Muzikos istorijos atsiskaitymas

Impresionizmas
XIXpab. - XXpradž.
Impresionizmas - prancūzų žanras. Pavadinimas reiškia įspūdį. Kilo nuo K.Hanet paveikslo įspūdis
“Saulėtekis”.

Pirmasis impresionizmo kūrinys yra Klodo Debiusi simfoninis preliudas “Fauno popietė”. Kūrinys
pasirodė 1894m., kas ir yra laikoma impresionizmo pradžia.( Naujo stiliaus atsiradimo niekas
nepastebėjo.

2 ryškiausi impresionizmo kompozitoriai:

Klodas Debiusi
Mourisas Ravelis (pusiau)

Impresionizme vyrauja rami nuotaika, lyg per miglą.

Kaip impresionistai sugebėdavo pasiekti vienos nuotaikos kūrinyje?

1. Naudodavo švelnaus tembro instrumentus (pvz. medinius pučiamuosius, arfa)
2. Atsisakė mažoro ir minoro, kitaip tonalumo. Jie naudojo visas kitas dermes be jų (modalumas)
3. Paraleliniai akordai
4. Kvartakordai

Patys impresionistai kartais gėdydavosi jų priskirimo impresionizmo krypčiai, nes buvo paviršutiniška,
tik viena nuotaika.

Mourisas Ravelis “Bolero”

Mouriso Ravelio mama, buvo baskė. Skirtingai negu Klodas Debiusi, jis nepabrėždavo savo
prancūziškos kilmės.

Jis yra pusiau impresionistas, pusiau neo.

“Bolero” yra kūrinys, kuriuo Mourisas Ravelis norėjo įrodyti, kad įmanoma sukurti populiarų kūrinį
naudojant nepopuliarias priemones, nėra kontrastų, ypač ilga melodija.

Klausytojus prikausto:
1. Ilgą melodiją groja vis kitas instrumentas
2. Visą kūrinį yra ilgas crescendo
3. Įtampa dėl būgnininko stabilumo

Impresionizmas:

1. Tai prancūzų meno kryptis

2. Šios krypties pavadinimas pirmą kartą panaudotas, norint pajuokti spalvingą K. Mone paveikslą
„Įspūdis. Saulės patekėjimas“

3. Kaip ir kita 20 a. kryptis – ekspresionizmas, ši kryptis anksčiausiai pasireiškė tapyboje. Žymiausi

dailininkai: Klodas Mone, Ogiustas Renuaras, Edgaras Dega

4. Šios krypties kūrėjams svetimas heroizmas, tragizmas, dramatizmas, romantinis jausmingumas.

Jokio gilinimosi į sudėtingą žmogaus vidinį pasaulį, išgyvenimus. Užtat būdingi trumpalaikiai
pojūčiai, įspūdžiai
5. Šios krypties kūrinių pavadinimai sukelia tam tikrą įspūdį ir palieka laisvę klausytojo vaizduotei:
„Atspindžiai vandeny“, „Lygumų vėjas“, „Vakaro aromatai ir garsai“, „Sodai lyjant“,
„Paskendusi katedra“, „Mergaitė lino spalvos plaukais“ ir t. t. Taigi šiai krypčiai būdingas
programiškumas

6. Priešingai nei ankstesnė programinė muzika, šios krypties muzika nesiekė išreikšti gilių jausmų ar
ką nors papasakoti, o tik perteikė nuotaiką, kintančius jausmus ir įspūdžius, perteikė kone regimą
garsų pasaulį iš spalvų ir šešėlių, užuominų ir nuojautų, aromatų ir atspindžių

7. Garso spalva – tembras – šios krypties kompozitorių muzikoje yra svarbiausias elementas. Todėl
daug muzikos rašoma simfoniniam orkestrui. Tiesa, daug kūrinių rašoma ir fortepijonui

8. Šios krypties muzika remiasi aliuzijomis ir nutylėjimais, priešingai nei energinga ir atvira
romantizmo muzika

9. Šios krypties kūrinių forma – gerokai laisvesnė nei ankstesnėje muzikoje: ne tokie akivaizdūs
sakiniai ir periodai, atsiranda nenutrūkstamo sklendimo arba tėkmės jausmas.

