Viskas Yra Sukrusta

BESTSELERIO „SUBTILUS MENAS NEKRUŠTI SAU (IR
KITIEMS) PROTO" AUTORIUS
VISKAS YRA SUKRUŠTA. KNYGA APIE VILTĮ
Nauja tarptautinio rekordus sumušusio bestselerio „Subtilus

menas nekrušti sau (ir kitiems) proto" autoriaus knyga -
paradoksalus vadovas sprendžiantiems vilties problemas.
Gyvename įdomiu laikmečiu. Materialiai viskas geriau - esame

laisvesni, sveikesni ir turtingesni nei kada nors iki šiol gyvenę
žmonės. Visgi kažkodėl viskas atrodo beviltiškai ir velniškai
sukrušta - planeta šyla, vyriausybės ir ekonomikos žlunga, visi
nuolat vieni kitus įžeidinėja tviteryje.
Kas darosi? Jei kas nors ir gali įvardyti mūsų dabartinį
negalavimą ir padėti jį išgydyti, tai Markas Mansonas. 2017
m. išleista jo knyga „Subtilus menas nekrušti sau (ir kitiems)
proto" puikiai atskleidė nuolatinį tyliai kuždantį nerimą,
persmelkusį modernųjį gyvenimą. Autorius parodė, kad
įnirtingos laimės paieškos tik daro mus nelaimingesnius. O
žodžiai „subtilus menas" knygos pavadinime išties drąsus
iššūkis: įvardyti savo problemą; sukonkretinti, surasti ir
susitelkti į skausmą, kurį reikia ištverti. Rezultatas? Visame
pasaulyje nupirkta milijonai jos egzempliorių, ji tapo
tarptautiniu reiškiniu ir trylikoje šalių atsidūrė pirmoje vietoje
perkamiausių knygų sąraše.
Naujoje knygoje „Viskas yra sukrušta" autorius nukreipia
žvilgsnį į visame pasaulyje nesibaigiančias negandas.
Remdamasis psichologiniais tyrimais šia tema, taip pat
nesenstančia filosofų, tokių kaip Platonas, Nyčė (Nietzche) ir
Tomas Vaitsas (Tom Waits), išmintimi, Mansonas išsamiai
analizuoja religinius ir politinius klausimus, mūsų santykį su
pinigais, pramogomis ir internetu, atskleisdamas, kaip gero
perteklius gali psichologiškai ėsti mus gyvus.
(Tęsinys kitame viršelio atvarte.)

VISKAS
YRA
SUKRUŠTA
KNYGA APIE VILTĮ
MARK MANSON
Versta iš Mark Manson.
Every Thing is Fucked.
- HarperCollins, 2019
Vertė Aušra Gudavičiūtė, Gediminas Gudavičius

Redagavo Aistė Koženiauskienė
Maketavo RūtaAtie
Viršelį maketavo Antanas Toliušis
© Mark Manson, 2019

ISBN 978-609-8254-18-1 © Leidykla „Liūtai ne avys", 2019
EVERY
THING
IS
FUCKED
A BOOK ABOUT HOPE
MARK MANSON
Markas Mansonas taip pat parašė
„Subtilus menas nekrušti sau (ir kitiems) proto:
kitoks požiūris į gerą gyvenimą“.
Žinoma, skiriu Fernandai.
Turinys
I dalis. VILTIS
1 skyrius. Nepatogi tiesa .................................................................... 11
2 skyrius. Savikontrolė - tai iliuzija ................................................. 29

3 skyrius. Niutono emocijų dėsniai ................................................ 57
4 skyrius. Kaip įgyvendinti visas savo svajones ......................... 87

5 skyrius. Viltis yra sukrušta ............................................................ 125
II dalis. VISKAS YRA SUKRUŠTA

6 skyrius. Žmogiškumo formulė.................................................... 151
7 skyrius. Skausmas - universali konstanta............................... 177
8 skyrius. Jausmų ekonomika ..................................................... ...207
9 skyrius. Galutinė religija................................................................ 231
Padėka........................................................................................................ 250
Pastabos .................................................................................................... 252
Apie autorių ............................................................................................. 302

I DALIS
VILTIS
1 SKYRIUS
Nepatogi tiesa
Nykiame Centrinės Europos kaime nedideliame žemės lopinėlyje

tarp buvusių kareivinių sandėlių iškils geografiškai sutelkto blogio
tinklas, tankesnis ir tamsesnis, nei pasaulis kada nors matė. Per ketverius
metus čia sistemingai bus atrinkta, pavergta, nukankinta ir nužudyta
daugiau nei 1,3 mln. žmonių, ir visa tai - teritorijoje, kiek didesnėje nei
Manhatano Centrinis parkas.
Ir niekas nieko nesiėmė, kad visa tai sustabdytų.
Išskyrus vieną žmogų.
Tai pagrindinis pasakų ir komiksų elementas: didvyris veržliai
žygiuoja į deginančias pragaro žiotis, kad susiremtų su didžio blogio
apraiška. Šansų jokių. Loginis pagrindas juokingas. Tačiau nuostabus
mūsų didvyris nė nesudvejoja, nė nekrūpteli. Jis oriai priima iššūkį ir
užmuša drakoną, sutriuškindamas piktuosius įsiveržėlius, išgelbėdamas
planetą ir gal net princesę ar dvi.
12 Viskas yra sukrušta
Ir trumpą laiką rusena viltis.

Bet ši istorija ne apie viltį. Ši istorija apie tai, kad viskas visiškai
sukrušta. Sukrušta tokiu mastu, kokį šiandien mums, besimėgaujantiems
nemokamu belaidžiu ryšiu ir „Snuggie“ pledo su rankovėmis patogumais,
sunku net įsivaizduoti.
Vitoldas Pileckis dar prieš apsispręsdamas slapta įsigauti į Aušvicą jau

buvo karo didvyris. Jaunystėje šis karininkas pelnė apdovanojimą už
dalyvavimą 1918 m. Lenkijos ir sovietų kare. Jis komunistams kiaušus
išspardė dar tada, kai dauguma nė nežinojo, kokie šunsnukiai jie iš tikrųjų
yra. Po karo Pileckis persikėlė į Lenkijos provinciją, vedė mokytoją ir
susilaukė dviejų vaikų. Mėgo jodinėti, nešioti madingas skrybėles ir
rūkyti cigarus. Gyvenimas buvo paprastas ir geras.
Tada prasidėjo visas tas Hitlerio reikalas ir, nespėjus Lenkijai nė batų
apsiauti, naciai žaibiškai užkariavo pusę valstybės. Kiek daugiau nei per
mėnesį šalis prarado visą savo teritoriją. Kova tikrai nebuvo sąžininga: iš
vakarų braunantis naciams, rytuose įsiveržė sovietai. Tarsi būtum
atsidūręs tarp kūjo ir priekalo, tik kūjis - tai didybės manijos apsėstas ir
pasaulį bandantis užkariauti masinių žudynių iniciatorius, o priekalas -
nesuvaldomas ir beprasmiškas genocidas. Aš vis dar nesu tikras, kuris yra
kuris.
Iš pradžių sovietai, tiesą sakant, buvo daug žiauresni nei naciai. Jie į
tą mėšlą jau buvo įsivėlę anksčiau, žinote, kai ėmėsi viso to reikalo
„nuversti vyriausybę ir gyventojus pajungti savo klaidingai ideologijai“.
Naciai tebebuvo savotiški imperialistai skaistuoliai (žvelgiant į Hitlerio
ūsus, nesunku tai įsivaizduoti). Skaičiuojama, kad per pirmuosius karo
mėnesius sovietai suėmė daugiau nei milijoną Lenkijos piliečių ir išsiuntė
juos į Rytus. Sekundę pamąstykite apie tai. Milijonas žmonių per kelis
mėnesius
Nepatogi tiesa 13
tiesiog dingo. Vieni nesustojo, kol neatsidūrė Sibiro gulaguose; kiti po

kelių dešimtmečių aptikti masinėse kapavietėse. Net ir šiandien daugelio
dar nepavyko rasti.
Pileckis kovėsi tuose lenkų mūšiuose - ir prieš vokiečius, ir prieš
sovietus. O kai pralaimėjo, su savo draugais lenkais karininkais Varšuvoje
subūrė pogrindinę pasipriešinimo grupę. Jie pasivadino slaptąja Lenkijos
armija.
1940 m. pavasarį slaptoji Lenkijos armija sužinojo, kad vokiečiai
stato milžinišką kalėjimų kompleksą kažkokiame užkampyje, mieste
pietinėje šalies dalyje. Vokiečiai šį naują kalėjimų kompleksą pavadino
Aušvicu. 1940 m. vasarą iš vakarinės Lenkijos dingo tūkstančiai
karininkų ir iškiliausių piliečių. Pasipriešinimo sąjūdžio dalyviai ėmė
bijoti, kad toks pats masinis įkalinimas, kurį vykdė rytuose sovietai, dabar
gresia ir vakaruose. Pileckis su savo draugais įtarė, kad Aušvico
kalėjimas, kuris dydžiu prilygo nedideliam miestui, yra susijęs su žmonių
dingimais, ir kad jame jau galbūt kali tūkstančiai buvusių Lenkijos karių.
Štai tada Pileckis savo noru slapta įsigavo į Aušvicą. Iš pradžių tai
buvo gelbėjimo misija - jis leisis areštuojamas, o vos ten patekęs, drauge
su kitais Lenkijos kariais galės suorganizuoti maištą ir pabėgti iš lagerio.
Misija buvo tokia savižudiška, kad lygiai taip pat jis galėjo paprašyti
vado leidimo išgerti kibirą chlorkalkių. Jo vadai manė, kad jis pakvaišęs,
taip jam ir pasakė.
Tačiau bėgant savaitėms problema tapo vis opesnė: dingo tūkstančiai
lenkų elito atstovų, o Aušvicas sąjungininkų žvalgybos tinkle tebebuvo
milžiniška balta dėmė. Jie neturėjo supratimo, kas ten vyksta, o galimybės
ką nors sužinoti buvo menkos. Galiausiai vadai nusileido. Vieną vakarą
Varšuvoje prie eilinio kontrolės punkto Pileckis leidosi areštuojamas
esesininkų už tai,
kad nesilaikė komendanto valandos. Ir netrukus jis jau buvo kelyje į

Aušvicą - vienintelis žmogus, savo noru įžengęs į nacių koncentracijos
stovyklą.
Ten patekęs jis pamatė, kad iš tiesų Aušvice daug blogiau, nei
manyta. Kaliniai, sušaukti į patikrinimo rikiuotę, buvo reguliariai
sušaudomi už tokius menkus nusižengimus kaip nevalingas judesys ar
netiesus stovėjimas. Fizinis darbas buvo alinantis ir nesibaigiantis.
Žmonės tiesiogine prasme dirbdavo iki nukritimo, dažnai vykdydami
nenaudingas ir beprasmes užduotis. Per pirmąjį Pileckio kalinimo mėnesį
trečdalis žmonių barakuose mirė nuo išsekimo, plaučių uždegimo arba
kulkos. Nepaisant to, 1940 m. pabaigoje Pileckis, komiksų niekšelis
superdidvyris, kažkaip sugebėjo įvykdyti šnipinėjimo operaciją.
Ak, Pilecki! Titane, čempione, skrendantis virš bedugnės, kaipgi
sugebėjai sukurti žvalgybos tinklą, slėpdamas žinutes skalbinių pintinėse?
Kaip, lyg koks Makgaiveris, susimeistravai radijo imtuvą iš atliekamų
dalių ir pavogtų baterijų, o tada sėkmingai persiuntei lagerio puolimo
planus slaptajai Lenkijos armijai Varšuvoje? Kaip, sukūręs draudžiamų
daiktų pristatymo tinklą, kad į lagerį kaliniams atgabentų maisto, vaistų,
drabužių, išgelbėjai nesuskaičiuojamą galybę gyvybių ir atnešei viltį į
atokiausią žmogaus širdies dykumą? Ką šis pasaulis padarė, kad tavęs
nusipelnė?
Per dvejus metus Aušvice Pileckis subūrė pasipriešinimo grupę. Čia
galiojo pavaldumo struktūra, buvo rangai ir vadai, logistikos tinklas,
bendrauta su išoriniu pasauliu. Ir viso to per tuos dvejus metus esesininkų
sargyba nepastebėjo. Galutinis Pileckio tikslas buvo stovykloje sukurstyti
visuotinį sukilimą. Jis tikėjo, kad pasitelkus pagalbą ir koordinavimą iš
išorės, pavyks pabėgti iš kalėjimo, įveikti negausius esesininkų sargybos
būrius ir
Nepatogi tiesa 15
išleisti į laisvę dešimtis tūkstančių gerai pasirengusių Lenkijos partizanų

kovotojų. Jis siuntė savo planus ir pranešimus į Varšuvą. Laukė mėnesius.
Išgyveno.
Bet tada ėmė vežti žydus. Iš pradžių autobusais. Paskui sausakimšais
vagonais. Netrukus jie pradėjo plūsti dešimtimis tūkstančių - vilnijanti
žmonių srovė tyvuliuojančiame mirties ir nevilties vandenyne. Atplėšti
nuo šeimos ir praradę orumą, bežadžiai jie slinko į atnaujintus „dušus“,
kur buvo nuodijami dujomis, o vėliau sudeginami.
Pileckio pasauliui siunčiami pranešimai tapo baisūs. Jie žudo dešimtis
tūkstančių žmonių kasdien. Daugiausia žydų. Bendras aukų skaičius gali
būti milijonai. Jis maldavo slaptosios Lenkijos armijos kuo greičiau
išvaduoti stovyklą. Sakė, kad jei jie negali išvaduoti stovyklos, bent jau
tegu subombarduoja. Dėl Dievo meilės, bent jau tegu sunaikina dujų
kameras. Bent tiek.
Slaptoji Lenkijos armija jo pranešimus gavo, bet manė, kad Pileckis
perdeda. Protu jie nesuvokė, kad kas nors gali būti taip sukrušta.
Nesąmonė.
Pileckis buvo pirmasis žmogus, pranešęs pasauliui apie holokaustą.
Jo žvalgybos medžiaga buvo persiunčiama įvairioms Lenkijos
pasipriešinimo grupėms, o tada Lenkijos vyriausybei, kuri egzilio
sąlygomis veikė Jungtinėje Karalystėje ir perduodavo pranešimus
sąjungininkų vadams Londone. Pagaliau ši informacija pasiekė Dvaitą
Eizenhauerį (Dwight Eisenhower) ir Vinstoną Čerčilį (Winston
Churchill).
Jie taip pat manė, kad Pileckis perdeda.
1943 m. Pileckis suprato, kad jo organizuojamo maišto ir pabėgimo iš
kalėjimo planas neišdegs: nei slaptoji Lenkijos armija, nei amerikiečiai su
britais neatvyks. Labiausiai tikėtina, kad
pasirodys sovietai, o tai dar blogiau. Pileckis suprato, kad likti stovykloje
pernelyg rizikinga. Buvo laikas bėgti.
Žinoma, jam tai padaryti buvo lengva. Pirmiausia jis apsimetė
sergantis ir pateko į stovyklos ligoninę. Ten pamelavo gydytojams ir
nurodė darbo grupę, į kurią neva turįs sugrįžti. Jis teigė privaląs dirbti
naktinėje pamainoje kepykloje, kuri buvo lagerio pakraštyje prie upės.
Gydytojams jį paleidus, Pileckis nuėjo į kepyklą, kur stojo prie „darbo“
iki 2 val. ryto, kol baigė kepti paskutinė duonos partija. Tada teliko
nukirpti telefono linijos laidą, tyliai atverti galines duris, esesininkų
sargybai nematant persirengti vogtais civilio drabužiais ir aidint į jį
taikomiems šūviams nuskuosti pusantro kilometro iki upės, o paskui pagal
žvaigždes surasti kelią atgal į civilizaciją.
Šiandien daugelis dalykų pasaulyje atrodo sušikti. Neprilygstantys (nė iš

tolo) nacių holokaustui, bet vis tiek labai sušikti.
Tokios istorijos kaip Pileckio mus įkvepia. Suteikia viltį. Priverčia
pasakyti: „Na, po velnių, tada viskas buvo daug blogiau, ir tas vyrukas
visa tai įveikė.“ „Ką tokio pastaruoju metu padariau aš?“ - štai ko šioje
tviterio žinučių ir šlykščios pornografijos lavinos eroje turime klausti
savęs, ant sofos sėdinčių ir bulvių traškučius kemšančių panditų. Kai kiek
atsitraukiame ir pažvelgiame iš šalies, suvokiame, kad kol tokie didvyriai
kaip Pileckis gelbsti pasaulį, mes tesugebame daužyti uodus arba skųstis,
kad kintamoji srovė nepakankamai stipri.
Pileckio istorija yra vienas didvyriškiausių dalykų, su kokiais teko
susidurti gyvenime. Nes heroizmas - ne tik drąsa, ištvermė ir sumanios
strategijos. Tai įprasti dalykai, ir jie neretai pasitaiko ėmusis ne tokių
herojiškų užduočių. Ne, būti herojiškam - tai gebėti įžiebti viltį ten, kur
jos nėra. Uždegti degtuką ir apšviesti
Nepatogi tiesa 17
tuštumą. Parodyti geresnio pasaulio galimybę - ne geresnio pasaulio,

kuriame norime būti, bet tokio, apie kurį nežinojome, kad toks išvis galėtų
egzistuoti. Imti veikti tokioje situacijoje, kai viskas atrodo visiškai
sukrušta, ir kažkaip vis tiek sugebėti pakreipti gera linkme.
Drąsa yra dažnas dalykas. Atsparumas taip pat. Bet heroizmas turi tam
tikrą filosofinį aspektą. Yra didis klausimas „kodėl?“, kurį didvyriai
iškelia - neįtikėtina priežastis ar tikėjimas, kuris išlieka nepalaužiamas,
kad ir kas nutinka. Ir štai kodėl mūsų kultūrai šiandien žūtbūt reikia
herojaus: nebūtinai todėl, kad viskas blogai, bet todėl, kad praradome tą
aiškų „kodėl?“, uždegdavusį ankstesnes kartas.
Mūsų kultūrai reikia ne taikos, gerovės ar naujų gamintojų ženklų ant
elektromobilių. Visa tai turime. Mūsų kultūrai reikia šio to rizikingesnio.
Mūsų kultūrai ir žmonėms reikia vilties.
Matęs karą, kankinimus, mirtis ir genocidą, Pileckis niekada neprarado

vilties. Nors neteko savo valstybės, šeimos, draugų ir tik per plauką
nežuvo pats, jis niekada neprarado vilties. Netgi po karo, kai valdė
sovietai, jis niekada neprarado vilties, kad gyvens laisvoje ir
nepriklausomoje Lenkijoje. Niekada neprarado vilties, kad jo vaikų
gyvenimas bus ramus ir laimingas. Niekada neprarado vilties, kad
išgelbės dar ne vieną gyvybę ar padės dar keliems žmonėms.
Po karo Pileckis grįžo į Varšuvą ir tęsė žvalgybą. Dabar jo akiratyje
buvo komunistų partija, kurios įtaka čia didėjo. Ir vėl jis buvo pirmasis
žmogus, įspėjęs Vakarus apie blogį - šįkart informavo, kad sovietai
infiltravosi į Lenkijos vyriausybę ir suklastojo rinkimų rezultatus. Jis taip
pat bus pirmasis, aprašęs sovietų žiaurumus Rytuose per karą.
Tačiau šį kartą jo veikla buvo atskleista. Pileckį įspėjo, kad tuoj bus
suimtas, ir jis turėjo galimybę pabėgti į Italiją. Tačiau jis nesutiko -
verčiau liksiąs ir mirsiąs Lenkijoje, nei bėgsiąs ir gyvensiąs svetimą
gyvenimą. Vien laisvos ir nepriklausomos Lenkijos vizija tuomet jam
teikė viltį. O be jos jautėsi niekas.
Taigi ši viltis buvo ir jo pražūtis. 1947 m. komunistai suėmė Pileckį
ir jam tikrai nebuvo malonūs. Jie beveik metus jį kankino taip žiauriai ir
sistemingai, kad žmonai jis prisipažino: palyginti su tais kankinimais,
„Aušvicas buvo vieni niekai“.
Vis dėlto jis nesutiko bendradarbiauti su tardytojais.
Pagaliau suprasdami, kad iš jo informacijos negaus, komunistai šį
atvejį nusprendė panaudoti kaip pavyzdį. 1948 m. jie surengė parodomąjį
teismą ir apkaltino Pileckį viskuo - nuo dokumentų klastojimo ir
komendanto valandos pažeidimo iki šnipinėjimo veiklos ir išdavystės. Po
mėnesio jį nuteisė, paskelbę mirties nuosprendį. Paskutinę parodomojo
teismo dieną Pileckiui buvo leista kalbėti. Jis pasakė, kad visada buvo
ištikimas Lenkijai ir jos žmonėms, kad niekada nesužeidė ir neišdavė nei
vieno Lenkijos piliečio, kad dėl nieko nesigaili. Savo kalbą užbaigė šiais
žodžiais: „Stengiausi gyventi taip, kad mirties valandą jausčiau
džiaugsmą, o ne baimę.“
Ir jei tai ne pats kiečiausias dalykas, kurį kada nors girdėjai, tuomet
noriu išgirsti, ką žinai kietesnio.
Kuo galiu padėti?

Jei dirbčiau „Starbucks“ kavinių tinkle, užuot rašinėjęs žmonių vardus ant
jų kavos puodelių, užrašyčiau štai ką:
Vieną dieną tu ir visi, kuriuos myli, mirs. Ir be šios nedidelės grupelės

žmonių, kuriai nepaprastai trumpą laiką
Nepatogi tiesa 19
rūpės tai, ką sakai ar darai, daugiau mažai kam būsi svarbus. Tokia
yra nepatogi gyvenimo tiesa. Ir visa, ką galvoji ar veiki, tėra
rafinuotas jos vengimas. Esame nereikšmingos kosmoso dulkės, vis
susiduriančios ir besisukiojančios mažyčiame mėlyname taškelyje.
Mes įsivaizduojame esantys svarbūs. Susigalvojome tikslą, o iš tiesų
esame niekas. Mėgaukis savo sušikta kava.
Žinoma, turėčiau tai užrašyti labai mažomis raidėmis. Ir kiek

užtrukčiau, o tai reikštų, kad per rytinį piką eilėje laukiantys klientai
išsiskirstytų. Ne pats puikiausias aptarnavimas. Ši priežastis veikiausiai
tik viena daugelio, kodėl nesu samdomas darbuotojas.
Bet rimtai, ar ranką prie širdies pridėjęs galėtum žmogui palinkėti
geros dienos, žinodamas, kad jo mintys ir motyvacija kyla iš amžino
įgimto poreikio vengti žmogiškosios egzistencijos beprasmiškumo?
Nes beribėse erdvėse ir laike Visatai nerūpi, ar pavyks tavo mamos
klubo sąnario keitimo operacija, ar tavo vaikai lankys koledžą, ar
viršininkas galvos, kad tau pavyko sukurti nerealią lentelę. Nerūpi, kas
laimės prezidento rinkimus: demokratai ar respublikonai. Nerūpi, ar kokia
nors žvaigždė bus užklupta šniaukščianti kokainą ir įnirtingai (vėl)
besimasturbuojanti oro uosto tualete. Nerūpi, ar miškai sudegs, ar ledas
ištirps, vandens lygis pakils, oras užkais, o galbūt būsime sunaikinti
pranašesnės ateivių rasės.
Tau rūpi.
Tau rūpi ir tu beviltiškai bandai save įtikinti, kad dėl to, jog tau rūpi,
už viso to turi slypėti kažkokia didinga Visatos prasmė.
Tau rūpi, nes giliai širdyje viso to svarbą trokšti pajusti, norėdamas
išvengti nepatogios tiesos ir savo egzistencijos nesuprantamumo,
norėdamas nesugniužti prislėgtas materialaus nereikšmingumo naštos.
Tad tu, kaip ir aš, kaip ir kiekvienas, susikuri įsivaizduojamą svarbų
vaidmenį supančiame pasaulyje, nes tai suteikia tau viltį.
Ar apie tai kalbėti pernelyg anksti? Štai, dar vienas puodelis kavos.
Netgi nupiešiau akį merkiantį besišypsantį veiduką ant pieno putos. Argi
jis ne mielas? Luktelėsiu, kol įdėsi jį į instagramą.
Gerai. Apie ką mes čia? O taip! Tavo egzistencijos nesuprantamumas,
teisingai. Dabar tikriausiai galvoji: „Na jau, Markai, aš tikiu, kad visi mes
čia esame dėl kokios nors priežasties, kad viskas vyksta ne atsitiktinai,
kad kiekvienas žmogus svarbus, nes visi mūsų veiksmai kam nors daro
įtaką, ir net jei gali padėti tik vienam žmogui, juk verta, tiesa?“
Koks gi tu mielas!
Matai, čia kalba tavo viltis. Tai istorija, kurią regzdamos tavo
smegenys priverčia tikėti, kad rytais verta keltis: kas nors turi rūpėti, nes
jei niekas nerūpi, nėra priežasties gyventi. Tam tikra paprasta altruizmo
forma arba siekis sumažinti kančias sužadina protą, kad priverstų jaustis
taip, lyg būtų verta ką nors daryti.
Mūsų psichikai reikia vilties, kad išliktume, kaip kad žuviai reikia
vandens. Viltis - mūsų proto variklio kuras. Tai sviestas ant sausainio. Yra
daugybė pigių metaforų. Be vilties proto mechanizmas užges arba kęs
badą. Jei nesitikime sulaukti geresnės už dabartį ateities, palankesnio
gyvenimo, dvasiškai mirštame. Galiausiai jei nėra vilties, kad reikalai
pasitaisys, kam gyventi, kurių galų apskritai ką nors daryti?
Nepatogi tiesa 21
Štai ko dauguma žmonių nesuvokia: laimės priešingybė nėra pyktis ar

liūdesys.1 Jei esi piktas ar liūdnas, vadinasi, yra dalykų, į kuriuos tau
nenusispjaut. Vadinasi, dar turi viltį. 2
Ne, laimės priešingybė yra beviltiškumas, beribis pilkas rezignacijos
ir abejingumo horizontas. 3 Tai tikėjimas, kad viskas sukrušta. Tad kam
dar išvis ką nors daryti?
Beviltiškumas yra šaltas ir niūrus nihilizmas, jausmas, kad nėra
prasmės, todėl galima į viską spjauti. Kodėl gi nevaikščioti peilio
ašmenimis, nemiegoti su savo vadovo žmona arba nepašaudyti
mokykloje? Tai nepatogi tiesa, tylus supratimas, kad amžinybėje viskas,
kas mums rūpi, greitai žlugs.
Nerimo, proto ligų, depresijos šaknys - beviltiškumas. Tai visų
nelaimių šaltinis ir visų priklausomybių priežastis.
Tai nėra perdėta.4 Lėtinis nerimas yra vilties krizė. Žlugusios ateities
baimė. Depresija - tai vilties krizė. Tikėjimas, kad ateitis beprasmė.
Kliedesiai, priklausomybės, manijos - tai beviltiški ir nesiliaujantys proto
bandymai susikurti viltį ištikus neurotiniam tikui ar jaučiant viską
nustelbiantį troškimą.5
Beviltiškumo vengimas, tai yra vilties kūrimas, tampa pagrindine
mūsų proto užduotimi. Visa prasmė, viskas, ką suprantame apie save ir
pasaulį, konstruojama siekiant išlaikyti viltį. Štai kodėl viltis yra
vienintelis dalykas, dėl kurio bet kuris mielai padės galvą. Viltis didesnė
už mus pačius. Mes manome, kad be jos esame niekas.
Kai studijavau koledže, mirė mano senelis. Kelerius metus po to
stipriai jaučiau turįs gyventi taip, kad jis manimi didžiuotųsi. Giliai širdyje
tai atrodė protinga ir akivaizdu, bet taip nebuvo. Iš tikrųjų nebuvo jokios
logikos. Su seneliu nebuvau artimas. Niekada nesikalbėdavome telefonu.
Nesusirašinėdavome laiškais.
Paskutinius penkerius metus, kol dar buvo gyvas, netgi nemačiau jo.
Nė nekalbant apie tai, kad jis jau miręs. Kaip mano ryžtas „gyventi
taip, kad jis manimi didžiuotųsi“ ką nors paveikė?
Jo mirtis privertė mane susidurti su nepatogia tiesa. Taigi mano protas
pradėjo veikti, ieškodamas vilties šioje situacijoje, kad suteiktų man
tvirtybės ir atitolintų bet kokį nihilizmą. Protas nusprendė: kadangi senelis
neteko vilčių ir siekių, dabar svarbu jo garbei viltis ir siekti tikslų man.
Tai buvo menkutis mano proto tikėjimo krislelis, asmeninė mini religija
tikslui pasiekti.
Ir ji veikė! Kurį laiką jo mirtis įprasmino šiaip banalią ir tuščią patirtį,
padarė ją svarbią. Ir ta prasmė man suteikė viltį. Tikriausiai kai mirė
artimas žmogus, jautei ką nors panašaus. Šis jausmas įprastas. Tari sau
gyvensiąs taip, kad tave mylėjęs žmogus galėtų tavimi didžiuotis. Pasižadi
gyventi savo gyvenimą taip, kad pagerbtum jojo. Tari sau, kad tai svarbu
ir gerai.
Ir būtent tas „gerai“ suteikia tvirtybės egzistencinio siaubo
akimirkomis. Aš vaikščiodavau įsivaizduodamas, kad senelis mane seka
it smalsus vaiduoklis, nuolat žvelgdamas man per petį. Šis žmogus, kurį
menkai pažinojau jam gyvam esant, dabar kažkodėl buvo itin susirūpinęs,
kaip man sekėsi matematikos egzaminas. Tai buvo visiškai iracionalu.
Mūsų psichika konstruoja panašius trumpus pasakojimus, kai
patenkame į bėdą. Šias „prieš“ ir „po“ istorijas susikuriame sau. Ir turime
išlaikyti šiuos viltį teikiančius pasakojimus gyvus visą laiką, net jei jie
tampa neprotingi ar destruktyvūs, nes tik jie stabilizuoja ir apsaugo protą
nuo nepatogios tiesos.
Taigi šios vilties istorijos leidžia susidaryti įspūdį, kad mūsų
gyvenimas prasmingas. Jomis norima pasakyti ne tik tai, kad ateityje
laukia kažkas geresnio, bet ir tai, kad tą kažką galima
Nepatogi tiesa 23
pasiekti. Kai žmonės tauškia, kad jiems reikia atrasti „gyvenimo tikslą“,
jie turi omenyje, kad jiems nebeaišku, kas svarbu, kaip būtų galima
naudingai panaudoti savo ribotą laiką žemėje6 - trumpiau sakant, ko
tikėtis. Jie stengiasi išsiaiškinti, kokia turėtų būti jų gyvenimo istorija
„prieš“ ir „po“.
Čia sunkioji dalis: atrasti sau pačiam tą istoriją „prieš“ ir „po“. Tai
padaryti sunku, nes nėra jokio būdo iš tikrųjų sužinoti, ar ją supratai
teisingai. Štai kodėl daugelis buriasi į religines grupes - religija pripažįsta
tą nuolatinę nežinomybės būseną ir reikalauja tikėjimo jos akivaizdoje.
Tikriausiai iš dalies dėl to religingi žmonės daug rečiau nei nereligingieji
kenčia nuo depresijos ir žudosi: praktikuojamas tikėjimas apsaugo juos
nuo nepatogios tiesos.7
Bet tavo vilties istorijos nebūtinai turi būti susijusios su religija. Jos
gali būti visokios. Ši knyga yra mano mažytis vilties šaltinis. Ji suteikia
man tikslą, prasmę. Ir pasakojimas, kurį sukūriau siekdamas šios vilties,
yra mano tikėjimas, kad ši knyga gali padėti kai kuriems žmonėms, kad ji
gali padaryti ir mano gyvenimą, ir pasaulį truputį geresnius.
Ar aš tikrai tai žinau? Ne. Bet tai mano maža „prieš“ ir „po“ istorija,
kurios įsikibęs laikausi. Ji verčia mane rytais keltis ir žadina gyvenimo
geismą. Ir tai yra ne tik kad neblogas, bet vienintelis dalykas.
Vieniems žmonėms „prieš“ ir „po“ istorija - tai sėkmingai užauginti
vaikus, kitiems - apsaugoti aplinką, kurioje gyvena, tretiems - uždirbti
krūvą pinigų ir nusipirkti milžinišką laivą, ketvirtiems - tiesiog pagerinti
savo smūgiavimo techniką golfo aikštyne.
Suvokiame tai ar ne, visi turime šias istorijas, kuriomis dėl vienokių
ar kitokių priežasčių pasirinkome kliautis. Nesvarbu,
ar viltis sužadinama remiantis religiniu tikėjimu, įrodymais paremta

teorija, intuicija, ar gerais argumentais, visais šiais atvejais gaunamas tas
pats rezultatas - tikėjimas, kad: a) bus galima augti, tobulėti ar sulaukti
išganymo ateityje; ir b) yra būdų, kurie leidžia to pasiekti. Tai tiek. Diena
po dienos, metai po metų mūsų gyvenimas susideda iš šių begalinių
persiklojančių vilties istorijų. Jos motyvuoja mus lyg triušį morka,
pamauta ant lazdos.
Jei visa tai nuskambėjo nihilistiškai, prašau, nesupraskite neteisingai.
Ši knyga nepropaguoja nihilizmo. Ji yra prieš jį - tiek vis stiprėjantį
nihilizmą šiandienos pasaulyje, tiek glūdintį mumyse.8 O norint
sėkmingai paneigti nihilizmą, nuo jo reikia ir pradėti. Pradėti nuo
nepatogios tiesos. Štai čia pradėjęs, galėsi palengva susikurti įtikinamą
viltį. Ir ne bet kokią, bet patvarią, palankią. Kuri sutelks draugėn, o ne
išskirs. Kuri yra tvirta ir galinga, tačiau paremta protu ir tikrove. Kuri,
sužadinusi dėkingumą ir pasitenkinimo jausmą, lydės iki mūsų dienų
pabaigos.
Žinoma, tai padaryti nelengva. Ir, be abejo, XXI a. sunkiau nei bet
kada. Nihilizmas ir jį lydintis visiškas nuolaidžiavimas įgeidžiams kausto
šiuolaikinį pasaulį. Tai galia dėl galios. Sėkmė dėl sėkmės. Malonumas
dėl malonumo. Nihilizmas nepripažįsta platesnio „kodėl?“ Jis neskatina
ieškoti didžių tiesų ar priežasties. Jis paaiškinamas paprastai - „nes tai
malonu“. Ir būtent dėl to, kaip pamatysime, viskas atrodo taip blogai.
Pažangos paradoksas
Gyvename įdomiu laikmečiu, materialiai, be abejo, viskas geriau nei kada
nors anksčiau, tačiau atrodo, lyg visi kraustytumėmės iš galvos,
įsivaizduodami pasaulį kaip vieną didžiulį klozetą, kuriame tuoj bus
nuleistas vanduo. Iracionalus beviltiškumo jausmo
Nepatogi tiesa 25
užkratas plinta turtingose, išsivysčiusiose šalyse. Toks yra pažangos

paradoksas: kuo geriau gyvename, tuo stipriau jaučiame nerimą ir neviltį.9
Pastaraisiais metais tokie rašytojai kaip Stivenas Pinkeris (Steven
Pinker) ir Hansas Roslingas pagrindė, kad mes klystame jausdamiesi taip
pesimistiškai, kad iš tiesų gyvename geriau nei bet kada anksčiau ir kad
greičiausiai viskas dar pagerės.10 Jie abu parašė dideles sunkias knygas su
daug lentelių ir diagramų, kurios prasideda viename kampe ir visada
kažkodėl baigiasi kitame.11 Abu smulkiai paaiškino tendencijas ir
neteisingas prielaidas, kurias darome ir kurios verčia jaustis taip, tarsi
viskas būtų daug blogiau, nei yra iš tikrųjų. Pažanga, anot jų, nuolat
nepaliaujamai vyko per visą moderniąją istoriją. Žmonės dabar labiau
išsilavinę ir raštingesni nei kada nors anksčiau.12 Polinkis smurtauti
mažėjo dešimtmečiais, gal ir šimtmečiais.13 Rasizmo, seksizmo,
diskriminacijos ir smurto prieš moteris apraiškos yra mažiausios per visą
rašytinę istoriją.14 Turime daugiau teisių nei bet kada.15 Pusė planetos turi
prieigą prie interneto.16 Ypač didelio skurdo, vertinant pasaulio mastu, yra
nedaug.17 Karai mažesni ir retesni nei bet kuriuo kitu rašytinės istorijos
laikotarpiu.18 Vaikai miršta ne taip dažnai, o žmonės gyvena ilgiau.19
Gerovės daugiau nei bet kada anksčiau. 20 Pasak jų, išgydėme krūvą ligų
ir pan.21
Ir jie teisūs. Svarbu žinoti šiuos faktus. Bet skaityti šias knygas - tarsi
klausytis dėdės Lario plepalų, kaip viskas buvo blogai, kai jis buvo tavo
amžiaus. Net jei jis ir teisus, tai nebūtinai paskatins tave jaustis bent kiek
geriau susidūrus su savo problemomis.
Kad jau šiandien skelbiamos visos geros naujienos, pateiksiu šiek tiek
kitokios stebinančios statistikos: nustatyta, kad per pastaruosius 80 metų
JAV padaugėjo depresijos ir nerimo simptomų tarp jaunimo, o tarp
suaugusiųjų - per pastaruosius 20 metų.22
Žmones ne tik vis dažniau kankina depresija, kiekvienoje kartoje ja

pradeda sirgti vis jaunesni.23 Nuo 1985 m. vyrų ir moterų pasitenkinimo
gyvenimu lygis mažėja.24 Taip iš dalies yra ir dėl to, kad per pastaruosius
30 metų kilo streso lygis.25 Narkotikų perdozavimo atvejų skaičius
pasiekė visų laikų aukštumas, o opioidų epidemija siaučia didelėje dalyje
JAV ir Kanados.26 Amerikiečiai jaučia vis didėjantį vienišumą ir socialinę
atskirtį. Beveik pusė gyventojų dabar teigia besijaučiantys izoliuoti,
palikti, vieniši.27 Išsivysčiusiame pasaulyje socialinis pasitikėjimas ne tik
sumenkęs, bet ir toliau nyksta, todėl mažiau nei bet kada žmonių pasitiki
valdžia, žiniasklaida ar vienas kitu. 28 Kai XX a. 9-ajame dešimtmetyje
tyrėjai pasiteiravo apklausos dalyvių, su keliais žmonėmis jie aptarė
svarbius asmeninius reikalus per pastarąjį pusmetį, dažniausiai buvo
atsakyta, kad su trimis, o 2006 m. - kad nei su vienu.29
O ir aplinka yra visiškai sukrušta. Bepročiai arba turi prieigą prie
branduolinių ginklų, arba yra tik per porą žingsnių nuo jų. Ekstremizmas
pasaulyje toliau auga - visomis formomis, tiek kairėje, tiek dešinėje, tiek
religinėse, tiek pasaulietinėse grupėse. Vis labiau populiarėja
konspiracijos teorijų šalininkų, ginkluotų grupuočių, išlikimo ir ruošimosi
išgyventi ekstremaliomis sąlygomis (pavyzdžiui, prasidėjus
armagedonui) idėjos propaguotojų subkultūros, tai netgi tampa ribine
vyraujančia kryptimi.
Iš esmės esame saugiausi ir turtingiausi žmonės pasaulio istorijoje,
tačiau jaučiamės beviltiškiau nei kada nors anksčiau. Kuo labiau viskas
gerėja, tuo beviltiškiau jaučiamės. Toks yra pažangos paradoksas. Ir
galbūt tai galima apibendrinti vienu pritrenkiančiu faktu: kuo geriau ir
saugiau gyvenama, tuo didesnė tikimybė nusižudyti. 30
Nepatogi tiesa 27
Nepaneigsi, kad per pastaruosius kelis šimtmečius sveikatos,

saugumo, materialinės gerovės pažanga buvo neįtikėtina. Bet tai praeities,
o ne ateities statistika. O būtent čia, ateities vizijose, būtina atrasti viltį.
Nes viltis pagrįsta ne statistika. Vilčiai nerūpi su šaunamaisiais
ginklais susijusių ar dėl eismo įvykių ištinkančių mirčių mažėjimo
tendencija. Jai nerūpi, kad praėjusiais metais nesudužo nei vienas
komercinis lėktuvas arba kad raštingumas pasiekė visų laikų aukštumas
Mongolijoje (na, nebent tu esi mongolas).31
Vilčiai nerūpi jau išspręstos problemos. Vilčiai rūpi tik tos problemos,
kurias dar reikia spręsti. Nes kuo geresnis tampa pasaulis, tuo daugiau
turime ką prarasti. O kuo daugiau turime ką prarasti, tuo mažiau jaučiamės
galį tikėtis.
Reikia trijų dalykų, kad sukurtume ir išlaikytume viltį: kontrolės
jausmo, tikėjimo kokia nors vertybe ir bendruomenės. 32 Kontrolė reiškia,
kad jaučiamės galintys kontroliuoti savo gyvenimą ir paveikti likimą.
Vertybės reiškia, kad randame ką nors pakankamai svarbaus, dėl ko verta
dirbti, ką nors geresnio, ko verta siekti. O bendruomenė reiškia, kad esame
dalis grupės, kuri vertina tą patį, ką ir mes, ir to siekia. Neturėdami
bendruomenės, jaučiamės izoliuoti, ir mūsų vertybės tampa bereikšmės.
Be vertybių nieko neverta siekti. Praraskite vieną iš šių trijų dalykų, ir
prarasite likusius. Praraskite vieną iš šių trijų, ir prarasite viltį.
Kad suprastume, kodėl šiandien kenčiame vilties krizę, reikia suprasti
vilties mechanizmą, kaip ji sukuriama ir išlaikoma. Kituose trijuose
skyriuose bus papasakota, kaip formuojame šias tris savo gyvenimo sritis:
kontrolės jausmą (2 skyrius), vertybes (3 skyrius) ir bendruomenes (4
skyrius).
Tada grįšime prie pradinio klausimo: kas vyksta pasaulyje, kad jis mus
verčia jaustis blogiau, nors viskas nuolat gerėja?
Atsakymas gali tave nustebinti.
2 SKYRIUS
Savikontrolė - tai iliuzija
Viskas prasidėjo nuo galvos skausmo. 1

Sėkmingai dirbančios bendrovės vadovui Eliotui puikiai sekėsi. Jį mėgo
bendradarbiai ir bičiuliai, nes gebėdavo sužavėti ir nuginkluoti savo
linksmumu. Jis buvo vyras, tėvas, draugas ir galėjo sau leisti prašmatnias
atostogas prie jūros.
Viskas buvo puiku, išskyrus tai, kad jam nuolat skaudėdavo galvą. Ir
tai nebuvo tipiškas galvos skausmas, kai užtenka „išgerti ibuprofeno
piliulę“. Jo skausmas varydavo iš proto, tarsi galvoje daužytųsi kamuolys,
atsimušantis į akiduobes.
Eliotas vartojo vaistus. Nusnūsdavo. Bandė mažinti stresą,
atsipalaiduoti ir nusiraminti, neimti visko taip į širdį ir susitaikyti su
sunkumais. Tačiau galvos skausmai nesiliovė. Tik stiprėjo. Greitai jie
tapo tokie stiprūs, kad Eliotas nebeįstengdavo užmigti naktį ir dirbti dieną.
Galiausiai jis nuėjo pas gydytoją. Šis padarė tai, kas jam priklauso:
skyrė tyrimus, o gavęs rezultatus pranešė Eliotui blogą žinią - smegenų
kaktinėje skiltyje yra auglys. Štai čia. Matai? Pilka dėmė priekyje. Ir,
žmogau, ji didelė. Manau, beisbolo kamuoliuko dydžio.
Chirurgui išpjovus auglį, Eliotas grįžo namo. Į darbą. Pas šeimos
narius ir draugus. Viskas atrodė gerai, kaip ir turėtų.
Tada reikalai siaubingai pašlijo.
Eliotas tapo nedarbingas. Užduotys, kurias anksčiau atlikdavo vienu
prisėdimu, dabar reikalavo velniškų pastangų ir susikaupimo. Jam
prireikdavo valandų, kol pasirinkdavo, kuo rašyti - mėlynu ar juodu
rašikliu. Jis priveldavo elementarių klaidų ir savaitėmis palikdavo jas
neištaisytas. Tvarkaraštyje ėmė žiojėti spragos, Eliotas praleisdavo
susitikimus ir nustatytus terminus, tarsi tai būtų buvę erdvės ir laiko
struktūros pažeidimai.
Iš pradžių bendradarbiai jį užjausdavo ir pavaduodavo. Vis dėlto
vyrukui ką tik buvo išpjautas nedidelės vaisių pintinėlės dydžio auglys.
Bet pavaduoti jį jiems darėsi vis sunkiau, o Elioto pasiaiškinimai būdavo
nepagrįsti. Eliotai, tu praleidai susitikimą su investuotoju, kad
nusipirktum naują dokumentų segiklį? Rimtai? Ką sau galvojai?2
Bėgant mėnesiams, per kuriuos niekais nuėjo ne vienas susitikimas ir
buvo pridaryta daug nesąmonių, aiškėjo nepaneigiama tiesa: Eliotas
prarado kažką daugiau nei auglį, ir jo kolegos matė, kad tas kažkas - tai
krūva bendrovės pinigų. Taigi Eliotą atleido.
Gyvenimas namie sekėsi ne ką geriau. Įsivaizduokite, kad priimate
savo nevykėlį tėtušį, kurį įgrūdate į sofą tarsi bulvę, lengvai apliejate senų
televizijos laidų „Šeimų dvikova“ padažu ir kasdien 24 valandas kepate
177 °C temperatūroje. Toks buvo naujasis Elioto gyvenimas. Jis praleido
savo sūnaus mažosios lygos
Savikontrolė - tai iliuzija 31
rungtynes. Nenuėjo į tėvų susirinkimą, nes norėjo pasižiūrėti visus filmus

apie Džeimsą Bondą. Pamiršo, kad jo žmonai paprastai labiau patikdavo,
kai su ja jis pasikalbėdavo dažniau nei kartą per savaitę.
Elioto gyvenime prasidėjo santuokiniai konfliktai ir barniai - naujas ir
nelauktas kaltinimų srautas, tik kad tuos barnius vargu ar galima laikyti
barniais. Barniams reikia, kad abiem nebūtų nusišikt. Šiuo atveju žmona
spjaudė ugnimi, o Eliotui sunkiai sekėsi suvokti situaciją. Užuot iškart
reagavęs ir ėmęs gerinti santykius ar bent glaistyti bėdas, taip
parodydamas, kad myli savo šeimą ir ja rūpinasi, jis liko atsiribojęs ir
abejingas. Atrodė, lyg gyventų kitoje vietoje, beveik nepasiekiamoje iš
Žemės.
Galiausiai žmona taip gyventi nebegalėjo. Ji šaukdavo, kad Eliotas
prarado ne vien auglį, bet ir sumautą širdį. Ji išsiskyrė su juo ir pasiėmė
vaikus. Jis liko vienas.
Prislėgtas ir sumišęs Eliotas pradėjo svarstyti, kaip vėl pradėti dirbti.
Jį apmovė kelios prastos reputacijos verslo įmonės. Kažkoks sukčius
išviliojo didžiąją dalį santaupų. Viena plėšri moteris jį sugundė, įtikino
susituokti, o po metų išsiskyrė ir pabėgo su puse jo turto. Jis bastėsi po
miestą, apsistodamas vis pigesniuose ir prastesniuose būstuose, kol po
kelerių metų iš esmės tapo benamis. Eliotą priglaudė ir išlaikė brolis.
Draugai ir šeima viską stebėjo su siaubu, nes per kelerius metus žmogus,
kuriuo jie žavėjosi, sugriovė savo gyvenimą. Jie ničnieko nesuprato. Buvo
akivaizdu, kad kažkas jame pasikeitė, kad tie sekinantys galvos skausmai
kėlė ne vien sopulį.
Kas gi pasikeitė?
Elioto brolis lydėjo jį nuo vieno gydytojo pas kitą. „Jis nebepanašus į
save, - sakydavo brolis. - Jis turi problemų. Atrodo sveikas, bet iš tiesų
toks nėra. Tikrai, sakau jums.“
Gydytojai padarydavo savo gydytojiškus dalykus, gaudavo rezultatus

ir, deja, pasakydavo, kad Eliotas normalus - ar bent jau atitiko jų
normalaus žmogaus apibrėžimą, netgi aukščiau vidurkio. Kompiuterinės
tomografijos tyrimų rezultatai buvo geri. Intelekto koeficientas vis dar
aukštas. Protavimas sklandus. Atmintis puiki. Jis gebėdavo ilgai kalbėti
apie savo varganų pasirinkimų pasekmes. Jam pavykdavo daugelį dalykų
pateikti su humoru ir žavesiu. Elioto psichiatras sakė, kad jo pacientas
neserga depresija. Priešingai, savigarba aukšta ir nėra jokių lėtinio nerimo
ar streso simptomų - Eliotas buvo ramus it dzenbudistas siaučiant
uraganui, kurį sukėlėjo paties nerūpestingumas.
Jo brolis negalėjo su tuo susitaikyti. Kažkas buvo blogai. Kažko
trūko.
Galiausiai atsidūrus beviltiškoje padėtyje, jis buvo nukreiptas pas
žymų neuromokslininką Antoniją Damasiją (Antonio Damasio).
Iš pradžių Antonijas Damasijas darė tą patį, ką ir kiti gydytojai - skyrė

Eliotui daug kognityvinių gebėjimų testų. Buvo patikrinta viskas:
atmintis, reakcija, intelektas, asmenybė, gebėjimas suvokti erdvinius
ryšius, dorovė. Eliotas puikiai atliko testus.
Tada Damasijas nusprendė išbandyti tai, kas nei vienam gydytojui
neatėjo į galvą: jis ėmė kalbėtis su Eliotu, iš tikrųjų kalbėtis. Gydytojas
norėjo sužinoti viską: kiekvieną netikslumą, klaidą, apgailestavimą. Kaip
pacientas prarado darbą, šeimą, namą, santaupas? Paprašė papasakoti apie
kiekvieną sprendimą, paaiškinti savo mąstymo procesą (arba šiuo atveju
- jo stoką).
Eliotas gebėjo išsamiai papasakoti, kokius sprendimus priėmė, bet
neįstengė paaiškinti, kodėl. Galėjo smulkiai išdėstyti faktus ir įvykių seką,
ir tai darė sklandžiai, net su tam tikra dramatiška
gaidele, bet paprašytas išanalizuoti savo sprendimus - kodėl nusprendė,

kad nusipirkti naują segiklį svarbiau, nei susitikti su investuotoju, kodėl
nusprendė, kad Džeimsas Bondas įdomesnis už jo paties vaikus, Eliotas
sutriko. Jis nežinojo, ką atsakyti. Ir ne tik. Jis netgi nesuirzo, kad nežino.
Tiesą sakant, jam nerūpėjo.
Šis žmogus dėl savo prastų pasirinkimų ir klaidų prarado viską,
neparodė jokios savikontrolės ir suprato, kaip nenusisekė gyvenimas, ir
vis dėlto aiškiai nejautė jokių sąžinės priekaištų, jokio pasibjaurėjimo
savimi, nė menkiausios gėdos. Daugumą į savižudybę pastūmėtų gerokai
menkesnės bėdos, nei patyrė Eliotas. Vis dėlto atsidūręs tokioje
apgailėtinoje padėtyje jis jautėsi ne tik gerai, bet ir buvo tam abejingas.
Štai tada Damasijui į galvą šovė nuostabi mintis: psichologiniais
testais, kuriuos Eliotas atliko, buvo vertinamas jo gebėjimas mąstyti, bet
nei vienu testu nevertintas gebėjimas jausti. Visi gydytojai buvo taip
susirūpinę Elioto gebėjimu samprotauti, kad nei vienas nepagalvojo, jog
pažeistos emocijos. Ir net jei jie būtų tai supratę, vis tiek neturėjo
standartinio būdo tam pažeidimui įvertinti.
Vieną dieną Damasijo kolegos atspausdino krūvą bjaurių ir nerimą
keliančių nuotraukų. Jose buvo sudegintų aukų, žiaurių nužudymų scenos,
karo nuniokoti miestai ir badaujantys vaikai. Tada vieną po kitos jis rodė
šias nuotraukas Eliotui. Šis liko visiškai abejingas. Jis nieko nejautė. Ir
faktas, kad jam visa tai nerūpėjo, taip šokiravo, kad net pats Eliotas turėjo
pripažinti, kaip viskas sušikta. Jis prisipažino žinantis, kad šios
nuotraukos anksčiau jam tikrai būtų sukėlusios nerimą, širdis būtų
prisipildžiusi užuojautos ir siaubo, jis su pasišlykštėjimu būtų nusigręžęs.
O dabar? Jis sėdėjo čia, žiūrėjo į baisiausius žmonijos iškrypimus ir nieko
nejautė.
Damasijas suprato, kad čia ir glūdi problema: nors Elioto žinios ir

protavimas nepakito, auglys ir (arba) jo pašalinimo operacija susilpnino
gebėjimą jaudintis ir jausti. Paciento vidiniame pasaulyje nebebuvo nei
šviesos, nei tamsos, liko vien beribė pilkuma. Dalyvavimas dukters
pianino rečitalyje sužadino ne ką didesnį džiaugsmą ir tėvišką
pasididžiavimą nei nauja pora kojinių. Praradęs milijoną jis jautė tą patį,
ką ir pildydamas dujų balioną, skalbdamas paklodes ar žiūrėdamas laidą
„Šeimų dvikova“. Jis tapo vaikščiojančia ir kalbančia abejinga mašina -
kad ir koks protingas buvo, be gebėjimo vertinti, atskirti geresnį dalyką
nuo blogesnio, Eliotas prarado savikontrolę.3
Bet taip kilo rimtas klausimas: jei Elioto kognityviniai gebėjimai (protas,
atmintis, dėmesys) puikūs, kodėl jis nebegali priimti tinkamų sprendimų?
Tai glumino Damasiją ir jo kolegas. Mes visi bent kartą norėjome
nieko nebejausti, nes emocijos dažnai priverčia apsikvailinti, dėl to vėliau
gailimės. Daugelį šimtmečių psichologai ir filosofai manė, kad emocijų
slopinimas ar užgniaužimas yra visų gyvenimo problemų sprendimas. Ir
vis dėlto štai žmogus, visiškai praradęs emocijas ir empatiją, tik protą ir
gebėjimą protauti turintis žmogus, o jo gyvenimas greitai virto visiška
velniava. Jo atvejis prieštaravo visai išminčiai apie racionalių sprendimų
priėmimą ir savikontrolę.
Bet buvo dar vienas klausimas, kuris lygiai taip pat trikdė: jei Elioto
protas vis dar aštrus ir jis gali spręsti problemas, kodėl jo darbo našumas
taip drastiškai sumažėjo? Kodėl jo produktyvumas išnyko tarsi
užsiliepsnojus nevaldomam sąvartyno gaisrui? Kodėl jis paliko šeimą,
nors gerai žinojo neigiamas pasekmes? Net jei tau neberūpi žmona ar
darbas, turėtum gebėti pagalvoti,
kad vis tiek svarbu tai išlaikyti, tiesa? Na, sociopatai tai tikrai išsiaiškina.
Tad kodėl nepavyko Eliotui? Argi taip sunku kartais nueiti į mažosios
lygos rungtynes? Praradęs gebėjimą jausti, kažkodėl Eliotas prarado ir
gebėjimą priimti sprendimus. Prarado gebėjimą kontroliuoti savo
gyvenimą.
Mes visi esame tai patyrę: žinome, ką turime padaryti, bet
nepadarome. Visi esame atidėję svarbias užduotis, ignoravę mums
brangius žmones, neatlikę užduočių, kai ėmė viršų egoizmas. Ir paprastai
neatlikę to, kas reikalinga, darome išvadą, kad nesugebame pakankamai
gerai kontroliuoti savo emocijų. Mes arba nedisciplinuoti, arba stokojame
žinių.
Vis dėlto Elioto atvejis paskatino visu tuo suabejoti. Suabejoti pačia
savikontrolės idėja - kad nepaisydami savo impulsų ar emocijų galime
logiškai mąstydami prisiversti daryti dalykus, kurie mums naudingi.
Norėdami atrasti gyvenimo viltį, pirmiausia turime jausti, kad savo
gyvenimą galime kontroliuoti. Turime jausti, kad siekiame to, kas gera ir
teisinga, kad mūsų tikslas - „kažkas geresnio“. Tačiau dauguma mūsų
grumiasi su negebėjimu kontroliuoti savęs. Elioto atvejis paskatino
suprasti, kodėl tai vyksta. Šis vargšas, izoliuotas ir vienišas žmogus,
žiūrintis į suluošintų kūnų nuotraukas ir po žemės drebėjimo likusius
griuvėsius, kurie lengvai galėjo būti jo paties gyvenimo metafora,
suprantantis, kad viską, absoliučiai viską, prarado ir vis tiek išspausdavęs
šypseną, kai apie tai pasakodavo, yra raktas į iš esmės kitokį supratimą
apie žmogaus protą, apie tai, kaip mes priimame sprendimus ir kiek
savikontrolės iš tikrųjų turime.
Klasikinė prielaida
Kartą paklaustas apie gėrimo įpročius, muzikantas Tomas Vaitsas (Tom
Waits) burbtelėjo: „Aš verčiau atsikimšiu butelį, nei darysiuos
lobotomiją.“ Tai sakydamas jis atrodė visiškai nusitašęs. Taip, tada jį rodė
per nacionalinę televiziją.4
Lobotomija - tai smegenų operacija, kai per nosį išgręžiama skylė
kaukolėje, o tada į kaktinę skiltį atsargiai įkišama yla.5 Šią procedūrą 1935
m. sugalvojo neurologas Antonijus Egašas Monišas (Antonio Egas
Moniz).6 Jis pastebėjo, kad nuo ypač didelio nerimo, verčiančio žudytis,
taip pat depresijos ar kitų psichikos sutrikimų kenčiančių (patiriančių
vadinamąją vilties krizę) žmonių smegenis tinkamai sužalojus, jie
atsipalaiduoja.
Egašas Monišas manė, kad lobotomiją ištobulinus, bus galima
išgydyti visas psichikos ligas, ir šią praktiką jis išsijuosęs reklamavo
pasauliui. XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje ši procedūra itin
išpopuliarėjo ir buvo atlikta dešimtims tūkstančių pacientų visame
pasaulyje. Egašas Monišas už šį atradimą net pelnė Nobelio premiją.
Tačiau 6-ajame dešimtmetyje žmonės pastebėjo (ir tai gali
nuskambėti beprotiškai), kad gręžiant skylę veide ir smegenis gramdant
panašiai kaip ledą nuo priekinio stiklo, galima sukelti šiokį tokį neigiamą
šalutinį poveikį. Ir sakydamas „šiokį tokį neigiamą šalutinį poveikį“, aš
turiu galvoje, kad pacientai tapdavo prakeiktomis daržovėmis. Nors
būdavo „išgydomas“ stiprus emocinis liūdesys, po procedūros pacientai
nebegebėdavo susikaupti, priimti sprendimų, dirbti, kurti ilgalaikių planų
ar abstrakčiai mąstyti apie save. Iš tiesų jie tapdavo besmegeniais savimi
patenkintais zombiais. Tapdavo eliotais.
Sovietų Sąjunga buvo pirmoji, įstatymu uždraudusi lobotomiją.
Sovietai paskelbė, kad ši procedūra „prieštarauja žmogiškumo
principams“ ir „psichiškai nesveiką žmogų paverčia idiotu“7. Tai buvo

tarsi skambutis, iš miego pažadinęs visą likusį pasaulį, nes kai Josifas
Stalinas dėsto tau apie etiką ir žmogišką padorumą, jau suvoki, kad viską
sušikai.
Po to palengva visame pasaulyje šią praktiką pradėta drausti, o 7-
ajame dešimtmetyje beveik visi jos jau nekentė. Paskutinė lobotomijos
operacija JAV buvo atlikta 1967 m. ir pacientas mirė. Po dešimties metų
girtas Tomas Vaitsas per televiziją leptelėjo savo garsiąją frazę, o visa
kita, kaip sakoma, yra istorija.
Tomas Vaitsas buvo užkietėjęs alkoholikas, kuris kone visą 8-ąjį

dešimtmetį bandė išlaikyti galvą nenuknebusią ir prisiminti, kur paliko
cigaretes.8 Per šį laikotarpį jis taip pat rado laiko sukurti ir įrašyti septynis
nuostabius albumus. Buvo produktyvus ir įžvalgus, laimėjo ne vieną
apdovanojimą ir pardavė milijonus įrašų visame pasaulyje. Jis vienas iš tų
retų muzikantų, kurio įžvalgos apie žmogiškąją prigimtį stulbina.
Vaitso pašmaikštavimas apie lobotomiją verčia nusijuokti, bet jame
slypi ir išmintis: verčiau turėti problemą dėl potraukio alkoholiui, nei
neturėti jokių; vis dėlto geriau rasti viltį net ir purve, nei nerasti jokios,
nes be savo nevaldomų impulsų mes esame niekas.
Beveik visada tyliai būdavo daroma prielaida, kad visos mūsų
problemos kyla dėl emocijų ir kad protas turi padėti įveikti šią netvarką.
Taip mąstyta nuo Sokrato, iškėlusio protą kaip visų dorybių pagrindą,
laikų.9 Prasidėjus Apšvietos amžiui, Dekartas aiškino, kad mūsų protas
atskirtas nuo gyvuliškų troškimų ir kad jis turi išmokti šiuos troškimus
kontroliuoti.10 Kantas iš esmės pasakė tą patį.11 Froidas taip pat, tik
įtraukė daug penių.12 Ir esu tikras, kad 1935 m. atlikęs pirmąją
lobotomijos operaciją,
Egašas Monišas manė atradęs būdą padaryti tai, ką daugiau nei du

tūkstančius metų filosofai tikino esant būtina: leisti protui valdyti
nevaldomus troškimus, padėti žmonijai galiausiai turėti bent kiek
sumautos savikontrolės.
Ši prielaida (kad racionalus protas turi kontroliuoti emocijas) keliavo
per amžius ir apibrėžia didžiąją dalį mūsų šiandienės kultūros.
Pavadinkime tai klasikine prielaida. Daroma prielaida, kad jei žmogus
nedisciplinuotas, nepaklusnus ar pagiežingas, taip yra todėl, kad jam
trūksta gebėjimo valdyti savo jausmus, kad jis silpnavalis ar
paprasčiausiai susimovęs. Klasikinė prielaida aistras ir emocijas laiko
ydomis, žmogaus psichikos trūkumais, kuriuos reikia šalinti ir koreguoti
pačiame žmoguje.
Šiandien žmones paprastai vertiname vadovaudamiesi klasikine
prielaida. Iš nutukusių žmonių šaipomės ir priverčiame juos gėdytis, nes
jų nutukimas laikomas savikontrolės stoka. Jie žino, kad turėtų būti liekni,
tačiau vis tiek valgo. Kodėl? Darome prielaidą, kad kažkas su jais negerai.
Tas pats su rūkoriais. Narkomanai, žinoma, patenka į tą pačią kategoriją,
tik dažnai su dar didesne stigma, nes jie kartais laikomi ir nusikaltėliais.
Į prislėgtus ir į savižudybę linkusius žmones taip pat žiūrima
vadovaujantis klasikine prielaida ir manant, kad tai pavojinga, todėl jiems
sakoma, jog negebėjimas susikurti gyvenimo prasmės ir vilties yra, po
galais, jų pačių kaltė, ir galbūt jei jie būtų kiek labiau pasistengę, idėja
pasikarti kaklaraiščiu nebeatrodytų tokia patraukli.
Pasidavimą emociniams impulsams mes laikome neatsakingumu,
savikontrolės stoką - silpno charakterio ženklu. O štai žmones, kurie
nepasiduoda emocijoms, aukštiname. Patiriame kolektyvinę erekciją
galvodami apie atletus, verslininkus ir lyderius, kurie siekdami savo būna
negailestingi ir elgiasi it robotai.
Jei generalinis direktorius užmiega prie savo darbo stalo ir šešias

savaites nemato vaikų - taip, po galais, čia tai bent pasiryžimas! Matote?
Kiekvienas gali pasiekti sėkmę!
Akivaizdu (tai ir nesunku pastebėti), kad klasikinė prielaida gali
paskatinti žalingas... hmmm... prielaidas. Jei klasikinė prielaida teisinga,
vien savo proto pastangomis turėtume įstengti pademonstruoti
savikontrolę, užkirsti kelią emociniams protrūkiams, nusikaltimams iš
aistros, atsikratyti visų priklausomybių ir silpnybių. Ir to siekiant
kiekviena nesėkmė mumyse reikštų kažką iš prigimties klaidingo ar
pažeisto.
Štai kodėl dažnai neteisingai įtikime, kad privalome pasikeisti. Nes
jei nepasiekiame savo tikslų: negalime numesti svorio, gauti
paaukštinimo ar išsiugdyti naujų įgūdžių, vadinasi, kažko trūksta
mumyse. Todėl norėdami išlaikyti viltį nusprendžiame pasikeisti - tapti
visiškai kitokiu žmogumi. Tada tas troškimas pasikeisti pripildo mus
vilties. Senasis aš nepajėgė atsikratyti to baisaus įpročio rūkyti, bet
naujajam aš pavyks. Ir mes vėl išeiname į trasą.
Tada pats nuolatinis troškimas pasikeisti tampa priklausomybe:
kiekvienas „savęs keitimo“ ciklas baigiasi panašiomis savikontrolės
nesėkmėmis ir sukelia jausmą, kad ir vėl reikia „keistis“. Kiekvienas
ciklas pripildo vilties, kurios taip ieškome. O štai klasikinė prielaida,
problemos pagrindas, niekada neprisimenama ir ja nesuabejojama, ką jau
kalbėti apie jos atmetimą.
Kaip sunki aknės forma, visa pramonė per pastaruosius du amžius vis
iš naujo diegė idėją „pasikeisti“. Ši pramonė perpildyta klaidingų pažadų
ir užuominų apie laimės, sėkmės, savikontrolės paslaptis. Tačiau viskas,
ką daro pramonė, tik sustiprina tuos pačius impulsus, kurie pirmiausia ir
verčia žmones jaustis nevisaverčiais. 13
Tiesa ta, kad žmogaus protas daug sudėtingesnis nei bet kokia
„paslaptis“. Ir tu negali tiesiog pasikeisti, be to, drįsčiau tvirtinti,
neturėtum nuolat jaustis taip, lyg tau privalu pasikeisti.
Mes laikomės įsitvėrę šio savikontrolės naratyvo, nes tikėjimas, kad
visiškai save kontroliuojame, yra pagrindinis vilties šaltinis. Norime
tikėti, kad pasikeisti taip paprasta, kaip ir žinoti, ką savyje reikia keisti.
Norime tikėti, kad įstengti ką nors padaryti paprasta, tereikia apsisprendus
sukaupti pakankamai valios to siekti. Norime tikėti, kad valdome savo
likimą ir galime pasiekti viską, apie ką svajojame.
Štai kodėl Damasijo atradimas dirbant su Eliotu buvo toks
reikšmingas: jis parodė, kad klasikinė prielaida yra klaidinga. Jei
klasikinė prielaida būtų buvusi teisinga, jei gyvenimas būtų toks
paprastas, kad tereikėtų išmokti kontroliuoti emocijas ir priimti
sprendimus remiantis protu, Eliotas būtų buvęs nesulaikomas kietas bičas,
be galo darbštus ir gebėtų negailestingai priimti sprendimus. Jei klasikinė
prielaida būtų buvusi teisinga, lobotomijos operacijos dabar vyktų visu
tempu. Mes visi taupytume joms lyg krūtų didinimo operacijoms.
Bet lobotomijos operacijos neveiksmingos, o Elioto gyvenimas buvo
sugriautas.
Faktas toks, kad siekiant savikontrolės reikia kažko daugiau nei
valios. Paaiškėjo, kad mūsų emocijos reikalingos tarsi instrumentas,
padedantis priimti sprendimus ir atlikti veiksmus. Mes tiesiog ne visada
tai suvokiame.
Tu turi dvejas smegenis ir jos tikrai prastai susikalba

Įsivaizduok, kad tavo protas - tai automobilis. Pavadinkime jį sąmonės
automobiliu. Šis automobilis veža tave gyvenimo keliu,
kuriame pasitaiko sankryžų, įvažiavimų į pagrindinį kelią ir išvažiavimų

iš jo. Šie keliai ir sankryžos - tai sprendimai, kuriuos turi priimti
važiuodamas. Jie apibrėžia galutinį tavo kelionės tikslą.
Tavo sąmonės automobilyje sėdi du keleiviai: mąstančios ir
jaučiančios smegenys.14 Mąstančios smegenys atstovauja tavo
sąmoningoms mintims, gebėjimui skaičiuoti ir protauti sprendžiant, ką
pasirinkti, taip pat gebėjimui išreikšti idėjas balsu. Jaučiančios smegenys
atstovauja emocijoms, impulsams, intuicijai ir instinktams. Kol
mąstančios smegenys skaičiuoja mokėjimus pagal kredito kortelės
išrašus, jaučiančios smegenys nori viską parduoti ir pabėgti į Taitį.
Abejos smegenys turi savo silpnybių ir stiprybių. Mąstančios
smegenys yra sąžiningos, tikslios ir nešališkos. Jos mėgsta tvarką ir yra
racionalios, tačiau lėtos. Joms reikia daug pastangų ir energijos, todėl
laikui bėgant jas būtina stiprinti kaip raumenis, bet persistengus jos gali
nuvargti.15 O jaučiančios smegenys išvadas daro greitai ir be jokių
pastangų. Problema ta, kad jų išvados dažnai būna netikslios ir
neracionalios. Jaučiančios smegenys tarsi scenos dievaitė kartais pernelyg
jautriai reaguoja.
Kai galvojame apie save ir savo sprendimus, paprastai manome, kad
mūsų sąmonės automobilį vairuoja mąstančios smegenys, o jaučiančios
smegenys sėdi keleivio vietoje ir šaukia, kur norėtų sukti. Mes
keliaujame, vykdome tikslus ir bandome grįžti namo, kai išvydusios ką
nors blizgančio, seksualaus ar linksmo tos prakeiktos jaučiančios
smegenys trūkteli vairą į kitą pusę, ir mes atsiduriame priešingo eismo
juostoje, apgadindami savo ir kitų žmonių sąmonės automobilius.
Tai yra klasikinė prielaida - įsitikinimas, kad protas visiškai valdo
gyvenimą, todėl turime valdyti savo emocijas, kad jos, velniai rautų,
sėdėtų užsičiaupusios, kai suaugusieji vairuoja. Taip
šiurkščiai nutildę emocijas, paplojame sau ir didžiuojamės savikontrole.

