir  namai  su 
miegančiais  šešėliais  -  viskas  viskas  atsidūrė  po  skylančiu 
krištoliniu  gaubtu. 
Brūkis  atsigaiveliojo  visai  kitame  pasaulyje.  Variklio 
ūžesys  ir  siūbuojančios  grindys.  Jį  veža,  ir  tie  žilpinantys 
tvyksniai  ne  kas  kita,  o  pralekiantys  gatvės  žibintai.  Kažkas 
sūraus  dirgino  gomurį.  Kraujas...  Ir  gręžiantis  skausmas  pa­
kaušyje.  O  kur jį veža?  Į  mcntūrų?.. 
Susivokė,  kad  guli  žandu  prisiplojęs  ant  guminio  kilimė­
lio  ir  girdi  neaiškaus  pokalbio  nuotrupas.  Taip, jis  mikroau­
tobuse, padvisusiame  kažkokiais dažais.  Vos pakėlęs akis,  iš­
vydo  kojas,  dar  aukščiau  - juodagalvį  siluetą,  ir  dar  vieną,  ir 
dar...  Jų  čia gyvas velnias  ir visai  nepanašūs  į  mentus.  Mies­
to  „blatniagos", visa  gauja... 
Be  panikos.  Reikią  kažką  daryti,  kažko  stvertis!  Kai  tik 
ties  kuriuo  nors  posūkiu  mikriukas  sumažins  greitį  -  pašoks 
ir  pro  dureles  grius  į  gatvę,  kas  bus,  tas!..  Pajuto  slėgimą  į 
grindis - stoja,  matyt,  sankryža...  Viena  akimi  sekė  žmogys­
tas sėdynėse - jos  nesujudėjo.  Nesiruošia  lipti  ir nemato,  kad 
jis jau  gyvas. 
Atsistūmęs  rankomis,  stryktelėjo  nuo  grindų,  slydo  pro 
išsižiojusius veidus,  bet  kažkokia  nežemiška jėga  pakirto  ko­
jas,  ir jis  tėškėsi  tarp sėdynių. 
-  Atsičiuchino!  Malkų,  varykit  malkų  tam  piderui!.. 
It  lavina  pasipylė  smūgiai!  Kas arčiau  sėdėjo,  tvojo  kumš­
čiais,  kas  nebepritilpo,  šventino  kojomis.  Brūkis  instinktyviai 
dangstėsi  galvą  ir  bandė  kiek  įmanoma  susiriesti,  bet  vieną 
koją  kažkas vis tebelaikė. 
-  Užteks!..  Gerai,  kad  sugalvojome  koją  pririšti, jau  bū­
tų  nešęs muilą. 
Vėl  besibėgėjantis  siūbavimas  ir  tamsos  drebutiena  aky­
se.  Gėlė  šonus  ir  nugarą,  norėjosi  iš  to  apmaudo,  kad  taip 

283 
kvailai  įkliuvo,  keiktis  ir  keiktis.  Sukos,  buvo  paruošę  pasalą. 
Kaip  žinodami  laukė. 
Brūkis bandė  bent  atsisėsti,  ką jis  tysos  kaip duchas,  bet 
vėl  su  riksmais  buvo  užpultas.  Nematė,  kieno  smūgis  prakir­
to  antakį,  ir,  spausdamas  kraujuojančią  vietą,  vėl  sukniubo 
egzekutoriams  po  kojom. 
O  mikroautobusas ėmė  nardyti  siauromis gatvelėmis,  kol 
galų  gale  įriedėjo  į  kažkokio  namo  kiemą.  Galybė  rankų  pa­
stvėrė jį  ir  ištempė  į  gaivią  naktį,  bet  nespėjęs  nė  pakelti  gal­
vos,  gavo  stiprų  spyrį  į  nugarą,  ir vėl  tos  kibios  rankos  įvaira­
vo  pro  kažkokias  duris. 
Rūsys  ir  ilgas stalas.  Kampe  išmūrytas židinys.  Blausioje 
šviesoje  šaltai  blizgėjo  ant  sienos  kabantys  žvėrių  kailiai. 
-  Tau  viskas.  Bruki,  gyvas  iš  čia  neišeisi!  Arba  pasakai, 
kur dedi  pavogtas  mašinas,  arba  tau  pizdiec! 
Grasintojas,  kaip  ir tie  kiti,  trypčiojantys  atokiau,  iš  ma­
tymo  buvo  pažįstami.  Vileikis,  Zefyras,  Bakutis,  Mileris... 
Auksinis  miesto  jaunimėlis,  gyvenęs  be  didesnių  rūpesčių, 
kol  pradėjo  dingti  jų  naujutėlaičiai  automobiliai.  Supranta­
ma,  kad  įžūliausiai  į  akis  lindo  Mileris -  sportiškas,  galingos 
muskulatūros  tipas,  mieste  garsėjantis  savo  prabangiu  gyve­
nimu  ir darnia šeima. Jis ir laukė atsakymo, bet  Brūkis rams­
tė  sienas gaudydamas  kvapą  ir suturėdamas dejones. 
-  Ar  supranti,  ko  klausiu?  Kas,  be  tavęs,  dar vogė  maši­
nas? Matau, nesupranti... 
Pagąsdino,  kad  smogs  į  paširdžius,  ir  Brūkis  apsigavęs 
nuleido  rankas  tą  pačią  sekundę  gaudamas  stiprų  smūgį  į 
žandikaulį.  Užsidengė  veidą.  Nenorėjo,  kad  matytų  krauju 
išterliotą  burną. 
- T a i  kaip?..  Bazarinsi  ar ne?  Girdi, gaidy  tu! 
Jis  pažvelgė  pro  pirštus  į  glotnų,  išpuoselėtą  ir,  matyt, 
merginų  dievinamą  veidą,  po  to  apžvelgė  visus  kitus  madin­
gais  rūbais  besipuikuojančius  vyrukus.  Jų  moterys,  jų  resto­
ranai, jų  miestas... 
-Eikit!..  v$ti  •  •  * 

284 
 -  Ką  pasakei?  A-nuka,  pakartok! 
-  Eikite jūs  visi  nachui!.. 
-  Ok  tu,  pideras! 
Vėl  paleido  į  darbą  kumščius.  Prišokę  kiti  ne  mažiau  ar­
šiai  talžė.  Smūgiai,  serijos  smūgių,  regis,  galinčių  sutrupinti 
ir  akmenines  sienas.  Brūkis  griuvo.  Šmėkštelėjo  mintis,  kad 
taip  ir  liks  čia  gulėti  paplūdęs  kraujuose  ir  pervertas  skaus­
mo.  Kažkas  šliūkštelėjo  visą  kibirą  vandens,  padėjo  pusiau-
sėda  atsiremti  į  sieną,  bet  pro  kraujo  amalus  akyse  matė  tik 
grėsmingai  juoduojančias  figūras.  Nei  akių,  nei  veido.  Dė­
mė,  iš kurios  ir sklido balsas: 
-  Davai,  bazarink,  kur dėjote  pavogtas  mašinas!  Na?! 
Paryčiais  smūgių  kruša  sumažėjo.  ,Jie  pirmi  išsigando,  -
eilinį  kartą  praskaidrėjus  sąmonei,  pagalvojo  Brūkis,  -  išsi­
gando,  kad  iš  tikrųjų  galiu  atiduoti  galus.  Juk  kiek,  žmogau, 
teturi  kraujo,  kiek jis  gali  bėgti  ir  bėgti?.." 
Apsiprato  su  skausmu.  Nuo  pat  vaikystės  žinojo,  kad 
jam,  internato  vaikui,  sunku  jo  bus  išvengti,  o  kas  neišven­
giama,  tampa  įprasta.  Tiek  tas  vidinis  skausmas,  tiek  tas  ki­
tas,  po  kurio  pasirodo  kraujas.  Nors  ką  ten!  Dabar  kur  kas 
lengviau  jį  pakelti.  Juk  vos  užsimerki,  toje  nykioje  nebūtyje 
suplazda  melsvos  drūželės.  Jo  vėliava,  dėl  kurios  gali  kovoti 
su  visu  pasauliu,  ir  baimės  daigas,  vos  ūgtelėjęs  širdyje,  iš­
blunka  ir  nuvysta. 
-  Gerai,  -  išgirdo  Milerio  balsą,  -  truputį  apiprauskite, 
kad  ne  taip  baisiai  atrodytų,  ir  vežame  į  farinę.  Bent  už  Ba­
kučio  „dieviatkę"  tegu  sėdi.  Juk  ir  taip  aišku,  kad  čia  Juškė 
pagrindinis.  Užlaušime  ir jį,  niekur  nedings! 

Ričardas Augustinavičius  sėdėjo  savo  kabinete  ir dar  ne­

buvo  atsigavęs po šoko,  kai,  pasibaigus  „penkiaminutei",  ko­
misaras  Labutis  pakvietė jį  užeiti  į  savo  apartamentus  ir,  vos 
jie  liko  akis  į  akį,  išvertė  gerklę:  „Tavimi  žmonės  skundžia­
si!..  Ar  baigsi  vieną  kartą  savo  saviveiklas?  Ir  kokių  biesų 
lindai  į  Ubiškę,  ko  kišiesi  ne  į savo  reikalus?"  Ir jau  išlydėda-

285 
nias  pagrasino:  „Dar  toks  kartas,  ir aš  tave  sutvarkysiu!  Ne­
norėk  su  manim  pyktis,  Augustinavičiau,  nenorėk!.." 
Ir  dabar,  prisimindamas  tą  raudoną  veidą,  iš  burnos  be­
siverčiantį  pagirių  tvaiką,  Ričardas save vis  klausė - argi  toks 
turi  būti  komisaras?  Miesto,  turinčio per  trisdešimt  tūkstan­
čių  gyventojų?..  Ką  jie  sakytų,  jei  sužinotų,  jog  ką  tik  pylos 
gavo  už  tai,  kad vakar  Ubiškės  kaimo  vienkiemyje  aptiko  ir  į 
šipulius  sumalė  prašmatnų  naminukės  varymo  fabrikėlį?.. 
Visi  vamzdžiai,  vamzdeliai  -  gryniausio  vario  ir  spindėjo  ne 
kur  krūmuose,  o  lauko virtuvėlėje.  Pro  „bravoro"  langus  ma­
tėsi  kaimo  įgaliotinio  sodyba.  Žinojo,  ciuckis,  tvankesnį  va­
karą  ir  užuodė,  bet  nieko  nedarė.  Vadinasi,  teisybę  kaimo 
žmonės  sakė,  kad  iš  to vienkiemio  „samanė"  keliauja  ant  pa­
ties  Telšių  policijos  komisaro  stalo.  Todėl  jo  šeimininkas  ir 
jautėsi  toks  saugus  ir  neliečiamas.  Ir  visai  nelinksmi  tvirtini­
mai  pasiekė  iš  informatorių,  kad  tikrasis „bravoro" šeiminin­
kas  buvo  ne  kas  kitas,  o  Zaksas,  garsus  miesto  veikėjas,  di­
džiausius  kiekius gatavos  produkcijos  į  „taškus"  išveždavo jo 
žmonės?  Jei  taip  -  prašau,  kuo  akivaizdžiausias  pavyzdys, 
kaip  rajono  miestelyje  į  korupcijos  liūną  grimzta  policija.  Juk 
ir  kvailiui  aišku,  kad  ne  vien  „samane"  tas  veiklus  vyrukas 
nukreipdavo  komisaro  žvilgsnį  į  kitą  pusę  -  dalydavosi,  mo­
kėdavo  kažkokią  sulygtą  sumą.  Dūmelis  rūko,  ir  kapeikėlė 
ėjo,  kol  išdygo  nesusipratėlis  Augustinavičius  ir  kiaurą  va­
landą  uoliai  draskė,  laužė  visą  aparatūrą. 
Ir gerai,  kad  sunaikino!  Neišmes.  Nors  ministerijoje  La­
bučio  ryšiai  gana  tvirti,  bet  kelti  vėją  dėl  eilinio  policininko 
nesiryš.  Nujaučia,  kad  ir  jis  netylės.  O  va  pažeminti  gali  -
iškels  į  kokią  kaimišką  apylinkę  mušeikų  raminti  ir  „bravo­
rų"  ieškoti...  Čia jau  blogiau... 
Kažkas  pasibeldė  į  duris.  Ričardas  pakvietė  užeiti  ir,  ant 
slenksčio  išvydęs jaunų  vyrukų  būrį,  pakilo  iš vietos. 
-  Viršininks, pagavom!..  Šiąnakt... 
- . . .  vagį  užlaužėm!.. 
-  ... je, je,  norėjo  mašiną  nuvaryti! 

286 
 Augustinavičius  sumojavo  rankomis: 
-  Stop,  stop,  nerėkit  visi  sykiu!  Kokį vagį?  Ir  duris  prašy­
čiau  uždaryti... 
Jis  išklausė  trumpo  pasakojimo:  Bakutis,  parsivaręs  de­
vinto  modelio  „Žigulius",  lyg  nujausdamas  tamsoje  priėjo 
prie  lango  ir  pastebėjo  kitapus  gatvės  prie  statybvietės  blyk­
čiojant  cigaretę.  Pasirodė  keista,  kad  kažkas  rūko  pasislėpęs, 
kai  gatvėje  nė  gyvos  dvasios.  Paskambino  Mileriui,  šis  dar 
kitiems. Taip  buvo  sutarta - vos  kuris  pastebės  ką  nors  įtarti­
no,  šaukia  visus  į  pagalbą.  Pro  kaimyninį  kiemą  vaikinai  su­
gužėjo  į  Bakučio  namus  ir  sėdėjo  kaip  po  šluota,  nedegdami 
šviesos.  Ir  štai  apie  antrą  nakties  kažkoks  tipelis  išlindo  iš 
statybų  ir,  kuo  ramiausiai  atsirakinęs  dureles,  sėdo  už  vairo. 
Čia jį  ir  pričiupo... 
-  Ką  tokį? - sukluso  Ričardas. 
-  Brūkį...  Na  tą.  kuris  neseniai  iš zonos grįžo... 
„Va  tai  tau,  nereikėjo  ieškoti,  pats  pakliuvo,  balandė­
lis!"  -  pagalvojo  kriminalistas  ir  pagyvėjęs  pasakė,  kad  visų 
pirma  reikėjo  tokiam  vagiui  gerai  į  kailį  įkrėsti. 
-  Davėm,  davėm!..  -  suklego  jaunimas.  -  Gerai  malkų 
pakrovėm,  bet  nieko  pideras  nešneka!  Neprisipažįsta! 
-  O  kur jis  dabar? 
-  Gatvėje,  mašinoje  sėdi.  Atvežėme...  Juk  jūs  dabar  už­
siimate  vogtomis  mašinomis? 
-  Iš  kur  ištraukėte?  -  nusistebėjo  pareigūnas. 
- T a i  juk jūs  Skirmos  „vosmiorą"  suradote! 
-  A,  Skirma...  -  numykė,  -  tai  visai  kitoks  atvejis.  Štai 
kas,  vyručiai, veskite  tą  Brūkį  į  budinčiąją  dalį,  tas,  kurio  ma­
šiną  bandė  pavogti,  tegu  rašo  pareiškimą.  Uždarysime  tą vei­
kėją  nors  pagal  vieną  epizodą.  Mašinos  nelietėte?  Rasime 
ten  kokius  pirštų  atspaudus? 
-  Nieko  nejudinome,  net  metalinė  liniuotė  guli,  kur  nu­
krito,  -  užgarantavo  Mileris,  savotiško  linčo  teismo  sumany­
tojas.  -  Sodinti  padlą,  ir  tegu  pasako,  kas  dar  nagus  prikišo. 
Visus  kaip  obuolius  išdaužysime... 

287 
 Ričardui  patiko  karinga  j a u n u o m e n ė s  nuotaika.  Niekas 
mieste  neįves  geresnės  tvarkos  už  juos  pačius.  Ir  paskui  kle­
gantį  būrį  išėjus  į  lauką  toks  įspūdis  tik  sustiprėjo.  Aikštelėje 
prie  policijos  šurmuliavo  ne  mažesnis  būrys  j a u n i m o .  Visi 
grūdosi  apie  mikroautobusą,  stengdamiesi  pamatyti  šios  nak­
ties  grobį  -  į  kamuolį  sėdynėje  susigūžusią  žmogystą.  Ir  Ri­
čardą  jie  sutiko  kaip  saviškį,  daugelis  net  sveikinosi,  ir  visi 
pranašavo  galą  Brūkiui  bei  tiems,  kurie  stovi  už  jo  nugaros. 
Bet  išvydęs  suputusį  ir  pamėlynijusį  m i k r o a u t o b u s o  keleivį, 
kriminalistas  garsiai  suabejojo  -  gal  pirma  į  ligoninę  grūsti 
vagišiuką,  o  ne  į  rūsį?  Žiauriai  a t r o d o ,  žiauriai...  Kaip  tikra 
dvasna,  pervažiuota  plentvoliu. 
Brūkis  stojosi,  regis,  visų  pykčiui  stengėsi  nesvyruoti  ir 
nesitvarstyti  rankomis  kur  pakliuvo. 
Išlipo  palenkęs  galvą.  Gėlėti  marškiniai  j u o d a v o  nuo 
kraujo  dėmių,  bet  žengė  atstatęs  krūtinę,  atvirai  demonst­
ruodamas  savo  panieką  erzeliojančiam  jaunimui. 
Prieš  patalpindamas  į  „ b a l a n d i n ę " ,  iškratė  Brūkio  kiše­
nes.  K r a m t o m o j i  guma,  suglamžyta  dolerių  šimtinė,  litų 
pluoštelis  ir  restoraninė  sąskaita  -  o h o ,  kokia  sumelė!..  Pla­
čiai  gyvena  vyrukas,  kaip  ir  dera  mafiozui.  O  čia  kas  toje  ma­
žoje,  vos  pastebimoje  kišenėlėje? 
-  Nieko  sau!  -  šūktelėjo  Ričardas  ir  p a r o d ė  ant  smiliaus 
sublizgusį  daikčiuką  aplink  stovintiems  policininkams.  Tai 
buvo  žiedas.  Auksinis  žiedas  su  bespalviu  akmenėliu.  Nejau­
gi  deimantas?  O  gal  briliantas?  -  Iš  kur  gavai?  Iš  kokios  cha-
tos  nušvilpei,  a?.. 
-  Neturite  teisės...  -  prašepšeno  šis.  -  Jis  nevogtas. 
-  Išsiaiškinsime,  mes  viską  išsiaiškinsime,  -  padėjo  žiedą 
ant  stalo,  prie  kišenėse  rastų  pinigų  ir  sąskaitos  už  vakarą 
restorane.  -  Jei  nevogtas,  po  sroko  galėsi  pasidžiaugti.  O 
kramtoškę  še!  Pasitikrink,  kiek  liko  sveikų  dantų. 
Brūkį  pašovė  po  kaustytomis  durimis,  ten  pat,  kur  ir 
M o r d a  tupėjo.  Ta  pati  gauja.  Pagaliau  siūlų  kamuolys  ims 
vyniotis.  Bet  tas  žiedas,  brangus  moteriškas  žiedas!..  Kažko 

288 
nepastebėjo,  kad  vagysčių  suvestinėse  sumirgėtų  toks  daik­
tas...  O gal  ta  akutė  stiklinė?  Pakilnojo  ant  delno,  pasižiūrė­
jo  prieš šviesą.  Bala žino! 
Labutis  su  kažkuo  kalbėjosi  telefonu,  ir  Ričardas  gavo 
mindžiukuodamas  kęsti  jo  žvairavimą. 
-  Kas  yra,  Augustinavičiau?  -  padėjo  ragelį.  -  Neaiškiai 
šįryt  sušnekėjau?  Atstok  nuo  to  kaimiečio,  vo  tai  paslysi,  ly­
gioje  vietoje  paslysi! 
Tačiau  žinia  apie  sulaikytą  automobilių  vagį  jam  pakėlė 
ūpą.  Ir  dar  už vairo?  Gerai...  Ir  pareiškimas jau  parašytas,  ir 
liudininkų  krūva?..  Malačiai,  malačiai... 
-  Taip,  taip,  Augustinavičiau,  va  tokiuose  rimtuose  rei­
kaluose  ir  reikškis.  Spausk  tą  vaikinuką,  paspausk  kaip  rei­
kalas.  Juk  žinai,  kokia  uodega  neišaiškintų  automobilių  va­
gysčių  velkasi,  visus  rodiklius  į  dugną...  -  ir jo  entuziastingą 
šneką  nutraukė  sučirškęs  telefonas.  -  Klausau... 
Ričardui  nieko  daugiau  ir  nereikėjo.  Brūkis  atsidūrė  jo 
valioje.  Per  tris  paras  pateikti  prokurorui  medžiagą  dėl  sank­
cijos  areštui  - vienas juokas.  O jei  išlįs,  kad  ir žiedas  vogtas, 
gali  išryškėti  dar  įdomesnių  dalykų. 
Nieko  nelaukdamas  ėmė  veikti.  Žiedą  įdavė  Povilui,  ku­
ris ruošėsi važiuoti  į Šiaulius. 
-  Aušros  gatvėje,  prie  Kultūrkės,  yra  juvelyrinė  parduo­
tuvė,  -  įduodamas  kalbėjo.  -  Užeisi,  susirasi  tokį  Ramūną, 
jis  nusimano  apie  brangakmenius.  Pasakysi,  kad  nuo  manęs, 
ir  jis  staigiai  pasakys,  ko  verta  šita  biezdieluška...  Paskam­
bink man, būtinai. 
Po  to  liepė  atvesdinti  Brūkį.  Nė  minutėlės,  nė  sekundės 
jam  neduoti  atokvėpio,  o  jei  paaiškės,  kad  žiedas  nešvarus, 
spausti  iki  galo.  Ne,  fiziškai  jo  spausti  nė  nemanė.  O  kam? 
Suspės,  bus  laiko  į  valias,  kai  prokuroras  pasirašys  sankciją. 
Psichologiškai,  uždaryti  jį  tarsi  į  kiautą!  Kai  žmogus  susitai­
ko  su  mintimi, jog teks sėsti  į  teisiamųjų  suolą,  atsiriša  liežu­
vis,  bando  sušvelninti  galimą  nuosprendį.  Dėl  žiedo  vagystės 
galės  derėtis,  o  dėl  automobilių  nuvarymų  - jokių  nuolaidų. 

289 
 Vos  atsisėdus  Brūkiui,  pastūmė  link  jo  baltą  popieriaus 
lapą  ir  šratinuką. 
-  Davai,  pilk viską,  kaip  ten  buvo!  Gali  rašyti  ir  nesąmo­
nes,  vis  vien  tau  batai  -  yra  pareiškimas  ir  liudininkų  nava-
lom,  pirštų  atspaudai  ant  panelio.  Važiuoji,  berneli,  atgal  į 
zoną,  važiuoji!  O  smulkmenas  išsiaiškinsime,  kol  etapais  iki 
teismo į Šiaulių  kalėjimą  trankysiesi. Taigi, Telšių  policijos ko­
misarui,  tokio  ir  tokio  piliečio...  gimusio...  gyvenančio  ir  -
pasiaiškinimas. 
Šratinukas  sukrebždeno.  Rašė  uoliai,  tarsi  tamsiai  sąži­
nei  atsivėrus.Tik  pažvelgęs  j  primargintą  popieriaus  lapą,  su­
prato,  kad  akimis  neverta  pasikliauti. 
„Šiū  metu  rugpiūčio  21  nakty  iejau  Miško  gatve  ir  užsi-
noriejau  nusilengvinti.  Ant  šaligatvio  nenorėjau,  todėl  užėjau 
pro  atdarus  vartus  j  kažkoky  kiemą.  Ten  pamačiau  stovintčia 
mašiną  su  atdaromis  durimis.  Pagalvojau,  kad  reik  uždaryti, 
todėl  priėjau  arčiau.  Man  pasirodė,  kad  viduj  siedi  kažkokia 
merga,  todėl  įlindau  pašnekinti  ką  čia  ji  daro,  bet  išbėgęs 
vyras  mani  sumušė. 
Jam  jokių  pretenzijų  neturu,  nes  jis  mane  palaikė  va­
gimi." 
-  Kokia  dūra,  kokia  dūra!  -  šypsodamas  lingavo  galvą 
kriminalistas.  -  Cirkas!...  Netgi  neaišku,  ar  tu  nusimyžai,  ar 
tą vaiduoklį  mašinoje  pamatęs  į  kelnes  nuleidai. 
- T a i p  buvo,  neturiu  ko  daugiau  pridurti. 
-  Turėsi!..  Morda  irgi,  sėdėdamas  toje  pat  kėdėje,  pana­
šiai  giedojo.  Tik  jam  pavyko  išsisukti,  o  tu,  berneli,  amen, 
supakuotas, vakarienę  galėsi  srėbti  skiepe. 
-  Jums  tik  tas  ir  terūpi,  o  kad  mane  sumušo,  jums  po-
chui!..  Juk  visiškai  nekaltai  suvarė. 
-  Tik  baik  baik!  Įsijautei  į  rolę.  Kartais  ir  nekalti  žmonės 
nukrenta  nuo  laiptų,  argi  ne  taip?  Nusivešiu  į  Raudonąjį 
kampelį,  lakstysi  kaip  peršingas... 
Pasitarimų  salė,  kuri  senu  papratimu  buvo  vadinama 
Raudonuoju  kampeliu,  išskirtiniais  atvejais,  kai  pasitaikyda-

290 
vo  kantrus  klientas,  virsdavo  didžiuliu  tardymo  kabinetu... 
Ten  laisvai  išsitekdavo  du  trys  policininkai  ir  vienas  kieta­
kaktis.  Pastarajam  duodavo  taip  atsirauti,  kad  net  gatvėje 
girdėdavosi.  Bet  užtat  iki  ryto  būtinai  suregzdavo  ką  nors 
protingesnio  nei  šios  Brūkio  rašliavos.  Atrodo,  kad  ir  šituo 
rambiu  vyruku  teks  ne  vienam  užsiimti. 
-  Žinai,  berneli,  kas  čia  yra?  -  pakėlė  jam  prieš  akis  pa­
siaiškinimą  Ričardas  ir  ė m ė  plėšyti  j  skutelius:  -  Šūdas  su 
bruknėm!  Poniai?  O  dabar  čiuožk  į  skiepą,  patogiai  jsikurk 
naujoj  gyvenamoj  vietoj,  ir  rytoj  rimtai  pasikalbėsime. 
Už  durų  stovėjęs  policininkas  išvedė  Brukj. 
Po  pietų  paskambino  Povilas.  Žiedas  su  briliantu.  Vie­
nas  karatas,  bet,  specialistų  nuomone,  trauks  kokį  tūkstantį 
dolerių...  O  prieš  darbo  pabaigą  sulaukė  netikėto  skambu­
čio  -  kitame  laido  gale  pažino  Gerdos  balsą.  Kvietė  susitikti, 
tad  po  keliolikos  minučių  Ričardo  „Opelis"  sustojo  prie  pir­
ties,  kur  tuoj  už  katilinės,  malkomis  ir  anglimis  užverstame 
kieme,  jo  laukė  Gerda.  Stypinėjo  kaip  gandras,  o  duodamas 
ranką  lipšniai  šypsojosi.  Taip  ir  galvojo  -  jam  rūpėjo  Brūkis. 
Jaunas  pacanas,  kalbėjo,  be  tėvų,  vaikų  namuose  augęs,  nei 
jis  ką  ten  vogė, o jei  ir mėgino  nuvaryti,  tai  tik  pasivažinėti. 
Bet  pakako  vieno  kito  klausimo  apie  Juškę  ir  aną  šiau­
lietį  Mordą,  ir  Brūkio  užtarėjui  tarsi  balso  stygos  nutrūko. 
Neįtarė,  vargšas,  kaip  giliai  jis  kapsto  automobilių  vagystes. 
Paklausė  apie  žiedą,  iš  kur  toks  brangus  daiktas  galėjo  atsi­
rasti  pas  likimo  nuskriaustą  našlaitį,  bet  Gerda  nė  kiek  nesu­
triko  -  pirko!  Ir  pats  kartu  buvo!..  Tikrai  tikrai...  Buvo  Klai­
pėdoje,  vežė  savo  Galią  apsipirkti,  tai  ir  Brūkis  kartu.  O  kas 
čia  tokio?..  Kiek  suprato,  kažkokią  bobikę  turi  susiradęs,  tai 
ir  sugalvojo  taip  prisigerinti. 
Išsiskyrė  palikęs  Gerdai  viltį,  kad jis  -  sukalbamas  men-
tas.  Bus  ramiau, jei  taip  galvos. 
O  naktį  sulaukė  Povilo  skambučio.  Suprato -  kažkas  ne­
gero  nutiko... 

291 
 -  Rička,  ar  toks  Vileikis  buvo  su  tais,  kurie  tau  tą  auto­
mobilistą vakar atitempė?  . 
-  Buvo, buvo,  o  kas yra?  Kas nors atsitiko? 
- A ,  nu  tada  viskas  aišku...  Į jo  namo  rūsį  granatą  įmetė. 
- G r a n a t ą ? !  Tu  rimtai  šneki?  Parazitai...  Ar  nukentėjo 
kas?..  Ui-<aua»afeiB^Į4*- i v ^ j į į r a H 
-  Nieko  baisaus,  langus  išbarškino  ir  iš  miego  žmones 
prikėlė.  Prasideda,  Rička!  Kaip  visuose  miestuose,  taip  ir 
Telšiuose  prasideda.  Turime  savus  banditus. 

Juškė  paklibino  durų  rankeną.  Užrakinta.  Tada  be  garso 

nužengė  per  ligūstos  ryto  brėkšmos  užtvindytą  kambarį  iki 
vonios  durų.  Šviesos  nedegė.  Priklaupė  ant  kelių  ir  sugrūdo 
dešinę  ranką  po  vonios  dugnu.  Pirštų  galiukais  pajuto  vėsą. 
Štai  jis,  yra...  Kai  vėl  atsidūrė  netvarioje  ryto  prieblandoje, 
apžiūrėjo  pistoletą.  Išėmė  apkabą,  bet  tuoj  persigalvojęs  įka­
lė  atgal.  Taip geriau.  Po  neramios  naktelės  turi  būti  pasiruo­
šęs  bet  kokiems  netikėtumams.  Ir  pistoletą  reikia  „apifor­
minti",  kaip  kad  pasakojo  vienas  rusų  banditas,  dar  soviet­
mečiu  Vilniuje  išmušinėjęs  skolas.  Susirado  švarų  popieriaus 
lapą  ir  sėdo  kurpti  mažą  gudrybę,  kuri,  jei  pačiuptų  mentai 
su  ginklu  kišenėje,  priverstų  juos  tik  nusikeikti. 
„Š.m.  rugpjūčio  22  d.  aš,  Algis  Juškevičius,  radau  pisto­
letą,  kurį  savanoriškai,  niekieno  neverčiamas  atiduodu  poli­
cijai,  kad  nustatytų  tikrąjį  ginklo  savininką..." 
Juškė  vienas  sau  nusišypsojo  -  o  gal  prirašyti:  „Premiją 
už  radinį  prašyčiau  pervesti  vaikų  namams,  iš  kur  kilęs  tas 
balvonas  Brūkis".  Ne,  visai  patraktų  mentai.  Negalima  taip 
žiauriai  tyčiotis,  lai  dirba  savo  darbą,  o jis -  savo. 
Suraitė  parašą  ir datą.  Ginklą  kartu  su  pareiškimu  įsidė­
jo  į  kišenę. Tvarka. Jei  kibtų,  pats pigiausias advokatas  išsuk­
tų.  Rado,  nešė  grąžinti  policijai,  tai  koks  Čia  nusikaltimas? 

292 
 Ir jau  visai  smagiai  nusiteikęs  prisiartino  prie  lango.  So­
dų  žaluma  ir  vos  šviesuojantys  namų  stogai.  Tuščia  žvyruota 
gatvelė, atsiremiami  į  plačius  laukus,  besidriekiančius iki ge­
ležinkelio  pylimo. 
Miesto  pakraštys,  regis,  visai  nepasikeitęs  -  tas  pats 
paukščių  čiulbesys,  vėjo  atgenamas  gyyvulių  baubimas  ir  kai­
mynystėje  džeržgianti  šulinio  grandinė.  Čia  prabėgo  jo  jau­
nystė,  ir  zonos  tyloje  dažnai  išgirsdavo  bundančio  ryto  gar­
sus,  ryto,  kuris jo  laukė  laisvėje  po  ilgų  kalėjimo  metų.  Užsi­
merkdavo  ir  įsivaizduodavo,  kad  guli  jis  ne  geležinėje 
kolonijos  lovoje,  o  toje  pačioje  kušetėje,  kur  dėl  minkštumo 
klodavo  du  čiužinius  ir  kuri  negirgždėdavo,  kai,  sumigus  tė­
vams,  įsiversdavo  į ją  kokią  nors  patvirkusią  merginą. 
Klydo  manydamas,  kad  toks  rytas jį džiugins laisvėje. Jos 
ryškios  spalvos  išklaidė  visas  iliuzijas,  o  krūva  kalėjimo  metų 
perfiltravo jo  būdą,  palikdama  tik  tuos  pojūčius,  kurie  pade­
da  išgyventi  tiek  už  grotų,  tiek  anapus jų. 
Šįkart  apdairumas vertė  skubėti Juškę  palikti  miestą,  ku­
ris  po  šios  nakties  gyvai  aptarinės  neeilinį  įvykį  -  granatos 
sprogimą  namo  rūsyje.  Dauguma  nesunkiai  susigaudys,  ko­
dėl  būtent  Vileikis  gavo  tokią  dovanėlę.  Ir  tegu.  Laikas  su­
prasti,  su  kuo  turi  reikalų,  ir  susitaikyti  su  ta  mintimi,  kad 
atsirado,  kas valdys  miestą.  Jis  grįžo  ne  tam,  kad  tie  kaimie­
čiai,  visais  gudriaisiais  būdais  prisigrobę  turto,  klupdytų  ant 
kelių  ir su  panieka  žiūrėtų  į jį. 
Juškė vėl  nuėjo  į vonią.  Dantų  pasta  ir šepetukas,  reikia 
pasiimti.  Ir saulės  kraštelis  horizonte  raudonas, vadinasi, vė­
juota  diena  laukia,  ir  striukė  pravers.  Kimšo  daiktus  į  kelio­
ninį  krepšį,  vis  įsiklausydamas  į  tylą  pirmame  namo  aukšte. 
Nesinorėtų,  kad  prabustų  motina.  Beviltiška  su  ja  aiškintis, 
kodėl  neieško  rimto  darbo,  o vis  per  naktis  ir  per  naktis  kaž­
kur  trankosi...  Tėvas  nesikiša.  Su juo  galima  ir grubiau  pasi­
šnekėti,  o  motina  tuoj  pasileidžia  rypuoti,  policija,  kryžiumi 
ir velniais gąsdinti. Sena, ką padarysi... 

293 
 Jis  žengė  prie  durų.  bet  suklusęs  padėjo  krepšį  po  kojo­
mis.  Artėjančios  mašinos  burzgimas...  Ir  ne  vienos!..  Varik­
lių  riaumojimas  suplėšė  ryto  ramybę,  ir  prislinkęs  prie  lango, 
neištvėręs susikeikė  -  ten,  apačioje,  ties  namo  tvora  ir vidury 
gatvės,  pagavo  tvenktis  automobiliai,  o  iš  jų  vienas  po  kito, 
lodydama  gatvės  kiemsargius,  lipo  nedraugingai  nusiteikusi 
jaunuomenė. 
-  Juške,  išlįsk!..  Užteks dūrą stumti,  reikia pasikalbėti! 
„Aha,  Mileris  rėkia,  jis  vadovauja  paradui,  -  atsargiai 
pro  užuolaidos  raštą  spoksojo  Juškė.  -  Ir  Vileikis yra,  ir  Ba­
kutis  trinasi...  Zefyras,  ir  tas  riebiom  rankutėm  mojuoja.  O 
kas  tie  kiti?..  Dėl  skaičiaus  prikabino,  kad  daugiau  triukšmo 
būtų..."  Bet  labiausiai  J u š k ė  ieškojo  impozantiškos  Zakso 
figūros,  tik  jos  niekur  nebuvo.  Ką  gi,  vis  vien  r y t a s  prasidėjo 
ne  taipjau  ir  blogai... 
-  Davai, Juške, varyk čia!  Nebūk bailys!.. 
Mileris, Yčas  daugiau,  j e i  ne  j i s ,  " l a i d y s  g e M c . Y a z i ū r ė s i i T K 
Pirmas sėsi  ant klyno! 
Stvėrė  krepšį  ir  rakindamas  duris  išgirdo,  kaip  sugirgž­
dėjo laiptai.  Pažįstamas šlepsenimas.  Motina.  Ir narna jau  iš 
anksto,  tų  pusgalvių  gatvėje  išgąsdinta.  Jis  atidarė  duris  ir, 
sutikęs  motinos žvilgsnį, panarino akis. 
-  Arūnėli...  ten  gatvėje  tie  bernai,  ką jie  daro? 
-  Nieko,  motin,  -  lipo  žemyn  Juškė,  -  visokių  durnių 
yra.  Tegu  rėkauja. 
-  Tu jiems  skolingas?  - suposi  į  chalatą  nežinia  ko virpė­
dama.  -  Sakyk  man,  tik  nemeluok! 
-  Nei  aš  skolingas,  nei  ką!..  - vos  ne  vos  ant  ankštų  laip­
tų  prasprūdo jis  pro  motiną.  - Jie  iš  tų,  kurie  nuolat  kabinė­
jasi.  Nepatiko  snukis,  ir ateik čia,  supratai?..  -  ir  pastebėjęs, 
kaip  nepatikliai  motina  sučiaupė  lūpas,  nulipdamas  metė:  -
Bandiūgos jie,  supratai? Jei  netiki,  eik  pati  klausk! 
-  Aš  iškviesiu  policiją... 
-  Kviesk,  kviesk! 
-  Arūnai,  aš  tikrai!.. 

