A.Richman - Prarasta Žmona PDF

Alyson RICHMAN
THE LOST WIFE

Berkley Books, New York, 2012
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo

bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti
viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar
kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,

mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
THE LOST WIFE ©2011 Alyson Richman

©Vilija Vitkūnienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2019
©„Tyto alba“, 2019
ISBN 978-609-466-396-3
Aš mano mylimojo,
mano mylimasis mano.
Giesmių giesmė, 6,3
1 SKYRIUS
Niujorkas
2000 metai
Šiai progai jis ruošėsi rūpestingai: kostiumas išlygintas, ba

tai išblizginti. Skusdamasis veidrodyje atidžiai apžiūrėjo abu
skruostus, ar tikrai neliko nė vieno plaukelio. Tądien kiek
anksčiau net nusipirko citrinų kvapo pomados kelioms li
kusioms garbanoms suglostyti.
Jis turi tik vieną anūką, tiesą sakant, tą vienintelį vaikaitį,
ir jau kelis mėnesius laukia jo vestuvių. Ir nors nuotaką buvo
sutikęs vos porą sykių, ji nuo pat pradžių jam patiko. Su
mani ir žavi, juki ir turinti tam tikros senojo pasaulio ele
gancijos. Nė nenumanė, koks tai retas bruožas, susivokė tik
užsižiūrėjęs į ją vaikaičiui laikant jos ranką.
Net ir dabar, vestuvių išvakarėse, žengdamas į restoraną
vakarienės, jis negalėjo atsikratyti minties, kad tada, išvy
dęs tą jauną merginą, buvo nublokštas į kitą laikmetį. Matė,
kaip kai kurie svečiai nejučia prisiliečia sau prie gerklės,
mat iš aksominės suknelės kyšąs merginos kaklas buvo toks
dailus ir ilgas, kad ji atrodė lyg iškirpta iš Klimto paveikslo.
A l y s o n R i c h m an
Į purų kuodelį susukti plaukai buvo susegti pakaušyje, o

tiesiai virš kairės ausies tupėjo du mažučiai brangakme
niais nusagstyti drugiai su žaižaruojančiomis antenukėmis;
atrodė, šios sparnuotos būtybės ką tik nusileido ant rausvų
jos plaukų.
Vaikaitis paveldėjo tamsias neklusnias senelio garbanas.
Jaunuolis nervingai sukiojosi, - tikra priešingybė būsimai
nuotakai, - o ji tarytum sklęste įsklendė į kambarį. Atrodė,
vaikinas patogiau jaustųsi rankose laikydamas knygą nei
taurę šampano. Bet tarp jųdviejų liejosi laisvumas, tvyrojo
pusiausvyra, bylojanti, kad jie tobulai viens kitam tinka.
Abu buvo sumanūs, puikiai išsilavinę antros kartos ameri
kiečiai. Akcento, kuriuo buvo persisunkusi jų senelių anglų
kalba, jiems kalbant negirdėti nė pėdsako. Sekmadienio rytą
The New York Times vedybų skelbimų skiltyje bus rašoma:
Vakar vakare Manhatano restorane Rainbow Room su

situokė Eleanora Tane ir Džeisonas Baumas. Ceremoni
jai vadovavo rabinas Stivenas Švarcas. Dvidešimt šeše-
rių jaunoji yra Amhersto koledžo absolventė, šiuo metu
dirbanti Christies aukcionų namų dekoratyvinio meno
skyriuje. Nuotakos tėvas dr. Džeremis Tancas yra Manha
tano Slouno ir Keteringo memorialinės ligoninės onko-
logas. Motina Elaiza Tane dirba ergoterapeute Niujorko
valstybinėse mokyklose. Dvidešimt aštuonerių jaunikis,
Brauno universiteto ir Jeilio teisės mokyklos absolven
tas, yra RAP Cahill Gordon &Reindel partneris. Jo tėvas
Bendžaminas Baumas dar neseniai buvo RAP Cravath,
Swaine &Moore advokatas Niujorke. Jaunojo motina Re-
8
Pr ar ast a žmona
beka Baum iki pensijos dirbo mokytoja. Porą supažin

dino bendri draugai.
Prie pagrindinio stalo pirmą sykį vienas kitam buvo pri

statyti vieninteliai gyvi jaunųjų senelis ir senelė. Išvydęs mo
terį, jaunikio senelis vėl pajuto žemę slystant po kojomis. Už
savo dukraitę ji ne vieną dešimtį metų buvo vyresnė, tačiau
kažkodėl atrodė tarsi puikiai pažįstama. Jis tučtuojau tai pa
juto, tą pačią akimirką, vos pamatęs jos akis.
- Aš jus iš kažkur pažįstu, - pagaliau išspaudė, nors jau
tėsi, lyg kreiptųsi ne į ką tik sutiktą moterį, o į šmėklą. Kū
nas reagavo kažin kaip keistai, - nė pats nesuprato kaip. Pa
sigailėjo išgėręs antrą taurę vyno. Gniaužė skrandį. Jis vos
įstengė kvėpuoti.
- Veikiausiai apsirikote, - mandagiai atsakė ji. Neno
rėjo pasirodyti nemandagi, bet ji irgi ne vieną mėnesį laukė
dukraitės vestuvių, tad dabar nenorėjo, kad kas trukdytų
stebėti vakaro iškilmes. Matydama minioje besisukiojančią
merginą, daugybę jai pabučiuoti atsuktų skruostų ir vokų,
spraudžiamų jiedviem su Džeisonu į rankas, ji turėjo sau
žnybtelėti, ar tikrai tebėra gyva ir visa tai regi.
Bet šalia stovintis senyvas vyriškis nenorėjo pasiduoti.
- Aš tikrai manau, kad jus pažįstu, - pakartojo jis.
Ji atsisuko ir dabar dar aiškiau parodė jam savo veidą.
Smulkutės odos raukšlelės. Sidabriniai plaukai. Melsvos akys.
Bet ne jos, o po permatomu rankovės audiniu šmėstelė
jęs kažin kas tamsiai mėlyna privertė kraują šiurpti senose
gyslose.
- Jūsų rankovė... - virpančiu pirštu jis siekė paliesti šilką.
9
A lyson R i c h m a n
Jam prisilietus prie riešo jos veide truktelėjo raumuo.

Veido išraiška bylote bylojo, kaip jai nesmagu.
- Ar galiu... jūsų rankovę? - jis žinojo, kad elgiasi ne
mandagiai.
Ji žvelgė tiesiai j jį.
- Ar galiu pamatyti jūsų ranką? - pakartojo jis. - Prašau.
Šįkart balsas nuskambėjo kone maldaujamai.
Dabar ji įdėmiai įsižiūrėjo, įsisiurbė žvilgsniu jam į akis.
Lyg apkvaitusi patraukė aukštyn rankovę. Ant dilbio, šalia
rudo apgamėlio, mėlynavo ištatuiruoti šeši skaitmenys.
- Ar dabar mane prisimeni? - virpėdamas paklausė jis.
Ji vėl pažvelgė į jį, tarsi regėtų gyvą vaiduoklį iš kūno ir
kraujo.
- Lenka, tai aš, - tarė jis. - Jozefas. Tavo vyras.
10
2 SKYRIUS
Niujorkas
2000 metai
Vakar vakare ji atsargiai iš kartoninio dėklo išėmė susuktą

paveikslą ir išskleidė lyg seną žemėlapj. Apie šešiasdešimt
metų visur jį vežiojosi ir niekuomet su juo nesiskyrė. Iš pra
džių slėpė sename lagamine, paskui metaliniame cilindre po
grindlentėmis, galiausiai užkišo už kelių dėžių perpildytoje
drabužinėje.
Paveikslas buvo nupieštas siaurais juodais ir raudonais
brūkšniais. Iš kiekvieno brūkšnio skverbėsi kinetinė ener
gija, dailininkė stengėsi kaip įmanydama greičiau užfiksuoti
regimą vaizdą.
Jai visuomet atrodė, jog paveikslas pernelyg šventas, kad
būtų eksponuojamas, tarytum net šviesa ir oras ar - dar blo
giau - lankytojų žvilgsniai būtų per stiprūs jo trapiam pa
viršiui. Tad jis liko sandariame dėkle po užraktais, kaip ir
Lenkos mintys. Prieš kelias savaites gulėdama lovoje ji nu
tarė, kad šis paveikslas bus dukraitei ir jos jaunikiui vestu
vinė dovana.
LENKA
Užšalusi Vltava pasidaro austrių geldelių spalvos. Vaikys

tėje stebėdavau vyrus, vaduojančius užšalusioje upės vagoje
įstrigusias gulbes - peikenomis kapojančius ledą, kad išlais
vintų plėvėtas jų kojas.
Aš, Lenka Jozefina Maizel, buvau vyriausia Prahos stiklo
prekiautojo duktė. Gyvenome Smetanos krantinėje raizgiame
bute su langais į upę ir tiltą. Buto sienos buvo išmuštos rau
donu aksomu, čia kabėjo paauksuoti veidrodžiai, svetainėje
stovėjo raižyti baldai ir buvo graži mama, kiaurus metus
dvelkianti pakalnutėmis. Lig šiol į vaikystę grįžtu lyg į sapną.
Lietiniai blyneliai - palačinkos - patiekti su abrikosų džemu,
puodeliai karštos kakavos ir čiužinėjimas pačiūžomis ant
Vltavos. Sningant man plaukus sukišdavo po lapenos kepure.
Visur regėdavome savo atvaizdus: veidrodžiuose, lan
guose, žemai apačioje upėje ir vaiskiuose tėvo stiklo dirbi
nių linkiuose. Mama turėjo specialų bufetą su išrikiuotomis
visoms progoms skirtomis taurėmis. Šampano fleitos, išgra
viruotos dailiomis gėlytėmis, vyno taurės paauksuotais kraš
tais ir matinio stiklo kojelėmis, net ryškiai raudonos stiklinės
vandeniui; pakeltos prieš saulę jos rausvai švytėdavo.
Mano tėvas dievino grožį ir gražius daiktus, be to, ti
kėjo, kad jo profesija savo tobulų proporcijų magija kuria
tiek viena, tiek kita. Stiklo dirbiniui sukurti vien smėlio ir
kvarco negana. Dar reikia ugnies ir kvapo. „Stiklapūtys yra
ir meilužis, ir gyvybės įkvėpėjas, - kartą pareiškė jis vaka
rienės susirinkusiems svečiams. Pakėlė nuo valgomojo stalo
vandens stiklinę: - Kai kitą kartą gersite iš savo taurių, gal
12
Pr ar as t a žmona
vokite apie lūpas, sukūrusias šią dailią, elegantišką formą, iš

kurios dabar gurkšnojate, ir kiek buvo sudaužyta bei per
lydyta nepavykusių dirbinių, kad būtų pagamintas tobulas
dvylikos taurių rinkinys.“
Pasukęs taurę į šviesą jis sužavėjo visus svečius. Bet taip
elgėsi ne todėl, kad buvo prekiautojas, ir ne dėl to, jog norėjo
tą vakarą sužibėti. Jį išties žavėjo, kad meistras gali sukurti
daiktą, kuris tuo pat metu yra ir stiprus, ir trapus; perma
tomas, tačiau galįs atspindėti spalvą. Jis įžvelgė grožį tiek
glotniausiame, tiek švelniomis bangelėmis ribuliuojančiame
stiklo paviršiuje.
Tėvas verslo reikalais važinėjo po visą Europą, bet pro
mūsų pagrindines duris įžengdavo lygiai toks pat, koks buvo
pro jas išėjęs. Marškiniai balti ir šiugždantys, kaklas dvelkia
kedrais ir gvazdikėliais.
„Milačku, - sakydavo jis čekiškai, stambiomis rankomis
suspausdamas mamai juosmenį. - Myliu.“
„Lasko Moję, - atsakydavo ši, ir jų lūpos susiliesdavo. -
Meile mano.“
Net ir po dešimtmečio nuo vestuvių tėvas nesiliovė ja
žavėjęsis. Daugybę sykių grįždavo namo su dovanomis, nu
pirktomis vien dėl to, kad jos priminė jam mamą. Šalia jos
vyno taurės netikėtai atsirasdavo miniatiūrinis paukštukas
sudėtingai emaliuotomis plunksnomis arba ant pagalvės iš
dygdavo aksominė dėžutė su nedideliu medalionu, nusags
tytu mažyčiais perlais. Aš labiausiai mėgau medinį radiją su
priekyje spindinčia saule, - tai buvo staigmena, mamai par
vežta iš kelionės į Vieną.
Jei užsimerkusi įsivaizduočiau pirmuosius penkerius
13
savo gyvenimo metus, matyčiau tėvo ranką ant radijo ran

kenėlės. Juodus plaukelius ant pirštų, sukiojančių rankenėlę
ir ieškančių vienos iš nedaugelio stočių, grojančių džiazo
muziką - egzotiškus ir gaivinančius garsus, 1924 metais tik
pradedamus transliuoti mūsų radijo bangomis.
Matau, kaip jis pasuka galvą ir šypsosi, ranka siekdamas
mamos ir manęs. Jaučiu jo skruosto šilumą, kai mane pake
lia ir apžergiu jam juosmenį, o jis laisvąja ranka šokio su
kiny suka mamą.
Užuodžiu vyno su prieskoniais aromatą, šaltą sausio
vakarą sklindantį iš nedidelių puodelių. Aukšti mūsų buto
langai iš lauko apšarmoję, bet viduje jauku ir šilta. Ilgi oran
žinės žvakių šviesos pirštai blyksi vyrų ir moterų veiduose;
mūsų svetainėje tiršta žmonių, jie susirinko klausytis stygi
nių kvarteto, kurį tėvas pakvietė pagroti šį vakarą. Viduryje
matau mamą, jos ilgos baltos rankos siekia sumuštinuko.
Ant riešo nauja apyrankė. Tėvo bučinys. Ir aš, spoksanti iš
miegamojo, akimis ryjanti jų žavesį ir lengvumą.
Yra ir tykių vakarų. Visi trys sėdime jaukiai įsitaisę aplink
kortų stalelį. Sukasi gramofono plokštelė - Šopenas. Mama
vėduojasi kortomis taip, kad matyčiau tik aš. Lūpose šyps
nys. Tėvas apsimeta, kad raukosi, leisdamas mamai laimėti.
Vakare mama mane apkamšo ir liepia užsimerkti. „Įsi
vaizduok, kokios spalvos vanduo“, - kužda man į ausį. Kitą
vakarą pataria įsivaizduoti ledo spalvą. Dar kitą - sniego. Už
mingu mintyse regėdama tuos atspalvius, šviesoje jie kinta
ir mainosi. Mokausi įsivaizduoti skirtingus mėlynų atspalvių
niuansus, švelnias alyvines gijas arba baltų baltutėliausias
dulkes. Ir šitaip virsmo slėpiny pasėjamos mano svajonės.
14
Pr a r a s t a žmona
LENKA
Vieną rytą atvyko Liucė su laišku rankoje. Voką padavė tė

vui, ir jis garsiai jį mamai perskaitė. Mergina neturi auklės
darbo patirties, - rašė jo kolega. - Bet iš prigimties moka
dirbti su vaikais, be to, yra neapsakomai patikima.
Pirmas įsirėžęs įspūdis apie Liucę - kad atrodė gerokai
jaunesnė nei aštuoniolikos. Beveik dar vaikiškas kūnas ta
rytum prapuolęs po ilgu paltu ir suknele. Bet kai pirmą sykį
priklaupė su manimi pasisveikinti, akimoju pribloškė jos iš
tiestos rankos skleidžiama šiluma. Kas rytą atėjusi prie mūsų
durų ji atsinešdavo silpną cinamono ir muskato riešutų aro
matą, lyg būtų šviežiai tą rytą iškepta ir pristatyta dar šilta bei
kvepianti - gardus siuntinėlis, kurio neįmanoma atsisakyti.
Liucė nebuvo didelė gražuolė: tiesi lyg architekto nu
brėžta briauna, vien linijos ir kampai. Tarytum kaltu iškalti
tvirti skruostikauliai, didelės juodos akys, mažos ir siauros
lūpos. Tačiau lyg iš senos pasakos ištrūkusi tamsaus miško
nimfa Liucė turėjo nepakartojamos magijos. Vos kelias die
nas padirbėjusi mūsų šeimoje, ji pakerėjo visus. Pasako
dama kokią istoriją pirštus judindavo tarytum arfininke,
braukianti įsivaizduojamas stygas. Kai reikėdavo nudirbti
ruošos darbus, ji niūniavo dainas, girdėtas iš savo mamos.
Mano tėvai Liucę laikė ne tarnaite, o šeimos nare. Ji val
gydavo kartu su mumis prie didelio valgomojo stalo, kuris
visuomet lūžte lūžo nuo maisto pertekliaus. Ir nors košeri-
nių reikalavimų nesilaikėme, vis tiek mėsos patiekalų nie
kad neužgerdavome pienu. Pirmąją savaitę Liucė padarė šią
klaidą, prie jautienos guliašo įpylusi man stiklinę pieno, ir
15
paskui mama veikiausiai ją perspėjo, kad pieno prie mėsos

nevartojame, nes daugiau neprisimenu jos taip suklystant.
Liucei atvykus mano pasaulis tapo nebe toks apsaugo
tas ir tikrai daug įdomesnis. Ji išmokė mane visokiausių
dalykų, pavyzdžiui, kaip pagauti medvarlę arba kaip žve
joti nuo vieno iš Vltavos tiltų. Ji buvo neprilygstama pa
sakotoja, kurianti personažus iš per dieną sutiktų įvairių
žmonių. Senamiesčio aikštėje po laikrodžiu ledus mums
pardavęs vyras vakare einant gulti galėjo virsti burtininku.
Moteriškė, iš kurios turguje pirkome obuolius, vėliau galėjo
tapti senstančia princese, niekada taip ir neišsigydžiusia su
daužytos širdies.
Dažnai spėlioju, kuri pirmoji - mama ar Liucė - suprato,
kad turiu gabumų piešti. Atminty iškyla mama, paduodanti
man pirmą spalvotų pieštukų dėžutę, o vėliau Liucė, kuri
perka pirmąjį dažų rinkinį.
Žinau, kad Liucė, ne kas kitas, pirmoji pradėjo vestis
mane į parką su piešimo albumu ir skardine pieštukų. Prie
nedidelio tvenkinio, kuriame berniūkščiai plukdydavo po
pierinius laivelius, ji patiesdavo maršką ir atsigulusi ant nu
garos stebėdavo debesis, o aš piešdavau lapą po lapo.
Iš pradžių piešiau smulkius gyvūnėlius. Triušius. Vove
res. Raudongūžį paukštuką. Bet netrukus pabandžiau nu
piešti Liucę, paskui - laikraštį skaitantį vyrą. Vėliau ėmiausi
ambicingesnių objektų, pavyzdžiui, mėginau nupiešti veži
mėlį stumiančią mamą. Nė vienas iš pirmųjų eskizų nebuvo
ko nors vertas. Bet kaip ir kiekvienas besimokantis piešti
vaikas, nepaliaujamai piešdama mokiausi. Ilgainiui tai, ką
regėjau, ėmė pavykti perteikti ranka.
16
Pr ar ast a žmona
Ne vieną valandą lauke man piešus, Liucė susukdavo

mano eskizus ir parnešdavo į mūsų butą. Mamai paklau
sus, kaip mudvi praleidome dieną, Liucė išrinkdavo labiau
siai patikusius eskizus ir prismeigdavo prie virtuvės sienos.
Mama atidžiai apžiūrėdavo mano darbą, paskui apglėb
davo mane rankomis. Buvau gal beveik šešerių, kai pirmą
syk išgirdau: „Lenką, žinai, ir aš tavo amžiaus buvau tokia
kaip tu - visuomet su pieštuku ir popieriaus lapu rankoje.“
Tuomet pirmą kartą girdėjau mamą mudvi lyginant, ir, tu
riu prisipažinti, mane, savo tamsiais plaukais ir vaiskiomis
akimis labiau primenančią tėvą, iki pat širdies gelmių per
smelkė džiugus virpulys, kad mudvi turime šį tą bendra.
* * *
Tą pirmąją žiemą, kai pas mus atsirado Liucė, mama panoro

jai ką nors padovanoti, ką nors tokio, kas parodytų mamos
dėkingumą. Prisimenu, kaip ji aptarė tai su tėvu. „Daryk,
kaip tau atrodo geriausia, Milačku“, - atsakė jis išsiblaškęs,
skaitydamas laikraštį. Jis niekuomet jos nevaržė, kai reik
davo ką dovanoti, bet ji visada juto turinti paprašyti jo lei
dimo. Galiausiai ji pasiūdino Liucei dailią mėlynos vilnos
peleriną aksomu papuoštais kraštais. Dar ir dabar regiu
Liucės veidą, kai ji išvyniojo paketą - iš pradžių net dvejojo,
ar jį priimti, ir kone susidrovėjo dėl tokios prabangos.
- Lenkai irgi siūdiname tokią, - švelniai tarė mama. -
Kaip puikiai judvi atrodysite, čiužinėdamos ant Vltavos.
Tą vakarą mama užtiko mane stebinčią Liucę per langą,
kai ši žingsniavo tramvajaus link.
17
- Manau, rytoj turėsiu užsakyti tau peleriną, - palietė

mano petį ji.
Abi nusišypsojome žiūrėdamos į Liucę; elegantiškai ženg
dama į naktį ji atrodė keliais coliais aukštesnė.
* * *
Nors mūsų namai visuomet buvo sklidini melodingo stiklo

skambesio ir mano piešinių spalvų, tarp šių sienų netrūko ir
santūraus, bet juntamo liūdesio. Kai kas vakarą Liucė išei
davo, o virėja susidėdavo rankinę, mūsų erdvus butas atro
dydavo mums trims per didelis. Nenaudojamame kambary
šalia maniškio palengva prisirinko ryšulių, pintinių ir stirtų
knygų. Net mano sena lovelė ir vaikiškas vežimėlis buvo ty
liai įstumti į kampą ir lyg du seni vaiduokliai, užmiršti ir
atsidūrę ne vietoje, užkloti ilga balta marška.
Buvo dienų, ištisų laikotarpių, kai, prisimenu, matydavau
tiktai Liucę. Mama beveik visą laiką valgydavo savo miega
majame, o kai vis dėlto pasirodydavo, veidas būdavo patinęs
ir paburkęs. Būdavo aiškiai matyti, kad ji verkusi. Tėvas, par
ėjęs namo, tyliai klausdavo tarnaitės, kaip ji. Dirstelėdavo į
padėklą prie jos kambario su lėkšte nepaliesto maisto - puo
delį su lėkštute atšalusios arbatos - ir atrodydavo pasiryžęs
žūtbūt grąžinti šviesą į savo aptemusius namus.
Kai taip nutikdavo, prisimenu, Liucė mokė mane nieko
neklausinėti. Rytais ji ateidavo anksčiau nei įprastai ir steng
davosi sudominti kokiais iš namų atsineštais dalykėliais.
Kartą išsitraukė iš krepšelio nuotrauką, kurioje ji, šešiametė,
nufotografuota su poniu. Kitą kartą atsinešė stiklinių karo
18
Pr a r a s t a ž mona
liukų vėrinį ir įpynė man į plaukus it kokią susivijusių gebe

nių girliandą. Apjuosdavo mano suknelę mėlyno šilkojuosta
ir mudvi įsivaizduodavome, kad esu princesė, valdanti ka
ralystę, kurioje visi turi kalbėtis pašnibždomis. Leisdavome
šiugždėti tik sijonams mums besisukant po kambarį.
Vakare ateidavo mūsų šeimos daktaras, jis tyliai užver-
davo mamos kambario duris ir, padėjęs ranką tėvui ant pe
ties, pusbalsiu kažką jam kalbėdavo. Aš stebėdavau juodu,
veltui mėgindama suprasti, kuo gi serga mama, kad per
dieną negali išeiti iš kambario.
Kai kiek paūgėjau, paaiškėjo, kad tie mano vaikystės še
šėliai - tai sunkumai, su kuriais grūmėsi tėvai, mėgindami
pradėti dar vieną vaiką. Mes atsargiai apeidavome pokal
bius apie gausias šeimas, ir išmokau neprašyti broliuko ar
sesutės, nes kai keliskart taip padariau, mama apsipylė aša
romis.
Po mano septintojo gimtadienio kažkas mūsų namuose
pasikeitė. Mamą savaičių savaites lyg ir kamavo skrandis,
paskui netikėtai jos skruostai vėl atgavo spalvą. Tada ji ilgam
liovėsi segėjusi tuomet madingus siaurus sijonus ir vilkėjusi
prigludusius švarkelius, mieliau rinkdamasi ką nors laisves
nio ir palaido. Ją apėmė ramybė, judesiai sulėtėjo ir tapo at
sargesni. Bet tik tuomet, kai ėmė šiek tiek apvalėti pilvukas,
juodu su tėte pranešė, jog laukia dar vieno vaikelio.
Galima manyti, kad mama su tėvu turėjo džiūgauti po
šitiek metų pranešdami, jog sulauksiu broliuko ar sesutės.
Bet jie šiuo klausimu elgėsi labai atsargiai, nuogąstaudami,
kad bet koks jaudulio ar džiaugsmo demonstravimas gali
pakenkti nėštumo eigai.
19
Žinoma, tai toks žydiškas paprotys, baimė užsitraukti

nelaimę ir nuginti sėkmę. Iš pradžių Liucę tai trikdė. Kas
kartą jai prabilus apie nėštumą, mama išsisukdavo nuo tie
saus atsakymo.
- Kokia jūs atrodote graži ir sveika, - sakydavo ji mamai.
Mama tik šyptelėdavo ir linktelėdavo galva.
- Sakoma, jei labai norisi sūrio, gims mergaitė, - kalbėjo
Liucė. - O jei geidi mėsos, bus berniukas.
Ir vėl mama tik šyptelėdavo ir linktelėdavo.
Liucė net pasisiūlė padėti iš anksto įrengti vaikų kam
barį, tad mamai galiausiai teko paaiškinti, kodėl nesiryž
tama nieko daryti iki kūdikiui gimstant.
- Mes vertiname tavo geranoriškumą ir siūlymus pagel
bėti, - švelniai aiškino mama, - bet kol kas nenorime kūdi
kio gimimui skirti jokio dėmesio.
Tai išgirdus Liucės veido išraiška kaipmat persimainė.
- Kaime irgi yra žmonių, kurie tuo tiki, - pareiškė ji, lyg
pagaliau staiga supratusi mamos elgesį.
Vis dėlto savo džiaugsmą gerąja mano tėvų naujiena Liucė
stengėsi išreikšti kitomis priemonėmis, tiesiogiai jos neįvar
dydama. Kai pavasarį sužydo alyvos, ji ateidavo kvapnių ša
kelių puokštėmis nešina, kotelius susukusi į drėgną musliną,
ir pamerkdavo jas vazose visame bute. Prisimenu, žiūrėjau į
mamą su didėjančiu apvalainu pilvu, vaikštančią iš kamba
rio į kambarį, besišypsančią, lyg pakylėtą alyvų kvapo į ne
žemišką džiugesį.
Kartais Liucė ateidavo su pintine, prikrauta tamsios jos
mamos iškeptos duonos, ir palikdavo virtuvėje kartu su
stiklainiu naminio medaus.
20
Bet pati gražiausia jos dovana atkeliavo tada, kai gimė

kūdikis.
Mano sesutė Marta gimė saulei leidžiantis. Daktaras įėjo
į svetainę, kur mudu su tėvu sėdėjome ant sofos, o Liucė -
ant vienos iš raudonu dygsniuotu aksomu apmuštų kėdžių.
- fūs turite dar vieną gražią dukterį, - tarė jis tėvui.
Tėvas sugniaužė rankas ir išskubėjo į miegamąjį. Liucė
atsisėdo jo vietoje ant sofos ir paėmė mano plaštaką.
- Tai dabar turi sesutę, - tyliai tarė. - Kokia dovana.
Laukėme, kol tėtė pakvies ateiti jų pažiūrėti.
Grįžęs po kelių minučių pranešė, kad abi galime jas ap
lankyti.
- Lenka, ateik susipažinti su sesyte.
Liucė stumtelėjo mane pirmyn - visai be reikalo, nes, jei
būčiau galėjusi, būčiau liuokte liuoktelėjusi nuo kėdės. Už
viską labiausiai troškau bėgti į mamos kambarį ir išbučiuoti
tiek ją, tiek gimusią mažylę.
- Lenka, - mama pakėlė akis nuo ryšulėlio glėbyje ir nu
sišypsojo man, stovinčiai tarpduryje, - ateik.
Laisvąja ranka ji paplekšnojo vietą šalia savęs ant lovos,
kita tvirtai laikydama suvystytą kūdikį.
Žvelgiau į jas su pagarbia baime, bet prisimenu širdį nu
smelkusį pavydą, kai pasilenkusi ant naujagimės sesytės gal
vutės išvydau kuokštelius rausvų plaukų.
- Sveikinu! - Liucė priėjo ir pabučiavo mamą į abu
skruostus.
Po kelių minučių ji sugrįžo nešina šūsnimi siuvinėtos
patalynės. Jos kraštai buvo rausvu siūlu išsiuvinėti bange
lėmis.
21
- Buvau paslėpusi tai spintoje, - tarė Liucė. - Vieną rin

kinį išsiuvinėjau rausvai, kitą - melsvai, jeigu ką.
Mama nusijuokė.
- Tu, Liuce, viską apgalvoji, - tarė, kai Liucė padėjo pa
talynę ant naktinio stalelio. - Leisiu judviem su Lenka kelias
valandėles pasidžiaugti kūdikiu.
Ji nusišypsojo ir patapšnojo man galvą.
Žvelgiau į savo naująją sesutę. Ši buvo miniatiūrinis ma
mos atvaizdas. Mažutis apvalus smakriukas, neįžvelgiamos
žalios akys, lygiai kaip mamos plaukai.
Tačiau mano reakcija nebuvo tokia, kokios tikėjausi.
Akis užplūdo ašaros. Gerklėje jutau besikaupiantį gumulą.
Net širdį tarytum kas iš visųjėgų gniaužė, įkišęs ranką į krū
tinę. Apie nieką neįstengiau galvoti, vien apie tai, kad mane
pakeis - pamirš - ir visas tėvų dėmesys dabar atiteks šitai
mažai būtybei angelo veideliu, tiesiančiai į juos rankutes.
Žinoma, tikrovė buvo kitokia, tačiau mane vis tiek su
ėmė baimė. Ir veikiausiai todėl pirmaisiais keliais Martos
gyvenimo mėnesiais aš taip tvirtai prilipau prie Liucės.
Palengva supratau: Martos gimimas nereiškia, kad ji
mane pakeis. Netrukus sūpavau ją rankose. Skaičiau jai savo
mėgstamas knygutes ir dainavau tas pačias daineles, kurios
užliūliuodavo mane.
Taip pat atradau, kad sesutė - tobulas modelis mano
ambicingiems bandymams piešti portretus. Pirmieji svar
biausi Martos gyvenimo įvykiai suteikė man įkvėpimo.
Pradėjau vaizduoti ją miegančią vežimėlyje, paskui - va
sarą ropinėjančią paplūdimiu. Man patiko ją piešti pastele.
Švelniai vienas su kitu susiliejantys pigmentai leido lengvai
22
pavaizduoti apvalius skruostukus ir ilgėjančias rankytes bei

kojytes.
Dar mėgau ją tapyti. Martos odelė buvo matinė, balta,
tirštos grietinės spalvos, o plaukučiai - sodriai raudoni it
paprikos. Vos gimus atsiskleidę bruožai kūdikiškam putlu
mui tirpstant dar labiau išryškėjo. Marta turėjo tokią pat
aukštą kaip mamos kaktą, be to, smailią tiesią noselę ir lū
pas užsirietusiais kampučiais. Stebėdama prieš akis augan
čią Martą kone regėjau, kaip mano mama kadaise iš kūdikio
virto mergaite.
Su kiekviena diena Marta savarankiškėjo. Liucei neberei
kėdavo priklaupus padėti jai apsiauti batukų nei nuolat jos
perrengti, nes išsitepė suknytę. Putliam kūneliui tįstant aukš
tyn lygiai taip pat stiprėjo ir troškimas reikšti savo nuomonę.
Tačiau Martai augant mudviejų santykiai pradėjo keistis.
Ji jau nebebuvo lėlytė, kurią galėjau rengti ir dėtis prižiūrinti.
Mudvi ėmėme varžytis ne tik dėl tėvų, bet ir dėl Liucės dė
mesio. Ir nors mus skyrė daugiau nei septyneri metai, vis tiek
pešėmės, ir Marta dažnai įsiožiuodavo, jei nepasiekdavo savo.
Bet kai Martai sukako aštuoneri, mudvi atradome kai ką
bendra, tai, ką užvis labiausiai mėgome aptarinėti, - Liucės
meilės reikalus. Grįžusios iš mokyklos galėdavome valandų
valandas aiškintis, ar ji turi vaikiną. Aš kamantinėdavau, kas
jai padovanojęs nedidelę auksinę grandinėlę, netikėtai atsi
radusią ant kaklo, arba naują šilkinę skarelę, ryšimą po pe
lerinos apykakle. O Marta klausinėdavo, ar jis gražus ir tur
tingas, o paskui pratrūkdavo ašaromis ir melsdavo Liucės
pažadėti, kad ji - kad ir kas nutiktų - niekuomet nepaliks
mūsų.
23
3 SKYRIUS
LENKA
1934 metų rudenį Liucė pranešė ištekanti užjaunuolio, vardu

Petris, kurį pažinojo nuo vaikystės ir kuris dabar dirbo vais
tinėje netoli jos tėvų namų Kolyne. Mama šią žinią priėmė
taip, lyg apie sužadėtuves būtų pranešusi jos tikra duktė.
Kai Liucė kitą dieną atėjo į darbą, jos jau laukė mama ir
siuvėja Gizela su tuzinu į sienas atremtų balto šilko rietimų.
- Siūdinsime tau vestuvinę suknelę, - pareiškė mama. -
Nenoriu girdėti jokių prieštaravimų.
- Nusirenk, lik tik su apatinuku ir korsetu, - paliepė Gi
zela.
Ji iš savo adatinės ištraukė tris smeigtukus ir matavimo
juostele pirmiausia apjuosė Liucei krūtinę, paskui liemenį ir
galiausiai klubus.
Stovėdama vienais apatiniais Liucė tylomis drebėjo.
- Išties, visai to nereikia. Apsivilksiu tą pačią suknelę,
kaip ir mano seserys. Petriui nė motais, jei ji panešiota ar
dėmėta!
Pr ar ast a žmona
- Nenorime nieko panašaus girdėti! - papurtė galvą

mama ir priėjo prie mikliai besirengiančios Liucės. Pabu
čiavo ją taip, kaip bučiuodavo Martą ir mane.
***
Liucė segėjo nėriniuotą šeimos veliumą - kuklų šydą, vos

siekiantį jai raktikaulius. Jį prilaikė iš saulučių ir laukinių
rožių nupintas vainikėlis. Puokštė buvo sukomponuota iš
astrų ir geltonų lapų. Prie altoriaus nuotaka ėjo įsikibusi tė
vui į ranką, juodos jos plaukų garbanos buvo meistriškai pa
kištos po karūna, žvilgsnis ryžtingai įsmeigtas į priekį.
Visi verkėme, kai jaunieji pasižadėjo vienas kitam. Petris
buvo toks pat jaunas kaip Liucė, ne vyresnis nei dvidešimt
penkerių, ir mane jie abu svaigino. Fiziniai jųdviejų skir
tumai suteikė išskirtinio grožio. Jis buvo daug aukštesnis,
atviro, lygaus veido ir su kupeta šviesių plaukų. Pastebėjau,
kokios didelės jo plaštakos, kai siekė pakelti Liucės šydą, ir
koks smulkus jos veidukas, kai jis kilstelėjo jai smakrą. Jo
bučinys buvo lengvas ir rūpestingas, toks ramus ir švelnus.
Mačiau, kaip mama suėmė tėčiui ranką ir jam nusišypsojo,
lyg prisiminusi jųdviejų jungtuves.
Išėję iš bažnyčios jaunieji ir svečiai patraukė į nuotakos
tėvų namus. Tai buvo kaimo troba su atviromis sijomis ir
raudonų čerpių stogu. Sode jau žydėjo išsiklaipiusios obe
lys ir kvapnios kriaušės. Stovėjo ištempta balta palapinė, jos
statramsčiai buvo apsukti storais geltonais kaspinais. Susėdę
ant nedidukės laikinos pakylos keturi vyrai griežė polką.
Pirmą kartą lankiausi Liucės vaikystės namuose. Mūsų
25
šeimoje ji dirbo daugybę metų, bet tiek mažai težinojau apie

jos gyvenimą už mūsų buto sienų. Buvome vieningi, tvirta
šeima, bet visuomet sukomės tik mūsų bute arba mieste.
Dabar pirmą sykį regėjau Liucę jos aplinkoje, su namiš
kiais ir draugais. Iš sodo kampo žvelgiau į jos seserų vei
dus ir mačiau, kokios jos panašios. Smulkūs bruožai, siau
ras smakras, ryškūs, tiesūs skruostikauliai ir žandikaulis.
Liucė su tėvu vieninteliai buvo juodaplaukiai, kiti šeimos
nariai - šviesaus gymio, geltonplaukiai. Palyginti su mu
mis, tai buvo skardi, triukšminga draugija. Buvo nešiojami
dideli ąsočiai moraviško alaus ir slivovicos - stipraus na
minio slyvų gėrimo. Pusdubeniuose laukė kaimiškas mais
tas - rauginti kopūstai su dešrelėmis ir tradicinis troškinys
su virtiniais.
Kai Liucę ir Petrį žmonės apspito ratu, mudvi su Marta
plojome ir juokėmės kartu su visais. Girdėjome šūksnius,
raginančius sudaužyti apeiginę lėkštę. Tokia buvo čekų tra
dicija, nedaug tesiskirianti nuo žydiškos, pagal kurią jauna
sis traiško stiklinę. Tačiau ši apeiga, - kitaip nei žydų, ku
riems ji simbolizuoja mūsų tautos liūdesio metus, - čekams
turi parodyti susituokusios naujos poros vienybę. Kai lėkštė
buvo sudaužyta, Petriui įdavė šluotą, o Liucei - šiukšlių
semtuvą, ir juodu kartu sušlavė duženas, tuo parodydami,
kaip sutars ateity.
* * *
Ištekėjusi Liucė su mumis praleido tik vienus metus. Kovą

ji pastojo, ir kasdieninės kelionės į Prahą ėmė pernelyg ją
26
Pr ar as t a ž mona
varginti. Tuomet Marta jau buvo devynerių, o aš siuntinėjau

prašymus mokytis dailės mokykloje. Bet mums Liucės ne
paprastai trūko. Ji vis tiek bent kartą per mėnesj mus aplan
kydavo, iš po mėlynos mamos dovanotos pelerinos, kurią
klusniai tebedėvėjo, pūpsojo pilvas. Liucė apvalėjo lyg virti-
nukas, jos rožiniai skruostai ir plaukai suspindo dar labiau.
- Jei susilauksiu mergaitės, pavadinsiu ją Eliška, jūsų
vardu, - pasakė ji mano mamai. Dabar jiedvi vienijo toji
slaptinga motinų seserystė, o mudvi su Marta stebėjome jas
iš šalies.
Nuo nėštumo besikeičiant Liucės kūnui, pagaliau ėmė
keistis ir maniškis. Jau senokai sulaikiusi kvapą laukiau, kad
pasivysiu bendramoksles, - regis, jos visos brendo anksčiau
nei aš. Tą rudenį vis daugiau laiko praleisdavau prieš veid
rodį. Spoksodavau į savo atspindį; mažos mergaitės atvaiz
das pamažu blėso, ryškėjo moteriškas veidas ir kūnas. Vei
das, andai kūdikiškai putlus, dabar liesėjo ir tapo kampuo-
tesnis, kūno linijos švelnėjo ir gundomai apvalėjo. Pagaliau,
lyg įvykus galutiniam perversmui, krūtys, regis, pernakt pa
didėjo keliais coliais, ir netrukus pastebėjau, kad kai kurių
mano palaidinių sagutės nebeužsisega.
Širdies kertelėje troškau pasiduoti visiems tiems poky
čiams ir iš esmės pakeisti išvaizdą. Vieną gražią dieną namo
grįžau nešina madų žurnalu ir parodžiau į Gretos Garbo
nuotrauką. „Mama, - maldavau. - Leisk trumpai nusikirpti
plaukus!“ Skubėjau tapti suaugusia, mane užvaldė mintis,
kad pernakt galiu virsti amerikiete kino žvaigžde. Mama
padėjo arbatos puodelį ir paėmė man iš rankų žurnalą. Nu
sišypsojo. „Dar šiek tiek pabūk su kasomis, Lenka, - prabilo
27
ji ilgesingai. - Ne vienų metų prireikė užauginti tokius ilgus

plaukus.“
Tad likau su kasomis. Tačiau mama pamėgo kai kurias
Prahą pasiekusias mados naujoves. Jai patiko naujasis sti
lius - plačios kelnės ir laisva palaidinė, sukišta į aukštą, su
gnybtą juosmenį. Ji nupirko mudviem šių madingų drabu
žių ir Gizelai, savo siuvėjai, net užsakė pasiūti kelias poras
kelnių iš iškarpų knygos, parsisiųsdintos iš Paryžiaus.
Deja, naujų, šiuolaikinių drabužių pilnutėlė spinta ne
pakeitė mano savivokos ir savivertės. Tebesijaučiau įkliu
vusi į nerangumo spąstus. Norėjau labiau pasitikėti savimi
ir būti moteriškesnė, bet, deja, jaučiausi tik nepatraukli ir
pažeidžiama. Dabar mano kūnas man atrodė visai svetimas.
Daugybę metų žiūrėdavau į mergytę su kasomis ir lyg iš
popieriaus iškirptu lėlės kūnu. Nūnai, vykstant paauglystės
pokyčiams, labiau drovėjausi savo judesių - net rankų, kai
mosuodavau jomis ką nors sakydama. Dabar ranka galėjau
kliudyti krūtį, nors anksčiau laisvai mojuodavau sau prie
šais. Net klubai tarytum trukdė, kai manydavau galinti pra-
sisprausti tarp dviejų kėdžių.
Bandžiau dėmesį sutelkti į dailės mokyklai ruošiamų
meno darbų rinkinį. Tai buvo šis tas apčiuopiamo, be to,
teikė pasitikėjimo savimi. Paskutiniaisiais vidurinės mo
kyklos metais padariau pažangą - nuo paprastos akvarelės
ir pastelinių dažų perėjau prie aliejinių ir juos pamėgau. Kai
neruošdavau namų darbų, laiką leidau piešdama arba tapy
dama. Mūsų svetainė buvo pilna įrėmintų per tuos metus
mano nupieštų portretų. Martos kūdikystės eskizėlius dabar
pakeitė didelis jos portretas; nutapiau ją balta suknele, su
28
Pr ar ast a žmona
juosta šviesiai žydra juosta, - taip ji vilkėjo per Liucės ves

tuves.
Vyliausi, kad mano portretai perteikia ne vien pasirinkto
asmens išorę, bet ir mintis. Rankos, akys, kūno padėtis buvo
lyg laikrodžio ciferblatas ir rodyklės, tereikėjo suderinti juos
taip, kad atskleistų tapomo žmogaus vidinį gyvenimą. Įsi
vaizdavau esanti Ei Grekas, sodindama tėvą didelėje, įmant
riai išraižytoje kėdėje, raudona aksominė jos sėdynė efektin
gai pabrėžė juodą jo kostiumą. Tapiau jo rankas - mėlynus
venų siūlelius, kruopščiai apkarpytus nagus ir sunertus pirš
tus, - ramiai gulinčias ant kelių. Tapiau melsvai žalias, šviesą
atspindinčias jo akis. Juodutėlius ūsus virš suspaustų mąslių
lūpų. Mama irgi pasisiūlė pabūti man modeliu.
Mama Eliška sutrumpintai buvo vadinama Liška, „la
pute“, ir tėvas meiliai kreipdavosi į ją šiuo mažybiniu vardu.
Tapydama tai ir turėjau omeny. Paprašiau pozuoti paprasta
namine balta krakmolyta medvilnės suknele kiauraraščiu iš
siuvinėta iškirpte ir apkraštuotomis rankovėmis. Labiausiai
mylėjau ją tokią, be dažniausiai papudruoto veido ar elegan
tiškų drabužių. Mano mama, paprasta ir natūrali. Blyški oda,
nepaslėpta po pudros sluoksniu, buvo kiek strazdanota, lyg
pieno dubenyje plūduriuotų avižinių miltų taškeliai.
Atidžiai apžiūrėjusi baigtą mano paveikslą ji visuomet
patylėdavo. Lyg norėtų ką nors pasakyti, bet susilaikytų.
Ji niekad nekalbėjo apie tą laikotarpį, kai pati mokėsi
dailės mokykloje, ir išties jos studentišką gyvenimą gaubė
tam tikra paslaptis. Nerodydavo paveikslų, nutapytų iki
vestuvių. Žinojau, kur jie yra, nes aptikau juos panašiai tuo
laiku, kai mama pirmąkart pranešė besilaukianti Martos.
29
Mudvi su Liuce, ieškodamos mano dviračio pompos, nusi

leidome į sandėliuką namo rūsyje. Kiekvienas butas turėjo
mažą sandėliuką, ir mama mums davė raktą nuo mūsiškio.
Lig tol niekuomet nebuvau nusileidusi į rūsį, jis atrodė lyg
tamsi ola, užversta niekam nereikalingais daiktais. Ėjome
pro senus baldus, užklotus sunkiomis baltomis marškomis,
odinius lagaminus ir iki lubų sukrautas dėžes.
Paėmusi raktą Liucė atidarė mūsų sandėliuką. Jame sto
vėjo tėčio dviratis, etiketėmis apklijuotos porceliano dėžės
ir dar daugiau dėžių su stiklo dirbiniais. Mudvi suradome
pompą. Ji gulėjo šalia kokio tuzino drobių, atremtų į sieną ir
uždengtų balta paklode.
Prisimenu, Liucė atsargiai jas pajudino. „Manau, tai tavo
mamos“, - sukuždėjo, nors rūsyje buvome vienos. Pirštais
atsargiai atskyrė drobes vieną nuo kitos, kad abi galėtume
pamatyti, kas jose nutapyta.
Mamos paveikslai mane pribloškė. Tai nebuvo elegan
tiškos, kruopščios didžiųjų meistrų reprodukcijos nei mieli
bukoliniai Čekijos kaimo peizažai. Paveikslai buvo goslūs ir
tamsūs, nutapyti slyvų ir sodraus gintaro spalvomis ir at
spalviais. Viename ant kušetės pusiau gulomis sėdėjo mote
ris apnuoginta krūtine su dviem rausvais speneliais, blyškią
ranką pakišusi po galva, rūpestingai suklostyta drapiruotė
dengė sukryžiuotas kojas.
Vėliau sukau galvą dėl tų paveikslų. Toji bohemiška mo
teris, nutapiusi juos prieš tapdama žmona ir motina, nebuvo
mano mama, prižiūrinti namų ūkį keliais aukštais aukščiau.
Mėginau iš naujo susikurti jos įvaizdį, regėdamają kaipjauną
dailės studentę ir tėvo glėbyje, kai juodu pirmąsyk susitiko, ir
30
Pr ar as t a žmona
spėliojau, ar toji jos dalis visiškai prapuolė, o gal retkarčiais,

kai mudvi su Marta kietai įmigdavom, iškildavo į paviršių.
Liucė niekad nebeminėjo tų paveikslų. Bet po daugy
bės metų, kai žūtbūtinai stengiausi atkurti išsamų ir tikslų
mamos portretą, grįžau prie jų. Nes neįstengiau iš atminties
ištrinti įstrigusio kontrasto tarp šios moters ir jos tapybos.
***
Į Prahos dailės akademiją buvau priimta 1936-aisiais, su

laukusi septyniolikos. Kas rytą žingsniavau į paskaitas su
eskizų albumu po pažastimi ir medine dėžute, pilna alieji
nių dažų bei sabalo plaukelių teptukų. Mano kurse mokėsi
penkiolika studentų, ir nors buvome penkios merginos, ne
trukus susidraugavau su dviem iš jų - Veruška ir Elza. Abi
jos buvo žydaitės, ir mes turėjome daug bendrų draugų iš
pradinės mokyklos. Po kelių pirmojo semestro savaičių Ve
ruška pakvietė mane į namus švęsti šabo. Nedaug težinojau
apie jos šeimą, tik tiek, kad tėvas ir senelis buvo gydytojai, o
vyresnysis brolis Jozefas dabar studijuoja universitete.
Jozefas. Lig šiol regiu jį taip aiškiai. Jis tą vakarą grįžo
namo sulytas, nuo lietaus blizgančiais garbanotais juodais
plaukais, didelėmis pažaliavusio vario akimis. Stovėjau prieš
kambaryje, kai jis parėjo, tarnaitė kaip tik padėjo nusivilkti
man paltą. Ruošiausi žengti į svetainę, kai jis įėjo pro lauko
duris.
- Jozefas, - prisistatė šypsodamas, padėdamas knygų
krepšį ir paduodamas paltą tarnaitei. Paskui ištiesė ranką
man ir ją paėmiau, platūs pirštai paspaudė maniškius.
31
Šiaip ne taip įstengiau išlementi savo vardą ir nusišyp

soti. Bet grūmiausi su savo nuolatiniu drovumu, o jo pasiti
kėjimas ir puiki išvaizda atėmė žadą.
- Lenka, štai kur tu! - melodingai sugaudė Veruška, at
lėkusi į prieškambarį. Ji buvo persirengusi - drabužius, ku
riais tą popietę mačiau ją vilkint klasėje, pakeitusi dailia vyš
nine suknele. Ji stvėrė mane į glėbį ir pabučiavo.
- Matau, susipažinai su broliu, - priėjusi gnybtelėjo Jo
zefui skruostą.
Aš raudonavau.
- Veruška, - nusijuokė jis ir nustūmė ją šalin. - Eik, pa
sakyk mamai ir tėčiui, kad ateisiu po valandėlės.
Veruška linktelėjo, ir aš nusekiau paskui ją koridoriumi į
erdvią svetainę, kurioje kažką rimtai aptarė tėvai.
Konų butas nesiskyrė nuo mūsiškio: senovinės raudonu
aksomu apmuštos sienos, tamsiai rudo medžio sijos ir dide
lės įstiklintos durys. Tačiau šių namų niūrumas mane trikdė.
Apžvelgiau svetainę. Visas kambarys bylote bylojo, kad
čia gyvena mokslininkų šeima. Lentynose buvo saugomi
stori medicinos žurnalai sunkiais viršeliais ir kitos į odą
įrištų knygų kolekcijos. Ant sienų kabėjo įrėminti Karolio
universiteto diplomai ir Čekų gydytojų draugijos garbės
raštas. Įspūdingas senovinis laikrodis su švytuokle garsiai
mušė valandas, kambario kampe stovėjo nedidelis fortepijo
nas. Ant sofos sėdėjo Veruškos mama su mezginiu ant kelių.
Nedidukė ir apvali ponia Kon vilkėjo paprastas sukneles,
slepiančias jos putlumą ir apkūnumą. Ant iškilios krūtinės
tabalavo skaitymo akinukai, plaukai buvo paprastai ir prak
tiškai susukti į kuodą ant sprando.
32
Pr ar as t a žmona
Veruškos tėvas irgi atrodė visiška mano tėvo priešin

gybė. Mano tėvo akys skleidė šilumą, o daktaras Jakobas Ko-
nas žvelgė šaltai. Kai pirmąsyk pakėlė akis nuo knygos, buvo
aišku, kad tyrinėja visus, kad ir kas stovėtų jam priešais.
- Lenka Maizel, - prisistačiau. Žvilgsnis nukrypo j dak
taro Kono baltutėles rankas, kruopščiai nudildytus švarutė
lius nagus; stodamasis su manimi pasisveikinti jis praskleidė
sunertas plaštakas.
- Ačiū, kad prisidėjai prie mūsų šį vakarą, - tarė santū
riai, netgi griežtai. Iš mamos žinojau, kad daktaras Konas
yra garsus mūsų bendruomenės akušeris. - Mano žmona
Ana... - švelniai palietė jos petį.
Veruškos mama nusišypsojo ir ištiesė man ranką.
- Džiaugiamės galėdami šabu dalytis su tavimi, Lenka, -
tarė oficialiai ir aiškiai.
- Ačiū. Dėkoju, kad pakvietėte.
Daktaras Konas linktelėjo ir mostu pasiūlė sėsti.
Veruška nesitvėrė savy, kaip paprastai, ir šleptelėjo ant
gilios raudonos sofos. Ramiai suglosčiusi sau virš kelių suk
nelę atsisėdau šalia.
- Tai studijuoji dailę su mūsų Ruška, - tarė jos mama.
- Taip. Ir patekau į puikią draugiją. Jūsų Veruška - dide
lis mūsų kurso talentas.
Daktaras Konas ir ponia Kon nusišypsojo.
- Neabejoju, kad per daug kukliniesi, Lenka, - išgirdau
tylų žemą balsą už nugaros. Tai buvo Jozefas, įėjęs vidun ir
dabar stovintis už sesers ir manęs.
- Kuklumas yra kilnus bruožas, - pridūrė daktaras Ko
nas. Jis sunėrė rankas.
33
- Ne, kalbu tiesą. Veruška mūsų kurse yra pastabiau

sia, - paplekšnojau jai koją. - Visi jai pavydime.
- Kaip taip gali būti? - suglumęs paklausė Jozefas.
- Oi, liepk jam liautis, mama, - užsiplieskė Veruška. -
Jam dvidešimt, bet vis tiek iš manęs šaiposi!
Mudviejų su Jozefu akys susitiko. Jis nusišypsojo. Aš
nukaitau. Ir staiga pirmąsyk gyvenime pajutau vos išgalint!
kvėpuoti.
* * *
Tą vakarą prie stalo vargiai įstengiau nuryti bent kąsnelį. Vi

siškai netekau apetito ir siaubingai drovėjausi menkiausio
savo judesio. Jozefas sėdėjo tėvo kairėje, jo pečiai buvo ge
rokai platesni už kėdės atlošą. Per daug drovėjausi pažvelgti
jam į akis. Sėdėjau įsistebeilijusi į jo rankas. Mano mamos
rankos švelnios, bet stiprios. Tėvo - stambios ir padengtos
plonyčiu plaukelių šydu. Jozefo rankos nė kiek nepriminė
smulkių, baltų daktaro Kono rankų. Tokį raumenyną matai
statulose - plačius nugaros raumenis, juostą iškilių venų ir
stambius, tvirtus pirštus.
Atidžiai stebėjau Konų šeimos rankas, tarytum kiek
viena pora atspindėtų kambaryje sruvenančias emocijas.
Vakarienės metu tvyrojo aiškiai juntama įtampa. Kai dak
taras Konas paklausė sūnaus apie mokslus, Jozefas dar tvir
čiau suspaudė peilį su šakute. Jo krumpliai sustingo, venos
dar labiau išryškėjo. Tėvui atsakinėjo trumpai, nesileis-
damas į smulkmenas, nė kartelio nepakeldamas akių nuo
lėkštės.
34
Veruška vienintelė nenustygo prie stalo. Sklaistėsi ran

komis it lanksti šokėja. Gardino pokalbį paskalų nuotrupo
mis: kaimyno duktė taip sustorėjusi, kad atrodanti lyg pli
kytas pyragaitis; laiškininkas buvęs nutvertas užmezgęs ro
maną su tarnaite. Kitaip nei jos santūrūs tėvai, ji gardžiavosi
kiekviena smulkmena. Apibūdindama mėgavosi kalbos su
keltais verpetais ir puošmenomis. Klausydamasis Veruškos
negalėjai negalvoti apie rokoko tapybą - visi jos personažai
įsivėlę į slaptus meilės nuotykius, jų romanai tapomi pla
čiais, laisvais ryškių spalvų potėpiais.
Sėdėjau ir stebėjau šią šeimą, visi jų kontrastai lyg ho
reljefas skleidėsi prieš akis. Elegantiška balta staltiesė, šabo
žvakės, pusdubeniai mėsos ir bulvių, šparagai, išdėlioti ant
pailgo porcelianinio padėklo, lyg kokie fortepijono klavi
šai. Rimtasis daktaras Konas su akiniais, jo atidžiai pasver
tas balsas. Rankos, kuriomis nė kiek negestikuliuoja, padė
tos ant stalo krašto. Jozefas, tylus suglumęs milžinas, vos
žvilgtelėjusios mano pusėn jo akys šelmiškai sublyksėdavo
ugnimi; sesuo, kunkuliuojanti ir putojanti lyg aukšta taurė
šampano. Ir ponia Kon, tyliai sėdinti kitame stalo gale sunė
rusi rankas, apskrita ir putli lyg įdaryta višta.
Pagaliau buvo patiektas desertas. Sausas obuolių pyragas
su medaus skonio užuomina. Prisiminiau namie likusius
mamą ir tėvą, kaip jie mėgsta plaktą grietinėlę. Šokoladinį
keksą, aviečių tortą, lietinius. Papildomą šaukštą skanėstų
juodu galėjo pateisinti bet kuo.
- Tavo, Lenka, apetitas ne pats geriausias, - pastebėjo
daktaras Konas, žvelgdamas į beveik nepaliestą lėkštę.
Paėmiau šakutę ir mėginau nuryti dar vieną kąsnį.
35
- Manau, per sočiai papietavau, - nervingai nusijuokiau.

- Ar tau akademijoje irgi patinka, kaip mūsų dukte
riai? - jis dirstelėjo į Verušką ir nusišypsojo. Pirmą kartą tą
vakarą pamačiau jį šypsantis.
- Taip. Nors nelengva. Neturiu Veruškos talento, tad
tenka uoliau paplušėti, kad neatsilikčiau.
- Viliuosi, Veruška per daug neblaško klasėje. Kaip ma
tai, mano dukteriai sunku nusėdėti ramiai...
- Tėte! - pertraukė Veruška.
Jis vėl nusišypsojo.
- Ji pilna gyvybės, ta mano duktė. Nežinau, kokie būtų
mūsų namai, jei ne Veruška ir jos istorijos...
- Tikrai gerokai tylesni... - sumurmėjo šypsodamas Jo
zefas.
Nusišypsojau ir aš.
Jozefas tai pastebėjo, jį tarytum pralinksmino mano šilti
jausmai jo seseriai.
- Turime išgerti į Veruškos sveikatą! - dirstelėjo į mane jis,
paskui pakėlė taurę. - Ir už jos draugę, kuri aiškiai per kukli.
Visi pakėlė taures ir sužiuro į mane. Pasijutau iš sumi
šimo raustanti.
Ir, žinoma, Veruška, ne kas kitas, su didžiausiu malo
numu atkreipė į tai dėmesį.
***
Deserto lėkštės buvo nurinktos. Už virtuvės durų girdėjosi

skalaujami ir į vietas dėliojami porceliano indai bei stalo
įrankiai.
36
Daktaras Konas atsistojo. Mes visi irgi. Jis nuėjo prie spin
telės su gramofonu.
- Mocarto? - paklausė pakėlęs antakį. Baltutėlaitėje ran
koje jis laikė plokštelę. - Taip. Manau, truputėlį Mocarto.
Jis išėmė plokštelę iš voko ir nuleido adatą. Kambarį už
tvindė garsų lietus.
* * *
Aš išgėriau mažą stiklelį chereso. Veruška - du.

Paskui, kai muzika nutyko ir tarnaitė išnešė grafiną, Jo
zefas atsiprašęs paliko mūsų draugiją. Po kelių akimirkų jis
stovėjo prieškambaryje lyg iškviestas palydovas. Buvo aišku,
kad lydės mane namo.
Atkakliai tvirtinau, kad man nieko nenutiks. Bet nei Joze
fas, nei jo tėvai nenorėjo nieko girdėti. Buvau apvilkta paltu,
Veruška pabučiavo man į abu skruostus. Užsimerkiau, aki
mirką apsvaiginta chereso kvapo, sumišusio sujos kvepalais.
- Pasimatysim pirmadienį klasėje, - atsisveikinusi spus
telėjo man ranką.
Pasukau eiti ir su Jozefu įžengiau į geležinį grotuotą liftą.
Jis vilkėjo tamsiai žalią paltą, burną ir nosį dengė storas vil
nonis šalikas. Akys, lygiai tokios kaip paltas spalvos, žvelgė į
mane smalsiai, lyg vaiko.
Kelias minutes ėjome nekalbėdami. Naktis buvo juoda.
Dangus atrodė lyg aksomas, retai nusagstytas ryškiomis
žvaigždėmis.
Jutome šaltį. Tokį šaltį, koks būna prieš sningant. Drėgmę,
besismelkiančią kiaurai drabužius, odą ir kaulus.
37
Prokopo gatvėje jis pagaliau nutraukia tylą. Klausia ma

nęs apie studijas. Kokie dalykai man patinka? Ar visada pa
tiko piešti?
Aiškinu jam, kad kamuojuosi per anatomijos paskaitas,
ir jis juokiasi. Sakau, kad labiausiai už viską mėgstu tapyti.
Jis man pasakoja, kad mokosi pirmame medicinos fa
kulteto kurse. Kad jam nuo pirmos gimimo dienos buvo aiš
kinama, jog bus gydytojas.
- Ar tu domiesi kuo nors kitu? - klausiu. Klausimas drą
sus, bet vynas ir cheresas įkvėpė man pasitikėjimo.
Jis kiek pasvarsto, paskui sustoja pagalvoti ilgiau. Dabar
mudu esame vos už kelių žingsnių nuo Karolio tilto. Nuo
dujinių žibintų tįsta ilgos šviesos. Mūsų veidai pusiau auksi
niai, pusiau dengiami šešėlio.
- Man patinka medicina, - sako jis. - Žmogaus kūnas
yra iš dalies mokslas, iš dalies menas.
Linkteliu. Sakau, kad pritariu.
- Bet yra dalis, kurios negalima išmokti iš knygų, ir toji
dalis mane labiausiai baugina.
- Lygiai taip pat yra ir tapant, - sakau jam. - Dažnai ste
biuosi, kodėl kartais jaučiuosi tokia nepasitikinti savimi, da
rydama tai, ką taip labai mėgstu.
Jozefas šypsosi. Jis valandėlę nusisuka, paskui vėl pažvel
gia į mane.
- Štai ką atsimenu iš vaikystės. Mudu su seseria radome
sužeistą paukštelį. Atsargiai padėjome ant nosinės ir parne-
šėme tėvui.
„Kas čia?“ - paklausė jis mūsų, kai padėjome paukš
čiuką ant stalo.
38
„Jis serga, tėveli“, - prisimenu sakant Verušką. Ji kalbėjo

tyliai ir maldaujamai. Parnešėme jį tėvui, nes tvirtai tikė
jome, kad jis gali išgydyti.
Dabar žiūrėjau į Jozefą. Joakys buvo sklidinos prisiminimų.
- Tėvas paėmė nosinę su drebančiu paukšteliu ir apglėbė
jį delnais. Mačiau, kad padarėlio kūnelis atsileidžia nuo tėvo
rankų šilumos. Jis taip jį palaikė gal keletą minučių, paskui
paukštelis liovėsi judėjęs.
Jozefas atsikvėpė.
- Paukštelis nugaišo jo rankose.
- Oi, kaip baisu, - tariau priglausdama ranką prie lūpų. -
Judu su Veruška, matyt, buvote priblokšti.
- Tikriausiai pamanei, kad pasakysiu, jog panorau būti
daktaru, nes mačiau, kaip tėvas atgaivina tokį trapų ir su
žeistą padarą, tiesa?
Jis papurtė galvą.
- Bet matai, Lenka, tą nutikimą nuolat prisimenu. Tėvas
veikiausiai suprato negalįs išgelbėti to paukščio. Tad švelniai
laikė rankose, kol jį paliko gyvybė.
- Bet kaip buvo skaudu judviem su Veruška matyti...
- Taip, - sutiko jis. - Tada pirmą sykį supratau, kad tėvas
negali pagydyti visų ligonių. Kad kartais net jam nepavyksta.
Jis vėl pažvelgė į mane.
- Stengiuosi tai prisiminti, kai jaučiu, kad jį nuviliu.
Jamtai ištarus norėjaujį paliesti, bet rankos liko prie šonų.
- Kaip čia yra, Lenka, kad noriu išpasakoti tau visas vai
kystės istorijas?
Jis atsigręžė į mane, ir jo veidas išsišiepė. Susijuokė, ir
supratau, kad bando praskaidrinti nuotaiką.
39
- Tavo akys plačiai išplėstos. Jaučiu, lyg galėčiau į jas

įžengti ir įsikurti tarytum namie.
Dabar susijuokiau aš.
- Mielai prašom užeiti. Aš netgi išvirsiu puodelį kavos.
- O ar įjungsi gramofoną? Uždėk man Diuką Elingtoną.
- Jeigu tik patinka, - erzinau aš.
- O ar duosi savo ranką pašokti, Lenka? - dabar jo bal
sas skambėjo lengvai ir žaismingai.
- Taip! - tikinu aš. Negaliu ištverti nekikenusi.
Jisjuokiasi. Ir jo juoke aš girdžiu palaimą. Girdžiu šokėjų
žingsnius, besisukančių sijonų šlamėjimą. Vaikų klegesį.
Ar tai pirmasis meilės ženklas?
Žmoguje, kurį tau skirta mylėti, išgirsti tuos, kurie dar
gims.
* * *
Mudu einame toliau, per tiltą, Smetanos krantine, kol atsi

duriame prie didelių medinių mano namo durų.
- Viliuosi ir vėl tave pamatyti, - sako jis.
Mudu vienas kitam nusišypsom, lyg abu žinotume kai
ką, ko nė vienas nedrįstame ištarti.
Tad paprastai atsisveikiname.
Be jokio bučinio, tik lengvutėliai susiliečia rankos.
* * *
Tą 1937-ųjų žiemą Veruška, Elza ir aš laikėmės trise. Vilkė

damos sunkius gelumbės paltus ir kailines kepures kopda
40
vome aukštais akademijos laiptais, nusimesdavome drabu

žių sluoksnius ir susirasdavome vietas prie molbertų. Kla
sėse būdavo karšta, langai rasodavo, o mūsų gyvas modelis
stovėdavo nuogas prie drapiruotos kėdės.
Kartais gulėdama lovoje bandydavau įsivaizduoti Jozefą.
Mėgindavau įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti jo pečiai arba
duobelė tarp raumenų vidury krūtinės. Bet vaizduotė nie
kuomet neįstengė įtikinti rankos. Mano piešiniai buvo ne
vykę ir beveik visi suglamžyti galiausiai atsidurdavo šiukš
linėje.
Atradau, kad vis dėlto turiu vieną talentą, jei susikau
pusi piešiu modelio veidą. Gal buvo kalti tie drovumo me
tai, mano įgimtas polinkis stebėti, bet supratau, kad gebu
įžvelgti dalykus, kurių dažnai nepastebi mano bendrakur
siai. Piešdama seną moterį susivokdavau žvelgianti į jos
blyškias, ašarojančias akis.
Kai kitiems rūpėjo tiksliai atkartoti odos raukšleles, rau
menis, karančius nuo kadais tvirto skeleto, mano dėmesio
centre būdavo apkritę akių vokai. Galvodavau, kaip galėčiau
nupiešti jų gležną odą, dvi it popierius plonytes užuolaidas,
šydą, dengiantį jau blėstančią akių šviesą.
Nykščiu trindama anglį išlyginau jos veido kontūrus.
Suteikiau švelnumo, nors veido oda buvo panašesnė į perga
mentą nei į atlasą. Tačiau dėl to jos bruožai - taip kruopščiai
nupiešti - tapo lyg frizas, pasakojantis istoriją balto mar
muro juostoje. Atrodė lyg iškalti akmenyje.
Tapybos pamokose stengiausi išlavinti kitą įgūdį - į dro
bes perkelti šiek tiek psichologijos. Naudojau netipiškas
spalvas; norėdama perteikti liūdesį, į odos atspalvius ret
41
karčiais įmaišydavau mėlyno ir žalio pigmento. Norėdama

išreikšti melancholiją, akių rainelėse palikdavau šviesiai vio
letinių taškelių, o aistrai perteikti - skaisčiai raudonų.
Mane domino secesijos stiliaus atstovų Šylės ir Kokoškos
tapyba, jų kinetinės linijos ir jausmingas turinys. Mūsų dės
tytojas Joša Prokopas buvo man griežtas ir neskubėjo liaup
sinti, kaip kai kurių bendramokslių. Tačiau artėjant semes
tro pabaigai ėmė girti mano pastangas piešiant rizikuoti, ir
mano pasitikėjimas savimi kas dieną stiprėjo. Vis dėlto te
bedirbdavau iki vėlyvos nakties taisydama trūkumus. Marta
kartais mane palepindavo ir leisdavo ją piešti. Prasisegdavo
medvilninę suknelę ir leisdavo piešti raktikaulį ar kaklą.
Retkarčiais net leisdavo nupiešti nugarą, tad galėdavau susi
kaupusi pieštuku atkurti trapius jos menčių sparnelius.
Kuo daugiau dirbau, tuo aiškiau regėjau žmogaus kūną
kaip suglaustus dėlionės gabalėlius. Ilgainiui išmokau, kaip
kiekvienas slankstelis jungiasi su kitu, kad kūnas įgautų
tam tikrą padėtį. Studijavau anatomijos knygas, norėdama
žinoti, kaip jungiasi kaulai, ir suvokiau, kad mūsų oda tė
ra neperšlampama medžiaga, užtempta ant itin našios ma
šinos.
* * *
Jeigu būdavau ne namie ir ne akademijoje, laiką leidau pas

Verušką. Priimdavau kiekvieną jos kvietimą pasisvečiuoti,
kad tik galėčiau bent akies krašteliu žvilgtelėti į Jozefą. Nak
timis sapnuodavau galinti nutapyti jo tamsų, svajingą veidą,
tirštą garbanų juodumą, akių žalumą.
42
Dabar jau nieku gyvu nebesivilkdavau drabužių nepa

galvojusi, kaip atrodau. Akademijoje vilkėdavau konserva
tyvius tamsių spalvų drabužius, dažnai kelnes ir megztinį.
Tačiau kai eidavau pas Verušką, rinkausi tai, kas, mano
galva, pabrėžia figūrą. Netrukus man turėjo sukakti aštuo
niolika, ir aš jutau visą savo geismo jėgą. Norėjau atkreipti į
save dėmesį, - niekada anksčiau to nedariau.
Kai mamos nebūdavo namie, pradėjau raustis po jos
rankinuką ir pudruotis veidą, vos įžiūrimai dažytis lūpas bei
skruostus. Rūpestingiau tvarkiausi plaukus, nebepyniau jų į
dvi kasas už ausų kaip mokinukė, tik sukeldavau į viršų ir
susukdavau pakaušyje.
Dažnai svarsčiau, ar įmanoma rengtis vien savo malonu
mui ir nesiekti patraukti vyro žvilgsnio. Kai kurios moterys
mėgsta ranka liesti šilką, oda jausti aksomo svorį. Manau,
tokia buvo mano mama. Ji mums sakydavo, kad yra dviejų
rūšių moterys. Tos, kurios spindi iš išorės, ir tos, kurios švyti
iš vidaus. Kad sužėrėtų, pirmosioms reikia deimantų tviske-
sio, o antrųjų grožį nušviečia vien sielos šviesa.
Mano mama turėjo ugnies, ji degė akyse. Jos oda raus
davo ne nuo skaistalų, o nuo plūstelėjusio kraujo. Kai itin
susimąstydavo, veido spalva iš pieniškos virsdavo rožine.
Supykusi ji tamsiai parausdavo. O nuliūdusią temdydavo
melsvi šešėliai. Mama buvo elegantiška, bet rengėsi ne dėl
vyro ar kieno kito pritariamo žvilgsnio, o siekdama savo
slapto idealo. Fantazijos, perkeltos iš devyniolikto amžiaus
romano, įvaizdžio, kuris nesenstantis ir amžinas. Roman
tinė herojė, aiškiai priklausanti sau.
43
4 SKYRI US
JOZEFAS
Vaikaitis man sako, esą, aš neromantiškas. Nesutinku su juo.