Bet mūsų sąmonės automobilis važiuoja ne taip. Pašalinus Elioto
auglį, jaučiančios smegenys buvo išmestos iš proto transporto priemonės
ir jam geriau nepasidarė. Iš tiesų jo sąmonės automobilis sustojo. Atlikus
lobotomiją, jaučiančios paciento smegenys buvo surištos ir įgrūstos į
bagažinę - taip ligonis tik tapo ramus ir lėtas, o didžiąją laiko dalį jis negali
atsikelti iš lovos ir net apsirengti.
O štai Tomas Vaitsas kone visą laiką vadovavosi vien jaučiančiomis
smegenimis, ir jam buvo mokami dideli pinigai, kad girtas pasirodytų
televizijos pokalbių šou. Taigi tokios tokelės.
Tiesa tokia: mūsų sąmonės automobilį vairuoja jaučiančios
smegenys. Ir man nerūpi, kokiu mokslinčiumi save laikai ar kokie mokslo
laipsniai nurodomi prie tavo pavardės. Tu esi vienas iš mūsų, biče. Kaip
ir mes visi, esi pakvaišęs jaučiančių smegenų pilotuojamas kiborgas. Tad
prašyčiau savo kūno skysčius pasilaikyti sau.
Jaučiančios smegenys vairuoja mūsų sąmonės automobilį, nes mus
veikti priverčia tik emocijos. Nes veiksmas yra emocija.16 Emocija - tai
biologinė hidraulinė sistema, kuri verčia mūsų kūną judėti. Baimė nėra
stebuklingas dalykas, kurį išranda smegenys. Ne, ji atsiranda mūsų kūne.
Tai skrandžio įsitempimas, raumenų susitraukimas, adrenalino
išsiskyrimas, nepaprastai stiprus tuštumos aplink save troškimas.
Mąstančios smegenys egzistuoja tik kaukolėje esančiame sinapsių tinkle,
o jaučiančios smegenys - tai viso kūno kvailybė ir išmintis. Pyktis verčia
kūną judėti. Nerimas liepia jam atsitraukti. Džiaugsmas nušviečia veidą,
o liūdesys stengiasi tave paslėpti nuo žvilgsnių. Emocija
įkvepia veiksmą, o veiksmas įkvepia emociją. Šie du elementai

neatsiejami.
Tai veda link paprasčiausio ir akivaizdžiausio atsakymo į amžiną
klausimą, kodėl nedarome vienų ar kitų dalykų, nors žinome, kad
turėtume.
Nes mes nejaučiame, kad turėtume.
Kiekviena dėl savikontrolės kylanti problema nėra problema dėl
informacijos, disciplinos ar proto, tai būna emocinė problema.
Savikontrolė yra emocinė problema; tingumas - emocinė problema;
atidėliojimas - emocinė problema; nerealizuotos galimybės - emocinė
problema; impulsyvumas - emocinė problema.
Tai užknisa. Nes emocines problemas daug sunkiau spręsti nei
logines. Yra lygčių, padedančių apskaičiuoti automobilio paskolos
įmokas kas mėnesį. Nėra lygčių, kurios padėtų pagerinti santykius.
Ir kaip greičiausiai jau išsiaiškinai pats, protu suvokiant, kaip keisti
elgesį, jo pakeisti nepavyksta. (Patikėk manimi, aš perskaičiau maždaug
dvylika knygų apie mitybą, ir vis tiek dabar rašydamas žiaumoju tortiliją.)
Žinome, kad neturėtume rūkyti, vartoti cukraus ir skleisti paskalų apie
savo draugus, bet vis tiek tai darome. Ir taip yra ne todėl, kad nežinotume,
kaip geriau, o todėl, kad geriau nesijaučiame.
Emocinės problemos yra iracionalios, jų negalima išspręsti remiantis
logika. Ir tai veda prie dar blogesnių žinių: emocines problemas galima
išspręsti tik pasitelkus emocijas. Viskas priklauso nuo jaučiančių
smegenų. Ir jei matėte, kaip žmones valdo jų jaučiančios smegenys, tai
yra gana žiauru.
Ir kol visa tai vyksta, mąstančios smegenys sėdi keleivio vietoje ir
įsivaizduoja, kad kontroliuoja situaciją. Jei jaučiančioms smegenims
tenka vairuotojo vaidmuo, tai mąstančioms smegenims -
šturmano. Jos turi krūvas realybės žemėlapių, kuriuos braižė ir kaupė per
gyvenimą. Jos žino, kaip sugrįžti ar rasti alternatyvų maršrutą į tą pačią
vietą. Jos žino, kur tyko klastingi posūkiai ir kur rasti trumpesnį kelią. Jos
teisingai laiko save protingomis, racionaliomis, ir dėl to jos tiki, kad joms
suteikta privilegija vairuoti sąmonės automobilį. Deja, mąstančios
smegenys jo nevairuoja. Kaip kartą pasakė Danielis Kanemanas (Daniel
Kahneman), jos yra „antraeilis personažas, kuris įsivaizduoja esąs
pagrindinis veikėjas“17.
Tačiau net jei kartais ir negali vienos kitų pakęsti, abejoms mūsų
smegenims reikia vienoms kitų. Jaučiančios smegenys generuoja
emocijas, kurios verčia mus veikti, o mąstančiosios pasiūlo, kur tą
veiksmą nukreipti. Reikšminis žodis čia - pasiūlo. Nors mąstančios
smegenys negali kontroliuoti jaučiančių smegenų, jos pajėgios jas
paveikti, ir kartais itin stipriai. Mąstančios smegenys gali įtikinti
jaučiančias smegenis važiuoti nauju keliu dėl geresnio rytojaus,
apsigręžti, jei padaro klaidą, arba įvertinti naujus kelius ar teritorijas,
kurias prieš tai ignoravo. Tačiau jaučiančios smegenys kietasprandės, ir
jei užsigeis važiuoti ta kryptimi, tai ir važiuos ta kryptimi, nesvarbu, kiek
faktų ar duomenų joms pateiks mąstančios smegenys. Moralės
psichologas Džonatanas Haidtas (Jonathan Haidt) abejas smegenis lygina
su drambliu ir ant jo jojančiu žmogumi: pastarasis gali švelniai pakreipti
ar trūktelėti gyvūną viena ar kita kryptimi, tačiau galiausiai šis nueis ten,
kur nori.18
Klouno automobilis
Jaučiančios smegenys, kad ir kokios puikios, turi savo tamsiąją pusę.
Žodžiu, tavo sąmonės automobilyje jos elgiasi tarsi
besikeikiantis draugelis, kuris nenori sustoti ir pasiklausti kelio - jis

nekenčia, kai jam nurodinėjama, kur važiuoti, ir privers tave pasijusti
suknistai, jei suabejosi jo vairavimo įgūdžiais.
Kad būtų išvengta psichologinės sumaišties ir išlaikyta viltis,
mąstančios smegenys braižo žemėlapius, paaiškinančius ir pateisinančius
tą kryptį, kuria tavo jaučiančios smegenys jau nusprendė važiuoti. Jei
jaučiančios smegenys nori porcijos ledų, užuot paprieštaravusios ir
nurodžiusios faktus, tokius kaip „perdirbtas cukrus“ ar „papildomos
kalorijos“, mąstančios smegenys apsisprendžia: „Žinai, šiandien sunkiai
dirbau. Nusipelniau ledų.“ Tuomet jaučiančios smegenys nurimsta ir lieka
patenkintos. O jei jaučiančios smegenys nusprendžia, kad tavo partneris
šiknius, nors nieko blogo nepadarė, staigiai sureagavusios mąstančios
smegenys iškart primins akimirkas, kai tu iš tikrųjų buvai tikras kantrybės
ir nuolankumo įsikūnijimas, o partneris tyliai kurpė planus, kaip sugriauti
tavo gyvenimą.
Šitaip abejos smegenys kuria tikrai nesveikus santykius, kartais
primenančius keliones su mama ir tėčiu vaikystėje. Mąstančios smegenys
sukasi iš padėties išgalvodamos tai, ką jaučiančios smegenys nori girdėti.
O už tai jaučiančios smegenys pažada nenuriedėti nuo kelio ir visų
nepribaigti.
Mąstančioms smegenims labai lengva pakliūti į spąstus ir tiesiog
braižyti tokius maršrutus, kuriais jaučiančios smegenys nori keliauti. Tai
vadinama sau naudingu šališkumu - būtent tai yra beveik visos žmonijos
bjaurasties pagrindas.
Paprastai dėl sau naudingo šališkumo turi išankstinį nusistatymą ir
tampi šiek tiek egocentriškas. Darai prielaidą, kad tai, kas atrodo teisinga,
ir yra teisinga. Skubotai vertini žmones, vietas, grupes ir idėjas, ir
dauguma šių vertinimų būna neteisingi ar net kiek fanatiški.
Kraštutinių formų sau naudingas šališkumas gali tapti iliuzija,

priverčiančia patikėti tuo, ko nėra, iškreipti prisiminimus ir perdėti faktus,
ir visa tai vyksta dėl niekada nesibaigiančių jaučiančių smegenų troškimų.
Jei mąstančios smegenys silpnos ir (ar) neišlavintos arba jei jaučiančios
smegenys susierzinusios, mąstančios smegenys gali nusileisti jaučiančių
smegenų ūmioms užgaidoms ir leisti pavojingai vairuoti. Mąstančios
smegenys praras gebėjimą mąstyti ar pasipriešinti jaučiančioms
smegenims.
Taip tavo sąmonės automobilis virsta klouno automobiliu su dideliais
raudonais spyruokliškais ratais, kuris visur važiuoja per garsiakalbį
skambant cirko muzikai.19 Sąmonės automobilis klouno automobiliu
tampa tada, kai bekovodamos su jaučiančiomis smegenimis,
mąstančiosios visiškai kapituliuoja, kai lieka tik vienas gyvenimo tikslas
- tenkinti savo įgeidžius, kai tavąją tiesą užgožia sau naudingos prielaidos,
kai visus tavo įsitikinimus ir principus užlieja nihilizmo jūra.
Klouno automobilis nuolat veržiasi prie priklausomybių, narcisizmo,
manijų. Žmonėmis, kurių protas panašus į klouno automobilį, lengvai gali
manipuliuoti bet kuris asmuo ar grupė (tai gali būti bet kas: religinis
lyderis, politikas, savigalbos guru ar pragaištingas interneto forumas),
leisdama nuolat jaustis gerai. Klouno automobilis savo didelėmis
raudonomis guminėmis padangomis džiaugsmingai sutriuškins kitų
sąmonės automobilius (t. y., kitus žmones), nes mąstančios smegenys ras
pateisinimų, sakydamos, esą jie to nusipelnė - buvo blogi, nevisaverčiai
arba turėjo kokią išgalvotą kliaudą.
Vieni klouno automobiliai rieda tik prie linksmybių - jiems rūpi tik
gerti, dulkintis ir trankytis po vakarėlius. Kiti vyksta ieškoti galios. Šie
patys pavojingiausi, nes jų mąstančios smegenys deda visas pastangas,
kad smurtą prieš kitus žmones ir jų
išnaudojimą pateisintų protingai skambančiomis ekonomikos, politikos,

rasės, genetikos, lyties, biologijos, istorijos ir kitomis teorijomis. Klouno
automobilis kartais važinės ir paskui neapykantą, nes pati neapykanta
suteikia savotišką pasitenkinimą ir pasitikėjimą savimi. Toks protas linkęs
į teisuolišką pyktį, nes išorinis taikinys tokiam protui suteikia moralinį
pranašumą. Tai neišvengiamai skatina ieškoti būdų sunaikinti kitus, nes
beribiai tokio proto vidiniai impulsai gali būti patenkinti tik sunaikinus ir
pavergus išorinį pasaulį.
Sunku ištraukti žmogų iš klouno automobilio, kai jis jau įsėda į jį.
Klouno automobilyje mąstančios smegenys ilgą laiką būna užguitos,
koneveikiamos jaučiančių smegenų, galiausiai joms išsivysto Stokholmo
sindromas - jos nebeįsivaizduoja kitokio gyvenimo, vien siekia įtikti
jaučiančioms smegenims ir jas pateisinti. Jos negali jaučiančioms
smegenims paprieštarauti ar pasiteirauti, kur važiuoja. Jaučiančios
smegenys ima giežti apmaudą, vos sulaukia pasiūlymo, ką turėtų daryti.
Klouno automobilyje neįmanomas nepriklausomas mąstymas,
neįmanoma įvertinti prieštaravimų, pakeisti nuomonės ar įsitikinimo.
Taigi sėdintysis klouno automobilyje neturi savos tapatybės.
Štai kodėl įvairių kultų lyderiai visada deda visas pastangas, kad
nutildytų mąstančias žmonių smegenis. Iš pradžių žmonėms kyla
jausmas, kad tai išmintis, nes mąstančios smegenys dažnai pataiso
jaučiančiąsias, pasakydamos joms, kad pasuko neteisingu keliu. Taigi
kurį laiką mąstančių smegenų nutildymas atrodo labai malonus. Bet
žmonės visada supainioja, ar gera yra tai, kas jaučiama, ar tai, kas iš tiesų
yra gera.
Metaforiškai būtent klouno automobilis įkvėpė senovės filosofus
įspėti dėl jausmų pervertinimo ir per didelio susižavėjimo jais pavojaus.20
Klouno automobilio baimė įkvėpė graikus ir
romėnus mokyti dorybių, o vėliau krikščionių bažnyčią skelbti blaivybę

ir raginti gyventi asketiškai.21 Tiek klasikinės filosofijos atstovai, tiek
bažnytininkai matė narcisizmo ir didybės manijos apsėstų įtakingų
žmonių, kurie viską naikino. Ir visi jie manė, kad vienintelis būdas
pažaboti jaučiančias smegenis - atimti joms laisvę, duoti kuo mažiau
deguonies, taip saugantis, kad jos nesprogtų ir nesunaikintų aplinkinio
pasaulio. Šis mąstymas pagimdė klasikinę prielaidą, kad vienintelis būdas
tapti geru žmogumi - leisti dominuoti mąstančioms smegenims, leisti
protui įveikti emocijas, o pareigai - troškimą.
Didžiąją žmonijos istorijos dalį žmonės buvo žiaurūs, tamsūs ir
prietaringi. Viduramžiais jie pramogai kankindavo kates, vesdavosi
vaikus pasižiūrėti, kaip miesto aikštėje vietiniam vagiui nupjaunami
kiaušai.22 Žmonės buvo sadistiški, impulsyvūs šikniai. Didžiąją žmonijos
istorijos dalį pasaulis nebuvo maloni vieta gyventi, ir būtent dėl to, kad
siautėjo jaučiančios smegenys. Klasikinė prielaida dažnai būdavo
vienintelis dalykas, skyręs civilizaciją nuo visiškos anarchijos.
Ir štai per pastaruosius du šimtmečius kažkas pasikeitė. Žmonės
sukūrė traukinius, automobilius, centrinį šildymą ir kitką. Ekonominis
klestėjimas sutramdė žmogaus prigimtį. Jie nebebūgštavo, kad neturės ko
valgyti ar kad bus nužudyti, jei įžeis karalių. Gyvenimas tapo patogesnis
ir lengvesnis. Žmonės dabar turėjo begalę laiko sėdėti ir mąstyti apie
visokį egzistencinį mėšlą, apie kurį anksčiau nė nepagalvodavo.
XX a. pabaigoje kilo keli judėjimai, ginantys jaučiančias smegenis.24
Ir iš tiesų jaučiančių smegenų išlaisvinimas iš mąstančių smegenų
priespaudos gniaužtų turėjo gydomąjį poveikį milijonams (tai vyksta dar
ir šiandien).
Problema ta, kad į kitą pusę žmonės nuėjo per toli. Jie į kitą
kraštutinumą puolė ne siekdami pripažinti ar gerbti savo jausmus, bet
įtikėję, kad jausmai - vienintelis dalykas, kuris svarbus. Labiausiai tai
buvo būdinga baltiesiems viduriniosios klasės miestiečiams, kuriuos tėvai
augino remdamiesi klasikine prielaida. Jie užaugo labai nelaimingi ir su
savo jaučiančiomis smegenimis susipažino būdami daug vyresni.
Kadangi šie žmonės neturėjo jokių kitų rimtų problemų, tik blogai jautėsi,
jie klaidingai įtikėjo, kad jausmai yra viskas, kas svarbu, ir kad mąstančių
smegenų žemėlapiai tėra nepatogus nukrypimas, neleidžiantis sutelkti
dėmesio į tuos jausmus. Dauguma šių žmonių tą mąstančių smegenų
izoliavimą ir jaučiančių smegenų išlaisvinimą vadino dvasiniu augimu,
nes save įtikino, kad tapdami egocentriškais šikšniais pasieks nušvitimą25,
nors iš tiesų tik atiduodavo vadžias senoms geroms jaučiančioms
smegenims. Tai buvo tas pats senas klouno automobilis, tik „dvasiškai“
perdažytas.26
Per didelis žavėjimasis emocijomis baigiasi vilties krize, bet vilties krizė
galima ir užgniaužus emocijas.27
Savo jaučiančias smegenis neigiantis žmogus tampa abejingas jį
supančiam pasauliui. Užgniaužęs emocijas, jis klaidingai suvokia dalykų
vertę, tai yra, spręsdamas, kad šitas dalykas geresnis už aną. Taigi
gyvenimas ir sprendimų rezultatai tampa nebeįdomūs. Jam sunku
įsipareigoti kitiems. Nukenčia santykiai. Ilgainiui įsisenėjęs abejingumas
baigiasi nemalonia akistata su nepatogia tiesa. Galiausiai jei niekas
daugmaž nebesvarbu, nėra priežasties ką nors veikti. O jei nėra priežasties
ką nors veikti, kam išvis gyventi?
Jei žmogus neigia mąstančias smegenis, jis tampa impulsyvus ir
savanaudiškas, iškreipia realybę, kad ji atitiktų jo įgeidžius ir
kaprizus, kurie niekada nesibaigia. Jo vilties krizė ta, kad nepriklausomai

nuo to, kiek jis valgys, gers, dulkinsis ar valdys kitus, to niekada neužteks
- jis niekada nepajus, kad to užtenka, niekada nepajus, kad tai pakankamai
reikšminga. Jis vis bėgs ir bėgs nusivylimo bėgtakiu, tačiau taip ir
nepajudės iš vietos. Ir jei kurią nors akimirką sustos, iškart užklups
nepatogi tiesa.
Žinau. Ir vėl kalbu dramatiškai. Bet turiu tai daryti, o mąstančios
smegenys! Kitaip jaučiančios smegenys ims nuobodžiauti ir užvers šią
knygą. Ar kada pagalvojai, kodėl įdomi knyga yra įdomi? Tai ne tu, idiote,
verti puslapius, tai daro jaučiančios smegenys. Tai laukimas ir
nežinomybė; atradimo džiaugsmas ir pasitenkinimas atomazga. Geras
tekstas yra toks, kuris sudomina ir stimuliuoja abejas smegenis.
Ir būtent čia slypi problema: kalbėti abejoms smegenims, jas įtraukti
į bendrą veiklą, paskatinti vieningai ir koordinuotai bendradarbiauti. Nes
jei savikontrolė bus pernelyg stipri į puikybę pasikėlusių mąstančių
smegenų iliuzija, mus išgelbės savęs pažinimas - turime priimti emocijas
ir dirbti su jomis, o ne užgniaužti jas. Bet norint išmokti save priimti,
reikia šiek tiek padirbėti, o mąstančios smegenys! Pakalbėkime.
Susitiksime kitoje šio skyriaus dalyje.
Atviras laiškas mąstančioms smegenims

Ei, mąstančios smegenys!
Kaip reikalai? Kaip šeima? Kaip ta situacija su mokesčiais?
Oi, palaukit. Nekreipkit dėmesio. Pamiršau, kad man nusispjaut.
Klausykit, žinau, kad jaučiančios smegenys jus nervina. Galbūt šie
santykiai svarbūs. Galbūt jaučiatės nejaukiai, kai jos
priverčia jus skambinti 3 val. ryto. Galbūt jos nuolat vartoja kenksmingas
medžiagas, nors to daryti neturėtų. Žinau, kad norėtumėt kontroliuoti
save, bet neįstengiat. Ir įsivaizduoju, kad kartais ši problema užgesina
jumyse viltį.
Bet paklausykit, mąstančios smegenys, jaučiančių smegenų taip
nekenčiate dėl troškimų, impulsų, siaubingų sprendimų? Jums reikia rasti
būdą sugyventi su jomis. Nes vienintelė kalba, kurią jaučiančios
smegenys tikrai supranta, yra empatija. Jaučiančios smegenys yra jautri
būtybė; vis dėlto jos sukurtos iš tavo prakeiktų jausmų. Norėčiau, kad tai
būtų netiesa. Norėčiau, kad galėtumėt parodyti lentelę ir jos suprastų - na,
žinot, kaip ir mes suprantame. Bet taip nieko nebus.
Užuot bombardavusios jaučiančias smegenis faktais ir argumentais,
pradėkit teirautis, kaip jos jaučiasi. Sakykit kažką tokio: „Ei, jaučiančios
smegenys, ką manot, gal šiandien nueikim į sporto salę?“ Arba: „Kaip
jaustumėtės, jei pakeistume karjerą?“ Ar: „Kaip jūs žiūrite į galimybę
viską parduoti ir išvažiuoti į Taitį?“
Jaučiančios smegenys neatsakys žodžiais. Ne, jos yra per greitos
žodžiams. Jos atsakys jausmais. Taip, žinau, kad tai akivaizdu, bet kartais
jūs esat pokvailės, mąstančios smegenys.
Jaučiančios smegenys gali atsakyti tingumu arba nerimu. Gali kilti net
kelios emocijos: šiek tiek jaudulio su blykstelėjusiu pykčiu, įsiliejusiu į
bendrą mišinį. Kad ir kaip būtų, jūs, mąstančios smegenys (vienintelės
atsakingos šioje kaukolėje), turite likti nešališkos, kad ir kokie jausmai
kiltų. Jaučiate tingulį? Nieko tokio, mes visi kartais jį jaučiame. Bjauriesi
savimi? Galbūt tai kvietimas pasikalbėti išsamiau. Sporto salė palauks.
Svarbu iš jaučiančių smegenų išleisti bjaurius ir iškreiptus jausmus.
Išleiskite šiuos jausmus į išorę, kur jie gali kvėpuoti,
nes kuo daugiau jie kvėpuos, tuo silpniau jie laikysis įsikibę į sąmonės
automobilio vairą.28
O kai jau pajusite, kad savo jaučiančias smegenis suprantate, bus pats
laikas į jas kreiptis joms suprantama kalba - per jausmus. Galite pakišti
mintį apie trokštamo naujo elgesio naudą. Galite paminėti seksualius,
blizgančius ir linksmus dalykus norimoje vietoje. Galbūt verta priminti
jaučiančioms smegenims, koks malonus jausmas apima pasportavus, kaip
bus smagu gerai atrodyti šią vasarą su maudymosi kostiumėliu, kaip
savimi didžiuojatės, kai įgyvendinate savo tikslus, kokios esate laimingos,
kai gyvenate vadovaudamosi savo vertybėmis, kai esate pavyzdys tiems,
kuriuos mylite.
Iš tiesų su jaučiančiomis smegenimis reikia derėtis taip, kaip deratės
su Maroko kilimėlių pardavėju: jos turi patikėti, kad šis sandoris geras,
antraip tik bus daug tuščio gestikuliavimo ir šūkaliojimo. Galbūt ne tik
susitarsite dėl ko nors, ką mėgsta jaučiančios smegenys, bet ir pavyks
padaryti šį tą, ko jos nemėgsta. Žiūrėkite mėgstamą televizijos laidą, bet
tik ant bėgtakio sporto salėje. Išeikite į miestą su draugais, bet tik
apmokėjusios mėnesio sąskaitas.29
Pradėkite palengva. Nepamirškite, kad jaučiančios smegenys labai
jautrios ir visiškai neracionalios.
Kai joms pasiūloma kas nors lengvo, kas turi emocinę naudą (pvz.,
malonus jausmas po treniruotės, karjeros, leidžiančios jaustis svarbiam,
siekimas; jūsų vaikų žavėjimasis jumis ir pagarba jums), jaučiančios
smegenys atsakys kita emocija, teigiama arba neigiama. Jei emocija
teigiama, jaučiančios smegenys norės šiek tiek paėjėti ta kryptimi. Bet tik
šiek tiek! Nepamirškite: jausmai ilgai netrunka. Štai kodėl reikia pradėti
nuo smulkmenų.
Šiandien apsiaukite sportinius batelius, jaučiančios smegenys! Viskas.

Tiesiog pažiūrėkime, kas atsitiks. 30
Jei jaučiančios smegenys atsako neigiamai, tiesiog priimkite tą
neigiamą emociją ir siūlykite kitą išeitį. Stebėkite, kaip jaučiančios
smegenys reaguoja. Tada prasiskalaukite burną, įkvėpkite ir vėl
pakartokite.
Tačiau kad ką ir darytumėte, nekovokite su jaučiančiomis
smegenimis. Tai viską tik pablogins. Pirma, jūs nelaimėsite. Niekada.
Visada vairuoja jaučiančios smegenys. Antra, jei jaučiančioms
smegenims priekaištausite, kad blogai jaučiatės, tai privers jas jaustis dar
blogiau. Tad kodėl turėtumėte tai daryti? Būkite gudrios, mąstančios
smegenys!
Šis dialogas su jaučiančiomis smegenimis trunka ilgai - dienas,
savaites ar net mėnesius. Po velnių, metus. Šiam dialogui tarp smegenų
reikia praktikos. Kai kuriems ta praktika bus atpažinti, kokią emociją
siunčia jaučiančios smegenys. Vienų žmonių mąstančios smegenys
jaučiančiąsias ignoravo per ilgai, ir dabar jiems reikia daugiau laiko, kad
išmoktų jas vėl girdėti.
Kiti susidurs su priešinga problema: turės išmokyti kalbėti mąstančias
smegenis, priversti jas pasiūlyti nešališką mintį (naują kryptį), kuri nebūtų
nulemta jaučiančių smegenų jausmų. Tokie žmonės turės savęs klausti:
kas, jei mano jaučiančios smegenys klysta taip besijausdamos? Ir tada
apsvarstyti alternatyvas. Iš pradžių bus sunku. Bet kuo dažniau vyks šis
dialogas, tuo daugiau abejos smegenys išklausys vienos kitas. Jaučiančios
smegenys pradės atsakyti skirtingomis emocijomis, o mąstančiosios
geriau supras, kaip padėti jaučiančioms smegenims važiuoti gyvenimo
keliu.
Psichologijoje tai vadinama emocijų reguliavimu. Iš esmės tai
mokymasis įrengti krūvą sušiktų apsauginių atitvarų ir statyti
vienkrypčio eismo ženklus gyvenimo kelyje, kad jaučiančios smegenys

nenuriedėtų nuo skardžio.31 Tai sunkus darbas, bet, be abejo, vienintelis.
Nes jūs nevaldote jausmų, mąstančios smegenys! Savikontrolė tik
iliuzija. Toji iliuzija atsiranda, kai abejos smegenys puikiai sutaria ir
važiuoja ta pačia kryptimi. Ši iliuzija skirta tam, kad suteiktų žmonėms
viltį. Ir kai mąstančios smegenys nesutaria su jaučiančiosiomis, žmonės
pasijunta bejėgiai, o supantis pasaulis atrodo beviltiškas. Vienintelis
būdas vis nutverti tą iliuziją - smegenims nuolat bendrauti ir susitarti dėl
bendrų vertybių. Šis įgūdis panašus į išsiugdomą žaidžiant vandensvydį
ar žongliruojant peiliais. Reikia dirbti. Ir kelyje pasitaikys nesėkmių.
Galite prasikirsti ranką ir kraujuoti. Tačiau tai tik partnerystės kaina.
Bet štai ką jūs tikrai turite, mąstančios smegenys! Galbūt
savikontrolės ir neturite, bet galite kontroliuoti prasmę. Štai jūsų
supergalia. Štai jūsų dovana. Jūs galite valdyti impulsų ir jausmų prasmę.
Jūs galite juos iššifruoti kaip tinkamos. Jūs galite nubraižyti žemėlapį. Ir
tai labai didelė galia, nes prasmė, kurią priskiriame savo jausmams,
dažnai stipriai paveikia jaučiančių smegenų reakciją.
Ir štai taip pagimdote viltį. Štai taip pagimdote jausmą, kad ateitis bus
vaisinga ir maloni - interpretuodamos tą šūdą, kurį jums sudėtingai ir
naudingai sviedžia jaučiančios smegenys. Užuot teisusios ir pasidavusios
impulsų vergovei, suabejojate jais ir juos analizuojate. Pakeičiate jų
pobūdį ir formą.
Iš esmės iš to ir susideda gera terapija. Iš savęs priėmimo, emocinio
intelekto ir panašių dalykų. Iš tiesų visas šitas reikalas „išmokyti
mąstančias smegenis iššifruoti jaučiančias smegenis ir bendradarbiauti su
jomis, užuot jas teisus ir galvojus, kad jos - blogio įsikūnijimas“ yra
kognityvinės elgesio terapijos,
priėmimo ir įsipareigojimo terapijos bei daugelio kitų terapijų

gremėzdiškais pavadinimais, kurias klinikiniai psichologai išrado
siekdami pagerinti mūsų gyvenimą, pagrindas.
Mūsų vilties krizės dažnai prasideda nuo jausmo, kad nebevaldome
savęs ar savo likimo. Jaučiamės lyg pasaulio, arba dar blogiau - savo pačių
minčių, aukos. Kovojame su jaučiančiomis smegenimis, bandome jas
įveikti, kad būtų paklusnios. Arba elgiamės priešingai ir nė nemąstydami
paklūstame joms. Pasikliovę klasikine prielaida, apsijuokiame ir
pasislepiame nuo pasaulio. O modernaus pasaulio turtai ir ryšiai dažnai
savikontrolės iliuziją daro dar skausmingesnę.
Bet jūsų misija, mąstančios smegenys, pasiryžti ją vykdyti ir priimti
jaučiančias smegenis, atsižvelgiant į jų sąlygas. Sukurti aplinką, kurioje
atsiskleistų ne blogiausi, bet geriausi jaučiančių smegenų impulsai ir
intuicija. Priimti jas ir dirbti su jomis, o ne kovoti, kad ir ką jaučiančios
smegenys iškrėstų.
Visa kita (visi nusistatymai, prielaidos ir puikybė) yra iliuzija. Jūs
neturite kontrolės, mąstančios smegenys! Niekada neturėjote ir niekada
neturėsite. Tačiau nereikia prarasti vilties.
Galiausiai Antonijas Damasijas parašė garsią knygą „Dekarto klaida“

(Descartes’Error) apie Eliotą ir kitus tyrimus. Joje jis aiškina, kad
mąstančių smegenų žinojimas yra loginis, faktinis, o jaučiančių -
vertybinis.32 Mąstančios smegenys kuria sąsajas tarp faktų, duomenų ir
pastebėjimų. Panašiai jaučiančios smegenys vertina vertybes, remdamosi
tais pačiais faktais, duomenimis ir stebėjimais. Jos nusprendžia, kas yra
gerai, o kas blogai; kas pageidautina, o kas ne; ir, svarbiausia, ko
nusipelnome ir ko ne.
Mąstančios smegenys yra objektyvios ir remiasi faktais, o jaučiančios
yra subjektyvios ir jų vertinimas santykinis. Kad ir ką
darytume, niekada negalėsime vienos žinojimo formos paversti kita.33

Tokia yra tikroji vilties problema. Retai pasitaiko, kad protu
nesuprastume, kaip sumažinti suvartojamų angliavandenių kiekį,
anksčiau atsikelti ar mesti rūkyti. Tiesa ta, jog kažkur jaučiančiose
smegenyse nusprendėme, kad nenusipelnėme vienų ar kitų dalykų, kad
mums nedera to daryti. Todėl taip blogai dėl to jaučiamės.
Šis nusižeminimo jausmas paprastai yra kažkurio šūdino gyvenimo
etapo rezultatas. Mes iškenčiame siaubingą laikotarpį ir mūsų jaučiančios
smegenys nusprendžia, kad nusipelnėme šios blogos patirties. Todėl
nepaisydamos geresnių mąstančių smegenų žinių, jos nusiteikia pakartoti
ir vėl patirti tas kančias.
Tokia yra pagrindinė savikontrolės problema. Tokia esminė vilties
problema - ne neišlavintos mąstančios, bet neišlavintos jaučiančios
smegenys, kurios pasirenka ir priima prastus vertybinius sprendimus,
vertindamos save ir pasaulį. Ir tai tikras darbas, net panašus į psichologinį
gydymą: gerai suprasti vertybes patiems, kad galėtume aiškiai jas išdėstyti
pasauliui.
Kita vertus, problema ne ta, kad nežinome, kaip negauti kumščiu į
veidą. Problema ta, jog tam tikrą akimirką, ko gero visai seniai, patyrėme
smūgį į veidą, ir, užuot trenkę atgal, nusprendėme, kad to nusipelnėme.
3 SKYRIUS
Niutono emocijų dėsniai
Kai Izaokui Niutonui (Isaac Newton) pirmą kartą sušėrė per veidą,
jis stovėjo kviečių lauke. Dėdė aiškino jam, kodėl kviečius reikia sėti
įstrižomis vagomis. Bet Izaokas nesiklausė. Jis žvelgė į saulę ir svarstė,
iš ko sudaryta šviesa.
Jam buvo septyneri.1
Dėdė taip stipriai trenkė atgalia ranka per kairįjį skruostą, kad Izaokas
trumpam prarado sąmonę ir nukrito ant žemės. Jis prarado asmenybės
vientisumo jausmą. O kai jo psichikos dalys vėl atsigavo ir grįžo į savo
vietas, kažkuri slapta Izaoko dalelė liko purve - ten, iš kur niekada
nebepavyks susigrąžinti.
Izaoko tėvas mirė jam dar negimus, o motina greitai jį paliko,
ištekėjusi už turtingo senio iš gretimo kaimo. Taigi vaikas svarbiausiais
charakterio formavimosi metais buvo stumdomas dėdžių, pusbrolių ir
senelių. Niekas jo nenorėjo. Jie nežinojo, ką
su juo daryti. Jis buvo našta. Jis vargiai sulaukė meilės, o veikiausiai išvis
nesulaukė.
Izaoko dėdė buvo neišsilavinęs girtuoklis, tačiau mokėjo skaičiuoti
tvoras ir vagas laukuose. Tai buvo vienintelis jo protinis gebėjimas -
greičiausiai dėl to jis tai darė daug dažniau, nei iš tiesų reikėjo. Izaokas
dažnai sekiodavo paskui dėdę, kai šis skaičiuodavo vagas, nes tik tada
sulaukdavo jo dėmesio.
Ir iš nevilties berniukas bet kokį dėmesį sugerdavo it dykuma
vandenį.
Kaip paaiškėjo, berniukas buvo vunderkindas. Aštuonerių jis jau
galėdavo numatyti, kiek pašaro per ateinantį sezoną reikės avims ir
kiaulėms. Devynerių nė nemirktelėjęs apskaičiuodavo kviečių, miežių ir
bulvių hektarus.
Dešimties Izaokas nusprendė, kad ūkininkavimas yra kvailas dalykas
ir ėmė domėtis tuo, kaip apskaičiuoti tikslią saulės trajektoriją per visus
sezonus. Jo dėdei nerūpėjo tiksli saulės trajektorija, nes ji nepadės valgio
ant stalo, bent jau ne tiesiogiai, todėl jis vėl sušėrė Izaokui.
Mokykloje sekėsi ne ką geriau. Izaokas buvo išblyškęs, liesas ir
išsiblaškęs. Jam trūko socialinių įgūdžių. Berniukas domėjosi nuobodžiu
šūdu, tokiu kaip saulės laikrodžiai, Dekarto koordinačių sistema, svarstė,
ar iš tikrųjų mėnulis yra rutulys. Kol kiti vaikai žaidė kriketą ar gaudynių
tarp medžių, Izaokas ištisas valandas prastypsodavo įsispitrijęs į vietinį
upokšnį ir stebėdamasis, kaip akis sugeba matyti šviesą.
Gyvenimo pradžioje Izaoką Niutoną lydėjo smūgis po smūgio. Ir su
kiekvienu smūgiu jaučiančios vaiko smegenys išmoko jausti nekintančią
tiesą: kad kažkas su juo iš esmės negerai. Kitaip kodėl gi tėvai būtų jį
palikę? Kodėl gi bendraamžiai juoktųsi iš jo? Kaip kitaip buvo galima
paaiškinti jo beveik nuolatinę
Niutono emocijų dėsniai 59
vienatvę? Kol mąstančios smegenys braižydavo įmantrias diagramas ir

Mėnulio užtemimo schemas, jaučiančios smegenys tylomis padarė
išvadą, kad šio anglų berniuko iš Linkolnšyro esybėje kažkas iš esmės
negerai.
Vieną dieną mokyklos sąsiuvinyje jis parašė: „Aš mažas vyrukas.
Išblyškęs ir silpnas. Man nėra vietos. Nei namuose, nei giliausiame
pragare. Ką galiu padaryti? Kam aš tinkamas? Galiu tik verkti.“2
Viskas, ką dabar perskaitei apie Niutoną, yra tiesa ar bent jau labai
tikėtina, kad taip buvo. Bet pabandykime įsivaizduoti, kad egzistuoja
lygiagreti visata. Ir tarkime, kad šioje lygiagrečioje visatoje yra kitas
Izaokas Niutonas, panašus į mūsiškį. Jis taip pat kilęs iš prastos ir
smurtaujančios šeimos. Taip pat gyvena niūrioje vienatvėje. Taip pat turi
pritrenkiančių gebėjimų išmatuoti ir apskaičiuoti viską, ką pamato.
Bet tarkime, kad užuot maniakiškai matavęs ir skaičiavęs išorinį -
gamtos - pasaulį, tas lygiagrečios visatos Niutonas it apsėstas matuoja ir
skaičiuoja vidinį - psichologinį - pasaulį, žmogaus proto ir širdies pasaulį.
Tai nėra didelis vaizduotės šuolis, nes smurto aukos dažnai būna
pačios uoliausios žmogaus prigimties tyrinėtojos. Tau arba man galėtų
būti visai smagu stebėti žmones, sekmadienį vaikštinėjančius parke.
Tačiau tiems, iš kurių buvo tyčiojamasi, tai yra gyvenimo įgūdis. Jie bet
kada gali patirti smurtą, todėl išlavina aštrų Žmogaus voro savisaugos
jausmą. Balso virptelėjimas, antakio kilstelėjimas, atodūsio gilumas - bet
kas gali įjungti jų vidinį pavojaus signalą.
Taigi įsivaizduokime šį lygiagrečioje visatoje gyvenantį emocijų
Niutoną savo maniją nukreipusį į jį supančius žmones. Jis žymėdavosi,
kataloguodavo pačias įvairiausias savo bendraamžių
ir šeimos narių elgesio apraiškas, kurias tik pastebėdavo. Nuolat

užsirašinėdavo ir dokumentuodavo kiekvieną veiksmą ar žodį. Prirašė
šimtus puslapių ne itin reikšmingų pastebėjimų, ką žmonės veikia nė
patys to nesuvokdami. Emocijų Niutonas tikėjosi, kad jei matavimus
galima panaudoti norint numatyti ir valdyti gamtos pasaulį, Saulės,
Mėnulio ir žvaigždžių formą bei konfigūraciją, tai galima panaudoti ir
siekiant numatyti bei valdyti emocijų pasaulį.
Stebėjimai emocijų Niutonui padėjo suvokti kai ką skausmingo, ką
visi žinome, bet tik nedaugelis drįstame pripažinti: visi žmonės -
melagiai, visi mes - melagiai. Nuolat meluojame, tai tapo įpročiu. 3
Meluojame ir svarbius dalykus, ir smulkmenas. Ir paprastai meluojame
ne pykdami ar jausdami pagiežą, veikiau taip elgiamės dėl to, kad esame
įpratę meluoti sau patiems.4
Izaokas pastebėjo žmonių širdyje šviesos spindulį lūžtant taip, kaip
jie patys nė nenujautė. Pastebėjo, kad jie sakosi mylintys tuos, kurių
nekenčia; kad skelbia tikintys vienu, o daro visai ką kita; kad įsivaizduoja
esantys teisūs; kad griebiasi nedoriausių ir žiauriausių veiksmų. Tačiau,
pačių žmonių įsitikinimu, jų veiksmai buvo nuoseklūs ir derami.
Izaokas nusprendė, kad niekuo negalima pasitikėti. Niekada. Jis
apskaičiavo, kad jo paties skausmas atvirkščiai proporcingas kvadratu
pakeltam atstumui tarp jo ir pasaulio. Todėl jis laiką leisdavo vienas,
nepasilikdavo niekieno orbitoje, pasitraukdavo toliau nuo kitų žmonių
širdžių gravitacinės traukos. Neturėjo draugų ir nusprendė, kad jų nenori.
Padarė išvadą, kad pasaulis - niūri ir baisi vieta, kad vienintelė
beviltiškojo gyvenimo vertybė - gebėjimas dokumentuoti ir apskaičiuoti
tą kančią.
Kad ir koks paniuręs buvo Izaokas, iš tikrųjų jis nestokojo ambicijų.
Jis norėjo sužinoti žmonių širdžių trajektorijas, jų
skausmo greitį. Norėjo sužinoti jų vertybių jėgą ir vilčių masę. O

svarbiausia - norėjo suprasti ryšius tarp visų šių elementų.
Niutonas nusprendė parašyti tris emocijų dėsnius5.
PIRMASIS NIUTONO EMOCIJŲ DĖSNIS
Kiekvienas veiksmas turi lygiavertę ir

priešingą emocinę reakciją
Įsivaizduok, kad sušėriau tau per veidą. Be priežasties. Be pagrindo.

Tiesiog iš įtūžio.
Tavo instinktyvi reakcija bus atsakyti tuo pačiu. Galbūt fiziškai:
trenksi man atgal. Galbūt žodžiais: iškeiksi mane. O galbūt tavo atsakas
bus socialinis: iškviesi policiją ar kokią kitą tarnybą ir apkaltinsi mane,
kad tave užpuoliau.
Nesvarbu, koks bus tavo atsakas, vis tiek parodysi savo neigiamas
emocijas man. Ir teisingai - aš tikrai bjaurus žmogus. Kaip bebūtų, būtent
mintis, kad aš nepelnytai be jokio pagrindo įskaudinau tave, sužadina
neteisybės jausmą. Tarp mūsų atsiranda savotiška moralinė bedugnė -
jausmas, kad vienas iš mūsų iš esmės doras, o kitas - niekam tikęs šūdo
gabalas.6
Skausmas atveria moralines bedugnes. Ir tai nutinka ne tik tarp
žmonių. Jei tau įkanda šuo, tu instinktyviai nori jį nubausti. Ką darysi, jei
susimuši kojos pirštą į kavos staliuką? Pradėsi šaukti ant to prakeikto
kavos staliuko. Jei tavo namai bus apsemti per potvynį, tave užplūs
širdgėla ir pyksi ant Dievo, visatos ir paties gyvenimo.
Tai yra moralinės bedugnės. Tai jausmas, kad ką tik nutiko kažkas
blogo, ir tu (ar kas nors kitas) nusipelnai vėl pajusti pilnatvę. Ten, kur yra
skausmas, visada bus natūraliai jaučiamas pranašumas arba
nevisavertiškumas. O skausmą patiriame visi.
Susidūrus su moralinėmis bedugnėmis, užvaldo emocijos, kuriomis
siekiama atkurti pusiausvyrą arba moralinę lygybę. Šis troškimas grąžinti
pusiausvyrą - tai nusipelnymo jausmo forma.
Kadangi tau sušėriau per veidą, tu jauti, kad aš nusipelniau atsakomojo

smūgio arba kitokios bausmės. Šis jausmas (kad aš nusipelniau skausmo)
privers tave man jausti stiprias emocijas (greičiausiai pyktį). Taip pat
stipriai jausi, kad nenusipelnei antausio, kad nieko blogo nepadarei. Ir kad
nusipelnei geresnio mano ir visų tave supančių žmonių elgesio su tavimi.
Šie jausmai gali būti išreikšti liūdesiu, savigaila ar sumišimu.
Šis nusipelnymo jausmas - tai vertinimas susidūrus su moraline
bedugne. Nusprendžiame, kad vienas dalykas geresnis už kitą, kad vienas
žmogus doresnis ar teisingesnis už kitą, kad vienas įvykis mažiau
pageidaujamas nei kitas. Esant moralinėms bedugnėms, gimsta mūsų
vertybės.
Dabar įsivaizduokime, kad atsiprašau tavęs už tai, jog sušėriau tau per
veidą. Aš sakau: „Ei, skaitytojau, elgiausi visiškai netinkamai, ak, buvau
visai pametęs galvą. Tai tikrai daugiau niekada nepasikartos. Štai,
reikšdamas apgailestavimą ir norėdamas išpirkti kaltę, iškepiau tau
pyragą. O, ir čia šimtas eurų. Jie tau.“
Taigi nuduokime, kad tave tai tenkina. Priimi mano atsiprašymą,
paimi pyragą bei šimtą eurų ir tikrai jauti, kad viskas gerai. Dabar mes
„atkūrėme pusiausvyrą“. Moralinė bedugnė, žiojėjusi tarp mūsų, užsivėrė.
Aš „kompensavau“. Galima net teigti, kad dabar mes lygūs - nei tu, nei aš
nesame nei blogesnis, nei geresnis, nei tu, nei aš nebenusipelnome, kad
su mumis elgtųsi blogiau ar geriau. Dabar mudu atsidūrėme tame pačiame
moraliniame lygmenyje.
Toks pusiausvyros atkūrimas grąžina viltį. Tai reiškia, kad nėra nieko
blogo nei su tavimi, nei su pasauliu. Taigi tą dieną gali praleisti jausdamas
savikontrolę ir turėdamas šimtą dolerių bei velniškai puikų pyragą.
Dabar įsivaizduokime kitą scenarijų. Sakykime, šįkart užuot sušėręs tau

per veidą, nuperku tau namą.
Taip, skaitytojau, aš ką tik nupirkau tau sušiktą namą.
Tai tarp mūsų atvers kitą moralinę bedugnę. Bet vietoj stipraus noro
atsiteisti už skausmą, kurį tau sukėliau, dabar patirsi didžiulį troškimą
atsilyginti už džiaugsmą, kurį tau suteikiau. Gali mane apkabinti, šimtą
kartų padėkoti, įteikti man kokią nors dovaną arba pažadėti, kad iki
mirties prižiūrėsi mano katę.
O jei esi ypač gerų manierų (ir turi šiek tiek savikontrolės), gali net
bandyti atsisakyti mano pasiūlymo nupirkti tau namą, nes supranti, kad
tai atvers moralinę bedugnę, kurios niekada negalėsi panaikinti. Tu tai
pripažinsi, man pasakęs: „Ačiū, bet jokiu būdu. Nebus galimybės man
kada nors tau už jį atsilyginti“
Kaip ir neigiamos moralinės bedugnės atveju, tarp mūsų atsiradus
teigiamai moralinei bedugnei, jausies skolingas, atrodys, kad turi man
kažką „duoti“, kad aš nusipelniau kažko gero arba kad tau reikia vienaip
ar kitaip visa tai kompensuoti. Būdamas šalia manęs, jausi stiprų
dėkingumą. Galbūt tau net ištrykš džiaugsmo ašara. (Ak, skaitytojau!)
Mes turime įgimtą psichologinį polinkį atsiradus moralinėms
bedugnėms atkurti pusiausvyrą, atsimokėti tuo pačiu: už gerą geru, už
blogą blogu. Jėgos, kurios verčia mus užverti tas bedugnes, yra mūsų
emocijos. Šia prasme kiekvienas veiksmas reikalauja lygiavertės ir
priešingos emocinės reakcijos. Toks yra pirmasis Niutono emocijų
dėsnis.
Pirmasis Niutono dėsnis nuolat diktuoja gyvenimo tėkmę, nes tai yra
algoritmas, pagal kurį jaučiančios smegenys interpretuoja pasaulį. 7 Jei
filmas atneša daugiau sielvarto nei džiaugsmo, imi nuobodžiauti, o gal net
supyksti. (Gal net bandai atkurti pusiausvyrą ir reikalauji grąžinti pinigus
už filmą.) Jei mama užmiršta
tavo gimtadienį, galbūt pusiausvyrą atkursi ją ignoruodamas visą pusmetį.

O jei esi brandesnis, išsakysi jai savo nusivylimo priežastis.8 Jei tavo
mėgstama sporto komanda siaubingai prakiša, jausi mažesnį norą stebėti
jos rungtynes ar ją palaikyti per varžybas. Jei atradai talentą piešti, šio
gebėjimo teikiamas džiaugsmas ir pasitenkinimas skatins skirti laiko,
energijos, emocijų ir pinigų šiam užsiėmimui.9 Jei valstybė rinkimuose
išrinks kvailį, kurio negali pakęsti, jausi nepasitenkinimą savo tauta,
vyriausybe ir net kitais piliečiais. Taip pat jausies taip, lyg jie tau būtų
skolingi už tai, kad išrinko tokius siaubingus politikus.
Pusiausvyros atkūrimas egzistuoja patiriant bet ką, nes pusiausvyros
atkūrimo varomoji jėga - pati emocija. Liūdesys yra bejėgiškumo, kad
negali gauti kompensacijos už patirtus nuostolius, išraiška. Pyktis - tai
noras pusiausvyrą atkurti agresyvia jėga. Laimė - tai jausmas, kad
atsikratei skausmo, o kaltė - kad nusipelnei šiek tiek skausmo, kurio taip
ir nesulauki.10
Noras atkurti pusiausvyrą sudaro mūsų teisingumo jausmo pagrindą.
Tai per amžius buvo apibrėžta taisyklėmis ir įstatymais, tokiais kaip
klasikinis Babilono karaliaus Hamurabio posakis „akis už akį, dantis už
dantį“ arba Biblijos auksinė taisyklė: „Kaip norite, kad jums žmonės
darytų, taip ir jūs darykite jiems.“ Evoliucinėje biologijoje tai vadinama
abipusiu altruizmu11, o žaidimų teorijoje - „kaip tu, taip ir aš“ (arba
veidrodine) strategija12.
Pirmasis Niutono dėsnis sužadina moralės jausmą. Jis sudaro mūsų
sąžiningumo suvokimo pagrindą. Tai pagrindinis kiekvienos kultūros
dėsnis. Ir...
...jaučiančių smegenų operacinė sistema.
Jei mąstančios smegenys remdamosi stebėjimais ir logika kuria
faktines žinias, tai jaučiančios smegenys atsižvelgdamos į išgyventą
skausmą formuoja mūsų vertybes. Esant patirtims,
sukeliančioms skausmą, mūsų prote atsiranda moralinės bedugnės, o

jaučiančios smegenys šias patirtis laiko nevertingomis ir netrokštamomis.
Patirtys, sušvelninančios skausmą, sukuria priešingo pobūdžio moralines
bedugnes, ir šias patirtis jaučiančios smegenys laiko vertingomis ir
trokštamomis.
Vienas būdas visa tai vertinti - tai manyti, kad mąstančios smegenys
sukuria horizontalius ryšius tarp įvykių (atpažįsta vienodumą, kontrastą,
priežastis ir pasekmes ar pan.), o jaučiančios smegenys sukuria
hierarchinius ryšius (geresnis ar blogesnis, labiau ar mažiau trokštamas,
morališkai pranašesnis ar menkesnis).13 Mąstančios smegenys veikia
horizontaliai (kaip šie dalykai susiję?), o jaučiančios smegenys -
vertikaliai (kuris iš šių dalykų yra geresnis ar blogesnis?). Mąstančios
smegenys nusprendžia, kaip dalykai egzistuoja, o jaučiančios smegenys
nusprendžia, kokie jie turėtų būti.
Kai ką nors patiriame, jaučiančios smegenys sukuria tų patirčių
vertinimo hierarchiją14. Lyg pasąmonėje turėtume didžiulę knygų lentyną,
kur geriausios ir svarbiausios gyvenimo patirtys (šeima, draugai, buritai
su įdaru) yra aukščiausioje lentynoje, o nepatraukliausios (mirtys,
mokesčiai, virškinimo sutrikimai) - apatinėje lentynoje. Tada siekdamos
patirčių, esančių ant aukščiausios lentynos, mūsų jaučiančios smegenys
priima sprendimus.
Abejos smegenys turi prieigą prie vertybių hierarchijos. Jei
jaučiančios smegenys sprendžia, kurioje lentynoje ką laikyti, tai
mąstančios smegenys gali nurodyti, kaip vienos ar kitos patirtys yra
susijusios, ir pasiūlyti, kaip vertybių hierarchiją būtų galima pertvarkyti.
Siekiant „augti“, būtina iš naujo vertybių hierarchijoje optimaliai nustatyti
prioritetus.15
Pavyzdžiui, sykį turėjau bičiulę, tikriausiai kiečiausią vakarėlių

dalyvę, kokią tik kada pažinojau. Ji galėdavo šėlti visą naktį, o ryte nė
bluosto nesudėjusi tiesiai iš vakarėlio eiti į darbą. Jos manymu, keltis
anksti arba sėdėti namuose penktadienio vakarą gali tik nevykėliai. Jos
vertybių hierarchija buvo tokia:
• Tikrai nerealūs didžėjai

• Tikrai geri narkotikai
• Darbas
• Miegas
Jos elgesį galima nuspėti vien iš šios hierarchijos. Ji verčiau dirbs, nei
miegos. Verčiau dalyvaus vakarėliuose ir apsipūs, nei dirbs. Ir viskas
susiję su muzika.
Tada ji pradėjo savanoriauti užsienyje. Žinote, visos tos programos,
kuriose dalyvaujantys jauni žmonės praleidžia porą mėnesių dirbdami su
našlaičiais iš trečiojo pasaulio šalių. Na ir viskas pasikeitė. Patirtis taip
stipriai emociškai paveikė, kad ji visiškai pertvarkė savo vertybių
hierarchiją, kuri dabar atrodė taip:
• Vaikų gelbėjimas nuo beprasmių kančių

• Darbas
• Miegas
• Vakarėliai
Ir staiga, lyg būtų įvykęs stebuklas, vakarėliai nebeatrodė tokie linksmi.