Impresionizmas:

Šios krypties kūrinių forma – gerokai laisvesnė nei ankstesnėje muzikoje: ne tokie akivaizdūs sakiniai
ir periodai, atsiranda nenutrūkstamo sklendimo arba tėkmės jausmas

K.Debiusi:

 Tai žymiausias ir bene vienintelis tikras impresionistinės muzikos kūrėjas, nors jam nelabai
patikdavo impresionisto etiketė („Dabar rašau muziką, kurią kvailiai pavadins impresionistine“).

 Kompozitorius niekada nesilaikė griežtų schemų, buvo laisvas ir nenuspėjamas. „Aš nekenčiu
visokiausių doktrinų ir jų įžūlumo.“ Kompozitoriaus įkvėpimo šaltiniai galėjo būti bet kur –
gamtoje, prisiminimuose ar sapnuose, bet tik ne vadovėliuose. Pašiepdamas akademines muzikos
rašymo taisykles, kompozitorius klausė: „Argi galima perteikti miško paslaptingumą išmatuojant
medžių aukštį“. Tad ir kompozitoriaus kūrinių forma gerokai laisvesnė nei ankstesnėje muzikoje:
ne tokie akivaizdūs sakiniai ir periodai, atsiranda nenutrūkstamo sklendimo arba tėkmės jausmas.

 Kompozitorius savo kūryboje plačiai naudojo modalumą.

 Kompozitorius save laikė prancūzų muzikos kūrėju. Jis rašė: „Prancūzų muzika – tai aiškumas,
skoningumas, paprastas ir natūralus kalbėjimas; prancūzų muzika visų pirma stengiasi teikti
malonumą“. Kompozitorius pabrėždavo, kad prancūzų muzika turi skirtis nuo kitos, visų pirma –
„sunkiasvorės“ vokiečių muzikos.

 Kompozitoriaus kūrybinį palikimą daugiausia sudaro fortepijoninė muzika, tačiau jis sukūrė ir
ypač žymių orkestrinių kūrinių.
 Kompozitoriaus kūrybinius ieškojimus paveikė ir tai, jog 19 a. 9 deš. pabaigoje vienoje parodoje
Paryžiuje jis išgirdo gamelano (nedidelio indonezietiško ansmablio) atliekamą muziką. Gamelano
muzikantų meistriškumas kompozitoriui pasirodė įspūdingesnis už vakarietišką: „Jų
konservatorija – amžinas jūros ritmas, vėjo šlamesys medžių lapuose ir tūkstančiai nepastebimų
triukšmų, į kuriuos jie atidžiai įsiklauso niekuomet nežvilgčiodami į kieno nors parašytus
traktatus.“

M. Ravelis:

 Kompozitorius savo kūryboje patyrė ir impresionizmo, ir kitos 20 a. srovės – neoklasicizmo įtaką.

 Nors savo kūryboje kompozitorius pritaikė kai kurias impresionistines priemones, jį labiau traukė
aiškūs melodijos kontūrai, ryškūs ritmai ir griežta struktūra.
 Kompozitoriaus harmonija, nors sudėtinga ir rafinuota, yra funkcinė, jo kūrybos pagrindinė
derminė sistema – tonalumas.

 Kompozitoriaus motina buvo baskė, todėl kompozitorius savo kūryboje gausiai naudojo
ispaniškus motyvus.

 Kompozitorių labiausiai išgarsino orkestrinė muzika, jos spalvos. Visgi jis sukūrė ir aukšto
meninio lygio kūrinių fortepijonui.

Ekspresionizmas
1905-1939m.
(Vokietija, Austrija)

Ekspresionizmas yra vokiečių ir austrų atsakas į švelnųjį impresionizmą.

Ekspresionizmas yra apie mirtį, kraują, neviltį....
Ekspresionizmas kilęs iš žodžio išraiška.