Nes jo įspūdis susiformavo iš to, ką regėjo metų metais. Jis
nepažįsta manęs tokio, koks buvau prieš karą, kai mano šir
džiai sparnus suteikė moteris, kurios vardas jam nieko ne
sako ir kurios nuotraukos jis niekada nematė.
Su jo senele susituokiau 1947 metais blausiai apšvies
tame bute ne per toliausiai nuo Rytų upės. Lauke, prie at
sarginių durų, stūksojo sustumtos aukštos sniego pusnys,
langai rasojo taip, kad atrodė kaip matinio stiklo.
Prieš pasipiršdamas Amaliją pažinojau gal tris mėne
sius. Ji buvo iš Vienos, dar viena karo atblokšta būtybė. Su
tikau ją viešojoje bibliotekoje. Sėdėjo palinkusi prie šūsnies
knygų, ir nežinau, ar dėl to, kaip buvo susišukavusi plaukus,
ar iš medvilninės, šiam klimatui netinkamos susiaučiamos
suknelės supratau, kad ji europietė.
Ji man papasakojo esanti karo našlaitė, iš Austrijos iš
44
vykusi prieš pat karą. Jau mėnesių mėnesius nesulaukianti

žinių nei iš tėvų, nei iš sesers.
„Žinau, kad jie mirę“, - tiesiai pareiškė. Iškart atpaži
nau tą balsą - negyvą, bejausmį, mechaninį refleksą, funk
cionuojantį vien tam, kad galėtų bendrauti. Atsakydavo tik
į svarbiausius klausimus, lyg taukštelėdama skaitytuvais,
ir tiek.
Buvo išsekusi, nublyškusi, medaus spalvos plaukais ir
plačiomis rudomis akimis. Mačiau jos išsišovusį lyg lankas
raktikaulį ir mažytį apskritą medalioną, gulintį tarp nedi
dukių krūtų.
Įsivaizdavau, kad tame auksiniame medalione saugoma
prarastos meilės nuotrauka. Dar vienas aukštas, tamsus karo
pasiglemžtas vaikinas.
Bet vėliau, po kelių savaičių susitikinėjimo kavinukėje
netoli tos vietos, kur mokiausi, sužinojau, kad nebuvo jokio
vaikino, palikto mirti Austrijoje.
Nors po anšliuso ji buvo priversta nešioti geltoną žvaigž
dę, jų šeimai iš pradžių pavyko išsaugoti butą Uchatijaus
gatvėje. Vieną popietę eidama Žiedo bulvaru iš mokyklos
namo ji užsižiūrėjo į grindinio akmenis. Sakė, buvo įpratusi
vaikščioti nunarinusi galvą, nes troško su niekuo nesusidurti
akimis. Nebežinojo, kuo gali pasitikėti, kas yra draugas, o
kas įskųstų, jei ji dirstelėtų ne taip. Buvo per daug prisiklau
siusi pasakojimų apie kaimynus, melagingai apkaltintus va
gystėmis, ar žmones, suimtus už esą pažeistus žydams galio
jančius įstatymus. Būtent tą dieną jos žvilgsnis užkliuvo už
voko, atskriejusio iš po dviračio rato. Ji tvirtino nežinanti,
45
kas privertė jį pastverti, bet pakėlusi voką pamatė atgalinį -

Amerikos adresą: p. Dž. Abramsas, gyvenantis Rytų Šešias
dešimt penktojoje gatvėje Niujorke.
Ji tučtuojau atpažino, kad pavardė žydiška. Sakė man,
jog žinodama, kad kažkur už vandenyno, Amerikos prie
globstyje, gyvena kažkoks žydas, ji savotiškai nusiramino.
Tą vakarą neprasitarusi nei tėvams, nei seseriai parašė jam
vokiškai. Papasakojo, kaip radusi jo pavardę, kad turinti ri
zikuoti ir kam nors - bet kam - už Europos ribų apsakyti,
kas dedasi Austrijoje. Parašė apie geltonas žvaigždes, ku
rias mama buvo priversta prisiūti prie jų paltų. Papasakojo
apie komendanto valandą ir prarastą tėvo verslą. Kaip da
bar gatvėse visur kabo lentelės ŽYDAMS DRAUDŽIAMA,
kaip su neapykanta daužomi langai, kaip jauni pramogų
ieškantys naciai karpo barzdas tiems, kurie laikosi Tal
mudo priesakų. Galiausiai be jokios aiškios priežasties, iš
skyrus tai, kad artėjo toji diena, ji parašė, kad yra gimusi
gegužės 20-ąją.
Tiesą sakant, ji nesitikėjo, kad ponas Abramsas atrašys.
Bet po kelių savaičių atsakymas vis dėlto atėjo. Jis rašė pa-
remsiąs jųdviejų su seseria kelionę į Niujorką. Nurodė, su
kuo ji turinti pasikalbėti Vienoje, kas duos jai pinigų, kas
parūpins vizas ir padės išvykti iš šitos bjaurios šalies, paliku
sios juos likimo valiai. Pabrėžė, kad ji - laimės kūdikis, mat
juodu gimę tą pačią dieną, ir jis jai padėsiąs.
Jis perspėjo, kad ilgai susirašinėti nėra laiko. Ji tučtuo
jau turinti daryti, ką jis liepęs, ir nenukrypti nuo plano. Jos
tėvų perkėlimu pasirūpinti jis negalįs, - apie tai negali būti
nė kalbos.
46
Kai ji papasakojo tėvams apie parašytą laišką ir pono

Abramso atsakymą, šie nesupyko, kaip ji buvo nuogąsta
vusi, netgi didžiavosi, kad parodžiusi tokią iniciatyvą ir
įžvalgumą.
„Šiaip ar taip, ką dviem seniams veikti svetimam krašte, -
kalbėjo tėvas dukterims, visiems trims gurkšnojant mėgs
tamą gėrimą - karštą šokoladą. Kai šeimą prislėgdavo sunku
mai, jis į juos dažniausiai žiūrėdavo pro pirštus. - Pasibaigus
šitam nacių siaubui, jūs mus pasikviesite ir mudu su mama
atvažiuosime.“
Jiedvi su seseria traukiniu nusigavo iki Dancigo, iš ten
turėjo išplaukti garlaivis. Bet lipant į laivą SS karininkas pa
žvelgė į jų pasus, pažymėtus spaudu Jude, ir užtvėrė kelią.
„Tu gali eiti, - parodė į Amaliją. Paskui nukreipė pirštą į
jaunesnę sesutę Zorą: - Tu pasiliksi.“
Amalija šaukė kariškiui nepaliksianti sesers. Taip netei
singa, jos abi turinčios tvarkingus dokumentus ir bilietus.
„Aš sprendžiu, kas sėda į laivą. Taigi lipi viena arba galite
išlipti abi.“
Amalija apsigręžė, ji išlips su seserimi. Ji niekuomet jos
nepaliks. Mesti tikrą seserį, kad išgelbėtum savo kailį, būtų
išdavystė, ji neketino taip pasielgti.
„Eik... Eik...“ - spyrė sesuo, bet Amalija nesutiko. O pas
kui sesuo padarė neįsivaizduojamą dalyką... pabėgo viena.
Nudūmė trapu ir įsimaišė į minią. Juodas jos paltas ir skry
bėlaitė susiliejo su, regis, tūkstančiais kitų. Lyg šieno kupe
toje adata. Amalija stovėjo šaukdama sesers vardą, žvalgėsi
jos paklaikusi. Bet veltui. Sesuo dingo.
Garlaivio švilpukas pranešė artėjant išvykimą, ir Ama
47
lija pajuto likusi ant trapo viena. Ji nepakėlė akių į kari

ninką, antrą kartą patikrinusį jos dokumentus. Jis nė kiek
ja nesidomėjo, - matyt, nė neatsiminė, kad mažiau nei prieš
valandą mergina buvo tapusi jo tyčinio ir nesuprantamo
žiaurumo auka. Nešina aplamdytu juodu lagaminu ji įžengė
į laivo triumą. Dar sykelį dirstelėjo atgal - vylėsi, gal Zora
kaip nors prasmuko į laivą, - paskui stovėjo prie borto, kai
buvo keliamas inkaras ir laivas atsiskyrė nuo kranto. Tarp
veidų, mojančių nuo prieplaukos, Zoros nebuvo matyti. Ji
pradingo rūke.
Pasakoju jums Amalijos istoriją, nes jos jau nebėra. Kitą
spalį bus penkiolika metų nuo jos mirties. Atvykus jai į Niu
jorką, ponas Abramsas davė pinigų. Juodu susitiko Penk
tojoje aveniu jo biure, išmuštame tamsiu raudonmedžiu ir
su sukamuoju krėslu, kuriame sėdėdamas ponas Adamsas
atsigręždavo į parką.
Ji man pasakojo, kad pasisukęs į ją ponas Abramsas pa
klausė, kur sesuo. Papurtė galvą, kai ji išklojo, kaip Zoros
neįleido į laivą.
„Tu labai narsi, jei atvykai viena“, - pagyrė. Bet ji nesi
jautė narsi. Ją slėgė išdavystė, lyg savo vienintelę seserį būtų
palikusi mirčiai. Jis išėmė iš stalčiaus šiek tiek pinigų ir pa
davė kartu su popierėliu, kuriame buvo užrašyta rabino Sti-
veno Vaizo pavardė. Pažadėjo padėti jai gauti darbą ir su
rasti, kur gyventi.
Rabinas pastatė ją ant kojų, įtaisęs pas siuvėją Žemuti
niame 1st Saide, ten Amalija dirbo už dvidešimt penkis cen
tus per valandą - prie juodų fetrinių skrybėlaičių ji siuvo
gėles. Tuos menkus pinigėlius, liekančius sumokėjus šeimi
48
Pr ar as t a žmona
ninkei nuomos mokestį už kambarį, kuriuo dalinosi su ki

tomis dviem merginomis iš Austrijos, ji taupė, tuščiai vilda
masi vieną dieną parsivežti iš už vandenyno seserį ir tėvus.
Iš pradžių gaudavo jų laiškus, jie ateidavo cenzoriaus storai
juodai užbraukytomis eilutėmis. Ilgainiui, Europoje prasi
dėjus karui, jos laiškai ėmė grįžti neatplėšti. Girdėjo kam
bario drauges pasakojant neaiškius gandus apie koncentra
cijos stovyklas ir vežimus - baisius dalykus, kuriais negalėjo
patikėti. Viena mergina netgi minėjo dujas ir krosnis. Bet
toji mergina, lenkė, buvo linkusi viską perdėti. Jos pasako
jimuose tiesos galėjo būti nedaug. Amalija tikino save, kad
mergina beprotė.
Ji dar labiau sulyso nei buvo ligi tol. Taip sublogo, kad
oda persišvietė kiaurai. Valandų valandas siuvant adata,
rankos ėmė kraujuoti, regėjimas silpo. Ji beveik niekur ne
išeidavo, tik į biblioteką, kur tobulino skaitymo anglų kalba
įgūdžius, kiekvieną uždirbtą centą taupydama būsimai šei
mos kelionei. Pirmąją dieną, kai mudu ten susitikome, pa
klausiau, ar galiu nusivesti ją į „Vienos“ kavinę - skylę sie
noje Vakarų Septyniasdešimt šeštosios gatvės ir Kolumbo
aveniu kampe. Kas vakarą į ją prisirinkdavo koks šimtas
atskilėlių žydų; visi mes ko nors ieškojome. Žmonės rodė
nuotraukas ir ant popierinių degtukų dėžučių rašė dingu
siųjų vardus. Visi buvome išvaryti iš namų, gyvi pražuvė
liai, ir stengėmės plėsti pažintis, juk gal kas bus girdėjęs apie
kokį naują atvykėlį - išlikusį gyvą - arba gal ką nors žinos.
O kai nespausdavome rankos kokiam žmogui, pažįstančiam
draugo draugo draugą, gėrėme viskį. Išskyrus mano Ama
liją. Ji užsisakydavo tik karšto šokolado.
49
***
Tad, matote, galiausiai aš sužinojau, kieno veidai slepiasi

medalione. Nors tai atsitiko tik mūsų vestuvių naktį, kai ji
nusisegė grandinėlę ir padėjo ant naktinio stalelio. Grįžęs iš
vonios kambario, kai jaunoji žmona jau miegojo, atidariau
mažą auksinį dangtelį ir tyliai įsižiūrėjau vidun.
Ką darote su nespalvotais veidais, kurie nekalba, bet ne
siliauja jūsų persekioti? Ką darote su laiškais, kurie jums
grąžinami iš už vandenyno? Mirusieji neatsako į laiškus, bet
tavo žmona vis tiek juos siunčia.
Tad mąstau apie tai, ką apie mane sako vaikaitis, - esą,
aš neromantiškas.
Ar mudu su Amalija kada išties pasikalbėjome apie tuos,
kuriuos palikome? Ne. Nes jei būtume kalbėję, balsai būtų
trūkinėję, o sienos sutraiškiusios sielvarto prisiminimais.
Nešiojome tą sielvartą taip, kaip žmogus dėvi apatinius. Ne
matomą odą, neregimą smalsioms akims, bet vis tiek pri
augusią prie mūsų. Vilkėjome jį kas dieną. Bučiuodamiesi,
susiglausdami kūnais ir susipindami rankomis bei kojomis.
Ar mudu kada mylėjomės pilni gyvybės ar nežabotos
aistros bei geismo? Man atrodė, esame dvi prarastos sielos,
įsitverusios viena į kitą, apgraibomis ieškančios ko nors sva
raus ar kūniško, ką pajustume rankose, tikinančios save, kad
nesame šiaip dvi šmėklos, išgaruojančios vėsioje paklodžių
tuštumoje. Mudviem abiem buvo beveik nepakeliama gal
voti apie gyvenimą ir šeimas iki karo, maudė lyg žaizda, kuri
niekuomet neužgis. Ji dvokė puviniu ir lipo prie tavęs lyg
kiaurai permirkusi vilna.
50
Mudu su Amalija grūmėmės su savo prisiminimais. Štai

kas man labiausiai įstrigo iš mudviejų santuokos. Bijojome
nuskęsti visuose tuose prarastuose balsuose ir kituose din
gusiuose mūsų tėvynės lobiuose. Aš tapau gydytoju, ji -
mūsų dviejų vaikų motina. Bet per tuos trisdešimt aštuone
rius metus kas naktį laikant ją apglėbus atrodydavo, kad jos
iš tiesų mano glėby nėra.
51
5 SKYRI US
LENKA
Jozefas tapo mano paslaptimi. Kas rytą kopdama laiptais į

akademiją širdy nešdavausi jo paveikslą. Kai Veruška pro
bėgšmais paminėdavo brolį, veltui stengiausi neraudonuoti.
Naktimis įsivaizduodama jo balsą mėgindavau tiksliai
atkurti intonaciją, kuria jis klausė, ar aš mėgstu šokti. O tada
regėdavau mudu šokančius. Mūsų kūnai glausdavosi vienas
prie kito minkštėdami it šiltas molis.
Kai Veruška su Elza kalbėdavo apie savo meiles, aš
įtemptai klausydavausi. Matydavau, kaip pagyvėja jų veidai
viliantis slapta pasimatyti ir kaip išsiplečia akys, pasakojant
apie ugningą žvilgsnį ar rankos prisilietimą. Aš jų Sausinė
davau ir iš visų jėgų stengiausi parodyti karštai besižavinti
vaikinais, kurių jausmų jos siekė. Bet pati saugojau paslaptį,
nors kartais manydavau, kad nuo jos uždusiu.
Kamavausi negalėdama apsispręsti, ar atskleisti drau
gėms, ką jaučiu Jozefui. Keliskart pasitaikė proga išpažinti
savo jausmus. Bet kiekvieną sykį, kai kone atsiverdavau, iš
52
Pr ar ast a žmona
sigąsdavau, kad Veruška tam nepritars. Kiek kartų girdėjau

ją skundžiantis, esą, tėvams rūpi tik Jozefas, o popietėmis ji
neskubėdavo grįžti namo, mat tėvas reikalavo visiškos tylos,
kad Jozefas galėtų mokytis.
- Eime į Savivaldybės rūmus torčiuko, - vieną popietę
po paskaitos pasiūlė ji, bandydama mus išjudinti. - Jozefui
artėja paskutinis egzaminas, ir jei pareisiu namo, turėsiu
stypinėti pirštų galais.
- Kodėl jis nesimoko medicinos bibliotekoje? - papurtė
galvą Elza.
- Manau, mielai ją rinktųsi, - atsakė Veruška, kišdama
piešimo albumą į krepšį. - Bet tėvas nori būti tikras, kad jis
išties mokosi.
- Tavo vargšelis...
- Nesakyk taip! - pakėlė ranką Veruška. - Visai jis ne
vargšelis. Jis - jų deimantas. Jų turtas. Jų vienintelis sūnus, -
pašaipiai atsiduso.
Sumirksėjau įsivaizduodama jį palinkusį prie valgo
mojo stalo ir pirštais braukantį plaukus stengiantis susi
kaupti.
Tad kol kas jis buvo mano paslaptis. Kiekvienas man
ištartas žodis mudviem žingsniuojant namo įsirėžė atmin
tyje. Kiekvienas judesys sukosi galvoje it rūpestingai su
kurtas šokis. Mačiau į mane žvelgiančias akis, įsivaizdavau
rankas ant savo skruostų, jutau į žiemos orą iškvėptą de
besėlį.
Pirmoji meilė - niekas jai neprilygsta. Po šitiek metų pri
simenu pirmąjį kartą, kai pakėlusi akis išvydau Jozefo veidą
ir akimirksniu atpažinau tai, kas nenusakoma žodžiais.
53
Tuose pirmuose žvilgsniuose, pirmose persimestose fra

zėse pajutau ne galbūt tarp mudviejų gimsiančių meilę, bet
veikiau visišką jos neišvengiamybę.
Tad naktimis leisdavau šiems jausmams užlieti kūną.
Užsimerkusi raudonais ir oranžiniais potėpiais dažydavau
savo minčių drobę. Įsivaizduodavau atsidurianti prie jo,
mudviejų oda susiliečia, aš lyg šilta antklodė apsiaučiu jį
miegantį.
***
Antrųjų studijų metų rudenį Veruška, Elza ir aš daugiau

sia laiko skyrėme mokslams. Buvome spaudžiamos labiau
nei pirmame kurse. Piešimas iš natūros, kadaise draudžia
mas studijuojančioms merginoms, dabar buvo įtrauktas į
mokymo programą. Vyriškos lyties modelio dar nebuvome
regėjusios, nes ant nedidelės drapiruotos lovelės mūsų stu
dijoje pasirodydavo tik moterys, bet visos stengėmės kuo
tiksliau perteikti kiekvieną galūnę, linkį, kampą.
Per pietus sėdėdavome akademijos kiemelyje ir kirsda-
vome sumuštinius, džiaugdamosi saule ir gaiviu oru. Elza
kartais iš tėvo vaistinės atsinešdavo kremo ir kvepalų mėgi-
nukų. Jie būdavo mažuose stikliniuose buteliukuose dailio
mis etiketėmis.
- Išbandyk šitą, - pasiūlė man Elza. - Tai rožių aliejus.
Mano mėgstamiausias.
Ir užkišusi už ausies plaukus kvepalais truputį patepė
man kaklą.
- Oi, koks malonus kvapas, - pritarė Veruška. - Kaip čia
54
Pr ar as t a žmona
yra, Lenka, kodėl niekad nepasakoji mums apie savo mei

les? - kumštelėjo ji man. - Mudvi su Elza nesiliaujame tauš-
kusios, o tu nė kartelio nepaminėjai jokio vaikino!
- O jeigu bijau, kad judvi nepritarsite?
- Kur tau! - cyptelėjo ji. - Pasakok!
Aš nusijuokiau.
- Nesu tikra, ar gebėsi išsaugoti paslaptį, Veruška, - er
zinau.
Ji sukikeno ir siekė iš Elzos rankos rožių aliejaus bute
liuko.
- Gali ir nesakyti, - tarė kvepindamasi už ausų. - Aš jau
žinau.
- Kas? - dabar susijaudino Elza. - Kas jis?
- Nagi Fredis Klainas, kas daugiau! - kikeno Veruška.
Fredis Klainas buvo labai žemo ūgio bendramokslis.
Mielas ir geras, bet turėjau įtarimų, kad merginomis jis aps
kritai nesidomi.
Nusijuokiau.
- Veruška, tu atspėjai.
***
Tos juoko nuskaidrintos popietės netrukus išblės. Man aka

demijoje pradėjus antrus studijų metus, tėvo verslas ėmė
žlugti. 1938 metų žiemą nuolatiniai pirkėjai liovėsi užsa
kinėję naujas prekes. Tik vienam pakako nuoširdumo tė
vui prisipažinti, kad taip elgiasi bijodamas būti apkaltintas
bendravimu su žydu. Liucė vienintelė iš pažįstamų ne žydų
tautybės žmonių liko mums ištikima. Ji ir toliau lankė mus
55
kartu su dukrele, apvalučiu angelėliu, dabar jau vaikštančiu

ir čiauškančiu, suteikiančiu taip reikalingos gyvybės rūpes
čių gaubiamiems mūsų namams.
Ant mano motinos kelių įsitaisiusi Liucės dukrelė buvo
kontrastas, rodantis, kaip ėmė senti mama. Įtampa dėl žlun
gančio tėvo verslo ir neišsakyta kylančio antisemitizmo
baimė palengva rėžėsi jos veide. Lyg graveriui prisilietus
veidą išraižė plonytės raukšlelės, dėl to ji atrodė dar liūd
nesnė ir gal net trapesnė negu anksčiau.
Savo motinos paveikslą su Liucės dukrele Eliška ant ke
lių saugau lyg seniai prabėgusių atostogų atviruką. Apima
jausmas, kad sėdžiu mūsų buto Smetanos krantinėje sve
tainėje ant raudonai apmuštos kėdės, delnuose spausdama
arbatos puodelį. Štai aš, duktė, žvelgianti į akyse senstančią
motiną. Matau auklės dukrelę ir jos laukiantį gyvenimą -
visišką priešingybę mano mamai. Niekuomet nenutapiau
šio paveikslo, nors dažnai apie jį galvoju. Kaip ir deklamuo
jama, bet niekada neužrašyta poezija, jis yra paveikesnis,
nes saugomas vien mintyse.
***
Antrame akademijos kurse ir toliau visa galva skendėjau

moksluose. Veruška kiekvieną popietę nešdavosi piešimo
albumą į „Menininkų“ kavinę ir viliokiškai sėdėdavo tarp
mąslių inteligentų, bet aš grįždavau į mūsų butą atlikti namų
užduočių ir sergėti tėvų.
Žinojau, kad būtų susitvarkiusi ir viena Marta, bet vis
labiau dėl jų nerimavau. Mano gyvenimas kol kas nesikeitė.
56
Pr ar ast a žmona
Tebelankiau akademiją ir retkarčiais, kai turėjau ūpo, pasi

žmonėdavau. Bet tėtę slėgė rūpestis - finansinė našta blogė
jančiomis sąlygomis išlaikyti šeimą. Šis rūpestis lyg lietus,
pliaupiantis stoglatakiu, tiško ant mūsų visų.
Tėvai jau atleido tarnaitę, mama liovėsi lankytis pas siu
vėją Gizelą. Ji ėmėsi virti pati. Tėtė bandė parduoti didumą
savo prekių, stengdamasis kuo mažiau pasilikti jų sandėly ir
surinkti daugiau pinigų. Buvo kuždamasi, gal mėginti emi
gruoti į Palestiną, bet nuo ko pradėti šalyje, kurioje neturi
giminių ir nieko neišmanai nei apie jos kalbą, nei kultūrą?
Kasnakt gulėdavau lovoje užsimerkusi, girdėdama jų
karštų diskusijų nuotrupas. Dabar nemalonu prisipažinti,
bet tuomet tebebuvau savimi susirūpinusi jauniklė. Neno
rėjau patikėti, kad šeima kenčia ir kad mūsų gyvenimas pra
deda byrėti. Tenorėjau išsiblaškyti. Tad eidavau j savo kam
barį ir stengdavausi galvoti apie tai, kas daro mane laimingą.
Galvodavau apie Jozefą.
***
Birželį Europoje ėmė didėti įtampa, ir mano tėvai mielai

sutiko žinią, kad Veruškos šeima kviečia mane dvi savai
tes paviešėti jų vasarnamyje Karlovi Varuose. Nesitveriau
džiaugsmu išgirdusi, kad traukinyje mus lydės Jozefas.
Tėvai džiaugėsi, kad aš turėsiu pramogą, bet Marta ne
buvo tokia patenkinta.
- Ar tikrai turi važiuoti?
Martai jau sukako dvylika, ir ji ypač suniukdavo, jei ne
buvo imama drauge, kai, jos manymu, išsiruošdavau links
57
mintis. Aš kuo tvarkingiau lanksčiau sukneles, mat nenorė

jau, kad jos susiglamžytų.
- Marta, - atsidusau. - Tau įkyrės iki gyvo kaulo. Mes
veikiausiai ištisomis popietėmis nieko kito neveiksime, tik
piešime prie upės.
- Ten bus Jozefas, - iškišo liežuvį ji. - Žinau, dėl to nori
važiuoti.
Garsiai užtrenkiau odinį lagaminėlį ir nusekiau paskui
Martą, žaismingai tampydama jos kasą.
- Tik dviem savaitėms, - raminau. - Uoliai rūpinkis
mama ir tėte ir nevalgyk per daug šokolado.
Išpūčiau žandus lyg rubuilis kūdikis ir mirktelėjau. Pri
simenu, kaip iš įtūžio paraudo jos blyški oda.
***
Stotyje Veruška stovėjo su broliu. Jozefas vilkėjo gelsvą kos

tiumą, Veruškos vasarinė suknelė raudonavo lyg aguona.
Pamačiusi mane ji šoko sveikintis ir įsikibo už parankės.
Jozefas stovėjo mus stebėdamas. Akys buvo įsmeigtos į
mane. Kai mūsų žvilgsniai susidūrė, jis nusuko akis į mano
lagaminą. Nieko neklausęs paėmė jį ir nunešė prie nešiko,
šis turėjo vežimėlį, prikrautą Jozefo ir Veruškos daiktų.
Iki Karlovi Varų traukiniu važiuosime tris valandas. Ne
toli kurorto, garsėjančio gydomaisiais vandenimis, Veruš
kos tėvai turėjo užmiesčio namą.
Pirmą sykį tenai keliavau. „Pasigydyk dėl mūsų, - mei
liai paprašė tėtė. - Grįši dar gražesnė.“ Po šių tėtės žodžių
mama pakėlė galvą nuo siuvinio, ir aiškiai pajutau, kad ji
58
stengiasi įsiminti, kaip atrodau, tarytum tiesiai prieš akis

jaunutė duktė virstų jauna moterimi.
***
Įsidėjau nedidelį piešimo albumą, skardinę vynmedžio an

glinių pieštukų ir kelias pasteles, kad tas dvi savaites Konų
namuose galėčiau piešti kraštovaizdį.
Stoties kavinėje užkandę sumuštinių su rūkyta žuvimi ir
atsigėrę arbatos visi trys grįžome į pirmos klasės kupė, kur
su mūsų daiktais jau laukė nešikas.
Jozefas atsisagstė švarką ir sulankstęs padėjo ant laga
minų viršutinėje lentynoje.
Buvo neįprastai šilta, net kaip birželį, ir aš pavydėjau Jo
zefui - jis taip nerūpestingai nusivilko švarką. Aš niekaip
negalėjau gelbėtis nuo kaitros ir pavydėjau, norėdama irgi
išnirti iš vieno sluoksnio. Suknelę, žinoma, vilkėjau ne per
storiausią, bet nerimavau, kad su apatinuku ir kojinėmis
ankštoje kupė galiu imti prakaituoti. Mintis apie pažastyse
besiplečiančias dėmes kėlė siaubą. Su suknele norėjau sėdėti
it viduramžių Madona, o ne sudrėkusiomis pažastimis lyg
koks nudriskęs gatvės berniūkštis. Mano planas sužavėti Jo
zefą galėjo žlugti nė neprasidėjęs.
Iki traukiniui pajudant į mūsų ilgą kelionę turėjome
laukti dar dvidešimt minučių, tad vyliausi, kad Jozefas ati
darys langą. Bet jis tik įsitaisė priešais mudvi su Veruška,
sukryžiavo kojas ir išsiblaškęs pirštais persibraukė plaukus.
- Jozefai! - netrukus pasiskundė broliui Veruška. - Gal
galėtum atidaryti langą?
59
Jis atsistojo ir stipriai patraukęs nuleido langą. Į kupė įsi

veržė stoties triukšmas. Bagažu žongliruojančios šeimos, sku
botai tariami atsisveikinimo žodžiai, nešikai, šūkčiojantys,
kad traukinys išvyks po penkiolikos minučių. Užsimerkiau ir
pasigailėjau, kad mes dar ne vietoje. Bet pro traukinio langą
dvelkiantis vėjelis vėsino, ir pajutau, kad Jozefas, tiesą sakant,
nepamiršo savo perkaitusios traukinio bendrakeleivės. Nes
skaitydamas knygą nesiliovė slapta žvilgčiojęs mano pusėn.
Iš stoties pajudėjome laiku, Veruška beveik visą kelią
čiauškėjo. Jozefas iš savo lagaminėlio buvo išsiėmęs knygą,
ir pavydėjau jam gebėjimo negirdėti, ką šneka sesuo. Jei va
gonas nebūtų taip kratęsis, gal būčiau išsitraukusi piešimo
albumą ir paprašiusi leidimo nupiešti seserį su broliu, bet
žinojau, kad apačioje trinksint ratams nepajėgsiu tvirtai nu
laikyti pieštuko.
Atvykę į Karlovi Varus nusisamdėme arklio traukiamą
karietą ir pervažiavome miestelį su įvairiaspalviais namų
fasadais ir smailėjančiais stogais. Jozefas kalbėjosi su ve
žėju, aiškino, kur važiuoti, o sugavęs mano įsmeigtą žvilgsnį
atsakė santūria šypsena. Važiuodami traukiniu mudu be
veik nesikalbėjome. Aš atidžiai ir rūpestingai klausiausi, ką
čiauška Veruška, o Jozefui pavyko iki galo perskaityti knygą.
Atvažiavusi į Konų namus tarp kalnų iškart supratau,
kad galėsiu piešti iki soties. Vešlus ir didingas kraštovaizdis
su plytinčiomis žaliomis pievomis priminė fėjų ir medžių
karalysčių iliustracijas iš vaikystės knygų. Laukinių gėlių
kvapai, lubinų žvakės ir visa aplinkui nusėję kalninių astrų
taškeliai. Namas buvo gražus ir senas, su plačiu prieangiu ir
Bohemijos bokšteliu, - šis, atrodė, tuoj pradurs dangų.
60
Prarast a ž mona
Mus šiltai pasveikino pagyvenusi moteris, vardu Pavla;

vėliau sužinojau, kad kadaise, kai Jozefas su Veruška buvo
maži, ji buvo jų auklė. Jozefas pasilenkęs pabučiavo Pavlai
į abu skruostus, dideliais delnais suėmęs kone visą mažutę,
apvalią galvą.
- Jūsų tėvai atvažiavo vakar ir nutarė ligi šio vakaro pa
būti kurorte, - tarė jiems Pavla. - Iškepiau jūsų mėgstamų
sausainių su džemu. Ar norėtumėt jų prie arbatos?
Turėjau užgniaužti kylantį juoką, nes į juos kreipėsi taip,
lyg juodu tebebūtų trejų.
Jozefas papurtė galvą - ne, nenorįs, bet amžinai alkana
Veruška entuziastingai priėmė pasiūlymą.
- Na, žinoma, Pavla! Būtų nuostabu! - ji atsigręžė į
mane: - Dvi savaitės Pavlos ruoštų patiekalų, ir prireiks gy
dytis kurorte. į Prahą grįšime išpampę lyg kimštos žąsys.
- Man tik reikia nusiprausti ir prisidėsiu prie jūsų, - pa
žadėjau. Norėjau išsikrauti daiktus ir persirengti.
- Leisk nunešti tavo lagaminą, Lenka, - pasisiūlė Joze
fas. Jis jau laikė suėmęs lagamino rankenėlę.
Norėjau paprieštarauti, bet Jozefas jau ėjo laiptų link.
- Čionai, - tarė.
Sekiau jam iš paskos, vingiuodama laiptais aukštyn,
mudviejų šešėliai - du baltomis sienomis judantys profi
liai. Įėjęs į svečių kambarį jis pastatė lagaminą ant grindų
ir žengė prie lango į kalnus. Apačioje plytėjo rožių priaugęs
sodas ir erdvi poilsio aikštelė su senu mediniu stalu ir kelio
mis baltai nudažytomis geležinėmis kėdėmis.
- Štai, - tarė atverdamas įstiklintas duris. - Dabar gali
alsuoti grynu oru, kiek tik nori. Ir, viliuosi, sode nebus jokių
61
begaištančių paukštelių. Baisiai nesmagiai jausčiausi, jei ne

galėčiau tau kokio vieno atgaivinti.
Nusijuokiau.
- Viliuosi, nei paukšteliams, nei mudviem su Veruška
tavo gydomųjų galių neprireiks!
- Na, tuomet leisiu tau pailsėti prieš vakarienę. Tikriau
siai esi pavargusi po kelionės.
Dirstelėjau į jį ir linktelėjau.
- Truputis poilsio nepakenks.
Lydėdama jį iki durų jutau veidą pilantį karštį. Tik Jo
zefui išėjus iš kambario ir uždarius duris man išties pavyko
atsigauti. Kai išblėso skruostų raudonis, nusiaviau basutes,
ištiesiau lovoje kojas ir užsimerkiau. Vėjeliui švelniai mane
glostant, galvą užplūdo mintys apie Jozefą.
***
Tą popietę vaikštinėjau po namą ir jis man atėmė žadą. Sau

lėje blykčiojo krištolo sietynai. Visur stovėjo masyvūs dro
žinėti Bohemijos stiliaus baldai, ant valgomojo stalo greta
aukštų mėlynų rankų darbo vyno taurių jau buvo išdėlioti
dailūs porceliano indai. Viduryje Pavla buvo primerkusi
pilną vazą saulučių.
***
Vakare toje pat vazoje puikavosi rožės. Valgomasis, prieš ke

lias valandas nutviekstas saulės, dabar skendo tamsoje, tik
blausiai mirgėjo žvakės. Aukštos raižytos taurės buvo pripil-
62
Pr ar as t a žmona
tos raudono vyno. Ant stalo rikiavosi balto porceliano eilės,

lenktą šešėlį metė aukštas sidabrinis ąsotis.
Buvau pamiršusi, kaip Veruškos ir Jozefo tėvai skiriasi
nuo maniškių. Persimetęs su manimi keliomis privalomo
mandagumo frazėmis, likusį laiką per vakarienę daktaras
Konas klausinėjo Jozefą apie studijas.
- Ką atsivežei paskaityti, Jozefai?
Pjaudamas mėsą Jozefas akimirką patylėjo.
- „Ledi Čaterli meilužį“, tėve.
- Nejaugi, Jozefai.
- Išties, tėve. Beje, anatomijos aprašymai labai praverčia
mano studijoms.
Pro vyno taurę Jozefas dirstelėjo mano pusėn. Jis šypso
josi, viršutinė lūpa buvo patamsėjusi nuo vyno. Atrodė lyg
koks velniūkštis - išdykęs berniokas, laukiantis, kad nusi
šypsočiau.
Mudvi su Veruška iš juoko vos neužspringome vynu,
bet daktarui Konui sūnaus kvailiojimas nepasirodė nė kiek
juokingas. Tie trumpučiai Veruškos anekdotai jam keldavo
šypseną, bet sūnaus lengvabūdiškumą daktaras Konas tole
ravo kur kas mažiau.
- Jozefai, svarbu, ko tu mokaisi.
Jozefo veidas paraudo.
- Žinoma, svarbu.
- Būti gydytoju - tai ne tik profesija; tai garbė.
- Suprantu.
- Tikrai? - daktaras Konas prispaudė prie lūpų serve
tėlę. - Dažnai savęs klausiu, ar tikrai supranti. Net nebeži
nau, kiek vaikų padėjau ateiti į šį pasaulį, - kalbėjo jis, - bet
63
A lyson R i c h ma n
jų tėvams nieko nebuvo už tai svarbiau, ir esu laimingas ga

lėjęs jiems padėti.
- Taip, tėve.
- Į gydytojo darbą negali žiūrėti lengvabūdiškai.
Daktarui Konui griežtai postringaujant, bandžiau įsi
vaizduoti jo delnuose sužeistą paukštelį. Norėjau, kad su Jo
zefu jis elgtųsi taip pat švelniai, jiems būnant drauge leistų
sau nusišypsoti ir taip negailestingai nekamantinėtų. Šis
žmogus, aiškiai žinojęs, kaip elgtis su trapiu sužeistu paukš
teliu, bendraudamas su sūnumi tokios nuojautos stokojo.
Mačiau, kad Jozefą slegia veriamas tėvo žvilgsnis: jo žan
dikauliai buvo sukąsti, veidas surimtėjęs.
Dirstelėjusi į Verušką pirmąsyk pamačiau, kad ji pri
mena motiną. Jiedvi buvo lyg porcelianinės lėlės nunarinto-
mis galvomis, nejudančias akis įsmeigusios į lėkštes.
Sidabrinio ąsočio atšvaite išvydau savo veidą. Dirbtinę
šypseną, slepiančią nepritarimą.
64
6 SKYRIUS
JOZEFAS
Amalija nerimaudavo, kad kas vakarą, grįžęs iš ligoninės

namo, pusvalandžiui užsidarau kabinete. Ji visad laukdavo
manęs su vakariene ant stalo. Su įprastu maistu: troškinta
mėsa, pintinėle ruginės duonos ir pervirtomis daržovėmis.
Šiltą jį valgydavau tik tomis dienomis, kai nepriimdavau
gimdymų, bet taip nutikdavo retai.
Mano kabineto durys neturėjo užrakto, bet Amalija ir
vaikai žinojo, kad manęs nereikia trukdyti. Ligoninėje už
trukdavau ilgai, dienos būdavo chaotiškos, ir man reikėdavo
kelias minutes pabūti vienam, kad praskaidrėtų galva.
Tapau akušeriu, nes pavargau nuo mirties. Mane savo
tiškai ramino, kad pirmas rankomis paliečiu į šį pasaulį at
ėjusį naują žmogų. Patikėkite, priimti į pasaulį atėjusią gy
vybę - dovana, kaskart nutinkantis stebuklas.
Turėjau visų priimtų naujagimių sąrašą, nuo pirmojo
1946-aisiais iki paskutiniojo prieš man išeinant į pensiją.
Raudona oda įrištame žurnale atskirose grafose įrašydavau
kūdikio vardą, lytį, kiek svėrė gimęs ir ar gimė natūraliai, ar,

rečiau, motinai buvo atliktas cezario pjūvis.
Kažin, kai numirsiu, ar mano vaikai atras tą žurnalą? Vi
liuosi, supras, jog rašiau jį ne iš tuštybės. Iki pensijos pri
ėmiau 2838 naujagimius. Kiekvienas įrašytas vardas man
reiškė nė kiek ne mažiau nei pirmasis. Kas kartą plunksna
palietęs tuščią liniuoto popieriaus eilutę stabtelėdavau pa
mąstyti apie pusantro milijono vaikų, žuvusių per Holo
kaustą. Maniau, po tiek šiai profesijai atiduotų metų pagerb
damas žuvusiuosius jaudinsiuosi mažiau, bet taip niekuomet
nenutiko. Tiesą sakant, metams bėgant, man pačiam tapus
tėvu ir seneliu, tas jaudulys tik sustiprėjo. Dabar pažvelgęs
į savo vaikus suprasdavau, ką turėjo jausti mano tėvas, kai
jo šeimai buvo kilęs išnykimo pavojus. Kiek kartų sūpavau
juos, dar kūdikius, rankose ir stebėjausi: koks blogis norėjo
sunaikinti šį džiaugsmą, šį išskirtinai tobuliausią kūrinį?
Mano meilė savo vaikams buvo tokia stipri, kad retkar
čiais sukeldavo kone paniką. It apsėstas rūpinausi kiekvienu
jų gerovės aspektu. Persiimdavau Amalijos rūpesčiais, kai
jiems skausmingai dygo dantys, kai jie pirmąsyk sukarščiavo
ar susirgo gripu. Į mūsų vaikus gydantį pediatrą žvelgiau
nepatikliai. Jis užaugo Forest Hilio ištaigoje ir tikriausiai nė
nesusidūrė su vidurių šiltinės ar difterito grėsme. Širdies
gelmėje suvokiau, kad elgiuosi neprotingai, bet kita mano
dalis kuždėjo, kad toks budrumas atsiranda tik tapus tėvu.
Širdį vėrė skausmas, gailestis, kad tėvas nesulaukė die
nos, kai ėmiausi tėvo ir gydytojo vaidmens. Kodėl tik dabar,
tiek metų po tėvo mirties, pagaliau įstengiu suprasti visas
tas raukšles jo veide? Ar turėjo praeiti tiek laiko, kad sau
66
Pr ar as t a žmona
pripažinčiau dabar atrodąs taip pat kaip jis? Įsivaizduoda

mas jo akis dabar regėjau žvilgsnį, skirtą gal kenčiančiam
ligoniui, arba tą tylų sielvartą - tokį asmenišką, kad neap
sakomą žodžiais, - prislėgdavus} jį tada, kai gimdymo metu
nepavykdavo išsaugoti kūdikio.
Pagaliau įstengiau nulupti jo oficialumo, griežtumo
sluoksnius ir įžvelgti po jais slėptą žmogiškumą. Mačiau,
kaip pats grūmiausi su savo puoselėtais lūkesčiais dėl sū
naus - lūkesčiais, kurie veikiausiai niekuomet neišsipil
dys, - ir suvokiau, kaip tėvas turėjo būti nusivylęs manimi.
Buvo naktų, kai trokšdavau jį susigrąžinti ir pasisodinti
priešais. Pasakyčiau, kad dabar supratau, ką jis nuolat sten
gėsi man įkalti: mūsų profesijoje esama šventumo. Kad pa
galiau suvokiau, jog mano rankoms teko laimė laikyti kai
ką šventa - besimuistantį klykiantį naujagimį, išgyvenantį
pirmąsias savo gyvenimo akimirkas.
Bet tai tik keli dalykai, kurių gailiuosi. Šias mintis nugrūdu
tarp daugybės kitų. Lygiai kaip amžiams užvertas Amalijos
medalionas, sugrįžę Lenkai rašyti laiškai gulėjo paslėpti tarp
senų batų dėžučių. Sėdžiu vienas savo kabinete, užsidaręs du
ris, paguodą regėdamas žurnale su 2838 vardais.
67
7 SKYRIUS
LENKA
Tos dvi savaitės Karlovi Varuose buvo stebuklingos. Kas rytą

nubusdavau pažadinta vėjelio nešamų Pavlos ką tik iškeptos
duonos ir drėgnos žolės kvapų. Pusryčiaudavome lauke ai
dint paukščių balsams ir retsykiais pamatydami kokį sprun
kantį triušį. Pavla į stalą patiekdavo laukinių žemuogių, du
benį naminės uogienės, pintinėles šiltų bandelių ir kavinuką
šviežiai užplikytos kavos ant sidabrinio padėklo. Kol viešė
jome čia, Veruška nė karto nepanoro nei piešti eskizų, nei
tapyti, o visiems klausiantiems aiškino ketinanti tik mėgau
tis iki soties poilsiu ir puikiu maistu.
Per pusryčius paprastai stengdavausi akies krašteliu ste
bėti Jozefą. Jis, miego sutaršytais plaukais, dažniausiai atei
davo vėliau už mane. Rytais būdavo tylus, maistas jam rū
pėjo labiau nei pokalbis. Kai pasirodydavo Veruška iš po li
ninio chalato kyšančiais naktinukais, išgirdus jos plepėjimą
man kažkaip palengvėdavo.
68
Po pusryčių susidėjusi nedidelę kuprinę - eskizų albumą

ir skardinę aliejinių pastelių - išeidavau piešti. Nežinojau,
kada vėl turėsiu progą ištrūkti į užmiestį, tad norėjau kiek
įmanoma daugiau piešti iš natūros.
Kai kas rytą susiruošdavau palikti vilą, Jozefas su knyga
ant kelių jau būdavo pusiaugula įsitaisęs viename iš Konų
geležinių sulankstomųjų krėslų. Ištiestos kojos tįsodavo su
kryžiuotos per kulkšnis. Sykiais jis pakeldavo galvą nuo kny
gos, bet kitus kartus nė neatitraukdavo nuo puslapio akių.
- Išeini piešti eskizų? - paklausė tą pirmąją popietę.
Man išeinant antrą ir trečią kartą linktelėjo nieko nesakyda
mas. Po keturių dienų pakėlė akis nuo medicininės knygos
ir paklausė, ar galįs eiti kartu.
Kone kas vakarą įsivaizduodavau jį to klausiantį. Min
tyse visuomet laikydavausi narsiai ir atsakydavau: „Ži
noma.“ Bet dabar, ore pakibus jo klausimui, stovėjau tyli lyg
sutrikęs vaikas, mintys sukosi viesulu.
Žvelgiau į savo vasarinę suknelę, lyg ji galėtų už mane
atsakyti. Medvilninis sijonas buvo susiglamžęs, apavas nuo
vaikščiojimo po apylinkes nutrintas.
- Jei mieliau eitum viena, aš suprasiu, - švelniai tarė. -
Man įdomu, kur po pietų eini.
Pagaliau man pavyko į jį pasisukti ir nusišypsoti.
- Kasdien vis kur nors kitur. Būtų smagu, jei eitum drauge.
Pirmąją pusę kelio ėjome tylėdami, žengdami minkšta,
jaukia žeme. Rinkdavausi nepravalytus takus, tad buvau iš
mokusi nekreipti dėmesio į styrančias šakas ar spygliuotus
laukinius krūmus. Girdėjau už nugaros alsuojantį Jozefą,
69
kylant į kalvą jo alsavimas tankėjo. Ėmiau nerimauti, kad

nerasiu tos vietos, kurią tik vakar buvau aptikusi. Bet vos
pradėjus blėsti vilčiai priešais atsivėrė nedidelis slėnis, ir aš
atsigręžiau į Jozefą.
- Štai jis, - tariau ir parodžiau žemyn. Jis priėjo arčiau,
norėdamas geriau įsižiūrėti, ir kone palietė man petį. Dabar
stovėjo taip arti, kad užuodžiau muilu kvepiančią jo odą.
- Mudu su Veruška vaikštinėdavome po šiuos miškus, -
pasisuko į mane jis. - Vasarą ieškodavome žemuogių, ru
denį grybų. Turėdavome pintinėles ir, ką tik rasdavome,
parnešdavome Pavlai namo. Ji parodydavo, kaip viską nu
plauti. Su gležnais dalykais reikia elgtis rūpestingai.
Jis nusišypsojo ir pažvelgė į mane.
- Bet niekuomet šito slėnio nemačiau iš šitos vietos.
Nuostabu, bet rodai man kai ką nauja. Maniau pažįstąs
kiekvieną šio miško kampelį.
Aš nervingai nusijuokiau.
- Jį radau beveik atsitiktinai... Ėjau ir pamačiau anava
ten nuvirtusį medį, - parodžiau į seną, tuščiavidurį rąstą.
Mane suintrigavo jo šiurkšti žievė, o patamsėjęs, skaisčiai
žalių samanų priaugęs vidus sudarė įdomią kompoziciją. -
Bet baigusi jo eskizą paėjau tolėliau ir atradau šitai.
Jozefas mostelėjo į kairiąją slėnio pusę, kur miestelio
bažnyčios smailė, regis, kiaurai vėrė žemai kabančius de
besis.
- Lyg žvelgtum iš paukščio skrydžio, tiesa?
- Norėčiau turėti tiek talento, kad galėčiau deramai visa
tai pavaizduoti, - atsidusau ir nusimečiau nuo pečių kuprinę.
Jis papurtė galvą.
70
Pr ar as t a žmona
- Neabejoju, kad tavo talentas toks pat neišsemiamas

kaip ir tavo kuklumas.
Jis žiūrėjo įsmeigęs į mane akis ir nejudėjo. Pirmą sykį
mudu buvome vieni, ir aš jutau kūną užliejančią baimę.
Pirštais įsitveriau kuprinės dirželių ir sustingau mud
viem nejaukiai stovint miško tyloje.
Jis kilstelėjo ranką, ir aš kone nualpau, nes jis vos manęs
nepalietė.
- Ar galiu pažiūrėti, ką jau esi nupiešusi? - Jozefas siekė
ne manęs, o kuprinės.
Pamačiau, kad rankomis rodo į eskizų albumą.
Priklaupusi jį ištraukiau. Sunkus baltas albumas buvo
pilnas praėjusios savaitės eskizų. Vieni buvo geresni už ki
tus, o nuvirtusio medžio eskizas man patiko labiausiai.
Atverčiau tą lapą ir parodžiau. Jutau Jozefą alsuojant
man prie kaklo. Jis priartėjo, ir aš pašiurpau, kūnas virpėjo.
Bet mudu dar nesusilietėme.
Tyliai sukuždėjau:
- Jis dar nebaigtas.
Jozefas pirštais atsargiai palietė žalias ir rudas dėmes
lapo apačioje.
- Jis gražus. Toks subtilus... Atrodo, lyg judėtų.
- Blogai nupieštas, - parodžiau į medį. - Negerai per
teikta perspektyva.
- Manau, jis tobulas, - tarė jis.
Užverčiau albumą ir padėjau ant žemės. Jis vėl norėjo jį
paimti, bet aš sulaikiau.
- Lenka, - ištarė jis, kai mūsų rankos pirmąsyk susitiko.
Tas pirmas prisilietimas. Plunksna per mano odą.
71
Jis randa mažą apgamėlį vidinėje mano dilbio pusėje ir

lengvai perbraukia jį pirštais. Jaučiu vos juntamą timptelė
jimą, lyg ragintų atsigręžti į jį.
- Lenka, - vėl ištaria mano vardą.
Tai išgirdusi pakeliu į jį veidą.
Mudu dvejojame, paskui pajuntu jo delnus slystant
mano rankomis iki pečių. Jis giliai atsikvepia, lyg trauktų
orą man iš plaučių ir gertų jį pats.
Jo delnai čiuožia mano kaklu ir suima skruostus.
Jo lūpos ant mano lūpų.
Bučinys perveria man krūtinę lyg žaibas. Jonvabalio
sparneliai, besiplakantys į indo stiklą.
Užsimerkiu. Jozefas Konas mane liečia, jo rankos švel
niai brėžia slaptus mano kūno kontūrus, burna keliauja
mano nuoga oda.
***
Tą vakarą žvakių šviesoje žvelgiame vienas į kitą, jo tėvų

ir Veruškos balsai mūsų ausims - padrika serenados me
lodija. Nė vienas iš mudviejų nejaučia didelio noro valgyti
ar gerti.
Valgomasis baltas. Baltos sienos. Baltos užuolaidos. Virš
apskrito stalo, ties pačiu viduriu, kabo krištolinis sietynas,
jo šviesa tobula, neryški.
Bet viduje aš degu. Tamsiai raudonai. Skaisčiai raudonai.
Ryškiai raudonai. Kūno karštis svilina medvilninę suknelę.
- Lenka, ar gerai jautiesi? - per vakarienę kužda man
Veruška. - Tavo skruostai kaista.
72
Pr ar as t a žmona
Pirštu pabarbenu savo taurę ir bandau nusišypsoti.

- Veikiausiai nuo vyno...
- Bet tu jo nė negurkštelėjai. Stebėjau tave.
Papurtau galvą.
- Jaučiuosi puikiai.
Ji kilsteli antakį ir žvelgia į mane suglumusi.
Stengiuosi nepakelti galvos. Žinau, jei mudviejų su Jo
zefu akys susitiks, išsiduosiu.
Tad laikau nunėrusi galvą lyg giliai į maldą nugrimzdusi
vienuolė.
Bet mano mintys toli gražu nėra skaisčios.
***
Jis ateina pas mane vidury nakties. Lėtai, atsargiai prilaiky

damas rankomis atidaro duris.
Juodi neklusnūs plaukai susitaršę, veidas sukauptas ir
pasirengęs. Jis pastato laikomą žvakidę.
- Lenka, - kužda, - miegi?
Pasikeliu ant alkūnės. Kambarį gaubia tamsa. Mirganti
žvakė. Pluoštas mėnesienos. Jis patraukia mano apklotą ir
aš parietusi kojas atsiklaupiu.
Rankomis apsiveju jo kaklą. Jis paliečia mano naktinu
kus, jo pirštų pagalvėlės lyg degtukai.
Ar toks būna mylimo vyro bučinys? Ugningas ir karš
tas. Purpurinis. Tamsiai mėlynas. Melsvai raudonas mūsų
venose, prieš gaudamas oro.
Noriu bučiuoti jį amžinai. Mano kūnas tarytum smėlis
prisitaiko prie jo, jaučiu visą jo svorį.
73
- Duok savo rankas, - kužda.

Pakeliu prieš save delnus. Jis juos suima. Suneria pirštus
su maniškiais.
Tada virsta ant manęs. Bučiuodamas kaklą, ranka per
marškinius, paskui po jais glostydamas mano kūną.
Jis ir švelnus, ir smalsus, lyg mažas berniukas, pagaliau
gavęs progą patyrinėti, kas lig tol buvo uždrausta. Bet yra ir
brandesnio vyro jėgos. Labiau prisitaikiusio. Žinančio, ko
išties alksta.
Alkis. Troškimas ragauti tiek vaisiaus minkštimą, tiek
branduolį. Noras nulaižyti kiekvieną sulčių lašelį nuo mano
pirštų. Nuryti kiekvieną sėklelę. Patirti visą skonį.
Kada aš taip išalkau?
Vėl mane bučiuodamas Jozefas tyliai sudejuoja. Jaučiu jo
alsavimą ir besidaužančią savo širdį.
- Galėčiau visą amžinybę tave bučiuoti, Lenka, - sa
ko jis.
Stipriau apsiveju jį rankomis.
Jis vieną ranką prisitraukia prie krūtinės.
- Ne, turiu eiti, antraip padarysiu tai, dėl ko gailėsiuos.
Jis bučiuoja mano pirštų pagalvėles, paskui prispaudžia
mano pirštus sau prie širdies.
Apsiverčia ir užsitempia naktinius marškinius. Žiūriu
į jo kojas jam žengiant grindlentėmis, stovinčiame veidro
dyje sugaunu jo atvaizdą. Jis prieina prie durų, paliečia ran
keną ir atsigręžęs darsyk pažvelgia į mane.
- Jozefai, - šnabždu. - Aš jau tavęs ilgiuosi.
74
***
Kaip gali būti, kad tos dvi savaitės praskriejo taip greitai?
Kitą rytą nubudau lyg apimta transo. Miegojau daugių dau
giausia valandą. Veidrodyje mano kambaryje atsispindi
nebe Jozefo, o mano atvaizdas. Kasos pusiau išsipynusios,
naktinukai viršuje atsagstyti. Bet veidas skaistus, akys spindi
net ir be miego.
Mano kūnas kvepėjo Jozefu. Įsivaizdavau, kad jis paliko
savo pirštų pėdsakus, liežuvio taką, kai šis keliavo mano kaklu,
skruostais, raktikauliu, pilvu. Nenoriu galvoti apie bauginan
čią tikrovę - rytoj bus paskutinė mūsų diena Karlovi Varuose.
Netrukus sėdėsime traukinio kupė. Vengsime susidurti žvilgs
niais, Veruškai čiauškant abu linksėsime dėdamiesi, kad klau
somės, nors galvosime tik apie vienas kitą.
Iš vakaro susitarėme anksti po pusryčių išeiti kiekvienas
atskirai ir susitikti slėnyje, kur pirmąsyk bučiavomės. Iš ten
jis nusives mane į savo mėgstamą vietą.
Aš atėjau anksčiau, vilkėdama dangišką suknelę. Ne
šiausi pintinėlę žemuogių - prisirinkau jų pakeliui.
Atrodė, kiekvieną minutę žemuogės vis labiau sirpsta.
(Jodžiau jų aromatą, bet šis kvapas žadino kitokį alkį, vertė
geisti visai ko kito, ne uogų. Įstengiau galvoti vien apie Jo
zefą savo glėbyje. Visu svoriu besiglaudžiantį prie manęs.
Sūrią jo odą. Persikų skonį, likusį jam ant liežuvio.
Dirstelėjau į laikroduką. Jozefas vėlavo, ir man neramiai
suplastėjo širdis. O jei neateis? Viena paskui kitą galvoje
lėkė nepakeliamos mintys.
- Lenka! - pagaliau išgirdau balsą, ir man pašiurpo oda.
75
- Buvau pradėjusi nerimauti, - nuskubėjau prie jo.

- Šiek tiek užtrukau, kol pasprukau nuo Pavlos, - kal
bėjo jis. - Ji nesiliovė bandžiusi įpiršti man dar dešrelių!
Nusijuokiau, ir mano juokas, matyt, nuskambėjo bepro
tiškai, nes juokiausi ne iš Pavlos perdėtos meilės; juokda
masi veikiau išsilaisvinau nuo to, ką gniaužiau savyje.
- Paskutinę minutę mama su tėvu nusprendė šiandien
rinktis ne gydomąsias procedūras, o pailsėti namie; tai irgi
mane sugaišino.
- Dabar tu jau čia, - tyliai tariau. Jo rankos siekė mano
rankų, ir leidau jam perimti pintinėlę. - Tai svarbiausia.
Jis mane pabučiavo, šįkart be menkiausios dvejonės.
***
Mudu nužingsniavome iki proskynos, kur tyvuliavo gražus

natūralus ežeras. Nuošali vietelė miško tankmėje, atskirta
uolų ir didelių medžių.
- Čia aš vaikystėje plaukiodavau su Ruška. Vieną vasarą
išmokiau ją plaukti.
- Nesakei, kad eisime pasiplaukioti! - susirūpinau aš. -
Nepasiėmiau maudymosi kostiumėlio.
- Toks ir buvo mano sumanymas... Lenka, diena tokia
šilta, būtų žiauru nepasiūlyti niurktelėti!
Stebėjau, kaip jis atsisagsto marškinius.
- Nėra nieko nepadoraus plaukioti su apatiniais, - išsi
šiepė jis.
Žiūrėjau, kaip jis nusirengia - lieka tik su apatiniais
marškiniais ir kelnėm. Vakar naktį it akla liečiau jo kūno
76
Pr ar as t a žmona
plokštumas, žvakės šviesoje regėdama tik blyksnius. Bet da

bar mačiau visus jo kūno kontūrus ir kerteles.
Jis buvo įrudęs nuo saulės per pastarąsias kelias dienas.
Pažvelgus į pečių ir nugaros raumenis atrodė, kad jie nulip
dyti iš molio.
- Eime, - žaismingai pamojo, kad dėčiausi prie jo. Nu
bėgo per sausą žolę ir stryktelėjo nuo aukštos uolos.
Netikėtai ant manęs šliūkštelėjo plačiai ištiškęs vanduo,
ir aš suspiegiau.
- Tu mane kiaurai permerkei! - nusijuokiau jam išnirus
į paviršių.
- Tikrai nenori prisidėti? Juk jau esi šlapia.
Širdy to troškau, bet dienos šviesoje labiau drovėjausi ir
nebuvau tokia drąsi kaip aną naktį.
- Kai turėsiu kostiumėlį, kvailiuk! - atsakiau.
- Rytoj išvažiuojame... - riktelėjo jis. - Kada pasitaikys
kita proga?
Pasvarsčiau ir nutariau įveikti prigimtį.
- Nusisuk, Jozefai Konai, - paliepiau nusivilkdama be
veik visus drabužius.
Jis nusisuko, nors niekada nesužinosiu, ar neapgavo ma
nęs ir nežiūrėjo. Nėriau nuo artimiausio akmens galva že
myn į vandenį. Vilkėjau tik apatines kelnaites ir liemenėlę,
tad šaltas vanduo užėmė kvapą.
Man priplaukus arčiau jis suėmė mano slidžias rankas ir
prisitraukęs už narsą apdovanojo dar vienu nuostabiu bu
činiu.
77
8 SKYRIUS
JOZEFAS
Mūsų buto sienas Amalija nudažė vištos taukų spalva. Iš

dviejų brolių žydų Žemutiniame 1st Saide nupirko žemių
spalvos kilimą ir sunkius, rudus, storai apmuštus baldus.
Pati rengėsi paprastomis marginto kartūno suknelėmis, kas
pinu sujuostomis per liaunutj juosmenį, plaukus šukuodavo
į viršų, veido niekaip negražindavo, tik keliais burokėlių
sunkos lašais patrindavo lūpas.
Kavą ji visuomet gerdavo be pieno, arbatą - be cuk
raus. Per radiją mūsų svetainėje grodavo Benis Gudmenas
arba Artis Šo, bet ji niekuomet nešoko. Tik pėda stuksen
davo kėdės koją, kai manydavo, kad aš nematau. Jos veidas
persimainydavo, kai nuleisdavau mūsų patefono adatą ir
suskambėdavo Bili Holidei muzika. Tos graudžios melo
dijos, liūdnos ir melancholiškos, nunešdavo Amaliją kaž
kur toli. Kažkur į jos vidų, kur nebuvau kviečiamas eiti
kartu.
78
Šiltam vėjyje siūbuojajuodi kūnai,

Tuopų medžiuos kyburiuoja vaisiai keisti.
Kartais matydavau ją prikandant lūpą, lyg stengtųsi ne

pravirkti. Kitais sykiais regėdavau linksinčią, lyg tyliai kal
bėtų su dainininke. Nors niekuomet neregėjau Amalijos at-
kartojant lūpomis nė vieno tų dainų žodžio, kai plokštelė
baigdavosi, ji pakildavo ir nuėjusi prie patefono perkeldavo
adatėlę į pradžią; Holidei balsas vėl užliedavo kambarį.
Kai po trejų metų mums gimė duktė, sūnaus maniežas
su žaislais ir meškiukais prisipildė lėlių, puodų ir keptuvė-
lių. Mūsų kaimynai Rytų Šešiasdešimt septintojoje gatvėje
tebebuvo mums nepažįstami. Kas dieną Amalija stumdavo
plastikinį prekių vežimėlį, prikrautą vaisių, duonos iš vokiš
kos kepyklos ir mėsos iš košerinės mėsinės, gerai išmoktu
linktelėjimu pasisveikindama su mūsų durininku Tomu.
Lifte prisiversdavo nusišypsoti bendrakeleiviams. Jei su ja
būdavo mūsų vaikai, įsikibdavo į juos lyg skęstantis jūreivis
į gelbėjimosi ratą. Gal ją erzino ankšta lifto erdvė ir joje su
sispaudę kūnai. O gal Amalija išties nemėgo tuščių šnekų.
„Alkana? - paklausdavo dukters. - Štai skrebutis su
sviestu.“
„Susikrimtęs? Rūpesčiai ligoninėje?“ - pasiteiraudavo
manęs vakare. Aš linktelėdavau vilkdamasis išblukusią pi
žamą.
Mūsų miegamajame nebuvo jokių nuotraukų, jokių pa
veikslų, jokio veidrodžio. Vienintelis pažįstamas garsas -
į stalčių krintančio seno medaliono dzingtelėjimas.
79
Savo naminę suknelę ji atsisagstydavo netardama nė

žodžio. Nuogas jos kūnas amžiams liko vaikiškas, nors pa
gimdė du vaikus. Laibos blyškios rankos ir kojos, du mažu
čiai speneliai virš visad ramiai plakančios širdies.
Laikydavau ją ir sapnuodavau kitus.
Ji mane paleisdavo ir darydavo tą patį.
80
9 SKYRIUS
LENKA
Karlovi Varuose daiktus krovėmės lyg kokie gedėtojai, be

sirengiantys laidotuvėms. Nė vienas nenorėjome grįžti į
miestą. Pavla pridėjo mums pilną pintinę sumuštinių ir
bandelių ir dar termosą arbatos.
Vakare prie stalo neįstengiau nuryti nė kąsnio. Jaučiau,
kad tos pirmos maudynės, tas Jozefo bučinio pojūtis mane
permainė. Įsiminė prigludusi jo oda, drėgna ir slidi. Kaip
ištversiu kelionę traukiniu namo su juo ir Veruška vie
noje kupė, nerimavau leisdamasi laiptais, o jie laukė ma
nęs prieškambaryje, ir vos neparpuoliau užkliuvusi už savo
kojos.
Veruška sukikeno.
- Tu kartais tokia kerėpla, Lenka, bet tau vis tiek kažkaip
pavyksta visuomet atrodyti gražiai.
Keista pastaba, pamaniau, nes kas jau kas, o Veruška vi
suomet atrodė graži. Skruostai jai nuolat rausdavo dėl ko
kios išdaigos, o drovumas niekad nekankino. Niekas taip
nenutvieksdavo kambario kaip Veruška, ypač jei vilkėdavo

vieną iš savo mėgstamų raudonų suknelių.
Pažvelgusi į Jozefą pajutau, kaip jį slegia rūpestis. Bus
sunku nežiūrėti vienam j kitą. Ir nesiliesti.
Kai atsidūrėme vagone, jis išsitraukė knygą, nors per
vertė tik kelis lapus. Jutau, kad kas kelios akimirkos vogčio
mis dirsčioja į mane. Aš neryžtingai bandžiau piešti, bet ne
pavyko. Mėginau tvirtai suimti pieštuką, bet nuo traukinio
ratų jis tirtėjo.
Abu mielai leidome Veruškai plepėti. Klausėmės jos tauš
kėjimo apie įvairiausius kurso vaikinus. Tomašą, šiurkštų
triukšmadarį, bet tokio veido, kad ledą ištirpdytų, ar Karlą,
didžiausią tylenį, bet vis tiek atrodantį protingą ir nuoširdų.
Aš tokių archyvų nebuvau sukaupusi. Mano galvoje viešpa
tavo Jozefas, niekas daugiau.
* * *
Buvau išvykusi tik dvi savaites, bet grįžus namo man vis
kas atrodė kitaip. Įžengiau į nutykusį butą. Mama sėdėjo ant
raudonu aksomu trauktos kėdės, papudruotas veidas buvo
išvagotas ašarų. Tėvas, susiėmęs rankomis kaktą, alkūnėmis
rėmėsi į židinio atbrailą.
Sesuo kuštelėjo, kad tėvo sandėlyje nutikusi nelaimė. Per
langą įmestas butelis spirito su benzine pamirkytu dagčių, ir
kilęs gaisras. Viskas sunaikinta. Tėtė, kuždėjo ji, rado viską
paversta pelenais. Likusi tik viena siena, ant jos kažkieno
užkeverzota - ŽID. Žydas.
82
Pr ar ast a ž mona
Pripuolusi apkabinau mamą. Ji taip tvirtai į mane

įsikibo, kad maniau, jog nagai tuoj nugaroje perplėš dra
bužį.
- Lenka, aš taip bijau, - pravirko. Ligi šiol nebuvau gir
dėjusi tokio baimės sklidino jos balso. Man tai kėlė siaubą.
Dabar tėvas pirštus sunėrė į plaukus. Krumpliai balti it
marmuras, kaklo kraujagyslės melsvai tvinkčioja.
- Mes čekai! - piktai suriko jis. - Kas vadina mane žydu,
ne čeku, tas meluoja!
- Ką sakė policija? - paklausiau. Mano lagaminas tebe
stovėjo prie durų, galvoje tebemirgėjo vaizdai ir mintys, ne
įstengiau jų atrinkti.
- Policija? - atsigręžė tėvas, jo veidas degė aklu įniršiu. -
Lenka, policija?
Ir tada tėvas mane apstulbino lygiai taip pat kaip ką tik
mama. Tik šįkart savo beprotišku juoku.
83
10 S K Y R I U S
JOZEFAS
1956-ųjų sausį mūsų dešimtųjų metinių proga nupirkau

Amalijai televizorių. Pardavėjas buitinių prietaisų parduo
tuvėje aprišo jį dideliu raudonu kaspinu, tad jaučiausi toks
patenkintas, radęs tobulą dovaną. Kai tą vakarą įžengiau pro
duris, Rebeka sušuko „Oi, tėveli!“ ir taip jausmingai puolė
prie manęs, kad išsigandau išmesiąs tą prakeiktą daiktą, ne
spėjęs jo net įjungti.
Kalbanti dėžė. Dėžė, kas vakarą transliuojanti šimtus
mums besišypsančių laimingų veidų. Amalija išties nusišyp
sojo. Sugavau jos veide švystelėjusį šypsnį tarytum smėlyje
nubrėžtą brūkšnį, iki vanduo jį nuplaus.
Tą vakarą valgėme nuo padėklų priešais televizorių. Pa
sidėję lėkštes su džiūvėsėliuose apvoliotais vištienos kotle
tais, lydytu sviestu apšlakstytais glebiais šparagais ir kepto
mis bulvėmis be jokios grietinės.
Mūsų naujasis televizorius man patiko ne dėl to, kad
būčiau itin mėgęs transliuojamas laidas (negalėjau patikėti,
84
kad Miltonas Berlas - geriausia, ką gali pasiūlyti amerikie

čiai), o dėl to, kad mūsų namams tai buvo maloni pramoga.
Kai vaikai įsitaisydavo ant sofos, pasirėmę rankomis ma
žus smakrelius, galvas pakėlę į ekraną, galėjau nuolat juos
stebėti. Niekuomet nemėgau tuščių kalbų. Svarbiausios pa
lydovės būdavo knygos.
Net savo pacienčių, kuriomis nuoširdžiai rūpinuosi ir
kurių nėštumą stebiu kiek galėdamas rūpestingiau ir širdin
giau, neapiberiu asmeniniais klausimais.
Žiūriu į savo dukterį priešais televizorių ir pastebiu, kad
jos profilis nė kiek nesiskiria nuo mano žmonos. Toks pat
smulkus veidelis, pupelių spalvos oda ir saulės išblukintų
kviečių spalvos plaukai. Mama juos supina į dvi standžias
kasytes, ir žiūrėdama televizorių ji jomis žaidžia. Kai pasire
mia ant alkūnių, kojas lyg dvi lazdas ištiesusi atgal, matau,
kad jos kūnas kampuotas kaip motinos. It apykaklė išsišovę
raktikauliai ir žandikaulis - skustuvo ašmenys. Matau blyks
telint jos šypseną, - stambūs balti dantys paveldėti iš manęs.
Sūnus yra minkštas ir apskritas. Putlutėmis rankomis
ir kojomis primena mane patį, kai buvau tokio amžiaus. Jo
oda tamsesnė, rudesnė nei žmonos ir dukters. Net kai būna
laimingas, jo akys atrodo liūdnos. Darželio auklėtoja sakė,
kad jam tarytum nė kiek neįdomu žaisti su kitais vaikais,
kad gali valandų valandas spręsti galvosūkį, bet neturi kant
rybės mokytis susirišti batų raištelių. Negaliu klausytis, kai
jį kritikuoja. Savo vaikus myliu kaip tigras. Savo žmoną -
kaip ėriukas.
Amalija. Tu sėdi suglaudusi kelius, pirštus atsargiai pasi
dėjusi ant kelių. Nespalvotas ekrano vaizdas dažo tavo veidą
85
žydrai. Žiūriu į tave ir spėlioju, kokia buvai vaikystėje. Gal

smarki, kaip mūsų dukra, į viską ugningai atsikertanti? Ar
tyli ir mąsli kaip sūnus?
Įsivaizduoju tave prieš karą, bėgančią namo su lemtin
guoju laišku iš Amerikos rankose, skaisčiu lyg mėnulio pil
natis veidu. Tos didelės rudos akys ir skruostikauliai, kuriais
galėtum riekti duoną. Kai tėvai, sudėję daiktus, išsiuntė tave
į saugią vietą, ar kas nors dar buvo supakuota?
Burzgiant televizoriui išvynioju savo prisiminimus.
Spragteli atsivėrę mano atminties lagaminai. Tėvo aki
niai - sidabrinė pensnė apskritais rėmeliais - jau nebe ant
jo siauro veido, o plūduriuoja tamsiai žaliame vandenyne.
Matau sesers vaikystės meškiuką rudu susivėlusiu kailiu. Jo
perplėštą aksominę leteną, stiklines akis ir burną iš kaspinė
lio. Matau mamą, skubančią susikrauti, kas jai brangu: ves
tuvinę nosinaitę, mūsų - vaikų - portretus, visas savo bran
genybes, slepiamas šilkinėse palto siūlėse; ji praardė jas ir
vėl užsiuvo tarytum chirurgė. Ir knygas, kurias palikau. Tas,
kuriomis buvo užverstos mano lentynos, kurios kaupėsi
ant naktinio stalelio, buvo nešiojamos ant nugaros. Mėgs
tamiausią savo romaną apie Golemą. Viską padaryčiau, kad
dabar turėčiau tą knygą ir paskaityčiau sūnui.
86
11 S K Y R I U S
LENKA
Mažajame mieste, kavinėje ledo spalvos sienomis, užsakau

Martai karšto šokolado.
- Papasakok man Golemo istoriją, - vėl prašo ji.
Pasakoju legendą, kurią pirmą sykį išgirdau dar maža.
Kaip, pasak čekų padavimo, Levis ben Becalelis, vyriausia
sis Prahos rabinas, savo rankomis suminkęs molį su Vltavos
upės vandeniu, sukūrė serginčią dvasią.
Mano baltos lyg pudra rankos virpa bandant prisiminti
padavimo smulkmenas.
- Tas rabinas... jis šitą Golemą sukūrė žydams apsau
goti, - pasakoju aš. - Rudolfas II, tų laikų Šventosios Romos
imperatorius, paskelbė, kad visi žydai turi būti arba nužu
dyti, arba išvyti, bet iš žemės ir dulkių pakilo Golemas ir
tapo gyvu kariu. Jis išgalabijo visus žydų skriaudėjus.
Garuoja nepaliestas Martos kakavos puodelis. Jos akys
sklidinos ašarų. Rausvi minkšti plaukai užkišti už ausų. Aš
geriu juodą kavą be cukraus.
87
Imperatorius, matydamas miestui ir jo gyventojams gre

siančią pražūtį, meldė rabiną sustabdyti Golemą. Mainais
pažadėjo liautis persekioti žydus.
- Norint nutraukti Golemo mirtiną keršto žygį, - aiški
nau aš, - rabinui tereikėjo tai būtybei nuo kaktos nutrinti
pirmąją hebrajiško žodžio emet, „tiesa“, raidę. Tuomet lieka
kitas žodis - met, reiškiantis „mirtis“.
Golemo galą nulėmęs veiksmas buvo atliktas supran
tant, kad jei kada žydų tautai tarp Prahos sienų kiltų grėsmė,
Golemas vėl prisikeltų.
Giliai atsikvėpiau ir pažvelgiau į seserį. Ji liovėsi verkusi
ir atrodė ne tokia išblyškusi. Vis dėlto buvo aiškiai sukrėstia
tėtės sandėlyje kilusio gaisro ir jo priežasties.
Norėdama ją nuraminti pridūriau tą pasakojimo dalį,
kuri man visada labiausiai patiko. Legenda byloja, kad Go
lemo kūnas saugomas Senos naujosios sinagogos pastogėje.
Ten jis laukia, kada vėl ant kaktos bus užrašyta trūkstama
raidė, kad galėtų keršyti visiems, besikėsinantiems skriausti
žydus.
Baigusi pasakoti matau dvylikametės sesers akis, jos lyg
vaiko, kuris dar nori tikėti stebuklais.
- Ar dabar Golemas nubus ir mus apgins? - klausia ji
nudelbusi akis į ataušusią kakavą.
Sakau, kad taip ir bus. Sakau, kad jei tai padarys ne ra
bino Levio Golemas, tai aš per lipdybos pamoką paimsiu
molio ir nulipdysiu jį.
88
12 S K Y R I U S
JOZEFAS
Visuomet tikėjau mistika. Žmogus negali studijuoti mokslo

apie gyvybės užsimezgimą ir mokytis praktinio akušerio
darbo pagarbiai nesižavėdamas tuo, kaip žmogaus organiz
mas geba sukurti naują gyvybę. Studijuodami mediciną su
žinome, kad viskas, kas būtina gyvybei, yra ties kūno vidu
rio linija. Tą patį galima pasakyti ir apie meilę.
Protas, širdis, įsčios. Visa ši trijulė sujungta šventame šo-
kyje.
Moters dubuo yra lyg smėlio laikrodis, gebantis rodyti
laiką. Jis gyvybę ir kuria, ir saugo. Jei motina maitinasi ne
pakankamai, maistingosios medžiagos imamos iš jos dantų
ir kaulų. Moterys sukurtos aukotis.
Jaunas pamilau merginą, kuri mylėjo mane. Ji savo šyp
sena - auksine virvele apraizgė man širdį. Kur patraukdavo,
ten ir sekiau.
Bet kartais net storiausia virvė nudyla, ir žmogus pra
žūva.
89
Aš ją tebesapnuoju. Pirmąją merginą, su manim sunėru

sią pirštus. Nors mano lovoje gulėjo kita moteris, sapnuoda
vau tik aną. Mėgindavau įsivaizduoti jos veidą sulaukus dvi
dešimties, paskui trisdešimties ar keturiasdešimties metų.
Bet laikui bėgant ir pats sendamas lioviausi įsivaizduoti ją
raukšlėtu veidu ar patamsėjusio sidabro plaukais.
Kiekvienas žmogus turi vaizdinį ar prisiminimą, kurį
laiko paslaptyje. Tokį, kurį naktį išvynioja lyg paslėptą sal
dainį. Įeik pro šiuos vartus ir įkrisi į sapnų slėnį.
Sapnuose aš regiu ją nuogą. Ilgos baltos rankos ir kojos
tiesiasi siekdamos susivyti su maniškėmis. Pirštai, išpinan-
tys drėgnas, kvapnias kasas. Šokoladiniai plaukai, krintan
tys ant raktikaulio, šis aštrus lyg lankininko lankas.
Ji susikryžiuoja ant krūtų rankas.
Bučiuojujai plaštakas, nubalusius pirštų galiukus. Atver
čiu delnus ir keliu nuo krūtų sau prie skruostų. Ji suranda
mano smilkinius, tada plaukus, prisitraukia mane prie lūpų
ir bučiuoja.
Bučinys. Tas bučinys. Jis neduoda man ramybės.
Miegok.
Jei tik nereikėtų taip veikiai keltis. Pranešimų gaviklis, su-
pypsėjęs, kad manęs reikia. Ligoninės numeris, liepiantis eiti.
Miegodamas vėl esu jaunas. Nubundu senas, nuvargu
siomis galūnėmis. Pranešimų gaviklio garsas, sakantis, kur
turiu eiti.
90
13 S K Y R I U S
JOZEFAS
Atvykęs į Ameriką nebegalėjau pakęsti žemuogių skonio.

Ne dėl to, kad saldumu neprilygo valgytoms kiekvieną va
sarą, bet todėl, kad priminė Lenką.
Lenką, sėdinčią mūsų Karlovi Varų sodo pavėsy baltais
apnuogintais pečiais, medvilnine vasarine suknele. Mėlynas
jos akis. Širdutės formos raktikaulį, kurį trokštu bučiuoti.
Aš sėdžiu jai priešais. Stebiu, kaip ji apžvelgia ilgą me
dinį stalą, Pavlos nukrautą lėkštėmis rūkytų mėsų, stiklai
niais naminių uogienių ir pintinėle šiltų bandelių. Bet su
sižavi dubenėliu žemuogių. Tiesia į jį ranką ir vieną uogą
įsideda į tobulą burną.
Burna. Jos burna. Ar aš koks gyvulys, kad negaliu nuslo
pinti noro suleisti į ją dantis? Kandžioti švelnias lūpas. Jausti
vidinės pusės švelnumą. Liežuviu braukti per dantis. Jausti
jos liežuvio aksomą.
Sėdėdamas ją stebiu. Savo troškimus užgniaužti galiu tik
nenuleisdamas nuo jos akių. Koks kvailas turėčiau atrodyti
91
šiame atminty iškylančiame epizode. Susikaustęs ir vis tiek

ją persekiojantis.
Žingsniuodamas šalia jos vos įstengiu alsuoti. Negaliu
kalbėti. Ketveriais metais už ją vyresnis, o jaučiuosi lyg visai
nepatyręs. Buvo ir kitų merginų, bet jų veidai ir prisilietimai
išsitrynė iš atminties.
Einu paskui ją. Standūs blauzdų raumenys, švelniai iš
lenkta nugara, sprando švystelėjimas, - viskas gundo savaime.
Kai padeda ant žemės eskizų albumą, aš kūnu juntu jos
karštį. Užuodžiu ją. Noriu įtraukti ją į save, lyg vaikas pirmą
oro gurkšnį. Noriu apsivyti rankomis ir, priglaudęs prie sa
vosios, sutirpdyti jos širdį.
Noriu ją ragauti. Noriu saldaus jos burnos sirupo. No
riu justi jos liežuvį. Labiau už viską pasaulyje trokštu ją bu
čiuoti.
Bučinys. Gal bučiuoju per stipriai? Per daug nekantriai?
Toji prie manęs prisispaudusi burna... ką tik nuskintų že
muogių skonio.
Aš gaudau orą. Išsižiojęs. Mano širdis skilo lyg sudužęs
granatas. Rankos pribirusios rubininių sėklų.
Paskui nubundu.
Atsimerkiu, Amalija siekia išjungti radijo žadintuvą.
Ji mane bučiuoja.
Sausai. Išsiblaškiusi. Juntu vandens skonį.
Jos bučinys nė kiek nedvelkia žemuogėmis.
Jis lyg trupinto ledo kūgelis, neaplietas jokiomis sultimis.
Ledo, tačiau be melsvos spalvos.
92
14 S K Y R I U S
LENKA
Tarytum smėlyje nubrėžtu brūkšniu galiu pažymėti aki

mirką, kai man grįžus į Prahą ėmė byrėti gyvenimas. Dvi
savaitės Karlovi Varuose buvo paskutinės ramybės valan
dėlės. Iš Prahos išvykau nepersekiojama Hitlerio šešėlio, o
man grįžus miestą sunkiai slėgė jo grėsmė.
Netikėtai ėmė atrodyti, kad kur beeičiau, visur girdžiu jo
vardą. Įsiverš į Čekoslovakiją ar ne?
Pro savo buto langą pradėjome regėti paradus - vyrus
odiniais šortais su petnešomis ir moteris tradiciniais sijo
nais, žygiuojančius ir traukiančius vokiečių tautines dainas.
Ant parduotuvių fasadų pasirodė svastikos. Bjaurūs, pikti
brūkšniai. Rėžiantys akį lyg randas.
Grįžau į akademiją, bet mano širdis buvo kitur. Veruška
irgi atrodė kažkokia persimainiusi. Akių gyvumas ir stoto
pilnumas, anksčiau darę ją džiugią ir gyvą, dabar prigeso ir
sumenko.
93
Mudvi nesikalbėjome apie šeimose stiprėjančią baimę.

