Francine Rivers - Atperkanti Meile 2010 LT PDF

ATPERKANTI
i M E IL Ė
Alma littera
FRANCINE
RIVERS
ATPERKANTI
MEILĖ
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Renata Valotkienė
/Ajma [ittera
VI LNI US / 2010
UDK 820(73)-3 Versta iš:
Ri-138 Francine Rivers
REDEEMING LOVE
Multnomah Publishers, Inc.,
Sisters, Oregon, 1997
Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai,

personažai, vietos ir dialogai yra autorės vaizduotės
kūriniai. Bet koks panašumas į tikrus įvykius,
vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.
ISBN 978-9955-38-736-7
„Redeeming Love“
Copyright © 1997 by Francine Rivers. All rights reserved.
Published by arrangement with „Browne &Miller Literary Associates, LLC“.
„Išpirkta meilė“
© Francine Privers, 1997. Visos teisės saugomos.
Išleista su „Browne &Miller Literary Associates, LLC“sutikimu.
© Vertimas į lietuvių kalbą, Renata Valotkienė^2Q10
© Leidykla „Alma littera“, 2010
Tiems, kurie įskaudinti ir alksta
Kas iš jūsų be nuodėmės,
tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.
Jė z u s , Jn 8, 7
(U
Tamsybių viešpats irgi juk didikas.*

Š ekspyras
N auj oj i A n g l i j a , 1835
Aleksas Stafordas buvo toks, apie kokį ir pasakojo mama. Aukš-

tas, juodbruvas, gražesnio už jį Sara nebuvo regėjusi. Net su ap
dulkėjusiais jojiko drabužiais ir sudrėkusiais nuo prakaito plaukais
jis panėšėjo į princą, nužengusį iš pasakų, kurias jai skaitydavo
mama. Saros širdelė daužėsi, mat mergaitė nesitvėrė džiaugsmu
ir labai juo didžiavosi. Jam nebūtų prilygęs nė vienas tėvas iš tų,
kuriuos ji matydavo per mišias.
Kai jis įsmeigė į Sarą tamsias akis, jos širdis uždainavo. Ji vilkėjo
gražiausia mėlyna suknele, ryšėjo baltą prijuostėlę, o jai į plaukus
mama buvo įpynusi rausvų ir mėlynų kaspinų. Ar tėčiui ji patin
ka? Mama sakė, kad mėlyna spalva - jo mėgstamiausia, bet kodėl
jis nenusišypsojo? Ar Sara tėtį erzina? Mama buvo liepusi stovėti
tiesiai, ramiai ir elgtis, kaip dera tikrai damai. Anot jos, jam tai
patiks. Deja, tėtis visai nesidžiaugė.
- Argi ji ne gražutė, Aleksai? - paklausė mama. Jos balsas buvo
keistas... įtemptas, lygją kas dusintų. - Juk tokios dailios mergytės
dar nesi matęs?
Sara pastebėjo, kad tamsios tėčio akys pažvelgė atšiauriai. Jis
paniuro. Atrodė supykęs. Kartais tokia būdavo ir mama, kai Sara
per daug čiauškėdavo arba imdavo per daug klausinėti.
* Vertė A. Churginas.
9
F R A N C I N E R I V E R S
- Tik valandėlę, - paskubomis tarė mama. Perdėm greitai. Ar

ji bijo? Bet kodėl? - To teprašau, Aleksai. Būk geras. Mergaitei tai
labai svarbu.
Aleksas Stafordas įbedė žvilgsnį į Sarą. Kietai sučiaupęs lūpas,
ėmė tylomis įdėmiai tyrinėti mergaitę, kuri stengėsi stovėti kuo
ramiau. Šįryt ji ilgiausiai spoksojo į savo atvaizdą veidrodyje, todėl
žinojo, ką jis regi. Iš tėvo buvo paveldėjusi smakrą ir nosį, o iš ma
mos - šviesius plaukus ir blyškią odą. Ir akys buvo mamos, tik dar
mėlynesnės. Sara troško būti graži tėčiui ir viltingai į jį vėpsojo.
Bet jis žvelgė į ją nemaloniai.
- Ar tyčia ją aprengei mėlyna suknele, Mei? - Tėčio žodžiai iš
gąsdino Sarą. Jie buvo šalti ir pikti. - Nes paryškina jos akių spalvą?
Sara neištvėrusi dirstelėjo į mamą ir jai sugrudo širdis. Mamos
veidą buvo iškreipęs didžiulis skausmas.
Aleksas pasižiūrėjo į prieškambarį.
- Kleo!
- Jos nėra, - tyliai pasakė mama aukštai iškelta galva. - Daviau
jai laisvadienį.
Tėčio akys, regis, dar patamsėjo.
- Šit kaip? Pakliuvai į keblią padėtį, tiesa, brangioji?
Mama įsitempė, prikando lūpą ir sužiuro į Sarą. Kas negerai,
tylomis svarstė Sara. Ar tėtis nesidžiaugia ją matydamas? Ji taip
jaudinosi, kad galų gale susipažins su juo, nors tas jų susitikimas
bus trumpas...
- O ką turėjau daryti? - Mamos žodžiai buvo skirti tėčiui, to
dėl Sara tykiai stovėjo vis dar neprarasdama vilties.
- Išprašyk. Turbūt ji žino, kaip rasti Kleo.
Mamos skruostus nusėjo raudonos dėmės.
- Ką turi galvoje, Aleksai? Kad smaginuosi su kitais, kai tavęs
nėra?
Saros šypsena dingo, mergaitė sumišo. Juodu šnekėjosi labai
šaltai. Ir nė vienas nežiūrėjo į ją. Ar jie pamiršo ją? Kas atsitiko?
Mama neteko galvos. Kodėl tėtis įniršo, kad Kleo nėra namie?
Sara kramtė lūpas, jos akys bėgiojo nuo vieno prie kito. Ženg
telėjusi arčiau, patempė tėčiui už švarko.
10
A T P E R K A N T I M E I L Ė
- Tėti...
- Taip manęs nevadink.
Mergaitė sumirksėjo ir išsigando, toks jo elgesys ją glumino. Jis
yra jos tėtis. Juk taip sakė mama. Kaskart atkakdamas net atnešda
vo Sarai dovanėlių, paskui mama jas perduodavo. Gal jis supyko,
kad ji nė sykio nepadėkojo?
- Noriu tau padėkoti už dovanas...
- Patylėk, Sara, - skubiai nutraukė ją mama. - Ne dabar, mie
loji.
Tėtis perliejo mamą grėsmingu žvilgsniu.
- Tegu šneka. Juk to ir norėjai? Kodėl dabar ją tildai, Mei?
Mama žengė prie Saros ir uždėjo ranką jai ant peties. Mergaitė
pajuto, kaip virpa mamos pirštai. O tėtis šypsodamas pasilenkė
prie jos.
- Už kokias dovanas? - susidomėjo jis.
Mamytė buvo teisi: jis labai išvaizdus. Sara didžiavosi, kad turi
tokį tėvą.
- Pasakyk, mažyle.
- Tavo atnešti ledinukai visada būdavo labai gardūs, - tarė
Sara, sušildyta ir pamaloninta jo dėmesio. - Jie nepaprastai ska
nūs. Bet labiausiai man patinka krištolinė gulbė.
Ji vėl nusišypsojo švytėdama iš džiaugsmo, kad tėtis atidžiai jos
klausosi. Jis net šyptelėjo, nors Sarai nelabai patiko jo šypsena. Ji
buvo vos matoma ir tarsi per prievartą.
- Nejaugi? - tarstelėjo jis ir atsitiesė. Tada pažvelgė į mamą. -
Man labai malonu, kad mano dovanos šitaip vertinamos.
Sara, sujaudinta tėvo palankumo, pakėlė į jį akis.
- Pastačiau ją ant savo palangės. Kai kiaurai per ją šviečia sau
lė, ant sienos šoka spalvos. Gal nori pamatyti? - Ji paėmė tėčiui už
rankos, bet jis atstūmė ją, ir Sara suklapsėjo akimis, įskaudinta ir
nieko nesuprasdama.
Mama prikando lūpą ir ištiesė ranką tėčiui, bet paskui staiga
ją atitraukė. Vėl atrodė išsigandusi. Saros žvilgsnis lakstė nuo ma
mos prie tėčio, ji stengėsi susivokti. Ką padarė ne taip? Ar tėtis
suirzo, kad jai patiko jo dovanos?
n
- Taigi tu atiduodavai mano dovanas vaikui, - suburbėjo jis. -

Gera žinoti, kad jas šitaip brangini.
Išgirdusi tėvo balsą, dvelkiantį šaltuku, Sara užsičiaupė, ir ne
spėjus vėl prasižioti mama švelniai palietė jos petį.
- Mieloji, būk gera mergaitė, bėk pažaisti į lauką.
Sara susikrimtusi pažvelgė į ją. Ar ji blogai elgėsi?
- Ar galėčiau pasilikti? Būsiu tyli kaip pelytė.
Mama, regis, nebeįstengė pratarti nė žodžio. Įbedė į tėtį sudrė
kusias akis.
Aleksas pasilenkė prie Saros.
- Drožk žaisti į lauką, - tyliai liepė. - Noriu pasišnekėti su tavo
motina akis į akį. - Jis nusišypsojo ir paplekšnojo jai per skruostą.
Sara, nepaprastai sužavėta, išsišiepė. Tėtis ją paglostė, taigi vi
sai nepyksta. Myli ją! Mama nemelavo.
- Ar galėsiu grįžti, kai judu pasikalbėsite?
Tėtis ryžtingai atsitiesė.
- Tavo motina ateis tavęs pakviesti, kai galės. Dabar bėk, kaip
tau sakoma.
- Taip, tėveli.
Sarai knietėjo pasilikti, bet ji dar labiau troško įtikti tėčiui. Iš
pėdinusi iš svetainės, per virtuvę nušokavo prie užpakalinių durų.
Nusiskynė kelias ramunes sklypelyje palei duris ir patraukė prie
pinučių, kurie buvo apraizgyti rožėmis. Ji ėmė plėšyti ramunės
žiedlapius. „Jis mane myli, jis manęs nemyli, jis mane myli, jis ma
nęs nemyli...“ - šnabždėjo ji, kol užsuko už kampo. Nenorėjo truk
dyti mamai su tėčiu. Tik norėjo būti netoliese.
Sara laiminga užsisvajojo. Gal tėtis pasisodins ją ant pečių?
Gal pasiims pajodinėti ant savo didžiulio juodo arklio? Žinoma, ji
turės persirengti. Juk jis nenorės, kad ji suteptų gražiąją suknelę.
O, kad jis, šnekėdamasis su mama, būtų leidęs pasėdėti jam ant
kelių. Jai būtų labai patikę ir ji nebūtų jiems įgrisusi.
Svetainės langas buvo atviras ir mergaitė girdėjo jų balsus.
Mama labai mėgo svetainėje tvyrantį rožių dvelksmą. Sarai magė
jo atsisėsti ir pasiklausyti tėvų pokalbio. Tada žinos, kada jos tėtis
12
įsigeis, kad ji pareitų. Jeigu elgsis tylut tylutėliai, jiems netrukdys,

o mamai tereikės persisverti laukan ir šūktelėti ją vardu.
- Ką man reikėjo daryti, Aleksai? Jai skyrei vos valandėlę. Ką
turėjau sakyti? Kad tėvui ji nerūpi? Kad jam būtų buvę parankiau,
jei ji nė nebūtų gimusi?
Sara išsižiojo. Išsigink to, tėti! Išsigink!
- Tą gulbę parvežiau iš Europos tau, o tu ją atkiši vaikui, kuris
nė nenutuokia, kokia ji vertinga. Ar ir perlus jai atidavei? O muzi
kinę dėžutę? Spėju, kad ir ji pas ją!
Ramunės, išslydusios Sarai iš rankos, nukrito. Mergaitė su
smuko ant žemės, nebesirūpindama, kad gali supurvinti gražiąją
suknelę. Širdelės, iki šiol pašėlusiai plakusios iš laimės, tvinksniai
sulėtėjo. Sulig kiekvienu žodžiu visa jos viduje, regis, ėmė garmėti
spirale žemyn.
- Aleksai, liaukis. Kažin ar tai pakenkė. Tik viską palengvino.
Šįryt ji manęs paklausė, ar yra ganėtinai didelė, kad galėtų susipa
žinti su tavimi. Kaskart, sužinojusi, kad apsilankysi, apipila klausi
mais. Kaip galėjau vėl pasakyti jai „ne“? Neišdrįsau. Ji nesupranta,
kodėl ją atstumi, to nesuvokiu ir aš.
- Tu žinai, ką apie ją manau.
- Kaip tau apsiverčia liežuvis tą sakyti? Net nepažįsti jos. Ji
dailutė, Aleksai. Judri, žavi, nieko nebijo. Ir labai daug kuo panaši į
tave. Ji - gyva maža būtybė, Aleksai. Negali visą laiką apsimetinė
ti, kad jos nėra. Ji - tavo duktė...
- Man gana ir savo žmonos vaikų. Santuokinių vaikų. Juk sa
kiau, kad nenoriu dar vieno.
- Kaip gali taip kalbėti? Kaip gali nemylėti savo paties vaikelio?
- Nuo pat pradžių sakiau, ką manau, bet tu nesiklausei. Ji ne
turėjo gimti, Mei, bet tu užsispyrei gimdyti.
- Manai, kad norėjau pastoti? Planavau jos susilaukti?
- Dažnai savęs to klausiau. Ypač kai ėmiausi priemonių išsi
kapstyti iš tos padėties, o tu atsisakei. Daktaras, kurį tau atsiun
čiau, būtų sutvarkęs visą tą nemalonų reikalą. Būtų atsikratęs...
- Neįstengiau to padaryti. Negi tikėjaisi, kad nužudysiu savo
negimusį kūdikį? Argi nesupranti? Tai mirtina nuodėmė.
13
- Pernelyg daug laiko leidi bažnyčioje, - pasišaipė jis. - Ar kada

pagalvojai, kad nebūtum turėjusi tokių bėdų kaip dabar, jei būtum
jos atsikračiusi, kaip liepiau. Būtų buvę lengva. Bet tu nenorėjai.
- Aš norėjau jos! - trūkčiojančiu balsu pasakė mama. - Ji -
tavo dalis, Aleksai, ir manoji. Norėjau jos, net jei tu ir ne...
- Ar tai ir buvo ta tikroji priežastis?
- Tu mane skaudini, Aleksai!
Kažkas sudužo, ir Sara krūptelėjo.
- Ar ta priežastis, Mei? O gal pagimdei ją, nes tau atrodė, jog
augindama vaiką pririši mane prie savęs, ir kitaip to nebūtų?
- Negi taip manai! - Mama verkė. - Ak, taip? Tu kvailys, Aleksai.
Ir ką aš padariau. Dėl tavęs visko atsižadėjau! Savo šeimos, draugų,
savigarbos, visko, kuo tikėjau, visų kitados puoselėtų vilčių...
- Tau nupirkau šį namelį. Duodu tiek pinigų, kiek reikia.
Mamos balsas keistai paaukštėjo.
- Ar nutuoki, ką man reiškia pereiti šio miestelio gatve? Tu
pasirodai ir dingsti, kada įsigeidęs. Visi žino, kas esi tu ir kas aš.
Niekas nė nepažvelgia į mane. Niekas nesišneka su manimi. Tai
jaučia ir Sara. Sykį paklausė, kodėl taip yra, o aš atsakiau, kad mes
kitokios nei visi žmonės. Nežinojau, ką dar pridurti. - Jos balsas
užlūžo. - Už tai, kuo tapau, tikriausiai degsiu pragare.
- Man įgriso, kad vis kaltini save ir nuolat šneki apie tą vaiką.
Ji griauna viską, kas yra tarp mūsų. Ar prisimeni, kokie buvome
laimingi? Niekada nesivaidijome. Nekantriai laukdavau mudviejų
pasimatymų, buvimo kartu.
- Nutilk...
- Ir kiek laiko paskyrei man šiandien? Ganėtinai? Jį surijo toji.
Juk sakiau, kad taip bus. O, kad ji nebūtų gimusi!
Mamai ištrūko baisus žodis. Pasigirdo trenksmas. Labai išsi
gandusi, Sara atsistojo ir leidosi bėgti. Nukūrė per mamos gėlyną,
pievelę ir išlėkė ant tako į sandėliuką prie upelio. Skuodė, kol ne
teko jėgų. Tada gaudydama orą, diegiančiais šonais griuvo į aukštą
žolę. Jos petukus purtė rauda, per veidelį sruvo ašaros. Mergaitė
išgirdo atšuoliuojantį arklį. Norėdama geriau pasislėpti, nuropojo
ir šmurkštelėjo tarp vijoklių, kurie sviro virš upelio. Tada žvilgte-
14
Įėjo ir išvydo tėvą, jojantį ant savo puikaus juodo žirgo. Ji vėl nėrė
į šakų tankmę, susirietė į kamuoliuką ir pravirko laukdama, kada
mama ateis jos pasiimti.
Deja, mama nepasirodė ir jos nepašaukė. Po valandėlės Sara
nuspūdino prie sandėliuko, įsitaisė šalia žydinčių vijoklių ir dar
truputį luktelėjo. Kai galų gale atėjo mama, Sara jau buvo nusi
šluosčiusi ašaras ir nubraukusi nuo dailios prijuostėlės žemes. Bet
nuo to, ką išgirdo, ją vis dar krėtė drebulys.
Mama buvo labai išblyškusi, prigesusiomis, paraudusiomis aki
mis. Vienoje veido pusėje mėlynavo mušimo žymė, kurią ji mėgi
no paslėpti pudra. Mama nusišypsojo, bet šypsena buvo kitokia.
- Kur buvai, mieloji? Visur tavęs ieškojau. - Sara žinojo, kad
tai netiesa. Juk lūkuriavo jos. Mama lyžtelėjo nėriniuotą nosinaitę
ir nutrynė Sarai nuo skruosto purvą. - Tavo tėtis buvo skubiai
iškviestas verslo reikalais.
- Ar jis grįš?
Sara jo bijojo. Nebenorėjo jo matyti. Jis įskaudino ir pravirkdė
mamą.
- Galbūt negreitai. Mudvi turime laukti, ir tiek. Jis labai už
siėmęs ir įtakingas žmogus. - Sara tylėjo. Mama ją kilstelėjo ir
stipriai apkabino. - Viskas gerai, brangute. Žinai, ką dabar veiksi
me? Drošime į namelį ir persirengsime. Tada susikrausime iškylos
krepšį ir trauksime prie upelio. Ar norėsi?
Sara linktelėjo ir rankutėmis apsivijo mamai kaklą. Lūpos vir
pėjo, bet ji stengėsi neverkti. Jei nesusitvardys, mama gali atspėti,
kad ji slapta klausėsi pokalbio, ir taip pat supyks.
Mama spaudė ją glėbyje, veidą panardinusi į dukrelės plaukus.
- Mes tai įveiksime. Pamatysi, mieloji. įveiksime. Tikrai.
Aleksas negrįžo, ir mama vis labiau lyso ir balo. Iki vėlyvo ryto
tysodavo lovoje, o atsikėlusi nebenorėdavo leistis į ilgus pasivaikš
čiojimus, kaip buvo pratusi. Kai šypsodavosi, jos akys nebenušvis-
davo. Kleo liepdavo jai daugiau valgyti. Ji neatsargiai plepėdavo ir
netoliese besisukiojanti Sara daug ką nugirsdavo.
15
- Jis vis dar siunčia jums pinigų, panele Mei. Tai jau šis tas.
- Man pinigai nerūpi. - Mamos akys paplūsdavo ašaromis. -
Ir niekada nerūpėjo.
- Jeigu jų neturėtumėte, parūptų.
Sara stengdavosi pralinksminti mamą, nešdama jai didžiules
puokštes pačios priskintų gėlių ir dovanodama gražius akmenė
lius, kuriuos radusi nuplaudavo. Mama visada nusišypsodavo ir
padėkodavo, bet jos akyse neblykstelėdavo jokia kibirkštėlė. Sara
dainuodavo dainas, išmoktas iš mamos. Liūdnas airiškas balades
ir keletą lotyniškų giesmių, giedamų per mišias.
- Mama, kodėl nebedainuoji? - paklausė Sara, įsiropštusi pas ją į
lovą ir ant antklodžių sodindama lėlę. - Jei dainuosi, pasijusi geriau.
Mama iš lėto šukavo savo ilgus šviesius plaukus.
- Deja, visai nenoriu dainuoti, brangioji. Dabar mama turi apie
daug ką pamąstyti.
Sara vis labiau krimtosi. Tai ji kalta. Kalta. Jei nebūtų gimusi,
mama jaustųsi laiminga.
- Ar Aleksas grįš, mama?
Mama dėbtelėjo į ją, bet Sarai buvo nė motais. Ji daugiau ne
vadins jo tėčiu. Jis įskaudino ir nuliūdino mamą. Nuo tada, kai jis
išjojo, mama beveik nebekreipdavo į ją dėmesio. Sara net nugirdo
ją sakant Kleo, kad meilė - ne palaima, o prakeiksmas.
Sara sužiuro į mamos veidą ir nusiminė. Mama atrodė labai
prislėgta. Jos mintys vėl klaidžiojo tolybėse, ir Sara suprato, kad
mama galvoja apiejį. Mama troško, kad jis sugrįžtų. Bet jis nesiro
dė ir ji verkdavo naktimis. Įsikniaubusi į pagalvę, bet Sara vis tiek
girdėdavo jos raudą.
Mergaitė pakramtė lūpą ir nunarino galvą, abejingai žaisdama
su lėle.
- O jeigu aš susirgsiu ir mirsiu, mama?
- Tu nesusirgsi, - pažvelgusi į ją atsakė mama ir nusišypsojo. -
Nemirsi, nes esi dar maža ir sveika.
Sara žiūrėjo, kaip ji šukuojasi. Rodės, kad blyškiais jos pečiais
srūva saulės spinduliai. Mama buvo labai graži. Kaip Aleksas gali
jos nemylėti?
16
- Bet jei mirčiau, mama, ar jis grįžtų ir gyventų su tavimi?

Mama nuščiuvo. Tada atsisuko ir įsistebeilijo į dukrelę. Šiurpus
jos žvilgsnis išgąsdino Sarą. Jai nederėjo taip kalbėti. Dabar mama
supras, kad ji nugirdo jų barnį...
- Nedrįsk net galvoti apie tai, Sara.
- Bet...
- Ne! Kad daugiau negirdėčiau tokio klausimo. Ar aišku?
Iki šiol mama nebuvo taip užrikusi ant jos. Sarai ėmė virpėti
smakras.
- Taip, mamyte.
- Niekada, - jau švelniau tarė mama. - Pažadėk. Tu čia niekuo
dėta, Sara. - Mama ištiesė rankas, prisitraukė ją į glėbį ir meiliai
paglostė. - Myliu tave, Sara. Labai myliu. Myliu labiau už viską ir
visus šiame dideliame pasaulyje.
Ir jį myli, dingtelėjo Sarai. Ir Aleksą Stafordą. O jeigu jis atsi
ras? Jeigu privers mamą rinktis? Ką tada mama darys?
Apimta baimės, ji prisispaudė prie mamos, melsdamasi, kad jis
niekada nepasirodytų.
Pas mamą apsilankė jaunuolis.

Sara, žaisdama su lėle prie židinio, žiūrėjo, kaip ji šnekasi su
juo. Šiaip į namelį užsukdavo tik ponas Penirodas, kuris atnešda
vo malkų, ir Bobas. Šiam patiko Kleo. Jis dirbo turguje ir juokais
erzindavo Kleo, plepėdamas apie pasturgalio mėsos kepsnius ir
sultingas ėriuko kojas. Kleo kvatodavo, bet Sarai atrodė, kad jis
nelabai moka juokauti. Be to, ryšėdavo purviną ir kruviną baltą
prijuostę.
Jaunuolis įteikė mamai laišką, bet ji neatplėšė jo. Patiekė sve
čiui arbatos, šis padėkojo. Paskui jaunuolis mažai ką tepasakė, tik
užsiminė apie orą ir pagyrė, koks gražus mamos gėlių darželis.
Dar pridūrė, kad iš miestelio reikėjo joti ilgą kelią. Mama pavaiši
no jį sausainiais ir visai užmiršo Sarą.
Ši suprato, kad kažkas atsitiko: mama perdėm tiesiai sėdėjo ir
labai tyliai kalbėjo.
17
- Ji - gražutė maža mergaitė, - tarė jaunuolis ir nusišypsojo.

Sara sumišusi nudelbė akis, būgštaudama, kad mama išsiųs ją iš
kambario, nes jis atkreipė į ją dėmesį.
- Taip, ji graži. Ačiū.
- Panaši į jus. Žavi kaip saulėtekis.
Mama šyptelėjo dukrelei.
- Sara, gal bėgtum į lauką ir nuskintum keletą gėlių stalui.
Sara pasiėmė lėlę ir klusniai išpėdino pro duris. Norėjo įtikti
mamai. Iš virtuvės stalčiaus pasiėmusi peilį, nudrožė į gėlių darže
lį. Mamai labiausiai patiko rožės. Sara dar priskynė pentinių smai
lių, raudonų leukonijų, vėdrynų, ramunių ir saulučių, ir šiaudinė
pintinėlė, pakabinta ant rankos, buvo pilnut pilnutėlė.
Kai įžengė vidun, jaunuolio nebebuvo. Mamai ant kelių gu
lėjo išskleistas laiškas. Jos akys blizgėjo, o skruostai buvo atgavę
spalvą. Ji nusišypsojusi sulankstė laišką ir įsikišo į rankovę. Tada
atsistojo, priėjo prie Saros, pakėlė ją ant rankų ir džiaugsmingai
apsuko ratu.
- Ačiū už gėles, mieloji.
Ji pabučiavo Sarą. Nuleista ant žemės, mergaitė pastatė krep
šelį ant stalo.
- Labai mėgstu gėles, - tarė mama. - Jos tokios gražios, ar ne?
Gal šįsyk jas pamerksi? Man reikia kai ko paieškoti virtuvėje. Ak,
Sara! Argi ne puiki diena?
Bjauri diena, pagalvojo Sara, nulydėdama ją akimis. Apimta di
džiulės baimės, pajuto šleikštulį. Nuo stalo nukėlusi didžiulę vazą,
išsinešė laukan ir į kompostą suvertė nuvytusias gėles. Tada pri-
sipumpavo vandens ir pripylė į vazą. Kai tempė ją atgal ir stūmė
ant stalo, apsitaškė suknelę. Sara nepakirpo stiebelių ir nenuskynė
lapų. Jai nerūpėjo, kaip atrodo puokštė. Ji žinojo, kad mama jos
net nepastebės.
Grįžta Aleksas Stafordas.
Mama atėjo į svetainę su Kleo.
- Ak, mieloji. Pranešiu pačią nuostabiausią naujieną. Šį savaitga
lį Kleo sumanė keliauti į pajūrį ir nori pasiimti tave. Argi ne puiku?
Saros širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi.
18
- Ji labai maloni, ar ne? - linksmai kalbėjo mama. - Turi drau

gą, kuris laiko užeigos namus. Jam labai patinka mažos mergaitės.
Kleo šypsena buvo netikra ir šalta.
Sara pažvelgė į mamą.
- Nenoriu važiuoti, mama. Noriu būti su tavimi.
Ji suprato, kas dedasi. Mama ją išsiunčia, nes jos kratosi tėvas.
Gal dabar jos nebenori ir mama?
- Neplepėk nesąmonių, - nusijuokė mama. - Dar nė sykio nesi
iškėlusi kojos toliau iš namų, o juk reikia pamatyti pasaulio. Tau
patiks vandenynas, Sara. Jis nuostabus. Galėsi sėdėti ant smėlio ir
klausytis bangų ošimo. Statysi smėlio pilis ir ieškosi kriauklelių.
Tik luktelėk, kol puta pakutens tau kojų pirštų galiukus.
Mama buvo atgijusi. Sara nutuokė, jog dėl laiško. Tikriausiai
Aleksas parašė atvykstąs pasimatyti su mama. Ši nenorėjo, kad įsi
pliekstų vaidas kaip paskutinį kartą, todėl stengėsi padaryti taip,
kad Sara nesipainiotų jam po kojomis. Mergaitė nusiminusi spok
sojo į švytintį mamos veidą.
- Nagi, mieloji. Eime ruoštis kelionei.
Sara žiūrėjo, kaip jos drabužėliai lankstomi ir kišami į kelion-
krepšį. Mama labai skubėjo jos atsikratyti.
- Kur tavo lėlė? - dairydamasi paklausė ji. - Juk norėsi ją pa
siimti.
-Ne.
- Kodėl? Be jos nežengi nė žingsnio.
- Ji labai nori likti namie su tavimi.
Mama susiraukė, bet nieko nebesakė. Tačiau ir neapsigalvojo.
Kleo atėjo pasiimti Saros, ir jiedvi kokią mylią pėdino iki mies
to. Vos atriedėjo karieta, ji nupirko bilietus. Vežikas sukrovė krep
šius, o Kleo įkėlė Sarą vidun. Tada įsiropštė pati, įsitaisė prieš mer
gaitę ir nusišypsojo. Rudos jos akys žibėjo.
- Mes leidžiamės į nuotykį, Sara.
Sarai knietėjo šokti iš vežimo ir skuosti namo pas mamą, bet si
vis tiek būtų ją išsiuntusi. Arkliams pradėjus risnoti, Sara prisiplo
jo prie lango ir žiūrėjo, kaip pro šalį plaukia daug sykių regėti na
mai. Karieta perdardėjo tiltą ir įvažiavo į kelią, abipus kurio augo
19
medžiai. Netrukus pažįstami vaizdai išnyko, ir Sara nugrimzdo į

šokčiojančią sėdynę. Kuo toliau važiavo, tuo vienišesnė ir nelai
mingesnė jautėsi.
- Apsigyvensime „Keturiuose vėjuose“, - pasakė Kleo, aiškiai
patenkinta, kad Sara tyliai sėdi. Matyt, tikėjosi, jog mergaitė ims
triukšmauti. Jei Sarai būtų atrodę, kad garsiai prieštaraudama pri
vers mamą apsigalvoti, būtų taip ir dariusi. Iki šiol buvo išsiskyrusi
su mama tik kelioms valandoms. Bet Sara suprato, jog niekas ne
pasikeis. Grįžta Aleksas Stafordas, todėl ji turi dingti. Taigi Sara
smaksojo, tyli ir rimta.
- Tenai geras valgis, padorūs kambariai, - prabilo Kleo. - Ir
mudvi būsime prie pat jūros. Galėsime vaikštinėti žole apžėlusiu
takeliu ir nukakti prie stačių uolų. Į jas dūžta bangos. Tai nuosta
bus garsas, o nieko puikesnio už druskos prisisotinusį orą ir nėra.
Nieko puikesnio...
Sarai labai patiko jų namelis ir už jo tarpstantis gėlių darželis. Ji
mėgdavo su mama sėdėti šalia sandėliuko ir upelyje teškenti basas
kojas.
Rydama ašaras, vėl pažvelgė pro langą. Smarkiai gėlė akis, nuo
kelio dulkių ėmė peršėti gerklę. Valandos slinko pamažu, garsiai
kaukšėjo arklių kanopos, ir Sarai įsisopėjo galvą. Ji buvo taip nusi
kamavusi, kad vos benulaikė vokus, o kaskart užsimerkus karieta
staigiai pasvirdavo ar sulinguodavo, ir ji išsigandusi atsibusdavo.
Vežikas vieną kartą sustojo pakeisti arklių ir šio to pataisyti.
Kleo nusivedė Sarą į išvietę. Kai mergaitė išėjo laukan, Kleo niekur
nebuvo matyti. Sara nuskuodė prie karietos, paskui - į arklides, o
galiausiai išpuolė į kelią, šaukdama Kleo.
- Ša, nešūkauk! Po perkūnais, kam tiek bruzdesio? - kalbėjo
Kleo, skubėdama prie jos. - Kas nors palaikys tave bailute, jei taip
pametusi galvą blaškysies.
- Kur buvai? - paklausė Sara, per skruostus riedant ašaroms. -
Mama sakė, kad turime būti kartu!
Kleo pakėlė antakius.
- Na, atleiskite man, jūsų malonybe, bet aš išlenkiau bokaliuką
elio. - Ji stvėrė Sarai už rankos ir nusitempė ją atgal į stotį.
20
Tarpdury stovėjo stoties viršininko žmona ir šluostėsi rankas.

- Kokia graži mažylė, - pagyrė ji, šypsodama Sarai. - Ar alka
na, mieloji? Dar spėsi sukirsti dubenėlį avienos troškinio.
Susidrovėjusi dėl tiriamo moters žvilgsnio, Sara nudūrė akis.
- Ne, ačiū, ponia.
- Ir labai mandagi, - pridūrė toji ponia.
- Užeikime, Sara, - paragino Kleo, stumtelėdama ją vidun.
Pasodinusi mergaitę prie stalo, ponia paplekšnojo jai per nu
garą.
- Tau reikia papilnėti, mieloji. Paragauk mano troškinio. Žmo
nės sako, kad aš - geriausia virėja šioje vietovėje.
Kleo klestelėjo prie stalo ir vėl čiupo bokalą elio.
- Prieš kelionę turėtum užkąsti.
- Aš nealkana.
Kleo palinko į priekį.
- Man nerūpi, ar tu nori valgyti, ar ne, - tyliai tarė. - Darysi,
kaip tau liepta. Vežikas sakė, kad išvažiuosime po pusvalandžio, o
pakrantę pasieksime tik po trijų ar keturių valandų. Nenoriu klau
sytis tavo inzgimo, kad miršti iš bado. Kol nusibelsime iki „Ketu
rių vėjų“, tai paskutinė proga tau pavalgyti.
Sara vėpsojo į Kleo, rydama ašaras. Kleo sunkiai atsiduso, pas
kui ištiesė ranką ir nerangiai patapšnojo jai per veidą.
- Užkrimsk, Sara. '
Sara pakluso, paėmė šaukštą ir ėmė valgyti. Anot mamos, ši kelio
nė sumanyta dėl jos, bet netgi Kleo elgėsi taip, lyg Sara ir jai painio
tus! po kojomis. Žinoma, mama ją išsiuntė, norėdama atsikratyti.
Kai jiedvi vėl leidosi į kelią, Sara nepratarė nė žodžio. Įsitaisiusi
prie lango, spoksojo laukan. Jos rankytės buvo sunertos ant kelių,
nugara tiesi. Kleo, patenkinta, kad mergaitė nesispyrioja, pagaliau
užsnūdo. Kai pabudo, nūsišypsojo Sarai.
- Užuodi jūros dvelksmą? - paklausė.
Sara sėdėjo ta pačia poza kaip ir prieš užmiegant Kleo, bet ši
matė, kad dulkėtą mergaitės veidelį vagoja balti dryželiai, išgraužti
ašarų, kurių ji negalėjo sulaikyti. Kleo liūdnai pažvelgė į ją, tada
nusisuko ir ėmė žiūrėti pro langą.
21
Jos atvažiavo į „Keturis vėjus“vos nusileidus saulei. Sara įsitvė

rė Kleo rankos, o vežikas atrišo jų kelionkrepšius. Išgirdusi galin
gą šniokštimą, panašų į pabaisos riaumojimą, mergaitė išsigando.
- Koks čia garsas, Kleo?
- Tai jūra dūžta į uolas. Argi ne didinga?
Sara pagalvojo, kad tai labiausiai bauginantis garsas iš visų girdė
tų. Vėjas stūgavo medžiuose it koks laukinis žvėris, ieškodamas šilta-
kraujo grobio. O atsivėrus „Keturių vėjų“durims, sugriaudėjo juokas
ir vyriški riksmai. Sara metėsi atgal, nenorėdama žengti vidun.
- Būk atsargi, - įspėjo ją Kleo ir stumtelėjo į priekį. - Pasiimk
krepšį. Aš nešiu savąjį.
Sara nusitempė savo mantelę prie pat durų. Kleo petimi pastū
mė duris ir įėjo, Sara neatsiliko nuo jos. Kleo apsidairė kambary
je ir nusišypsojo. Mergaitė nusekė jos žvilgsnį ir prie baro išvydo
vyriškį, einantį rankų imtynių su raumeningu jūreiviu. Stambus
žmogėnas, pilstantis elį, tučtuojau pastebėjo Kleo. Jis persisvėrė,
niuktelėjo besirungiančiam su jūreiviu vyriškiui ir, kažką tyliai pa
sakęs, kryptelėjo galvą Kleo pusėn. Kai tas žmogus grįžtelėjo gal
vą, jūreivis, naudodamasis tuo, kad varžovo dėmesys išblaškytas,
garsiai vožė jo ranką į barą ir pergalingai sušuko. Sara baimingai
žiūrėjo, kaip nugalėtasis pašoka ant kojų ir žiebia jūreiviui į dešinę
akį. Tas su trenksmu nubildėjo ant grindų.
Kleo nusikvatojo. Regis, buvo pamiršusi Sarą, kuri slėpėsi už
jos sijono. Sara tyliai suunkštė, kai vyriškis nuo baro atžirgliojo
prie Kleo ir skambiai ją pabučiavo, lydimas kitų lankytojų šūksnių.
Kai jis įsmeigė žvilgsnį Kleo pašonėn, į Sarą, ši manė nualpsianti iš
baimės. Vyras kilstelėjo antakius.
- Pavainikė? Iš jos veidelio matyti, kad buvai susidėjusi su tikru
gražuoliu.
Tik po valandėlės Kleo atgavo žadą ir suprato, apie ką jis kalba.
- Ak, ji. Ne, Merikai. Ji - ne mano duktė, o ponios, pas kurią
dirbu.
- Ką ji čia veikia su tavimi?
- Tai ilga, liūdna istorija, kurią norėčiau tučtuojau pamiršti.
Merikas linktelėjo ir paplekšnojo Kleo per skruostą.
22
- Kaip tau patinka gyventi kaime? - Jis išsišiepė, bet Sarai ta

šypsena buvo nemaloni.
Kleo atmetė galvą.
- Viskas taip, kaip ir tikėjausi.
Jis nusijuokė ir paėmė Kleo kelionmaišį.
- Todėl ir grįžai į „Keturis vėjus“, ką?
Jis čiupo ir Saros krepšį, įžūliai išsiviepė ir pratrūko juoku, kai
mergaitė atšlijo, lyg jis būtų pats nelabasis.
Tokio kaip Merikas Sara dar nebuvo regėjusi. Jis buvo labai
stambus, juodaplaukis, su apkirpta barzda. Priminė piratą iš is-
torijų, kurias jai pasakojo mama. Jo balsas buvo griausmingas,
žemas ir jis žiūrėjo į Kleo taip, lyg norėtų ją praryti. O šiai, regis,
tai nerūpėjo. Ji nekreipdama dėmesio į Sarą perėjo kambarį. Sara
nutipeno iš paskos, labai išsigandusi, kad Kleo jos nepaliktų. Visi
spigino į ją akis.
- Ei, Štampai, pripilk mūsų Kleo bokalą elio! - sušuko Merikas
žilstelėjusiam baro šeimininkui, šis pasveikino Kleo mirktelėjimu
ir šypsniu. Merikas sugriebė Sarą už liemens, aukštai iškėlė ir drė
bė ant baro.
- Ir skiesto vyno šiam nupiepusiam vaikeliui. - Jis pačiupinėjo
aksominį jos švarkelį. - Tavo mamytė tikriausiai turtinga, ar ne?
- Turtuolis yra jos tėtis, - įsiterpė Kleo. - Bet jis vedęs.
- O, - Merikas pašaipiai vyptelėjo Kleo. - Štai tokios tokelės.
O aš maniau, kad turi padorų darbą.
- Jis ir yra padorus. Niekinamai į mane niekas nežiūri.
- Ar jie žino, kad prieš nuspręsdama pasigerinti visuomeninę
padėtį penkerius metus dirbai aludėje? - Jo plaštaka nuslydo jos
ranka. - Ką jau kalbėti apie pašalinį darbelį...
Kleo dirstelėjo į Sarą ir nustūmė jo ranką.
- Mei žino. Kitų neniekina. Man ji patinka.
- Ar ši maža būtybė panaši į ją?
- Kaip iš akies traukta motina.
Merikas paglostė Sarai pasmakrę, perbraukė ranka per skruostą.
- Akys mėlynos kaip žibuoklės, o plaukai - angelo. Tavo mama
turbūt labai graži, jei panaši į tave. Būtų ne pro šalį ją pamatyti.
23
F R A N C 1 N E R I V E R S
Kleo įsitempė, ir Sarai pasirodė, jog ji supyko. O, kad Meri-

kas duotų jai ramybę. Bet jis toliau glostė jai skruostą. Sara norė
jo bėgti kuo toliausiai nuo šito baisaus žmogaus su juoda barzda,
tamsiomis akimis ir atgrasia šypsena.
- Neliesk jos, Merikai. Ji ir taip išsigandusi, o tu dar erzini. Pir
mąsyk išvažiavo be mamos.
Jis nusijuokė.
- Ji iš tikrųjų šiek tiek bijo. Nagi, mažyle. Aš nekenksmingas.
Gerk. - Jis pastūmė jai puodelį skiesto vyno. - Štai taip. Truputį
gurkštelėsi, ir baimė išgaruos. - Sara šyptelėjo su pasidygėjimu, ir
jis vėl nusikvatojo. - Gal ji pratusi gerti ką nors tauresnio?
- Ji prie nieko nepratusi, - atšovė Kleo, ir Sara pajuto, kad ji
širsta. Kleo nepatiko, kad Merikas Sarai skiria tiek daug dėmesio.
Ji dėbtelėjo į Sarą, aiškiai nusivylusi dėl to, kaip ši žiūri į Meriką. -
Nebūk tokia bailė. Jis - plepalų maišas.
Senis Štampas ir kiti prie baro suprunkštė, taip pat ir Merikas.
Sara norėjo šokti ant žemės ir dumti šalin nuo triukšmingų
balsų, juoko ir ją varstančių akių. Ji sugokčiojo iš palengvėjimo, kai
Kleo nukėlė ją nuo baro, paėmė už rankos ir nusivedė prie stalo.
Merikas kėblino paskui jas ir Sara prikando lūpą. Merikas atitrau
kė kėdę ir atsisėdo. Vos bokalai ištuštėdavo, jis užsakydavo dar. Ir
laidė sąmojus, o Kleo plyšo juokais. Kartą jis pakišo ranką po sta
lu, bet Kleo ją nubloškė. Ji šypsojo ir darėsi vis plepesnė. Jos balsas
skambėjo keistai, lyg visi žodžiai veržtųsi vienu metu.
Lauke pylė lietus ir medžių šakos brūžavo lango stiklą. Sara
buvo pavargusi, akių vokai atrodė švininiai, vos tvėrė atsimerkusi.
Merikas vėl pakėlė bokalą.
- Mažylės burės leidžiasi.
Kleo palietė Sarai galvą.
- Sukryžiuok rankas ant stalo ir nusnūsk.
Sara padarė kaip liepiama, bet labai norėjo, kad jiedvi iš čia ding
tų. Tačiau Kleo, aišku, nė neketino niekur eiti. Ji linksminosi, akimis
smaigstė Meriką, o tokios jos šypsenos Sara dar nebuvo mačiusi.
- Kodėl ją atsitempei į „Keturis vėjus“? - paklausė Merikas.
Sara buvo užsimerkusi, dėjosi mieganti.
24
- Nes jos mama linksmina jos gražuolį tėtuką. Juodu geidė,

kad ji netrukdytų. - Kleo kalbėjo šaltai. - Taip nesielk.
- Kodėl ne? - Jis tyliai nusijuokė. - Juk žinai, ko atvažiavai. Kas
atsitiko tiems kaimo bernams?
- Nieko. Vienas siūlosi mane vesti.
- Lipam viršun ir pasišnekėsim, ko čia sugrįžai.
- O kur dėsiu ją? Labai supykau, kai Mei man ją įpiršo.
Sarai akis ėmė graužti ašaros, užspaudė gerklę. Negi niekas jos
nebenori?
- Man rodos, tą gražutę mažylę būtų lengva atiduoti. Kas nors
tikrai ją priglobtų.
- Tą patį sakiau ir Mei, bet ji atsisakė. Pasikliauja manimi. Šis
vaikas - vienintelė būtybė, kurią turi, kai šalia nėra to vyro ir ji ne
vaidina šeimos. Mei terūpi, kaip gražiai atrodyti ir puoselėti gėles.
- Juk sakei, kad tau ji patinka.
- Na, taip, bet kaskart, kai jo didenybė teikiasi pasirodyti, spėk,
kam įbrukama jos pavainikė. Jau sunku darosi kartu tąsytis vaiką,
ypač ne savo.
Merikas sukikeno.
- Tada gal jos atsikratykim? Gal mamytei su tėveliu padarytu
me paslaugą? Gal už tai net gautum premiją?
Sarai pradėjo daužytis širdis.
- Visai nejuokinga, Merikai. - Kleo suirzusi sunkiai atsiduso. -
Verčiau pažadinsiu ir paguldysiu į lovą. Jai buvo sunki diena. - Ji
alkūne bakstelėjo Sarai, ši pažvelgė į ją ir lengviau atsiduso. Kleo
paėmė jai už rankos. - Eime gulti. Palinkėk labos nakties ponui
Merikui.
Jis išsišiepė.
- Saugiai palydėsiu jus į viršų, damos.
Kai Kleo atvėrė savo buvusio kambario duris, Merikas jų neuž
darė ir įslinko vidun. Sara sunerimusi dirstelėjo į Kleo.
- Ką darai? - piktai sušnabždėjo Kleo. - Negali čia būti su ma
nimi. Ji pasakys savo motinai, ir aš neteksiu darbo.
- Tuo pasirūpinsiu. - Merikas pasilenkė ir įžnybo Sarai į sma
krą. - Jei kam nors prasižiosi, kad buvau kambaryje su Kleo, iš
25
pjausiu tavo rausvą liežuvėlį. Supratai? - Sara juo patikėjo ir pa

lingavo galvą. Jis šyptelėjo ir paleido ją. Mergaitė nėrė į kampą
ir susigūžė, virpėdama nuo pykinimo. - Matai? - ėmė džiūgauti
Merikas. - Nėra ko jaudintis. Ji niekam nešnipštelės nė žodelio.
Kleo dėbsojo į jį išplėstomis akimis. Atrodė nusiminusi, Sara
vylėsi, kad ji lieps tam vyrui išeiti.
- Tai buvo labai žiauru, - tarė ji, žiūrėdama į Sarą. - Jis kalbėjo
nerimtai, mieloji. Tik kvailiojo. Netikėk niekuo, ką jis sakė.
- Tikėk, mergyt. Aš visai nejuokavau. - Jis stvėrė Kleo į glė
bį. - Žiauru? Žiauru būtų mane išvaryti, juk žinai, kad geidžiu
būti su tavim.
Ji atstūmė Meriką. Jis vėl puolė prie jos, ji išsisuko, tačiau net
Sara suprato, kad jos pastangos neryžtingos. Kaip Kleo gali jį pri
sileisti?
- Pažįstu tave, Kleo. - Meriko šypsena buvo mįslinga, jo akys
žibėjo. - Kodėl sukorei tokį kelią iki „Keturių vėjų“? Tik dar sykį
pažvelgti į jūrą?
- Toks jau mano būdas, kaip ir tavasis.
Merikas čiupo ją ir pabučiavo. Kleo grūmėsi mėgindama iš
trūkti, bet jis stipriai ją gniaužė. Kai ji nusiramino, jis šiek tiek at
sitraukė ir tarė:
- Tai ne tik būdas.
- Merikai, liaukis. Ji žiūri...
- Na ir kas?
Jis vėl ėmė ją bučiuoti, bet šįsyk Kleo pavyko pasipriešinti. Sara
sėdėjo sukaustyta baimės. Gal jis nužudys jas abi?
- Ne! - piktai nukirto Kleo. - Nešdinkis iš čia. Negaliu taip
elgtis. Privalau pasirūpinti ja.
Jis nusikvatojo.
- Nemaniau, kad pareiga tau tokia svarbi. - Jis paleido Kleo,
bet Sarai atrodė, kad ji tuo visai neapsidžiaugė. Rodės, tuojau
apsiverks. Merikas nusišypsojo ir atsuko nugarą Sarai. - Nagi,
mažyle.
- Ką darai, Merikai? - sukluso Kleo, kai Sara puolė ropoti, no
rėdama nuo jo pabėgti.
26
- Išmetu ją lauk. Nieko jai nenutiks, jei truputį pasėdės korido

riuje. Ir nesišiaušk. Pernelyg gerai tave pažįstu. Be to, ji bus čia pat
už durų. Niekas jai netrukdys. - Jis nutempė nuo lovos antklodę ir
pagalvę, tada mostelėjo Sarai. - Neversk manęs to padaryti jėga.
Sara nedrįso priešintis.
Ji nusekė paskui Meriką iš kambario, pamatė, kaip jis nubloš
kė antklodę su pagalve tamsiame koridoriuje. Juo nurūko kažkoks
didelis padaras ir pasislėpė tamsoje. Sara išputusi akis stebeilijo į
Meriką.
- Sėsk čia, ir nė krust. Jei pajudėsi iš vietos, rasiu tave, nutemp
siu prie jūros ir sušersiu krabams. Aišku?
Sarai išdžiūvo burna, ji neįstengė išlementi nė žodžio, todėl tik
linktelėjo.
Tarpduryje pasirodė Kleo.
- Merikai, negaliu jos čia palikti. Mačiau žiurkę.
- Ji per maža, kad su ja terliotųsi žiurkės. Jai nieko nenutiks. -
Jis paplekšnojo Sarai per skruostą. - Juk taip? Būk čia, kol Kleo
ateis tavęs. Iki tol sėdėk kaip įkalta.
- T-taip, pone, - sumurmėjo ji, balsas užstrigo gerklėje.
- Matai? - Jis atsitiesė ir apgręžė Kleo, įstūmė ją į kambarį ir
sandariai uždarė duris.
Sara girdėjo kalbant Meriką ir kikenant Kleo. Paskui ėmė sklis
ti kiti garsai, ir mergaitę sukaustė baimė. Ji norėjo pabėgti nuo tų
garsų, bet prisiminė, ką Merikas žadėjo jai padaryti, jeigu ji pa
krutės. Įsibauginusi Sara užsiklojo galvą purvina antklode ir užsi-
spaudė ausis delnais.
Stojo slogi tyla. Sara nužvelgė tamsų koridorių. Juto, kad ją
varsto akys. O jei žiurkė vėl atsėlins? Jos širdelė mušė kaip būgnas,
ir tas bilsmas ją kankino. Kažkas tyliai sukrebždėjo, ir ji parietė po
savimi kojas, spoksodama į tamsą, bijodama to, kas joje slepiasi.
Durys girgžtelėjusios atsivėrė, ir Sara pašoko. Išdygo Meri
kas. Ji prisiplojo prie sienos, vildamasi, kad jis nepastebės jos. Jis
ir nepastebėjo. Nė neprisiminė jos. Net nedirstelėjo jos pusėn ir
nužirgliojo koridoriumi, o paskui laiptais žemyn. Dabar Kleo ją
pasiims. Išves iš šito tamsaus koridoriaus.
27
Praslinko valandėlė, paskui valanda ir dar viena.

Kleo nepasirodė. Susigūžusi po antklode ir spausdamasi prie sie
nos, Sara laukė, kaip laukė mamos tą dieną, kai apsilankė Aleksas.
Kleo pabudo plyštančia galva, jai į veidą plieskė saulė. Aną vaka
rą ji be saiko prisiplempė elio, net liežuvis buvo ištinęs. Ji ištiesė
ranką, bet Meriko nebebuvo. Toks jau jis. Kleo nė neketino dėl to
jaudintis. Argi po šios nakties jis galėtų neigti, kad ją myli? Norėjo
kavos. Atsikėlusi nusiprausė veidą ir apsirengė. Atidariusi duris,
išvydo mergytę, susirietusią šaltame koridoriuje ir niūriai spok-
sančią į ją mėlynomis akimis.
- Ak! - tyliai aiktelėjo Kleo.
Buvo visai pamiršusi savo globotinę. Užplūdo baimė, ji pasijuto
labai kalta. Kas bus, jeigu Mei sužinos, kad jos duktė visą naktį
pratūnojo tamsiame koridoriuje? Kleo pakėlė nuo grindų Sarą ir
įnešė į kambarį. Jos rankytės buvo šaltos kaip ledas, atrodė labai
išblyškusi.
- Tik neprasitark mamai, - gailiai pasakė Kleo. - Būsi kalta,
jeigu ji mane atleis. - Ji vis labiau niršo, kad pakliuvo į tokią pa
vojingą padėtį - jos darbas priklauso nuo vaiko tylėjimo. - Kodėl
aną naktį neatsigulei į lovą, kaip tau buvo liepta? Juk Merikas išei
damas tau sakė eiti į kambarį.
- Ne, jis nesakė. Liepė nekrutėti, kol pasiimsi mane, - liūdnai
sušnabždėjo Sara ir apsiverkė, išvydusi, kad Kleo pyksta.
- Nemeluok! Pati girdėjau! Jis visai to nesakė!
Sara, suglumusi ir išsigandusi, ėmė dar graudžiau verkti.
- Atleisk, Kleo. Aš atsiprašau. Atsiprašau. - Mergaitės akys
buvo išplėstos, aplink raudoni ratilai. - Prašau nieko nesakyti Me-
rikui. Neleisk jam manęs atsikratyti ar sušerti krabams, kaip jis
žadėjo.
- Nutilk! Ir nežliumbk, - aprimusi sudraudė Kleo. - Iš ašarų
jokios naudos. Argi jos kada padėjo tavo mamai? - Graužiama są
žinės, ji apkabino Sarą ir prisiglaudė. - Mudvi niekam nesakysim.
Tai bus mūsų paslaptis.
28
Merikas nebepasirodė „Keturiuose vėjuose“, ir tą vakarą Kleo

mirtinai nusitašė. Anksti paguldžiusi Sarą, nuėjo į barą vildama
si, kad Merikas užsuks vėliau. Deja. Ji dar kiek pasisukiojo, juo
kaudama su kitais vyrais ir apsimesdama, kad jai nė motais. Tada
nusinešė į kambarį butelį romo. Sara sėdėjo lovoje ir dėbsojo į ją
didžiulėmis akimis.
Kleo panūdo šnekėtis. Ji norėjo išgiežti apmaudą ant Meriko.
Degė neapykanta jam, kad dar sykį ją įskaudino. Ne kartą buvo jo
apmulkinta. Kada išmoks pasakyti jam „ne“? Kodėl ji čia sugrįžo?
Turėjo žinoti, jog nutiks kaip visada.
- Išklosiu tau tikrą tiesą, mergyt. Atidžiai klausykis. - Ji ilgokai
gurkšnojo, romu plaudama ašaras ir apmaudą, netvardydama kar
tėlio ir pykčio. - Visi vyrai tik geidžia tavimi pasinaudoti. Vos ati
duodi jiems širdį, sudrasko ją į gabalėlius. - Ji dar išgėrė ir vogravo
toliau: - Ir visiems nusispjaut. Kad ir tavo šauniajam tėtukui. Ar
jam rūpi tavo motina? Ne.
Sara kuo skubiausiai įsikasė po apklotais ir užsikimšo ausis.
- Taigi mažoji princesė nenori girdėti tiesos? Ką gi, labai blogai.
Kleo įniršusi nutraukė nuo jos antklodes. Sara repečkomis
spruko, bet ji griebė mergaitę už kojų ir parvilko atgal.
- Atsisėsk ir klausykis manęs! - Ji patempė mergaitę aukštyn
ir supurtė. Sara stipriai užsimerkė ir nusuko veidą. - Žiūrėk į
mane! - piktai subliuvo Kleo.
Galiausiai Sara pakluso ir ėmėją varstyti plačiomis, išgąstingo
mis akimis. Ji visa virpėte virpėjo. Kleo gniaužtai kiek atsileido.
- Tavo mama liepė gerai tavimi pasirūpinti. Taigi tą ir padary
siu. Tuojau išrėšiu tau tikrą tiesą. Klausyk ir mokykis. - Ji paleido
Sarą ir ši liko tylutėliai sėdėti.
Spoksodama į mergaitę, Kleo krito į krėslą prie lango ir vėl mauk
telėjo romo. Ji dūrė pirštu, stengdamasi, kad ranka nedrebėtų.
- Šauniajam tavo tėtukui niekas nerūpi, tuo labiau judvi. Tavo
motina jį domina tik tuo, ką gali jam duoti. O atiduoda viską. Jis
pasirodo, kada nori, pasinaudoja ja, tada išjoja į savo gražųjį namą
mieste, kur gyvena jo aristokratė žmona ir gerai išauklėti vaikai.
O tavo motina? Ji gyvena laukdama, kada vėl jį išvys.
29
Ji matė, kaip Sara pamažu slenka atbulomis ir galop prisiploja

prie apsilaupiusios sienos, tarsi ši galėtų ją apginti. Deja, niekas
negalėjo apsaugoti nuo žiaurios, nepaneigiamos tikrovės. Kleo
liūdnai nusijuokė ir papurtė galvą.
- Ji - įsimylėjusi kvaiša. Laukia jo ir puola kniūbsčia bučiuo
ti kojų, kai jis pasirodo. Ar žinai, kodėl jo taip ilgai nebuvo? Dėl
tavęs. Jis negali pakęsti savo paties išperos. Tavo mama verkia ir
maldauja. Bet kas iš to? Anksčiau ar vėliau jam atsibos ir jis iš
trenks ją kaip kokią šiukšlę. O kartu ir tave. Tik to tegali tikėtis.
Sara verkdama pakėlė ranką ir nusišluostė nuo skruostų ašaras.
- Šiame pasaulyje niekam niekas nerūpi, - bylojo Kleo, vis
labiau grimzdama į liūdesį ir niaurastį. - Tik mes šiaip ar kitaip
naudojamės vienas kitu. Tada jaučiamės gerai. Blogai. Arba nejau
čiam ničnieko. Laimingiesiems tai sekasi. Kaip Merikui. Kaip tavo
turtuoliui tėtukui. Visi kiti gaunam tik tai, ką įstengiam nustverti.
Kleo buvo sunku blaiviai mąstyti. Jai knietėjo šnekėti, bet vokai
buvo labai sunkūs ir akys merkėsi. Ji sudribo giliau į krėslą, sma
kras nusviro ant krūtinės.
Tereikia truputį pailsėti. Ir daugiau nieko. Tada viskas pašviesės...
Sara klausėsi Kleo vapėjimo ir žiūrėjo, kaip ji vis labiau grimzta į

krėslą. Galų gale užmigo. Per miegus garsiai šniokštė, o nuo vieno
nukarusios jos lūpos kampo buvo nudrykusi seilė.
Sara virpėdama sėdėjo suknistoje lovoje ir svarstė, ar Kleo teisi.
Bet giliai širdyje kažkas jai sakė, kad ji nemeluoja. Jeigu rūpėtų
savo tėčiui, ar jis būtų norėjęs jos mirties? Jeigu ji rūpėtų mamai,
ar ji būtų ją išsiuntusi?
Tikra tiesa. O kokia ta tikra tiesa?
Jos išvažiavo kitą rytą. Sara taip ir neišvydo jūros.
Kai jos grįžo namo, mama dėjosi, kad viskas gerai, bet Sara supra
to, jog atsitiko kažkas labai bloga. Visur riogsojo dėžės, į kurias
mama dėjo daiktus.
30
- Mes aplankysime tavo močiutę ir senelį, - linksmai tarė

mama, bet jos akys buvo prigesusios ir be gyvybės ženklų. - Jie
dar nėra tavęs matę.
Ji atsiprašė Kleo, kad yra priversta ją atleisti, o Kleo ją nurami
no, jog nieko baisaus. Juk vis tiek nusprendė tekėti už mėsininko
Bobo. Mama pasakė turinti vilties, kad Kleo bus labai laiminga, ir
tarnaitė išėjo.
Sara pabudo vidurnaktį. Mamos lova buvo tuščia, bet Sara ją
išgirdo. Mergaitė nuslinko ten, kur rypavo palaužtas motinos bal
sas, įsėlino į svetainę, kurios langas buvo atviras. Priėjo prie lango
ir pažvelgė laukan. Ką vidurnaktį mama veikia sode?
Mėnesiena buvo užliejusi gėlių darželį, ir Sara išvydo mamą,
klūpančią su plonyčiais naktiniais marškiniais. Ji rovė gėles. Sauja
po saujos traukė iš žemės augalus ir svaidė į visas puses, verkdama
ir šnekėdamasi su savimi. Paskui stvėrė peilį, atsistojo, vėl suklu
po prie mylimų rožių kerų ir nurėžė jiems šaknis vienam po kito.
Visiems iki vieno.
Palinkusi priekį, ėmė raudoti, linguodama pirmyn atgal, ran
koje vis dar spausdama peilį.
Sara susmuko ant grindų ir pasislėpė svetainės tamsoje, ranko
mis užsidengusi veidą.
Visą dieną jos keliavo karieta ir nakvojo užeigos namuose. Mama

kalbėjo mažai, o Sara stipriai glaudė lėlę prie krūtinės. Kambaryje
tebuvo viena lova, ir Sara patenkinta miegojo mamos glėbyje. Kai
rytą pakirdo, mama sėdėjo prie lango ir meldėsi, per piršus leisda
ma rožinio karoliukus. Sara įsiklausė, bet nieko nesuprato, mama
vis kartojo tuos pačius žodžius.
- Atleisk man, Jėzau, aš tai padariau. Mea culpa, mea culpa...
Persėdusios į kitą karietą, kitą dieną jiedvi atvyko į miestą.
Mama buvo įsitempusi ir išbalusi. Ji nubraukė nuo Saros drabu
žėlių dulkes, pataisė jai skrybėlaitę. Tada paėmė Sarai už rankos ir
jos ilgai ilgai ėjo, kol atkeliavo į medžiais apsodintą gatvę.
Priėjusi prie baltos tvoros, mama stabtelėjo prie vartelių.
3i
F R A K C I N E R I V E R S
- Dieve, prašau, maldauju, tegu jie man atleidžia, - sušnabždė

jo. - Ak, maldauju, Dieve.
Sara sužiuro į namą. Jis buvo ne ką didesnis už jų namelį, bet su
gražia veranda, o ant palangių rikiavosi vazonai su gėlėmis. Visus
langus dengė nėriniuotos užuolaidos. Mergaitei namas labai patiko.
Kai jos priėjo prie durų, mama giliai įkvėpė ir pasibeldė. Duris
atidarė moteris. Neaukšta, žila, vilkinti gėlėta medvilnine suknele
ir su balta prijuoste. Ji ilgai žvelgė į mamą, ir mėlynos jos akys
paplūdo ašaromis.
- Ak, - pratarė ji. - Ak, ak...
- Grįžau namo, motin, - pasakė mama. - Prašau mane įsileisti.
- Ne taip paprasta. Juk žinai, kad ne taip paprasta.
- Daugiau neturiu kur eiti.
Ponia dirstelėjo į Sarą.
- Nereikia nė klausti, ar tai tavo vaikas, - liūdnai nusišypso
jo. - Ji labai gražutė.
- Prašau, mama.
Ponia plačiau atvėrė duris ir įleido jas. Tada nuvedė į mažą
kambarėlį, kuriame buvo daugybė knygų.
- Palauk čia, aš pasišnekėsiu su tavo tėvu, - pasakė moteris
ir dingo. Mama vaikštinėjo po kambarį, grąžydama rankas. Sykį
stabtelėjo ir užsimerkė, o jos lūpos krutėjo. Kai ponia grįžo, jos
veidas buvo išblyškęs, išvagotas raukšlių, o skruostai šlapi. - Ne, -
tarė ji. Vienintelį žodį. Ir viskas. Ne.
Mama žengtelėjo durų link, bet ponia ją sulaikė.
- Iš jo teišgirsi tai, kas tave dar labiau įskaudins.
- įskaudins? Ar galiu būti dar labiau įskaudinta, mama?
- Mei, prašau, ne...
- Maldauju. Pulsiu ant kelių. Pripažinsiu, kad jis buvo teisus.
Jis buvo teisus.
- Tai nepadės. Jis sako, kad duktė jam mirusi.
Mei puolė pro ją.
- Aš nesu mirusi!
Ponia gestu parodė Sarai, kad liktų kambaryje, ir uždariusi du
ris nuskubėjo paskui mamą. Sara laukė, klausydamasi iš tolumos
atsklindančių balsų.
32
Netrukus atėjo mama. Išblyškusi, bet jau nebeverkė.

- Nagi, mieloji, - prabilo dusliu balsu, - mudvi iškeliaujame.
- Mei, - pasakė ponia. - Ak, Mei... - Ji kažką įspraudė jai į
ranką. - Tai viskas, ką turiu.
Mama tylėjo. Iš kito kambario pasigirdo vyriškas balsas, piktas
ir reiklus.
- Turiu eiti, - tarė ponia.
Mama linktelėjo ir nusigręžė.
Kai jos nupėdino iki medžiais apsodintos gatvės galo, Mei at
gniaužė delną ir pažvelgė į pinigus, kuriuos jai davė mama. Ir ėmė
tyliai, trūkčiojamai juoktis. Po valandėlės paėmė Sarą už rankos ir
leidosi eiti per skruostus srūvant ašarų upeliams.
Mama pardavė žiedą su rubinu ir perlus. Jiedvi glaudėsi užeigos

namuose, kol baigėsi pinigai. Tada mama pardavė muzikinę dė
žutę, ir kurį laiką jos gana patogiai gyveno nebrangiame pensione.
Galiausiai Mei paprašė Saros atiduoti krištolinę gulbę ir ją parda
vė, o už gautus pinigus ilgokai pagyveno nutriušusiame viešbu
tyje. Galų gale mama rado lūšną netoli Niujorko dokų, ir ten jos
įsikūrė visam laikui.
Sara pagaliau išvydo jūrą. Ja plaukė šiukšlės. Bet ji vis tiek ją
sužavėjo.
Kartais mergaitė'traukdavo pasėdėti prieplaukoje. Jai patiko
uosti druskos kvapą ir spoksoti į atplaukiančius laivus su krovi
niais. Ji mėgo klausytis, kaip vanduo teliūškuoja į stulpus apačioje
ir virš galvos klykia žuvėdros.
Dokuose sukinėjosi storžieviai vyrai ir jūreiviai, atvykstantys iš
viso pasaulio. Ne vienas užsukdavo paviešėti pas jas, ir mama pa
prašydavo Saros palaukti lauke, kol jie išeis. Tie žmonės ilgai ne
užtrukdavo. Kartais įžnybdavo jai į skruostą ir pažadėdavo grįžti,
kai ji paūgės. Kai kas sakydavo, kad ji gražesnė už mamą, bet Sara
žinojo, jog tai netiesa.
Mergaitei jie buvo atgrasūs. O mama juokdavosi ir apsimesda
vo laiminga, juos matydama. Tačiau jiems išėjus verkdavo ir ger
davo viskį, kol užmigdavo sujauktoje lovoje prie lango.
33
Būdama septynerių, Sara ėmė svarstyti, kad Kleo gal iš dalies

ir sakė tikrą tiesą.
Paskui su jomis apsigyveno dėdė Rebas, ir reikalai pagerėjo.
Pradėjo lankytis mažiau vyriškių, nors vienas kitas vis dar užsuk
davo, kai dėdės Rebo kišenėse imdavo švilpauti vėjai. Rebas buvo
stambus paniurėlis, bet mama su juo elgdavosi švelniai. Jie mie
gojo vienoje lovoje, kuri stovėjo palei langą, o Sarai guolis buvo
paklotas ant grindų.
- Jis niūrokas, - aiškino jai mama, - bet yra geros širdies ir
stengiasi mumis pasirūpinti. Dabar sunkus metas, mieloji, ir kar
tais jis vienas pakankamai neuždirba, todėl jam prireikia mamytės
pagalbos.
Kartais jis tenorėdavo sėdėti lauke prie durų, gerti ir plėšti dai
nas apie moteris.
Lyjant Rebas kėblindavo į užeigos namus pasilinksminti su
draugais. Tada mama gerdavo ir miegodavo. Sara, stumdama
laiką, rankiodavo alavines skardines ir nušveisdavo taip, kad jos
blizgėdavo lyg sidabras. Surikiuodavo jas po stogvamzdžiu, o
pliaupiant lietui įsitaisydavo tylioje lūšnelėje ir klausydavosi lašų,
barbenančių į skardines, muzikos.
Kleo buvo teisi ir dėl verksmo. Jis nepadėjo. Mama nuolat lie
davo ašaras, ir Sara galiausiai įsinorėdavo užsikimšti ausis ir nebe
girdėti jos raudos. Deja, nuo mamos ašarų niekas nesikeitė.
Kai kiti vaikai tyčiodavosi iš Saros ir visaip pravardžiuodavo
mamą, ji dėbsodavo į juos ir tylėdavo. Tai, ką jie sakydavo, būda
vo tiesa; to nenuginčysi. Tvenkiantis ašaroms, kurios pradėdavo
smarkiai spausti iš vidaus ir būdavo tokios karštos, kad atrody
davo, jog nutvilkys, ji imdavo jas ryti, giliau ir giliau, kol ašaros
krūtinėje virsdavo kietu akmenėliu. Sara išmoko atsigręžti į savo
kankintojus ir abejingai, išdidžiai, net niekinamai nusišypsoti. Iš
moko apsimesti, kad jos nejaudina nė vienas jų žodis. Ir retsykiais
pati tuo patikėdavo.
Žiemą, kai Sarai sukako aštuoneri, mama pasiligojo. Ji atsisakė
daktaro. Kalbėjo, kad jai tereikia pailsėti. Bet jos sveikata prastėjo,
buvo vis sunkiau kvėpuoti.
34
- Pasirūpink mano mažyte, Rebai, - paprašė mama ir nusišyp-

sojo, kaip seniai bebuvo šypsojusis.
Ji mirė rytą, veidą paglosčius pirmiesiems pavasario saulės spin
duliams, pastirusiose baltose rankose spausdama rožinio karoliu
kus. Rebas labai raudojo, o Sara neišliejo nė ašarėlės. Regėjosi, vidi
nis slogutis pernelyg didžiulis, todėl beveik nepakeliamas. Kai Rebas
trumpam išėjo, Sara atsigulė šalia mamos ir apsivijo ją rankomis.
Ji buvo labai šalta ir sustingusi. Sara troško ją sušildyti. Saros
akys buvo tartum pribertos smėlio, degė. Užsimerkusi ji ėmė ne
paliaujamai šnabždėti:
- Pabusk, mama. Pabusk. Prašau, pabusk. - Bet ji nė nekruste
lėjo ir Sara apsipylė ašaromis. - Noriu keliauti su tavimi. Pasiimk
ir mane. Dieve, maldauju, noriu išeiti kartu su mama. - Ji raudojo,
kol visai nusilpo, ir atsibudo tik tada, kai Rebas iškėlė ją iš lovos.
Su juo buvo keli vyrai.
Sara pamatė, kad jie ketina pasiimti mamą, ir suriko, kad jos ne
liestų. Rebas tvirtai ją laikė, vos neuždusino dvokiančiais marški
niais, vyrams vyniojant mamą į paklodę. Išvydusi, ką jie padarė, Sara
nutilo. Rebas ją paleido, ji susmuko ant grindų ir nebepakrutėjo.
Vyrai sušneko, tarsi jos čia nė nebūtų. Gal jos ir nebebuvo. Gal
ji buvo kitokia, kaip sykį sakė mama.
- Kertu lažybų, kitados Mei buvo tikra gražuolė, - tarė vienas,
pradėjęs siūti drobulę, dengiančią mamos veidą.
- Mirusiai jai geriau, - vėl pravirko Rebas. - Dabar bent nesi
jaučia nelaiminga. Ji laisva.
Laisva, pagalvojo Sara. Laisva nuo manęs. Jei nebūčiau gimusi,
mama būtų gyvenusi kaime, dailiame, gėlėse paskendusiame na
melyje. Mama būtų buvusi laiminga. Ir būtų gyva.
- Luktelėk, - pasakė tas pats vyriškis. Jis išplėšė iš mamos pirš
tų rožinį ir sviedė Sarai į skraitą. - Neabejoju, ji būtų norėjusi, kad
jį turėtum, mieloji. - Jis baigė siūti, o Sara tarp šaltų pirštų narstė
rožinio karoliukus ir spoksojo į vieną tašką.
Visi išėjo, su jais ir mama. Sara ilgai sėdėjo viena ir svarstė, ar
Rebas ja pasirūpins, kaip buvo žadėjęs. Atslinkus vakarui ir Rebui
nepasirodžius, Sara nupėdino į dokus ir išmetė rožinį į šiukšlyną.
35
- Kokia iš tavęs nauda? - suriko ji dangui.

Jokio atsako.
Ji prisiminė, kaip mama buvo nuėjusi į didelę bažnyčią ir šne
kėjosi su juodai apsirengusiu žmogumi. Šis ilgai kalbėjo, mama jo
klausėsi nulenkusi galvą, o perjos skruostus riedėjo ašaros. Mama
tenai daugiau nesilankė, bet kartais, kai lietus čaižydavo langą, ty
lomis braukdavo rožinį per plonus piršus.
- Kokia iš tavęs nauda?! - vėl šūktelėjo Sara. - Pasakyk man!
Į ją keistai sužiuro pro šalį kėblinantis jūreivis.
Rebas negrįžo dvi dienas, o kai įgriuvo į lūšną, buvo toks girtas,
kad neprisiminė, kas ji. Sara sėdėjo sukryžiavusi kojas, nugara į
ugnį, ir žiūrėjo į jį. Jis susigraudino, jo skruostais, apžėlusiais barz
da, papsėjo purvinos ašaros. Kaskart, kai jis už kaklelio kilstelėda
vo pusiau nugertą butelį, mergaitė matydavo pašokant jo Adomo
obuolį. Netrukus jis nuvirto ir užknarkė, o viskio likutis sutekėjo į
grindų plyšius. Sara jį užklojo ir įsitaisė šalia.
- Nieko baisaus, Rebai. Dabar aš tavimi pasirūpinsiu.
Ji negali to padaryti taip, kaip mama, bet ras kokį nors būdą.
Lietus barbeno į stiklą. Ji išrikiavo alavines skardines ir stengėsi
apie nieką negalvoti, tik klausytis lašų, kapsinčių į skardines, mu
zikos, kuri sklido šaltame, niūriame kambaryje.
Kaip džiugu, tarė ji sau, tikrai džiugu. Niekas nebepasibels į
duris. Niekas jiems nebetrukdys.
Rytą Rebas, pajutęs kaltę, ėmė graužtis. Jis vėl apsiverkė.
- Turiu tesėti Mei duotą pažadą, kitaip ji nesiilsės ramybėje. -
Jis buvo susiėmęs galvą rankomis ir smaigstė ją krauju pasruvu
siomis, liūdnomis akimis. - Ką man su tavimi daryti, vaike? Rei
kia išgerti. Labai. - Jis pasirausė spintelėse, bet rado tik skardinę
pupelių. Ją atidaręs, pusę sukirto, o pusę paliko jai. - Trumpam
išeisiu ir viską apmąstysiu. Pasišnekėsiu su keliais bičiuliais. Gal
jie galės padėti.
Sara gulėjo ant lovos ir spaudė prie veido mamos pagalvę, ra
mindama save į ją įsigėrusiu mamos kvapu. Ji norėjo, kad Rebas
grįžtų. Bet valandos slinko, ją ėmė krėsti smarkus drebulys.
36
Buvo šalta, snigo. Ji užkūrė ugnį ir suvalgė pupeles. Virpėda

ma nutraukė nuo lovos apklotą, susisupo į jį ir atsisėdo prie pat
židinio.
Leidosi saulė, tvyrojo mirtina tyla. Viskas Saros viduje sulėtėjo,
ir jai atrodė, kad jei užsimerks ir atsipalaiduos, liausis kvėpavusi
ir mirs. Ji mėgino sukaupti visą dėmesį ir tą padaryti, bet išgirdo
susijaudinusį vyrišką balsą. Tai buvo Rebas.
- Būsi patenkintas. Tikrai. Ji - gera mergaitė. Panaši į Mei.
Graži. Labai graži. Ir sumani.
Kai jis atvėrė duris, Sarai atlėgo širdis, Rebas nebuvo girtas, tik
šiek tiek įkaušęs, jo akys linksmai blizgėjo. Pirmąsyk po daugybės
savaičių jis šypsojosi.
- Dabar viskas klostysis gerai, vaikeli, - tarė jis ir į lūšną įvedė
vyriškį.
Nepažįstamojo stotas buvo kaip uosto kroviko, akys atšiaurios.
Kai jis pažvelgė, Sara atsitraukė.
- Stokis, - liepė Rebas, padėdamas jai atsikelti. - Šis džentel
menas atėjo susipažinti su tavimi. Jis dirba žmogui, kuris nori įsi
vaikinti mažą mergaitę.
Sara nesuprato, apie ką Rebas šneka, bet atėjęs žmogus jai ne
patiko. Kai jis žengė artyn, ji pamėgino užlįsti Rebui už nugaros,
tačiau šis laikė ją prieš save. Nepažįstamasis suėmė jos smakrą,
kilstelėjo veidelį, pasukiojo į šonus, įdėmiai nužiūrinėdamas. Pa
leidęs stvėrė saują šviesių jos plaukų ir patrynė tarp pirštų.
- Daili, - tarė jis ir nusišypsojo. - Iš tiesų graži. Jam patiks.
Saros širdelė ėmė pašėlusiai daužytis. Ji metė žvilgsnį į Rebą,
bet šis nenujautė nieko blogo.
- Ji - kaip iš akies traukta motina, - trūkčiojančiu balsu pasakė
Rebas.
- Liesa ir nešvari.
- Mes - varguoliai, - gailiai pasiteisino Rebas.
Išsitraukęs iš kišenės keletą banknotų, vyras atskyrė du ir pa
davė Rebui.
- Išmaudyk ir deramai aprenk. Tada atvesk čia. - Jis įspraudė
jam adresą ir išėjo.
37
Rebas džiūgavo.
- Tavo reikalai taisosi, vaikeli, - išsišiepė. - Juk prižadėjau tavo
mamai pasirūpinti tavimi?
Jis paėmė ją už rankos ir skubiai nuvedė į namą už kelių kvar
talų. Jam pabeldus, duris atidarė moteris, vilkinti plonu chalatu.
Garbanoti rusvi jos plaukai krito ant blyškių pečių, o apie šviesiai
rudas akis tamsavo juodi ratilai.
- Man reikia tavo pagalbos, Stela.
Kai Rebas viską paaiškino, moteris susiraukė ir ėmė kramtyti
apatinę lūpą.
- Ar tikrai, Rebai? Juk nebuvai nusitašęs iki žemės graibymo?
Kažkodėl tai man nepatinka. Ar jis pasakė pavardę?
- Nepaklausiau, bet žinau, kam jis dirba. Redlis papasakojo.
Džentelmenas, kuris nori ją įsivaikinti, aptekęs turtais ir yra arti
mas valdžiai žmogus.
- Tai kodėl ieško įdukros dokuose?
- Argi tai svarbu? Mergaitei tai geriausia proga, o aš pažadėjau
Mei. - Jo balsas drebėjo, mat jį smaugė ašaros.
Stela liūdnai pažvelgė į jį.
- Neverk, Rebai. Gražiai ją išpuošiu. O tu eik išgerti ir užsuk
vėliau. Ji bus paruošta.
Jis išėjo. Stela rausėsi spintoje, kol rado kažką švelnaus ir rausvo.
- Tuojau grįšiu, - tarė ir pasiėmė kibirą vandeniui. Parėjusi pa
šildė jo puode. - Dabar gerai nusiprausk. Niekas nenorės tokios
nešvarios mergaitės.
Sara pakluso, o jos vidurius stingdė vis didėjanti baimė.
Likusiu vandeniu Stela ištrinko jai plaukus.
- Tokių puikių plaukų dar nesu regėjusi. Lyg saulės šviesa. Ir
tavo mėlynos akys labai gražios.
Moteris aprengė Sarą rausva suknele, o plaukus surišo mėly
nais kaspinais. Sara prisiminė tą patį darant mamą, kai jos gyveno
kaimo namelyje. O gal viskas buvo tik sapnas? Stela ant šaltų Saros
skruostų ir lūpų užtepė rausvų skaistalų ir švelniai įtrynė.
- Tu labai išblyškusi. Nebijok, mieloji. Kas gali nuskriausti tokį
gražų angelėlį kaip tu?
38
Rebas įvirto kitą dieną girtas ir be skatiko kišenėje. Išplėstomis,

paklaikusiomis, pilnomis skausmo akimis.
- Sveika, mergyt. Spėju, jog tai tu, ką?
Sara stipriai jį apkabino.
- Neatiduok manęs, Rebai. Pasilik pas save. Būk mano tėvas.
- Šit kaip? Ir ką aš darysiu su vaiku, a? - Jis atsiplėšė nuo jos ir
pažvelgė liūdnai šypsodamas. - Ir be tavęs turiu bėdų iki valiai.
- Tau nieko nereikės daryti. Galiu pati savimi pasirūpinti. Ir
tavimi.
- O kaip? Tu per maža, kad uždirbtum pinigų. Ar vogsi kaip
aš? Ne. Įsikursi pas piniguočius ir puikiai gyvensi. Ką gi, eime.
Juodu ilgai žingsniavo. Temo. Sarą gąsdino šešėliai ir ji tipeno
tvirtai įsikibusi Rebui į ranką. Jie ėjo pro smukles, kuriose griaudė
jo tranki muzika, riksmai ir dainos. Keliavo gatvėmis, abipus kurių
stūksojo namai, didžiuliai prašmatnūs namai, kokių ji dar nebuvo
mačiusi. Apšviesti langai panėšėjo į milžiniškas tviskančias akis,
sekančias kiekvieną jos judesį. Ji čia buvo svetima, ir jie, tai žino
dami, norėjo, kad ji dingtų. Sara, krečiama drebulio, stipriau pri
gludo Rebui prie šono, kai jis paklausė žmonių kelio, rodydamas
jiems suglamžyto popieriaus skiautę.
Sarai sopėjo kojas, gurgė pilvas. Rebas sustojo ir pažvelgė į di
delį namą, apsuptą panašių į jį namų.
- Kaip didinga, ar ne? - Jis vėpsojo, apimtas pagarbios baimės.
Jokių gėlių. Tik akmuo. Šaltis. Tamsa. Sara buvo pernelyg nu
sikamavusi, todėl namas jai visai nerūpėjo, ir ji, labai nelaiminga,
atsisėdo ant apatinio laiptelio, trokšdama atsidurti lūšnelėje prie
dokų ir uosti jūros, atplūdusios per potvynį, dvelksmą.
- Nagi, vaikeli. Dar keli laipteliai, ir tu namie, - ragino Rebas,
tempdamas ją aukštyn. Ji baimingai dirstelėjo į milžinišką žalvari
nę liūto galvą ant durų. Rebas stvėrė už žiedo, kurį buvo sukandu-
sios iššieptos iltys, ir pabeldė į duris. - Prašmatnu, - grožėjosi jis.
Prie durų pasirodė vyriškis, vilkintis tamsiu kostiumu, ir pašai
piai nužvelgė Rebą. Durys vos neužsitrenkė Rebui prieš nosį, bet
jis spėjo paduoti raštelį. Jį permetęs, žmogus plačiau atidarė duris,
kad jie galėtų įeiti.
39
- Štai čia, - abejingai pasakė jis.

Viduje buvo šilta, maloniai kvepėjo. Prieš Sarą atsivėrė erdvus
kambarys, kuriame ant tviskančių medinių grindų buvo paklotas
nuostabus gėlėtas kilimas. Virš jo žibėjo prašmatnus šviestuvas.
Tokios grožybės nebuvo regėjusi. Turbūt panašiai yra ir rojuje, ža
vėdamasi pagalvojo Sara.
Su jais pasisveikinti atėjo raudonplaukė moteris tamsiomis
akimis ir putliomis raudonomis lūpomis. Ji buvo apsivilkusi dai
lią juodą suknelę, o ant pečių ir iškilos krūtinės mirkčiojo gagatų
karoliai. Ji sužiuro į Sarą ir vos susiraukė. Tada perliejo žvilgsniu
Rebą, o paskui jau švelniau vėl dirstelėjo į Sarą. Paskui moteris
pasilenkė ir ištiesė ranką.
- Aš - Sali. O tu kuo vardu, mieloji?
. Sara tik pažiūrėjo į ją, tarsi praradusi žadą, ir pasislėpė Rebui
už nugaros.
- Ji drovi, - ėmė atsiprašinėti Rebas. - Nekreipkite į ją dėmesio.
Sali atsitiesė ir griežtai dėbtelėjo į jį.
- Ar tikrai suvokiate, ką darote, pone?
- O taip. Kokie puikūs namai, ponia. Visai nepanašūs į skylę,
kurioje mes gyvename.
- Lipkite laiptais jums iš dešinės, - dusliai tarė Sali. - Pirmos
durys kairėje. Tenai palaukite. - Rebas jau buvo bežengiąs, bet ji
ištiesė ranką ir jį sulaikė. - Nebent esate išmintingas ir paklausysi
te mano patarimo. Tučtuojau išeikite. Veskitės ją namo.
- O kam man ją vestis?
- Po šio vakaro jos nebeišvysite.
-Jis gūžtelėjo pečiais.
- Šiaip ar taip, ji nėra mano. Ar jis čia? Na, tas svarbus žmogus.
- Jis netrukus ateis, o jūs, jei turite bent kiek proto, laikysite
liežuvį už dantų.
Rebas nukėblino prie laiptų. Sara norėjo bėgti prie durų, bet
jis tvirtai laikė už rankos. Ji atsigręžė ir pamatė, kaip į ją žiūri toji
moteris su juoda suknele. Jos žvilgsnis buvo labai skausmingas.
Viskas viršutiniame kambaryje buvo masyvu: aukšta raudon
medžio komoda, raudonų plytų židinys, tikmedžio stalas, žalvari
40
nė lova. Kampe stovėjo balto marmuro prausyklė, o prie jos - žal

varinė rankšluosčių kabykla, taip nublizginta, kad, rodės, padaryta
iš gryno aukso. Visi šviestuvai buvo su brangakmenių karuliais, o
užuolaidos ant langų - kraujo raudonumo. Jos buvo aklinai už
trauktos, kad niekas nematytų, kas dedasi viduje. Arba lauke.
- Sėskis tenai ir pailsėk, vaikeli, - pratarė Rebas, plekšnoda
mas jai per nugarą ir rodydamas į krėslą aukštu atlošu. Tokiame
pačiame mėgdavo sėdėti jos mama kaimo namelyje. Ūmai Saros
širdis ėmė smarkiai tvinksėti. O gal tai ir yra tas krėslas?
Gal jos tėvui pabudo gailestis? Gal jis ilgai ieškojo jųdviejų su
mama, kol sužinojo, kur ji ir kas atsitiko? Gal gailisi dėl tų siaubin
gų dalykų, kurių prišnekėjo, ir nori ją pasiimti? Jos širdis daužėsi
vis smarkiau, kai sužibo viltis ir užplūdo svajonės, gimusios iš ne
vilties ir baimės.
Rebas nužirgliojo prie stalo netoli lango.
- Tik pasižiūrėk. - Jis meiliai perbraukė ranka per krištoli
nius butelius. Vieną atkimšo ir pauostė gintarinį skystį. - Ak,
mano... - Atsidusęs jis pakėlė butelį prie lūpų ir pakreipė. Išmau
kęs pusę turinio, rankove nusišluostė lūpas. - Dar nesu buvęs
taip arti dangaus. - Jis ištraukė kito butelio kamštį ir šliūkštelėjo
truputį skysčio į butelį, iš kurio ką tik gėrė. Tada kilstelėjo abu,
matuodamas, ar juose po lygiai skysčio, ir atsargiai pastatęs ant
stalo užkimšo.
Rebas atidarė spintą ir pasiknisęs kažką įsikišo į kišenę. Paskui
priėjo prie stalo, pasirausė stalčiuose ir prisigrūdo į kišenes dau
giau daiktų.
Sara išgirdo tylų juoką. Jos akys buvo apsunkusios ir ji buvo at
rėmusi galvą į krėslo atlošą. Kada ateis tėvas? Rebas vėl nusliūkino
prie krištolinių grafinų ir siurbtelėjo iš dar dviejų.
- Mėgaujiesi mario brendžiu? - paklausė žemas, tylus balsas.
Sara nustebusi sužiuro ten, iš kur atsklido tas balsas. įsižiūrė
jusi nusiminė. Tai buvo visai ne jos tėtis, o aukštas tamsus nepa
žįstamasis. Jo akys blizgėjo, ir jai toptelėjo, kad dar nėra regėjusi
tokio šalto, bet sykiu ir tokio patrauklaus veido. Jis vilkėjo juodais
drabužiais ir buvo užsivožęs žvilgančią skrybėlę.
4i
Rebas įstūmė kamštį į krištolinį grafiną ir pastatė jį ant sidabri

nio padėklo.
- Jau seniai negėriau nieko gardesnio, - pasakė.
Sara pamatė, kaip išblyško Rebas, kai vyriškis įbedė į jį tas keis
tas akis. Jis atsikrenkštė ir ėmė mindžikuoti. Buvo susinervinęs.
Vyras nusiėmė skrybėlę ir padėjo ant stalo. Tada nusimovė
pirštines ir užmetė ant skrybėlės.
Sara buvo taip susižavėjusi tuo žmogumi, kad ne išsyk paste
bėjo kitą vyriškį, kuris stovėjo jam už nugaros. Iš nuostabos ji su
mirksėjo. Tai buvo tas pats žmogus, kuris buvo atėjęs į dokus jos
apžiūrėti. Ji prisiplojo prie kėdės. Tas kitas vyras žiūrėjo į Rebą,
o jo akys jai priminė žiurkes, šmirinėjančias skersgatvyje už lūš
nelės. Ji dirstelėjo į gražuolį vyriškį, kuris vos šypsodamas žvelgė
į ją; Bet nuo tos šypsenos ji kažkodėl nepasijuto geriau. Nukrėtė
šiurpulys. Kodėl jis dėbso į ją taip, lyg būtų alkanas, o ji būtų toji,
kurią nori suvalgyti?
- Kuo ji vardu? - paklausė jis, neatplėšdamas nuo jos akių.
Rebas sumišęs prasižiojo:
- Nežinau. - Ir, aiškiai įkaušęs, pratrūko svaigiu juoku.
- Kaip ją vadino motina? - šaltai kamantinėjo vyriškis.
- Mieląja... Bet jūs galite ją vadinti, kaip tik norite.
Žmogus niūriai sukrizeno ir metė į Rebą niekinamą žvilgsnį.
Tada įdėmiai nužiūrėjo Sarą. Kai žengė artyn, ji taip išsigando, kad
neįstengė nė pakrutėti. Stabtelėjęs jis vėl nusišypsojo, akys keistai
žibėjo. Iš kelnių kišenės išsitraukė pluoštą banknotų ir nusmaukė
auksinį spaustuką. Atskaičiavęs keletą, padavė Rebui nė nedirste
lėdamas.
Rebas godžiai juos pačiupo, dar sykį suskaičiavo ir susikišo į
kišenę.
- Ačiū, pone. Ak, kai senis Redlis man pasakė, kad jūs ieškote
įdukros, negalėjau patikėti to vaikelio laime, kurios nepatyrė per
savo gyvenimėlį, turiu jums pasakyti. - Jis vapėjo, dusyk pakartojo
to džentelmeno vardą, bet buvo perdėm nusitašęs ir kvailas, tad
nepamatė, kaip persimainė vyriškio veidas.
Bet Sarai tas nepraslydo pro akis.
42
Vyriškis buvo įniršęs, bet buvo ir dar kai kas. Jis žiūrėjo...
Sara vėl suvirpėjo. Ji nežinojo, ką reiškia tas žvilgsnis, bet jis
nežadėjo nieko gera. Ji dirstelėjo į Rebą ir vėl pajuto didžiulę
baimę. Jis tauškė padrikai, meilikaudamas, stengdamasis įsiteik
ti žmogui, stovinčiam priešais ją, ir net nepastebėjo nežymaus
ženklo, kurį džentelmenas davė vyrui, stūksančiam už Rebo. Sa
rai gerklę ėmė draskyti riksmas, bet laukan neištrūko. Negalėjo.
Jos balsas buvo sustingęs iš baimės, kaip ir visas jos kūnas. Ji,
apimta siaubo, žiūrėjo į vograujantį Rebą. Jis užsičiaupė tik kai
apie jo kaklą apsivijo juoda virvutė. Rebui išsprogo akys. Dusda
mas jis stvėrėsi sau už kaklo ir, drykstelėdamas purvinais nagais,
paleido sau kraują.
Sara pašoko iš krėslo ir puolė prie durų. Mėgindama ištrūk
ti, sukiojo ir tampė rutulio formos rankeną, bet durys neatsivėrė.
Girdėjo grumiantis Rebą, jis spardėsi ir brūžavo kojomis. Mergai
tė ėmė daužyti kumščiais į duris ir klykti.
Sunki ranka uždengė burną ir nuvilko Sarą nuo durų. Ji ma
taravo kojomis, kandžiojosi ir priešinosi, deja, nieko nelaimėjo.
Vyriškio kūnas buvo kietas kaip akmuo, jis buvo sučiupęs ją už
rankų ir skausmingai spaudė jas viena ranka, o kita dar stipriau
mygo burną.
Rebas tylėjo.
- Išnešk jį iš čia, - liepė ją laikantis vyras. Ji dirstelėjo į Rebą,
tysantį ant grindų su juoda virvele ant kaklo. Jo veidas buvo šiur
piai persikreipęs. Žmogus, buvęs lūšnelėje, atlaisvino virvelę ir įsi
metė į kišenę. Kilstelėjęs aukštyn, persimetė Rebą per petį.
- Visi manys, kad nusigėrė.
- Prieš išmesdamas į upę, pasirausk jo kišenėse ir parnešk tai,
ką iš manęs nugvelbė, - tarė ledinis balsas virš jos.
- Taip, pone.
Sara išgirdo, kaip atsidarė ir užsidarė durys.
Kai vyriškis ją paleido, Sara nuskuodė į tolimiausią kamba
rio kampą ir tenai susigūžė. Jis stovėjo vidury kambario ir ilgai
smaigstė ją akimis. Tada nudrožė prie marmuro prausyklės ir į
porcelianinį dubenį prisipylė vandens. Išgręžė baltą skudurėlį ir
43
priėjo prie jos. Sara kaip įmanydama spaudėsi nugara prie sienos.
Jis atsitūpė ir sugriebė jai už smakro.
- Tu pernelyg graži dažytis, - tarė ir ėmė šluostyti jos veidą.
Nuo jo prisilietimo ji smarkiai sudrebėjo. Pažvelgė ten, kur gu
lėjo Rebas. Vyriškis paplekšnojo jai per smakrą.
- Nemanau, kad tas girtas storžievis buvo tavo tėvas. Tu visai
nepanaši į jį, o tavo akys byloja apie protą. - Jis baigė valyti nuo
jos skruostų ir lūpų skaistalus ir nubloškė skudurą šalin. - Pažvelk
į mane, mažyte.
Kai Sara jam pakluso, jai ėmė daužytis širdis, visas kūnas vir
pėjo iš siaubo.
Jis buvo sugriebęs jai už veido, todėl ji negalėjo jo nusukti.
- Kol darysi tai, ką liepsiu, mudu puikiai sutarsime. - Jis šyp
telėjo ir paglostė jai skruostą, o jo akys keistai spindėjo. - Kuo tu
vardu?
Sara neatsakė.
Jis pirštais perbraukė per jos plaukus, kaklą, ranką.
- Nesvarbu. Pavadinsiu tave Eindžel. - Atsitiesęs paėmė jai už
rankos. - Dabar eime, Eindžel. Turiu tave kai ko išmokyti. - Jis
kilstelėjo ją ir pasodino ant didelės lovos. - Kai atgausi žadą, galėsi
vadinti mane Hercogu. - Jis nusivilko juodą šilkinį švarką. - At
sikvošėsi. Netrukus. - Jis vėl nusišypsojo, nusirišo kaklaraištį ir
pamažu ėmė sagstytis marškinius.
Rytą Sara jau žinojo, kad Kleo apie viską išklojo tikrą tiesą.
uimxu
Bet vieniša jėga, nors kilusi iš mūzų, -
Tarsi nupuolęs angelas, išrautas medis būtų;
Tamsa ir kirmėlės, ir įkapės, kapai
Ją džiugina, nes varnalėšom minta ji tikrai
Ir gyvasties erškėčiais, paniekusi poezijos didingą nemarybę,
Poezijos, kuri lyg artima bičiulė teiktų tau ramybę
Užklupus rūpesčiams ir taurintų žmogaus svajas.
Keats
Ka l i f o r n i j a , 1850
Eindžel praskleidė brezento užlaidą, norėdama žvilgtelėti į purve

skendinčią gatvę. Ji virpėjo nuo šalto popietės oro, kuriame tvyro
jo nusivylimo dvokas.
Per e Daisas buvo įsikūręs ant Kalifornijos rūdgyslės. Tai buvo
prasčiausia vieta, kokią ji galėjo įsivaizduoti, vargingas aukso
ieškotojų svajonių miestelis, padarytas iš dūlančių apleistų laivų
burių; gyvenvietė, kurioje glaudėsi atstumtieji ir aristokratai, bas
tūnai ir žmonės be vietos, kitados išpaikinti, o dabar paniekinti.
Barus brezentiniais stogais ir lošimo namus abipus bjaurių gatvių
buvo užvaldęs neslepiamas ištvirkimas ir godas, vienatvė ir didin
gos iliuzijos. Per e Daise triumfavo laukiniškumas. Jame juoda ne
viltis buvo sumišusi su baime ir šlykščių nesėkmės skoniu.
Ciniškai šypsodama, Eindžel išvydo prie vieno gatvės kampo
vyriškį, kuris skelbė išsigelbėjimą, o prie kito jo brolis, rankoje lai
kydamas skrybėlę, apiplėšinėjo apleistuosius. Kur tik ji pažvelgda
vo, regėdavo į neviltį puolusius žmones, ištremtus iš namų ir šei
mos, ieškančius išsivadavimo iš kančių, kurias sukėlė žlungančios
jų ateities viltys.
Tie patys kvailiai vadino ją kipriete ir ieškojo paguodos joje,
bet jos taip ir nesulaukdavo. Už jos paslaugas jie turėdavo pakloti
47
nemažai - keturias uncijas aukso, jas iš anksto sumokėdavo Her

cogienei, Rūmų, kuriuos atstojo viešnamis palapinėje, poniai. Čia
Eindžel ir gyveno. Kiekvienam lankytojui būdavo skiriamas pusva
landis su ja pabūti. Menka jos uždarbio dalis buvo laikoma užra
kinta, o ją saugojo moterų nekenčiantis milžinas Magovanas. Kiti
apgailėtini nelaimėliai, kurie neturėjo pinigų išmėginti jos talentų,
iki kelių braidydavo po purvyną, vadinamą pagrindine gatve, ir lū
kuriuodavo, kada bent akies krašteliu galės dirstelėti į „angelą“. Šio
je skylėje, kuri buvo tinkama tik tokiam amatui, ji gyveno metus,
mėnuo po mėnesio. Kada tai baigsis? Kaip atsitiko, kad beviltiški
planai atvijo ją čia, į šią siaubingą purvo ir žuvusių svajonių vietą?
- Daugiau nė vieno, - nukirto Hercogienė, pavarydama keletą
vyrų. - Suprantu, kad laukėt, bet Eindžel pavargusi, o juk geidžia
te jos puikiausios? - Vyriškiai buvo nepatenkinti, prašė ir derėjosi,
bet Hercogienė žinojo, kiek gali ištverti Eindžel. - Jai reikia pailsė
ti. Ateikite šįvakar. Gėrimai už dyka.
Nurimusi, kad jie išsinešdino, Eindžel nuleido palapinės kraštą,
atsigulė į sujauktą lovą ir niūriai įsispoksojo į brezentines lubas. Šį
ryt per pusryčius Hercogienė pranešė, kad naujas pastatas beveik
baigtas ir merginos rytoj galės kraustytis. Eindžel neprieštaravo,
kad ją vėl suptų keturios sienos. Bent nebepūs šaltas nakties vėjas,
kuris skverbdavosi pro dūlančią burę. Ji nė nenutuokė, kokios jai
bus svarbios tos keturios sienos, kai mokėjo už kelionę burlaiviu,
plaukiančiu į Kaliforniją. Tada jai rūpėjo tik pabėgti. Tematė tik
progą ištrūkti į laisvę. Tas miražas dingo visai netrukus, kai, pri
ėjusi prie trapo, sužinojo esanti viena iš trijų moterų laive, kuriuo
keliauja 120 narčių jaunų vyrų, o jų mintis užkėtę tik nuotykiai.
Dvi atšiaurių akių prostitutės tučtuojau ėmėsi darbo, bet Eindžel
stengėsi nekišti nosies iš kajutės. Per dvi savaites ji aiškiai suvokė
turinti vienintelę paprastą galimybę: vėl tapti prostitute arba būti
prievartaujama. Beje, ar tai iš tikrųjų buvo svarbu? Ką dar ji mo
kėjo daryti? Kaip ir kitos, galėjo prisikimšti kišenes aukso. Gal tik
tada, kai turės ganėtinai pinigų, įstengs nusipirkti laisvę?
Ji ištvėrė audringą jūrą, šlykštaus skonio sūdytą mėsą su sausai
niais, džiovintos menkės su daržovėmis troškinį, ankštas kajutes,
48
prarado orumą ir padorumą, vildamasi, kad kol pasieks Kaliforni

jos krantus, taip pralobs, kad galės pradėti naują gyvenimą. Bet,
kilus sambrūzdžiui, kai jie įplaukė į doką, ji patyrė paskutinį liki
mo smūgį.
Kajutėje ją užpuolė dvi kitos prostitutės. Kai atgavo sąmonę,
tos jau buvo pasipusčiusios padus su visais jos pinigais ir daiktais.
Ji teturėjo drabužius, kuriais vilkėjo. O dar blogiau, kad laive ne
buvo likę nė vieno jūreivio, kuris galėtų nuplukdyti ją į krantą.
Sumušta ir sutrikusi, ji dvi dienas pratūnojo susigūžusi laivo pir
magalyje, kol atsibastė laivų plėšikai. Kai iš apleisto laivo ir jos jie su
sigrobė viską, ko norėjo, nugabeno ją į prieplauką. Smarkiai pliaupė
lietus. Plėšikams ginčijantis ir dalijantis grobį, ji nuspūdino šalin.
Keletą dienų Eindžel klaidžiojo po miestą, slėpdama veidą ir
plaukus po purvina antklode, kurią jai davė vienas iš vyrų. Buvo
alkana, sustirusi ir susitaikiusi su likimu. Laisvė tebuvo svajonė.
Ją, slankiojančią po darbininkišką Portsmuto kvartalą, galų
gale rado Hercogienė, moteris, kurios grožis buvo jau seniai suvy
tęs, bet apsukrumas ir uoslė verslui anaiptol nebuvo dingę, tad ji
ir įkalbėjo ją triūsti aukso krašto labui.
- Turiu keturias merginas. Prancūzaitę iš Paryžiaus, Dangiš
kąją, kurią man pardavė Ah Tojus, ir dar dvi, kurios atrodo, lyg
būtų išlipusios iš tuščio Airijos laivo, gabenančio bulves. Šiek tiek
maisto, ir jos atsipenės. Ak, o dabar tu. Vos tave išvydusi pama
niau: štai toji, kuri, sumaniai vadovaujama, galėtų susikrauti tur
tus. Tokia gražuolė kaip tu netruktų pralobti čia, aukso ieškotojų
stovyklose. Tie jauni kasėjai plaus auksą iš upelių ir grumsis tarpu
savy, kurio iš jų auksas sužibės tavo rankoje.
Sutarus, kad Eindžel gaus aštuoniasdešimt procentų uždirbto
aukso, Hercogienė pažadėjo ginsianti ją nuo kūno sužalojimų.
- Ir pasirūpinsiu, kad turėtum prašmatnių drabužių, valgio ir
padorų būstą.
Kaip ironiška, toptelėjo Eindžel. Pabėgo nuo Hercogo, bet
įkliuvo į Hercogienės nagus. Tokia jau jos dalia.
Nors Hercogienė atrodė geranoriška ir lipšni, iš tikrųjų buvo
godi tirone. Eindžel žinojo ją iš daugelio imant kyšius, kad reikalai
49
pajudėtų, bet į merginų kapšelius nenubyrėdavo nė viena to aukso

dulkelė. Dosnūs arbatpinigiai, paliekami už paslaugas, buvo da
linami pagal pradinį susitarimą. Mei Ling, Dangiškoji Ah Tojaus
vergė, sykį bandė nuslėpti aukso, ir Magovanas, tas su žiauria šyp
sena ir šlaunies dydžio rankomis, buvo pasiųstas „šnektelėti su ja“.
Eindžel nepakentė savo gyvenimo. Nepakentė ir Hercogienės.
Nepakentė Magovano. Nepakentė savo apgailėtino bejėgiškumo.
O labiausiai nekentė vyrų už tai, kad jie be atvangos ieško malo
numų. Atiduodavo jiems kūną, bet nė dalelės daugiau. Gal joje
daugiau nieko ir nebuvo likę. Ji nežinojo. Bet vyrams tai, regis,
buvo visai nesvarbu. Jie tematė jos grožį, tobulą šydą, kuris gaubė
suakmenėjusią širdį, o ji gebėdavo juos pavergti. Jie pažvelgdavo į
angeliškas akis ir jose pražūdavo.
Eindžel neapgaudavo besaikiai jų meilės prisipažinimai. Jie
troško jos taip, kaip aukso upelyje, beprotiškai jos geidė. Kovojo
dėl progos pabūti su ja. Pešdavosi, grumdavosi, lošdavo ir čiupda
vo - ir visa, ką gaudavo, prašvilpdavo nė nesusimąstydami. Jie su
simokėdavo už vergovę. Ji parodydavo jiems tai, kas, jų manymu,
buvo rojus, o paskui nusiųsdavo į pragarą.
Ar tai svarbu? Ji nieko nebeturėjo. Jai buvo vis tiek. Bet dar sti
presnė jėga už neapykantą, kuria ji mėgavosi, buvo nuovargis, iš
čiulpdavęs jai sielą. Vos aštuoniolikos, Eindžel jau buvo pavargusi
nuo gyvenimo ir susitaikiusi su mintimi, kad niekas nebepasikeis.
Dažnai savęs klausdavo, kodėl apskritai gimė. Štai tam, galvodavo
ji. Kaip sau norite, tikra tiesa. O vienintelis išsigelbėjimas - sa
vižudybė. Tačiau kaskart tai pripažįstant ar pasitaikius palankiai
progai tą padaryti ji pabūgdavo.
Vienintelė jos draugė buvo gerokai panešiota sena ištvirkėlė
Laki, kuri vis labiau tuko, mat nuolat malšino troškulį brendžiu.
Tačiau net Laki nežinojo, iš kur atvyko Eindžel ir kaip tapo tokia,
kokia yra. Kitoms kekšėms ji atrodė kieta ir nepažeidžiama. Joms
buvo smalsu, bet jos nieko neklausinėjo. Nuo pat pradžių Eindžel
aiškiai leido suprasti, kad jos praeitis - neliečiama žemė, į kurią
nevalia įžengti. Išimtį darydavo tik Laki, visai nusigėrusiai Laki,
kuriai jautė švelnumą.
50
Kai nedirbdavo, Laki smarkiai gerdavo.

- Turi kurti planus, Eindžel. Turi puoselėti kokią nors viltį šia
me gyvenime.
- Kokią viltį?
- Tu negali taip verstis.
- Bet aš puikiai sukuosi.
- Kaip?
- Nesižvalgau atgal ir nežiūriu pirmyn.
- O ką pasakysi apie dabartį? Tau reikia galvoti apie dabartį,
Eindžel.
Eindžel šyptelėjo ir ėmė šukuotis ilgus auksaspalvius plaukus.
- Dabarties nėra.
W lQ A
Ji spindi žavesiu slaptu,

Kaip jos šalies naktis žvaigždėta.
Į ją tiek daug spalvą šiltą,
Tiek atspalvią švelnią įdėta.*
By r o n
Maiklas Ozėjas krovė iš vežimo galo dėžes su daržovėmis ir ūmai

išvydo gražią jauną moterį, einančią gatve. Ji vilkėjo juodais dra
bužiais it kokia našlė, o greta jos dramblojo stambus storžieviškos
išvaizdos vyriškis, prie kurio klubo švysčiojo ginklas. Pagrindinė
je gatvėje visi žmonės, metę darbus ir nusivožę skrybėles, varstė
ją žvilgsniais. Ji su niekuo nepersitarė nė žodeliu. Nesidairė nei į
dešinę, nei į kairę. Žingsniavo lengvai ir grakščiai, tiesiais pečiais,
aukštai iškėlusi galvą.
Maiklas negalėjo atplėšti nuo jos akių. Kuo labiau ji artėjo, tuo
smarkiau plakė jo širdis. Jis troško, kad moteris į jį pažvelgtų, deja.
Jai praėjus pro šalį, jis atsiduso, net nesuvokdamas, kad buvo su
laikęs kvapą.
Štai ji, mylimoji.
Maiklą užplūdo susijaudinimas, sumišęs su džiaugsmu. Dieve,
Dieve!
- Ji nuostabi, ar ne? - prabilo Džozefas Hoksčaildas. Apkūnus
krautuvininkas užsimetė ant peties maišą bulvių ir išsišiepė. - Tai
Eindžel. Gražiausia moteris Uolinių kalnų vakaruose ir turbūt dai
liausia Uolinių kalnų rytuose. - Jis nukinkavo laiptais į krautuvę.
Maiklas užsivertė ant pečių statinę su obuoliais.
52
- Ką apie ją žinai?
- Turbūt ne daugiau už kitus. Ji mėgsta ilgus pasivaikščiojimus.
Toks jos įprotis. Kiekvieną pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį
popiet maždaug tokiu metu. - Jis mostelėjo į vyrus, stoviniuojan
čius gatvėje. - Jie visi ateina į ją pasižiūrėti.
- Kas jos palydovas? - Jį pervėrė liūdna mintis. - Jos vyras?
- Vyras? - nusijuokė Džozefas. - Veikiau asmens sargybinis.
Jo pavardė Magovanas. Jis prižiūri, kad niekas prie jos nesikabi-
nėtų. Nė vienas negali prieiti prie jos arčiau kaip per pėdą, nebent
būtų susimokėjęs.
Maiklas vos susiraukė ir išdrožė laukan. Atsistojo prie vežimo
ir žiūrėjo jai pavymui. Ji suvirpino kažką giliai jo sieloje. Atrodė
liūdnai ori. Kai krautuvininkas nustvėrė kitą dėžę, Maiklas uždavė
klausimą, kuris jam labai parūpo:
- Kaip galėčiau su ja susipažinti, Džozefai?
Hoksčaildas nelinksmai šyptelėjo.
- Turėsi stoti į eilę. Hercogienė nuolat rengia loterijas, kam
teks pirmenybė pasimatyti su Eindžel.
- Hercogienė?
- Hercogienė ana ten. - Jis kryptelėjo galvą rodydamas į kitą
gatvės pusę. - Ji valdo Rūmus, didžiausią viešnamį Per e Daise.
Maiklas pasijuto taip, lyg būtų gavęs stiprų spyrį į paslėpsnius.
Jis įbedė akis į Hoksčaildą, bet šis to nė nepastebėjo, nutempė vi
dun dėžę morkų ir suvertė daržoves į aruodą. Maiklas nuvilko ant
pečių kitą statinę obuolių.
Viešpatie! Ar aš neteisingai supratau? Tikriausiai. Ji negali to
kia būti.
- Vieną ar du sykius paklojau unciją aukso, kad mano vardas
atsidurtų skrybėlėje, - per petį mestelėjo Džozefas. - Bet tik vė
liau paaiškėjo, jog reikia sumokėti kur kas daugiau, kad tavo var
das patektų į tą skrybėlę.
Maiklas smarkiai trinktelėjo statinę ant žemės.
- Ar ji - kekšė? Na, panašiai! - Jis nenorėjo tuo patikėti.
- Ji nelabai panaši į užkietėjusią paleistuvę, Maiklai. Kiek gir
dėjau, Eindžel iš tikrųjų puiki. Ypatinga. Bet aš neišgaliu sau to
53
leisti ir tai patirti. Kai mane prispiria reikalas, einu pas Pris. Ji šva
ri, viską daro aiškiai ir paprastai, be to, ir kainuoja ne tiek daug
sunkiai uždirbto aukso.
Maiklui prireikė įkvėpti oro. Jis išėjo į lauką. Negalėdamas su
sitvardyti, vėl nužvelgė liekną merginą juodais drabužiais. Ji žings
niavo atgal kita gatvės puse ir darsyk praėjo pro jį. Šį kartą Maiklas
sureagavo audringiau, ta moteris dar labiau jį sužavėjo.
Hoksčaildas iškrovė dėžę su ropėmis.
- Atrodai kaip bulius, kuriam prie galvos prikištas vėzdas. - Jis
kreivai nusišypsojo. - O gal tu per ilgai užrūgai savo ūkyje?
- Atsiskaitykime, - nukirto Maiklas ir žengė vidun su paskuti
ne dėže. Reikėjo nukreipti mintis nuo jos prie darbo.
- Kai mudu sutvarkysim piniginius reikalus, turėsi pakanka
mai aukso kokį kartą susitikti su ja, - tarė Hoksčaildas. - Daugiau
nei užtektinai. - Jis iškratė dėžę, pastūmė į šalį ir ant prekystalio
pastatė svarstykles. - Šiame krašte šviežios daržovės - didžiulė
vertybė. Tie jaunuoliai atsikrausto prie upelių ir gyvastį palaiko
vien miltais, vandeniu ir sūdyta mėsa. Paskui atkanka į miestelį
išburkusiomis, kraujuojančiomis nuo skorbuto dantenomis, išti
nusiomis kojomis ir mano, kad jiems būtinai reikia daktaro. O iš
tiesų tereikia tinkamo maisto ir šiek tiek sveiko proto. Pažvelkim,
ką turime. Dvi statines obuolių, po dvi dėžes ropių ir morkų, še
šias dėžes moliūgų ir dvidešimt svarų džiovintos elnienos.
Maiklas pasakė, kiek už visa tai norįs.
- Ką?! Tu mane apiplėšinėji.
Maiklas šyptelėjo. Nebuvo naivus. Jau buvo išleidęs didžiumą
1848 ir 1849 metais išplauto aukso ir žinojo, ko reikia žmonėms. Ži
noma, maistas sudarė tik dalį visų reikmių, bet jis buvo jo tiekėjas.
- Juk už visa tai pasipelnysi dvigubai.
Hoksčaildas atidarė seifą anapus prekystalio ir išėmė du mai
šelius aukso kruopelių. Vieną pastūmė Maiklui, o iš kito pasėmė
žiupsnį ir supylė į odinį kapšelį, {dėjo didesnį maišelį į seifą, užda
rė jį kojos spyriu ir patikrino rankeną.
Maiklas susipylė aukso kruopeles į paties pasidirbtą diržą.
Hoksčaildas žiūrėjo į jį perkreipęs burną.
54
- Dabar turi tiek, kad galėsi tenai pasilinksminti. Ar nori su

sitikti su Eindžel? Nueik su auksu pas Hercogienę ir šnektelėk. Ji
tučtuojau palydės tave į viršų.
Eindžel. Vien jos vardas jį jaudino.
- Ne šįkart.
Džozefas pastebėjo įsitempusį jo žandikaulį ir linktelėjo. Mai
klas Ozėjas buvo tylenis, bet anaiptol ne skystablauzdis. Kažkas jo
akyse skatino žmones elgtis su juo pagarbiai. Ne tik dėl gana įspū
dingo ūgio ir ne mažiau akį traukiančio tvirto stoto. Viskas slypėjo
rimtame, patikimame žvilgsnyje. Maiklas žinojo, ko nori, net jei to
nežinojo jį supantis pasaulis. Džozefui jis patiko. Krautuvininkas
aiškiai matė, kokį įspūdį jam padarė Eindžel, bet Maiklas nebuvo
linkęs apie tai kalbėti, todėl jis to paisė ir nepuolė jo kamantinėti.
- Kur išleisi tą auksą?
- Pirksiu keletą galvijų.
- Gerai, - pritarė Hoksčaildas. - Greitai juos augink. Jautiena
daug brangesnė už daržoves.
Traukdamas iš miestelio, Maiklas pravažiavo pro viešnamį. Jis
buvo didelis ir prašmatnus. Į jį plūdo vyrai, daugiausia jauni: vieni
su žandenomis, barzdoti, kiti švariai nusiskutę, beveik visi įkaušę
arba tuojau tokie būsiantys. Kažkas smuiku džyrino melodiją ir jie
pagal ją kūrė nešvankius, vieną už kitą šlykštesnius posmus.
Ji gyvena čia, pagalvojo jis. Viename tų kambarių su lova ir ne
didele manta. Niūriai raukydamasis, jis pliaukštelėjo vadelėmis
arkliams per nugarą ir nudardėjo namo.
Tą dieną grįžęs iš miestelio į savo slėnį, jis niekaip negalėjo iš
mesti jos iš galvos. Prieš akis vis šmėžavo ji, žingsniuojanti purvi
na gatve, liauna mergina juodais drabužiais, gražiu, išblyškusiu,
lyg iš akmens išskaptuotu veidu. Iš kur ji atkeliavo?
- „Eindžel“, - tarė, įsiklausydamas, kaip tas vardas skamba jo
lūpose. Tik išmėgindamas. Ir jį ištaręs suprato, kad laukimui atėjo
galas.
- Dieve, - liūdnai pasakė jis. - Dieve, čia visai ne tai, apie ką
galvojau.
Bet Maiklas žinojo, kad vis tiek ves tą merginą.
W j MIS
Galiu pakęsti savo paties neviltį, bet ne kito viltį.

W ill iam Walsh
Eindžel nusiprausė, apsivilko švarų mėlyno šilko chalatą ir atsisė

do lovūgalyje, laukdama, kada į duris pasibels kitas klientas. Dar
du, ir šį vakarą ji laisva. Kitame kambaryje buvo girdėti Laki juo
kas. Girtutėlės Laki, kuri beveik neišsiblaivydavo ir vis linksmin
davosi. Ši moteris galėdavo užsimiršti tik butelyje viskio.
Sykį ir Eindžel mėgino su ja nusigerti, norėdama patirti, ar ir ji
galėtų šitaip išeiti į lankas. Laki maukė, o ji stengėsi nuo jos neatsi
likti. Netrukus jai apsvaigo galva, sublogavo skrandis. Laki pakišo
naktipuodį ir užjaučiamai nusijuokė. Pasak jos, vieni žmonės gali
suturėti viskį, kiti ne, ir jai atrodė, kad Eindžel iš tų, kuriems viskis
netinka. Ji parvedė ją į kambarį ir patarė pamiegoti.
Tą patį vakarą, kai į duris pasibeldė pirmas vyriškis, Eindžel
gana nemandagiai liepė jam nešdintis. Tas supykęs nudrožė pas
Hercogienę ir pareikalavo, kad jam būtų grąžintas auksas. Herco
gienė, vos užmetusi žvilgsnį į Eindžel, pasiuntė Magovano.
Eindžel jo nemėgo, bet nebijojo. Jis niekada jai netrukdydavo.
Tik plumpindavo šalia, kai ji eidavo pasivaikščioti. Tylėdavo ir nieko
nedarydavo. Tik neprileisdavo artyn nė vieno žmogaus, kai ji išeida
vo iš Rūmų. Ji žinojo, kad Magovanas taip elgiasi labiau gindamas ne
ją, o Hercogienę. Jis turėjo prižiūrėti, kad Eindžel sugrįžtų pas ją.
Mei Ling nepasakojo, ką jai padarė Magovanas, atsiųstas į jos
kambarį, bet tamsiose kinės merginos akyse Eindžel matydavo bai
56
mę kaskart, kai jis sukiodavosi netoliese. Jamtereikėdavojai nusišyp

soti, ir mergina, išblyškusi ir išpilta prakaito, nusigręždavo. Eindžel
mintyse šaipydavosi. Vien žodžiais jos neišgąsdins joks vyriškis.
Kai pasirodė Magovanas, Eindžel suprato tik tiek, kad virš jos
stūkso tamsus šešėlis.
- Jūs neatgausit savo pinigų, - tarė ji. Tada labiau sutelkė dė
mesį. - Ak, tai tu. Eik sau. Šiandien neisiu pasivaikščioti.
Jis liepė pripilti vonią vandens. Vos dingo abi tarnaitės, jis pa
silenkė prie jos, pagiežingai išsišiepęs.
- Žinojau, kad anksčiau ar vėliau mudu turėsime šnektelėti.
Jis sugriebė ją. Šiek tiek prablaivėjusi, ji puolė grumtis, bet jis
pakėlė ją ir įmetė į ledinį vandenį. Eindžel žiopčiodama mėgino
išlipti, bet jis stvėrė jos galvą ir panardino. Labai išsigandusi ge
ležinio milžiniškos jo letenos svorio, Eindžel pradėjo priešintis.
Kai jos plaučiai ėmė degti nuo oro stygiaus ir pradėjo drumstis
sąmonė, jis ištraukė ją iš vandens.
- Pakaks? - paklausė.
- Pakaks, - sugergždė įkvėpdama oro.
Jis vėl sumurkdė ją į vonią. Eindžel spurdėjo ir draskėsi, steng
damasi ištrūkti. Kai jis ištraukė ją iš vandens, ji paspringo ir ap-
sivėmė. Magovanas nusikvatojo, ir Eindžel suprato, jog jis sma
ginasi. Išsiskėtęs atsistojo priešais ją ir ištiesė ranką, norėdamas
nustverti už galvos. Ji įtūžusi pakilo ir ryžtingai, tiesiu taikymu
vožė kumščiu. Magovanas dejuodamas suklupo, o Eindžel nuro
pojo šalin, kad jos nepagautų.
Kai jis ėmė ją vaikytis, ji sukliko. Bet kankintojas ją sučiupo.
Eindžel spyriojosi, arė nagais ir duso. Jo ranka jau spaudė jai ger
klę, kai atsilapojo durys ir įlėkė Hercogienė. Užtrenkusi duris,
šūktelėjo abiem, kad liautųsi.
Magovanas tučtuojau jai pakluso, bet metė į Eindžel piktdžiu
gišką žvilgsnį.
- Užmušiu tave. Prisiekiu.
- Gana! - įsiutusi sudraudė Hercogienė. - Jos riksmas skam
bėjo ant laiptų. Jeigu jį būtų išgirdę tie vyrai, kaip manai, kas būtų
nutikę?
57
- Jie būtų jį pakorę, - pasakė Eindžel, sukryžiuodama kojas ir

juokdamasi iš Magovano.
Hercogienė šėrė jai antausį. Eindžel apstulbusi griuvo aukš
tielninka.
- Daugiau nė žodžio, Eindžel, - įspėjo ji. Tada atsitiesė ir su
žiuro į Magovaną. - Liepiau ją išblaivinti, Bretai, ir pasišnekėti. Tik
to iš tavęs norėjau. Ar supranti? - Ji trūktelėjo varpelio virvutę.
Trijulė laukė, apgaubta pulsuojančios tylos. Antausis nutildė
Eindžel. Suerzinta Hercogienė sunkiai tvardydavosi. O dirstelėjusi
į Magovaną, Eindžel suprato, kad dar vienas kvailas jos proveržis,
ir tas bjaurybė nutrūks nuo pavadžio.
Kažkas tyliai diskretiškai pasibeldė į duris, Hercogienė jas pra
vėrė ir paprašė atnešti karštos kavos ir duonos. Tada uždariusi du
ris perėjo per kambarį ir atsisėdo ant kėdės tiesia atkalte.
- Pasiunčiau tave, kad padarytum labai paprastą darbelį, Bre
tai. Daryk tik tai, kas tau liepta, ir nieko daugiau, - tarė ji. - Ein
džel teisi. Jie būtų tave pakorę.
- Ją reikia gerai pamokyti, - atšovė Magovanas, nuožmiai
skersakiuodamas į Eindžel.
Visa jos bravūra buvo išgaravusi. Magovano akyse ji aiškiai
pamatė šviečiant kažką paslaptinga ir bloga. Toks žvilgsnis jai
buvo pažįstamas. Kartkartėmis tokį regėdavo kito žmogaus akyse.
Anksčiau į Bretą žiūrėdavo atsainiai, bet jis tikrai buvo pavojingas.
Eindžel sumetė jokiu būdu negalinti išsiduoti, kad jo bijo. Tada
jam taip užkaistų kraujas, kad net Hercogienė būtų bejėgė jį sulai
kyti. Taigi Eindžel sėdėjo ramiai ir tyliai, kaip pelė po šluota.
Hercogienė ilgai spoksojo į ją.
- Ar elgsies kaip pridera, Eindžel?
Eindžel pamažu išsitiesė ir pažvelgė į ją liūdnomis, pašaipiomis
akimis.
- Taip, ponia. - Ir suvirpėjo iš šalčio.
- Duok jai paklodę, kol nepersišaldė.
Magovanas nutraukė paklodę nuo lovos ir metė Eindžel. Ši ap
sigaubė atlasine paklode it kokia karališka mantija, nedrįsdama
pažvelgti į jį. Ją buvo apėmęs beviltiškas pyktis ir baimė.
58
- Ateik čia, Eindžel, - liepė Hercogienė.

Eindžel pakėlė galvą ir sužiuro į ją. Kadangi nesikėlė, Mago-
vanas sugriebė saują šviesių plaukų ir timptelėjo aukštyn. Ein
džel sugriežė dantimis, bet nesuteikė jam malonumo išgirsti jos
riksmą.
- Kai ji tau liepia ką nors daryti, nedelsk, - suurzgė jis ir pa
stūmė ją.
Eindžel suklupo prieš Hercogienę.
Moteris paglostė jai plaukus, ir tyčia rodomas jos švelnumas,
patyrus Magovano žiaurumą, ištirpdė Eindžel ryžtą nepaklusti.
- Kai bus atneštas padėklas, Eindžel, suvalgyk duonos ir išgerk
kavą iki paskutinio lašo. Bretas liks su tavimi ir prižiūrės, kad taip
padarytum. Kai baigsi valgyti, jis išeis. Noriu, kad po dviejų valan
dų būtum pasiruošusi darbui.
Hercogienė atsistojo ir nudrožė prie durų. Tada atsisuko.
- Bretai, daugiau jokių pėdsakų. Ji - geriausia mūsų mergina.
- Jokių pėdsakų, - abejingai pakartojo jis.
Jis išlaikė žodį. Nelietė jos, bet kalbėjo. Ir nuo jo žodžių Eindžel
stingo kraujas. Ji per prievartą kimšo duoną ir gėrė kavą, supras
dama, kad kuo greičiau nieko nebeliks, tuo greičiau jis išeis.
- Būsi mano, Eindžel. Po savaitės ar mėnesio per toli nustumsi
Hercogienę arba imsi per daug reikalauti. Tada ji patieks man tave
ant sidabrinės lėkštės.
Nuo to vakaro ji elgėsi gerai, ir Magovanas jai neįkyrėjo. Bet
laukė, ir ji tai žinojo. Eindžel nusprendė jo neatsiprašyti, kaip pa
darė Mei Ling. Jam įėjus į kambarį, visada pašaipiai nusišypsoda
vo. Kol ji elgsis, kaip jai liepiama, Hercogienė bus patenkinta, ir
Bretas Magovanas nieko negalės padaryti.
Bet sienos ir vėl vėrėsi. Kasdien vis labiau. Kaupėsi įtampa, o
pastangos neprarasti apgaulingai ramios išorės sunkė iš jos jėgas.
Dar vienas šįvakar, ir galėsiu pamiegoti, svajojo ji. Ištiesė ran
kas ir pamatė, kad jos virpa. Ją visą krėtė drebulys. Ji suprato pra
dedanti netekti savitvardos. Pernelyg ilgai apsimetinėjo. Eindžel
papurtė galvą. Jai tereikia dorai išsimiegoti, ir rytoj jausis gerai.
Dar vienas, galvojo ji, vildamasi, jog jis neužtruks.
59
Pasigirdo beldimas ir ji atsistojo atidaryti durų. Atvėrusi nu

žvelgė prie jų stovintį vyriškį. Jis buvo aukštesnis ir vyresnis už
daugelį lankytojų. Labai raumeningas. Daugiau ji nepastebėjo nie
ko ypatinga. Bet pajuto... ką? Keistą nesmagumą. Vis smarkesnį
drebulį. Jos nervai virpėjo, buvo beveik neįmanoma jų suvaldyti.
Eindžel nuleido galvą ir lėtai įkvėpė, su kiekvienu senkančios va
lios lašu rydama neįprastą reakciją.
Dar vienas, ir aš laisva visai nakčiai.
Nors jau dvidešimt šešerių, Maiklas, stovėdamas anapus atvirų

Eindžel durų blausiai apšviestame viešnamio koridoriuje, jautėsi
kaip koks nepatyręs jaunuolis. Jis vos įstengė kvėpuoti, širdis labai
daužėsi. Ji buvo dar gražesnė, nei jis prisiminė, ir žemesnė. Liauną
kūną dar labiau išryškino mėlyno šilko chalatas, bet Maiklas sten
gėsi nežiūrėti žemiau jos pečių.
Ji pasitraukė į šalį, kad jis galėtų įeiti į kambarį. Maiklas pamatė
tik jos lovą. Ši buvo paklota, tačiau jam prieš akis pradėjo šmėkš
čioti nepadorūs vaizdai ir jis susinervinęs pažvelgė į ją. Eindžel
šyptelėjo. Tai buvo išmokta, gundanti šypsena. Ji nutuokė viską,
kas sukosi jo galvoje, net apie tas mintis, kurių jis nenorėjo.
- Ko pageidaujate, pone?
Jos balsas buvo žemas, švelnus ir, keista, nevulgarus, bet Ein
džel tiesumas jį nustebino. Juk ir be žodžių buvo aišku, kuo ji verr
čiasi ir kad jis jaučia jai galingą fizinę trauką.
Jam įžengus vidun, Eindžel uždarė duris ir atsišliejo į jas. Lau
kė, ką jis atsakys, paskubomis jį vertindama. Jos sutrikimas ap-
malšo. Jis nelabai skyrėsi nuo kitų. Tik buvo truputį vyresnis, kiek
platesnių pečių. Nebuvo berniukas, bet jautėsi nejaukiai, labai ne
jaukiai. Gal turi žmoną ir jį graužia sąžinė? Gal jo mama - dora
krikščionė, ir jis svarsto, ką ji pamanytų sužinojusi, kad jis lankosi
pas kekšę. Šis ilgai neužsibus. Puiku. Kuo trumpiau, tuo geriau.
Maiklas nesumetė, ką sakyti. Kiaurą dieną galvojo, kaip susi
tiks su ja, o dabar, atsidūręs jos miegamajame, mindžikavo, neišle
mendamas nė žodžio. Jo širdis it pašėlusi šokčiojo iki pat gerklės.
60
Ji labai graži ir, rodos, jai smagu. Dieve, kas dabar? Net nesuvokiu,
ką jaučiu. Ji žengė prie jo, sulig kiekvienu judesiu prikaustydama
jo dėmesį prie savo kūno.
Eindžel palietė jam krūtinę ir išgirdo, kaip jis sulaikė kvėpavi
mą. Tada šypsodama apėjo aplink jį.
- Nereikia manęs drovėtis, pone. Sakykite, ko norite.
Jis pažvelgė į ją.
- Jūsų.
- Aš ir esu jūsų paslaugoms.
Maiklas žiūrėjo, kaip ji eina per kambarį prie prausyklės. Ein
džel. Tas vardas derėjo prie jos išvaizdos, tobulos mėlynakės por
celiano lėlės blyškia oda ir aukso spalvos plaukais. Gal čia labiau
tiktų marmuras? Porcelianas dūžta ir jai yra per trapus, nes ji tokia
kieta, kad, žvelgdamas į ją, jis jaučia skausmą. Kodėl? Jis nesitikė
jo, kad užplūs tokie jausmai. Pernelyg nerimavo, kad nepasiduotų
geismui, kurį, žinojo, ji pažadins. Viešpatie, suteik man jėgų atsi
spirti jos vilionėms.
Ji įpylė vandens į porcelianinį dubenį ir paėmė gabalėlį muilo.
Viską darė grakščiai ir gundomai.
- Gal ateitumėte čia, ir aš jus nuprausiu?
Visą jo kūną užliejo karštis, o labiausiai veidą. Jis sukosėjo, ta
rytum smaugtų apykaklė.
Ji tyliai nusijuokė.
- Pažadu, neskaudės.
- Nėra reikalo, ponia. Čia atėjau ne dėl kūniškų malonumų.
- Nejaugi? Atėjote skaityti Biblijos?
- Pasišnekėti su jumis.
Eindžel sugriežė dantimis. Slėpdama susierzinimą, ji įžūliai
nužiūrinėjo Maiklą. Išvydęs tokį jos žvilgsnį, jis nesmagiai pasi
muistė. Ji nusišypsojo.
- Ar tikrai norite pasišnekėti?
- Taip.
Jis tuo nė kiek neabejojo. Atsidususi Eindžel nusigręžė nusi
šluostyti rankų.
- Kaip sau norite, pone.
Ji atsisėdo ir sukryžiavo kojas.
61
Maiklas suprato, kodėl ji taip elgiasi. Grūmėsi su ūmiu geismu

paimti ją, erzinamas jos nuolat duodamų aiškių ženklų. Kuo ilgiau
tylomis stovėjo, tuo daugiau jo galvoje kilo visokiausių vaizdinių,
ir ji tai matė iš jo akių. Ar Eindžel šaiposi iš jo? Be abejonės.
- Ar gyvenate šiame kambaryje, kai nedirbate?
- Taip. - Ji pakreipė galvą. - O kur, jūsų manymu, turėčiau gy
venti? Mažame baltame namelyje gatvės gale? - Eindžel nusišyp
sojo, žodžiais įgeldama jam. Ji nepakentė vyrų, kurie kamantinėja
ir mėgina ką nors iš jos išpešti.
Maiklas pasidairė po kambarį. Jokių asmeninių daiktų, pa
veikslų ant sienų, jokio niekučio ant mažo, nėriniuota staltiesėle
uždengto stalelio kampe, jokių išmėtytų moteriškų drabužių. Vi
sur tvarkinga, švaru, kuklu. Paprasta spinta, stalelis prie sienos,
žibalinė lempa, marmurinė prausyklė su geltonu porcelianiniu
vandens ąsočiu ir kėdė aukšta atkalte - tai ir visi jos kambario
baldai. Dar lova, ant kurios ji sėdi.
Jis pasiėmė kėdę iš kampo, pasistatė prieš ją ir atsisėdo. Šilkinis
jos chalatas buvo truputį prasiskleidęs. Maiklas suprato, kad ji žai
džia su juo. Tingiai sūpavo koją lyg kokią švytuoklę, šešiasdešimt
sekundžių - minutė, trisdešimt minučių - pusvalandis. Tik tiek
laiko jam skirta.
Dieve, šią moterį pasieksiu tikpo kokio milijoną metų. Ar tikrai
ši yra toji, kurią man skyrei?
Jos akys buvo mėlynos, bedugnės. Jose jis nieko negalėjo
įžvelgti. Ji buvo siena, beribis vandenynas, apniukęs nakties dan
gus, toks tamsus, kad jis nebūtų galėjęs įžiūrėti savo rankos prieš
veidą. Regėjo tik tai, ką ji leido jam matyti.
- Sakėte, kad norite pasišnekėti, pone. Taigi kalbėkite.
Maiklas nuliūdo.
- Neturėjau va šitaip čia ateiti. Man reikėjo kitaip su jumis su
sitikti.
- O kaip kitaip?
Ir kaip jis jai paaiškins, kad skiriasi nuo kitų vyrų, kurie užsuka
pas ją, jei ir pats pasinaudojo tuo pačiu dalyku kaip jie? Auksu. Jis
paklausė Džozefo patarimo ir nuėjo pas Hercogienę. Iš jos išgir
do, kad Eindžel yra prekė - puiki, brangi ir gerai saugoma prekė.
62
Iš pradžių klok pinigus, tada ir pasišnekėsime. Sumokėti atrodė

lengviausias, tiesiausias būdas. Kaina jam buvo nesvarbi. Dabar
paaiškėjo, kad toks būdas nebuvo geriausias.
Jis turėjo sugalvoti kitokį būdą, pasirinkti kitą vietą. Ji buvo la
bai pasiruošusi dirbti ir visai nenusiteikusi jo klausytis. O jis jau
tėsi pernelyg išblaškytas.
- Kiek jums metų?
Ji šyptelėjo.
- Aš sena. Iš tikrųjų sena.
Jam toptelėjo, jog tai tiesa. Ji turėjo galvoje ne metus. Jis ne
abejojo, kad Eindžel mažai kas nustebintų, ji buvo pasiruošusi bet
kam. Bet, kaip ir pirmąsyk ją išvydęs, jis pajuto joje glūdint dar
kažką. Po sluoksniu, kurį ji dabar atvirai rodė, slypėjo dar kitas.
Dieve, kaip aš prisikasiu iki jo?
- O kiekjums metų? - to paties paklausė ji.
- Dvidešimt šešeri.
- Kaip aukso ieškotojui, daug. Beveik visi yra aštuoniolikme
čiai arba devyniolikmečiai. Paskutiniu metu retai pasitaikydavo
tikrų vyrų.
Jai stigo subtilumo, ir Maiklas po kojomis pajuto tvirtesnę
žemę.
- Kodėl toks vardas - Eindžel? Jis dera prie jūsų išvaizdos? Ar
tai tikras jūsų vardas?
Ji šiek tiek kiečiau sučiaupė lūpas. Vienintelis jai likęs dalykas
buvo jos vardas, ji niekada niekam neišsidavė, koks jis iš tiesų, net
Hercogui. Juo ją vadindavo tik mama. Bet ji mirusi.
- Vadinkit mane, kaip norit, pone. Man nė motais.
Tik todėl, kad jis atsisako to, už ką sumokėjo, nereiškia, kad ji
duos jam dar ką nors.
Jis atidžiai žiūrėjo į ją.
- Man regis, jums tiktų Maros vardas.
- Ar tokią pažinojote gimtinėje?
- Ne. Jis kandesnis.
Ji pažvelgė į jį ir visai nutilo. Koks čia žaidimas?
- Taip manote? - Ji vangiai kilstelėjo petį. - Na, tikriausiai
Mara toks pat geras vardas kaip ir kiti. - Vėl ėmė švytuoti koją
63
pirmyn atgal, skaičiuodama laiką. Kiek jis čia jau prasėdėjo? Ar

dar ilgai turės jį pakęsti?
Maiklas paklausė:
- Iš kur jūs kilusi?
- Gyvenau šen ten.
Mandagus ir geidulingas jos santūrumas jam sukėlė šypseną.
- O kur tas „šen ten“?
- Tiesiog šen ten, - atsakė ji. Liovėsi sūpavusi koją ir pasilenkė
prie jo. - O jūs, pone? Kuo esate vardu? Iš kur atkeliavote? Ar tu
rite žmoną? Gal bijote pasiduoti tam, ko iš tiesų geidžiate?
Ji vis labiau rėmė jį prie sienos, bet, užuot atsitraukęs, jis ėmė
atsipalaiduoti. Ši mergina atrodė jam tikresnė nei toji, kuri pasiti
ko jį prie durų.
- Maiklas Ozėjas, - tarė jis. - Gyvenu slėnyje, į pietvakarius
nuo čia, esu viengungis, bet netrukus vesiu.
Ji sunerimusi susiraukė. Ją glumino tai, kaip jis į ją žiūrėjo.
Skvarbus jo žvilgsnis erzino.
- Kokia čia pavardė - Ozėjas?
- Pranašo vardas, - kreivai šyptelėjo jis.
Ar jis šaiposi iš jos?
- Ketinate išpranašauti man ateitį?
- Ištekėsite už manęs, ir aš ištrauksiu jus iš čia.
Ji nusikvatojo.
- Ką gi, šiandien tai trečios piršlybos. Aš labai pamaloninta. -
Purtydama galvą, ji vėl pasilenkė prie jo, o jos šypsena buvo šalta
ir ciniška. Ar, jo manymu, šitai ir buvo kitas būdas susitikti? Ar
jam atrodo, jog tai būtina? - Kada turėčiau pradėti vaidinti savo
vaidmenį, pone?
- Kai žiedas atsidurs ant jūsų piršto. O dabar norėčiau geriau
jus pažinti.
Ji neapkentė jo, kad tempia tą žaidimą. Veltui sugaištas laikas,
veidmainystė, amžinas melas. Vakaras buvo ilgas ir ji buvo nenu
siteikusi jam meilikauti.
- Ir ką galėčiau pasakyti? Ką veikiu, tokia ir esu. O jums terei
kia pasakyti, kokia turėčiau būti jūsų pageidavimu. Bet paskubė
kite. Jūsų laikas beveik išseko.
64
Maiklas suprato, kad pirmą jųdviejų susitikimą visai sugadino.