Neigiama temetika yra todėl, kad ekspresionistai, priešingai nei impresionistai, gilinasi į žmogaus vidų
ir ten randa tik neigiamus dalykus (pvz. pavydą , garbės troškimą, depresija, nerima, karus.)

Muzikoje ekspresionizme pilna disonansų, derminė sistema, naudojamas atonalumas (nėra jokios
dermės, visi 12 garsų vienodai svarbūs)

Kadangi ekspresionistinių kūrinių sunku klausytis, jie yra trumpi.

Kompozitoriai yra Naujieji Vienos klasikai:

Arnoldas Šionbergas
Albanas Bergas
Antonas Vėbernas

Kaloliažas:
 Šį komponavimo būdą pirmasis panaudojo A. Bergas - koliažas
 Tai komponavimo technika, kai naujas kūrinys „sulipdomas“ iš nevienarūšių, dažnai iš kitų
kūrinių paimtų fragmentų - koliažas

1905m. Šionbergas pradėjo kurti atonaliai, tačiau ilgą laiką klausytojams nepatiko jo kūryba. Ir tada
Arnoldas Šionbergas 1912m. pradėjo naujovę: kalbos dainavimą (Sprench gessanh), kai atlikėjas
pusiau kalba, pusiau dainuoja.

Kūrinys “Mėnulio Pjero” laikomas pirmuoju publikos pripažintu atonaliu kūriniu.

Opera “Vatsakas”, Albano Bergo - žymiausia ekspresionistinė opera

Antonas Vėbernas pirmasis pradėjo naudoti puantelizmą. Tai kūrybos būdas, kai kūrinys sudarytas iš
skambančių pavienių natų, sudarančių taškų įspūdį. Tikslas - nedaugžodžiauti (grojamos tik
reikšmingos natos)

 Šią komponavimo techniką pirmasis panaudojo A. Vėbernas - puantilizmas

 Tarsi norėdamas įprasminti muzikinį garsą, kompozitorius jį atskiria, izoliuoja nuo kitų
pauzėmis. Susidaro lyg skambančių taškų įspūdis - puantilizmas

Kompozitoriui būdingi trumpi kūriniai nuo 10 sekundžių iki 10 minučių.

Dodekafonija(dvylika garsų) - tai būdas kaip sistemingai kurti atonalią muziką. Kompozitorius prieš
kurdamas pasirašo 12 nepasikartojančių garsų seriją.

 Šio komponavimo būdo esmė – nekartoti garso, kol nenuskambėjo likę 11 chromatinės
gamos garsų - dodekafonija
 Šis komponavimo būdas – tai konkretus metodas, kaip sistemingai visus 12 chromatinės
gamos garsų paversti lygiareikšmiais - dodekafonija.
 Šį komponavimo būdą atrado A. Šėnbergas - dodekafonija

Ekspresionizmas:

1. Šios krypties meno darbų daugiausia sutinkame Austrijoje, Vokietijoje. Taigi tai vokiškas šaknis
turinti meno kryptis

2. Šios 20 a. krypties pavadinimas, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „išraišką“

3. Ši kryptis buvo nuosekli vėlyvojo, visų pirma vagneriškojo, romantizmo tąsa. Šios krypties
savybių girdime dar Gustavo Malerio simfonijose, o ryškiausiais šios krypties užgimimo
pavyzdžiais vadinamos Richardo Štrauso 20 a. pradžioje sukurtos vienaveiksmės operos

4. Šios krypties kūrėjams labiausiai rūpėjo žmogaus vidus, siela

5. Pagrindinės šios krypties kūrėjo temos: ryški spalva, potėpis, sapnų košmarai, nerimas, kraujas ir
mirtis

6. Žymiausių šios krypties kompozitorių trijulė dar vadinama „Naująja Vienos mokykla“

7. Kapotas, staigus, nuolat kintantis garsų organizavimas, liūdnos pesimistinės ar rėksmingos

nuotaikos, disonansinė harmonija – šios krypties muzikos bruožai

Ekspresionizmas:
Per 17 dienų sukurtoje kompozitoriaus monogramoje „Laukimas“ moters balsui ir dideliam orkestrui
pasakojama apie jausmus moters, naktį miške ieškančios mylimojo, tačiau randančios jį mirusį. Muzika
skamba nervingai, kartais net isteriškai, lyg nevaldomas nuojautų ir prisiminimų srautas, tarsi vaizdas
mirštančiojo sąmonėje. Nuotaika labai slogi, vyrauja aštrūs disonansai, tiršti akordai, ritmas laisvas,
trūkčiojantis ir nenuspėjamas. Vokalinė partija sudėtingesnė už bet kokią ligtol kurtą muziką,
reikalaujanti nepaprastos klausos, jautrumo ir patirties.