Besišnekėdamos dažniau nutildavome. Tik žvelgdamos viena
į kitą nebyliai persimesdavome žvilgsniais. Ir daug rečiau ki
kenome.
Namie per radiją girdėjome, kad vokiečiai kėsinasi į Su
detų kraštą, teritoriją prie Čekijos ir Vokietijos sienos. Mūsų
užsienio reikalų ministras įsakė čekų kariuomenei patru
liuoti pasienyje, bet visi abejojo, ar pavyktų ilgai sulaikyti
vokiečius.
Negirdėjau, kad Konus būtų prislėgę kokie ypatingi
sunkumai, panašūs į mūsų. Nė neįsivaizdavau, kaip galėtų
nukentėti daktaro Kono praktika. Jo pacientės beveik visos
buvo išimtinai žydės. Žydai vis tiek liks lojalūs žydams. Kū
dikiai - ne dėžės su krištolu, kurio žmonėms nebūtinai rei
kia. Bet kas iš tiesų žino, kokie rūpesčiai graužia kitus?
Dabar Elzai kalbant trūkčiodavo lūpos. Vos prasidėjus
mokslams tai pastebėjau.
Neklausinėjau jos apie tėvo reikalus vaistinėje. Ji tebe
kvepėjo gardenijomis ir tuberozomis. Bet spėjau, kad jo
pragyvenimo šaltiniui, kaip ir mano tėvo, turi įtakos besi
plečiantis antisemitizmas.
Roto vaistinė su įmantria moderno stiliaus iškaba buvo
kone geriausias žydiško merkantilizmo pavyzdys. Įkurta
puikioje vietoje - vienoje iš šoninių gatvių visai prie pat
centrinės Prahos senamiesčio aikštės. Anksčiau kaskart pro
ją eidama matydavau įeinančius ir išeinančius žmones su
pirkiniais, įvyniotais į rudą Roto popierių ir surištais atpažįs
tamu purpuriniu kaspinu. Lauko iškaba skelbė: „ĮSTEIGTA
1860“. Jų šeimai ji priklausė jau ne vieną dešimtmetį.
94
Negirdėjau, kad būtų daužomos jos vitrinos ar ant sienų

tepliojami kokie nacių šūkiai. Bet kas žino? Per tokį trumpą
laiką, regis, pasikeitė viskas.
Per pertrauką su abiem draugėmis lauke valgėme atsi
neštus priešpiečius. Šilta saulė glostė nuogas kojas ir dažė
veidus medaus spalvos spinduliais.
Ėjo tretieji mūsų studijų metai. Būdamos pirmakursės
visad įsivaizdavome, kad atėjus šiam laikui jausimės tų kla
sių ir koridorių šeimininkės. Tačiau dabar visas mus ka
mavo rūpestis dėl tėvų ir mūsų gyvenimo, kokį lig šiol paži
nome Prahoje.
- Kažin ar įstengsime baigti studijas, - tarė Elza. Jos žo
džiai lyg rapyra perskrodė orą. - Tėtė sako tuo abejojąs.
Veruška susiraukė.
- Žinoma, baigsime! Čekų kariuomenė neleis vokie
čiams peržengti sienos.
Aš nieko nesakiau, nes nežinojau, kuo tikėti. Apie po
litinę padėtį išmaniau tik tiek, kiek nugirsdavau naktimis
diskutuojant tėvus. Bet buvo aišku: su kiekviena praeinančia
diena jų pasitikėjimas senka. Pamažu formavosi ir kitokia
Lenka, tarsi skilusi pusiau: viena dalis troško gyventi, jaus
tis laiminga, pasinerti į pirmosios meilės jausmus, bet kita
buvo sklidina baimės. Tereikėjo pažvelgti į tėvo veidą, kai
jis grįžęs iš darbo nuėjo pažiūrėti užrašo ant sienos. Dabar
sunku tai pripažinti, bet buvo keli vakarai, kad jam įžengus
pro duris nenorėjau pakelti akių.
95
* * *
1938-ųjų rudenį įvykiai klostėsi labai sparčiai. Spalio 5 dieną

mūsų prezidentas Edvardas Benešąs atsistatydino supratęs,
kad nacių okupacija neišvengiama. Buvome nugalėti nepa-
kėlę nė vieno ginklo. Vyriausybė nesipriešins ir niekaip ne
saugos nuo netrukus užplūsiančios didžiulės nacių sukeltos
antisemitizmo bangos.
Gatvėse ėmėme girdėti užgauliojimus: „Žydiškas mėšle,
nudvėsi iki Kalėdų.“ Elza pasakojo, kad jos broliui, po pa
mokų su draugais nuėjusiam į kavinę, buvo pasakyta: „Žy
dai, lauk!“ Staiga tėvų veiduose regėta baimė įsimetė ir į
mūsų veidus.
Išgirdome apie kaimynus, mėginančius išsirūpinti vizas,
nors nei Elza, nei Veruška neminėjo, kad jų šeimos bando
tai daryti. Žmonės, kuriuos pažinojome metų metus, išva
žiuodavo nė neatsisveikinę. Tapome budrūs ir atsargūs.
Tais metais ėmiau mokytis naujo meno.
Meno būti nematoma.
Mama irgi nebesirengdavo taip, kad būtų pastebima.
Rengdavosi, kad išnyktų.
Juodas paltas. Medžio anglių spalvos šalikai ant tamsaus
grafito atspalvio suknelės.
Mes jau nebegerdavome iš spalvoto krištolo. Tamsiai
raudonos vyno taurės ir mėlynos vandens stiklinės buvo
parduotos gerokai pigiau nei vertos.
Piešimo pamokoje atsidariusi aliejinių pastelių skardinę
spausdavau apelsinų ir žalių lapų spalvų pieštukus ir jusda-
vau aštrų skausmą, paprastai sukeliamą alkio.
96
Pr ar as t a žmona
Vienas profesorius pradėjo kabinėtis prie mūsų kurso

žydų vaikinų. Nepelnytai kritikuodavo jų piešinius. Tiesiai
per vidurį perplėšė Arono Gotlybo natiurmorto eskizą ir
liepė jam tučtuojau eiti iš klasės.
Mus pasiekdavo pasakojimai apie Lenkijoje užpuldinė
jamas mokines. Mergaites randuotais veidais, po pamokų
užpultas bendraklasių, berniukus, kurie laikydavo jas pri
spaudę ir draskė joms veidus.
Dabar Veruška, Elza ir aš akademijoje vaikščiojome nu-
nėrusios galvas. Nors atrodė, kad taip elgiamės iš gėdos, mes
tai darėme iš baimės.
Vieną popietę užkandžiaujant lauke Elza apsiašarojo.
- Daugiau nebegaliu, - tarė ji. Per pastarąsias dvi savai
tes ji sulyso. Balta oda buvo permatoma ir plonytė lyg tulpės
žiedlapiai, šviesūs plaukai tapo trapūs it šiaudai. - Nebega
liu piešti. Net negaliu suprasti, ką turėčiau studijuoti.
Jos rankos drebėjo, ir aš jas suėmiau.
- Elza, viskas bus gerai.
- Ne, nebus, - atšovė ji. Atsigręžė į mane, ir išvydau pa
klaikusį žvilgsnį. Lūpos buvo skaisčiai raudonos, bet ne nuo
lūpdažio. Jos buvo apkramtytos ir žaizdotos.
***
Dabar su Jozefu mačiausi, kada tik įstengdavau. Kone kiek

vieną dieną mudu susitikdavome mažoje nuošalioje ka
vinukėje Klemenso gatvėje. Tėvams dar nieko nesakėme.
Mielai papasakočiau, kad slėpėme savo romaną, nes neno
rėjome užkrauti dar vienos naštos, versti jų ką nors skubo
97
tai lipdyti iš mūsų draugystės, bet tai būtų netiesa. Mudu

slapukavome todėl, kad buvome jauni, įsimylėję ir savanau
džiai. Tai buvo mūsų nuostabi maža paslaptis, ir nenorė
jome ja su niekuo dalytis.
* * *
Man atrodė, kad aš gyva vien oru. Beveik nieko nevalgiau,

o naktimis neįstengdavau pailsėti - galvoje sukosi tiek min
čių apie Jozefą ir mūsų planus vėl susitikti. Bet nors nebuvo
apetito ir negalėjau miegoti, jaučiau turinti daugiau energi
jos nei kada anksčiau. Net mano paveikslai pasikeitė. Potė
piai išlaisvėjo. Gausiau naudojau spalvas ir tekstūrą. Pasi
keitė net linijos pojūtis man piešiant. Ranka atsipalaidavo,
tarytum pagaliau įgavusi pasitikėjimo, ir mano piešiami
modeliai atrodė kaip niekad gyvi.
Tą lapkritį mudviem stengiantis laviruoti tarp studijų
ir savo meilės romano, už lango jau lyg griaustinis grumėjo
karo audra. Mudu ją girdėjome, bet mėginome dar bent
kiek ilgiau išlaikyti langus užvertus. Kiekviena akimirka
buvo intensyvesnė nei buvusi. Sužinojau, kad labiausiai jis
mėgsta žalią spalvą, mėgstamiausias jo rašytojas yra Dos
tojevskis, o mylimiausias kompozitorius - Dvoržakas, bet
dar mudu išmokome, kaip pailginti savo bučinius ir liesti
vienas kitą taip, kaip kitam patinka. Karštis tarp mudviejų
tvoskė netgi tylint. Kai dabar žvelgiu atgal, laimingiausia
jausdavausi tomis ramybės valandėlėmis, kai žingsniuo
davome gatve ir nebūdavo jokių į mus nukreiptų akių.
Mudviem nereikėjo kalbėtis - taip darniai plaukė mūsų
98
Pr ar ast a žmona
mintys. Jis nejučia paduodavo man ranką, ir viskas atro

dydavo nebesvarbu. Kelias akimirkas leisdavau sau jaustis
saugiai.
Šią iliuziją norėjau išlaikyti tiek, kiek įstengsiu. Bet ji
buvo toli nuo tikrovės. Prahoje didėjo įtampa, ir mudu ne
trukus ėmėme elgtis lygiai taip pat kaip visi kiti žydai aplin
kui. Eidami namo nunarindavome galvas ir vengėme žvilgs
niu susidurti su kitais žmonėmis. Atrodė, lyg visi Prahos
žydai norėtų išnykti. Girdėjome, kad Vokietijoje, netoli Su
detų krašto, žydai buvo verčiami palikti namus, šliaužti prie
Čekijos sienos ir bučiuoti žemę. Čekų pasieniečiai ginė juos
atgal, tad jie buvo įstumti į niekieno žemę tarp dviejų šalių,
kurių nė viena nenorėjo jų priimti. Kas kartą, kai lydavo ar
stipriai atšaldavo, galvojau apie tuos vyrus, moteris ir vai
kus. Gyvenančius lyg medžiojami gyvūnai, vilkams lipant
ant kulnų.
1939-ųjų pradžioje pajutome, kad viskas prarasta. Mūsų
vyriausybė, dabar vadovaujama Hachos, įsakė policijai bend
radarbiauti su vokiečiais slopinant Čekoslovakijoje tariamą
komunizmo grėsmę. Man buvo sunku iki galo suprasti, ką
mums tai reiškia, bet tėvo reakcija į šią žinią buvo iškalbinga.
Tą vakarą jis iškėlė į viršų rankas ir tarė, jog tai mirties nuo
sprendis visiems Čekijos žydams.
Mama prašė jo tylėti, nekalbėti taip Martai ir man girdint.
Aš Martai nusišypsojau, ši tramdė ašaras.
- Mums reikia gauti vizas, - tarė jam mama.
- Kas už mus laiduos Amerikoje?
- Galime nusipirkti padirbtus dokumentus! - sušuko ji.
- Už ką? Už ką, Eliška? - jo spigus šūksnis man priminė
99
dūžtantį stiklą. - Jau per vėlu. Reikėjo išvažiuoti, kai važiavo

Gotlybai ir Rozentaliai. Dokumentams ir kelionei nebėra
pinigų, - bejėgiškai pakėlė į dangų delnus.
***
Vieną dieną Elza neatėjo į klasę. Mudvi su Veruška neramiai

susižvelgėme.
- Gal jiems kaip nors pavyko ištrūkti, - leptelėjo Ve
ruška.
Aš iškart pagalvojau, ar vaistinė dabar stovi tuščia, pli
komis lentynomis, o gardenijų ir rožių aromatą gožia troš
kus oras. Gal Elza su šeima paskubom įlipo į laivą, kai jau
buvo nebelikę laiko atsisveikinti.
O jei nutiko kas nors baisaus. Mane apėmė nerimas.
Nutariau eidama į pasimatymą su Jozefu praeiti pro El-
zos tėvo vaistinę. Pro išdaužtą vitriną pamačiau ją sėdinčią
prie prekystalio, veidą gaubė šešėlis.
Stovėjau ir žiūrėjau į ją. Jei užeisiu vidun, pavėluosiu su
sitikti su Jozefu ir jis jaudinsis. Jei neužeisiu, žvelgiant į jį
mane persekios šis pamėkliškas vaizdas - draugė sugniuž
dytu it išdaužta vitrina veidu.
Žengiau vidun; buvo tylu, tik grindų plytelėmis dunk
sėjo mano žingsniai. Elza pažvelgė į mane, lyg porcelianinė
lėlė pakėlė mėlynas akis. Bandė nusišypsoti trūkčiojančio
mis lūpomis.
- Šiandien pasigedome tavęs akademijoje, - tyliai tariau
prieidama.
- Aš nebeateisiu, - atsakė ji. - Nebegaliu ten susikaupti,
100
be to, esu reikalinga tėčiui čia, dirbti prie prekystalio. Jam

teko atleisti Fredrichą, tad dabar tėtis pats darbuojasi vidi
nėse vaistinės patalpose.
- Pamaniau, gal jūsų šeima išvyko, - tariau.
Ji įsižiūrėjo į mane, lyg mėgintų perprasti mano veido
išraišką.
- Lenka, mes stengiamės. Bet dabar viskam reikia pi
nigų, o mums nedaug jų belikę.
Linktelėjau. Pernelyg puikiai žinojau šitą jausmą.
- Ar galiu kuo nors padėti?
Ji papurtė galvą. Elza neatrodė bejėgė, ji atrodė su viskuo
susitaikiusi.
- Kai kitą kartą ateisiu aplankyti, atsivesiu Verušką, -
pažadėjau, stengdamasi kalbėti linksmai.
Mudvi atsisveikindamos pasibučiavome ir aš nuskubė
jau susitikti su Jozefu gerokai sunkesne nei rytą širdimi.
***
Jis manęs laukė kaklą apsivyniojęs storu juodu šaliku, pirš

tais apglėbęs puodelį garuojančios arbatos.
- Nerimavau dėl tavęs, - tarė stodamasis manęs pasvei
kinti bučiniu. Jo lūpos tebebuvo šiltos nuo arbatos.
- Atleisk, - tariau. - Užėjau pažiūrėti, kaip laikosi Elza.
Šiandien jos nebuvo akademijoje.
Jis kilstelėjo antakį ir papurtė galvą.
- Nemanau, kad kas iš mūsų dar ilgai tęs mokslus.
- Nesakyk taip, - paprieštaravau lenkdamasi per stalą jo
darsyk pabučiuoti.
101
Jis suėmė rankomis mano skruostus. Pirštai buvo tokie

ilgi, kad kone siekė man ausis.
- Pabučiuok mane vėl, - paliepiau.
Priglaudęs burną man prie lūpų jis tarsi įliejo gaivaus
oro į plaučius.
- Mums reikia susituokti, Lenka, - tarė, palengva atsi
traukdamas.
Nusijuokiau.
- Susituokti? Mudviejų tėvai net nežino, kad draugau
jame.
- Būtent, - kvailai šyptelėjo jis. - Būtent.
***
Naktį sapnuoju save baltu šydu. Mano namiškių juodus pal

tus ir šalikus pakeitusios sodrios raudonos ir auksinės spal
vos. Jų veidai, nebeperkreipti baimės nei nerimo, spindu
liuoja ir trykšta džiaugsmu. Matau tėtę, kilnojamą su kėde,
ir mamą su Marta, plojančias jam virš pečių.
Geriame vyną iš aukštų rožinių taurių ir valgome virti
nius su minkščiausios mėsos įdaru. Chupa apkaišyta gėlė
mis. Saulutėmis, astrais ir džemo spalvos vilkdalgiais.
Povestuvinę naktį guliu šalia jo. Jis rankomis atsiremia
į pagalvę man virš galvos. Bučiuoja mano smilkinius, širdį,
pilvą, paskui žemiau.
Užsimerkiu ir leidžiuosi per pasaulį, kuriame yra tik
meilė.
102
15 S K Y R I U S
LENKA
Sausiui baigiantis atrodė, kad bet kurią dieną vokiečiai ga

liausiai užgrobs čekų žemę, - tai tik laiko klausimas.
- Turime susituokti, - meldė Jozefas. - Pasakiau tėvams,
kad myliu tave.
Stovėdama šalia jo šaltyje, papūčiau į veidą garų ka
muolius.
- Kaip dabar galime tuoktis? Visas pasaulis apsivertė
aukštyn kojomis.
Jis prisitraukė mane arčiau.
- Jei mudu nesusituoksime, man šiame gyvenimo nieko
gero nebeliks.
Jis vėl mane pabučiavo, mane apgaubė jo vilnonių ran
kovių šiluma. Visuomet greta jo širdį užplūsdavo jausmai.
Bet kuo toliau, tuo labiau mūsų padėtis darėsi beviltiška.
- Kaip galiu tėvams prisipažinti, kad su tavimi susitiki-
nėju, o kitu sakiniu pareikšti, kad ketinu tuoktis?
103
- Dabar keistas metas... viskas kitaip nei anksčiau. Klau

syk, - jis lengvai papurtė mane už rankų. - Mano tėvai de
rasi dėl išvykimo vizų. Turiu tave vesti, kad vizą parūpintų
ir tau.
- Ką? - nepatikliai paklausiau.
- Tėvas perka jas juodojoje rinkoje. Niujorke turime
pusbrolį, kuris mus remia, - dabar jis įsmeigė į mane tokį
paklaikusį žvilgsnį, kad net išsigandau. - Lenka, turi su
prasti... turime ištrūkti iš čia. Čekai parduos visus iki vieno
žydo, jeigu tai leis išsaugoti suverenumą.
Papurčiau galvą.
- Negaliu tekėti už tavęs, nebent parūpintum vizas ir
mano tėvams... ir Martai.
- Tai neįmanoma, Lenka, tu žinai, - dabar jis kalbėjo
labai įkvėptai, ir aš nustebau. - Pirmiausia su mano šeima
išvažiuosi tu, paskui, kai įsikursime, galėsi juos pasikviesti.
- Ne, - atsakiau. - Pažadėk visai mūsų šeimai gauti pa
sus, antraip mano atsakymas bus neigiamas.
104
16 S K Y R I U S
LENKA
Kitą vakarą viską atskleidėme mano tėvams. Parsivedžiau

Jozefą namo ir tėvai, kad ir priblokšti netikėtos naujienos,
neprieštaravo. Gal nevilties išsekinti ir išmušti iš vėžių būtų
ištekinę mane net už prastesnio jaunikio, jei tik šis būtų pa
žadėjęs mums saugumą už Čekoslovakijos ribų.
Pasakodamas tėtei planus manimi pasirūpinti ir visus
mus išgabenti iš Prahos, Jozefas atrodė nepaprastai ramus.
- O tavo tėvai? Palaiko šį sprendimą? - paklausė tėtė.
- Jie Lenką myli ne mažiau nei aš. Sesuo ją dievina. Mes
visi ja rūpinsimės.
- Bet jūs važiuosit su mumis. Tu, mama ir Marta, - įsi
terpiau aš. - Daktaras Konas visiems mums ruošia doku
mentus.
Jozefas pažvelgė į tėvą ir linktelėjo.
- Jos kraitį mes arba išmėtėme, arba išpardavėme, -
liūdnai tarė jam tėtė.
- Vedu ją iš meilės, ne dėl pinigų. Ne dėl krištolo.
105
Tėtė nusišypsojo ir sunkiai atsiduso.

- Ne taip įsivaizdavau tavo sužieduotuves, Lenka, - tarė į
mane atsigręžęs. Pakėlė akis į mamą, stovinčią prie svetainės
slenksčio; Marta ją buvo apsivijusi plonomis rankutėmis.
Seseriai jau sukako trylika, bet ji vis tiek atrodė vaikiška.
- Eliška, kaip manai, ar suruoštum vestuves per tris
dienas?
Ji linktelėjo.
- Tad tebūnie, - tarė tėtė ir atsistojo apkabinti Jozefo. -
Mazel tov.
Pakėlęs rankas tėvas apglėbė Jozefą. Mačiau tėtės galvą,
padėtą Jozefui ant peties, primerktas akis ir ištryškusias
šykščias tėviškas ašaras.
***
Santuoką įregistravome miesto rotušėje ir sutarėme su ra

binu, kad jis mus sutuoks Senamiesčio sinagogoje.
Iki ceremonijos likusias tris dienas mama sukosi it pa
šėlusi. Pirmiausia išvyniojo savo vestuvinę suknelę - praš
matnų balto šilko drabužį ilgomis nėriniuotomis rankovė
mis ir aukštu kaklu.
Buvau bent septyniais centimetrais už mamą žemesnė,
bet ji nekvietė siuvėjos Gizelos. Pasiėmė didelę medinę dėžę
ir pataisė suknelę pati.
Mamai kerpant sijoną, sidabrinės žirklės rėžė audinį lyg
pačiūžos ledą. Stovėjau ant nedidelės kėdutės, tos pačios, ant
kurios stovėjo Liucė likus kelioms savaitėms iki jos vestuvių.
Žvelgdama į paauksuotą svetainės veidrodį, jutau visą padė
106
ties ironiją. Žiūrėjau į savo atvaizdą ir mamą, dabar priklau

pusią ant kelių, burnoje spaudžiančią smeigtukus, žirklėmis
skrodžiančią suknelę. Norėjau verkti.
- Mama, - tariau jai, - aš tave myliu.
Ji pakėlė akis, bet nieko neatsakė. Tik mačiau, kad jai
suspaudė gerklę, o ašarojančios akys bylojo, kad ir ji mane
myli.
***
Ištekėjau saulei leidžiantis senovinėje mūrinėje sinago

goje su keturiais vitražiniais langais, mėnesienos pirštams
apšviečiant senas akmenines grindis. Mano baldakimas -
chupa - buvo iš sniego baltumo šilko, apsukto aplink ketu
ris medinius stulpus. Geležiniuose sietynuose su virvinėmis
detalėmis mirgėjo žvakės, raukšlėtas rabinas aukšta juoda
skrybėle atrodė išblyškęs.
Į ceremoniją pakvietėme tik namiškius ir Liucę su duk
rele ir vyru Petriu. Nesitikėjau, kad ji ateis, bet ji atvažiavo
su mažąja Eliška, jau tiek paūgėjusia, kad įstengė tipenti ša
lia laikydamasi jos rankos. Liucė tebevilkėjo mėlynąją pele
riną, mamos dovanotą prieš daugelį metų, o plaukus pakau
šyje pynė į kasą. Nusišypsojau jai žengdama taku, iš abiejų
šonų mane lydėjo tėvai.
Prie bimos laiptelių stovėjo Jozefas - vienas - ir laukė
manęs. Mudu susilietėme pirštais. Tėvai pabučiavo mane į
skruostus ir palydėjo prie laiptelių į chupą. Rabinui davus
ženklą Jozefas pagal tradiciją pakėlė mano šydą patvirtinda
mas, jog aš tikrai jo išrinktoji.
107
Paskui mano veidas vėl buvo uždengtas šydu. Mudu

stovėjome priešais rabiną ir klausėmės septynių santuokos
palaiminimų. Aš apėjau aplink Jozefą pažadėdama, kad jis
bus mano gyvenimo centras. Pirštais suėmę vestuvinę taurę
gurkštelėjome apeiginio vyno, o rabinas paprašė pakartoti:
„Aš mano mylimojo, o mano mylimasis mano.“ Užmovėme
vienas kitam ant pirštų žiedus - nenutrūkstamos begalinės
meilės ženklą - ir Jozefas koja sutraiškė stiklinę.
Mudu pasibučiavome, rabinas paskelbė mus vyru ir
žmona; lūpomis palietusi jo lūpas pajutau sūrų ašarų skonį.
***
Tą vakarą Jozefas vedasi mane į butą Sakalų gatvėje. Sako

turįs man kai ką pasakyti, bet aš jį nutildau, pirštą glaus
dama prie švelnios, prisirpusios burnos.
Jis vėl sako, kad mudviem reikia pasikalbėti.
- Svarbūs reikalai, - neatlyžta jis.
- Kas gali būti svarbiau negu šitai, - atsiliepiu aš.
Jis palinksta prie manęs, ir ant jo lūpų jaučiu cukraus
pudrą, likusią nuo mamos lietinių.
- Lenka, - kužda jis, ir aš vėl jį bučiuoju. Jis delnais su
ima kaklą, pirštai susiliečia man ant sprando. - Lenka, - vėl
taria mano vardą, bet šįsyk lyg psalmę, lyg maldą ar troš
kimą.
Jaučiu po marškiniais besidaužančią jo širdį, balta me
dvilnė drėksta nuo mudviejų kaitros. Atitraukiu jo rankas
nuo savo veido ir atsuku nugarą, kad mane nurengtų.
Jo pirštai vikriai atsega sagutes. Jis praskleidžia drabužį,
108
pabučiuoja tarp menčių ir priglunda skruostu prie nugaros.

Girdžiu, kaip traukia į save mano odos kvapą; jaučiu, kaip
leidžiasi žemiau ir bučiuoja kryžmenį, paskui klaupiasi dar
žemiau, rankos slysta mano šlaunimis, drabužis krenta ant
grindų.
Išlipu nuoga iš balto šilko debesies, tik nėriniuotu bangi
nio ūsų korsetu. Jozefo liemenė atsegta, praskleista apykaklė
apnuogina tamsų kaklą. Jo plaukai - juodi liūto karčiai.
Aš jau nebe drovi studentė, bet žmona. Atsegu jam sa
gas, lygiai kaip jis atsegė man. Priglaudžiu delnus prie pečių
linkio ir pirštu braukiu jo krūtine žemyn.
Juntu rankose sunkią diržo sagtį ir atsegu ją. Dabar del
nais apkabinu šlaunis, juntu tarp mudviejų brinkstančių jo
lytį.
Ar jis sušnabžda mano vardą dar sykį, prieš pakeldamas
ir nešdamasis į lovą? Neprisimenu. Pamenu tik savo kūną,
lėtai judantį po juo, kojas, tvirtai apsivejančias jo liemenį,
šlaunis, prispaustas jam prie šonkaulių. Juntu jį skverbiantis
į mane. Lyg adatą, pamažu smingančią į audinį.
- Jozefai, - kuždu jam į ausį. - Jozefai, - kartoju jo vardą.
Jo vardas lyg inkaras toje nuogų rankų, kojų ir susisu
kusių paklodžių lovoje. Tariu jį, o jis šnabžda maniškį. Ir
kandu jam į petį, kai abu pakylame iki viršūnės ir krintame.
* * *
Skimbčiojantis stiklas man primena tėvus, o porceliano

dzingsėjimas man amžiams primins mudviejų su Jozefu
vestuves. Kitą rytą per pusryčius nervingai sukiodamas bal-
109
tus puodelius ir lėkštutes jis pasako, kad mano tėvams lei

dimo išvykti nebus.
Stalas padengtas lyg scenoje iš spektaklio. Pintinėlė šiltų
bandelių, indeliai uogienių. Porcelianinis kavinukas. Dvi
sulankstytos servetėlės. Vazelė su viena suvytusia rože.
Sakau, kad nesuprantu, ką jis man sako. Sakau maniusi,
kad jis pažadėjęs juos saugiai išvežti.
- Lenka, yra įstatymai... suvaržymai. Mūsų pusbrolis
rašo galįs paremti tik mano šeimą, nieko daugiau.
- Aš - ne tavo šeima, - kuždu. Man virpa balsas.
- Tu mano žmona.
Bet aš galvoju, nors neturiu jėgų ištarti: O mano mama
yra man mama. Tėvas yra man tėvas, o sesuo yra man sesuo.
- Aš jau pasakiau tavo tėvui, ir jis nori, kad važiuotum
su manimi.
Jam kalbant juntu tvinksint kraują ir apmirštant širdį,
lyg kas būtų užveržęs ją raiščiu. Žinau, kad Jozefas nepake
lia mano žvilgsnio ir jaučia mano apmaudą, mano nusivy
limą, svilinantį jam odą ir skrodžiantį iki kaulų. Dabar su
prantu, kad ne vieną mėnesį elgiausi savanaudiškai. Girdė
jau naktimis tėvų neviltį, regėjau ją jų veiduose. Jutau ma
tydama, kaip dingsta mūsų kadais prabangaus gyvenimo
lobiai. Bet tik dabar, kilus grėsmei atsiskirti nuo šeimos,
išties jaučiuosi susidūrus su tikrove, kuriai nesu pasiruo
šusi.
- Jozefai, - sakau. - Kaip galiu su tuo sutikti?
- Lenka, mes neturime iš ko rinktis. Tai vienintelė išeitis.
- Negaliu. Negaliu.
Kartoju vėl ir vėl. Nes žinau, jog tai tiesa. Žinau, kad jei
no
išvažiuosiu su juo, o mano tėvams ir Martai kas nors nutiks,

niekuomet neišsivaduosiu nuo kaltės.
- Juk nesakai, kad nevažiuosi? - jis kakta įsikniaubia į
delnus.
- Ne, Jozefai, sakau, - dabar pravirkstu aš. - Tą ir sakau.
- Ką man daryti, Lenka?
- Turi gauti vizas mums visiems. Tu man pažadėjai...
Aš taip drebu, kad net negaliu atsistoti. Siekiu kėdės ir
susmunku.
- Tavo tėvas nori, kad važiuotume... - Jozefas dabar ap
glėbia man pečius.
- Negaliu taip pasielgti. Nejau nesupranti?
Staiga suabejoju: gal visas mūsų romanas man prisisap
navo? Jis nesuvokia, jog galiu būti atkakli ir užsispyrusi. Jog,
kad ir kaip jį myliu, niekuomet nepalikčiau savo šeimos.
Mane pykina. Juntu manimi srūvantį jo kūno karštį. Jo
šiltą alsavimą, ašaras man ant kaklo. Bet pirmą sykį negaliu
jam duoti, ko jis nori.
Žinau vienintelį dalyką. Niekas neapleidžia savo šeimos.
Niekas nepalieka saviškių, netgi dėl meilės.
***
Po pietų palikau Jozefą tame gražiame bute ir atvažiavau į

tėvų namus.
- Ką tu čia veiki, brangioji Lenka? - sušuko tėvas, atvė
ręs duris. - Turėtum mėgautis diena su savo naujuoju vyru!
Mama dirstelėjo į mano veidą ir suprato, kad Jozefas pa
sakė, jog jiems kelio nėra.
111
- Lenka, - papurtė galvą ji. - Negali kentėti už visą pa

saulį.
- Tai tiesa, bet galiu kentėti kartu su šeima.
Juodu kratė galvas, o Marta liaunutėmis rankomis apsi
vijo man juosmenį. Kai pažvelgė į mane, akys buvo išplėstos
ir gerokai vaikiškesnės, nei derėtų paauglei. Širdy jaučiau:
kad ir kaip baigtųsi mano santuoka su Jozefu, aš nuspren
džiau teisingai. Niekuomet, jokiomis aplinkybėmis nepalik-
čiau tų, kuriuos myliu.
Meluočiau sakydama, kad tėvai nemėgino manęs atkal
bėti. Nesiliovė įtikinėję važiuoti ten, kur saugu.
„Tu išvažiuosi pirmoji, o mes atvažiuosime vėliau“, -
tvirtino abu.
„Jozefas važiuos pirmas, o mes visi atvažiuosime pas jį
vėliau“, - prieštaravau aš.
Juodu žvelgė į mane liūdnomis, baimės sklidinomis aki
mis. Tėvas maldavo. Kalbėjo apie tai, kokia būtų paguoda
žinoti, kad bent vienas iš jo vaikų yra saugus. Mama laikė
prispaudusi mano rankas sau prie krūtinės ir tikino, kad da
bar aš turinti sekti paskui vyrą. Tai mano, kaip žmonos, pa
reiga. Bet sesuo neištarė nė žodžio, ir jos tylėjimą aš girdėjau
geriausiai.
1 12
17 S K Y R I U S
JOZEFAS
Kartais, kai vaikai klausia apie mudviejų vestuves, aš regiu

butą Kvinse ir melsvai baltą sniegą ant gaisrinių kopėčių.
Bridžo stalą, lėkštes su silkėmis grietinės padaže ir pintinė
les raikytos ruginės duonos. Girdžiu per radiją Franką Si
natrą ir regiu mūsų svetainę su tais keliais iš Vienos kavinės
pažįstamais žmonėmis. Bet vis tiek man sunku prisiminti
Amalijos veidą.
Pamenu, suknelę ji pasisiuvo pati. Beveik dvi dienas
kirpo ir siuvo drabužį, o jis galiausiai atrodė gan neįdomus.
Stačiakampė iškirptė ir dvi varpelio formos rankovės be jo
kio mezginio ar kaspino. Avėjo tais pačiais kasdieniais ru
dais bateliais.
Norėčiau vaikams ir vaikaičiams papasakoti, kad ji at
rodė graži ir jos veidas aiškiai švytėjo, mat buvo be šydo. Bet
nežinia kodėl jos veidas lieka paslaptis. Gal dėl to, kad akis
laikė nunėrusi? Kad dėmesį gudriai nukreipė plaukai, su
pinti ir pakelti už ausų? O gal dėl to, kad net ir tą valandėlę
buvau nuklydęs kažkur kitur. Į kažkokią kitą vietą, ir Ama

lija tai suprato. Stipriausia jėga, traukianti mudu vieną prie
kito, buvo toji priežastis, kodėl stovėjome čia, laikydamiesi
rankomis.
Mudu sutuokė ne rabinas, o teisėjas. Įžadais apsikeitėme
be jokių religinių apeigų. Kantoriaus nebuvo. Aš net nesu
traiškiau stiklinės.
Tiesiog laikiau suėmęs mažutes Amalijos rankas ir už
moviau ant piršto auksinį žiedą, paskui atsargiai pabučiavau
sausomis lūpomis.
Aš tikrai mylėjau Amaliją. Jei kas nors sykį tuo suabe
jojo, klydo. Meilė gimsta iš aiškumo. Kai viskas aišku ne-
klausinėjant. Niekas neketino peiliu lukštenti mano praei
ties. Tik sykį papasakojau Amalijai apie laivą. Paleistas ran
kas. Anglių spalvos vandenis.
Bet to vieno karto pakako.
Mylėjau Amaliją, nes ji leido man būti. Kas dar būtų lei
dęs man spoksoti pro langą ir nepykęs dėl mano tylėjimo?
Kas būtų nekreipęs dėmesio į šūsnį knygų ant naktinio stale
lio ir nesikrimtęs dėl vienišų naktų, kai budėdavau ligoninėje?
Pasakoju vaikams, kad Amalijos veidą aiškiausiai prisi
menu iš tų dienų, kai ji juos gimdė. Dukteriai, atėjusiai į šį
pasaulį su riksmu, kuris smogė tiesiai į širdį, pasakoju, kad
mama jai gimstant buvo lyg sapnuojantis angelas. Matau
Amaliją su eterio kauke ant burnos. Ji nugrimzdusi į dalinę
nejautrą. Veidas lyg lėlės, akys užmerktos, šviesios blakstie
nos blyškios dar blyškesnės odos fone.
Ji tokia rami, kai chirurginės žnyplės į šį pasaulį ištraukia
besispardančią ir klykiančią mūsų dukterį. Po kelių valandų
114
Pr ar as t a žmona
Amalija glaus ją, žindys, žvelgs į kūdikiškas akis ir matys

jose savo mamos atšvaitą. Mūsų dukterį ji pavadina Rebeka,
mamos vardu, o antrąjį vardą duoda sesers - Zora. Amalija
sūpuoja virš naujagimės galvutės medalioną su nuotrauka ir
kalba Kadišą.
Bučiuoju abi į kaktą ir pirmąsyk po daugybės metų mel
džiuosi kartu su ja.
115
18 S K Y R I U S
JOZEFAS
Mudu su seseria po vestuvių beveik nesišnekėjome. Iš pra

džių ji širdo, kad nei Lenka, nei aš neprasitarėme apie savo
draugystę. O dabar siuto, kad sutikau išvažiuoti palikęs jau
nutę žmoną. Veruškos tylėjimas rėžė lyg pjūklas lig kaulo.
Tiesa buvo ta, kad Lenkos tėvas nuo pat pradžių ži
nojo, jog nepavyks gauti vizų kitiems jų šeimos nariams.
Mus rėmė tolimas giminaitis, ir Jungtinių Valstijų Valsty
bės departamentas mūsų pusbrolį įspėjo, kad daugiau as
menų remti jis negali. Prieš vestuves atėjau pas Lenkos tėvą
ir viską jam papasakojau.
Patikinau jį, kad Lenkai vizą parūpinsime, ir jis tarytum
lengviau atsikvėpė žinodamas, jog bent ji netrukus ištrūks
iš Čekoslovakijos.
- Bus gerai, kad pirmas į užsienį išvažiuosi tu, - tarė jis,
stengdamasis kalbėti viltingai. - Galėsi įsikurti ir paskui pa
sikviesti mus, - paspaudė man ranką. - Savo dukrą patikiu
tau ir tavo šeimai. Pažadėk, kad visuomet ja rūpinsiesi.
116
Pr ar ast a žmona
Tai jis sumanė, kad iki vestuvių Lenkai nieko neprasi

tarčiau; manė, ji tik susikrims tokią gražią, šventą dieną.
- Netrukdykime jai džiaugtis, - tarė jis. Apkabino mane
ir mudu išsiskyrėme.
Man šis pasiūlymas kėlė prieštaringų minčių. Žinoma,
nenorėjau gadinti jungtuvių dienos, bet maniau, kad būtų
sąžininga į šią jau ir taip skubotą santuoką su Lenka žengti
žinant tiesą.
Bet tą popietę, kai pamačiau ją švytinčią nuo minties apie
artėjančias mūsų jungtuves, tiesiog širdis neleido nieko sakyti.
Buvau bailys? Veikiausiai. Bet, kaip ir jos tėvas, maniau
norįs jai gero. Ar buvau savanaudis? Be jokios abejonės. Ta
čiau norėjau regėti tik džiaugsmo ašaras, kai pakėlęs šydą
pažvelgsiu jai į akis.
Taigi nutiko taip, kad nuslėpiau nuo jos tą žinią. Po pietų
maudydamasis prieš ceremoniją įsivaizdavau ją darančią tą
patį. Baltą kūną, giliai panirusį į šiltą kvapnų vandenį. Švel
nią odą, laukiančią mano prisilietimo. Buvau įsiminęs kiek
vieną jos veido bruoželį, kiekvieną raukšlelę, sakytum, pa
vertęs ją dalimi savęs.
Rūpestingai nusiskutau, atsukęs veidą prieš veidrodį, pa
sikabinęs šiltą rankšluostį ant kaklo. Saulei pradėjus leistis
nuėjau prie lovos ir apsirengiau. Tamsiausiu vilnoniu kos
tiumu, balčiausiais marškiniais, jų rankogaliai susegti sąsa
gomis, tėvo dovanotomis, kai įstojau į universitetą.
Iš savo kambario girdėjau tyliai besišnekučiuojančias ma
mą su seseria. Jos tris dienas pakavo mūsų buto daiktus, ir jų
ginčai laikinai liovėsi tik todėl, kad tą vakarą turėjau tuoktis.
Įėjęs į svetainę, vargiai ją bepažinau. Knygų lentynos
1 17
stūksojo tuščios, mamos išdėliotų lobių nebebuvo. Liko tik

sienos ir baldai. Jei kas būtų atėjęs, būtų pamanęs, kad mes
jau išvykę į užsienį.
Tėvas daugybę visko pardavė, nes reikėjo užmokėti už
mūsų pasus ir kelionę į Ameriką. Mama nebuvo pernelyg
prisirišusi prie drabužių, o su daiktais, kuriuos prieš daugelį
metų atsinešė kaip kraitį, irgi skyrėsi lengvai. Jos motinos
porcelianas ir sidabras buvo parduoti už menką dalį jų ver
tės. Kiek žydų šeimų jau buvo panašiai pardavę visas bran
genybes? Čekoslovakija jau buvo užtvindyta tokios gausy
bės paliekamų porceliano servizų ir raižyto krištolo dirbi
nių, kad nė Vltava nebūtų jų nuplovusi.
Mano šeima buvo pasidabinusi šiai progai pasiliktais ge
riausiais drabužiais. Veruška vilkėjo raudoną suknelę, plaukai
buvo sušukuoti į viršų ir susegti dvejomis dailiomis šukomis.
Visi atsisuko manęs pasveikinti.
- Jozefai, - tyliai tarė mama. - Šiandien atrodai daug vy
resnis. Kaip taip gali nutikti per vieną dieną?
Nusišypsojau ir priėjęs pabučiavau ją į švelnų pudruotą
skruostą. Ji vilkėjo ilgą juodą suknelę ir segėjo baltų perlų
vėrinį.
Tėvas rūkė pypkę, akimis už apskritų akinių sidabriniais
rėmeliais tarytum stengdamasis įvertinti kiekvieną mano colį.
- Mazel tov, - tarė, spausdamas man ranką ir paduoda
mas vieną iš keturių likusių konjako taurių. - Pasakei jai? -
paklausė.
Nurijau gurkšnį, skrandį užliejo šiluma ir apgaulinga ra
mybė.
- Ne, - papurčiau galvą.
118
- Jozefai! - riktelėjo Veruška. - Privalai jai pasakyti!

- Tegu berniukas susituokia, Veruška, - griežtai tarė
tėtė. - Išsiverkti galėsim rytoj.
- Taip sumanė jos tėvas, - pasiteisinau.
Ji papurtė galvą ir nusigręžė.
- Šitaip pradėti bendrą gyvenimą... Nė nežinau, ką pa
sakyti.
- Tuomet nesakyk nieko, - nukirto tėvas. Jis dar sykį ge
rokai gurkštelėjo konjako.
- Nagi, niekas nieko nesako. Bet...
Tėvas vėl ją nukirto.
- Gana kalbų, Veruška, jau turime eiti, antraip pavėluo
sime!
Ji dėbtelėjo į mane tokiu smerkiamu žvilgsniu, kad būtų
juo pramušusi stiklą. Mano sesei nepatiko, jei ją kas nutildy-
davo. Būdama gudrutė, dabar leido kalbėti akims.
***
Besileidžiančios saulės nutvieksti nužingsniavome į sina

gogą. Prisimenu, žvelgiau į kiekvieną pastatą, kiekvieną ži
bintą ir stengiausi jėga įspausti juos atmintin. Nežinojau,
kada grįšime į Prahą, ir naujo gyvenimo išvakarėse norėjau
įsiminti jos grožį.
***
Visuomet prisimenu ją ilga balta suknele ir plonyčio tiulio

šydu ant ryžtingo, aiškių bruožų veido. Regiu laibus pirštus,
1 19
siekiančius suspausti manuosius, ir juntu lengvutį bučinį,

švelnų it rožės pumpuro prisilietimas. Lenka, gražioji mano
nuotaka.
Neprisimenu ceremonijos žodžių nei mūsų vedybinės
sutarties - ketubos - pasirašymo. Bet naktimis vis sugrįžtu
į tą vakarą, kai sietynai skleidė šiltą oranžinę šviesą, o senos
akmeninės grindys buvo duobėtos ir šaltos. Oras drėgnas, o
plytos tokios pilkos, kad atrodė kone mėlynos.
Tas pats rabinas prieš dešimt metų vadovavo mano bar
micvai. Tai buvo įspūdingas vyras melsvomis akimis ir ilga
sidabrine barzda, brūžuojančia jo maldaknygę. Pradėjęs
tarti septynis palaiminimus jis paėmė mano talitą ir ap
siautė mudu su Lenka.
Prisimenu rabino žvilgsnį, kai skelbė mus vyru ir žmona.
Žvelgė į mūsų skubinančius, nerimastingus veidus ir neat
rodė toks ramus, kokį prisimenu mažas.
- Atminkite ašaras, pralietas sugriovus Jeruzalės šven
tyklą, - tarė jis, kai koja sutraiškiau stiklinę. - Kaip žydai
atminkite, jog net laimingiausią dieną persunkia lašelis liū
desio.
Žvelgdamas į aplinkinių veidus, stebinčius mudu su
Lenka ant bimos, supratau, kad nė vienam iš mūsų nereikia
to priminti. Visų mūsų baimės, kaip ir vestuvių puošmenos,
buvo aiškios lyg ant delno.
***
Lenkos tėvų bute gėrėme vyną iš taurių paauksuotais kraš

teliais. Jos mama išvirė vestuvinės sriubos su virtiniais. Ne
120
Pr ar ast a ž mona
dideliuose padėkluose gulėjo išdėlioti dailučiai pyragaičiai

ir medaus tortas su našlaitės žiedu viduryje.
Marta skambino pianinu, o Liucės dukrelė Eliška pagy
vino mūsų kuklią šventę plodama rankutėmis ir sukiodama
sijonėlį. Veruška lindėjo kampe apsiblaususiomis akimis,
nervingai judindama pirštus. Kai pažvelgiau į ją tikėdama
sis šypsnio, ji nusisuko ir užsimerkė.
Po kelių valandų išėjome į draugo butą praleisti vestuvi
nės nakties. Išvakarėse sesuo padėjo man paruošti kambarį.
Kitu metu būčiau vedęsis Lenką į „Europos“ viešbutį. Bū
čiau paguldęs ją į baltą medvilninį patalą, ant nuogų pečių
užtraukęs pūkinę antklodę ir nepaleidęs iš glėbio iki aušros.
Bet mano kolega Milošas pasiūlė savo butą Sakalų gat
vėje. Jis išvyko į Brno lankyti pusbrolio, tad pasinaudojau
proga, nenorėdamas vestuvinės nakties praleisti po vienu
stogu su uošviais.
Veruška atnešė paklodes, Lenkos mamos skirtas krai
čiui. Jos buvo baltos ir prieš daug metų Liucės išsiuvinėtos;
standžiai ištempėme jas ant čiužinio, ir Veruška papurškė
debesėlį rožių vandens iš buteliuko, kurį jos draugė Elza jai
buvo davusi specialiai šiai progai.
- Pasakysi jai prieš ar po to? - paklausė Veruška, kai bu
tas buvo sutvarkytas, lova nepriekaištingai paklota, o vazos
primerktos gėlių.
- Prieš tai, - atsakiau. - Pažadu.
Ji papurtė galvą ir pažvelgė į lovą. Laimingesniais laikais
mano sesutė būtų šokusi ant jos ir, apimta seseriško grio
vimo šėlo, kikenusi aukštai mataruodama kojomis. Bet da
bar stovėjo prieš mane rimta baltu it garnys veidu.
121
- Juk žinai, ji nevažiuos su tavimi. Žinau, ką ji jaučia

šeimai.
Dabar aš papurčiau galvą.
- Važiuos, Veruška. Važiuos. Mes dabar irgi jos šeima.
Tada sesuo taip dūrė žvilgsniu, lyg ji būtų vyresnėlė, o
aš - mažasis broliukas. Paėmė mano ranką ir laikė įsitvėrusi.
Neatmerkdama akių ji neištarė nė žodžio, tik papurtė galvą.
***
Į Milošo butą važiavome mano šeimos automobiliu, - tė

vas dar vylėsi po kelių dienų jį parduoti prieš mums išplau
kiant. Įžengdama į butą Lenka viena ranka prilaikė sijoną,
kita spaudė puokštę našlaičių. Stikliniuose gaubtuose degė
žvakės, kambary dvelkė rožėmis iškvėpintais patalais ir nak
ties gaiva.
- Turiu tau kai ką pasakyti, - tariau.
Durys į miegamąjį buvo praviros, ir jos žvilgsnį patraukė
didingas mudviejų vedybinės lovos vaizdas.
- Tai gali palaukti, - atsiliepė ji, spausdama pirštą man
prie lūpų.
- Ne, negali, - bandžiau prieštarauti.
Bet ji jau prisiglaudė prie manęs.
- Kad ir kas tai būtų, gali palaukti iki ryto.
Jos kvepalai dvelkė švelniomis gėlėmis, kokios skinamos
pavasarį. Išsitraukė plaukų smeigtukus, pečius apkrito tam
sūs plaukai.
Sukuždėjo, kviesdama į lovą.
Tad leidausi vedamas prie to balto kauburio, nesėk
122
Pr ar as t a žmona
mingo bandymo šešėlį palikęs prie durų. Leidau jai pasi

sukti į mane nugara su eile dramblio kaulo sagučių ir atse
giau jas. Praskleidęs šilką delnais pajutau odos švelnumą ir
išsišovusius mentikaulius.
Ji atsigręžė į mane, pirmąsyk pasirodydama nuoga. Aki
mirką stovėjau vos įstengdamas kvėpuoti. Baltutėlis kūnas
buvo toks gražus, jog neįstengiau patikėti, kad dabar jis pri
klauso man ir galiu jį liesti, ragauti, bučiuoti. Apkabinau ją.
Užsimerkiau. Norėjau pajusti ją prieš išvysdamas. Buvau
įsitikinęs: visą naktį nenuleisiu nuo jos akių. Įsiminsiu ją.
Mintyse sudarysiu jos žemėlapį, pirštais apibrėšiu širdį, nu
braižysiu kiekvieną kaulelį. Lenka mano rankose. Stvėriau
ją. Priglaudžiau prie širdies. Pirštais jutau siaurėjantį liekną
liemenį, laibutį juosmenį, jaudinančius klubų linkius.
Suknelė tebegulėjo jai sulig keliais, ir ji perlipo ją tary
tum balą palieto pieno. Dabar ji išlaisvėjo mano glėby, ir lei
dausi nuvelkamas liemenę, baltus marškinius, leidau atsegti
diržo sagtį ir pagaliau numauti kelnes. Mudu kritome į lovą,
du šilti kūnai, besivejantys ir ieškantys vienas kito. Traukiau
į save kiekvieno nuogos odos lopinėlio kvapą, lyg vilčiausi
amžiams išlaikyti ją savy. Lyg orą plaučiuose. Tomis skriete
skriejančiomis valandėlėmis ligi aušros nubloškėme apklo
tus į šalį. Plaukėme vienas į kitą tvirtai susikibę, lyg būtume
vienas kito gelbėjimosi valtys.
123
19 S K Y R I U S
JOZEFAS
Vakaras buvo baltas ir tyras, bet rytas išaušo tamsus ir klaikus.

Žinia ją taip pribloškė, kad man atrodė, tarsi per tas ke
lias valandas savo žmoną būčiau regėjęs ir gimstančią, ir
mirštančią.
Pasakiau, kad mano tėvui nepavyko gauti vizų jos šeimai.
- Kol kas ne, - aiškinau, - bet, tikėkimės, netrukus gaus.
Ketinau sušvelninti žinią palikdamas vilties, kad dar ne
viskas prarasta.
- Tavo tėvas jau žino.
Ji buvo įsisupusi į atlasinį chalatą, iš po jo kyšojo nakti
nukai. Sėdo valgyti mano paruoštų menkų pusryčių. Garuo
jančios kavos puodelis liko nepaliestas. Bandelės nepaėmė.
- Kada sužinojai? - pagaliau įstengė sušnibždėti.
- Užvakar. Nuėjau susitikti su tavo tėvu ir jis maldavo iki
jungtuvių tau nesakyti. Jis vis tiek nori, kad važiuotum, o kai
įsikursime, pasikviesime kitus.
Ji prieštaraudama papurtė galvą.
124
Pr ar as t a žmona
- Jozefai, maniau, geriau mane pažįsti.

- Aš tikrai tave pažįstu, kaip ir tavo tėvas. Mes abu ma
nėme, kad atsisakysi. Bet dabar esi ištekėjusi ir mudu su ta
vimi turime gyventi kaip vienas.
Ji griežtai mane nužvelgė, žvilgsnis degino lyg įkaitinta
geležis.
- Dvidešimt metų su šeima neprilygsta vienai nakčiai su
tavimi.
- Lenka. Lenka, - nesilioviau kartojęs jos vardą. - Pra
šau manęs paklausyti...
Ji man neatsakė, žiūrėjo pro langą. Atsistojau ir nuėjau
paimti iš portfelio mūsų dokumentų.
- Tavo namiškiai nori, kad važiuotum su manimi. Mano
norų gal mielai nepaisytum, bet jų tikrai paklausysi, tiesa?
Ji vėl papurtė galvą.
- Važiuosiu, kai būsi padaręs, ką pažadėjai. Kai rankoje
turėsi penkis, o ne tik du pasus.
- Vokiečių armija jau pajudėjo. Bet kurią dieną jie įžengs
į Čekoslovakiją. Lenka, mums reikia išvažiuoti! Reikia išva
žiuoti dabar.
Kalbėjau garsiai ir nekantriai. Lenka nė nekrūptelėjo, net
kai šaukiau, net kai suklupęs prie jos kelių maldavau važiuoti.
Kai nebeįstengiau ilgiau tverti jos tylėjimo, pakilau nuo
grindų ir apkvaitęs nuėjau į miegamąjį. Atsisėdau ant lovos,
kurios baltos paklodės priminė subliuškusią burę, ir įsi
kniaubęs į delnus įsiraudojau.
125
20 SKYRIUS
LENKA
Dabar tėvo akys sklidinos įtūžio ir nevilties. Tarp mudviejų

du atšalusios arbatos puodeliai. Jis išsekęs nuo bandymų
mane įtikinti.
- Privalai važiuoti. Privalai. Privalai, - kartoja be palio
vos, tarytum, jei ištars pakankamai sykių, būsiu užhipnoti
zuota ir pagaliau nusileisiu.
- Nepaliksiu judviejų su mama, - sakau. - Nepaliksiu
Martos. Važiuosiu tada, kai Jozefas įvykdys, ką pažadėjęs.
Kai rankoje turės visų mūsų vizas.
Tėvas raunasi plaukus. Baltutėliai smilkiniai atrodo lyg
poliruoto kaulo.
- Neužteks laiko visoms penkioms vizoms gauti! - tren
kia į stalą kumščiu tėvas. - Nejau nesupranti, kaip sparčiai
blogėja reikalai?
Jis drebėjo. Apimtas pykčio tapo vargiai beatpažįstamas.
- Lenka, Jozefo šeima išbandė viską...
- Kaip judu galėjote nepasakyti man tiesos?
126
- Mes abu tave mylime, Lenka, - jo balsas užlūžo. - Kada

nors suprasi, kai turėsi vaikų.
Jis aprimo tiek, kad įstengtų pažvelgti man į akis.
- Bet, tėte, jūs turite du vaikus, - dabar žliumbiau lyg
kokia dvimetė. - Ir kaip, tavo nuomone, aš gyvenčiau žino
dama, kad išvykau į Ameriką palikusi Martą?
Tarp mudviejų pakibusi našta gniuždė. Jis užvertė galvą
į lubas ir atsiduso ne tiek alsuodamas, kiek parodydamas
savo kančią.
- Kaip tave įtikinti?
- Nereikia nieko nei sakyti, nei daryti, tėte, - pro ašaras
išlemenau.
- Lenka, - jis sugniaužia kumštį, šis atrodo tarsi išplėšta
širdis. - Lenka, - verkia apimtas nevilties. - Lenka.
Bet galiausiai nusileidžia.
- Pasakiau viską, ką norėjau. Lenka, spręsk pati.
Valandėlę abu tylime.
- Ačiū, - nutraukiu tylą. Prieinu jo apkabinti. Jis virpa
glėbyje. - Pamatysi, tėte, - tariu keldama prie lūpų jo ranką. -
Galiausiai Jozefui pavyks visais mumis pasirūpinti. Pamatysi.
Tikėjau tais žodžiais kaip vienintele tiesa. Įsakymu, kurį
buvau pasiryžus išrėžti akmeny.
127
21 S K Y R I U S
LENKA
Ta savaitė prieš Jozefui ir jo namiškiams išvykstant man

buvo baisi kančia. Norėjau elgtis kaip gera ir mylinti žmona,
bet būti arti jo žinant, kad vos po kelių dienų jis išvažiuos,
buvo sunku.
Jozefas spyrėsi irgi nevažiuoti su namiškiais, ir dėl to
tarp jo ir tėvų kilo baisus ginčas. Viską, ką turėjo, jie buvo
išleidę kelionei, pasams ir dokumentams, leidžiantiems
jiems - ir man - išvykti iš Čekoslovakijos, tad griežtai atsi
sakė važiuoti be vienintelio sūnaus.
Jo tėvus mano sprendimas siutino. Jie įveikė daug sun
kumų, kad įtrauktų mane į savo planus, tad dabar daktarui
Konui su žmona atrodė, kad jų numylėtas sūnus vedė kvaišą.
Tačiau Veruškai mano sprendimas buvo aiškus.
- Jie turėjo tau pasakyti prieš vestuves, - purtė galvą ji. -
Reikėjo pasakyti tiesą.
Nusišypsojau ir paėmusi jos ranką suspaudžiau laibus
pirštus.
128
Pr ar as t a žmona
- Viskas taip skubota... Norėčiau pykti ant tėvo ir Jozefo,

bet, regis, net tam nebeliko laiko... Argi ne kvaila?
Ji blausiai nusišypsojo.
- Noriu, kad važiuotum su mumis...
- Žinau, - tariau jai. - Tiesiog negaliu palikti saviškių...
Negaliu.
- Suprantu, - atsakė ji, nors balse girdėjau liūdesį ir gai
lestį.
Ji pasitaisė ant kaklo raudoną šaliką. Akyse spindėjo
ašaros.
- Širdyje jaučiu, kad visi turėtume laukti čia, kol galė
sime išvykti drauge, - kalbėjo ji. - Išties, kur ritasi pasaulis?
Viskas apvirto aukštyn kojomis.
Stengiausi ją paguosti, nors pačiai norėjosi verkti. Pa
ėmiau jos smulkius pirštus ir laikiau.
- Netrukus Niujorke drošime apsipirkti. Tu vilkėsi nau
ją raudoną suknelę ir avėsi batelius su šilkiniais kaspinais.
Popietėmis gersime kakavą, o vakarais kartu trauksime šokti.
- Pažadi?
- Žinoma, pažadu, - patikinau.
Vos įstengiau kalbėti. Vos beturėjau jėgų išoriškai laikytis
narsiai dėl jos - dėl Jozefo - dėl savo tėvų. Mano pačios jaus
mai tvenkėsi už šliuzo vartų, bet baiminausi, kad bet kurią
akimirką jie gali neatlaikyti. Nenorėjau galvoti apie Jozefo iš
davystę ir tėvo bendrininkavimą nuslepiant nuo manęs tiesą.
Tvirtai laikiausi sprendimo likti Prahoje. Elgiausi taip, kaip
liepė sąžinė. Bet širdyje jutau, kad griūva visas mano pasaulis.
Kelias akimirkas laikiau Veruškos ranką. Atsimerkusi iš
vydau tarpdury stovintį Jozefą. Jis veltui vylėsi, kad seseriai
129
pavyks mane įkalbėti važiuoti su jais. Mačiau, kaip įdėmiai

žiūri į mus, paskui krato galvą ir eina į kitą kambarį.
- Netrukus pasimatysime.
- Taip, - pritariau. - Visai netrukus.
Ji pakilo nuo kėdės ir pabučiavo mane į abu skruostus.
- Visuomet troškau sesers, bet dabar, kai jau turiu, pa
lieku, - ji papurtė galvą ir nusibraukė ašaras.
- Aš atvažiuosiu, - sušnibždėjau ašarodama. - Tik ne
dabar.
* * *
Galiausiai aš pati įtikinau Jozefą važiuoti be manęs.

- Tu būsi žvalgas, - aiškinau lyg generolas, duodantis
įsakymus. - Nuvažiuosi ir įrengsi mums namus. Mokysiesi
anglų kalbos, kad galėtum pradėti ten studijuoti mediciną.
Išsirūpinsi, kad Amerikos vyriausybė paremtų mūsų šeimos
prieglobsčio prašymą, ir tada visi būsime kartu. Kito kelio
tiesiog nėra.
Pasakiau taip, tarytum šie žodžiai būtų iškalti akmenyje.
Aiškiai. Griežtai. Tad galų gale jis patikėjo besielgiąs teisin
gai dėl mūsų visų, kol mano namiškiai ir aš galėsime prie jo
prisidėti.
Tačiau likus dviem dienoms iki išvykimo Jozefas grįžo
namo mojuodamas laišku.
- Turiu gerų žinių, - tarė, pabučiavęs į lūpas. - Vasarą
praleisime Anglijoje. Tėtė ką tik išgirdo apie čekų gydytoją,
vadovaujantį ligoninei Safolke, kuriam reikia akušerių. Jam
pavyko kelionių agentūroje pakeisti mūsų išvykimo laiką,
130
tad dabar iš Liverpulio išplauksime rugsėjį: iš pradžių į Ka

nadą, paskui į Niujorką. Taigi gausime dar truputį laiko su
tvarkyti taip, kad išvažiuotų ir tavo šeima.
- Nuostabu! - sušukau ir puoliau jam į glėbį.
- Pasakysiu tėtei, kad liksiu čia su tavimi iki vasaros pa
baigos, o paskui, prieš išplaukiant laivui, prisidėsiu prie jų
Londone.
Žvelgiau į jį kaip įmanydama švelniau.
- Jozefai, važiuok dabar, su šeima, ir nekelk jiems dar
daugiau rūpesčių. Aš jau ganėtinai supainiojau reikalus. Ti
kėkimės, per vasarą gausime vizas mūsų šeimai, prisidėsime
prie jūsų Anglijoje ir į laivą sėsime kartu.
Vėl jį pabučiavau. Man už nugaros suplazdėjo laiškas.
Netrukus atėjo diena, kai jie turėjo išvykti į Angliją.
Mudu su Jozefu tebegyvenome Milošo bute. Nubudome
anksti ir mylėjomės paskutinį sykį.
Prisimenu, jis verkė mano glėbyje prieš apsirengdamas;
įkniaubė veidą man į krūtinę, o aš glosčiau jo garbanas.
- Nėra ko verkti, - sumelavau. - Mudu netrukus pasima
tysime.
Mano balsas buvo bejausmis, žodžiai surepetuoti. Pasi
ruošiau juos ištarti dar gulėdama po juo, akis įsmeigusi į
lubas. Nemiegojau visą naktį. Jozefas užmigo man ant krū
tinės, prigludęs šiltu skruostu, pirštus sunėręs su mano pirš
tais. Miegodamas jis atrodė lyg vaikas, - tas reginys ir jau
dino, ir žeidė širdį. Stebėjau laikrodį, skaičiuodama mums
likusias valandas, ir žavėjausi, kad jis gali miegoti.
Niekuomet jam nepapasakosiu, ką slapta galvojau, - kad
pavargau dėtis tvirta. Neabejojau savo sprendimu, nes nuo
131
širdžiai tikėjau, jog mudu su Jozefu galiausiai vėl sueisime.