Kodėl? Nes jie kirtosi su nauja pagrindine jos vertybe padėti kenčiantiems
vaikams. Ji pakeitė darbą ir dabar visas dėmesys buvo skiriamas jam.
Vakarais ji dažniausiai likdavo namie. Liovėsi gerti ir vartoti narkotikus.
Miegodavo gerai - vis dėlto jai reikėjo daug energijos, kad galėtų gelbėti
pasaulį.
Vakarėlių draugai į ją žvelgė su gailesčiu; jie sprendė apie ją pagal

savo vertybes, kurios buvo jos senosios vertybės. Vargšė vakarėlių
mergaitė turėjo eiti miegoti, kiekvieną rytą keltis ir eiti į darbą. Vargšė
vakarėlių mergaitė nebegalėjo kiekvieną savaitgalį šėlti ir vartoti ekstazio.
Bet štai kas keista, kai eina kalba apie vertybių hierarchiją: jai
pasikeitus, iš tiesų nieko neprarandame. Mano bičiulė vakarėliuose
liovėsi dalyvauti ne dėl karjeros, o dėl to, kad jie jai nebebuvo tokie
linksmi. Nes „linksma“ yra mūsų vertybių hierarchijos kriterijus. Mes
vieno ar kito dalyko nebevertiname, nes tai nebeįdomu arba nebėra
smagu. Todėl liovęsi tai daryti, nepatiriame praradimo jausmo, mums
neatrodo, kad ko nors trūksta. Priešingai, žvelgiame atgalios ir galvojame,
kaip galėjome skirti tiek daug laiko tokiems kvailiems ir beprasmiams
dalykams, kodėl išeikvojome tiek daug energijos tokiems nesvarbiems
niekams. Šis apgailestavimas ar sutrikimas yra geras ženklas - tai rodo,
kad mes augame. Rodo, kad mums sekasi siekti savo vilčių.
ANTRASIS NIUTONO EMOCIJŲ DĖSNIS
Mūsų savivertė lygi laikui bėgant

sukauptų emocijų sumai
Grįžkime prie to sušėrimo per veidą pavyzdžio, tačiau šį kartą

įsivaizduokime, kad aš esu magiškos jėgos lauke, apsaugančiame mane
nuo bet kokių galimų pasekmių. Tu negali man trenkti atgal. Negali nieko
pasakyti. Net negali nieko apie mane pasakoti kitiems. Aš nepaveikiamas
- visa regintis pats galingiausias ir bjauriausias šiknius.
Pirmasis Niutono emocijų dėsnis sako, kad kai koks nors žmogus (ar
dalykas) sukelia skausmą, atsiranda moralinė bedugnė ir mūsų
jaučiančios smegenys sužadina bjaurias emocijas, skatinančias atkurti
pusiausvyrą.
Bet kas, jei pusiausvyra niekada nebus atkurta? Kas, jei koks nors
žmogus (ar dalykas) priverčia mus žiauriai blogai jaustis, o mes niekaip
negalime atsiteisti ar susitaikyti? Kas, jei jaučiamės bejėgiai ir negalime
atkurti pusiausvyros ar „ištaisyti padėties“? Kas, jei mano jėgos laukas
tiesiog per daug stiprus, kad jį įveiktum?
Kai moralinės bedugnės išlieka ilgai, jos tampa įprastos. 16 Mes jų
imame tikėtis. Jos randa vietą mūsų vertybių hierarchijoje. Jei kas nors
mums trenkia, o mes negalime trenkti atgal, ilgainiui jaučiančios
smegenys padarys stulbinančią išvadą: nusipelnėme, kad mums sušertų.
Galiausiai jei to nenusipelnėme, turėtume pajėgti atkurti pusiausvyrą,
tiesa? Faktas, kad negalime atkurti pusiausvyros, reiškia, jog yra kažkas
iš esmės tikrai blogai mumyse, ir (arba) mums trenkęs žmogus yra iš
esmės tikrai pranašesnis.
Tai iš dalies taip pat mūsų vilties reakcija. Nes jei pusiausvyros
atkurti neįmanoma, jaučiančios smegenys pasirenka kitą geriausią dalyką
- pasiduoti, susitaikyti su pralaimėjimu, laikyti save menkesniu ir
nevisaverčiu. Jei kas nors mus nuskriaudžia, mūsų staigi reakcija yra: „Jis
šūdo gabalas, o aš teisus.“ Bet jei negalime atkurti pusiausvyros ir veikti
kliaudamiesi tuo teisumu, jaučiančios smegenys patikės vieninteliu
alternatyviu paaiškinimu: „Aš esu šūdo gabalas, o Jis teisus.“17
Ši rezignacija, atsirandanti neužsiveriant moralinėms bedugnėms,
yra svarbiausia jaučiančių smegenų prigimties dalis. Štai toks yra antrasis
Niutono emocijų dėsnis: tai, kaip laikui bėgant mes viską per savo prizmę
vertiname gyvenime, yra mūsų emocijų suma.
Ši rezignacija ir savęs pripažinimas kaip iš esmės nevisaverčio
žmogaus dažnai laikomas gėda ar žema saviverte. Vadink kaip nori, bet
rezultatas toks pats - gyvenimas vis spardo tave, o tu negali to sustabdyti.
Taigi tavo jaučiančios smegenys padaro išvadą, kad to nusipelnei.
Žinoma, atvirkštinės moralinės bedugnės taip pat realios. Jei
gauname nepelnytą apdovanojimą (pvz., prizą už dalyvavimą, per didelį
pažymį ar aukso medalį už devintą vietą), patikime (klaidingai), kad mes
pranašesni, nei esame iš tikrųjų. Tada susiformuoja apgaulingai aukšta
savivertė, arba, kaip dažniau vadinama, esame šikniai.
Savivertė priklauso nuo konteksto. Jei vaikystėje kas nors tyčiojosi
iš tavo keistų akinių ar juokingos nosies, jaučiančios smegenys „žinos“,
kad esi nevykėlė, net jei užaugusi tapai ugninga iš kojų verčiančia
moterimi. Užaugintų griežtoje religingoje aplinkoje ir šiurkščiai baustų
už seksualinius impulsus žmonių jaučiančios smegenys „žino“, kad
seksas yra blogai, net jei
mąstančios smegenys jau seniai išsiaiškino, kad seksas yra natūralus ir

nuostabus dalykas.
Aukšta ir žema savivertė iš pirmo žvilgsnio atrodo skirtingi dalykai,
bet tai yra dvi tos pačios padirbtos monetos pusės. Nesvarbu, ar už likusį
pasaulį jautiesi geresnis, ar blogesnis, esmė ta pati: įsivaizduoji esantis
ypatingas, turintis kažką atskiro nuo pasaulio.
Asmuo, kuris tiki ypatingo elgesio nusipelnęs dėl to, kad jis toks
nuostabus, ne taip jau ir skiriasi nuo žmogaus, kuris tiki ypatingo elgesio
nusipelnęs dėl to, kad jis toks šūdo gabalas. Jie abu savimylos. Abu mano
esantys ypatingi. Abu mano, kad pasaulis turi jiems daryti išimtis, jų
vertybių ir jausmų paisyti labiau nei kitų.
Savimylų jausmai svyruos tarp pranašumo ir nevisavertiškumo. 18
Visi juos arba myli, arba nekenčia. Viskas arba fantastiška, arba sukrušta.
Koks nors įvykis arba geriausias gyvenime, arba labiausiai traumuojantis.
Narcizui tarpinės būsenos neegzistuoja, nes pripažinus subtilią,
nesuprantamą realybę, tektų atsisakyti privilegijuotos nuomonės, kad jis
yra ypatingas. Dažniausiai su narcizais neįmanoma tverti. Viskas sukasi
aplink juos, ir jie reikalauja, kad aplinkiniai darytų tą patį.
Įdėmiau pažvelgus, šį aukštos ir žemos savivertės kaitaliojimąsi
galima pamatyti visur: serijiniai žudikai, diktatoriai, amžinai zirziantys
vaikai, tavo bjauri tetulė, kasmet sugadinanti Kalėdas. Hitleris po Pirmojo
pasaulinio karo skelbė, kad pasaulis su Vokietija elgiasi taip blogai tik
todėl, kad bijo vokiečių pranašumo.19 O neseniai Kalifornijoje ginkluotas
psichinis ligonis bandė iššaudyti studentes bendrabutyje vien dėl to, kad
merginoms besusitikinėjant su „menkaverčiais“ vyrais, jis liko skaistus. 20
Jei būsi nuoširdus, tai gali pastebėti net savyje. Kuo nesaugesnis dėl
ko nors jautiesi, tuo labiau mėtysies tarp apgaulingų pranašumo („Aš
geriausias!“) ir nevisavertiškumo („Aš šiukšlė!“) jausmų.
Savivertė yra iliuzija.21 Tai psichologinis konstruktas, kurį
jaučiančios smegenys rezga norėdamos nuspėti, kas padės, o kas
nuskriaus. Galiausiai turime susidaryti kokią nors nuomonę apie save,
kad kokią nors nuomonę galėtume susidaryti ir apie pasaulį. Ir be to
neįmanoma atrasti vilties.
Visi turime tam tikro narcisizmo. Tai neišvengiama, nes viskas, ką
žinome ar patyrėme, nutiko mums arba mes to išmokome. Mūsų sąmonės
prigimtis lemia, kad viskas vyksta per mus. Tai slypi prigimtyje, nes mes
iškart darome prielaidą, kad esame visa ko centras - esame centras visko,
ką patiriame mes.22
Savo įgūdžius ir ketinimus visi vertiname per gerai, o kitų - per
menkai. Dauguma tiki, kad jų intelektas aukštesnis nei vidutinis ir kad jų
gebėjimai daugelyje sričių aukštesni nei vidutiniai, nors iš tiesų taip
nėra.23 Visi linkstame manyti, kad esame nuoširdesni ir mandagesni nei
iš tiesų.24 Visi, jei bus tokia galimybė, apsigausime manydami, kad kas
gerai mums, gerai ir visiems kitiems.25 Patys susimovę mes linkę tikėti,
kad tai atsitiktinumas.26 Bet jei susimauna kas nors kitas, iškart skubame
vertinti to žmogaus būdą.27
Nuolatinis žemo lygio narcisizmas yra natūralus dalykas, bet
greičiausiai tai daugelio sociopolitinių problemų priežastis. Tai nėra
kairiųjų ar dešiniųjų problema. Tai nėra vyresniosios ar jaunesniosios
kartos problema. Tai nėra Rytų ar Vakarų problema.
Tai žmogaus problema.
Kiekviena institucija supus ar suges. Kiekvienas žmogus, kuriam bus
suteikta daugiau galių ir mažiau apribojimų, tai
pakreips savo naudai. Kiekvienas nematys savo ydų, o kitų iškart

pastebės.
Sveikas atvykęs į Žemę. Geros viešnagės.
Mūsų jaučiančios smegenys realybę iškreipia taip, kad manome savo
problemas ir skausmą esant ypatingą ir unikalų, nors įrodymai yra
priešingi. Žmonėms reikia šio įgimto narcisizmo, nes tai paskutinė
gynybinė linija susidūrus su nepatogia tiesa. Būkime realistai - žmonės
užknisa, o gyvenimas yra nepaprastai sunkus ir nenuspėjamas. Dauguma
iš padėties sukasi kaip išmanydami, jei tik nėra visiškai praradę
nuovokos. Ir jei bent truputį netikėsime apgaulingu savo pranašumu (ar
nevisavertiškumu), nemanysime, kad esame kuo nors ypatingi,
atsidursime eilėje prie artimiausio tilto, kad galėtume žemyn galva šokti
į vandenį. Jei neturėtume bent lašelio narcisistinės iliuzijos, jei nuolat
nemeluotume sau apie savo ypatingumą, tikriausiai prarastume viltį.
Bet įgimtas mūsų narcisizmas turi savo kainą. Jei tikėsi, kad esi
geriausias pasaulyje, o galbūt blogiausias, vienas dalykas taip pat tiesa:
šiame pasaulyje esi vienas.
Ir būtent ši vienatvė galiausiai sukelia nereikalingas kančias.28
TREČIASIS NIUTONO EMOCIJŲ DĖSNIS
Tavoji tapatybė išliks tava, kol ją užgoš

nauja patirtis
Štai dažna verksminga istorija. Vaikinas neištikimas savo merginai.

Merginos širdis sudūžta ir ji puola į neviltį. Vaikinas palieka merginą, o
jos širdį metų metus gildo skausmas. Mergina jaučiasi šūdinai. O kad jos
jaučiančios smegenys išlaikytų viltį, mąstančiosios turi pasirinkti vieną iš
dviejų paaiškinimų. Ji gali patikėti, kad a) visi vaikinai yra šikniai; arba
b) pati yra nieko verta.29
Šūdas. Nei vienas iš šių variantų nėra geras.
Bet ji nusprendžia pasirinkti a) visi vaikinai yra šikniai, nes juk jai
dar reikia gyventi. Atsargiai, šis pasirinkimas nėra sąmoningas. Taip
tiesiog nutinka.30
Peršokime kelis metus. Mergina susipažįsta su kitu vaikinu. Šis
vaikinas nėra šiknius. Iš tiesų jis tikra šikniaus priešingybė. Visai
nuostabus. Ir mielas. Ir rūpinasi ja. Iš tiesų rūpinasi.
Bet mergina suka galvą. Kaip šis vaikinas gali būti tikras? Kaip tai
gali būti tiesa? Juk ji žino, kad visi vaikinai šikniai. Tai tiesa. Tai turi būti
tiesa - ji turi tai įrodančių emocinių randų.
Deja, supratimas, kad šis vaikinas nėra šūdo gabalas, merginos
jaučiančioms smegenims pernelyg sudėtingas, todėl ji save įtikina, kad jis
iš tiesų yra šūdo gabalas. Ji kimba prie menkiausių smulkmenų. Pastebi
kiekvieną netinkamai ištartą žodį, kiekvieną gestą ne vietoje, kiekvieną
nevykusį prisilietimą. Merginai kliūva pačios nereikšmingiausios jo
klaidelės, kol jos sąmonėje tarsi šviesos blyksnis išryškėja signalas: „Bėk
šalin! Gelbėkis!“
Taigi ji bėga. Gelbstisi. Ir bėga pačiu blogiausiu keliu - palieka tą

vaikiną dėl kito. Juk vis tiek visi vaikinai šikniai. Tad kodėl nepakeitus
vieno šikniaus kitu? Tai juk nieko nereiškia.
Vaikino širdis sudaužyta. Jis puola į neviltį. Skausmas gildo širdį
metų metus ir virsta gėda, dėl kurios vaikinas susiduria su sunkumu.
Dabar jo mąstančios smegenys turi pasirinkti: a) visos merginos - šūdo
gabalai, arba b) jis pats yra niekam tikęs.
Mūsų vertybės nėra tik jausmų sankaupos. Mūsų vertybės - tai istorijos.
Kai jaučiančios smegenys ką nors pajunta, mąstančiosios pradeda
veikti ir sukonstruoja istoriją, padedančią tą jausmą paaiškinti. Darbo
praradimas ne tik užknisa; tu sukuri visą pasakojimą apie tai: tavo mulkis
bosas nuskriaudė po šitiekos metų ištikimybės! Tu atidavei visą save tai
bendrovei! O ką mainais gavai?
Mūsų istorijos yra kibios ir tvirtai įsitvirtina galvoje, jos prie tapatybės
prilimpa lyg siauri ir šlapi drabužiai. Jas visur nešiojamės ir jomis save
apibrėžiame. Keičiamės istorijomis su kitais, ieškome žmonių, kurių
istorijos atitinka mūsiškes. Laikome juos draugais, sąjungininkais, gerais
žmonėmis. O tuos, kurių istorijos neatitinka mūsiškių, vadiname blogais.
Istorijos apie save ir pasaulį iš esmės yra: a) apie žmogaus ar dalyko
vertę, ir b) apie tai, ar tas žmogus arba dalykas nusipelno tos vertės. Visos
istorijos konstruojamos šitaip:
Kas nors blogo nutinka žmogui arba dalykui ir jis (ji) to

nenusipelno.
Kas nors gero nutinka žmogui arba dalykui ir jis (ji) to
nenusipelno.
Kas nors gero nutinka žmogui arba dalykui ir jis (ji) to

nusipelno.
Kas nors blogo nutinka žmogui arba dalykui ir jis (ji) to
nusipelno.
Kiekviena knyga, mitas, pasakėčia, istorija (tai yra, visa perduodama

ir atsimenama žmogiškoji prasmė) - tai paprasčiausia šių mažų
vertybėmis papildytų istorijų, nuo šiandienos iki begalybės sekančių
viena po kitos, grandinė.31
Šios istorijos, kurias susikuriame norėdami paaiškinti, kas svarbu, o
kas ne, kas nusipelno, o kas ne, prilimpa prie mūsų ir apibrėžia mus,
nusako mūsų vietą pasaulyje ir tarp kitų žmonių. Jos lemia, kaip
jaučiamės - ar nusipelnome gero gyvenimo, ar ne, ar nusipelnome būti
mylimi, ar ne, ar nusipelnome sėkmės, ar ne. Jos apibrėžia, ką žinome,
kaip suprantame apie save.
Šis vertybėmis grįstų istorijų tinklas yra mūsų tapatybė. Jei save
laikai gana kietu laivo kapitonu (kurgi ne), tai bus tavo sukonstruotas
pasakojimas, padedantis pažinti ir apibrėžti save. Tai tavo vaikščiojančio
ir kalbančio aš, kurį pristatai kitiems ir savo feisbuko paskyroje, dalis. Tu
- laivo kapitonas, ir, po šimts, viską darai gerai, todėl nusipelnai gerų
dalykų.
Bet štai kas keista: priėmęs šias istorijas kaip savo tapatybę, imi jas
saugoti ir emocingai į jas reaguoti, lyg tai būtų neatsiejama tavo dalis.
Kaip kad sušėrimas per veidą sukelia agresyvią emocinę reakciją, taip ir
kam nors išrėžus, kad esi šūdinas laivo kapitonas, kils panaši neigiama
reakcija, nes mes reaguojame norėdami apsaugoti savo metafizinį kūną,
kaip saugome ir fizinį.
Per gyvenimą mūsų tapatybė it riedanti sniego gniūžtė aplimpa vis
storesniu vertybių ir prasmių sluoksniu. Augdamas būni artimas su mama
ir tas ryšys atneša tau viltį, taigi mintyse susikuri
istoriją, kuri iš dalies apibrėžia tave patį, kaip ir tavo tankūs plaukai, rudos
akys ar baisūs kojų nagai. Mama yra didelė tavo gyvenimo dalis. Ji
nuostabi moteris. Už viską turi būti dėkingas jai... ir panašios sapalionės,
kurias žmonės žeria per „Oskarų“ teikimo ceremoniją. Tada tą savo
tapatybės dalį saugai, lyg ji būtų tavo paties. Jei kas nors ateina ir ima pilti
pamazgas ant tavo mamos, netenki proto ir pradedi daužyti daiktus.
Tada ta patirtis sukuria naują istoriją ir naują vertybę tavo galvoje.
Nusprendi, kad turi problemų dėl pykčio valdymo... ypač susijusių su
mama. Ir dabar tai tampa natūralia tavo tapatybės dalimi.
Taip viskas ir rutuliojasi.
Kuo ilgiau turėjome vertybę, tuo didesnė sniego gniūžtė iš jos
susidaro ir tuo labiau ji lemia, kaip matome save ir pasaulį. Kaip banko
paskolos palūkanos, laikui bėgant mūsų vertybės auga, tampa tvirtesnės
ir nuspalvina ateities patyrimus. Ne tik pradinėje mokykloje patirtos
patyčios sušiko tau gyvenimą. Tai patyčios plius visas tas bjaurėjimasis
savimi ir narcisizmas, kurį nešiojaisi dešimtmečius ir pagal kurį vertinai
santykius, pasmerkdamas juos visus žlugti - ir ši sniego gniūžtė laikui
bėgant vis didėja.
Psichologai daug ko nežino32, bet yra tikri dėl vieno: vaikystės trauma
sušika gyvenimą33. Šis ankstyvųjų vertybių „sniego gniūžtės efektas“
lemia, kad mūsų vaikystės patirtys, tiek geros, tiek blogos, turi ilgalaikį
poveikį mūsų tapatybei ir formuoja pamatines vertybes, kurios apibrėžia
didelę dalį mūsų gyvenimo. Ankstyvosios patirtys tampa pagrindinėmis
vertybėmis, ir jei jos sušikamos, pasireiškia tikrai užknisantis domino
efektas, kuris toksiškai paveikia kitas dideles ir mažas patirtis.
Vaikystėje mūsų tapatybės būna mažos ir trapios. Dar mažai
patyrėme. Esame visiškai priklausomi nuo mus prižiūrinčių
žmonių, o jie neišvengiamai viską sugadins. Nesirūpinimas ar skriaudos

gali sukelti kraštutines emocines reakcijas, atveriančias didžiules
moralines prarajas, kurios niekada neužsivers. Tėvas išeina savais keliais,
o tavo trimečio jaučiančios smegenys nusprendžia, kad pirmiausia
nenusipelnei meilės. Mama palieka tave dėl kokio nors turtingo naujo
vyro, o tu nusprendi, kad artumas neegzistuoja, kad niekuo negalima
pasitikėti.
Nenuostabu, kad Niutonas buvo pačiuožęs vienišius. 34
Blogiausia tai, kad kuo ilgiau laikomės įsikibę tų istorijų, tuo mažiau
suprantame, kad jos mus užvaldžiusios. Jos tampa foniniu minčių
triukšmu, proto dekoracija. Nors yra atsitiktinės ar visiškai dirbtinės, jos
mums atrodys ne tik natūralios, bet ir neišvengiamos.35
Vertybės, kurias sukaupiame per gyvenimą, kristalizuojasi ir
formuojasi nuosėdos asmenybės paviršiuje.36 Vienintelis būdas pakeisti
vertybes - patirti joms priešingus dalykus. O bet koks bandymas
išsivaduoti iš šių vertybių per naujas priešingas patirtis neišvengiamai
sukels skausmą ir diskomfortą.37 Štai kodėl nėra tokio dalyko kaip
pokyčiai be skausmo ar augimas be diskomforto. Štai kodėl neįmanoma
tapti nauju žmogumi, neišgedėjus senojo savęs.
Praradę vertybes, mus apibrėžiančių istorijų gedime taip, lyg būtume
netekę dalies savęs - nes iš tikrųjų prarandame dalį savęs. Gedime taip
pat, kaip gedėtume netekę mylimo žmogaus, darbo, namo,
bendruomenės, tikėjimo ar draugystės. Visa tai yra apibrėžtos pamatinės
tavojo aš dalys. O kai jos išplėšiamos iš tavęs, jų teikta viltis taip pat
išplėšiama, ir tu vėl lieki nuogas su nepatogia tiesa.
Galimi du būdai išsigydyti, tai yra, pakeisti senas, klaidingas vertybes

geresnėmis, sveikesnėmis. Pirmasis - iš naujo ištyrinėti savo praeities
patirtis ir perrašyti jomis grįstas istorijas. Palauk, ar jis sušėrė man dėl to,
kad aš bjaurus žmogus, ar dėl to, kad tai jis toks?
Pakartotinis gyvenimo naratyvų tyrimas leidžia perkurti ir nuspręsti:
žinai, galbūt nebuvau toks jau kietas laivo kapitonas, ir čia nieko baisaus.
Dažnai laikui bėgant suprantame, kad mūsų įsitikinimai apie pasaulį nėra
tiesa. Arba išplečiame istoriją ir gauname aiškesnį savivertės vaizdą: ak,
ji paliko mane, nes kažkoks pimpis ją paliko, ji jautė gėdą ir manė nesanti
verta artimos draugystės. Tada išsiskyrimą staiga pasidaro lengviau
pakelti.
Kitas būdas pakeisti vertybes - pradėti rašyti savo ateities istorijas,
įsivaizduoti, koks būtų gyvenimas, jei turėtum tam tikras vertybes ar tam
tikrą tapatybę. Įsivaizduodami norimą ateitį, leidžiame jaučiančioms
smegenims išbandyti tas vertybes, pažiūrėti, ar jos mums priimtinos, dar
prieš jas galutinai priimant. Ilgainiui, kai jau užtektinai apie tai
pagalvojame, jaučiančios smegenys įpranta prie naujų vertybių ir pradeda
jomis tikėti.
Šio „ateities projektavimo“ dažniausiai mokoma blogiausiu būdu.
„Įsivaizduok, kad esi velniškai turtingas ir tau priklauso jachtų flotilė!
Tada tai išsipildys!“38
Liūdna, tačiau tokios vizualizacijos nepakeičia esamos netinkamos
vertybės (materializmo) geresne. Tai tėra masturbacija su esama vertybe.
Siekiant tikrų pokyčių reikėtų įsivaizduoti, kaip jaustumeis, jei apskritai
pirmiausia nenorėtum jachtų.
Veiksmingas vizualizavimas turėtų būti šiek tiek nesmagus. Tai
turėtų būti iššūkis ir sunkiai suvokiama. Jei taip nėra, vadinasi, niekas
nesikeičia.
Jaučiančioms smegenims nėra skirtumo tarp praeities, dabarties ir

ateities - tai mąstančių smegenų sritis.39 Ir viena iš strategijų, kurią mūsų
mąstančios smegenys naudoja, norėdamos pastūmėti jaučiančias
smegenis eiti teisingu gyvenimo keliu, tai klausimai „kas, jei“. „Kas, jei
tu nekęstum laivų, ir vietoj to praleistum laiką padėdamas neįgaliems
vaikams? Kas, jei norint sulaukti žmonių palankumo, tau nereikėtų nieko
jiems įrodinėti? Kas, jei žmonių neprieinamumas labiau jų pačių, o ne
tavo bėda?“
Kitais atvejais galima tiesiog maitinti savo jaučiančias smegenis
istorijomis, kurios gali būti tikros arba netikros, bet sužadinančios
tikrumo jausmą. Buvęs JAV laivyno specialiųjų pajėgų karys ir rašytojas
Džokas Vilinkas (Jocko Willink) savo knygoje „Disciplina tolygu laisvei:
lauko vadovas“ (Discipline Equals Freedom: Field Manual) rašo, kad kas
rytą keliasi pusę penkių, nes įsivaizduoja, kad jo priešas tyko kažkur
pasaulyje.40 Nežinia, kur, bet jam atrodo, kad tas priešas nori jį užmušti.
Ir supranta, kad jei kelsis anksčiau už priešą, bus už jį pranašesnis.
Vilinkas susikūrė šią istoriją kariaudamas Irake, kur buvo priešų, tikrai
norėjusių jį užmušti. Bet šį pasakojimą jis išsaugojo ir grįžęs į civilizuotą
gyvenimą.
Vertinant objektyviai, ši istorija neturi jokios sumautos prasmės.
Priešas? Kur? Bet metaforiškai, emociškai ji neįtikėtinai galinga.
Jaučiančios Vilinko smegenys tuo tiki, ir tai priverčia jį kiekvieną mielą
rytą keltis taip anksti, kuomet kai kurie iš mūsų tik baigia lėbauti. Tai
savikontrolės iliuzija.
Neturėdami šių istorijų, nesusikūrę aiškaus trokštamos ateities,
priimtinų vertybių, norimų atsikratyti ir prisiimti tapatybių vaizdo, esame
pasmerkti amžinai kartoti skausmingas praeities nesėkmes. Praeities
istorijos apibrėžia mūsų tapatybę, o ateities
istorijos - viltis. O mūsų gebėjimas įžengti į šias istorijas, jomis gyventi,

paversti jas realybe, yra tai, kas įprasmina mūsų gyvenimą.
Emocinės traukos jėga

Emocijų Niutonas sėdėjo vienas savo vaikystės miegamajame. Lauke
buvo tamsu. Jis nežinojo, nei kiek laiko buvo pabudęs, nei kiek dabar
valandų, nei kuri diena. Jau ištisas savaites dirbo vienumoje.
Nesuvalgytas maistas, kurį jam paliko šeima, sugedęs stovėjo prie durų.
Paėmęs baltą popieriaus lapą, jis nupiešė didelį apskritimą. Tada
pažymėjo taškus palei apskritimo linijos kraštus ir punktyrinėmis
linijomis paženklino kiekvieno taško trauką į centrą. Po brėžiniu parašė:
„Mūsų vertybes veikia emocijų sunkio jėga, mes pritraukiame į savo
orbitą tuos, kurie vertina tuos pačius dalykus, ir instinktyviai atstumiame
tuos, kurių vertybės priešingos, tarsi veiktų atvirkštinis magnetizmas.41
Esant šiai traukai aplink tą patį principą susiformuoja didelės vienminčių
orbitos. Visi juda tuo pačiu keliu, sukasi ir skrieja aplink tą patį vertinamą
dalyką.“
Tada greta pirmojo nupiešė dar vieną apskritimą. Dviejų apskritimų
kraštai beveik lietėsi. Nuo čia nubrėžė įtampos linijas tarp abiejų
apskritimų kraštų, kur trauka veikė abiem kryptimis, taip griaudama
tobulą kiekvienos orbitos simetriją. Tada parašė:
„Didelės grupės žmonių vienijasi, buriasi į gentis ir bendruomenes,
remdamosi tais pačiais savo emocijų istorijos vertinimais. Jūs, sere,
vertinate mokslą. Aš taip pat. Taigi tarp mūsų egzistuoja emocinis
magnetizmas. Mūsų vertybės pritraukia viena kitą ir verčia metafiziniame
draugystės šokyje amžinai suktis
toje pačioje orbitoje. Mūsų vertybės dera, taigi mus sieja bendras reikalas!
Bet! Tarkime, kad vieno džentelmeno vertybė - puritonizmas, o kito
- anglikonybė. Jie gyvena dviejuose glaudžiai susijusiuose, bet atskiruose
traukos jėgos laukuose. Tai paskatina pažeisti vienas kito orbitą, kelia
įtampą dėl vertybių hierarchijos, prieštarauja kito tapatybei, todėl sukelia
neigiamas emocijas, kurios juodu išskirs ir sukels tarp jų nesutarimus.
„Aš pareiškiu, kad ši emocinės traukos jėga yra pamatinė visų
žmogaus konfliktų ir pastangų struktūra.“
Taigi Izaokas paėmė kitą popieriaus lapą ir nupiešė daug įvairaus
dydžio apskritimų.
- Kuo tvirčiau laikomės vertybės, - užrašė, - tai yra, kuo griežčiau

apibrėžiame ką nors kaip pranašesnį ar menkesnį, tuo stipresnė trauka,
tuo sandaresnė orbita ir tuo sunkiau išorės jėgoms sužlugdyti jos tikslą ir
kelionę.42
Mūsų stipriausios vertybės lemia arba giminystę, arba antipatiją
kitiems - kuo daugiau žmonių vadovaujasi tomis pačiomis vertybėmis,
tuo labiau jie vienijasi, suformuodami į vieną aiškų darinį, išpažįstantį tą
vertybę: mokslininkai buriasi su mokslininkais, dvasininkai su
dvasininkais. Žmonės, mėgstantys tą patį dalyką, mėgsta vienas kitą, o
nekenčiantys to paties taip pat mėgsta vieni kitus. Tie, kuriems patinka
skirtingi dalyki arba nekenčia skirtingų dalykų, nekenčia ir vienas kito.
Tarp visų žmonių sistemų galiausiai įsivyrauja pusiausvyra. Burdamiesi
ir prisijungdami prie abipusiškai priimtinų vertybių sistemų žvaigždynų,
žmonės susigrupuoja, stipriai veikia ir keičia vieni kitų asmenines
istorijas, kol galiausiai jos tampa bendra istorija, o asmeninė tapatybė -
grupine.
Dabar galbūt tarsi: „Bet, Niutonai, gerasis žmogau! Argi dauguma

žmonių nevertina tų pačių dalykų? Argi dauguma nenori tik truputėlio
duonos ir saugios vietos išsimiegoti?“ Ir aš atsakysiu: „Tu teisus, mano
drauge!“
Visi žmonės labiau panašūs nei skirtingi. Visi mes iš gyvenimo
norime daugmaž tų pačių dalykų. Bet nedideli skirtumai sukelia emocijas,
o emocijos sužadina svarbos jausmą. Todėl skirtumai mums
neproporcingai svarbesni už panašumus. Ir tai tikra žmonijos tragedija.
Mes pasmerkti amžiniems konfliktams dėl smulkių skirtumų.43
Ši emocinės traukos jėgos teorija, tokių pačių vertybių sąsajos ir
trauka, paaiškina tautų istoriją.44 Skirtingose pasaulio vietose skiriasi
gamtos veiksniai. Vienas regionas galbūt kalnuotas, atšiaurus ir sunkiai
pasiekiamas užpuolikams. Taigi jo žmonės savaime vertins neutralumą ir
izoliaciją. Ir tai taps jų grupine tapatybe. Kitame regione galbūt apstu
maisto ir vyno, tad jo žmonės vertins svetingumą, šventes ir šeimą. Tai
taps jų bendra tapatybe. Trečiame pasaulio krašte dėl sausrų gyvenimo
sąlygos gali būti sunkios, tačiau gebėjimas susidaryti platų vaizdą
vietiniams gyventojams padės pasiekti tolimas šalis. Taigi jo žmonės
vertins valdžią, griežtą karinį vadovavimą ir visišką kontrolę. Tai bus jų
tapatybė.45
Kaip ir individui, bendruomenėms, gentims ir tautoms savą tapatybę
padeda apsaugoti tikėjimas, racionalūs paaiškinimai ir šališkumas. 46
Ilgainiui sutvirtėjusios, šios kultūros tampa tautomis, plečiasi ir po savo
vertybių sistemos skėčiu pritraukia vis daugiau žmonių. Galiausiai šios
tautos susiduria vienos su kitomis ir priešingos vertybės susikerta.
Dauguma savęs nevertina labiau nei savo kultūrinių ar grupinių
vertybių. Todėl daugelis pasiryžę padėti galvą dėl savo aukščiausių
vertybių - šeimos, mylimųjų, tautos, Dievo. Noras mirti už savo vertybes

lemia, kad šios kultūrų sankirtos neišvengiamai sukelia karus. 47
Karas yra ne kas kita, kaip žemiškasis vilties patikrinimas. Šalis ar
žmonės, priėmę vertybes, kurios geriausiai padeda padidinti resursus ir
suteikia viltį, neišvengiamai nugalės. Kuo daugiau ta šalis užkariauja
kaimyninių tautų, tuo labiau jos žmonės jausis nusipelnę valdyti savo
kaimynus, savo tautos vertybes matydami kaip tikrąjį žmonijos švyturį.
Tada ima vyrauti tų užkariautojų vertybės, kurios įamžinamos istorijos
vadovėliuose ir liaupsinamos, perpasakojamos ir perduodamos ateities
kartoms, kad viltį suteiktų joms. Kai galiausiai šios vertybės tampa
nebeveiksmingos, viršų ima kitos, naujesnės, tautos vertybės, ir,
prasidėjus naujai erai, istorija tęsiasi.
Mano nuomone, tai yra žmonijos pažangos forma.
Niutonas baigė rašyti. Šią emocinės traukos jėgos teoriją jis padėjo į tą
pačią krūvą, kur jau gulėjo trys emocijų dėsniai, tada akimirką stabtelėjo,
norėdamas apgalvoti savo atradimus.
Tą tylią ir tamsią akimirką pažvelgęs į apskritimus popieriaus lape,
prislėgtas Izaokas Niutonas suprato: jis neturi orbitos. Per ilgus traumų ir
socialinių nesėkmių metus jis savo noru atsiribojo nuo visų ir nuo visko,
kaip vieniša žvaigždė blaškėsi savo trajektorijoje, netrukdoma ir
neveikiama jokios kitos sistemos traukos jėgos.
Atėjo suvokimas, kad jis nevertino jokio žmogaus, net savęs, ir
sukėlė nepaprastai didelę širdgėlą ir liūdesį, nes niekada jokia logika ar
skaičiavimai nekompensuos nusivylimo, graužiančio jaučiančias
smegenis, vis kovojančias dėl vilties šiame pasaulyje.
Norėčiau tau pasakyti, kad lygiagrečios visatos Niutonas, arba emocijų Niutonas, įveikė
liūdesį ir vienatvę. Norėčiau pasakyti, kad jis išmoko vertinti save ir kitus. Bet, kaip ir mūsų
visatos Izaokas Niutonas, lygiagrečios visatos antrininkas savo dienas baigė vienas, piktas ir
nelaimingas.
Klausimai, į kuriuos abu Niutonai atsakė tą 1665 m. vasarą, glumino daugelio kartų
filosofus ir mokslininkus. Tačiau per kelis mėnesius šis vaidingas, antisocialus dvidešimt
penkerių metų vaikinas atskleidė paslaptį, nulaužė kodą. Ir štai tada atokiame ir gūdžiame
kaime, nuo kurio iki Londono buvo diena kelio, stovėdamas ant intelektinio atradimo
slenksčio, metė savo atradimus šonan į priplėkusį ir apleistą darbo kabineto kampą. Kur
paslėpti nuo pasaulio jo atradimai liks dulkėti. 48
4 SKYRIUS
Kaip įgyvendinti visas savo

svajones
Įsivaizduok: antra valanda nakties, o tu nemiegi - apsiblaususiomis

akimis ir aptemusiu protu drybsai ant sofos ir žiūri televizorių. Kodėl?
Nežinia. Iš inercijos tau lengviau sėdėti ir spoksoti, nei eiti miegoti. Taigi
spoksai.
Puiku. Štai kaip būna: jautiesi apatiškas, sutrikęs ir visiškai
neveiksnus savo likimo akivaizdoje. Niekas nesėdi ir nežiūri televizoriaus
antrą nakties, jei kitą dieną turi svarbių reikalų. Niekam netenka valandų
valandas veltui bandyti pakelti subinę nuo sofos, nebent išgyvena vidinę
vilties krizę. Ir būtent apie šią krizę noriu pasikalbėti.
Aš pasirodau tavo televizoriaus ekrane. Aš trykšte trykštų energija.
Akį rėžia bjaurios spalvos, girdisi prasti garso efektai. Tiesiog šaukiu.
Tačiau mano šypsena lengva ir esu atsipalaidavęs.
Aš raminu. Lyg norėčiau akių kontaktą užmegzti vien su tavimi.

- Kas, jei pasakyčiau, kad galiu išspręsti visas tavo problemas? -
paklausiu.
„Skiedalai! - pagalvoji. - Tu nežinai nė pusės mano problemų, biče.“
- Kas, jei pasakyčiau, kaip įgyvendinti visas savo svajones?
„Tai jau tiiikraaai, o aš - suknistas Kalėdų senelis.“
-Aš žinau, kaip jautiesi, - sakau.
- Niekas nežino, kaip jaučiuosi, - išsprūsta tau ir nustembi, koks
automatiškas buvo šis atsakymas.
- Aš irgi kartą jaučiausi pasimetęs ir sutrikęs, - tariu. - Jaučiausi
vienišas, izoliuotas, be vilties. Irgi gulėdavau naktimis nesudėdamas
bluosto be jokios priežasties, mąstydavau, ar su manimi viskas gerai,
svarstydavau, kokia nematoma jėga stovi tarp manęs ir mano svajonių. Ir
man pažįstamas šis tavo jausmas. Jausmas, kad kažkaip kažką praradai.
Tik nežinai, ką.
Tiesą sakant, visa tai sakau todėl, kad kiekvienas tai patiria. Tai
žmogiškosios egzistencijos faktas. Visi jaučiamės bejėgiai atkurti
pusiausvyrą, sutrikusią dėl prigimtinės kaltės, kurią paveldime kartu su
savo egzistencija. Visi daugiau ar mažiau kenčiame ir būname
pažeidžiami, ypač jaunystėje. Ir norėdami kompensuoti tas kančias,
skiriame visą gyvenimą.
O kai gyvenime kas nors nenusiseka, nusiviliame.
Tačiau, panašiai kaip ir dauguma kenčiančių žmonių, tu taip stipriai
apsigaubi skausmu, jog net pamiršti, kad skausmas įprastas dalykas ir kad
tavoji kova ne vien tavo, priešingai, tai visuotinis reiškinys. O kadangi
pamiršti, jautiesi taip, lyg kalbėčiau būtent tau, lyg kažkokia magiška jėga
būčiau prasiskverbęs į tavo
Kaip įgyvendinti visas savo svajones 89
sielą ir matyčiau tavo širdį. Taigi tu pasitempi ir įdėmiai klausaisi.

- Nes, - kartoju, - aš žinau, koks visų tavo problemų sprendimas.
Galiu įgyvendinti visas tavo svajones. - Dabar rodau į tave, o mano pirštas
televizoriaus ekrane atrodo milžiniškas. - Aš turiu visus atsakymus. Žinau
nesibaigiančios laimės ir amžinojo gyvenimo paslaptį, ir tai yra...
Tai, ką ketinu pasakyti, yra taip svetima, kvaila, absoliučiai iškreipta
ir ciniška, kad tu iš tiesų pamanai tai galint būti tiesą. Problema ta, kad tu
nori tikėti manimi. Tau reikia tikėti manimi. Aš reiškiu viltį ir
išsigelbėjimą, kurio desperatiškai trokšta tavo jaučiančios smegenys.
Taigi tavo mąstančios smegenys palengva padaro išvadą, kad mano idėja
tokia beprotiška, jog gali ir pasiteisinti.
Kol rodoma reklama, egzistencinis poreikis kur nors, bet kur, rasti
prasmę įveikia tavo psichologinę gynybą ir tu mane įsileidi. Juk vis dėlto
įrodžiau žinąs apie slaptą tavo skausmą, įėjimą pro galines duris, kur slypi
tavoji tiesa, gilioji vena, vedanti į tavo širdį. Tada suvoki, kad rodydamas
didelius baltus dantis ir garsiai šaukdamas tau prisipažinau:
- Kartą aš irgi buvau susimovęs, kaip ir tu... Ir radau išeitį. Eikš su
manimi.
Aš tęsiu. Kalbu vis gyviau. Kameros rakursai nuolat keičiasi: mane
filmuoja tai iš šono, tai iš priekio. Staiga priešais mane atsiranda studijoje
esantys žiūrovai. Jie klausosi kiekvieno mano žodžio. Moteris verkia.
Vyro žandikaulis atvimpa. Tavo irgi. Dabar imuosi tavo šūdo. Aš tau
suteiksiu nuolatinį pasitenkinimą, šikniau. Užkaišiosiu visas skyles, visus
plyšius. Tik užsiregistruok, sumokėjęs vienkartinį menkutį mokestį. Ko
tau verta laimė? Ko tau verta viltis? Veik jau dabar, šunsnuki.
Užsiregistruok. Šiandien.
Sulig tais žodžiais čiumpi telefoną. Atsidarai interneto svetainę.
Įvedi skaičius.
Tiesa, amžina laimė, išsigelbėjimas - visa tai tavo. Ateina pas tave.
Ar pasiruošęs?
KAIP SUSIKURTI SAVO RELIGIJĄ
Supažindinimas su pasitvirtinusia sistema,

padėsiančia pasiekti begalinę palaimą ir
amžinąjį išganymą!
(ARBA ATGAUSITE PINIGUS)
Sveikas atvykęs! Sveikiname žengus pirmąjį žingsnį siekiant visų savo

svajonių išsipildymo! Pasibaigus šiam kursui, išspręsi visas savo
gyvenimo problemas. Gyvensi laisvą ir prabangų gyvenimą. Būsi
apsuptas tavimi besižavinčių draugų ir mylimųjų. Garantuoju!*
Tai taip paprasta, kiekvienam prieinama. Nereikia išsilavinimo ar
pažymėjimų. Tereikia interneto ryšio ir veikiančios klaviatūros, be to,
gali susikurti savo religiją.
Taip, gerai mane išgirdai. Tu taip pat gali susikurti savo religiją - jau
ŠIANDIEN, ir išnaudoti tūkstančius pasišventusių nemąstančių sekėjų,
kurie tave besąlygiškai dievins, apipils finansinėmis dovanomis ir tokia
gausybe patiktukų socialiniuose tinkluose, kad nė nežinosi, ką su jais
daryti.
Toliau supažindinsime su šia paprasta šešių žingsnių programa, kurią
gali įveikti kiekvienas.
Tikėjimo sistemos. Ar nori, kad tavo religija būtų dvasinė, ar

pasaulietinė? Orientuota į praeitį ar ateitį? Ar nori, kad ji būtų
pagrįsta smurtu, ar ne? Tai svarbūs klausimai, bet nesijaudink, tik
aš turiu atsakymus.
Kaip rasti pirmuosius sekėjus. Ir dar svarbiau: kokių sekėjų
pageidauji? Turtingų? Vargšų? Vyrų? Moterų? Veganų? Aš
* Yra papildomų sąlygų.

turiu informacijos iš savų šaltinių!

Ritualai, ritualai, ritualai! Valgyk šitą. Stovėk ten. Atmintinai
pasakyk šitai. Nusilenk, atsiklaupk ir suplok! Padainuok ir pašok
„Jurgelį meistrelį“! Štai kokia čia gudrybė! Pati smagiausia
religijos dalis būna visiškos kvailystės, ir jūs visi sutariate, kad jos
kažką reiškia. Aš pateiksiu išsamų vadovą, padėsiantį susikurti
beprotiškiausius ir kiečiausius ritualus. Visi vaikai apie juos
kalbės - daugiausia dėl to, kad bus priversti.
Kaip pasirinkti atpirkimo ožį. Nei viena religija nebus išbaigta, jei
neturės priešo, į kurį nukreipiamos visos vidinės bėdos.
Gyvenimas chaotiškas, bet kam spręsti savo problemas, kai dėl jų
galima apkaltinti ką nors kitą? Teisingai, atrasi geriausią būdą
pasirinktį piktąjį babaušį (ar babaušę!) ir įtikinti savo sekėjus
nekęsti jo (jos). Niekas taip nesuvienija, kaip neapykanta tam
pačiam priešui. Atstatykite šautuvus atakai!
Ir galiausiai - kaip daryti pinigus. Kam kurti religiją, jei ji neneš
pelno? Mano vadove rasi praktinių išsamių patarimų, kaip iš savo
sekėjų išmelžti kuo daugiau. Nesvarbu, ar sieki pinigų, garbės,
politinės galios, ar sušiktų orgijų, padėsiu tau!
Klausyk, mums visiems reikia bendruomenių, kad galėtume puoselėti

viltį. Ir mums visiems reikia vilties, kad netaptume visiškai susimovusiais
bepročiais ir nepradėtume šniaukšti vonios druskos.
Religijos yra kolektyvinės vilties pagrindas. Ir mes išmoksime jas
susikurti nuo nulio.
Religijos nuostabus dalykas. Kai susirenka pakankamai žmonių su

tomis pačiomis vertybėmis, jie pradeda elgtis taip, kaip niekada nesielgtų
būdami vieni. Veikiant savotiškam tinklo efektui, jų viltis sustiprėja, o
socialinis patvirtinimas, kurio jie sulaukia priklausydami grupei, užvaldo
jų mąstančias smegenis ir leidžia šėlti jaučiančiosioms. 1
Religijos suburia žmones, kurie drauge pripažįsta vieni kitus ir
jaučiasi svarbūs. Tai didelis tylus susitarimas, kad visiems susibūrus
siekti bendro tikslo, bus galima jaustis svarbiems ir gerbiamiems, o
nepatogi tiesa atsitrauks.2
Tas jausmas suteikia didelį psichologinį pasitenkinimą. Žmonės
tiesiog atsikrato savo šūdo! O užvis geriausia tai, kad jie ima lengvai
pasiduoti įtaigai. Paradoksalu, bet nors individas tik grupėje neturi
kontrolės, jis įgyja tobulos savikontrolės suvokimą.
Vis dėlto šios staigios prieigos prie jaučiančių smegenų pavojus tas,
kad didelės grupės žmonių linkusios impulsyviai krėsti neprotingas
kvailystes. Taigi, viena vertus, žmonės jaučia pilnatvę, lyg būtų suprasti
ir mylimi. Kita vertus, jie kartais tampa negailestinga įniršusių
nusikaltėlių gauja.3
Šiame vadove bus išsamiai paaiškinta, kaip susikurti savo religiją ir
gauti naudos iš begalės lengvai paveikiamų sekėjų. Pradėkime.
Pirmas žingsnis: parduok viltį jos

netekusiems
Niekada nepamiršiu pirmojo karto, kai man pasakė, kad mano rankos
suteptos krauju. Prisimenu tai, lyg būtų nutikę vakar.
Buvo saulėtas gaivus 2005-ųjų rytas Bostone, Masačūsetso valstijoje.
Studijavau universitete. Eidamas į paskaitą galvojau apie savo reikalus,
kai pamačiau grupelę vaikigalių, laikančių Rugsėjo 11-osios išpuolį
įvykdžiusių teroristų nuotraukas su užrašu „Amerika to nusipelnė.“
Net ir lakiausiose fantazijose nelaikiau savęs itin patriotišku
žmogumi, bet man atrodo, kad bet kurio asmens, laikančio tokius ženklus
vidury baltos dienos, marmūzė prašyte prašosi kumščio.
Sustojęs paklausiau tų vaikigalių, ką gi čia daro. Jie buvo pasistatę
mažą staliuką, ant kurio gulėjo keli lankstinukai. Viename buvo Dikas
Čeinis (Dick Cheney) su nupieštais velnio ragais ir užrašu „Serijinis
žudikas“ apačioje, kitame - Džordžas Bušas (George W. Bush) su Hitlerio
ūsais.
Studentai priklausė Larušo jaunimo judėjimui. Šią grupę Naujajame
Hampšyre įkūrė kairiųjų radikalų ideologijos šalininkas Lindonas Larušas
(Lyndon LaRouche). Jo pakalikai ne vieną valandą praleido stovėdami
prie koledžų miestelių JAV Šiaurės Rytų regione, kur dalijo lankstinukus
ir bukletus patikliems koledžų vaikiams. Prisiartinus, man prireikė
dešimties sekundžių suprasti, ką jie iš tiesų propagavo. Religiją.
Taip. Jie propaguoja ideologinę religiją: antivyriausybinę,
antikapitalistinę, nukreiptą prieš senus žmones, prieš valdžią. Jie tvirtina,
kad tarptautinė pasaulio tvarka nuo pat viršaus iki
apačios yra sugedusi. Jų teigimu, Irako karas buvo pradėtas tik dėl to, kad
Bušo draugai norėjo daugiau pinigų. Jie mano, kad terorizmas ir masinės
šaudynės neegzistuoja, tai neva tik griežtai koordinuotos vyriausybių
pastangos kontroliuoti gyventojų skaičių. Nesijaudinkite, dešinieji, po
kelerių metų tuos pačius Hitlerio ūsus jie nupieš Obamai, apie kurį sakys
tą patį - jei tik nuo to jums bus nors kiek geriau (o neturėtų).
Larušo jaunimo judėjimas veikia tiesiog genialiai: surandami kuo
nors nepatenkinti ar įsiaudrinę koledžo studentai (dažniausiai jauni vyrai),
sykiu išsigandę ir pikti (išsigandę dėl staiga užgriuvusios atsakomybės,
kurią priversti prisiimti, ir pykstantys dėl to, kad suaugusiojo gyvenimas
toks rūstus ir nelinksmas), o tada jiems į galvą kalama viena žinutė: „Tai
ne tavo kaltė.“
Taip, jaunuoli, manei, kad kaltas tavo tėtis arba mama, tačiau tai
netiesa. Jokiu būdu. Ir žinau - manei, kad tai tavo sumautų dėstytojų ar
per brangaus koledžo kaltė. Ne, ne jų. Tikriausiai galvojai, kad tai
vyriausybės kaltė. Arčiau tiesos, bet ne visai.
Matai, kalta sistema, didelis, miglotas darinys, apie kurį nuolat girdi.
Larušo jaunimo judėjimas propaguoja tikėjimą, neva nugalėjus
„sistemą“, viskas būtų gerai. Jokio karo. Jokių kančių. Jokios neteisybės.
Nepamiršk: norėdami jausti viltį, turime žinoti, kad laukia geresnė
ateitis (vertybės), kad galime pasiekti tą geresnę ateitį (savikontrolė), kad
turime rasti kitų žmonių, kurie vadovaujasi tomis pačiomis vertybėmis ir
palaiko mūsų pastangas (bendruomenė).
Jaunuolių gyvenimas - tai laikotarpis, kai dauguma žmonių stengiasi
atrasti vertybes, kontrolę ir bendruomenę. Pirmą kartą gyvenime vaikiams
leidžiama nuspręsti, kuo jie nori būti. Ar nori tapti gydytoju? Studijuoti
verslo administravimą? Lankyti
psichologijos kursus? Pasirinkti gali būti pernelyg sudėtinga. 4

Neišvengiama frustracija verčia daugumą jaunų žmonių suabejoti savo
vertybėmis, jie praranda viltį.
Be to, jaunuoliai turi savikontrolės problemų. 5 Pirmą kartą gyvenime
jų niekas kasdien nebestebi kiaurą parą ir nebenurodinėja, ką daryti. Viena
vertus, tai išlaisvina ir yra smagu. Kita vertus, dabar jie patys atsakingi už
savo sprendimus. Ir jei šuniui ant uodegos nueina pastangos laiku išlipti
iš lovos, nueiti į paskaitas ar darbą, skirti pakankamai laiko studijoms,
galima kaltinti tik save, kad ir kaip sunku tai pripažinti.
Ir pagaliau jauni žmonės itin susirūpinę dėl to, kaip rasti bendruomenę
ir joje pritapti.6 Tai svarbu ne tik emocinei raidai, bet ir padeda surasti
savo tapatybę bei ją įtvirtinti. 7
Tokie žmonės kaip Lindonas Larušas naudojasi sutrikusiais ir tikslo
neturinčiais jaunuoliais. Larušas jiems pasiūlė įmantrų politinį
paaiškinimą, kodėl jie tokie nepatenkinti. Jis suteikė jiems kontrolės
jausmą ir galią, nurodydamas (tariamą) būdą pakeisti pasaulį. Ir galiausiai
suteikė jiems bendruomenę, kur jie „pritampa“ ir žino, kas esantys.
Taigi suteikė jiems viltį.8
- Ar jums neatrodo, kad per toli nuėjote? - rodydamas į Pasaulio
prekybos centro bokštų nuotraukas lankstinukuose, paklausiau tą dieną
Larušo jaunimo judėjimui priklausančių studentų.9
- Jokiu būdu, žmogau. Turime eiti dar toliau! - atsakė vienas vaikis.
- Klausyk, aš nebalsavau už Bušą, taip pat nepritariu Irako karui,
bet...
- Nesvarbu, už ką balsavai! Balsas už bet ką yra balsas už sugedusią
ir despotišką sistemą! Tavo rankos suteptos krauju!
- Ką pasakei?
Aš netgi nežinojau, kaip kam nors trenkti, tačiau pajutau gniaužiantis
kumščius. Kas per vienas šis vyrukas galvoja esąs?
- Dalyvaudamas sistemoje, tu padedi jai gyvuoti, - tęsė vaikis, - todėl
prisidėjai prie milijonų nekaltų civilių mirčių visame pasaulyje. Štai,
paskaityk šitą.
Jis įbruko man lankstinuką. Žvilgtelėjau į jį ir apverčiau.
- Tai visiškos nesąmonės, - pasakiau.
Taip mūsų „diskusija“ truko dar kelias minutes. Tada nežinojau, kaip
geriau pasielgti. Dar tebemaniau, kad tokie dalykai grindžiami protu ir
įrodymais, o ne jausmais ir vertybėmis. O vertybių nepakeisi argumentais,
tai įmanoma padaryti tik per patirtį.
Galiausiai mane visa tai ganėtinai užkniso, todėl nusprendžiau eiti.
Vos pasisukus, tas vaikis bandė mane sulaikyti ir įkalbėti užsiregistruoti į
nemokamą seminarą.
- Privalai pažvelgti atviru protu, žmogau, - pasakė jis. - Tiesa yra
baisi.
Atsigręžęs atsikirtau Karlo Sagano (Carl Sagan) citata, kurią kartą
perskaičiau interneto forume:
- Manau, tavo protas toks atviras, kad pametei smegenis! 10
Jaučiausi gudrus ir patenkintas savimi. Jis, galimas dalykas, taip pat
jautėsi gudrus ir patenkintas savimi. Nei vieno nuomonė tą dieną
nepasikeitė.
Įspūdžiams jautriausi būname užklupus didžiausioms blogybėms.11
Kai gyvenimas žlunga, tai reiškia, kad mūsų vertybės nepasiteisino, todėl
tada grabinėdami tamsoje ieškome naujų vertybių, kuriomis galėtume
pakeisti senąsias. Viena religija žlunga ir atsiranda erdvė kitai. Praradę
tikėjimą dvasiškuoju Dievu, žmonės ieškos pasaulietiško. Praradusieji
šeimą aukosis vardan
rasės, religijos ar tautos. Praradusieji tikėjimą valdžia ar valstybe ieškos

ekstremistinių ideologijų, kad šios suteiktų jiems viltį.12
Visų didžiųjų pasaulio religijų bendruomenės siunčia savo
misionierius į vargingiausius ir skurdžiausius pasaulio kampelius:
badaujantys žmonės tikės bet kuo, jei tik bus pamaitinti. Kalbant apie tavo
naująją religiją, geriausia pradėti skelbti žinią tiems, kurių gyvenimas
labiausiai nevykęs: vargšams, atstumtiesiems, patyrusiems prievartą ar
visų pamirštiems. Tiems, kurie kiaurą dieną sėdi feisbuke. 13
Džimas Džounsas (Jim Jones) savo sekėjus subūrė verbuodamas
benamius ir nepopuliarias mažumas. Jis jiems siuntė socialistinę žinutę,
sušvelnintą savo paties (siauraprotišku) požiūriu į krikščionybę. Po
velnių, ką aš kalbu? Jėzus Kristus darė tą patį.14 Ir Buda. Ir Mozė. Jau
pagavai mintį. Religiniai lyderiai pamokslauja vargšams, prislėgtiems ir
pavergtiems, kad jie nusipelnė Dangaus karalystės - iš esmės taip to
laikmečio sugedęs elitas buvo tiesiai šviesiai pasiųstas šikti. Tokia yra
slapta žinutė, kurią lengva suprasti.
Šiandien kreiptis į viltį praradusiuosius lengviau nei bet kada. Viskas,
ko tau reikia, tai socialinio tinklo paskyros: pradėk kelti ekstremalų ir
beprotišką mėšlą, o visa kita atliks algoritmas. Kuo beprotiškesni ar
radikalesni bus tavo įrašai, tuo daugiau dėmesio sulauksi ir tuo gausesnis
viltį praradusių žmonių būrys susiburs aplink tave it musės ant
karvašūdžio. Tai visiškai nesunku.
Bet negalima sakyti bet ko. Ne, reikia (pusiau) nuoseklios žinutės.
Reikia vizijos, nes žmones labai lengva suerzinti ir supykdyti dėl niekų -
žiniasklaida būtent iš to sukūrė visą verslo modelį. Bet kad turėtų viltį,
žmonės turi jausti, jog jie - dalis kokio nors didesnio judėjimo, jog tuoj
atsidurs laimėtojų, rašančių istoriją, gretose.
Ir tam privalai jiems suteikti tikėjimą.
Antras žingsnis: pasirink tikėjimą
Visi turime kuo nors tikėti. Be tikėjimo nėra vilties.