Neoklasicizmas

1920m., kaip atsakas į I-ąjį pasaulinį karą, atsirado neoklasicizmas. Tai išgąstis, norėjimas grįžti prie
senų patikrintų kelių.

Grįžta tonalumas - mažoras ir minoras.

Neoklasikai kartojo klasicizmą ir ankstesnes epochas. Nekentė romantizmo, nes jis per emocingas ir
yra vokiečių ir austrų.

Neoklasikai žavėjosi naujovėmis, technologijomis, sukūrė kūrinį apie traukinį, elektrą, plieną, regbį,
nes šaltos technologijos yra opzicija jautriam romantizmui.

Neigdami romantizmą neoklasikai neigė atlikėjo svarbą, laikė jį nereikšmingu priedu. Natose rašydavo
be galo daug ženklų.

Žymiausias Neoklasika - Igoris Stravinskis( 1882-1971m.)

Igoris Stravinskis - kompozitorius chameleonas, rusų tautybės.

Du pirmieji baletai, sukuriais Paryžiuje jis patyrė sėkmę:

1. Ugnies paukštė(1910m.)
2. Petruška(1911m.)
Trečiasis baletas “Šventasis Pavasaris” (1913m.) yra laikomas vienas geriausių visų laikų baletu. Baleto
premjiera patyrė fiasko. Kūrinys laikomas vienu sudėtingiausiu, dėl ypač sudėtingo ritmo, kas taktą
besikeičiančio metro. Ritmas tampa svarbiausia muzikos priemone, naudoja polimitriją.

Polimetrija yra kūrybos būdas, kai skirtingi ritmai skamba vienu metu.

 Kelių skirtingų ritmų derinys viename kūrinyje skirtinguose balsuose vienu metu -
poliritmija.

 Kelių skirtingų tonacijų derinys viename kūrinyje skirtinguose balsuose vienu metu -
politonalumas

Baleto įžangoje panaudota lietuvių liaudies daina.

I- ojo pasaulinio karo metais Igoriui Straviskiui tako apsigyventi Šveicarijoje. Dėl karo aplinkybių teko
kurti mažoms sudėtims, išbandė net džiazą.

Po I-ojo pasaulinio karo Igoris Stravinskis sugrįžo į Paryžių ir pradėjo kurti neoklasicistinę muziką. Jis
sugalvojo naują kūrybos būdą - rekompanavimą.

Rekompanavimas tai kai kompozitorius perkuria senesnių laikų kompozitoriaus žymų kūrinį. Jam
būdingos muzikinės citatos.

 Šį kūrimo metodą po Pirmojo pasaulinio karo išbandė I. Stravinskis - rekomponavimas

Stravinskis apie II-ąjį pasaulinį karą persikraustė į JAV, kur ir baigė savo gyvenimą.
Vokietijoje kūrė Karlas Orfas. Jo sceninė kantata “Karmina Burana”(pagal viduramžių tekstus)

XVIIIa. J.S.Bachas buvo sukūręs ciklą klavesinui “ Gerai temperuotas klavyras” nuo kiekvieno garso
mažore ir minore yra po preliudą ir fugą. Taip J.S.Bachas pirmasis įtvirtino galimybę groti visose
tonacijose.

XXa. vokietis Paulius Hindenitas norėdamas pagerbti “Gerai temperuoto klavyro” jubiliejų, sukūrė XXa.
atitikmenį “Ludus Tonalis”. JIs sudėjo mažorą ir minorą į vieną.