Bet vis tiek slapčiomis sielojausi, kad esu priversta rinktis tarp
mylimo vyro ir namiškių. Tai atrodė siaubingai neteisinga,
bet, antra vertus, bijojau, jog pravirkusi nebesiliausiu niekada.
* * *
Jozefas į kelionę daiktų įsidėjo nedaug, norėjo padėti tėvams

nešti lagaminus. Kaip sutuoktinių pora, mudu nedaug te
turėjome. Net mūsų vestuvinė nuotrauka, mamos padaryta
šeimos fotoaparatu, dar buvo neįrėminta.
Aš rūpestingai įdėjau ją į perlenktą rudą popierių. Ant jo
rašalu užrašiau mūsų vardus ir jungtuvių datą.
- Imk, - tariau ir prikandau lūpą. Stengiausi sulaikyti
ašaras. - Pasidėk prie lovos Anglijoje, o kai pagaliau atsidur
sime Valstijose, duosime ją įrėminti.
Jis paėmė nuotrauką ir įkišo ne į lagaminą, o į švarko
kišenę prie krūtinės.
Pusryčiavome pagarbiai tylėdami, pro garuojančius puo
delius žvelgdami vienas į kitą.
Vilkdamiesi drabužius vogčiomis godžiai susižvilgčio-
jome tarpusavy, lyg tai, ką regime, bandytume būsimiems
mėnesiams išsaugoti atminty. Visą tą laiką jaučiausi tarytum
užgniaužusi kvapą. Atrodė, dar kelios akimirkos, ir įsirau-
dosiu. Bet vėl tikinau save, kad skiriamės tik laikinai. Netru
kus pasimatysime.
Prie durų, prieš mums išeinant į stotį, stovėjau priglu
dusi skruostu prie jo atlapo.
Kai atsitraukiau mėgindama nusiraminti, pastebėjau
132
priėjo palto prikibusį savo plauką - vienišą, rudą kyburiuo

jantį plaukelį. Norėjau pirštu jį nubraukti, bet Jozefas pa
stvėrė mano riešą.
- Ne. Nereikia, Lenka.
- Ko nereikia?
- Palik jį.
Tebematau jo žvilgančias akis. Įdėmiai žiūrinčias į mane.
Spaudžiamą riešą.
- Leisk man išsivežti dalelę tavęs, - tarė.
Tą ploną prikibusį plauką. Jis priglaudė prie jo delną -
lyg prie skydo.
* * *
Stoties perone sutikome jo namiškius. Jie vilkėjo sunkius

paltus, vežimėlyje kūpsojo krūva lagaminų. Veruška atrodė
nusiminusi.
Priėjusi pasisveikinau, paėmusi jų rankas šildžiau sa
vosiomis. Žvelgiau jiems į veidus ir bandžiau kuo geriau įsi
minti. Kiekvieną prisitraukusi pabučiavau į abu skruostus.
„Sudie, Lenka, - sakė jie man. - Iki greito pasimatymo.“
Linksėjau galva ir stengiausi sulaikyti ašaras. Jozefo ma
ma su tėvu laikėsi tvirtai, bet Veruška vargiai įstengė į mane
žiūrėti - ašaros upeliais liejosi skruostais.
Kai į peroną atriedėjo traukinys, tėvai ir sesuo sulipo
pirmieji, leisdami mudviem su Jozefu paskutinėmis akimir
komis pabūti vieniems.
Mudu nebekalbėjome apie mano sprendimą likti. Jis jau
suprato, kodėl taip elgiuosi.
133
Ir tikriausiai dėl to mūsų atsisveikinimas buvo toks gra

žus. Supratome vienas kitą be žodžių.
Stovėdamas priešais jis palinko manęs pabučiuoti. Prisi
glaudžiau burna prie jo ir mudviejų alsavimas susiliejo. Jis
abiem rankomis suėmė mano galvą ir glostė plaukus.
- Lenka...
Atsitraukiau ir pakėliau į jį veidą. Iš visų jėgų tramdžiau
ašaras.
- Tik prašau paskubėti pasikviesti mus.
Jis linktelėjo. Žengiau atbula norėdama paskutinį sykį į jį
pažiūrėti. Paskui, jau nuskardėjus traukinio švilpukui, Joze
fas įkišo ranką į kišenę prie krūtinės ir išėmė mažą ryšulėlį.
- Ji priklausė mano mamai, - tarė, dėdamas man į delną
kažką panašaus į mažą dėžutę, suvyniotą į rudą popierių. -
Mama norėjo, kad atiduočiau tau. Išvyniok, kai grįši namo.
Pirštu palietęs mano smakrą jis dar sykį kilstelėjo mane
prie lūpų.
- Myliu tave, - sukuždėjo.
Tada jį paleidau ir stovėjau perone, kol traukinys išva
žiavo iš stoties.
***
Dėžutėje gulėjo nedidukė kamėja iš glotnaus rausvo karneo-

lio, su baltu reljefiniu veidu.
Girdėjau Jozefą sakant, kad šis veidas primena mane.
Pailgos siauros akys. Stambios plaukų garbanos.
Supratau, jog tai jo motinos susitaikymo dovana. Dėkin
gumo ženklas, kad įtikinau Jozefą nepasilikti su manimi.
134
Pr ar as t a žmona
* * *
Mintinai žinojau jų kelionės planus. Pirmiausia traukiniu

per Vokietiją ir Olandiją, paskui keltu iš Kalė Prancūzijoje,
nugabensiančiu juos į Angliją. Ten mano mylimasis Jozefas
kasdien man rašys ir pradėsime skaičiuoti dienas, likusias
iki mudviejų susitikimo.
Atrodė, Jozefui išvykus, tą pat akimirką reikalai ėmė
klostytis dar niūriau.
Kovo 14 dieną, praėjus vos dviem savaitėms nuo mūsų
vestuvių, mano vyrui jau esant Anglijoje, Hitleris čekų vy
riausybei pateikė ultimatumą pasiduoti. Vėliau tą pačią
dieną vokiečių armijos tankai pervažiavo Čekoslovakijos
sieną. Rytą vokiečiai atsidūrė Prahoje. Slovakija paskelbė
nepriklausomybę, pasivadinusi Slovakijos Respublika, o tai,
kas liko iš mūsų šalies, buvo aneksuota Reicho ir pervadinta
Bohemijos ir Moravijos protektoratu.
Stovėjau prie aukštų mūsų buto langų stebėdama gat
vėmis riedančias automobilių ir tankų kolonas. Gatvių pa
kraščiais rikiavosi žiūrovai. Pasigirsdavo vienas kitas sveiki
nimo šūksnis, bet dauguma čekų liūdnai žiūrėjo, kaip uži
mamas mūsų miestas.
Po kelių dienų Hacha, naujasis - statytinis - prezidentas,
paleido parlamentą ir panaikino visas politines partijas, be
to, garsiai pasmerkė „žydų įtaką“ Čekoslovakijai. Kai vokie
čiai, šūksniais sveikinami vokiškai kalbančių čekų, įžygiavo
j Prahą, prezidentas uždarė sienas ir inicijavo Niurnbergo
įstatymų įsigaliojimą.
Netrukus visos Bohemijos ir Moravijos reichsprotekto-
135
riumi buvo paskirtas Konstantinas fon Noiratas. Prieš akis

palengva garavo mūsų laisvė.
Hacha įvedė vokiškus įstatymus, kontroliuojančius
spaudą, varžančius studentų protestus ir naikinančius bet
kokias prieštaraujančias politines partijas ar sąjungas.
Tą pavasarį dar gaudavau laiškus iš Jozefo. Jis rašė apie
malonią, dosnią šeimą, pas kurią apsigyveno Safolke, ir apie
aukštus ąžuolus, apsipilančius sodria žaluma. Rašė, kad at
vykęs tėvas jau priėmė devynis kūdikius ir kaip anglai ren
giasi dar vienam pasauliniam karui. Jis rašė, kad nerimauja
dėl manęs ir kad kiekvieną naktį sapnuoja tą patį sapną.
Tame sapne mudu esame vidury miško prie lapės olos.
Čekų tautosakoje lapės ola yra stebuklinga vieta, kurioje
vaikai slapta palieka ant popierėlių užrašytus norus. Tame
jo sapne mudu drauge įkišame į lapės olą sulankstytą popie
rėlį, o ištraukę rankas laikome kūdikį.
Nusijuokiau tai skaitydama, nes kiekvieną vakarą ei
dama gulti prisimenu mudviejų vestuvinę naktį ir išsitie
siantį bei į mane besispaudžiantį jo ilgą kūną.
***
Balandžio pradžioje pasijutau nėščia, bet delsiau, iki gegužės

pradžios nesakiau mamai nei seseriai. Lig to laiko krūtys tapo
tokios jautrios ir pabrinkusios, kad naktį, kai visi sumigdavo,
atsisegdavau marškinių sagutes. Rytais pusryčių beveik ne
valgiau, o popietėmis daugiausia norėdavau tik miegoti.
Spėju, mama irgi suprato, jog laukiuosi. Žiūrėjo į mane
lyg kažką nujausdama, bet tais pirmaisiais vokiečių okupa
136
Pr ar as t a žmona
cijos mėnesiais stengėsi kuo mažiau kalbėti. Galiausiai, kai

ėmiau jaudintis, ar nereikėtų pasikonsultuoti su gydytoju,
ir kai niekaip nesulaukiau jau antrų mėnesinių, kartą padė
dama jai ruošti popietės arbatą apsipyliau ašaromis.
- Mama, - šniurkščiojau jos liesose rankose. - Aš nėščia.
Pravirkau, o ji stipriau suspaudė mane glėbyje. Nesa
kiau, kad bijau niekuomet nebepamatysianti Jozefo ar kad
jaučiuosi nė kiek nepasirengusi paleisti į pasaulį vaikelį, kai
su kiekviena diena didėja karo grėsmė.
- Žinau, kad bijai, mieloji. Bet, Lenka, tau nieko blogo
nenutiks. Net jei kurį laiką teks vaikelį auginti be Jozefo,
mes būsim šalia. Niekada neliksi viena.
Mano širdį užplūdo meilė. Buvau teisi, nepalikdama šei
mos. Niekuomet nenorėčiau, kad tėvai ar sesuo jaustųsi pa
likti.
***
Parašiau Jozefui, kad laukiuosi, ir jis atrašė iš džiaugsmo

netelpąs savy, bet kremtasi negalėdamas būti kartu. Nurodė
pavardę gydytojo, kuris perėmė jo tėvo praktiką, ir liepė
tučtuojau jam pasirodyti. Ten manimi bus kuo geriausiai
pasirūpinta. Tuo metu gydytojai žydai jau nebepriklausė
čekų valstybinei draudimo sistemai, tad visi jų pacientai
už apsilankymą turėjo mokėti grynais. Daktaras Silberštai-
nas mane priėmė nemokamai. Tai buvo malonus vidutinio
amžiaus vyras, jis švelniomis rankomis apčiupinėjo mano
pilvą ir patikino, kad esu puikios sveikatos, tad gimdysiu
nesunkiai.
137
Ketvirtą nėštumo mėnesį mano pilvas padidėjo. Mama

padėjo paplatinti sijonų juosmenis ir ėmė palengva traukti
iš podėlio kūdikiškus drabužėlius, kadaise buvusius Martos
ir mano. Džiaugiausi, kad laukiuosi, nors gyvenome labai
sunkiai. Buvo nuostabu jausti viduje augančią gyvybę ir kad
toji gyvybė sukurta su Jozefu. Kasdien augant kūdikiui, ma
nyje stiprėjo ir mudviejų ryšys. Tačiau gyventi Prahoje da
rėsi sunkiau. Nuolat manėme, kad blogiausia jau praėjo, bet
kitą savaitę būdavo išleidžiamas naujas įstatymas, ir mūsų
laisvė dar labiau susiaurėdavo. Retai išeidavome iš namų,
nebent prispausdavo reikalai. Tą birželį fon Noiratas išleido
dekretą, kuriuo visi žydai buvo išstumti iš ūkinio gyvenimo
ir jiems įsakyta įregistruoti savo turtą. Žydų bendroves ofi
cialiai perėmė vokiečių Treuhand - agentūra, prižiūrėsianti
jų pardavimą arba „perdavimą arijams“. Paskelbus šį įsa
kymą, kitą dieną į Prahą atvyko Adolfas Eichmanas ir įsi
kūrė Stršešovicėse, konfiskuotoje žydų viloje.
Atėjus rugpjūčiui žydai restoranuose jau valgė atskirai,
jiems buvo uždarytos viešųjų pirčių ir plaukimo baseinų
durys. Įvesta komendanto valanda, draudžianti mums po
saulėlydžio išeiti iš namų, ir net konfiskuoti radijo apa
ratai. Mano pilvas jau buvo pastebimai didesnis, ir bandžiau
save įtikinti, kad suvaržymai nėra taip blogai, kad turėčiau
džiaugtis galimybe ilsėtis ir tausoti kojas. Žinojau, kad gi
mus kūdikiui teks daug plušėti ir būsiu pavargusi. Tik vy
liausi, kad iki to laiko reikalai pasitaisys, taigi galėsiu išsi
vežti vaikelį į gryną orą ir pasivaikščioti.
Kaip įmanydama stengiausi likti pozityvi, nors kartais
atrodydavo beveik neįmanoma pajusti laimę, kai slėgė tokia
138
Pr ar as t a žmona
įtampa, o mano šeimą ir mūsų padėtį gaubė baimė. Įsivaiz

davau, kad gims berniukas, ir ketinau pavadinti jį Tomašu,
vardu senelio, mirusio man sulaukus trejų. Naktimis gu
lėdavau lovoje ir mėgindavau įsivaizduoti mūsų vestuvinę
naktį, jausti mane apglėbusias Jozefo rankas. Pro langą plūs
tančią mėnesieną ir mūsų susivijusius nuogus kūnus.
Kai pirmąsyk pajutau suspurdėjusią gyvybę, nesitveriau
džiaugsmu. Kad ir kokia niūri buvo mūsų padėtis, tie pir
mieji judesiai privertė pajusti, kad gyvenimas tęsiasi.
Bet Marta dėl komendanto valandos ir prarastos laisvės
nenustygo vietoje. Ji retai besusitikdavo su draugėmis. Ju
tau jos stiprėjančią neviltį. Su tėvais ji mažai kalbėjo, o su
manimi aptarinėti nėštumą jai buvo neįdomu, bet retkar
čiais sugaudavau jos žvilgsnį ir mačiau, kokia ji nelaiminga.
Ilgos rausvos garbanos virto neklusniais karčiais, įžūliai ir
didingai vilnijančiais nugara. Ji atsisakė juos pinti, nors mo
kykloje buvo to reikalaujama. Tai buvo vienintelis jai leistas
protestas.
* * *
Stengiausi likti optimistė, vyliausi Jozefo laiško, pranešan

čio, kad jis išrūpino mums vizas į Angliją ir kad gautas ges
tapo spaudas, leidžiantis išvažiuoti. Bet taip ir nesulaukiau.
Priešingai, Jozefo laiškai darėsi vis beviltiškesni, tiesiog per
sunkti nevilties. Karas jau buvo beveik neišvengiamas, sie
nos uždarytos. Abu žinojome, kad jis į Jungtines Valstijas
turės vykti be manęs, o paskui viltis, kad vėliau kaip nors
pavyks gauti leidimą atvykti man ir mano šeimai.
139
Susitaikiau su tuo daug neprieštaraudama. Tokiai sun

kiai kelionei nebeturėjau jėgų ir bijojau svetimame mieste
gimdyti.
Kasnakt pasidėdavau ant pilvo rankas ir užsimerkda
vau. Džiaugiausi kiekvienu kūdikio krustelėjimu, lyg išgir
dusi beldimą, pranešantį apie geresnį gyvenimą, kad mudu
su Jozefu vėl būsime kartu, ant grindų vartaliosis mažylis ir
aidės juokas, o ne kaukiančios sirenos ir karo lėktuvai virš
galvų.
Rugsėjo 1 dieną jūrų garlaiviu Athenia Jozefo šeima iš
plauks iš Liverpulio, po kelių savaičių pasieks Kanadą ir
tada keliaus į Niujorką. Jozefas žadėjo telegrafuoti, kai tik
jie saugiai atvyks į vietą.
Tačiau ne jis, o laikraščiai praneš, kas jam nutiko. Jūroje,
netoli Airijos krantų, į Athenia pataikė vokiečių povande
ninio laivo torpeda, - tai buvo pirmosios šiame kare civilių
aukos. Nors dauguma skęstančio laivo keleivių buvo išgel
bėti, Konų šeima atsidūrė devyniasdešimt aštuonių žuvu
siųjų sąraše.
140
22 S K Y R I U S
JOZEFAS
Ant denio dangus atrodė juodas it degutas. Nepamenu nė

vienos žvaigždės, tik blyškią mėnesieną. Stovėjome šaltyje,
vėjas talžė mums veidus. Mama vilkėjo kailinius. Jų pamu
šale buvo įsiuvusi likusias brangenybes ir čekiškų kronų. Se
suo po vakarienės tebevilkėjo mėgstamą raudoną suknelę.
Restorane ji šoko su vaikinu iš Krokuvos, bet dabar likerio
įrausvinti skruostai buvo pamėkliškai išblyškę.
Kai buvo pakviestos moterys ir vaikai, tėvas Verušką su
mama išstūmė į priekį. Vos prieš kelis mėnesius atsisvei
kinau su Lenka, o dabar man į smokingo atlapus stveriasi
mama ir sesuo, švelniais, drėgnais veidais paskutinį kartą
glaudžiasi prie skruosto.
Paskutiniai Veruškos žodžiai man nuskambėjo lyg atlei
dimas.
- Ji nevažiavo - ir buvo teisi.
Žiūrėjau praradęs žadą, kaip ji vedasi mano senstančią
motiną prie gelbėjimosi valčių.
141
A l y s on R ic h m an
Ji atsigręžė dar sykį ir paskutinį kartą pažvelgė į mane,

kai vienas iš denio jūreivių padėjo jiedviem su mama lipti į
valtį. Keltuvams leidžiant jas į jūrą sesers suknelė atrodė lyg
raudonų dūmų kamuolys, kylantis į aptemusį dangų.
Praėjo pusė valandos, o mudu su tėte tebelaukėme, kada
mus sodins į vieną iš paskutinių gelbėjimosi valčių. Stovėjau
galvodamas, kad tie, kurie liks, netrukus visi kartu nuskęs.
Apžvelgiau veidus aplinkui. Šalia stovėjo vaikinas, ne vyres
nis nei septyniolikos, smulkiu išbalusiu veidu ir tankiais juo
dais plaukais. Vienoje pamėlusioje rankoje jis laikė stryką,
kitoje - smuiką. Instrumentas tabalavo lyg sužeista galūnė.
Buvau nusprendęs neklausti jo vardo. Nenorėjau žinoti, kuo
vardu vaiduokliai, su kuriais dalysiuosi kapu, bet tėtė ištiesė
ranką ir jį apkabino. Tėtei prisilietus vaikinas suvirpėjo.
- Ar tavo šeima jau valtyje? - paklausė tėtė.
Vaikinas krūptelėjo.
- Ne, aš vienas.
- Aš esu daktaras Jakobas Konas, o čia - mano sūnus
Jozefas, - parodė į mane tėtė.
- Aš - Izaokas Kiršas.
Jis nerangiai perėmė stryką į tą ranką, kuria laikė smuiką,
ir paspaudė mums su tėte rankas. Vėliau sužinosiu, kad kai
atskriejo torpeda, jis denyje repetavo. Sakė, sprogimo metu
smuiko dėklas įkrito į vandenį.
Taip skubotai susipažinome chaoso ir mirties fone. Apa
čioje klykė moterys, po denį pašėlusiai blaškėsi įgula. Jie
nebuvo jūrininkai, tiesiog kažkieno sūnūs, kuriems reikėjo
darbo, todėl atsidūrė į Kanadą plaukiančiame kruiziniame
laive.
142
Pr ar as t a žmona
Kai mus nustūmė prie laisvos valties, denyje tebelaukė

šimtai žmonių. Paskui nutiko šis tas, kas lig šiol man ne
duoda ramybės. Mintyse tą epizodą išgyvenau tokią dau
gybę kartų. Sekundę po sekundės.
Tėtė stumia Izaoką prieš save.
- Jauniems pirmenybė, - sako jis. - Aš sėsiu į kitą valtį.
- Ne, tėte, - prieštarauju. Jis paliečia man skruostą. Juntu
jo šiltą delną. Ir tą skubotą akimirką esu virpantis vaikystės
paukštelis, laikomas saujoje. - Tėte, - sakau, bet jis jau ap
sisprendė. Nustumia mane ir jėga verčia mudu su Izaoku
vienus lipti į valtį. Mus nuleidžia į vandenį - juoduojantį
duburį. Milžiniško laivo galas nepaliaujamai svyra žemyn,
ir regiu nuo denio šokančius žmones. Mūsų valtyje sąmy
šis, Izaokui pavyksta išlaikyti smuiką, bet strykas krenta į
vandenį.
Mums padėti atplaukė gelbėjimo laivas Knute Nelson.
Bet jo sraigtas netyčia įsirėžia į vieną iš mūsų besisūpuojan
čių valčių. Girdžiu klyksmus, regiu kraują, plūstantį į laivo
prožektorių nutviekstą jūrą. Raudoną šilką lyg parašiutą,
besiskleidžiantį vandens paviršiuje. Matau lyg skęstančią
rožę į vandenį krintančią seserį.
143
23 S K Y R I U S
JOZEFAS
Kai po kelerių metų per trisdešimtąjį mano gimtadienį Iza

okas griežia smuiku, jis vienintelis žino, koks aš esu iš tik
rųjų. Jis groja muziką, kuri man prie širdies. Melancholišką
Bramso muziką arba Dvoržako Amerikietiškojo styginių
kvarteto antrąją dalį. Pirmojo smuiko atliekama melodija
mane kaskart pravirkdo.
Jis septyneriais metais jaunesnis už mane. Dabar yra Niu
jorko filharmonijos smuikininkas. Valgo sprangius Amalijos
pyragus ir geria saldų vyną.
Man patinka manyti, kad mudu sukirpti vienodai. Tiek
jis, tiek aš atvykome čionai vienut vienutėliai. Aš nešiojuosi
naštą dėl Europoje su kūdikiu įstrigusios žmonos, jis - savo
smuiką, lyg šis galėtų jo šmėkloms sugroti serenadą.
Izaokas man pasakoja griežiąs mamai, kuri mėgo liau
dišką savo kaimo netoli Brno muziką. Griežiąs tėvui, ku
riam patiko Mendelsono paprastumas, mažajam broliukui,
144
kuris nekentė smuiko garsų ir verkdavo kaskart jam sugro

jus bent vieną natą.
Mano Amalija sėdi virtuvėje ir klauso. Sukryžiuoja ran
kas ir užsimerkia. Kartais stebiu ją Izaokui griežiant, jos
veidą, nešamą kažkur toli.
Valgome trise susėdę aplink mūsų kuklų stalą, perduo
dami vienas kitam duonos pintinėlę. Izaoko atneštos gėlės
pamerktos Amalijos išsaugotame butelyje nuo pieno.
Mūsų gyvenimas ramiai tęsiasi, gyvename taikiai ir saugiai.
Sužinau, kokią paguodą teikia gera viskio taurė. Nusi
raminu valydamas tvankios pradinės mokyklos koridorius,
mokausi anglų kalbos skaitydamas knygas, laikomas pen
kiolika metų už mane jaunesnių vaikų suoluose. Štai ką vei
kiu, kartu studijuodamas mediciną.
Visi laiškai, kuriuos parašiau Lenkai pranešdamas, kad
esu saugus ir stengiuosi ištraukti ją iš Prahos, grįžo neat
plėšti ir guli dėžutėje po mano lova, ten pat ir mano pirmųjų
vedybų nuotrauka. Šalia medinių žaisliukų ir miniatiūrinio
lėktuvėlio, kuriuos nupirkau beveik prieš dešimtmetį Lon
done, svaiginamas gimsiančio sūnaus laukimo.
145
24 S K Y R I U S
LENKA
Kai sužinojau, kad Jozefo laivas nuskendo, pasaulis nusidažė

juodai. Mane pasiglemžė sielvartas.
Mama perspėjo, kad mano veidas išblyško. Turi nueiti
pas gydytoją, ragino ji siausdama mane ne vienu, bet dviem
paltais. Buvo rugsėjo pabaiga, ir mes jau oficialiai karia
vome. Man ant krūtinės karojo du ilgi atvartai, - dėl pilvo
nė vienas paltas neužsisegė.
Daktaras Silberštainas išsiėmė iš krepšio stetoskopą ir
priglaudė prie ištemptos pilvo odos.
- Kada paskutinį kartą jutote judesius? - paklausė.
Akyse tvenkėsi ašaros. Neįstengiau jam atsakyti; nuo tos
minutės, kai perskaičiau apie nuskendusį Athenia, nebeži
nojau nei kas, nei kaip.
- Neprisimenu, - tariau. - Ar kas negerai kūdikiui? -
pajutau iš po kojų slystant žemę.
Jis padėjo man atsigulti ir ilgai stengėsi išgirsti vaisiaus
širdies plakimą.
146
Pr ar as t a žmona
- Negirdžiu, - pasakė, - bet gal dėl vaisiaus padėties. Ei

kite namo, o po kelių dienų matysime.
Kitą vakarą nubudau pažadinta plūstančio kraujo. Vis
kas išslydo iš manęs. Mano vyras nebegyvas, o kūdikis - su-
tenėjęs kraujas ant paklodžių.
Tenorėjau tik vieno - būti kartu su jais.
Mama mane išmaudė ir slaugė, o gydytojas buvo toks
malonus, jog net davė šiek tiek brangaus morfino - kad už
migčiau.
Aš miegojau, miegojau be perstojo, lyg tas miegas būtų
pati mirtis. Lyg nieko nebūčiau sapnavusi. Sapnai buvo tam
sūs. Jokių vaizdinių, jokių prisiminimų, jokių minčių apie
ateitį. Sapnuodamas tamsą esi beveik miręs.
Kelis kitus mėnesius mama rūpinosi manimi lyg nau
jagime. Prausė mane, maitino ir skaitė man, gulinčiai lyg
mano negyvas kūdikis. Savo vaikystės lovoje be gyvybės
ženklų, blausiomis lyg matinis stiklas akimis.
***
Man besistengiant susitaikyti su netektimi, mūsų šeimos ir

bendruomenės reikalai tik prastėjo. Buvo atimtos laisvės,
kurių anksčiau tokiomis net nelaikėme. Nebegalėjome vai
ruoti, laikyti augintinių, net klausytis radijo. Turėjome dvi
dienas radijo aparatams priduoti, tad miglotai pamenu, kaip
tėvas surišo į ryšulį prieš daug metų mamai nupirktą radiją
ir atidavė valdžiai.
Regis, ankstesniam gyvenimui griūvant, galėjome kliau
tis vieninteliu žmogumi - Liuce. Ji ateidavo kiekvieną pir
147
madienį, išdygdavo lyg angelas su šviežiais kiaušiniais ir

pienu iš Petrio brolio ūkio. Šie vizitai buvo gyvybės kelias,
jungiantis mamą su pasauliu už mūsų buto sienų. Viskas ap
sivertė aukštyn kojomis: kadaise dosniai vaišinę Liucę praš
matniais šeštadienio valgiais ir dovanoję Gizelos pasiūtas
dovanas, dabar buvome priversti nuolankiai priimti tai, ką
tą savaitę ji atnešdavo pintinėje.
Liucės dukrelė Eliška jau rezgė pirmuosius sakinius,
savo putliomis kojytėmis ir lėlės veiduku priversdama
mamą ir Martą laikinai pamiršti nelaimes. Bet aš į vaiką
negalėjau nė pažvelgti. Regėdavau besišypsančią Liucę, kai
Eliška sukinėdavosi jai aplink prijuostę ar kramsnodavo
duonos kriaukšlį, ir apimdavo toks pavydas, kad dar labiau
šlykštėdavausi savimi. Buvo siaubinga pavydėti kitai mo
teriai vaiko, ypač tai, kurią taip mylėjai. Bet many žiojėjo
tokia tuštuma, kad įstengiau vien trokšti kuo nors pakeisti
tai, ko netekau.
Tačiau Liucė, ne kas kitas, ir ištraukė mane iš sielvarto.
Vieną popietę ji atėjo nešina pintine maisto, bet joje buvo ir
nedidelis ryšulėlis vien man. Atnešė prie lovos į rudą popie
rių suvyniotą ir virvele perrištą dovaną.
- Lenka, - įsakmiai paliepė. - Noriu, kad išvyniotum
dabar... ne vėliau.
Mano rankos buvo nusilpusios, mat jomis beveik ne
sinaudojau. Atrišant virvelę ir išvyniojant popierių pirštai
truputį virpėjo. Viduje buvo skardinė dėželė pastelių ir ne
didelis piešimo albumas.
- Prisimeni, kaip mudvi kartu piešdavome?
Linktelėjau.
148
Pr ar ast a žmona
- Pradėk ir vėl, - ji atitraukė užuolaidas ties mano lova. -

Kuri dar šeima turi tokį vaizdą į Vltavą?
Aš nieko nenorėjau, tik pamiršti tuštumą pilve, skaudų
ilgesį to, ko ten jau nebebuvo, bet maudė it negyjanti žaizda,
slopinama dejonė, niekaip negalinti prasiveržti.
Liucė atnešė man dovaną - priminė, kad tebeturiu akis
ir rankas. Tą popietę vėl pradėjau piešti eskizus.
Iš pradžių stengiausi susigrąžinti prarastus įgūdžius.
Pirštai spaudė pieštuką, smailė lietė popierių, bet ranka ir
galva veikė katra sau. Tačiau palengva ėmiau piešti ir vėl
įstengiau susikaupti. Pradėjau nuo smulkių dalykėlių savo
kambaryje. Vien žiūrėdama į daiktus, kurių tiek mėnesių nė
nepastebėjau, sėmiausi naujų jėgų. Stikliniai paukšteliai ant
mano rašomojo stalo, medinis vaikystės švilpukas, porcelia
ninė lėlė - gimtadienio dovana.
Kiekvieną savaitę Liucė atnešdavo dar šiek tiek piešimo
priemonių, ir paaiškėjo, kad skardinė anglinių pieštukų bei
standaus popieriaus bloknotas palengva gydo mano žaiz
das. Buvau tarsi paveikslas, nupieštas vien juodais ir baltais
dažais. Bet po keleto dienų įstengiau nubrėžti pirmuosius
spalvotus brūkšnius.
Sielvartas čia nuslūgdavo, čia vėl užplūsdavo. Kai pažvel
gusi pro langą matydavau ne žydų tautybės moteris, vaikšti
nėjančias su spindinčiais juodais vaikiškais vežimėliais, re
gėdavau saulės nutviekstas jų kūdikių kepuraites, man norė
josi susiriesti į kamuoliuką ir verkti.
Kitais sykiais naktį lovoje jausdavau tokią gėlą įsčiose,
kad net nebūdavau tikra, kodėl taip skauda: ar dėl to, kad
patyriau persileidimą - juk taip ir nemačiau to vaikelio akių,
149
nepajutau jo spaudžiančių pirštelių jėgos, - ar kad netekau

galimybės kada nors susilaukti vaiko su Jozefu. Jo nebebuvo,
ir nutrūko bet koks ryšys, galėjęs kada nors mudu sujungti.
Sužinojusi apie jo mirtį beveik neturėjau kada jo liūdėti, nes
persileidimas įvyko taip netrukus, - bet dabar pagaliau už
griuvo suvokimas, kad jis mirė ir niekada nebegrįš.
Tačiau bėgant savaitėms mano ašarų protrūkiai retėjo,
piešdama kuo toliau, tuo labiau įstengdavau prasiblaškyti.
Prisiminiau, kaip pirmaisiais studijų metais užsirakinusi ši
tame pačiame kambaryje tyrinėdavau savo kojas ar sulenktų
rankų sausgysles, ir žinojimas, kad yra dalykų, kurių iš ma
nęs neatimsi, teikė paguodą.
Susirangydavau prie miegamojo lango su bloknotu ant
kelių ir piešdavau pilies stogo kontūrą, tiltą lauke prie mūsų
buto, mažą mergaitę, striksinčią išilgai Vltavos krantinės,
kaip pati tiek sykių striksėjau vaikystėje. Piešdavau, kol ap
tirpdavo pirštai, o prijuostę nuklodavo pastelės dulkės.
Mama dažnai pabelsdavo į duris ir kviesdavo ateiti pas
ją į svetainę puodelio arbatos su keliais sausainiais, jei Liu
cei pavykdavo tą savaitę atnešti truputį sviesto. Anos sve
tainės buvo likęs tik šešėlis. Prieš keletą savaičių buvome
priversti likusius kelis vertingus daiktus nunešti ir perduoti
Bohemijos ir Moravijos protektoratui. Relikvines sidabrines
žvakides, kelias likusias porcelianines figūrėles ir puošme
nas mudvi su Marta nunešėme į saugyklą prie Ispaniško
sios sinagogos, kur šie daiktai buvo suregistruoti ir išsiųsti
į Reichą.
Manau, jog taip mielai kiūtojau savo vaikystės kambary
piešdama eskizus todėl, kad šitaip galėjau atsiriboti nuo
150
Pr ar as t a žmona
mūsų buto vienatvės ir tuštumos. Sėdėti tuščiame kam

baryje, kuris kadaise buvo pilnas spalvų ir gyvybės, dabar
buvo nepakeliama. Ir ilgėjausi ne lentynų, nustatytų stiklu ir
puošmenomis. Slėgė tuštumos jausmas, persmelkęs sienas,
dar stiprinamas štai tokio vaizdo: ant dabar jau aptriušusios
sofos sėdi atsilošusi mama su dviem dukterimis, iš pasku
tiniųjų besistengiančiomis vaidinti, kad vienas vienintelis
sausainis yra tokia prabanga, kokios nė viena iš jų nėra nu
sipelniusi.
Beveik visus tuos metus aš kasdien piešiau. Netgi pasi
stačiau prie lango nedidelį molbertą. Aliejinių dažų stygius
vertė dirbti labiau susitelkus nei akademijoje. Pastebėjau,
kad kiekvieną potėpį pirmiausia padarau mintyse, įsivaiz
duodama jį drobėje, kad įsitikinčiau, jog taip ir turi būti.
Nes žinojau, koks brangus kiekvienas colis dažų.
1941 metų rudenį visiems žydams buvo įsakyta segėti
geltonas Dovydo žvaigždes.
Prisimenu tą rugsėjo popietę, kai įsiregistravome ges
tapo įstaigoje ir gavome žvaigždes. Visi keturi grįžę namo
radome laukiančias Liucę su Eliška. Liucė turėjo durų raktą,
tad buvo įėjusi vidun ir iš atsineštų miltų bei kiaušinių pra
dėjusi kepti blynus.
Kai su Liuce ir Eliška sėdome prie stalo valgyti, geltonas
žvaigždes susikišome į kišenes. Sėdėjome nuvargusiais vei
dais. Mačiau, kaip ašaroja mamos akys žvelgiant į rausvą,
mielą bendravardės veidelį. Tėtė kėdėje sėdėjo tiesus, įsmei
gęs akis į aukštą laikrodį, o mudvi su Marta stengėmės pa
miršti kišenes svilinančias žvaigždes ir tiesiog mėgautis ska
niais Liucės blynais, nuo kurių pilnėjome vaikystėje.
151
Kai Liucė atsisveikindama apkabino mamą, iš šios kiše

nės ant grindų išsprūdo žvaigždė. Stovėjau tarp jų ir mačiau
ant kilimo krintančią žvaigždę, tyliai sklęsdama ji bylojo
daugiau nei garsiausias riksmas. Mama atsargiai ją pakėlė
ir vėl įsikišo į kišenę pridengdama delnu, lyg norėdama pa
slėpti nuo Liucės mažylės. Bet Eliška jau buvo pastebėjusi.
- Mamyte, žiūrėk, teta Liška kišenėje turi žvaigždžių.
Kaip jai gerai, mama!
Mano mama priklaupė ir pabučiavo mergaitę į kaktą.
- Žvaigždės priklauso dangui, mieloji. Nepamiršk to.
Liucė ašarų sklidinom akim priėjo prie mamos. Paėmė
dukrelės ranką ir pabučiavo. Aš taip troškau, kad ji paimtų
ir maniškę, nes prisiminiau, kokia į ją įsikibusi jausdavausi
saugi. Šiltu minkštu delnu Liucė glausdavo mane mažą, kai
eidavome gatve, ir jis man teikė ramybę. Vaikystės prisimi
nimai, kuomet žvaigždės, anot mamos, degė tik vidurnakčio
danguje.
***
Vieną popietę išėjau nusipirkti tų kelių produktų, kurių dar

galėjai gauti su savo maisto kortelėmis. Kasdien buvo skiria
mos tik kelios valandos žydams apsipirkti. Nusidriekdavo il
gos eilės, o pirkti lentynose beveik nebuvo ko. Bet tądien pa
vyko gauti truputį miltų ir sviesto, kelis ridikus ir du obuolius.
Žingsniuodama namo susidūriau su mergina, kuri aka
demijoje studijavo aukštesniame kurse, - Dina Gotlybova.
Ji geltonos žvaigždės nesegėjo ir nustebino, sustojusi su ma
nimi pasišnekėti.
152
- Grįžtu ką tik pažiūrėjusi „Snieguolę“, - tarė ji. - Nusi

ėmiau žvaigždę, kad galėčiau pamatyti filmą.
Buvau priblokšta. Man niekuomet nebūtų šovę į galvą
šitaip rizikuoti.
- Nė neįsivaizduoji, kaip nupieštas šis filmas, - jaudulys
jai liejosi per kraštus. - Personažai kaip gyvi... spalvos tokios
sodrios. Noriu lėkti namo ir kiaurą naktį piešti.
Kelias akimirkas pamiršau apie žvaigždę ant palto, apie
bute laukiančius alkanus tėvus ir sesę. Stovėjau ir žavėjausi
sena bendraklase, entuziastingai liaupsinančia filmą.
Mudvi dar kelias minutes šnektelėjome, paskui pastebė
jau mūsų link einantį vokiečių karininką ir išsigandusi nu
traukiau pokalbį.
Kaip aš norėjau dar pabūti su ja. Ji skleidė užkrečiamą
energiją, ir žavėjausi jos narsa, bet Dinos geltona žvaigždė
dabar gulėjo kišenėje, o maniškė buvo aiškiai prisiūta prie
atlapo. Mudviejų viešas pokalbis galėjo pridaryti bėdos.
- Dina, - švelniai paliečiau jai ranką. - Aš taip džiau
giuosi tave sutikusi, bet turiu eiti namo ir parnešti šitas pre
kes - kad ir kiek jų nedaug - mamai.
Ji linktelėjo ir nusišypsojo parodydama, jog suprato, ko
dėl sunerimau.
- Turėkime vilties, kad netrukus pasimatysime, - tarė ir
mudvi išsiskyrėme.
***
Tą vakarą, mums bevalgant vandeningą sriubą su virtiniais

ir du į keturias dalis padalytus obuolius, įsivaizdavau, kaip
153
jausčiausi sėdėdama tamsiame kino teatre ir žiūrėdama ani

macinį filmą. Juokčiausi regėdama ekrane šokčiojančius
linksmus vaizdus, projektoriaus šviesa apšviestų mano plau
kus, o geltona žvaigždė degtų giliai kišenėje.
154
25 S K Y R I U S
JOZEFAS
Naktį kartais pabundu iš sapno, kuriame sėdžiu gelbėji

mosi valtyje, šalia manęs įsitaisęs Izaokas, ant kelių laikantis
smuiką, jo juodos akys naršo vandenį ieškodamos tiksliai
tos vietos, kur įkrito jo strykas.
Tame sapne aš nežiūriu, kaip Athenia pirmagaliu kyla į
žvaigždėtą dangų. Nekreipiu dėmesio į suvarpytą valtį nei į
kraują, raudonai dažantį vandenis.
Aš įdėmiai žiūriu į tuščias vietas valtyje. Vietas, kur ga
lėjo sėdėti namiškiai, ir mano gyvenimas būtų buvęs visai
kitoks. Girdėjau kitus, likusius gyvus, šnekant apie tokią
pat nešiojamą kaltę: valtį, kurioje gal būtų tilpęs dar vienas
žmogus, šeimą, kurią gal būtų pavykę įtikinti paslėpti dar
vieną vaiką, ar žmoną, kurios trūks plyš nereikėjo palikti.
Jeigu jaučiuosi ypač prastai, mėginu šalia savęs įsivaiz
duoti Lenką. Krutindamas seną sėdynę pasislenku čiužiniu
ir padarau jai vietos ant medinio krašto. Uždedu ranką ant
baltos paklodės, kad ši sušiltų, ieškodamas Lenkos pirštų,
155
laukdamas, kada ji palies ranką. Šešiasdešimčiai metų pra

bėgus aš tebepamenu Lenkos rankos prisilietimą.
Atėjęs patikrinti, kaip po gimdymo jaučiasi gimdyvės,
beveik visoms savo pacientėms kalbu tą patį. Jos dažniausiai
sėdi lovose vilkėdamos chalatais. Kūdikis mažumėlę išvy
niotas iš ligoninės antklodėlės, veidukas žvelgia į motinos
krūtį, piršteliai įsikibę į jos pirštus.
Yra du oda patiriami pojūčiai, kurių niekuomet gyve
nime nepamiršite: vienas, kai pirmąkart pamilsite ir tas as
muo paims jūsų ranką, kitas - kai pirmą sykį jūsų vaikas
įsikibs jums į pirštą. Ir vienu, ir kitu atveju būsite surišti tar
pusavy amžiams.
Lenkos ranka buvo baltut baltutėlė. Pirštai ilgi ir ele
gantiškai liauni. Kai pirmą sykį ji paėmė mano ranką, širdis
daužėsi taip smarkiai, jog vos įstengiau kvėpuoti. Net kiaurą
dieną jai tapius ar piešus nuo jos niekuomet nedvelkė nei
terpentinu, nei kreidos dulkėmis. Priglausdavau lūpas prie
švelnių jos krumplių ir traukdavau į plaučius rožių ir snapu
čių aromatą. Į prisiminimus galėdavau įkristi lyg į minkštą
kėdę. Įstengdavau užuosti laimės kupiną gyvenimą. Galėda
vau užsimerkęs regėti, kaip mudu senstame, susikibę raukš
lėtomis ir nurudusiomis rankomis.
Tądien, kai išsiskyrėme stotyje, aš tikrai nemaniau, jog
tai bus paskutinis kartas. Bet lig šiol tebejaučiu prie skruostų
tas plazdančias rankas. Jaučiu jos pirštus ant vokų, traukiu
gėlių aromatą ir pamenu blykstelėjusią baltutėlę odą.
Kai gimė mano duktė Rebeka, du naujagimės piršteliai
sugriebė mane lygiai taip pat galingai. O kai gimė sūnus ir
aš jį atsargiai laikiau rankose, jaučiausi ne mažiau sukrėstas.
156
Kai Amalija gulėjo mirties patale su įstumtais į nosį

vamzdeliais ir dar vienu, pleistru priklijuotu prie rankos, aš
paimdavau jos ranką ir kalbėdavausi su ja.
Toji ranka buvo mažutė, gležnais pirštais, blyškiais nagų
pusmėnuliais. Mano dukters rankos, tik vyresnės. Senatvi
nės dėmės ir it ryžių popierius trapi oda. Aš bučiuodavau jai
ranką. Ji gulėdavo kietai užsimerkusi, o aš apsiašarodavau.
Atgalia jos ranka nusibraukdavau ašaras ir spūsčiodavau ją,
lyg mėgindamas bendrauti Morzės abėcėle.
Bet širdyje žinojau, kad net ir geriausiais mūsų santuo
kos metais Amalijos rankos niekuomet taip nejaudino ir ne
guodė kaip Lenkos. Tačiau kai Amalijos širdis liovėsi pla
kusi, o ranka atšalo, vis tiek kentėjau, ilgėdamasis tų trumpų
šilumos ir paguodos valandėlių.
157
26 S K Y R I U S
LENKA
Mums buvo laišku pranešta, kad 1942 metų gruodį mūsų

šeima bus išvežta į Terezyną.
Ne mes pirmieji gavome pranešimą apie perkėlimą.
Dina su motina buvo išgabentos tais pačiais metais kiek
anksčiau, Elza su tėvais - tų metų spalį. Lig tol kone lau
kėme šios galimybės. Vylėmės vėl susitikti su daugybe mūsų
rato žmonių, jau atsidūrusių ten. „Toji vieta bus skirta vien
žydams“, - pasakė tėvas. Kad ir keista, tuo metu tie žodžiai
skambėjo it paguoda.
Visiems perkeliamiesiems buvo priskiriama viena abė
cėlės raidė, mums kliuvo escetas - fi. Buvo nurodyta kiek
vienam vežtis ne daugiau kaip po penkiasdešimt kilogramų
bagažo, kuris tilptų į vieną lagaminą, vieną kuprinę ir vieną
patalynės ryšulį. Mudvi su Marta peržiūrėjome savo drabu
žius ir įsidėjome po tris aprangos pamainas. Po vienas kel
nes, suknelę ir du sijonus su palaidinėmis. Kojines. Batus.
Apatinių. Tėtė patarė mums su Marta įsidėti po knygą, bet
158
Pr ar as t a žmona
aš pasirinkau du piešimo albumėlius ir skardinę vynmedžio

anglies bei mažą dėžutę aliejinių pastelių.
Žinią, kad būsime išsiųsti į Terezyną, mama priėmė taip
tyliai, taip užsisklendusi, kad negalėjai perprasti jos jausmų.
Ji sukosi lyg mašina, našiai ir be emocijų: perskaičiusi nuro
dymus ėmėsi ruošti, kas būtina. Per tris savaites sutaupė dvi
dešras. Paskui, artėjant išvežimo laikui, ilgai, kol parudo, vi
rino pieną su cukrumi, tada išpilstė į popierines dėžutes. Be
to, sviestą suminkė su miltais ir susuko į vaškinį popierių.
Iškepė mažų sausainėlių ir vieną pyragą, ir dar kelis duonos
kepalėlius. Kone visas šias atsargas ji sukaišiojo tarp daiktų
savo ir tėvo kuprinėse, beveik nieko daugiau nepasiimdama,
išskyrus dvi drabužių pamainas ir keletą apatinių. Jokių at
sarginių batų. Nė vienos knygos.
Paėmusi mūsų paklodes ir pagalvių užvalkalus pavirino
su kava, kad kai galiausiai bus sudėvėti, neatrodytų nešva
rūs. Marta padavėjai Liucės prieš daug metų išsiuvinėtą už
valkalą ir taip pat paprašė pavirinti kavoje. „Noriu jį vež
tis“, - pasakė. Mama paėmė užvalkalą, jau nebetvirtą, nes
tiek metų Martos naudotą, ir išvirino.
Kai mudvi su Marta susikrovėme lagaminus, mama pa
tikrino, ką įsidėjome, ir iš naujo perlankstė drabužius; ma
tyt, jai reikėjo šitos ceremonijos - suruošti daiktus dukterų
kelionei. Mes jau buvome nebemažos, net Martai jau su
kako šešiolika, bet, mamos akimis, mumis vis tiek reikėjo
rūpintis.
Tėvas ant lagaminų ir kuprinių juodu rašalu storai užrašė
mūsų pervežimo numerius. Aš buvau 47046, Marta 47036,
mama 47026, tėvas 47016. Be to, su tais pačiais numeriais
159
mums buvo išduotos tapatybės kortelės, jas turėjome pasi

kabinti ant kaklo.
Prieš išvykstant iš vakaro į mūsų butą atėjo Liucė. Ji
buvo labai rimta. Juodi plaukai susegti už ausų, veidas susi
rūpinęs. Gražioje baltoje odoje, vos prieš keletą metų atro-
džiusioje lyg porcelianas, ryškėjo pirmosios amžiaus žymės.
Baimė veide atsispindėjo taip aiškiai, kad man stuburu per
bėgo šiurpas. Negalėjau pažvelgti jai į akis.
Tad dėmesį sutelkiau į mamą. Mačiau, kaip ji paėmė
Liucės peleriną ir nusišypsojo žvilgtelėjusi į puikų tamsiai
mėlyną gabardiną, atrodantį nė kiek ne prasčiau nei tądien,
kai jį padovanojo. Palietė Liucei petį, ir Liucė atsiliepė iš-
skėsdama rankas ir suimdama mamą į tokį tvirtą glėbį, kad
regėjau, kaip pirštai suglemžia mamos suknelės audinį.
Žiūrėdama į jiedvi - į mamą, besilenkiančią apkabinti
Liucės, jos smakrą Liucei ant peties, - galvojau apie šių mo
terų istoriją. Kaip jos abi mylėjo mane vaikystėje ir kaip abi,
kiekviena savaip, augino mane kaip motina. Bet dabar, žiū
rint į jas, buvo aišku, kad šias moteris jungiantis ryšys pana
šesnis į mudviejų su Marta. Jos neištarė nė žodžio, bet kiek
vienas judesys, kiekvienas gestas tyliai bylojo apie nerimą ir
padrąsinimą, apie baimę ir rodomą paguodą. Viską pasa
kant neištarus nė garso.
* * *
Prie valgomojo stalo Liucė sėdėjo šalia mamos. Žiūrėjo,

kaip mama atvožia tris aksomines dėžutes. Visus kitus ver
tingus daiktus, vokiečiams pareikalavus, tėvai atidavė jau
160
prieš daugybę savaičių. Lentynos Ispaniškosios sinagogos

rūsyje - vokiečių valdžios paskirtame surinkimo punkte -
buvo prikimštos sidabrinių sietynų, perlamutru inkrustuotų
gramofonų, sidabro rinkinių, paveikslų ir juvelyrinių dirbi
nių. Visi tie daiktai, dabar laikomi perdėta prabanga, bus iš
siųsti užsienin praturtinti Reicho vyresnybės. Ne vieną va
landą išstovėjome eilėje, kad priduotume savo laikrodžius,
tėvo rankogalių sąsagas, mamos perlų vėrinius, Martos aus
karus su briaunotais akmenėliais ir mano mėgstamą žiedą
su granato akute. Bet mamos sužadėtuvių žiedas, jungtuvių
išvakarėse senelės dovanotas auksinis smulkučių perlų vėri
nys ir nedidelis žiedelis, tėvo dovanotas mamai man gimus,
liko paslėpti ir išsaugoti.
Kuo aiškiausiai tebematau, kaip ji stumia juos Liucei, ši
tyliai susuka brangenybes į senus šalikus ir deda į pintinę.
„Išsaugosiu juos“, - ištaria Liucė vien nuleisdama akis.
Ji žino, kiek daug mamai reiškia patikėti tuos daiktus jai.
Jų svarbos neišmatuosi nei pinigine brangakmenių verte,
nei aukso svoriu, nes kiekvienas ženklino kitą gyvenimo
etapą.
Mama atsistoja ir Liucė, pasistiebusi ant pirštų galų, ap
glėbia ją paskutinį sykį. Mamos skruostu nurieda vieniša
ašara. Mano numylėta Liucė bučiuoja ją ne į sausą, o į su
drėkusį skruostą, o mama prieš atsitraukdama linksi, rody
dama į abi savo dukteris, kurios jau visai nebe vaikai, bet dvi
jaunos moterys.
Liucė prieina prie mudviejų su Marta, ir mes atsisvei
kindamos atsistojame apsikabinti. Ji laiko tvirtai prisispau
dusi pintinę, ir mes žinome, kad tai ženklas, jog brangeny
161
bės pas ją bus saugios. Kad ji niekuomet jų neparduos. Jos

žvilgsnis nuožmus ir įžūlus, - tokio anksčiau niekuomet
neregėjau.
- Pasimatysime, mergaitės, kai viskas pasibaigs, - sako
ji, iš visų jėgų stengdamasi nusišypsoti. - Ir mama galės nu
spręsti, kuri ką nešios.
Žiūriu į ją ir žinau, kad mano akyse išgąstis. Ašaros, at
sisveikinimo su ja jaudulys, - visa tai beveik nepakeliama.
- Liuce, - sakau, - paimk ir šitą.
Išsisegu Jozefo paskutinę dieną stotyje dovanotą kamėją.
Nusimaunu ir auksinį jungtuvių žiedą, nors buvau pasiža
dėjusi mūvėti jį, kol būsiu gyva.
- Pasaugok ir šituos.
Liucė siekia mane apkabinti ir tikina padarysianti, ko
prašau, nereikia jaudintis. Bandau jai padėkoti, bet plūsteli
ašaros, ir ji ramina mane, kaip ramindavo mažą.
Tvirtai priglaudusi prie krūtinės pabučiuoja, paskui dar
sykį Martą, tada atsitiesia ir tyliai išeina pro duris.
* * *
Kitą rytą su lagaminais ir kuprinėmis palikome savo butą.

Miegojome mažai, o rytą persimetėme tik keliais žodžiais,
nes slėgė rūpestis ir nežinia, ko tikėtis. Mūsų deportacijos
kortelėse buvo nurodyta prisistatyti į vietos mokyklą, ku
rioje praleisime tris dienas iki išvežant į Terezyną. Mums
atėjus mokykloje jau knibždėjo šimtai žmonių. Marta tuč
tuojau susitiko buvusią bendraklasę, bet aš nieko neatpaži
nau. Miegojome ant grindų, pasitiesę savo paklodes ir ant
162
klodę. Oras tvoskė dešromis ir šiltu pienu. Tai buvo bjau

rus, gaižus kvapas, mane jis pykino. Prisimenu, kniaubiausi
į pagalvės užvalkalą, norėdama užuosti kavą, kurioje mama
jį virino. Maudė skrandį, - dar ne nuo alkio, bet nuo nu
jaučiamos grėsmės. Mus visus gaubė nervingumo ir baimės
ūkas. Kiekviena pora akių atrodė išsigandusi. Net aplinkui
tapinėjantys mažyliai kojinaitėmis apmautomis kojytėmis ir
apvaliais veidukais atrodė sukaustyti baimės. Žvelgiau į juos
su gailesčiu. Mano pačios vaikystė buvo tokia nerūpestinga.
Ilgi pasivaikščiojimai su Liuce ir Marta, akvarelių liejimas
palei Vltavą ir gabalėliai riebaus šokoladinio torto. Tuo
metu dar neleidau sau pagalvoti, jog turėčiau džiaugtis nete
kusi kūdikio, tai nutiks daug vėliau, bet skaudu buvo žiūrėti
į vaiką, ilgesingai žvelgiantį į kitų žmonių maistą, vaiką, kurį
jau reikia numaudyti arba kurio tėvams lagamine pritrūko
vietos bent vienam žaisliukui.
Pirmąją naktį mokykloje susidraugavau su vienu ber
niuku. Jis buvo vardu Hansas, prieš mėnesį jam sukako treji.
Tėvus ir Martą buvau palikusi prie mūsų laikino guolio ir
nuėjusi pavaikštinėti salės pakraščiais. Kaip buvau pratusi,
iš kuprinės pasiėmiau anglies ir piešimo popieriaus, vilda
masi rasti ką nors įdomaus nupiešti. Susiieškojau tylų kam
pelį ir įsitaisiau kiek įstengdama patogiau.
Bet dar nespėjus įsikurti mane aptiko Hansas. Jis vilkėjo
baltus marškinėlius, jau išteptus kažkuo panašiu į uogienę,
ir mūvėjo rudas kelnytes. Tamsūs plaukučiai buvo tankūs ir
garbanoti. Akys tamsiai žalios.
Gerai nežinau, kodėl jis nusprendė atsisėsti šalia. Netu
rėjau nei sausainio, netgi nė pagaliuko, kurį būčiau galėjusi
163
jam pasiūlyti, bet jis įsitaisė man prie kojų ir nusišypsojo.

Parodžiau savo eskizų albumą ir paklausiau, ar jis nieko
prieš, jei kelias minutes jį papieščiau. Jis linktelėjo ir vėl nu
sišypsojo. Man nudiegė širdį, pažvelgus į jo garbanas ir akių
spalvą. Klausiau savęs, ar ir mano vaikelis būtų atrodęs pa
našiai, sulaukęs trejų.
- Hansai, - sušnibždėjau. - Pažiūrėk į šešėlius ant stiklo.
Aukštai, sporto salės languose, aiškiai atsispindėjo lauke
augantys medžiai. Lyg milžiniškos lėlės jie siūbavo į visas
puses. Viena šaka priminė žirafos kaklą - lapų kuokštas vir
šuje galėjo būti besisupanti jos galva. Kitas medis turėjo ilgą
šluotą šakų ir ši atrodė lyg tabaluojanti medūza. Hansas su
kikeno, ir aš pradėjau piešti jį iš profilio.
Per kitas dvi dienas mudu dar labiau susidraugavome.
Susipažinau su jo tėvais, Ilona ir Benjaminu, jie buvo pana
šaus amžiaus kaip mudu su Jozefu. Piešiau juos, susikibu
sius rankomis, Iloną, žvelgiančią tolyn, pro vyro veidą, pro
sūnų, trypiantį ant grindų. Ji jau stengėsi įsivaizduoti, kur
mus išveš, motinos veide ryškėjo nerimastingas nežinomy
bės laukimas.
Prieš Terezyną, parašiau lapo apačioje. Galėjai apžiūrėti
visą salę, žvelgdamas į motinų akis, - visų žvilgsniai buvo
tokie pat. Kur mes siunčiami?
Tuo metu Terezyno pavadinimas man nieko nesakė. Ne
žinojau apie naikinimo stovyklas nei darbo stovyklas, net
dorai nesuvokiau geto sąvokos. Niekuomet nebuvau girdė
jusi kuždantis apie koncentracijos stovyklas.
Girdėjome tik tiek, kad gyvensime vien su žydais, ir tai
mus guodė. Būti ten, kur visi esame tokie patys, kur nerei
164
kės gyventi šalia kitų, turinčių laisvę, kai mums tuo tarpu
vienas po kito maunami apribojimų apynasriai. Žinojome,
kad ten bus esesininkų ir kad turėsime dirbti. Bet ar žino
jome, kas dar iš tiesų mūsų laukia? Ne. Nežinojome. Nė
trupučio. Ne.
* * *
Mus sulaipino į traukinį, suvarė per šimtą į erdvę, kuri ir

nuo pusės tiek būtų buvusi sausakimša. Stovėjau šalia Mar-
tos ir mamos. Tėtę nuo mūsų nustūmė į šalį, kai buvome
kuo giliau grūdamos į vagoną. Durims užsidarius ėmiau
jo dairytis. Blausus saulės šviesos ruoželis smelkėsi į va
goną tik pro siaurą langelį viršuje, bet traukinio gilumoje
įžiūrėjau sumirgėjusį jo profilį. Kaskart pamėginusi dirs
telėti jo pusėn, regėdavau jį, įsmeigusį žvilgsnį tiesiai prieš
save.
Traukinys šliaužė bėgiais. Verkė kūdikiai, žmonės sten
gėsi nesiskųsti, bet važiuoti buvo baisiai nepatogu, atsisėsti
nebuvo kur. Oras buvo troškus, pritvinkęs maisto atsargų
kvapų. Apsidairiau ieškodama Hanso, kad galėčiau bent
akimirką jį kilstelėti ir užuosti jo neplautų plaukučių kvapą.
Vėlyvą popietę traukinys sustojo ir vagono durys paga
liau atsidarė. Atvažiavome į nedidelę Bohušovicių traukinių
stotį, maždaug už trijų kilometrų nuo Terezyno. Lagaminus
ir kuprines likusį kelio galą čekų policininkai liepė mums
neštis patiems.
Jau buvo gerokai pasnigę. Palei kelią stūksojo suneštos
aukštos sniego pusnys, o kolonai pajudėjus Terezyno link
165
ėmė palengva snyguriuoti. Prisimenu, žiūrėjau j snaiges ma

mos ir Martos plaukuose. Jiedvi atrodė jau tokios pavargu
sios, o po tokios ilgos kelionės juodi paltai nė kiek nebeat
rodė elegantiški. Bet blėstančioje saulės šviesoje jos priminė
fėjas sniego nusagstytomis rausvų plaukų garbanomis. Pa
dabintos mažyčiais krištoliniais karoliukais, akimirką žyb-
telinčiais prieš išnykstant.
Paskui, beeidami toliau, pagaliau horizonte išvydome
Terezyno pylimus. Pastebėjau, kad prieky žengianti mama
pasirausė kišenėje, tada pasilenkė ir jos žingsnis valan
džiukę sulėtėjo. Kai stovėjome išsirikiavę ir buvome skai
čiuojami, atkreipiau dėmesį, kad ji atrodo kitaip, kone atga
vusi įprastą veido spalvą. Geriau įsižiūrėjusi supratau, kas ją
taip pakeitė. Ji slapta buvo pasidažiusi lūpas.
Dauguma mūsų apie Terezyno miestą nieko nežino
jome. Tam nebuvo reikalo, mat ligi tol patogiai gyvenome
Prahoje. Ilgainiui sužinojau, kad imperatoriaus Juozapo II
įsakymu Terezynas buvo pastatytas kaip barokinė tvirtovė
aštuoniolikto amžiaus pabaigoje. Iš pradžių ji Habsbur-
gams tarnavo kaip politinių kalinių kalėjimas, šalia jo iš
kilo nedidelis miestelis įgulai ir kareiviams dislokuoti. Tad
neįsivaizduokite Aušvico ar Treblinkos, kai toliau pasako
siu savo istoriją. Čia mūsų atvykusių nepasitiko rūkstantis
kaminas nei degantys pelenai. Nebuvo rudų medinių ba
rakų. Jis priminė nedidelį miestelį su nešvariais, dulkėtais
pastatais. Fasadai, kadaise nudažyti geltona Marijos Teresės
spalva, dabar buvo nublukę ir apsilaupę, bažnyčia apkalta
lentomis. Tačiau bet kokiam pabėgimui kelias buvo kirstė
užkirstas: miestelį supo pylimų juosiamas vandens sklidi
166
Pr ar as t a žmona
nas griovys, o visus išėjimus ir įėjimus saugojo geležiniai

vartai.
Atvykę buvome nuvesdinti į Schleusse - atvykimo salę,
ten mus suregistravo, apieškojo, meistriškai patikrino ba
gažą speciali vokiečių moterų komanda. Kai buvome apdo
roti, keletą dienų dar praleidome šioje salėje, kol Raumwirts-
chaft - tam tikras žydų savivaldos padalinys - paskyrė mums
būstus. Šio padalinio vyrai ir moterys buvo iš anksto įspėti
ir jau paruošę gultus naujai atvykusiems. Laimė, mama,
Marta ir aš buvome visos apgyvendintos Dresdeno barake,
o tėvas nusiųstas gyventi į Sudetus. Netrukus paaiškėjo, kad
dauguma barakų pavadinti vokiškų miestų vardais.
Mums besiruošiant į savo barakus, pamačiau kampe
Iloną, laikančią prisispaudusį Hansą. Kojomis jis buvo apsi
vijęs jai juosmenį, galvą priglaudęs prie peties. Pabandžiau
sugauti jo žvilgsnį ir priversti nusišypsoti, bet po kelionės ir
dėl maisto stygiaus jis buvo apsnūdęs. Pirštais pavaizdavau
šešėlių teatro figūrėlę ir išvydau jį šyptelint. Ilona man pa
sakė, kad juodu su Benjaminu dar nenusiųsti į jokį būstą, ir
aš kalbėjau turinti vilties, jog ji gyvens su mumis. Taip galė
sime matytis ir gal rūpintis Hansu, kuris dar buvo per mažas
gyventi vaikų barakuose atskirtas nuo jos.
Ji linktelėjo, bet jau atrodė lyg nugrimzdusi į sapną. Akys
padūmavusios, plaukai nesusegti pakaušyje. Kaip greitai pa
sikeitė mūsų išvaizda be švarių drabužių, vonios ir veidro
džio prabangos.
Atsisveikinome su žmonėmis, su kuriais per tas kelias
dienas Schleusse susidraugavome, ir patraukėme tolyn į
getą.
167
Eidama prie barakų žvelgiau į kelyje sutinkamus žmo

nes, ieškojau žvilgsnio, kuris gal nuramintų, kad Terezyne
nebus baisu pragyventi karą. Aš, kaip daugybė kitų žydų,
tuomet negalėjau suvokti, kad yra generalinis planas mus
sunaikinti, vyliausi, jog norima tik atskirti nuo kitų. Bet tą
pirmąją popietę žengiant per Terezyną tapo aišku, jog čia
karaliauja nepriteklius. Gatvėse buvo pilna pusbadžių ka
linių įdubusiais skruostais ir nudėvėtais drabužiais. Liesi it
skeletai vyrai traukė senus laidojimo vežimėlius, prikrau
tus lagaminų ar atsargų. Niekur nebuvo regėti jokių spalvų
nei gyvybės. Net parkas miestelio centre buvo aptvertas
tvora.
Iš Bohušovicių atvyko kita partija tremtinių, ir aš nie
kada nepamiršiu, kaip atrodė tie žmonės. Vyrai ilgomis bal
tomis barzdomis, kai kurie su cilindrais ir frakais. Mote
rys ilgomis suknelėmis, kailiniais, kelios net ėjo su skėčiais
nuo saulės, linkstančiais nuo sniego. Vėliau sužinojome, jog
buvo atvežti Vokietijos žydai - nusipelnę karo veteranai, in
telektualai, kultūros veikėjai, - sumokėję tūkstančius už ta
riamas sutartis, kuriomis jiems buvo melagingai pažadėta
privilegijuotai perkelti, kol tęsis karas, gyventi kitur.
Tempiau kaklą žiūrėdama, kaip jie takeliu traukia į atvy
kimo salę, o Marta patapšnojo man per petį.
- Ar nebūsim per prastai apsitaisiusios?
Pirmą sykį per kelias dienas nusijuokiau ir panorau ją
apkabinti. Visą gyvenimą aš, vyresnioji sesuo, stengdavausi
būti stipri ir priversti Martą šypsotis, tad apėmė keistas jaus
mas matant, kaip ji stengiasi būti narsi, nors širdyje žinojau,
jog baiminasi ne mažiau nei aš.
168
Pr ar as t a žmona
- Jeigu ir taip, daugiau šios klaidos nekartosim, - atsa

kiau.
Tėvai mūsų negirdėjo. Jie susikaupę ėjo priešais mus lyg
du žmonės, jau susitaikę paklusti įsakymams. Kai prieš juos
einantys sulėtino žingsnį, jie irgi žengė lėčiau. Tarpusavy
nesišnekėjo. Nežiūrėjo vienas į kitą, tik tiesiai prieš save.
Mums jau buvo pasakyta, kad vyrai gyvens atskirai, tad
Marta, mama ir aš pasistengėme kuo narsiau atsisveikinti su
tėvu, kai mūsų grupė sustojo prie paskirto barako.
Tėtė pabučiavo mus visas į kaktą. Jis nešė mamos kup
rinę, ir mačiau, kad perduodamas ją grumiasi su savimi. Jis
kentėjo nebegalėdamas jai padėti.
- Bus gerai, - išgirdau kuždant mamą. Ji ištiesė ranką,
norėdama iš jo paimti nešulį. - Ji nesunki.
Tėvo ranka drebėjo. Tvirta ranka, drebanti vilnonio palto
rankovėje.
- Žvilgtelsiu į savo mergaites šįvakar prieš komendanto
valandą, - palietė mamos riešą jis.
Mama linktelėjo.
- Taip, tėte, - atsakėme abi, siekdamos padėti mamai pa
kelti nešulį. Matėme, kaip mama darsyk atsigręžė į tėvą, iš
visų jėgų stengdamasi išlaikyti ramų veidą.
* * *
Nusiminusios užkopėme laiptais, kur mus tučtuojau pasi

tiko šleikštus dvokas. Oras buvo persunktas nešvarių išvie
čių ir nepraustų kūnų smarvės. Marta ėjo prieš mudvi su
mama. Ji atsigręžė išsigandusi.
169
- Lenka, - sukuždėjo. - Kur mus atvežė?

Tyliai sukrutinau lūpas:
- Viskas bus gerai... nesustok... eik toliau.
Galiausiai pasiekėme savo kambarį. Įsivaizduokite šim
tus žmonių, sugrūstų į patalpą sulig nedidele klase. Eilėmis
išrikiuoti trijų aukštų gultai. Jie tokie siauri ir taip arti vienas
kito, kad naktį vargiai apsiversi nekliudęs gretimame guo
lyje gulinčio žmogaus. Žemutinių ir vidurinių aukštų gy
ventojai negalėjo ant savo šiaudinių čiužinių atsisėsti, nesu
sitrenkę galvų. Nors popietė dar tik įpusėjo, kambarį gaubė
nyki prieblanda. Prie lubų kybojo maža spingsinti lemputė
ant sulankstyto laido.
Lagaminai riogsojo sukrauti arba laisvame kampe, arba
ant lentynos virš gulto. Visur buvo prikabinėta drabužių, o
mus pasitikusį bjaurų dvoką čia jutome dar stipriau. Buvo
nežmoniškai šalta, nes šilumą skleidė tik nedidelė krosnelė
su kibiru anglių. Kiekvienam šimtui žmonių buvo įrengta
viena praustuvė ir viena išvietė.
Stovėdama kambaryje, kuriame nuo šiol gyvensime,
mama atsisuko į mudvi su Marta; jos skruostais riedėjo aša
ros. Ir Marta, ir aš netekome žado. Mūsų visuomet išdidi
mama valandėlę sukrėsta neįstengė pajudinti lūpų, paskui
palietė man ranką ir išgirdau ją šnabždant:
- Vaikeliai, aš labai atsiprašau jūsų.
Mintis, kad ji pajuto būtinybę mūsų atsiprašyti, lig šiol
man spaudžia ašaras. Ji ir vaizdas sesers, bandančios tą naktį
užmigti - pasitiesus ant šieno „pagalvės“ prieš tiek metų
Liucės išsiuvinėtą užvalkalą.
1 70
Pr ar as t a žmona
* * *
- Išsilavinimas? - paklausė manęs jis.

Stovėjau prie stalo Seniūnų tarybos raštinėje ir vyrui
trumpai nukirptais žilais plaukais nervingai aiškinau, kad
studijavau Prahos dailės akademijoje.
Seniūnų taryba buvo išrinktų žydų atstovų grupė, įsikū
rusi Magdeburgo barake ir prižiūrinti visas geto veiklos sri
tis. Vėliau visi sužinosime, kad Terezynas buvo Reicho eks
perimentas. „Pavyzdinis getas“, įsteigtas parodyti pasauliui,
kad žydai nėra naikinami ir kad jis iš tiesų daugiausia tvar
komas pačių žydų. Čia buvo čekų žandarų ir SS karininkų,
bet kasdienio gyvenimo mechanizmą prižiūrėjo Seniūnų
taryba. Ji kaip nedidelė vyriausybė tvarkė apgyvendinimo
reikalus ir skirdavo darbą, rūpinosi gete vandens ir elektros
energijos tiekimu, gerovės programomis vaikams, vadovavo
nedidelei ligoninei ir net buvo atsakinga, kad būtų surenka
mas reikiamas skaičius žmonių, kurie kitu etapu būtų išvežti
„į rytus“.
Stovėjau prieš vyrus, kurie nuspręs, kur būsiu paskirta
dirbti. Du plikiai beveik nė nepažiūrėjo į mane, paskui vie
nas paklausė, kokio aš amžiaus, išsilavinimo ir ar turiu ko
kių ypatingų talentų.
- Esu Lenka Maizel Kon, - tvirtai tariau, lygman jau būtų
reikėję pačiai sau priminti, kas esu. Už manęs kilo bruzde
sys - motina stengėsi nuraminti nerimstantį kūdikį. - Dveji
su puse metų Prahos dailės akademijoje, - pridūriau. - Mo
kiausi piešti iš natūros ir tapyti.
171
Vyresnysis pakėlė galvą ir dabar prisimerkęs įsispitrijo į

mane. Kažkas sužadino jam smalsumą.
- Dailininkė?
- Taip, - atsakiau.
- Turi gerą, tvirtą ranką?
- Taip, turiu.
Vyriškis sukuždėjo kažką kolegai, šis linktelėjo.
Paskui išėmęs iš stalčiaus skiautę popieriaus užkeverzojo
ant jos: Lautscher Werkstatte - Liaučerio dirbtuvės.
Apačioje buvo užrašytas kambario numeris. Vyras ne
siteikė pakelti nuo stalo galvos, tik liepė man eiti ir tuoj pat
ten prisistatyti.
***
Su popieriais nužingsniavau į Liaučerio dirbtuves, nedidelį

kambarį Magdeburgo barake. Man atėjus durys buvo atvi
ros, prie didelio stalo jau dirbo dešimt dailininkų.
Lengviau atsipūčiau pasveikinta guodžiamų spalvų ir
kvapų, jie priminė dienas Prahos akademijoje: aštriai trenkė
terpentinu, tvyrojo sodrus, riebus sėmenų aliejaus ir mai
šomų pigmentų kvapas. Visais kambario pasieniais stovėjo
atremtos didžiulės senųjų meistrų drobės - klastotės ar ko
pijos. Ant stalo mačiau nedideles, pašto atviruko dydžio,
akvareles - džiugius, idiliškus vaizdelius ir keletą mažų vai
kučių portretų.
Prie manęs priėjo maždaug mano amžiaus moteris.
Smulkutė blondinė trumpai kirptais plaukais. Nors ant pa
laido drabužio segėjo žydišką žvaigždę, jos veidas atrodė
172
Pr ar as t a žmona
slaviškas. Platūs skruostikauliai, nedidukė plokščia nosis,

didelės žalios akys. Liesutė it skiedrelė.
- Aš Lenka, - prisistačiau ir parodžiau savo siuntimą. -
Man buvo liepta ateiti ir dirbti čia.
Ji nusišypsojo.
- Vadinasi, turi šiokios tokios dailininko patirties?
- Taip, truputį daugiau nei dvejus metus Prahos akade
mijoje.
- Gerai, - ji vėl nusišypsojo. - Gali vadinti mane Rita.
Manau, tau čia patiks. Esame dailininkų grupė, iš esmės
niekieno neprižiūrimi, neskaitant retkarčiais pasirodančio
vokiečių kareivio, kuris ateina savaitės gale paskirti mums
užduočių ir išsiųsti pabaigtų darbų.
Išputusi akis dairiausi po kambarį. Tai, ką mačiau, mane
trikdė. Visi plokšti paviršiai buvo nukloti džiūstančiais pa
veikslais. Kai kurie iš jų buvo peizažai, bet visi kiti - puikiai
žinomų paveikslų kopijos.
- Kas visa tai užsako? - negalėjau patikėti.
- Tai vis Reicho pageidavimai. Kai kurie atvirukai bus
parduodami Vokietijoje. Emaliuoti ir dekoratyviniai dir
biniai veikiausiai bus išdovanoti esesininkams, o senieji
meistrai - parduoti už didelius pinigus, nes tai nepriekaiš
tingos kopijos... Tereza - štai anava ten - yra genijus.
Ji parodė į liesą merginą, ne vyresnę kaip aštuoniolikos,
stovinčią prie molberto. Ši tapė nevilkėdama chalato; paletę
atstojo senos faneros gabalas dažais numargintu kraštu.
- Niekas nemoka taip kopijuoti Rembranto kaip Tereza.
Gal nė pats Rembrantas.
Apžiūrėjau merginos tapomą „Vyro su aukso šalmu“ ko
173
piją ir negalėjau patikėti savo akimis. Paveikslas buvo tiksli

originalo reprodukcija. Kietai sučiaupta rimta burna, že
myn nuleistos akys. Net šarvai atkurti tobulai - jie sunkiai
sviro vyrui nuo pečių.
Žalvarinio šalmo užraitas buvo nutapytas taip tiksliai,
kad, atrodė, virste virsta iš drobės. Bet labiausiai man kvapą
užgniaužė paties metalo spindesys.
- Ar gaunate aukso lapelių, kad galėtumėte auksuoti? -
paklausiau.
Žinojau, koks net prieškariu retas ir brangus buvo auk
sas, ir negalėjau patikėti, kad Liaučeryje dirbantys dailinin
kai galėtų jį naudoti.
- Ne, negauname, - atsakė Rita. - Nė nenutuokiame,
kaip jai taip pavyksta.
Priėjau prie Terezos arčiau ir tyrinėjau paveikslą. Stebė
jausi, kaip ji įstengia sukurti šalmo atšvaitą be aukso lape
lių. Ko gero, norėdama išgauti tokį efektą, mergina sluoks
niais užtepė penkiolika pigmentų. Truputį dažų ji įrankiu
nugrandydavo, taip formuodama paviršių ir šviesos žaismą
jame.
Kairėje džiūvo keturi kiti „rembrantai“, visi tikslios vie
nas kito kopijos. Kiekvienas šalmas, kiekviena plunksna,
kiekviena susimąsčiusio veido raukšlelė buvo pavaizduoti
lygiai taip pat preciziškai, lyg fabrike.
- Veikiausiai turėtum pradėti nuo atvirukų, - parodė
Rita į vidurinį stalą. - Nebent turi išskirtinį Terezos talentą.
Atvirukai sekasi lengvai ir sparčiai. Penktadieniais ateina
vokiečiai ir juos surenka, tad iki to laiko turėtum pasistengti
nupiešti jų šimtą.
174
Pakėliau antakį. Šimtas atvirukų per savaitę atrodė ne

įmanomai daug.
- Lenka, paimk... - ji padavė man peizažų knygą. -
Daugeliui merginų patinka piešti iš jos. Rinkis šviesias ir
linksmas spalvas. Ir stenkis neklysti. Kuo mažiau popie
riaus sugadiname, tuo daugiau jo lieka mums kitiems rei
kalams.
Ji valandėlę nutilo, žiūrėjo prisimerkusi į mane.
- Ar turi atsivežusi vaiką?
- Ne, - akimirką patylėjau. - Neturiu vaikų.
Ji papurtė galvą.
- Gal taip ir geriausia. Širdis plyšta matant juos sugrūs
tus į tokius purvinus barakus... ar bent gali įsivaizduoti? - ji
bjaurėdamasi caktelėjo liežuviu. - Ko gero, visi stengiamės
daryti, kas įmanoma tokiomis sąlygomis. Čia daug merginų
kaupia piešimo priemonių likučius. Nešame į vaikų barakus
vieną kitą popieriaus skiautę, truputį dažų ar dar ko nors, ką
tik randame, kad jie naudotųsi... jie būna tokie laimingi, be
to, turi nuostabią mokytoją, kuri vertina viską, ką tik įsten
giame nudžiovusios nunešti jiems.
Prisiminiau savo nuostabą, kai mama padovanojo man
pirmąjį dažų rinkinį ir piešimo albumą. Neištvėriau nenu
sišypsojusi, jog net čia yra žmonių, siaubingai rizikuojančių
vien dėl to, kad šis stebuklas tęstųsi.
***
Štai taip Terezyne pradėjau piešti. Nubusdavau kas rytą ba

rake su kitomis moterimis, gerdavau varganą kavą, kuri iš
175
tiesų nė nebuvo kava, tik drungnas vanduo su paviršiuje

plūduriuojančiais surogato tirščiais, užkąsdama gabalėliu
apipelijusios ar sužiedėjusios duonos. Bet man pasisekė la
biau nei daugumai kitų. Palyginti su kitomis, dirbančiomis
laukuose ar slaugančiomis ligonius, piešdama mažoje studi
joje aš neišeikvodavau daug energijos.
Nors Marta, mama ir aš tebebuvome sveikos, patalinės
blakės ir blusos buvo tikra bėda, reikalaujanti nuolatinio
budrumo. Kas vakarą apžiūrėdavome viena kitą, ieškoda
mos bet kokio juodo taškelio, ir sugnybusios nagais jas nu
rinkdavome.
Barakas buvo sausakimšas, pilnas nerimaujančių, alkanų
moterų, su kiekviena diena jų vargas ir nerimas vis didėjo.
Visoms trūko vietos, ir moterys susierzindavo dėl menkiau
sio nieko. Viena imdavo šaukti ant kitos, kam ši gaišinanti
eilę prie išvietės. Kita moteris ką nors užsipuldavo, neteisin
gai apkaltinusi vagyste, nors dėl to veikiausiai būdavo kalta
viena iš čekių žandarių, gvelbdavusi net ir tą menką mūsų
tebeturimą turtą.
Vieną vakarą mergina, vardu Hanka, stiklo šuke persi-
rėžė riešus. Ji tai padarė nė neaiktelėdama, persipjovė venas,
kai kambary buvo penkiasdešimt kitų iš darbo grįžusių mo
terų. Pirma ją aptiko tokia Fane.
- Ji mirtinai nukraujuos! - suriko.
Atskubėjusios pamatėme Hanką - smulkutį išblyškusį
kūną, susirietusį prie apatinio gulto krašto. Viena ranka
buvo nukarusi. Po ja telkšojo kraujo klanas, jis sparčiai plė
tėsi ant nešvarių medinių grindų.
Viena moteris drykstelėjo savo pagalvės užvalkalą ir už
176
veržė Hankai riešą, o mudvi su Fane pakėlėme ją ant rankų.

Paskui bėgome kiek įkabindamos, nešėme į ligoninę jos len
gvutį it plunksnelė kūną, besisūpuojantį mūsų rankose. Po
dviejų dienų, stebuklingai išlikusi gyva, Hanka sugrįžo į ba
raką. Bet ne visos parodė jai gerumą. Nes grįžusi iš ligoninės
ji rado pavogtus visus iš namų atsivežtus daiktus. Dingo vis
kas - nuo dantų šepetuko iki vilnonio palto. Barako moterys
tvirtino nė nenutuokiančios, kur galėjo pasidėti jos daiktai.
177
27 SKYRIUS
LENKA
Nutikimas su Hanka mane pamokė, kad mūsų barake nėra

nė vienos moters, kuria galėčiau visiškai pasitikėti. Nė vie
nos, išskyrus mamą ir Martą. Daug kitų merginų ir toliau
bendravo viena su kita, kai kurios net kviesdavo mane iki
komendanto valandos su jomis lauke pasivaikščioti ar pa-
liežuvauti, bet aš atsisakydavau.
Darbas Liaučerio dirbtuvėse man tapo išsigelbėjimu.
Be to, tai buvo vienintelis laikas Terezyne, kai bent truputį
jaučiausi savo gyvenimo šeimininkė. Kai sėsdavau priešais
baltą popieriaus stačiakampį su teptuku rankoje, galėjau
rinktis kompoziciją, spalvas ir brėžti kokias noriu linijas.
Niekas nenurodinėjo, ką ir kaip vaizduoti. Pati nuspręsda
vau, ar vėjo malūną piešti kairėje, o dangų - pilną debesų.
Tai lengvino kasdienio gyvenimo įtampą. Iš alkio maudė
skrandį, bet jaučiausi dėkinga už galimybę gauti dailės prie
monių. Ir nors dažniausiai liejau nedideles akvareles - an
geliškus kūdikius ar peizažus, patrauklius platiesiems vokie
178
čių sluoksniams, kurie juos pirks ir naudos kaip sveikinimo

atvirukus, - vis tiek tai palaikė man dvasią. O matydama
Terezą, kuriai vienai iš nedaugelio buvo leista tapyti ant dro
bės aliejiniais dažais, net truputėlį džiaugiausi. Žiūrėdama į
ją kampe, tyrinėjančią kiekvieną potėpį ir teptuku sluoksnis
po sluoksnio klojančią pigmentą, prisimindavau save anuo
met Prahoje ir savo bendramokslius.
Kiti mano šeimos nariai stengėsi kaip galėdami dorotis
su savo darbais. Tėvui teko užduotis į įvairius Terezyno pa
status gabenti anglis. Martai buvo pavesta virtuvėje plauti
sriubos katilus. Mama su kitomis dviem moterimis dirbo
vaikų barake. Jos trys pradėjo mokyti vaikus dailės, o aš kas
kelios dienos slapta joms perduodavau, ką galėjau.
Naktį mama papasakojo apie austrę, su kuria dirbo vaikų
barake, ji buvo vardu Frydlė Brandais. Ši moteris stengėsi
bent kiek ištraukti vaikus iš slogios aplinkos.
- Ji nori, kad vaikai užsimerktų ir popieriuje pavaiz
duotų, ką jaučia, - pasakojo mama. - Jaunesnių vaikų pie
šiniai ir koliažai atspindi jų fantazijas ir viltis, bet vyresnieji
vaizduoja čia patiriamus sunkumus. Nuostabu regėti tai, kas
antraip būtų užsklęsta jų širdyje.
- Tu darai tokį puikų darbą, mama, - sukuždėjau.
Ji gulėjo man prie vieno šono, Marta - prie kito. Marta
jau buvo užmigusi, ir mamai snūstant susivokiau spoksanti
į sesers sprandą ir kasas. Nors kaklas buvo utėlių sukąstas,
plaukai nešvarūs, vis tiek tos kasos man teikė paguodą.
Tačiau tomis naktimis, kai į galvą įsiskverbdavo prisimi
nimai apie Jozefą, neįstengdavau nusiraminti. Įsivaizduoda
vau vandenyne skęstantį laivą, sūriame vandeny išbrinku
179
sias jo rankas ir kojas, it jūros dumbliai susiraizgiusius juo

dus plaukus. Sielvartas lyg iš lėto besisunkiantis vanduo ras
davo būdų į mane įsismelkti, ir tai nutikdavo dažniau, nei
pajėgiau pakelti. Kitomis naktimis man skausmingai maus-
davo tuščias įsčias - ilgėjausi prarasto kūdikio. Kai atslink-
davo tie siaubingi vaizdiniai, mėgindavau jiems priešintis
galvodama apie mūsų šeimą prieš karą, vydavau širdgėlą re
gėdama mamą, kokia ji dabar - gulinti ant šono tvirtai prisi
spaudusi prie Martos, rausvi plaukai susisukę, lyg apspurusi
virvė, kūnas padengtas purvo šydu. Kietai užsimerkdavau ir
bandydavau įsivaizduoti ją prašmatnią, kaip Liucės vestuvių
dieną. Jūros stiklo spalvos suknele, perlais apsijuosusią baltą
kaklą.
***
Liaučerio dirbtuvėse mudvi su Rita artimai susidraugavome.

