„Dėl ko sielojasi (jaudinasi) V. Mačernio žmogus?

Vytautas Mačernis - jauniausias XX a. literatūros klasikas bei naujosios lietuvių poezijos

pradininkas, kuris savo poezijoje vaizduoja ne tik neįprastus dalykus, bet tuo tarpu siekia parodyti
kasdienę gyvenimo tikrovę. Savo eilėraščiuose jis atskleidžia lyrinio subjekto jausmus, bejėgiškumo
savijautą, žmonių santykius bei pasaulio žiaurumą. Vienas iš svarbiausių elementų Vytauto Mačernio
kūryboje – tai lyrinio subjekto išgyvenimai bei nusivylimas egzistavimu. Ypač tai parodoma poeto
žymiausiame eilėraščių cikle „Vizijos“ ketvirtojoje dalyje. Ketvirtoji vizija – tai be galo graži ir tuo tarpu
sunki dalis, kurioje susilieja tikrasis žiaurus gyvenimas ir vaikystės prisiminimai, kitais žodžiais tariant,
lyrinio subjekto jausmai bei gyvenimo sunkumai. Pirmoje dalyje parodomi vaikystės prisiminimai, meilės
bei prisirišimo jausmai. Taip pat labai svarbų vaidmenį lyrinio subjekto gyvenime turi senolė, kuri saugo
vaiką nuo žiauraus išorinio pasaulio. Pagrindinė šios vizijos erdvė – namai. Pasakotojas daug dėmesio
skiria namų aprašymui: „Didžiajam kambary, prie stalo, pievų, ežerų, pelkynų gėlėmis papuošto...Ir ašen,
supamoj kėdėj sėdėdamas, ilgai stebėjau saulės langą grindyse.“ Antroje dalyje lyrinis subjektas
susiduria su išoriniu pasauliu, kuriame vyrauja tamsa bei gyvenimo sunkumai. Lyrinis subjektas suvokia,
kad labai sunku protestuoti išoriniam pasauliui ir ,kad jo gyvenimas dabar priklauso tik jam ir niekas
negalės jį apginti, todėl jis pats turi viską išgyventi ir iškentėti: „ Ir, kai nėra kur veido nevilty priglaust, aš
skausmo išplestom akim matau...ir meta didelių sparnų šešėlį mano džiaugsmo vidurin“. Vytauto
Mačernio žmogus suvokia, kad pasaulyje nėra nieko pastovaus, bet gimtieji namai, meilė artimiesiems –
tai pačios brangiausios vertybės kiekvieno žmogaus gyvenime. Lyrinis subjektas sielojasi dėl žmonių
gyvenimo ateities, nes pasaulyje vis dažniau vyrauja sunkumai, karai, epidemijos bei neviltis ir tamsa.
Taip pat poetas skiria daug dėmesio žmonių jausmams ir nusivylimams savo kūrinyje „Metų sonetai“, o
būtent tai parodoma trečiame sonete iš „Rudens sonetų“. Lyrinis subjektas pasineria į nostalgiškus
jausmus bei prisiminimus, kai jo gyvenime vyravo meilė, laimė ir džiaugsmas. Jis prisimena, kai
susipažino su labai gražia mergina, kuri apvertė jo gyvenimą tarsi aukštyn kojom ir suteikė jam meilės ir
prisirišimo jausmus: „Bet nei vieno žodžio nepratarę išgyvenom visą vasarą kartu. Susitikę žvilgsniai
vienas kitą barė už puikumą išdidžių širdžių.“ Viskas atrodo idealu, kol viena akimirka, meilės jausmai
prarado savo prasmę:„Išsiskyrėm, nė mažiausiu ženklu neparodę savo ilgesio ir degančios kančios; o
reikėjo tart tik vieną žodį...“ Mano manymu, lyrinis žmogus jaudinasi dėl to, kad pasaulyje išnyko pati
svarbiausia vertybė – meilė. Jis suvokia, kad pasaulyje žmonės vis dažniau priverčia kentėti kitus, nes
gyvena tik savo labui bei interesams. „O reikėjo tart tik vieną žodį...“ – būtent ši citata parodo, kad
žmonės nesupranta kitų žmonių jausmų ir negali paprastai atsiprašyti už savo veiksmus. Aš manau, kad
Vytauto Mačernio žmogus jaudinasi dėl pasaulio ateities, žmogiškųjų vertybių praradimo prasmės ir
žmonių egoizmo. Taigi, Vytautas Mačernis – tai vienintelis lietuvių poetas, kuriam pavyko savo poezijoje
atskleisti ne tik neįprastus dalykus, bet ir parodyti skaitytojams kasdienę gyvenimo tikrovę.