Hindenito idėja skiriasi nuo Šionbergo dodekafonijos, nes pas Šionbergą, nėra tonikos (traukos), o pas
Hindenitą yra tonika, maksimalistinė chromatizuota tonacija.

Neoklasicizmas :

1. Šią 20 a. kryptį, gimusią apie 1920 m., paskatino nusivylimas praūžusiu I-uoju pasauliniu karu ir
noras sugrįžti prie įprastinės pasaulio tvarkos

2. Šios krypties kompozitoriai atsigręžia į tas epochas, kurias neva buvo užgožęs romantizmo menas

3. Šios krypties kompozitoriai siekė atstatyti aiškumą muzikos formose, harmonijoje, vengė
emocionalumo, naudojo klasicizmo ir ankstesnių epochų, ypač baroko žanrus (preliudus ir fugas,
siuitas, koncertus, concerto grosso, simfonijas, numerių operas, kantatas, oratorijas), polifoniją

Neoklasicizmas:

Siuitoje fortepijonui „Kupereno kapas“ kompozitorius stilizavo 18 a. prancūzų klavesino muzikos

tradicijas: Fransua Kuperenas buvo vienas žymiausių to laikotarpio kompozitorių. Siuitą sudaro 6
dalys, turinčios barokinių pjesių ir šokių pavadinimus: preliudas, fuga, forlana, rigodonas, menuetas ir
tokata. Kiekviena dalis paskirta vieno iš šešių kare žuvusių šio kūrinio kompozitoriaus draugų
atminimui.

Avangardas
(1945m. - 1965m.)

Avangardas yra laikotarpis po II-ojo pasaulinio karo, kai vienintelis svarbus dalykas buvo naujumas -
padaryti taip kaip dar niekas iki šiol nebuvo sukūrę.

Avant garde (pranc.priešakinis būrys) ekspermentiškiausias laikotarpis žmonijos istorijoje.

Tai nėra nei kryptis, nei stilius, tai yra laikotarpis.

Šis laikotarpis – tai kraštutinė modernizmo forma

Trys populiariausi šio laikotarpio kūrybos būdai: serializmas, aleatorika ir sonoristika

Serializmas (kontrolė)

Serializmas - tai yra kūrybos būdas kuriame kompozitorius į serijas delioja ne tik garsų aukštį bet ir
artikuliacija, natų trukmes ir dinamikos ženklus.

Jei A. Šėnbergo dodekafoninė muzika siekė 12 skirtingo aukščio garsų kontrolės, tai šio komponavimo
būdo kūrėjai nusprendė organizuoti ir kitus muzikos komponentus: dinamikos ženklus, artikuliacijos
būdus, ritmines vertes - serializmas.
Šio komponavimo būdo atstovai taip griežtai norėjo kontroliuoti visus muzikos komponentus (garso
aukštį, dinamikos ženklus, artikuliacijos būdus, ritmines vertes), kad dėl pagarbos skaičiui kartais
būdavo pavadinami „pitagoriečiais“ ar net „skaičių fetišistais“ - serializmas.

Šio komponavimo būdo pradininkas - prancūzas O. Mesianas. Kiti atstovai - prancūzas P. Bulezas,
vokietis K. Štokhauzenas - serializmas.

O. Mesiano etiude fortepijonui „Trukmių bei intensyvų dermė“ (1949) panaudotos keturios
sekos (12 aukščių, 12 trukmių, 12 garso išgavimo būdų, 7 garsumo padalos), kurios
„sukamos“ pagal griežtas taisykles, jungiasi į vis kitokias, nesikartojančias kombinacijas.
Pateiktas partitūros fragmentas: serializmas.

Serializmas nepasiteisino, nes itin kontroliuojama muzikaskambėjo kaip atsitiktinė muzika. Atlikėjai
jautėsi suvaržyti.

Aleatorika (atsitiktinumas)

Aleatorika - yra kūrybos būdas paremtas atsitiktinumu. Kai kompozitorius nebaigia kūrinio ir palieka
laisvę atlikėjams jį užbaigti.

Lotynų kalba šio komponavimo būdo pavadinimas reiškia lošimą kauliukais, riziką - aleatorika.