Aš be perstojo iš jos mokiausi, kaip veikia sistema. Retkar
čiais pasirodydavo koks vokiečių ar čekų kareivis ir atsinešęs
nuotrauką liepdavo sukurti jam portretą. Rita visuomet pa
klausdavo, ar jis kartais neturįs atliekamo maisto. „Aišku, kad
ne!“ - amtelėdavo šis. Bet paskui, po kelių dienų, atėjęs pasi
imti portreto įsprausdavo į ranką plytelę šokolado ar žiups
nelį cukraus. Šie du dalykai buvo geidžiamesni už auksą.
Rita taip pat pamokė meno, kaip slapta išsinešti truputį
dailės priemonių. Darbo pamainai baigiantis ji paėmė kelias
beveik išbaigtas aliejinių dažų tūbeles ir įsikišo į liemenėlę,
kad vėlai naktį galėtų piešti pati arba išsaugoti dažus vai
kams. Priemonių vagystės ir meno kūrimas kitais, ne Rei
18 0
Pr ar as t a žmona
cho, tikslais buvo baudžiami nusikaltimai, bet ji rizikavo

nedvejodama.
- Ko dar galiu netekti? - tarė, man pažvelgus. - Jei iš ma
nęs atims gebėjimą matyti, įamžinti... aš jau negyva... O jei
pavyks dažų ir priemonių perduoti į vaikų rankas, tuo geriau.
Supratau, ką ji turi omeny. Be džiaugsmo, kurį patirda
vau gaudama priemonių vaikams, aš irgi jutau nenumal
domą troškimą išreikšti, ką jaučiu. Tokio nenugalimo po
reikio fiksuoti, kas vyksta aplinkui, nejutau nuo tų pirmųjų
mėnesių, kai mudu su Jozefu pamilome vienas kitą ir aš
nieko daugiau nenorėjau, tik tapyti raudonomis ir oranži
nėmis spalvomis.
Bet dabar man buvo draudžiama tapyti, ką jaučiu. Jei
būčiau turėjusi tą laisvę, būčiau pasirinkusi juodos ir tam
siai mėlynos spalvų paletę. Tačiau aš, priešingai, buvau ver
čiama piešti tas kvailas žvalių rožinių kūdikių karikatūras su
užrašais „Sveikiname gimus jūsų mažajam angelėliui“, kai
visur aplink mane žydų vaikai sirgo šiltine arba jų tušti pil
veliai alko ko nors daugiau, ne vien sužiedėjusios, apipeliju
sios duonos.
Pažvelgiau į savo ramių spalvų paletę - karneolio rau
doną, blyškiai geltoną ir žydrą - ir su liūdna, bet kartu malo
nia nostalgija prisiminiau Senamiesčio aikštės spalvas. Prieš
kiek metų sėdėjau kavinėje su tėvu ir pakėlusi akis žiūrėjau
į didįjį astronominį laikrodį? Jei užsimerkčiau, beveik jaus
čiau prie pirštų limpančio pyragaičio skonį, regėčiau kavą
gurkšnojantį tėvą ir garą, vingiuojantį iš balto porceliani
nio puodelio. Dabar už lango mačiau tik tirpstantį paru-
dusį sniegą, juodus kaminų dūmus ir skeletus primenančius
181
A lys on R i c h m a n
vyrus, vaikštančius apdriskusiais drabužiais. Arba moteris

įdubusiomis akimis ir vaikus, kuriems stiklinė pieno ir šo
koladinis sausainis reikštų rojų.
Mūsų dienos maisto normą sudarė šimtas gramų duo
nos ir dubenėlis sriubos. Duona buvo kepama ne iš miltų,
o iš medžio pjuvenų, visiems ji baisiausiai sutrikdydavo
virškinimą. Vaikams per savaitę būdavo skiriama ketvirtis
litro pieno. Pagyvenę ir ligoti žmonės duonos gaudavo dar
mažiau nei mes, nes nedirbo. Senoliai sėdėjo susitraukę ant
gultų, sugrūsti vienas prie kito, košėjantys ir švokščiantys.
Jų akis buvo aptraukusi purvina it pamazgos migla.
Ir nors aš, laimei, likau sveika, ankstesnis gyvenimas at
rodė taip toli. Per dvejus metus ištekėjau, netekau kūdikio,
tapau našle ir buvau išvežta į Terezyną. Mano tamsiuose
plaukuose atsirado pirmosios žilos gijos, nors tebuvau vos
dvidešimt trejų. Kartais mūsų piešinių surinkti ateidavo vos
per dvidešimtį perkopęs SS sargybinis, ir pastebėdavau jį
slapta žvilgčiojant į Ritą ar mane. Ir kad ir kaip keista, tas
prabėgomis mestas susidomėjimo žvilgsnis padėdavo prisi
minti, kad tebesu jauna ir gal net truputį patraukli. Bet daž
niausiai jausdavausi, lyg būčiau tūkstančio metų.
***
Vakare grįždavau į baraką ir sėdėdama su Marta bei mama

klausydavau, kaip jos praleido dieną. Marta iš virtuvės nu
džiaudavo kokį vaisių ir mes dalydavomės neįkainojamu
obuoliu ar kriauše. Ji visad stengdavosi ko nors truputį at
nešti Hansui, kuriuo per dieną galėdavo rūpintis mama.
182
Pr ar ast a žmona
Per tuos mėnesius, kai čia atvykome, jis taip sulyso. Ka
daise apskriti skruostai įdubo, šlaunytės tapo perpus plo
nesnės.
Aš ir toliau nešiau mamai popieriaus likučius, pastelinių
ar anglinių pieštukų galelius, kad perduotų juos vaikams.
„Jie nieko neturi, tie vaikai, - sakydavo mama, - bet vis
tiek kažkaip per dieną geba juoktis ar susigalvoti tarpusavy
kokį žaidimą.“
Marta purtydavo galvą. Mačiau, kaip su kiekviena praei
nančia diena ji vis giliau grimzta į depresiją. Bet džiaugiausi,
kad laukuose bent įkvepia gaivaus oro ir saulės, antraip ne
maniau, jog ištvers.
Mes visos turėjome bent šį tą, kas palaikė mums dvasią.
Mamai tai buvo vaikai, man - dailė, o Marta dabar triūsė
lauke. Bet tėvui ne taip pasisekė.
Prieš komendanto valandą, kuri prasidėdavo vakare aš
tuntą, slapta susitikdavome su juo prie barako. Nuo sunkaus
darbo jis siaubingai suseno. Atrodė nusilpęs, oda nuolat pa
dengta suodžiais. Kai pirmą sykį išvydau jį darbiniais dra
bužiais, atrodė lyg kaminkrėtys - juodas nuo galvos iki kojų.
Jis bandė juoktis, mums trims stovint prie jo barako durų.
- Eliška, ar nepabučiuosi savo gražuolio vyro? - juokais
papriekaištavo jis.
Mama nuraudo. Perpratau jos veido išraišką. Ji norėjo jį
pabučiuoti, bet jei išsiteps suodžiais, ar kada juos nusiplaus?
- Tėte, - žengiau arčiau jo. - Aš tuoj tave pabučiuosiu!
Mudvi su Marta pabučiavome jį į abu skruostus ir tuč
tuojau išsisuodinome lūpas bei veidus.
- Žiūrėk, mama, mes tau jį nuvalėme, - paerzinome.
183
Ji išspaudė šypsnį, paskui priėjo arčiau. Aiškiai regiu

juodu akyse, lyg įamžintus sulėtintame filme. Mama prieina
prie savo kadaise elegantiško vyro, dabar vilkinčio seną fla
nelinį švarką, man niekad nematytą. Anglių dulkėmis nu
klotame veide švyti akių baltymai. Juodi ūsai nuskusti. O
kadaise apvalūs skruostai dabar įdubę, lyg du tušti šuliniai.
Bet aiškiausiai prisimenu tėvo rankas. Kaip jos virpėjo
apkabindamos siaurus mamos petukus. Kaip jis bučiavo jai
viršugalvį, kad suodžiais neišteptų gražaus veido.
- Milačku, - kužda jis.
- Lasko Moję, - atsiliepdama sušnabžda ji.
Jis užsimerkia ir bučiuoja ją vėl, lyg trokšdamas kažko,
kas dabar neįmanoma. Kad, užuot stovėję šaltyje prie Dres-
deno barako, abu su mama persikeltų į gatvę, kur pirmąsyk
pasibučiavo, ar į mūsų butą su vaizdu į Vltavą.
Tame šaltyje aš galvoju apie tėvo papasakotą istoriją:
gulbes, įšalusias ir įstrigusias upėje, ir Prahos vyrus bei mo
teris, kirtikliais jas išlaisvinusius. Ir vis dėlto nė vienas iš jų
neatėjo padėti mums, kai buvome suvaryti ir išvežami.
184
28 SKYRIUS
LENKA
Praėjus keliems mėnesiams nuo to laiko, kai atvykome į Te-

rezyną, pagaliau šiltas vėjelis ištirpdė sniego krūvas. Marta
pasakojo anapus sodo, kuriame dirbo, mačiusi žydinčius
laukus, ir tai truputį pakėlė jai ūpą, nors mes tarp geto sienų
neregėjome nieko. Paukščių tebuvo vos keletas, niekur ne
išvysi nei liuoksinčios voverės, nei drugelio sparnų. Vabz
džių, žinoma, turėjome į valias: uodų, blusų ir utėlių. Nuo
vokesni padarai suprato, kad verčiau laikytis nuošaly, o tie,
kurie klestėjo nešvaroje ir skurde, kuo mieliausiai dėjosi
prie mūsų.
Aš tebepiešiau atvirukus. Tereza tebekūrė savo pavydėti
nas senųjų meistrų drobių kopijas, o mano numylėtoji Rita
juokino mane grimasomis, kurias darė vieną po kito kep
dama nekaltus peizažus.
- Gaila, kad dirbdamos šį darbą negalime pasiųsti slaptų
pranešimų, - sukuždėjo man vieną dieną.
Žiūrėjau, kaip ji merkia teptuką į stiklainį su vandeny
185
atskiestais mėlynais dažais, paskui lapo viduryje, kur netru

kus atsiras tvenkinys, piešia mažytę Dovydo žvaigždę.
- Pagalvok, kaip da Vinčis nupiešdavo viena, o paskui
uždengdavo visai kitu paveikslu. Po dažų sluoksniu palai
dotas paveikslas skirtas vien dailininkui, kitas sukurtas žiū
rovams.
Atsidusau. Atviruke piešiau vandens malūną kalnų pei
zažo fone. Jame tikrai nebuvo užkoduotų jokių slaptų pra
nešimų.
Rita prisislinko arčiau, jos akys nuo kilusio sumanymo
žibėjo.
- O jei pasakyčiau girdėjusi gandus, kad saujelė daili
ninkų stengiasi įamžinti, kas iš tiesų čia vyksta? Keli vyrai
gretimoje studijoje tapo savo paveikslus... iš jų kai kurie
slepiami gete. Girdėjau kalbant, kad yra sutarta su prijau
čiančiais ne žydų tautybės žmonėmis laisvėje, kurie tuos pa
veikslus nori paviešinti užsienyje.
Nepatikliai ją nužvelgiau.
- Netikiu. Tai savižudybė.
Vos prieš tris savaites buvo apieškoti visi barakai, mat
prižiūrėtojams į rankas pakliuvo laiškas su vienu drau
džiamu žodžiu: Badauju.
- Įsivaizduok, ką jie darytų, jei aptiktų, tarkime, nupieš
tus medinius gultus, pilnus skeletais virtusių vyrų ir mo
terų, ir krūvas lavonų, kurias matome kasdien, - skeptiškai
tariau.
Dar šį rytą apėjau mirusią moterį prie įėjimo į mūsų ba
raką. Jei kas vakare mirdavo, būdavo paguldomas lauke prie
durų, kad rytą būtų išgabentas vežimu.
186
- Tu, Lenka, nerizikuotum? - pakėlė antakius Rita. - Aš

tai rizikuočiau. Nė nesuabejočiau.
Apsidairiau po studiją. Tereza įnikusi dirbo prie dar vie
nos „Vyro su aukso šalmu“ drobės. Priešais mane gulėjo dvi
dešimt atvirukų su bavarišku vėjo malūnu. O lauke girdėjau
dusliai bildančias kanopas, arkliui traukiant laidojimo ve
žimą, prikrautą numirėlių.
Spoksojau į draugę.
Niekada gyvenime nebuvau linkusi rizikuoti. Prisimi
niau, kaip bendraklasė Dina nepaisė pavojaus vien norė
dama pamatyti „Snieguolę“, o aš drebėjau nuo minties, kad
sulaužysiu kokią taisyklę. Tačiau dabar jutau, kad iš manęs
nedaug ką galima beatimti. Net nebuvau tikra, ar taip ba
daudama ir gete siaučiant ligoms išgyvensiu dar bent metus.
Išties, ką galėjau prarasti? Ir nejau nenorėjau per man likusį
laiką ko nors nuveikti?
Tad susivokiau linksint!.
- Taip, Rita, - ištariau entuziastingiau, nei jutau šir
dyje. - Rizikuočiau.
***
Naktį mane užvaldė ši mintis. Kur buvus, kur nebuvus gal

vojau apie šį slaptą pasipriešinimo judėjimą Terezyne. Įsi
vaizdavau save, gaunančią užduotį įamžinti šitas sąlygas.
Nešvarą. Skurdą. Subjaurotus kūnus. Įkritusias akis.
Prisipažinau Ritai negalinti išmesti tos minties iš galvos.
- Pasipriešinimo judėjimas suteiktų mano gyvenimui Te
rezyne prasmės... - kalbėjau. - Neturiu nei vyro, nei vaiko,
187
kurių turėčiau paisyti. Žinau, jei tik man duotų progą jiems
padėti, tikrai padėčiau.
- Nė nesakyk, - pritarė Rita. - Aš irgi kasdien apie tai
galvoju.
Ji giliai atsiduso, ir mačiau, kaip merkia teptuką į van
dens stiklainį, paskui makaluoja, kol švariai nuplauna.
- Kad ir kiek stengiausi, nepavyko nieko apie tai išsi
aiškinti. Techniniame skyriuje dirba toks dailininkas Petris
Kynas. Mano draugė Lėja sakė mačiusi jį piešiantį vieną iš tų
senukų, nugrūstų į palėpės kambarėlius.
Nusisukusi Rita įsižiūrėjo į studijos langą, iki viršaus už
kaltą lentomis.
- Ar žinojai, kad senukai tuose palėpės kambarėliuose
laikomi be gryno oro, be langų? Žmonių per daug, o vie
tos trūksta, tad Seniūnų taryba tuos kambarius skiria žmo
nėms, kurie, kaip žino, ilgai netrauks.
Tiesą sakant, net per gerai žinojau. Mūsų barako viršuje
buvo kambarys, kuriame gyveno šešios moterys; visos jos
atrodė kaip močiutės. Jos ne tik neturėjo lango ar šviesos, -
maisto joms buvo skiriama tik pusė to, ką gaudavome mes,
dar gana jaunos ir darbingos. Mama kartais užlipusi duo
davo joms gabalėlį vaisiaus, Martos slapta nugvelbto iš sodo.
- Šitas vaikinas, Petris, tikrai dalyvauja pasipriešinime...
Lėja bandė išpešti iš jo daugiau informacijos, bet jis tučtuo
jau nutilo. Pasakė, kad piešia sau, norėdamas neprarasti dai
lininko įgūdžių, - dabar Rita purtė galvą. - Bet net ji su
prato, kaip yra iš tiesų.
188
Pr ar as t a žmona
***
Beveik po mėnesio, dideliam Ritos ir mano džiaugsmui,

atėjo vyras iš Žydų organizacinio komiteto ir paklausė, ar
nėra savanorio dirbti techniniame skyriuje.
- Reikalingas žmogus, turintis įgūdžių braižyti, - sakė jis.
Mudvi su Rita abi pakėlėme rankas. Buvome lyg moki
nukės, žūtbūt trokštančios, kad pasirinktų mus. Abi įsivaiz
davome, kad vos išeisime pro duris ir įžengsime į projekta
vimo skyrių, kaipmat įsiliesime į pogrindinį judėjimą, mo
juojantį teptukais vietoje kardų.
- Prašau pasirinkti mus abi, - sukuždėjau tyliai. Kad ir
kaip troškau tos vietos, nenorėjau prarasti Ritos draugystės.
- Tu, šviesiomis akimis, - parodė vyras į mane. - Kuo
tu vardu?
- Lenka Kon.
- Eik, prisistatyk. Pasakyk, kad siunčiau aš.
Skubiai dirstelėjau į Ritą vildamasi, kad ši duos kokį
ženklą, jog nepyksta. Buvau nusprendusi: jei ji atrodys nusi
minusi, atsisakysiu savo naujųjų pareigų. Bet Rita buvo ne iš
tų, kurios nešiojasi akmenį užanty. Ji iškart man nusišypsojo
ir vien lūpomis palinkėjo sėkmės, o aš atsistojau ir nusekiau
paskui vyriškį pro duris.
* * *
Tą popietę sutikau Bedrichą Fritą. Įžengiau į jo studiją, kuri

irgi glaudėsi Magdeburgo barake, ir mane tuoj pasveikino
aukštas, liesas maždaug trečią dešimtį įpusėjęs vyras.
189
- Nauja darbuotoja? - paklausė. Balse suskambo šilta

gaidelė, bet smalsumo girdėjau daugiau.
- Taip, pone. Man buvo liepta tuojau pat čia ateiti.
- Koks tavo išsilavinimas?
- Dveji su puse metų Prahos akademijoje.
- Visai kaip mūsų jaunojo Petrio Kyno štai ten...
Dabar jis nusišypsojo. Žiūrėjau, kaip pakėlęs ranką rodo
j dvidešimt kelerių metų vyrą tankiais juodais, garbanotais
plaukais. Prisiminiau, kad šį vardą buvo minėjusi Rita. Be
to, supratau, kad vyrą esu mačiusi ir anksčiau, prieš komen
danto valandą vaikščiodama po stovyklą. Visi jį buvome
matę. Jis vienintelis rizikuodavo vaikštinėti su piešimo al
bumu vienoje ir buteliuku rašalo kitoje rankoje. Mama
kraipė galvą manydama, kad už įžūlų taisyklių nepaisymą
jis galiausiai bus įkalintas tvirtovėje, bet aš jam pavydėjau
drąsos.
- Turiu pamatyti, kaip pieši, - tarė Frita, stumdamas
popieriaus lapą ir paduodamas automatinį plunksnakotį. -
Štai, sėskis. Noriu pažiūrėti, kaip brėži liniją... Tai svarbu
sprendžiant, kur tave paskirti.
Apsidairiau po kambarį, rinkdamasi, ką piešti, ir nuta
riau greitai nuškicuoti Petrio profilį. Jis man kažką priminė.
Gal tankiais, neklusniais plaukais? Arba savo stambia burna
jis man priminė Jozefą? Lūpos buvo tokios putlios, jog at
rodė labiau pritinkančios moteriai nei vyrui. O gal dar kuo
nors? Jutau akimis brėžianti jo veido kontūrus. Pastebėjau
ploną melsvą gyslelę, tvinkčiojančią smilkinyje. Į skruostą
įremtą sugniaužtą kumštį. Kitos rankos pirštus, tvirtai spau
džiančius plunksnakotį. Jis buvo taip įnikęs į darbą, kad ne-
190
girdėjo, nei kaip Frita paminėjo jo vardą, nei suvokė, kad aš,
paėmusi popierių ir plunksną, jau jį piešiu.
Įsivaizdavau, kad ir aš dirbdama taip atrodau; dėmesys
būna sutelktas į aštrų smaigalį. Akis, protą ir ranką sujungia
viena gija. Šventąją dailininko trejybę.
Sėdėjau prie braižymo lentos ir per kelias sekundes nu-
škicavau pavydėtinai panašų Petrio portretą. Piešiau aštrius
jo veido kampus, prie popieriaus prispaustus ilgus pirštus
ir sulenktą nugarą jam susirietus prie darbo. Žinojau, toks
piešinys Fritai, politinėmis karikatūromis pagarsėjusiam
žymiam Prahos satyrikui, patiks, nes šią techniką dažnai
taikė pats.
- Nuostabu, - įvertino Frita, apžiūrėjęs mano piešinį. -
Mes tave čia gerai panaudosime.
Prisimenu, Fritai kalbant žiūrėjau ne į jį, o į Petrį. Šis
tebebuvo absoliučiai susitelkęs į brėžinį ir nė akimirkos ne
pakėlė akių.
191
29 SKYRI US
LENKA
Nedaug yra žmonių, kuriuos jaudina iš piešimo albumo plė

šiamo popieriaus garsas ar tušo ištroškusios plunksnos smai
galio skrebėjimas. Bet man šie garsai lyg skustuvu ar dalgiu
skrodžia orą. Techniniame skyriuje sklandė kaip tik tokie gar
sai - veriami ir ryžtingi, girdėjau juos kiekvieną rytą ženg
dama pro duris.
Kitaip nei Liaučeryje, čia nebuvo nei šūsnių lėkštų atvirukų,
nei didelių aliejinių drobių, sunkvežimiais siunčiamų puoš
ti vokiečių vilų interjerų. Čia tvyrojo dalykiškumas ir skuba.
- Mes, Lenka, esame atsakingi už daugelį dalykų, - aiškino
Frita. - Turime architektus, rengiančius Terezyno plėtros pro
jektus. Gausėjant gyventojų, mums reikia naujų gatvių. Naujų
barakų brėžinių. Reikia pratęsti geležinkelio bėgius nuo Bo-
hušovicių iki Terezyno. Atnaujinti pasenusią stovyklos ka
nalizacijos sistemą. Visa tai turi suprojektuoti šiame skyriuje
dirbantys architektai ir inžinieriai, o jiems padės tokie daili
ninkai kaip tu.
192
Kalbėdamas jis ramiai, autoritetingai žingsniavo po kam

barį. Pastebėjau, kad visi dirba: eilė nugarų, palinkusių prie
braižymo lentų, keli žmonės susibūrę grupelėmis, šūsnis
priemonių bendro stalo viduryje. Visų galvos nulenktos. Ne
mačiau nė vieno veido.
- Turime terminus, Lenka, kurių privalu laikytis. Tad
kai pasakysiu, kad man po trijų dienų ko nors reikės, sten
kis padaryti per dvi.
Linktelėjau.
- Nešvaistyk darbo priemonių. Jos - mūsų brangiausias
turtas.
Vėl linktelėjau.
Kalbėdamas Frita apžiūrinėjo kambarį. Jo povyza vi
siems siuntė žinią: braižykloje visada turi būti tvarka. Čia
vadas yra Frita, o mes, likusieji, - jo kariai. Bet kodėl, ste
bėjausi, mes dirbame - ir dar taip stropiai - armijai, kurios
tikslas suvaryti mus į ligų ir bado getą? Kur pasipriešini
mas? Norėjau to paklausti Fritos. Apsidairiau po kambarį į
dešimtis vyrų ir moterų, atrodančių lyg robotai, ir suvirpė
jau. Neįžvelgiau nė menkiausio pasipriešinimo.
***
- Lenka, susipažink su Otų Ungariu.

Mudu su Frita sustojome prie stalo, kur prie iliustracijų
knygos sėdėjo susikūprinęs menkutis žmogelis.
Kai jis pakilo, pamačiau kalte iškaltą veidą. Atrodė, lyg
vyras būtų nulipdytas iš molio, akiduobėse pirštais įspausti
du gilūs tuneliai.
193
- Aš - Otas.
Atsistojęs jis ištiesė ranką. Nusišypsojo šiltai, bet pirštai
buvo šalti it ledas.
- Aš - Lenka Kon, - prisistačiau.
- Lenka? - perklausė jis. - Gražus vardas. Esi pirmoji
Lenka, mano sutikta Terezyne.
Nuraudau.
- Prašyčiau neflirtuoti, seni, - pagrūmojo pirštu Frita.
Pirma lengvabūdiška pauzė nuo tos akimirkos, kai įžen
giau į šį kambarį. Nusišypsojau.
- Nuo kada keturiasdešimt dvejų jau senas? - paerzino
Otas.
Papurčiau galvą; rūsčios sąlygos jį aiškiai keleriais me
tais pasendino. Ilgai netrukus ir man nutiks lygiai tas pats.
- Otai, noriu, kad Lenka dirbtų prie geležinkelio tiesimo
nuo Bohušovicių iki stovyklos projekto, išsamiai iliustruotų
brėžinius. Parodyk, kokį formatą naudojai braižydamas ka
nalizacijos sistemą. Ji savo piešinius turėtų kurti jų pavyzdžiu.
- Būtinai, pone. Gerai, parodysiu tučtuojau. Pradėkime
nuo čia.
Otas kažkuo man priminė tėvą. Didelėmis tamsiomis
akimis, siauru veidu ir švelnia kalbėsena. Atitraukęs man
kėdę padavė šūsnį techninių brėžinių.
- Tai inžineriniai brėžiniai, - pradėjo Otas. - Tu turėsi
sukurti iliustracijas, kurios papildys projektą. Tavo piešiniai
turėtų vaizduoti žmones, tiesiančius geležinkelio bėgius į
Terezyną, ir naujus pastatus aplink šį ruožą. Siusime juos
vokiečiams, mat pageidaujama išsamios informacijos apie
Terezyno plėtrą.
194
Linktelėjau, kad užduotį supratau.

- Lentynose yra guašo ir vandeninių dažų, be to, tep
tukų, plunksnakočių ir tušo. Pasirink priemones, kurios,
tavo manymu, tinkamiausios, bet būk gera, stenkis neklysti.
- Taip, žinau, - nusišypsojau. Matydama, kaip sunkiai
mama gauna priemonių savo mokiniams, supratau šių reik
menų svarbą.
Jis man nusišypsojo. Tai buvo šilta, tėviška šypsena, ir
širdį suspaudė tėvo ilgesys.
- Tuomet puiku, - jis sunėrė rankas ant krūtinės. -
Lenka, leisiu tau imtis darbo.
Otas grįžo į savo kėdę ir siekė plunksnakočio bei popie
riaus.
***
Oto veidas buvo vaško spalvos. Piešdamas visuomet atrodė

melancholiškas, o kitų veidai apskritai buvo beveik be išraiš
kos. Retkarčiais stebėdavaujį akies krašteliu. Jis visuomet prieš
tepdamas dažų pirma sudrėkindavo popierių. Taip piešti buvo
sunkiau, nes spalvos galėjo susilieti. Kontūrai galėjo išskysti.
Klausiau savęs, ar jis taip daro mesdamas sau iššūkį. Norint
viską perkelti į piešinį jam tekdavo dirbti daug sparčiau.
Sykiais jis dirstelėdavo, kaip dirbu.
- Man patinka to kareivio veido išraiška... - kartą tarė
tarytum kiek pralinksmėjęs.
Pažvelgiau į mažytę figūrėlę, nupieštą šalia bėgius klo
jančio darbininko, ir pastebėjau, kad suteikiau jai kone ma
niakišką veido išraišką.
195
Nusijuokiau.
- Nė nesuvokiau, kad taip nupiešiau. Veikiausiai turiu
pradėti iš naujo.
Otas papurtė galvą.
- Ne, palik. Ji tiksli. Mūsų prašoma viską vaizduoti visiš
kai tiksliai, ir tu taip padarei. Visi jie šūdžiai, - sukuždėjo. -
Nekenčiu. Bjauriuosi, kad jiems dirbu.
Jis su tokia jėga prispaudė prie popieriaus plunksną, kad
ištiško tušo dėmė. Piešinį teks išmesti.
Pažiūrėjau į sugadintą piešinį ir sudrebėjau. Ką padarytų
Frita, pamatęs suglamžyto popieriaus gniužulą? Tačiau nirš
davo ne Frita, bet jo pavaduotojas, dailininkas, vardu Leo
Hasas. Jis retai su kuriuo nors iš mūsų kalbėdavosi. Šnekė
davo tik su Frita.
Bet Otas neišmetė popieriaus į šiukšliadėžę. Žinoma, ne.
Jis palaukė, kol popierius išdžius, tada sulankstė į nedidelį
plokščią stačiakampį ir paslėpė kišenėje.
***
Mudu su Otų pradedame leisti laiką drauge. Širdies gilu

moje viliuosi - bergždžiai, - kad prisipažins įsitraukęs į dai
lininkų pasipriešinimą. Bet jis kalba labai nedaug, tik tiek,
kad bjauriai jaučiasi būdamas priverstas piešti tiems, kurie
jam ir jo šeimai trokšta mirties.
Per pietų pertrauką lėtai valgome duoną, kramtome pa
lengva, dėdamiesi, jog tai kas nors kita.
- Šiandien valgau virtinius ir raugintus kopūstus. Kal
nus kopūstų, - sako jis man.
196
Pr ar ast a žmona
Atsilaužia kąsnelį sužiedėjusios duonos. Matau, kaip už

simerkia bandydamas iš visų jėgų įsivaizduoti, jog šis kąsne
lis - tai kas nors kur kas sotesnio.
- Aš valgau šokoladinį tortą, - sakau.
Mano burnoje duona virsta pjuvenomis. Bet vis tiek val
gydama po daviniu laikau sulenktą delną. Kad nepražūtų nė
vienas trupinėlis.
Kai Otas juokiasi, jo akys pritvinksta ašarų.
Mūsų penkiolikos minučių pietų pertrauka beveik bai
gėsi.
- Frita puikus žmogus. Mums pasisekė, Lenka. Labiau
nei kitiems, - sako jis, lyg turėtų sau arba man tai priminti.
- Taip, žinau, - linksiu aš. Mano liemenėlėje tūno su
lankstyti du popieriaus lapeliai. - Otai, žinau.
* * *
Kasdien iš savo naujojo draugo Oto vis daugiau sužinau

apie techninį skyrių ir mūsų viršininką. Išgirstu, kad Frita
vienas iš pirmųjų atvyko į Terezyną 1941 metų lapkritį -
kartu su Aufkommando. Tai buvo rinktinė grupė, sudaryta
iš trijų šimtų penkiasdešimties prityrusių žydų inžinierių,
konstruktorių, mechanikų ir statybininkų, kurie patys pasi
siūlė vykti iš Prahos padėti išplėsti Terezyno infrastruktūrą,
paruošti jo netrukus plūstelėsiantiems žydams. Šie vyrai
pirmieji pasisiūlė dirbti Terezyne už pažadą, kad nei jie, nei
jų šeimos nebus išsiųsti „į rytus“.
Sužinojau, kad daugelis mano techninio skyriaus kolegų
atvyko kartu su Frita ir padėjo projektuoti stovyklą. Inži
197
nierius Jiržis suprojektavo visą nuotekų sistemą, kitas vyras,

Bekas, nubraižė originalius geto statybos planus. Tie vyrai
stovyklos infrastruktūrą išmanė puikiai, - SS apie tai galėjo
tik pasvajoti; vėliau įsitikinome, kad šios žinios buvo neįkai
nojamos. Jei norėjai ką nors paslėpti, kad niekas nė nenu
manytų, kur ieškoti, reikėjo klausti šitų vyrų.
***
Kasdienės penkiolika minučių su Otų yra mano vienintelis

informacijos šaltinis.
Vieną dieną įsidrąsinu.
- Girdėjau, kad Frita su Hasu stengiasi perduoti savo
piešinius anapus tvoros, - kuždu aš.
Otas nieko neatsako. Kramto lėčiau. Užsimerkia, lyg dė
tųsi negirdėjęs.
- Otai? - pakartoju klausimą. Jis vis tiek neatsako. -
Otai? - dabar mano balsas ryžtingesnis.
- Girdėjau, Lenka, kai pirmąkart paklausei, - sako jis.
Nusišluosto burną nosine - ši pamazgų spalvos. - Žinai,
kad turiu žmoną ir penkerių metukų dukterį? - suka kalbą į
šalį. - Ji vardu Zuzana.
Aš priblokšta. Jis paminėjo jas pirmą sykį.
- Nematau jų taip dažnai, kaip norėčiau. Naktimis taip
jų ilgiuosi, kad užsimerkęs mėginu įsivaizduoti kasąs tunelį
iš savo barako į jų.
- Atleisk, Otai, - sakau. - Nė nenutuokiau.
- Siaubinga užmigti svajojant, kad pirštais kapstai žemę.
Tyliu ir linksiu galva.
198
- Atrodo, lyg amžiams būtum palaidotas. Dūstantis.

Vėl linkteliu.
- Ne, - sako jis man, - aš nieko nežinau apie jokį pasi
priešinimą.
Ir žiūri į mane aiškiai perspėjančiu žvilgsniu. Rainelės
lyg kelio ženklai, liepiantys sustoti.
- Lenka, - paragina imdamas mano ranką. - Mums lai
kas eiti vidun.
***
Nustebusi žiūrėjau, kaip Otas pradeda lieti Terezyno pylimų

akvarelę. Jis darbavosi sparčiai: iš pradžių nupiešė tamsius
mūrinių sienų kontūrus, paskui užpildė juos susiliejan
čiomis ramiomis rudomis ir geltonomis spalvomis. Mitria
ranka fone nutapė minkštą, debesuotą kalnų miglą ir skys
tos žalumos dėmes. Kitą dieną, leidęs paslėptam paveiks
lui išdžiūti, plunksna bei tušu nupiešė ištemptą spygliuotą
vielą, lyg peilio ašmenys kertančią lapą.
Žinojau, kad naciai yra uždraudę bet kokias juos ne
palankiai vaizduojančias iliustracijas. Buvo pasakyta, kad
kiekvienas, sučiuptas tai darant, bus arba įkalintas Mažojoje
tvirtovėje, arba artimiausiu ešelonu išsiųstas į rytus. Tad ne
nuostabu, kad ligi šiol nebuvau mačiusi kaip nors atkurtų
stovykloje vykstančių žiaurumų. Jei ir buvo tokių paveikslų,
jie galėjo būti nupiešti tik slapta: arba naktį barakuose, arba
žmonių prisigrūdusiose vietose, kur niekas nebūtų žiūrė
jęs. Vis dėlto meluočiau sakydama, kad neįžvelgiau slaptos
ženklų kalbos tarp Fritos ir Haso, kol visi dirbome.
199
„Užsirašyk!“ - retsykiais amtelėdavo jie vienas kitam per

stalą. Lyg sakytų, ką fiksuoja.
Jei neatsilikdavome nuo darbų grafiko, Frita su Hasu
palikdavo mus ramybėje. Neabejoju, jie puikiai žinojo, kad
vaginėjame priemones, norėdami dirbti savo kambariuose.
Otas buvo toks drąsus, jog paveikslus tapydavo net dieną.
Jis išmokė mane, kaip eskizų albume tarp iliustracijų vo
kiečiams slėpti asmeninius piešinius. Jei j studiją netikėtai
įeidavo koks SS karininkas, tereikėjo užversti vieną albumo
lapą, kad uždengtume, ką iš tiesų tuo metu piešėme.
Dar turėjau susidraugauti su Petriu Kynu. Sykiais maty
davau jį slapta škicuojant eskizus skelbimų apie kokią operą
ar vaidinimą, kurie bus parodyti prieš komendanto valandą.
Vėliau išvysdavome tas afišas prikaltas prie vieno iš barakų
stulpų ir visi susirinkdavome žiūrėti to vakaro pramogos.
Kai dabar tai prisimenu, sunku patikėti, kiek daug laiko
Terezyne rasdavome meninei veiklai. Į vaidinimus vokie
čiai žiūrėjo pro pirštus, jei tik juose nebuvo kritikuojamas
Reichas, bet net ir tuomet pasireikšdavo tam tikras neišven
giamas žiaurumas. Kiek kartų matėme vokiečių kariškius,
stebinčius mūsų pasirodymus, plojančius nuostabaus diapa
zono tenorui arba užburiančiai soprano arijai, o kitą dieną
įsakančius tuos pačius dainininkus artimiausiu ešelonu iš
siųsti į rytus.
***
Viename iš tų vaidinimų dažnai matydavau Ritą. Ji man

sakė mėgstanti dainuoti ir pradėjusi susitikinėti su vienu
200
Pr ar as t a žmona
vyru, Oskaru, šis turėjo gerą balsą ir dažnai buvo parenka

mas vienam iš pagrindinių vaidmenų.
Juodu buvo daili pora: ji - ryškiais skruostikauliais ir
trumpai apkirptais šviesiais plaukais, jis - plačiapetis ru
domis, migdolinėmis akimis. Dainuodamas kitiems jis vi
suomet priglausdavo ranką prie širdies, tarytum kiekvieną
natą skirtų savo mylimajai. Ta mylimoji, žinoma, buvo
Rita, ji stovėdavo kamputyje žėrinčiomis akimis, su spin
dulinga šypsena lūpose. Per tas kelias iki komendanto va
landos signalo likusias minutes dažnai matydavau juos slap
čia šmurkštelint už durų ar į kokią kitą nuošalią stovyklos
vietelę nuvogti bučinio ir šypsodavausi laiminga, kad juodu
net tokiame varge atrado lašelį romantikos.
Kad ir koks perpildytas ir ligų apniktas buvo Terezynas,
vis dėlto jame klestėjo į Ritos ir Oskaro panašūs meilės ro
manai. Barake girdėdavau daugybę merginų kalbant apie
vaikinus ir slaptus pasimatymus. Mačiau, kaip jos stengiasi
prisižiūrėti, neturėdamos nieko, vien nešvarius pirštus ir
seilių šlakelį ant delno. Mačiau, kaip gnaibosi skruostus ir
kandžioja lūpas, kad mažyčiai kraujo lašeliai suteiktų bent
kiek panašumo į spalvą.
Bet aš neturėjau nieko, tik Jozefo šešėlį širdyje. Tomis
naktimis, kai įstengdavau sapnuoti, sapnuodavau tiktai jį.
201
30 S K Y R I U S
JOZEFAS
Per tuos metus nesuskaičiuojamą daugybę sykių prisiekinėjau

regėjęs Lenką. Važiuodamas metro imdavau ir pastebėdavau
ką nors, kas būtų galėjusi būti ji. Atostogaudamas su Amalija
ir vaikais, manydavau matąs Lenką, nueinančią nuo baseino.
Kitą kartą prisiekdavau autobuse matąs lygiai tokį kaip jos pa
kaušį ir tokios pat spalvos plaukus. Sulaikydavau kvapą, kol
toji moteris pasukdavo galvą ir įsitikindavau, jog tai ne ji.
Tokias dienas Amalija vadindavo „vaiduoklių dienomis“.
Kai kito žmogaus šešėlyje įžiūri tuos, kurių ieškai. Izaokas
sykį tai pavadino „savo ilgesio projekcija“, bet man priimti
nesnis Amalijos termino paprastumas. Ji nukalė jį mūsų san
tuokos pradžioje. Kai pavargęs po darbo grįždavau namo, jai
pakakdavo pasakyti, jog aplankė viena tų dienų, ir daugiau
žodžių nereikėdavo.
Tokiomis dienomis aš tik linktelėdavau jai, nuoširdžiai
žvelgdamas suprantančiomis akimis. Stengdavausi nusišyp
soti ir spustelėti ranką.
202
Kai ji mirė, kartais imdavau spėlioti, kokios buvo jos

vaiduoklių dienos palyginti su maniškėmis. Aš ieškojau pa
liktos žmonos, mylimosios. Ji bandė surasti motiną, tėvą
ir seserį, turėjusią drauge su ja leistis į kelionę. Aš netekau
mylimosios, ji neteko šeimos. Bet netektis yra netektis,
tiesa? Šalta ir balta. Mėlyna ir tamsi. Perrėžk veną - ir ji
kraujuos.
Aš myliu šešėlį. Ieškau jos prieškambario tamsoje. Ban
dau surasti per gatvę einančių senučių akyse. Mano antroji
žmona, prie kurios nugaros kas rytą lovoje priglusdavau,
nenunešdavo manęs į miego karalystę; tai ji, Lenka, lanky
davo mane sapnuose. Ji tebepersekioja mane lyg liūtė, lyg
katė veriančiomis akimis. Praėjo daugiau nei šešiasdešimt
metų, o jos šešėlis tebevaikšto šalia manęs. Ištįsęs ilgas ir
juodas jos šešėlis - laukiantis, kada paliesiu, kada ištiesiu
į ją ranką.
***
Sulaukęs senyvo amžiaus pradėjau tikėti, kad meilė yra ne

daiktavardis, o veiksmažodis. Veiksmas. Ji, kaip ir vanduo,
teka savo srove. Jei norėtum pažaboti ją kokia užtvanka,
tikros meilės yra tiek daug, kad ji plūstelėtų per viršų. Net
atsiskyrus, net mirties akivaizdoje ji srūva ir keičiasi. Gy
vena atmintyje, neduoda ramybės kaip prisilietimas, kaip
dvelktelėjęs kvapas ar atodūsio niuansas. Ji stengiasi palikti
pėdsaką lyg suakmenėjusį įspaudą smiltainyje, lapą, išde
gintą kepinančiame asfalte. Aš nesilioviau mylėjęs Lenkos,
net kai grįžo mano laiškai, o laikraščiai rašė apie milijonus
203
žuvusių žydų, sudegintų ir virtusių nesisklaidančiu juodų

dūmų debesiu.
Kai mano duktė pirmąsyk įsimylėjo, patariau jai per
daug neįsitverti šio jausmo. Sakiau, įsivaizduok, kad stovi
šiltame vasaros tvenkiny, visur aplinkui į šalis sklinda van
dens ribuliai. Auksinė saulės šviesa liejasi į plaukus, glosto
veidą. Įkvėpk ją. Alsuok ja. Ji tavęs nepaliks. Jei saulės šviesą
sugniauši delnuose, ji virs šešėliu. Jei jonvabalius uždarysi
stiklainyje, jie nugaiš. Bet jei mylėsi išskleidusi sparnus, vi
suomet jausi skrydžio jaudulį.
Koledže ji pamilo vaikiną, ir diplomo įteikimo išvaka
rėse jis jai pasipiršo. Buvo aukštas ir tamsus, kaip aš. Tylus ir
mėgstantis knygas. Man Bendžaminas patiko. Mačiau, kaip
jis sėdi prie stalo su Amalija ir manimi, įsmeigęs į mus pa
garbų žvilgsnį, kiek sutrikęs dėl to, ką regi.
Šis sutrikimas ir paskatino manyti, kad jis - tinka
mas vyras Rebekai. Tylą tarp mudviejų su Amalija jis ste
bėjo atidžiai, kone atjaučiamai, ir aš perskaičiau jo mintis:
Tegu man niekad šitaip nenutinka.
Ir būtent tai susiejo mane su juo. Taip, tegu tau taip ne
nutinka. Bučiuok mano dukterį ir veidu jausk vėją, saulės ši
lumą ant vokų. Mėgaukis pilve plazdančiais drugeliais. Jeigu
judu palaiminsiu, vesk ir mylėk ją taip, lyg būtumėte kara
lius su karaliene savo karalystėje. Pajusk jos širdį, plakančią
virš savosios. Lipte sulipkite vienas su kitu.
Bet tik pamėgink ją išduoti - ir išdeginsiu tau akis. My
lėk ją tyrai ir nepaleisk. Tegu suskamba jums ausyse angelų
giesmės.
204
Kai jis, pabaigęs desertą, susirado jos ranką ir uždengė

delnu, gavau patvirtinimą, kurio man reikėjo. Mačiau, kaip
nusileido jo akių vokai, lygjis slyste slystu j ją. Takus lyg me
dus. Stiprus lyg bangų srovė.
Aš irgi užsimerkiau.
205
31 S K Y R I U S
JOZEFAS
Po penkerių metų gimė mano vaikaitis. Stovėjau su Bendža-

minu ir Amalija laukiamajame. Gimdymui priimti gydytoją
rekomendavau aš. Vos pažvelgęs į jo rankas supratau, ko jos
vertos. Didelės ir stiprios. Jis buvo priėmęs per tris šimtus
kūdikių, ir aš juo besąlygiškai pasitikėjau. Jo cezario pjūviai
buvo nepriekaištingi, siūlės nematomos ir užgydavo nepa
likdamos nė menkiausios rando žymės.
Laukdamasi vaikelio Rebeka atrodė kaip niekad graži.
Ilgi plaukai sutankėjo ir sužvilgo, blyški oda švytėjo.
Nėščiosios sukneles jai pasiuvo Amalija. Grįždamas iš
darbo namo Bendžaminas nešdavo jai pieno kokteilius ir
pakalnučių puokšteles. Baigęs teisės studijas jis sulyso, bet
liko raumeningas, ir abu jie atrodė lyg iš viduramžių pa
veikslo, kurį prisimenu matęs Prahos bažnyčiose: mano
duktė - Madona išsipūtusiu pilvu, o Bendžaminas - vienas
iš išminčių, nešančių jai dovanas.
Kai Rebeka pradėjo gimdyti, mudu su Amalija nužings-
Pr ar as t a žmona
niavome iš savo buto į Lenoks Hilio ligoninę. Tą kelią žino

jau atmintinai. Vaikščiojau juo dvidešimt metų: jei nereikia
laukti prie šviesoforų, užtrunki septyniolika minučių. Dvide
šimt vieną, jei palūkėti tenka daugiau nei prie trijų sankryžų.
Amalija buvo penkiasdešimt dvejų, aš - penkiasdešimt
šešerių. Abu jau pražilę. Turėjau šiokį tokį pilvuką, bet Ama
lija liko plonutė it nendrė; amžių išduodavo tik rankų oda.
Iš akių mačiau, kaip eidama į ligoninę ji nerimauja. „Jai
nieko nenutiks“, - raminau spustelėdamas plaštaką, o tada
pakėlęs ranką apkabinau per pečius. Laikiau ją priglaudęs,
jausdamas virpančią nugarą.
Slaugytojų poste buvau sutiktas it koks karalius. „Sveiki
name, daktare Konai, - spygavo visos dar nepasibaigus gim
dymui. - Jai puikiai sekasi. Jau keturi centimetrai.“
Ant vienos tų viniplastiku trauktų sofų sėdėjo Bendža-
minas, pablyškęs nuo miego stygiaus.
- Tėveli, - tarė keldamasis. - Kaip džiaugiuosi, kad esi
pagaliau čia.
Bendžaminą mylėjau lyg sūnų ir kiekvieną sykį, kai jis
pavadindavo mane tėveliu, pasijusdavau, lyg tiesiai į širdį
gavęs dar vieną tėviškos meilės injekciją.
- Nesijaudink, - tariau jį apglėbdamas. Buvau lyg gene
rolas, guodžiantis savo karius.
Atnešiau jiems kavos: Amalijai juodos, Bendžaminui -
su daug pieno ir cukraus, tada nuėjau pažiūrėti, kaip laikosi
Rebeka.
Ji gulėjo ant šono, veide aiškiai regėjau skausmą.
- Sveika, brangioji, - sukuždėjau.
Ji nusišypsojo, nors mačiau, kiek tam prireikė jėgų. Gy
207
dytojas pacientės skausmą gali išmatuoti vien į ją pažiūrėjęs,

o Rebekos skausmas sparčiai stiprėjo. Be to, akyse įžvelgiau
baimę.
Paėmiau jos ranką. Ak, toji dukters ranka. Ją suspaudus
man sugniaužė širdį, į pirštus smelkėsi šiluma.
- Kur daktaras Lypas? - tyliai paklausiau.
- Vos prieš kelias minutes mane apžiūrėjo ir pasakė, kad
dar turiu laukti.
- Laikas paskubėti! Motinystė laukia, - pajuokavau tapš
nodamas jai koją po plona ligoninės paklode. Šiuos žodžius
esu kartojęs daugybę kartų.
Bet mano Rebeka nenusijuokė, nors tai buvo neįprasta,
nes Rebeka visuomet juokdavosi, kai stengdavausi paikioti su
ja. Tokia jau geraširdė buvo toji mano duktė - juokdavosi, net
jei būdavo nejuokinga. Juokdavosi, kad nesijausčiau vienišas.
- Eisiu jo paieškoti, - nuraminau. - Ar jautiesi patenki
namai?
- Taip, - narsiai atsakė ji.
Bet žinojau, kad taip nėra. Mums buvo sakiusi nenorinti
jokio demerolio, nes ketinanti gimdyti be nuskausmina
mųjų, o ne nugrimzdusi į silpną narkozę. Gimdyti neprara
dusi nuovokos, plačiai atmerktomis akimis.
- Nepraradusi nuovokos? - kaip prisimenu, svetainėje pa
purtė galvą Bendžaminas. - Tėveli, kiek regėjai natūralių gim
dymų, per kuriuos moterys nebūtų praradusios nuovokos?
- Nedaug. Visai nedaug, - nusijuokiau aš. - Bet Rebeka
susidoros.
- Puiku, - atsiliepė Bendžaminas. - Žinosime, ką daryti,
jei bent kiek pašlytų reikalai.
208
Pr ar as t a žmona
Nusišypsojau ir prisiminiau, kaip atrodė vos prieš kelias

dienas ant sofos sėdinti Rebeka apvaliu lyg arbūzas pilvu,
narsiai sukryžiavusi ant jo liaunas rankas.
Prisimenu galvojęs: štai aš, akušeris ginekologas, žiūriu
į savo dukterį, kuri netrukus gimdys, ir vis tiek gebu ja ste
bėtis.
***
Dienos šviesos lempų nutviekstame gydytojo kabinete ap

tinku daktarą Lypą, peržiūrintį susegtus popierius.
Išgirdęs mano žingsnius jis pakėlė akis.
- Ji puikiai laikosi, Jozefai. Dar penki centimetrai, ir vis
kas bus baigta.
Žinojau, kad esu peržiūrėjęs tūkstančius popierių, kol
pacientės gulėdavo lovose, o gamta atlikdavo savo darbą, bet
meluočiau sakydamas, kad nepuoselėjau vilčių, jog Rebekai
gimdant daktaras Lypas daugiau laiko praleis palatoje su ja.
Palydėjau jį į palatą, bet išėjau, kai ruošėsi ją apžiūrėti.
Duktė buvo prašiusi gerbti jos privatumą, ir norėjau tą pa
žadą tesėti.
Paskaičiavau, kad jei kaklelis prasivėręs penkis centi
metrus, gimdymas prasidės po trijų keturių valandų.
Grįžau į laukiamąjį.
- Kurį laiką pabūsime, - tariau jiems. - Bendžaminai,
kodėl judviem su Amalija nenuėjus apačion ko nors užkąsti,
o aš pabudėsiu čia.
Juodu sutiko, o aš įsitaisiau ligoninės kėdėje. Kaip keista
buvo dabar su šeima laukti gerų žinių - kad kūdikis sveikas,
209
kad motina jaučiasi gerai - ir pranešimo namiškiams, ko su

silaukė: berniuko ar mergaitės.
Turiu pripažinti - man nepatiko paleisti iš rankų vadelių.
Norėjau būti palatoje su Rebeka, laikyti rankoje jos gimdymo
grafiką ir mūvėti pirštines, jei prireiktų skubios pagalbos.
Bet puikiai supratau, jog tai ne pats geriausias sumany
mas. Turbūt širdyje vyliausi, kad viskas eis sklandžiai. Tad kai
pasirodė Sjuzana, viena iš mano mėgstamų slaugytojų, ir pra
nešė, kad kūdikio petukas įstrigo gimdymo takuose, jiedviem
su kita slaugytoja teko mane laikyti, kad nepulčiau į palatą.
Pečių distocija - baisiausias kiekvieno akušerio košma
ras. Nieko nėra blogiau, nei regėti mėlstančią galvutę.
Daryti cezario pjūvį tuomet beveik neįmanoma, nes kū
dikis paprastai būna įstrigęs per toli takuose.
Man besimuistant ir stengiantis išsivaduoti Eleanora
abiem rankomis apkabino pečius.
- Filipas mano, kad būtų geriau, jei jūs, daktare, liktu
mėte čia.
Žinojau: jo vietoje ir aš būčiau liepęs elgtis taip pat. Niekas
nenori tėviškų emocijų operacinėje. Bet mintis, kad Rebeka
gimdykloje kenčia ir yra išsigandusi, mintis, kad mano vai
kaitis galbūt neišgyvens arba visą likusį gyvenimą nevaldys
rankos - itin galima distocijos komplikacija - kėlė siaubą.
Sjuzana suėmė man už žasto.
- Eime, daktare Konai. Pasivaikščiokime.
- Reikia, kad kas nors lauktų čia ir nuramintų Amaliją
su Bendžaminu, kai jie sugrįš, - aiškinau aš. - Tegu slaugy
toja pasako, kad kilo komplikacija, bet viskas bus gerai.
- Būtinai, - pažadėjo ji. - Manykit, kad jau padaryta.
210
Pr ar ast a žmona
Ji nusivedė mane koridoriumi. Tūkstantį kartų buvau

žingsniavęs šita linoleumo atkarpa, bet šįkart eidamas kone
stingau iš baimės.
* * *
Mano vaikaitis gimė pamėlęs. Dažnai prisimindavau tą

vaizdą: gležnas keturių kilogramų berniukas ant šildymo
stalo marga it slyvos odele. Rebeka pasakojo, kad pirmasis
jo klyksmas nuskambėjo lyg skęstančio vandeny - gurgu
liuojanti dejonė iš vandenyno gelmės.
- Jis sprauste išsispraudė iš įsčių, - tarė gydytojas. -
Tikras mažasis karys. Makrobertso metodas nepadėjo, bet
spaudimas virš sąvaržos suveikė stebuklingai.
Daktaras man šypsojosi, bet puikiausiai perpratau jo
veidą: jis buvo siaubingai išsigandęs. Akyse tebeslypėjo nuo
vargis ir baimė, ir jei tuo metu nebūčiau buvęs toks išsekęs,
būčiau jį apglėbęs ir pasakęs, koks esu dėkingas, kad išgel
bėjo mano vaikaitį.
- Mes jį pavadinom Džeisonu, tėveli, - tarė Rebeka. -
Bendžamino senelio Jozuės vardu.
- Puikus vardas, - pritariau.
Laikiau Džeisoną rankose ir verkiau. Mano dukters sū
nus. Mano vaikaitis, jame teka ir mano kraujas. Dar viena gy
vybė šiam pasauliui - mylėti, dainuoti, daryti visokius gerus
dalykus. Širdis suplazdėjo man pagalvojus, kaip jis keliaus per
gyvenimą ir apie tuos visus svarbiausius įvykius, kurie ilgai
niui nutiks: pirmuosius žodžius, pirmuosius žingsnius.
Pirmąją meilę.
211
Tyrinėjau jo bruožus tarytum žemėlapį. Žvelgdamas į

aukštą kaktą ir lūpų linkį regėjau dukterį. Ryškūs antakiai virš
dviejų geldučių formos vokų - mano žento, o smulkus sma
kriukas - Amalijos. Savęs neįžiūrėjau, tik kai vėliau vakare at
simerkė, tamsiai mėlyname miglotame naujagimio žvilgsnyje
pamačiau savo atspindį. Tamsų lyg mano atmintis, gilų kaip
jūra; pamilau tą berniuką nuo jo gimimo akimirkos.
* * *
Nepapasakojau apie savo sūnų Jakobą. Savo mažąjį ber

niuką putliomis rankytėmis ir kojytėmis, jo gilias mintis ir
ramų būdą.
Po apipjaustymo ceremonijos Izaokas griežė jam Bramso
ir Dvoržako melodijas, o kai po kelerių metų nuvedžiau
vaiką pas gydytoją, spėliojau, gal būtent tą aštuntąją dieną
jo mažytė siela sugėrė visą mūsų liūdesį.
Žinoma, ar galėjo vaikas užaugti neliūdnas ir netylus,
auginamas tokių tėvų kaip mudu? Rebeka, kaip ir mano se
suo, kažin kaip buvo apdovanota vidine ugnimi, jos dvasia
maudėsi raudonyje.
Bet Jakobo akys buvo liūdnos nuo pat tos akimirkos, kai
paėmėme jį į rankas. Amalija apie tai prabilo pirmoji.
- Jis kitoks, - tarė man, kai jam dar nebuvo nė dviejų
savaičių. - Aš tai girdžiu.
Pasakiau, kad ji išsigalvoja.
- Jam nieko netrūksta, - tvirtinau. - Jis sveikas ir stiprus.
- Jis verkia ne dėl to, kad alkanas ar norėtų miego, - at
sakė ji. - Verkia, kad verktų.
212
Pr ar as t a žmona
- Visi kūdikiai verkia, - aiškinau aš. - Jie dar nemoka

kalbėti.
- Širdimi jaučiu, - tvirtino ji. - Jis verkia iš liūdesio.
Mano sūnui reikėjo glėbio. Pirmus kelis mėnesius pakai
tomis sūpuodavome jį naktimis. Amalija dainuodavo jam
dainas, kurias kadais dainavo jai mama. Tylus melodingas
balsas jį laikinai nuramindavo - tarytum tos melodijos būtų
buvusios žinomos ne tik jai, bet ir jam. Kai ateidavo mano
eilė, nusinešdavau jį į savo kabinetą šalia mūsų miegamojo.
Atsisėsdavome prie mano stalo, jo mažas veidukas būdavo
pasuktas man į krūtinę, ir aš jam skaitydavau. Tikriausiai
jam reikėjo skaityti vaikiškas knygutes, pavyzdžiui, apie
drambliuką Babarą arba triušiuką Benjaminą, užuot skai
čius savo mėgstamus romanus, bet kai būdavome drauge, jis
visuomet nurimdavo.
Vaikų darželyje mums sakė, kad jis neįprastai gabus ir
ištisą dieną gali spręsti galvosūkius. Jam nepatiko žaisti su
kitais vaikais, bet ar galima jį dėl to kaltinti, svarsčiau. Jis -
gilus mąstytojas, sakė mums auklėtoja, nepaprastai jautrus.
Pastebi, kad lietus lango stiklu rieda tarytum ašaros, kad li
noleumo plokštės nubertos gintarinėmis strazdanomis. Tai
išgirdę mudu su Amalija nusišypsojome. Trimetis pyplys,
kuris žvelgia pro langą ir mieliau renkasi vienatvę nei žai
dimus su kitais ant lipynių ar smėlio dėžėje. Tariau sau, kad
sūnų turiu priimti tokį, koks jis yra.
Kai gimė Rebeka, Jakobo kitoniškumas dar labiau išryš
kėjo. Ji buvo neišsenkamos energijos kamuolys, paėmus mer
gaitę ant rankų jos akys šokdavo iš džiaugsmo. Ji juokdavosi.
Verkdavo tik išalkusi arba pervargusi, tad kalbėdama apie
213
sūnų Amalija buvo teisi. Rebekos verksmas aiškiai prasidė

davo ir pasibaigdavo. Tai ne Jakobo aimana - pratisa, graudi.
***
Ką darote su vaiku, kuriam nė kiek neįdomu susirasti

draugų? Kuris žaidimų bičiulius verčiau susikuria vaizduo
tėje, vienas kambaryje aukštai kraudamas kaladėles ir griež
tai pagal spalvas konstruodamas LEGO bokštus? Ir kuris
nori vilkėti tik mėlynos spalvos drabužėliais?
Mėlynais marškinėliais. Mėlynomis kelnėmis. Mėlyno
mis kojinaitėmis.
- Jam patinka mėlyna spalva, tad jis žino, ko nori. Uoliai
laikosi to, ką mėgsta, - sakau Amalijai.
Ji purto galvą.
- Ne. Kažkas yra ne taip.
Aš esu gydytojas, noriu atsakyti. Tiesa, jis keistokas, bet
jis mūsų irjam puikiai sekasi.
Tačiau motinos nuojauta niekuomet neklysta. Argi ne
turėjau to žinoti? Kiek kartų regėjau nėščiąsias, atėjusias į
mano kabinetą ir tvirtinančias, kad pajutusios, jog vaisius
vystosi negerai, ir vėliau paaiškėdavo, kad jos buvo teisios?
Jakobui pradėjus lankyti pradinę mokyklą tapo aišku,
kad klasės aplinkoje veikti jis negali. Tamsiai rudi plaukai
dažnai krisdavo į akis, kadaise putlus kūnelis dabar ištįso
ir sulieknėjo. Jis man priminė paliegusį kumeliuką, besi
stengiantį atsistoti ant svyruojančių kojų. Triukšmas jį er
zino, mokytojos bent kiek pakeistas tvarkaraštis sukeldavo
pykčio priepuolį, be to, jis negalėjo pakęsti, kad kas nors jį
214
Pr ar as t a žmona
liestų, išskyrus Amaliją ir mane. Jei kas jį nors truputį už

kliudydavo, atrodė, jam nudegino odą.
Mes vedėme jį iš vieno specialisto pas kitą. Jis visus stul
bino protiniais gebėjimais, bet tarytum neįstengė egzistuoti
už savo burbulo sienų.
Jį priėmė tik Bruklino ješivos mokykla, ir jos mokytojų
rūpesčiu jis tarytum pražydo. Jam patiko hebrajų kalba, -
pamėgo ją lyg paslaptį, kurią turi iššifruoti. Mokyklos tvarka
buvo griežta, vaikai paklusnūs ir prie jo nesikabinėjo.
Uniformą jis pripažino; nors buvo ne mėlyna, bet juodos
ir baltos spalvų, jam patiko pastovumas - reikalavimas vil
kėti ją kiekvieną dieną, o medžiaga taip neerzino, kaip dau
gelis kitų dalykų.
Jis pamėgo nedidelį mūrinį pastatą ir suolus mokyklos
kieme, ir tai, kad niekas jo nekliudė, jei žaisdavo vienas ar
tiesiog stebėdavo kitus iš šalies. Kai jis siūbuodavo pirmyn
ir atgal arba plasnodavo rankomis, mokytojai vaikams aiš
kino, kad Jakobas taip meldžiasi.
***
Visą brandų gyvenimą kamuojuosi lydimas prakeiksmo -

nuolatinio dvilypumo. Tarsi kažkas atėjęs perskėlė mano
būtį kirviu, ir aš niekuo negaliu džiaugtis, kartu nematyda
mas liūdesio kitoje pusėje. Vedžiau Amaliją, bet negalėjau
liautis galvojęs, kaip būčiau gyvenęs su Lenka. Mačiau, kaip
gražuolė dukra užauga ir tampa puikia moterimi, bet regė
jau ir sūnų, kuris dėl visų tų savo trūkumų vos įstengia šiaip
taip egzistuoti.
215
Kai Jakobas su Rebeka buvo paaugliai, duktė užsisegdavo

velvetinį sijonėlį, apsivilkdavo megztinį atlenkiama apykakle
ir su draugais traukdavo valgyti mėsainio ar gerti pieno kok
teilio, o Jakobas su Amalija ir manimi įsitaisydavo priešais te
levizorių. Aš nunešdavau lėkštes su Amalijos pervirtų daržo
vių ir mėsos likučiais, tyliai grandydavau juos į šiukšliadėžę
ir girdėdavau, kaip sūnus teisingai atsakinėja į kiekvieną te
levizijos viktorinos klausimą, dalyviams nespėjus nė išsižioti.
Žiūrėdavau į Amalijos ir Jakobo galvas įsmeigtomis į
ekraną akimis. Norėdavau, kad žmona pažvelgtų į mane, bet
ji tebežiūrėdavo sau priešais. Žinojau, kad veikiausiai girdi Ja
kobą beriant atsakymus, bet nenusišypso didžiuodamasi. Ji ir
neverkdavo. Tik valgydavo beskonį maistą, žiūrėdavo televizi
jos laidą, neturinčią jai jokios prasmės, ir netardavo nė žodžio.
Rebeka dabar yra žmona ir mama. Ištekėjusi už teisi
ninko ir užauginusi sūnų. Mano sūnus, kuriam jau penkias
dešimt, tebegyvena namie su manimi. Jis pajėgtų gyventi ir
vienas, bet visuomet atsisako tokios galimybės.
- O kam, tėveli? Aš patenkintas... Aš čia laimingas su ta
vimi, - atsargiai ir apgalvotai kalba jis, lyg prieš ištardamas
mintyse pasvertų kiekvieną žodį.
Pakeliu antakius ir įdėmiai įsižiūriu į pabalusį sūnaus
veidą, į blyškias lyg suaižėjęs ledas akis. Nervingas rankas.
Širdyje trokštu paliesti jį ranka, išsivaduoti iš tiek metų
trunkančios nevilties regint savo genialų vaiką susisukusį į
šilkinį kokoną. Bet neturiu tiek valios.
Jis skaito mano mintis. Jisperpranta mano liūdesį. Jisįžvelgia
mano pyktį. Pyktis mano tinklainėse blyksi lyg žaibas audroje.
O paskui nurimsta.
216
32 S K Y R I U S
JOZEFAS
Per Amalijos laidotuves Izaokas griežė Kol nidrei. Jis man

atrodė labai susenęs. Visai pražilęs, kadaise juodi plaukai -
lyg sniegu nužerta susiraičiusių lapų krūva. Bet liesas kū
nas liko elegantiškas ir tiesus. Vilkėjo skoningą juodą kos
tiumą, tą patį, kurį vilkėjo, kai mudu su Amalija prieš daug
metų atėjome paklausyti jo griežiančio Karnegio salėje. Kai
rabinas ištarė jo vardą, jis pakilo iš klaupto už manęs ir pa
garbiai priėjo prie bimos. Lipo laiptais su smuiku prie šono,
stryką atsargiai priglaudęs prie širdies.
Jis stovėjo ramus, ir visi iki vieno nuščiuvo; už nugaros
stūksojo paauksuota arka, iš abiejų šonų - ritiniai su De
šimt Dievo įsakymų. Aplink mus spietėsi tik saujelė gedė
tojų - tie keli žmonės, metams bėgant tapę mūsų draugais,
dar Bendžamino šeimos nariai, abu mano vaikai, vaikaitis ir
kelios pacientės, su kuriomis užsimezgė artimesnė pažintis.
Jis kiek pastovėjo, regis, kelias sekundes, žvelgdamas
tolyn už klauptų, lyg veltui stengdamasis sugauti kažką, ko
217
ten, deja, jau nebuvo. Sėdėjau sunėręs rankas, stebėjau, kaip

giliai atsidūsta ir užsimerkia. Pagaliau pakėlė instrumentą
prie peties ir prispaudė smakru. Tada užsimojo stryku.
Griežė gražiau, nei kada nors girdėjau. Muzika liejosi
lyg iš plačiai perplėštos širdies, kiekvieną natą paleidžiant
skrieti auksiniais sparnais. Grojant jo skruostų oda virpėjo,
žvilgsnį slėpė nuleistos blakstienos. Bet žiūrint į jį man tapo
aišku, atsivėrė lyg apreiškimas, - jis visuomet mylėjo Ama
liją. Visus tuos metus tyliai mus stebėdamas sėdėdavo mūsų
ankštoje virtuvėje, kad būtų greta jos.
Jam griežiant Rebeka verkė. Jos kūnas virpėjo ir purtėsi,
trapi figūrėlė neįstengė sulaikyti sielvarto. Sūnus spoksojo
priešais save, gedinčios vaiskios jo akys atrodė nežemiškos.
Skruostu riedėjo vieniša ašara.
Pagaliau ir man ištryško ašaros, muzikai palengva gedu
lingai kylant ir leidžiantis lyg jūros bangoms. Verkiau, nes
tikrai ilgėjausi Amalijos. Bet dar ir dėl to, kad buvo aiškiau
negu aišku: geriausias mano draugas mano žmoną mylėjo
taip, kaip niekada nepajėgiau aš.
Jis griežė Kadišą, kurio natos liejosi iš mano širdies, iš
mano amžiams prarastos meilės ilgesio. Bet ilgėjausi ne mo
ters, dabar gulinčios priešais pušiniame karste. Kankinausi
dėl tos, kurią prieš keturiasdešimt penkerius metus palikau
sausakimšoje Prahos geležinkelio stoty ir kuriai nebuvo su
rengtos deramos laidotuvės. O jei būčiau griežęs smuiku,
mano širdgėla dėl jos netekties būtų skambėjusi lygiai taip
pat kaip Izaoko sielvartas dėl Amalijos. Kiekviena sielvarto
sklidina nata persekiotų neduodama ramybės, kiekvienas
akordas pabrėžtų vienatvę, kad jos nebėra.
218
33 S K Y R I U S
JOZEFAS
Per šivą sėdime mūsų bute: Rebeka su savo nauja šeimyna,

aš ir mano apatiškas sūnus. Kaip liepia paprotys, veidro
džius uždengiame marškomis. Plėšome drabužius. Sėdime
nesiskutę ant žemų suolelių.
Vaikaitis mano kabinete skaito knygą. Dabar jis mokosi
vidurinėje ir knygas mėgsta taip pat, kaip mėgau aš, būda
mas jo amžiaus. Mama priekaištauja, kad jis neateina pa
sėdėti su ja ir jos broliu, bet aš raminu sakydamas: tegu. Jis
jaunas. Kupinas gyvybės. Tegu nesėdi tamsiam kambary su
mumis ir nesutinka svečių, kurių net vardų nežino.
Dukters draugai atsiunčia dar vieną lėkštę rogalikų ir
pusdubenį beigelių su rūkyta žuvimi. Duktė bloknotėlyje
viską užsirašo, kad vėliau siuntėjams galėtų išsiųsti padėkos
laiškelius.
Sofa aptraukta antvalkalais, kuriuos Amalija pasiuvo
pati. Užuolaidos užtrauktos, tad saulės šviesos nėra. Lauke,
Trečiojoje aveniu, aidi taksistų signalai, mamos šūkčioda-
219
mos kviečia iš mokyklos išeinančius vaikus. Namie spin

telėse tebestovi dėžutės su Amalijos ranka rūpestingai už
rašytomis etiketėmis: Miltai, Cukrus ir Druska. Prie sienos
lipniąja juostele priklijuoti ligoninės, gaisrinės ir policijos
telefonų numeriai.
Aš jau vargiai beprisimenu jos balso skambesį. Po in
sulto savaitė intensyviosios terapijos skyriuje, ilgas miegas,
paskui nebylus sudie. Žinau, per kitas savaites ieškosiu jos
paprastutėse medvilninėse suknelėse, kabančiose spintoje,
tūbelėje rankų kremo ant jos naktinio stalelio ar apskritame
kepalėlyje ruginės duonos, kuri sužiedės, nes nebus antros
burnos ja dalytis.
Neįsivaizduoju, kad Amalija aplankys mane kaip vėlė. Ji
bus užsiėmusi kitur: ieškos danguje savo namiškių, puls į
mamos ir tėvo glėbį ir maldaus sesers atleidimo, o ši jai at
sakys, kad apie tai jau seniai turėjusi užmiršti.
Jos vėlė pagaliau grįš namo. Nes būtent taip atsitinka,
kai galiausiai grįžtame pas tuos, kuriuos mylėjome, bet pa
likome. Pas tuos, kurių niekuomet nepamiršome. Panyrame
į juos lyg dvi tobulai sunertos rankos. Susiliejame su jais lyg
du vatos prikimšti debesys.
***
Izaokas dalyvauja Amalijos laidotuvėse, bet neateina į na

mus pareikšti pagarbos. Septynetą dienų viliuosi, kad jis
įžengs pro duris ar paskambins. Bet jis to nepadaro. Galiau
siai kitą savaitę sulaukiu jo skambučio, jis man aiškinasi.
Sako, smarkiai peršalęs ir visą savaitę praleidęs lovoje. Dar
220
probėgšmais užsimena lyg kažkur pragaišinęs savo stryką,

tad dabar turįs pirkti naują.
Bet kažkas jo balse išduoda, kad jis nė apie viena, nė apie
kita nesako tiesos. Staiga įsivaizduoju jį laidojantį stryką
kartu su Amalija. Ir vos apie tai pagalvojęs širdies gilumoje
žinau, jog taip yra iš tiesų. Kol aš su vaikais ėjau prie limu
zino, dirstelėjęs atgal pamačiau jį stovint vieną prie kapo iš
kilmingai nulenkta galva.
Įsivaizduoju jį niekam nematant dedantį stryką į žemę,
kad šis būtų palaidotas šalia jos. Tyliai. Lygiai kaip tyli buvo
ir ji. Viena nata, kybanti perpildytame danguje.
- Nesikrimsk, - sakau. - Suprantu. Turėsi nusipirkti naują.
- Taip, - kartoja jis. - Naują.
Galvoju apie du strykus, Izaoko prarastus per tuos me
tus. Vieną - įkritusį į jūrą, kur netekau tėvų ir sesers, kitą -
palaidotą su mano žmona, su kuria nugyvenau trisdešimt
aštuonerius metus. Abi mano netektys, pažymėtos iš jo ran
kos išslydusio stryko.
221
34 S K Y R I U S
LENKA
Tą 1943 metų vasarą mama dar labiau sulyso. Po oda galė

jau įžiūrėti raiščius, o raktikaulis atsikišo taip, kad priminė
dalgį. Išryškėję skruostikauliai atrodė lyg aštrios krištolinio
sietyno kabučių briaunos.
Seniūnų tarybos pradėta gerovės iniciatyva Jugenftir-
sorge sudarė programą vaikams, rūpinantis, kad jie slapta
būtų šio to mokomi ir truputį susipažintų su poezija,
teatro menu ir muzika. Mama iš vaikų barako grįždavo ap-
siblaususiomis akimis, bet atsigavusia širdimi. Buvo keista
regėti Terezyne atgijusius mamos jaunų dienų meninius
polinkius. Priešais mačiau tą prieš daugybę metų įsivaiz
duotą moterį, kurios paveikslus, nutapytus baklažanų ir
dėmėtų slyvų spalvomis, vieną popietę su Liuce aptikome
seniai nukištus rūsy. Dirbdama su vaikais ji degė jau
duliu.
Mama sakė, kad netrukus viename rūsyje po vaikų pa
talpomis bus surengta paroda. Visi vaikai kūrė koliažus ir
222
Pr ar ast a žmona
tapė, tad aš ir toliau kiek įstengdama vogiau iš techninio

skyriaus jiems priemones.
Dabar buvau tapusi tikra slapstymo meistre. Kas kelios
dienos paimdavau spalvotą pieštuką ar mažą tūbelę dažų,
jau beveik pasibaigusių, bet paspaudus dar ištrykšdavo keli
pigmento lašeliai. Tereza su Rita irgi šį tą slapstė dėl ma
nęs, kad perduočiau mamai, nes lygiai kaip aš stengėsi, kad
jokios dailės priemonės neprapultų veltui. Tereza buvo to
kia tyli, ji nieko nesakydama iš po sijono ištraukdavo du
nuplėštus drobės stačiakampius. Rita, įsprausdama man į
ranką anglies ar pastelės trupinių, nutaisydavo įžūlų veidą.
Kai pavykdavo aplankyti Hansą, jis visuomet klausė, ar
galėčiau jį nupiešti. Juokaudama sakydavau: „Na, tuomet tu
irgi turi nupiešti mane.“ Iš slaptavietės palaidinėje ištrauk
davau nedidelį lapelį piešimo popieriaus, o anglies gabalėlį
perlauždavau perpus.
„Štai, - sakydavau. - Pabandyk.“
Jis dirstelėdavo į popierių, paskui į mane, primerkęs di
deles žalias akis, ir pradėdavo piešti. Lape atsirasdavo krei-
vašonis apskritimas. Du taškeliai - akys ir brūkšnys burnos
vietoje. Bet jis buvo tik ketverių, tad žinojau, kad tokiam
mažam vaikui tai didelis žingsnis.
Tačiau užvis maloniausia buvo žinoti, kad tai, kas nesun
kiai galėjo įvykti už Terezyno sienų, bus surengta ir tarp jų.
Ištiesiau ranką ir apglėbiau jo smulkius petukus.
- Lenka, - tyliai tarė jis. - Aš tave myliu.
- Ir aš tave myliu, - sukuždėjau.
Bet nespėjus man apsiverkti jis paėmė mano ranką ir
prispaudė prie popieriaus.
223
- Dabar tavo eilė, - tarė.