294 
 Juškė  nebegirdėjo  ausis  gręžiančio  motinos  balso.  Spru­
ko  į  virtuvę,  išjos -  į  svetainę  ir,  paskubomis atsidaręs  langą, 
iššoko  j  sodą.  Serbentų  krūmai  ir  ties  jais  pakibusios  obelų 
šakos  užstojo  nuo  gatvės,  bet  vilkdamas  krepšį  pažeme  susi­
lenkęs  pabėgėjo  iki  ūkinio  pastato  ir,  persiropštęs  per  tvorą, 
atsidūrė  kaimynų  darže,  kurį  pralėkė  keliais  šuoliais.  Pro var­
telius  išsmukęs  į  kitą  gatvę,  nieko  įtartino  nepastebėjo,  tik 
šūkaliojimai,  regis,  dar  labiau  pagarsėjo. 
„Rėkaukite,  gaidžiai,  kiek  norite!  Pagąsdinsite,  bliad'L" 
Po  pusvalandžio Juškės  „audinė"  įlėkė  į  Kuršėnus  ir pa­
sidavė  Šiaulių  kryptimi.  Kaip  nujausdamas  automobilį  tris 
paras  laikė  pas  seną  zonos  laikų  pažįstamą,  kuris  neskubėjo 
veltis  į jokius judėjimus,  bet  mielai  leido  buvusiam  zonos  au­
toritetui  pasinaudoti  kieme  stovinčiu  garažu. 
Paspruko nepastebėtas. 
Nežinojo,  kad  iki  pat vėlaus vakaro  po Telšius  zujo  mies­
to jaunuomenė,  ieškodama  išsišokėlio zeko,  ir baisiai  nusivy­
lė  išgirdusi,  kad  Zaksas  savo  žmonėms,  kurie  tvarkė  neaiš­
kius jo  reikalus  ir  buvo  reali  jėga  nusodinant  neįtikusius,  pa­
liepė  nesikišti,  o  Milerį,  kuris  lakstė  po  miesto  kavines 
siūlydamasis  visus  už  savo  pinigus  apginkluoti,  pavadino  ne­
vispročiu. 
Granatos  sprogimo  apkurtintas  Vileikis  galų  gale  atsisa­
kė  rašyti  pareiškimą,  o  kitos  dienos  rytą,  sulaukęs  skambučio 
iš  Šiaulių,  savojo  atėjo  atsiimti  ir  Bakutis.  „Ne,  ne!  -  kratė 
galvą jis,  kai  Ričardas  tėviškai  uždėjo  ranką jam  ant  peties.  -
Nieko  aš  nenoriu,  mašina  sveika  ir važiuojanti,  atsikniskite!.. 
Jokių  pretenzijų  niekam  neturiu!" 
Brūkis  buvo  paleistas  tos  pačios  dienos  pavakare  su 
brangiuoju  žiedu  kišenėje,  kuris,  pasirodė,  tikrai  besąs  pirk­
tas  vienoje  iš  Klaipėdos  juvelyrinių  dirbinių  parduotuvių,  ir 
Ričardas  Augustinavičius,  į  darbo  pabaigą  atiduodamas  tar­
nybinį  ginklą,  budinčiajam  policininkui  tvirtino,  kad  pliko­
mis  rankomis  susemtų  visus  miesto  banditus,  jei  tik  komisą-

295 
ras  Labutis  nustotų  gatavas  šlitiniuoti  po  savo  kabinetą  ir 
blaiviomis  akimis  pasižiūrėtų,  kas  dedasi  jo  panosėje. 
Tą  pačią  naktį  miestas  sulaukė  dar vieno  sprogimo.  Nie­
kas  nematė,  kaip  kresnas  vyrukas,  tarsi  prisižiūrėjęs  karinių 
filmų,  prišliaužė  prie  saugomos  automobilių  aikštelės  ir,  pra-
siurbinęs  kažkokiu  įrankiu  vielinėje  tvoroje  landą,  nusirangė 
iki  mikroautobuso,  tą  lemtingą  vakarą  etapavusio  įžūlųjį  va­
gį  į  Vileikio  namo  rūsį.  Kai  trotilo  banga  pakėlė  į  orą  egze-
kutorių  „mikriuką",  kažkoks  šešėlis  nuskuto  palei  tvorą,  o 
jam  pavymui  šaižiai  sukrankė  iš  miegų  sukilusios  šventoriaus 
medžiuose  varnos,  smerkdamos  tokį  svieto  budinimą. 

*  *  * 

Įspūdingiausiai  Smolenskas  atrodydavo  tekant  saulei, 

kada  pirmieji  jos  spinduliai  paliesdavo  senovinės  tvirtovės 
sienos bokštus.  Po eilinės bemiegės nakties,  ka<  kurioje  nors 
tarpuvartėje  išleisdavo  iš  automobilio  vienkartinę  draugužę, 
Skirma  prieš  palikdamas  miestą  stabteldavo  ant  aukštesnės 
kalvos  ir  lyg  medituodamas  apspangusiomis  akimis  stebeily-
davosi  į  raudonus  mūrus  kaip  tikrų  tikriausias  turistas. 
Buvo šventai  įtikėjęs,  kad  gynybinę  sieną,  supančią  mies­
tą  iš  rytų  beveik  du  kilometrus,  statė  senovės  lietuviai  -  juk 
Smolensko  pulkai,  kunigaikščio  Algirdo  įgula  dalyvavo  Žal­
girio  mūšyje,  bet  Vladikas,  tas  pats  džinsuotasis  ilgaplaukis, 
pasirodo,  buvo  gabus  ne  tik  kasdien  nugvelbti  iš  gamyklos 
dėžutę  kitą  paauksuotų  detalių,  bet  ir  greitas  sumenkinti 
Skirmos  istorines  versijas.  Ne  lietuviai  statė,  ne  jie,  o  kaž­
koks  Fiodoras  Konis,  ir  pirmoji  plyta  buvo  padėta  šešiolik­
tojo  amžiaus  pabaigoje,  beveik  du  šimtai  metų  po  Žalgirio 
mūšio. 
Istorinės  tiesos  palikdavo  visai  nereikšmingos,  kai  Vla­
dikas,  dirbęs  toje  gamykloje  paprasčiausiu  elektriku,  prista­
tydavo  „pribaltams"  savo  grobį  ir,  tarsi  blogiausių  geltonojo 
metalo  savybių  paakintas, vis  keldavo  ir  keldavo  kainą. 

296 
 Dažniausiai  derybos  vykdavo  motelio  restorane,  aidint 
trankiems šlageriams,  ir  Vladikas visada  išsiderėdavo geres­
nes  sąlygas,  kaip  antai  -  apmokėjimą  už  būsimą  detalių  par­
tiją,  o  kartais  pats  Skirma,  nelyg  dosnumo  priepuolio  ištik­
tas,  mesteldavo  šimtinę  dolerių  kaip premiją  už ilgus  pirštus. 
-  Vaikinai,  su  manimi  neprapulsite,  -  nutaisęs  rimto 
verslininko  toną,  porindavo jis.  -  Va  kai  pritaikysiu  prie  san­
dėlio  raktą,  to  šūdo  bus  kalnas...  Girdite  -  kalnas!..  Iš  kur 
gausite  tiek  babkių? 
-  Atiduosime  savo  „vosmiorą",  -  apsidrausdavo  Skir­
ma.  -  {galiojimą  j  dantis,  ir valiai! 
-  „Vosmiorą"?.. Gaudau ant žodžių! 
Bet  atsitiko  tai,  kas  anksčiau  ar  vėliau  turėjo  atsitikti  -
patį  Vladiką,  kai  šis,  slapta  atsirakinęs  sandėlį,  įtimpino  va-
gišiuko žingsneliu,  aptiko  komercijos skyriaus viršininkė  Ma­
rija  Ivanovna.  Pamatė,  kaip jis  mikliai  vieną  po  kitos  tuštino 
dėžutes,  kratydamas kažkokias detales  į juodą nepermatomą 
polietileninį  maišą.  Pakvipo  realiu  pavojumi.  Jai  būtų  paka­
kę  vietiniu  telefonu  paskambinti  į  apsaugos  skyrių,  ir  Vladi­
kas vietoje  balto  „aštuntuko",  kurį  regėjo savo svajonėse,  bū­
tų  atsidūręs  tamsiame  milicijos  furgone.  Bet  ji,  Vladiko 
nuostabai,  nusivedė  į  savo  kabinetą  ir,  kaip  dera  tikrai  pro-
fesonalei,  pasidomėjo  komercine  šitokio  grobstymo  nauda. 
Vladikas  buvo  atviras.  Nebenorėjo  iš  perpuvusio  „pir-
muko"  persėsti  į  geresnio  modelio  „Žigulius",  paniškai  bijo­
jo  apskritai sėsti  už grotų,  todėl  išklojo apie  paslaptinguosius 
„pribaltus",  kurie  už  šį  merdinčiai  gamyklai  nebereikalingą 
šlamštą  moka  padorius  pinigus.  Kodėl  moka,  Vladikas  nesi­
gilino.  Buvo  pastebėjęs,  kad  dokumentuose  užsimenama 
apie  kažkokį  paauksavimą,  bet  kai  užsiminė  jiems,  sulaukė 
tik  pašaipos  -  kaip  tu  nuimsi  tą  auksą,  neįmanoma!  Ir  ga­
myklos  elektrikas  tuo  tikėjo,  kaip  ir  platesniu  lietuvių  paaiš­
kinimu, jog  plonyčiu  kelių  mikronų  aukso  sluoksniu  padeng­
tos  jungtys  naudojamos  reklaminių  skydų  gamyboje.  O  ko-

297 
dėl  ne?  Baltijos šalyse  tokie  perversmai, sparčiai gręžiasi  Va­
karu  pusėn,  o  ten  vien  reklamos... 
O  Marija  Ivanovna,  švelniai  bendradarbių  vadinama 
Marinka,  staiga  atsikratė  rūsčios  čekistės  kaukės,  suskato 
Vladikui  šypsotis  it  senam  meilužiui,  ir  galų  gale,  kai  užsi­
gerdami  arbata  abu  nugurgė  po  du  šimtus  gramų  degtinėlės, 
jos  nerūpestingas  veidelis  apsiblausė  -  arba  dirbame  kartu, 
arba  tave  rytoj  pat  ištrenkiu  iš  gamyklos  ir  prie  sandėlio  nė 
per  patrankos  Š Ū V Į  neprieisi!..  Vladikas,  žinoma,  sutiko, jam 
širdis  apsalo,  kai  komercinio skyriaus viršininkė  išdėstė vilio­
janti  planą:  kas  reikalingąjį  galinti  „nurašyti"  arba  parduoti 
juokingomis  kainomis,  bet  pati  norėtų  pamatyti  tuos  „pribal-
tus".  Jei  kokie  plevėsos,  nerimti  kadrai, ji  nenorinti  rizikuoti. 
Vladikas  kaip  ant  sparnų  nulėkė  iki  motelio  ir  neatsi­
kvėpęs  Vidmantui  ir  Skirmai  išklojo, jog  pati  komercijos  sky­
riaus  viršininkė  prieš  jį  ant  užpakalinių  letenų  stovėjo  -  taip 
norinti  su jais pasimatyti,  degtinėlės kartu  pagerti  ir šnektelti 
apie  reikaliukus.  O  tai  reiškia,  spirgėjo  ilgaplaukis,  kad dėžė­
mis,  furgonais  galės  šluoti  tą  mėšlą  iš  gamyklos!  Paliko  jos 
adresą  ir  prisakė  nevėluoti  -  devintą  vakaro... 
Jam  išėjus,  Skirma  įdėmiai  pažvelgė  į  kuo  ramiausiai  lo­
voje  tysantį  kompanioną  -  argi  čia  nekvepia  kažkokia  klas­
ta?  Viršininkė  ir degtinėlė?..  O gal ji  suuodė  trūkumus  ir žiū­
ri,  kaip  milicijai  pakišti?  Jo  nuomonė  Skirmai  buvo  svarbi. 
Atkakliai  kratosi  motelio  prostitučių  pasturgalių  ir  nė  karto 
neapsinuodijo  restorano  maistu,  vadinasi,  ir  sveika  nuojauta 
turėjo  išlikti. 
-  Nusišneki...  -  vijo  draugo  abejones  Vidmantas.  -  Visu 
pirma  būtų  Vladiką  parišę,  o jis jau,  nebijok,  būtų  dūręs  pirš­
tu  į  mus. Teks važiuoti... 
Bet  Skirma  lakstė  kaip  į  uodegą  įkirptas,  visame  kame 
regėdamas  keistus,  lemtingus  ženklus.  Tai  motelio  vestibiu­
lyje  ne  vienas  milicininkas,  kaip  paprastai,  trinasi,  o visi  trys. 
Tai  registratorė  spoksojo  į  jį  tarsi  atpažinimui  pasodinta,  o 

298 
kažkoks  inteligentiškas  tipas,  matyt,  saugumietis,  nužiūrinė-
jo  prie  motelio  įėjimo  stovintį jo  automobilį. 
Vidmantas  žinojo  viso  to  blaškymosi  priežastį.  Nervai, 
paprasčiausiai  nervai  pakrikę.  Prieš  kelias dienas  panoro  pa­
sikalbėti  su  sūnumi,  ką  parvežti  lauktuvių,  o  šis  pasiskundė, 
kad  mama  geria  ir  močiutė  dėl  to  pyksta.  Na,  tai  nebuvo  di­
delė  naujiena  Skirmai.  Sriūbčiodavo  ir  anksčiau  visokiausius 
likerius  ir  šampanus,  kaip  ir  dauguma  dykinėjančių  žmone­
lių,  tik  uošvienė  nieko  nežinodavo,  bet  tai  vienam,  tai  kitam 
telšiečiui  paskambinęs,  kad  sužinotų  paskutines  naujienas  iš 
sprogdinimų  poligono,  visus  išgirsdavo  pabrėžiant,  kad  jo 
Rūtka  rimtai  pila...  Matė,  tai  „Bangelėje"  ties smigimo riba, 
tai  „Raudonmedžio  rojuje",  o  jos  sugyventinis,  tas  ruskelis, 
užsilikęs  po  tarybinės  armijos  išvedimo,  sekioja  paskui  ir pra­
šo liautis. 
Va  po  to  Skirma  staiga  metė  alų  ir  įjunko  į  stipresnį 
marmalą.  Vakarienės  metu  kaip  nieką  susipildavo  pusbutelį 
brendžio,  tai  apraudodamas  sunkią  sūnaus  dalią,  tai  ant 
žmonos grieždamas  dantį,  kol  alkoholis  užmarindavo  nervus, 
o  tada  nušlitiniuodavo  iki  automobilio  ir  stebėtinai  tvarkin­
gai  spūsteldavo  link  Smolensko,  kurio  gatvėmis  vakarop 
plūstelėdavo  įvairaus  kalibro  šansų  gaudytojos,  pasak jo,  kur 
kas  „seksovesnės"  už  motelio  palaidūnes,  kurios  prašydavo 
penkiasdešimt  baksų  už  valandą,  o  nėr  į  ką  žiūrėti:  snarglės, 
malalietkos  ir  tokių  nemielų  fizionomijų,  tarsi  dar  vakar  bū­
tų  tupėjosios zoologijos sodo  narve  kaip  reta,  nykstanti  rūšis. 
Vidmantas  nujautė,  kad  tik  vienas  dalykas  galėjo  padėti 
Skirmai  nusikratyti  nereikalingos  įtampos.  Ir  laikrodžio  ro­
dyklei  artėjant  prie  aštuntos vakaro,  tarė: 
-  Važiuojam,  pasikalbam  su  ta  Marija  Ivanovna,  o  ry­
toj  -  namo...  Vis vien  pinigų  greitai  pritrūksim,  o jau  beveik 
kilogramą  surinkome... 
-  Ir  namie  dar  du!..  -  pagyvėjo  Skirma. 
Tuoj  prisiminė,  kad  seniai  besiskuto  ir  laikas  šokti  lauk 
iš  treningų.  Net  šukų  prireikė,  nors  plaukai  styrojo  tik  per 

299 
nago  dydį.  Namo, jam  šuniškai  norėjosi  namo.  Stebėdavosi, 
kai  Vidmantas  ištisas  valandas  telefonu  kalbėdavosi  su  Kris­
tina,  tarsi  juokais  prikišdavo  perdėtą  jausmingumą,  bet  da­
bar  širdis  sutuksėdavo  pagalvojus  apie  Rūtą. 
„Keistas  dalykas,  -  lipdamas  laiptais  į  vestibiulį  galvojo 
Skirma,  -  kuo  daugiau  kekšių  išbarškinu,  tuo  labiau  atrodo, 
kad  jai  galiu  viską  atleisti...  Velniai  rautų!  Nebuvo  už ją  ge­
resnės  ir  nebus!  Ir  reikėjo  man  tada  nugarą  pakišti  po  tos 
vampyrės  nagais!" 

Namas,  kuriame  gyveno  Marija  Ivanovna,  stovėjo 

centrinėje  Bolšaja  Sovetskaja  gatvėje,  kur  buvo  nemažai  išli­
kusių  dvidešimtojo  amžiaus  pradžios  rusiško  moderno  pa­
statų.  Greta  jos  tarsi  driekėsi  šalies  praeitis  ir  ateitis.  Vos 
perkirtus  tiltą  per  Dnieprą,  stovėjo  paminklas  karvedžiui 
Kutuzovui.  Už  jo  ant  aukštos  kalvos  paauksuotais  kupolais 
padanges  ramstė  soboras,  o  netoli jo  didybės  glūdėjo  vienuo­
lynas,  paverstas  „Smolensko  lino"  muziejumi.  Pakilus  gatve 
aukštyn,  pėstute  per  minutę  galėjai  pasiekti  dar  vieną  kiek­
vienam  smolenskiečiui  šventą  vietą  -  Didvyrių  atminimo 
skverą,  kuriame  degė  Amžinoji  ugnis  ir  buvo  palaidoti  per 
Antrąjį  pasaulinį  karą  prie  miesto  sienos  žuvę  gynėjai.  O  dar 
kiek  pavažiavus,  už vieno  kvartalo, vėlgi  tarsi  pažįstamas  rau­
donas  mūras,  bet  jo  vertė  buvo  menka  ateities  kartoms  -  už 
aukštos  tvoros  nuo  praeivių  slėpėsi  kalėjimas.  Jį  išvydęs, 
Skirma  susigaudę  ieškomą  namą jau  pramovęs. 
-  Kuo  toliau  nuo  tos  velnių  vietos!  -  dardėdamas  per 
tramvajų  bėgių  išvagotą  gatvę,  gaužėsi  jis,  o  pravažiavus  sta­
lininės  architektūros  viešbutį,  ant  kurio  plačių  laiptų  būria­
vosi  Kaukazo  tautybės vyrai,  mestelėjo:  -  Visai  kaip Telšiuo­
se, prie restorano... 
Ir  dar  kiek  paginęs  automobilį,  pristojo  prie  šaligatviu 
kaukšinčios  laibutės  brunetės.  Paklausė,  ar  nuvažiuos  jie  į 
Sočį, jei  visą  laiką  pjaus  tiesiai,  ir  net  nepaprašęs  iš visų jėgų 
besišypsančios  gražuolės  telefono,  spustelėjo  akceleratorių. 

300
Vidmantas  su  gailesiu  atsiduso  -  va  jei  anksčiau  taip!  Ma­
žiau  j  gerklę  būtų  pylęs  ir  Į  paneles  dairęsis.  O  dabar,  būda­
vo,  parsibraižo  paryčiais,  vapa  apie  kažkokį  fantastišką  sau­
lėtekį  ir  tvirtovės  sienas,  o  užsnūdęs  svirpia  iki  pietų.  Ką  be­
nuveiksi  p o p i e t  į  m i e s t ą  i š p u o l ę s ?  Kiek  pavykdavo 
prikalbinti  naujų  žmonių,  tiek  tekdavo  nusivilti.  Saujelę  de­
talių  virpėdami  nugvelbia  ir  aiškina,  kad  per  mėnesį  nemažai 
prikauptų...  Vladikas jiems  papuolė  kaip  aklai  vištai  grūdas, 
o jo  Marija  Ivanovna,  regis,  niūriam  Smolenskui gali  suteikti 
klondaikišką  blizgesį. 
-  Šitos...  Skambink. 
-  Ne, tu pirmas!.. 
Grumdėsi  prie  durų,  kol  šios  pačios  atsivėrė.  Netikėtai 
užklupti  moters  žvilgsnio,  jie  nuščiuvo.  Įkypai  nuo  dažo  su­
siaurėjusių  akių  žvilgsnis  buvo  linksmas.  Trumpa  berniokiš­
ka  šukuosena.  Raudoni  futbolo  marškinėliai.  Veik  vyriškai 
atstatyta  krūtinė.  Rankos įremtos  į  klubus.  Mūvėjo  negailes­
tingai  aptemptomis  trikotažinėmis  margomis  „timpkomis", 
pabrėžiančiomis  kojų  glotnumą.  Sportininkė,  o  ne  gamyklos 
ritmo  išgvėryta  viršininkė.  Ir  Skirma  suabejojo: 
- M e s . . . ė  ...  ieškome  tokios  Marusios... 
Ji atsilošusi nusikvatojo: 
- A š jums  duosiu  Marusią!..  Marija  mano  vardas,  galite 
vadinti  Marinka.  Užeikite, berniukai,  laukiau jūsų. 
Virtuvėje  jau  tupėjo  Vladikas.  Kuo  rimčiausiu  tonu  su­
pažindino  Mariją  Ivanovna  su  savo,  kaip jis  pabrėžė,  partne-
riais.Vidma  ir  Skirma?  Labai  malonu,  šypsojosi  rankutes su­
dėjusi  buto  šeimininkė...  Tikri  „pribaltai"  -  aukšti,  santūrių 
manierų  ir tokie  inteligentiški,  na jau  tokie!.. 
Taip  ji  suokė  sukinėdamasi  apie  viryklę,  ant  kurios 
virsnojo  katilas.  Žodžius  palydėdavo  išraiškingi  rankų  mos­
tai  ir  mimika,  kuri  nė  kiek  nedarkė  gana  lygaus,  kaip  ketu­
riasdešimtmetės,  veidelio,  tiesa,  užtepto  spalvingu  makiažo 
sluoksniu.  Skirmai  susidarė  įspūdis,  kad  tai viena  iš  tų  mote­
rų,  kuri  gerai  jaučiasi  užstalėje,  tik  Vladikas,  vos  pradėjęs 

301 
pilstyti  degtinę  į  stiklinaites,  kiek  pagadino  jai  nuotaiką  -
kaip  koks  stuobrys  Įniko  narstyti  greitas  praturtėjimo  gali­
mybes,  tarsi  Marija  Ivanovna  būtų jo  pavaldinė,  o  ne  atvirkš­
čiai.  Ji  tai  įsidėmėjo.  Pjaustant  didokais  gabalais  silkę,  peilis 
jos  rankose  stingtelėjo,  bet  po  minutėlės,  vėl  akimis  šypsoda­
masi,  džiugiai  susidaužė  su  Vladiku  stiklinaitėmis. 
O  pati,  kai  gestai  tapo  dar  platesni  ir  laisvesni,  ė m ė  kal­
bėti  abstrakčiai: 
-  Aš  galiu,  b e r n i u k a i . . .  Aš  d a u g  ką  galiu,  bet  d a b a r  -
išgerkime!  T a i p  sakant,  už  mūsų  b ū s i m u s  reikalus  ir  visa 
kita!  .,  i  '•  *  :'n^-į^Šįfi^^  , 
Tačiau  Vladikas  spėriai  girtėjo,  veidas  įkaito  kaip  kros­
nis,  ir  kai  Marija  Ivanovna  pasakojo  apie  savo  paskutines 
atostogas  prie  Baltijos jūros,  šiurkščiai  p e r t r a u k ė : 
-  Kalbame  apie  reikalus...  Juk  dėl  to  čia  susirinkome. 
Marija  susizgribo  nukaisti  katilą,  kuriame,  pasak  jos,  vi­
rė  tikras  delikatesas  -  kiaulienos  išpjova.  Ją,  kaip  ir  silkę, 
negrabiai  supjaustė  ir  šalia  kalno  virtos  mėsos  padėjo  majo­
nezo  stiklainį.  Ne,  valgio  gaminimas  nebuvo  jos  aistra.  Vla­
dikas  kantriai  išlaukė,  kol  ji  nustos  sukinėtis  apie  stalą. 
-  Visų  pirma  mūsų  netenkina  kaina,  -  ė m ė  dėstyti  jis.  -
Mažai  m o k a t e . . .  J u k  man  reikės  dalintis  su  Marija  Ivanov­
na,  o  be  to,  rizika,  patys ž i n o t e . . . 
„Velniai  rautų  tą  mulkį!  -  vos  išgirdęs jį  derantis  dėl  kai­
nų,  širstelėjo  Skirma.  -  Ne  jis  čia  turi  griežti  pirmu  smuiku, 
ne jis..." 
Po  valandos  derybos  tarsi  atsidūrė  aklavietėje.  Vidman­
tas,  tarsi  sutikdamas,  kad  jie  turi  mokėti  brangiau,  pabrėžė, 
kad  viskas  priklausys  n u o  detalių  kiekio,  ir  Vladikas  įsmeigė 
akis  į  Mariją  Ivanovna,  o  šioji  tik  pasimuistė: 
-  Na,  pažiūrėti  reikia  į  popierius,  kas  ten  sandėlyje  guli 
ir  kiek jau  dingę... 
O  kai  Vidmantas  nuėjo  į  balkoną  parūkyti,  ji  atšlepsėjo 
įkandin  p e r  tamsų  kambarį.  Nervingai  prisidegė  cigaretę  ir 
išpūtusi  dūmą,  tiesiai  pasakė: 

302 
 -  Klausyk,  Vidmočka,  nachrien  mums  tas  lochas  reika­
lingas!  Kaip šuniui  penkta  koja!  Metam jį  per bortą! 
Ir  nelaukdama  atsakymo  ūmai  prisišliejo  prie  Vidman­
to,  taip  visa  krūtine  prisispausdama,  kad  šis  loštelėjo  atgal. 
Nepatogiai  pečiais atsišliejo  į  balkono sieną, o ji vis glaudėsi 
arčiau... 
-  O  tu  visai  nieko,  įdomus vyriškis,  įdomus, - jausmingai 
prisimerkė  ir  kuo  nekalčiausiai  nugrūdo  ranką  į  tarpukojį.  -
Ek, aš tave  taip nudulkinčiau,  kad  į  orą pakiltumei...  Netiki? 
Vidmantas  stovėjo  tarsi  sumedėjęs,  nejausdamas,  kad jo 
pirštai  laiko degančią cigaretę,  o  Marija  Ivanovna žibino aki­
mis,  duodama  suprasti,  kad  bet  koks  atsakymas  ją  tenkina. 
Gėrėjosi  savo drąsa  ir  įžūlumu  ir  neaiškia jo veido  išraiška. 
- M a r i n k a L  Kur jūs  dingote! 
Tai  buvo  Vladikas.  Sverdinėdamas  graibė  sienas,  ieško­
damas  jungiklio,  o  blūktelėjus  sietynui,  išvydo  Mariją  Iva­
novna  palinkusią  virš  turėklų  ir  į  šiltą  vasaros  naktį  bepu-
čiančią  dūmelį. 
Po  vidurnakčio  pabaigusi  trečią  „Stoličnaja"  butelį  ir  po 
visas  lėkštes  ištermezijusi  Marijos  Ivanovnos  vaišes,  vyriška 
kompanija  pakilo  nuo  stalo.  Kuo  šilčiausiai  atsisveikinę  su 
buto  šeimininke,  nubildėjo  laiptais. 
Važiuojant  naktinių  žiburių  nutviekstomis  gatvėmis, 
V i d m a n t a s  pradėjo  pasakoti  apie  b a l k o n e  paskelbtą 
nuosprendį  Vladikui,  ir  nespėjus  užsiminti  apie  stulbinančią 
Marinkos ataką, Skirma jį  pertraukė: 
-  Jos valia,  iš  tikrųjų,  kam  mums  tas  hipis?  Ir  teisingai  -
jai  daugiau  liks...  -  Ir  tarsi  regėdamas  ją  akyse  pridūrė:  -
Putiova  boba,  dielavaja  ženščina...  Ir  seksova,  gyvatė,  sek-
sova... 
-  Jo, jo,  balkone  kai  užlaužė,  pagalvojau,  kad vietoje pa­
tvarkys. 
Skirma  pristabdė  automobilį  ir  didžiai  nustebęs  pasižiū­
rėjo  į  Vidmantą. 
- T u  ką,  rimtai?  Lindo?..  Ji  lindo  prie  tavęs? 

303 
 -  Juk  sakau  -  užlaužė...  Tiesiai  pareiškė,  kad  taip  nu­
dulkintų, jog  pakilčiau  į  orą... 
-  Cha cha!..  O  tu  ką?  Nieko?..  Na  ir durnius!  - šūktelėjo 
Skirma,  ir  vairas  kažin  ko  ė m ė  sprūsti  iš  rankų.  -  Pasakok, 
pasakok  viską,  kaip  ten  buvo!  Kaip  jūs  atsidūrėte  balkone? 
Ji  pakvietė? 
„Ok,  tas  Skirma!..  Tai  dėl  sūnaus  graudenasi,  tai  dėl 
žmonos  išgyvena,  bet  iš  visų  grimasų  natūraliausia  ši  -  iš  vi­
daus  draskomo  geismo  sujauktas  veidas." 
- N e b ū k juokingas,  nebeturiu  ko  pasakoti,  -  išsisukinėjo 
Vidmantas.  -  Buvo  girta,  šnekėjo  kas  į  galvą  atėjo. 
-  Va  va,  būtent!  Tu  matei,  kaip  ji  kalė  degtinėlę?  Po 
stiklinę,  po  stiklinę,  daugiau  už  mus  abu,  o  nė  kiek  neatrodė 
gatava.  Tai  sveikatėlės  turi!..  Visos  seksui  sutvertos  moterys 
turi  žvėrišką  sveikatą,  spėjau  įsitikinti.  Be  to,  ji  puikiai  išsi­
laikiusi.  Matei  kojas?  Visai  nieko.  Ir  pati  figūra  pusė  vel­
nio... 
Vidmantui  ėmė  merktis  akys.  Visada  užsnūsdavo,  kai 
Skirma  imdavo  rodytis  moteriškų  genitalijų  žinovu.  Pakirdo, 
kai  nutilo variklio ūžimas.  Motelis,  parvažiavo... 
-  Gerai,  rytoj  pasimatysime,  -  skubėdamas  atidarė  dure­
les  Skirma.  - Grįšiu,  numigsiu  -  ir  į  trasą,  namo... 
- A p i e  ką  tu  čia?..  -  markstėsi  Vidmantas. 
-  Juk sakiau,  kad varau  atgal  į  miestą. 
-1  miestą?  Ko?.. 
-  Pas ją...na,  pas  tą Mariją. 
Ak  štai  kas  parūpo! 
-  Durnas  tu,  naktį!..  Ką  tu jai  pasakysi? 
-  Nebijok,  vienišoms  moterims  turiu  ką  pasakyti.  O  be 
to,  nepamiršk,  kad ji  komercinio  skyriaus viršininkė,  - šiepė­
si  automobilio  salono  patamsyje  Skirma,  -  turime  palaikyti 
gerus santykius. 

Marija  Ivanovna,  išlydėjusi  svečius,  mėgino  suplauti 

lėkštes,  bet  pagalvojusi,  kad  rytoj  šeštadienis,  ilga  diena,  su-

304 
krovė  nešvarius  indus  j  kriauklę,  o  valgio  likučius -  į  šaldytu­
vą.  Miego  nenorėjo.  Buvo  įpratusi  savaitgaliais  naktinėti, 
ypač  kai  vyras, dirbąs  ekspeditoriumi,  išvykdavo  į  tolimas  ke­
liones,  o  dabar,  be  visos  laisvės,  prisidėjo  ne  mažiau  svaigi­
nantis  pojūtis  -  jos  laukia  permainos,  didelės  permainos. 
Valdišką  atlyginimą  prisimins  kaip  košmarą.  Tiesa,  užimant 
komercijos  skyriaus  vadovaujantį  postą,  visados  atsiranda  ga­
limybė  prisidurti  vieną  kitą  šimtinę,  bet  visai  kas  kita,  kai 
atsiranda  klientų,  kurie  domisi  detalėmis,  priskiriamomis 
prie  brangiųjų  metalų  kategorijos.  Tie  „pribaltai"  už  nosies 
gali  Vladiką  vedžioti,  bet  tik  ne  ją.  Juk  dokumentuose  juodu 
ant  balto  parašyta:  „Auksas...",  ir  tegu  nepučia  miglos,  kad 
tai  neturi  lemiamos  reikšmės.  Kur  auksas,  ten  beprotiški  pi­
nigai,  kaip  jiems  pavyksta  jį  nukrapštyti  nuo  kontaktų  -  gali 
ir nepasakoti. 
Ant  švaraus  stalo  ji  susikrovė  senus  laikraščius  ir  įniko 
vartyti.  Kreipė  dėmesį  tik  į  ekonominių  naujienų  puslapius. 
Kažkada  netyčia  matė  tokią  lentelę:  varis,  nikelis,  aliuminis 
ir  kitokie  metalai,  o  šalia  skaičiai  - jų  kainos  Londono  biržo­
je.  Labai  įdomu,  kiek  kainuoja  aukso  gramas,  nors  palauk!.. 
Lyg  ne  gramais,  o  kažkokiomis  uncijomis  skaičiuojama. 
Jai  knietėjo  kuo  greičiau  rasti  atsakymą  ir jau  pirmadie­
nį  peržiūrėti  visų  nelikviduojamų  detalių  sąrašus,  patikrinti 
jų  sudėtį  bei  pasiėmus  kalkuliatorių  bent  apytiksliai  paskai­
čiuoti,  kas  per  pinigai  netolimoje  ateityje  laukia.  Nemaži,  ne­
maži,  bent  Varia,  toji  kikimara  iš  pirmo  aukšto,  keičianti 
skudurėlius  kas  antrą  dieną,  pajus  konkurenciją,  galės  dar 
labiau  spausti  savo  vyrą,  kurį  ant  visos  laiptinės  giria  -  ko­
mersantas!  Koks  jis  komersantas  -  automobilius  iš  Vokieti­
jos  gabena,  spekuliantas,  kas  daugiau!..  Ir  visos  Varkos  dra­
panėlės  iš  tokių  pat  „komersantų"  pirktos,  nes  vyras,  išsky­
rus  savo  lūženas,  nieko  neišmano,  nei  apie  drabužius 
gaudosi,  nei  moterimis  domisi.  Puošia  savo  Varią  ir  vaikšto 
nosį  užrietęs,  nors  aną  šeštadienio  naktį  ji  į  butą  tikrai  ne 
viena  sugrįžo.  Buvo  tamsu,  nespėjo  pamatyti. 

305 
 Ji  sukluso.  Aha,  automobilis...  Suka  iš  gatvės  į jų  namo 
kiemą.  Gal  vėl  kas  Varią  lyg  brangiausią  krovinį  pargabeno? 
Marija  Ivanovna  skubiai  užgesino  šviesą  ir  nušlepsėjo 
prie  virtuvės  lango.  Kažkokia  mašina,  žibintų  pluoštais  rėž-
dama  tamsą,  privažiavo  prie  laiptinės.  Baltas  „aštuntukas", 
jos  „pribaltai", jos  berniukai...  Matyt,  norės  telefono  nume­
rio, juk  prie  to  dykaduonio  Vladiko  nesiryžo  prašyti,  kad  ne­
įtartų,  jog  atsidūrė  aukso  užribyje.  Ir  gerai.  Kartu  ims  ir  vis­
ką  išklausinės, užuot  šnarinusi  tuos laikraščius.  Matė, kaip iš 
automobilio  išlipo  žmogus  ir  nužingsniavo  į  namo  vidų.  Vie­
nas.  O  kur  antrasis,  tas  įdomusis,  kurį  liemenėlės suspausto­
mis  krūtimis  buvo  įvariusi  į  balkono  kampą? 
Bet  mintis,  kad  laiptais  kylantis vyriškis  tuoj  paspaus  du­
rų  skambutį,  Mariją  Ivanovna  bloškė  prie  veidrodžio.  Lūp-
dažiu  porą  kartų  brūkštelėjo  per  putlias  lūpas,  sučiaupė,  lyg 
vydama  mieguistumą,  ir  šukomis  grybštelėjo  trumpokus  rus­
vus  plaukus.  „Nusidažysiu  šviesiai...  Pribaltams  patinka 
blondinės." 
Suplerpė  durų  skambutis.  „Lyg prieš  kokį  kino  filmo  se­
ansą,  -  toptelėjo jai,  -  filmo,  kurio  pagrindinės  herojės  vaid­
menį  nesunkiai  atliksiu, jei  tik  siužetas  bus  nebanalus." 
-  O, Skirmočka,  brangusis,  užeik, užeik! 
Jis žengė drąsiai.  Ir  net  neatsiprašė  už sutrukdymą.  Cha­
mas...  Bet  vyrams  tas  atleistina.  Ir vienu  mostu  Skirma  įtei­
kė  puokštę.  Marija  Ivanovna  aiktelėjo:  gėlės!..  Mamočka, 
šviežios nasturtos,  nors valgyk!.. 
-  Nedegė  šviesa,  pagalvojau  - viskas,  miegate, - statyda­
mas  ant  stalo  virtuvėje  brendžio  butelį,  kalbėjo  Skirma.  -
Matote,  mes  rytoj  išvažiuojame,  todėl,  kai  Vladikas iškrito  iš 
žaidimo,  mums  reikalingos jūsų  koordinatės.  Susiskambinsi­
me,  susitarsime,  pasakysite,  kiek  pinigų  mums atsivežti... 
-  Pinigai,  pinigai...  Oi,  Skirmočka,  kaip  aš  džiaugiuosi, 
kad  tu  atvažiavai!  O  kur  tas  tavo  Vidma?  Jau  toks  kuklus, 
toks santūrus, tiesiog tikras komersantas! 

