Impresionizmas muzikoje

Populiariausi kompozitoriai ir jų kūryba? (Bolero)

Impresionizmas – XIX a. pab. – XX. a. pr. kultūrinis ir
meninis judėjimas, viena iš modernizmo atšakų.
Impresionizmas pirma atsirado dailyje Pranzūcijoje.
Reikšmingiausias judėjimo įvykis – pirmoji impresionistų
dailininkų paroda Paryžiuje, joje buvo pristatytas Klodo Monė
paveikslas ,,Įspūdis, saulėtekis“, iš jo judėjimas ir gavo savo
pavadinimą. Paraleliai dailei impresionizmo idėjos vystėsi ir
muzikoje. Muzikoje kaip ir dailėje siekta sukelti nuotaikas,
atmosferą ir pojūčius, o ne laikytis tradicinių struktūrų.
Impresionizmo kompozitoriai praplėtė chromatiką, mažoro-
minoro ribas, naudojo senąsias dermes, sudėtingos struktūros
akordus (nanokordus, undecimakorus, alteruotus ir kvartinius
sąskambius), pentatoniką, vengė pastovios ritmo struktūros,
kūrė stiprų kontrastą tarp aukštų ir žemų tonų, dažnai nebuvo
aiškių melodinių linijų. Svarbiausia impresionistams buvo
tembras, dėl to daugiausia muzikos kurta fortepijonui ir
orkestrui. Orkestrinėje muzikoje daug dėmesio skirta medinių
pučiamųjų solo, dažnai grota su sordinomis. Vieni iš
impresionizmo kompozitorių: Klodas Debiusi, Morisas
Ravelis, Erikas Satie, Eduardas Lalo, Alfredas Kazela, Igoras
Stravinskis, taip pat prie impresionistų priskiriamas ir Balys
Dvarionas. Ryškiausi šio judėjimo kūriniai – K.
Debiusi ,,Clair de Lune“, ,,Fauno popietė“, ir M.
Ravelio ,,Bolero“ – variacijos okrestrui su skirtingų
instrumentų solo.