Birutė

Volskytė

VIENKARTINIS GYVENIMAS
Poezija

Piešiniai – Birutė Volskytė

Redaktorius – Liutauras Leščinskas

„Naujo vardo“ elektroninių knygų tekstų autorių teisės priklauso šių knygų
autoriams; visų kitų kūrybinių darbų autorių teisės atitinkamai priklauso šiuos
darbus atlikusiems asmenims. Lietuvoje autorių teisės saugomos Autorių teisių ir
gretutinių teisių įstatymo.

www.naujasvardas.lt

2017

Leidėjų žodis
Poezijos knygelė, kurioje skirtingo stiliaus ir poetinio dažnio eilėraščiai nuo
1998 m.

Skirtingo stiliaus ir potėpio piešiniai, iliustruojantys knygelę.

Visa tai – poetės ir dailininkės Birutės Volskytės VIENKARTINIS

GYVENIMAS.

Netolygus, su savomis duobelėmis ir kalvelėmis. Bet tikras. Ne perskaitytas, o

išgyventas.

Užfiksuotas žodžiais ir spalvomis: žodžiais, nebaigusiais filologijos fakultetų;

potėpiais, nestudijavusiais dailės fakultetuose. Todėl ir įdomus.

Birutė Volskytė galbūt mažai kam žinoma arba visai nežinoma Vilniaus, Kauno
ar Klaipėdos literatūros ar dailės bendruomenių būreliuose. Bet tai visai
nesvarbu. Svarbu, kad su šia elektronine knyga jos pasaulio matymas tampa
matomas didesniam ratui žmonių nei Tytuvėnų miestelėnai.

Atrasti ir parodyti tokius nešlifuotus autorius – viena iš leidyklos NAUJAS

VARDAS misijų.

Kurią ir atliekame, paleisdami į interneto kosmosą bei skaitytojų išmaniuosius

įrenginius Birutės Volskytės VIENKARTINĮ GYVENIMĄ.

Beje, autorė Tytuvėnų stačiatikių cerkvei nutapė Kristaus ikoną. O ant jos
pastato fasado restauravo Dievo motinos freską. Tai galbūt dar viena priežastis
aplankyti Tytuvėnus prieš arba po VIENKARTINIO GYVENIMO...

Literatūros kritikas, poetas Balys Bukelis

Autorės žodis
Kūryba žmogų pakelia į Kūrėjo – Dievo lygį. Kol kuri, tol esi gyvas ir gyvybės
nešėjas.

Birutė Volskytė
Svajonė

Mažas laukimas, didelis vėjas,

Klevo ošimas, tolstanti pieva.

Krypstu į kairę, palieku dešinę.

Tai yra šiandien, kas buvo vakar?

Buvo ir vakar, buvo ir pernai,

Čia yra Kaunas, kažkur Paryžius,

Žydi alyvos, šviesios ir tyros,

Buvo, praėjo, o gal sugrįš dar?

Noriu panerti į skaidrų vandenį,

Noriu būti maža ir nematoma,

Noriu įsėsti į mažą valtelę

Ir iškeliauti, kur akys veda.

Noriu matyti didelį akmenį,

Amžiną, vientisą, tobulą,

Dangaus ir žemės sueities tašką,

Arkties vandenyno uolą.

1998
Laisvė

Būti pūku –

Nieko neturėti,

Sudegti iš skausmo,

Pakilti ir skrieti.

Žemė lengvutė,

Žolė kaip šilkas,

Pėdom atsispirki –

Į orą pakilsi.

Tiki ar netiki –

Įkvėpki oro,

Giliai giliai

Širdis kvatoja.

Nieko nebuvo

Ir niekas nelaukia,

Vienišas vaikas
Skaisčioj palaukėj.

Žolė tik šypsosi,

Prigult vilioja,

O vėjas krykštauja,

Glėby nešioja.

Tau žemė motina,

Tėvas – dangus,

Žvaigždes ir vėją

Turi draugus.

Akys šviesios,

Ašarom plautos,

Takai tiesiasi

Ilgiausi ilgiausi.

Įkvėpki oro

Giliai giliai,

Skrendi, kur nori

Ir sužinai.