306 
 -  O,  jis  rimtas  pacanas,  ant  nosies  kabo  vestuvės,  apie 
tai  ir  tegalvoja. 
-  Vestuvės!..  Rusijoje  reikia  apie  viską  galvoti. 
Brendis kvepėjo  atskiestu  spiritu.  Nasturtas,  kurias Skir-
ma  apdairiai  nurėškė  nuo  Kutuzovo  paminklo  papėdės,  Ma­
rija  Ivanovna  pamerkė  į  porcelianinę  vazelę  ir  pastatė ją  ša­
lia  dviejų  stiklinaičių.  Dvi  briaunotos  perregimos  stiklinaitės. 
Oi,  koks  seniai  matytas  vaizdas!  Jaudinantis.  Naktis  už  lan­
go,  o  ji  su  vyriškiu,  kuris  varsto  ją  akimis  tarsi  miegančiąją 
gražuolę.  Nemiega ji,  nemiega,  ir jau  pastebėjo,  kad jis tapo 
perdėm  manieringas  ir  stengiasi  kuo  greičiau  sudaryti  jai 
įspūdį,  kad  jo  pakartotinis  vėlyvas vizitas  -  tik  iš  būtinybės... 
Naivuolis.  Geras berniukas. 
Kai  Marija  Ivanovna  nuėjo  prie  šaldytuvo,  ant  kurio 
kiurksojo  televizorius,  ir  ė m ė  reguliuoti  kanalus,  kad  rastų 
palydovinį  kanalą,  kuris  transliuoja  muzikines  laidas,  visomis 
strėnomis  pajuto  žvilgsnį  nuo  stalo.  Ji  pasistengė  mergaitiš­
kai  išriesti  užpakaliuką,  ir  kai  atsisuko,  jo  akyse  tvyrojo  ta 
migla,  kurios  ir  tikėjosi. 
- M u z i k ė l ė ,  tai,  ko  mums  trūksta,  tiesa? - šypsojosi ji vėl 
jungdama  dujinę  viryklę  ir  dėdama  ant  ugnelės  arbatinuką.  -
Arbatėlės  pagersime,  pasikalbėsime.  O  kas  čia  per  gėrimas? 
Ar  ne  geriau  degtinėlės? 
Skirma  pagirgždino  taburetę  ir,  pasiekęs  butelį,  pripylė 
stiklinaites  rusvo  kaip  kava  skysčio.  Jie  susidaužė  žiūrėdami, 
kaip  televizoriaus  ekrane  apie  juodaodį  dainininką  blaškosi 
pusnuogės  gražuolės.  Marija  Ivanovna  prisiminė  tą  preteks­
tą,  kurio  vedamas  „pribaltas"  vėl  atsirado  jos  virtos  mėsos 
kvapo  pridvisusioje  virtuvėje.  Pasiėmė  šratinuką  ir,  išplėšusi 
iš  bloknoto  lapą,  ėmė  rašyti  savo  darbo  ir  namų  telefono  nu­
merius,  dėstydama,  kuriuo  metu jos  patogiausia  ieškoti.  Kal­
bėjo  ir  matė,  kaip  svečio  akys  nuo  skaičių  peršoko  prie  jos 
išpuoselėtų  pirštų,  slystelėjo aukštyn,  įsikibo  į  krūtinę,  ieško­
damos  bent  plyšelio,  bet,  matyt,  ant  sportinių  marškinėlių 

307 
besipuikuojantis  užrašas  „ S p a r t a k "  j a m  sukėlė  neigiamas 
emocijas,  ir jis  ė m ė  žiūrėti  į  brendžio  stiklinaitę. 
-  Čia  viskas  aišku,  -  tarė,  -  m e t a s  p a r a g a u t i . . .  taip  sa­
kant,  išgerti  už  sėkmę. 
Sušvilpė  arbatinukas,  subarškėjo  ant  stalo  dedami  puo­
dukai.  Marija  Ivanovna  išgėrė  be  ūpo  ir  darbavosi  be  anks­
tesnės  kibirštėlės,  kai  va  t a m e  k a m p e  prie  šaldytuvo  sėdėjo 
tas  asketiško  veido  jaunuolis.  Liesas,  bet  tvirtų  gyslotų  ran­
kų,  drovus  ir  neišsišokantis.  Tokie  sunkiai  pakelia  moteriš­
kas  glamones,  po  orgazmo  vėl  klumpa  į  glėbį,  gali  mylėtis  ir 
mylėtis...  Anas  buvo  toks  panašus  į  T a m a r o č k o s  meilužį,  rei­
kės  pasakyti...  O  šitas  -  vien  iš  pažiūrėjimo  matyti  -  kolek­
cininko  tipo  veikėjas,  amžinai  tikintis  savo  lengva  pergale  ir 
dažniausiai  kažkuo  nuviliantis  moterį...  Žodžiu,  apsieinantis 
tikriausiai  be  meilių  žodžių. 
Prie  stalo  vėl  ė m ė  kalbėti  apie  griūvančią  ekonomiką  ir 
eiles  muitinėse  -  nieko,  kas  sukeltų  Marijai  Ivanovnai  ro­
mantišką  polėkį  domėtis  juo  kaip  vyru,  kuris  po  valandėlės 
galėtų  atsidurti  jos  miegamajame.  Neištvėrusi  nusižiovavo  ir 
rimtai  ė m ė  mintyse  svartyti,  ar  jai  turi  reikšmės  skaičius  vy­
rų,  kuriais ji  kadais  pasinaudojo?  Ne,  n i e k a d a !  Prisimena  tik 
tuos,  kuriems  ant  kaktos  galėtų  išdeginti  kokybės  ženklą,  kad 
kitoms  moterims  mažiau  liktų  spėlionių,  o  meilužius,  kurie 
po  dviejų  minučių  skrydžio  leisdavosi  ant  žemės,  išmetė  iš 
atminties  kaip  šiukšles. 
-  Einu  parūkyti,  -  atsistojo  Skirma.  -  Kur  čia  balkonas? 
- J u k  tu  lyg  nerūkai? 
-  R ū k a u . . . r e t k a r č i a i s .  Štai,  -  p a r o d ė  nepraplėštą  pake­
lį,  -  „ M a r l b o r o " ,  b e r o d s jūs  irgi  tokias  rūkote?.. 
Ji  pamosavo  rankutėmis,  tarsi  vydama  n e m a t o m u s  taba­
ko  tumulus  -  ne,  n e n o r i n t i . . .  Ir  palydėjusi  iki  tamsios  svetai­
nės,  atsainiai  p a r o d ė  prasiskyrusią  tamsą  kambario  gale  -
balkonas,  prašom... 
Skirma  nusigavo  iki  jo  kliūdamas  už  baldų.  Sofa...  Taip, 
patogi  sofa.  Su  pagalvėlėmis  ir  senoviškais  ranktūriais.  Tur-

308 
būt  minkšta,  bet  kas  iš  to?..  Išdūrė  Vidma.  Nei  ji  ten  lindo, 
nei  ką!..  Po  p i r m o  užtraukimo  užsikosėjo.  Jau  buvo  pamiršęs 
cigaretės  skonį,  regis,  pasišlykštėjęs  k ū n o  potraukiu,  m e t ė 
rūkyti,  bet  štai,  pats  likimas  į  dantis  vėl  įbruko  cigaretę. 
Jis  įsitempė,  p a m a t ę s  svetainėn  krintantį  šešėlį,  bet  šis 
nubėgo  pasieniu.  Girgžtelėjo  kažkokios  durys,  ir  pasigirdo 
prislopintas  vandens  teškenimas.  Ji  vonioje,  karčiai  pagalvo­
jo,  išlįs  ir  išprašys  lauk.  Juk  telefonus  surašė,  o  brendžio,  kai 
geria  stiklinaitėmis,  ne  kažin  kas  belikę.  Ir  nepaisant  išmauk­
to  alkoholio,  Skirma  jautėsi  blaivus  ir  dvigubai  nusivylęs.  O 
ką  jis  gali  pakeisti?..  Na  gerai,  atsisveikins,  nulips  žemyn,  su­
vaidins,  kad  automobilis  sugedo,  negali  pajudėti  iš  vietos, 
vėl  grįš... 
Atgal  neišvarytų... 
Vėl  cyptelėjo  vyriai,  ir  Skirma  laiku  kyštelėjo  galvą.  Spė­
jo  pamatyti,  kaip  ji  smulkiais  žingsniukais  nuėjo  virtuvėn. 
Vilkėjo  naktinį  chalatą,  tokį  trumpą,  kad  subolavo  sėdynės 
pusrutuliai.  O  gal  pasivaideno?.. 
įeis  virtuvėn  ir  ras  Mariją  Ivanovną  plazdančią  tuo  ilgu 
chalatu,  kuris  kabojo  ant  vagio  greta  rankšluosčio.  „Jau  vėlu, 
Skirmočka,  labanakt!...Nepamiršk  paskambinti." 
Jis  nusliūkino  į  virtuvę,  kur  jį  pasitiko  šnarėjimas.  Mari­
ja  Ivanovną  pasilenkusi  krovė  į  pintinę  laikraščius,  kuriuos 
prieš  valandėlę  jis  dar  matė  suverstus  k a m p e  prie  radiato­
riaus.  Ir  Skirma  sustojo  kaip  įkaltas.  Kvėptelėjo,  bet  tarsi  kas 
sudavė  į  krūtinę,  ir jis  prieš  savo  valią  nusikosėjo. 
-  Oi!..  -  atsitiesė  ji.  -  Nepastebėjau  -  taip  tyliai  įėjai... 
Ir  šypsojosi,  tarytum  būtų  vilkėjusi  ne  naktiniu  apdaru, 
pro  kurį  kalėsi  nuogų  krūtų  spurgeliai,  o  gamykliniu  kombi­
nezonu. 
-  Tu  jau  važiuosi,  tiesa?.. 
-  Kas,  ar  aš? 
- T u ,  tu!..  -  Marija  Ivanovną  jau  be  garso  juokiasi  ir  at­
sisėda  ant  taburetės,  tvirtai  suglausdama  šlaunis.  -  Jau  grei­
tai  a n t r a . . .  Vėlu. 

309 
 -  Nežinau...  -  marma  šis,  -  nežinau,  ar  vėlu.  Brendžio 
dar  liko. 
- J e i  nori,  paklosiu  svetainėje... 
-  Ak,  taip,  svetainėje... 
-  Vonioje  yra  švarus  rankšluostis.  Rasi,  ar  parodyti? 
Skirma  tik  linkčioja  galva. 
Vonioje  užtruko  vos  kelias  minutes  -  palindo  po  vėsiu 
dušu  ir,  kad  nesiterliotų  su  muilu,  išmozojo  visą  kūną  šam­
pūnu,  0  kai  nucimpino  į  svetainę,  slapta  vildamasis  ten  pa­
matyti  ir  ją,  gavo  nusivilti.  Sofa  buvo  tuščia.  Vien  pagalvės 
iškilumai  ir  antklodė.  Palindo  po ja.  Dviem  vietos  lyg  ir  ma­
žoka.  Kaip  automobilyje,  tik  tiek,  kad  stogo  nėra.  Nors...  ką 
jis  čia  sapalioja -  išsitektų! 
Šovė  mintis tiesiog  nueiti  j  miegamąjį,  ir gal  kas savaime 
atsitiks.  Arba  jis  gali  praverti  duris  ir  paprašyti  žadintuvo. 
Pakaks  išvysti jos  veidą  -  ir jei  šypsosi... 
Skirma  tylutėliai  atsikėlė.  Apgraibomis  surado  išėjimą  iš 
svetainės  ir  pasuko  link  miegamojo.  Padvelkė  moteriškais 
kvepalais.  Dūrė  akimis  į  tamsą,  ir  joje  kažkas  sutavaravo. 
Kažkas  šmėkliško  ir gyvo,  net  kojos  linktelėjo.  Tiesė  rankas, 
lyg  netikėdamas  ir  tikrindamas,  sulig  baimingu  širdies  stirte-
lėjimu  sugavo  kažką  minkšto  ir  švelnaus,  o  vaiduokliški  kon­
tūrai  įgavo žmogiškus bruožus.  Marinka...  Ji  rėmėsi  pečiais  į 
sieną,  visais  pirštais  skėtė  naktinio  rūbo  kraštelius,  vyriš­
kiems  delnams  atlapodama  savo  standžių  krūtų  šilumą.  Skir­
ma  nevėkšliškai  šleptelėjo  per jas  delnais.  Ji  suinkštė,  plėšriai 
sukąsdama  dantis,  leidosi  bučiuojama  į  kaklą  ir,  savo  kojomis 
sugavusi  svečio  kelį,  visu  tarpukojo  nuogumu  brūžtelėjo  per 
šlaunį. 
-  Oi,  Skirmočka...  O  aš  maniau,  kad  tu  taip  ir  liksi  cha­
mas, nenorėsi manęs, nenorėsssi!.. 
Ji  švokšdama  apsikabino  jo  liemenį,  geidulingai  bakste­
lėjo  klubu  ir  lyg  nukrėsta  elektros  atšlijo,  bet,  regis,  tik  tam, 
kad  pro  nosį  įkvėptų  oro  ir  visu  krūtų  kietumu  nustumtų 
plaukuotą  krūtinę. 

310 
 Tamsa  prisipildė  nelygaus  kvėpavimo.  Du  kūnai  buvo 
kaip  vienas. 
Dviejų  feniksų  šokis,  dvi  žuvys  greta... 
Ji  staiga  atgijo.  Dunkstelėjo ant  kelių.  Uždėjo  rankas ant 
vyriškos  krūtinės,  patraukė jas  žemiau...  Iš jos  burnos  vertė­
si  šiltas  kvėpavimas,  ir  Skirma  panarinęs  galvą  kaiste  nukai­
to. Tai pavaro  Marinka!  Šventa boba!  Na!.. 
Bet  štai ji  užvertė  galvą  ir  iš  apačios pasižiūrėjo  j jį.  Gos­
liose  lūpose  Skirma  įžiūrėjo  siaurą  plyšelį  - ji  šypsojosi,  tarsi 
sakydama,  jog  vos  ne  vos  susilaikė  neiškrėtusi  didžiausios 
kvailystės. 
-  Ko  mes čia,  koridoriuje...  -  atsistojo  Marija  Ivanovna, 
slėpdama  krūtinę  už chalatėlio  atvartų,  ir atvėrė  duris  į  mie­
gamąjį. -  Eime,  mielasis,  čia  bus  minkščiau. 
Paėmusi  Skirmą  už  rankos,  kaip  didelį  nerangų  gyvulį 
nusivedė  paskui  savo  iškvėpintą  kūną.  Gatvės  žibintas  žiūrė­
jo  į  milžinišką  lovą,  bet  raudonos  užuolaidos  ant  langų  tem­
dė  jo  šviesą,  patalynės  baltumą  nudažydama  vos  pastebimu 
rausvumu.  Jauki  prieblanda.  Jaudinanti.  Bet  vos  akims  slys­
telėjus ten,  kur  įsivaizdavo  stūksant  sieną, Skirma  sustabarė­
jo.  Širdis  tvokstelėjo  kaip  kūjis!  Jie  ne  vieni!..  Anava,  kam­
bario  kampe  dūluoja  vyriškas  šešėlis.  Stovi  ir  spokso  į jį.  La­
bai  įdėmiai... 
-  Kas tau, Skirmočka?.. 
Šalia  to begėdiškai  nuogo  tipo  išdygsta  moteriškas silue­
tas,  ir  pajutus  prisilietimą,  Skirmai  atslūgo.  Tpfu,  kad  tave!.. 
Taigi  veidrodis,  veidrodinė  sieną,  kad  ją  kur!...  Ir  toks  atra­
dimas  išgąstį pavertė  azartu. Taip, taip!.. Tiesiog čia, kad ga­
lėtų  gėrėtis  kiekvienu  veiksmu. 
Labai  staigiai  nusiautė  chalatą,  o  ji  pastvėrė  Skirmą  už 
sprando. Toks judesys suteikė jai  paleistuviško žavesio.  Nuoga, 
bestija,  ir  dar  kraiposi  priešais  veidrodžius!  Kelias  akimirkas 
Skirma  grožėjosi  jam  atsiduodančiu  kūnu.  Pabandė  ir  pats 
išpūsti  krūtinę,  tik  menka  ta  jo  muskulatūra,  menka...  Bet 
sveikatos  iki  valiai  -  lengvai  parbloškė  ją  ant  lovos.  Marija 

311 
tyliai  riktelėjo  ir  abiem  rankom  sugavo  lyg  pabūklą  į ją  nutai­
kytą  varpą. 
-Palauk,  neskubėk... 
-  Marinka!.. 
-  Sakau  tau  -  palauk...  -  jos  veidas  šalia  tos  iš  vidaus 
besiveržiančios  aistros  įgavęs  išminties  bruožų.  -  V o s  nepa­
miršau...  Dėl  paauksuotų  detalių.  Aš  noriu  gauti  bent  pusę 
to,  kiek  šiandien  yra  mokama  už  auksą,  supratai,  balandėli?.. 
-  Gerai, gerai, gausi!.. 
- T a d a ateik,  mielasis, aš tavo... 
Skirma  pečiais  pajuto  jos  blauzdų  svorį.  Bėgantys  lauki­
niai arkliai...  Bet ji  atėmė  užkeltas  kojas.  Kilstelėjo  ir suėmė 
rankomis  per  kelius. 
Fenikso  skrydis  raudonoje  oloje... 
Palinkęs  kūnas  nuožmiai  įsikirto  į  gulintį.  Iš jo  išsiveržė 
riksmas.  Ir veidrodinė  siena  mirktelėjo  tarsi  televizoriaus  ek­
ranas. 

*  *  * 

Kelionė  į  namus  buvo  atidėta  vienai  dienai.  Po  „dalyki­

nio"  vizito  pas  Mariją  Ivanovną  Skirma  iki  pietų  miegojo 
kaip  užmuštas.  Atsikėlė  su  idiotiška  šypsena,  kurios  nenu­
plovė  nė  pelkių  puvėsiu  atsiduodantis  dušo  vanduo.  Dar jam 
neprasižiojus,  Vidmantas  jau  iš  kvailokos  jo  veido  išraiškos 
suprato,  kad  gyvena  vien  vakarykščiais  prisiminimais  ir  stip­
riais  įspūdžiais.  Jei  būtų  nusivylęs  nakties  intymumu  -  keik-
tųsi  ir  vis  gundytųsi  patraukti  iš  butelio  šlakelį  brendžio,  o 
dabar ant  snukelio  parašyta,  kad  pasiekė  savo. 
-  Marinka  vo!..  -  atkišo  nykštį.  -  Pavarė  lyg  paskutinį 
kartą  prieš  mirtį. 
Tik  pietaujant  restorane  visaip  išgirtą  Marinka  pavadino 
padla.  Užsiprašiusi  dvigubai  daugiau  nei  tas  hipis  Vladikas. 
Šventai  įsitikinusi,  kad jokioje  gamyboje  tos  detalės  nebepa-

312 
naudojamos  ir  tikroji  jų  vertė  nustatoma  vien  pagal  aukso 
kiekj... 
„Vadinasi,  -  nesmagiai  pagalvojo  Vidmantas,  -  Marinka 
pasiekė  savo:  ir  aistrą  numalšino,  ir  derybas  gražiai  užbaigė. 
Nieko,  kaip  nors,  kad  tik  ji  su  tokia  pat  aistra  iššluotų  savo 
gamyklos  sandėlius..." 
Kita  dienos  dalis  prabėgo  prie  kažkokio  tvenkinio,  ruo­
šiantis  kelionei  namo.  Kur  ne  kur  matėsi  plikinėjantys  poil­
siautojai,  tad  mašiną  pastatė  toliau  nuo  pašalinių  žvilgsnių  ir 
dėl  viso  pikto  atidarė  kapotą,  nuėmė  vieną  ratą -  atseit vyks­
ta  smulkus  remontas.  O  iš  tikro  jie  neskubėdami  po  visas 
„aštuntuko"  ertmes  išslapstė  iškaišiojo  paauksuotas  detales. 
Mat  kiekvieną  jų  partiją,  užuot  tampę  į  motelį  ir  rizikavę 
sudominti  kartais  po  vestibiulį  besisukiojančius  milicininkus, 
slėpė  automobilyje.  Abejos  „aštuntuko"  durelės  buvo  prifar­
širuotos  paauksuotų  jungčių  ir  darinėjosi  sunkiai,  tarsi 
surūdijusio seifo  durys.  Kitas sugrūdo  į  galinių  posparnių  ert­
mę,  o  paskutines  dėžutes,  kurios  mėtėsi  -  po  sėdynėmis.Už-
tat  užmetus akį  į saloną -  nė  pėdsako,  kad šios mašinos vertė 
išaugusi  kone  trigubai. 
Po  bene  ramiausios  nakties,  kai  Skirmos  vaizduotę  par­
siduodantis,  atsiduodantys  ir  visaip  save  rodantys  kūnai  ka­
mavo  tik sapne, vos prašvitus  „aštuntukas"  išriedėjo  į  trasą  ir 
smagiai  nurūko  Minsko  link.  Be jokių  nuotykių  perkirto  Ru­
sijos  sienos  muitinę,  ir  tik  už  Minsko,  jau  gerokai  įdienojus, 
priešais  atlekianti  mašina  privertė  Skirmą  susigūžti.  Švilpė  ir 
nušvilpė. 
-  Matei,  Vidma?  Ar tu  matei,  kas nuvažiavo? 
Šis tylomis linktelėjo. 
-  Mindė!..  Lekia  irgi  į  Rusiją.  Ko  daugiau, jei  ne  dėl  to 
paties! 
Bet  labiausiai jam  sukėlė  nerimą  šalia  Mindės  šmėkšte­
lėjęs  kitas  veidas  -  Grigas,  visų  Katinu  vadinamas,  vienas  iš 
Zakso  šutvės.  Nėra  abejonės  -  nebesugalvodamas,  kaip  su-

313 
lįsti  miesto lyderiui  į  užpakalį,  Mindė  išklojo apie  tuos alche­
miškus  burtus,  po  kurių  taip  malonu  pakilnoti  gryno  aukso 
lydinį.  Kur  kas  maloniau  nei  kastuvą... 

*  *  * 

Ričardas  Augustinavičius  susinervino  respublikiniame 

dienraštyje  perskaitęs  straipsnį  apie  įvykius  Telšiuose.  Įvar­
dija  kaip  dviejų  gaujų  karo  pradžią!  Nukentėjusieji,  atsisakę 
rašyti  pareiškimus,  virsta  priešiška  banditiška  grupuote.  Tie 
jauni  vyrukai,  kuriems  sava  garbė  ir  miesto  ramybė  branges­
nė  nei  policijai,  piešiami  tokiomis  pat  spalvomis  kaip  Juškės 
gauja,  nors  veiksmų  imasi  tik  pastarieji.  Žinoma,  komisarui 
patogiau  viską  pavaizduoti  kaip  karą,  o  ne  kaip  susidorojimą 
su  miesto  komersantais,  kurių  saugų  gyvenimą  privalo  ga­
rantuoti  policija.  Bet  niekam  nesvarbu,  kad  prie jo  namų  ga­
lima  pastebėti  Zakso  automobilį.  Po  jo  apsilankymo  polici­
jos šefas  tapdavo girtesnis  nei  prieš  tai,  o  apie  ką kalbėdavo­
si,  buvo  galima  tik  spėlioti.  Viena  aišku  -  ne  apie  tai,  kaip 
kuo greičiau  išaiškinti  sprogimus. 
O  patsai  Zaksas,  dievinamas  ir  aukštinamas  miesto jau­
nuomenės,  atvirai  demonstravo  savo  prielankumą  Juškės 
banditėliams  ir  su  panieka  žiūrėjo  į  tuos,  kurie  drįsdavo  užsi­
minti,  kad  tas  zekynas  pernelyg  šakojasi  ir ateis  diena,  ateis, 
kai  turės  už viską  atsakyti.  Įspūdis,  kad  miesto  lyderis  laikosi 
nuošalyje  nuo  abiejų  konfliktuojančių  stovyklų,  greit  išblėso. 
Vieni,  žiūrėk,  matę  jį  su  Gerda,  kiti  -  pralekiantį  per  miestą 
su  Kalina,  o  sulaukęs  priekaištų,  kad  savos  chebros  nepalai­
ko  ir  akivaizdžiai  šalinasi  senų  draugų,  Zaksas  atsainiai  svie­
dė:  „Kokie jūs  man  draugai!..  Ir  išvis  šiame  kaime  nėra  man 
su  kuo  bendrauti  -  visi  mužikai,  nė  vieno,  man  lygaus..."  Iš 
tiesų,  ir fizine jėga,  ir gyvenimo gerove  mažai  kas galėjo susi­
lyginti  su  Zaksu, jau  nekalbant  apie  tamsiąsias jo  būdo  savy­
bes,  kurios  pamažu  ryškėjo  sunerimusio  jaunimo  akyse.  Ir 

314 
kas  svarbiausia,  tai  nebuvo  tuščių  ambicijų  žmogus  -  užau­
gęs  skurde,  jis  metodiškai  ir  atkakliai  siekė  savųjų  tikslų,  ir 
įrodžius  savo  jėgą  bei  gebėjimą  „daryti"  pinigus,  beliko  vie­
nas tikslas - valdžia.  Jei jis stipriausias, jis turi valdyti  miestą. 
Juškės  sugrįžimas  iš  kolonijos  tik  padvigubino jo  ryžtingumą. 
Taigi  niekam  nebuvo paslaptis,  kad  mieste  susibūrė stip­
ri  grupuotė,  ir  daugeliui  toks  faktas  nebuvo  reikšmingas,  ža­
dantis  pavojų,  o  atvirkščiai  -  atnešantis  miestui  kriminalinę 
šlovę  ir  naujų  banditiškų  nuotykių  nuojautą. 
Ričardas  Augustinavičius  nemanė,  kad  gangsteriški  žai­
dimai  ims  ir  nuslops  taip  pat  netikėtai,  kaip  ir prasidėję.  Per­
nelyg  daug  mieste  turtingo  jaunimo,  kad  jie  susitaikytų  su 
mintimi,  jog  tesą  avių  banda,  privalanti  paklusti  vagims  ir 
banditams.  Todėl  po  savaitės  pertraukos,  prie  autobusų  sto­
ties  išvydęs Juškės  „audinę",  pareigūnas  neištvėręs  privažia­
vo  arčiau. Juškė  tysojo už vairo nerūpestinga dykaduonio po­
za.  Ričardui  pasirodė,  kad  jis  ko  laukia,  bet  susitikus  jų 
akims,  kalėjimo  išbandymus  atlaikęs  vyrukas  šaltai  atrėmė 
tiriantį  kriminalisto  žvilgsnį. 
-  O,  Juškė!..  Jau  grįžai?  -  beveik  draugiškai  sušneko 
persisvėręs  per  langelį  Ričardas.  -  Tai  ko  čia  stovi,  bijai  gi­
liau  į miestą lįsti? 
-  Kodėl  bijau?  -  vyptelėjo  šis  drybsodamas  kaip  drybso-
jęs.  - Karšta...  O  čia - pavėsis,  šioks  toks vėjelis... 
-  ...ir  trotilo smarvės  nesijaučia,  tiesa? 
-  O  kas  tas  yra  -  trotilas?  -  vaizdavo  nustebusį.  -  Nesu 
tokio  žodžio  girdėjęs.  Ir  vobščie,  kai  atehijurini  zonoje  de­
šimt  metų,  tai  laisvėje  išgirsti  tiek  naujų  žodžių!..  Uabai, 
marketingai,  dileriai,  brokeriai, visokie generaliniai...  kai  ma­
no  laikais  buvo  tik  vienas - generalinis  prokuroras,  ir  bastą!.. 
-  Matau,  pradėjai  komercija  domėtis. 
-  O  kur  dingsi  nesidomėjęs,  kur?..  Laikai  tokie  -  visi 
perka  parduoda,  nė  vieno  spekulianto  neliko,  o  į  darbą  nie­
kas  manęs  nepriima,  tad  kuo  daugiau  užsiimsi? 

315 
 Ričardas  šypsojosi.  M a t ė  jau  kitą  Juškę  -  Įžūlesnį,  kan-
desnį,  savimi  pasitikintį  ir  į  vasaros  atokotaikoje  snaudžiantį 
miestą  besidairantį  lyg  po  savo  kiemą. 
-  Tai  sakai,  ilsiesi?  Po  rimtų  darbų  neverta  ilsėtis  -  ge­
neraliniai  prokurorai  neišnyko,  kalėjimai  -  irgi... 
-  Ką  jūs,  viršininkas!  Nepriminkit  m a n  tų  baisių  laikų.  O 
ir  m a n o  tas  nusikaltimas!..  Merginą  pamylėjau,  tik,  matyt, jai 
nepatiko.  Parašė  pareiškimą,  ir  važiuojam!  Kiek  geros  cheb­
ros  taip  sėdo! 
-  Tai  kad  jūs  šešiese!..  -  Ričardas  buvo  spėjęs  pasido­
mėti  Juškės  byla.  -  Mušėte,  prievartavote,  net  butelį  kur  ne­
reikia  Įgrūdote... 
-  Nu  ką  padarysi,  viršininkas,  nekultūringi  buvome,  ne­
kultūringi. 
Staiga  kažin  koks  trenksmas  atsirito  iš  miesto  gilumos. 
Ant  stoties  grindinio  margavęs  balandžių  pulkas  nėrė  į  dan­
gaus  žydrynę,  o  jiems  pavymui  sužiuro  vaikštinėję  ž m o n ė s , 
tarsi  tikėdamiesi  išvysti  s p r o g i m o  d ū m u s .  T a i p ,  be  jokios 
abejonės  -  sprogimas! 
Ir  Juškė  tarsi  patvirtindamas,  kad  kriminalisto  spėjimas 
teisingas,  tarė: 
-  Na  va,  ir  vėl  bumbtelėjo!  Matai,  viršininkas,  sėdžiu  ra­
miai,  nelendu  į  miestą,  o  pamatysite,  kokiomis  negražiomis 
kalbomis  m a n e  apleis  liaudis.  Sakys:  Juškė,  Juškė  pasprogdi-
no  Milerį...  Teisinkis  paskui... 
- M i l e r į ? !  Iš  kur  žinai? 
Rūstus  Ričardo  žvilgsnis  n e p a d a r ė  Juškei  jokio  povei­
kio.  Net  įstengė  nusižiovauti. 
-  Aš  tik  spėju,  taip  sakant,  p a d e d u  kurti  j u m s  versijas. 
Oi!..  -  neva  nusigando.  -  O  kas  bus,  jei  ir  jūs  pagalvosite, 
kad  tai  aš?..  Bet  n e !  Ko  aš  šiku  į  kelnes?  Juk  jūs  paliudysite, 
kad  va,  prieš  ir  po  sprogimo,  m a n o  rankos  kuo  dailiausiai 
ilsėjosi  ant  vairo.  G e n e r a l i n i a m  tai  bus  labai  svarbu. 
Ričardas  nė  nepajuto,  kaip  sugniaužė  kumščius.  Išlipti  ir 
duoti  tokiam  į  snukį!  |  mišką,  ant  šakos  -  ir  malkų,  malkų!.. 

316 
 -  Vaipykis,  vaipykis,  bet  iki  tavęs  aš  prisikasiu! 
-  Pavargsi...  -  vis  labiau  šiepėsi  Juškė.  -  Dėjau  skersą 
ant  tokių  kaip tu!  Davai,  generalini,  laikykis... 
Ir  įsukusi  į  gatvę  „audinė",  išnyko  spindinčiame  mašinų 
sraute. 
Ričardas griebėsi  cigaretės.  Va  taip.  Sprogimas  po spro­
gimo.  Tai  netgi  ne  iššūkis.  Tiesiog Juškė  tvarkosi  savo  reika­
liukus.  Nusodins,  įbaugins  nepaklusniuosius,  o  paskui  darys 
ką  norės.  Visuose  miestuose  panašiai  kuriasi  nusikalstamos 
gaujos,  ir Juškė  veikia  pagal  tą  patį  scenarijų. 
Prie  Milerio  namo  būriavosi  minia  žmonių,  o  jis  pats 
kiek  atokiau  šnekučiavosi  su  būreliu  draugų.  Pamatęs  Ri­
čardą,  atsuko  nugarą.  Kiti  vaikinai  į  pareigūną  pasižiūrėjo 
piktai.  Sunkiausia  buvo  prasibrauti  iki  sprogimo  aplamdy-
v 

to  automobilio.  Žiopliai  garsiai  ginčijosi  -  važiuos  dar  ši­

tas  prašmatnus  limuzinas  ar  jau  galima  peržegnoti?  Kri­
minalistas  užmetė  akį.  Sprogimas  buvo  nukreiptas  į  varik­
lio  skyrių.  K a p o t a s  ir  sparnai  atsilaupe  lyg  konservų 
dėžutės  dangteliai. 
Baigta... 
-  Ko  čia  išvis  valkiojiesi!  -  eidamas  savo  automobilio 
link,  išgirdo  Milerio  urzgimą.  -  Sušiktas  mentas,  visi  jūs  iš­
vien  su  tais  banditais! 
Ričardas  stabtelėjo  ir  tarsi  prisiimdamas  kaltę  palingavo 
galva.  Ką  jis  gali  pasakyti  tiems  vyrukams,  jei  ramybės  jie 
nebeturi  net  vidury  baltos  dienos?  Šaudyti,  paprasčiausiai 
nušauti  vieną,  kitą  banditą,  ir  baigtųsi.  Bet juk  nekvaili,  turė­
tų  susigaudyti,  kad  rasti  kaltininkus  ir  susodinti  į  cypę  ne­
įmanoma.  Tada  belieka  patiems... 
Ir  tarsi  išgirdus  tokias  Ričardo  mintis,  vakarop  į  aikštę 
prie  naujojo  turgaus  suplaukė  kelios  dešimtys  automobilių. 
Keistas  atrodė  toks susibėgimas.  Visi  kalbėjo,  kad  reikia  kaž­
ką  daryti,  bet  konkrečių  pasiūlymų  -  jokių,  tarsi  vien  primi­
tyvus  saugumo  instinktas  būrė juos  į  krūvą,  ir  tiek.  Netrukus 

317 
pasirodė  ir  policijos  mašina,  bet,  kitaip  nei  tąkart  prie  sta­
diono,  komisaro  pavaduotojas  Gasiūnas  nerėžė jokios  ugnin­
gos  kalbos,  santūriai  pasisveikino  su  Milerių,  Bakučiu  ir  Ze­
fyru,  kitus  nužvelgdamas  įstatymo  sergėtojo  žvilgsniu.  Kur 
kas gyviau  buvo sutiktas Staselis.  Šis kadaise  buvęs  boksinin­
kas  ir  vienas  didžiausių  praėjusio  dešimtmečio  miesto  auto­
ritetų,  išgyvenęs  kelerių  metų  juodo  gėrimo  laikotarpį  ir  sto­
jus  permainoms,  su  jaunatviška  energija  kibo  į  verslą,  ir 
štai  -  šalia  pelningų  sandėrių  Rusijoje  parūpo  jam  ir  grės­
minga  padėtis  mieste,  todėl viską  metęs grįžo  ir atlėkė  į susi­
tikimo  vietą. 
-  Ką  čia  kalbėti,  -  tvirtai  nukirto  jis.  -  Kai  tiek  ausų, 
nieko  doro  nenuspręsim.  Nepasiduokim.  Laikomės  visi  kar­
tu,  ir jei kas...  tada  ir žiūrėsime! 

*  *  * 

Pasiekus  gimtąjį  miestą,  Skirmai  išnyko  visos  abejonės. 

Taip,  jis  susiras  Rūtą  ir,  jeigu  prireiks,  atsiklaups  ant  kelių. 
Ir jie  susitaikys.  Juk  ne  iš  gero  gyvenimo  ji  įjunko  į  alkoholį, 
ne  iš  laimės  pradėjo  svaigintis. 
-  Tai  apsisprendei?  Važiuosi  pas  žmoną?  -  klausė  Vid­
mantas prieš  išlipdamas  iš  automobilio,  kai jis  sustojo  po  lan­
gais,  o viename jų  sudūlavo  trapus  moteriškas  siluetas.  - Gal 
užeisi  bent  puodelio  kavos?  Matai,  ir  Kristina  mojuoja. 
Skirma  papurtė  galvą. 
-  Dėkui,  bet  varau  tiesiu  taikymu  pas  savąją.  Rytoj  pasi­
matysime...  Reikia  kuo  greičiau  prasivirti  aukselio,  parduoti 
ir  laukti žinių  iš Smolensko. 
Smolenskas  ir  Marija  Ivanovna.  Vienodai  skambūs  ir 
įsimintini  vardai.  Jei  su  Rūtka  viskas  bus  gerai,  nustos 
blaškytis  paskui  vietines,  o  jei  kartkartėm  apsireikš  raus­
vame  Marijos  Ivanovnos  miegamajame  -  kam  dėl  to  skau­
dėtų  galva?.. 

318 
 Kaip visada  ketino  stabtelti  prie  restorano,  bet vos  išni­
rus  platiems  laiptams  ir sujuodavus žmonių  figūrėlėms,  neju­
čia  padidino  greitį.  Juškė,  be  jokios  abejonės  - jis!..  O  tas 
nugara  pasisukęs -  bene  Zaksas?  Kažkoks  sunkumas  užgulė 
krūtinę.  Taip,  Juškė  paprašys  dviejų  šimtų  dolerių.  Tiek  to, 
tegu  paspringsta. Bet jei  Mindė papylė žibalo... 
Ir  staiga  toji  neryškiai  vaizduotėje  glūdėjusi  vieta,  kur 
sklaidėsi  žmonos  parfumai  ir  bildėjo  grindys  nuo  Kristupo 
strakaliojimų,  apaugo  storomis  storomis mūro sienomis,  ne­
praleidžiančiomis  anų  balsų  nuo  restorano  laiptų  -  netikro 
gyvenimo  pakopų.  Tik  tarp  buto  sienų jo  nepersekios  pavo­
jaus jausmas,  koks  paprastai  lydi  turtingus žmones.  Taip, jis 
pagaliau  turtingas...  Argi  to  nepakanka,  kad  Rūta  kitomis 
akimis  į jį  pažvelgtų  ir pamirštų visas  išgyventas niekšybes  ir 
komedijas?  Iš  naujo,  viską  pradėti  iš  naujo  žinant,  kad jis ją 
gali padaryti laimingą, toks ir pats tapti. 
Nuo šaligatvio į „aštuntuko"  šviesas žengė žmogus.  Pa­
kėlė čiuplutę ranką. Stiortas... 
-  Sveikas, SkirmaL Seniai bemačiau.  Kur varai? Iki Au­
totransporto pavesi? 
-  Lipk!..  Va  ką tik į  miestą  įvažiavau, buvau  ruskyne... 
Automobilis  nuriedėjo  sutemų  užgulta  gatve,  bet  paste­
bėjęs  keistą  Stiorto  žvilgsnį,  Skirma  vėl  pajuto  sunkumą  po 
krūtine. 
-  Žinai, kad tavęs aršiai Zaksas ieško? 
-  Zaksas?- susiraukė  Skirma. - Pirmąkart girdžiu!  Ir ko 
jam  reikia? 
-  Lyg tai tu skolingas jam,  tiek  tegirdėjau. 
-Skolingas?.. Aš apakęs!  Ką jis ten nusišneka? 
-  Nežinau, nežinau. Man nerūpi svetimi reikalai. 
Skirma  nužvelgė  strazdanotą,  nuo  šešėlių  įdubusį  drau­
go  veidą.  Nerūpestinga  mina.  Jam  iš  tikro  niekas  nerūpi,  ir 
kartais  to  pakanka,  kad  išrodytų  laimingesnis  už visus  kitus. 
Bet  neramiausia,  kad  Stiorto  veide  neišskaitė  nė  menkiau-

319 
sios  abejonės  Zakso  mestu  kaltinimu.  Jei  sako  -  vadinasi, 
kaltas, jei  kaltas - pasmerktas... 
-  O  kas  per  bardakas  mieste  prasidėjo?  - vijo  slogią  tylą 
Skirma.  - Sprogdinasi  ir sprogdinasi... 
-  Ai, visaip šneka...  Žinai,  kad  Milerio geldą į  orą  pakėlė? 
Skirma iš nuostabos išplėtė akis: 
-  Čia  tai  bent!..  Negirdėjau.  Kada? 
-  Užvakar, atrodo.  Pakišo  trotilo, vidury dienos pasprog-
dino,  -  bespalviu  tonu  kaip  pasenusią  naujieną  dėstė  Stior-
tas.  - Šoko  prieš Juškę,  vadovavo  paradui  ir  užsirovė. 
Juškė,  taip  ir manė... 
-  Dabar visai  neaišku,  kaip čia  baigsis,  nes Staselis išvien 
eina  su  Milerių,  -  tęsė  pakeleivis,  -  ir  šiaip  nemažai  chebros 
su jais,  bet  Zaksas atvirai  palaiko Juškę... 
Jei  ir Zaksas, tai nieko nepadarys... 
-  Paleisk mane čia...  Sustok, girdi? 
Skirma  nuspaudė  stabdžius  ir  tarsi  atgavęs  regėjimą  ap­
sidairė.  Buvo  Luokės gatvės gale,  kur  iš vienos pusės stirkso­
jo  blokiniai  pradėtos  statyti  baldų  parduotuvės  griaučiai,  o 
kitoje  driekėsi  penkiaaukščių  namų  masyvai. 
-1  „Pienę"  varai? 
-  O  tu  irgi  ten  pat?  - neskubėjo  išlipti  Stiortas. 
-  Ne,  ne,  dar turiu  reikalų. 
„Pienė"  -  mažytė  vos  kelių  staliukų  kavinukė,  įrengta 
daugiabučio  namo  rūsyje.  Kartą  ten  tebuvo,  bet,  matyt, 
„Bangelėje"  ir restorane jau  nebe  ta  nuotaika,  kad  ir Stiortas 
slysta  į  tokį  užkampį. 
Tik  pajudėjus  automobiliui  Skirma  atgavo  saugumo 
jausmą.  Kol  gali  judėti,  tol  gali  išsigelbėti.  Važiuoti  ir  išva­
žiuoti  po  velnių  iš  šito  miesto!  Pasiimti  Kristupą  ir  Rūtą,  o 
Zaksas  tegu  toliau  kuria  pasakas,  kad jis jam  skolingas. 
Gatvės gale  rado  telefoną  automatą.  Bute  niekas  nekėlė 
ragelio,  o  uošviams  skambinti  lyg  ir per vėlu.  Vis vien  Kristu­
pas  turbūt  miega.  Nusprendė  bent  pažiūrėti  į  tuos  langus,  už 
kurių,  regis,  vis dar  turėjo viešpatauti  prarasta  ramybė.  Ir  nu-

320 
stebo,  ir  pradžiugo,  p a m a t ę s  juos  šviečiančius.  Rūta  namie, 
ir jei  niekur  nesimato  to  n e l e m t o  „šeštuko",  galgi  ne  toks jau 
tvirtas  buvo  jos  ryšys  su  t u o  augalotu  rusu... 
Užsėlinęs  laiptais  kaip  vagis,  sustingo  prie  durų.  Kažkas 
barkštelėjo,  lyg  kėdė,  ir  pasigirdo  moteriškas  balselis.  D r a u ­
gė...  Kaip  senais  gerais  laikais  sėdi  iki  išnaktų  ir  tarška  apie 
madingus  skudurus  be  saiko  p l e m p d a m o s  kavą,  o  rytoj  vėl 
skųsis  nemiga...  Ek,  Rūtka,  R ū t k a . . . 
P a s p a u d ė  durų  skambutj.  Neveikia.  T a d a  atsargiai  pa­
beldė  ir  nuščiuvęs  klausėsi  artėjančių  žingsnių.  G a r s u s  šiure­
nimas,  tarsi  žengtų  p e r  popieriaus  skiautes. 
-  J u m s  ko,  ponaiti? 
Prieš  jį  stovėjo  apkūni  įmetėjusi  moteris,  įsispraudusi  į 
ankštą,  kalkėmis  nutaškytą  darbinį  chalatą.  Nuvargęs  veidas, 
prakaito  spindesys  ir  sienų  apmušalų  draiskanos  po  kojomis. 
U ž j o s  nugaros  -  statybininkų  kopėtėlės,  o  tolėliau  -  klaikiai 
žiojinti  miegamojo  tuštuma.  Nė  vieno  b a l d o . . . 
-  Aš  ė...  šitą,  norėjau,  -  susipainiojo  Skirma,  -  taip  jį 
pribloškė  tarsi  sprogimo  sujauktas  vaizdas.  -  R ū t ą . . .  Pa­
kvieskite  Rūtą. 
-  R ū t ą ?  -  suburbleno  moteris  ir  staiga  prisiminė:  -  A, 
turbūt  jūs  turite  omenyje  b u t o  šeimininkę? 
-  Taip,  taip, ji  čia  gyvena... 
-  Negyvena.  Ji  pardavė  butą,  išsikraustė. 
-  P-pardavė?  Kaip  tai  -  pardavė? 
Ji  pasisuko  į  b u t o  gilumą  ir  pašaukė: 
-  Virga,  ateik!  Čia  apie  b u t o  savininkę  teiraujasi,  neži­
nau,  ką sakyti.  • 
Skirma  kantriai  laukė,  pasiruošęs  jas  skaudžiai  nuvilti, 
bet  šalia  stuomeningos  m o t e r s  atsiradusi  toji  kita,  su  a p m u ­
šalų  ritinėliu  rankose,  abejingai  pasižiūrėjo  į  laiptų  aikštelėje 
stovintį  vaikiną. 
-  A,  tai  jūs...  R o d ė  ž m o n a  nuotraukas.  Ji  visus  daiktus 
pasiėmė,  čia jūsų  nieko  nėra,  taip  ir  liepė  pasakyti. 

