Gamtos vaizdų ir žmogaus vidinio pasaulio darnos atspindys Maironio kūryboje.

XIX amžiaus romantizmo epochos, Lietuvos poeto, publicisto ir kunigo Jonas Mačiulio (Maironio)
labai stipriai išreiškiama ir romantizuojama meilė Tėvynei -Lietuvai. Tėvynės pa veikslas eilėraščiuose
„Kur bėga Šešupė", „Mano gimtinė", „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)" svarbiausias jos
elementas - upės: Dubysa, Šešupė, Nemunas, Nevėžis. Nemunas - visos Lietuvos _upė, susijusi ir su
tautos ypatybėmis.

Maironio apdainuojamame peizaže auga mylimiausi lietuvių medžiai – ąžuolas, uosis, beržas, eglė,
drebulė, putinas. Maironio eilėraščiuose rausta žemčiūgai, ir rūtos žaliuoja, žiedus skleidžia rožės,
pinavijos, gvazdikai, raudonmargę kreipia kepurę jurginų pulkai, baltai žydi alyvos. Laukuose gražūs
linksmučiai banguoja rugučiai, netoli vandens auga neužmirštuolė, kurios žiedas nekaltas, kaip aukštas
dangus. O į dangų kyla vieversiai, gieda lakštingala, raiboji gegutė kukuoja, pempės giesmė įprasta
sveikina pavasarį. Visa tai suteikia Maironio peizažui nepakartojamą spalvingumą. Maironis gėrisi
gamta, ir kuria Tėvynės grožio modelį. Maironio gamta giedra, harmoninga, skaidri, šventiška, kelianti
džiugesio, pasigėrėjimo ar švelnaus ilgesio jausmus.

Gamtos vaizdai Maironiui yra žmogaus vidinio pasaulio – troškimų, vilčių, džiaugsmų ir kentėjimų
atspindys. Jūra ir dangus yra pagrindiniai jo sielos įvaizdžiai. Tai audringa, išsisupus plačiai vakarų
vilnimis Baltija, siūbuojančios marės, verdą verpetai, griaunančios, kaukiančios audros ir viesulai. Visa
tai suvokiama kaip vidinės jėgos, veržlumo, kūrybinių galių išraiška.