16.

Meilės tema lietuvių literatūroje

Planas
Įžanga Meilė – neapibrėžiama žmogaus būsena. Vieni sako, jog tai cheminė
reakcija, kiti - likimo dovana. Šis jausmas apdainuojamas dainose,
išreiškiamas eilėraščiuose, pasakose, romanuose, novelėse. Lietuvių
literatūroje meilės samprata yra įvairiapusė. Vieniems ji asocijuojasi
su ypač glaudžiu ir tvirtu ryšiu su tėvyne, namais, tai pastebima
Maironio lyrikoje, kitiems tai glaudūs ryšiai tarp gamtos ir žmogaus,
kaip Antano Baranausko poemoje, o dar kitiems tiesiog su vyro ir
moters meile, kaip Vinco Mykolaičio - Putino bei Mariaus Katališkio
prozoje arba, kaip Vytautas Mačernis rašė „Ir tu suprasi: meilei jos
pačios užtenka,/ Ji – pažinimas ir gyvenimas kartu,/ Ji- Dievas,
nušviestas savęs paties.“ Kiekvienas žmogus meilę supranta, mato ir
išreiškia savaip.

Pirma dėstymo pastraipa Lietuvių literatūroje vienas svarbiausių jausmų – meilė tėvynei.
 Jono Mačiulio-Maironio lyrika.
 Vinco Mykolaičio- Putino eilėraščio „Lietuva“ ištrauka
Vieniems – tu didvyrių palaiminta žemė,
Kitiems – tu nykštukų varginga tėvynė,
O man tu – kaip motina, laukianti kryžkelėj
Su meile, paguoda, globa ir nakvyne.

Antra dėstymo pastraipa Gamta visais laikais buvo svarbi žmogui. Ji buvo ne tik maitintoja, bet
ir ramybės šaltinis, tikrosios harmonijos pavyzdys.
 Antano Baranausko romantinė poema „Anykščių šilelis“.
Trečia dėstymo pastraipa Meilė tarp vyro ir moters dažnam menininkui tapo neišsenkačiu idėjų
šaltiniu.
 Mariaus Katiliškio romanas „Miškais ateina ruduo“.
 Meilės tarp vyro ir moters temą taip pat plėtojo Vincas
Mykolaitis – Putinas romane „Altorių šelėly“

Pabaiga Kokia gi toji meilė? Ar tokia tyra, kokią aprašė lietuvių klasikas
Maironis? Ar skaudi kaip Mariaus Katiliškio romane? Galbūt
išlaisvinanti, suteikianti jėgų, kokią ją pavaizdavo V. M. – Putinas?
Nei rašytojai, nei filosofai, nei eiliniai žmonės dar nesurado tikslaus
meilės apibūdinimo, todėl akivaizdu, kad ši tema buvo, yra ir dar ilgai
bus aktuali literatūroje ir visuomeniniame gyvenime.
 Meilė – neapibrėžiama žmogaus būsena. Vieni sako, jog tai cheminė reakcija, kiti - likimo dovana. Šis
jausmas apdainuojamas dainose, išreiškiamas eilėraščiuose, pasakose, romanuose, novelėse. Lietuvių
literatūroje meilės samprata yra įvairiapusė. Vieniems ji asocijuojasi su ypač glaudžiu ir tvirtu ryšiu su
tėvyne, namais, tai pastebima Maironio lyrikoje, kitiems tai glaudūs ryšiai tarp gamtos ir žmogaus, kaip
Antano Baranausko poemoje, o dar kitiems tiesiog su vyro ir moters meile, kaip Vinco Mykolaičio - Putino
bei Mariaus Katališkio prozoje arba, kaip Vytautas Mačernis rašė „Ir tu suprasi: meilei jos pačios užtenka,/ Ji
– pažinimas ir gyvenimas kartu,/ Ji- Dievas, nušviestas savęs paties.“ Kiekvienas žmogus meilę supranta,
mato ir išreiškia savaip.