321 
 -  Pasiėmė!  O  kur  ji  pati?  Kodėl  pardavė  butą?  Bliacha, 
visai  nesuprantu,  kas  čia  darosi!.. 
-  Norėjo  ir  pardavė,  ką  aš  žinau...  -  gūžčiojo  pečiais 
naujoji  buto  savininkė.  -  Juk  uošviai  buvo  dovanoję,  taip  ir 
notarinėje  kontoroje  sakė,  kad  dokumentus  galima  tvarkyti. 
O  kur ji  išsikraustė,  nežinau... 
Skirma  nulipo  laiptais.  Dažų  ir klijų  kvapas graužė  gerklę, 
ir vien  dėl  to  darėsi  graudu,  nors  kumščiu  trenk  į  sieną.  Tei­
sūs  buvo  tie,  kurie  jam  telefonu  tvirtino,  kad  žmonai  kažkas 
negerai.  Butą  parduoti!  Apstatytą,  kuo  puikiausiai  įrengtą! 
Netelpa į galvą!.. 
Kuo  greičiau  trokšdamas  įminti  šią  keistą  mįslę,  nudū­
mė  iki  uošvių  namo.  Šviesa  nedegė.  Kieme  jokios  mašinos. 
Nors  tiek gerai.  Slinkdamas  mūro  pasieniu,  ant  kažko  padė­
jo  koją  ir  vos  nepargriuvo.  Susikeikęs  pasilenkė  pažiūrėti. 
Skaitytuvai,  gremėzdiškas  Kristupo  žaislas.  Paliko,  vargšas, 
lauke,  o jis,  dramblys, vos  nesulaužė. 
Nespėjo  užlipti  laipteliais,  kai jį  sustabdė  balsas: 
-  Ko  nori? 
Pro  langą  į  kiemo  tamsą  žiūrėjo  nuo  miego  išpurtęs  vei­
das. Paslaptingos būtybės tos uošvienės.  Nei pasisveikins, nei 
paklaus,  kaip  sekasi,  ir  amžinai  be  nuotaikos,  nepatenkintos 
visu  pasauliu,  įpiršusiu  žentą  nevykėlį. 
-  Man reikia  Rūtos. 
-  Nėra jos čia! 
-  Man  labai  reikia...  Kur ją  galėčiau  rasti? 
Skirma  maldaujamai  įsikibo  į  palangę,  bet veidas  už stik­
lo atrodė šaltas ir griežtas. 
-  Ak  prireikė!..  Palik  mano  vaiką  ramybėje!  Kas  gali  su 
tokiu  mergininku  gyventi?  Ir gerai,  kad  išsiskyrė,  ir gerai!.. 
-  Baikit  nesąmones  šnekėti,  kas  buvo,  tas  buvo.  Man 
mirtinai  reikia  su  ja  pasikalbėti. 
-  Juk  sakiau  -  nėra  jos  čia,  ir  tavęs  nenori  akyse  matyti. 
O jei  manai,  kad  tau  priklauso  pinigų  už  butą,  tai  nieko  ne­
peši.  Viskas  buvo  apiforminta  mūsų  vardu,  kaip... 

322 
 -  O  Dieve,  nereikia  man  jokių  pinigų!  -  šiaušėsi  Skirma 
ir  nesitvėrė  iš  nervų,  kad  uošvienė  teikiasi  su  juo  kalbėti  tik 
per  stiklą,  tarsi  bijotų  apsinuodyti jo  švininiu  alsavimu.  -  No­
rėčiau  -  dabar  tris  tokius  butus  nusipirkčiau! 
-  Už  guzikus,  už  guzikus!  -  džiugiai  sukleketavo  jam  j 
akis.  - Šalaputris buvai,  toks  ir  liksi...  Nusipirks jis  mat!  Eik 
jau,  eik!.. 
- T a i  nesakysite,  kur  Rūta? 
-  Vo  kam  tau  reikia? 
-  Pasiilgau... 
-  Pasiilgo!  Ohoho!  O ji  tavęs - anei  kiek! 
-  Gerai,  -  nebematė  prasmės  tęsti  tokį  nenormalų  po­
kalbį  Skirma.  -  Rytoj  atvažiuosiu  Kristupą  aplankyti,  ramiau 
pasikalbėsime. 
-  Gali  nevažiuoti, ji  pasiėmė  vaiką  su  savimi. 
-  Kaip  tai  -  pasiėmė!  Duosiu  aš jai!.. 
-  Nėra  Kristupo,  išsivežė...  -  neapykantą  kėlęs  veidas 
išnyko,  o  jo  vieton  stojo  pilkos  tarsi  pelenai  užuolaidų  klos­
tės.  Paskutinius  žodžius  -  jei  jis,  Skirma,  neklysta  -  ištarė 
proverksmiu.  Anūkas vis  dėlto.  Nors gal  pasirodė... 
Stuktelėjo  kumščiu  į  lango  rėmą.  Stipriau  trinktelėjo... 
-  Dink!..  Dinkite jūs visi  nuo  mano  galvos,  o  tai  iškviesiu 
policiją! 
Taip  ir  yra  -  nuo  verksmo  persimainęs  balsas.  Tai  kas 
čia  atsitiko,  po  velnių?  Vargu  ar  išpeši  iš jos  bent  žodį.  Ne­
bent  va  taip  dieną  uošvį  pasigavus,  tas  sukalbamesnis,  nors 
irgi  -  galvoja,  ant  gatavo  gyvenimo  žentą  pasodinęs,  turi  tei­
sę  kalbėti  prokuroro  tonu. 
Skirma  nukiūtino  prie  automobilio.  Pakeliui  paėmė  nuo 
žemės  skaitytuvus.  Tikriausiai  pasigyrė,  kad  tėtis  nupirko,  ir 
Rūta  nieku  gyvu  neleido  tos  barškalynės  temptis  su  savimi. 
Štai  ir  padėjo vaikas  ten,  kur jis juos  užmynė. 
Judėjimas jokio  laisvės pojūčio  nebeteikė.  Galas.  Tai yra 
visa  ko  galas.  O  jis,  kvailelis,  tikėjosi  ir  guodėsi,  kad  Rūtai 
svarbi jo  atgaila.  Kad  nenusuks  akių  nuo jo  -  klūpančio. 

323 
 » * *

Pirmasis  viešas  reketininkų  apsireiškimas  mieste  gėdin­

gai  žlugo.  Taikiniu  buvo  pasirinktas  Remigijus  Liutikas,  au­
tomobilių  remonto  specas,  kuris,  kaip  tvirtino  Juškė,  papra­
šė  sumokėti  už  kažkokio  dirželio  pakeitimą,  nors  sugaišo  tik 
kelias  minutes.  Kaip jis  drįso!..  Ir dar  ne  bet  ką,  o jį  - Juškę -
prašyti  pinigų!.. 
Nenori  draugiškai,  -  nereikia.  Susipažins  su  kitokiom 
taisyklėm,  kai  kas  mėnesį  plos  po  šimtą  žalių  už  apsaugą,  o 
jo  žmonių  mašinas  remontuos  už  dyką. 
Ankstų  rytą  „audinė"  įsuko  tarp  mūrinių  garažų  ir,  apsi­
sukusi vėl  nosimi  į gatvę, sustojo.  Išjos išlipę žmonės patraukė 
prie  garažo  plačiai  atlapotomis  durimis.  Juškė  žengė  spėriau, 
o  Kalina  su  Gerda  kiek  atsilikę.  Suspės...  Suspės  tam  meist­
rui  pakrauti  malkų.  Taip  duos,  kad  plunksnos  pasipils! 
Išgirdęs  žingsnius,  Liutikas  atšlijo  nuo  kapoto,  valėsi  te­
paluotas rankas į skepetą  ir tarsi  nenustebo išvydęs vakarykš­
tį  klientą.  Šis  metė  sunkų  lyg  akmenį  žvilgsnį  į  meistrą,  jau-
nėlesnį  už save,  liesą  ir aukštesnį visa  galva,  ir  išspaudęs  pro-
fesonalaus  galvažudžio  šypsnį,  paklausė,  gal  kiek  nors  dar 
liko  skolingas  už  tą  sušiktą  remontą.  Liutikas jam  paaiškino: 
jei  remontu  patenkintas,  nieko  neskolingas... 
Tada  savo  kalėjimo  spalvos  marmūzes  iškišo  Gerda  su 
Kalina, o Juškė,  tarsi  mėgaudamasis dviem  savo šešėliais, pa­
reiškė,  kad jis,  Liutikas, jiems skolingas.  Šimtą  baksų  per mė­
nesį.  Už apsaugą. 
-  Ar  aišku  tau,  kaimieti?..  -  varstė  jį  akimis  Juškė.  -
Klausiu,  ar supratai,  lopas tu,  bliad'!  Šimtas dolcų,  ir tik tada 
galėsi  ramiai  savo  tepalus  niuchinti. 
-  Vo!..  -  dūrė  špyga  trijulės  pusėn  Liutikas ir  trenkė  ske­
petą  sau  po  kojomis.  -  Niekam  nemokėjau  ir  nemokėsiu! 
Čiuožkit,  iš  kur atėjote! 
Gerda  ir  Kalina  pajudėjo.  Žengė  tarsi  susitaikę  su  leng­
vu,  kojas  ir  rankas  mažumėlę  varginančiu  darbu.  Ankštame 

324 
garaže  buvo  tamsoka,  ir jiems  pasirodė,  kad  staigi  baimė  nu­
viliojo  meistrą  į  juodžiausią  kampą,  bet  vos  nulindo  už  re­
montuojamo  automobilio,  iškart jį  ir  aptiko.  Kalina  spėjo  už­
simoti  ir  pataikyti  į  petį,  bet  tuoj  gavo  triuškinantį  smūgį  į 
krūtinę.  Tada  puolė  dviese.  Bandė  sugriebti  ir  parsiversti  ant 
cementinės aslos,  tačiau  liesas meistro  kūnas su  nežmoniška 
jėga  slydo jiems  iš  rankų,  tad  šoko  tvatyti  kur  papuolė... 
-  Greičiau  jūs  ten!  -  šūktelėjo  Juškė.  -  Atitavarinkit,  ir 
varom!.. 
Pakilo  bruzdėjimas,  ir  šniokštuojantys  balsai  susimaišė 
su  keiksmais.  Gerda stengėsi  smūgiuoti  tik  į galvą. Jam  arkliš­
kais  spyriais  padėjo  Kalina,  bet  ūmai  viskas  apsivertė  -  auka 
nustojo  gintis  ir  perėjo  į  puolimą.  Vikriai  kaip  žebenkštis  at­
šoko  ir  smagiai  vožė  Gerdai,  tuo  pačiu  apsisukimu  trenkda­
mas  ir  Kalinai.  Ir vėl,  ir vėl!.. 
Juškė  atsiviepė,  lyg  ir  jam  būtų  kliuvę.  Kokie  tikslūs  ir 
skaudūs  smūgiai! 
-  Dėkit,  joptvaimat'!  Dėkit  tam  kaimiečiui!  Ko  ten  ter-
liojatės!.. 
Juškė  negalėjo  patikėti  -  tas  kaimietis,  regis,  kaip  žiurkė 
gyvenantis  garažo  tamsoje,  švaistėsi  kumščiais  ir  kojomis  lyg 
užsigimęs  kietuolis!..  Gerai  aptalžyti  ir  kartu  pirmąjį  reketo 
krikštą  gavę  Gerda  su  Kalina  be  jokios  gėdos  viens  per  kitą 
strimgalviais  rovėsi  iš  garažo,  ir  čia  Juškė  akis  į  akį  susidūrė 
su  Liutiku.  Kriokdamas  puolė  jį,  bandė  pastverti  į  glėbį,  bet 
jį  patį  pasitiko  smūgių  serija.  Dangstėsi  dangstėsi,  kol  ap­
kvaito  nuo  skausmo  ir susileido vietoje. 
-  Pagąsdinsit!.. Patys kaimiečiai!.. Po vieną mieste išgau-
dysiu!.. 
Tokių  šūkčiojimų  lydima  „audinė"  išlingavo  į  gatvę. 
Gėdingas  pralaimėjimas.  Iš  kur  Juškei  ir jo  nevykėliams 
„torpedoms" žinoti,  kad šis iš pažiūros  lėtas ir nerangus „pa-
cukas"  nuo  mokyklos  laikų  fanatiškai  domėjosi  Rytų  kovos 
menais?  Tegu  džiaugiasi,  kad  Liutikas  į  garažą  nesinešioda-
vo  „nunčiakų"...  Bet  jau  kitą  dieną  miesto  jaunuomenę  ap-

325 
ėmusi  euforija  nuslopo.  Nenoriai  buvo  pasakojama,  kad 
prieš  darbo  pabaigą  į  aršuolio  garažą  užėjo  penki  šiauliečiai 
su  kažkokiu  ambalu  priešakyje,  ir  štai  Liutikas  guli  visas  su­
daužytas  ligoninėje.  Pats  Zaksas  atkalbėjo  rašyti  pareiškimą 
ir  išaiškino,  jog  nuo  šiol  visi  privalės  Juškei  mokėti  - jei  ne 
jam, tai šiauliečiams, koks skirtumas!.. 
Tokios pamokos pakako  kitiems,  besistengiantiems išsi­
laikyti  iš  savo  verslo,  todėl,  pasirodžius  Gerdai  ir  Kalinai, 
stengdavosi  kalbėtis  su jais  dalykiškai  ir  trumpai.  Šimtas,  tai 
šimtas...  Dešimt  procentėlių?.. Na taip, teisingai,  tiek už ap­
saugą visuose  miestuose  mokama... 
Vakarais  gatvėse  padaugėjo  policininkų,  bet  jie  akutes 
išplėšdavo  tik  pasigirdus girtuokliškam  triukšmui  arba  mote­
riškam  juokui.  Pro  šalj  švilpianti  Juškės  „audinė",  o  jam 
įkandin  Zakso  „Toyota"  -  toks  derinys  jų  nei  jaudino,  nei 
domino.  Miestas  tarsi  nugrimzdo  į  liūną,  pro  kurio  dumblą 
kažkur  aukštai  aukštai  mirksėjo  teisingumo  žvaigždė,  tokia 
menka  prieš  įsivaizduojamą  policininko  munduro  žvaigždutę. 

*  *  * 

Pro  langą  plūdo  nakties  vėsa,  ir  Vidmantas  dar  nemie­

gojo,  kai  tykūs  žingsniai  nutrūko  ties  durimis.  Kristina,  jos 
lengvi  žingsniukai.  Savaime  nusišypsojo  -  nejau  vėl ji  prisėli­
no  tik  tam,  kad  pasuktų  raktą  spynoje? 
Apsiriko.  Ji  laisvai  ir  gracingai  žengė  į  prieblandos  už­
tvindytą  kambarį  ir  be  garso  sustojo  prie  lovos.  Vidmantas 
nustebo  dar  kartą.  Kristina  vilkėjo  šilkiniais  naktinukais,  ku­
riuos  prilaikė  vos  įžiūrimos  petnešėlės.  Jis  negalėjo  atitrauk­
ti  akių,  nors jautė,  kad  rausta  iš  nesmagumo.  Kaip  čia?  Juk 
dar  prieš valandėlę jie  tauškė  visokius  niekus  ir  savo žavesiu 
ji  nesistengė  jo  pakerėti,  o  dabar  apnuoginti  jos  pečiai  dega 
akyse.  Ir  smalsumą  pergalėjo  pavydas  -  štai  šitaip,  drąsiai  ir 
paprastai,  ji  užkariauja  vyrų  simpatijas. 
Ji  stovėjo tarsi  prisvaiginta tamsos ir šypsojosi. 

326 
 -  Nemiegojai  dar?..  Man  irgi  nesimiega. 
Vidmantas  pajuto  begalinį  švelnumą  tam  šnabždesiui  iš 
tamsos.  Dvelktelėjo  vėsa.  Tai  jos  odos  kvapas,  kurį  jausdavo 
rytais,  kai  ji  išeidavo  iš  vonios.  Tarytum  lietui  nulijus,  kai 
oras  praskraidrėja,  o  vėjas  persismelkia  gaivia  drėgme. 
Jis  ištiesė  ranką,  ir ji  žingtelėjo  arčiau.  A t r o d ė  išblyškusi 
ir  šypsojosi  lyg  prašydama  atleidimo.  Toje  prietemoje  jis  ieš­
kojo  jos  pirštų,  norėjo  taip  suspausti,  kad  jos  kūnas  pasiųstų 
nors  menkutį  impulsą,  jog  šioje  vėsioje  naktyje  ji  ieško  švel­
n u m o .  Plaštaka  slystelėjo  delnu,  ir  jis  pasijuto  belaikąs  už 
riešo.  T r a p a u s  lyg  vaiko,  ir  pastaroji  mintis  nuplovė  jo  ryžtą. 
Taip,  jis ją  globos  ir  rūpinsis,  ja, jeigu  tik ji  to  panorės. 
- T u  nieko  Rusijoje...  nė  su  nieku?.. 
-  Ž i n o m a ,  kad  n e . . . 
- T a i p  ir  patikėsiu. 
-  Kristina! 
Ji  atsitraukė  tarsi  baukšti  laukinė  būtybė.  Pečiais  palietė 
sieną,  o  delnais  pridengė  grakščių  kojų  nuogumą.Vidmantui 
pasirodė,  kad ji  tiesiog pozuoja,  d e m o n s t r u o d a m a ,  ko jis,  ne­
išmanėlis,  neteko,  atsidavęs  atsitiktiniam  meilės  nuotykiui 
Rusijoje. 
-  Kristina...  Tu  nelygink  m a n ę s  su  Skirma.  Na,  nesu 
toks  kvailas  ir  nesistengiu  tau  apsukti  galvos.  Tokiu  atveju 
jau  seniai  kalbėčiau  apie  meilę.  Kalbėčiau  ir  trinčiau  kiek 
galiu,  kol  pasiekčiau  savo. 
- T a i  tu  nemyli  manęs? 
-  Nežinau. 
-  Nė  trupučio? 
-  Nežinau,  -  negailestingai  pakartojo  jis  ir  atsiduso:  -
Bet  tai  ir  yra  atsakymas.  Kai  pradedi  nebesusigaudyti  savo 
jausmuose,  visada  stoja  nežinomybė.  O  man  taip  ir  yra.  An­
traip  seniai  būčiau  išsikraustęs...  Noriu  būti  šalia  tavęs,  tau 
to  n e p a k a n k a ? 
-  Ne,  -  sausai  atsakė  ji  ir  sujudėjo. 

327 
 Vidmantas  sekė  akimis  tą  judesį,  po  kurio  naktiniai 
marškinukai  stebėtinai  lengvai  nuslydo  jos  kūnu  ir  prapuolė 
kažkur  po  kojom.  Ji  stovėjo  nuoga  ir  nuleidusi  rankas.  Sto­
vėjo  išdidi,  nesigėdydma.Vidmantas  žvelgė  įjos  švytintį  kūną 
ir sutrikęs, ir susižavėjęs. 
Jos  akys  suspindo.  Vos  pastebimai  sukrutėjo  bespalvės 
lūpos: 
- A š  myliu  tave...  Tau  pakanka  tai  žinoti? 
-  Kristina,  na  kam  taip?..  Juk  greitai  mūsų  vestuvės. 
-  Vestuvės...  Jos  man  dabar  nė  kiek  nerūpi. 
Jos  susijaudinęs  veidas  išsiplėšė  iš  tamsos.  Plaukų  sruo­
ga  nusliuogė  skruostu,  ir ji  palindo  po  antklode.  Kaip  didžiu­
lė  katė  prisiglaudė.  Nosies  galiukas  buvo  šaltas,  o  kojų  oda 
po jo  pirštais  stangri  ir  karšta.  Jis  norėjo  patyrusio vyro  balsu 
šnibžtelti:  „Eikš"  ir  po  to  pabandyti  apsakyti  mistinį  regėji­
mą,  kad  gražesnio  atsipalaidavusio  kūno  neteko  matyti,  bet 
pajutęs  krūtinę  užgulantį  putlumą,  neteko  nuovokos,  ir  jos 
kvepiantys  plaukai  apkrito  veidą,  užgožė  akis. 
-  Nieko  nekalbėk,  nieko...  -  tarsi  šilta  gyvatė  smilkiniu 
nuslydo jos  kvėpavimas. 
Regis,  jo  sutrikimas  įkvėpė  Kristiną  ieškoti  aistringiau­
sių  glamonių.  Ji  suvirpo  nuo  kojų  iki  galvos,  ir visa jėga  pasi­
liko  pirštuose.  Švelniuose,  lyg  po  savo  pagalvėlėmis  jaustų 
vašką. 
-  Tu  būsi  mano...  Iki  amžių  amžinųjų!..  -  karštai  su  iš­
šūkiu  sušnibždėjo  ji  visiškoj  tamsoj,  tarytum  sklęsdama  be-
galinėn  erdvėn,  persmclkton  aistraus  juslumo  ir  žvėriškos 
budrumos. 

*  *  * 

Skirma  nieko  kito  geresnio  nesugalvojo,  kaip  paauksuo­

tus  kontaktus  perkraustyti  į  kitą  miesto  galą,  pas  Vidmantą, 
kuris  gyveno  artėjančių  vestuvių  nuotaika,  kai  jo  būsena  -
tarsi  prieš  laidotuves.  Rūta  dingo,  o  Zaksas,  vos  sužinojęs, 

328 
 kad  jis  pasirodė  mieste,  visus  tik  ir  klausinėja,  kas  matė  jį, 
kur  pagauti  tą  veikėją...  Tiesiog  nenustygsta  ir  taria  jo  vardą 
palydėdamas  virtine  keiksmažodžių.  Tik  kvailys  gali  manyti, 
jog jiems  susitikus  Z a k s o  tonas  pasikeis.  Mindė  papylė  žiba­
lo,  jis!..  Ir  kalbės,  aišku,  apie  M i n d ę  kaip  apie  vieną  iš  savų 
žmonių,  prieš  kuriuos  tenedrįsta  šokinėti.  Ž i n o  tuos  giedo­
jimus... 
V e n g d a m a s  susidurti  su  t u o  nemaloniu  tipu,  Skirma  ne-
benakvodavo  išsinuomotame  butelyje  ir  miesto  centrą  steng­
davosi  aplenkti  kuo  didesniu  lankstu.  Vylėsi,  kad  laikas  gali 
išsklaidyti  virš  jo  galvos  susikaupusius  grėsmingus  debesis,  o 
jei  d a r  pavyktų  sulaukti  Mindės  ir  žmoniškai  su  juo  pasikal­
bėti,  galbūt  visai  išsisuktų  nuo  Z a k s o  nemalonės. 
Brangųjį  krovinį  atsigabeno  paryčiais,  prieš  pat  aušrą. 
Kuo  greičiau  prasivirti  aukselio,  parduoti  ir  vėl  -  į  Rusiją. 
Iki  pietų  Skirmai  pavyko  parsiboginti  keletą  emaliuotų 
katilų,  ir  negaišdamas  nė  minutės, jis  išlėkė  j  Jonavą,  kur jau 
buvo  telefonu  susižinojęs,  kad  prie  azoto  gamyklos  veikian­
čioje  parduotuvėje  cheminei  reakcijai  būtina  rūgštis  pardavi­
nėjama  tarsi  pienas,  be  jokių  apribojimų.  Pasikrovė  šešias 
plastmasines  statines  po  penkiasdešimt  litrų  ir  vakarop,  dar­
d ė d a m a s  kaimo  vieškeliais,  priartėjo  prie  miesto.  Liko  rizi­
kingiausia  atkarpa  -  vos  kilometras  asfalto,  ir  jo  azoto  rūgs-
v 

timi  perdvokęs  „aštuntukas"'  pasislėps  tarp  Žvaigždžių  mies­

telio  mūrų.  Čia  veržliai  ir  praskriejo  pro  jį  Zakso  „Toyota". 
Prasilenkė,  bet  veidrodėlyje  p a m a t ė ,  kaip  akis  badantis  auto­
mobilis,  ūmai  stabdomas,  kone  vietoje  apsisuko.  Kaip  nepa­
galvojo,  kad  šituo  keliu  beveik  visi  traukia  prie  ežero,  o  vaka­
ras  pilnas  blėstančios  vasaros  šilumos?!  Su  apmaudu  vėl  dirs­
telėjo  į  veidroduką  - vejasi,  net  avarines  švieseles  įsižiebė... 
Prakeikimas! 
Aplenkęs  jį,  Zaksas  sustojo  šalikelėje.  P r i ė j o  automobi­
lio  paskuigalio  savo  „aštuntuką"  privairavo  ir  Skirma.  Sten­
gėsi  atrodyti  ramus  ir  kiek  nustebęs,  bet  iššokęs  Zaksas  pasi­
žiūrėjo  į  jį  tarsi  gyvatė  į  triušį. 

329 
 -  Lakstai!..  Atseit  nežinai,  kad  tavęs  visur  ieškau! 
- O . . .  o  kas  yra?.. 
-  Bibis  p e r  šakas!  Prisiveikei!..  -  ir  eidamas  aplink  „aš­
tuntuką",  garsiai  pabeldė  kumščiu  į  stogą:  -  Matau,  d a r b u o ­
jiesi  visu  t e m p u ,  rūgštelę  vežioji,  auksiuką  verdi.  Na  ir  kaip 
sekasi?  Daug  babkių  prisišliaužei? 
Skirma  vis  tebesėdėjo  už  vairo.  G u o d ė  tik  ta  mintis,  jog 
Zaksas  vienas  sklaidosi,  be  Juškės... 
-  Tai  ne  tavo  reikalas. 
-  Ak  štai  kaip?  O  kad  tu  m a n o  babkes  nunešei  -  irgi  ne 
mano?.. 
-  Kokias  babkes? 
-  Neapsimesk  durneliu!  Mindė  už  m a n o  pinigus  supirko 
detales,  o  tu  atvažiavęs  p a ė m e i  ir  susišlavei.  Varai  bespre-
dielą,  Skirma!  Negalvojau,  niekad  n e m a n i a u ,  kad  tu  toks 
naglas! 
-  Nežinau  aš  jūsų  reikalų.  Jis  m a n  buvo  skolingas,  ir 
vsio!  Aš  jį  pastačiau  ant  kojų!  Nenorėjo  sąžiningai,  tai  at­
ėmiau,  ką  pats  buvau  davęs. 
Bet  Zaksas  nenorėjo  klausytis. 
-  Ten  buvo  įdėti  m a n o  pinigai,  ar  supranti  tu?  M a n o ! . . 
Dar  pasiginčysi  -  kaip  Liutikas  atsigulsi  į  ligoninę,  -  grasino 
jis,  ir  Skirma  kiekviename  miesto  autoriteto  moste  įžiūrėjo 
liūdną  sau  galą.  -  T o d ė l  norėčiau  visą  tą  dėžę  atsiimti,  o  jei 
nori  toliau  užsiimti  auksiuku,  teks  mokėti...  Tai  m a n o  biznis, 
ir  kas  mėnesį  atsegsi  m a n o  chebrai  po  dešimt  štukų,  kitaip... 
Grasinimai  a t ė m ė  Skirmai  klausą.  Stipriai  suspaudė  vai­
rą,  lyg  n o r ė d a m a s  nuplėšti jį  velniop. 
-  Tai  tu,  Zaksai,  durnelis!  -  nepažino  savo  balso,  grubu­
mu  niekuo  nenusileidžiančio  banditiškų  manierų  pritvinku­
siam  sportiškam  vyrukui.  -  Už  tokias  babkes  atsiras  kas  tave 
nuramins!  Nereikia  m a n  knisti  p r o t o !  Nebuvo  ten  tavo  bab­
kių,  nebuvo!  Mažini  M i n d ę  tik  sau  naudos  ieškodamas. 
-  Ak  štai  kaip!..  Šustras  esi,  žiauriai  šustras,  ar  n e ?  G e ­
rai,  aš  su  tavimi  nebesikalbu,  pasikalbės  kiti...  -  ir  jau  dyrin-

330 
damas  link  automobilio,  atkišo  smilių.  -  Kiti  tavimi  užsiims, 
kiti!..  Pakabins  už  kiaušių,  o jei  reiks-visai  užkas!  Pamatysi! 
Iš  po  ratų  išmetusi  dulkių  tumulus,  „Toyota"  iššoko  į 
plentą  ir  nulėkė  į  miestą.  „Paskelbti  man  nuosprendžio?"  -
dingtelėjo  mintis  Skirmai,  ir  vis  neatsistebėdamas,  iš  kur jis 
rado  savyje  drąsos  atsikirsti  pačiam  Zaksui,  nervingai  įgrūdo 
pavarą. 
Vidmantas  iš  karto  pastebėjo,  kad  kažkas  atsitiko.  Ke­
liant  pilnas  rūgšties statines,  Skirmos  rankos virpėjo,  o veide 
atsispindėjo  begalinis  nerimas. 
-  Zaksas,  -  trumpai  paaiškino  savo  prislėgtą  būseną,  -
buvau  sutikęs  jį... 
Nepersimesdami  nė  žodeliu,  surikiavo  statinaites  pagal­
binio  pastato  viduje.  Nereikėjo  būti  galvočių,  kad  suvoktum, 
jog  Zakso  grasinimai  realūs,  Įrodyti  savo  jėgą  daug  išmonės 
neprireiks -  užsiundys  arba  Juškės  „torpedas"  , o gal,  kaip  ir 
Liutiką,  atiduos  į  Šiaulių  banditų  rankas. 
-  Reikia  kažką  galvoti,  reikia,  -  sunkiai  dūsavo  Skirma, 
kai  abu  prisėdo  ant  vejos  po  rožių  krūmu,  kurio  žiedų  pur­
puras  švytėjo  tarsi  kraujo  amalai  akyse.  -  Tas  pideras  nepa­
liks  manęs  ramybėje. 
- T a i žadi  neimti  į  galvą,  ką  sako  Zaksas? 
-  Eina jis  šikti!.. 
- T a d a  nežinau,  kaip čia  išsivynioti.  Turėsi  būti  atsargus. 
- Ž i n o m a . . .  Reikės pasisaugoti. 
Pakibo  tyla.  Aklavietėje.  Kokiu  būdu  įmanoma  išsikaps­
tyti  iš šios sumautos padėties?  Policija? Ji  labiau domėsis ne­
legaliu verslu  nei  miglotais grasinimais.  Mokėti  Zaksui?.. 
Vidmantas  kažką  mąstė,  o  Skirma  buvo  įsitempęs,  kai 
juos  užklupo  Kristinos  balsas: 
-  Ko čia  vartotės  ant  žolės  kaip  girtuokliai!  Eikite  į vidų, 
atrodo,  šaldytuve yra  dar  alaus. 
Skirma  stodamasis  padėkojo.  Vėliau,  po  valandos  kitos, 
o  dabar  turįs  šiokių  tokių  reikaliukų  mieste.  Nė  nedirstelėjęs 
į  Kristiną,  kuri  prieš  pasirodydama  lauke  būgštavo,  kad  plia-

331 
žinės  suknelės  gili  iškirptė  ir  skeltukai  sukels  svečiui  nesvei­
ką  akių  blizgesį,  Skirma  nužirgliavo prie  automobilio. 
-  Kas jam  atsitiko?  -  mergina žiūrėjo čia  į  tolstantį  baltą 
„aštuntuką",  čia  į  pasliką  ant  žolyno  Vidmantą.  -  Keistas 
kažkoks!  Dėl  žmonos  nosį  taip  nukabinęs?  O  gal  judu  apsi-
pykote? 

- T a i  kas yra? 
Ji  prisėdo  šalia  tysančio  Vidmanto,  lyg  norėjo  paliesti jo 
petį,  bet  pastebėjusi  nervingą  krustelėjimą,  rankomis  apsivi­
jo  per  kelius  sulenktas  kojas. 
-  Nepasakosi? 
-  Tu  vis  vien  nesuprasi,  -  atsiliepė  jis,  -  yra  blogai,  o 
kaip  bus  toliau,  neįsivaizduoju. 
-  Banditai? Užkrovė duoklę, tiesa? 
Vidmantas  nustebęs  pasižiūrėjo  į  Kristiną. 
-  Taip  ir  turėjo  atsitikti,  -  pareiškė  ji.  -  Kaipgi!..  Vaidi­
na  prieš  visus  turtingą,  štai  ir  prisivaidino.  Reketas  tokius 
klounus  pirmiausia  čiumpa. 
Vidmantas  prisiminė  tą  rytą,  kai, gėdingai  Kristinos  tėvo 
užkluptas,  lipo  laiptais  ir  virtuvėje  pamatė  tą  vyrišką  veidą. 
Ir dabar jis stovėjo akyse,  ir visos  mintys sukosi  apie jį... 
-  Kodėl  tu slėpei  nuo  manęs,  kad  tąsyk,  kai  iš  po  nakties 
užlaužė  tavo  tėvai,  virtuvėje  tupėjo  Zaksas? 
Ji  karčiai šyptelėjo. 
-  Dar gražiau!..  Nieko aš neslėpiau!  Nenoriu  aš jo  ir pri­
siminti.  O  gal, sakysi,  turėjau  tave su juo supažindinti? 
-  Dabar jau  teks...teks  nori  nenori  susipažinti. 
-  O  kuo čia jis dėtas? 
-  Kuo!.,  kuo...  Jis  užspaudė  Skirmą, jis  valdo  tuos  ban­
ditus. 
- N a ir kas? Taip jam  ir  reikia!  Prisivaidino... 
-  Geriau  patylėk! 
Jo  balsas  suskambo  taip  griežtai,  kad  staiga  Kristina  su­
prato,  jog  nepažįsta,  visiškai  nepažįsta  šio  žmogaus,  su  ku-

332 
riuo  ryžosi  susieti  savo  tolesnę  ateitj.  Nebedrįso  plėtoti  min­
ties,  kad  turėtų  atsikratyti  to  nevykėlio  mergišiaus  draugys­
tės,  bijojo,  kad  jis  dar  ko  nepaklaustų  apie  Zaksą,  apie  jų 
užgesusius  santykius. 
-  Zaksas,  Zaksas!..  -  lyg  išgirdęs  jos  nuogąstavimus, 
Vidmantas  pašoko  ant  kojų.  -  Visur jis!..  Vakar,  šiandien  ir 
rytoj! 
-  Kas  tau?  - ji  bandė  įsikibti jam  į  ranką,  prisiglausti... 
-  Atstok!  Mane  užkniso  tas  vardas  ir  visos  tavo  meilės 
jam! 
Kristina  išbalo  ir  sudrebėjo: 
-  Juk  sutarėme...  Žinai,  kad  man  negali  prikaišioti  -  aš 
pati,  nevertei  manęs,  pati  tau  apie jį  pasipasakojau. 
Pasipasakojo...  Nenormali  meilė.  Vien  seksas  juos  ir 
tesiejo. 
-  Atleisk,  nenorėjau  tavęs  įžeisti.  Na,  -  ištiesė  jis  ran­
ką,  -  taika? 
Ji  klusniai  prigludo  prie  jo  krūtinės.  Stipriai  stipriai  ap­
glėbė  liaunomis  rankomis jo  liemenį.  Vidmantas,  nors  ir  ne­
galėjo  pakęsti  tokio jausmų  demonstravimo  po  kaimynų  lan­
gais, jos neatstūmė. 
-  Tu  geras...  Tik  tu  vienas  gali  mane  suprasti  ir  apginti. 
Vienas  vienintelis... 
-  Apginti?  Jis  ir vėl  buvo  atvažiavęs? 
-  Ne, jis  skambino...  Kol  tu  buvai  Rusijoje,  skambino  ir 
skambino.  Numesdavau  ragelį...  Dieve,  kaip  aš jo  bijau!  Jis 
psichopatas.  Jei  viena  pasirodyčiau  mieste,  pagriebtų  nuo 
gatvės,  kaip  ne  vienai yra  padaręs. 
Psichopatas.  O  kadaise  pati  kalbėjo,  kad  šlaistydavosi 
gatvėmis  atmušinėdama  visų  bernų  žvilgsnius  ir  laukdama, 
kol  pričiuoš  Zakso  automobilis.  Jis  visada  išdygdavo  tarsi  iš 
po  žemių.  Net  kojas  pakirsdavo.  Ne  iš  baimės,  o  iš  geidulio. 
Taip,  taip...  Absurdas,  bet  taip  buvo.  Atrodo,  kad  toji  šėto­
niška  trauka  kamuoja  ir  tą  tamsią  asmenybę,  ir  visiškai  ne­
aišku,  ką  iš  tikro  ši  trapi  mergaičiukė  jaučia  jam,  nes  visas 

333 
gilinimasis  j  jos  prisiminimus,  besistengiant  apčiuopti  ką 
nors,  kas  būtų  susiję  su jų  meile,  nueidavo  perniek. 
Dar viena  aklavietė. 
Vidmantas  pajuto,  kad  yra  stebimas jos  tyrų  akių. 
-  Aš  myliu  tave,  kvailiuk!..  Net  neabejok,  girdi?  -  ir jau 
visai  linksmai  pridūrė:  -  Jei  terūpėtų,  kaip  apsisaugoti  nuo 
to  psicho,  tuokčiausi  tik  su  policininku! 
Jie  abu  nusijuokė.  Vidmantas  vienu  žvilgsniu  aprėpė  jos 
grakštaus  kaklo  linijas,  gražią  burną,  kiek  primerktas,  bet, 
regis,  dar  vaiskesnes  akis,  dailias  šypsenos  įspaustas  duobu­
tes  skruostuose,  ir  tarsi  elektra  perėjo  kūnu:  „Negali  būti, 
kad  ši  dievybė  bus jo  žmona...  Juk  iš  tikro,  tos  kalbos,  kad ji 
turtinga,  nieko  vertos  prieš  tą  akimirką,  kai  jos  paaugliškai 
putlus veidelis arti arti.. * 
-  Kol  aš  šalia,  gali  nieko  nebijoti,  -  tarė jis  švelniai  glos­
tydamas jos  įdegusius  pečius.  -  Eime  į  vidų,  darosi  vėsoka. 
Bet  prie  namo  kampo  Vidmantas  stabtelėjo.  Sužiuro  į 
kiemo  gilumoje  stovėjusius  šlapio  asfalto  spalvos  „Žigulius". 
Kristina jo  žvilgsnyje  nesugavo jokios  prasmės: 
-  Kas?.. Pamiršai ką nors? 
-  Taip,  ten  tavo  visa  kosmetika  liko.  Juk  sakei,  kad  be 
jos  nė  žingsnio,  todėl  pasiimk,  nes  rytoj  teks  palėkti  iki  Vil­
niaus. 
-  Važiuosime  pas  tavo  mamą?  Pristatysi  būsimą  žmoną? 
Ji  įkvėpė  gurkšnį  oro,  lyg  šis  būtų  salstelėjęs  it  nektaras, 
bet  tuoj  buvo  nuvilta. 
-  Važiuosiu  vienas,  Kristina...  Neįsižeisk,  bet  taip  rei­
kia.  Kitą  savaitę  aplankysime  maniškius,  gerai? 
Ją  gulte  užgulė  liūdesys,  net gavo  ieškoti  kur atsiremti. 
-  Pasakyk  man,  pasakyk,  ką  tu  sugalvojai! 