Tai 20 a. 2 pusės kompozitorių mėgstamas muzikos kūrimo būdas, kai kompozitorius atlikėjams duoda
tam tikrus nurodymus, bet ir palieka daug laisvės - aleatorika.

Naudojant šį komponavimo būdą, atlikimo laisvės ir atsitiktinumo sureikšminimas atveria galimybes

atlikėjams improvizuoti - aleatorika.

Šį komponavimo būdą JAV labiausiai reprezentavo Dž. Keidžas; Europoje tokią muziką rašė P.
Bulezas ir K. Štokhauzenas (paradoksas: pastarieji du kompozitoriai buvo ir kito komponavimo būdo,
savo esme visiškai priešingo šiam komponavimo būdui, nuosekliausi atstovai) - aleatorika.

Tokios muzikos atradėjas – amerikietis Dž. Keidžas. Ypač išsiskiria jo ciklas „Sonatos ir interliudai“ -
aleatorika.

K. Štokhauzenas savo kūrinyje „Zyklus“ (Ciklas, 1959) perkusininkui solo atsitiktinumą patiki natų
rašybai: Kūrinį galima atlikti ir nuo pradžios ir – partitūrą apvertus aukštyn kojomis – nuo galo.
Pasirinkus atlikimą, kūrinys plėtojamas įprastiniu būdu, nors atskiriems kūrinio elementams notacija
suteikia tam tikros atlikimo laisvės. - aleatorika.

L. Berio savo kūrinyje „Tempi concertati“ nurodo perkusininkui užgauti kiek įmanoma mušamųjų
instrumentų kuo greitesniu tempu. - aleatorika.
Labai artima šiam komponavimo būdui yra „intuityvioji muzika“. Ją drąsiai galima vadinti
improvizacija. Nėra natų, tik žodinės kompozitoriaus nuorodos. Intuityvios muzikos poreikis atsirado
pažinus Rytų gyvenimo tradicijas – neskubėti, medituoti, įsiklausyti. Tokie yra ir K. Štokhauzeno bei
Dž. Keidžo sumanymai – tarsi maldos, stabtelėjimai. Kiekvieną kartą improvizuojant tarsi iš naujo
gimsta tas pats kūrinys. 1968 m. Štokhauzeno sukurta kompozicija atlikėjams duoda tokią „partitūrą“:
- aleatorika.

Grok vieną toną

Grok vėl vieną toną

Grok jį tiek ilgai

Ligi Tu pajusi

Kad Tu turi liautis

Tačiau ar Tu groji ar liaujiesi

Klausykis visuomet kitų

Grok geriausia

Kai žmonės klausosi

Nerepetuok

Aleatorika mepasiteisino:
1. atlikėjai buvo nepasiruošę šiai laisvei, tai kitosi su tradicijomis.
2. Kompozitoriai buvo nepatenkinti galutiniu rezultatu koncertuose ir ėmė į repeticijų procesą, bei
nurodinėti kaip reiktų užbaigti kūrinį, o tai kertasi su pačia aleatorikos idėja.

Sonoristika

„Sonorus“ – lotynų k. „skambus“. Sonoristiniai kūriniai pasižymi neįprastais skambėjimo efektais. Tuo
tikslu naudojami garso išgavimo būdai, kurie anksčiau nebuvo vartojami, pavyzdžiui – groti stryko
medine dalimi. Ypač sonorinės muzikos principus savo muzikoje taikė kompozitorius K.Pendereckis ir
D.Ligetis.

Klasteris - daug šalia užgaunamų esančių natų.

Yra dvi klasterių rūšys:

1. Statiški
2. Gyvesni

Klasterį mėgo lenkai ir vengrai.

Tai toks kūrybos būdas, kai garso spalva (tembras) ir stiprumas yra svarbiausia išraiškos priemonė -
sonoristika.

Šio komponavimo būdo kompozitoriai susidomėjo garso spalva, t. y. tembru. Pradėti naudoti nauji
garso išgavimo būdai, tembras tapo ne mažiau svarbiu nei ritmas, harmonija ar muzikos forma -
sonoristika.
Klasteriai – viena pagrindinių šio komponavimo būdo išraiškos priemonių - sonoristika.