- Taip, mano eilė, - nusišypsojau.
Ir pradėjau piešti.
* * *
Vaikų dailės paroda buvo stulbinamas žygdarbis. Mama,

Frydlė ir kitos mokytojos su vaikais praleido nesuskaičiuo
jamas valandas, ir dabar jų gražūs koliažai bei nutapyti pa
veikslai kabėjo ant sienų.
Mudvi su Marta vaikštinėjome po parodą susiėmusios
burnas - taip mus sujaudino nuveiktas darbas ir užmojis.
Paveiksluose buvo medžių ir drugių. Kai kurie vaikai nu
piešė savo namiškių portretus, turėtus augintinius ir prisi
minimus iš gyvenimo iki Terezyno. Bet labiausiai jaudino
vaizdai, fiksuojantys dabartinę padėtį. Vienas vaikas nu
piešė, kaip prisimena atvykimą į Terezyną. Išrikiuotos sep
tynios figūros, kiekviena su tapatybės numeriu, užrašytu ant
kuprinės, visų veidai liūdni ir išsigandę. Kitas vaikas pavaiz
davo barako gultus, o virš miegančiojo galvos - tai, ką šis
sapnuoja: debesis, pilnus šokolado plytelių ir stiklainių su
ledinukais.
Vaikų nupiešti vaizdai nunešė mano mintis kitur. Užsi
merkusi prisiminiau savo vaikystės akvareles, jaudulį pir
mąsyk pamačius nuo teptuko lašančius dažus, rašaluotų
spalvų upes, besiliejančias ant lapo.
Tą vakarą taip didžiavausi savo mama. Ji stovėjo tam
siame rūsy su iškabintais ant sienų mokinių piešiniais, vil
kėdama tą pačią paprastutę suknelę kaip ir mūsų išvežimo
224
dieną. Dabar suknelė buvo ištepta dažais, vietomis nudėvėta

ir kabėjo ant jos lyg senas maišas, užmestas ant kaliausės.
Bet mama stovėjo sukryžiavusi ant krūtinės rankas ir švy
tinčiomis akimis; ji man priminė tokią, kokia buvo prieš
karą. Jos patenkintas šypsnys nutvieskė visą kambarį.
225
35 S K Y R I U S
JOZEFAS
Bemaž tikiuosi tarp Amalijos daiktų aptikti Izaoko mei

lės laiškų. Peržiūriu jos mantą spėliodamas, ar atrasiu kokį
slaptą gyvenimą. Lentynose ieškau klasikinės muzikos
įrašų, programėlės iš Karnegio salės, paslėptos nuotraukos
ar žilstelėjusių plaukų sruogos. Jei būčiau miręs pirmas,
ar ji irgi taip elgtųsi? Ar aptiktų Lenkos įvyniotą vestuvinę
nuotrauką, vienintelį daiktą, turėtą su savimi, kai buvau nu
leistas į gelbėjimosi valties prieglobstį? Ar pagaliau išvystų
mano vaiduoklio veidą, veidą, kurio niekad jai neparodžiau,
kurio akys traukė mane į save iš bevardžio kapo gelmės? Ar
ji galiausiai pasiraustų po lova ir atrastų dėžutę su man grį
žusiais laiškais? O gal ji, kaip ir numanau, gerbtų mano pra
eities šventumą ir paliktų laiškus dėžutėje, tvirtai uždengtus
dangteliu?
Jos spinta pustuštė, platūs tarpai tarp pakabų apie ją pa
sako daugiau nei drabužiai. Paltas, kurį vilkėdavo žiemą,
languota medžiaga ir surišamu diržu man primena ją. Žvel-
226
giu apačion į tris poras batų ir matau, kad jie truputį nu
dėvėti, vidpadyje likusios jos pėdų žymės, odiniai dirželiai
sudilę. Noriu iš rankinės paimti jos šepetį ir pastebiu kelis
kuokštelius plaukų. Atsuku pusiau sunaudotą lūpdažį - jo
spalva tokia blanki, kad primena smėlį.
Traukiu iš atminties prisiminimus apie mudu, ir jie
slenka prieš akis lyg filmo negatyvas. Matau ją rankose liū
liuojančią Rebeką, regiu pirštais braukiančią per sūnaus
plaukus. Matau atgręžusią man nugarą, kai vėlai grįžusiam
iš ligoninės šildo vakarienę.
Tad tą naktį užmigdamas aš regiu ne Lenką, kaip pa
prastai, o Amaliją. Leidžiu jai pagaliau grįžti pas namiš
kius. Sakau jai sudie ir matau tokią, kokią sutikau tą pirmąją
dieną, - medvilnine suknele ir plonyčiais šviesiais plaukais.
Regiu sėdinčią šalia manęs Vienos kavinėje: iš karštos kaka
vos puodelio kyla garas, o rudos akys drumsčiasi nuo ašarų.
227
36 S K Y R I U S
LENKA
Terezyno vaikai dar sykį statė „Brundibarą“, Hanso Krasos

operą, o dekoracijų kūrimui vadovavo vienas iš garsiausių
Prahos scenografų Františekas Zelenka. Scenoje iš lentų nuo
laužų buvo sukalta tvoros imitacija ir ant jos pakabinti trys
plakatai, vaizduojantys šunį, katę ir žvirblį. Plakatų viduryje
išpjauta po skylę, kad vaidmenį atliekantis vaikas galėtų iškišti
pro ją galvą ir kaipmat virsti personažu. Nupiešus atvaizdus
nebereikėjo siūti kostiumų. Šis scenovaizdis buvo nuostabiai
įtikinamas. Kiek žmonių mano skyriuje ir Liaučeryje slapta
tiekė medžiagas, kad spektaklis galėtų įvykti, pamaniau. Virs
dami personažais vaikai krykštė iš džiaugsmo, bent valandėlei
pamiršę alkį ir nepriteklių. Visi plojomejiems žengiant į sceną.
Opera yra apie du vaikus, mažuosius Aninką ir Pepičeką,
kurie susiruošia pirkti pieno savo sergančiai motutei. Gatvėje
juodu netikėtai sutinka rylininką Brundibarą. Jie jam padai
nuoja dainelę, vildamiesi, kad iš pelnytų pinigų kelios mone
tos atiteks jiems, bet rylininkas tik nuveja vaikus šalin. Naktį
228
Pr ar as t a žmona
vaikai užmiega po šuns, katės ir žvirblio plakatais. Pabudus

gyvūnėliai atgyja ir visi kartu stoja į mūšį su Brundibaru. Jie
dainuoja gražią dainą, ir kaimo gyventojai primeta jiems mo
netų, bet Brundibaras dar nenugalėtas. Jis grįžta į sceną ir pa
vagia monetas. Opera baigiasi gyvūnų ir vaikų pergale prieš
rylininką, jų kepuraitės pilnutėlės monetų, ir namo jie grįžta
nešini pienu mamai.
Beveik visi Terezyne mėgome šią operą. Nes vaikai savo
spektakliu sukūrė ir skelbė savitą pasipriešinimo žinią.
Jiems švenčiant pergalę prieš netikėlį Brundibarą, visiems
ligi vieno buvo aiški operos metafora.
* * *
Tą vakarą pamačiusi Ritą, rūpestingai renkančią nuo tvoros

plakatus, tučtuojau supratau, kad ji laukiasi. Nors tebebuvo
liesa it skiedrelė, krūtys atrodė pilnesnės ir pastebimai apva
lesnės. Net veidas truputį pasikeitė. Nors ir tamsavo ratilai
aplink akis, ji atrodė gražesnė nei bet kada, - mažutė, bet
nežemiška figūrėlė.
Vėliau tą vakarą, kai išsisklaidė pakili vaikų pasirodymo
nuotaika ir šalia nebesisukiojo Oskaras, man pavyko pri
remti ją prie sienos.
- Rita, - tariau. - Kurdami dekoracijas judu su Zelenka
atlikot fantastišką darbą. Bet atrodai išvargusi, - paliečiau
jos ranką. - Gerai jautiesi?
Ji nusitempė mane į scenos pakraštį, kur daugiau nieko
nebuvo.
- Maniau, tik šiaip vėluoja, bet, Lenka, aš laukiuosi.
229
Rita paėmė mano ranką ir ją suspaudė. Dirstelėjo į save

ir atsargiai palietė pilvą. Pakėlusi apiplyšusią suknelę parodė
kiek suapvalėjusį juosmenį. Pridengė jį ranka, lyg slėptų pa
slaptį.
- Rita, - tyliai tariau. - Ką ketini daryti?
Abi žinojome, ką Terezyne reiškia būti nėščiai. Per pas
taruosius kelis mėnesius girdėjome gandų apie gete pastoju
sias moteris - jos artimiausiu ešelonu buvo išsiųstos į rytus.
Ji žvelgė į mane pro ašaras.
- Ką aš galiu daryti, Lenka?
Girdėjau kuždantis apie moteris, kurios kreipėsi į ligo
ninę, ten vienas žydų gydytojas padėdavo atsikratyti bėdos.
Mintis baisi, bet Terezynas - ne ta vieta, kur galėtų į pasaulį
ateiti vaikai. Būti nuvarytai į gyvulinį vagoną ir nėščiai prie
varta išsiųstai į darbo stovyklą - dar baisesnė mintis.
Asmeniškai pažinojau tik vieną moterį, pastojusią Tere
zyne. Jos vardas buvo Elzė, ji gyveno mano barake. Vieną
naktį pamačiau ją verkiančią guolyje. Ji šnibždėjosi su
drauge, dirbančia ligoninėje slaugytoja. Girdėjau draugę sa
kant, kad ji nuvesianti Elzę pas daktarą Rotą.
Vėliau iš Ritos sužinojau, kad daktaras Rotas Terezyne
atliko ne vieną abortą. Darė juos slapta ir tik tada, kai to
meldė merginos. Aukojo negimusį vaisių, kad išgelbėtų mo
tinai gyvybę.
* * *
Oskaras Ritą įtikinėjo, kad vaikų susilaukti bus laiko po karo,

ne dabar. Ji tai pasakojo pro ašaras, grąžydama baltas rankas.
230
Pr ar ast a žmona
- Jis mane myli, - verkdama kalbėjo ji. - Net sako norįs,

kad Seniūnų taryba mudu sutuoktų, bet mano, kad nėščio
sios išsiunčiamos mirti.
- O jei jis teisus? - paklausiau.
- Kaip? Ar gali kas nors tuo patikėti? Nes gal jos išveža
mos tik į geriau pritaikytą stovyklą motinoms, kai šios ne
begali dirbti. - Paskui patylėjo. - Argi kas leistų moterims
traukiniais gabentis vaikiškus vežimėlius, jeigu vaikams ne
būtų vietos?
Papurčiau galvą. Nežinojau atsakymo. Žinojau tik tai,
kas yra ir ko nėra Terezyne, o viskas, kas siejosi su ešelonais
į rytus, atrodė kaip viena didelė juoda skylė.
- Bet, Rita, o jei jis teisus? - kuždėjau aš. - Ar verta rizi
kuoti? Dabar esi paskirta saugiai dirbti Liaučeryje, Oskaras
stovykloje dirba inžinieriumi, ir tas darbas jums suteikia dar
truputį saugumo. Priimk jo pasiūlymą tuoktis, o šeimą gau
sinsite vėliau.
Negalėjau patikėti, kad iš tiesų raginu draugę nutraukti
nėštumą, ypač dėl to, kad abu jie troško likusį gyvenimą pra
leisti drauge. Žinojau, jei kas būtų man pasiūlęs taip pasi
elgti, kai Jozefas išvyko į Angliją, būčiau tą žmogų niekinusi
visa savo esybe. Bet per tą laiką, kai beveik prieš metus bu
vome čia atvežti, savo akimis regėjau į traukinius varomus ir
„į rytus“ išsiunčiamus žmones. Mačiau, kad dauguma išve
žamųjų buvo ligoniai, seniai arba nėščios moterys. O dabar,
kai atvykdavo naujos partijos, būdavo išsiunčiami net kai
kurie sveiki kaliniai. Man buvo aišku: kad ir kur naciai tuos
žmones siunčia, ten turėtų būti daug baisiau nei Terezyne.
Galėjau tik įsivaizduoti Ritos siaubą ir kokia išduota ji
23 1
jautėsi, girdėdama mane taip kalbant. Be abejo, ji vylėsi, kad

ją palaikysiu, pažadėsiu pakalbėti su Oskaru ir įtikinti jį, kad
klysta.
- Matyt, Lenka, taip yra dėl to, kad nenutuoki, ką reiškia
jausti savy augantį kūdikį, - užspeisto žvėrelio akimis žvelgė
į mane ji. - Jei žinotum, niekad nebūtum pasakiusi man to,
ką išgirdau.
- Rita, - mano balsas užlūžo, nors šnibždėjau kuo ty
liausiai. - Aš tikrai žinau, ką reiškia lauktis kūdikio.
Neaiškinau smulkiai apie savo persileidimą, apie liūdesį
netekus vienintelės sąsajos su vyru, nuskendusiu lediniame
vandenyne. Liūdesio ir taip aplinkui buvo per akis. Tik pa
ėmusi suspaudžiau jai ranką.
* * >f
Kitas dvi savaites mačiau, kaip kamuojasi Rita, įstrigusi tarp

Oskaro baimės dėl jos saugumo ir troškimo išsaugoti augan
čią gyvybę. Šiame dykame gete, kur neaugo nei joks mede
lis, nei gėlė, gebėjimas sukurti gyvybę tebeatrodė stebuklas.
Kiek moterų girdėjau kalbant, kad joms dingusios mėne
sinės, ir manančių, jog jų išsekę kūnai nebepajėgia pastoti,
skubotai ir be jokios romantikos mylintis su savo vaikinu?
Rita savo sprendimą demonstruoja atvirai nekalbėdama
apie jį. Dabar ji sėdi laikydama ant pilvo sudėtas rankas, lyg
tie du delnai galėtų apsaugoti tai, kas joje slapta auga.
Kalbėdama ji nežiūri tiesiai priešais, bet sau į skreitą.
- Oskaras taip jaudinasi, kad kraustosi iš proto, - sako ji
man. - Jį nutildyti galiu tik priglausdama jo ranką čia.
232
Pr ar as t a žmona
Ji praskleidžia rankas ir patapšnoja sau pilvą. Dabar jai

ketvirtas nėštumo mėnuo, bet nematyti nė menkiausio pil
velio.
- Jaučiu plazdant, - sako ji, ir jos veidą užlieja laimė. -
Žinau, neatrodau nėščia, bet vis tiek tokia jaučiuosi.
Žiūriu į Ritą ir bandau šalin nuvyti baimę, bandau
džiaugtis, regėdama draugę tokią gyvastingą, tokią sklidiną
gyvybės.
***
Oskaras sako norįs susituokti iki kūdikiui gimstant. Iš kaž

kokio sulankstyto elektros laido jis padaro sužadėtuvių
žiedą ir, vos Liaučeryje baigiasi darbo diena, priklaupęs ant
kelio pasiperša Ritai.
Terezyne ilgų sužadėtuvių nebūna. Po kelių dienų Se
niūnų tarybos kabinete juodu susituokia. Jungtuvių išva
karėse Ritos barako merginos susirinko ištrinkti jai galvos.
Praustuvėje po čiaupu padėjo didelį kibirą ir per kelias va
landas pririnko vandens lašų tiek, kad pakako ištrinkti Ritai
galvą. Jos plaukai trumpi ir apkirpti aplink kampuotą veidą,
bet dvi sustojusios merginos pluša, stengdamosi pirštais kuo
dailiau sutvarkyti šukuoseną.
Rita vilki seną rudą suknelę atspurusia palanka ir nu
dėvėta apykakle. Atrodo rimta nuotaka be jokių puošme
nų. Šydo nėra, nėra net gėlytės, kurią galėtų spausti baltais
pirštais.
Išdygsta Tereza ir tyliai sako Ritai atnešusi kai ką pasi
puošti.
233
Ji paduoda nedidelį ryšulėlį, susuktą į seną laikraštį. Ry

šulėlis, paduodant Ritai atrodęs kone besvoris, lėtai bevy-
niojant tarytum staiga pasunkėja ir tampa vertas pagarbos.
Visos stebime netekusios žado, kaip ji nulupa laikraščio
sluoksnius ir išima nedidelę segamą puokštelę: kelios da
žytos drobės skiautės, prisiūtos prie geltono veltinio vidu
riuko - iš skutų pagaminta žydinti gėlė.
- Čia tau prie plaukų, - tyliai sako Tereza.
Iš suknelės kišenės ji išima gabalėlį vielutės.
- Štai. Gali ja apsukti kelias sruogas, gal truputį virš
ausies.
Tramdydama ašaras Rita pakelia rankas prie veido.
- Ačiū, Tereza. Dėkui tau, - dabar ji pirštais siekia pa
liesti merginai skruostus. Bučiuoja juos. - Tik tu moki iš
nieko padaryti ką nors taip labai gražaus.
Tereza rausta susidrovėjusi.
- Tai išties niekis... Aš, aš... - lemena užsikirsdama nuo
dėmesio, kurį sukėlė jos dovana. - Aš tik norėjau, kad turė
tum gėlę.
Tikrai, Rita neturi vestuvinės puokštės. Tačiau ji graži
su rankų darbo gėlele, prisegta prie plaukų, delnai globė
jiškai priglausti prie vos padidėjusio pilvo. Keturi Oskaro
draugai laiko medinius strypus su balta marška jiems virš
galvų - tai jų jungtuvių baldakimas. Visi žvelgiame į juos,
o vyriausiasis geto rabinas ištaria septynis palaiminimus. Į
servetėlę įvyniojamas senas stiklinis butelis ir Oskaras jį su
traiško batu.
- Ani L’Dodi v’Dodi Li, - liepia vienas kitam ištarti rabi
nas. - Aš mano mylimojo, o mano mylimasis mano.
234
Prarast a žmona
Galvoju apie tuos žodžius ir prisimenu savo jungtuvių

dieną. Ji atrodo taip toli ir vis dėlto lyg vakar. Ją prisiminusi
bandau sulaikyti ašaras.
Kitos merginos plodamos sveikina porą, ir matau, kaip
išsiblaškiusios pirštais liečia sau plaukus. Mes visos norė
tume atsidurti kitame laike, kur būtų gausybė gėlių - arba
nors saujelė, - kad galėtume bent vieną žiedą užsikišti už
ausies.
***
Ritos pilvas užauga tik kaip duonos kepalėlis, ne didesnis. Ji

tebevilki tą pačią apsmukusią suknelę, kaip visada. Išmoksta
žengti dar tiesesnė, tad kiek padidėjęs svoris net menkiau
pastebimas. Aš mažiau atsikandu duonos ir pusę savo sriu
bos supilu į skardinę laistymui. Nešu pusiau nukąstą riekę ir
vandeningą sriubą su gabalėliu ropės į jos baraką.
- Valgyk, - liepiu.
Ji atsisako mano davinio.
- Man nereikia daugiau, nei turiu, - tvirtina. - Lenka,
prašau savo maisto netaupyti man. Tau irgi reikia valgyti.
- Tau jo reikės, kai gims vaikelis, - sakau.
Maistą palieku, nors Rita maldauja neštis. Vėliau susiti
kusi Oskarą pastebiu, koks jis atrodo sulysęs.
- Aš irgi stengiuosi jai atiduoti savo davinį, - sako jis. -
Ji nepriima, bet vakare neišeinu, kol nepamatau jos val
gančios.
- Tau irgi reikia palaikyti sveikatą, - tikinu aš ir atjaučia-
mai paliečiu jam alkūnę.
235
* * *
Kai kitą kartą nunešu Ritai maisto, ji su manimi kalba griež

čiau.
- Lenka, privalai liautis. Aš rimtai.
- Tu nesupranti, - aiškinu. - Tau reikia daugiau valgyti,
už save ir už kūdikį.
- Aš nenoriu daugiau valgyti! Negaliu sustorėti, antraip
jie suvoks, kad laukiuosi, ir mane išsiųs!
Pažvelgiau į ją; didelės žalios akys dabar buvo sklidinos
klaikios baimės.
- Bet, Rita, vaikeliui reikia maisto medžiagų, - vos įsten
giau išspausti žodžius.
- Ko vaikeliui reikia, paims iš manęs. Aš tik noriu, kad
jis gimtų Terezyne... - pravirko ji. - Per daug bijau išvažiuoti
kur nors kitur.
Supratau, ką ji sako. Tad padariau vienintelį į galvą šo
vusį dalyką - priglaudžiau Ritą glėbyje, kaip, prisimenu, pa
sielgė mano mama, kai anuomet Prahoje buvau nėščia ir iš
sigandusi. Vyliausi, kad mano rankų šiluma suteiks jai bent
pusę tos paguodos, kurią suteikė mamos glėbys.
236
37 S K Y R I U S
JOZEFAS
Viena iš pirmųjų vaikaičio Džeisono dovanų man - po

pieriaus laikiklis, kurį jis padarė būdamas trejų. Tai buvo
akmuo, jo nudažytas mėlynai, su dviem juodomis baltomis
akimis ir oranžine veltinio nosimi. Jis tebeguli ant mano ra
šomojo stalo prie popierių, greta šeimos narių - dabar visų
jau suaugusių - nuotraukų.
Man patinka tas popieriaus laikiklis. Kaskart prislėgęs
juo šūsnį sąskaitų ar bloknotą, prisimenu tą dieną, kai Džei-
sonas parsinešė jį iš vaikų darželio.
Tuomet jis mane vadino „aleliu“, žodžiu, labiausiai jam
pavykstančiu ištarti ką nors panašaus į „senelį“. Ištraukė do
vaną iš raudonos kuprinėlės ir padavė man.
- Tau, aleli.
Laikiau jį rankoje ir šypsojausi. Akmuo buvo suvyniotas
į vaškinį popierių, matiniai dažai dar truputį drėgni; veltinio
nosis priklijuota kiek į šalį nuo vidurio, dvi plastikinės akys
tai užvirsdavo atgal, tai vėl žiūrėjo į priekį.
- Aš jį saugosiu, - tariau.
Mudu nuėjome į virtuvę ir padėjome akmenį džiūti ant
popierinės servetėlės. Paskui kartu nusiplovėme rankas, -
nuo jų tekėjo mėlynas vanduo.
Užsimerkęs regiu vaikaitį dar mažą. Kai pirmą sykį vie-
nudu išėjome pasivaikščioti, nusivedžiau jį į Metropolitano
meno muziejų ir aprodžiau Denduro šventyklą, aiškinda
mas apie egiptiečių istoriją, hieroglifų žavesį ir prakeiksmą,
lydintį tuos, kurie kasinėjo kapus. Prisimenu jo džiaugsmą
pirmąkart apsilankius Centrinio parko zoologijos sode, pir
mojo sustingusio karšto šokolado saldumą Serendipity res
torane ir nuostabą pirmąsyk apsilankius Heideno planeta
riume, kur jis paklausė, ar kiekviena žvaigždė - tai miręs
žmogus.
Klausimas man atėmė žadą. Argi ne nuostabu įsivaiz
duoti, kad kiekviena siela žiba aptemusiame danguje? Pa
ėmiau jo ranką ir laikiau savojoje. Kai juodame skliaute su
žibo planetų ir žvaigždžių projekcijos, mačiau, kaip veide
skleidžiasi pagarbi baimė, ir tik troškau nenuleisti nuo jo
akių. Norėjau būti liudytoju, kaip jis patiria pasaulį, kaip
mokosi keliauti per jį. Ir stebėdamas, kaip jis auga, gedėjau
to, ko nepatyriau su savo sūnumi. Jakobas neprisileido ma
nęs artyn, o gal aš sukūriau tą atstumą tarp mudviejų. Nie
kuomet nesužinosiu, kaip buvo iš tiesų.
Bet aiškiai žinojau, kad noriu prilipti su vaikaičiu prie tų
planetariumo kėdžių ir kartu su juo suskaičiuoti visas žvaigž
des. Ir kaip troškau, kad išties būtų taip, kaip jis mano! Kad
miręs tapčiau žvaigžde. Kybočiau viršuje ryškiai virš jo spin
dėdamas. Saugodamas savo vaikaitį skaisčia balta šviesa.
238
Pr ar as t a žmona
***
Jo busimoji žmona yra graži, elegantiška ir rafinuota. Savo

rausvais plaukais man primena Lenkos mamą ir seserį.
Ligi tol buvau matęs ne vieną jo merginą. Brunetę, su
kuria susipažino Brauno universiteto pirmame kurse; ji ne
šalino kojų plaukelių ir taip karštai gynė gyvūnų teises, jog
atrodė, kad tai jos religija. Gundančios figūros antrakursę
italę, kurios krūtys buvo tokios putlios, jog nesilioviau nuo
gąstavęs, kad prie stalo iš jų neištrykštų pienas. Ir vieną iš
dvynių, kurios viena akis buvo ruda, kita - mėlyna, veidas
kampuotas, o kūnas - moteriškai apvalainas.
Paskui buvo brite, sutikta užsienyje, kai mokėsi prieš
paskutiniame kurse; žavingesnio juoko dar nebuvau girdė
jęs ir ji mane pakerėjo, nors buvau jau beveik aštuoniasde
šimt penkerių ir kone dešimtį metų našlys.
Įstojęs į teisės mokyklą jis ėmė rečiau mane lankyti.
Buvo labiau užsiėmęs, tad supratau. Studijos, spaudimas
gauti gerus pažymius, be to, alkoholis ir muzika, traukianti
į Niu Heiveno barus.
Su Eleanora jis susitikinėjo ne ilgiau kaip metus, pas
kui juodu paskelbė sužadėtuves, ir per tą laiką sutikau ją tik
kartą, Rebekos bute Roš Hašanos vakarą. Ji buvo santūri ir
mandagi. Rūpestingai rinko žodžius ir domėjosi knygomis,
išrikiuotomis mano dukters lentynose, tad mačiau, jog yra
protinga.
Tą vakarą kartu atsivedžiau sūnų, ir švelnus Eleanoros
gerumas jam mane galutinai palenkė. Ji sėdėjo šalia ir bandė
išvilioti jį iš kiauto. Mano sūnus jau buvo penkiasdešimties,
239
žilstelėjusia barzda ir plinkančia kakta, kuri dar labiau pa

brėžė jo lygutėlės raudonos odos spindesį.
Ji paklausė, ką jis skaitąs, ir jis palengva išvardijo ilgiau
sią sąrašą, nuo kurio, neabejoju, jai susisuko galva. Tačiau po
kelių valandėlių išgirdau juodu nuodugniai aptariant vieną
to sąrašo knygą ir jo akyse išvydau blausiai suspingsėjusią
šviesą. Norėjau prieiti ir ją pabučiuoti, - taip džiaugiausi,
kad Jakobui pagaliau pavyko su kuo nors užmegzti ryšį.
Mačiau, kaip šalia jos švyti Džeisonas. Kaip jai stovint
negali atsispirti nepriėjęs arčiau. Tą vakarą stebėjau nepa
sisotindamas, nenuleisdamas akių ir nuo dukters, kurios
standžias garbanas jau dabino pirmosios sidabro gijos; ji
pjaustė beigelius ir rūpinosi, kad visiems užtektų baltojo
sūrio bei rūkytos lašišos. Stebėjau, kaip Bendžaminas, da
bar jau paskendęs vidutinio amžiaus rūpesčiuose, vis tiek
atrodė ją įsimylėjęs. Ir tas žvilgsnis mane šildė, nes jie ne
trukus švęs trisdešimt trečiąją vedybų sukaktį, o taip ilgai
išsaugoti žioruojančias meilės žarijas - nemenkas žygdarbis.
Tą naktį mudu su sūnumi ilgai negulėme, žiūrėjome tele
vizorių. Tykus burzgimas man priminė tas tylias valandėles
su jo motina. Visa širdimi liūdėjau, kad Amalija nepamatys
Džeisono vestuvių ir nesidžiaugs kartu su visais, susipaži
nusi su jo gražiąja nuotaka. Bet paskui prisiminiau vaikaičio
žodžius, ištartus beveik prieš dvidešimt metų planetariume,
ir vyliausi, kad jis teisus. Kad ji bus ten, tyliai stebės, kaip vi
sada, viena iš daugybės žemei spindinčių žvaigždžių.
240
38 S K Y R I U S
LENKA
Rita manė esanti šeštą mėnesį nėščia. Kada tik užsukdavau

į Liaučerio dirbtuvę, ji sėdėjo piešdama atvirukus. Dešinėje
gulėjo šūsnys baigtų nudžiūvusių atvirukų. Drėgni buvo iš
dėlioti priešais.
Jos ranka tebebuvo tvirta. Pastebėjau vaizdelius su žir
gais ir šieno ryšuliais, motiną su vaikeliu ant kelių, daugybę
pripieštų Kristaus gimimo vaizdelių, nors buvo tik rugsėjis.
Tereza stovėjo kampe prie molberto, tapė Rembranto
„Žydaitės nuotakos“ kopiją. Kas tai: sadistinė ironijos ap
raiška SS užsakymu ar tylus Terezos iššūkis? Skubiai dirs
telėjau j drobę ir išvydau švelniais Terezos potėpiais atkurtą
nuotakos suknelės auksą bei raudonį.
- Gražu, - pagyriau.
- Viliuosi, jie nežino pavadinimo, - tarė ji. - Man tik
buvo liepta padaryti dar vieno Rembranto paveikslo kopiją.
Nusišypsojau, ir ji pažvelgė man tiesiai į akis.
- Žinai, sako, Rembranto žmona buvo žydė.
241
Linktelėjau, ir mudvi patenkintos viena kitai šyptelėjome.

Bet atsigręžusi į Ritą pastebėjau, kokia ji išblyškusi.
- Kaip laikaisi? - paliečiau jai petį.
Ji akimirką patylėjo.
- Pavargusi, bet man čia geriau nei daugybei kitų.
Žinojau, kad ji sako tiesą. Prasidėjo šiltinės protrūkis, ir
ligoninė buvo perpildyta. Bauginantis žmonių varinėjimas
tęsėsi. Sunkiai bepaeinantys kaliniai buvo siunčiami j Len
kiją, į rytus.
Matėme dūmus, kylančius iš geto krematoriumo, pro du
jo kaminus rūko sudeginti kūnai tų, kurie mirė ligoninėje arba
dirbdami. Ir nors vienintelės egzekucijos vykdavo tais retais
atvejais, kai buvo kariami pabėgti bandę kaliniai, vidury geto
stūksojo dvejos kartuvės - aiškus perspėjimas mums visiems.
Tačiau kas savaitę atvykdavo nauji traukiniai su dar dau
giau žydų.
Vieną dieną išgirsdavome kuždant, esą, kažkas nugirdęs
Seniūnų taryboje, kad iš Brno atvyks tūkstantis žmonių; kitą
dieną galėjo būti atvežta penkiasdešimt iš Berlyno, po savai
tės - dar tūkstantis iš Vienos ar keli šimtai iš Miuncheno
arba Kladno. Pro langus iš darbo vietų regėjome gatve žen
giančius naujuosius atvykėlius: moterys vienoje rankoje ne
šėsi kūdikį, kitoje - po lagaminą. Jauni ir vieniši visada ėjo
priekyje, pagyvenę ir niekieno nelydimi slinko iš paskos.
Man tai priminė laidotuvių procesiją: vyrai, moterys ir
vaikai, žengiantys su mirties ir pralaimėjimo išraiška veide.
Neįsivaizdavau, kaip gete, kuris jau ir taip buvo kimšte pri
kimštas žmonių, dar galima apgyvendinti bent vieną asmenį.
Vieną vakarą, visai prieš pat komendanto valandą, Rita
242
pasipasakojo naktį savo barake mačiusi Fritą. Jis atėjęs piešti

moters, žinomos kaip būrėja, senos moteriškės, nuolat susi
supusios į nuplyšusį šaliką.
Rita gyveno viename iš pastogėje įrengtų miegamųjų,
juose dėl stogo nuolydžio nebuvo triaukščių gultų. Tik čiu
žiniai ir šienas ant grindų, ir kelios žemos medinės lovos.
Frita būrėją rado kamputyje, sėdinčią prie lango, nusta
tyto metaliniais puodais ir prikaistuviais.
- Jis mikliai nupiešė ją plunksna ir tušu, - pasakojo Rita.
Baltus skuduru surištus plaukus, akinius, suglebusį žan
dą ir bedantę burną.
- Nieko man nesakė, kad žiūriu, kaip piešia, - kalbėjo
ji. - Buvo nuostabu tai regėti.
Per kelias sekundes jis išryškino ant lieso kūno nusviru
sią galvą, ištįsusias rankas, dvi milžiniškas akis.
Ji pasakojo, kaip jis nupiešė langą, prie kurio sėdėjo se
nolė, lyg šis būtų plačiai atvertas, nors iš tiesų buvo sanda
riai uždarytas. Greta stovinčią mūro sieną pavaizdavo taip,
lyg ši per vidurį būtų nugriuvusi. Nupiešė pylimo šoną, seną
skurdų medį kieme ir geležinius senovinės tvoros vartus.
Viename lapo kampe ant virvės tabalavo trys skalbinių sta
čiakampiai, plazdėjo lyg baltos vėliavos.
- Neužtruko nė valandos, - kuždėjo Rita. - Būrėja pa
klausė, ar jis nenorėtų, kad ji paburtų jam kortomis.
- Ir ką jis atsakė? - pasakojimas prikaustė mano dėmesį.
- Sakė, kad, deja, jau žinąs, kas jo laukia.
Papurčiau galvą.
Rita užsimerkė, lyg irgi žinotų savo lemtį.
- Būrėja jam neprieštaravo.
243
***
Ir toliau girdėjau nuolat kuždantis apie daugybę Fritos ir jo

kolegos Leo Haso slapta tapomų ir piešiamų paveikslų, bet
regėjau iš jų tik du, ir tai atsitiktinai. Vieną rytą anksti atėjau
į mūsų braižyklą, mat norėjau iki kitiems ateinant pasirinkti
priemonių mamai.
Man įėjus kambaryje dar buvo tamsu. Gilumoje degė
viena ryški švieselė. Priėjusi arčiau pamačiau vienišą silu
etą, palinkusį virš praustuvės. Tai buvo Frita.
- Atleiskite?
Mano balsas nuskambėjo garsiau, nei ketinau. Jį išgirdęs
Frita atsigręžė. Viena ranka, matyt, nusprūdo į šalį, nes ant
grindų nukrito ir sudužo stiklainis.
- Lenka? - šūktelėjo atsisukęs. - Išgąsdinai!
- Atsiprašau, atsiprašau...
Bandydama atsiprašyti tikriausiai vapėjau it susijaudi
nęs vaikas. Tučtuojau pasilenkiau prie grindų, kur pažiro
stiklas, ir ketinau surinkti duženas.
- Nereikia, Lenka. Nereikia, - pakėlęs ranką sulaikė
jis. - Susižeisi, ir kokia man bus iš tavęs nauda?
Jis skubiai nudrožė į kambario kampą paimti trumpos
šluotos ir priklaupė sušluoti stiklo šukių.
- Turėtum elgtis protingiau ir nesėlinti prie žmonių prieš
darbo valandas, - jis atrodė veikiau suglumęs nei supykęs. -
Ir kodėl tu čia taip anksti? O jei kas tave nutvertų?
Kalbėdamas su manimi jis vikriai triūsė, šluodamas šukes
ant gabalo kartono, paskui sužėrė į šiukšlinę prie savo stalo.
Nusekiau jam iš paskos.
244
Prarast a žmona
- Atleiskite. Turėjau žinoti.

Vengiau jo žvilgsnio. Žodžiai man strigo gerklėje sten
giantis sugalvoti dingstį, kodėl taip anksti atėjau.
- Aš... tik norėjau pradėti tas SS tiesiamo vamzdyno
iliustracijas, - melavau.
Stovėdama šalia negalėjau nepastebėti ant jo stalo dviejų
naujų piešinių plunksna ir tušu.
Pirmame buvo nupiešta atvykstančių žmonių partija.
Antrame pavaizduotas senukų miegamasis. Trys skeletus
primenantys kūnai, irgi nuškicuoti plunksna bei tušu, atrodė
lyg regimi pro skliautuoto lango grotas. Subjauroti bado:
įdubusios akys, įkritę skruostai, ištįsę kaklai, kyšantys iš po
skystų antklodžių gultuose.
- Lenka, tau nereikia čia ateiti anksti. Valandų, kurias
atiduodi vokiečiams, ir taip daugiau nei gana.
Linktelėjau ir vėl pažvelgiau į eskizus ant stalo. Frita vei
kiausiai tai pastebėjo, nes staiga įsmeigė į mane akis ir ne
atitraukė žvilgsnio lyg bylodamas: Neklausinėk manęs apie
tuos piešinius.
Paskui mikliai nusisuko ir apvertė juos.
Dar po akimirkos išgirdome žingsnius. Abu atsigręžėme
pažiūrėti. Atėjo Hasas.
- Ką ji, po perkūnais, čia veikia? - paklausė pastebėjęs
mane.
- Atleiskite... - ėmiau mikčioti norėdama pasiteisinti taip
pat kaip Fritai, bet Hasas ranka parodė nutilti. Jam mano pa
siteisinimų aiškiai nereikėjo.
- Kišai, - amtelėjo jis. Kišu buvo pravardžiuojamas
Frita. - Susitarėme, kad jokių kitų.
245
Pažvelgiau į Fritą, šis įdėmiai žiūrėjo Hasui į akis.

- Lenka tokia stropuolė, norėjo kuo anksčiau pradėti
dirbti, - išpūtė akis jis, lyg duodamas Hasui ženklą liautis.
Kelias sekundėles tarp jų vyko nebylus pokalbis. Hasas
kilstelėjo tamsų antakį, Frita linktelėjo. Savo tylų dialogą
juodu užbaigė įdėmiai žiūrėdami vienas į kitą. Hasas tary
tum suprato, kad vienintelis mano nusikaltimas - jog atėjau
netinkamu laiku.
- Puiku, - pirmasis susizgribo Frita. - Manau, Lenka jau
suprato, kad į darbą neturi ateiti anksčiau, nei yra laukiama.
- Taip, supratau.
- Nenorime, kad vokiečiai žinotų, jog buvome čia, tad
visi trys sutarkime daugiau apie tai neužsiminti.
- Gerai, - linktelėjau. Pažvelgiau į Hasą - jis dairėsi
kažko po kambarį.
- O dabar, Lenka, palydėkime tave į baraką.
Jis vikriai pakėlė knygą nuo uždengtų piešinių ir taip
sparčiai susuko juos į popieriaus tūtelę, kad nemačiau be
veik nieko, tik žvitrius jo rankų judesius.
- Daugiau nekalbėkime apie tai.
Aš linktelėjau.
Frita atsigręžė į Hasą.
- Grįšiu po valandos, kai ateis kiti, - tarė jis.
Hasas jau buvo įsitaisęs prie stalo nugara į mus. Jis link
telėjo.
Frita pasikišo tūtelę su piešiniais po pažastimi ir mudu
tylėdami spėriai išdrožėme pro duris.
246
39 S K Y R I U S
LENKA
Ritai dabar septintas nėštumo mėnuo. Žiūriu į jos kūną po

suknele - pilvas sulig nedideliu melionu. Ji baisiai prastai
maitinasi, ir niekas neįtartų, kad laukiasi.
Ji išsekusi. Tai akivaizdu, pakanka pažvelgti į veidą. Kai
šįsyk aplankau ją Liaučeryje, matau, kad piešiant jai virpa
rankos.
Tereza prie molberto žiūri į mane skersomis ir liūdnai
purto galvą. Aš linkteliu. Rita neatrodo sveika.
- Manau, turėtume eiti į ligoninę, - sakau jai.
Ji krato galvą - ne. Man kalbant piešia toliau. Maži,
smulkūs akvarelės potėpiai liejasi per visą lapą.
- Niekam nesakysime, kad laukiesi. Tik pasakysime, kad
nesveikuoji.
- Verčiau liksiu čia, nei rizikuosiu apsikrėsti šiltine ar
kuo blogiau, - atsisuka į mane ji. Padeda teptuką. - Jau sa
kiau Oskarui. Tad leisk man pabaigti darbą, Lenka.
247
Jos balso griežtumas mane nustebina, bet stengiuosi ne

užsigauti.
Žiūriu, kaip ji delnais įsiremia į darbo stalą, nugara
truputį palinksta, po suknele nežymiai išryškėja pilvo kon
tūras.
Paskui išgirstu aiktelint Terezą.
Po žema medine taburete, Ritai tarp kojų, plečiasi van
dens bala.
248
40 SKYRIUS
LENKA
Tereza bėga pakviesti Oskaro. Mudu su juo nunešame Ritą

į ligoninę. Ten, tarp ligonių ir kitų nelaimėlių, dviem mėne
siais anksčiau gimsta kūdikis. Iš Ritos ištraukiamas mažytis
berniukas, ne didesnis nei ką tik gimęs šunytis.
Jis leisgyvis. Pamėlęs ir dydžio sulig mano sauja. Rita pa
kelia jį prie krūties, bet pieno nėra.
Niekuomet nepamiršiu jo verksmo. Knirkimo, bet tokio
tylaus, kad beveik negirdimo. Tačiau kaip tik dėl savo silp
numo, dėl to vaikelio žūtbūtinio troškimo gyventi jis skam
bėjo kurtinamai.
***
Oskaras stovi prie Ritos lovos. Jo oda pelenų spalvos, ir ta

spalva man primena kirą. Rudos akys sudrėkusios nuo ašarų.
Jie pakviečia vieną iš rabinų, šis pasiūlo kūdikį pava
dinti Adžiu, hebrajiškai „mano liudytoju“. Rita laiko vaikelį
249
prie krūties tvirtai tikėdama, kad jam žindant gal atsiras

pieno.
Išeinu palikdama juos vienus. Bet po valandos prieš
mane išdygsta Oskaro draugas.
- Jie nori, kad nupieštum kūdikį, - sako jis uždusęs, mat
teko bėgti manęs ieškoti. - Tai skubu, - tvirtina jis. - Laiko
liko nedaug.
Einu į savo baraką ir susirandu lapelį popieriaus. Patį di
džiausią, kokį turiu, bet vis tiek ne didesnį už pietų lėkštę.
Lapo kraštai nelygūs, bet jis švarus, be jokių ženklų. Į ki
šenę įsimetu du gabalėlius anglies. Daugiau nieko neturiu,
nes viską atidaviau mamai, kad perduotų Frydlei ir vaikams.
Atėjusi į ligoninę kūdikį randu prie tuščios krūties.
- Neturiu pieno, - verkia Rita.
Padedu savo aplanką ir prieinu jos apkabinti. Pabu
čiuoju viršugalvį, paskui Adžio kaktytę. Atsisėdu ir žiūriu
į juodu. Mano gražioji Rita nuo prakaito sudrėkusiais švie
siais plaukais, paraudusiais skruostais, akys miglotos nuo
ašarų. Vaikelio bruožai - be jokio kūdikiško putlumo - kuo
tikriausias Ritos paveikslas. Aukšta plokščia kakta, smaili
užsirietusi noselė ir pjautuvo formos skruostikauliai. Rita
veidu palinkusi prie Adžio, akys įsmeigtos į jį, mažytis kū
nelis globiamas virpančių rankų.
Vaikelio veidas dailus ir švelnus; odelė tebėra rausva
nuo maisto medžiagų, kurias Rita įstengė jam atiduoti įs
čiose. Bet su kiekviena praeinančia minute jo kūnelio spalva
blėsta. Pirmiausia ima mėlti pirštukai, paskui rankytės ir ko
jytės, galiausiai veidukas. Matau, kaip skausmas stingdo Ri
tos veidą, ji bando priglausti jį arčiau, sušildyti.
250
Pr ar ast a žmona
- Jis melsta! - šaukia ji. - Oskarai, jam taip šalta! Ar ne

turime nieko, kuo galėtume jį sušildyti? - rėkia lyg išgąsdin
tas žvėris.
Oskaras nusivelka nešvarius marškinius ir mėgina ap
gaubti jais kūdikį. Matau, kaip susiraukia Rita. Marškiniai
aiškiai nešvarūs, gal ir atsiduoda nekaip. Čia nėra siuvi
nėtų sutiktuvių antklodėlių, į kokias, pamenu, buvo susupta
Marta. Ši apgailėtina audinio skiautė bus pirmas ir veikiau
siai paskutinis audeklas, palietęs vaikelio odą.
Ritos sielvartas beribis, nes dabar kūdikis alsuoja sun
kiau, jo spalva jau nebe mėlyna, bet balta it porcelianas.
Pradedu juodu piešti. Regiu, kaip pro pirmuosius kon
tūrus ima ryškėti motinos ir vaiko paveikslas, brangaus pa
vogto popieriaus lape aiškėja jų veidai. Piešiu Ritos veidą,
priglaustą prie vaikelio, jo skruostą jai prie krūties, abu vie
nodais bruožais it du vandens lašai. Noriu įamžinti gyvybę -
pridėti paveikslui nors truputį spalvos, bet neturiu nė vienos
pastelės, nė vienos tūbelės dažų. Vynmedžio anglis jau virto
dulkėmis mano rankoje. Paskui, apimtai kone pirmykštės
nevilties, man kai kas šauna į galvą. Žiūriu į savo šiurkščias
rankas, šerpetotus nagus ir plėšiu jų odeles. Pešu, kol iš kam
pučių ima sunktis kraujas. Išspaudžiu raudonus lašelius ant
įvairių piešinio vietų: Ritos skruostų, burnos ir krūties, ir dar
ant vaikelio rankų bei kojų. Mano piešinys, iš pradžių turėjęs
atskleisti motinos ir vaiko meilę, dabar tampa karščiu lieps
nojančiu iššūkiu, jį meta juoda ir raudona spalvos.
251
41 S K Y R I U S
JOZEFAS
Nei savo vaikams, nei vaikaičiui niekuomet nepasakojau

apie Lenką. Jie užaugo manydami, kad tėvai vienas kitą su
rado karo fone, du į svetimą kraštą atblokšti žmonės, susi
tuokę iš bendro troškimo pamiršti.
Manau, Rebeka šį troškimą aiškintų noru pradėti viską
iš naujo, kurti naują šeimą, nes mudviejų abiejų artimieji iš
nyko kaip dūmas; tokiu stipriu noru, kad jis, griaudėdamas
mūsų krūtinėse, aptemdė sveiką protą.
Sūnus pasakytų, kad Amaliją vedžiau tiesiog dėl to, kad
vesti buvo geriau, nei gyventi vienam.
O aš vaikams pasakyčiau, jei jie kada norėtų sužinoti
tiesą, kad abu buvo po truputį teisūs.
***
Kai duktė mokėsi koledže, sužinojau buvęs per klaidą įtrauk

tas į žuvusių jūrų garlaivio Athenia keleivių sąrašą. Šį faktą
252
Pr ar as t a žmona
aptiko Rebeka, vieną vėlų vakarą bibliotekoje peržiūrėdama

šūsnis mikrokortų.
Per pavasario atostogas, kai sėdėjome bute vieni ir gė
rėme arbatą, ji man tyliai apie tai papasakojo.
Ant stalo gulėjo Rebekos padaryta to laikraščio ksero-
kopija. Dirstelėjau į ją prieš paliesdamas. Antraštė skelbė,
jog Ruzveltas Jungtinių Valstijų vardu pasirašė neutralumo
aktą. Žemiau, šalia mažesnio straipsnelio apie prancūzų ar
mijos įsiskverbimą į Vokietiją, buvo Athenia nuotrauka ir
pranešimas apie patvirtintą 117 asmenų žūtį. Tarp kitų są
raše buvo mano, tėvo, mamos ir sesers pavardės.
- Tėti, kas tau? - paklausė Rebeka.
Kelias akimirkas žiūrėjau į laikraštį, bet negalėjau pa
tikėti savo akimis. Žinojau, kad gelbėjimo laivui atplaukus
į krantą netoli Glazgo kilo didžiulė sumaištis. Vienam tar
nautojui pranešiau apie tėvų ir sesers žūtį, ir dabar į galvą
toptelėjo vienintelė paaiškinama priežastis: kai anuomet
pasakiau jam savo vardą ir pavardę, jis netyčia mane irgi
įtraukė į žuvusiųjų sąrašą.
- Neįtikėtina, - tariau. Skrandyje kažkas vartėsi, ir pa
maniau, kad mane supykins.
- Lyg tau būtų dovanotas antras gyvenimas, - pridūrė ji.
Jos balsas skambėjo jaunatviškai ir kartu labai supratin
gai, gerokai ne pagal amžių. Prisimenu, pro puodelį su lėkš
tute ji ištiesė ranką ir suspaudė maniškę.
Bet aš negalvojau apie dukterį ir jos užuojautą. Galva
kvaito nuo minčių apie numylėtąją Lenką. Štai ką ji perskaitė
čekiškuose laikraščiuose. Veikiausiai patikėjo, kad aš žuvęs.
Pamenu, atsiprašęs pakilau nuo stalo ir pasakiau dukrai
253
turįs prigulti. Jaučiausi apsvaigęs. Maniau, kad užtrokšim

Lenka. Lenka. Lenka. Regėjau ją nėščią juodais našlės dra
bužiais, įsitikinusią, jog liko viena. Įsibauginusią. Vienišą.
Mane dusino kaltė. Metų metus ji mane nenumaldomai
slėgė. Laiškai Raudonajam Kryžiui. Paieškos, nuvedusios
į aklavietę. Laiškai, teigiantys, kad Lenka buvusi išsiųsta į
Aušvicą ir laikoma žuvusia.
Ar visa tai ir yra meilė? Amžinybę gedėti dėl kvailai pa
darytos klaidos? Kiek sykių iš naujo išgyvenau tas paskutines
valandas mūsų bute? Turėjau prispyręs reikalauti, kad ji va
žiuotų kartu. Turėjau ją apkabinti ir niekuomet nepaleisti.
Mano naivumas perveria it peikena. Skausminga, lėtai
kraujuojanti žaizda.
Uždarau miegamojo duris, kol duktė baigia gerti arbatą.
Ištiesiu rankas, įsivaizduodamas Lenką. Visus šiuos metus
tetrokštu vieno - apkabinti ją, paguosti.
Paprašyti, kad atleistų.
Bet girdžiu tik tylą, paskui Rebeką, nešančią indus į
plautuvę.
Sugniaužiu rankas į gumbuotą kamuolį.
Gaudau orą ir atsiminimus. Spraudžiu juos giliai į širdį.
254
42 S K Y R I U S
JOZEFAS
Po karo Lenkos pradėjau ieškoti oficialesniais kanalais. Visoje

šalyje Raudonasis Kryžius buvo įsteigęs paieškų centrų, tad
užsiregistravau viename, įsikūrusiame Aukštutiniame Vest
Saide. Ar spaudė šaltis, ar pliaupė lietus, ateidavau į jį kartą
per savaitę sužinoti, ar nenustatyta Lenkos buvimo vieta.
Pateikiau oficialų prašymą ir vieną po kito užpildžiau
blankus.
Pirmąsyk apsilankius man padedanti moteris ragino
būti kantrų. „Dirbame su žydų organizacijomis visoje Euro
poje, - kalbėjo ji. - Duokite mums laiko. Jei ką sužinosime,
iškart pranešime.“
Bet aš nelaukiau, kad ji man praneštų. Savaitė po savai
tės ateidavau kiekvieno trečiadienio vidurdienį. Reguliariai
lankydamasis jutau, kad nepasiduodu. Nė kartelio nepralei
dau mūsų kassavaitinio susitikimo.
Mėnesis po mėnesio.
Netrukus jie virto metais.
255
Man buvo pasakyta: „Su kiekviena diena ilgėja likusių

gyvųjų sąrašas. Nuolat sulaukiame naujų pavardžių. Tad vil
ties yra.“
Per tuos pirmuosius metus susipažinau beveik su visais
toje įstaigoje dirbančiais žmonėmis. Mano bylą ėmė tvarkyti
Džeraldina Dobrou.
Vieną vasario popietę įvyko mudviejų susitikimas, vė
liau virtęs tipišku kassavaitiniu pasimatymu.
- Pone Konai...
- Jozefas, - tariau. - Prašau vadinti mane Jozefu.
- Pone Konai, - pakartojo ji.
Jutau, kad ji manęs neklauso. Norėjau rėkti. Kiekvieną
sykį su ja susitikęs sulaukdavau to paties atsakymo.
- MAN REIKIA, KAD PADĖTUMĖTE JĄ SURASTI.
Ištariau garsiau, nei derėjo. Ponia Dobrou išsitiesė ir
atsilošė sukamojoje kėdėje. Kažką užrašė ant mano bylos.
Buvau tikras, jog rekomenduos apsilankyti pas psichotera
peutą, kad šis padėtų įveikti sielvartą, arba dar blogiau - vi
sai atmes mano bylą.
- Pone Konai, - tvirtai tarė ji. - Prašyčiau. Turite klau
syti, ką sakau.
- Aš klausau, - atsidusau ir susmukau į kėdę.
- Suprantu jūsų nusivylimą, - kalbėjo ji. - Tikrai su
prantu. Mes stengiamės ją surasti, - atsikrenkštė. Parodė
už kabineto lango koridoriumi vingiuojančią eilę: - Visi čia
ateinantys ieško kokio mylimo žmogaus.
- Tiesiog man reikia ją surasti.
- Žinau.
- Turiu ją surasti, - supratau, kad kalbu lyg apimtas
256
Pr ar ast a žmona
nevilties, bet nieko negalėjau sau padaryti. - Aš jai paža

dėjau.
- Žinau. Daug žmonių yra pažadėję... Bet turite tikėti,
kai sakau, kad darome viską, ką galime. Kad padėtume jums
ir visiems tokiems kaip jūs.
Norėjau tikėti šios moters gerumu. Bet nieko negalėjau
sau padaryti. Ji mane siutino.
Ji nė nenutuokė, ką reiškia lankytis jos kabinete ir gir
dėti, kad pasistūmėta į priekį. Ji negalėjo suvokti, ką aš išgy
venu, ką išgyvena tie žmonės, į kuriuos rodė pro savo langą.
Ar galėjo ji suprasti, ką mums reiškia ieškoti žmogaus toli už
vandenyno? Diena po dienos į Ameriką plūdo karo sunio
kotos Europos nuotraukos. Krūvos lavonų. Masiniai kapai.
Aiškėjančios istorijos, ką žydams padarė naciai.
Tad taip, daugelį kartų sėdėjau priešais ponią Dobrou ir
tik įsikniaubdavau veidu į rankas. Arba kumščiu daužyda
vau stalą. Arba iš nevilties dievagodavausi, kad jos įstaiga
nepakankamai stengiasi man pagelbėti.
Dažniausiai ji ramiai sėdėdavo priešais, uždėjusi rankas
ant didelės šūsnies gelsvai rusvų aplankų.
- Pone Konai, nuo pat pradžių jums sakiau, kad gali už
trukti ilgai, labai ilgai, kol rasime jūsų žmonos buvimo vietą.
Ji giliai atsikvėpė.
- Dabar Europoje tikras jovalas. Mes kliaujamės ke
liomis ten esančiomis žydų organizacijomis, kurios regis
truoja gyvuosius ir skaičiuoja žuvusiuosius. Milijonai žmo
nių atsidūrė perkeltųjų asmenų stovyklose. Ten dabar tikras
chaosas, - atsikrenkštė ji. - Turėsite pasiryžti labai ilgai
paieškai. Kaip jau ne kartą sakiau, reikės būti kantriam.
257
Ji žvelgė man tiesiai į akis.

- Ir turite būti pasiruošęs sužinoti, kad ji neišgyveno.
Sudrebėjau.
- Ji gyva, - pasakiau poniai Dobrou. - Ji gyva.
Ji man neatsakė. Tai buvo vienintelis kartas, kai prisi
menu ją nuleidus akis.
* * *
Manęs niekas neatbaidė. Šešerius metus kartą per savaitę ei

davau į tą įstaigą. Į paieškų centrą ir toliau plaukė nauji sąra
šai iš Aušvico, Treblinkos ir Dachau, taip pat ir iš mažesnių
stovyklų, tokių kaip Sobiboras ir Ravensbriukas. Sąrašai tiek
gyvųjų, tiek mirusiųjų.
Ponią Dobrou pakeitė ponia Goldstein, paskui ponia
Markovic. O paskui vieną dieną man buvo pasakyta, kad
Lenkos pavardė rasta viename Aušvico sąraše, stovyklos,
kuri lig tol jau buvo pagarsėjusi kaip pati baisiausia. Jos, se
sers ir jos tėvų. Vaikas nebuvo paminėtas.
- Manome, kad vos atvykę jie visi tą pačią dieną pa
kliuvo į dujų kamerą, - tarė ji. - Labai gaila, daktare Konai.
Ji padavė man pervežimo partijos sąrašo kopiją.
Lenka Maizel Kon, buvo parašyta spausdintomis raidė
mis. Priglaudžiau prie jos vardo lūpas.
- Jei norėtumėte pabūti vienas, - ponia Markovic palietė
man petį, - turime tam skirtą kambarį...
Nedaug teprisimenu, kas nutiko paskui, tik nedidelį
kambarėlį su kitais sukrėstais žmonėmis, sėdinčiais aplink
mane ant plastikinių kėdžių. Prisimenu dvi merginas,
258
Pr ar ast a žmona
kalbančias Kadišą. Prisimenu matęs apsikabinusius ir ver

kiančius žmones. Bet keli buvo tokie kaip aš. Vieniši ir per
daug priblokšti net verkti.
259
43 S K Y R I U S
LENKA
Vos baigusi jųdviejų su kūdikiu piešinį atidaviau jį Ritai. Pa

dėjau prie lovelės ir apkabinau Oskarą, dabar tirtantį vienais
nuplyšusiais apatiniais marškiniais; po palaikiu audiniu kil
nojosi šonkauliai.
- Dėkui, Lenka, - tarė jis, stengdamasis susitvardyti. -
Mes to nepamiršime iki paskutinio atodūsio.
Linktelėjau neįstengdama kalbėti. Pažvelgiau į draugę,
tebespaudžiančią jau mirusį kūdikį.
Priėjusi spustelėjau per antklodę Ritai koją. Tebepa
menu, ką pajutau palietusi. Atrodė, kad raumenų nebelikę,
tik kaulai.
Nieko daugiau negalėjau, tik apkabinti ją kiek įmany
dama švelniau.
Ji nepakėlė į mane akių. Net neišgirdo manęs. Man išei
nant mirusiam vaikeliui į ausį ji dainavo Eine Kinderen -
dainelę jidiš kalba.
260
* * *
Norėčiau papasakoti, kad po kūdikio mirties Ritai pavyko

atsigauti. Bet tai būtų melas. Kas gali atsigauti po tokios ne
tekties? Mačiau, kaip draugė silpsta. Ji nebeįstengė piešti.
Pernelyg virpėjo rankos, be to, negalėjo susikaupti. Atrodė,
kartu su Adžiu mirė ir jos noras gyventi.
Terezyne tokia negalė buvo netoleruotina. Tarp šių sienų
buvo leidžiama gyventi - ir gal net kurti, - kol tavo darbas
Reichui atrodė vertingas. Žinoma, galėjai mirti ligoninėje
nuo šiltinės arba savo guolyje iš bado, bet tavo mirtis būtų
laikoma tik šiokiu tokiu trikdžių. O kai jau tapdavai nerei
kalingas arba kai barakuose susigrūsdavo per daug žmonių
ir prireikdavo vietos kitai atvykstančiai partijai, tave tiesiog
imdavo ir išsiųsdavo į rytus.
Praėjus kelioms savaitėms nuo Adžio mirties Rita gavo
pranešimą, kad bus išvežta. Oskaras tokio įspėjimo negavo,
bet vis tiek pasisiūlė vykti drauge, nenorėdamas Terezyne
likti be jos.
Mums nebuvo leidžiama lydėti išvežamųjų, tad turėjau
su jais atsisveikinti iš vakaro.
Visai prieš pat komendanto valandą Oskaras atsivedė
Ritą prie mano barako, kad galėtume susitikti. Jis prilaikė
ją ranka. Rita atrodė taip kaip Adis, kai pirmąsyk jį išvydau.
Kone perregima, tik prie gerklės po oda mėlynavo įsitem
pusios venos.
Dabar iš jos tebuvo likęs šešėlis. Šviesiai žalios akys įgavo
drumstą gelsvai žalią spalvą, šviesūs plaukai papilkėjo it pe
lenai. Išvargintas tuščias lukštas, - vien žvirblio kauleliai ir
261
neaprėpiamas širdies skausmas. Apkabinau draugę. Sukuž

dėjau jos vardą ir pažadėjau, kad po karo vėl pasimatysime.
Jos vyras man linktelėjo ir spustelėjo ranką. Iš po marš
kinių ištraukė už juosmens užkištą susuktą Adžio ir Ritos
piešinį.
- Štai, - tarė. - Bijome imti jį ten, kur važiuojame, - žo
džiai jį smaugė. - Su tavimi jam bus saugiau, nepasimes.
Paėmiau piešinį ir pažadėjau saugoti.
- Susirasiu judu po karo ir tuomet atiduosiu. Pažadu.
Oskaras priglaudė pirštą prie lūpų rodydamas, kad ne
reikia nieko daugiau sakyti. Jis žinojo - kaip ir aš žinojau pa
tikėdama Liucei labiausiai branginamus daiktus prieš mus
išvežant, - jog padarysiu viską, kad jį išsaugočiau.
* * *
Piešinį paslėpiau tarp dviejų kartono lakštų po savo čiuži

niu. Bet ėmiau nerimauti, kad trijų moterų svoris gali jam
pakenkti. Tada įdėjau į savo lagaminą, tačiau netrukus ap
niko baimė, kad kas nors gali jį pavogti.
Bet, galvojau aš, kas vogtų paprastą motinos su kūdikiu
piešinį? Jo į nieką neiškelsi. Jis niekam neturėjo vertės, tik
man, Ritai ir Oskarui.
Tad kurį laiką paveikslas gulėjo mano lagamine, o aš
stengiausi per dažnai apie jį negalvoti. Maniau esanti laikina
jo saugotoja, kurios užduotis - jį prižiūrėti, kol galės grą
žinti tikriesiems savininkams. Tačiau retsykiais pasilypėda
vau kopėčiomis mūsų barake, norėdama įsitikinti, ar jis te
bėra paslėptas saugioje vietoje.
262
Pr ar as t a žmona
* * *
Terezyne žmonių vis daugėjo. Vėliau iš knygų sužinojau

tikslų gyventojų skaičių. Iki 1943-iųjų miestelyje, pastaty
tame talpinti septynis tūkstančius, buvo sukišta per pen
kiasdešimt aštuonis tūkstančius vyrų, moterų ir vaikų.
O atvykus kiekvienai naujai partijai šimtai, kartais net
tūkstantis kitų buvo išsiunčiami tolyn.
Mano barake vietoje merginų čekiškais vardais - Hanka,
Eva, Flaska, Ana - guoliuose kūrėsi kitos, šaukiamos man
negirdėtai: Luiza, Anika, Katia.
Barakuose padažnėjo peštynės. Dėl miego stygiaus ir
alkio merginos nuolat buvo sudirgusios, o dirbo taip sun
kiai, kad kadaise elegantiškų jų pirštelių oda virto kruvi
nais skutais.
Viena mergina apvagia savo motiną. Jaunesnė sesuo ją
apkaltina. Kivirčas prasideda užgaulėmis, paskui įsiplieskia
smarkiau. Netrukus moterys pešasi lyg žvėrys, tampo viena
kitai plaukus, viena net kanda kitai į ranką. Miegamojo pri
žiūrėtoja mėgina jas perskirti. Aš žiūriu netekusi amo. Daž
nai su mama arba Marta dalijausi savo duonos kąsneliu, bet
negaliu liautis spėliojusi, kada ir aš tapsiu tokia kaip jos.
Vagystės barakuose nevaldomai išplito. Daiktai, kuriuos
kadaise būčiau laikiusi šiukšlėmis - sulūžusios šukos, pa
vienis batraištis, medinis šaukštas, - dabar yra reikmenys,
kuriuos galima išmainyti į ką nors vertingesnio: cigaretę,
margarino gumulėlį, šokolado kąsnelį. Mes miegame nenu
sirengusios. Kai kurios - net su batais bijodamos, kad jei
paliksime juos po gultais, kas nors pavogs.
263
Viskam gresia pavojus būti nugvelbta kitos poros al

kanų rankų. O viskas, kas nebeturi vertės, nė nepasvarsčius
metama į krosnelę kaip kuras. Pagalvoju apie lagamine gu
lintį piešinį ir žinau, kad atėjus žiemai kas nors jį aptiks ir
panaudos prakurams arba kaip dar vieną nereikalingą
daiktą įmes į tuščią krosnį, kad bent vieną sekundėlę būtų
šilčiau.
***
1943-iųjų lapkritį iš Berlyno ateina įsakymas surašyti gy

ventojus. Vieną rytą septintą valandą visas getas sukviečia
mas į didelį lauką anapus tvirtovės pylimo. Esame priversti
stovėti be paltų, kai kurie ir be batų, kol suskaičiuojamos vi
sos iki vienos galvos. Stovime visą rytą, visą popietę, paskui
ir vakarą. Negauname nei maisto, nei vandens, neleidžiama
nueiti savo reikalu. Pabaigus skaičiuoti - mūsų iš viso per
keturiasdešimt tūkstančių - esame nuvedami atgal į barakų
tamsą. Žengiame pro šimtus kūnų tų, kuriems septyniolikos
valandų išbandymas tapo per sunkus, - lavonai lieka gulėti
ten, kur susmuko.
***
Techniniame skyriuje toliau dirbu prie man skirto projekto.

Baigiau keturiolika piešinių, iliustruojančių į getą tiesiamą
geležinkelį, ir pradėjau kitus, vaizduojančius naujų barakų
statybą. Frita sakė esąs patenkintas mano darbu, nors Leo
Hasas retai pažvelgdavo mano pusėn. Retsykiais girdėdavau
264
juodu kampe dėl kažko barantis. Hasas pakeldavo rankas, jo

veidas iš nusivylimo parausdavo.
- Šitie puikūs, - vieną popietę pagyrė Frita, pakėlęs
mano lapus į šviesą. - Gaila, kad turi švaistyti energiją to
kioms nesąmonėms, - papurtė galvą jis. - Kitu metu tavo
talentai būtų panaudoti naudingiau.
Man norisi jį pertraukus rėkti: Taip! Panaudokime šituos
mano įgūdžius kilnesniam tikslui! Patikėkite paslaptį, kąjudu
su Hasu veikiate. Leiskite piešti atvežamus žmones arba dū
mus iš naujojo krematoriumo...
Bet balsas stringa galugerklyje. Pakeliu į Fritą akis vilda
masi, kad supras, jog trokštu dirbti bet kokiame pogrindi
niame judėjime, besikuriančiame koncentracijos stovykloje.
Manau, jis jaučia, ką galvoju. Uždeda man ant peties
savo didelę ranką.
- Lenka, - kužda jis, - kai tai baigsis, visuomet turėsi
teptuką ir popieriaus viskam įamžinti. Ligi tol nedaryk
nieko, kas keltų grėsmę tau ir tavo šeimos saugumui.
Linkteliu ir parsinešu piešinius prie braižymo stalo. Pa
siremiu alkūnėmis ir kelias minutes laikau susiėmusi galvą,
norėdama susikaupti. Kai atsitiesiu, į mane žiūri Otas, ir
man pavyksta nusišypsoti.
***
Vieną popietę belaukdama eilėje pietų davinio pastebiu už

manęs stovintį Petrį Kyną.
- Kas šiandien, Lenka? Vandens sriuba su griežinėliu
bulvės ar vandens sriuba su vienu juoduoju ridiku?
265
Nustembu, kad jis žino mano vardą.

- Manau, ji trenkia pašvinkusiais kopūstais.
Jis juokiasi.
- Lenka, ji visuomet atsiduoda puvėsiais. Jau turėjai tai
pajusti. Kur Otas? - klausia.
Žiūriu į jį. Gražus veidas, tankių juodų plaukų kupeta, -
jis man primena Jozefą.
Staiga nukaistu. Ar gali būti, kad jis mane stebėjo?
- Šiandien Oto žmonai pavyko pietauti kartu su juo, -
sakau. Kai jis išsiruošė su ja susitikti, buvau laiminga maty
dama Oto veide retai pasitaikančią džiaugsmo išraišką.
Petris nemini savo žmonos, nors žinau, kad yra vedęs.
Sėdime ant suolo prie Magdeburgo barako ir nejausdami
skonio srėbčiojame sriubą.
Jos paviršiuje plūduriuoja vienišas kopūsto lapas.
* * *
Petris buvo vaiski, ryški šviesa. Otas - melancholiškas, su

vargęs šešėlis. Mylėjau juos abu. Tokių kontrastingų asmeny
bių draugystė padėjo man ištverti. Petris siūlydavosi iliust
ruoti visas operos programėles, visus plakatus, skelbiančius
apie vaidinimą ar koncertą. Negalėjo ištverti nepiešęs net per
pietus, net kai baigdavome darbą techniniame skyriuje, net
kai likdavo vos kelios valandos iki komendanto valandos.
Nors atvirai piešdamas Petris rizikavo, dėl to, ką jis piešė,
nebuvo galima ginčytis. Daugiausia jis tapė portretus.
Vieną vakarą stebėjau jį piešiantį vienos moters - Ilzės
Veber - eskizą: ji ranka pasirėmusi skruostą, tamsių, inte
266
ligentiškų akių, burna šiek tiek užriestais kampučiais. Kitą

kartą jis juodu tušu nupiešė Zuzką Levitovą: karikatūriškai
pavaizdavo dideles it varlės akis, skubiais kryžmais brūkš
niais perteikė po languota suknele pūpsančią milžinišką
krūtinę.
- Norėčiau taip mikliai dirbti kaip tu, - sakau jam vieną
vakarą.
Koks džiaugsmas vien jį stebėti. Adolfą Ausenbergą jis
lieja akvarele rožine ir melsva spalvomis - liauna figūra
žvelgia žemyn, rankos ilsisi ant kelių. Bet labiausiai pakeri
Hanos Štaindlerovos portretas.
- Keturi moters gyvenimo etapai, - aiškina jis.
Iš pradžių nupiešia Haną jauną - švelnių, neryškių
bruožų merginą, pieštuku veide tušuodamas šviesius šešė
lius. Šalimais jos, kaip viliotojos, skubrus eskizas: rankos už
galvos, plaukai sutaršyti, palaidinė atsegta, regima neryški
krūtų linija, bamba, švelnus klubų linkis. Didžiausias port
retas vaizduoja ją kaip žmoną ir motiną: veidas dabar rim
tesnis, jaunatvę pakeitė motiniškas švelnumas, veide susi
mąstymo išraiška. Tolimame kampe - paskutinis atvaizdas:
mergaitė trumpai kirptais plaukais, akys nudurtos žemyn,
šypsena kone išdykėliška.
- Man patinka, - sakau. - Tai ir Hanos dukters, ir pačios
mažos Hanos portretas.
- Būtent, - atsiliepia jis, ir jo akyse regiu džiaugsmą, kad
yra suprastas.
Kasdien matau jį kieme piešiantį vis kitą portretą. Štai
Františka Edelštainova. Evos Vinderovos portretas: platūs
antakiai ir viltingas žvilgsnis. Pribloškiamai pavaizduotas
267
jaunasis olandas Vilis van Adelsbergas; ilgi plaukai ir prisir-

pusios lūpos nupieštos taip gundomai, jog jis atrodo dailus
it mergina. Būdama su Petriu nesiliauju stebėtis.
Dar yra Otas. Mano mielas melancholiškasis Otas. Jis tapo
spalvomis. Akvarele. Guašu. Tapo jį persekiojančius vaizdus.
Krematoriumus, karstų sandėlį priešais lavoninę, ilgas eiles
prie maisto, senukus, besimeldžiančius prie mirusiųjų.
Matau jį kišant piešinius tarp oficialaus darbo lapų. Jis
man jų niekuomet nerodo, bet ir neslepia nuo mano žvilgs
nio. Baigęs dieną išeidamas užsikiša juos už kelnių juos
mens. Visuomet meldžiuosi, kad pakeliui į baraką jo niekas
nesustabdytų. Negaliu įsivaizduoti, kaip jis ištvertų kokią
nors fizinę bausmę, ir suvirpu nuo minties, kad jį gali iš
siųsti į rytus.
***
Kelis mėnesius stebėjusi, kaip Petris kuria portretus, paga

liau išgirstu jį klausiant, ar galįs nupiešti mane.
Mudu sėdime ant to paties suolo, kaip visada, bet dabar
oras dvelkia rudeniu. Juntu vėstantį vėją, uodžiu mirštančių
lapų kvapą. Ant mano batų - dulkėtas raudonos sudžiūvu-
sios žemės šydas.
Vieną vakarą Petris prašo manęs techniniame skyriuje
užtrukti ilgiau. Tai pavojinga. Aiškus pavojus, jei koks vo
kiečių kareivis pastebės, kad mudu pažeidėme taisykles,
ir dar grėsmė, kad sulaužysiu Fritai duotą žodį nesirodyti
biure po darbo valandų.
- Bet Frita norės, kad išeitume su visais kitais, - sakau
268
jam. Nenoriu pasirodyti bailė, tad pavojaus, kad aptiks koks

vokietis, neminiu. - Jam nepatinka, kai žmonės čia lieka
vieni. Kartą per klaidą atėjau anksčiau... Pažadėjau niekuo
met daugiau taip nesielgti.
- Nesijaudink. Aš su juo pakalbėsiu. Mudu suprantame
vienas kitą.
Kilsteliu antakį. Bet jis išsisuka nieko daug neaiškin
damas.
Tą vakarą, kitiems baigus darbą ir einant pro duris,
mudu su Petriu liekame prie savo stalų.
Otas kiek užgaišta, jo akys krypsta tai į Petrį, tai į mane.
- Lenka, ar tau nieko nenutiko? - klausia.
Jis man vėl primena tėvą. Mielą jo rūpestį ir švelnumą
balse, kai bando ką nors sužinoti, visuomet stengdamasis
neatrodyti per daug įžūlus ar tiesmukas.
Spėlioju, ar Otas mano, jog mudu su Petriu užmezgėme
romaną. Net jei Petris vedęs, romanų pasitaiko ir čia. Visi
įsitikinę, kad netrukus mirs, tad šiltas kūnas ir plakanti širdis
gali priversti pasielgti taip, kaip anksčiau nė nebūtų manę.
Otas žiūri į mudu, paskui patraukia durų link.
- Iki rytojaus, - taria. Jo balsas liūdnas.
- Taip, Otai, - stengiuosi atsakyti linksmai. - Iki rytojaus.
Jis man lėtai pamoja ir tėviškai perspėjamai nužvelgia.
Aš šypsausi ir purtau galvą.
Petris nesivargina atsisveikinti. Jis iš stalčiaus ištraukia
penkias tūbeles dažų. Jo rankos stiprios ir pasitikinčios, dar
nė nebrūkštelėjęs teptuku jis jau žino, kokią paletę naudoti.
Kadmio mėlyną. Titano baltą. Degintą umbrą.
- Sėsk, - liepia.
269
Paklustu nė negalvodama. Svaigstu vien nuo minties, kad

jo akys įsmeigtos į mane, kad jis laiko mane vertą nutapyti.
Atsargiai, pagarbiai išspaudžia pigmento. Maži abejingi
lašeliai ant nedidelio skardinio padėklo. Išvynioja gabalą
drobės, slėptos ant stalo po šūsnimi piešinių. Jos kraštai nu
plyšę, forma - ne visai kvadratinė, net ne stačiakampė.
Neturime porėmio drobei ištempti, tad žiūriu, kaip Pe
tris išlygina ją ranka ir viršutinius kampus dviem smeigtu
kais prismeigia prie stalo.
- Nežiūrėk į mane, Lenka. Žiūrėk į duris.
Taip ir darau. Sutelkiu dėmesį į slenkstį. Medinį rėmą.
Įsivaizduoju įeinančius ir išeinančius bendradarbius, šešė
lius tų, kurie į Terezyną atvyko prieš mane ir išvyko, man
nespėjus sužinoti jų vardų.
Bėga minutės. Gal jau praėjo valanda. Netrukus mus
ims spausti laikas, nes prasidės komendanto valanda. Širdis
daužosi krūtinėje. Kūną varsto baimė, kad kambario apžiū
rėti gali užeiti vokiečių kareivis, ir adrenalinas, mat jaudi
nuosi stebėdama dirbantį Petrį. Dabar jis tapo taip vikriai.
Riešas virš drobės laksto ledo čiuožėjo greičiu.
Mane užvaldo mintys. Širdyje trokštu liuoktelėti nuo kė
dės ir išsitraukti savo drobę, savo dažų paletę. Įsivaizduoju
save ir Petrį kaip veidrodinius atvaizdus, tapančius vienas kitą.
- Nekrutėk, Lenka, - perspėja jis, - prašau.
Dabar minutės slenka lyg valandos.
Jaučiuosi tokia ištroškusi. Įsivaizduoju dažus, besisun-
kiančius į sausą, perdžiūvusį audeklą.
Man įskausta sprandas, ir mintis, su kuria lig šiol kovo
jau, atsiveria tarytum žaizda.
270
Mane priveikia vienišumo jausmas. Manęs nebuvo palie

tęs - niekas nebuvo palietęs taip, kaip trokštu būti liečiama
šią akimirką, Petriui tvirtai įsmeigus į mane akis, rankoms
mitriai darbuojantis, drėgniems dažams brūkšint per drobę.
- Lenka, - sako jis. - Neužsimerk.
Aš raustu.
- Gerai... atleisk. Atleisk, - kone gėdijuosi savo minčių.
Žiūriu į juodus jo plaukus, kampuotą veidą, teptuką lai
kančius pabalusius pirštus. Jaučiu savyjaudulį, norą jį pabu
čiuoti. Ilgiuosi kieno nors artumo. Kone pamiršau, ką reiš
kia būti apkabintai.
Mėginu galvoti apie Petrio žmoną Ilzę. Įsivaizduoju
juodu gulinčius greta, skuboto jų suartėjimo aistrą, - tai ne
pojūčių puota, tik greitas alkio numalšinimas.
- Lenka, nejudėk. Jau beveik baigėme. Taip... štai šitaip,
jau beveik viskas.
Žiūriu į drobę. Mano oda kreminės balsvos spalvos,
tamsūs plaukai krenta už nusmailėjusių pečių. Dvi balkšvai
mėlynos akys. Žvilgsnis skvarbus. Akys žvelgia veriamai ir
be baimės. Veidas gražesnis, nei manau esant iš tiesų.
271
44 SKYRIUS
LENKA
Tarp mūsų atsiradus paveikslui, mudu su Petriu tampame

lyg ir meilužiais, nors niekuomet nė neprisilietėme vienas
prie kito. Jis žiūrėjo į mane, tyrinėjo, skrodė aštriu lyg skus
tuvas žvilgsniu. Paklauskite ko nors, kas buvo tapomas, ir
žmonės pasakys niekuomet nesijautę tokie pažeidžiami
kaip tada, kai valandų valandas sėdėjo stebimi kito žmogaus
akių. Su drabužiais ar be jų, vis tiek jautiesi nuogas.
***
Kitą dieną per pietus klausiu jo, ar, be portretų, dar ką slapta
piešia.
Iš pradžių jis nieko neatsako. Stebeilijasi į dubenėlį
drumstos sriubos ir tyli.
- Lenka, - pagaliau prabyla. - Nenoriu tau meluoti... -
pažvelgia į mane ir mūsų akys susitinka. - Bet nenoriu ir
įpainioti tavęs.
272
Prarast a žmona
- Tačiau aš noriu įsipainioti, Petri. Ką man dar daryti?