• * *

Skirma,  nujausdamas,  kad  iš  miesto  traukiasi  paskutiniai 

jo  nerūpestingų  dienelių  šešėliai,  išmaišė  Telšius  skersai  ir 

334 
išilgai,  bet  nei  Staselio,  nei  Milerio  niekur  n e r a d o .  Tai  vieni, 
tai  kiti  tvirtino  matę  lyg  Bakučio  kieme,  lyg  „Medžiotojų  už­
eigoje",  bet  kur  bepuldavo,  visur  atsimušdavo  j  šykščias  fra­
zes:  „Buvo,  bet  išvažiavo". 
R e s t o r a n o  prieigų  vengė.  Padidintos  rizikos  teritorija. 
Ten  viešpatauja  Zaksas  ir  gauja  šakalų,  besitaikančių  pagirti 
savo  dievukų  ar  prišokti  padėti  j a m ,  kai  sugalvos  patraukti 
p e r  dantį  tokius  kaip  jis,  akimoju  paverstus  amžinais  skoli­
ninkais.  Praeiviai,  išnyrantys  iš gatvių  tamsos,  buvo  panašūs  į 
išgąsdintas  peles,  o  priešais  atlekiančių  mašinų  šviesos  dras­
kė  akis,  regis,  tuoj  pabaisiškai  blūktels  ragindamos  sustoti. 
Pagaliau  b e n e  trečią  kartą  prisiartinęs  prie  „Pienės"  kavinės, 
išvydo  Zefyro  „golfuką".  Jis  pats  sėdėjo  automobilyje,  per 
slenkstį  iškišęs  kojas,  ir  kažką  kalbėjosi  su  dviem  mergino­
mis,  matyt,  stengdamasis  bent  vieną  iš jų  nuvilioti  iki  kavinu­
kės  rūsio. 
Skirma  kantriai  ė m ė  laukti.  Milerio  draugelis!  Kartu 
mokyklą  baigė,  ir  visi  mieste  žino,  kad  jie  turi  bendrų  reika­
lų.  Tas  tikrai  nujaučia,  kur  galėtų  rasti  Milerį,  kuriam  ne  vis 
vien,  kas  dedasi  mieste,  todėl  patyliukais  su  Staseliu  buria 
apie  save  žmones,  nesižavinčius  nei  Zaksu,  nei  juolab  Juškės 
žygiais. 
Viena  įlipo,  o  kita  vis  staipėsi  ant  ilgų  kojų.  Skirma  neiš­
kentęs  privažiavo  arčiau  ir  spustelėjo  signalą.  Trys  p o r o s 
akių  įsmigo  į  jį,  ir  ilgakojė,  pilna  pagundos,  atžygiavo  prie 
„aštuntuko". 
-  Ne  tu!  Dink,  sakau!  -  vijo  ją  Skirma  ir  pamojo  Zefy­
rui.  -  Ateik  čia!  Yra  bazaras. 
„Šūdas,  -  nulydėjo  akimis  šalin  krypuojančią  panelę,  .-
kai  taip,  tai  signalizuok  visą  naktį  -  nieko  neprisišauksi,  o  kai 
nereikia,  pagatavos  ir  ant  stogo  važiuoti..." 
Zefyras  atlapojo  dureles,  ir  vos  pasisveikinęs,  Skirma  pa­
klausė: 
-  Kur  rasti  Milerį?  Arba  Staselį.  Nežinai? 
-  O  kam  tau  reikia? 

335 
 -  Reikia! 
-  Na  o  dėl  ko? 
-  Dėl  to  paties!..  Man  labai  reikia  su  kuriuo  nors  iš  jų 
susitikti.  Turiu  problemų  ir  nematau,  su  kuo  daugiau  mieste 
galėčiau  pasitarti. 
Problemų...  Pastaruoju  metu  šis  nuvalkiotas  žodis  įgijo 
visai  kitą  svorį. 
-  Na,  sakyk!  -  Skirma  matė,  kad  pataikė  ant  žmogaus, 
kuris  numano,  kur  rasti  bent  vieną  iš  jam  rūpimų  vyrukų.  -
Sakyk,  aš  neturiu  laiko spoksoti  į  tavo snukį! 
Ir vaikiškai  putniame,  apskritame  it  mėnulis veidelyje  iš­
sisklaidė  įtarumas. 
- J i e  „Lokyje",  prie  Germanto, visa chebra  nuvarė  ten... 
Urbiaus  gimtadienis  ir šiaip,  žinai,  pasikalbėti. 
Po  keliolikos  minučių  Skirma  lėkė  smėlėtu  miško  keliu­
ku.  Visi  ten...  Jei visi  vieningai,  tai  nieko tas Zaksas su Juške 
nepašokinės!  Ką jie,  saujelė,  prieš visą  miestą! 
Užropojus  į  kalniuką,  „aštuntuko"  žibintai  lyžtelėjo  pa­
ežerės  medžius  ir  nušvietė jaukų  vaizdą:  apie  vos  porą  metrų 
iš po žemių  iškilusį  pastatą  rikiavosi  automobiliai,  tai  šen,  tai 
ten  sujuoduodavo,  subaltuodavo  vaikštinėjančių  žmonių  si­
luetai,  o  iš  alubario  vertėsi  garsi  muzika.  Tikrai  gimtadie­
nis... 
|  vidų  nėjo.  Tenai  vyresnė  karta,  neskubanti  ypatingai 
bičiuliautis  su jo  amžiaus  vaikinais,  todėl  Skirma  pirmą  pasi­
taikiusį  paprašė,  kad  pakviestų  Milerį,  su  kuriuo  visada  ras­
davo  apie  ką  pasikalbėti,  beje,  ir jųdviejų  žmonos  dažnai  vie­
na  pas  kitą  į svečius vaikščiodavo. 
-  Jis  ten, -  rodė  kažkur  link  ežero,  - ant  tilto... 
Kai  medinės  tilto  grindys  sutrinksėjo  nuo  žingsnių,  prie 
turėklų  linksojusios  žmogystos  pakėlė  galvas.  Mileris  ir  Sta­
selis,  abu  viens  į  kitą  panašūs  tiek  ūgiu,  tiek  tvirtu  sudėjimu, 
sulaukę  netikėto svečio,  vidury  šnekos  nutilo. 
-  Sveiki,  bachūrai,  -  sveikinosi  Skirma,  -  nešalta  stovėti 
ant  vėjo? 

336 
 -  O  kokie vėjai  tave  čia  atnešė?  -  Mileris  buvo  abejingas 
jo  pasirodymui.  -  Kur  buvai  dingęs? 
-  Ai,  buvau  Rusijoje,  bet  žinau,  kokios  nesąmonės  deda­
si  mieste.  Dėl  to ir atvažiavau. 
Tai  išgirdęs, Staselis šyptelėjo.  Suprantama,  Skirma  nie­
kad  negarsėjo,  kaip  tas  raumeningas  vyrukas,  muštynėmis, 
neturėjo  tokio  autoriteto,  o  štai  dabar  kuo  rimčiausiu  tonu 
pareiškia,  kad jam  ne  vis  vien,  kas  dedasi  mieste.  Ir  Staselis 
tarsi  iš  nuobodulio  paklausė: 
-  Na ir kas, tavo nuomone, vyksta mieste? 
-  Bespredielas!  Ir aš nežadu  sėdėti  rankas sudėjęs.  Blia-
cha,  išlindo  kaimiečių  šaika  ir visus  ant  ausų  stato.  Kai  išgir­
dau,  kad  Milerio  tačką  pasprogdino, jau  tada... 
-  Palauk,  o  ar  tu  žinai...  -  įdėmiai  pasižiūrėjo  į  jį  Mile­
ris, - kieno  tai  darbas? 
-  Kieno?  Juk  čia viskas jasna  - Juškės... 
Mileris su Staseliu  reikšmingai susižvalgė. 
-  O  kas  pakišo  trotilą,  bent  numanai? 
-  Kas, kas!.. - traukė  pečiais Skirma.  -  Daug  kas galėjo. 
-  Hm, tavo žmonos sugyventinis, Sieras. Štai kas...  Buvo 
diena, atsirado kas matė...  Užtat staigiai  ir dingo iš miesto. 
-  Tas rusas? - pabalino akis  Skirma.  -  Nesąmonė...  nors 
gal,  ką  aš  žinau!  Juk  sakiau  -  tvarkiau  reikalus  ruskyne. 
Pribloškianti  naujiena!  Rūtos  sugyventinis!  Na  tai  kas, 
kad  ambalas,  bet  tylenių  tylenis.  Niekuomet  nesišvaistydavo 
kumščiais  ir tolėliau  nuo chebros  laikėsi. 
-  Jis  buvo  Zakso  žmogus,  -  tęsė  Mileris,  -  kariškis,  ir 
apie  sprogmenis  išmanė.  Išsigando,  kad  mentai  gali  paimti, 
ir dingo.  O taviškė?..  Irgi  su juo  išnešė  autus? 
- T a i p .  Ir sūnų,  svolačka,  prikabino. 
-  Va čia  tai  bespredielas, - vaizdavo  rimtą  Staselis,  nors 
iš  akių  matėsi,  kad  šaiposi.  - Tai  gal  dėl  to  ir atvažiavai  pasi­
skųsti? 
Žiūri  kaip  į  piemenį  -  toks  požiūris  Skirma  žeiste  žeidė. 
Ne  apie  tai, velniai  rautų,  nori  kalbėtis! 

337 
 -  Na,  nesinervok, -  Mileris pastebėjo,  kaip  iš  įsiūčio per­
simainė  Skirma.  -  Paliko,  pabėgo...  Jos  reikalas.  Normaliai 
stojiesi  ant  kojų  -  ir  be  jos  susitvarkysi  gyvenimą.  Sakyk,  ko 
atvažiavai? 
-  Zaksas,  tas  pridurkas,  mane  užkniso.  Šiandien  sustab­
dė  gatvėje  ir  ėmė  kabinėtis.  Karoče,  įkalė  nalogą  -  dešimt 
gabalų  per  mėnesį... 
-  Kur  dingsi,  turėsi  mokėti,  -  pertraukė  jį  Staselis  su  ta 
pačia  pašaipa. - Zaksas yra  Zaksas,  negražu  neklausyti. 
-  Palauk,  Staska,  nevažiuok  ant  bachūro...  -  ir jau  visai 
rimtai  Mileris  paklausė:  -  Kodėl  dešimt,  kodėl  tiek  daug?.. 
Skirma  papsakojo  apie  draugystės  pabaigą  su  Mindė, 
nutylėdamas,  kas  per  biznis,  nešęs  tokius  milžiniškus  pini­
gus,  juos  siejo.  O  vėliau  Mindė  pasiskundė  Zaksui,  ir  štai  jį 
ėmė  laužti,  Šiaulių  banditais gąsdinti. 
-  O tu  ką? - lyg ir sukluso Staselis. 
-  Pasakiau,  kad  nemokėsiu.  Durnas aš,  ar ką?  Kodėl  tu­
rėčiau  jam  mokėti?  Už  ką?  Dešimt  gabalų  per  mėnesį!..  -
skeryčiojosi  Skirma,  net  tilto  lentos  po  kojom  vaitojo.  -  Pa­
sakiau,  kad  už  tokias babkes  atsiras,  kas jį  nušaus!.. 
Mileris  nepatikliai  prisimerkė: 
-Taipjau  ir  pasakei? 
-  Taip!  Nors,  tiesa,  -  pasitaisė  jis,  -  nesakiau,  kad  nu­
šaus.  Sakiau  -  nuramins,  bet  juk  tai  vienas  ir  tas  pats.  Aš 
nesiruošiu  prieš  nieką  klauptis.  Čia  mano  miestas  -  gimiau 
ir  užaugau  čia,  o dabar  kažkas  ims  mane  smaugti?  Ne,  neiš­
degs! 
Valandėlę  buvo girdėti,  kaip  bangos  teškenasi  į  tilto  po­
lius.  Vos  įžiūrimas  tilto  gale  stovintis  trijų  aukštų  tramplinas 
panėšėjo  į  šiuolaikines  kartuves.  Bent  taip  rodė  pykčio  mig­
los užgultos Skirmos akys. 
Mileris  garsiai  nusispjovė  į  vandenį.  Staselis,  paveiktas 
griausmingos  Skirmos  tirados,  žvelgė  jam  virš  galvos,  lyg 
įžiūrėdamas  netolimus  įvykius. 

338 
 -  Na  ir  kas  toliau?  - jis  nerodė  jokio  entuziazmo.  -  Ko­
dėl  tu  mums visa  tai  pasakoji?  Mums  nė  kiek  tas tavo Zaksas 
nerūpi. 
Skirma  sudrebėjo  -  nepasitiki  juo!  Laiko  kvaileliu! 
-  Kaip  tai  -  nerūpi?  Mileriui  mašiną  susprogdino,  Vilei-
kiui  granatą  jmetė...  Juk jūs  einate  prieš juos! 
-  Niekur mes neiname,  matai,  stovim  ant  tilto. 
Ir jau  po  tokios  Staselio  pašaipos  Skirma  numojo  ran­
ka.  Vienas...  Atiduotas  banditų  malonei.  Jie  tik  vaizduoja 
kietus... 
Mileris ji  pasivijo  prie  laiptelių:. 
-  Palauk,  Skirma!  Na  ko  tu  nervojiesi,  lyg Staskos  nepa­
žinotum.  Eime  pas  chebrą,  padarysim  alaus.  Juk  niekur  ne­
skubi?.. 
J
  V H ^ . : ^ 

-  Aš  naktį  į  miestą  nelendu.  Laukiu,  kol  sumigs  bandi­

tai,  -  lyg  bandė  pajuokauti  Skirma,  bet  pagalvojęs,  kad  nuo 
šiol  taip  ir  privalės  elgtis,  atsiduso:  -  Nors  visa  tai  chuina  -
jei  norės, jie  ir  miške  po  egle  ras. 
Mileris  nesišypsojo.  Pasižiūrėjo  į  vienišą  figūrą  ant  tilto 
ir vėl atsisuko į Skirmą: 
-  Supranti,  jei  ką  galvoji  daryti,  mažiau  šnekėk.  Ir  dar 
vienas  dalykas:  manau,  kad  nuo  šiol  tau  vienam  pavojinga 
važinėtis.  Eime,  prieš  kelionę  išgersim  po  bokalą.  Nebijok, 
geras  alus,  patys  iš  miesto  atsivežėme,  -  taip  taręs,  jis  kiek 
pabėgėjo  tiltu:  -  Staska,  davai  varom  prie  visų! 
Rūsys  skendėjo  jaunatviškų  balsų  šurmulyje  ir  dūmuose. 
Mediniai  stalai  buvo sustumti  į  vieną eilę,  ir susiradus vietelę 
prie  alaus ąsočio, Skirmą apėmė geras jausmas,  tarsi  Zaksas, 
Juškė,  kiti  banditai  tik  jo  įtemptoje  vaizduotėje  būtų  virtę 
baubais,  o  iš  tikro,  atsidūrus  ūžiančioje  kompanijoje,  toli  nuo 
miesto,  jie  atrodė  menki  ir  apgailėtini.  Ką  jie  gali  padaryti, 
ką?..  Jiems  nemokės-vadinasi,  gali  tik  primušti.  Kaip  Liuti­
ką.  Visų  neužspausi,  ir  niekas jiems  nesiruošia  nusileisti.  Jie 
būtinai  susilauks  atkirčio,  būtinai! 

339 
 Po  pirmo  alaus  gurkšnio  Skirmai  tarsi  prašviesėjo  akys. 
Perbėgo  moteriškais veidais - panelės,  žmonos...  Ek,  ta  Rū­
ta,  Rūta...  Kur ji  dabar?  Bet  labiausiai  Kristupo  gaila.  Kam 
tampyti  vaiką?  Juk  galėjo  palikti  pas  senelius,  jei  taip  nori 
plėšti  meilę  su  tuo  banditu.  Tik  pamanyk  -  tylus,  nuo  sovietų 
armijos  atsiskyręs  kariškis  vidury  dienos  kaišioja  po  mašino­
mis  sprogmenis!  Matyt,  gerai  Zaksas  drėbė  pinigų,  ir,  be 
abejo,  tai  Zaksas  paliepė  jam  dingti,  vos  išgirdo,  jog  yra  de­
maskuotas. 
-  Gerk,  -  ragino  Mileris,  -  aš  jau  antrą  bokalą  baigiu, 
o  tu... 
Kitapus  stalo  įsitaisęs  Staselis,  regis,  buvo  atsikratęs 
priešiškumo,  kurį  Skirma  nesunkiai  apčiuopdavo  tiek  balse, 
tiek  žvilgsnyje.  Greta  jo  sėdėjo  žmona  -  daili,  žvitri  juoda­
plaukė.  Dar  toliau  - brolis  ir  amžinai juokais  leipstanti  blon­
dinė,  kaip  ten jos  vardas?.. 
Apmetė  akimis  kitus  -  matyti,  visi  matyti,  tik  į  jį  žiūri 
tarsi  į atsitiktinai  papuolusį  Milerio  ir Staselio  kompanijom 
Jokios  rimtos  temos  nebepavyko  užgriebti,  ir  po  geros 
valandos  Skirma  pagalvojo  apie  paauksuotų  kontaktų  krūvą, 
laukiančią  savo  šeimininkų.  Jau  pakankamai  tamsu,  laikas 
atkimšti  rūgštį...  Dozuos  atsargiai.  Po  žiupsnį,  po  saujelę, 
kad  kaimynai,  išvydę  dūmus,  neiškviestų  gaisrinės.  Taip  iš 
nakties  į  naktį  tegu  virsnoja,  kol  ant  dugno  liks  aukso  smilte­
lės.  Nė viena jų  nenubyrės  į  Zakso  letenas,  nė viena!.. 
-  Kas  tau?  -  išgirdo  Milerio juoką  prie  pat  ausies.  -  Nei 
iš  šio,  nei  iš  to  kad  davei  kumščiu  j  stalą!  Ar  velnią  akyse 
matai?.. 
Skirma  pasimuistė.  Užsigalvojo...  Pernelyg  alaus  išgėrė, 
ar  ką... 
Staselis  pakraipė  galvą,  tarsi  sakydamas:  „Va  ir visas  ta­
vo  kietumas  -  kumščiu  trankyti  stalą,  piemens  gabale..."  At­
sisveikindamas  atsainiai  spustelėjo  jam  ranką,  o  Mileris,  pa­
lydėjęs  Skirmą  iki  automobilio,  grįžo  nepatenkintas.  Vienu 
mauku  ištuštinęs  bokalą,  prisėdo  šalia  savo  sąjungininko. 

340 
 -  Kam  tu,  Staseli,  taip  važiuoji  ant jo?  Negerai,  draugiš­
kai  reikia  su  visais,  o  Skirma  man  atrodo  rimtas  bachūras... 
-  Rimtas?  Atvažiuoja  prie  ežero  pasigirti,  kad  vieną  pa-
donką  ruošiasi  padėti  j  vietą  -  tu  tokius  vadini  rimtais  bi-
čais?..  Mano  kiekvienas  brigadininkas  daužosi  į  krūtinę:  jei 
užsirautų  ant  manęs  koks  banditas,  nudėčiau  vietoje!  Jokios 
naudos  iš  tokių  bazarų,  žinau...Pamatysi,  rytoj  pusė  Telšių 
žinos,  kad  atsirado  dar  vienas  drąsuolis,  kuris  eina  prieš  re­
ketą.  Susimokės,  o  kitiems  purtys galvą:  nemoku  ir  nemokė­
siu!  Tfu  tokius  veikėjus!.. 
Mileris  pasikasė  žandą.  Gal  ir jo  tiesa... Kuo jie  gali jam 
padėti?  Paplekšnoti  per  petį  ir  taip  išlydėti  į  medžioklę?  Ir 
staiga  tarsi  kažką  prisiminęs,  jis  pasižiūrėjo  į  savo  rankas. 
Prikišo  arčiau,  apžiūrėjo  pirštus. 
-  Kaip  tu  manai, - atkišo  delnus,  - jis  pastebėjo?.. 
- K ą ? . . 
-  Na  kad  geltoni.. .Argi  nesimato? 
- T u  manai,  kad  ir jis  auksiuką verda? - nustebo  Staselis. 
Mileris  nedvejodamas  linktelėjo.  Nugrūdo  rankas  po 
stalu,  o jo  bičiulis  toliau  stebėjosi: 
-  Eik  tu  načiort!..  Jau  greitai  visas  miestas virs!  Kur  pa­
sižiūri  -  auksaviris,  auksaviris... 
-  Na  mūsų  nėra  tiek  daug,  kitaip  Telšių  rajonui  ekologi­
nė  kastastrofa  grėstų,  -  šypsojosi  Mileris,  -  bet  kiekvienas 
įsitikinęs,  kad  niekas  nė  nenutuokia,  kokiu  bizniu jis  užsiima. 
-  O  kas  viso  to  buvo  pradininkas? 
-  Buvo,  bet  nebėra...  Sakiau,  kad  Rusijoje  reikia  labai 
atsargiai,  bet  kur  tau!..  Apako  nuo  pinigų,  ką  buvo  užsivaręs, 
dar  namą  įkeitė,  viską  ant  kortos  pastatė.  Nusipirko  Mask­
voje  galingą  partiją  detalių  ir  nebegrįžo  namo...  Teisingiau, 
grįžo,  bet  sukapotas gabalais. 
-  A,  girdėjau,  kažką  girdėjau... 
-  Bet  tu,  Staska,  kiek  supratau,  nepagavai  svarbiausio. 
Zaksas...  Kaip  tu  manai,  dėl  ko  jis  raunasi  ant  Skirmos  ir 
tokius  žvėriškus  nalogus  nori  uždėti?  Girdėjai,  kad  Mindė, 

341 
jo  draugelis,  tam  žibalo  papylė,  vadinasi,  papasakojo  ir  apie 
auksą.  O  Zaksas  ne  durnas,  kad  pražiūrėtų  tokį  biznį.  Skir-
ma  jam  visų  pirma  konkurentas,  todėl  be  jokių  ceremonijų  jį 
smaugs. 
-  Ir  Zaksas...  -  liūdnai  palingavo  galva  Staselis,  -  ir jis  į 
tuos  pačius  vandenis  brenda!  Kuo jis  labiau  stosis  ant  pini­
gų,  tuo  bus  pavojingesnis.  Vadinasi,  ji  reikia  kuo  greičiau 
gnybti... 
Mileris  linktelėjo:  ir šjkart  Staska visiškai  teisus. 

*  *  * 

-  Ne  į  tas  rankas  mieste  pinigai  papuolė,  ne  į  tas!  -

piktdžiugiškai  murmėjo  Juškė,  skubomis  klodamas  kupiū­
ras  ant  stalo.  -  Bet  nieko,  mes  tą  klaidelę  migom  ištaisysi­
me,  ar ne  taip,  Zaksai? 
Prie  lango  rymantis  miesto  lyderis  nieko  neatsakė.  Jis 
žvelgė  j  gatvę,  kuria  bet  kada  į  penkiaaukščių  namų  apsuptą 
kiemą  galėjo  įriedėti  šiauliečių  mašinos.  Kad  tik  nepražiop­
sotų. Tokius svečius  kaip  Morda  ir Stancikas pridera  pasitik­
ti  lauke,  kad  nereiktų  klaikinėti  po  laiptines,  kol  pataikys  į jo 
butą. 
-  Baik  tuos  skaičiavimus,  -  tarstelėjo  per  petį  Zaksas,  -
jie  tuoj  turi  pasirodyti.  Prieš  pusvalandį  išvažiavo  iš  Šiaulių, 
vadinasi,  dabar  kažkur  prie  Anulėnų...  Daugmaž,  nereikia 
baksas  į  baksą  -  pusę  atskaičiuok,  ir  kai  nematys  tasai  Stan­
cikas,  paduosi  Mordai.  Būtinai  pasakyk,  kad  čia  nuo  mūsų 
kolektyvo,  už  pagalbą.  Jis  mums  reikalingas,  o  tokie  kaip 
Stancikas  man  nerūpi. 
-  Na  nesakyk,  Stancikas -  Princų  žmogus,  o jie  ant  visos 
Lietuvos  apsiskelbė,  kad  kontroliuoja  Žemaitiją,  vadinasi,  ir 
mus, - Juškė  vikriai  sušlavė  pinigus  į  saują  ir  iš  akies  padalijo 
perpus.  -  O  kur  Gerda?  Lauke? 
-  Kur,  kur!  -  atsklido  iš  priebučio.  -  Stoviu  prie  durų, 
kaip ir liepėte. 

342 
 Zaksas  su  apmaudu  žvilgtelėjo  į  Juškę: 
-  Tai  debilas!  Juk  sakiau  -  prie  laiptinės  durų!  Kad  vos 
pamatęs  eitų  pasitikti! 
Juškė  garsiai  nusikvatojo.  Įbruko  dalį  pinigų  Gerdai,  ku­
rio  atsakomybei  kliuvo  kolektyvo  „obščiako"  buhalterija,  ir 
išgrūdo  pro  duris  į  laiptinę.  Po  minutėlės,  dalykiškai  suglau­
dęs  liesas  rankas  už  nugaros,  kaip  senis  nugungino  šaligat­
viu.  Po  kiemų  dūkstantys  vaikai,  vos  užkliudyti  susikūprinu­
sio šešėlio, sprukdavo į visas puses.  „Taip,  iš snukelio jis pra-
tivnas,  -  pagalvojo  Zaksas.  -  Ir  akys  šlykščiai  išsprogusios, 
tačiau  yra  dar  kažkas jame  nenusakomo,  bet jaučiamo." 
-  Kaip  tau  atrodo,  Juške,  kiek  tiesos  tame  gande,  kad 
Gerda  aštuoniasdešimtaisiais  patvarkė  tą  mergaitę  prie 
Plungės? 
-  Kada  tas  buvo!  Ir  ko  tau  čia  parūpo?  Byla  seniai  nu­
traukta dėl senaties. 
Zaksas atšlijo nuo lango. Jo tamsios akys piktai žybtelėjo: 
-  Man  nepatinka  tokie  variantai.  Jei  sužinočiau,  kad  tai 
jo  darbas,  nudėčiau  kaip  šunį.  Kam  mums  tokie  iškrypėliai? 
Juškė  bandė  sušvelninti  iš  kažkur  atsiradusią  įtampą. 
-  Na,  visų  pirma  -  Gerda  turi  gangsterišką  snukį,  o 
antra  -  jis  turi  priėjimą  prie  to  naglojo  mento.  Kiti  taip  ne-
siardo  ir  netrukdo,  kaip  tas  Augustinavičius. 
-  Šūdas  tas  Augustinavičius!  Pasakysiu  komisarui,  ir  nu­
leis  į  kiemą  šunų  šerti  arba  policijos  „vazikų"  plauti.  Jauni­
mo  mums  trūksta,  jaunesnių  ir  nesėdėjusių!  O  visi  tie,  kurie 
atsimeta  iš  zonų  - nusirūkę,  nusigėrę  ir  nusikaifavę... 
- T u  ir  apie  mane...  taip?  -  lyg  įsižeidė  Juškė. 
-  Jei  taip  manyčiau,  dabar  su  tavimi  nesišnekėčiau.  -  Ir 
tą  pačią  akimirką,  kai  užsikvempė  ant  palangės,  į  kiemą  įsu­
ko  du  sportiniai  automobiliai.  -  Atvažiavo...  Žiūrėk,  žiūrėk, 
ką  tas  debilas daro. 
Gerda  prilapnojo  prie  raudonos  „Mitsubishi"  dar jai  ne­
sustojus.  Išlenkė  sudžiūvusį  nugarkaulį,  dar  kartelį  linktelė­
jo.  Rankoje  atsirado  balta  nosinaitė.  Patrynė  durelių  ranke-

343 
ną,  po  to veidrodėlį.  O  kai  iš  prabangaus  automobilio  išsirito 
žaliūkas  su  masyvia  aukso  grandine  ant  kliošinio  sprando  ir 
pasisveikindamas  pasibučiavo  su  Gerda  į  skruostus,  Zaksas 
pasišlykštėdamas  išsunkė: 
-  Netikiu  savo  akimis...  Tai  yra  pizdiec! 
Bet  Juškė  Gerdos elgesyje  nematė  nieko  keisto. 
-  Nurimk,  Zaksai...  Tokios  yra  tradicijos,  priprasi.  Jie 
vierchai,  o  mes  tik  pradedantys. 
Iš  baltos  „Porsche"  koją  iškėlė  Morda.  Su  juo  telšietis 
pasisveikino  paprastai,  ne  Sicilijos  mafiozų  maniera,  ir  nuly­
dėjo  šiauliečių  porelę  iki  laiptinės,  o  kiti  skustagalviai  liko 
dūluoti  už  sportinių  monstrų  stiklų. 
Stancikas  Zaksui  nepatiko.  Pasipūtęs,  įsitikinęs,  kad  at­
važiavo  į  kaimą,  kur jis  ir  dykinėjantys  vakarykščiai  zekai  pri­
sigalvojo  pramogų  -  pasivažinėti  svetimais  automobiliais, 
vaikystėje  pamėgtus  pistonus  pakeisti  į  trotilo  kaladėles  ir, 
kaip  mokyklos  laikais,  atiminėti  kelias  kapeikėles  iš  bendra­
amžių. 
Nepatiko  kad  ir  toks  pareiškimas,  jog  jie  negali  judinti 
firmų,  kurias  saugo  kiti  miestai,  Kauno  arba  Vilniaus  bandi­
tai. Toks  neva esąs nerašytas susitarimas tarp Šeimų,  kad  ne­
kiltų  beprasmiški  razborai,  bet  tuoj,  tarsi  pats  supratęs,  ko­
kius  riebius  kąsnius  plėšia  iš  vietinių  banditų  gerklių,  pabrė­
žė,  jog  Princai  niekuomet  nesimaišys  po  Telšius,  o  jei  kas 
prašys „stogo", nukreips pas Juškę. 
-  Zaksas čia pagrindinis, - pataisė  šis. - O  aš tik  atstovas 
ryšiams su  kapinėmis. 
Morda  pritardamas  linktelėjo.  Stancikas,  atsainiai  išsi­
drėbęs  minkštame  fotelyje,  praleido  pastabą  pro  ausis.  Nusi­
kaltėlių  pasaulyje  tas  augalotas  tipas  kol  kas  naujokas.  Ne­
buvęs zonoje,  taigi  tarsi  ir be veido.  O  kad  bet  kam  Telšiuose 
gali  snukį  sudirbti  -  dar  nieko  nereiškia. 
Juškė  kaskart  įsiterpdavo  į  neskubrią  Stanciko  šneką  ir 
vis  apipildavo  jį  faktais.  Miestą  baigia  paimti.  Trūksta  žmo­
nių,  kitaip jau  šiandien  visi  jiems  mokėtų.  Spekuliantai  juos 

344 
vis  labiau  gerbia  ir  neatsikalbinėja  dėl  nalogų.  Mentai  sėdi 
jų  kišenėje,  kiek  girdėjo,  su  prokuratūra  ir  teismu  irgi  susi­
kalba... 
-  Na  na,  neįsijausk,  -  stabdė  jį  Šiaulių  autoritetas,  -  lyg 
nežinotum,  kad visos  rimtos  bylos  keliaus  pas  mus,  į  Apygar­
dos teismą.  Va  tada  mes ir padėsime.  Pavarysite  babkių, kiek 
paprašys, užtat išlankstys teisybę, kaip  norėsite. 
Stanciko vizitas  taip  ir  liko  Zaksui  neaiškus.  Manė -  kal­
bėsis  apie  „dielas",  kitokį  bendradarbiavimą,  bet,  regis,  jam 
svarbu  įsitikinti,  kad  jų  įtaka  siekia  ir  Telšius  -  pakaks  rik­
telti,  o  jie  pritūps  kaip  kiškiai  krūmuose.  Ne,  to  nebus.  Čia 
jo  miestas,  prie  kiekvieno  įvažiavimo  gali  pastatyti  po  kul­
kosvaidį  ir  iki  senatvės  kariauti.  Kai  šitai  supras,  kitaip  į jį 
žiūrės. 
-  O  gal  varom  kur?..  Pasėdėsim,  mergų  pažiūrėsim,  -
siūlė  Juškė,  pajutęs,  kad  apie  svarbiausia jų  jau  pašnekėta.  -
Restoranų  gerų  Telšiuose  nėra,  arklidės,  ir  tiek,  bet  galime 
mauti  į  pirtelę  prie  Germanto.  Ten  visa  mūsų  chebra  bus. 
-  O  žiurkių  kokių  rasim?  -  gundėsi  Stancikas. 
-  Na  tai  aišku,  kaip  be jų!  Net  dabar  galiu  parodyti. 
-  Parodyti?  - su  šypsena  šiaulietis  akimis  apibėgo  ankštą 
kambarį.  -  Argi jos  čia  tilps? 
-  Jau  tilpo,  patalpinau,  kur  reikėjo,  -  ir  Juškės  žvilgsnis 
nukrypo  į  Gerdą,  kuris  viso  pokalbio  klausėsi  pagarbiai  mirk­
čiodamas  ant  sofos  kampučio.  -  Eik,  paimsi  iš  mano  mašinos 
albumą. 
Gerda  išstimpino. 
-  Kokį  albumą?  -  nesuprato  Zaksas.  -  Ką  tu  čia  sugal­
vojai? 
Juškei  patiko  tas  aiškus  bendražygio  susidomėjimas. 
Taip  ir  galvojo,  kad  idėja  nebloga.  Jei  vystai  veiklą,  ji  turi 
būti  kuo  platesnė. 
-  Tai  kekšių  nuotraukos,  -  su  pasididžiavimu  tarė  jis.  -
Pasirodo,  Telšiuose  yra  čiuvichų,  kurios  duoda  už  babkes. 
Trinasi  prie  viešbučio,  gaudo  zaliotnus,  su  vietine  fauna  ne-

345 
prasideda.  Sugaudžiau visas pats asmeniškai  ir pasakiau:  nuo 
šiol  mokėsite,  niekur  nedingsite.  O  paskui  sakau:  davai  po 
vieną  savo  nuotrauką,  aš jums  dar  klientų  surasiu,  o  tos  dur­
nelės  nuogom  liaškom  kad  prisipaveikslavo! 
Atlakinęs  nediduką  fotoalbumą,  Gerda  rado  kompaniją 
nuščiuvusią  it  per  pamaldas.  Stancikas  žibančiomis  akimis 
įsikibo  į  pusnuogių  merginų  nuotraukas, jam  per  petį  žiūrėjo 
ir  Morda,  padėdamas  komentuoti  tai  vieną,  tai  kitą  „biksą". 
Linksmai  šurmuliuodami  šiauliečiai  suskirstė  gyvą  prekę  į  dvi 
grupes:  vienos  tinkamos  tik  oraliniam,  o  kitas  rizikuotų  ir 
tradiciniu  būdu  patvarkyti. 
Zaksas  keliais grybšniais  pervertė  albumą.  Pirma  suskai­
čiavo  -  devynios.  Žinomos  miesto  šliundrelės,  kas  tik jų  ne­
tvarkė!  Tik vienas  snukutis  pasirodė  nematytas:  gal  ir  nieko, 
bet  figūra  -  neduok  tu  Dieve...  Nebent  iš  bado.  Nors  mala-
čius  Juškė,  tegu  ir  tos  moka!  Visi,  nesvarbu,  ką  parduoda  -
kūną  ar automobilius,  visi  privalės  mokėti.  Kaip jis  ten  sakė, 
kai  skaičiavo  pirmąsias  įplaukėles?..  A,  va -  „ne  į  tas  rankas 
mieste  pinigai  papuolė". 
Nuvažiavę  į  pirtelę,  apsižiūrėjo  -  šiauliečių  penki,  o  jų 
trys,  bet  netrukus  atvažiavo  Brūkis  su  Kalina,  ir  Juškė  nu­
sprendė visas albume  išsiplikinusias gražuoles atvaryti  į  „dar­
bą".  Kitoje  nuotraukų  pusėje  adresai  ir  telefonai.  Iki  vakaro 
sugaudys. 
-  Kalina!  Gerda!  Ateikite  čia,  -  komandavo  Juškė,  iš­
sprukęs  iš  pirties pastato  į  lauką.  -  Ir tu,  Vaikas,  davai ševe-
linkis!  Diela yra.  Žiūrėkite, - ėmė  pešioti  iš albumo  nuotrau­
kas,  -  čia  kitoje  pusėje  yra  koordinatės,  sugaudykit  ir  atvež-
kite  čia.  Jei  kuri  ims  purkštauti,  pasakykit,  kad  pats  Juškė 
visas  kudlas  nuraus  ir  ant  butelio  pasodins, supratote? 
Jis  išdalijo  trijulei  po  kelias  nuotraukas.  Gerda  paaiški­
no, jog  tai  dar  vienas jų  kolektyvo  pajamų  šaltinis  -  mergič-
kos,  kurios  duoda  už  pinigus,  todėl  be jokių  bazarų:  už  plau­
kų - ir  į  mašinas. 

346 
 Brūkiui  viena  nuotrauka  nupuolė  ant  žemės.  Virpančio­
mis  rankomis  pakėlė. 
- O o o  ji..  .k-kaip  čia  atsidūrė? 
Juškė  žvilgtelėjo.  A,  toji!..  Neblogas  kadras.  Jei  ne  tas 
ilgas  dryžuotas  megztukas,  visas  užpakaliuko  gražumėlis  at­
siskleistų. 
- A š  klausiu,  kaip  ji  čia  atsidūrė! 
-  Kas  tau,  Vaikas?  -  krūptelėjo  nuo  jo  šaižaus  šūksnio 
Juškė.  -  Ko  čia  rėkauji  kaip  pridurkas?  Ji  kas  tau,  gal  sesuo? 
Brūkis  išpūtė  p r o  šnerves  orą  ir  prašvokštė: 
-  Aš  ją  pažįstu.  Bet...  bet  kodėl  čia  kitas  v a r d a s  užra­
šytas? 
-  Duokš!..  - atėmė  nuotrauką  Juškė.  -  Nejau  išdūrė  blia-
dina?  N e . . .  Teisingai  - Janina. 
-  Kokia  Janina!  -  čia  balo,  čia  raudo  Brūkis.  -  Estera  ji, 
Es-te-ra! 
-  Herbera,  bliad'!  Janė  ji,  Janka  iš  Mažeikių!  Kokius 
dvylika  kartų  dulkinau,  ką  tu  man  aiškini! 
Brūkis  išplėšė  nuotrauką  iš jo  nagų  ir  pasileido  prie  savo 
„ B M W " . 
-  Vaikas,  ko  čia  blūdiji?  Sakyk,  kas yra!  Ei!.. 
Regis,  iki  žydro  dangaus  pakilo  variklio  riaumojimas. 
Juškė  žengė,  lyg  ketindamas  bėgti,  bet  automobilis  smarkiai 
rovėsi  iš  vietos,  net  padangos  parūko.  Pralėkdamas  kliudė 
„Mitsubishi"  veidrodėlį,  ir  Juškė  susiėmęs  už  galvos  puolė 
pažiūrėti.  Čiuptelėjo,  įsivaizduodamas,  kad  tikra  automobi­
lio  p u o š m e n a  pasiliks  jo  rankose,  bet  veidrodėlis  spragtelė­
jęs  atšoko  į  pirmykštę  padėtį. 
Pasimaišė...Vaikui  pasimaišė  protas.  O  gal  tikrai  sesuo? 

