Maironio lyrinis subjektas

 Amžinai neramus

 Ilgisi kažko nežemiško

 Trokšta didžių darbų

 Poetizuoja kilnius jausmus

 Jaučia nenuilstamą laiko bėgimą, būties kitimą ir praeinamumą

 Liūdnas, nes tikrovė neatitinka idealų, bet kančia prasminga

 Tai stipri, savarankiška, maištinga, kenčianti, labai kontrastinga asmenybė.

Maironis – romantikas

 Vaizduojama didinga Lietuvos praeitis.

 Poezija atspindi individualius jausmus.

 Jausmams atitikmenų ieškoma gamtos vaizduose: banguojanti jūra, rami vasaros naktis,
žvaigždėta naktis gretinama su žmogaus būsenomis.

 Tos būsenos gana romantiškos: audringas maištavimas, amžinas nerimas, veiklos troškimas,
karštas entuziazmas, ilgesys, liūdesys, skausmas.

 Skausmas ir kančia tiesiogiai susiję su kūrybinėmis galiomis, tampantys įkvėpimo šaltiniu.

Naudojama tautosaka.

Maironio reikšmė

 Sukūrė aukštąjį poezijos stilių, atpažįstamą iš leksikos: itin svarbūs atraminiai žodžiai – skausmas,
kančia, meilė, svajonė, troškimai, viltis, žemė, dangus, širdis, akis, tėvynė..., poetinės metaforos
– jauna krūtinė, žvaigždė sidabrinė, karšta širdis, graudi ašarėlė...

 Dažnai vartoja retorines figūras eilėraščiuose apie tėvynės meilę.

 Kompozicija darni, logiška, aiški.

 Įtvirtino lietuvių poezijoje silabotoninę eilėdarą, pagrįstą dėsningu kirčiuotų ir nekirčiuotų

skiemenų kaitaliojimusi eilutėje.

 Suformulavo, kokia yra pagrindinė tautos būties problema XIX a. pabaigoje ir kokia turėtų būti
ateitis.

 Sukūrė idealizuotos Lietuvos vaizdą ir aiškiai pasakė, kas gali vadintis lietuviu.

 Įtvirtino individualųjį kalbėjimą.

 Maironio poezija – būtinas kontekstas XX a. I pusės neoromantikams, „modernizavusiems

literatūrą ryškiu romantizmo estetikos pagrindu“ (A. Jurgutienė ).