Šiuo komponavimo būdu ir ypač klasteriais paremtą muziką dažniausiai kūrė kompozitoriai, išgyvenę
Antrojo pasaulinio karo baisumus ir ilgą laiką apie tai skelbę pasauliui. Gal todėl tokius kūrinius ypač
mėgo kurti lenkų kompozitoriai: K. Pendereckis, V. Liutoslavskis, B. Šeferis. Taip pat šį komponavimo
būdą naudojo ir estas A. Piartas, vengras D. Ligetis - sonoristika.

Klasteris:

Sonoristika:

Akomponavimo būdai:

Paruoštas fortepijonas - tai yra toks atvejis kai atlikėjas pagal kompozitoriaus duotus nurodymus turi
paruošti fortepijoną prieš atlikimą. Tarp stygų idėti varžtų, gumos gabaliukų ir kt...
Priklauso sonoristikai.

Paruoštas fortepijonas nepasiteisino, nes gadina instrumentą.

Tai toks atvejis, kai tarp fortepijono stygų įterpiami metaliniai varžtai ir gumos gabalėliai. Visa tai
pakeičia instrumento skambėjimą ir daro jį panašų į mušamųjų - paruoštas fortepijonas.
Konkrečioji muzika - tai yra muzika kurioje panaudoti ne muzikiniai garsai, o aplinkos pasaulio
garsai (dažnai įrašomi iš anksto)

Tai muzika, kurioje naudojami įvairūs nemuzikiniai garsai ir triukšmai - konkrečioji muzika.

Tokia muzika kuriama taip: dažniausiai į magnetofono juostelę buvo įrašomi nemuzikiniai, aplinkos
pasaulio garsai (šlamesiai, vėjo švilpesys, miško ošimas ir pan.), kurie po to įvairiai montuojami,
karpant ir klijuojant juostelę. Tiesa, nemuzikiniai garsai gali būti jungiami ir su muzikiniais -
konkrečioji muzika.

Elektroninė muzika - vokiečių išrastas kūrybos būdas. Tai muzika išgauta elektroniniais prietaisais.

Elektroninės muzikos trūkumai:

1. muzika atlieka ne gyvi žmonęs, o elektrononiai prietaisai.
2. sintetiniai garsai.

Šiam muzikos reiškiniui priskiriame elektros prietaisais – magnetofonu, sintezatoriumi, kompiuteriu ar

kitu specialiu įrenginiu sukurtą muziką - elektroninė muzika.

Šios muzikos reiškinio pradininkai – prancūzų konkrečiajai muzikai oponavę vokiečių kompozitoriai,
visų pirma - K. Štokhauzenas - elektroninė muzika.

Stochastinė muzika - tai yra atsitiktinė muzika sukurta su elektros prietaisais pagal kinetinę dujų
teoriją.

Šiuo muzikos reiškiniu paremta muzika naudoja nenatūralius, elektros prietaisais sukurtus garsus -
stochastinė muzika.

Grafinė muzika - tai yra kūrybos būdas kai kompozitorius nupiešia piešinį ir įkvepia atlikėją groti.
Šis muzikos reiškinys dažnai laikomas viena iš aleatorikos rūšių, dėl to, jog juo paremtos kompozicijos
(piešiniai, muzikiniai – nemuzikiniai ženklai, schemos) labiau nužymi kūrinio visumą nei detales.
Kompozitorius čia tėra įkvėpėjas - grafinė muzika.

Tai toks muzikos reiškinys, kai ji kuriama iš piešinių, muzikinių – nemuzikinių ženklų, schemų -
grafinė muzika.

Daugelį tokios muzikos pavyzdžių sukūrė kompozitoriai, kurie buvo ir dailininkai - grafinė muzika.

Grafinė muzika aleatorikos atšaka.

Minimalizmas
(atsirado 1965m.)