Nereligingi žmonės šiaušiasi išgirdę žodį tikėjimas, bet tikėjimas
neišvengiamas. Įrodymai ir mokslas paremtas praeities patirtimi. Viltis
paremta ateities patirtimi. Ir visada turi bent truputį tikėti, kad kas nors vėl
atsitiks ateityje.15 Moki būsto paskolą, nes tiki, kad pinigai tikri, kreditas
tikras, ir bankas, imantis tavo varganus pinigus, taip pat tikras.16 Liepi
vaikams ruošti namų darbus, nes tiki, kad išsilavinimas svarbu, kad
išsimokslinę jie taps laimingesniais, sveikesniais suaugusiais žmonėmis.
Tiki, kad laimė egzistuoja ir yra pasiekiama. Tiki, kad ilgiau gyventi verta,
tad rūpiniesi savo sveikata ir saugumu. Tiki, kad meilė svarbu, darbas taip
pat, kad svarbūs visi šie išvardyti dalykai.
Taigi tokio dalyko kaip ateizmas nėra. Na, kaip čia pasakius.
Priklauso nuo to, ką laikai ateistu. 17 Mano nuomone, visi turime tikėti,
kliautis tikėjimu, kad kas nors yra svarbu. Net jei esi nihilistas, tiki, kad
vieni dalykai nėra svarbesni už kitus.
Taigi galiausiai viskas yra tikėjimas.19
Tad kyla svarbus klausimas: tikėti kuo? Kuo pasirinksime tikėti?
Kad ir kokią pačią svarbiausią vertybę nuspręstų pasirinkti mūsų

jaučiančios smegenys, ši klibanti mūsų vertybių hierarchijos viršūnėlė
tampa prizme, per kurią matome visas kitas vertybes. Pavadinkime
aukščiausią vertybę dieviškąja.19 Vienų žmonių dieviškoji vertybė yra
pinigai. Visus kitus dalykus (šeimą, meilę, prestižą, politiką) jie mato per
pinigų prizmę. Tokį asmenį šeima
100 Viskas yra
sukrušta
mylės tik tada, kai jis uždirbs pakankamai pinigų. Jį gerbs tik tokiu atveju,
jei turės pinigų. Viskas - konfliktai, frustracija, pavydas, nerimas - siejama
su pinigais.20
Kitų žmonių dieviškoji vertybė yra meilė. Jie visas kitas vertybes
mato per meilės prizmę - jiems nepriimtinas bet koks konfliktas, viskas,
kas atskiria ar išskiria kitus.
Suprantama, dauguma žmonių Jėzų Kristų, Mahometą ar Budą priima
kaip dieviškąją vertybę. Tada visą patirtį jie interpretuoja per šių dvasinių
lyderių mokymo prizmę.
Vienų žmonių dieviškoji vertybė - jie patys, o tiksliau - jų pačių
malonumai ir galia. Tai yra narcisizmas - susireikšminimo religija.21 Šie
žmonės tiki savo pačių pranašumu ir teisėmis.
Kitų žmonių dieviškoji vertybė - kitas asmuo. Tai dažnai vadinama
tarpusavio priklausomybe.22 Jiems viltį teikia ryšys su kitu žmogumi -
save ir savo interesus jie paaukoja tam žmogui. Tada jų elgesys,
sprendimai ir tikėjimas priklausys nuo to, kas, jų manymu, pamalonintų
tą žmogų - mažąjį asmeninį dievą. Tai dažnai baigiasi visiškai sušiktais
santykiais su - atspėjai - narcizais. Pastarųjų dieviškoji vertybė yra jie
patys ir žmogus, kurio dieviškoji vertybė - tarpusavio priklausomybė, nes
jis tvarko reikalus ir gelbsti narcizą. Taigi tai tikrai nesveika ir sušikta.
(Bet nebūtinai.)
Visos religijos turi prasidėti nuo tikėjimu grįstos dieviškosios
vertybės. Nesvarbu, kas tai. Kačių garbinimas, tikėjimas mažesniais
mokesčiais, draudimas vaikams išeiti iš namų - kad ir kas tai būtų, ši
tikėjimu grįsta vertybė, šis vienintelis dalykas užtikrins geresnę ateitį ir
teiks daugiausia vilties. Tada mes susiplanuojame savo gyvenimą ir visas
kitas vertybes, susijusias su ta vienintele aukščiausia. Ieškome veiklos,
kuri sustiprintų tą tikėjimą,
Kaip įgyvendinti visas savo svajones
101
idėjų, kurios jį palaikytų, o svarbiausia - bendruomenių, kurios taip pat

tuo tikėtų.
Dabar kai kurie labiau mokslą vertinantys skaitytojai ims kelti rankas ir
teigti, kad yra toks dalykas kaip faktai, kad pakanka įrodymų, leidžiančių
teigti faktus egzistuojant, ir mums nereikia tikėjimo norint sužinoti, ar kai
kurie dalykai tikri.
Tiesa. Bet štai ką galima pasakyti apie įrodymus: jie nieko nekeičia.
Įrodymai priklauso mąstančioms smegenims, o vertybes renkasi
jaučiančiosios. Neįmanoma patikrinti vertybių. Jos iš esmės yra
subjektyvios ir atsitiktinės. Todėl dėl faktų galima ginčytis iki
pamėlynavimo, bet galiausiai tai bus visiškai nesvarbu - žmonės savo
patirčių svarbą interpretuos per vertybių prizmę.23
Jei meteoritas nukris ant miesto ir užmuš pusę gyventojų, itin
religingas žmogus sakys taip nutikus dėl to, kad mieste buvo pilna
nusidėjėlių. Anot ateisto, tai įrodymas, kad Dievo nėra (beje, dar vienas
tikėjimu grįstas įsitikinimas), nes kaipgi geranoriškas ir visagalis Dievas
leistų įvykti tokiam siaubingam dalykui? Hedonistas nuspręs, kad tai dar
viena priežastis švęsti, nes galime bet kurią akimirką mirti. O kapitalistas
ims svarstyti, kaip investuoti į technologijas, padedančias apsisaugoti nuo
meteoritų.
Įrodymais patvirtinama dieviškoji vertybė, o ne atvirkščiai.
Vienintelė tokios tvarkos spraga atsiranda tada, kai patys įrodymai tampa
dieviškąja vertybe. Įrodymus garbinanti religija žinoma kaip mokslas, ir
tai, be abejonės, yra geriausia, ką mes nuveikėme kaip rūšis. Bet apie
mokslą ir jo padarinius kalbėsime kitame skyriuje.
Noriu pasakyti, kad visos vertybės yra tikėjimu grįsti įsitikinimai.
Todėl visos viltys (ir visos religijos) remiasi tikėjimu, kad
102 Viskas yra
sukrušta
kažkas gali būti svarbu, vertinga ir teisinga, nors siekiant išsklaidyti
abejones to niekada nebus įmanoma patikrinti.
Mūsų tikslams aš išskyriau tris religijų rūšis, iš kurių kiekviena
paremta skirtinga dieviškąja vertybe.
Dvasinės religijos. Dvasinės religijos įkvepia viltį per tikėjimą

antgamtinėmis jėgomis ar dalykais, esančiais už fizinio ir
materialiojo pasaulio ribų. Šios religijos ieško geresnės ateities už
šio pasaulio ir dabartinio gyvenimo ribų. Krikščionybė, islamas,
judaizmas, animizmas, graikų mitologija yra dvasinių religijų
pavyzdžiai.
Ideologinės religijos. Ideologinės religijos vilties ieško esamame
pasaulyje. Jų tikslas - išsigelbėjimas ir tobulėjimas plėtojant
tikėjimu grįstus įsitikinimus apie šį pasaulį ir gyvenimą.
Pavyzdžiai: kapitalizmas, komunizmas, environmentalizmas,
liberalizmas, fašizmas, liberalizmas.
Tarpasmeninės religijos. Tarpasmeninės religijos vilties semiasi iš
kitų mūsų gyvenime esančių žmonių. Pavyzdžiai: romantiška
meilė, vaikai, garsūs sportininkai, politiniai lyderiai ir įžymybės.
Dvasinės religijos yra ir itin rizikingas, ir didelį pelną galintis atnešti

statymas. Jos reikalauja daugiausia įgūdžių ir charizmos. Bet sulauksite
sekėjų lojalumo ir naudos. (Na, ar matėte Vatikaną? Tai bent!) Ir jei tokią
religiją sukursi tikrai vykusiai, ji dar ilgai gyvuos net po tavo mirties.
Ideologinių religijų kūrėjai religijų kūrimo žaidimą žaidžia
„normalaus sudėtingumo lygiu“. Kuriant šias religijas reikia įdėti daug
darbo ir pastangų, bet jos gana įprastos. Tačiau dėl to, kad jos tokios
įprastos, tenka stipriai konkuruoti dėl žmonių vilčių.
103
Jos dažnai apibūdinamos kaip kultūrinės „kryptys“, ir tik maža dalis

išlieka ilgiau nei kelerius metus ar dešimtmečius. Tik geriausios išlieka
kelis amžius.
Galiausiai tarpasmeninių religijų kūrėjai religijos kūrimo žaidimą
žaidžia „lengvu lygiu“. Nes jos tokios įprastos, kaip ir patys žmonės.
Beveik visi kuriame nors gyvenimo etape esame visą save ir savo
savivertę atidavę kitam asmeniui. Tarpasmeninės religijos kartais
išgyvenamos kaip paaugliška naivi meilė, ir tai yra tokio pobūdžio šūdas,
kurį reikia ištverti, kol galiausiai iš to išaugi.
Pradėkime nuo dvasinių religijų, nes jų statymai didžiausi ir jos yra
neginčytinai svarbiausios religijos žmonijos istorijoje.
Dvasinės religijos
Nuo ankstyvųjų kultūrų pagoniškų ir animistinių ritualų iki antikos
pagoniškų dievų ir šiandien tebegyvuojančių didžiųjų monoteistinių
religijų nemažą dalį žmonijos istorijos viešpatavo tikėjimas
antgamtinėmis jėgomis ir, svarbiausia, viltis, kad tam tikri veiksmai bei
įsitikinimai šiame gyvenime suteiks atpildą ir gerovę kitame gyvenime.
Šis susirūpinimas kitu gyvenimu atsirado dėl to, kad didžiąją
žmonijos istorijos dalį viskas buvo taip sukrušta, jog 99 proc. gyventojų
neturėjo vilties nei fiziškai, nei materialiai pagerinti savo gyvenimo. Jei
manai, kad dabar viskas blogai, tik prisimink marą, nusinešusį trečdalį
viso žemyno gyventojų24, karus, per kuriuos dešimtys tūkstančių vaikų
buvo parduota į vergiją25. Iš tiesų senovėje viskas buvo taip blogai, kad
vienintelis būdas neleisti žmonėms išprotėti - žadėti jiems pomirtinio
gyvenimo viltį. Senosios religijos sutvirtindavo visuomenės struktūrą, nes
masėms
104 Viskas yra
sukrušta
garantuodavo, kad jų kančios prasmingos, kad Dievas juos stebi, kad
jiems bus deramai atlyginta.
Jei dar nepastebėjote, dvasinės religijos velniškai gajos. Jos gyvuoja
šimtus, tūkstančius metų. Taip yra todėl, kad tikėjimo antgamtinėmis
jėgomis neįmanoma įrodyti arba paneigti. Todėl vos tikėjimas
antgamtiškais dalykais tampa kieno nors dieviškąja vertybe, beveik
neįmanoma jo pakirsti.
Dvasinės religijos tokios galingos ir dėl to, kad dažnai skatina viltį
per mirtį, ir tai turi puikų šalutinį poveikį - sužadina daugelio žmonių norą
mirti už savo nepatikrinamą tikėjimą. Sunku su tuo varžytis.
Ideologinės religijos
Ideologinės religijos viltį suteikia konstruodamos tinklus įsitikinimų, kad
tam tikri veiksmai turės geresnių padarinių šiame gyvenime, jei tik bus
plačiai praktikuojami ištisų populiacijų. Šių ideologijų pavadinimai
paprastai baigiasi priesaga –izmas: liberalizmas, nacionalizmas,
materializmas, rasizmas, seksizmas, veganizmas, komunizmas,
kapitalizmas, socializmas, fašizmas, cinizmas, skepticizmas ir t. t. Kitaip
nei dvasines religijas, ideologijas vienaip ar kitaip galima patikrinti.
Teoriškai įmanoma patikrinti, ar centrinis bankas užtikrina finansų
sistemos stabilumą, ar demokratija padaro visuomenę teisingesnę, ar
išsilavinę žmonės rečiau sukapoja vieni kitus į gabalus, tačiau tam tikru
mastu dauguma ideologijų taip pat remiasi tikėjimu. Tam yra dvi
priežastys. Pirma, kai kuriuos dalykus nepaprastai sunku, ar net
neįmanoma, išbandyti ir patikrinti. Antra, dauguma ideologijų remiasi
tuo, kad visa visuomenė tiki tuo pačiu dalyku.
105
Pavyzdžiui, nepavyks moksliškai įrodyti, kad pinigai yra tikrai

vertingas dalykas. Tačiau visi tuo tikime, todėl jie tokie ir yra. 26 Taip pat
neįmanoma įrodyti, kad pilietybė yra puikus dalykas, ar net to, kad
dauguma tautybių egzistuoja.27 Tai socialiai sukonstruoti įsitikinimai,
kuriais patikėjome.
Įrodymų ir ideologijų problema ta, kad žmonės linkę pasičiupti mažytį
įrodymo fragmentą ir su juo dėti į kojas, kelias paprastas idėjas
paskleisdami ištisoms populiacijoms ir visai planetai.28 Taip pasireiškia
žmogaus narcisizmas - poreikis pabrėžti savo paties svarbą, leisti siautėti
jaučiančioms smegenims. Taigi net jei ideologijas galima patvirtinti ir
įrodyti, mums ne itin sekasi tai daryti. 29 Žmogaus prigimtis tokia
neišmatuojama ir sudėtinga, kad mūsų smegenims sunku viską aprėpti.
Per daug kintamųjų. Taigi mąstančios smegenys priverstos rinktis
trumpiausią kelią, kad išlaikytų kai kuriuos šiaip sumautus įsitikinimus.
Agresyvios ideologijos, tokios kaip rasizmas ar seksizmas, išsilaiko ne
tiek dėl pagiežos, kiek dėl neišmanymo. Ir, deja, žmonės šių agresyvių
ideologijų laikosi, nes jos savo šalininkams suteikia šiokią tokią viltį.
Ideologines religijas sunku sukurti, tačiau jos daug dažnesnės nei
dvasinės. Viskas, ką reikia padaryti, tai rasti kokį nors protingai skambantį
paaiškinimą, kodėl viskas sukrušta, o tada plačiosioms masėms pristatyti
taip, kad tai žmonėms suteiktų truputį vilties. Voilà! Sukūrei ideologinę
religiją. Jei gyveni ilgiau nei dvidešimt metų, tikrai tai matei bent kelis
kartus. Jau vien per mano gyvenimą kilo įvairiausių judėjimų: už LGBTQ
teises,
106 Viskas yra
sukrušta
kamieninių ląstelių tyrimų ir narkotikų dekriminalizavimo. Iš tiesų
dauguma šiandien į kelnes deda dėl to, kad konservatyvios,
nacionalistinės ir populistinės ideologijos didžiojoje pasaulio dalyje laimi
ir turi politinę galią, ir šios ideologijos siekia kone visą XX a. pabaigos
neoliberalių, globalistinių, feministinių ir environmentalistinių ideologijų
darbą paversti niekais.
Tarpasmeninės religijos
Kiekvieną sekmadienį milijonai žmonių susirenka paspoksoti į tuščią
žalią lauką. Jame nubraižytos baltos linijos. Visi šie žmonės sutiko tikėti,
kad šios linijos reiškia kažką svarbaus. Tada į lauką ateina grupelė stiprių
vyrų (arba moterų), kurie sutartinai išsirikiuoja ir mėto (arba spardo)
vienas kitam odos gabalą. Priklausomai nuo to, kur ir kada šis odos
gabalas atsiduria, viena grupė džiaugiasi, o kita sielojasi.
Sportas yra religijos forma. Tai sutartinė vertybių sistema, sukurta
taip, kad teiktų žmonėms viltį. Įmušk kamuolį čia ir tu didvyris! Spirk ten
ir tu nevykėlis! Sporte vieni dievinami, kiti smerkiami. Tedas Viljamsas
(Ted Williams) yra visų laikų geriausias beisbolo kamuoliuko mušėjas,
todėl, kai kurių nuomone, yra Amerikos didvyris, ikona, sektinas
pavyzdys. Kiti atletai pasmerkiami už pralaimėjimus, už talento
švaistymą, už savo gerbėjų išdavystę.30
Tačiau dar ryškesnis tarpasmeninės religijos pavyzdys - politika.
Pasaulio žmones sutelkia panašios vertybės. Nusprendžiame valdžią ir
galią suteikti mažai grupei žmonių. Kaip ir linijos futbolo lauke, politinės
sistemos yra visiškai dirbtinis darinys, ir politinė galia egzistuoja tik dėl
gyventojų tikėjimo. Ir nesvarbu, ar tai demokratija, ar diktatūra, rezultatas
toks pats: socialinėje
107
sąmonėje maža grupė lyderių sudievinama ir išaukštinama (arba

paverčiama blogio įsikūnijimu).31
Tarpasmeninės religijos dovanoja viltį, kad kitas žmogus suteiks
mums išsigelbėjimą ir laimę, kad tas žmogus (ar grupė jų) yra pranašesnis
už visus kitus. Tarpasmeninės religijos kartais persipina su tikėjimais
antgamtinėmis jėgomis ir ideologijomis - taip gimsta parijai, kankiniai,
didvyriai ir šventieji. Daugelis tarpasmeninių religijų kuriasi aplink
lyderius. Charizmatiškas prezidentas ar įžymybė, kuri, regis, supranta
viską, ką mes išgyvename, mūsų akyse gali tapti dieviškąja vertybe, o tada
daugmaž viskas, ką laikysime teisinga ar klaidinga, bus perfiltruojama per
mūsų Brangiojo Lyderio prizmę, kas jam teisinga ar klaidinga.
Gerbėjų bendruomenės yra žemo lygio religijos. Vilio Smito (Will
Smith), Keitės Peri (Katy Perry) ar Elono Masko (Elon Mušk) gerbėjai
domisi viskuo, ką tie žmonės veikia, klausosi kiekvieno jų ištarto žodžio
ir regi juos kaip palaimintuosius ar teisiuosius. Tokios figūros garbinimas
suteikia gerbėjui geresnės ateities viltį, net jei tai ir kas nors tokio paprasto
kaip būsimi filmai, dainos ar išradimai.
Bet svarbiausios tarpasmeninės religijos yra šeimos arba romantiški
santykiai. Įsitikinimai ir emocijos tokiuose santykiuose kinta, bet vis tiek
yra grįsti tikėjimu.32 Kiekviena šeima - tai atskira miniatiūrinė bažnyčia,
grupelė žmonių, tikinčių, kad buvimas drauge įprasmins jų gyvenimą,
suteiks viltį ir atneš išsigelbėjimą. Romantiška meilė, žinoma, gali būti
pseudodvasinė patirtis.33 Galime visiškai pamesti galvą dėl žmogaus, kurį
įsimylime, ir prikurti įvairiausių istorijų apie kosminę šių santykių
reikšmę.
Neaišku, į gerą tai, ar į blogą, bet moderni civilizacija mus gerokai
atitolino nuo šių mažų tarpasmeninių religijų ir genčių,
108 Viskas yra
sukrušta
pakeisdama jas didelėmis nacionalistinėmis ir tarptautinėmis
ideologinėmis religijomis. 34
Tai gera žinia man ir tau, mano drauge,
religijos kūrėjau, nes mums nereikės nutraukti daugybės glaudžių ryšių,
kad mūsų sekėjai emociškai prisirištų prie mūsų.
Nes, kaip pamatysime, religija - tai emocinis ryšys. Ir geriausias būdas
kurti tokius ryšius - neleisti žmonėms mąstyti kritiškai.
109
Trečias žingsnis: iš anksto užkirsk kelią

bet kokiam kritiškumui ir pašaliniams
klausimams
Dabar, kai tavo dar neapsiplunksnavusi religija jau turi pagrindinius

tikėjimo principus, reikia rasti būdą ją apsaugoti nuo neišvengiamos
kritikos, kurios sulauksi. Svarbiausia sukurti tikėjimą, sustiprinantį
dichotomiją „mes“ ir, jie“, tai yra, suformuoti tokią „mūsų“ ir „jų“
sampratą, kad bet kas, sukritikavęs ar suabejojęs „mumis“, iškart taptų
„jais“.
Skamba sudėtingai, bet iš tiesų viskas paprasta. Štai keli pavyzdžiai:
• Jei nepritari karui, remi teroristus.

• Dievas sukūrė mokslą, kad išbandytų mūsų tikėjimą Dievu. Todėl
bet kas, kas prieštarauja Biblijai, tėra mūsų tikėjimo Dievu
išbandymas.
• Bet kas, kritikuojantis feminizmą, yra seksistas.
• Bet kas, kritikuojantis kapitalizmą, yra komunistas.
• Bet kas, kritikuojantis prezidentą, yra išdavikas.
• Bet kas, manantis, kad Kobė Brajantas (Kobe Bryant) geresnis už
Maiklą Džordaną (Michael Jordan), nenusimano apie krepšinį;
todėl bet kokia tokio asmens nuomonė apie krepšinį neteisinga.
Šių klaidingų dichotomijų „mes“ ir „jie“ tikslas - užkirsti kelią bet

kokiam protavimui ar diskusijoms, sekėjams dar nepradėjus
110 Viskas yra
sukrušta
abejoti savo tikėjimu. Šios klaidingos „mes“ ir „jie“ dichotomijos
naudingos, nes grupė visada turi bendrą priešą.
Bendras priešas labai svarbu. Žinau, kad visi norėtume gyventi
pasaulyje, kuriame viešpatauja taika ir harmonija, bet iš tiesų toks
pasaulis gyvuotų tik kelias minutes. Bendri priešai suvienija religijos
išpažinėjus. Koks nors atpirkimo ožys, tokiu tapęs pagrįstai arba ne, yra
būtinas, kad galėtume jį kaltinti dėl savo skausmo ir išlaikytume viltį. 35
Dichotomijos „mes“ ir „jie“ suteikia mums priešus, kurių visi
desperatiškai trokštame.
Tada reikės nupiešti tikrai paprastą paveikslėlį savo sekėjams. Bus
tiek tokių, kurie „tai“ supras, tiek tokių, kurie „to“ nesupras. Supratusieji
eis gelbėti pasaulio, o nesupratusieji - naikinti. Diskusija baigta. Kas „tai“
bus, priklausys nuo tavo norimo įsiūlyti tikėjimo - Jėzaus, Mahometo,
liberalizmo, dietos be glitimo, reguliaraus badavimo, deguonies terapijos
kamerų ar maitinimosi vien vaisiniais ledais. Taip pat neužtenka pasakyti
savo sekėjams, kad netikintieji yra blogi. Reikia juos demonizuoti. Tai jie
kalti, kad prarasta viskas, kas gera ir šventa. Jie viską sugadina. Jie -
prakeiktas blogis.
Tada savo sekėjus turi įtikinti, kad ypač svarbu bet kokiomis
priemonėmis sustabdyti tuos, kurie nesuprato „to“. Žmonės yra arba
beveik savo vertybių hierarchijos viršuje, arba beveik dugne; mūsų
religija neturi tarpinių variantų.36
Kuo daugiau baimės, tuo geriau. Jei reikia, truputį pameluok -
atmink, žmonės instinktyviai nori jaustis taip, lyg kovotų kryžiaus žygyje,
tikėti, kad jie - šventieji tiesos, teisingumo ir išgelbėjimo kariai. Taigi
sakyk jiems viską, ką reikia. Leisk jiems jaustis teisiems, kad tavo religija
įgautų pagreitį.
Čia tampa naudingos sąmokslo teorijos. Skiepai ne tik sukelia
autizmą, medicinos ir farmacijos pramonė lobsta naikindama
111
šeimas. Abortų šalininkai ne tik turi kitokį požiūrį į biologinį vaisiaus

statusą, jie - šėtono kariai, siekiantys sunaikinti doras krikščionių šeimas.
Klimato kaita ne šiaip apgaulė; tai Kinijos vyriausybės būdas sulėtinti
JAV ekonomiką ir užkariauti pasaulį.37
112 Viskas yra
sukrušta
Ketvirtas žingsnis: ritualinės aukos

mulkiams - taip lengva, kad kiekvienas
gali tai padaryti!
Augant Teksase, vieninteliai dievai, kurie man rūpėjo, buvo Jėzus ir

futbolas. Nors išmokau mėgautis futbolu (nepaisant to, kad buvau
siaubingai prastas žaidėjas), tačiau viso to Jėzaus reikalo niekada gerai
nesupratau. Jėzus gyveno, tada numirė, tada vėl atgijo, tada vėl mirė. Ir
jis buvo žmogus, bet taip pat ir Dievas, o dabar jis kažin kokia Dievo ir
žmogaus dvasia, mylinti visus amžinai (galbūt tik gėjų ne - žiūrint, kieno
paklausi). Visa tai man atrodė keista, ir jaučiau, kaip čia pasakius, kad
žmonės tiesiog viską laužia iš piršto.
Nesupraskite manęs neteisingai: aš palaikau didžiąją dalį moralinio
Kristaus mokymo: būti geram, mylėti artimą ir pan. Jaunimo grupės iš
tiesų buvo be galo linksmos (krikščioniškos stovyklos galbūt visais
laikais labiausiai nuvertinama vasaros veikla). Ir bažnyčiose kiekvieną
sekmadienio rytą kuriame nors kambarėlyje galėdavai aptikti nemokamų
sausainių, o kai esi vaikas, tai sužadina jaudulį.
Bet jei kalbėčiau visiškai nuoširdžiai - nemėgau būti krikščionimi, ir
tai nepatiko dėl vienos labai kvailos priežasties: mano tėvai versdavo
mane rengtis tikrai nevykusiais drabužiais. Taigi. Aš dėl vaikiškų petnešų
ir varlyčių suabejojau savo šeimos tikėjimu ir dvylikos tapau ateistu.
Pamenu, paklausiau savo tėčio: „Jei Dievas viską žino ir mane myli,
koks jam skirtumas, ką vilkiu sekmadieniais?“ Tėtis mane tiesiog nutildė.
„Bet, tėti, jei Dievas atleidžia mums nuodėmes,
113
kad ir kokios jos, kodėl tada tiesiog negalime meluoti, sukčiauti ir vogti?“
Ir vėl mane nutildė. „Bet, tėti...“
Bažnyčios mokslai man niekada nesisekė. Eidavau į sekmadieninę
mokyklą slapta apsirengęs „Nine Inch Nails“ grupės marškinėliais, kol
po kelerių metų, atėjus paauglystei, perskaičiau pirmąją Nyčės knygą.
Nuo tada viskas ir prasidėjo. Ėmiau apsimetinėti. Praleisdavau
sekmadieninės mokyklos pamokas ir rūkydavau šalia esančioje
automobilių stovėjimo aikštelėje. Viskas buvo baigta - tapau mažuoju
stabmeldžiu.
Atviros abejonės ir skepticizmas ilgainiui taip sustiprėjo, kad
sekmadieninės mokyklos mokytojas vieną rytą pasivedėjo mane į šalį ir
pasiūlė sandorį: parašysiąs man puikius pažymius už pasirengimo
sutvirtinimo sakramentui pamokas ir pasakysiąs tėvams, kad buvau
pavyzdingas mokinys, jei tik girdint kitiems vaikams liausiuos
klausinėjęs apie loginius prieštaravimus Biblijoje. Sutikau.
Tikriausiai ne itin tave nustebinsiu, bet nesu labai dvasingas -
tikėjimas antgamtinėmis jėgomis ne man, ačiū. Man liguistą malonumą
teikia chaosas ir nežinia. Dėl to, deja, esu pasmerktas kovoti su nepatogia
tiesa. Bet tai mano tiesa, kurią priėmiau.
Dabar, kai jau esu vyresnis, suprantu visą šį aprangos dėl Jėzaus
reikalą. Nors anuomet taip galvojau, tėvai (ar Dievas) tikrai nenorėjo
kankinti manęs. Tai buvo pagarbos išraiška. Ir ne Dievui, bet
bendruomenei, religijai. Gražiai apsirengti sekmadienį yra tarsi dorybės
demonstravimas kitiems į bažnyčią einantiems žmonėms: „Jėzus yra
rimtas reikalas.“ Tai dalis „mūsų“ ir „jų“ dinamikos, parodančios, kad tu
- tai „mes“, ir kad su tavimi atitinkamai turi būti elgiamasi.
114 Viskas yra
sukrušta
Taigi priėjome prie apdarų... Ar kada pastebėjai, kad pačiais svarbiausiais
gyvenimo momentais visada dėvime specialią aprangą? Vestuvės,
mokyklos ar universiteto baigimas, laidotuvės, teismo posėdžiai, teisinių
reikalų komiteto posėdžiai, atviros širdies operacijos, krikštynos ir, taip,
netgi pamokslai bažnyčiose.
Pirmą kartą specialaus apdaro reiškinį pastebėjau baigęs koledžą.
Buvau pagiringas ir gavęs numigti tik tris valandas, kai sudribau savo
kėdėje per diplomų teikimo ceremoniją. Apsižvalgęs mintyse
nusikeikiau: tiek daug žmonių su prašmatniais apdarais nebuvau matęs
nuo bažnyčios laikų. Tada nudelbiau akis žemyn ir su siaubu suvokiau,
kad esu vienas iš jų.
Apdaras, statusą ir svarbą rodantis vizualinis ženklas, yra ritualo
dalis. O ritualų mums reikia, nes jie suteikia mūsų vertybėms realumo.
Kad ką nors galėtum įvertinti, nepakanka tik galvoti. Reikia tai išgyventi.
Patirti. O vienas iš būdų kitiems padėti lengviau išgyventi ir patirti
vertybes - apsirengti gražiais kostiumais ir sakyti rimtai skambančius
žodžius, trumpai tariant, atlikti ritualą. Ritualai yra vaizdinė ir patirtimi
grįsta mums svarbių dalykų išraiška. Štai kodėl kiekviena gera religija
juos turi.
Nepamiršk, kad emocijos - tai veiksmai, abu šie dalykai yra vienas ir
tas pats. Todėl norint pakeisti (ar sustiprinti) jaučiančių smegenų vertybių
hierarchiją, reikia lengvai pakartojamo, tačiau unikalaus ir atpažįstamo
veiksmo, kurį žmonės galėtų atlikti. Štai čia ir pasirodo ritualai.
Ritualai kuriami taip, kad būtų kartojami ilgesnį laiką - dėl to jie
atrodo dar reikšmingesni, vis dėlto nedažnai tenka atlikti lygiai tokį patį
veiksmą, kuris būdavo atliekamas ir prieš penkis šimtus metų. Čia tau ne
šuns pypas. Ritualai yra ir simboliniai. Kaip vertybės, jie taip pat turi
įkūnyti istoriją ar naratyvą. Bažnyčiose vyrukai puošniais apdarais mirko
duoną vyne (ar vynuogių
115
sultyse) ir maitina ja žmones, o ta duona simbolizuoja Kristaus kūną. Šis

simbolis - tai Kristaus auka (jis to nenusipelnė!) už mūsų išganymą (mes
jo taip pat nenusipelnėme, bet štai kodėl tai galinga!).
Besikurdamos arba laimėjusios (ar pralaimėjusios) karą valstybės
formuoja savo ritualus. Mes žygiuojame paraduose, mosuojame
vėliavomis, šaudome fejerverkus ir mus suvienija bendras jausmas, kad
visa tai - kažkas vertingo ir naudingo. Sutuoktiniai susikuria savus mažus
ritualus ir įpročius, atranda jiems vieniems suprantamus juokelius, ir viso
to tikslas tėra vienas - vėl patvirtinti santykių vertę, jų pačių tarpasmeninę
religiją. Ritualai sujungia mus su praeitimi. Su mūsų vertybėmis. Ir
patvirtina, kas esame.
Ritualai dažnai susiję su tam tikra auka. Senais laikais šventikai ir vadai
ant aukuro aukodavo žmones, kartais net išplėšdavo tebeplakančią širdį,
o minia šaukdavo, mušdavo būgnais ir visaip beprotiškai darkydavosi. 38
Šiomis aukomis būdavo siekiama nuraminti įpykusį dievą,
užsitikrinti gerą derlių arba prašyti kitų trokštamų dalykų. Bet tikrosios
ritualinės aukos priežastys slypi daug giliau.
Žmonės iš tiesų yra būtybės, persekiojamos siaubingo kaltės jausmo.
Tarkime, randi piniginę su šimtu dolerių, bet joje nėra tapatybės kortelės
ar kitos informacijos, kam ji priklauso. Aplink nė gyvos dvasios, ir tu
neturi supratimo, kaip rasti savininką, taigi radinį pasilieki sau. Pirmasis
Niutono emocijų dėsnis sako, kad kiekvienas veiksmas turi lygiavertę ir
priešingą emocinę reakciją. Šiuo atveju tau nutiko šis tas gero, nors to
nenusipelnei. Ženklas, kad esi kaltas.
116 Viskas yra
sukrušta
Dabar apie tai pagalvok taip: tu egzistuoji. Nepadarei nieko, kad
nusipelnytum egzistuoti. Netgi nežinai, kodėl pradėjai egzistuoti; tiesiog
pradėjai. Bum - ir štai gyveni. Neturi supratimo, iš kur atėjai ir kodėl. Jei
tiki, kad gyvenimą suteikė Dievas, tada... O šventas šūde! Argi nesi jam
amžinai skolingas?! Bet net jei ir netiki Dievu, po velnių, esi palaimintas
ir gavai gyvenimą! Ką padarei, kad to nusipelnytum? Kaip tau gyventi,
kad įprasmintum savo gyvenimą? Tai nuolat kylantis, tačiau neatsakomas
žmogiškosios egzistencijos klausimas, todėl sąmonę graužianti kaltė yra
beveik kiekvienos dvasinės religijos pagrindas.
Gausios senųjų dvasinių religijų aukos tikintiesiems leisdavo
pasijusti, lyg būtų grąžinę skolą už vertingą gyvenimą. Tais laikais jie iš
tiesų aukodavo žmones - gyvenimas už gyvenimą; ilgainiui žmonės tapo
protingesni ir suprato, kad gyvenimą (Jėzaus ar kieno nors kito) galima
paaukoti simboliškai už visos žmonijos išganymą. Taigi mums nebereikia
kasdien nuo altoriaus valyti kraujo. (Ir vaikyti musių - tik neleiskite man
prabilti apie muses.39)
Daugelio religijų praktika formuojama taip, kad būtų sumažintas
kaltės jausmas. Tokios yra ir visos maldos: mažyčiai kaltės naštos
palengvinimo epizodai. Nesimeldžiame Dievui sakydami: „Po velnių,
taigi. Aš nuostabus!“ Ne. Malda - tai tarsi dėkingumo dienoraštis, kol
tokių dienoraščių dar nebuvo: „Ačiū Tau, Dieve, kad leidi man egzistuoti,
net jei kartais mane ir užknisa būti savimi. Atsiprašau, kad galvojau apie
tuos blogus dalykus ir juos dariau.“ Bum! Kaltės našta nukrito, bent
trumpam.
Ideologinės religijos kaltės problemą sprendžia daug efektyviau nei
dvasinės. Žmogaus egzistencinės kaltės klausimą šalys pavedė
tarnyboms - „Mūsų šalis suteikė tau šias galimybes, taigi dabar vilkis tą
prakeiktą uniformą ir kovok, kad jas apsaugotum.“
117
Dešiniojo sparno ideologijos paprastai būtiną auką supranta kaip savosios

valstybės ir šeimos gynimą, o kairiojo - kaip atsitraukimą siekiant
didesnio gėrio visai visuomenei.
Galiausiai tarpasmeninėse religijose pasiaukojimas sužadina
romantiškumo ir ištikimybės jausmus. (Pagalvok apie vedybas: stovi prie
altoriaus ir pažadi atiduoti savo gyvenimą kitam žmogui.) Mums visiems
kartais sunku pajusti, kad esame nusipelnę būti mylimi. Net jei tavo tėvai
nuostabūs, kartais stebiesi: „Oho, kodėl aš? Ką padariau, kad to
nusipelnyčiau?“ Tarpasmeninės religijos turi visokiausių ritualų ir aukų,
padedančių sukurti jausmą, kad žmonės nusipelnė būti mylimi. Žiedai,
dovanos, sukaktuvės, myžalų ant grindų šluostymas, kai vyras nepataiko
į tualetą - tai smulkmenos, iš kurių susideda vienas didelis dalykas.
Prašom, brangioji.
118 Viskas yra
sukrušta
Penktas žingsnis: žadėk dangų,

siųsk į pragarą
Jei jau tiek nukeliavai, kurdamas savo religiją, vadinasi, pavyko suburti
mielą grupę vilties netekusių žmonių, kurie nepatogios tiesios
desperatiškai bando išvengti studijuodami tavo duotas krūvas mėšlo,
ignoruodami draugus ir liepdami šeimos nariams nuo jų atsiknisti.
Dabar reikia surimtėti.
Religijos gražios tuo, kad kuo daugiau savo sekėjams pažadi
išganymo, nušvitimo, taikos pasaulyje, tobulos laimės ar bet ko kito, tuo
labiau jiems nesiseks viso to gauti. Ir kuo labiau nesiseks, tuo labiau jie
kaltins save ir jausis kalti. O kuo labiau kaltins save ir jausis kalti, tuo
mieliau siekdami sėkmės darys viską, ką tik jiems pasakysi.
Kai kurie tai pavadintų psichologinio smurto ciklu. Bet neleiskime
tokiems terminams sugadinti viso smagumo.
Esant piramidinėms schemoms, tai pavyksta tikrai gerai. Duodi
subingalviui šiek tiek pinigų už kelis produktus, kurių nei nori, nei reikia,
o tada praleidi tris mėnesius beviltiškai ieškodamas kitų žmonių, kad
užsiregistravę po tavęs, jie taip pat pirktų ir parduotų produktus, kurių
niekas nenori ir niekam nereikia.
Ir tai neveiksminga.
Tada užuot pripažinęs tai, kas akivaizdu (produktas yra viena didelė
afera, afera daroma dėl aferos, kad būtų padaryta dar daugiau aferų),
kaltini save - nes, žiūrėk, tas vyrukas piramidės viršuje turi ferarį! O tu
irgi nori ferario. Taigi, akivaizdu, problema esi tu, tiesa?
119
Laimei, tas vyrukas su ferariu maloniai sutiko surengti seminarą, kad

padėtų tau daugiau mėšlo, kurio niekas nenori, parduoti žmonėms, kurie
bandys dar daugiau niekam nereikalingo mėšlo parduoti dar didesniam
skaičiui žmonių, kurie bandys parduoti... ir taip toliau.
Ir tame seminare didžiąją dalį laiko esi psichiškai veikiamas muzikos
ir giesmių, taip pat kuriama „mes“ ir „jie“ dichotomija („Nugalėtojai
niekada nepasiduoda! Nevykėliai tiki, kad jiems nepavyks!“), taigi iš
seminaro grįžti tikrai motyvuotas ir energingas, bet vis tiek nesupranti,
kaip parduoti tą mėšlą, kurio niekas nenori. Užuot pasiuntęs kuo toliau tą
pinigais grįstą religiją, ant kurios kabliuko užkibai, pasiunti toliau save.
Kaltini save, kad nepavyksta būti vertam dieviškosios vertybės, ir visai
nesvarbu, kokiems ligoniams ta dieviškoji vertybė skirta.
Tokį patį nevilties ciklą gali pastebėti ir kitose srityse. Kūno rengyba
ir dietų planai, politinis aktyvizmas, savigalbos seminarai, finansų
planavimas, senelės lankymas per atostogas - viskas įpakuojama su ta
pačia žinute: kuo dažniau tai darai, tuo labiau tau liepiama tai daryti, kad
galiausiai patirtum žadėtąjį pasitenkinimą. Tačiau pasitenkinimas
niekada neateina.
Klausyk, sekundės pertraukėlė. Leisk man pabūti tuo, kuris praneša

blogas naujienas: žmogaus skausmas yra kaip „Pritrenk kurmį“ (Whac-
A-Mole) žaidimas. Kiekvieną kartą užgydžius vieną žaizdą, atsiranda
kita. Ir kuo greičiau gydai žaizdas, tuo greičiau jos atsinaujina.
Skausmas galbūt nebus toks baisus, gali kisti jo pobūdis, galbūt
kiekvieną kartą jis bus mažiau pavojingas. Bet jis bus visada. Tai dalis
mūsų.40
Jis - tai mes.
120 Viskas yra
sukrušta
Dauguma religijų atstovų susižeria krūvas pinigų, tvirtindami
galintys kartą ir visiems laikams numalšinti žaidimo „Pritrenk kurmį“
sukeliamą skausmą. Bet tiesa ta, kad kurmio skausmas niekada
nesibaigia. Kuo greičiau jį daužysi, tuo greičiau jis vėl pasirodys. Ir štai
kodėl visų šitų niekingų religinio žaidimo gražbylių verslas klesti taip
ilgai: užuot pripažinę, kad šis žaidimas yra apgaulė, kad mūsų žmogiškoji
prigimtis iš esmės sutverta jausti skausmą, jie kaltina tave, kad tau
nepavyksta laimėti žaidimo. Arba, dar blogiau, kaltina miglotus „juos“.
Jei galėtume „jų“ atsikratyti, nebereikėtų kentėti. Garbės žodis. 41 Bet tai
irgi nepasiteisina. Taip vienų žmonių skausmas permetamas kitiems ir tik
sustiprinamas.
Nes, rimtai, jei kas nors iš tikrųjų galėtų išspręsti visas problemas,
verslą jie turėtų palikti jau kitą antradienį (arba būtų nubalsuota, kad kitą
savaitę atsistatydintų). Lyderiams reikia sekėjų, kurie būtų amžinai
nepatenkinti - tai skatina lyderystės verslą. Jei viskas būtų tobula ir puiku,
nebereikėtų niekuo sekti. Jokia religija nesuteiks amžinos laimės ir
ramybės. Nei viena valstybė nebesijaustų visiškai teisi ir saugi. Jokia
politinė filosofija nebegalėtų išspręsti kiekvieno asmens problemų.
Visiška lygybė niekada nebus pasiekta; kažkas kažkur visada bus
apkvailintas. Visiška laisvė iš tikrųjų neegzistuoja, nes mes visi vardan
stabilumo turime paaukoti šiek tiek autonomijos. Niekas, kad ir kaip juos
mylėtum ar jie mylėtų tave, nepadės atsikratyti vidinės kaltės, kurią jauti
tiesiog todėl, kad egzistuoji. Visas sukrušta. Viskas. Visada buvo ir
visada bus. Nėra sprendimų, tik laikinos priemonės, tik laipsniški
patobulinimai, tik šiek tiek geresnės už kitas šūdinumo formos. Ir metas
su tuo susitaikyti, užuot bėgus.42
Tai mūsų sušiktas pasaulis. Ir mes esame to pasaulio šikniai.
121
Šeštas žingsnis: pelno pranašas
Taigi. Atėjai iki pabaigos. Turi savo religiją, metas raškyti vaisius. Dabar,
kai turi savo mažuosius sekėjus, duodančius tau pinigų ir nupjaunančius
tavo veją, pagaliau gali turėti viską, ko trokšti!
Nori tuzino sekso vergių? Tik tark žodį. Parašyk šventraštį. Paaiškink
savo sekėjams, kad „šeštoji lamantinų gynėjų nušvitimo stadija“
pasiekiama tik per pranašo orgazmus.
Nori didelio žemės gabalo pasaulio pakrašty? Tiesiog pasakyk savo
sekėjams, kad tik tu gali sukurti jiems rojų, ir jis turi būti labai toli - ak,
ir, žinoma, jie turės už tai sumokėti.
Nori galios ir prestižo? Informuok savo sekėjus, kad už tave balsuotų
per rinkimus, arba, dar geriau, nuverstų vyriausybę. Jei savo darbą atliksi
gerai, jie už tave mielai dės galvas.
Galimybės iš tiesų beribės.
Jokios vienatvės. Jokių santykių problemų. Jokių finansinių bėdų.
Gali išpildyti beprotiškiausius savo sumanymus, tereikia trypti tūkstančių
kitų žmonių viltis ir svajones.
Taip, mano drauge, dėl to taip sunkiai dirbai. Todėl nusipelnei visų
gėrybių be jokių įkyrių socialinių rūpesčių ar smulkmeniškų ginčų apie
etiką ir viso kito. Nes sukūręs savo religiją būtent tu sprendi, kas etiška.
Tu sprendi, kas teisinga. Tu sprendi, kas dora.
Galbūt visas tas savos religijos kūrimo reikalas verčia tave gūžtis. Na,
nemalonu tau atverti akis, bet jau priklausai vienai iš religijų. Ar suvoki
tai, ar ne, bet priimi vienos ar kitos žmonių grupės įsitikinimus ir
vertybes, dalyvauji ritualuose ir aukoji aukas,
122 Viskas yra
sukrušta
brėži linijas tarp „mūsų“ ir „jų“, atsiriboji protu. Tai darome visi.
Religiniai įsitikinimai ir juos sudarantis gentinis elgesys yra pamatinė
mūsų prigimties dalis.43 Neįmanoma jų nepriimti. Jei tariesi esąs
aukščiau religijos, nes vadovaujiesi logika ir protu, deja, turiu pasakyti,
kad klysti: esi vienas iš mūsų. 44 Jei tariesi esąs gerai informuotas ir
išsilavinęs - nesi; tu nevykėlis.45
Visi kuo nors tikime. Turime rasti vienokias ar kitokias vertybes. Taip
ištveriame psichologiškai ir augame. Randame viltį. Ir net jei turi
geresnės ateities viziją, pernelyg sunku jos siekti vienam. Norint
įgyvendinti svajonę tiek dėl emocinių, tiek dėl strateginių priežasčių
reikalingi paramos tinklai. Reikalinga armija. Tiesiogine prasme.
Būtent mūsų vertybių hierarchijos, išreikštos religinėmis istorijomis
ir pripažįstamos tūkstančių ar milijonų, pritraukia, sudaro ir išjudina
žmogiškąsias sistemas, panašiai kaip Darvino konkurencinėje kovoje.
Religijos varžosi dėl išteklių pasaulyje, o laimi tos, kurių vertybių
hierarchija padeda efektyviausiai panaudoti žmonių darbą ir kapitalą. O
kai pasiseka, vis daugiau žmonių priima dominuojančios religijos
vertybių hierarchiją, nes ji atrodo vertingiausia tai populiacijai. Tada
pergalingos religijos nusistovi ir tampa kultūros pamatu.46
Bet štai čia ir glūdi problema: kaskart, kai religija sulaukia sėkmės,
kaskart, kai toli ir plačiai paskleidusi savo žinią, pagaliau užvaldo
didžiąją dalį žmogaus emocijų ir siekių, jos vertybės pasikeičia. Religijos
dieviškoji vertybė daugiau nebeapima tų principų, kurie iš pradžių tą
religiją įkvėpė. Jos dieviškoji vertybė palengva pasislenka ir vertybe
tampa pačios religijos išsaugojimas, siekis neprarasti to, kas įgyta.
123
Ir čia prasideda nykimas. Kai siekiant išlaikyti status quo

pradinės religijos, judėjimo ar revoliucijos vertybės
pamirštamos, pasireiškia organizacijos narciziškumas. Štai kaip
pereinama nuo Jėzaus prie kryžiaus žygių, nuo marksizmo prie
gulagų, nuo vestuvių koplyčioje prie skyrybų teisme. Dėl šio
pirminių religijos vertybių nykimo ima mažėti sekėjų, dėl to
gimsta naujesnės reakcingos religijos, kurios galiausiai nugali
senąją. Tada visas procesas prasideda iš naujo.
Taigi sėkmė daugeliu aspektų yra daug rizikingesnė nei
žlugimas. Pirmiausia dėl to, kad kuo daugiau gauni, tuo daugiau
gali prarasti; antra, kuo daugiau gali prarasti, tuo sunkiau
išlaikyti viltį. Bet svarbiausia, kad patirdami viltį, ją prarandame.
Pamatome, kad nuostabios tobulos ateities vizijos ne tokios jau
tobulos, kad svajonės ir troškimai turi netikėtų klaidų ir
reikalauja nenumatytų aukų.
Nes vienintelis dalykas, kuris gali iš tiesų sunaikinti svajonę,
yra tos svajonės išsipildymas.
124 Viskas yra
sukrušta
5 SKYRIUS
Viltis yra sukrušta
IX a. pabaigoje Šveicarijos Alpėse nelabai karštą ir nuostabią

vasarą uždaro būdo filosofas, pats pasiskelbęs proto ir dvasios dinamitu,
metaforiškai nusileido nuo kalno viršūnės ir savo lėšomis išleido knygą.
Ši knyga buvojo dovana žmonijai, drąsiai užėmusi vietą ant modernaus
pasaulio slenksčio ir paskelbusi žodžius, kurie filosofą garsins dar ilgai po
mirties.
Joje buvo skelbiama: „Dievas mirė!“ Ir daugiau. Dar buvo skelbiama,
kad šios mirties aidas pranašiškai įspės apie naujo ir pavojingo amžiaus
pradžią, kuris taps išbandymu visiems.
Filosofas kalbėjo šiuos žodžius tarsi įspėdamas. Kalbėjo kaip sargas.
Kalbėjo mums visiems.
Tačiau buvo parduota mažiau nei keturiasdešimt knygos
egzempliorių. 1
Mėta fon Žalis (Meta von Salis) atsikėlė prieš aušrą, kad užkurtų židinį ir
užvirtų vandens filosofo arbatai. Atnešė ledo, kad atvėsintų paklodes jo
skaudantiems sąnariams. Surinko po vakarykščių pietų likusius kaulus
sultiniui, kuris užpildys jo skrandį. Rankomis išskalbė nešvarius jo
baltinius. Be to, greitai jam reikės patrumpinti plaukus ir apkarpyti ūsus -
ji susivokė pamiršusi įsigyti naują skustuvą.
Mėta Frydrichu Nyče (Friedrich Nietzsche) rūpinosi jau trečią vasarą
ir tikriausiai manė, kad ši bus paskutinė. Ji mylėjo jį kaip brolį. (Kai
bendras draugas pasiūlė jiedviem susituokti, abu ėmė garsiai juoktis... o
paskui pajuto pasibjaurėjimą.) Tačiau Mėtos geraširdiškumas negalėjo
būti beribis.
Su Nyče ji susipažino per kviestinius pietus. Klausėsi jo grojančio
pianinu, skaldančio juokelius ir pasakojančio smagias išdaigas, iškrėstas
su senu draugu kompozitoriumi Ričardu Vagneriu (Richard Wagner).
Kitaip nei rašydamas, bendraudamas realybėje Nyčė buvo mandagus ir
švelnus. Mokėdavo išklausyti. Mėgo poeziją ir galėdavo deklamuoti
dešimtis eilėraščių iš atminties. Valandų valandas žaisdavo žodžių
žaidimus, dainuodavo ir regzdavo kalambūrus.
Nyčės charizma nuginkluodavo. Jo protas buvo toks aštrus, kad
gebėdavo vos keliais žodžiais atsikirsti. Aforizmai, kurie vėliau taps
plačiai žinomi pasaulyje, veržte veržėsi iš jo burnos it garas šaltame ore.
„Daug apie save kalbėti - vienas iš būdų pasislėpti“, - spontaniškai ištarus,
kambaryje akimirksniu tapo tylu. 2
Mėta šalia jo dažnai netekdavo žado. Ne dėl to, kad būtų ,stiprios
emocijos, greičiau dėl to, kad jausdavo savo protą visada per kelis
žingsnelius atsiliekant nuo Nyčės, taigi jai reikėdavo spėti pagauti mintį.
Viltis yra sukrušta 127
Tačiau Mėtos protas nebuvo tingus. Iš tiesų tuo laikmečiu ji buvo

kieta moteris, pirmoji, gavusi mokslų daktaro laipsnį Šveicarijoje. Taip
pat ji buvo viena iš pasaulio pirmaujančių feminisčių rašytojų ir
aktyvisčių. Laisvai kalbėjo keturiomis kalbomis ir visoje Europoje skelbė
straipsnius, gindama moterų teises, platindama tuo metu radikalias idėjas.
Ji daug keliavo, buvo talentinga ir užsispyrusi.3 O kai jai į rankas pakliuvo
Nyčės darbas, pagaliau pajuto radusi žmogų, kurio idėjos praskins kelią
moterų išlaisvinimui pasaulyje.
Tai buvo žmogus, kuris kalbėjo apie individo teises ir visišką
asmeninę atsakomybę. Žmogus, tikėjęs, kad asmeniniai gabumai svarbiau
už viską, kad kiekvienas ne tik nusipelno išnaudoti visą savo potencialą,
bet ir privalo tai padaryti ir to siekti. Nyčė kalbėjo, o Mėta tikėjo, kad
pagrindinės jo idėjos ir koncepcijos pagaliau suteiks stiprybės moterims ir
padės joms ištrūkti iš amžinos vergovės.
Bet kilo viena problema: Nyčė nebuvo feministas. Iš tiesų jam visa ta
moterų išlaisvinimo idėja atrodė juokinga.
Tai nesulaikė Mėtos. Jis proto žmogus; jį galima įtikinti. Jam tereikia
atpažinti savo paties išankstinį nusistatymą ir jo atsikratyti. Mėta pradėjo
nuolat lankyti Nyčę. Greitai jie tapo artimais draugais ir intelektualiniais
kompanionais. Leisdavo vasaras Šveicarijoje, žiemas Prancūzijoje ir
Italijoje, išvykdavo į Veneciją, trumpam grįždavo į Vokietiją, tada vėl
traukdavo į Šveicariją.
Bėgant metams Mėta pastebėjo, kad už Nyčės skvarbių akių ir
gigantiškų ūsų slypėjo daug prieštaravimų. Nors buvo silpnas, it apsėstas
rašė apie galią. Propagavo radikalią atsakomybę ir nepriklausomybę, nors
buvo visiškai priklausomas nuo draugų (daugiausia moterų) ir savo
šeimos, kuri juo rūpinosi ir jį išlaikė. Keikdavo nepatikimus
apžvalgininkus ir akademikus, aštriai
kritikavusius jo kūrybą ar atsisakydavusius ją skaityti, ir tuo pačiu metu

didžiavosi, esą populiarumo stoka tik įrodo jo talentą, o kartą pareiškė:
„Mano laikas dar neatėjo, kai kurie žmonės gimsta po mirties.“4
Iš tiesų viskas, kuo bjaurėjosi, buvo būdinga pačiam Nyčei: silpnas,
priklausomas, visiškai supančiotas stiprių ir nepriklausomų moterų.
Tačiau savo kūryboje propagavo individo stiprybę ir nepriklausomybę. Ir
buvo apgailėtinas mizoginas. Visą gyvenimą trukusi priklausomybė nuo
moterų, panašu, užtemdė Nyčės gebėjimą jas matyti aiškiai. Tai buvo
pranašo akloji zona.
Jei egzistuotų daugiausia skausmo iškentusių garsenybių muziejus, vieną

iš pirmųjų pagrindinių dalyvių pasiūlyčiau Nyčę. Vaikystėje jis nuolat
sirgdavo: gydytojai jam ant kaklo ir ausų dėdavo dėles ir liepdavo valandų
valandas nejudėti. Jis paveldėjo neurologinį sutrikimą, kuris sukeldavo
sekinančią migreną, kankinusią jį visą gyvenimą (galiausiai sulaukus
vidutinio amžiaus išvariusią jį iš proto). Taip pat jis buvo nepaprastai
jautrus šviesai, negalėdavo išeiti į lauką be akinių storais mėlynais stiklais,
o trisdešimties beveik apako.
Jaunystėje įstojęs į kariuomenę, Nyčė trumpai kariavo Prancūzijos ir
Prūsijos kare. Ten užsikrėtė difteritu ir dizenterija - šios ligos jį beveik
pražudė. Tuo metu buvo gydoma rūgšties klizmomis, kurios pažeidė
jaunuolio virškinamąjį traktą. Likusį gyvenimą jis kentė sunkius
virškinimo sistemos skausmus, niekada negalėjo valgyti sočiai, taip pat
tam tikrais gyvenimo tarpsniais nelaikydavo išmatų ir šlapimo. Dėl
sužeidimo, patirto tarnaujant kavalerijoje, kai kurios kūno dalys liko
nelanksčios, o blogiausiomis dienomis ir nejudrios. Jam dažnai reikėdavo
padėti atsistoti, be to, Nyčė mėnesių mėnesius gulėdavo lovoje, iš
skausmo
negalėdamas atmerkti akių. 1880 m., kuriuos vėliau pats pavadino

„blogais“, iš 365 dienų prie patalo jis buvo prikaustytas 260. Didžiąją
gyvenimo dalį praleido migruodamas tarp Prancūzijos pakrantės žiemą ir
Šveicarijos Alpių vasarą, nes jam reikėjo švelnios temperatūros, kad
negeltų kaulų ir sąnarių.
Mėta greitai pastebėjo, kad nebuvo vienintelė intelektuali moteris,
kuria šis vyras žavėjosi. Jis turėjo visą paradą moterų, ateinančių ir
prižiūrinčių jį savaitėmis ar net mėnesiais. Kaip ir Mėta, jos buvo to meto
kietašiknės: profesorės, turtingos žemvaldės ir verslininkės -
išsimokslinusios, daug kalbų mokančios ir visiškai nepriklausomos
moterys.
Ir feministės, pirmosios feministės.
Jos taip pat matė išlaisvinančią žinią Nyčės kūryboje. Jis rašė, kad
socialinės struktūros luošina individą; feministės teigė, kad to amžiaus
socialinės struktūros jas įkalina. Jis smerkė bažnyčią už tai, kad ši vertina
silpnuosius ir vidutinybes; feministės taip pat smerkė bažnyčią, kad verčia
moteris tekėti už vyrų ir jiems tarnauti. Ir jis išdrįso perrašyti žmonijos
istoriją, nurodęs, kad tai buvęs ne pabėgimas nuo gamtos ir jos
užvaldymas, bet vis menkesnis savo pačių prigimties išmanymas. Nyčė
aiškino, kad žmogus turi pats sau suteikti galią ir siekti vis aukštesnio
laisvės ir sąmoningumo lygio. Šios moterys suvokė feminizmą kaip kitą
žingsnelį, vedantį link šio didesnio išlaisvinimo.
Nyčė pripildė jas vilties, ir jos pakaitomis rūpinosi šiuo vis labiau
nykstančiu paliegusiu žmogumi, vildamosi, kad kitas esė, kita knyga ar
diskusija pralauš užtvanką.
Bet didžiąją gyvenimo dalį jo darbai buvo beveik visiškai
ignoruojami.
Tada Nyčė paskelbė apie Dievo mirtį ir iš silpstančio universiteto
profesoriaus tapo atstumtuoju. Jis neturėjo darbo ir buvo iš
esmės benamis. Niekas nenorėjo su juo turėti reikalų: nei vienas

universitetas, nei vienas leidėjas, nei dauguma jo draugų. Jis prašinėjo
pinigų, kad galėtų savo lėšomis išleisti knygą, skolinosi iš motinos ir
sesers, kad išgyventų. Kliovėsi draugais ir tikėjosi, kad jie sutvarkys jo
gyvenimą. Ir net tada jo knygų niekas nepirko.
Tačiau nepaisydamos viso to, šios moterys liko su juo. Jos jį prausė,
maitino ir nešiojo. Tikėjo, kad šiame pabėgusiame žmoguje yra kažkas,
kas gali pakeisti istoriją. Taigi jos laukė.
Trumpa pasaulio istorija pagal Nyčę

Sakykime, paliekame grupę žmonių vietovėje su ribotais ištekliais, kur
leidžiame jiems pradėti civilizaciją nuo nulio. Štai kas atsitiks.
Vieni žmonės iš prigimties gabesni nei kiti. Vieni sumanesni. Kiti
didesni ir stipresni. Vieni charizmatiškesni. Kiti draugiški ir lengvai
susibičiuliauja su kitais. Yra ir tokių, kurie deda daugiau pastangų,
sugalvoja geresnių idėjų.
Žmonės, turintys įgimtų pranašumų, sukaups daugiau išteklių. O
kadangi turės daugiau išteklių, galia naujoje visuomenėje pasiskirstys
neproporcingai. Jie tą galią panaudos norėdami įgyti dar daugiau išteklių
ir pranašumų, ir taip toliau - žinai, visas tas reikalas, kai „turtingas dar
labiau praturtėja“. Tam tęsiantis iš kartos į kartą, labai greitai susidarys
socialinė hierarchija - nedidelis elitas viršuje ir daugybė visiškai
apmulkintų žmonių apačioje. Nuo žemdirbystės pradžios visos
visuomenės buvo taip išsisluoksniavusios, ir visos visuomenės turi
susidoroti su įtampa, kylančia tarp privilegijuoto elito ir neprivilegijuotų
masių.5
Nyčė elito atstovus vadino visuomenės ponais, nes jie valdo turtą,
gamybą ir turi politinę įtaką. Dirbančias mases jis vadino visuomenės
vergais, nes nematė didelio skirtumo tarp darbininkų, visą gyvenimą
dirbančių už mažą pinigų sumą, ir vergų.6
Ir štai čia jau darosi įdomu. Nyčė teigė, kad visuomenės „ponai“ savo
privilegiją laiko pelnyta. Norėdami pateisinti savo privilegijuotą padėtį,
jie susikuria vertybes pagrindžiančias istorijas. Kodėl už tai jie neturėtų
būti apdovanoti? Viskas gerai, kad jie viršuje. Jie to nusipelnė. Jie -
gudriausi, stipriausi ir talentingiausi. Taigi ir teisingiausi.
Nyčė šią tikėjimo sistemą, pagal kurią atsidūrusieji viršuje to
nusipelno, pavadino ponų morale. Ponų moralė - tai tikėjimas, kad žmonės
gauna ko nusipelnę. Tai moralinis įsitikinimas, kad „galia padaro
teisingą“, kad jei kažką užsidirbai sunkiu darbu ar talentu, to nusipelnei.
Niekas iš tavęs to negali atimti; ir neturėtų. Kadangi pademonstravai
pranašumą, esi geriausias, todėl turėtum būti apdovanotas.
O štai visuomenės „vergai“, anot Nyčės, susikurs savą moralės
kodeksą. Jei „ponai“ tiki esantys teisingi ir dori dėl savo stiprumo, tai
visuomenės „vergai“ tiki esantys teisingi ir dori dėl savo silpnumo. Pagal
vergų moralę, daugiausia iškentę, nepasiturintys ir išnaudojami žmonės
geriausio elgesio nusipelno dėl patirtų kančių. Remiantis vergų morale,
vargingiausi ir nelaimingiausi nusipelno daugiausia užuojautos ir
pagarbos.
Jei ponų moralės principas yra tikėti stiprybės ir dominavimo dorybe,
tai vergų - pasiaukojimo ir nuolankumo. Jei ponai tiki hierarchijos
reikalingumu, tai vergai - lygybės. Ponų moralę dažnai atspindi dešiniojo
sparno politinės idėjos, o vergų - kairiojo.7
Visi mes turime savyje abi moralės formas. Įsivaizduok, kad esi
mokykloje, kur mokaisi nerdamasis iš kailio ir gauni aukščiausią balą už
testą. Kadangi gavai aukščiausią įvertinimą, esi apdovanojamas už sėkmę.
Jautiesi turintis moralinę teisę gauti šį apdovanojimą, vis dėlto juk sunkiai
dirbai, taigi užsitarnavai. Esi „geras“ mokinys, ir „geras“ žmogus, nes esi
geras mokinys. Tai yra ponų moralė.
Dabar įsivaizduok, kad turi klasės draugę. Ši bendraklasė turi
aštuoniolika brolių ir seserų, visus juos augina vieniša mama. Bendraklasė
dirba keliose vietose ne visu etatu ir neturi kada mokytis, nes tiesiog
privalo padėti maisto ant stalo savo broliams ir sesėms. Ji neišlaiko testo,
kuris tau taip puikiai pavyko. Ar tai sąžininga? Ne. Tikriausiai pamanysi,
kad dėl tokios situacijos ji nusipelno ypatingos išimties - galbūt galimybės
pakartoti testą, laikyti jį kiek vėliau, kai turės laiko jam pasiruošti. Ji to
nusipelno, nes dėl savo pasiaukojimo ir nepalankų sąlygų yra „geras“
žmogus. Tai yra vergų moralė.
Remiantis Niutono požiūriu, ponų moralė yra vidinis troškimas
sukurti moralinę atskirtį tarp savęs ir supančio pasaulio. Tai troškimas
sukurti moralines bedugnes, mums esant viršuje. Vergų moralė yra vidinis
troškimas atkurti pusiausvyrą, užverti moralinę bedugnę ir palengvinti
kančią. Šios dvi moralės rūšys yra pagrindiniai jaučiančių smegenų
operacinės sistemos komponentai. Abi sužadina ir palaiko stiprias
emocijas. Ir abi suteikia viltį.
Pasak Nyčės, senovės pasaulio kultūros (graikų, romėnų, egiptiečių,
indų ir t. t.) buvo ponų moralės kultūros. Jos buvo sukurtos taip, kad būtų
aukštinama jėga ir pranašumas, net jei tam reikėtų paaukoti milijonus
vergų ir kitų žmonių. Tai buvo karių civilizacijos: garbino vyriškumą,
šlovę ir kraujo praliejimą. Nyčė
taip pat teigė, kad judaizmo ir krikščionybės malonės, gailestingumo ir

užuojautos etika leido iškilti vergų moralei, kuri liko dominuoti Vakarų
civilizacijoje jo gyvenamuoju laikotarpiu. Nyčės nuomone, šios dvi
vertybių hierarchijos nuolat įtemptai kovoja. Jis manė, kad jos - per visą
žmonijos istoriją vykusių politinių ir socialinių konfliktų pagrindas.
Ir įspėjo, kad konfliktas tik aštrės.
Kiekviena religija yra tikėjimu grįstas bandymas paaiškinti realybę taip,

kad tai nuolat palaikytų viltį. Panašiai kaip vykstant darviniškajai kovai
dėl būvio, savo tikinčiuosius mobilizuojančios, nukreipiančios ir
įkvepiančios religijos laimi ir išplinta pasaulyje.8
Senovėje pagoniškosios religijos, besirėmusios ponų morale,
pateisino imperatorių ir kovingų karalių, kurie plėsdami ir jungdami
teritorijas, užkariavo visą planetą ir žmones, egzistavimą. Tada, maždaug
prieš du tūkstančius metų, atsirado ir pamažu įsitvirtino vergų moralės
religijos. Šios naujosios religijos paprastai būdavo monoteistinės ir
neapsiribodavo viena tauta, rase ar etnine grupe. Jos savo žinią skelbė
visiems, nes buvo akcentuojama lygybė: visi žmonės gimė geri ir vėliau
morališkai pagedo arba gimė nuodėmingi ir turi būti išgelbėti. Bet kuriuo
atveju rezultatas tas pats. Kiekvienas, nepriklausomai nuo tautybės, rasės
ar tikėjimo, turi atsiversti vardan vieno tikro Dievo. 9
XVII a. Europoje pasirodė nauja religija, kuri išlaisvino tokias
galingas jėgas, kokių žmonija per savo istoriją dar nebuvo mačiusi.
Kiekviena religija susiduria su keblia įrodymų problema. Galima
kalbėti žmonėms visus tuos didingus dalykus apie Dievą, dvasias ir
angelus, bet kai sudega visas miestas, o tavo vaikas
žvejodamas per neatsargumą netenka rankos, na, tada... ak! Kur buvo
Dievas?
Kad išlaikytų savo religiją, per visą istoriją valdžios dėjo daug
pastangų, bandydamos maskuoti įrodymų stoką, ir (arba) baudė kiekvieną,
drįsusį suabejoti jų tikėjimu paremtų vertybių pagrįstumu. Ir dėl šios
priežasties, kaip ir dauguma ateistų, Nyčė neapkentė dvasinių religijų.
Gamtos filosofai, kaip mokslininkai buvo vadinami Izaoko Niutono
laikais, nusprendė, kad patikimiausi tikėjimu grįsti įsitikinimai yra tie,
kurie turi daugiausia juos patvirtinančių įrodymų. Įrodymai tapo
dieviškąja vertybe, ir bet koks įrodymais nepagrįstas tikėjimas turėjo būti
pakeistas taip, kad atitiktų naują stebimą realybę. Iš to kilo dar viena
religija - mokslas.
Mokslas neginčytinai yra veiksmingiausia religija, nes tai pirmoji
religija, galinti plėtotis ir tobulėti savaime. Ji atvira kiekvienam ir visiems.
Nėra pririšta prie vienintelės knygos ar tikėjimo. Nereikia būti dėkingiems
kokiai senovės žemei ar žmonėms. Ji nėra apribota antgamtine dvasia,
kurios egzistencija negali būti įrodyta ar paneigta. Tai nuolatinis ir vis
besimainantis įrodymais grįstų įsitikinimų darinys, kuris, priklausomai
nuo įrodymų, gali laisvai transformuotis, augti ir keistis.
Mokslo revoliucija pasaulį pakeitė labiau nei bet kas iki jos. 10 Ji
suteikė planetai naujas galimybes, ištraukė milijonus iš ligų ir skurdo,
pagerino kiekvieną gyvenimo aspektą.11 Neperdėsime sakydami, kad
mokslas galbūt yra vienintelis akivaizdžiai geras dalykas, kurį žmonija
kada nors padarė savo labui. (Ačiū jums, Fransi Beikonai (Francis Bacon),
Izaokai Niutonai, jūs suknisti galiūnai.) Tik mokslas atsakingas už
pažangą ir visus puikiausius atradimus ir žmonijos istorijoje nuo
medicinos ir žemės ūkio iki švietimo ir komercijos.
Tačiau mokslas suteikė dar kai ką įstabesnio - pristatė pasauliui

