Renesansas - Europos laikotarpis (nuo XIV iki XVII amžiaus), laikomas perėjimu iš

viduramžių į Naujųjų laikų istoriją. Renesansas prasidėjo kaip kultūrinis judėjimas

Italijoje vėlyvaisiais viduramžiais, vėliau išplito po visą Europą. Renesanso
intelektualinis pagrindas buvo jo paties suformuota humanizmo versija, sukurta iš
naujo atradus klasikinę graikų filosofiją. Renesansas prisidėjo prie diplomatijos
konvencijų susiformavimo, moksle – prie išaugusio dėmesio stebėjimui ir
indukciniam mąstymui.
Humanizmas - antropocentrinė pasaulėžiūra, išaukštinanti žmogų, vertinanti
mokslinį metodą, atmetanti misticizmą, religines dogmas. Šiuo metu daugiau ar
mažiau tapatinama su ateizmu bei sekuliariuoju racionalizmu.
Heliocentrizmas - Saulės sistemos astronomijoje sandaros teorija, pagal kurią
planetos skrieja aplink Saulę. Modelis sukurtas XVI amžiaus pabaigoje, pakeitė
geocentrinį modelį.
Geocentrizmas - antikinėje Graikijoje, senovės Kinijoje bei viduramžiais vyravęs
įsivaizdavimas, kad Žemė yra nejudantis visatos centras, aplink kurį skrieja Saulė ir
kiti dangaus kūnai.
Teocentrizmas - religinė, filosofinė nuostata ir pasaulėžiūra, pagal kurią Dievas
suvokiamas kaip aukščiausia būtybė, viso pasaulio ir aukščiausio gėrio šaltinis.
Utopija - idealios, neįgyvendinamos santvarkos projektas; neįvykdomas, nerealus
sumanymas. Terminas kilęs iš Tomo Moro romano „Utopija“ (visas pavadinimas De
Optimo Reipublicae Statu deque Nova Insula Utopia), kuriame aprašyta sala, kurioje
gyvena ideali, harmoninga visuomenė, nėra tironijos, nevyksta karai.

Johanas Gutenbergas - vokiečių metalo dirbinių gamintojas ir išradėjas. Išgarsėjo