Nieko nebuvo,

Ir nieko nebus,

Esi šiandieną

Žemėj žmogus.

1998
Nepamiršk akių mano

Praeis, nuneš, nutols, išnyks

nuogos moters blauzdos,

vėjas medžių šakose,

nuskilęs tavo danties kraštelis,

rudos stirnos akys,

dūmai pusę aštuonių vakaro,

negera katytė, kuri vis palieja pieną,

purvinas autobuso vairuotojas,

blausių gatvės žibintų apšviestas prospektas,

vaistinė prie kampo,

nekalta pakalnučių puokštė,

skaudus kojos užgavimas į akmenį, –

nepamiršk akių mano.

Ateis rytas, vėl kibirai,

vėl šuns amsėjimas,

vėl saulė rasota,

vėl sąnarių kankinimas,

vėl pripratai,

vėl vaikštai, lakstai,

vėl marios dangaus ir žemės, –

nepamiršk akių mano.

Vėl jausmų okeanas pagavo,

vėl mėto, čaižo ledu ir bado,

vėl šildo ir lydo,

vėl purto ir drasko.

vėl sviedžia į krantą,

vėl griebia ir neša,

svaigina, –

neužmiršk akių mano.

Vėl vėjas pakyla

ir nuneša maudulį,

nelieka.

Tiek vilties ir drąsos tavyje,

tiek jėgų ir gyvenimo džiaugsmo,

tiek juoko ir spindesio, –

nepamiršk akių mano.



Ir susuko tave pražūties verpetas,

sulankstė tavo rankas ir kojas,

užspaudė gerklę,

kad neverktum,

sutraiškė širdį, išdraskė vidurius,

ištąsė po gyslą,

išniekino ir iš ištuštino tave

kaip dykumą,

be balso, be šviesos, be virpėjimo,

sumalė į dulkes, –

nepamiršk akių mano.

Esi miręs, bet gyvesnis už gyvą,

esi niekas, bet viskas drauge,

esi nešvarus, bet baltesnis

už sniegą,

esi beprotis,

bet viską žinai,

esi akmuo, bet amžinas, –

nepamiršk akių mano.



1998

Prie Pažaislio vienuolyno

Mišios pasibaigė.

Pavėlavęs žmogus

Pievoj prisėdo,

Po didybe dangaus

Rugsėjo žolėj

Vabzdžiai gieda.

Maldų virpesys

Nuo mūrų aukštų

Atrieda.

Pušynai aplink,

Ąžuolai dideli,

Ačiū, Viešpatie, Tu

Gyvybę žeri

Alkanam

Ir nuogam,

Nežinioj pasiklydusiam

Dovanoji kaip gėlę

Šią dieną.


2001
Pavasaris

Aš verkiu,

Negaliu suprasti, kodėl,

Saulė kaitina skruostus,

Bedugnė mėlynė

Kūdikėlio akim

Žemyn žiūri.

Beržų gyslomis baltomis

Kraujas teka,

Pavasaris žydi žibuoklėmis

Ir dangum mėlynai,

Plaukia plaukia balti

Debesų patalai.

Aš verkiu ir džiaugiuosi –

Tirpsta ledai,

Taip vienodai –

Ir dangus,

Ir širdis –

Žibuoklėmis žydi.


2002
Statula

Geriu baltą kartėlio actą,

Atmieštą rūku,

Ir bąla mano plaukai,

Ir žodis sušąla ant lūpų.

„Kokia tu graži, balto marmuro moterie, –

Sako baltas teškančio sniego pavasaris, –

Dar pabūk, pastovėk, neišeik.“

Ir aš juo tikiu, ir lieku ir stoviu ir laukiu,

Ir leidžiu, kad paukščiai lesiotų žodžius

Nuo mano nutilusių lūpų.

------------------------------------

Ir pasigėrę paukščiai

Užgieda amžiną meilę.