Brūkis  aklomis  pasileido  per  miestą.  Priešais  išnyrančios 

mašinos  piktai  pliskino  žibintais,  bet  „ B M W "  be  atodairos 
brovėsi  gatvėmis,  p e r  stebuklą  išvengdamas  susidūrimo. 
Sprandas  papluko  prakaitu,  o  širdis  dunksėjo  kaip  paukščio. 
Net  prie  vogtos  mašinos  vairo  nebuvo  labiau  įsitempęs  kaip 

347 
dabar,  regėdamas  akyse  tą  rausvakruostj  veidą  tarp  tūkstan­
čio  melsvų  rainelių,  vyzdžio  šuliny  matydamas  savo  atvaiz­
dą - tylinčio,  mylinčio  ir dėl  to  kenčiančio...  Niekada,  nieka­
da  jaudulinga  sutriktis  nebeužplūs jo  sąmonės.  Taip  nutinka 
tik  kartą  gyvenime.  Gabalėlyje  tikro  gyvenimo. 
Ir  Brūkiui  norėjosi,  kirtus  per  stabdžius,  iššokti  iš  auto­
mobilio  ir  visą  tvinstančią  gatvę  apipilti  pačiais  nešvankiau­
siais  keiksmais,  kad  šventuoliškos  praeivių  ir  popiktės  vai­
ruotojų  minos  bent  kiek  pasikeistų,  kad  pajustų  bent  dalelę 
to  pasišlykštėjimo,  kuriuo jis  springsta! 
Bitė,  jo  Bitė...  Estera,  ir  lyg  žaibas  iš  giedro  dangaus  -
Janina, Janė,  Jankai..  Dvylika  kartų,  dvy-li-ka!.. 
Bliad'! 
Keldamas  dulkių  stulpus,  „ B M W "  nurūko  žvyruota 
miesto  pakraščio  gatvele  ir  sustojo  prie  rusvo,  panašiai  kaip 
kad  dažomos valtys  Masčio  pakrantėje,  namelio.  Baltos  lan­
gų  kryžmės  kilo  viršum  sodo  žalumos,  o  apie  stogo  kraigą 
siuvinėjo  kregždės.  Dar  visai  neseniai  žavėjosi  šia  idile,  su­
stodavo  naktimis  po  šiuo  mansardos  langu  ir  atsiduodavo 
tam  mįslingam  atsipalaidavimui,  kai  tiesiog  gera,  kad  mieste 
atsirado  bent  viena  vieta,  kuri  skleidžia  paslaptingą  spindu­
liavimą  ir  ištrina  kasdienes  mintis. 
Taigi, žavėjosi...  Ir  kas galėjo  pagalvoti,  kad  tomis  tylio­
mis  naktimis  jis  meldėsi  kekšei,  garbino  jos  parsiduodantį 
kūną,  buvo  pasiruošęs  už  vieną vienintelį  sniego  krūtų  tvyks­
telėjimą  atiduoti  jauną  galvą  ir  gyvenimą,  jei  jis  toks,  kaip 
apčiuopiamas daiktas, egzistavo. 
Kurvos  namas.  Ir  kregždžių  uodegos  kurviškai  skeltos. 
Nirčiai  dukart  spūstelėjo signalą.  Išlįsk!.. 
Žvelgė  į  langą,  kuriame  vėjas  taršė  užuolaidą  tarsi  su­
glamžytą  ir  bemiegių  mylėjimosi  naktų  išblukintą  paklodę. 
Balta  ranka,  grakšti  plaštaka,  ir  pirštas  su  žiedu  sugaudė 
klostes,  o joms  prasiskleidus,  išniro  veidelis,  bet  Brūkio  aky­
se  jis  sutavaravo  lyg  po-vandeniu,  tarsi  menkas  atspindys  to 
šaltinio,  iš kurio troško  karštomis savo  lūpomis atsigerti. 

348 
 Pamojusi  ranka,  ji  suskliautė  užuolaidas.Tuoj  išeis.  At­
skubės  nekaltai  šypsodamasi, o jis  nebeklausinės savęs,  ar to­
ji  šypsena  daro  ji  laimingesni  nei  vakar...  Liūdesys  žadino 
žiaurumą,  ir  kai  greiti  žingsniai  sušiureno,  jis  laukė  panari­
nęs galvą  tarsi  mirtinai  persekiotojų  nuilsintas  žvėris. 
-Joneli, ko tu?.. 
-  Sėsk! 
-  Reikėjo,  kaip  visada,  paskambinti,  o  dabar  tik  lūpas 
pasidažyti  spėjau. 
Jis  pakėlė  akis.  Dryžuotas  megztukas,  skausmingai  mir­
gančios drūželės.  Taip,  šypsosi,  bet jos gosli  burna  ir akinan­
čių  dantukų  eilė  kelia  vien  pasidygėjimą. 
-  Sakau  tau  -  sėsk!  -  atstūmė  dureles,  ir  mergina,  kiek 
padvejojusi,  stipriau  įsispyrusi  j  šlepetes,  klestelėjo  j  priekinę 
sėdynę. 
-  Ko  toks  susiraukęs?  -  draugiškai  klausė  ji.  -  Kas  nors 
atsitiko? 
-  Atsitiko! 
Ji  su  prabundančia  baime  stebėjo,  kaip  Brūkis  stipriai 
įgrūdo  pavarą  ir  vienu  kryptelėjimu  nuspaudė  akceleratorių. 
Tarsi  sviedinio  skeveldros  iš  po  padangų  pasipylė  akmenys, 
ir  nežmoniška jėga  prispaudė ją  prie  sėdynės  atlošo. 
-  Kur  tu  važiuoji?  Oi,  nelėk  taip  greitai! 
Ji  vis  šūkčiojo,  piktinosi  ir  barėsi,  bet  Brūkis  ginė  auto­
mobilį  tarsi velnio  apsėstas.  Pabalinęs akis žiūrėjo tik  į  kelią, 
tuo  pačiu  įsibėgėjimu,  nespėjus  užsidegti  žaliam  šviesoforui, 
prašoko  vieną  sankryžą... 
-  Stoook, bepročiau!.. 
Ji jau  visai  įsibaimino,  kad  kažkas  baisaus  gali jai  atsitik­
ti,  kad ji  tuoj  atsipeikės  suknežintame  automobilyje,  o jei  liks 
gyva,  bus  primušta  rankomis  ir  kojomis.  Ir dar  tas jo  veidas!.. 
Paklaikusios  akys  ir piktai  išpūstos šnervės.  Tvirtai  sukąsti  ir 
prakaito  išpilti žandikauliai.  Jėzau,  kas jam  atsitiko?.. 
„BMVV"  išlėkė  į  plentą  ir  pasileido  Palangos  link.Tuo 
pačiu  keliu  dumdavo  ir  jaukųjį  restoraną,  tačiau  visai  neat-

349 
 rodė,  kad jie  ten  skuba.  Monotoniškas  variklio  gausmas  ap­
ramino ją,  bet  kantrybė  išseko: 
-  Baik  dergtis  ir  pasakyk,  kur  mes  važiuojame! 
-  Į  subinę!  -  atrėžė  Brūkis  ir,  ištraukęs  kažkokią  nuo­
trauką,  įspraudė ją  į  pūpsančių  šlaunų  tarpelį.  -  Pasidžiauk!.. 
Ji  užmetė  akį  ir  tuoj  pat  nustebusi  pralemeno: 
-  Iš...  iš kur gavai? 
Į  Brūkį  stengėsi  žiūrėti  kaip  į  pokštininką.  Juk  nieko 
rimto.  Kojos nepridengtos,  ir viskas. Bet...  ar tik?.. 
-  Davė  tas,  kas  tave  krušo  dvylika  kartų!  -  sugriežė  dan­
timis,  kone  kakta  liesdamas  priekinį  stiklą.  -  Dvylika! 
-  Nesąmonė!  -  pasipiktino  ji.  -  Kažkas  tau  prišnekėjo 
nesąmonių! 
-  Dusk  tu,  žerrva!  Paaiškinsi  man  dar!..  Viską  žinau! 
Tratiniesi  už  pinigus,  tik  už  pinigus!  Galvoji,  kaimietis,  nieko 
nesužinos,  ir  kuo  ramiausiai  fotkiniesi  ir  dalini  nuotraukas 
savo joberiams!  Estera  pasivadinai,  maudei  mane  kaip  norė­
jai,  o  dabar  vsio  -  balius  baigtas,  panele  Jane!.. 
-  Janytė  mano  vardas... 
-  Janė!  Janė  mėšlinė, Janė  pimpalinė, supratai? 
Ją  pagavo  baimė.  Dingo  pojūtis,  kad  virpančiomis  kojo­
mis  kada  nors  pasieks  tvirtą  žemę.  Paširdžius  suvarstė  kaitu­
lys.  Tokio  grubaus  balso,  na  toookio...  nebuvo  girdėjusi.  Ir 
vis  dėlto ji  pabandė  gelbėtis: 
-  Atsipeikėk,  tau  kažkas  prilojo  apie  mane  visokių  nesą­
monių, o  tu  tiki! 
-  O  koks  tikslas  Juškei  meluoti?  -  sušnairavo  Brūkis.  -
Ir kaip ta  nuotrauka  atsidūrė  pas jį,  a?.. 
Juškė!..  Tas  banditų  banditas  čia  įsivėlęs!  Jai  pasidarė 
silpna. 
-  Jis  privertė...  mus  visas  privertė  nusipaveiksluoti. 
Lekiantis  automobilis  staiga  krestelėjo  į  šoną. 
-  Visas!..  Tu  pasakei  -  mus visas!  Išsidūrei! 
Ji  pasijuto priremta  prie  sienos, visai  žuvusi.  Mėgino gin­
tis,  teisinosi,  kad  ją  privertė,  bet  ji  nemananti  nusileisti  iki 

350 
tokio pažeminimo,  tačiau jos žodžiai, regis, kartu  su  švilpian­
čiu  pakelės vėju  garmėjo  pro  pravirą  langą,  nesukeldami  Brū­
kiui jokio  gailesio  ir  abejonės,  kad jos  lūpos  byloja  netiesą. 
Automobilis  iš  plento  įsuko  į  vieškelį,  kertantį  tamsų 
mišką.  Eglės,  smailos  jų  viršūnės  vakaro  danguje.  Nejau  jis 
atsivežė  ją  čia,  kad  iš  tos  nuoskaudos  priluptų?..  O  Dieve!.. 
Jei  bent  kas  būtų  tarp  jų  buvę!  Tik  kartą  pasibučiavo,  ir  tai 
nekaltai,  nors ji  nuo  pirmos  susitikimo  akimirkos  buvo  pasi­
ruošusi  parodyti,  ką  sugeba,  kad  ir  automobilyje!  Lyg  nujaus­
dama,  kad jam  kur  kas  mažiau  rūpi  suartėti  nei  ganyti ją  aki­
mis,  gaudyti  kiekvieną  jos  žvilgsnį  ir  taukšti  nesąmones,  kaip 
tada  apie  megztinį.  Jau  tą  vakarą,  kai  dovanojo  žiedą,  tikėjo­
si,  kad  pranyks  visi  drovumo  barjerai  ir  šventeiviškos  manie­
ros,  bet  kur  tau!..  Karštai  pabučiavo jai  į  ranką,  apseilėjo,  ir 
viskas! 
-  Sustok,  aš noriu  išlipti. 
-  Suspėsi,  išlipsi  kur  reikės. Juškei  atidirbsi  už patentą  ir 
reklamą  ir  galėsi  valinti  į  visas  keturias  puses!  -  ir  pamatęs, 
kad  jos  veido  išraiška  nenuovoki,  pridūrė:  -  Ten  yra  daug 
vyrų,  bet  rinksis jie,  o  ne  tu. 
Veža,  kaip  kokį  mėsos  gabalą  veža  kažkur  „ant  ploto"! 
Muš,  tyčiosis,  viens  per  kitą  prisigalvos visokių  nešvankybių, 
žino  tas  banditų  erotines  fantazijas! 
Ir  ji  ėmė  maldauti,  prisiekinėti,  kad  pirmu  pasitaikiusiu 
autobusu  paliks  Telšius  ir  niekada  nebegrįš,  dings  suvisam  iš 
jo  miesto,  bet  veidas,  pilnas  brutalios  jėgos,  nesikeitė.  Vos 
užsiminė,  kad  su  juo  buvo  laiminga,  niekada  taip  gerai  nesi­
jautė  ir  esą  rimtai  jį  mylinti,  gavo  delnu  per  skruostą.  Sukli­
ko,  susiėmė  už  nudeginto  žando  ir  važiuojant  per  kažkokį 
kaimelį  visu  balsu  ėmė  verkti. 
-  Ko  čia  sriūbauji!  -  vos  ne  vos  valdėsi  Brūkis  vėl  didin­
damas  greitį  ir  ties  kiekvienu  posūkiu  rodydamas  vikrumo 
stebuklus.  -  Juk  tau  patinka  kruštis  su  visais,  tai  ko  čia  lieji 
ašaras? 

351 
 -  Sustok!  -  spygtelėjo  ji  ir,  atlaužusi  durelių  rankenėlę, 
grėsmingai  pravėrė jas.  - Sustok,  arba  aš  pati  iššoksiu! 
-  Šok,  šok!..  Viena  padla  bus  mažiau!  Kam  jūs  tokios 
reikalingos? Tik vaikų  prigimdote  ir sukišate  į  internatus!  Iš­
šaudyti!..  Iškart visas tokias! 
Šūksniai  veržėsi  kaip  papliūpos,  ir  ji,  perlieta  žiauraus 
žvilgsnio,  dirstelėjo  pro  durelių  plyšį.  Šokti...  Vieškelio 
žvirgždas  nešėsi  prošal  kaip  akmenuota  upė,  ir  ji,  įkvėpusi 
sprangių  dulkių,  vargais  negalais  uždarė  dureles.  Kai  sustos, 
tada  ir bėgs. 
„BMW"  nėrė  į  miškelį.  Siauras  keliukas.  Priekyje  pakel­
tas šlagbaumas.  Gelsvo  molio spalvos  mūras,  aha,  Germanto 
vila,  buvo  kartą  su  tokia  kompanija,  ir  ačiū  Dievui,  kad  ne 
koks vienkiemis,  kur  gali  užsiklykti,  bet  nieko  neprisišauksi. 
Tačiau  Brūkis  nesustojo  prie  vilos,  o  nuvažiavo  prie  pa­
stato žemu stogu. 
Tarsi  patvirtindamas jos  negeras  spėliones,  „BMW"  ap­
lenkė  kelkraštyje  stovinčius  prabangius  sportinius  automobi­
lius  plėšriomis  banditiškomis  nosimis.  Tokių  dar  nematė... 
Poilsinio  namo  prieangyje  stovėjo  Juškė.  Vienoje  rankoje  ci­
garetė,  kitoje  alaus  buteliukas.  Kai  jų  žvilgsniai  susitiko,  jis 
su  šypsenėle  išpūtė  cigaretės  dūmus.  Dar vienas slibinas!  Jei 
bėgti,  tai  tik  į  tą  beržynėlį  -  dviese  atviroje  vietoje  bemat 
sučiups. 
Automobilis  sustojo,  ir  ji  išgirdo  nerimastingą  širdies 
plakimą. 
-  Lipk!..  Nors...  palauk,  -  ištiesė  Brūkis  delną,  o  ji  su­
stingo,  vos  iškėlusi  koją.  -  Duokš  man  tą  šūdniekį!..  Žiedą, 
sakau,  nusiimk! 
Ji  su  didžiule  įstanga  ė m ė  mautis  papuošalą,  o  šis  kaip 
tyčia  nesidavė,  ir kai  atrodė - netekusi jėgų  išteš, staiga stryk­
telėjo  kaip  stirna  ir  nusispyrusi  šlepetes strimgalviais puolė  į 
beržynėlį. 
Bėgo,  klupo,  vėl  kėlėsi  ir  lėkė  kiek  įkabindama.  Kvapą 
stingdantis  miško  ošimas  tarsi  tolino  grėsmę,  bet  štai  už  nu-

352 
gūros  pasigirdo  traškesys,  ir  kaip  tyčia  pro  baltalicmenius 
beržus  pasimatė  didžiulė  proskyna.  Jei  taip  iki  to  eglynėlio  ir 
nepastebėta šmurkšteltų  į  tankynę!.. 
Liuoktelėjo  iš  paskutiniųjų,  bet  tą  pačią  akimirką  negai­
lestinga  ranka  stvėrė  už  plaukų,  net  kojomis  ore  sumakala­
vo.  Iš  bejėgiškumo  bėglė  susileido  vietoje. 
-  Pabėgti  norėjai,  pabėgti!..  -  pūškė  užilsęs  Brūkis.  - A-
nuka!..  Duokš  rankelę!  Kam  sakau! 
Sučiupo jos  plaštaką  ir  nesunkiai  nurakė  žiedą.  Paslėpė 
jį  kišenėje  ir skaudžiai  šniojo batu  į  klūpančios  merginos sėd­
menis. 
-  Kelkis! Staigiai!.. 
Ji  bandė  kažką  sakyti,  bet  gavo  dar vieną  spyrį.  Pravirko, 
bet  vėl  buvo  pastverta  už  vešlių  plaukų  ir  tarsi  skudurinė  lėlė 
atplėšta  nuo  miško  paklotės. 
-  Marš!.. 
Niukindamas,  bakindamas  ją  į  kuprą,  kartais  iš  visos 
sveikatos  pastumdamas,  tarsi  kokį  gyvuliuką  nusivarė  per 
beržynėlį.  Juškė  linksmu  šūksniu  pasitiko  iš  miško  išlindusią 
porelę: 
-  Sveika  gamtoje  palakstyti,  sveika!  -  ir  pastebėjęs  už­
verktas  Janytės  akis,  su  apsimestina  užuojauta  susuokė:  -
Mažiau,  o  ko  tu  verki?  Gal  koks  šapelis  į  akelę  įkrito?.. Aja-
jai!  Nėr  kam  paguosti,  ašarėlių  nubraukti.  Na,  eime  prie  vy­
rų!  -  įsikandęs  cigaretę,  ištiesė  ranką,  bet  ji  savąsias  užkišo 
už  nugaros.  -  Ką?..  Manęs  bijai,  nebepažįsti?  Juk  tai  aš  -
tavo  pupulis,  pupuliukas!.. 
-  Nelįsk!  - suskersakiavo  Brūkis. -  Po  manęs  galėsi  Do­
vytis! 
Ir negana  to,  ištraukė  iš Juškės  nagų  alaus buteliuką.  Tai 
įsijautė!..  Vystupalina,  prieš  tą  mergą  nori  pasirodyt i.Tegu, 
tegu  pavaidina  krūtą  bičą! 
Visu  delno  aptakumu  smagiai  plekštelėjo  jai  per  sėdynę 
ir  pasitraukė  nuo  tako.  „Juokdarė,  -  pagalvojo  Juškė,  -  laks-

353 
to,  durniuoja,  žliumbia  kaip  cielka,  tik  Vaiką  nervoja.  Kai 
gaus į galvą, tada žinos!.." 
Sugirgždėjo  laiptai. Jais pasišokinėdamas  leidosi  Zaksas: 
-  Su  kuo  čia  bazarinai? 
-  Et, Vaikas vieną čiūčelą  parsivežė. 
Zaksas  eidamas  per vestibiulį  apsidairė. 
- K u r  ji? 
-  Jau  nusivedė  į  sauną.  Janė,  pameni,  ta  su  dryžuotu 
megztuku  nuotraukoje. 
-  Na  ir  kaip ji,  nebloga? 
Juškė  trumpam susimąstė.  Sakyti,  nesakyti?..  Zaksą  ma­
žai  kuo  nustebinsi  -  pusę  miesto  perdulkinęs  ir  kekšėmis  vis 
mažiau  žavisi,  nebent... 
-  Janka  - jauki  panelė,  ji  man  patinka.  Būdavo,  mieste 
pasigaunu,  oba  -  į  mašiną,  ir  kol  pervažiuoju  iš  vieno  galo  į 
kitą,  ji  kuo  ramiausiai  palindusi  po  vairu  patvarko  mane. 
-  Ką  čia  šūdą  mali!  -  nepatikliai  prisimerkė  Zaksas.  -
Tu  vairuoji,  o  ji...  A,  supratau!  -  šyptelėjo.  -  Neria  į  klyną, 
jasna  diela...  Uch  ty,  prie  ko  ritasi  pasaulis! 
Nepatiko.  Taip  ir galvojo.  „Zonovskiems"  kitaip  atrodo. 
Neteko  jam  už  kelis  rublius  kabinti  „gaidį"  ir,  paslapčiomis 
prasmukus  į  gamybinio  cecho  pastogę,  atsiduoti  jo  glamo­
nėms.  Va  tada,  nugara jausdamas  šiurkščią  sieną,  įsivaizduo­
davo,  kad  prislopintas  cecho  gaudesys  -  tai  jo  gimtojo  mies­
to  gatvės  ūžimas,  o jis  ne  stovi  ant  apsilpusių  kojų,  o  patogiai 
drybso  prie  „krūtos"  tačkos  vairo  ir  ten,  apačioje,  palinkęs 
visai  ne  vyras,  o  moteriška  galvutė  labai  putliais  skruostais, 
laaabai...  Tokiais  kaip  Janytės.  Pildosi  svajonės,  ką  ir  besa­
kytum,  su  kaupu  pildosi. 
-  Eime  į  viršų,  -  kumštelėjo  jį  Zaksas.  -  Morda  vienas 
su  Stanciku,  galvojau  jam  vieną  mergą  parvesiu,  bet  tas  Vai­
kas  priplaukęs  -  pats  atsivežė,  pats  ir  lipa, jokios  kultūros. 
Staiga  tylą  pervėrė  moteriškas riksmas.  Zaksas tarsi  įgel­
tas  atsigręžė  į juoduojantį  saunos  durų  stačiakampį.  Kurį  lai­
ką  girdėjosi  virkavimas  ir  dejonės. 

354 
 - T u  tikrai  jsitikinęs,  kad  Vaikas ją  ten  dulkina? 
-  O  ką  daugiau  gali  daryti?  -  abejingai  tarstelėjo  Juškė.  -
Jei  ten  Gerda  būtų,  sakyčiau  -  gal  profilaktiškai  tampo  už 
gerklės... 
Bet  kitas  klyksmas  Zaksui  atėmė  kantrybę: 
-Bliad',  pridurkai!..  Tuoj  abu  gaus  į  krameles! 
Jis  nuskubėjo  per  vestibiulį,  smuko  į  sauną  ir  kone  kak­
tomuša  susidūrė  su  Brūkiu.  Nė  nežvilgtelėjęs  į  Zaksą,  Brūkis 
nudyrino  nosies  tiesumu,  ir  Zaksas,  negeros  nuojautos  pa­
gautas,  dingo  saunoje. 
-  Ko  ten  ją  cypini,  Vaikas!  -  širstelėjo  ir  Juškė.  -  Jei 
neduoda,  nėr  čia  ko  stradalinti  -  bus  kitų!.. 
Bet  Brūkis,  vilkdamas  paskui  save  dryžuotą  megztuką, 
praslinko  pro  gaujos  autoritetą  tarsi  pro  stulpą.  Nusigavęs 
iki  žolynėlio,  ten  dailiai  pasiklojo  moterišką  rūbą  ir,  atgriu-
vęs aukštielninkas,  užvertė galvą  į  ošiančias beržų viršūnes. 
Subildėjo  laiptai.  Pabodus  vieniems  sėdėti  prie  gausiai 
vaišėmis  nukrauto  stalo,  ir juolab  iš  apačios  sklindant  triukš­
mui,  nulipo  Morda  su  Stanciku.  Jiems  toks  atsainus  Brūkio 
drybsojimas  pasirodė  keistas.  Stancikas  iškalbingai  smeigė 
smiliumi  sau  į  riešą -  narkomanas,  lomkės?.. 
-  Ne,  ne,  -  purtė  galvą  Juškė,  -  pavargo,  kol  vieną  mer­
gą užlaužė. Šiaip geras bachūras, zonovskas... 
-  Geras!  -  parlėkė  Zakso  balsas.  -  Debilas  paskutinis!.. 
Bliad',  ir  kaip  man  dirbti  su  lokiais  iškrypėliais! 
-  Kas,  kas atsitiko? - nepatenkintas suniurzgė  Juškė.  Ko 
čia  prie  svetimų  savus  debilais vadina,  ir  dar  iškrypėliais!.. 
-  Va!..  Žiūrėkite!  -  Zaksas dviem  pirštais  it  kokią  šlykš­
tynę  laikė  tuščią  alaus  buteliuką.  -  Matote,  ką  tas  pridurkas 
norėjo  ten  įgrūsti! 
Ir  čiuptelėjęs  į  saują,  švystelėjo  buteliuką  į  beržyną. 
Morda  ėmė  kikenti.  Stanciką  irgi juokas  suėmė,  tik  Juš­
kė  vypsojo  kaip  trenktas  ir  mykčiojo: 
-  Duragonas...  Ot duragonas... 

355 
 Aukso  lydinį  paimti  į  rankas  -  visada  nuotykis:  regis,  iš 
pažiūros  lengvutis  gabalaitis,  o  delnas  linkte  linksta  nuo 
svorio. 
-  Na,  šitas  balvonėlis  traukia  kokius  du  šimtus  gramų,  -
Skirma  sūpavo  rankoje  ką  tik  sulydytą  ir  vandenyje  ataušintą 
aukso  blyną.  -  Vadinasi,  jau  kažkur  apie  du  kilus... 
Vidmantas  nieko  neatsakė.  Bepigu  Skirmai  spėlioti  ir 
gėrėtis  metalo  blizgesiu,  kai  štai  jis  nugaros  neatitiesia,  vis 
svilina  autogenu  naujai  ant  asbesto  lapo  dygstančias  gelto­
nas  krūveles.  Šįkart  smiltelių  jam  pasirodė  per  maža  -  viena 
terlionė!.. 
-  Pilk  dar  šaukštą,  -  mostelėjo  autogeno  strampu.  -  Ir 
borakso  paduok,  niekaip  neina  to  šlako  nupūsti. 
Paraudusiomis  akimis  stebėjo,  kaip  vangiai  Skirma  siek-
telėjo  katilo,  iš jo  dugno  pasėmė  kupiną  šaukštą  gelsvų  smil­
čių  ir  ūkiškai  vožtelėjo  ant  lydymui  paruoštos  krūvelės. 
Drėbtelėjo,  ir  taisyklingos  piramidės  forma  buvo  sugadinta. 
-  Atsargiau!..  -  surizgo  Vidmantas. 
-  Ką  -  atsargiau?..  Vis  vien  susilydys,  o  jei  kokį  gramą 
prarasime  -  tai  kas  ne  šūdas!  Dirbk  greičiau,  nusikaliau 
kaip  šuo. 
Skirma  buvo  teisus.  Keturias  paras jie  mechaniškai  it  ro­
botai,  pakaitomis  numigdami  po  kelias  valandėles,  ir  ardė 
detales,  ir  tuoj  pat  apdorodavo jas  azoto  rūgštimi.  Pora  va­
landų  virimo  -  seną  lauk,  naują  ant  viršaus.  Vėl  replytes  į 
atgrubusias,  nuospaudom  nuėjusias  rankas.  Perpilti,  perplau­
ti,  džiovinti.  Ir  galų  gale  -  lydyti.  O  nuo  rūgšties  garų  burno­
je  saldu  ir  toks  neapsakomas  nuovargis  kerta  per  kojas,  kad 
kyla  pagunda  viską  mesti  ir  nešdintis  iš  tos  tvankios  prirūku-
sios patalpos  į  gryną orą. 
Bet  lauke  irgi  ne  ką geriau.  Regis,  ištiestum  ranką  ir  už­
čiuoptum  įtampos  siūlus,  kurie  tarsi  voratinkliai  driekiasi  iš 
miesto. Skirmos ieško.  Ir nebe Zaksas, o kažkokie  nepažįsta-

356 
mi  žaliūkai.  Neverta  ir  spėlioti,  aišku  kaip  diena  -  šiaulie­
čiai.  Gal  net  tie  patys,  kurie  Liutiką  paguldė  ant  ligoninės 
čiužinuko. 
Nors  Kristina  tvirtino,  kad  Zaksas  neišdrįs  siųsti  savo 
žmonių  į  namus,  kuriuose  gyvena  ji,  neva  bent  tiek  padoru­
mo  jame  likę,  bet  naivu  tikėti  panašiomis  versijomis,  kai 
Skirma  jų  banditiškoms  užmačioms  tapo  puikiu  taikiniu.  Pi­
nigais  apšepęs  ir  į  policiją  nieku  gyvu  nesikreips.  Bijos  kratų 
ir  įkalčių,  kurie  atskleistų  visą  nešvariąją  verslo  pusę.  Kas 
ten  juos  žino,  gal  ir  kokią  baudžiamąją  bylą  iškeltų,  bet  kad 
susemtų  anuos banditus?..  Greičiau  Katedros  kryžius  antraip 
apsivers,  nei  surinks  įrodymų,  kad  Zaksą  ir jo  kompaniją  su­
varytų  į  kameras  po  komisariato  pamatais. 
-  Kur boraksas?..  Duokš,  kiek galiu  laukti? 
-  Sa!..  -  Skirma  priėjo  prie  durų.  -  Kažkas  važiuoja. 
Tyliai! 
Vis  garsėjantis  nematomo  automobilio  burzgimas  nuslo-
po  ties  kiemo vartais.  Trinktelėjo  durelės,  ir  Skirma,  atrodė, 
kas  priklijavo  prie  durų  plyšio.  Nėra  didelio  pagrindo  neri­
mauti  -  baltasis  „aštuntukas"  įvarytas  į  garažą,  o  „mokruš-
kė"  senos  dienos,  kai  stovi  prie  namo,  nebent  sugalvotų  pa­
tikrinti...  Ir  Vidmantas  pakėlė  galvą: 
-  Kas  ten?.. Jei  ne  „zaksiniai",  davai  dirbame! 
Skirma  atsikvėpė: 
-  Netikiu, savo akimis  netikiu!  Uošvienė!..  Kažkoks die­
das uošvienę atvežė, ar tik kas neatsitiko?.. Tuoj! 
Ir jis potekinomis išskubėjo  į  kiemą.  Moteris,  besisteng­
dama  įveikti  vartelių  sklendę,  pakėlė  akis.  Jos  buvo  pilnos 
bauginančio  nerimo,  ir Skirma sulėtino žingsnį. 
-  Kas  atsitiko?  - jo  žvilgsnis  užkliuvo  už  boluojančio  vo­
ko  virpančioje  uošvienės  rankoje.  Atkišo jį  ir  verksmingai  su­
tampė  burną: 
-  Jėzau,  Pauleli!  Kon  dabar  daryti,  - surypavo,  - vo  kon 
dabar  daryt?.. 
Ak jau  -  Pauleli!  Kai  taip  -  tai  dink  nuo  langų! 

357 
 Skirma  p a ė m ė  laišką  ir,  vos  u ž m a t ę s  rašyseną,  taip  ir  li­
ko  išsižiojęs.  Kreivos  drūtos  raidės  -  Kristupas!.. 
-  Jergau,  jergau,  -  sudūsavo  nelaiminga  močiutė,  -  kas 
dabar  bus?..  Išlydėdama  užrašiau  mažiukui  savo  adresą,  pri­
sakiau,  kad  parašytų,  kaip  ten  jam,  o  varge  varge,  šįrytais 
žiūriu  -  yra  laiškelis...  Kai  perskaičiau,  m a ž n e  pražilau  -  taip 
širdis  užtirpo,  n u j a u  t a i p . . .  negaliuuu!.. 
Skirma  iš  n e k a n t r u m o  drebančiais  pirštais  ištraukė  iš vo­
ko  laišką. 
„Močiute,  man  čia  nepatinka  būti.  Pasakyk  tėtukui,  kad 
mane  pasiimtų  iš  čia. 
Kristupas" 

Ir  viskas.  Jokio  atgalinio  adreso,  n i e k o . . .  O  p a š t o  ant­

spaudas?  Žvilgtelėjo  ir  susikeikė  -  negali  būti!  Įsitvėrė  į  kie­
mo  tvorelę,  d a r  kartą  užmetė  akį  -  nesivaidena,  j u o d u  ant 
balto  parašyta:  Oriolas,  taigi  Rusija!.. 
-  Ką,  rimtai?  -  išvertė  akis  jis.  -  Šitas  laiškas  atėjo  iš 
Rusijos?  Kristupas  ten?.. 
- J i  nesakė,  kad  taip  toli... 
-  Nu  Rūtka,  tai  pavaro!..  Vaiką  į  Rusiją!  ..  Ką  nori,  tą  ir 
d a r o !  Va  ir  bus j u m s -  Rūtele,  Rūtele!..  Oi,  paklius jinai  man 
į  rankas! 
O  Kristupo  močiutė,  gūždamasi  ir  n u o  žaibuojančio  žen­
to  žvilgsnio,  ir  n u o  d a n g u n  kylančio  gerklojimo,  kaip  užsukta 
kartojo  savo  maldelę: 
-  Kas  dabar  bus,  vo  Jėzau,  kas  d a b a r  b u s . . . 
-  Nieko  nebus!  -  rėžė  Skirma.  -  Važiuosiu,  surasiu  Kris­
tupą  ir  parvešiu!  -  ir  jau  neapsikentęs  graudaus  rypavimo, 
s u d r a u d ė :  -  G a n a  sriūbauti,  ne  pagrabas  koks!..  Rasiu  Kris­
tupą!  Nugriausiu  visą  Oriolą,  bet  rasiu!.. 
-  O  gal  į  policiją  kreiptis?.. 
-  Ką  ta  tavo  policija!  Bene  važiuos  jie  į  ruskyną?  T e n , 
vietoje,  reikia  gerai  m e n t a m s  drėbti  babkių  -  visai  kiti  rezul­
tatai  bus! 

358 
 Išgirdusi  triukšmingą  šneką,  į  kiemą  išėjo  Kristina.  Nie­
ko  neklausinėdama,  siūlė  užeiti  į  vidų  ir  ten,  o  ne  gatvėje, 
šnektelti,  bet  įkalbinėjo  nedrąsiai  ir  pati  netikėdama,  kad  to­
ji  sielvarto  perkreiptu  veidu  moteris  panorės  ilgėliau  pasilik­
ti  šalia  savo žento,  kuris  kone  kretėjo  iš  įsiūčio. 
-  Žiūrėk,  Pauleli,  kaip  nors jau  ten...  Duok  man,  varg­
šei,  žinoti,  o jetus jetus  tu  mona...  Kai  tą  vaiką  man  reikėjo 
daboti,  nė  minties  tokios  neturėjau,  kad  taip  viskas  apsi­
vers. ..  - eidama  prie  automobilio  dūsavo ji  ir stabtelėjo,  kaž­
ką  prisiminusi:  -  O  ko  tavęs  tie  drimbos  ieško?  Sykį  buvo 
atvažiavę,  klausė,  o  paskui  tai  Vakare,  tai  naktį  pravažiuoja, 
pasižiūri  į  kiemą  ir vėl  savais  keliais... 
-  Su  kokia  mašina? 
-  Kad  nežinau,  vaikei,  neįsidėmėjau. 
-  Jei  kas  -  nieko  nematėt,  nieko  negirdėjot,  eina jie  visi 
šikt! 
-  Taip  ir sakiau, Pauleli, taip ir sakiau...  Na, su  Dievu!.. 
Žiūrėdamas  į  tolstantį  automobilį,  Skirma  pamėgdžioja-
mai  sukarksėjo: 
-Pauleli, Pauleli!.. Tfu! 
Kristinai  tai  nepatiko.Vis  tebestovėdama  ant  laiptų, 
sviedė: 
-  Ko  čia  spjaudaisi?  Ji  išgyvena,  verkia  ir  verkia,  o  tu 
Šaipaisi!  Kiaulė, tikras kiaulė! 
Jis baltomis  pasižiūrėjo  į ją  tarsi  į  miniatiūrinę  uošvienės 
kopiją  ir vėl  įbedė  akis  į  negrabiai  išvedžiotas  raides.  „...Pa­
sakyk  tėtukui,  kad  mane  paimtų  iš čia."  Iš kur? Jokio adreso, 
vien  Oriolo  pašto antspaudas.  Devintas pašto skyrius. 
-  Kas  atsitiko?  -  išgirdo  už  nugaros  Vidmanto  balsą.  -
Kaip  supratau,  dėl  sūnaus  buvo  atvažiavusi?  Atsirado? 
Nieko  netaręs,  Skirma  padavė jam  laišką  ir voką.  Vienu 
pasižiūrėjimu  perskaitęs  vaikiška  rankele  rašytas  eilutes,  ir 
šiaip,  ir  taip  pavartęs  languoto  popieriaus  lakštą,  apžiūrėjo 
voką  ir  tarsi  didžiausią  atradimą  pranešė: 
-  Bet čia  nėra jokio atgalinio adreso! 

35*9 
 -  Užtat,  kad  nėra...  Bliacha,  iš  serijos  „Seneliui  į  kai­
mą"!  Nė  į  galvą jam  neatėjo,  nepagalvojo vaikas. 
-  Ir  vis viena  važiuosi? 
-  Na  tai  aišku!  Kokie  dar  klausimai!  Pabaigsi  katilus 
gramdyti  be  manęs,  o  aš šoku  į  Rusiją. 
- A š  irgi...  Žinai,  dviese  vis  lengviau. 
Bet  Skirma  nesutiko.  Susitvarkys vienas,  o jis savo  ruož­
tu  tegu  užbaigia  visus  aukselio  lydymus  ir  atiduoda  metalą  j 
„skylę"  Vilniuje.  Taip  geriau,  juk  bet  kada  galima  sulaukti 
žinių  iš  Smolensko,  o  be  pinigų,  be  didelių  pinigų  ten  nėra 
kas  veikti.  Kol  jis  turškėsi  vonioje  po  čiaupu,  gramdydamas 
nešvarumus  ir  keikdamas  rūgšties  nugelsvintas  rankas,  Vid­
mantas  parnešė  iš  baltojo  „aštuntuko"  Rusijos  kelių  atlasą. 
Oriolas  už Smolensko  ir  Briansko srities - nemažas kelio ga­
balas,  bet  Skirmai  tai  nepadarė jokio  įspūdžio. 
- T i k  blogai,  kad  toks  didelis,  bestija!  -  užvertė  atlasą  ir 
trumpam  susimąstė:  -  O  gal  Telšiuose  kas  nors  žino,  kur  ir 
kokiu  adresu  jie  ten  apsistojo? 
-  Zaksas  žino,  važiuok  jį  paklausk,  -  šyptelėjo  Vid­
mantas. 
-  Greitai jis  nieko  nebežinos,  -  murmtelėjo  Skirma  sags-
tydamasis  marškinius.  -  Chebra  pikta  ant jo,  baigsis visos  ka­
ralystės... 