sukūręs spaudos presą, paremtą vyndarių pavyzdžiu, bei savo indėlio tobulinant
spaudos technologijas (rašalai alyvos pagrindu, tikslių metalinių raidžių formų
liejimas, klišių lydinys). 1455 m. vasario 23 d. Gutenbergas išspausdino pirmąją
knygą (Biblija).
Mikalojus Kopernikas - lenkų astronomas, matematikas ir ekonomistas. Paskelbė
heliocentrinę Saulės sistemos teoriją. Ši teorija, teigianti, kad Žemė sukasi aplink
Saulę, neigė tuo metu įsigalėjusią geocentrinę teoriją, teigusią, kad Žemė yra Visatos
centras.
Leonardas da Vinčis - italų renesanso tapytojas, architektas, poetas, skulptorius,
muzikantas, meno teoretikas, inžinierius, išradėjas, filosofas. Leonardo kūryba ir jo
veiklos daugiapusiškumas įgalino vėlesnius istorikus praminti jį archetipiniu
„renesanso žmogumi“, įvardinti vienu iškiliausių renesanso epochos humanistų ir
polimatų. Keletas iš Leonardo tapybos kūrinių: „Mona Liza“ ir „Paskutinė
vakarienė“, yra vieni iš pačių žinomiausių Vakarų kultūroje. XX a. padidėjo dėmesys
Leonardui, kaip išradėjui, inžinieriui, mąstytojui.
Nikolo Makiavelis - Italijos politinis veikėjas, istorikas, filosofas ir rašytojas.
Erazmas Roterdamietis - Nyderlandų dvasininkas, vienas garsiausių humanistų,
filosofas bei teologijos mokslų daktaras. Jis kritikavo tamsumą, visuomenės
trūkumus, aukštino laisvą, protingą žmogų. Net šešios jo knygos pateko į draudžiamų
knygų sąrašus. Jis nuolatos vertė tekstus iš graikų kalbos, skelbdavo senus, mažai
kam žinomus praeities autorių darbus.
Galileo Galilėjus - italų astronomas, matematikas, filosofas ir fizikas. Galilėjus
prisidėjo prie teleskopo tobulinimo, astronominių atradimų, palaikė M. Koperniko
idėjas. Galilėjui klaidingai priskiriama teleskopo išradėjo garbė, tačiau jis buvo
vienas pirmųjų efektyviai panaudojusių teleskopą dangaus stebėjimui. Atrado
švytuoklės švytavimo dėsnį ir sukonstravo hidrostatines svarstykles kietujų kūnų
tankiui matuoti.
Džordanas Brunas - žymus italų renesanso laikotarpio dominikonų vienuolis,
filosofas, teologas, matematikas ir astronomas. Jo kosmologinės teorijos sekė
Mikalojaus Koperniko modeliu, kuris Saulę identifikavo tik kaip vieną iš daugybės
danguje nepriklausomai judančių kūnų. Brunas paskelbė sensacingas hipotezes,
teigiančias, kad visata yra begalinė su visur vienodai galiojančiais dėsniais, o
žvaigždės, matomos naktį, yra tokios pat kilmės kaip ir Saulė, todėl Saulė jokiu būdu
negali būti visatos centru.
Mikelandželas - italų renesanso dailininkas, skulptorius, architektas, poetas,
inžinierius. Kaip asmenybė, Mikelandželas buvo nenuolankaus būdo, nuolat
konfliktavo su kitais menininkais ir užsakovais − ne mažiau ambicingais ir įnoringais
Romos popiežiais. „Nepaisant koks turtingas buvau, visuomet gyvenau kaip vargšas“
− taip senatvėje savo gyvenimą apibūdino Mikelandželas. Mikelandželas laikomas
nepralenktu nuogo vyriško kūno vaizdavime. Savo moterų vaizdiniams
Mikelandželas naudodavo vyriškus modelius. Kaip niekas kitas, Mikelandželas savo
tapyboje ir skulptūroje įkūnijo tai, kas įvardijama „didingumu“, „didybe“ (terribilita).
Jo freskų herojai spinduliuoja antžmogiška dvasine ir kūniška jėga.
Rafaelis - italų architektas, dailininkas. is buvo iš tų menininkų, kurių gyvenimas, dar
jiems gyviems esant, apipinamas legendomis. Rafaelis – vienas didžiausių visų laikų
dailininkų. Jis savo kūryboje įkūnijo Renesanso epochos itališkojo humanizmo
idealus.
Kelis šimtmečius Rafaelio kūryba buvo vertinama kaip aukščiausias dailės etalonas.
Jo kūryba buvo akademinio Europos dailės mokymo pagrindas. Tarp pačių
žinomiausių Rafaelio kūrinių: freskos „Atėnų mokykla“ ir „Galatėjos triumfas“, iš
paveikslų − „Siksto Madona“.
Albrechtas Diureris - vokiečių renesanso tapytojas, grafikas, teoretikas. Vienas
iškiliausių Vokietijos menininkų, graviūros meistrų. Taip pat kūrė vitražus. Nemažai
darbų pašventė grafikai. Daugiausiai tapė religine tematika, kūrė portretus, tobulino
grafikos technikas. Jo parašytas veikalas „Keturios knygos apie žmogaus proporcijas“
vėliau tapo menotyros vadovu.
Van Eikai - olandų tapytojas.
Viljamas Šekspyras - anglų rašytojas, poetas ir dramaturgas. Šekspyras laikomas
vienu svarbiausių anglų ir Vakarų Europos rašytojų. Pirmuoju kūrybos dešimtmečiu
Šekspyras rašė daugiausia dramines kronikas ir komedijas, po 1600 m. – tragedijas ir
dramas.
Tomas Moras - Katalikų bažnyčios šventasis, anglų advokatas, rašytojas,
humanistas, politikas, knygos „Utopija“ autorius, kankinys. Anglijos Lordas
Kancleris nuo 1529 iki 1532 m.