Ar turėčiau kas dieną piešti geležinkelio iliustracijas gaujai
nacių, tik ir laukiančių progos regėti mane mirusią?
Petris nustumia dubenėlį į šalį ir įsižiūri į priekį. Priešais
mus kolegos nieko negalvodami srebia savo davinius. Alkis
įveikia skonį. Jie man primena armiją skruzdžių, kiekvieną
judesį, kiekvieną užduotį atliekančių nesusimąstant.
- Taip, Lenka, slapta tapau, jeigu to klausi.
Paskui jis papasakoja, ką aš ir spėjau: išties yra pogrin
dinis tinklas dailininkų, vaizduojančių čia vykstančius žiau
rumus. Petris dirba su Frita ir Hasu, ir dar vienu vyru, Fran-
tišeku Štrasu, šis laisvėje turi ne žydų tautybės šeimos narių.
Jie stengiasi piešinius perduoti žmonėms, kurie nori viešai
parodyti geto baisumus.
***
Apsukrus verslininkas Štrasas, buvęs sėkmingas komer

santas ir aistringas čekų meno kolekcininkas, dabar Tere-
zyno barake vadovavo savo prekybos namams. Su keliais
kitais kaliniais jis maistą iš savo pagalbos siuntų - stiklai
nius marmelado ar šokolado dėžutes, sausainius ir cigare
tes - mainė į daiktus, reikalingus jam stovykloje. Tačiau
kartu laisviems ne žydų tautybės giminaičiams slapta per
duodavo kai kurių techniniame skyriuje dirbančių daili
ninkų paveikslus. Hasas su Frita, dailininkas Ferdinandas
Blochas ir net Petris su Otų savo draudžiamus paveikslus
patikėdavo jam.
Kai paveikslai atsidurdavo Štraso rankose, jis papirk-
273
davo du brolius čekus, dirbusius Terezyne policininkais, kad

šie išgabentų juos iš geto.
- Štrasui pavyko mūsų paveikslus perduoti kai kuriems
giminaičiams ir kitiems mūsų reikalą palaikantiems žmo
nėms.
- O, Dieve, - tariu, vos sulaikydama džiaugsmą.
- Žinau, Lenka, bet tai turi likti paslaptis. Pažadėk. Pa
dėtis dabar pavojingesnė nei kada anksčiau. Štraso giminės
susisiekė su žmonėmis Šveicarijoje. Kalbama, kad jie gal net
išspausdins kai kuriuos mūsų piešinius ir parodys pasauliui,
kas vyksta iš tiesų.
***
Pasakoju Petriui apie Ritos ir jos kūdikio portretą, slepiamą

lagamine.
Esame prie Magdeburgo barako prieš pat komendanto
valandą.
- Lenka, gali prasidėti kratos, - jis aiškiai nerimauja dėl
manęs. - Prieš kelias savaites Štraso barake buvo atliktas rei
das. Po jo čiužiniu buvo aptikta piešinių, laimė, ne politinių.
Bet vis tiek vokiečiai dabar budriai seka, ar neaptiks ko, kas
būtų Greuelpropaganda.
- Greuelpropaganda? - nežinojau, ką reiškia tas žodis.
- Taip vadinami Reichą nepalankiai vaizduojantys kūri
niai. Pažodžiui verčiant, „siaubo propaganda“.
- Terezyno siaubų vaizdai? - klausiu Petrio.
- Taip, Lenka, - jis valandėlę tyli žiūrėdamas man tiesiai
į akis. - Kitaip tariant, tiesa.
274
)f )f
Mudu sėdime su Petriu jau tarytum valandų valandas. Aš

grąžau rankas.
- Ką man daryti su tuo Ritos ir Adžio piešiniu?
Jis žiūri į mane, lyg negirdėtų klausimo, bet galvotų, ką
pasakyti. Ar tik aš viena juntu tą keistą alkį tarp mudviejų?
Jausmą, kurį pamenu iš anos tolimos vasaros Karlovi Va
ruose.
Terezyne vestuvinių žiedų nėra. Bet bandau prisiversti
įsivaizduoti ant Petrio rankos žiedą.
Jis įsižiūri į mane, ir man užima kvapą.
Ar pirmoji ištiesiau jam ranką, ar jis suėmė maniškę?
Lig šiol neįstengiu prisiminti, bet tikrai žinau, kad pa
jutau jo delno šilumą, plūstančią per mane, kai pirmiausia
apglėbė man krumplius, paskui taip stipriai suspaudė pirš
tus, kad pamaniau subyrėsianti nuo tokio stipraus spuste
lėjimo.
- Petri, - kuždu. Bet jis nutraukia mano besprūstančią
mintį, sugrąžindamas mudu prie paveikslo.
- Paduokjį Jiržiui. Jis žinos, ką daryti, - galiausiai sako jis.
Vėl suspaudžia man ranką. Nors abiejų rankos šaltos,
jaučiuosi lyg ugnyje. Ir noriu verkti.
Ne vieną mėnesį norėjau jam pasakyti, kad ir aš ieškau
progos fiksuoti tiesą, kaip Hasas ir Frita siųsti pasauliui pa
veikslus, bet dabar tuos jausmus temdo troškimas ko kito,
to, kas dar labiau neįmanoma.
Jis nepabučiuoja manęs, kaip įsivaizdavau. Kaip vyliausi.
Tik žvelgia man į akis.
275
O žiūrėdamas, ar mato moterį, alkstančią jo prisilie

timo? Arba dailininkę, kone taip pat alkstančią talentą pa
naudoti savo žmonių labui?
Esu tikra, kad regi abi. Bet nusprendžia atsakyti tik vienai.
- Paduok savo paveikslą Jiržiui ir daugiau nedaryk nieko,
kas tau keltų pavojų, - sako jis. - Dabar pavojus didesnis nei
kada anksčiau. Kratos tęsis... gali net padažnėti, - matau jo
akyse skausmą. - Nereikėjo man tau sakyti, Lenka.
Jaučiu, kaip mūsų pirštai pasileidžia, tarp mūsų liepsno
jusi ugnis netikėtai virsta drungnu vonios vandeniu. Petrio
ranka nusvyra prie šono, paskui, pagrabaliojęs kišenėje, jis
ištraukia juodą plunksnakotį.
- Tik neįsivelk į nieką panašaus, Lenka. Pažadėk.
Linkteliu galvą.
***
Jiržis yra vienas iš patikimiausių ir talentingiausių Tere-

zyno inžinierių. Kaip ir Frita, jis atvyko su rinktiniu Auf-
kommando būriu, kuriam buvo įsakyta parengti stovyklos
plėtros techninius brėžinius.
- Aš čia nuo pat pradžios, - pasakoja jis man. - Žinau
kiekvieną plyšelį ir užkaborį.
Išvynioja mano piešinį.
- Lenka, jis gražus.
- Ar pažinojote Ritą Maisner? - klausiu. - Tai ji ir jos
kūdikis Adis.
- Ne, deja, nepažinojau, - jis tebežiūri į piešinį.
- Jis mirė vos gimęs, o Rita su Oskaru po kelių mėnesių
276
buvo išsiųsti į rytus, - nutylu. - Pažadėjau jai ir jos vyrui

kuo geriau juo pasirūpinti.
Jiržis linksi.
- Žinau, kokie svarbūs šie paveikslai ir piešiniai. Jie -
vieninteliai Terezyno dokumentai ateities kartoms. Nesijau
dink, Lenka, tavo paveikslą paslėpsiu saugioje vietoje.
Jis pasakoja padarysiąs jam metalinę dėžutę ir užkasiąs
Hamburgo barako rūsyje.
- Iškart nusileidus laiptais yra nedidelis prieškamba
ris, - aiškina jis. - Kai ateis laikas jį paimti, kask ten.
Jis nepasakoja jau daugybę kartų tokią užduotį atlikęs
Fritai ir Hasui. Po daugelio metų sužinosiu, kad tą skardinę
dėžutę jis lyg drobule apvyniojo suplyšusiu skuduru ir at
sargiai užkasė žemėje. Fritos ir Haso darbai buvo paslėpti
kitur: Fritos - lauke, Haso - užmūryti vieno barako sienose.
Bet mano piešinys, lygiai kaip ir jų, buvo laiko kapsulė, įam
žinusi Terezyno skausmą ir slapta palaidota tarp stovyklos
sienų.
277
45 SKYRIUS
LENKA
Terezyne siautė baisus badas. Kamavo ligos. Visi išsekę ir

susikimšę. Bet, nepaisant siaubingų sąlygų ir slegiančio ne
vilties jausmo, mums vis tiek kažkaip pavyko kurti meną.
Naciai neleido į Terezyną vežtis muzikos instrumentų,
nes jie nebuvo laikomi būtinais reikmenimis. Karelas Frė-
lichas slapta atsivežė smuiką ir altą, Kurtas Majeris - akor
deoną. Dar sklandė legenda apie violončelę: prieš išvežamas
jos savininkas atsargiai išardė ją j tuziną dalių, o Terezyne
vėl viską surinko. Buvo aptiktas senas vienakojis pianinas. Jį
atrėmė į sieną, pakišo papildomą kaladėlę ir jis atgijo, prisi
lietus įgudusiems Bernardo Kofo pirštams.
Ilgainiui Terezyno muzikantai suįžūlėjo. Po stovyklą pa
sklido gandas, kad Rafaelis Šechteris, vienas talentingiau
sių ir mėgstamiausių geto dirigentų, rengiasi atlikti Verdžio
Requiem.
- Rekviem - tai mišios už mirusiuosius, - purtydamas
galvą aiškino man Otas. - Ar jis proto neteko?
278
- Jis drąsus, - tariau. - Stoja prieš neteisybę, kad yra įka

lintas.
- Jis gaus kulką į kaktą. Štai ką gaus, jei ir toliau taip
elgsis.
- Bet juk nieko neatsitiko, kai vaikai pastatė „Brundi-
barą“.
- Tai bus kas kita, Lenka. Prilygs muzikiniam maištui.
Nežinojau, kuo tikėti. Žinojau tik tiek, kad Seniūnų ta
ryba suuodė apie Šechterio sumanymą ir neapsidžiaugė, jog
žydų choras atliks katalikiškas mišias. „Terezynas - vienin
telė nacių kontroliuojama vieta, kur dar galima atlikti ką
nors žydiško, - prieštaravo jie. - Visur kitur tai uždrausta.“
Šechterio tai neatbaidė.
„Tai viena iš kelių mums likusių laisvių, - gynėsi jis. -
Vokiečiai skanduoja savo nacistinius šūkius, traukia žygio
dainas. Savo rekviem atlikime taip, kaip norime mes. Kylan
čiais ir vieningais balsais.“
Šechteris kreipėsi paramos į stovyklos žmones, ir dauge
lis prie jo prisidėjo. Jo „Parduotosios nuotakos“ pastatymas
paliko neišdildomą įspūdį. Operą jis dirigavo stovėdamas
prie aplūžusio pianino, paremto keliomis viena ant kitos su
krautomis medinėmis dėžėmis. Aš operos klausiausi tarp
žiūrovų, naktis buvo tokia šalta, kad užšalo puoduose pa
liktas vanduo, o žiūrovai turėjo šildytis glausdamiesi vienas
prie kito. Bet prisimenu, kad spektaklis visiems suteikė di
džiulį džiaugsmą. Daugelis net verkė, - tokie buvo dėkingi.
Balsai, skambantys mūsų rūsčiomis sąlygomis, sukėlė tokią
jausmų audrą, kad dairydamasi į klausytojus išvydau ne tik
džiaugsmo, bet ir vilties bei ekstazės ašaras.
279
Šechteriui visi choristai buvo beprotiškai ištikimi. Ga

vęs Seniūnų tarybos leidimą atlikti rekviem, jis ėmė statyti
tai, kas tapo teatrinio meistriškumo jėgos parodymu. Pagal
Verdžio partitūrą rengti asmeninį maištą prieš nacizmo ti
roniją.
Šimtas dvidešimt dainininkų apsisprendė balsais pa
remti Šechterio sumanymą. Per vieną repeticiją jis drąsino
savo atlikėjus. „Visi jūs narsuoliai, kurie prie manęs prisidė
jote, - kalbėjo jis. - Taip, mes žydai, atliekantys katalikišką
kūrinį, - giliai atsiduso jis. - Bet tai ne šiaip rekviem, tai toks
rekviem, kuris bus sugiedotas pagerbti visus mūsų kritusius
brolius ir seseris, motinas ir tėvus. Mūsų draugus... jau žu
vusius jų rankose.“
**
Tomis dienomis prieš pasirodymą Petris juodu ir auksiniu

tušu piešia afišas, skelbiančias apie pastatymą. Padedu jam
iškabinti jas po stovyklą. Svaigstu iš jaudulio, kad tai išgirsiu.
Mano nusikamavę tėvai šio vakaro laukia kaip didelės
šventės. Mama iš paskutiniųjų stengiasi atrodyti gražiau:
neturėdama lūpdažio kandžioja suskeldėjusias lūpas, vietoj
skaistalų gnaibo skruostus. Bet čia nėra auksu tviskančio
valstybinio teatro, nėra aksomo suknelės nei perlų vėrinio
mamai, nėra juodo kostiumo nei šilkinės liemenės tėvui.
Mama vilki skarmalais, jos plaukai visai pabalę. Jie - du seni
žmonės, peršviečiami šešėliai to, kas buvo kadaise.
Tą vakarą mano tėvai, sesuo ir aš su šimtais kitų grū-
damės apie laikiną sceną. Vienakojis pianinas stovi scenos
280
Pr ar as t a žmona
viduryje ir atgyja paliestas įgudusių Gideono Kleino rankų.

Frėlichas stovi glostydamas smuiko stygas, kad šis uždai
nuotų, pralenkdamas net geriausio choristo balsą.
Net dabar, būdama sena, išgirdusi griežiant smuikininką
niekuomet taip neapsiašaroju, kaip verkiau tada, kai Tere-
zyne grojo Karelas Frėlichas. Tą vakarą žiūrėdama į jį, at
sargiai įrėmusį instrumentą tarp kaklo ir kaulėto peties, už
simerkusį, įdubusiu skruostu prigludusį prie medinio kor
puso, regėjau žmogų ir smuiką, susiliejusius amžinam glėby.
Esu tikra - ne man vienai šiurpo kūnas. Susikibę ran
komis tie šimtas dvidešimt dainininkų giedojo gražiau ir
galingiau, nei kada nors buvau girdėjusi giedant ar išgirsiu
vėliau.
Bet praėjus kelioms dienoms nuo pasirodymo paaiškėjo,
kad pagrindinė idėja neprasprūdo naciams pro akis. Visi iki
vieno pasirodyme dalyvavę dainininkai artimiausiu ešelonu
buvo išsiųsti į rytus. Rafaelis Šechteris liko Terezyne.
Šechteris pakartojo pasirodymą, ir vėl šimtas dvidešimt
dainininkų kitu ešelonu buvo išsiųsti į rytus.
Kai trečią ir paskutinį kartą stovykloje buvo atliekamas
rekviem, Šechteriui pavyko surinkti tik šešiasdešimt atlikėjų.
Ironiją suprato visi.
Kiekvienas rekviem atlikėjas giedojo mišias savo mirčiai.
281
46 SKYRIUS
JOZEFAS
Visus tuos metus po Amalijos mirties dažnai nubundu vi

durnaktį smarkiai plakančia širdimi ir sapnų sujaukta galva;
aš tų sapnų nesuprantu. Įsivaizduoju girdįs pranešimų ga
viklio pypsėjimą arba balsą iš atsakiklio, perspėjantį, kad
vėluoju į gimdymą. Girdžiu dukterį šaukiant, kaip dažnai
šaukdavo maža atnešti vandens ar pamestą žaislinį meš
kiuką, ar tiesiog norėdama nusiraminti įsitikinusi, kad
mudu su žmona namie. Ir dar pasitaiko panikos priepuolių,
kurie prasideda vėlai naktį, kai namas nutyksta, kai Jakobas
būna užmigęs prie burzgiančio televizoriaus, o aš guliu ne
sumerkęs akių mintydamas: Kaip atsitiko, kad aš taip pase
nau? Ir esu toks vienišas?
Nustumiu apklotą nuo savo raukšlėtų pėdų. Pižamos
kelnių apačia atspurusi, vietomis apsitrynusi, bet dar ne
skubu jos keisti. Prieš daug metų ją per Tėvo dieną padova
nojo Rebeka. Tebepamenu dėžutę su logotipu Lord &Taylor,
ilgakotę rožę su juodu kaligrafišku užrašu ant standaus balto
282
Pr ar ast a ž mona
kaspino. „Žalia, kad derėtų tau prie akių“, - pasakė ji. Mai
gydamas debesis balto plonyčio popieriaus ir dėdamas pi
žamą atgal į dėžę norėjau pabučiuoti savo mažajai mergytei
į kaktą, nors jai jau buvo beveik keturiasdešimt.
Dažnai savęs klausiu, ar tai ir yra senatvės prakeiksmas:
širdyje jaustis jaunam, nors kūnas tave išduoda. Juntu savo
glebią lytį, susirietusią po trumpikėmis, bet užsimerkęs te
bepamenu tas kelias dienas su Lenka prieš man su namiš
kiais išvykstant į Angliją. Regiu ją gulinčią mano lovoje,
savo liemenį, kylantį virš jos, į mane smingančias jos svili
nančias akis.
Matau jos rankas, siekiančias manęs, slystančias pe
čiais aukštyn, pirštus, sukimbančius man už sprando. Regiu
kaklo blyškumą, kai ji atlošia galvą, tamsių plaukų krioklį,
išsiliejusį ant pagalvės. Liauną juosmenį savo rankose.
Kartais kankinu save įsivaizduodamas glėbyje Lenkos
svorį. Mėginu prisiversti prisiminti jos juoko skambesį, tą
kikenimą, kai žaismingai guldau ją ant lovos. Bedugnės po
jūtį, kai smingu į ją ir ja keliauju. Kai mylėdavausi su ja - bū
davau joje, - atrodė, kad niekuomet nebus pabaigos.
Sapnuose pakeliu jai plaukus. Bučiuoju kaklą, akių vo
kus. Bučiuoju petį, jos tobulą burną.
Pirštu aptinku jos nugarkaulį ir braukiu per kiekvieną
slankstelį, o ji prisispaudžia ir apkabina mane. Apsiveja ko
jomis, lyg sliuogtų į medį, taip stipriai įkimba į nugarą, kad
esu spauste prie jos prispaustas, taip tvirtai, jog jaučiu, kaip
mano kaulai palieka jos kūne pėdsakus.
Tokių minčių apimtas tebesu jaunas, tik perkopęs per
dvidešimtį, gyvybingas ir stiprus. Turiu tankius juodus
283
plaukus, tvirtą, neįdubusią krūtinę ir širdį, kuriai nereikia

vaistų. Esu Lenkos mylimasis, o ji - mano mylimoji, ir šiose
svajonėse nėra karo grėsmės, jokio žūtbūtinio poreikio gauti
pasus ir išvykimo vizas, jokių laivų, kurie bus pašauti torpe
domis, ir laiškų, kurie liks neatsakyti. Tai svajonės.
Mano.
Kvailos. Senos. Mano.
Ir jos niekaip neleidžia pailsėti. Gal ir mirti.
Mano galva pilna svajonių. Mano širdis sklidina šmėklų.
Atsisėdu ir kojomis susirandu šlepetes. Pasukioju radijo
rankenėlę ir užmingu klausydamas Diuko Elingtono.
Ir vėl sapnuoju. Paskui nubundu, nusišluostau nuo lūpų
seiles ir ranka perbraukiu per pižamos kelnes tikrindamas,
ar dar esu visas sveikas.
Žiauru, bet visuomet tebesu.
284
47 SKYRIUS
LENKA
Toliau leidau ilgas valandas techniniame skyriuje prie brai

žymo lentos. Buvo dienų, kai į baraką grįždavau kone ap
temusiomis akimis. Dažnai turėdavau perdaryti brėžinius,
nes pradėjo drebėti rankos. Buvau girdėjusi tuo skundžian
tis kitus. Nuovargis, dehidratacija ir maisto stygius sekino
mūsų kūnus. Pilvai įdubo, oda išgelto. Tapome it kelių že
mėlapiai: vien kaulai ir mėlynėmis nusėta oda.
Nors mano fizinė būklė blogėja, mano žavėjimasis Frita
stiprėja. Niekuomet nemataujo piešiančio Štrasui skirtų darbų,
bet regiujį kuriantį knygą sūnaus trečiajamgimtadieniui. Koks
nuostabus tėvas, galvoju. Terezyne tiek nedaug galima dova
noti vaikui, bet Frita vien plunksna ir dažais kuria trupinėlį
džiaugsmo. Prisigalvoju dingsčių, kad tik galėčiau pro jį praeiti,
stebėti dirbantį ir žvilgtelėti į vieną iš jo iliustracijų. Matau jį
piešiantį savo mažą berniuką kaip nedidelę šaržuotą figūrėlę
juodomis it sagutės akimis, apvaliais skruostais ir mygtukine
nosele. Kojytėmis su duobutėmis ir plaukų verpetu ant galvos.
285
Vieną popietę Frita prieina prie manęs ir sako:

- Lenka, jau baigiau.
- Atleiskite, - atsiliepiu. - Ką?
- Savo knygutę Tomašui, - padeda ją ant stalo. - Žinau,
kad slapta dirsčiojai.
Nusišypsau.
- Matyt, elgiausi ne itin taktiškai.
Jis tyliai susijuokia. Per visus tuos mėnesius, kuriuos jam
dirbu, pirmą sykį išgirdau jį juokiantis.
- Pasakyk, ką manai.
Jis palieka man knygą. Matyt, kažkas ją įrišo, nes knygelė
su šiurkščiu rudo audeklo viršeliu.
Tomukui trečiojo gimtadienio proga. Terezynas, 1944 m.
sausio 22 d., pirmame lape įrašęs Frita.
Bet labiausiai man kvapą gniaužia spalvoti paveikslėliai
knygutės puslapiuose. Jis nupiešęs mažą berniuką, stovintį
prie aptvertos tvirtovės lango, basomis kojomis pasilypėjusį
ant lagamino su pervežimo numeriu AAL/710. Už lango jis
regi danguje skrendantį juodąjį strazdą, vienišo medžio ka
mieną ir kampą raudono stogo. Kitoje iliustracijoje, nupieš
toje juodu tušu ir nuspalvintoje akvareliniais dažais, pavaiz
duoti jo linkėjimai sūnui. Jis nupiešęs gimtadienio tortą su
trimis aukštomis žvakutėmis. Nupiešęs vaiką, sningant sto
vintį ištiestomis rankutėmis su ryškiaspalvėmis kumštinėmis
pirštinaitėmis ir vilkintį vilnonį paltuką. Nupiešęs jį, kokį įsi
vaizduoja ateityje: Tomis languotu neperšlampamu apsiaustu
ir priderinta kepure rūko pypkę. Kito puslapio apačioje užra
šytas klausimas: Kas bus tavo nuotaka? Ir dar nupiešęs Tomį,
su smokingu bei cilindru nešantį gėles dailiai merginai.
286
Pr ar ast a žmona
Paskutiniame knygutės puslapyje įrašytas noras: Ši kny

gutė - pirmoji iš ilgo sąrašo knygų, kurias tau nupiešiu.
Užverčiu knygelę ir atiduodu Fritai.
- Graži, - sakau.
Bet ji daugiau nei graži. Ji jaudinanti. Ji veria širdį. Net
jei kuri Fritos nupiešta dovana atgytų ir iššoktų iš puslapio,
ši knygelė vis tiek būtų už ją daug brangesnė.
Žiūriu, kaip Frita ilgais pirštais sučiumpa knygą. Kiek
papurto ją ir nusišypso.
- Lenka, kaip manai, jam patiks? - pažvelgia į knygą. -
Tai jam bus elementorius, iš kurio jis galės mokytis skaityti
ir rašyti.
Dabar pats Frita atrodo lyg vaikas, apsvaigęs nuo dova
nos, kurią įteiks mylimiausiam žmogui.
- Jis ją brangins amžinai, - sakau.
- Dėkui, Lenka, - taria jis taip maloniai.
Nežinau, kas mane labiau sujaudino: faktas, kad man
vienai leido apžiūrėti šitą gražią sūnui paruoštą dovaną ar
kad taip švelniai ištarė mano vardą. Atrodė, pažvelgė į mane
tokia pačia išraiška, kokią prieš daugel metų regėjau tėvo
akyse, ir trumpą akimirką pasijutau, lygvėl būčiau toji maža
mergaitė. Tėvas, kišenėje slepiantis dovaną, mane apglėbu
sios šiltos jo rankos, akys tokios laimingos, kai padovanojęs
mato, kaip aš džiaugiuosi.
287
48 SKYRIUS
JOZEFAS
Iki vaikaičio vestuvių likus keliems mėnesiams nuspren

džiau sutvarkyti savo reikalus. Man jau aštuoniasdešimt
penkeri. Plaukai žili, oda nuo saulėje praleistų gausybės
metų numarginta taškeliais, rankos tokios raukšlėtos, kad
vargiai jas ir atpažįstu. Jau kurį laiką maniau, jog būtų ne
gerai, jei vaikai aptiktų mano senus laiškus Lenkai. Buvau
įsitikinęs, kad tai pakenktų jų jausmams man. Jie suabejotų
mano santuoka su Amalija ir niekintų mane, kam mylėjau
šešėlį, o ne moterį, jų atsidavusią motiną, trisdešimt aštuo
nerius metus kas vakarą paduodavusią man vakarienę.
Tad pasiėmiau dėžutę su Lenkai siųstais ir grąžintais
laiškais, kuriuos tiek metų saugojau po lova.
Nutraukiau nuo vokų guminę juostelę ir atidėjau tris, at
siųstus man į Safolką.
Balti vokai dabar buvo pageltę, bet spaudas, vokiškai
liepiantis pašto įstaigai Grąžinti siuntėjui, teberaudonavo it
kraujas.
288
Pr ar ast a žmona
Laiškai kone šešiasdešimt metų išgulėjo neatplėšti. Keti

nau kiekvieną perskaityti, paskui užžiebti viryklės degiklį ir
po vieną sudeginti.
Adatos ant plokštelės neuždėjau. Skaitysiu laiškus tyloje,
vieną po kito. Tai bus mano Kadišas Lenkai, jos gedėjimo
ritualas, taip ir neįvykęs per visus tuos metus.
Atsiverčiau pirmąjį:
Brangioji Lenka,
meldžiuosi, kad būtum gavusi mano paskutinį
laišką, pasakojantį, jog buvau išgelbėtas netoli Airi
jos krantų. Žmonės kaime, į kurį mus iškėlė, buvo to
kie geri. Kai atplaukė mūsų laivas, jie pasitiko mus
su maistu ir drabužiais ir pasiūlė apsistoti jų na
muose. Tris dienas laukiau žinių apie mamą, tėvą ir
Verušką, bet pasitvirtino mano baisiausi nuogąsta
vimai: kaimo kapelionas pranešė, kad jų gelbėjimosi
valtį įtraukė „Knuto Nelsono“ - laivo, turėjusio mus
išgelbėti - sraigtas. Negaliu tau apsakyti, kiek daug
tas tris dienas verkiau. Visų jų nebėra, ir mano vie
natvė juoduoja lyg skylė, ketinanti mane visą praryti.
Guodžiuosi tik tuo, kad tu saugi. Meldžiuosi, kad
mūsų vaikelis augtų ir būtų sveikas. Užsimerkęs įsi
vaizduoju tave rausvais skruostais, ilgais, pečius ap
kritusiais tamsiais plaukais ir tavo apvalų pilvuką. Su
tokiu paveikslu prieš akis ir užmingu, mano vienin
tele brangenybe.
Dabar esu Niujorke. Žinau, prabėgo daug savai
čių, ir nerimas tave tikriausiai išsekino. Bet neeikvok
289
energijos tokioms mintims. Esu sveikas ir stengsiuosi

kuo veikiau atsigabenti čionai tave ir tavo šeimą. Tėvo
pusbrolis padėjo man mokykloje gauti darbą, ir turiu
taupyti pinigus, kad galėčiau įrodyti turįs lėšų tave iš
laikyti. Pasitikėk manimi. Stengsiuosi kiek galėdamas.
Siunčiu tau savo meilę ir beribį atsidavimą.
Visuomet tavo,
J.
Įjungiu viryklę, mėlyna liepsna kyla it kardas oranžiniu

smaigaliu. Dek.
Kituose laiškuose rašiau vėl apie tą patį. Lenka, rašau,
nors mano laiškai grąžinami. Kiti sulaukė laiškų iš mylimų
žmonių Europoje, nors cenzorių ir smarkiai išbraukytų. Bet
maniškiai tebegrįžta.
Aš netenku vilties.
Dek.
Ar bent kai kurie mano laiškai tave pasiekia?
Dek.
Man neramu.
Dek.
Ir štai paskutinis laiškas, jį parašęs netrukus sutikau
Amaliją. Data - 1945-ųjų rugpjūtis.
Brangiausioji Lenka,
beveik šešerius metus negaunu apie tave žinių.
Keista, kokia užsispyrusi yra dvasia. Veikiausiai ra
šyčiau tau visą amžinybę, jei manyčiau, kad mano
290
Pr ar as t a žmona
žodžiai gal kažkaip tave pasiekia. Mano atminty tu,

Lenka, tebesi gyva.
Kad tu žinotum, mylimoji, kaip labai aš gailiuosi.
Dabar man taip aišku, kad nieku gyvu nereikėjo tavęs
palikti. Tu laikeisi taip narsiai, bet turėjau prisispyręs
reikalauti, kad važiuotum kartu, arba likti su tavimi,
kol būtume galėję išvažiuoti visi. Ši klaida man kas
dien neduoda ramybės.
Kas rytą nubudęs ir kas vakarą guldamas klausiu
savęs, ar tu gyva ir ar mudu susilaukėme vaiko. Mel
džiuosi, kadjis augtų sveikas ir stiprus. Turėdamas mė
lynas akis, tavo baltą odą ir tavo bumą, tokią tobulą,
kad net dabar užsimerkęs galiu įsivaizduoti tavo bučinį.
Tu džiaugsiesi sužinojusi: dvejus metus lankęs va
karinę mokyklą, dabar angliškai kalbu ir rašau gana
gerai, kad mane priimtų studijuoti medicinos. Kartoju
daug dalykų, kurių mokiausi Prahoje, bet kokia pa
laima vėl grįžti studijuoti, mokytis ir ruoštis ateičiai,
kad ir kokia ji būtų.
Galvoju didesnį dėmesį skirti akušerijai; viena
vertus, iš pagarbos savo tėvui, antra vertus, dėl to, kad
mintis padėti ateiti į šį pasaulį gyvybei teikia man di
delę paguodą.
Brangioji, meldžiu, kad šis laiškas tave surastų. Aš
netenku vilties, bet ir negaliu susitaikyti su šia mintim,
tad rašau vėlei. Myliu tave.
Visuomet tavo,
J.
291
Smilkstančio popieriaus kvapas. Kraštai juoduoja ir rai

tosi, kone nudegindami pirštų galus.
Dek.
Norėjau, kad tai būtų buvęs paskutinis laiškas. Bet ži
nojau esant dar vieną. Jis krūvoje gulėjo paskutinis. Vokas
tebebuvo švarutėlis. Jokio spaudo, liepiančio Grąžinti siun
tėjui, adresas nežinomas. Net pašto ženklas nepriklijuotas.
Laiškas niekuomet nebuvo išsiųstas.
Mano mylimiausioji Lenka,

neturiu adreso, kuriuo išsiųsčiau šitą laišką. Bet
vis tiekjį rašau, nes tik šitaip galiu atsisveikinti. Praėjo
šešeri metai nuo tada, kai paskutinį kartą gavau iš ta
vęs žinią. Trys man į Angliją atsiųsti tavo laiškai yra
vienintelis mano gyvenimo turtas. Skaitau juos kas
nakt prieš užmigdamas ir stengiuosi įsivaizduoti tavo
balsą.
Ėjo dienos, mėnesiai, metai, bet tu neišblėsai iš
mano širdies. Tik tapo sunkiau įsivaizduoti tave ty
liai alsuojančią šalia manęs, tavo žodžių intonaciją ar
tavo plaukų kvapą.
Vis dėlto atmintis gali būti ir maloninga. Mano
akyse tu amžiams esi graži. Aiškiai, kaip visuomet, pri
simenu tavo taisyklingą veidą, rausvas lūpas, minkštą,
švelnų smakro linkį.
Ir jei Dievas manęs pagailės, tu naktimis tebelan-
kysi mane sapnuose. Aš galiu kone paliesti tavo odą,
jausti prisilietusias lūpas, svorį tavo kūno, susiliejan
čio su manimi.
292
Pr ar ast a žmona
Raudonasis Kryžius tvirtina, kad žuvai vietovėje,

vadinamoje Aušvicu. Sako, kad atvykai vienu iš pas
kutinių ešelonų iš kitur, iš Terezyno, su mama, tėvu ir
seserimi.
Terezyno ir Aušvico pavadinimus mačiau laik
raščiuose. juose paskelbti vaizdai tokie siaubingi, kad
protu negaliu patikėti, jog tokį blogį galėjo sumanyti
žmogus. Neįstengiu įsivaizduoti, kad tu, mano my
limoji Lenka, žuvai tokioje vietoje. Nerašysiu šiame
lape, kad atsidūrei lavonų krūvoje, esi vėtros nešio
jami pajuodę pelenai. Leisiu sau apie tave galvoti
tik kaip apie laukiančių manęs. Savo nuotakų. Tave,
Lenka, jaunutę merginų Prahos geležinkelio stoty su
mano mamos sege ištiestoje rankoje.
Žinau, apgaudinėju save, bet tik šitaip galiu iš
tverti.
Visuomet tavo,
Jozefas
Buvau įdėjęs jį į voką ir užrašęs tik tiek: Lenkai Kon.

Dabar tas vokas buvo praskleistas, laiškas plastėjo vir
pančiose rankose. Virš rūkstančios liepsnos kalbėjau Ka-
dišą.
Yit-gadal v’yit-kadash sh’may raba

B’alma dee-v’ra che-ru-tay
Ve’yam-lich mal-chutay b’chai-yay-chon uvyo-may-chon
Uv-cha-yay dchol beit Yisrael
293
Ba-agala u-vitze-man ka-riv, ve’imru

Amen. Y’hay sh’may raba me’varach
Le-alamuleh-almay alma-ya...”
Numetu ant degiklio paskutinį laišką ir galvoju apie

Lenką. Aplinkui plevena laiškų pelenai, o aš regiu ją kaip
nuotaką savo glėby ir pagaliau leidžiu nusklęsti kaip angelui
į dangų. Stengiuosi neįsivaizduoti savo vaikų, nes jiems ne
reikia žinoti apie širdgėlą, išgyventą iki sutinkant jų motiną.
Ji skirta nešiotis tik man vienam, nusinešti į kapą. Paversti
pelenais vienišoje degančioje liepsnoje.
* Tegul bus išaukštintas ir pašventintas Jo didis vardas pasaulyje, sukurtame Jo valia;

Ir tegul nustatys Jis Savo karališką valdžią; ir tegul didins Jis išgelbėjimą; Ir tegul
priartins Jis Savo Mesijo atėjimą - jums gyviems esant, jūsų dienomis, ir gyviems
esant visai žydų tautai, greitu laiku, artimiausiu metu, ir sakysime: amen! Tegu bus
Jo didis vardas palaimintas amžinai, per amžių amžius!
294
49 SKYRIUS
JOZEFAS
Likus savaitei iki vaikaičio vestuvių paaiškėjo, kad negaliu

miegoti.
Nemiga - tai neturinčiųjų ramybės miegamasis. Nu-
stumkite apklotus ir iškiškite kojas. Nusukite laikrodį į sieną
ir nesivarginkite degti šviesos. Nes savo rūpesčius visuomet
aiškiau regite tamsoje.
Juk tie, kuriuos mylime, lanko mus sapnuose, o tie, kurie
kankina, visada pasirodo dar neužmigus.
Ir tomis bemiegėmis naktimis pasirodo visi. Ne, ne Lenka.
O tėvas. Mama. Veruška.
Dažnai galiu nujausti juos pasirodysiant, ypač kai mano
šeimos laukia koks svarbus įvykis: naktis prieš mudviejų su
Amalija jungtuves, mano sūnaus apipjaustymo ceremonijos
išvakarės, mano vaikų bar ir bat micvos šventės, Rebekos
vestuvės, o dabar - jos sūnaus.
Kitus kartus jie pasirodo be jokios priežasties. Trys fi
295
gūros, atrodančios lygiai taip pat, kaip atrodė prieš dešimt,

dvidešimt, dabar jau prieš šešiasdešimt metų.
Tiems, kurie mano, kad mirusieji jų nelanko, sakau: jūs
turite sielos kataraktą. Aš - mokslo žmogus, bet tikiu an
gelais sargais ir persekiojančiomis šmėklomis. Savo akimis
regėjau gyvybės stebuklą, nėštumo sudėtingumą ir ligi šiol
tikiu, kad tokio tobulo kūrinio kaip kūdikis neįmanoma su
kurti be Dievo pagalbos.
Tad kai manęs ateina aplankyti mirusieji, nė nemėginu
užsimerkti. Atsisėdu ir pakviečiu juos vidun. Mano miega
majame tamsu, nors į akį durk, bet matau juos taip aiškiai,
lyg jie būtų svetainėje, nušviesti toršero.
Tėvas. Pilku kostiumu. Ant kaktos - suskilę akiniai.
Plika galva ir raukšlės apie akis.
Glotnutėlėse rankose jis laiko knygą, kurią skaitydavo
man vaikystėje: Pasaką apie Medinuką.
Mama. Ji vilki juodą kostiumėlį su auksinėmis sagomis.
Ant kaklo ilgas perlų vėrinys. Rankose laiko dėžutę nuo
traukų. Joje yra nuotrauka, kur aš mažas Karlovi Varuose
sėdžiu ant arklio, ir kita, daryta per mano bar micvą. Vi
suomet spėliojau, ar po mudviejų vestuvių mano ir Lenkos
nuotrauką ji padėjo į tą dėžutę su kitomis mūsų šeimos fo
tografijomis.
Veruška. Apgaubta skaisčiai raudonos taftos. Jos akys
tamsios ir spindinčios. Ji visuomet kažin ką nešasi, ką, ne
įstengiu dorai įžiūrėti. Kažkokie ženklai popieriuje, bet
negaliu suprasti, ar tai raštas, ar bloknote brūkštelėti vaiz
dai. Kartais rytais nubundu įsitikinęs, jog tai šokių progra
mėlė su keliais ant jos užrašytais vardais. Kitus sykius sakau
296
Pr ar as t a žmona
sau, jog tai nedidelis eskizų albumas su apmestu būsimu

paveikslu. Visuomet jai apsilankius žvelgiu į jos baltą, be
raukšlelės veidą, noriu ištiesti ranką ir ją pašnekinti.
Veruška, mano sesė, šokanti ir besikvatojanti mūsų buto,
pilno išrikiuotų knygų, koridoriais, virš kelių pasikėlusi si
joną.
Daugybę bemiegių naktų svarsčiau, ar turėčiau juos pa
šaukti. Bet visuomet baiminausi, kad išgirs vaikai - ar net
Amalija, kad ir kokia buvo atjaučianti, - ir susirūpins, kad
aš galiausiai išsikrausčiau iš proto.
Bet jie buvo nematerialūs. Man nereikėjo kalbėti. Nes su
vaiduokliais taip jau yra - beveik visuomet bendraujama be
žodžių.
Kas kartą, kai mane aplankydavo namiškiai, žinojau, kad
jie ateis ir vėl. Išskyrus tą sykį, kai pasirodė prieš dvi naktis
iki Džeisono vestuvių. Tuomet pajutau, kad atėjo paskuti-
nįkart.
Supratau, kad tas jų apsilankymas paskutinis, nes pa
sirodę visi šypsojosi. Net mano nutrūktgalvės sesutės akys
spindėjo.
Gulėjau ant lovos sudrėkusia nuo senio prakaito pižama
ir paskutinįsyk į juos įsižiūrėjau.
Tėvas užsidėjo ant nosies akinius, - jie jau nebebuvo su
skilę. Mama atvožė man dėžutę, jos viršuje gulėjo bendra
mūsų vestuvių nuotrauka ir joje puikavosi Lenka - spindu
liuojanti nuotaka.
O Veruška atsuko į mane bloknotą ir parodė piešinį -
dvi sunertas rankas.
Krusteliu norėdamas pasikelti ir juos paliesti. Tokie jie
297
man tikri, švytintys vidury nakties. Dabar aš senesnis už

savo tėvo šmėklą, - tai suvokęs apstulbstu iki širdies gelmių
ir ištiesiu ranką jo paliesti.
Kaip gali sūnus būti senesnis už tėvo šmėklą? Kaip gali
motina iš savo vandenų kapo nepaliaujamai guosti pasenusį
sūnų? Ir kaip gali mylima sesuo atleisti broliui, kai jis taip
aiškiai ją apvylė?
Aš virpu. Drebu. Spėlioju, ar šis vizitas - tai ženklas, kad
tuoj mirsiu.
Bandau keltis tebetiesdamas rankas, virpančiomis kojo
mis žengiu ten, kur stovi jie.
Prisimenu išgirdęs dunkstelint savo kūną, kai susmukau
ant kilimo. Blankiai pamenu girdėjęs prasiveriant duris, sun
kius artėjančio sūnaus žingsnius, jutęs keliamas jo rankų.
- Tėti, - kužda jis. - Ar tu sveikas?
Sakau, kad sveikas. Prašau atsigerti vandens, ir jis, mane
palikęs, eina jo atnešti.
Neprisimenu matęs jį grįžtant, bet atsibudęs šalia randu
stiklinę.
Sapnavau, kad atgal į lovą mane nunešė ne sūnus, bet tie
trys namiškiai. Kad susispietė aplinkui ir užkėlė ant čiuži
nio, užklojo antklode ir įkalbėjo vėl užmigti.
Nuo to laiko žinojau, kad jei kuris iš jų mane vėl ap
lankys, tai nutiks jau ne bemiegę naktį. Jie lankys taip, kaip
lanko Lenka... sapnuose.
298
50 SKYRI US
LENKA
1944-ųjų pavasarį mums pranešama, kad Terezyną aplan

kys ypatingi svečiai ir kad šis tas bus patobulinta. Komen
dantas Ramas, dabar atsakingas už getą, užsako papildomų
ešelonų į rytus, kad atsirastų vietos getui „pagražinti“. Lig tol
iš Terezyno jau buvo išsiųsta aštuoniolika tūkstančių, o da
bar jis reikalavo į rytus išsiųsti visus našlaičius. Paskui visus
sergančius tuberkulioze. Dar po kelių savaičių jis įsako pa
pildomai išsiųsti septynis tūkstančius penkis šimtus kalinių.
Gete pasklinda panika, nes išskiriamos šeimos. Viena moteris
maldauja įtraukti ją į sąrašą, mat jos sūnus atrinktas išvežti.
Stotyje, prieš pat traukiniui išvykstant, ji pastebi, kad sūnaus
nėra ir niekas nešaukiajo pavardės. Užverda pragaras, kai ese
sininkai jėga stumia ją į gyvulinį vagoną. Ji klykia kareiviams
ją palikti, bet jie negali daryti išimčių, nes turi laikytis Ramo
įsakymu nustatytos kvotos. Tą vakarą matau jos paauglį sūnų
nepaguodžiamai verkiantį prie Sudetų barako. Keli žmonės
bando jį paguosti, bet jis blaškosi lyg žūstantis gyvūnas.
299
„Aš likau visai vienas, - kartoja be paliovos. - Vienui

vienas.“
Tą naktį negaliu pamiršti jo aimanų. Ranka paliečiu se
serį - ji suvirpa, pajutusi mano pirštų galiukus.
Sesuo nepabunda iš miego. Bet mane guodžia vien jos
kūnas šalia. Likti čia visai vienam - baisiau ir būti negali.
* * *
Terezynas virsta scena. Per kelis kitus mėnesius perdažoma

barakų išorė, netikėtai išdygsta laikina kavinukė, nuardoma
centrinę aikštę juosianti tvora.
Matome vyrus, iš kai kurių barakų išnešančius gultus,
kad dabar juose miegotų ir tą pačią erdvę užimtų perpus ma
žiau žmonių. Daugelis iš mūsų, ypač moterys ir vaikai, gauna
naujų drabužių ir batų, kurie išties yra tinkamo dydžio.
Operas ir koncertus rengiantiems vyrams pranešama,
kad jie galės parodyti spektaklį ir kad turėtų paruošti ką
nors tokio, kas svečiams paliktų įspūdį.
Hansas Krasa suburia vaikus dar kartą suvaidinti „Brun-
dibarą“. Rafaelis Šechteris įtikina chorą sudainuoti ką nors
tokio, ko žiūrovai niekada nepamirštų.
Besibaigiant antriems mūsų metams čia, nuo sunkaus
darbo iš mano tėvo dabar likę tik kaulai ir oda; jam liepta
padėti įrengti nedidelį sporto stadioną.
Surenkamos komandos futbolo rungtynėms. Ligoninė
išvaloma ir gauna švarios patalynės. Slaugytojoms išduo
damos šiugždančios naujos uniformos, o sunkiausi ligoniai
artimiausiu ešelonu išsiunčiami į rytus. Išardoma vidury
300
Pr ar ast a žmona
geto stovinti palapinė, kurioje prie gamyklos įrengimų

prievarta dirbo tūkstantis belaisvių; jos vietoje pasėjama
žolė ir pasodinamos gėlės. Šalia aikštės pastatomas muzi
kos paviljonas, priešais vieną iš barakų - žaidimų aikštelė
vaikams.
* * *
Likus trims mėnesiams iki Raudonojo Kryžiaus delega

cijos vizito apsauga iškrato techninį skyrių ir baraką, kur
miega Františekas Štrasas. Vienas iš piešinių, kurį Hasas
išsiuntė į laisvę, buvo išspausdintas šveicariškame laikraš
tyje, tad Berlyne gestapas sukeltas ant kojų. Vokiečiams tai
bloga reklama, galinti sužlugdyti jų bandymą nuo Raudo
nojo Kryžiaus ir viso pasaulio nuslėpti tikrąsias sąlygas Te-
rezyne.
Per kratas Štraso barake aukštesnieji karininkai randa
daugiau draudžiamų piešinių, bet jie nepasirašyti. Dau
guma Fritos paveikslų jau užkasti Jiržio pagamintame cilin
dre. Otas savo darbus užmūrijo Hanoverio barako sienoje,
Hasas paslėpė savuosius Magdeburgo barako palėpės kam
barėlyje. Mano paveikslas, dėkui Dievui, irgi užkastas.
* * *
Niekas nesuimamas, bet techniniame skyriuje tvyro įtampa.

Kas kartą nuėjusi į darbą užuodžiu baimę.
- Dirbkite, kaip dirbote, - mums, sėdintiems prie brai
žymo stalų, sako Frita. - Neturime vėluoti pabaigti darbo.
301
* * *
1944 metų birželio 23 dieną atvyksta Raudonojo Kryžiaus

delegacija ir Danijos vyriausybės atstovai. Juos lydi aukšti
Berlyno pareigūnai. Jų atvykimui komendantas Ramas pa
ruošė filmo vertą reginį, ir išties visas vizitas filmuojamas,
idant būtų paskleistas pasaulyje. Filmas vadinasi „Hitleris
atiduoda žydams miestą“.
Iš karinio džipo išlipusius svečius pasitinka gražiausios
Terezyno merginos, jų dailios figūros apjuostos švariomis
prijuostėmis, rankose - grėbliai. Jos dainuoja, vyrams žen
giant pro vartus.
Terezyno orkestras groja Mocartą. Parduotuvės vitri
noje išdėliotos šviežios daržovės. Kepėjai baltomis piršti
nėmis į lentynas krauna šviežią duoną. Yra drabužių krau
tuvė, kur gali nusipirkti anksčiau iš tavęs konfiskuotas kel
nes ar suknelę.
„Žydų kavinėje“ liejasi tikra kava. Mūsų vaikai staiga
turi tikrą mokyklą, daugiau nei užtektinai maisto ir pakan
kamą medicinos priežiūrą.
Mums įsakyta džiūgauti, kai kuri iš futbolo komandų
įmuša įvartį. Mūsų lėkštės prikrautos maisto su padažu ir
šviežios duonos, viskas pateikiama ant stalų, padengtų šva
riomis staltiesėmis ir stalo įrankiais.
Raudonajam Kryžiui vaikštant po stovyklą vokiečių fil
mavimo grupė toliau įamžina jų vizitą.
Tūpčiojame vilkėdami naujais drabužiais ir avėdami
naujais batais, mūsų veidai švarūs, plaukai tvarkingai su
pinti, nes buvo leista naudotis dušais ir išdalintos šukos bei
302
Pr ar as t a žmona
šepečiai. Barakuose miega perpus mažiau žmonių nei įpras

tai, kita pusė jau dunda į rytus. Mums leidžiama dainuoti ir
šokti. Vyrai rikiuojasi prie pašto, kur pasiims netikrus siun
tinius - juose nieko nėra. Vaikai vaidina „Brundibarą“, o
Raudonojo Kryžiaus atstovai, nesupratę spektaklio politinių
poteksčių, pritardami jiems audringai ploja.
Bet kai po savaitės jie išvyksta, visi prabangos dalykai
ir papildomos laisvės atimamos taip pat staiga, kaip buvo
duotos. Per vieną parą į barakus sunešami papildomi gultai,
stadionas išardomas, centrinėje aikštėje vėl išdygsta tvora.
Maistas dingsta, kaip ir kava laikinoje kavinėje. Stalai su
švariomis staltiesėmis ir įrankiais atsiduria sunkvežimyje,
grįžtančiame į Berlyną.
303
51 SKYRIUS
LENKA
Raudonajam Kryžiui išvykus, netrukus techninis skyrius

apverčiamas aukštyn kojomis. Į mūsų studiją įsiveržia ko
mendantas Ramas su dviem kitais SS karininkais. Jis žvieg
damas įžeidinėja Fritą ir Hasą. Reikalauja parodyti, ką juodu
ligi šiol dirbę. Bet Hasas nė nevirpteli. Jis pakelia getui
pieštą plakatą. Jame pavaizduota šiukšliadėžė, po ja žodžiai:
SUSIRINK SAVO ŠIUKŠLES. Pastebiu, kad Fritos rankos
virpa, kai nuo savo stalo jis ima brėžinių iliustracijų brošiūrą.
Du SSkarininkai vaikšto po kambarį žvilgčiodami mums
pro pečius.
Ramas stovi tarpdury ir plyšaudamas visus užgaulioja.
Rėkia, kad nė nemėgintume piešti, kas kenkia Reichui. Iš
eidamas stveria savo botkotį ir iš visų jėgų trenkia juo per
stalą, nukrautą tušo buteliukais. Likusią popietę jaučiuosi
baisiai sukrėsta. Sudužęs stiklas sušluojamas, bet juodo tušo
bala susigeria į grindų plyteles. Net keliskart išplovus lieka
dėmė, forma ir spalva panaši į audros debesį.
304
Prarast a žmona
***
SS dar ne sykį užgriūva Zeichenstube, kaip vokiškai va

dinamas techninis skyrius. Visi dirbame, kaip dirbę, nu-
narinę galvas ir nudelbę akis į šalį, nežiūrėdami net vieni
į kitus. Kartą per apžiūrą SS kareivis iš vieno dailininko
rankų išplėšia eskizų albumą, ir jaučiu, kaip man apmiršta
širdis, - taip bijau, kad iš albumo neiškristų koks asmeni
nis eskizas.
Kitą savaitę atsitiktine tvarka esame kviečiami į korido
rių ir apieškomi. Nutirpstu išgirdusi savo vardą. Man silpna.
- Sakau, tu\ - amteli SS karininkas. Kliūdama pakylu
nuo kėdės ir seku paskui jį lauk. - Rankas aukštyn, kojas
praskėst, - įsako jis.
Priglaudžiu delnus prie sienos. Drebančiais keliais pra
sižergiu.
- Ar rasiu čia paslėptą pieštuką? - klausia jis grabinėda
mas man tarp šlaunų. Nuo jo prisilietimų mane pykina. Jam
iš burnos trenkia žibalu. Jis vėl mane paliečia, ir patikiu: dar
kelios sekundės, ir būsiu išprievartauta.
Tada atsigręžiu ir drąsiai žiūriu jam į veidą. Jis atrodo
nustebęs, lyg mano akys būtų kažkaip atbaidžiusios jį nuo
piktadarystės.
- Į ką, po velnių, čia žiūri?
Jis dar sykį mane stumteli, bet šįkart durų link. Aš nesi
dairau atgal. Dabar jis plyšauja koridoriuje ant kitų. Nubėgu
prie techninio skyriaus durų.
Atsidūrusi viduje, skubu prie savo kėdės ir stalo. Atrodo,
tuoj išvemsiu tą truputį, ko dar likę mano skrandyje.
305
Bandau nusiraminti. Dairausi aplinkui į veidus žmo

nių, kurie dar nepakviesti. Visi virpa iš baimės. Jei turėčiau
drąsos nutapyti vaizdą aplink save, visų mūsų veidai būtų
šleikščios, bjauriai žalios spalvos.
***
1944 metų liepos 17 dieną Fritai, Hasui ir dailininkui Fer

dinandui Blochui įsakoma prisistatyti į komendanto Ramo
kabinetą. Kviečiamas ir mano draugas Otas. Ne, tik ne Otą,
meldžiu. Man širdis lipa per gerklę. Drebėdama visu kūnu
žiūriu, kaip Otas kyla nuo kėdės. Matau, kaip virpa išveda
mas už rankos, o man beviltiškai norisi prie jo priglusti, nu
tempti vėl į kėdę. Man sukasi galva.
Jo akys įsisiurbia į mano išplėstas sulig lėkštelėmis akis.
Žinau, turiu mėginti duoti jam ženklą, kad niekuo nepyk
dytų karininkų. Bandau šnibždėti, kad liktų ramus. Noriu
pasakyti, kad viskas bus gerai, nors vidurius stingdo nuo
jauta, jog netrukus jiems trims nutiks kažkas baisaus.
Po valandos į studiją įžengia kitas SS karininkas ir įsako
jaunam architektui Norbertui Troleriui irgi prisistatyti į
Ramo kabinetą.
Vėliau tą vakarą Petris man pasakoja kalbėjęs su mote
rimi, vardu Marta, svarbių asmenų barako, kuriame įreng
tas Ramo kabinetas, ūkvede. Ji šiek tiek girdėjo tardomus
mano draugus. Marta - Petrio draugė, išmainiusi kai ku
riuos jo paveikslus. Prieš tris dienas ji juos paslėpė tuščiavi
durėse duryse.
Iš pradžių komendantas Ramas pats dailininkų ne
306
tardo. Pirmą apklausą patiki savo pavaduotojui leitenantui

Haindliui. Haindlis kaltina juos kuriant Reichui kenkian
čią siaubo propagandą ir dalyvaujant komunistų sąmoksle.
Dailininkai viską neigia. Tvirtina, kad vienintelis jų „nu
sikaltimas“ - keli nekalti eskizai. Jie nėra komunistai ir nie
kaip neįsivėlę į jokį sąmokslą.
Tačiau Haindlis nesiliauja puolęs. Jis nori tarpininkų
laisvėje vardų. Teškia šveicarišką laikraštį ir griežtai klausia,
kas pirmame puslapyje išspausdinto piešinio autorius.
- Jūs, nedėkingi šūdžiai! Kaip drįstate piešti lavonus! -
tranko kumščiu į stalą. - Mes jus, krušenas, maitiname,
įkurdiname. Kai pusė prakeikto pasaulio badauja!
Dailininkai sako nežiną, apie ką jis šneka.
SS tardo juos po vieną. Stengiasi kiekvieną priversti iš
duoti kitus. Vieną po kito rodo paveikslus ir reikalauja pa
sakyti, kas juos nupiešė. Į kiekvieną klausimą atsakymas tas
pats. Dailininkai tvirtina „nieko nežiną“.
Haindlio ir Ramo pyktis virsta įniršiu. Dailininkai mu
šami. Hasas nė nerikteli, nors yra be paliovos spardomas.
Frita keikia savo tardytojus, bet nutildomas bato spyriu į
burną. Ūkvedė Marta sako, kad žiauriausiai sumuštas buvo
Otas. Apdaužę kumščiais jie šautuvo buože suknežina jam
dešinę ranką. Jis surikęs taip baisiai, taip veriamai, pasakoja
ji, „kad turėjau užsikimšti ausis... Net dabar tebegirdžiu jį
rėkiantį iš skausmo.“
Saulei leidžiantis ji regi juos visus grūdamus į džipą, ku
riame jau sėdi Fritos žmona Hansi ir sūnelis Tomis, Haso
žmona Erna ir Oto žmona Frida bei jaunutė jų dukrelė Zu
zana. Džipas nurūksta į Kleine Festung. Mažąją tvirtovę.
307
***
Mažoji tvirtovė stovi geto pakrašty, dešiniajame Ohržės

krante.
Visi žinojome, kad ten dedasi baisūs dalykai ir kad nė
vienas, ten išsiųstas, niekuomet negrįžo. Sklandė gandai,
kad esesininkai verčia kalinius burnomis prikrauti vienra-
čius vežimėlius žemių ir ten nuolat mušami arba žudomi
žmonės.
Netekę vadovų mes su kolegomis prarandame visą tu
rėtą pasitikėjimą.
- Visi pakliūsime į artimiausią ešeloną, - sako kaž
kuris.
- Neeikvos traukiniuose vietos, - prieštarauja kitas. -
Pakabins visus kartuvėse.
- Kvailiai neraliuoti, - burnoja vienas iš naujokų, turė
damas omeny Fritą, Hasą, Blochą ir Otą. - Visi sumokėsime
už tai, ką jie pridirbo.
- O ką jie padarė? - klausia viena jaunesnė mergina. -
Ką padarė?
- Užsičiaupkit, po galais! - trenkia kumščiu į stalą Pe
tris. - Visi užsičiaupkit ir marš prie darbo!
Techninis skyrius virsta nevilties gūžta.
Per kitas porą dienų pastebėjau, kad mano draugas Pe
tris nebepajėgia piešti. Jam nevaldomai virpa rankos. Ma
čiau, kaip uždėjęs ranką ant kitos ją prilaiko, kaip bando nu
siraminti ir apsimesti, kad dirba.
Visi Zeichenstube darbuotojai pastebi, kad jų barakuose
vyksta kratos. Žiūriu, kaip kareiviai ateina naršyti mūsų
308
Pr ar as t a žmona
kambarių. Jie išverčia guolius, mėto ant grindų šiaudų čiuži

nius. Lipa kopėčiomis prie lentynų, kur saugomi lagaminai.
Atvožia juos ir turinį ištuština ant grindų. Kai atidaromas
maniškis, matau, kaip mama užsimerkia ir nunarina galvą
ant krūtinės, lyg melstųsi, kad nebūčiau padariusi kokios
kvailystės.
Atvožus mano lagaminą iškrenta tik atsarginis pagalvės
užvalkalas. Jiedvi su Marta atsikvepia, o šis tyliai nusklen
džia ant grindų.
***
Tačiau apklausos neišvengiu. Visus mūsų skyriaus darbuo

tojus tardo gestapas.
Esame po vieną kvočiami kambary rudomis sienomis su
vieniša lempute, kabančia prie lubų. Ant stalo paskleisti pie
šiniai, vaizduojantys geto gyvenimo sunkumus.
Ramas stovi prie manęs ir pakelia vieną piešinį. Tai
plunksna ir tušu atliktas ligoninės vidaus eskizas. Figūros
išsekusiais veidais ir įdubusiomis krūtinėmis nuškicuotos
piktais juodais brūkšniais. Vienoje lovoje guli keli kūnai.
Negyvėliai sukrauti į stirtą ant grindų.
- Ar šis piešinys tau matytas?
Purtau galvą.
- Ne, pone.
- Tai nori pasakyti, nežinai, kas jį nupiešė?
Ir vėl atsakau neigiamai.
Jis prikiša man jį prie veido. Popierius plazda taip arti,
kad užuodžiu jo pluošto drėgmę.
309
- Įsižiūrėk, - reikalauja jis. - Netikiu tavim!

- Atleiskite, pone. Dailininko neatpažįstu.
Ramas per stalą siekia kito piešinio. Šiame pavaizduotas
sausakimšas miegamasis. Užtenka akimirkos suprasti, jog
tai viena iš Fritos kompozicijų.
Ramas vieną po kito ima piešinius. Visi jie nepasirašyti,
bet kiekvienas, bent kiek išmanantis linijos ir kompozicijos
niuansus, galėtų įvardyti jų autorius. Iš veržlių linijų ir ab
surdiškos bei beviltiškos geto gyvenimo traktuotės aš tuč
tuojau atpažįstu Fritą. Raitytose piešinių linijose, vaiduok
liškoje tapyboje tušu ir veiduose, kurie lyg šmėklos veržiasi
iš lapo, juntu Haso sielvartą.
Bet nieko nesakau ant manęs rėkiantiems vokiečių ka
rininkams, įsakmiai liepiantiems įvardyti dailininkus. Jie
kumščiais daužo stalą ir kvočia, ar aš žinanti dailininkų tar
pininkus laisvėje. Jie tvirtina „perėmę šiuos paveikslus“ ir
gebėsią surasti kitus.
- Jei gete yra pogrindinis judėjimas, mes išrausime jį su
šaknimis ir užgniaušime, - šaukia Ramas.
Aš ir vėl sakau nieko nežinanti.
Nežinia kodėl, gal taupydami jėgas mano kolegoms, jie
manęs nemuša. Ir pagaliau po nepabaigiamos apklausos,
kuri atrodo trukusi kelias valandas, man pranešama, kad
galiu eiti.
Eidama prie durų ant stalo pastebiu šveicarišką laikraštį
su pirmame puslapyje išspausdintu stovyklos piešiniu. Man
norisi šypsotis žinant, kad Štraso žmonėms pavyko vieną iš
kolegų piešinių perduoti į laisvę pasauliui.
310
***
Be mūsų kolegų techninis skyrius atrodė netekęs gyvybės ir

sklidinas baimės. Mes, likusieji, nekalbėjome apie patirtus
tardymus, bet aš dažnai žvilgčiojau į tuščias kėdes, kur anks
čiau dirbo draugai, ir kaskart man norėjosi verkti.
Frita, Hasas ir Otas liko įkalinti Mažojoje tvirtovėje iki
spalio. Ėjo gandai, kad Ferdinandą Blochą gestapas kan
kino, paskui nužudė ir kad Oto ranka buvo visam laikui su
luošinta, idant šis nebegalėtų tapyti. Gete pradėjau justi aki
vaizdžias permainas. Padaugėjo į rytus vykstančių ešelonų,
tad dabar pernakt dingdavo tūkstančiai mūsiškių. Mačiau,
kaip buvo pakartas pabėgti bandęs vyras. Tas vaikinukas
buvo ne vyresnis nei šešiolikos, ir lig šios dienos, lyg tai
būtų nutikę ką tik, regiu jo galvą, grūdamą į kilpą. Sutrikusį
ir baimės sklidiną žvilgsnį, vokiečių karininkui bliaunant
nešvankybes, paskui išstumiant pagrindą jam iš po kojų.
Tada buvo dar vienas baisus nutikimas: jaunuolis perlipo
tvorą paskinti gėlių savo merginai. „Gėlės?“ - suriaumojo
SS karininkas. Po kelių sekundžių karininkas traktoriumi
pervažiavo vaikiną; jo kruvinas kūnas liko apsivijęs aplink
ratą kaip perspėjimas mums visiems.
Spalio pradžioje Hansas, kuriam jau beveik penkeri, su
tėvais siunčiamas į rytus. Jo mama prie barako man pra
neša, kad kitą dieną jie išvyks. Ji laiko Hanso rankutę - rie
šas geibus it nuskinta kiaulpienė. Ranka perbraukiu jo ru
dus plaukučius.
- Ar turi pieštukų, Lenka? - klausia jis.
31 1
Jo akutės tokios liūdnos. Iki šiol užsimerkusi taip ir regiu

Hanso akis, žalias lyg lapai pavasarį. Šešėliai jo veidą daro
pamėklišką. Rausiuosi kišenėse vildamasi rasti gabalėlį ang
lies, bet veltui, ir man plyšta širdis.
- Gausiu tau kelis iki išvažiuojant, - pažadu.
Ilona, jo mama, sako, kad jo mokytoja ir mano mamos
kolegė Frydlė irgi bus jų ešelone.
Išskečiu rankas ir apglėbiu juos abu. Juntu išsišovusius
šonkaulius ir po drabužiais dunksinčią Hanso širdį. Šnibždu
jam į ausį:
- Myliu tave, mielas mano berniuk.
Tą vakarą prieš pat komendanto valandą randu jį guo
lyje barake. Į rudą popierių buvau suvyniojusi du gabalė
lius nukniauktos anglies. Plunksna ir tušu ant viršaus nu
piešiau mažą drugelį. Hansui, užrašiau, 1944 m. spalio 5 d.
Su kiekviena nauja kelione tegu tavo sparnai visuomet neša
aukštyn.
312
52 SKYRI US
LENKA
Išvežus Frydlę, mano mama ir Roza Englender bei Vilis

Groagas, pagrindiniai vaikų namų mokytojai, toliau dirbo
su mažaisiais Terezyno gyventojais. Bet kiekvieną dieną su
laikę kvapą spėliodavome, kada ir mes gausime išvežimo
dokumentus. 1944 metų spalio 16 dieną Petrio žmonai pra
nešama, kad ji bus išvežta, ir Petris nusprendžia vykti su
ja. Jis man nesako apie savo sprendimą; sužinau pamačiusi
tuščią jo kėdę. Tik tada, kažkieno paklaususi, kur jis galėtų
būti, išgirstu, kad pasisiūlė išvykti rytiniu ešelonu.
Jaučiuosi, lyg būčiau visai be jausmų. Po tardymo ma
nyje beveik nieko neliko. Spalio 26-ą sužinome, kad Fritą su
Leo Hasu gestapas irgi išsiuntė į rytus. Jaučiu nebepajėgianti
verkti. Esu lyg mašina. Gyvenu kone vien oru.
1944 metų lapkritį mano mamai pranešama, kad ji iš
siunčiama.
Išgirdę tą žinią vakare visa šeima susispiečiame lauke
prie barako. Oras toks šaltas, kad kalbėdami matome virs
313
tantį garą. Marta laiko pirštus prie burnos, kad šie sušiltų.
Tėvas ilga, nuvargusia ranka globia mamą, kuri dabar tokia
trapi, jog, atrodo, tuoj sulūš nuo jo rankos svorio.
- Vaikeliai, mudu su mama jau viską aptarėme. Rytoj už
sirašysiu, kad išvykstu kartu su ja. Judvi liksite čia.
Jo žodžiai klaikiai nuskamba man ausyse. Aidas anų
metų, kai tėvas primygtinai reikalavo išvažiuoti su Konais,
palikus kitus namiškius.
- Šįkart sakai, kad važiuoti negaliu? - sakau taip, kad jis
suprastų padėties ironiškumą.
- Lenka, - taria jis. - Prašau.
- Atvykome kaip šeima ir išvyksime kaip šeima.
- Ne, - prieštarauja jis. - Dėl gyvenimo Terezyne abe
jonių nekyla. Mudviem su jūsų mama bus lengviau žinant,
kad liekate čia.
- Bet, tėte... - dabar įsiterpia Marta. - Mes negalime išsi
skirti. Per karą gali keistis sienos, ir kas nutiktų, jei būtume
priverstos likti vienoje pusėje, o jūs - kitoje...
Tėvas purto galvą, mama tik stovi ir verkia.
Tą naktį liepiu Martai nesijaudinti. Pati nueisiu į Seniūnų
tarybą ir užrašysiu mus tarp išvežamųjų. Taip ir padariau.
***
Sužinojęs, kad nepaklusau, tėvas įniršo.

- Lenka! - šaukė jis. Jo veidas atrodė it kaukolė. Tiesiai
po kaire akimi švietė mėlynė; per tą laiką, kai paskutinįsyk jį
mačiau, kažkas aiškiai jam smogė. - Mudu abu žinome, kad
čia, Terezyne, būti saugiau nei išvežtiems.
314
- Getas keičiasi, - aiškinu aš. - Mes čia nebesijaučiame

saugūs. Kas kitur bus kitaip?
Jis virpa stovėdamas priešais. Noriu ištiesti ranką ir pa
liesti mėlynę. Noriu rasti dvidešimt kilogramų raumenų ir
uždėti atgal ant kaulų. Noriu jausti vėl galinti jį apkabinti.
- Negalima, kad mus išskirtų, - sakau jam.
- Lenka...
- Tėte, jei dabar išsiskirsime, tai dėl ko aš likau anksčiau?
Dabar verkiu aš. Mano akys lyg šliuzo vartai.
- Mes dabar nebegalime išsiskirti. Niekada, tėte, nie
kada.
Jis linksi galva. Akių vokai nusileidžia tarytum dvi plo
nyčio popieriaus užuolaidos.
- Eikš čia, - kužda jis. Išskečia rankas ir glaudžia mane
prie krūtinės.
Ir akimirką man pavyksta pamiršti dvoką, nešvarą, su
nykusį, sulinkusį skeletą, kuriuo virtęs mano tėvas. Mes -
du vaiduokliai, prigludę vienas prie kito. Aš - jo duktė. Ir
tėvo širdis plaka prie maniškės.
* * *
Tą lapkritį ešelone mūsų buvo per penkis tūkstančius žmo

nių. Išvakarėse mus atskyrė nuo kitų. Pažadino vos pradėjus
aušti. Paskui liūdnai nešėme savo lagaminus ir kuprines -
dabar jau gerokai lengvesnius nei penkiasdešimties kilo
gramų, kokius atsivežėme į Terezyną. Nebeturėjome jokio
maisto, kurį galėtume pasiimti, o dauguma atsivežtų drabu
žių jau seniai suplyšo. Mums traukiant į laukiantį gyvulinį
315
vagoną ant tuščio šaligatvio plaikstėsi laikraščiai. Įtempusi

akis mėginau perskaityti antraštes. Vienas iš vyrų bandė pa
silenkti ir kurį nors pastverti, bet saugantis kareivis įrėmė
jam į pakaušį šautuvą.
* * *
Ar reikia pasakoti, kas vyko toliau? Ar reikia aprašyti, kaip

važiavome gyvuliniu vagonu, kur buvome grūste sugrūsti
vienas prie kito, kaip mums ant kojų išsiliejo puodas, tarna
vęs kaip išvietė, ar kad vagone buvo taip tamsu, jog regėjau
tik savo tėvų ir sesers akių baltymus? Lig šios dienos ma
tau tą baimę, tą alkį. Mama atrodo it išbadėjusi vilkė, ir tai
vienas iš paskutinių prisiminimų apie ją. Jos plaukai balti ir
šiurkštūs. Įdubusiuose skruostuose galėtum patiekti sriubą
ar iš slėnio po akimis semti ašaras.
Prisimenu tėvo išsekusią ranką, glaudžiančią Martą.
Trijų dienų kelionė - pradėjęs važiuoti ir stabdomas trau
kinys - aklina vagono tamsa, dvokas, į tolimąjį kampą prie
lagaminų nustumti bemirštą žmonės. Žinojome, kad ten,
kur vykstame, bus dar blogiau nei Terezyne. Prispausta prie
sesers išgirdau ją šnabždant žodžius, kurių neįstengiau pa
miršti, kad ir kiek metų praėjo. „Lenką, kur dabar Golemas?“
Kai pagaliau atvykome, prasidėjo baisi spūstis. Buvo at
stumtos mūsų vagono durys ir SS vyrai su vokiečių aviga
niais, besiplėšiančiais nuo pasaitų, šaukdami paragino iš
lipti. Klupiniuodami išvirtome į sniegą sulig keliais. Sulysę
kaliniai dryžuotais marškiniais ir kelnėmis bei kepuraitėmis
ant nuskustų galvų bereikšmiais, pavargusiais veidais nešė
3 16
Pr ar ast a žmona
dėžes. Išvydau lentelę su užrašu AUŠVICAS, pavadinimas

man buvo negirdėtas.
Pažvelgiau į pilką it plienas dangų ir pamačiau kaminus,
leidžiančius juodus dūmus. Ten tikriausiai dirbsime, pama
niau. Gamyklose vokiečių karinėms pajėgoms.
Kaip aš klydau.
***
Lagaminus buvo liepta sumesti į krūvas. Kaip keista, pagalvo

jau. Terezyne buvo leista neštis savo daiktus, tad spoksodama
į didelę šūsnį kuprinių ir lagaminų, visus paženklintus ne ti
krosiomis mūsų pavardėmis, bet pirmojo pervežimo skait
menimis, stebėjausi, kaip jie bus mums grąžinti nesupainioti.
Pagyvenusiems žmonėms ir mažiausiems vaikams buvo
įsakyta eiti į dešinę. Jaunesniems, gyvybingesniems - į kairę.
Tėvas taip mikliai buvo nugintas į šalį, kad per kelias akimir
kas pamečiau jį iš akių.
Mamą taip pat pasiuntė į dešinę su senyvais, nusilpusiais
žmonėmis ir mažiausiais vaikiukais. Prisimenu maniusi,
jog tai tikra dovana, juk jai nereikės taip sunkiai dirbti kaip
mums, kurie atrodėme stiprūs. Ji rūpinsis tais vaikučiais, ta
riau sau. Aš rasiu dailės priemonių, kaip radau jų Terezyne,
irji toliau mokys juos piešti.
Kiek kartų mintyse atkūriau paskutinį regėtą jos vaizdą?
Mano kadaise gražuolė mama stovi it garnys. Iš suplyšusios
nešvarios suknelės apykaklės kyšo ilgas laibas kaklas. Iš visų
jėgų stengiasi stovėti tiesiai, nors stuburas sulinkęs. Ji jau
dabar šmėkla, oda peršviečiama tarytum kiaušinio lukštas.
317
A lys on R i c h man
Ašarojančios žalios akys. Ji žiūri į mudvi su Marta, ir mes,

nors bijodamos, bendraujame su ja. Lyg kokiu asmeniniu
slaptu gestų kodu - sumirksėdamos akimis, pajudindamos
pirštus, kuriuos pernelyg bijome pakelti - perduodu mamai,
kad ją myliu. Apkabinu ją, nors mes su seseria stovime vie
noje eilėje, o ji - kitoje. Mano mama. Lig šiol laikau ją amži
nam glėby, visam laikui paslėptą savo mintyse.
* * *
Mes verčiami eiti per sniegą juodų geležinių vartų ir kaminų

su tamsiais dūmų kamuoliais link. Pusnys lyg ledo adatos
bado odą, smelkdamosi per kojines. Iš Prahos atsivežtas
juodas paltas kiaurai sunešiotas ir skylėtas.
Žmonės klausinėja apie savo lagaminus. „Daiktus gausite
vėliau“, - suloja esesininkai. Šunų snukiai putoti. Stingstu iš
baimės regėdama aštrius lyg skustuvai dantis, rausvas dan
tenas.
Čia mūsų nepasitinka, kaip Terezyne, Seniūnų taryba.
Nėra iš lėto judančių tvarkingų eilių. Aplinkui vien chaosas
ir nuolatiniai riksmai. Kiti stovyklos gyventojai daužo mus
lazdomis ir lenkiškai arba vokiškai liepia laikytis eilės. Marta
eina prieš mane, iš jos nevikrių judesių sprendžiu, jog ji ap
imta transo. Noriu prie jos pribėgti, palaikyti už rankos ir
pasakyti, kad mudvi kartu - kad globosime viena kitą, - bet
per daug bijau. Matau šaltyje jos alsavimą. Regiu drebančias
kojas.
Mes einame toliau ir įžengiame pro vartus. Skaitau viršuje
vokišką užrašą - ARBEIT MACHT FREI. Darbas išlaisvina.
3 18
Prarasta žmona
Sargybos bokšteliai spigina baltos šviesos prožektoriais.

