VYTAUTAS KUBILIUS.

TIESOS IEŠKOJIMAS – POETO PASKIRTIS

„Visa, ką rašau, yra tik vaikiškas žaidimas. Vienintelis mano troškimas – pergyventi karą”,- sakė Vytautas
Mačernis viename laiške 1943 m. žiemą.  Bet tai, ką poetas vadino „vaikišku žaidimu”, ligi šiol tebešviečia
kaip vienas geriausių lietuvių lyrikos puslapių.
Vytautas Mačernis kūrė eilėraščius savo tragiško likimo šešėlyje, jausdamas jo rūstų alsavimą,
suvokdamas žūties neišvengiamybę. Dar nė vieno lietuvių poeto kūryboje, regis, taip arti nestovėjo žodis ir
egzistencijos realumas, geliantis eilėraščio ritmas ir likimo nuojautos virpesiai. Jei reikėtų vienu sakiniu
nusakyti V. Mačernio reikšmę lietuvių lyrikos raidoje, pirmon vieton statyčiau šitą tragiškąjį jo
autentiškumą, aprėpiantį esmines būties situacijas ir prasmes. Poezija nuolat paskęsta gražaus kalbėjimo
vandenyse, ir ją gelbsti tik poetai, kuriems eilės tampa jų žmogiško buvimo tąsa.
Vytautas Mačernis rašė eilėraščius toje ribinėje situacijoje, kurioje kūrė Stefanas Cveigas, tyras vokiečių
komunistas, ir poetas Ernstas Toleris, praėjęs kelis kalėjimus ir Paryžiuje paleidęs sau kulką į kaktą.
Stovėdamas ties paskutiniąja ribinės situacijos linija, kurią įrašė jo sąmonėn Antrojo pasaulinio karo eiga,
Vytautas Mačernis rašė: „Garsus Toreador, mirtis baisioji,/ Gyvenimo arenoj vaikšto išdidi,/ Ir pergalėm
naujom kasdien triumfuoja - / Jai turi pralaimėt sunkioj kovoj visi.” Nėra jėgos, kuri užstotų žmogų šitose
baisiose skerdynėse. Nėra jokių išsigelbėjimo nuojautų. Nėra net vilties, kad baigsis kada nors šitos
skerdynės ir išnyks žemėje karai. V. Mačernis išdrįso pažvelgti tiesiai į akis šitai siautėjančiai mirties
būtinybei, nesislėpdamas nei už religijos pažadėto sielos nemirtingumo, nei už istorijos progreso siūlomo
žemei teisingumo ir žadamos taikos. Tas pažvelgimas užgesino smulkių jausmelių žaismą, išsklaidė
kasdieninių rūpesčių šurmulį, išdegino aukštų tezių gražumynus. „Gyvybės ir mirties lygtis“ poetui tenka
spręsti kosminėje tuštumoje, nesitikint jokio paguodžiančio atsakymo, o priimant su sielvartu, nerimu ir
stoiška ramybe žmogaus ir likimo apspręstumą nesibaigiančių žudynių ir prievartos epochoje. Šitaip
atsirado V. Mačernio eilėraščiuose toks neįprastas lietuvių lyrikoje skaudus aiškumas ir viską persmelkianti
minorinė gaida, „krintanti kaskart žemyn“.
„Tiesos ieškojimas svarbesnis už grožio ieškojimą“, - sakė V. Mačernis. Į tas paieškas buvo įtrauktas ne
tik protas ir širdis, o visa vienkartinė žmogaus egzistencija, nes tiesa poetui – ne abstrakti filosofinė sistema
ar pasvarstymai, o visas jo buvimo pateisinimas, visa jo kalbėjimo gyvybinė šaknis. Ieškoti tiesos, žinant,
kad nėra jokios galutinės, viską išaiškinančios tiesos, mylėti gyvenimą, regint atsivėrusią nebūties
begalybę, - tokį regėjimo tašką ir tokio buvimo formulę pasirinko poeto siela, apie kurią jis sakė: „Nors
turiu, nemeluotai turiu/ sielą liūdną, skausmingą ir gilią“. Atsirado V. Mačernio lyrikoje gilumos vertikalė,
gilumos slėgimas, duslus gilumos balsas, nenorintis nieko nei linksminti, nei apgaudinėti. „Aš buvau visada
per daug rimtas,/ Man patiko tik vandenys gilūs“, - taip poetas nusakė savo kūrybos prigimtį.
Kas žvelgia į gilumą, tas neverkšlena. V. Mačernio lyrikoje neliko graudesio intonacijų, tokių būdingų
prieškariniams lietuvių eilėraščiams. Ji pilna išdidumo, laisvo ir plataus mosto: „Per žemę mes praeinam tik