O ko jis tikėjosi? Ateiti čia, atvirai, nuoširdžiai pasišnekėti ir išeiti
su ja, įsikibusia jam į parankę? Atrodo, kad ji tenori išspirti jį lauk.
Jis pyko ant savęs, kad buvo toks naivus kvailys.
- Iš jūsų nereikalauju meilės, Mara, ir čia atėjau visai neketin
damas jumis pasinaudoti.
Rimti, svarūs jo žodžiai ir tas vardas Mara sužadino jai dar di
desnį įniršį.
- Ne? - Ji pakėlė smakrą. - Na, regis, suprantu.
Eindžel atsistojo. Priėjo prie sėdinčio Maiklo ir panardino švel
nias rankas jam į plaukus. Pajutusi, koks jis įsitempęs, liko paten
kinta.
- Leiskite spėti, pone. Norite mane pažinti. Norite išsiaiškinti,
ką galvoju ir jaučiu. O labiausiai jums knieti sužinoti, kaip tokia
daili mergina įsivėlė į šį verslą.
Maiklas užsimerkė ir sukando dantis, mėgindamas neišsiduoti,
kaip jį veikia jos prisilietimas.
- Darykite tai, ką manote darąs, pone.
Maiklas ryžtingai atstūmė ją.
- Atėjau pasišnekėti su jumis.
Ji varstė jį primerktomis akimis, paskui labiau susisupo chalatą
ir susiveržė šilko kaspinus. Vis dar juto tiriamą jo žvilgsnį.
- Pataikėte ne pas tą merginą. Jūs norite žinoti, ką galite gauti,
štai ką pasakysiu. - Ir ji aiškiai parodė, ką turinti. Šįsyk jis nenu
raudo. Net nesureagavo.
- Noriu pažinti jus, ne patirti, ką gebate daryti, - šiurkščiai at
šovė jis.
- Jei trokštate pasikalbėti, drožkite į barą apačioje.
Jis atsistojo.
- Eikite su manimi ir tapkite mano žmona.
Ji šaižiai nusijuokė.
- Jei geidžiate žmonos, atsisiųskite paštu arba luktelėkite, kol
kalnus pervažiuos kita vežimų gurguolė.
Jis priėjo prie jos.
- Galiu jums suteikti gerą gyvenimą. Man nerūpi, kaip čia pa
tekote ir kur gyvenote anksčiau. Dabar eime.
65
Eindžel pašaipiai nusišypsojo.

- Kam? Ir vėl tas pat? Visa tai jau girdėjau iš daugybės kitų.
Pamatėte mane ir įsimylėjote, o dabar negalite be manęs gyventi.
Ketinate man pasiūlyti nuostabų gyvenimą? Kokia nesąmonė.
- Aš galiu.
- Niekas nepasikeis.
- Ne, pasikeis.
- Mano požiūriu, nepasikeis. Bet kuriam vyrui pusvalandis su
manimi yra daugiau nei ganėtina, pone.
- Jūs teigiate, jog tokio gyvenimo ir norite?
Ir kuo čia dėtas noras?
- Tai yra mano gyvenimas.
- Jis neturėtų toks būti. Jei galėtumėte rinktis, ko norėtumėte?
- Iš jūsų? Nieko.
- Iš gyvenimo.
Ji paniuro. Gyvenimo? Apie ką jis šneka? Trikdoma ir gniuždo
ma jo klausimų, Eindžel gynėsi abejinga, atšiauria šypsena. Abiejų
rankų mostu parodė į paprastą kambarėlį su kukliais baldais.
- Čia turiu visa, ko man reikia.
- Turite stogą virš galvos, valgį ir gražių drabužių.
- Ir darbą, - griežtai atkirto ji. - Ak, nepamirškite mano dar
bo. Jį dirbu puikiai.
- Jūs nekenčiate jo.
Valandėlę ji dvejodama tylėjo.
- Jūs tiesiog užklupot mane vieną blogiausių mano vakarų. - Ji
nuėjo prie lango. Dėdamasi, kad žiūri į lauką, užsimerkė ir sten
gėsi susitvardyti. Kas jai darosi šį vakarą? Kas tas vyriškis, atėjęs
pas ją? Jai labiau patiko stingulys, ne šis jausmų proveržis. Viltis -
kančia; viltis - priešė. O tas vyras - krislas akyje.
Maiklas priėjo jai už nugaros ir uždėjo rankas ant pečių. Palie
tęs pajuto, kad ji įsitempusi.
- Eime namo su manimi, - švelniai tarė jis. - Būkite mano
žmona.
Eindžel piktai nusipurtė jo rankas ir pasitraukė šalin.
- Ne, ačiū.
- Kodėl ne?
66
- Nes nenoriu išeiti, štai kodėl. Ar tokia priežastis jus tenkina?

- Jei neisite su manimi, bent truputį mane prisileiskite.
Pagaliau. Pradėkime.
- Reikia šešių žingsnių, pone. Tik turite vieną pėdą statyti prie
šais kitą.
- Aš kalbu ne apie pėdas ir colius, Mara.
Užplūdę jausmai apmalšo ir spirale nugarmėjo žemyn, tarsi
krisdami į juodą skylę, atsivėrusią jai po kojomis.
- Eindžel, - pataisė ji. - Mano vardas Eindžel. Ar suprantate?
Eindžel! O jūs veltui švaistote mano laiką ir savo auksą.
- Aš nieko nešvaistau.
Ji vėl prisėdo ant lovos ir atsiduso. Pakreipusi galvą, pažvelgė į jį.
- Žinot, pone, daugelis čia besilankančių vyriškių gana sąži
ningi. Jie susimoka, gauna, ko nori, ir išeina. Bet yra keletas pana
šių į jus. Jiems nepatinka daryti tai, ką daro kiti. Taigi jie man pra
deda ūžti ausis, kad jiems rūpiu, kad mano gyvenimas sumautas ir
jie galį jį pagerinti. - Jos lūpos pašaipiai išsilenkė. - Bet galų gale
visi baigia tokias kalbas ir imasi to, ko iš tikrųjų atėjo.
Maiklas įkvėpė. Ji šnekėjo be užuolankų. Gerai. Ir jis gali rėžti
tiesą jai į akis.
- Kad suvokčiau, kas dedasi su mano kūnu, man tereikia žvilg
telėti į jus. Jūs puikiai žinote, kaip išnaudoti vyrų silpnybes. Taip,
aš geidžiu jūsų, bet jūs klystate dėl to, kaip stipriai ir kiek ilgai.
Ji pasijuto dar nesmagiau.
- Neturėtumėte blogai jaustis. Tokie jau yra vyrai.
- Plepalai.
- Tai dabar ketinate man pasakoti apie vyrus? Apie juos žinau
viską, pone. Vyrus.
- Apie mane nežinote nieko.
- Kiekvienam atrodo, kad yra kitoks nei visi. Kiekvienas mano
esąs geresnis. - Ji paplekšnojo lovą. - Eikšenkit, ir aš parodysiu,
koks jūs panašus į kitus. O gal bijote, kad galiu būti teisi?
Jis švelniai nusišypsojo.
- Toje lovoje su manimi jausitės smagiau, ar ne? - Jis priėjo ir,
visai nesutrikęs, atsisėdo ant kėdės. Tada pasilenkė prie jos, įsiki
67
šęs rankas tarp kelių. - Nesakau, kad esu geresnis nei kiti vyriš
kiai, kurie pas jus lankosi. Tik noriu daugiau.
- Pavyzdžiui?
- Visko. Noriu to, ką gebanti duoti jūs nė nenutuokiate.
- Už kelias uncijas aukso kruopelių kai kurie tikisi visko.
- Išklausykite, ką jums pasiūlysiu.
- Vargu ar tai, ką siūlysite, kuo nors skirsis nuo to, ką turiu.
Kažkas dusyk pabeldė į duris.
Eindžel pajuto palengvėjimą, nė neslėpė. Kvailai šypsodama,
gūžtelėjo pečiais.
- Ką gi, praleidote pusvalandį šnekoms? - Ji atsistojo ir pra
ėjo pro jį. Nuo kablio šalia durų nukabino jo skrybėlę ir padavė. -
Jums metas.
Jis atrodė nusivylęs, bet nenugalėtas.
- Aš dar sugrįšiu.
- Jeigu tik nuo to jausitės laimingas.
Maiklas palietė jai veidą.
- Apsigalvokite. Eime su manimi. Jums bus geriau nei čia.
Eindžel širdis suspurdėjo. Regis, jis kalba rimtai. Bet ir anuo
met atrodė, kad Džonis kalba nuoširdžiai. Žavusis gražbylys Džo-
nis. Bet galų gale paaiškėjo, jog jis tenorėjo kai ką atimti iš Her
cogo ir paskui tuo pasinaudoti. O ji troško ištrūkti. Jiems abiem
nepavyko, deja, už tai sumokėjo pernelyg didelę kainą.
Eindžel knietėjo, kad šis ūkininkas kuo greičiau išsinešdintų.
- Savo auksą verčiau leiskite kitur. Neturiu to, ko ieškote. Iš
mėginkite Mėgę. Ji - filosofė.
Eindžel jau darė duris. Maiklas prispaudė prie jų rankas.
- Jūs turite viską, ko ieškau. Tai pajutau pirmąsyk jus išvydęs.
Ir dabar tai jaučiu.
- Jūsų pusvalandis išseko.
Maiklas suprato, kad ji nebesiklausys. Bent jau šį kartą.
- Aš vėl ateisiu. Ir teprašysiu iš jūsų vieno nuoširdaus pusva
landžio.
Ji atidarė jam duris.
- Pone, penkios minutės, ir jūs išlėksite kaip velnias.
w
Aš nedarau gėrio, kurio trokštu,

o darau blogį, kurio nenoriu.
R o m 7, 19
Ozėjas vėl apsilankė rytojaus vakarą ir dar kitą. Kaskart jį išvy

dus Eindžel nerimas didėjo. Jis kalbėdavo, o ją grauždavo neviltis.
Ji gerai suprato, kad niekuo negalima pasikliauti. Argi to neįrodė
nemaža jos patirtis? Viltis buvo svajonė, kurios siekiant jos gyve
nimas virto nepakeliamu košmaru. Eindžel nesileis vėl apgauna
ma žodžių ir pažadų. Nesileis įtikinama vyriškio, kad yra kas nors
geresnio už tai, ką ji turi dabar.
Bet ji niekaip neįstengė atsikratyti įtampos, kuri sukaustyda
vo kiekvieną sykį, kai atvėrusi duris išvysdavo stovintį tą vyriškį.
Jis niekada nepalytėdavo jos ranka. Tik žodžiais piešdavo laisvės
vaizdus ir tie prikeldavo seną, skausmingą jos vaikystės troškimą.
Troškimą, kuris visada ruseno. Bet vos Eindžel pabėgdavo, steng
damasi jį įgyvendinti, ją užgriūdavo nelaimė. O ji vis tiek nenulei
do rankų. Paskutinį kartą paklususi tam troškimui paspruko nuo
Hercogo ir atsidūrė šioje bjaurioje dvokiančioje vietoje.
Na, ji galų gale pasimokė. Niekas nepagerėjo. Ir taip prasti rei
kalai tik dar pablogėjo. Išmintingiau prisitaikyti, tą pripažinti ir
išgyventi.
Kodėl šis vyriškis savo skystu proteliu negali suprasti, kad ji nė
nemano eiti su juo ar su kuo kitu? Kodėl jis neatsisako šios užma
čios ir neduoda jai ramybės?
Jis vis pasirodydavo ir varydavo ją iš proto. Nebuvo toks dailus
69
F R A M C I N E R I V E R S
ir žavus kaip Džonis. Bet ir neprievartavo kaip Hercogas. Nepa-

nešėjo į daugybę kitų, kurie sumokėdavo ir žaisdavo. Tiesą sakant,
nepriminė nė vieno pažįstamo. Eindžel tai labiausiai ir nepatiko.
Maiklo Ozėjo ji negalėjo priskirti nė prie vieno paprastų mirtin
gųjų tipo.
Kai Maiklas išeidavo, ji stengdavosi apie jį negalvoti, bet kažkas
jo viduje Eindžel kankino. Prisimindavo jį keisčiausiomis valandė
lėmis ir šiaip taip nukreipdavo mintis kitur. Bet vos pasisekdavo tą
padaryti, Maiklas vėl į jas sugrįždavo.
- Kas tas vyriškis, buvęs pas tave aną vakarą? - per vakarienę
pasidomėjo Rebeka.
Eindžel užgniaužė irzulį ir ant duonos užsitepė sviesto.
- Kuris? - paklausė ji ir per stalą žvilgtelėjo į apkūnią ruda
plaukę.
- Tas aukštas, išvaizdus. Kuris gi dar.
Eindžel atsikando duonos, norėjo tyliai gardžiuotis duona ir
elnienos troškiniu, nekamantinėjama, kas į jos kambarį įėjo ir kas
iš jo išėjo. Kam rūpi, kaip jie atrodo? Ilgainiui visi lankytojai su-
panašėdavo.
- Liaukis, Eindžel, - nekantravo Rebeka. - Tarsi tau būtų vis
tiek. Jis buvo tas paskutinis, pasibeldęs į tavo duris. Užlipusi laip
tais, mačiau jį koridoriuje. Šešių pėdų ūgio. Tamsiaplaukis. Mėly
nų akių. Plačiapetis. Jo kūnas puikus, tvirtas ir stiprus. Žingsniavo
kaip kareivis. Kai jis man nusišypsojo, susijaudinau iki pat kojų
pirštų galiukų.
• Laki išmainė troškinį į butelį raudonojo vyno.
- Būtum susijaudinusi iki kojų pirštų galiukų, net jei tau būtų
nusišypsojęs raupuotas neūžauga iš Nantaketo.
- Siurbk vyną. Ne su tavim šnekuosi, - subarė ją Rebeka. Ji
neturėjo kantrybės klausytis geraširdiškų Laki pašaipų ir vėl pra
dėjo kamantinėti Eindžel. - Neapsimetinėk, kad nežinai, ką turiu
galvoje. Tik nenori nieko pasakoti.
Eindžel dėbtelėjo į ją.
- Aš nieko nežinau, tik, jei neprieštarauji, norėčiau ramiai
valgyti.
70
Tore nusijuokė.
- Kodėl ji nenori jo sau? - paklausė su stipriu britišku akcen
tu. - Gal Eindžel galų gale sutiko vyriškį, kuris jai patinka?
Kitos nusikvatojo.
- Gal ji nori, kad jai netrukdytumėt, kaip pati sako? - įsiterpė
Laki.
Rebeka atsiduso.
- Eindžel, pasigailėk nors truputėlį. Paskutinį mėnesį aptarna
vau vien neprityrusius vaikinus. įvairumo dėlei mielai priimčiau
ir tikrą vyrą.
Tore atstūmė lėkštę.
- Jei mano kambaryje pasirodytų kas nors panašus į jį, užra
kinčiau ir nebepaleisčiau.
Eindžel prisipylė stiklinę pieno. Ak, kad merginos atstotų
nuo jos.
- Tu geri jau antrą stiklinę, - iš kito stalo galo perspėjo ją
Renė. - Hercogienė sakė, kad kiekvienai skirta po vieną stiklinę,
nes pienas labai brangus, o tu prisipylei dvi!
Laki kvailai išsišiepė.
- Juk prieš vakarienę sakiau, kad ji gali išgerti mano pieną, jei
man bus leista išgerti jos vyną.
- Tai neteisinga! - suunkštė Renė. - Mėgstu pieną kaip ir Ein
džel. Ji visada gauna, ko nori.
Laki nusiviepė.
- Dar viena stiklinė pieno, ir tavo juosmenį užklos dar stores
nis riebalų sluoksnis.
Joms ėmus vaidytis, Eindžel knietėjo užrikti ir nueiti nuo sta
lo. Jai smilksėjo galvą. Ją dirgino net nepaliaujamas Laki erzini-
masis, o Rebeka nė neketino liautis klausinėjusi apie tą niekam
tikusį vyriškį.
- Matyt, padarei jam neišdildomą įspūdį, kad atėjo pas tave į
kambarį tris vakarus iš eilės? Kuo jis vardu? Tik neapsimetinėk,
kad tau nesvarbu.
Eindžel tetroško ramybės.
- Jis nėra aukso ieškotojas. Jis - ūkininkas.
71
- Ūkininkas? - Tore nusikvatojo. - Ką mėgini apmulkinti,

brangute? Jis - ne ūkininkas. Ūkininkai nekalbūs, nebylūs kaip jų
ariama žemė.
- Sakė esąs ūkininkas. Bet gal ir ne.
- Koks jo vardas? - toliau kvotė Rebeka.
- Neprisimenu. - Argi tas vyrpalaikis turi ją kamuoti net ne
būdamas šalia?
- Ne, tu tikrai prisimeni! - supyko Rebeka.
Eindžel numetė servetėlę.
- Klausyk! Aš neklausinėju jų vardų. Man nerūpi, kas jie tokie.
Duodu, ko geidžia, ir jie išsinešdina. Štai ir viskas.
- Tai kodėl jis vis sugrįžta?
- Nežinau, ir man nė motais.
Laki prisipylė dar vieną stiklą vyno.
- Rebeka, tu tik pavyduliauji, kad jis neužsuka į tavo kambarį.
Rebeka dirstelėjo į ją.
- Gal užčiauptum srėbtuvę? Mauk taip ir toliau, tada Herco
gienė išmes tave lauk, spirdama į sėdynę.
Laki, visai nesutrikusi, nusikvatojo.
- Bet į vis dar ganėtinai gerą sėdynę.
- Jei čia būtų daug moterų, niekas nė iš tolo nesivargintų bels
tis į tavo duris, - atšovė Tore.
Laki ėmė karščiuotis.
- Aš girta šaunesnė už jus blaivias.
Eindžel nepaisė pirmyn atgal svaidomų įžeidinėjimų, mat len
gviau atsikvėpė, kad jai duota ramybė. Bet tada jos mintis vėl už
valdė jis.
Šalia Eindžel sėdėjo Megė, kuri per visą tą erzelį tylėjo. Ji sužiu
ro į Eindžel, puodelyje juodos kavos maišančią brangų cukrų.
- Tai kas tas malonus vyriškis, Eindžel? Ar jis turi smegenų?
Eindžel niūriai pažvelgė į ją.
- Pasikviesk jį ir sužinosi.
Megė pakėlė antakius ir šypsodama atsilošė.
- Šit kaip? Gal taip ir padarysiu, skatinama to didžiulio susido
mėjimo, kurį jis sukėlė tarp mūsų bičiulių. - Ji įdėmiai nužvelgė
Eindžel. - Ar tikrai neprieštarausi?
72
- O kam man prieštarauti.

- Aš pirma jį pamačiau! - sušuko Rebeka.
Laki nusikvatojo.
- Iš pradžių tau reikės jį nokautuoti, o paskui paprašyti, kad
kas nors įtemptų į tavo kambarį.
- Hercogienei tai nepatiks, - tarė Renė, liesas jos veidas buvo
piktas. - Juk žinote, kad už Eindžel vyrai moka daugiau. Nors ne
suprantu kodėl.
- Nes ji mirtinai pavargusi atrodo žaviau nei tu pačią geriausią
savo dieną, - piktdžiugiškai pasišaipė Laki.
Renė sviedė į ją šakutę, bet Laki lengvai išsisuko. Šakutė dzink-
telėdama atšoko nuo sienos.
- Patylėk, Laki, - sudraudė Eindžel neabejodama, kad tuojau
įvirs Magovanas. Gerdama Laki visai pamesdavo galvą.
- Taigi tau jis nerūpi, - pasakė Rebeka.
- Pasiimk jį su mano palaiminimu, - tarė Eindžel.
Ji troško, kad jis jos nebevargintų. O jis geidė jos. Ji juto, kaip jo
kūnas degė aistra, bet jis nepakrutino nė piršto. Tik kalbėjo. Klau
sinėjo. Laukė, bet ji nesuprato ko. Eindžel pavargo dumti jam akis,
kad jis būtų patenkintas. Jis užduodavo tą patį klausimą, bet vis ki
taip. Sulig kiekvienu atėjimu buvo vis ryžtingesnis. Paskutinį sykį
Magovanas buvo atėjęs du kartus ir galų gale riktelėjo už durų,
kad jis verčiau rengtųsi ir nešdintųsi, jei nenori bėdos. Ozėjas net
nebuvo atsisagstęs marškinių.
O prieš išeidamas visada tardavo tą patį:
- Eime su manimi. Tekėkit už manęs.
- Aš jau pasakiau „ne“. Tris kartus. Argi nesupratote? Ne. Ne. Ne!
- Čia jūs nelaiminga.
- Ir su jumis nebūsiu laimingesnė.
- Iš kur žinot?
- Žinau.
- Apsirenkite taip, kad būtų patogu keliauti, ir eikite su mani
mi. Tučtuojau. Daug apie tai negalvokite. Tiesiog eime.
- Magovanas taip lengvai neišleistų.
Bet Eindžel matė, kad Magovanas jam nekelia jokio nerimo. Ji
svarstė, kaip jaustųsi gyvendama su žmogumi, kuris, regis, nieko
73
nebijo. Kita vertus, ir Hercogas nieko nebijodavo, o ji patyrė, koks

gyvenimas su juo.
- Paskutinį sykį „ne“, - griežtai nukirto ji ir ištiesė ranką prie
durų rankenos bumbulo.
Jis čiupo jai už riešo.
- Kas jus čia laiko?
Ji išlaisvino ranką.
- Man čia patinka. - Eindžel trūktelėdama atidarė duris. -
Dabar išeikite!
- Pasimatysime rytoj, - tarė jis ir išėjo.
Eindžel užvėrė duris ir atsirėmė į jas. Kai Ozėjas išeidavo, im
davo skelti galvą. Tą vakarą ji atsisėdo lovūgalyje ir prispaudė pirš
tus prie smilkinių, mėgindama apmalšinti skausmą.
Toks pat skausmas ją kamavo ir dabar. Jis dar paūmėjo, kai gal
voje nuaidėjo Ozėjo klausimas. Kas ją čia laiko? Kodėl ji tiesiog
neišeina pro duris?
Ji sugniaužė kumščius. Pirmiausia turėtų išgauti iš Hercogienės
savo auksą, bet suprato, jog ši moteris jokiu būdu išsyk neatiduos jo
viso. Ji išpeštų tik dalį, kurios pakaktų keliems prabangiems dalykė
liams, bet ne pragyvenimui. Hercogienė negalėjo būti tokia dosni.
O jeigu Eindžel turėtų ganėtinai aukso išeiti? Visa baigtųsi kaip
laive arba kelionės pabaigoje, kai buvo sumušta kelių kekšių ir tū
nojo palikta, kol ją rado laivų plėšikai. Tos kelios dienos vienai
bastantis po San Fransiską buvo panašiausios į pragarą, kuriame ji
prieš tai gyveno. Ji buvo sušalusi, alkana, bijojo dėl savo gyvybės.
Ir iš tikrųjų ilgėjosi buvusio savo gyvenimo su Hercogu. Būtent su
Hercogu.
Ją apėmė neviltis. Negaliu išeiti. Be Hercogienės ir netMagova-
no būsiu sudraskyta į gabalus.
Ji nenorėjo rizikuoti, paklusdama Maiklui Ozėjui. Jis buvo kur
kas mįslingesnis nepažįstamasis.
Maiklui ėmė sekti aukso kruopelės ir laikas. Jis neišmanė, kaip lai
mėti tą moterį. Matė, kaip ji užsisklendžia nuo jo tą akimirką, kai
74
atveria jam duris. Jis kalbėdavo, o Eindžel žiūrėdavo kiaurai per

jį ir dėdavosi klausanti, bet jis suprato, kad ji nieko negirdi. Tik
laukia, kada baigsis pusvalandis ir ji galės su malonumu liepti jam
išeiti.
Man pakaks aukso dar vienam mėginimui, Viešpatie. Padaryk,
kad ji manęs paklausytų.
Lipdamas laiptais ir dar kartą permąstydamas, ką sakys šį sykį,
susidūrė su rudaplauke mergina. Sumišęs ir atsiprašinėdamas, pa
sitraukė į šalį. Ji uždėjo ranką jam ant plaštakos ir nusišypsojo.
- Šį vakarą netrukdykite Eindžel. Ji sakė, kad aš jums patiksiu
labiau.
Jis įsmeigė į ją akis.
- Ką dar sakė Eindžel?
- Kad perimdama jus padarysiu jai paslaugą.
Maiklas sukando dantis ir nustūmė jos ranką.
- Ačiū, kad pasakėte.
Ir nuėjo koridoriumi. Atsistojęs prie Eindžel durų, stengėsi
nuramdyti pyktį. Jėzau, ar girdėjai? Ką aš čia veikiu? Mėginau.
Žinai, kad mėginau. Ji nenori to, ką jai siūlau. Ką man daryti?
Išvilkti ją iš čia už plauką?
Jis dukart pasibeldė ir tas beldimas garsiai nuaidėjo blausiai ap
šviestame koridoriuje. Ji atidarė duris, dirstelėjo į jį ir tarė:
- Ak. Ir vėl jūs.
- Taip, ir vėl aš. - Jis įžengė vidun ir užtrenkė duris.
Ji kilstelėjo antakius. Įniršęs žmogus gali būti nenuspėjamas ir
pavojingas. O šis gali jai labai pakenkti net visai nesistengdamas.
- Man nesiseka jūsų palenkti, ar ne?
- Aš nekalta, kad veltui švaistote savo auksą, - tyliai atsakė ji. -
Juk įspėjau jus patį pirmą vakarą. Prisimenat? - Eindžel atsisėdo
lovos gale. - Neapgaūdinėjau jūsų.
- Turiu grįžti į slėnį ir nudirbti kelis darbus.
- Aš jūsų negaišinu.
Jo veidas buvo išblyškęs ir griežtas.
- Nenoriu palikti jūsų šioje niūrioje skylėje!
Jam pratrukus, ji sumirksėjo.
75
- Tai ne jūsų reikalas.

- Tą akimirką, kai išvydau jus, tai tapo mano reikalu.
Jos koja ėmė grakščiai švytuoti pirmyn atgal, matuodama
trumpėjantį laiką. Ji miegojo atsimerkusi. Buvo uždara. Gražios
mėlynos akys neįžvelgiamos.
- Regis, vėl šnekate? - Ji ranka prisidengė žiovulį ir atsiduso. -
Kalbėkite toliau. Klausau įdėmiai.
- Ar mano buvimas jus migdo?
Balse išgirdusi susierzinimą, Eindžel suprato, kad jį nervina.
Gerai. Dar truputis, ir jis nebeištvers.
- Buvo ilga, sunki diena. - Ji pasitrynė strėnas. - O tokios šne
kos greitai įgrįsta.
Jis užsiplieskė.
- Jums labiau patiktų, kad atsigulčiau su jumis į lovą, ar ne?
- Bent išeitumėte manydamas, kad galų gale šį tą gavote už
savo auksą.
Maiklo širdis pašėlusiai daužėsi. Jis priėjo prie lango, drebėda
mas iš pykčio ir geidulio. Atitraukęs užuolaidą, pažvelgė laukan.
- Ar jums patinka vaizdas pro jūsų langą, Eindžel? Purvas,
prašmatnūs pastatai, palapinės ir girti vyrai, staugiantys nešvan
kias dainas ir kovojantys dėl išlikimo.
Eindžel Taip ją pavadino pirmąsyk. Kažkodėl ją tas žeidė. Ein
džel suprato, kad pagaliau iš tikrųjų jį suerzino. Ir laukė, kas bus
toliau. Maiklas išrėš savo kalbą, gaus, ko geidžia, ir išeis. Tai bus
visa ko pabaiga. Jai tereikia pasirūpinti, kad jis pro duris neišsineš-
tų dalelės jos.
- O kaip apačioje? - pasišaipė jis. - Gal ten jums labiau patin
ka? - Jis nuleido užuolaidą ir atsigręžė. - Ar jūs pasijuntate galinga
ir valdinga, kai kas vakarą meldžiu jūsų malonės ir palankumo?
- Neprašau to daryti.
- Neprašote? Visai nieko neprašote. Jums nieko nereikia. Jūs
nieko nenorite. Ir nieko nejaučiate. Gal man žingsniuoti korido
riumi į tos rudaplaukės kambarį? Ką? Tos, kuriai pasakėte, kad
gali mane perimti iš jūsų?
Štai koks reikalas. Įžeista jo savigarba.
76
- Tik norėjau pamatyti, kaip jūs šypsodamasis išvažiuojate iš

miesto.
- Norite išvysti mano šypseną? Ištarkite mano vardą.
- Koks jis? Aš pamiršau.
Jis nutempė ją nuo lovos.
- Maiklas. Maiklas Ozėjas. - Nebesitvardydamas rankomis
suėmė jos veidą.
Maiklas.
Prisilietęs prie jos odos, užmiršo, ko atėjęs, ir pabučiavo ją.
- Jau seniai taip reikėjo. - Ji prigludo prie jo, ir jis susijaudino.
Jos rankos ėmė judėti. Maiklas sumojo, kad jeigu jos nesulaikys,
pralaimės ne tik kovą, bet ir visą karą.
Kai ji atsagstė jo marškinius ir po jais pakišo ranką, jis atšoko.
- Jėzau, - tarė. - Jėzau!
Eindžel suglumusi pažvelgė į jį. Sukrėsta ūmai viską suvokė.
- Kaip net iki dvidešimt šešerių metų ištverėte nepažinęs
moters?
Jis atsimerkė.
- Nusprendžiau laukti tos vienintelės.
- Ir manote, kad aš - iš tikrųjų toji vienintelė? - Ji nusijuokė. -
Vargšas kvailys.
Galų gale Eindžel jį įveikė.
Dieve, aš klaidingai supratau. Tai negali būti ta, kurią man
atsiuntei.
Jis gali praleisti likusį gyvenimą mėgindamas priversti ją susi
vokti. Norėjo stverti ją, supurtyti ir išvadinti visiška kvaiša, o ji tik
spoksojo taip pat šypsodamasi, tarsi galų gale būtų jį perpratusi.
Jis buvo paženklintas ir nurašytas.
Maiklas neteko kantrybės.
- Jeigu tik norite, kad šitaip būtų, tebūnie.
Jis trenkė durimis ir nudrožė koridoriumi. Nulipo laiptais,
perėjo kazino, pliaukštelėdamas delnais atlapojo dvivėres duris
ir išėjo. Tada nesustodamas nupėdino tolyn, mat vylėsi, kad nak
ties oras jį nuramins.
77
Maiklai...
Pamiršk! Tiesiogpamiršk, kad prašiau tavęs žmonos! Man ne
labai jos ir reikia.
Maiklai...
Liksiu nevedęs.
Maiklai, mylimasis.
Jis ėjo ir ėjo. Dieve, kodėl ji? Pasakyk. Kodėl ne dorai išauklė
ta mergina, nelytėta iki vestuvių nakties? Kodėl ne dievobaiminga
našlė? Dieve, atsiųsk man paprastų moteriškę, mielų ir ištvermin
gų, tokių, kuri dirbtų su manimi laukuose, artų, sodintų ir imtų
derlių! Tokių, kurios panagės būtų juodos nuo purvo, bet kad tuo
purvu nebūtų užterštas jos kraujas! Tokių, kuri pagimdytų man
vaikų arba jau jų turėtų, jei tavo planuose nėra manųjų. Kodėl
liepi man vesti kekšę?
Tai moteris, kurių tau išrinkau.
Maiklas įtūžęs stabtelėjo.
- Aš nesu pranašas!* - suriko jis temstančiam dangui. - Nesu
vienas tavo šventųjų. Esu tik paprastas žmogus!
Grįžk ir pasiimk Eindžel.
- Iš to nieko nebus. Šįsyk tu klysti.
Grįžk.
- Ji puiki lovoje, tuo neabejoju. Kūniškų malonumų man ne
stigtų, bet daugiau iš jos nesulaukčiau nieko. Ar nori, kad grįžčiau
šito? Niekada neskirs man daugiau nei tą varganą pusvalandį. Aš
einu į tą kambarį su viltimi, bet išeinu nugalėtas. Kur čia regi savo
pergalę? Jai visai nerūpi, ar kada nors vėl mane išvys. Ji stengiasi
mane nustumti kitoms kaip kokį... Ne, Dieve. Ne! Jai tesu dar vie
nas beveidis vyras ilgoje beveidžių vyrų eilėje. Ji negali būti tai, apie
ką galvoji! - Jis iškėlė kumštį. - Ir, žinoma, ne tai, ko tavęs prašiau!
Jis persibraukė rankomis plaukus.
- Ji aiškiai tą parodė. Įsigeidęs galiu ją turėti. Visą, nuo galvos
iki kojų. Tik širdies ne. Esu tik vyras, Dieve! Ar žinai, ką ji verčia
mane jausti?
* Pranašas Ozėjas Dievovaliavedėpaleistuvę. (Čiairtoliauvertėjospastabos.)

78
Prapliupo lietus. Šaltas, smarkus lietus.

Maiklas stovėjo ant tamsaus, purve skendinčio kelio, maždaug
už mylios nuo miestelio, o lietus sruvo jam per veidą. Jis užsimerkė.
- Ačiū, - šiurkščiai tarė. - Labai ačiū. - Jo gyslomis greitai
pulsavo pykčio pritvinkęs kraujas. - Jeigu taip nori mane ataušin
ti, tau nelabai sekasi.
Paklusk mano valiai, mylimasis. Ištraukiau tave iš viena
tvės duobės, iš klampios pelkės ir pastačiau ant uolos. Grįžk
pas Eindžel.
Bet Maiklas gynėsi pykčiu it skydu.
- Nieko nebus. Mažiausiai noriu ir man mažiausiai reikia be
jausmės moters.
Jis vėl leidosi eiti, šį kartą patraukė į vežikų kiemą, kur stovėjo
jo vežimas su arkliais.
- Bjaurus metas keliauti, pone, - tarė vežikų kiemo savinin
kas. - Atslenka audra.
- Ne toks jau blogas, o ši vieta man kelia šleikštulį.
- Ne tik jums, bet ir daugybei kitų.
Maiklas, iškeliaudamas iš miestelio, turėjo pravažiuoti pro Rū
mus. Iš jų sklido girtuoklių juokas ir pianino muzika. Jis nė ne
žvilgtelėjo į jos langą. O kam? Ji turbūt dirba. Vos nukaks į savo
slėnį ir pamirš tą apsėstą merginą, pasijus geriau.
O kitą kartą, kai mels Dievo atsiųsti jam moterį, su kuria galėtų
gyventi, smulkiau apibūdins, kokios norėtų.
Eindžel, stovėdama prie lango, pamatė pravažiuojantį Ozėją. Pa

žino jį iš sugaužtų pečių, mat jis gynėsi nuo pilančio lietaus. Lau
kė, kol jis pažvelgs jos pusėn, deja. Ji žiūrėjo pavymui, kol jis dingo
iš akių.
Ką gi, galų gale jai pavyko jį išvaryti. To ir norėjo nuo pat
pradžių.
Bet kodėl jai taip liūdna? Kodėl nesidžiaugia, kad pagaliau jo
atsikratė? Jis nebesėdės jos kambaryje ir be paliovos netaukš, va
rydamas ją iš proto.
79
Jis galų gale pavadino ją Eindžel. Eindžel! Ji pakėlė virpančią

ranką ir priglaudė prie stiklo. Šaltis įsismelkė į delną ir pasklido
ranka. Priglaudusi galvą prie lango, įsiklausė į barbenantį lietų.
Tas tekšėjimas jai priminė lūšnelę prie dokų ir mirštančios moti
nos šypseną.
Ak, Dieve, aš dūstu. Aš mirštu.
Eindžel ėmė krėsti drebulys ir ji nuleido užuolaidą. Gal tai vie
nintelė išeitis? Mirtis. Jeigu ji mirs, niekas ja nebesinaudos.
Eindžel atsisėdo ant lovos ir prisitraukė kelius prie krūtinės.
Prispaudusi galvą prie kelių, pradėjo linguoti. Kodėl jis turėjo ateiti
pas ją? Ji buvo su viskuo susitaikiusi. Šiaip taip išsiversdavo. Kodėl
jam reikėjo sudrumsti vidinę jos ramybę? Ji sugniaužė kumščius.
Neįstengė nuvyti per lietų nuvažiuojančio Maiklo Ozėjo vaizdo.
Nujautė, kad ką tik praleido paskutinę progą.
Šiandien prieš mane mirtis.
Nes žmogus trokšta išvysti namus,
daugybę metų praleidęs nelaisvėje.
Se n ov ė s Eg i p t o p a pi r us a s
Audra siautėjo daug dienų. Stiklą vagojo lietaus čiurkšlės lyg aša
rų upeliai. Vanduo plovė smėlį ir piešė pavandenijusius išorinio
pasaulio vaizdus. Eindžel dirbo, miegojo ir žvelgė į lūšnas, lento
mis apkaltus pastatus ir suklypusias brezento palapines, kurio
se iki pat aušros negesdavo žibintai. Jokios žalumos. Tik pilki ir
rudi atspalviai.
Dabar Henris tiekia pusryčius, tačiau ji nenorėjo valgyti, be to,
nenorėjo sėdėti su kitomis merginomis ir klausytis jų rietenų ir
skundų.
Lietus sustiprėjo, ėmė pliaupti kaip iš kibiro, o su juo atgijo ir
prisiminimai. Lietingomis popietėmis ji žaisdavo su motina. Kai
imdavo lyti, lūšnelėje taip atšaldavo, kad joje nebūtų ištvėręs joks
pašalietis. Todėl neužsukdavo nė vienas vyras, mat jie šildydavosi
jaukioje smuklėje, su jais ir Rebas. Mama pasisodindavo Sarą ant
kelių ir abi susisupdavo į antklodę. Sarai buvo pradėjusios patikti
audros, nes per jas mama būdavo tik jos. Jiedvi žiūrėdavo, kaip ant
lango stiklo susilieja didžiuliai lašai, išpampsta ir galiausiai suvarva į
upę, tekančią rėmu. Mama imdavo pasakoti apie Saros vaikystę. Tik
apie linksmus dalykus, gerus laikus. Niekada neužsiminė buvusi at
stumta Saros tėvo. Ji apskritai nekalbėdavo apie Aleksą Stafordą.
Bet kai tylėdavo, Sara žinodavo, kad mama vėl viską prisimena ir
sielojasi. Mama ją stipriai apkabindavo, sūpuodavo ir niūniuodavo.
81
- Tau bus kitaip, mieloji, - sakydavo ji ir pabučiuodavo Sarą. -

Viskas bus kitaip. Pamatysi.
Ir Eindžel pamatė.
Ji liovėsi galvojusi apie praeitį. Užskleidė užuolaidą ir atsisė
do prie mažo stalelio, uždengto nėriniuota staltiese. Dar sykį už
gniaužė prisiminimus. Geriau visiška tuštuma nei širdgėla.
Ozėjas nepasirodė. Ir vėl. Ji stipriai užsimerkė, o smulki ran
ka, sugniaužta į kumštį, gulėjo ant kelių. Kodėl vis galvoja apie jį?
Eikite su manimi, tapkite mano žmona. Žinoma, iki tol, kol jam
nusibostų ir jis atiduotų ją kam nors kitam. Panašiam į Hercogą.
Ar į Džonį. Gyvenimas niekada nepasikeis.
Ji atsigulė ant lovos ir prisidengė veidą balsva atlaso paklode. Pri
siminė žmogų, kuris siuvo drobulę virš sustingusio besišypsančio
motinos veido, ir nuliūdo. Kitados joje rusenusi viltis sudužo. Nebu
vo likę nieko, kas būtų padėję jai nepalūžti. Ji po truputį pasidavė.
- Aš ir viena susidorosiu, - tarė ją supančiai tylai ir kone iš
girdo Hercogo juoką: Neabejoju, kad sugebėsi, Eindžel. Kaip ir tą
paskutinį kartą.
Kažkas pasibeldė į duris ir atplėšė ją nuo niūrių prisiminimų.
- Ar galiu užeiti, Eindžel?
Eindžel džiaugsmingai įleido Laki. Ši priminė jai mamą, tik Laki,
norėdama pasijusti laiminga, gerdavo. O mama gerdavo, kad užsi
mirštų. Dabar Laki buvo blaivi, bet nešėsi butelį ir dvi stiklines.
- Paskutiniu metu slapstaisi, - tarė Laki, sėsdamasi ant lovos
greta jos. - Ar gerai jautiesi? Gal sergi ar šiaip negaluoji?
- Aš sveika, - atsakė Eindžel.
- Nepusryčiavai su mumis. - Laki pastatė butelį ir stiklines ant
stalelio prie sienos.
- Kad nesu alkana.
- Bet tu ir prastai miegi. Po akimis tamsūs ratilai. Tau liūdna, ar
ne? - Laki švelniai nubraukė Eindžel plaukus. - Na, taip nutinka
ir geriausioms iš mūsų, net tokiai pabuvusiai kekšei kaip aš. - Laki
patiko Eindžel ir ji nerimavo dėl draugės. Eindžel buvo labai jauna -
ir labai atšiauri. Jai reikėjo išmokti ir pasišaipyti iš to, kokios kortos
jai iškrito. Ji buvo graži, o grožis šiame versle - parankus dalykas.
82
Laki mėgdavo žiūrėti į ją. Eindžel buvo reta gėlė piktžolių darželyje,
ypatinga. Todėl jos ir nemėgo kitos merginos. Ir dar todėl, kad Ein
džel šalindavosi jų draugijos. Ji buvo rami, susitvardanti.
Arti prisileisdavo vienintelę Laki, bet ir jai galiojo tam tikros
taisyklės. Ji galėdavo kalbėti apie bet ką, tik ne apie vyrus ir Dievą.
Ji vis svarstydavo ir klausdavo kodėl. Laki buvo dėkinga Eindžel,
kad leido jai būti savo drauge.
Šiandien Eindžel buvo itin tyli, dailus jos veidas išbalęs ir per
sikreipęs.
- Atnešiau butelį ir dvi stiklines. Ar nori vėl pamėginti išgerti?
Gal šįsyk viskas baigsis ne taip blogai. Mudvi neskubėsime.
- Ne. - Eindžel suvirpėjo.
- Ar tikrai nesergi?
- Gal kiek. - Ji sirgo nuo gyvenimo. - Galvojau apie savo mo
tiną.
Eindžel pirmąsyk užsiminė apie praeitį, ir Laki pasijuto pa
gerbta, kad jai patikėtas toks gardus, nors ir mažas kąsnelis. Vi
soms merginoms Eindžel kilmė buvo didžiulė paslaptis.
- Nežinojau, kad turėjai mamą.
Eindžel kreivai šyptelėjo.
- Tiesą sakant, gal ir neturėjau. Gal tai tik mano vaizduotės
vaisius?
- Juk supranti, jog ne tai turėjau galvoje.
- Suprantu. - Eindžel įsispoksojo į lubas. - Kartais aš pati tuo
stebiuosi.
Ar kada nors buvo namelis, apsuptas gėlių, ar pro jo svetainės
langą dvelkdavo rožėmis? Ar motina iš tiesų kitados juokdavosi,
dainuodavo ir laigydavo su ja po pievas?
Laki palietė jos kaktą.
- Tu karščiuoji.
- Man skauda galvą. Praeis.
- Ar seniai?
- Nuo tada, kai mane pradėjo kamuoti tas ūkininkas.
- Ar jis dar buvo užsukęs?
-Ne.
83
- Manau, jis buvo tave įsimylėjęs. Ar gailiesi, kad neišėjai su juo?

Eindžel įsitempė.
- Ne. Jis - tik vyras, kaip ir visi kiti.
- Ar nori, kad išeičiau?
Eindžel paėmė Laki už rankos ir nebepaleido.
-Ne.
Ji nenorėjo būti viena. Ne dabar, kai mintys sukasi apie praeitį ir,
regis, jų nuvyti nepavyks. Ne tada, kai tegalvoja apie mirtį. Pliaupė
lietus, nepaliaujamas, varginantis lietus. Ji kraustėsi iš proto.
Jos valandėlę sėdėjo tylomis. Laki įsipylė išgerti. Eindžel įsi
tempė prisiminusi, kaip mama gerdavo, norėdama užsimiršti.
Prisiminė mamos sielvartą, kaltės jausmą ir nuolatinę raudą. Pri
siminė Kleo, nusitašiusią ir nuožmią, nirštančią ant gyvenimo ir
vograujančią tikrą tiesą apie vyrus.
Laki nepanėšėjo nei į mamą, nei į Kleo. Buvo linksma, nieko
nevaržoma ir labai plepi. Pažįstami žodžiai liejosi kaip balzamas.
Jeigu Eindžel galėtų klausytis Laki gyvenimo istorijos, gal įstengtų
užmiršti savąją.
- Mano motina pabėgo, kai buvau penkerių, - tarė Laki. - Juk
visa tai jau žinai?
- Papasakok dar kartą.
- Mane priglaudė teta. Garbi dama. Panelė Priscila Lantri. Ji
atsisakė tekėti už puikaus jaunuolio, mat sirgo tėvas ir jam reikėjo
jos pagalbos. Penkiolika metų slaugė tą seną poną, kol šis pasi
mirė. Jo kūnas dar buvo nespėjęs atšalti kape, kai ant jos slenks
čio mane paliko mano mylima motina su rašteliu, kuriame buvo
pakeverzota: „Tai Boni“, o pasirašyta „Saron“. - Laki nusijuokė. -
Tetai Pris nelabai patiko, kad turės auginti vaiką, ypač netikšos
sesers pamestinukę. Visi kaimynai laikė ją šventąja, kad mane pri
globė. - Ji prisipylė dar vieną stiklinę viskio. - Tetulė pažadėjo
mane deramai išauginti, kad netapčiau kaip motina. Jeigu mažiau
siai du sykius per dieną nesušerdavo man rykšte, jai atrodydavo,
kad blogai atlieka savo pareigą. „Rykštė vaiką taiso.“
Laki trenkė butelį ant stalelio ir nuo išraudusio veido nusibrau
kė tamsius plaukus.
84
- Ji gėrė. Bet kitaip nei aš. Viską darydavo tinkamai. Ji tik siurb
čiodavo. Turiu atkreipti dėmesį, ne viskį. Maderą, puikiąją made
rą. Pradėdavo nuo ryto, gurkšt čia, gurkšt ten. Gražioje krištolinė
je taurėje vynas panėšėjo į skystą auksą. O kai užeidavo kaimynai,
ji būdavo maloniai apsvaigusi ir lipšni. - Laki sukikeno. - Jie ma
nydavo, kad ji žaviai švepluoja.
Ji atsiduso ir stiklinėje pasukiojo gintaro spalvos skystį.
- Bjauriausia moteris, kokią teko pažinti. Piktesnė ir už Herco
gienę. Vos svečiai išeidavo pro duris ir nuvažiuodavo karietomis,
ji užsipuldavo mane. - Laki pradėjo elegantiškai mėgdžioti pietie
tišką lėtą žodžių tarseną. - Tu nepadarei reveranso, kai atėjo po
nia Abernati. Paėmei du sausainius nuo padėklo, nors leidau imti
tik vieną. Mokytojas sakė, kad vakar neišsprendei aritmetikos.
Laki išgėrė pusę butelio viskio.
- Paskui ji mane priversdavo sėdėti ir laukti, kol ras tinkamą
gluosnio rykštę. Rykštė turėdavo būti jos smiliaus storio.
Ji pakėlė stiklinę su viskiu prie lempos, pažvelgė per ją ir iš
maukė iki dugno.
- Vieną popietę teta išsiruošė arbatos pas dvasininko žmoną.
Jos ketino aptarti mano įrašymą į panelių akademiją. Jai išėjus,
nukirtau tą medį. Jis suknežino stogą ir įvirto tiesiai į ištaigingąją
jos svetainę. Sutratino visą gražų jos krištolą. Dar jai negrįžus, pa-
sipusčiau padus.
Ji tyliai sukrizeno.
- Kartais pagalvoju: o, kad būčiau palaukusi ir išvydusi jos vei
dą, kai ji parsirado namo. - Laki laikė tuščią stiklinę ir spoksojo
į ją. - O kartais man dingteli: o, kad galėčiau sugrįžti pas ją ir
atsiprašyti. - Ji paėmė butelį ir atsistojo, jos akys buvo apsiblausu-
sios. - Verčiau drošiu į lovą ir nusnūsiu grožio miego.
Eindžel stvėrė jai už rankos.
- Laki, pasistenk tiek negerti. Hercogienė sakė, kad išspirs tave
lauk, jei ir toliau taip girtuokliausi.
- Dėl manęs nesijaudink, Eindžel, - niūriai šyptelėjo Laki. -
Paskutinė naujiena, kurią girdėjau, - kad vienai moteriai čia tenka
dvidešimt vyrų. Persvara aiškiai mano pusėje. Būk atsargi. Mago-
vanas tavęs nekenčia.
85
- Magovanas nevertas nė arkliašūdžio.

- Tiesa, bet Hercogienė jį labai mėgsta, o jis vis kartoja jai, kad
tu tinginė ir akiplėša. Taigi saugokis. Prašau.
Eindžel buvo vis tiek. Argi tai svarbu? Vyrai eis ir eis, mokės
už žaidimus, kol atvyks padorių moterų. Tada ims elgtis taip, kaip
elgdavosi su mama. Prasilenkdami su ja gatvėje, apsimes, kad ne
pažįsta. Doros moterys nusigręš, o vaikai vėpsos į ją ir klausinės,
kas ji, bet gavę antausį nutils. Ji ir toliau turės dirbti, žinoma, tik
sutemus, iki išblės jos grožis ar jos žavesį sugrauš liga.
O, kad ji būtų kaip koks kasėjas, kuris išeina į tyrlaukius ir tenai
pasilieka, medžioja maistą ir susirenčia pastogę. Jam niekada ne
reikia paklusti jokiai gyvai būtybei ir už viską atsiskaityti. Gyventi
vienam tikriausiai rojus.
Ji atsistojo ir nuslinko prie prausyklės. Įsipylusi į dubenį van
dens, nusiprausė veidą, bet nuo šalto vandens geriau nepasijuto.
Ilgai glaudė rankšluostį prie akių. Paskui atsisėdo prie stalelio pa
lei langą ir žvilgtelėjo pro užuolaidą. Gatvėje po savo langu išvydo
stovintį tuščią vežimą ir pagalvojo apie Ozėją. Kodėl dabar užplū
do mintys apie jį?
Ojeigu būčiau iškeliavusi su juo?Ar būtų kas pasikeitę?
Ji prisiminė tą vieną kartą, kai buvo pabėgusi su vyriškiu. Jai
buvo keturiolika, taigi visai nepatyrusi, todėl ir neįžvelgė Džonio
ambicijų. Jis ieškojo maitintojos, o ji norėjo pasprukti nuo Herco
go. Bet galiausiai nė vienas negavo to, ko troško. Ji stipriai užsi
merkė, pagalvojusi apie siaubingą dalyką, kurį padarė Hercogas,
kai juos susigrąžino. Vargšas Džonis.
Ji neblogai gyveno, kol pasirodė tas ūkininkas. Jis panėšėjo į
Džonį. Gundė ją viltimi kaip kokiu masalu. Piešė laisvės vaizdus
ir žadėjo ją suteikti. Ji buvo paliovusi tikėti tuo melu. Ir laisve. Ne
besvajojo apie ją... bet atėjo Ozėjas, ir dabar Eindžel nebeįstengė
išmesti tos laisvės iš galvos.
Ji sugriebė užuolaidą.
- Turiu iš čia ištrūkti. - Jai net nerūpėjo kur. Bet kur.
Eindžel jau buvo uždirbusi tiek aukso, kad būtų išgalėjusi nusi
pirkti mažą namelį ir netrukus mesti šį amatą. Tereikėjo sukaupti
86
A T P E R K A N T I M E I L E
drąsos, nulipti žemyn ir pareikalauti aukso iš Hercogienės. Ji su

prato, kad tai rizikinga, bet jai daugiau buvo nė motais.
Kai ji nulipo laiptais, Pitas, baro šeimininkas, blizgino ir krovė
į kūgį nuzulintas stiklines.
- Labas rytas, panele Eindžel. Ar nori pasivaikščioti? Gal nori,
kad surasčiau Bretą?
Jos drąsa susilpnėjo.
-Ne.
- Alkana? Henris kažką gamina Hercogienei.
Gal nuo valgio praeis šleikštulys? Ji linktelėjo, ir Pitas, metęs
stiklines, išėjo pro duris baro gale. Kai grįžo, tarė:
- Po valandėlės Henris ką nors tau patieks, Eindžel.
Neaukštas, tamsaus gymio prancūzas atnešė padėklą ir atiden
gė lėkštę su kumpiu ir keptomis bulvėmis. Kava buvo drungna.
Jis atsiprašė ir pasiteisino, kad senka atsargos. Kad ir kaip būtų,
Eindžel negalėjo praryti nė kąsnio. Stengėsi, bet maistas strigo
gerklėje. Ji gurkštelėjo kavos mėgindama ja nuplauti baimę, bet
krūtinę slėgė sunkus gumulas.
Pitas sužiuro į ją.
- Kas nors ne taip, Eindžel?
- Ne. Viskas puiku.
Gal dabar ji ir sutvarkys tą reikalą. Atstūmusi lėkštę, Eindžel
atsistojo.
Hercogienės apartamentai buvo pirmame aukšte už kazino.
Eindžel prakaituojančiais delnais stabtelėjo prie sunkių ąžuolinių
durų. Nusišluosčiusi rankas į sijoną ir giliai įkvėpusi, pasibeldė.
- Kas ten?
- Eindžel.
- Įeik.
Hercogienė delikačiai šluostėsi burną, ir Eindžel Drezdeno por
celiano lėkštėje išvydo tai, kas buvo panašu į omletą su sūriu. Vie
nas kiaušinis atsiėjo du dolerius, o sūrio buvo labai sunku gauti už
bet kokią kainą. Ji net negalėjo prisiminti, kada paskutinį sykį valgė
kiaušinį. Apgavikė karvė. Sukilus apmaudui, Eindžel padrąsėjo.
Hercogienė nusišypsojo.
87
- Kodėl nemiegi? Atrodai siaubingai. Ar tave kas nors slegia?

- Jūs verčiate mane pernelyg sunkiai dirbti.
- Nesąmonė. Tik tu ir vėl neturi tam ūpo.
Ji palygino gražiai krintantį raudono šilko chalatą. Jis ne itin
slėpė lašinių rinkes ant liemens. Hercogienės skruostai buvo pu
tlūs, jai buvo išaugęs pagurklis. Žylančius plaukus prilaikė rausvas
kaspinas. Tikra baidyklė.
- Sėskis, brangioji. Matau, tavo galvoje sukasi nemalonios
mintys. Bretas sakė, kad nenulipai pusryčiauti. Gal nori ko nors
užkąsti? - Hercogienė tingia ranka kilniaširdiškai mostelėjo į pin
tinėlę su apskritomis akytomis bandelėmis.
- Noriu savo uždirbto aukso.
Tai išgirdusi Hercogienė lyg ir nė kiek nenustebo. Nusijuokė ir
pasilenkė į priekį, norėdama įsipilti kavos. Šliūkštelėjo ir grietinė
lės. Eindžel pasvarstė, iš kur jos gavo ir kiek ji kainavo. Hercogienė
pakėlė dailų puodelį ir gurkštelėjo, per kraštelį įdėmiai nužiūrinė-
dama Eindžel.
- Kodėl jo įsigeidei? - paklausė tarsi tik iš smalsumo.
- Nes jis mano.
Hercogienė metė į ją mandagų, linksmą, motiniškai pakantų
žvilgsnį.
- Įsipilk kavos, ir mudvi pasišnekėsime.
- Nenoriu kavos ir nenoriu apie tai šnekėtis. Noriu savo aukso
ir noriu dabar.
Hercogienė kilstelėjo galvą.
- Galėtum prašyti kiek mandagiau. Ar vakar vakare tave suer
zino koks klientas? - Eindžel neatsakė, Hercogienė prisimerkė ir
pastatė puodelį ant lėkštutės. - Kam tau reikia to aukso, Eindžel?
Ar čia yra ką pirkti? Dar blizgučių? - Jos mina buvo linksma, bet
žvilgsnis įspėjantis. - Sakyk, ko nori, ir aš pasistengsiu, kad turė
tum. Žinoma, jeigu tai nebus koks nors neįmanomas dalykas.
Kaip kiaušiniai ir grietinėlė. Kaip laisvė.
- Aš noriu turėti namelį, - tarė Eindžel.
Hercogienės veidas persimainė, pajuodo.
- Kad galėtum pradėti savo verslą? Tau sukilo ambicijos, bran
gioji?
- Jums tikrai nebūsiu varžovė. Gyvensiu už šimto mylių. Tik

noriu išeiti. Gyventi viena.
Hercogienė atsiduso ir įsmeigė į ją gailesčio kupiną žvilgsnį.
- Eindžel, tokios kvailos mintys aplanko mus visas. Jomis ne
kvaršink man galvos. Tu negali išeiti. Per vėlu. - Ji pasilenkė ir vėl
padėjo puodelį su lėkštute. - Juk gerai tavimi rūpinuosi? Jei turi
pagrįstų skundų, be abejonės, išklausysiu, bet negaliu tavęs taip
paprastai paleisti. Tai laukinis kraštas. Viena nebūsi saugi. Gražiai
vienišai merginai gali nutikti visokių baisybių. - Jos akys sužibė
jo. - Reikia, kad tave kas nors prižiūrėtų.
Eindžel kryptelėjo smakrą.
- Bet kada galiu nusisamdyti sargybinį.
Hercogienė tyliai susijuokė.
- Tokį kaip Bretas? Vargu ar jis tau patinka taip kaip man.
- Galėčiau ištekėti.
- Ištekėti? - Hercogienė nusikvatojo. - Tu? Ak, visai įdomu.
- Man pasipiršo.
- O, neabejoju, kad pasipiršo. Net tavo girtuoklei bičiulei Laki
piršosi ne vienas, bet ji ganėtinai išmintinga ir supranta, kad iš to
nieko neišeitų. Vyrai nenori į žmonas kekšės. Vyrai pliurpia vi
sokias kvailystes, kai jaučiasi vieniši ir geidžia moters, o aplinkui
nieko nėra. Na, bet greitai atgauna protą. Be to, tai tau nepatiktų.
- Bent dirbčiau tik vienam.
Hercogienė nusišypsojo.
- Ar norėtum skalbti purvinas šiltas apatines vyro kelnes, vir
ti jam valgį ir kuopti jo naktipuodį? Norėtum visai tai daryti, o
paskui dar atsiduoti jam, kada tik įsigeis? Kaip tau patiktų? O gal
manai, kad jis leis tau drybsoti kiaurą dieną, nes viskuo pasirūpins
tarnai? Kitame krašte gal tau ir pasisektų. Bet ne čia, Kalifornijoje,
ir tikrai ne dabar. Bus protingiau likti ten, kur esi.
Eindžel tylėjo. Hercogienės burna persikreipė.
- Tavo bėda ta, kad per daug galvoji apie save, Eindžel. - Ji pa
purtė galvą. - Kartais jūs, merginos, verčiate mane jaustis taip, lyg
terliočiausi su išlepusiais vaikais. Gerai, brangioji. Gal aptarkime
tavo nedidelio vizito tikslą? Kiek nori? Trisdešimties procentų?
- Tiek, kiek uždirbau. Tučtuojau.
89
Hercogienė sunkiai atsiduso.

- Ką gi, jeigu taip nori, tebūnie. Bet turėsi palaukti. Tavo dalį
investavau.
Eindžel sėdėjo labai tyliai. Nusivylimas ir pyktis didėjo. Ji su
gniaužė rankas.
- Tada atsiimkite ją. Žinau, kad jūsų seife aukso į valias, todėl
galite atsiskaityti su manimi. - Ji mostelėjo į pailgą lėkštę. - Jūs
išgalite nusipirkti kiaušinių, sūrio ir grietinėlės. - Ji sudėjusi ran
kas padarė taurės formą. - Tikiuosi štai šitokio dydžio kapšelio.
Vienas vyrų, kuriuos pas mane atsiuntėte aną vakarą, buvo finan
sininkas ir šį tą man apskaičiavo.
Hercogienė sužiuro į ją.
- Mano brangioji, kalbi kaip nedėkinga kvailė. - Ji atsistojo, jos
orumas buvo įžeistas. - Pamiršai, ką dėl tavęs padariau. Kai pra
dėjome šią nedidelę operaciją, kainos buvo kitokios. Nieko neliko.
Tavo drabužiai labai brangūs. Juk supranti, kad šiame kasėjų mies
telyje šilkas ir nėriniai - retenybė. Be to, tavo maistas kainuoja dar
daugiau. O už šį pastatą taip pat reikia mokėti!
Eindžel apmaudas ir kartėlis buvo seniai užgožę baimę ir svei
ką protą.
- Ar aš esu pasirašiusi kokius nors popierius?
Hercogienė žioptelėjo.
- Ką tu pasakei?
- Girdėjote. Ar esu kur nors pasirašiusi? - Eindžel nebesitvar-
dydama taip pat atsistojo. - Jūs pilate grietinėlės į kavą, pusryčių
valgote kiaušinių ir sūrio. Rengiatės šilkais ir nėriniais. Net geriate
iš puikaus porceliano puodelio. - Ji paėmė puodelį ir tėškė į sie
ną. - Kiek vyrų turiu patenkinti, kad jūs galėtumėte prisikimšti
kaip kiaulė ir rengtis kaip juokinga karalienės parodija? Iš kur ta
Hercogienė? Kokia Hercogienė? Jūs niekas, tik nutukusi sena pa
leistuvė, kurios nebegeidžia joks vyras!
Hercogienės veidas išbalo iš pykčio.
Eindžel širdis daužėsi vis smarkiau. Ji neapkentė Hercogienės.
- Už mane imate daugiau nei keturias uncijas aukso. Koks da
bar mokestis? Šešios uncijos? Aštuonios? Iki šiol uždirbau tikrai
daug, todėl galiu iš čia išeiti.
90
- O jeigu ne? - labai tyliai paklausė Hercogienė.

Eindžel pakėlė smakrą.
- Na, sumani mergina gali iš tikrųjų neblogai užsidirbti.
Hercogienė labai susikaupė.
- Sumaniai merginai net nešautų į galvą šitaip su manimi
kalbėti.
Eindžel pajuto pavojų ir suprato, ką padariusi. Susmuko ant
kėdės, rodėsi, širdis iššoks iš krūtinės.
Hercogienė priėjo prie jos ir palietė plaukus.
- O aš tiek dėl tavęs padariau, - liūdnai tarė. - Nejaugi ne
beprisimeni pirmųjų savaičių San Fransiske? - Ji suėmė Eindžel
smakrą ir kilstelėjo veidą. - Kai tave išvydau, buvai išgražinta
gana bjaurių mėlynių. Lindėjai šlykščioje lūšnoje ir beveik badmi-
riavai. - Jos pirštai skaudžiai suspaudė smakrą. - Ištraukiau tave
iš purvo ir paverčiau žmogumi. Čia gyveni kaip princesė. - Ji at
leido gniaužtus.
- Kieno princesė? - niūriai paklausė Eindžel.
- Tu labai nedėkinga. Manau, Bretas neklydo. Išlepai dėl ypa
tingo elgesio su tavimi.
Eindžel krėtė drebulys. Neprotingai prasiveržęs įtūžis išgaravo.
Ji paėmė Hercogienės ranką ir prispaudė prie šalto savo skruosto.
- Prašau. To nebegaliu tverti. Turiu iš čia ištrūkti.
- Gal tau reikia permainos? - pasvarstė Hercogienė, glostyda
ma jai plaukus. - Leisk pagalvoti. Lipk į viršų ir pailsėk. Pasišne
kėsime vėliau.
Eindžel pakluso. Atsisėdusi savo lovos kojūgalyje, ėmė laukti.
Kai nepasibeldęs įžengė Magovanas, Eindžel viską suprato. Atsi
stojo ir atsitraukė nuo jo, kai jis tyliai uždarė duris.
- Hercogienė sakė, kad ką tik jai visko prikalbėjai. Ką gi, ba
landėle, dabar mano eilė truputėlį šnektelėti. Kai baigsiu, tapsi
nuolanki kaip Mei Ling. O aš pasismaginsiu. Jau labai seniai to
laukiau. Juk žinai?
Eindžel dirstelėjo į uždarytą antro aukšto langą, tada jos žvilgs
nis nukrypo į užrakintas duris.
- Nuo manęs nepaspruksi. - Jis nusivilko juodą paltą.
9i
Eindžel sužaibavo akimis į aukštą juodbruvą vyriškį juodu va

kariniu kostiumu. Ir staiga suvokė, kad neturi jokios išeities, ji ne
turi. Niekada neturėjo ir neturės. Kad ir kur pasisukdavo, kad ir ką
pamėgindavo, įkliūdavo į vis baisesnius spąstus.
- Nesijaudink. Nepaliksiu jokių matomų žymių. Šįvakar dirb
si, nori to ar ne.
Ją užliejo beviltiškas įniršis. Ji prisiminė viską, ką patyrė nuo
vaikystės lūšnelėje prie dokų iki dabar, šiame kambaryje. Ir nie
kada nebus geriau. Tik to ji tegalėjo tikėtis iš gyvenimo. Pasaulyje
knibždėte knibžda hercogų, hercogienių, magovanų ir vyrų, besi
rikiuojančių eilėje už jos durų. Ji visada bus jų vergė, jie naudosis
ja ir pelnysis iš jos kūno.
Eindžel matė vienintelę išeitį.
Gal visada žinojo, kad kito būdo nėra. Ji tai jautė kambaryje
kaip kokią gyvą būtybę, jėgą, stovinčią šalia jos, tamsią ir viliojan
čią. Galų gale buvo pasirengusi jai pasiduoti. Keletas taiklių, siu
tinančių žodžių, ir Magovanas ją pribaigs. Pagaliau ji taps laisva,
laisva amžiams.
Išvydęs jos miną, Magovanas susiraukė, bet jai buvo vis tiek. Ji
nebebijojo ir šyptelėjo jam.
- Kas tau?
Eindžel akys linksmai blizgėjo ir ji pratrūko juoku.
- Iš ko juokiesi?
- Iš tavęs, milžine. Hercogienės kambarinio šunyčio.
Ji ėmė dar labiau kvatoti, matydama suglumusį jo veidą. Jos
juokas smarkėjo ir jos pačios ausyse skambėjo keistai ir gyvai.
Buvo smagu, nepaprastai smagu. Kodėl ji to nesuprato anksčiau.
Visas jos gyvenimas tebuvo didžiulis pokštas. Net kai Magovanas
priėjo prie jos, ji negalėjo susilaikyti iš to nesijuokusi. Ir net gavusi
pirmą smūgį, paskui antrą. Net ir trečią.
Kai Magovanas smogė ketvirtą kartą, Eindžel ausyse suriau
mojo žvėris.
v
Prisiekiu visada būti tau ištikimas:

kai laimė lydės ar vargas suspaus,
kai sveikata tvers ar ligos suims,
visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu.
M aldynas
Maiklas niekaip negalėjo užmiršti Eindžel. Jis stengėsi pasinerti į

darbą, bet vis susizgribdavo galvojąs apie ją. Kodėl ta mergina šitaip
neduoda jam ramybės? Kodėl kirba nuojauta, kad kažkas atsitiko?
Jis kasdien triūsdavo iki sutemų, o paskui įsitaisydavo prie židinio,
kankinamas minčių apie ją. Liepsnose regėdavo jos veidą, kuris jį
viliojo. Be abejonės, į pragarą. O gal jau šiek tiek jo paragavo?
Jis prisiminė liūdesį, dvelkiantį nuo Eindžel, kai ji ėjo pro šalį
tą pirmą dieną, bet paskui sau priminė, kokia ji - tikra kietaširdė.
Prisiekė daugiau pas ją negrįšiąs, ir tai kartodavo kiekvieną naktį
prieš užmigdamas. Deja, Eindžel jį persekiodavo ir sapnuose. Jis
negalėjo nuo jos pabėgti. Ji šokdavo priešais jį kaip Salomėja kara
liaus Erodo akivaizdoje. Jis ištiesdavo jai ranką, o ji atsitraukdavo,
erzindama jį. Tu geidi manęs, ar ne, Maiklai? Tai sugrįžk. Sugrįžk.
Po kelių dienų jo sapnai virto košmarais. Eindžel nuo kažko
bėgo. Jis ją vijosi, šaukdamas, kad sustotų, bet ji lėkė toliau, kol
pribėgo bedugnės kraštą. Tada atsisukusi pažvelgė į jį, o vėjas
plaikstė auksinius plaukus aplink išblyškusį jos veidą.
Mara, palauk!
Ji nusigręžė, plačiai išskėtė rankas ir nušoko.
Ne! Maiklas stryktelėjo iš miego, išpiltas prakaito. Jo krūtinė
kilnojosi, o širdis taip daužėsi, kad net visas kūnas virpėjo. Dre
bančiomis rankomis persibraukė plaukus.
93
- Jėzau, - sušnabždėjo jis tamsai. - Jėzau, išvaduok mane

nuo šito.
Kodėl ji taip dažnai jam rodosi?
Maiklas atsikėlė, atidarė duris ir sunkiai atsišliejo į staktą. Vėl
lijo. Jis nusikamavęs užsimerkė. Jau daug dienų nesimeldė.
- Būčiau paskutinis kvailys, jei grįžčiau, - garsiai tarė. - Kvai
lys. - Jis vėl įsmeigė akis į tamsų verkiantį dangų. - Bet tu juk to
nori, Dieve? Ir nė neketini duoti man ramybės, kol to nepadarysiu.
Jis sunkiai atsiduso ir pasitrynė sprandą.
- Kažin ar ką nors pešiu, bet keliausiu pas ją, Dieve. Tai man
visai nepatinka, tačiau paklusiu tavo norui.
Galų gale vėl atsigulęs, kietai užmigo ir pirmąsyk po daugybės
dienų nieko nesapnavo.
Rytą dangus buvo išsigiedrijęs. Maiklas prikrovė vežimą ir pa
kinkė arklius.
Tą vėlyvą popietę atkakęs į Per e Daisą, dirstelėjo į Eindžel lan
gą. Užuolaidos buvo užtrauktos. Jam ėmė timpčioti žandikaulio
raumenį, pilvą nusmelkė smarkus skausmas. Tikriausiai ji dirba.
Viešpatie, tu prisakei vykdyti tavo valią, ir aš labai stengiuo
si tai padaryti. Argi turi taip skaudėti? Man reikia moters, ir aš
laukiau, ką tu parinksi. Kodėl man skyrei šią? Kodėl grįžau į šią
gyvenvietę ir žvelgiu į jos langą, o širdis daužosi? Ji visai nenori
turėti su manimi reikalą.
Maiklas, susimetęs į kuprą, nudardėjo pagrindine gatve pas
krautuvininką parduoti prekių. Jam reikėjo aukso, kad galėtų pa
tekti į viršutinį Rūmų aukštą. Sustojęs prie Hoksčaildo krautuvės,
iššoko iš vežimo ir užlipo laipteliais. Lange bolavo raštelis. Užda
ryta. Maiklas vis tiek smarkiai pasibeldė. Viduje Hoksčaildas pra
trūko tokiais keiksmais, kad jie būtų atėmę žadą ir užgrūdintam,
šalto ir karšto regėjusiam jūreiviui. Kai krautuvininkas atlapojo
duris, jo pyktis dingo.
- Maiklai! Kur buvai dingęs? Jau daug savaičių nebeturiu kuo
prekiauti, o tavęs nė kvapo. - Nesiskutęs, gerokai kauštelėjęs, išsi-
pešusiais marškinių skvernais Džozefas išėjo laukan apžiūrėti ve
žimo. - Visko atvežei. Ačiū Dievui. Ir nesvarbu, ar prekės apniktos
vabzdžių, ar supuvusios. Paimsiu visas iki vienos.
94
- Man patinka dirbti su tokiu žmogumi kaip tu, - šyptelėjo

Maiklas. Jis iškrovė dėžes ir ėmė jas nešioti, griebdavo išsyk po
dvi. - Atrodai baisiai. Sergi?
Džozefas nusijuokė.
- Per daug maukiu. Ar skubi? Gal turi laiko pasišnekėti?
- Šį kartą ne.
- Ketini visą atlygį vėl išleisti Rūmuose? Juk tai tikra visą vyrų
bėda? Moters geismas.
Maiklui sustingo žandikaulis.
- Iš kur tiek daug žinai apie mano reikalus?
- Buvo nesunku sužinoti, kai paskutinį sykį tryneisi miestelyje
keturias dienas. - Hoksčaildas metė į Maiklą žvilgsnį, tyliai švilp
telėjo ir prašneko apie ką kita. - Maždaug už trijų mylių upe aukš
tyn aptiktas naujas telkinys. - Jis išklojo smulkmenas. - Pabirus
šitiekai aukso kruopelių, galiu padidinti kainas.
Maiklas pastūmė ant prekystalio paskutinę dėžę. Turbūt ir Ein-
džel kainuoja brangiau.
Hoksčaildas atsiskaitė su Maiklu. Tada pasikasė žilstelėjusį
skruostą. Šiaip Maiklas būdavo linkęs šnekėtis, bet šiandien atro
dė labai paniuręs.
- Ar nusipirkai galvijų?
- Dar ne.
Per aną apsilankymą visą sunkiai uždirbtą auksą surijo Eindžel
merginimas. Maiklas uždarbį susibėrė į diržą.
- Sklinda gandai, kad Eindžel jau kurį laiką nebedirba, - tarė
Džozefas.
Užteko vien išgirsti jos vardą. Tarsi būtų gavęs smūgį į pa
širdžius.
- Ar ji užsitarnavo šiek tiek poilsio?
Džozefas kilstelėjo antakius. Tokie žodžiai buvo visai nebūdin
gi Maiklui. Tikriausiai vyrukas rimtai įsimylėjęs ir labai įskaudin
tas. Purtydamas galvą, krautuvininkas padarė grimasą.
- Ai, neverta apie ją ir kalbėti.
Jis išlydėjo Maiklą iš parduotuvės ir pažiūrėjo, kaip šis įšoko į
vežimą.
95
- Nuo ano trečiadienio miestelis turi pastorių. Jei norėtum jo

pasiklausyti, jis pamokslauja „Aukso grynuolio“ smuklėje.
Maiklas, galvodamas apie Eindžel, čiupo vadeles.
- Pasimatysim po kelių savaičių.
- Verčiau truputį pailsink arklius. Atrodo, iki čia juos smarko
kai varei.
- Tučtuojau suku į vežikų kiemą.
Maiklas atsisveikindamas palietė skrybėlę ir nubildėjo pagrin
dine gatve. Duos kyšį ir skubiai susiderės, kad šįvakar galėtų susi
tikti su Eindžel. Du darbinius arklius ir vežimą palikęs pas Mak-
fersoną, nužingsniavo į miestelio centrą išsinuomoti kambario
viešbutyje, kuris stovėjo kitoje gatvės pusėje prieš Rūmus. Maiklui
pirmąkart knietėjo nusitašyti iki žemės graibymo. Bet, užuot nu
sitašęs, leidosi į ilgą pasivaikščiojimą. Jam reikėjo laiko susitvar
dyti ir apgalvoti, ką sakys Eindžel.
Jis grįžo temstant, deja, visai neaprimęs. Prie „Aukso grynuo
lio“ smuklės susibūrusi minia klausėsi naujo pamokslininko, kuris
šūkavo, kad išmušė Apokalipsės valanda. Maiklas stabtelėjo mi
nios pakrašty ir ėmė klausytis. Sykį žvilgtelėjo į Eindžel langą, ten
siluetas atsitraukė į šešėlį.
Jis turi nueiti ir susitarti su Hercogiene. Vos apie tai pagalvojus,
suspurdėjo širdis ir išpylė prakaitas. Dar mažumėlę luktelės.
Kažkas palietė nugarą ir atsigręžęs jis pamatė vyresnę moterį,
spoksančią į jį krauju pasruvusiomis akimis. Ji buvo tamsiais gar
banotais plaukais, vilkėjo apspurusia ryškiai žalia suknele su gilia
iškirpte.
- Aš Laki, - pasakė ji. - Eindžel draugė. - Ji buvo girta, neaiš
kiai vebleno žodžius. - Pamačiau jus iš anapus gatvės. - Ji link
telėjo į Rūmus. - Jūs esate tas vyriškis, ar ne? Tas, kuris nuolat
prašėte Eindžel „eiti kartu“?
Jame plykstelėjo pyktis nelygu kokia ugnis.
- Ką dar ji jums sakė?
- Neširskit, pone. Tik eikit ir vėl jos to paprašykit.
- Ar ji jus čia ir pasiuntė?
Gal Eindžel juokiasi iš jo, lindėdama už užuolaidos.
96
- Ne. - Moteris smarkiai papurtė galvą. - Eindžel niekada nie

ko neprašo. - Jos akys paplūdo ašaromis ir ji nusišluostė nosį ska
ra. - Ji net nežino, kad šnekuosi su jumis.
- Ką gi, ačiū, Laki, bet kai paskutinį sykį ją mačiau, ji nekantra
vo, kad kuo greičiau išsinešdinčiau pro duris, ir aiškiai vylėsi, jog
daugiau nepasirodysiu.
Laki sužiuro į jį.
- Ištraukit ją iš tenai, pone. Net jei jums vis tiek, jeigu Eindžel
ir neberūpi. Tik išvežkit ją.
Staiga sunerimęs, Maiklas stvėrė nusisukusiai Laki už rankos.
- Kas jai? Ką mėginate man pasakyti?
Laki vėl nusibraukė nosį.
- Daugiau negaliu pasakoti. Turiu eiti, kol manęs nepasigedo
Hercogienė.
Ji perėjo gatvę, bet, užuot įėjusi pro pagrindines duris, nėrė už
pastato.
Maiklas pakėlė akis į Eindžel langą. Kažkas atsitiko. Kažkas
baisaus. Jis nuskubėjo per gatvę ir įžengė pro dvivėres duris. Vidu
je buvo beveik tuščia, tik du vyrai pliekė kortomis ir gėrė. Laiptų
apačioje nesimatė sargybinio, kuris gal būtų galėjęs jam sukliudyti
patekti į antrą aukštą. Koridorius buvo tamsus ir tylus. Per tylus.
Iš Eindžel kambario išėjo vyriškis, o su juo ir Hercogienė. Ji pir
moji pastebėjo Maiklą.
- Ką čia veikiat? Be mano žinios niekam neleidžiama patekti
viršun!
- Noriu pamatyti Eindžel.
- Šiandien ji nedirba.
Jis žvilgtelėjo į juodą lagaminėlį, kurį vyriškis nešėsi rankoje.
- Kas nutiko?
- Nieko, - atkirto Hercogienė. - Tik Eindžel kelias dienas ilsi
si. Dabar drožkit iš čia.
Ji mėgino užstoti kelią, bet Maiklas ją nustūmė ir įsiveržė į
kambarį. Hercogienė čiupo jam už rankos.
- Atstokit nuo jos! Daktare, sulaikykit jį!
Daktaras metė į ją šaltą žvilgsnį.
- Ne, ponia. Aš to nedarysiu.
97
Maiklas pripuolė prie lovos ir išvydo ją.

- O maloningasis Dieve...
- Tai Magovano darbas, - tyliai pratarė daktaras Maiklui už
nugaros.
- Aš nekalta! - traukdamasi atatupsta ėmė teisintis Hercogie
nė, mat ją išgąsdino Maiklo veidas. - Nekalta!
- Ji teisi, - pasakė daktaras. - Jeigu Hercogienė nebūtų atėjusi,
jis tikriausiai būtų ją užmušęs.
- Gal dabar nešdinkitės ir duokit jai ramybę? - nerimo Her
cogienė.
- Gerai, aš išeisiu, - atsakė Maiklas. - Bet drauge pasiimsiu ir ją.
Eindžel pažadino kažkieno prisilietimas. Hercogienė vėl garsiai šau

kė. Eindžel troško tamsos. Norėjo nieko nejausti, niekada nebejaus
ti, bet čia kažkas buvo, ir taip arti, kad ji juto jo kvėpavimo šilumą.
- Pasiimsiu tave namo, - tarė švelnus balsas.
- Puiku, kad norit ją išsivežti. Suvyniosiu kaip dovaną, - pasa
kė Hercogienė. - Bet pirmiausia man sumokėsit.
- Moterie, argi neturi nė trupučio padorumo? - pasigirdo kito
vyriškio balsas. - Šiai merginai pasiseks, jeigu liks gyva...
- Ak, ji ištvers. Ir nežiūrėkite į mane taip iš aukšto! Aš pažįstu
Eindžel. Ji tikrai liks gyva. O jis negali jos gauti už dyką. Ir dar šį
tą pridursiu. Ji pati prisiprašė. Ši raganaitė puikiai suprato, ką da
ranti. Išvedė Bretą iš kantrybės. Nuo tada, kai ištraukiau ją iš San
Fransisko purvo, kėlė man vien rūpesčius.
- Galite pasiimti savo auksą, - prabilo balsas, ištempęs ją iš
tamsos. Bet dabar jis buvo griežtas. Piktas. Gal ji vėl ką nors iškrė
tė? - Bet eikite iš čia, kol nepadariau to, ko paskui gailėsiuos.
Durys užsitrenkė. Eindžel galva plyšo iš skausmo ir ji sudejavo.
Išgirdo šnekantis du vyrus. Vienas kreipėsi į ją:
- Prieš mums paliekant šią vietą, noriu tave vesti.
Vesti? Ji unkščiodama sukrizeno.
Kažkas paėmė jai už rankos. Iš pradžių ji pamanė, kad Laki, bet
Laki plaštaka buvo švelni ir maža. O ši - didžiulė ir sunki, jos oda
šiurkšti, nusėta nuospaudų.
- Tik pasakyk „taip“.
Ji sutiktų tekėti ir už šėtono, jeigu tai padės pasprukti iš
Rūmų.
- Kodėl gi ne? - išstenėjo ji.
Ji lėtai plaukė skausmo ir tylių balsų, kurių buvo pilnas kam
barys, jūroje. Čia buvo Laki, daktaras ir tas kitas vyras. Jo balsas
buvo labai pažįstamas, bet ji vis dar negalėjo jo prisiminti. Eindžel
pajuto, kaip kažkas užmovė žiedą ant piršto. Jos galva buvo atsar
giai kilstelėta ir jai buvo sugirdyta kartaus skysčio.
Laki suėmė jos ranką.
- Jie ruošia vežimą, kad jis galėtų tave vežtis namo. Visą ke
lią miegosi, nes gavai opijaus tinktūros. Nieko nepajusi. - Laki
perbraukė jai per plaukus. - Dabar esi tikrai ištekėjusi moteris,
Eindžel. Jis buvo pasikabinęs ant kaklo grandinėlę su vestuviniu
žiedu. Sakė, kad jis buvo jo motinos. Jo motinos, Eindžel. Jis už
movė tau ant piršto savo motinos tuoktuvių žiedą. Ar girdi mane,
mieloji?
Eindžel magėjo paklausti, už ko ji ištekėjo, bet argi svarbu?
Skausmas pamažu slopo. Ji buvo labai pavargusi. Gal pagaliau
mirs? Tada viskas būtų baigta.
Butelis dzingtelėjo į stiklinę. Laki vėl gėrė. Eindžel girdėjo ją
verkiant ir silpnai spustelėjo Laki ranką. Ši padarė tą patį ir tyliai
sukūkčiojo.
- Eindžel. - Ji paglostė jai plaukus. - Ką pasakei, kad Bretas
tave šitaip sužalojo? Norėjai, kad jis tave užmuštų? Ar gyvenimas
iš tikrųjų toks blogas? - Ji vis glostė Eindžel plaukus. - Laikykis iš
paskutiniųjų. Nepasiduok.
Eindžel nugrimzdo į jaukią tylą, o Laki padrikai vapėjo toliau:
- Pasiilgsiu tavęs, Eindžel. Kai gyvensi savo namelyje, apraiz
gytame vijoklinių rožių, retsykiais prisimink mane, gerai? Neuž
miršk savo senos bičiulės Laki.
wtirikas
Mirštu iš troškulio prie šaltinio.

Ka r o l i s O r l e a n i e t i s
Eindžel iš lėto pakirdo, nes nosį kuteno gardus gaminamo valgio

kvapas. Mėgino atsisėsti, bet aiktelėjo iš skausmo.
- Nepersistenk, - nuramino vyriškas balsas ir kažkas, stipria
ranka prilaikydamas pečius, švelniai ją pasodino. Ji pajuto, kad
už jos buvo užkišta atrama nugarai ir galvai. - Svaigulys netru
kus praeis.
Jos akys buvo labai užtinusios, beveik negalėjo prasimerkti. Ji
vos įžiūrėjo vyriškį, apsiavusį auliniais batais, mūvintį šiurkštaus
audinio darbinėmis kelnėmis ir vilkintį raudonais marškiniais. Jis
buvo palinkęs virš ugnies ir maišė didžiulį geležinį puodą.
Pro langą priešais ją sruvo ryto šviesa, nuo kurios gėlė akis. Ji
buvo namelyje, ne ką didesniame už jos kambarį Rūmuose. Storų
medinių lentų grindys, židinys iš įvairiaspalvių akmenų. Eindžel
blankiai matė stalo prie lovos kontūrus, keturias prikrautas len
tynas, krėslą iš gluosnio, komodą ir didžiulį juodą lagaminą, ant
kurio buvo sudėtos antklodės.
Vyriškis priėjo ir atsisėdo ant lovos krašto.
- Ar pajėgtum šį tą suvalgyti, Mara?
Mara.
Eindžel įsitempė. Prisiminė įvykių nuotrupas... Magovano
smūgius, aplink ją skambančius balsus, kažką klausiant jos, ar ji...
100
Krūtinėje sutuksėjo širdis. Ji pačiupinėjo pirštus - ant vieno

buvo žiedas. Jai ėmė dar labiau smilksėti galvą. Eindžel tyliai nusi
keikė. Ir kodėl iš visų vyrų turėjo būti jis.
- Tai elnienos troškinys. Tikriausiai esi alkana.
Ji prasižiojo, norėdama pasakyti, kur jis turėtų jį susikišti, bet
žandikaulį nusmelkęs skausmas ją nutildė. Ozėjas atsistojo ir nu
žingsniavo prie ugnies. Kai vėl prisėdo šalia jos, rankose laikė du
benį ir šaukštą. Ji suprato, kad ketina ją pamaitinti. Tyliai suveble
nusi kažką vulgaraus ir bjauraus, Eindžel bandė nusisukti, tačiau
net ir toks paprastas judesys pasirodė esąs per sunkus.
- Džiaugiuosi, kad jautiesi geriau, - sausai pasakė jis. Sučiaup
dama lūpas, ji atsisakė valgyti. Bet skrandis išdavikiškai sugurgė. -
Numalšink tą baisų alkį, Mara. Tada galėsi grumtis su tuo tariamu
įsilaužėliu prie tavo durų.
Ji pakluso. Labai norėjo valgyti. Už skystą mėsos ir daržovių
košę, kurią jis su šaukštu įkišo jai į burną, nieko gardesnio ne
buvo ragavusi, kad ir kokie buvo Henrio patiekalai. Tvinkčioji
mas galvoje apmalšo. Jai siaubingai skaudėjo žandikaulį, o ranka
buvo parišta.
- Tau išnarintas petys, - paaiškino Maiklas. - Sulaužyti keturi
šonkauliai, įskilęs raktikaulis, sukrėstos smegenys. Daktaras neži
nojo, ar nėra kokių nors vidinių sužalojimų.
Eindžel stengėsi atsisėsti, bet ją nusmelkė skausmas, ir nuo
smilkinių ėmė lašėti prakaitas. Ji prabilo lėtai ir sunkiai.
- Taigi galų gale mane gavote. Jums pasisekė. Ar tai namai?
- Taip.
- Kaip čia patekau?
- Mano vežimu. Džozefas skubiai padėjo man surišti hamaką,
kad galėčiau išnešti tave iš Rūmų.
Ji žvilgtelėjo į kuklų aukso žiedą ant savo piršto ir sugniaužė
ranką.
- Ar toli esu nuo Per e Daiso?
- Nutolusi visu gyvenimu.
- O jei skaičiuotume myliomis?
101
- Už trisdešimties mylių. Esame į šiaurės vakarus nuo Niu Hel-

vecijos. - Jis vėl pasiūlė jai šaukštą troškinio. - Pamėgink suvalgy
ti dar truputį. Tau reikia papilnėti.
- Ar būdama tokia sulysėlė jums nepatinku?
Maiklas neatsakė.
Eindžel nesuprato, ar jos sarkazmas jam įgėlė. Jai per vėlai
dingtelėjo, kad gali jį supykdyti ir kad taip elgtis nėra tinkamiau
sias metas. Ji nurijo dar šiek tiek valgio stengdamasi neparody
ti baimės. Jis nuėjo prie puodo ir įsikrėtė į dubenį dar troškinio.
Tada, atsisėdęs prie nedidelio stalo, ėmė valgyti.
- Kiek jau laiko čia guliu? - paklausė ji.
- Tris dienas.
- Tris dienas?
- Beveik visą tą laiką kliedėjai. Vakar popiet tau nukrito karš
tis. Ar ką nors prisimeni?
- Ne. - Eindžel ir nesistengė prisiminti. - Man regis, turėčiau
jums padėkoti, kad išgelbėjote man gyvybę, - su kartėliu tarė ji. Jis
tylėdamas valgė. - Taigi kas bus toliau, pone?
- Ką turi galvoje?
- Ko norite iš manęs?
- Kol kas nieko.
- Tik pasišnekėti. Tiesa?
Jis pažvelgė į ją. Buvo toks ramus, kad ji pasijuto nesmagiai. Kai
jis pakilo ir priėjo, Eindžel širdis ėmė smarkiai ir greitai plakti.
- Nė nemanau tavęs skaudinti, Mara, - švelniai tarė jis. - My
liu tave.
Ji jau ne kartą buvo girdėjusi kitų vyriškių prisipažinimą, kad
ją myli.
- Esu sujaudinta, - abejingai pasakė ji. Maiklui tylint, kumš
tyje sugniaužė antklodę. - Beje, mano vardas ne Mara. Eindžel
Privalote vadinti mane teisingai, jei norite, kad mūvėčiau žiedą
ant piršto.
- Sakei, kad galiu tave vadinti, kaip noriu.
Vyrai vadindavo ją ir kitokiais vardais. Vieni buvo gražūs. Kiti
nelabai. Bet ji norėjo, kad šis vyriškis ją vadintų tik Eindžel. Vedė
ją, Eindžel. Eindžel bus ir visa, ką jis gaus.
102
- Maros vardas yra biblinis, - pasakė jis. - Jis minimas Rūtos

knygoje.
- Ojums, Bibliją skaitančiam žmogui, atrodo, kad Eindžel man
per geras vardas?
- Gerumas čia niekuo dėtas. Eindžel nėra tikrasis tavo vardas.
- Eindžel yra toji, kas esu.
Jo veidas surūstėjo.
- Eindžel buvo Per e Daiso prostitutė, bet jos nebėra.
- Kad ir kaip mane vadinsite, niekas nepasikeis.
Maiklas įsitaisė ant lovos krašto.
- Net labai pasikeis, - tarė jis. - Dabar tu - mano žmona.
Iš silpnumo jos kūnas virpėjo, bet ji vis tiek priešgyniavo.
- Nejaugi tikrai manote, kad tai svarbu? Kodėl? Juk sumokėjo-
te už mane kaip visada.
- Sumokėti Hercogienei atrodė greičiausias būdas jos atsikra
tyti. Nemaniau, kad tam prieštarausi.
- Ak, neprieštarauju. - Jai tvinkčiojo galva.
- Verčiau atsigulk.
Ji neturėjo jėgų priešintis, kai jis ją apkabino ir iš po nugaros
ištraukė atramą. Eindžel juto jo ranką, grublėtą nuo nuospaudų ir
šiltą, kai jis atsargiai ją guldė ir lietė nuogą odą.
- Pamažu pamažu, - pasakė jis ir užtraukė ant jos antklodę.
Eindžel mėgino įdėmiai įsižiūrėti į jo veidą, bet neįstengė.
- Viliuosi, kad galėsite luktelėti. Negaliu jums tučtuojau atsi
dėkoti.
Kai Maiklas atsakė, Eindžel balse išgirdo šypseną.
- Aš - kantrus žmogus.
Jo pirštų galiukai švelniai perbraukė per sudrėkusią jos kaktą.
- Negerai, kad leidau taip ilgai sėdėti. Šiuo metu tau gana ir
kelių minučių. - Ji norėjo ginčytis, bet suprato, jog beprasmiška.
Jam rūpėjo, ar jai labai skauda. - Ką sopa labiausiai?
- Viską, todėl nenoriu, kad mane liestumėt.
Ji užsimerkė. O, kad galėtų numirti. Tada nebejaustų jokio
skausmo. Kai jis paglostė jai smilkinius, Eindžel įkvėpė.
- Ilsėkis. - Jo lietimas nebuvo nei tiriamas, nei intymus, ir ji
103
nurimo. - Beje, - pridūrė jis, - mano vardas Maiklas. Maiklas

Ozėjas. Jei pamiršai.
- Pamiršau, - sumelavo ji.
- Maiklas. Visai nesunku prisiminti.
- Jei to norite.
Jis tyliai susijuokė. Eindžel žinojo, kad tą paskutinį vakarą vieš
namyje jį labai suerzino. Kodėl jis išsivežė ją iš Per e Daiso? Kai jis
išlėkė pro duris, nesitikėjo dar kartą jį išvysianti. Kodėl sugrįžo?
Kokia jam iš jos nauda?
- Tu įsitempusi. Atpalaiduok kaktos raumenis, - sudraudė jis. -
Nagi, Mara. Galvok apie tai, jei tau reikia apie ką nors galvoti.
- Kodėl sugrįžote?
- Mane atsiuntė Dievas.
Jis kuoktelėjęs. Štai kas yra. Tikras pamišėlis.
- Pamėgink tiek daug negalvoti. Už lango čiulba strazdas.
Klausykis jo.
Jo rankos buvo labai švelnios. Ji padarė kaip liepiama, ir skaus
mas apmalšo. Jis ėmė tyliai kalbėti jai, ir Eindžel pradėjo snausti.
Anksčiau buvo girdėjusi visokių vyriškų balsų, bet nieko panašaus
į šitą. Žemą, tylų, raminantį.
Ji buvo nepaprastai pavargusi, troško mirti ir užmigti amžinai.
Jai merkėsi akys.
- Jūs su Dievu verčiau per daug nesitikėkite, - sumurmėjo ji.
- Noriu visko.
- Ir vėl jūsų litanija.
Jis galėjo viltis visko, ko norėjo, ir galėjo to prašyti. Bet gaus tik
tai, kas likę. O nelikę nieko. Visiškai nieko.
Pašaipūnas mėgina būti sumanus,
bet negali.
P at 14, 6
Eindžel ne itin rūpėjo, ar vėl atsistos ant kojų. Tyli tamsa labai
slėgė. Ji pamatė būdą, kaip pabaigti varganą savo gyvenimą, ir ne
vilties valandėlę to siekė, bet jai ir šįsyk nepavyko. Užuot radusi
trokštamą ramybę, kentė skausmą. Užuot išsilaisvinusi, buvo su-
sisaisčiusi su kitu vyriškiu.
Kodėl ji negalėjo nieko deramai padaryti? Kodėl žlugo visi jos
planai?
Ozėjas buvo žmogus, kurio ji labiausiai šalinosi, tačiau dabar
priklausė jam. Eindžel neturėjo jėgų grumtis su juo. Dar blogiau,
kad ji turėjo pasikliauti juo, nes jis maitino ją, girdė ir teikė pasto
gę, taigi - viską. Visiška priklausomybė nuo jo nepaprastai erzino.
Ji nebuvo prie jos pratusi. Ir dėl to dar smarkiau nekentė Maiklo.
Jei Ozėjas būtų paprastas vyriškis, ji žinotų, kaip su juo kovo
ti, deja, jis ne toks. Kad ir ką ji sakydavo, niekas jo netrikdyda
vo. Jis buvo tarsi granito kalnas. Eindžel neįstengė jo įskaudinti.
Tylus jo ryžtas ją nervino. Jo žvilgsnis buvo jai nesuprantamas.
Jis minėjo, kad jai karščiuojant sužinojo apie ją daugybę dalykų,
bet nepasakė kokių. Jai kėlė nerimą tas „viskas“, ko jis norėjo. Kai
Eindžel pabusdavo, jis visada būdavo šalia. Ji tik troško, kad jis
duotų jai ramybę.
Eindžel atrodė, kad spąstai užsišauna. Šįkart tai buvo ne namas
su rausvo smiltakmenio fasadu. Ir ne trūnijanti brezento palapinė
105
iš laivo burių ar dviaukštis viešnamis, bet vis tiek tai buvo spąstai,
ir šis beprotis turėjo jų raktą.
Ko jis nori iš jos? Ir kodėl jai kirba nuojauta, kad jis pavojinges
nis už visus kitus pažįstamus vyrus?
Praslinkus savaitei, Maiklas paliko ją vieną trobelėje keletui va
landų, nes jam reikėjo dirbti. Ji nežinojo, ką jis veikė, bet ir neklau
sė. Jai buvo neįdomu. Lengviau atsikvėpė, kad nemato jo, palinku
sio virš jos, šluostančio kaktą arba šaukštu maitinančio ją sriuba.
Eindžel norėjo pabūti viena. Norėjo pamąstyti, o jam slampinė
jant aplinkui, to daryti negalėjo.
Bet taip trokštama vienuma virto vienišumu, ir ji nieko kito
nedarė, tik galvojo. Lijo, ir Eindžel ėmė klausytis lietaus barbeni
mo į stogą... bet tas teškėjimas pažadino lūšnelės prie dokų vaiz
dus, prisiminimus apie mamą ir Rebą. Mintys nuo Rebo nuklydo
prie Hercogo, o paskui - ir prie visų kitų dalykų. Eindžel dingojo
si, kad išsikraustys iš proto. Gal ir ji pradės šnekėtis su Dievu kaip
tas nevisprotis, kuris užmovė jai ant piršto savo motinos tuoktu
vių žiedą.
Kodėl jis taip pasielgė? Kodėl ją vedei
Paskui jis išdygs tarpdury, aukštas, stiprus, tylus, ir įsmeigs tą
savo žvilgsnį. Ji labai norėjo nekreipti į jį dėmesio, bet jo buvo pil
na trobelė. Net kai tylomis sėdėdavo prie židinio, skaitydamas vis
tą pačią seną nuplyšusią knygą, užimdavo visą kambarį. Ir tuo ją
labai erzindavo. Užsimerkusi vis tiek jį regėdavo. Įsitaisiusį krėsle
prie ugnies, ir to vaizdo ji negalėjo ištrinti.
Ji nesuprato jo kaip ir viešnamyje, bet jis buvo kažkaip pasikei
tęs. Kitoks. Pirmiausia nebe toks šnekus. Tiesą sakant, vos ištar
davo kokį žodį. Tik nusišypsodavo jai ir pasiteiraudavo, kaip jau
čiasi, ar ko nors norėtų, o paskui traukdavo nežinia kokiais savo
reikalais. Eindžel kasdien matydavo, kaip jis užsivožia skrybėlę, ir
suprasdavo, kad vėl liks viena.
- Pone, - pratarė ji, nusprendusi niekada nevadinti jo vardu, -
kodėl mane čia atsivežėte, jei vis paliekate vieną šioje trobelėje?
- Duodu tau laiko pagalvoti.
- Apie ką?
106
- Apie tai, apie ką turi pagalvoti. Atsikelsi iš lovos, kai galėsi.

Jis nusikabino skrybėlę nuo kablio prie durų ir išėjo.
Ryto saulės šviesa liejosi pro atvirą langą. Židinyje pleškėjo
ugnis. Eindžel skrandis buvo prikimštas, jai buvo šilta. Ji turėtų
būti patenkinta. Reikėtų atsipalaiduoti, atsilošti ir apie nieką ne
galvoti. Turėtų pakakti ir vienumos.
Bet kas jai darosi?
Gal ją blogai veikia tyla? Ji buvo pratusi prie garsų, sklindan
čių iš visų pusių. Vyrai, beldžiantys į duris, vyrai, reikalaujantys
tenkinti jų užgaidas, vyrai, sakantys, ką jai daryti, šaukiantys vy
rai, dainuojantys vyrai, vyrai, besikeikiantys bare apačioje. Kar
tais į sienas buvo svaidomos kėdės, duždavo stiklai, o Hercogienė
visada būdavo netoliese ir kartodavo, kokia dėkinga jai Eindžel
turėtų būti. Arba Magovanas, pranešantis kuriam nors vyriškiui,
kad jo laikas baigėsi, ir jei jis neužsitrauks kelnių ir neišsinešdins,
pasigailės.
Bet jos dar niekada nesupo tokia tyla, kad net spengė ausyse.
Ji pasiskundė dėl to.
- Aplinkui gausybė garsų, - pasakė Ozėjas. - Tik įsiklausyk.
Jos dėmesio daugiau niekas neblaškė, todėl ji įsiklausė. Jis buvo
teisus. Tyla pasikeitė ir Eindžel išgirdo pro ją besiveržiančius gar
sus. Jie panėšėjo į lietų, teškenantį į nublizgintas skardines, ku
rias ji išrikiuodavo tamsioje lūšnelėje prie dokų. Dainuojančiame
chore ji ėmė skirti balsus. Po lova gyveno svirplys; anapus lan
go - varlė kvarkuolė. Lauke siuvo daugybė plunksnuotų bičiulių:
liepsnelių, žvirblių ir triukšmadarių kėkštų.
Galų gale Eindžel atsikėlė.
Pasidairė kokio nors drabužio, bet nieko nerado. Iki šiol jai
nebuvo toptelėjusi mintis, kad trobelėje jai niekas nepriklauso.
Čia nebuvo nė vieno jos daikto. O kur jie? Ar jam neatėjo į gal
vą, kad turėtų juos atgabenti? Ką ji apsivilks? Užsimaus šiurkštų
džiuto maišą?
Sprendžiant iš visko, ir jis turi labai mažai drabužių. Nedi
delėje komodoje gulėjo dar vienos šiltos apatinės kelnės, vienos
šiurkštaus audinio darbinės kelnės ir kelios poros storų vyriškų
107
kojinių - tačiau visa buvo jai gerokai per apstu. Kampe riogsojo
senas nudrengtas juodas lagaminas, bet Eindžel buvo pernelyg
pavargusi, todėl neturėjo jėgų jo atidaryti ir pasirausti. Nuoga ir
per silpna nuo lovos nusitraukti antklodę ir susisupti, ji atsirėmė į
palangę ir įkvėpė gaivaus, šalto oro.
Didžiuliame medyje nuo vienos šakos ant kitos purpčiojo koks
pustuzinis mažyčių paukštelių. Didesnis paukštis išdidžiai vaikšti
nėjo vos už šešių pėdų nuo trobelės ir kažką lesiojo nuo žemės. Jis
buvo toks pasipūtęs, kad jai net išspaudė šypseną. Padvelkė švel
nus vėjelis, o su juo - toks sodrus kvapas, kad Eindžel kone pajuto
jo skonį. Taip kvepėdavo pieva šalia mamos namelio. Eindžel už
simerkė ir ėmė tuo kvapu mėgautis.
Paskui atsimerkė ir įsispoksojo į priešais plytinčią žemę.
- Ak, mama, - sušnabždėjo gniaužiama gerkle. Nugara ėmė
sklisti silpnumas, vėl įsiskaudėjo šonkaulius. Ji virpėjo, jai vis la
biau svaigo galva.
Kai įėjo Maiklas ir išvydo ją nuogą stovinčią prie atviro lango,
netaręs nė žodžio paėmė nuo lovos skiautinių antklodę ir apgobė
ją. Nuo jos svorio Eindžel sulinko. Jis švelniai paėmė ją ant rankų.
- Ar seniai atsikėlei?
- Ne taip seniai, kad reikėtų vėl guldyti mane į lovą. - Maiklas
laikė ją glėbyje lyg kokį vaiką, o jo šiluma smelkėsi į ją. Jis kvepėjo
žeme ir saule. - Galite mane paleisti. Tačiau į lovą nenoriu. Joje
praleidau visą gyvenimą, man jau įgriso.
Maiklas nusišypsojo. Ji neketino nieko daryti bet kaip, net ir
sveikdama. Jis pasodino ją į krėslą prieš židinį, įmetė dar vieną
pliauską.
Skausmas varstė jai šonus. Ji suspaudė krėslo porankius, jaus
dama visas vietas, kur Magovanas spyrė batu ar talžė kumščiu. Jis
buvo labai taiklus. Eindžel atsargiai palietė veidą ir susiraukė.
- Ar turite veidrodį?
Maiklas paėmė blizgančią skardinę, kuri jam atstojo veidrodį
skutantis, ir padavė. Eindžel priblokšta ilgokai stebeilijo į skardi
nę. Paskui atkišo ją Maiklui, o jis pastatė ant lentynos.
- Kiek už mane sumokėjote?
108
- Viską, ką turėjau.
Ji sukikeno.
- Pone, jūs - kvailys. - Kaip jis gali apskritai į ją žiūrėti?
- Menkas nuostolis.
- Tikrai? Na, bent turiu visus dantis. Tai jau šis tas.
- Ne dėl išvaizdos tave vedžiau.
- Žinoma, kad ne. Vedėte dėl žavaus mano būdo. O gal Dievas
liepė?
- Gal jis manė, kad ragai jūsų galvoje atitinka skyles manojoje.
Eindžel atlošė galvą.
- Kai pirmąsyk išvydau jus, jau tada supratau, kad jūs pamišęs.
Ji buvo labai nuvargusi ir galvojo, kad būtų kur kas patogiau vėl
ištiesti nugarą ant šiaudinio čiužinio. Gal ir įstengtų atsistoti, bet,
žengusi vieną žingsnį, susigurintų nosį į medines grindis.
Maiklas priėjo prie jos ir, nepaisydamas prieštaravimo, paėmė
į glėbį.
- Pone, sakiau, jog dar nenoriu gultis.
- Puiku. Tai sėdėk lovoje.
- Kas nutiko mano daiktams?
- Pamiršau juos. Be to, tai, ką turėjai, dabar tau nebetiks. Ūki
ninko žmona nenešioja šilkų ir nėrinių.
- Ne. Manau, ji nuoga žingsniuoja tarp jūsų pupų ir morkų
lysvių.
Jis šyptelėjo, akys šelmiškai žibėjo.
- Gal ir būtų nieko sau pamatyti.
Eindžel suprato, kodėl Rebeka taip juo žavėjosi, bet jo patrau
klumas jai buvo nė motais. Hercogas taip pat buvo gražus vyras.
Patrauklus žavėtojas.
- Klausykite, - griežtai tarė ji, - noriu keltis ir vaikščioti pati.
Kuo nors apsirengusi.
- Kai bus būtina, parūpinsiu, ko tau reikės.
- Man reikia dabar.
Jo burna persikreipė.
- Ir aš taip manau, - erzinančiai ramiai pasakė jis. Tada nu
ėjo prie seno aptrinto lagamino ir atvožė jį. Išėmęs paketą, atnešė
jai. - Kuriam laikui šie turėtų tikti.
1 09
Pagauta smalsumo, ji atrišo paketą. Išsiskleidė pilka vilna, ir

Eindžel sumojo, jog tai susidėvėjęs apsiaustas su gobtuvu. Į jį
buvo įvynioti du šiurkštaus pusvilnonio audinio sijonai, blausios
rudos ir juodos spalvos; dvi palaidinės - viena kitados tikriausiai
buvo balta, tačiau dabar pageltusi, o kita - su blyškiai mėlynomis
ir rausvomis gėlytėmis. Abi užsagstomos iki pat smakro, ilgomis
rankovėmis, dengiančiomis riešus. Prie palaidinių buvo priderin
tos dvi moteriškos skrybėlaitės. Į jas buvo kukliai sukištos dvi pa
prastutės apatinės liemenės, ilgos moteriškos kelnaitės ir suadytos
juodos vilnonės kojinės. Galiausiai ji rado aukštai užsegamų bate
lių numintais užkulniais porą.
Eindžel išsiviepusi ir netikėdama savo akimis pažvelgė į Maiklą.
- Už šią dovaną būsiu amžinai dėkinga.
- Suprantu, kad esi pratusi vilkėti visai kitokiais drabužiais,
bet pamatysi, kad jie tau tiks labiau nei tie, kuriuos dėvėdavai
anksčiau.
- Pasimatuosiu ir pasikliausiu jūsų žodžiais. - Ji pirštais palie
tė pusvilnonį audinį.
Jis šyptelėjo.
- Po savaitės ar dviejų turėsi padaryti kelis namų ruošos darbus.
Eindžel pakėlė galvą, bet jis jau žingsniavo prie durų. Namų
ruoša? Kokius namų ūkio darbus jis turėjo galvoje? Karvės melži
mą? Valgio gaminimą? Gal jis tikisi ją kaposiant malkas židiniui ir
tampysiant kartu su vandeniu iš upelio? O jo drabužiai? Jis norės,
kad ji juos skalbtų ir lygintų. Na ir juokinga! Eindžel gerai mokėjo
daryti tik vieną dalyką, nieko kita nesugebėjo. Kai ji imsis namų
ruošos, jis iš tikrųjų karčiai nusivils.
Jis grįžo su glėbiu malkų.
- Pone, pirmiausia nė nenutuokiu, ką veikia ūkininko žmona.
Jis tvarkingai sudėjo malkas į krūvą.
- Ir nesitikėjau, kad žinosi.
- Taigi apie kokią namų ruošą kalbėjote?
- Virimą, skalbimą, lyginimą, darbus darže.
- Ką tik jums minėjau...
no
- Tu sumani. Išmoksi. - Jis įmetė į židinį kitą pliauską. - Kol

negalėsi, nieko tikrai sunkaus nedirbsi, mažiausiai dar vieną
mėnesį.
Tikrai sunkaus? Ką tai reiškia? Eindžel nusprendė elgtis kitaip.
Jos lūpos išsilenkė į puikiai išlavintą šypseną.
- O kaip kitos žmonos pareigos?
Maiklas žvilgtelėjo į ją.
- Kai šitai tau reikš daugiau nei tik darbą, mudviejų santuoka
bus tobula.
Jo atvirumas ją nustebino. Ar tai tas ūkininkas, kuris nurausda
vo ir pašokdavo, kai ji prie jo prisiliesdavo? Ji sutramdė pyktį.
- Puiku, pone. Padarysiu tai, ką sumanėte. Derinsiuosi prie
jūsų kas valandą, kas dieną, kol atidirbsiu už jūsų globą.
- O kai tau atrodys, kad mudu atsiteisę, išeisi? Juk taip?
- Grįšiu į Per e Daisą ir atsiimsiu, ką man skolinga Hercogienė.
- Ne, tu to nepadarysi, - tyliai tarė jis.
- Padarysiu.
Ji išplėš pinigus iš Hercogienės, net jeigu turės juos iškrapštyti
iš senės slėptuvės. Tada ką nors pasamdys, kad pastatytų namelį
kaip šis, toli nuo miestelio, kad ji negirdėtų triukšmo ir neužuostų
dvoko, bet ir gana arti, kad galėtų parsigabenti reikiamų atsargų. Ji
nusipirks šautuvą, didelį šautuvą, daugybę kulkų, ir jeigu į jos du
ris pasibels koks vyriškis, šaus, nebent jai reikės pinigų. Prispirta
įsileis jį ir pirmiausia sutvarkys su juo reikalus. Bet jei bus taupi ir
išmintinga, galės ilgai gyventi iš to, ką jau užsidirbo. Eindžel ne
kantriai to laukė. Niekada negyveno viena, tai bus tikras rojus.
Viena gyvenai visą savaitę, pasišaipė tylus vidinis balselis, bet
elgeisi pasigailėtinai, prisimeni? Pripažink, gyventi vienai joks ro
jus. Tuo labiau kai bendriją tau palaiko šitiek demonų.
- Gal ir nemažai aukso kruopelių už mane paklojote, bet aš
jums nepriklausauy pone.
Maiklas kantriai ją tyrinėjo. Ji buvo smulkutė ir nusilpusi, bet
turėjo geležinę valią, kuri veržėsi iš įžūlių mėlynų jos akių, apie
tai bylojo ir laikysena. Ji manė įveiksianti jį. Deja, klydo. Jis vykdė
m
Dievo valią, kūrė savo planus, vis didesnius, bet kol kas pasakė jai
viską, ką ketino. Tegu ji apie tai pamąsto.
- Tu teisi, - tarė jis. - Nepriklausai man, bet nebėgi.
Jie valgė priešingose kambario pusėse: ji - sėdėdama lovoje,
pasidėjusi lėkštę ant kelių, jis - prie stalo. Tylą drumstė tik židinio
spragsėjimas.
Eindžel padėjo lėkštę ant stalo prie sienos. Ją krėtė smarkus
drebulys, bet ji vis tiek buvo pasiryžusi negulti. Ėmė nužiūrinėti
Maiklą. Anksčiau ar vėliau perpras jį. Jis juk vyras, ar ne? Neturėtų
būti sudėtingas padaras. Išnarstys jį kaulelis po kaulelio.
- Jie visi turi silpnybių, brangioji, - sakė jai Sali. - Tik reikia
juos suprasti ir išsiaiškinti, ko jie iš tavęs nori. Kol juos patenkinsi,
tol būsi jiems gera. Kitaip jie ima pykti.
Kaip ir Hercogas, kai jam būdavo priešgyniaujama. Eindžel ži
nojo apie Hercogą viską po pirmos nakties. Jis mėgo rodyti galią.
Norėjo, kad jam būtų paklūstama tučtuojau. Kol tenkino jo įgei
džius, jai buvo neprivalu tą pamėgti. Bet tai darė šypsodama. Už
neryžtingumą pelnydavo šaltą, niūrų žvilgsnį; už protestą - an
tausį; už nepaklusnumą - žiaurią prievartą. Pabėgimas baigdavosi
degančio Manilos cigaro galu. Kai jam dar nebuvo nusibodę ją tu
rėti tik sau, ji išmoko svarbiausią dalyką - apsimetinėti. Nesvarbu,
ką jausdavo, nesvarbu, ar bijodavo, ar jausdavosi nugalėta, supy
kusi, - apsimetinėti, kad jai patinka tai, ko geidžia ir už ką moka
vyrai. O jei negalėdavo apsimesti, jog malonu, turėdavo dėtis, jog
jai vis tiek. Ji puikiai mokėjo tą daryti.
Sali taip pat tai suprato, bet laikėsi savo taisyklių.
- Tau labai nepasisekė, kad tas girtas kvailys tave čia atvedė.
O gal ir ne. Kadangi tavo mama taip pat buvo kekšė, kažin ar koks
nors žmogus iš miesto pakraščio tavęs norėtų, kad ir kokia esi gra
ži. Gaila, bet taip jau yra, Eindžel. Ir tu čia pasiliksi.
Ji suėmė Eindžel už smakro ir privertė pakelti akis.
- Ir kad nuo šiandien nebematyčiau tokios minos. Jokiu būdu
nerodyk jausmų. Supratai? Visos gali papasakoti liūdną savo isto
riją, kai kurios dar baisesnę už tavo. Išmoksi perprasti vyrą, duoti
jam tai, už ką jis moka, ir išsiųsti jį šypsantį. Daryk taip, ir aš elg
112
siuos su tavimi kaip mama, kurios netekai. Jei priešinsies, laikas su

Hercogu atrodys tikra palaima.
Eindžel patyrė, kad Sali yra moteris, kuri laikosi žodžio, ir ilgai
niui puikiai perprato vyrus. Vieni žinodavo, ko nori; kiti tik manė
žiną. Dar kiti sakė viena, o galvojo visai ką kita. Kai kurie buvo
valingi. Daugelis buvo įžūlūs. Šiaip ar taip, viskas baigdavosi tuo
pačiu. Geisdami būti su ja, jie mokėdavo auksu. Iš pradžių gaba
lą po gabalo, netrukus kruopelę po kruopelės. Vienintelis skirtu
mas buvo tas, kad vieni tyliai pakišdavo užmokestį po šilkiniais
jos apatiniais, išmėtytais lovūgalyje, o kiti įsprausdavo jai į delną,
žvelgdami tiesiai į akis.
Ji dirstelėjo į Maiklą Ozėją. Koks jis vyras?
Pirštais čiupinėdama padėvėtus drabužius, prikando lūpą. Gal
jis norėjo, kad tai, ką nusipirko, būtų suvyniota į šiurkštų pusvil-
nonį audinį ir jam nereikėtų įdėmiai apžiūrinėti? Gal nenorėjo
matyti taip, kaip iš tikrųjų yra. Prašau, jokio žiburio, ir nęnusi-
mauk žiedo, kad galėtume apsimetinėti, jog tai teisinga. Tada man
nereikės galvoti, kad tai, ką darau, yra nedora. Ji galėtų jam suvai
dinti nekaltą mergelę, netgi gebėtų apsimesti esanti jam dėkinga.
Ak, labai ačiū, kad mane išgelbėjote. Ji įstengtų suvaidinti bet ką,
jeigu tik šitai truktų trumpai.
Jėzau. Dieve. Pavargau apsimetinėti. Man šleikštu taip gyventi.
Kodėl negaliu tiesiog užsimerkti ir numirti?
- Man gana, - pasakė ji, dėdama lėkštę ant stalo. Daugiau nei
gana.
Maiklas spoksojo į ją.
- Nė neketinu tau duoti daugiau, nei gali susidoroti.
Eindžel dėbtelėjo į jį ir suprato, kad jis turi galvoje ne namų
ruošą.
- O kaip jūs, pone? Manote galėsiąs susidoroti su tuo, ką jums
duosiu?
- Išmėgink mane.
Eindžel žiūrėjo, kaip jis valgo vakarienę. Jam niekas nekėlė ne
rimo. Visu kūnu bylojo jai, kad žino, kas esąs ir kam pasirengęs,
113
net jeigu ji to nežino. Ir ji sumetė, kad jeigu greitai nepasveiks ir iš

čia nepaspruks, jis galų gale išnarstys ją po kaulelį.
Kitą rytą, vos Ozėjui išėjus pro duris, Eindžel apsirengė. Apsivilko
apatinę liemenę ir susirišo nuspurusius kaspinus. Medžiaga buvo
stora, nepermatoma ir visiškai ją paslėpė. Ji dar nebuvo dėvėjusi
nieko tokio paprasto, mielo... ir labai pigaus.
Kas šituos drabužius nešiojo anksčiau? Kas nutiko tai mote
riai? Sprendžiant iš drabužių, toji moteris buvo tvarkinga, sunkiai
dirbo, - kaip ir tos, kurios atsukdavo nugaras, kai mama eidavo
pro šalį.
Kairiame bate Eindžel rado kabliuką batams susegti ir apsiavė.
Batai visai tiko, tad ji galės su jais išsiversti. Parėjo Maiklas ir Ein
džel sužiuro į jį. Kilstelėjo vieną antakį.
- Regis, sakėte, kad niekada nebuvote vedęs.
- Šie drabužiai buvo mano sesers Tesės. Ji su savo vyru Polu ke
liavo į Vakarus su manimi. Mirė nuo karštinės prie Žaliosios upės.
Jam buvo skaudu prisiminti, kaip laidojo Tęsę pusiaukelėje į
Vakarus. Visi vilkstinės vežimai pervažiavo per jos kapą, kad ne
būtų jokios žymės. Abu su Polu nenorėjo, kad ją iškastų indėnai
ar gyvūnai.
Maiklas vis dar negalėjo atsigauti, kad šitaip palaidojo mylimą
seserį, be akmens ar kryžiaus, žyminčio kapo vietą. Tęsė buvo nu
sipelniusi daugiau.
- O kas nutiko jos vyrui? Jis taip pat mirė?
Maiklas nusimetė paltą.
- Jo žemė, palikta pūdymui, plyti slėnio gale. Jis plauna auksą
Juboje. Polas niekada neįstengdavo ilgai prie ko nors prisirišti. -
Meilė Tesei kurį laiką neleido jam išklysti iš tiesaus kelio, bet jai
mirus jis vėl pašėlo.
Eindžel liūdnai šyptelėjo.
- Taigi jūsų svainis yra vienas iš daugybės niokojančių Kalifor
nijos upelius - ir visa kita, kas pasitaiko.
114
Maiklas atsisuko ir pažvelgė į ją. Eindžel pajuto tą žvilgsnį ir

suprato, kad jis susidomėjo.
- Jeigu jis vyras ir darbuojasi Juboje, tikriausiai buvo užsukęs
ir į Rūmus. - Ji suprato, kad spėjo teisingai. Abejingai gūžtelėju
si pečiais, ėmė knistis giliau. - Negalėčiau pasakyti, ar jis lankėsi
mano kambaryje. Papasakokite, koks jis. Gal prisiminsiu.
Jos žodžiai nuskambėjo griežtai ir abejingai, bet Maiklo neap
gavo. Ji iš visų jėgų stengėsi jį atstumti. Kažin kodėl.
Jo tylėjimas ją dirgino.
- Jums nėra ko nerimauti, ar jis pažįsta mane. Iki jis grįš, ma
nęs čia nebebus.
- Tu būsi čia, kur ir turi būti.
Ji šaltai nusišypsojo.
- Anksčiau ar vėliau atvyks vilkstinė vežimų su nekaltomis
mergelėmis, visos doros, apsirengusios dulkėtais, nuskarusiais
pusvilnoniais drabužiais. Tada ir atgausite protą. Bet tuo metu tu
rėsite pasakyti: „Susipažinkite su mano žmona. 1851 metais išpir
kau ją iš Per e Daiso viešnamio.“
- Man nesvarbu, kas atvažiuos. Aš vedžiau tave.
- Ką gi, gana lengva tai ištaisyti. - Ji nusimovė nuo piršto žie
dą. - Matote? Mudu nebesusituokę. - Eindžel delne atkišo jam
žiedą. - Visai paprasta.
Maiklas įdėmiai žiūrėjo į jos veidą. Ar ji iš tikrųjų mano, jog
taip lengva? Tik nusimauk žiedą, ir santuoka nebegalioja, viskas
grįžta į senas vėžes?
- Klysti, Mara. Mes vis dar susituokę, mūvi tą žiedą ar ne, bet
aš noriu, kad vis dėlto jį mūvėtum.
Eindžel šiek tiek susiraukė ir pakluso. Vėl užsimovė žiedą ant
piršto.
- Laki sakė, kad jis buvo jūsų motinos.
- Taip.
Ji nusvarino rankas prie šonų.
- Tik pasakykit, kai norėsit jį atgauti.
- Nenorėsiu.
Ji susidėjo rankas ant kelių ir tingiai dirstelėjo į jį.
115
- Kaip norite, pone.
Jis pyktelėjo.
- Man labai nepatinka tie žodžiai. Kaip norite. Lyg siūlytum
man kavos. - Kaip norite. Ji panašiai siūlė ir savo kūną. - Dabar
verčiau šį tą išsiaiškinkime. Vedžiau tave, prisiekdamas ištikimy
bę, kai laimė lydės ar vargas suspaus, visą gyvenimą. Prisiekiau
prieš Dievą ir neketinu tų įžadų laužyti.
Eindžel apie Dievą žinojo viską. Daryk viską teisingai, kitaip
būsi sutraiškyta kaip koks tarakonas. Toks yra Dievas. Ozėjo aky
se išvydusi tamsą, nebetarė nė žodžio.
Jos mama tikėjo Dievą. Tikrai tikėjo. Ir plačiai atsivėrė. Dievas,
kuris viešpatavo danguje, gyveno toje pačioje karalystėje kaip ir
Aleksas Stafordas. Eindžel nebuvo tokia kvaila, kad kam nors atsi
vertų, o tuo labiau - jam. Jei šis vyriškis mano, kad gali ją privers
ti... Ji anksti patyrė, kad tai, kuo netiki, negali tavęs įskaudinti.
- Ar nors kiek prisimeni vestuves? - paklausė Maiklas, išgąs
dindamas ją ir pažadindamas iš niūrių minčių.
- Prisimenu žmogų juodais drabužiais, palinkusį virš manęs ir
kalbantį balsu, duslesniu už Jėzaus.
- Tu pasakei „taip“. Prisimeni?
- Pasakiau ne „taip“, o „kodėl gi ne?“
- Ir tai tiko.
Imkite ant savo pečių mano jungą ir
mokykitės iš manęs, nes aš romus ir
nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.
Jė z u s , M t 1 1 , 2 9
Pakilusi iš lovos, pirmas kelias dienas Eindžel vos apsirengdavo.

Praėjus savaitei, išdrįso išeiti laukan. Išvydus ją su Tesės drabu
žiais, Maiklą nudiegė keistas skausmas. Dviejų skirtingesnių
moterų ir negalėjo būti: Tęsė - miela ir rūpestinga, gero būdo ir
atvira; Mara - atšiauri ir abejinga, sunkaus būdo, uždara. Tęsė -
tamsiaplaukė ir raumeninga; Mara - šviesių plaukų ir liauna.
Maiklas nemėgino savęs apgaudinėti, kad ji išslinko į lauką, nes
jautėsi vieniša ir norėjo jo bendrijos. Jai tik įgriso būti užsidarius
trobelėje. Ji nuobodžiavo.
Bet Eindžel iš tiesų buvo vieniša, todėl pasirodžius Maiklui
sudirgo ir pasiruošė gintis. Mat nenorėjo, kad jis klaidingai ją su
prastų.
- Kada turėsiu arti laukus? - abejingai paklausė ji.
- Rudenį.
Eindžel pervėrė jį žvilgsniu. Maiklas nusijuokė ir nubraukė
plaukus jai nuo peties.
- Ar pajėgsi truputį pasivaikščioti?
- Ar toli?
- Kol liepsi sustoti.
Jis paėmė ją už rankos, stengėsi nepaisyti, kad toji ranka guli jo
plaštakoje it kokia padvėsusi žuvis. Pasyvus pasipriešinimas. Mai
klas parodė jai kukurūzų džiovyklą ir padargų pašiūrę. Nusivedė
117
prie rąstų tilto per upelį, kur ketino pasistatyti sandėliuką mėsai
ir pieno produktams laikyti, kai išgalės nusipirkti karvę. Paskui
jie taku nuėjo prie nedidelio tvarto, kuriame buvo du darbiniai
arkliai. Jis mostu apibrėžė laukus, kuriuos suarė ir apsodino, tada
nutempė ją į atvirą pievą.
- Pradėjau arti vakaruose su astuoniais jaučiais, o baigiau su
dviem štai tenai.
- Kas nutiko kitiems?
- Vieną pavogė indėnai, o penki padvėsė ariant. Jiems tai buvo
labai sunkus darbas, - atsakė jis. - Humbolto lomoje galą gaudavo
ne tik gyvuliai.
Maiklas dirstelėjo ir pamatė, kad ji labai išblyškusi. Eindžel at
galia ranka nusibraukė nuo kaktos prakaitą. Jis paklausė, ar nori
grįžti. Ji atsakė, kad ne. Jis vis tiek patraukė atgal. Eindžel buvo
išsekusi, bet pernelyg užsispyrusi, kad tai pripažintų.
Dieve, ar ir toliau ji dėl visko taip šiaušis?
Pakeliui į trobelę Maiklas parodė, kur nori užveisti vynuogyną.
- Karštomis dienomis sėdėsime vynuogienojų pavėsyje. Niekas
taip gardžiai nekvepia kaip vynuogės, sirpstančios saulėje. Vaka
rinėje namelio pusėje pristatysime miegamąjį, virtuvę ir verandą,
tad vakarais galėsime tenai įsitaisyti ir žiūrėti, kaip leidžiasi saulė
ir užsižiebia žvaigždės. Kaitriomis vasaros popietėmis gurkšno-
sime obuolių sidrą ir žiūrėsime į bręstančius kukurūzus. O kada
nors Dievo valia - ir į augančius vaikus.
Ji apmirė.
- Jūs ilgam laikui suplanavote ganėtinai daug darbų.
Maiklas švelniai palietė jai smakrą ir pažvelgė tiesiai į akis.
- Tam sugaišime visą gyvenimą, Mara.
Ji trūktelėdama nusuko smakrą.
- Neprimeskite man savo vilčių, pone. Turiu savo planų, ku
riuose jūsų nėra.
Likusį kelią ji nužingsniavo viena.
118
Nors pasivaikščiojimas išėjo į naudą, Eindžel buvo labai nuvargu
si. Bet vis tiek nenorėjo lindėti viduje. Išsitempė savo krėslą, kad
galėtų pasėdėti lauke. Troško veidu pajusti saulės šilumą. Norėjo
pakvėpuoti grynu oru. Švelnus popiečio vėjelis kedeno jai plau
kus, ji užuodė žemės kvapą, stiprų ir sodrų. Jos raumenys atsileido
ir ji užsimerkė.
Maiklas, grįžęs iš darbų, rado ją miegančią. Net mėlynės, juo
duojančios apie akis ir žandikaulį, nedarkė ramios jos išraiškos.
Jis paėmė jos plaukų garbaną ir patrynė tarp pirštų. Plaukai kaip
šilkas. Ji krustelėjo. Jis pažvelgė į laibą blyškų jos kaklą ir pamatė
jame lygiai tvinksint pulsą. Geidė pasilenkti ir prie jo prispausti
lūpas. Geidė įtraukti jos kvapo.
Dieve, aš myliu ją, bet ar visada turėsiu šitaip jaustis? Tarsi
mane kamuotą skausmas, kurio niekada neįveiksiu.
Eindžel pabudo. Atsimerkusi krūptelėjo, kai išvydo virš savęs
stūksant Ozėją. Saulė švietė jam už nugaros ir ji nematė veido,
todėl negalėjo nuspėti, ką jis galvoja. Ji nusibraukė plaukus ir nu
suko akis.
- Kiek laiko čia sėdžiu?
- Tu atrodei tokia rami. Atsiprašau, kad pažadinau. Tavo
skruostai raustelėjo.
Ji palietė juos ir pajuto šilumą.
- Prie juodos ir mėlynos prisidėjo ir raudona.
- Ar nori valgyti?
Eindžel buvo išalkusi.
- Galite taip pat pradėti mane mokyti ir virti valgį.
Stodamasi ir pėdindama įkandin jo, Eindžel raukėsi iš skaus
mo. Jai reikės mokėti gaminti, kai turės savus namus.
- Pirmiausia reikia gerai įkurti ugnį.
Jis subėrė anglis į žaizdrą ir prikišo daugiau malkų. Išėjęs su ki
biru, netrukus grįžo su dideliu sūdytos elnienos gabalu. Jį supjaus-
tęs, sumetė į verdantį puodą. Eindžel užuodė aitrias prieskonines
žoleles, kurias jis, patrynęs tarp delnų, subėrė į kunkuliuojantį
vandenį.
119
- Tegu tas puodas sau verda. Eime laukan.

Maiklas pačiupo krepšį ir ji nusekė įkandin jo į daržą. Pritūp
damas jis rodė, kaip pažinti, kurios morkos ir svogūnai tinkami
rauti. Tada iškasė visai subrendusių bulvių kerą. Eindžel neprisi
pažino, kad nustebo. Jei anksčiau būtų kas paklausęs, būtų atsa
kiusi, kad bulvės kilusios iš Airijos. Vieno tokio kero bulvių užteks
keletui dienų.
Atsitiesusi Eindžel pamatė Ozėją tupintį už kelių pėdų, jis pešė
iš žemės augalus ir metė šalin. Prisiminė mamą mėnesienos užlie
tame sode.
- Kodėl niokojate savo daržą?
Išgirdęs jos balsą, Maiklas pakėlė akis. Jos veidas buvo išblyš
kęs ir persikreipęs. Jis atsistojo ir į kelnes nusivalė rankas.
- Raviu piktžoles. Jos viską stelbia. Nebuvo kada to padaryti.
Vienas iš dalykų, kurių tavęs prašysiu, bus daržo priežiūra. Kai
pajėgsi.
Jis paėmė krepšį ir linktelėjo į kalvas.
- Laukinėje gamtoje želia ir daugiau augalų, tinkamų valgy
ti. Daugiausia cikorijų, garstyčių ir kleitonijų. Išmokysiu, kaip jų
ieškoti. Už pusės mylios prie upelio yra gervuogių. Jos prisirpsta
vėlyvą vasarą. O palipus pusmylę į kalvą auga mėlynės. Mes taip
pat renkame obuolius ir graikinius riešutus. - Jis padavė jai krep
šį. - Šias daržoves nuplauk upelyje.
Ji padarė, kaip liepta, ir parpėdino į trobelę. Maiklas parodė,
kaip daržoves nuskusti, nulupti, ir tą darbą pavedė jai. Mėsa virė
puode virš ugnies. Jis paėmė geležinį kablį ir nustūmė puodą į
ugnies kraštą.
- Kartkartėmis pamaišyk. Einu sužiūrėti gyvulių.
Troškinys virė, regis, nelabai smarkiai, todėl Eindžel vėl nu
tempė puodą ant ugnies. Tada jis ėmė taip kunkuliuoti, kad ji vėl
turėjo patraukti į šoną. Ji sukinėjosi, maišydama ir stumdydama,
stumdydama ir maišydama. Karštis ir darbas sekino. Nusibraukė
nuo kaktos šlapias plaukų sruogas. Dūmai graužė akis.
Maiklas įžengė su kibiru vandens ir tuoj tėškė jį ant grindų iš-
laistydamas.
120
- Atsargiai!
Jis čiupo jai už rankos ir trūktelėjo nuo ugnies.
- Ką darot?
- Tavo sijonas rūksta. Dar valandėlė, ir būtum užsiliepsnojusi.
- Turėjau stovėti labai arti, kad galėčiau maišyti troškinį!
Puodo dangtis barškėjo, o viralas lipo per kraštus ir čirškė ant
įkaitusių iki raudonumo anglių. Ji nepagalvojusi griebė už puodo
rankenos, suspigo, riebiai nusikeikė ir vėl pastvėrė kablį.
- Nesikarščiuok! - ramino ją Maiklas, bet Eindžel nebuvo nu
siteikusi jo klausyti. Per smarkiai patraukusi, išjudino kablį. Šis
sužvango, puodas parvirto, o jo turinys išsiliejo. Ugnis ėmė baisiai
šnypšti ir spragsėti. Pakilo dūmų debesis ir pasklido po trobelę su
degančio troškinio dvoku.
Ji net ir šito nesugebėjo deramai padaryti! Eindžel šveitė gele
žinį kablį su visu jovalu į ugnį ir susmuko į gluosnio krėslą. Atsilo
šusi susigriebė už sopančių šonų.
Maiklas atlapojo du langus, duris ir dūmai ėmė sklaidytis.
Sukandusi dantis, Eindžel žiūrėjo, kaip ugnis ryja elnienos
gabalą.
- Jūsų vakarienė patiekta, pone.
Jis tramdė šypseną.
- Kitą sykį labiau pasiseks.
Ji dėbtelėjo į Maiklą.
- Apie valgio gaminimą nieko nenutuokiu. Neskiriu piktžo
lės nuo morkos, o jeigu įkinkysite traukti plūgo, vagos bus tokios
kreivos, kad bus neįmanoma nieko sėti. - Ji atsistojo. - Norite,
kad dirbčiau. Puiku. Aš dirbsiu. Bet tik taip, kaip moku. Štai ten, -
tarė ji, rodydama į jo lovą. - Tučtuojau, jei pageidaujate, pone. Jei
ta lova jūsų netenkina, gal ant grindų, arklidėje ar ten, kur jums
patinka? Kaip norit, tik pasakykit!
Jis atsiduso.
- Tai buvo tik puodas troškinio, Mara.
Ji virte virė iš nusivylimo.
- Kaip toks šventuolis kaip jūs išsirinkote mane? Bandote liki
mą? Ar taip?
121
Ji pralėkė pro Maiklą ir išpuolė laukan.