Prie spygliuotos vielos matau apkandžiotus lavonus tų, ku
riems nepavyko nuo šunų pabėgti.
Esame suvaromi į tuščią medinį pastatą ir liepiama nusi
vilkti visus drabužius. Prie stalų sėdi kaliniai ir užrašo, iš kur
mes, kuo vardu, paskui liepia pasirašyti kortelėse.
Mes nusiunčiami į salę. Visi drebame; mūsų kūnai ne
turi riebalų šilumai palaikyti. Regime vienas kito šonkaulius
ir lyg gyvatę vingiuojantį stuburo kontūrą. Noriu apglėbti
Martą rankomis ir pridengti ją, savo mažąją sesutę, kurią
esu bejėgė apginti.
Visi virpančiomis rankomis bandome dangstytis, bet iš
to jokios naudos. Netrukus rankas įsakoma pakelti, ir vyrai
skuta mums pažastis bei aplink genitalijas. Vienas tvarko abi
pažastis, kitas darbuojasi žemai. Vėliau sužinosiu, kad visiems
kaliniams, išskyrus atvežtuosius iš Čekijos, buvo nuskustos
galvos. Nežinia kodėl mums buvo leista likti su plaukais.
Mus sugena į kitą kambarį, ten esame iš žarnos apliejami
lediniu vandeniu, o esesininkės jojimo batais ir su botko
čiais rankose išdalija drabužius. Jau supratau, kad Aušvice
viskas daroma efektyviai. Viskas veikia metodiškai ir tiks
liai, kaip gerai tvarkomos gamyklos konvejeris.
Gaunu rudą keliais dydžiais per didelę it maišas suknelę
ir porą medinių klumpių, kurios taip nepritaikytos kojai, jog
vos paeinu.
Tą naktį mums liepiama tupėti ant cementinių grindų
nuleidus galvas. Jei jas pakeliame, gauname lazda.
Dabar esu tikra dėl vieno. Terezyne gal dar kiek ir tikė
jau Dievą, dabar to tikėjimo neliko nė lašo.
319
* * *
Kitą rytą pasijuntu gulinti ant grindų. Martos šalia nėra, ir

mane pagauna baimė. Pasikeliu ir imu žiaukčioti, tulžimi
spjaudydama į sniegą.
Terezyne pažinota mergina mane kažkur tempia.
- Mus nunuodys dujomis, - kužda ji. - Juk užuodi kre
matoriumą, tiesa?
Sakau, kad netikiu ja.
- Tikrai, - tvirtina ji ir tempia mane tolyn. Rodo tuodu
aukštus kaminus, kuriuos prisimenu mačiusi vakar. - Jie
rūksta dieną naktį, - sako ji. - Mes visi mirsime.
Tikinu, kad ji klysta. Aiškinu, kad taip negali būti.
- Mes jiems reikalingi, kad padėtume kariauti. Kam
jiems mus žudyti, tiek išlaikius Terezyne?
Ji nutyla, bet tebetempia mane už rankos link šviesos
priekyje. Ji klydo sakydama, kas mums nutiks. Užuot nu
nuodijamos dujomis, mes siunčiamos į kambarį, kuriame
ant rankų ištatuiruos numerius.
Man tenka numeris 600454, ir tą naktį praradau savo
vardą - Lenka Maizel Kon. Dabar turiu atsiliepti tik šau
kiama numeriu ir vadintis tik juo. Esu šeši mėlyni skait
menys, amžiams įrašyti odoje.
Mus nuvarė prie barakų ir ten aptikau Martą. Ji buvo
viena iš dešimties, įsitaisiusių guolyje. Susirietusi ant šono,
žiūri į numerį. Pažvelgia į mane ir matau, kad ji per daug
išsigandusi - ir per daug išvargusi - net verkti.
320
Pr ar ast a žmona
* * *
Aušrai brėkštant mus sukviečia ir liepia iš vieno stovyklos

galo į kitą pernešti akmenis. Tai beprasmis kvailas darbas,
skirtas mus išsekinti ir pažeminti. Girdime skardint švil
puką ir matome tarp barakų vyrus, verčiamus bėgti ratu.
Kai kurie nepakankamai sparčiai bėgantys nušaunami, jų
kraujas sunkiasi į suodžiais apneštą pilką sniegą.
Ant barakų sienų vokiečiai prirašė šūkių. ESI ŠVARUS -
ESI DIEVIŠKAS, skelbiama mūsiškiame. Mane užrašo
dirbti - dažais rašyti numerius ant lentelių, kuriomis žen
klinamas kiekvienas barakas.
Mūsų barake aptinku Diną, seną Prahos laikų draugę.
Paskutinįsyk buvau ją sutikusi gatvėje prie mūsų buto, kai
ji, norėdama pažiūrėti Disnėjaus filmą „Snieguolė“, slapta į
kišenę įgrūdo savo geltoną žvaigždę.
Daugiau nei prieš metus, pasakoja Dina, ji čia, vaikų ba
rake, tempera nutapiusi freską. Sako, jog tai Fredis Hiršas,
kurį pažinojusi dar Terezyne, paprašęs jos nutapyti.
- Terezyne praleidau tik aštuoniolika mėnesių. Vos at
vykau į Aušvicą, draugė nusivedė mane į vaikų baraką, ten
išvydau didžiulę pilką sieną, - kužda ji. - Pažvelgiau į sieną
ir apsimečiau, jog tai šveicariška trobelė. Ir ėmiau piešti gė
lių vazonus, paskui tolumoje karves ir avis. Mane apspito
vaikai, ir aš paklausiau, ką jie norėtų, kad nutapyčiau. Visi
suklegėjo norį Snieguolės.
Klausiausi jos pakerėta.
- Prahoje keliskart buvau mačiusi „Snieguolę“ ir tūks
321
tantį kartų piešusi ją mintyse, - kalbėjo ji. - Nupiešiau vi

sus nykštukus, šokančius aplink Snieguolę sukibusius ran
komis. Kad būtum mačiusi vaikų veidus, kai baigiau piešti!
Ji man papasakojo, kad vaikams net pavyko šią freską
panaudoti kaip dekoraciją slaptame vaidinime. Dina iš po
pieriaus padarė karalienei karūną ir nudažė auksine spalva.
Prie karūnos pritvirtinusi juodai nudažytas popieriaus juos
tas pavertė jas juodais plaukais.
Nors vaidinimas turėjo būti statomas slapta, kažkas iš
esesininkų juos stebėjo.
- Vienas iš sargybinių pranešė daktarui Mengelei, kad
esu freskos autorė, tad dabar jo klinikoje piešiu čigonų port
retus.
Tą naktį užmigau išsekusi. Įsivaizduodama draugės
freską. Trokšdama, kad visa būtų tik prasimanymas, nedo
ros karalienės bjaurūs kerai, ir kad gražioji Snieguolė netru
kus pabus ir sužlugdys piktą planą.
322
53 SKYRIUS
LENKA
Per gyvenimą patyriau tiek netekčių. Galėčiau skaičiuoti jas

lyg tuos beduino nešiojamus karoliukus. Kiekvienas karo
liukas sušildytas ir nugludintas nervingos rankos. Saugau
šį rožinį galvoje, kiekvienas jo karoliukas turi savo spalvą.
Jozefo tamsiausiai mėlynas, jo mirtis - vandenyno spalvos.
Mano tėvų, šį pasaulį palikusių nedovanotiniausio kamino
dūmais, pelenų spalvos, o Martos - skaisčiausiai baltas. Jos
karoliukas yra mano vėrinio vidury.
Mudvi su seseria Aušvice dirbome kartu, šalia viena
kitos, patalpoje prie krematoriumo. Kai į dujų kamerą at
rinktiems vyrams, moterims ir vaikams esesininkai liep
davo nusirengti, mudviejų pareiga buvo apieškoti jų dra
bužius.
Tai buvo krūvos paltų ir skrybėlių. Šūsnys suknelių ir
kojinių. Krūsnys stiklinių vaikiškų buteliukų. Kaupų kaupai
čiulptukų ir mažų juodų batelių. Lig šios dienos namie ne
galiu žiūrėti į pūpsančią skalbinių šūsnį. Viską sulankstau
ir tučtuojau padedu į vietą, kad nereikėtų žiūrėti į drabužių

kalną ir prisiminti Aušvico.
* * *
Mums buvo liepta visomis keturiomis rausti ir kruopščiai

patikrinti kiekvieną išmestą daiktą. Buvo liepta ardyti siūles
ir ieškoti paslėptų aukso gabalėlių ir deimantų, slapta įsiūtų
į kostiumų pamušalus, tikrinti, ar kišenėse neliko pinigų.
Tikrinome ir lėlių galvas, ieškodamos perlų vėrinių ar ko
kios apyrankės, gal įgrūstos į keraminius jų kiaušus.
Kas dieną plušome nuo aušros iki sutemų. Dujų kame
ros ir krematoriumas degė kiaurą parą septynias dienas per
savaitę. Rytą atėjusios rasdavome kone iki lubų priversta
drabužių. Pirštai įgudo mitriai dirbti, apčiupinėti sijono pa
lanką ne tam, kad nusiūtume dailesnę siūlę, bet lyg neregės
apčiuopomis skaitytume knygą Brailio raštu.
Dirbdama stengiausi nugrimzti į transą. Nenorėjau gal
voti apie vargšę paklaikusią moterį, į palto pamušalą įsiuvu
sią vestuvinį žiedą, apykaklėje paslėptus deimantinius aus
karus ar mažus aukso gabalėlius, aptiktus už kailiu pamuš
tos skrybėlės krašto.
Visus surastus daiktus mums su Marta buvo įsakyta
mesti į dėžes. Aš dariau, kaip buvo liepta. Nepakeldama akių
plėšiau siūles ir karpiau šilkinius pamušalus. Dirbau, lyg jau
būčiau mirusi. Kaip galėjau dirbti kitaip, girdėdama naujo
atvykusio ešelono keleivių riksmus, jiems lauke rikiuojan
tis ir klykiant sužinojus, kad tuoj bus nunuodyti dujomis?
Ir vaikų verksmą ar motinas, meldžiančias pasigailėti? Nes
324
Pr ar ast a žmona
su kiekvienu aukso gabalėliu, išardytu iš drabužio, į mane

įsmigdavo vienas toks riksmas. Kol iškvėpsiu paskutinį ato
dūsį, jie man niekuomet neišeis iš galvos.
* * *
Kad ir kokia nusilpusi ir su kiekviena diena arčiau mirties

man atrodė sesuo, ji turėjo man niekaip nesuvokiamo nepa
klusnumo. Mudviem vienai greta kitos dirbant sykiais maty
davau, kad ji, paėmusi aptiktą brangenybę, meta ją išvietėn.
- Ką darai? - sušnypščiau. - Jei tave pamatys, nušaus!
- Verčiau tegu nušauna, negu ką nors iš šitų daiktų ati
duosiu jiems!
Ji spaudė moterišką aksominį sijoną ir jos rankos atrodė
šiurpiai. Jau ne kaip sesers pirštai, bet lyg paukščio nagai.
Vien kaulai ir sausgyslės.
- Jei šitą išvietę valantis žydas ras tą deimantą, gal jam
pavyks jį iškeisti ir išgelbėti sau gyvybę...
- Tave nušaus, - pareiškiau. - Jei žinotų, kad mudvi se
serys, mane nušautų pirmą. Priverstų tave žiūrėti, o paskui
nušautų ir tave.
Bet Marta nenusileido.
- Lenka, jei viską jiems atiduosiu... mano gyvenimas jau
vis tiek pražuvęs.
Tą naktį dar arčiau susiriečiau prie savo išsekusios sesu
tės. Prigludusi jutau liesą jos dubenį, kone besvorę ranką,
užkritusią ant manęs besiblaškant per miegus. Atrodė, lyg
spausčiau glėby tuščią paukščio narvelį: šonkauliai tarytum
virbai, kūnas tuščias, giesmė nutilusi.
325
Jei būčiau žinojus, kad liečiu ją paskutinį kartą, būčiau

apglėbusi taip stipriai, kad pro plonytį odos apvalkalą būtų
išlindę kaulai.
Kitą rytą vienas esesininkas pamatė, kaip sesuo meta iš-
vietėn segę. Jis suriko klausdamas, ką ši daranti. Marta sto
vėjo lyg įšalusi gulbė. Iš po rudos maišinės suknelės kyšojo
baltos kojos, bet nepastebėjau, kad jos bent kiek drebėtų.
- Lįsk ir ištrauk tu, bjauri žydų kekše, - šaukė jis. Iš pra
džių ji nė nepajudėjo. Jis priėjo arčiau, įrėmė šautuvą tiesiai
į veidą. - Tučtuojau lįsk į išvietę tu, šūdina žydpalaike!
Mačiau ją stovinčią, žiūrinčią jam tiesiai į akis, ir tada
mano sesutė ne sukuždėjo, o nė nevirptelėjusiu balsu su pa
nieka ištarė savo paskutinį žodį.
-Ne.
Tuomet tiesiai prieš mane taip ūmiai, kaip įstengia tik
blogis, Marta buvo nušauta į galvą.
326
54 SKYRI US
LENKA
Mano tėvai išnyko Aušvico ore, sesuo - krauju permirku

sioje jo žemėje. Po kelių savaičių nuo Martos mirties vokie
čiai, nujausdami, kad bet kurią dieną į stovyklas įžengs so
vietai, pradėjo tūkstančius mūsų ginti į kitas stovyklas, tolyn
į vakarus. Pernakt dingdavo ištisi barakai.
1945-ųjų sausio pradžioje buvome pakelti tuoj po vidur
nakčio ir išvaryti į stingdantį šaltį. Tolumoje matėme degan
čias gamyklas. Net krematoriumas atrodė smilkstąs.
- Jie degina įrodymus, - sušnibždėjo viena iš merginų. -
Sovietai veikiausiai jau prie sienų.
Pašaukę kiekvieno iš mūsų numerį vokiečiai riksmais
paragino judėti. Buvome mieguisti ir visiškai išsekę, dau
gelis klupinėjo sniege. Kiekvienas parvirtęs buvo nušautas.
Kūnai ant sušalusios žemės krito be garso. Mirtį liudijo tik
nuo kaukolių vinguriuojantys kraujo kaspinėliai.
* * *
Mus per sausio sniegą varė lyg galvijus, vildamiesi, kad mir
sime nepasiekę ganyklos. Žiūrėjau, kaip beveik visi prieš
mane einantys žmonės krenta ir nebepasikelia. Kitus nu
šovė, nes žengė per lėtai, dar kitus - vien už naciams mestą
nevilties kupiną žvilgsnį. Aš likau gyva tik todėl, kad už ma
nęs einančiai moteriai iš didelio sielvarto atrodė, jog pri
menu mirusią dukterį. Kai parvirtau, ji mane pakėlė. Kai
kone miriau iš bado, privertė valgyti sniegą. Kai keliskart
buvo leista sustoti pailsėti, ji delnais šildė mano apšalusias
pėdas ir suplėšiusi skarą sutvarstė kraujuojančius kojų pirš
tus. Nė nenutuokiu, kas jai vėliau nutiko, ir ligi šiol gailiuosi
neturėjusi progos jai padėkoti. Nes tik ši bevardė moteris,
klaidingai maniusi, kad esu jos duktė, privertė mane žings
niuoti toliau, nors būtų buvę daug lengviau man tuomet nu
mirus.
Tris dienas žygiavę atvykome į Ravensbriuką, ten ese
sininkai ir toliau mus mušė ir šaudė, jei kuris iš silpnumo
neįstengė stovėti. Ravensbriuke išbuvau tik tris savaites,
paskui mane pervežė traukiniu į kitą, mažesnę stovyklą -
Noištatą-Glėvę. Ten su kitomis penkiolika merginų atsidū
riau lėktuvų gamykloje. Tris mėnesius šaltyje kasiau prieš
tankinius griovius, vilkėdama vien rudą maišinę suknelę
ir avėdama medpadžius. Kas dieną ir kas naktį su kitomis
merginomis žvalgydavomės į dangų ir girdėdavome viršuje
besisukiojančius amerikiečių arba sovietų lėktuvus, ir, ži
note, net negalvojome apie išlaisvinimą. Tik manėme, kad
328
Pr ar ast a žmona
gamykla bus subombarduota, o mes žūsime kaip atsitikti

nės aukos.
Bet anksti gegužę nutiko neįtikėtinas dalykas. Vieną ry
tą pabudus paaiškėjo, kad per naktį stovyklą paliko visi iki
vieno esesininkai. Išsėlino lyg bailiai, tad atvykę amerikie
čiai išvydo tik krūvas lavonų ir mus, atsidūrusius prie mir
ties slenksčio tiek, kiek gali priartėti dar gyvas žmogus.
Stovykloje prabuvome kelias savaites, kol ją perėmė so
vietai ir persiuntė mus į perkeltųjų asmenų stovyklas, kuria
mas visoje Vokietijoje. Ir kaip tik ten, nedidelėje stovykloje
prie Berlyno, pirmąsyk sutikau Karlą Gotlybą, amerikietį
kareivį.
Kaip motina gali pamilti našlaitį arba vaikas - motinos
netekusį kačiuką, taip Karlas pamilo mane.
Mano išvaizda negalėjo kelti pasigėrėjimo. Nesvėriau nė
keturiasdešimties kilogramų, ir nors čekų barakuose mums
galvų neskuto, tamsūs mano plaukai dabar buvo tokie ne
švarūs ir taip apėję utėlėmis, kad atrodė lyg senas susivėlęs
grindų patiesalas.
Karlas pasakojo pamilęs mano akis. Sakė, jos esančios
Arkties spalvos. Kad jų šviesioje žydrynėje jis įžvelgė dau
gybę kelionių.
Po daugelio metų prisipažinau jam, kad tik gimus mūsų
dukrytei tos akys pagaliau išmoko atitirpti.
Negalėčiau pasakyti, kad tekėdama mylėjau savo vyrą.
Bet buvau našlė, našlaitė ir viena kaip pirštas. Leidau šiam
šiltam, dailiam vyrui priglausti mane po savo sparnu. Lei
dau šaukštu valgydinti mane sriuba. Leidau lydėti į ligoninę
329
sveikatos patikrinimų. Net leidau sau šypsotis, kai jis su bi

čiuliais kareiviais šokdavo pagal savo radijo muziką.
O kai jis pasakė norįs vežtis mane namo į Ameriką, bu
vau tokia pavargusi, kad padariau vienintelį dalyką, kurį dar
įstengiau.
Padaviau jam savo ranką.
330
55 SKYRI US
LENKA
1945-ųjų pavasarį grįžau į Prahą. Karlas negalėjo važiuoti

kartu, nes Vokietijoje nebuvo išleistas atostogų, bet aš at
kakliai tvirtinau, kad esu ganėtinai stipri keliauti viena, tad
jam neliko nieko kito, kaip tik leisti man važiuoti.
Kaip keista buvo keliauti per karo nuniokotą Vokietiją,
paskui atvykti į Prahą, gerokai mažiau nukentėjusią nuo
bombų ir aviacijos antskrydžių nei diduma likusios Euro
pos. Štai mano senasis miestas, sakytum, nė nepaliestas. Žy
dėjo alyvos, ir jų stiprus aromatas mane pravirkdė.
Lyg apkvaitusi nuėjau į mūsų senąjį butą Smetanos kran
tinėje ir aptikau jame apsigyvenusią kažkokio vyriausybės
pareigūno šeimą. Duris atidariusios jo žmonos veidas kone
persikreipė iš siaubo.
- Dabar šis butas mūsų, - pareiškė nepakvietusi vidun. -
Turėsite kreiptis į gyventojų apgyvendinimo komitetą, kad
jums suteiktų naują būstą.
331
Nežinojau, kur dėtis naktį, be to, oras jau vėso. Tada pri
siminiau savo numylėtą Liucę.
Patraukiau atgal į stotį ir sėdusi į artimiausią traukinį
atsidūriau jos kaime Prahos pakrašty.
* * *
Mažame namelyje netoli stoties mane pasveikino ne Liucė,

o jos dukrelė Eliška, mano mamos bendravardė, dabar jau
beveik dešimties. Mergaitė buvo kaip du vandens lašai pa
naši į Liucę - tokios pat baltos odos ir juodų plaukų. Pailgų,
migdolinių akių.
- Mudvi su tavo mama buvome draugės... - bandžiau
paaiškinti, bet man užgniaužė gerklę. - Tave pavadino mano
mamos vardu, - išlemenau pro ašaras.
Mergaitė linktelėjo ir palydėjo į nedidelę svetainę. Ant
židinio atbrailos išvydau Liucės ir Petrio vestuvinę nuo
trauką. Bufete buvo išdėliotos rankomis dekoruotos lėkšte
lės, ant sienos kabėjo medinis Nukryžiuotasis.
Eliška pasiūlė arbatos, kol lauksiu jos motinos, ir aš su
tikau. Negalėjau liautis spoksojusi į ją, uždegančią viryklę ir
iš skardinės imančią kelis sausainius. Kol per karą buvome
marinami koncentracijos stovyklose, ji iš kūdikio virto kone
paaugle. Nejutau kartėlio, tik buvau nustebinta tokio virsmo.
Tačiau tik po valandos, kai pro duris įžengė Liucė, su
vokiau, kokia esu pasikeitusi. Liucė stovėjo ties svetainės
slenksčiu ir žiūrėjo į mane taip, lyg regėtų ką tik iš mirusiųjų
prisikėlusį žmogų.
- Lenka? Lenka? - kartojo tarytum netikėdama akimis.
332
Pr ar as t a žmona
Ji užsidengė veidą rankomis ir girdėjau, kaip mėgina slo

pinti raudą.
- Taip, Liuce, tai aš, - tariau ir pakilau jos pasveikinti.
Priėjusi atitraukiau delnus nuo veido ir suėmiau ran
kas. Nors jos oda jau atrodė kaip vyresnės moters, veidas
tebebuvo mano senosios Liucės, tik dar labiau išryškėjusiais
kampuotais bruožais.
- Kasnakt meldžiausi, kad tu ir tavo namiškiai grįžtumėt
saugūs, - ašarodama kalbėjo ji. - Turi manim patikėti. Vi
liuosi, gavote siuntinius, kuriuos siunčiau į Terezyną.
Neabejojau, kad ji bandė persiųsti mums maisto pro
duktų, nors, tiesą sakant, tuos siuntinius dažnai vogdavo, ir
mes negavome nė vieno.
- O tavo mama ir tėtis, ir Marta? - klausinėjo ji. - Mal
dauju, sakyk, kad jie saugūs ir sveiki...
Papurčiau galvą ir ji aiktelėjo.
- Ne. Ne. Ne, - kartojo be paliovos. - Pasakyk, kad tai
netiesa.
Mudvi susėdome viena šalia kitos ir laikėmės už rankų.
Aš klausinėjau apie Petrį, jos tėvus, brolius ir seseris, ir ji
papasakojo, kad jiems per karą buvo nelengva, bet visi yra
gyvi ir sveiki.
- Aš nepamiršau, ką pažadėjau jūsų šeimai, - tarė.
Atsistojusi nuėjo į miegamąjį ir grįžo nešina pintinėle,
kurioje prieš daug metų taip atsargiai buvo sudėjusi mano
mamos brangenybes.
- Tebeturiu tavo mamos daiktus... ir tavo, Lenka. Dabar
jie visi priklauso tau, - tarė paduodama man į rankas.
Liucės mažoji dukrelė priėjusi atsisėdo šalia, o aš vieną
333
po kito išvyniojau ryšulėlius. Gražus vestuvinis mamos žie

das ir vėrinys, Jozefo motinos dovanota kamėja ir mano pa
čios jungtuvių žiedas, auksinis ir su man skirtu įrašu viduje.
- Ačiū, Liuce, - apkabinau ją. Niekuomet nemaniau
kada nors vėl turėsianti kokį mamai priklausiusį daiktelį.
Ji norėjo dar kažką pasakyti - mačiau, kaip dirsčioja į
savo dukrelę.
- Tu pavadinta Lenkos mamos vardu, - galiausiai tarė. -
Šiąnakt, Eliška, gulsi kitur, leisi Lenkai miegoti tavo kambary.
Mergaitę mano buvimas tarytum trikdė. Buvo aišku,
kad ji neprisimena, nei kas aš tokia, nei kad vos prieš keletą
metų žiūrėjau, kaip ji žengia pirmuosius žingsnius.
- Garbė tave čia priimti, Lenka, ir noriu, kad liktumei
tiek, kiek tau reikia.
* * *
Pasilikau savaitei ir per tą laiką sužinojau, kad iš Terezyno

buvo išlaisvintas Vilis Groagas, dirbęs kartu su mama. Į
miestą jis grįžo su dviem lagaminais, pilnais vaikų piešinių,
kuriuos mamos kolegė Frydlė naktį prieš išsiunčiama į Auš-
vicą buvo patikėjusi kitai kolegei, Rozai. Piešinių buvo pus
penkto tūkstančio.
Leo Hasas Aušvice irgi liko gyvas ir grįžo į Terezyną
susirinkti slėptuvėse užmūrytų paveikslų. Kartu su inži
nieriumi Jiržiu, taip pat išgyvenusiu karą, jis nuėjo į ūkinį
kiemą, kuriame buvo užkasti Fritos piešiniai, ir darbavosi
kastuvais iki prisikasė prie skardinės dėžės su visais Fritos
darbais.
334
Pr ar as t a žmona
Po daugelio metų susitikusi su Hasu sužinojau, kad juodu

su žmona įsivaikino Fritos sūnų, po karo likusį našlaičiu. Ha-
sas pasirodė malonesnis, nei buvo Terezyne. Dingo mano at
mintyje įstrigusios niekinamos gaidelės; dabar jis kalbėjo, lyg
būtume lygūs, lyg vien dėl to, jog išlikome, būtume tapę to
kie. Prie arbatos jis papasakojo, kaip nešė iš traukinio Fritą,
susirgusį ir nualintą dizenterijos, kai jų gyvulinis vagonas
atriedėjo į Aušvicą, ir kaip su kitais kolegomis stengėsi jį iš-
slaugyti.
- Paslėptas barake Frita ištvėrė tik aštuonias dienas, -
kalbėjo jis. - Mūsų draugas gydytojas mėgino pipete sula
šinti jam skysčių, bet jis mirė mano rankose.
- O Petris su Otų? - nedrąsiai ištariau jų vardus, lyg
mano prisiminimai apie juos tuoj sudužtų delnuose.
- Atvykę Petris su žmona po kelių dienų buvo nunuo
dyti dujomis.
- Ir Otas? - man lūžinėjo balsas.
- Otas... - jis papurtė galvą. - Paskutinį sykį gyvąjį matė
Buchenvalde, bet jis mirė likus kelioms dienoms iki išlais
vinimo.
Niekuomet nerodantis jausmų Hasas iš visų jėgų sten
gėsi išlikti ramus.
- Kažkas tvirtino matęs Otą, - ir tai buvęs paskutinis
kartas, - pritūpusį pakelėje su anglies gabalėliu rankoje; kita
bejėgiškai karojo prie šono. Aplinkui tįsančius lavonus jis
bandė nupiešti ant popieriaus skiautelės, ne didesnės nei to
kio dydžio... - Hasas ratu apibrėžė delno vidurį.
Ranka susiėmiau burną.
Hasas tik stovėjo purtydamas galvą.
335
Mes niekuomet nebuvome artimi, tad savo istorijos jam

nepasakojau. Istorijos, kaip po kelių mėnesių nuo išlaisvi
nimo grįžau į Terezyną.
Atsisveikinusi su Liuce sėdau į traukinį, vykstantį tuo
pačiu maršrutu, kuriuo prieš keletą metų buvau su šeima iš
vežta į Bohušovices. Nors dabar nesivežiau jokios kuprinės,
tik nedidelę drobinę rankinę, tėvų ir sesers šešėliai slėgė lyg
dėžė plytų, diržais pritvirtinta prie nugaros.
Traukiau tylėdama pramintu taku, kol pasiekiau geto
vartus. Jaučiausi, lyg vėl panirčiau į keistą sapną, pasikar
tojantį sapną apie teatro vaidinimą; šįsyk dekoracijos liku
sios tos pačios, bet visi vaidmenų atlikėjai dingę. Nebuvo
pažįstamo vaizdo - Petrio, einančio gatve su bloknotu ir bu
teliuku tušo. Dingęs kadaise visur regimas katafalkas, tem
piantis kalną lagaminų arba pulkelį senyvų, nebegalinčių
paeiti kūnų. Atvirkščiai, ten, kur anksčiau knibždėte knibž
dėjo žmonių, dabar nesutikau beveik nė vieno.
Turėjau keliskart sumirksėti, kad priprasčiau prie iš
tuštėjusio Terezyno reginio. Getas buvo virtęs miestu vai
duokliu.
Barakai irgi buvo tuštutėliai, tik gatvėse patruliavo keli
Sąjungininkų kareiviai.
- Ką čia veikiate? - paklausė vienas.
Sustojau kely staiga baisiai išsigandusi, mane užplūdo
adrenalinas. Prireiks viso gyvenimo išsivaduoti iš tos bai
mės. Nors formaliai buvau laisvas žmogus, tuo dar netikėjau.
- Kai ką čia palikau, - mano balsas drebėjo. Išsiėmiau iš
piniginės tapatybės kortelę, kurią gavau išlaisvinta. - Buvau
čia kalinama, tad noriu pažiūrėti, ar tebėra tai, ko ieškau.
336
- Kas nors vertinga? - paklausė kareivis. Jis kreivai šyp

telėjo, mačiau, kad jam trūksta vieno apatinio danties.
- Man - taip. Tai mano pieštas paveikslas.
Jis gūžtelėjo pečiais, aiškiai nesusidomėjęs.
- Eikite, bet neužtrukite visą dieną.
Linktelėjau ir skubiai nužingsniavau prie Hamburgo ba
rako.
***
Jei pamėklės kuo nors kvepėtų, jos atsiduotų Terezyno

kvapu. Tebeužuodžiau bjaurų sausakimšai sugrūstų kūnų
dvoką. Drėgnas sienas. Plūktas grindis. Bet žengiant laiptais
į barako rūsį man toptelėjo, kad pirmąsyk Terezyne girdžiu
savo žingsnius. Staiga persmelkė šaltis, batų aidas sustiprino
pojūtį, kokia vieniša išties esu.
Norėdama nusiraminti mėginau galvoti apie Karlą. Sten
giausi ausyse išgirsti jo balsą, liepiantį tęsti, kam pasiryžau.
Ateisiu čia ir susirasiu savo paveikslą. O kai turėsiu jį ran
kose, amžiams paliksiu šią vietą.
***
Rūsyje įžengiau į prieškambarį, kaip buvo nupasakojęs Jir-

žis. Valandėlę pastovėjau jame lyg vaikas veidrodžių kam
baryje, nežinodama, kur ieškoti nei kur pradėti kasti. Bato
nosimi paspardžiau plūktines grindis. Asla buvo kieta ir su
sigulėjusi.
Iš drobinio krepšio išsitraukiau nedidelį kastuvėlį, pasi
337
skolintą iš Liucės. Pasikėlusi sijoną parpuoliau ant visų ke

turių lyg koks gyvūnas, rausiantis ką nors pamesta.
Tariau sau, kad nesiliausiu kasusi, kol surasiu. Nesustosiu
nė valandėlės. Iš po žemių iškapstysiu Ritos ir Adžio portretą
lygiai taip, kaip jį sukūriau - apdraskytais nagais, nuirusio
mis rankomis ir supleišėjusia oda, kraujui sunkiantis į žemę.
***
Piešiniui surasti man prireikė dviejų valandų. Jis gulėjo,

kaip ir buvo pažadėjęs Jiržis, įdėtas į siaurą metalinį vamzdį.
338
56 S K Y R I U S
LENKA
Su antruoju vyru susituokiau Amerikos konsulate Pary

žiuje. Už durų laukė tuzinas kitų porų, - vien JAV kariškiai
su savo europietėmis nuotakomis. Ateidami čia Kelto gat
vėje nusipirkome gėlių ir klupinėjome grįstomis gatvėmis,
mat buvau atpratusi nuo batų, tinkančių kojoms taip, kaip ir
turėtų tikti. Vilkėjau tamsiai mėlyną kostiumėlį, o plaukus
buvau susišukavusi be jokios išmonės - užsimaukšlinau pa
prastą rudą beretę ant ausies.
Po ceremonijos Karlas paklausė, kur norėčiau eiti švęsti.
Aš tenorėjau tik palačinkų.
- Lietinių, - tariau ir jis tarytum vaikui spustelėjo man
ranką.
Įsivaizdavau save jaunesnę prie mamos stalo. Balta nė
riniuota staltiesė ir porcelianinė lėkštė, prikrauta abrikosų
džemu įdarytų ir cukraus pudra apibarstytų blynelių.
- Kaip lengva tau įtikti, - nusišypsojo jis.
Susiradome mažą kavinukę ir atsisėdome. Užsisakiau
lietinių su tirpintu sviestu ir džemu, o jis - keptą sumuštinį

su kumpiu ir sūriu. Pasveikinome vienas kitą, pakėlę šiltos
arbatos puodelius, ir pasidaliję išgėrėme taurę šampano.
Gėles kažkur nudėjau pakeliui į namus.
Tą naktį nedideliame viešbutyje kairiajame upės krante
Karlas glamonėjo mane, kuždėdamas, kad myli ir yra toks
laimingas, jog esu jo žmona. Prisimenu, virpėjau jo glėby.
Regėjau su juo susivijusias savo baltas, šakalius primenan
čias rankas ir kojas, kulkšnis, užkeltas jam ant juosmens. Jo
žodžiai man skambėjo, lyg iš tiesų būtų skirti kitai. Nejaugi
įstengiau sužadinti tokius jausmus? Savo širdies nebelaikiau
aistros židiniu, tik organu, kurio vienintelė prievolė - ištiki
mai pumpuoti kraują mano gyslomis.
Atsidūrusi Amerikoje stengiausi būti gera ir pareiginga.
Nusipirkau Fanės Farmer valgių gaminimo knygą ir išmo
kau ruošti puikų troškinį bei aviečių drebučius su manda
rinų skiltelėmis. Sakiau vyrui, koks jis geras, kad gimtadie
nio proga padovanojo man dulkių siurblį, o per mūsų meti
nes parnešė namo baltų rožių.
Bet norėdama išlikti šiame svetimame pasaulyje turė
jau save išmokyti, kad meilė labai primena tapybą. Negatyvi
erdvė tarp žmonių yra lygiai taip pat svarbi kaip ir pozityvi.
Oras tarp mūsų besiilsinčių kūnų ir alsavimas tarp pokalbių
yra tarytum balti drobės plotai, o likusieji mūsų santykiai -
juokas ir prisiminimai - tai teptuko potėpiai, braukiami lai
kui bėgant.
Glausdama savo vyrą per visus penkiasdešimt dvejus
bendro gyvenimo metus niekuomet neišgirdau jo širdies
plakimo taip, kaip girdėjau Jozefo širdį per tą saujelę kartu
340
Pr ar as t a žmona
praleistų dienų ir naktų. Ar dėl to, kad metams bėgant tapau

apkūnesnė ir riebalai ant krūtinės neleido pajusti jo kūnu
pulsuojančio kraujo, kaip prisimenu jautusi jį srūvant Jo
zefo? O gal dėl to, kad mylėdami antrą kartą būname pras
čiau susiderinę? Antrą kartą pamilusi mano širdis buvo kie
tesnė. Apsitraukusi kiautu, ir aš klausiu savęs, ko dar ji neį
sileido per tuos metus.
Širdyje dar žiojėjo plyšiai, pro kuriuos įsigudrindavo už
plūsti tokie gilūs ir skaudūs jausmai. Taip nutiko ir gimus
dukrelei. Laikant ją rankose ir mėlynose akelėse išvydus savo
atvaizdą apėmė toks sukrečiantis jausmas, kokio niekuomet
nebuvau patyrusi. Vieną po kito tyrinėjau tobulus naujagi
mės bruožus ir regėjau aukštą tėvo kaktą, smulkų siaurą savo
smakrą ir mamos šypseną. Ir pirmą sykį supratau, kad nors
mes kiekvienas ir gyvename atskirai, visuomet esame surišti
su savo protėviais; mūsų kūnai saugo atmintį tų, kurie gy
veno prieš mus, jeigu ne paveldėtus veido bruožus, tai cha
rakterį, įrėžtą sieloje. Sendama suvokiau, kaip išties nedaug
nuo mūsų priklauso, kas mums duota šitam pasauly. Ir ne-
besigrūmiau su savo demonais. Tiesiog palengva susitaikiau,
kad jie yra dalis manęs. Kaip gėla kauluose, kurios kasryt nu
budusi bandau nusikratyti, kaip vidinė kova nesidairyti at
gal, bet susitelkti į kiekvieną naują dieną.
Pagerbdama mamos atminimą, mūsų dukterį pavadinau
Elaiza. Rengiau ją gražiais drabužėliais ir sulaukusiai vos
penkerių padovanojau piešimo albumą. Stebėdama, kaip ji
pirmąsyk spaudžia spalvotus pieštukus, supratau, kad savo
talentą paveldėjo iš mano šeimos. Ji mokėjo ne tik kopijuoti
tai, ką matė prieš akis, bet ir įžvelgti giliau, kas slypi po pa
341
viršiumi. Gebėjo regėti, kas glūdi už linijos. Mano rankas

sužalojo nepriteklių metai, šaltis ir Aušvico sąlygos. Bet
retkarčiais, norėdama pamokyti, paimdavau pieštuką arba
teptuką, kad įveikusi skausmą savo nuolat žinių trokštančiai
dukrelei parodyčiau kokį naują sprendimą.
Kai Elaiza buvo maža, niekuomet jai nepasakojau apie
savo gyvenimą iki jai ateinant į šį pasaulį. Ji tik žinojo, kad
yra pavadinta mano mamos vardu.
O ir apie Aušvico dūmus nekalbėjau. Tąjuodulį, tuos dva
sinius randus - priežastį, kodėl man skauda rankas, - laikiau
paslaptyje. Lyg po drabužiais slepiamus gedulo marškinius,
prisiūtus prie odos. Vilkėjau juos kas dieną. Bet niekam ne
rodžiau.
Nerodžiau net savo paveikslo. Kartais naktimis, kai Kar
las ir Elaiza kietai miegodavo, nueidavau į miegamojo dra
bužinę, uždegdavau šviesą ir uždarydavau duris. Ten, kampe
už siuvimo reikmenų dėžės, už batų ir šlepečių plastikinių
dėžučių laikiau savo branginamą paveikslą. Man gėlė širdį,
kad saugau jį tarp tokių kasdienių daiktų, jog neturiu drąsos
jo parodyti ar namiškiams pasakyti, kad jis yra. Bet tai buvo
lyg atvira žaizda, kurios nesilioviau slėpusi, tik glosčiau
slapta naktimis. Tais vakarais, kai negalėdavau užmigti, kai
mane priveikdavo košmarai, išsitraukdavau jį iš kartoninio
futliaro ir žiūrėdavau į Ritos ir jos naujagimio sūnelio vei
dus. Girdėdavau Karlo alsavimą, įsivaizduodavau gretimam
kambary miegančią savo mielą dukrelę ir pagaliau leisdavau
sau išsiverkti.
342
57 S K Y R I U S
LENKA
Pagimdžiau tik vieną vaiką. Dukterį. Mudu su Karlu ne vie

nus metus bandėme susilaukti kito kūdikio, bet mano kūnas
tarytum įstengė išleisti tik vieną atžalą. Kad suteikčiau gy
vybę tam vienam nuostabiam vaikeliui, prireikė kiekvienos
mano gyslelės, kiekvieno kaulelio.
Elaiza augo stipri ir aukšta. Ji turėjo savo amerikiečio
tėvo rankas ir kojas. Lakstė žvitriai lyg kumeliukas, gintaro
spalvos kojos liuoksėjo galingais šuoliais. Prisimenu, žiop
telėjau gaudydama kvapą, pamačiusi ją dar mažą žaidimų
aikštelėje lenktyniaujant su berniukais. Kas šis vaikas, šuo
liuojantis vikriau nei gazelė ir rankos mostu paleidžiantis
standžiai supintas kasas, nes mėgsta vėjo plaikstomus plau
kus? Ji buvo mano, bet kartu tokia laukinė ir laisva.
Dievinte dievinau šį dukters bruožą. Patiko, kad ji be
baimė, kad širdyje turi aistros, kad džiūgauja veidu jaus
dama saulę ir skuba į pakrantę, norėdama pajusti ant kojų
pirštų teškantį vandenį.
A lyson R i ch man
Širdy visuomet dėl jos jaudinausi. Niekad jai nepasako

jau, kaip kas naktį kovodavau su nerimu, tvinksinčių gal
voje, rūpesčiu, kad mano vaiką gali ištikti kas nors baisaus.
Grumdavausi su mintimis, lygjos būtų manyje gyvenan
tys liūtai. Kovodavau su savimi, kad mano praeitis neužtem
dytų nei vienos Elaizos gyvenimo kertelės. Daviau sau žodį,
kad jos gyvenimas bus skaistus ir auksinis, be jokio šešėlio.
Prisiekiau karštai ir iš visos širdies.
Būdama penkerių dukrelė pirmą sykį susidomėjo mano
tatuiruote. Niekuomet nepamiršiu kone besvorio jos pirš
tuko, braukiančio per skaitmenis ant mano rankos.
- Kam šitie skaičiai? - paklausė mažne pakerėta.
Nuo pat jos gimimo su baime laukiau šios dienos. Ką jai
pasakysiu? Kaip galėčiau apsaugoti ją nuo savo praeities? Nė
už ką pasaulyje neleisiu nė vienam patirto košmaro vaizdi
niui įsibrauti į jos gražią angelišką galvelę.
Tad tą popietę, Elaizai sėdint man ant kelių, pirštelį pri
glaudus prie mano odos, galvelę padėjus man ant krūtinės,
pirmą kartą sumelavau savo dukteriai.
- Kai buvau maža, dažnai pasiklysdavau, - pasakiau. -
Čia buvo mano tapatybės numeris, jei policijai reikėtų ži
noti, kur mane sugrąžinti.
Kurį laiką jai to atsakymo tarytum užteko. O paaugusi
sužinojo apie Holokaustą ir suprato, ką iš tiesų reiškė tie
skaitmenys.
- Mamyte, tu buvau Aušvice? - prisimenu, paklausė tą
vasarą, kai jai sukako trylika.
- Taip, - atsakiau ir užsikirtau. Prašau. Prašau, mel
džiau krūtinėje baladojantis širdžiai. Prašau nieko daugiau
344
Prarast a žmona
neklausinėti. Nenoriu tau pasakoti. Palik tą mano dalį ra

mybėje.
Mačiau, kaip man nustėrus ji pakėlė antakius, ir supra
tau, jog perprato mano veidu nuslinkusią baimę.
Pažvelgė į mane tomis savo melsvomis akimis. Mano
akimis. Jose išvydau ne tik liūdesį, bet ir gebėjimą užjausti.
- Man taip gaila, mamyte, - tarė ir priėjusi apsivijo il
gomis rankomis, paskui, priglaudusi prie liesutės krūtinės,
ėmė sūpuoti mano galvą.
Ir kuo puikiausiai susiprato nieko daugiau neklausinėti.
***
Nors namiškiams apie Aušvicą daugiau nepratariau nė žo

džio, vis tiek jį sapnuodavau. Jeigu teko išgyventi tokį pra
garą, jis jūsų niekuomet nepaliks. Kaip krematoriumo
smarvė amžiams liko įsiėdusi mano nosyje, taip ir sapnai
apie Aušvicą nuolat kiūtojo pasąmonėje, kad ir kaip sten
giausi vyti juos šalin.
Kiek sykių sapnavau paskutinį kartą regimus mamą,
tėvą, seserį? Per tuos metus kiekvieno jų veidas iškildavo
prieš mane lyg šmėkla. Tačiau pats baisiausias būdavo
sapnas, kuriame Aušvice buvau su dukra Elaiza. Jį susapna
vusi paskui kamuodavausi ne vieną dieną.
Elaizai keičiantis keitėsi ir sapnai. Sulaukusi paaug
lystės mano duktė aptingo, kaip ir jos amerikiečiai drau
gai. Kiek kartų tekdavo prašyti, kad išvalytų savo kambarį,
susirinktų drabužius arba belaukiant iš darbo pareinančio
tėvo padėtų nulupti dubenį daržovių? Bet Elaiza nepakentė
345
tokios nuobodybės. Jai rūpėjo tik susitikti su draugėmis ar

berniukais.
Per tuos metus mano sapnai visuomet prasidėdavo at
ranka Terezyne. Ji, mano gražuolė dukra, stovi šalia manęs.
O aš sapne maldauju SS karininko pasiųsti ją kartu su ma
nimi į dešinę. Tikinu jį: „Prašau! Ji puiki darbininkė!“ Mal
dauju siųsti ją į tą eilę, kurioje esu pati. Bet sapne jis visuomet
atplėšia mudviejų rankas. Nusiunčia mano dukterį į kairę. Ir
nubundu prakaito permerktais marškiniais, o Karlas ramina
mane šnibždėdamas, jog tai tebuvęs baisus sapnas.
Tomis valandėlėmis, kai vyras laikydavo mane apglėbęs,
žinojau, jog man labai pasisekė, kad jį radau. Per visus mūsų
santuokos metus tos mano pečius apkabinusios rankos nie
kuomet neprarado šilumos. Jos taip ir liko jauno kareivio,
suradusio mane perkeltųjų asmenų stovykloje, rankomis.
To, kuris atnešė man antklodę ir šilto valgio. Kuris laužyta
vokiečių kalba pasakė, kad irgi yra žydas.
Kiekvieną vakarą eidama gulti pažvelgdavau į nespalvotą
jo nuotrauką, kurioje jis vilkėjo armijos uniforma. Galvą tan
kiais plaukais, tamsias rudas akis, - nuo pat pirmos dienos
jos buvo kupinos užuojautos. Štai šitaip tapiau mūsų santuo
kos drobę. Padengiau ją dėkingumu. Nes, kad ir kas nutiktų,
apie Karlą visada galvosiu kaip apie savo gelbėtoją.
Jis mano vardą suamerikietino - pavadino mane „Lėni“
ir dovanojo man puikų gyvenimą, sveiką dukterį. Duktė
išmoko labai vertinamo meno restauravimo amato ir pati
tapo gražiosios Eleanoros mama. Eleanora paveldėjo mano
mamos gulbės grakštumą ir įžengusi į kambarį priversdavo
galvas atsisukti. Studijuoti kalbas jai sekėsi taip pat, kaip žu
346
viai nardyti vandenyje. Atsiimdama Amhersto universiteto

diplomą ji susišlavė beveik visus apdovanojimus.
* * *
Kai Karlas susirgo, galiausiai aš tapau mūsų šeimos globėja.

Laikydavau jo galvą, kai jam reikėdavo išsivemti, ir gaminau
tik lengvą maistą, kai jo skrandis nieko kito nebevirškino.
Kai chemoterapija pasiglemžė jo tankius nubalusius plau
kus, tikinau, kad jis tebėra mano gražuolis kareivis. Kas rytą
ir vakarą pakėlusi prie lūpų bučiuodavau jo rudomis dėme
lėmis nusėtą ranką. Kartais net padėdavau ją ant savo pra
segtų marškinių, kad jaustų mano širdies tvinksnius. Ma
čiau, kad mūsų santuokos paveikslas jau baigiamas, ir sku
bėjau jame palikti dar kelis potėpius.
Jums pasakysiu, nors esu itin uždaras žmogus, kad pas
kutinė mudviejų akimirka veikiausiai buvo ir pati gražiau
sia. Toji paskutinė naktis, kai jis gulėjo apkamšytas lovoje.
Sugirdžiau jam vaistų nuo skausmo ir ketinau nusimaudyti.
- Eikš čia, - šiaip ne taip sukuždėjo jis. - Ateik ir atsi
gulk šalia, kol vaistai neaptemdė galvos.
Manau, kad tie, kuriems teko prabanga dienas užbaigti
savo lovoje, dažnai gali nujausti, kada priartėja mirtis. Taip
nutiko ir Karlui. Staiga jis ėmė sunkiai alsuoti, oda siaubin
gai išblyško. Bet akys degė ryžtu, - iš visų jam likusių jėgų jis
stengėsi paskutinįsyk aiškiai regėti mane.
Paėmiau jo ranką.
- Įjunk muziką, Lėni, - sukuždėjo jis.
Atsistojusi nuėjau prie gramofono ir paleidau jo mėgs-
347
tarną Gleno Milerio plokštelę. Paskui grįžusi atsisėdau prie

jo ir seną raukšlėtą plaštaką įspraudžiau jam į delną.
Sukaupęs visas jėgas Karlas švelniai pakėlė ranką, lyg ke
tintų vesti mane šokti. Siūbavo alkūne, o mano ranka suposi
jam iš paskos. Pro vaistų miglą jis nusišypsojo.
- Lėni, - tarė. - Žinai, aš visada tave mylėjau.
- Žinau, - patikinau ir taip tvirtai suspaudžiau jo ranką,
jog išsigandau, kad jam gal suskaudo.
- Penkiasdešimt dveji metai...
Dabar jis vos girdimai kuždėjo, bet šypsojosi tomis tam
siomis rudomis akimis.
Ir tuomet mano senutėlė širdis tarytum praplyšo. Jutau,
kad prasivėrė visus tuos metus rūpestingai saugotas kiautas.
Ir lyg sula iš seno pamiršto medžio ėmė lietis žodžiai bei
jausmai.
Čia, mūsų miegamajame su senomis išblukusiomis užuo
laidomis ir prieš tiek metų mudviejų nupirktais baldais, pa
sakiau jam, kaip labai ir aš jį myliu. Kalbėjau, kokia buvau
laiminga, galėdama penkiasdešimt dvejus metus gyventi su
vyru, kuris mane glaudė, saugojo ir padovanojo stiprią bei iš
mintingą dukterį. Pasakojau, kaip mane, moterį, po karo no
rėjusią tik mirti, jo meilė pavertė žmogumi, gyvenančiu pras
mingą ir gražų gyvenimą.
- Lėni, pasakyk man tai dar kartą, - sušnibždėjo jis. -
Pasakyk.
Ir aš jam vėl viską pakartojau.
Ir vėl.
Mano žodžiai skambėjo kaip Kadišas vyrui, kuris ne
buvo mano pirmoji meilė. Bet vis tiek meilė.
348
Prarast a žmona
Kalbėjau, kol jis pagaliau užgeso.
Mieloji Eleonora,
man sunku patikėti, kad rytoj tu ištekėsi. Atrodo,
per savo aštuoniasdešimt vienus metus nugyvenau
daugybę gyvenimų. Bet dėl viena neabejoju: kai gimei
tu ir tavo mama, tos dvi dienos buvo laimingiausios
mano gyvenime. Tądien, kai pirmąsyk pamačiau tave,
rausvus tavo plaukus ir baltą odą, man atėmė žadą.
Įsigalvojau apie savo mamą, tavo prosenelę, ir savo
mylimą seserį. Kaip nuostabu, kad po šitiek metų šei
moje vėl gimė žmogus tokios spalvos plaukais. Tu man
taip primeni mano mamą. Turi jos liauną kūną ir ilgą
kaklą, lyg saulėgrąža besisukantį į šviesą. Nė nenu
tuoki, kaip jaučiuosi tavy regėdama ją. Matydama ją
tebegyvenančią kaip kraujas tavo gyslose, kaip spinde
sys tavo akyse.
Meldžiu, kad suprastum, kokią vestuvinę dovaną
tau ir Džeisonui dovanoju. Nešiojausi ją daugiau nei
penkiasdešimt penkerius metus. Paveikslas buvo nu
pieštas brangiai draugei, kurios jau nebėra. Sukūriau
jį jos vaikelio garbei, kurį ji tik kelias trumpas valan
das glaudė glėby. Šį paveikslą piešiau širdimi, krauju,
kiekviena savo esybės dalele trokšdama padaryti ką
nors, kas mano draugei išsaugotų tą akimirką gyvą.
Per karą jis gulėjo užkastas po plūktinėmis grin
dimis, paslėptas žmogaus, kuris rizikavo gyvybe, slėp
damas šimtus paveikslų, sukurtų tokių vyrų ir moterų
kaip aš, - jiems reikėjo įamžinti, ką patyrė Terezyne.
349
Po karo grįžau į Terezyną ir pati iškasiau tą pa

veikslą. Sparčiai darbavausi kastuvu rausdama žemę
ir ieškodama dėžutės, į kurią jis buvo susuktas. Ga
liausiai radau savo palaidotą paveikslą ir apsiverkiau
iš džiaugsmo, kad jis tebėra. Matai, mano draugė tuo
metu jau buvo su vaikeliu ir vyru iškeliavusi dangun.
Bet piešinys liko kaipją gyvenimo - nutraukto, bet vis
tiek sklidino meilės - įrodymas.
Lig šiol laukiau, nesidalijau juo. Nenorėjau nei
tavo mamos, nei tavo gyvenimo apsunkinti pasakoji
mais, ką per karą išgyvenau. Bet šis paveikslas netu
rėtų ilgiau gulėti paslėptas mano spintoje. Visą savo
gyvenimą jis praleido tamsoje. Nusipelnė būti parody
tas ir kitoms, ne vien mano, akims.
Eleanora, šį paveikslą dovanoju tau ne tam, kad
baisėtumeisi, bet kad jį saugotum. Noriu, kad žino
tum jo istoriją. Kad regėtum jį ne vien kaip nepaklu
simo, bet ir kaip amžinos meilės simbolį.
***
Laiškelį padėjau ant drobės ir susukau paveikslą.
350
58 SKYRIUS
JOZEFAS
Pobūviui vaikaičio vestuvių išvakarėse rengiuosi kruopščiai

ir pagarbiai. Iš vakaro išsidėliojau drabužius. Tamsiai mė
lyną kostiumą ir baltus marškinius, kuriuos prieš savaitę
buvau nusiuntęs į skalbyklą. Šiandien galvoju apie Amaliją,
kokia ji būtų buvusi laiminga, regėdama mūsų vaikaitį su
savo gražuole nuotaka. Vestuvės bus įspūdingos. Nuotakos
šeima nieko negaili savo vienturtei, o toji mergina man at
rodo tokia matyta, tik nežinau kodėl.
Lėtai nusiskutu veidą, kaklą ir žandikaulį po gumban
čiais skruostais. Veidrodis negailestingas. Kadaise juodi
mano plaukai ir antakiai dabar balti it vata. Kažkur giliai
po raukšlėmis ir už atsikišusio pilvo tebėra jaunuolis, prisi
menantis dieną, kai vedė. Nuotaka laukė jo po baltu nėrinių
šydu, virpanti figūrėlė, paėmusi švelniai ištiestą jo ranką. Aš
taip myliu savo vaikaitį. Regėti jį besituokiantį - dovana, ku
rios nemaniau sulauksiąs gyvas.
35 1
Užsitempiu apatinius marškinėlius, kišu rankas į marš

kinių rankoves ir atidžiai sagstausi, kad nepraleisčiau nė
vienos skylutės. Pasitepu delnus truputėliu pomados ir išly
ginu kelias likusias savo garbanas.
Izaokas atvažiuoja ketvirtą. Per Amalijos laidotuves dar
buvę vos žilstelėję plaukai dabar iki vieno pabalę. Jis įžengia
į mano kambarį ir sustoja už nugaros, veidrodyje virš seno
Amalijos tualetinio stalelio atsispindi mudviejų atvaizdai.
Matau, kaip jo žvilgsnis įsminga į porcelianinį padėklą, ku
riame tebeguli jos pasidabruotas šepetys, kremo indelis ir
aukštas žalias buteliukas Jean Natė kvepalų, - ji taip ir ne
rado progos jo atkimšti.
Izaokas neatsineša smuiko dėklo, ir kažkodėl regėdamas
jį be tos odinės dėžės su viduje įkištu stryku nusiraminu.
Žaviuosi matydamas jį laisvomis rankomis, tabaluojančio
mis lyg mokinuko iš tamsių kostiumo rankovių, ir pilkas jo
akis, žėrinčias it du sidabriniai mėnuliai.
Jakobas išlindo iš savo kambario ir pasitinka mus ko
ridoriuje. Penkiasdešimtmetis sūnus nustebina mane nusi
šypsodamas.
- Izaokai, - draugiškai linkteli sveikindamasis. - Tėte, -
kreipiasi į mane. Matau, kad norėdamas nusiraminti jis
gniaužo rankas. - Atrodai puikiai.
Šypsausi jam. Su kostiumu jis atrodo dailus, pirmosios
žilos sruogos apie ausis primena, jog panašiai žilau ir aš. Jo
akys man primena Amaliją.
- Tai bent vakaras, - pareiškia Jakobas, mums trims išė
jus laukan po mūsų pastato stogeliu.
352
Prarast a žmona
Durininkas švilptelėjęs pakviečia taksi. Danguje švyti

mėnuo. Oras kvepia rudeniu. Jis gaivus lyg obuoliai. Saldus
kaip klevų sirupas.
Visi trys slyste įslystame ant mėlynos vinilinės taksi au
tomobilio sėdynės ir pasidėję rankas ant kelių važiuojame į
mano vaikaičio jungtuvių ceremonijos repeticiją.
Važiuojant per miestą pro brangakmeniais švytintį
Centrinį parką, žvelgiu pro langą ir galvoju, kad sulaukiau
aštuoniasdešimt penkerių ir matysiu savo vaikaitį jo vestu
vių dieną. Esu tikras laimės kūdikis.
353
EPI LOGAS
Ilgi mėnesienos pirštai prie stalo restorano gilumoje užkliudo

senstelėjusią porą. Busimieji nuotaka su jaunikiu šoka.
Moters rankovė dabar patraukta aukštyn. Senąjį vyriškį
pravirkdė ne šešiaženklis skaitmuo, bet mažutis rudas apga
mėlis šiek tiek virš jo. Vyriškis virpa tiesdamas seną pirštą
jo paliesti, tą nediduką raziną primenantį taškelį, bučiuotą
kitame gyvenime.
- Lenka... - vėl pakartoja jos vardą. Jam vos pavyksta jį
ištarti. Šešiasdešimt metų šis vardas gulėjo užstrigęs gerklėje.
Ji žvelgia į jį akimis, regėjusiomis tokią daugybę šmėklų,
kad dabar sunku patikėti, jog jis yra tas, kuo ji mano jį ga
lintį būti.
- Aš - Lėni Gotlyb, - neryžtingai paprieštarauja.
Paliečia sau kaklą, apjuostą smulkių perlų vėriniu, - ka
daise jis priklausė elegantiškai rausvaplaukei moteriai Pra
hoje. Dirsteli į savo amerikietę dukraitę ir jai akyse kaupiasi
ašaros.
Pr ar ast a žmona
Jis jau ketina atsiprašyti, pasakyti, kad veikiausiai ap

siriko. Kad metų metus tardavosi regėjęs jos veidą metro
traukinyje, autobuse ar moteryje, laukiančioje savo eilės ba
kalėjos krautuvėje. Dabar jis baiminasi, ar tik nebus galiau
siai išėjęs iš proto.
Ji timpteli rankovę žemyn ir žiūri jam tiesiai į akis. Tyri
nėja, kaip dailininkas tyrinėtų seniai paliktą drobę. Mintyse
nudažo jo baltus plaukus juodai ir nubrėžia kaktos skliautą.
- Atleiskite, - pagaliau sako drebančiu balsu su ašaromis
akyse. - Beveik šešiasdešimt metų manęs niekas nevadino
Lenka, - ji prisidengia burną ir už baltų pirštų vėduoklės
sukužda jo vardą: - Jozefai.
Jis virpa. Priešais vėl stovi ji, stebuklingai atgijusi vėlė.
Meilė, sugrąžinta jam senatvėje. Netekęs amo jis pakelia
ranką ir užkloja jos plaštaką savąja.
Au t o r ė s žodi s
Šią knygą įkvėpė keli žmonės, jų istorijos susipynusios jos siu-

žete. Ketinau parašyti romaną apie dailininkę, išgyvenusią Ho
lokaustą, bet galiausiai sukūriau meilės istoriją. Rašant romaną
paprastai atsiranda netikėtų siužeto vingių ir kitų įvykių, tad pa
sijunti nukrypęs ne ten, kur ketinai iš pradžių. Šiuokart vieną
popietę kirpdamasi plaukus kirpykloje nugirdau moterį pasako
jant apie vestuves, kuriose jai neseniai teko svečiuotis. Vestuvėse
nuotakos senelė bei jaunikio senelis, iki ceremonijos nesusitikę,
suprato per Antrąjį pasaulinį karą buvę vyras ir žmona. Tas pa
sakojimas man įstrigo ir nutariau jį panaudoti pirmam romano
skyriui. Paskui sukūriau du personažus ir ėmiau plėtoti šešiasde
šimties metų laikotarpį, jųdviejų nugyventą atskirai.
Lenkos išgyvenimus iš dalies įkvėpė viena iš knygoje pami
nėtų tikrai gyvenusių moterų - Dina Gottliebova. Ji Prahoje
studijavo dailę, paskui neilgai dirbo Liaučerio padalinyje Tere-
zyne - piešė atvirukų vaizdelius. Galiausiai buvo išsiųsta į Auš-
vicą. Išlaisvinus stovyklas, ji emigravo į Jungtines Valstijas ir 2009
356
Pr ar ast a žmona
metais Kalifornijoje mirė. Jungtinių Valstijų Holokausto muziejus

Vašingtone suteikė neįkainojamos pagalbos - leido išklausyti Di
nos Gottliebovos parodymus, ką ji patyrė dirbdama tiek Terezyne,
tiek Aušvice, kur čekų vaikų barake sukūrė freską „Snieguolė ir
septyni nykštukai“. Freska buvo tikra paguoda vaikams, be to, pa
dėjo Dinai išlikti gyvai. Kai ji baigė freską, SS sargybiniai pranešė
Mengelei apie dailininkės talentą. Tada Mengelė pažadėjojiedvi su
motina palikti gyvas, jeigu ji pieš iš natūros jo siaubingiems medi
cininiams eksperimentams naudojamų vyrų ir moterų portretus.
Kai kurie kiti knygos veikėjai taip pat yra tikri asmenys. Friedl
Dicker-Brandeis į Terezyną atvyko 1942-ųjų gruodį ir beveik tuoj
pat pradėjo mokyti vaikus dailės. 1944 m. rugsėjį, išgirdusi, kad
jos vyras Pavelas Brandeisas bus išvežtas į rytus, ji pasisiūlė kitu
ešelonu vykti jam iš paskos. Aušvice ji netrukus žuvo. Tačiau prieš
išvežama Rosai Englander, vyriausiajai mergaičių namų Terezyne
auklėtojai, perdavė du lagaminus su 4500 piešinių. Karui baigian
tis tie lagaminai buvo patikėti mergaičių namų direktoriui Willy
Groagui, ir jis savo rankomis nunešė juos žydų bendruomenei
Prahoje. Iš 660 vaikų, Terezyne su Friedl Dicker-Brandeis kūru
sių meną, 550 žuvo per Holokaustą. Visi išlikę piešiniai dabar yra
Prahos žydų muziejaus kolekcijos dalis, daugelis eksponuojami
visam pasauliui.
Bedrichas Fritta žuvo Aušvice 1944 m. lapkričio 5 d. Jo žmona
Johanna mirė Terezyne, bet jų sūnelis Tommy stebuklingai išgy
veno. Leo Haasas taip pat išgyveno ir sugrįžo į Terezyną pasiimti
dailės darbų, paslėptų Magdeburgo barako palėpėje. Inžinieriui
Jin Vogeliui padedant, jam pavyko atgauti paslėptus Frittos ir
kitų jau žuvusių techninio skyriaus kolegų - Otto Ungario, Petrio
Kieno ir Ferdinando Blocho - paveikslus. Išgirdęs, kad Tommy
357
Fritta liko našlaitis, Haasas su žmona Erna įsisūnijo berniuką ir

persikėlė su juo į Prahą.
Viešėdama Čekijos Respublikoje susitikau su Lisa Mikova,
dailininke, dirbusia Terezyno techniniame skyriuje. Net po tokios
daugybės metų ji įstengė vaizdžiai papasakoti, kokiomis neįpras
tomis aplinkybėmis menininkams buvo pavesta kurti projektus
ir piešti vokiečiams. Dailininkai vaginėdavo iš biuro dailės prie
mones, kad galėtų naktimis piešti patys. Ji man pasakojo, kaip Te
rezyno sienose būdavo užmūrijami paveikslai ir kaip Jin Vogelis
užkasė Bedricho Frittos kūrinį, pirma įdėjęs jį į metalinę dėžutę.
Esu skolinga daugybei žmonių, pasidalijusių su manimi savo
istorijomis, ir dėkinga už galimybę padėti išsaugoti jų palikimą.
Be jų nebūčiau parašiusi šios knygos. Tai Sylvia Ebner, Lisbeth
Gellmann, Margit Meissner, Lisa Mikova, Nicole Gross Mintz,
Iris Vardy ir Irvingas Wolbromas. Dar norėčiau padėkoti Dagma-
rai Lieblovai, taip dosniai dovanojusiai man savo laiką, pasidali
jusiai pažintimis ir asmeniškai aprodžiusiai Terezyną, kai viešėjau
Prahoje. Taip pat Martinui Jelinekui iš Prahos žydų muziejaus ir
Michlean Amir iš Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinio
muziejaus už neįkainojamą pagalbą renkant medžiagą tiek lan
kantis šiose nuostabiose įstaigose, tiek grįžus namo. Jasonui Mar-
deriui už jo, kaip mokslo darbuotojo, triūsą tyrinėjimo pradžioje;
Alfredui Rosenblattui ir Judithai bei P. J. Tanzams už suteiktą pa
pildomą faktinę medžiagą; Andy Jalakasui už tvirtą paramą; Lin
dai Caffrey, Antony Currie, Marvinui Gordonui, Meredith Has-
sett, Kathy Johnson, Robbinui Kleinui, Nikki Koklanaris, Jardi-
nei Libairei, Shanai Lory, Ritai McLeod, Rosyln ir Sarai Shaoul,
Andrew Syrotickui, Ryanui Volmeriui, savo vyrui, savo mamai ir
tėvui už atidų pirmųjų romano variantų skaitymą; Sally Wofford-
358
Girand, savo nuostabiai agentei, kuri vertė padaryti daugiau, nei

maniau galinti, ir knyga dėl to tapo tik geresnė; savo nuostabiajai
redaktorei Katei Seaver; Monikai Russell už jos pasakojimus ir
pagalbą visur - tiek verčiant iš čekų kalbos, tiek padedant įveikti
mano kasdienį chaosą - ir visuomet man ir mano vaikams rodan
čiai tiek meilės. Ir ypač dėkoju savo vaikams, tėvams ir vyrui - už
jūsų beribę kantrybę ir meilę.
Alyson Richman (Alison Ričman) - amerikiečių rašytoja ir tapytoja, penkių bestseleriais
tapusių romanų autorė. Jos knygos išverstos į 20 kalbų, o garsiausias jos romanas - tikrais
faktais paremtas „Prarasta žmona“, pagal kurį šiuo metu statomas filmas. Lenkos ir Jozefo
istorija prasideda tarpukario Prahoje. Turtingas ir gražus gyvenimas, švelniai mylintys
tėvai, Prahos dailės akademija, mylimas miestas - regėjosi, jog gyvenimui nieko netrūksta.
Laimė tapo dar didesnė, kai Lenka pamilo Jozefą. Jaunavedžių džiaugsmui nebuvo ribų -
atrodė, kad gyvenimas nušvito gražiausiomis spalvomis. Tačiau karas išskyrė Jozefą ir
Lenką: vienam teko kurti naują gyvenimą už Atlanto, o kitai - pereiti Terezyno ir Aušvico
pragarą ir tik tuomet, per plauką išvengus mirties, iškeliauti į Ameriką. Atrodė, jog jie
niekuomet nebeišgirs vienas apie kitą.
ALYSON RICHMAN
Prarasta žmona
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė

Meninė redaktorė Ilona Kukenytė
Tiražas 2 500 egz.

SL 1686. 2019 04 10. 10,85 apsk. 1.1.
Išleido „Tyto alba“, Kęstučio g. 4, LT-08117 Vilnius,
tel. 249 74 53, info@tytoalba.lt, www.tytoalba.lt
Spausdino UAB BALTO print, Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

A.Richman - Prarasta Žmona PDF

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

A.Richman - Prarasta Žmona PDF

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Alyson RICHMAN

THE LOST WIFE

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,

THE LOST WIFE ©2011 Alyson Richman

Šiai progai jis ruošėsi rūpestingai: kostiumas išlygintas, ba­

Į purų kuodelį susukti plaukai buvo susegti pakaušyje, o

Vakar vakare Manhatano restorane Rainbow Room su­

beka Baum iki pensijos dirbo mokytoja. Porą supažin­

Prie pagrindinio stalo pirmą sykį vienas kitam buvo pri­

Jam prisilietus prie riešo jos veide truktelėjo raumuo.

Vakar vakare ji atsargiai iš kartoninio dėklo išėmė susuktą

Užšalusi Vltava pasidaro austrių geldelių spalvos. Vaikys­

vokite apie lūpas, sukūrusias šią dailią, elegantišką formą, iš

savo gyvenimo metus, matyčiau tėvo ranką ant radijo ran­

Vieną rytą atvyko Liucė su laišku rankoje. Voką padavė tė­

paskui mama veikiausiai ją perspėjo, kad pieno prie mėsos

Ne vieną valandą lauke man piešus, Liucė susukdavo

Tą pirmąją žiemą, kai pas mus atsirado Liucė, mama panoro

- Manau, rytoj turėsiu užsakyti tau peleriną, - palietė

Nors mūsų namai visuomet buvo sklidini melodingo stiklo

liukų vėrinį ir įpynė man į plaukus it kokią susivijusių gebe­

Žinoma, tai toks žydiškas paprotys, baimė užsitraukti

Bet pati gražiausia jos dovana atkeliavo tada, kai gimė

- Buvau paslėpusi tai spintoje, - tarė Liucė. - Vieną rin­

pavaizduoti apvalius skruostukus ir ilgėjančias rankytes bei

1934 metų rudenį Liucė pranešė ištekanti užjaunuolio, vardu

- Nenorime nieko panašaus girdėti! - papurtė galvą

Liucė segėjo nėriniuotą šeimos veliumą - kuklų šydą, vos

šeimoje ji dirbo daugybę metų, bet tiek mažai težinojau apie

Ištekėjusi Liucė su mumis praleido tik vienus metus. Kovą

varginti. Tuomet Marta jau buvo devynerių, o aš siuntinėjau

ji ilgesingai. - Ne vienų metų prireikė užauginti tokius ilgus

juosta šviesiai žydra juosta, - taip ji vilkėjo per Liucės ves­

Mudvi su Liuce, ieškodamos mano dviračio pompos, nusi­

spėliojau, ar toji jos dalis visiškai prapuolė, o gal retkarčiais,

Į Prahos dailės akademiją buvau priimta 1936-aisiais, su­

Šiaip ne taip įstengiau išlementi savo vardą ir nusišyp­

Veruškos tėvas irgi atrodė visiška mano tėvo priešin­

- Ne, kalbu tiesą. Veruška mūsų kurse yra pastabiau­

Tą vakarą prie stalo vargiai įstengiau nuryti bent kąsnelį. Vi­

Veruška vienintelė nenustygo prie stalo. Sklaistėsi ran­

- Manau, per sočiai papietavau, - nervingai nusijuokiau.

Deserto lėkštės buvo nurinktos. Už virtuvės durų girdėjosi

Aš išgėriau mažą stiklelį chereso. Veruška - du.

Prokopo gatvėje jis pagaliau nutraukia tylą. Klausia ma­

„Jis serga, tėveli“, - prisimenu sakant Verušką. Ji kalbėjo

- Tavo akys plačiai išplėstos. Jaučiu, lyg galėčiau į jas

Mudu einame toliau, per tiltą, Smetanos krantine, kol atsi­

Tą 1937-ųjų žiemą Veruška, Elza ir aš laikėmės trise. Vilkė­

vome aukštais akademijos laiptais, nusimesdavome drabu­

karčiais įmaišydavau mėlyno ir žalio pigmento. Norėdama

Jeigu būdavau ne namie ir ne akademijoje, laiką leidau pas

Dabar jau nieku gyvu nebesivilkdavau drabužių nepa­

Vaikaitis man sako, esą, aš neromantiškas. Nesutinku su juo.

vykusi prieš pat karą. Jau mėnesių mėnesius nesulaukianti

kas privertė jį pastverti, bet pakėlusi voką pamatė atgalinį -

Kai ji papasakojo tėvams apie parašytą laišką ir pono

lija pajuto likusi ant trapo viena. Ji nepakėlė akių į kari­

ninkei nuomos mokestį už kambarį, kuriuo dalinosi su ki­

Tad, matote, galiausiai aš sužinojau, kieno veidai slepiasi

Mudu su Amalija grūmėmės su savo prisiminimais. Štai

Jozefas tapo mano paslaptimi. Kas rytą kopdama laiptais į

Šiai progai jis ruošėsi rūpestingai: kostiumas išlygintas, ba

Vakar vakare Manhatano restorane Rainbow Room su

beka Baum iki pensijos dirbo mokytoja. Porą supažin

Prie pagrindinio stalo pirmą sykį vienas kitam buvo pri

Užšalusi Vltava pasidaro austrių geldelių spalvos. Vaikys

savo gyvenimo metus, matyčiau tėvo ranką ant radijo ran

Vieną rytą atvyko Liucė su laišku rankoje. Voką padavė tė

liukų vėrinį ir įpynė man į plaukus it kokią susivijusių gebe

- Buvau paslėpusi tai spintoje, - tarė Liucė. - Vieną rin

juosta šviesiai žydra juosta, - taip ji vilkėjo per Liucės ves

Mudvi su Liuce, ieškodamos mano dviračio pompos, nusi

Į Prahos dailės akademiją buvau priimta 1936-aisiais, su

Šiaip ne taip įstengiau išlementi savo vardą ir nusišyp

Veruškos tėvas irgi atrodė visiška mano tėvo priešin

- Ne, kalbu tiesą. Veruška mūsų kurse yra pastabiau

Tą vakarą prie stalo vargiai įstengiau nuryti bent kąsnelį. Vi

Veruška vienintelė nenustygo prie stalo. Sklaistėsi ran

Prokopo gatvėje jis pagaliau nutraukia tylą. Klausia ma

Mudu einame toliau, per tiltą, Smetanos krantine, kol atsi

Tą 1937-ųjų žiemą Veruška, Elza ir aš laikėmės trise. Vilkė

vome aukštais akademijos laiptais, nusimesdavome drabu

Dabar jau nieku gyvu nebesivilkdavau drabužių nepa

lija pajuto likusi ant trapo viena. Ji nepakėlė akių į kari

ninkei nuomos mokestį už kambarį, kuriuo dalinosi su ki

Tuose pirmuose žvilgsniuose, pirmose persimestose fra

Antrųjų studijų metų rudenį Veruška, Elza ir aš daugiau

yra, Lenka, kodėl niekad nepasakoji mums apie savo mei

Tos juoko nuskaidrintos popietės netrukus išblės. Man aka

Tebelankiau akademiją ir retkarčiais, kai turėjau ūpo, pasi

mintis. Aš kuo tvarkingiau lanksčiau sukneles, mat nenorė

Stotyje Veruška stovėjo su broliu. Jozefas vilkėjo gelsvą kos

Įsidėjau nedidelį piešimo albumą, skardinę vynmedžio an

Jis atsistojo ir stipriai patraukęs nuleido langą. Į kupė įsi

begaištančių paukštelių. Baisiai nesmagiai jausčiausi, jei ne

Tą popietę vaikštinėjau po namą ir jis man atėmė žadą. Sau

Vakare toje pat vazoje puikavosi rožės. Valgomasis, prieš ke

jų tėvams nieko nebuvo už tai svarbiau, ir esu laimingas ga

pripažinčiau dabar atrodąs taip pat kaip jis? Įsivaizduoda

Jis ateina pas mane vidury nakties. Lėtai, atsargiai prilaiky

plokštumas, žvakės šviesoje regėdama tik blyksnius. Bet da

Kartais matydavau ją prikandant lūpą, lyg stengtųsi ne

Karlovi Varuose daiktus krovėmės lyg kokie gedėtojai, be

kad Miltonas Berlas - geriausia, ką gali pasiūlyti amerikie

Imperatorius, matydamas miestui ir jo gyventojams gre

Aš ją tebesapnuoju. Pirmąją merginą, su manim sunėru

Tarytum smėlyje nubrėžtu brūkšniu galiu pažymėti aki

Dabar su Jozefu mačiausi, kada tik įstengdavau. Kone kiek

mintys. Jis nejučia paduodavo man ranką, ir viskas atro

Jis manęs laukė kaklą apsivyniojęs storu juodu šaliku, pirš

Naktį sapnuoju save baltu šydu. Mano namiškių juodus pal

Sausiui baigiantis atrodė, kad bet kurią dieną vokiečiai ga

- Dabar keistas metas... viskas kitaip nei anksčiau. Klau