Motiejus Kazimieras Sarbievijus

I KONTEKSTAI:

1) 1. Gyveno Baroko epochoje, tačiau daugelis jo poezijos bei poetikos principų

pagrįsti Reneasanso nuostatomis.

2. Žavėjosi romėnų poeto Horacijaus kūryba ir ją imitavo, tačiau sykiu bandė ją

suderinti su krikščioniškąja pasaulėžiūra.

3. Buvo poetas iš pašaukimo, tačiau poetinę kūrybą jam visą laiką teko derinti su
kitais, alinančiais ir nemėgstamais užsiėmimais: teologijos, filosofijos dėstymu ir
t.t.

4. Gyveno šiame laikiname žemiškame pasaulyje, tačiau nuolat ilgėjosi kito –

dangiškojo ir amžinojo.

5. Kūryboje skiriami trys etapai, įrėminti esminių jo gyvenimo lūžių: iki išvykstant į
Romą, studijuojant Romoje ir grįžus iš Romos.

6. Poetui svarbiau ne įsigilinti į save, o tarsi išeiti iš savęs, pakilti virš realybės,
kasdienybės.

7. Akcentuoja ne tik dvasinio savarankiškumo, bet ir dvasinės ginties būtinybę,

siela turi ginti savo vidinę nepriklausomybę ir savivaldą.

8. Sarbievijaus itin mėgstama antitezė: turtingas tas, kuris nieko neturi.

2) Baroko epocha:

Čia sugrįžtama prie viduramžiais rūpėjusių klausimų: nuolat pasikartoja motyvai apie
žmogaus menkystę, gyvenimo trumpumą. Kūryboje žmogaus trapumas, neamžinumas yra
paraleliškai lyginamas su gamtos atsinaujinimu ir pastovumu. Baroko epocha ir pats
Sarbievijus akcentuoja žmonių ydas ir reikalauja už jas atgailos. Barokas yra grįžimas
prie religinių tiesų ir pomirtinio gyvenimo vertybių. Nors šioje epochoje vyravo
pesimistinės nuotaikos ir scholastinės tiesos, nebuvo pamiršta ir reneasanso dvasia: tai
įrodo poeto individualus mąstymas ir savitas požiūris į lemtį, mirtį ir kitus dvasinius
dalykus.

3) Literatūros srovė: Barokas (XVII a.). Tai Renesanso krizė. Barokas – nusivylęs,
liūdnas, nes tai maro, bado ir karų laikotarpis. Baroko puošnumas – slėpimasis nuo
skaudžios tikrovės. Baroko žmogaus likimas jau nulemtas ir lemties akivaizdoje jis
bejėgis. Stipri mirties baimė. Literatūrai būdingas manierizmas – dirbtinumas,
rafinuotumas, stilistinių formų, meninės raiškos priemonių gausa, puošnumas.

II. GROŽINĖ KŪRYBA:

1) I, 7. Telefui Likui

Eilėraštyje kalbama apie tai, kad net ir tokio trumpo savo gyvenimo žmogus nevaldo.
Viską lemia Fortūna, kuri žaidžia žmogaus gyvenimu it sviediniu. Poetas nori įrodyti,
kad gyvenimas nepavaldus mums, ne mes savo likimo kalviai. Pasireiškia baroko
požiūris: akcentuojama žmogaus menkystė – jį valdo lemtis – žmogus nėra atsakingas
už savo paties gyvenimą. Taigi dar kartą pabrėžiama žmogaus padėtis: jis pavaldus
lemčiai.
2) II Publijui Memijui

Eilėraštyje kalbama apie žmogaus menkystę, gyvenimo trumpumą, neapsieita ir be

žmogaus laikinumo problemos. Kūrinys atspindi Baroko epochą, kai kiekvieną dieną
žmogui buvo primenama: „Atsimink, kad mirsi“. Sarbievijus šią žemiškąją tikrovę
atskleidžia kiek kitaip, jis paraleliškai lygina žmogaus trapumą, neamžinumą su gamtos
atsinaujinimu, pastovumu.

3) I, 11. Steponui Pacui

Šiame eilėraštyje kalbama, kad turtas nėra tikroji vertybė, kurios reikia siekti,
kadangi jį mes nešiojamės su savimi, jis gali būti lengvai atimamas. Reikia branginti
neapčiuopiamus dalykus, kurie gražins, praturtins mūsų vidinį pasaulį. Poetas peikia
tuos žmones, kuriuos palietė tuštybė: „Mūšy aukso nei žvangučių/ Puošmenų
neprireiks.“

III. KULTŪRINIAI KONTEKSTAI:

1) Horacijaus lyrika. (Jis buvo pagrindinis Sarbievijaus Įkvėpėjas, eilėraščiai rašyti

jo stiliumi)
2) Senojo Testamento “Giesmių giesmė”. (Jos frazeologija ir simbolika buvo
įkvėpimo šaltinis visos Europos religinės lyrikos kūrėjams)
3) Eugenija Ulčinaitė “Motiejus Kazimieras Sarbievijus – dviejų pasaulių autorius”

* Straipsnyje perpasakojama M. K. Sarbievijaus gyvenimo istorija,

atskleidžiamas jo gyvenimo, kūrybos dvilypiškumas, įrodinėjami Reneasansiški
ir Barokiški kūrybos bruožai.

IV. AUTORIAUS KŪRYBA MOKO:

* Kad materialūs daiktai yra laikini ir beprasmiai, svarbiausi yra dvasiniai

žmogaus turtai, jo vidinis grožis.

* Kad reikia mokėti išsivaduot iš visko, kas yra žemiška ir mirtinga, tačiau kylant
nenutolti, vis dar jausti žemę po kojomis.

* Kad dvikova su savimi, lemties jėgomis, baime, nepasitikėjimu yra asmenybės

grūdinimo ir ugdymo veiksnys.

V. TEMOS:

Samprotavimo: Nuo ko priklauso mūsų likimas: nuo mūsų pačių ar Dievo?

( Kristijonas Donelaitis “Metai”, Vincas Mykolaitis-Putinas “Altorių šėšėly”)

Ar religija gelbėja žmonija sunkiausiu metu? ( Kristijonas Donelaitis “Metai”, Vincas

Mykolaitis-Putinas “Altorių šėšėly”)

Literatūrinio rašinio: Religijos samprata lietuvių literatūroje ( Kristijonas

Donelaitis “Metai”, Vincas Mykolaitis-Putinas “Altorių šėšėly”)

Dievo atvaizdas lietuvių literatūroje ( Kristijonas Donelaitis “Metai”, Vincas

Mykolaitis-Putinas “Altorių šėšėly”)

Literatūrologinės sąvokos, tinkančios autoriui:

Lyrika, lyrikas, poema, reneasansas, barokas, palinodija – tai “literatūrinė

aliuzija”, kai remiantis žinomu tekstu sukuriama priešinga jam prasmė.

Karolina Banaitytė 12A

212