Lietuvių literatūroje meilė tėvynei dažnai plėtojama tema. Nuo pat XII amžiaus, susikūrus Lietuvai,
vienas svarbiausių dalykų buvo ginti tėvynę nuo priešų, stiprintiją ir dirbti, kurtijos labui. Mūsų šaliai šios
meilės reikėjo išties daug, nes kryžiuočiai ir kalavijuočiai nuolat puldinėjo, vertė priimti krikštą, o XVI
amžiuje, susikūrus ATR, meilės tėvynei reikėjo dar daugiau. XX amžiuje Vokietijos, Rusijos okupacijos ,
vertė žmones priešintis, burtis drauge , mylėti savo šalį ir ją ginti...Istoriniai įvykiai įkvėpė kurti vieną
žymiausių XIX amžiaus romantizmo atstovų lietuvoje Joną Mačiulį-Maironį. Maironis buvo patriotizmo ir
meilės tėvynei skatintojas. Jis visada savo kūryboje garbino tėvynę, jos grožį ir tautos laisvės
siekimus. Žymiausi jo kūriniai skirti Lietuvos istorinei praeičiai atminti. Savo kūryboje rašytojas aukštindavo
kunigaikščius, jų kovas „vardan tėvynės“ ir vadindavo juos milžinais. Vaizduodavo, kaip bebaimius,
nevengiančius žūties kovose, kaip narsuolius, randančius neįtimiausius sprendimus ir gelbstinčius
tautą.Eilėraštyje „Lietuva brangi“ Maironis rodė, kokia brangi jam ir visiems kitiems Lietuvos žmonėms yra
jų gimtinė, atidavė pagarbą žuvusiesms, nes čia „šalis, kur miega kapuos didvyriai“, priminėsunkią šalies
praeitį. Kartaismeilę tėvynei galima lyginti ir su meile artimui. Tai pastebima ir XX amžiaus vidurio poeto,
prozininko Vinco Mykolaičio- Putino eilėraštyje „Lietuva“- „Vieniems – tu didvyrių palaiminta
žemė,/Kitiems – tu nykštukų varginga tėvynė, / O man tu – kaip motina, laukianti kryžkelėj / Su meile,
paguoda, globa ir nakvyne.“Individas mylintis savo gimtinę, pasiilgsta jos lyg artimiausio žmogaus, gyvybės
ir meilės teikėjos - motinos.

Gamta visais laikais buvo svarbi žmogui. Ji buvo ne tik maitintoja, bet ir ramybės šaltinis, tikrosios
harmonijos pavyzdys. Turbūt todėl gamta taip dažnai vaizduojama menininkų kūriniuose, o ypatingai ryški
romantizmo epochoje. XIXa. antrosios pusės lietuvių poeto, romantiko, kalbininko Antano Baranausko
romantinė poema „Anykščių šilelis“ lietuvių literatūros istorijoje lieka nepralenktas poetinis Lietuvos gamtos
vaizdas, įsikūnijęs didžią mūsų liaudies meilę gamtai ir gimtajai žemei, kupinas liaudies kūrybos elementų.
Su didele poetine jėga, su apčiuopiamu konkretumu Antanas Baranauskas savo kūrinyje pavaizduoja senovės
Lietuvos miško gyvenimą. 

Meilė tarp vyro ir moters dažnam menininkui tapo neišsenkačiu idėjų šaltiniu. Literatūros kūriniuose
vaizduojama meilė ir jos peripetijos. Tai puikiai pavaizdavo Marius Katiliškis romane „Miškais ateina
ruduo“. Kūrinyje pasakojama apie meilės trikampį tarp pagrindinio veikėjo Tiliaus ir dviejų jo mylimų
moterų – Agnės ir Monikos. Meilė Agnei – lyg gaivus oro gurkšnis. Tiliui, ji tyra, jaunatviška, pakylėjanti,
tokia, kokią mes įpratę įsivaizduoti meilę. Tiliaus meilė Monikai – aistra, žaidimas, apgavystė, kuri
gramzdino Tilių į prarają. Romanas baigėsi tragedija, kai už meilę Monikai Tilius sumokėjo savo gyvybe.
Taigi lietuvių literatūroje meilė vaizduojama ne tik patetiška ir svaiginanti, tačiau ir pražūtinga. Meilės tarp
vyro ir moters temą taip pat plėtojo Vincas Mykolaitis – Putinas. Jo intelektualiniame – psichologiniame
romane „Altorių šešėly“ vaizduojamas klierikas, Liudas Vasaris, vėliau tapęs kunigu, ir keturios jo
gyvenime dominavusios moterys. Liudas, suvokė, kad sprendimas tapti kunigu buvo klaida. Vasaris ir toliau
būtų skendęs neviltyje, jei ne bažnyčioje pamatyta moteris, kuri pažadino jame susižavėjimą. Pamatęs
Nepažįstamąją jis parašė pirmąjį savo eilėraštį, taip prasidėjo jo kūrybos kelias. Nepažįstamajai,
jaunatviškajai Liucei, gundančiajai Baronienei, intelektualiajai Auksei – visoms šioms moterims skirtingais
savo gyvenimo etapais Liudas jautė meilę. Ta meilė buvo jo kūrybos pagrindas, suteikė jam stiprybės ir
drąsos keisti savo gyvenimą. Meilė atvedė Liudą iki išsivadavimo ir dvasinės harmonijos. Meilė suteikė
sparnus poetams, užburė rašytojų plunksnas ir įkvepė juos kūrybai.

Kokia gi toji meilė? Ar tokia tyra, kokią aprašė lietuvių klasikas Maironis? Ar skaudi kaip Mariaus
Katiliškio romane? Galbūt išlaisvinanti, suteikianti jėgų, kokią ją pavaizdavo V. M. – Putinas? Nei rašytojai,
nei filosofai, nei eiliniai žmonės dar nesurado tikslaus meilės apibūdinimo, todėl akivaizdu, kad ši tema
buvo, yra ir dar ilgai bus aktuali literatūroje ir visuomeniniame gyvenime.