Minimalizmas - priešingybė avangardui. Minimalizmo stilių kompozitorių kūriniuose galima atpažinti

iš nuolat pasikartojančios muzikos: trumpi motyvai, frazės, nepertraukiamas ritminis pulsas, tolygi, be
kontrastų dinamika ir ilga kūrinio trukmė – tarsi iki begalybės auganti muzika

Minimalistai dažnai kurdavo ansamblius.

Po avangardinio laikotarpio serialistinių, sulietų sonorinių skambesių į muzikos kūrinį grįžta tonacija,
nesudėtinga melodija, ritmas.

Minimalistai:
1.Teris Railis
2.Filipas Glasas
3. Stivas Raichas
(visi amerikiečiai)

Mimalizmas:

1. Šios krypties atsiradimas pirmiausia susijęs su skulptūra ir daile. Iš jų meno darbų į mus
žvelgia įvairios daug kartų pasikartojančios, bet nieko apie turinį nesakančios geometrinės figūros

2. Šios krypties, kaip ir postmodernizmo, siekis - prieštarauti naujovėms, originalumo siekiams.

Taigi tai atkirtis sudėtingam modernizmo menui

3. Šios krypties muzikoje grįžta tonacija, nesudėtinga melodija, ritmas. Kūriniuose ritmo,
harmoninės ir melodinės atkarpos kartojamos daugybę kartų. Per visą kūrinį tvyro viena
nekintama būsena. Kūriniai neturi kulminacijų, muzika dažniausiai prasideda ir baigiasi nelauktai,
todėl atrodo, kad ji begalinė

4. Šios krypties muzika atsirado 7 dešimtmečio pradžioje JAV. Kompozitoriai: T. Railis, S.

Raichas, F. Glasas

5. Šios krypties kompozitoriai (S. Raichas, F. Glasas) neretai suburdavo ansamblius savo
muzikai atlikti

6. Šios krypties kompozitorių kūryboje gausu monofoninių kūrinių (t. y. skirtų tos pačios rūšies
instrumentams atlikti)

7.Žymiausioje kompozitoriaus operoje tonalios melodinės atkarpos daugybę kartų kartojamos ir

tik vos vos ritmiškai varijuojamos. Muzika padeda užsimiršti ir panirti į ypatingas būsenas, tarsi stebint
sapnuojamus vaizdus. Struktūrų simetrija, beveik nesikeičianti spalva ir dalių ilgumas primena
milžiniškas šios meno krypties skulptūras.
 8.

Posmodernizmas
(atsirado 1968m.)

Postmodernizmo esmė derinti nepanašius stilius ir tuo netikėtu deriniu bandyti sukurti kazką naujo.

Šūkis : viskas jau sukurta!

Kūrybo būdai:

Koliažas - mišrainė, kelių nepanašių dalykų sudėjimas į vieną.

 Šį komponavimo būdą pirmasis panaudojo A. Bergas - koliažas
 Tai komponavimo technika, kai naujas kūrinys „sulipdomas“ iš nevienarūšių, dažnai iš kitų
kūrinių paimtų fragmentų - koliažas
Rekomponavimas - remix, perkurtas senas kūrinys.
 Šį kūrimo metodą po Pirmojo pasaulinio karo išbandė I. Stravinskis - rekomponavimas
Tačiau postmodernistų kūryboje išryškėjo naujas bruožas – viską jungti.

Postmodernizmas:

 Šios krypties kompozitorių kūryboje išryškėjo naujas bruožas – viską jungti – kas įmanoma ir
neįmanoma, panaikinti ribas tarp dviejų stovyklų – akademinio ir populiaraus pramoginio meno.

 Ši kryptis atsirado tuo pat metu, kai buvo sukurti ir pirmieji minimalistiniai kūriniai ir
susiformavo paskutiniais 20 a. dešimtmečiais.

 Kompozitorius parašė „Noktiurnus“ (1899) orkestrui. „Žodį „noktiurnai“ reikėtų suprasti

bendrąja, dekoratyvumo prasme. Turiu galvoje ne įprastą noktiurno formą, o visų pirma šviesų
žaismo įspūdį, kurį jie gali sukelti“, - aiškino autorius.