Norėjo pabėgti, bet negalėjo. Sulig kiekvienu žingsniu varstė
skausmas. Ji vos nuslinko iki laukymės, tada stabtelėjo, gaudyda
ma kvapą. Jis sunervino ją, kai atitraukė nuo ugnies, jai sugėlė visą
kūną; bet fizinis skausmas buvo niekis, palyginti su pasibjaurėjimu
savimi ir pažeminimu. Ji kvaila! Nieko neišmano! Kaip versis vie
na, jei nesugeba pagaminti paprasto valgio? Net nemoka užkurti
ugnies. Nemoka nieko, kas būtina, kad išgyventum.
Tu išmoksi.
- O ne, neišmoksiu! Neprašau jo pagalbos. Neliksiu jam sko
linga. - Ji sugniaužė nudegintą ranką į kumštį. - Neprašiau, kad
jis sugrįžtų. Nieko neprašiau!
Ji nudūlino prie upelio pamirkyti rankos ir numalšinti nuo
skaudų.
ęį)dmlM
Todėl dabar aš viliosiu ją,
išvesiu ją į dykumą ir prašnekinsiu jos širdį.
Ten jai atiduosiu jos vynuogynus,
o Achoro slėnį padarysiu vilties durimis.
O z 2, 1 6 - 1 7
Kai Eindžel parėjo, ugniakuras buvo sutvarkytas, bet Ozėjas din

gęs. Jo neradusi, tikėjosi pajusianti palengvėjimą, deja. Atsivėrė
tuštuma, tarsi ji sklandytų tuščioje erdvėje. Ar jis kur nors nulin
do, norėdamas taip ją nubausti už jausmų proveržį?
Jis tikriausiai laiko ją visiška neišmanėle. Eindžel būtų galėjusi
kirsti lažybų, kad jo sesuo mokėjo užkurti ugnį, gardžiai virti val
gį, arti lauką ir atlikti kitus reikalingus darbus. Ji turbūt per kokį
šimtą pėdų pažindavo visas laukines daržoves nuo Atlanto iki Ra
miojo vandenyno. Turbūt užuosdavo laukinius žvėris, nušaudavo
ir apsirengdavo jų kailiais.
Eindžel prislėgta atsisėdo ant grindų priešais žaizdrą ir įsiste
beilijo į užgesusį židinį.
Tokspat ir mano gyvenimas: tuščias, šaltas, niekam tikusi skylė
sienoje. Ji kvaila ir nerangi. Bet graži. Ji palietė savo veidą. Arba
tokia buvo.
Eindžel atsistojo. Turėjo ko nors imtis. Ko nors nusitverti. Jai
reikėjo šviesos ir šilumos. Ji dažnai matydavo, kaip Ozėjas kuria
ugnį. Gal ir ji įstengtų? Medžio skiedras sustūmusi į krūvelę, su
klojo prakurus ir smulkias šakeles. Nuo židinio atbrailos paėmė
titnagą ir skiltuvą, bet kad ir kaip stengėsi, įsižiebė tik kibirkštis.
Maiklas stovėjo tarpdury ir žiūrėjo į ją. Jis buvo išėjęs jos ieško
ti ir pamatė sėdinčią prie upelio. Ji buvo tokia nusiminusi, kad net
123
nepastebėjo, jog jis netoliese. Maiklas nenuleido nuo jos akių, kol
ji nupėdino į namelį. Jis taip pat mokėjo būti nematomas. Ji buvo
taip įsigilinusi į save, tokia paskendusi savo kančiose ir niūriose
mintyse, kad nieko nematė ir negirdėjo. Ypač jo.
Plūsdamasi ji prispaudė kumščius prie akių.
Kai Maiklas švelniai uždėjo ranką jai ant galvos, pašoko.
- Leisk, parodysiu kaip. - Jis atsitūpė greta ir ištiesė ranką.
Eindžel padavė jam įrankius. - Pirmiausia neturėk vilčių, kad tau
pasiseks iš pirmo sykio. Tam reikia įpratimo. - Kaip ir gaminant
troškinį, norėjo pridurti. Kaip ir gyvenant kitaip.
Eindžel žiūrėjo, kaip Maiklas suruošia medieną ir įskelia titna
gą. Plykstelėjo kibirkštis ir jis pūstelėjo į ją, skiedros ėmė rūkti ir
tuojau užsidegė. Tada užmetė smulkių prakurų, paskui didesnių
šakų. Po valandėlės židinys jau liepsnojo.
Maiklas atsilošė nuleidęs rankas ant pariestų kelių. Ketino pa
simėgauti ugnimi ir Maros artumu, bet jai kilo kitokių minčių.
Stvėrusi žarsteklį, ji išvertė šakas, išsklaidė prakurus ir skiedras. Ir
nugesino visas žarijas.
Atsiklaupusi arčiau, pakartojo, ką darė jis. Kuo tiksliausiai.
Tada įskėlė titnagą. Kibirkštis pašoko, bet tuojau pat užgeso. Ji vėl
pamėgino, šįkart ryžtingiau, bet vėl nepasisekė. Bjauriai skaudė
jo nudegintą ranką, tačiau ji buvo taip suspaudusi įrankius, kad
pradėjo prakaituoti delnai. Kiekvieną sykį nepavykus jai vis labiau
sugeldavo krūtinę. Netrukus skausmas išplito, tapo toks gilus ir
kankinantis, kad ji loštelėjusi susmuko ant kulnų.
- Negaliu. - Kokia iš to nauda?
Maiklui suspaudė širdį dėl jos. Ji nė sykio nepravirko, net kai
karščiuodama kliedėjo. Dievaži, jai reikėjo išsiverkti.
- Gana, Mara.
- Gerai. - Eindžel padėjo tarp jųdviejų titnagą ir skiltuvą.
- Jūs įkurkit.
- Ne tai turėjau galvoje. Tu pernelyg stengiesi. Nori viską dary
ti teisingai. Tai neįmanoma.
- Nesuprantu, apie ką šnekate. Tik noriu įkurti ugnį.
124
- Mudu net nesišnekame ta pačia kalba, - nukirto jis. Gal ši

taip ir šnekėtųsi angliškai su ispanakalbe Kalifornijos mergina. -
Atrodo, grumiesi su manimi, kai to visai nereikia.
Ji atkakliai nežiūrėjo į jį.
- Užkurkite ugnį dar sykį, kad matyčiau, ką dariau ne taip.
Jis padarė ko prašomas. Ji įdėmiai žiūrėjo ir pamatė, kad niekur
nesuklydo. Tai kodėl ta ugnis neįsidegė? Žaizdras buvo užlietas
ryškios šviesos, o Maiklui pakako tik valandėlės. Jos ugnis net ne
įsidegė, o jo liepsnos kiaurą naktį.
Staiga Eindžel atsistojo ir žengė atgal. Ji nepakentė jo, kad tiek
daug moka. Niekino jo ramumą. Norėjo tai sunaikinti vieninteliu
ginklu, kuriuo puikiai gebėjo naudotis.
Pasirąžė kaip gyvatė, regėdama, kaip jis varsto ją žvilgsniu.
- Manau, galų gale man pavyks, - tarė Eindžel ir atsisėdo ant
lovos. - Man skauda pečius. Gal pamasažuotumėt kaip anksčiau?
Maiklas nesipriešino. Nuo masažo jai po truputį atleido rau
menis, bet Maiklui įtampa augo.
- Kaip gera, - pasakė ji, ir nuo geidulingo jos balso Maiklo pul
sas smarkiai padažnėjo.
Jos plaukai nuvilnijo ant nugaros ir kaip šilkas glostė besidar
buojančias jo rankas. Kai jis užkėlė vieną kelį ant lovos, ji uždėjo
ranką jam ant šlaunies.
Štai kaip, liūdnai pagalvojo jis. Jai atrodo, kad jei negali įkurti
ugnies židinyje, ją įpūs jam, visai nesugaišdama laiko. Jis atšlijo
nuo jos.
Eindžel, pajutusi, kad jis traukiasi, puolė prie jo. Apsivijo ran
komis liemenį, prisispausdama prie tiesios jo nugaros.
- Žinau, kad man reikia žmogaus, kuris manimi pasirūpintų, ir
džiaugiuosi, kad grįžai manęs.
Jėzau, suteik man jėgų! Maiklas užsimerkė. Sukrutėjus jos ran
koms, čiupo jai už riešų ir ištrūko iš jos glėbio.
Kai Maiklas atsisuko, Eindžel buvo pasiruošusi. Ji puikiai vai
dino savo vaidmenį. Atmintinai mokėjo visus žodžius. Švelnius,
paveikius žodžius... apgalvotus žodžius, draskančius jam širdį,
125
verčiančius pasijusti taip, kad jeigu ją atstums, įskaudins. Žadi

nančius kaltę ir užkaitinančius karštą kraują. Pateikiančius prie
žastis ir pasiteisinimus, kodėl jai pasiduoda. Tas paskutinis va
karas viešnamyje jau buvo pakirtęs jo stiprybę. Jis buvo ėriukas,
paruoštas skerdynėms.
Eindžel vėl prislinko prie jo, užgniaužusi jausmus ir pasitelkusi
protą. Palenkusi jo galvą, pabučiavo. Maiklas panardino pirštus į
jos plaukus ir taip pat atsakė bučiniu.
Kariaudama su juo, ji naudojosi visais ginklais. Visai neišmanė,
kaip užkurti ugnį ar virti troškinį, bet čia buvo neprilygstama.
Jis išsipainiojo iš pinklių, suimdamas ją už pečių.
- Tu labai negailestinga, - tarė nelinkęs pasiduoti.
Eindžel įsmeigė į jį akis ir suprato, kad jo apmulkinti nepavyko.
Jis puikiai suvokė, ką ji darė ir kodėl. Ji pamėgino ištrūkti, bet jis
tvirtai ją laikė.
- Neturi būti taip, kaip tu pratusi.
- Paleiskit! - Ji priešinosi kaip padūkusi.
Maiklas pamatė, kad jai skauda, ir paleido. Ji atsitraukė tolokai
nuo jo.
- Ar taip elgdamasi pasijutai geriau?
- Taip! - meluodama pro dantis sušnypštė ji.
- Dieve, padėk man.
Ji norėjo, kad jis pajustų ne tik fizinį nepatogumą. Troško jį
sunaikinti. Norėjo matyti jį besiraitantį it kokį kirminą, pamautą
ant kabliuko. Eindžel ištemptu kaklu sudribo į gluosnio krėslą ir
įbedė akis prieš save.
Maiklas niūriai ją nužvelgė. Eindžel tylėjimas jam rėkte rėkė
nešvankybes. Ji jautėsi pralaimėjusi, bet ar manė, kad jis ją nuga
lėjo? Maiklas išėjo į lauką. Arši moteris neturi jokios gėdos, Dieve?
Ogal to turiu tikėtis visą likusį gyvenimą? Jėzau, ji kovoja nesą-
žiningai.
Ji kovoja su tavimi vieninteliu jai žinomu būdu.
Maiklas nupėdino prie upelio ir suklupęs apsišlakstė veidą šal
tu vandeniu. Ilgai klūpojęs, nudrožė į tvartą metalinės geldos.
126
Kai grįžo, Eindžel toliau sėdėjo atsukusi jam nugarą. Jis pasta
tė geldą prieš židinį. Eindžel dirstelėjo į ją, paskui į jį ir nukreipė
akis, bet tylėjo. Gal nuo jos prisilietimo jis pasijuto nešvarus? Ar
jam reikia maudytis, kad nusiplautų ją? Maiklas visą valandą tam
pė vandenį iš šaltinio ir šildė jį didžiuliame juodame katile, kuris
buvo pakabintas virš ugnies. Į vandenį įmetė gabalėlį muilo.
- Einu pasivaikščioti, - burbtelėjo jis.
Eindžel nustebusi pritykino prie durų ir jas pravėrė. Maiklas
nužingsniavo ir dingo tarp medžių. Ji raukydamasi uždarė duris.
Nusimetusi drabužius, įlipo geldon. Gerai išsitrinkusi galvą ir nu
sišveitusi kūną, persipylė šiltu vandeniu ir nėrė iš geldos. Norė
jo baigti praustis prieš jam pareinant. Maiklas buvo užmetęs ant
krėslo atlošo rankšluostį, Eindžel juo nusišluostė kūną ir apsivy
niojo plaukus. Tada skubiai apsirengė. Vėl įsitaisiusi prieš židinį,
nusirišo rankšluostį. Plaukai buvo labai susivėlę ir ji mėgino pirš
tais iššukuoti tą raizgalynę.
Praslinko valanda, bet Ozėjas vis negrįžo.
Kai galų gale durys už nugaros atsivėrė, Eindžel pažvelgė į jį.
Tamsūs jo plaukai buvo šlapi. Tikriausiai išsimaudė šaltame kaip
ledas upelyje, ir ją nudiegė kaltės jausmas, apniko abejonės. Jis
ėmė neramiai vaikštinėti po trobelę. Eindžel tebekedeno plaukus
pirštais, bet pro jos akis nepraslydo nė vienas jo krustelėjimas. Jis
atidarė lagaminą ir vėl užvožė. Eidamas pro šalį, jai į skraitą nume
tė plaukų šepetį. Eindžel ėmė jį apžiūrinėti. Jai sugniaužė gerklę.
Sužiurusi į Maiklą, pradėjo šukuotis plaukus. Jis stovėjo klubais
atsirėmęs į stalą ir stebėjo ją. Eindžel nežinojo, ką jis galvoja. Ne
žinojo, ką sakyti.
- Daugiau niekada šitaip su manimi nesielk, - tarė jis.
Buvo išblyškęs, ir Eindžel kažkas sukirbėjo, smarkiai susiraitė
ir nugrimzdo į gelmes.
- Nesielgsiu, - rimtai pažadėjo ji.
Maiklas įsitaisė gluosnio krėsle priešais ugnį, rankas įspraudęs
tarp kelių. Ilgai spoksojo į liepsnas.
- Man regis, puikiai supratau, kaip tu jausdavaisi.
127
Ji pažvelgė nustebusi.
-Ką?
Jis metė į ją žvilgsnį.
- Kai tavimi naudojamasi, jausmas nekoks. Nesvarbu, dėl ko
kios priežasties.
Kažkas joje persivertė. Ji pasidėjo šepetį ant kelių ir liūdnai pa
žvelgė į Maiklą.
- Nesuprantu, ką čia veikiu su tokiu vyru kaip jūs.
- Tą akimirką, kai tave išvydau, man pasidarė aišku, kad tave
vesiu.
- Jau tą sakėt, pone. - Ji pakreipė galvą. - Klausykit, pone.
Leiskite jums atskleisti kelis tikrus gyvenimo įvykius. Ūkininkas,
ištisas savaites gyvenantis vienui vienas, atvyksta į miestelį. Vos
užmeta akį į kinkuojančios kumelės pasturgalį, jam topteli, kad ji
jam kaip sykis.
- Tavo veidas, jaunas ir šaltas kaip ledas, patraukė pirmiau
sia, - atšovė Maiklas ir liūdnai nusišypsojo. - Tik paskui visa
kita. - Jis perliejo ją žvilgsniu. - Tu vilkėjai juodais drabužiais it
kokia našlė, o šalia žirgliojo Magovanas. Tikriausiai saugojo, kad
nepabėgtum.
Eindžel ilgai tylėjo. Užsimerkė ir stengėsi apie nieką negalvoti,
bet tai tvyrojo kambaryje nelygu koks šlykštus smarsas. Ji neįsten
gė to dvoko atsikratyti. Jis nustelbė net gaivų kvapą muilo, kurį jai
davė Maiklas. Smarvė buvo įsismelkusi į ją, tekėjo jos krauju.
- Ar prisimeni, kai paklausei, iš kur tokia Ozėjo pavardė, o aš
atsakiau, jog tai pranašo vardas? - Ji vėl pradėjo pamažu šukuotis
plaukus, bet Maiklas matė, kad šįsyk klausosi jo. - Ozėjas buvo
pranašas. Dievas prisakė jam vesti paleistuvę.
Eindžel dirstelėjo į jį pašaipiai šypsodama.
- Ar ir jums Dievas liepė vesti mane?
- Taip. Liepė.
Ji pažvelgė su panieka.
- Ar jis šnekasi su jumis akis į akį?
- Jis taip šnekasi su visais. Tik daugelis nesiteikia jo klausytis.
Verčiau ji pradės jam gerintis.
128
- Atsiprašau, kad pertraukiau. Jūs man pasakojote tą istoriją.

Kas nutiko paskui? Ar tas pranašas vedė kekšę?
- Taip. Manė, jog Dievas tikriausiai liepia, turėdamas svarią
priežastį.
Turbūt ir Maiklas taip pasielgė dėl tos pačios priežasties.
- Ar Ozėjas išvarė visas jos nuodėmes? Na, gal ji atšliaužė keliais
nunarinusi galvą ir pabučiavo jam kojas, kad išgelbėjo jos sielą?
- Ne, ji vėl ėmė paleistuvauti.
Eindžel pajuto šleikštulį. Ji įdėmiai žiūrėjo į Maiklą. Ojis žvelgė
į ją, rimtas, užsidaręs, mįslingas.
- Taigi vis dėlto Dievas nėra visagalis, ar ne? - tyliai paklausė ji.
- Dievas liepė jam eiti ir ją parsivesti.
Ji kiek susiraukė.
- Ar jis taip ir padarė?
- Taip.
- Tik todėl, kad jam įsakė Dievas? - Nė vienas žmogus taip
nepasielgtų.
- Taip, ir dar todėl, kad ją mylėjo.
Ji atsistojo ir, nuėjusi prie lango, įsispoksojo į temstantį dangų.
- Mylėjo? Man regis, jį paskatino kitkas. Josavigarba. Senas pra
našas tiesiog nenorėjo pripažinti, kad negalėjo jos turėti tik sau.
- Savigarba gena .vyrą šalin, Mara. Ji nuvijo mane nuo tavęs tą
paskutinį vakarą Per e Daise.
Jis privalėjo paklausyti Dievo ir grįžti atgal. Turėjo ją iš ten iš
traukti, kad ir kiek ji būtų spyriojusis ir rėkusi.
Eindžel grįžtelėjusi perliejo jį žvilgsniu.
- O paskui ji gyveno su pranašu?
- Ne. Ir vėl jį paliko. Jis turėjo antrąkart išpirkti ją iš vergijos.
Jai ne itin patiko ta istorija.
- Tada ji nebebėgo?
- Bėgo. Vis pasprukdavo. Net susilaukė vaikų nuo kitų vyrų.
Krūtinę užgulė sunkumas. Ji gindamasi pasišaipė iš jo.
- Ir jis galų gale negyvai užmėtė ją akmenimis, - pašaipiai, su
sarkazmo gaidele tarė ji. - Ar taip? Galų gale ją nusiuntė ten, kur
129
jai ir buvo vieta. - Jis neatsakė, ir ji vėl atsuko jam nugarą. - Ko jūs
siekiate, pone? Tik pasakykite.
- Kada nors turėsi rinktis.
Daugiau Maiklas netarė nė žodžio. Eindžel nesuprato, ar po
kalbis jau baigtas, ir sukando dantis. Nė neketino pasidomėti, ar ta
kekšė vis dėlto liko gyventi su pranašu, ar jis pagaliau ją metė.
Maiklas atsistojo, atidarė dvi skardines pupelių ir suvertė į
puodą. Jos greitai pašilo ir jis supylė valgį į lėkštes.
- Užkąsk su manimi, Mara.
Ji atsisėdo su juo prie stalo. Kai jis, palenkęs galvą, pasimeldė,
ją vėl užplūdo pyktis. Stengdamasi nepaisyti Maiklo, ėmė valgyti.
Kai jis dirstelėjo, Eindžel įžūliai šyptelėjo.
- Juk žinot, ką manau, - tarė ji. - Kad Dievas prisakė jums
mane vesti, bausdamas už kažkokią didelę nuodėmę, kurią pada
rėte praeityje. Ar geidėte daugybės moterų, pone?
- Kartais mane apima tokie geiduliai, - atsakė Maiklas, žiūrė
damas į ją ir liūdnai šypsodamasis. Jis baigė valgyti tylomis.
Ji pavydėjo jam ramumo ir savitvardos. Kai jis pavalgė, ji pa
ėmė jo lėkštę ir uždėjo ant savosios.
- Jūs gaminote valgį, todėl aš sumazgosiu indus.
Ji nemėgo tamsos, bet geriau jau nebus sujuo trobelėje. Gal jis vėl
pradės pasakoti kokią nemalonią istoriją. Šįsyk iš tiesų graudulingą,
na, gal apie raupsuotąjį ar žmogų su pūliuojančiomis žaizdomis.
Sumazgojusi indus, trumpam atsisėdo prie upelio. Jai skaudė
jo visą kūną. Šiandien gerokai persistengė, bet klausantis vandens
čiurlenimo nervai atsileido.
- Ką čia veikiu? - klausė ji savęs. - Ką čia sujuo veikiu?
Švelnus brizas šiureno balzaminių tuopų lapus, ir ji būtų ga
lėjusi prisiekti, kad išgirdo tylų balsą. Atsigręžė, bet tenai nieko
nebuvo. Virpėdama nuskubėjo prie trobelės ir pamatė Ozėją, ku
ris, atsišliejęs į durų staktą, laukė jos. Rankas buvo susigrūdęs į
kišenes. Apėjusi jį, Eindžel nėrė į trobelę ir padėjo indus. Buvo
nuvargusi ir norėjo atsigulti.
Nusirengusi greitai šmurkštelėjo po antklodėmis. Gulėjo gal
vodama apie tą merginą, kuri vėl ėmė paleistuvauti. Gal ta kekšė
130
taip pat turėjo kokią Hercogienę, kuri buvo pasiglemžusi jos pini
gus? Gal būdama su tuo pranašu kvaištelėjo, juk ir ją tas ūkininkas
varo iš proto? Gal toji moteris tetroško ramybės? Ar pranašui tai
nors sykį šovė į galvą?
Eindžel įsitempė, kai Ozėjas čiuožtelėjo į lovą šalia jos. Pati kal
ta. Duok jiems pajusti bučinio skonį, ir jie įsigeis viso patiekalo. Ką
gi, kuo skubiau tai bus atlikta, tuo greičiau ji galės miegoti.
Ji atsisėdo nekantriai nubraukdama plaukus nuo peties ir, su
kaupusi ryžtą, niūriai pažvelgė į jį.
-Ne.
Ją nustebino nekantrus jo žvilgsnis.
-Ne?
-Ne.
- Klausykit, pone. Jūsų minčių perskaityti negaliu. Turite man
pasakyti, ko norite.
- Noriu miegoti savo lovoje su savo žmona pašonėje. - Paėmęs
jos plaukų sruogą, švelniai trūktelėjo. - Tai ir viskas, ko noriu.
Ji atsigulė suglumusi. Laukė, gal jis apsigalvos. Netrukus jo
kvėpavimas pagilėjo. Eindžel atsargiai pasuko galvą ir pasižiūrėjo
į jį, nutviekstą židinio šviesos. Jis miegojo. Ilgokai patyrinėjusi nu
rimusį jo profilį, nusigręžė.
Eindžel mėgino atsigulti taip, kad tarp jųdviejų liktų tarpas, bet
Maiklas Ozėjas buvo išsikėtojęs per visą lovą, kaip kad užpildyda
vo trobelę.
Taip pat jis buvo bepradedąs užpildyti ir jos gyvenimą.
Per vidurį gyvenimo kelionės
aš pakliuvau į baisiai tamsią girią.*
Dantė
Eindžel sudejavo, kai Hercogas palinko virš jos. Jis tyliai nusijuokė.
- Nejaugi manei, kad galėsi išsisukti nuo svarbiausio dalyko?
Kažkas ją pašaukė iš tolybių, bet Hercogas vis labiau stelbė tą
tylų, švelnų balsą.
- Tau atrodė, kad keturi tūkstančiai mylių ganėtinai toli, tačiau
aš čia.
Ji bandė išlįsti iš po jo, stengėsi išgirsti, kas ją šaukia.
Hercogas vėl ją prisitraukė.
- Tu priklausai man. O taip. Visiems laikams būsi tik mano, ir
tą žinai. Man vieninteliam priklausysi. - Iš jo burnos dvokė česna
kais, kuriuos jis kramtydavo, surūkęs Manilos cigarą. - Žinau, ką
galvoji, Eindžel. Tavo mintis moku atspėti. Juk visada mokėdavau?
Puoselėk kokias tik nori viltis, bet aš niekada nemirsiu. Net kai
baigsis tavo gyvenimas, aš vis dar būsiu gyvas. Aš nemirtingas.
Ji grūmėsi su juo, bet jis buvo padarytas ne iš tokios medžiagos,
kurią būtų galima nustumti. Buvo šešėlis, klojantis ją, tempiantis
žemyn į gilią juodą duobę. Krisdama Eindžel juto, kaip jos kūnas
jį sugeria. Jis skverbėsi į kiekvieną jos porą, kol jos vidų užpildė
juoduma, ir ji ėmė draskyti sau kūną.
- Ne, ne!
* Vertė S. Geda.
132
- Mara. Marai
Ūmai ji pabudo pravira burna, rėkdama be garso.
- Mara, - švelniai ramino ją Maiklas, sėdėdamas ant lovos
krašto. Ji mėgino sulaikyti drebulį, kai jis nubraukė plaukus jai nuo
veido. - Prisapnavai daugybę košmarų. Ką juose regėjai?
Romus jo balsas ir prisilietimas kiek nuramino. Eindžel nu
bloškė jo ranką.
- Neprisimenu, - sumelavo, nors atmintyje buvo įstrigęs Her
cogas. Ar jis tebeieško jos iki šiol? Ji žinojo atsakymą, ir ją nuvirino
šaltis. Vis dar matė jo veidą. Tarsi būtų pabėgusi nuo jo tik vakar,
ne prieš metus. Kada nors jis ras ją. O tada...
Ta mintis buvo nepakeliama. Ji bijojo vėl užmigti. Košmaras
prasidės iš naujo ir įsisiautės kaip visada.
- Mara, pasakyk, ko tu bijai.
- Nieko, - nukirto ji. - Tik duokit man ramybę.
Maiklas uždėjo ranką jai ant krūtinės ir jos raumenys įsitempė.
- Jei tavo širdis ims daužytis dar smarkiau, iššoks iš krūtinės.
- Ar tikitės mano mintis nukreipti kur nors kitur?
Maiklas atitraukė ranką.
- Mudu sieja daugiau nei lova.
- Mūsų niekas nesieja.
Ji atsuko jam nugarą.
Maiklas nutraukė nuo jos apklotą.
- Parodysiu, kas tas daugiau.
- Juk sakiau, kad atstotumėte! - Nukamuota košmarų ir buvi
mo su juo, Eindžel vėl užsitempė antklodę.
Maiklas nuplėšė apklotą ir suglamžęs sviedė ant lagamino,
riogsančio kampe.
- Kelkis. Tučtuojau. Eisi, nori to ar nenori.
Eindžel išsigando Maiklo, palinkusio virš jos. Matė, kad jis
stengiasi tvardytis.
- Mudu eisime truputį pasivaikščioti, - pasakė.
- Dabar? Vidurnaktį?
Lauke buvo šalta ir tamsu. Ji aiktelėjo, kai jis pastvėrė ją ir pa
statė ant grindų.
133
Maudamasis kelnes, Maiklas tarė:

- Gali eiti apsirengusi arba nuoga. Man vis tiek.
Jai nepatiko trobelėje šmėkščiojantys šešėliai, bet tuo labiau ji
nežengs pro duris į tamsą.
- Aš niekur neisiu. Lieku čia.
Ji nudrožė pasiimti antklodės, bet jis čiupo jai už rankos ir ap
suko aplinkui. Kai Eindžel susigūžė ir pakėlė ranką, tarsi norėda
ma prisidengti nuo smūgio, Maiklo pyktis išgaravo. Tai šito ji tikė
josi iš jo po viso laiko, praleisto kartu?
- Niekada tavęs nemušiu. - Jis skiautinių antklode apgobė Ein
džel. Suradęs batus, atkišo jai. Ji neėmė. - Apsiauk arba keliauk
basa. Kaip nori. Bet tu eisi su manim.
Eindžel stvėrė batus.
- Ko iš tikrųjų bijai, Mara? Gal mudu galėtume tai įveikti?
Ji numetė šalin kabliuką batams susagstyti ir atsitiesė.
- Aš nieko nebijau, juolab tokio purvino ūkininko.
Jis atidarė duris.
- Tada eime, jeigu jau tokia drąsi.
Ji įžiūrėjo daržinę, bet jis, tvirtai paėmęs už rankos, nudrožė
miško link.
- Kur mane vedat? - Ji nepakentė drebančio savo balso.
- Pamatysi, kai ten nusigausime. - Jis ėjo toliau, tempdamasis ją.
Eindžel beveik nieko nematė, tik šešėlius. Jie buvo grėsmingi,
tamsūs, kai kurie judėjo. Ji prisiminė, kaip prieš daugelį metų gū
džią naktį paskubom ją vedėsi Rebas, ir išsigando, širdis pradėjo
plakti greičiau.
- Noriu grįžti. - Eindžel užkliuvo ir vos nepargriuvo.
Maiklas spėjo ją pagauti.
- Nors sykį pamėgink kliautis manimi, gerai? Ar aš tave kada
nuskriaudžiau?
- Kliautis jumis? Kaip man jumis kliautis? Jūs pamišėlis, vidur
naktį ištempęs mane laukan. Parveskit atgal - Ją purtė drebulys,
kurio negalėjo įveikti.
- Tik tada, kai pamatysi, ką turiu tau parodyti.
- Net jei jūs priverstas mane vilkte vilkti?
134
- Nebent tau labiau patiktų joti man ant pečių.

Eindžel ištraukė ranką.
- Tada eikit priekyje!
- Gerai, - tarė Maiklas.
Ji apsisuko, norėdama grįžti, bet pro medžius neįžiūrėjo nei
trobelės, nei daržinės. Kai atsigręžusi nebematė ir Ozėjo, persi-
gando.
- Palaukit! - sušuko. - Palaukit!
Maiklas pastvėrė ją.
- Aš čia. - Jis pajuto, kad ji virpa, ir priglaudė. - Nė nemanau
palikti tavęs tamsoje. - Jis kilstelėjo jos veidą ir švelniai pabučia
vo. - Kada suprasi, kad myliu tave?
Eindžel apsivijo jį rankomis ir stipriau prisispaudė.
- Jei mylit mane, parveskit atgal. Lovoje mums bus šilta ir jau
ku. Padarysiu viską, ko tik geisit.
- Ne, - šiurkščiai nukirto jis, grumdamasis su savo kūnu, pa
žadintu jos. - Eime su manimi.
Ji mėgino jį sulaikyti.
- Palaukit, prašau palaukti. Na, aš bijau tamsos. Kai būnu lau
ke sutemus, prisimenu... - Ji nutilo.
-Ką?
- Kai ką, kas man nutiko vaikystėje. - Jis laukė, o ji prikando
lūpą. Nenorėjo pasakoti apie Rebą ir kas jam atsitiko. Nenorėjo
galvoti apie tos nakties siaubą. - Prašau. Tik parveskit atgal.
Maiklas panardino pirštus jai į plaukus ir atlošė jos galvą, kad
mėnesienoje matytų veidą. Ji bijojo, ir ta baimė buvo tokia didelė,
kad nebegalėjo jos paslėpti.
- Ir aš bijau, Mara. Ne tamsos ir ne praeities, bet tavęs ir to,
ką jaučiu, kai liečiu tave. Tu naudojiesi mano geismu kaip ginklu.
Tai, ką jaučiu, yra dovana. Žinau, ko noriu, bet kai prisiglaudi prie
manęs, jaučiu tik tavo kūną ir savo geidulius. Imu visas virpėti.
- Tada parveskit mane į trobelę...
- Tu negirdi manęs. Nieko nesupranti. Negaliu tavęs parvesti. To
nepasieksi, net pasitelkusi visus savo būdus. Tai turi būti mano bū
das arba visai joks. - Maiklas paėmė ją už rankos. - Dabar eime.
135
Jie žingsniavo per tamsų mišką. Jai prakaitavo delnai, bet ranka
daugiau nebegulėjo jo rankoje it kokia nugaišusi žuvis. Ji buvo įsi
tvėrusi jo rankos taip, tarsi nuo Maiklo priklausytų jos gyvybė.
Eindžel visur girdėjo garsus, nepaliaujamą skambesį ir dūzgi
mą, sklindantį iš visų pusių ir besiskverbiantį į galvą. Buvo taip
tyku, kad tas tykumas rėkte rėkė. Ji norėjo būti trobelėje, toli nuo
juodų aplinkui šmirinėjančių būtybių. Sparnuotų demonų, kurie
spoksojo ir vaipėsi. Tai buvo Hercogo pasaulis.
Eindžel kamavo baisus nuovargis, jai buvo šalta ir silpna.
- Ar dar toli?
Maiklas pakėlė ją ant rankų ir nusinešė.
- Beveik atėjom. - Už jų stūksojo miškas, aukštai danguje
švietė mėnulis, užliedamas kalvų šlaitus keista sidabriškai pilka
spalva. - Dar liko galiukas iki tos kalvos viršūnės.
Užkopęs į viršų, nuleido ją ant žemės, ir Eindžel suglumusi
apsidairė. Čia nieko nebuvo. Tik dar daugiau kalvų, o tolumoje
dunksojo kalnai.
Maiklas žiūrėjo, kaip nakties brizas mėnesienoje plaiksto blyš
kius jos plaukus. Ji susisupo į antklodę ir pažvelgė į jį.
- Čia nieko nėra.
- Čia yra viskas, kas svarbiausia.
- Sukorėme tokį kelią dėl nieko. - Ji nežinojo, ką tikėjosi išvys
ti. Gal skulptūrą? Ką nors. Eindžel atsisėdo išvargusi ir pašiurpusi
nuo žvarbaus nakties oro. Antklodė nelabai šildė. Būtų buvę nega
na ir dešimties antklodžių. Šaltis siautė po ją. Ką jis sau manė, vi
durnaktį tempdamas ją ant šios kalvos? - Kuo ypatinga ši vieta?
Maiklas įsitaisė jai už nugaros. Apžergė ją stipriomis kojomis
ir prisitraukė į glėbį.
- Luktelėk.
Ji norėjo išsiveržti iš jo glėbio, bet buvo per šalta, todėl nebe
sipriešino.
-Ko?
Jis apsivijo ją rankomis.
- Ryto.
136
- Jo būčiau palaukusi ir trobelėje.

Jis nusijuokė įsikniaubęs jai į plaukus. Juos kilstelėjęs, pabučia
vo į sprandą.
- Nesuprasi, kol neišvysi jo čia. - Jis priglaudė nosį prie švel
nios jos odos paausyje. Ji suvirpėjo. - Truputį numik, jei nori. -
Priglaudė ją dar stipriau. - Kai ateis laikas, pažadinsiu.
Ilgai vaikščiojus, jos neėmė miegas.
- Ar dažnai taip darote?
- Retokai.
Abu nutilo, bet Eindžel buvo visai jauku. Per ją sruvo jo kūno
šiluma. Ji juto jo rankos svorį ant savosios ir sustangrėjusį vyrišku
mą, įsirėmusį jai į nugarą. Eindžel pažvelgė į žvaigždes, mažyčius
brangakmenius juodo aksomo fone. Nieko panašaus nebuvo re
gėjusi. Žvaigždės buvo taip arti, kad, rodės, gali pasiekti jas ranka,
paliesti kiekvieną spindintį šviesos taškelį. Naktinis dangus buvo
nuostabus. Pro langą toks nebūdavo. Ir tvyrojo kvapas - sodrus,
drėgnas, atsiduodantis žeme. Net ją supantys garsai buvo virtę
muzika, primenančia paukščių čiulbesį, vabzdžių zvimbimą, lie
taus barbenimą į skardines apgriuvusioje niūrioje dokų lūšnelėje.
Paskui tamsa ėmė šviesėti.
Iš pradžių pamažu, labai nežymiai. Žvaigždės vis labiau trau
kėsi, o tamsa šveitėjo. Eindžel atsistojo, siausdamasi antklode ir
žiūrėdama. Jai už nugaros dar buvo tamsu, bet priešais jau rado
si šviesa: didėjantis blyškiai geltonas briliantas, ruožuotas auksi
nėmis raudonomis ir oranžinėmis gijomis. Ir anksčiau ji ne sykį
matė, kaip teka saulė, būdama pastato viduje, iš už stiklo, bet nie
kada šitaip, veidą gairinant šaltam brizui ir aplinkui plytint tyrlau
kiams. Tokį grožį regėjo pirmą kartą.
Ryto šviesa pamažu užliejo kalnus, slėnį iki pat trobelės, ana
pus dunksantį mišką ir kalvos šlaitą. Eindžel pajuto ant pečių sti
prias Ozėjo rankas.
- Mara, štai tokį gyvenimą ir noriu tau padovanoti.
Ryto saulė buvo tokia ryški, kad jai net skaudėjo akis, jos spin
desys akino labiau nei tamsa. Ji pajuto prie plaukų jo lūpas.
137
- Šitai tau siūlau. - Savo kvėpavimu jis šildė jai odą. - Trokštu
tavo gyvenimą prisotinti spalvų ir šilumos. Trokštu jį pripildyti
šviesos. - Jis apkabino ją ir prisiglaudė. - Tik suteik progą.
Eindžel širdį prislėgė sunkumas. Jis kalbėjo gražius žodžius,
bet žodžiai - ne gyvenimas. Gyvenimas ne toks paprastas, jis su
dėtingas. Painus ir suktas, kankinantis ją nuo pat gimimo. Ji nega
lėjo ištrinti paskutinių dešimties metų, o gal ir aštuonerių iki tos
nakties, kai Rebas nuvedė ją gatvėmis į viešnamį ir paliko Herco
gui, kad šis jos gyvenimą sugriautų amžiams. Tai prasidėjo daug
anksčiau.
Ji buvo kalta, kad gimė.
Jos tėvas norėjo išplėšti ją iš motinos įsčių ir išmesti kaip kokią
atlieką. Jos tėvas. O mama būtų tai padariusi, jei būtų žinojusi, kad
nepaklususi jį praras. Apie tai Eindžel bylojo visi tie nepaliauja
mos motinos raudos metai.
Ne, net šimtas tokių saulėtekių, ir netgi tūkstantis nepakeis to,
kas buvo. Tiesa buvo amžiams, kaip sapne ir sakė Hercogas. Ir
negalėsi jos išvengti. Kad ir kaip stengsiesi, nuo tiesos niekur ne
pabėgsi.
Jos lūpos išsilenkė į liūdną šypseną, ir jai sugildė sielą. Gal šis
vyriškis ir yra toks, koks atrodo. Gal kiekvienas jo ištartas žodis ir
yra tikras, bet ji žino kai ką, ko nežino jis. Niekada nebus taip, kaip
jis nori. Taip negali įvykti. Jis svajotojas. Nori iš jos neįmanomo
dalyko. Pagaliau jis pabus ir susivoks.
O kai šitai įvyks, Eindžel nenorėjo būti netoliese.
Q)vį||!ifebu
Net jeigu mane įtikinsi, ai netikėsiu.
Aristofanas
Po tos nakties Maiklas pajuto, kad Eindžel pasikeitė, bet ta per

maina jo nedžiugino. Eindžel užsisklendė ir laikėsi atokiai. Nors
mėlynės išnyko, o šonkauliai sugijo, ji vis dar vaikščiojo it sužeista.
Maiklo neprisileido arti. Priaugo svorio, kurį buvo praradusi, kai
ją žiauriai sumušė Magovanas. Fiziškai ji sustiprėjo, tačiau Mai
klas matė, kad tapo pažeidžiamesnė. Jis davė jai darbo, kad turėtų
tikslą, ir Eindžel nebebuvo tokia išblyškusi kaip viešnamyje ar gu
lėdama trobelėje. Bet jos akys vis dar buvo prigesusios.
Daugelis vyrų būtų džiaugęsi turėdami tokią sukalbamą, darbščią
žmoną, bet Maiklas nesidžiaugė. Jis vedė ją ne tam, kad turėtų vargo
pelę. Norėjo, kad moteris būtų jo gyvenimo dalis - jo paties dalis.
Kiekviena naktis jam būdavo tikras išbandymas. Jis gulėdavo
šalia jos ir uosdavo jos kvapą, kol jam susvaigdavo galva. Ji aiškiai
davė suprasti, kad jis gali naudotis jos kūnu kada ir kaip panorė
jęs. Kas vakarą nusirenginėdama nenuleisdavo nuo jo akių. Regint
klausiamą jos žvilgsnį, džiūdavo burna, bet Maiklas nepasiduoda
vo. Laukė melsdamas, kad Eindžel suminkštėtų širdis.
Ji ir toliau sapnavo košmarus. Dažnai atsibusdavo virpėdama,
prakaito permerktu kūnu. Tada net neleisdavo jam prisiliesti prie
jos. Tik kai užmigdavo, jis galėdavo ją apkabinti ir prisiglausti. Ji
atsipalaiduodavo, ir Maiklas žinodavo, kad giliai sieloje jaučiasi
su juo saugi.
139
Kuo ilgiau jie gyveno kartu, tuo stipresnės darėsi natūralios jo

kūno reikmės, ir tai jam teikdavo šiokį tokį pasitenkinimą. Jo vaiz
duotė imdavo kurti vaizdus: jie mylisi, kaip apdainuota Giesmių
giesmės knygoje. Maiklas kone jusdavo jos rankas, apsivijusias jį,
ir saldžių jos bučinių skonį. Paskui jis atitokdavo nuo svajonių ir
būdavo dar labiau sudirgęs, vienišesnis nei pirma.
Ak, įsigeidęs galėtų ją turėti. Ji būtų paslaugi. Būtų tikra savo
amato meistrė. Bet jis suprato, kad nors ir puoselėtų dėl jos viltį,
tokiu metu ji skaičiuotų lubų sijas, namų ruošos darbus kitai die
nai ar galvotų apie dalykus, kuriuos nuo jo slepia. Nepažvelgtų
jam į akis ir jai nerūpėtų, kad jis labai ją myli.
Maiklui atmintyje buvo įstrigęs toks reginys: Eindžel sėdi lo-
vūgalyje Rūmuose, sūpuodama koją pirmyn atgal it kokią švytuo
klę. Taip nutiktų ir dabar, jei jis pasiduotų savo fiziniam geismui.
Tai būtų Eindžel, ne Mara, kuri tik lauktų, kada jis baigs, kad ga
lėtų nusiųsti jį į užmarštį su visais kitais vyriškiais, kurie naudo
josi jos kūnu.
Dieve, ką aš darau? Kraustausi iš proto. Tu per daug tikiesi iš
manęs. Ogal aš tikiuosi per daug išjos?
Atsakymas būdavo tas pat: palauk.
Maiklas labiausiai degė noru išgirsti ją tariant jo vardą. Tik
sykį, Jėzau. Dieve, prašau. Tik sykį. Maiklas! Pripažinimas, kad jis
yra. Dažniausiai Eindžel tyčia jo nematydavo. Jis troško būti dau
giau nei bet kuris kitas, vaikštantis jos sielos pakraščiu, būti ne tas,
kuris, jos manymu, užguls ją ir pasinaudos. „Meilė“ Eindžel buvo
bjaurus penkių raidžių žodis.
Kažin kaip ją išmokysiu, kas yra tikroji meilė, kai man ima
trukdyti mano paties instinktai? Viešpatie, ką aš darau blogai?
Dabar ji dar labiau nutolusi nuo manęs nei Per e Daise.
Turėk kantrybės, mylimasis♦
Maiklo nusivylimas didėjo, ir jis prisiminė tėvą, kuris sakyda
vo, kad visos moterys nori būti valdomos.
Nei tada, nei dabar Maiklas tuo netikėjo; bet kone troško, kad
gebėtų taip elgtis. Tikint tuo melu, gyventi su Eindžel būtų len
gviau. Kaskart, kai ji dėdavosi Maiklo nematanti, jis pagalvodavo
1 40
apie savo tėvą. Kaskart jai per miegus pasislinkus artyn žinodavo,
ką pasakytų tėvas apie jo paties nusistatytą celibatą.
Jis girdėdavo ir kitą balsą, sodrų, galingą ir seną kaip laikas.
Kada pradėsi elgtis kaip tikras vyras? Nagi, paimk ją. Ko-
dėl delsi? Paimk ją. Juk ji tau priklauso, ar ne? Elkis vyriškai.
Mėgaukis jos kūnu, jei daugiau nieko negali iš jos išpešti. Ko
lauki?
Maiklas grūmėsi su balsu, skambančiu galvoje. Visai nenorėjo
jo girdėti, bet jis tūnojo tenai ir imdavo mygti tada, kai jis būdavo
labiausiai pažeidžiamas.
Net kai atsiklaupęs melsdavosi, tas balsas jį kurstydavo.
Eindžel vis labiau nerimavo. Kažkas jos viduje darbavosi, kažkas

lėtas, klastingas ir grėsmingas. Jai buvo gera gyventi šioje nedi
delėje trobelėje. Ji jautėsi patogiai ir saugiai, tik ją trikdė Maiklas
Ozėjas. Jai nepatiko jausmai, kuriuos jis ėmė žadinti ir nuo kurių
pradėjo silpti jos ryžtas. Nepatiko, kad jis nebuvo panašus nė į
vieną jos pažįstamą tipą; kad jis laikosi žodžio; kad ja nesinaudoja;
kad elgiasi kitaip, nei su ja buvo elgiamasi iki šiol.
Kai ji suklysdavo, jis niekada nepykdavo, bet pagirdavo ir pa
drąsindavo. Pradėdavo pašaipiai pasakoti apie savo nesėkmes, ir ji
mažiau krimsdavosi dėl savo nemokšiškumo. Jis įžiebdavo jai viltį,
kad ji gali išmokti, o kai Eindžel kas pasisekdavo, ja didžiuodavosi.
Dabar ji jau mokėjo įkurti ugnį. Ir gaminti valgį. Skirdavo valgo
muosius augalus nuo piktžolių. Net pradėjo klausytis istorijų, ku
rias jis kas vakarą skaitydavo, nors ji netikėjo nė viena jų.
Kuo greičiau nuo jo paspruksiu, tuo geriau.
Ji turėjo sutvarkyti nebaigtus reikalus Per e Daise. Be to, at
gavusi savo uždirbtą auksą, galėtų nusipirkti namelį, panašų į šį.
Tada jai nereikės gyventi su jokiu vyriškiu.
Eindžel mintyse suskaičiavo, kiek laiko sugaišo ir kiek pinigų
išleido Ozėjas, ją slaugydamas, kol pasveiko, ir mokydamas sava
rankiškumo. Prieš išeidama ji atsilygins jam už kiekvieną valandą
ir unciją.
141
Ji prižiūrėjo jo daržą. Virė valgį, valė namus, skalbė, lygino ir

taisė drabužius. Kai jis mėžė arklidę, ji susirado kastuvą ir jam pa
dėjo. Jam kapojant malkas žiemai, nešiojo jas glėbiais ir tvarkingai
dėjo į stirtas priešais daržinę.
Praėjus keturiems mėnesiams, jos oda įdegė, nugara sustiprėjo,
o rankos pašiurkštėjo. Vėl žvilgtelėjusi į blizgančią skardinę, pa
matė, kad veidas atrodo normaliai. Net nosis sugijo tiesiai. Atėjo
metas pradėti kurti grįžimo į miestelį planus.
- Kaip manote, ar šios daržovės, kurias prižiūriu, Per e Daise
bus vertos kapšelio aukso? - paklausė ji Maiklo per vieną vaka
rienę.
- Turbūt daugiau. - Maiklas sužiuro į ją. - Gausime užtekti
nai, todėl išgalėsime nusipirkti kelis galvijus.
Ji linktelėjo, labai patenkinta tokia mintimi. Gal jis nupirks kar
vę ir jie turės pieno? Gal ją išmokys slėgti sūrį? Eindžel susiraukė.
Ir apie ką ji galvoja? Argi jai svarbu, jeigu jis nusipirks nors ir tu
ziną karvių? Ji turi grįžti ir pabaigti reikalus Per e Daise. Nudūrusi
akis, neskubėdama valgė. Artinasi diena, kai nusimaus jo motinos
žiedą ir pamirš jį.
Eindžel mazgojo indus ir lygino, o Maiklas garsiai skaitė Bibli
ją, bet ji nesiklausė, stumdė sunkų lygintuvą, kol šis atšalo ir nebe-
tiko^lyginti. Tada padėjo lygintuvą ant grotelių. Jau daug mėnesių
gyveno su šiuo vyriškiu. Dirbo kaip vergė; Rūmuose niekada taip
sunkiai netriūsė. Eindžel pažvelgė į savo rankas. Nagai nulūžinėję
ir trumpi, atsirado ir nuospaudų. Ką apie tai pasakytų Hercogie
nė? Ji vėl paėmė lygintuvą.
Bandė kurpti pabėgimo planus, bet jos mintys nuklysdavo į
daržą, pas paukščių jauniklius lizdelyje šalia miegamojo lango,
prie žemo, tylaus, raminančio Maiklo Ozėjo balso. Kas man daro
si?Kodėl vėl jaučiu tą sunkumą? Maniau, jis išnyko.
Jis neišnyks, kol negrįši į Per e Daisą atsiimti to, ką tau sko
linga Hercogienė.
Taip, tikriausiai taip ir yra. Kol ji nenukaks į Per e Daisą, niekas
neišsispręs. Sena bobpalaikė ją apgavo. Eindžel negalėjo leisti jai
taip pasprukti.
142
Be to, galvojo Eindžel, jai turėtų palengvėti, kad jos laikas su

šiuo ūkininku išseko. Deja, taip nebuvo. Ji jautėsi taip pat kaip aną
naktį, kai matė jį išvažiuojant iš Per e Daiso, tarsi joje būtų pra
mušta skylė ir pro ją tekėtų jos gyvenimas, bet ne smarkiai, o lėta
raudona srovele, dažančia purvą prie jos kojų.
Turi grįžti; Eindžel. Privalai. Jei to nepadarysi; niekada ne
tapsi laisva. Tau reikia atsiimti pinigus. Jų bus nemažai; ir tu
išsilaisvinsi. Galėsi susiręsti kitą namelį; panašų į šį; ir jis bus
tik tavo vienos. Nereikės jame gyventi su vyru, kuris iš tavęs
tikisi pernelyg daug. Tikisi to, ko net neturi ir niekada netu
rėjai. Be to, jis pamišęs, nes meldžiasi Dievui, kurio nėra arba
kuriam visai nerūpi, ir skaito mitų knygą, tarytum ši būtų at
sakymas į visus klausimus.
Triūsdama ji kandžiojo lūpą. Paskui padėjo lygintuvą ant gro
telių, kad vėl įkaistų.
- Kada vėl važiuosite į Per e Daisą atsargų?
Trisdešimt mylių - ilgas kelias pėsčiomis.
Maiklas liovėsi skaitęs ir sužiuro į ją.
- Į Per e Daisą nebevažiuosiu.
- Visai nebevažiuosit? Kodėl? Maniau, parduodavote prekių
tam žydui pagrindinėje gatvėje.
- Džozefui. Džozefui Hoksčaildui. Taip, parduodavau. Nu
sprendžiau tenai nebesirodyti. Jis žino. Yra ir kitų vietų. Merisvi-
lis. Sakramentas...
- Turite nuvažiuoti ir bent atsiimti savo pinigus.
- Kokius pinigus?
- Auksą, kurį sumokėjote už mane.
Jis sučiaupė lūpas.
- Man tai nesvarbu.
- O turėtų būti svarbu. Argi jums vis tiek, kad buvote apgau
tas? - Ji vėl ėmėsi lyginti.
Maiklas žiūrėjo į ją ir suprato, kad ji nori sugrįžti į miestelį. Net
po viso to laiko, praleisto su juo, ji troško gyventi Per e Daise. Jo kū
nas įsitempė ir užkaito. Ji abejingai lygino toliau, aiškiai nepaisyda
ma jo jausmų. Jis norėjo stverti ją ir supurtyti, kad ką nors pajustų.
143
Ar ji ką jaučia, Viešpatie? Ar jaučia? Dieve, nejaugi visai jos

nejaudinu? Gal priverčiau ją per sunkiai dirbti? Ogal jai tik nusi
bodo šis ramus gyvenimas?Jėzau, ką man daryti? Pririšti ją gran
dine it kokį šunį?
Norėdamas nukreipti jos mintis nuo Per e Daiso, jis kai ką su
manė. Tai buvo bjauri, negarbinga apgaulė, bet sulaikys ją sodybo
je dar keletui savaičių. Gal iki tol ji ateis į protą.
- Rytoj tau pavesiu vieną darbą, - tarė jis. - Jei norėsi.
Kaip sykis rytoj Eindžel ketino palikti šiuos namus; tačiau ke
lias buvo tolimas, be to, ji net nežinojo, kuriuo keliu eiti. Ir abejojo,
ar jis parodytų teisingą kryptį. Ką jai daryti? Paklausti jo Dievo?
- Koks tas darbas? - trumpai paklausė ji.
- Pievoje auga juodasis riešutmedis. Jo riešutai jau nubyrėjo.
Norėčiau, kad juos surinktum. Daržinėje yra džiuto maišas. Iš-
berk juos kieme, kad išdžiūtų.
- Gerai, - pasakė Eindžel. - Kaip norite.
Jis sukando dantis. Ir vėl. Kaip norite. Dar vienas žodis, ir jis
būtų išmėginęs tėvo teoriją.
- O aš sužiūrėsiu gyvulius.
Jis išėjo laukan nusiraminti. Paskui patraukė prie aptvarų.
’ - Kaip įveikti šią moterį? - prakošė pro dantis. - Ko nori iš ma
nęs? Gal, tavo manymu, turėjau parsivežti ją į savo namus, duoti
laiko išgyti ir pailsėti, kad galėtų grįžti atgal? Kieno valia čia veikia?
Daugiau jis lyg ir nebeišgirdo ramaus, tylaus balso.
Ta naktis buvo blogiausia iš visų. Jis vos nepasidavė savo kūno
geiduliams, neklausydamas širdies ir proto, bet laiku suprato, kas
jo laukia. Atsikėlęs nupėdino prie upelio. Šaltas vanduo padėjo,
tačiau vaistų nuo to, kas jį kankino, nebuvo.
Kodėl su manimi taip elgiesi, Dieve? Kodėl man atidavei šią
užsispyrusią, iš proto varančią merginą? Ji manyje viską verčia
aukštyn kojomis.
Eindžel, pajutusi, kad Maiklas išlipo iš lovos, susidomėjo, kur
jis traukia. Jai stigo jo šilumos. Kai jis grįžo, apsimetė mieganti,
bet jis, užuot atsigulęs šalia, įsitaisė gluosnio krėsle prie židinio.
Apie ką jis taip susirūpinęs mąsto? Apie galvijus? Derlių?
144
Kai ji rytą pabudo, jis miegojo krėsle. Eindžel nusimetė senus

Maiklo marškinius ir pasiėmė savo drabužius. Grįžtelėjusi pama
tė, kaip jis ryja ją akimis, ir suprato, kas dedasi. Tokį žvilgsnį vyrų
veiduose regėdavo gana dažnai, taigi žinojo, ką jis reiškia. Ar tik
tai jį ir kamavo? Kodėl jis to nepasakė?
Ji atsitiesė, iš lėto nuleisdama rankas, kad jis matytų ją, ir nusi
šypsojo senąja savo šypsena.
Jo skruosto raumuo trūktelėjo. Jis atsistojo, nusikabino skrybė
lę nuo kablio prie durų ir išėjo laukan.
Ji suglumusi susiraukė.
Eindžel paruošė jam pusryčius ir ėmė laukti. Parėjęs jis sėdo
valgyti netardamas nė žodžio. Ji dar nebuvo jo mačiusi tokio sugi
žusio. Pavalgęs Maiklas niūriai ją nužvelgė.
- Ar nusprendei, kada rinksi tuos riešutus?
Ji kilstelėjo antakius.
- Surinksiu. Nė nenutuokiau, kad taip skubate.
Ji atsistūmė su kėde ir nudrožė į daržinę džiuto maišo. Per ke
lias valandas pririnko pilnutėlį. Parvilkusi maišą, išvertė riešutus.
Tada jį išpurtė, labai didžiuodamasi savo darbu.
Maiklas skaldė malkas. Stabtelėjęs atgalia ranka nusibraukė
kaktą ir linktelėjo į krūvą.
- Ir čia visi?
Jos šypsena dingo.
- Ar negana?
- Maniau, bus daugiau.
Ji sustingo.
- Taigi norite, kad surinkčiau visus?
- Taip.
Kietai sučiaupusi lūpas, Eindžel nukėblino į pievą.
- Gal jis pusiau voverė? - tyliai sumurmėjo. Gal nusprendė
juos parduoti su daržovėmis ir rūkyta elniena? Ji niršdama atka
kliai rinko riešutus vidurdienį, kai buvo metas valgyti. Tegujis pats
pasitaiso ko nors užkąsti. Jei nori tų riešutų, irgaus tuos riešutus.
Kai ji atvilko į daržinę paskutinį maišą, jau temo. Labai diegė
nugarą.
145
- Pašniukštinėjau net po lapais, bet daugiau neradau, - pasakė.

Ji troško ilgam panirti į karštą vandenį, bet pagalvojusi, kad tu
rėtų atsinešti kibirą vandens, tos minties atsisakė.
Maiklas nusišypsojo.
- Riešutų užtektinai, todėl galėsime jais pasidalyti su kaimynais.
Pasidalyti?
- Aš ir nežinojau, kad esama kaimynų, - supyko ji, iš burnos
išpešdama neklusnią šviesių plaukų sruogą. Juk triūsė ne kažkokių
nepažįstamųjų labui. Tegu jie patys renka tuos riešutus.
Ar tau svarbu, Eindžel? Neketini čia pasilikti.
- Eisiu nusiprausti ir paruošiu vakarienę, - tarė ji ir nudrožė
prie upelio.
- Taip ir padaryk, - pasakė Maiklas, šyptelėjęs pasmeigė šakė
mis šieno ir ėmė švilpauti.
Po pusvalandžio atlėkė įniršusi Mara.

- Tik pažvelkit! - Ištiesusi jam rankas, parodė pajuodusius
delnus ir pirštus. - Muilavau, tepiau riebalais. Net gremžiau su
smėliu. Kaip šitai nuplaunate?
- Tai kevalų dažas.
- Norite pasakyti, kad jis ir liksi
- Keletui savaičių.
Mėlynos jos akys prisimerkė.
- Ar žinojote, kad taip bus?
Jis nusišypsojo ir sviedė šieną į tvartą.
- Kodėl manęs neperspėjote?
Maiklas parimo ant šakių.
- Tu juk nepaklausei. - Pajuodusios jos rankos susigniaužė į
kumščius, o veidas paraudo iš pykčio. Jos abejingumas ir atoku
mas buvo dingę. Maiklas dar labiau pakurstė jos įtūžį. - Riešutus
reikia išlukštenti ir išdžiovinti, tik tada galėsime juos supilti atgal į
maišus. Paskui visą žiemą juos triauškinsime.
Jis pamatė, kaip jos veidas užkaito; tuoj pratrūks pykčiu.
- Jūs tyčia taip padarėt!
146
Jis taip pat vos tvardėsi, todėl tylėjo.

- Kaip aš pasirodysiu tokiomis rankomis? - Eindžel jau girdė-
jo Hercogienę juokiantis iš jos rankų, nusidažiusių mėšlo spalva.
Įsivaizdavo, kaip ji tyčiotųsi.
Maiklo burna persikreipė.
- Žinai, Mara, jeigu iš tikrųjų būtum nusprendusi grįžti į
Per e Daisą, būtum tai padariusi prieš daugybę savaičių.
Ji paraudo ir tik dar labiau supyko.
- Jūs atgausite pinigus, kuriuos paklojote už mane!
Jis įsmeigė šakes į šieno kupetą.
- Iš tavęs dar nieko negavau, ponia. Nieko vertingo.
Iš įsiūčio jos akis aptraukė raudona miglelė.
- Gal jūs tiesiog esate ne visai vyras, todėl ir negalite to gauti
įprastu būdu!
Ji apsisuko ir išlėkė iš daržinės, tylomis nešvankiai jį keiksno
dama.
Maiklas nebesutvardė pykčio. Pasivijo ją ir apgręžė.
- Nebumbėk sau po nosimi, Mara! Nagi. Rėžk viską tiesiai į
akis. Atskleisk, ką iš tikrųjų man jauti.
Ji ištrūko ir ėmė jį plūsti. Visokiausiais žodžiais. Pamačiusi jo
įtūžį, pakėlė smakrą drąsindama.
- Nagi, šerkit man. Gal tada tapsit vyru!
- Nesulauksi, bet juk to ir nori, ar ne? Būti vėl sumušta. Pa
tirti dar daugiau skaudžių smūgių. - Jis išsigano savo bundančių
jausmų, karšto pulsuojančio kraujo, kuris skatino jį kone mesti jai
iššūkį. Jį veikė tokia jėga, kad visas drebėjo. - Tai vienintelis tau
žinomas būdas, o tu taip apkvailinta atkaklaus savo išdidumo, jog
nesupranti, kad pasaulyje esama ir kitokio!
- Tik nejuokinkit! Manote, kad esate kitoks? Man ši vieta įgri
so. Vis taikiausi ir taikiausi prie jūsų. Ir jau atidirbau už auksą, kurį
sumokėjote už mane.
- Tauškalai. Tu bėgi, nes bijai, nes tau pradeda čia patikti. - Ji
užsimojo, bet jis sulaikė jos ranką. Ji vėl norėjo trenkti, tačiau jis
stvėrė už riešo. - Galų gale sulaukiau viso tavo dėmesio! - Jis pa
leido jos ranką. - Bent žiūri į mane, o ne pro šalį.
147
Eindžel nusisuko ir nužingsniavo per kiemą. Įėjusi į trobelę,

užtrenkė duris. Maiklas tikėjosi, kad pro langą su bildesiu išlėks
koks daiktas, bet nieko nenutiko.
Jo širdis tuksėjo it koks garvežys. Jis atsiduso ir pirštais per
sibraukė per plaukus. Dabar prasidės atviras karas. Na, tebūnie.
Geriau nei jos abejingumas. Jis vėl ėmė darbuotis.
Kai Maiklas įėjo, Mara atrodė aprimusi. Žvilgtelėjo į jį ir mei
liai nusišypsojo, prikrėtusi jam troškinio į dubenį ir pastačiusi ant
stalo. Jis atsargiai paragavo ir tučtuojau patyrė, kad troškinys ge
rokai persūdytas. Bandelėse buvo smėlio, o dirstelėjęs į puodelį su
kava, pamatė garuojančiame paviršiuje plaukiojant kokį pustuzinį
musių. Jis nusijuokė ir šliūkštelėjo kavą pro duris. Ką dar ji jam
pagamino?
- Gal mudu pasišnekėkime, kas tau tikrai neduoda ramybės?
Eindžel sunėrė rankas ant stalo.
- Turiu pasakyti tik vieną dalyką. Neketinu čia gyventi su ju
mis visą laiką. - Jis tik dirstelėjo į ją blankiai, mįslingai šypsoda
masis, ir dėl to jai panižo rankos užsimoti ant jo kuoka. - Tikrai
negyvensiu, - pakartojo ji.
- Mes viską įveiksime po trupinėlį, mylimoji. - Jis iš lentynos
pasiėmė skardinę pupelių ir atidarė. Iš jos akių tvoskė toks karštis,
kad būtum galėjęs iškepti kepsnį. Maiklas, klubu atsirėmęs į in
daują, sukirto šaltas pupeles.
Ji dėbtelėjo į jį.
- Čia aš nepritampu, pats žinot.
- Manai, tavo vieta tame viešnamyje?
- Juk jį ir pasirinkau!
- Tai tu net nesuvoki, ar apskritai turėjai iš ko rinktis. Tau atro
do, kad tai vienintelis tavo kelias, o jis veda tiesiai į pragarą.
- Aš žinau, ko noriu.
- Tada gal malonėtum atskleisti tuos savo norus?
- Noriu ištrūkti iš čia! - Ji atsistojo ir išlėkė iš namelio, buvo
taip įpykusi ir suirzusi, kad nė nepažvelgė į jį.
Maiklas padėjo skardinę ir, atsistojęs tarpdury, pasirėmė į staktą.
- Netikiu tavim.
148
- ŽinaUy bet man regis, tai, ko noriu, yra ne jūsų reikalas. - Jis
nusijuokė, bet ne todėl, kad jam buvo linksma. Ji metė į Maiklą
žvilgsnį, jos akys sublizgėjo mėnesienoje. - Ką viską turėjot galvo
je, kai atsivežėt mane čia?
Maiklas ilgai tylėjo. Svarstė, ar mokėtų suprantamai paaiškinti.
Net abejojo, ar jam pavyktų tai išreikšti žodžiais.
- Noriu, kad mane mylėtum, - pratarė jis, ir jos veide išvydo
pašaipą. - Noriu, kad manimi pasikliautum ir leistum tave mylėti,
ir noriu, kad pasiliktum su manimi, kad mudu galėtume drauge
kurti bendrą gyvenimą. Štai ko noriu.
Jo nuoširdumas ištirpdė jos pyktį.
- Pone, nejaugi nesuvokiate, jog tai neįmanoma?
- Viskas įmanoma.
- Jūs nė nenutuokiate, kas aš, kad esu visai kitokia, nei mane
susikūrėte vaizduotėje.
- Tai pasakyk, kas tu.
Nagi; Eindžel. Rėžk jam. Jis nė nenutuokia, ką ji patyrė ar pa
darė. Ak, ji galėtų viską pasakyti. Nutaikyk ginklą. Abu vamzdžius.
Iš arti. Tiesiai jam į širdį. Sunaikinimas. Šitai būtų greita visa ko
pabaiga. Kodėl ji delsia?
Maiklas išėjo iš trobelės.
- Mara, - tarė jis. Švelnus jo balsas aitrino jos žaizdas.
- Mano vardas ne Mara. Eindžel. Eindžel
- Ne. Vadinsiu taip, kokią tave regiu. Mara, pilna gyvenimo
kartėlio; Tirza, mano mylimoji, kuri tol kursto manyje ugnį,
kol tarytum imu tirpti. - Jis žengė prie jos. - Juk negali nuo
lat bėgti. Negi to nesupranti? - Jis sustojo prieš ją. - Pasilik.
Pasilik su manimi. Mudu su viskuo susidorosime. - Jis palietė
ją. - Myliu tave.
- Ar numanote, kiek kartų jau esu girdėjusi šiuos žodžius? My
liu tave, Eindžel. Tu tokia gražutė. Myliu tave, mieloji. Ak, bran
gioji. Man labai patinka, kai tą darai. Pasakyk, kad myli mane, Ein
džel. Pasakyk taip, kad tavimi patikėčiau. Kol elgsies taip, kaip tau
liepiu, mylėsiu tave, Eindžel. Myliu tave, myliu tave, myliu tave.
Man mirtinai įgriso tai girdėti!
149
Ji piktai stebeilijo į Maiklą, bet jo žvilgsnis ją nugalėjo. Ji sti

priai apglėbė save rankomis. Negalvok. Nieko nejausk. Kitaip jis
tave sužlugdys. Ji stengėsi nukreipti dėmesį kitur.
Naktinis dangus buvo labai giedras, nusėtas žvaigždžių, o mė
nulis toks didžiulis, jog atrodė, kad žemyn spokso vienatinė sida
brinė akis. Jos mintys ir jausmai vis dar virte virė. Ji mėgino prikel
ti savo gynybines jėgas, bet jos buvo nusilpusios. Troško atsidurti
ant tos kalvos viršūnės ir vėl išvysti saulėtekį. Prisiminė Maiklo
žodžius: Mara, štai tokį gyvenimą ir noriu tau padovanoti. Ir ką
jis apgaudinėja? Ji žinojo, kad to niekada nebus, net jeigu jis vis dar
to nesupranta.
Jos akys degė.
- Noriu kuo greičiau grįžti į Per e Daisą.
- Ar tampu pernelyg artimas?
Ji apsisuko.
- Neliksiu su jumis! - Ji bandė nusiraminti ir įtikinti jį. - Klau
sykit, pone, jei žinotumėte bent pusę to, ką padariau, tuoj pat iš-
siųstumėt mane į Per e Daisą...
- O tu pamėgink atsiverti. Išsipasakok, ir sužinosi, ar kas nors
pasikeis.
Ta mintis atėmė jai žadą. Ji atvožė Pandoros skrynią, bet ne
galėjo jos uždaryti. Iš užmaršties išplaukė siaubingi, groteskiški
prisiminimai. Jos tėvas. Mirusi motina, suspaudusi rožinį. Rebas
su virvute aplink kaklą, nes sužinojo, kad Hercogas nebuvo doras,
garbingas pilietis, kokį jį manė esant visuomenė. Hercogas, nuolat
ją prievartaujantis. Daugybė vyrų per metų metus. Ir troškimas,
nenumaldomas skausmingas troškimas, tūnantis joje.
Maiklas matė išblyškusį jos veidą, nutviekstą mėnulio šviesos.
Jis nenumanė, ką ji galvoja, bet žinojo, kad ją kankina praeitis. Jis
ištiesė ranką ir palietė jai skruostą.
- O, kad galėčiau įsigauti į tavo mintis. - Gal tada juodu įsteng
tų nugalėti tamsą, kuri mėgina ją praryti. Jis norėjo ją apkabinti,
bet ji jau buvo atsitraukusi. Dieve, kaip ją išgelbėsiu?
Eindžel pažiūrėjo į jį. Jo akyse sužvilgo ašaros. Ji apstulbo.
- Jūs verkiat? Dėl manęs? - tyliai paklausė.
150
- Nemanai, jog tu to verta?

Kažkas jos viduje sprogo. Ji susigūžė, norėdama pabėgti nuo to
jausmo, bet jis vis tiek tenai glūdėjo, vis sustiprėdavo, kai jis švel
nia ranka paliesdavo jai petį, sulig kiekvienu maloniu jo tariamu
žodžiu. Ji neabejojo, kad jeigu ji uždėtų rankas sau ant širdies, jos
delnai atšoktų, sutepti jos pačios krauju. Tai to norėjo šis vyriškis?
Kad ji dėl jo kraujuotų?
- Kalbėk su manimi, Amanda, - sušnabždėjo jis. - Kalbėk.
- Amanda? Ką reiškia šis vardas?
- Nežinau, bet jis skamba švelniai ir meilingai. - Jis šyptelė
jo. - Pamaniau, jis tau patiks labiau nei Mara.
Jis keistas žmogus, pasiduodantis keistiems dalykams. Kas
nutiko gynybinėms jos galioms? Kur dingo jos nepaklusnumas ir
pyktis? Jos ryžtas?
- Ką norite išgirsti, pone? - paklausė ji, stengdamasi kalbėti
linksmai. Ką galėjo pasakyti tokiam žmogui, kad jis suprastų?
- Bet ką. Viską.
Ji papurtė galvą.
- Nieko. Niekada.
Maiklas švelniai suėmė jos veidą.
- Tai pasakyk, ką dabar jauti.
- Skausmą, - visai nesusimąsčiusi tarė, atplėšė jo rankas ir nu
slinko į trobelę.
Jai buvo šalta, labai norėjosi sušilti. Atsiklaupė priešais židinį,
bet net ir jis nešildė. Būtų galėjusi gulėti ant karštų anglių, bet
puolantis šaltis vis tiek nebūtų ištirpęs.
Bėk nuo jo, Eindžel. Bėk tuojau pat..*
,
Pasilik mylimoji .
Balsai grūmėsi jos galvoje, smelkėsi iki pat sielos gelmių.
Įėjo Maiklas ir atsisėdo šalia jos ant grindų. Tylomis žiūrėjo,
kaip ji prisitraukė prie krūtinės ir apkabino kelius. Jis suprato, kad
ji stengiasi vėl jo neprisileisti. Šįsyk nė nemanė jai padėti.
- Atiduok man savo skausmą, - tarė Maiklas.
Eindžel nustebusi pažvelgė į jį. Su šiuo žmogumi klaidžiojo
tyruose. Beviltiškai ieškojo žinomo kelio, kokio nors pažįstamo
151
ženklo, kuris ją iš ten išvestų. Neprisiminė, kada paskutinį sykį

buvo taip arti ašarų. Nebeturėjo jų, jos buvo išsekusios. Ozėjas ją
glumino.
- Dariau jums viską, išskyrus tą, ką moku geriausiai. - Ji įdė
miai žiūrėjo jam į akis. - Kodėl ne? - Jo mina pasikeitė, ir ji su
švelnėjo. Jis buvo pažeidžiamas, bet, keista, ji visai nebesiveržė jo
pulti. - Ar bijote? Todėl ir delsiate? Manote, kad iš jūsų pasišaipy
siu, nes nesate buvęs su moterimi?
Maiklas paėmė jos plaukų sruogą ir patrynė tarp pirštų. Kur
dingo visi protingi jo atsakymai?
- Man regis, tai įsidėjau į galvą. Bet man svarbiau žinoti - kodėl?
- Kas kodėl? - nesuprasdama paklausė ji.
- Kodėl mylėtumeisi su manimi?
- Kodėl? - Ji niekada nesupras šio žmogaus. Visi vyrai, kuriuos
kada pažino, tikėtųsi iš jos „ačiū“, nors būtų atkišę tik saldainių
dėžutę arba gėlių puokštę. O šis vyras ištraukė ją iš mirties nagų ir
slaugė, kol ji pasveiko. Išmokė dalykų, kurie padės jai gyventi vie
nai. Ir dabar jam magėjo žinoti, kodėl ji siūlė jam savo kūną. - Ar
dėkingumas būtų svari priežastis?
- Ne. Ne nuo manęs priklausė, ar tu gyvensi, ar mirsi. Tai buvo
Dievo rankose.
Eindžel nusisuko.
- Nekalbėkite man apie tą savo Dievą. Jis nesugrįžo manęs. Su
grįžote jūs.
Ji atrėmė kaktą į sulenktus kelius ir daugiau netarė nė žodžio.
Maiklas prasižiojo, bet jį sulaikė balsas.
Maiklai, viskam savas metas.
Širdyje jis atsiduso, paisydamas to perspėjimo. Ji nebuvo pasi
rengusi klausytis, kodėl taip atsitiko. Tai būtų rūgštis, o ne balza
mas. Todėl jis tylėjo.
Viešpatie, maldauju, vadovauk man.
Suspragsėjo ugnis, ir Eindžel, girdėdama raminamus garsus,
ėmė pamažu rimti.
- Troškau numirti, - pratarė ji. - Nekantriai laukiau mirties,
bet kai jau maniau, kad man galas, pasirodėte jūs.
152
- Ar vis dar nori mirti?

- Ne, bet ir nežinau, kodėl noriu gyventi. - Jausmų antplūdis
nuslūgo. Ji grįžtelėjo ir pažvelgė į jį. - Gal tai kaip nors susiję su
jumis. Daugiau nieko nesuprantu.
Maiklas apsidžiaugė, bet džiūgavo neilgai. Ji atrodė įskaudinta,
nelaiminga, sutrikusi, apnikta abejonių. Jis norėjo ją paliesti, bet
bijojo, kad jeigu taip pasielgs, bus klaidingai suprastas.
Paguosk mano avelę.
Jeigu dabarją paliesiu, Viešpatie...
Paguosk savo žmoną.
Maiklas paėmė ją už rankos. Eindžel įsitempė, bet jis nepaleido
jos. Atvertė ranką ir pirštais paglostė pajuodusį delną ir pirštus,
stambia plaštaka uždengdamas jos delną.
- Mudu abu į tai įsivėlę, Amanda.
- Nesuprantu jūsų, - pasakė Eindžel.
- Žinau, bet duok man laiko, ir suprasi.
- Ne, vargu ar kada nors tai nutiks. Nesuprantu, ko iš manęs
norite. Viską sakote, bet nieko neimate. Matau, kaip į mane žiūri
te, bet niekada nesielgėte su manimi kaip su žmona.
Maiklas pasukiojo ant jos piršto auksinį žiedą. Ji - jo žmona.
Metas ko nors griebtis. Jeigu ji nesuvokia, kuo skiriasi sueitis ir
mylėjimasis, privalės jai parodyti. Ak, Dieve, mane baugina sti
prus fizinis geismas. O labiausiai jis bijojo, kad nežinos, kaip jai
suteikti malonumo.
Viešpatie, padėk!
Eindžel žiūrėjo, kaip jis spokso į žiedą ant jos piršto.
- Norite jį atsiimti?
- Ne. - Jis sunėrė pirštus su jos pirštais ir nusišypsojo. - Tik aš
toks pat jaunavedys kaip tu jaunamartė. - Jį apgaubė ramybė, ir jis
suprato, kad viskas bus gerai.
Eindžel nukreipė žvilgsnį. Daugybę kartų pas ją ateidavo vedę
vyrai, ir ji žinodavo, ką jie pasakys. Jų žmonos jų nesupranta. Jie
vedė, nes tai patogu, naudinga, nes norėjo susilaukti palikuonių.
Jiems pabodo gyventi su ta pačia moterimi ir prireikė nedidelės
permainos, tarsi per vakarienę, užuot valgę troškinį, valgytų keps
153
nį, vietoj vištienos - žuvį. Daugelis sakydavo, kad jų žmonos ne

mėgsta mylėtis. Negi jie manė, kad jai patinka?
- Tai, ką žinau apie santuoką, neįkvepia jokios drąsos, pone.
- Gal ir ne. - Maiklas pabučiavo jai ranką. - Bet aš manau, kad
santuoka - tai susitarimas tarp vyro ir moters kurti bendrą gyve
nimą. Tai pažadas mylėti vienam kitą, kad ir kas nutiktų.
- Jūs žinote, kas aš. Kodėl pasižadėjote tokiai kaip aš?
- Žinau, kas buvai.
Ją nusmelkė skausmas.
- Jūs niekada nepasimokysite, ar ne?
Maiklas pasilenkė, švelniai stumtelėjo jos veidą artyn ir pabu
čiavo. Ji neatšlijo, bet ir nesusijaudino. Dieve, šiokia tokia pagalba
dabar man praverstų. Panardinęs pirštus jai į plaukus, jis suvirpė
jo ir dar sykį ją pabučiavo.
Maiklas buvo labai nedrąsus, ir Eindžel atsipalaidavo. Su tuo
susidoros. Galėjo puikiai jį valdyti. Net galėjo jam padėti.
Maiklas atsitraukė. Nesiduos užvaldomas geismo. Neketino
paklusti geismui ir užmiršti meilę, nesvarbu, kad jai taip būtų kur
kas patogiau ir smagiau.
- Mano būdas - ne tavo, prisimeni?
Jis atsistojo.
Eindžel sutrikusi žvelgė į jį.
- Ką jūs apie tai išmanot?
- Turėsime palaukti ir pamatysime.
- Kodėl taip viską sau apsunkinate? Juk viskas baigiasi tuo pa
čiu. Tai nebus nei mano, nei jūsų būdas. O bus taip, kaip bus.
Ji turėjo galvoje lytinę sueitį, o Maiklas neišmanė, kaip jai paro
dyti, jog mylėjimasis - meilės aukštinimas.
Eindžel matė tik jo pasiryžimą. Ji neskubėdama atsistojo šalia jo.
- Gerai, jeigu tai turi būti jūsų būdas, taip ir bus. - Iš pradžių.
Maiklas pažvelgė jai į akis ir jose neišvydo jokio atšiaurumo,
bet nepamatė ir supratimo. Nebežinojo, į kurią savo pusę turėtų
įsiklausyti. Jį labai smarkiai spaudė fizinė prigimtis. Varė iš proto
nepaprastas jos grožis.
154
- Leiskite jums padėti, - tarė ji ir paėmė jam už rankos.

Maiklas atsisėdo gluosnio krėsle, jo širdis pašoko iki gerklės,
kai ji atsiklaupė priešais ir nutraukė jam batus. Jo savitvarda grei
tai nyko. Stodamasis pasitraukė nuo jos. Atsisagstė marškinius ir
nusviedė juos šalin. Nusirengęs jis vis galvojo apie Adomą Rojaus
sode. Ką jis jautė, kai Ieva pirmąsyk atėjo pas jį? Kone mirtinai
bijojo, bet pulsavo gyvastimi?
Kai Maiklas atsigręžė, jo žmona nuoga stovėjo prieš židinį ir
laukė jo. Buvo tokia gundanti, kad net užėmė kvapą. Tikriausiai
panaši buvo ir Ieva. Maiklas nustebęs priėjo prie jos.
Ak, Dieve, ji tokia tobula, kaip jokia kita būtybė pasaulyje.
Mano žmona. Jis stvėrė ją į glėbį ir pabučiavo.
Išsitiesęs greta jos jųdviejų vedybinėje lovoje, žavėjosi, kad jų
kūnai labai dera, tarsi ji būtų jam išlieta.
- O Dieve, - sušnabždėjo, apimtas pagarbios baimės, kad gavo
tokią dovaną.
Eindžel pajuto, kaip jis smarkiai suvirpėjo, ir suprato, kad tai
susiję su ilga, jo paties sau primesta viengungyste. Keista, bet tai
jos neatstūmė. Priešingai, jai labai jo pagailo. Ji užgniaužė jaus
mus, nebegalvojo apie jį - ir nustebo, kai jis atsiplėšė nuo jos ir
įdėmiai pažvelgė jai į akis, o jo žvilgsnis bylojo tiek daug, kad ji
nusuko veidą.
Galvok apie pinigus Per e Daise. Galvok, kad grįši tenai ir
išplėši juos iš Hercogienės. Galvok apie tai, kad reikia kai ką
turėti ir sau. Galvok apie išsilaisvinimą. Nesuk sau galvos dėl
šio vyro. Tai padėdavo praeityje. O kodėl dabar nepadeda? Nagi,
Eindžel. Prisimeni, kaip užsklęsdavai savo protą? Juk anks
čiau tą mokėdavai. Vėl taip daryk. Negalvok. Nieko nejausk.
Tik vaidink savo vaidmenį. Jis niekada nesužinos.
Bet Maiklas buvo nepanašus į kitus vyrus ir viską suprato. Jam
nereikėjo mirti, kad suvoktų, jog ji atsivedė jį prie rojaus krašto.ir
tiesiai prieš nosį užtrenkė vartus.
- Mylimoji, - tarė jis, atgręždamas į save jos veidą. - Kodėl
neprisileidi manęs?
15S
Ji mėgino nusijuokti.
- Kaip arti norite būti?
Ji odos poromis juto, kad šis vyras kitoks, ir stengėsi nuo jo
apsisaugoti.
Mėlynose jos akyse Maiklas išvydo nuobodulį ir labai nuliūdo.
- Tu nuolat manęs neprisileidi. Tirza, lik su manimi.
- Dabar jau Tirza?
OJėzau, padėk man.
- Liaukis bėgusi nuo manęs!
Eindžel knietėjo sušukti: „Ne nuo jūsų\ Nuo šito. Nuo bepras
mio, savanaudiško malonumų graibstymo. Jų ir jūsų, ne mano.
Niekada mano.“ Bet tylėjo. Ir supykusi metė jam iššūkį.
- Kodėl jums reikia kalbėti?
Ji grūmėsi, bet Maiklas buvo nepalenkiamas. Kodėl jis vis ki
šasi, įsiterpia į jos mintis, išblaško dėmesį? Nuolat drumsčia jos
jausmus, plaka juos į kunkuliuojančią painiavą. Jis nepaleido jos, o
pažvelgęs jai į akis suprato, kad kažkas jos gilumoje pasikeitė.
Ją ėmė vis didesnė panika, ir ji užsimerkė.
- Pažiūrėk į mane, mylimoji.
-Ne.
- Kas ne? Nemyliu tavęs? Netampu tavo dalimi? Aš esu tavo
dalis.
- Šitaip?
- Visaip.
- Ne, - priešinosi ji.
- Taip! - Jis nurimo. - Tai gali būti gražu. Ir nereiškia to, ko esi
išmokyta. Tai palaima. Ak, mano meile, tark mano vardą...
Kaip jis gali manyti, kad šitai gali būti ne tik šlykštu ir papras
ta? Apie tai ji žinojo viską, ką reikėjo žinoti. Argi Hercogas jos to
neišmokė? Ir kiti? Taigi šiam ūkininkui smalsu, kaip yra iš tikrųjų.
Gerai, ji jam parodys.
- Ne. - Jo įsakymas, ištartas gergždžiančiu balsu, ją suglumino.
- Nenorite, kad jus pamaloninčiau?
- Nori mane pamaloninti? Pasakyk mano vardą. - Jo kvėpavi
mas sumišo su jos. - Sakei, kad darysi viską, ko paprašysiu. Prisi
156
meni? Noriu, kad ištartum mano vardą. Pažadėjai daryti viską. Juk
negali nesilaikyti žodžio? - Jo ramumas dingo. - Ištarkjį!
- Maiklas, - išspaudė ji.
Jis suėmė jos veidą.
- Pažvelk į mane. Pakartok dar sykį.
- Maiklas. - Ar dabar jis patenkintas? Ji laukė, kada pasirodys
pergalinga jo šypsena, bet išvydo tik dievinančias akis ir išgirdo
švelnų balsą.
- Nesiliauk jo kartojusi...
Kai viskas baigėsi, Maiklas laikė ją apkabinęs, sakydamas, kad
labai ją myli ir kad ji suteikė jam didžiulį malonumą. Jo neryž
tingumas išnyko, dingo ir abejonės, bet, didėjant jo pasitikėjimui
savimi, jos pačios abejonės tik pūtėsi.
Eindžel viduje sukirbėjo nepažįstamas ir nemielas jausmas.
Kažkas kieto ir tvirto ėmė minkštėti ir atsileisti. Tada pasigirdo
niūrus balsas.
Spruk nuo šio vyro, Eindžel. Turi ištrūkti iš čia! Gelbėkis ir
bėk. Bėk!
Bet jei turime viltį nematydami,
tada laukiame ištvermingai.
R o m 8, 25
Kai Maiklas išėjo atlikti rytinės ruošos, Eindžel patraukė įkal-

nėn kelio link. Buvo sunku eiti nežymiomis vėžėmis, kurias buvo
įspaudęs Maiklo vežimas, dardėdamas į miestelio turgų. Tuo keliu
buvo retai keliaujama, todėl Eindžel greitai pasiklydo. Viskas atro
dė labai nepažįstama, ir ji sutriko. Ar vis dar eina teisinga krypti
mi, o gal apsuko ratą ir atsidūrė netoli Ozėjo sodybos, nuo kur ir
pradėjo kelionę?
Dangų niaukė besikaupiantys švininiai pilki debesys. Eindžel
labiau susisupo į skarą, bet plonas apdangalas nė kiek negynė nuo
žvarbaus oro.
Ji nužingsniavo kalnų pusėn, nusprendusi, kad Per e Daisas yra
kažkur ten ir labiau tikėtina, kad eidama tuo keliu pasieks mies
telį. Be to, traukdama į rytus, ji pabėgs nuo Maiklo Ozėjo. Kuo
toliau nuo jo, tuo geriau.
Jų santykiai pasikeitė. Ne dėl to, kad jis galų gale sugulė su ja.
Tai buvo dar kažkas, kažkas gilesnio ir netikėta, kažkas, ko ji nesu
prato. Eindžel nežinojo, kas tai buvo, bet neabejojo, kad jei ketina
gyventi savarankiškai, turi sprukti nuo Maiklo. Nedelsdama.
Bet kur tasai kelias į laisvę? Ji bergždžiai jo ieškojo.
Išvydusi upelį, patraukė prie jo, nes kamavo troškulys. Suklu
pusi pasisėmė vandens ir godžiai atsigėrė. Dairydamasi aplin
kui, pasvarstė, ar tai tas pats upelis, kuris teka per Maiklo žemę.
158
Jeigu taip, jį perbridusi ir užkopusi į aną kalvą tikrai vėl atsidurs

ant kelio.
Upelis buvo seklus ir ramiai sroveno. Ji pamiršo pasiimti ka
bliuką batams susegti. Suirzusi ilgokai knebinėjosi, galop nusi
traukė batus. Pasikėlusi sijoną, suėmė jo priekį, batus susikišo į
sterblę, kad būtų saugiau, ir įbrido į upelį.
Akmenukai įsispaudė į švelnias pėdas, o vanduo buvo toks
šaltas, kad gėlė kojas. Nors ji atidžiai žiūrėjo, kur eina, paslydo
ant samanoto akmens ir pametė batą. Plūsdamasi siektelėjo jo,
vėl paslydo ir šįsyk pargriuvo. Skubiai atsistojo, bet jau buvo visa
permirkusi. Negana to, pasroviui jau plaukė abu batai. Ji nusigobė
skarą ir nubloškė į kitą krantą.
Vienas batas prisisėmę vandens ir nuskendo. Eindžel nesunkiai
jį išgraibė ir saugiai pasikišo po palaidine. Kitas batas įstrigo nu-
virtusio medžio šakose. Ji nustypčiojo vandeniu prie jo.
Upelis pagilėjo, jo tėkmė tempė žemyn, bet Eindžel suprato ne
galėsianti basa sukarti viso kelio iki Per e Daiso. Jai reikėjo ištraukti
tą batą. Apsisprendusi pasikėlė sijoną aukščiau ir nubrido artyn.
Kai dugnas staiga pastatėjo, ji nusitvėrė už šakos ir pasilenkė
paimti bato. Vos pirštai jį palietė, šaka lūžo. Eindžel surikusi ūmai
nuslydo žemyn ir jos galva paniro po šaltu vandeniu.
Srovė nunešė ją besiblaškančią daubon po medžiu. Čiupusi už
kamieno, ji išniro, gaudydama orą. Sijonas buvo užsikabinęs už
šakų. Iš visų jėgų prisispaudusi prie nugriuvusio medžio, ji išvada
vo sijoną. Tada nusitvėrė už čia pat želiančių krūmų. Gervuogių
spygliai susmigo į delnus, bet ji nepaleido šakų ir, išsikapanojusi
ant kranto, susmuko. Iš išgąsčio ir šalčio siaubingai drebėjo.
Ji pradėjo piktai svaidyti į batą akmenis, tas išsikrutino ir nu
plaukė, tačiau netrukus užkliuvo už nendrių, iš ten nesunkiai jį
iškrapštė.
Sužvarbusi, nusikamavusi ir labai nelaiminga, apsiavė peršla
pusius batus ir užsikeberiojo į kalvą, kur neabejojo rasianti kelią.
Deja.
Ėmė lyti, iš pradžių kaptelėjo tik keli lašai, paskui jau prapliu
po smarkesnis lietus. Jis priplojo jai prie galvos plaukus ir kiaurai
159
F R A N C l N E R I V E R S
permerkė. Drebėdama iš šalčio, sustirusi ir visai nusikamavusi

Eindžel atsisėdo ir rankomis susiėmė galvą.
Kas iš to? O jeigu ir išeitų į kelią? Neįstengtų sukarti šitiek my
lių. Niekada tenai nenusigautų. Ji buvo išvargusi, alkana, jai skau
dėjo visą kūną, net negalėjo rasti kelio.
Kas ją pamėtėtų iki Per e Daiso? O jeigu koks nors tipas, pana
šus į Magovaną?
Ją kankino mintys apie šiltą Maiklo židinį, storą skiautinių ant
klodę ir valgį. Nė nešovė į galvą pasiimti maisto. Iš alkio skrandis
jau buvo susimazgęs.
Prislėgta, bet kupina ryžto Eindžel atsistojo ir leidosi eiti.
Nuslinkus mylią, taip sopėjo kojas, kad ji nusiavė batus, susi
grūdo į sijono kišenes ir net nepastebėjo, kad vėliau juos pametė.
Kai Maiklas, parėjęs pusryčių, suprato, kad Eindžel nebėra, pasi

balnojo arklį ir išjojo jos ieškoti. Kaltino save, kad to nenumatė.
Regėjo tą jos žvilgsnį, kai vakar naktį privertė ištarti jo vardą. Jis
labai trumpai nugalėjo jos pasipriešinimą, ir jai tas nepatiko.
Maiklas nurisnojo keliu iki tos vietos, kur Eindžel iš jo išsuko,
ir nusekė jos pėdsakais iki upelio. Čia rado Tesės skarą. Ant kranto
pastebėjo bato žymę ir nujojo į kalvą.
Prapliupo lietus. Maiklas sunerimo. Ji bus permirkusi, sušalusi
ir tikriausiai išsigandusi. Buvo aišku, kad nežino, kur esanti ir kur
einanti.
Paskui rado jos batus. Viešpatie, ji tolsta nuo kelio. Jis nušuolia
vo ant kalvelės ir pasidairė jos. Pamatė tolumoje, einančią skersai
ganyklos. Prisidėjęs rankas prie burnos, sušuko:
- Mara!
Ji stabtelėjo ir atsigręžė. Jos pečių laikysena ir tai, kaip buvo
pakreipusi galvą, bylojo, kad buvo nusprendusi jį palikti. Jis lėtai
artinosi prie jos. Kai buvo likęs šimtas jardų, nušoko nuo arklio ir
nužingsniavo pas ją. Jos veidas buvo murzinas, palaidinė suplė
šyta. Ant sijono buvo matyti kraujo dėmės. Pasitiko Maiklą tokiu
žvilgsniu, kad jam atėmė žadą.
- Aš išeinu, - tarė ji.
160
- Basa?
- Jei reikės, ir basa.
- Pasišnekėkim.
Kai jis pakišo ranką jai po alkūne, ji ūmai atsivedėjo ir šėrė jam
antausį. Maiklas apstulbęs žengtelėjo atgal. Nusivalęs kraują nuo
lūpų, įbedė į ją akis.
- Už ką?
- Pasakiau, kad išeinu. Galite partempti mane atgal, bet aš vėl
paspruksiu. Ar dar ilgai truks, kol įsidėsite tai į savo kvailą galvą?
Maiklas stovėjo tylėdamas. Jo pyktis kaito labiau, nei degė
skruostas, bet jis sumojo: kad ir ką dabar sakytų, vėliau gailėsis.
- Ar girdit mane, Maiklai? Čia laisva šalis. Negalite manęs lai
kyti prievarta. - Jis vis dar tylėjo. - Jums nepriklausau, nesvarbu,
kiek suplojote Hercogienei!
Kantrybės, mokė Dievas. Bet jo kantrybė pamažu seko. Mai
klas nusibraukė nuo lūpos kraują.
- Užsodinsiu tave ant arklio ir nuvesiu iki kelio.
Jis nuėjo prie savo gyvulio.
Eindžel stovėjo pravėrusi burną. Jis dirstelėjo į ją. Eindžel pa
kėlė smakrą, bet nepakrutėjo iš vietos.
- Nori joti ar ne? - paklausė Maiklas.
Ji nukėblino pas jį.
- Taigi galų gale atgavote sveiką protą.
Maiklas kilstelėjęs pasodino ją į balną, o pats užšoko jai už nu
garos. Prijojęs kelią, paėmė už rankos ir nukėlė nuo arklio. Eindžel
suglumusi stovėjo, dėbsodama į jį. Jis atrišo gertuvę ir sviedė jai.
Eindžel pagavo ją prieš pat krūtinę. Maiklas ištraukė iš palto kiše
nės batus ir numetė jai po kojomis.
- Šis kelias veda į Per e Daisą, - tarė. - Trisdešimt mylių į kal
ną, o jo gale tavęs laukia Magovanas ir Hercogienė. - Jis linktelėjo
į priešingą pusę. - O šis kelias - į namus. Viena mylia pakalnėn,
ugnis, valgis ir aš. Bet geriau, kad kai ką suprastum dabar. Jei grįši,
toliau tęsime nuo tos vietos, kur baigėme aną naktį, ir vis tiek žai-
sime pagal mano taisykles.
Jis paliko ją, stovinčią ant kelio.
161
Jau buvo sutemę, kai Mara atvėrė trobelės duris. Maiklas pakėlė
akis nuo knygos, bet nieko nepasakė. Ji kiek pamindžikavo išbalu
si, nuvargusi, nuklota kelio dulkių. Paskui kietai sučiaupusi lūpas
įslinko vidun.
- Palauksiu pavasario, - piktai tarė ir nutėškė tuščią gertuvę
ant stalo. Tada susmuko ant kėdės, tarsi maustų visus raumenė-
lius, bet vis tiek iš užsispyrimo nėjo šildytis prie ugnies.
Jos mina aiškiai bylojo, jog ji laukia, kada jis pradės šaipytis.
Maiklas atsistojo ir iš geležinio puodo pasėmė troškinio. Iš
keptuvės paėmė bandelę. Dėdamas valgį prieš ją, liūdnai nusišyp
sojo. Ji žvilgtelėjo vos vos suraukusi kaktą.
Be abejonės, buvo išbadėjusi, tad puolė valgyti. Jis įpylė jai
kavos. Ji gurkšnojo, žiūrėdama, kaip Maiklas pila į puodą karšto
vandens. Kai jis alkūne atsirėmė į židinio atbrailą ir dirstelėjo į ją,
Eindžel nulenkė galvą ir toliau vakarieniavo.
- Sėskis štai čia, - tarė Maiklas jai pasisotinus.
Ji buvo tokia pavargusi, kad vos įstengė atsistoti, bet padarė
kaip liepiama. Jis atsiklaupė, pastatė puodą su karštu vandeniu jai
prie kojų ir nuavė batus.
Grįždama visą kelią įsivaizdavo jį piktdžiugaujantį, besityčiojantį,
trinantį jai veidą prarastu pačios išdidumu. O jis štai klūpo ir plauna
jai purvinas, pūslėtas kojas. Peršinčia gerkle ji nukreipė žvilgsnį į
tamsią jo galvą grumdamasi su bundančiais jausmais. Ji laukė, kol
jie nuslops, deja. Jie nenuslopo, sustiprėjo ir dar labiau skaudino.
Jo rankos buvo labai švelnios. Jis labai ja rūpinosi. Kai jos kojos
buvo numazgotos, jis ėmė masažuoti sopančias blauzdas. Šliūkšte
lėjęs pro duris purviną vandenį, įpylė dar švaraus ir padėjo puodą
jai ant kelių. Paėmė rankas ir taip pat numazgojo. Išbučiavo dėmėtus,
subraižytus delnus ir įtrynė tepalu. Tada apvyniojo šiltais tvarsčiais.
O aš jam trenkiau. Sužeidžiau iki kraujo...
Eindžel susigėdusi atsitraukė. Kai jis pakėlė galvą, ji įsmeigė
žvilgsnį jam į akis. Šios buvo mėlynos kaip giedras pavasario dan
gus. Tiesą sakant, to ji dar nė sykio nebuvo pastebėjusi.
- Kodėl taip elgiatės su manimi? - kimiai paklausė. - Kodėl?
162
- Nes kai kas vieną mylią gali eiti ilgiau nei trisdešimt.
Jis iššukavo jai iš plaukų dulkes ir susivėlusius kuokštus, nu
rengė ir paguldė į lovą. Nusimetęs drabužius, išsitiesė šalia jos. Jis
nieko nesakė ir nieko neklausė.
Ji norėjo paaiškinti. Norėjo atsiprašyti. Tik negalėjo ištarti nė
žodžio. Jie buvo užstrigę krūtinėje it kokie karšti akmenys, gramz
dindami ją vis giliau ir giliau.
Nenoriu tokių jausmų. Man nevalia šitaip jaustis. Negaliu to
tverti.
Maiklas pasivertė ant šono ir pasirėmė galvą ranka. Paskui nu
braukė jai nuo smilkinių plaukus. Ji grįžo į ankštą trobelę ir atrodė
labiau sutrikusi nei kada nors anksčiau. Jos kūnas buvo kaip ledas.
Jis prisitraukė ją, kad sušildytų.
Kai ją pabučiavo, Eindžel ne nekrustelėjo. Jeigu jis geidžia kū
niško malonumo - gaus. Viską, ko įsigeis. Viską. Ir šiąnakt.
- Pasistenk užmigti, - pasakė jis. - Esi namie, saugi.
Namie. Eindžel virpėdama giliai įkvėpė ir užsimerkė. Ji neturė
jo namų. Jos galva ilsėjosi jam ant krūtinės, o ritmingas jo širdies
plakimas ramino. Ilgai taip gulėjo, bet nors ir buvo pervargusi,
miegas neėmė. Ji pasislinko toliau ir atsigulė ant nugaros, spok
sodama į lubas.
- Ar pasakysi? - paklausė Maiklas.
-Ką?
- Kodėl išėjai.
- Nežinau.
Maiklas perbraukė jai per veido šoną.
- Žinai.
Ji sunkiai nurijo seilę, kovodama su jausmais, kurių net neį
stengė atpažinti.
- Negaliu to išreikšti žodžiais.
Jis apvyniojo apie pirštą šviesių jos plaukų sruogą ir švelniai
trūktelėjo.
- Kai priverčiau ištarti mano vardą, negalėjai apsimesti, kad
tarp mūsų nieko neįvyko, ar ne? Tai tiesa? Norėjau įsigauti į tavo
vidų, į tavo širdį, - dusliu balsu kalbėjo jis. - Juk įsibroviau?
163
- Truputį.
- Gerai. - Jis vėl pirštu pabraukė jai per veidą. - Moteris yra
siena arba durys, mylimoji.
Ji liūdnai nusijuokė ir dirstelėjo į jį.
- Tada spėju, kad esu durys, pro kurias žengė tūkstantis vyrų.
- Ne. Tu - siena, akmeninė siena, keturių pėdų storio ir šimto
pėdų aukščio. Niekaip negaliu tavęs perlipti, bet stengiuosi. - Jis
pabučiavo ją. - Man reikia pagalbos, Tirza.
Jos lūpos suminkštėjo ir ji palietė jam plaukus. Jis susijaudinęs
atšlijo. Žinojo, kad ji labai pavargusi.
- Apsiversk, - švelniai tarė jis, ir ji pakluso. Jis prisiglaudęs ją
apkabino. Lūpomis lengvai prisilietė jai prie plaukų. - Miegok.
Ji atsiduso iš palengvėjimo. Po valandėlės ją įveikė nuovargis.
Eindžel jaukiai gulėjo Maiklo glėbyje ir sapnavo aukštą, sto
rą sieną. O jis jos apačioje sodino vynmedžius. Vos jie paliesdavo
žemę, puldavo augti, į šonus skleisdami žalią gyvastį ir stipriais
ūseliais kabindamiesi į akmenis. Siena buvo suaižėjusi.
Maiklas tysojo tamsoje, nesudėdamas bluosto. Jam teks atsisakyti

vilties, kad įveiks jos kliūtis. Bet kaip ją pasieksiu, Viešpatie? Pa
sakyk kaip!
Jis užsimerkė ir ramiai užmigo, pamiršęs priešą, kuris laisvas
klajojo po pasaulį. Mūšis dar nelaimėtas.
Namo grįžta Polas.
Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami.
Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami,
/r kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta.
Jė z u s , M t 7, 1 - 2
Polas nubloškė savo skurdžią mantą ir atsistojo ant kalvos šlaito.

Išvydęs lauke triūsiantį Maiklą, prisidėjo rankas prie burnos ir su
šuko. Maiklas padėjo kastuvą, kol Polas leidosi žemyn, nuėjo pusę
kelio jo pasitikti. Juodu apsikabino. Polas, pajutęs stiprias, tvirtas
Maiklo rankas, vos neapsiverkė.
- Smagu tave matyti, Maiklai, - tarė jis nuo nuovargio ir jaus
mų antplūdžio gergždžiančiu balsu. Jam taip atlėgo širdį, kad tu
rėjo ryti nevyriškas ašaras. Jis atsitraukė ir sumišęs pasitrynė vei
dą. Buvo nesiskutęs daugybę savaičių, ilgais plaukais. Visą mėnesį
nekeitęs drabužių. %
- Tikriausiai atrodau kaip... - Jis niūriai nusijuokė. - Buvo
siaubinga.
Sunkus darbas už menką atlygį arba dykai, girtavimas, kad už
simirštų, moterys, kad prisimintų, ir kova, kad liktų gyvas.
Maiklas uždėjo jam ant peties ranką.
- Kai nusiprausi ir sočiai pavalgysi, pasijusi kur kas geriau. -
Polas buvo perdėm nusikalęs, todėl neturėjo jėgų prieštarauti, kai
Maiklas įkopė į kalvą ir ant nugaros užsimetė jo daiktus. - Kaip
sekėsi toje Juboje?
Polas padarė grimasą.
- Niūru ir šalta.
- Ar radai, ko ieškojai?
165
- Jeigu tose kalvose ir yra aukso, mažai jo regėjau. Radau tiek,

kad vos galėjau pramisti.
Jis pažvelgė į slėnio galą, kuris buvo jo, ir pagalvojo apie Tęsę.
Paskutines kelias dienas jo mintys vis sukosi apie ją ir jųdviejų
svajones atkeliauti į Kaliforniją ir pasistatyti namelį. Jos netektis
ir išginė jį į tą kraštą ieškoti aukso. Kaskart, kai ją prisimindavo,
nusmelkdavo širdgėla.
Ak} Tese. Kodėl turėjai mirti?
Ėmė peršėti akis, kurios prieš jo valią buvo pritvinkusios ašarų.
Polui labai jos stigo. Jis nebeišmanė, ką darąs. Jai mirus, jo gyveni
mas tapo beprasmis.
- Ar grįžai namo visam laikui? - paklausė Maiklas.
Nepasikliaudamas savo balsu, Polas atsikrenkštė.
- Dar nežinau, - atvirai prisipažino jis. - Tiesiog esu išsekęs. - Jis
buvo taip nuvargęs, kad negalėjo nė pagalvoti, ko imsis rytoj. - Kal
nuose nebūčiau ištvėręs žiemos. Net abejojau, ar man pavyks nusi
gauti iki namų. - Dabar čia atkakus, jį vėl ėmė graužti senas skaus
mas. Ačiū Dievui, galės peržiemoti su Maiklu. Labai laukė, kada
galės leistis su juo į ilgus protingus pokalbius. Visų vyrų prie upelių
šnekos sukdavosi tik apie auksą ir moteris. Maiklas kalbėdavo apie
daugelį dalykų, svarbių dalykų, kurie rūpi vyrui ir įpučia vilties.
Jis patraukė plauti aukso, tikėdamasis greito uždarbio. Maiklas
taip pat keliavo su juo, bet tenai ištvėrė tik kelis mėnesius.
- Ne to noriu iš gyvenimo, - pasakė jis ir mėgino įkalbėti Polą
grįžti. Bet Polą sulaikė jo išdidumas. O dabar parvarė šaltis, nu
sivylimas ir alkis. Alkis ne maisto ir net ne turtų, bet stipresnis -
dvasinis alkis.
Maiklas suėmė jam už peties.
- Džiugu, kad grįžai namo. - Jis nusišypsojo. - Reikia apsodin
ti laukus, brol, o darbininkų trūksta.
Maiklas visada mokėdavo nuraminti. Polas kreivai šyptelėjo.
- Ačiū. - Jis ėmė koja kojon žingsniuoti su Maiklu. - Tenai
neradau nieko, ko norėjau.
- Net neišsipildė nė viena tavo svajonė?
- Ten nėra svajonių. - Jis šiek tiek atsigavo. Liks. Verčiau plėš
žemę, nei laužys nugarą. Geriau mėš arklidę, negu mirks ledinia-
166
me vandenyje, ieškodamas surūdijusiame puode bent kelių kruo

pelyčių aukso. Nūnai troško ramaus, nuobodaus ūkininko gyveni
mo. Kasdienės monotonijos ir rutinos. Bus smagiau žiūrėti, kaip
kas dygsta iš žemės, o ne kažką lupti iš jos.
- Ar kas įvyko, kol manęs nebuvo?
Jam nepraslydo pro akis, kad Maiklas šį tą surentė ir išvalė dar
vieną žemės plotą.
- Vedžiau.
Polas sustojo kaip įbestas. Tada nusikeikė.
- Negali būti. - Vos ištaręs tuos žodžius, susizgribo, kad jie
nuskambėjo labai negražiai. - Atleisk, bet nuo tada, kai atkakome
į šį kraštą, nesutikau nė vienos padorios moters. - Išvydęs keistą
Maiklo miną, jis mėgino pasitaisyti: - Jeigu ją vedei, tikriausiai
ypatinga.
Maiklas visada sakydavo laukiąs tos vienintelės.
Polas stengėsi džiaugtis dėl Maiklo, bet iš tikrųjų nesidžiaugė.
Jis jam pavydėjo. Visą kelią namo nekantravo, kada galės įsitaisęs
prie židinio pasišnekėti su Maiklu, ir še tau - Maiklas turi žmoną.
Kokia nesėkmė!
Jam reikėjo Maiklo patarimo. Reikėjo jo draugystės. Jo svainis
mokėjo klausytis ir suprasti dalykus, apie kuriuos jam net nepra
sitarei. Gebėdavo palengvinti sunkiausias valandėles, nuraminti,
kad viskas susiklostys taip, kaip suplanuota, ir visam laikui. Maiklas
mokėjo suteikti vilties. Vienas Dievas težino, jog tos vilties Polui da
bar labai reikėjo. Jis manė grįšiąs ir rasiąs viską taip, kaip ir paliko.
Kiek prisiminė, moterys nuolat lakstydavo paskui Maiklą. Ko
dėl viena ėmė ir jį nustvėrė?
- Vedei, - sumurmėjo Polas.
- Taip, vedžiau.
- Sveikinu.
- Ačiū. Atrodo, tu tikrai dėl to džiaugiesi.
Polas susiraukė.
- Ai, Maiklai. Juk žinai, kad aš savanaudis. - Juodu vėl leidosi
eiti. - O kaip tu ją suradai?
- Tiesiog pasisekė.
- Tai papasakok apie ją. Kokia ji?
167
Maiklas linktelėjo galvą į trobelę.

- Užeik ir susipažinsi su ja.
- Oi, ne. Tik ne taip, - tarė Polas. - Vos dirstelėjusi į mane, ti
krai pagalvos, kad kaimynas - visiškas apsileidėlis. Kuo ji vardu?
- Amanda.
- Amanda. Gražus vardas. - Jis šelmiškai išsišiepė. - Ar ji daili,
Maiklai?
- Tikra gražuolė.
Ji galėjo būti ir bjauriausia iš visų moterų, bet jeigu Maiklas
ją myli, ji jam graži. Kol neišvydo jos savo akimis, Polas neketino
susidaryti išankstinės nuomonės.
- Šiąnakt nakvosiu daržinėje, - pasakė jis. - Esu nusivaręs nuo
kojų, be to, su tavo žmona norėčiau susipažinti, kai išsimaudysiu.
Maiklas atnešė jam antklodę, muilo ir drabužių pamainą. Polą
lenkė toks baisus nuovargis, kad jis net nepajėgė atsistoti. Ištiesė
kojas ir atsirėmė į sieną. Netrukus Maiklas vėl pasirodė, nešinas
dubeniu karšto valgio.
- Turi šio to užkąsti, žmogau. Iš tavęs likę vieni kaulai ir oda.
Polas šyptelėjo.
- Ar pasakei jai, kad daržinėje įsitaisė apskretęs elgeta?
- Ji nieko neklausinėjo. - Jis pakreikė šieno. - Įsirausk į jį su
antklode, ir šiąnakt nesušalsi.
- Daug mėnesių tysojęs ant kietos žemės, čia jausiuosi kaip
rojuje. - Pirmąsyk po daugybės savaičių jis turėjo stogą virš gaK
vos. Paragavęs troškinio, kilstelėjo antakius. - Gavai puikią virėją.
Padėkok jai mano vardu, gerai? - Jis godžiai sukirto troškinį ir
susmuko ant šieno. - Pavargau. Regis, dar nebuvau taip nusika
lęs. - Akys merkėsi prieš jo valią. Paskutinis vaizdas, kurį regėjo,
buvo Maiklas, besilenkiantis užkloti jo stora antklode. Polui nu
slūgo visa įtampa, kamavusi mėnesių mėnesius.
Polą pažadino arklio prunkštimas. Kai atsikėlė, kūnas buvo su

stingęs ir paskaudęs. Rąžydamasis priėjo prie daržinės durų ir pa
žvelgė laukan. Maiklas kasė duobę tvoros basliui. Polas atsišliejo į
168
sieną ir ilgokai į jį spoksojo. Paskui nupėdino prie šieno ir pasiėmė

paskolintus drabužius.
Kad nepapiktintų Maiklo žmonos, išsimaudė upelyje. Nusisku
to barzdą. Apsivilkęs raudonus vilnonius Maiklo marškinius, nu-
drožė padėti svainiui.
Maiklas liovėsi triūsęs ir pasirėmė ant kastuvo.
- Man buvo smalsu, kada atsikelsi. Pramiegojai kiauras dvi
dienas.
Polas išsišiepė.
- Tai tik rodo, kad plauti auksą sunkiau, nei ręsti tvoras.
Maiklas nusijuokė.
- Eime į namą. Amanda bus paruošusi pusryčius.
Polas jau buvo pradėjęs nekantrauti, kada pamatys tą moterį.
Tikėjosi prie židinio išvysti ramią ir meilią, geraširdę ir dievobai
mingą būtybę, panašią į Tęsę. Jis įėjo paskui Maiklą, norėdamas
kuo greičiau su ja susipažinti. Prie ugnies, atsukusi nugarą, stovėjo
liekna moteris. Ji segėjo tokį pat sijoną kaip Tęsė, keliaudama Ore
gono keliu. Ir vilkėjo jos palaidine. Keista. Jis truputį susiraukė. Ji
pasilenkė prie puodo, ir jis tučtuojau pastebėjo dailų jos užpakalį.
Kai ji atsitiesė, Polas pasigrožėjo liaunu jos liemeniu ir iki pat jo
svyrančia ilga stora aukso spalvos kasa. Kol kas viskas gerai.
- Amanda, čia Polas.
Kai ji atsigręžė, Polui viduriai nusmuko į nudrengtus batus. Jis
spoksojo netikėdamas savo akimis, bet štai į jį žvelgė ta brangiai
kainuojanti kekšė iš Per e Daiso. Jis dirstelėjo į Maiklą, kuris šyp
sojosi, lyg ji būtų saulė, mėnulis ir visos žvaigždės danguje.
- Polai, susipažink su mano žmona Amanda.
Polas stebeilijosi į ją ir nežinojo, ką daryti ar sakyti. Maiklas lū
kuriuodamas stovėjo šalia, ir jis suprato, kad jeigu greitai nesumes
kokio nors malonaus žodžio, ir taip prasti reikalai dar suprastės.
Polas išspaudė dirbtinę šypseną.
- Adeiskite, kad vėpsau į jus, ponia. Maiklas sakė, kad jūs labai
graži. - Iš tikrųjų buvo gražuolė. Kaip Salomėja, Delila ar Jezabelė.
Ką sau manė Maiklas, vesdamas tokią moterį? Ar jis žinojo,
kad ji - kekšė? Vargu. Šis vyras nebuvo įkėlęs kojos į viešnamį.
169
Ir niekada neturėjo moters. Nors progų pasitaikydavo dažnai.

Nepaisydamas proto balso ir gamtos šauksmo, Maiklas buvo nu
sprendęs laukti tos vienintelės. O dabar štai pažvelkit, ką jis gavo
mainais už savo tyrumą. Eindžel!
Kokią istoriją prasimanė ta kerėtoja? Ką jam daryti? Ar turėtų
Maiklui atskleisti visą tiesą?
Maiklas keistai žiūrėjo į jį.
Eindžel nusišypsojo. Bet labai nedraugiškai. Jos akys buvo
nuostabiai mėlynos, deja, nepaprastai šaltos. Ji suprato, kad Polas
ją atpažino, tačiau apsimetė, jog jai nė motais. O jeigu jai vis tiek,
aišku, kad ištekėjo už Maiklo ne iš meilės.
Jis taip pat nusišypsojo. Šalčiau nei ji. Kaip tau pasisekė suleisti
į jį nagus?
To vyriškio akyse Eindžel išvydo visą tiesą ir pajuto visus į ją
mestus akmenis. Jos šypsena dar labiau išsikreipė. Šį žmogų ji su
prato. Jis turbūt niekada neturėjo ganėtinai aukso, kuris jam būtų
atvėręs kelią į antrą viešnamio aukštą.
- Kavos, ponai?
Maiklas žvilgtelėjo į abu ir susiraukė.
- Sėskis, Polai.
Polas atsisėdo stengdamasis nežiūrėti į ją. Stojo įtempta tyla.
Ką jis galėtų pasakyti?
Maiklas kiek atsilošė.
- Dabar, kai pailsėjai, klok mums apie Jubą.
Polas, apimtas nevilties, ėmė pasakoti. Eindžel patiekė jam du
benį košės ir puodelį kavos. Jis šaltai padėkojo. Ji buvo graži, per
dėm graži, šalta, išniekinta deivė iš alebastro.
Eindžel neprisėdo prie jų ir triūsė tylomis. Polui dingtelėjo,
kad apie Jubą ji jau žino daugiau nei jis. Jos paslaugomis išgalė
davo naudotis tik tie, kuriuos aplankydavo netikėta sėkmė. Ką ji
čia veikia? Kokių meilių, saldžių melagysčių pašnabždėjo Maiklui
į ausį? Kas bus, kai jis pasakys tiesą? Ar Maiklas ją išvarys? Šito ji
ir nusipelnė.
Polas pasiteiravo apie ūkį ir leido Maiklui truputį pašnekėti.
Jam reikėjo pamąstyti ar bent pasistengti tą padaryti. Jis vogčio-
mis žvilgčiojo į Eindžel. Kaip Maiklas galėjo nežinoti? Kaip jam

nekilo jokio įtarimo? Ką tokia gražuolė veiktų aukso ieškotojų
krašte? Nuovokus žmogus būtų suklusęs.
Kita vertus, vienas žvilgsnis į šviesiai mėlynas akis, ir vyras žuvęs.
Maiklas - ne mergišius. Jis doras ir mylintis. Ji galėjo jam sakyti bet
ką, jis vis tiek ja tikėtų. Tokia mergina kaip ji gali suvystyti Maiklą
nelygu šiltą vilną. Turiujam iškloti teisybę. Tačiau kaip?Kada?
Maiklas atsistojo, norėdamas įsipilti dar kavos, ir Polas sužiuro
į Eindžel. Ji taip pat dirstelėjo į jį, pakreipusi smakrą, pašaipiomis
mėlynomis akimis. Ji taip pasitikėjo savimi, kad jis vos neišrėžė
tiesos tučtuojau, bet, pažvelgus Maiklui į veidą, žodžiai jam už
strigo gerklėje.
Eindžel nusikabino skarą nuo kablio prie durų.
- Atnešiu vandens, - tarė stverdama kibirą. - Neabejoju, kad
abu turite apie daug ką pasišnekėti.
Ji nuvėrė Polą žvilgsniu ir išėjo pro duris.
Tai pribloškė jį, tarytum būtų gavęs smūgį į veidą. Jai net nerū
pi, kad galiu jam pasakyti.
Maiklas rimtai žiūrėjo į jį.
- Apie ką galvoji, Polai?
Jis negalėjo nieko išstenėti. Kimiai nusijuokė, mėgindamas at
gauti savo seną gebėjimą pokštauti, bet ir to neįstengė.
- Adeisk, bet nuo jos man užkando žadą. Kaip su ja susipažinai?
- Čia įsikišo Dievas.
Dievas? Maiklas pačiame juodžiausiame pragare ir to net ne
suvokia. Jis iki ausų įsimylėjęs velnią mėlynomis akimis, liemenį
siekiančiais šviesiais plaukais ir turintį kūną, kuris sugundytų vyrą
nusidėti ir mirti.
Maiklas atsistojo.
- Eime laukan, parodysiu, ką nuveikiau, kai iškeliavai ieškoti
savo laimės.
Polas pamatė Eindžel, skalbiančią jo drabužius. Kaip miela. Ar
jai atrodo, kad, darydama tokią paslaugą, užčiaups jį? Ji nė nedirs
telėjo į juos. Gal jis ir neįstengs Maiklui išrėžti tiesos apie ją, bet
tikrai neleis jai lengvai išsisukti.
171
- Maiklai, gal galėčiau valandėlę šnektelėti su tavo žmona?

Įžūliai spoksodamas padariau jai prastą įspūdį. Norėčiau padėkoti
už pusryčius ir už tai, kad skalbia mano drapanas.
- Taip ir padaryk. Paskui susitikime prie upelio. Tenai statau
sandėliuką. Galėsi man padėti.
- Netrukus ateisiu.
Polas nužingsniavo pas Eindžel. Dar sykį nužvelgė ją nuo gal
vos iki kojų. Jis neklydo. Ji vilkėjo Tesės drabužiais. Ūmai jam pa
šoko įtūžis. Kaip Maiklas galėjo ją aprengti Tesės rūbais? Polas
priėjo prie Eindžel tuo metu, kai ji baigė gręžti apspurusias šiltas
apatines jo kelnes. Vylėsi, kad atsisuks, bet ji skalbė toliau, nors,
be jokios abejonės, žinojo, kad jis čia pat. Tiesiog nekreipė į jį dė
mesio.
- Sveika, Eindžel, - tarė jis, nusprendęs, kad taip privers ją
ūmai atsigręžti. Ji atsisuko, bet jos mina buvo abejinga ir rami. -
Eindžel, - pakartojo jis. - Juk toks tikrasis tavo vardas? Ne Aman
da. Pataisyk, jei klystu.
- Spėju, kad esu atpažinta? - Ji pakabino apatines jo kelnes ant
virvės, kurią jai buvo ištiesęs Maiklas. - Turėčiau jus prisiminti?
Akiplėša.
- Man rodos, verčiantis tokiu amatu, visi veidai supanašėja.
- Ir visa kita. - Ji dėbtelėjo į jį ir nusikvatojo. - Nepasisekė prie
upelių, pone?
Ji bjauresnė, nei jis manė.
- Ar jis žino, kas tu?
- Kodėl jo nepaklausėte?
- Tau visai nerūpi, kaip jis jausis, kai išaiškės tiesa?
- Jums atrodo, kad subyrės į gabalėlius?
- Kaip tau, tokiai, pavyko įvilioti jį į spąstus?
- Jis naiviai manimi patikėjo ir atsigabeno čia savo vežimu.
- Graži istorija. - Nuobodžiaujanti jos išraiška siutino Polą. -
Kaip tau atrodo, ko jis imsis, jeigu jam pasakysiu, kad jau esu tave
matęs viešnamyje Per e Daise?
- Nežinau. O jūsų manymu, ką jis darys? Užmėtys akmenimis?
- Tu esi visiškai tikra, kad jis tavęs nepaliks?
172
Eindžel paėmė tuščią krepšį ir atrėmė į klubą.

- Sakykite jam, ką tik norite, pone. Man nelabai rūpi. - Ir nuėjo.
Kėblindamas pas Maiklą, Polas nusprendė pasakyti, bet pri
ėjus prie bičiulio ryžtas nuvėso. Jis visą dieną triūsė greta Maiklo,
tačiau neišdrįso prasižioti. Kai jie patraukė namo, Polas atsisakė
vakarienės. Pasiteisino esąs pernelyg pavargęs. Nupėdino į darži
nę ir suvalgė džiovintos mėsos likučius. Nenorėjo sėdėti prie stalo
su ja. Negalėjo apsimetinėti, jog yra patenkintas, kad geriausias jo
draugas vedė suktą paleistuvę. Polas susigrūdo mantą į kuprinę,
persimetė ją per petį ir nudrožė į savo valdas slėnio gale.
Stovėdamas trobelės tarpdury, Maiklas matė, kaip jis išėjo. Pa
sitrynęs sprandą, nusigręžė.
Eindžel dirstelėjo į Maiklą ir vėl pajuto stiprėjant įtampą. Sėdė
dama gluosnio krėsle, kurį Maiklas padarė jai, matė, kaip jis užvė
rė duris ir įsitaisė prie židinio. Nusitraukęs batus, ėmė juos trinti
bičių vašku, kad nepraleistų vandens. Maiklas nežiūrėjo į Eindžel.
Šįvakar neturėjo ką pasakyti, bet skaityti Biblijos taip pat neketi
no. Aišku, ana naktis pamiršta.
- Jums smalsu, ar ne? - prabilo ji. - Kodėl nieko neklausiate?
- Nenoriu žinoti.
- Akivaizdu, kad nenorite, - sausai tarė ji. Jai gniaužė ir skau
dėjo gerklę. - Vis tiek pasakysiu, kad būtų aišku. Jo neprisimenu,
bet mano versle tai juk nesvarbu? Neprisiminiau ir jūsų, net po
kelių apsilankymų. - Ji nusuko akis.
Maiklas suprato, jog ji kai ką nutyli, tačiau tai žeidė nė kiek ne
mažiau.
- Nemeluok, Amanda. Argi negali suprasti, kad myliu tave?
Dabar tu esi mano žmona. Kad ir kas buvo, tai jau praeitis. Tegu
taip ir lieka.
Tyla plyšo. Virš jų įsišėlo audra.
- Prieš dvi savaites norėjote išgirsti apie mane viską. Ar dar
norite sužinoti tą viską?
- Tegu taip ir lieka!
Ji atsistojo. Nusigręžusi nuo jo, virpančia ranka perbraukė per
židinio atbrailą.
173
- Jūs vis tiek nesuprantate, juk taip? Net jei norėčiau, kad mu
dviejų gyvenimas susiklostytų, to neleis kiti žmonės. Kad ir jūsų
dorasis svainis. - Ji šaltai šyptelėjo ir įbedė žvilgsnį į sieną. - Ar
matėte jo veidą, kai mane atpažino?
- Atleisk, kad jis tave įskaudino.
Ji atsigręžė ir pažvelgė į jį.
- Tai šitaip manote? - Ji susijuokė. - Jis negali manęs įskaudin
ti. Jūs taip pat.
Eindžel nė vienam nesuteiks tokios progos.
Kiaurą dieną Polas kuopė savo trobelę ir svarstė, ką daryti su Ein

džel. Privalėjo eiti pas Maiklą ir pasišnekėti. Negalėjo tylėti. Mai
klas turi teisę sužinoti apie jos apgavystę. Kai tik tiesa išaiškės, jis
pasielgs teisingai ir išspirs ją lauk. O ji nusileis ant kojų kaip katė.
Santuoka bus pripažinta negaliojančia. Ji turbūt įvyko net be
tikro pastoriaus, taigi ir šiaip yra neteisėta. Maiklas užmirš, ką
blogo patyrė. Į Kaliforniją plūsta vežimų vilkstinės, ir jis tikrai su
siras kitą moterį, tokią, kuri privers jį pamiršti Eindžel.
Atėjo Maiklas, ir juodu sukapojo malkas. Jie šnekėjosi, bet jų
pokalbis buvo kitoks nei anksčiau. Polą kamavo galybė minčių, o
Maiklas, keista, buvo liūdnai susimąstęs.
- Užsuk vakarienės, - prieš išeidamas pakvietė Maiklas, bet
Polui buvo atgrasu net pagalvoti, kaip valgys Eindžel sėdint ana
pus stalo.
Maiklas supyko ant jo.
- Tu įžeidei Amandą.
Polas vos nesusijuokė. Įžeidė? Tą užkietėjusią kekšę? Anaiptol.
Bet jis žino, ką ji daro. Varo pleištą tarp jo ir Maiklo. Nusprendė
išardyti jųdviejų draugystę. Na, jeigu ji nori žaisti nesąžiningai...
- Ateisiu rytoj.
Kai jis pasirodė, Eindžel dulkino antklodes, pakabintas ant vir
vės. Ji liovėsi dirbusi ir įsmeigė žvilgsnį tiesiai jam į akis. Ji negaišo
laiko, metė jam iššūkį.
- Jis darbuojasi prie upelio, stato sandėliuką. Gal išlietumėt
širdį, kol jūsų tai nesuėdė gyvo?
174
- Kerti lažybų, kad aš neprasižiosiu?

- Tikriausiai prasitarsite. Labai jau nekantraujate.
- Ar myli jį? - pasišaipė jis. - Tau atrodo, kad gali suteikti jam
laimės? Anksčiau ar vėliau jis sužinos, kas iš tikrųjų esi.
Ji taip suspaudė pagalį, kad net pabalo ranka. Gūžtelėjusi nu
sigręžė.
- Tau niekas nerūpi, ar ne?
- O turėtų rūpėti? - Ji vėl ėmė daužyti antklodę.
Polui knietėjo čiupti ją ir atgręžti į save, kad galėtų vožti kumš
čiu į pasipūtusią jos marmūzę.
- Tu pati prisiprašei.
Jis patraukė prie upelio.
Žiūrint, kaip jis nužirglioja, Eindžel šaltumas dingo. Ji bejėgiškai
susmuko ant kelmo, nenorėdama gilintis į užplūdusius jausmus.
- Pasirodei pačiu laiku, - tarė Maiklas išsitiesdamas ir atgalia

ranka braukdamas nuo kaktos prakaitą. - Gal padėtum susidoroti
su šiomis lentomis?
Polas šoko į pagalbą ir abu stvėrė rantytą rąstą, kuris iš vienos
pusės buvo plokščias.
- Maiklai, turiu apie kai ką pasišnekėti su tavimi, - suniurnėjo
jis, kai rąstas trinktelėjo įsprūdęs į reikiamą vietą. Maiklas metė į
jį niūrų, bet nesuprantamą žvilgsnį. Kaitinantis pyktis skatino Polą
veikti. - Tai visai nesusiję su tuo, kas įvyko Juboje, nei su mano neap
sisprendimu, ar likti čia gyventi. Tai kas kita. Susiję su tavo žmona.
Maiklas iš lėto atsitiesė ir sužiuro į svainį.
- Kodėl tau atrodo, kad turi kažką pasakyti?
- Nes privalai žinoti. - Jis vis dar regėjo pasipūtėlišką jos vei
dą. - Maiklai, ji nėra tokia, kokia ją laikai.
- Ji kaip tik tokia, kokia ir yra, ji - mano žmona.
Maiklas vėl palinko prie darbo.
Turbūt ji vakar jį apdorojo. Polas niršdamas įstūmė į vietą kitą
rąstą. Tada atsisuko ir per kiemą metė į ją žvilgsnį. Eindžel stovėjo
Maiklo trobelės tarpdury. Su Tesės drabužiais. Jamknietėjo lėkti ir
nuplėšti nuo jos tuos drabužius. Norėjosi ją sumušti ir išvyti iš šio
175
slėnio. Apgautas ne kas kitas, o Maiklas. Tvirto būdo žmogus, tu

rintis aukštus idealus. Tyrasis Maiklas. Tai nesuvokiama. Šlykštu.
- Neketinu to nutylėti. Negaliu. - Maiklas net nežiūrėjo jo pusėn.
Polas stvėrė jam už rankos. - Paklausyk. Prieš tapdama tavo žmona,
ji buvo kekšė. Jos vardas Eindžel, ne Amanda. Ji darbavosi Per e Dai-
so viešnamyje. Buvo brangiausia paleistuvė visame miestelyje.
- Paleisk ranką, Polai.
Polas pakluso.
- Ar nieko nepasakysi? - Tokio įpykusio Maiklo jis dar nebuvo
regėjęs.
- Aš viską žinau.
Polas įbedė į jį žvilgsnį.
- Žinai?
- Taip. - Maiklas pasilenkė kito rąsto. - Imk už kito galo, gerai?
Polas čiupo nė nesusimąstęs.
- Sužinojai prieš tai ar po to, kai užmovei jai ant piršto žie
dą? - ciniškai paklausė.
- Prieš.
Polas trinktelėjo rąstą vieton.
- Ir vis tiek ją vedei?
Maiklas atsitiesė.
- Vis tiek vedžiau ir dar sykį vesčiau, jei turėčiau vėl tą pada
ryti.
Paprastas pareiškimas, ištartas ramiai ir tyliai, bet Maiklo akys
degė rūstybe.
Polas pasijuto taip, lyg būtų gavęs stiprų niuksą.
- Dėl jos pametei galvą, Maiklai, o ji tave apkvailino. - Jis turi
pamėginti atvesti jį į protą. - Taip nutinka. Daugybę mėnesių ne
matai moters, o jei išvysti gražias mėlynas akis, dailų kūną, neten
ki proto. Taigi truputį ja pasidžiauk, bet nemėgink įtikinti savęs,
kad ji bus padori žmona. Jeigu tapo kekše, tokia ir liks.
Maiklas sukando dantis. Ir Eindžel panašiai kalbėjo apie save.
- Liaukis teisęs.
- Nebūk kvailas!
- Užsičiaupk, Polai. Tu jos nepažįsti.
176
Jis nusijuokė.
- O man to ir nereikia. Žinau ganėtinai. Tai tu jos nepažįsti. Ar
daug turi patirties su tokiomis moterimis kaip ji? Viską ir visus ma
tai, vadovaudamasis savo įsitikinimais, bet pasaulis toks nėra. Ji ne
verta skausmo, kurį tau suteiks. Paklausyk manęs, Maiklai! Ar nori,
kad moteris, gulėjusi su daugybe vyrų, taptų tavo vaikų motina?
Maiklas dėbsojo į jį. Ar su tuo visą gyvenimą turėjo taikstytis
Eindžel? Smerkimu ir akla neapykanta?
- Verčiau tučtuojau liaukis taip kalbėjęs, - griežtai nukirto
Maiklas.
Bet Polas nė nemanė užsičiaupti.
- Ką pasakys tavo giminės, jei sužinos apie ją? Ar tam pritars?
O kaimynai, kai pradės čia lankytis? Geri žmonės. Padorūs žmo
nės. Ką pagalvos, kai išsiaiškins, kad gražioji tavo žmona - buvusi
brangiai apmokama kekšė?
Maiklo akys grėsmingai patamsėjo.
- Žinau, svarbu yra tik tai, ką aš manau ir ką mano Dievas. Gal
turėtum iš pradžių susitvarkyti savo gyvenimą, o paskui narstyti
manąjį?
Polas įsižeidęs smaigstė jį akimis. Maiklas anksčiau niekada
nepriekaištavo jam tokiu tonu, ir tai skaudino. Negi nesupranta,
kad jis tik nori padėti; tik stengiasi Maiklui atverti akis, kad jis
nebūtų sužlugdytas tos niekam tikusios moters?
- Tu man tarsi brolis, - kimiai tarė jis. - Buvai šalia baisiau
siomis mano gyvenimo valandėlėmis. Nenoriu regėti tavęs sunai
kinto kažkokios apsukrios kerėtojos, kuri taip tave apvyniojo apie
pirštą, kad net nesuvoki, jog neišvengiamai garmi į pražūtį!
Maiklo žandikaulio raumuo sutrūkčiojo.
- Tu pasakei užtektinai!
Tačiau Polas tematė kekšę su mylimos Tesės drabužiais.
- Maiklai, ji - tik padugnei
Jis nė nepastebėjo artėjančio kumščio, net nesuprato, kas įvy
ko. Skausmas pervėrė Polui žandikaulį, jis tysojo ant nugaros, o
Maiklas buvo pasilenkęs virš jo sugniaužtais kumščiais, įniršusiu
veidu.
177
Tada Maiklas čiupo Polui už marškinių priekio ir pastatė, pur

tydamas it kokią skudurinę lėlę.
- Jei myli mane, kaip tvirtini, turėsi pamilti ir ją. Ji - dalis ma
nęs. Ar supranti? Ji - dalis mano kūno ir gyvenimo. Šmeiždamas
ją, šmeiži ir mane. Kai įžeidinėji ją, įžeidinėji ir mane. Supranti?
- Maiklai...
- Ar supranti?
Polas pirmąsyk išsigando svainio.
- Suprantu.
- Gerai, - tarė Maiklas ir paleido jį. Tada nusliūkino, atsukęs
Polui nugarą, stengdamasis užgniaužti pyktį.
Polas pasičiupinėjo iki mėlynių sumuštą smakrą. Eindžel yra
jųdviejų nesantaikos priežastis. Tai ji kalta. Ak, puikiai suprantu,
Maiklai. Geriau už tave.
Maiklas pasitrynė sprandą ir pažvelgė į jį.
- Atsiprašau, kad tau trenkiau. - Jis atsiduso ir priėjo prie
Polo. - Man reikia pagalbos, ne trukdymo. Ji kenčia taip, kad tu
net negali suvokti. - Jis sugniaužė ranką, jo veidas buvo kupinas
kančios, o akys pilnos ašarų. - Ir aš ją myliu. Myliu taip, kad esu
pasirengęs dėl jos mirti.
- Atleisk.
- Neatsiprašinėk. Tylėk!
Ir Polas, jiems triūsiant, tylėjo, bet jo protas visą laiką rėkte
rėkė. Jis nusprendė padėti Maiklui taip, kaip, jo manymu, ge
riausia. Išvarys ją. Kaip nors. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Jis ras
būdą.
Maiklas nutraukė slogią tylą.
- Tau reikės nukakti į miestelį ir pasirūpinti atsargų žiemai.
Deja, nelabai išgalėsiu tave paremti.
- Neturiu nė kruopelės aukso.
- Esu šiek tiek atsidėjęs. Tas auksas tavo. Gali imti mano ar
klius ir vežimą.
Polas susigėdo. Bet ko jam susigėsti? Jis tik mėgina apsaugoti
Maiklą, kad nebūtų įskaudintas. Maiklas - protingas žmogus. Jis
atsikvošės. Didžiausia jo bėda ta, kad nepastebi kitų žmonių būdo
trūkumų. Pažvelgė į paleistuvę ir išvydo tą, kuri verta jo meilės.
178
Polas niršo. Ji jau įsiterpė tarp jų. Kursto jųdviejų vaidus. Jam
reikia sugalvoti, kaip iškrapštyti Eindžel iš jaukaus urvo ir išsiųsti
ten, kur jai ir priklauso būti. Ir privalu tai padaryti anksčiau, nei ji
sudraskys Maiklo širdį į skutelius.
Jie įstatė paskutinį rąstą. Vidinės sienos buvo baigtos. Maiklas
sakė vienas uždengsiąs stogą. Uždėjęs ranką Polui ant peties, pa
dėkojo už pagalbą, bet tarp jų vis tiek tvyrojo didžiulė įtampa.
- Verčiau važiuok į Per e Daisą rytoj. Pasakysi Džozefui, kad
atsiskaitysiu su juo po kelių savaičių. Jis aprūpins tave viskuo, ko
reikia.
- Ačiū.
Per e Daisas. Gal tenai nukakęs jis daugiau sužinos apie Eindžel
ir jos silpnybes? Juk Hercogienė norės susigrąžinti savo geriausią
merginą ir jos parvežti išsiųs tą dramblotą milžiną, kuris saugoda
vo Eindžel kaip karūnos brangakmenį.
Kai sutemus Maiklas parėjo namo, Eindžel nepaklausė, ką sakė

Polas. Patiekusi vakarienę ant stalo, atsisėdo su juo tiesia nugara,
iškelta galva. Bet jis tylėjo. Tikriausiai tebegalvojo apie tai, viską
nagrinėjo ir svėrė. Tegu sau.
Eindžel vėl slėgė sunkumas, bet ji apsimetė, jog jai nesvarbu.
Ir Maiklas nesvarbu. Kai jis pažiūrėjo į ją, ji pakreipė smakrą ir
pažvelgė jam tiesiai į akis. Nagi, sakykit, ką manot, pone. Man
vis tiek.
Maiklas plaštaka uždengė jos ranką.
Skausmas nusmelkė širdį ir ji ištraukė ranką. Negalėjo žiūrėti į
Maiklą. Paėmusi nuo stalo servetėlę, švelniai papurtė ir skrupulin
gai pasiklojo ant kelių. Kai vėl pakėlė galvą, jis smaigstė ją žvilgs
niu. Jo akys, ak, tos jo akys.
- Nežiūrėkit į mane taip. Jau sakiau, kad man nesvarbu, ką jis
mano apie mane, tegu sako, ką tik nori. Visa tai tiesa. Jūs žinote.
Bet tai neturi reikšmės. Jis - ne pirmas vyriškis, žvelgiantis į mane
iš aukšto, ir ne paskutinis.
Eindžel prisiminė mamą ir vyrus, kurie lankydavosi lūšnelėje,
bet gatvėje prasilenkdavo su ja taip, tarsi visai nepažintų.
179
- Gal tavimi ir patikėčiau, jei šitaip nepyktum.

Eindžel pakėlė smakrą.
- Aš nepykstu. Ko man pykti? - Apetitas buvo dingęs, bet ji
valgė per prievartą tik tam, kad jis nesuprastų. Paskui nukraustė
stalą. Maiklas įmetė į ugnį dar vieną pliauską.
- Polas keletui dienų išvažiuos. Jam reikia atsargų. Užsuks ryt
rytą arklių ir vežimo.
Eindžel susimąsčiusi kilstelėjo galvą. Į dubenį prisipylusi van
dens, sumazgojo indus. Maiklas neišvarys jos ten, kur jai ir dera
būti, bet ji žinojo, kad tą padarys Polas. Tik trokšdamas išgelbėti
vargšą Maiklą nuo savęs paties.
Dingtelėjus, kad paliks Maiklą, jai viduje kažkas stipriai susi-
gniaužė. Eindžel prisivertė galvoti, kokį pajus pasitenkinimą, kai
vėl susitiks su Hercogiene ir pareikalaus savo pinigų. Jei prireiks,
galės pasišaukti į pagalbą baro šeimininką. Jis toks pat stambus
kaip Magovanas ir moka šauniai švaistytis kumščiais. Vos jos auk
sas saugiai gulės delne, ji bus laisva. Laisva!
Susopo krūtinę ir Eindžel prispaudė prie jos ranką.
Tą naktį Maiklas vėl prisitraukė ją į glėbį ir ji nesipriešino. Po
valandėlės jis virpėdamas ir apsipylęs prakaitu atšoko nuo jos. Jis
vos galėjo atgauti kvapą.
- Ką mėgini padaryti?
- Būti jums gera, - atsakė ji ir pasinaudojo viskuo, ką mokėjo,
kad suteiktų malonumo, kurio jis nusipelnė.
Polas užsuko auštant vežimo ir arklių. Maiklas padėjo jam pakin

kyti arklius. Davė aukso ir laišką Džozefui Hoksčaildui.
- Pradėsiu tavęs ieškoti po keturių ar penkių dienų.
- Pakeliui pas tave pastebėjau elnią. Didžiulį.
- Ačiū, - padėkojo Maiklas.
Kai tik Polas išdardėjo, Maiklas grįžo į trobelę ir pasiėmė šau
tuvą nuo lentynos, kabančios virš židinio atbrailos.
- Polas netoliese matė elnią. Eisiu pasižiūrėti, gal sumedžiosiu
dar mėsos žiemai.
180
Kiaurą naktį Eindžel suko galvą, kaip pabėgti be Maiklo žinios.

Dabar sulaukė aiškaus atsakymo. Luktelėjusi, kol jis dingo iš akių,
nusimovė nuo piršto žiedą ir padėjo ant Biblijos, mat žinojo, kad
ten Maiklas jį tikrai ras. Griebusi skarą ir užsimetusi ant pečių,
išskubėjo laukan.
Vežimas negalėjo būti toli nudardėjęs. Pasikėlusi sijoną, nu
skuodė jį vydamasi.
Polas išgirdo ją šaukiant. įtempė vadeles ir palaukė, svarstyda
mas, ko ji nori. Tikriausiai paprašys ką nors parvežti už Maiklo
auksą. O gal maldaus, kad viską paliktų taip, kaip yra. Tegu. Tai
jai tik padės.
Kai Eindžel jį pasivijo, buvo išraudusi ir uždususi.
- Norėčiau, kad pavėžėtumėte iki Per e Daiso.
Nuostabą jis paslėpė atžariai nusijuokdamas.
- Taigi jau bėgi nuo jo?
Ji pašaipiai nusišypsojo.
- Tikėjotės, kad pasiliksiu?
- Lipk, - tarė jis, nepaduodamas rankos ir nepadėdamas įsi
ropšti į vežimą.
- Ačiū, - šaltai padėkojo Eindžel ir užsiropštusi įsitaisė šalia jo.
Polas vos ne visą naktį klausė savęs, ką daryti su pasileidusią
Maiklo jaunamarte, ir štai ji išsprendė tą galvosūkį. Jis nemanė,
kad Eindžel taip lengvai paliks Maiklą. Nereikėjo nė papirkti. Ir
grasinti. Ji išvažiuoja savo pačios valia. Jis pliaukštelėjo vadelėmis
ir jie leidosi į kelią.
Kai ji nusišluostė veidą Tesės skaros krašteliu, Polas dirstelėjo į
ją. Jis vos tvardėsi nenuplėšęs nuo Eindžel tos skaros.
- Kaip, tavo manymu, pasijus Maiklas, kai supras, kad pabėgai?
Ji buvo įbedusi žvilgsnį į priekį.
- Jis ištvers.
- Tau nelabai rūpi jo jausmai, ar ne? - Ji neatsakė. Jis pažvelgė
į priekį, tada į ją. - Tu teisi. Jis nepalūš. Per kelerius metus į Ka
liforniją priplūs jam tinkamų merginų, iš kurių galės pasirinkti.
Maiklas niekada neatsigindavo moterų.
Ji nukreipė akis į mišką, lyg jai būtų vis tiek. Polui knietėjo taip
ją sužeisti, kad kraujuotų ne mažiau už Maiklą, kai tas sužinos,
181
kad Eindžel jį paliko nė negrįžtelėjusi. Ar jis jo neįspėjo? Bet Ein-

džel turėjo ką nors nujausti. Tai vienintelė tiesa.
Jam buvo smalsu.
- Kas tave paskatino išeiti?
- Lyg ir niekas.
- Man regis, tau nusibodo ramus Maiklo gyvenimas. O gal tai,
kad visą tą laiką turėjai tą patį vyrą?
Ji neatsakė. Maiklas supras, kad Polas dėl jos neklydo. Ilgainiui
jis pripažins padaręs didžiulę klaidą. Moterys mylėjo Maiklą. Jas
traukė ne tik patraukli jo išvaizda - kaip muses viliojo ir jo jėga,
sumišusi su švelnumu. Jis dar sykį ves, jei norės, ir jam nereikės
ilgai laukti. Kita moteris bus tikrai geresnė už šią.
- Hercogienė apsidžiaugs vėl tave išvydusi. Girdėjau, kad į jos
dėžes krovei turtus. Ji niekada nepasakys, kur buvai dingusi.
Eindžel kilstelėjo galvą ir apdovanojo jį šypsena, kuri kėlė
šleikštulį.
- Tik nemanykit, kad turite palaikyti mandagų pokalbį.
Jis šaltai išsišiepė. Taigi truputį ją suerzino. Ėmė kastis giliau.
- Spėju, kad, verčiantis tavo amatu, šnekėtis visai nebūtina?
Eindžel įsiuto. Šventeiviška kiaulė. Jei iki Per e Daiso nebūtų likę
dar daug mylių įkalnėn, būtų tučtuojau išlipusi iš vežimo ir kulnia
vusi, bet ji nebuvo tokia kvaila, žinojo, kad pėsčia nesukartų šito
kio ilgo kelio. Tegu jis užgaulioja ją, kiek tik geidžia širdis. Ji kaip
nors ištvers vieną dieną ant aukštos pasostės su netašytu šventeiva.
Verčiau galvos apie savo auksą. Ir apie mažą namelį giraitėje. Ir
apie tai, kad jai niekada nebereikės matyti tokio vyro kaip jis.
Polui nepatikdavo, kai į jį nekreipdavo dėmesio, ypač moterys,
panašios į Eindžel. Kas ji mano esanti? Jis pliaukštelėjo vadelėmis
ir paleido arklius ristele. Vežimas įsmukdavo į kiekvieną kelio
duobę, ją pašokdindamas ir sukratydamas. Eindžel turėjo stipriai
laikytis, kad neprarastų pusiausvyros ir neiškristų iš vežimo. Polas
džiūgavo, kad jai labai nepatogu važiuoti. Ji kietai sučiaupė lūpas,
bet nesiskundė. Polas toliau rinkosi prasčiausią kelią, kol pavargo
arkliai, tada buvo priverstas juos pristabdyti.
- Ar dabar jaučiatės geriau? - pasityčiojo ji.
182
Sulig kiekviena mylia jis vis labiau ja šlykštėjosi.