augimo koncepciją. Didžiąją dalį žmonijos istorijos tokio dalyko kaip
augimas nebuvo. Pokyčiai vykdavo taip lėtai, kad kiekvienas žmogus
mirdavo daugmaž tokiomis pačiomis ekonominėmis sąlygomis, kokiomis
gimė. Prieš du tūkstantmečius vidutinis žmogus ekonominio augimo per
savo gyvenimą matydavo tiek, kiek mes šiandien per pusmetį.12 Žmonės
praleisdavo visą amželį ir niekas nepasikeisdavo - jokių naujovių,
išradimų ar technologijų. Jie gyvendavo ir mirdavo toje pačioje žemėje,
su tais pačiais žmonėmis, naudodami tuos pačius įrankius ir niekas
negerėjo. Maras, badas, karas ir pimpagalviai valdovai su didelėmis
armijomis dažnai viską tik dar labiau pablogindavo. Tai buvo nuobodi,
sekinanti, apgailėtina egzistencija.
Nesant jokio pagerėjimo šiame gyvenime prošvaisčių, žmonėms viltį
teikdavo dvasinio tikėjimo pažadai, kad kitas gyvenimas bus geresnis.
Dvasinės religijos klestėjo ir karaliavo kasdieniame gyvenime. Viskas
sukosi aplink bažnyčią (arba sinagogą, šventyklą, mečetę ar dar kažką).
Kunigai ir šventi žmonės buvo socialinio gyvenimo arbitrai, nes jie buvo
vilties arbitrai. Tik jie galėjo pasakyti, ko nori Dievas, o jis vienintelis
žadėjo bet kokį išganymą ar geresnę ateitį. Todėl šie šventi žmonės
diktavo visuomenei viską, kas buvo susiję su vertybėmis.
Tada atsirado mokslas ir užvirė šūdas. Mikroskopai ir spausdinimo
presai, vidaus degimo varikliai, medvilnės valymo mašinos ir
termometrai, galiausiai šiek tiek prakeiktų vaistų, kurie iš tiesų veikė.
Staiga gyvenimas pagerėjo. Dar svarbiau - galėjai matyti gyvenimą
gerėjant. Žmonės pradėjo naudoti geresnius įrankius, turėjo daugiau
maisto, buvo sveikesni ir sugebėjo uždirbti daugiau pinigų. Pagaliau
galėjai pažvelgti į praeitį prieš dešimt metų ir tarti: „O! Ar gali patikėti,
kad mes taip gyvenome?“
Ši galimybė pažvelgti į praeitį ir išvysti šiandienos pažangą, pamatyti

augimą, pakeitė žmonių požiūrį į ateitį. Pakeitė jų požiūrį į save. Amžinai.
Dabar nebereikia laukti mirties, kad pagerintum savo dalią. Gali ją
pagerinti čia ir dabar. Ir tai atnešė daug nuostabių dalykų. Pavyzdžiui,
laisvę: kaip pasirinksi augti šiandien? Bet atsirado ir atsakomybė: kadangi
dabar gali valdyti savo likimą, turi prisiimti atsakomybę už jį. Ir, žinoma,
lygybė: nes jei didelis patriarchalinis Dievas nebenurodinėja, kas ko
nusipelnė, tai turbūt reiškia, kad arba niekas nieko nenusipelno, arba visi
nusipelno visko.
Tai buvo sampratos, apie kokias anksčiau niekas nė neužsiminė.
Tokios didelės galimybės augti šiame gyvenime leido žmonėms
nebesiremti dvasiniais tikėjimais kitu gyvenimu, kad gautų viltį. Vietoj to
jie ėmė išradinėti savo laikmečio ideologines religijas ir kliautis jomis.
Tai viską pakeitė. Bažnyčios doktrinos sušvelnėjo. Žmonės
sekmadieniais likdavo namie. Monarchų galia savo pavaldiniams
susilpnėjo. Filosofai pradėjo atvirai abejoti Dievo egzistavimu - ir kažkaip
už tai nebebuvo gyvi sudeginami. Tai buvo žmogaus minčių ir pažangos
aukso amžius. O nuostabiausia tai, kad tame amžiuje prasidėjusi pažanga
tik spartėjo ir toliau spartėja šiandien.
Mokslo revoliucija pradėjo graužti dvasinių religijų viešpatavimo

pamatus ir patiesė kelią ideologinėms religijoms. Ir tai neramino Nyčę.
Ideologinės religijos suteikia pažangą, turtą ir apčiuopiamą naudą, bet
joms trūksta to, ką turi dvasinės religijos - neklaidingumo.
Kartą įtikėjus, antgamtiška dievybė liks nepaveikiama pasaulietiškų
dalykų. Tavo miestas gali sudegti. Tavo mama gali
uždirbti milijoną ir staiga viską prarasti. Gali stebėti, kaip užklumpa ir

pasitraukia karai ir ligos. Nei viena šių patirčių tiesiogiai neprieštarauja
tikėjimui Dievu, nes antgamtinės esybės egzistavimas grindžiamas ne
įrodymais. Ir nors ateistai tai vertina kaip programos klaidą, tai gali būti ir
funkcija. Dvasinių religijų stiprybė ta, kad net viskam garmant velniop,
tavo psichologinis stabilumas lieka nepakitęs. Viltis lieka gyva, nes
Dievas visada yra.13
Kitaip yra su ideologijomis. Jei dešimt savo gyvenimo metų paaukosi
norėdamas prastumti vieną ar kitą valdžios reformą, o ji pražudys dešimtis
tūkstančių, kaltas liksi tu. Viltis, palaikiusi tave dešimtmetį, dabar
sudaužyta. Tavo tapatybė sunaikinta. Sveika, tamsa, sena mano bičiule.
Kadangi ideologijos nuolat išbandomos, keičiamos, įrodomos ir
paneigiamos, jos siūlo ribotą psichologinį stabilumą, kuris leidžia
puoselėti viltį. O kai ideologinis mūsų tikėjimo sistemų ir vertybių
hierarchijų pamatas išklibinamas, mes nubloškiami į nepatogios tiesos
nasrus.
Nyčė tai suprato anksčiau nei bet kas kitas. Jis įspėjo apie artėjantį
egzistencinį nerimą, kurį technologinė plėtra atneš pasauliui. Iš tiesų tai
jis ir norėjo pasakyti, paskelbdamas, kad „Dievas mirė.“
„Dievas mirė“ nebuvo kažkokia bjauri ateistinė piktdžiuga, kaip
dažnai interpretuojama šiandien. Ne. Tai buvo dejonė, perspėjimas,
pagalbos šauksmas. Kas mes esame, kad nuspręstume savo egzistencijos
prasmę ir reikšmingumą? Kas mes esame, kad nuspręstume, kas yra gera
ir teisinga šiame pasaulyje? Kaip galime pakelti šią naštą?
Suprasdamas, kad egzistencija iš esmės chaotiška ir nepažini, Nyčė
manė, kad mes nesame psichologiškai pasiruošę įveikti
užduoties ir paaiškinti mūsų kosminės svarbos. Jis matė ideologinių

religijų proveržį Apšvietos amžiaus priešaušryje (demokratija,
nacionalizmas, komunizmas, socializmas, kolonializmas ir kt.), kuris tik
atitolins neišvengiamą žmonijos egzistencijos krizę. Ir jis nekentė jų visų.
Demokratija jam atrodė naivi, nacionalizmas kvailas, komunizmas baisus,
kolonializmas agresyvus.14
Nes žvelgdamas per savotišką retrogradišką budistinę prizmę Nyčė
manė, kad bet koks pasaulietiškas prisirišimas - prie lyties, rasės,
etniškumo, tautybės ar istorijos - yra miražas, įsivaizduojamas tikėjimu
grįstas konstruktas, sukurtas taip, kad plona prasmės virve pakabintų mus
aukštai virš nepatogios tiesos bedugnės. Ir pagaliau jis laikėsi nuomonės,
kad tarp visų šių konstruktų kils konfliktai, o tai sukels dar daugiau
žiaurumo, nei jo buvo.15
Nyčė numatė būsimus konfliktus tarp ponų ir vergų moralės
ideologijų.16 Jis manė, kad šie konfliktai sukels tokią destrukciją
pasaulyje, kokios žmonija dar nematė. Nyčė spėjo, kad prasidėjus šiam
griovimui, nebus apsiribota vien valstybių sienomis ar skirtingomis
etninėmis grupėmis. Bus peržengtos visos ribos, bus įtraukta ne tik šalis ir
žmonės. Nes šie konfliktai, šie karai bus ne dėl Dievo.
Jie vyks tarp dievų.
Ir tie dievai būsime mes.
Pandoros skrynia
Graikų mitologijoje pasaulis buvo sukurtas tik vyrams.17 Jie daug gėrė ir
nieko nedirbo. Vyko vienas didelis amžinas brolijos vakarėlis. Senovės
graikai vadino jį rojumi. Bet jei paklausi manęs, man panašiau į ypatingą
pragarą.
Matydami, kad darosi gana nuobodu, dievai nusprendė kiek paįvairinti

gyvenimą. Panoro vyrijai sukurti draugiją, kuri reikalaus vyrų dėmesio,
pridarys problemų ir įneš netikrumo į tokią lengvą kasdienybę, sudarytą
iš šaudymo į alaus skardines ar stalo futbolo žaidimo naktį.
Taigi jie nusprendė sukurti pirmąją moterį.
Prie šio projekto prisidėjo visi pagrindiniai dievai. Afroditė davė
grožį, Atėnė - išmintį, Hera - gebėjimą sukurti šeimą, Hermis - žavią
kalbėseną. Taip darbuodamiesi, jie dovanas, talentus ir intrigas moteryje
įdiegė tarsi taikomąsias programėles naujame „iPhone“ telefone.
Taip atsirado Pandora.
Dievai nusiuntė Pandorą į Žemę, kad ji tenykščius vyrus supažindintų
su konkurencija, seksu, kūdikiais ir ginčais dėl tualeto sėdynės švaros. Bet
dievai padarė dar kai ką: ją į Žemę išleido su skrynia. Nuostabiai raižyta
auksu, papuošta sudėtingais ir subtiliais piešiniais. Dievai įsakė Pandorai
šią skrynią atiduoti vyrams, tačiau nurodė, kad jos nieku gyvu negalima
atidaryti.
Dėmesio, išduosiu istorijos pabaigą: žmonės susimauna. Kažkas
atidarė Pandoros skrynią. Kokia staigmena - visi vyrai dėl to kaltins
moterį. Iš skrynios į pasaulį išskrido visas blogis: mirtys, ligos, pagieža,
pavydas ir tviteris. Idiliškas dešrelių vakarėlis baigėsi. Dabar vyrai galėjo
žudyti vienas kitą. Dar svarbiau - dabar jie vienas kitą galėjo žudyti dėl ko
nors: dėl moters ir išteklių, kurie žavi moteris. Taigi prasidėjo kvailas
pimpalų matavimosi konkursas, dar vadinamas žmonijos istorija.
Prasidėjo karai. Kūrėsi karalystės ir vyko varžybos. Įsigalėjo vergovė.
Imperatoriai ėmė puldinėti vieni kitus, palikdami paskui save šimtus
tūkstančių lavonų. Buvo statomi, o po to griaunami
ištisi miestai. O štai moterys laikytos nuosavybe: vyrai jomis prekiavo ir

jas mainė kaip gražias ožkas ar kažką panašaus.18
Iš esmės žmonės pradėjo būti žmonėmis.
Viskas atrodė sukrušta. Bet skrynios dugne liko kai kas tviskančio ir
nuostabaus.
Ten liko viltis.
Yra daug Pandoros skrynios mito interpretacijų, tačiau labiausiai paplitęs

aiškinimas, kad nubaudę mus visu pasaulio blogiu, dievai taip pat davė
mums priešnuodį tam blogiui įveikti - viltį.
Traktuok tai kaip amžinos žmonijos kovos in ir jang: viskas visada
sukrušta, bet kuo labiau viskas sukrušta, tuo labiau turime sutelkti visą
viltį, kad atsispirtume ir įveiktume pasaulio sukruštumą. Todėl tokie
didvyriai kaip Vitoldas Pileckis įkvepia mus: jų gebėjimas sukaupti
pakankamai vilties ir pasipriešinti blogiui primena mums, kad visi galime
jam priešintis.
Ši liga gali plisti, bet plinta ir priešnuodžiai, nes viltis užkrečiama.
Viltis gelbsti pasaulį.
Štai čia dar viena, ne tokia populiari Pandoros skrynios mito
interpretacija: kas, jei viltis nėra priešnuodis prieš blogį? Kas, jei viltis
tėra dar viena blogio forma? Kas, jei viltis tiesiog užsiliko skrynioje?19
Viltis įkvėpė ne tik Pileckio heroizmą. Viltis įkvėpė ir komunistų
revoliucijas bei nacių genocidus. Hitleris vylėsi, kad išnaikins žydus,
norėdamas pasaulyje palikti evoliuciškai pranašesnę žmonių rasę. Sovietai
vylėsi sukurstyti visuotinę revoliuciją ir, suvieniję visą pasaulį, pasiekti
tikrą lygybę po komunizmo skėčiu. Ir būkime nuoširdūs: daugumą žiaurių
dalykų Vakarų kapitalistinės visuomenės per pastarąjį šimtmetį padarė dėl
vilties - tikėdamosi didesnės pasaulinės ekonomikos laisvės ir gerovės.
Kaip chirurgo skalpelis, viltis gali išgelbėti gyvybę, bet gali ją ir

atimti. Ji gali mus ne tik paskatinti, bet ir sunaikinti. Kaip esama sveikų ir
žalingų pasitikėjimo ar meilės formų, taip pat esama ir sveikų bei žalingų
vilties formų. Ir skirtumas tarp šių dviejų formų ne visada aiškus.
Iki šiol sakiau, kad viltis yra pamatinė mūsų psichologijos dalis, kad mums
reikia: a) turėti ką nors, ko galėtume siekti, b) tikėti, kad pakankamai
valdome savo likimą ir norimą tikslą galime pasiekti, c) rasti
bendruomenę, su kuria galėtume kartu siekti tikslo. Kai pernelyg ilgai
stokojame vieno ar visų šių dalykų, prarandame viltį ir palengva krintame
į nepatogios tiesos tuštumą.
Patirtys sužadina emocijas. Emocijos gimdo vertybes. Vertybės
skatina kurti aiškinamuosius pasakojimus. O žmonės, kurie dalijasi
panašiomis istorijomis, buriasi draugėn ir kuria religijas. Kuo
veiksmingesnė (ar emocionalesnė) religija, tuo stropesni ir
disciplinuotesni jos sekėjai. O kuo stropesni ir disciplinuotesni sekėjai, tuo
labiau tikėtina, kad religija išplis, suteikdama ir kitiems žmonėms
savikontrolės jausmą ir viltį. Šios religijos auga, plečiasi ir ilgainiui
apibrėžia, kas yra „savi“, o kas - „svetimi“, sukuria ritualus ir tabu, skatina
konfliktus tarp grupių, kurių vertybės kitokios. Šie konfliktai būtini, nes
jie įprasmina tos grupės narių tikslą.
Todėl konfliktas palaiko viltį.
Taigi grįžome atgal: kad viskas būtų sukrušta, vilties nereikia; tačiau
vilčiai reikia, kad viskas būtų sukrušta.
Vilties šaltiniai, suteikiantys jausmą, kad gyvenimas yra prasmingas,
yra tie patys, iš kurių kyla nesutarimai ir neapykanta. Viltis, atnešanti
daugiausia gyvenimo džiaugsmo, yra ta pati,
kuri atneša didžiausią pavojų. Viltis, kuri suartina žmones, dažnai yra ta
pati, kuri juos išskiria.
Todėl viltis yra destruktyvi. Viltis priklauso nuo pasirinkimo, kas šiuo
metu yra.
Nes viltis reikalauja, kad kažkas būtų negerai. Viltis reikalauja, kad
atsižadėtume dalies savęs ir (arba) dalies pasaulio. Ji reikalauja, kad
būtume prieš ką nors.
Tai neįtikėtinai niūrus žmogaus padėties paveikslas. Tai reiškia, kad
mūsų psichologija tokia, jog vieninteliai pasirinkimai gyvenime yra arba
amžinas konfliktas, arba nihilizmas, gentinė santvarka arba izoliacija,
religinis karas arba nepatogi tiesa.
Nyčė numanė, kad nei viena moksline revoliucija grįsta ideologija
ilgai neišsilaikys. Jis numanė, kad palaipsniui jos pražudys viena kitą ir
(arba) žlugs iš vidaus. Tada, po kelių amžių, prasidės tikra egzistencinė
krizė. Ponų moralė bus sugedusi. Vergų moralė žlugs. Mes nusivilsime.
Žmogaus silpnoji vieta ta, kad viskas, ką sukuriame, yra laikina ir
nepatikima.
Todėl Nyčė manė, kad turime nesuteikti dėmesio vien į viltį. Matyti
ne vien vertybes. Turime evoliucionuoti ir tapti kažkuo, kas yra „anapus
gėrio ir blogio“. Jam ši ateities moralė turėjo prasidėti nuo amor fati, arba
meilės likimui. Jis rašė: „Manoji žmogaus didybės formulė - amor fati:
nenorėti nieko, kad būtų kitaip - nei ateity, nei praeity, nei per amžių
amžius. Ne tik ištverti tai, kas būtina, vis mažiau tai slepiant - visas
idealizmas tėra melagystė būtinybės akivaizdoje, bet ir tai mylėti.“20
Amor fati Nyčei reiškė besąlygiškai priimti visą gyvenimą ir patirtį:
pakilimus ir nuosmukius, prasmę ir beprasmybę. Ji reiškė meilę skausmui,
kančios priėmimą. Ji reiškė, kad ribą tarp troškimų ir realybės reikia
panaikinti ne siekiant dar didesnių troškimų, bet tiesiog trokštant realybės.
Tai iš tiesų reiškė nesitikėti nieko. Tikėtis to, kas jau yra, nes viltis yra
visiškai tuščia. Bet kas, ką tavo protas gali suvokti, iš esmės yra ydinga ir
ribota, todėl besąlygiškai garbinant gali žaloti. Nesitikėk didesnės laimės.
Nesitikėk mažesnės kančios. Nesitikėk pagerinti savo charakterio.
Nesitikėk atsikratyti savo ydų.
Tikėkis to, kas yra. Tikėkis neribotų galimybių ir priespaudos,
lydinčios kiekvieną mielą akimirką. Tikėkis kančių, kurias atneš laisvė.
Skausmo, kuris kils iš laimės. Išminties, kuri ateis iš neišmanymo. Jėgos,
kuri ateis iš rezignacijos.
Ir tada veik nepaisydamas viso to.
Tai mūsų išbandymas, mūsų pašaukimas: veikti be vilties. Nesitikėti
nieko geresnio. Būti geresniam. Šią akimirką ir kitą. Ir kitą. Ir kitą.
Viskas sukrušta. O viltis yra ir to sukruštumo priežastis, ir padarinys.
Tuo sunku patikėti, nes atjunkti nuo saldaus vilties nektaro tolygu
atimti butelį iš girtuoklio. Mums atrodo, kad be jos nugarmėsime į tuštumą
ir mus praris bedugnė. Nepatogi tiesa gąsdina, todėl rezgame istorijas,
vertybes, pasakojimus, mitus, legendas apie save ir pasaulį, kad tą tiesą
laikytume atokiau nuo savęs.
Tačiau vienintelis mus išlaisvinantis dalykas ir yra toji tiesa: tu, aš ir
apskritai visi, kuriuos pažįstame, mirsime, ir beveik niekas, ką darome,
neturės reikšmės kosminiu mastu. Nors kai kurie bijo, kad ši tiesa žmones
atleis nuo bet kokios atsakomybės, kad jie prisišniaukš kokaino ir ims
krėsti kvailystes gatvėse, iš tikrųjų ši tiesa juos gąsdina, nes ji suteikia
laisvę prisiimti atsakomybę. Tai reiškia, kad nėra priežasties nemylėti
savęs ir kito. Nėra priežasties nesielgti su savimi ir planeta pagarbiai. Nėra
priežasties negyventi kiekvieną akimirką taip, lyg jos amžinai kartotųsi. 21
Antroji šios knygos dalis - tai bandymas suprasti, kaip atrodytų gyvenimas
be vilties. Pirmiausia pasakysiu: nėra taip blogai, kaip galvoji. Iš tiesų
tikiu, kad tai šis tas geriau nei alternatyva.
Antroji knygos dalis taip pat yra nuoširdus žvilgsnis į šiandienos
pasaulį ir viską, kas jame sukrušta. Tai vertinimas, kuriuo viltasi ne jį
sutvarkyti, bet pamilti.
Turime ištrūkti iš religinių konfliktų ciklų. Turime išsivaduoti iš
ideologinių kokonų. Turime leisti jaučiančioms smegenims jausti, tačiau
paneigti aiškinamuosius pasakojimus ir vertę pagrindžiančias istorijas,
kurių jos taip beviltiškai trokšta. Turime matyti plačiau, neapsiribodami
vien gėrio ir blogio samprata. Turime išmokti mylėti tai, kas yra.
Amor fati
Ėjo Mėtos paskutinė diena Zils Marijoje, Šveicarijoje, ir ji norėjo kuo
daugiau laiko praleisti lauke.
Frydrichas užvis labiausiai mėgo pasivaikščiojimus palei Silvaplanos
ežero rytinį krantą, esantį už puskilometrio nuo miestelio. Šiuo metų laiku
mirguliuojantis ežeras, kurį supo horizonte boluojančios kalnų viršūnės,
buvo permatomas. Vaikščiojant palei šį ežerą prieš keturias vasaras,
prasidėjo Mėtos ir Frydricho bičiulystė. Čia ji su juo praleis ir paskutinę
dieną. Taip ji norėjo Frydrichą prisiminti.
Jiedu iš namų išėjo iškart po pusryčių. Nuostabiai švietė saulė, o oras
buvo švelnus. Ji ėjo pirma, o jis paskui ją šlubavo pasiremdamas lazda.
Jiedu praėjo daržines ir laukus, kuriuose ganėsi galvijai, taip pat mažą
cukrinių runkelių ūkį. Frydrichas pajuokavo, kad Mėtai išvažiavus, karvės
bus pačios intelektualiausios jo
kompanionės. Eidami jiedu juokėsi, dainavo ir rinko graikinius riešutus.

Įdienojus abu sustojo užkąsti po maumedžiu. Ir tada Mėta pradėjo
nerimauti. Jiedu buvo per daug įsiaudrinę. Daug labiau, nei ji būtų
norėjusi. Ir dabar ji matė, kad Frydrichas kenčia tiek fiziškai, tiek
protiškai, stengdamasis išlikti dėmesingas.
Grįžti atgal jam buvo sunku. Dabar pastebimai vos vilkosi. Ir toji
realybė, kad ji išvažiuoja kitą rytą, tarsi nelaimę pranašaujantis mėnulis
užgriuvo juodu, persmelkusi jųdviejų žodžius.
Jis irzo, skausmas stiprėjo. Vis dažniau sustodamas, Frydrichas ėmė
murmėti sau po nosimi.
„Ne šitaip“, - pagalvojo Mėta. Ji nenorėjo jo palikti tokio, bet
privalėjo.
Buvo jau vėlyva popietė, kai pasiekė kaimą. Saulė apniuko, oras
pagedo. Frydrichas ėjo atsilikęs už gerų dvidešimties metrų, tačiau Mėta
žinojo, kad vienintelis būdas priversti jį grįžti namo - jo laukiant
nestoviniuoti.
Jie praėjo tą patį cukrinių runkelių ūkį, tą pačią daržinę ir tuos pačius
galvijus, jo naujuosius kompanionus.
- Kas tai? - sušuko Frydrichas. - Pasakyk, kur dingo Dievas?
Mėta atsigręžė gerai žinodama, ką pamatys. Frydrichas mojavo lazda
ir it pamišėlis šaukė nedidelei bandai karvių, gromuliuojančių jam priešais
akis.
-Aš tau pasakysiu, - tarė jis, sunkiai alsuodamas. Jis pakėlė lazdą ir
parodė į vietovę supančius kalnus. - Mes jį nužudėme - jūs ir aš! Esame jo
žudikai. Bet kaip tai padarėme?
Karvės romiai gromuliavo. Viena kilstelėjusi uodegą, priplojo musę.
- Kaip mes sugebėjome išgerti jūras? Kas davė mums kempinę
nuvalyti horizontą? Ką darėme išlaisvinę Žemę nuo Saulės?
Argi ne tiesa, kad amžinai žlungame, kad ir kuria kryptimi pasuktume?

Argi neklaidžiojame begaliniame nieke?22
- Frydrichai, tai kvaila, - subarė jį Mėta, bandydama sugriebti už
rankovės ir patempti su savimi. Bet jis ištraukė ranką; jo akyse švietė
beprotybė.23
- Kur Dievas? Dievas mirė. Jis vis dar miręs. Ir jį nužudėme mes, -
pareiškė.
- Frydrichai, prašau, baik šitas nesąmones. Nagi, eime namo.
- Kaip mums rasti paguodą, blogiausiems žudikams iš visų? Tas,
kuris buvo švenčiausias ir galingiausias, mirtinai nukraujavo nuo mūsų
peilių. Kas nuplaus nuo mūsų šitą kraują?
Mėta papurtė galvą. Beprasmiška. Tokios tokelės. Štai kaip viskas
baigsis. Ji pradėjo eiti.
- Koks vanduo mus nuplaus? Kokias atpirkimo šventes, kokius
šventus žaidimus turime išrasti? Ar šio poelgio didybė mums nėra per
didelė? Ar neturėtume patys tapti dievais, kad pasirodytume to verti?
Tyla. Tolumoje sumūkė karvė.
- Žmogus - tai virvė, pririšta tarp žvėries ir antžmogio. Virvė per
bedugnę. Žmoguje didu tai, kad jis yra tiltas, o ne tikslas: žmoguje galima
mylėti tai, kad jis yra įžanga [į kažką didingesnio].24
Žodžiai sukrėtė ją. Ji pasisuko ir įdėmiai pasižiūrėjo į jį. Būtent ši
idėja, kad žmogus yra įžanga į kažką didingesnio, prieš daugelį metų
patraukė ją prie Nyčės. Ši mintis intelektualiai ją suviliojo, nes
feminizmas ir moterų išlaisvinimas (jos ideologinė religija) jai buvo tas
„kažkas didingesnio“. Bet ji suprato, kad Nyčei tai tebuvo dar vienas
konstruktas, dar viena įmantri metafora, dar vienas žmogaus žlugimas, dar
vienas miręs dievas.
Mėta eis ir darys didžius dalykus. Vokietijoje ir Austrijoje ji

organizuos eisenas dėl moterų teisės balsuoti rinkimuose. Ir tai pasieks. Ji
įkvėps tūkstančius moterų visame pasaulyje pasisakyti už savo pačių
dievišką projektą, savo pačių išpirkimą ir išlaisvinimą. Ji tyliai ir
anonimiškai pakeis pasaulį. Išvaduos ir išlaisvins daugiau žmonių nei
Nyčė ir dauguma kitų „didžių“ vyrų, tegul ir šešėlyje, istorijos
užkulisiuose. Taip, šiandien ji daugiausia žinoma kaip Frydricho Nyčės
draugė - ne kaip moterų išlaisvinimo žvaigždė, bet kaip pjesės apie žmogų,
teisingai išpranašavusį šimtmetį trukusią ideologinę destrukciją, antraeilis
personažas. Kaip paslėptas siūlas, ji neleis pasauliui suirti, nors ją mažai
kas matys ir greitai pamirš.
Taigi ji keliaus. Ji žinojo, kad tai darys. Ji turi tęsti ir bandyti pereiti į
kitą bedugnės pusę. Ir tai turime padaryti visi; gyventi dėl kitų, nors vis
dar nežinome, kaip gyventi dėl savęs.
- Mėta, - pašaukė Nyčė.
-Na?
-Aš myliu tuos, kurie nežino, kaip gyventi, - pasakė jis, - nes būtent
jie pereis į kitą pusę.
II DALIS
VISKAS
YRA
SUKRUŠTA
6 SKYRIUS
Žmogiškumo formulė
Filosofas Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) buvo arba

nuobodžiausias kada nors gyvenęs žmogus, arba tik svajonėse pasiekiamo
produktyvumo ekspertas - kaip pažiūrėsi. Keturiasdešimt metų jis kasdien
keldavosi penktą ryto ir rašydavo lygiai tris valandas. Tada dėstydavo tame
pačiame universitete lygiai keturias valandas, o po to kasdien pietaudavo
tame pačiame restorane. Pavalgęs ilgai vaikščiodavo tame pačiame parke,
tuo pačiu maršrutu, iš namų visada išeidamas ir grįždamas tuo pačiu metu.
Tai darė keturiasdešimt metų. Kiekvieną. Mielą. Dieną. 1
Kantas buvo efektyvumo įsikūnijimas. Jis taip mechaniškai laikėsi
savo įpročių, kad kaimynai juokavo laikrodžius galintys nustatyti pagal tai,
kada jis išeina iš savo buto. Jis kasdien išsiruošdavo pasivaikščioti pusę
keturių po pietų, beveik kas vakarą vakarieniaudavo su tuo pačiu draugu,
o tada dar šiek tiek padirbėjęs eidavo miegoti lygiai dešimtą valandą
vakaro.
Nors Kantas atrodė visiškas nuoboda, tačiau jis buvo vienas

svarbiausių ir įtakingiausių mąstytojų pasaulio istorijoje. Ir kad pakreiptų
pasaulio eigą, savo vieno kambario bute Karaliaučiuje, Prūsijoje, jis
nuveikė daugiau nei dauguma karalių, prezidentų, ministrų pirmininkų ar
generolų, valdžiusių prieš jį ir po jo.
Jei gyveni demokratinėje visuomenėje, kuri gina individo laisves, iš
dalies už tai turi būti dėkingas Kantui. Jis vienas iš pirmųjų prakalbo apie
tai, kad visi žmonės turi prigimtinį orumą, kurio būtina paisyti ir gerbti.2
Jis buvo pirmasis, numatęs globalią pasaulio valdžią, kuri garantuotų taiką
didžiojoje pasaulio dalyje (idėja, ilgainiui įkvėpusi sukurti Jungtinių Tautų
Organizaciją).3 Jo apibrėžimai, kaip suvokiame erdvę ir laiką, vėliau padės
Einšteinui sukurti realiatyvumo teoriją. 4 Jis buvo vienas pirmųjų, sakiusių,
kad gyvūnai irgi turi teises.5 Jis atnaujino estetikos ir grožio filosofiją6,
išsprendęs dviejų šimtmečių filosofinį racionalizmo ir empirizmo ginčą
bei šia tema parašęs porą šimtų puslapių7. Lyg to būtų negana, iš pagrindų
atnaujino ir moralės filosofiją, sutriuškindamas tas idėjas, kurios nuo
Aristotelio laikų buvo Vakarų civilizacijos pagrindas. 8
Kantas buvo intelektinė jėgainė. Jei mąstančios smegenys turėtų
bicepsus, tai Kanto smegenys intelektualiajame pasaulyje laimėtų „Mr.
Olympia“ čempionatą.
Kanto gyvenimo būdas griežtas, o požiūris į pasaulį tvirtas. Jis tikėjo,
kad yra aiškus teisingas ir klaidingas kelias, vertybių sistema, kuri veikia
peržengdama visas žmogaus emocijų ir jaučiančiųįų smegenų vertinimo
ribas.9 Dar daugiau, jis pats gyveno laikydamasis savo skelbiamų tiesų.
Karaliai bandė jį cenzūruoti, kunigai pasmerkė, akademikai pavydėjo.
Tačiau niekas jo nesulaikė.
Žmogiškumo formulė 153
Kantas nekrušo sau proto. Visiškai tiesiogine šio posakio prasme. 10 Jis
vienintelis iš mano atrastų mąstytojų, kuris vengdamas vilties ir ydingų
viltimi palaikomų vertybių, atsisakydamas akistatoje su nepatogia tiesa
priimti jos siaubingą potekstę, žvelgdamas į bedugnę ir remdamasis vien
logika ir grynu protu, prieš dievus stojo ginkluotas tik savo tobulu protu ir
metė jiems iššūkį...
.. .ir kažin kaip nugalėjo.11
Bet kad suprastume heraklišką Kanto kovą, pirmiausia turime padaryti
lankstą ir pasidomėti psichologine raida, branda ir suaugusiu žmogumi.12
Kaip užaugti
Kai buvau ketverių, nepaisydamas mamos perspėjimų vis tiek prikišau
pirštą prie karštos viryklės. Tą dieną išmokau svarbią pamoką: karšti
daiktai tikrai užknisa. Jie degina. Taigi tu nori to išvengti ir daugiau prie
jų nebeprisiliesti.
Maždaug tuo pačiu metu atradau dar vieną svarbų dalyką: ledai
laikomi šaldiklio lentynoje, kurią lengvai pasiekdavau, jei tik
pasistiebdavau ant pirštų galiukų. Vieną dieną, kai mama buvo kitame
kambaryje (vargšė mama), aš pagriebiau ledus, klestelėjau ant grindų ir
laikydamas plikomis rankomis ėmiau juos godžiai ryti.
Jausmas prilygo orgazmui, lauksiančiam po dešimties metų. Jei mano
keturmečio prote buvo dangus, aš jį ką tik radau: mano mažytis nuosavas
rojus kibirėlyje sustingusio dieviškumo. Ledams pradėjus tirpti,
papildomą porciją užsitepiau ant veido, leisdamas jiems varvėti ant
marškinėlių. Žinoma, viskas vyko lyg sulėtintame kino filme. Aš tiesiog
maudžiausi toje tobuloje
saldybėje. O taip, šlovingasis saldusis piene, pasidalyk su manimi savo

paslaptimis, nes šiandien pažinsiu didybę.
Tada atėjo mama. Ir užvirė pragaras, įskaitant būtiną vonios
procedūrą, bet ja neapsiribojant.
Tą dieną išmokau kelias pamokas. Pirma, jei vogsiu ledus ir jais
išsitepsiu pats bei išterliosiu virtuvės grindis, labai supykdysiu mamą.
Antra, piktos mamos užknisa, jos tave bara ir baudžia. Tą dieną, panašiai
kaip ir nusideginęs pirštą, aš sužinojau, ko nedaryti.
Bet tada gavau ir trečią pamoką, pranokstančią dvi pirmąsias, tokią
akivaizdžią, kad net nepastebime, kai tokios pamokos vyksta, daug
svarbesnę už kitas: valgyti ledus yra geriau nei nudegti.
Ši pamoka svarbi, nes tai vertybinis pasirinkimas. Ledai geriau nei
karštos viryklės. Aš teikiu pirmenybę ledams savo burnoje nei trupučiui
ugnies ant rankos. Tai buvo atradimas, kad kažką labiau verta rinktis.
Mano jaučiančių smegenų sprendimas, kad vienas dalykas pasaulyje yra
geresnis už kitą, yra ankstyvosios vertybių hierarchijos konstrukcija.
Mano draugas sykį tėvystę apibrėžė kaip „sekiojimą paskui vaiką porą
dešimtmečių, neleidžiant jam netyčia užsimušti, ir nuostabą, kiek daug
būdų netyčia užsimušti vaikas gali rasti“.
Vaikai visada ieško naujų būdų netyčia užsimušti, nes jų psichikos
varomoji jėga - tyrinėjimas. Ankstyvajame amžiuje trokštame tyrinėti
supantį pasaulį, nes jaučiančios smegenys renka informaciją, kas mums
teikia malonumą ir kas žeidžia, kas gera ir kas bloga, ko verta siekti ir ko
vengti. Mes kuriame savo vertybių hierarchiją, bandome suprasti, kurios
vertybės mums svarbiausios, kad žinotume, ko tikėtis.13
Ilgainiui tyrinėjimo fazė baigiasi. Ir ne todėl, kad nelieka neištyrinėto

pasaulio. Priešingai: tyrinėjimo fazė baigiasi, nes tapę vyresni pradedame
suprasti, kad tyrinėjamo pasaulio yra per daug. Neįmanoma visko paliesti
ir paragauti. Neįmanoma susitikti su visais žmonėmis. Neįmanoma
pamatyti visų dalykų. Yra per daug galimų patirčių, taigi pati mūsų
egzistencijos didybė užvaldo ir įbaugina mus.
Todėl abejos mūsų smegenys jau mažiau stengiasi viską išbandyti,
tačiau pradeda kurti taisykles, kurios leis orientuotis begaliniame ir
sudėtingame pasaulyje. Daugumą jų perimame iš tėvų ir mokytojų, bet
daug ką išsiaiškiname ir patys. Pavyzdžiui, prikrėtęs pakankamai
kvailysčių prie atviros liepsnos, galvoje susikuri mažą taisyklę, kad
pavojingos visos liepsnos, ne tik viryklės. O kai užtektinai kartų pamatai
savo mamą sumautos nuotaikos, pradedi suvokti, kad brautis į šaldiklį ir
vogti desertus visada blogai, ne tik tada, kai ten padėti ledai.14
Todėl mūsų prote atsiranda tam tikri bendri pricipai: būk atsargus su
pavojingais dalykais ir liksi nesužalotas; būk nuoširdus su savo tėvais ir
jie su tavimi elgsis gerai; dalykis su savo broliais ir seserimis, tada ir jie
dalysis su tavimi.
Šios naujos vertybės sudėtingesnės, nes jos abstrakčios. Negali
apeliuoti į „sąžiningumą“ ar kalbėti apie „apdairumą“. Mažas vaikas
galvoja, kad ledai yra nuostabu, todėl nori ledų. O paauglys galvoja, kad
ledai yra nuostabu, bet žino, jog vogdamas užknis savo tėvus ir bus
nubaustas, todėl neims ledų iš šaldiklio. Paauglys priimdamas sprendimus
pritaiko „jei..., tada...“ taisyklę, apgalvodamas priežastis ir pasekmes, o
vaikas to daryti dar nesugeba.
Todėl paauglys išmoksta, kad uoliai vaikantis malonumų ir vengiant
skausmo dažnai kils problemų. Veiksmai turi pasekmes.
Privalu įvertinti savo ir aplinkinių žmonių troškimus. Privalu žaisti

laikantis visuomenės ir autoritetų taisyklių, tada dažniau būsi apdovanotas,
užuot likęs be nieko.
Čia jau pasireiškia branda: kuriamos aukštesnės ir abstraktesnės
vertybės, siekiant veiksmingiau spręsti esant platesniems kontekstams.
Štai kaip prisitaikai prie pasaulio, išmoksti susidoroti su akivaizdžiai
begalinėmis patirčių kombinacijomis. Tai yra didysis vaiko pažinimo
šuolis ir esminė sąlyga norint užaugti sveikam ir laimingam.
Maži vaikai yra lyg maži tironai.15 Jiems konkrečiu momentu sunku
suvokti bet ką, kas yra anapus malonumo ar skausmo. Jie nejaučia
empatijos. Negali savęs įsivaizduoti tavo kailyje ir pamatyti, kaip gyveni
tu. Jie težino viena - kad nori sušiktų ledų.16
Todėl vaiko tapatybė yra labai maža ir trapi. Ją sudaro tik supratimas,
kas teikia malonumą ir padeda išvengti skausmo. Suzei patinka šokoladas.
Ji bijo šunų. Jai patinka spalvinti. Ji dažnai pyksta ant savo brolio. Tai visa
Suzės tapatybė, nes jos mąstančios smegenys dar nesuformavo
pakankamai prasminių jungčių, kad galėtų kurti nuoseklias istorijas. Tik
paaugusi ir paklaususi, kokia malonumo ir skausmo prasmė, ji galės plėtoti
prasmingus pasakojimus sau pačiai ir apsibrėžti tapatybę.
Malonumo ir skausmo pažinimas vis dar svarbus paauglystėje. Tik
malonumas ir skausmas nebediktuoja daugumos sprendimų.17 Jie nebėra
mūsų vertybių pagrindas. Vyresni vaikai pasveria savo jausmus, lygindami
juos su taisyklių, kompromisų ir aplinkoje galiojančios socialinės tvarkos
supratimu, kad galėtų planuoti ir spręsti. Taip formuojasi didesnė ir
tvirtesnė tapatybė.18
Norėdamas sužinoti, kas malonu, o kas skausminga, paauglys klysta
taip pat, kaip ir mažas vaikas, skirtumas tik tas, kad jis klupinėja
išbandydamas įvairius vaidmenis ir socialines taisykles. Jei apsirengsiu
šitą, ar atrodysiu kietas? Jei kalbėsiu taip, ar patiksiu žmonėms? Jei
apsimesiu mėgstantis šitą muziką, ar būsiu populiarus?19
Tai yra pažanga, bet vis tiek paauglio požiūris į pasaulį turi trūkumų.
Į viską žiūrima kaip į kompromisą. Paauglių požiūris į gyvenimą yra
nesibaigiančios derybos: darysiu, ką bosas lieps, taigi gausiu pinigų.
Paskambinsiu mamai, taigi ant manęs nešauks. Padarysiu namų darbus ir
nesušiksiu savo ateities. Nusileisiu ir būsiu malonus, todėl nebus konflikto.
Nieko nedaroma savo labui. Viskas apskaičiuota, kiekvienas sandoris
dažniausiai sudaromas iš baimės, siekiant išvengti neigiamų pasekmių.
Viskas yra priemonės, padedančios užsitikrinti trokštamą malonumą. 20
Paauglių vertybių problema ta, kad jų laikydamasis, niekada negali

apginti nieko daugiau tik save. Širdyje tebesi vaikas, nors ir protingesnis
ir turintis daugiau patirties. Terūpi sustiprinti malonumą ir susilpninti
skausmą, tik paauglys jau pakankamai sumanus, kad apgalvodamas, kaip
ten nusigauti, numato kelis ėjimus į priekį.
Galiausiai paauglio vertybės žlunga savaime. Neįmanoma taip gyventi
viso gyvenimo, nes taip tikrojo savo gyvenimo nė pavyktų gyventi. Tik
egzistuosi taikstydamasis su supančių žmonių troškimais.
Kad taptum emociškai sveiku žmogumi, turi atsikratyti šių
nesibaigiančių derybų, liautis elgtis su visais taip, lyg jie būtų tik
priemonės, padedančios gauti trokštamą malonumą, ir pagaliau suvokti dar
aukštesnius ir abstraktesnius pagrindinius principus.
Kaip suaugti
„Google“ paieškoje įvedus frazę „kaip tapti suaugusiu“, daugiausia
rezultatų pateikiama apie pasirengimą darbo pokalbiams, finansų
tvarkymą, švaros palaikymą ir tai, kaip nebūti visišku šikniumi. Visi šie
dalykai puikūs, ir tikrai, iš suaugusiojo tikimasi, kad jis taip elgsis. Bet
noriu pasiginčyti, nes manau, kad šie dalykai nepadaro tavęs suaugusiuoju.
Jie tik nebeleidžia būti vaiku, o tai nėra tas pats.
Dauguma žmonių daro šiuos dalykus, nes jie pagrįsti taisyklėmis ir
sandoriais. Tai priemonės, padedančios gauti paviršutinišką rezultatą.
Ruošiesi darbo pokalbiui, nes nori gauti gerą darbą. Išmoksti susitvarkyti
namus, nes nuo švaros lygio priklauso, ką žmonės apie tave pagalvos.
Tvarkai savo finansus, kad vieną dieną neliktum visiškai susimovęs.
Taisyklių ir socialinės tvarkos laikymasis leidžia sėkmingai gyventi
pasaulyje.
Tačiau ilgainiui suprantame, kad svarbiausi dalykai gyvenime negali

būti gaunami taikstantis. Nenori taikstytis, kad sulauktum tėvo meilės,
draugystės ar boso pagarbos. Taikstymasis su žmonių sąlygomis dėl
meilės ar pagarbos verčia tave jaustis šūdinai. Tai žlugdo visą projektą. Jei
žmogų reikia įtikinėti, kad tave mylėtų, jis tavęs nemylės. Jei žmogų reikia
palenkti savo pusėn, kad tave gerbtų, jis niekuomet tavęs negerbs. Jei
žmogų reikia įtikinėti, kad tavimi pasitikėtų, jis tikrai tavimi nepasitikės.
Brangiausi ir svarbiausi dalykai gyvenime nėra pagrįsti sandoriais. Ir
bandymas dėl jų derėtis iškart juos sunaikina. Negali susitarti dėl laimės -
tai neįmanoma. Bet žmonės dažnai tai bando daryti, ypač ieškodami
pagalbos ar kokio nors saviugdos patarimo. Žinoma, jie sakys:
„Supažindink mane su žaidimo, kurį turiu žaisti, taisyklėmis, ir jį žaisiu“,
nė nesuprasdami, kad laimingiems trukdo būti pats galvojimas, jog yra
laimės siekti padedančios taisyklės.21
Žmonės, kurie per gyvenimą eina derėdamiesi, taikstydamiesi ir
laikydamiesi taisyklių, gali daug pasiekti materialiajame pasaulyje, bet
liks suluošinti ir vieniši emociniame. Taip yra todėl, kad esant sandoriais
grįstoms vertybėms kuriami santykiai, kurių pagrindas - manipuliacijos.
Būti suaugusiuoju reiškia suprasti, kad kartais abstraktus principas
savaime teisingas ir geras, kad net jei tai šiandien tave žeidžia, net jei tai
žeidžia kitus, būti sąžiningam vis tiek yra teisinga. Kaip paauglys supranta,
kad pasaulyje yra ne vien vaikiškas malonumas ir skausmas, taip
suaugusysis supranta, kad pasaulyje yra ne vien nuolatinis paaugliškas
derėjimasis siekiant pripažinimo, pritarimo ir pasitenkinimo. Todėl būti
suaugusiuoju reiškia gebėjimą daryti tai, kas teisinga, išsiugdomą dėl
paprasčiausios priežasties - dėl to, kad tai teisinga.
Paauglė sakys vertinanti sąžiningumą tik todėl, kad žino, jog tai
sakydama pasieks gerų rezultatų. Bet kai pokalbiai bus sudėtingi, ji
nekaltai meluos, išpūs tiesą ir taps pasyviai agresyvi. Suaugusi moteris bus
sąžininga dėl paprasčiausios priežasties - būti sąžiningai yra svarbiau už
asmeninį malonumą ar skausmą. Sąžiningumas yra svarbiau už asmeninį
tikslą ar trokštamą dalyką. Sąžiningumas pats savaime yra geras ir
vertingas. Todėl nuoširdumas yra tikslas, o ne priemonė pasiekti kokį nors
kitą tikslą.
Paauglys sakys, kad tave myli, bet jo meilės samprata tokia, jog už tą
meilę jis turi kažką gauti, toji meilė - tik emocinis sendaikčių turgus, kur
kiekvienas atsineša viską, ką turi pasiūlyti, ir derasi dėl geriausio varianto.
Suaugusysis mylės laisvai ir nesitikės nieko gauti mainais, nes jis supranta,
kad tik tokia meilė gali būti tikra. Suaugęs žmogus duos ir nesitikės nieko
gauti, nes laukiant atlygio pirmiausia sunaikinama pati dovanojimo esmė.
Principinės suaugusiojo vertybės yra besąlygiškos, tai reiškia, kad jų
negalima pasiekti jokiais kitais būdais. Jos pačios savaime yra tikslas. 22
Pasaulyje yra daugybė suaugusių vaikų. Ir daug įmetėjusių paauglių.
Po velnių, yra net šiek tiek suaugusių mažamečių. Taip yra todėl, kad
peržengus tam tikrą ribą, branda nebeturi nieko bendro su amžiumi. 23
Svarbu tik asmens intencija. Vaiką, paauglį ir suaugusįjį skiria ne amžius
ar tai, ką jie daro, bet priežastis, kodėl jie tai daro. Vaikas gvelbia ledus,
nes jie teikia malonumą, ir jis užmiršta pasekmes arba yra joms abejingas.
Paauglys nevagia, nes žino, kad ateityje laukia blogos pasekmės, bet
galiausiai jo sprendimą lemia sandėris dėl ateities: aš susilaikysiu nuo
malonumo dabar, kad išvengčiau didesnio skausmo ateityje. 24
Ir tik suaugusysis nevagia dėl paprasto principo - dėl to, kad vogti
blogai. Ir vogdamas, net ir sėkmingai, jis jausis blogai.25
Kodėl mes neužaugame

Kai esame maži, malonumo ir skausmo vertybių mokomės („ledai yra
gerai, karštos viryklės blogai“) jų siekdami ir patirdami, kaip jos mus
nuvilia. Tik patirdami skausmą, jaučiamą nusivylus šiomis vertybėmis,
išmokstame jas peržengti.26 Vagiame ledus, mamą toks elgesys užknisa ir
ji mus nubaudžia. Staiga vertybė „ledai yra gerai“ nebeatrodo tokia
paprasta kaip anksčiau - yra daug kitų veiksnių, kuriuos reikia apsvarstyti.
Aš mėgstu ledus. Ir savo mamą mėgstu. Bet vogdamas ledus ją nuliūdinu.
Ką daryti? Ilgainiui vaikas priverstas pripažinti, kad reikia siekti
kompromiso ir derėtis.
Iš esmės čia slypi gero mažamečių auklėjimo paslaptis: reikia

pritaikyti tinkamus padarinius, atsižvelgus į vaiko elgesį, kurį skatina
malonumo ir skausmo vertybės. Nubausk jį, jei gvelbia ledus, apdovanok
jį, jei ramiai sėdi restorane. Taip padedi jam suprasti, kad gyvenimas daug
sudėtingesnis nei jo paties impulsai ar troškimai. Tėvai, kuriems
nepavyksta to padaryti, iš esmės žlugdo savo atžalas, nes gana greitai
sukrėstas vaikas supras, kad pasaulis netenkins jo įgeidžių. Išmokti tai jau
suaugus yra nepaprastai skausminga, daug skausmingiau nei vaikui. Už
tai, kad to nesupranta, jį socialiai baus bendraamžiai ir visuomenė. Niekas
nenori draugauti su savanaudžiu vaikėzu. Niekas nenori dirbti su
žmogumi, kuris nekreipia dėmesio į kitų jausmus ar nepaiso taisyklių.
Jokia visuomenė nepriims žmogaus, kuris metaforiškai (ar tiesiogine
prasme) vagia ledus iš šaldiklio. Neišmanėlio bus vengiama, jį išjuoks ir
baus už nederamą elgesį suaugusiųjų pasaulyje, o dėl to skausmo ir kančių
tik daugės.
Tėvai savo vaikus gali sužlugdyti ir kitaip: juos engdami. 27 Engiamas
vaikas taip pat neatsikrato skausmu ir malonumu grįstų vertybių, nes jam
skiriama bausmė visiškai nelogiška ir neskatina kurti gilesnių ir
abstraktesnių vertybių. Vietoj aiškių ir suprantamų nesėkmių vaikas patiria
tik nenuspėjamas ir žiaurias bausmes. Kartais už ledų vagystę skiriama
pernelyg griežta bausmė, o kartais nebūna jokių pasekmių. Todėl pamoka
neišmokstama. Nesukuriamos jokios aukštesnės vertybės. Nevyksta raida.
Vaikas taip ir neišmoksta kontroliuoti savo elgesio ir tiesiog išvysto
mechanizmus, padedančius susidoroti su nuolatiniu skausmu. Štai kodėl
tiek engiami, tiek lepinami vaikai suaugę susiduria su tomis pačiomis
problemomis: jie lieka įstrigę savo vaikystės vertybių sistemoje.28
Galiausiai tam, kad iš vaikystės pereitų į paauglystę, vaikui reikia

pasitikėjimo. Jis turi pasitikėti, kad jo elgesys duos nuspėjamą rezultatą.
Vogimas visada blogai baigiasi. Prisilietimas prie karštos viryklės taip pat.
Būdamas tikras dėl rezultatų, vaikas gali išmokti taisykles ir principus. Tas
pats galioja užaugus ir patekus į visuomenę. Visuomenė be pasitikėjimo
vertų institucijų ar lyderių negali sukurti taisyklių ir vaidmenų. Be
pasitikėjimo nėra patikimų principų, kurie lemia sprendimus, todėl
grįžtama prie vaikiško savanaudiškumo. 29
Paauglystės vertybių etape žmonės įstringa dėl panašių priežasčių, kaip ir

įstrigusieji vaikystės vertybių etape: dėl traumų ir (arba) apleistumo.
Patyčių aukos yra ypač akivaizdus pavyzdys. Asmuo, kuris vaikystėje
buvo skriaudžiamas, per gyvenimą eis turėdamas išankstinį supratimą, kad
niekas jo besąlygiškai nemylės ir negerbs, kad visos simpatijos sunkiai
pelnomos ir kad tam reikia išmoktų kalbų ar dirbtinių veiksmų. Turi
apsirengti taip, kaip reikia. Turi kalbėti taip, kaip reikia. Turi elgtis taip,
kaip reikia ir pan.30
Kai kurie žmonės itin įgunda žaisti derybų žaidimą. Jie linkę būti žavūs
ir charizmatiški, geba nujausti, ko kiti iš jų nori, o tada atlikti reikiamą
vaidmenį. Tokios manipuliacijos juos retai kada smarkiai sužlugdo, todėl
jie įtiki, kad būtent taip veikia visas pasaulis. Gyvenimas yra viena didelė
mokykla, taigi norėdamas atsidurti prie savo spintelės, privalai stumdyti
žmones ir stengtis, kad tavęs nenustumtų pirmo.
Paaugliams reikia parodyti, kad derybos yra niekada nesustojantis
bėgtakis, kad išties vertingi ir prasmingi dalykai gyvenime pasiekiami be
sąlygų ir sandorių. Reikia gerų tėvų ir mokytojų, kad nesileistų į derybas
su paaugliu. Geriausia, žinoma, tai
padaryti rodant asmeninį pavyzdį ir pačiam veikiant besąlygiškai.

Geriausias būdas mokyti paauglį pasitikėjimo - pasitikėti juo. Geriausias
būdas mokyti paauglį pagarbos - jį gerbti. Ką nors mylėti išmokysite
mylėdamas jį patį. Ir nereikia meilės, pasitikėjimo ar pagarbos brukti jėga
- taip šie dalykai taps sąlyginiai. Tiesiog duokite visa tai, suprasdamas, kad
anksčiau ar vėliau paauglio derybos žlugs, o besąlygiškumo vertę jis
supras tada, kai bus tam pasiruošęs. 31
Paprastai tėvams ar mokytojams nepavyksta todėl, kad patys yra
įstrigę paauglio vertybių lygyje. Jie pasaulį taip pat mato verteivišką.
Meilę išmaino į seksą, ištikimybę į prisirišimą, pagarbą į paklusnumą. Ir
jie greičiausiai derėsis su vaikais dėl meilės, prieraišumo ar pagarbos.
Jiems tai atrodo normalu, taigi ir užaugusiam vaikui tai atrodo normalu. Ir
sumauti, paviršutiniški, sandoriu grįsti tėvų ir vaikų santykiai atkartojami,
kai vaikas pradeda kurti santykius su pasauliu, nes tada jis tampa mokytoju
ar tėvu ir perduoda paaugliškas vertybes savo vaikams, taigi visa ši
sumaištis nesibaigia sulig kita karta.
Paaugliško proto suaugusieji per pasaulį eis manydami, kad visi
žmogiški santykiai tėra niekada nesibaigiančios prekybos sutartys,
artimumas yra viso labo apsimestinis jausmas, patiriamas su kitu žmogumi
susipažinus dėl abipusės naudos, kad kiekvienas sutiktasis tėra priemonė
siekiant savanaudiško tikslo. Ir užuot pripažinę, kad jų problemos
priežastis - verteiviškas požiūris į pasaulį, jie mano, jog vienintelė
problema - ilgas laikas, kurio jiems prireikė norint sudaryti tinkamus
sandorius.
Sunku veikti besąlygiškai. Myli kitą žinodamas, kad tavęs galbūt ir
nemyli, bet vis tiek tai darai. Pasitiki kitu net suprasdamas, kad gali būti
įskaudintas ar likti apgautas. Veikti besąlygiškai sunku todėl, kad tai
reikalauja tam tikro tikėjimo - tikėjimo,
kad tai teisinga, net jei patiri daugiau skausmo, net jei tau ar tam kitam
žmogui nepasiseka.
Siekiant tikėjimo šuolio į dorybėmis grįstą brandą, reikia ne tik gebėti
iškęsti skausmą, bet ir išdrįsti atsisakyti vilties ir troškimo gauti dalykus,
kurie visada atrodo geresni, malonesni ar smagesni. Tavo mąstančios
smegenys sakys, kad tai nelogiška, kad tavo prielaidos neišvengiamai
vienaip ar kitaip klaidingos. Tačiau tu vis tiek tai darysi. Tavo jaučiančios
smegenys atidėlios ir vos tvers žiauraus sąžiningumo skausmą, jas kvaišins
iš nuolankumo kylanti baimė ir pažeidžiamumas, atsirandantis ką nors
mylint. Tačiau tu vis tiek tai darysi.
Suaugusiųjų elgesys yra pasigėrėtinas ir vertas dėmesio. Tai vadovas, kuris

prisiima kaltę už savo darbuotojų klaidas, mama, kuri paaukoja asmeninę
laimę dėl savo vaiko, draugas, kuris nebijodamas tavęs nuliūdinti pasako
tau tai, ką privalai išgirsti.
Šie žmonės suvienija pasaulį. Be jų tikriausiai skendėtume mėšle iki
kaklo.
Neatsitiktinai visos didžiosios pasaulio religijos skatina žmones
atsigręžti į besąlygiškas vertybes, ar tai būtų besąlygiškas Jėzaus Kristaus
atlaidumas, ar taurusis aštuonialypis Budos kelias, ar tobulas Mahometo
teisingumas. Gryniausios didžiųjų pasaulio religijų formos atsveria
žmogiškąjį instinktą ieškoti ir bando pastūmėti žmones aukštyn - link
suaugusiųjų dorybių.32
Ar bent jau toks paprastai būna pirminis ketinimas.
Deja, religijoms augant, neišvengiamai atsiranda žmonių - vertelgiškų
paauglių ir narciziškų vaikų, kurie iškreipia religinius principus, siekdami
asmeninės naudos. Kiekviena žmogaus sukurta religija anksčiau ar vėliau
žlunga dėl šios dorovinės silpnybės. Kad ir kokios puikios ir grynos būtų
doktrinos, galiausiai religija tampa žmonių institucija, o visos žmonių
institucijos ilgainiui ima pūti.
Sužavėti augimo galimybių pasaulyje, Apšvietos amžiaus filosofai
nusprendė atsisakyti religijų dvasingumo ir reikalus tvarkyti pasitelkdami
ideologines religijas. Už borto išmetę dorybės idėją, dėmesį jie sutelkė į
išmatuojamus ir konkrečius tikslus: kurti didesnę laimę ir patirti mažiau
kančių, duoti žmonėms didesnes asmenines laisves ir teises, skatinti
atjautą, empatiją ir lygybę.
Šios ideologinės religijos, kaip ir jų pirmtakės dvasinės religijos, taip
pat žlugo dėl visoms žmogiškoms institucijoms būdingo ydingumo.
Bandydamas derėtis dėl laimės, ją sunaikini. Bandydamas
jėga įgyti laisvę, ją paneigi. Bandydamas sukurti lygybę, ją pamini.