vienąsyk, tai būkime tvirti!“ V. Mačernis sugebėjo atsispirti nebūties tamsai, ir ji neužgožė poetui
„žydėjimo ir subrendimo prasmės“. Nuolat mušėsi į šviesą skaidrus sąlytis su gyvenimu ir gimtosios žemės
darbais. „Senolių namas – didelis ir tvirtas“, laukų žaluma, senolės prisiminimas, protėvių ,,kapinynas
senas“, kartos, apsupusios jį žiedu, svarstančios ir teisiančios jo darbus – tapo tuo stebuklingu „saulės
langu“ jo lyrikoje, į kurį nuolat grįždavo. Su V. Mačernio „Vizijomis“ lietuvių lyrikoje įsitvirtina naujas
žemės motyvas: gimtoji žemė – vienintelis atramos taškas nebūties begalybėje; protėvių šnekėjimas su
tavimi ir jų įpareigojimai – vienintelė tautos išlikimo garantija.
Užaugęs Žemaitijos užkampy, toli nuo kultūros centrų (net skaityti ir rašyti jį mokė samdyta mergina
atliekamu nuo ūkio darbų metu), V. Mačernis turėjo nepaprastai aštrų protą ir imlumą fundamentalioms
kultūros vertybėms. Paminėsiu tik porą paralelių. V. Mačernio lyrikoje dažnai sutinkamas nebūties įvaizdis,
toks būdingas ir prancūzų poetui Šarliui Bodlerui. V. Mačernis, kaip ir Š. Bodleras, nepasitikėjo gryno
jausmo išpažintimi, kuri atrodė jam bejėgė. Jis buvo intelektualinis poetas, pasišovęs eksploatuoti visą
žmogaus žinojimą ir patyrimą. Nepakentė putojančių išsiliejimų, o ieškojo klasiškai aiškios ir tikslios
architektonikos, kaip ir Š. Bodleras. Todėl pamėgo griežtą soneto discipliną. Tik šitas intelektualinis
lakonizmas V. Mačernio lyrikoje buvo užklotas viršum plyštančių žmogiško buvimo pagrindų, viršum
baisios vidinės įtampos, kai nebėra kur dėtis. Filosofinė kontempliacija ir sukrėtimo būsena suformavo
nepaprastai intensyvią ir svarbią poetinę intonaciją, keistai sujungusią esmės regėjimą, širdingą paprastumo
viziją ir nerimo drebulį.
V. Mačernis ieškojo atramos kinų lyrikoje, kuri tik dabar plačiau įeina į mūsų literatūrinę sąmonę. Savo
kūrybos sąsiuvinyje, kurio viršelyje pažymėta „Šarnelė“, 1943 m.“, jis buvo nusirašęs 12 didžiausio kinų
lyriko Li Bo eilėraščių ir dar 11 kitų senųjų kinų autorių vokiškų vertimų. Pradėdamas ciklą „Žiemos
sonetai“, jis įdėjo Li Bo eilutę kaip epigrafą: „Aš tapau veidas vienumos draugystėje“. Viename eilėraštyje
jis operavo netgi „dzen“ estetikos motyvais: „Kaip Budos mokinys, seniai į vieną tašką/ Akis įsmeigęs
sėdžiu ir Nirvanos laukiu./ Bet taškas sienoj lyg lašelis jūroj blaškos.“ Kasdieniškai paprastas kinų lyrikos
tonas, atmieštas tragišku kartėliu, jam pasidarė labai artimas, bėgant nuo pernelyg pakilios, niuansuotos
literatūrinės lietuviškos neoromantizmo stilistikos.
Sugėręs pasaulinės meninės kultūros išmintį V. Mačernis nusmaigstė lietuvių poetikai naujos orientacijos
gaires. Jis atmetė gražią manierą, blizgantį dažą; jis darė žodį mąstantį, sukauptą, pripildytą turinio. Jam
svetimas eksperimentas, madingas šokis, koketiškas maivymasis. Jis priartino visą poetikos sistemą prie
egzistencijos pagrindų, gal ne logiškų išprotavimų keliu, o nuojautų ir vizijų būdu. Iškyla vaizdai -  ryškūs,
bet tarsi iš sapno. Viskas autentiška, tikra iki pat šaknų, o kartu ir neapčiuopiama, kaip ir jo senolės
žingsniai po sodą ar pralekiančio paukščio šešėlis. Lietuvių lyrikai jis dovanojo vidinio sukrėtimo
intonaciją, pilną skaudžios rimties, impulsyviai ištirpdančią aplinkos daiktus į žmogiškos egzistencijos
lemtingąsias reikšmes.
„Santara“, 1990 m.
 
