Vilniaus Juozo Tallat – Kelpšos konservatorija

REFERATAS
Romantizmas

parengė Emilija Bereznauskaitė

Mokytoja Irena Kozlova

Vilnius, 2011m.
 Romantizmas
Svajonės ir tikrovė, idealas ir realybė – esminis romantizmo epochos
prieštaravimas. Jis matomas gyvenime, politikoje, filosofijoje ir ,žinoma, mene.
Svarbiausios romantikų kūrybos idėjos ir temos visų pirma susijusios su idealo
siekimu ir ieškojimu. Romantikai svajojo apie vieningą pasaulį, harmoningą
dvasios ir gamtos, vidaus ir aplinkos gyvenimą, o matė ir patys rodė pasaulio ir
gyvenimo skilimą, kuris vyko jų pačių sąmonėje. Romantikai žavisi gamta, kaip
amžinybės ir paguodos simboliu. Gamtos paveikslų tarpe vyrauja nakties
peizažas; miškas, kuriame pilna netikėtų ir nuostabių dalykų; sutemos ir
prieblanda su ilgesingo liūdnumo, švelnumo dvelksna; mėnesienos burtai ir
vienatvė; gėlės; jūroje vilioja balta, vieniša, tolima laivo burė. Mėgstamiausia
spalva - mėlyna. Dabarties gyvenimas romantiko nevilioja. Jis veržiasi į erdves ir
laiko tolius. Romantizmo mene jaučiamas vidurinių amžių pasaulėjautos ir
motyvų renesansas. Romantikus žavėjo riterystės idėja, tarnavimas moteriai,
ideali meilė, kelionės, nuotykiai. O drauge ir pamaldi, sudvasinta Dievo meilė,
atsiskyrėlis tylioj celėj, paslaptingas vienuolis, pagaliau vidurinių amžių
gotiškasis menas. Romantikų kūrybos ir meno temos - tai įvairiausios žmogaus ir
pasaulio, realybės ir idealo būties peripetijos. Kiekvieną temą ar meninio vaizdo
motyvą romantikai traktuoja dvilypai. Meilė yra ir laimės, ir kančios šaltinis.
Mirtis yra ir tragiškos baigties, ir išsivadavimo iš žemiškų kančių simbolis. Naktis
ir gąsdina, ir priglobia menininko vienatvę. Vienatvė - skaudi ir vienintelė tikra
palydovė. Svarbiausia muzikinės kalbos priemone tampa melodija. Tai natūrali
muzikos lyrizacijos išdava. Melodija vis labiau chromatizuojama. Ankstyvasis
romantizmas gyvavo pirmuosius tris XIXa. dešimtmečius. Jis dar yra veikiamas
klasicizmo tradicijų ir egzistuoja šalia jo. Ankstyvieji romantikai - F.Šubertas,
K.M.Vėberis, Dž.Rosinis, N.Paganinis, F.Mendelsonas iš dalies R.Šumanas
tebesilaiko klasicistinių formų ir žanrų, muzikinės kalbos, komponavimo
principų, nors juos modifikuoja, ,,suromantina“. Šiuo laikotarpiu suklesti
instrumentinė ir vokalinė miniatiūra bei jų ciklai, sukuriama romantinė lyrinė
simfonija (F.Šubertas, F.Mendelsonas), programinė simfoninė uvertiūra
(F.Mendelsonas, R.Šūmanas), romantinė fantazija (F.Šubertas, R.Šumanas).
Svarbiausia estetine nuostata tampa meninių vaizdų lyrinė išraiška. Ji kyla iš to,
kad romantikai, būdami individualistais, viską vertina ir išreiškia subjektyviai.
Subjektyvioje kūryboje, kuri remiasi emocijomis ir intuicija, pirmiausia dalyvauja
asmeninis kūrėjo ,,Aš“, o ne objektyvios, visuotinai priimtos estetinės nuostatos.
Todėl lyrizmas tapo būdingiausiu romantizmo meno ir stiliaus bruožu. Tačiau tai
nereiškia, kad visas romantizmo menas tėra vien lyrinis išsisakymas.Priešingai:
romantizmo menas kaip reta tragedijinis ir komiškas, dramatiškas ir ekspresyvus,
sušildytas lyriškumo. Romantikai lyriškai traktavo ir klasicistinius žanrus: sonatą,
simfoniją, koncertą, kvartetą, bei sonatos formą.Pastarojoje svarbiausiu
komponentu tampa išraiškinga, turtinga, dažnai vokališka melodija. Nyksta ribos
tarp ekspozicijos, temų perdirbimo ir reprizos, atsiranda atskiri, net uždari
melodiniai epizodai. Ankstyvieji romantikai puoselėjo homofoninę
faktūrą.Pradėjo formuotis būdingiausi dramaturginiai muzikos plėtojimo
principai: leitmotyvizmas (vok. leitmotiv,.- pagrindinis motyvas) - tai palyginti
trumpas muzikinis (melodinis, harmoninis, ritminis, tembrinis ar visuminis)
darinys, daug kartų pasikartojantis muzikos kūrinyje arba jo dalyje. Vidurinis
(brandusis) romantizmas apima laikotarpį nuo 1830m. iki 7-ojo dešimtmečio.Tuo
metu išsiskleidžia R.Šumano, H.Berliozo, F.Listo, G.Verdžio, R.Vagnerio,
Šopeno, ir jaunojo Bramso kūryba. Vaisingai ir rezultatyviai muzikoje
įgyvendinama menų sintezės idėja. Sukuriama romantinė programinė muzika ir