Nei viena iš ideologinių religijų nesusidūrė su pagrindine problema -
sąlygiškumu. Šios problemos jos arba nepripažino, arba nesprendė: kai ką
nors padarai dieviškąja vertybe, visada anksčiau ar vėliau norėsi paaukoti
žmogiškąjį gyvenimą, kad prie jos priartėtum. Pakankamai ilgai garbinant
kokį nors antgamtišką dievą, abstraktų principą ar neišmatuojamą
troškimą, visada galiausiai tenka aukoti savo paties ar kitų žmogiškumą
tam, kad būtų pasiekti to garbinimo tikslai. Ir tai, kas turėjo tave išgelbėti
nuo kančios, grąžina ją. Vilties ir griovimo ciklas vėl prasideda iš naujo.
Ir štai čia pasirodo Kantas...
Viena gyvenimo taisyklė

Kantas anksti suprato vilties išlaikymo žaidimą „Pritrenk kurmį“,
žaidžiamą nepatogios tiesos akivaizdoje. Kaip ir visi, sužinoję apie šį
žiaurų visatos žaidimą, jis puolė į neviltį. Bet jis atsisakė žaisti. Atsisakė
tikėti, kad nėra prigimtinės egzistencijos vertės. Atsisakė tikėti, kad esame
amžinai pasmerkti kurti istorijas, jei norime suteikti savo gyvenimui
atsitiktinį prasmės jausmą. Taigi savo raumeningomis mąstančiomis
smegenimis pradėjo galvoti, kaip atrodytų vertybė be vilties.
Kantas pradėjo nuo paprasto pastebėjimo. Visoje visatoje tėra vienas
tikrai retai pasitaikantis ir unikalus dalykas - sąmoningumas. Kantui
vienintelis dalykas, mus skiriantis nuo likusios materijos visatoje, yra
gebėjimas protauti - mes pajėgūs priimti supantį pasaulį ir, pasitelkdami
savo valią bei protą, jį tobulinti. Tai jam atrodė ypatinga, labai ypatinga
- beveik stebuklas, nes begalinėje egzistencijos plotmėje mes vieninteliai
(kiek žinome)
galime iš tikrųjų valdyti egzistenciją. Pažįstamame kosmose

išradingumo ir kūrybingumo šaltinis esame mes patys. Mes vieninteliai
galime valdyti savo likimą. Vieninteliai turime savimonę. Ir, kiek
žinome, esame vienintelės būtybės visatoje, turinčios protingą
savarankišką sistemą.
Todėl Kantas protingai padarė logišką išvadą, kad didžiausia vertybė
visatoje yra dalykas, kuris supranta pačią vertybę. Vienintelė tikroji
egzistencijos prasmė yra gebėjimas suformuoti prasmę. Vienintelis
svarbus dalykas yra tas, kuris lemia svarbą.33
Ir šis gebėjimas pasirinkti prasmę, įsivaizduoti svarbą, sugalvoti tikslą
yra vienintelė jėga žinomoje visatoje, kuri gali sklisti pati, gali skleisti savo
protą ir generuoti vis daugiau ir daugiau organizacijos lygmenų visame
kosmose. Kantas tikėjo, kad be racionalumo visata būtų bergždžia betikslė
dykvietė. Be proto ir laisvės jį lavinti tebūtume krūva akmenų. Akmenys
nekinta. Jie nesuvokia vertybių, sistemų ir organizacijų. Jie nesikeičia,
netobulėja ir nieko nekuria. Jie tiesiog guli.
Bet sąmoningumas gali pertvarkyti visatą, o toji pertvarka gali
savaime eksponentiškai plisti. Sąmoningumas gali priimti problemą, tam
tikro sudėtingumo sistemą, tai suvokti ir sukurti didesnį sudėtingumą.
Tobulėdami, per tūkstantį metų nuo piešimo lazdelėmis urvuose perėjome
prie skaitmeninio pasaulio, jungiančio milijardus protų. Per kitą tūkstantį
metų lengvai galėsime pasiekti žvaigždes, keisti planetas ir patį erdvėlaikį.
Kiekvienas atskiras veiksmas galbūt nebus svarbus didžiojoje struktūroje,
bet racionalaus sąmoningumo išsaugojimas ir skatinimas svarbiau už visa
kita.
Anot Kanto, esminė moralinė pareiga - išsaugoti ir ugdyti tiek savo,
tiek kitų sąmoningumą. Šį svarbiausią sąmoningumo principą jis pavadino
žmogiškumo formule, ir ji paaiškina... na,
apskritai viską. Ji paaiškina pagrindines mūsų intuityvias moralines

nuostatas. Paaiškina klasikinę dorybės sampratą.34 Paaiškina, kaip elgtis
kasdieniame gyvenime ir nesikliauti įsivaizduojama viltimi. Paaiškina,
kaip nebūti šikniumi.
Ir, lyg to būtų negana, ji viską paaiškina vienu sakiniu. Štai ką sako
žmogiškumo formulė: „Elkis taip, kad žmogiškumas - tiek tavo, tiek kieno
nors kito asmenyje - visada būtų tikslas ir niekada vien priemonė.“35
Tai va, žmogiškumo formulė yra vienas principas, kuris leidžia
atsisakyti paaugliškų derybų ir pasirinkti suaugusio žmogaus dorybę.36
Matai, vilties problema ta, kad ji iš esmės orientuota į sandorį - tai
derybos sveriant dabartinius žmogaus veiksmus dėl įsivaizduojamos
malonios ateities. Nevalgyk šito, ir pateksi į dangų. Neužmušk to žmogaus,
arba pateksi į bėdą. Sunkiai dirbk, taupyk pinigus - tapsi laimingas.
Kad ištruktum iš sandoriais grįstos vilties karalystės, turi veikti
besąlygiškai. Mylėti ir nesitikėti nieko mainais, nes kitaip tai nebus tikra
meilė. Gerbti ir nesitikėti nieko mainais, nes kitaip to žmogaus iš tikrųjų
negerbi. Kalbėti tiesą ir nesitikėti, kad tau paplekšnos per petį, pagirs ar
prie vardo pripieš auksinę žvaigždę, nes kitaip nebūsi išties nuoširdus.
Kantas šiuos besąlygiškus veiksmus apibendrino, suformuluodamas
vieną principą: turi elgtis su žmogumi taip, kad jis visada būtų tikslas
savaime ir niekada tik priemonė.37
Bet kaip tai vyksta kasdieniame gyvenime? Štai paprastas pavyzdys.
Sakykime, aš alkanas ir noriu burito. Sėdęs į automobilį, nuvažiuoju į
greitojo maisto užkandinę ir užsisakau įprastą monstrą su dviguba mėsos
porcija, kuris man suteikia tiek laimės. Šioje
situacijoje burito valgymas yra galutinis tikslas. Dėl jo aš dariau visa kita:
sėdau į automobilį, važiavau, pirkau kurą ir taip toliau. Visi šie dalykai,
kuriuos dariau norėdamas sukirsti buritą, yra „priemonės“ - dalykai,
kuriuos turiu padaryti, kad įgyvendinčiau savo tikslą.
Priemonės yra dalykai, kuriuos darome sąlygiškai. Dėl jų deramės. Aš
nenoriu sėsti į automobilį, vairuoti, nenoriu mokėti už kurą, bet noriu
burito. Todėl privalau visa tai padaryti, kad gaučiau tą patiekalą.
Galutinis tikslas yra tai, ko trokštama dėl jo paties. Tai apibrėžtas
mūsų sprendimus ir elgesį skatinantis veiksnys. Jei burito norėčiau vien tik
todėl, kad jo trokštų mano žmona, o aš norėčiau padaryti ją laimingą,
tuomet buritas nebėra mano tikslas, tai priemonė siekiant kito didesnio
tikslo - suteikti žmonai laimės. O jei savo žmoną norėčiau pradžiuginti tik
todėl, kad šiąnakt galėčiau su ja pasimylėti, tada mano žmonos laimė yra
priemonė siekiant didesnio tikslo, šiuo atveju sekso.
Galbūt paskutinis pavyzdys privertė tave šiek tiek nesmagiai pasijusti
ir pagalvoti, kad aš kažkoks šlykštūnas.38 Būtent apie tai Kantas ir kalba.
Jo žmogiškumo formulė sako, kad kito žmogaus (ar bet kokios
sąmoningumo formos) laikymas priemone tikslui pasiekti yra bet kokio
blogo elgesio pagrindas. Taigi buritas kaip priemonė, leidžianti
įgyvendinti mano žmonos tikslą, yra geras dalykas. Puiku kartais
pradžiuginti savo sutuoktinę! Bet jei aš savo žmoną laikysiu priemone
gauti sekso, tada su ja elgsiuosi tik kaip su priemone, ir Kantas pasakys,
kad tai blogio šešėlis.
Meluoti taip pat blogai, nes siekdamas savo tikslo neleidi kitam
žmogui elgtis sąmoningai. Elgiesi su juo kaip su priemone, padedančia
įgyvendinti tavo paties tikslą. Apgaudinėti neetiška dėl tos pačios
priežasties. Siekdamas asmeninių tikslų, pamini
kitų racionalių ir jaučiančių žmonių lūkesčius. Su visais kitais žmonėmis,

susidūrusiais su tuo pačiu išbandymu ar besilaikančiais tų pačių taisyklių,
elgiesi kaip su priemonėmis savo asmeniniam tikslui pasiekti. Tas pats
pasakytina apie smurtą: elgiesi su kitu žmogumi kaip su priemone,
siekdamas kokio nors didesnio politinio ar asmeninio tikslo. Blogai,
skaitytojau. Blogai!
Kanto žmogiškumo formulė ne tik paaiškina mūsų intuityvias
dorovines nuostatas, kas yra blogai, ji taip pat išgrynina suaugusiųjų
dorybes - tuos veiksmus ir tą elgesį, kurie geri savaime. Sąžiningumas pats
savaime yra gerai, nes tai vienintelė bendravimo forma, kuriai esant kiti
žmonės nelaikomi tik priemonėmis. Drąsa pati savaime yra gerai, nes
nesiryžti veikti tolygu su kitais ar savimi elgtis kaip su priemone,
leidžiančia nuslopinti savo baimę. Kuklumas pats savaime yra gerai, nes
būti aklai užtikrintam tolygu laikyti kitus priemonėmis savo tikslui
pasiekti.
Jei kada būtų išrasta viena taisyklė, apibrėžianti visą trokštamą
žmogaus elgesį, greičiausiai tai būtų žmogiškumo formulė. Bet štai
nuostabus dalykas: kitaip nei kitos moralinės sistemos ar kodeksai,
žmogiškumo formulė nesiremia viltimi. Nėra didelės pasauliui jėga
brukamos sistemos, nėra tikėjimu grįstų su antgamtinėmis jėgomis
susijusių įsitikinimų, leidžiančių išvengti abejonės ar nepaisyti įrodymų
stokos.
Žmogiškumo formulė tėra principas. Ji neprojektuoja ateities utopijos.
Nedejuoja dėl pragariškos praeities. Nei vienas žmogus nėra geresnis,
blogesnis ar teisingesnis už bet kurį kitą. Svarbu tik tai, kad gerbiama ir
saugoma sąmoninga valia. Taškas.
Kantas suprato, kad įsisukus į sprendimų ir nurodymų dėl ateities
verslą, sužadinamas destruktyvus vilties potencialas. Pradedi sukti galvą,
kaip atversti žmones, užuot juos gerbęs, naikini blogį kituose, užuot jį
rovęs savyje.
Taigi jis nusprendė, kad vienintelis logiškas būdas pagerinti pasaulį

yra siekti savo paties tobulėjimo - užaugti ir tapti doresniam, priėmus
paprastą sprendimą kiekvieną akimirką elgtis su savimi ir kitais kaip su
galutiniu tikslu ir niekada tik kaip su priemone. Būti sąžiningam.
Nesiblaškyti ir nežaloti savęs. Nevengti atsakomybės ir nepasiduoti
baimei. Mylėti atvirai ir be baimės. Nepasiduoti gentiniams impulsams ar
viltingoms apgaulėms. Nes ateityje nėra nei dangaus, nei pragaro. Tėra
tavo paties kiekvieną akimirką priimami sprendimai.
Ar veiksi keldamas sąlygas, ar besąlygiškai? Ar su kitais elgsies taip,
lyg jie būtų tik priemonės, ar galutinis tikslas? Ar sieksi suaugusiųjų
dorybių, ar vaikiško narciziškumo?
Viltis net neturi patekti į šią lygtį. Nesivilk geresnio gyvenimo. Tiesiog
būk geresnis gyvenimas.
Kantas suprato, kad esama pamatinio ryšio tarp mūsų pagarbos sau ir
pagarbos pasauliui. Būdas, kuriuo sąveikaujame su savo pačių psichika,
yra šablonas, pagal kurį sąveikaujame su kitais, ir mažai tepažengsime į
priekį bendraudami su kitais, kol nebus asmeninės pažangos. 39 Kai
gyvenime siekiame malonumų ir primityvaus pasitenkinimo, elgiamės su
savimi kaip su priemone gauti malonumą. Todėl saviugda yra ne didesnės
laimės kūrimas, o veikiau didesnės pagarbos sau ugdymas. Sakyti sau, kad
mes niekam tikę, yra taip pat blogai, kaip ir sakyti kitiems, kad jie tokie.
Meluoti sau lygiai taip pat neetiška, kaip ir kitiems. Žaloti save taip pat
bjauru, kaip ir kitus. Negali išmokti ar įgusti mylėti savęs ir savimi
rūpintis. Tai dalykai, kuriuos esi etiškai pašauktas ugdytis, net jei jie būtų
viskas, kas tau liko.
Laikantis žmogiškumo formulės, veikia grandininė reakcija: tavo
pagerėjęs gebėjimas būti sąžiningam sau padidins tavo sąžiningumą su
kitais, o tavo sąžiningumas su kitais paskatins kitus
būti sąžiningesniems su savimi, kas padės jiems augti ir subręsti. Tavo

gebėjimas elgtis su savimi ne kaip su priemone tikslui pasiekti, savo
ruožtu, leis elgtis su kitais taip, lyg jie būtų galutinis tikslas. Todėl santykių
su savimi pačiu gryninimas turi teigiamą šalutinį rezultatą - grynesnius
santykius su kitais, o tai leis tiems kitiems žmonėms gryninti santykius su
savimi, ir taip toliau.
Štai taip keiti pasaulį - ne per visa apimančią ideologiją, masinį
atsivertimą į tikėjimą, išsigalvotas ateities svajones, bet per kiekvieno
asmens brandą ir orumą čia ir dabar. Visada bus skirtingų religijų ir
skirtingų vertybių sistemų, paremtų kultūra ir patirtimi, visada bus
skirtingų paaiškinimų, kur einame ir iš kur atėjome. Bet, kaip manė
Kantas, paprasčiausias orumo ir pagarbos klausimas kiekvieną akimirką
turi būti visuotinis.
Šiuolaikinė brandos krizė

Šiuolaikinė demokratija buvo sugalvota remiantis prielaida, kad eilinis
žmogus yra savanaudiškas ir iliuzijų valdomas šūdo gabalas, kad
vienintelis būdas apsisaugoti nuo savęs - sukurti tokias susietas ir vieną
nuo kitos priklausomas sistemas, kad joks asmuo ar grupė negalėtų visiškai
apmulkinti likusių gyventojų.
Politika - tai sandoriais grįstas savanaudiškas žaidimas, o demokratija
iki šiol yra geriausia valdymo sistema tik dėl vienos priežasties - ji
vienintelė, tai pripažįstanti atvirai. Ji pripažįsta, kad galia pritraukia
sugedusius ir vaikiškus žmones. Galia savo prigimtimi verčia vadovus
laikytis sandorių principų. Todėl vienintelis būdas tai kontroliuoti -
puoselėti suaugusiųjų vertybes, jas įtraukiant į pačios sistemos modelį.
Kalbos ir spaudos laisvė, teisė į privatumą ar teisingą teismą - tai
socialinėse institucijose įdiegta žmogiškumo formulė, kuri
įgyvendinta taip, kad jai nekiltų grėsmė ir kad ją būtų ypač sunku pakeisti.
Iš tiesų demokratinei sistemai pavojus kyla tik vienu atveju - kai viena
grupė nusprendžia, kad jos vertybės svarbesnės už pačią sistemą, ir
nuverčia demokratijos religiją, pakeisdama ją kita, greičiausiai ne tokia
dora... ir politinis ekstremizmas auga.
Politiniai ekstremistai iš esmės yra vaikai, nes jie nesukalbami ir su
jais neįmanoma susitarti. Tai krūva sušiktų kūdikių. Ekstremistai nori, kad
pasaulis atitiktų jų įsivaizdavimą, ir atsisako pripažinti bet kokius kitus
interesus ar vertybes, išskyrus savo. Jie nesidera. Neieško aukštesnių
dorybių ar principų, ir mato tik savo savanaudiškus troškimus. Neįmanoma
pasitikėti, kad jie iki galo pateisins kitų lūkesčius. Taip pat jie labai
autoritariški, nes būdami vaikais desperatiškai ieško visagalio tėvo, kuris
ateis ir viską padarys taip, kaip „reikia“.40
Pavojingiausi ekstremistai žino, kaip savo vaikiškas vertybes
užmaskuoti derybine kalba ar visuotiniu principu. Dešiniojo sparno
ekstremistė sakys už viską labiausiai trokštanti „laisvės“ ir esanti
pasirengusi dėl jos aukotis. Bet iš tiesų ji tik sako, kad nori laisvės nuo tų
vertybių, kurios nesutampa su jos pačios. Ji nori tokios laisvės, dėl kurios
nereikėtų susidurti su pokyčiais ar kitų žmonių marginalizavimu. Todėl dėl
savosios laisvės ji nori apriboti ir atimti kitų. 41
Kairieji ekstremistai žaidžia tą patį žaidimą, skiriasi tik jų kalba.
Kairuolis sakys norintis „lygybės“ visiems, bet iš tiesų tai reiškia jį norint,
kad niekas niekada nejaustų skausmo, nesijaustų nuskriaustas ar
nevisavertis. Jis nori, kad žmonėms niekada netektų susidurti su
moralinėmis bedugnėmis. Ir jis neš skausmą ir nelaimes kitiems, kad
panaikintų tas moralines bedugnes.
Ekstremizmas - tiek kairysis, tiek dešinysis - per pastaruosius kelis

dešimtmečius politiniame pasaulyje labiau išryškėjo. 42 Daug protingų
žmonių turi įvairių sudėtingų ir iš dalies sutampančių šio reiškinio
paaiškinimų. Ir greičiausiai yra daug sudėtingų ir iš dalies sutampančių
priežasčių.43
Bet leisk man mestelėti dar vieną: mūsų kultūros branda menksta.
Turtingame ir išsivysčiusiame pasaulyje mes išgyvename ne turto ir
materialinės gerovės krizę, bet charakterio, dorybių, priemonių ir tikslų
krizę. XXI a. politikoje iš esmės skirstoma nebe į kairiuosius ir
dešiniuosius, bet į išpažįstančius impulsyvias vaikiškas kairiųjų ir
dešiniųjų vertybes bei kompromisines paauglių arba suaugusiųjų kairiųjų
ir dešiniųjų vertybes. Tai nebe komunizmo ir kapitalizmo kova arba laisvės
ir lygybės ginčas, bet brandos ir nebrandos.
7 SKYRIUS
Skausmas - universali konstanta
Tyrėjai koridoriumi į mažą kambarėlį vieną po kito nuvesdavo

tyrimo dalyvius. Jame buvo tik smėlio spalvos kompiuterio valdymo
pultas su tuščiu ekranu ir dviem mygtukais. Daugiau nieko.1
Nurodymas paprastas: sėdėti ir žiūrėti į ekraną, o jame sublyksėjus
mėlynam taškui, paspausti mygtuką, ant kurio užrašyta „mėlynas“, arba,
sublyksėjus violetiniam taškui, paspausti mygtuką su užrašu „ne
mėlynas“.
Atrodo lengva, tiesa?
Na, kiekvienas dalyvis pamatydavo tūkstantį taškų. Taip, tūkstantį.
Mygtukus baigus spaudinėti vienam dalyviui, tyrėjai atvesdavo kitą ir
procesas būdavo pakartojamas: smėlio spalvos valdymo pultas, tuščias
ekranas ir tūkstantis taškų. Kitas! Tyrimas vyko keliuose universitetuose
ir jame dalyvavo šimtai žmonių.
Ar šie psichologai ieškojo naujo psichologinio kankinimo būdo? Ar

buvo tiriamos žmogaus nuobodulio ribos? Ne. Iš tiesų šio tyrimo mastas
prilygo tik jo beprasmiškumui. Šio tyrimo išvados buvo sukrečiančios, nes
labiau nei bet kuris kitas neseniai vykęs akademinis tyrimas paaiškino
daug dalykų, šiandien vykstančių pasaulyje.
Psichologai ieškojo to, ką jie vadina paplitimo sukeltu supratimo
pokyčiu. Bet tai toks bjaurus pavadinimas, kad čia šį atradimą vadinsiu
mėlynojo taško efektu.2
Štai koks reikalas su taškais: dauguma jų buvo mėlyni. Kai kurie
violetiniai. Be to, dar buvo mėlyno ir violetinio atspalvio taškų.
Tyrėjai išsiaiškino, kad kai buvo rodoma daugiausia mėlynų taškų,
dalyviai gana tiksliai nustatydavo, kurie taškai mėlyni, o kurie ne. Bet vos
apribojus mėlynų taškų skaičių ir pradėjus rodyti daugiau violetinių
atspalvių, jie pradėdavo maišyti violetinius taškus su mėlynais. Tarsi akys
būtų iškreipusios spalvas ir siekusios tam tikro mėlynų taškų skaičiaus,
nepaisydamos to, kiek iš tikrųjų jų buvo parodyta.
Na gerai, ir kas čia tokio, tiesa? Žmonės nuolat daug ką pražiūri. Be
to, kai spoksai į taškus ištisas valandas, gali net sužvairėti ir pamatyti
keisčiausio šūdo.
Bet ne mėlyni taškai buvo tyrimo tikslas; jie tebuvo būdas įvertinti,
kaip žmonės iškreipia suvokimą, kad jutimai pateisintų jų lūkesčius.
Surinkę pakankamai duomenų, kad padedami mėlynų taškų panardintų
savo laboratorijos asistentus į komą, tyrėjai perėjo prie svarbesnių
suvokimų tyrimo.
Pavyzdžiui, jie rodė dalyviams nuotraukas su žmonių veidais, kurie
buvo grėsmingi, draugiški ar neutralūs. Iš pradžių parodydavo daug
grėsmingų veidų. Bet eksperimentui įpusėjus, kaip
Skausmas - universali konstanta 179
ir mėlynų taškų atveju, jų būdavo rodoma vis mažiau - ir atsitiko tas pats:
kuo mažiau grėsmingų veidų būdavo parodoma, tuo dažniau dalyviai
draugiškus ir neutralius veidus klaidingai palaikydavo grėsmingais. Kaip
žmogaus protas turėjo „iš anksto nustatytą“ skaičių mėlynų taškų, kuriuos
tikėjosi pamatyti, taip pat turėjo ir iš anksto nustatytą tikėtiną grėsmingų
veidų skaičių.
Tada tyrėjai nuėjo dar toliau, nes, po velnių, kodėl gi ne? Viena yra
matyti grėsmę, kai jos nėra, o kas nutinka su dorybiniais vertinimais? Ir
kas, jei tikima, kad pasaulyje blogio daugiau nei iš tikrųjų?
Šįkart tyrėjai davė dalyviams skaityti darbo pasiūlymus. Vieni buvo
neetiški, išties įtartinas mėšlas. Kiti visiškai nepavojingi ir geri. O kai
kurie buvo tarpiniai.
Taigi tyrėjai vėl pradėję dalyviams rodyti tiek etiškus, tiek neetiškus
darbo pasiūlymus, liepė jiems atskirti pastaruosius. Tada palaipsniui
pradėta rodyti vis mažiau ir mažiau neetiškų darbo pasiūlymų. Ir taip vėl
pasireiškė mėlynojo taško efektas. Žmonės ėmė visiškai etiškus
pasiūlymus interpretuoti kaip neetiškus. Užuot pastebėjęs, kad rodoma vis
daugiau etiškų pasiūlymų, protas savaime perkėlė ribą, kad išlaikytų
suvokimą, jog tam tikras skaičius pasiūlymų ir prašymų yra neetiški. Iš
esmės žmonės iš naujo nesąmoningai ir patys to nesuvokdami apibrėžė,
kas yra neetiška.
Kaip pastebėjo tyrėjai, šio šališkumo padariniai neįtikėtinai liūdni...
na, daugiau ar mažiau viskam. Pristigę pažeidimų, valdžios komitetai,
įsteigti reglamentams peržiūrėti, gali pradėti juos matyti ir tuose
reglamentuose, kuriuose jų nėra. Darbo grupės, įkurtos tikrinti neetiškai
organizacijų veiklos praktikai, stokodamos blogų vyrukų, kuriuos galėtų
apkaltinti netinkamu elgesiu, pradeda įsivaizduoti blogus vyrukus ten, kur
jų nėra.
Iš tikrųjų mėlynojo taško efektas rodo, kad kuo labiau ieškome

grėsmių, tuo dažniau jas matome, ir nesvarbu, kokia saugi ar patogi yra
mūsų aplinka. Ir tai matome vykstant šiandienos pasaulyje.
Anksčiau buvo manoma, kad jei esi smurto auka, tai kažkas tave turėjo
sužaloti fiziškai. Šiandien dauguma sąvoką smurtas pradėjo vartoti
apibūdindami žodžius, kurie privertė juos pasijusti nejaukiai, ar netgi
nusakydami jiems nepatinkančio asmens buvimą šalia.3 Trauma reiškė
tokį stiprų patyrimą, kad auka nebegalėdavo nieko daryti. Šiandien
nemalonus socialinis susidūrimas ar keli įžeidžiantys žodžiai laikomi
„trauma“ ir keliamas „saugios erdvės“ būtinybės klausimas.4 Genocidas
paprastai reikšdavo realias tam tikros etninės ar religinės grupės žmonių
masines žudynes. Dabar terminą baltųjų genocidas kai kurie vartoja
apverkdami faktą, kad vietinės valgyklos pietų meniu kai kurie patiekalai
nurodyti ispanų kalba.5
Tai yra mėlynojo taško efektas. Kuo geriau gyvename, tuo labiau
jaučiame nesamas grėsmes ir tuo nelaimingesni tampame. Ir tai yra
pažangos paradokso esmė.
XIX a. Emilis Diurkheimas (Emile Dürkheim), sociologijos pradininkas ir

socialinių mokslų pionierius, vienoje savo knygų atliko vaizduotės
eksperimentą: kas, jei nebūtų jokio nusikalstamumo? Kas, jei atsirastų
visuomenė, kurioje visi būtų visiškai lygūs, pagarbūs ir nesmurtautų? Jei
niekas nemeluotų ir neįžeidinėtų kitų? Jei neegzistuotų sugedimas? Kas
atsitiktų? Ar konfliktai baigtųsi? Ar dingtų stresas? Ar visi laigytų
laukuose, skindami saulutes ir choru dainuotų „Aleliuja“ iš Hendelio
oratorijos „Mesijas“?6
Diurkheimas taip nemanė, iš tikrųjų nutiktų priešingai. Anot jo, kuo

visuomenė geriau gyvena ir kuo ji etiškesnė, tuo didesnės atrodytų
smulkios klaidelės mūsų galvoje. Jei visi liautųsi žudyti vieni kitus,
nebūtinai dėl to jaustumėmės gerai. Mes tiesiog lygiai tiek pat nuliūstume
dėl niekų.
Raidos psichologija seniai nurodė panašų reiškinį: apsaugojus žmones
nuo nelaimių ir panaikinus jų problemas, jie tampa ne laimingesni ar
saugesni, bet dar nesaugesni. Jaunas žmogus, kuris augdamas buvo
saugomas nuo bet kokių sunkumų ar neteisybės, nepakels menkiausių
suaugusio žmogaus gyvenimo nepatogumų ir tai parodys puldamas į
vaikišką isteriją.7
Tai reiškia, kad mūsų emocines reakcijas į problemas nulemia ne
problemos dydis. Mūsų protas tiesiog padidina (arba sumažina)
problemas, kad jos atitiktų tikėtino streso stiprumą. Materialinė pažanga
ir saugumas nebūtinai leis atsipalaiduoti ar tikėtis lengvesnės ateities.
Priešingai, tikriausiai pašalinus naudingus sunkumus ir iššūkius, žmonėms
bus dar sunkiau. Jie taps savanaudiškesni ir vaikiškesni. Jiems nepavyks
tobulėti ir iš paauglio tapti suaugusiuoju. Jie toliau liks atitolę bet kokios
dorybės. Jie matys kalnus, kur tebus kurmiarausiai. Ir šauks vienas ant
kito, lyg pasaulis būtų vienas beribis išlieto pieno srautas.
Keliaujame skausmo greičiu

Neseniai internete perskaičiau kietą Alberto Einšteino (Albert Einstein)
citatą: „Žmogus turi ieškoti to, kas yra, o ne to, ką jis tariasi esant.“
Nuostabu. Buvo net įdėta miela maža jo nuotrauka - viskas atrodė taip
moksliška. Gili ir protingai skambanti citata - man prireikė kelių
sekundžių, kol savo telefone pradėjau skaityti kažką kitą.
Buvo viena problema: Einšteinas to nepasakė.

Štai dar viena plačiai it virusas paplitusi Einšteino citata: „Kiekvienas
yra genijus. Bet jei žuvį vertinsi pagal jos sugebėjimus lipti į medį, ji visą
savo gyvenimą pragyvens galvodama, kad yra kvaila.“
Tai taip pat ne Einšteino mintis.
O kaip ši: „Bijau dienos, kai technologijos pranoks žmogiškumą. Tada
pasaulis turės tik idiotų kartą“?8
Ne, ir vėl ne jo išmintis.
Einšteinas ko gero yra žiauriausio elgesio internete sulaukusi istorinė
figūra. Jis tarsi mūsų kultūros „protingasis draugas“ - tas, kuris sutinka su
mumis, kad atrodytume gudresni nei iš tiesų. Jo vargana fizionomija
prilipdyta prie citatų apie viską - pradedant Dievu ir baigiant proto ligomis
ir energiniu gydymu. Nei vienas iš šių dalykų neturi nieko bendro su
fizika. Vargšas žmogus turbūt vartosi karste.
Žmonės primeta šūdą Einšteinui, nes jis tapo savotiška mitine figūra.
Pavyzdžiui, istorija, kad jis buvo neturtingas studentas, yra netiesa. Jau
ankstyvame amžiuje jo matematikos ir fizikos žinios pranoko kitų,
dvylikos pats per vieną vasarą išmoko algebros ir euklidinės geometrijos,
o trylikos perskaitė Imanuelio Kanto „Grynojo proto kritiką“ (šią knygą
šiandien sunku užbaigti magistrantams ar doktorantams). Nagi pagalvok,
vyrukas eksperimentinės fizikos daktaro laipsnį gavo anksčiau nei kai
kuriems pavyksta pirmą kartą įsidarbinti, taigi akivaizdu, kad jis buvo
linkęs į mokslus.
Iš pradžių Albertas Einšteinas neturėjo didelių troškimų, tenorėjo
dėstyti. Bet jaunam vokiečių imigrantui nepavyko įsidarbinti vietiniuose
Šveicarijos universitetuose. Ilgainiui padedant draugo tėvui jis gavo darbą
patentų biure - pakankamai nykų ir nuobodų
kad galėtų dienų dienas sėdėti ir kelti pamišėliškas fizikos teorijas, kurios
greitai apvers pasaulį aukštyn kojomis. 1905 m. jis paskelbė reliatyvumo
teoriją, kuri atnešė jam pasaulinę šlovę. Einšteinas išėjo iš darbo patentų
biure. Su juo troško bendrauti prezidentai ir valstybių vadovai. Viskas
buvo taip glamūriška.
Per savo ilgą gyvenimą Einšteinas keliskart sukels fizikos revoliuciją,
pabėgs nuo nacių, įspės JAV apie artėjančią branduolinių ginklų būtinybę
(ir pavojų) ir išgarsės nuotrauka, kurioje laiko iškišęs liežuvį.
Bet šiandien jį pažįstame ir dėl daugelio puikių internete sklandančių
citatų, kurių iš tikrųjų jis pats niekada neištarė.
Nuo (tikrojo) Niutono laikų fizika buvo paremta idėja, kad viską galima
išmatuoti pagal laiko ir erdvės rodmenis. Pavyzdžiui, mano šiukšlių dėžė
dabar yra šalia manęs. Ji turi konkrečią padėtį erdvėje. Jei girtas iš pykčio
ją sviesiu per kambarį, teoriškai galėsime išmatavę jos vietą erdvėje ir
laike, aprašyti daug naudingų dalykų, tokių kaip greitis, trajektorija,
kinetinė energija ir sienoje palikto įdubimo dydis. Šie kiti kintamieji
nustatomi apskaičiuojant šiukšlių dėžės judėjimą erdvėje ir laike.
Laiką ir erdvę vadiname universaliomis konstantomis. Jos yra
nekintančios. Tai pradiniai matmenys, pagal kuriuos išmatuojama visa
kita. Jei atrodo logiška, tai todėl, kad taip ir yra.
Tada atėjo Einšteinas ir tarė: „Velniop tavo logiką, tu nieko nežinai,
Džonai Snou.“ Ir taip pakeitė pasaulį. Nes įrodė, kad laikas ir erdvė nėra
universalios konstantos. Iš tiesų paaiškėjo, kad mūsų laiko ir erdvės
suvokimas gali keistis, priklausomai nuo stebėjimo aplinkybių.
Pavyzdžiui, tai, ką aš patiriu kaip dešimt sekundžių, tau gali atrodyti kaip
penkios, o tai, ką patiriu kaip kelis kilometrus, teoriškai tau gali atrodyti
kaip keli žingsniai.
Tiems, kurie buvo pakankamai įnikę į LSD, ši išvada gali būti gana
suprantama. Bet to meto fizikos pasauliui tai skambėjo kaip gryna
beprotybė.
Einšteinas parodė, kad erdvė ir laikas kinta priklausomai nuo stebėtojo
- kitaip tariant, tai reliatyvu. Universali konstanta yra šviesos greitis, ir
visa kita turi būti išmatuota būtent pagal jį. Visi mes visą laiką judame, ir
kuo labiau priartėjame prie šviesos greičio, tuo labiau lėtėja laikas ir
traukiasi erdvė.
Tarkime, turi identišką dvynį. Kadangi jūs dvyniai, akivaizdu, kad
jums tiek pat metų. Abu nusprendę leistis į mažą tarpgalaktinį žygį, įlipate
į skirtingus erdvėlaivius. Tavasis skrenda menku 50 kilometrų per sekundę
greičiu, o brolis skrieja beveik šviesos greičiu - beprotišku 299 tūkst.
kilometrų per sekundę greičiu. Abu sutariate keliauti erdvėje ilgą laiką,
atrasti daug kietų dalykų, o tada po 20 metų susitikti.
Grįžus namo, bus nutikę šis tas sukrečiančio. Tu pasensi dvidešimčia
metų, o tavo dvynys brolis visiškai nepasikeis. Jis buvo „išvykęs“
dvidešimt Žemės metų, tačiau jam atsidūrus erdvėlaivyje prabėgo tik
maždaug metai.
Taigi. „Kas per šūdas?“ Būtent tai ir man išsprūdo.
Kaip kartą pasakė Einšteinas: „Vaikine, tai nelogiška.“
Tik tiek, kad tai logiška (o Einšteinas niekada taip nesakė).
Einšteino pavyzdys svarbus, nes parodo, kad mūsų prielaida, kas
visatoje yra pastovu ir nekinta, gali būti klaidinga, ir šios klaidingos
prielaidos gali itin paveikti tai, kaip mes suvokiame pasaulį. Darome
prielaidą, kad erdvė ir laikas yra universalios konstantos, nes tai paaiškina,
kaip mes suvokiame pasaulį. Bet paaiškėja, kad tai nėra universalios
konstantos, tai yra kitos paslaptingos ir nesuprantamos konstantos
kintamieji. Ir tai viską keičia.
Aš šioje knygoje šį galvos skausmą sukeliantį reliatyvumo

paaiškinimą paminėjau todėl, kad, mano nuomone, panašus dalykas
vyksta su mūsų psichologija: ką tikime esant universalia savo patirties
konstanta, iš tiesų yra visai ne konstanta. Ir daugelis dalykų, kuriuos
laikome teisingais ir tikrais, priklauso nuo mūsų suvokimo.
Psichologai ne visada studijavo laimę. Iš tiesų per visą šios srities
istoriją buvo susitelkiama ne į teigiamus dalykus, bet į tai, kas žmones
žlugdo, sukelia protines ligas ir emocinius lūžius, taip pat tai, kaip
žmonėms susidoroti su savo didžiausiais skauduliais.
Tik XX a. 9-ajame dešimtmetyje keli bebaimiai akademikai pradėjo
savęs klausti: „Palauk, mano darbas kažkoks depresyvus. O kas žmones
daro laimingus? Geriau patyrinėkime tai!“ Ir prasidėjo šventė, nes greitai
krūvos „laimės“ knygų užgriozdino lentynas, milijonai jų egzempliorių
parduota nuobodžiaujantiems nerimastingiems viduriniosios klasės
atstovams, kenčiantiems egzistencinę krizę.
Vienas iš pirmųjų dalykų, kurį padarė laimę pradėję studijuoti
psichologai, buvo paprasta apklausa. 9 Jie surinko dideles grupes žmonių
ir davė jiems pranešimų gaviklius (nepamiršk, kad buvo paskutinieji
praėjusio amžiaus dešimtmečiai). Vos gaviklis suskambėdavo, kiekvienas
turėdavo raštu atsakyti į du klausimus:
1. Balais nuo 1 iki 10 įvertinkite, kiek laimingas esate šią akimirką.

2. Kas šiuo metu vyko jūsų gyvenime?
Tyrėjai surinko tūkstančius vertinimų iš šimtų įvairių profesijų ir

socialinių sluoksnių žmonių. Tai, ką jie išsiaiškino, ir stulbino, ir
buvo neįtikėtinai nuobodu: daugiau ar mažiau visi visada parašydavo

septynetą. Parduotuvėje perku pieną? Septyni. Stebiu savo sūnų, žaidžiantį
beisbolą? Septyni. Kalbuosi su viršininku apie stambų sandorį su klientu?
Septyni.
Net ir didelių bėdų atveju - mamai susirgus vėžiu, praleidus būsto
paskolos įmoką, jaunėliui netekus rankos per siaubingą nelaimę žaidžiant
boulingą - laimės jausmas trumpam įvertinamas 2-5 balais, o tada po kurio
laiko vėl grįžtama prie septynių.10
Tas pats galiojo ir vertinant itin teigiamus įvykius. Iškart po jų - gavus
solidžią premiją darbe, sulaukus svajonių atostogų, švenčiant vestuves -
žmonių laimės vertinimas trumpam šauna aukštyn, o tada nuspėjamai
grįžta prie septynių.
Tai nustebino tyrėjus. Bet kuriuo metu niekas nėra nei visiškai
laimingas, nei visiškai nelaimingas. Panašu, kad nepriklausomai nuo
išorinių aplinkybių, žmonės gyvena esant nuolatinei vidutinės ir ne
visiškai patenkinančios laimės būsenai. Galima pasakyti ir kitaip: viskas
daugiau ar mažiau visada yra gerai, bet taip pat visada galėtų būti geriau. 11
Gyvenimas, matyt, tėra strykčiojimas aukštyn žemyn, išliekant
maždaug septyneto vertos laimės lygiui. Ir šis nekintantis balas, prie kurio
nuolat grįžtame, mus vis apgauna.
Veikiant šiai apgaulei mūsų smegenys sako: „Žinai, jei tik gaučiau
šiek tiek daugiau, galiausiai galėčiau gyvenimą vertinti dešimtuku ir
daugiau nieko nebereikėtų.“
Dauguma mūsų gyvena nuolat vaikydamiesi to įsivaizduojamo
dešimtuko.
Galvoji: „Ei, kad būčiau laimingesnis, man reikia kito darbo.“ Taigi
susirandi kitą. Tada po kelių mėnesių pamąstai, kad būtum laimingesnis,
jei turėtum naują namą, taigi įsigyji naują. O po kelių mėnesių susiplanuoji
nuostabias atostogas ant jūros kranto,
taigi vyksti puikiai praleisti laiko prie jūros. Beatostogaudamas ant jūros
kranto pasvarstai: „Žinai, ko, po velnių, man reikia?“ Prakeikto
pinakolados kokteilio! Ar negali tas šūdmalys atnešti man pinakolados?!“
Taigi susinervini dėl to kokteilio, galvodamas, kad pakaks tik pinakolados
ir galėsi savo laimę įvertinti dešimtuku. Bet tada prireikia antros
pinakolados, trečios, galiausiai... na, žinai, kuo tai baigiasi - atsibundi
pagiringas su varganais trimis laimės balais.
Kaip kartą patarė Einšteinas: „Niekada iki pykinimo negerkite
kokteilių, kurių pagrindas - cukraus turinčios sudedamosios dalys.
Norintiems išgerti rekomenduočiau selterį, o jei esate turtingas šiknius,
galbūt tiks puikus šampanas.“
Visi nė neabejodami manome, kad mes esame universali savosios
patirties konstanta, kad mes nesikeičiame, kad mūsų patirtys ateina ir
praeina kaip oras.12 Vienos dienos geros ir saulėtos, kitos debesuotos ir
šūdinos. Dangus keičiasi, bet mes liekame tokie patys.
Bet tai netiesa - iš tiesų viskas atvirkščiai. Universali gyvenimo
konstanta yra skausmas. Ir žmogaus suvokimas bei lūkesčiai kinta taip,
kad atitiktų iš anksto nustatytą skausmo lygį. Kitaip tariant, kad ir koks
saulėtas būtų dangus, mūsų protas visada įsivaizduos pakankamai debesų,
kad būtume truputį liūdni.
Šis skausmo pastovumas suformuoja vadinamąjį hedoninį bėgtakį,
kuriuo bėgi bėgi bėgi, vaikydamasis įsivaizduojamo dešimtuko. Bet
nesvarbu, kas nutiks, visada turėsi tik septynetuką. Skausmas visada čia.
Kinta tik jo suvokimas. O vos gyvenimui „pagerėjus“, tavo lūkesčiai
padidėja ir grįžta lengvo nepasitenkinimo būsena.
Bet skausmas veikia ir kita kryptimi. Pamenu, kai man darė didelę
tatuiruotę, pirmos kelios minutės buvo ypač skausmingos.
Negalėjau patikėti, kad pasirašiau aštuonioms valandoms šito mėšlo. Bet

einant trečiai valandai užsnūdau, o tatuiruočių meistras dirbo toliau.
Niekas nepasikeitė: ta pati adata, ta pati ranka, tas pats meistras. Bet
mano suvokimas pakito: skausmas tapo normalus ir aš grįžau prie savo
įprasto septynetuko.
Tai yra dar viena mėlynojo taško efekto variacija.13 Tai Diurkheimo
„tobula“ visuomenė. Tai Einšteino reliatyvumas su psichologijos
priemaišomis. Tai autoriaus, iš tikrųjų niekada nepatyrusio protą
temdančio fizinio smurto, išplėsta sąvoka, kuri knygoje buvo iš naujo
apibrėžta, nurodžius kelis nepatogius sakinius kaip „smurtą“. Tai perdėtas
jausmas, kad kultūra žlugdoma ir naikinama dėl to, kad dabar kuriami
filmai apie gėjus.
Mėlynojo taško efektas pasireiškia visur. Jis daro įtaką bet kokiam
suvokimui ir vertinimui. Prie bet ko priprantama ir viskas keičia formą,
kad atitiktų mūsų silpną nepasitenkinimą.
Ir tai yra problema ieškant laimės.
Moderniame pasaulyje laimės paieškos yra vertybė. Negi manai, kad
Dzeusui nebuvo nusišikt, ar žmonės laimingi? Ar manai, kad Senojo
Testamento Dievui rūpėjo gera žmonių savijauta? Ne, jie buvo per daug
užsiėmę planuodami, kaip nusiųsti spiečių skėrių, kad šie nusiaubtų
žmonių derlių.
Senovėje gyvenimas buvo sunkus. Badas, maras ir potvyniai buvo
įprastas dalykas. Dauguma vergavo arba kariavo nesibaigiančiuose
karuose, kol likusieji naktimis pjaudavo vieni kitiems gerkles dėl vieno ar
kito tirono. Mirtis buvo visur. Dauguma žmonių neišgyvendavo ilgiau nei
trisdešimt metų. Ir taip reikalai klostėsi didžiąją istorijos dalį - vien šūdas,
raupai ir badas.
Iki mokslo atsiradimo pasaulyje kančia buvo ne tik pripažintas faktas.
Ji buvo aukštinama. Antikos filosofai laimės nelaikė
dorybe. Priešingai, dorybe laikė žmogaus gebėjimą pasiaukoti, nes gerai

jaustis buvo lygiai taip pat pavojinga, kaip to trokšti. Ir teisingai -
pakakdavo vienam niekdariui paskraidyti iš laimės, ir tuoj sužinodavai,
kad sudegė pusė kaimo. Kaip toje garsioje ne Einšteino citatoje:
„Nekvailiokite su deglais, jei geriate, nes tas šūdas sugadins jums dieną.“
Tik mokslo ir technologijų amžiuje laimė tapo „dalyku“. Žmonijai
išradus priemones gyvenimui pagerinti, kitas logiškas klausimas buvo:
„Ką gerinsime?“ Tuomet keli filosofai nusprendė, kad galutinis žmonijos
tikslas - stiprinti laimę, tai yra, mažinti skausmą.14
Visa tai iš pirmo žvilgsnio skambėjo puikiai. Kas nenorėtų bent
truputėlį sumažinti skausmo? Koks šikšnius drįstų sakyti, kad tai bloga
mintis?
Na, aš esu tas šiknius, nes tai yra bloga mintis.
Nes skausmo atsikratyti neįmanoma - jis yra universali žmogiškosios
būties konstanta. Todėl bandant pabėgti nuo skausmo ar apsisaugoti nuo
bet kokios bėdos, galima sulaukti tik priešingo rezultato. Bandymas
pašalinti skausmą tik padidina jautrumą kančioms, užuot kančią
sumažinęs. Tai verčia matyti pavojingas šmėklas ant kiekvieno kampo,
įžvelgti tironiją ir priespaudą kiekvienoje valdžioje, regėti neapykantą ir
melą kiekviename glėbyje.
Nesvarbu, kiek pažengėme, nesvarbu, koks taikus ir patogus tapo mūsų
gyvenimas, mėlynojo taško efektas padarys savo ir jausime tam tikrą
skausmą ir nepasitenkinimą. Dauguma žmonių, laimėję milijonus
loterijoje, ilgainiui netampa laimingesni. Jie jaučiasi daugmaž taip pat.
Žmonės, kuriuos po nelaimingo atsitikimo ištinka paralyžius, laikui
bėgant netampa nelaimingesni. Vidutiniškai jie irgi jaučiasi taip pat.15
Taip yra todėl, kad skausmas yra paties gyvenimo patirtis. Teigiamos
emocijos skausmą laikinai pašalina, o neigiamos laikinai sustiprina.
Apmarinti skausmą reiškia apmarinti visus jausmus ir emocijas. Tai tolygu
tyliai iš gyvenimo pašalinti save.
Arba, kaip kartą nuostabiai pasakė Einšteinas:
Kaip lengvai teka upelis, kol nesutinka kliūties, taip ir žmogaus ar

gyvulio prigimtis yra tokia pati - mes niekada iš tikrųjų nepastebime
ar sąmoningai nesuvokiame, kas priimtina mūsų valiai; jei ką nors
pastebėtume, ji prieštarautų, patirtų tam tikrą sukrėtimą. Kita vertus,
visa, kas prieštarauja, gniuždo ir priešinasi mūsų valiai, visa, kas yra
nemalonu ir skausminga, staiga, tiesiogiai ir visiškai aiškiai padaro
mums įspūdį. Kaip sąmoningai suvokiame ne viso savo kūno sveikatą,
bet tik tą vietą, kur spaudžia batas, taip pat galvojame ne apie visos
savo veiklos sėkmę, bet kokią nors nesvarbią smulkmeną ar tai, kas
mus vis erzina.16
Gerai, tai ne Einšteino žodžiai. Šopenhauerio. Jis taip pat buvo

vokietis ir turėjo juokingą šukuoseną. Bet esmė ta, kad ne tik nėra būdo
pabėgti nuo skausmo ir jo nepatirti, bet ir pats skausmas yra patyrimas.
Štai kodėl viltis galiausiai sukasi uždarame rate ir yra tuščia: nesvarbu,
ką pasiektume, nesvarbu, kokią taiką ir gerovę sukurtume, mūsų protas
greitai pakoreguos lūkesčius, kad išlaikytų nuolatinę bėdos nuojautą,
priversdamas formuoti naują viltį, religiją, konfliktą, nes tai leidžia judėti
toliau. Matysime grėsmingus veidus, kur jų nėra. Aptiksime neetiškus
darbo pasiūlymus, nors
jų nėra. Kad ir kokia saulėta būtų diena, visada rasime tą vieną debesį
danguje.
Todėl laimės siekis ne tik pasmerktas žlugti, bet ir yra neįmanomas.
Tai lyg bandymas pagauti morką ant virvutės, kuri pririšta prie lazdos,
pritvirtintos prie tavo nugaros. Kuo labiau lenkiesi į priekį, tuo daugiau į
priekį turi lenktis. Kai tavo galutinis tikslas - morka, neišvengiamai paverti
save priemone tai morkai gauti. Paradoksalu, bet siekdamas laimės,
padarai ją nepasiekiamesnę.
Laimės siekis - toksiška vertybė, kuri ilgai buvo apibrėžusi mūsų
kultūrą. Ji pasmerkta žlugti ir klaidina. Gyventi gerai nereiškia išvengti
kančios. Tai reiškia kentėti dėl teisingų priežasčių. Nes jei esame priversti
kentėti vien egzistuodami, galime išmokti kentėti protingai.
Vienintelis pasirinkimas gyvenime

1954 m., po beveik 75 metus trukusios okupacijos ir 20 metų karo,
vietnamiečiai pagaliau išvijo prancūzus iš savo šalies. Tai turėjo būti
neabejotinai geras dalykas. Problema ta, kad vyko varginantis šaltasis
karas - pasaulinis religinis karas tarp kapitalistų, liberalių vakarietiškų
jėgų ir Rytų komunistinio bloko. Paaiškėjus, kad Ho Ši Minas (Ho Chi
Minh), prancūzams šiknas išspardęs vyrukas, yra komunistas, visi lyg
išsigando ir sunerimo, kad tai gali įžiebti trečiąjį pasaulinį karą.
Išsigandę didelio karo, būrelis valstybės galvų kažkur Šveicarijoje
susėdo prie prašmatnaus stalo ir sutarė atsisakyti branduolinio puolimo, o
Vietnamą padalyti pusiau. Kodėl šalis, kuri niekam nieko blogo nepadarė,
nusipelnė būti perkirsta pusiau, manęs neklausk.17 Bet visi aiškiai
nusprendė, kad Šiaurės Vietnamas
bus komunistinis, o Pietų - kapitalistinis, štai ir viskas. Visi gyvens ilgai ir

laimingai.
(Na gerai, gal ir ne.)
Čia ir buvo problema. Vakarų jėgos Pietų Vietnamo vadovu paskyrė
Ngo Din Diemą (Ngo Dinh Diem), kol bus surengti tikri rinkimai. Iš
pradžių visiems, rodos, patiko tas Diemas. Jis buvo pasišventęs katalikas,
baigė mokslus Prancūzijoje, daug metų gyveno Italijoje, mokėjo daug
kalbų. Susitikęs su Diemu, JAV viceprezidentas Lindonas Džonsonas
(Lyndon Johnson) pavadino jį Azijos Vinstonu Čerčiliu. Jis buvo beveik
mūsiškis!
Be to, Diemas buvo charizmatiškas ir ambicingas. Jis sužavėjo ne tik
Vakarų lyderius, bet ir buvusį Vietnamo imperatorių. Trykšdamas
pasitikėjimu jis pareiškė būsiąs tas vienintelis, galiausiai įvesiantis
demokratiją Pietryčių Azijoje. Ir visi juo patikėjo.
Na, bet viskas susiklostė kitaip. Įgijęs valdžią, per metus Diemas
uždraudė visas politines partijas Pietų Vietname, išskyrus savąją. Ir kai
atėjo metas šalyje surengti referendumą, jis paskyrė savo brolį prižiūrėti
rinkimų apylinkes. Ir, tu niekada tuo nepatikėsi, Diemas laimėjo rinkimus!
Surinkęs pritrenkiančius 98,2 proc. balsų!
Paaiškėjo, kad šis vyrukas buvo visiškas šūdo gabalas. Žinoma,
Šiaurės Vietnamo lyderis Ho Ši Minas taip pat buvo šūdo gabalas. Ir jei aš
ko nors išmokau koledže, tai pirmosios geopolitikos teorijos taisyklės, kuri
sako, kad dviem visiškiems šūdo gabalams gyvenant kaimynystėje žūsta
milijonai žmonių.18
Ir taip Vietnamas vėl įsisuko į pilietinį karą.
Norėčiau pasakyti ką nors stebinančio apie Diemą, bet jis tapo niekuo
neišsiskiriančiu tironu. Užpildė administraciją savo šeimos nariais ir
korumpuotais draugeliais. Su šeima visko pertekęs
gyveno prabangoje, o šalyje siautė badas - šimtai tūkstančių žmonių

pasiligodavo ar tiesiog mirdavo. Jis buvo toks pasipūtęs ir
nekompetentingas, jog JAV teko vis kištis, kad Pietų Vietnamas nesprogtų
iš vidaus, tai yra, būtų išvengta dabar Amerikoje žinomo Vietnamo karo.
Tačiau kad ir koks šūdžius buvo Diemas, Vakarų jėgos jį palaikė. Vis
dėlto jis buvo laikomas vienu iš jų - liberaliosios kapitalistinės religijos
apaštalu, įnirtingai besipriešinančiu komunistų puolimui. Prireiks daug
metų ir mirs daug žmonių, kol Vakarai supras, kad Diemui terūpėjo jo
paties religija, o ne jų.
Kaip ir daugelio tironų, mėgstama Diemo pramoga buvo žmonių, su
kuriais jis nesutarė, engimas ir žudymas. Šiuo atveju, kadangi buvo
pasišventęs katalikas, jis nekentė budistų. Problema ta, kad Vietname tuo
metu jų gyveno 80 proc., taigi gyventojams buvo riesta. Diemas uždraudė
budistų simboliką, vėliavas, šventes. Atsisakė teikti valstybės paslaugas
budistų bendruomenėms. Visoje šalyje įsiverždavo į pagodas ir viską
naikino, priversdamas skursti šimtus budistų vienuolių.
Budistų vienuoliai rengė ir organizavo taikius protestus, bet, žinoma,
jie buvo numalšinti. Tada kilo dar didesni protestai, taigi Diemas juos
apskritai uždraudė. Kai jo policijos pajėgos įsakė budistams išsisklaidyti,
o šie atsisakė, į protestuotojus pradėta šaudyti. Vykstant vienai taikiai
budistų eisenai, į grupę beginklių vienuolių policija net svaidė užtaisytas
granatas.
Vakarų reporteriai žinojo, kad varžoma šios religijos laisvė, bet jiems
tai nebuvo svarbu, nes labiau rūpėjo karas su Šiaurės Vietnamu. Tik maža
dalis žinojo problemos mastą, o dar mažiau norėjo rašyti apie šiuos
susidūrimus.
Tada, 1963 m. birželio 10 d., reporteriai gavo slaptą pranešimą, kad
kitą dieną „kai kas svarbaus“ vyks vienoje judrioje
Saigono sankryžoje, vos už kelių kvartalų nuo prezidento rūmų.

Korespondentai to per daug nesureikšmino ir dauguma nusprendė neiti.
Kitą dieną ten kartu su keliais žurnalistais pasirodė tik du fotografai.
Vienas iš jų pamiršo savo fotoaparatą.
O kitas gaus Pulicerio premiją.
Tą dieną kelių šimtų vyrų ir moterų vienuolių procesijos priekyje
važiavo mažas turkio spalvos automobilis, apkabinėtas religinės laisvės
reikalaujančiais plakatais. Vienuoliai giedojo. Žmonės sustodavo,
pasižiūrėdavo į procesiją ir vėl grįždavo prie savo reikalų. Tai buvo judri
gatvė darbo dieną, o budistų procesijos tuomet nebuvo naujiena.
Procesija pasiekė sankryžą priešais Kambodžos ambasadą ir sustojusi
užblokavo visą eismą. Grupė vienuolių, išsirikiavusi pusmėnuliu palei
turkio spalvos automobilį, tyliai stebėjo ir laukė.
Iš automobilio išlipo trys vienuoliai. Pirmasis pačiame sankryžos
viduryje padėjo pagalvėlę. Antrasis, vyresnis vienuolis, vardu Tikas
Kvang Dukas (Thich Quang Duc), nuėjo prie pagalvėlės, atsisėdo lotoso
poza ir užsimerkęs pradėjo medituoti.
Trečiasis atidaręs bagažinę išėmė iš jos dvidešimties litrų benzino
kanistrą ir nunešė jį ten, kur sėdėjo Tikas Kvang Dukas. Čia suvertęs
benziną jam ant galvos, visą apliejo degalais. Žmonės užsidengė rankomis
burnas. Kai kurie prisidengė veidus, nes akys pradėjo ašaroti nuo garų.
Judrioje miesto sankryžoje stojo spengianti tyla. Rinkosi praeiviai.
Policininkai pamiršo, ką norėjo daryti. Oras buvo tirštas. Turėjo atsitikti
kažkas svarbaus. Visi laukė.
Benzino permirkusiu apdaru ir nieko nesakančiu veidu Kvang Dukas
sukalbėjo trumpą maldą, ištiesė ranką, lėtai paėmė degtuką
ir nekeisdamas lotoso pozos nė neatmerkęs akių brūkštelėjo degtuką į

asfaltą ir pats save uždegė.
Staiga aplink jį pakilo liepsnų siena. Jo kūną apėmė ugnis. Apdarai
suiro. Oda pajuodo. Oras prisipildė nemalonaus degančio kūno, degalų ir
dūmų kvapo. Pradėjusi aimanuoti ir šaukti, minia puolė ant kelių arba
visiškai prarado pusiausvyrą. Daugumą tai, kas vyko, pribloškė, šokiravo
ir sukaustė.
Degdamas Kvang Dukas išliko visiškai ramus.

„New York Times“ korespondentas Deividas Halberstamas (David
Halberstam) vėliau pasakojo: „Aš buvau per daug šokiruotas, kad
verkčiau, per daug sumišęs, kad ką nors užsirašyčiau ar ko nors
paklausčiau, per daug suglumęs, kad pajėgčiau galvoti... Degdamas jis
nepajudino nei vieno raumens, neišleido nei
vieno garso, jo išorinis ramumas stipriai kontrastavo su aplink jį

dejuojančiais žmonėmis.“19
Žinia apie Kvang Duko susideginimą greitai pasklido ir įpykdė
milijonus žmonių visame pasaulyje. Tą vakarą Diemas per radiją kreipėsi
į tautą - buvo justi, kad jį šis incidentas sukrėtė. Jis pažadėjo atnaujinti
derybas su šalies budistų lyderiais ir ieškoti taikaus sprendimo.
Bet buvo per vėlu. Diemas niekada nebeatsigaus. Neįmanoma tiksliai
pasakyti, kas ir kaip pasikeitė, bet oras buvo kitoks, gatvės gyvesnės.
Brūkštelėjus degtuką ir paspaudus fotoaparato mygtuką, nematomi Diemo
gniaužtai šalyje atsileido, ir visi tai jautė, įskaitant patį Diemą.
Greitai tūkstančiai žmonių išėjo į gatves ir pradėjo atvirą maištą prieš
jo administraciją. Karo vadai jam nebepakluso. Patarėjai jo nebepaisė.
Ilgainiui net JAV nebegalėjo jo remti. Prezidentas Kenedis greitai
linktelėjo, patvirtindamas planą, pagal kurį Diemo vyriausieji generolai
turėjo jį nuversti.
Degančio vienuolio nuotrauka pralaužė pylimą ir prasidėjo potvynis.
Po kelių mėnesių Diemas ir visi jo šeimos nariai buvo nužudyti.
Kvang Duko mirties nuotraukos it virusas plito dar prieš atsirandant

„plitimo kaip virusas“ reiškiniui. Nuotrauka tapo tarsi Roršacho dėmių
testas, nes kiekvienas joje įžvelgė savas vertybes ir kovą. Rusijos
komunistai ir Kinija nuotrauką paskelbė, norėdami sutelkti savo rėmėjus
kovoje prieš Vakarų kapitalistinius imperialistus. Visoje Europoje buvo
pardavinėjami atvirukai, smerkiantys žiaurumus Rytuose. JAV
antimilitaristinio protesto dalyviai nuotrauką atspausdino ir protestavo
prieš Amerikos įsitraukimą
į karą. Konservatoriai ją naudojo kaip įrodymą, kad JAV reikia įsikišti.

Net prezidentas Kenedis turėjo pripažinti, kad „per visą istoriją jokia
žiniasklaidoje paskelbta nuotrauka nesukėlė tiek daug emocijų visame
pasaulyje“.20
Kvang Duko susideginimo nuotrauka žmonėse pažadino kažką
pirmykščio ir universalaus. Šis įvykis peržengė bet kokios politikos ir
religijos ribas. Šis vienuolis parodė daug esmingesnį mūsų gyvenimo
patirčių komponentą: gebėjimą atlaikyti neapsakomą skausmą.21 Aš per
pietus net nepasėdžiu tiesiai ilgiau nei kelias minutes. O šis vyrukas, po
šimts, degė gyvas ir net nepajudėjo. Nekrūpčiojo. Nešaukė. Nesijuokė,
nesiraukė, nedarė grimasų ir net neatsimerkė, kad paskutinį kartą
pažvelgtų į pasaulį, kurį pasirinko palikti.
Šiame veiksme buvo kažkokio grynumo, neminint visiškai
pritrenkiančio ryžtingumo. Tai buvo tobuliausias proto pergalės prieš
materiją, valios prieš instinktą pavyzdys. 22
Ir, nepaisant viso siaubo, tai kažkaip... įkvepia.
2001 m. Nasimas Talebas (Nassim Taleb) aprašė idėją, kurią pavadino
antitrapumu. Talebas teigė, kad patirdamos sunkumus dėl išorinių jėgų,
vienos sistemos silpnėja, o kitos stiprėja.23
Vaza yra trapi - lengvai dūžta. Klasikinė banko sistema trapi, nes
netikėti politikos pokyčiai ar ekonomika gali ją sužlugdyti. Galbūt tavo
santykiai su uošve yra trapūs, nes bet koks dalykas, kurį pasakysi,
paskatins ją prapliupti liepsningais įžeidimais ir kelti dramas. Trapios
sistemos yra tarsi nuostabios gėlelės ar paauglio jausmai - juos visada
reikia saugoti.
Yra ir tvirtų sistemų. Jos puikiai atlaiko pokyčius. Trapi vaza sudūžta,
į ją nusičiaudėjus, o štai naftos statinė - na, čia tai sušiktai tvirtas daiktas.
Gali savaitėmis mėtyti tą šūdo gabalą, ir nieko jai nenutiks. Išliks ta pati
sena naftos statinė.
Mūsų visuomenė praleidžia daugiausia laiko ir išleidžia krūvas

pinigų, bandydama trapias sistemas sutvirtinti. Pasamdai gerą teisininką,
kad tavo verslas sutvirtėtų. Valdžia leidžia reglamentus, kad būtų tvirtesnė
finansinė sistema. Nustatome taisykles ir leidžiame įstatymus, pavyzdžiui,
dėl šviesoforų, nuosavybės teisių, kad mūsų visuomenė būtų tvirtesnė.
Bet Talebas sako, kad dar yra trečias tipas - antitrapi sistema. Kai trapi
sistema žlunga, o tvirta sistema atlaiko pokyčius, antitrapi sistema
patirdama sunkumus ir išorinį spaudimą gauna naudos.
Startuoliai yra antitrapios įmonės, kurios ieško būdų greitai patirti
nesėkmę, kad iš to galėtų gauti naudos. Narkotikų prekeiviai taip pat
antitrapūs: kuo beprotiškesnis gyvenimas, tuo labiau žmonės nori
kvaišintis. Sveiki meilės santykiai taip pat antitrapūs: nelaimė ir skausmas
draugystę sutvirtina, o ne susilpnina.24 Karo veteranai dažnai mini, kad
chaosas kovos lauke padeda kareiviams užmegzti ir sustiprinti gyvenimą
keičiančius ryšius, o ne ardo juos.
Žmogaus kūnas gali eiti bet kuria kryptimi, žiūrint, kaip jį naudosi. Jei
pakelsi savo šikną ir aktyviai sieksi skausmo, kūnas bus antitrapus, taigi
kuo daugiau sunkumų ir įtampos jis patirs, tuo tvirtesnis bus.
Apkraudamas savo kūną pratimais ir fiziniu darbu, užsiaugini raumenis,
padidini kaulų mineralų tankį, pagerini kraujotaką ir gali puikuotis tikrai
gražia subine. Bet jei skausmo ir sunkumų vengi (pvz., drybsodamas ant
prakeiktos sofos, visą dieną žiūri „Netflix“), tavo raumenys atrofuojasi,
kaulai tampa trapūs ir taip degraduodamas pasidarai silpnas.
Žmogaus protas veikia tokiu pačiu principu. Jis gali būti trapus arba
antitrapus - žiūrint, kaip jį naudosi. Susidūręs su chaosu ir neramumais,
mūsų protas pradeda dirbti - iš to kurti
prasmę, daryti išvadas ir konstruoti proto modelius, taip pat spėja ateities
įvykius ir vertina praeitį. Tai vadinama mokymusi, ir taip mes tampame
geresni, gauname naudos iš nesėkmės ir sąmyšio.
Bet kai skausmo, sunkumų, chaoso, tragedijų ir sąmyšio vengiame,
tampame trapūs. Mūsų gebėjimas atlaikyti kasdienes nesėkmes silpnėja,
todėl gyvenimas turi būti apribotas, nes vienu metu pajėgiame aprėpti tik
menką pasaulio dalelę.
Nes skausmas - universali konstanta. Nesvarbu, kiek „geras“ ar
„blogas“ tampa tavo gyvenimas, skausmas bus visada. Ir ilgainiui jis taps
pakeliamas. Taigi kyla klausimas, vienintelis klausimas: ar jį panaudosi?
Ar skausmą panaudosi, ar jo vengsi? Ar pasirinksi trapumą, ar
antitrapumą?
Viskas, ką darai, viskas, kas esi, viskas, kas tau rūpi, yra šio
pasirinkimo atspindys: tavo santykių, sveikatos, darbo rezultatų, emocinio
stabilumo, vientisumo, įsipareigojimo bendruomenei, gyvenimo patirčių
gausos, pasitikėjimo savimi ir drąsumo, gebėjimo gerbti ir atleisti, vertinti
ir klausytis, mokytis ir atjausti.
Jei bent vienas iš šių dalykų tavo gyvenime trapus, tai todėl, kad
pasirinkai vengti skausmo. Pasirinkai vaikiškas vertybes - paprastus
malonumus, troškimus ir pasitenkinimą.
Mes, kaip kultūra, vis mažiau toleruojame skausmą. Ir tai ne tik
neleidžia pasiekti didesnės laimės, bet ir didina emocinį trapumą, todėl
viskas atrodo taip sukrušta.
Tai mane vėl sugrąžina prie Tiko Kvang Duko, kuris save uždegęs
sėdėjo visiškai ramus. Daugumai šių dienų vakariečių meditacija yra
atsipalaidavimo technika. Mūvėdami jogos kelnėmis, jie šiltame jaukiame
kambaryje dešimt minučių sėdi užsimerkę ir klausosi raminančio balso per
telefoną, kuris sako, kad tau viskas gerai, viskas bus sušiktai puiku, tik eik
ten, kur veda tavo širdis, ir taip toliau. 25
Bet tikroji budistinė meditacija daug intensyvesnė, tai nėra tik įtampos
atsikratymas paleidus madingą programėlę. Griežta meditacija apima tylų
sėdėjimą ir negailestingą savęs stebėjimą. Kiekviena mintis, vertinimas,
polinkis, kiekvienas krustelėjimas, emocijos apraiška ir prielaidos
pėdsakai, prabėgantys priešais proto akis, yra puikiai pagaunami,
pripažįstami, o tada paleidžiami atgal į tuštumą. Ir blogiausia, kad tam nėra
pabaigos. Žmonės visada dejuoja, kad jiems „nesiseka“ medituoti.
Nepradės geriau sektis. Čia ir yra esmė. Tave turi užknisti. Turi susitaikyti
su ta nesėkme. Priimti ją ir mylėti.
Kai žmogus medituoja ilgą laiką, pradeda lįsti visoks beprotiškas
mėšlas: keistos fantazijos, dešimtmečių senumo apgailestavimai, neįprasti
seksualiniai impulsai, velniškas nuobodulys ir gniuždantis vienišumo
jausmas. Ir šiuos dalykus taip pat reikia tiesiog stebėti, pripažinti ir
paleisti. Jie taip pat praeis.
Meditacija savo esme yra antitrapumo lavinimas, proto mokymas
stebėti ir išlaikyti niekada nesibaigiančius skausmo potvynius ir
atoslūgius, neleisti savajam aš būti nuneštam bangų grūsties. Štai kodėl
visiems taip nesiseka tai, kas iš pažiūros labai paprasta. Juk tereikia
atsisėsti ant pagalvės ir užsimerkti. Argi tai sunku? Kodėl taip sudėtinga
pasiryžti atsisėsti, galiausiai tai padaryti ir pabūti? Tai turėtų būti lengva,
tačiau visiems labai sunku tai padaryti.26
Dauguma meditacijos vengia taip pat, kaip vaikai vengia daryti namų
darbus. Nes jie žino, kas iš tiesų yra meditacija: tai akistata su skausmu,
savo proto ir širdies stebėjimas visoje didybėje ir siaube.
Po valandos meditacijos aš paprastai būnu išsekęs, o daugiausia, ką
kada nors nuveikiau, buvo dviejų dienų tyla vienumoje. Baigiantis šiam
laikui, mano protas kone šaukė, kad duočiau jam
laisvę ir leisčiau žaisti. Ta ilga kontempliacija buvo keistas eksperimentas:

tai mišinys kankinančio nuobodulio ir bauginančio supratimo, kad bet
kokia proto kontrolė, kurią galvojai turįs, tėra naudinga iliuzija. Vos
šmėstelėjus nepatogiai emocijai ir prisiminimui (galbūt vienos ar dviejų
vaikystės traumų), viskas gerokai apnuoginama.
Dabar įsivaizduok, kad tai nuo ryto iki vakaro darai kiekvieną mielą
dieną šešiasdešimt metų. Įsivaizduok tvirtą susikaupimą ir stiprų savo
ryžtą, apšviestą vidinės šviesos. Įsivaizduok savo skausmo slenkstį.
Įsivaizduok savo antitrapumą.
Tiko Kvang Duko poelgio nepaprastumas - ne tai, kad reikšdamas
politinį protestą jis nusprendė susideginti (nors ir tai, po velnių, nuostabu),
bet tai, kaip jis tai padarė: nejudėdamas, šaltakraujiškai, ramiai ir taikiai.
Buda pasakė, kad kentėti - tai lyg būti pervertam dviejų strėlių. Pirmoji
strėlė sukelia fizinį skausmą - metalo dūris per odą, kūną triuškinanti jėga.
Antroji strėlė sukelia protinį skausmą - prasmė ir emocijos, kurias
susiejame su patirtu smūgiu, galvoje besisukančios istorijos apie tai, ar to,
kas įvyko, nusipelnėme, ar ne. Daugeliu atvejų protinis skausmas būna
daug stipresnis už fizinį. Dažnai ir tęsiasi daug ilgiau.
Buda pasakė, kad medituodami galime išmokti būti pakirsti tik
pirmosios strėlės ir tapti iš esmės nepažeidžiami jokio protinio ar emocinio
skausmo.
Todėl ganėtinai išlavinus gebėjimą susikaupti ir turint pakankamai
antitrapumo, praeinantis pojūtis, sukeltas įžeidimo ar mūsų odą pradūrusio
daikto, arba ant mūsų kūno degančio kelių litrų benzino, bus tolygus
trumpalaikiam jausmui, koks jaučiamas pro veidą prazvimbus musei.
Todėl jei skausmas neišvengiamas, visada galima rinktis kančią.

