I. Baroko istorinės sąlygos, meno bruožai II.

Literatūros bruožai
Baroko epocha (XVII-XVIII a.) yra laikoma pirmąja Naujųjų amžių epocha. Ji pasižymėjo didžiule gamtos Baroko literatūra pradėjo formuotis XVI a. pabaigoje
mokslų pažanga. Būtent šiuo laikotarpiu visuotinai buvo pripažintas heliocentrinis Mikalojaus Koperniko Italijoje. XVII a. išplito visoje Europoje.
Visatos modelis, o reikšmingi Džordano Bruno, Johano Keplerio, Izaoko Niutono ir kt. mokslininkų atradimai Baroko literatūrai būdinga: disonansai, kontrastai,
gerokai praplėtė bendrąjį pasaulio supratimą. XVII a. geografinės kelionės Europai atvėrė naujus kraštus, fantazijos ir religinės mistikos derinimas su humoru ir
rases ir papročius. Plėtojantis astronomijai ir matematikai, imta tiksliau matuoti laiką, vietoj daugelį amžių buitiškumu, alegorizmo – su natūralistiniais
vyravusio ciklinio laiko įsitvirtino negrįžtančio linijinio laiko samprata. Baroko epochos žmonės patikėjo makabriniais1 elementais. Baroko literatūra įteisino
erdvės begalybe. parodaksalų mąstymą, dėmesį žmogaus egzistencijos,
Po Tridento bažnytinio susirinkimo (1545-1563), sušaukto reformacijos padariniams likviduoti, prasidėjusi mirties problemoms. Antikiniams mitams ir įvaizdžiams
Bažnyčios reforma sutvirtino Romos katalikų bažnyčios pozicijas. Bažnyčios reformuotojai (visų pirma teikė naują prasmę, jungė juos su bibliniais motyvais.
jėzuitų ordinas) puikiai suvokė meno poveikį žmogaus emocijoms ir panaudojo jį religingumui stiprinti. Baroko stiliui būdinga rafinuotas ekspresyvumas,
Didingi, puošniomis formomis, šviesos ir šešėlių žaismu, vitališkomis, sukūrintomis kompozicijomis metaforiškumas, hiperbolizacija, sudėtingos retorinės
užburiantys sakralinės dailės turėjo veikti tikinčiųjų emocijas, juos provokuoti, patraukti ir įtikinti. konstrukcijos ir kartu šnekamosios kalbos posakiai,
Politinėje srityje Baroko epocha buvo pažymėta absoliutinių monarchijų įsitvirtinimu daugelyje Europos vulgarizmai, makaroniškumas2.
valstybių. Sustiprėjusi aristokratija dailėje matė priemonę savo galiai ir įtakai pademonstruoti. Rūmų Įvairių žanrų XVII a. tekstai atskleidžia dramatišką
puošnumas, drobėse įamžinti herojiški karo žygiai, portretuose – iškilmingomis pozomis stovintys orūs, Baroko žmogaus pasaulėvoką: juose skausmingai
savo vertę žinantys didikai turėjo daryti įspūdį svečiui, išreikšti aristokratijos galios ir valdžios triumfą. išgyvenamas gyvenimo trapumas, jo praeinamumas,
Įtaiga ir retorika, apeliavimas į žiūrovo jausmus ir emocijas tapo pagrindiniais Baroko stiliaus bruožais. sopulingai siekiama jungties su dangiškąja Būtimi, o
Barokas linko į didelius mastelius, ekspresyvias teatrališkas kompozicijas, siekė nutrinti ribas tarp skirtingų žmogų ir Dievą siejantis bendras laisvės pradas
meno šakų. Architektūra, tapyba, skulptūra, natūralus ir dirbtinis apšvietimas šio stiliaus bažnyčiose priimamas ne kaip savaiminis gėris, bet kaip dramatiška
susiliejo į neišardomą visumą, didžiulę Theatrum Sacrum (šventojo teatro) sceną, kur architektūrinę erdvę duotybė, kaip įpareigojanti našta. Galima kalbėti apie
pratęsė iliuzorinė tapyba, o į paveiksluose pavaizduotus įvykius reagavo skulptūrose iškalti šventieji, kur universalų Baroko kultūros žmogų – pamaldų,
natūralistiškai perteiktos šventųjų ekstazės ir vizijos bylojo apie mus supančio pasaulio transcendentalumą. susitelkusį ties dvasiniais dalykais, besirūpinantį savo
Baroko dailininkai su naujiesiems amžiams būdingu atidumu stebėjo natūrą. Baroko epocha buvo išganymu krikščionį.
psichologijos gimimo laikas, kuomet dailininkai kartu su filosofais gilinosi į vidinius žmogaus išgyvenimus, Labiausiai paplitę baroko literatūros žanrai: lyrika,
kraštutines emocines būsenas, labai tikroviškai perteikdami subtiliausius sielos virpesius, prieštaringiausius riterinis fantastinis epas, alegorinis ir meilės romanas,
jausmus, vidines dramas, aistras ir kentėjimus. religinė, rūmų ir liaudinė turgaus aikščių drama, siaubo
Šviesa ir šešėlis baroko kūriniuose įgavo transcendentinę šviesos ir tamsos, nuolatinės šių priešingų polių tragedija.
kovos prasmę. Nors ir susijusi su natūralistinėmis nuostatomis, baroko dailė naudojo kaip niekad daug Lietuvoje ryškių baroko bruožų yra lotynų kalba rašiusio
alegorijų ir emblemų, perteikusių idėjas, susijusias su politikos, religijos, moralės, filosofijos temomis. XVII M. Sarbievijaus kūryboje, daugelyje XVII-XVIII a.
a. – tai emblemų ir ikonografinių žinynų, plitusių po visą Europą, laikas. lietuviškų panegirikų, epitafijų, kai kuriose giesmėse ir
kituose raštuose, jėzuitų mokyklų vaidinimuose.
www.ldm.lt/Dailininko_dirbtuve/info.html
1
Makabrinis – siaubas , sujungtas su grotesku
2
Makaroniškas – stilius, kuriame į gimtosios kalbos kontekstą
komizmo sumetimais įmaišyta daug svetimos kilmės žodžių.