Kai saulė atsidūrė tiesiai virš galvos, Polas išsuko iš kelio ir
nušoko ant žemės. Iškinkęs paleido arklius pasiganyti. Tada nu
žingsniavo į mišką. Grįžęs pamatė ją traukiant prie medžių kiton
pusėn. Ji ėjo taip, lyg ją varstytų skausmas.
Polo balnakrepšis gulėjo po priekine sėdyne. J jį buvo įsidėjęs
obuolį, džiovintos jautienos ir skardinę pupelių. Jis gardžiuoda
masis pradėjo valgyti. Eindžel grįžusi dirstelėjo į jį ir atsisėdo ato
kiau pušies pavėsyje. Dantimis atplėšęs gabalą mėsos ėmė kram
tyti, įdėmiai ją nužiūrinėdamas. Ji atrodė pavargusi ir sukaitusi.
Tikriausiai buvo alkana. Vaje. Juk turėjo pagalvoti apie užkandį.
Polas atkimšo gertuvę ir godžiai atsigėrė, tada vėl užkimšo. Pa
žvelgęs į Eindžel, smarkiai susiraukė. Tada suirzęs atsistojo ir priėjo
prie jos. Sūpuodamas gertuvę pirmyn atgal jai prieš veidą, tarė:
- Nori gerti? Pasakyk „prašau“, jei nori gurkšnelio.
- Prašau, - tyliai pratarė ji.
Jis numetė gertuvę jai į skraitą. Eindžel atkimšo ją, nusišluostė
burną ir ėmė gerti. Paskui vėl nusibraukė burną, užkimšo gertuvę
ir atidavė jam.
- Ačiū, - padėkojo. Mėlynos jos akys buvo neįžvelgiamos.
Polas nužirgliojo, įsitaisė po medžiu ir sukirto likusią jautieną.
Supykęs ėmė kramsnoti obuolį. Suvalgęs pusę, dirstelėjo į ją.
- Alkana?
- Taip, - paprastai atsakė Eindžel, šįsyk nežiūrėdama į jį.
Jis sviedė jai nuobaigas. Atsistojęs nuėjo prie arklių ir įkinkė
juos į vežimą. Grįžtelėjęs pamatė, kaip ji, prieš atsikąsdama obuo
lio, nurinko nuo jo spyglius ir nuvalė žemes. Buvo labai tyli, ori, ir
jis pasijuto nesmagiai.
- Važiuojam!
Polas nekantraudamas užšoko ant pasostės.
Eindžel įlipo į vežimą, susiraukė ir atsisėdo greta jo.
- Kaip susipažinai su Maiklu? - paklausė jis, kai, pliaukštelėjus
vadelėmis, vežimas ėmė dardėti toliau.
- Jis atėjo į Rūmus.
- Nejuokink! J tą dvokiančią skylę Maiklas nekeltų kojos. Jis
negeria, nelošia ir, žinoma, niekada nesidulkina su kekšėmis.
183
Ji pašaipiai šyptelėjo.
- Tai kaip, jūsų manymu, viskas įvyko, pone?
- Įsivaizduoju, kad tokia gabi mergina kaip tu sumanė ką nors
ypatinga. Tikriausiai susidūrei su juo parduotuvėje ir pasakei, kad
tavo šeima mirė pakeliui į Vakarus ir kad likai vienut vienutėlė
pasaulyje.
Ji nusikvatojo.
- Ką gi, pone, jums daugiau nebereikia rūpintis. Dabar, kai iš
ėjau, galėsite turėti sau Maiklą visą žiemą.
Jo pirštai taip suspaudė vadeles, kad pabalo krumpliai. Ar tai
kokios šlykščios užuominos? Gal ji abejoja jo vyriškumu? Trūkte
lėjęs vadeles, jis išsuko vežimą į šalikelę ir sustojo.
Eindžel suklususi įsitempė.
- Kodėl sustojot?
- Tu man skolinga už kelionę.
Ji suakmenėjo.
- Ką turite galvoje?
- O kaip tu manai? - Jam knietėjo nusmaukti jai odą. - Tau
atrodo, kad jeigu kas nors daro tau paslaugą, nebūtina atsilyginti?
Tiesa? - Ji nukreipė žvilgsnį. Jis šiurkščiai čiupo jai už rankos ir Ein
džel išblyškusi sužiuro į jį. Polas pažvelgė į begėdiškas mėlynas jos
akis. - Tu man skolinga už šį pasivažinėjimą. - Ir ūmai ją paleido.
Šįsyk ji nenusuko akių. Tik spoksojo į jį, o jos veidas buvo dai
lus ir be jokios išraiškos.
- Žinai, niekada nesu užlipęs į viršutinį Rūmų aukštą, - tarė
jis, žeisdamas ją giliau. Jis atrišo odinę jos plaukų juostelę. - Net
neturėjau ganėtinai aukso, kad galėčiau įmesti savo vardą į skry
bėlę. - Jis trūktelėjo juostelę. - Man vis būdavo smalsu, kaip jaus
čiausi, įsiskverbęs į vidinę Eindžel šventovę.
- Ir dabar norite tai sužinoti?
Polas troško, kad ji pasijustų žeminama.
- Galbūt.
Eindžel viduje viskas ėmė garmėti spirale. Lietis žemyn, kaip
koks vanduo išmatų duobe. Buvo pamiršusi, kad viskas turi savo
kainą. Ji atsiduso ir kilstelėjo galvą.
184
- Gerai, galim tai padaryti.

Eindžel nusliuogė nuo vežimo sėdynės.
Polas spoksojo į ją. Paskui iššoko iš vežimo kitoje pusėje, ap
ėjo aplinkui ir atsistojo prieš ją. Eindžel buvo išbalusi ir pavargusi,
o jis nesuprato, ar ji dumia jam akis. Gal mano pėsčia nueisianti
trisdešimt mylių? Jis neleis jai apsigalvoti ir grįžti pas Maiklą.
- Ką, tavo manymu, padaryti?
- Ko tik įsigeisite, pone. - Ji nusigobė skarą ir užmetė ant veži
mo krašto. - Na? - Ji šypsodama tyčiojosi iš jo.
Negi ji mano, kad jis negalėtų? Įtūžęs Polas stvėrė jai už rankos
ir nusitempė šimtą pėdų nuo kelio į tankmę. Jis buvo šiurkštus,
greitas, tetroško ją įskaudinti ir pažeminti. Ji neišleido nė garso.
Nė vieno.
- Labai jau greit grįžai prie seno amato, ar ne? - Jis pasišlykš-
tėjęs nužvelgė ją.
Eindžel iš lėto atsistojo ir nusibraukė nuo sijono lapus. Tada
išsirankiojo šapus iš plaukų.
Polui ji atrodė labai atstumianti.
- Juk tau vis tiek? Esi slidi kaip gyvatė.
Ji pamažu pakėlė galvą ir jos veidą iškreipė šalta užgesusi šyp
sena.
Nejaukiai pasijutęs, Polas nupėdino prie vežimo. Negalėjo su
laukti, kada baigsis ši kelionė.
Eindžel ėmė purtyti drebulys. Ji susivarstė liemenę, susisagstė pa

laidinę ir susikišo į sijoną. Drebulys sustiprėjo. Nuslinkusi toliau
tarp medžių, kad Polas nematytų, suklupo. Jos kaktą išpylė šaltas,
lipnus prakaitas. Ją krėtė šaltis. Užsimerkusi grūmėsi su bloguliu.
Negalvok apie tai, Eindžel Tai bus nesvarbu, jei taip ir paliksi.
Apsimesk, kad to neįvyko.
Pirštai skausmingai susmigo į medžio žievę ir ji apsivėmė. Jai
nebebuvo šalta, o atsistojus pranyko ir drebulys. Ji ilgai stovėjo
laukdama, kol nusiramins.
185
- Paskubėk! - sušuko Polas. - Noriu nusigauti į miestelį dar

prieš sutemstant.
Iškėlusi smakrą, Eindžel išėjo į kelią.
Polas metė į ją žvilgsnį nuo vežimo pasostės.
- Žinai ką, Eindžel? Buvai per gerai vertinama. Už tave duo
čiau ne daugiau kaip dvi kruopeles.
Joje kažkas sprogo.
- O kiek vertas jūs?
Jis prisimerkė.
- Ką nori tuo pasakyt?
Ji priėjo arčiau ir nuo vežimo krašto nusitraukė skarą.
- Aš žinau, kas esu. Niekada neapsimetinėjau kitokia. Nė sy
kio. Niekada! - Ji padėjo ranką ant vežimo sėdynės krašto. - O štai
jūs - veidmainis. Pasiskolinote Maiklo vežimą, arklius, auksą ir
pasinaudojote jo žmona. - Ji nusijuokė. - Ir kuo save laikote? Jo
broliu.
Išbalęs jo veidas išraudo, paskui vėl išblyško. Jis sugniaužė
kumštį, tarsi norėtų ją užmušti.
- Turėčiau tave čia palikti. Kad toliau vilktumeis pėsčiomis.
Nurimusi ir visiškai susitvardžiusi, Eindžel įlipo į vežimą ir
klestelėjo šalia jo. Tada nusišypsojo ir išsilygino sijoną.
- Bet dabar nebegalite, ar ne? Aš jums sumokėjau.
Visą kelią iki miestelio juodu nepratarė nė žodžio.
Tuomet priėjo Petras ir paklausė:
„Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui,
kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“
Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau - iki septynių,
bet iki septyniasdešimt septynių kartų“
MT l 8 , 2 1 - 2 2
Rūmų nebebuvo.
Drebiant sniegui, Eindžel pašiurpusi stovėjo purvyne, kuris šie-
kė kulkšnis, ir spoksojo į pajuodusius viešnamio griuvėsius. Ji apsi
dairė ir pamatė, kad gatvės tykios ir pustuštės. Keli pastatai apgriu
vę, o jų lentos ir malksnos jau sukrautos į vežimus. Kas dedasi?
Anapus gatvės veikė smuklė. Gerai, kad „Sidabrinis doleris“ dar
nežlugęs. Eindžel prisiminė smuklės šeimininką Merfj. Jis visada at
eidavo pas ją užpakaliniais laiptais. Įėjus pro dvivėres duris, keli vidu
je sėdintys vyrai nutilo ir įsmeigė į ją akis. Merfis sukiojosi prie baro.
- Na, tai bent! Juk čia Eindžel! - Jis plačiai išsišiepė. - Vos tave
pažinau su tais skarmalais. Maksai! Atnešk damai antklodę. Ji su
šlapusi ir kone sušalusi į ledą. Ei, ponai, pažvelkit, kas grįžo! Mūsų
gražuolė. Koks malonus netikėtumas. Kur buvai dingusi, mieloji?
Sklido kalbos, kad ištekėjai už kažkokio ūkininko. - Jis nusikvato
jo, tarsi tai būtų labai juokinga.
Merfis garsiai rėkavo, o Eindžel norėjo, kad jis užsičiauptų.
- Kas nutiko Rūmams? - tyliai paklausė ji, mėgindama už
gniaužti vidinį drebulį.
- Sudegė.
- Matau. Kada?
- Prieš kelias savaites. Tai buvo paskutinis šioks toks šurmulys,
kilęs šioje vietovėje. Miestelis merdi, jei dar nepastebėjai. Jau pasi
189
darė per sunku išgauti auksą, kuris liko šiame krašte. Dar mėnuo
ar du, ir Per e Daisas visiškai apmirs. Turėsiu persikelti kitur arba
bankrutuosiu, kaip kai kas jau bankrutavo. Hoksčaildas nujau
tė, kas gresia, ir prieš daug savaičių uždarė savo krautuvę. Dabar
žarsto auksą Sakramente.
Eindžel stengėsi nuramdyti nekantrumą ir neprarasti blėstan
čios vilties.
- O kur Hercogienė?
- Hercogienė? Ak, jos nebėra. Išvažiavo tuojau po gaisro. Gal į
Sakramentą, San Fransiską. Tiesą sakant, nežinau kur. Kertu lažy
bų, į kokį nors didesnį miestą nei šis.
Eindžel labai nusiminė, kad visi jos planai žlugo. Maksas pada
vė jai antklodę ir ji susisupo į ją, mėgindama gintis nuo vis labiau
besismelkiančio šalčio. Merfis varė toliau:
- Kai Magovanas viską supleškino, ji net nebeturėjo antpirščio,
į kurį būtų galėjusi nusispjauti. Per gaisrą žuvo ir dvi jos merginos.
Eindžel staiga sužiuro į jį.
- Kurios merginos?
- Mei Ling, ta puiki Dieviškoji Gėlelė. Man jos stigs.
- O kas kita mergina?
- Ta girtuoklė. Koks jos vardas? Neprisimenu. Kad ir kaip būtų,
plykstelėjus liepsnai, abi įstrigo viršuje. Niekas negalėjo jų iš ten
išvaduoti. Buvo girdėti jų riksmai. Paskui mane ilgai persekiojo
košmarai.
Ak, Laki. Ką be tavęs darysiu?
- Magovanas bandė pasprukti, - pasakojo Merfis. - Sučiupom
jį tik maždaug už penkių mylių nuo miestelio. Parvilkom atgal ir
pakorėm pagrindinėje gatvėje. Iškėlėm kaip kokią vėliavą. Jis sun
kiai vadavosi mirtimi. Buvo niekingiausias...
Eindžel pasitraukė nuo baro ir susmuko prie stalo. Jai reikėjo
pabūti vienai ir sutramdyti jausmus.
Priėjo Merfis su buteliu ir dviem stiklinėmis. Prisėdęs įpylė jai
viskio.
- Žiūrėk savo laimės, brangioji. - Šliūkštelėjęs gėrimo ir sau,
pažvelgė tamsiomis, blizgančiomis akimis. - Tau nėra ko nerimau
ti, Eindžel. Viršuje turiu laisvą kambarį. - Jis dėbtelėjo į vyrus. -
190
Tik tark žodelį, ir po penkių minučių tavo amatas atsigaus. - Jis

pasilenkė arčiau. - Mudviem liktų tik aptarti, kaip dalysimės pel
ną. Gal man šešiasdešimt, o tau keturiasdešimt? Gausi kambarį,
maisto, drabužių, visko, ko įsigeisi. Gerai tavimi rūpinsiuos.
Eindžel vėl ėmė krėsti drebulys. Ji suėmė rankomis stiklą viskio
ir niūriai įsistebeilijo į gintarinį skystį. Visi jos planai sugriuvo. Ji
prarado auksą, jai buvo likę tik drabužiai, kuriais vilkėjo, neturė
jo būsto. Ji atsidūrė ten, nuo ko pradėjo San Fransiske. Tik dabar
buvo žiema, snigo.
Niekada nebus jokio namelio.
Merfis palinko į priekį.
- Ką pasakysi, Eindžel?
Ji dirstelėjo į jį ir su kartėliu nusišypsojo. Merfis žinojo, kad ji
negalės atsisakyti tokio pasiūlymo.
Niekada netapsiu laisva.
- Na, ką pasakysi?
Jis pirmyn atgal braukė pirštu jai per ranką.
- Pelnas perpus, be to, jie mokės man, - tarė ji, - kitaip nesu
sitarsime.
Merfis atsilošė, pakeldamas antakius. Ilgai įdėmiai į ją žiūrėjo,
paskui nusijuokė. Išlenkęs viskį iki dugno, linktelėjo.
- Ganėtinai sąžininga. Aprūpindamas tave, už dyka gausiu
visa, ko noriu. Šiaip ar taip, tai mano namai, ar ne? - Merfis lukte
lėjo, bet Eindžel nepuolė prieštarauti, ir jis išsišiepė. - Tučtuojau,
mieloji. - Jis atsistojo. - Ei, Maksai! Pavaduok mane. Parodysiu
Eindžel naujas jos valdas.
- Ji lieka? - šūktelėjo vyriškis, kuris atrodė taip, lyg galų gale
būtų radęs gabalą aukso.
Merfis nusiviepė.
- Taip.
- Aš kitas! Kiek?
Merfis pasakė nemažą kainą.
Eindžel išgėrė stiklą viskio. Kai Merfis atitraukė jos kėdę, vir
pėdama atsistojo. Niekas niekada nepasikeis. Lipant laiptais, jos
širdis plakė vis lėčiau ir lėčiau. Užkopus viršun, jai pasidingojo,
kad širdis visai liovėsi plakusi. Eindžel nieko nebejautė.
191
Turėjau likti su Maiklu. Kodėl pabėgau nuo juo?

Iš to vis tiek nebūtų nieko išėję, Eindžel. Net praėjus mili
jonui metų.
Bet trumpam pavyko.
Kol pasivijo gyvenimas. O jis negailestingas, Eindžel. Juk
žinai. Tai buvo nepasiekiama svajonė. Tu išėjai, Maiklui ne
spėjus tavęs išnaudoti galutinai. Dabar grįžai ten, kur tavo vie
ta, ir darysi tai, kam esi gimusi.
Juk niekas nebesvarbu? Per vėlu galvoti apie tuos „o kas, jeigu“.
Per vėlu galvoti apie „kodėl“. Per vėlu galvoti apie bet ką.
Merfis geidė įprastų dalykų.
Jam išėjus, Eindžel atsikėlė iš lovos ir užpūtė lempą. Tūnodama
tamsiame kampe, prisitraukė kelius prie krūtinės, apglėbė juos ir
ėmė linguoti. Skausmas, nusmelkęs ją tada, kai slėnyje pasirodė
Polas, įsismarkavo, išplito ir ją prarijo. Kietai užsimerkusi, ji neiš
leido nė garselio, bet kambarys buvo pripildytas tylaus riksmo.
Dienos slinko, bet niekas nesikeitė. Vietoj Hercogienės Eindžel

dabar turėjo Merfį, o Magovaną atstojo sukalbamesnis Maksas.
Jos kambarys buvo mažesnis, o drabužiai - ne tokie prašmatnūs.
Valgis pakenčiamas ir gausus. O vyrai tokie patys.
Nusirengus jaunam kasėjui, Eindžel atsisėdo ant lovos, užmetė
koją ant kojos ir pradėjo sūpuoti pirmyn atgal. Jaunuolio plaukai
buvo dar šlapi, suglostyti atgal, nuo jo stipriai dvelkė prastu muilu. Jis
buvo nekalbus, bet ir gerai, nes ji nenorėjo jo klausytis. Vaikinas ilgai
neužgaiš. Slopindama jausmus ir užsklęsdama protą, ji ėmėsi darbo.
Staiga durys su trenksmu atsilapojo ir kažkas nutempė jau
nuolį šalin. Eindžel, atpažinusi virš savęs palinkusį veidą, smarkiai
įkvėpė.
- Maiklai! - Ji pašoko. - Ak, Maiklai...
Jaunuolis dunkstelėjo ant grindų. Paskui pašoko ant kojų.
- Ką jūs darot?
Jis keikdamasis metėsi į priekį. Maiklas smogė, ir jaunuolis atsi
trenkė į sieną. Tada Maiklas jį pakėlė ir vožė dar sykį, atpakaliomis
192
išskraidino pro atviras duris. Jaunuolis nugara tėškėsi koridoriaus

sienon ir susmuko. Maiklas pastvėrė jo drabužius ir užmetė ant jo.
Spyriu uždaręs duris, atsisuko.
Išvydusi Maiklą, Eindžel pajuto tokį palengvėjimą, kad troško
pulti jam po kojomis, bet vos dirstelėjusi jam į veidą susigūžė ir
atsitraukė.
- Renkis. - Jis nelaukė, kol ji pakrutės, čiupo išmėtytus jos dra
bužius ir įbruko jai. - Tučtuojau!
Širdis daužėsi, ji painiojosi drabužiuose, karštligiškai galvoda
ma, kaip nuo jo pasprukti. Nespėjus kaip reikiant apsirengti, jis
nutempė ją nuo lovos, atvėrė duris ir išstūmė į koridorių. Net ne
leido apsiauti.
Atskubėjo Merfis.
- Ką čia išdarinėji? Juk liepiau palaukti apačioje. Tas žmogus
susimokėjo. Lauk savo eilės.
- Traukis iš kelio.
Merfis išskėtė kojas ir sugniaužė kumščius.
- Manai, tau pavyks pro mane praeiti?
Eindžel jau buvo mačiusi Merfį mušantis ir neabejojo, kad
Maiklas jam - ne varžovas.
- Maiklai, prašau...
Maiklas šiurkščiai nustūmė ją į šalį ir žengė pirma jos.
Merfis prišoko prie jo, bet Maiklas buvo labai vikrus ir Merfį
akimoju patelžė ant grindų, tas nespėjo nė suvokti, kas jam trenkė.
Maiklas čiupo Eindžel už riešo ir nusitempė. Dar nepasiekus laip
tų, Merfis juos pasivijo. Jis sugriebė Eindžel ranką ir taip stipriai
trūktelėjo, kad Eindžel suriko iš skausmo. Maiklas ją paleido ir ji,
atsitrenkusi ą sieną, pargriuvo. Merfis vėl šoko prie jo, bet šįsyk
Maiklas numetė jį nuo laiptų.
Kai Maiklas pasilenkė prie Eindžel, ji atšlijo nuo jo,
- Stokis! - subliuvo jis. Ji nedrįso priešintis. Jis paėmė ją už
rankos ir stumtelėjo prieš save. - Eik ir nesustok.
Kai jie nulipo laiptais, apačioje ant Maiklo puolė Maksas. Pa
sinaudojęs jo įsibėgėjimu, Maiklas jį pakėlė ir sviedė per pokerio
stalą. Prie Maiklo atlėkė dar du vyrai, o jis spėjo Eindžel nustumti
193
šalin tą akimirką, kai jie smogė jam. Trijulė baisiai bildėdama už
griuvo stalą, kur buvo žaidžiamas faraonas. Pažiro žetonai, kor
tos, vyriškiai movė kas kur. Bet du įsivėlė į muštynes.
- Liaukitės! - riktelėjo Eindžel, neabejodama, kad jie užmuš
Maiklą. Kaip paklaikusi dairėsi kokio nors daikto, kuris atstotų
ginklą ir jam padėtų, tačiau Maiklas ilgai netysojo. Nuspyręs nuo
savęs vieną vyriškį, atsistojo. Eindžel išsižiojusi žiūrėjo, kaip jis
mušasi. Narsiai priešinosi, stipriai ir greitai kumščiuodamas už
puolikus. Apsisukęs spyrė tiesiai vienam į veidą. Šitaip kovojančio
žmogaus ji dar nebuvo regėjusi. Atrodė, lyg jis būtų tai daręs visą
gyvenimą, ne aręs žemę ir auginęs kukurūzus. Maiklas smūgiavo
taikliai ir stipriai, tie, kuriems kliūdavo, taip ir likdavo tysoti. Ne
trukus vyrams dingo noras jį pulti.
Maiklas stovėjo pasirengęs kovai, jo akys spindėjo.
- Nagi, - paerzino jis. - Kas dar nori įsiterpti tarp manęs ir
mano žmonos? Nagi!
Niekas nė nekrustelėjo.
Nuspyręs apverstą stalą, Maiklas nužingsniavo prie Eindžel.
Visai nebepriminė vyro, kurį jai teko pažinti slėnyje.
- Juk liepiau nesustoti!
Stvėręs už rankos, atgręžė ją į duris.
Jo vežimas stovėjo lauke. Maiklas pakėlė ją ant rankų ir užme
tė ant aukštos sėdynės. Jai nespėjus nė pagalvoti apie pabėgimą,
klestelėjo šalia. Čiupo vadeles ir pliaukštelėjo. Kad neužsimuštų,
Eindžel turėjo tvirtai įsikibti, nes Maiklas paleido arklius baisiais
šuoliais. Jie lėkė, kol Per e Daisas liko už keleto mylių, tada jis su
lėtino arklius, bet ne todėl, kad jam rūpėjo jie ar ji.
Eindžel baiminosi net pažvelgti į jį. Bijojo pratarti žodį. Toks jis
nebuvo net tąsyk, kai nesusitvardė daržinėje. Šis vyriškis - anaip
tol ne ramus, kantrus žmogus, kurį manė pažįstanti. Jis buvo sve
timas, degantis kerštu. Ji prisiminė Hercogą, prisidegantį cigarą, ir
ją išpylė šaltas prakaitas.
Maiklas nusišluostė nuo lūpos kraują.
- Paaiškink man, Eindžel. Pasakyk kodėl.
Eindžel. Šis vardas nežadėjo nieko gera.
194
- Išleiskite mane iš vežimo.

- Tu važiuoji namo su manimi.
- Kad galėtumėt nužudyti?
- Jėzau, ar girdi ją? Kodėl man davei šią kvailą, užsispyrusią
moterį?
- Leiskite man išlipti!
- Nė nemanau. Nuo to neišsisuksi. Turime kai ką išspręsti.
Jo žvilgsnyje buvo labai daug įtūžio, ir ji iššoko. Smarkiai pri-
sitrenkusi, truputį pasirideno, bet, gaudydama kvapą, atsistojo ir
nuskuodė tolyn.
Maiklas stipriai trūktelėjo vadeles ir pasuko vežimą į šalikelę.
Nušokęs ant žemės, puolė ją vytis.
- Eindžel! - Jis girdėjo žingsnius, jai bėgant mišku. - Temsta.
Sustok, kol nenusisukai sprando!
Ji kūrė toliau. Užkliuvusi už šaknies, taip žnektelėjo, kad jai net
atėmė žadą. Dusdama tysojo ant žemės ir girdėjo už nugaros ar
tėjant Maiklą. Jis žingsniavo sparčiai, braudamasis pro šakas, kol
galų gale ją pamatė.
Eindžel šiaip taip atsistojo ir, apimta siaubo, spruko nuo jo,
nepaisydama šakų, kurios talžė veidą. Maiklas užkirto jai kelią ir
nustvėrė už pečių. Ji suklupo, kartu pargriaudama ir jį. Jis taip pa
sisuko, kad pirmas atsidūrė ant žemės, ir pamėgino ją apversti. Ji
spardėsi ir spurdėjo, kovodama dėl laisvės. Parbloškęs ją ant nuga
ros, jis stvėrė už riešų ir prispaudė juos prie žemės.
- Gana!
Ji švokšdama tysojo, žvelgė didžiulėmis akimis. Atgavęs kvapą,
Maiklas pakėlė ją. Vos susilpnėjo jo gniaužtai, ji vėl bandė bėgti. Jis
apgręžė ją ir užsimojo. Kone kliudė jai į nugarą, bet suprato, kad
jeigu bent sykį suduos, nebepajėgs liautis. Maiklas ją paleido, bet
vos ji pamėgindavo sprukti, trūktelėdavo atgal. Galų gale Eindžel
puolė jį talžyti, mušti ir spardyti. Jis sulaikydavo jos smūgius, bet
tuo pačiu neatsakydavo.
Kai jos įniršis priblėso, Maiklas prisitraukė ją į glėbį ir stipriai
apkabino. Visas jos kūnas virpėjo. Jis juto, kokia ji kupina baimės.
Ir pagrįstai. Jo pyktis išgąsdino ir patį. Jeigu jis būtų smogęs jai į
nugarą, būtų užmušęs.
195
Kai Eindžel jį paliko, jis kone išsikraustė iš proto.

Ieškojo jos pėdsakų, kol rado vežimo vėžes ir suprato, kas at
sitiko. Ji išvažiavo su Polu. Buvo pakeliui į Per e Daisą. Maiklas
grįžo namo įskaudintas ir įtūžęs ant jų abiejų. Ilgas Polo, grįžtan
čio iš miestelio, laukimas labiausiai panėšėjo į pragarą, kokio ne
buvo patyręs. Kodėl Polas taip pasielgė? Kodėl, užuot parsiuntęs
ją namo, pasiėmė?
Bet Maiklas viską suprato.
Polas grąžino vežimą ir arklius. Papasakojo, kad Hoksčaildas
persikėlė į Sakramentą, todėl jis gerokai užtruko. Buvo aišku, kad
nė neketino pasakoti apie Amandą. Tad Maiklas jo paklausė be
jokių užuolankų. Polui nebuvo kur dingti ir jis prisipažino: taip,
pavėžėjo ją iki Per e Daiso.
. - Ji nusprendė išeiti. Neįkalbėjau jos, - teisinosi Polas, išblyš
kęs ir išsigandęs. Bet Maiklą itin apstulbino kaltė, giliai įsirėžusi
sielvartaujančiame jo veide. Jam daugiau ir nereikėjo Polo kaman
tinėti. Sumojo, kas dar įvyko kelyje. Arba Per e Daise. - Maiklai,
atleisk. Prisiekiu, kaltas ne aš. Mėginau tau pasakyti, kas ji...
- Dink man iš akių, Polai. Keliauk namo ir nebesirodyk.
Jis taip ir padarė.
Maiklas norėjo tučtuojau lėkti ir ją susigrąžinti. Ji nusipelnė to,
ką gavo. Juk to ir siekė? Jis apsiverkė. Keikė ją. Mylėjo ją, o Aman
da išdavė jį. Suvarė jam į vidurius peilį ir dar pasukiojo.
Bet naktį, tamsoje, jis prisiminė tas pirmąsias dienas, kai ji la
bai sirgo ir jam pavyko žvilgtelėti į jos sielą. Kliedėdama prišne
kėjo gausybę dalykų, pripiešė nelaimingo savo gyvenimo vaizdų.
Ar ji patyrė ką nors geresnio? Jis prisiminė, kaip ją išvydęs elgėsi
Polas, ir jos pyktį. Matė jos skausmą, nors ji atkakliai to nepripaži
no. Jis turėjo ją susigrąžinti. Ji - jo žmona.
Kol mirtis mus išskirs.
Važiuodamas į Per e Daisą Maiklas buvo pasirengęs bet kam,
bet kai įsiveržė į tą kambarį ir išvydo, ką ji daro, beveik pametė
protą. Jei nebūtų pamatęs jos akių ar išgirdęs, kaip ji taria jo vardą,
būtų abu užmušęs. Bet jis tai regėjo ir girdėjo - ir vieną trumputę
neatsargią akimirką suprato, ką ji iš tikrųjų pajuto. Palengvėjimą.
Didžiulį palengvėjimą - tas Maiklą ir sulaikė.
196
Tačiau tai nereiškė, kad instinktyvus jo pyktis dėl jos išdavystės

išblėso, jis kunkuliavo po paviršiumi.
Maiklas suvirpėjo ir atsitraukė nuo jos.
- Nagi, - griežtai tarė. - Važiuojam namo.
Jis paėmė jai už rankos ir nužingsniavo atgal per mišką.
Eindžel norėjo priešintis, bet bijojo. Ką jis jai darys? Taip nusi
teikęs, gal elgsis taip pat žiauriai kaip Hercogas?
- Kodėl atėjote manęs?
- Tu - mano žmona.
- Palikau žiedą ant stalo! Nepavogiau jo.
- Na ir kas. Mudu vis dar susituokę.
- Tiesiog galėtumėt tai pamiršti.
Jis stabtelėjo ir pažvelgė į ją.
- Manau, tai įsipareigojimas visam gyvenimui. Šio susitarimo
negalima anuliuoti, net kai tampa sunkoka ką nors pakęsti.
Ji suglumusi žiūrėjo į Maiklo veidą.
- Net kai radote mane... - Jis vėl leidosi eiti, tempdamasis ir ją.
Ji nesuprato jo. Visiškai nesuprato. - Kodėl?
- Todėl, kad myliu tave, - kimiai tarė jis. Tada atgręžė ją į save,
jo akys buvo kupinos kančios. - Tai paprasta, Amanda. Aš myliu
tave. Kada suvoksi, ką tai reiškia?
Jai sugniaužė gerklę ir ji nunarino galvą.
Likusį kelią jie nužingsniavo tylėdami. Jis užkėlė ją ant vežimo
pasostės. Kai įsitaisė greta, ji pasislinko ir niūriai sužiuro į Maiklą.
- Nuo tokios jūsų meilės negali jaustis gerai.
- O nuo tavosios geriau? - Ji nusuko žvilgsnį. Jis atrišo vade
les. - Dabar meilė ne itin susijusi su jausmais, - liūdnai pasakė
jis. - Nesuprask klaidingai. Esu toks pat žmogus kaip ir kiti. Viską
jaučiu. Šiuo metu jaučiu labai daug ką, gausybę to, ko nenorėčiau
jausti. - Jis papurtė galvą, o jo veidas buvo įsitempęs nuo skausmo
ir pykčio. - Kai įlėkiau į tą kambarį, atrodė, jog tave užmušiu, bet
to nepadariau. Maniau, kad mušdamas įkrėsiu tau proto, tačiau
taip nepasielgiau. - Jis įsmeigė į ją tamsias akis. - Nesvarbu, kad
man labai skaudu ir kad labai norėčiau tave įskaudinti už tai, ką
padarei, neketinu to griebtis.
Jis pliaukštelėjo vadelėmis ir jie leidosi į kelią.
197
F R A N C 1 N E R i V E R S
Eindžel mėgino užgniaužti jausmus, bet jie vis veržėsi ir smau

gė ją. Grumdamasi su jais, ji sugniaužė kumščius.
- Jūs žinojote, kas aš. Žinojote. - Ji norėjo, kad jis suprastų. -
Maiklai, tai viskas, kas buvau. Ir viskas, kas būsiu.
- Tai gryniausia nesąmonė. Kada liausies tuo mėgavusis?
Ji nusisuko, jos pečiai buvo nusvirę.
- Jūs nesuprantat. Niekada nebus taip, kaip norite. Ir negali
būti! Net jeigu kada nors ir galėjo pasitaikyti proga, dabar jos ne
bėra. Negi nesuprantat?
Jis įsižiūrėjo į akis.
- Ar kalbi apie Polą?
- Jis papasakojo?
- Jam ir nereikėjo. Buvo parašyta ant veido.
Eindžel nesigynė. Ir neatsiprašinėjo. Sugaužusi pečius, žvelgė
tiesiai prieš save.
Maiklas suprato, kad visą kaltę ji prisiėmė sau, nors į tai buvo
įsivėlęs ir Polas. Maiklas taip pat. Jis sužiuro į kelią ir ilgai tylėjo.
- Kodėl grįžai į miestelį? To nesuvokiu.
Ji užsimerkė, ieškodama svarios priežasties. Neradusi jokios,
sunkiai nurijo seilę.
- Atsiimti savo aukso, - niūriai atsakė. Tą garsiai prisipažinusi,
pasijuto nejaukiai ir netikrai.
- O kam jis?
- Noriu mažo namelio giraitėje.
- Jau turi vieną.
Ji vos įstengė kalbėti, nes krūtinę slėgė skausmo gniužulas. Ji
prispaudė prie jos ranką.
- Noriu būti laisva, Maiklai. Nors kartą per savo gyvenimą.
Laisva! - Jos balsas užlūžo. Ji prikando lūpą ir taip smarkiai su
spaudė vežimo sėdynės kraštą, kad medis susmigo jai į rankas.
Maiklo veidas pašvelnėjo. Pyktis dingo, bet nei skausmas, nei
sielvartas neišnyko.
- Tu laisva. Tik to dar nesuvoki.
Tai buvo ilga, tyli kelionė atgal į slėnį.
v
Protas, esantis savo vietoj,

gali paversti pragarą dangum,
o dangą - pragaru.
M iltonas
Per visą kelionę Maiklas nepaliovė apie tai galvojęs. Ji neatsipraši-

nėjo. Nesiteisino. Tik sėdėjo tyli, tiesia nugara, iškėlusi galvą, ant
kelių sugniaužusi rankas, lyg, užuot važiavusi namo, ketintų pulti į
kovą. Ar ji verčiau nepriims jo dovanos ir gyvens amžinoje tamso
je, nei atvers jam savo mintis ir širdį? Ar jai svarbi tik jos puikybė?
Jis nesuprato.
Eindžel sėdėjo ir tylomis kentėjo. Grūmėsi su ją draskančiais
jausmais, sąžinės graužatimi, kalte, sumišimu. Visa tai virto tvirta
mase, kietu gumulu, augančiu jos gerklėje ir krūtinėje nelygu koks
vėžys, nuo kurio skausmas plinta į visas galūnes. Ji bijojo. Viltis,
kurią manė seniai užgesus, atgijo. Ji buvo pamiršusi švieselę, kuri
kartais vaikystėje blykstelėdavo joje. Kažkas įžiebdavo kibirkštį ir
ji įsidegdavo - kol ją sunaikino Hercogas.
Dabar Eindžel mėgino ją sąmoningai sutrypti.
Nieko nebebus taip pat. Tai, kas gal buvo užsimezgę tarp jos ir
Maiklo, žlugo. Tą valandėlę, kai Polas ja pasinaudojo, ji prarado
paskutinę galimybę.
Pati tai padariau. Pati tai padariau. Mea culpa. Mea culpa.
Ją persekiojo jos motinos žodžiai, nepakeliami buvusio gyve
nimo prisiminimai. Kodėl jai vėl sužibo ta švieselė, kuri, ji žinojo,
galų gale bus sutrypta? Kaip visada. Viltis buvo žiauri. Tik valgio
kvapas badaujančiam vaikui. Jokio pieno. Jokios mėsos.
199
O Dieve, negaliu dėl nieko puoselėti vičią. Negaliu. Jei turėsiu

viltį, neišgyvensiu.
Bet ji ruseno, mažytė kibirkštėlė švytėjo tamsoje.
Kai jie brėkštant pasiekė slėnį, Eindžel pajuto, kaip jos pečius
glosto saulės šiluma, ir prisiminė tą naktį, kai Maiklas tempė ją pa
sitikti saulėtekio. Štai tokį gyvenimą noriu tau padovanoti. Tada
ji nesuvokė, ką jis siūlė. Suprato tik užlipusi „Sidabrinio dolerio“
smuklės laiptais ir vėl pardavusi sielą vergijai.
Per vėlu, Eindžel.
Kodėl jis vežasi mane atgal? Kodėl nepaliko Per e Daise?
Juk Hercogas taip pat parsigabeno tave atgal? Kelis kartus.
Tamsiose Hercogo akyse ji visada įžvelgdavo pelnytą bausmę.
Jis priversdavo ją kentėti. Bet būdavo lengviau ištverti tai, ką jis
darydavo jai, nei žiūrėti, kaip nuo jo kenčia kiti, išdrįsę jai padėti.
Kaip Džonis, kol Hercogas jį galutinai pribaigė.
Bet Maiklas buvo nepanašus į Hercogą. Jo akys niekada nebliz
gėjo apskaičiuotu žiaurumu. To žiaurumo ji nepajuto ir jo rankose.
Viskas turi kainą, Eindžel. Tą žinai. Visada žinojai.
Kokios kainos jis pareikalaus už tai, kad ištraukė ją iš pragaro?
Kiek kainuos išgelbėjimas nuo jos pačios kvailumo?
Ją supurtė vidinis drebulys.
Maiklas, apsukęs vežimą kieme prieš trobelę, saugiai pririšo
vadeles. Eindžel susiruošė išlipti, bet jis suspaudė jai riešą.
- Sėdėk.
Jo balsas buvo niūrus, ir ji sėdėjo tylomis, laukdama jo įsaky
mo. Kai jis apėjo aplinkui, norėdamas ją nukelti, ji užsimerkė, nes
bijojo pažvelgti jam į akis. Jis švelniai pastatė ją ant žemės.
- Eik vidun, - liepė. - Aš pasirūpinsiu arkliais.
Eindžel atvėrė trobelės duris ir visą jos esybę užliejo palengvė
jimas. Aš namie.
Ar ilgam, Eindžel? Ganėtinai ilgam, kad prisikentėtum
prieš jam tave išvarant?
Dabar ji negalėjo leisti sau apie tai galvoti. Įėjusi apsidairė, ar kas
nors nepasikeitę. Viskas buvo labai pažįstama, labai paprasta, labai
miela. Grubus stalas, gluosnio krėslai prie židinio, lova iš vežimo
200
dugno lentų, nubrizgusios skiautinių antklodės, kurias pasiuvo jo

sesuo. Eindžel nuėjo įkurti ugnies ir pakloti sujauktos lovos.
Paėmusi prisiglaudė prie veido raudonus vilnonius marškinius
ir įtraukė Maiklo kūno kvapo. Maiklas buvo žemė, dangus ir vėjas.
Ji liovėsi kvėpavusi.
Ką aš padariau? Kodėl vi$a tai praradau?
Suskambo Polo žodžiai: Už tave duočiau ne daugiau kaip dvi
kruopelytes aukso. Tai tiesa. Ji buvo kekšė ir visada tokia bus. Ne
praėjo nė dienos, o ji jau ėmėsi seno savo amato.
Eindžel virpėdama rūpestingai sulankstė marškinius ir įdėjo į
Maiklo stalčių. Turėjo nuslopinti mintis. Turėjo be jų apsieiti, kaip
darydavo anksčiau. Bet ar galės dabar? Kaip?
Jos protas beviltiškai ieškojo atsakymų, kurių nebuvo. Darysiu
viską, ko jis geidžia, ir tol, kol norės, jeigu tik leis man pasilikti.
Jeigu tik leis.
Nors ji visai neturėjo apetito, žinojo, kad Maiklas pareis alkanas.
Ėmė kruopščiai ruošti pusryčius. Kol virė košė, ji nušluostė dulkes
ir pašlavė. Praslinko valanda, paskui kita. Maiklas vis negrįžo.
Ką jis galvoja? Ar dar labiau pyksta? Gal jau gailisi, kad parsive
žė ją? Ar išspirs ją lauk? Jeigu taip, kur ji eis?
Užplūdus prisiminimams apie Hercogą, jai susuko skrandį.
Jis ne toks kaip Hercogas.
Kiekvienas išduotas vyras tampa Hercogu*
Jos protas suko ratus it paukštis, ieškantis stipenos. Pabudo jos
savigarba ir griebėsi ginklų prieš Maiklą. Niekas jo nevertė, kad
atvažiuotų jos pasiimti. Jeigu jį papiktino tai, ką pamatė, tegu kal
tina tik save. Ne ji kalta, kad jis įėjo į kambarį. Ne ji kalta, kad jis
apskritai pasirodė. Kodėl nuo pat pradžių nedavė jai ramybės? Ji
niekada nemėgino jo apgauti. Ko jis tikėjosi? Juk žinojo, ką gauna.
Žinojo, kas ji tokia.
Kas aš esu? - sušuko jos protas. - Kas aš?Net nebeturiu savo
vardo. Ar liko bent kokia Saros dalelė?
Ji vis regėjo jo akis, o deginantis širdies sunkumas buvo nepa
keliamas.
Galų gale ji nebeištvėrė ir išėjo ieškoti Maiklo. Laukuose jo
nebuvo, nors arkliai ganėsi. Jo niekur nesimatė. Pagaliau ji tyliai
201
F R A N C I N F. R I V E R S
įsėlino į daržinę ir užtiko jį. Jis sėdėjo rankomis susiėmęs galvą ir

verkė. Tai išvydus Eindžel sugrudo širdis, ir nusiraminimas, kurio
ji ieškojo, prislėgė dar sunkesne našta.
Įskaudinau jį. Paėmiau peilį ir suvariau tiesiai jam į širdį. Būtų
buvę geriau, jei Magovanas būtų mane užmušęs. Būtų buvę ge
riau, jei apskritai nebūčiau gimusi.
Ji apglėbė save rankomis, nuslinko į trobelę ir suklupo prieš
židinį. Tai jos kaltė. Ją apniko visokie „jeigu“:jeigu ji niekada nebū
tų palikusi Hercogo... jeigu nebūtų plaukusi tuo laivu... jei nebūtų
savęs pardavinėjusi kiekvienam praeiviui purvinose San Fransisko
gatvėse arba ėjusi su Hercogiene... jeigu būtų nepaisiusi Polo... jei
gu būtų čia likusi ir niekada nepasprukusi... jeigu nebūtų grįžusi
į Per e Daisą ar užlipusi tais laiptais su Merfiu. Jeigu, jeigu, jeigu...
nesibaigiantys, įviji laiptai žemyn.
Bet aš visa tai padariau. Padariau. Ir dabar per vėlu. Maiklas
sėdi ir verkia, o aš dėl nieko neišliejau nė ašarėlės.
Ji susigūžusi lingavo pirmyn atgal. Kam aš gimiau? Kam? įsi
spoksojo į savo rankas. Ar šitam? Ant rankų pajuto savo amato
purvą. Visas jos kūnas buvo suterštas ir iš vidaus, ir iš išorės. Mai
klas ištraukė ją iš prarajos ir pasiūlė galimybę, bet ji prarado ją.
Paskui vėl atėjo, ištraukė iš purvinos jos lovos ir parsivežė namo, o
ji, ištikima savo kvailumui, visą rytą kuopė trobelę, ir jai nė netop
telėjo, kad reikia ir pačiai apsivalyti.
Karštligiškai pasiraususi, rado muilą ir nuskuodė prie upelio.
Išsinėrusi iš drabužių ir atsainiai nusviedusi juos šalin, įbrido į
vandenį. Šaltas oras ir ledinis vanduo nutvilkė kūną, bet jai buvo
vis tiek. Ji tenorėjo būti švari, nusiplauti viską, viską, kas buvo su
sikaupę nuo tada, kiek įstengė prisiminti.
Gal nuo pat savęs suvokimo akimirksnio.
Maiklas atsistojo ir pakabino pakinktus. Išėjęs iš daržinės, nu

slinko į trobelę. O kas gali išeiti iš santuokos, suterštos lytinio
akto išdavyste?
Bet ji niekada manęs nemylėjo. Kodėl turėčiau tikėtis, kad bus

ištikima? Tiesą sakant, ji to niekada ir nežadėjo. Aš priverčiau ją
duoti priesaiką. Ji nepratarė nė vieno atsiprašymo žodžio, Dieve.
Nė žodelioper trisdešimt mylią. Ar aš suklydau?Išgirdau tavo bal
są, ogal pasidaviau savo kūnui? Kodėl taip elgiesi su manimi?
Jam reikėjo palikti ją Per e Daise.
Ji - tavo žmona.
Taip, bet nežinau, ar galiu jai atleisti.
Jos, gulinčios lovoje su kitu, vaizdas buvo įstrigęs jam atminty
je. Maiklas neįstengė jo atsikratyti.
Mylėjau ją, Dieve. Mylėjau taip, kad būčiau miręs dėl jos, o ji
taip su manimi pasielgė. Gal ji nepataisoma? Kaip atleisi tai, kuri
net nenori, kad jai būtą atleista?
O koji nori, Maiklai?
- Laisvės. Ji nori laisvės.
Trobelė buvo sutvarkyta, jaukiai pleškėjo ugnis. Stalas padeng
tas, pusryčiai gatavi. Stigo tik Eindžel. Pirmąsyk per gyvenimą
Maiklas nusikeikė.
- Tegu ji grįžta! Man vis tiek. Pavargau kovoti. - Jis nuspyrė
puodą nuo geležinio strypo. - Kiek kartų turėsiu važiuoti jos par
sivežti?
Jis truputį pasėdėjo gluosnio krėsle, bet niršo vis labiau. Vėl ją
susiras, bet šįsyk kaip reikiant išbars. Pasakys, kad jeigu ji taip ver
žiasi iškeliauti, gali ją net pavėžėti. Maiklas išpuolė iš trobelės ir
sustojo lauke įsisprendęs, svarstydamas, kuriuo keliu ji paspruko.
Apžvelgė vietovę ir nustebo, išvydęs ją nuogą stovint upelyje.
Maiklas nužingsniavo palei krantą.
- Ką darai? Jei norėjai išsimaudyti, kodėl neatsinešei vandens į
namelį ir nepasišildei?
Staiga susidrovėjusi, nors tas jausmas jai buvo svetimas, atsuko
jam nugarą, stengdamasi pasislėpti.
- Eikit šalin.
Jis nusimetė švarką.
- Brisk į krantą. Pasigausi plaučių uždegimą. Jei nori maudytis,
atnešiu vandens.
203
- Eikit sau! - sušuko ji klaupdamasi ir gūždamasi.

- Nekvailiok! - Jis įbrido į upelį, apkabino ją ir pakėlė. Jos sau
jos buvo pilnos žvyro. O krūtys ir pilvas nutrinti iki kraujo. - Ko
dėl save žaloji?
- Turiu nusiprausti. Jūs nesuteikėt man progos...
- Tu jau nusiprausei. - Jis mėgino ją apgobti švarku, bet ji spy-
riojosi.
- Nesu švari, Maiklai. Eikit sau ir duokit man ramybę.
Maiklas šiurkščiai ją sugriebė.
- Ar liausies, kai nusidirsi odą? Kai papluši krauju? Ką? Manai,
jog taip žalodama savo kūną tapsi švari? - Jis paleido ją, bijoda
mas sužeisti. - Tai nepadės, - prakošė pro sukąstus dantis.
Ji sumirksėjo ir pamažu atsisėdo, o ledinis vanduo sūkuriavo
jai aplink liemenį.
- Taip, tikriausiai nepadės, - tyliai pasakė. Susivėlę šlapi plau
kai buvo išsidraikę apie veidą ir pečius.
- Eime vidun, - tarė jis ir padėjo jai atsistoti.
Šįkart ji nesipriešino, o kai juodu pasiekė krantą, suklupo. Kai
ji pasilenkė pasiimti drabužių, Maiklas ją prisiglaudė ir nuogą nu
sitempė namo. Stumtelėjęs vidun, užtrenkė duris. Tada nutraukė
nuo lovos antklodę ir mestelėjo jai.
- Sėskis prie židinio.
Eindžel apsigobė antklode pečius ir atsisėdo. Galvos nepakėlė.
Nenuleisdamas nuo jos akių, Maiklas pripylė puodelį kavos.
- Išgerk. - Ji padarė kaip liepiama. - Tau pasiseks, jei nesusirg-
si. Ką mėgini padaryti? Priversti mane pajusti kaltę, kad vėl grįžai į
paleistuvystę? Priversti mane pajusti kaltę, kad vėl ištraukiau tave
iš viešnamio?
- Ne, - tyliai pratarė ji.
Jis nenorėjo jos gailėti. Jam knietėjo ją purtyti tol, kol išbyrės
dantys. Norėjo ją nužudyti.
Aš galėčiau. Dieve, galėčiau ją nužudyti ir tuo džiaugčiausi!
Septyniasdešimt septyni kartai.
Nenoriu tavęs klausytis. Man įgriso klausytis. Tu prašai per
daug. Tai žeidžia. Negi nesupranti? Argi nežinau kaip ji su mani
mi pasielgė?
204
A T P E R K A N T I M E I I . S
Septyniasdešimt septyni kartai.

Jo akys peršėjo nuo ašarų, širdis mušė kaip karo būgnas. Ji pa
nėšėjo į susitaršiusį vaiką. Po mėlynomis akimis juodavo ratilai.
Tegu kenčia. To nusipelnė. Ant jos kaklo buvo žymė, nuo kurios
jam pasidarė šleikštu. Uždengusi tą žymę ranka, ji nugręžė veidą.
Jis beveik matė ją gūžiantis. Gal jai dar likusi kruopelė sąžinės?
Gal ji pajuto šiokią tokią gėdą? Ak, bet netrukus ta gėda dings ir ji
vėl norės suplėšyti jį į skutus.
Negaliu sutvardyti savo jausmų, Dieve. Jei manyčiau, kad ji
gali mane mylėti, gal...
Kaip tu myli mane?
Tai ne tas pat. Tu - Dievas! Aš esu tik žmogus.
- Jums nereikėjo atvažiuoti manęs, - tyliai tarė ji. - Pirmiausia
apskritai neturėjote prie manęs artintis.
- Puiku. Kaltink mane. - Gal ji ir teisi. Jam buvo bjauru. Su
gniaužęs ranką, žiūrėjo į ją. - Aš prisiekiau ir to laikysiuos, kad ir
kiek tai dabar mane smaugtų.
Eindžel įsmeigė į jį šaltas akis.
- Jūs neprivalote. - Ji papurtė galvą.
- Mudviem pavyks. Padarysiu, kad pavyktų.
Ar nežadėjau Dieve? Ogal aš tik įsivaizdavau? Ar ji visą laiką
buvo teisi, tai buvo tik lytinis potraukis?
- Jūs tik apgaudinėjate save, - pasakė Eindžel. - Tiesiog nesu
prantate. Man nereikėjo gimti.
Jis pašaipiai nusijuokė.
- Savigaila. Tu skęsti joje, ar ne? Esi akla kvailė, Eindžel. Nema
tai to, kas yra tau tiesiai prieš akis.
Ir tu taip pat.
Ji spoksojo į ugnį.
- Aš neakla. Visą gyvenimą buvau atsimerkusi. Manote, neži
nau ką šnekanti? Manote, tai melas? Girdėjau, kaip mano tėvas
pasakė, kad mama turėjo pasidaryti abortą. - Jos balsas nutrūko.
Ji susitvardė ir vėl prabilo, bet daug tyliau. - Argi gali tai supras
ti toks žmogus? Mano tėvas buvo vedęs. Jis jau turėjo užtektinai
vaikų. Anot jo, mama tik norėjusi jį prisirišti manimi. Nežinau, ar
205
F R A N C I N H R I V E R S
tai buvo tiesa. Jis atsikratė jos. Daugiau nebenorėjo. Dėl manęs.
Liovėsi ją mylėjęs. Dėl manęs.
Ji kalbėjo tyliu, kančios iškreiptu balsu:
- Mamos tėvai buvo padorūs žmonės, gyveno geroje vietoje.
Jie atsisakė ją priglausti su pavainike. Net bažnyčia nuo jos nu
sigręžė.
Antklodė nuslydo ir Maiklas įsistebeilijo į rausvas žymes ant
jos odos. Ten, kur ji draskė savo kūną, raudonavo brūkšniai.
Jėzau, kodėl taip su manimi elgiesi?
Buvo lengviau pykti, nei žvelgti į iškankintą jos sielą.
- Mudvi atsidūrėme dokuose, - abejingai pasakojo ji. - Ji tapo
kekše. Kai vyrai išeidavo, gerdavo, kad užmigtų, o Rebas išeidavo
ir pragerdavo pinigus kitur. Ji prarado grožį. Mirė, kai man buvo
aštūoneri. - Ji pakėlė į jį akis. - Šypsodama. - Eindžel burna per
sikreipė. - Taigi matote. Tai tiesa. Man nereikėjo gimti. Tai buvo
siaubinga klaida nuo pat pradžių.
Maiklas sunkiai atsisėdo, vos neverkė, bet šįsyk ne dėl savęs.
- Kas tau atsitiko paskui?
Ji nunarino galvą ir stipriai sunėrė rankas. Nežiūrėjo į jį. Ilgai
tvyrojo slogi tyla. Galiausiai ji labai tyliai tarė:
- Rebas pardavė mane į viešnamį. Hercogui beprotiškai patiko
mažos mergaitės.
Maiklas užsimerkė.
Eindžel pažvelgė į jį. Žinoma, jis pasibjaurėjo. Ir kuris vyras
nepasišlykštėtų vien nuo minties apie vaiką, sanguliaujantį su su
augusiu vyru?
- Tai buvo tik pradžia, - niūriai pasakė ji, palenkusi galvą, neį
stengdama žiūrėti į Maiklą. - Negalite net įsivaizduoti, kas dėjosi
paskui. Kas man buvo padaryta. Ir ką aš padariau. - Ji nepasakė
jam, jog taip elgėsi, nes jai reikėjo likti gyvai. Bet ar tai svarbu? Ji
pasirinko paklusnumą.
Maiklas pažvelgė į ją pro ašaras.
- Tau atrodo, jog dėl viso to esi kalta?
- O kas dar kaltas? Mama? Ji mylėjo mano tėvą. Mylėjo mane.
Mylėjo Dievą. Didžiausia meile. Kaip galiu ją kaltinti už viską,
206
Maiklai? Turėčiau kaltinti Rebą? Jis buvo tik vargšas bukaprotis

girtuoklis, kuris manė darąs man gera. Jie nužudė jį. Tame kamba
ryje, man matant, nes jis per daug žinojo. - Ji papurtė galvą. Jam
nereikia visko žinoti.
- Tu nekalta, Amanda.
Amanda. O Dieve.
- Kodėl vis dar taip mane vadinat?
- Nes dabar tu esi ji.
- Kada pagaliau suprasite? - iš nevilties sušuko Eindžel. - Ne
svarbu, kas ką tau daro. Negali apsimesti, jog tau nė motais. - Ji
stvėrė antklodę ir susisupo į ją. - Viską suprantate savaip. Tai, kas
atsitiko, ir esu aš. Pats taip pasakėte ir neklydote. Negaliu to nusi
plauti. Negaliu tapti švari. Galėčiau nusidraskyti odą. Paleisti sau
kraują. Tačiau tai nieko nepakeistų. Tai lyg baisus dvokas, kurio
negaliu atsikratyti, kad ir kaip stengčiausi. Bet aš stengiausi, Mai
klai. Tikrai. Prisiekiu. Kovojau ir bėgau. Troškau mirti. Ir man be
veik pavyko išprovokuoti Magovaną. Beveik. Nesuprantat? Niekas
nesvarbu. Niekas nieko nepakeitė. Esu kekšė, ir ja man lemta būti.
- Melas!
- Ne. Ne melas.
Jis linko artyn, bet ji atšlijo, dar stipriau save apkabino ir nu
kreipė žvilgsnį.
- Amanda, mes tai įveiksim, - tarė jis. - Įveiksim. Pažadu tau.
- Ne, mudviem nepavyks. Tik nuvežkit mane atgal. - Kai jis
papurtė galvą, ji ėmė maldauti. - Prašau. Čia man ne vieta. Susi
raskite kitą.
- Nori pasakyti, geresnę už tave?
Jos veidas buvo mirtinai išblyškęs, skausmas baisus.
- Taip.
Maiklas ištiesė ranką, ketindamas uždėti jai ant peties, bet ji pa
sitraukė nuo jo. Jis suprato kodėl, ir jį iki gyvuonies sužeidė mintis,
kad ji mano esanti tokia sutepta, jog jam net nevalia jos liesti.
- Negi tau atrodo, kad aš - šventasis? - kimiai paklausė jis.
Vos prieš valandėlę jis atsižadėjo meilės, Dievo ir troško nužu
dyti savo žmoną. Kuo skiriasi žmogžudystė ranka ir mintimis? Jo
kūniškoji prigimtis mėgavosi mintimis apie atpildą, net to geidė.
20 7
Jis atsiklaupė ir suėmė ją už pečių.

- Man reikėjo bėgti visą kelią iki pat Per e Daiso, - dusliai pasa
kė. - Turėjau nelaukti, kol Polas parsiras namo, pabrukęs uodegą.
Ji pakėlė galvą ir pažvelgė jam tiesiai į akis, norėdama visa tai
pabaigti greitai ir visiems laikams.
- Aš jam savo kūnu sumokėjau tik už tai, kad pavėžėjo.
Žeidžiantys jos žodžiai jį labai užgavo, bet jis nepasidavė. Kils
telėjo jos smakrą.
- Pažiūrėk į mane, Amanda. Niekada nevešiu tavęs atgal. Nie
kada. Mudu skirti vienas kitam.
- Esate kvailys, Maiklai Ozėjau. Pasigailėtinas, aklas kvailys. -
Ją nukrėtė šiurpas.
Maiklas atsistojo, mat norėjo jai atnešti sausą antklodę. Kai at
sigręžė, jos akys, kupinos baimės, buvo susmigusios į jį.
- Kas yra? - susiraukė jis. - Manei, nuskriausiu tave?
Ji stipriai užsimerkė.
- Jūs norite to, ko neturiu. Negaliu jūsų mylėti. Net jeigu ir
galėčiau, nemylėčiau.
Jis atsitūpė, nusmaukė nuo jos drėgną antklodę ir apgobė sausa.
- Kodėl nemylėtum?
- Nes pirmus aštuonerius savo gyvenimo metus mačiau, kaip
atgailavo motina už tai, kad mylėjo vyrą.
Jis palietė jai smakrą.
- Ne tą vyrą, - ryžtingai tarė. - Aš nesu ne tas vyras, Aman
da. - Jis atsitiesė ir pasirausė kišenėje. Klaupdamasis šalia, paki
šo ranką po antklode, susirado jos ranką ir ant piršto vėl užmovė
motinos tuoktuvių žiedą. - Nešiok jį, kaip dera. - Jis švelniai per
braukė jai per skruostą ir nusišypsojo.
Eindžel nulenkė galvą ir paslėpė ranką po sunkiomis vilnos
klostėmis. Prispaudusi ją prie krūtų, pajuto visus savo pačios pa
darytus įbrėžimus ir mėlynes, bet kur kas blogiau buvo tai, kad
joje jau skleidėsi jausmas.
Kibirkštis pamažu virto liepsna.
Maiklas skudurėliu nusausino jai plaukus. Paskui prisiglaudė ją
ir ėmė sūpuoti glėbyje.
208
A T P E R K A N T I M E I L. Ė
- Mano kūno kūnas, - sušnabždėjo jai į plaukus. - Mano krau

jo kraujas.
Eindžel stipriai užsimerkė. Ilgainiui jo geismas numalš. Jis liau
sis ją mylėjęs, kaip išblėso jos tėvo meilė mamai. Ir jeigu ji leis sau
mylėti Maiklą taip, kaip mama mylėjo Aleksą Stafordą, jis išplėš
jai širdį.
Nenoriu raudoti, miegoti sujauktoje lovoje ir pragerti savo gy
venimo.
Maiklas pajuto ją virpant.
- Negaliu tavęs išsiųsti, nepersipjovęs pusiau. Tu jau esi dalis
manęs. - Jis perbraukė lūpomis jai per smilkinį. - Mudu pradėsi
me nuo pradžios. Pasistengsime užmiršti, kas įvyko.
- Ar galėsime? Kas įvyko, tas įvyko. Visa tai yra manyje, iškalta
kaip akmenyje.
- Tada mes jį iškasime ir palaidosime.
Ji liūdnai nusijuokė.
- Turėsite palaidoti mane.
Jam atlėgo širdį.
- Gerai. Pakrikštysime tave. - Ne tik vandeniu, bet ir Dvasia,
jeigu ji leis. Jis pabučiavo jos plaukus ir spaudė ją glėbyje. Keista,
bet jautėsi artimesnis jai nei anksčiau. Paskui Maiklas nubraukė
jai plaukus. - Seniai supratau, kad galime valdyti tik mažą šio pa
saulio dalelę, Amanda. Jis mums nepriklauso. Jis ne mūsų rankose.
Kaip ir gimimas ar pardavimas į viešnamį aštuonerių. Mes galime
pakeisti tik mąstymo ir gyvenimo būdą.
Ji drebėdama atsiduso.
- Ir jūs sumanėt mane truputį pasilaikyti.
- Ne truputį. Visam laikui. Viliuosi, kad pasiliksi. - Jis švelniai
glostė jos odą. Kad ir ką tau kas pasakė ar padarė, dabar sprendi
mas priklauso tik nuo tavęs. Apsispręsk kliautis manimi.
Ji abejodama tyrinėjo jo veidą.
- Tiesiog taip?
- Taip. Tiesiog taip. Kasdien po truputį.
Eindžel valandėlę įdėmiai žiūrėjo, tada linktelėjo. Gyvenimas
vis tiek nepakeliamas, tad kodėl neišbandžius Maiklo gyvenimo.
209
Braukydamas nykščiu per skruostą, Maiklas pabučiavo Eindžel

į lūpas. Šios suminkštėjo ir ji sugriebė jam už marškinių. Kai jis
atitraukė lūpas, ji prisiglaudė skruostu jam prie krūtinės. Jis juto,
kaip jos kūnas visiškai atsipalaidavo.
Maiklas užsimerkė. Dieve, atleisk man. Liepei eiti pas ją, bet
as nenumaldžiau savo išdidumo. Sakei, kad jai reikia manęs, o aš
netikėjau. Liepei ją mylėti, ir aš maniau, jog tai bus lengva. Padėk
man. Atverk mano širdį ir pasirūpink, kad mylėčiau ją taip, kaip
myliu tave.
Tyliai spragtelėjo ugnis ir Maiklą užliejo šiluma, laikant glėbyje
savo jauną žmoną; ir tuo metu, kai atsiduso su virpuliu, jis liovėsi
galvojęs apie ją kaip apie Eindžel - kekšę ištvirkėlę, kurią mylėjo
ir kuri jį išdavė, - ir vietoj jos išvydo bevardį vaiką, sugniuždytą ir
vis dar pasiklydusį.
Jūs patys esate mūsų laiškas... kurį mes,
patarnaudami jums, surašėme ne rašalu,
bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse,
bet gyvų širdžių plokštėse.
2 K or 3, 2 - 3
„Atlaidumas“ buvo svetimas žodis. „Gailestingumas“ neįsivaiz

duojamas. Eindžel norėjo atlyginti už tai, ką padarė, ir stengėsi
tai padaryti darbu. Mamai niekada nebuvo atleista, net sukalbėjus
tūkstantį „Sveika, Marija“ ir „Tėve mūsų“.
Ji triūsė, norėdama susitaikyti su Maiklu. Kai baigdavo ruo
šą, eidavo ieškoti jo lauke ir prašydavo daugiau darbo. Jeigu jis
ardavo, ji sekdavo įkandin, rinkdavo akmenis ir vilkdavo prie
akmenų sienos, kuri kilo tarp laukų. Jam verčiant medžius, kir
viu nukapodavo šakas, nešdavo į krūvą, rišdavo ir tempdavo į
daržinę džiūti prakurams. Kai jis skaldydavo malkas, Eindžel jas
kraudavo į stirtas. Ji net pasičiupdavo kastuvą ir padėdavo jam
iškasti kelmus.
Jis niekada neprašydavo jos ką nors padaryti, todėl ji pati ieš
kodavo, kaip jam padėti.
Sutemus ji būdavo nuvargusi, bet negalėdavo sėdėti be darbo.
Nieko neveikdama, pajusdavo kaltę. Užuot buvęs ja patenkintas,
jis kasdien vis labiau jos šalinosi. Buvo tylus, atsargus, liūdnai susi
mąstęs. Gal jau gailėjosi, kad, impulso pagautas, ją susigrąžino?
Vieną vakarą, jam skaitant, ji grūmėsi su nuovargiu. Jo balsas
buvo žemas, sodrus, ir Eindžel pavargusi ėmė knapsėti, vos nulai
kydama vokus. Jis užvertė knygą ir padėjo ant židinio atbrailos.
- Tu per sunkiai dirbi.
211
Ji išsitiesė ir nudūrė akis į taisomą drabužį rankose. Šios vir

pėjo.
- Tiesiog dar nepripratau prie tokio darbo.
- Ir taip ganėtinai triūsi, tau nebūtina nudirbti pusės mano
darbų. Jau visiškai nusivarei nuo kojų.
- Regis, mano draugija neįdomi.
Kai Maiklas padėjo ranką jai ant peties, Eindžel krūptelėjo.
- Nuo vakarykščio akmenų tampymo tau viską skauda, o šįryt
tvarte dar mėžei mėšlą.
- Man jo reikėjo daržui.
- Tik pasakyk, ir aš tuo pasirūpinsiu!
- Bet sakei, kad daržą turiu prižiūrėti aš.
Šnekėtis su ja buvo beprasmiška. Ji pasiryžo atgailauti.
- Eisiu pasivaikščioti. O tu gulkis į lovą.
Jis užkopė į kalvą ir atsisėdo, padėjo dilbius ant kelių.
- Na ir ką man dabar daryti?
Viskas buvo kitaip nei anksčiau. Tarsi jie eitų greta nesiliesda-
mi, nesišnekėdami. Tą naktį, kai jis parsivežė ją namo, ji nuošir
džiai išsipasakojo ir atvėrė visą savo sielą. Nūnai gulėjo mirtinai
kraujuodama ir nesileido gydoma. Vylėsi jam įtikti, dirbdama kaip
vergė, o jis troško tik jos meilės.
Maiklas persibraukė ranka per plaukus ir susiėmė galvą. Taigi
ką man daryti, Dieve? Ką daryti?
Rūpinkis mano avele.
- Kaip? - paklausė Maiklas naktinio dangaus.
Tyliai įsėlinęs į trobelę, pamatė ją miegant krėsle. Švelniai pa
ėmęs ant rankų, paguldė į lovą. Ji atrodė labai jauna ir trapi. Ar
labai skyrėsi nuo vaiko, išprievartauto aštuonerių? Nelabai. Ne
nuostabu, kad niekada nesiejo lytinių santykių su meile. Kaipgi jai
sieti? Jis suprato, kad nežino nė pusės to, ką ji patyrė. Palūžusią
sielą pagydyti tegali Dievas, bet ji nenorėjo būti jo dalimi.
Kaip išmokysiu įskaudintą vaiką pasitikėti, jeigu ji žinojo, kad
tėvas nekentėjos ir norėjojos mirties?Kaip išmokysiują, kad ne vi
sas pasaulis blogas, jei kunigas atstūmė jos motiną? Dieve, ji buvo
parduota į vergiją žmogui, panašiam į šėtoną. Kaip ją įtikinsiu,
212
kad pasaulyje yra gerų žmonių, jei visi jos pažįstami ją išnaudojo
irpaskui už tai pasmerkė?
Maiklas pakėlė šviesių jos plaukų sruogą ir patrynė tarp pirštų.
Nesimylėjo su ja nuo tada, kai parsivežė namo, nors to troško. Jo
kūnas geidė jos. Bet tada jis prisiminė bedvasį balsą, kai ji pasakė:
„Hercogui beprotiškai patiko mažos mergaitės“, ir jo aistra išblėso.
Ką ji galvodavo visus tuos kartus, kai mudu buvom kartu? Kad
aš toks kaip ir visi kiti, mat patiriu malonumą naudodamasis ja?
Ji visada atrodydavo labai stipri. Tokia ir buvo. Ganėtinai stipri,
kad be žodžių leistųsi prievartaujama ir liktų gyva. Ganėtinai sti
pri, kad prisitaikytų prie bet ko. Ganėtinai stipri, kad užsidarytų
tarp sienų, kurios, jos manymu, ją apsaugos. Iš ko tada galėjo rink
tis? Ar ji bent suvokė, ką jis jai siūlo?
Ji - tik vaikas, Dieve. Kodėl leidai, kad taip nutiktų? Jėzau,
nesuprantu. Kodėl?Juk turėtum ginti silpnuosius ir nekaltuosius?
Kodėl jos neapgynei? Kodėl jai nepadėjai? Kodėl?
Kuo skiriasi Eindžel nuo Ozėjo žmonos Gomeros, kurią parda
vė pranašui jos pačios tėvas? Vaikas prostitutė. Svetimautoja. Ar
Gomerą kada nors atpirko jos vyro meilė? Dievas atpirko Izraelį
nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Bet kaip Gomera, Dieve? Kaip
Eindžel? Kaip mano žmona?
Rūpinkis mano avele.
Tu vis kartoji tai, bet nežinau, kaip ja rūpintis. Nesuprantu, ką
turi galvoje. Nesu pranašas, Dieve. Tik paprastas ūkininkas. Ne
galiu įvykdyti užduoties, kurią man pavedei. Mano meilės negana.
Ji vis dar duobėje, merdi. Tiesiujai ranką, deja, ji neima jos. Ji pri
baigs save, stengdamasi nusipelnyti mano meilę, nors ją jau turi.
Pasikliauk manimi visa širdimi ir nesikliauk savo protu.
Aš stengiuosi, Jėzau. Stengiuosi.
Maiklas prislėgtas sėdėjo ant lovos krašto. Nuo lovos nuslydo
Tesės sijonas ir šleptelėjo ant grindų, sukrisdamas į gniužulą.
Maiklas jį pakėlė ir pažvelgė į susidėvėjusį audinį. Raukydama
sis padėjo sijoną ant lovos. Tada paėmė išblukusią palaidinę ir
apžiūrėjo. Perleido per pirštus. Kai pirmąsyk atėjo pas Eindžel
į kambarį viršutiniame aukšte, ji buvo įsisupusi į šilkus ir nėri
213
nius. O jis aprengė ją skarmalais. Net ne jos pačios, o mirusios

savo sesers.
Amanda nė sykio nepaprašė jiems pamainos, o jis buvo perne-
lyg paskendęs niūriose mintyse ir darbe, taigi neturėjo tam laiko.
Gerai, teks tuos skudurus pakeisti. Jie gyvena netoli Sakramento,
todėl nukeliaus pas Džozefą, kuris, turėdamas įžvalgaus krautuvi
ninko gyslelę, bus apsirūpinęs prekėmis šeimoms, kurios netru
kus užplūs miestą.
Maiklas užsuko pas Polą paprašyti, kad prižiūrėtų jo gyvulius, kol

jųdviejų su Amanda nebus. Paminėjus jos vardą, Polas išbalo.
- Tu parsivežei ją atgal?
- Taip. Parsivežiau namo.
Polas nutilo, jo veidas ištįso, kai Maiklas jam priminė, kad ji -
jo žmona. Polas sutiko viskuo pasirūpinti.
- Nukakęs į Sakramentą, atsiskaitysiu su Džozefu, - tarė
Maiklas.
- Vis tiek ačiū, bet aš pats sutvarkysiu mudviejų reikalus.
Maiklas padvejojęs linktelėjo. Jis juto, kad jųdviejų nesantaika
stiprėja. Štai Polas ir nepakenčiamas, kietakaktiškas jo išdidumas.
Polas ir jo kaltė.
Maiklas sukrovė į vežimą maišus bulvių, dėžes su svogūnais ir
žieminiais obuoliais, o Amanda stovėjo daržinės tarpdury, užsigo
busi ant pečių skarą. Ji nieko neklausinėjo.
- Polas prižiūrės gyvulius, - pasakė Maiklas, brezentu užden
gęs gėrybes.
- Aš galiu tą padaryti. Tau nereikėjo jo prašyti.
- Tu važiuoji su manimi.
Tai išgirdusi, ji aiškiai nustebo. Jis nusišypsojo.
- Šįvakar iškepk daugiau bandelių. Jsimesime kelias skardines
pupelių ir rytą iškeliausime.
Jie išvažiavo tekant saulei. Beveik visą kelią Amanda tylėjo. Jie
sustojo papietauti, paskui vėl pajudėjo ir važiavo iki sutemų. Tada
Maiklas įrengė stovyklą už šimto jardų nuo kelio. Buvo šalta, dan
214
gus giedras, Amanda pririnko malkų, o Maiklas tuo metu iškasė

plačią duobę ir virš jos surentė pašiūrę. Pavakarieniavus jis į duo
bę sužėrė karštas anglis. Ant jų užpylė sluoksnį žemių, susmaigstė
pušinius lankus, ant jų užklojo brezentą, paskui - antklodes. Ein-
džel su džiaugsmu krito į guolį, mat nuo šokčiojančio vežimo jai
maudė visą kūną.
Sustaugė kojotas, ir ji pasislinko arčiau Maiklo. Jis apglėbė ją ir
pabučiavo, panardindamas pirštus jai į plaukus, bet po valandėlės
atšlijo, pasivertė ant nugaros ir įbedė akis į žvaigždes.
Eindžel pasitraukė.
- Daugiau nenori manęs?
Jis prabilo nežiūrėdamas į ją.
- Labai tavęs geidžiu. Tik niekaip negaliu liautis galvojęs apie
tai, ką patyrei vaikystėje.
- Man nereikėjo apie tai pasakoti.
Jis atgręžė galvą į ją.
- Kodėl? Kad ir toliau tenkinčiau savo norus ir nesuprasčiau,
kiek tas kainuoja tau?
- Tai man nieko nekainuoja, Maiklai. Daugiau nebe.
- Tada kodėl turiu versti tave tarti mano vardą?
Ji neįstengė atsakyti. Maiklas švelniai paglostė jai veidą.
- Noriu, kad mane mylėtum, Amanda. Noriu, kad tau būtų
malonu, kaip ir man, kai tave liečiu. Noriu tave pamaloninti nė
kiek ne mažiau, kaip tu pamalonini mane.
- Tu visada nori pernelyg daug.
- Kažin. Tik man atrodo, jog nereikia skubėti. Turime geriau
pažinti vienas kitą. Pasikliauti vienas kitu.
Eindžel spoksojo į dangų, nusėtą žvaigždžių.
- Pažinojau ištvirkėlių, kurios buvo įsimylėjusios. Deja, iš to
nieko neišėjo.
- Kodėl?
- Nes jos tapo apsėstos kaip mama ir buvo labai nelaimingos.
Eindžel buvo patenkinta, kad nesugeba mylėti. Sykį manė, kad
įsimylėjo, bet tai buvo tik iliuzija. Pasirodė, kad net ir Džonis te
buvo įrankis pabėgti.
215
- Nebesi prostitutė, Amanda. Tu - mano žmona. - Maiklas

liūdnai nusišypsojo ir ėmė žaisti su jos šviesių plaukų garbana. -
Gali mane mylėti, kaip tik nori, ir jaustis saugi.
Įsimylėjimas - tai būsena, kai nebesutvardai jausmų, prarandi
valią ir gyvenimą. Taip pat ir save. O Eindžel negalėjo tuo rizikuo
ti, net su šiuo vyriškiu.
- Ką jauti, kai liečiu tave? - paklausė Maiklas, piršto galu
braukdamas jai per skruostą.
Ji pažvelgė į jį.
- Ką turi galvoje klausdamas, ką jaučiu?
- Pamiršk, ko noriu aš. Kas dedasi tavyje?
Ji žinojo, kad jis neatstos, kol ji neatsakys, ir supras, jeigu ji
sumeluos.
- Man regis, iš tikrųjų nejaučiu nieko.
Jis susiraukęs toliau glostė jai veidą. Jam labai patiko justi švel
nią, lygią jos odą.
- Kai liečiu tave, atgyja visas mano kūnas. Mane užlieja šiluma.
Net negaliu apsakyti, kaip būna nuostabu, kai mudu mylimės.
Ji nusuko akis. Argi būtina apie tai kalbėti?
- Mums reikia rasti būdą padėti tau patirti tokią pat palaimą, į
kokią panyru aš, - tarė jis ir vėl atsigulė ant nugaros.
- Argi tai labai svarbu? Kodėl apskritai tau turėtų rūpėti, ar ką
nors jaučiu?
- Man tai svarbu. Malonumą turi pajusti abu. - Maiklas ją ap
kabino. - Eikš. Tik leisk tave apglėbti.
Ji atsisuko, galvą priglaudė jam prie peties ir atsipalaidavo. Ran
ką permetė per plačią jo krūtinę. Jis buvo labai šiltas ir tvirtas.
- Nesuprantu, kodėl tau tai parūpo, - pasakė Eindžel. Visiems
kitiems būdavo nė motais, ką ji galvoja ar jaučia, kol ji darydavo
tai, ką privalėdavo.
- Nes myliu tave.
Gal jis tiesiog nesuvokia gyvenimo tikrovės? Gal veikia skati
namas kažkokių iliuzijų?
- Moterims lyg ir nedera tuo mėgautis, Maiklai. Visa tai tėra
veiksmas.
216
- Kas tau tą sakė?
- Keli žmonės.
- Vyrai ar moterys?
- Ir vyrai, ir moterys.
- Na, žinau, jog tai ne tas būdas, kokio norėtų Dievas.
Ji pašaipiai nusijuokė.
- Dievas? Tu labai naivus. Sueitis - didžiulė gimtoji nuodėmė.
Dėl jos jis ir išvarė Adomą su Ieva iš rojaus.
Taigi ji kažką girdėjusi apie Bibliją. Tikriausiai iš savo motinos.
Bet religiją ji suvokia iškreiptai.
- Jie buvo išmesti ne dėl to. Ieva nusidėjo tuo, kad mėgino būti
Dievu. Todėl ir geidė obuolio, kad viską žinotų ir būtų nelygu Die-
vas. Ji buvo suklaidinta. O Adomas buvo silpnas ir labiau pritarė
tam, ką sakė Ieva, nei klausė Dievo nurodymų.
Eindžel truputį atsitraukė ir įdėmiai pažiūrėjo į jį. O, kad nebū
tų apie tai prasižiojusi.
- Kaip pasakysi. Juk tu - žinovas.
- Aš atidžiai paskaičiau Šventąjį Raštą prieš mums mylintis
pirmą sykį.
Ji nustebusi sužiuro.
- Biblija tau nurodė, ką daryti?
Jis nusikvatojo.
- Ką daryti - ne tai buvo bėda. Nuogąstavau tik dėl to, kaip
daryti. Skaitydamas Giesmių giesmę supratau, kad vyro ir moters
aistra turi būti abipusė. - Jo šypsena išblėso, jis atrodė susirūpi
nęs. - Kartu patirta palaima.
Eindžel išsivadavo iš jo glėbio ir pažvelgė į žvaigždes. Pasijuto
nesmagiai, kai jis prabilo apie Dievą. Didingąjį AŠ ESU aukštybė
se, žiūrintį į ją. Mama sakė, kad Dievas mato viską, net kai nedega
žiburys, net kai su kuo nors guli lovoje. Dievas net žino, ką galvoji.
Didis „šnipas danguje“, kuris slapta klausosi visų tavo minčių.
Eindžel suvirpėjo. Ją gąsdino tamsaus dangaus platybė. Kie
kvienas garsas, rodės, skambėjo pernelyg garsiai ir grėsmingai. Juk
ten, aukštai, iš tiesų nieko nėra? Tik mama taip manė. Ir Maiklas.
217
Ar tikrai?
- Tu drebi. Tau šalta?
- Nesu pratusi miegoti lauke.
Maiklas ją prisitraukė ir parodė Oriono juostą, Didžiuosius
Grįžulo Ratus, Pegasą. Eindžel klausėsi sodraus jo balso. Jo visai
netrikdė tamsa, garsai, o netrukus ir ji liovėsi nerimavusi jo glėby
je. Kai jis užmigo, ji dar ilgai gulėjo, nesudėdama bluosto, ir spok
sojo į vaizdus, kuriuos jis nupiešė naktiniame danguje, bet galvoti
apie Dievą nedrįso.
Jie iškeliavo rytą, vos išaušus. Kai nusileido nuo prieškalnių, žolė
nuostabiai žaliavo, laistoma rudens lietaus. Kur ne kur peizažą pa
gyvino didžiuliai ąžuolai. J kalvą dardėjo pašto karieta, tempiama
greitai šuoliuojančių arklių. Jai dundant pro šalį ir taškant purvą,
Maiklas globėjiškai pasilenkė prie Eindžel.
Jiems privažiavus Sakramento pakraštį, Eindžel labai nustebi
no tai, ką išvydo. Prieš metus su Hercogiene, Mei Ling ir Laki ji ėjo
per gyvenvietę, pristatytą palapinių ir pastatų apkaltomis sieno
mis. Dabar tai buvo klestintis šalies centras, peršantis mintį apie
pastovumą. Gatvėse grūdosi vežimai ir plūdo minios pėsčiųjų.
Vieni vyrai su kostiumais atrodė pasiturintys, o kiti, ant sulinkusių
nugarų užsimetę kuprines ir kastuvus, - lyg būtų ką tik atkeliavę
iš aukso kasyklų. Eindžel net pamatė kelias moteris, apsirengusias
tamsiomis šiurkštaus pusvilnonio audinio suknelėmis ir vilnoniais
apsiaustais su gobtuvu. O su jomis - ir keletą vaikų.
Maiklui dardant plačia gatve, Eindžel išvydo įspūdingą viešbu
čio fasadą, dvi užkandines, pusę tuzino smuklių, vyrų kirpyklą,
prie kurios gatvėje driekėsi vyriškių eilė, ir nekilnojamojo turto
kontorą. Kitame kvartale buvo statybos bendrovė ir galanterijos
parduotuvė. Jos vitriną puošė džinsai, stori apsiaustai ir plačia
kraštės skrybėlės. Eindžel iš kairės buvo įvairių prekių kasėjams
parduotuvė, teatras ir prabuotojo kontora. Kitoje pusėje stūksojo
dviaukštis pastatas, reklamuojantis spygliuotą vielą, vinis ir pasa
gas. Toliau buvo matyti dar daugiau kasėjų įrangos ir sėklų krau
218
tuvėlių, o jų pašonėje buvo įsikūrusi vežimų ratų ir statinių par

duotuvė. Prie vaistinės, reklamuojančios pleistrus, ant šaligatvio
rikiavosi keliolika žmonių.
Pro šalį pralėkė kita pašto karieta, drabstanti purvą.
- Polas sakė, kad Džozefas įsitaisęs netoli upės, - tarė Maiklas,
sukdamas į kitą gatvę. - Taip jam lengviau pasiimti prekes iš ame
rikiečių laivų, atplaukiančių iš San Fransisko.
Maiklas matė, kad, jiems važiuojant gatvėmis, vyriškiai nulydi
Eindžel žvilgsniais. Šiame purvo mieste ji buvo retas lobis. Jie susto
ję spoksodavo į ją, kai kurie susimanydavo nusivožti skrybėles, nors
ir lynojo. Eindžel sėdėjo šalia jo tiesia nugara, iškėlusi galvą, visiškai
abejinga. Užkišęs ranką už pasostės, Maiklas ištraukė antklodę.
- Įsisupk. Nesušlapsi ir nesušalsi.
Ji kiek atsipalaidavo ir dirstelėjo į jį, bet kai antklode apsigobė
pečius, jos veide atsispindėjo nerimas.
Eindžel priešais išvydo laivų stiebus. Maiklas įsuko į gatvę, kuri
tiesėsi palei upę. Hoksčaildo parduotuvė, įsikūrusi greta nemažos
smuklės, buvo dusyk didesnė nei jo krautuvėlė Per e Daise. Virš
durų buvo pritaisyta iškaba „Viskas po saule“. Maiklas sustojo prieš
parduotuvę. Iššokęs iš vežimo apėjo aplinkui, nukėlė Eindžel nuo
aukštos sėdynės, pernešė per purvyną ir pastatė ant lentinio tako.
Iš parduotuvės išėjo du jaunuoliai. Pamatę Eindžel, nutilo. Nu
sitraukę skrybėles, dėbsojo į Eindžel it kokie mulkiai, nekreipdami
dėmesio į Maiklą, kuris trepsėdamas kratė nuo batų purvą. Tas,
juos nužvelgęs, nusišypsojo ir paėmė jai už rankos.
- Gal malonėtumėt mus praleisti, ponaičiai?
Išstenėję atsiprašymą, abu pasitraukė nuo durų.
Beveik pačiame parduotuvės gale išvydusi Franklino krosnelę,
Eindžel pasakė Maiklui eisianti prie jos pasišildyti, kol jis sutvar
kys reikalus. Ji dirstelėjo į Džozefą. Tas buvo užlipęs aukštai ant
kopėčių ir nuo lentynos mėtė konservus padėjėjui, o šis krovė juos
į lūkuriuojančio pirkėjo dėžę. Eindžel pamatė, kad abu jaunuoliai
grįžo į parduotuvę, Maiklui vinguriuojant prie prekystalio tarp
kelių stalų, ant kurių buvo išdėlioti įvairūs įrankiai, namų ūkio rei
kmenys, švarkai ir batai.
219
- Koks tu bakalėjininkas? Čia nėra nė vienos bulvės.

Džozefas krūptelėjęs pasižiūrėjo žemyn, tada plačiai išsišiepė
savo aukštybėse.
- Maiklai!
Jis vikriai nusliuogė kopėčiomis ir padavė Maiklui ranką. Lie
pęs padėjėjui baigti aptarnauti pirkėją, pasivedė Maiklą į šoną.
Žvilgtelėjo į Eindžel, paskui vėl į Maiklą, buvo akivaizdžiai nuste
bęs. Maiklas grįžtelėjo, šypsodamas pažiūrėjo į ją ir, jai pamerkęs,
kažką pasakė Džozefui.
Nusukusi akis, Eindžel prislinko prie krosnelės. Vienas jau
nuolis priėjo ir atsistojo šalia. Ji nekreipė į jį dėmesio, bet juto,
kad jis nenuleidžia nuo jos akių. Netrukus atkėblino ir kitas. Ji
labiau susisupo į skarą ir perliejo juos šaltu žvilgsniu, vildamasi,
kad jie susipras ir duos jai ramybę. Vaikinai buvo liesi, vilkėjo su
lopytais paltais.
- Persis, - tarė vienas. Jo skruostai buvo glotnūs kaip ir ano,
tik tamsiai įdegę. - Ką tik grįžau iš Tuolamio. Atleiskite, kad taip
spoksau, ponia, bet jau nebeprisimenu, kada regėjau damą. - Jis
linktelėjo į savo draugą. - Tai mano bičiulis Fergiusonas.
Kai Eindžel pažvelgė į Fergiusoną, šis nuraudo. Ji pasitrynė
ranką, stengdamasi ją sušildyti ir norėdama, kad jie atstotų. Jai
nerūpėjo, kas jie, iš kur atvyko ir ką veikia. Jos tylėjimas turėjo
juos atgrasyti, bet Persis tai suprato kaip paskatą ir ėmė pasakoti
apie savo namus Pensilvanijoje, dvi seseris, tris jaunesnius brolius
ir tenai paliktus tėvus.
- Parašiau jiems, koks mielas ir gražus šis kraštas, - kalbėjo
jis. - Jie ketina čia atkeliauti ir kartu pasiimti Fergiusono šeimą.
Jų link ėjo Maiklas mįslinga mina. Eindžel išsigando, kad jis
gali pamanyti, jog ji vėl imasi savo amato. Jis savininkiškai pakišo
ranką jai po paranke, bet nusišypsojo. Persis pasisakė, kas esąs, ir
dar sykį supažindino su Fergiusonu.
- Tikiuosi, neprieštaraujate, kad užšnekinau jūsų žmoną, pone.
- Visai ne, bet ketinau pasiūlyti jums darbo: iškrauti mano
vežimą.
220
Jie su džiaugsmu sutiko, ir Eindžel, išvydusi jų nugaras, len

gviau atsikvėpė. Tada sužiuro į Maiklą, norėdama nuspėti jo nuo
taiką. Jis šyptelėjo.
- Jie nekenksmingi ir vieniši, - tarė jis. - Jeigu būtų žiūrėję į
tave kaip į mėsos gabalą, gal man ir būtų panižusios rankos jiems
užvožti. Bet juk jie ne tokie?
- Ne. - Ji tyliai sukrizeno. - Vienas sakė, kad nežinia kada re
gėjo damą.
- Taip, tu ištekėjusi dama. - Jis linktelėjo į stalus. - Džozefas
turi audinių, noriu, kad apžiūrėtum. Išsirink, kas patiks. - Jis nu
vedė ją tarp stalų su kasybos reikmenimis ir sustojo prie vieno,
ant kurio buvo sukrautos aukštos stirtos audinių rietimų. - Už
teks trims suknelėms. - Tai taręs, nuėjo padėti vaikinams iškrauti
vežimo.
Svarstydama, kas galėtų patikti Maiklui, Eindžel išsirinko vieną
rietimą tamsiai pilko šiurkštaus pusvilnonio audinio, o kitą - rudos
spalvos. Kai Maiklas grįžo, jos pasirinkimas, regis, jam nepatiko.
- Tik todėl, kad Tęsė nešiojo rudus ir juodus drabužius, tu ne
privalai tokių dėvėti. - Jis numetė rietimus ant kito stalo ir iš apa
čios ištraukė šviesiai mėlyną audinį. - Šis labiau tiks.
- Jis brangesnis.
- Mes išgalėsime.,
Jis parinko dar vieną audinį, šviesios rūdžių spalvos, ir prie jo
derantį gelsvą languotos vilnos. Paskui išsitraukė miško žalumo
gėlėtą audinį. Džozefas atnešė dar du gėlėtos medvilnės rietimus.
- Ką tik gavau. Netrukus atkeliaus ir daugiau. Apsirūpinu, kaip
įstengiu. Dabar čia vyrai atsiveža žmonas ir vaikus. - Jis linktelėjo
ir nusišypsojo jai. - Sveika, Eindžel. Malonu vėl tave matyti. Turiu
dėžę sagų, balto batisto rietimą ir du raudonos flanelės rietimus,
jei tau įdomu užmesti akį.
- Mums įdomu, - įsiterpė Maiklas. - Jai reikia vilnonių ko
jinių, batų, pirštinaičių ir gero palto. - Džozefas nupėdino visko
atnešti. Maiklas paėmė audinio baltais ir mėlynais langučiais rie
timą. - Kaip manai, gal tiktų užuolaidoms?
221
- Būtų gražu, - pasakė ji, ir pažiūrėjo, kaip jis deda audinį prie
kitų atrinktų rietimų.
Pasirodė Džozefas su dėže sagų ir davė jai išsirinkti.
- Ar ilgai truks, kol atgabensi mums krosnelę? - paklausė
Maiklas.
- Krovinys turi tuoj atvykti. Pasakyk, kokio didumo krosnelės
nori, ir aš tau ją palaikysiu.
Maiklas pasakė matmenis ir Eindžel uždėjo plaštaką jam ant
rankos.
- Maiklai, ji per didelė, - sušnabždėjo. - Be to, mes turime
židinį.
- Krosnelė naudingesnė, sudegina mažiau medienos. Šildys
trobelę visą naktį.
- Bet kiek ji kainuoja?
- Nesiginčyk su juo, Eindžel. Už tokią kainą, kurios prašo už
savo bulves ir morkas, jis įpirks krosnelę.
- Kol nepakeli savo krosnelių kainos, kaip pabrangini daržo
ves, - atšovė ji.
Abu vyriškiai nusijuokė.
- Gal turėčiau patikėti savo žmonai derėtis dėl kainos? - tarė
Maiklas.
Kai dar įsigeidė indų servizo, Eindžel grįžo prie Franklino kros
nelės. Jeigu jis nusiteikęs išleisti viską, ką turi, tai ne jos reikalas.
Džozefas pakvietė juos likti vakarienės ir atkakliai įkalbinėjo*
kad jie pas jį pernakvotų. Tai buvo mažiausia, ką galėjo padaryti,
ištuštinęs Maiklo kišenes.
- Visame mieste nerasite jokio laisvo viešbučio kambario, nes
nuo kalnų leidžiasi žmonės čia peržiemoti, - pasakė Džozefas,
vesdamas juos laiptais aukštyn. - Be to, mudu jau seniai nesišne-
kėjome. - Jis paplekšnojo Maiklui per nugarą.
Butas viršutiniame aukšte buvo apstatytas dailiais baldais ir
jaukus.
- Viską nusipirkau beveik veltui. Iš rytų dalies atplaukė vyru
kas, prisikrovęs Čipendeilio baldų ir prašmatnių sofų, ketindamas
aprūpinti naujųjų milijonierių namus. Taip pat atsigabeno daugy
222
bę tinkliukų nuo uodų ir tiek panamų, kad jų sąsmaukos gyvento

jams būtų užtekę dešimčiai metų.
Jis įvedė juos į švarią svetainę, kurios langai žvelgė į upę. Mek
sikietė virėja patiekė gardžios keptos jautienos su bulvėmis gražia
me porceliano dubenyje. Džozefas jiems užplikė puikios atvežti
nės arbatos. Net peiliai, šakutės ir šaukšteliai buvo sidabriniai.
Daugiausia šnekėjo Džozefas.
- Man regis, beveik įkalbėjau savo šeimą keliauti iš Niujorko
ir persikraustyti į Vakarus. Mama sakė sutiksianti tik jei susirasiu
žmoną.
Maiklas išsišiepė jam per stalą.
- Ar liepei ją atvežti?
- Man ir nereikėjo. Ji jau išrinko ir suruošė kelionei į Vakarus.
Vakarienė baigėsi, ir Džozefas papilstė kavos. Vyrai sušneko
apie politiką ir religiją. Nors jųdviejų požiūriai ir nesutapo, po
kalbis ir toliau buvo draugiškas. Eindžel ėmė snausti. Jai buvo vis
tiek, kad Kalifornija tapo valstija, kad kasybos bendrovės užvaldė
aukso kraštą ir kad Džozefas tvirtino, jog Jėzus buvo pranašas, o
ne Mesijas, kurio visi laukė. Jai buvo nė motais, kad, be paliovos
lyjant, upė vis labiau kilo. Jai nerūpėjo, kad kastuvas kainavo tris
šimtus dolerių, o naujas plūgas - tik septyniasdešimt.
- Paguldykime Eindžel miegoti, - tarė Džozefas, į ugnį įmes
damas dar vieną pliauską. - Antras miegamasis yra tiesiai už šių
durų.
Džozefas žiūrėjo, kaip Maiklas švelniai paėmė ant rankų žmo
ną ir nunešė į lovą. Jis pateliūskavo puodelyje kavą ir išgėrė. Stebė
jo Eindžel nuo tada, kai išvydo ją prie Franklino krosnelės. Ji buvo
viena tų retų gražuolių, kurios užgniaužia vyriškiui kvapą, kad ir
kiek sykių būtų ją matęs.
Kai Maiklas grįžo ir atsisėdo, Džozefas nusišypsojo.
- Niekada nepamiršiu tavo minos, kai išvydai ją pirmąsyk. Iš
girdęs, jog vedei ją, pagalvojau, kad netekai proto. - Dorus vyrus
dažnai sužlugdydavo liguistas potraukis puolusioms moterims, ir
jis nerimavo dėl Maiklo. Labiau nederančios poros Džozefas ne
pažinojo. Šventasis ir nusidėjėlė. - Atrodai nepasikeitęs.
223
F R A N C I N F R I V E R S
Maiklas nusijuokė ir paėmė puodelį.

- Manei, pasikeisiu?
- Maniau, ji užkariaus tavo širdį.
Maiklo šypsenoje šmėstelėjo skausmas.
- Taip ir yra, - pasakė ir pakreipė puodelį.
- Bet ji pasikeitė, - tarė Džozefas. Ji nešvytėjo kaip įsimylėjusi
moteris. Jos akyse nežybčiojo kibirkštėlės, neraudo skruostai. Ta
čiau ji buvo kitokia. - Nemoku nusakyti, bet ji nebeatrodo tokia
kieta ir atšiauri, kaip prisimenu.
- Ji niekada nebuvo atšiauri. Tik apsimetinėjo.
Džozefas nesiginčijo, bet puikiai prisiminė gražią kekšę, kuri
žingsniuodavo pagrindine gatve kiekvieną pirmadienį, trečiadienį
ir penktadienį. Jis išeidavo paganyti į ją akių, kaip ir kiti, sužavė
tas išblyškusio, tobulo jos veido grožio. Bet ji tikrai buvo kieta,
kieta kaip granitas. Maiklas ją regėjo akimis vyro, kuris ją mylėjo
kur kas stipriau, nei buvo nusipelniusi tokia moteris kaip ji. Bet
gal dabar Maiklo meilė ją po truputį keičia? Dievas žino, Eindžel
niekada nebūtų sutikusi vyriškio, panašaus į Maiklą. Versdamasi
savo amatu - tikrai ne. Jis jai buvo kažkas visiškai nauja. Džozefas
tyliai susijuokė.
Ir jam Maiklas buvo kažkas nauja. Jis buvo iš tų retų žmo
nių, gyvenančių taip, kaip tiki, ne priešokiais, o kiekvieną valan
dą kasdien, net kai būdavo sunku. Maiklas Ozėjas, nors švelnus,
jautrios širdies, buvo anaiptol ne silpnuolis. Tokios tvirtos valios
žmogaus Džozefas dar nebuvo sutikęs. Jis buvo panašus į Nojų.
Buvo kaip piemuo Dovydas, kuris tapo karaliumi. Žmogus kaip
pati Dievo širdis.
Džozefas pasimeldė, kad Eindžel neišplėštų jam tos širdies ir
nepaliktų sugniuždyto žmonijai.
Tad visa, ko norite, /rarf jums darytų žmonės,
/r ;ws patys jiems darykite.
Jė z u s , M t 7, 12
Ankstyvą kitos dienos rytą, susikrovę pirkinius į vežimą, Maiklas

su Eindžel patraukė namo. Maiklas stabtelėjo prie sėklų parduo
tuvės ir apsirūpino sėklomis pavasariui. Važiuodamas per miestą,
vėl sustojo prie nedidelio pastato. Apėjęs vežimą, nukėlė Eindžel
ant žemės. Kad jis eis į bažnyčią, ji suprato tik tada, kai Maiklas
jau buvo prie pat durų ir ji išgirdo giedant. Eindžel ištraukė ranką
iš jo rankos ir papurtė galvą.
- Tu eik. Aš palauksiu čia.
- Pamėgink. Dėl manęs.
Jis vėl paėmė jai už rankos. Jiems įėjus, Eindžel taip daužėsi šir
dis, jog ji ėmė dusti. Keli žmonės pakėlė akis ir nužvelgė Eindžel.
Jos veidą užliejo karštis, kai dar daugiau žmonių pamatė, kad jie
pavėlavo. Maiklas rado jiems vietą atsisėsti.
Eindžel sugniaužė rankas ant kelių ir nuleido galvą. Ką ji vei
kia bažnyčioje? Moteris, sėdinti toje pačioje eilėje tolėliau, pasi
lenkė, norėdama pažiūrėti į ją. Eindžel buvo įsmeigusi žvilgsnį
prieš save. Kita, įsitaisiusi priekinėje eilėje, taip pat į ją grįžte
lėjo. Bažnyčia buvo pilna moterų - paprastų, sunkiai dirbančių
moterėlių, panašių į tas, kurios atsukdavo nugaras jos mamai. Ir
nuo jos nusigręžtų, jei žinotų, kas ji.
225
Viena tamsiaplaukė ponia su rusva skrybėlaite įdėmiai ją nu-

žiūrinėjo. Eindžel išdžiūvo burna. Ar jos jau žino? Ar jos kaktoje
įsirėžusi žymė?
Pamokslininkas, stebeilydamas tiesiai į ją, kalbėjo apie nuodė
mę ir pasmerkimą amžinoms kančioms pragare. Ją išpylė prakai
tas, pasidarė šalta. Tikriausiai susirgs.
Visi atsistojo ir pradėjo giedoti. Giedant Maiklą ji girdėjo pir
mą kartą. Jo balsas buvo žemas, sodrus, jis mokėjo žodžius ir be
giesmyno, kurį jam atkišo vyriškis, stovintis šalia. Jis čia jautėsi
kaip namie. Visu tuo tikėjo. Kiekvienu, žodžiu. Eindžel nukreipė
žvilgsnį ir įsižiūrėjo į tamsias pamokslininko akis. Jis žino, kaip
žinojo mamos kunigas.
Ji turi išeiti! Visiems atsisėdus, pamokslininkas turbūt parodys
tiesiai į ją ir paklaus, ką ji veikia jo bažnyčioje. Apimta panikos,
Eindžel atsistojo ir ėmė brautis pro žmones eilėje.
- Prašom praleisti, - tarė ji, verždamasi laukan. Dabar jau visų
akys varstė ją. Vienas vyras išsišiepė, kai ji skubėjo prie užpaka
linių durų. Eindžel negalėjo atgauti kvapo. Atsišliejusi į vežimą,
nurijo šleikštulį.
- Kaip jautiesi? - paklausė Maiklas.
Eindžel nesitikėjo, kad jis seks paskui.
- Gerai, - sumelavo.
- Gal pasėdėtum šalia manęs?
Ji atsigręžė ir pažvelgė į jį.
-Ne.
- Tau nebūtina dalyvauti pamaldose.
- Tenai mane nutempsi tik per prievartą.
Maiklas įdėmiai žiūrėjo į įtampos sukaustytą jos veidą. Ji apglė
bė save rankomis ir sužiuro į jį.
- Amanda, bažnyčioje nesilankiau daug mėnesių. Man reikia
bendraminčių.
- Aš ir neliepiau tau išeiti.
- Ar atsigavai?
- Taip, - atsakė ji ir siektelėjo rankomis vežimo sėdynės. Mai
klas ją užkėlė. Nuo jo prisilietimo Eindžel pasijuto tvirčiau. Gailė-
226
damasi, kad elgėsi šiurkščiai, norėjo pasiaiškinti, bet kai atsigręžė,

jis jau buvo bežengiąs į bažnyčią. Ji pasijuto labai vieniša.
Jie vėl giedojo, ir ganėtinai garsiai, taigi buvo aiškiai girdėti lau
ke. „Pirmyn, krikščionys kariai, žygiuokite kaip į karą...“ Tai buvo
karas. Karas prieš Dievą, Maiklą ir visą pasaulį. Kartais ji trokšda
vo, kad jai nebereikėtų kovoti. Troško grįžti į slėnį. Kad būtų taip,
kaip iš pradžių, tik ji ir Maiklas. Ak, kad Polas būtų likęs kalnuose.
Gal tada būtų kas nors ir susiklostę.
Neilgam. Anksčiau ar vėliau pasaulis ims ją pulti.
Tiesiog čia tau ne vieta. Ir visada taip bus.
Kai pamaldos galų gale baigėsi, žmonės paplūdo iš bažnyčios
pirma Maiklo. Visų akys krypo į ją, sėdinčią vežime ir laukiančią
jo. Kelios moterys, susispietusios į būrelį, stabtelėjo pasišnekėti.
Ar jos kalba apie ją? Eindžel vis žiūrėjo į duris, kada pasirodys
Maiklas. Šis išėjo su pastoriumi. Valandėlę šnektelėję, juodu pa
spaudė vienas kitam ranką. Maiklas nulipo laiptais, o tamsiai ap
sirengęs žmogus pažvelgė į ją.
Jai vėl ėmė daužytis širdis. Maiklui žingsniuojant artyn, visa
suprakaitavo. Jis įlipo į vežimą, paėmė vadeles ir tylėdamas para
gino arklius.
- Ji net nepanaši į tikrą bažnyčią, - tarė ji, kai jis važiavo nuo
kalnėn kelio palei upę link. - Joje nebuvo kunigo.
- Dievo nesaisto religinės bendruomenės.
- Mano mama buvo katalikė. Nesakiau, bet ir aš tokia buvau.
- Tada kodėl bijojai būti bažnyčioje?
- Nebijojau. Man pasidarė koktu. Nuo visų tų veidmainių.
- Buvai mirtinai išsigandusi. - Jis paėmė jos ranką. - Tau vis
dar prakaituoja delnai. - Eindžel mėgino ištraukti ranką, bet jis su
gniaužė stipriau. - Jeigu esi įsitikinusi, kad Dievo nėra, ko gi bijai?
- Visai nenoriu, kad mane iš dangaus stebėtų didžiulė akis,
laukianti progos sutraiškyti mane kaip kokį vabalą!
- Dievas neteisia. Jis atleidžia.
Ji išplėšė ranką.
- Kaip atleido mano motinai?
Jis žvelgė į ją su tuo tyliu tikrumu, kuris ją siutino.
227
- Gal ji niekada neatleido sau?

Jo žodžiai buvo it koks smūgis. Eindžel spoksojo į priekį. Ir
koks čia Maiklo rūpestis? Jis nieko nesupranta. Tarsi būtų koks
vargšas kvailys, niekada negyvenęs šiame pasaulyje.
Maiklas nusprendė ją spustelėti.
- Manai, jog tai galėjo prie to prisidėti?
- Jei mano mama ir buvo tikinti, dar nereiškia, kad tebepri
klausau bažnyčiai kaip ji.
- Jei bažnyčioje rado vietą Rahaba, Rūta, Batšeba ir Marija,
joje atsiras vietos ir tau.
- Nesu girdėjusi nė apie vieną šių moterų.
- Rahaba buvo ištvirkėlė. Rūta miegojo ant klojimo aslos prie
kojų žmogaus, už kurio nebuvo ištekėjusi. Batšeba buvo svetimau
toja. Kai pasijuto nėščia, jos meilužis suplanavo nužudyti jos vyrą.
O Marija pastojo, bet ne nuo savo sužadėtinio.
Eindžel žiūrėjo į jį.
- Ir nežinojau, kad tu linkęs vaikytis pasileidėlių.
Maiklas nusijuokė.
- Jos paminėtos Kristaus giminystės linijoje. Evangelijos pagal
Matą pradžioje.
- O, - lyg nuobodžiaudama tarė ji ir metė į jį pasipiktinimo
pilną žvilgsnį. - Manai galįs užspeisti mane į kampą? Na, pasakyk
štai ką. Jeigu visas šis šlamštas - tiesa, kodėl kunigas nesišnekėjo
su mano mama? Ji, regis, puikiai tinka į tokią kilnią draugiją.
- Nežinau, Amanda. Kunigai tėra žmonės. Jie - ne Dievas. Gy
vena su savo prietarais ir nuopuoliais kaip ir visi kiti žmonės. - Jis
nesmarkiai pliaukštelėjo arkliams per nugaras. - Man gaila tavo
motinos, bet aš nerimauju dėl tavęs.
- Kodėl? Bijai, kad jeigu neišgelbėsi mano sielos, nugarmėsiu
į pragarą?
Ji šaipėsi iš jo.
- Man atrodo, jau žinai jo skonį. - Jis vėl čiaukštelėjo vadelė
mis. - Nepamokslausiu tau, bet ir neatsižadėsiu to, kuo tikiu. Ir
tavęs neguosiu. Dėl nieko.
Jos pirštai stipriau suspaudė atramą.
228
- Aš to ir neprašau.
- Trumpai tariant, vyriškis patiria įtampą, kai jo žmona sėdi
vežime ir jo laukia.
- O kas būna, kai vyras tempia savo žmoną į bažnyčią?
Jis dirstelėjo į ją.
- Turbūt supratai, ką norėjau pasakyti. Atleisk.
Ji vėl įsispoksojo prieš save ir prikando lūpą. Atsidususi su vir
puliu, tarė:
- Negalėjau likti viduje, Maiklai. Tiesiog negalėjau.
- Gal tik šįsyk.
- Niekada negalėsiu.
- Kodėl?
- Kodėl turėčiau sėdėti su tais pačiais vaikais, kurie mane
bjauriausiai pravardžiuodavo? Visi jie vienodi. Nesvarbu, ar tai
Niujorko dokai, ar purvinas Kalifornijos kalvos šlaitas. - Ji niūriai
nusijuokė. - Vieno berniuko tėvas lankydavosi pas mamą lūšnelė
je. Užsukdavo nuolatos. Jo sūnus mudvi su mama plūsdavo nepa
doriais žodžiais. Taigi pasakiau jam, kur būna jo tėvas trečiadienio
popietėmis. Jis, žinoma, nepatikėjo, o mama mane išbarė, kad jam
padariau siaubingą, žiaurų dalyką. Tada nesuvokiau, kad tiesa gali
labai sugadinti reikalus, bet po kelių dienų, matyt, genamas smal
sumo, tas berniukas pasekė tėvą ir suprato, jog aš jam nemelavau.
Tada pamaniau, jog dabar, kai jis sužinojo, atstos nuo mūsų. Deja.
Nuo tada jis ėmė manęs nekęsti. Jis ir mielieji jo draugai laukdavo
skersgatvio gale, ir kai eidavau mamos siunčiama į turgų, mane
apmėtydavo atliekomis. O sekmadienio rytais juos matydavau mi
šiose, nupraustus, aprengtus ir sėdinčius su savo tėveliais ir ma
mytėmis. - Ji pasižiūrėjo į Maiklą. - Kunigas kalbėdavo jiems. Ne,
Maiklai. Bažnyčioje nesėdėsiu. Niekada.
Maiklas paėmė jos ranką ir sunėrė pirštus su jos.
- Dievas čia niekuo dėtas.
Jos akys keistai užkaito lyg pripiltos smėlio.
- Bet jis ir neužkerta tam kelio, ar ne? Kur jo gailestingumas,
apie kurį visada skaitai? Nė sykio neparodė jo mano motinai.
Maiklas ilgai tylėjo.
229
- Ar kas nors yra tau pasakęs ką nors malonaus?

Ji kreivai šyptelėjo.
- Daugybė vyrų gyrė, kad esu graži. Sakydavo palauksią, kol
užaugsiu. - Jos smakras sutrūkčiojo ir ji nusuko akis.
Šalta jos ranka gulėjo jo rankoje. Nors ji priešinosi, Maiklas
juto jos skausmą.
- Ką regi, kai žiūri į veidrodį, Amanda?
Ji atsakė labai negreitai ir taip tyliai, kad jis vos išgirdo.
- Savo motiną.
Jie sustojo prie upelio. Kol Maiklas iškinkė ir supančiojo arklius,

Eindžel patiesė antklodę ir atidengė pintinę. Džozefo virėja buvo
įdėjusi duonos, sūrio, butelį sidro ir džiovintų vaisių. Privalgęs
Maiklas atsistojo ir uždėjo ranką ant nusvirusios šakos. Atrodė, jis
neskuba kinkyti arklių ir vėl leistis kelionėn.
Eindžel žvelgė į jį. Mėlyni vilnoniai marškiniai aptempę pečius,
liemuo lieknas ir tvirtas. Ji prisiminė, kaip juo buvo susižavėjusi
Tore, ir pradėjo tai suprasti. Jai patiko žiūrėti į Maiklą. Jis buvo
stiprus ir išvaizdus, bet nekėlė jokios grėsmės. Kai jis dirstelėjo, ji
nuleido akis ir apsimetė dedanti daiktus atgal į pintinę.
Maiklas susikišorankas į kišenes ir atsišliejo į storą kamieną.
- Ir aš kitados buvau ne sykį išplūstas, Amanda. Labiausiai
savo tėvo.
Ji sužiuro į jį.
- Tavo tėvo?
Jis žvelgė į upę.
- Mano šeima turėjo didžiausią plantaciją apylinkėje. Žemė
buvo paveldėta iš senelio. Mums dirbo vergai. Vaikystėje daug
nemąstydavau, kad jų turime. Taip buvo, ir tiek. Mama pasakė,
jog tai mūsų žmonės ir mes jais rūpinamės, bet kai man suka
ko dešimt metų, mus užklupo sunkmetis, ir tėvas pardavė kelis
darbininkus. Juos išvežus, dingo viena vergė, dirbusi name. Net
nebeprisimenu jos vardo. Tėvas leidosi jos ieškoti. Grįžo su dviem
pririštais ant arklio kūnais, jos ir vieno parduoto darbininko. Jis
230
numetė juos prie vergų barakų, o paskui pakorė, kad matytų visi,
kaskart išeidami į laukus. Tai buvo kraupus reginys. Ir dar užsiun
dė ant jų palaidus šunis.
Jis atrėmė galvą į didžiulio seno ąžuolo žievę.
- Paklausiau tėvo, kodėl taip padarė, o jis atsakė, jog tai įspėji
mas kitiems.
Eindžel nebuvo mačiusi jo tokio išblyškusio, ir joje pabudo
naujas jausmas. Ji labai norėjo prieiti ir jį apkabinti.
- Ar tavo mama jam pritarė?
- Mama verkė, bet niekada neprieštaravo tėvui. Pasakiau jam,
kad po jo mirties pirmiausia išlaisvinsiu vergus. Tada jis pirmąsyk
mane primušė. Ir pridūrė, kad jeigu taip juos įsimylėjau, galiu pa
gyventi su jais.
- Ar gyvenai?
- Mėnesį. Tada jis liepė man grįžti į namą. Mano gyvenimas
jau buvo iš tikrųjų pasikeitęs. Senasis Ezra nuvedė mane pas Die
vą. Iki tol Dievas man tebuvo sekmadienio ryto ceremonija, ku
rią svetainėje surengdavo mano motina. Ezra man parodė tikrąjį
Dievą. Tėvas būtų jį pardavęs, jei jis nebūtų buvęs toks senas. Tad
suteikė jam laisvę. Deja, tai tik viską pablogino. Senas žmogus ne
turėjo kur dėtis, todėl persikraustė į pelkes. Aš išsėlindavau pas jį,
kai tik pasitaikydavo proga, ir nešdavau jam ką tik galėdamas.
- O tavo tėvas?
- Jis visaip mėgino pakeisti mano įsitikinimus. - Jo lūpos per
sikreipė. - Jis norėjo supažindinti mane su visomis šeimininko
privilegijomis. - Jis dirstelėjo į ją. - Atvedė man gražią, jauną ver
gę, kuria galėjau naudotis, kaip tik geidė širdis. Liepiau jai išeiti,
bet ji nepakluso. Tėvas liepė jai pasilikti, taigi išėjau aš. - Jis ty
liai susijuokė ir papurtė galvą. - Esu ne visai atviras. Tiesą sakant,
pabėgau. Man buvo penkiolika, o ji buvo pernelyg gundanti, kad
būčiau galėjęs susitvardyti.
Maiklas priėjo ir atsitūpė prieš ją.
- Amanda, mano tėvas nebuvo labai blogas. Nenoriu, kad taip
apie jį galvotum. Jis mylėjo žemę, rūpinosi savo darbininkais. Be
to vieno karto, jis deramai elgdavosi su savo vergais. Mylėjo mano
231
motiną, brolius ir seseris. Ir mane mylėjo. Tik visko norėjo savaip.

O manyje kažkas slypėjo nuo pat pradžių... Buvau kitoks. Supra
tau, kad kada nors turėsiu viską mesti, bet praėjo daug laiko, kol
išdrįsau palikti visus, kuriuos mylėjau, ypač todėl, kad nežinojau,
kur keliauju.
Ji pakėlė akis.
- Ar kada manei sugrįžti?
- Ne. - Jo veide nebuvo matyti jokios abejonės.
- Tikriausiai nekentei jo.
Jis rimtai pažvelgė į ją.
- Nejaučiau jam jokios neapykantos. Mylėjau jį ir tebesu jam
dėkingas, kad jis - mano tėvas.
- Dėkingas? Jis elgėsi su tavimi kaip su vergu, atėmė palikimą,
šeimą, viską. Ir tu esi už tai dėkingas?
- Jeigu ne visa tai, gal niekada nebūčiau pažinęs Dievo, galų
gale tėvas turėjo ir daugiau priežasčių manęs nekęsti. Tada su ma
nimi iškeliavo ir Polas su Tese. Ji buvo jam ypatinga. Pati myli
miausia. O dabar Tęsė mirusi.
Eindžel pamatė jo akyse ašaras. Jis nė nesistengė jų slėpti.
- Tu būtum jai patikusi, - pasakė jis ištiesdamas ranką ir pa
liesdamas jai skruostą. - Ji perprasdavo žmones. - Eindžel nesą
moningai uždėjo ranką ant Maiklo plaštakos, mat ją sujaudino jo
sielvartas. Nuo jo šypsenos jai suspurdėjo širdis. - Ak, mylimoji.
Tavo sienos griūva.
Eindžel atitraukė ranką.
- Tai Jozuė giriasi.
Jis nusijuokė ir tarė:
- Myliu tave. Labai tave myliu.
Jis apkabino ją ir išsitiesė su ja ant žolės. Paritęs po savimi,
ėmė ją bučiuoti, iš pradžių švelniai, paskui aistringiau. Joje kažkas
krustelėjo, kažkas pilve maloniai, šiltai suplazdeno, bet tas jaus
mas buvo nei atgrasus, nei įprastas. Kai jis truputį atšlijo, ji susi
dūrė su jo žvilgsniu. Ak.
- Kartais pamirštu, ko laukiu, - kimiai tarė jis. Tada atsistojo,
patempdamas ir ją. - Nagi. Įkinkysiu arklius.
232
Eindžel suglumusi sulankstė antklodę ir užkišo pintinę už sė

dynės. Pasirėmusi į vežimo šoną, žiūrėjo, kaip Maiklas atveda ar
klius. Jo eisena spinduliavo jėgą. Jam kinkant arklius, ji grožėjosi
tvirtais jo pečiais ir rankomis. Išsitiesęs jis atsigręžė į ją. Užkėlė
ant aukštos pasostės ir žirgtelėjęs įsitaisė greta. Suėmęs vadeles,
nusišypsojo, o ji nė nedvejodama atsakė jam tuo pačiu.
Jiems keliaujant, ėmė lyti. Maiklas stabtelėjo užtraukti brezen
to, o Eindžel susivyniojo į antklodę. Atsisėdęs jis užmetė ant jų
dviejų dar vieną antklodę. Šalia jo Eindžel pasijuto labai jaukiai.
Sukorę penkias mylias, jie privažiavo sulūžusį dengtą vežimą.
Išvargęs vyras ir moteris mėgino jį pakelti, kad galėtų užmauti pa
taisytą ratą. Netoliese po storu ąžuolu glaudėsi tamsiaplaukė mer
gina, apglėbusi keturis mažus vaikus.
Maiklas išsuko kinkinį į pakelę.
- Atsivesk tuos vaikus ir pasodink vežimo gale, - išlipęs tarė
jis Eindžel.
Ji nuėjo pas juos. Vyriausia mergaitė atrodė tik keleriais metais
jaunesnė už ją. Juodi jos plaukai buvo aplipę blyškų veidą, kuriame
spingsojo didžiulės rudos akys. Kai ji nusišypsojo, atsiskleidė jos
grožis.
- Jei atsisėsite vežimo gale, visi apdžiūsite, - pasakė Eindžel. -
Mes turime dar vieną antklodę.
- Ačiū, ponia, - padėkojo mergaitė ir tučtuojau priėmė kvieti
mą, paskubom nusivedė vaikus į vežimą.
Apimta nerimo, Eindžel įsiropšė kartu su jais. Kai padavė mer
gaitei antklodę, ši užsigobė ją ant pečių ir pasikišo po ja keturis
vaikelius it kokia višta perekšlė.
Ji nusišypsojo Eindžel.
- Mes - Altmanai. Mano vardas Miriam. O čia Jokūbas, - ji
dirstelėjo į aukščiausią berniuką tokiomis pat akimis kaip jos, -
jam dešimt. Ir Andrius...
- Man aštuoneri, - liūdnai pasisakė vaikas.
Miriam vėl šyptelėjo.
- Štai Lėja, - pasakė prisiglausdama didesnę mergaitę, o pas
kui pabučiavo mažiausiąją, - ir Rūta.
233
Eindžel žiūrėjo į sušalusį, permirkusį būrelį, susigūžusį po vie

na antklode.
- Ozėja, - droviai pratarė. - Aš... ponia Ozėja.
- Ačiū Dievui, kad jūs pasirodėte, - džiaugėsi Miriam. - Tėtis
vargsta su tuo ratu, o mama jau visai nusikamavo. - Ji nusitraukė
nuo savęs antklodę ir apbogė ja ketvertuką. - Gal pažiūrėtumėte
vaikus, ponia Ozėja? Paskutines tris šimtus mylių mama serga, to
dėl jai kenkia lietus.
Eindžel nespėjus paprieštarauti, ji iššoko iš vežimo. Eindžel vėl
sužiuro į vaikus. Šie spoksojo į ją didelėmis, smalsiomis akutėmis.
Po valandėlės Miriam atsivedė ir motiną, išsekusią tamsiaplaukę
moterį pakumpusiais pečiais ir pamėlusiais paakiais. Vaikai ją ap
spito, tarsi norėtų apginti.
- Mama, - tarė Miriam, apkabinusi ją. - Tai ponia Ozėja. Čia
mano mama.
Moteris šiltai nusišypsojo ir linktelėjo.
- Elizabeta, - šyptelėjo ji. - Telaimina jus Dievas, ponia Ozė
ja. - Pavargusiose jos akyse sublizgo ašaros, bet ji susitvardė. -
Nežinau, ką būtume darę, jei nebūtumėte pasirodę jūs su vyru.
Ji apkabino keturis vaikus, o Miriam dirstelėjo laukan, ar vyriš
kiams nereikia pagalbos.
- Viskas bus gerai. Tėtis ir ponas Ozėjas taiso vežimą. Netru
kus keliausime toliau.
- Ar tikrai turime važiuoti į Oregoną? - sušniurkščiojo Lėja.
Moters veidą iškreipė skausmas.
- Dabar apie tai negalvok, mieloji. Mes neskubėsime.
Eindžel pasirausė pintinėje.
- Ar esate alkani? Turime duonos ir sūrio.
- Sūrio! - sušuko Lėja švytinčiu veideliu, pamiršusi ilgą kelio
nę į Oregoną. - Taip, labai norėčiau.
Elizabetai pabiro ašaros. Miriamją paglostė ir kažką sumurmė
jo. Suglumusi Eindžel neišmanė, ką sakyti ar daryti. Nežiūrėdama
į verkiančią moterį, supjaustė sūrį mažesniems vaikams. Elizabeta
vėl sukosėjo ir liovėsi verkusi.
- Labai atsiprašau, - sušnabždėjo ji. - Nežinau, kas man darosi.
234
- Tu visiškai išsekusi, - tarė Miriam. - Tai karštinė, - paaiški

no ji Eindžel. - Liga išsunkė visas jos jėgas.
Eindžel padavė jai gabalėlį sūrio, duonos, o Elizabeta, prieš pa
imdama valgį, švelniai palietė ją ranka. Mažoji Rūta išsiveržė iš
motinos glėbio ir atsistojo prieš Eindžel. Ši sunerimo, paskui nu
stebo, kai mergytė ištiesė ranką ir pačiupinėjo auksinę kasą, kuri,
nuslydusi nuo peties, siekė Eindžel liemenį.
- Angelas, mama?
Eindžel veidą išpylė karštis.
Elizabeta nusišypsojo pro ašaras. Švelniame jos balse buvo gir
dėti didžiulis pasitenkinimas.
- Taip, brangioji. Gailestingumo angelas.
Eindžel negalėjo į jas žiūrėti. Ką pasakytų Elizabeta Altman, jei
žinotų tiesą? Ji atsistojo, nuslinko į vežimo galą ir pažvelgė laukan.
Maiklas buvo pakėlęs Altmanų vežimą, o Altmanas taikė ratą. Ji
norėjo išlipti iš vežimo, bet pliaupė kaip iš kibiro. Maiklas ją būtų
parsiuntęs atgal. Kai žiūrėjo į Elizabetą su pulkeliu ją dievinančių
vaikų, buvo įsitempę visi jos kūno raumenys.
Miriam paėmė jai už rankos ir taip išgąsdino.
- Jie greitai pataisys vežimą, - patikino mergaitė. Eindžel pas
kubomis ištraukus ranką, jos akyse plykstelėjo nuostaba ir sumi
šimas.
Vežimo gale išniro ponas Altmanas, nuo jo skrybėlės graižo
pylėsi lietus.
- Ar viskas gerai, Džonai? - paklausė Elizabeta.
- Bus gerai pagal galimybes. - Jis palietė skrybėlės graižą, svei
kindamasis su Eindžel, kai Elizabeta juodu supažindino. - Mes
labai dėkingi jums ir jūsų vyrui, ponia. Jau buvau beveik nuleidęs
rankas, kai pasirodė jūsų vyras. - Jis vėl sužiuro į žmoną. - Ponas
Ozėjas pakvietė mus peržiemoti pas save. Aš sutikau. Keliausime
į Oregoną pavasarį.
- A, - pratarė Elizabeta aiškiai palengvėjusia širdimi.
Eindžel išsižiojo. Peržiemoti pas Maiklą? Devyni žmonės pen
kiolikos pėdų ilgio ir penkiolikos pėdų pločio trobelėje? Elizabeta ją
palietė ir ji pašoko. Sėdėjo suglumusi, kai moteris jai dėkojo. Tada
235
Džonas iškėlė ją iš vežimo. Paskui ją išsikepurnėjo ir berniukai su

mergaitėmis. Tada Miriam praeidama spustelėjo jai petį ir susijau
dinusi šiltai nusišypsojo. Grieždama dantimis, Eindžel sėdėjo su
sirietusi po antklode vežimo gale ir svarstė, ką, po galais, Maiklas
ketina daryti su visais šiais žmonėmis. Kiaurai permirkęs, jis kleste
lėjo ant pasostės ir, pradėjus važiuoti, ji padavė jam kitą antklodę.
- Mes užleisime jiems trobelę, - tarė jis.
- Trobelę! O kur mes miegosim?
- Daržinėje. Ten bus patogu ir šilta.
- Kodėl jie negali miegoti daržinėje? Tu pastatei trobelę.
Jai visai nepatiko mintis miegoti kažkur kitur, o ne mieloje, jau
kioje lovoje prie pat židinio.
- Jau devynis mėnesius jie nemiegojo po stogu. Be to, ta mo
teris serga. - Jis linktelėjo galvą į priekį. - Štai ką galvoju: su Polo
valda ribojasi neblogas žemės rėžis. Gal įkalbėsiu Altmanus čia
pasilikti. Būtų gerai, kad slėnyje gyventų dar viena šeima. - Jis
šypsodamas žvilgtelėjo į ją. - Turėtum draugių.
Draugių?
- Kaip tau atrodo, ką turiu su jomis bendra?
- Gal luktelėkim ir pamatysim?
Jie sustojo nakvoti šalia granito atodangos, kuri saugojo nuo lie
taus. Maiklas su Džonu supančiojo arklius ir pastatė palapinę, o Ein
džel, Elizabeta ir Miriam įkūrė stovyklavietę. Vaikai pririnko medie
nos, kad užtektų iki ryto, ir šiek tiek malkų atnešė Miriam į palapinę,
kur ji glaudėsi su kitais. Mergina padarė lubose siaurą plyšį.
- Išmokau iš indėnų, - išsišiepusi paaiškino, kai geldoje užde
gė ugnį. Neįtikėtina, bet pakilę dūmai rūko pro tą skylę.
Elizabeta buvo labai išvargusi, todėl Eindžel primygtinai rei
kalavo, kad ji atsigultų. Maiklas atnešė produktų, ir Eindžel ėmė
gaminti valgį. Vis neužmigdama, Elizabeta tylomis ją stebėjo. Ein
džel sunerimusi dirsčiojo į ją, svarstydama, ką ta moteris galvoja.
- Jaučiuosi visai niekam tikusi, - drebančiu balsu pratarė Eli
zabeta, o Miriam pasilenkusi švelniai paglostė jai veidą.
- Nesąmonė, mama. Mes susitvarkysime. Ilsėkis. - Ji išdykė
liškai šyptelėjo. - Kai pasijusi geriau, vėl leisime tau viską dirbti. -
Švelniai paerzinta jos mama nusišypsojo. - Atnešiu stambesnių
2 36
malkų, - tarė Miriam ir išėjo. Grįžo su didžiuliu rąstgaliu ir uždė

jo jį ant prakurų. - Lietus silpnėja.
Elizabeta pasikėlė.
- Kur berniukai?
- Jie su tėčiu. Lėja ir Rūta liks čia. Tau nėra ko jaudintis. Dabar
atsigulk, mama. - Ji pažvelgė į Eindžel. - Ji visada nerimauja dėl
indėnų, - sušnabždėjo. - Už šimto mylių nuo Laramio forto ma
žas berniukas nuklydo nuo vežimų. Dingo be pėdsakų. Nuo tada
mama labai bijo, kad mūsų nepagrobtų. - Ji dirstelėjo į mamą,
gulinčią ant šiaudinio čiužinio. - Pailsėjus jai bus geriau.
Miriam pasišildė rankas virš ugnies, šypsodama Eindžel.
- Kad ir ką gaminate, gardžiai kvepia. - Eindžel tylėdama mai
šė puodą. - Kiek laiko gyvenate Kalifornijoje?
- Metus.
- Ak, tada dar nebuvote ištekėjusi už Maiklo. Jis sakė atkakęs
1848 metais. Ar atkeliavote sausuma?
- Ne. Atplaukiau laivu.
- Ar apie jūsų šeimą slėnyje Maiklas pasakojo mano tėčiui?
Eindžel numanė, kad pasipils klausimai, o jeigu pradės meluoti,
atsidurs dar keblesnėje padėtyje. Gal dabar pabaigs tą nemalonų
reikalą, ir mergina atstos nuo jos? Gal jie visi, sužinoję tiesą, žie
mos kitur? Ta moteris tikrai nenorės miegoti toje pačioje lovoje,
kurioje miegojo kekšė.
- Į Kaliforniją atvykau viena. Susipažinau su Maiklu Per e Dai-
so viešnamyje.
Miriam nusikvatojo, paskui, supratusi, kad Eindžel nemeluoja,
nuščiuvo.
- Jūs kalbate rimtai?
- Taip.
Elizabeta spoksojo į ją neaiškia mina. Eindžel nuleido akis ir
toliau maišė puodą.
Miriam ilgai tylėjo, Elizabeta vėl užsimerkė.
- Jums nereikėjo nieko sakyti, - galų gale prabilo Miriam. -
Kodėl taip pasielgėte?
- Kad kelionėje nepatirtumėte jokių pribloškiančių netikėtu
mų, - su kartėliu atsakė Eindžel užgniaužta gerkle.
237
- Ne, - pasakė Miriam. - Aš ir vėl smalsavau, štai kodėl. Pasak

mamos, tai viena mano silpnybių: man visada knieti kišti nosį į
kitų reikalus. Atsiprašau.
Eindžel vis maišė valgį, sunerimusi dėl merginos atsiprašymo.
- Norėčiau su jumis susidraugauti, - tarė Miriam.
Eindžel pažvelgė su nuostaba.
- O kam tau tokia draugė kaip aš?
Miriam nustebo.
- Nes man patinkate.
Šitaip užklupta, Eindžel įsmeigė akis į Miriam. Paskui žvilgte
lėjo į Elizabetą. Moteris pavargusi žiūrėjo į jas ir šypsojo. Nurau
dusi Eindžel vėl sužiuro į merginą ir tyliai pasakė:
- Tu žinai apie mane tik tiek, kiek aš pasipasakojau.
Dabar ji jau gailėjosi, kad prasižiojo.
- Žinau, kad esate sąžininga, - liūdnai susijuokė Miriam. -
Labai žiauriai, - pridūrė rimčiau. Įdėmiai bežiūrint į Eindžel, jos
žvilgsnis pasidarė mąslus.
Įėjo berniukai, o su jais įsiveržė ir šalto oro gūsis. Mergaitės pa
budo, pravirko Rūta. Elizabeta atsisėdo ir ją prisiglaudė, įspėdama
susijaudinusius berniukus, kad šnekėtųsi tyliau. Įžengęs Džonas
juos nutildė vienu žodžiu. Už jo Eindžel pamatė Maiklą. Kai jis
nusišypsojo, ji su palengvėjimu atsiduso. Tada sunerimo, ką jis pa
sakys sužinojęs, kad ji išklojo visą tiesą.
Nusimetę šlapius paltus, vyrai atsitūpė prie ugnies, o Eindžel
sukrėtė pupeles į dubenis, kuriuos jai padavė Miriam. Kai val
gis buvo visiems išdalintas, Džonas nulenkė galvą, o kartu ir jo
šeima.
- Dieve, ačiū, kad šiandien mus išgelbėjai ir atsiuntei Maiklą
ir Amandą Ozėjus. Saugok mūsų prarastus mylimuosius Dovydą
ir motiną. Prašome grąžinti Elizabetai jėgas. Saugok mus, kad per
kelionę nesusirgtume ir ją ištvertume. Amen.
Džonas klausinėjo apie kraštą, derlių ir Kalifornijos rinką, o
Jokūbas ir Andrius paprašė dar po porciją pupelių ir bandelių.
Eindžel svarstė, kada Maiklas susiruoš į jųdviejų vežimą. Ji pajuto
Miriam žvilgsnį. Nenorėjo žinoti, kokie klausimai sukasi mergai
tės galvoje dabar, kai ji jau pamąstė.
238
A T P E R K A N T I M E I L. Ė
- Lietus liovėsi, tėti, - pasakė Andrius.

- Ar mums nereikėtų eiti į savo vežimą? - sušnabždėjo Eindžel
Maiklui.
- Pasilikite su mumis, - paprašė Džonas. - Visi sutilpsime.
Prie ugnies šilčiau nei jūsų vežime.
Maiklas neprieštaravo ir nuėjo atsinešti antklodžių. Eindžel
nusiminė. Skubiai atsiprašiusi, išpuolė įkandin jo.
- Maiklai, - tarė ji, ieškodama įtikinamų žodžių, kad jiems rei
kėtų miegoti vežime, o ne palapinėje su Altmanais.
Jis ištiesė ranką ir, stipriai ją bučiuodamas, prisiglaudė. Paskui
nugręžė ją nuo palapinės ir sušnabždėjo jai į ausį:
- Anksčiau ar vėliau patirsi, kad pasaulyje yra žmonių, kurie
nenori tavimi pasinaudoti. Dabar sukaupk drąsą, grįžk tenai ir su
sipažink su keletu tokių.
Labiau įsisupusi į skarą, Eindžel nėrė į palapinę. Miriam jai nu
sišypsojo. Eindžel susidrovėjusi atsisėdo prie laužo ir, laukdama
Maiklo, nežiūrėjo nė į vieną. Berniukai paprašė tėvo paskaityti
jiems „Robinzoną Kruzą“. Džonas iš kuprinės išsitraukė knygą nu
sitrynusiais odiniais viršeliais ir ėmė skaityti, o Miriam paklojo
guolius. Mažoji Rūta, vis dar įsikišusi į burną nykštį, nutempė ant
klodę iš ten, kur ji buvo paklota, ir pasitiesė šalia Eindžel.
- Noriu miegoti čia.
Miriam nusijuokė.
- Na, gal verčiau paklausk pono Ozėjo, Ruti. Gal jis norės čia
atsigulti.
- Jis gali miegoti kitoje pusėje, - atšovė Rūta, aiškiai įtvirtin
dama savo teises.
Miriam priėjo su dviem skiautinių antklodėmis ir vieną padavė
Eindžel. Pasilenkusi sušnabždėjo:
- Matote? Ir jai jūs patinkate.
Jausdama keistą skausmą širdyje, Eindžel nužvelgė juos. Įėjo
Maiklas nešinas dar keliomis antklodėmis.
- Atslenka audra. Mums pasiseks, jeigu ji nuslops iki ryto.
Kitiems sumigus, Eindžel gulėjo šalia Maiklo, nesudėdama
bluosto. Ūžavo vėjas, lietus talžė palapinę. Audros gausmas ir šla
pio brezento kvapas priminė jai pirmąsias savaites Per e Daise.
239
Kur Hercogienė? Ir Megan su Rebeka? Kas joms atsitiko? Ji

stengėsi negalvoti apie Laki, žuvusią liepsnose. Jai vis skambėjo
jos žodžiai: „Nepamiršk manęs, Eindžel. Nepamiršk manęs“
Eindžel negalėjo pamiršti jų visų.
Nustojus lyti, Eindžel ėmė klausytis ją supančių miegančiųjų
kvėpavimo. Lėtai pasivertusi ant šono, žiūrėjo į juos. Džonas Al-
tmanas buvo įsitaisęs šalia savo nusilpusios žmonos, meiliai per ją
permetęs ranką. Berniukai miegojo čia pat, vienas tysojo ant nu
garos, o kitas gulėjo ant šono susirietęs ir užsiklojęs galvą. Miriam
ir Lėja buvo susiglaudusios it du šaukštai, Miriam ranka apglėbusi
seserį.
Eindžel akys susmigo į miegančios Miriam veidą. Ši mergina
buvo jai dar neregėta būtybė.
Eindžel pažinojo mažai dorų mergaičių. Dokuose tokioms mo
tinos drausdavo su kuo nors bendrauti. Pasak Sali, šios geruolės
būna nuobodžios, linkusios kritikuoti, nurodinėti, todėl kai užau
ga ir išteka, jų vyrai tampa dažnais viešnamių lankytojais. Miriam
nebuvo nei nuoboda, nei kritiška. Visą vakarą geraširdiškai šaipėsi
iš tėčio, bet rūpinosi sergančia mama. Seserys ir broliai ją tiesiog
dievino. Tik Jokūbas pasišiaušė, kai ji pasakė, ką jis privalo dary
ti, tačiau vos tėvas metė į jį žvilgsnį, visi jo kaprizai baigėsi. Kai
vaikams atėjo metas gulti, Miriam juos apkamšė ir tyliai su jais
pasimeldė. Tuo metu vyriškiai šnekėjosi.
Norėčiau su jumis susidraugauti.
Eindžel užsimerkė. Jai skaudėjo galvą. Apie ką šnekėtųsi jie
dvi su Miriam? Nė nenutuokė, bet, regis, to jai nepavyks išvengti.
O vyrai greitai rado bendrą kalbą. Abu mylėjo žemę. Džonas Alt-
manas pasakojo apie Oregoną taip, tarsi jis būtų dar viena geidžia
ma moteris. Maiklas panašiai kalbėjo apie slėnį.
- Tėti, - tarė Miriam, linksmai šaipydamasi, - buvai įsitikinęs,
kad Kalifornija - rojus, kol išvažiavome iš Siera Nevados.
Jis papurtė galvą.
- Čia gyventojų tankumas didesnis nei Ohajuje. Visame krašte
knibždėte knibžda turtų ieškotojų.
240
- Visi jie geri vaikinai iš padorių namų, - pasakė Miriam ir jos

skruostuose atsirado duobutės. - Gal net keli iš Ohajo.
- Sulaukėję, - niūriai pridūrė Džonas Altmanas.
Miriam bakstelėjo jam į petį.
- Ir tu plautum prie upelio auksą, jei tau nereikėtų rūpintis mu
mis. Tavo akyse mačiau blykstelint godumo kibirkštėlę, kai vienas
džentelmenas pasakojo, kaip jam sekasi pelnytis iš amerikiečių. -
Prie jų priskaičiavo ir Maiklą su Eindžel. - Dabar tas žmogus turi
didelę prekių keltininkams parduotuvę. Sakė atkakęs į Kaliforniją
tik su kastuvu ir drabužiais ant kūno.
- Tai viena proga iš milijono, - tarė Džonas.
- Ak, tik pagalvok, tėti, - ėmė karštai įtikinėti Miriam, pri
dėjusi ranką prie širdies, šelmiškai žibančiomis akimis. - Tu su
berniukais galėtum plauti auksingą smėlį ir uždirbti ilgam cigarui,
o mudvi su mama gyvenvietėje atidarytume kavinukę ir aptarnau
tume visus tuos vargšus, šaunius, paniekintus, išvaizdžius jaunus
viengungius.
Maiklas nusijuokė, o Džonas timptelėjo dukteriai už kaselės.
Altmanai sužavėjo Eindžel. Visi pajuto vieni kitiems simpatiją.
Džonas Altmanas buvo tikrai pareigingas žmogus, nepakenčiantis
nepagarbos, nepaklusnumo, bet buvo aišku, kad žmona ir vaikai jo
nebijo. Net trumpas Jokūbo maištas buvo numalšintas juokaujant.
- Jeigu neklausysi, imsiuos griežtos drausmės, - tarė jo tė
vas. - Aš nustatysiu drausmę, o tu - griežtumą.
Berniukas pakluso ir Altmanas švelniai pataršė jam plaukus.
O jeigu jie nuspręs pasilikti slėnyje? Eindžel pasitrynė tvink-
čiojančius smilkinius. Ką ji turi su jais bendra? Ypač su ta jaunute,
nekalta mergaite elnės akimis? Kai ji prasitarė apie buvusį savo
amatą ir apie tai, kaip jie su Maiklu susipažino, vylėsi, kad mer
gaitė bus sukrėsta ir duos jai ramybę. Ko jau ko, bet to klausiamo
susirūpinusio žvilgsnio ir pasisiūlymo į drauges nesitikėjo.
Šalia Eindžel kažkas krustelėjo ir ji atsimerkė, nors jai skėlė gal
vą. Ogi per miegus prie jos prisiglaudė Rūta, ieškodama šilumos.
Jos nykštys buvo išslydęs iš burnytės. Eindžel palietė glotnų rausvą
241
jos skruostuką ir ūmai išvydo įsiutusį Hercogo veidą, išplaukusį

prieš akis. Vėl pajuto jo antausį.
- Juk įspėjau saugotis! - Ji darsyk pajuto, kaip jis stvėrė jai už
plaukų ir išvilko iš lovos, prikišęs veidą prie pat jos. - Pirmą kartą
buvo lengva, - prakošė jis pro dantis. - Šį sykį užtikrinsiu, kad
niekada nebepastotum.
Atėjus daktarui, ji spardėsi ir priešinosi, bet nieko nelaimėjo.
Hercogas su kitu vyru pririšo ją prie lovos.
- Imkitės darbo, - liepė Hercogas daktarui ir stovėjo, prižiūrė
damas daktarą, kad jis viską padarytų, kaip dera.
Kai ji ėmė rėkti, jie užkišo jai burną. Kankynei pasibaigus, Her
cogas nesitraukė nuo jos. Suimta skausmo ir silpnumo, mat nete
ko daug kraujo, Eindžel nežiūrėjo į jį.
- Po kelių dienų būsi sveika, - pasakė jis, bet ji žinojo, kad nie
kada nebebus geriau. Išplūdo jį pačiais šlykščiausiais žodžiais, o
jis tik šypsojosi.
- Štai mano Eindžel. Jokių ašarų. Vien neapykanta. Tai mane
kaitina, širdele. To dar nežinojai? - Jis stipriai ją pabučiavo. - Pa
sirodysiu, kai pasijusi geriau. - Jis paplekšnojo jai per skruostą ir
išėjo.
Žvelgiant į mažąją Rūtą Altman, Eindžel kamavo niūrūs prisi
minimai. Ji veržte veržėsi iš palapinės, bet būgštavo, kad atsikėlusi
pažadins kitus. Spoksodama į brezentines lubas, mėgino galvoti
apie ką nors kita. Vėl prapliupo lietus, o su juo atslinko ir senos
jos šmėklos.
- Negali užmigti? - sušnabždėjo Maiklas. Ji papurtė galvą. -
Apsiversk ant šono.
Eindžel jo paklausė, ir jis prisitraukė ją iš nugaros, užklodamas
savo kūnu. Mergytė sukrutėjo, giliau įsirausė į antklodes ir prisi
spaudė Eindžel prie pilvo.
- įsigijai draugę, - sumurmėjo Maiklas. Eindžel permetė ran
ką per Rūtą ir užsimerkė. Maiklas apkabino jas abi. - Gal kada
nors turėsime panašią į ją, - tarė jai į ausį.
Eindžel, puolusi į neviltį, spoksojo į ugnį.
€ 'V {^YlbCltb^iijCiiS
Mylėk artimą kaip save patį.