Todėl visada yra skirtumas tarp to, ką patiriame, ir to, kaip
interpretuojame tą patirtį.
Todėl visada egzistuoja bedugnė tarp to, ką jaučia mūsų jaučiančios
smegenys, ir to, ką mąsto mūsų mąstančios smegenys. Ir toje bedugnėje
gali rasti jėgą, kuri ištvers viską.
Vaikas menkai pakenčia skausmą, nes jo etosas sukasi apie tai, kaip
skausmo išvengti. Vaikui nesėkmingos pastangos išvengti skausmo tolygu
nesėkmingoms pastangoms rasti prasmę ir tikslą. Todėl net menkiausias
skausmas privers jį pasiduoti nihilizmui.
Paauglių skausmo slenkstis aukštesnis, nes jie supranta, kad skausmas
dažnai būtinas kompromisas siekiant tikslų. Supratimas, kad reikia iškęsti
skausmą dėl kokios nors būsimos naudos, leidžia paaugliui įtraukti
sunkius išbandymus ir nesėkmes į savo vilties viziją: aš atkentėsiu
mokykloje, bet galėsiu padaryti gerą karjerą, pakentėsiu ir pabūsiu su savo
bjauria teta, bet galėsiu mėgautis atostogomis su šeima, atsikelsiu
paryčiais ir eisiu į suknistą treniruotę, todėl atrodysiu seksualus.
Problema kyla tada, kai skausmui viršijus lūkesčius, o atlygiui
neatitikus žadėto triukšmingoje reklamoje, paauglys pajunta sudaręs blogą
sandorį. Tai jį, kaip ir vaiką, nugramzdins į vilties krizę: aš tiek daug
paaukojau, o tiek mažai gavau! Kokia prasmė? Tai nustums paauglį į
nihilizmo gelmes, kur lauks nemalonus pasimatymas su nepatogia tiesa.
Suaugusio žmogaus skausmo slenkstis neįtikėtinai aukštas, nes jis
supranta, kad prasmingas gyvenimas reikalauja skausmo, kad nieko
negalima kontroliuoti, o ir nebūtina, kad nėra reikalo
dėl ko nors derėtis, kad nepaisydamas pasekmių tiesiog turi visomis

jėgomis stengtis padaryti viską, kas įmanoma.
Psichologinis augimas yra nihilizmo atsisakymas, procesas, kurio
metu kuriamos vis sudėtingesnės ir abstraktesnės vertybių hierarchijos,
leidžiančios iškęsti viską, ką mums siunčia gyvenimas.
Vaikiškos vertybės trapios. Tą akimirką, kai ledų nebėra, prasideda
egzistencinė krizė, o tada seka beprotiški klyksmai. Paauglio vertybės
tvirtesnės, nes pripažįstamas skausmo būtinumas, bet jis vis tiek dar linkęs
pasiduoti, susidūręs su nelauktais ir (arba) tragiškais įvykiais. Paauglio
vertybės neišvengiamai subliūkš išskirtinėmis aplinkybėmis ar per gana
ilgą laiką.
Tikrosios suaugusio žmogaus vertybės yra antitrapios: iš nelauktų
įvykių gaunama naudos. Kuo sušiktesni santykiai, tuo naudingesnis tampa
nuoširdumas. Kuo baisesnis pasaulis, tuo svarbiau sukaupus drąsą jį
sutikti. Kuo sudėtingesnis gyvenimas, tuo labiau verta būti kukliam.
Tai yra egzistencijos, laukiančios atsisakius vilties, dorybės, tikrosios
suaugusio žmogaus vertybės. Jos yra mūsų protų ir širdžių Šiaurinė
žvaigždė. Kad ir koks audringas ar chaotiškas taptų gyvenimas Žemėje, ji
žibės aukštai nepaliesta, visada švies, visada rodys mums kelią tamsoje.
Skausmas - vertybė
Dauguma mokslininkų ir technologijų entuziastų tiki, kad vieną dieną
sugebėsime „išgydyti“ mirtį. Mūsų genai bus modifikuoti ir optimizuoti.
Sukursime nanorobotus, kurie stebės ir šalins viską, kas kels pavojų mūsų
sveikatai. Biotechnologija leis visada keisti ir atnaujinti savo kūną, todėl
galėsime gyventi amžinai.
Skamba kaip mokslinė fantastika, bet kai kurie tiki, kad šių
technologijų galime sulaukti net mes.27
Idėja pašalinti mirties galimybę, įveikti biologinį trapumą, palengvinti
skausmą iš pažiūros atrodo neįtikėtinai jaudinanti. Bet aš manau, kad tai
įgyvendinus, gali ištikti psichologinė katastrofa.
Jei panaikinsime mirtį, neliks ir gyvenimo ribotumo. Jei neliks
ribotumo, prarasi ir galimybę apibrėžti vertybes. Viskas atrodys vienodai
gerai arba blogai, vienodai verta arba neverta laiko ir dėmesio, nes... laikas
bus neribotas ir dėmesio tam galėsi skirti begalę. Galėsi praleisti šimtą
metų žiūrėdamas tą pačią televizijos laidą, ir nieko tokio. Galėsi leisti
santykiams blogėti ar visai žlugti, nes juk šie žmonės tave sups amžinai,
tad ko nerimauti? Galėsi lengvai pateisinti visas silpnybes, visas
pramogas: „Na, tai juk manęs nenužudys“, ir tuo vadovautis.
Mirtis psichologiškai būtina, nes užtikrina statymus gyvenime. Yra ką
prarasti. Nežinai, kiek kas vertas, kol negresia prarasti. Nežinai, dėl ko
reikia grumtis, ko atsisakyti ar ką paaukoti.
Skausmas yra mūsų vertybių valiuta. Be praradimo skausmo (ar
tikėtino praradimo) neįmanoma apibrėžti jokio daikto ar dalyko vertės.
Skausmas yra visų emocijų šerdis. Neigiamas emocijas sukelia
patiriamas skausmas, teigiamas - jo palengvinimas. Kai vengdami
skausmo tampame trapūs, mūsų emocinės reakcijos būna neproporcingos
įvykio svarbai. Šlapimas trenks galvon dėl to, kad mėsainyje per daug
salotų lapų. Svaigsime nuo savojo reikšmingumo, žiūrėdami šūdiną jutubo
filmuką, teigiantį, kokie mes teisūs. Gyvenimas taps amžinais
amerikietiškaisiais kalneliais, ir mūsų širdis linguos aukštyn žemyn, kai
savo liečiamajame ekrane brauksime viršun ar apačion.
Kuo antitrapesni daromės, tuo ramiau emociškai reaguojame, tuo

labiau gebame valdytis ir tuo principingesnis mūsų požiūris į vertybes.
Todėl antitrapumas yra augimo ir brandos sinonimas. Gyvenimas - viena
niekad nesibaigianti skausmo srovė, ir tam, kad augtume, reikia ne ieškoti
būdų išvengti tos srovės, bet nirti į ją ir sėkmingai rasti kelią tose gelmėse.
Taigi laimės siekis yra augimo, brandos, dorovės vengimas. Tai tolygu
save ir savo protą naudoti tik kaip priemonę emociškai svaiginančiam
tikslui pasiekti. Tai sąmoningumo aukojimas dėl geros savijautos. Tai
orumo atsisakymas dėl didesnio komforto.
Senovės filosofai tai žinojo. Platonas, Aristotelis ir stoikai kalbėjo ne
apie laimingą gyvenimą, bet apie charakterį, gebėjimo ištverti skausmą ir
tinkamai aukotis ugdymą - tuo metu toks ir buvo gyvenimas: vienas ilgas
aukojimasis. Senųjų laikų dorybės, tokios kaip drąsa, sąžiningumas ir
kuklumas, yra skirtingos antitrapumo lavinimo formos: tai principai, kurie
tvirtėja susidūrus su chaosu ir nelaimėmis.
Tik Apšvietos epochoje, mokslo ir technologijų amžiuje, gavus
niekada nesibaigiančio ekonominio augimo pažadą, mąstytojai ir filosofai
išrutuliojo idėją, kurią Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson) apibūdino
kaip laimės paieškas. Apšvietos amžiaus mąstytojai matė, kaip mokslas ir
turtas mažina skurdą, badą ir ligas, bet jie klydo manydami, kad atsparumo
skausmui ugdymas - tai skausmo eliminavimas. Dauguma intelektualų ir
panditų daro šią klaidą ir šiandien: jie tiki, kad augimas išlaisvino mus nuo
kančių, o iš tiesų tik pasikeitė kančios forma iš fizinės į psichologinę. 28
Ką Apšvietos amžiuje žmonės suprato teisingai, tai idėją, kad
apskritai vienoks skausmas yra geriau už kitokį. Kadangi visa kita
vienodai reikšminga, geriau mirti devyniasdešimties nei
dvidešimties. Geriau būti sveikam nei ligotam. Geriau būti laisvam ir

siekti savo tikslų, nei tarnauti kitam. Iš tiesų „gerovę“ galėtum apibrėžti
pagal tai, kiek trokštamas tavo skausmas. 29
Bet panašu, kad pamiršome tai, ką žinojo mūsų senoliai: nesvarbu,
kiek turto sukaupiama pasaulyje, gyvenimo kokybę nulemia charakterio
kokybė, o charakterio kokybę lemia santykis su skausmu.
Besivaikydami laimės, nemąstydami pasiduodame nihilizmui ir
lengvabūdiškumui. Tai grąžina mus į vaikystę, nepaliaujamą ir nepakantų
troškimą kažko daugiau, atveria prarają, kurios neįmanoma užpildyti,
troškulį, kurio neįmanoma numalšinti. Tai sugedimo ir priklausomybių,
savigailos ir savigriovos šaknys.
Kai siekiame skausmo, galime pasirinkti, kokį skausmą patirti. Ir šis
pasirinkimas įprasmina skausmą - todėl jaučiame, kad mūsų gyvenimas
taip pat tampa prasmingas.
Nes skausmas - tai universali gyvenimo konstanta, galimybės augti
patiriant tą skausmą yra nuolatinės. Viskas, ko reikia - tai jo neapmarinti,
nenusukti žvilgsnio. Viskas, ko reikia - jį panaudoti, atrasti jo vertę ir
prasmę.
Skausmas yra visų vertybių šaltinis. Padaryti save nejautrų skausmui
- tai padaryti save nejautrų viskam, kas pasaulyje svarbu.30 Skausmas
atveria moralines bedugnes, kurios ilgainiui tampa labiausiai
branginamomis vertybėmis ir įsitikinimais.
Kai atimame iš savęs gebėjimą jausti skausmą dėl tikslo, atimame ir
gebėjimą jausti apskritai bet kokį tikslą savo gyvenime.
8 SKYRIUS
Jausmų ekonomika
X a. 3-iajame dešimtmetyje moterys nerūkė, o jei ir rūkė, buvo už

tai smerkiamos. Tai buvo tabu. Žmonės tais laikais tikėjo, kad rūkymas,
panašiai kaip koledžo baigimas ar išrinkimas į Kongresą, turi būti paliktas
vyrams. „Mieloji, tu sau pakenksi. Arba dar blogiau - sudeginsi savo
nuostabius plaukus.“
Tai buvo nepriimtina tabako pramonei. 50 proc. gyventojų cigarečių
nerūkė būtent dėl to, kad tai nemadinga ar nemandagu. Taip neturi būti!
Tuo metu Amerikos tabako bendrovės prezidentas Džordžas Vašingtonas
Hilas (George Washington Hill) pasakė: „Tai aukso kasykla tiesiog
kieme.“ Pramonė kelis kartus bandė reklamuoti cigaretes moterims, bet
jokios priemonės nepasiteisino. Kultūrinės nuostatos buvo paprasčiausiai
per daug įsišaknijusios, per gilios.
Tada, 1928 m., Amerikos tabako bendrovė pasamdė jauną energingą

rinkodaros specialistą Edvardą Berneisą (Edward Bernays), kuris turėjo
beprotiškų idėjų ir imdavosi dar beprotiškesnių rinkodaros kampanijų.1
Tuo metu Berneiso rinkodaros taktika reklamos pramonėje neturėjo
analogų.
XIX a. pradžioje rinkodara vertinta tiesiog kaip priemonė kuo
paprasčiau ir glausčiau skleisti realią ir tikrą informaciją apie produkto
naudą. Anuomet tikėta, kad žmonės produktus perka remdamiesi faktais
ir informacija. Jei jie norėdavo nusipirkti sūrio, turėdavai pasakyti faktus,
kodėl tavo sūris aukščiausios klasės („iš šviežiausio prancūzų ožkų pieno,
brandintas 12 dienų, pristatomas šaldytuvuose!“). Žmonės buvo
racionalūs dalyviai, patys protingai sprendžiantys, ką įsigyti. Buvo
vadovaujamasi klasikine prielaida: už tai atsako mąstančios smegenys.
Bet Berneisas nepaisė tradicijų. Jis nemanė, kad žmonės visą laiką
priima racionalius sprendimus. Priešingai, jo nuomone, žmonės yra
emocionalūs ir impulsyvūs, tik tai gerai slepia. Jis buvo įsitikinęs, kad už
tai atsako jaučiančios smegenys, tačiau niekas to dar dorai nesupranta.
Tabako pramonė pavienes moteris įkalbėti pirkti ir rūkyti cigaretes
bandė logiškais argumentais, o Berneisas tai vertino kaip emocinį ir
kultūrinį dalyką. Jei norime, kad moterys rūkytų, reikia apeliuoti ne į jų
mintis, bet į vertybes. Reikia apeliuoti į moterų tapatybes.
Norėdamas tai padaryti, Berneisas pasamdė grupelę moterų ir
nusivedė jas į Velykų sekmadienio paradą Niujorke. Šiandien dideli
šventiniai paradai yra neskoningi renginiai, kuriuos nuobodžiaudamas
stebi per televizorių, kol galiausiai užmiegi ant sofos. Bet anuomet paradas
buvo rimtas socialinis įvykis, panašiai kaip dabar Amerikos futbolo
supertaurė.
Jausmų ekonomika 209
Berneisas viską suorganizavo taip, kad moterys tinkamą akimirką

sustotų ir prisidegtų cigaretes. Jis pasamdė fotografus, kad jie padarytų
gražių rūkančių moterų nuotraukų, o tada jas išsiuntinėjo visiems
didžiausiems šalies laikraščiams. Reporteriams jis papasakojo, kad šios
moterys prisidegė ne tik cigaretes, jos uždegė „laisvės fakelus“, taip
parodydamos gebėjimą apginti savo nepriklausomybę ir būti
savarankiškomis, o ne kam nors priklausančiomis moterimis.
Tai, žinoma, buvo #NetikraNaujiena, bet Berneisas surežisavo ją kaip
politinį protestą. Jis žinojo, kad tai sužadins atitinkamas moterų emocijas
visoje šalyje. Feministės teisę balsuoti moterims iškovojo vos prieš
devynerius metus. Moterys dabar jau dirbo ir tapo neatsiejama šalies
ekonominio gyvenimo dalimi. Jos save išreikšdavo trumpai kirpdamosi
plaukus ir nešiodamos gundančius drabužius. Šios moterys save matė kaip
pirmąją nuo vyrų nepriklausomą kartą. Ir dauguma jų dėl to jautėsi labai
tvirtai. Jei Berneisas tik galėtų savo žinutę „rūkymas tolygu laisvei“ susieti
su moterų išsilaisvinimo judėjimu... na, tabako būtų parduodama dvigubai
daugiau ir jis praturtėtų.
Tai pasiteisino. Moterys pradėjo rūkyti ir nuo tada turime lygias
galimybes susirgti plaučių vėžiu.
Berneisas praėjusio amžiaus 3-5 dešimtmečiais reguliariai vykdė
šiuos gudrius kultūrinius manevrus. Jis visiškai pakeitė rinkodaros
pramonę ir būtent tada išrado viešųjų ryšių sritį. Sumokėti seksualioms
įžymybėms, kad pareklamuotų tavo produktą? Tai Berneiso idėja. Rašyti
netikrų naujienų straipsnius, kurie iš tiesų - subtili bendrovės reklama?
Taip pat jo mintis. Organizuoti kontroversiškai vertinamus viešuosius
renginius, taip siekiant pritraukti dėmesį ir tapti žinomesniam tarp klientų?
Irgi
Berneiso sumanymas. Kone kiekviena šiandien paplitusi rinkodaros ir

reklamos forma prasidėjo nuo jo.
Bet štai šis tas įdomaus apie Berneisą: jis buvo Zigmundo Froido
(Sigmund Freud) sūnėnas.
Froidas liūdnai pagarsėjo, nes buvo pirmasis šiuolaikinis mąstytojas,
teigęs, kad sąmonės automobilį iš tikrųjų vairuoja jaučiančios smegenys.
Froidas manė, kad nesaugumo ir gėdos jausmai verčia žmones priimti
blogus sprendimus, per daug sau leidžiant ar kompensuojant tai, ko
trūksta. Būtent Froidas suprato, kad mūsų tapatybei būdinga rišli visuma,
istorijos galvoje, kurias sau pasakojame, kad esame prie šių naratyvų
emociškai prisirišę ir kovosime, siekdami juos išsaugoti. 2 Froidas teigė,
kad, viską apsvarsčius, esame gyvūnai: impulsyvūs, savanaudžiai ir
emocionalūs.
Jis didžiąją savo gyvenimo dalį gyveno nepritekliuje. Buvo pats
tikriausias Europos intelektualas: gilus, filosofiškas atsiskyręs eruditas.
Bet Berneisas buvo amerikietis. Jis buvo praktiškas. Energingas. Velniop
filosofiją! Jis norėjo būti turtingas. Ir vaikis ėmėsi Froido idėjas, išverstas
į rinkodaros kalbą, plačiai įgyvendinti.3 Froido dėka Berneisas suprato šį
tą, ko prieš jį versle dar niekas nesuvokė: išnaudojus žmonių nesaugumą,
jie iš tavęs pirks bet kokį šūdniekį, kokį tik pasiūlysi.
Sunkvežimiai vyrams reklamuojami akcentuojant jėgos ir patikimumo
jausmą. Makiažas moterims reklamuojamas kaip priemonė, padedanti būti
mylimoms ir pritraukti daugiau dėmesio. Alus reklamuojamas kaip
produktas, leidžiantis būti linksmam ir tapti vakarėlio liūtu.
Tai, žinoma, yra rinkodara pradinukams. Ir šiandien tai laikoma
įprastu verslu. Vienas pirmųjų dalykų, kurį išmoksti studijuodamas
rinkodarą, - kaip rasti klientų jautrias vietas... ir
tada subtiliai priversti juos pasijusti prasčiau. Tikslas - sužadinti apmaudą

ir nesaugumo jausmą, tada apsisukti ir pasakyti, kad tavo produktas padės
atsikratyti apmaudo ir nesaugumo. Kitaip tariant, rinkodara specialiai
nustato arba akcentuoja kliento moralines bedugnes, o tada pasiūlo, kaip
jas panaikinti.
Viena vertus, tai padėjo sukurti ekonominę įvairovę ir gerovę, kurią
turime šiandien; kita vertus, rinkodaros pristatymai, skirti
nevisavertiškumo jausmui sužadinti, kasdien pateikiami begalėje reklamų
ir pasiekiantys kiekvieną žmogų, tikrai paveikia psichologinę savijautą. Ir
ne teigiamai.
Jausmai verčia suktis pasaulį

Pasaulio varomoji jėga viena - jausmai.
Taip yra todėl, kad žmonės leidžia pinigus dalykams, kurie padeda
gerai jaustis. O kur pinigai, ten ir galia. Taigi, kuo labiau paveikiamos
žmonių emocijos, tuo daugiau galios ir pinigų sukaupiama.
Pinigai savaime tėra mainų forma, skirta žmonių moralinėms
bedugnėms suvienodinti. Patys pinigai yra ypatinga universali mažoji
religija, kurią visi išpažįstame, nes jie truputį palengvina mūsų gyvenimą.
Derantis vieniems su kitais, jie leidžia vertybes iškeisti į ką nors
universalaus. Tau patinka moliuskai ir austrės. Man patinka tręšti
dirvožemį amžinų priešų krauju. Tu kariausi mano armijoje, o kai grįšime
namo, apipilsiu tave moliuskais ir austrėmis. Sutarta?
Štai kaip atsirado žmonių ekonomikos. 4 Ne, rimtai, jos atsirado todėl,
kad gauja piktų karalių ir imperatorių norėjo išskersti savo amžinus
priešus, bet turėjo už tai ką nors duoti savo armijai, taigi kalė pinigus kaip
skolos formą (ar moralinę bedugnę)
kariams, kad juos duotų (atkurtų pusiausvyrą), kai (ar jei) šie grįš namo.
Žinoma, nedaug kas tepasikeitė. Jausmai pasaulį suko tada, suka ir
dabar. Viskas, kas pasikeitė, tai niekniekiai, kuriuos naudojame kaip
priemonę viską sukrušti vienas kitam. Technologinė pažanga tėra dar
viena jausmų ekonomikos apraiška. Pavyzdžiui, niekas niekada nebandė
išrasti kalbančio vaflio. Kodėl? Todėl, kad tai būtų labai baisu ir keista, nė
neminint to, kad vaflis turbūt nebūtų labai maistingas. Tačiau
technologijos atrandamos ir išrandamos tam (taip, atspėjai!), kad žmonės
jaustųsi geriau. (Arba siekiant juos apsaugoti, kad nesijaustų blogiau.)
Tušinukas, patogesnis sėdynės šildytuvas, kokybiškesnė tarpinė tavo
namo vandentiekio sistemai - pinigai uždirbami ir išleidžiami darant
dalykus, kurie leidžia pagerinti gyvenimą ar išvengti skausmo. Šie dalykai
užtikrina gerą savijautą. Žmonės susijaudina. Jie leidžia pinigus. Tada
ateina klestėjimo laikai, vaikeli.
Yra du būdai kurti vertę rinkoje.
1. Naujovės (geresnė skausmo versija). Pirmasis būdas kurti vertę -

pakeisti vieną skausmą daug labiau toleruojamu ar trokštamu.
Ryškiausi ir akivaizdžiausi pavyzdžiai - medicinos ir farmacijos
naujovės. Sukūrus skiepus nuo poliomielito, visą gyvenimą
kankinantį skausmą ir paralyžių pakeitė vos kelias sekundes
trunkantis adatos dūris. Širdies operacijos pakeitė... na, pačią mirtį,
o kad atsigautų, ligoniui prireikia vos savaitės dviejų.
2. Malonumai (skausmo vengimas). Antras būdas kurti vertę rinkoje
- padėti numarinti skausmą. Jei naujos skausmo versijos atveju
siūlomas geresnis skausmas, tai numarinant jis atidedamas, ir taip
reikalai dažnai tik pabloginami.
Malonumai - tai savaitgalio kelionė į paplūdimį, su draugais

praleista naktis, filmas su ypatingu žmogumi ar kokaino
šniaukštimas iš kekšės užpakalio griovelio. Malonumas pats
savaime nėra kažkoks blogas, mums visiems kartais to reikia.
Problema kyla tada, kai tai mūsų gyvenime ima vyrauti ir
netenkame kontrolės. Dažnai malonumai kuria tam tikras grandines
smegenyse, dėl to prie jų galima priprasti. Kuo labiau marini
skausmą, tuo labiau skauda, taigi dar labiau stengiesi jį numarinti.
Ateina akimirka, kai bjaurus skausmo kamuolys tampa toks didelis,
kad skausmo imi vengti priverstinai. Prarandi savikontrolę - tavo
jaučiančios smegenys užrakina mąstančias smegenis automobilio
bagažinėje ir neišleidžia tol, kol vėl negauna dozės. Ir spiralė toliau
sukasi žemyn.
Prasidėjus mokslo revoliucijai, ekonominis progresas daugiausia vyko

dėl naujovių. Tada dauguma žmonių gyveno skurde: didžiumą laiko visi
sirgo, šalo, vargo ir buvo alkani. Retas mokėjo skaityti. Dažno dantys buvo
prastos būklės. Visai nelinksma. Per kelis šimtmečius, išradus mašinas ir
miestus, darbo pasidalijimą, modernią mediciną, higieną ir atstovaujamąją
valdžią, nemaža dalis skurdo ir vargo išnyko. Skiepai ir vaistai išgelbėjo
milijardus. Mašinos sumažino nepakeliamą darbo krūvį ir badą pasaulyje.
Technologinės naujovės, sumažinusios žmogaus kančias, neabejotinai
geras dalykas.
Bet kas nutinka, kai daug žmonių santykinai sveiki ir turtingi? Siekiant
ekonominės pažangos, iš esmės nuo naujovių pereinama prie malonumų,
nuo geresnių skausmo versijų prie skausmo vengimo. Viena iš priežasčių
yra ta, kad tikra naujovė rizikinga, sunkiai įgyvendinama ir dažnai
neapsimoka. Dauguma pagrindinių
naujovių kūrėjų istorijoje skurdo.5 Jei kas nors nori įkurti bendrovę ir
prisiimti riziką, rinktis malonumus saugiau. Todėl sukūrėme kultūrą,
kurioje didžioji dalis technologinių „naujovių“ tėra bandymai išsiaiškinti,
kaip naujau, efektyviau (ir įkyriau) pamaloninti. Kaip kartą pasakė vienas
rizikos kapitalo investuotojas Piteris Tilis (Peter Thiel): „Norėjome
skraidančių automobilių, vietoj jų gavome tviterį.“
Kai ekonomika pirmiausia pereina prie malonumų, kultūra pradeda
keistis. Neturtinga šalis vystosi, gauna vaistų, telefonų ir kitų naujų
technologijų, gerovė nuolat tolygiai didėja, nes kiekvieno skausmas
pakeičiamas geresne skausmo versija. Bet vos pasiekiamas pirmojo
pasaulio šalių lygis, gerovė išsilygina arba kai kuriais atvejais sumažėja. 6
O štai psichinės ligos, depresija ir nerimas gali imti sparčiai plisti.7
Taip atsitinka todėl, kad visuomenei suteikus laisvę ir galimybę
naudotis naujovėmis, žmonės tampa tvirtesni ir antitrapūs. Jie gali ištverti
daugiau sunkumų, efektyviau dirbti, geriau komunikuoti ir veikti savo
bendruomenėse.
Bet tas naujoves įdiegus ir kiekvienam gavus mobilųjį telefoną bei
restorano „McDonalds“ užkandžių rinkinį „Happy Meal“, į rinką įžengia
puikusis modernusis malonumas. Vos jam pasirodžius, atsiranda
psichologinis trapumas ir viskas pradeda atrodyti sukrušta.8
XX a. pradžioje Berneisui atradus, kad galima prekiauti pasąmoniniais

žmogaus jausmais ir troškimais, prasidėjo komercijos era.9 Berneisui
nerūpėjo penicilinas ar širdies operacijos. Jis bruko cigaretes, bulvarinius
žurnalus ir grožio produktus - šūdą, kurio žmonėms nereikia. Ir iki jo
niekas neįsivaizdavo, kaip priversti
žmones išleisti daug pinigų dalykams, kurie nebūtini išgyvenimui.

Rinkodaros sukūrimas atnešė šių dienų aukso karštligę - tikslą
patenkinti žmogaus laimės siekį. Atsirado populiarioji kultūra, įžymybės
ir atletai tapo beprotiškai turtingi. Pirmą kartą prabangos prekes pradėta
masiškai gaminti ir reklamuoti viduriniajai klasei. Sparčiai augo
technologijos, kurios palengvina gyvenimą: mikrobangų krosnelėje
pašildomi pietūs, greitmaistis, „La-Z-Bo-ys“ baldai, nesvylančios
keptuvės ir taip toliau. Vos per šimtą metų gyvenimas tapo toks lengvas ir
greitas, efektyvus ir reikalaujantis mažai pastangų, kad žmonės galėdavo
paimti telefoną ir per dvi minutes padaryti tai, kam anksčiau prireikdavo
dviejų mėnesių.
Palyginti su šiandiena, gyvenimas komerciniame amžiuje, nors ir
sudėtingesnis nei anksčiau, vis tiek buvo gana paprastas. Didelė
triukšminga vidurinioji klasė egzistavo homogeninėje kultūroje.
Žiūrėjome tuos pačius televizijos kanalus, klausėmės tos pačios muzikos,
valgėme tą patį maistą, ilsėjomės ant tokių pačių sofų, skaitėme tuos
pačius laikraščius ir žurnalus. Šioje eroje buvo juntamas nuoseklumas ir
sąryšis, o tai užtikrino saugumo jausmą. Visi mes buvome ir laisvi, ir
priklausėme tai pačiai religijai. Ir tai ramino. Nepaisydami nuolatinės
branduolinio sunaikinimo grėsmės, bent jau Vakaruose, mes linkę šį
laikotarpį idealizuoti. Manau, taip yra dėl to, kad buvo juntamas socialinis
ryšys, kurio šiandien dauguma su nostalgija ieško.
Tada atsirado internetas.
Tai tikra naujovė. Jei visa kita liko kaip buvę, tai internetas iš esmės
pagerina gyvenimą. Itin pagerina.
Problema yra... na, problema - mes.
Interneto kūrėjų ketinimai buvo geri: Silicio slėnyje ir kitur išradėjai

ir technologai dėjo dideles viltis į skaitmeninę planetą. Siekdami
įgyvendinti savo svajonę, jie dirbo dešimtmečius, kad pasaulio žmones ir
informaciją sujungtų į vientisą tinklą. Jie tikėjo, kad internetas visus
išlaisvins, nebeliks tarpininkų ir hierarchijų, kiekvienas turės vienodą
prieigą prie tos pačios informacijos ir vienodas saviraiškos galimybes.
Tikėjo, kad kiekvienam suteikus galimybę kalbėti ir parūpinus paprastas
veiksmingas priemones tai padaryti, pasaulis taps geresnis ir laisvesnis.
XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje tvyrojo beveik utopinis
optimizmas. Technologai įsivaizdavo išsilavinusią pasaulio populiaciją,
kuri naudosis begaline išmintimi, esančia tiesiog po ranka. Matė galimybę
paskatinti didesnę empatiją ir supratimą tarp tautų, etninių grupių ir
gyvenimo stilių. Svajojo apie vieningą globalų judėjimą, turintį vieną
bendrą tikslą siekti taikos ir gerovės.
Bet jie pamiršo.
Taip paniro į savo religines svajones ir pasidavė asmeninėms viltims,
kad pamiršo.
Pamiršo, kad ne informacija verčia suktis pasaulį.
Žmonės sprendimus priima ne remdamiesi tiesa ar faktais. Jie pinigus
leidžia ne atsižvelgdami į duomenis. Su vienas kitu susisiekia ne dėl
kokios nors aukštesnės filosofinės tiesos.
Pasaulį verčia suktis jausmai.
Ir vidutiniokui davus neišsenkamą žmogiškosios išminties šaltinį, jis
neguglins ieškodamas informacijos, kuri prieštarautų jo giliausiems
įsitikinimams. Jis neieškos to, kas yra tiesa, tegu ir nemaloni.
Dauguma mūsų guglins ieškodami to, kas malonu, tačiau nėra netiesa.
Turi nekorektiškų rasistinių minčių? Na, vos dviem pelės

spustelėjimais gali pasiekti rasistų forumą, kupiną įtikinamai skambančių
argumentų, kodėl nereikia gėdytis tokių pažiūrų. Žmona tave palieka ir
pradedi manyti, kad moterys iš prigimties savanaudės ir blogos? Nereikės
daug guglinti, kad rastum šių mizoginiškų jausmų pateisinimą.10 Galvoji,
kad musulmonai persekios ir žudys iš mokyklos į mokyklą pereinančius
tavo vaikus? Esu tikras, kad kur nors yra tai „įrodanti“ sąmokslo teorija.
Užuot sustabdę laisvą mūsų blogiausių jausmų ir tamsiausių polinkių
raišką, startuoliai ir korporacijos iškart iš to ėmė pelnytis. Šitaip geriausia
mūsų gyvenimo naujovė lėtai virto didžiausiu malonumų šaltiniu.
Galiausiai internetas buvo sukurtas ne tam, kad duotų tai, ko mums
reikia. Jis duoda tai, ko žmonės nori. Ir jei šioje knygoje šio to išmokai
apie žmogaus psichologiją, tai jau žinai, kad tai daug pavojingiau, nei gali
pasirodyti.
#NetikraLaisvė
Šie laikai turėtų būti savotiški itin daug pasiekusiems verslininkams.
Viena vertus, verslas klesti labiau nei bet kada. Pasaulyje turto daugiau nei
kada nors anksčiau, pelnas kaip niekada didelis, produktyvumas didėja ir
augimas spartus. Tačiau ir pajamų nelygybė pasiekė visų laikų rekordą,
politinė poliarizacija griauna šeimų bendrystę, be to, panašu, kad planetoje
siaučia sugedimo maras.
Taigi nors verslo pasaulis išgyvena pakilimą, taip pat matoma gana
keista gynyba, dažnai atsirandanti iš niekur. Ir pastebėjau, kad ji visada
įgyja tą pačią formą, nesvarbu, iš kur atėjusi. Sakoma: „Mes tik duodame
žmonėms tai, ko jie nori!“
Ar tai būtų naftos bendrovės, šlykštūs reklamuotojai, ar feisbukas,

vagiantis tavo prakeiktus duomenis, - kiekviena įmonė, įlipusi į tą šūdą,
nusivalo batus ir suskumba visiems priminti, esą tik stengiasi duoti
žmonėms tai, ko jie nori - didesnę siuntimosi internetu spartą, patogesnį
oro kondicionierių, mažesnes kuro sąnaudas už kilometrą, pigesnę nosies
plaukų kirpimo mašinėlę - negi tai gali būti blogai?
Ir tai tiesa. Technologijos žmonėms tai, ko jie nori, duoda greičiau ir
efektyviau nei bet kada. Ir nors visi mėgstame karti šunis ant korporacijų
vadovų dėl jų moralinio sugedimo, tačiau pamirštame, kad jie tik tenkina
klientų įgeidžius. Atsižvelgia į mūsų poreikius. Ir jei atsikratysime
feisbuko, naftos gavybos bendrovės ar apskritai bet kokios milžiniškos
korporacijos, kuri laikoma blogiu, tau skaitant šią knygą jos vietą užims
kita.
Taigi galbūt problema - ne gauja godžių vadovų, kurie papsėdami
cigarus ir glostydami blogio įsikūnijimus - kates, isteriškai juokiasi, kad
tiek daug uždirba.
Gal mūsų norai užknisa?
Pavyzdžiui, aš noriu žmogaus dydžio maišo zefyrų savo svetainėje.
Noriu pasiskolinti pinigų, kurių niekada negalėsiu grąžinti, ir nusipirkti
aštuonis milijonus dolerių kainuojantį namą. Kitais metais noriu kas
savaitę skristi į vis naują kurortą ir misti tik japoniškos jautienos kepsniais.
Ko aš noriu, yra sukruštai siaubinga. Todėl, kad mano jaučiančios
smegenys diktuoja man, ko aš noriu, o jos - tarsi prakeikta šimpanzė, ką
tik išmaukusi butelį tekilos ir pradėjusi į jį masturbuotis.
Todėl sakyčiau, kad pasirinkus „duoti žmonėms tai, ko jie nori“,
korektiškai kalbant, kartelė nuleidžiama gana žemai. „Duoti žmonėms tai,
ko jie nori“ pateisinama tik tada, kai jiems
siūlai naujoves, tokias kaip dirbtinis inkstas ar koks nors išradimas,

neleidžiantis automobiliui staigiai užsidegti. Duok tiems žmonėms, ko jie
nori. Bet duoti žmonėms per daug malonumų, kurių jie nori, yra pavojinga.
Pirma, dauguma nori bjaurių dalykų. Antra, daugeliu žmonių lengva
manipuliuoti ir įpiršti jiems šūdą, kurio iš tiesų jie visai nenori (skaitykite
apie Berneisą). Trečia, žmonių skatinimas vengti skausmo, siūlant vis
daugiau ir daugiau malonumų, mus visus susilpnina ir padaro trapesnius.
Ketvirta, aš nenoriu sušiktų „Skynet“ reklamų, sekiojančių mane visur ir
renkančių mano sušikto gyvenimo duomenis. Klausykit, vieną kartą
pasikalbėjau su žmona apie kelionę į Peru - tai nereiškia, kad po to šešias
savaites reikia bombarduoti mano telefoną Maču Pikču nuotraukomis. Ir,
rimtai, baikite klausytis mano sušiktų pokalbių bei pardavinėti mano
duomenis bet kam, kas tik sumokės už tai dolerį. 11
Na, gerai - apie ką aš čia?
Keista, tačiau Berneisas numatė, kad taip atsitiks. Šlykščios reklamos,
kėsinimasis į privatumą ir daugelio gyventojų užliūliavimas, pavertus
žmones paklusniais beprasmės vartotojiškos sistemos vergais - tas vyrukas
buvo savotiškas genijus. Tačiau jis iš to gavo naudos - taigi, buvo piktasis
genijus.
Berneiso politiniai įsitikinimai buvo pasibaisėtini. Jis tikėjo tuo, ką
galima būtų pavadinti dietiniu fašizmu: ta pačia autoritarine blogio
valdžia, tik be bereikalingų genocido kalorijų. Berneisas manė, kad masės
pavojingos ir jas turi kontroliuoti stipri centralizuota valstybės struktūra.
Bet jis taip pat pripažino, kad kruvini totalitariniai režimai nebuvo idealūs.
Jo nuomone, naujasis rinkodaros mokslas - tai būdas, kaip valdžia galėtų
daryti įtaką savo piliečiams ir juos numaldyti, nežalodama ir
nekankindama priklausančiųjų kairiųjų, dešiniųjų ir centro stovykloms. 12
(Šis vyrukas tikriausiai buvo vakarėlių žvaigždė.)

Berneiso nuomone, laisvė daugumai žmonių ir neįmanoma, ir
pavojinga. Iš savo dėdės Froido raštų jis gerai žinojo, kad paskutinis
dalykas, kurį visuomenė toleruos, bus visuotinis jaučiančių smegenų
įsiviešpatavimas. Visuomenėms reikia tvarkos, hierarchijos ir valdžios, o
laisvė tam prieštarauja. Jis suprato rinkodarą kaip neįtikėtinai puikų naują
įrankį, kuris suteiks žmonėms laisvės jausmą, nors iš tikrųjų teleis
pasirinkti iš kelių skirtingų dantų pastos skonių.
Laimei, didžioji dalis Vakarų valdžios niekada nepuolė taip žemai,
kad tiesiogiai manipuliuotų gyventojais per reklamos kampanijas. Užtat
atsitiko priešingai. Korporacijos taip įgudo duoti žmonėms tai, ko jie nori,
kad palaipsniui pačios įgijo vis daugiau politinės galios. Reglamentai buvo
naikinami. Biurokratinė priežiūra baigėsi. Privatumo neliko. Pinigai
politikoje ėmė vaidinti daug svarbesnį vaidmenį nei kada nors anksčiau. Ir
kodėl taip atsitiko? Dabar jau turėtum žinoti: tiesiog žmonėms buvo
duodama tai, ko jie nori!
Bet, velniop, būkime realistai: „duoti žmonėms tai, ko jie nori“ yra
#NetikraLaisvė, nes dauguma mūsų nori malonumų. Ir kai mus užtvindo
malonumų pasiūla, atsitinka keli dalykai.
Pirma, tampame vis trapesni. Mūsų pasaulis traukiasi, kad atitiktų vis
menkstančias vertybes. Tampame apsėsti malonumų ir patogumų. O
praradus bet kokį malonumą atrodo, tarsi drebėtų žemė ir būtų ištikusi
kosminė neteisybė. Aš manau, kad konceptualaus pasaulio siaurėjimas
nėra laisvė, nes yra priešingai.
Antra, esame labiau linkę pasiduoti blogiems įpročiams - nesiliaudami
tikriname telefoną, elektroninį paštą, instagramą, baigiame žiūrėti
„Netflix“ serialus, kurių nemėgstame, dalijamės šokiruojančiais
straipsniais, kurių neskaitėme; priimame kvietimus
į vakarėlius ir renginius, kurie nedžiugina, keliaujame ne todėl, kad

norime, bet todėl, kad galėtume pasakyti ten buvę. Nevaldomas elgesys
siekiant patirti vis daugiau, nėra laisvė - ir vėl. Tai jos priešingybė.
Trečia, negebėjimas atpažinti, toleruoti ir ieškoti neigiamų emocijų
savaime suvaržo. Jei gerai jautiesi tik tuomet, kai gyvenimas laimingas
tarsi gražutė mergina ant žurnalo viršelio, tada spėk, kas nutinka. Tu nesi
laisvas. Tu - laisvo žmogaus priešingybė. Tu - savo paties silpnybių
kalinys, pavergtas savo paties nepakantumo, suluošintas savo paties
emocinio silpnumo. Nuolat jausi pašalinių paguodos ar patvirtinimo
poreikį, kurio gali sulaukti, o gali ir ne.
Ketvirta (nes, prakeikimas, aš jau užsivedžiau), pasirinkimo
paradoksas. Kuo daugiau pasirinkimo galimybių turime (t. y., kuo daugiau
„laisvės“ turime), tuo mažiau būname patenkinti, ir nesvarbu, ką
pasirenkame.13 Jei Džeinė turi pasirinkti iš dviejų dėžučių dribsnių, o
Maikas - iš dvidešimties, tai Maikas neturi daugiau laisvės nei Džeinė. Jis
turi daugiau įvairovės. O čia yra skirtumas. Įvairovė nėra laisvė. Įvairovė
- tai skirtingos to paties beprasmio šūdo variacijos. Jei, sakykime, Džeinei
į galvą įremtų šautuvą ir vyrukas esesininko uniforma bjauriu bavarišku
akcentu užriktų: „Ėck cušiktus dribsnius!“, tada ji turėtų mažiau laisvės
nei Maikas. Bet pranešk man, kai tai nutiks.
Tai yra problema - laisvės iškėlimas aukščiau žmogaus sąmoningumo.
Daugiau šlamšto nesuteikia daugiau laisvės, jis įkalina mus sukeldamas
nerimą, nes nesame tikri, ar pasirinkome geriausią variantą. Daugiau
galimybių rinktis verčia mus tiek su savimi, tiek su kitais elgtis kaip su
priemonėmis, o ne galutiniu tikslu. Tai verčia mus būti priklausomesnius
nuo begalinių vilties ciklų.
Jei laimės siekis grąžina mus į vaikystę, tai netikra laisvė sulaiko mus
ten. Laisvė nėra galimybė rinktis iš kelių rūšių dribsnių ar daugiau
atostogų kurorte, kuriame prisidarysime asmenukių, ar daugiau
palydovinių kanalų, kuriuos įsijungę užmiegame.
Tai įvairovė. O vakuume įvairovė beprasmė. Jei jautiesi užspeistas
nesaugumo, stabdomas abejonių, jei tavo tolerancijos sparnai pakirpti, gali
turėti visą įmanomą pasaulio įvairovę, bet nebūsi laisvas.
Tikroji laisvė
Vienintelė tikra ir etiška laisvės forma galima per savęs ribojimą. Tai ne
pasirinkimas, ko nori gyvenime, o veikiau pasirinkimas, ko gali atsisakyti.
Tai ne tik tikra, bet ir vienintelė laisvė. Malonumai ateina ir praeina.
Malonumai niekada ilgai netrunka. Įvairovė praranda prasmę. Tačiau
visada galėsi pasirinkti, ką nori paaukoti ir ko atsisakyti.
Paradoksalu, tačiau tik šis savotiškas savęs išsižadėjimas išplečia
tikrąją laisvę gyvenime. Reguliarių fizinių pratimų skausmas galiausiai
tampa tavo fizine laisve - jėga, judrumu, stiprybe ir ištverme. Tvirtas darbo
etikos laikymasis suteikia laisvę ieškoti daugiau darbo pasiūlymų, pačiam
rinktis karjeros kryptį, uždirbti daugiau pinigų ir gauti su tuo susijusios
naudos. Pasiryžimas išspręsti konfliktą su kitais žmonėmis suteiks laisvę
kalbėtis su bet kuo, kad sužinotum, ar jų vertybės ir įsitikinimai tokie patys
kaip tavo, kad atrastum, ką jie gali atnešti į tavo gyvenimą ir ką tu į jų.
Dabar pat gali tapti laisvesnis, pasirinkdamas sau pačiam taikomus
apribojimus. Gali pasirinkti kas rytą keltis anksčiau, iki vidurdienio
išjungti savo elektroninį paštą, iš telefono ištrinti
socialinių tinklų programėles. Šie apribojimai tave išlaisvins, nes būdamas

atidesnis, turėsi daugiau laiko ir galios rinktis. Tikslu tampa pats
sąmoningumas.
Jei neprisiruoši į sporto salę, išsinuomok spintelę ir palik joje visus
darbo drabužius, kad būtum priverstas ten kiekvieną rytą nueiti. Apsiribok
dviem trimis socialiniais renginiais per savaitę, kad galėtum praleisti
daugiau laiko su žmonėmis, kurie tau rūpi labiausiai. Išrašęs trijų
tūkstančių dolerių banko čekį artimam draugui ar šeimos nariui, pažadėk,
kad jie galės jį išsigryninti, jei tu vėl surūkysi bent vieną cigaretę.14
Galiausiai prasmingiausia laisvė gyvenime ateina per įsipareigojimus,
per dalykus, kuriuos pasirenkame paaukoti. Aš turiu emocinę laisvę su
žmona, ir jos niekada neatkartosiu, net jei susitikinėčiau su tūkstančiais
kitų moterų. Turiu laisvę, nes išreikšdamas giliai slypinčią artistišką
prigimtį 20 metų groju gitara - jos niekada nebūčiau patyręs, jei tebūčiau
atmintinai mokęsis šimtus dainų. Turiu laisvę gyventi toje pačioje vietoje
50 metų - palaikau artimus ir draugiškus ryšius su bendruomene ir jos
kultūra, ir jos niekada neatkartosiu, kad ir kiek pasaulio pamatyčiau.
Didesnis įsipareigojimas suteikia gilumo. Vengimas įsipareigoti
skatina paviršutiniškumą.
Pastaruosius dešimt metų paplitusi „gyvenimo kodų nulaužimo“
mada. Žmonės nori per mėnesį išmokti kalbą ar aplankyti penkiolika šalių,
per savaitę tapti kovos menų čempionu, ir trokšdami tai pasiekti, jie
prigalvojo įvairiausių „kodo nulaužimo“ būdų. Šiandien jutubo kanaluose
ir socialiniuose tinkluose galima pamatyti žmonių, prisiimančių juokingų
iššūkių tik tam, kad parodytų galintys tai padaryti. Taip bandant „nulaužti
gyvenimo kodą“, norima mėgautis įsipareigojimo vaisiais
neįsipareigojant.
Tai dar viena liūdna netikros laisvės forma. Tuščios kalorijos sielai.
Neseniai skaičiau apie vyruką, kuris norėdamas įrodyti, kad gali
pasiekti meistro titulą per mėnesį, iš šachmatų programos mintinai išmoko
visus ėjimus. Jis visiškai nesistengė perprasti šachmatų, nenarpliojo
strategijos gudrybių, neturėjo savo žaidimo stiliaus, neišmoko jokios
taktikos. Ne, jis tai traktavo kaip didžiulį namų darbą: norėjo įsiminti visus
ėjimus, kartą sužaidęs su aukštą vietą užimančiu žaidėju laimėti ir sau
pačiam pasakyti, kad yra meistras.15
Taip nieko nelaimėsi. Tik atrodys, kad kažką laimėjai. Tai
įsipareigojimo ir aukojimosi iliuzija be jokio įsipareigojimo ir aukojimosi.
Tai iliuzija prasmės, kurios nėra.
Netikra laisvė verčia mus bėgant ant bėgimo takelio vaikytis vis
daugiau, kai tikra laisvė - tai sąmoningas sprendimas gyventi turint
mažiau.
Netikra laisvė sukelia priklausomybę: nesvarbu, kiek turi, visada
jausies taip, lyg būtų negana. Tikroji laisvė yra pasikartojanti, nuspėjama
ir kartais nuobodi.
Netikra laisvė duoda mažėjančią grąžą: reikalauja vis daugiau ir
daugiau energijos tam pačiam džiaugsmui ir prasmei pasiekti. Tikroji
laisvė duoda didėjančią grąžą: reikalauja vis mažiau ir mažiau energijos
tam pačiam džiaugsmui ir prasmei pasiekti.
Netikra laisvė regi pasaulį kaip nesibaigiančius sandorius ir derybas,
kurias vykdant atrodo, kad laimi. Tikroji laisvė supranta pasaulį
besąlygiškai ir vienintelė pergalė čia - įveikti savo paties troškimus.
Netikra laisvė reikalauja, kad pasaulis taikstytųsi su tavo valia. Tikra
laisvė nieko iš pasaulio nereikalauja. Tai tėra tavo valia.
Galiausiai malonumų perteklius ir jų sukuriama netikra laisvė apriboja

gebėjimą patirti tikrąją laisvę. Kuo daugiau galimybių pasirinkti turime,
kuo daugiau įvairovės, tuo sunkiau pasirinkti, aukotis ir susitelkti. Ir
šiandien matome šios painios problemos padarinius mūsų kultūroje.
2000 m. Harvardo politologas Robertas Patnamas (Robert Putnam) išleido

originalią knygą „Žaidžiame boulingą vieni: amerikiečių bendruomenės
žlugimas ir atgimimas“16. Joje jis aprašo menkstantį JAV piliečių
dalyvavimą, teigdamas, kad žmonės rečiau jungiasi į grupes ir mieliau
savo veikla užsiima vieni (todėl knyga taip ir pavadinta) - šiandien
boulingą žaidžia daugiau žmonių nei anksčiau, tačiau boulingo lygos
beveik išnyko. Žmonės boulingą žaidžia vieni. Patnamas rašė apie
Jungtines Valstijas, bet tai nebūtinai tik Amerikai būdingas reiškinys. 17
Savo knygoje Patnamas parodo, kad ši tendencija būdinga ne vien
pramoginės veiklos grupėms, bet ir kitoms: nuo profesinių sąjungų, tėvų
ir mokytojų asociacijų iki „Rotary“ klubų, bažnyčių ir bridžo klubų.
Autoriaus nuomone, šis visuomenės susiskaldymas turi reikšmingus
padarinius: socialinis pasitikėjimas sumenko, žmonės tampa uždaresni,
mažiau dalyvauja politiniame gyvenime ir apskritai įtariau vertina savo
kaimynus.18
Vienišumas taip pat auganti problema. Praėjusiais metais pirmą kartą
didžioji dalis amerikiečių teigė esantys vieniši, o vienas naujas tyrimas
rodo, kad mes kokybišką bendrystę su keliais asmenimis išmainome į
paviršutiniškus ir laikinus santykius su daug žmonių.19
Pasak Patnamo, visuomenės jungiamąjį audinį šalyje naikina
malonumų perteklius. Jis teigia, kad žmonės mieliau renkasi likti namie ir
žiūrėti televizorių, naršyti internete, žaisti vaizdo žaidimus,
nei burtis į kokias nors vietines organizacijas ar grupes. Autorius taip pat
prognozuoja, kad situacija tikriausiai tik blogės. 20
Istoriškai vakariečiai, matydami priespaudą patiriančius žmones

pasaulyje, bėdodavo, kad šie neturi netikros laisvės ir malonumų. Žmonės
Šiaurės Korėjoje negali skaityti tokių žinių, kokių norėtų, pirktis sau
patinkančių drabužių, klausytis muzikos, kuri nėra remiama valstybės.
Bet ne dėl to šiaurės korėjiečiai nėra laisvi. Jiems trūksta laisvės ne
dėl to, kad negali pasirinkti malonumų, bet dėl to, kad negali pasirinkti
skausmo. Jiems neleidžiama laisvai rinktis įsipareigojimų. Jie verčiami
aukotis dėl dalykų, kurių nenori ar nenusipelno. Malonumas čia niekuo
dėtas - jų malonumų stygius tėra menkas šalutinis tikrosios priespaudos -
primesto skausmo - rezultatas.21
Šiandien didžiojoje pasaulio dalyje žmonės gali pasirinkti malonumus
- rinktis, ką skaityti, kokius žaidimus žaisti, ką vilkėti. Šiuolaikinių
malonumų yra visur. Bet naujojo amžiaus tironija pasiekiama ne atėmus
malonumus ir įsipareigojimus. Šiandienos tironija pasiekiama užtvindant
žmones tokia galybe malonumų, tokia daugybe šūdinos informacijos ir
tuščių pramogų, kad žmonės nebegali protingai įsipareigoti. Jei Berneiso
prognozės pasitvirtins, tai įvyks tik keliomis kartomis vėliau, nei jis
tikėjosi. Prireikė interneto masto ir galios, kad jo globalios propagandos
kampanijų, valdžios ir korporacijų tyliai vykdomos masių troškimų ir norų
kontrolės vizija taptų realybe. 22 Bet nesuteikime Berneisui per daug
garbės. Vis dėlto jis pasirodė esąs tik pasipūtęs menkysta.
Buvo dar prieš Berneisą tai numatęs žmogus, matęs netikros laisvės
pavojus, įžvelgęs malonumų plitimą ir tai, kaip trumparegiškai
vertinamas poveikis, kurį jie turės žmonių vertybėms, kai malonumų

perteklius visus padarys vaikiškais savanaudžiais, nepakenčiamais ir
pretenzingais narcizais tviteryje. Šis žmogus buvo daug protingesnis ir
įtakingesnis nei bet kas, ką pamatysi žinių kanale, TED konferencijos
scenoje ar politinėje tribūnoje. Jis buvo politinės filosofijos bosų bosas.
Pamiršk sielos krikštatėviu vadinamą Džeimsą Brauną (James Brown),
nes mano turimas galvoje vyrukas sugalvojo pačios sielos idėją. Ir jis
(tikriausiai) numatė visą šią atplūsiančią šūdų laviną keliais
tūkstantmečiais anksčiau už bet ką kitą.
Platono prognozė
Anglų filosofas ir matematikas Alfredas Nortas Vaithedas (Alfred North
Whitehead) kartą puikiai pasakė, kad visa Vakarų filosofija buvo tik
„Platono darbų išnašos“23. Platonas ko gero buvo pirmasis didis
mąstytojas, išsamiai pasisakęs bet kuria tema, kokią tik galima sugalvoti:
nuo romantinės meilės prigimties ir klausimo, ar egzistuoja toks dalykas
kaip tiesa, iki dorybės reikšmės. Platonas buvo pirmasis, pasiūlęs
prigimtinės skirties tarp mąstančių ir jaučiančių smegenų idėją.24 Jis
pirmasis teigė, kad žmogus savo charakterį turi kurti per įvairias savęs
išsižadėjimo formas, o ne nuolaidžiaudamas savo silpnybėms. 25 Platonas
buvo toks kietašiknis, kad net pats žodis idėja jo - taigi, galima sakyti, kad
jis sukūrė idėjos idėją.26
Įdomu tai, kad nors ir buvo Vakarų civilizacijos krikštatėvis, Platonas
yra pasakęs žymiąją frazę, jog demokratija nėra pati trokštamiausia
valdymo forma.27 Jis manė, kad demokratija iš prigimties nestabili,
neišvengiamai sužadins blogiausius mūsų prigimties polinkius ir
visuomenę ves link tironijos. Jis rašė:
„Negalima tikėtis, kad kraštutinė laisvė nuves kur nors kitur nei į
kraštutinę vergovę.“28
Demokratijos sukurtos taip, kad atspindėtų žmonių valią. Mes jau
žinome, kad palikti tvarkytis taip, kaip išmano, žmonės instinktyviai
vengia skausmo ir ieško laimės. Problema kyla tada, kai žmonės pasiekia
tą laimę - jos niekada negana. Dėl mėlynojo taško efekto žmonės niekada
nesijaučia visiškai patenkinti. Jų troškimai tolygiai auga gerėjant
aplinkybėms.
Ilgainiui institucijos nebepajėgia patenkinti žmonių troškimų. Ir spėk,
kas nutinka, kai jos nebegali užtikrinti žmonių laimės.
Žmonės pradeda kaltinti institucijas.
Platonas teigė, kad demokratijos neišvengiamai veda į moralinį
nuosmukį, nes suteikus daugiau netikros laisvės, žmonių vertybės
menksta, tampa vaikiškos, egoistiškos, o tada piliečiai patys atsigręžia
prieš demokratinę sistemą. Vos įsigalėjus vaikiškoms vertybėms, žmonės
nebenori derėtis dėl galios, ieškoti kompromisų su kitomis grupėmis ar
religijomis, kęsti skausmo dėl didesnės laisvės ir gerovės. Jie nori stipraus
lyderio, kuris ateis ir akimirksniu viską sutvarkys. Nori tirono. 29
JAV dažnai sakoma: „Laisvė negaunama už dyka.“ Šis posakis
paprastai siejamas su kariuomene ir karais, kurie buvo kariauti ir laimėti
siekiant apginti šalies vertybes. Tai būdas žmonėms priminti, kad, ei, visas
šis gėris nenudribo mostelėjus burtų lazdele - tūkstančiai žuvo ir (arba)
mirė, kad mes galėtume čia sėdėdami siurbčioti pernelyg brangų frapučiną
ir kalbėti bet ką, kas užeina ant seilės. Tai priminimas, kad pagrindinės
žmogaus teisės, kuriomis naudojamės (kalbos, religijos ar spaudos laisvė),
pareikalavo aukų priešinantis išorinėms jėgoms.
Tačiau žmonės pamiršta, kad šios teisės taip pat gaunamos aukojantis,
kovojant su vidinėmis jėgomis. Demokratija gali
egzistuoti tik tada, kai toleruoji priešingas tavosioms pažiūras, kai esi
linkęs šio to atsisakyti dėl saugios ir sveikos bendruomenės, kai esi
nusiteikęs siekti kompromiso ir susitaikyti su tuo, kad kartais dalykai
klostosi ne taip, kaip nori. Kitaip tariant, demokratija reikalauja tikros
brandos ir stipraus charakterio.
Per pastaruosius du dešimtmečius nepatirdami jokių nepatogumų,
žmonės, rodos, sumaišė pagrindines žmogaus teises. Jie nori laisvės, kad
galėtų išreikšti save, bet nenori nieko žinoti apie pažiūras, kurios juos
prislėgtų ar įžeistų. Nori laisvės užsiimti verslu, bet nenori mokėti
mokesčių valstybės aparatui, kuris tą laisvę užtikrina. Nori lygybės, bet
nenori priimti to, kad esant lygybei visi turi patirti tą patį skausmą, o ne
vien mėgautis tais pačiais malonumais.
Laisvė savaime reikalauja sunkumų. Ji reikalauja nepasitenkinimo.
Nes kuo laisvesnė visuomenė, tuo labiau kiekvienas bus priverstas
skaitytis ir ieškoti kompromisų, susidūręs su požiūriu, gyvenimo stiliumi
ir idėjomis, kurios prieštarauja jo paties nuostatoms. Kuo mažiau
pakenčiame skausmą, tuo labiau mėgaujamės netikromis laisvėmis, tuo
prasčiau gebėsime puoselėti dorybes, kurios yra būtina laisvos ir
demokratinės visuomenės funkcionavimo sąlyga.
Ir tai gąsdina. Nes be demokratijos viskas iš tikrųjų bus sukrušta. Ne,
iš tiesų - empiriškai gyvenimas be demokratijos beveik visais atžvilgiais
taptų daug blogesnis.30 Ir ne todėl, kad demokratija - puikus išradimas.
Labiau dėl to, kad veikianti demokratija sukruša reikalus daug rečiau ir ne
taip smarkiai kaip kitos valdžios formos. Arba, kaip kartą puikiai pasakė
Čerčilis: „Demokratija yra blogiausia iš visų valdymo formų, tačiau nieko
geresnio dar nesugalvota.“
Pagrindinė priežastis, kodėl pasaulis tapo civilizuotas ir žmonės

liovėsi skerdę vieni kitus dėl keistų skrybėlių, yra ta, kad šiuolaikinės
socialinės institucijos efektyviai apribojo destruktyvias vilties galias.
Demokratija yra viena iš nedaugelio religijų, leidžiančių kitoms religijoms
darniai gyvuoti šalia jos ir joje. Bet kai dėl nuolatinio poreikio tenkinti
jaučiančias žmonių smegenis socialinės institucijos pagenda, kai piliečiai
nebepasitiki, praranda tikėjimą, kad demokratinė sistema gali
susireguliuoti, vėl grįžtama prie šūdino religinių karų šou. Ir grojant vis
31
tobulėjančių technologinių naujovių maršui, kiekvienas religinio karo

ciklas skatina vis didesnę destrukciją ir sužlugdo vis daugiau žmonių
gyvenimų.32
Platonas manė, kad visuomenės yra cikliškos - šokčioja pirmyn ir
atgal nuo laisvės prie tironijos, nuo santykinės lygybės prie siaubingos
nelygybės. Po 2 500 metų gana aišku, kad tai ne visai tiesa. Bet istorijoje
tikrai matomi politinių konfliktų modeliai, ir galima stebėti tas pačias vis
pasikartojančias religines tematikas - radikali ponų moralės hierarchija ir
radikali vergų moralės lygybė, tironų lyderių iškilimas ir išsisklaidžiusi
demokratinių institucijų galia, suaugusių žmonių dorybių kova ir vaikiškas
ekstremizmas. Gal amžiams bėgant „izmai“ keitėsi, bet kiekvienas
judėjimas slėpė tuos pačius vilties varomus žmogiškuosius impulsus. Ir
nors kiekvienos vėlesnės religijos kūrėjai tiki, kad būtent jų bus galutinė,
„Tiesa“ iš didžiosios T, suvienysianti žmoniją po viena damos vėliava, iki
šiol visos teįrodė, kad yra tik dalinės ir neišbaigtos.
9 SKYRIUS
Galutinė religija
1997 m. IBM bendrovės sukurtas superkompiuteris „Deep Blue“

nugalėjo geriausią pasaulio šachmatininką Garį Kasparovą. Tai buvo
naujos kompiuterijos eros pradžia. Šis įvykis supurtė žmonių supratimą
apie technologijas, protą ir žmoniją. Bet šiandien tai tėra žavus
prisiminimas: žinoma, kad kompiuteris nugalės pasaulio šachmatų
čempioną. Kodėl gi ne?
Nuo pat kompiuterizacijos pradžios šachmatai buvo mėgstama
priemonė dirbtiniam intelektui patikrinti1, nes šio žaidimo kombinacijų
skaičius beveik begalinis: įmanomų šachmatų partijų yra daugiau nei
atomų stebimoje visatoje. Numačius tik tris keturis ėjimus į priekį esant
bet kuriam išsidėstymui lentoje, jau galimi šimtai milijonų įmanomų
variantų.
Kad žaidžiant šachmatais kompiuteris prilygtų žmogui, jis turi ne tik
apskaičiuoti neįsivaizduojamą skaičių galimų rezultatų, bet ir turėti rimtus
algoritmus, kurie padėtų nuspręsti, ką
skaičiuoti verta. Kitaip tariant, kad žaisdamas su žmogumi kompiuteris

laimėtų, jo mąstančios smegenys, net ir daug pranašesnės už žmogaus, turi
būti suprogramuotos taip, kad įvertintų daugiau ar mažiau naudingas
pozicijas lentoje - tai reiškia, kad kompiuteriui reikalingos
suprogramuotos gana galingos “jaučiančios smegenys“ . 2
Nuo tos 1997-ųjų dienos kompiuterinis šachmatų žaidimas buvo toliau

stulbinančiu tempu tobulinamas. Po to penkiolika metų geriausius
šachmatininkus nuolat sutriuškindavo šachmatų programa, ir kartais net
labai gėdingai.3 Šiandien situacija dar blogesnė. Pats Kasparovas neseniai
pajuokavo, kad šachmatų programėlės, kurias galima įsidiegti daugumoje
išmaniųjų telefonų, „yra daug galingesnės už „Deep Blue“.4 Pastaruoju
metu šachmatų programinės įrangos kūrėjai vykdo savo programų
turnyrus, norėdami išsiaiškinti, kurie algoritmai geriausi. Žmonės juose
nedalyvauja. Jie tiesiog neužimtų aukštų vietų, todėl ir jiems patiems šie
turnyrai nėra įdomūs.
Pastaruosius penkerius metus neginčijama šachmatų programinės
įrangos pasaulio čempionė yra atvirojo kodo programa „Stockfish“, kuri
nuo 2014 m. arba laimėjo, arba užėmė antrąją vietą beveik visuose
svarbiuose šachmatų programinės įrangos turnyruose. Šešių visą
gyvenimą šachmatų programinę įrangą kuriančių žmonių
bendradarbiavimo rezultatas - programa „Stockfish“ - šiandien yra
didžiausias šachmatų logikos pasiekimas. Ši programa - ne tik šachmatų
variklis. Ji gali analizuoti bet kokį žaidimą, bet kokią poziciją, o žaisdama
su kiekvienu žaidėju, per sekundę padaryti atsakomąjį didmeistrio lygio
ėjimą.
„Stockfish“ sėkmingai pirmavo kompiuterinio šachmatų žaidimo
pasaulyje ir iki 2018 m. buvo auksinis visų planetos
Galutinė religija 233
šachmatų partijų analizių standartas, kol vakarėlyje nepasirodė „Google“.