*  *  * 

Būrelis  pareigūnų  stoviniavo  prie  įėjimo  į  policijos  komi­

sariatą.  Kabinetuose  ir  taip po aštuonias valandas sėdėdami  ir 
tik  prabėgomis  susimatydami,  lauke  visi  kartu  džiaugėsi  pui­
kiu  oru  ir  šnekučiavosi  trumpindami  pietų  pertraukos  laiką. 
Rimtos šnekos ant  šaligatvio  nesimegzdavo.  Dažniausiai 
pasakodavo  ką  nors  linksmo  arba  iš  eilės  vienas  kitą  pašiepi-
nėdavo.  Tardavosi  dėl  žvejybos  ir  apkalbėdavo  paskutinius 
savaitgalius.  Miesto  naujienomis  beveik  nesidalijo.  Jos  kone 

360 
visos  buvo  liūdnos,  atmieštos  depresijos spalvomis,  ką vis  la­
biau  rodė  ir  praeiviu  veidai.  „Masčio"  fabrikas  atleidinėja  iš 
darbo  žmones,  griūva  Skaičiavimo  mašinų  gamykla,  be  dar­
bo  lieka  statybinės  įmonės,  ir vis  didesnis virš  miesto  kaupia­
si  nusivylimo  debesis,  kuris  gal  nebent  prieš  naujus  Seimo 
rinkimus  kiek  prasisklaidys. 
Ir  apie  politiką  mažai  kalbėdavosi.  Skirtumas  tarp  mato­
mo  ir  deklaruojamo  iš  tribūnų  gyvenimo  buvo  toks  akivaiz­
dus,  kad  šį  neatitikimą  vien  kriminalu  tegalėjai  pavadinti. 
-  Aš  sakau  -  žmonės  visai  pablūdo,  -  kalbėjo  paskuti­
nius  metelius  iki  pensijos  tempiantis  Tryškių  įgaliotinis  Be-
renis,  kuris  iš  pat  ryto  pristatė  į  policiją  kažkokį  kaimo  vagi-
šiuką.  -  Pereitą  savaitę  -  skambutis.  Sako:  važiuokit,  pons 
inspektoriau,  pas  Rimeikio  ant  kiemo.  Kvanktelėjo  senis  -
drūčiausią  ąžuolą  už  daržinės su  „Družba"  žemėn  leidžia.  Nu 
nulėkiau,  je,  veizu  -  pats  Rimeikis  stripinėja  apie  nupjautą 
ąžuolą  pypkę  įsikandęs.  Nu,  galvoju,  tuoj  pasakys,  kad  nieko 
nematė,  atėjo  ir  rado  medį  nupjautą.  Bet  ne  -  prisipažino, 
dailiai  viską  surašė,  dėl  ko  jam  ąžuolas  užkliuvo,  o  kai  pa­
skaičiau,  taip  ir susileidau  iš juoko. 
-  Na,  na!..  -  pagyvėjo  vyrai.  -  Ir  ką  gi jis  ten  priskiedė? 
-  Ogi  parašė,  kad  žaibas  trenkęs  į  ąžuolą  ir  tas  dūmais 
apsipylęs, o jis  iš  trobos su  „Družba"  ėmęs  ir  nurėžęs bijoda­
mas,  kad  daržinė  neužsidegtų. 
Policininkai  pasileido  kvatoti.  Kažkuris,  matyt,  netikė­
damas,  kad  galima  šiais  apsukruolių  laikais  taip  naiviai  me­
luoti,  paklausė  Tryškių  apylinkės  inspektorių,  ar  tikrai  tądien 
lijo,  bet  juokas  tik  pagarsėjo. 
-  Kur  ten  lis!  -  šypsojosi  Berenis.  -  Jau  antrą  savaitę 
anei  lašo,  o  senis  nepasiduoda:  o  tamstele  nustatyk,  kad  į 
ąžuolą  žaibas  netrenkė!  Ką  aš  turėjau  daryti?  Giedrą  dangų 
paveiksluoti? 
-  Tai  kas  dabar jam  bus?  -  pro  šurmulį  klausė  kitas  poli­
cininkas. -  Bauda? 

361 
 -  Nu  teip,  bet,  manai,  bijo  dabar  žmonės  baudų?  Vis 
vien  neturi  iš  ko  mokėti.  Sako  senis:  vežk  mane  į  Telšius, 
atsėdėsiu  paras,  tik  tą  ąžuolą  ant  kiemo  palik,  - jau  nelinks­
mai  dėstė  Tryškių  inspektorius.  -  Elektra  anam  jau  kažkada 
atjungta,  o  ką  gauna  už  pieną,  sūnus,  auksinę  gerklę  turėda­
mas, viską  prapila.  Ne  iš  mandrumo,  o  iš vargo  žmonės ąžuo­
lus  prie  savo  namų  verčia. 
Ričardas  palingavo  galva.  Juk  pats  dar  vakar  skubėjo  į 
maisto  prekių  parduotuvę.  Pardavėjos  tvirtino  vagį  pagavu­
sios  ir  mosavo  dešrigaliu  panosėj,  o  visiškai  degradavusios 
išvaizdos  pilietis  gynėsi  nevogęs,  tik  galą  nukandęs.  Parašė: 
„Norėjau  valgyti".  Ir ką  tu  su  tokiu  darysi?..  Parų?..  Jis  mie­
lai  pasėdėtų,  bet  areštinė  perpildyta,  eilė  porai  savaičių  su­
daryta.  Tad  be  jokio  sąžinės  graužimo  paleido.  Kas  turėtų 
pasikeisti  valstybėje,  kad  tokie  kuriozai  išnyktų?.. 
Ričardas  Augustinavičius  žvilgtelėjo  į  laikrodį  -  pietų 
pertrauka  artėjo  į  pabaigą.  Palikęs  vyrus  gatvėje,  jis  užlipo 
nuzulintais  cementiniais  komisariato  laiptais  į  antrą  aukštą 
ir  atsirakino  kabinetą.  Ankšta,  vos  gali  apsisukti.  Gal  tikrai 
geriau  apylinkės  inspektoriumi  dirbti,  landžioti  po  vienkie­
mius  ir  miškus,  grynu  oru  kvėpuoti,  o  ne  tuo  tvaiku,  kuris 
kaitresnę  dienelę  kyla  nuo  Respublikos  gatvės  ir  verčiasi  kū­
liais  pro  atvirus  kabineto  langus. 
Gerą  valandą  tvarkė  per  kratas  surinktus  daiktus.  Į  vir­
šutines spintos lentynas sukrovė automagnetolas  ir kelis  „aš­
tuntuko"  žibintus  bei  kitą  iš  vagių  atimtą,  bet  savininkų  taip 
ir  neatsiimtą  gerą.  Elektrinio  grąžto  ir  iš  kažkurios  lent­
pjūvės  nušvilptų  gaterio  pjūklų  nesisekė  sugrūsti  taip,  kad 
užsivertų  spintos  durys.  Trukdė  ir  varinio  kabelio  ringė  -  j 
duris spyrėsi  kaip  gyva,  tad  neapsikentęs  Ričardas,  kiek  turė­
jo sveikatos,  dar standžiau  susuko  ir mikliai  įstūmė  koja.  Sto­
vėjo  ištiesęs  rankas  -  bene  iššoks,  bjaurybė,  ir  tą  pačią  aki­
mirką  atsilapojo  kabineto  durys. 
Komisaras  Labutis  nužvelgė  teatrališką  pavaldinio  sto­
vėseną. 

362 
 -  Kokiais  čia  burtais  užsiimi?  -  Ir  nelaukęs  paaiškinimo, 
pliaukštelėjo  delnais:  -  Klausyk,  greitai  susirandi  Povilą  ir 
dumi  j  Luokės  gatvę!  Rupūžės,  jau  šaudytis  pradėjo!  Su  Po­
vilu  dviese,  ir  niekam,  niekam  nė  žodžio,  supratai?  Tylit  man 
kaip  ciuckiai!..  Surinkit  šovinių  gilzes  ir  šiaip  pasižvalgykit, 
gal  kas  įdomaus  išlįs. 
-  O kas ten šaudėsi?..  Į  ką tokį šovė? 
-  Į  tą veikėją  Zaksą  pylė,  bet  nieko,  atrodo,  tik  sužeidė. 
Zinai,  kur jis  gyvena? 
Ričardas  linktelėjo. 
-  Tada  staigiai  su  Povilu  varykite  į  vietą.  Joks  pareiški­
mas  nebus  rašomas,  ir  kaimynų  ničnieko  neklausinėkite.  Sa­
ko,  kad  niekas  nieko  nepastebėjo,  mat  laiptinėje  Zaksą  už­
puolė.  Ir  svarbiausia,  -  vėl  pakėlė  balsą  komisaras,  ir  po 
kito  kvėptelėjimo  kabinete  tvokstelėjo  nudūkusia  degtine,  -
svarbiausia,  niekam  nė  mur  mur!  Anei  žodžio!..  Lauksim, 
kas  pirmas  mieste  apie  tai  sušneks,  tą  ir  imsim  už  kulytos, 
poniai?.. 
Išeidamas  komisaras  trenkė  durimis.  Juoda  gyvatė  šas­
telėjo  Ričardui  po  kojom.  Tfu,  tas  kabelis!..  Dar  gąsdins, 
bjaurybė!  Nudrėbė  varinį  sukinį  po  stalu  ir  užrakinęs  kabine­
tą,  žvangindamas  raktais,  išpuolė  į  gatvę.  Povilas  tebesitrynė 
prie  įėjimo  ir,  stumtelėtas  į  petį,  perliejo  kolegą  nepatenkin­
tu  žvilgsniu: 
-  Kas tau yr?.. 
-Važiuojam!  Staigiai! 
K * - K u r ?  ^ I S I g ^ S 
-  Į  subinavą  grybų  rauti!  -  sviedė  Ričardas  skubėdamas 
prie  savojo  „Kadeto". 
Stroškus nusekė  iš paskos.  Piktas, vadinasi,  kažkas atsiti­
ko.  Kai  tik  nulenda  į  kabinetą,  taip  telefonas  ir  kelia  nuo 
kėdės.  Menkiausias  versijas  tikrina  ir  laksto  kaip  akis  išde­
gęs.  Bet  dabar,  dideliu  greičiu  lekiant jiems  Luokės  mikrora­
jono  link,  Stroškus  tiesiog  išsižiojo:  kažkas  norėjo  pakloti  pa-

363 
t  į  Zaksą!  Va  tai  tau!  Visai  kaip  Panevėžyje  -  vos  kas,  ir  zvim­
bia  kulkelės... 
-  Iš  kokios  m u š k i e t o s  šovė?  -  galutinai  surimtėjo 
Stroškus. 
-  Nežinau! 
-  O  kur  pataikė? 
-  Nieko  nežinau,  komisaras  įpuolė  ir pasakė. 
-  Komisaras?.. 
-  O  ko  dyvijies?  Lyg  nežinotum,  kad  šefas  su  juo  vienon 
rankon  eina.  Matyt,  jam  paskambino.  Ir  žinai  ką,  jie  visai 
neblogai  sugalvojo  -  nebus  jokių  pareiškimų  ir  apklausų! 
Liepė  ir  mums  tylėti,  niekam  nė  žodžio  apie  šūvius.  Lauks, 
kol  mieste  kas  nors  prasižios,  o  tada jau  tą  čiups,  ir  taip  pra­
dės  vyniotis  reikaliukai. 
-  Tai  ko  mes  ten  lekiam?  -  nebesusigaudė  senas  krimi­
nalistas. -  Prieš  langus  pasivaidenti? 
-  Gilzes  surinksim,  -  visai  rimtai  pareiškė  Augustinavi-
čius  ir  kreivai  šyptelėjo:  -  Taip  pat  užuojautą  nuo  komisaro 
perduosim. 
Neįtikėtina,  bet  įsukus  į  kiemą,  apsuptą  penkiaaukščių 
blokinių  namų,  kur viename  iš jų  gyveno visame  mieste  grės­
minga  reputacija  pagarsėjęs  Zaksas,  vyravo  įprasta  vidudie-
niška  ramybė.  Apvalaina  mamutė  kvietė  pro  langą  savo  atža­
lą  pareiti  pietų,  pora  paauglių  siuvo  su  dviračiais,  smėlio  dė­
žėje  kapstėsi  pypliai,  o  kažkokia  močiutė  kapstėsi  darželyje 
greta šaligatvio.  Jokio žmonių  susitelkimo,  tuščias  kiemas,  ir 
Ričardas  suabejojo,  ar  tik  komisaras  ne  pernelyg  dramati­
zuoja  padėtį. 
Bet vos jiems išlipus  iš automobilio,  prisistatė  tvarkingos 
išvaizdos  vyrukas  ir  santūriai  pasiteiravo: 
- J ū s dėl  Zakso?  Komisaras atsiuntė?.. Tada  eime! 
Jis  nuvedė  policininkus  į  kitą,  nei  kad  jie  ketino  užeiti, 
laiptinę,  ir visi  suėjo  į  butą  pirmame  aukšte.  Iš svetainės gilu­
mos  į juos  sužiuro  dar  du  tipai.  Abu  nematyti,  greitomis  per­
kratė  regimąją  atmintį  Ričardas,  anksčiau  nepapuolę  į  poli-

364 
cijos  akirati.  Fotelyje  keistai  pasviręs  sėdėjo  dar vienas,  tam­
sus  it  čigonas,  ir  nors  dėl  palenktos  galvos  veido  nesimatė, 
vien  iš  nepatogios sėdėsenos  kriminalistas suprato,  kad  prieš 
jį  -  liūdnai  pagarsėjęs  Zaksas,  mėginantis  virtuviniu  peiliu 
perrėžti  krauju  permirkusią  sportinių  kelnių  klešnę. 
Viskas aišku,  pagalvojo  Ričardas,  pataikė  į  koją,  ir ženg­
damas  artyn, jis  tarsi  konstatavo: 
-  Dėjo  į  koją,  matyt,  pagąsdinti  norėjo. 
Zaksas  piktai  sužaibavo: 
-  Pagąsdinti!  Taikė  į  snukį.  Bliad',  roviausi  kaip  bėris 
laiptais!..  Išchujarino  visą  apkabą,  bet  tik  į  koją  kliuvo. 
-  Iš  pistoleto? 
-  Ne,  bliad'!  Iš  grėblio!  -  raukėsi  iš  skausmo  Zaksas,  o 
jo  balsas  iš  įtampos  suvirpo:  -  Suka,  tik  akimirką  būčiau  su-
delsęs,  ir  man  kryška!  Rakinu  duris,  atsisuku  -  stovi.  Žiūriu 
ir  netikiu  -  bliad',  su  kauke!  Juk  jei  be  jos,  būtų  ramutėliai 
priėjęs,  kiek  čia  visokių  šuruoja  po  laiptines,  ir  pylęs  į  kaktą! 
Vos  pamačiau  ir  dėjau  šuolį!  Per  kiemą  tiesiai čia,  pas  Rim­
ką,  atpuoliau. 
-  Gerai,  -  patylėjęs  tarė  Ričardas, - mes einame  į  laipti­
nę,  apžiūrėsime,  kas  ir  kaip... 
-  Tik  nė  su  kuo  apie  tai  nebazarinkite!  -  atsargiai  peilio 
plokštuma  tekštelėjo  per sužeistą  koją  Zaksas.  - Juk  komisa­
ras sakė... 
-  Sakė, žinom. 
-  Todėl  be  reklamos.  O  jei  iškasite  tą  dielcą,  kuris  pir­
mas  prasižios,  va,  chebra  girdi  - atsegsiu  porą  štukų  žalių. 
Povilas Stroškus, iki  tol  tylėjęs, neišvėrė  nepaklausęs: 
-  O  kodėl  šovė? 
-  Ką  aš  žinau!..  Gal  sumaišė  su  kuo,  - jis  įstengė  trum­
pam  pamiršti  skausmą  ir  šyptelti:  -  O  gal  kapeikas  norėjo 
atimti... 
„Kapeikas!.,  - jau  laiptinėje,  kurioje  buvo  šauta,  Ričar­
das  prisiminė  su  pašaipa  paleistą  žodelį,  palydimą  pritarian­
čio  Zakso  kompanijos  juoko.  -  Tyčiojasi...  Iš  visos  policijos 

365 
juokiasi,  šakalai.  O juk  žino,  žalčiai,  kad  visas  miestas  tik  ir 
tešneka,  jog  „zaksiniai"  įsisuko  reketuoti  verslininkus.  Ta­
čiau  su  pareiškimais  niekas  neskuba.  Atsirado,  kas  paėmė 
ginklą  į  rankas.  Gal  taip  ir  geriau  -  nukalei  kaip  šunį,  kad 
kitiems  banditams  būtų  pamoka." 
Zaksas  kiek  perdėjo  dėl  apkabos  -  laiptinėje  jie  aptiko 
tik  keturių  kulkų  gilzes.  Išėjus  į  lauką,  Ričardas  nužingsnia­
vo  už  namo.  Stroškus  stengėsi  neatsilikti  ir  turseno  paskui 
akimis  šmirinėdamas  kiekvieną  pėdą.Gal  sprukdamas  kur 
nors  pistoletą  numetė?  Būna,  kad  įkalčių  kileriai  atsikrato 
nusikaltimo  vietoje. 
Penkiaaukštis,  kuriame  Zaksas  turėjo  butą,  stovėjo  pas­
kutinis  Luokės  mikrorajone.  Už  jo  -  tyrlaukiai,  pats  miesto 
pakraštys  ir  paskutinė  gatvė,  Autotransporto  patvoriu  išve­
danti  į  aplinkkelį,  kuriuo  galima  mauti  į  visas  keturias  puses. 
Ideali  vieta  pasikėsinti.  Todėl  ir  nelaukė  tamsos.  Greičiausiai 
drąsuolis  automobilį  buvo  palikęs  šioje  net  vasaromis  nuo  pur­
vo  neišdžiūstančioje  gatvelėje.  Keista,  bet  apie  užpuoliką  Ri­
čardui  Augustinavičiui  nesisekė  galvoti  kaip  apie  žudiką.  Kaž­
kas  nusprendė  vienu  kartu  sudoroti  Telšių  mafijos  krikštatėvį. 
Karingi  tie  žemaičiai  ir - sakyk  nesakęs - teisingi. 
Pakilnojęs  gilzes  saujoje,  Ričardas  smagiai  šveitė jas  to­
lyn  į  pievą,  besidriekiančią  iki  pat  Masčio  ežero.  Lyg  niekur 
nieko  nusivalė  delną  į  sutrikusio  Povilo  švarko  rankovę. 
-  Ei,  ei!  -  sukudakavo  šis.  -  Ko  čia  durniuoji,  Rička?.. 
Juk  tai  daiktinis  įrodymas!  Kaip  dabar  ginklo  markę  nusta­
tysi?..^  ' . . ' ' , ; . ' v ^ ; 7 , į . • . .  ( .;3E?'^jjEtt  ? 
-  O  aš  nustačiau  -  iš  grėblio  šaudė.  Ąžuolinio,  žaibo  ap­
svilinto,  -  ir  pastebėjęs,  kad  Stroškui  visai  ne juokai  galvoje, 
rimtėliau  pridūrė:  -  O  kam  tai  rūpi?..  Komisarui?  Tada  galė­
jo  pats  ir važiuoti! 
-  Man  rūpi!..  Juk  sakė,  negirdėjai  -  du  tūkstančiai! 
- T a d a  eik!  - staiga  persimainęs  Ričardas  stumtelėjo  ko­
legą.  -  Eik,  susiieškok  tuos  daiktinius  įrodymus!  Juk  du  tūks-

366 
tančiai!..  Ir  Zaksui  įtiksi,  ir  komisarui  į šikną  sulįsi!  Žygiuok, 
ko stovi? 
Stroškus  nubloškė  vėl  besitaikančią jį  pastumti  ranką  ir, 
atšokęs  per  porą žingsnių,  pasitaisė  ant  pakaušio  atsivožusią 
pareigūno  kepurę. 
-  Kas  tau,  Rička?  Jei  bogu,  kaip  piemuo  koks!  Nesu­
prantu  tavęs,  nors  užmušk! 
-  O  ko  čia  nesuprasti?  Atmink,  Povilai,  iš  tų  banditų 
rankų  aš  nepaimsiu  nė  kapeikos!  Kaip  nori  gali  vadinti  -
principais  ar  durnumu,  bet visokių  mentų  reikia. 

*  *  * 

Skirma  pagarsino  muziką,  kad  užgožtų  nepakenčiamą 

vėjo  sriūbavimą  pro  automobilio  lango  plyšį.  Jo  „aštuntukas" 
tolo  nuo  miesto  žiburių,  skriejo  tuščiu  plentu  Žarėnų  link. 
Spidometro  rodyklė  lipo  ant  „140"  padalos.  Tvarka.  Jei  vi­
dutinis  greitis  sieks  apie  šimtą,  iki  vakaro  bus  Oriole,  nepa­
žįstamame  Rusijos  mieste,  kur  taip  netikėtai  nuklydo  Kristu­
pas.  Siaubas  suimdavo  pagalvojus,  kaip vaikas  turi jaustis  ap­
linkoje,  kur  visi  šneka  nesuprantama  kalba. 
„Tai  Rūtka,  tai  pavarė!..  Tyli  tyli,  regis,  tik  spalvoti  sku­
durėliai  ir  bateliai  po  šimtą  baksų  ją  tejaudina,  o  prašau  -
dėl  kelių  įbrėžimų  iš  namų  išvarė  ir  pati  velniop  iš  miesto 
pabėgo,  paskui  savo  draugelį  kaip be  galvos  puolė.  Ir  Kristu­
pą  pasiėmė.  Kam?..  Planuoja  pradėti  gyvenimą  iš  naujo? 
Ruskyne? Nesąmonė, visiška nesąmonė!  Meilė?.. Gal ji alps­
ta  iš  meilės  tam  muskulingam  Apolonui,  žaidžiančiam  su  tro­
tilo  kaladėlėmis?  Nesvarbu.  Sūnui  ten  nepatinka,  taigi  apsi­
spręs,  kur  ir  su  kuo  nori  būti,  trūks  plyš  savo  džigitą  parsive­
šiu  į  gimtąjį  miestą." 
Užsigalvojęs  Skirma  žvelgė  į  kelio  tolį  ir  krūptelėjo,  kai 
iš pakelės tamsos  išsiplėšė  fatamorganiškas siluetas.  Kas ten 
šmėklinėja?  Kitą  akimirką  suprato,  kad  tai  pareigūno  uni­
formos  fluorescencinės  juostos  šokčioja  apšviestoje  pakelė-

367 
je.  Dar žingsnis,  ir  kelių  inspektorius  įsakmiai  sumosavo  dry­
žuota  lazdele.  Už jo  matėsi  galu  pastatytas  policijos  automo­
bilis  ir  dar  dvi  nejudančios  figūros. 
Skirma  pasuko  į  šalikelę  ir  sustojęs  iki  galo  nuleido  lan­
go  stiklą.  Pritimpinęs  pareigūnas  greitakalbe  prisistatė  ir  su­
prantamai  ištarė  tik  vieną  žodį:  „Dokumentus". 
Dokumentus,  tai  dokumentus.  V o s  užmetęs  akį  į  tei­
ses  ir  automobilio  techninį  pasą,  vanago  žvilgsniu  perliejo 
Skirmą: 
-  Ką  vežam? 
-  Nieko, pats save vežu. 
-  A-nuka,  atidaryk  bagažinę! 
Pasakė  su  tokia  intonacija,  tarsi jau  užuostų  iš  bagažinės 
sklindantį  naminės  kvapelį.  Skirma  lipo  iš automobilio,  kai  iš 
tamsos  plykstelėjęs  prožektoriaus  pluoštas sekundei jį  apaki­
no.  Ir tada  pasigirdo: 
-  Ehė,  Skirma!..  Kur  tave  velnias  nešioja? 
Prie jo žingtelėjo  uniformuotas vyras.  Pasitaisė  mataruo­
jantį  trumpavamzdį  automatą  ir  ištiesė  ranką  pasisveikinti. 
Pažinęs  kriminalistą  Augustinavičių,  Skirma  nuoširdžiai 
spūstelėjo jo  kietą,  nuo  ginklo  geležies  atvėsusį  delną. 
-  Palik  šitą  vaikį  ramybėje,  -  tarė  Ričardas  autoinspek­
toriui,  priskretusiam  prie  automobilio  bagažinės.  -  Savas,  ne 
koks  banditas...  Grąžink  jam  dokumentus.  -  Ir  luktelėjęs, 
kol  laminuotos  kortelės  atsidurs  vairuotojo  rankose,  vėl 
smalsiai  sužiuro  į  jį:  -  Tai  kur  ant  nakties  susiruošei?  Pas 
mergas? 
-  Kokios  ten  mergos!..  Į  Rusiją  varau...  Bliacha,  tokia 
zavarucha  gavosi,  kad  nežinau,  kaip  išsikrapštysiu. 
-  Kas atsitiko? 
Skirma  išsitraukė  cigaretę,  ketino  lįsti  į  automobilį  ieš­
koti  žiebtuvėlio,  bet  kriminalistas  pamojo  atokiau  stovinčiam 
šešėliui: 
-  Povilai,  kur  tu  ten?  Pridek  vaikiui, juk  tai  tas  pats,  pa­
meni,  kurio  nuvarytą  „aštunkę"  radome. 

368 
 Povilas Stroškus, pasisveikinęs su Skirma, paslaugiai pri­
degė  cigaretę  ir,  palikęs juos  vienudu,  nužingsniavo  prie  au­
toinspektoriaus,  kuris  žiovaudamas  žiūrėjo  į  tuščią  plentą, 
susiliejantį  su  žvaigždėtu  rugpjūčio  skliautu.  Aplinkui  plytė­
jo  tamsūs  laukai,  atsiremiantys  į  vos  įžiūrimą  miško  sieną. 
-  Tai  ko  į  tą  Rusiją?  -  klausė  kriminalistas.  -  Gal  padė­
ti? -  atkišo  automatą.  -  Va  su  šituo  sėdu,  ir važiuojam! 
Skirma  šyptelėjo.  Godžiai  pešdamas  dūmą  ir  atsispirda­
mas  norui  be  perstojo  keiktis,  papasakojo apie  sūnaus  laišką. 
Nenutylėjo  ir  apie  žmonos  draugužį,  kuris  šoko  nešdintis  iš 
miesto,  kai buvo pasprogdinta  Milerio  „tačka". 
-  Į  Oriolą?  -  stebėjosi  kriminalistas.  -  Be  jokio  adreso, 
be  nieko?..  Kaip tu jį  rasi?  Nežinau,  nežinau... 
-  Rasiu!  -  tvirtai  pareiškė  Skirma.  -  Turiu  sūnaus  nuo­
trauką,  paklausinėsiu,  babkių  drėbsiu,  kaip  kitaip? 
-  Na  tai  paskambink.  Papasakosi,  kaip sekasi,  gal  ką  pa­
tarti  sugebėsiu.  Juk  turi  mano  telefoną? 
-  Taip,  kažkur  bloknote  yra,  -  ir  Skirmos  akys  užkliuvo 
už  automato.  -  O  kas  čia  per  paradai?  Su  automatais...  Ne­
pamenu,  kad  tokie  reidai  vyktų. 
-  Et,  dabar  jau  dažnai  trankysimės  po  rajoną  kaip  vai­
duokliai. 
- T a i vis dėl  Zakso,  taip?.. 
Skirmai  išpuolė  iš  rankos  cigaretė.  Taip  netikėtai jį  kri­
minalistas  čiupo  už  alkūnės.  Pastvėrė  ir  taip  stipriai  suspau­
dė,  kad  bemat  visas  kūno  galias  atimantis  silpnumas  nusirito 
kojomis. 
-  Ateik  čia,  -  dirstelėjęs  per  petį,  jis  nusitempė  Skirmą 
nuo  kelio  į  pagriovį,  kuo  toliau  nuo  tųdviejų  šešėlių.  -  Sa­
kyk!..  Sakyk,  iš  kur  žinai? 
-  Ką?  Ar  kad  norėjo  Zaksą  nuimti? 
- T s s s , tyliau!.. Taip, kad šovė...  Iš kur žinai? 
Skirma  prikando  liežuvį.  Sunku  buvo  įsivaizduoti  šitą  be­
baimio  veido  vyrą  susijaudinusį  ir  kimiai  šnabždantį.  Stojo 
nuojauta,  kad  čia  esama  kažkokios  paslapties,  savo  kraupu-

369 
mu  lenkiančios  iki  tol  saugotas.  Vienu  truktelėjimu  išsivada­
vo  n u o  kibių  kriminalisto  pirštų. 
-  N a . . .  mieste  šneka... 
-  Kas  šneka? 
- N e s v a r b u . . . 
Vėl  įsivyravo  tyla.  Kriminalistas  apsidairė,  lyg jiems  grės­
tų  koks  pavojus. 
-  Kam  dar  sakei,  kad  šiandien  kažkas  šovė  į  Z a k s ą ? 
-  Atrodo,  niekam...  O  kas  yra? 
- T i k r a i  niekam  daugiau  nepliurpei? 
-  Nu  rimtai  sakau! 
-  Atmink,  vyruti,  jei  kam  nors  prasižiojai,  geriau  Tel­
šiuose  nesirodyk. 
-  Kaip  suprasti?  -  Skirmą  nežinia  ko  išmušė  prakaitas.  -
Kaip  tai  -  nesirodyk? 
- O  taip!  Kelionėje  turėsi  daug  laiko,  susigaudysi...  At­
mink!  Tik  septyni  ž m o n ė s  žinojo,  kas  šiandien  atsitiko  Zak-
sui.  Tu  aštuntas.  Daryk  išvadas.  O  d a b a r  važiuok,  nyk  iš  čia 
ir  būtinai  man  paskambink  iš  Rusijos,  supratai?  Būtinai... 
Aš  žinosiu  visą  padėtį  mieste. 
Kelio  tolyje  įspindo  dvi  švieselės.  J o s  sparčiai  ėjo  vis  ryš-
kyn  -  kažkas  d u m t e  d ū m ė  tuščiu  plentu. 
-  Ar  tik  ne  tave  vejasi?  -  stumtelėjo  sutrikusį  Skirmą 
pareigūnas.  -  Čiuožk  iš  čia,  spausk!..  Ir  nepamiršk  paskam­
binti! 
„Aštuntukas"  be  jokios  skubos  išsiplėšė  iš  vietos  ir  nu-
kaukė  plentu,  o  autoinspektorius  ryžtingai  žengė  į  priekį  pa­
keldamas  dryžuotą  lazdelę. 
-  Rička...  Rička,  ar  girdi? 
Augustinavičius  stovėjo  atsukęs  nugarą  ir,  kai  į  jo  spran­
dą  atsirėmė  kimus  šnopavimas,  atsisuko  it  nutvilkytas: 
-  Kas  tau  yra? 
Stroškus  suglumo.  Tikėjosi  išvysti  šypseną,  bet  ne  tokį 
rūstų  veidą. 
-  Na  girdėjai,  tas,  kaip jo  p a v a r d ė . . .  Ž i n o  apie  Zaksą... 

370 
 -  Nieko jis  nežino! 
-  Kaip  tai!  Juk  sakė,  pats girdėjau! 
-  Tau  pasivaideno. 
Automobilis,  atlėkęs  nuo  Telšių  milžinišku  greičiu,  sto­
jo.  Ilgos  žibintų  šviesos  niaukiai  degino  asfaltą..  Importinė 
gelda. Berods „BM W". Ričardas pirmiau už kelių eismo pat­
rulį  prišoko  prie  automobilio  ir  tik  pamatęs  jo  viduje  sėdin­
čią  pagyvenusią  porelę  išsprogintomis  akutėmis  susiprato 
nuleisti  atstatytą  automatą.  O  buvo  beveik  įsitikinęs,  kad 
kažkam  iš  „zaksinių"  tokią  tylią  žvaigdėtą  naktį  atsirado  mir­
tinai  neatidėliotinų  reikalų. 

*  *  * 

-  Klausykite,  mergaitės!  Tas  tipas prie ano stalelio - ma­

tau  jį  kiekvieną  vakarą...  Kas jis  toks?  Jis  pirks  mus,  po  ga­
lais, ar ne? 
Savo geidulingais apdarais panašios viena  į  kitą  trys mer­
ginos  pasuko  smakrelius  ton  pusėn,  kur  žiūrėjo  jų  staliuko 
draugė.  Prabudęs  „profesinis"  smalsumas  greitai  nuslopo. 
-  A,  šitas!..  -  tarė  viena,  nepastebimai  nykščiais  pasitai­
sydama  veržiančią  liemenėlę.  - Jis visada  ten  sėdi.  Pasigeria 
ir eina  į  savo  numerį.  Nieko jam  nereikia. 
-  Jis  netgi  ne  rusas,  -  pareiškė  kita,  lakuoto  nagiuko 
sprigtelėjimu  nukratydama  cigaretės  pelenus  ant  nušiurusio 
motelio  restorano  kilimo.  -  Girdėjau,  kaip  vestibiulyje  su  ak­
centu  kalbėjosi  telefonu. 
-  Taip,  taip, jis  panašus  į  užsienietį. 
-  Vadinasi,  pribaltas,  -  reziumavo  toji  dvidešimtmetė, 
atkreipusi  draugių  dėmesį  į  vienišių  restorano  salės  gale.  -
Ten  visi  vyrai  aukšti.  Pamenu,  kartą  buvau  sutikusi  berniuką 
iš  Kauno.  Koks inteligentiškas!..  Net  degtinėlės negėrė, vien 
šampaną,  kaip  koks  husaras!.. 
-  Oi,  oi,  rado  su  kuo  sulyginti!  -  nusimaivė  mergužėlė  su 
cigarete.  -  Husaras!  Nejuokink!..  Jie  geria  kaip  rusai  ir  netgi 

371 
keikiasi  vien  mūsų  „matu".  Ir  tokių  pasitaiko,  kad  jei  ne  ak­
centas, pagalvotum, jog jis iš Briansko „bratvos"... 
-  Na  ir  kas!  - gynė  savo  simpatijas pabaltijiečiams stam­
biakrūtė.  -  Užtat  jie  nešykštūs  ir  kultūringai  elgiasi  su  mer­
gaitėmis. 
- O i , oi!..  Daug tu  žinai!  Visi jie  reikalauja  minėto. 
-  Bet  už  tai  papildomai  moka!  Aš visada  sakau... 
-  Užsičiaupkite!  - viską  matanti  jaunylė  jau  žiūrėjo  j  ki­
tą  salės  pusę.  - Žiūrėkite,  ten  prie  durų...  Kokie  įdomūs  vy-
riškiai! 
-  Jie eina prie mūsų stalelio. Pietiečiai. Oi, mamyte, kaip 
įdomu!.. 
Iš  priešingo  restorano  galo  siūbtelėjo  muzikos  banga. 
Spalvoti  prožektoriai  išsklaidė  prieblandą.  Cigarečių  dūmų 
sluoksniai  tarsi  stogas  pakibo  viršum  margos  motelio  „Šip-
ka"  publikos.  Merginos, paskutinįsyk apsikeitusios viena kitą 
įvertinančiais  žvilgsniais,  suskato  šypsotis  šampano  buteliui 
ant  staliuko,  kelioms  nuorūkoms  peleninėje  ir  tiems,  kurių 
nematė,  bet  jų  buvimą  jautė  kiekviena  aptirpusių  raumenė-
lių  skaidula. 
Retkarčiais  tarp  staliukų  tarsi  pasiklydusios  avys  nuvin­
giuodavo  stotingos  padavėjos.  Viena  jų  buvo  pastverta  už 
rankos  smulkučio  tipelio,  priešais  kurį  ant  stalo  pūpsojo  tik 
rankinė  -  neatsiejamas  tolimųjų  reisų  vairuotojo  atributas. 
-  Pani!.. Ja uže čias ždu! 
-  Minutačku! 
Bet  jai  nepavyko  pasprukti.  Vairuotojas  negailestingai 

- Čiai!..  Čiai,  kofe  davai! 

Padavėja  be  jokių  emocijų  lyg  imtynininke  išsuko  su­
griebtą  ranką  ir  pakartojusi,  kad  teks  palaukti  minutėlę,  nu-
klaiknojo  savo  keliais.  Viešbučio  svečias  nuskriaustojo  aki­
mis  įsistebeilijo  į  vaikiną,  įsitaisiusį  prie  gretimo  stalelio. 
Jam gerai,  nors konjaką atnešė.  Beviltiškai skėstelėjo mažo­
mis  rankutėmis: 

372 
 -  Bliad', čias ždu, a ana... Streliat'! 
Skirma  supratingai  palingavo  galva.  Vargas  tiems  užsie­
niečiams,  kurie  pirmąkart  atsiduria  Rusijoje.  Tikisi,  kad  bus 
apgaubti  išskirtiniu  dėmesiu  ir  kur  bepasirodys,  visi  nersis  iš 
kailio  stengdamiesi jiems  jtikti.  Nieko  panašaus.  Kur  kas  pa­
prasčiau  pačiam  nueiti  j  restorano  virtuvę  ir,  susimokėjus  už 
kavą,  atsinešti  ją  ant  staliuko.  Negi  nemato,  kad  padavėja, 
kaip  ir  kitos  ne  pirmos  jaunystės  jos  kolegės,  įtartinai  įrau­
dusi  ir  vis  plazda  už  raudonos  širmos,  kur  jos  kaskart  susi­
spiečia,  matyt,  švęsdamos  kažkurios  gimtadienį  ar  net  paly­
dėtuves  į  pensiją. 
Pasiūlė  konjakėlio,  bet  vairuotojas  įnirtingai  papurtė 
galvą.  Ne,  jis  tenori  arbatos  arba  kavos.  Taip  ir  susipažino. 
Pasirodo, jis  buvo  ne  lenkas,  kaip  pirma  Skirma  pagalvojo,  o 
kroatas, jau  pamažu  įsitikinantis,  kad  tai  viena  iš  priežasčių, 
kodėl  padavėjos  aklomis  praeina  pro  jį,  o  e i s m o  kelių 
inspektoriai,  vos  sužinoję  apie  jo  tautybę  iš  paso,  ima  nuo­
dugniai  tikrinti  krovinio  dokumentus  ir  būtinai  prisikabina 
prie  menkiausio  antspaudėlio. 
-  Karas,  -  aiškino jis,  -  mes  gerai  davėm  per  subinę  ser­
bams,  o jie  tokie  pat slavai  kaip  ir šitie... 
Skirma  galvojo  apie  savo  karą.  Jau visą  savaitę  malasi  po 
Oriolą,  bet  Kristupo  anei  pėdsako.  Atpuolęs  į  šitą  Rusijos 
užkampį,  movė  tiesiu  taikymu  į  miliciją,  manydamas,  kad jo 
pareiškimas,  jog  septynerių  metų  sūnus,  slapta  išgabentas  iš 
Lietuvos,  galima  sakyti,  pagrobtas,  sukels vietinių  pareigūnų 
susidomėjimą,  bet  jie,  turbūt  užgrūdinti  rimtesnių  nusikalti­
mų,  net  nesiteikė  paskelbti  paieškos.  Nėra  įrodymų.  Kristu­
po  laiškas jiems  tik  popiergalis,  nieko  daugiau! 
-Jaunuoli! 
Skirma  žengė  per vestibiulį  ir  sustojo  užkluptas  balso. 
-  Taip,  taip, jums  sakau! 
Pro  girtumo  šydą  akyse  matė,  kaip  motelio  registratorė 
nepakančiai  nužvelgė  jo  rankoje  teliūskuojantį  armėniško 
konjako  butelį. 