2004
Bobų vasaros sentimentai

Einu per vakarėjantį miestą,

Sutikdama pažįstamus veidus,

Užčiuopdama žvilgsnių išraiškas,

Daug garbingų damų ir ponų,

Netapusių pakeleiviais,

Pasilieka už nugaros;

Koja kojon su miesto bažnyčios

Varpo dūžiais žengiu pirmyn,

Palikus kleboną, glostantį šunį,

Elitinę damą rūpestingom akim,

Visus, buvusius arti nesutramdomo atvirumo,

Skubu į vienišą, liūdną

Ir netgi šiek tiek asocialią

Autobusų stotį, o ten

Girtas valkata primygtinai

Užsinori mane pabučiuoti...

Tenka trauktis atgal,

Autobuso nėra,
Iš paskos vejas valkata

Per nuo bobų vasaros apkvaitusį miestą,

Pilnom gatvėm kaštonų,

Pasiveja, neatpažįsta,

Išeiginis veidas – mano skydas

Man pačiai nepažįstamas;

Nuskuodžia pirmyn, tarsi vytųsi

Paskutinę gyvenimo vasarą

O gal meilę.

2003
Sapnas

Aš prisimenu,

tąsyk nulijo lietus,

Aš buvau mažas vaikas,

Lyg spalvotą balioną

Tampiau su savim

Visur lydinčią Dievo palaimą,

Vietoj stovėjo vasaros laikas...

Vėl pakvipo žolė, žemė ir medžiai;

Beržo viršūnėj nepaliaudama

Suokė lakštingala

Ir mėlo dangus nuo paukščio giesmės,

O žiedlapių šydas skaistėjo skaistėjo,

Melodija sugriebė vaikišką širdį

Ir nešė, plukdino, į dangų iškėlė.

O, Gyvenime, aš pirkčiau dar kartą šį sapną

Už tavo žaizdas,

Jei tik grįžtų vaikystė, lietus

Ir mamos ruošiama vakarienė.



2004
Tytuvėnų vienuolynas. Atodangos. Pajautimai

Nuvalysiu tavo svajonę

Nuo stiklo,

Užsilikusią dar

Nuo vienuolyno gyvavimo metų,

Kaip grietinėlę

Nuo pieno –

Susipilsiu į širdį...

Ko šventieji,

Iš anapus valomo stiklo

Jūs norite?

Ar pagalbos

Jūs prašote,

Ar taip laiminat? –

Po agonijos kauke

Neįžvelgiu jūsų ramybės...

Palipsiu aukštyn,

Kur prie lango

Vienuolyno rūsiuose
Palaidotų vėlės

Vėjuotą vasarį

Rinkos klausytis vakarinių Mišių..

Ir papučia vėjas, pavasario vėjas

Prieš keletą šimtų metų

Ant palangės

Žydėjusių čia

Hiacintų kvapu...

Tik ko gi taip gelia,

Ko taip skaudu?

Ne, stiklas nedužo,

Tik šukės svajonių

Blyškiųjų vienuolių

Susmigo visu aštrumu.

2008
Pavasario lietus kaime

Toks nežymus tarp čirškiančių paukščių,

Tarp dūmų nuo rūkomų dešrų,

Tarp krykštaujančio vaiko, vištų ir kačių,

Sumišęs su vėjo šniokštimu,

Pasiklydęs ošiančiose medžių viršūnėse,

Pirmas pavasario lietus, dar iš ledo karolių,

Taip greit ištirpstąs,

Nežinia, ar ore, ar ant žemės,

Ar nuo saulės, kuri vis išlenda,

Ar nuo vėjo stipraus,

Toks nežymus, kad nežinia,

Ar čia lijo, ar snigo,

Ar krito rasa, ar rūkas,

Ar ašaros nuo išbrinkusių medžių pumpurų.

Toks lengvas nubundančios žemės apšlakstymas

Tarsi švęstu vandeniu per Velykas

Drauge su smilkalais, varpeliais ir žvakėmis.

Toks šventas lietus,

Toks pamaloninantis,

Nežymus ir slaptingas

Pavasarį kaime.

2004
Žydiška muzika, arabiška kava

Kodėl tu bėgi stirnos šuoliais? – atsigręžk,

gyvenimas visada yra bedugnė,

į kurią krenti,

ir tavo mylimasis visada kitame krante...