Jėz us , M t 19, 19
Maiklas, patogiai įkurdinęs Altmanus trobelėje, ant pečių užsi

metė savo lagaminą. Eindžel užgniaužė norą priešgyniauti ir nu
sekė įkandin jo į daržinę. Matė, kad jis tvirtai apsisprendęs. Ir ko
kia nauda iš to sandėrio? Kodėl jis tai daro visai nepažįstamiems
žmonėms?
Lietus pylė kasdien. Po kelių naktų Eindžel ėmė raminamai
veikti pelėdos ūbavimas ant gegnių ir tylus pelių krebždėjimas šie
ne. Maiklas ją sušildydavo. Kartais tyrinėdavo jos kūną, žadinda
mas svetimus jai pojūčius, kurie ją erzino. Kai jo aistra verždavosi
per kraštus, jis atsitraukdavo ir imdavo pasakoti apie savo praeitį,
ypač apie seną vergą, kurį vis dar mylėjo. Tomis ramiomis, negrės-
mingomis valandėlėmis Eindžel susizgribdavo jam klojanti, ko ją
išmokė Sali.
Ranka pasirėmęs galvą, Maiklas žaisdavo su jos plaukais.
- Kaip manai, ar ji buvo teisi dėl visko, Amanda?
- Pagal tavo taisykles, ne.
- O pagal kokias taisykles norėtum gyventi?
Pagalvojusi Eindžel atsakė:
- Savo.
Vos Eindžel ištrūkdavo iš daržinės ir globėjiškų Maiklo rankų,
prie jos prieraišiai prilipdavo Miriam. Mergina po truputį vertė
niekais Eindžel ryžtą laikytis atokiai. Ji buvo jaunutė, nekalta ir
243
F R A N C I N F. R I V E R S
šelmiška. Eindžel niekaip negalėjo suvokti, kodėl ši mergina nori

būti jos draugė. Žinojo, kad nereikėtų jos skatinti, bet Miriam vi
sai nepaisė griežtų jos atsikalbinėjimų ir toliau iš jos šaipėsi ir ją
džiugino.
Vaikystėje Eindžel labai stigo šeimos gyvenimo, ir dabar ji visai
nenutuokė, ko iš jos tikimasi, kai drauge su Maiklu leisdavo vaka
rus trobelėje su Altmanais. Ji tyliai sėdėdavo ir stebėdavo aplin
ką. Ją sužavėjo pagarbi Džono ir Elizabetos Altmanų ir penkių jų
vaikų draugystė. Džonas buvo griežtas žmogus, retai šypsodavosi,
bet buvo akivaizdu, jog labai myli savo vaikus. Ypač buvo prisirišęs
prie vyriausios dukters, nors juodu be paliovos ginčydavosi.
Ir išvaizda, ir elgesiu panašiausi buvo tamsiaakis Andrius ir jo
tėvas. Jokūbas - draugiškas, linkęs krėsti išdaigas. Lėja rimta ir
drovi. O mažoji Rūta, smagi atlapaširdė, buvo visos šeimos nu
mylėtinė. Mergytė labai pamilo Eindžel, bet ji nežinojo kodėl. Gal
Rūtos meilę pelnė dėl šviesių plaukų? Kad ir kaip ten buvo, kas
kart, juodviem su Maiklu prisidėjus prie jų šeimos, Rūta įsitaisy
davo Eindžel prie kojų.
Tai juokino Miriam.
- Girdėjau sakant, kad šunys ir vaikai visada pasirenka švelnia-
sielį žmogų. Dabar tai jau negali to nuginčyti?
Visą savaitę po atsikraustymo Elizabeta buvo per silpna keltis iš
lovos. Eindžel gamino valgį ir dirbo namų ūkio darbus, o Miriam
prižiūrėjo mamą ir vaikus. Maiklas su Džonu lauke rovė kelmus.
Kai jie grįždavo vakarieniauti, Džonas atsisėsdavo prie žmonos,
paimdavo už rankos ir tyliai šnekindavo. Vaikai žaisdavo su paga
liukais ir virvelėmis.
Žiūrėdama į Džoną, Eindžel prisiminė visas tas Maiklo slaugos
savaites, kai ją buvo sumušęs Magovanas. Prisiminė švelnų jo rū
pestį ir dėmesį. Jis tylomis kantriai kęsdavo bjauriausius jos įžeidi
nėjimus. O nūnai puikiai sutarė ir su šiais žmonėmis. Ji vienintelė
prie jų nepritapo.
Eindžel negalėjo negretinti. Tėvas jos nekentė dar negimusios
ir norėjo atsikratyti kaip kokia atlieka. Jis labai rūpėjo mamai, to
dėl ji buvo beveik pamiršusi, kad turi dukrelę. Gyvendama su kek
244
šėmis, Eindžel priprato prie moterų, kurios vis nerimaudavo dėl

savo kūno formų ir nuolat būgštaudavo, ar tik nepradeda senti.
Tos moterys nervindavosi dėl savo plaukų, drabužių ir apie lyti-
nius santykius kalbėdavo taip pat nesivaržydamos kaip apie orą.
Elizabeta ir Miriam buvo visai kitokios, todėl patrauklios. Jos
labai mylėjo viena kitą. Iš jų lūpų neišsprūsdavo joks šiurkštus
žodis, jos buvo švarios ir tvarkingos, nors tarsi visai nesirūpino
išvaizda ir šnekėdavosi apie viską, išskyrus lytinius santykius. Eli
zabeta buvo per daug išsekusi, todėl negalėjo nieko dirbti, bet ji
gulėdama planuodavo Miriam ir vaikų dienotvarkę ir visiems di
rigavo. Jos paragintas, Andrius padarė varžą žuvims gaudyti upe
lyje. Lėja atnešdavo vandens. Jokūbas ravėdavo daržą. Net mažoji
Rūta padėdavo išdėlioti ant stalo indus, virtuvės reikmenis ir pri-
skindavo lauko gėlių stalui papuošti. Miriam skalbdavo, lyginda
vo, taisydavo drabužius, prižiūrėdavo brolius ir seseris. Eindžel
jautėsi niekam nereikalinga.
Vos pakilusi iš lovos, Elizabeta ėmėsi viskam vadovauti. Išpa
kavo ketaus puodą ir keptuves, pradėjo virti valgį. Altmanai buvo
papildę savo atsargas Sakramente, ir ji ištiekdavo gardžių patie
kalų: keptos sūdytos kiaulienos su padažu, virtų pupų, pasaldin
tų melasa, kukurūzų duonos ir troškinto kiškio su virtiniais. Kai
į varžą įkliūdavo žuvų, kepdavo upėtakį su prieskoniais. Ji meis
triškai darydavo kukurūzinius paplotėlius, tuo pat metu ant ieš
mo pamovusi skrusti dvi antis. Beveik kasdien pusryčiams būdavo
duonos raugo bandelių. O ypatingoms vaišėms išmirkydavo džio
vintų obuolių ir iš jų kepdavo pyragą.
Vieną vakarą, padėjusi valgį ant stalo, Elizabeta atsiduso:
- Kada nors vėl turėsime karvę, tada bus pieno ir sviesto.
- Iš namų iškeliavome su karve, - paaiškino Miriam Eindžel, -
bet prie Laramio forto ją nugvelbė indėnai.
- Už šaukštą slyvų džemo atiduočiau tėčio laikrodį, - pasakė
Jokūbas, mama prajuko ir švelniai sušėrė jam plaštaka.
Po vakarienės Altmanai melsdavosi. Džonas dažnai prašydavo
Maiklo paskaityti Bibliją. Vaikai buvo sumanūs ir daug klausinė
davo. Jei Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, kodėl leido nusidėti? Ar
245
Dievas tikrai norėjo, kad jie vaikščiotų po rojų nuogti Net žiemą?
Jeigu tenai gyveno tik Adomas ir Ieva, su kuo susituokė jų vaikai?
Džonas spindinčiomis akimis patogiai atsisėsdavo parūkyti
pypkės, o Elizabeta mėgindavo atsakyti į birte byrančius nepabai
giamus klausimus. Maiklas atskleidė savo požiūrį ir įsitikinimus.
Jis mieliau pasakodavo istorijas, nei jas skaitydavo.
- Galėtum būti geras pamokslininkas, - tarė Džonas. Eindžel
kone puolė prieštarauti, bet susivokė, jog tai pagyrimas.
Ji niekada neįsiterpdavo į tą šneką. Net kai Miriam pasiteirau
davo, ką ji mananti, Eindžel gūžtelėdavo arba savo ruožtu užduo
davo merginai klausimą. Vieną vakarą Rūta pataikė kaip pirštu į
akį paklausdama:
- Ar tu netiki Dievo?
Nežinodama, ką atsakyti, Eindžel tarė:
- Mano mama buvo katalikė.
Andrius išsižiojo.
- Brolis Bartolomėjus sakė, kad jie garbina stabus.
Elizabeta smarkiai išraudo, o Džonas sukosėjo. Andrius atsi
prašė.
- Nieko baisaus, - nuramino Eindžel. - Kiek prisimenu,
mama negarbino jokių stabų, bet daug melsdavosi. - Deja, tas jai
nepadėjo.
- O ko ji meldė? - neatlyžo Rūta.
- Išgelbėjimo.
Nusprendusi daugiau nesivelti į pokalbį apie religiją, Eindžel
pasiėmė audinius, kuriuos jai nupirko Maiklas naujiems drabu
žiams. Trobelėje buvo taip tylu, kad Eindžel pašiurpo oda.
- Ką reiškia „išgelbėjimas“? - susidomėjo Rūta.
- Apie tai pasišnekėsime vėliau, - nutildė ją Elizabeta. - Da
bar, vaikai, kibkite į mokslus.
Ji atsistojo ir ištraukė mokyklinius vadovėlius. Po valandėlės
Eindžel pakėlė akis ir išvydo švelnų Maiklo žvilgsnį. Jos širdis
keistai suplazdėjo. O, kad ji dabar būtų šaltoje, tylioje daržinės
tamsoje, kur niekas jos nematytų, net šis vyriškis, kuris prisikasė
pernelyg arti esmės.
246
Ji pradėjo įdėmiai apžiūrinėti audinį, gulintį ant kelių. Nuo

ko turėtų pradėti? Niekada nebuvo siuvusi sau drabužių, todėl
neišmanė, ką reikia padaryti pirmiausia. Vis galvojo apie tai, kiek
Maiklas išleido jos labui, ir bijojo kirpti, kad nesugadintų me
džiagos.
- Atrodai nusiminusi, - prabilo Miriam. - Nemėgsti siūti?
Eindžel skruostus užliejo raudonis. Ją žemino jos pačios ne
mokšiškumas ir nepatyrimas. Be abejonės, Elizabeta ir Miriam
tikrai žinotų, ko griebtis. Kiekviena padori mergina mokėtų susi-
kurpti palaidinę ir sijoną.
Staiga Miriam sumišo, lyg supratusi, kad atkreipė dėmesį į tai,
kur jai nederėjo kišti nosies. Ji nedrąsiai nusišypsojo Eindžel.
- Ir man nelabai patinka. Mūsų šeimoje siuvėja yra mama.
- Mielai padėčiau, - pasisiūlė Elizabeta.
- Ir taip turi ką veikti, - šiurkščiai atkirto Eindžel.
Miriam nušvito.
- Ak, leisk mamai padėti, Amanda. Ji labai mėgsta siūti, o pa
skutiniais metais tokio darbo buvo mažai.
Nelaukdama, ką atsakys Eindžel, Miriam paėmė iš jos audinį ir
padavė mamai.
Elizabeta patenkinta nusijuokė.
- Ar neprieštarauji, Amanda?
- Turbūt ne, - atsakė Eindžel.
Kai Rūta užsiropštė ant kelių, ji labai nustebo.
Miriam išsišiepė.
- Ji kandžioja tik savo brolius.
Eindžel pačiupinėjo tamsius, švelnius kaip šilkas mergytės
plaukus ir apsalo. Mažylė Rūta buvo meili, minkštutė, rausvais
skruostukais ir rusvomis akytėmis. Eindžel nuliūdo. Koks būtų
jos pačios vaikelis? Ji stūmė šalin siaubingus prisiminimus apie
Hercogą, daktarą ir mėgavosi Rūtos meilumu. Ši čiauškėjo it maža
šarka, o Eindžel linksėjo ir jos klausėsi. Kai pakėlė akis, susidūrė
su Maiklo žvilgsniu. Jis trokšta vaikų, toptelėjo Eindžel, ir ta min
tis jai smogė į paširdžius. O jeigu jis sužinos, kad ji negali jų turėti?
Ar mylės ją iki gyvenimo pabaigos? Ji neatlaikė jo žvilgsnio.
247
- Tėti, gal pagriežtum mums smuiku? - paklausė Miriam. -

Jau labai seniai negriežei.
- Tėti, prašau, - ėmė maldauti Jokūbas su Lėja.
- Jis lagamine, - tarė Džonas patamsėjusiomis akimis.
Eindžel manė, jog viskas tuo ir baigsis, bet Miriam buvo atkakli.
- Ne. Šįryt jį išėmiau.
Džonas metė į dukterį niūrų žvilgsnį, bet ji tik nusišypsojo, at-
siklaupė šalia ir uždėjo ranką jam ant kelio.
- Prašau, tėti. - Jos balsas buvo labai švelnus. - „Viskam savas
metas, metas kiekvienam dalykui po dangumi.“ Prisimeni? „Metas
verkti ir metas juoktis; metas gedėti ir metas šokti.“
Elizabeta sustingusi stovėjo, padėjusi rankas ant audinio, kuris
buvo iškleistas ant vakarienės stalo. Kai Džonas įją žvilgtelėjo, jo akys
buvo patamsėjusios iš skausmo. Ir jos pačios akys paplūdo ašaromis.
- Tai buvo taip seniai, Džonai. Neabejoju, kad Amanda ir Mai
klas apsidžiaugs išgirdę, kaip grieži.
Miriam linktelėjo Lėjai, ši paėmė instrumentą, stryką ir atkišo
tėčiui. Ilgokai padelsęs, jis paėmė smuiką ir pasidėjo ant kelių.
- Suderinau jį, kai darbavaisi laukuose, - prisipažino Miriam,
kai jis pirštais perbraukė per stygas. Paskui Džonas pakėlė smuiką,
pasikišo po smakru ir ėmė griežti. Pasigirdus pirmoms melodijos
natoms, Miriam akyse sublizgo ašaros, ir ji užgiedojo aukštu, tyru
balsu. Baigęs groti, Džonas vėl pasidėjo smuiką ant kelių.
- Buvo gražu, - aiškiai susijaudinęs tarė jis ir paglostė dukte
riai plaukus. - Dovydui?
- Taip, tėti.
Elizabeta kilstelėjo galvą, jos skruostais riedėjo ašaros.
- Mūsų sūnus, - paaiškino Eindžel ir Maiklui. - Jam buvo tik
keturiolika, kai... - Balsas užlūžo ir ji nusuko žvilgsnį.
- Jis dainuodavo altu, - įsiterpė Miriam. - Turėjo puikų balsą.
Jam kur kas labiau patikdavo linksmos dainos, bet „Nuostabi ma
lonė“ buvo mėgstamiausia jo giesmė. Jis buvo labai gyvas, linkęs į
nuotykius.
- Žuvo netoli Skoto uolos, - tarė Elizabeta. - Jį numetė arklys,
kai vijosi buivolą. Susitrenkė galvą.
248
Visi ilgai tylėjo.

- Senelė mirė prie Humbolto lomos, - galų gale tylą nutraukė
Jokūbas.
Elizabeta iš lėto atsisėdo.
- Jai buvo likusi tik mūsų šeima, tad, kai nusprendėme traukti
į Vakarus, ji iškeliavo kartu. Nuolat prastai jautėsi.
- Bet nesigailėjo, kad iškeliavo su mumis, Liza, - tarė Džonas.
- Žinau, Džonai.
Eindžel pasvarstė, ar to gailėjosi Elizabeta. Gal ji niekada ne
norėjo palikti namų? Gal tai buvo Džono mintis? Eindžel sužiuro į
juodu, jai buvo įdomu, ar Džonas galvoja tą patį, bet kai Elizabeta
nusiramino ir skersai trobelės dirstelėjo į savo vyrą, jos veide ne
buvo jokio apmaudo. Džonas vėl paėmė smuiką ir pagriežė kitą
giesmę. Šįsyk užgiedojo Maiklas. Sodrus, žemas jo balsas pasklido
trobelėje, ir vaikai sužiuro į jį su pagarbia baime.
- Ką gi! - šūktelėjo Elizabeta, šypsodama iš pasitenkinimo. -
Dievas tave tikrai apdovanojo, pone Ozėjau.
Berniukai įsigeidė dainuoti kelionės dainas ir tėvas jiems paklu
so. Kai jų repertuaras išseko, Maiklas jiems papasakojo apie Ezrą
ir vergus, kurie dainuodavo medvilnės laukuose. Prisiminęs vieną
dainą, užtraukė. Daina buvo labai liūdna ir graudi. „Linguok švel
niai, brangus kovos vežime, atvažiavęs pargabenti manęs namo...°
Maiklo balsas pervėrė Eindžel širdį.
Kai su Maiklu galų gale parėjo į daržinę, Eindžel buvo įsitem
pusi. Galvoje vis sukosi klausimai „kas būtų buvę, jeigu?“ Kas būtų
buvę, jeigu mama būtų ištekėjusi už tokio vyro kaip Džonas Al-
tmanas? Kas būtų buvę, jeigu ji būtų užaugusi panašioje šeimoje?
Kas būtų buvę, jei pas Maiklą būtų atėjusi neliesta ir tyra?
Deja, taip nebuvo, o iš norų jokios naudos.
- „Sidabrinio dolerio“ smuklėje būtum turėjęs pasisekimą, -
tarė ji, stengdamasi kalbėti nerūpestingai. - Palyginti su tavimi,
jų dainininkas visai prastas. Jis dainuodavo ir kelias tavo dainas, -
ironiškai pridūrė, - bet žodžiai būdavo kiti.
- Kaip manai, iš kur bažnyčia pirmiausia ir skolinasi muziką? -
sukikeno Maiklas. - Pamokslininkams reikia pažįstamų melodijų,
249
kad tikintieji mokėtų giedoti. - Jis sunėrė rankas ant pakaušio. -

Gal man pasisektų laimėti kelis atsivertėlius?
Jis erzino Eindžel, o ji nenorėjo atlyžti. Jis gildė jai širdį. Pažvel
gusi į Maiklą, susinervino.
- Mano dainos žodžiai tau būtų užgaulūs. - Jis mąsliai tylėjo,
kai ji nusirengė ir šmurkštelėjo po antklodėmis. Jai taip daužėsi šir
dis, kad net pagalvojo, ar jis to negirdi. - Ir nemėgink manęs moky
ti savo žodžių, - tarė Eindžel. - Aš negiedu jokių liaupsių Dievui.
Jis nenusisuko nuo jos, kaip ji tikėjosi. Apglėbė ją stipriomis
rankomis ir tol bučiavo, kol jai užėmė kvapą.
- Dar ne, - tarė jis.
Jo rankos įpūtė joje kibirkštį ir iš jos plykstelėjo liepsna, bet jis
neužgesino jos. Davė jai erdvės ir laisvę, o to, regis, ji norėjo, ir
leido tai liepsnai degti.
Po kelių dienų Elizabeta jau buvo pasiruošusi pamatuoti Eindžel

geltoną languotą palaidinę ir rūdžių spalvos sijoną. Eindžel neryž
tingai nusirengė, mat drovėjosi nuspurusių Tesės apatinių.
- Čia reikia dar vienos klostės, mama, - tarė Miriam, per colį
suimdama palaidinę.
- Taip, ir daugiau laisvumo iš nugaros, - pasakė Elizabeta, pa
purendama sijoną.
Eindžel sunerimo, kad Elizabeta su Miriam turės tiek dėl jos
triūsti. Kuo mažiau darbo jos įdės, tuo mažiau ji bus joms skolinga.
- Su šiais drabužiais kapstysiuos darže.
- Bet daržininkaudama juk neturi atrodyti lyg kokia nuskurė-
lė, - patikino ją Miriam.
- Nenoriu tavęs gaišinti. - Drabužiai ir taip gražūs. Visai nebū
tina, kad jie tobulai tiktų.
- Gaišinti? - nustebo Elizabeta. - Nesąmonė. Jau daugybę mė
nesių nepatyriau tokio malonumo! Dabar gali nusivilkti. Saugokis
smeigtukų.
Kai Eindžel išsinėrė iš palaidinės su sijonu ir skubiai stvėrė nu
dėvėtus Tesės drabužius, pamatė gailesčio kupiną žvilgsnį, kurį
250
Elizabeta metė į nuplyšusią apatinę liemenę ir apspurusias il

gas moteriškas kelnaites. Jeigu ji būtų vilkėjusi Rūmų grožybes,
šioms ponioms jos būtų padariusios įspūdį. Jos tikriausiai nėra
regėjusios šilkinių ir nėriniuotų apatinių iš Prancūzijos arba šil
kinių chalatėlių iš Kinijos. Hercogas ją aprūpindavo tik geriau
siais drabužiais. Net ir šykštuolei Hercogienei nebūtų šovę į galvą
rengti merginas kukliai. Deja, jos išvydo apatinius, sukurptus iš
panaudotų miltų maišų.
Eindžel knietėjo paaiškinti, kad šie drabužiai ne jos, o Maiklo
sesers, tačiau tada būtų kilę klausimų, į kuriuos ji nemėgo atsa
kinėti. Ir dar blogiau, jeigu tai galėtų padaryti negarbę Maiklui. Ji
nenorėjo, kad jos nekaip manytų apie jį. Pati nežinojo, kodėl jai
tai taip svarbu. Greitosiomis apsirengė, išstenėjo padėką ir movė
į daržą.
Kur Maiklas? Ak, kad būtų netoliese. Kai jis sukiodavosi čia pat,
ji jausdavosi saugiau, jaukiau ir ne tokia vieniša. Šį rytą Maiklas su
Džonu rovė kelmus laukuose, bet dabar jų niekur nesimatė. Ap
tvare nebuvo ir arklių. Turbūt Maiklas išragino Džoną medžioti.
Lėja rinko prie ąžuolų permautalapes kleitonijas, o Andrius su
Jokūbu žvejojo. Eindžel ėmė ravėti daržą ir stengėsi apie nieką ne
galvoti.
- Ar galiu čia pažaisti? - paklausė mažoji Rūta, atsistojusi prie
vartelių. - Mama skalbia ir mane bara, kad esu įkyruolė.
Eindžel nusijuokė.
- Eikš, mieloji.
Rūta atsisėdo ant takelio, kur ji darbavosi, ir be paliovos čiauš
kėjo, pešdama piktžoles, kurias jai rodė Eindžel.
- Nemėgstu morkų. Man patinka žalios pupos.
- Štai kur tu, - tarė Miriam, atverdama vartelius. - Sakiau ma
mai, kad žinau, kur tave rasti. - Ji pagrūmojo sesutei pirštu ir pa
silenkusi paglostė jai pasmakrę. - Prieš sprukdama nuo mamos,
geriau būtum pasakiusi, kur trauki.
- Aš su Mende.
- Mende? - sukluso ji atsitiesdama ir dirstelėjo į Eindžel. - Na,
Mendė dirba.
251
Eindžel kilstelėjo iš krepšio mažą morkytę.

- Ji man padeda.
Miriam nusiuntė Rūtą pas mamą ir atsiklaupė, ketindama pa-
ravėti su Eindžel.
- Jis tau labiau tinka, - tarė Miriam, retindama pupų daigus.
- Kas? - nedrąsiai paklausė Eindžel.
- Mendė, - atsakė Miriam. - Amanda lyg ir nėra tinkamiau
sias vardas.
- Aš Eindžel.
- Šit kaip? - nustebo Miriam, smarkiai kilstelėdama antakius.
Tada papurtė galvą ir sumirksėjo. - Bet ir Eindžel nelabai.
- O gal tiktų „ei tu“?
Miriam sviedė į ją žemės grumstą.
- Manau, vadinsiu tave ponia Pamaiva, - nusprendė ji. -
Beje, - pridūrė, mėtydama piktžoles į kibirą: - Nėra ko drovėtis
savo apatinių. - Eindžel išsigando, ir ji nusijuokė. - Tau reikėtų
pamatyti manuosius!
Po kelių dienų Elizabeta įspraudė Eindžel ryšulėlį iš pagalvės už

valkalo ir paprašė, kad pasižiūrėtų, kai niekas nematys. Išvydusi
smalsų Eindžel žvilgsnį, paraudo ir nuskubėjo į trobelę. Pagauta
smalsumo, Eindžel nudrožė į daržinę ir išvyniojo užvalkalą. Rado
gražią apatinę liemenę ir kelnaites. Kirpimas ir siuvinėjimas buvo
nepaprastai dailūs.
Eindžel sugniaužė grožybes skraite, jai užkaito skruostai. Kodėl
Elizabeta taip pasielgė? Iš gailesčio? Niekas jai nėra nieko davęs,
nesitikėdamas ko nors gauti mainais. Ko norėjo Elizabeta? Visa,
ką ji turėjo, buvo Maiklo. Ji net nebepriklausė sau. Sukišusi apati
nius atgal į užvalktį, išėjo laukan. Miriam tempė vandenį iš upelio
ir Eindžel užstojo jai kelią.
- Atiduok šiuos daiktus mamai ir pasakyk, kad man jų nereikia.
Miriam pastatė kibirus.
- Mama būgštavo, kad įsižeisi.
- Aš neįsižeidžiau. Tik man jų nereikia.
252
A T P E R K A N T I M E I I. P
- Tu supykai.
- Tiesiog atiduok juos mamai, Miriam. Nenoriu jų. - Eindžel
vėl ėmė brukti apatinius Miriam.
- Mama tau juos pasiuvo.
- Turbūt iš gailesčio? Gerai, labai jai padėkok, tegu pati nešioja.
Miriam buvo įskaudinta.
- Kodėl tu apie mus galvoji tik blogiausiai? Mama juk norėjo
tave pradžiuginti, ir tiek. Ji stengiasi tau atsidėkoti už stogą virš
galvos, daugybę mėnesių kračiusis tame varganame vežime!
- Ji neprivalo dėkoti. Pasakyk, kad jeigu nori kam nors padėko
ti, tos padėkos nusipelnė Maiklas. Tai jam šovė ta mintis.
Kai merginos akys priplūdo ašarų, Eindžel tučtuojau pasigailė
jo atžarių savo žodžių.
- Na, tada jis galės nešioti liemenę ir kelnaites, ar ne? - Mi
riam stvėrė kibirus, o išblyškusiais jos skruostais pabiro ašaros. -
Nenori mūsų mylėti? Esi mums priešiška!
Išvydus Miriam veide nuoskaudą, Eindžel sugildė širdį.
- Tai gal tu juos pasiimtum? - kiek švelniau paklausė ji.
Miriam tas nenuramino.
- Jeigu tau knieti įžeisti mano mamą, taip ir padaryk, Amanda
Ozėja. Tavo įrankiu nebūsiu. Eik ir pasakyk jai, kad nenori dova
nos, kurią ji tau pasiuvo, nes myli tave kaip vieną savo vaikų. O tu
juk jai esi kaip duktė, tiesa? Kvailas užsispyręs vaikas, nematantis
kai ko brangaus, kas jam yra tiesiai prieš akis! - Jos balsas nutrūko
ir ji nuskubėjo šalin.
Eindžel parspūdino į daržinę.
Gniauždama liemenę ir kelnaites, atsisėdo ir atsirėmė į sieną.
Ne nemanė, kad kelios kandžios pastabos, pasakytos naivios mer
gaitės, taip ją įskaudins. Nusviedusi apatinius, prispaudė prie akių
kumščius.
Tyliai įslinko Miriam ir pakėlė apatinius. Eindžel laukė, kol ji,
pasiėmusi drabužėlius, išeis, bet mergina prisėdo šalia.
- Atsiprašau, kad piktai kalbėjau su tavimi, - droviai tarė ji. -
Aš labai tiesmuka.
- Sakai, ką galvoji.
253
- Taip. Priimk mamos dovaną, Amanda. Jeigu jos atsisakysi,

mamai bus labai skaudu. Ji siuvo šiuos daiktelius kelias dienas, o
prieš įteikdama tau visą rytą drąsinosi. Pasak mamos, kiekviena
jaunamartė turi turėti ką nors ypatinga. Jei grąžinsi apatinius ma
mai, ji supras, kad įžeidė tave.
Eindžel prisitraukė kelius prie krūtinės. Miriam maldaudama
tarsi įviliojo ją į spąstus.
- Tądien ant kelio būčiau tiesiog pravažiavusi pro jus. - Širdyje
raukydamasi, ji atlaikė Miriam žvilgsnį. - Jūs tai žinojote, ar ne?
Mergina šyptelėjo.
- Bet juk neprieštarauji, kad mes čia gyvename? Man regis, iš
pradžių nežinojai, kaip su mumis elgtis. Bet juk viskas pasikeitė?
Rūta tučtuojau tave perprato. Gal manai kitaip, bet ji prisiriša ne
prie visų, su kuriais susipažįsta. Bent ne taip, kaip prisisiuvo prie
tavęs. Ir aš tave myliu, patinka tau ar ne.
Eindžel tylėjo suspaudusi lūpas.
Miriam paėmė liemenę, kelnaites ir sulankstė sau ant kelių.
- Tai ką pasakysi?
- Labai gražūs apatiniai. Pasiimk juos sau.
- Tokius jau turiu, paslėptus vilčių lagamine. Kol nesu jauna
martė, man tiks ir miltų maišai.
Eindžel suprato šios merginos neperkalbėsianti.
- Turbūt nežinai, kaip su mumis elgtis? - paklausė Miriam. -
Kartais labai keistai į mane žvelgi. Ar tavo gyvenimas labai skyrėsi
nuo manojo?
- Labiau, nei galėtum įsivaizduoti, - niūriai tarė Eindžel.
- Mama sako, kad gerai išsikalbėti.
Eindžel pakėlė antakį.
- Neketinu aptarinėti savo gyvenimo su vaiku.
- Man šešiolika. Aš vos jaunesnė už tave.
- Mano buvusiam amatui metai nesvarbu.
- Bet juk to daugiau nebedarai? Esi ištekėjusi už Maiklo. Ta
gyvenimo dalis baigta.
Eindžel nusuko akis.
- Tai niekada nesibaigs, Miriam.
254
- Nesibaigs, jeigu tai tampysi kaip kokį didžiulį nešulį.

Eindžel metė į ją išgąstingą žvilgsnį ir nelinksmai nusijuokė.
- Judu su Maiklu turite daug ką bendra. - Sykį ir jis tą patį jai
sakė. Bet nė vienas neįstengia to suprasti. Negali išeiti ir pasakyti,
kad to niekada nebuvo. Buvo, ir paliko gilias, jautrias, atviras žaiz
das. Net kai jos užgis, liks randai. - Tiesiog išeik ir užmiršk, - pa
sišaipė Eindžel. - Bet tai padaryti niekada nebus paprasta.
Miriam, žaisdama su sausu stiebeliu, nukreipė šneką:
- Numanau, jog tam reikės didžiulių pastangų, bet argi never
ta pamėginti?
- Tai mane visada persekios.
- Gal tu ne visai pasikliauji Maiklu?
Eindžel nenorėjo kalbėti apie Maiklą, ypač su tokia prisirpusią
mergina, kuri jam tinka kur kas labiau nei ji.
- Vieną rytą vaikštinėjau ir pamačiau trobelę, - tarė Miriam. -
Ar žinai, kas joje gyvena?
- Maiklo svainis Polas. Jo žmona mirė pakeliui į Vakarus.
Miriam akys sužibo iš smalsumo.
- Kodėl jis niekada neužsuka pas Maiklą? Jie susipykę?
- Ne. Tik jis nėra labai draugiškas.
- Jis jaunesnis ar vyresnis už Maiklą?
- Jaunesnis.
Miriam žaismingai nusišypsojo.
- Kiek jaunesnis?
Eindžel gūžtelėjo pečiais.
- Spėju, jam truputį per dvidešimt.
Ji suprato, kur viskas krypsta, ir jai tas nepatiko. Eindžel prisi
minė Rebeką, prostitutę, kuri buvo labai susidomėjusi Maiklu.
- Ar jis gražus? - neatstojo Miriam.
- Man regis, nekaltai jaunai merginai kiekvienas, kuris neturi
karpų ir kurio priekiniai dantys neatsikišę, atrodys gražus.
Miriam nusikvatojo.
- Na, man šešiolika. Daugelis tokio amžiaus merginų jau ište
kėjusios, o mano padangėje nematyti jokio garbintojo. Žinoma,
mane domina nevedę vyriškiai. Turiu susirasti jaunikį, kad galė
255
čiau dėvėti tas grožybes, kurias pasiuvo mama ir padėjo į mano

lagaminą.
Pagalvojusi, kad ši miela mergina galėtų būti pora Polui, Ein-
džel labai sunerimo.
- Gražūs daiktai nėra labai svarbu, Miriam. Tikrai. Palauk to
kio kaip Maiklas. - Ji vos galėjo patikėti, jog tai pasakė.
- Yra tik vienas Maiklas, Amanda, bet jis tavo. O koks tas Polas?
- Visai nepanašus į Maiklą.
- Tada tai reikštų... negražus, silpnas, paniuręs ir nepagarbus?
- Visai nejuokinga, Miriam.
- Tu blogesnė už mamą. Apie vyrus ji apskritai man nieko ne
pasakoja.
- Kad apie juos ir nereikia daug žinoti. Visi jie valgo, tuštinasi,
dulkinasi ir miršta, - išsprūdo Eindžel.
- O tu iš tikrųjų kandi.
Eindžel sieloje susigūžė. Ši mergina tikriausiai neįstengs su
prasti. Nes nežino, kas yra Hercogas. Verčiau ji pasilaikys mintis
sau, nei išplepės iš anksto neapmąsčiusi. O ką ji galėtų pasakyti?
Mane aštuonerių išprievartavo suaugęs vyras? Kai jam nusibo
dau,jis perdavė mane Sali ir ta išmokė mane daryti dalykus, kurių,
dora mergina negalėtų nė įsivaizduoti?
Mergina turi išsaugoti nekaltybę, susirasti jaunuolį, ištekėti už
jo, pagimdyti jam vaikų ir turėti tokią šeimą, iš kokios ir yra kilusi.
Nereikia jos teršti tokiomis šlykštynėmis.
- Nieko neklausinėk manęs apie vyrus, Miriam. Tau nepatiktų
tai, ką papasakočiau.
- Viliuosi, kad kada nors vyriškis žiūrės į mane taip, kaip Mai
klas žiūri į tave.
Eindžel nutylėjo, kad ji, nors ir nenoromis, dai prisimena, kaip
į ją žiūrėdavo vyriškiai. Tai visiškai nieko nereiškia.
- Tėtis sako, kad man reikėtų stipraus vyro, kuris mane valdy
tų tvirta ranka, - tarė Miriam. - Bet aš svajoju apie tokį, kuriam
būčiau reikalinga. Kuris būtų ir švelnus, ir stiprus.
Eindžel įdėmiai žiūrėjo į Miriam, sėdinčią daržinėje ir svajojan
čią apie žavųjį princą. Gal viskas būtų susiklostę kitaip, jei Maik-
256
las pirma būtų sutikęs Miriam. Juk jis tikrai būtų ją įsimylėjęs? Ji
linksma, tyra ir dievobaiminga. Miriam nepersekioja šmėklos. Ir
jai ant nugaros nesėdi nelabasis.
Miriam atsistojo ir nusibraukė nuo sijono šiaudus.
- Verčiau bausiuos svajojusi ir eisiu padėti mamai skalbti. - Ji
pasilenkė ir padėjo Eindžel ant kelių apatinius. - Gal prieš nu
spręsdama juos pasimatuok?
- Aš dėl nieko neskaudinsiu tavo motinos, Miriam.
Merginos akys paplūdo ašaromis.
- Ir nemaniau, kad galėtum skaudinti.
Ir Miriam išdrožė.
Eindžel atlošė galvą. Hercogas tuojau pripirko jai pilną spintą
puošnių suknelių, prijuostėlių su baltais nėriniais, o į komodą pri
kimšo atlasinių kaspinų ir juostų. Daugelis jos drabužių buvo siūti
Paryžiuje.
- Būk dėkinga, - patarė jai Sali, kruopščiai ją maudydama ir
rengdama artėjančiam Hercogo vizitui. - Stenkis neužmiršti, kad
jeigu ne Hercogas, badautum dokuose. Nuoširdžiai jam padėkok.
Būk su juo linksma. Jei tapsi sunkiai sukalbama, Hercogas susiras
kitą mažą mergaitę, kuri bus jam paklusni, ir kas, tavo manymu,
tada bus?
Tas įspėjimas vis dar keldavo jai šiurpulį. Aštuonmetė Eindžel
manydavo, jog tada Hercogas lieps Fergiusui pasmaugti ją plona
juoda virvele ir išmesti į skersgatvį, o ten ją suės žiurkės. Todėl ji
stengėsi rodyti dėkingumą, tačiau tai nepadėdavo. Eindžel bijojo
ir neapkentė Hercogo. Tik vėliau, būdama visiškai nuo jo priklau
soma, manė, kad myli Hercogą. Netrukus ji sužinojo tiesą.
Hercogas nesiliovė jos persekiojęs. Vis dar nepaleido jos sielos.
Ne, jis jos neturi. Aš esu Kalifornijoje. Jis už keturių tūkstančių
mylių, todėl negali manęs rasti. Ji gyvena su Maiklu ir Altmanais,
galėtų pakeisti savo gyvenimą. Ar įstengtų?
Ji pažvelgė į naujus apatinius, gulinčius skraite. Elizabeta nieko
iš jos nenori. Priešingai nei Hercogas, ji įteikė dovaną, nesitikėda
ma nieko mainais.
257
Joje iš gilumos suskambo pašaipūs Hercogo žodžiai: Visi ko

nors norif Eindžel Niekas nieko neduoda tau veltui, nesitikėda
mas už tai ko nors gauti.
Užsimerkusi ji išvydo mielą, liūdnai susimąsčiusį Elizabetos
veidą. „Nebetikiu tavimi, Hercogai.“
Nejaugi?
Priešindamasi jo balso aidui, Eindžel atsistojo ir nusimetė dra
bužius. Tada apsivilko apatinius. Jie nuostabiai tiko. Eindžel ap
kabino save. Ji apsirengs, susiras Elizabetą ir deramai jai padėkos.
Apsimes esanti nesutepta, tyra ir neleis to sugadinti košmarams,
kamuojantiems ją paskutinius dešimt metų.
Ne šįkart. Ne, jeigu tik galės su tuo susidoroti.
Q)vultdmt(U
Iš visų svarbiausių aistrų

Baimė yra neapkenčiamiausia.
Šekspyras
Maiklui kėlė nerimą tai, kad Amanda vis labiau prisiriša prie Al-
tmanų šeimos. Džonas nuolat kalbėjo apie Oregoną, tarsi ten būtų
rojus, be to, sparčiai artinosi pavasaris. Kai tik oras pragiedrės,
Džonas sukrus išvykti. Maiklas žinojo negalįs puoselėti vilčių, kad
Altmanų moterys jį sulaikys. Džono nuomonę galėtų pakeisti tik
derlinga žemė.
Buvo akivaizdu, kad jaunoji Miriam myli Amandą kaip seserį,
o Rūta visą laiką sekiojo jai iš paskos it koks šešėlis. Elizabetai at
rodė, jog toks jaunylės prieraišumas mielas, bet Maiklas įžvelgė
pavojų. Amandos širdis kasdien atsiverdavo vis labiau. Kaip ji jau
sis, kai Altmanai susikraus daiktus ir išvažiuos?
Liovęsis kasti kelmą, jis atsitiesė ir pažiūrėjo į trobelę. Amanda
tempė du kibirus vandens iš upelio. Elizabeta buvo įkūrusi ugnį
ir kaitino didžiulį katilą skalbimui, o Miriam rūšiavo skalbinius,
imdama juos iš pintinės. Mažoji Rūta, džiugiai čiauškėdama, stra-
kaliojo šalia Amandos.
Jai reikia savo vaiko, Viešpatie.
- Ji iš tikrųjų prie jos prisisiuvo, ar ne, - tarė Džonas, ilsėda
masis ant kirtiklio rankenos ir žvelgdamas į Rūtą su Amanda.
- Tai jau taip.
- Ar tave graužia koks rūpestis, Maiklai?
Maiklas padaužė batą į kastuvą ir nusviedė šalin purvą.
259
- Tu su šeima trauksi šiaurėn, bet sudaužysi mano žmonai širdį.

- Lizai taip pat. Jei dar nepastebėjai, ji įsidukrino tavo žmoną.
- Čia gera žemė.
- Ne tokia puiki kaip Oregone.
- Nei Oregone, nei kur nors kitur nerasi to, ko ieškai.
Tą vakarą Maiklas pasišnekėjo su Amanda dėl žemės sklypo,
kurį galėtų parduoti Altmanams.
- Norėjau tai aptarti su tavimi, o tik paskui pasiūlyti jam.
- Argi kas nors pasikeis? Jis visą vakarą šnekėjo apie Oregoną.
Nekantrauja, kada galės išvykti.
- Jis dar nematė vakarinio slėnio galo. Gal apžiūrėjęs apsi
galvos?
Eindžel atsisėdo, o pagalvojus, kad Miriam ir Rūta iškeliaus į
Oregoną, jai suspaudė širdį.
- Kas iš to? Jeigu jau vyras ką nors nusprendė, to niekas nebe
gali pakeisti.
- Džonas ieško geros dirbamos žemės.
- Džonas vaikosi neįgyvendinamos svajonės!
- Tad mes ją ir įgyvendinsime. - Maiklas atsisėdo Eindžel už
nugaros ir ją prisitraukė. - Jis trokšta savo šeimai geriausio. O va
karinis mūsų valdų galas ir yra geriausia, ką turime.
- Jis nesiliauja šnekėjęs apie Oregoną. Elizabeta nenori tenai
važiuoti. Miriam taip pat.
- Jam atrodo, kad Vilamito slėnis - rojus.
Eindžel išsisuko iš jo glėbio ir atsistojo.
- Tada jam ir reikėjo tenai keliauti, nesustojant čia.
Ji stipriai save apkabino ir atsišliejo į sieną, žiūrėdama į trobelę.
Joje buvo tamsu, žiburys nebedegė. Visi Altmanai miegojo.
- Geriau jie čia niekada nebūtų atvažiavę. Geriau būčiau jų ne
pažinusi.
- Jie dar neiškeliavo.
Ji pažvelgė į Maiklą, jo veidas mėnesienoje buvo blyškus.
- Ar Oregonas tikrai toks nuostabus? Ar ten rojus, kaip mano
Džonas?
- Nežinau, Tirza. Nesu ten buvęs.
260
Tirza. Šiame varde slypėjo jo geismas. Maiklui ištarus tą vardą,

jos vidurius užliejo dilgčiojanti šiluma. Tirza. Ji stengėsi negalvo
ti, ką tas vardas reiškia, bet kai jis atsistojo ir tyliai sušiugždėjo
šienas, jai suplazdėjo širdis. Maiklas priėjo, ji pakėlė akis, vos ga
lėdama kvėpuoti. Kai jis ją palietė, nutvilkė šiluma, ir ji išsigando.
Kokios galios jis jai turi?
- Neprarask vilties, - tarė jis ir, priglaudęs ją, pajuto, kaip ji
įsitempė. Norėjo jai pasakyti, kad juodu galėtų susilaukti vaikelio,
bet tam dar bus laiko, be to, šis metas netinkamas. Dar ne. - Kai
Džonas pamatys, ką siūlau, gal nuspręs čia likti.
Eindžel manė, kad Džonas net nesutiks apžiūrėti tos žemės,
bet jis neatsisakė. Abu vyrai išjojo kitą rytą išaušus. Eindžel pama
tė Miriam, bėgančią per kiemą su skara, nerūpestingai užmesta
ant pečių. Miriam atvėrė daržinės duris, užlipo iki pusės kopėčių
ir pašaukė Eindžel.
- Mende. Ir aš noriu pamatyti vakarinį slėnio galą. Maiklas
sakė, kad jis vos už kelių mylių.
Eindžel nulipo kopėčiomis.
- Tai nieko nepakeis.
- Tu tokia pat bloga kaip ir mama. Mes dar nesusidėjome man
tos ir niekur nesikraustome.
Beveik visą kelią Miriam kalbėjo, kurdama keistus planus, kaip
sukliudyti didžiajai tėvo kelionei. Jie jau buvo pažįstami visą mė
nesį, taigi Eindžel suprato, kad jeigu Džonas Altmanas pasakys
„važiuojam“, Elizabeta su Miriam jam paklus.
- Ten tėtis ir Maiklas, - pratarė Miriam, - o kas tas vyras
su jais?
- Polas,—atsakė Eindžel, kaupdama ryžtą. Nematė Polo nuo
tos nemalonios kelionės į Per e Daisą ir visai nenorėjo su juo susi
durti. Tačiau kokia dingstimi galėtų grįžti namo?
Miriam net nepastebėjo jos nerimo, mat ją skatino smalsumas.
Vyrų trijulė jas pamatė ir Maiklas pamojo. Eindžel sugriežė danti
mis. Neturėjo kur trauktis ir ėmė svarstyti, kaip šįsyk Polas ją puls.
Jos pasitikti atėjo Maiklas. Ji išspaudė šypseną, jos smakras
buvo aukštai iškeltas.
261
- Miriam norėjo čia atkakti.
Jis pabučiavo jai į skruostą.
- Džiaugiuosi, kad ištempė ir tave.
Vyrai kasė. Miriam pasisėmė žiupsnį žemės. Patrupino rankoje
ir pauostė. Kai pažvelgė į tėvą, jos akys žibėjo.
- Ji tokia sodri, kad galima valgyti.
- Geresnės ir negali būti.
- Net Oregone, tėti?
- Net Oregone.
Miriam suklikusi metėsi jam į glėbį, juokdamasi ir verkdama.
- Luktelėk, kol tą išgirs mama!
- Tavo mama turi nieko apie tai nežinoti. Kol pastatysime jai
trobelę. Pažadi?
Miriam nusišluostė ašaras.
- Vos užsiminsi apie Oregoną, tučtuojau viską išplepėsiu.
Eindžel dirstelėjo į Polą. Jų akys trumpai susitiko. Jo žvilgsnis
buvo kupinas tylios, kunkuliuojančios neapykantos. Ji stipriau su
sisupo į skarą. Tądien kelyje ji pagadino jam daug kraujo. Įsmeigė
peilį taip giliai, kaip galėjo. Jis vėl pažvelgė į ją, šįsyk žiūrėjo ilgiau.
Sužeistas gyvulys, įsiutęs ir pavojingas.
- Polas išvaizdus, - tarė Miriam, joms žingsniuojant atgal. - Jo
tokios tamsios, gąsdinančios akys.
Eindžel tylėjo. Prieš nujodamas, Polas atsisveikindamas palietė
skrybėlės kraštą. Tai pastebėjo tik ji, tik ji matė jo žvilgsnį - žvilgs
nį, kuris siuntė ją į pragarą.
Kitą rytą vyrai kibo į darbą. Polas atjojo pas juos, pasiėmęs kirvį ir
skliutą. Maiklas pamatui padėjo keturis didžiulius akmenis. Tada
jie ėmė kirsti medžius.
Trečią dieną Jokūbas sužinojo paslaptį, nes pasekė Miriam,
kuri nešė vyrams pietus. Jis buvo prisaikdintas tylėti ir pristatytas
prie darbo. Kai Maiklas ir Džonas grįžo su berniuku namo, vaikas
buvo taip pavargęs, kad negalėjo kalbėti.
262
- Ką jam padarėt? - sukluso Elizabeta. - Jis vos nulaiko galvą

virš lėkštės.
- Valyti žemę - sunkus darbas.
Eindžel triūsdavo su Elizabeta. Ji norėjo išvengti susidūrimo
su Polu, bet dar labiau norėjo daugiau laiko praleisti su Elizabeta
ir Rūta. Elizabeta tai suprato ir pavesdavo jai prižiūrėti vaikus, kol
pati kepdavo. Eindžel išmoko žaisti liestynių, slėpynių, gužynių ir
šokančią varlę. Stovėdavo ant upelio kranto ir mėtydavo akme
nukus su Rūta ir Andriumi. Daugiausia galvodavo apie tai, kad jai
liko taip mažai brangaus laiko būti su jais.
- Vaikai sekioja ją kaip kokie viščiukai, - tarė Elizabeta Džo
nui. - Ji - lyg vyresnioji jų sesuo.
Miriam dažnai pasivesdavo Eindžel į šalį ir sakydavo: „Sienos
jau stovi“, paskui: „Uždėtas stogas.“ Eindžel sugrudusia širdimi
klausydavosi kiekvieno pranešimo. „Polas pridrožė ganėtinai skie
drų stogui uždengti.“ Vėliau: „Maiklas su Polu stato židinį.“ Po ke
lių dienų trobelė bus baigta, ir Altmanai išsikraustys. Dvi mylios
ėmė atrodyti kaip du tūkstančiai mylių.
Polas bus artimiausias jų kaimynas. Neilgai truks, ir jis užnuo
dys jų tarpusavio prisirišimą.
Oras buvo giedras, darėsi vis šilčiau.
- Nebėra ko naudotis Ozėjų svetingumu, - pasakė Džonas. -
Atėjo metas patienls susirasti gyvenamąją vietą.
Jis liepė Elizabetai krautis daiktus.
Išblyškusi ir kietai sučiaupusi lūpas, Elizabeta ėmėsi darbo.
- Tokios piktos jos nesu mačiusi, - stebėjosi Miriam. - Nuo
tada, kai tėtis pasakė, kad išvažiuojam, ji neištarė jam nė žodžio.
Dabar jis nieko jai nesako tik todėl, kad yra bjauriai užsispyręs.
Eindžel padėjo Miriam sunešti daiktus į vežimą. Andrius pri
pylė vandens į statinaitę, kuri kabojo prie vežimo iš šono, o Jo
kūbas puolė į pagalbą Džonui, kinkančiam arklius. Kai Elizabeta
priėjo ir ją apkabino, Eindžel neišspaudė nė žodelio.
- Labai tavęs pasiilgsiu, Amanda, - trūkčiojančiu balsu su
šnabždėjo Elizabeta ir paplekšnojo jai per skruostą kaip savo vai
kui. - Rūpinkis savo vyru. Tokių kaip jis nedaug.
26 3
- Taip, ponia, - pasakė Eindžel

Miriam suspaudė jai ranką ir šnipštelėjo:
- Tu - puiki aktorė. Tikrai pamanytum, kad atsisveikini su
mumis visam laikui.
Mažylės Rūtos buvo neįmanoma paguosti, ji taip prisiplojo
prie Eindžel, kad šiai, rodės, tuojau plyš širdis. Tegu jie tučtuo
jau išvažiuoja, ir viskas bus baigta. Miriam pastvėrė Rūtą ir kažką
sušnabždėjusi nutildė, tada įkėlė ją į vežimo galą, kur jau sėdėjo
Lėja. Rūta pažvelgė švytinčiu veideliu į Eindžel. Paslaptį dabar jau
žinojo visi vaikai.
- Aš padėsiu tau įlipti, Liza, - tarė Džonas.
Ji nė nedirstelėjo į jį.
- Ačiū, bet aš truputį pasivaikščiosiu.
Vos jie leidosi į kelią, Maiklas nuėjo balnoti arklio. Eindžel sto
vėjo kieme, žiūrėdama, kaip vežimas darda tolyn. Ji jau buvo jų
pasiilgusi ir juto, kaip prasiveria plyšys it kokia bedugnė, kurios ji
neperžengs. Prisiminė mamą, išsiunčiančią ją su Kleo prie jūros.
Paskui ji nupėdino į namelį ir pridėjo į pintinę saldžių bandelių ir
žieminių obuolių. Viskas pasikeis.
Kai juodu pasirodė, prie trobelės sukiojosi Polas. Jis kepė ant
iešmo elnienos šoninę. Kol vyrai šnekėjosi, Eindžel pakabino
užuolaidas, kurias Elizabeta pasiuvo Maiklo nameliui. Maiklas iš
ėjo į lauką pasižiūrėti, ar jau atvažiuoja Altmanai. Eindžel pajuto į
nugarą įsmeigtą šaltą Polo žvilgsnį.
- Kertu lažybų, jie nieko apie tave nežino, Eindžel.
Ji atsigręžė į Polą. Jeigu išklotų tiesą, jis nepatikėtų.
- Man jie labai patinka, Polai, todėl nenorėčiau jų skaudinti.
Jis suprunkštė.
- Viliesi, kad neišplepėsiu apie tavo niekingą praeitį?
Ji suprato, kad neverta jo maldauti.
- Tu elgsies taip, kaip, tavo manymu, privalai, - dusliai tarė ji.
Ar ilgai truks, kol jis privers juos suvokti, kas ji tokia iš tikrųjų?
Jie labai greit pastebės, koks jis priešiškas jai, nustebs ir paklaus
kodėl. Ką Eindžel jiems pasakys? Jis norėjo, kad sumokėčiau už
264
kelionę, o aš atsilyginau vieninteliu ko nors vertu dalyku, kurį tu

rėjau. Ar taip?
Kodėl ji apskritai susipainiojo su šiais žmonėmis? Kodėl leido
sau juos pamėgti? Nuo pat pradžių žinojo, jog tai klaida.
- Meilė sekina, - kitados pasakė Sali.
- Ar kada nors mylėjai? - paklausė Eindžel.
- Vienąsyk.
- Kas jis?
- Hercogas. - Ji nusijuokė su kartėliu. - Bet aš jam visada bu
vau per sena.
J jos mintis įsibrovė abejingas balsas:
- Išsigandai, ką?
Polo šypsena buvo šalta kaip akmuo. Eindžel išėjo iš trobelės.
Jai trūko oro. Ją vėl ėmė varstyti skausmas. Tas pats skausmas,
kurį pajuto, kai išgirdo savo tėvą sakant, kad verčiau ji būtų nieka
da negimusi, tas pats skausmas, nusmelkęs, kai mirė mama ir kai
sužinojo, jog žuvo Laki. Jai net skaudėjo taip kaip tada, kai Herco
gas pirmą kartą atidavė ją kitam vyrui.
Visi, su kuriais ji suartėdavo, ją palikdavo. Anksčiau ar vėliau
dingdavo. Arba mirdavo. Arba ja nebesidomėdavo. Ką nors pa-
milk, ir taip tikrai nutiks. Mama, Sali, Laki. Dabar Miriam, Rūta
ir Elizabeta.
Kaip galėjau pamirštu kaip būna?
Nes Maiklas maitino ją viltimi, o viltis yra mirtina.
Kartą Sali jai sakė, kad turi būti tarsi akmuo, nes žmonės plėš
nuo tavęs dalelę po dalelės, ir tas akmuo turi būti ganėtinai didelis,
kad jie niekada neprisikastų iki tavo širdies.
Eindžel pamatė Maiklą, stovintį saulėje, stiprų ir gražų. Jai su
spaudė širdį. Iš visų žmonių jis nuo jos atplėšė daugiausia, o ne
trukus arba kiek vėliau išnyks iš jos gyvenimo ir paliks žiojinčią
skylę ten, kur buvo jos širdis.
Maiklas priėjo prie jos, bet kai išvydo jos miną, jo akys pa
tamsėjo.
- Gal Polas kaip nors įskaudino tave?
- Ne, - gergždžiančiu balsu ištarė ji. - Ne. Jis nieko nesakė.
265
- Kažkas tave nuliūdino.

Aš pradedu įsimylėti tave. ODieve, nenoriu to, bet įsimyliu. Tu
tampi oru, kuriuo kvėpuoju. Netenku Elizabetos, Miriam ir Rūtos.
Gal greitai prarasiu ir tave? Ji nusuko žvilgsnį.
- Niekas manęs nenuliūdino. Tik man rūpi, ką pasakys Eliza-
beta, kai visa tai pamatys.
Netrukus ji išgirdo atsakymą. Vežimas persirito per kalniuką ir
atvažiavo. Elizabeta spoksojo nesuprasdama, šaudydama akimis
nuo trobelės prie Džono, kuris plačiai išsišiepęs nušoko nuo veži
mo pasostės. Tada moteriškė apsipylė ašaromis ir puolė Džonui į
glėbį, sakydama, kad jis nenaudėlis ir kad labai jį myli.
- Turėtum atsiprašyti, mama, - nusijuokė Miriam. - Kai iške
liavome iš Ozėjų, bjauriai su juo elgeisi.
Džonas paėmė žmonai už rankos ir abu patraukė apžiūrėti
savo valdų.
Miriam tučtuojau ėmė darbuotis trobelėje, bet netrukus liovėsi
ir pažvelgė į Eindžel.
- Judu su Polu nesutariate, ar ne?
- Nelabai, - prisipažino Eindžel.
Rūta trūktelėjo jai už sijono, Eindžel pakėlė mažylę ir pasiso
dino ant klubo.
- Ak, ne, nereikia. - Miriam nusišluostė rankas, paėmė Rūtą
ir pastatė ant žemės. - Mendė turi padėti man iškepti pyragą, o
tam jai reikia abiejų rankų. Neatkišk man lūpos, panelyte. - Ji ap
gręžė ją ir švelniai pliaukštelėjo per užpakaliuką. - Maiklas lauke.
Paprašyk, kad leistų pajodinėti jam ant nugaros. - Ji išdėliojo du
benis ir dirstelėjo į Eindžel. - Dabar klok apie viską.
- Apie ką?
- Žinai apie ką. Apie save ir Polą. Ar jis buvo tave įsmlĮdėjęs
prieš tau ištekant už Maiklo?
Eindžel pašaipiai nusijuokė.
- Vargu.
Miriam susiraukė.
- Jis tam nepritarė.
- Ir dabar nepritaria. Turi svarbių priežasčių.
266
- Atskleisk nors vieną.

- Tau nereikia visko žinoti, Miriam. Ir taip žinai kur kas dau
giau, nei tau derėtų.
- Jei paklausčiau jo, ar pasakytų? - metė iššūkį Miriam.
Eindžel veidas suvirpėjo iš skausmo.
- Tikriausiai.
Miriam nusibraukė nuo akių plaukų sruogą ir jai ant skruosto
liko miltų dryžis.
- Tada neklausiu.
Eindžel labai ja žavėjosi. Vieną akimirką Miriam atrodė toks
pat vaikas kaip Rūta, kupina jaudulio ir išdykėliška, o kitą - jau
moteris, turinti savo nuomonę.
- Negalvok apie jį labai blogai, - tarė Eindžel. - Jis saugojo
Maiklą. - Ji dar sykį krestelėjo rėtį ir padėjo. - Kitados pažinojau
merginą, kuri gavo dovanų didelį ametistą. Jis buvo gražus. Švie
siai violetinis kristalas. Žmogus jai papasakojo, kad rado jį akme
niniame kiaušinyje, kurį sudaužė. Bet ant to ametisto buvo likusi
dalis išorinio kevalo. Pilko, bjauraus ir glotnaus. - Ji pažvelgė į
Miriam. - Tai aš tokia, Miriam. Tik išvirkštinė pusė, kurioje ir sly
pi visas žavumas. - Ji palietė savo kasą ir tobulą veidą. - Viduje
tamsu ir šlykštu. Polas tai matė.
Miriam akys priplūdo ašarų.
- Tada jis ganėtinai blogai žiūrėjo.
- Tu labai miela, bet labai naivi.
- Ir taip, ir ne. Man atrodo, tu nepažįsti nė pusės tiek, kiek
manai pažįstanti.
- Mes pažįstame vienas kitą tiek, kiek esame tam pasirengę.
Diena taip įšilo ir buvo tokia giedra, kad Miriam paklojo užtie
salus valgyti lauke. Eindžel matė šnekantis Maiklą su Polu. Jai ap
mirė širdis, kai pagalvojo, kokius siaubingus dalykus galėtų pikt
džiugiškai papasakoti Polas Maiklui apie abejingą jos elgesį kelyje.
Viso to absurdiškumas kėlė jai šleikštulį. Kaip Polas suprato tai,
kas įvyko tarp jųdviejų? Kaip tiesmuką jos, kekšės, pasisiūlymą?
Bejausmį ištvirkėlės aktą? Nenuostabu, kad joje matė tik baisias
šlykštybes, raupsuotą jos sielą. Daugiau ji jam nieko neparodė.
267
Ji slapčia stebėjo Maiklą, trokšdama, kad jis žvilgtelėtų jos pu

sėn, kad nors parodytų, jog viskas gerai, bet jis buvo labai įsitrau
kęs į pokalbį su Polu.
Ji stengėsi nuraminti širdį. Maiklas regėjo ją dar blogesnėje sky
lėje, nei Polas galėtų įsivaizduoti, bet vis tiek ją susigrąžino. Net
kai nuo jo pabėgo ir išdavė jį, Maiklas grūmėsi dėl jos. Ji niekada jo
nesupras. Manė, jog tokie vyrai kaip jis yra silpni, tačiau Maiklas
buvo kitoks. Tylus, patikimas, nepalenkiamas, tvirtas kaip uola.
Kaip po viso to, ką ji padarė, vis dar gali žiūrėti į ją nesibjaurėda-
mas? Kaip gali ją mylėti?
Gal jo dar nepasivijo Eindžel tikrovė? Kai tas nutiks, jis žvelgs
į ją taip kaip Polas. Tai, ką jis regi dabar, gožia jo svaičiojimai apie
moters atpirkimą.
Bet visa tai melas. Aš tik vaidinu kitą vaidmenį. Kada nors sva
jotojas atsibus, irgyvenimas grįš į senas vėžes.
Šnekėdamas! ir triūsdama su Miriam, Eindžel apsimetė, kad
jai niekas nerūpi. Tamsi vidinė tyla stiprėjo, pažįstama ir sunki,
ir slėgė. Eindžel užtaisė savo sienų įtrūkius ir pasiruošė gresian
čiam puolimui. Tačiau kiekvienąsyk žvilgtelėjus į Maiklą jai da
rydavosi silpna.
Deja, praeitis vis vijosi ją, kad ir kaip greitai ji bėgo. Kartais
Eindžel atrodydavo, tarsi būtų kelyje ir girdėtų artėjant smarkiai
kaukšinčias arklių kanopas, lyg tiesiai į ją lėktų karieta, bet ji nega
lėtų pasitraukti šalin. Vaizduotėje matė karietą atšvilpiant jos link,
o joje važiavo Hercogas, Sali, Laki, Hercogienė ir Magovanas. Ant
aukštos vežėjo pasostės sėdėjo Aleksas Stafordas ir mama.
Ir visi jie ketino ją parblokšti.
Grįžo Elizabeta ir Džonas. Eindžel nepraslydo pro akis, kaip
Džonas švelniai palietė savo žmoną, o ši nuraudo. Eindžel matė
tokį pat žvilgsnį ir kitų vyriškių veiduose, bet jie jai nesišypsojo,
žiūrėdami į akis kaip Džonas. Jai tai buvo amatas.
Į trobelę prisigrūdo žmonių, ir ji išslinko pasėdėti žydinčių
garstyčių lauke. Norėjo išvėdinti galvą. Troško, kad praeitų siel
vartas. Su ja iš trobelės išstraksėjo ir Rūta. Garstyčios buvo aukš
tesnės už mažylę ir Rūtai atrodė didžiulis nuotykis išminti takus
268
auksiniame miške. Eindžel žiūrėjo, kaip ji barsto žiedus ir vaikosi

baltą peteliškę. Jai skaudžiai suspaudė širdį.
Šįvakar ji su Maiklu išeis iš čia, ir viskas bus baigta. Daugiau
nematys Rūtos. Ir Miriam. Ir Elizabetos. Ir kitų. Prisitraukė kelius
prie krūtinės ir apkabino. O, kad Rūta atbėgtų ir norėtų, kad ji ją
apkabintų. Eindžel troško apiberti mielą jos veidelį bučiniais; deja,
vaikas to nesuprastų, o ji negalėtų paaiškinti.
Rūta vėl atbėgo, jos akutės blizgėjo iš vaikiško jaudulio. Ji
plumptelėjo šalia Eindžel.
- Ar matai, Mende? Tai pirmoji peteliškė.
- Taip, brangute. - Ji paglostė šilkinius juodus jos plaukus.
Rūta pakėlė į ją didžiules žibančias rudas akis.
- Ar žinai, kad jos išsirita iš kirmėlių? Man sakė Miriam.
Eindžel nusišypsojo.
- Šit kaip?
- Kai kurios yra pūkuotos ir gražios, bet neskanios, - čiauškė
jo Rūta. - Vieną suvalgiau, kai buvau maža. Buvo bjauru.
Eindžel nusijuokė ir pasisodino mergaitę ant kelių. Pakuteno
jai pilvuką.
- Ką gi, tada tikriausiai kitos nebevalgysi, ar ne, pelyte?
Rūta sukikeno ir nustrakaliojo toliau rinkti garstyčių žiedų.
Vieną augalą išrovė su šaknimis.
- Dabar, kai turime trobelę, ar judu su Maiklu apsigyvensite
pas mus?
- Ne, mieloji.
Rūta nustebusi sužiuro į ją.
- Kodėl ne? Nenorit?
- Nes mes turime savo namelį.
Rūta atstriksėjo ir sustojo prieš ją.
- Kas tau yra, Mende? Prastai jautiesi?
Eindžel paglostė švelnučius jos plaukus.
- Jaučiuosi gerai.
- Tada gal padainuotum man dainelę? Niekada negirdėjau ta
vęs dainuojančios.
- Aš negaliu. Nemoku.
269
- Tėtis sako, kad dainuoti gali visi.

- Daina turi plaukti iš vidaus, o mano širdyje tuščia.
- Tuščia? - labai nustebo Rūta. - O kas tau atsitiko?
- Viskas ten išseko.
Rūta susiraukė, kritiškai nužvelgė Eindžel nuo galvos iki kojų.
- Bet tu man vis tiek atrodai graži.
- Išvaizda gali klaidinti.
Vis dar suglumusi, Rūta įsitaisė jos skraite.
- Gerai, tada aš tau padainuosiu.
Rūta painiojo žodžius ir melodijas, bet Eindžel buvo nesvarbu.
Jai buvo gera, kad ant kelių sėdi Rūta ir kad aplinkui taip aitriai
kvepia garstyčių žiedai. Ji padėjo galvą ant Rūtos galvelės ir stipriai
glaudė. Atėjusios Miriam mergaitė nepastebėjo, kol ši galų gale
neprabilo.
- Mamai reikia tavęs, išdykėle.
Eindžel nukėlė Rūtą nuo kelių ir švelniai pliaukštelėjo, kad ji
bėgtų pas mamą.
- Kodėl tu mus vis atstumi? - paklausė Miriam, sėsdamasi
greta.
- Kodėl taip manai?
- Visada elgiesi taip pat. Pati užduodi klausimą, užuot atsakiu
si. Mane tai labai erzina.
Eindžel atsistojo ir nusibraukė dulkes nuo sijono. Pakilo ir
Miriam.
- Neatsakai, nežiūri man į akis, o dabar jau ir sprunki.
Eindžel pažvelgė tiesiai į ją.
- Nesąmonė.
- Kas, tavo manymu, bus toliau? Tau atrodo, kad jeigu jau turi
me savo trobelę, draugystė baigėsi?
- Mes būsime labai užsiėmę, kiekvienas kas sau.
- Ne taip jau labai.
Miriam siektelėjo Eindžel rankos, bet Eindžel nuėjo šalin, dė
damasi, kad to nepastebėjo.
- Žinai, kartais stengdamasi apsisaugoti nuo užgaulių gali tik
labiau įskaudinti save! - sušuko Miriam pavymui.
270
Eindžel tuos žodžius nuleido juokais.

- Kalbi kaip tikras išminčius.
- Tu nepakenčiama, Amanda Ozėja!
- Eindžel, - tyliai tarė ji. - Mano vardas Eindžel.
Kai Elizabeta, Miriam ir Eindžel atnešė valgį, visi susibūrė prie
patiesalų. Eindžel vadalojo maistą po savo lėkštę, kad kiti manytų,
jog ji juo gardžiuojasi, bet vos įsidėdavo į burną kąsnelį, jai už
gniauždavo gerklę.
Polas atšiauriai žiūrėjo į ją. Ji stengėsi jo nepaisyti. Jis labai ne
kentė jos tik todėl, kad jautė savo silpnumą.
Ji prisiminė keletą jaunuolių, kurie sumokėjo už jos paslaugas
ir akis į akį susidūrė su savo veidmainyste, kai movėsi kelnes, avėsi
batus ir ruošėsi išeiti pro duris. Staiga jiems dunkstelėdavo, ką pa
darė. Ne jai. Šiaip ar taip, tai buvo nesvarbu. Bet ką padarė sau.
- Gal ką pamiršote? - klausdavo ji, norėdama kaip nors suva
ryti peilį jiems tiesiai į širdį. Jieprivalėjo žinoti. Pirmiausia raudo
nas pavojaus signalas blyškiuose jų skruostuose, o paskui niūrus
pasibjaurėjimas akyse.
Na, ji tikrai susmeigė ašmenis tiesiai į Polą, bet suprato, jog
dabar yra perdurta pati. Būtų buvę geriau, jei tądien ji būtų visą
kelią pėsčia plumpinusi iki Per e Daiso. Gal tada Maiklas būtų ją
pasivijęs, kol dar buvo nevėlu? Gal Polo neapykanta nebūtų tokia
baisi? Gal jai nereikėtų gailėtis dėl daugybės dalykų?
Iš pat pradžių visas jos gyvenimas buvo tik begalinis apgailes
tavimas. Ji niekada neturėjo gimti, Mei.
Maiklas paėmė Eindžel už rankos ir ji krūptelėjo.
- Apie ką galvoji? - tyliai paklausė.
- Apie nieką. - Nuo jo prisilietimo ją užliejo šiluma.
Jis vos susiraukė. Eindžel sutrikusi ištraukė ranką.
- Kažkas tau neduoda ramybės.
Ji gūžtelėjo pečiais, vengdama jo žvilgsnio. Maiklas įdėmiai
žiūrėjo į ją.
- Polas neketina nieko sakyti ar daryti, kas tave įskaudintų.
- Man vis tiek, jeigu ir ketintų.
- Jeigu jis skaudina tave, skaudina ir mane.
271
Eindžel įsiklausė į jo balso toną. Ji norėjo įžeisti Polą, o įžeidė

Maiklą. Tą dieną nė sykio nepamąstė, kaip šitai paveiks jį. Gal
vojo tik apie save, savo pyktį ir beviltiškumą. Gal galėtų ką nors
pataisyti?
- Tai visai nesusiję su Polu, - patikino ji Maiklą. - Tik su tuo,
kad tiesa visada pasiveja.
- Tuo ir kliaujuosi.
Maiklas visą dieną neišleido Amandos iš akių. Ji vis labiau užsi

sklendė savyje. Darbavosi su Elizabeta ir Miriam, tačiau beveik
nesikalbėjo. Pasitraukusi į vienumą, rūpinosi, kaip vėl pasistatyti
sienas. Kai Rūta paėmė ją už rankos, Maiklas Amandos akyse iš
vydo skausmą ir suprato, ką ji galvoja. Jis negalėjo pažadėti, jog
taip nenutiks. Kartais žmonės taip įsitraukia į kasdienio gyvenimo
vargus, kad nebepastebi kito skausmo.
Jaunoji Miriam tai pastebėjo.
- Ji čia, bet ir kažkur kitur. Manęs neprisileido, Maiklai. Kas
jai šiandien? Ji elgiasi kaip tada, kai mes pirmąsyk atvažiavome
pas jus.
- Ji bijo būti įskaudinta.
- Dabar ji skaudina save.
- Žinau.
Jis neketino atskleisti jos praeities ar aptarti savo žmonos bėdų.
- Polas jos nemėgsta. Tai tik viena bėda. Ji nebe prostitutė, bet
mano, kad visi į ją žiūrės kaip į paleistuvę ir elgsis su ja kaip su
paleistuve.
Maiklas įniršo.
- Ar tai tau pasakė Polas?
Ji papurtė galvą.
- Amanda pasakė pirmą vakarą, ir gana garsiai, kad išgirstų
mama. - Jos akys pritvinko ašarų. - Ką mes su ja darysim, Mai
klai? Kai ji taip laiko apkabinusi Rūtą, man drasko širdį.
Maiklas žinojo: Miriam turės galybę darbo, nes reikės padėti
Džonui ir Elizabetai čia įsikurti. Jis nedrįso jos prašyti dažnai pas
27 2
juos lankytis, kad Amanda suvoktų, jog jos meilė nuoširdi, nepa
grįsta nauda, be to, mergina jau žvelgė į Polą lyg į graikų dievą,
nužengusį nuo Olimpo, nepaisydama jo ydų. Maiklas suprato, kad
ir Polą traukia ši mergina. Buvo akivaizdu, kad jis tyčia jos vengia.
Kad ir kaip viskas klostytųsi, Miriam ištikimybė patirs sunkų iš
bandymą.
Džonas išsitraukė smuiką. Šįkart jokių graudžių giesmių, tik

Virdžinijos riliai. Maiklas stvėrė Eindžel ir apsuko. Jo glėbys ap
svaigino.
Eindžel širdis sutvinksėjo. Į jos veidą plūstelėjo karštis, ji ne
drįso pažvelgti į Maiklą. Jokūbas šoko su mama, o Miriam stryk-
čiojo aplink proskyną su Rūta. Džonas kilstelėjo batuotą koją ir
pastūmė Andrių prie sesers Lėjos. Polas žiūrėjo tingiai atsišliejęs į
trobelės sieną. Atrodė toks vienišas, kad Eindžel pasidarė jo gaila.
- Pirmąsyk šoku su tavimi, - tarė Maiklas.
- Taip, - uždususi pasakė ji. - Tu - puikus šokėjas.
- O tu stebiesi? - Jis nusijuokė. - Aš moku daugybę dalykų.
Jo ranka apglėbė stipriau ir Eindžel pulsas dar padažnėjo.
Priėjo Jokūbas, nusilenkė Eindžel ir Maiklas išsišiepęs ją
paleido. Ji nužvelgė kiemą ir abu leidosi šokti. Vos dirstelėjus į
Miriam, buvo aišku, kad ji trokšta pašokti ne su savo mažiausia
sesute Rūta ar jaunesniais broliais. Tačiau Maiklas šokdino Eliza-
betą, Lėją ir Rūtą, bet ne Miriam. Eindžel nusmelkė nemalonus
jausmus. Kodėl Maiklas vengia Miriam? Gal bijo atsidurti perne
lyg arti jos? Kai jis priėjo, norėdamas perimti ją iš Jokūbo, Eindžel
atitraukė ranką.
- Dar nešokai su Miriam. Gal ją pašokdintum?
Jis nežymiai susiraukė ir pačiupęs ją už rankos prisitraukė į glėbį.
- Gal Polas teiksis ją pašokdinti.
- Jis dar su niekuo nešoko.
- Bet aš negaliu jo priversti. Drįstu spėti, kad galvoja apie Tęsę.
Susipažino su ja per šokius. Netrukus susivoks, kad Miriam reikia
šokių partnerio.
273
Polas tikrai pašoko su Miriam, bet buvo nevikrus, paniuręs ir

labai nekalbus. Miriam aiškiai suglumo. Vos šokis baigėsi, Polas
palinkėjo labos nakties ir nupėdino prie savo arklio.
- Ir mes jau trauksime namo, - pasakė Maiklas.
Miriam apkabino Eindžel ir sušnabždėjo:
- Po kelių dienų užsuksiu. Gal tu man pasakysi, kas graužia tą
žmogų?
Eindžel paėmė ant rankų mažylę Rūtą ir stipriai prisiglaudė,
pabučiavo glotnų, kūdikišką skruostuką, nosimi pasitrynė į kaklą.
- Lik sveika, mieloji. Būk gerutė.
Maiklas užkėlė Eindžel ant balno ir užšoko jai už nugaros. Jiems
jojant namo mėnesienoje, jo ranka buvo tvirtai ją apglėbusi. Visą
kelią abu tylėjo. Eindžel nepaprastai jaudino jo kūnas, prisispau
dęs prie jos, ir trikdė sukilę pojūčiai. Verčiau būtų ėjusi pėsčia.
Kai pro medžius pamatė trobelę, lengviau atsikvėpė. Maiklas
nulipo nuo arklio ir ištiesė jai rankas. Ji pasilenkusi rankomis pa
sirėmė į stiprius jo pečius. Maiklui keliant Eindžel, jos kūnas nu
slydo jo kūnu, ir per ją ėmė tekėti gyvastis, pašėlusi, gaivalinga,
nepažįstama.
- Ačiū, - šaltai padėkojo ji.
- Nėr už ką. - Jis šyptelėjo, ir jai išdžiūvo burna. Jis neatitraukė
rankų nuo jos liemens, ir jos širdis ėmė daužytis dar greičiau. -
Visą dieną buvai labai tyli, - liūdnai tarė.
- Neturėjau ką pasakyti.
- Kas tave kamuoja? - paklausė nuo jos peties nubraukdamas
storą kasą.
- Niekas.
- Mes ir vėl kas sau. Ar gali šitaip būti? - Jis lengvai palietė
jai smakrą ir pabučiavo. Eindžel vidus ištirpo, atsirado silpnumas
keliuose. Maiklas pakėlė galvą ir švelniai paglostė jai veidą. -
Tuojau grįšiu.
Prispaudusi ranką prie virpančio pilvo, ji žiūrėjo, kaip jis nuve
da arklį. Kas jai darosi? Eindžel įėjo į trobelę ir ėmė kurti ugnį. Jai
įsidegus, ėmė dairytis kokio darbo, kuris atitrauktų jos mintis nuo
Maiklo. Bet visur buvo tvarkinga. Elizabeta net buvo prikimšusi
274
į čiužinį šviežio šieno. Ant sijos kabojo žolelės, nuo kurių viso
je trobelėje maloniai ir gaiviai dvelkė. Ant stalo stovėjo ąsotis su
garstyčių žiedais, kurį tenai pastatė, be abejonės, Rūta.
Iš daržinės Maiklas ant pečių atvilko jų daiktus.
- Čia gana tylu ir ramu, kai nebėra Altmanų, ar ne?
- Taip.
- Labiausiai pasiilgsi Miriam ir Rūtos. - Jis padėjo lagaminą
atgal į kampą. Ji buvo palinkusi virš ugnies. Maiklas uždėjo rankas
Eindžel ant klubų ir ji atsitiesė. - Jos myli tave.
Eindžel akys blykstelėjo.
- Gal pašnekėkime apie ką nors kita? - pasakė ir pasitraukė
nuo jo.
Jis suėmė ją už pečių.
- Ne. Pakalbėkime apie tai, kas sukasi tavo galvoje.
- Tenai tuščia. - Jis laukė, akivaizdžiai nepatenkintas, ir ji sun
kiai įkvėpė. - Aš ne tokia kvaila, kad prie jų prisiriščiau. - Ji nu
stūmė jo rankas ir apsigobė skara.
- Manai, kad dabar, gyvendami savo trobelėje, jie mažiau tave
mylės?
Ji gindamasi dirstelėjo į jį.
- Kartais trokštu, kad duotum man ramybę, Maiklai. Kad iš
siųstam mane ten, iš kur esu kilusi. Taip visiems būtų kur kas
lengviau.
- Nes tu dabar ėmei jausti?
- Jaučiau seniau, bet viską užgniaužiau.
- Tu dievini Miriam ir tą mažylę.
- Na ir kas? - Ji ir tai nuslopins.
- Ką darysi, kai pas tave ateis Rūta su pilna sauja garstyčių žie
dų? Išvarysi ją? - šiurkščiai paklausė jis. - Bet juk ir ji turi jausmus.
Taip pat ir Miriam. - Iš Eindžel minos Maiklas suprato - ji mano,
kad jos visai nebepasirodys. Jis apkabino žmoną ir nepaleido net
tada, kai ji ėmė priešintis. - Aš nuolat meldžiausi, kad išmoktum
mylėti, ir tau pavyko. Tik myli jas, bet ne mane. - Jis tyliai susi
juokė, šaipydamasis iš savęs. - Kartais gailiuosi, kad apskritai čia
atvežiau tą šeimą. Aš pavydus.
275
Eindžel užkaito skruostai ir ji, kad ir kaip stengėsi, negalėjo nu

ramdyti pašėlusiai tvinksinčios širdies. Kaip jis elgtųsi, jei žinotų,
kokios galios jai turi?
- Aš nenoriu tavęs įsimylėti, - atšlydama pasakė ji.
- Kodėl?
- Nes tu galiausiai tai panaudosi prieš mane.
Eindžel suprato supykdžiusi Maiklą.
- Kaip?
- Nežinau. Iš tiesų galbūt net nesuvoksi tai darąs.
- Apie kokią tiesą čia kalbame? Hercogo? Tiesa tave išlaisvina.
Ar kada nors jauteisi laisva su juo? Nors valandėlę? Jis prikimšo
tavo galvą melo.
- O kaip mano tėvas?
- Tavo tėvas buvo savanaudis ir žiaurus. Bet tai nereiškia, kad
visi vyrai pasaulyje panašūs į jį.
- Visi mano pažįstami vyrai tokie.
- Ar tarp jų ir aš? O Džonas Altmanas? Džozefas Hoksčaildas
ir daugybė kitų?
Jos veidas sutrūkčiojo iš skausmo.
Regėdamas jos kančias, Maiklas sušvelnėjo.
- Tu buvai paukštelis, visą laiką uždarytas narvelyje, o kai stai
ga neliko sienų, atsidūrei atviroje erdvėje. Ir taip bijai, kad ieškai
visokiausių būdų, kaip grįžti į narvelį. - Išblyškusiame jos veide
šmėkštelėjo jaudulys. - Kad ir ką dabar galvoji, tenai nebus sau
giau, Amanda. Net jei dabar pamėgintum jame užsidaryti, tikriau
siai nebegalėtum ištverti.
Jis buvo teisus. Ji žinojo, kad jis neklysta. Jos kančios baigėsi
dar prieš tą patvirtinant Maiklui. Deja, buvimas čia jai nebuvo jo
kia garantija.
O jeigu ji neįstengs skristi?
Kaip elnė ilgisi tekančio vandens,
taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve.
Ps 42, 1
Žemę pažadino atėjęs pavasaris. Kalvų šlaitai mirgėjo nuo vio

letinių lubinų, auksinių aguonų, raudonų kastilių ir baltų svėrių.
Ir Eindžel viduje kažkas ėmė keistai busti. Ji pirmąkart tai paju
to žiūrėdama, kaip Maiklas kasa žemę darže, kaip po marškiniais
kruta jo raumenys, ir ją užliejo šiluma. Vos tik jis pažvelgdavo, jai
imdavo džiūti burna.
Naktį jie gulėdavo vienas šalia kito, beveik nesiliesdami, įsi
tempę ir tylūs. Ji suprato, kad Maiklas vengia artumo su ja, ir ger
bė tokį jo elgesį.
- Tai daryti vis sunkiau ir sunkiau, - mįslingai tarė jis, bet ji
nepaklausė, ką jis norėjo tuo pasakyti.
Ji jautėsi vis vienišesnė. Tai buvo susiję su Maiklu, ir ilgainiui
skausmas tik dar sustiprėjo. Kartais vakare, kai jis baigdavo skai
tyti ir pakeldavo galvą, nuo jo žvilgsnio jai užimdavo kvapą. Pa
šėlusiai sutvaksėdavo širdis, ir ji nusukdavo.akis, bijodama, kad
jis pamatys, kaip nepaprastai ji jo ilgisi. Apie tai bylojo visas jos
kūnas, joje nelygu koks triukšmingas choras dainavo. Ji nepaliovė
galvojusi apie Maiklą ir sunkiai prakalbėdavo, kai jis paklausdavo
kokio nors paprasto dalyko.
Hercogas būtų labai iš to juokęsis. Meilė yra spąstai, Eindžel.
Lik ištikima malonumui. Tam nereikia jokią didžiulių įsiparei
gojimų.
277
Ji svarstė, ar Maiklas jai yra atsakymas į visus klausimus. Apie

tai mąstant, apimdavo baimė. Naktį, kai jis per miegus atsisukda
vo į ją, o stiprus jo kūnas slystelėdavo jos kūnu, ji prisimindavo,
kaip jis mylėdavosi su ja: džiugiai, nesivaržydamas, tyrinėdamas
jos kūną tarsi dirbamą savo žemę. Anksčiau ji nieko nejausdavo.
Dabar jos jausmai įsišėldavo net nuo švelniausio prisilietimo. Jo
svajonės tapo jos svajonėmis.
Maiklas kasdien buvo vis dosnesnis, bet ją kaustė baimė. Kodėl
jie negalėtų visko palikti taip, kaip yra? Tegu jis leidžia jai būti
tokiai. Tegu leidžia tūnoti savo kiaute. Tegu niekas nesikeičia. Bet
Maiklas vis tiek ją spaudė, švelniai, bet negailestingai, o ji traukėsi
iš baimės, nes priekyje tematė visišką nežinomybę.
Negaliu jo mylėti. Ak, maldauju, negaliu!
Ji negali būti geresnė už savo motiną, o Mei juk neįstengė iš
laikyti Alekso Stafordo. Nepakako visos jos meilės jam, jis išsi
veržė iš jos gyvenimo it koks vėjas. Eindžel vis dar regėjo tamsią
jo figūrą su besiplaikstančia pelerina, kai jis šuoliavo keliu tolyn
nuo motinos. Ar jis pats atėjo ir liepė mamai susidėti daiktus ir
nešdintis? Gal tai padaryti pavedė tam jaunam liokajui? Ji neži
nojo. Mama niekada nepasakojo, o ji neklausė. Aleksas Stafordas
buvo uždrausta žemė, į kurią ji nedrįso kelti kojos. Mama ištar
davo jo vardą tik būdama girta, prislėgta, ir tai visada erzindavo,
tarsi druska, užberta ant atviros žaizdos. „Kodėl Aleksas mane pa
liko? - raudodavo mama. - Kodėl? Nesuprantu. Kodėl?*
Mamos sielvartas buvo didžiulis, bet dar labiau ją graužė kal
tė. Ji nebeatsigavo, viską paaukojusi dėl meilės. Ji nebeatsikvošėjo
nuo jo.
Bet aš jam atsimokėjau su kaupu, mama. Ar girdi, kad ir kur
būtum? Sutryniau jį į dulkes, kaip jis sutraiškė tave. Ak, tas jo
žvilgsnis.
Eindžel užsidengė veidą.
Ak, mama, tu buvai tokia graži ir nuostabi. Buvai labai die
vobaiminga. Ar rožinio karoliukai tau kada nors padėjo, mama?
O viltis?Meilė teikia tik skausmą, ir nieko daugiau. Ir tą patį daro
su manimi.
278
Eindžel prisiekė, kad niekada neįsimylės, deja, tai jau atsi

tiko, nors ji nenorėjo. Jausmas budo ir stiprėjo prieš jos valią,
brovėsi per proto tamsą į paviršių. It sodinukas, kuris stiepiasi į
pavasario saulės šviesą. Miriam, mažylė Rūta, Elizabeta. Dabar
Maiklas. Kaskart, kai pažvelgdavo į jį, jai tarsi kas perverdavo
širdį. Ji troško užgniaužti naujus jausmus, bet jie vis tiek veržėsi,
rasdami sau kelią.
Hercogas neklydo. Tai buvo klasta. Spąstai. Tai kėtojosi kaip
gebenė, skverbėsi į siauriausius jos gynybos plyšius. Galų gale tas
jausmas ją suplėšys. Jeigu ji leis. Jeigu dabar to neužgniauš.
Dar yra išeitis, patarė jai sodrus balsas. Papasakok jam apie
baisiausią dalyką, kurį padarei* Papasakok apie savo tėvą. Tai
užnuodys. Ir numalšins tavo stiprėjantį skausmą.
Taigi Eindžel nusprendė prisipažinti. Vos Maiklas tai išgirs,
viskas bus baigta. Tiesa įvarys pleištą tarp jųdviejų taip giliai, kad
ji bus saugi visiems laikams.
Kai Eindžel rado Maiklą kapojant malkas, jis buvo be marški
nių. Ji tyliai stovėjo ir žiūrėjo, kaip jis darbuojasi. Plati jo nugara
jau buvo įdegusi, tvirti raumenys krutėjo po aukso spalvos oda.
Jis spinduliavo jėga, grožiu ir didybe, kai, plačiu lanku smarkiai
užsimojęs kirviu, taikliai perskėlė rąstigalį pusiau. Abiem dalims
bumbtelėjus nuo trinkos, jis pasilenkė paimti dar vieno rąstigalio
ir išvydo ją.
- Labas rytas, - nusišypsojo.
Ją nudiegė jaudulys. Maiklas atrodė patenkintas ir nustebęs,
kad Eindžel žiūri į jį.
Kodėl taip elgiuosi?
Nes gyveni meluodama. Kai jis viską sužinos, ims tavęs ne
kęsti ir išvarys.
Bet kodėl jis turėtų žinoti?
Gal verčiau norėtum, kad jam išklotų kas nors kitas? Tada
bus dar blogiau.
- Man reikia su tavimi pasišnekėti, - tylutėliai tarė ji.
Ji ausyse tegirdėjo daužantis savo širdį ir tą sodrų balsą, varantį
į neviltį.
2 79
Maiklas kiek susiraukė. Ji buvo įsitempusi, iš susirūpinimo

glamžė sijono klostes.
- Aš klausau.
Eindžel užliejo karštis ir nukrėtė šaltis. Ji turi tai padaryti.
Taip. Klok; Eindžel.
Ji privalėjo. Jai sudrėko delnai. Maiklas iš užpakalinės kišenės
išsitraukė nosinę ir nusišluostė nuo kaktos prakaitą. Kai sužiuro į
ją, Eindžel apmirė.
Negaliu.
Ne, tu gali.
Nenoriu.
Kvailė! Nori, kad tau baigtųsi kaip motinai?
Maiklas įdėmiai žiūrėjo į ją. Ji buvo išbalusi, kakta išrasojusi
smulkiais prakaito lašeliais.
- Kas atsitiko? Gal sergi?
Pasakyk ir pabaik tą nemalonų reikalą su juo, Eindžel! Juk
to iš tikrųjų nori. Priversk jį paleisti tave dabar, kol dar gali
ištverti. Jei delsi, tik dar labiau skaudės. Jis išplėš tau širdį ir
supjaustys į gabalėlius vakarienei.
- Niekada tau nepasakojau paties baisiausio dalyko.
Jo pečiai įsitempė.
- Neturi visko išpažinti. Man neturi.
- Turi žinoti. Juk esi mano vyras.
- Tavo praeitis - tavo reikalas.
- Nemanai, jog turėtum žinoti, kokią moterį gavai ir su kuo
gyveni?
- Kam tas puolimas, Amanda?
- Aš nepuolu. Tik stengiuosi būti sąžininga.
- Ir vėl spaudi. Labai spaudi.
- Turėtum žinoti, kad...
- Nenoriu nieko girdėti!
- ...buvau sugulusi su savo tėvu.
Staiga Maiklas atsiduso, lyg ji būtų jam smarkiai vožusi kumš
čiu. Ilgai į ją žiūrėjo, jo smakro raumuo krusčiojo.
280
- Man regis, sakei, kad jis dingo iš tavo gyvenimo, kai buvai
maždaug trejų.
- Taip. Bet vėliau grįžo. Tada man buvo šešiolika.
Maiklas pajuto šleikštulį. Dieve. Dieve! Ar yra nuodėmė, kurios
nėra padariusi ši moteris?
Ne.
Ir tu prašai, kad ją mylėčiau?
Kaip aš tave myliu.
Kodėl ji taip pasielgė? Kodėl negali viena vilkti šitos naštos?
- Ar pasijutai geriau išrėžusi tai man į akis?
- Nelabai, - dusliu balsu atsakė ji, nusisuko ir patraukė į na
melį, pasibjaurėjusi savimi. Na, tai padaryta. Baigta. Ji norėjo pa
sislėpti. Jos žingsniai pailgėjo. Įsimes keletą daiktelių ir bus pasi
ruošusi išeiti.
Maiklas drebėjo iš pykčio. Ramus gyvenimas baigėsi. Užgriuvo
audra.
Kaip aš tave myliu, Maiklai. Septyniasdešimt septyni kartai.
Maiklas suriko ir įsmeigė kirvį giliai į trinką. Ilgai stovėjo sun
kiai alsuodamas, paskui griebė marškinius, užsimetė ant pečių ir
nužingsniavo į trobelę. Su trenksmu atlapojęs duris, pamatė ją
kraustant daiktus iš komodos, kurią pats jai padarė, kai išvažiavo
Altmanai.
- Netylėk, Amanda. Atskleisk viską, ką padarei. Išliek širdį.
Viską suversk ant manęs. Klok visas šiurpias smulkmenas.
Maiklai, mylimasis.
Ne! Dabar aš tavęs neklausau! Ketinu viską su ja išsiaiškinti
dabar ir visiems laikams!
Ji toliau kraustė komodą. Jis čiupo Eindžel už rankos ir staigiai
apgręžė.
- Juk pasakei ne viską, Eindžel?
Tas vardas jai buvo lyg antausis.
- To negana? - tylutėliai pratarė ji. - Ar tikrai nori išgirsti dar
daugiau?
Maiklas matė, kokie jausmai ją drasko, nors ji visomis išgalė
mis stengėsi juos paslėpti, bet tai jo nenuramino.
281
- Tučtuojau atvirai klok visas nešvankybes.

Ji ištraukė ranką iš trikdančių jo gniaužtų ir priėmė iššūkį.
- Gerai. Jeigu jau taip nori! Vieną neilgą tarpsnį maniau, kad
myliu Hercogą. Nuostabu, ar ne? Visas mano gyvenimas, regis,
priklausė nuo jo. Pasakodavau jam viską. Viską, kas skaudino. Vis
ką, kas buvo svarbu. Man atrodė, kad jis viskuo pasirūpins.
- O jis, užuot tau padėjęs, viską, ką sužinojo, panaudojo
prieš tave.
- Atspėjai. Man nė netoptelėjo, kad Hercogo gyvenimas ver
da ir už smiltakmenio sienų, kad jis turi draugų. Tai suvokiau tik
tada, kai jis parėjo su vienu bičiuliu, kuris norėjo susipažinti su
manimi. „Būk jam maloni, Eindžel. Jis - vienas seniausių ir bran
giausių mano draugų.“ Ir į kambarį įžengia Aleksas Stafordas. Kai
pažvelgiau į Hercogą, mačiau, kad jis šaiposi iš mūsų abiejų. įdo
mu? Hercogas žinojo, kad labai nekenčiu Stafordo už tai, ką pada
rė mano motinai. Jis tenorėjo pažiūrėti, kaip aš elgsiuos.
- Ar tavo tėvas žinojo, kas tu?
Eindžel niūriai, su pertrūkiais nusijuokė.
- Tėvas tik stovėjo ir spoksojo į mane, lyg būčiau vaiduoklis. Ir
žinai, ką jis pasakė? Kad primenu jam vieną pažįstamą moterį.
- O kas buvo paskui?
- Jis liko. Visai nakčiai.
- Ar kada lioveisi galvoti...
- Aš suvokiau, ką daranti, bet vis tiek dariau! Dar nesupran
ti? Dariau tai mėgaudamasi, laukdama akimirkos, kai galėsiu jam
pasakyti, kas esu. - Ji neatlaikė jo žvilgsnio. Ją krėtė baisus drebu
lys, kurio negalėjo nuslopinti. - O kai išklojau, papasakojau ir kuo
tapo mama.
Maiklo pyktis išgaravo. Eindžel taip ilgai tylėjo, kad jis palietė ją.
- Ir ką tėvas pasakė?
Ji vėl atsitraukė, konvulsiškai rydama seiles. Jos akys buvo di
džiulės ir pilnos kančios.
-Nieko. Nepasakė nieko. Tada nieko nepasakė. Tik ilgokai
dėbsojo į mane. Paskui atsisėdo ant lovos krašto ir pravirko. Jis
pravirko. Atrodė kaip senas, žlugęs žmogus. „Kodėlf - paklausė
282
manęs. - Kodėl?“ - Jos akys degė ir peršėjo. - Atsakiau, kad to

paties klausdavo ir mama. Jis paprašė, kad jam atleisčiau, bet aš
atrėžiau, jog tesupūva jis pragare.
Drebulys praėjo, jos vidus buvo šaltas ir apmiręs. Kai pakėlė
akis į Maiklą, šis stovėjo, žiūrėdamas į ją ir laukdamas tęsinio.
- Ir žinai, kas buvo paskui? - dusliai pratarė Eindžel. - Po trijų
dienų jis nusišovė. Pasak Hercogo, visiems buvo prasiskolinęs, net
ir pačiam velniui, bet aš žinau, kodėl jis taip padarė. - Ji susigėdusi
užsimerkė. - Žinau.
- Man labai gaila, - įsiterpė Maiklas. Kiek dar košmarų ji yra
užspaudusi savyje?
Eindžel dirstelėjo į jį.
- Tu antrąsyk atsiprašinėji dėl dalykų, su kuriais esi visai nesu
sijęs. Kaip gali apskritai į mane žiūrėti?
- Taip pat, kaip galiu žiūrėti į save.
Ji papurtė galvą ir susisupo į skarą.
- Ir dar kai ką prisipažinsiu, - pridūrė. - Tai viską pakeis. -
Maiklas stovėjo it koks karys, pasiruošęs mūšiui. - Negaliu turėti
vaikų. Dusyk buvau nėščia. Abu kartus Hercogas atvedė daktarą,
kad nužudytų kūdikį. Antrą sykį liepė daktarui taip viską sutvar
kyti, kad niekada nebepastočiau. Niekada, Maiklai. Ar supranti? -
Ji matė, kad jis suprato.
Buvo sukrėstas. Jį tai pylė karštis, tai krėtė šaltis. Jos žodžiai
pervėrė apsauginį jo antkrūtinį.
Eindžel ranka užsidengė veidą, nes jo žvilgsnis buvo nepake
liamas.
- Kas dar? - tyliai paklausė Maiklas.
- Daugiau nieko. - Jos lūpos trūkčiojo. - Lyg ir viskas.
Maiklas ilgai stovėjo kaip įbestas. Paskui stvėrė palaidines, ku
rias ji buvo išdėliojusi, sugrūdo atgal į komodą ir, su trenksmu
užstūmęs stalčių, išlėkė pro duris.
Jis taip ilgai negrįžo, kad Eindžel leidosi jo ieškoti, norėjo pasite
irauti, ką dabar turėtų daryti. Jo nebuvo nei laukuose, nei daržinėje.
Ir prie upelio nebuvo. Gal jis nukeliavo pas Altmanus? O gal nujojo
pas Polą pasakyti, kad tasai buvo teisus, daugiau negu teisus.
283
Bet arkliai ganėsi aptvare.

Eindžel vis negalėjo nuvyti minčių apie tėvą ir ją apniko baimė.
Pagaliau jai toptelėjo, kur galėtų būti Maiklas. Ji apsivilko pal
tą, paėmė nuo lovos storą antklodę ir patraukė prie kalvos, kur
jis buvo ją nusivedęs pasitikti saulėtekio. Maiklą iš tikrųjų rado
ten. Jis sėdėjo rankomis susiėmęs galvą. Kai Eindžel prie jo priėjo,
Maiklas nepakėlė akių. Ji apgobė jo pečius antklode.
- Ar nori, kad palikčiau tave? Dabar jau žinau, kur kelias. -
Kartais juo pravažiuodavo pašto karietos. - Grįšiu pati.
- Ne, - šiurkščiai nukirto jis.
Ji stovėjo ir žiūrėjo į saulėlydį.
- Ar nesi pagalvojęs, jog Dievas iš tavęs siaubingai šaiposi?
-Ne.
- Tai kodėl jis taip su tavimi elgiasi, nors tu jį labai myli?
- Ir aš jo šito klausiau.
- Ar jis atsakė?
- Aš žinau. - Jis paėmė jai už rankos ir timptelėdamas pasiso
dino šalia. - Kad tapčiau stipresnis.
- Tu jau ganėtinai stiprus, Maiklai. Tau to nereikia. Tau nerei
kia manęs.
- Nesu toks stiprus tam, kas dar bus.
Eindžel baiminosi jo paklausti, ką jis turėjo galvoje. Ją nukrėtė
šiurpulys ir Maiklas apglėbė jos pečius.
- Jis davė mums nebailią širdį. Jis parodys, ką daryti, kai ateis
metas.
- Kodėl esi tuo toks tikras?
- Nes anksčiau taip būdavo.
- O, kad galėčiau tikėti. - Juos supo svirplių ir varlių kakofo
nija. O jai atrodė, kad čia tylu. - Kartais vis dar girdžiu raudant
mamą, - tarė ji. - Naktį, kai medžių šakos brūžuoja į langą, gir
džiu, kaip jos butelis skimbčioja į stiklinę, ir tarsi matau ją sėdin
čią ant sujauktos lovos, spoksančią į tuštumą. Man labiausiai pa
tikdavo lietingos dienos.
- Kodėl?
284
- Subjurus orui, vyrai lankydavosi rečiau. Jie lindėdavo ten, kur

būdavo šilta, sausa, ir pragerdavo visus pinigus kaip Rebas. - Ji pa
pasakojo, jog skersgatvyje rinkdavo skardines, jas nublizgindavo
ir išrikiuodavo taip, kad į jas varvėtų lašai nuo kiaurų lubų. - Tai
mano pačios simfonija.
Pakilo brizas. Maiklas nubraukė jai nuo veido neklusnią plaukų
sruogą ir užkišo už ausies. Ji buvo tyli, išsekusi, jis - liūdnai susi
mąstęs.
- Eime, - tarė ir atsistojo.
Jis trūktelėjo ir pakėlė ją. Einant namo vedėsi ją už rankos. Kai
jie įžengė į trobelę, Maiklas pasirausė rykų stalčiuje.
- Tuojau grįšiu. Reikia šį tą padaryti daržinėje.
Ji ėmė ruošti vakarienę, nes turėjo kuo nors užsiimti, kad ne
reikėtų galvoti. Maiklas kalė vinis trobelės pastogėje. Gal griaus
trobelę? Šluostydamasi rankas, Eindžel priėjo prie durų ir pažvel
gė laukan. Maiklas kabino po stogu metalo nuolaužas, rakandus,
vinis ir susidėvėjusias pasagas.
Nulipęs nuo kopėčių skersinio, perbraukė ranka per daiktų gretą.
- Tavo simfonija, - tarė ir nusišypsojo. Ji tylomis žiūrėjo, kaip
jis neša kopėčias atgal į daržinę.
Ji įėjo vidun ir atsisėdo, nes silpnumas buvo pakirtęs kojas. Ji
sužlugdė jo svajones, o jis sukūrė jai vėjo varpus.
Kai pasirodė Maiklas, ji patiekė jam vakarienę. Myliu tave,
Maiklai Ozėjau. Taip tave myliu, kad mirštu iš meilės. Vėjelis su
krutino varpus, ir trobelė prisipildė malonaus jų skambesio. Ji vos
išstenėjo padėką. O jis, regis, daugiau ir nesitikėjo. Maiklui paval
gius, ji iš didelio geležinio katilo, kuris kaito virš ugnies, įsipylė
karšto vandens indams plauti.
Maiklas paėmė ją už riešo ir atgręžė į save.
- Mesk tuos indus.
Jis ėmėsi išleisti jai plaukus, o ji vos kvėpavo.
Eindžel virpėjo, buvo sutrikusi. Kur dingo jos ramumas, savi
tvarda? Jis visa tai švelniai griovė.
Panardindamas pirštus jai į plaukus, Maiklas atlošė jos galvą ir
akyse išvydo baimę.
285
- Prisiekiu tave mylėti ir gerbti, būti su tavimi, kai sveikata

tvers ar ligos suims, kai laimė lydės ar vargas suspaus, bėdoje, kuri
gali užtemdyti mūsų dienas, ir gerovėje, kuri gali nušviesti mums
kelią. Tirza, mylimoji, prisiekiu būti tau ištikimas visur ir visada,
iki mirsiu. Ir Dievo valia net po to.
Ji stovėjo, spoksodama į jį, sukrėsta iki pat sielos gelmių.
- O ką aš turiu tau prisiekti?
Jo akys šelmiškai sužibo.
- Paklusti?
Jis prispaudė lūpas prie jos lūpų.
Kai Maiklas ją pabučiavo, Eindžel sutriko nuo daugybės dar
nepatirtų jausmų. Dar niekada taip nesijautė: šiltai, nuostabiai,
jaudinančiai ir gerai. Nebetiko nė viena sena taisyklė. Ji pamiršo
viską, ką buvo patyrusi iš kitų šeimininkų. Buvo lyg sausa žemė,
į save siurbianti pavasario lietų, žiedpumpuris, besiskleidžiantis
saulėje. Maiklas tai suprato ir šnabždėjo švelnius žodžius, jie tekė
jo ja it saldus Gileado balzamas ir gydė žaizdas.
Ir ji nuskrido su Maiklu į dangų.
Vėl nusileidęs ant žemės, Maiklas nusišypsojo.
- Tu verki.
- Tikrai? - Ji palietė sau skruostą ir pajuto ašarą.
- Nežiūrėk taip į mane, - pasakė ją bučiuodamas. - Tai geras
ženklas.
Bet kai rytą Maiklas pabudo, Eindžel buvo dingusi.
n
cAaeCaiilaina^
a r itk M
Jeigu tau kas atrodo sunku, nemanyk,

kad tai neįmanoma.
M a r k a s A ure l i j us
Puodų ir keptuvių, sukabintų ant Semo Tilo vežimo šono, žvange

sys Eindžel priminė vėjo varpus, kuriuos jai padarė Maiklas. Už
simerkusi ji regėjo jo veidą. Mylimasis. Ak, mylimasis. Jai nevalia
apie jį galvoti. Turi jį užmiršti. Verčiau galvos apie tai, ką meilė
davė mamai, ir liks išdidi.
Senas prekeivis nesiliovė plepėjęs nuo tada, kai auštant paėmė
ją pakeliui. Ji buvo jam dėkinga, kad veža. Jis keliavo iš kalnų, kur
nepardavė nė vienos prekės. Jo maisto atsargos buvo beveik išse
kusios, jį smarkiai rietė reumatas. Geriausia, kas paskutinį mėnesį
nutiko Šernui Tilui, buvo tai, kad jis išvydo gražią mielą būtybę -
ją, sėdinčią ant kelmo šalikelėje. Šernas buvo švarus, tvarkingas,
bet visiškai nusikamavęs ir sulinkęs. Ir beveik netekęs plaukų.
Kaip ir ateities. Bet iš po žilų nukarusių antakių spingsojo geros
akys. Kol Eindžel jo klausėsi, jai nereikėjo apie nieką galvoti.
- Nuo ko bėgi, panelyte?
Ji nusibraukė nuo veido išsipešusią šviesių plaukų sruogą ir iš
spaudė apsimestinę šypseną.
- Kodėl manote, kad aš nuo ko nors bėgu?
- Todėl, kad nuolat žvilgčioji per petį. Kai radau tave prie kelio,
atrodei labai sunerimusi. Nusprendžiau, kad sprunki nuo savo vyro.
- Iš kur žinote, kad aš ištekėjusi?
- Mūvi vestuvinį žiedą.
289
Ji skubiai uždengė ranką ir nuraudo. Buvo pamiršusi nusimau

ti žiedą. Pasukiojo jį ant piršto svarstydama, kaip reikės grąžinti
Maiklui.
- Ar jis blogai su tavimi elgėsi?
Tokia mintis Maiklui nė nebūtų šovusi.
- Ne, - tyliai atsakė ji.
Jis smalsiai sužiuro į ją.
- Bet tikriausiai ką nors padarė, kad nuo jo bėgi?
Ji nusuko žvilgsnį. Ką galėtų pasakyti? Jis privertė mane įsimy
lėti? Jeigu ji šiam senam žmogui papasakotų, kad Maiklas visada
su ja elgėsi tik kuo geriausiai ir buvo jai labai dėmesingas, jis už
bertų ją klausimais.
- Nenoriu apie tai kalbėti, pone Tilai. - Ji vis sukiojo žiedą ant
piršto ir graudinosi.
- Šernas. Vadink mane Šernu, panelyte.
- Mano vardas Eindžel.
- Nusimauk tą žiedą ir išmesk, jei taip pasijusi geriau, - tarė jis.
Ji nė už ką to nepadarytų. Žiedas Maiklo motinos.
- Negaliu jo nusimauti, - sumelavo ji. Turės rasti būdą, kaip
nusiųsti jį Maiklui.
- Ar keliauji į Sakramentą?
Sakramentas - tokia pat gera vieta kaip kitos viską pradėti nuo
pradžios.
- Taip.
- Gerai. Man pakeliui. Stabtelėsiu keliose auksakasių gyven
vietėse, gal pasiseks ką nors parduoti. - Jis paragino arklį. - Atro
dai labai išvargusi, panelyte. Gal lipk į vežimo galą ir pamiegok?
Gultas atsilenkia nuo vežimo šono. Tik atstumk tą skląstį.
Eindžel buvo labai nusikamavusi ir padėkojo jam už pasiūlymą.
Nuleidusi gultą, susirietė ant jo, bet miegas neėmė. Vežimas linga
vo į šonus, šokčiojo, ir jos mintys įsišėlo. Ji vis galvojo apie Maiklą.
Jis nesupras, kodėl ji paliko jį, ir supyks. Ji buvo labai sutrikusi.
Kažkas tarsi skatino grįžti, pasišnekėti su Maiklu, pasakyti, ką jam
jaučia. Eindžel žinojo, jog tai beprotybė. Ar mama neišliejo savo
jausmų Aleksui Stafordui? Argi nuolat neprisipažindavo jį mylin
ti? Bet visa ta meilė tik sutrypė jos išdidumą ir užtraukė jai gėdą.
290
Ji neįstengė nuvyti minčių apie aną naktį. Būdama su Maiklu,

juto pilnatvę, ne tuštumą. Maiklo glėbyje jautėsi nuostabiai, jai pa
sirodė, kad jis jai skirtas.
Tavo motina taip pat manė ir apie Aleksą Stafordą, o pa
žvelk, kuo viskas baigėsi.
Ji tyliai sudejavo ir dar labiau susirietė.
Jeigu Šernas Tilas nebūtų važiavęs pro šalį, ji tikriausiai būtų
pasidavusi ir grįžusi atgal. Ir būtų įsikabinusi į Maiklą, kaip mama
buvo įsikabinusi į jos tėvą. Anksčiau ar vėliau būtų nusibodusi
Maiklui, juk ir mama įgriso Aleksui Stafordui.
Ji manė, jog atstumas numalšins skausmą, deja, jis tik stiprėjo.
Jos protas, kūnas, visa jos esybė ilgėjosi Maiklo.
Kodėl aš jį sutikau? Kodėl jis atvažiavo į Per e Daisą? Kodėl
turėjo stovėti gatvėje tądien, kai ėjau pro šalį?Kodėljis grįžo į vieš
namį, juk aš jį išvijau?
Ji regėjo jo akis, kupinas aistros ir švelnumo. Myliu tave, - pa
sakė jis. - Kada suprasi, kad esu tau įsipareigojęs?
Jis sakė, kad mane myli, - raudojo mama. - Sakė, kad mylės
amžinai.
Eindžel ėmė kauptis ašaros, bet nurijo jas. Gerai. Ji įsimylėjo
Maiklą ir išspaudė ašarėlę, bet buvo ganėtinai protinga ir pabė
go, kol reikalai visai nepablogėjo. Šįsyk pasiėmė šiek tiek daugiau
negu tik drabužių. Stengsis viską užmiršti. Galės keliauti į rytus,
vakarus, šiaurę ar pietus. Kur tik įsigeis.
- Man pasiseks, - sušnabždėjo ji. - Tai padarysiu aš viena.
Ką padarysi? - pasišaipė balsas.
- Ką nors. Ką nors sugalvosiu.
Žinoma, Eindžel. Darysi tai, ką geriausiai moki.
- Rasiu kokį nors būdą, kaip gyventi. Nenoriu grįžti prie seno
amato.
Taip, tu grįši. Ką dar sugebi? Argi tai buvo taip blogai? Tu
rėjai maisto, pastogę, gražių drabužių, garbintojų...
Niūrus balsas dudeno sulig monotonišku pavargusių arklių
kanopų caksėjimu ant dulkėto kelio. Kai ji užmigo, vėl susapna
vo Hercogą. Jis darė viską, ką buvo pratęs daryti. O Maiklo, kuris
būtų galėjęs jam sukliudyti, nebuvo.
291
Ją pažadino Sernas Tilas. Jis pasidalino su ja valgiu ir pasakė,

kad netrukus jie atvažiuos į gyvenvietę.
- Dar sykį pamėginsiu. Jei neparduosiu nors trupučio šių pre
kių, grįžęs į Sakramentą bankrutuosiu. Už tas prekes galėsiu atsi
skaityti šeimininkui tik jas pardavęs. Jei nieko neparduosiu, liksiu
kaip stoviu. Gal šį kartą man padės gerasis Dievas?
Jis paėmė iš jos tuščią metalinę lėkštę, Eindžel žiūrėjo, kaip ne
šasi ją prie upelio ir plauna. Dėl šio vargšo seno žmogaus gerasis
Dievas nepakrutins nė piršto. Kaip nepadėjo ir jai. Šernas Tilas
susirinko daiktus ir sukrovė į vežimą. Tada palaukė prie vežimo ir
padėjo įlipti, lyg ji būtų dama.
- Verčiau pasislėpk viduje, - patarė jis. - Išvydus moterį, kai ku
riems jauniems ponaičiams gali kilti gana miglotų minčių. - Jis krei
vai šyptelėjo lyg atsiprašydamas. - O aš per senas dėl tavęs grumtis.
Ji palietė jam ranką ir nulindo į vežimo galą.
Atvažiavus į gyvenvietę, ji ėmė klausytis, kaip Šernas siūlo pre
kes. Žmonės šūkavo, įžeidinėjo jį, šaipėsi iš jo arklio ir vežimo.
Rodė nepagarbius ženklus kalbėdami apie prekybą. Ir dar bjau
resnius ženklus jam. Šernas buvo persekiojamas. Pasipylė tikra
įžeidinėjimų kruša, o jis nesiliovė siūlęs prekes, dievagodamasis,
kad jos labai puikios. Žmonės smaginosi, tyčiodamiesi iš vargšo
senuko. Iš Šerno balso Eindžel suprato, kad blėsta paskutinė jo
viltis. Ji puikiai žinojo, kaip jis jautėsi. Buvo patyrusi, kaip galima
įskaudinti sielą.
- Vienos keptuvės čia ir tereikia! - suriko kažkas.
Dar kažkas pavadino Šerną kvailiu. Eindžel susiraukė. Gal se
nukas ir buvo toks, bet tokių žodžių nenusipelnė. Tik norėjo sąži
ningai užsidirbti pragyvenimui.
Eindžel atitraukė užuolaidą ir išlindo laukan. Jai pasirodžius,
minia beregint nuščiuvo.
- Ką darai? - šnipštelėjo Šernas, mirtinai išsigandęs. - Nerk į
vidų, panelyte. Šie ponai pikti.
- Žinau. Duokit man tą keptuvę, Šernai.
- Tu neįstengsi visų jų atmušti.
- Duokit man keptuvę.
292
- Ką su ja darysi?
- Parduosiu, - tarė ji ir paėmė iš jo keptuvę. - Sėskitės, Šė
mai. - Jis suglumęs pakluso. Ji apėjo jį ir iškėlė keptuvę, ranka
braukdama per ją, tarsi tai būtų didžiai vertingas daiktas. - Ponai,
Šernas moka prekiauti, bet jis ničnieko neišmano apie valgio ga
minimą. - Ji šyptelėjo ir pamatė, kad visų veiduose ėmė rodytis
šypsenos.
Kažkas nusikvatojo, tarsi ji būtų nešvankiai pajuokavusi. Ein-
džel ėmė pasakoti apie vištieną ir virtinius, keptą sūdytą kiaulieną
su padažu, plaktą kiaušinienę su kumpiu. Kai jiems pradėjo tįsti
seilės, ji pareiškė, kad norint pasigaminti gardaus valgio būtina
turėti gerą keptuvę. Gyrė puikų ketų, gerą šilumos pasiskirstymą,
lengvą šio ryko priežiūrą. Visa tai buvo sakęs ir Šernas, bet šįkart
žmonės atidžiai jos klausėsi.
- Šioje keptuvėje galite ne tik gaminti visus patiekalus, bet ir
kitur ją pritaikyti. Kai jums baigsis kulkos ir prireiks ginti savo
teises, ji atstos ginklą. - Ji pašaipiai užsimojo ant vieno vyriškio,
kuris buvo prisibrovęs pernelyg arti. Žmonės vėl nusikvatojo. Ein-
džel taip pat, žaisdama su jais. - Tai ką pasakysite, džentelmenai?
Ar atsiras pirkėjų?
- Taip!
Vyrai puolė prie jos. Būtų nupirkę iš jos net suknežintą skardi
nę. Vidury minios užvirė muštynės. Laukdama, kol jos pasibaigs,
Eindžel pasilenkė prie Šerno ir paklausė, kiek ta keptuvė kainuoja.
Jis pasakė kuklią sumą.
- Ak, manau, mes galime uždirbti kur kas daugiau, - tarė ji ir,
kai buvo perskirti du triukšmadariai, šūktelėjo kainą. Vienas žmo
gus garsiai pasipiktino, tada ir kiti sudvejojo,
Eindžel nusišypsojo ir gūžtelėjo pečiais, jos laikysena bylojo,
kad jai vis tiek, ar jie ką nors pirks. Ji pakabino keptuvę ant vežimo
šono ir atsisėdo.
- Važiuojam, Šernai. Dėl šių džentelmenų jūs klydote. Jie tik
vėpso į tą keptuvę, bet nieko neišmano apie kokybę.
Šernas išsižiojo. Keli vyrai šokosi prieštarauti. Eindžel pažvelgė
į juos.
293
- Sakėte, kad per daug prašom. Atvirai šnekant, beviltiška jus

įkalbinėti, kad įsigytumėte tai, ką būtina turėti, nes tą turėtų pa
kuždėti ir jūsų pačių protas. Šėmai! - Ji padavė jam vadeles.
Vienas auksakasys čiupo už pakinktų ir liepė palaukti, mat,
prieš jai išvažiuojant, norįs nusipirkti keptuvę.
Eindžel mielai pakluso ir netrukus pardavė visas keptuves.
Minia nesiskirstė. Šernas čiupo vadeles ir nudardėjo keliu iš
miestelio. Jis nusišypsojo ir tyliai sukikeno.
- Turi tam talentą, panelyte.
- Galbūt, - abejingai tarė ji.
Nelabai svarbu, ką sakai, svarbiau - kaip sakai ir koks tuo metu
tavo žvilgsnis. Pardavinėti keptuves ar save - nedidelis skirtumas.
Ji puikiai mokėjo tai daryti.
Kol Šernas suskaičiavo uždirbtą auksą, Eindžel pagamino va
karienę. Patiekusi jam valgį, ir pati atsisėdo užkąsti. Kai padėjo
lėkštę, Šernas jai kažką metė. Ji suglumusi pagavo.
- Kas čia? - paklausė maigydama odinį kapšelį.
- Šiandieninio mudviejų uždarbio dalis.
Ji nustebusi sužiuro į senuką.
- Bet keptuvės jūsų.
- Jei nebūtum įsikišusi, jos vis dar būtų kybojusios ant mano
vežimo. Tau reikia pinigų naujai pradžiai. Dabar jų turi.
Jis pasiėmė dar vieną antklodę ir pernakvojo po vežimu.
Vos pradėjus brėkšti, jie patraukė į Sakramentą. Ten nusiga
vo kitos dienos vidurdienį. Mieste vyko arklių lenktynės, ir Šernas
vos spėjo pasukti vežimą į kelkraštį, mat pro šalį pradundėjo trys
jojikai. Jiems pralėkus, į gatvę plūstelėjo vežimai ir žmonės. Ein
džel matė, kad visur kyla pastatai. Oras skambėjo nuo plaktukų
bilsnojimo ir vežimų dardesio.
- Iš pradžių kilo gaisras, - pasakė Šernas, kai jie įsiliejo į ben
drą vežimų srautą. - Paskui užėjo potvynis. Prie upės buvo nu
šluoti beveik visi pastatai. - Jis pliaukštelėjo vadelėmis. - Ar čia
gyvena tavo šeima? - paklausė.
- Draugai, - sumelavo Eindžel, apsimesdama, kad ją domina
visas tas bruzdesys.
- Gal tave pamėtėti iki reikiamos vietos? - pasiteiravo jis, aiš

kiai sunerimęs.
- Ne. Išleiskite bet kur. Aš pati rasiu kelią. Šernai, dėl manęs
nėra ko nerimauti. Galiu pati savimi pasirūpinti.
Šernas sustojo prie didelės metalo dirbinių parduotuvės.
- Tai mano kelionės pabaiga. - Jis padėjo jai išlipti ir paspaudė
ranką. - Esu dėkingas už draugiją, panelyte, ir pagalbą paskutinėje
gyvenvietėje. Regis, tai visų mano klajonių pabaiga. Metas stoti
prie prekystalio. Gal įsitaisysiu parduotuvėlę ir susirasiu keletą
gražių pardavėjų.
Palinkėjusi jam sėkmės, Eindžel skubiai nuėjo. Patraukė len
tiniu taku, aplenkdama vyrus, kurie ją išvydę kėlė skrybėles. Nė
į vieną nežiūrėjo, nes susirūpinusi galvojo, ką toliau veiks, jeigu
jau atsidūrė Sakramente. Ji praslinko pro smuklę, o išgirdusi iš jos
griaudėjančią muziką, mintimis nuklydo į „Sidabrinį dolerį“ir Rū
mus. Atrodė, jog viskas buvo labai seniai, bet jos tai neguodė, nes
prisiminimai dar buvo per švieži.
Jos kelias baigėsi prie upės. Kokia ironija, su kartėliu šyptelėjo ji.
Juk ir mama sulaukė galo dokuose. Eindžel traukė link prieplaukos, į
kurią pūškavo laivai. Trapu lipo žmonės, buvo iškraunamos dėžės.
Eidama ji matė palei gatvę augančius statinius vietoj namų, ku
riuos nuplovė potvynis. Keli pastatai dar buvo neuždaryti. Vienas
jų - didžiulė smuklė. Eindžel suprato, kad jeigu įžengtų pro tas
dvivėres duris, nepraslinkus nė valandai jau darbuotųsi viršuti
niuose kambariuose.
Ji be tikslo nupėdino toliau. Ko imsis? Aukso, kurį jai davė Še
rnas Tilas, užteks savaitei ar dviem. O kas bus paskui? Jai reikėjo
sugalvoti, kaip užsidirbti, bet mintis apie grįžimą prie prostitutės
amato buvo atgrasi.
Nebegaliu to darytu Pagyvenusi su Maiklu nebegaliu.
Maiklas tėra vyras kaip ir visi kiti*
Ne. Jis visai kitoks.
Iš parduotuvės išėjo aukštas tamsiaplaukis vyras, ir jai sutvak
sėjo širdis. Tai buvo ne Maiklas, bet panašaus gymio ir stoto vyras.
Jis su kitais vyrais ėjo per gatvę ir juokėsi.
295
Ji turi pamiršti Maiklą. Pirmiausia jai reikia susirasti būstą, bet

viskas, pro ką ėjo, atrodė pernelyg prasta arba per brangu. Jos iš
davikės mintys vis grįždavo prie Maiklo. Ką jis dabar veikia? Ar
ieško jos, o gal nuleido rankas ir triūsia laukuose? Eindžel praspū-
dino pro dar vieną viešnamį.
Nagi, Eindžel. Tenai bus tavimi pasirūpinta* Turėsi savo
kambarį ir maisto*
Jai suprakaitavo delnai. Buvo vėlyva popietė, darėsi šalta. Ar
ilgai ji klaidžios? Iš viešnamio išėjus vyriškiui, Eindžel atsitraukė.
Jis nustebęs sužiuro į ją.
- Atleiskite, ponia, - atsiprašė paliesdamas skrybėlę. Jis siūba
vo ant kojų. - Neturėtumėte stovėti prie tokios vietos kaip ši.
- Tenai mano vyras, - pasakė ji, griebdamasi pirmos minties,
kuri šovė į galvą.
- Jūsų vyras? - Jis nužvelgė ją ir papurtė galvą. - Ką jis čia vei
kia, namie turėdamas šitokią moterį? Koks jo vardas?
- Jo vardas? Ak, Čarlis.
Vos žmogus dingo už durų, šaukdamas per laiptus nesantį
Čarlį, ji skubiai perėjo gatvę ir pasuko į kitą. Vyrai, pro kuriuos
ėjo, smaigstė ją žvilgsniais. Staiga ji pamatė ką tik nudažytą iškabą
„Hoksčaildo universalinė parduotuvė“ ir puolė tiesiai prie jos lyg
prie švyturio tamsoje.
Pro duris išėjo stambi senyva moteris su šluota ir ėmė šluo
ti laiptus ir lentų taką. Ji nesišypsodama uoliai darbavosi, braukė
purvą į gatvę ir stukseno šluotą į lentas. Kai Eindžel žengė ant
lentų tako, ji pakėlė akis.
- Tie žmonės, - šyptelėjusi sumurmėjo. - Net nenusibraukia
batų į grandyklę, kad neneštų purvo vidun.
Jos žvilgsnis užkliuvo už ryšulio Eindžel rankoje. Eindžel dro
viai linktelėjo ir nėrė į parduotuvę. Pasidairė Džozefo, bet jo nie
kur nebuvo matyti.
- Gal galiu padėti jums ką susirasti? - paklausė moteriškė, sto
vėdama tarpdury, prisispaudusi prie šono šluotą it kokį šautuvą.
- Ieškau kelionkrepšio, - atsakė Eindžel. - Nedidelio.
- Štai čia, - tarė moteris ir nuvedė prie lentynos pasienyje. -
Šis gražus. - Ji paėmė vieną ir padavė Eindžel.
296
Iš už užuolaidos išlindo kita moteris, tamsiaplaukė, tvirta, ir ant

prekystalio padėjo dėžę. Tada nusibraukė nuo kaktos prakaitą.
- Džozefai, - šūktelėjo ji, - gal atneštum aną dėžę? Negaliu jos
pakelti.
Eindžel pasigailėjo čia užėjusi. Kodėl įpuolė nė nepagalvojusi?
Džozefas mėgo Maiklą. Kąjis pasakys, sužinojęs, kad ji pabėgo? Var
gu ar galėtų tikėtis iš jo pagalbos. O kas tos moterys? Jis, rodos, mi
nėjo, kad laukia atvažiuojant motinos, kuri gabena jam ir žmoną?
- Ar jis jums patinka? - pasiteiravo moteris.
- Kas? - sumikčiojo Eindžel. Turėjo iš čia sprukti.
- Kelionkrepšis, - tarė moteris, jau susidomėjusi.
- Aš apsigalvojau.
Eindžel atidavė kelionkrepšį. Iš už užuolaidos išniro Džozefas
su dėže ir tučtuojau ją pastebėjo. Jo veidą nušvietė plati šypsena.
Eindžel pamatė, kaip jis skubiai apžvelgė parduotuvę, dairydama
sis Maiklo. Ji greitosiomis nusisuko ir nuskubėjo prie durų, bet
atsitrenkė į senyvą moterį.
- Atsiprašau, - suvapėjo, stengdamasi susitvardyti ir brauda-
masi pro ją.
- Eindžel! Kur eini? Palauk!
Eindžel nesustojo. Džozefas trenkė dėžę, išlėkė iš už prekysta
lio ir pasivijo ją.
- Palauk, - tarė suspausdamas jai petį. - Kas yra?
- Nieko, - burbtelėjo ji nukaitusiu veidu. - Tik užsukau pasi
ieškoti kelionkrepšio.
- Štai kas dedasi tavo širdyje. Kur Maiklas?
Ji sunkiai nurijo seilę.
- Namie.
Džozefas susiraukė.
- Kas atsitiko?
Ji pakreipė smakrą.
- Nieko neatsitiko.
Prie jo priėjo motina, vis dar įsitvėrusi šluotą.
- Kas ši jauna moteris, Džozefai?
Ji smalsiai ir nedraugiškai žiūrėjo į Eindžel.
297
- Mano draugo žmona, - atsakė Džozefas, neatitraukdamas

nuo Eindžel akių. O, kad jis nevarstytų jos tomis gudriomis aku
tėmis. Džozefas čiupo jai už alkūnės. - Eikš čia, sėskis ir klok vis
ką. - Jis skubiai supažindino moteris. - Mano žmona Meriba ir
mano motina Rebeka.
- Gal norite kavos? - paklausė Meriba.
Džozefas už ją atsakė, kad norėsianti kavos. Tada mostelėjo
motinai, kad pasitrauktų. Ji vėl ėmė šluoti, vogčia dirsčiodama
į juodu.
- Man nereikėjo čia užsukti, - ryžtingai tarė ji.
- Ar Maiklas žino, kur tu?
- Aišku, kad taip, - sumelavo Eindžel.
- Taigi, taigi, - pasakė jis, bet vienintelis šis žodis turėjo gau
sybę prasmių. Jis atsisėdo ant statinės, vis dar nepaleisdamas jos
rankos. - Juk pabėgai nuo jo?
Ji ištraukė ranką ir ėmė gintis.
- Mudviejų santuoka nesusiklostė.
- Ne? - Jis ilgai tylėjo. - Ką gi, tai nėra labai jau netikėta, bet
apmaudu.
Jos savigyna susilpnėjo.
- Ar bent įsivaizduoji, ką šiame mieste galėtų veikti persiau-
klėjusi kekšė? - lengvabūdiškai paklausė ji ir nusišypsojo sena,
įprasta šypsena. Kai Džozefas susiraukė, Eindžel pamanė, jog jis
tikriausiai sunerimo, kad ji prašys paskolinti pinigų. - Tiek to, -
greitai pasakė. - Nevykęs pokštas. - Ji atsistojo. - Verčiau eisiu.
Jis vėl uždėjo ranką ant jos rankos.
- Sėskis. Meriba jau ateina su padėklu.
Jo žmona padavė jai puodelį kavos. Jį imant, Eindžel drebėjo
rankos. Ji mėgino nusiraminti, varstoma įdėmaus Džozefo žvilgs
nio. Meriba pasiūlė jai pyrago. Eindžel atsisakė. Džozefo motina
baigė šlavinėtis ir atėjo pas juos. Eindžel gailėjosi, kad įkėlė čia
koją. Smerkiama trijų porų akių, juto, kaip silpsta. Jie sušneko apie
potvynį, namų atstatymą ir prekių atsargas parduotuvėje. Nors jie
nieko neklausinėjo, ji matė tiriamus žvilgsnius.
298
Atėjo pirkėjas, ir Meriba nuskubėjo jo aptarnauti. Paskui pa

sirodė kitas, ir Rebeka, supratusi, kad Džozefas nė nemano juo
pasirūpinti, atsiprašė ir nudrožė pas jį.
- Ar susiradai kambarį? - pasidomėjo jis.
- Dar ne. - Eindžel kilstelėjo smakrą. - Bet neturėtų būti sunku.
- Pasiliksi čia, - pasakė jis. Eindžel atrodė išvargusi.
- Ką apie tai pasakytų tavo žmona ir motina? - kandžiai pa
klausė ji, nenutuokdama, kad jos akys kaip mažos pasiklydusios
mergaitės.
- Jos labiau nustebtų, jei išleisčiau tave, neturinčią kur prisi
glausti. Negalime tau pasiūlyti prašmatnių apartamentų, bet gausi
švarią lovą, patalynę ir košerinio maisto. Ką pasakysi?
Ji prikando lūpą ir sužiuro į abi moteris. Jis pliaukštelėjo del
nais į šlaunis ir atsistojo.
- Jos neprieštaraus.
O jeigu ir prieštarautų, jis pasirūpins, kad savo abejones jos pa
silaikytų sau. Jau buvo gana vėlu, todėl galėjo uždaryti parduotuvę
kiek anksčiau nei įprastai.
Eindžel atsisėdo su jais prie valgomojo stalo viršutiniame aukš
te. Ji stumdė maistą po lėkštę, dėdamasi, kad valgo, bet visai netu
rėjo apetito. Meriba ir Rebeka nieko neklausinėjo, bet ji nutuokė,
kad moterims labai smalsu. Kai Meriba ėmė kraustyti stalą, Ein
džel pakilo ir suskūbo padėti. Vos jai išėjus pro duris, Džozefas su
motina ėmė šnekėtis tyliais sujaudintais balsais. O kai Eindžel grį
žo paimti likusių indų, jie nutilo. Susikrovusi indus, ji stabtelėjo.
- Pernakvosiu tik šią naktį, - pasakė ji. - Jeigu tai sudarys jums
nepatogumų, išeisiu iš pat ryto.
- Tu čia gyvensi tiek, kiek leis Džozefas, - prabilo Rebeka to
kiu balsu, kuris atėmė norą ginčytis. - Jis pastatys tau lovą prie
krosnies apačioje. Ten bus šilta.
Džozefas atnešė sudedamąją lovą. Tada užlipo į viršų ir pasakė
Meribai trumpam išeinąs. Grįšiąs po kelių valandų. Meriba nuste
bo, bet nieko jo neklausinėjo.
- Šiaip vakarais jis niekur neina, - paaiškino ji, kai Džozefas
uždarė duris. Ji paėmė siuvinį.
- Jį išvijo reikalai, - tarė Rebeka, greitai megzdama.