373 
 - J u m s  skambino  iš  Lietuvos.  Užrašiau  telefono  numerį, 
o  pavardė  -  kažkoks  Au-gus-ti-na-vičas  ar  kaip...  Žinot  to­
kį?  Prašė  paskambinti. 
Skirma  padėkojo  ir  popieriaus  nuoplaišą  sugniaužė 
kumštyje.  Ko  skambinti?  Ką  tas  Telšių  mentas  gali  jam  pa­
dėti?  O  blogų  naujienų  ir  taip  per  akis. 
-Jaunuoli!  Palaukite. 
-  Kas  d a r ? 
Administratorė  pakilo  nuo  kėdės.  Akyse  šmėkštelėjo  rū­
pesčio šešėlis, kažkas motiniško. 
-  Aš  sakau,  gal  vertėtų jūsų  sūnaus  nuotrauką  rodyti  vi­
siems motelio svečiams? Maža kas... 
Skirma  abejingai  truktelėjo  pečiais.  Taip,  buvo  apsėstas 
šio  silpnumą  keliančio jausmo.  Ji  nežino,  net  neįsivaizduoja, 
kad  Kristupo  nuotraukomis  apdalijo  ne  tik  pašto  skyrių  dar­
buotojas,  bet  ir  bobutes  turguje,  prekiaujančias  saulė­
grąžomis. 
-  Ačiū  jums,  Polina  Sergejevna...  Ir  taip  jūs  man  labai 
padėjote  kilnodama  telefono  ragelį  it  sekretorė.  Tuščias  rei­
kalas.  Poryt dingstu iš čia. 
Ji  tarsi  nenugirdo.  Ką?  Tas  pribaltas,  stebinęs ją  atkak­
lumu  ir  primygtinai  už  menkiausią  pagalbą  atsilygindavęs, 
viską  meta?  Išvažiuoja?  O sūnus?..  Taip  ir  paliks? 
-  Gal  grįšiu,  nežinau...  -  skaitė  jos  mintis  Skirma.  -
Bliacha,  visą  jūsų  suknistą  miestą  išverčiau,  kiek  mentams 
pinigų  sukišau!..  Laikraštyje  nuotrauką  su  skelbimu  išspaus­
dinau,  net  čigonus,  visą jų  taborą,  buvau  pakėlęs  ant  kojų  -
nu  nėra  jo  čia!  Nors  pusiau  persiplėšk!..  Matyt,  kur  toliau 
išvežė... 
Ir  iš  girtumo,  ir  iš  nuovargio  sunkiai  įveikdamas  pako­
pas,  Skirma  užlipo  į  antrą  ankštą.  Jo vienvietis  kambarys  pa­
čiame  gale.  Pečiais  ramstydamas  duris,  vargais  negalais  pa­
taikė  raktą  į  spyną.  Motelis  „Sipka"  ištaigingumu  nepasižy­
mėjo.  Kėdės,  stalas,  lova  -  visas  apstatymas,  toks  pat  kaip  ir 
Smolensko  motelyje.  Abu  pastatai,  beveik  taip  pat  planuoti 

374 
ir  priklausą  tam  pačiam  „Inturist"  tinklui,  buvo  įsikūrę  prie 
magistralės,  vedančios  į  Maskvą.  Vienintelis  „Sipkos"  prana­
šumas  prieš  savo  dvynį,  stūksantį  beveik  už  kelių  šimtų  kilo­
metrų,  buvo  telefonas.  Kiekviena  tuščių  paieškų  diena  baig­
davosi  prie  jo,  skambinant  į  Lietuvą  ir  tikintis  stebuklo,  kad 
Kristupas  jau  ten  -  varlinėja  po  močiutės  kiemą  ieškodamas 
griozdiškų  skaitytuvų,  kurie  nuo  to  sykio,  kai  rado  juos  at­
remtus  į  n a m o  kampą,  gulėjo  galinėje  „aštuntuko"  sėdynėje. 
N u o  telefono  a p a r a t o  į  jį  pažvelgė  vaiko  nuotrauka. 
Kiek  tįstelėjęs  veidas,  sugėręs  ankstesnį  kūdikiškų  skruostų 
putlumą.  Šviesūs  it  šiaudai  plaukai.  Nedrąsi  šypsena  ir  akys, 
primerktos,  pilnos  slėpingo  netikrumo,  tarsi  jau  tada  būtų 
įžvelgęs  sumautą  dabartį.  Kristupas,  kas  šią  akimirką  taria  jo 
vardą? 
Sunki  mintis  sklaidė  girtumą.  Prisipylė  stiklinėn  konja­
ko.  Rankos  dar  nevirpa,  gyvenk  ir  gyvenk  Rusijoje.  Spran­
giai  nurijo  vieną  mauką  ir  sėdo  rinkti  telefono  numerio.  Juk 
kiek  ruošėsi  paskambinti  Vidmantui,  bet  vis  atidėliojo,  ne­
norėjo  kalbėti  apie  aukso  reikalus,  gyveno  mintimis  vien  apie 
Kristupą,  o  d a b a r  viskas  -  rytoj  grįžta... 
Atsiliepė  Kristina.  Lipšnus  balsas.  Užjaučiantis  ir  pa­
slaugus,  tarsi  besitaikantis  jį  kuo  smulkiau  iškvosti,  bet  po 
pirmų  žodžių  suprato,  kad  neverta  tikėtis  gerų  naujienų,  ir 
pasiskubino  paprašyti  prie  ragelio  Vidmantą. 
-  Na  tu  ir  duodi!..  Ko  anksčiau  neskambinai?  -  prapliu­
po  šis.  -  Kaip?..  Radai  savo  bachūrą? 
-  Ragas,  ką  čia  rasi!  Jokių  žinių... 
- O t  šūdas!.. 
Jie  patylėjo  klausydamiesi  šalto  telefoninio  gaudesio. 
- T a i p j a u  nė  pėdsako?..  -  n e p r a r a d o  vilties  Vidmantas. 
-  Juk  sakau  -  ragas...  N ė r a  jo  šiame  mieste.  Nieks  ne­
matė,  nieks  nežino.  Baigta,  rytoj  varau  namo. 
-  Nevažiuok... 
-  Kodėl?  Kas  nors  atsitiko? 

375 
 Skirma  pasijuto  p a g a u t a s  karščio.  T a i p ,  n e r i m a s ,  j o 
dvelktelėjimas  tarsi  anos  tolimos  nakties  vėjo  gūsis,  nutilus 
prikimusiam  kriminalisto  balsui,  vėl  paskleidė  šiurpulį  visa­
me  kūne.  „Iš  kur  žinai?..  Iš  kur  žinai,  kad  šovė  į  Zaksą?.." 
-  Alio!  Skirma,  girdi  m a n e ? 
-  Klausau... 
-  |  Smolenską  reikia  varyti.  Ir  kuo  greičiau.  Juk  tau  be­
veik  pakeliui.  Ir  išvis,  ko  neskambini,  dingai  kaip  j  vandenį! 
Tau  dzin,  ką  ten  ta  Marja  Ivanovna  konstruoja! 
Tas  tiesa,  pagalvojo  Skirma,  j a m  buvo  nusispjaut  į  visus 
reikalus.  Kai  prapuolė  Kristupas,  jautėsi  tarsi  prikaltas  prie 
kryžiaus,  nesinorėjo  nė  piršto  pajudinti,  kad  vėl  mintyse  nu­
sidriektų  geometrine  progresija  didėjanti  geresnio  gyvenimo 
vizija. 
-  Na  ir  ką  ten  ji  d a r o ?  -  paklausė  siekdamas  butelio,  bet 
šįkart  žinojo, jog  dės  gurkšnį  dėl  to,  kad  išnyktų  šuniškas  dre­
bulys.  -  Juk  sakiau,  paruoš  partiją,  d u o s  žinią,  privažiuo­
sim... 
-  Partija  paruošta,  bet  ji  tyli.  Ir  žinai,  kodėl?..  V e d a  de­
rybas  su  kitais. 
-  Iš  kur  ištraukei? 
-  Vladikas  skambino.  Klausė,  ar  j u o d u  džipu  su  lietuviš­
kais  numeriais  ne  mūsų  žmonės  po  Smolenską  raižo... 
-  M i n d ė ,  tas  dielcas!  Bliacha,  vėl  šoka  už  akių! 
-  Būtent.  M a t ė  jo  džipą  prie  gamyklos  ir  Marinkos  na­
mo  kieme.  Komentarų  nereikia.  T o d ė l  rytoj  spausk  į  Smo­
lenską,  o  iki  vakaro  ir  aš  atvažiuosiu. 
Mindė,  regis,  taiko  į  mirtinus  konkurentus.  Ir  kaip  j a m 
pavyko  susipažinti  su  Marija  Ivanovna?  N o r s  ką  jis  čia...  Su 
tokio  tipo  moterimis  visai  nesunku  užmegzti  ne  tik  pažintį, 
bet  ir  glaudesnį  ryšį  jos  raudonajame  miegamajame. 
-  Važiuočiau  tuoj  pat,  -  tarė  Skirma,  -  bet  truputį  esu 
įkalęs.  Žinai,  nervai...  O  kas  Telšiuose  girdėti?  Kaip  ten  ban­
ditai?.. 

376 
 -  Nieko  gero.  Veisiasi  ir  dauginasi.  Ir  tavęs  ieško.  Dar 
aršiau  nei  pirma,  matyt,  nė  nenuraukia,  kad  tu  išvažiavęs. 
-  O...o  tau  kaip? 
-  Man?  O  kas  man!  Šlykštu  žiūrėti,  kaip  visas  miestas 
jiems  moka,  ir  tiek. 
- N e ,  ne  tai  turėjau  omeny... 
Skirma  nutilo.  Sakyti  ar  ne?  Apie  pokalbį  su  mentu  pa­
kelės  griovyje.  Bet  jei  ramu... 
-  Nesuprantu,  apie  ką  tu?..  Alio,  Skirma,  kur  tu  ten 
dingai? 
-  Aš  galvoju. 
- K ą ? 
-  Na...  tai  ne  telefoninis  pokalbis.  Rytoj  pasimatysime 
Smolenske.  Būsiu  „Fenikse".  O  kai  sutems,  mane  rasi  „Vi-
tiazio"  bare,  pameni,  ten,  kur,  sakiau,  neblogos  čiuvichos 
renkasi. 
-  Sutarėme.  Gerai,  einu  miegoti  ir  iš  pat  ryto stoju  į  tra­
są. Tiesa,  o  kad  sūnaus  nėra  Oriole,  tu  įsitikinęs? 
-  Devyniasdešimt  devyni  procentai.  Kitaip  iš  čia  nepaju­
dėčiau. 
-  Suprantu,  suprantu...  Davai,  rytoj  apie  viską  pasikal­
bėsime. 
Pokalbis  buvo  baigtas.  Skirma  susipylė  gėrimo  likučius  į 
stiklinę,  kuri,  pakelta  prie  burnos,  netikėtai  suvirpėjo.  Blai­
viai  mąstant,  ko  gero,  jis  viską  pernelyg  dramatizuoja.  Tie­
siog  įsiteigė  sau,  kad  jis  spinduliuoja  galingą  tėvišką  meilę,  o 
iš  tikro  viskas  kur  kas  sudėtingiau.  Žinoma,  grįš,  sugrįš  į 
Oriolą  ir  vėl  bandys  aptikti  sūnaus  pėdsakus,  bet  štai:  Min­
dė  -  Smolenske,  stengiasi  iš  po  kojų  išmušti  tvirtą  pagrindą, 
ir  neapykantos  banga  kelia jį  iš  vietos.  Visas  kitas  neigiamas 
emocijas  galima  paskandinti  degtinėlėje  arba  tiesiog  užsi­
miršti  besidairant  į  laisvo  elgesio  mergužėles. 
Kuri  valanda?  Gal  nusileisti  į  restoraną  ir  pakabinti  ko­
kią  vietinę? 

377 
 Ne,  rytoj  į  kelią.  Nuo  Briansko  pasuks  tiesiai  į  Smolens­
ką.  Atsivertė  atlasą.  Penkios  valandos,  ir  jis  vietoje,  galbūt 
net  pasimatys su  Mindė. 
Pasimatys. 
Būtinai! 

Blankus  rytas jau  aušo  viršum  magistralės,  kai  joje  pasi­

rodė  baltas  „aštuntukas".  Veržliai  pasibėgėdamas  jis  lenkė 
krovinines  mašinas  ir  nepaisydamas  vietomis  duobėto  asfal­
to  lėkė  Briansko  kryptimi. 
Skirma  vis  žiovavo  niekaip  negalėdamas  atsikratyti  mie­
guistumo.  Keista,  bet  dėjo  į  akj  kaip  užmuštas,  ir  sapnų  ne­
drumstė  jokie  košmarai,  nesigirdėjo  baugių  persekiojimo 
balsų.  Juodo  miego  duobė.  Ir  j  Oriolo  besibaigiančias  priei­
gas  žvelgė  kaip  j  kadaise  sapnuoto  sapno  driekanas.  Šaltoje 
ryto  migloje  pašiurpę  trobesiai,  apsupti  lyg  medžių,  berg­
ždžių  ar  nešančių  vaisius,  lyg  darkių  karklynų,  pynėsi  akyse, 
ir  tolimi  miesto  kontūrai  darėsi  vis  labiau  nepažįstami  ir  nė 
kiek  nebeįdomūs. 
Nėra  čia  Kristupo,  nėra... 
Norėdamas  atsikratyti  to  smegenis  gręžiančio  geležinio 
balso, stengėsi galvoti apie ką  nors malonaus. Taip, auksas... 
Apakti  galima,  kokiu  srautu  teka  pinigai  į  rankas.  Atmušti 
Mindei  fantaziją  landžioti  už  akių  ir  paaiškinti,  kad  jam  su 
Telšių  banditais  nepakeliui.  Tada  priglobti  naują  detalių  par­
tiją,  perdirbti  ir  toliau  traukti  į  Rusiją.  Velnias,  ir  kaip  jis 
nepasidomėjo,  gal  Oriole  stovi  kokia  nors  gamykla,  kurios 
sandėliai  užversti  nebenaudojamomis  eletrotechninėmis  de­
talėmis,  nieko  neišmanančiam  žmogui  visada  atrodančiomis 
kaip  šlamštas?  Kaip  čia  jis  nerado  laiko?..  Nieko,  neverta 
graužtis.  Tai  dar  viena  priežastis,  dėl  ko jis  grįš  į  šitą  niūrų 
miestą,  sapnuojantį  pirmojo  s a l i u t o  P e r g a l ė s  garbei 
džiaugsmą. 
Briansko  kryptimi  ėjo  ne  toks  patogus  kelias  kaip  iki 
Maskvos.  Kaimai,  miesteliai  visi  kaip  vienas  paskendę  amži-

378 
noje  nykybėje.  Regis,  ir sodai  pavasariais čia  apsipilti  žiedais 
turėtų  tik  iš  gailesčio  viešpataujančiai  pilkumai. 
[jungė  magnetofoną:  „Grįžtu  namo,  kol  saulė  dar  nenu­
sileido..."  Kokių  čia  nesąmonių  jis  klausėsi?  Išlupo  kasetę 
ir,  grūsdamas  vieną  po  kitos,  pagaliau  aptiko  įrašą,  nebeke-
Iiantį jokios  sumaišties  galvoje  -  normalus  rokelis,  tarsi  vėjas 
stumiantis  automobilį  ir jo  mintis  į  priekį. 
Ryto  migla  ties  kiekviena  gyvenviete  suskystėdavo,  ir 
Skirma  padidindavo  greitį.  Kol  tuščia,  kol  vos  rėpliojantys 
rusiški  sunkvežimiai  negroja  nervais, verta  paspausti.  Tad  lė­
kė  rodyklei  gerokai  peršokus  per  šimtą.  Akies  kamputyje 
mirgėjo sukrypusios  tvoros,  kai  staiga susikeikė.  Autoinspek­
torius,  tokią  ankštybę!..  Klupinėjo  kieme  apie  šulinį,  prisilai­
kydamas  pareigūno  kepurę gėrė  tiesiog  iš  kibiro,  kai  pamatė 
milžinišku  greičiu  skriejantį  „aštuntuką". Tai  įžūlumas!  Pasi­
leido  bėgti  pakėlęs  dryžuotą  lazdelę,  kad  net  kepurė  velniop 
nulėkė,  bet  pro  tarpuvartę  iššokti  it  kamščiui  nepavyko  -
slystelėjo  ir dėjosi  ant  sėdynės į  tarpuvartės purvą. 
„Aštuntukas",  ir dar su  Pabaltijo  numeriais, šmykštelėjo 
akyse  kaip baltas žaibas. 
Nespėjo, šyptelėjo  Skirma, vadinasi, sekasi, vėl  ima sek­
tis.  Tačiau  išnirus  kitai  gyvenvietei,  jau  akių  nenuleisdavo 
nuo spidometro.  Išaušus, saulei  nuskaidrinus kelio tolį, viso­
mis  kryptimis  plūstelėjo  sunkiasvorė  technika.  Nėra  reikalo 
dumti  kaip  akis  išdegus  ir  mokėti  baudas  inspektoriams,  ku­
rie  lokiu  laiku  vargu  ar  besitrina  apie  šulinius. 
Valandėlę sugaišo  pakelės  užeigoje.  Ne,  alkio  nesiruošė 
malšinti,  tik  ilgai  mokė  raudonskruostę  pardavėją,  kaip  su­
taisyti  bent  pakenčiamą  kavą.  Ji  būtų  kur  kas  mažiau  nuste­
busi,  jei  Skirma  būtų  patvarkęs  šešis  butelius  baltosios,  nei 
ruošusi  gėrimą,  į  kurį  buvo  priversta  supilti  šešis  šaukštus 
kavos  be  nuosėdų.  Dinamitas,  kalbėjo  ji,  galima  galus  ati­
duoti.  O vėliau,  kai  sužinojo,  kad  šis  kavos  mėgėjas  iš  Lietu­
vos,  nusiramino.  Visi  tie  pribaltai  kiek  trenkti,  pasimaišę  dėl 

379 
kavos  ir,  aišku,  dėl  pinigų, jei  štai  tokia  nauja  mašina  po  Ru­
siją  malasi. 
Galutinai  atsikratęs  snūdo,  Skirma  vėl  sėdo  už  vairo. 
Dešimt  minučių  spartaus  judėjimo  -  ir  vėl  kažkoks  kaimas. 
Traktoriai,  motociklai,  arklioko  tempiamas vežimas-visa  tai 
Skirma  lenkė  su  didžiausia  atida.  Vos  neužkabino  šalikele 
ėjusio  girtuoklio,  pristabdė  leisdamas  plentą  pereiti  jaunuo­
lių  būreliui,  ir vos  šoko  iš vietos,  į  kelią  išbėgo  perkaręs  šuo. 
Kirto  ant  stabdžių,  net  dantimis  barkštelėjo.  Suo  liuoktelėjo 
atgal  linksmai  šniodamas  uodega  sau  per  šonus.  Kelias  buvo 
laisvas,  o  gale  „aštuntuko"  pristojęs  traktorius  paleido  bal­
singą  signalą  ragindamas važiuoti,  bet  Skirma  nieko  negirdė­
jo,  -  matė  tik  šunį,  nerimstantį  ir  nesiduodantį  sugriebiamą 
už  virvės,  kuri  karojo  nuo  antkaklio. 
- T y  pajiediš, joptvaimat'?  -  šaukė  iš  traktoriaus. 
Bet  negano  to,  kad  automobilis  nepajudėjo  -  ant  kelio 
iššoko  jo  vairuotojas.  Susikeikęs  traktoristas  pavarė  savo 
barškalynę,  ir  kol  nirtingu  rovimusi  aplenkė  kelio  kliūtį,  visa, 
kas  buvo  matoma,  apsiskleidė  melsvu  melsvu  dūmeliu. 
Ir  Skirma  netikėdamas,  kad  čia  pat,  vos  už  kelių  žings­
nių,  mato  stovintį  berniuką  su  pavadžiu  rankose,  sutrikusį  ir 
išsižiojusį  lygiai  taip  pat  kaip jis,  vos  pralemeno: 
-  Kristupi... 
Skirma  žingtelėjo,  ir  tarsi  kokia  tvanka  apsiautė jį  iš visų 
pusių.  Akyse  sutavaravo,  bet  vaizdas  neišnyko.  Ir  sunkus 
dunksėjimas  krūtinėje  virto  džiugiu  plazdėsiu  -  prieš  jį  buvo 
Kristupas.  Vilkėjo  tą  pačią  žalią  striukę,  kurios  žalumos  ieš­
kojo  tarp  pilkų  Oriolo  mūrų.  Akys,  burna,  o  Dieve,  kaip  vis­
kas  pažįstama!  Pasidarė  silpna,  dingo jėgos vien  nuo  tos  min­
ties,  kad  dar  kiek,  ir  būtų  pravažiavęs,  ištirpęs  tyruose  visai 
nenutuokdamas,  kad  šiame  kaimiūkštyje  pasiliko  Kristupas. 
-Tėtukai,  tu  gavai  mano  laišką,  taip? 
Kristupo  akys  linksmai  sublizgo.  Regis,  jam  nė  motais, 
kad  tėvas  spokso  ir  spokso,  o  rankos  nusvirusios,  net  nesie­
kia jo. 

380
 -  Lipk...  Lipk  j  mašiną.  -  Ir jau  lengviau  atsiduso:  -  Kad 
tu žinotum,  bachūre,  kaip  aš tavęs ieškojau.  Šok greičiau!.. 
Pripuolęs  atidarė  dureles,  bet  vaikas  nesujudėjo. 
-  Kas yra? 
Pasivaideno,  kad  mato  tik  sūnaus  šešėlį.  Nykstantį  at­
vaizdą  ant svetimo  miesto sienos,  kaip kadaise sapne... 
-  Šuo, tėtukai. Tobis. 
-  Na  ir kas? 
-  Jis mano šuo.  Sutikau jį čia,  ir susidraugavome. 
-  Ak  štai  kas!  -  nušvito  Skirma.  -  Tai  lipkit  abu,  kokios 
problemos! 
Tarsi  akmuo  nuo  širdies  nusirito.  O  išsigando,  kad  visai 
ne  dėl  to  Kristupas  dvejoja.  Štai,  prasprūdo  pro jį  paskui  sa­
ve  tempdamas  nemenko  dydžio  šunėką,  ir  nors  visaip  minty­
se  įsivaizdavo,  kaip  karštai  stvers  sūnų  į  glėbį,  taip  ir  liko 
lyg  sustabarėjęs.  Velnias  gali  susigaudyti,  kas  tai  yra  tėviška 
meilė... 
Kristupas  įlipo,  o  šuo  nepasidavė.  Nenorėjo  rioglintis  į 
automobilį.  Spyrėsi  visomis  keturiomis,  bet  nasrų  nešiepė. 
Skirma  griebė  už  kukšteros  ir,  įkėlęs  vidun,  kaipmat  užtren­
kė  dureles. 
-  Važiuojam!  -  klestelėjo  ir jis  į  sėdynę.  -  Parodysi,  kur 
man  rasti  mamą?..  Noriu  su ja  pasišnekėti. 
Kristupas  rodė  kelią.  Siaura  gatvele  iki  galo,  po  to  į  kai­
rę.  Kasryt  tuo  keliu  vesdavo  šunį  pasivaikščioti.  Iki  plento, 
kuriuo  zujančios  mašinos  neapgavo  nuojautos -  atvažiuos  tė­
tis,  taip ir Tobiui sakė... 
-Tėtukai, jis jau  beveik  supranta  lietuviškai. 
-  Na  tada  toks  gabus  šuo  mums  reikalingas,  -  patikino 
Skirma  sukiodamas  vairą,  kad  aplenktų  didžiausias  nuoša­
lios gatvelės  duobes.  -  Kuris  namas?  Šis?  Ten,  toliau?..  Pa­
žiūrėk,  ant  ko  ten  šuo užlipo...  Matai? 
-  Oho,  mano  skaitytuvai!.. 
Kristupas  paėmė  skaitytuvus.  Pasigirdo  barškesys,  visai 
neįkyrus,  greičiau  linksmas.  Šuo  gyvai  amtelėjo.  Plakė  uode-

381 
ga,  skleisdamas  savo  šunišką  kvapą,  kuris  kažkada  Skirmai 
tebuvo  dvokas. 
-  Bet  kaip  tu  čia,  Kristupi,  atsidūrei?  Tavęs  aš  ieškojau 
tokiame  dideliame  dideliame  mieste,  iš  kur  ir  atėjo  laiškas. 
Manėme, kad tu ten... 
Pasirodo,  laišką  vaikas  įdavė  kažkokiam  dėdei,  kuris  bu­
vo  sustojęs  prie  kiosko  ir  kalbėjo  lietuviškai.  Visą  dieną  lū­
kuriavo,  kol  išgirdo  pažįstamą  šneką.  Manė,  jog  prašymo 
įmesti  laišką  į  pašto dėžutę visai  pakanka,  kad  atsirastų  tėtis. 
Neapsiriko.  Pasiekęs  Oriolą,  vairuotojas  padarė,  ko  prašy­
tas.  O  kad  taip  būtų  atplėšęs  ir  paskaitęs,  kas  ten  parašyta! 
Menkiausio  prierašo  būtų  pakakę  -  kad  ne  Oriole  sutiko  tą 
berniūkštį,  o  pakeliui  į  jį.  Net  keista,  kad  jam  nekilo  mintis, 
ką  toks  lietuviukas  veikia  Rusijos  gilumoje.  Matyt,  jį  apgavo 
šuo  ant  pavadžio.  Pamanė,  su  tėvais  gyvena  ir  nieko  ypatin­
go laiške  nerašo. 
v 

-  Šitas  namas,  -  Kristupas  nosimi  prisiplojo  prie  stiklo.  -

Mama jau  bus  atsikėlusi... 
Paskutiniai  sūnaus  žodžiai  Skirmai  nuplaukė  pro  šalį. 
Manė,  kad  bus  viena  iš  tų  lūšnų,  kurios  slinko  už  automobi­
lių  stiklų,  o  čia,  prašau,  naujai  statytas  dviejų  aukštų  namas, 
raudonų  plytų  ir  apsuptas  aukšta  geležine  tvora,  tikra  praš­
matnybė  tokiam  kaimui.  Vartai  buvo  atidaryti,  ir  Skirma, vos 
atsivėrus vaizdui  į  erdvų  kiemą,  negerumo  užvaldytas sustab­
dė  automobilį.  Taip,  manė,  jog  pabėgėliai  glausis  kokioj  ru­
siškoj  trobelėje,  suprato  troškęs,  kad  pasitvirtintų  dėsnis, jog 
meilė  dažniausiai  žengia  koja  kojon  su  skurdu,  bet  jie  čia, 
regis,  neprastai  įsikūrė,  neprastai... 
Kitą  akimirką  suprato,  kad  nieku  gyvu  nelips  iš  automo­
bilio.  Rūtkos  sugyventinis, jis,  tai jo  raumeningą  figūrą  mato 
apsuptą  jaunų  vyrukų.  Vietinių  mafiozų  lizdas!  Užteks  žmo­
nai  cyptelti,  ir  jam  galas  -  Kristupą  matys  kaip  savo  ausis. 
Surado  sūnaus  veidą  veidrodėlyje.  Taip,  jis  laukia,  kol  tėtis 
išlips  ir  kaip  lygus  su  lygiais  pasikalbės  ir  su  anais  vyrukais 
odinėmis  striukėmis,  ir  mamai  pasakys,  kad jie  susiruošė  na-

382 
mo.  Sėdi  ramus  ir  neabejoja,  kad  bus  apgintas, jei  kas  prieš­
tarautų  tokiems  norams.  Bet  juk  taip  nėra!..  Kieno  pusėje 
jėga, to  ir teisybė. 
Ir  vos  iš  kiemo  sargybinių  žvilgsniais  sužiuro  skustagal­
viai,  Skirma  paleido  variklį  ir  drebančiomis  rankomis  stvars­
tydamas  vairą  apsuko  automobilį.  Ne,  jis  nė  kiek  nebijo, 
anei!..  Nėra  laiko,  reikia  važiuoti,  ir,  be  to,  atsargumas  -  tai 
ne  baimės  požymis. 
Akys  lakstė  nuo  vieno  veidrodėlio  prie  kito  -  bene  veja­
si?  Ne, siūbuojantis gatvelės tolis buvo  tuščias,  ir aukšta tvo­
ra  kratėsi  tarsi  smegdama  į žemę.  Nepastebėjo. Tik Kristupo 
veidas  rodė  susirūpinimą. 
-  O  kaip  mama? 
Skirmai  pritrūko  išmonės  atremti  sūnaus  klausimą.  Dė­
mesys  į  kelią  ir  mintis  apie  persekiojimą  leido jam  be  gailes­
čio  trankyti  automobilį  po  duobes,  kad  greičiau  nusigautų  iki 
trasos,  o  ten  visu  greičiu  tolyn  nuo  mafioziško  namo  ir  ban­
dito  gaujos  kurtų  žvilgsniais.  Juk  matė  -  lietuviški  numeriai! 
Turėtų  susivokti. 
Tik  ištrūkus  iš  gyvenvietės  ir  baltajam  „aštuntukui"  ta­
pus  neabejotinai  greičiausia  trasos  mašina,  Kristupas vėl  pri­
siminė  mamą. 
-  Kaip  ji,  kaip...  -  murmėjo  Skirma  ir  salono  veidrodė­
lyje  drąsiai  sugavo  sūnaus  žvilgsnį.  -  Ji  irgi,  kaip  ir  tu,  gali 
mums  parašytį  laišką. 
-  Ir tada  mes atvažiuosime jos  parsivežti? 
Sulaukęs  tvirto  tėvo  linktelėjimo,  vaikas  sugrobė  šuns 
sprandą.  Šis  nesitaikė  nė  lyžtelti,  lyg  numanydamas,  kad  iš­
girs  kai  ką  svarbaus. 
-  Girdėjai, Tobi?..  Mes grįšime. 
Ties  Briansku,  besileidžiant  nuo  tilto,  atbėgo  rodyklės: 
Smolenskas  -  tiesiai,  Gomelis  -  į  kairę.  Skirma  nedvejoda­
mas  išsuko  iš  trasos.  Žinoma,  kad  Gomelis,  namo,  kur  dau­
giau...  Velniop  Smolenską!  Nieko  nėra  svarbiau,  kaip  kuo 
greičiau  sprukti  iš  Rusijos,  kurios  kiekvienas  pakelės  medis 

383 
atrodė  tarsi  patrulis,  pasiruošęs  kilstelti  pareigūno  lazdelę  ir 
iškrapštyti  Kristupą  lauk.  Juk  neturi  jokių  jo  dokumentų. 
Kaip  įrodys,  kad  sūnus?  O  jei  Rūtka  atsitokėjo?..  Jai  užteks 
proto  kreiptis  į  miliciją,  ir  jei  kuo  greičiau  nespruks  iš  šios 
šalies,  velniai  žino  kaip gali  baigtis. 
Ir  pagalvojęs  apie  patį  blogiausią  variantą,  Skirma  pa­
klausė  sūnų: 
-  Tu  žinai,  kaip  rusiškai  bus  „tėtė"? 
-  Diadia. 
-  Duosiu  aš  tau  „diadia"...  Jei  kas  klaustų,  atmink  -
„papa".  Rodai  pirštu  į  mane  ir  sakai  -  „papa".  Supratai? 
Bet  tuoj  stojo  kita  mintis,  kur kas  skausmingesnė.  Siena, 
kaip jis  įveiks valstybinę  sieną?  Muitinėje  tikrai  Kristupas už­
klius.  Juk  net  šuniui  išvežti  reikia  kažkokios veterinarinės  pa­
žymos, o čia, šiaip ar taip, žmogus. 
Prakeikimas! 
Ar  lėčiau,  ar  greičiau  važiuojant,  Skirmai  vaidenosi,  kad 
erdvė  aplink  automobilį  vis  mažėja,  tarsi  neriant  į  tinklą,  vis 
siaurėjantį  ir  siaurėjantį,  kol  galų  gale  į jį  pažvelgs  bukčiaus 
akys,  pro  kurias  strimgalviais  praners  kol  kas  juos  lydinti 
sėkmė. 
Sustojęs  pakelės  degalinėje,  paliepė  sūnui  sėdėti  kaip  po 
šluota.  Prisipylė  pilną  baką.  Iki  sienos  pakaks,  o  toliau...  to­
liau  ką  nors  sugalvos.  Mokėdamas  pinigus  pastebėjo  telefo­
no  aparatą.  Degalinės  operatorė,  išvydusi  dešimties  dolerių 
kupiūrą,  nedvejodama  leido  skambinti  kur  širdis  geidžia.  Pa­
skambinęs  uošvienei,  vienu  atokvėpiu  išpylė,  kad  rado  Kris­
tupą.  Juda  namų  link,  bet  nežinia,  kaip  seksis  prasmukti  pro 
muitinę,  baugu  ir  pagalvoti... 
-  Mes  atvažiuosime!..  Girdi,  Pauleli,  atvažiuosime  pasi­
tikti!..  -  baisiausiai  susijaudinusi  pylė  į  ragelį  laimės  palytėta 
močiutė.  -  Tik  tu  nieko  nebijok,  mes  abu  su  seneliu,  taip  ir 
perduok  Kristupui,  būsim,  būsim...  Su  Dievu,  važiuokite, 
mes  lauksim... 

384 
 Et,  be  reikalo  skambino!  Persidavęs  jaudulys  tik  dar  la­
biau  sustiprino  neišvengiamo  pavojaus  nuojautą.  Atvažiuos 
pasitikti. Kas iš to? Nors... 
Skirma  pakėlė  galvą.  Dangumi  plaukė  palši  debesų  ka­
muoliai.  Protarpiais  aštriai  it  lanceto  ašmenys  švysteldavo 
saulės kraštelis. Jei  naktis tamsi,  tada...  Taip!  Apeiti velniop 
visas  muitines!  Kiek  ten  bus  -  penki  kilometrai,  ne  daugiau. 
Ne  tokios  nelegalų  gaujos  prasmunka,  o  čia  vyras  ir  vaikas. 
Ak,  tiesa,  dar  tas  padaras  su  styrančiu  nugarkauliu.  Nieko, 
bus  vedlys  - jau  linksmai  pagalvojo  Skirma  ir,  sutikęs  palan­
kų  operatorės žvilgsnį,  paprašė  leisti  dar  paskambinti. 
Augustinavičius.  Nenorėjo  girdėti  jo  balso,  bet  dabar... 
reikia.  Juk  grįžta  į  miestą,  apimtą  banditiškos  brutalios  jė­
gos,  grįžta  tikrovėn,  kur  kiekvieną  žingsnį,  kiekvieną  žodį  tu­
ri  lydėti  begalinis atsargumas. 
-  Skirma!  Pagaliau!  -  driokstelėjo  ragelyje.  -  Kur  tave 
velnias  nešioja? 
-  Aš  dar  ruskyne,  bet jau  varau  į  Telšius... 
-  Geriau  tau  čia  nesirodyti. 
-  Kodėl? 
-  Pats  žinai!  Jie  žino,  kad  tu  šovei  į  Zaksą.  Pameni  tą 
mūsų  pokalbį?..  Tai  va,  mano  naparnikas  nugirdo  ir,  svola-
čius,  tave pridavė. Jie ieško tavęs. 
-  Na  ir  kas?  Gali jiems  pasakyti,  kad  grįžtu. 
-  Ar  tu  durnas!..  Kuo  tu  mane  laikai?!  Banditams  nedir­
bu.  Sakyčiau,  kad  tau  neverta  rizikuoti.  O  jei  lįsi  j  miestą, 
turi  būti  labai  atsargus.  Atmink,  čia  iš  policijos  paliko  tuščia 
vieta,  tie  bandiūgos  daro  ką  nori.  Reikėjo  iš  kalašnikovo 
traukti. 
Apie  sūnų  nė  nepaklausė.  Matyt,  padėtis  labai  rimta.  Ir 
taip  nujautė,  be  reikalo  skambino.  Einant  prie  automobilio 
per  galvą  nuvirveno  šaltos  skruzdėlės.  Vėl  pažvelgė  į  dangų. 
Radosi  mintis,  kad jis  nieko  tikro  nežino  apie  saulės  šviesą, 
auksinį  spindesį,  krintantį  ant  Katedros  bokšto  kryžiaus, 
aukštai  aukštai  iškilusio  viršum  išnykimo jūros. 
Hmm, taip... Telšiai, Telšiai... 

385 
 Kristupas  tėvo  tarsi  n e m a t ė .  Sėdėjo  po  savimi  pasikišęs 
kojas.  Šuo  gulėjo  ant  jo  numestos  striukės,  ir  smulkutis  del­
nas  glostė  jo  kampuotą  galvą.  Regis,  tokios  draugystės  jam 
visiškai  gana,  ir  Skirmai  suspaudė  krūtinę  pagalvojus,  kad  sū­
nus  visada  į  jį  žiūrėjo  kaip  į  savo  valios  vykdytoją.  Nors  ne, 
buvo  laiškas,  ir  ne  vien  ilgesio  padiktuotas. 
-  Na  ką,  vyrai!  -  krito  už  vairo  Skirma.  -  Gyvenimas 
tęsiasi.  Benzo  pilnas  bakas,  gyventi  galima... 
Būtų  labai  šaunu,  toptelėjo  Skirmai,  jei  šuva,  palaikyda­
mas  jo  optimizmą,  viaukteltų,  bet  m e t ę s  žvilgsnį  p a m a t ė  at­
sainiai  iš  balsvų  nasrų  karantį  liežuvį. 
-  Močiutei  skambinau.  Atvažiuos  mūsų  pasitikti. 
-  O  iki  namų  dar  toli? 
- N e j a u  visai  čia  pat.  Tūkstantis  kilometrų,  ir viskas. 
Pastebėjęs  Kristupo  nusivylimą,  Skirma  delnu  siektelėjo 
sūnaus  galvą  ir  tėviškai  suvėlė  draikius  plaukučius. 
-  Nenusimink!  Ką  tikriems vyrams  reiškia  toks  atstumas! 
Vėl  tykus  padangų  šiugždesys. 
Gomelis,  Minskas.  Valandų  valandos  besigrumiant  su 
prieštaringomis  mintimis.  Ar  akys  užgrobtų  bekraščius  lau­
kus,  ar  atsiremtų  į  mirgančią  miško  tankynę  -  iš  visur  sklido 
tas  pats  grėsmės  alsavimas.  Pavojaus  šmėkla  tarsi  nemato­
mas,  niekada  nepailstantis  žvėris  vijosi  asfaltu  lekiantį  „aš­
tuntuką". 
Gili  vidurnakčio  tamsa  jį  aptiko  prie  muitinės  nepasie­
kiamą  jos  žiburiams.  Automobilis  su  lietuviškais  numeriais 
buvo  tuščias  ir  stovėjo  kelkraštyje,  kilometrinės  vilkikų  eilės 
užstotas  nuo  svetimų  žvilgsnių.  Jaukiai  tarsi  šventinė  girlian­
da  spindėjo  mašinų  gabaritų  ugnelės,  ir  nesimatė  jokio  švie­
sesnio  atspindžio  nakties  skliaute.  Tik  kartą,  pro  debesų  pro­
peršą  pažvelgus  mėnuliui,  jo  balzganoje,  negyvoje  šviesoje 
galėjai  pastebėti  apmirusio  lauko  pakraščiu  tolstančias  juo­
das  kaip  anglis  figūras:  šuns,  vyro  ir  berniuko,  kurį  vyras  ne­
šė  ant  rankų. 

P I R M O S  D A L I E S  P A B A I G A 

386 
UDK  888.2-3 
Ka-182 

Kalėda,  Edvinas 
Ka-182  Auksaviriai:  romanas  /  Edvinas  Kalėda.  -  Vil­
nius:  Rosma, 2005. - 388 p. 
ISBN 9986-00-300-8 

E.  Kalėda,  pažįstamas  skaitytojui  iš  populiarios  trilo­

gijos  „Nemylimi 4 ',  „Svetimi 44 ,  „Pasmerkti",  siūlo  dar vieną 
akistatą  su juoda  realybe. 

R o m a n o  siužetas  paremtas  tikrais  įvykiais,  nutiku­

siais  Žemaitijos  sostinėje  Telšiuose. 
Prieš  susikūrusią  nusikalstamą  grupuotę  sukyla  mies­
to  verslininkai.  Tarp  jų  ir  Auksaviriai,  nelegalaus  verslo 
atstovai,  sugebantys  iš  paauksuotų  elektrotechnikos  deta­
lių  išgauti  auksą. 
Tai  romanas  apie  žmogiškumą,  dorovės  principus, 
brutalią  aistrą  ir  meilę,  kuri  valdo jaunų  žmonių  pasaulį. 

UDK  888.2-3 

\