Professional Documents
Culture Documents
Biografija. M. K. Sarbievijus, kilęs iš Lenkijos, didžiąją gyvenimo dalį praleido LDK: anksti įstojo į jėzuitų
ordiną, mokėsi Vilniuje, Braunsberge (tuometėje Prūsijos karalystėje), dėstė poetiką Kražiuose bei Pòlocke
(miestas dab. Baltarusijoje), vėliau buvo priimtas į Vilniaus universitetą, po poros metų išsiųstas tęsti
teologinių studijų į Romą. Čia netrukus išgarsėjo kaip labai talentingas poetas. Pasakojama, kad net pats
popiežius Urbonas VIII M. K. Sarbievijų apdovanojęs laurų vainiku. M. K. Sarbievijaus poezijos knygos buvo
leidžiamos įvairiuose Europos miestuose, ir ypač įdomu, kad vienam poezijos rinkiniui antraštinio lapo
eskizą nupiešė garsus flamandų dailininkas P. P. Rubensas. Įdomu ir tai, jog vienu metu poeto kūryba buvo
įtraukta į Oksfordo universiteto studijų programą vietoj garsaus antikos poeto Horacijaus, kuriuo pats M.
K. Sarbievijus neretai sekė. Be poezijos, M. K. Sarbievijus garsėjo ir kaip puikus literatūros teoretikas,
parašęs knygą „Apie aštrų ir šmaikštų stilių“ („De acuto et arguto“), ir kaip talentingas pamokslininkas. Dėl
pastarosios priežasties gyvenimo pabaigoje jis tapo ATR valdovo Vladislovo IV Vazos dvaro pamokslininku.
Varginančios pareigos sunkino poeto gyvenimą ir nualino sveikatą – 1640 m. jis mirė Varšuvoje.
Kita moralinė žmogaus atremtis M. K. Sarbievijaus poezijoje – stoikų filosofija. Ji siūlo žmogui,
atsidūrusiam ribinėje situacijoje, elgtis santūriai. Veikėjų stojiška laikysena – stoikų moralės
principų: saiko, kuklumo, orumo, nuolankumo tam, ko negali pakeisti, laikymasis. Ypač svarbus saikas.
Jis reikalingas tam, kad žmogus, nesaikingai, nesantūriai elgdamasis, negriautų dieviškosios pasaulio
tvarkos, neardytų vidinės harmonijos. M. K. Sarbievijaus poezijoje siūloma saikingai džiaugtis greitai
praeinančiais materialiais dalykais („Krispui Levinijui“), įtemptą mokslą kaitalioti su poilsio valandomis
(„Pauliui Kozlovijui“), patariama saikingai gedėti („Publijui Munacijui“).
Ne veltui M. K. Sarbievijus vadinamas krikščioniškuoju arba sarmatų (šiuo terminu, žinomu iš antikos laikų,
buvo vadinami visi Lenkijos ir Lietuvos valstybių gyventojai) Horacijumi – tiek krikščionybė, tiek sekimas
antika (ypač Horacijumi) mokė vertinti tokias dorybes, kurios nepavaldžios nei likimui, nei laikui