Eindžel sėdėjo su moterimis svetainėje. Kambaryje buvo girdė-
ti tik laikrodžio tiksėjimas ant židinio atbrailos ir Rebekos virbalų
caksėjimas.
- Jeigu neprieštaraujate, eisiu gulti, - galų gale pratarė Eindžel.
Rebeka pritariamai linktelėjo. Eindžel užvėrė duris ir luktelėjo.
Abi moterys ėmė rimtai kalbėtis. Turbūt apie ją. Ji nulipo žemyn ir
tamsoje atsigulė. Miegojo neramiai, sapnuodama Hercogą.
Išaušus į apačią nulipo Rebeka. Eindžel pabudo ir skubiai ap
sirengė.
- Prastai miegojai, ar ne? - paklausė Rebeka, žiūrėdama, kaip
ji rankiojasi daiktus.
- Nieko baisaus. Ačiū, kad leidote pernakvoti.
Ji sulankstė antklodes, lovą ir įspraudė ją į siaurą plyšį tarp len
tynų. Juto, kaip Rebekos akys sekioja kiekvieną jos judesį.
- Džozefas sakė, kad ieškai darbo. Čia jo turime į valias.
Eindžel nustebusi atsitiesė ir pažvelgė į ją.
- Jūs prašote, kad dirbčiau jums7.
Rebeka prislinko arčiau.
- Nebent turi sumaniusi ką nors geresnio.
- Ak, ne, - skubiai atsakė Eindžel. - Ką turėčiau daryti?
Rebeka greitai išbėrė darbų sąrašą.
Eindžel nuvalė langus, iššlavė parduotuvę. J stirtą sukrovė
konservus, sulankstė raudonos flanelės marškinius. Ant sienų
prikabino pigių puošmenų. Kai į ją kreipdavosi pirkėjai, į pokalbį
įsiterpdavo Meriba ar Rebeka, atsakydavo į jų klausimus ir paro
dydavo jiems prekes. Rebeka paprašė jos atnešti iš sandėliuko dė
žes ir prikrauti lentynas už prekystalio. Eindžel sunkiai triūsė, tik
vidurdienį atsikvėpė ir užkando, o paskui vėl kibo į darbą, baigė
tik sutemus, kai Džozefas uždarė parduotuvę ir užrakino duris.
Per vakarienę Rebeka jai padavė voką.
- Tavo uždarbis, - paprastai tarė, o Eindžel sumirksėjo ir paju
to, kaip jai gniaužia gerklę. Ji pažiūrėjo į Džozefą su Meriba, tada
vėl į Rebeką. Ši linktelėjo sūnui. - Ji gerai dirba. - Eindžel nuna-
300
rino galvą, negalėdama pratarti nė žodžio. Rebeka prieš ją padėjo

dubenį bulvių. - Valgyk. Tau reikia truputį papilnėti.
Vėliau tą vakarą, degant žiburiui, Eindžel atsisėdo ant lovos ir
suskaičiavo atlygį. Rūmuose tiek būtų uždirbusi per pusvalandį,
bet dar niekada nesijautė tokia tyra ir išdidi.
Kitą dieną Rebeka liepė jai suseikėti pupas į penkių svarų mai
šus, užrišti juos ir sukrauti į krūvą. Tai atlikusi, Eindžel sutvarkė
audinių rietimus ir juos sustatė, o ne sudėjo vieną ant kito. Atėjusi
Meriba pagyrė, kad išdėstyta labai gražiai ir bus kur kas lengviau
tuos rietimus paimti.
- Džozefas ką tik gavo kubilų krovinį. Gal padėtum man juos
sunešti? Sukrausime juos tolimajame kampe.
Rebeka kasdien jai pavesdavo kokias nors užduotis, o vakare,
kai durys būdavo užrakintos ir pakabinta lentelė „Uždaryta“, su
mokėdavo.
- Pažvelk, kas atvyko, - tarė Džozefas, plekšnodamas per dėžę.
Eindžel padėjo šluotą ir po skarele, kuria buvo apsirišusi galvą,
sukišo kelias plaukų sruogas.
- Kas tai?
- Maiklo krosnelė.
Paminėjus jo vardą, jai širdis pašoko iki gerklės.
- Verčiau baigsiu šluoti, - burbtelėjo ji.
Džozefas ilgai į ją spoksojo, paskui ėmėsi savo darbų.
Per vakarienę Eindžel buvo išsiblaškiusi. Vos indai buvo nu
nešti ir sumazgoti, ji atsiprašiusi dingo. Netrukus į apačią nulipo
Meriba.
- Džozefas ir Rebeka ruošiasi peržiūrėti sąskaitas, - tarė ji
ir kažko padelsė. - Beveik nieko nevalgei per vakarienę. Prastai
jautiesi?
- Jaučiuosi gerai. - Eindžel nepaliovė galvojusi apie Maiklą.
Kol krutėjo ir plušo, pavykdavo nuvyti ilgesį. Ji dėbsojo į didelę
dėžę prie sienos. Džozefas praneš apie pirkinį, ir Maiklas atva
žiuos pasiimti krosnelės.
Turėsiu dingti prieš jam pasirodant.
301
Meriba atsisėdo ant dėžės ir ėmė šildytis rankas prie Franklino

krosnelės.
- Ketini išeiti, ar ne?
Eindžel pakėlė akis.
- Taip.
- Nepatenkinta darbu?
- Ne dėl darbo. Tai... - Ką ji galėjo pasakyti? Atsidususi linkte
lėjo į didžiulę dėžę. - Tai dėl Maiklo krosnelės. Netrukus jis atva
žiuos jos pasiimti.
- O tu nenori jo matyti?
- Negaliu.
- Ar buvo taip baisu?
Buvo nuostabu. Pernelyg puiku, kad būtų galėję tęstis.
- Tiesiog bus geriau, jei su juo nesusidursiu.
- O kur trauksi?
Ji gūžtelėjo pečiais.
- J San Fransiską. Dar nežinau. Tai nesvarbu.
Meriba sukryžiavo rankas ant kelių.
- Džozefas labai geros nuomonės apie tavo vyrą.
Eindžel palingavo galvą ir nusuko akis.
- Žinau.
Vien jo vardas pažadino jai gausybę jausmų. Jai atrodė, kad il
gesys pamažu apmalš. Manė, kad atstumas atšaldys jos jausmus. Ji
gyveno be Maiklo jau tris savaites, bet geidė jo labiau nei tą naktį,
kai pabėgo.
- Sykį jau buvau ištekėjusi, - prabilo Meriba. - Už labai nesu
gyvenamo žmogaus. Mama mirė, kai buvau dar jauna, o tėtis no
rėjo sutvarkyti man gyvenimą, iki išmuš jo mirties valanda. Taigi
jis išrinko man vyrą, kuris atrodė malonios išvaizdos ir pasiturin
tis. Deja, mano sutuoktinis buvo netikęs. Melsdavau Dievą, kad
išvaduotų mane iš jo. Ir jis išvadavo. - Ji patylėjo. - Paskui paty
riau, kaip žiauriai gyvenimas gali elgtis su vieniša moterimi.
- Buvau viena visą gyvenimą, - atvirai prisipažino Eindžel.
- Jeigu tavo vyras net perpus blogesnis, negu atrodo Džozefui,
vis tiek turėtum grįžti pas jį ir viską išsiaiškinti.
302
Eindžel užsisklendė.
- Nereikėtų man sakyti „turėtum", - ėmė gintis ji. - Juk ničnie
ko nežinote apie mano gyvenimą ir kur aš buvau.
Meriba ilgai tylėjo ir Eindžel pasigailėjo buvusi tokia atžari.
- Tu teisi, - galop pratarė Meriba. - Nežinau visų aplinkybių,
bet žinau tą truputį, kurį man papasakojo Džozefas.
- O ką jis sakė? - sukluso Eindžel, girdėjo savo balse nervingas
gaideles, bet negalėjo jų nuramdyti.
Meriba susirūpinusi liūdnai pažvelgė į ją.
- Kad tavo vyras pasiėmė tave iš viešnamio. Įsimylėjo iš pirmo
žvilgsnio ir tikriausiai vis dar myli.
Nuo jos žodžių Eindžel nusmelkė skausmas.
- Meilė nesitęsia amžinai.
Ji nežinojo, kad išblyškusiame jos veide labai daug kas atsispindi.
Meribos veidas sušvelnėjo.
- Kartais tęsiasi. Jeigu ji tikra.
Išėjus Meribai, Eindžel gulėjo tamsoje ir galvojo apie tai, ką ji
pasakė. Mama labai stengėsi išlaikyti Alekso Stafordo meilę. Iš
mėgino viską, kas jam teikė malonumo ir kurstė jo aistrą. Eindžel
svarstė, ar tik ne tos didžiulės pastangos ir atgrasė jį. Mama troško
jo meilės. Visas jos gyvenimas sukosi apie tai, kada namelyje pa
sirodys Aleksas Stafordas. Jos laimė priklausė tik nuo jo. Tai buvo
apsėdimas.
O argi jos jausmai Maiklui kitokie? Ji negalėjo išguiti jo iš savo
minčių. Jos širdis ilgėjosi jo artumo, troško girdėti jo balsą, regėti,
kaip užsiplieskia jo akys, kai pažvelgia į ją. Jos kūnas geidė Maiklo,
jo šilumos, prisilietimo. Ją kamavo tikra jausmų maišatis.
Rytą ji pasakė Džozefui išeinanti.
- Negali išeiti, - tarė jis, aiškiai nuliūdęs dėl jos. - Aną vakarą
Meriba pasitempė nugarą. Juk taip, Meriba? - Ši atrodė sumišu
si. - Gali prisipažinti, - pridūrė jis ir Meriba ištiesė rankas. - Ma
tai? Ir dar turiu krovinį gale parduotuvės. Negaliu vienas visko su
dėlioti ant stalų.
- Gerai, Džozefai, - pasidavė Eindžel, - bet kai tik baigsiu, tu
rėsiu išeiti.
303
Ji nedelsdama ėmėsi darbo, mat skubėjo jį baigti ir dingti. Džo

zefas nuolat prašė jos nepersistengti, nes jam nereikią dar vienos
moters skaudama nugara. Per pietų pertrauką jis taip ilgai žiau
mojo valgį, kad Eindžel suirzo. Kai ji vėl kibo į darbą, jis liepė jai
atsisėsti ir iki galo išgerti kavą. Jei taip nervinosi, kad reikia iš
krauti prekes, tai kodėl dabar Džozefas gaišta šitiek laiko? Be to,
Meribos nugarai, regis, nieko nebuvo nutikę, nes ji atsistojo ir nuo
stalo pakėlė sunkų pusdubenį.
Jiems triūsiant toliau, Džozefas pasakė apsigalvojęs dėl to, kur
reikia padėti žibintus, ir įsigeidė juos pernešti į kitą parduotuvės
pusę. Taip pat sumanė perkilnoti prekes ant stalo. Ji darė, kaip jis
liepė, bet juto vis didesnę įtampą.
Eindžel, nešdinkis iš čia. Išeik tuoj pat.
Ji vykdė Džozefo nurodymus, nors jis kas pusvalandį apsigal
vodavo. Kas jam šiandien darosi?
Džozefas uždėjo ranką jai ant peties.
- Šiandien užteks. Gal uždarytum parduotuvę?
- Juk dar anksti?
- Ganėtinai vėlu, - tarė jis ir nusišypsojo. Tada davė ženklą
ateiti Meribai su motina, ir trijulė dingo už galinės užuolaidos.
Eindžel raukydamasi atsigręžė.
Tarpdury stovėjo Maiklas.
Visa tu graži, mano meile,
Nėra tavyje dėmės.
G g 4, 7
Kai Maiklas žengė prie jos, Eindžel sukrėsta sustingo. Jis visas
buvo dulkinas, veidas išvagotas raukšlių ir niūrus.
- Džozefas pranešė, kad tu čia.
Jos širdis daužėsi kaip patrakusi.
- Kodėl atvažiavai?
- Pasiimti tavęs namo.
Ji atsitraukė nuo jo.
- Nenoriu tenai grįžti. - Eindžel stengėsi kalbėti ryžtingai ir
abejingai, deja, balsas drebėjo.
Maiklas vis labiau artėjo. Ji atsitrenkė į stalą, ant kurio buvo
sudėti batai, keletas su trenksmu bumbtelėjo ant grindų.
- Žinojau, kad į Per e Daisą nekeliausi, - pasakė jis.
Ji įsitvėrė stalo už nugaros. Nenusileis Maiklui.
- Kodėl buvai toks tikras? - pasišaipė.
Jis neatsakė. Eindžel neperprato jo žvilgsnio. Kai jis ištiesė ran
ką, ji sulaikė kvėpavimą. Maiklas nedrąsiai palietė jai skruostą, o ji
tvirtai sučiaupė lūpas, kad nevirpėtų.
- Tiesiog žinojau, Amanda.
Neįstengdama numaldyti užplūdusių jausmų, Eindžel jį smar
kiai stumtelėjo.
- Tu net nesupranti, kodėl tave palikau.
Maiklas ją pačiupo ir apgręžė.
305
- O taip, suprantu! - Jis prisitraukė ją į glėbį. - Palikai dėl

šito. - Jis lūpomis uždengė jos lūpas. Eindžel mėgino išsivaduoti,
bet jis suėmė jos pakaušį. Kai ją užliejo išdavikiška šiluma, ji ėmė
dar smarkiau grumtis.
Eindžel galų gale nurimus, Maiklas nusmaukė nuo jos galvos
spalvingą skarelę. Atrišęs kaspiną, panardino pirštus jai į plaukus ir
atlošė galvą. Ji juto, kaip po jos delnais siautulingai plaka jo širdis.
- Dėl šito, ar ne? - šiurkščiai paklausė jis. Eindžel susigėdusi
bandė nusisukti, bet Maiklas tvirtai ją laikė. - Dėl šito?
- Nenoriu to jausti, - trūkčiojančiu balsu sušnabždėjo ji.
Kažkas atsikrenkštė.
- Ar parduotuvė dar atidaryta?
Maiklas atsigręžė, jo rankos nuslydo jos rankomis. Prieš paleis-
damas, švelniai spustelėjo jai plaštakas.
- Ne, uždaryta. Atleiskite.
Jis perėjo per parduotuvę ir palydėjo pirkėją pro duris. Tada jas
uždarė, pakabino spyną ir apvertė lentelę lange.
Maiklas atsisuko ir išvydo Eindžel parduotuvės gale. Ji buvo
prie kažko pasilenkusi šalia Franklino krosnelės. Priėjęs pamatė,
kad ji dedasi daiktus į kelionkrepšį. Jo burna persikreipė.
- Ryt rytą važiuosim namo.
Eindžel nė nepažvelgė į jį.
- Tu važiuosi. Aš trauksiu į San Fransiską.
Jis sukando dantis, stengdamasis neprarasti kantrybės. Jos vei
das buvo labai išblyškęs ir įsitempęs. Kai jis vėl pamėgino ją pa
liesti, ji greitai šastelėjo į šalį ir paritino tarp jų statinę. Tada ėmė
greitai grūsti drabužius į kelionkrepšį.
- Tu mane myli, - pasakė jis. - Manai, gali nuo to pabėgti?
Išgirdusi tuos žodžius, Eindžel sustingo, nuleido galvą, stipriai
suspaudusi krepšį. Ji labai virpėjo; Maiklas ją nepaprastai sukrėtė.
Paskui vėl pradėjo dėtis mantą. Kuo greičiau spruks nuo jo, tuo
geriau. Su drabužiais ji mėgino sukimšti ir savo jausmus.
- Sakiau, kad neleisiu sau nieko įsimylėti, ir kalbėjau rimtai!
- Bet stebuklų stebuklas - įsimylėjai, - tarė jis ryžtingai ir ne
gailestingai, kaip niekad iki šiol.
306
- Eik sau, Maiklai.
- Nesulauksi!
- Tik duok man ramybę! - Ji susuko paskutinį sijoną ir su ki
tais daiktais įdėjo į krepšį. Tada jį užsegė ir pažvelgė į Maiklą. - Ar
nori žinoti, ką jaučiu mylėdama? Tarsi plėštum man širdį lauk.
Jo akys užsiplieskė.
- Taip pasijutai mane palikusi. Ne tada, kai buvai su manimi. -
Eindžel mėgino praeiti, bet Maiklas užstojo kelią. - Mačiau, kaip
tu pradėjai žiūrėti į mane, Amanda. Jutau, kaip atsakei man pa
skutinę naktį. Jutau visa savo esybe.
- Ir tai tau suteikė galios, juk taip? Juk taip?
- Taip! - šiurkščiai atsakė jis ir stvėrė už rankos, nes ji mėgino
sprukti pro užpakalines duris. - Bet tos galios neketinu panaudoti
prieš tave.
- Tu teisus, - pasakė ji, stengdamasi ištrūkti. - Nesuteiksiu tau
tokios progos!
Jis išplėšė jai iš rankos kelionkrepšį ir šveitė į galinę sieną.
- Nesu tavo tėvas! Ir ne Hercogas! Nesu vienas iš tų, kurie
mokėdavo už pusvalandį tavo lovoje! - Jis stipriau suspaudė jai
rankas. - Esu tavo sutuoktinis! Gerbiu tavo jausmus. Myliu tave.
Tu - mano žmona!
Prikandusi lūpą, Eindžel tvardė ašaras.
Maiklas aprimo. Suėmė rankomis jos veidą, kad nenusuktų
akių, o kai pamatė, kaip ji grumiasi su savo jausmais, jam ėmė
plyšti širdis. Jausmai visada buvo jos priešai. Norėdama toliau gy
venti, ji juos užgniauždavo. Jis tai suprato, bet turėjo priversti ją
suvokti, jog dabar jausmai jai visai nebe priešai.
- Amanda, tądien, kai išvydau tave, supratau, jog tu man skirta.
- Ar nutuoki, kiek sykių man tai sakė kiti vyrai? - paklausė ji,
norėdama jo atsikratyti.
Bet Maiklas buvo atkaklus, lyg jos žodžiai nebūtų jam įgėlę.
- Man labai patiko stebėti, kaip tu augi ir keitiesi. Niekada ne
būdavai tokia pat. Man labai patiko, kaip tu suvoki naujus daly
kus, patiko tavo polinkis mokytis. Mėgstu žiūrėti, kaip dirbi, kaip
tavo veide atsiranda mažos mergaitės mina, baigus ką nors, ko dar
307
nebuvai išmėginusi. Man labai patikdavo žiūrėti, kaip strakalioji

per pievą su Rūta. Matyti tave juokiantis su Miriam ir gaudant
Elizabetos išmintį. Man labai patinka mintis, kad kartu su tavimi
pasensiu ir iki gyvenimo pabaigos kas rytą atsibusiu šalia tavęs.
- Liaukis, - palūžusiu balsu sušnabždėjo ji.
- Dar nė nepradėjau. - Jis švelniai ją supurtė. - Amanda, man
labai patiko tave pamaloninti. Ir jausti, jog tirpsti. Man patiko gir
dėti tave tariant mano vardą. - Ji nuraudo, ir jis ją pabučiavo. -
Meilė apvalo, mylimoji. Ji nežlugdo. Nesuverčia kaltės. - Maiklas
vėl ją pabučiavo, trokšdamas rasti tinkamų žodžių nusakyti, ką
jaučia. Bet tų žodžių, kurie išreikštų, ką jis nori pasakyti, visada
stigs. - Mano meilė nėra ginklas. Ji gyvybiškai svarbi. Ištiesk ran
ką, stverk tą meilę ir nepaleisk.
Šįkart apkabinta ji nebesipriešino. Apsivijo jį rankomis. Mai
klas atsiduso, ir įtampa, tvyrojusi paskutines savaites, atslūgo.
- Kaip gera, ar ne? Ir teisinga.
- Negalėjau tavęs pamiršti, - liūdnai prisipažino ji, smarkiau
glausdamasi prie jo, įkvėpdama malonaus jo kūno kvapo. Ji pasi
ilgo šio saugumo jausmo, kuris ją apimdavo tik būnant su juo. Jis
buvo labai ryžtingai nusiteikęs ją turėti. Ką gi, kodėl jam to neleis
ti? Juk ji to ir norėjo? Priklausyti jam. Gyventi su juo amžinai. Argi
ne to ilgėjosi kiekvieną akimirką nuo tada, kai paliko jį?
- Tu įžiebi man viltį, Maiklai. Nežinau, ar tai gerai.
- Gerai, - pasakė jis, stipriai ją glausdamas ir džiaugdamasis
jos prisipažinimu. Tai buvo pradžia.
Jie išjojo auštant. Eindžel sėdėjo už Maiklo, patikimai užkišusi

rankas jam už diržo. Jis daug neklausinėjo, tik pasidomėjo, kaip ji
nusigavo iki Sakramento. Eindžel smulkiai jam papasakojo apie se
nuką Šerną Tilą ir sunkią jo dalią. Maiklas juokėsi iš to, kaip ji par
davinėjo keptuves auksakasių stovykloje. Eindžel taip pat kvatojo.
- Nemaniau, kad galėčiau būti kam nors naudinga.
- Kitą kartą, kai vešime produktus, leisiu tau derėtis su Džozefu.
- Džozefas - visai kas kita. Jo taip lengvai neapmausi.
308
- Tu patinki jam.
- Šit kaip? - Keista, bet tą girdėti jai buvo malonu. - Man pasi
rodė, kad jis leido man pasilikti tik darydamas paslaugą tau.
- Iš dalies taip. Jis sakė, kad tądien, kai įžengei pro jo duris,
suprato, jog tave atvedė Dievo ranka.
Eindžel tylėjo. Nemanė, kad prie visko, kas buvo susiję su ja,
Dievas būtų pridėjęs ranką. Jis jau seniai paliko ją likimo valiai. Ji
apsivijo rankomis Maiklo liemenį ir priglaudė galvą prie stiprios,
plačios jo nugaros. Buvo pavojingai arti ašarų. Virpėdama grūmė
si su graužiančia neaiškia baime. Maiklas tai juto, bet palaukė, kol
jie sustojo pailsėti, ir tik tada prašneko.
Nušokęs ant žemės, nukėlė ją nuo arklio. Pakreipęs jos smakrą,
įdėmiai pažvelgė į akis.
- Kas yra, Amanda?
- Džozefą radau tik per laimingą atsitiktinumą, Maiklai.
Maiklas suprato, jog tai reiškia kur kas daugiau, bet jokie jo
žodžiai nebūtų privertę Eindžel patikėti, kad buvo kitaip.
Ji net nenorėjo galvoti, kas galėjo nutikti, jeigu nebūtų radusi
krautuvininko. Ji buvo labai silpna. Buvo nemalonu tai sau pripa
žinti. Diena vienatvės, ir ji būtų nudrožusi į viešnamį. Viena diena.
Gal nebūtų ištvėrusi net tos.
- Tu vėl mane išgelbėjai, - tarė ji, stengdamasi kalbėti nerū
pestingai. Sumišusi dėl to, kad yra tokia pažeidžiama, nukreipė
žvilgsnį.
Maiklas atgręžė jos veidą. Ak, tos jo akys. Kupinos vilties. Ir
meilės.
- Esu tik įrankis, mylimoji. Nesu tavo Išgelbėtojas.
Apkabinta ji klusniai nugrimzdo į jo glėbį. Jie patraukė namo
tik temstant ir parjojo šviečiant mėnuliui.
Maiklas išėjo į laukus, nes laukė paskutiniai darbai prieš sėją. Ein
džel jam padėjo: nešiojo akmenis, lygino grumstus sėjamuose lau
kuose. Kai išaušo diena sėti, Maiklas sukrovė grūdus į vežimą ir
įsisodino Eindžel. Pamokęs, kaip sėti kviečius, kelis kartus perva
žiavo per žemę. Ji bėrė sėklas, bet abejojo, ar kas nors išdygs.
309
Sėti kukurūzus buvo didesnis darbas. Maiklas prigaudė žuvų,

supjaustė stambiais gabalais ir užkasinėjo su kiekvienu grūdu. Jie
plušėjo nuo aušros iki sutemų, kol apsėjo lauką, bet pažvelgusi į
trąšią žemę Eindžel liko patenkinta. Kitą rytą ji pamatė kviečių
lauke pulką paukščių. Metusi kibirą su vandeniu, nulėkė į lauką
jų baidyti.
Maiklas juokdamasis žiūrėjo, pasirėmęs rankomis į taisomą
tvorą.
- Ką darai?
- Maiklai, tie baisūs paukščiai! Ką darysim? Jie sules viską, ką
pasėjome.
Ji sviedė grumstą į paukštį, o šis nuskrido ir atsitūpė netoliese
medyje.
- Nebaidyk jų. Jie nesules daugiau, nei priklauso.
Ji paržingsniavo atgal.
- Priklauso? Kodėl jiems turėtų kas nors priklausyti?
- Tai teisingas atlygis. Jie - žemės sergėtojai. - Jis parodė ran
ka. - Kregždės, čiurliai ir vanagai saugo orą misdami vabzdžiais,
kurių prisiveistų per daug, jeigu niekas jų nenaikintų. Geniai, lipu-
čiai ir pilkosios zylės lesa vikšrus, vabalus, kurie kremta mūsų me
džius. Geltonosios medlaipos ir musinukės maitinasi vabzdžiais,
graužiančiais lapus. Jerubės ir tetervinai minta skėriais, siaubian
čiais mūsų derlių.
- O kas tenai tupi?
Jis nusijuokė.
- Juodieji strazdai.
- Juk jie niekam tikę.
- Jie sergsti dirvos paviršių, o jiems padeda varnos ir vieversiai.
Perkūno oželiai ir slankos lesioja vabalėlius, kurie gyvena po že
mės paviršiumi. - Jis švelniai timptelėjo jai už kasos. - Pasigailėk
paukščių, Amanda, kitaip prarasime derlių. Beje, turiu tau dar
bo. - Jis persisvėrė per tvorą ir pakėlė ją ant rankų.
- Maiklai, o jeigu nebus lietaus?
- Bus.
- Iš kur žinai?
Jis vėl pastatė ją ant žemės.
310
- Nerimauji dėl to, ko negali valdyti. Geriau po truputį susitai

kyk su tuo.
Kitą savaitę tikrai ėmė lyti, ir dirva sudrėko.
- Maiklai, eikš, pažvelk!
Iš žemės buvo išlindę žali daigai, ir Eindžel susijaudinusi pul
dinėjo pirmyn atgal palei kukurūzų eiles. Augalėliai buvo mažy
čiai ir gležnučiai. Viena karšta diena - ir nudžiūtų, bet Maiklui
tai nerūpėjo. Jis pataisė tvorą, baigė statyti sandėliuką prie upelio
ir buvo medžioti. Nušovė elnią ir parodė Eindžel, kaip išdarinėti.
Mėsą jie pakabino rūkykloje.
Kartais, kai Eindžel mažiausiai to tikėdavosi, Maiklas ją už
klupdavo ruošiantis po namus.
- Susiraskime gražią vietelę įsaulyje, - sušnabždėdavo apka
bindamas ją. - Eik su manimi ir būk mano mylimoji.
Vieną dieną juodu gulėjo stoginėje šienui krauti, ir Eindžel iš
girdo šaukiant Miriam.
- Ak! - sutriko ji.
Maiklas nusijuokė, stvėrė ją už liemens ir žaismingai parvertė
atgal į šieną.
- Kur susiruošei?
- Ką ji pamanys? Mudu sau tysom čia vidurdienį.
- Gal pamanys, kad krauname šieną.
- Miriam - labai sumani mergina.
Jis išsišiepė.
- Na, tada galbūt ji nueis.
- Ne, nenueis. - Eindžel pašoko ir išsipešė iš plaukų šiaudą.
- Pasakyk, kad aš medžioju, o tu snaudei, - tarė jis, keldamasis
ir bučiuodamas jai į sprandą. Ji nuraudusi atstūmė Maiklą.
Miriam įėjo] daržinę ir pamatė Eindžel, nulipančią kopėčiomis.
- Ak, štai kur tu.
- Truputį snustelėjau, - sutrikusi pasakė Eindžel, iš plaukų
traukdama šieno kuokštelius.
Miriam sužibo akys.
- Matau, kad ir jūsų laukai apsėti.
Eindžel atsikrenkštė.
- Taip.
311
- Ir gražiai želia.
- Gal eime į trobelę? Išvirsiu kavos.
- Suviliojai, - sutiko Miriam ir pratrūko juoktis. - Maiklai! Tė
tis nori, kad judu su Mende ateitumėte vakarienės. Švęsime pir
mąją mūsų sėją.
Iš stoginės atsklido Maiklo juokas.
- Pasakyk jam, kad mielai ateisime.
Išėjus iš daržinės, Miriam paėmė Eindžel už rankos.
- Mama visada būna išraudusi, kai su tėčiu grįžta iš ilgo pasi
vaikščiojimo. Kaip ir tu dabar.
Eindžel išpylė raudonis.
- Tau nederėtų taip atvirai apie tai kalbėti.
Miriam trūktelėjo Endžel, kad sustotų, ir stipriai apkabino.
- Labai tavęs pasiilgau!
Eindžel taip pat ją apkabino, jai gniaužė gerklę.
- Ir aš tavęs pasiilgau.
Miriam atsitraukė, jos akys buvo pilnos ašarų.
- Puiku! Buvo nelabai sunku tai prisipažinti, ar ne? - Ji atrodė
labai patenkinta.
Altmanai buvo baigę sėją, ir Miriam pasakė turinti daugiau
laisvo laiko. Vaikai sveiki. Jų šeima kelis kartus matėsi su Polu. Jis
padėjo jiems kasti šulinį.
- Gerkim kavą lauke, po obelimi, - pasiūlė Miriam.
Maiklas skaldė malkas. Eindžel šūktelėjo, ar norėtų kavos, bet
jis atsakė, kad nenori.
- Mama nėščia, - pasakė Miriam, kai jos patogiai įsitaisė pavė
syje. - Ji visada pražysta, kai laukiasi vaikelio.
- O kaip elgiasi tavo tėvas? - paklausė Eindžel galvodama apie
savąjį.
- Jis labai džiaugiasi. - Miriam išdykėliškai nusišypsojo. -
O judu su Maiklu norite susilaukti vaikų?
Išgirdus klausimą, Eindžel nusmelkė aštrus skausmas. Ji gūžte
lėjo pečiais ir nusuko akis. Miriam paėmė Eindžel ranką.
- Kodėl buvai išėjusi? Mes labai nerimavom.
- Negaliu paaiškinti.
312
- Negali ar nenori? Ar bent žinai, kodėl taip padarei?

- Iš dalies.
Ji daugiau nieko neaiškins. Negalėtų, be to, ar ši naivi mergina
ją suprastų? Ji tokia nuoširdi, tokia laisva. O, kad Eindžel būtų pa
naši į ją.
- Rūtai nė neprasitarėme, - pasakojo Miriam. - Tik pasakėme,
kad judu su Maiklu labai užsiėmę, todėl kurį laiką negalėsime jūsų
aplankyti.
- Ačiū, - padėkojo Eindžel. Ji žiūrėjo, kaip Maiklas deda į rie
tuvę malkas, ir jai susopo širdį.
Miriam nusišypsojo.
- Juk tu jį nepaprastai myli, tiesa?
- Labai. Meilė jam mane degina. Kartais jam tereikia tik pa
žvelgti į mane... - Ji nutilo susizgribusi, kad išsprūdo slapčiausios
mintys.
Miriam sužiuro į ją.
- Argi ne taip ir turėtų būti?
- Nežinau. Gal.
- Viliuosi, jog taip, - svajingai tarė Miriam. - Ak, iš tikrųjų
viliuosi.
Kitą sykį Miriam atsivedė Rūtą. Išvydusi mergytę, skuodžian-
čią nuo žiedais nukloto kalvos šlaito, Eindžel metė darbus darže.
Nusibraukusi nuo rankų žemes, puolė pro vartelius ir kelis žings
nius pabėgėjo jos pasitikti.
- Mende! Mende! - linksmai sušuko Rūta.
Eindžel pakėlė ją ant rankų ir suspaudė glėbyje.
- Sveika, mieloji, - kimiai pasakė ir pabučiavo mažylę į abu
skruostukus ir nosytę. - Ar buvai gera mergaitė nuo tada, kai ma
tėmės paskutinį kartą?
- Taip! - Rūta stipriai apkabino Eindžel kaklą, tarsi norėtų nie
kada jos nepaleisti. - Kodėl pabėgai? Tavęs taip ilgai nebuvo. Polas
sakė, kad tu visada pabėgi, o Maiklas išlekia paskui ieškoti tavęs
ir parsivežti atgal. Ir dar Polas sakė, kad Maiklas - kvailys, nes tau
labiau patinka senasis tavo gyvenimas, o ne būti ūkininko žmona.
Koks buvo senasis tavo gyvenimas, Mende? Nenoriu, kad grįžtum
į jį. Noriu, kad liktum čia.
313
Eindžel labai iš lėto pastatė mergytę ant žemės. Jai pasidarė

silpna, vos Rūta ėmė kartoti, ką buvo netyčia nugirdusi. Mes nė
neprasitarėme Rūtai. Prie jųdviejų priėjo Miriam, bet Eindžel ne
galėjo žiūrėti į ją.
- Kas atsitiko? - paklausė Miriam. Eindžel neatsakė, tad ji
dirstelėjo į mažąją sesutę. - Ko priplepėjai?
Eindžel švelniai paglostė tamsią Rūtos galvelę.
- Man labai patinka būti ūkininko žmona, - labai tyliai tarė, -
ir aš nenoriu grįžti į senąjį savo gyvenimą.
Miriam išsižiojo, jos veidą užliejo tirštas raudonis.
Rūta linktelėjo ir apkabino jai kojas. Eindžel šaltai pažvelgė į
Miriam.
- Ką ji tau pasakė? - paklausė Miriam.
- Tik tai, ką girdėjo.
- Rūta. Ką girdėjai?
- Šnekantis tave ir Polą, - tarė mergytė, apsivyniojusi Eindžel
sijonu.
- Nieko baisaus, - atšiauriai nukirto Eindžel. - Tik duok jai
ramybę, Miriam.
- Tai jau ne! Tu slapta klauseisi? - užsipuolė sesutę Miriam ir
sužiuro į ją įsisprendusi.
Rūta spoksojo į seserį.
- Mama mane pasiuntė. - Apatinė jos lūpa atvipo. - Ji prašė,
kad tave parsivesčiau.
- Kada tai buvo?
- Kai buvo užsukęs Polas. Mama nerimavo, kad labai ilgai už
trukai, ir norėjo, kad pareitum į trobelę.
Miriam labai išraudo.
-Ir?
- Jis kalbėjo, o tu buvai pikta. Galiu taip sakyti, nes tavo veidas
buvo toks pat raudonas kaip ir dabar. Liepei jam tas kalbas pasi
likti sau, o jis atšovė...
Eindžel prisidėjo virpančią ranką prie kaktos, jos veidas buvo
labai išbalęs.
- Tiek to, - greitosiomis nutildė seserį Miriam. Ji pakėlė į
Amandą ašarotas akis. - Amanda...
314
Eindžel drebėdama patraukė pečiais. Miriam atsitraukė nuo

Rūtos ir pliaukštelėjo jai per užpakaliuką.
- Eik pasisveikinti su Maiklu, Rūta.
Ši prikando apatinę lūpą, jos akys buvo pilnos ašarų.
- Tu nepyksti ant manęs?
Miriam pasilenkė.
- Atleidžiu tau, o dabar eik. - Ji pabučiavo sesutę. - Vėliau pa
sikalbėsime, išdykėle. Drožk pas Maiklą.
Ruti nukuduliavo iki Maiklo, jis pasodino ją ant tvoros.
- Atleisk. - Miriam buvo susikrimtusi. - Sakyk ką nors, Aman
da. Nežiūrėk šitaip.
Ir ką čia bepridursi?
- Ar nori kavos?
- Ne, nenoriu.
Eindžel žengė trobelės link, Miriam ją pasivijo.
- Aš neliežuvavau apie tave. Tikrai.
- Ir Polas neliežuvavo, - tarė Eindžel. - Jis tik išklojo tau viską
taip, kaip supranta.
- Kaip gali jį ginti?
- Ne sykį įskaudinau Maiklą, ir Polas tai žino.
- Tačiau tai nereiškia, kad ir vėl įskaudinsi.
- Bet dar nereiškia, kad neįskaudinsiu.
Miriam su Rūta prabuvo beveik visą popietę. Visą tą laiką Ein
džel galvojo. Ar ji galėjo pasikeisti? Ar ji tapo kitokia vien dėl Mai
klo meilės? Gal tai tik tyla prieš didžiulę audrą?
Maiklas suprato, kad kažkas negerai. Praėjus mėnesiui, kupinam

laimės, jis pajuto, jog Amanda vėl tolsta nuo jo. Jį apėmė baimė.
Dieve, neleisk jai vėl ištrūkti iš namų. Padėk ją sulaikyti.
- Eikš, - tarė jis, tiesdamas antklodę prie židinio.
Ji gana noriai pakluso, bet akyse buvo matyti kažkas niūraus ir
paslaptingo. Kas ją kankina?
Eindžel patogiai atsirėmė į tvirtą, plačią, raumeningą Maiklo
krūtinę. Jai patikdavo, kai ją apglėbdavo jo rankos.
315
- Kas yra? - paklausė jis, liesdamas nosimi jos kaklą. - Visą va
karą tave kažkas graužia. Gal Miriam ar Rūta tave taip nuliūdino?
- Netyčia. - Ji nenorėjo pasakoti Maiklui apie Polą. Nenorė
jo sakyti, kaip gali žeisti žodžiai. Visą gyvenimą Eindžel neigė jų
galią, bet ją skaudino kiekvienas žodis. - Tiesiog aš labai laimin
ga. - Jos balsas drebėjo. - Negaliu atsikratyti jausmo, kad to ne
nusipelniau.
- Ir manai, jog aš nusipelniau?
- Maiklai, ką esi gyvenime padaręs, ko tau reikėtų gėdytis? Juk
visiškai nieko.
- Nužudžiau. - Jis matė, kad toks prisipažinimas Eindžel su
krėtė. Ji atšlijo nuo jo ir atsisuko, žiūrėdama išplėstomis akimis.
- Tu?
- Daugybę kartų. Kai pirmąsyk grįžau tavęs ir išvydau, ką tau
padarė Magovanas. Ir Hercogas. Jį žudžiau šimtus kartų įvairiau
siais būdais, ir kiekvienas būdavo žiauresnis už ankstesnįjį.
Viską supratus, jai atlėgo širdį.
- Visai kas kita blogai galvoti, nei taip elgtis.
- Nejaugi? O kuo iš tiesų tai skiriasi? Tas pat troškimas, kuris
minta savimi ir manimi. - Jis timptelėjo jai kasą. - Nesupranti?
Nė vienas iš mudviejų šito nenusipelnė. Tai nesusiję su tuo, ką mes
darome ar ko nedarome. Kiekvieną malonę atsiunčia Dievas, bet
ne kaip atpildą už gerus darbus, o kaip dovaną.
Maiklas pastebėjo, kad paminėjus Dievą jos akys žybtelėjo. Jis
pajuto didėjantį jos pasipriešinimą. Dievas - bjaurus žodis. Die
vas - būtybė, jos gyvenime reiškianti tik bausmę už padarytas
nuodėmes, ir ne vien jos. Ji tikėjo, kad Dievas rūstus ir nuolat baps
ją už tai, kaip ji gyveno, įstumta į tokį gyvenimą niekingo seno
girtuoklio, kuris nežinojo, ką daro. Dievas buvo negailestingas ir
džiaugėsi jai keliamu skausmu.
Argi jis galėjo ją įtikinti, kad Dievas - vienintelis jos išsigel
bėjimas iš gyvenimo pragare, jeigu jos tėvas norėjo ją išplėšti iš
motinos įsčių ir jos atsikratyti?
- Parodyk man tą savo Dievą, Maiklai, - tarė Eindžel negalė
dama nuslėpti susierzinimo.
316
- Ir rodau, - tyliai pasakė Maiklas.

- Kur? Nematau jo. Jeigu atsistotų prieš mane, gal patikėčiau,
kad jis yra. - Tada galėtų spjauti jam į veidą už viską, kas nutiko
jai ir jos motinai.
- Jis manyje. Rodau jį tau kasdien, kiekvieną valandą, tik taip,
kaip moku. - Ir, žinoma, tai daro prastai.
Ji suprato įskaudinusi Maiklą ir sušvelnėjo. Jis buvo labai nuo-
širdus. Ir nepaprastai ją mylėjo. Eindžel taip pat jį mylėjo, nors ir
įnirtingai tam priešinosi. Jis privertė ją mylėti jį tik todėl, kad buvo
Maiklas. Tačiau tai buvo visiškai nesusiję su Dievu. Ar tikrai?
- Meilės negana, - prabilo ji, liesdama mylimojo veidą. - Jeigu
jos pakaktų, mano motinai būtų užtekę manęs, deja. Ir tau bus
manęs per maža.
- Taip. Bet ir tau manęs bus negana, Amanda. Nenoriu būti
tavo gyvenimo centras. Noriu būti jo dalis. Noriu būti tavo vyras,
ne Dievas. Žmonės negali visada būti tik dėl tavęs, nesvarbu, kad
ir kaip norėtų. Aš taip pat.
- O Dievas? - pašaipiai paklausė ji. - Dievas niekada nebuvo
dėl manęs. - Eindžel išsisuko iš jo glėbio, atsistojo ir nuslinko prie
lovos. Jis žiūrėjo, kaip ji pasileidžia plaukus. Paskui pažvelgė į jį
ir visai nurimo. - Džiaugiuosi, kad tau patinka šviesiaplaukės, -
švelniai pasakė.
Jai nepasiseks taip lengvai jo atgrasyti.
- Tavo išvaizda gal truputį ir buvo svarbi, kai pirmąsyk kritai
man į akį, - prisipažino Maiklas stodamasis ir užmetė antklodę
ant kėdės atkaltės.
- Tik truputį? - paklausė Eindžel be pasipūtimo. Kol nebuvo
susipažinusi su Maiklu, save laikydavo vyrų geidulių tenkintoja.
- Truputį, - tvirtai pakartojo jis. Kai Eindžel pakėlė akis, Mai
klas metė į ją rimtą žvilgsnį, slepiantį jo nuotaiką. - Tiesą sakant,
tai lėmė ramus tavo būdas, tavo pasiryžimas prisitaikyti prie mano
gyvenimo, nuolatinis troškimas pamaloninti mane... - Kalbėda
mas jis perėjo per kambarį ir atsisėdo greta Eindžel ant lovos, o ji
nusijuokė.
Jos savigyną silpnino nuginkluojanti jo šypsena.
317
- Taigi, - tarė ji, - tu esi tik dar vienas vaikinas, kuris meta
iššūkį.
Ištrūkus tiems žodžiams, jos šypsnys nublanko. Kodėl viskuo,
ką tik sako, vis klijuoja sau praeities etiketę? Ji nusuko akis ir iš
pynė kasą. Jo ranka maloniai gulėjo jai ant šlaunies. Net ir tas len
gvas lietimasis tirpdė jos širdį.
- Ką jauti dabar, kai tavo rankose esu lyg minkštas molis,
Maiklai?
- Džiaugsmą. Tikrą džiaugsmą.
Jis matė, kaip padažnėjo pulsas jos kakle, ir, prispaudęs lūpas
prie jo, pabučiavo. Išgirdo, kaip ji tyliai įkvėpė, ir pajuto, kaip jį
ūmai užliejo šiluma. Jis geidė jos. Visada geis. Dėkui Dievui, ir ji jo
geidė. Jis tai juto kaskart ją palietęs.
- Mylimoji, - sušnabždėjo Maiklas, regėdamas nepaprastą
švelnumą abejonių kupinose mėlynose jos akyse, - jeigu kas nors
žinotų, kaip ir kodėl žmonės įsimyli, uždarytų tą žinią į butelį ir
parduotų vienam tų keliaujančių kerėtojų vežimų. Nebuvo svarbu,
kaip tu atrodei. Ir kaltas ne kvapas ar skonis, kuriuo dabar gar-
džiuojuosi. Juk žinai, kad ne, - kalbėjo jis, bučiuodamas ją.
- Bet yra viso to dalis, - atsiduso ji.
- Dievas žino, jog tai tiesa, bet už to slypi kažkas daugiau. Kaž
kas nematoma. Kai tą dieną ėjai pro šalį, tu šaukeisi manęs, o aš
įstengiau tik atsiliepti.
- Tą jau sakei.
- Ir tu vis dar netiki manimi.
- Ak, Maiklai. Daug ką esu patyrusi. Man labai... - Ji nutilo,
sunkiai rydama seiles kietai sučiaupė lūpas ir žvelgė jam pro šoną,
nes negalėjo žiūrėti į akis.
- Kas? - Jis nubraukė jai nuo smilkinių garbanas.
- Gėda, - kimiai išspaudė ji. Akys degė, ji stengėsi vėl nuslo
pinti jausmus. Negalėjo išlieti nė ašarėlės, bet norėjo jam parody
ti, kaip jaučiasi. - Nežinau, ką padariau blogai. Niekada nežinojau,
bet, kiek prisimenu, nuo pat mažumės supratau netapsianti tokia
gera, kad nusipelnyčiau padoraus gyvenimo. - Vien būdama ji at
imdavo padorumą iš kitų. Ar galų gale jį praras ir Maiklas? Mintis,
kad taip galėtų atsitikti, jai buvo atgrasi.
318
- Kaip šitai paaiškinsi?

Ji ištiesė ranką ir palietė jo veidą.
- Nepaaiškinsiu. Negaliu. Tik žinau, jog tai netruks amžinai.
Maiklo akys priplūdo ašarų. Ji nuliūdino Maiklą. Visada nu
liūdina.
- Niekada neatstūmiau tavęs. Ir niekada neatstumsiu. Juk visa
da būdavo atvirkščiai.
- Žinau, bet jei ir atidaviau tau viską, ką turėjau, to nepakaks.
Tokiam vyriškiui kaip tu turiu per mažai.
Jis paėmė jos ranką ir smarkiai prispaudė sau prie širdies.
- Tada paimk tai, ko tau stinga, iš manęs. Tegu tai, ką turiu,
viską pakeičia.
Jos širdis buvo tokia pilna, kad jai net skaudėjo.
- Tu labai gražus, - droviai sušnabždėjo Eindžel. Kaip iš visų
moterų ji gali būti šitaip mylima tokio vyro? ODieve, jei klausaisi,
kodėl taip elgiesi su juo?
Dėl tavęs, mylimoji.
Ją nukrėtė drebulys, jai ant galvos pasišiaušė plaukai.
Ne dėl manęs. Dėl manęs niekada. Ji sandariai užsklendė protą
nuo ramaus, tylaus balso.
- Kas yra? - paklausė Maiklas, išvydęs, kad ji ūmai išblyško.
Jis buvo labai išvaizdus, bet ją prie jo traukė kažkas kita. Gal
tai, apie ką jis kalbėjo. Kažkas nematoma. Kažkas jo viduje masino
ją kaip liepsna drugį, bet tai buvo ne tokia liepsna, kuri nusvili
na ir sunaikina. Jis kažką uždegė giliai jos viduje, ir ji pajuto, kad
tampa jo dalimi. Jis suteikė jos gyvenimui prasmę. Ji gyveno nebe
vien tam, kad liktų gyva. Tai nebebuvo išgyvenimo reikalas. Buvo
dar kai kas, ko ji net neįstengė apibūdinti ir suprasti, ir vis tiek ją
viliojo.
O kaip Polas, Eindžel?
Ji suraukė kaktą. Maiklas gulėdamas šalia atsuko į save jos
smakrą.
- Pasakyk.
Ji stebėjosi, kaip jautriai jis pajunta kiekvieną jos mintį, bet ar
galėjo tai atskleisti, dar giliau neįvarydama pleišto tarp jo ir drau-
319
go? Polas dėl jos neklydo. Matė ją tokią, kokią turėjo regėti ir likęs
pasaulis. Tik moterį, pardavinėjančią kūną už pinigus.
Eindžel papurtė galvą. Maiklas ją pabučiavo, lyg norėtų jai per
duoti savo viltį.
- O, kad galėčiau viską pakeisti, - liūdnai prabilo ji, kai jis, pa
kėlęs galvą, įdėmiai pažvelgė jai į akis. - O, kad būčiau atėjusi pas
tave tyra ir neliesta.
- Kad mylėčiau tave labiau, nei myliu dabar? - švelniai nusi
šypsojo jis.
Kad būčiau labiau tavęs verta. Eindžel palenkė jo galvą ir pa
bučiavo jį.
- Galiu tau suteikti malonumo.
- Tu man suteiki malonumo jau tuo, kad esi.
Ji labiausiai už viską norėjo teikti jam visokių malonumų.
Prisimink viską, ko mokiau, Eindžel, - staiga pasigirdo Her
cogo balsas. - Pasinaudok tuo ir juo.
Kai Maiklas nusišypsojo, niūrus balsas nuslopo.
- Jokių kliūčių, - tarė Maiklas. - Jokių kliūčių tarp mudviejų.
Taigi Eindžel pasidavė. Galvojo tik apie Maiklą. Visada manė,
kad vyro kūnas bjaurus. Maiklo buvo gražus, ir ji dievino Maiklą.
Maiklas džiaugėsi ja.
- Tu panaši į žemę... Siera Nevadą, derlingą slėnį ir jūrą. - Jis
prisitraukė ją, ir juodu sėdėjo sukryžiavę kojas ant lovos vienas
prieš kitą. Eindžel nežinojo, ką jis turėjo galvoje, ir suprato tik
tada, kai Maiklas paėmė ją už rankų ir, nulenkęs galvą, ėmė garsiai
melstis, dėkodamas už pasitenkinimą, kurį vienas kitam teikia.
Eindžel širdis tuksėjo kaip pašėlusi. Ką jo Dievas pamanys apie
tai? Maiklas pasimeldęs nusišypsojo, o žibančios jo akys apmalši
no jos baimę.
- Jokio žaibo, mylimoji, - supratingai pasakė jis. - Visa, kas
gera, siunčia Dievas. Net šitai. - Jis atsigulė, prisitraukė ją ir tol
spaudė glėbyje, kol abu užmigo.
Taigi sakau jums:
jeigu teisumu neviršysite
Rašto aiškintojų irfariziejų -
neįeisite į dangaus karalystę.
Jė z u s , M t 5, 20
Polas užsisvajojęs sėdėjo prie židinio, ant kelių pasidėjęs ąsotį, o

rankoje laikė vestuvių nuotrauką. Jau dveji metai nebėra Tesės, ir
jis norėjo visada ją prisiminti. Nenorėjo pamiršti, kaip ji atrodė.
Bet paskutiniu metu, žvelgdamas į nuotrauką, teprisiminė, kad ji
buvo tamsiaplaukė ir šypsojosi kaip Maiklas. Mėgino prisimin
ti, kokia buvo jos oda ir kaip skambėjo balsas, deja, viskas buvo
nublankę, likusios tik trumpo jųdviejų gyvenimo nuotrupos. Ir
nuolatinė tuščia, skausminga vienatvė. Polas padėjo nuotrauką ir
ilgai siurbčiojo viskį. Jis atlošė galvą ir pavargęs užsimerkė. Nema
tė Maiklo nuo tada, kai jis buvo užsukęs prašyti pagalbos surasti
Eindžel. Negalėjo pamiršti tos dienos ir savo gailesčio.
- Ji vėl paspruko?
- Taip. Turiu ją rasti.
- Paleisk ją. Be tos moters tau bus geriau.
Maiklo akys užsidegė.
- Kada tu praregėsi?
-O tu kada? - atšovė Polas. - Ar nemanai, kad jeigu ji tave
mylėtų, būtų pasilikusi? Tu negalėtum jos išvaryti. Maiklai, kada
suvoksi, kas ji? - Kai Maiklas apgręžė arklį, Polo pyktis išgaravo. -
Ieškok jos viešnamyje. Juk pirmiausia tenai ją ir radai?
Keikdamasis jis vėl ėmė kastuvu kasti žemę, bet nuo tada jo
širdį graužė neaiškus jausmas. Net tada, kai grįžo Maiklas.
321
Buvo aišku, kad jis neaptiko jokių Eindžel pėdsakų. Polui pa
gailo Maiklo. Bet ne todėl, kad jis nerado Eindžel. Gailėjo jo, nes
Maiklas, praradęs ją, buvo sugniuždytas. Jam nevertėjo dėl jos
sielvartauti.
- Ji tikrai mane myli, Polai. Tikrai. Tik tu jos nesupranti.
Polas tylėjo. Nenorėjo žinoti apie Eindžel daugiau, negu jau ži
nojo. Buvo gana vienos dienos su ja, kad jo siela būtų apkartinta
visiems laikams.
Maiklas pasiliko pas jį, ir abu sušneko apie derlių, žemę, tačiau
viskas buvo kitaip nei anksčiau, kai į jų gyvenimą dar nebuvo įžen
gusi Eindžel. Buvo nesvarbu, ar ji pabėgo, ar ne. Eindžel vis dar
stovėjo tarp jų.
- Darai pažangą, - tarė Maiklas prieš išjodamas. - Laukai
klesti.
- Su arkliu darbas eitų greičiau. Labai gaila, kad netekau sa
vojo.
- Imk šitą. - Maiklas nuėmė balną. Polas stovėjo apstulbęs. -
Kai subręs tavo derlius, užsidirbsi kitam arkliui nusipirkti. - Polas
susigėdęs negalėjo kalbėti, nes jam gerklę gniaužė gumulas. Mai
klas užsimetė balną ant pečių. - Juk ir tu taip pat padarytum dėl
manęs, Polai? - Ir pėsčias patraukė namo.
Po kelių dienų Polas nugabeno Altmanams pusę elnio ir suži
nojo, kad Maiklas buvo iškeliavęs į Sakramentą parsivežti Eindžel.
Džozefas atsiuntė žinią, kad ji dirba jo krautuvėje. Graži istorija. Po
las būtų galėjęs kirsti lažybų, kad Eindžel parsidavinėja žiemojan-
tiems auksakasiams. Šešios uncijos aukso už penkiolika minučių.
O gal net daugiau, kad atsigriebtų už laiką, prarastą su Maiklu.
- Tu nelabai džiaugiesi naujienomis, - tarė Miriam, įdėmiai
žvelgdama į jį.
- Neabejoju, kad Maiklas laimingas, - pasakė Polas ir nužir-
gliojo prie arklio. - Kvailys, - tyliai sumurmėjo.
Miriam nusekė jam iš paskos.
- Jis labai ją myli.
- Štai kaip tą vadini?
- O kaip tu pavadintum?
322
Jis dėbtelėjo į Miriam, permetęs vadeles per arklio galvą, bet

neatsakė.
- Kodėl nemėgsti Amandos? - toliau kamantinėjo Miriam.
Polas vos neišpyškino, kad jos vardas ne Amanda, o Eindžel, ir
ji tokia ir yra, bet nutylėjo.
- Turiu savų priežasčių. - Jam sėdant ant arklio, sugirgždėjo
balnas.
- Buvai ją įsimylėjęs? - tiesmukai paklausė ji.
Polas nemaloniai nusijuokė ir stipriau suėmė vadeles.
- Ar ji taip sakė?
- Ne. Aš spėju.
- Na, tavo spėjimas klaidingas, mažoji Miriam.
Jai nespėjus daugiau paklausti, jis apgręžė arklį. Žengdama
žingsnį, ji šūktelėjo:
- Nevadink manęs mažąja Miriam! Man šešiolika.
Polui nereikėjo to priminti. Šaipydamasis iš jos, palietė skry
bėlę.
- Geros dienos, panele, - lėtai ištarė ir nujojo.
Kitą rytą Miriam užsuko pakviesti Polo vakarienės.
- Bus elnienos kepsniai, be to, mama kepa obuolių pyragą. - Ji
vilkėjo dailia geltona suknele, kuri pabrėžė liekno, jauno jos kūno
linijas. Ji pastebėjo, kur buvo nukrypęs jo žvilgsnis, ir išraudo. Tam
sios Miriam akys bližgėjo kaip aksomas. - Na, kaip? - paklausė.
- Kas kaip? - nesmagiai pasijutęs pratarė Polas.
Jos lūpos išsilenkė.
- Ar ateisi šią popietę?
Jos šypsena buvo gundanti. Polas sunerimo, atsakė trumpai ir
atžariai:
- Ne. - Jis linktelėjo į nesuartą lauko gabalą. - Darbuosiuos
iki sutemų.
Čiaukštelėjo arkliui ir užgulė plūgą, vildamasis, kad ji supras
užuominą ir nueis šalin. Jei būtų žinojęs, kad ji pasirodys, būtų
apsivilkęs marškinius. Mat buvo nuogas iki juosmens, o kaktą ap
sirišęs dulkėta kaklaskare, kad į akis nevarvėtų prakaitas. Puikus
vaizdelis nekaltai jaunai merginai.
323
Polui nuolat kirbėjo mintis, kad jeigu Miriam Altman būtų at
siradusi keliais mėnesiais anksčiau, Maiklas nebūtų pakliuvęs į to
kią nemalonią padėtį. Miriam buvo kaip tik Maiklui. Jeigu ta kekšė
vėl paspruks, o taip, be abejo, ir nutiks, Maiklui atsivers akys. Ši
mergina gultų į vedybinę lovą nekalta ir būtų ištikima jam visą
gyvenimą. Ji tikrai nepridarytų vyrui bėdos. Pagimdytų jam vaikų,
kurių jis nori, ir padarytų jį laimingą.
- Tau kartais reikia pavalgyti, - neatstojo Miriam, žingsniuo
dama šalia jo.
Polas nežiūrėjo į ją. Kuo mažiau žvalgysis į Miriam, tuo bus
geriau.
- Tėtis su mama norėtų tau padėkoti.
- Jau vakar padėkojo. Pasakyk jiems, kad nėra už ką.
- Nemėgsti vaikų?
- Vaikų? - Jis suglumo. - Vaikai man visai patinka. Kuo jie čia
dėti?
- Man tik toptelėjo, kad nenori ateiti vakarienės, nes mūsų
pernelyg daug.
Miriam pėdino, laisvai sunėrusi rankas už nugaros. Polas
žvilgsniu perliejo jos kūną ir jam išdžiūvo burna.
- Kokia buvo tavo žmona, Polai?
Tas klausimas susilpnino jo budrumą.
- Miela. Ji buvo labai miela.
- Ar aukšta?
- Maždaug tavo ūgio.
Tęsė buvo žemesnė, rusvais plaukais, o ne sodriai juodais. Ojos
akys? Kai pažvelgė į šiltų rudų Miriam akių gelmę, Polas negalėjo
prisiminti, kokios spalvos buvo Tesės akys.
- Ar ji buvo graži?
Jis dirstelėjo į Miriam ir jam ėmė daužytis širdis.
- Tavo žmona, - tarė ji. - Ar ji buvo graži?
Jis stengėsi prisiminti Tesės veidą, deja, neprisiminė. Kaip jis
prisimins, kai į jį šitaip spokso Miriam. Nuo drovaus jos žavėjimo
si jo kūnu Polą ėmė vis didesnis išgąstis.
324
- Ji buvo labai graži, - atsakė ir staigiai trūktelėjo arklį, kad su

stotų. - Verčiau drožk namo. Neabejoju, kad tavo mama svarsto,
kodėl taip užtrukai.
Miriam veidas išraudo.
- Atsiprašau, - išstenėjo. - Neketinau tavęs gaišinti. Gal ateisi
pavakarieniauti kitą kartą.
Polas pamatė karštas Miriam ašaras, kai ji nusigręžė ir nusku
bėjo namo. Jis kone tiesė ranką į ją, bet laiku susitvardė. Sugniau
žęs kumštį, nulydėjo ją žvilgsniu, jam diegė paširdžius. Nenorėjo
būti žiaurus, bet jeigu būtų atsiprašęs, gal Miriam būtų nenuėjusi,
o ji pernelyg gundanti.
Polas nesitikėjo, kad ji kada vėl pasirodys.
Skalbdamas prie šulinio, išvydo ją ateinančią per žole apžėlusį
lauką. Jam vos širdis neiššoko. Šįsyk buvo pasiėmusi jaunesnę se
sutę Lėją. Jis apsivilko marškinius ir susisagstė, laukdamas, kol jos
prisiartins ir pasakys, ko nori.
- Mama mane atsiuntė, - tarsi atsiprašė Miriam. Vengdama jo
žvilgsnio, padavė pintinę.
- Ačiū, - šiurkščiai padėkojo Polas. Jo ranka lengvai brūkšte
lėjo per Miriam ranką ir ji pakėlė akis. - Tavo mamai nereikėjo
vargintis.
- Ak, tai buvo Miriam mintis, - įsiterpė Lėja, dar labiau paže
mindama vyresnėlę.
- Nutilk, Lėja, - išraudusi subarė Miriam ir paėmė sesutę už
rankos. - Jau eisime. Gardžios vakarienės, Polai.
Polas žiūrėjo, kaip švelniai siūbuoja jos klubai. Neturiu teisės
šitaip jaustis dėl šios merginos.
- Pasakyk mamai, kad užnešiu pintinę.
- Neskubėk! - nueidama šūktelėjo Miriam. - Pasiimsiu ją rytoj.
To jis visiškai nenorėjo. Išaušus nujos ir paliks pintinę prie jų
durų. Padėjęs lauknešėlį, pasisėmė dar vieną kibirą šalto vandens.
Panardinęs veidą atsivėsino. Prasti jo popieriai, jeigu šitaip jaučia
si tik žiūrėdamas į gražią šešiolikmetę merginą. Turėtų nujoti iki
artimiausios gyvenvietės ir apsilankyti viešnamyje. Ta mintis jam
sukėlė šleikštulį.
325
Polas nusinešė Miriam pintinę į trobelę. Židinys buvo atvėsęs.

Jis užsikūrė ugnį ir ėmė valgyti. Juto tą pačią tuštumą kaip ir mirus
Tesei. Pirmieji mėnesiai be jos buvo sunkūs, bet jam reikėjo grumtis
dėl išlikimo Siera Nevadoje, ir tas vargas buvo užvaldęs visas jo min
tis. Kai juodu su Maiklu atkako į šį kraštą, jis atsidėjo trobelės staty
bai. Paskui jį užplūdo didžiulis sielvartas. Baisus netekties skausmas
buvo tiesiog nepakeliamas. Polas negalėdavo žiūrėti į laukinių gėlių
laukus, nes galvodavo, kad jie būtų labai patikę Tesei. Abu svajojo
turėti žemės Kalifornijoje. Be jos ta svajonė buvo beprasmė.
Kai prasidėjo aukso karštligė, jis tučtuojau iškeliavo. Pradžio
je pasinėrė į darbų prie upelių šurmulį, jam atrodė, kad netrukus
pralobs. Deja, tas jaudulys greitai išblėso. Gyvenimas vėl tebuvo
darbas nuo aušros iki sutemų. Jis užsidirbdavo tik maistui ir dienai
nusigerti miestelyje ir nueiti į viešnamį. Net pasiduodamas ma
lonumams negalėdavo atsikratyti beprasmybės slogučio ir gėdos,
kad taip gyvena. Jis žinodavo, kad pirko klastotę. Žinodavo, nes su
Tese viskas buvo tikra.
Jis prisiminė griežtus ir abejingus Eindžel žodžius: Žinau, kas
esu, pone, bet jūs save laikote jo broliu.
Kai liovėsi ieškojęs aukso ir grįžo čia, į savo kraštą, manė, kad
buvo pasiekęs žemiausią ribą. Bet klydo. Prisiekė: prisigerins Mai
klui ir nelies Miriam Altman, kad, atėjus metui ir Eindžel vėl jį
palikus, Maiklo lauktų dora mergina.
Jis mėgino užmigti, bet negalėjo. Neįstengė išvyti iš galvos
Miriam. Kai užsimerkdavo, regėdavo tamsias, šelmiškas jos akis.
Netekęs vilties sudėti bluostą, į ugnį įmetė dar vieną pliauską ir
nuo židinio atbrailos pasiėmė vestuvių nuotrauką. Vėl įsižiūrėjo
į Tesės veidą. Nors ji vis dar buvo jam brangi, nebežadino tokių
stiprių jausmų kaip prieš metus.
Tada jis manė, jog skausmas niekada neatlėgs. Ir negalvojo, kad
kada nors vėl įsimylės.
- Amanda! - sušuko Miriam, lėkdama nuo kalvos. - Greičiau

ateik! Rūta!
326
Eindžel nuskuodė pas ją.

- Kas nutiko?
- Ji medyje, o aš negaliu jos nukelti. Padėk man!
Eindžel pasikaišė sijoną ir nudūmė paskui Miriam. Kai jos at
bėgo prie seno gumbuoto ąžuolo, Eindžel buvo uždususi. Apmi
rusia širdimi pakėlė akis į vaiką, sėdintį ant storos šakos dvidešim
ties pėdų aukštyje.
- Kaip ten užsikeberiojai, pelyte?
Rūta jai pamojo.
- Rūta! - suriko Eindžel, apimta baimės. - Laikykis! Nekrutėk!
Mes tave nukelsim.
- Mėginau įsiropšti, bet neįstengiau, - tarė Miriam. - Tu pa
bandyk.
- Aš? Niekada nesu lipusi į medį!
- Mende, ar padėsi man nusileisti? - sušuko Rūta.
- Verčiau paskubėk, - paragino Miriam ir stumtelėjo ją. -
Nėra kada gaišti. - Ji pasilenkė ir ištiesė delnus.
Eindžel trukdė sijonas.
- Truputį luktelėk. Negaliu šitaip. - Ji išsilenkė, stvėrė užpaka
linį sijono kraštą, įspraudė tarp kojų ir užkišo už juostos. Padeda
ma Miriam, užsikeberiojo ant pirmos šakos. - Nebijok, Rūta! Tik
nejudėk!
- Gerai, - atsakė mergytė, pirmyn atgal mataruodama kojomis
ir, regis, linksmindamasi.
- Ką aš darau? - tyliai sumurmėjo Eindžel, lipdama aukščiau.
Jai pasirodė, kad išgirdo juoką.
- Nežiūrėk žemyn! - riktelėjo Miriam. - Tu šaunuolė.
Eindžel, braudamasi aukštyn pro šakas, nesuprato, ar Miriam
kalbėjo su ja, ar su Rūta. Atsidūrusi per kelias pėdas nuo mergy
tės, pamatė, kad Rūtos liemenį juosia virvė ir saugiai laiko ją prie
kamieno. Net ir norėdama nebūtų galėjusi nukristi. Negana to, ta
maža išdykėlė buvo išsišiepusi iki ausų.
- Juk tau smagu, Mende?
- Ar kada matei savo trobelę iš šios vietos? - paklausė Miriam
apačioje.
327
Eindžel veidas užsiplieskė pykčiu.

- Jūs mane kone mirtinai išgąsdinot! Ką čia krečiate?
Miriam užsliuogė paskui ją ir išsižergusi atsistojo ant storos
šakos.
- Juk pati sakei. Nebuvai lipusi į medį. - Ji šelmiškai nusišyp
sojo. - O dabar įlipai.
- Ar tu ją užtempei? Ji galėjo susižeisti.
- Mes padėjome, - tarė Jokūbas, leisdamasis nuo aukštesnės
šakos.
Virš jo kybojo Andrius, o Lėja išlindo iš už kamieno. Visi atro
dė tokie patenkinti, kad Eindžel užmiršo pyktį ir nusijuokė. Me
dis, pilnas šarkų. Ji užlipo ant storos šakos ir ją apžergė.
- Kaip pirmąsyk, tau puikiai pavyko, - pagyrė Andrius, eida
mas šaka.
Eindžel parodė jam pašaipią grimasą.
- Turėtum dirbti su savo tėvu.
- Jis davė man laisvadienį. Norėjo išvesti mamą pasivaikščioti.
Miriam nusikvatojo.
- Aš jiems pasakiau, kad mes trauksime pasivaikščioti. - Ji
pritildė balsą, kad girdėtų tik Eindžel. - Turint vieno kambario
trobelę, vienas nepatogumų tas, kad stinga privatumo. - Ji atrėmė
galvą į kamieną. - Kai ištekėsiu, mudu su vyru įrengsime palėpę
vaikams ir turėsime gražų jaukų miegamąjį prie virtuvės.
- Ten Maiklas! - parodė Rūta. Vaikai tol šaukė ir švilpė, kol jis
atsigręžė ir pažvelgė į kalvą. Tada leidosi jų link. Priėjęs prie me
džio, pakėlė akis, įsisprendė. - Kas čia? - Išvydęs aukštai sėdinčią
Eindžel, susijuokė. - Ir tu?
- Jie mane apmovė, - labai oriai tarė Eindžel.
Miriam jai mirktelėjo ir šūktelėjo jam:
- Turėsi ją nukelti. Ji įstrigo!
Eindžel prapliupo juoktis, kai Maiklas nusitraukė batus ir pra
dėjo keberiotis į medį. Kai Maiklas atsidūrė tiesiai po ja, jo ranka
nuslydo jos blauzda į viršų.
- Gal aprišiu tave Rūtos virve ir nuleisiu žemyn? - paklausė jis,
puikiai žinodamas, kad ji ir pati gali nulipti.
32 8
- Šis medis labai tinka sūpynėms, - pasakė Lėja, nulipusi prie

jo. - Matai tą didžiulę drūtą šaką? Galėtume ant jos pririšti virvę.
- Hm, gera mintis, - pritarė Maiklas. Jis nukėlė Rūtą ir pasiun
tė Andrių į padargų sandėliuką daržinėje atnešti virvės. Vėl įsike-
beriojęs į ąžuolą, jis pririšo virvės galus prie tvirtos šakos ir padarė
kilpą sūpynėms. - Vėliau pritaisysiu sėdynę, - pažadėjo šokdamas
ant žemės.
Vaikai karštai susiginčijo, kuris pirmas supsis, bet Maiklas
stvėrė Eindžel ir pasodino ant sūpynių.
- Laikykis, - tarė, Eindžel nespėjus jo sudrausti, ir įsupo ją.
Gaivus šuoras ją prajuokino. Maiklas dar sykį ją stumtelėjo ir nu-
drožė atgal į laukus.
Kai visi, tarp jų ir Miriam, išmėgino sūpynes, Eindžel nusivedė
vaikus į trobelę ir paruošė jiems užkandžių. Berniukai nubėgo pas
Maiklą, o Lėja su Rūta nuėjo skinti gėlių ant kalvos.
Miriam, atsišliejusi į durų staktą, žiūrėjo, kaip jos broliai, užsi-
korę ant tvoros, spokso į Maiklą, ariantį pūdymą.
- Maiklas žino, kaip džiaugtis gyvenimu. Šiaip nesėdi, nuolat
mąstydamas.
Eindžel priėjo prie jos. Jai kėlė nerimą tai, kaip Miriam žiūrėjo
į Maiklą. Nesmagus jausmas dūrė į paširdžius.
Miriam nusišypsojo.
- Galvojau, kad turi būti puiku ką nors mylėti ir sulaukti to
kio pat atsako. Kertu lažybų, kad kai Maiklas tavęs geidžia, puola
veikti. - Rausdama ji atsitraukė nuo durų staktos. - Mama nualp
tų, jei išgirstų mane taip kalbant.
Eindžel pažvelgė į Maiklą; pavydo kančios dingo ir ją apėmė
švelnus rūpestis. Ji mąsliai nužvelgė Miriam. Mylėjo tą merginą
lyg savo seserį.
- Nori ištekėti?
- Taip, bet nenoriu tekėti už bet ko, - atsakė Miriam. - Noriu
puikaus vyro. Vyro, kuris mane mylėtų taip, kaip tave myli Mai
klas. Noriu tokio, kuris trokštų kovoti už mane. Noriu vyro, kuris
manęs nepaleistų.
Pamačiusi ašaras Miriam akyse, Eindžel paėmė jai už rankos.
329
- Tu myli Maiklą?
- Žinoma, kad myliu. Kaip galėčiau nemylėti? Juk jis panašus
į mano išsvajotąjį. - Miriam atrėmė galvą į staktą ir užsimer
kė. - Visi kiti turėtų būti panašūs į jį, bet taip nėra. - Ji nusišyp
sojo. - Niekada nepamiršiu vakaro, kai mudvi su mama giedojo
me „Nuostabią malonę“ ir šnekėjomės apie Dovydą. Maiklo akys
buvo pilnos ašarų, bet jis nesidrovėjo. Jam nerūpėjo, kad kas nors
pamatys, kaip jis susijaudino. - Ji nusibraukė nuo skruostų aša
ras. - Maiklas - vienintelis mano sutiktas vyriškis, kuris nebijo
jausti. Jis nelaidoja savęs gyvo.
Eindžel sužiuro į jį.
- Kaip blogai, kad sutikau jį pirma.
Miriam nusijuokė.
- Na, jeigu jį radai, negi ieškosi kito, panašaus į jį? - Mergina
apkabino Eindžel. - Labai myliu jus abu. - Ji atsitraukė. - O dabar
sutrikdžiau tave. - Ji abejodama prikando lūpą. - Mamai atrodo,
kad turėčiau slėpti savo jausmus, jų nuolat neatverti, bet aš nega
liu. Tokia jau esu. - Miriam pabučiavo Eindžel į skruostą. - Ver
čiau pasiimsiu savo laukinius indėnus ir eisiu.
Ji žengė į saulę ir pašaukė brolius ir seseris.
Eindžel, apglėbusi save, atsišliejo į durų staktą, kur stovėjo Mi
riam, ir akimis juos nulydėjo. Ji nerimavo visą popietę ir tą vakarą
pamėgino aptarti reikalus su Maiklu.
- Kaip manai, ar galėtume rasti vyrą Miriam?
- Miriam? Ar ji dar ne per jauna?
- Ganėtinai suaugusi, nes jau gali įsimylėti. Gal nuvažiuokime
į Sakramentą ir tenai paieškokime?
- Ko? - paklausė jis, žaisdamas su jos plaukais.
- Jaunikio Miriam.
- O kaip Polas?
- Polas! - Eindžel apstulbusi pasislinko. - Toks vyriškis Mi
riam netinka. Jai tiktų panašus į tave.
- Aš jau užimtas. Prisimeni? - Jis prisitraukė ją. - Palik tai
Dievui.
- Palik tai Dievui, - burbtelėjo ji. - Visada viską pavedi Dievui.
330
Maiklas suprato, kad ji neketina nusileisti.

- Dievas jau yra kai ką numatęs Miriam. Tuo neabejoju. Dabar
mesk tai iš galvos.
Eindžel vos neprasižiojo, kad Miriam jį įsimylėjusi, bet apsigal
vojo. Niekas negundo vyro labiau už jauną, jį įsimylėjusią merginą.
- Tik noriu, kad ji būtų laiminga ir susitvarkytų gyvenimą.
Maiklas ją nuramino:
- Ir susitvarkys, Tirza. Tokia mergina kaip Miriam neilgai bus
be vyro.
Tokia mergina kaip Miriam.
- Jeigu nebūtum radęs manęs, ar...
- Bet juk radau?
- Taip. - Ji ištiesė ranką ir palietė jam veidą. - Ar kada to gai
lėjaisi?
- Kelis kartus, - rimtai tarė jis, žinodamas, kad ji tikisi išgirsti
tiesą. Jis paėmė jos ranką ir pasuko vestuvinį žiedą, žvelgdamas į
ją. - Buvo keletas niūrių valandėlių, - Jis meiliai šypsojosi. - Bet
tai jau praeitis. - Jis pabučiavo jai ranką ir prisiglaudė prie skruos
to. - Tirza, suprantu, ką darau, ir žinau, kas valdo mano gyveni
mą. Mudu susitikome ne šiaip sau.
Eindžel palenkė jo galvą ir pabučiavo. Jai labai patiko jo atsakas
ir jausmas, kai jis užvaldydavo ją.
- Regis, niekada tavimi nepasisotinsiu, Maiklai Ozėjau. Nieka
da, kol būsiu gyva.
- Ir aš.
Altmanai surengė nedidelę šventę pavasarinės sėjos proga. Kai

pasirodė Eindžel su Maiklu, vaikai atbėgo jų pasitikti, Elizabeta
pamojo jiems iš tarpdurio.
- Eime, parodysiu naują mūsų šulinį, - tarė Lėja, tempdama
Maiklą už rankos.
Miriam pastatė kibirą su vandeniu ant žemės.
- Argi ne puiku? - išdidžiai paklausė. - Prieš kelias savaites
Polas padėjo mums jį iškasti. Buvau pasiilgusi dainavimo į šulinį.
331
Paklausykit. - Ji persisvėrė ir uždainavo į šulinio gilumą. Suskam

bo melodingi garsai, plėtėsi ir kilo aukštyn. - „Amžių uola“.
Eindžel pasirėmė dilbiais į akmenį ir įsiklausė. Maiklas, nusi
šypsojęs jai, persisvėrė per kraštą ir prisidėjo prie Miriam, derin
damas balsą prie merginos balso. Nieko gražesnio už Miriam ir
Maiklo balsų dermę Eindžel nebuvo girdėjusi.
- Ak, juk skamba nuostabiai! - Miriam nusijuokė. - Padary
kim kitaip. Jeigu gana giliai nulenksi galvą, garsas tave apsups. Šį
kart dainuok su mumis, Amanda, tada skambesys bus dar gražes
nis. - Ji nė nemanė klausytis neigiamo atsakymo. - Tik nesakyk,
kad negali. Gali. Jei nežinai žodžių, išsižiok ir dainuok „aaaaa“. Vėl
„Amžių uolą“. Girdėjai ne sykį, kelis žodžius mokėsi.
Eindžel neryžtingai uždainavo. Jiems dainuojant, kiti vaikai taip
pat sukišo galvas į šulinį ir kartu užtraukė dainą. Jei Maiklas nebū
tų laikęs Rūtos už suknelės, ji būtų pirmoji nugarmėjusi žemyn.
- Dabar „Ak, Suzana“, - pasiūlė Andrius.
Jie padainavo ir kitokių linksmų dainų. Juokdamiesi visi atsi
tiesė.
Miriam mina gerokai pasikeitė ir ji nusitvėrė Eindžel rankos.
- Polas ateina.
Eindžel nusiminusi pakėlė galvą ir pamatė jį atžingsniuojant
per lauką.
- Kai kviečiau, jis atkakliai atsikalbinėjo, todėl maniau, kad
neateis, - tarė Miriam. Eindžel nebuvo regėjusi niūresnio žmo
gaus. - Eisiu jo pasitikti, nes paspruks, nespėjęs nė prisiartinti, -
pasakė Miriam.
Polas, žiūrėdamas, kaip artinasi Miriam, sukaupė ryžtą. Ji vėl

vilkėjo geltona suknele. Jai nusišypsojus, sutrūkčiojo jo skruosto
raumuo.
- Džiaugiuosi, kad atėjai, Polai. - Ji šyptelėjo ir pasivėdavo
ranka. - Karšta, ar ne? Eikš, išgersi sidro.
Labai sunerimęs dėl to, ką pajuto pažvelgęs į Miriam, Polas
apsidairė. Į jį spoksojo Eindžel. Jis sardoniškai nusišypsojo jai, ti
332
kėdamasis pašaipios šypsenos ir iš jos. Bet nesulaukė. Jis taip jos

nekentė, kad kone juto neapykantos skonį.
- Kada baigei sėti? - paklausė Miriam, atkreipdama jo dėmesį
į save.
- Vakar popiet.
Jie priėjo prie kitų. Maiklas pasisveikino su juo paduodamas
ranką. Jo spustelėjimas buvo tvirtas, bylojantis apie prieraišumą.
Jis apglėbė Eindžel ir prisiglaudė prie šono lūkuriuodamas.
Eindžel pažiūrėjo į Polą ir mėlynos jos akys žybtelėjo.
- Labas, Polai, - pasisveikino ji.
Polas ketino apsimesti jos nepastebėjęs, bet sumetė, jog negali
taip elgtis, nes įžeis Maiklą.
- Labas, Amanda, - pratarė jis ir linktelėjo.
Jos veidas buvo bejausmis. Tai jo nenustebino. Ir ką ji supranta
apie jausmus?
Miriam grįžo su alaviniu puodeliu ir įdėmiai žiūrėjo, kaip visi
sveikinasi. Ji padavė Polui sidro ir paėmė Eindžel už rankos.
- Mende, gal padėtum man suslapstyti gaires, kur ieškoti lobio?
Polas žiūrėjo, kaip jos nueina susikibusios už rankų.
- Juk Miriam graži? - šyptelėjęs paklausė Maiklas. - Tos tam
sios akys...
Polas įsitempęs, tylomis gėrė sidrą. Nesitikėjo, kad Maiklas taip
greitai tai pastebės.
Kai vaikai nubėgo ieškoti Miriam lobio - pintinės pyragaičių su

uogomis - gairių, Elizabeta, Miriam ir Eindžel kieme padengė
lentinį stalą. Eindžel buvo atsinešusi ketinį puodą, pilną elnienos,
keptų pupų ir konservuotų morkų. Elizabeta buvo iškepusi du rie
bius fazanus, įdarytus duona su prieskoniais.
Miriam padėjo du žieminių obuolių pyragus.
Eindžel puikiai žinojo apie slaptą Polo neapykantą jai, todėl ne-
persiėmė bendru džiugesiu. Jai pavyko išvengti jo visą popietę, bet
dabar sėdėjo prie stalo priešais jį. Džonas sukalbėjo maldą, ir kai ji
333
pakėlė galvą, jųdviejų su Polu žvilgsniai susidūrė. Ji aiškiai supra

to, ką byloja jos akys: Tu?Meldiesi? Kaip juokinga!
Ji yra veidmainė. Palenkė galvą kaip ir kiti, dėdamasi, kad mel
džiasi, nors toje maldoje nedalyvavo. Ir nenorėjo dalyvauti. Taip el
gėsi, nes būtų užgavusi Maiklą, jei per maldą būtų sėdėjusi šaliajo su
stingusia nugara ir aukštai iškelta galva. Tai būtų sutrikdę Altmanus.
Rūta būtų puolusi klausinėti. Eindžel atrėmė šaltą Polo žvilgsnį.
Argi nesupranti?
Tiesą sakant, jis žiūrėjo į ją su dar didesne panieka. Susitaikiu
si su tuo, kad Polas niekada jos nesupras - tikriausiai net nemė
gins suprasti, - ji paėmė gabaliuką fazano ir perdavė pusdubenį
kitiems.
- Gal nori, kad pasišnekėčiau su Polu? - vėliau paklausė jos
Maiklas, Džonui griežiant smuiku ir jiedviem šokant.
- Ne, - atsakė ji, baimindamasi, kad dėl jos tarp vyrų prasivers
dar platesnė praraja. Ji jau ir taip pridarė ganėtinai žalos.
- Jis - doras žmogus, Amanda. Abu ištvėrėme sunkmetį. Da
bar tik sutrikęs.
Eindžel žinojo, kad Polas nesutrikęs. Jis buvo apimtas pagrįsto
įniršio ir priešiškumo. Jai. Jam buvo skaudu. Dėl jos. Kodėl tą die
ną ji pasidavė norui keršyti? Juk galėjo nepaisyti jo įžeidinėjimų.
Žinojo, kad jis pavydus, kad mano, jog ji netinka Maiklui į žmo
nas. Vos metusi žvilgsnį į Polą, suprato daugybę dalykų.
- Būk kantri su juo, - paprašė Maiklas.
Kaip Maiklas buvo kantrus su ja. Jeigu reikės, ji nuslopins savo
išdidumą. Dėl Maiklo nuris viską, ką jai tėkš Polas.
Maiklas pradėjo šokti su Miriam, ir Eindžel nuėjo įsipilti į puo
delį sidro. Prie jos prislinko Polas, tamsios jo akys žibėjo. Jis link
telėjo į Maiklą, kuris suko ratu Miriam. Abu juokėsi.
- Juodu gražiai atrodo kartu, ar ne?
Eindžel sužiuro į Miriam ir ją nuvėrė skausmas. Taip, gražiai.
- Jie labai patinka vienas kitam, - pasakė ji, pripylė kitą puode
lį sidro ir padavė jam.
Pašaipiai šypsodamas, jis paėmė gėrimą. Tada vėl pažvelgė į
Maiklą su Miriam.
334
- Ji turėjo pasirodyti prieš keletą mėnesių. Viskas būtų susi

klostę kitaip.
- Maiklas sakė, kad niekas nebūtų buvę kitaip.
- Žinoma, jis taip sakė.
Durklas įsmigo giliai. Eindžel tylėjo. Polo burna niekinamai iš-
sikreipė.
- Girdėjau, dirbai krautuvėje. Ką pardavinėjai?
- Visko po truputį.
- Kaip ir visada, ką?
Eindžel neparodė nuoskaudos ir tyliai tarė:
- Daugiau neketinu skaudinti Maiklo, Polai. Prisiekiu tau.
- Bet tu tą padarysi. Tai slypi tavo prigimtyje. Išsunksi jį, o pas
kui išmesi tuščią lukštą. Ak, dar truputį pasisukiosi, bet tik dėl
akių. O kai tau pasidarys sunku tverti, susidėsi mantą ir vėl džiu
giai leisies į kelią.
Eindžel sumirksėjo ir nusuko akis. Ji duso, nes jai veržė krūtinę.
- Taip nebus.
- Ne? Tai kodėl taip skubėjai grįžti į Per e Daisą? Kodėl pabėgai
į Sakramentą?
- Šį kartą likau ilgam.
- Metams ar dvejiems. Kol tau nusibos būti ūkininko žmo
na. - Jis išgėrė sidrą ir pastatė puodelį. Tada susiraukęs pažvelgė į
Maiklą su Miriam. - Žinai, Eindžel, jau labai labai seniai nemačiau
šitaip šypsantis Maiklo. - Jis nuėjo šalin ir atsistojo prie Džono.
Eindžel abiem rankomis gniaužė puodelį su sidru. Pakėlusi
galvą, pažiūrėjo į du šokančius žmones, kuriuos mylėjo labiausiai
pasaulyje, ir ėmė svarstyti, ar tik Polas nebuvo dėl visko teisus.
pmkkoA
Po žemės drebėjimo - ugnis,

bet Viešpaties nebuvo ugnyje.
Opo ugnies - švelnus tylus dvelksmas.
i K ar 19, 12
Kiekvienąsyk susitikus Polas visaip stengdavosi griauti Eindžel pa

sitikėjimą savimi, o Eindžel kentėdavo jo užgaules. Kai jis įgeldavo
jai kandžia pastaba ar imdavo įžeidžiamai spėlioti, kur ji bus po
dešimties metų, ji nieko jam nesakydavo. Jei būtų pasipriešinusi,
būtų tik įskaudinusi Maiklą. Ir tai nebūtų pakeitę Polo nuomonės
apie ją. Kad ir kas bus rytoj, šiandien ji turi Maiklą.
Eindžel nusprendė nesiginti nuo Polo. Kokia prasmė? Ji buvo
mandagi. Tyli. Ištverdavo net tada, kai norėdavo pabėgti ir pasi
slėpti tamsioje vietoje, kur galėtų susigūžti į kamuoliuką.
Nebesu kekšė. Nebesu!
Bet Polo požiūris Eindžel primindavo, kad buvo paleistuvė, ir ji
pasijusdavo tokia esanti, kad ir kaip elgiasi. Vieni metai neištrins
dešimties, o Polas sugrąžino niūrius metus su Hercogu, baimės,
vienatvės ir kovos dėl išlikimo metus. Tačiau Polo patyčios tik dar
labiau stūmė ją į Maiklo glėbį. Kuo labiau Polas stengėsi ją atplėš
ti nuo Maiklo, tuo stipriau ji kabinosi į tai, ką turėjo. Maiklas jai
sakė, kad nesirūpintų dėl rytojaus, taigi Eindžel kaip įmanydama
stengėsi išpešti gyvenimo pilnatvę iš kiekvienos valandėlės su juo.
Maiklas sakė jai nebijoti, ir ji nebijodavo, kai jis būdavo su ja.
Maiklas mylėjo ją dabar, ir tai buvo svarbiausia. Jis suteikė jos
gyvenimui prasmę ir pripildė jį naujų, nuostabių dalykų. Nors
triūsas nuo aušros iki sutemų buvo sunkus, jis mokėdavo pada
ryti taip, kad jis būtų įdomus. Ir atvėrė jos protui tai, ko ji anks
336
čiau nepastebėdavo. Bet tylus balsas galvoje vis kartojo: išeik,

mylimoji.
Išeiti nuo ko?
Jai buvo vis negana Maiklo. Jis buvo užvaldęs jos mintis ir širdį.
Buvo jos gyvenimas. Dar neišaušus pažadindavo ją bučiniais, ir jie
gulėdavo tylioje tamsoje, klausydamiesi svirplių ir varlių kvarkuo-
lių simfonijos, vėjo varpų gaudesio. Nuo jo prisilietimo jos kūnas
suvirpėdavo ir džiūgaudavo jo glėbyje. Ji brangino kiekvieną kas
dienos akimirką su juo.
Pavasaris pražydo nuostabiausiomis spalvomis. Ryškios auksi
nių aguonų dėmės ir purpuriniai lubinai nusėjo žalius kalvų šlai
tus ir nesuartas pievas. Maiklas papasakojo apie karalių Saliamo
ną, kuris, net ir aptekęs turtais, negalėjo rengtis taip, kaip Dievas
padabino kalvų šlaitus laukinėmis gėlėmis.
- To lopinėlio nearsiu, - tarė Maiklas. - Paliksiu tokį, koks yra.
Maiklas regėjo Dievą visur. Matė jį vėjyje, lietuje ir žemėje. Re
gėjo bręstančiame derliuje. Matė gyvūnuose, kurie gyveno jų že
mėje. Matė jį vakarinės ugnies liepsnose.
O Eindžel regėjo tik Maiklą ir dievino jį.
Kai jis vakarais garsiai skaitydavo įsitaisęs prie židinio, ji pasi
nerdavo į sodrų jo balso skambėjimą. Žodžiai ją užliedavo it šilta,
galinga banga ir nuplaudavo į tolimą jūrą. Jonatanas kopia į stačią
uolą, žygiuodamas pas filistinus. Dovydas, piemuo, nukauna de
vynių pėdų ūgio milžiną Galijotą. Jėzus prikelia numirėlį. Lozo
riau, išeik! Išeik!
Maiklo lūpose net absurdiški dalykai virsdavo poezija.
Ji paėmė Bibliją ir padėjo ant židinio atbrailos.
- Mylėk mane, - tarė imdama jį už rankos. Ir Maiklas daugiau
nieko nebegalėjo daryti.
Atėjo Elizabeta su vaikais.

- Polas sakė, kad maždaug už dešimties mylių yra miestelis.
Nedidelis, beveik neturintis ką pasiūlyti, bet jis tenai važiuoja pa
sipildyti atsargų.
337
Eindžel matė truputį atsikišusį jos pilvą. Ji pasiūlė kavos, sau

sainių ir visi susėdo pasivaišinti. Rūta įsigeidė užsiropšti jai ant
kelių ir Eindžel ją pasisodino.
- O kada tu turėsi vaikelį? - paklausė Rūta. Eindžel skruostus
nutvilkė raudonis, o Elizabeta tyliai aiktelėjo, lyg būtų susigėdusi.
- Rūta Ana Altman, niekada neklausinėk tokių dalykų, - su
barė motina, tempdama ją nuo Eindžel skraito ir tvirtai statydama
ant žemės.
- Kodėl? - Rūta nė kiek nesumišo ir visai nesuprato, kodėl jos
mama ir Eindžel taip suglumo.
- Nes tai asmeninis reikalas, panelyte.
Rūta įbedė į Eindžel išplėstas ir nustebusias akis.
- Tai tu nenori turėti kūdikio?
Miriam užgniaužė juoką ir paėmė sesutei už rankos.
- Man regis, mudvi eisime truputį pasisupti, - tarė ji.
Elizabeta vėl atsisėdo ir pasivėdavo įkaitusį veidą.
- Tas vaikas išplepa viską, ką galvoja, - pasakė ji ir atsiprašė.
Eindžel pasvarstė, ar reikėtų prisipažinti, kad negali turėti vai
kų, bet paskui nusprendė tai nutylėti.
- Atėjau prašyti tavo pagalbos, - prabilo Elizabeta. - Vaikelis
gims gruodyje, ir norėčiau, kad būtum man pribuvėja.
Eindžel dar niekada nebuvo taip apstulbusi.
- Aš? Bet, Elizabeta, juk aš visai nenutuokiu, kaip padėti mo
teriai gimdyti.
- Žinau, ką reikia daryti. Miriam siūlosi padėti, bet vargu ar
tokiai jaunai jautriai merginai pritiktų ten dalyvauti. Gali tik be
reikalo nusigąsti.
Eindžel valandėlę tylėjo.
- Kažin ar iš manęs bus kokia nauda.
- Jau ne kartą gimdžiau. Pasakysiu tau, ką daryti. Anuose na
muose turėjau pribuvėją, o čia yra tik Džonas, kuris tikrai su tuo ne
susidoros. - Ji šyptelėjo. - Jis gali priimti veršiuką arba kumeliuką,
bet būna visai beviltiškas, kai į pasaulį pasibeldžia jo vaikai. Sutrin
ka, vos parodau, kad man skauda, o aš juk negaliu viso to padaryti,
nesukeldama nepatogumų, ar ne? Kai gimdžiau Miriam, jis nualpo.
338
- Nualpo? - Eindžel niekaip negalėjo įsivaizduoti alpstančio

stojiškojo Džono.
- Jis susmuko ant grindų prie lovos, o aš, bejėgė kaip kokia
vėžlienė, apversta ant nugaros, turėjau viena susitvarkyti. - Ji ty
liai sukikeno. - Jis atsigavo tik tada, kai viskas buvo baigta.
- Ar bus labai sunku? - sunerimo Eindžel. Ji prisiminė vieną
merginą, kuri sugebėjo slėpti nėštumą, kol buvo per vėlu daryti
abortą. - Ar miestelyje yra daktaras?
- Gal ir yra, bet kai jis atvyks, jau būsiu pagimdžiusi. Rūta gimė
per keturias valandas. O šis vaikelis gali išvysti pasaulį dar greičiau.
Eindžel santūriai pažadėjo padėti, kai Elizabetai ateis metas
gimdyti.
- Jeigu tikrai nori, kad būčiau tavo pribuvėja.
- Taip, - tarė Elizabeta ir apkabino ją. Jai, rodės, labai atlėgo
širdis.
Kai Altmanų šeimyna išėjo, Eindžel nudrožė pas Maiklą. Atsi
rėmusi į tvorą, pažiūrėjo, kaip jis kausto arklį.
- Elizabeta nori, kad padėčiau jai pagimdyti kūdikį.
Maiklui nuo šypsenos pagilėjo įdegusių skruostų raukšlės.
- Miriam man sakė, kad Elizabeta ketina tavęs to prašyti. Ji
buvo šiek tiek nusivylusi, kad nepadės gimti savo broliukui ar
sesutei.
- Elizabeta nerimavo, kad Miriam gali persigąsti, - paaiškino
ji. - O manęs niekas neturėtų sukrėsti.
Maiklas išgirdo Eindžel balse susierzinimo kartėlį, kuris jau
daug savaičių buvo dingęs. Dirstelėjo į ją. Ar ji suirzo, kad jis užsi
minė apie Miriam? O gal išsigando atsakomybės?
- Jeigu kils keblumų, esu priėmęs keletą kumeliukų.
- Ji sakė, kad Džonas nualpo.
Maiklas nusikvatojo, įkalė paskutinę vinį ir nupjovė galą.
- Nejuokinga, Maiklai. O jeigu kas nors susiklostys blogai?
Niujorko viešnamyje buvo mergina, kuri ilgokai slėpė esanti nėš
čia, kad Hercogas nepriverstų pasidaryti aborto. Sali įkalbėjo Her
cogą, kad leistų jai likti, bet kai ji pradėjo gimdyti, ėmė rėkti. Jos
klyksmas buvo girdėti per sienas. Buvo sekmadienio popietė, vieš
339
namyje daug žmonių.,. - Ji žvilgtelėjo į Maiklą, kai jis atsitiesė, ir

nutilo. Ak, kodėl vėl apie tai prasižiojo?
- Ir ką?
- Nesvarbu, - pasakė ji ir nusigręžė.
Jis priėjo prie tvoros.
- Tavo praeitis yra dalis tavęs. Ir aš tave myliu. Prisimeni? Tai
gi, kas nutiko tai merginai ir jos kūdikiui?
Eindžel užgniaužė gerklę ir ji vos išstenėjo.
- Sali užkimšo jai burną, kad niekam netrukdytų. Viskas truko
labai ilgai. Kiaurą naktį ir kitą dieną. Paskui ji daug dienų sirgo, o
kūdikis...
Sali draudė merginoms ją lankyti, bet leido Eindžel įeiti su ja
į kambarį ir pasirūpinti motina su vaikeliu. Jauna prostitutė buvo
mirtinai išblyškusi ir tyli, o kūdikis, suvystytas į rausvą audeklą,
nuolat knerkė šalia jos. Eindžel norėjo paimti vaikelį ant rankų,
bet Sali ją šiurkščiai nustūmė.
- Neliesk! - sušnabždėjo.
Eindžel nesuprato kodėl, kol Sali jo atsargiai neišvyniojo.
- Ir kaip tas kūdikis? - paklausė Maiklas braukdamas nuo iš
blyškusio jos veido išsipešusią auksinių plaukų sruogą.
- Tai buvo mergytė. Gyveno tik savaitę, - liūdnai pasakė Eindžel.
Nepapasakojo jam, kad kūdikio kūnelis buvo vienos žaizdos ir
kad jis mirė bevardis. Netrukus dingo ir jo motina. Kai Eindžel
pasiteiravo Sali, kas jai nutiko, ši atsakė:
- Juk puikiai žinai, ką daro Hercogas.
Eindžel suprato, kad ta mergina negyva ir šeria žiurkes kokia
me nors tamsiame, prišnerkštame skersgatvyje. Kaip Rebas. Kaip
pati būtų šėrusi, jeigu būtų jam nepaklususi. Eindžel suvirpėjo.
- Elizabeta pagimdė penkis vaikus, Amanda, - priminė jai
Maiklas.
- Taip. Ir visi sveiki.
Maiklas matė, kaip jos skruostai pamažu vėl paraudo. Jam
buvo smalsu, ką ji galvoja, bet nekamantinėjo. Jeigu norės apie
tai kalbėti, prabils. Jei ne, jis gerbs jos tylėjimą. Bet ją reikėjo
nuraminti. Jis tai jautė.
340
- Kai ateis kūdikio laikas, bus neįmanoma jo sulaikyti.

- Man regis, žinai apie tai viską?
- Ne iš savo patyrimo, - pasakė jis. - Tęsė padėjo priimti kūdikį
gurguolėje. Pasak jos, nereikėjo nieko daryti, tik prižiūrėti, kad kū
dikis nenukristų ant vežimo grindų. Naujagimiai slidoki. Kai Eliza-
beta pradės gimdyti, eisiu kartu ir palaikysiu Džonui už rankos.
Eindžel nusijuokė, įtampa ėmė slūgti. Kol Maiklas bus šalia,
viskas bus gerai.
- Ak, beje, - pratarė Maiklas, traukdamas iš kišenės paketė
lį. - Miriam prašė tau perduoti.
Eindžel buvo pastebėjusi, kad Miriam ilgokai rymojo ant tvo
ros ir šnekėjosi su Maiklu.
- Kas tai? - susidomėjo ji, žvelgdama į tvarkingą rašyseną,
kurios nemokėjo perskaityti. Hercogas manė, kad jai nebūtina iš
mokti skaityti.
- Sėklos vasarinių gėlių darželiui.
Kai pavasario šiluma virto vasaros kaitra, Eindžel suprato, kad,

kaip ir motina, moka puoselėti augalus. Gėlių lysvė, kurią buvo
sukasusi aplink namą, sumirgėjo gausybe spalvų. Kasdien į ąsotį
pamerkdavo rausvų flioksų, geltonų kraujažolių, raudonų vilno-
tųjų notrų, violetinių pentinių ir baltų piliarožių. Mėlyni linai ir
baltagalvės puošė židinio atbrailą. Bet malonumą, kurį patirdavo
puoselėdama gėles, užgožė pasididžiavimas, kurį jausdavo pažvel
gusi į kukurūzų lauką.
Jai buvo sunku patikėti, kad iš mažų, susiraukšlėjusių sėklų,
kurias Maiklas davė jai pasėti, išstypo už jį aukštesni stiebai. Ji
ėjo tarp eilių, liesdama virš jos linkstančius augalus ir gėrėdamasi
nokstančiomis burbuolėmis. Ar ji tikrai prie šito prisidėjo?
- Amanda? Kur tu? - šūktelėjo Maiklas.
Ji juokdamasi pasistiepė ant pirštų galų.
- Čia, - suriko ji, o paskui nubėgo tarpueiliu slėptis.
- Gerai, - nusikvatojo jis. - Kur dingai?
341
Ji švilptelėjo jam iš savo slėptuvės. Jiedvi su Rūta vakar žaidė

slėpynių tarp kukurūzų eilių, taigi šiandien ji buvo linksma ir nu
siteikusi erzinti Maiklą.
- Ką gausiu, jei surasiu tave?
- O ko norėtum?
- Ak, truputį šio, truputį ano.
Jis kyštelėjo ranką pro kukurūzus ir kone nustvėrė jai už sijo
no. Eindžel kvatodama vėl pabėgo. Jis pasivijo ją ežios gale, bet ji
paspruko ir nėrė į žalumą. Įlindo tarp kukurūzų, o Maiklui lekiant
pro šalį, pakišo koją. Tada krizendama nudūmė į kitą pusę.
- Niekada nepataisysiu tos tvoros, - tarė jis, skuosdamas pas
kui ją. Vos sučiupo Eindžel, kažkas juos pašaukė. Maiklas sukike
no. - Vėl Miriam, kuriai parūpo, ar Mendė gali išeiti ir pažaisti.
Miriam prisiartino prie jų, atrodė labai sutrikusi, užverktas jos
akis juosė raudonas apvadas.
- Kas atsitiko? - sunerimo Eindžel. - Ar kas nors tavo mamai?
- Mama jaučiasi gerai. Visi sveiki, - tarė Miriam ir vos šyp
telėjo. - Maiklai, man reikia su tavimi apie kai ką pasišnekėti.
Prašau. Tai svarbu.
- Žinoma, pasišnekėkim.
Miriam paėmė Eindžel už rankos ir suspaudė.
- Ačiū. Ilgai jo neužlaikysiu.
Eindžel suprato esanti pašalinė.
- Kai pasikalbėsite, ateikite į trobelę. Išvirsiu kavos.
Pro langą ji matė, kaip kieme šnekasi Miriam su Maiklu. Mi
riam verkė. Maiklas palietė jai petį ir Miriam puolė jam į glėbį.
Kai Maiklas ją apkabino, Eindžel kažkas apsivertė viduje. Žiūrint
į Maiklą, glostantį merginai nugarą ir kažką sakantį, krūtinę nu
smelkė bukas skausmas. Miriam truputį atšlijo ir papurtė galvą.
Jis švelniai pabraukė jai per smakrą ir dar kažką pridūrė. Ji daug
kalbėjo, o Maiklas stovėjo ir klausėsi. Jai baigus, jis kažką trumpai
pasakė. Ji apsivijo rankomis jam kaklą ir pabučiavo į skruostą. Pas
kui nupėdino namų link. Maiklas ilgokai stoviniavo, lydėdamas ją
žvilgsniu. Pasitrynė sprandą ir pakratė galvą. Tada nužingsniavo
prie tvoros, kur triūsė anksčiau.
342
Kai parėjo vakarieniauti, Eindžel laukė, kada jis išklos, ką sakė

Miriam, bet jis tylėjo. Tik papasakojo, kaip sekėsi darbuotis prie
aptvaro ir ką nuveikė popiet. Eindžel suprato, kad jei Miriam jam
patikėjo kokią nors paslaptį, jis jos neatskleis.
Parėjęs vakare Maiklas buvo susimąstęs. Žiūrėjo, kaip ji maz
goja indus.
- Tu labai tyli, - pasakė priėjęs prie žmonos nugaros ir apsivi
jo rankomis jos liemenį, kai ji pylė karštą vandenį ant vakarienės
indų. Jis nubraukė jos kasą ir pabučiavo į kaklą. - Dėl ko nerimau
ji? Dėl Elizabetos?
- Miriam. - Jo rankos atsileido. Eindžel atsigręžė ir pažvelgė į
jį. - Ir dėl tavęs.
Maiklas sumirksėjo ir nieko nepasakė, ji praėjo pro jį. Jis stvėrė
ir atsuko ją.
- Tau nereikia pavyduliauti, nors turbūt griežčiau dantimis, jei
užsuktų Polas ir paprašytų pasišnekėti su tavimi akis į akį.
- Vargu ar taip atsitiks, ar ne?
- Taip, greičiausiai neatsitiks. - Geriau jau būtų neįpainiojęs
Polo. - Reikalas tas, kad myliu tave.
- Ir tavęs nė kiek nevilioja mergina, dievinanti žemę, kuria
vaikštai?
- Ne, - tarė jis, bet nepaneigė, kad Miriam juo žavisi. - Bet jai
esu tik vyresnysis brolis.
Eindžel pasijuto niekingai. Ji labai mylėjo Miriam, bet jai buvo
skaudu matyti juodu kartu. Ji vėl pažvelgė Maiklui į akis. Be abejo
nės, jis myli ją. Nuo meilės jai darėsi silpna. Eindžel nusiraminusi
liūdnai nusišypsojo.
- Ar jai kas atsitiko? Kas nors bloga?
- Ji nelaiminga. Žino, ko nori - vyro ir vaikų, bet neišmano,
kaip tą gauti. Todėl norėjo išgirsti vyriškio nuomonę.
- Na, džiaugiuosi, kad ji nenuėjo pas Polą, - ištrūko Eindžel
nespėjus geriau apgalvoti savo žodžių.
Ji nusisuko prie indų. Polas savo patyčiomis sutriuškintų tokią
mielą, nekaltą merginą kaip Miriam.
Maiklas tylėjo.
343
Eindžel vėl dirstelėjo į jį ir suprato, kad nederėjo blogai atsi

liepti apie draugą.
- Atleisk. Tik... - Ji gūžtelėjo pečiais.
- Jai reikia vyro.
- Taip, - pritarė Eindžel, - bet jis turėtų būti labai labai ypa
tingas.
Jo burna persikreipė.
- Tu myli ją?
- Ji man beveik kaip sesuo, kurios niekada neturėjau. Gal todėl
man ir buvo skaudu matant judu apsikabinusius.
- Aš jos neapkabinu taip, kaip tavęs. Ar nori pajusti skirtumą?
Sulaikiusi kvapą ir juokdamasi Eindžel atstūmė jį.
- Dabar tu tikras nuoboda. Eik paskaityti, kad galėčiau baigti
ruošą.
Jis pasiėmė Bibliją ir įsitaisė prie židinio, pasidėjęs knygą ant
kelių. Nulenkė galvą, ir Eindžel suprato, kad jis meldžiasi. Tai
buvo Maiklo įprotis, ir ji iš to nebesišaipydavo. Ta didžiulė juo
da knyga buvo beveik suirusi, bet jis žvelgė į ją taip, lyg ji būtų
aukso viršeliais, o viduje turėtų neįkainojamus brangakmenius.
Jis niekada nepradėdavo skaityti nepasimeldęs. Sykį jai sakė, kad
neskaito, kol jo protas neatsiveria tiek, kad galėtų viską suvokti.
Ji nesuprato, apie ką jis kalbėjo. Kartais jo žodžiai, nors ir ištarti
aiškia anglų kalba, jai būdavo beprasmiai. O paskui jis pasakydavo
ką nors nuostabaus, ir ją užliedavo šiluma ir prabudimo šviesa.
Ji buvo tamsiausia naktis, o jis - skvarbus žvaigždžių spindulys,
braižantis jos gyvenime raštą.
Baigusi darbus, Eindžel atsisėdo šalia Maiklo. Jis vis dar tylėjo.
Eindžel atlošė galvą, klausydamasi spragsinčios ugnies, ir laukė.
Galų gale jam ėmus skaityti, ji buvo apsnūdusi ir patenkinta. So
drus, šiltas jo balsas panėšėjo į paslaptingą meilikavimą, bet tai, ką
jis skaitė, ją nustebino. Tai buvo pasakojimas apie nuotaką, jaunikį
ir jųdviejų aistrą vienas kitam. Jis skaitė ilgai.
Maiklas padėjo Bibliją ant atbrailos ir įmetė į židinį dar vieną
pliauską. Ji degs kiaurą naktį ir šildys trobelę.
- Kodėl nekalta nuotaka vaidina savo vyrui ištvirkėlę? - suglu
musi paklausė Eindžel.
Maiklas žvilgtelėjo į ją. Manė, kad ji miega.
344
- Ji nevaidino.
- Vaidino. Šoko jam, o jis žiūrėjo į jos kūną. Nuo galvos iki
kojų. Bet prieš tai žvelgė jai į akis.
Jis nustebo, kad ji taip įdėmiai klausėsi.
- Jis džiaugėsi jos kūnu, kaip ji ir norėjo, o ji šoko jam, kad jį
sujaudintų ir pamalonintų.
- Ir tavo Dievas sako, kad gundyti vyriškį gerai?
- Gerai gundyti savo sutuoktinį.
Jos veidas apsiniaukė. Ji turėjo galvoje ne bet kokį vyriškį, bet
Maiklas puikiai žinojo, kad ji - nuostabi viliokė.
- O jeigu vyrai susivilios tik išvaizda?
Maiklas batu stumtelėjo pliauską.
- Vyrai visada žiūrės į tave, Amanda. Tu graži. Šito negali pa
keisti.
Net Džonas Altmanas iš pradžių neįstengė atplėšti nuo jos akių.
Ir Polas. Kartais Maiklui būdavo smalsu, kas dedasi Polo galvoje,
kai mato ją. Gal jam šmėsteli tai, kas įvyko tarp jųdviejų pakeliui į
Per e Daisą? Jis skubiai nuvijo neramias mintis. Galvojant apie tai,
jį apnikdavo kankinančios abejonės.
- Ar tau tai kelia nerimą? - paklausė ji.
-Kas?
- Kai vyrai spokso į mane.
- Kartais, - prisipažino jis. - Kai jie žiūri į tave kaip į daiktą, ne
kaip į jaučiančią būtybę. - Jo lūpos liūdnai persikreipė. - Arba ne
kaip į žmoną, mylinčią savo vyrą.
Eindžel pasukiojo žiedą ant piršto.
- Jie niekada nežiūri į mano rankas, Maiklai.
- Gal mums reikėtų įverti žiedą tau į nosį?
Žvilgtelėjusi ji išvydo šelmišką jo šypseną ir nusijuokė.
- Taip, arba galėtum didesnį žiedą užnerti man ant kaklo. Gal
tai juos sulaikytų.
Gerokai vėliau Maiklas gulėjo šalia jos ir miegojo, o Eindžel
klausėsi naktinio brizo, tūzginančio vėjo varpus už lango. Nuolat
besikaitančios melodijos ramino.
Maloniai dvelkė šviežiu šienu, ir tas kvapas buvo dar mielesnis,
nes ir ji prie to prisidėjo. Drauge su Maiklu suvežė šieną. Buvo
345
labai sunku! Ji susižavėjusi žiūrėjo, kaip Maiklas, užsimodamas

didžiuliu dalgiu, plačiais, vienodais kirčiais pjauna aukso spalvos
žolę. Ji sugrėbė ją į kupetas, o paskui abu sukrovė į vežimo galą ir
nuvežė į daržinę. Gyvuliai turės pašaro šaltais žiemos mėnesiais.
Viskas, ką darė Maiklas, buvo tikslinga. Eindžel pagalvojo
apie savo gyvenimą ir koks jis buvo beprasmis, pasigailėtinas,
kol dar nebuvo sutikusi Maiklo. Dabar jos gyvenimas priklausė
nuo jo. O Maiklas buvo priklausomas nuo žemės, lietaus, saulės
šilumos. Ir savo Dievo.
Ypač nuo Dievo.
Dabarjau būčiau mirusi, jei Maiklas nebūtų, grįžęs manęs. Pū
čiau negiliame, niekam nežinomame kape.
Eindžel buvo užlieta džiaugsmo ir skausmingo nuolankumo,
kad šis vyras myli ją. Kodėl iš visų moterų pasaulyje jis išsirinko
būtent ją? Ji to visai nenusipelnė. Tai buvo nesuvokiama.
Bet as džiaugiuosi, labai džiaugiuosi, kad jis išsirinko mane. Ir
niekada nebesielgsiu taipf kad jis pasigailėtų dėl tokio pasirinki
mo. Aky Dieve, prisiekiu...
Saldus aromatas pasklido po tamsią trobelę, aromatas, kurio
buvo neįmanoma apibūdinti. Ji įkvėpė jo į plaučius, labai svaigaus
ir nuostabaus. Kas tai? Iš kur? Galvoje sukosi žodžiai ir frazės,
kurias Maiklas jai skaitė paskutinėmis savaitėmis ir dar anksčiau,
žodžiai, kurių manė niekada negirdėjusi, bet jie rado kelią į toli
miausią jos sielos kertelę, ton vieton, kurios ji negalėjo užverti.
Ir tada kambaryje suskambo ramus, tylus balsas.
Aš esu.
Eindžel ūmai atsisėdo išplėstomis akimis. Pasidairė po trobelę,
bet joje nieko nebuvo, tik Maiklas, kuris kietai miegojo šalia jos.
Kas kalbėjo? Ją apėmė baimė, ji pašiurpo. Paskui išgąstis išnyko,
nuvilnijo, ir Eindžel vėl apgaubė ramybė, bet oda keistai dilgčiojo.
- Čia nieko nėra, - sušnabždėjo ji. - Nieko. - Ji nekrutėdama
laukė atsakymo.
Deja, jo neišgirdo. Tylos nesudrumstė joks balsas.
Eindžel iš lėto atsigulė ir susirietusi stipriai prisiglaudė prie
Maiklo.
ę fy rid d m t IdtaS
Ir nekliudyki sielvartui prabilti.*

Šekspyras
Greitai atėjo rugsėjis, ir buvo metas imti kukurūzų derlių. Mai

klas įvažiavo su vežimu tarp eilių ir paliko jį tenai. Tada su Eindžel
pradėjo laužyti nuo stiebų burbuoles ir mėtyti ant pritaisytos prie
vežimo lentos, kad byrėtų į vežimo dugną. Netrukus kukurūzų
džiovykla buvo pilna.
Altmanai mielai atėjo į pagalbą lukštenti kukurūzų. Tai buvo
puiki dingstis visiems susiburti ir kartu pasilinksminti. Jie dainavo
dainas, pasakojo istorijas ir triūsdami juokėsi. Eindžel ant rankų
prisitrynė pūslių, susipjaustė jas į lukštus, bet dar niekada nebuvo
tokia laiminga. Aplink kilo auksinių burbuolių kalnas ir ji didžia
vosi, kad prisideda prie šio darbo. Sėklos buvo daugiau, nei reikės
kitais metais, kukurūzinių miltų atsargos pasipildė su kaupu, be
to, jiems dar ganėtinai liks ir parduoti.
Baigus lukštenti, Elizabeta atsisėdo pavėsyje ir ėmė gurkšno
ti žolelių arbatą, kurios jai atnešė Eindžel. Ji gražiai apvalėjo, jos
skruostai sveikai švytėjo. Taip puikiai atrodančios ir tokios gyvy
bingos Eindžel dar nebuvo jos regėjusi.
- Ar nori pajusti, kaip spardosi kūdikis? - paklausė Elizabeta.
Paėmusi Eindžel ranką, pridėjo prie savo pūpsančio pilvo. - Štai.
Ar jauti, Amanda? - Eindžel nustebusi susijuokė. - Džonas nori
dar vieno berniuko.
347
Joms šnekantis, Eindžel liūdnai susimąstė. Elizabeta paplekš

nojo jai per ranką.
- Ateis ir tavo laikas. Tu jauna.
Eindžel tylėjo.
Maiklas su Miriam užkopė į kalvą prižiūrėti besisupančios Rū
tos. Elizabeta žiūrėjo į juodu truputį susiraukusi.
- Ji aklai pasikliauja Maiklu. O aš taip vyliausi, kad įsimylės Polą.
- Polą? - su nuostaba pažvelgė Eindžel.
- Jis jaunas, stiprus ir labai išvaizdus. Sunkiai triūsia savo že
mėje, iš jo bus geras žmogus. Klausiau Miriam, ką mananti apie
Polą, bet ji tepasakė, kad jis pasakojo, jog jo žmona buvo labai
graži ir jis ilgisi jos. Kai ateina padėti Džonui, jis beveik į ją ne
žiūri. - Elizabeta atsiduso. - Man regis, jis vis dar gedi. Ir labai,
nes nepastebi dailios jaunos merginos, kuri jam tiktų pagal amžių.
O Miriam... - Ji susizgribusi nutilo.
- įsimylėjusi Maiklą, - pabaigė Eindžel.
Elizabeta nuraudo.
- Apie tai ji niekada neprasitarė.
- Nė nereikia prasitarti.
Elizabeta tyliai svarstė, ar jos mintys ir liežuvis labai pagadino
reikalus. Kartais ji kalbėdavo gana neprotingai ir netaktiškai, kaip
ir jos vaikai. Kodėl nenutylėjo, kokie rūpesčiai ją slegia? Su Aman
da buvo lengva šnekėtis.
- Bet man rūpi, - prisipažino Elizabeta, supratusi, kad dabar
nebėra kaip prašnekti apie ką kita. Jai rūpėjo, ypač šiandien, kai
matė Miriam nueinančią su Maiklu ir žinojo, kad jos duktė gaudo
kiekvieną jo žodį. Ar Maiklas nutuokia apie jos jausmus? Kaip ga
lėtų to nesuprasti? Miriam niekada nieko neslepia.
Elizabeta palietė Eindžel ranką.
- Miriam nepasiduos savo jausmams, net jeigu jie skirti Mai
klui. Ji dievina tave, yra gera mergina. Ji nekvaila, Amanda.
- Be abejonės.
Eindžel žiūrėjo, kaip Maiklas su jos bičiule leidžiasi nuo kalno,
ir jai toptelėjo, kad juodu drauge atrodo labai gražiai. Abu tam
siaplaukiai, dailiai sudėti. Ir turi daug ką bendra. Abu tiki tą patį
Dievą. Myli žemę. Aistringai ir su džiaugsmu kabinasi į gyvenimą.
Dovanoja savo meilę be jokių išlygų.
348
Miriam įsikibo Maiklui į parankę ir bičiuliškai nusijuokė. Ein-

džel suspaudė širdį, ją nusmelkė ūmaus pavydo skausmas, bet jis
tuojau numalšo, nes jį užgožė didžiulis liūdesys. Kai jie priėjo ar
čiau, Eindžel įdėmiai pažvelgė į Miriam veidą.
Elizabeta, matydama, kaip Eindžel varsto akimis jos dukterį,
sunerimo.
- Buvau kvaila, - liūdnai pratarė ji, įsitikinusi, kad sugriovė
dukters draugystę. - Man nereikėjo prasižioti.
- Džiaugiuosi, kad pasakei.
Elizabeta stipriai suėmė jos ranką.
- Amanda, Maiklas tave labai myli.
- Žinau, - šyptelėjo Amanda. Bet kokia jam iš to nauda, ding
telėjo jai.
- Ir Miriam tave labai myli.
Eindžel pamatė, kad Elizabeta gerokai susikrimtusi, ir uždėjo
ranką ant jos rankos.
- Žinau ir tai, Elizabeta. Tau nėra ko nerimauti.
Be Maiklo ir Rūtos, ji mylėjo Miriam labiau negu visus kitus
pasaulyje. Bet mylėjo ir Elizabetą. Tai, ką jautė, buvo pernelyg
svarbu, kad būtų galėjusi tuo dalintis.
Elizabetos akys priplūdo ašarų.
- Dabar aš sugrioviau tavo pasitikėjimą ja.
- Visai ne.
Keista, bet Eindžel. atrodė, kad jos atsakymas buvo nuoširdus.
Ji jautėsi saugi, nes ją mylėjo Maiklas. Bet kaip Miriam? Dar nera
miau buvo dėl to, ar nesužlugs Maiklo svajonės.
Eindžel mėgino nustumti trikdančias mintis. Maiklas žinojo,
ką ima. Pats taip sakė. Taigi aš nekalta, kad jis negauna visko, ko
nori. Kad ir vaiką.
Eindžel dirstelėjo į Elizabetos pilvą ir nusisuko, apsimesdama,
kad jos negraužia širdgėla.
Maiklas iškeliavo aplankyti Polo ir negrįžo beveik visą kitą dieną.

Eindžel buvo įdomu, apie ką juodu šnekėsis ir ką jam pasakys Po
las. Kai Maiklas parsirado, ji triūsė darže, nė nepakrutėjo iš vietos
ir jo nepasitiko. Jis nusliuogė nuo arklio ir ryžtingai atžingsniavo
349
pas ją. Padėjęs ranką ant ramsčio, peršoko per vartelius ir sučiupo
ją. Prisitraukęs į glėbį, ėmė aistringai bučiuoti. Kai Eindžel pradėjo
dusti, Maiklas paleido ją ir išsišiepė.
- Ar tai nuramdė tavo mintis?
Ji nusijuokė ir apkabino jį, o palengvėjimas ir džiaugsmas išdil
dė nerimą, kuris ją kamavo visą be jo prailgusią dieną. Mintys gali
labai nukamuoti.
Eindžel nuėjo į trobelę ruošti vakarienės, o Maiklas nudrožė
pasirūpinti arkliu. Kai parėjo, Eindžel nusišypsojo.
- Ar Polas gerai laikosi?
- Ne, negerai, - niūriai atsakė Maiklas, atsišliejo į židinio at
brailą, susikišęs rankas į kišenes, ir pažvelgė į ją. - Kažkas jį grau
žia, bet jis apie tai nekalba. Rytoj ketiname važiuoti į miestelį par
duoti savo derliaus.
Mintis, kad jo nebus dar vieną dieną, Eindžel nuliūdino, tačiau
ji nutylėjo.
- Rytą sužiūrėsiu gyvulius, o tu gali praleisti dieną šu Altma-
nais, - tarė jis. - Elizabeta ketina virti obuolių tyrę.
Eindžel atsigręžė į jį.
- Matei Miriam?
- Taip. - Jo mina buvo mįslinga. - Kokia painiava, - kone pats
sau pasakė.
Ji daugiau nekamantinėjo.
Polas atkeliavo anksti. Maiklas buvo bebaigiąs gerti kavą. Kai
Polas atsistojo, Maiklas uždėjo tvirtą ranką jam ant peties ir vėl
pasodino.
- Sėdėk kur sėdėjęs. Išgerk kavos, kol apeisiu gyvulius. Veži
mas jau pakrautas. Sušuksiu, kai būsiu pasiruošęs važiuoti. Už
suksime pas tave, sukrausime dėžes ir leisimės į kelią.
Polo veidas buvo sustingęs. Kai Maiklas išėjo pro duris, jis metė
į Eindžel šaltą žvilgsnį.
- Ar tai buvo tavo mintis, kad liktume vieni?
- Ne. Tikriausiai Maiklas viliasi, kad mudu užglaistysime ne
sutarimus.
Polas tylomis, sukaustytais pečiais gėrė kavą. Eindžel pažvelgė į jį.
- Ar šįryt valgei? Yra kukurūzų košės...
350
- Ne, ačiū, - atžariai nukirto jis ir pašaipiai pažiūrėjo į ją. - Jau

maniau, kad seniai būsi pabėgusi.
Buvo akivaizdu, jis to labai troško.
- Gal nori dar kavos?
- Tokia mandagi. Tokia padori. Bet kuriam žmogui galėtų pa
sirodyti, kad esi išauklėta būti ūkininko žmona.
- Aš ir esu ūkininko žmona, Polai, - tyliai pasakė ji.
- Ne, tu - puiki aktorė. Visaip apsimetinėji. Bet vidumi anaip
tol nesi panaši į ūkininko žmoną. - Jo plaštaka, spaudžianti puo
delį, pabalo. - Ar nemanai, kad kaskart šnekėdamasis su Miriam
Altman Maiklas suvokia skirtumą?
Eindžel niekaip neparodė, kad šie žodžiai ją labai įskaudino.
- Jis myli mane.
- Gerai, jis myli tave, - tarė Polas, iškalbingu žvilgsniu perlie-
damas jos kūną nuo galvos iki kojų. - Žinai, kaip tas būna.
Kaip Maiklas gali mylėti šitą žmogų lyg savo brolį? Eindžel
stengėsi jame įžvelgti nors kruopelę gerumo ar žmoniškumo, bet
regėjo tik šaltą neapykantą.
- Ar visada manęs nekęsi už tai, ką padarei, Polai? Niekada to
nepamirši?
Polas pastūmė puodelį ir garsiai atitraukė kėdę. Jo veidas buvo
išraudęs, akys degė.
- Kaltini mane dėl to, kas įvyko? Argi išvilkau tave iš to veži
mo? Išprievartavau? Norėtum, jog tai būtų mano kaltė?
Jis išlėkė pro duris. Eindžel nepakrutėjo iš ten, kur stovėjo. Jai
reikėjo patylėti. Ji suprato, kad nebuvo kas ją gina.
Trumpam užėjo Maiklas, norėjo pabučiuoti ją atsisveikindamas.
- Pakeliui į namus užvažiuosiu pas Altmanus. Būk tenai, galė
sime drauge parkeliauti namo.
Eindžel einant per pievą, jos pasitikti atbėgo Rūta.

- Polas sakė, kad galime surinkti visus jo obuolius! - pranešė
mergytė, kai Eindžel pakėlė ją ir pasisodino ant klubo. - Mama
virs obuolių tyrę. Labai mėgstu obuolių tyrę. O tu?
351
Miriam stovėjo tarpdury, apsivilkusi mėlyna languota suknele,

kuri jai labai tiko, užsirišusi baltą prijuostę. Ji šypsojosi.
- Mūsų laukia darbas, - pasakė ji ir apkabino Eindžel.
Jos pasiėmė rankinį vežimėlį ir sukorė mylią iki obels. Renkant
obuolius, Miriam parodė ranka į Polo valdas.
- Užderės daug moliūgų, be to, jis nuėmė puikų kukurūzų der
lių. Prieš kelias dienas padėjome jam lukštenti burbuoles.
Grįžusios į Altmanų trobelę, jos iki pietų lupo obuolius, išimi
nėjo šerdis ir pjaustė vaisius gabalėliais. Elizabeta maišydama įbė
rė prieskonių, ir trobelėje pasklido malonus kvapas. Kol puodas
virė, ji sukrovė iškylos krepšį ir išsiuntė jas laukan.
- Berniukai su tėvu, o aš, trobelėje likusi viena, nusnūsiu, - pa
aiškino ji, kai Miriam paklausė, ar ji su viskuo susidoros.
Rūta ir Lėja išėjo su Miriam ir Eindžel. Mažesnės mergaitės
braidžiojo šaltame upelio vandenyje, o Eindžel įsitaisė ant kranto
ir kojų pirštų galiukais žarstė smėlį. Miriam, atsigulusi ant nuga
ros ir išskėtusi rankas, gėrė į save saulės šilumą.
- Kartais ilgiuosi anų namų, - tarė ji ir ėmė pasakoti apie bu
vusį jų ūkį, kaimynus ir susibūrimus. Paskui - apie ilgą kelionę į
Vakarus. Prisiminė daug juokingų nutikimų, ir Eindžel kvatojo su
ja. Varginantis ilgas dviejų tūkstančių mylių kelias Miriam lūpose
virto malonia išvyka.
- Papasakok apie laivą, - paprašė Miriam apsiversdama ant
pilvo ir pasiremdama galvą. - Ar jame buvo daug moterų?
- Be manęs, dar dvi. Mano kajutė buvo ne ką didesnė už išvie
tę, labai šalta. Susivilkau visus drabužius, kiek turėjau, bet tai vis
tiek nepadėjo. Plaukiant aplink Horno kyšulį, atrodė, jog atsidūrė
me arčiausiai pragaro. Maniau, mirsiu nuo jūrligės.
- Ką darei, kai atplaukei į San Fransiską?
- Šalau ir kone badavau. - Ji apkabino rankomis kelius ir pa
žvelgė į dvi mažas mergytes upelyje. - Paskui vėl pradėjau dirb
ti. - Ji atsiduso. - Miriam, negaliu papasakoti įdomių ir smagių
istorijų, o tie nuotykiai, kuriuos patyriau, ne tavo ausiai.
Miriam atsisėdo sukryžiavusi kojas.
- Aš nebe vaikas, juk žinai. Gali man papasakoti, kaip viskas
buvo.
352
- O buvo šlykštu.
- Tai kodėl nepabėgai?
Ar šis klausimas slepia šiokį tokį kaltinimą? Ar jai derėtų išklo
ti Miriam, kaip jautėsi, kai aštuonerių buvo užrakinta kambaryje
ir žinojo, kad raktą turi tik du žmonės: ponia, kuri atnešdavo jai
valgyti ir pakeisdavo naktipuodį, ir Hercogas? Ar turėtų jai papa
sakoti apie pragaištingą baigtį, kai paspruko su Džoniu?
- Aš mėginau, Miriam, - paprastai atsakė ji ir daugiau nesi-
aiškino.
- Bet vyrai geidė tavęs. Jie įsimylėdavo tave. Norėčiau bent sykį
pereiti gatve, kad į mane gręžiotųsi visos galvos.
- Ne, nenorėtum.
Miriam akyse sublizgo ašaros.
- Tik kartelį, aš taip norėčiau, kad manęs geistų koks vyriškis.
- Šit kaip? O kas, jeigu tai būtų nepažįstamasis, kažkam sumo
kėjęs už tave, ir tu būtum priversta tenkinti visus jo įgeidžius, kad
ir kaip žeminančius? O jeigu jis būtų atgrasus? Jeigu kokį mėnesį
būtų nesiprausęs? Arba jam patiktų šiurkštūs žaidimai? Manai, tai
romantiška? - Jai nereikėjo taip šiurkščiai kalbėti. Ji virpėjo.
Miriam veidas mirtinai išblyško.
- Ar taip ir būdavo?
- Blogiau. O, kad prieš Maiklą nebūčiau pažinusi jokio vyro.
Miriam paėmė ją už rankos ir daugiau neklausinėjo.
Sutemus atvažiavo Maiklas. Miriam pirmoji išėjo pro duris jo
pasitikti.
- Maniau, su tavimi bus ir Polas.
Maiklas nušoko ant žemės.
- Jis nusprendė keletui dienų likti miestelyje.
- Kaip tikras vyras, - pasakė Miriam, bet jos linksmumas buvo
išblėsęs.
Elizabeta užsispyrė, kad juodu su Eindžel pavakarieniautų. Mi
riam atsisėdo jam iš kito šono ir veik nepratarė nė žodžio. O valgį
tik paknaibė. Eindžel matė, kaip Maiklas trumpai uždėjo ranką
ant jos plaštakos ir kažką pašnabždėjo. Miriam akys pritvinko aša
rų, ji greitai atsiprašė ir nuėjo nuo stalo.
- Kas jai paskutiniu metu darosi? - suglumęs paklausė Džonas.
353
- Nekreipk dėmesio, Džonai. - Elizabeta pažiūrėjo į Eindžel,

paskui į Maiklą ir padavė dubenį su moliūgu.
Maiklas buvo susimąstęs, kai jie vežimu dardėjo namo. Paėmęs
Eindžel už rankos, tvirtai ją laikė.
- Ir ko tik dabar nepadaryčiau dėl trupučio išminties, - tarė. -
Ką tau šįryt pasakė Polas?
- Jis buvo nustebęs, kad aš vis dar čia, - atsakė Eindžel šypso
dama, kad jis manytų, jog tai jos nežeidžia.
Bet Maiklas nebuvo kvailas.
- Kai ką tau parvežiau iš miestelio.
Kai jie parsirado namo, jis išėmė daiktus iš vežimo galo ir pa
davė jai. Iš pradžių Eindžel nenutuokė, kas tai. Maišiniu audiniu
aprišti dygliuoti stiebai.
- Rožių kerai. Žmogus tikino, kad jos raudonos, bet kai ateis
pavasaris, patys pamatysime, kokios jos spalvos. Pasodinsiu iš pat
ryto. Tik parodyk kur.
Eindžel prisiminė rožių aromatą, tvyrantį saulėtoje svetainėje.
- Viena po pat langu, o kita prie priekinių durų, - tarė ji.
Prieš akis sušmėžavo motina, su naktiniais marškiniais klū
panti mėnesienos užlietame sode, bet Eindžel skubiai nuvijo tą
vaizdą šalin.
Greitai priartėjo Padėkos diena, ir Elizabeta taip išsipūtė, kad

Eindžel atrodė, jog ji tuojau sprogs. Eindžel su Miriam įsitraukė į
šventinę ruošą, o Elizabeta žiūrėjo ir patarinėjo. Šventės dieną ant
stalo buvo padėtas kimštas keptas fazanas, patiekta morkų ir žir
nių tyrės, bulvių ir cukruotų riešutų. Džonas buvo nusipirkęs kar
vę, taigi abiejuose stalo galuose stovėjo ąsočiai su pienu. Eindžel
jau daugybę mėnesių nebuvo išgėrusi nė stiklinės pieno, todėl šis
skanėstas ją traukė kur kas labiau nei visi kiti patiekalai, kuriuos ji
padėjo gaminti.
- Polas iškeliavo švęsti į miestelį, - pasakė Miriam beveik abe
jingu balsu. - Jis prasitarė ketinąs pavasarį grįžti prie upelių.
- Upelis yra prie pat jo namo, - įsiterpė Lėja.
Jokūbas metė į seserį niekinamą žvilgsnį.
354
- Tik be aukso, vėpla.

- Liaukis, Jokūbai, - subarė jį Elizabeta, atnešusi ant stalo ra
barbarų pyragą. Kitame gale Miriam padėjo moliūgą. Kai visi pa
valgė, vaikai paskubomis išsilakstė, kad jų neįkinkytų į virtuvės
darbus. Džonas su Maiklu išėjo į lauką, mat Džonas norėjo pa
rūkyti pypkę. Jos kvapas pykino Elizabetą. Miriam patraukė prie
šulinio pasisemti vandens.
Elizabeta pavargusi sudribo į krėslą ir pasidėjo ranką ant išsi
šovusio pilvo.
- Prisiekiu, kad šis vaikas jau raižo savo inicialus ant sienų.
- Kiek dar liko? - paklausė Eindžel. Ji braukė iš lėkščių likučius
ir krovė jas mazgoti į dubenį ant stalo.
- Pernelyg daug, - nusišypsojo Elizabeta. - Rytais Džonas su
Miriam išlaipina mane iš lovos.
Eindžel ant nešvarių indų užpylė puodą karšto vandens. Dirs
telėjusi į Elizabetą, suprato, kad vargšė moteris išvargusi ir snūdu
riuoja. Šluostydamasi rankas priėjo ir paėmė jai už rankos.
- Elizabeta, tau reikėtų atsigulti ir pailsėti.
Ji padėjo moteriai atsistoti, o kai ši atsigulė į lovą kitame kam
baryje, užklojo skiautinių antklode. Elizabeta beveik tučtuojau už
migo.
Eindžel ilgai stovėjo prie jos lovos. Elizabeta gulėjo ant šono
susirietusi, pritraukusi kelius, o jos ranka buvo padėta ant dar ne
gimusio kūdikio ir tarsi jį gynė. Koks apkabinimas. Eindžel pa
žvelgė į plokščią savo pilvą ir uždengė jį rankomis. Jos akys degė,
ji prikando lūpą. Nuleidusi rankas prie šonų, nusigręžė ir išvydo
tarpdury stovinčią Miriam.
Ši liūdnai šyptelėjo.
- Ir man įdomu, kaip jautiesi nėščia. Juk dėl to ir gyvena mote
ris? Nuostabus mūsų pranašumas: dovanoti pasauliui naują gyvy
bę ir ją užauginti. - Ji nusišypsojo. - Kartais aš imu labai nekan
trauti, kada tai bus.
Eindžel pamatė ašaras, kurias Miriam stengėsi nuslėpti. Šiaip
ar taip, kokia nauda iš to nuostabaus pranašumo, kai esi nekalta
mergina?
Arba nevaisinga moteris.
Žmogaus širdis pilna visokių norų,
bet bus vykdomas tik Viešpaties užmojis.
Pat 19, 2i
Prieš išeidamas į medžioklę, Maiklas atnešė į trobelę kelis pilnus

krepšius sausų kukurūzų burbuolių, kad Eindžel išaižytų. Ji įsitaisė
prie spragsinčios ugnies ir ėmė trinti burbuoles vieną į kitą, pora
eilučių nubyrėjo ir lengvai atsiskyrė kiti grūdai. Keletas nukrito
jai į skraitą. Padėjusi burbuolę į šalį, Eindžel paėmė vieną grūdą ir
šypsodama pavartė kietą rutulėlį tarp pirštų.
Kad atgimtum, turi numirti.
Ji pakėlė galvą ir įdėmiai įsiklausė. Širdis daužėsi pašėlusiai, bet
vienintelis garsas tebuvo varpų, skimbčiojančių vėjyje. Ji pažvelgė
į sausą, šiek tiek susiraukšlėjusį grūdą delne. Jis buvo panašus į
tuos, kuriuos sėjo aną pavasarį ir iš kurių išaugo vešlus kukurūzų
miškas. Sviedusi grūdą į pintinę, nusibraukė sijoną.
Tikriausiai ji šiek tiek kraustosi iš proto. Seni balsai retai bepa-
sigirsdavo, tačiau dabar suskambo šis naujas, tylus, ramus, visai
nesuvokiamas balsas. Iš mirties gimsta gyvybė? Neįmanoma. Bet
štai jai prie kojų stovi pintinė su kukurūzų grūdais. Ji vos vos su
siraukė. Pasilenkusi pažarstė juos. Tada sugniaužė pilnas saujas
grūdų. Taigi ką tai reiškė?
- Amanda! - žioptelėjo Miriam, įsiverždama į trobelę. - Ma
mai atėjo laikas.
Eindžel užsimetė skarą ir išskubėjo pro duris. Miriam juokda
masi sulaikė ją.
356
- Juk nenorėtum grįžti į supleškėjusius namus?

Eindžel čiupo pintinę su sausais kukurūzais ir nutempė toliau
nuo ugnies. Tada paskubomis užkėlė kukurūzų grūdus ant stalo, o
kitą krepšį nuvilko prie lovos. Jiedvi skuodė beveik visą kelią.
- Ak, - pratarė Miriam. - Net nepagalvojau pasakyti Mai
klui...
- Jis sužinos, - pasakė Eindžel, greitai eidama, kad atgautų
kvapą, o paskui pasikėlė sijoną ir vėl leidosi bėgti.
Eindžel uždususi įpuolė į Altmanų trobelę, Miriam neatsiliko.
Elizabeta ramiai sėdėjo prie ugnies ir dygsniavo marškinius. Vaikai
pakėlė akis nuo knygų. Jie mokėsi tyliai susėdę aplink stalą.
Susijaudinęs buvo tik Džonas, stryktelėjo nuo kėdės it kulka.
- Ačiū Dievui! - tarė, greitosiomis paėmė Eindžel skarą ir nu
metė link kablio sienoje. Jis pritildė balsą. - Sąrėmiai dažni, bet aš
negaliu priversti jos atsigulti. Ji sako, kad reikia taisyti drabužius!
- Jau beveik baigiau, Džonai, - nuramino jį Elizabeta. Padė
jusi į šalį marškinius, paėmė kitus. Tada visiškai nuščiuvo ir jos
veidas nuo susikaupimo įsitempė. Eindžel spoksojo į ją, ar nepa
matys kančios ženklų, ir laukė kraują stingdančių klyksmų. Eliza
beta ilgai sėdėjo užsimerkusi, paskui tylutėliai atsiduso ir vėl ėmė
darbuotis. Vaikai būtų neatkreipę į tai dėmesio, jeigu tėvas nebūtų
sudejavęs:
- Liže, eik į lovą!
- Kai baigsiu, Džonai.
- Eik tuoj pat! - sugriaudėjo jis taip atžariai, kad Eindžel net
pašoko. Dar nebuvo girdėjusi Džono Altmano tokiu tonu šnekan
čio su savo šeimos nariais.
Elizabeta oriai pakėlė galvą.
- Palik mane ramybėje, Džonai. Eik šerti arklių ar paskaidyti
malkų. Išmėžk arklidę. Keliauk sumedžioti ko nors vakarienei. Bet
nūnai man netrukdyk. - Ji viską išrėžė labai ramiu balsu, ir tai
kone prajuokino Eindžel. Džonas kilstelėjo rankas ir išlėkė iš tro
belės, kažką niurnėdamas apie moteris.
- Užsklęsk duris, Andriau.
- Ką, mama?
357
- Jei to nepadarysi, jis tučtuojau grįš, - džiugiai nusišypsojo

Elizabeta.
Vaikai sukikeno ir palinko prie knygų. Miriam buvo įsitempusi
ir labai sunerimusi.
Elizabetą vėl suėmė sąrėmiai ir ji pradėjo pašėlusiai dygsniuo
ti. Užmezgusi mazgą, nukirpo siūlą. Sąrėmiai pasikartojo, kai ji
lankstė marškinius. Miriam dar labiau išblyško. Ji metė į Eindžel
paklaikusį žvilgsnį, bet ši buvo linkusi paisyti Elizabetos norų. Jei
gu ji nori čia sėdėti ir pagimdyti kūdikį ant kėdės, tai jos reikalas.
Kai sąrėmiai pailgėjo, Eindžel pasilenkė ir ryžtingai uždėjo
ranką Elizabetai ant kelio.
- Kuo galiu padėti? - paklausė ramiau, nei pati jautėsi.
Elizabeta neatsakė, bet taip sugniaužė porankį, kad ranka net
pabalo. Galop garsiai atsiduso ir paėmė Eindžel už rankos.
- Padėk man nueiti iki miegamojo, - tyliai paprašė. - Miriam,
prižiūrėk vaikus ir tėvą.
- Taip, mama.
- Mums reikės daugybės vandens. Jo gali atnešti Jokūbas. Ir
audeklo. Lėja, jis lagamine. Dar prireiks kamuoliuko virvelės, ku
ris yra spintelėje. Rūta, ar atneši man, mieloji?
- Taip, mama.
Vaikai išsibėgiojo vykdyti jos prašymų.
Eindžel tyliai uždarė duris. Elizabeta atsargiai prisėdo ant lo
vos krašto ir pradėjo segiotis suknelę. Jai reikėjo padėti nusirengti,
o po suknele ji dar buvo pasivilkusi plonus marškinius.
- Jis jau pakeliui, - tarė ji. - Man nubėgo vandenys, kai šįryt
buvau išvietėje. - Ji tylomis susijuokė. - Buvau išsigandusi, kad
vaikelis nugarmės į duobę. - Ji paėmė Eindžel už rankos. - Nėra
ko šitaip nerimauti. Viskas bus gerai. - Ji staigiai įkvėpė, suspaus
dama ranką. Jos kaktą išpylė prakaitas. - Šįsyk buvo stiprus, - ga
liausiai pasakė.
Į miegamąjį įėjo Miriam su ąsočiu vandens ir puodu, pilnu me
džiagos skiaučių.
- Tėtis neša dar vandens. Be Jokūbo atneštų, bus dar du kibi
rai. Katilas kaista ant ugnies.
358
A T P E R K A N T I M E I l . Ė
Elizabetos akys suspindėjo.