Dar parodyk savo veidą, gražioji, tradicinio šokio ritmu ženk, karaliene,

vis tiek tavo kraujas

jau nulemtas

amžinam grožiui ir pirmajam moteriškumui...

Dar puodelį paduokit

karšto juodo gėrimo,

sklidino karštų smėlynų saulės

ir mėlyno mėlyno dangaus...

Tavo akyse, stirna,

du puodeliai atsispindi...

Geriu kavą

iš stirnos akių

su dviem mėlynais

dangumis...


2005 
Lietuvos miesteliai grimzta į praeitį

Tylus tylus miestelis

Ir medžiai dideli,

Trobelėse rusena

Ugnelė dar šviesi.

Kas vakarą trobelėse

Sukalbama malda

Ir sklinda po miestelį

Jaukių namų šviesa...

Trobelės sminga žemėn

Iš lėto pamažu,

Miestelyje mažėja

Jaukių namų šviesų.

Ir metai bėga lekia

Pašėlusiu greičiu,

Trobelės jau nugriautos

Ir nėra ąžuolų.

Betonas šaltas stūgso,

Ir svetima šviesa,
Lietuviški miesteliai

Nuskendę kapuose.

2017
Barboros Radvilaitės atminimui

Trisdešimt vieneri metai

Šio pasaulio šviesos,

Grumiantis už kiekvieną dieną,

Išstovint baltu veidu,

Išdidžia krūtine,

Paukščiu, iš širdies meiliu žodžiu iškylančiu,

Nemokėjusiom pykt lūpom...

Jauna ir balta

Šalto požemio prieblandoj,

Raudono aksomo sapne

Šalia galiūnų

Ir vyskupų maldos užtarimo.

Keturi šimtai metų

Rausvoj kraujo, meilės ir purpuro prieblandoj,

Sukepusioj į vieną vienintelį tašką –

Tavo mirtį,

Iš kurios vėl iškyla galingu srautu

Į pasaulį – kaip iš rubino žiedo – šviesa.

Tu nemiegi,

Net ir tūkstantį metų po Tavęs,

Barbora,

Liks šviesos slėpiniai –

Nepalaužiamai skaistūs,

Kaip kraujas karšti, kvapnūs ir rūstūs...

------------------------------------------------

Dar kartais senose Vilniaus liepose

Galima išgirsti tavo žodžius

Paukščių kalba ištariamus.

2007
Vaikystė

Prie pilkos nedažytų lentų namo sienos

Žydėjo mėlynos gėlės,

Mama sakė, nuodingos, batukais vadinas,

Bet iš tolo tirpau jų spalvoj.

Iš nuogos žemės pavasarį

Išlįsdavo geltonos, labai blizgančios gėlės,

Kažkas sakė, kad jų vardas saulutės.

Iš pietų pusės namo augo žieminiai svogūnai,

Saulės atokaitoj valgiau jų laiškus su duona,

Po kojomis kriokė vanduo ir tekėjo,

Bet nebuvo baisu.

Saulė sukdavo lanką į pietus,

Kol biržely susprogdavo baltas jazminas,

O šalia krauju ir ugnimi kvepiantis erškėtrožių krūmas,

Ir viskas vaikystėj turėjo antgamtinę dangišką šviesą,

Ką čia dar paminėsi?

Gal tik tiek, kad buvo mama,

Kad namai buvo,

Kad buvo švelni artuma,

Ir tą visa vadinu stebuklu.

2004
* * *

Prie gelsvo pražydusio

žiedo šalpusnio

palinko dvi galvos,

gedėdamos savo

nebūtojo laiko

ir verkė, lingavo,

barstydamos perlus,

ir sopulius liejo.

– Malda išklausyta, –

dangus atsivėrė

ir nužengė angelas

iš dieviško aukščio.

2007
Ieva

Ieva, tu linksti prie stipresnio,

Ištakus ir galingas tavo laibas liemuo,

Šalčiu oda pastirus,

Tavęs vyrai nemėgsta,

Bet viena aš žinau –

Tavo gyslomis teka

Ne vanduo, ne vanduo.