jos žanrai - programinė simfonija (H.Berliozas) ir simfoninė poema (F.Listas);
klasikinė tradicinė opera reformuojama virsta muzikine drama (R.Vagneris);
klasikiniai cikliniai žanrai vidiniai sintezuojami į monolitiškus vienos dalies
kūrinius-vienos dalies sonata, koncertas (F.Listas). Muzika siekia sužadinti
literatūrines, filosofines, tapybines asociacijas, opera-simfonizuojama, (G.Verdis,
R.Vagneris) simfonija-poetizuojama (F.Listas). Menų sintezės idėja buvo visiška
priešingybė klasicizmo estetikai, reikalavusiai aiškiai atskirti vieną meno rūšį nuo
kitos. Muzikinė kalba. Harmonija intensyviai chromatizuojama kas atvėrė kelią į
atonalią muziką Vėlyvasis romantizmas trunka nuo 7-ojo dešimtmečio iki XXa.
Pradeda reikštis nacionalinės mokyklos.Šiuo laikotarpiu išsiskleidžia čekų
(B.Smetana), lenkų, vengrų (F.Listas), rusų (P.Čaikovskis, M.Musorgskis)
norvegų (E.Grygas) ispanų, suomių (J.Sibelijus) nacionalinės kultūros. XIXa.
antroje pusėje Europos mene gimsta nauji stiliai. Muzikoje neoklasicizmas.
Kompozitoriai kreipė žvilgsnius į renesanso, baroko, klasicizmo muziką ir savo
kūryboje vėl ėmė naudoti senovines ir klasicistines formas bei žanrus.
Neoklasicistai buvo programinės muzikos priešininkai. Vėlyvuosius romantikus
pažinsi iš jų griozdiškų formų. Romantizmo epochos opera. XIXa. pasiekė dvi
operų rūšys: opera-seria (rimtoji) ir opera-bufa (komiška). Romantikai siekė
sukurti vientisą, sintetinį operos žanrą. Tad pirmiausiai ėmė naikinti griežtas ribas
tarp žanrų ir muzikinių numerių, stiprinti orkestro vaidmenį, plėsti išraiškos
priemones. XIXa.pradžioje gimė vokiečių nacionalinė opera. (K.M.Vėberis
,,Laisvasis šaulys“ 1821m.) Vėberis savo Laisvuoju šauliu atvėrė naujus operos
kūrimo principus: nacionalinis, romantinis kūrinys; operos dramaturgiją
vienijantys leitmotyvai; aktyvus,dramaturgiškai prasmingas orkestro vaidmuo;
ištisinio vystymo siekimas. XIXa. viduryje ir II pusėje buvo sukurtos lenkų, rusų,
čekų nacionalinės operos. Europos zenite švyti italo G.Verdžio ir vokiečio
R.Vagnerio operos. Vagneris siekė sukurti tikrą dramą, kurioje muzika ir drama
būtų lygiaverčiai partneriai. Siekė nenutrūkstamo muzikinio vystymo. Sukūrė
begalinės melodijos ir begalinės harmonijos principais grįstą muzikinę kalbą.
Verdžio operų stiprioji pusė - išraiškinga, melodinga, ,,operiška“ muzika, puikios
vokalinės partijos, tikroviškos, psichologiškai taiklios muzikinės charakteristikos,
reikšmingas, sodrus, simfoniškas orkestras ir jo dramaturgiškai svarbus vaidmuo.
XIXa. viduryje Prancūzijoje atsirado vadinamoji ,,lyrinė opera“ (Š.Guno, Ž.Bize,
Ž.Masne). Ji buvo priešinga didžiajai operai: čia didžiausias dėmesys skiriamas
paprastiems bendražmogiškiems pergyvenimams, naudojamos buitinės muzikos
intonacijos ir ritmai. Dominuoja lyrinė, paprasta, demokratiška muzikinė kalba.
XIXa.pabaigoje lyrinės operos tradicijas iš dalies pratęsė veristinė opera, gimusi
Italijoje (P.Maskanjis, G.Pučinis, R.Leonkavalis). Verizmas (it. vero -
tikroviškas). Buvo siekiama operoje parodyti gyvenimą tokį koks jis yra iš
tikrųjų, o ne apie kokį svajojo romantikai. Veristinių operų pagrindas -
gyvenimiška buitinė drama.Veikėjai paprasti kaimiečiai, nusigyvenę bohemiški
menininkai, miestiečiai. Veristai rėmėsi melodramos žanru ir sukūrė glaustą,
neretai vieno veiksmo, operą - novelę, kurioje vyrauja nelaimingos meilės
istorijos, dramatiška jų baigtis. Viena svarbiausių romantizmo estetikos idėjų ir
siekių buvo menų sintezė, kurią mėginta įgyvendinti operoje ir programinėje
muzikoje. Romantikai atskleidė iki tol neregėtai platų meninių temų ir vaizdų
ratą. Jie pirmieji atkreipė dėmesį į liaudies muzikos lobyną. Novatoriai ryžtingai
laužė senas ir kūrė naujas muzikos formas, žanrus, dramaturginius principus. Ir
pagaliau romantikai pradėjo griauti derminę - tonacinę muzikos kalbą.
Romantizmas buvo paskutinysis iš Naujųjų laikų 4 didžiųjų epochinių stilių. Jis
užbaigia klasikinės - tradicinės muzikos istoriją. ,,Istorinis romantizmas“ atliko
savo vaidmenį ir, numarintas Debiusy bei Stravinsko, išnyko.Bet romantinė
dvasia - amžina. (A.Ruselis XXa.)