- Regis, tavo tėtis mano, kad maloni šilta vonia viską išspręs. -
Ji pabučiavo Miriam į skruostą. - Ačiū, brangute. Tikiuosi, kad
tu viskuo pasirūpinsi. Lėjai sunkiai sekasi matematika, o Jokūbui
reikia pasimokyti dailiau rašyti.
Sąrėmiai padažnėjo ir trukdavo ilgiau. Elizabeta tyliai kentė,
bet Eindžel matė, kad ji įsitempusi. Buvo išbalusi ir gausiai prakai
tavo. Išgręžusi vėsią skiautę, Eindžel nušluostė jai veidą.
Po valandos galvą kyštelėjo Miriam.
- Maiklas atėjo.
Eindžel su palengvėjimu atsiduso, o Elizabeta nusišypsojo.
- Tau puikiai sekasi, Amanda.
Nuraudusi Eindžel nusijuokė.
Kitą valandą Elizabeta beveik nešnekėjo, ir Eindžel paisė jos
tylėjimo. Švelniai ją glostė ir palaikydavo už rankos, kai suimdavo
sąrėmiai. Elizabetai atsikvėpus, ji išgręždavo skudurą ir nušluos-
tydavo kaktą.
- Dabar jau greitai, - tarė Elizabeta, atleidus sąrėmiams, bet
jie tuojau vėl pasikartojo. Šįsyk ji sudejavo, o jos ranka, suspaudusi
galvūgalio lentą, išbalo. - Ak, nemaniau, kad šitaip užsitęs.
- Sakyk, ką turiu daryti! - paliepė Eindžel.
Bet Elizabetai pristigo oro. Ji tik žioptelėjo, o netrukus giliai
įkvėpė ir kilstelėjo kojas. Sudejavo garsiau, jos veidas persikreipė
ir nusidažė ryškiai raudona spalva.
Eindžel nebegalvojo apie drovumą. Ji nuklojo antklodę.
- Ak, Elizabeta! Jis lenda, brangioji! Matau jo galvutę. - Eliza
betai stumtelėjus paskutinį sykį, Eindžel pagavo kūdikį ir suklupo
su klykiančiu naujagimiu. - Berniukas. Elizabeta, berniukas! Jis
nuostabus. Dešimt rankų pirščiukų ir tiek pat kojų pirštelių...
Ji atsistojo, virpėdama iš džiaugsmo ir nuostabos.
Elizabeta pravirko iš laimės, kai Eindžel paguldė kūdikį jai ant
krūtinės. Po valandėlės, po paskutinių sąrėmių, ji visiškai atsipa
laidavo, buvo išsekusi.
- Prieš nukirpdama, perrišk virkštelę virvele, - pavargusi nu
rodė Elizabeta ir nusišypsojo. - Jis turi gerus plaučius.
359
- Tai jau tikrai.
Eindžel atsargiai nuprausė kūdikį, suvystė į minkštą antklo
dę ir padavė motinai. Jis akimoju ėmė žįsti. Nuo Elizabetos veido
nedingo šypsena. Prisipylusi į puodą vandens, Eindžel kruopščiai
apiplovė Elizabetą, labai stengdamasi nesukelti jai skausmo, ir
nors jai nepasisekė to išvengti, Elizabeta nesiskundė. Pasilenkusi
pabučiavo Elizabetai į skruostą.
- Ačiū, - sušnabždėjo jau miegančiai moteriai.
Eindžel tyliai išslinko iš miegamojo. Visi stovėjo kitame kam
baryje ir laukė.
- Tau gimė gražutis sūnelis, Džonai. Sveikinu.
- Garbinkime Viešpatį. - Jis susmuko ant kėdės. - Koks, sakei,
jo vardas?
Eindžel nusikvatojo, visa sulaikyta įtampa atslūgo.
- Nežinau, Džonai. Regis, tu turėtum nuspręsti.
Visi susijuokė, tarp jų ir Džonas, išraudęs kaip burokėlis. Pur
tydamas galvą, nuėjo į miegamąjį. Paskui nukurnėjo ir Miriam su
vaikais.
Maiklas taip nusišypsojo Eindžel, kad jai suspurdėjo širdis.
- Tavo akys spindi, - tarė jis.
Užlieta galybės jausmų, ji negalėjo kalbėti. Maiklo mina buvo
labai miela, daug žadanti. Eindžel degte degė iš didžiulės meilės
jam. Kai jis priėjo prie jos, ji pakėlė veidą, kad jo lūpos lengvai
perbrauktų per jos lūpas.
- Ak, Maiklai, - pratarė Eindžel, apsivydama jį rankomis.
- Kada nors, - pasakė jis, tada nustėro, kad taip žiauriai sukly
do, ir dar stipriau ją apkabino.
Eindžel suprato, ką jis galvoja. Jie niekada nesusilauks vaikelio.
Maiklas truputį atsitraukė, bet ji negalėjo pažvelgti jam į akis, net
kai jis suėmė jos veidą.
- Amanda, atleisk, - tyliai atsiprašė. - Nenorėjau...
- Neatsiprašinėk, Maiklai.
Kodėl jis prasižiojo nepagalvojęs?
- Pasakysiu jiems, kad mes einam namo.
360
Jis ilgokai nepasirodė, mat sveikino Altmanus. Kūdikis buvo

gražus. Elizabeta paėmė jam už rankos.
- Amanda buvo šauni. Pasakyk jai, kad man bus garbė ja pasi
rūpinti, kai ateis jos metas.
- Gerai, - dusliu balsu pažadėjo Maiklas, žinodamas, kad ne
galės to padaryti.
Jie tylėdami parėjo namo. Jis žiūrėjo, kaip Eindžel kuria ugnį.
- Elizabeta sakė, kad buvai šauni.
- Ji puikiai laikėsi, - tarė Eindžel. - Būtų galėjusi pagimdyti ir
be niekieno pagalbos. - Ji dirstelėjo į jį liūdnai šypsodama. - Štai ką
reiškia būti moterimi, ar ne? Miriam tai pavadino nuostabiu pra
našumu. - Ji nusuko akis. - Džono sėkla pateko į derlingą žemę.
- Amanda, - pasakė jis, kišdamas delną Eindžel po ranka, kad
ji nutiltų.
- Nieko nesakyk, Maiklai, prašau...
Ji nesipriešino, kai jis apkabino ją. Laikė stipriai ir ranka glostė
jai pakaušį. Norėjo numalšinti jos skausmą, bet neišmanė kaip.
- Kalėdos vos už kelių dienų.
- Jas prisiminiau tik šį vakarą pas Altmanus.
Elizabeta ir Miriamjau buvo išpuošusios trobelę iš pušų nupin
tais lankais ir raudonais kaspinais. Lėja su Rūta buvo padariusios
Kristaus gimimo paveikslą iš lėlių, pagamintų iš kukurūzų žievių.
Eindžel nė nešovė į galvą sukurti ką nors panašaus. Hercogas visa
da sakydavo, kad Kalėdos niekuo nesiskiria nuo kitų dienų, juolab
kad aštuonias valandas vis tiek pramiegi.
Pirmuosius kelerius metus mama švęsdavo Kalėdas. Net kai
jos gyveno dokuose ir joms stigo maisto ir pinigų, mamai Kalė
dos būdavo šventa diena. Tądien joks vyriškis neįkeldavo kojos į
lūšną. Mama vis pasakodavo, kokios būdavo Kalėdos jos vaikystė
je. Eindžel nepatiko, kai mama prašnekdavo apie tai, nes ji visada
imdavo verkti.
- Kalėdos. - Eindžel atšlijo nuo Maiklo.
Maiklas matė, kad ji kenčia, bet pagalvojo, kad to priežastis - jis.
- Amanda...
Eindžel pažvelgė į jį, tamsoje negalėdama įžiūrėti veido.
361
- Ką tau padovanoti per Kalėdas, Maiklai? Ką padovanoti,

jeigu vienintelis dalykas, kurio iš tikrųjų nori, yra vaikas? - Jos
krūtinė greitai kilnojosi, nes ji grūmėsi su bundančiais jausmais. -
O, kad... kad...
- Liaukis, - subarė jis.
Ji sugniaužė kumštį.
- O, kad Hercogas nebūtų manęs sužalojęs! O, kad niekas nie
kada nebūtų manęs lietęs! O, kad būčiau tokia kaip Miriam!
- Aš myliu tave. - Kai Eindžel nusigręžė, Maiklas trūktelėjo ją
prie savęs ir apkabino. - Myliu tave. - Pabučiavęs pajuto, kad ji
atsileido ir desperatiškai prie jo prisiglaudė.
- Maiklai, norėčiau būti neliesta. Neliesta tau.
Dieve, kodėl? Džonas su Elizabeta turi šešis vaikus. Ar aš nie
kada nepradėsiu nė vienos gyvybės savo žmonos įsčiose?Kodėl lei
dai, kad taip atsitiktų?
- Tai nesvarbu, - vis kartojo Maiklas. - Nesvarbu.
Bet abu žinojo, kad svarbu.
(dtiinkab
Tegul nelieka vietos vaidams
ar tuščiai puikybei, bet vienas kitą
laikykite aukštesniu už save.
F il 2, 3
Į Kalėdų šventę pas Altmanus atėjo Polas. Išvydus jį, Eindžel nu
diegė pilvą, kažin kokių patyčių sulauks šį kartą. Todėl šalinosi
jo, tikėdama, jog niekam nevalia sugadinti Kalėdų. Ji dar niekada
nešventė tikrų Kalėdų, o ši šeima norėjo, kad ji dalyvautų šventėje.
Jei Polas į akis išvadintų ją paleistuve, ji tai nukęstų ir tylėtų. Be to,
Eindžel žinojo: jis tai pasakytų negarsiai, kad negirdėtų kiti.
Nors ir keista, Polas davė jai ramybę. Regis, taip pat buvo pa
siryžęs jos vengti. Jis atnešė vaikams dovanėlių, nedidelius rudus
maišelius saldainių iš naujos krautuvės. Jie apsidžiaugė, tik ne Mi
riam - ši atrodė supykusi, kai jis padavė jai maišelį.
- Ačiū, dėde Polai, - įgėlė ir pakštelėjo jam į skruostą. Jai nusi
sukus, Polo žandikaulio raumuo krustelėjo.
Eindžel palaukė, kol baigsis gausi vakarienė, kurią paruošė
kartu su Miriam, ir išdalijo savo ir Maiklo dovanas. Ji dvi dienas
plušėjo, siūdama skudurines lėles Lėjai ir Rūtai. Kai mergaitės jas
vyniojo, buvo sulaikiusi kvapą. Joms suspigus, nusijuokė ir ji. Ber
niukai ne mažiau džiaugėsi timpomis, kurias jiems padarė Mai
klas. Lauke tučtuojau buvo pastatytas taikinys.
Miriamatsargiai praplėšė paketą ir išėmė sausų gėliųvainikėlį, nu
pintą Eindžel. Ji pačiupinėjo atlasinius kaspinus, pririštus užpakaly.
- Kaip gražu, Amanda, - pasakė ašarotomis akimis.
363
F R A N' C I N E R I V E R S
- Vis galvojau apie tave, bėgančią nuo kalvos per visas šias lau
kines gėles. Man atrodė, kad jis tau tiks.
Miriam greitai pasileido ir papurtė vešlius garbanotus plaukus,
kad jie nuvilnytų aplink veidą, per pečius ir nugarą. Tada užsidėjo
ant galvos vainikėlį.
- Kaip aš atrodau?
- Susitaršiusi ir graži, - pagyrė Maiklas.
Polas atsistojo ir išėjo į lauką. Miriam šypsena kiek apsiblausė.
- Jis visiškas bukaprotis, - tyliai burbtelėjo ji.
- Miriam! - nustebo Elizabeta, prie peties prisiglaudusi kūdi
kį. - Negražu taip kalbėti.
Mergina, pažvelgusi pro duris į Polą, regis, visai neatgailavo. Ji
nusiėmė vainikėlį ir pasidėjo ant kelių.
- Man jis labai patinka. Pasipuošiu juo vietoj šydo savo vestu
vių dieną.
Kai sutemo, šeima susibūrė prie židinio ir ėmė giedoti Kalėdų
giesmes. Džonas padavė Maiklui Bibliją, bet nepasakė, ką norėtų
išgirsti. Maiklas atsivertė Kalėdų istoriją. Eindžel klausėsi, ran
komis apsikabinusi kelius. Apsnūdusi Rūta jai bakstelėjo. Eindžel
pasisodino mergytę ant kelių. Ši muistėsi, kol patogiai įsitaisė, o
galvytę pasidėjo jai ant krūtinės. Eindžel paglostė jos plaukučius.
Jeigu šitaip myliu ne savo vaiką, kaip mylėčiau savąjį?
Maiklo balsas buvo sodrus ir žemas. Visi tylėdami žiūrėjo į jį.
Eindžel prisiminė mamą pasakojant apie kūdikėlį Jėzų, kuris gimė
ėdžiose, o jo pagarbinti atėjo piemenys ir trys karaliai. Bet Maiklo
lūpose tai skambėjo nepaprastai gražiai ir paslaptingai. Ir vis dėlto
tas pasakojimas jos nedžiugino. Ne taip, kaip kitus. Koks tėvas
leistų savo sūnui gimti tik tam, kad būtų prikaltas prie kryžiaus?
Netikėtai pasigirdo niūrus balsas: Žinai; koks tėvas, Eindžel.
Ir pati tokį turėjai.
Ji suvirpėjo. Nukreipusi akis nuo Maiklo, pamatė Džoną, sto
vintį šešėlyje šalia Elizabetos. Jo ranka gulėjo jai ant peties. Ne
visi tėvai tokie kaip Aleksas Stafordas. Kai kurie panėši į Džoną
Altmaną. Ji vėl dirstelėjo į Maiklą. Jis taip pat būtų puikus tėvas.
Stiprus, mylintis, atlaidus, jei to reikėtų. Netrukus, kai parsivežė
364
ją iš Per e Daiso, Maiklas kartą skaitė jai pasakojimą apie sūnų pa
laidūną. Nors jo sūnus klaidžiotų, jis vis tiek būtų jo tėvas ir mielai
priimtų jį į namus. Nebūtų kaip anas, kuris atstūmė jos motiną.
Maiklas baigė skaityti ir užvertė Bibliją. Pakėlęs galvą, pažvelgė
jai tiesiai į akis. Ji nusišypsojo. Jis atsakė tuo pačiu, bet jo akyse
Eindžel įžvelgė klausimą.
- Miriam, - tyliai prabilo Džonas.
Ji priėjo prie tėvo ir jis kažką pasakė jai. Elizabeta padavė dukte
riai kūdikį. Miriam paguldė jį ant Maiklo rankų. Vaikelis kilstelėjo
rankutę, Maiklas švelniai perbraukė pirštu per jo mažytį delniuką,
o kai kūdikis smarkiai jį suspaudė, nusišypsojo.
- Nagi, Džonai, - tarė jis. - Ar jau su Elizabeta nusprendėte,
kuo jis bus vardu?
- Taip. Bendžaminas Maiklas. Kaip tu.
Maiklas suglumo, paskui labai susijaudino. Jo akys sublizgo
nuo ašarų. Miriam uždėjo rankas jam ant pečių ir pasilenkė, norė
dama pabučiuoti į skruostą.
- Mes viliamės, kad jis bus vertas to vardo.
Eindžel suspaudė širdį, žiūrint į Maiklą, laikantį kūdikį, ir į Mi
riam, kurios ranka vis dar buvo jam ant peties. Atrodė, lygjie būtų
skirti vienas kitam.
Tamsoje už durų Polas mąstė tą patį.
Rožių kerai, kuriuos Maiklas parvežė Eindžel, sužydo anksti. Ein

džel glostė skaisčiai raudonus pumpurus ir galvojo apie savo mo
tiną. Ji buvo labai į ją panaši. Mokėjo auginti gėles, gražiai atrodyti
ir pamaloninti vyrą. Be šito, kokia dar iš jos nauda?
Maiklui reikėtų vaikų. Jis nori vaikų.
Kalėdų vakarą ji suprato, ką turėtų daryti, bet jai buvo nepa
keliama net mintis, kad reikės jį palikti, gyventi be jo. Ji norėjo
čia pasilikti ir užmiršti tą jo žvilgsnį, kai jis laikė Bendžaminą. Ji
troško įsikibti į jį ir džiaugtis laime, kurią jis dovanojo jai.
Būtent savanaudiškumas ir privertė ją suvokti, kad ji neverta
Maiklo.
365
Jis davė jai viską. Ji buvo tuščia, o jis pripildė ją savo meilės,
kuri liejosi per kraštus. Eindžel išdavė jį, bet Maiklas parsivežė ją
atgal ir atleido jai. Mylėjo ją pasiaukojamai ir išdidžiai. Tad kaip ji
galėtų nepaisyti jo reikmių? Kaip gyventų žinodama, kad nepaisė
jo širdies troškimų? O Maiklas? Kas jam būtų geriausia?
Dažnai prabildavo niūrus balsas: Pasilik! Argi nenusipelnei
šiek tiek laimės po visų tų kančios metų? Juk jis sako mylįs
tave. Leisk jam tai įrodyti!
Ji daugiau negalėjo klausytis. Vijo tą balsą iš savo minčių ir gal
vojo tik apie Maiklą su Miriam, savo širdies seserį. Galvojo apie
vaikus, kurių galėtų susilaukti Miriam ir Maiklas. Jie būtų tam
siaplaukiai, gražūs, stiprūs ir mylintys kaip ir būsimos jų kartos.
Ji sau priminė, kad niekada nesusilauks vaiko. Jei čia gyvens, Mai
klas bus jai ištikimas iki mirties, ir jam bus galas.
Ji neleis, kad taip atsitiktų.
Kai Maiklas pasakė su Polu traukiąs į miestelį, ji apsisprendė.
Džonas tik vakar užsiminė, kad miestelis labai išsiplėtė, o pašto
karieta važiuoja dusyk per dieną. Ji pravažiuoja vieškeliu vos už
dviejų mylių nuo trobelės, anapus kalvų. Eindžel vis dar turėjo
aukso, kurį uždirbo pas Šerną Tilą ir Džoną Hoksčaildą. Maiklas
užsispyrė, kad tas auksas būtų jos. Jo pakaks nusigauti iki San
Fransisko ir tenai šiek tiek pagyventi. Kas bus vėliau, ji nemąstė.
Turiu galvoti apie tai, kas geriausia Maiklui.
Kai Maiklas grįžo iš laukų, ant stalo garavo ištaiginga elnienos va
karienė, kurią paruošė Eindžel. Trobelė buvo išpuošta gėlėmis: ant
židinio atbrailos, stalo, lovos. Maiklas suglumęs apsidairė.
- Ką švenčiame?
- Gyvenimą, - atsakė ji ir pabučiavo Maiklą.
Eindžel žavėjosi jo išvaizda, stengdamasi įsiminti kiekvieną jo
veido ir kūno linkį. Nepaprastai jo geidė, labai mylėjo. Ar jis kada
sužinos, kaip ji mylėjo jį? Eindžel negalėjo jam nieko pasakyti. Jei
ką prasitartų, paskui jis pultų jos ieškoti. Ir parsivežtų atgal. Tegu
mano, kad ją užvaldė kūniški geiduliai ir žemos aistros. Tačiau šią
paskutinę naktį ji prisimins. Maiklas visada bus neatsiejama jos
dalis, nesvarbu, kad ir kur ji atsidurs, ir net jeigu jis niekada to
nesužinos. Tuos gražius prisiminimus ji nusineš į kapą.
366
- Dar sykį nuvesk mane ant kalvos, Maiklai. Nuvesk į tą vietą,

kur man parodei saulėtekį.
Jis išvydo troškimą jos akyse.
- Šįvakar šalta.
- Tai kad nelabai.
Maiklas negalėjo atsakyti jokiam jos norui, bet paširdžiuose
pajuto keistą nerimą. Kažkas buvo ne taip. Jis paėmė nuo lovos
skiautinių antklodes ir juodu leidosi į kelią. Tikriausiai Amanda
pasišnekės su juo ir išklos, kas ją kamuoja. Galbūt ji pagaliau jam
atsivers.
Iš pradžių liūdnai susimąsčiusi, vėliau Eindžel pagyvėjo. Pirma
jo užbėgo į kalvos viršūnę ir ėmė suktis ratu, plačiai išskėtusi ran-
kas. Aplinkui čirpė svirpliai, žolę šiureno švelnus vėjelis.
- Juk gražu? Visa ta platybė. Aš visiškai menkutė.
- Man ne menkutė.
- Menkutė, - pasakė ji atsigręždama. - Net tau. - Maiklas su
siraukė ir ji vėl nusisuko. - Neturėsiu jokių kitų dievų! - sušuko
ji dangui. - Tik tave, mano Viešpatie. - Eindžel pažvelgė į jį. Tik
tave, Maiklai Ozėjau.
Jis suraukė antakius.
- Ar šaipaisi iš manęs, mylimoji?
- Nė už ką, - rimtai tarė ji.
Eindžel pasileido plaukus. Jie nuvilnijo jai per pečius ir nugarą,
balti mėnulio šviesoje.
- Ar prisimeni, kaip skaitei man apie Šulamo nuotaką, šokan
čią savo vyrui?
Maiklas negalėjo kvėpuoti, žiūrėdamas į žmoną, nutviekstą
mėnesienos. Jos judesiai kaustė jo žvilgsnį. Kai mėgino ją sučiup
ti, ji išsisuko, bet ištiestos jos rankos kvieste kvietė. Jos plaukai
plaikstėsi vėjyje, o balsas tapo duslus ir gundantis.
- Dėl tavęs padarysiu bet ką, Maiklai. Bet ką.
Ir ūmai jis suprato, ką ji daro. Atsisveikina su juo kaip ir aną
paskutinį kartą. Bukina jo protą kūniškais malonumais.
Kai Endžel prisiartino, Maiklas ją pačiupo.
- Kodėl taip elgiesi?
- Dėl tavęs, - atsakė ji, atmesdama galvą ir bučiuodama jį.
367
Panardinęs pirštus jai į plaukus, jis perbraukė lūpomis per jos lū
pas. Norėjo ją sugerti. Jos rankos degino jam kūną nelygu liepsna.
Dieve, neleisiu jai išeiti. Negaliu!
Ji sukrutėjo, ir Maiklas galvojo tik apie ją, bet to buvo negana.
Viešpatie, kodėl vėl su manimi taip elgiesi? Ar ją dovanoji tik
tam, kad atimtum?
- Maiklai, Maiklai, - tyliai prabilo ji, ir jis ant jos skruostų pa
juto savo paties ašarų sūrumą.
- Tau reikia manęs. - Jis regėjo jos veidą, apšviestą mėnulio. -
Tau reikia manęs. Pasakyk tai, Tirza. Pasakyk.
Paleiskją, mylimasis.
Dieve, ne! Neprašyk manęs to!
Atiduok ją man.
Ne!
Jie prilipo vienas prie kito, saldžioje užmarštyje ieškodami nu
siraminimo. Bet ta maloni užmarštis ilgai netruks.
Kai viskas praėjo, Maiklas laikė ją stipriai apkabinęs. Stengėsi
tą palaimą sulaikyti, bet juodu vėl buvo dvi atskiros būtybės. Jis
neturėjo jėgos, kuri amžiams išlaikytų juos kartu.
Ji labai virpėjo, bet jis nežinojo, ar nuo šalčio, ar nuo rimstan
čios aistros. Ir to neklausė. Ant abiejų užmetė antklodę, bet vis
tiek juto jos apsisprendimą it atvirą žaizdą.
Dar labiau atšalo, jiems reikėjo grįžti. Jie tylomis apsirengė, abu
iškankinti, bet dėdamiesi tokie nesą. Ji vėl prislinko prie jo ir ran
komis apsivijo jo liemenį, prisiglaudė prie jo tarsi vaikas, ieškantis
paguodos.
Jis užsimerkė, o jo paširdžius kuteno baimė. Aš myliu jąy Vieš
patie. Negaliu jos atsisakyti.
Maiklai, mylimasis. Argi leisi, kad ji amžinai vargtų savo
vargelį?
Maiklas sudrebėjęs atsiduso. Kai ji pakėlė akis, jis išvydo tai,
kas jį sugraudino. Ji myli jį. Tikrai myli. Tačiau tame mėnesienos
užlietame veide buvo dar kai kas. Ją persekiojantis liūdesys, kurio
jis negalėjo nuvyti, tuštuma, kurios jis niekada neužpildys. Mai
klas prisiminė skausmingus jos žodžius tą naktį, kai gimė Bendža-
minas. O, kad būčiau tyra! Tokios jis negalėjo jos padaryti.
368
Maiklas pakėlė ją ant rankų ir ji susirangė glėbyje. Apkabino jo

kaklą ir pabučiavo. Jis užsimerkė. Dieve, jeigu dabarją tau atiduo
siu, ar kada nors ją sugrąžinsi?
Jis nesulaukė jokio atsakymo.
Viešpatie, prašau!
Švelniai dvelktelėjo vėjas, bet tvyrojo tyla.
Kitą rytą nuėjusi su Maiklu į tvartą Eindžel žiūrėjo, kaip jis balnoja
arklį.
- Kada manai grįžti?
Jis mįslingai dirstelėjo į ją.
- Kai tik galėsiu. - Vesdamas arklį laukan, apkabino ją per pe
čius. Ji nusišypsojo. Stabtelėjęs priglaudė ją ir pabučiavo. Ji taip
pat jį pabučiavo. Juk tai paskutinė proga. Maiklo pirštams skaus
mingai susmigus jai į pečius, Eindžel nustebo. - Myliu tave, - liū
dnai tarė jis. - Ir visada mylėsiu.
Ji nusistebėjo aistringais jo žodžiais ir švelniai palietė jam veidą.
- Rūpinkis savimi.
Jis nesišypsojo.
- Ir tu taip pat.
Užsėdęs ant arklio, Maiklas išjojo. Ji nėjo į namą, kol jis nedin
go už kalvos.
Eindžel ketino išeiti tik viską deramai sutvarkiusi. Paklojo lovą,
sumazgojo ir sudėjo indus, išdulkino kilimėlį prie židinio. Gėlės
dar buvo nenuvytusios. Pakūrė židinį, kad vis dar degtų, kai Mai
klas grįš.
Kai kažkas pabeldė į duris, Eindžel pašoko. Tai buvo Miriam.
- Ką čia veiki? - išsigandusi paklausė Eindžel.
Miriam nustebo.
- Nelaukei manęs?
-Ne.
- Keista. Pakeliui pas Polą Maiklas užsuko į mūsų namus ir
pasakė, jog būtų gerai, kad šiandien tave aplankyčiau.
Eindžel nusigręžė ir nuėjo prie kelionkrepšio, kuris atvertas
gulėjo ant lovos. Paskubomis į jį sukišo Maiklo marškinius, o ant
viršaus sulankstė suknelę. Miriam spoksojo į ją.
369
- Maiklas neminėjo, kad ruošiesi keliauti.

- Jis nežino. - Ji užsegė ir paėmė krepšį. - Palieku Maiklą, Miriam.
-Ką? - apstulbo mergina ir įsistebeilijo taip, lyg Eindžel būtų
išdygę ragai. - Vėl?
- Šįsyk jį palieku, nes taip jam bus geriau.
- Bet kodėl?
- Privalau.
Eindžel paskutinį kartą apsidairė trobelėje. Čia buvo laiminga,
deja, turėjo išeiti. Ji tyliai išslinko pro duris.
Miriam nusekė įkandin.
- Palauk! - Ji neatsiliko nuo Eindžel, kuri patraukė kalvų
link. - Amanda, aš nesuprantu.
- Ir neturi suprasti. Keliauk namo, Miriam. Atsisveikink su vi
sais už mane.
- Bet kur tu eisi?
- J vakarus, rytus, nesvarbu kur. Dar nenusprendžiau.
- Tai kodėl taip skubi? Pasilik ir viską aptark su Maiklu. Ne
svarbu, ką jis padarė, kad esi priversta išeiti...
Eindžel negalėjo leisti, kad jos draugė blogai manytų apie Maiklą.
- Miriam, Maiklas niekada gyvenime nepadarė nieko blogo.
- Tai kodėl taip elgiesi?
- Nenoriu apie tai kalbėti.
Eindžel drožė toliau, tikėdamasi, kad Miriam pasiduos ir atstos.
- Tu myli jį. Žinau, kad myli. Jeigu išeisi nepaaiškinusi kodėl,
ką jis pagalvos?
Eindžel žinojo, ką jis galvos. Kad ji grįžo į seną savo gyvenimą.
Gal taip ir bus geriau. Tai jį atgrasys nuo jos paieškų. Tik ji žinojo,
kad niekada nebebus prostitutė. Net jeigu ir reikės badmiriauti.
Miriam įtikinėjo ir maldavo, kol jos priėjo kelią, ir nutilo tik
todėl, kad galų gale jai pritrūko kvapo. Eindžel žingsniavo, žval
gydamasi pašto karietos. Buvo vos po vidurdienio. Karieta turėtų
netrukus pasirodyti. Ilgo laukimo neištvers. Kodėl Maiklas liepė
Miriam, kad ją aplankytų šiandien?
- Man atrodė, kad Maiklas - tobulybė, - liūdnai tarė Miriam, -
bet jis negali toks būti, jei tu nuo jo bėgi.
370
- Jis toks yra, ir dar geresnis, Miriam. Prisiekiu savo gyvybe, jis
niekuo manęs neįskaudino. Nieko nepadarė, tik mylėjo mane nuo
pat pradžių, net kai man buvo nepakenčiama jį matyti.
Miriam akys paplūdo ašaromis.
- Kaip gali dabar jį palikti?
- Nes aš jam neskirta, ir niekada nebuvau skirta. - Matydama,
kad Miriam ketina dar kažką sakyti, Eindžel tildydama uždėjo
ranką ant jos rankos. - Prašau, Miriam. Aš negaliu turėti vaikų.
Ar suvoki, ką tai reiškia tokiam vyrui kaip jis? Jis nori vaikų. Jis
nusipelnė jų. Prieš daugelį metų buvau sumaitota. - Ji grūmėsi
su skausmu. - Maldauju tavęs, Miriam. Neapsunkink visko dar
labiau. Išvažiuoju, nes taip bus geriausia Maiklui. Pasistenk su
prasti, - palūžusiu balsu tarė ji. - Miriam, aš turiu galvoti, kas
jam geriausia.
Pagaliau atidardėjo pašto karieta. Eindžel greitai išėjo ant ke
lio ir pamojo vežikui, kad sustotų. Kai jis patraukė vadeles, lai
kančias šešis arklius, ji nusimovė nuo piršto vestuvinį žiedą ir
atkišo Miriam.
- Atiduok jį Maiklui. Jis buvo jo motinos.
Ašaroms srūvant skruostais, Miriam papurtė galvą ir žiedo ne
paėmė. Eindžel pačiupo jos ranką, įdėjo žiedą į delną ir užlenkė
merginos pirštus. Skubiai nusisukusi, padavė vežikui kelionkrepšį.
Jis ėmė rišti jį prie kito bagažo.
Eindžel pažvelgė į išblyškusį, sutrikusį draugės veidą.
- Juk tu jį myli, Miriam?
- Taip, myliu. Žinai, kad myliu. - Ji žengė arčiau. - Tu klysti,
taip elgdamasi. Klysti, Amanda.
Eindžel stipriai ją apkabino.
- Padėk man nesugniužti. - Ji dar valandėlę palaikė draugę
glėbyje. - Tu man labai brangi. - Ji atsiplėšė nuo Miriam ir sku
biai įlipo į karietą.
- Neišvažiuok! - sušuko Miriam, uždedama rankas ant lango.
Karieta pajudėjo. Eindžel žiūrėjo į ją, grumdamasi su skausmu.
- Sakei, kad jį myli, Miriam. Tai ir mylėk jį. Padovanok jam vai
kų, kurių aš negaliu pagimdyti.
371
Miriam sukrėsta atšlijo. Jos veidas užsiplieskė raudoniu, paskui

išbalo.
- Ne. Ak, nei - Ji puolė bėgti paskui karietą, bet ji vis tolo. -
Palauk! Amanda, Amanda.
Deja, buvo per vėlu. Pakilo dusinantis dulkių sūkurys, o kai
Miriam vėl galėjo bėgti, pašto karieta jau buvo nuvažiavusi taip
toli, kad ji nebūtų jos pasivijusi. Stovėdama kelio vidury, Miriam
sužiuro į vestuvinį žiedą, gulintį ant delno, ir apsipylė ašaromis.
Polas, vėlyvą popietę su Maiklu jodamas savo trobelės link,

mažiausiai tikėjosi išvysti Miriam, išeinančią pro jos duris. Ją
pamačius, širdis šoktelėjo, o kai mergina leidosi bėgti prie jo,
greitai suspurdėjo krūtinėje it koks triušis. Ką Maiklas pamanys,
kodėl ji čia?
Bet ji lėkė pas Maiklą, ne pas jį. Polo širdis dunkstelėjo kaip
akmuo. Maiklas nulipo nuo arklio.
- Amanda išvažiavo! - tarė Miriam išbalusiu ir ašarotu veidu.
Ji buvo dulkina ir susitaršiusi. - Čia laukiau visą dieną, Maiklai.
Žinojau, kad pirmiausia prajosi pro Polą. Turi ją pasivyti. Ji iškelia
vo rytine pašto karieta. Privalai ją susigrąžinti!
Polas liko sėdėti ant arklio. Taigi Eindžel vėl paspruko. Nors ir
prisižadėjo, vis tiek paliko Maiklą. To jis ir tikėjosi. Ir turėtų tuo
džiaugtis. Kai Maiklas uždėjo ranką Miriam ant peties, jį užliejo
karštas ir visiškai netikėtas pavydas.
Maiklas buvo išblyškęs ir įsitempęs.
- Neketinu jos vytis, Miriam.
- Ar jūs abu su Amanda išsikraustėte iš proto? - sušuko Mi
riam, o tamsios jos akys buvo pilnos ašarų. - Tu nesupranti... -
Kaip ji jam pasakys? Ak, Dieve, ką jai daryti? Ji juto juos varstantį
Polo žvilgsnį ir negalėjo Maiklui papasakoti visko, ką jai patikėjo
Amanda. - Tau reikia ją vytis. Tuoj pat! Jeigu nesivysi, gal niekada
jos neberasi.
- Neieškosiu jos. Šį kartą ne.
- Šį kartą ne?
372
- Jis nori pasakyti, kad anksčiau puldavo paskui ją, bet iš to

nieko gera neišėjo, - įsiterpė Polas. - Nuo tada, kai jie susipažino,
ji nepasikeitė.
Miriam atsisuko į jį įpykusiu veidu.
- Nesikišk! Eik ir slėpkis savo trobelėje! Kišk galvą į smėlį, kaip
visada elgiesi!
Polas atšlijo, sukrėstas jos įtūžio.
Miriam atsigręžė į Maiklą, sugniaužė jo marškinių priekį.
- Maiklai, prašau, vykis ją, kol dar nevėlu.
Jis paėmė jai už rankų.
- Negaliu. Miriam, jeigu ji norės grįžti, grįš. Jeigu ne, tada...
nesugrįš.
Miriam užsidengė rankomis veidą ir pravirko.
Maiklas dirstelėjo į Polą ir suprato, kad jis nė neketina guosti
merginos. Sunkiai atsidusęs, apglėbė Miriam. Nuo raudos virpėjo
visas jos kūnas.
Polas dėbsojo į juos ir jam vidurius nudiegė skausmas. Juk jis
to ir norėjo? Tą ir planavo. Argi nelaukė, kada ta ragana paliks
Maiklą, kad jis imtų merginti Miriam ir gautų žmoną, kokios nusi
pelnė? Bet kodėl jis jaučiasi toks vienišas kaip niekada?
Kad ir manė norįs, Polas negalėjo žiūrėti į juodu apsikabinu
sius. Tai buvo pernelyg skaudu. Apgręžęs arklį, paliko juos vienus.
liw ifc d o r in ta s
Ir aš regėjau:
štai pasirodė palšas žirgas,
ojo raitelio vardas buvo Mirtis,
ir paskui jį sekė mirusiųjų pasaulis.
A pr 6 , 8
San Fransiskas buvo jau nebe mažas miestelis prie įlankos, o vi
sas miestas, išsidėstęs ant vėjo užpučiamu kalvų. Laimingajame
slėnyje spietėsi nebe palapinės, o daugybė namų. Nemažai laivų,
ištemptų į krantą ir virtusių parduotuvėmis, smuklėmis ir pensio
nais, buvo sudegę. Vietoj jų stūksojo karkasiniai ir plytiniai pasta
tai. Purvinose gatvėse dabar buvo iškloti storų lentų šaligatviai.
Keltininkas stovėjo atsukęs veidą vėjui.
- Kaskart sudegęs miestas atstatomas vis gražesnis, nei buvo, -
tarė jis Eindžel, kai jie skrodė įlanką. Įspėjo, kad sekliuose šuli
niuose vanduo sūrokas, ir patarė, kad geresnį būstą ji ras įkalnėje,
toliau nuo dokų. Eindžel buvo pernelyg išvargusi, todėl toli neklai
džiojo ir apsigyveno nedideliame viešbutyje prie vandens.
Jūros kvapas ir atliekų dvokas jai priminė lūšną prie dokų vai
kystėje. Tai buvo, regis, prieš šimtą metų. Eindžel pavakarieniavo
ankštame valgomajame, kęsdama įžūlius kokio tuzino jaunuolių
žvilgsnius. Valgė troškinį, norėdama prikimšti tuščią skrandį, bet
tuštuma širdyje liko.
Palikdama Maiklą pasielgiau teisingai. Žinau, kad teisingai.
Parėjusi į mažą kambarėlį, mėgino užmigti siauroje lovoje.
Kambaryje buvo šalta ir ji niekaip negalėjo sušilti. Susirietusi į ka
muoliuką, su ilgesiu prisiminė, kaip patikimai ją šildydavo Mai
klas. Niekaip negalėjo išmesti jo iš galvos. Ar praėjo tik trys dienos
374
nuo tada, kai ji šoko jam mėnesienoje? Ką jis dabar apie ją galvoja?
Ar nekenčia jos? O gal keikia?
Jeigu būtų galėjusi verkti, tikriausiai būtų pasijutusi geriau, bet
neišspaudė nė vienos ašaros. Ji buvo taip save apkabinusi, kad net
skaudėjo. Užsimerkusi stengėsi pamatyti Maiklo veidą, bet jo re
ginio buvo negana. Ji negalėjo jo paliesti. Nejuto jo rankų, ją ap
sivijusių.
Eindžel atsikėlė ir, pasiraususi kelionkrepšyje, išsitraukė jo
marškinius. Tada vėl atsigulė, veidu įsikniaubė į vilnonį drabužį,
kurį nešiodavo Maiklas, ir įtraukė jo kūno kvapo.
- Ak, mama, - sušnabždėjo į tamsą, - kai skauda, pradedi no
rėti mirties.
Bet ramus, silpnas balsas joje vis kartojo: Gyvenk. Laikykis.
Nepasiduok.
Ką ji darys? Buvo likę šiek tiek aukso, bet jo užteks neilgam.
Kelionė pašto karieta, būstas, plaukimas keltu kainavo brangiau,
nei ji manė. Ir už šį bjauraus viešbutuko kambarį gerokai permo
kėjo. Už likusį auksą ji išsilaikys dar dvi ar tris dienas. Paskui turės
sugalvoti, kaip užsidirbti.
Galų gale Eindžel užmigo. Naktis buvo pilna keistų, nerimą ke
liančių sapnų. Keliskart pabudo krečiama baisaus drebulio. Tarsi
netoliese jos tykotų kažkokia piktavališka jėga.
Rytą Eindžel susidėjo menką mantą ir išėjo. Valandų valandas
klaidžiojo San Fransisko gatvėmis. Portsmuto aikštė buvo visiš
kai pasikeitusi. Lūšnos, kurioje ji gyveno, neberado. Kaip ir kitų
namų, ir palapinių, kurios kitados buvo apkėtusios aikštę kaip ko
kia maro epidemija. Dabar čia stovėjo kioskai, todėl atrodė, kad
aikštėje šurmuliuoja didžiulis turgus. Eindžel slinko pro prekes,
atgabentas iš viso pasaulio.
Buvo ir keletas viešnamių, vienas net elegantiškas, Naujojo
Orleano stiliaus. Tolimesniame aikštės krašte stūksojo klestintys
viešbučiai, smuklės ir lošimo namai. Kiek ji prisiminė, iš purvo
kilo Parker House viešbutis, Dennison's Exchange lošimo namai,
Crescent City ir Empire viešbučiai. Pietvakariniame Molio gatvės
kampe buvo įsikūręs Brown's City viešbutis.
375
Ji traukė pro gydytojų ir dantistų, advokatų, verslininkų, inspek

cijos ir inžinierių kontoras. Išvydo kelis naujus bankus ir didžiu
lę brokerių firmą. Net buvo pastatyta vąlstybinė mokykla, kurios
kieme vaikai žaidė liestynių. Eindžel stabtelėjo pasižiūrėti į juos,
prisimindama mažąją Rūtą, Lėją ir berniukus. Labai jų pasiilgo.
Molio gatvėje prie pašto driekėsi žmonių, laukiančių pašto
naujienų, eilė. Ant Vašingtono ir Granto gatvių kampo buvo nau
ja kinų skalbykla. Vieni kinai trynė drabužius didžiulėse geldose,
o kiti dėjo švarius skalbinius į pintines. Paskui, pakabinę jas ant
abiejų bambuko karties galų ir balansuodami, bėgte bėgdavo iš
nešioti skalbinių.
Atėjus vidurdieniui, Eindžel buvo išalkusi ir nuvargusi. Ir vis
dar nežinojo, kaip prasimanyti pinigų. Jai toptelėjo vienintelė
mintis: galėtų grįžti į puikiai pažįstamą vietą. Kaskart praeidama
pro viešnamį žinojo, kad, įžengusi pro jo duris, gautų maisto ir
pastogę. Tada jos fizinės reikmės būtų patenkintos. Jai tereikėjo
vėl pradėti prekiauti savo kūnu - ir Maiklas bus išduotas.
Jis niekada to nesužinos, Eindžel.
- Aš žinosiu.
Pro šalį einantis žmogus keistai sužiuro. Ar ji virsta pamišėle,
kuri šnekasi su savimi?
Ją sustabdė auksakasys ir pasiūlė už jo tekėti. Ji nustūmė jo ran
ką ir paprašė, kad atstotų. Jis pasakė turįs trobelę Siera Nevadoje ir
jam reikią žmonos. Eindžel atšovė, kad žmonos pasidairytų kitur,
ir nuskubėjo šalin.
Eindžel vis labiau nervino žmonių grūstis. Kur jie visi eina? Kaip
užsidirba pinigų? Jai plyšo galva. Gal iš alkio? Arba iš rūpesčio, ką
darys, kai pasibaigs auksas? O gal todėl, kad suvokė, jog yra silpna
ir tikriausiai vėl taps kekše, kad galėtų išlaikyti kūną ir sielą?
Ko nusitversiu?Dieve, neišmanau, ko imtis!
Eik į kavinę ir pailsėk.
Eindžel nužvelgė gatvę ir išvydo nedidelę kavinukę. Atsidusu
si pripėdino ir žengė vidun. Atsisėdo prie staliuko tolimiausiame
kampe ir pastūmė savo kelionkrepšį po kojomis. Trindama smil
kinius, ėmė svarstyti, kur nakvos.
376
Kažkas trinktelėjo į stalą už kelių pėdų ir Eindžel pašoko. Lie

sas, bet raumeningas barzdočius suriko:
- Kas per gaišatis? Laukiu jau beveik valandą. Kur mano kepsnys?
Iš galinio kambario atskubėjo mažaūgis rudaplaukis vyriškis
ir pamėgino nutildyti suirzusį lankytoją, šnabždesiu aiškindamas,
kodėl taip nutiko, bet žmogus tik dar labiau įsiuto. Jis išraudęs
stvėrė mažylį ir kilstelėjo iki savo veido.
- Nesveikuoja, cha! Norėjai pasakyti, girtas!
Jis atstūmė žmogutį, voždamas į gretimą stalą. Tada nužirglio-
jo prie durų ir taip jomis trenkė, kad net sudzingsėjo langai.
Mažasis žmogelis vėl nėrė į galinį kambarį, tikriausiai bėgda
mas nuo tiriamų žvilgsnių tuzino klientų, vis dar laukiančių, kada
bus aptarnauti ir gaus valgio. Keli pakilo ir išėjo. Eindžel nežinojo,
ar pasekti jų pavyzdžiu. Ji buvo nusikamavusi ir neturėjo numa
čiusi nieko veikti, todėl sėdėti čia buvo nė kiek ne blogiau nei kur
nors kitur. Neskubėjo išeiti. Juk laukdama valgio nenumirs.
Dar trys neteko kantrybės. Liko Eindžel su keturiais vyrais. Vėl
pasirodė mažylis, šypsodamasis per prievartą.
- Turime bandelių ir pupų.
Tie keturi vyrai suirzę išslinko iš kavinės, burbėdami, kad jiems
jau įgriso toks valgis.
Mažylio, patyrusio pralaimėjimą, pečiai nusviro. Nepastebė
damas Eindžel, kuri sėdėjo kampe, jis prabilo į orą.
- Na, man užteks, Viešpatie. Mano verslas žlugo.
Jis nužingsniavo prie priekinių durų, apvertė iškabą ir priglau
dė kaktą prie sienos.
Eindžel jo pagailo. Ji žinojo, kaip jaučiasi žmogus, kai jam ne
siseka.
- Ar man reikėtų išeiti? - tyliai paklausė ji.
Žmogelis atsisuko ir išraudo kaip burokas.
- Nemačiau, kad jūs čia. Norite bandelės ir pupų?
- Mielai.
Jis akimoju dingo. Grįžęs padėjo prieš ją dubenį ir atsitraukė
atbulas. Bandelė buvo kieta kaip akmuo, o pupos prisvilusios. Ein
džel raukydamas! sužiuro į jį.
377
- Kavos? - paklausė jis ir truputį įpylė į puodelį. Kava buvo

tokia stipri, kad Eindžel padarė grimasą.
- Pone, jums reikia naujos virėjos, - šaltai nusišypsojo ji, staty
dama puodelį ir atstumdama lėkštę.
- Prašotės įdarbinama?
Eindžel išplėtė akis.
- Aš?
Jos nuostaba nepraslydo jam pro akis ir jis vėl į ją pažvelgė.
- Kad gal ne.
Eindžel veidą užliejo karštis. Ar taip aiškiai matyti jos praeitis?
Ar tai užrašyta jai ant kaktos, kad regėtų visas pasaulis? Ar metai
pažinties su Maiklu jos visai nepakeitė?
Jos nugara įsitempė.
- Tiesą pasakius, aš tikrai ieškau darbo. - Eindžel susijuokė. -
Ir nors anaiptol nesu geriausia virėja pasaulyje, galėčiau pagaminti
kai ką gardžiau nei šitai. - Ji susiraukusi dirstelėjo į sustingusią
riebią pupų pliurzę lėkštėje.
- Tai jūs pasamdyta! - Jis tėškė kavinuką ant stalo ir atkišo ranką,
Eindžel nespėjus pratarti nė žodelio. - Aš Virdžilas Harperis, ponia.
Ji stengėsi įsisąmoninti, kad jau turi darbą ir kad jis nukrito jai į
skraitą kaip kokia prinokusi slyva iš dangaus. Kaip šitaip atsitiko?
Vieną valandėlę buvo paklaikusi iš nežinios, ko griebtis, kad užsi
dirbtų, o kitą ją jau įdarbino judrus mažylis.
- Palaukite, - tarė ji keldama ranką. - Pirmiausia turiu susiras
ti būstą. Gal aš net nepasiliksiu San Fransiske.
- Jums nieko nereikia ieškoti, ponia. Galėsite įsikurti virėjo
kambaryje, kai tik jis išsikraustys, o jis kaip tik dabar dedasi daik
tus. Jūsų kambarys bus šalia manojo virš virtuvės. Iš tikrųjų jau
kus. Gera lova, komoda.
Ji prisimerkė. Turėjo suprasti, jog tai spąstai.
- Duryse įtaisytas patikimas užraktas, - pasakė jis. - Jei norite,
iš pradžių galite jį patikrinti. Ar mokate kepti pyragus? Čia dažnai
prašoma pyragų.
Jis bėrė žodžius tokia greitakalbe, kad jai net užėmė kvapą.
- Kiek man kainuos tas kambarys?
378
- Nieko, - tarė jis, nuoširdžiai nustebęs. - Jį gaunate kartu su

darbu. Tai kaip tie pyragai? Ar mokate juos kepti?
- Taip, moku kepti duoną ir pyragus, - atsakė ji. Elizabeta su
Miriam išmokė ją visko, ką pačios mokėjo. - Jei duosite miltų,
obuolių, uogų...
Harperis atlošė galvą ir iškėlė rankas.
- Jėzau Kristau, myliu tave! - Jis ėmė suktis aplinkui ir trepsėti
pirmyn atgal. - Myliu tave! Myliu tave!
Eindžel žiūrėjo, kaip jis strakalioja lyg koks žiogas, ir dvejojo,
ar tik tas vargšas žmogelis nepakvaišo. Jis pamatė ją spoksant ir
nusijuokė.
- Visą savaitę klūpojau, klausdamas savęs, ką darysiu. Ar žino
te, ką iškrėtė tas girtuoklis? Nusišlapino į sriubą ir visą pirmadienį
maitino ja lankytojus. Tą patį vakarą man prisipažino. Man ding
telėjo, kad paryčiais pasikarsiu ant baslio, o jis tik nusikvatojo ir
pasiteisino šitaip norėjęs pagardinti sultinį. Dar nepasakiau jums,
ką jis padarė šįryt.
Eindžel sužiuro į lėkštę.
- Ar ko nors pribėrė į pupas?
- Kiek žinau, nieko.
- Kodėl aš tuo abejoju?
- Eime į virtuvę, parodysiu, kokių turiu atsargų, o jūs sugalvo
site, ką galima iš jų pagaminti. Kaip jus vadinti, ponia? Nesusiz
gribau paklausti.
- Ozėja, - tarė ji. - Ponia Ozėja.
Maiklas įvarė kirvį giliai į rąstigalį ir šis perskilo pusiau, o kirvis

įsmigo į trinką. Jis smarkiai trūktelėjo ir ištraukė ašmenis. Tada
pasidėjo kitą rąstigalį ir vienu moju perskėlė. Taip darbavosi, kol
aplink trinką iškilo krūva malkų. Maiklas nuspyrė jas šalin ir pasi
dėjo kitą rąstgalį. Užsimojo, šį kartą dar smarkiau, ir kirvis sklan
džiai jį perskėlė, bet, atšokęs nuo trinkos, vos neįkirto jam į koją.
Maiklas virpėdamas numetė kirvį ir suklupo. Prakaitas varvėjo
į akis. Nusibraukė kaktą atgalia ranka. Tada kažką išgirdo. Prisi
379
merkęs prieš saulę, išvydo Džoną, sėdintį ant arklio ir žiūrintį į jį.
Maiklas net negirdėjo, kaip jis atjojo.
- Ar ilgai čia stovi? - paklausė jis besikilnojančia krūtine.
- Keletą minučių.
Maiklas pamėgino atsistoti, bet neįstengė. Vos baigė karštligiš
ką darbą, jį paliko visos jėgos. Jis vėl atsiklaupė ir atsišliejo į trinką.
Pakėlęs akis, kreivai šyptelėjo Džonui.
- Negirdėjau, kaip atjojai. Kas tave čia atvijo?
Džonas dilbiais pasirėmė į balno gugą.
- Tau užteks malkų dviem žiemoms.
- Atvažiuok su vežimu ir pasiimk, kiek nori.
Džonui lipant nuo arklio balnas sugurgždėjo. Jis pritūpė šalia
Maiklo.
- Kodėl nekeliauji jos ieškoti?
Maiklas virpančia ranka persibraukė per plaukus.
- To neklausinėk, Džonai. - Jis nenorėjo apie tai kalbėti.
- Tik užgniaužk savo išdidumą, šok ant arklio ir lėk. Aš pasi
rūpinsiu tavo ūkiu.
- Mano išdidumas čia niekuo dėtas.
- Tai kas tave sulaiko?
Maiklas atlošė galvą ir giliai įkvėpė.
- Sveikas protas.
Džonas susiraukė.
- Ir Polas panašiai sakė.
Maiklas dirstelėjo į jį.
- O ką sakė Polas?
- Nieko ypatinga, - ėmė išsisukinėti Džonas. - Maiklai, mote
rys yra jausmingos. Kartais jos elgiasi kvailai...
- Ji taip sumanė. Tai buvo apgalvotas žingsnis.
- Iš kur žinai?
Maiklas panardino rankas į plaukus. Daugybę kartų permąstę,
ką ji darė ir sakė paskutinę naktį. Jam prieš akis vis dar šmėžavo
liaunas jos kūnas mėnesienoje, jos blyškūs besiplaikstantys plau
kai. Jis užsimerkė.
- Žinau, ir viskas.
380
- Dėl viso šito Miriam kaltina save. Ji mums nepaaiškino ko

dėl, bet yra tuo įsitikinusi.
- Su ja tai visai nesusiję. Perduok jai šiuos žodžius.
- Aš taip ir sakiau. Ji mėgino įkalbėti Polą, kad jis surastų
Amandą ir parvežtų atgal.
Maiklui buvo nesunku atspėti, kuo baigėsi tas pokalbis. Polas
bent buvo ganėtinai nuovokus, nes paskutinėmis savaitėmis neuž
suko pas jį ir nepiktdžiugavo dėl draugo nelaimės.
- Polui niekad nepatiko Eindžel.
- Eindžel? - suglumęs paklausė Džonas.
- Mara, Amanda, Tirza... - Maiklo balsas užlūžo. Jis susiėmė
galvą. - Jėzau, - karčiai tarė. - Jėzau.
Eindžel. Ji niekada juo nepasikliovė, todėl net nepasisakė tikro
jo vardo. O gal jis visą tą laiką nesąmoningai galvodavo apie ją
kaip apie Eindžel? Gal todėl žmona vėl jį paliko? Ak, Dieve, todėl
tu ir norėjai, kad paleisčiau ją?
Džonas Altmanas jautėsi bejėgis, regėdamas jaunesniojo vyriš
kio sielvartą. Negalėjo net įsivaizduoti savo gyvenimo be Elizabe-
tos. Jis matė, kaip nepaprastai Maiklas myli Amandą, ir Miriam pri
siekinėjo, kad Amanda jį myli. Jis uždėjo ranką Maiklui ant peties.
- Gal ji ir pati sugrįš? - Jo žodžiai nuskambėjo nenuoširdžiai.
Maiklas nė nepakėlė akių. - Ar galiu tau kuo nors padėti?
- Negali, - atsakė Maiklas.
Kiek sykių tą patį kartodavo Eindžel? Ar ji jausdavosi taip, lyg
jai būtų išplėšti viduriai? Ar skausmas buvo toks didžiulis, kad net
užsiminus apie tai jis dar labiau sustiprėdavo? Kiek kartų jis gildė
jai žaizdas, kaip dabar Džonas? Stengiasi padėti, bet tik dar labiau
sužeidžia.
- Užsuksiu rytoj, - tarė Džonas.
Bet pasirodė ne jis, o Miriam.
Ji tylomis atsisėdo su juo po gluosniu. Jis girdėjo, kaip veikia jos
protas, kaip ore sklando klausimas: Kodėl nieko nesiimi? Tačiau ji
nekamantinėjo Maiklo. Pasirausė kišenėje ir kai ką ištraukė. Išvy
dus jos delne motinos vestuvinį žiedą, jam dunkstelėjo širdis.
- Imk.
381
Jis pakluso.
- Kur jį radai? - šiurkščiai paklausė.
Miriam akys pritvinko ašarų.
- Ji man davė, prieš įlipdama į karietą. Tądien pamiršau ati
duoti jį tau. Paskui... drovėjausi.
Jis sugniaužė žiedą kumštyje.
- Ačiū. - Ir daugiau jos nieko neklausinėjo.
- Gal apsigalvojai, Maiklai? Gal pamėginsi jos ieškoti?
Jis ramiai pažiūrėjo į ją.
- Ne, Miriam, ir to manęs nebeprašyk.
Miriam ilgai neužsibuvo. Viską jam išsakė aną dieną, kai jį pa
liko Amanda. Deja, jai nepasisekė jo įkalbėti.
Maiklas žinojo visas galimas Amandos paskatas pabėgti. Bet
suprato ir kad už viso to slypi Dievo valia.
- Kodėl šitaip? - įpykęs sušuko jis. - Kodėl liepei ją mylėti, jei
ketinai atimti iš manęs?
Jis niršo ant Dievo ir liūdėjo savo žmonos. Liovėsi skaitęs Bi
bliją. NebesimeLdė. Užsisklendė savyje ieškodamas atsakymų. Bet
nė vieno nerado. Ir sapnuodavo niūrius, trikdančius sapnus apie
jėgas, besiartinančias prie jo.
Jau daug savaičių ir mėnesių nebegirdėjo ramaus, tylaus balso.
Dievas tylėjo ir buvo pasislėpęs, jo tikslą gaubė paslaptis. Gyveni
mas virto tokia nualinta dykyne, kad Maiklas nebegalėjo tverti ir
suriko:
- Kodėl mane palikai?
Mylimasis, visada esu su tavimi ir būsiu iki pat gyvenimo
pabaigos.
Maiklas triūsė nebe taip karštligiškai ir ieškojo paguodos Vieš
paties žodyje. Nieko nebesuprantu} Dieve. Ją praradęs tarsi pra
radau ir save. Ji mylėjo mane. Žinau, kad mylėjo. Kodėl nuvijai ją
nuo manęs?
Atsakymas pasigirdo ne išsyk, tik keičiantis metų laikams.
Neturėsi kitą dievą, išskyrus mane.
Tai negalėjo būti tiesa.
Maiklas vis labiau tūžo.
382
- Kada, be tavęs, garbinau kitą? - Jis vėl įniršo. - Sekiau paskui

tave visą gyvenimą. Man niekad nebuvo nieko aukščiau už tave. -
Jis sugniaužė kumščius ir pravirko. - Myliu ją, bet niekada nepa-
verčiau jos savo dievu.
Tyloje, kuri stojo po piktų jo žodžių srauto, Maiklas išgirdo - ir
galų gale suprato.
Tu tapai jos dievu.
Eindžel stovėjo vidury gatvės, kurią gaubė naktis, ir žiūrėjo, kaip

pleška Harperio kavinė. O su ja degė ir visa, ką ji per pusmetį už
dirbo. Jai tebuvo likusi nuspurusi languota medvilninė suknelė,
kuria vilkėjo, ir ant jos užrišta dėmėta prijuostė.
Prieš tai buvo šioks toks įspėjimas. Virdžilas įpuolė į virtuvę
rėkdamas, kad įsiplieskė gaisras. Eindžel net nespėjo nieko pa
klausti, jis išstūmė ją laukan. Už kelių namų liepsnojo du pastatai.
Paskui pakilo vėjas ir bloškė ugnį ant kitų to kvartalo namų.
Žmonės puldinėjo, vieni apimti panikos, kiti šūkalodami, ką
daryti, dar kiti būrėsi ir vieni kitiems skubiai perdavinėjo kibirus
su vandeniu, nes mėgino sutramdyti ugnį. Deja, bergždžiai. Ore
skraidė pelenai ir sūkuriavo dūmai, o liepsnos kilo vis aukščiau į
dangų, tamsėjančiame vakaro danguje švytėdamos ryškiai oran
žine spalva.
Eindžel bejėgiškai žiūrėjo, kaip sproginėjant kibirkštims ir
plaikstantis liepsnoms kavinė sugriuvo. Virdžilas raudojo. Jo vers
las jau klestėjo. Nors valgiaraštis ir buvo negausus, jie labai gar
džiai maitino, ir netrukus apie juos pasklido gandas.
Eindžel atsisėdo ant statinės, kurią kažkas atrideno iš namo.
Žmonės vilko viską, ką galėjo ištempti ar išnešti iš savo namų. Ga
tvė buvo užgriozta visokiais daiktais, baldais, maišais. Kodėl jai
nešovė į galvą padaryti tą patį? Nė netoptelėjo nulėkti į viršų ir su
sirinkti mantos. Būtų spėjusi sugrūsti ją į kelionkrepšį ir išbėgti.
Gaisras, nuūžęs iki gatvės galo, ėmė blėsti. Nuščiuvo vėjas ir
šurmulys. Gatvėje stoviniavo žmonės, apimti nevilties, ir žvelgė į
liepsnas, ryjančias jų svajonių likučius. Virdžilas sėdėjo ant žemės,
383
rankomis susiėmęs galvą. Eindžel užgulė slogi nuotaika it kokia

šalta, šlapia antklodė. Ką ji dabar darys? Apsidairiusi pamatė, kad
ir kitiems ne ką geriau. Ko griebtųsi Maiklas, jei čia būtų? Jis ne
būtų pasidavęs nevilčiai ir būtų puolęs padėti šiems žmonėms. Bet
ką ji galėtų padaryti? Viena moteris, pati praradusi viską? Tačiau
Eindžel suprato vieną dalyką: nevalia taip stovėti gatvėje ir žiūrėti,
kaip Virdžilas lieja ašaras.
Eindžel atsisėdo šalia jo į purvą.
- Vos gaisras užges, surankiosime, kas liko, ir pamatysime, ar
dar galima ką nors išgelbėti.
- Kokia iš to nauda? Atstatyti kavinei neturiu pinigų, - verkš
leno jis.
Ji apkabino Virdžilą per pečius.
- Juk žemė nėra bevertė. Gal galėtumėt pasiimti paskolą ir vis
ką pradėti nuo pradžių?
Jie miegojo prie ryšulių krūvos, užsikloję skolintomis antklodė
mis. Išaušus ėmė knaisiotis po pelenus ir griuvėsius. Dusdama nuo
suodžių, Eindžel surado ketinius puodus ir keptuves. Krosnimi
taip pat dar buvo galima naudotis. Kiti virtuvės rykai buvo išsilydę,
bet daugelis indų išliko sveiki. Gerai nušveisti, jie vėl bus tinkami.
Pelenais apneštu veidu ir peršinčia gerkle, mat prisikvėpavo
dūmų, Eindžel ilsėjosi. Buvo alkana ir išvargusi. Jai skaudėjo visus
kūno raumenis, tačiau bent Virdžilui buvo įsižiebusi šiokia tokia
viltis, nors jis dar nebuvo radęs vietos, kur prisiglausti. Viešbučiai
šiame rajone jau buvo pilni mokių klientų, ir neatrodė, kad verž
tųsi vestibiulyje priglausti tuos, kurie neturėjo iš ko susimokėti.
Mintis, jog reikės miegoti gatvėje, gaubiamoje šaltos įlankos mi
glos, baugino, bet Eindžel atrodė, kad galėjo būti ir blogiau. Kaž
kas jiems davė dar kelias antklodes.
Jie ėmė nešioti šalin suanglėjusius lentgalius. Eindžel rinko iš-
dužusių langų stiklų šukes į kibirą ir pylė į krūvą, kuri bus išvežta
vėliau. Virdžilas buvo nublyškęs iš nuovargio.
- Manau, mums reikės čia gyventi, kol gausiu pinigų namui
atstatyti. Jei norėtumėte, kunigas leidžia prisiglausti bažnyčioje.
Kai kas tenai jau kraustosi.
384
- Ne, ačiū, - pasakė ji.

Verčiau miegos purvynėje, nei kreipsis pagalbos į bažnyčią.
Virdžilas linktelėjo į kelis žmones, stovinčius eilėje prie pastato
anapus gatvės.
- Tėvas Patrikas tenai įrengė nemokamą valgyklą. Eikite ko
nors užkąsti.
- Aš nealkana, - sumelavo Eindžel. Kunigo tikrai nieko neprašys.
Bet ji labai norėjo gerti. Gatvėje buvo pastatytos kelios statinės
su geriamuoju vandeniu. Ji norėjo nusiprausti veidą, bet kitur van
dens buvo tik latake. Eindžel atsidususi nusprendė, kad tas van
duo tikriausiai švaresnis už ją. Pasilenkusi prisisėmę rieškučias
vandens ir apsišlakstė veidą. Vanduo atgaivino.
- Sveika, Eindžel. Jau labai seniai nesimatėme.
Jai kone sustojo širdis. Tas žemas balsas turbūt pasigirdo. Besi
daužančia širdimi ir šlapiu veidu, ji neskubėdama pakėlė galvą.
Prieš ją stovėjo Hercogas, o jo lūpas buvo perkreipusi klaiki
šypsena.
Nors einu per tamsiausią slėnį,
nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi.
Ps 23, 4
Hercogas pašaipiu žvilgsniu perliejo medvilninę jos suknelę, o jo

lūpose žaidė sardoniškas šypsnys.
- Esu matęs tave atrodančią geriau, mano brangioji.
Išvydusi jį, Eindžel sustingo. Kai jis prisiartino ir palietė ją, pa
sidarė silpna.
- Atrodo, kad ir kaip toli nubėgi, vis tiek negali pasprukti nuo
manęs, ar ne? - Jis dėbtelėjo į ją. - Net ir suodžiai negali paslėpti,
kad tapai labai gražia moterimi. - Jis pasidairė į sudegusius na
mus. - Ar darbavaisi vienoje iš tų apgailėtinų lūšnelių?
Kai jis vėl pažiūrėjo į Eindžel, ji atgavo balsą.
- Dirbau virėja Harperio kavinėje. - Jai suko vidurius.
- Virėja? Tu? - Jis nusijuokė. - Ak, kaip įdomu. Koks tavo fir
minis patiekalas? - Kalbėdamas jis nužvelgė žmones, kurie triūsė
prie gaisro suniokotų namų. - Nerimavau dėl tavęs. Būgštavau,
kad susidėsi su kokiu išgverėliu, panašiu į Džonį. - Jo akys susmi
go į Virdžilą, kuris kapstėsi tarp nuolaužų. - O tu nusitverei tą
mažą graužiką.
Eindžel atpažino tą niūrų žvilgsnį ir suprato, jog jis žada bloga
Virdžilui, iš kurio patyrė tik gerumą. Jai prakaitavo delnai, bet rei
kėjo nukreipti dėmesį nuo to žmogučio, padėjusio jai.
- Žinoma, atsibeldei į Kaliforniją ne tik ieškoti manęs. Juk ta
vęs laukia daugybė svarbių darbų.
386
- Apsidairyk, brangioji. Čia galima pralobti. - Jo šypsena buvo

kandi. - Atvykau pasiimti savo dalies.
Virdžilas, pamatęs juos, ėmė artintis. Jo neatbaidė net įspėjan
tis Eindžel žvilgsnis. Priešingai, jis paspartino žingsnį. Nužiūrėjęs
Hercogą nuo galvos iki kojų, sunerimo ir dirstelėjo į ją.
- Ar jums nieko neatsitiko, ponia? Gal šis vyriškis jus užkabi
nėja?
Nejau tas vargšelis mano pasipriešinsiąs?
- Viskas gerai, Virdžilai.
Hercogas jam šaltai nusišypsojo.
- Ar neketini mūsų supažindinti, brangioji?
Ji pakluso. Virdžilas, aišku, buvo girdėjęs tą vardą ir apstulbo.
- Jūs pažįstate šį žmogų?
- Mudu su Eindžel esame labai seni ir geri draugai.
Virdžilas dėbtelėjo į ją, ir Eindžel pajuto, kad jai reikia dar ką
nors pridurti, paaiškinti. Bet ji mažai ką tegalėjo pasakyti.
- Mes susipažinome Niujorke. Seniai.
- Ne taip ir seniai, - paprieštaravo Hercogas savininkišku tonu.
- Ar ne jūs esate ano pastato skersai aikštės savininkas? - pa
klausė Virdžilas. - To didelio?
- Aš, - pralinksmėjęs iš lėto atsakė Hercogas. - Ar dažnai ten
valgote?
- To negalėčiau sau leisti, - abejingai tarė Virdžilas.
- Ar eisime, Eindžel? - prabilo Hercogas, imdamas jai už al
kūnės.
- Einate? - Virdžilas pažvelgė į ją. - Kur?
- Nemanau, jog tai jūsų reikalas, - įspėjamai atkirto Hercogas.
Virdžilas išsitempė visu savo penkių pėdų ūgiu.
- Regis, ji nenori eiti su jumis.
Hercogas nusikvatojo.
Eindžel nustebo ir susijaudino, kad Virdžilas pasiryžęs ją ginti
net nuo tokio žmogaus kaip Hercogas, kuris galėtų jį lengvai su
doroti.
- Aš... - Ji pajuto į ranką susmigusius Hercogo pirštus ir išsi
gando, ką jis padarys Virdžilui, jeigu ji dels eiti su juo. - Atleiskite,
Virdžilai.
387
Vargšas žmogelis labai sumišo ir įsižeidė. Kai pažiūrėjo į Ein-

džel, jai dingtelėjo, kad išdavė jį nuo pat pradžių neišklodama tei
sybės. Ar ji iš tikrųjų manė galėsianti gyventi kitaip? Kokią tam
turėjo teisę?
- Turėsite susirasti kitą virėją, - tarė Hercogas. - Ji grįžta ten,
kur jos vieta.
- Jūs tikra, ponia?
Tamsios Hercogo akys degė iš apmaudo, kad tam sutraukai ka
vinės šeimininkui atrodo, jog galėtų jam sukliudyti ją vestis.
- Matyt, turėčiau su juo pasielgti kaip su Džoniu, - tarė jis,
įsmeigęs į Eindžel nekantrumo pilnas akis.
- Kas tas Džonis? - susidomėjo Virdžilas, ramus ir pasiruošęs
priimti iššūkį. Nors jam ir stigo ūgio, drąsos buvo tikrai per akis.
Iš tiesų jam trūko vienintelio dalyko - sveiko proto.
- Ne! - ėmė maldauti Eindžel. - Prašau, Hercogai. Eisiu su
tavimi.
- Tapai labai mandagi, brangioji. - Vėl nusiteikęs geranoriškai,
Hercogas nusišypsojo Virdžilui. - Ar šis žemės lopinėlis jūsų?
- Taip, - suklusęs atsakė Virdžilas.
- Gal norite jį parduoti?
- Jo negausite, kol būsite gyvas.
Hercogas nusijuokė.
- Ne? Ką gi, jeigu jums prireiks grynųjų namui atstatyti, užei
kite, ir mes aptarsime sąlygas. Jei bus sunku vietoj Eindžel susiras
ti kitą virėją, gal taip pat galėsiu jums padėti. - Jis smaginosi.
- Ačiū, - padėkojo Virdžilas, bet Eindžel matė, jog jis atmes
visus Hercogo pasiūlymus. - Ponia Ozėja, ar jūs tuo tikra?
- Ponia Ozėja? - tyliai pakartojo Hercogas ir sužiuro į ją, kils
telėdamas tamsų antakį.
Jos širdis buvo pašokusi iki gerklės.
- Taip, Virdžilai, visiškai.
Hercogas ją nusitempė tyliai kikendamas, lyg būtų išgirdęs
kokį puikų sąmojį. Eindžel mėgino sumesti, ką daryti, bet kieta
Hercogo ranka, įsikibusi jai į parankę, buvo suparalyžiavusi protą.
Maiklai, ak, Maiklai! Jis praskynė jiems kelią iš smuklės Per e Dai-
3 88
se, bet čia nebuvo kam kautis dėl jos. Ji buvo viena, ir Hercogas
laikė ją stipriuose gniaužtuose, neketindamas leisti vėl pasprukti.
- Taigi tu ištekėjusi, brangioji? Ar smagu buvo taip gyventi?
O gal tik apsimetinėjai?
Jis įstūmė ją į didelius lošimo namus. Eindžel beveik nepaste
bėjo, į kokią aplinką pateko, kai jis vedė ją tarp stalų. Patalpa buvo
ištaiginga, bet juk Hercogo užmojai visada būdavo platūs.
Žmonės šūkčiodami sveikinosi su juo ir įžūliais žvilgsniais
varstė ją, spėliodami, kas ši moteris. Eindžel ėjo aukštai iškelta
galva, akis įsmeigusi tiesiai prieš save. Jie užkopė laiptais ir pa
traukė koridoriumi, kuris buvo prabangiai išmuštas plokštėmis.
Eindžel ėmė vis didesnė panika, nes ji prisiminė kitą koridorių už
trijų tūkstančių mylių ir kas jos laukė jo gale. Hercogas atidarė
duris ir stumtelėjo ją pirma savęs.
Sujauktoje žalvario lovoje miegojo graži brunetė. Hercogas
priėjo prie jos ir skėlė skambų antausį. Mergina pabudo rėkdama
iš skausmo.
- Nešdinkis. - Jauna prostitutė išsirito iš lovos, čiupo chalatą
ir dingo. Hercogas nusišypsojo Eindžel. - Čia bus tavo kambarys.
Ji negalėjo taip lengvai pasiduoti.
- Ar turiu iš ko rinktis?
- Vis dar įžūli, - lėtai nutęsė jis ir prislinko prie jos. Stipriai
suspaudė veidą, gręždamas ją akimis. Eindžel mėgino nuslėpti
baimę žvelgdama tiesiai, bet neapgavo jo. Hercogas, be abejonės,
suprato, kad ji apsimetinėja, ir išsišiepė. - Tu namie, brangioji.
Ten, kur tau skirta būti. Turėtum jaustis laiminga. - Jo ranka nu
slydo žemiau ir švelniai suėmė už gerklės. - Tu labai tvardaisi, bet
tavo širdis daužosi kaip išgąsdinto triušio.
Hercogas užsidegė cigarą ir pro dūmus pažvelgė į ją.
- Esi labai išbalusi, brangioji. Manai, ketinu tave skriausti? - Jis
tėviškai, švelniai pabučiavo jai į kaktą šaipydamasis. Taip visada
elgdavosi, kai ji išdrįsdavo jam pasipriešinti. - Šnektelėsime vė
liau, ar ne? - Jis paplekšnojo jai per skruostą, lyg Eindžel būtų
vaikas, ir išžirgliojo iš kambario.
389
Maiklas pakirdo, išpiltas šalto prakaito. Jo šaukėsi Eindžel. Regėjo

ją stovinčią tarp liepsnų ir kartojančią jo vardą. Kad ir kaip sten
gėsi, negalėjo nusigauti iki jos, bet matė tamsią figūrą, per ugnį
žengiančią prie jos.
Virpančiomis rankomis persibraukė sudrėkusius plaukus. Pra
kaitas sruvo per nuogą jo krūtinę, purtė drebulys. „Tai buvo tik
sapnas.“
Bloga nuojauta taip jį slėgė, kad pasidarė šleikštu. Jis pasimeldė.
Paskui atsikėlė iš lovos ir išėjo į lauką. Netrukus ims brėkšti. Die
nos šviesoje viskas atrodys geriau. Kai išaušo, pojūtis, kad kažkas
negerai, nepraėjo, ir Maiklas vėl karštai pasimeldė. Jis nepaprastai
bijojo dėl žmonos.
. Kur ji? Kaip gyvuoja? Ar nebadauja? Ar turi pastogę? Kaip jai
sekasi vienai?
Kodėl nesugrįžo pas jį?
Visą dieną ore tvyrojo grėsmė. Maiklas juto, jog tai kloja jo sie
lą it kokia tamsa, ir nė kiek neabejojo, jog tai susiję su Amanda.
Nuolat meldėsi už ją.
Bet buvo bejėgis. Jeigu ją ištiko bėda, jis nieko negali padaryti.
Nežinojo, kur ji ir kokios pagalbos jai reikia, bet ją paleisti buvo
labai sunku. Jis vis dar labai mylėjo žmoną. Tikėjo, kad Dievas jį
apsaugos ir jam patars. Kodėl netikėjo, kad Viešpats tą patį pada
rys ir jai?
Nes žinojo, kad ji yra netikinti.
Eindžel pamėgino atidaryti duris, bet jos buvo užrakintos. Ji pri

ėjo prie lango, atitraukė dailias nėriniuotas užuolaidas ir pažvelgė
laukan. Ir pro čia neįmanoma ištrūkti. Hercogas mokėjo saugoti
savo nuosavybę.
Ji ėmė žingsniuoti po kambarį, o kai pagalvojo, ką jis gali jai
padaryti, delnai sudrėko. Eindžel neapsigavo. Draugišku, maloniu
elgesiu Hercogas slėpė kunkuliuojantį pyktį. Jam buvo paranku
palikti ją vieną. Jis žinojo, kad ją grauš kankinančios mintys, neži
nia, kaip jis su ja pasielgs.
390
- Ne šį kartą, - sušnabždėjo ji. - Ne dar sykį.

Apsidairiusi nusprendė pakloti lovą ir sutvarkyti kambarį. Turė
jo ko nors griebtis, kad negalvotų apie tai, kas neišvengiamai laukė.
Baigusi menką ruošą, atsisėdo prie lango ir žiūrėjo, kaip apačio
je vaikštinėja žmonės. Baimė vėl sustiprėjo. Stipriai užsimerkusi,
Eindžel grūmėsi su ja. „Maiklai, Maiklai, nurodyk, ką man daryti.“
Įsivaizdavo jį, triūsiantį laukuose. Regėjo šypsančiu veidu atsitie
siantį su kauptuku rankoje. Matė sėdintį prie židinio, ant kelių pa-
sidėjusį Bibliją. „Tikėk Dievą, - sakė jis. - Tikėk Dievą!'
Atsivėrė durys ir įėjo Hercogas. Eindžel stengėsi ramiai sėdė
ti ten, kur sėdėjo. Jį lydėjo stambus vyras. Eindžel apsimetė, kad
jai vis tiek, kai tarnas surinko anos merginos daiktus iš spintos
ir išnešė iš kambario. Hercogas stovėjo ir įdėmiai ją nužiūrinėjo.
Eindžel pažvelgė į jį ir šyptelėjo. Tu nepriversi manęs šliaužioti,
šėtone. Šįkart neišversi mano proto į kitą pusę. Aš galvosiu apie
Maiklą. Nuolat galvosiu apie Maiklą.
Įėjo tarnas kinas švariai perkloti lovos.
Eindžel oriai sėdėjo ant kėdės aukštu atlošu, vos liesdama po-
rankius, o jos širdis dunksėjo kaip pašėlusi. Hercogas nepakrutėjo
iš vietos ir nieko nesakė, bet ji pažino tą žvilgsnį, ir jos baimė augo
it koks gumbas pilve. Kaip ketina ją nubausti?
- Atnešk kubilą, - paliepė jis, ir kinas nusilenkė. - Pasirūpink,
kad ji turėtų ganėtinai karšto vandens. - Nuolankusis tarnas vėl
nusilenkė ir atbulas išslinko iš kambario. Hercogas prisimerkęs
atidžiai ir ilgai tyrinėjo jos veidą. - Atsiųsiu ką nors, kas tave pri
žiūrėtų. - Tada nusigręžė ir išėjo.
Eindžel nustebusi iškvėpė. Jos elgesys jį sutrikdė. Anksčiau ji
neįstengdavo jo apgauti. Bet vis dėlto praėjo kone treji metai, kai
paskutinį kartą jį matė. Tikriausiai jis pamiršo jos klastą.
Tačiau dėl to reikalai turbūt tik pablogės.
Atėjo jaunutė mergina ir padėjo jai nusirengti. Ji buvo ne dau
giau kaip trylikos. Eindžel suprato, kad ji nėra Hercogo meilužė,
nors anksčiau buvo jo numylėtinė. Kol mergina priklausydavo
tik Hercogui, jos veidas būdavo nedažytas, ji rengdavosi paste
linių spalvų drabužiais, o į kasas pindavosi kaspinus. Šios mer
gaitės skruostai ir lūpos buvo parausvintos, o plaukų garbanos
391
išdrikusios ant liesų pečių. Jos žvilgsnis bylojo, kad ji patyrė tikrą
pragarą.
Eindžel, kupina gailesčio, nusišypsojo merginai.
- Kuo tu vardu?
- Čerė, - atsakė mergina, nublokšdama medvilninę Eindžel
suknelę prie durų.
- Norėčiau šiuos drabužius atgauti, kai jie bus išskalbti.
- Hercogas liepė juos išmesti.
- O tu privalai visada paklusti Hercogui. - Ji nenorėjo pridary
ti merginai bėdos. - Ar jis tave atsivežė į Kaliforniją?
- Mane ir dar tris merginas, - tarė ji, patikrinusi vandens tem
peratūrą. - Vanduo nebekarštas. Jau galite maudytis.
Eindžel nusitraukė nubrizgusius apatinius. Panirusi į šiltą van
denį, atsiduso. Kad ir kas atsitiktų, ji bus švari, kai tai įvyks. Bent
jau išoriškai.
- Ar seniai čia? - paklausė.
- Aštuoni mėnesiai.
Eindžel susiraukė. Visą laiką gyveno tame pačiame kvartale
kaip ir Hercogas, bet šito nežinojo. Gal jai lemta nesiskirti su juo?
- Jūs labai graži, - pagyrė Čerė.
Eindžel šaltai žvilgtelėjo į merginą.
- Ir tu.
Daili išblyškusi mergina išgąstingomis mėlynomis akimis. Ein
džel jos labai gailėjo.
- Ar norėtumėte, kad ištrinkčiau jums plaukus? - pasiteiravo
Čerė.
- Labiausiai norėčiau kaip nors iš čia ištrūkti. - Čerė įsitempė
iš nuostabos, o Eindžel nusišypsojo tyčiodamasi iš savęs. - Bet
tai neįmanoma, ar ne? - Paėmė iš merginos kempinę, levandomis
kvepiantį muilą ir nutilo.
Hercogas įėjo nepasibeldęs. Čerė pašoko, jos veidas ėmė blykš
ti. Eindžel uždėjo ranką merginai ant plaštakos ir pajuto, kad ji šal
ta kaip ledas. Hercogas buvo persimetęs per ranką kelis šilkinius
chalatus, labai ceremoningai suklojo juos lovūgalyje.
- Palik mus vienus, Čere.
Mergina išskubėjo iš kambario.
392
Eindžel įpykusi pasiryžo gintis ir toliau maudėsi, tarsi jo čia

nė nebūtų. Hercogas spoksojo į ją. Pasijutusi prastai, tyrinėjama
to niūraus žvilgsnio, Eindžel atsistojo ir susisupo į didžiulį rank
šluostį. Jis padavė jai mažesnį plaukams. Ji apsisuko juo galvą it
kokiu turbanu. Hercogas jai išskleidė mėlyno šilko chalatą. Apsi
rengusi Eindžel jį tvirtai susisiautę. Jis uždėjo ranką jai ant peties
ir atgręžė į save.
- Jau nebesi mano mažoji Eindžel?
- Negalėjau amžinai būti vaikas, - atsakė ji, pašiurpusi nuo jo
prisilietimo.
- Gaila.
Jis pastūmė jai kėdę. Ji lėtai kvėpuodama atsisėdo, stengėsi iš
likti rami.
- Tu tikriausiai alkana, - tarė Hercogas ir timptelėjo varpelio
virvutę. Įėjo tarnas kinas su padėklu. Vos valgis atsidūrė ant stalo
prieš ją, Hercogas mostelėjo tarnui, kad išeitų. Nukeldamas sida
brinius dangčius, nusišypsojo. - Visi tavo skanėstai, brangioji.
Tai buvo tikra puota: storas puskepis jautienos kepsnys su bul
vių tyre ir įvairiomis daržovėmis, aplietomis sviestu. Net buvo di
dokas šokoladinio pyrago gabalas. Tokių gardumynų Eindžel ne
buvo valgiusi nuo tada, kai pabėgo iš Niujorko viešnamio. Jai ėmė
tįsti seilė, sugurgė skrandis.
Hercogas paėmė sidabrinį ąsotį, pripylė krištolo taurę pieno ir
padavė jai.
- Juk tau jis visada patikdavo labiau už šampaną?
Eindžel paėmė iš jo taurę.
- Peni veršį prieš paskersdamas, Hercogai?
- Aukso veršį? Negi būčiau toks kvailas, kad šitaip elgčiausi?
Eindžel nuo gaisro nė kąsnio burnoje neturėjo, nes atkakliai atsi
sakinėjo labdaros, kurią siūlė kunigas. Jei būtų valgiusi jo sriubą, jis
būtų vylęsis, kad ji išpažins savo nuodėmes, o paskui būtų pasakęs,
jog jų neįmanoma atpirkti. Taigi dabar Eindžel buvo labai išalkusi.
- Ateisiu pas tave vėliau, - dar kartą nustebino ją Hercogas.
Ji manė jį pasiliksiant. Kai tik jis išėjo pro duris, Eindžel ėmė
šveisti ištaigingus valgius. Taip gardžiai nevalgė trejus metus. Her
cogas visada puikiai maitindavo. Ji įsipylė dar vieną stiklą pieno.
393
Tik prikimšusi skrandį Eindžel susivokė, ką padariusi, ir labai

susigėdo.
Ak, Maiklai, aš silpna. Labai silpna! Nesuklydau tave palik
dama. Pažvelk į mane! Kemšančiu Hercogo valgį. Parduodu savo
sielą už kepsnį ir gabalą šokoladinio pyrago, nors prisiekiau, kad
verčiau badausiu, nei grįšiu prie seno amato. Nežinau, kaip būti
gerai! Taip mokėjau elgtis tik kai gyvenau su tavimi.
- Atrodai sutrikusi, brangioji. Kas yra? Tave kažkas graužia? -
Hercogo balsas ją išgąsdino. Eindžel net negirdėjo, kada jis įėjo į
kambarį. - Nerimauji nežinodama, kokią bausmę tau ruošiu?
Ji atstūmė tuščią lėkštę. Jos veidas paraudo iš pažeminimo, jai
buvo šleikštu, ką padarė.
- Man vis tiek, ką ruoši, - abejingu balsu pasakė Eindžel.
Ji atsistojo ir atgręžė Hercogui nugarą. Atitraukusi nėriniuotas
užuolaidas, pažvelgė į judrią miesto gatvę. Kas nutiko tam nuosta
biampasiryžimui būti dorai, kurio turėjau, kai gyvenau su tavimi,
Maiklai? Jis dingo. Aš vėl virtau Eindžel. Vos per kelias valandas
ir už sočią vakarienę!
Ji užsimerkė. Dieve, jei esi, trenk man, kad krisčiau negyva. Nu
žudyk mane, kad galutinai nepasiduočiau. Neturiu jėgą grumtis
su šiuo šėtonu. Esu visiška bejėgė.
- Nerimavau dėl tavęs, - prabilo Hercogas meilikaujančiu
tonu. Ji pajuto ant pečių jo rankas, nykščius, masažuojančius įsi-
tempusius jos raumenis. - Širdies gilumoje man rūpi tik tai, kas
tau būtų geriausia.
- Kaip ir visada, - abejingai atšovė ji.
- Argi kada nors turėjai reikalų su žemesniais luomais? Tau tek
davo tik grietinėlė. Ar daug šešiolikmečių merginų nuolat lankyda
vo senatorius ir Aukščiausiojo Teismo teisėjas? Arba laivybos ma
gnatas? Čarlzas buvo priblokštas, kai dingai. Tavo paieškai pasitel
kė savo ryšius. Jis man ir pasakė, kad išplaukei laivu į Kaliforniją.
- Šaunuolis Čarlzas, - pasakė ji, prisiminusi išpaikusį jaunuolį.
Nusipurčiusi Hercogo rankas atsigręžė. - O kas bus, jei pasakysiu,
kad noriu išeiti?
Jo lūpos vos kilstelėjo.
- Papasakok apie tą žmogų Ozėją.
394
Jos raumenys įsitempė.
- Ką nori apie jį sužinoti?
- Man tik smalsu, brangioji.
Gal šneka apie Maiklą suteiks jai jėgų pasipriešinti tam, kas bus.
- Jis - ūkininkas.
- Ūkininkas? - nustebo Hercogas. Tai jį pralinksmino. - Išmo
kai arti, Eindžel? Moki pamelžti karvę ir siūti dailia siūle? Ar tau
patiko purvinos panagės? - Jis paėmė jos ranką ir atvertė delną. Ein
džel ramiai stovėjo. - Nuospaudos, - pasibjaurėjo ir paleido ranką.
- Taip, nuospaudos, - didžiuodamasi pasakė ji. - Net purvina
ir suprakaitavusi jaučiausi su juo švaresnė nei kada nors su tavimi.
Jis skėlė jai antausį ir Eindžel loštelėjo. Atsitiesusi jo veide iš
vydo tai, kas ją gąsdino mažiau. Ji žinojo, kas tai, bet jai pasirodė,
kad Hercogas nevaldo nei savęs, nei padėties.
- Klok viską, brangioji.
Ji ėmė pasakoti.
- Ar mylėjai jį?
- Vis dar tebemyliu. Ir visada mylėsiu. Jis vienintelis gėris mano
gyvenime ir aš liksiu jam ištikima iki pat mirties.
Hercogo veidas pajuodo.
- Ar nekantrauji patirti tai, kas tuojau bus?
- Daryk, ką nori, Hercogai. Daryk, kas tik patinka. Juk taip elg-
davaisi visada.
Eindžel nusisuko nuo jo, iš dalies tikėdamasi, kad jis apgręš ją
ir smogs, bet nesulaukė. Ji atsisėdo ant lovos krašto ir smalsiai su
žiuro į jį.
- Ir kur nūnai yra tas dorybių ir vyriškumo įsikūnijimas? - pa
klausė Hercogas.
- Savo ūkyje. - Tikriausiai jau su Miriam, toptelėjo jai.
- Tu palikai jį.
- Taip. Palikau.
Hercogas patenkintas nusišypsojo.
- Nusibodo?
- Ne. Viena Maiklo svajonių buvo susilaukti vaikų, o kaip
mudu žinome, aš negaliu jų turėti. - Ji nenuslėpė kartėlio balse,
nė nemėgino.
395
- Už tai dar neatleidai man?

- Prisipažinau Maiklui, kad negaliu susilaukti vaikų ir kodėl.
O jis pasakė, kad jam tai visai nesvarbu.
- Nesvarbu?
- Nesvarbu, bet buvo svarbu man. Norėjau, kad jis gautų viską,
ko nusipelnė ir troško.
Sulig kiekvienu jos žodžiu Hercogo veidas vis labiau niaukėsi ir
darėsi rūstesnis. Ji nepaisė perspėjimo. Galvojo tik apie Maiklą.
- Tai nebuvo pirmas kartas, kai jį palikau. Ištekėjau už jo, nega
lėdama nieko padaryti, ir pabėgau nuo jo pasitaikius pirmai pro
gai. Nenorėjau, kad jis kištųsi. Troškau grįžti ir atgauti savo skolą.
Kai ten nusigavau, viešnamio nebebuvo. Jis sudegė, o viešnamio
laikytoja buvo dingusi. Todėl ėmiau dirbti smuklės šeimininkui. Ir
puikiai susipažinau su visais tais žemesniaisiais luomais, apie ku
riuos šnekėjai su tokiu pasidygėjimu. Ar žinai, ką padarė Maiklas,
sužinojęs, kur aš? Atvažiavo ir ištraukė mane iš ten. Jis grūmėsi,
kad mudu galėtume išeiti. Ir vėl parsivežė namo. Jis man atleido.
Ji šaltai nusijuokė.
- Bet aš vis tiek pasprukau. Jis padėjo man patirti nuostabių
dalykų. Tarsi būtų išvertęs visą mano gyvenimą į kitą pusę. My
lėdamas mane, visada mylėdamas, kad ir ką sužinojo apie mano
praeitį. Kad ir kaip aš elgdavausi. Kad ir kaip jį skaudindavau. Jis
manęs neatsisakė.
Hercogas čiupo jai už smakro.
- Ir aš taip pat. - Jo akys žioravo nelygu anglys. - Gal pamiršai,
kad keletą kartų bėgai ir nuo manęs, o aš susigrąžinau tave namo
ir atleidau?
Ji išlaisvino smakrą ir pažvelgė į Hercogą.
- Atleidai man? Aš tau priklausiau. Žiūrėjai į mane kaip į
nuosavybę. Buvau ta, kurią galėjai parduoti žmogui, siūlančiam
didžiausią kainą. Ta, kuria galima pasinaudoti. Maiklas mylėjo
mane. Visada įsivaizdavai turįs mano sielą. O Maiklas man paro
dė, kad niekas negali jos valdyti.
- Ne? - Jis švelniai palietė skruostą, į kurį buvo smogęs. - Argi
čia nesijauti kaip namie, Eindžel? Nepasiilgai gero valgio, gražių
drabužių, prašmatnios aplinkos, dėmesio?
396
Ji nejaukiai pasimuistė ir išvydo jo šypseną.

- Pažįstu tave, - tarė Hercogas. - Nors ir priešiniesi, tau pa
tinka jausti, kaip šilkas glosto odą. Džiaugiesi tarnaite, kuri tavimi
rūpinasi. - Jis paėmė nuo stalo tuščią ąsotį. - Labai mėgsti pie
ną. - Jis nusikvatojo.
Eindžel veidas degė. Hercogo veidas švietė pagiežingu džiaugs
mu, jis spaudė ją toliau.
- Žiūrėdavau, kaip žaisdavai su vyrais, kurie pas tave lankyda
vosi. Tavo rankose jie būdavo lyg minkštas molis. Dėl tavęs kraus
tydavosi iš proto.
- Ir tai tau teikė galios jiems.
- Taip, - atvirai pripažino jis. - Didžiulės galios. - Jis šiurkš
čiai kilstelėjo jos veidą. - Pasiilgau tavęs. Pasiilgau galios, kurios
man įpūsdavai, nes tie, kuriuos atvesdavau pas tave, pasiduodavo
tavo kerams, o tada jau priklausydavo man.
- Tu man priskiri per didelius nuopelnus.
- Niekas negalėjo tavęs sujaudinti.
- Maiklas sujaudino.
Eindžel pamatė, kad tamsiose jo akyse plykstelėjo pyktis. Keis
ta, bet nebijojo Hercogo. Ją buvo apėmusi vidinė ramybė. Vien
mintys apie Maiklą įpūtė drąsos, bet Eindžel suprato, jog ši drąsa
netrukus išblės. Vos Hercogas imsis veiksmą. Jis buvo visai kitoks
nei Magovanas. Niekada nepraras savitvardos ir jos nenužudys.
Hercogas atsistojo.
- Dabar tave paliksiu vieną, brangioji. Pailsėk. Vėliau ateisiu
pasišnekėti su tavimi. Turime aptarti verslo reikalus. Juk pagaliau
turi užsidirbti išlaikymą.
Kai jis pasilenkė pabučiuoti, Eindžel nusuko veidą. Kieti jo
pirštai suspaudė jai skruostus tarsi gniaužtuvai, jis per jėgą pakėlė
jos galvą ir įsisiurbė į lūpas. Ji nepajuto jokio jo geismo nei tada,
nei kai jis atsitraukė. Ji jam buvo nusibodusi jau būdama vos vy
resnė už Čerę.
Hercogas stabtelėjo prie durų.
- Beje, Eindžel, jei čia Maiklas atsibels tavęs, nužudysiu kaip
Džonį. - Jis šyptelėjo. - Ir priversiu tave žiūrėti.
397
Jos drąsa išgaravo. Hercogui tai nepraslydo pro akis ir jis vėl
išsiviepė.
Eindžel išgirdo spynoje pasukamą raktą ir susmuko ant lovos.
Hercogas nepasirodė nei rytojaus, nei dar kitą dieną. Čerė ne
šiojo jai valgį, o sargybinis prižiūrėjo, kad, išėjus merginai, durys
būtų užrakintos.
Eindžel žinojo, ką daro Hercogas, bet kas jai iš to?
Vėl ėmė sapnuoti senus košmarus.
Ji bėgo, pamažu gaubiama nakties. Sunkūs žingsniai aidėjo
skersgatviu jai už nugaros. Priešais išniro dokai, horizonte stirkso
jo daugybė laivų stiebų. Ji puldinėjo nuo laivo prie laivo, maldau
dama, kad jai leistų įlipti. „Atleiskite, ponia. Visi pilni“, - vienas po
kito kartojo jūreiviai.
Ji nuskuodė į paskutinę prieplauką ir apačioje išvydo šalandą,
prikrautą atliekų. Jos lynai jau buvo atrišti. Atsigręžusi pamatė
Hercogą. Jis šaukė ją, o sodrus jo balsas viliote viliojo.
Šalandoje po atmatas šmirinėjo žiurkės, puotaudamos ant pa
švinkusios mėsos ir pūvančių daržovių. Eindžel šnerves erzino bai
sus dvokas, bet ji vis tiek šoko žemyn ir skaudžiai tėškėsi į atmatas.
Jos rankos paniro į dumbliną košę, o žiurkės cypdamos išsilakstė
į visas puses. Ji ėmė kone alpti nuo kvapą užimančio smarso, bet,
šalandai pradėjus plaukti, tvirtai įsikibo. Barža išplaukė iš dokų,
kai Hercogas atbėgo į prieplaukos galą.
- Tu negali pasprukti. Negali pasprukti, Eindžel.
Paskui jis dingo, ir ji atsidūrė vidury audringos jūros. Aplink
ją dužo bangos, tikšdamos į šalandos bortus. Ji pamėgino užlipti
į saugesnę vietą, deja, tokios nebuvo. Tada užsiropštė aukščiau,
kad ant jos netikštų šalti purslai. Kai pasiekė viršų, pamatė Rebą,
tysantį ant nugaros. Jo kaklą vis dar juosė juoda virvelė, o žiurkės
draskė negyvą kūną. Suklikusi iš baimės, Eindžel vėl nuslydo ant
atliekų krūvos ir susigūžė atokiausiame šalandos kampe, kuo to
liau nuo lavono.
Drebėdama, mat buvo labai šalta, užsidengė galvą.
- O, kad būčiau mirusi. O, kad būčiau mirusi...
- Mieloji, kur jis?
398
Eindžel pakėlė akis ir išvydo priešais stovinčią savo motiną,

kuri švytėjo balta spalva.
- Kur jis, mieloji? Kur mano rožinis?
Eindžel, karštligiškai jo ieškodama, ėmė ropoti per atliekas.
- Rasiu jį, mama! Rasiu! - Kažkas sužibėjo ir Eindžel ištiesė
ranką. - Jis čia! Ak, jis čia, mama.
Šalanda smarkiai pasviro, vienas jos galas pakilo ir atliekos nu
garmėjo į jūrą. Eindžel suriko ir griuvo, mėgindama nustverti ma
mos rožinį. Pirštų galais brūkštelėjo per kryžių ir karoliukus, bet
rožinis, nuslydęs per bortą, dingo šėlstančioje jūroje. Eindžel taip
pat ėmė slysti. Nesąmoningai nusitvėrė kažkokio minkšto daik
to ir tas išsprūdo jai iš rankų. Viskas lėkė žemyn. Ji paniro į šaltą
vandenį, o aplinkui plakėsi pūvančios nuolaužos. Eindžel kapa
nojosi, stengdamasi iškilti į paviršių, o kai išniro, viskas nuščiuvo.
Pamačiusi krantą, leidosi plaukti jo link. Išlipusi vos pastovėjo,
nes ją slėgė prilipę nešvarumai. Ji nusvirduliavo į paplūdimį ir ten
išsekusi susmuko. Jos oda buvo vienos bjaurios žaizdos ir šlykštūs
augliai, kaip tos jaunos prostitutės kūdikio.
Pakėlusi akis, pamatė laukuose stovintį Maiklą. Jį supo kvie
čiai, kurie, šiurenami švelnaus vėjelio, panėšėjo į aukso jūrą. Oras
buvo malonus ir grynas. Pas Maiklą ėjo Miriam su kūdikiu ant
rankų, bet jis nė nepažvelgė į ją.
- Amanda! - sušuko bėgdamas prie jos.
- Ne, Maiklai, grįžk! Nesiartink prie manęs! - Eindžel žinojo,
kad jeigu jis ją palies, nešvarumai, kuriais ji buvo aptekusi, prilips
ir jam. - Neik! Traukis atgal!
Bet jis jos neklausė. Toliau yrėsi į priekį.
Eindžel buvo per silpna, todėl neįstengė pabėgti. Pažvelgusi į
save, pamatė, kad jos kūnas yra ir krinta gabalais. Maiklas vis tiek
ryžtingai žingsniavo prie jos. Jau buvo taip arti, kad ji regėjo jo
akis. Ak.
- Dieve, leisk man mirti. Leisk mirti dėl jo.
Ne, pasigirdo tylus balsas.
Ji pakėlė akis ir išvydo Maiklą, stovintį priešais. Toje vietoje, kur
buvo jo širdis, pleveno nedidelė liepsnelė. Ne, mylimoji. Jo burna
399
nekrutėjo, ir balsas buvo ne jo. Liepsna plėtėsi ir ryškėjo, galiausiai

nuo jos ėmė spinduliuoti visas jo kūnas. Tada šviesa atsiskyrė nuo
Maiklo ir priartėjo prie jos dar per kelias pėdas. Tai buvo vyras,
didis ir nuostabus, ir nuo jo į visas puses sklido šviesa.
- Kas jūs? - labai išsigandusi sušnabždėjo ji. - Kas jūs?
Jahvė, Viešpats Visagalis, Šventas Dievas, Aukščiausiasis
Dievas, Amžinasis Dievas, Dievas...
Vardai liejosi, skambėjo lyg muzika, plūdo jos krauju, užpildy
dami ją. Apimta baimės, ji virpėjo, negalėjo pakrutėti. Jis ištiesė
ranką ir palietė ją. Užliejo šiluma, ėmė slopti baimė. Paskui dirs
telėjo į save ir pamatė, kad yra švari ir apsirengusi baltu drabužiu.
- Tada aš mirusi.
Kad galėtum gyventi.
Ji mirksėdama vėl pažvelgė į šviesos žmogų, kurį dabar dengė
jos purvas.
- Ne! - pravirko ji. - Ak, Dieve, atleisk. Labai gailiuosi. Aš pa
siimsiu jį sau. Padarysiu viską... - Tačiau kai ji ištiesė ranką, nešva
rumai išnyko, ir jis, tobulas, vėl stovėjo prieš ją.
Aš esu kelias, Sara. Sekpaskui mane.
Jai žengiant į priekį ir tiesiant ranką į jį, pasigirdo griaustinio
grumėjimas, ir Eindžel pabudo tamsoje.
Ji ramiai gulėjo, įsmeigusi akis į lubas, širdis daužėsi. Stipriai
užsimerkė, norėdama grįžti į sapną, sužinoti, kaip jis baigėsi, bet
nebegalėjo jo pagauti. Beveik jo nebeprisiminė. Jis ją aplenkė.
Tada ji išgirdo garsą, išblaškantį miegus. Jis sklido iš kito kam
bario ir buvo toks pažįstamas, kad jai ėmė plyšti širdis.
Hercogas kalbėjo tyliu, viliojančiu balsu.
Verkė vaikas.
pimas
O dabar šitaip kalba VIEŠPATS,

kuris tave sukūrė, Jokūbai,
kuris tave padarė, Izraeli:
„Nebijok, nes aš išpirkau tave,
pašaukiau tave vardu, tu esi mano
Iz 43, i
Polas suprato turįs grįžti į kalnus. Negalėjo likti šiame krašte dar
savaitę. Negalėjo gyventi šalia Miriam ir neišsikraustyti iš proto.
Verčiau atsisakys vilčių ir sunkiai, nuobodžiai dirbs plaudamas
auksą, nei žiūrės į ją, žengiančią per lauką Maiklo trobelės link.
Bet jam reikėjo pinigų atsargoms.
Nukentęs išdidumą, jis nudrožė pas Maiklą ir pamėgino par
duoti jam savo žemę.
- Daug už ją neprašau. Tik tiek, kad pakaktų įsikurti. Tai gera
žemė. Juolab kad ji turėtų būti tavo, Maiklai. Juk prižiūrėjai ją, kai
buvau iškeliavęs aną kartą.
- Žemei neturiu pinigų, - tarė Maiklas ir nepriėmė pasiūly
mo. - Palauk, kol subręs derlius. Jį nuėmęs, pasiimk uždarbį ir
keliauk, jei tau reikia. O žemė lauks tavęs sugrįžtant.
- Aš negrįšiu, Maiklai. Šį sykį ne.
Maiklas uždėjo plaštaką Polui ant rankos.
- Kodėl kankini save? Kodėl vis atsisuki prieš bet kurį pu
čiantį vėją?
Polas supykęs pratrūko:
- O kodėl tu lauki paleistuvės, kuri niekada nepasirodys? - Ir
nuėjo, kol nepasakė daugiau, ko paskui gailėsis.
Polui nebebuvo kur dėtis ir jis patraukė pas Džoną Altmaną.
401
Džonas pakvietė jį į trobelę. Elizabeta supo kūdikį, o Miriam

buvo palinkusi virš ugnies ir maišė kunkuliuojantį troškinį. Ją iš
vydus, jam ėmė smarkiau plakti širdis. Ji atsitiesė ir nusišypsojo.
Jam ėmė linkti keliai.
- Sėskis, Polai, - tarė Džonas, plekšnodamas jam per nuga
rą. - Senokai tavęs nematėme.
Polo žvilgsnis vėl nuklydo prie Miriam. Jis nebegirdėjo, ką sako
Džonas, žiūrėjo, kaip ji kočioja tešlą bandelėms, pjausto ir deda
gabalėlius į ketaus puodą. Polas atitoko tik tada, kai nutilo Džo
nas. Elizabeta šypsojosi. Džonas taip pat. Jo veidas užkaito.
- Gal pirktum mano žemę, Džonai? - Akies krašteliu matė,
kaip Miriam atsitiesė ir sužiuro į jį. Jo žandikaulio raumuo sukru
tėjo. - Nusprendžiau grįžti į kalnus, - galų gale išstenėjo.
Džono antakiai kilstelėjo.
Elizabeta susiraukė.
- Tai gan netikėta, Polai.
- Ne taip jau netikėta. - Jis juto įbestą Miriam žvilgsnį, ji sto
vėjo įsisprendusi.
- Ar gerai apgalvojai šį žingsnį? - paklausė Džonas. - { šią
žemę įdėjai daug triūso.
- Viską apmąsčiau. Matyt, esu prastas ūkininkas. - Miriam at
suko jam nugarą ir su trenksmu užvožė puodo dangtį. Elizabeta ir
Džonas pašoko ir nustebę sužiuro į ją. - Už žemę daug neprašy
siu, - tarė Polas, stengdamasis nepaisyti Miriam. Jis pasakė kainą
ir taip dar labiau juos pribloškė.
- Ji verta kur kas daugiau, - prabilo Džonas ir pasitrynė sma
krą, sunerimęs dėl pasiūlymo. - Kodėl taip elgiesi?
Miriam atsigręžė.
- Todėl, kad yra kvailys!
- Miriam! - apstulbusi subarė Elizabeta.
-Atleisk, mama. Jis - kvailys, tuščiagalvis, bukaprotis, be
smegenis!
- To jau gana! - įsiterpė Džonas, pakildamas nuo kėdės pajuo
dusiu iš pasipiktinimo veidu. - Mūsų namuose Polas yra svečias!
Miriam dirstelėjo į Polą, jos akys blizgėjo, o per blyškius skruos
tus tekėjo ašaros.
402
- Atsiprašau, tėti. Nesusitvardžiau. Atleiskit. - Ji skubiai perėjo

per kambarį, pagriebė skarą, atvėrė duris ir pažvelgė į Polą. - Nagi.
Bėk į savo kalnus pas savo auksą. - Ir išlėkė trenkdama durimis.
Polas sėdėjo nekrutėdamas ir sutrikęs. Norėjo pulti paskui ją
ir viską paaiškinti, bet ką jis galėjo pasakyti? Kad myli ją ir kad tai
varo jį iš proto? Kad Maiklas atsipeikės po smūgio, praradęs Ein-
džel, ir kad Miriam tereikia būti išmintingai ir luktelėti?
Džonas vėl atsisėdo.
- Atsiprašau. Nesuprantu, kas jai įgėlė.
- Neabejoju, kad ji to nenorėjo, - patikino Elizabeta.
Verčiau jau būtų norėjusi.
- Tai ką pasakysi, Džonai? Ar nori tos žemės, ar man traukti į
miestelį ir ieškoti, kas jos įsigeistų?
Kuo greičiau iš čia išsinešdins, tuo geriau.
Džonas raukydamasis pažvelgė į žmoną.
- Leisk pagalvoti. Savaitės pabaigoje pranešiu tau sprendimą.
Dar trys dienos. Ar jis ištvers dar tris dienas?
- Ačiū. - Polas atsistojo.
- Tik nedink, - pasakė Džonas, uždėjęs ranką Polui ant peties,
kai jie ėjo prie durų. - Kad ir kas atsitiktų, visada esi čia laukia-
mas. - Jis išlydėjo Polą į lauką. - Jeigu kas ir neduoda ramybės
Miriam, jai praeis.
Polas matė ją, einančią per lauką į Maiklo trobelę.
- Tikiuosi, kad praeis, - šyptelėjo jis. - Pasišnekėsime po kelių
dienų, Džonai. - Jis užsivožė skrybėlę ir nupėdino namo.
- Ką apie tai manai? - įžengęs vidun paklausė Džonas Eliza-

betos.
- Džonai, nieko nebesuprantu nuo tada, kai išvažiavo Amanda.
Jie laukė pareinant Miriam, vildamiesi, kad ji galų gale jiems
išsipasakos, kaip buvo pratusi. Kai ji pasirodė, jau buvo tamsu.
- Mes nerimavome, - papriekaištavo Elizabeta. Jie nesitikėjo,
kad duktė taip ilgai negrįš.
- Kur buvai? - griežtai paklausė Džonas.
403
- Buvau užsukusi pas Maiklą. Tada vaikštinėjau, paskui sėdė

jau. Ir meldžiausi.
Miriam susigūžė ir pravirko. Džonas su Elizabeta nustebę su
sižvalgė. Nors jų duktė buvo jautri, tokių jausmų proveržių dar
niekada nebuvo pasitaikę.
- Kas yra, mieloji? - paklausė Elizabeta, apkabindama ją. -
Kas atsitiko?
- Ak, mama. Taip jį myliu, kad net skauda.
Elizabeta dirstelėjo į vyrą.
- Bet jis vedęs. Juk žinai.
Miriam pašoko, jos veidas buvo išraudęs.
- Polą, mama! Ne Maiklą.
- Polą! - pratarė Elizabeta, kuriai labai atlėgo širdis. - Bet mes
manėm...
- Visada mylėjau Polą, be to, žinau, kad ir jis myli mane. Tik
yra pernelyg užsispyręs, todėl to nepripažįsta net sau. - Ji pažvelgė
į tėvą. - Negaliu leisti jam iškeliauti, tėti. Jeigu nupirksi jo žemę,
niekada tau neatleisiu.
- Jei aš nenupirksiu, nupirks kas nors kitas. - Džonas stengėsi
suvokti, kas dedasi. - Jeigu jis tave myli, kodėl parduoda žemę,
kad galėtų išvykti?
- Gal jis iškeliauja dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių Amanda
paliko Maiklą.
- Taip mums ir nepapasakojai, ką ji tau pasakė, - tarė Eliza
beta.
Miriam nuraudo.
- Negaliu. - Ji susmuko ant kėdės ir užsidengė veidą. - Tiesiog
negaliu.
Elizabeta atsiklaupė šalia ir mėgino paguosti dukterį.
- Ką siūlai daryti, kad Polas neišvažiuotų? - paklausė tėvas. -
Jis tvirtai nusprendė, Miriam, ir nieko čia nepadarysi.
Mergina pakėlė akis.
- Galėčiau jį sulaikyti.
Įdėmiai žiūrėdamas į ryžtingą dukters veidą, Džonas susiraukė.
- Ką sumanei?
404
Miriam prikando lūpą, žiūrėjo tai į tėvą, tai į motiną.

- Kai ką iš Biblijos. - Ji nusišluostė ašaras ir atsisėdo tiesiau.
- Iš kurios Biblijos dalies? - griežtai paklausė tėvas.
- Žinau, kaip reikės pasistengti, tėti, tačiau turėsi manimi pa
sikliauti.
- Kiek jai metų, Hercogai?

Jo burna pašaipiai persikreipė.
- Pavydi, Eindžel?
Ji norėjo nužudyti tą niekšą.
- Aštuoneri? Devyneri? Kažin ar vyresnė, kitaip tavęs nedo
mintų.
Jo mina pasidarė pavojinga.
- Verčiau prikąstum savo bjaurų liežuvėlį, mano brangioji. -
Jis stumtelėjo jai kėdę. - Sėskis. Turime aptarti reikalus.
Eindžel vilkėjo nėriniuotą rausvo šilko drabužį. Nors jis buvo
tobulai apgulęs liauną jos kūną, to drabužio ji nepakentė. Jai buvo
bjauru, kad Hercogas puikiai mato kiekvieną jos figūros linkį. Jis
atidžiai tyrinėjo prekę vertindamas, ar rūbas gerai išryškina visus
pranašumus.
- Rausva tau nebetinka, - pasakė jis ir sukėlė jai nerimą, kad
jųdviejų mintys gali būti tokios panašios. - Manau, tiktų raudona.
Arba sodri, safyro mėlynumo. Net smaragdinė. Apsirengusi tokių
spalvų drabužiais, atrodysi kaip deivė.
Jis palietė nuogą jos petį ir atsisėdo.
Eindžel žiūrėjo į jį per nedidelį staliuką, stengdamasi, kad jos
veidas būtų be jokios išraiškos. Hercogas smaigstė ją žvilgsniais,
jo šypsena buvo įtempta.
- Pasikeitei, Eindžel. Būdavai užsispyrusi ir atitolusi. Tai buvo
tavo žavesio dalis. Bet nūnai esi dar ir neatsargi. Neišmintingai
elgiesi, atsidūrusi tokioje padėtyje.
- Matyt, man neberūpi, ką man padarysi.
- Nori, kad įrodyčiau, jog klysti? Žinai, kad galėčiau. Ir labai
lengvai.
405
Jis ėmė barbenti pirštais į stalą. Ji spoksojo į aristokratiškas jo

rankas, rankas be nuospaudų, baltas, išpuoselėtas. Dailias rankas,
kurios galėjo būti neapsakomai žiaurios.
Ji prisiminė Maiklo rankas, dideles ir stiprias, dirbančias sun
kų darbą. Jos buvo nusėtos nuospaudų, šiurkščios. Nors ir atrodė
negražios, buvo labai švelnios. Jo prisilietimai išgydė jos kūną ir
atvėrė širdį.
Šaltos Hercogo akys susiaurėjo.
- Kodėl taip šypsaisi?
- Nes viskas, ką darai, man iš tikrųjų nė motais.
- Ar taip sakė tavo Maiklas? Per ilgai buvai toli nuo manęs.
Visi tie siaubingi košmarai, paslaptys ir kaltė, kuri ją graužė.
Kartą Maiklas pasakė, kad ji turi atsikratyti savo seno bagažo.
Toks buvo Hercogas. Senas bagažas.
- Ak, ne, Hercogai. Nešiojausi tave visur, kur tik keliavau. -
Išvydusi pasipūtėlišką jo šypseną, pridūrė: - Koks brangaus laiko
švaistymas.
Jis kietai sučiaupė lūpas.
- Leisiu tau pasirinkti, brangioji. Gali vadovauti merginoms
arba tapti viena jų.
- Turi galvoje, užimti Sali vietą? Kas jai nutiko, Hercogai? Nuo
tada, kai perkraustei mane į miesto pakraštį, jos nebemačiau.
- Ji Niujorke ir puikiai gyvuoja name rausvo smiltakmenio fa
sadu. Vis dar gana graži. Aišku, mano skoniui per vešli.
- Vargšė Sali. Myli tave daugybę metų. O gal tu to nežinojai?
Manau, žinojai. Tik tau buvo vis tiek. Ji tau per sena, ar ne, Herco
gai? Pernelyg moteriška.
Hercogas pašoko nuo kėdės. Nustvėręs už plaukų, atlošė jos
galvą, jų veidai kone lietėsi.
- Ko turėsiu imtis, kad susigrąžinčiau savo mažąją Eindžel?
Jai degte degė galvos oda, o širdis šoktelėjo iki galugerklio. Jei
jis norėtų, akimoju nusuktų jai sprandą. Ak, kad jis taip padarytų
ir viską pabaigtų. Hercogas įbedė žvilgsnį į ją ir tamsios jo akys
pasikeitė.
Kiek susiraukęs, atleido gniaužtus.
406
- Iš tavęs mirusios man jokios naudos. - Ar Hercogas taip len

gvai skaito jos mintis? Jis paleido Eindžel smarkiai stumtelėdamas
ir pasitraukė į šalį. Tada perėjo per kambarį ir atsigręžęs ramiai
žvilgtelėjo į ją. - Nespausk manęs, Eindžel. Kad ir kaip tave mėgs
tu, nesi nepakeičiama.
Eindžel pagalvojo apie vaiką.
- Kas dabar yra raktininke? - Ji palygino sijoną, kad jis nepa
matytų, jog ji labai išsigandusi, ir nesuprastų, kodėl to klausia.
Jis suglumo. Eindžel tai patiko labiau nei jo sadizmas.
- Aš. - Jis įkišo ranką į kelnių kišenę ir ištraukė žiedą su raktais.
- Norėčiau Sali pareigų.
Jeigu pasisektų išsiaiškinti, kuris raktas nuo tos mergaitės kam
bario durų, gal galėtų išvaduoti ją iš šios lindynės.
Hercogas šypsojosi, jo akys juokėsi iš Eindžel. Jis numetė rak
tus ant stalo prieš ją.
- Vyno rūsys, maisto podėlis, baltinių spintos ir drabužinė. -
Jis atsisegė apykaklę ir ištraukė auksinę grandinėlę. Ant jos kabojo
raktas. - Juk tau rūpi šitas?
Vis dar šypsodamasis, priėjo prie Eindžel ir uždėjo sunkias
rankas jai ant pečių.
- Reikia tave pamokyti, - lipšniai pasakė jis. - Šį vakarą prista
tysiu tave publikai. Vilkėsi mėlyna suknele ir pasileisi puikiuosius
savo plaukus. Sukelsi didžiulę sensaciją. Visos mano merginos
dailios, bet tu labai reto grožio, ypatinga. Visi vyrai tavęs įsigeis.
Jam kalbant, Eindžel oda vis labiau šiurpo. Ji norėjo pulti nuo
kėdės, bet suprato, kad taip nieko nepeš. Buvo išmintingiau ra
miai sėdėti ir laukti.
- Kitą savaitę gausi raktus, brangioji, bet šią savaitę aptarnausi
klientus. Jau turiu numatęs kelis, kurie man naudingi. - Jis nusi
šypsojo. - Beje, tave laikiau pernelyg išskirtine. Tau reikia prabus
ti, kad suprastum, kaip kitados buvo gerai.
Kai jis atsitraukė, Eindžel pažvelgė jam į veidą ir suprato, jog jis
kalbėjo visiškai rimtai.
407
Pabudęs Polas išvydo Miriam, maišančią anglis ir dedančią į židi

nį malkų. Antklodė nuslydo nuoga krūtine, kai jis atsisėdo tiesiai
kaip strėlė ir įsistebeilijo į ją. Jis sapnuoja, tikriausiai sapnuoja. Pa
sitrynęs veidą, apsidairė ir pamatė jos skarą ant kėdės atkaltės ir
lagaminėlį ant stalo.
Miriam atsigręžė ir nusišypsojo.
- Labas rytas. Jau beveik prašvito.
Ji buvo tikra. Polą apėmė panika.
- Ką čia veiki?
- Kraustausi pas tave.
-Ką?
- Sakau, kraustausi pas tave.
. Polas spoksojo į ją lyg į kokią pamišėlę. Miriam priėjo ir at
sisėdo ant lovos krašto. Jis užsitraukė antklodę, prisidengdamas
nuogą krūtinę.
Miriam žiūrėjo į Polą ir negalėjo sulaikyti juoko, nes padėtis
buvo absurdiška. Jis pats kaltas. Jeigu nebūtų toks užsispyręs...
- Man visai nejuokinga, - prakošė jis pro dantis.
- Ne, nejuokinga, - jau rimčiau pritarė ji. - Myliu tave, todėl
neleisiu iškeliauti į kalnus ir sužlugdyti sau gyvenimo.
Sumišęs jis atrodė mielas. Plaukai stirksojo į visas puses kaip
mažo berniuko. Miriam ištiesė ranką, norėdama juos suglostyti,
bet Polas atsitraukė nerimo kupinomis akimis.
- Eik namo, Miriam, - netekęs vilties paragino jis. Turi ją iš
čia išvaryti! Ar Miriam suprato, ką daro jam, kai sakė, jog myli jį?
Jeigu dabar neišeis, jis neįstengs atsispirti. Bet ji nė nekrustelėjo.
Sėdėjo ir spoksojo į jį, kantriai šypsodama. Jis išgirdo ausyse ūžesį
ir subliuvo: - Liepiau drožti namo!
- Ne, - paprastai tarė ji, - ir neatiduosiu tau drabužių.
Polas išsižiojo.
Miriam sunėrė rankas ir kukliai pasidėjo ant kelių, tada nusi
šypsojo. Nuo jos žvilgsnio jį išpylė karštis. Jis vos galėjo kvėpuoti.
Tai buvo beprotybė!
- Ką čia žaidi, Miriam Altman? Ką apie tai pasakys tavo tėvas?
408
- Jis jau žino.

- O Dieve, - garsiai sudejavo jis, pabūgęs, kad Džonas tuoj įsi
verš pro duris su šautuvu rankoje.
- Tėtis beveik visą naktį mėgino mane nuo šito atkalbėti, bet
galų gale pasidavė. Kitaip būčiau atkakusi pas tave greičiau. - Ji
šelmiškai šypsojo. - Ar prisimeni Rūtos knygą, Polai? Iš Biblijos?
Ar prisimeni, kaip ji pasielgė? Štai, Boazai, aš čia, prie tavo kojų.
Na, ir ką dabar darysi?
Ji padėjo ranką jam ant šlaunies ir Polas pašoko aukštyn per
kokią pėdą.
- Neliesk manęs! - sušuko, jam per kaktą riedėjo prakaito la
šeliai. - Kartoju: noriu, kad tučtuojau išeitum.
- Ne, tu to nenori.
- Iš kur žinai, ko aš noriu? - Jis stengėsi kalbėti piktai.
- Matau kaskart, kai pažvelgi į mane. Tu geidi manęs.
- Liaukis, - jau maldavo jis.
- Polai, - kuo švelniausiai tarė Miriam. - Labai myliu Maiklą.
Man jis kaip vyresnis brolis, bet nesu jo įsimylėjusi ir niekada ne
įsimylėsiu. Esu įsimylėjusi tave.
- Tu ne man skirta, - sielvartaudamas pasakė jis.
- Nebūk juokingas, - subarė Miriam lyg kokį nepaklusnų vai
ką. - Žinoma, kad tau skirta.
- Miriam...
Ji priglaudė ranką jam prie nuogo peties ir nuo jos prisilietimo
Polas įkvėpė oro.
- Visada troškau tave paliesti. - Jos balsas buvo švelnus ir ki
mus. - Tą dieną laukuose, kai arei...
Jis sunkiai nurijo seilę ir stvėrė jai už rankos. Jųdviejų akys su
sitiko.
- Ir visada geidžiau, kad mane paliestum.
- Miriam, - šiurkščiai prabilo jis, - aš nesu šventasis.
- Žinau. Manai, kad aš - šventoji? - Jos akys tviskėjo nuo aša
rų. - Nelengva, bet aš esu moteris, Polai, nebe vaikas, ir žinau,
ko noriu. Noriu tavęs. Kaip savo sutuoktinio. Būti su tavimi iki
gyvenimo pabaigos.
409
Jis virpėjo.
- Nesielk taip su manimi. - Polas pamatė per jos skruostą rie
dant ašarą ir nebesusitvardė, ištiesė ranką norėdamas ją nubrauk
ti. Ji uždėjo ranką ant jo rankos ir glustelėjo sau prie skruosto, bet
trumpai. Jos oda buvo labai švelni. Plaukai tarsi šilkas. Jo nykštys
nuslydo žemyn, jusdamas jos gerklėje pašėlusį pulsą. - Miriam.
Ak, Miriam, ką mėgini man padaryti?
- Tai, ko jau seniai norėjai. Pripažink.
Miriam rankos apsivijo jo kaklą ir ji pabučiavo Polą. Kai atplėšė
lūpas nuo jo lūpų, jis visai nebesitvardė. Suėmė jos veidą ir ėmė
ją bučiuoti, iš pradžių švelniai, paskui su visa daugybę mėnesių
gniaužta meile.
Jis bučiavo ją kaip alkstantis vyriškis, koks ir buvo. Kai Miriam
jam pakluso, jį užplūdo jausmai. Ji buvo stipri, švelni, šilta, nuos
tabaus skonio.
- Myliu tave, - sušnabždėjo jis, kone bijodamas garsiai tarti
tuos žodžius. - Krausčiausi iš proto. Negalėjau to kęsti. Turėjau
pabėgti nuo tavęs.
- Žinau, - virpėdama pasakė ji, panardinusi rankas jam į plau
kus. Tada pravirko. - Labai tave myliu. Ak, Polai, myliu...
Jis atšlijo, žvelgdamas jai į veidą. Regėjo nukaitusius jos skruos
tus, akis, kupinas meilės jam, ir Polui atrodė, kad plyš širdis. Ji jo.
Priklauso jam! Jis vos galėjo tai suvokti.
Išvydusi degantį jo žvilgsnį, Miriam palietė jo skruostą, jos vei
das sušvelnėjo.
- Noriu, kad mudu viską pradėtume, kaip dera. Pirmiausia
vesk mane, Polai. Tapk mano vyru. Trokštu viskuo dalytis su ta
vimi - be jokių mus gaubiančių šešėlių. Be jokio gailesčio. Jeigu
dabar pasimylėsi su manimi, rytoj tau bus gėda. Žinai, kad bus.
Negalėsi pažvelgti į akis mano tėvams. Tau atrodys, kad pasinau
dojai manimi. - Ji droviai šyptelėjo. - Net jeigu būtų visai kitaip.
- Maniau galėsiąs tave palikti, - tarė jis, suprasdamas, kad būtų
nešiojęsis ją širdyje visą likusį gyvenimą. Tai būtų buvusi kankynė,
nuo kurios jis niekada nebūtų pabėgęs. - Taigi turėsime nukakti į
Sakramentą ir tenai susirasti dvasininką.
- Ne, mes niekur nekeliausime.
410
Jis nustebęs sužiuro į ją.

Nuraudusi ji droviai nusišypsojo, atrodė panašesnė į tą Mi
riam, kurią Polas pažino anksčiau, nei į drąsią jauną moterį, naktį
slapta įsėlinusią į jo trobelę.
- Tėtis pažadėjo mus sutuokti. Kai išėjau, jis rausėsi po lagami
ną, ieškodamas maldyno. Jis ganėtinai skubėjo.
Polas vėl ją pabučiavo, niekaip negalėdamas susitvardyti.
- Aš niekada neišmėginau savo laimės, ar ne? - tyliai susi
juokė jis.
- Ne. - Ji patenkinta nusišypsojo. - Maiklas vis sakė, kad susi
voksi. Tiesiog labai pavargau laukti.
Stovėdama už užuolaidos pakylos kairėje, Eindžel girdėjo vyriš

kius, kurių buvo prisigrūdęs kazino. Patalpa buvo apskrita ir Her
cogas ketino ją pastatyti pačiame viduryje.
Hercogas jau buvo parodęs jiems šokančias merginas, žonglie
rius ir akrobatus. Kur rado visus tuos žmones, Eindžel nė nenu
tuokė, bet jis turėjo savo būdų ir priemonių. Tikriausiai mostelėjo
ranka, ir ištraukė juos iš ugnies ir dūmų.
Ji neramiai sukrutėjo, ir ranka, laikanti už parankės, susigniau-
žė. Nuo tada, kai Hercogas ją uždarė viršutiniame kambaryje, nuo
jos nesitraukdavo sargybinis. Pabėgti buvo neįmanoma, iš siaubo
ir baimės jai buvo šleikštu.
Užsimerkusi Eindžel užgniaužė blogulį. Gal ir be reikalo. Gal
vertėtų atsistoti arenos vidury ir apsivemti. Tai atvėsintų aistras,
kurias Hercogas kurstė minioje. Ji kone susijuokė, bet laiku susiz
gribo, nes, pradėjus juoktis, viskas baigtųsi isterija.
Ji girdėjo, kaip jis veikia publiką. Turėjo oratoriaus balsą. Tas
balsas jam labai padėjo rezgant politines intrigas, o paskui, kai
Hercogas nusprendė darbuotis užkulisiuose, dar labiau pravers
davo. Dabar Hercogas erzino ir audrino laukiančius vyriškius.
Eindžel beveik užuodė jų geidulius. Netrukus ji stos prieš juos. J
ją susmigs šimtai porų akių, vyrai žiūrėdami ims ją nurenginėti,
įsivaizduos, ką norėtų su ja daryti. O Hercogas tuos vaizdinius pa
vers tikrove. Tačiau ne už dyka. Viskas už ganėtinai didelę kainą.
411
Aptarnausi juos savaitę.

Eindžel užsimerkė. Dieve, jeigu esi, nužudyk mane! Maldau
ju! Atsiųsk žaibą ir nušluok mane nuo žemės paviršiaus. Pasiųsk
mane į užmarštį. Pasiųsk ugnį. Paversk mane druskos stulpu. Pa
daryk, kaip tik nori. Tikpadaryk. Meldžiu, Dieve, padėk man. Pa
dėk man!
- Ramiai, panelyte, - pratarė sargybinis šaltai šypsodamas.
ODieve. OJėzau, meldžiu man padėti!
- Jis jau beveik paruošė juos tavo pasirodymui.
Tada, kai Eindžel pasidingojo, kad iš siaubo sustos širdis, išgir-
do jį.
Sara, mylimoji.
Tai buvo tas pats švelnus balsas, skambėjęs Maiklo trobelėje.
Tas, kurį girdėjo sapne...
Nurimk, nes aš čia.
Ji apsidairė, bet pamatė tik sargybinį ir artistus. Jos širdis pašė
lusiai plakė, oda pašiurpo, kaip ir aną keistą naktį trobelėje.
- Kur? Kur? - karštligiškai sušnabždėjo ji.
Sargybinis klausiamai pažiūrėjo į ją.
- Kas yra?
- Ar girdėjai ką nors šnekant?
- Kai aplinkui toks triukšmas? - nusijuokė jis.
Eindžel krėtė smarkus drebulys.
- Tikrai negirdėjai?
Jo ranka susigniaužė ir smarkiai ją trūktelėjo.
- Verčiau susitvardyk. Apsimetusi pamišėle, nieko neišpeši.
Hercogas jau beveik parengė publiką. Paklausyk šių žmonių. Stau
gia it alkani liūtai, ar ne?
Eindžel buvo pasiryžusi užsispirti, bet kas iš to? Ji vėl užsimer
kė, mėgindama atsitverti nuo varančios iš proto minios prieš pa
kylą, stengėsi sutelkti dėmesį į gąsdinantį, ramų balsą, kuris skam
bėjo jos galvoje ir vadino ją tikruoju vardu, tik sykį girdėtu sapne
nuo tada, kai mirė mama.
Koks tavo noras - ką man daryti? Pasakyk man. Ak, Dieve, pa
sakyk.
412
Mano valia.
Eindžel apėmė neviltis. Ji nežinojo, kas tai.
- Štai tau duotas ženklas, - tarė sargybinis. - Ar viena nueisi?
Net jeigu ir būtų įmanoma pasprukti, kur bėgtų? Ji atsimerkė, ir
ūmai vidinis drebulys liovėsi. Eindžel negalėjo to paaiškinti, bet pa
juto ramybę. Labai neįprastą. Ji metė į sargybinį įsakmų žvilgsnį.
- Jei paleisi mano ranką.
Jis nustebęs sumirksėjo ir pakluso. Eindžel žengė į priekį, o jis
praskleidė užuolaidą, kad ji galėtų išeiti.
Vos Eindžel pasirodė, minia pašėlo. Vyrai švilpė ir šūkavo. Iš
kėlusi galvą, žiūrėdama tiesiai, ji nuėjo į pakylos vidurį, kur pa
tenkintas stovėjo Hercogas ir klastingai jai šypsojosi. Jis pasilenkė
prie jos, lūpas prikišo prie pat ausies, kad Eindžel per gausmą
išgirstų.
- Jauti jėgą, Eindžel? Pasidalink ja su manimi. Mudu galime
juos parklupdyti!
Ir paliko ją vieną stovėti ant didžiosios pakylos.
Triukšmas buvo kurtinantis. Ar jie visi pamišę? Eindžel norėjo
bėgti ir pasislėpti. Troško mirti.
Pažvelk į juos.
Apmesdama akimis prisikimšusią patalpą, Eindžel prisivertė
parodyti savo seną aroganciją ir panieką.
Pažiūrėkjiems į akis, Sara.
Ir ji pažvelgė, pirmiausia į vyrus arčiausiai pakylos, paskui - į
tuos, kurie stoviniavo toliau. Visi buvo jauni. Jų akyse klaidžiojo
tuščias, neramus žvilgsnis. Eindžel jis buvo pažįstamas. Nusivyli
mas ir žlugusios svajonės, atvira panieka. Argi ji nejuto tokios pat
vienatvės ir nevilties, kurią regėjo aplinkui? Ji vėrė akimis vyrus,
stovinčius arti stalų, prie kurių buvo lošiamas faraonas, ir ryjan
čius ją akimis. Žiūrėjo į vyrus, išsirikiavusius prie raudonmedžio
baro su stiklais viskio rankose. Ar jai tik atrodo, ar šurmulys po
truputį rimsta?
- Padainuok mums ką nors! - iš galo suriko vienas. Kiti prita
riamai šūktelėjo. Ji teprisiminė vieną dainą, visai netinkamą, ne
derančią šiai vietai. - Dainuok, Eindžel!
413
Minia vėl suūžė it kokia potvynio banga, o pianistas ėmė dau

žyti klavišus, skambindamas nepadorios dainos melodiją, kurią
visi atpažino. Kai kurie ėmė pritarti, bliaudami gargždžiais balsais
ir nevaržomai kvatodami.
Dainuok, mylimoji.
Eindžel užsimerkė, kad nematytų žmonių, ir uždainavo. Bet ne
tą dainą, kuri buvo grojama, o kitą. Tą, iš senų laikų. Ji vėl sto
vėjo prie šulinio su Maiklu ir Miriam, persisvėrusi per kraštą ir
dainuodama į jo gelmes, o iš ten sklindanti muzika gaubė ją. Ji
įsivaizdavo Maiklą ir Miriam stovinčius abipus jos. Kone girdėjo
nuoširdų Miriam juoką. Garsiau, kvailute. Ko bijai? Tu gali dai
nuoti. Žinoma, kad gali.
Tada ataidėjo Maiklo balsas: Garsiau, Tirza. Dainuok, lyg ti
kėtum.
Bet aš netikiu. Bijau tikėti. Eindžel staiga nutilo ir atsimerkė,
ūmai jos galvoje nieko neliko. Dainos žodžiai dingo. Išsitrynė.
Minia nuščiuvusi tylėjo, visi vyrai vėpsojo į ją, vieną stovinčią
ant tuščios pakylos. Jai akys ėmė peršėti nuo ašarų. Ak, Dieve, pa
daryk, kad įtikėčiau!
Staiga kažkas ėmė dainuoti vietoj jos, nuo tos vietos, kur ji nu
tilo. Balsas buvo sodrus, žemas kaip Maiklo, ir Eindžel suspurdėjo
širdis. Ji ėmė akimis ieškoti balso savininko ir netoli baro išvydo
aukštą, žilą vyriškį tamsia dalykine eilute.
Taip pat staiga, kaip ir dingo, žodžiai sugrįžo, ir Eindžel užtrau
kė su juo. Žmogus pamažu ėmė skintis kelią per minią. Sustojęs
prie pakylos, nusišypsojo jai. Eindžel jam atsakė tuo pačiu. Paskui
vėl peržvelgė vyrus, pritilusius ir apstulbusius. Kai kurie negalėjo
žiūrėti jai į akis ir iš gėdos suko žvilgsnį šalin.
- Kodėl jūs čia? - sušuko ji, būdama taip arti ašarų, jog bai
minosi, kad gali paspringti. - Kodėl ne namie su savo žmonomis
ir vaikais, motinomis ir seserimis? Argi nežinote, kokia čia vieta?
Nežinote, kur esate?
Jai už nugaros šnarėdamos atsiskleidė užuolaidos ir ant pakylos
išlėkė šokėjos. Pianistas vėl ėmė skambinti, o ją apspitusios mergi
nos - garsiai dainuoti ir aukštai kilnoti kojas. Vieni vyrai pradėjo
ploti ir džiūgauti. Kiti stovėjo tylūs ir susigėdę.
414
Eindžel lėtai nulipo nuo pakylos ir išvydo Hercogą, kuris laukė

jos. Tokio jo žvilgsnio dar nebuvo regėjusi. Jo kakta buvo išraso
jusi nuo prakaito, veidas baltas iš įtūžio. Jis žiauriai stvėrė jai už
rankos ir pastūmė į tamsą.
- Kas paskatino tave iškrėsti tokią kvailystę?
- Tikriausiai Dievas, - suglumusi tarė ji. Eindžel triumfavo ir
juto tokią didžiulę jėgą, kad net virpėjo. Žvelgė į Hercogą ir nebe-
bijojo jo.
- Dievas? - Jis spjaute išspjovė tą žodį. Jo akys degė. - Užmu
šiu tave, seniai turėjau užmušti.
- Juk tu bijai? Užuodžiu. Bijai to, ko negali matyti. Ir žinai ko
dėl? Nes tai, ką turi Maiklas, yra kur kas didesnė galia, nei tu tu
rėjai ar turėsi.
Jis pakėlė ranką, ketindamas jai smogti, bet jam už nugaros ty
liai prabilo vyras:
- Jei paliesi šią jauną moterį, būsi pakartas.
Hercogas apsisuko. Vos už poros pėdų stovėjo žmogus, kuris
dainavo su Eindžel. Buvo truputį žemesnis už Hercogą ir liesesnis,
bet iš jo sklido jėga ir autoritetas. Eindžel dirstelėjo į Hercogą, ar ir
jis tai pajuto, ir pamatė, jog taip. Jai ėmė daužytis širdis.
- Ar norite išeiti, ponia? - paklausė nepažįstamasis.
- Taip. Taip, norėčiau.
Ji neklausinėjo, kokių jis turi tikslų ar ketinimų. Tik džiaugėsi,
jog atsirado proga ištrūkti, ir jos nusitvėrė. Eindžel tikėjosi, kad
Hercogas puls grasinti žmogui, kam įsikišo, tačiau jis tik stovėjo,
tylus, išblyškęs, ir griežė dantimis. Kas yra tas vyras?
Tai išsiaiškins vėliau. Eindžel žengė prie jo, bet paskui stabtelė
jo. Dar negalėjo išeiti. Atsigręžė į Hercogą.
- Duok man raktą, Hercogai. - Abudu sužiuro į ją: vienas
klausiamai, o kitas su įniršiu. Ir dar su kai kuo. Baime. - Raktą, -
pakartojo ji, tiesdama ranką.
Hercogas rakto nedavė, ir Eindžel perplėšė jo marškinių
priekį, stvėrė už grandinėlės ir nutraukė. Jis sukrėstas vėpsojo į
ją, o jam per smilkinius varvėjo prakaitas. Ji pažvelgė Hercogui
tiesiai į akis.
415
- Tu negali jos turėti. - Ji sugniaužė raktą kumštyje jam po no

simi. - Sudek pragare, Hercogai. - Tada dirstelėjo į tyliai stovintį
džentelmeną, kuris žiūrėjo į juodu. - Prašau manęs palaukti.
- Be jūsų niekur neisiu, ponia, - kuo ramiausiai tarė jis.
Ji nuskubėjo laiptais į viršų ir atrakino kambarį šalia savojo.
Mergaitė, gulinti lovoje, tučtuojau atsibudo ir atsisėdo, mėlynos
jos akys išsiplėtė iš baimės. Ji pasislinko atgal, rausva suknelė klos
tėmis dengė kelius. Labai šviesūs plaukai buvo surišti rausvo atla
so kaspinais.
Eindžel prikando lūpą. Tarsi žvelgtų į veidrodį ir regėtų save
prieš dešimt metų, bet ji negalėjo taip stovėti, apimta skausmo.
Privalėjo ištraukti iš čia tą vaiką. Tuoj pat. Ji greitai žengė į priekį.
- Nebijok, mieloji. Aš - Eindžel, ir tu eisi su manimi. - Ji iš
tiesė ranką. - Nagi, eime. - Tada pasilenkė ir paėmė mergytę už
rankos. - Turime mažai laiko.
Kai jos išskubėjo į koridorių, Eindžel išvydo už kelių pėdų stovin
čią Čerę. Jos burna buvo pražiota iš nuostabos ir didžiulės vilties.
- Eime su mumis, - paragino Eindžel. - Tau nereikia čia pasi
likti, bet išeiti turi dabar.
- Hercogas...
- Eime dabar, kitaip visam gyvenimui užstrigsi šioje lindynėje.
Arba dar baisesnėje vietoje.
- Leiskite man susidėti daiktus...
- Tai nesvarbu, palik juos. Net nesigręžiok atgal.
Eindžel nuskuodė koridoriumi. Čerė valandėlę neryžtingai pa
mindžikavo, o paskui nubėgo įkandin jos. Jos nulipo laiptais, kur
laukė nepažįstamasis. Hercogo niekur nebuvo matyti. Kai džen
telmenas išvydo su ja du vaikus, jo veidas pasidarė rūstus.
- Be jų niekur neisiu, - pasakė Eindžel.
- Žinoma, kad ne.
Ji linktelėjo į duris prie pakylos.
- Galime ištrūkti pro jas.
- Ne. - Jo akys buvo atšiaurios. - Mes išeisime per pakylą ir
pro paradines duris.
- Ką? - pratarė Eindžel. Ar jis beprotis? - Negalim!
416
- Mums pavyks. Pirmyn. - Jo veidas buvo įniršęs. - Visiems

parodysime, kad šis žmogus - šėtonas. - Mergytė verkė įsitvėrusi
į mėlyno šilko Eindžel suknelę, Čerė irgi spaudėsi prie jos. - Aš
panešiu vaiką, - tarė džentelmenas, bet, jam pajudėjus, mergytė
desperatiškai pasislėpė Eindžel už nugaros.
- Ji jūsų neprisileis, - pasakė Eindžel, atsiklaupė ir apglėbė vai
ką. - Stipriai apsikabink, mieloji. Paimsiu tave ant rankų. - Ji metė
į nepažįstamąjį žvilgsnį ir ryžtingai patikino mergaitę: - Niekam
neleisime tavęs skriausti. Hercogas mums nesukliudys. - Kai Ein
džel atsitiesė, mergytė kojomis suspaudė jai liemenį. Plonos jos
rankytės apsivijo kaklą. Eindžel tarė džentelmenui: - Kitas kelias
būtų saugesnis.
- Šis bus geriausias. - Jis atitraukė užuolaidą.
- Mus sulaikys koks tuzinas žmonių.
- Šiame kambaryje nėra nė vieno, kuris mane paliestų.
- Kas manote esąs? Dievas?
- Ne, ponia. Tik Džonatanas Ekslis, bet man priklauso vienas
didžiausių bankų San Fransiske. Dabar gal jau eime?
Kitos išeities nebuvo. Eindžel stipriau prisiglaudė drebančią
mergytę.
- Užsimerk, mieloji. Mes ištrūksim iš čia.
Arba žūsime mėgindami ištrūkti.
Čerė spaudėsi prie Eindžel šono, kai Džonatas Ekslis vedė jas
ant didžiosios pakylos. Muzikos garsai išskydo ir nutilo. Šokėjos
sutriko ir liovėsi šokti. Eindžel dairydamasi matė sukrėstus žmo
nių veidus. Hercogo nebuvo. Taip pat ir ją saugojusio vyriškio.
- Eime, - tyliai tarė Ekslis, tvirtai, bet švelniai paėmęs ją už
parankės.
Eindžel nulipo laipteliais į patalpos vidurį. Žmonės prieš ją
ėmė skirtis.
Daug klientų vėpsojo į Čerę, kuri, nors dar vaikas, buvo apsi
rengusi ir pasidažiusi kaip kekšė. Vyrai traukėsi jai iš kelio. Mergy
tės verkšlenimas, regis, pasklido visame kambaryje.
Žmonės sušneko tyliais, priblokštais balsais. Eindžel eidama
pro šalį nugirdo kelias replikas.
417
F R A N C I N E R I, V E R S
- Kodėl jis čia laiko šią mažylę?

Ji stabtelėjo ir dirstelėjo į tą vyrą.
- Kaip manote kodėl? - tyliai paklausė susisielojusi, o vyrui,
supratusiam siaubingą dalyką, atvipo žandikaulis.
Jai už nugaros lyg banga nuvilnijo žodžiai, Eindžel juose išgir
do įtūžį. Vyrai troško kraujo, bet ne jos. Ji išskubėjo į vakaro orą ir
atsiduso, net nesuprasdama, kad buvo sulaikiusi kvapą.
- Čionai, - tarė Ekslis. - Atleiskite, bet neturiu karietos. Rei
kės pereiti kelis kvartalus pėsčiomis. Ar pajėgsite?
Eindžel linktelėjo ir perkėlė mergytę ant kitos rankos. Tylėda
ma nusekė įkandin jo, bet netrukus paklausė:
- Kur mus vedate?
- Į savo namus.
. Ji prisimerkė.
- Kodėl?
- Kad mano žmona ir duktė pasirūpintų jumis, kol išsiaiškin
siu, ką daryti su šia lindyne. Ją reikėtų sudeginti, o kartu - ir tą
šėtoną.
Eindžel sumišo, kad juo nepasikliovė, bet juk nieko nežinojo
apie tą žmogų, nors ir juto jam tikrą simpatiją. Gal jis ir bankinin
kas, bet nebūtinai geranoriškas žmogus. Ji jau buvo susipažinusi
su keliais bankininkais.
Atrodė, kad sulig kiekvienu žingsniu mergytė vis sunkėja. Ein
džel gėlė raumenis, bet ji ėjo toliau. Čerė nuolat neramiai žvilg
čiojo atgal.
- Kaip manote, ar jis mus vysis?
- Ne, - patikino Eindžel, tada paklausė Ekslio: - Kodėl man
padedate? Juk aš jums svetima.
- Mane paskatino jūsų daina. Dievas negalėjo aiškiau nurody
ti, kad turiu jus iš ten ištraukti.
Eindžel pažvelgė į jį su nuostaba. Kurį laiką netarė nė žodžio,
bet vis galvojo apie tai.
- Pone Eksli, norėčiau jums atvirai kai ką prisipažinti.
-Ką?
- Aš netikiu Dievo. - Tą pasakius, ją nusmelkė skausmas.
418
Tikrai?
Balsas sklido iš jos gelmių, ir ji susiraukė. Šaukėsi Dievo iš bai
mės, ir štai. O paskui tas balsas... gal jai pasigirdo? Kai Ekslis pra
bilo, ji vėl sumišo.
- Ne? Bet jūs dainavote labai įtikinamai.
- Buvau mirtinai išsigandusi, be to, tai buvo vienintelė daina,
kurią prisiminiau.
Jis nusišypsojo.
- Tai jau šis tas.
- Netikiu mažu susiraukšlėjusiu senuku ilga žila barzda, kuris
sėdi soste ir žiūri į mane.
Ekslis sukikeno.
- Ir aš. Tikiu kur kas didingesnių nei anas. Ir jums pasakysiu
dar kai ką. - Jo šypsena buvo švelni. - Jei ir netikite Dievo, tai ne
reiškia, kad jo galia neveikia jūsų labui.
Eindžel sumirksėjo. Jai užspaudė gerklę ir pasidarė gėda. Ji iš
mėgino visus būdus, kaip pabėgti nuo Hercogo, deja, bergždžiai.
O šįvakar pasisekė tai padaryti su viena daina, kurią ji išmoko iš
Maiklo. Kaip? Ji nesuprato. Tas balsas pasakė Mano valia, o ji iš
tikrųjų darė tik tai, kas jai tuo metu šovė į galvą. Ir šis vyras išniro
tarsi iš niekur.
Ji prisiminė Maiklo skaitytus žodžius. Nors einu per tamsiau
sią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi.
Hercogas pabūgo jos. Ji nesuklydo.
Ne tavęs, Sara. Manęs.
Ji suvirpėjo, blyški jos oda pašiurpo, plačiai atsivėrus širdžiai.
ODieve, tiek sykių tavęs išsigyniau. Kaip gali dabar mane gelbėti?
Nors manęs ir išsižadi, myliu tave amžina meile.
Kas tenai nutiko?Net nežinau. Kaip mums pavyko ištrūkti?Ak,
Jėzau, nesuprantu. Visai nesuprantu, kaip tą padarei.
Ėmė dulksnoti, juos užklojo tiršta įlankos migla. Čerė dar sti
priau prisispaudė prie Eindžel ir sušnabždėjo:
- Man šalta.
- Ar dar toli, pone Eksli? - Eindžel balsas drebėjo, bet ne iš
šalčio.
419
- Įkopsime į kalvą, ir viskas.