Vytautas Kubilius. Tiesos ieškojimas – poeto paskirtis

1. Kokia teksto tema? (1) V. Mačernio kūryba ir tiesos ieškojimas tarpukario metais 0.5T

2. Kas turėjo didžiausios įtakos Vytauto Mačernio kūrybai? Nurodyk bent tris dalykus.(3)
Mačernio kūryba paveikė karas, kinų lyrika (Li Bo) ir tiesos ieškojimas. 2T

3. Kuo ypatinga Vytauto Mačernio kūryba lietuvių literatūros kontekste? Nurodyk bent penkis požymius.
(5)
V. Mačernio kūryba lietuvių literatūros kontekste ypatinga :
• Tragiškasis jo autentiškumas, aprėpiantis esmines būties situacijas ir prasmes.
• V. Mačernio lyrikoje yra gilumos vertikalė, gilumos slėgimas, duslus gilumos balsas, nenorintis
nieko nei linksminti, nei apgaudinėti.
• Jis priartino visą poetikos sistemą prie egzistencijos pagrindų, gal ne logiškų išprotavimų keliu, o
nuojautų ir vizijų būdu.
• Kasdieniškai paprastas kinų lyrikos tonas, atmieštas tragišku kartėliu, jam pasidarė labai artimas,
bėgant nuo pernelyg pakilios, niuansuotos literatūrinės lietuviškos neoromantizmo stilistikos.
• Su V. Mačernio „Vizijomis“ lietuvių lyrikoje įsitvirtina naujas žemės motyvas: gimtoji žemė –
vienintelis atramos taškas nebūties begalybėje; protėvių šnekėjimas su tavimi ir jų įpareigojimai
– vienintelė tautos išlikimo garantija. 3T
4. Kodėl V. Mačernio lyrikoje neliko graudesio intonacijų? (1)
V. Mačernio lyrikoje neliko graudesio intonacijų ,nes ji pilna išdidumo, laisvo ir plataus mosto: „Per žemę
mes praeinam tik vienąsyk, tai būkime tvirti!“ V. Mačernis sugebėjo atsispirti nebūties tamsai, ir ji
neužgožė poetui „žydėjimo ir subrendimo prasmės“ . 1T

5. Kokie V. Mačernio asmenybės bruožai minimi tekste? (1)

V. Mačernis turėjo nepaprastai aštrų protą ir imlumą fundamentalioms kultūros vertybėms. Jis buvo
intelektualinis poetas, pasišovęs eksploatuoti visą žmogaus žinojimą ir patyrimą. 1T

6. Kodėl V. Mačernis pamėgo soneto formą? Atsakyk savais žodžiais. (1)

Š.Bodlerio įtaka jam padėjo pamėgti 1T

7. Kodėl V. Mačernio eilėraščiams būdinga minorinė gaida? (1)

Nes V. Mačernis išdrįso pažvelgti tiesiai į akis šitai siautėjančiai mirties būtinybei, nesislėpdamas nei už
religijos pažadėto sielos nemirtingumo, nei už istorijos progreso siūlomo žemei teisingumo ir žadamos
taikos. Tas pažvelgimas užgesino smulkių jausmelių žaismą, išsklaidė kasdieninių rūpesčių šurmulį,
išdegino aukštų tezių gražumynus. 1T

8. Koks svarbiausias V. Mačernio gyvenimo principas išryškėja tekste?(1)

Tiesos ieškojimas yra svarbiau už viską 0T
9. Kas yra svarbiausi, ryškiausi V. Mačernio lyrikos atramos taškai, prie kurių jis nuolat grįždavo? (2)
• Protėvių ,,kapynas senas"
• Gimtoji žemė 2T
10. Kodėl V. Mačernis savo kūrybą laikė „vaikišku žaidimu“?
Karo metu jis jautėsi nesubrendęs 1T

11. Kodėl V. Mačernis vadinamas intelektualiniu poetu? (1)

V. Mačernis vadinamas intelektualiniu poetu ,nes nepakentė putojančių išsiliejimų, o ieškojo klasiškai
aiškios ir tikslios architektonikos, ieškojo egzistencijos prasmės kaip ir Š. Bodleras. 1T

12. Kokia teksto idėja?(1)

V.Mačernio tiesos ieškojimas , vienas geriausiu lietuvių lyrikas 0T
13. Savais žodžiais paaiškink, kaip V. Kubilius vertina V. Mačernio kūrybą?
V.Kubilius labai vertina V.Mačernio kūryba ir ją išaukština 1T
14.5 TAŠKŲ
 Vertinimas

Balai 10 9 8 7 6 5 4 3 2
Taškai 19-18 17-16 15-14 13-12 11-10 9-7 7-5 5-4 3-1
ĮVERTINIMAS 8