3 užduotis Perskaitykite abiejose lentelės dalyse esančią medžiagą ir atlikite užduotis:

.1. Parašykite 4 priežastis, lėmusias būtent tokio pobūdžio Baroko meno atsiradimą.
2. Koks didžiausias Baroko pasaulėjautos ir meno prieštaringumas?
3. Užpildykite lentelę „Literatūros ir vaizduojamojo meno panašumai ir skirtumai“
Literatūros ir vaizduojamojo meno panašumai Literatūros ir vaizduojamojo meno skirtumai
1. 1.
2. 2.
Namų darbas : Įsivaizduokite, kad esate Baroko epochos išsilavinusi asmenybė. Sukurkite savo saviugdos planą, kuriame būtų numatyti uždaviniai ( kokių
ydų ir nuodėmių vengti), galutinis tikslas ( kokiu žmogumi tapti) it būdai, kaip galima tai pasiekti.
3 užduoties atsakymai

.1. Parašykite 4 priežastis, lėmusias būtent tokio pobūdžio Baroko meno atsiradimą.

1. Mokslo atradimai
2. Geografiniai atradimai
3. Kontrreformacija, jėzuitų ordino įsigalėjimas katalikiškuose kraštuose.
4. Absoliutinių monarchijų įsitvirtinimas, sustiprėjusi aristokratija.

2. Koks didžiausias Baroko pasaulėjautos ir meno prieštaringumas?

Universalus (idealus) Baroko kultūros žmogus yra pamaldus, susitelkęs ties dvasiniais dalykais, besirūpinantis savo išganymu, o ne materialiais turtais
krikščionis, o vaizduojamasis menas išsiskiria didingumu, prabanga, puošnumu.

3. Užpildykite lentelę „Literatūros ir vaizduojamojo meno panašumai ir skirtumai“

Literatūros ir vaizduojamojo meno panašumai Literatūros ir vaizduojamojo meno skirtumai