Karšta širdis tavoji,

Tik giliai paslėpta,

Tu vyniojies, dairaisi,

Ir bejėgiškai svyri,

Tavęs medžiai šalinas,

Gal tik alksnis vargdienis,

Drebulė, savo brolius išdavus,

Dar išdrįsta paliest.

Tavo uogos neskanios,

Sudžiūna ir būna

Ištisai ištisai,
Tik viena jas kramsnoju –

Jų skonį pažįstu –

Ne nuodai, ne nuodai.

Tai aitrumas, kartumas,

Tai saldumas viliojantis,

Tai patiekalas gomuriui,

Kad patirtų, suprastų,

Kas tas prarastas rojus,

Kas tie apžavai.

O žiedai, o žiedai!

Ta balta nekaltybė,

Jie svaigina svaigina,

Jie sužadina meilę,

Jie sielą nugirdo

Mirtinai mirtinai,

Jie aistrų kvepalai,

Ieva, šalčiu pastirus,

Nemėgstamoji,

Išguitoji,

Kvapnioji,

Pirmoji.
Ievuže ievuže,

Kas pamils, kas supras,

Jei ne aš, jei ne aš?

2005

Apleistoje sodyboje

Ten, kur įgriuvę šuliniai

Apleistų sodybų,

Kur pienės auga,

Vienintelės sodo valdovės,

Išdidžios,

Kur dienos viena po kitos koja už kojos

Apsnūdę, pusiaumiegom slenka,

Kur giliai giliai kažkur

Po medžių šaknimis palaidoti

Žmonių, čia gyvenusių,

Likimai

Prabyla retkarčiais laukinės našlaitės žydėjimu

Ar vienišo paukščio trele,

Kur prašalaitis užklydęs

Ilgiau čia neužsibūna,

Pabūgęs, kad snaudulingas

Šios vietos sūkurys

Neįtrauktų į amžiną miegą,

Kur saulės liepsna

Liečia žemės grumstelį,

Sirpindama laukines

Žemuoges ir avietes.

2007
Pūga

Mėnesienos šaltiniai sniege,

Sausų lapų paukščiai čežena,

Giria groja, dainuoja,

Armonika, smuiku rauda,

Juodi medžiai šoka

Dangaus rausvume.

Išdidi –

Pūgos savanorė,

Įaugus į ledą,

Degdama,

Išklausau ligi galo

Mirties ir gyvenimo šokį –

Speigų serenadą.

2006
Pas Žemaitę

Laikini kaip šešėliai,

Kaip dūmas

Susirinkom Ušnėnų žemėn šventon,

Nedrąsūs, neramūs

Lyg akli šlitinėjom

Muziejaus kerčiom,

Ieškodami peno akims,

O šalia rimtyje mąsli

Žemaitė sėdėjo

Ir kiaurai per metų rieves

Į mus kaip į vabalus

Kokius žiūrėjo.

Bet mes neregėjom, nematėm,

Kaip Vingių Jonas praėjo čia pat,

Kurmelis stukseno,

Janikė darželius ravėjo,

Tai mat...

Nematėm net kaimo bernų,

Kurie laukus arinėjo

Ir bulvėmis mėtė,

Gandrams varlinėjant šalia,

Piktokai žiūrėjo į mus

Ir bambėjo: meskit vaidinimus savo kvailus

Ir sugrįžkit Gyveniman,

Kol jis nepraėjo.

2003
* * *

Tu privertei mane išprotėti,

Privertei nemiegoti,

Privertei išgyventi pavasarį,

Privertei žiūrėti į mėnesieną

Pro obelų žiedų sniegą baltomis naktimis,

Privertei kvėpuoti ievomis ir narcizais,

Gerti tulpių vyną,

Privertei bėgti...

Aš grįšiu

Po daugelio metų

Kaip jūros banga,

per akmenis šokinėdama,

Kad priversčiau

Bėgti tave...

2003
Meilės pažinimas

Kosminė tyla

Šilkiniais pirštais

Glosto orą,

Juoda vakaro širdis

Jau žiburius parodo.

Didžiuliai medžiai

Auga į Amžinybę,

Jų šakose –

Sapningas aukso ir vario čežėjimas,

Kylantis virš skliauto

Į nematomas žvaigždes,

Netikėtai pavirsta džiaugsmu –

Iš aukštybių

Krinta šviesų dulkės –

Nenuginčijamas meilės prisipažinimas.