Eindžel išvydo aukštai stūksantį didžiulį namą. Tas žmogus
tikrai turtingas. Lietus jau pliaupte pliaupė, ir mintis apie pašto-
gę ją ginė į priekį. Languose degė žibintai. Jai pasirodė, kad pro
užuolaidą pažvelgė moteris. Džonatanas Ekslis atvėrė vartus. Jam
nužingsniavus pusę kelio iki durų, šios atsidarė, ir tarpdury išniro
aukšta moteris su kuodeliu. Eindžel neįžiūrėjo tos moters veido,
bet vis tiek nusiminė. Ką pasakys ši ponia, sužinojusi, kad jos vy
ras parsivedė namo tris kekšes, nors dvi iš jų ir vaikiško amžiaus?
- Eikite vidun, kol mirtinai neperšalote, - pakvietė moteris. Ji
buvo susijaudinusi. Eindžel nesuprato, ar ji kreipėsi į Džonataną
Ekslį, ar į visus, ir sustojo nežinodama, ką daryti. - Užeikite, užei
kite, - paragino moteris.
Džonatanas paėmė Eindžel už parankės.
- Nereikia jos bijoti, - pralinksmėjęs tarė jis. - Nors ji dažno
kai barasi.
Eindžel, slinkdama taku, sukaupė ryžtą. Gal ta ponia leis ap
džiūti, o paskui išmes jas lauk?
Ji įžengė vidun, įkandin jos - Čerė. Eindžel apsidairė ir pažvel
gė tai moteriai į akis. Keista, bet ji buvo jauna ir patraukli, nors ir
su netvarkingu kuodu ir tamsia suknele.
- Tenai kūrenasi židinys, - pasakė ir nuvedė jas į erdvų kamba
rį, apstatytą paprastais, bet patogiais baldais. - Prašom sėstis.
Eindžel pakluso. Ji žvelgė į jauną moterį, o ši, neslėpdama smal
sumo, žvilgsniu perliejo jas visas nuo galvos iki kojų.
- Viskas gerai, - sušnabždėjo Eindžel drebančiai mergytei ir
ramindama paglostė jai nugarą. Bet ar tikrai?
Mergytė jos glėbyje nurimo ir atsitraukė, norėdama apsižval
gyti. Čerė sėdėjo šalia Eindžel ant minkštasuolio tiesi, įsitempusi,
labai išblyškusi ir išsigandusi. Jaunoji moteris sužiuro į Džonataną
Ekslį, laukdama, kada jis viską paaiškins. Jei ir buvo sukrėsta jų
išvaizdos, rodančios, kas jos, neišsidavė.
- Tėve, kas nutiko?
- Mano duktė Suzana, - tarė Džonatanas Ekslis. Jaunoji mo
teris linktelėjo ir sumišusi nedrąsiai nusišypsojo. - Deja, nežinau
jūsų vardų, - atsiprašė jis.
420
- Aš - Eindžel. O čia Čerė ir... - Ji nutilo, ūmai suvokusi, kad

net nežino tos mergytės vardo. - Mieloji, - švelniai kilstelėjo vai
ko smakrą. - Kuo tu vardu? - Mergytės lūpa suvirpėjo, ji kažką
sušnabždėjo ir vėl įsikniaubė Eindžel į petį. - Feit, - tarė Ein-
džel. - Jos vardas Feit.
- Reikia kelių švarių antklodžių. Suzana, gal parūpintum jų,
kol surasiu tavo motiną?
- Mama virtuvėje šildo tau vakarienę, - šyptelėjo ji ir išskubėjo
pro duris.
- Trumpam atsiprašysiu, - pasakė Džonatanas ir paliko jas
vienas.
Vos jis išėjo, Čerė susigūžė ir pravirko.
- Aš labai bijau. Hercogas mane užmuš.
- Hercogas tavęs nebelies. - Eindžel paėmė ją už rankos. -
Mes visos bijome, - švelniai tarė, - bet, man rodos, šiais žmonė
mis galime pasikliauti. - Jos turėjo jais pasikliauti. Argi buvo kokia
kita išeitis?
Džonatanas grįžo su neaukšta moteriške ryškiai mėlynomis
akimis. Ji buvo vardu Priscila. Eindžel pasirodė, kad motina su
dukterimi labai panašios. Priscila tučtuojau ėmė vadovauti.
- Pirmiausia, merginos, jums reikia išsinerti iš tų šlapių drabu
žių, - pasakė ji, vesdamasi jas laiptais į viršų. - O paskui nusileisi-
te į virtuvę ko nors gardžiai užkąsti su Džonatanu ir manimi.
Koridoriaus dešinėje Priscila atidarė duris į erdvų kambarį.
- Panelės, judvi įsikursite šiame miegamajame. O Eindžel gali
apsigyventi su Suzana jos kambaryje. Jis skersai koridoriaus.
Eindžel pasvarstė, ką apie tai pasakys Suzana.
Priscila visoms davė sausų drabužių, toliau stebindama Ein
džel. Iš kur ji turi visokių dydžių, gal yra daugiau dukterų, kurių
Eindžel dar nematė? Suknelės buvo paprastos, praktiškos, pato
gios, vilnonės. Eindžel suglamžė savo, Čerės ir Feit sukneles ir su
metė į kibirą prie židinio.
Suzana jų laukė, norėdama nuvesti į virtuvę apačioje. Ten Pri
scila joms patiekė tirštos jautienos sriubos su daržovėmis ir ban
delių. Džonatanas valgė kartu. Eindžel, užuot gėrusi karštos ka
vos, paprašė stiklinės šviežio pieno. Feit užsnūdo šalia jos. Čerei
421
paakiais buvo nutekėję juodi vokų dažai. Ji buvo išbalusi, bet nebe
taip išsigandusi.
Priscila švelniai uždėjo rankas Čerei ant pečių ir prispaudė
skruostą prie švelnučio merginos skruosto.
- Nagi, vaikeli, metas į lovą.
Ji ištiesė ranką Feit, o ši, stebėtina, ją paėmė.
Eindžel pajuto, kaip nuo jos pečių nukrito sunki našta.
Suzana nukraustė nuo stalo indus.
- Tėve, gal judu eikite į svetainę ir tenai patogiai įsitaisykite?
Tik nieko rimta neaptarinėkite, kol aš neprisidėsiu prie jūsų.
- Taip, mieloji, - nesiginčydamas pašaipiai tarė jis ir atsistojęs
mirktelėjo Eindžel. - Verčiau darykime, kaip liepta.
Eindžel, susinervinusi ir sunerimusi, atsisėdo *netoli ugnies.
Kas jų laukia rytoj? Džonatanas nuėjo prie mažo stalelio kampe. Ji
žiūrėjo, kaip jis pilasi gėrimo. Vyriškis atsigręžė.
- Gal norite sidro?
- Ačiū, ne.
Jis šyptelėjo ir pastatė grafiną. Paskui nugrimzdo į patogų krės
lą prieš Eindžel.
- Čia jūs saugi.
- Žinau. Bet ar ilgam? - paklausė ji ir nusistebėjo savo stačio
kiškumu.
- Niekas neketina jūsų iš čia išvaryti, Eindžel. Galite čia gyven
ti, kiek patinka.
Jos lūpos prasivėrė. Akys degė. Ji prikando lūpą, bet negalėjo
kalbėti. Džonatanas nusišypsojo.
- Mūsų namuose jūs - mielos viešnios, - tarė jis.
Ji padėjo galvą ant krėslo atlošo stengdamasi sutvardyti
jausmus.
- Jdomu, ko jis griebsis, - beveik sau pasakė Eindžel.
Džonatanui net nereikėjo klausti, ką ji turi galvoje.
- Jeigu, mums išėjus, jis buvo kur nors pastate, dabar jau kybo
ant kokio baslio. Bet kažin ar buvo toks kvailas.
- Ne, Hercogas - tikrai ne kvailys. - Eindžel sunkiai atsidu
so. - Jūs esate mums labai malonūs. Ačiū.
422
- „Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau iš

troškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte,
buvau nuogas - mane aprengėte, ligonis - mane aplankėte, kali
nys - atėjote pas mane“, - citavo jis. - Ar tai jums pažįstama?
Sykį tuos žodžius jai skaitė Maiklas, kai priglaudė Altmanus, o
ji paklausė - kodėl. Ji taip ryškiai prisiminė Maiklą, kad neįstengė
prabilti.
Džonatanas Ekslis išvydo didžiulę kančią jaunos moters akyse
ir norėjo ją paguosti. Ji, regis, visai nesuvokė, kokį svarbų dalyką
padarė ir kokios drąsos tam reikėjo.
- Mes mielai pasidalinsime tuo, ką turime. - Juk pagaliau jam
niekas nepriklauso. Jis tik visko valdytojas.
Jie šnekėjosi iki vėliausios nakties. Eindžel papasakojo jam
daugiau nei kuriam kitam žmogui, net Maiklui. Tikriausiai todėl,
kad Džonatanas Ekslis vis dar buvo geranoriškas nepažįstamasis,
su kuriuo ji galėjo kalbėtis nevaržoma. Bet jis buvo ir visai nepa
našus į svetimą.
Eindžel pavargusi atlošė galvą.
- Kur iš čia eisiu, pone Eksli?
- Tai priklauso nuo tavęs, - nusišypsojo Džonatanas. - Ir nuo
Dievo.
Priscila pabudo, kai Džonatanas įėjo į miegamąjį. Nusirengęs jis

šmurkštelėjo po patalais ir prisiglaudė ją. Jos kūnas buvo šiltas,
švelnus, ranka gulėjo jam ant krūtinės.
- Aš tikrai turiu paklausti, Džonatanai. Ką veikei toje lindynėje?
Jis sukikeno ir pabučiavo jai į kaktą.
- Tiesą sakant, nežinau, mieloji.
- Bet tu negėrei ir nelošei? - kamantinėjo ji. - Kas buvo tave
apsėdę?
- Tai buvo keista diena, Pris. Kažkas ėmė graužti mane nuo
vidurdienio. O kas - negaliu pasakyti.
- Ar banke viskas gerai?
423
- Kuo puikiausiai. Tik pajutau, kad man reikia pasivaikščioti.

Todėl ir atsiunčiau žinią, kad grįšiu vėlai. Eidamas pro tą vietą,
išgirdau, kaip šėtonas rėžia kalbą. Ten buvo didžiulė erzelynė, ir
užsukau pasiklausyti, ką jis šneka.
- Bet kodėl? Juk tu juo bjauriesi.
- Nežinau kodėl. Tik nepaprastai susidomėjau. Jis pažindino
minią su Eindžel. Tai buvo šlykštu. Bjaurūs buvo ne žodžiai, o jo
elgesys, jo meilikavimas. Negaliu paaiškinti. Rodės, stoviu pago
nių šventykloje, o jis - kunigas, visus pažindinantis su nauja šven
tyklos paleistuve.
- Kodėl neišėjai?
- Ketinau, bet kai tik susiruošdavau eiti, kažkas liepdavo dar
palūkėti. Paskui pasirodė Eindžel.
- Ji labai graži, - tyliai pasakė Priscila.
- Mieloji, mane sulaikė ne jos grožis. Ji labai jauna, bet į tos
pakylos vidurį žengė ramiai ir oriai. Tu neįsivaizduoji, Pris. Tie
vyrai panėšėjo į pragaro šunis, lojančius ant jos. Tada ji uždainavo.
Iš pradžių taip tyliai, kad niekas jos negirdėjo. Paskui triukšmas
nuščiuvo, nutyko, skambėjo tik jos balsas.
Jam suspaudė gerklę, akys peršėjo nuo ašarų.
- Ji dainavo „Amžių uolą“.
anbiab
Dievas veikia įvairiais būdais,

norėdamas parodyti savo stebuklus...
W i lliam C owper
Miriam žiūrėjo, kaip Polas rymo prie vakarienės stalo. Jis vos nu
rijo kąsnį troškinio, o puodelis kavos buvo ataušęs. Jai net nerei
kėjo klausti, kas atsitiko.
- Taigi buvai pas Maiklą.
- Taip, - niūriai atsakė jis ir atstūmė lėkštę. Surukęs jo veidas
buvo juodas. - Nebesuprantu jo. Visai nebesuprantu.
Miriam lūkuriavo, tikėdamasi išgirsti daugiau, vildamasi, kad
jis paaiškins. Polas buvo piktas ir suirzęs, bet jį graužė dar kaž
kas, kažkokia didžiulė, neregima, paralyžiuojanti graužatis. Sie
los vėžys.
Polas prakošė pro sukąstus dantis:
- Kada jis pagaliau liausis? Man plėšia vidurius matant, kaip jis
keliaklupsčiauja prieš tą moterį. - Polas giliai atsiduso. - Miriam,
norėjau jam smogti. - Jis sugniaužė kumštį. - Norėjau jį supurtyti.
Kai nuėjau pas jį, meldėsi. Suklupęs daržinėje meldėsi už ją.
Miriam negalėjo suvokti jo priešiškumo.
- Bet kas čia blogo, kad jis taip daro, Polai? Ji - jo žmona, ir jis
vis dar myli ją.
Jo veidas pagriežtėjo.
- Žmona? Argi nematai, kaip ji su juo pasielgė?
- Ji man sakė jį paliekanti, nes, jos manymu, taip bus geriau
sia jam.
Polas šiurkščiai atitraukė kėdę.
425
- Ar tuo tiki? Taip jos ir nepažinai. Iš tiesų ne. Ji buvo šalta kaip
plienas, Miriam. Paleistuvė iš Per e Daiso. Ji nieko nejautė Mai
klui, iš jo pešė tik naudą. Nuo pat pradžių iki pabaigos. Ji beširdė.
Nebūk tokia kvaila!
Kai jis šitaip ją užsipuolė, Miriam akys pritvinko ašarų. Ji daug
sykių regėjo piktą tėvą, bet jis niekada negieždavo apmaudo ant
tų, kurie jį mylėjo. Ji negalėjo tylėti.
- Tai tu jos nepažinai, Polai. Net nepamėginai...
- Negink jos! Pažinau ją, - atžariai kirto jis. - Pažinau ją geriau
nei tu ar Maiklas. Judu matėte tai, ką ji norėjo jums rodyti. O aš
regėjau ją tokią, kokia iš tikrųjų buvo.
Miriam pakėlė galvą. Neketino sėdėti tylomis, kai jis įžeidinėja
jos draugę.
- Tau Amanda buvo begėdiška būtybė, neverta nė menkiau
sios pagarbos.
Jo veidas mirtinai išbalo.
- Ar tu man priekaištauji, kad nepasidaviau jos kerams kaip jūs
visi? Priekaištauji mano paties namuose?
Miriam išsižiojo. Lyg būtų durklu persmeigęs jai širdį.
- Nori pasakyti, kad tai tik tavo namai, nors mudu ir susituo
kę? - kimiu balsu paklausė ji. - O aš tebusiu viešnia, kol nuspręsi
išmesti mane lauk? Dieve, padėk man, jei padariau ką nors ne taip,
jei paaiškės, kad klystu.
Miriam dar nespėjus prabilti, Polas jau gailėjosi savo žodžių.
- Miriam, aš...
Ji niršo vis labiau.
- Atrodo, neturiu teisės reikšti minčių ir nuomonės, priešta
ringos tavajai. Ar ne, Polai? - Ji atsistojo ir parodė į duris. - Jei
noriu iškloti savo nuomonę, turiu išeiti laukan. O dar geriau - įsi
tikinti, kad esu anapus tavo nubrėžtos linijos.
Sąžinės graužatį Polui užslopino kaltė. Žmonos žodžiai pasie
kė sąmonę, ir jis gindamasis vėl ėmė pulti.
- Juk supranti, kad ne tą turėjau galvoje! - Jai pravirkus, jis su
triko. - Miriam, liaukis, - sudejavo.
426
- Nebesuprantu, ko nori, Polai. Tave ėda kartėlis. Nešiojiesi

neapykantą it kokią vėliavą ir nuolat ja mosuoji. Nesakai, ką tau
padarė Amanda, kąd taip jos nekenti, todėl man įdomu, ar tik pats
nesi prie to prisidėjęs! - Polo veidą užliejo karštis, o su juo plyks
telėjo ir pyktis. Jis ėmė gintis, bet Miriam dar nebuvo baigusi šne
kos. - Jei ne Amanda, niekada nebūčiau pas tave atėjusi.
- Apie ką tu kalbi?
Jos balsas pritilo.
- Nebūčiau drįsusi.
Miriam matė, kad jis nesupranta, bet neįstengė jam paaiškinti.
Didžiulis skausmas gniaužė jai gerklę, ji tetroško atsisėsti ir susi
imti rankomis galvą. Jeigu ir būtų gebėjusi jam papasakoti, jis vis
tiek nebūtų klausęsis. Buvo kurčias viskam, kas susiję su Amandos
geraširdiškumu.
Jos veidas raukėsi kaip kokio nuskriausto vaiko, ir Polui net su
skaudo paširdžius.
- Myliu tave, - kimiai tarė jis. - Miriam, aš myliu tave.
- Bet elgiesi taip, tarsi nemylėtum.
- Eindžel įsiterpė tarp Maiklo ir manęs. Neleisk, kad ji įsiteptų
ir tarp mudviejų.
- Tai tu taip manai.
- Ne, - niršo jis. - Argi nesupranti, ką ji padarė? - Jis norėjo
maldauti žmonos, kad paklausytų. Jos žvilgsnis jam buvo nepake
liamas. - Ji sugniuždė Maiklą, - pasakė jis lūžtančiu balsu.
- Maiklas dabar stipresnis nei anksčiau.
- Todėl klūpo?
- Jis grumiasi dėl jos vieninteliu jam žinomu būdu.
- Miriam, ji įsikabino į Maiklą ir sudraskė jį į gabalėlius.
- Ar tu iš tikrųjų toks aklas? Maiklas - vienintelis, prasiveržęs
pro jos gynybą. Ji myli Maiklą!
- Jeigu tai tiesa, kodėl ji negyvena su juo? Niekas jos neišvarė.
Bet ji juk išėjo? Na, ėmė ir paliko jį. - Jis spragtelėjo pirštais. -
O tu stengiesi man įrodyti, kad ji turi širdį.
Miriam sunkiai atsisėdo ir pažvelgė į suirzusį Polo veidą. Ar iš
tiesų manė jį išgelbėsianti? Koks pasipūtėlis! Dabar jis buvo nuto
427
lęs nuo jos labiau, nei būtų nutolęs kalnuose ieškodamas aukso. Ji
žinojo tik tai, ką pati jautė.
- Aš ją myliu, Polai, ne mažiau už savo tikras seseris. Kad ir ką
apie ją manai, pažįstu ją ir kiekvieną savo gyvenimo dieną mel
siuos, kad ji sugrįžtų.
Polas puolė į lauką ir trenkė durimis.
Eindžel gulėjo ant lovos ir spoksojo į lubas. Žinojo pasielgusi tei

singai, bet kartais imdavo taip ilgėtis Maiklo, kad net jusdavo fizi
nį skausmą. Ar jis sveikas? Ar laimingas? Be abejonės, nusivylė ja.
Jau suprato, kad jiems nelemta būti kartu. Jis niekada jai neatleis,
bet galės gyventi toliau. Ves Miriam. Susilauks vaikų.
Ji negalėjo sau leisti apie tai galvoti, nes ją būtų užgraužusi sa-
vigaila. Viskas baigta, jai nieko nebeliko. Reikėjo kastis į priekį.
Eindžel užsimerkė, stumdama skausmą šalin. Paskui atsikėlė ir
apsirengė, galvodama apie nuostabius dalykus, kurie jai nutiko.
Čerė įsikūrė pas sutuoktinių porą, kuri turi kepyklą. Ji laiminga
ir pratinasi prie naujo gyvenimo. Mažąją Feit įsidukrino baptistų
šeima, ir dabar ji gyvena Monterėjuje su naujomis sesutėmis ir
broliukais. O Eindžel mokosi rašyti ir skaityti, mat gauna laiškų.
Nors būti pas Ekslius labai patiko, Eindžel žinojo negalėsianti
pas juos gyventi visą laiką. Jie ir taip buvo labai malonūs, kad su
teikė pastogę, globą ir draugystę. Net parūpino jai aprangos. Kai
pasiūlė naujų drabužių, ji paprašė kuklių pilkos ir rudos vilnos
suknelių.
O Suzana primygtinai užsispyrė ją mokyti. Kai ji pasakė, kiek
reikės išmokti, Eindžel puolė į neviltį, bet naujoji jos bičiulė ne
atlyžo.
- Tu nuovoki ir viską įveiksi. Tik nesitikėk, kad labai greitai.
Pamokos buvo sunkios, ir Eindžel ėmė svarstyti, ar verta taip
stengtis ir šitiek triūsti.
Jai toptelėjo, kad gal reikėtų vėl pasiprašyti dirbti pas Virdžilą,
bet paskui tos minties atsisakė. Kažkodėl jai rodėsi, kad tas darbas
ne jai. Tačiau kokio darbo galėtų imtis?
428
Suzana pasiimdavo ją kartu, kai susiruošdavo pirkinių šei

mai. Jiedvi klajodavo po prekyvietes, pirkdavo mėsą, daržoves,
duoną ir visokias smulkmenas. Eindžel išmoko derėtis. Panašiai
kaip tada, pardavinėdama keptuves auksakasiams. Ji suprato, kaip
dumti akis. Išmoko dėtis abejinga. Ir dažniausiai tai, ko norėdavo
Suzana, nupirkdavo už mažiausią kainą.
- Vienas žvilgsnis į kūdikiškas mėlynas tavo akis, ir jie atiduo
da savo prekes kone už dyka. Neriasi iš kailio, kad galėtų tave ap
tarnauti, - juokėsi Suzana. - Tik įsivaizduok, tau net pasipiršo
turguje.
- Tai nebuvo piršlybos, Suzana. Tik pasiūlymas. Tai didžiulis
skirtumas.
- Na, nebūk tokia niūri. Tu atsakei „ne“, ir, pridurčiau, labai
mandagiai.
Gal ji netrauktų vyrų akies, jei vilkėtų ašutine. Tačiau net
kai eidavo pro šalį su paprasta melsvai pilka suknele, jų galvos
gręždavosi. Keli vyrai ją užkalbino, matyt, labiau dėl to, kad ša
lia buvo Suzana Eksli, o ne dėl to, kad juos būtų masinęs naujas
jos tyrumas. Eksliai buvo gerai žinomi ir labai gerbiami žmonių.
Eindžel svarstė, kas atsitiktų, jei ji paliktų saugų jų prieglobstį.
Ar, užklupus pirmam sunkiam išmėginimui, vėl praskystų? Apie
tai pagalvojusi, ji užgniauždavo išdidumą ir neatstumdavo Ekslių
rodomo gerumo.
Ji net pradėjo lankytis su jais bažnyčioje, iš vienos pusės den
giama ir saugoma Džonatano ir Priscilos, iš kitos - Suzanos.
Gaudydavo kiekvieną žodį apie išganymą ir atpirkimą, nors manė
tam neturinti jokios teisės. Ji buvo tokia išalkusi ir ištroškusi, kad
dūsaudavo kaip elnė, išgėrusi gyvybės vandens, ir klausydamasi
prisimindavo sapną, kurį regėjo Hercogo viešnamyje Portsmuto
aikštėje.
Aky Dieve, juk man kalbėjai tu, tiesa? Tai tu. Ir seniai tą naktį
trobelėje, kai užuodžiau tą nuostabų kvapą ir išgirdau kažką ta
rytum kalbant su manimi. Tai buvai tu.
Viskas, ką jai sakė Maiklas, viskas, ką jis darė, pagaliau įgijo
prasmę. Jis buvo gyvas Kristus, kad ji pagaliau viską suprastų.
429
Ak, Viešpatie, kodėl buvau tokia akla?Kodėl negirdėjau?Kodėl

patyriau tiek daug skausmo} kol suvokiau, kad tu visą laiką tiesei
man ranką?
Kiekvieną sekmadienį sakydamas pamokslą pastorius kvies
davo visus, kurie nori priimti Kristų kaip Išganytoją ir Viešpatį.
Kaskart, kai jis pasiūlydavo prieiti, Eindžel įsitempdavo.
Ramus, tylus balsas švelniai kviesdavo.
Ateik pas mane, mylimoji. Stokis ir ateik pas mane.
Ją užliedavo šiluma. Tai buvo meilė, kurios ji troško visą gyve
nimą. Tačiau ji negalėdavo nė krustelėti. Ak, Maiklai, kad šian
dien būtum su manimi Jeigu tik būtum čia ir eitum su manimi,
gal aš ir išdrįsčiau.
Kiekvieną sekmadienį ji užsimerkdavo, mėgindama sukaupti
drąsos ir paklusti kvietimui, deja, nė sykio nepavyko pakilti. Ji sė
dėdavo virpėdama, žinodama esanti to neverta, žinodama, kad,
šitiek priešgyniavusi prieš Dievą, neturi teisės tapti jo vaiku.
Ketvirtą sekmadienį Suzana pasilenkė prie jos ir sušnabždėjo:
- Juk tu nori eiti? Trokšti ne vieną savaitę.
Geliančiomis akimis, smarkiai užgniaužta gerkle Eindžel link
telėjo ir nunarino galvą. Jos lūpos buvo kietai sučiauptos. Ji bijojo,
bijojo taip, kad ją krėtė drebulys. Kokią teisę ji turi pasirodyti Die
vui ir gauti jo malonę? Kokią teisę?
- Eisiu su tavimi, - tarė Suzana ir tvirtai paėmė už rankos.
Tai buvo ilgiausias kelias per visą Eindžel gyvenimą, o jo gale,
prie altoriaus, jos laukė pastorius. Jis šypsojosi, jo akys spindėjo. Ji
prisiminė Maiklą, ir ją apėmė sielvartas. Ak, Maiklai, kad dabar
būtum su manimi. Norėčiau, kad šitai matytum. Ar kada nors su
žinosi, kad įžiebei kibirkštį ir atnešei šviesą į mano tamsybes? Jos
širdį užliejo dėkingumas. Ak, Dieve, jis tave labai myli.
Ji neverkė. Per daugelį metų išmoko tramdyti jausmus, tad ir
nūnai nepasidavė jiems visų šių žmonių akivaizdoje, net šalia sto
vint Suzanai Eksli. Ji juto, kaip visų, esančių bažnyčioje, akys su
smigusios seka kiekvieną jos krustelėjimą, kaip įdėmiai žmonės
klauso, ar neišgirs jos balse apgaulės. Jai nevalia apsikvailinti.
- Ar tiki Jėzų Kristų, Dievo Tėvo sūnų? - paklausė jos pastorius.
430
- Tikiu, - atsakė rimtai, oriai ir trumpai užsimerkė. Ak, Dieve,

atleisk, kad netikėjau. Paversk mano tikėjimą didesniu už garsty
čios grūdelį, Jėzau. Tegujis auga. Meldžiu.
- Ar atiduodi savo gyvenimą Jėzui visų šių žmonių akivaizdo
je? Jeigu taip, ar tai patvirtinsi atsakydama „taip“?
Žodžiai buvo skirti vestuvių ceremonijai. Eindžel lūpas išlenkė
liūdna šypsena. Tuokdamasi su Maiklu, užuot tarusi „taip“, atsa
kė „kodėl gi ne“; tada buvo silpna, jai atrodė, kad nebeturi iš ko
rinktis. Dabar jautėsi taip pat. Jos kova ir grumtynės dėl išlikimo
pasibaigė. Jai reikėjo Dievo. Ji troško jo. Jis ištraukė ją iš senojo
gyvenimo, kai ji netikėjo Dievo. Ir dabar, kai ji suprato, kad Dievas
iš tikrųjų yra, jis tiesė jai ranką ir siūlėsi.
O, Maiklai, juk to tu man ir linkėjai. Tai ir turėjai galvoje saky
damas, jog kada nors turėsiu rinktis.
- Eindžel! - suglumęs pratarė pastorius. Visi buvo užgniaužę
kvapą ir nuščiuvę.
- Taip, - švytėdama nusišypsojo ji. - Tikrai taip.
Jis nusijuokė. Atgręždamas ją į parapijiečius, tarė:
- Tai Eindžel. Naujoji sesuo Kristuje. Priimkite ją.
Ir jie ją priėmė.
Bet pokyčiai buvo neišvengiami. Ji tai jautė sielos gilumoje. Ne
begalėjo tūnoti šiame saugiame burbule, ginama Ekslių. Anksčiau
ar vėliau turės juos palikti ir išsiaiškinti, ar įstengs gyventi viena.
O pirmiausia turėjo susivokti, ką darys su savo gyvenimu.
Virtuvėje padėjusi pirkinius, Eindžel užlipo į savo kambarį. Nusi

vilko tamsų apsiaustą su gobtuvu ir pakabino prie durų. Priscila
ją įkurdino miegamajame, kuriame anksčiau gyveno Čerė su Feit.
Jis buvo erdvus, su patogiais baldais ir židiniu kampe. Kažkas
buvo jį užkūręs. Eindžel atitraukė nėrinių užuolaidas ir pažvelgė
pro langą.
Kilo rūkas, palei langą risdamas miglos kamuolius. Eindžel matė
prieplauką ir uoste apleistų laivų mišką. Jievienas po kito buvo siau
biami ir po truputį grimzdo į vandenį kaip kokios adiekos.
431
Eindžel prisiminė tą dieną, kai stovėjo prie lango viršutiniame

aukšte ir žiūrėjo į Maiklą, išvažiuojantį iš Per e Daiso. Prisiminė
jo balsą, girdėtą per baisias kančias, kurias jai sukėlė Magovanas.
Prisiminė Maiklą juokiantis ir vaikantis ją po kukurūzų lauką. Pri
siminė jo užuojautą, pagrįstą įniršį, rūpestingą jo supratingumą,
jo jėgą. Prisiminė begalinę jo meilę. Ir žinojo, ką jis patartų jai da
ryti, kad ji rastų reikiamus atsakymus. Melskis. Eindžel kone regė
jo jo veidą, kai jis tą sako. Melskis.
Ji užsimerkė ir pavargusi atsiduso.
- Suprantu, kad neturiu teisės nieko tavęs prašyti, Viešpatie,
bet Maiklas sakytų, jog turiu. Taigi aš prašau, Jėzau, jei klausaisi,
meldžiu pasakyti, kur man iš čia eiti. Neišmanau, ko griebtis. Ne
galiu čia likti visam laikui ir misti iš šių malonių žmonių kišenės.
Tai nesąžininga. Šiame gyvenime privalau susimokėti. Ką man da
ryti su savo gyvenimu, Jėzau? Kas tau patiktų? Turiu ką nors veik
ti, kitaip išprotėsiu. Prašau tavęs, Jėzau, maldauju. Ką patartum
man veikti? Amen.
Ji sėdėjo daugiau negu valandą ir laukė.
Iš dangaus nešvystelėjo jokia šviesa. Nepasigirdo jokio balso.
Nieko.
Praėjus kelioms dienoms, po vakarienės į jos kambarį užsuko
Suzana.
- Eindžel, tu visą savaitę buvai labai tyli. Kas tau neduoda ra
mybės? Nerimauji dėl savo ateities?
Eindžel nenustebo, kad Suzana suprato, jog kažkas negerai. Ji,
regis, skaitė žmonių mintis ir numanė, ką jie jaučia.
- Turiu ko nors imtis, - atvirai prisipažino Eindžel. - Negaliu
čia likti ir visą laiką naudotis jūsų šeimos gerumu.
- Taip nebus.
- Jau praėjo pusmetis, Suzana, bet nuo to vakaro, kai patekau
pas jus, man nė per nago juodymą nepaaiškėjo, ką turėčiau daryti.
- Ar meldeisi ta intencija?
Eindžel skaisčiai nuraudo.
Suzanos akys suspindo ir ji nusijuokė.
432
- Na, neturėtum atrodyti taip, lyg būtum nutverta neapdairiai

besielgianti.
- Nedžiūgauk, - šaltai atšovė Eindžel. - Dievas manęs neiš
klausė.
Suzana gūžtelėjo pečiais.
- Galbūt dar ne. Dievas visada atsako savo laiku, ne tau tinka
mu. Atėjus metui, suprasi, ką tau daryti.
- O, kad tikėčiau kaip tu.
- Gali to paprašyti, - šyptelėjo Suzana.
Eindžel nudiegė skausmas.
- Tu man primeni Miriam.
- Tai man pagyrimas. - Suzanos mina sušvelnėjo. - Kad ir
ką manytum, įtikėti Dievą ir man buvo nelengva. - Ji atsistojo. -
Eime. Noriu tau kai ką parodyti. - Ji paėmė Eindžel už rankos.
Jiedvi nudrožė į Suzanos miegamąjį, kuriame buvo šnekėjusios
daugybę kartų. Suzana paleido Eindžel ranką, atsitūpė ir palindo
po lovatiese. Iš ten ištraukė dėžę ir padėjo ant lovos.
- Turiu atsiklaupti, norėdama ją paimti, - tarė ji ir atsistojusi
nusišluostė nuo rankų dulkes. - Turėčiau išvalyti dulkes palovy
je. - Į kuodą sukišusi išsipešusią tamsių plaukų sruogą, atsisėdo. -
Prisėsk, - pasakė ir paplekšnojo per lovą.
Eindžel padarė kaip. liepiama ir smalsiai sužiuro į dėžę tarp jų.
Suzana pasidėjo dėžę ant kelių.
- Tai mano Dievo dėžė, - paaiškino ji. - Kai mane užklumpa
kokia nors bėda, užrašau ją ant lapelio, sulankstau jį ir pro ply
šį įkišu vidun. Vos tas lapelis įkrinta į dėžę, tampa nebe mano, o
Dievo rūpesčiu.
Eindžel nusijuokė. Suzana rimtai pažvelgė į ją ir Eindžel links
mumas išblėso.
- Juk tu juokauji?
- Ne. Kalbu visiškai rimtai. - Ji pasidėjo rankas ant dėžės. - Ži
nau, jog skamba keistai, bet tai padeda. Aš esu tvarkdarė, Eindžel.
Tikra nenuorama. Negaliu leisti, kad viskas klostytųsi savaime.
Na, net noriu elgtis taip, lyg būčiau Dievas. - Ji šyptelėjo, šaipy
433
damasi iš savęs. - Kaskart, kai taip pasielgiu, viskas ima klostytis

blogai. - Suzana paglostė dėžę. - Todėl turiu ją.
- Paprastą rudą skrybėlės dėžę, - abejingai tarė Eindžel.
- Taip, paprasčiausią skrybėlės dėžę, bet ji man primena, kad
reikia tikėti Dievu, ne savimi. Atpildą gaunu, kai suprantu, kad
mano maldos išklausytos. - Jos lūpos sutrūkčiojo. - Matau, kad
žvelgi į mane kaip į pamišėlę. Gal tau kai ką parodyti? - Ji nuvožė
dėžės dangtį. Viduje buvo daugybė mažų tvarkingai sulankstytų
lapelių. Ji pažarstė juos, nesirinkdama vieną ištraukė ir išlankstė.
- Čerei reikia namų, - perskaitė Suzana. Užrašas buvo su
data. - Man patinka žinoti, kiek praeina laiko, kol Dievas atsako. -
Ji sukikeno. - Ši malda buvo išklausyta, todėl to lapelio nebedėsiu
į dėžę. - Sulanksčiusi jį, padėjo ant lovatiesės ir išėmė kitą.
- Dieve, suteik man kantrybės dėl tėčio. Jeigu jis į namus atves
dar vieną jaunikį, išeisiu į vienuolyną. O juk tu žinai, kad iš manęs
būtų prasta vienuolė. - Eindžel nusijuokė pritardama. - Šį verčiau
paliksiu dėžėje. - Tada paėmė kitą. Prieš jį perskaitydama, valan
dėlę tylėjo. - Prašau, kad baigtųsi Feit košmarai. Saugok ją nuo
blogio. - Ji sulankstė popierėlį ir įmetė atgal į dėžę. - Ar supranti,
ką noriu pasakyti?
- Rodos, taip, - tarė Eindžel. - O jeigu Dievas pasako „ne“?
Dėl tokios galimybės Suzana nesusikrimto.
- Tada jis turi galvoje ką nors kita, kažką geresnio, ko pati ne
sugalvoju. - Ji susiraukė ir dirstelėjo į pilną dėžę. - Eindžel, ne
visada lengva tai pripažinti. - Suzana užsimerkė ir lėtai iškvė
pė. - Vienu metu buvau viską susiplanavusi. Vos susipažinau su
Stivenu, iškart supratau, ko noriu ir ką veiksiu. Jis buvo išvaizdus
ir nenustygstantis vietoje. Mokėsi, ketino tapti dvasininku, buvo
kupinas jėgų ir užsidegimo. - Ji nusišypsojo. - Mudu rengėmės
keliauti į Vakarus ir skleisti Evangeliją tarp indėnų.
Suzana papurtė galvą skausmo kupinomis akimis.
- Ar jis tave paliko?
- Iš dalies taip. Buvo nužudytas. Tai buvo beprasmiška mirtis.
Jis nuolat lankydavosi prasčiausiuose miesto kvartaluose ir šnekė
davosi su žmonėmis smuklėse. Pasak jo, jiems Dievo reikia labiau
434
nei tiems, kurie laimingesni už juos. Jis nenorėjo būti turtuolių

pastoriumi. Vieną vakarą skersgatvyje, matyt, buvo smarkiai mu
šamas žmogus, ir Stivas jį užstojo, o tada jį kažkas mirtinai suba
dė. - Suzanos veidas sutrūkčiojo, ji prikando lūpą.
- Man labai gaila, Suzana, - pratarė Eindžel, persiimdama
draugės širdgėla. Tarsi sielvartas būtų jos pačios.
Suzana suspaudė jai ranką, jos akys sublizgo ir pamažu per iš
blyškusius skruostus ėmė riedėti ašaros.
- Aš kaltinau Dievą. Buvau labai supykusi. Kodėl Stivenas? Ko
dėl toks geras žmogus, galėjęs tiek daug kitiems duoti? Niršau net
ant Stiveno. Kodėl taip paikai elgėsi, landžiojo po tas siaubingas
vietas? Kodėl rūpinosi tais žmonėmis? Juk jie jau buvo pasirinkę
savo kelią, ar ne? - Ji atsiduso. - Sukausi baisioje maišatyje, grū-
miausi su savo jausmais. Manęs visai neguodė tai, jog Stivenas su
Dievu. Troškau, kad jis būtų su manimi. - Suzana ilgai tylėjo. - Ir
vis dar tebetrokštu.
Eindžel paėmė jos ranką ir suspaudė. Žinojo, ką reiškia ilgėtis
žmogaus visa esybe ir suvokti, kad jo niekada nebeišvysi.
Suzana dirstelėjo į ją.
- Sakei, kad nežinai, ko tau nusitverti. Ką gi, mudviejų padėtis
labai panaši. - Ji vėl nusišypsojo. - Betgi tai susitvarkys, Eindžel.
Neabejoju, kad susitvarkys.
Dėžės dangtis nuslydo nuo lovos, ir Suzana paleido Eindžel
ranką, norėdama jį paimti. Jai pasilenkus, ant grindų iš dėžės pa
žiro lapeliai. Eindžel atsiklaupė ir padėjo Suzanai juos surinkti į
skrybėlės dėžę. Kiek daug tų lapelių, kiek daug prašymų.
Suzana paėmė vieną ir permetė akimis. Klestelėjusi ant kulnų,
šyptelėjo. Jos skruostai atgavo spalvą, vėl suspindo akys. Šypsoda
ma laikė tą lapelį rankoje, kol Eindžel subėrė kitus į dėžę ir užvožė
dangtį. Suzana pastūmė dėžę po lova.
- Kartais jis greitai išklauso. - Vis dar šypsodama, ji padavė,
lapelį Eindžel. - Skaityk.
Eindžel paėmė ir sunkokai perskaitė dailiai surašytus žodžius:
„Dieve, prašau. PRAŠAU draugės, su kuria galėčiau pasišnekėti.“
435
Ant jo buvo data ankstesnės dienos prieš tą, kai Eindžel atėjo į
jų namus su Džonatanu.
Maiklas susikrovė maišus su kviečiais į vežimą ir išvažiavo į Sa

kramentą. Pakeliui malūne sumals grūdus, o miltus supils į mai
šus ir parduos. Subrendo puikus derlius. Uždarbio užteks keliems
galvijams ir porai paršelių nupirkti. O kitąmet jau galės parduoti
rūkytos kiaulienos šoninės, kumpio ir jautienos.
Jis nakvojo prie upelio, kur kitados buvo sustojęs su Eindžel.
Švietė mėnesiena, ir žvelgiant į vandenį apniko mintys apie ją.
Pučiant nakties vėjeliui, jis kone užuodė malonų jos odos kvapą.
Jo kūnas ėmė dilgčioti, sukaito. Maiklas prisiminė neryžtingą jos
šypseną ir išgąstingą žvilgsnį, kai tik jis prasilauždavo pro stiprią
jos gynybą. Kartais vien žodis ar žvilgsnis netikėtai ją nugalėdavo,
ir tomis valandėlėmis Maiklas pasijusdavo pakiliai, tarytum jis, o
ne Dievas, būtų nuveikęs neįmanomą dalyką. Jis nulenkė galvą ir
pravirko.
Taip, jis sužinojo esąs bejėgis. Sužinojo, kad vyras gali gyventi
ir po to, kai moteris sudaužo jam širdį. Jis išmoko gyventi be jos.
Bet, o Dieve, ilgesiuos jos iki pat mirties. Jį kamuos vidinis skaus
mas svarstant, ar ji neserga, ar rūpinasi savimi, ar jos neužpuolė
kokia bėda. Nors Maiklas sau tvirtino, kad ją sergsti Dievas, tai
nepadėjo. Jį nuolat persekiojo Eindžel žodžiai.
Ak, aš pažįstu Dievą. Padaryk ką nors bloga, irjis tave sutraiš
kys kaip kokį vabalą.
Ar ji vis dar įsikalusi tai į galvą? Ar jo tikėjimas ir įsitikinimai
buvo tokie silpni, kad ji to nesuprato? Ar žiaurumas, kurį ji patyrė,
ir jos bejėgiškumas jam pasipriešinti Eindžel nieko neišmokė? Ar
ji vis dar mano, kad pati valdo savo gyvenimą?
Kamuojamas tokių minčių, jis prisiminė vieną paprastą Biblijos
citatą: Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien tik įžvalga
savo. Kaktą išpylė prakaitas ir Maiklas sugniaužė rankas. Pasitikėk
Viešpačiu, pasitikėk Viešpačiu. Jis kartojo ir kartojo tuos žodžius,
kol jo mintys nurimo, o kūnas atsipalaidavo.
436
Tada Maiklas pasimeldė už Eindžel, bet ne kad ji sugrįžtų pas

jį, o kad rastų Dievą.
Rytą leidęsis į kelią, jis prisiekė, jog nukakęs į Sakramentą ne
ieškos žmonos, kad ir kokia didelė pagunda būtų.
Ir niekada nekels kojos į San Fransiską.
- Eindžel! Eindžel!
Kažkieno pašaukta vardu, Eindžel krūptelėjo. Kodėl jai taip pa
nūdo ateiti į aikštę? Aplankiusi Virdžilą, turėjo tučtuojau drožti
namo. Virdžilas buvo pasamdęs naują virėją, bet mėgino įkalbėti
ją vėl pas jį dirbti. Eindžel beveik pasigailėjo, kad pas jį užsuko ir
įžiebė jam viltį.
Ji susizgribo besibastanti gatvėmis, slenkanti pro teatrą ir smu
klę. Tai nuolat ją persekiojančios vietos. Eindžel nežinojo, kodėl
čia atsidūrė. Tik išėjo pasivaikščioti, norėdama apmąstyti daugelį
dalykų, pabandyti sugalvoti kokį nors planą, ir tos vietos ją patrau
kė. Tai buvo daugiau nei liūdna.
O dabar kažkas iš praeities brovėsi per minią ir vijosi ją. Ein
džel magėjo leistis bėgti ir nesidairyti atgal.
- Eindžel, palauk!
Sukandusi dantis, ji sustojo ir atsigręžė. Atpažino atskubančią
jauną moterį. Ją išvydusi, Eindžel pajuto, kaip išsitiesia ir užsideda
paniekos ir ramumo kaukę.
- Sveika, Tore, - tarė vos pakreipdama smakrą.
Tore perliejo ją žvilgsniu nuo galvos iki kojų.
- Negalėjau patikėti, jog tai tu. Atrodai labai pasikeitusi. - Ji
buvo kažkokia nesava. - Ar vis dar ištekėjusi už to ūkininko?
Skausmas dilgtelėjo anksčiau, nei Eindžel spėjo jį numaldyti.
- Ne, jau nebe.
- Kaip apmaudu. Jis buvo ypatingas. Kažkas jame buvo... - Ji
gūžtelėjo pečiais. - Na, bet toks jau tas gyvenimas. - Tore nužvel
gė pilkai rusvą Eindžel suknelę, apsiaustą su gobtuvu ir prikando
apatinę lūpą. - Juk tu nebeužsiimi tuo amatu?
- Ne. Daugiau kaip dveji metai.
437
- Ar girdėjai apie Laki?
Eindžel linktelėjo. Mieloji, brangioji Laki.
- Mei Ling taip pat žuvo per gaisrą.
- Žinau.
Eindžel norėjo nutraukti pokalbį ir grįžti į didįjį namą ant kal
vos. Nenorėjo šnekėtis apie praeitį. Nenorėjo žiūrėti į Torę ir regė
ti, kaip ji paseno. Nenorėjo jos akyse matyti tos nevilties.
- Na, o Magovanas gavo tai, ko nusipelnė, - pasakė Tore. Ji
įsispoksojo į švarią Eindžel apykaklę. - Megė miršta nuo sifilio.
Hercogienė ją išvarė, kai tik sužinojo. Kartais matydavau Mėgę,
miegančią tarpdury su buteliu džino rankoje. - Ji kilstelėjo petį. -
Bet jau senokai.
- Ar tu vis dar su Hercogiene?
Tore nusijuokė.
- Niekas nesikeičia. Bent jau keletui iš mūsų. - Nuo jos lūpų
nedingo ciniška šypsena. - Iš tikrųjų nėra taip blogai. Ji ką tik pa
sistatė naują namą, turi gerą virėją. Man sekasi. Net esu atsidėjusi
šiek tiek pinigų ateičiai.
Eindžel pajuto sunkumą krūtinėje. Ar Tore apsimetinėja, kad
gerai gyvena, ar jos širdis mirtinai kraujuoja? Tore vis pliauškė,
bet Eindžel veik negirdėjo nė žodžio. Neatitraukė žvilgsnio nuo
jos akių. Jose regėjo dalykus, kurių anksčiau neatpažindavo. Ir pri
siminė visa, ką patyrė nuo tada, kai buvo aštuonerių. Skausmą ir
vienatvę... ir tai dabar matė Torės akyse.
- Na, ganėtinai tave sugaišinau prašnekusi apie senus gerus
laikus, - pasakė Tore, liūdnai šypsodama. - Verčiau grįšiu prie
darbo. Dar vienas klientas šiandien, ir galėsiu atsipūsti.
Kai ji jau gręžėsi, Eindžel užplūdo keisčiausi jausmai. Ją užliejo
šiluma, paskui prasiveržė energija ir pasitikėjimas savimi. To iki
šiol nebuvo patyrusi. Ji skubiai ištiesė ranką ir sulaikė Torę.
- Papietauk su manimi, - pasiūlė tokia susijaudinusi, kad net
virpėjo.
- Aš? - Tore nustebo ne mažiau kaip Eindžel.
- Taip, tu! - šyptelėjo Eindžel. Jai atrodė, kad sprogs nuo su
manymų, besirutuliojančių galvoje. Ji suprato! Suprato, ko Dievas
438
iš jos nori. Ji tikrai žinojo, ko jis nori. - Už kampo yra viena ka
vinukė. - Ji įsikibo Torei į parankę ir nusitempė ją. - Savininko
vardas Virdžilas. Tau jis patiks. Neabejoju, kad ir jam bus malonu
susipažinti su tavimi.
Tore buvo taip apstulbusi, kad net nesipriešino.
- Ar ji sakė, kur eina? - paklausė Džonatanas sutrikusios dukters.

- Ne, tėve. Juk žinai, kaip ji nerimavo šias paskutines savaites.
Šįryt pasakė ketinanti pasivaikščioti. Norėjo eiti viena ir pagalvoti.
Ir iki šiol negrįžo. Turbūt jai kažkas nutiko.
- Tu ničnieko nežinai, - įsiterpė Priscila. - Pasiduodi jaus
mams. Eindžel moka savimi pasirūpinti.
- Tavo mama teisi, - pritarė Džonatanas, bet negalėjo atsiste
bėti. Jeigu po valandos Eindžel nepasirodys, sės į karietą ir važiuos
jos ieškoti.
Suzana liovėsi žingsniavusi po kambarį ir dirstelėjo pro užuo
laidą.
- Temsta. Ak! Štai ir ji. Kopia į kalvą. - Ji atsigręžė spindinčio
mis akimis. - Eindžel nusišypsojo ir pamojavo! - Suzana greitai
užtraukė nėrinių užuolaidas ir nudrožė į prieškambarį. - Išrėšiu,
ką manau apie ją, sukėlusią mums šitiek nerimo!
Eindžel įlėkė į namą ir apkabino Suzaną, taip ir nespėjusią iš
tarti nė vieno priekaišto.
- Ak, Suzana, tu nepatikėsi! Tikrai nepatikėsi! - Eindžel nusi
juokė. - Na, gerai, atsiimu tuos žodžius. Tu patikėsi.
Nusivilko apsiaustą, pakabino ir ant jo nerūpestingai užmetė
skrybėlaitę.
Džonatanas tučtuojau pastebėjo, kad ji pasikeitusi. Jos veidas
švytėjo, šypsena buvo džiugi.
- Supratau, ką Dievo valia turiu daryti su savo gyvenimu, - pa
sakė ji, sėsdamasi ant sofos kraštelio. Sunėrė rankas ant kelių ir,
rodės, tuojau sprogs iš susijaudinimo.
Džonatanas žiūrėjo, kaip jo duktė lėtai sėdasi šalia Eindžel. At
rodė tarytum prarandanti geriausią draugę. Gal taip ir yra?
439
- Man reikės jūsų pagalbos, - tarė Eindžel Džonatanui. - Nie

kada negalėsiu jums atsilyginti už tai, ką padarėte, bet paprašysiu
dar kai ko. -r Ji papurtė galvą. - Pernelyg greitai kalbu. Pirmiau
sia turiu jums papasakoti, kas šiandien atsitiko. - Ir išklojo, kaip
sutiko Torę ir su ja papietavo. Papasakojo apie jaunos prostitutės
slogutį, neviltį, apie tai, kad ir pati daugybę metų taip jautėsi.
- Ji būtų gavusi darbą pas Virdžilą, jei mokėtų gaminti valgį.
Bet jis vis tiek buvo malonus ir leido jai pasilikti, jeigu padirbėsiu
su ja keletą savaičių, kol išmoks virti. Ji sumani. Netrukus galės
pati tvarkytis.
- Tu sprunki nuo mūsų, - pasakė Džonatanas. Mergina buvo
itin susijaudinusi, todėl šnekėjo nelabai rišliai.
- Tore sakė, kad jeigu rastų išeitį, pasinaudotų ja. Virdžilas pa
klausė, ar ji moka virti, o ji atsakė, kad ne. Ir tada, būnant pas
Virdžilą, man šovė viena mintis. Kodėl gi ne?
- Kas tas kodėl gi ne? - paklausė suirzusi Suzana. - Vapi ne
sąmones.
- Kodėl jai nepasiūlius išeities? - atsakė Eindžel. - Galima
išmokyti ją gaminti. Išmokyti siūti. Išmokyti daryti skrybėlaites.
Išmokyti visko, kas jai leis kitaip užsidirbti pragyvenimui. Džona
tanai, noriu nupirkti namą, į kurį galėtų ateiti tokios kaip Tore ir
jame išmokti užsidirbti nepardavinėjant savo kūno.
Džonatanas susimąstė.
- Turiu kelis bičiulius, kurie galėtų padėti. Kaip manai, kiek
tau pradžiai reikėtų pinigų?
- Už kelių kvartalų nuo dokų nužiūrėjau namą. - Eindžel pa
sakė, kiek jis kainuoja.
Jis kilstelėjo antakius. Suma buvo solidi. Džonatanas sužiuro į
Priscilą, bet nesulaukė jos palaikymo. Metęs žvilgsnį į Eindžel, su
prato negalintis pasakyti jai „ne“ir užgesinti jos akyse rusenančios
vilties ir ryžto.
- Tai aptarsime rytoj rytą.
Spindinčiomis akimis Eindžel pasilenkė ir pabučiavo jam į
skruostą.
- Ačiū, brangusis drauge.
440
- Tėvas turi bičiulių, kurie padės išlaikyti tą namą, - tarė Su-

zana.
Džonatanas žvilgtelėjo į dukterį: jos mina buvo pasikeitusi. To
kio gyvo veido nebuvo regėjęs nuo Stiveno mirties. Jam suspaudė
krūtinę. ODieve. Kai ūmai viską suprato, jį nudiegė skausmas. Juk
prarasiu dukterį ne dėl patrakusio jauno fanatiko, ketinančio iš
sivežti ją į tyrus, kad padėtą atversti stabmeldžius indėnus, o dėl
Eindžel irpanašią į ją.
Jis troško, kad jo duktė ištekėtų ir susilauktų vaikų. Norėjo, kad
gyventų name netoliese, kad galėtų jį dažnai aplankyti. Troško,
kad ji būtų panašesnė į Priscilą nei į jį.
Džonatanas žiūrėjo, kaip Suzana žingsniuoja pirmyn atgal, o
jos mintys veržte veržėsi it koks fontanas. Eindžel juokėsi ir bėrė
savo sumanymus vieną po kito. Jiedvi atrodė labai gražios ir sunku
buvo į jas žiūrėti. J šviesą, degančią tamsoje.
Džonatanas užsimerkė. Ak, Dieve, aš buvau viską suplanavęs
kitaip.
Tačiau ar bent vienas planas buvo tikras ir ko nors vertas?
Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas,
mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas;
tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška.
i K or 1 3 , 1 1
Polas iškeliavo į Sakramentą ieškoti Eindžel. Jeigu nori išsaugoti

savo santuoką, turi rasti tą kerėtoją ir pargabenti atgal. Maiklas vi
sai neketino leistis į Eindžel paieškas, bet Miriam nenurims, kol ta
moteris negrįš namo. Polas nebegalėjo žiūrėti, kaip Miriam liūdi
dėl Eindžel. Kaip Miriam apskritai galėjo matyti joje ką nors gera,
Polui buvo nesuprantama, bet jo žmona turbūt mąsto kitaip. Gal
todėl jis taip ją ir myli. Juk ji ir jame įžiūrėjo gero?
Dabar jis padarys dėl jos viską, net paliks jųdviejų namus ir ieš
kos Eindžel, jeigu tik Miriam nusiramins ir rūpinsis savo sveikata.
Polas nusprendė, kad Eindžel verčiasi senu amatu artimiausia
me miestelyje. Pirmiausia išgriozdė jo viešnamius, manydamas,
kad greitai ją aptiks, nes ji graži kaip reta. Deja, paaiškėjo, kad
vardas Eindžel tarp kekšių dažnas. Jų rado daug, bet jos neaptiko.
Po savaitės Polas išvažiavo iš Sakramento ir patraukė į vakarus,
į San Fransiską. Galbūt Sakramentas Eindžel buvo per ankštas.
Tik apsidrausdamas, kad gali klysti, jis pakeliui sustodavo kiekvie
name miestelyje ir paklausinėdavo apie ją. Jokio pėdsako.
Nusigavęs iki San Fransisko, Polas neabejojo, kad Eindžel ne
ras. Nuo tada, kai Eindžel dingo iš slėnio, praėjo pernelyg daug
laiko. Beveik treji metai. Tikriausiai ji įlipo į laivą, plaukiantį į Niu
jorką arba Kiniją. Jis nežinojo, ar džiaugtis dėl savo nesėkmės, ar
ieškoti toliau, kol ką nors ras. Miriam buvo tokia tikra ir atkakli.
442
- Žinau, kad ji vis dar Kalifornijoje, - sakė.

Kas nors turėjo apie ją girdėti. Kaip galėjo išnykti tokia moteris
kaip Eindžel?
Visa ta padėtis Polui kėlė didžiulį nerimą. O jeigu ras ją? Ką jai
pasakys? Norime, kad grįžtum į slėnį? Ji supras, kad jis meluoja.
Polas nenorėjo, kad ji sugrįžtų. Nė už ką nenorėjo vėl jos išvysti.
Jis negalėjo suprasti, kodėl Maiklas net po šitiek metų trokšta, kad
ji grįžtų. Trejų metų. Vienas Dievas težino, ką ji visus tuos metus
veikė ir su kuo buvo.
Bet Maiklas iš tikrųjų norėjo, kad ji parkeliautų. Tai ir buvo
bėda. Jis vis dar mylėjo Eindžel. Ir visada mylės. Tačiau šįkart jis
nepuolė jos ieškoti, bet ne todėl, kad jam neleido užsispyrimas ar
išdidumas. Pasak jo, tokia buvo jos valia. Ji turėjo grįžti pati. Bet
nepasirodė. Turėjo užtekti ir vienų metų. Tuo labiau dvejų. O pra
slinkus dar metams, net Miriam prarado viltį, kad Eindžel sugrįš.
Tada ir sumanė, jog kažkam reikia ją surasti.
- Noriu, kad tu keliautum, Polai, - tarė Miriam. - Tu, ir niekas
kitas.
Klausydamasis jos, jis ėmė nekęsti Eindžel labiau nei kada nors.
Galų gale Polas pasiekė San Fransiską. Miestas skendėjo rūke,
ir Polas nenorom ėmė ieškoti Eindžel. Jeigu ras, kils daugiau ke
blumų nei tada, jeigu neras. Ar jis privalės partempti ją į slėnį,
kaip padarė Maiklas, kai ji pabėgo pirmąsyk? Kokia iš to nauda?
Ji vėl paspruks. Tada dar kartą ir dar. Argi Miriam negali to su
prasti? Tapusi kekše, tokia ir liksi. Tokiai mielai ir naiviai moteriai
kaip jo žmona turbūt sunku suvokti kai kurias tiesas. Arba tokiam
doram vyrui kaip Maiklas. Polas abu labai mylėjo ir abejojo, ar bus
geriau, jeigu Eindžel atsiras.
Kodėl Miriam taip primygtinai prašė, kad jis jos ieškotų ir par
gabentų atgal? Ji nepaaiškino. Tik pasakė, kad pats supras. Iš pra
džių Polas atsisakė keliauti, ir ji supyko. Jis buvo apstulbęs, kad
šiaip protinga jo žmona gali šitaip niršti. Jos žodžiai kirto jam it
koks durklas. Paskui ji pravirko ir pasakė negalinti šitaip gyven
ti. Kai ėmė maldauti, kad jis ieškotų Eindžel, Polas nebeištvėrė ir
pasidavė.
443
Jis buvo čia, už šimto mylių nuo namų, ir taip ilgėjosi Miriam,
kad jam net skaudėjo. Po galais, kodėl jis nusileido. Geriau Eindžel
būtų dingusi.
Suglumintas savo paties niūraus apmaudo, Polas klaidžiojo be
tikslo dairydamasis, bet iš tikrųjų visai nepaisydamas to, ką regi.
Staiga jo akį patraukė jauna moteris pilkais drabužiais. Ji stovėjo
kitoje gatvės pusėje ir žiūrėjo į langą. Buvo panaši į Tęsę. Jau daug
mėnesių Polas nebuvo jos prisiminęs, ir jį vėl apniko skausmingas
liūdesys. Mergina pasilenkė į priekį, ir kilstelėjęs jos sijono kraštas
atidengė nudrengtus juodus, aukštai susagstomus batus, kokius
nešiodavo Tęsė.
Miriam, ką čia veikiu? Noriu būti namie su tavim. Man reikia
tavęs. Kodėl mane išsiuntei į šias beprotiškas paieškas?
Mergina atsitiesė ir atsirišo nedidelę kepuraitę. Tada pasisuko
ir luktelėjo, kol pradardės vežimas ir ji galės pereiti gatvę. Polas
žvilgtelėjo į jos veidą ir jam sustojo širdis.
Eindžel!
Iš pradžių jis negalėjo patikėti, jog tai tikrai ji. Turbūt kalta jo
vaizduotė, kad po tų paieškos savaičių mato jos veidą žiūrėdamas
į kitą būtybę. Ji nuskubėjo per gatvę ir greitai nutolo. Atsmaukęs
skrybėlę, Polas spoksojo jai pavymui, svarstydamas, ar jo neapga
vo akys. Gal jis suklydo? Tai negalėjo būti ji, šitaip apsirengusi...
bet jis nusekė iš paskos, tik norėdamas dar sykį įsitikinti.
Jaunoji moteris greitai žingsniavo iškelta galva, traukdama visų
vyriškių žvilgsnius. Vieni, jai einant pro šalį, paliesdavo skrybėles.
Kiti sušvilpdavo ir įžūliai pasisiūlydavo. Ji nestabtelėjo ir su niekuo
nesušneko. Aiškiai turėjo tikslą. Pasiekusi miesto centrą, įžengė į
didžiulį banką ant pagrindinės gatvės kampo.
Polas, gaubiamas šaltos miglos, pusvalandį pralaukė lauke, kol
ji vėl pasirodė. Tai Eindžel. Jis tuo nebeabejojo. Ėjo su elegantiškai
apsirengusiu džentelmenu, gerokai vyresniu ir kur kas turtinges
nių už Maiklą. Polas sukando dantis. Jie keletą minučių kalbėjosi,
o paskui tas vyriškis pabučiavo jai į skruostą.
Aukštuomenės klientūra, ciniškai pagalvojo Polas. Nors Ein
džel vilkėjo tvarkingais, kukliais drabužiais, buvo, kaip visada,
444
tikra begėdė. Jokia padori moteris nesileistų viešai gatvėje pabu

čiuojama vyriškio. Net į skruostą.
Jį ėmė persekioti Miriam žodžiai. Tu visada ją teisei. Ir labai
klaidingai.
Polas tvirtai sučiaupė lūpas. Miriam čia nebuvo ir ji to nematė.
Ji visai nieko nežino apie tokias moteris kaip Eindžel. Jam nepavy
ko jos įtikinti. Miriam taip ir neįsisąmonino, kas yra ta mergina,
vardu Eindžel, ir ką ji veikė Per e Daiso viešnamyje.
- Tu net šneki apie ją, tarsi ji būtų kita moteris, - pasakė ji.
Bet Polas žinojo, kas yra Eindžel, nors Miriam su Maiklu ir ne
norėjo su tuo susitaikyti.
Po galais, kuo jiems patraukli ta niekam tikusi moteris, kad jie
myli ją visa širdimi ir su nesugriaunamu prieraišumu? Jis niekada
to nesupras.
Polas nusekė paskui Eindžel iki paprasto dviaukščio, lentomis
apkalto pastato netoli Portsmuto aikštės. Ant priekinių durų buvo
pritaisyta iškaba. Norėdamas ją perskaityti, turėjo pereiti gatvę.
Magdalenos namai. Štai užrašas, skirtas visiems vyrams. Jis visą
laiką tai žinojo. Ką dabar daryti? Jeigu ir pasakys Miriam, ji tuo
nepatikės. O įtikinėdamas dar labiau ją įskaudins.
Prislėgtas ir piktas, Polas ilgai bastėsi gatvėmis. Tai Eindžel
kalta, kad jis pakliuvo į tokią padėtį! Ji buvo visa ko griovėja nuo
tada, kai jis pirmąsyk ją išvydo. Pirmiausia įsiterpė tarp jo ir jo
pinigų. Sykį jis bergždžiai atidavė auksą, mėgindamas praleisti su
ja pusvalandį Rūmuose. Paskui ji stojo tarp jo ir Maiklo. Dabar
terpiasi tarp jo ir jo žmonos!
Jis pernakvojo pigiame viešbutyje. Užsisakė vakarienę valgo
majame, bet negalėjo nuryti nė kąsnio. O atsigulęs niekaip neuž
migo. Jam vis šmėkščiojo apsiašarojęs Miriam veidas.
- Tu niekada nesistengei jos suprasti, Polai. Ir dabar nesupran
ti. Kartais svarstau, ar apskritai kada nors suprasi!
Puikiai suprantu, ir noriu, kad ta ragana dingtą iš manogyveni
mo visiems laikams. O, kadji būtą mirusi, palaidota irpamiršta.
Polas miegojo neramiai ir pabudo gerokai prieš aušrą, tvirtai
nusprendęs grįžti į slėnį. Jis pameluos Miriam. Kito būdo, kaip
445
tausoti žmoną, nesugalvojo. Pasakys, kad ieškojo visur, bet nera

do. Arba kad Eindžel mirė nuo karštinės ar sifilio. Ne, ne nuo si
filio. Difterijos. Plaučių uždegimo. Nuo bet ko, tik ne nuo sifilio.
Arba gali pasakyti, kad iškeliavo į rytinę pakrantę, bet laivas nu
skendo, plaukdamas aplink Horno kyšulį. Tai bus įtikima. Bet jis
niekada neprasižios matęs ją įeinant į viešnamį už kelių kvartalų
nuo dokų.
Pasibjaurėjęs, kad apskritai turės meluoti, Polas susidėjo daik
tus. Virė pykčiu, juk dėl Eindžel buvo priverstas savaičių savaites
leisti be mylimos žmonos. Prieš parsirasdamas namo, sugalvos,
kaip įtikinti Miriam, kad tai žuvęs reikalas. Kitos išeities nėra.
Pėdinant per įlanką į keltą, Polą apniko abejonės. Miriam no
rės žinoti to laivo pavadinimą. Ji klausinės, su kokiais žmonėmis jis
šnekėjosi. Norės žinoti daugybę smulkmenų, kurias jis turės prasi
manyti. Įžūliai meluoti gal ir įstengtų, jei nereikėtų leistis į detales.
Polas nėrė į tirštą rūką, jį ėmė krėsti vidinis drebulys. Iš to nie
ko nebus. Kad ir kokią istoriją sukurps, Miriam supras, kad jis me
luoja. Visada pagaudavo jį sakant netiesą. Kaip ir Maiklas, kuris
tuojau sumetė, kas atsitiko tarp Polo ir Eindžel pakeliui į miestelį,
nors garsiai nebuvo ištartas nė vienas žodis.
Jis širsdamas nukėblino atgal prie lentomis apkalto pastato. Nė
nepasibeldęs įėjo vidun. Prieš jį atsivėrė nedidelė fojė, kur stovėjo
tik keli suolai ir tuščia skrybėlių kabykla. Tiesą sakant, aplinkui
nebuvo nė gyvos dvasios. Nebuvo kas pasiteirauja, ko jis nori, ne
buvo nieko, ko jis būtų galėjęs pasiklausti.
Jis išgirdo šnekantis moteris. Nusivožęs skrybėlę, įžengė į di
džiulę svetainę ir sustingo. Ji buvo pilna moterų, daugiausia jaunų.
Visų žvilgsniai susmigo į jį. Jo veidą išmušė karštis.
Polui tučtuojau toptelėjo keletas dalykų. Merginos sėdėjo ant
medinių kėdžių tiesiomis atkaltėmis. Kambaryje vienintelis vyriš
kis jis, o kambarys labiau panėši į klasę nei į viešnamio saloną.
Visos vilkėjo vienodomis tamsiai pilkomis suknelėmis. Su tokia
pat vakar buvo ir Eindžel, bet jos tarp merginų nesimatė.
Aukšta moteris, stovinti prieš merginas, nusišypsojo jam. Ru
dos jos akys linksmai žvilgėjo.
446
- Ar pasiklydote, sere? Atėjote pasitaisyti?

Jaunesnės merginos nusijuokė.
- Aš... aš... atsiprašau, ponia, - sumišęs išlemeno jis. Kas čia
per vieta?
- Jis mano, jog čia viešbutis, - tarė viena mergina, žiūrėdama į
kuprinę jam ant nugaros. Merginos nusikvatojo.
- Ak, kertu lažybų, jam atrodo, jog pateko dar kai kur, ar ne,
mielasis? - pasvarstė kita, nužvelgdama jį nuo galvos iki kojų.
Kažkuri sukrizeno.
- Jis rausta! Nuo 1849 metų nesu regėjusi raudonuojant vyriš
kio.
- Damos, liaukitės, - nutildė jas aukšta moteris ir padėjo ga
balėlį kreidos. Nuo laibų pirštų nusišluosčiusi baltas dulkes, priėjo
prie jo. - Aš - Suzana. - Ji padavė jam ranką, o jis nesąmoningai
ją paspaudė. Jos pirštai buvo šalti, spustelėjimas tvirtas. - Kuo ga
lėčiau padėti?
- Aš kai ko ieškau. Eindžel. Jos vardas Eindžel. Bent jau taip ji
vadindavosi. Man regis, vakar mačiau ją įeinant į šį namą.
- Polai.
Jis staigiai atsigręžė ir išvydo ją, stovinčią tarpdury. Eindžel
buvo nustebusi ir sunerimusi.
- Prašom eiti su manimi, - pakvietė ji. Jis nusekė iš paskos per
holą į nedidelį kabinetą. Eindžel atsisėdo prie didžiulio ąžuolinio
rašomojo stalo. Ant jo buvo išskleisti popieriai, gulėjo kelios kny
gos. Viename jo kampe stovėjo paprasta ruda skrybėlės dėžė su
plyšiu. - Prašom sėstis.
Polas atsisėdo ir apžvelgė kuklią, senove dvelkiančią aplinką.
Jis nieko nesuprato. Kodėl viešnamio laikytoja turi kabinetą, kuris
labiau tiktų vienuolei? Kokios pamokos vyksta kitame kambaryje?
Ant lentos buvo surašyti aritmetikos uždaviniai, bet dabar, susiti
kęs su Eindžel, jis nė nemanė jos klausinėti. Vėl pajuto jai didžiulį
priešiškumą.
Jeigu ne ji, jis būtų namie su Miriam.
Eindžel žiūrėjo į Polą tokiu pat tiesiu žvilgsniu, bet buvo kaž
kuo pasikeitusi. Jis šaltai pažvelgė į ją, mėgindamas suvokti kuo.
447
Vis dar buvo graži, nepaprastai graži... bet visada tokia buvo: gra
ži, abejinga ir kieta kaip akmuo.
Jis susiraukė. Štai kas. Kietumas. Jis buvo dingęs. Dabar ji sklei
dė švelnumą. Švelnios buvo jos mėlynos akys, blanki šypsena, ra
mus elgesys.
Ji romi.
Ta mintis apstulbino, ir Polas nuvijo ją šalin. Ne, ne romi. Tik
visai nieko nejaučia. Ir niekada nejautė. Jis prisiminė tą kelionės
dieną. Neįstengė ištrinti jos iš atminties. Norėjo ką nors pasakyti,
bet nesumetė nė žodžio. Buvo piktas, pilnas pagiežos, prislėgtas,
bet vis sau kalė, kad čia yra ne dėl savęs. Jis čia dėl Miriam. Kuo
greičiau viską išklos, tuo greičiau Eindžel atsisakys grįžti, ir jis ga
lės keliauti švaria sąžine.
Pirmoji prabilo Eindžel:
- Gerai atrodai, Polai.
Jam sukirbėjo nuojauta, kad Eindžel stengiasi jį nuraminti.
Kam jai stengtis?
- Taip. Ir tu, - šaltai, bet mandagiai tarė jis.
Tai buvo tiesa. Net ir vilkėdama pilką suknelę, ji buvo graži.
Puikesnė nei anksčiau. Ji viena iš tų moterų, kurios nepraras gro
žio net įžengusios į septintą dešimtį. Užmaskuota nelaboji.
- Išvydusi tave apstulbau.
- Taip, neabejoju, kad buvai sukrėsta.
Jos akys tyrė jo veidą.
- Kas tave atvijo į Magdalenos namus?
Tegu ji kenčia.
- Kieno šis namas?
- Mano. - Ji smulkiau nepaaiškino. Laukė, kol jis ką nors pa
sakys.
- Vakar pamačiau tave gatvėje ir atsekiau iki čia.
- Kodėl neužėjai?
- Nenorėjau trukdyti. Ar vis dar vadiniesi Eindžel?
Jis neįstengė nuslėpti susierzinimo balse ir negalėjo suprasti
jos žvilgsnio - tarsi kiekvienas jo žodis ją liūdintų. Bet kodėl? Juk
anksčiau niekas jos neliūdindavo. Tai dar viena apgaulė.
448
- Vis dar vadinuosi Eindžel. Atrodė tinkamas vardas.

Ir vėl tas tiesumas. Labai tiesmuka, bet ir gerokai švelnesnė, nei
Polas prisiminė.
- Tu kitokia, - tarė jis ir apsidairė. - Tikėjausi, kad gyveni pra
bangiau.
- Turi galvoje, negarbingiau. - Ji buvo linksma, bet nesiteisino.
Jo veidą iškreipė pašaipa.
- Niekas nesikeičia, ar ne?
Eindžel įdėmiai žiūrėjo į jį. Vienu atžvilgiu jis buvo teisus. Kaip
ir anksčiau, jis neapkentė jos. Ir ne todėl, kad turėjo tam kokią
nors svarią priežastį. Vis dėlto tai žeidė.
- Ne, regis, ne, - tyliai atsakė ji. - Tai suprantama.
Eindžel ir taip turėjo už daug ką atsakyti. Ji nusuko akis. Vis
galvojo apie Maiklą. Bijojo klausti apie jį, ypač šito žmogaus, kuris
myli jį taip, kaip nekenčia jos. Ką jis čia veikia?
Polas nežinojo, ką sakyti. Suprato ją įskaudinęs. Eindžel atsi
duso ir vėl pažvelgė į jį, o jam magėjo žinoti, ar ji iš tikrųjų tokia
rami, kokia atrodo, tarsi niekas jos nejaudintų. Tai juk viena jos
savybių, kuri skatina jo panieką. Deja, nė nuo vienos jo paleistos
strėlės neištryško kraujas.
- Ar kada grįši į slėnį? - paklausė ji.
Tas klausimas Polą užklupo netikėtai.
- Aš tenai gyvenū.
- O, - nustebo ji.
- Nebuvau niekur iškeliavęs.
Ji nekreipė dėmesio į kaltinantį jo toną.
- Miriam man sakė, kad ketinai traukti į aukso kasyklas ir vėl
išmėginti laimę.
- Iš nevilties, - paaiškino jis. - Miriam mane nuo to atkalbėjo.
Eindžel veidas sušvelnėjo.
- Taip, tikriausiai. Miriam visada gelbėdavo sielas. Kaip ji?
- Šią vasarą susilauks kūdikio.
Jis pamatė, kaip Eindžel veidas išblyško, o paskui vėl pamažu
atgavo spalvą.
- Ačiū Dievui.
449
Ačiū Dievui?
Ji nusišypsojo, bet liūdnai ir ilgesingai. Tokios šypsenos Polas
dar nebuvo regėjęs. Ak, kad jis žinotų, ką ji galvoja.
- Tai puiki naujiena, Polai. Turbūt Maiklas labai laimingas.
- Maiklas? - Jis sumišęs tyliai susijuokė. - Na, tikriausiai. -
Buvo priverstas pridurti: - Paskutinius kelerius metus jam puikiai
sekėsi. Aną pavasarį nusipirko daugiau žemės ir nedidelę galvijų
bandą. Šį rudenį pasistatė didesnį tvartą.
Ji neturi žinoti, kad išeidama išsinešė pusę Maiklo širdies. Mai
klas vis dar tiki Dievą, ir Dievas jam ras gerą žmoną.
Polas nė nemanė, kad Eindžel nusišypsos išgirdusi naujienas.
Regis, visai nenustebo. Atrodė, kad ji pajuto palengvėjimą ir ap
sidžiaugė.
- Maiklui visada seksis.
Beširdė kerėtoja. Ar tiek tegali pasakyti? Nejaugi nežino, kad Mai
klas labai ją myli ir kad palikdama jį nepaprastai sugildė jam širdį?
- O tu, Polai? Ar judu užglaistėte nesutarimus?
Jis niršo ant jos, kad priminė tai, kas nutiko. Degė tokia neapy
kanta, kad net juto burnoje plieno skonį.
- Vos pasprukai, ir viskas stojo į senas vėžes, - atsakė Polas,
puikiai žinodamas, jog tai melas.
Maiklas niekada nejuto jam pagiežos. Tai jis negalėjo susitai
kyti. Viskas buvo pasikeitę. Ji vis dar buvo siena, stūksanti tarp
jųdviejų.
- Džiaugiuosi, - nuoširdžiai tarė ji. - Jis visada tave mylėjo, juk
žinai. Ir niekada nesiliovė mylėjęs. - Išvydusi jo miną, prašneko
apie ką kita: - Galėtum padėti jam suręsti priestatą prie trobelės.
Dabar jis jam praverstų.
- Priestatą? Kam?
- Juk gims kūdikis. Jam su Miriam galų gale prireiks daugiau
vietos. O ilgainiui atsiras ir daugiau atžalų. Maiklas man nuolat
kartodavo norįs daug vaikų. Nūnai jų turės.
Polui užėmė amą. Jį krėtė šaltis, jam buvo bjauru.
Eindžel susiraukė.
- Kas negerai?
450
Jis suprato tiesą, ir tai, ką juto paširdžiuose, buvo niekis, paly

ginti su skausmo gumulu, slegiančiu krūtinę. O Dieve. O Dieve!
Todėl Eindžel irpaliko jį?
Polas pasijuto taip, lyg šalia stovėtų Miriam, ir išgirdo jos žo
džius. Tu niekadajos nesuprasi, Polai. Niekada nė nemėginai. Pri
siminė Miriam ašarų pritvinkusiomis akimis. Jei būtum pasisten
gęs nors sykį, viskas gal būtų susiklostę kitaip. Amanda niekada
neįsileis manęs į širdį. Iki galo neįsileis. Vargu ar kada kam nors
išsiduos, kaip jai skaudu, net Maiklui. Gal tu bent galėjai mėginti
jai padėti! Miriam tvirtai atrėmė jo panieką. Aš nepažinau Ein
džel. Pažįstu tik Amandą, irjeigu neji, niekada nebūčiau išdrįsusi
ateiti pas tave. Tą dieną, kai atėjo į jo trobelę, Miriam sakė: Turiu
padaryti tai, kas tau geriausia.
Eindžel įdėmiai žiūrėjo į jo veidą.
- Kas yra, Polai? Kas? Ar Miriam nieko neatsitiko?
- Miriam - mano žmona, ne Maiklo.
Ji priblokšta atšlijo.
- Tavo?
- Taip, mano.
- Nesuprantu, - virpančiu balsu pasakė ji. - Kaip ji gali būti
tavo žmona?
Jis negalėjo atsakyti. Suprato, ką ji turi galvoje. Daugybę kartų
Polas galvojo, kad Miriam yra per prastas. Kad ji skirta Maiklui.
Nuo tada, kai įsimylėjo Miriam, jis nuolat apie tai galvojo. Tuo nė
kiek neabejojo iki pat tos dienos, kai ji atėjo į jo trobelę.
- Eindžel, Maiklas vis dar laukia tavęs sugrįžtančios namo.
Jos veidas mirtinai išblyško.
- Praėjo daugiau nei treji metai. Jis negali vis dar laukti.
- Jis laukia.
Polo žodžiai jai smogė tiesiai į krūtinę. ODieve. Ji trumpai pa
buvo užsimerkusi. Tada atsistojo ir nusisuko. Atskleidusi nėrinių
užuolaidą, pažvelgė pro langą. Lauke lijo. Skausmas krūtinėje du
sino. Akys degte degė.
Polas matė, kad ji taip sugniaužusi užuolaidą, jog net pabalę
krumpliai.
451
- Man regis, suprantu, - niūriai tarė jis. - Tu manei, kad jeigu

išeisi, jis pradės merginti Miriam. Galiausiai ją įsimylės ir pamirš
tave. Juk taip? - Argi ir jis nesitikėjo, kad šitaip atsitiks? Argi tokia
galimybė nedraskė jam širdies?
- Jis turėjo mane pamiršti.
Jai net nereikėjo sakyti: „Jeigu tu nebūtum įsikišęs.“ Kartą Po
las sakė Miriam manąs, kad Eindžel nejaučia skausmo ir nesu
geba mylėti. Šie žodžiai dabar įkyriai skambėjo jam ausyse. Kaip
jis galėjo šitaip dėl jos klysti? Kai ji atsigręžė ir pažvelgė į jį, Polas
susigėdo.
- Miriam jam tobulai tinka, - tarė Eindžel. - Tokios žmonos
jam ir reikia. Ji tyra, sumani ir švelni. Ji geba labai mylėti.
Šįsyk jis išgirdo kur kas daugiau nei tik žodžius.
- Tiesa, bet Maiklas myli tave.
- Jis nori vaikų, o Miriam jam jų pagimdytų. Jie supranta vie
nas kitą.
- Nes jie - draugai.
Jos akys žybtelėjo.
- Jie galėjo būti ne tik draugai.
- Gal, - pripažino jis, nepakęsdamas savo savanaudiškumo. -
Jei būčiau buvęs toks drąsus kaip tu, taip pat būčiau iškeliavęs.
Bet neišdrįsau. Neįstengiau. - Iki šios akimirkos jis manė, jog to
dėl, kad labai mylėjo Miriam, tačiau nūnai jam tapo akivaizdu, jog
labiau mylėjo save. Eindžel suprato meilę tauriau, dvasingiau: jai
meilė buvo pasiaukojimas.
Polas pasilenkęs susiėmė galvą. Jis pagaliau suprato, kodėl Mi
riam taip atkakliai prašė, kad jis ieškotų Eindžel.
- Aš klydau, - sudejavo jis, - visą laiką klydau dėl tavęs. - Jo
regėjimas apsiblausė. Jis pakėlė akis. - Nekenčiau tavęs, taip ne
kenčiau, kad... - Jis nutilo nebegalėdamas kalbėti.
Nuliūdusi Eindžel vėl atsisėdo prie rašomojo stalo.
- Dėl daugelio dalykų tu buvai teisus.
Jos žodžiai tik patvirtino tai, ką jis jau žinojo. Polas niūriai su
sijuokė.
452
- Niekada net nebuvau arti tiesos. Ir man aišku kodėl. Anądien

kelyje supratau, kad tu teisi. Tu buvai teisi. Aš jį išdaviau.
Jos akys paplūdo ašaromis.
- Galėjau pasakyti „ne“.
- Ar tada tą žinojai?
Ji truputį patylėjo.
- Viena mano pusė tikriausiai žinojo. Gal tik to nenorėjau. Gal
tai buvo mano būdas paleisti tau kraują. Dabar nebežinau. Tai
buvo labai seniai. Kračiausi minčių apie tai, bet kaskart išvydus
tave viskas atgydavo. Neįstengiau nuo to pabėgti.
Ji prisiminė tamsą, kurioje gyveno. Prisiminė visus tuos mė
nesius, kai Polas šalinosi jų ir skaudino Maiklą. Eindžel įsivaizda
vo, kaip kentėjo Polas, gyvendamas lyg atsiskyrėlis, kaip jį graužė
gėda. Ir baisi kaltė dėl visko. Juk ir ji šitaip jautėsi.
Tai slėgė jos sąžinę. Ji leido, kad šitai įvyktų. Kad ir kokia buvo
priežastis. Argi dabar svarbu? Eindžel galėjo kaltinti tik save. Tai
buvo jos pasirinkimas. Ji nė nesusimąstė apie padarinius. Įvykių
atgarsiai sklido lyg raibuliai nuo akmens, sviesto į tykų vandenį.
Iš pradžių pūkštelėjimas, o paskui aplinkui besiplečiantys ratilai.
Ir praeis daug laiko, kol vanduo vėl nurims. O akmuo liks gulėti
ten, šaltas ir sunkus, nutykusiame tvenkinyje. Maiklas. Polas. Ji.
Išblaškytos sielos, beviltiškai mėginančios vėl susieiti.
Kančia ir įtrūkis tarp Polo ir Maiklo pagilėjo, bet ne todėl, kad
Maiklas negalėjo atleisti Polui, o todėl, kad Polas negalėjo atleisti
sau. Juk ir jai taip pat buvo kone visą gyvenimą? Dėl visko, kas
nutikdavo, ji kaltindavo save, jautėsi kalta net dėl to, kad gimė.
Per paskutinius kelerius metus Eindžel sužinojo, jog ne ją vieną
kamavo tokie jausmai. Kasdien išgirsdavo apie juos iš kitų moterų,
kurios patyrė tokią pat prievartą kaip ir ji. Atleisti kitiems už tai,
ką jie padarė jai, buvo kur kas lengviau, nei atleisti sau. Ją vis dar
užklupdavo kovos valandėlės.
Eindžel lūpos virpėjo.
- Polai, labai atsiprašau, kad tave įskaudinau. Tikrai labai dėl
to gailiuosi.
453
Jis ilgai sėdėjo negalėdamas prabilti, galvodamas apie visą

tą laiką ir persekiojimą, kurį jai teko iškęsti. Ir jo persekiojimą.
O nūnai ji atsiprašinėja. Jis sumanė, kaip ją pražudyti, ir taip elg
damasis sužlugdė save. Nuo tada jį graužė akinanti neapykan
ta. Buvau nepakenčiamas, teisuoliškas ir žiaurus. Praregėjimas
buvo baisus, skausmingas, bet jam atlėgo širdį. Keistas laisvės
jausmas, tarsi stovėtų prieš veidrodį ir aiškiai save regėtų. Pir
mąsyk per gyvenimą.
Jeigu ne Miriam, kuo jis būtų tapęs? Meilė jai sušvelnino jį. Ji
įžvelgė jame tai, ko, jo manymu, negalėjo įžvelgti niekas, tik Tęsė.
Miriam pamatė ir tokių Eindžel savybių, kurių jis neįstengė įžiū
rėti. Jis tuo stebėjosi, bet atkakliai laikėsi savo įsitikinimų. Maiklo
žmona jam visada buvo Eindžel, brangi kekšė iš Per e Daiso, ir jis
elgėsi su ja kaip su paleistuve.
Dabar, mintimis nuklydęs į praeitį, Polas negalėjo prisiminti nė
vieno karto, kad ji būtų gynusis. Kodėl? Jis žinojo atsakymą, kurį
jam pateikė Eindžel: jis neklydo dėl jos. Ji tylėjo ne iš paniekos
ar pasipūtimo, o iš gėdos. Laikė save tokia, apie kokią jis kalbėjo.
Manė esanti sutepta, nieko verta ir tinkama tik būti išnaudojama.
Ir aš padėjau ją įtikinti. Atlikau vaidmenį, kurio atsisakė
Maiklas.
Polą ėmė graužti sąžinė. Jam buvo skaudu žiūrėti į Eindžel.
O dar labiau žeidė tiesa: jis buvo labai kaltas ir dėl to, kad skaudino
Maiklą. Jeigu būtų nors sykį pamėginęs, kaip sakė Miriam, gal vis
kas būtų susiklostę kitaip, deja, buvo pernelyg išdidus ir perdėm
tikras dėl savo teisumo.
- Tai aš atsiprašau, - pratarė jis. - Labai, labai atsiprašau. Ar
gali man atleisti?
Eindžel pagalvojo, ar jis žino, kad jam per veidą srūva ašaros, ir
staiga pajuto šiamvyriškiui nepaaiškinamą šilumą. Maiklo broliui,
jos broliui.
- Jau seniai tau atleidau, Polai. Palikau slėnį ir Maiklą savo va
lia. Dėl to nekaltink savęs.
Ji pasilenkė į priekį, jos rankos sunertos gulėjo ant registracijos
knygos.
454
- Pamirškime visa tai. Prašau. Papasakok, kas nutiko nuo tada,

kai išvykau. - Ji šyptelėjo, švelniai erzindama Polą. - Ypač apie
tai, kaip toks vyras kaip tu sugebėjo užkariauti tokią merginą kaip
Miriam.
Jis nusijuokė pirmąkart per daugybę mėnesių.
- Tai žino tik Dievas, - prabilo purtydamas galvą. Tada sun
kiai atsiduso ir atsipalaidavo. - Ji myli mane. Sakė, kad pirmą sykį
mane sutikusi suprato, jog ištekės už manęs. - Kai prabilo apie
Miriam, jį užliejo šiluma. - Žiūrėdavau į ją, labai jos troškau, bet
vis surasdavau priežastį, kodėl nesu vertas nė pabučiuoti jos sijo
no kraštelio. Paskui ji atėjo auštant į mano trobelę. Pareiškė, kad
persikrausto pas mane, ir ėmė įtikinėti, kad man labai jos reikia.
Išsiųsti ją namo neturėjau nei jėgų, nei ryžto.
Eindžel tyliai sukikeno.
- Tokios drąsios Miriam visai neįsivaizduoju.
- Ji man prisipažino, kad iš tavęs išmoko būti drąsi.
Tada Polas nesuprato, ką žmona turėjo galvoje. Dabar suprato.
Eindžel taip mylėjo Maiklą, kad paliko jį manydama, jog jam šitaip
bus geriausia. Dėl tokių pat priežasčių pas jį atėjo ir Miriam. Jeigu
nebūtų pasirodžiusi, jis būtų iškeliavęs į aukso kasyklas, ten gėręs,
siautęs viešnamiuose - ir tikriausiai būtų nusibaigęs, sumurkdęs
veidą į purvą.
- Miriam pasiuntė mane ieškoti tavęs, Amanda. Noriu parvež
ti tave namo. - Jis kalbėjo rimtai.
Amanda. Jai užgniaužė gerklę, ji nusišypsojo. Nukrito dar vie
na našta, ir Eindžel apsidžiaugė, bet viskas nebuvo taip lengva ir
paprasta. Ji to neleis.
- Aš negaliu grįžti, Polai. Niekada negrįšiu.
- Kodėl?
Kiek jis turi sužinoti ir suprasti, kad taptų jos sąjungininku?
- Dar labai daug ko nežinai apie mane.
- Tada klok.
Ji ėmė kramtyti lūpą. Kiek derėtų pasakoti?
- Buvau parduota į prostituciją aštuonerių, - iš lėto prabilo,
nudūrusi akis ir spoksodama į nieką. - Nepažinau kitokio gyve
455
nimo, kol Maiklas manęs nevedė. - Ji pažvelgė į Polą. - Niekada

jo nesupratau, bent jau taip, kaip jis iš manęs tikėjosi. Negaliu pa
keisti to, kuo buvau. Negaliu išbraukti to, kas įvyko.
Polas palinko į priekį.
- Amanda, tai tu vis dar nesupranti. Iki šiol ir aš kai ko ne
suvokiau, nes buvau pernelyg užsispyręs, pavydus ir pasipūtęs...
Maiklas išsirinko tave. Su visa tavo praeitimi, silpnybėmis, su vis
kuo. Nuo pat pradžių žinojo, iš kur esi kilusi, bet tai jam buvo
nesvarbu. Aplinkui buvo daugybė moterų, kurios būtų noriai pa
sinaudojusios proga ištekėti už jo. Mielų, protingų, nekaltų mer
ginų iš dievobaimingų šeimų. Bet jis nė vienos neįsimylėjo. O vos
pažvelgęs į tave, jis jau žinojo. Nuo pat pradžių. Tu. Ir jokia kita.
Jis man taip sakė, bet man atrodė, jog jus siejo tik geismas. Dabar
žinau, kad ne. Kad buvo kai kas daugiau.
- Kvailas atsitiktinumas...
- Manau, taip nutiko todėl, kad jis suprato, jog tau labai jo reikia.
Ji papurtė galvą, nenorėdama to girdėti, bet Polas buvo at
kaklus.
- Amanda, jis išpirko tave iš vergijos savo prakaitu ir krauju, ir
tu tą žinai. Tik nesakyk, kad negali grįžti pas jį.
Eindžel buvo labai skaudu, nes ji vis dar mylėjo Maiklą ir jai
jo reikėjo. Kartais atrodydavo, kad neišgirdusi Maiklo balso mirs.
Ji užsimerkdavo, regėdavo jo veidą, matydavo, kaip jis eina ir jai
šypsosi. Jis išmokė ją gražiai elgtis, dainuoti ir džiaugtis - dalykų,
kurie jai buvo svetimi. Ir tų prisiminimų saldumas buvo kankinan
tis, išsiskyrimas nepakeliamas.
Eindžel retsykiais stengdavosi visai negalvoti apie jį, mat skaus
mas būdavo baisus. Bet jo troškimas buvo nenumalšinamas, nuolati
nis, skausmingas. Jis atsivėrė jai, kad taptų Kristaus įrankiu jos gyve
nime. Per jį Kristus galėjo ją pripildyti, kol ji tapo jo sklidina. Maiklas
visada sakydavo, jog tai Dievas; dabar ji žinojo, kad tai tiesa.
Ir supratimas, kad Maiklas buvo tiltas tarp jos ir Išganytojo,
dar labiau aitrino Maiklo ilgesį.
Ji negalėjo leisti sau galvoti apie visa tai. Privalėjo galvoti apie
tai, kas būtų gerai jam, ne apie tai, ko jai norėtųsi. Dabar ji turėjo
456
tikslą ir buvo patenkinta savo gyvenimu. Jos nebekamavo košma

rai ir abejojimas savimi. Bent iki dabar. Eindžel turėjo Polui at
skleisti tiesą, kad jis suprastų.
- Negaliu jam pagimdyti vaikų, Polai. Niekada jų nesusilauk
siu. Ankstyvoje jaunystėje buvau sužalota, kad nebepastočiau. -
Ji nutilo, nusuko žvilgsnį ir tik tada įstengė kalbėti toliau. - Mai
klas nori vaikų. Juk žinai. Tai jo svajonė. - Ji vėl sužiuro į jį. - Ar
dabar supranti, kad negaliu grįžti? Žinau, kad jis mane priimtų.
Vis dar būčiau jo žmona. Bet tai juk nesąžininga, ar ne? Su tokiu
vyru kaip jis.
Ji stengėsi sulaikyti ašaras, kurios paskutiniu metu labai daž
nai kaupdavosi. Ji nepasiduos. Negali. Jei palūš, raudos, kol iš jos
nieko neliks.
Polas nesumetė, ką sakyti.
- Prašau, - prabilo ji, - kai parvyksi, Miriam neišsiduok, kad
mane matei. Pasakyk bet ką. Kad išvažiavau iš šalies. Kad nu
miriau.
Išgirdęs savo paties mintis, kurios jį persekiojo, Polas apmirė.
- Prašau, Polai. Jeigu pasakysi, Miriam tikrai išplepės Maiklui,
ir jis manys, kad turi atvažiuoti ir vėl mane pasiimti. Neleisk jam
sužinoti, kur esu.
- Tau nereikėtų to baimintis. Jis prisipažino Miriam, kad šį
syk netemps tavęs namo. Pasak jo, tai buvo tavo sprendimas, turi
grįžti pati, kitaip iš tikrųjų nesuvoksi, kad esi laisva. - Labiausiai
už viską Polas norėjo įtikinti ją, kad važiuotų namo. - Ar jam kada
sakei, kad negali turėti vaikų?
- Taip, - tyliai atsakė ji.
- Ir ką jis sakė?
Ji papurtė galvą, vydama tą mintį.
- Juk pažįsti Maiklą.
Taip, jis pažinojo. Polas atsistojo ir padėjo rankas ant stalo.
- Jis vedė tave, Amanda. Kai laimė lydės ar vargas suspaus, kol
gyvi būsite, todėl, kiek pažįstu Maiklą, jis ilgai tavęs lauks. Kad
žinotum, kaip jis kenčia...
- Liaukis.
457
- Juk žinai, koks jis. Ar anksčiau tave išdavė? Ir toliau tavęs

lauks. Niekada nepraras vilties.
Eindžel išblyškusi ir sutrikusi pakratė galvą.
- Negaliu grįžti.
Polas atsitiesė. Nesuprato, ar davė jai peno pagalvoti, ar suteikė
dar daugiau skausmo.
- Pasakiau, ką galėjau. Dabar viskas priklauso nuo tavęs,
Amanda. Tik nemąstyk per ilgai. Pasiilgau savo žmonos. - Jis už
rašė viešbučio, kuriame nakvojo aną naktį, pavadinimą ir adre
są. - Norėčiau išvykti rytoj devintą. Pranešk, ką nusprendei.
Jis paėmė kuprinę ir užsimetė ant peties.
- Vis dėlto kokia čia vieta? Pensionas?
Eindžel, atplėšta nuo dilemos, pakėlė į jį akis.
- Iš dalies. Tai namai puolusioms moterims, tokioms kaip aš,
norinčioms pakeisti gyvenimą. Mums labai pasisekė. Mus parėmė
keli turtingi miestiečiai.
Vyriškis prie banko, toptelėjo Polui. Dieve, atleisk man. Koks
buvau kvailys.
- Tu juos įkūrei?
- Ne viena. Daug kas padėjo.
- Ko jas mokote? - Jis linktelėjo į didelį kambarį, kuris buvo
kitapus holo.
- Skaityti, rašyti, skaičiuoti, virti, siūti, tvarkyti nedidelį vers
lą. Kai bus pasirengusios, rasime joms darbą. Čia mums pagelbės
kelios bažnyčios.
Tėvas Patrikas dažnai su ja susitikdavo. Keli katalikų kunigai
buvo labai panašūs į Maiklą. Atsidavę Dievui, kuklūs, kantrūs ir
mylintys.
Ji svyravo.
- Magdalenos namai - vienas iš dalykų, kuriuos turiu apgalvo
ti, Polai. Joms manęs reikia.
- Kad ir kokia svari priežastis, nūnai tu tik atsikalbinėji. Per
duok vadovavimą kuriai nors kitai. Ta aukšta dama besijuokiančio
mis akimis galėtų viskuo pasirūpinti. - Jis nuėjo prie durų. - Pir
458
miausia tu įsipareigojusi Maiklui. - Jis jau viską pasakė. - Lauksiu

tavęs rytoj vėliausiai iki vidurdienio. Tada trauksiu namo.
Jam išėjus, Eindžel ilgai sėdėjo susimąsčiusi. Nusileido saulė,
bet ji nedegė žiburio. Prisiminė, kaip sėdėjo ant kalvos už mylios
nuo trobelės ir Maiklas pasakė: „Noriu tau padovanoti gyvenimą.“
Ir padovanojo.
Iš kur jis gali žinoti, ką padarė jos labui? Ar bent numanyti, kad
ji gyvena naują gyvenimą, nes jis parodė, kaip reikia gyventi?
Polas manė, kad ji vėl ėmėsi prostitucijos. O jeigu ir Maiklas
taip mano? Tokia mintis Eindžel buvo nepakeliama. Tai niekais
paverstų viską, ką jis darė dėl jos, o tai buvo didžiai prasminga.
Dieve, ar aš klystu? Ar turėčiau grįžti? Kaip po tiek metų galiu
susitikti su juo? Kaip galiu jį pamatyti ir vėl išeiti? Ko tu iš manęs
nori? Žinau, ko noriu aš. Ak, Dieve, žinau. Bet ko tu nori iš manęs?
Apkabinusi save ji lingavo kandžiodama lūpas ir grumdamasi
su sielvartu. Kaip galiu jam nepadėkoti? Ar kada iš tikrųjų paaiš
kinau, ką jis padarė mano labui? Ojam juk suteikiau tik širdgėlos.
Bet dabar ji turėjo jam dovanų. Ji tvirtai atsilaikė prieš Hercogą.
Nuėjo kelią, kaip ją buvo išmokęs Maiklas. Dėl šito žmonės ja pa
sikliovė ir parėmė steigiant Magdalenos namus. Gyvenimas jai
puikiai klojosi, ir vien tik jo dėka, dėl to, ką ji jame įžvelgė. „Ieškok
ir rasi“, - skaitė jis jai, ir ji rado. Gal, jeigu sugalvotų būdą, kaip tą
pasakyti, suteiktų Maiklui ramybės.
,
Sara mylimoji .
Dieve, daugiau neprašysiu. Ji stipriai užsimerkė. Neprašysiu
tavęs daugiau.
Kai ji išėjo iš kabineto, pamokos buvo seniai pasibaigusios.
Merginos buvo pavakarieniavusios ir išsiskirsčiusios į savo kam
barius. Eindžel užlipo laiptais. Išvydusi šviesą pro Suzanos durų
apačią, pabeldė.
- Prašom.
Eindžel įėjo.
- Kas nutiko? - paklausė Suzana, stodamasi nuo lovos ir ženg
dama artyn. Paėmė draugę už rankų. - Tu labai išblyškusi. Pasige-
dom tavęs per vakarienę. Kas tas vyriškis?
459
- Draugas. Suzana, noriu, kad vietoj manęs vadovautum „Mag

dalenai“.
- Aš? - apstulbo ji. Eindžel neprisiminė, kad Suzana kada būtų
taip savimi suabejojusi. Ji paleido Eindžel rankas ir žengė atgal. -
Tu kalbi nerimtai. Aš negaliu!
- Aš nejuokauju. Tu gali.
Suzana puikiai gebėjo tvarkyti reikalus. Tik to dar nežinojo. Ji
pereis per ugnį ir išnirs anapus jos stipresnė nei dabar. Staiga išny
ko visos Eindžel abejonės.
- Bet kodėl? Kur iškeliauji?
- Namo, - atsakė Eindžel. - Keliauju namo.
ę ^ is d e lm t k&triitas
Eime, grįžkime pas VIEŠPATĮ,

nes tai jis mus sudraskė,
jis ir išgydys; jis mus sužeidė,
jis ir sutvarstys.
Oz 6 , i
- Polai! - Miriam išbėgo iš trobelės ir rankomis apsivijo jam ka

klą, verkdama iš džiaugsmo. - Ak, labai tavęs pasiilgau!
Ji išbučiavo kiekvieną jo veido plotelį, kurį tik pasiekė. Polas
nusijuokė ir pabučiavo ją į lūpas, jausdamas, kaip viduje vėl viskas
susijungia į viena. Jis namie! įtampa, tvyrojusi paskutinėmis sa
vaitėmis, ir kaltė, graužusi daugybę mėnesių, išgaravo. Ji stipriau
prisiglaudė prie jo ir jo kūną užliejo kiti jausmai. Spausti Miriam
glėbyje buvo tikrai svaiginantis dalykas.
Kai Polas ją paleido, buvo iškaitusi ir pridususi. Tokios gražios
dar nebuvo regėjęs. Nužvelgęs ją, pamatė, kad nėštumas jau pra
dėjęs matytis.
- Na ir išsipūtei, - tarė jis, liesdamas atsikišusį pilvuką.
Miriam nusikvatojo ir įsikibo jam į parankę.
- Ar radai ją?
- San Fransiske.
Išvydus Miriam žvilgsnį, jam dar labiau palengvėjo.
Ji meiliai nusišypsojo.
- Matau, kad viskas susitvarkė. - Ji, rodės, nurimo ir buvo pa
tenkinta. Pyktis jam buvo visai pamirštas. - Kur ji? - paklausė
Miriam dairydamasi jam už nugaros.
- Norėjo valandėlę pasėdėti prie kelio. Manau, ruošiasi sun
kiam išmėginimui. Per paskutines dvi kelionės dienas beveik ne
pratarė nė žodžio. Ji pasikeitė, Miriam.
461
Ji įdėmiai pažiūrėjo jam į akis ir šyptelėjo.

- Ir tu, mano meile. Susitaikei su savimi, ar ne?
- Pakeliui sulaukiau pagalbos.
Miriam pamatė Amandą ir, palikusi Polą stovėti, išskėstomis
rankomis nulėkė keliu jos pasitikti. Abi moterys šiltai apsikabino,
Polas nusišypsojo. Atsiplėšusi nuo Eindžel, Miriam ėmė linksmai
čiauškėti, jai per skruostus riedėjo ašaros. Eindžel buvo išbalusi,
įsitempusi, jautėsi nesmagiai. Ji dirstelėjo į Maiklo žemę, ir Polas
suprato kodėl. Po šitiek laiko Amanda bijojo susitikti su Maiklu.
Dieve, padaryk, kadjiems viskas susiklostytų gerai. Meldžiu. To
prašau kaip asmeninės paslaugos.
- Atnešiu vandens, ir galėsi išsimaudyti, - tarė Miriam, paėmė
Amandą už parankės ir jos patraukė prie Polo. - Šįryt iškepiau
duonos, jau verda sriuba. Po kelionės tikriausiai išalkai.
- Negaliu pasilikti, Miriam.
Miriam stabtelėjo.
- Negali? Bet kodėl?
- Turiu eiti pas Maiklą.
- Žinoma, kad turi, bet galėtum truputį pailsėti ir nusiprausti.
Viską aptartume.
- Negaliu. Jei dar delsiu, galbūt visai nebeįstengsiu pas jį nuei
ti, - šyptelėjo Eindžel.
Miriam įdėmiai pažvelgė jai į veidą. Paskui sužiuro į Polą, vėl į
draugę ir stipriai ją apkabino.
- Mes eisime su tavimi. - Ji akimis to paprašė Polo.
- Aišku, eisime, - klusniai pritarė jis, ir Eindžel linktelėjo.
Dabar, priartėjus tai akimirkai, visi bijojo, kas bus. Ar Maiklui
dar netrūko kantrybė? O jeigu jis supyks ant jų, kad kišasi ir imasi
tvarkyti reikalus? O gal jie visą tą laiką vykdė Dievo valią?
Kai jie išvydo Maiklo sodybą, Eindžel sustojo.
- Toliau turiu eiti viena. Ačiū, kad taip toli mane palydėjote.
Miriam jau ketino prieštarauti. Kai žvilgtelėjo į Polą, kad pri
tartų, jis papurtė galvą. Amanda buvo teisi.
Eindžel pakštelėjo Miriam į skruostą ir apkabino ją.
- Ačiū, kad atsiuntei Polą, - sušnabždėjo ji.
462
Juodu žiūrėjo, kaip Eindžel žingsniuoja viena.

Polas, apkabinęs Miriam per pečius, stebėjo Amandą. Prisimi
nė, kaip visada eidavo Eindžel: aukštai iškėlusi galvą, tiesia nuga
ra. Pasipūtėlė, tada galvodavo jis. Bet tai buvo išdidumas, kuris
padėjo jai šitaip ilgai ištverti, išdidumas, kuris buvo ją nuo visko
atskyręs.
Dabar ji ėjo ramiai, grakščiai, labai nuolankiai.
- Ji bijo, - tyliai pasakė jis.
- Visada bijojo, - tarė Miriam, atsišliejusi į jį. - Polai, ar mudu
pasielgėme teisingai? Gal mums reikėjo leisti jai pačiai grįžti?
Tai buvo pirmas kartas, kai Polas išgirdo Miriam abejojant.
- Ji nebūtų grįžusi. Jau buvo tvirtai nusprendusi. Manė, kad tu
ištekėjai už jo.
- Nes ji man taip liepė. Sakė norinti, kad pagimdyčiau jam vai
kų. - Ji pažvelgė į vyrą ašarotomis akimis. - Bet aš troškau jų su
silaukti tik nuo tavęs.
- Ak, mano meile. - Jis priglaudė ją. - Turime prisiminti, koks
žmogus yra Maiklas.
- Taip. - Miriam apkabino jį. - Ar dabar tikrai viskas priklauso
nuo jų?
Polas atgręžė jos veidą ir pabučiavo ją apimtas didžiulio geidu
lio, kuris jį kamavo keletą jųdviejų išsiskyrimo savaičių.
- Nežinau, ką be tavęs daryčiau.
Miriam pasistiepė, palenkė jo galvą ir pabučiavo jį. Šis bučinys
buvo įsimylėjėlės.
- Traukiam namo.
Eindžel pamatė Maiklą triūsiant lauke. Ją buvo užplūdę priešta

ringi jausmai, kuriuos sunkiai tvėrė. Nepasitikėjimas savimi, nea
pykanta sau, kovojantis išdidumas, baimė. Visi tie jausmai, kurie
taip seniai paskatino ją bėgti, ir tie., kurie iki šiol trukdė grįžti pas
Maiklą. Ji negalėjo leisti, kad jie vėl sutrukdytų.
O Dieve, suteik man jėgų. Prašau. Eik su manimi. Padėk man.
Nežinau, ar galėsiu tai ištverti.
463
Aš nedaviau tau baimingos širdies.

Ji pajuto tą akimirką, kai Maiklas ją išvydo. Jis pamatė Eindžel,
kai ji ėjo per pievą. Stovėjo labai ramiai ir iš tolo žvelgė į ją.
Nevalia pravirkti. Nevalia.
Ji ėjo jo link. Jis nė krust. Pabudo abejonės, bet Eindžel jas nu
slopino. Troško įveikti visas kliūtis, kurios ją skyrė nuo jo, nusi
mesti visus nepaklusnumo, baimės ir nežinios mėnesius. Troško
atsikratyti siaubingų vaikystės prisiminimų ir kaltės, kurią prisi
ėmė dėl to, kam buvo bejėgė užkirsti kelią.
O, kad viskas būtų susiklostę kitaip. Ji labai norėjo būti jam
švari, neliesta. Norėjo jį pamaloninti. Tam ji skirs visą likusį gyve
nimą, jeigu tik jis leis. Dėl jo troško atsikratyti praeities. O, kad ji
galėtų vėl tapti Ieva, nauja būtybe rojuje. Prieš nuopuolį.
Ji išsivadavo iš pasaulio pinklių. Nusigobė skarą, nusivilko vil
nonį švarkelį. Paskui atsisegiojo palaidinės sagutes. Išsinėrusi nu
sviedė ją eidama toliau. Tada atkabino sijono kabliuką ir drabužis
lėtai nuslydo nuo klubų ant žemės. Eindžel išlipo iš jo.
Nesvyruodama žingsniavo pas jį.
Niekada nesakė to, ką turėjo pasakyti. Jis nežino, ką jai padarė.
Maiklas buvo tarsi jūra, kartais šiaušiama audros, su bangomis,
dūžtančiomis į stačių uolų sieną; o kartais - rami bangų mūša.
Jis visada panėšėjo į potvynį, plaunantį jos krantą ir keičiantį jos
pakrantės formą.
Viešpatie, nesvarbu, ką jis darys ar sakys, turiu jam padėkoti.
Jis visada buvo geras ir ištikimas tavo tarnas, o aš nė sykio jam
nepadėkojau. Deramai nepadėkojau. Ak, Dieve, niekada, niekada
nebus gana padėką.
Ji nusimetė liemenę, apatinį sijoną, korsetą, nusismaukė kel
naites. Sulig kiekvienu nusivelkamu ir metamu drabužiu kratėsi
pykčio, baimės, aklumo daugybei gyvenimo džiaugsmų ir nepa
lenkiamo savo išdidumo. Ji turėjo vienintelį aiškų tikslą - parodyti
Maiklui savo meilę, ir sluoksnis po sluoksnio lupo visą tą išdidu
mą, kol liko nuoga ir nusižemino. Galų gale nusispyrė odinius ba
telius ir išsitraukė smeigtukus, kuriais buvo susegti plaukai.
464
Prisiartinusi prie jo, pamatė pražilusius smilkinius ir naujas

raukšles, vagojančias mylimojo veidą. Kai pažvelgė jam į akis, ją už
liejo įvairiausi jausmai. Ji visada pažino savo skausmą, vienatvę, rei
kmes. Dabar susidūrė su visais tais jausmais, kurie buvo užplūdę jį.
Ir ką ji jam padarė, neigdama savo meilę, nusigręždama nuo
jo? Ėmėsi Dievo vaidmens ir pasielgė taip, kaip, jos manymu, jam
buvo geriausia, bet jį tik skaudino. Manė, kad jis pernelyg stiprus,
todėl jo įskaudinti neįmanoma, ir pernelyg išmintingas, kad lauk
tų. Kiek jam kainavo tos kančios, kurias ji sukėlė?
Visi jos kruopščiai apgalvoti žodžiai pasimiršo. Labai daug žo
džių, kuriais pasakomas paprastas, nuoširdus dalykas: myliu tave
ir labai atsiprašau. Ji neįstengė prabilti. Pasruvo ašaros, kurios
buvo užšalusios joje visą gyvenimą, ir potvynis nuplovė paskutinę
tvirtovę.
Raudodama Eindžel suklupo. Karštos ašaros pabiro jam ant
batų. Ji nubraukė jas plaukais. Susisielojusi pasilenkė ir apkabino
jam kojas.
- Ak, Maiklai, Maiklai, atsiprašau...
ODieve, atleisk man.
Ji pajuto ant galvos jo ranką.
- Mano meile, - tarė jis. Sugriebė ją ir pakėlė. Eindžel negalėjo
pažvelgti jam į veidą, norėdama paslėpti savąjį. Maiklas nusivilko
marškinius ir apgobė jai pečius. Kai kilstelėjo jos smakrą, jai nebe
liko nieko kita, kaip tik pažiūrėti jam į akis. Jos buvo ašarotos kaip
ir jos, bet kupinos šviesos. - Vyliausi, kad kada nors grįši namo, -
nusišypsojo jis.
- Turiu labai daug ką tau pasakyti. Papasakoti daugybę dalykų.
Jis panardino pirštus į besiplaikstančius Eindžel plaukus ir at
lošė jos galvą.
- Tam turime visą gyvenimą.
Tada ji suprato, kad nors ir abejojo, ar Maiklas atleis, jis jau
atleido. Ji galėjo gyventi su juo iki mirties ir nepažinti jo gelmių.
Ak, Viešpatie, ačiū tau, ačiū! Ji puolė jam į glėbį, užmetė rankas
ant stiprios jo nugaros ir stipriai prisiglaudė, o jos dėkingumas
465
buvo toks didžiulis, kad ji vos tvėrė. Maiklas buvo šiluma, šviesa
ir gyvenimas. Ji troško būti jo kūno kūnu ir jo kraujo krauju. Am
žinai. Užsimerkusi įkvėpė malonaus jo kvapo ir pasijuto galų gale
grįžusi namo.
Eindžel atrodė, kad ją išgelbėjo jo meilė jai. Iš dalies taip ir
buvo. Meilė ją apvalė ir niekada nekaltino. Tačiau tai buvo tik pra
džia. Iš tamsos ją ištraukė pabudusi meilė. Ką dargaliujam duoti?
Atiduosiu viską.
- Amanda, - pratarė Maiklas, švelniai ją glausdamas. - Tirza...
Sara, pasigirdo ramus, švelnus balsas, ir ji suvokė galinti jam
įteikti vieną dovaną. Pati. Eindžel atsitraukė nuo Maiklo ir pažvel
gė į jį*
- Sara, Maiklai, mano vardas Sara. Daugiau nieko nežinau. Tik
tiek. Sara.
Maiklas sumirksėjo. Visą jo kūną užplūdo džiaugsmas. Jai labai
tiko tas vardas. Klajūnė svetimame krašte, bevaisė moteris, apnik
ta abejonių. Tačiau kitados, senovėje, Sara tapo tikėjimo simboliu
ir galiausiai tautos motina. Sara. Palaiminimas. Sara. Nevaisinga
moteris, susilaukusi sūnaus. Gražuolė mylima jo žmona kada nors
pagimdys jam kūdikį.
Tai pažadas, ar ne, Dieve? Maiklas pajuto, kaip šiluma ir įsiti
kinimas, jog taip bus, užliejo kiekvieną jo kūno ląstelę.
Jis ištiesė ranką.
- Sveika, Sara. - Ji atrodė žaviai suglumusi, kai padėjo savo
ranką ant jo. Maiklas ją paspaudė ir šyptelėjo. - Man labai malonu
susipažinti su tavimi. Galų gale.
Ji nusijuokė.
- Tu tikrų tikriausias beprotis, Maiklai.
Maiklas nusikvatojo ir, prisitraukęs ją į glėbį, pabučiavo. Sara
apsivijo jį rankomis ir taip pat apibėrė bučiniais. Šįsyk ji grįžo
namo visam laikui. Jų neišskirs net mirtis.
Kai juodu atgavo kvapą, Maiklas džiaugsmingai pakėlė ją virš
savęs. Ji atlošė galvą ir plačiai išskėtė rankas, tarsi norėdama ap
glėbti dangų, o jai per skruostus tekėjo garbinimo ašaros.
466
Kitados Maiklas jai skaitė, kaip Dievas išvarė vyrą ir moterį iš

rojaus. Ir nors jie padarė daug žmogiškų klaidų, patyrė nesėkmių,
Dievas parodė jiems kelią atgalios.
Mylėkite Viešpatį savo Dievą ir mylėkite vienas kitą. Mylėkite
vienas kitą, kaip jis myli. Mylėkite stipriai, ryžtingai ir aistringai,
kad ir kas jums atsitiktų. Nepasiduokite. Nugalėkite tamsą ir my
lėkite. Tai kelias atgal į rojų. Tai kelias atgal į gyvenimą.
(U
Ašaros gali lietis visą naktį,

bet džiaugsmas ateina su aušra.
Ps 30, 6
Sara ir Maiklas laimingai gyveno daugybę metų. Septintais vedy

binio gyvenimo metais jų maldos buvo išklausytos, ir jiems gimė
sūnus Stivenas. Paskui juodu susilaukė Luko, Lidijos ir Esteros.
Miriam su Polu taip pat buvo laimingi ir augino tris sūnus: Marką,
Dovydą ir Nataną.
Abi šeimos klestėjo ir draugavo visą gyvenimą. Kartu pastatė
bendruomenės bažnyčią, mokyklą ir į savo slėnį mielai pasikvietė
daugiau naujakurių.
Suzana Eksli iki pat mirties 1892 metais dirbo Magdalenos na
muose. Jos padedamos, daugybė jaunų moterų, įklimpusių į pros
titucijos liūną, pradėjo geresnį gyvenimą. Nemažai ištekėjo ir tapo
garsiomis miestietėmis.
Nors Saros šeima praturtėjo ir išgarsėjo, - galų gale toje šei
moje atsirado gydytojų, ambasadorių, misionierių ir net buvo
vienas gausiai apdovanotas San Chuano kalvos mūšio vetera
nas, - ji kasmet savaitei atvažiuodavo į Magdalenos namus. Kol
leido fizinės jėgos, ji traukdavo Barberio pakrante į dokus pasi
šnekėti su prostitutėmis ir ragindavo jas keisti gyvenimo būdą.
Paklausta, kodėl taip daro, ji atsakydavo: „Niekada nenoriu pa
miršti, iš kur esu kilusi ir ką mano labui padarė Dievas.“ Ji dažnai
grįždavo iš dokų į Magdalenos namus, už rankos vesdamasi dar
vieną Eindžel.
468
Po šešiasdešimt aštuonerių santuokinių metų pasaulį paliko

Maiklas. Praėjus mėnesiui, mirė ir Sara. Sutuoktinių valia ant jų
kapų buvo pastatyti tik paprasti mediniai kryžiai. Bet, praėjus ke
lioms dienoms po Saros laidotuvių, ant jos antkapio buvo rasta
išraižyta epitafija:
Nors ir žemai puolusią,
Dievas ją prikėlė,
Angelą.
Leidėjas ir autorė džiaugtųsi sulaukę jūsų

atsiliepimų apie šią knygą. Parašykite mums
www.multnomah.net/redeeminglove.
Jei norite daugiau sužinoti apie kitus
Francine Rivers romanus, užsiregistruokite
svetainėje www.francinerivers.com
Fr a n c i n e R i v e r s ž o d i s
Kodėl parašiau „Atperkančią meilę“
Daugelis atsivertusių)ų į krikščionybę pasakoja apie tą vieną virs

mą, visiems laikams pakeitusį jų būtį. Jie gali jums nurodyti dieną
ir valandą, kada nusprendė gyventi Dievui. Aš to pasakyti negaliu.
Užaugau krikščionių šeimoje. Lankiau sekmadieninę mokyklą,
važiuodavau į bažnyčios rengiamą stovyklą. Dalyvaudavau jauni
mo grupėse. Kai ėmiau pildyti įvairias anketas, kuriose būdavo
klausiama, kokį tikėjimą išpažįstu, pažymėdavau langelį „protes
tantų“. Tačiau mano tikrasis atsivertimas įvyko pamažu - it kokia
metų laikų kaita, - ir su tokia jėga, kad vis dar glumina mane.
Nesileisiu į smulkmenas, kokių klaidų esu padariusi. Gana
pasakyti, kad tempiau naštą ir troškau dvasingumo kaip ir mano
vyras Rikas. Abu vilkome savo naštą. Jos būtų pakakę sužlugdyti
santuokai, kurios Dievas ir taip nenorėjo.
Rašydama pabėgdavau nuo pasaulio ir sunkmečių. Manydavau,
kad vieną savo gyvenimo sritį visiškai valdau (bet klydau). Galėjau
kurti personažus ir istorijas, kurios man tiko. Rašydavau romanus
pasaulietiškai rinkai ir pati ryte rydavau tokias knygas.
Sykį Rikas man pasakė: „Jei turėtum rinktis - aš su vaikais ar
rašymas, pasirinktum rašymą.“ Tada jo žodžiai buvo liūdna tiesa.
Dažnai galvodavau, kad būtų kur kas lengviau gyventi vienai nuo
šaliame namelyje, kur man draugiją palaikytų tik elektrinė rašo
moji mašinėlė.
Netrukus mudu su Riku nutarėme, kad mums reikia šiek tiek
keisti gyvenimą. Mes niekada nedarydavome nieko atmestinai, iš
dalies, taigi pardavėme namą, atsikratėme pusės baldų ir persi
kraustėme šiaurėn į Sonomos apygardą, ten pradėjome naują vers
lą. Atkreipkite dėmesį, jog tai buvo išorinės, o ne vidinės, širdies,
permainos. Nors verslas suklestėjo, mūsų ryšys trūkinėjo toliau.
470
Bet ir sunkiausiais laikais galiu pažvelgti į praeitį ir pamatyti,
kad Dievas rodė mums savo meilę ir susirūpinimą. Jis nuolat ties
davo rankas sakydamas: „Ateikite pas mane“ Vieną tokią žinutę
perdavė mažas berniukas, kuris gyveno kitame name. Kai atva
žiavome su savo U'Haul automobiliu ir nešiojome dėžes į nedi
delį išsinuomotą namą Sebastopolyje, mūsų pasveikinti ir mums
padėti atėjo mažasis Erikas. „Turiu jums bažnyčią!“ - tarė jis, bet
mudu su Riku pavartėme akis, norėdami, kad jis drožtų sau ir
trukdytų kitiems.
Po kelių savaičių, tik genama smalsumo, apsilankiau toje Eri
ko bažnyčioje. Vis negalėjau niekur rasti ramybės. Ką gi, mažasis
mūsų kaimynas buvo teisus! Vos įžengiau pro pagrindines duris,
mane apgaubė tikinčiųjų šiluma ir meilė. Išgirdau skelbiamą Die
vo žodį; patyriau, kaip iš tikrųjų veikia Dievo tiesa ir meilė. Daug
bažnyčių man panėšėjo tik į muziejus, mat jose stovėjo nulipdyti
šventieji, arba jos skelbė pasaulietišką pasitenkinimą - „gerovės
doktriną“. Ši bažnyčia buvo kitokia. Tai buvo ligoninė atgailau
jantiems nusidėjėliams; vienintelė jų gyvenimo gairė buvo Biblija,
kurią visi turėjo ir - tai labiausiai stebino - skaitė! Bažnyčia nebu
vo susieta su kokia nors organizacija. Jie vadinosi krikščionimis ir
teigė, kad gyvenimas pagal Kristaus pavyzdį yra vyksmas iki pat jų
egzistencijos pabaigos.
Ėmiau kalbinti vaikus, kad eitų su manimi į bažnyčią. Paskui
joje pradėjo lankytis ir Rikas. Mūsų gyvenimas pamažu keitėsi,
bet ne išoriškai, o iš vidaus. Mes visi buvome pakrikštyti ne tik
vandeniu, bet ir šventąja Dvasia. Tai vyko iš lėto, ir mes vis dar
priešinamės, bet priklausome Viešpačiui, o Jis mus formuoja ir
kuria pagal savo valią.
Tikiu, kad šiame gyvenime visi kam nors tarnaujame. Pirmus
trisdešimt aštuonerius savo metus tarnavau sau. Mano atsiverti
mas nebuvo labai jausmingas potyris. Tai buvo sąmoningas, ap
galvotas sprendimas, kuris pakeitė mano dėmesio centrą, tikslą,
širdį, gyvenseną. Bet aš nenoriu nieko klaidinti. Dėl to manęs ne-
užliejo ramybė ir šviesa. Pirmas man nutikęs dalykas buvo tas, kad
nebegalėjau rašyti. Ak, aš mėginau, bet man atrodė, jog tai ne
471
teisinga. Rašymas man daugiau nepadėjo. Nebegalėjau pabėgti ir
pasinerti į jį. Atidaviau save Dievui, kuris buvo man numatęs dar
kai ką. Galų gale susitaikiau: gal Jis savo plane nebuvo numatęs,
kad aš rašysiu. Ir paklusau. Supratau, kad Jis nori, jog pirmiausia
pažinčiau Jį. Jis nenorėjo, kad atsidėčiau kitiems dalykams: šeimai,
rašymui. Niekam.
Pradėjau trokšti Dievo žodžio. Skaičiau puslapis po puslapio,
nuo pirmo iki paskutinio, nuo pirmo iki paskutinio ir nuo pirmo iki
paskutinio. Ėmiau melstis. Klausytis ir mokytis. Žodis lyg maistas
ir švarus, tyras vanduo užpildė manyje tuštumą. Atgaivino mane.
Atvėrė man akis, ausis, protą, širdį ir užliejo džiaugsmu.
Mes atvėrėme savo namus Biblijos studijoms, ir mūsų pasto
rius čia kalbėdavo apie religinius įsitikinimus. Paskui apmąstėme
materializmą. Tada pradėjome domėtis ne tokiais garsiais pra
našais. Ir galų gale priartėjome prie Ozėjo knygos. Čia bylojantis
Dievo žodis taip mane paveikė, kad supratau, jog tai meilės isto
rija, ir Dievas nori, kad ją parašyčiau! Jo istoriją, labai jaudinančią
nepaprastos Jo meilės kiekvienam mūsų istoriją - besąlygiškos,
atleidžiančios, nesikeičiančios, begalinės, pasiaukojančios meilės,
kurios trokšta daugelis žmonių visą gyvenimą, bet neranda.
Šios knygos rašymas man buvo garbinimo būdas. Taip galėjau
padėkoti Dievui už meilę man, net kai būdavau nepaklusni, užsi
spyrusi, nepaisanti, ką reiškia būti krikščione, ir bijanti atiduoti
savo širdį. Norėjau pati būti Dievu ir tvarkytis kaip Ieva Edeno
sode. Dabar žinau, kad būti mylimai Kristaus yra didžiausias
džiaugsmas ir palaima. Viskas „Atperkančioje meilėje“buvo Vieš
paties dovana: siužetas, personažai, tema. Nėra nė vieno mano
teiginio.
Daug žmonių grumiasi, kad išsilaikytų gyvenime, daugelis iš
naudojami ir prievartaujami meilės vardu, daugybė aukojasi ant
malonumų ir „laisvės“aukuro. Bet laisvė, kurią siūlo gyvenimas, iš
tikrųjų yra netikra. Vieną dieną daug kas atitoksta supratę, jog at
sidūrė vergijoje, ir nė nenumano, kaip iš jos ištrūkti. „Atperkančią
meilę“ ir parašiau tokiems žmonėms - tiems, kurie kaip aš kovoja
norėdami būti dievais, o galiausiai susizgrimba esą sutrikę, apimti
472
nevilties ir visiškai vieni. Žmonėms, įstrigusiems melo ir tamsos
pinklėse, noriu atskleisti tiesą, pasakyti, kad Dievas yra. Tikrai yra
ir myli juos, kad ir kas būtų ar nutiktų.
Manydavau, kad gyvenimo tikslas - rasti laimę. Dabar taip
nebegalvoju. Manau, kad mes visi gauname Dievo dovanų ir kad
mūsų tikslas - dovanas įteikti Jam. Jis žino, kaip mes turime jo
mis pasinaudoti. Dažnai grumdavausi, ieškodama laimės. Sunkiai
triūsdavau, jos siekdama. Pasauliečiams atrodė, kad man sekėsi.
Tačiau visa tai buvo tik beprasmė tuštybė. Dabar džiaugiuosi. Tu
riu viską, ko troškau ir apie ką svajojau: meilę, kuri yra tokia bran
gi, kad nerandu žodžių jai apsakyti. Savo pastangomis to nepasie
kiau. Tikrai nenuveikiau nieko vertinga, kad ją užsitarnaučiau ar
net nusipelnyčiau. Ją gavau kaip dovaną iš Viešpaties, amžinojo
Dievo. Tokią pačią dovaną Jis siūlo ir jums kiekvieną minutę, kiek
vieną valandą, kiekvieną jūsų gyvenimo dieną.
Viliuosi, kad ši istorija padės jums suvokti, kas yra Jėzus ir kad
Jis jus labai myli. Ir tegu Viešpats jus priartina prie Jo.
Parašykite Francine Rivers: c/o Multnomah Publishers, Inc.

P.O Box 1720, Sisters, Oregon 97759
Pa d ė k a
Ypač dėkoju redaktorei Karen Ball,

tikėjusiai šia knyga ir padėjusiai perduoti
ją skaitytojui krikščioniui.
Rivers, Francine
Ir-138 Atperkanti meilė : romanas / Francine Rivers ; iš anglų kalbos vertė
Ramunė Vaskelaitė. - Vilnius : Alma littera, 2010. - 476 p.
ISBN 978-9955-38-736-7
„Atperkanti meilė" - gyvenimą keičiantis pasakojimas. Šiame romane
Francine Rivers (Fransin Rivers) biblinę Ozėjo istoriją perkelia į aukso
karštligės laikus Kalifornijoje ir pasakoja apie prostitutės ir doro, giliai
tikinčio ūkininko meilę. Kartu tai ir knyga apie beribę Dievo meilę žmonijai.
Rašytoja meistriškai supina dvasinės ir fizinės meilės plotmes.
„Atperkanti meilė“ priskiriama krikščioniškosios grožinės literatūros
klasikai; kartu tai ir vienas perkamiausių romanų pasaulyje.
UDK 820(73)-3
FRANCINE RIVERS
ATPERKANTI MEILĖ
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Renata Valotkienė

Redaktorė Edita Vaskelaitė
Korektorės Indrė Petrėtytė ir Marijona Treigienė
Viršelio dailininkė Jūratė Šatūnienė
Viršelyje panaudotos Končio Šatūno nuotraukos
Maketavo Zita Pikturnienė
Tiražas 2200 egz.
Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė UAB „Spindulio spaustuvė“, Vakarinis aplinkkelis 24, LT-48184 Kaunas
Interneto svetainė: www.spindulys.lt
Pa d ė k a
Ypač dėkoju redaktorei Karen Ball,

tikėjusiai šia knyga ir padėjusiai perduoti
ją skaitytojui krikščioniui.
Knygoje „Atperkanti meile pasakojama sukrečianti jaunos
moters nuopuolių ir viską atperkančios meilės istorija.
Gimusi iš neteisėto ryšio, Sara nuo pat vaikystės patiria daug

smurto, todėl auga degdama neapykanta visam pasauliui, o
labiausiai vyrams. Paaugusi galop pasprunka nuo skriaudikų
ir išplaukia į Kaliforniją. Čia, XIX amžiaus viduryje, siaučiant
aukso karštligei, vyrai pardavinėja sielą už kapšelį aukso,
o moterys - kūną. Pasivadinusi Eindžel, vieno miestelio
viešnamyje įsidarbina ir Sara. Ji nekenčia vyrų ir iš jų tikisi
tik išdavystės ir smurto. Tačiau vieną dieną merginą gatvėje
pastebi Maiklas Ozėjas - doras ūkininkas ir uolus krikščionis.
Maiklas iš pirmo žvilgsnio įsimyli Sarą. Giliai tikintis vyras
pajunta, kad padedamas Dievo gali išgelbėti šią jauną moterį.
Išgirdusi apie ketinimus ją vesti ir gelbėti, Sara Maiklą palaiko
pamišėliu, ji netiki, kad gyvenimas galėtų pasikeisti į gera.
Tačiau Maiklas, nors Sara ir priešinasi, nusprendžia siekti savo
tikslo ir kantriai laukti, kol sudiržusi moters širdis atitirps...
O.knygų
klubas
Tapkite Knygų klubo nariu!
- Nemokamas knygų katalogas kiekvieną ketvirtį
- Naujausios ir populiariausios knygos
-Ypatingi pasiūlymai
- Knygų pristatymas į namus, darbovietę ar paštą
N
Informacijos teiraukitės nemokamu
tel. 8 800 20022
www.knyguklubas.lt

Francine Rivers - Atperkanti Meile 2010 LT PDF

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Francine Rivers - Atperkanti Meile 2010 LT PDF

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

ATPERKANTI

Iš anglų kalbos vertė Renata Valotkienė

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai,

Tamsybių viešpats irgi juk didikas.*

Aleksas Stafordas buvo toks, apie kokį ir pasakojo mama. Aukš-

- Tik valandėlę, - paskubomis tarė mama. Perdėm greitai. Ar

- Taigi tu atiduodavai mano dovanas vaikui, - suburbėjo jis. -

įsigeis, kad ji pareitų. Jeigu elgsis tylut tylutėliai, jiems netrukdys,

- Pernelyg daug laiko leidi bažnyčioje, - pasišaipė jis. - Ar kada

- Bet jei mirčiau, mama, ar jis grįžtų ir gyventų su tavimi?

Pas mamą apsilankė jaunuolis.

- Ji - gražutė maža mergaitė, - tarė jaunuolis ir nusišypsojo.

- Ji labai maloni, ar ne? - linksmai kalbėjo mama. - Turi drau­

medžiai. Netrukus pažįstami vaizdai išnyko, ir Sara nugrimzdo į

Tarpdury stovėjo stoties viršininko žmona ir šluostėsi rankas.

Jos atvažiavo į „Keturis vėjus“vos nusileidus saulei. Sara įsitvė­

- Kaip tau patinka gyventi kaime? - Jis išsišiepė, bet Sarai ta

Kleo įsitempė, ir Sarai pasirodė, jog ji supyko. O, kad Meri-

- Nes jos mama linksmina jos gražuolį tėtuką. Juodu geidė,

pjausiu tavo rausvą liežuvėlį. Supratai? - Sara juo patikėjo ir pa­

- Išmetu ją lauk. Nieko jai nenutiks, jei truputį pasėdės korido­

Praslinko valandėlė, paskui valanda ir dar viena.

Merikas nebepasirodė „Keturiuose vėjuose“, ir tą vakarą Kleo

Ji matė, kaip Sara pamažu slenka atbulomis ir galop prisiploja

Sara klausėsi Kleo vapėjimo ir žiūrėjo, kaip ji vis labiau grimzta į

- Mes aplankysime tavo močiutę ir senelį, - linksmai tarė

Visą dieną jos keliavo karieta ir nakvojo užeigos namuose. Mama

- Dieve, prašau, maldauju, tegu jie man atleidžia, - sušnabždė­

Netrukus atėjo mama. Išblyškusi, bet jau nebeverkė.

Mama pardavė žiedą su rubinu ir perlus. Jiedvi glaudėsi užeigos

Būdama septynerių, Sara ėmė svarstyti, kad Kleo gal iš dalies

- Pasirūpink mano mažyte, Rebai, - paprašė mama ir nusišyp-

- Kokia iš tavęs nauda? - suriko ji dangui.

Buvo šalta, snigo. Ji užkūrė ugnį ir suvalgė pupeles. Virpėda­

Rebas įvirto kitą dieną girtas ir be skatiko kišenėje. Išplėstomis,

- Štai čia, - abejingai pasakė jis.

nė lova. Kampe stovėjo balto marmuro prausyklė, o prie jos - žal­

Rebas įstūmė kamštį į krištolinį grafiną ir pastatė jį ant sidabri­

Eindžel praskleidė brezento užlaidą, norėdama žvilgtelėti į purve

nemažai - keturias uncijas aukso, jas iš anksto sumokėdavo Her­

prarado orumą ir padorumą, vildamasi, kad kol pasieks Kaliforni­

pajudėtų, bet į merginų kapšelius nenubyrėdavo nė viena to aukso

Kai nedirbdavo, Laki smarkiai gerdavo.

Ji spindi žavesiu slaptu,

Maiklas Ozėjas krovė iš vežimo galo dėžes su daržovėmis ir ūmai

- Dabar turi tiek, kad galėsi tenai pasilinksminti. Ar nori su­

Galiu pakęsti savo paties neviltį, bet ne kito viltį.

Eindžel nusiprausė, apsivilko švarų mėlyno šilko chalatą ir atsisė­

mę kaskart, kai jis sukiodavosi netoliese. Jamtereikėdavojai nusišyp­

- Jie būtų jį pakorę, - pasakė Eindžel, sukryžiuodama kojas ir

- Ateik čia, Eindžel, - liepė Hercogienė.

Pasigirdo beldimas ir ji atsistojo atidaryti durų. Atvėrusi nu­

Nors jau dvidešimt šešerių, Maiklas, stovėdamas anapus atvirų

Maiklas suprato, kodėl ji taip elgiasi. Grūmėsi su ūmiu geismu

Iš pradžių klok pinigus, tada ir pasišnekėsime. Sumokėti atrodė

pirmyn atgal, skaičiuodama laiką. Kiek jis čia jau prasėdėjo? Ar

Maiklas suprato, kad pirmą jųdviejų susitikimą visai sugadino.

Eindžel pašaipiai nusišypsojo.

- Nes nenoriu išeiti, štai kodėl. Ar tokia priežastis jus tenkina?

Aš nedarau gėrio, kurio trokštu,

Ozėjas vėl apsilankė rytojaus vakarą ir dar kitą. Kaskart jį išvy­

ir žavus kaip Džonis. Bet ir neprievartavo kaip Hercogas. Nepa-

- Ūkininkas? - Tore nusikvatojo. - Ką mėgini apmulkinti,

- Ji labai maloni, ar ne? - linksmai kalbėjo mama. - Turi drau

Jos atvažiavo į „Keturis vėjus“vos nusileidus saulei. Sara įsitvė

pjausiu tavo rausvą liežuvėlį. Supratai? - Sara juo patikėjo ir pa

- Išmetu ją lauk. Nieko jai nenutiks, jei truputį pasėdės korido

- Dieve, prašau, maldauju, tegu jie man atleidžia, - sušnabždė

Buvo šalta, snigo. Ji užkūrė ugnį ir suvalgė pupeles. Virpėda

nė lova. Kampe stovėjo balto marmuro prausyklė, o prie jos - žal

Rebas įstūmė kamštį į krištolinį grafiną ir pastatė jį ant sidabri

nemažai - keturias uncijas aukso, jas iš anksto sumokėdavo Her

prarado orumą ir padorumą, vildamasi, kad kol pasieks Kaliforni

- Dabar turi tiek, kad galėsi tenai pasilinksminti. Ar nori su

Eindžel nusiprausė, apsivilko švarų mėlyno šilko chalatą ir atsisė

mę kaskart, kai jis sukiodavosi netoliese. Jamtereikėdavojai nusišyp

Pasigirdo beldimas ir ji atsistojo atidaryti durų. Atvėrusi nu

Ozėjas vėl apsilankė rytojaus vakarą ir dar kitą. Kaskart jį išvy

Eindžel, stovėdama prie lango, pamatė pravažiuojantį Ozėją. Pa

drąsos, nulipti žemyn ir pareikalauti aukso iš Hercogienės. Ji su

Eindžel sužaibavo akimis į aukštą juodbruvą vyriškį juodu va

- Ne. - Moteris smarkiai papurtė galvą. - Eindžel niekada nie

Eindžel pažadino kažkieno prisilietimas. Hercogienė vėl garsiai šau

Kai Eindžel parėjo, ugniakuras buvo sutvarkytas, bet Ozėjas din

- Mudu net nesišnekame ta pačia kalba, - nukirto jis. Gal ši

verčiančius pasijusti taip, kad jeigu ją atstums, įskaudins. Žadi

Po tos nakties Maiklas pajuto, kad Eindžel pasikeitė, bet ta per

Ji piktai stebeilijo į Maiklą, bet jo žvilgsnis ją nugalėjo. Ji sti

nį, vietoj vištienos - žuvį. Daugelis sakydavo, kad jų žmonos ne

Kai Maiklas, parėjęs pusryčių, suprato, kad Eindžel nebėra, pasi