1. Kontrastai 1. Humoras
2. Mistiškumas 2. Buitiškumas
3. Stiliaus, formų įmantrumas 3. Antikiniai siužetai, poetika
4. Rafinuotumas
5. Alegoriškumas
6. Siaubą keliančių scenų vaizdavimas, mirties
tema
7. Hiperbolizacija
II pamokos 7 užduotis
Išnagrinėkite poeto kūrybos fragmentus ir parašykite, kokias vertybes iškelia autorius, po to perskaitykite ištraukas iš K. Sabaliauskaitės romano „Silva
rerum“, panagrinėkite internetinių portalų medžiagą apie Baroko epochos visuomenę ir parašykite išvadas, kuo gyveno ir domėjosi to laikotarpio didikai
M.K. Sarbievijaus lyrika
Dorybė tarpsta kaimiškam poilsy,
Save uždaro ji tarp savų ribų
Ir taikų sostą nekaltajam
Stato dažnai ant šiaudų pašiūrėj.
Lyric IV, 15-28
Jei visą žemę nori pajungti sau
Save pirmiausia dėsniais griežtais varžyk
Taip tu dorais darbais tarnausi,
Aš atsidavęs Kūrėjas būsiu.
Lyric IV, 29-32
Dorybė vengia, net jei verta yra
Šlovingo garso. Kuo nuo žmonių toliau,
Tuo rečiau pasieks pavydas:
Mėgsta jis mat su draugais ateiti.
Lyric, IV, 12
Šios poezijos keliamos vertybės
XVII a. visuomenės gyvenimo realijos Kas buvo svarbu XVII a.
turtingiems žmonėms?
Baroko laikų didikai tikėjosi galintys
nuodėmingą, klaidų pilną gyvenimą „ištaisyti“
dosniomis aukomis bažnyčiai. Lietuvos didikai
bažnyčioms ir vienuolynams aukoja Renesanso
laikais neregėtas lėšas. Mykolas Kazimieras
Pacas, didžiai dievobaimingas didikas,
vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas
neskiria lėšų žlungančiai valstybei gelbėti.
Tačiau, dėkodamas Dievui, padėjusiam išvyti
iš krašto Rusijos kariuomenę ir išsigelbėti nuo
sukilusių kareivių, 1682 metais statydina
Vilniuje puošnią Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.
„Po tokių ašaringų ekscesų Birontui tapdavo
dar mielesnė jo sėbrų draugija, kurioje
leisdavo savo ilgąjį savaitgalį, kartais
prasidedantį nuo ketvirtadienio ir besitęsiantį
iki sekmadienio paryčių, kai liedavosi vynas,
kortomis ir kauleliais buvo lošiamos
šimtinės, žiedai, vertingos knygos, mokslų
užduotys, fantai ir principiniai įsitikinimai,
kartais padaužomi snukiai miesto valkatoms,
vidury nakties karstomasi ant miesto
paminklų , maudomasi fontanuose, truputėlį
paištvirkaujama kurioje nors iš slaptų miesto
pirčių“. K. Sabaliauskaitė „ Silva rerum“
Demonstruoti giminės didybę tapo ypač
prasminga, kai susilpnėjo valstybės centrinė
valdžia ir viską tvarkyti ėmė dėl įtakos
besirungiančios didikų šeimos. Todėl menui,
laikomam reprezentacijos priemone, buvo
skirtas ypatingas vaidmuo. Menas tapo
sudėtine savigyros sistemos, kurią sudarė
išvykos, puotos, laidotuvių iškilmės, dalimi.
Jos reikalavo meninio apipavidalinimo ir savo
neregėtais mastais stebino amžininkus.
Tik urna ( mūsų palaikus ji priglaus)-
Visų dorybių matas. Tad meskite
Likimo sunkią naštą,
Slegiantį aukso grasaus sunkumą.
Lyric,II, 97- 100
Mane tik viena jaudina: kaip aš pats
Atliksiu savo vaidmenį dramoj šioj,
Ar bus patenkinta Dievybė,
Ar pasitiks karštais plojimais.
Lyric IV, 12, 9-12
Tas valdovas, kuris liks visada ramus,
Ar jam duos, ar atims Dievo teisi ranka,
Jis didesnis netaps, turtų jei jam pridės,
Jei atims, nesumažins jo.
Odė „Katonas politikas“
Daugiausia juvelyrikoje buvo naudojamas
auksas, rečiau sidabras, spalvota emalė,
brangakmeniai ir dideli perlai. Suklestėjus
tarptautinei prekybai į Europą atveždavo
smaragdus iš Brazilijos ir Kolumbijos,
deimantus ir rubinus iš Indijos, turkį iš
Persijos, tai skatino gaminių įvairovę. Taip
pat vystėsi brangakmenių šlifavimo technika.
„Bet nemažą išlaidų dalį sudarė ir apdarai,
mat jau kuris laikas buvo nusistovėjęs
nežinia iš kur atsiradęs paprotys , kad
būsimosios novicės įvilktuvėse pasirodytų
tarsi tikros būsimosios Viešpaties nuotakos,
ir pagal didžiai įžvalgų Konstancijos
Sokolinskaitės planą Norvaišaitės vestuviniai
apdarai čia turėjo būti turėjo didžios svarbos
galynėjantis su jos puikybe, tad tuo reikėjo
įtikinti Norvaišas, kurie, būdami žmonės
kuklūs ir pamaldūs, iš pradžių nė nesuprato,
kam reikalinga ta brangi vienadienė pompa,
kai puikiausiai tiktų geroji žydroji
suknelė<...> Betgi ne, motinėlė ją tikino, kad
nepailsdama tikino, kad senoji netiksa, rūbas
turi būti naujas ir puošnumu pranokti visus
ligi tol turėtus...“ K. Sabaliauskaitė „ Silva
rerum“
Baroko periodo pradžioje vyriški
marškiniai buvo nešiojami ir kaip
apatinis ir kaip viršutinis rūbas. Antrojoje
XVII a. pusėje atsirado siauri apatiniai ir
platūs viršutiniai marškiniai. Pastarieji
buvo siuvami iš plonų audinių ir
pasižymėjo ypatingu puošnumu. Ypač
puošnios buvo prisegamos marškinių
apykaklės, siuvamos iš nėrinių ar batisto,
puošto nėriniais.