2004
Pavasario paslaptis

Bandau įspėti pavasario paslaptį,

Kai grynos spalvos įgauna sakralumo,

O vėjas pakvimpa svajonėmis,

Kai kiekvienas daikto judėjimas

Tampa žavingas,

Kiekvienas nuostolis atleistinas

Lyg mažylio išdaiga,

kai varveklių lašančios nosys

Sukelia juoką –

Kažkas panašaus ima tirpti

Ir širdyse,

Išgirdus visuotinį žemės dūzgenimą –

Šaknų, pumpurų ir ląstelių

Daugiabalsį gyvenimo potvynį.

Ir niekas neklausia kodėl,

Kad egzistavimas cikliškai

Virsta visuotine laime.

2008
Skaistykla

Regiu ten sielas

Raudonų tulpių jūroje.

Nebylios ir nuolankios

Savo kaltėje

Iš lėto slenka jos

Link Dievo sosto

Pro tulpių deginančią ugnį –

Skaudžios būties pavidalą,

Tirpinančią iš lėto.

2011
Prie tavo lango

Kad pakviestum į savo namus,

Sužinočiau,

koks pasaulis pro tavo langus.

O pro langus tavo namų –

Toks mėlynas mėlynas ligi skausmo sunokęs dangus.

Ir krenta dangus kaip šilkas, dangus kaip auksas,

Dangus kaip dieviška malonė

Į mano atvertą širdį...

Leisk man trumpai dar pabūti,

Leisk gėle man pabūti,

Prie tavo gerumo sušilti...

Pakilsiu į gilų dangų

Į aukštą svaigų skrydį...

Numesiu tau vieną žiedą,

Patį balčiausią žiedą,

Ir amžinai žydėsiu,

Ir amžinai pasiliksiu prie tavo lango...

2007
Taip nekalbėčiau

Įstabus nakties grožis,

Kupinas žvaigždžių,

Mėnesienos, tylos, takų,

Rasos,

Melsvos šviesos

bežodžio žavesio, –

Nemylėdama taip nekalbėčiau...

Ir užburia žydinčių sodų kvapi tyla,

Į kurią retkarčiais nukrinta baltas akordas,

Įsiūbuoja tiltą tarp mūsų –

Tik tau taip kalbėčiau.

Jau seniai esu aptaškyta

Laumžirgiais ir bitutėmis,

Jau smilkalo dūmu apsigobė pečiai, plaukai ir žvilgsnis,

Jau seniai eisena įgavo to skausmu

Išdeginto lengvumo –
Jau išsilaisvinusi paukščiu skrendu –

Nekentėjusi taip nekalbėčiau.

Bet mano vienos šis skrydis,

Ir nakties grožis,

Ir tyla, ir žodžiai,

Tau nieko iš manęs nereikia,

Neištyrusi to, nekalbėčiau.

Palaidosiu tave savo širdy,

Kapą žiedais užbersiu,

Pamiršiu tave ir negalvosiu niekad

Kaip apie gyvą, gal tik kartais gražiai

Kaip apie mirusį, arba nieko,

Bet mano širdis – ne kapai,

Kitaip visai nekalbėčiau.

Vienkartinis gyvenimas

Vienkartiniai indeliai,

vienkartiniai skutimosi peiliukai,

vienkartinės pažintys;

beatodairiškas žvilgsnis pirmyn,

už nugaros sviedžiant chaosą –

kas norės, te ieškos mūsų gyvenimo pėdsakų

istorijos sąvartyne.

Vienkartinis autobuso bilietas,

ir lekiam,

vienkartiniai praeiviai

išnyksta tolumoj,

vienkartiniai Megapoliai,

vienkartinės prekės,

vienąkart gyvenam,

reikia skubėti...

į vienkartinę pabaigą...

Vienkartinis rašiklis pasibaigė.

2012
 PABAIGA.
Daugiau nemokamų elektroninių „Naujo vardo“ knygų ieškokite
www.naujasvardas.lt