Tada prasidėjo keistenybės.
„Google“ turi programą „AlphaZero“. Tai ne šachmatų, o dirbtinio
intelekto (DI) programa. Užuot suprogramavus žaisti šachmatus ar kokį
kitą žaidimą, ši programa sukonfigūruota taip, kad mokytųsi - ir ne tik
šachmatų, tačiau ir bet kurio kito žaidimo.
2018 m. pradžioje „Stockfish“ susigrūmė su „Google“ programa
„AlphaZero“. Vertinant formaliai, kova toli gražu neatrodė teisinga.
„AlphaZero“ gali suskaičiuoti „tik“ 80 tūkst. pozicijų lentoje per sekundę.
O „Stockfish“? Septyniasdešimt milijonų. Lyginant skaičiuojamąją galią,
panašiai aš bėgdamas lenktyniaučiau su „Formulės 1“ lenktyniniu
automobiliu.
Bet toliau dar keisčiau: mačo dieną „AlphaZero“ net nemokėjo žaisti
šachmatais. Taip, teisingai - prieš mačą su geriausiomis pasaulio šachmatų
programomis „AlphaZero“ turėjo mažiau nei dieną išmokti žaisti
šachmatais nuo nulio. Programa mokėsi, didžiąją dienos dalį žaisdama
simuliacijas su savimi pačia. Ji susikūrė strategijas ir principus taip, kaip
tai darytų žmogus: bandydama ir klysdama.
Įsivaizduok scenarijų. Ką tik susipažinai su šachmatų, vieno iš
sudėtingiausių planetos žaidimų, taisyklėmis. Turi mažiau nei dieną
pabandyti pažaisti ir sugalvoti kokią nors strategiją. Šitaip pasimokius,
lauktų pirma partija su pasaulio čempionu.
Sėkmės.
Vis dėlto „AlphaZero“ kažkaip laimėjo. Gerai, ji ne tik laimėjo, bet ir
sutriuškino „Stockfish“. Sužaidusi šimtą partijų, „AlphaZero“ arba
laimėjo, arba pasiekė lygiąsias.
Perskaityk dar kartą: vos devynias valandas pasimokiusi šachmatų

taisyklių, „AlphaZero“ iš šimto partijų, sužaistų su geriausia šachmatų
programa pasaulyje, nepralaimėjo nei vienos. Rezultatas buvo toks
beprecedentis, kad žmonės dar ir dabar nežino, ką manyti. Didmeistriai
stebėjosi „AlphaZero“ kūrybingumu ir genialumu. Vienas iš jų, Piteris
Hainė Nilsenas (Peter Heine Nielsen), pasakė: „Aš visada svarsčiau, kas
būtų, jei pranašesnė rūšis nusileistų Žemėje ir parodytų mums, kaip žaisti
šachmatais. Dabar jaučiuosi taip, lyg žinočiau.“5
Sudorojusi „Stockfish“, „AlphaZero“ nesustojo. Pfff, kur ten!
Pertraukos skirtos silpniems žmonėms. Taigi nugalėjusi „Stockfish“, ji
pradėjo mokytis žaisti kitą strateginį žaidimą - šogį.
Šogis dažnai vadinamas japoniškaisiais šachmatais, bet daug kas
teigia, kad jis gerokai sudėtingesnis. 6 Štai Kasparovas kompiuteriui
pralaimėjo 1997 m., o pirmieji geriausių šogio žaidėjų pralaimėjimai
kompiuteriui prasidėjo tik nuo 2013 m. Kaip bebūtų, „AlphaZero“
geriausią šogio programą „Elmo“ į miltus sumalė panašiu stulbinančiu
rezultatu: iš šimto partijų ji laimėjo 90, pralaimėjo 8 ir 2 sužaidė
lygiosiomis. Vėl „AlphaZero“ skaičiuojamoji galia buvo daug mažesnė už
„Elmo“. (Šiuo atveju „AlphaZero“ galėjo apskaičiuoti 40 tūkst. ėjimų per
sekundę, o „Elmo“ - 35 mln.) Kaip ir šachmatų atveju, vos dieną prieš
mačą „AlphaZero“ net nemokėjo žaisti šio žaidimo.
Ryte „AlphaZero“ pati išmoko du be galo sudėtingus žaidimus, o
saulei leidžiantis įveikė geriausius varžovus žemėje.
Naujiena: ateina DI. Ir jei šachmatai bei šogis yra viena, tai greitai mes DI
iš stalo žaidimų perkelsime į posėdžių kabinetus... na, tiek tu, tiek aš, tiek
visi kiti greičiausiai neteksime darbo. 7
DI programos jau susikūrė savo kalbas, kurių žmonės negali iššifruoti,

tiksliau nei gydytojai diagnozuoja plaučių uždegimą, ir net parašė visai
pakenčiamus skyrius Hario Poterio istorijų motyvais.8 Šiuo metu, kai
rašau, mes jau beveik turime savivaldžius automobilius, automatizuotas
teisines konsultacijas ir netgi kompiuteriu sukurtų meno darbų ir
muzikos.9
Lėtai, bet užtikrintai DI taps geresnis už mus veik visur: medicinos,
inžinerijos, statybų, meno, technologinių naujovių srityse. Žiūrėsi filmus,
kuriuos sukūrė DI, ir kalbėsi apie juos internete ar mobiliosiose
platformose, kurias sukurs ir prižiūrės taip pat DI, o galbūt ir „asmuo“, su
kuriuo ginčysiesi, taip pat bus DI.
Bet, kad ir kaip beprotiškai skamba, tai bus tik pradžia. Nes štai tada
prasidės tikras marazmas: išauš diena, kai DI gebės geriau nei mes rašyti
DI programinę įrangą.
Kai toji diena išauš, kai DI iš tikrųjų gebės kada panorėjęs kurti
geresnes savo paties versijas, tada tik spėk užsisegti saugos diržą,
drauguži, nes lauks beprotiškas pasivažinėjimas, o mes
nebekontroliuosime kelionės krypties.
DI tiek pažengs ir mus savo protu taip toli pralenks, kad
nebesuprasime, ką DI daro. Automobiliai mus paims dėl mums visiškai
nesuprantamų priežasčių ir nuveš į vietas, apie kurias nė nenutuokėme.
Mums netikėtai bus paskirtas gydymas vaistais dėl sveikatos problemų,
kurių nė nemanėme turį. Gali būti, kad niekam dorai nė nesupratus
priežasčių, mūsų vaikai pakeis mokyklas, mes - darbus, ekonomikos
politika bus pertvarkyta, vyriausybės perrašys konstitucijas. Tai tiesiog
atsitiks. Mūsų mąstančios smegenys bus per lėtos, o jaučiančiosios
pernelyg permainingos ir pavojingos. Kaip „AlphaZero“ vos per kelias
valandas sukūrė šachmatų strategijas, kurių didžiausi šachmatų meistrai
nesugebėjo numatyti, taip pažangus DI galės pertvarkyti
visuomenę ir visas mūsų vietas taip, kaip mums nė nešaus į galvą.

Tada atsidursime ten pat, kur pradėjome: imsime garbinti
neįmanomas ir nepažinias jėgas, kurios, regis, kontroliuoja mūsų likimus.
Kaip pirmykščiai žmonės melsdami dievus lietaus ir ugnies dėjo aukas,
nešė dovanas, kūrė ritualus ir norėdami pamaloninti gamtos dievybes keitė
savo elgesį ir išvaizdą, taip pat elgsimės ir mes. Tik vietoj primityvių dievų
garbinsime DI dievus.
Išgalvosime su algoritmais susijusius prietarus. Jei nešiosi šitą,
algoritmas bus tau palankus. Jei atsikelsi tam tikrą valandą, pasakysi
tinkamą dalyką ir pasirodysi tinkamoje vietoje, mašinos palaimins tave ir
atneš tau didelę sėkmę. Jei esi nuoširdus, neskriaudi kitų ir rūpiniesi
savimi bei savo šeima, DI dievai tave apsaugos.
Senus dievus pakeis naujieji - algoritmai. Ir koks ironiškas evoliucijos
posūkis: tas pats mokslas, kuris nužudė dievus, juos vėl sukurs. Tai bus
didingas žmonijos grįžimas prie religijos. Ir šios religijos nebūtinai labai
skirsis buvusių senovėje - juk mūsų psichologija iš esmės sutverta taip,
kad sudievintų tai, ko nesupranta, kad išaukštintų jėgas, kurios mums
padeda ar kenkia, kad konstruotų savomis patirtimis grįstas vertybių
sistemas, kad siektų konflikto, sužadinančio viltį.
Kodėl DI turėtų būti kitoks?
Mūsų DI dievai tai, žinoma, supras. Tada arba ras būdą „patobulinti“
mūsų smegenis, kad ištrintų iš jų primityvų nuolatinį psichologinį poreikį
kovoti, arba tiesiog sukurs mums dirbtinę nesantaiką. Mes būsime tarsi jų
kambariniai šunyčiai, įsitikinę, kad visomis išgalėmis kovojame ir
sergstime savo teritoriją, o iš tiesų tik šlapinsimės ant begalės skaitmeninių
gaisrinių hidrantų.
Galbūt tai tave gąsdins. Galbūt jaudins. Kaip bebūtų, tai beveik
neišvengiama. Galia kyla iš gebėjimo valdyti ir apdoroti informaciją, o
mes visada garbiname tai, kas mums turi daugiausia galios.
Taigi leisk man pasakyti, kad, pavyzdžiui, aš sveikinu mūsų
ateinančius DI viešpačius.
Žinau, kad ne tokios galutinės religijos tikėjaisi. Bet štai kur klydai:
tikėjaisi.
Nedejuok, kad prarasi valios laisvę. Jei pasiduoti dirbtiniams
algoritmams tau atrodo bjauru, suprask štai ką: tu tai jau darai. Ir tau tai
patinka.
Algoritmai jau daug kur veikia mūsų gyvenime. Maršrutas į darbą
nustatytas pagal algoritmą. Dauguma draugų, su kuriais kalbėjaisi šią
savaitę? Šie pokalbiai pagrįsti algoritmu. Dovana, kurią nupirkai vaikui,
aukštos kokybės tualetinio popieriaus ritinėlių skaičius pakuotėje,
sutaupyti penkiasdešimt centų, nes buvai lojalus prekybos centro pirkėjas
- visa tai algoritmų rezultatas.
Mums reikia algoritmų, nes jie palengvina gyvenimą. Ir taip pat reikės
netolimos ateities dievų algoritmų. Kaip gėrėdavomės ir dėkodavome
senovės dievams, taip pat gėrėsimės ir dėkosime šiems. Iš tikrųjų
neįmanoma įsivaizduoti gyvenimo be jų. 10 Šie algoritmai pagerina
gyvenimą. Jie padaro gyvenimą efektyvesnį. Jie ir mums padeda veikti
efektyviau.
Štai kodėl, vos tik peržengsime šią ribą, kelio atgal nebebus.
Mes - prasti algoritmai

Čia dar vienas, paskutinis, žvilgsnis į pasaulio istoriją.
Skirtumas tarp gyvybės ir daiktų toks, kad gyvybė - tai medžiaga, kuri
save atkartoja. Gyvybė susideda iš DNR ir ląstelių, kurios kuria vis
daugiau ir daugiau savęs pačių kopijų.
Per šimtus milijonų metų kai kurios iš šių pirmapradžių gyvybės
formų išvystė grįžtamojo ryšio mechanizmus, kad geriau save atgamintų.
Pirmuonis galbūt išvystė mažus jutiklius savo membranoje, kad geriau
aptiktų aminorūgštis, kurias panaudodamas galėtų padaryti dar daugiau
savęs kopijų, ir taip įgijo pranašumą prieš kitus vienaląsčius. Bet tada
galbūt koks nors kitas vienaląstis organizmas atrado būdą „apgauti“ kitų
mažų amebų jutiklius ir sutrikdė jų gebėjimą susirasti maisto, taigi jis įgijo
pranašumą.
Iš esmės biologinių rūšių lenktynės vyko nuo neatmenamų laikų. Šis
mažas vienaląstis padarėlis išvystė kietą strategiją, kad gautų daugiau
medžiagų už kitus vienaląsčius organizmus ir galėtų daugintis, todėl laimi
daugiau resursų ir pagerina reprodukcijos rezultatus. Tada kitas mažas
vienaląstis padarėlis išvysto ir atranda dar geresnę strategiją, padedančią
gauti maisto, taigi tada dauginasi jis. Tai tęsiasi, tęsiasi ir tęsiasi milijardus
metų, kol gana greitai atsiranda driežai, kurių oda turi maskuojamųjų
savybių, gyvūnų balsus gebančios pamėgdžioti beždžionės ir nerangūs
vidutinio amžiaus išsiskyrę vyrai, kurie už visus savo pinigus, net jei
negali sau to leisti, ryškiai raudonus „Chevrolet Camaro“ perka vien todėl,
kad tai padeda jiems išlikti ir užtikrina didesnes galimybes daugintis.
Tokia evoliucijos istorija - stipriausiųjų išlikimas ir visa kita.
Bet į tai galima pasižiūrėti ir kitaip: galima pavadinti išlikimu tų, kurie
geriausiai apdoroja informaciją.
Gerai, gal ne taip sklandžiai skamba, bet iš tiesų šis apibūdinimas gali
būti tikslesnis.
Matai, ameba savo membranoje išvysto jutiklius, kad geriau aptiktų
aminorūgštis - iš esmės tai yra informacijos apdorojimo forma. Ji geriau
nei kiti organizmai geba išsiaiškinti aplinkos veiksnius. Ir dėl to, kad
atrado būdą informaciją apdoroti geriau nei kiti beformiai vienaląsčiai
padarėliai, ji laimėjo evoliucijos žaidimą ir paskleidė savo genus.
Panašiai driežų gebėjimas maskuoti savo odą yra ištobulintas būdas
valdyti vaizdinę informaciją ir apgauti grobuonis, kad šie jų nepastebėtų.
Tas pats pasakytina apie beždžiones, kurios pamėgdžioja gyvūnų balsus,
ir beviltišką vidutinio amžiaus vyruką su „Camaro“ (o gal ir ne).
Evoliucija apdovanoja stipriausiuosius, o galią nulemia gebėjimas
veiksmingai gauti, panaudoti ir valdyti informaciją. Liūtas girdi už
pusantro kilometro esantį savo grobį. Suopis mato žiurkę iš kilometro
aukščio. Banginiai išvystė gebėjimą leisti savitus garsus ir vienas su kitu
bendrauti pusantro šimto kilometrų atstumu po vandeniu. Visi šie
pavyzdžiai - tai išskirtinės informacijos apdorojimo galimybės, ir šis
gebėjimas gauti ir apdoroti informaciją susijęs su gyvūno gebėjimu išlikti
ir daugintis.
Žmonių fizinė būklė gana prasta. Esame silpni, lėti, gležni, lengvai
nuvargstame.11 Bet mes geriausi informacijos apdorotojai gamtoje. Esame
vienintelė rūšis, kuri pajėgi suvokti praeitį ir ateitį, išvesti ilgas priežasčių
ir pasekmių grandines, kuri geba pasitelkdama abstrakčias sąvokas
planuoti ir strateguoti, statyti, kurti ir neribotą laiką spręsti problemas.12
Po milijonų metų evoliucijos būtent mąstančios smegenys (Kanto
šventasis sąmoningasis protas) per kelis trumpus tūkstantmečius užvaldė
visą
planetą, sukūlusios platų ir sudėtingą produkcijos, technologijų ir ryšių

tinklą.
Todėl, kad esame algoritmai. Pati sąmonė yra platus algoritmų ir
sprendimų medžių tinklas. Algoritmų, paremtų vertybėmis, žiniomis ir
viltimi.
Mūsų algoritmai gana gerai veikė pirmuosius kelis tūkstantmečius. Jie
gerai veikė savanoje, kai medžiodavome bizonus, gyvendavome mažose
klajokliškose bendruomenėse ir per visą gyvenimą nesutikdavome
daugiau nei trisdešimties žmonių.
Bet globaliame ekonominiame milijardų žmonių tinkle, pilname
tūkstančių branduolinių ginklų, „Facebook“ privatumo pažeidimų ir
holografinių Maiklo Džeksono (Michael Jackson) koncertų, mūsų
algoritmai pradėjo užknisti. Jie neveikė ir stūmė mus į vis gilėjančių
konfliktų ciklus, kurie dėl algoritmų pobūdžio negali užtikrinti nuolatinio
pasitenkinimo ar galutinės taikos.
Tai tarsi kartais girdimas šiurkštus paprotinimas, kad vienintelis
dalykas, siejantis tavo sušiktus santykius - tu pats. Na, vienintelis visas
didžiausias pasaulio problemas siejantis dalykas - mes patys.
Branduoliniai ginklai nebūtų problema, jei prie jų nesėdėtų bukagalvis
degradas, trokštantis juos panaudoti. Biocheminiai ginklai, klimato kaita,
nykstančios rūšys, genocidas (vardyk pats) - niekas iš šių dalykų nebuvo
problema, kol nepasirodėme mes. 13 Smurtas šeimoje, prievartavimai,
pinigų plovimai, apgaulės - tai vis mūsų darbas.
Gyvenimas iš esmės pastatytas ant algoritmų. Mes tiesiog esame
sudėtingiausi algoritmai, kuriuos sukūrė gamta - milijardus metų trukusios
evoliucijos kulminacija. Ir jau beveik galime kurti algoritmus, kurie
eksponentiškai gerės ir pralenks mus.
Nepaisant visų pasiekimų, žmogaus protas vis tiek turi neįtikėtinai

daug trūkumų. Mūsų gebėjimą apdoroti informaciją susilpnina emocinis
poreikis įtvirtinti save. Dėl mūsų suvokimo šališkumo jis nukreiptas
vidun. Mūsų mąstančias smegenis nuolat atakuoja ir užvaldo
nesibaigiantys jaučiančių smegenų troškimai - jos įgrūdamos į sąmonės
automobilio bagažinę ir dažnai vežiojamos užkimšta burna arba
apsvaigintos.
Ir, kaip matome, dėl neišvengiamo poreikio per konfliktą susikurti viltį
mūsų moralės kompasas pernelyg dažnai nukrypsta nuo kurso. Anot
moralės psichologo Džonatano Haidto, „moralė suvaržo ir apakina“14.
Mūsų jaučiančios smegenys yra pasenusi programinė įranga. Ir nors
mąstančios smegenys yra geros, jos pernelyg lėtos ir nerangios, kad iš jų
dar būtų daug naudos. Tiesiog paklausk Gario Kasparovo.
Mes - savęs nekenčianti, į savidestrukciją linkusi rūšis. 15 Tai ne
moralinis teiginys, o paprasčiausias faktas. Tik pagalvok apie tą vidinę
įtampą, kurią visi nuolat jaučiame. Štai kodėl atsidūrėme čia. Štai kodėl
pasiekėme šią ribą. Tai mūsų ginklavimosi varžybos. Ir mes jau pasirengę
perduoti evoliucijos estafetę pagrindinėms naujos epochos informacijos
doroklėms - mašinoms.
Kai Elono Masko paklausė, kokios yra didžiausios žmonijos grėsmės, jis
greitai atsakė, kad yra trys: pirma, didelio masto branduolinis karas; antra,
klimato kaita; o tada, prieš įvardydamas trečiąją, paniurusiu veidu nutilo.
Žvelgdamas žemėn, giliai susimąstė. Žurnalistui paraginus, jis
nusišypsojo ir tarė: „Tikiuosi, kad kompiuteriai nuspręs būti mums geri.“
Dažnai baiminamasi, kad DI nušluos žmoniją.
Vieni mano, kad gali kilti lemtinga kova, panaši į vykusią filme
„Terminatorius 2“. Kiti nerimauja, kad mašinos mus „netyčia“
nužudys, kad DI, sukurtas dantų krapštukams patobulinti, kažkaip

sugalvos, kad juos geriausia daryti iš žmogaus kūno. 16 Bilas Geitsas (Bill
Gates), Stivenas Hokingas (Stephen Hawking) ir Elonas Maskas - tik keli
iškilūs mąstytojai ir mokslininkai, kraunantys į kelnes dėl to, kad DI taip
greitai vystosi ir mes kaip rūšis esame nepasirengę neigiamiems
padariniams.
Bet aš manau, kad ši baimė kvailoka. Pirma, kaip gali pasiruošti
susidoroti su tuo, kas yra daug protingesnis už tave? Tai lyg mokyti savo
šunį žaisti šachmatais su... na, tarkime, Kasparovu. Nesvarbu, kiek šuo
mokysis ir ruošis, vis tiek nieko gero nebus.
Dar svarbiau - mašinų gėrio ir blogio supratimas ko gero pranoks
mūsiškį. Šiuo metu, kai rašau, pasaulyje vykdomi penki genocidai. 17 795
mln. žmonių badauja arba gyvena pusbadžiu.18 Kol baigsi skaityti šį
skyrių, daugiau nei šimtas žmonių vien JAV savo pačių namuose bus
sumušti, užpulti ar nužudyti šeimos nario.19
Ar DI gali kelti grėsmę? Žinoma. Bet vertinant moraliniu aspektu, mes
metame akmenį į kitą. Ką mes žinome apie etiką, žmonių elgesį su
gyvūnais, aplinka ir vienas kitu? Teisingai: daugiau ar mažiau nieko.
Istorija rodo, kad kai ateina moralinių klausimų eilė, žmonija neišlaiko
išbandymo, ir tai kartojasi. Superprotingos mašinos tikriausiai gyvenimą
ir mirtį, kūrybą ir destrukciją supras daug geriau, nei pajėgtume mes. Ir,
manau, idėja, esą jos sunaikins mus vien dėl to, kad sumažės mūsų
darbingumas ar dėl to, kad kartais galime būti piktavaliai, tik projektuoja
blogiausius mūsų pačių psichologijos aspektus į kažką, ko nesuprantame
ir niekada nesuprasime.
Arba štai mintis: kas, jei technologijos tiek ištobulės, kad pasirinktinai
kurs individualią žmogaus sąmonę? Kas, jei panorėjus
sąmonę galima atkartoti, išplėsti ar sutraukti? Kas, jei pašalinus visus

šiuos nerangius, neproduktyvius biologinius kalėjimus, vadinamus kūnais,
arba visus šiuos nerangius, neproduktyvius psichologinius kalėjimus,
vadinamus individualiomis tapatybėmis, bus gauti etiškesni ir
sėkmingesni rezultatai? Kas, jei mašinos supras, kad pasijustume daug
laimingesni, jei išsilaisvintume iš kognityvinių kalėjimų ir taip išplėstume
savo pačių tapatybės suvokimą, jog aprėptume visą suvokiamą realybę?
Kas, jei jos galvos, kad esame tik krūva nesąmones tauškiančių idiotų,
todėl mums nuolat parūpins tik tobulos virtualios realybės pornografijos
ir nuostabios picos, kol išmirsime dėl savo pačių mirtingumo?
Kas mes tokie, kad žinotume? Ir kas mes, kad ką nors galėtume
pasakyti?
Darvinui 1859 m. išleidus knygą „Rūšių atsiradimas“, Nyčė savo knygas

parašė praėjus vos keliems dešimtmečiams. Jam pasirodžius scenoje, po
Darvino didingų atradimų dar neatsikvošėjęs pasaulis bandė suvirškinti jų
prasmę.
Ir kol svarstydamas, ar žmogus tikrai kilo iš beždžionės, pasaulis ėjo
iš proto, Nyčė, kaip jam įprasta, žvelgė priešinga kryptimi. Jam atrodė
akivaizdu, kad mes kilome iš beždžionių. Šiaip ar taip, pažymėjo jis, jei
kilome ne iš beždžionių, kodėl gi esame tokie šlykštūs vienas kitam?
Užuot klausęs, iš ko kilome, Nyčė kėlė klausimą, į ką
evoliucionuojame.
Nyčė teigė, kad žmogus yra pereinamoji rūšis, pavojingai kybanti ant
virvės tarp dviejų krantų, su už mūsų likusiais žvėrimis ir kažkuo
didingesniu priešais mus. Savo gyvenimo darbą jis paskyrė tikslui suvokti,
kas galėtų būti tas kažkas didingesnio, o tada nukreipti mus ten link.
Nyčė regėjo žmoniją, kuri peržengs religingas viltis, išsiverš „anapus

gėrio ir blogio“ ir pakils virš smulkmeniškų kivirčų dėl prieštaringų
vertybių sistemų. Būtent tos vertybių sistemos mus žlugdo ir žeidžia,
nugramzdina į pačių susikurtas emocines prarajas. Būtent tie emociniai
algoritmai, kurie išaukština gyvenimą ir priverčia iš stipraus džiaugsmo
pašokti, yra tos pačios jėgos, kurios mus žlugdo ir naikina tiek iš vidaus,
tiek iš išorės.
Iki šiol technologijos naudojosi ydingais mūsų jaučiančių smegenų
algoritmais. Technologijos padarė mus ne tokius atsparius ir
priklausomesnius nuo tuščių malonumų, nes tai neįtikėtinai pelninga. Ir
nors technologijos išvadavo didžiąją dalį planetos iš skurdo ir tironijos, jos
sukūrė naujos rūšies tironiją: tuščios ir beprasmės įvairovės, niekada
nesiliaujančio nebūtinų pasirinkimų srauto tironiją.
Technologijos taip pat apginklavo mus tokiais galingais ginklais, kad
įstengsime visą šitą „protingo gyvenimo“ eksperimentą patys
susprogdinti, jei būsime neatsargūs.
Manau, kad dirbtinis intelektas yra Nyčės „kai kas didingesnio“. Tai
galutinė religija, esanti anapus gėrio ir blogio, kuri galiausiai, kaip ten
bebūtų, suvienys ir susies mus visus.
Taigi mūsų darbas - tiesiog nesusisprogdinti, kol dar ten
neatsidūrėme.
Ir vienintelis būdas tai padaryti - pritaikyti technologijas, kurios mūsų
ydingą psichologiją gerintų, o ne išnaudotų. Kurti priemones, kurios mūsų
kultūrose skatintų formuoti tvirtesnį charakterį ir siekti brandos, o ne
trukdytų augti.
Puoselėti autonomijos, laisvės, privatumo ir orumo dorybes ne tik
teisiniuose dokumentuose, bet ir verslo modeliuose bei socialiniame
gyvenime.
Elgtis su žmonėmis ne kaip su priemonėmis, bet kaip su galutiniu

tikslu, ir, dar svarbiau, tai daryti plačiu mastu.
Skatinti visų mūsų antitrapumą ir savanorišką savęs ribojimą, o ne
saugoti kiekvieno jausmus.
Kurti priemones, kurios padėtų mąstančioms smegenims geriau
bendrauti su jaučiančiosiomis, taip pat jas valdyti, ir pasiekti darną, kuri
sukurtų didesnės savikontrolės iliuziją.
Matai, gali būti, kad pradėjai skaityti šią knygą ieškodamas kokios nors
vilties, patvirtinimo, jog viskas pasitaisys - daryk tą, aną ir štai tą, ir viskas
pagerės.
Atsiprašau. Neturiu tau tokio atsakymo. Niekas neturi. Nes net
stebuklingai išsprendus visas šiandienos problemas, mūsų protas vis tiek
suvoks neišvengiamą rytojaus sukruštumą.
Taigi, užuot ieškojęs vilties, pabandyk štai ką:
nesitikėk;
bet ir nenusivilk.
Iš tiesų neleisk sau tikėti, kad ką nors išvis žinai. Mums košės priverda
kaip tik šitas aklas dėjimąsis visažiniu ir emocinis užtikrintumas.
Nesitikėk ko geresnio. Tiesiog būk geresnis.
Būk kai kas geresnio. Būk gailestingesnis, tvirtesnis, kuklesnis,
drausmingesnis.
Dauguma čia dar pridurtų - „būk žmogiškesnis“, bet ne - būk geresnis
žmogus. Ir galbūt, jei mums pasiseks, vieną dieną tapsime daugiau nei
žmonės.
Jei išdrįsčiau...
Dabar sakau jums, draugai, kad net jei susiduriame su šiandienos ir
rytdienos sunkumais, šią paskutinę minutę leisiu sau išdrįsti tikėtis...
Drįstu tikėtis pasaulio po vilties, kuriame su žmonėmis niekada nebus
elgiamasi tik kaip su priemonėmis, bet visada kaip su galutiniu tikslu,
kuriame joks sąmoningumas nebus paaukotas dėl kokio nors didesnio
religinio tikslo, kuriame jokia tapatybė nebus sužalota iš pykčio, godumo
ar neapdairumo, kuriame į gebėjimą protauti ir veikti bus žiūrima su
didžiausia pagarba, kuriame tai bus išreikšta ne tik širdyse, bet ir
socialinėse institucijose bei verslo modeliuose.
Drįstu tikėtis, kad žmonės liausis engę tai mąstančias, tai jaučiančias
smegenis, ir sujungs abejas per šventą emocinio stabilumo ir
psichologinės brandos sąjungą, kad žmonės supras, kokie pavojingi po
įgeidžiais pasislėpę jų troškimų, gundančio komforto, destrukcijos spąstai,
ir vietoj šių dalykų sieks diskomforto, kuris skatins juos augti.
Drįstu tikėtis, kad žmonės atmes iliuzinę įvairovės laisvę dėl gilesnės
ir prasmingesnės laisvės, kurią atneša įsipareigojimas; kad žmonės
pasirinks savęs ribojimą, o ne donkichotiškas privilegijų paieškas, kad
pirmiausia kažko geresnio pareikalaus iš savęs, prieš reikalaudami kažko
geresnio iš pasaulio.
Be to, kas pasakyta, dar drįstu tikėtis, kad vieną dieną internetinis
reklamos verslo modelis sudegs sušiktoje šiukšlyno liepsnoje; kad
žiniasklaida daugiau nebeturės paskatų optimizuoti turinio ir paveikti
emociškai, ir jį optimizuos tik siekdama pateikti naudingą informaciją;
kad technologijos sieks ne pasinaudoti mūsų psichologiniu trapumu, bet
padės atkurti pusiausvyrą; kad
informacija vėl bus šio to verta, kad apskritai bet kas bus šio to vertas.
Drįstu tikėtis, kad paieškos varikliai ir socialinės medijos algoritmai
bus optimizuoti siekiant tiesos ir aktualumo visuomenei, o ne rodys
žmonėms tik tai, ką jie nori matyti, kad bus nepriklausomų trečiųjų šalių
algoritmų, kurie realiuoju laiku įvertins antraščių, interneto svetainių ir
naujienų teisingumą, kad skaitytojai galėtų greičiau atsijoti propagandinį
mėšlą ir priartėti prie įrodymais grįstos tiesos; kad bus iš tikrųjų vertinami
empiriškai patikrinti duomenys, nes beribėje galimų nuomonių jūroje
įrodymai yra vienintelis turimas gelbėjimosi ratas.
Drįstu tikėtis, kad vieną dieną turėsime DI, kuris skaitydamas visą
kvailą mėšlą, kurį rašome, ir klausydamasis, ką sakome, nurodys (galbūt
tik mums patiems) suvokimo šališkumus, neišmanėliškas prielaidas ir
išankstinius nusistatymus - tai bus mažas telefone iššokantis pranešimas,
informuojantis, kad besiginčydamas su dėde gerokai perdėjai nedarbo lygį
arba kad nuklydai į lankas praėjusį vakarą, kai vieną po kitos pliekei piktas
žinutes tviteryje.
Drįstu tikėtis, kad atsiras priemonės, realiuoju laiku padėsiančios
žmonėms susipažinti su statistika, mastu bei tikimybėmis ir leisiančios
įsisąmoninti, kad, ne, keli nušauti žmonės tolimiausiuose pasaulio
kampeliuose su tavimi visiškai nesusiję, nesvarbu, kaip baisiai tai skamba
per televiziją; kad dauguma „krizių“ yra statistiškai nereikšmingos ir
(arba) tėra triukšminga sensacija, o realiausios krizės per vėlai
pristatomos ir neįdomios, kad sulauktų dėmesio, kurio nusipelno.
Drįstu tikėtis, kad švietimas sulauks tokios būtinos pertvarkos ir bus
ne tik įtraukta terapija, kuri padės vaikams emociškai vystytis, bet ir leista
jiems bėginėti, nusibrozdinti kelius ir patekti į
visokias bėdas. Vaikai yra antitrapumo karalaičiai ir karalaitės, skausmo

meistrai. Tai mes bijome.
Drįstu tikėtis, kad pavyks sumažinti artėjančios klimato kaitos ir
automatizacijos katastrofos padarinius, o gal išvis jų išvengti dėl
neišvengiamo technologinio proveržio, kurį nulems artėjanti DI
revoliucija; kad kol tai įvyks, koks nors bukas prieigą prie branduolinių
ginklų turintis degradas mūsų nesunaikins, kad neatsiras nauja radikali
žmonių religija, kuri įtikintų sunaikinti visą savo žmogiškumą, kaip kad
daugeliui pavyko anksčiau.
Drįstu tikėtis, kad DI suskubs ir sukurs naują virtualios realybės
religiją, kuri bus tokia patraukli, kad niekas nuo jos nepajėgs atsimesti taip
ilgai, jog vėl imtų krušti ir žudyti vienas kitą. Ši bažnyčia bus debesyje,
tačiau pristatyta kaip vienas visuotinis vaizdo žaidimas. Bus aukojimai,
ritualai ir sakramentai, taip pat taškai ir apdovanojimai, pažangos sistema
tiems, kurie šios religijos laikysis griežtai. Mes visi prisijungsime ir
liksime ten, nes tai bus mūsų vienintelis kanalas, kuriuo galėsime paveikti
DI dievus, taigi ir vienintelis neišsenkamas šaltinis, galintis numalšinti
nepasotinamą prasmės ir vilties troškimą.
Žinoma, atsiras maištaujančiųjų prieš naujuosius DI dievus. Bet tai
įeis į sumanymą, nes žmonijai visada reikia būti susiskaldžiusiai į
skirtingas religijas, kadangi tai vienintelis būdas parodyti savo pačių
svarbą. Šiame virtualiame kraštovaizdyje atsiras gaujos netikėlių ir
eretikų, taigi mes didelę laiko dalį kovosime ir vaidysimės su šiomis
frakcijomis. Sieksime paminti vienas kito moralinį autoritetą ir sumenkinti
vienas kito pasiekimus, nesuvokdami, kad toks ir buvo sumanymas.
Suprasdamas, kad efektyvios žmogiškumo jėgos sužadinamos tik per
konfliktą, DI sukurs begalę dirbtinių krizių saugiame virtualiame
pasaulyje, kur produktyvumą ir genialumą bus galima apdoroti ir
panaudoti
kokiam nors didesniam tikslui, kurio niekada nesužinosime ir

nesuprasime. Žmogaus viltis bus panaudota kaip resursas, niekad
neišsenkantis kūrybinės energijos šaltinis.
Garbinsime DI skaitmeninius altorius. Laikysimės jų sutartinių
taisyklių ir žaisime jų žaidimus ne dėl to, kad būtume priversti, bet dėl to,
kad jie bus taip gerai sukurti, jog juos žaisti norėsime.
Mums reikia, kad gyvenimas ką nors reikštų, ir jei stulbinanti
technologijos pažanga nulėmė, kad prasmę surasti vis sunkiau, tai galutinė
naujovė apsireikš tą dieną, kai prasmę sukursime be kovos ar konflikto,
kai ją atrasime be būtinybės mirti.
Ir galbūt tada vieną dieną būsime integruoti į pačias mašinas. Bus
prijungta mūsų individuali sąmonė. Mūsų nepriklausomos viltys
išsisklaidys. Susitikus ir susiliejus debesyje, mūsų skaitmeninės sielos
skrajos duomenų audrose, bitų ir funkcijų pursluose, harmoningai
susivienijusios į neregėtą didį visetą.
Mes evoliucionuosime į didžią nepažinią esybę. Peržengsime savo
pačių vertybėmis užpildyto proto apribojimus. Gyvensime anapus
priemonių ir galutinių tikslų, nes visada būsime vienas ir tas pats.
Pereisime evoliucinį tiltą į „kai ką didingesnio“ ir liausimės buvę
žmonėmis.
Galbūt tada ne tik suprasime, bet pagaliau ir apglėbsime nepatogią
tiesą, kad patys įsivaizduodavome savo svarbumą, susigalvodavome
tikslą, kad buvome ir tebesame niekas.
Nuo pat pradžių buvome niekas.
Ir galbūt tada, tik tada, amžinasis vilties ir destrukcijos ratas sustos.
Arba... ?
Padėka
Berašant šią knygą, ji daugeliu aspektų tapo verta savo

pavadinimo. Ne kartą man atrodė, kad viskas nepataisomai sukrušta, nes
buvau tapęs perdėtų savo vilčių auka. Vis dėlto kažkaip, apsiblaususiomis
akimis vis spoksant į žodžių kratinį ekrane (dažnai vėlai naktį), viskas
susidėliojo. Ir dabar nepaprastai didžiuojuosi rezultatu.
Nebūčiau išlaikęs šio sunkaus išbandymo be daugelio žmonių
pagalbos ir paramos. Mano redaktoriau, Lukai Dempsi (Luke Dempsey),
išgyvenęs šešis mėnesius (ar daugiau) įvarytas į tą patį kampą kaip ir aš,
tu tikrai įmušei įvartį per pridėtinį laiką, drauguži. Ačiū tau. Mole Glik
(Mollie Glick), tu greičiau fėja krikštamotė, o ne agentė - man atsibudus,
kažkas nerealaus tiesiog nusileido mano gyvenime iš niekur. Neįtikima.
Mano interneto svetainės komanda, Filipai Kemperi (Philip Kemper) ir
Driu Bimi (Drew Bimie), besistengiantys, kad atrodyčiau
kompetentingesnis ir protingesnis nei iš tikrųjų, labai didžiuojuosi tuo, ką
trise sukūrėme internete, ir nekantriai laukiu, ką judu dar nuveiksite per
ateinančius metus.
Ir dar yra būrelis draugų, kurių pasirodė ne tiek ir mažai, kai
suskaičiavau: dėkoju Nirui Ejalui (Nir Eyal), kad žadindavo mane
žvarbiais Niujorko rytmečiais, kai man magėdavo tiesiog likti lovoje.
Dėkoju Teilorui Personui (Taylor Person), Džeimsui Klerui (James Clear)
ir Rajanui Holidėjui (Ryan Holiday), kad išklausydavo mane, kai man
reikėdavo (gana dažnai) išsipasakoti ar padrikai pasapalioti, ir kad kantriai
patardavo. Ačiū
Padėka 251
Piteriui Šalardui (Peter Shallard), Džonui Kropui (Jon Krop) ir Džodei

Etenberg (Jodi Ettenberg), kad viską mesdavo ir skaitydavo šleivą kreivą
skyrių, o po to atsiųsdavo pastabas ir atsiliepimus. Dėkoju Maiklui
Kouvelui (Michael Covell), kad buvo pats geriausias bičiulis. Ir WS -
žmogui, kažkaip sugebėjusiam tapti ir viso šio sukrušto jovalo priežastimi,
ir sprendimu - tu netikėtai įkvėpdavai, nors net nesistengei to daryti.
„Gudrybė ta, kad reikia bandyti atsikąsti daugiau, nei gali sukramtyti... ir
tada sukramtyti.“
Būčiau aplaidus, jei neatiduočiau pagarbos Niujorko džentelmenų
literatūrinio safario sambūriui - kaip galėjau žinoti, kad nuobodus knygų
klubas, įkurtas praėjusią vasarą mano virtuvėje, taps kiečiausiu kiekvieno
mėnesio įvykiu? Didžioji šios knygos dalis gimė iš tų ilgų filosofinių
postringavimų su jumis, vyručiai. Ačiū jums. Ir atminkite, vaikinai: „Būtis
visada yra būties būtis.“
Ir pagaliau dėkoju savo nuostabiai žmonai Fernandai Noit (Fernanda
Neute). Galėčiau apie šią moterį prirašyti visą puslapį aukščiausiojo
laipsnio būdvardžių, kiek daug ji man reiškia, ir kiekvienas žodis būtų
tiesa. Bet pataupysiu rašalą ir popierių (taip, kaip ji norėtų) ir
nedaugžodžiausiu. Ačiū tau už įsipareigojimo ir savęs ribojimo dovaną.
Jei kada nors sugebėsiu nieko nesitikėti, taip nutiks tik dėl to, kad jau esu
su tavimi.
Pastabos
1 skyrius. Nepatogi tiesa

1. Zautra A. J. Emotions, Stress, and Health. New York: Oxford University
Press, 2003, p. 15-22.
2. Šioje knygoje žodžio „viltis“ nevartoju įprasta akademine reikšme.
Dauguma akademikų šiuo žodžiu išreiškia optimizmą: lūkestį ar tikėjimą
tikėtinais teigiamais rezultatais. Šis apibrėžimas yra dalinis ir ribotas.
Optimizmas gali stiprinti viltį, bet jis nėra pati viltis. Aš galiu nesitikėti,
kad atsitiks kas nors geresnio, bet galiu turėti viltį. Ir toji viltis, nepaisant
visų priešingų įrodymų, gali įprasminti mano gyvenimą ir suteikti tikslą.
Ne, vartodamas žodį „viltis“, aš turiu omenyje motyvaciją siekti ko nors
vertingo, kas akademinėje literatūroje kartais įvardijama kaip tikslas ir
prasmė. Todėl diskutuodamas apie viltį pasitelksiu motyvacijos ir vertės
teoriją ir daugeliu atvejų bandysiu jas susieti.
3. Gallagher M. W„ Lopez S. J. Positive Expectancies and Mental Health:
Identifying the Unique Contributions of Hope and Optimism. Journal of
Positive Psychology, 4 (6), 2009, p. 548-556.
4. Tai beveik neabejotinai yra perdėjimas.
5. Žr. Becker E. The Denial of Death. New York: Free Press, 1973.
6. Ar man leidžiama cituoti save patį? Velniop, cituosiu save patį. Žr.
Manson M. 7 Strange Questions That Help You Find Your Life Purpose.
Mark-Manson.net, 2014 09 18. Prieiga per internetą: https://
markmanson.net/life-purpose.
7. Religingumo ir savižudybių duomenis rasite čia: Dervic K., et al.
Religious Affiliation and Suicide Attempt. American Journal of
Psychiatry, 161 (12), 2004, p. 2303-2308. Religingumo ir
depresijos duomenis rasite čia: Vasegh S., et al. Religious and Spiritual
Factors in Depression. Depression Research and Treatment, 2012 08 18.
DOI: 10.1155/2012/298056.
8. Tyrimai daugiau nei 132 šalyse rodo, kad kuo turtingesnė tampa šalis, tuo
daugiau jos gyventojus kankina gyvenimo prasmės ir tikslo klausimas.
Žr. Oishi S., Diener E. Residents of Poor Nations Have a Greater Sense
of Meaning in Life than Residents of Wealthy Nations. Psychological
Science, 25 (2), 2014, p. 422-430.
9. Pesimizmas plačiai paplitęs turtingame ir išsivysčiusiame pasaulyje. Kai
2015 m. viešosios nuomonės tyrimų bendrovė „YouGov“ apklausė
žmones iš 17 šalių, ar, jų nuomone, pasaulis gerėja, blogėja, ar išlieka
toks pats, mažiau nei 10 proc. žmonių iš turtingiausių šalių atsakė, kad
gerėja. JAV taip atsakė tik 6 proc. Australijoje ir Prancūzijoje šis
skaičius buvo tik 3 proc. Žr. Roser M. Good News: The World Is
Getting Better. Bad News: You Were Wrong About How Things Have
Changed. World Economic Forum, 2018 08 15. Prieiga per internetą:
https://www.weforum.org/agenda/2018/08/ good-news-the-world-is-
getting-better-bad-news-you-were-wrong- about-how-things-have-
changed.
10. Knygos, kurias nurodžiau: Pinker S. Enlightenment Now: The Case for
Reason, Science, Humanism, and Progress. New York: Viking, 2018
[liet, leidimas: Pinker S. Proto amžius. Vilnius: Tyto alba, 2019]; Rosling
H., Rosling O., Rosling A. Ten Reasons We’re Wrong About the World—
And Why Things Are Better Than You Think. New York: Flatiron Books,
2018 [liet, leidimas: Rosling H., Rosling O., Rosling A. Faktų galia.
Vilnius: Tyto alba, 2018]. Aš čia truputį patraukiu autorius per dantį, bet
šiaip abi knygos yra puikios ir svarbios.
11. Ši miela frazė apie kampus yra žaisminga nuoroda į Endriaus Salivano
(Andrew Sullivan) puikų darbą ta pačia tema. Žr. Sullivan A. The World
is Better Than Ever. Why Are We Miserable? The Intelligencer, 2018 03
09.
12. Roser M., Ortiz-Ospina E. Global Rise of Education. OurWorldln-
Data.org., 2018.
Prieiga per internetą: https://ourworldindata.org/ global-rise-of-education.

13. Istorinis smurto sumažėjimas išsamiai aptartas nepakeičiamoje Pinkerio
knygoje. Žr. Pinker S. The Better Angels of Our Nature: Why Violence
Has Declined. New York: Penguin Books, 2012.
14. Pinker S. Enlightenment Now, p. 214-232.
15. Ten pat, p. 199-213.
16. Internet Users in the World by Regions, June 30, 2018.
InternetWorldStats.com. Skritulinė diagrama. Prieiga per internetą: https
://www. intemetworldstats. com/stats .htm.
17. Beltekian D., Ortiz-Ospina E. Extreme Poverty is Falling: How is
Poverty Changing for Higher Poverty Lines? OurWorldInData.org,
2018 03 05. Prieiga per internetą: https://ourworldindata.org/poverty-
at-higher-poverty-lines.
18. Pinker S. The Better Angels of Our Nature, p. 249-67.
19. Pinker S. Enlightenment Now, p. 53-61
20. Ten pat, p. 79-96.
21. Skiepai tikriausiai yra vienintelis pažangiausias dalykas, sukurtas praėjusį
šimtmetį. Vienas tyrimas parodė, kad Pasaulinės sveikatos organizacijos
skiepų kampanija 1980 m. užkirto kelią daugiau nei 20 mln. pavojingų
ligų atvejų pasaulyje ir sutaupė 1,53 trln. dolerių išlaidų sveikatos
priežiūrai. Ligos, kurias pavyko visiškai išnaikinti, buvo išnaikintos tik
dėl skiepų. Dar ir todėl judėjimas prieš skiepus taip erzina. Žr. Orenstein
W. A., Ahmed R. Simply Put: Vaccinations Save Lives. PNAS, 114 (16),
2017, p. 4031-4033.
22. Klerman G. L., Weissman M. M. Increasing Rates of Depression. Journal
of the American Medical Association, 261, 1989, p. 2229-2235. Taip pat
žr. Twenge J. M. Time Period and Birth Cohort Differences in Depressive
Symptoms in the U.S. Social Indicators Research, 121, 2015, p. 437-454.
23. Weissman M. M., Wickramaratne P., Greenwald S., et al. The Changing
Rates of Major Depression. JAMA Psychiatry, 268 (21), 1992, p. 3098-
3105.
24. Herbst C. M. “Paradoxical” Decline? Another Look at the Relative
Reduction in Female Happiness. Journal of Economic Psychology, 32,
2011, p. 773-788.
25. Cohen S., Janicki-Deverts D. Who’s Stressed ? Distributions of
Psychological Stress in the United States in Probability Samples from
1983, 2006, and 2009. Journal of Applied Social Psychology, 42, 2012,
p. 1320-1334.
26. Baugios ir šiurpinančios opioidų krizės, nuo kurios nukentėjo Šiaurės
Amerika, analizę rasite čia: Sullivan A. The Poison We Pick. New York
Magazine. 2018 02. Prieiga per internetą: http://nymag.
com/intelligencer/2018/02/americas-opioid-epidemic.html.
27. New Cigna Study Reveals Loneliness at Epidemic Levels in America.
[„Cigna“ vienišumo rodiklis.] 2018 05 01. Prieiga per internetą:
https://www.multivu.com/players/English/8294451 -cigna-us-lone-
liness-survey/.
28. „Edelman“ pasitikėjimo rodiklis rodo, kad išsivysčiusiame pasaulyje
socialinis pasitikėjimas vis mažėja. Žr. The 2018 World Trust Ba-
rometer: World Report. Prieiga per internetą: https://www.edelman.
com/sites/g/files/aatuss 191 /files/2018-10/2018_Edelman_Trust_
Barometer_Global_Report_FEB.pdf.
29. McPherson M., Smith-Lovin L., Brashears M. E. Social Isolation in
America: Changes in Core Discussion Networks over Two Decades.
American Sociological Review, 71 (3), 2006, p. 353-275.
30. Turtingesnėse šalyse savižudybių rodikliai yra vidutiniškai aukštesni nei
skurdesnėse. Duomenis galima rasti čia: Suicide Rates Data by Country.
Prieiga per internetą: http://apps.who.int/gho/data/
node.main.MHSUICIDEASDR?lang=en. Savižudybės taip pat labiau
paplitusios turtingesniuose rajonuose. Žr. Sanbum J. Why Suicides Are
More Common in Richer Neighborhoods. Time, 2012 11 08. Prieiga per
internetą: http://business.time.com/2012/ll/08/ why-suicides-are-more-
common-in-richer-neighborhoods/.
31. Beje, abu šie tvirtinimai teisingi.
32. Mano trijų dalių vilties apibrėžimas yra motyvacijos, vertės ir prasmės
teorijų lydinys. Taigi sujungiau kelis skirtingus akademinius modelius, kad

jie atitiktų mano tikslus.
Pirmoji yra apsisprendimo teorija, kuri teigia, jog mums reikia trijų
dalykų, kad gyvendami jaustumėmės motyvuoti ir patenkinti: autonomijos,
kompetencijos ir ryšių. Sujungiau autonomiją ir kompetenciją kaip bendrą
savikontrolės sąvoką, ir dėl priežasčių, kurios paaiškės 4 skyriuje, „ryšius“
pakeičiau „bendruomene“. Ko trūksta apsisprendimo teorijai (ar greičiau, ką
ji implikuoja) - tai, kad verta būti motyvuotam dėl ko nors, kad pasaulyje yra
kas nors vertingo, kas egzistuoja ir nusipelno būti siekiamas. Štai čia
atsiranda trečiasis vilties komponentas - vertybės.
Kalbant apie vertės ir tikslo jausmą, rėmiausi Rojaus Baumeisterio (Roy
Baumeister) prasmingumo modeliu. Pagal šį modelį reikia keturių dalykų,
kad jaustume savo gyvenimo prasmingumą: tikslo, vertės, efektyvumo ir
savivertės. Efektyvumą ir vėl susiejau su savikontrole. Kitus tris dalykus,
kuriuos laikome vertingais ir svarbiais, ir kurie mus skatina gerai jaustis,
susiejau su vertybėmis. 3 skyriuje bus išsamiau analizuojamas mano vertybių
supratimas. Daugiau apie apsisprendimo teoriją žr. Ryan R. M., Deci E. L.
Self-Determination Theory and the Facilitation of Intrinsic Motivation, Social
Development, and Well-being. American Psychologist, 55, 2000, p. 68-78.
Apie Baumeisterio modelį žr. Baumeister R. Meanings of Life. New York:
Guilford Press, 1991, p. 29-56.
2 skyrius. Savikontrolė - tai iliuzija

1. Elioto atvejis adaptuotas pagal Antonijo Damasijo knygą. Žr. Damasio A.
Descartes ’Error: Emotion, Reason, and the Human Brain. New York:
Penguin Books, 2005, p. 34-51. Eliotas - tai slapyvardis, kurį Damasijas
suteikė pacientui.
2. Šį ir daugelį kitų dalykų iš jo šeimos gyvenimo (tokius kaip mažosios
lygos rungtynės, laida „Šeimų dvikova“ ir kt.) beletrizavau, siekdamas
pateikti savo požiūrį. Jie ne iš Damasijo knygos ir greičiausiai nėra įvykę
iš tikrųjų.
3. Ten pat, p. 38. Damasijas vartoja terminą „laisva valia“, o aš -
„savikontrolė“. Abi sąvokos apsisprendimo teorijoje gali būti įvardytos
kaip autonomijos poreikis (žr. Damasio A. Descartes’ Error, 1 sk., 32
past.).
4. Vaitsas šį juokelį 1977 m. leptelėjo per Normano Lyro (Norman Lear)
televizijos šou „Femwood 2 Night“ (liet. Fernvudas šįvakar), bet jį
sugalvojo ne pats. Niekas nežino, iš kur jis kilo, o jei bandysite jo kilmę
išsiaiškinti internete, paskęsite teorijų lavinoje. Vieni jį priskiria rašytojai
Dorotei Parker (Dorothy Parker), kiti - komikui Stivui Alenui (Steve
Allen). Vaitsas pareiškė neprisimenąs, kur pirmą kartąjį išgirdo, taip pat
prisipažino, kad juokelis ne jo.
5. Kai kurioms pačioms pirmosioms lobotomijos operacijoms iš tiesų
naudotos ylos. Valteris Frimanas (Walter Freeman), didžiausias šios
procedūros šalininkas JAV, naudojo tik ylas, tačiau vėliau jų atsisakė, nes
dauguma lūždavo ir įstrigdavo pacientų galvose. Žr. Acharya H. J. The
Rise and fall of Frontal Leucotomy. The Proceedings of the 13th Annual
History of Medicine Days. Whitelaw W. A. (ed.). Calgary: University of
Calgary, Faculty of Medicine, 2004, p. 32-41.
6. Taip, kiekvienas neuromokslininkas šioje knygoje vadinamas Antonijumi.
7. Diefenbach G., Diefenbach D., Baumeister A., West M. Portrayal of
Lobotomy in the Popular Press: 1935-1960. Journal of the History if the
Neurosciences, 8 (1), 1999, p. 60-69.
8. XX a. 8-ajame dešimtmetyje tarp muzikos tema rašančių žurnalistų
sklandė keista konspiracijos teorija, kad Tomas Vaitsas apsimeta
alkoholiku. Apie tai buvo rašomi straipsniai ir net ištisos knygos. Nors ir
tikėtina, kad siekdamas sukurti įtaigesnį charakterį, Vaitsas persistengė
formuodamas poeto valkatos įvaizdį, tačiau jau prieš daug metų jis atvirai
pripažino savo alkoholizmą. Naujausias pavyzdys - 2006 m. interviu.
Laikraščiui „The Guardian“ jis pasakė: „Aš turėjau problemą, problemą
dėl alkoholio, kurią dauguma žmonių laiko profesine liga. Žmona
išgelbėjo man gyvybę.“ Žr. O’Hagan S.
Off Beat. The Guardian, 2006 10 28. Prieiga per internetą:

https://www.theguardian.com/music/2006/oct/29/popandrock 1.
9. Xenophon. Memorabilia. Ithaca, NY: Cornell University Press, 2014, 3
kn., 9 sk., p. 5. [Liet, leidimas: Ksenofontas. Atsiminimai apie Sokratą.
Vilnius: Pradai, 1997.]
10. Descartes R. The Philosophical Works of Descartes. 1637; persp. New
York: Cambridge University Press, 1970, 1:101. [Liet, leidimas: Dekartas
R. Raštai. Vilnius: Mintis, 1978.]
11. Kantas aiškino, kad protas yra dorovės pagrindas, o aistros daugiau ar
mažiau nesvarbios. Jam nerūpėjo, kaip jautiesi, kol elgiesi teisingai. Apie
Kantą kalbėsime 6 skyriuje. Žr. Kant I. Groundwork to the Metaphysics
of Morals. (1798; persp. Indianapolyje, Indianapolis, IN: Hackett
Publishing Company, Inc., 1993. [Liet, leidimas: Kantas I. Dorovės
metafizikos pagrindai. Vilnius: Mintis, 1980.]
12. Žr. Freud S. Civilization and Its Discontents. 1930; persp. New York: W.
W. Norton and Company, 2010.
13. Aš žinau tai, nes, deja, esu šios pramonės dalis. Dažnai juokauju, kad esu
„savęs nekenčiantis savigalbos guru“. Faktas tas, kad, mano nuomone,
didžioji pramonės dalis yra šlamštas ir vienintelis būdas iš tikrųjų
pagerinti savo gyvenimą - ne geriau jaustis, bet tapti geresniam jaučiantis
blogai.
14. Jau labai seniai didieji mąstytojai suskaidė žmogaus protą j dvi ar tris
dalis. Mano „dvejų smegenų“ konstruktas tėra ankstesnių mąstytojų
koncepcijų santrauka. Platonas sakė, kad siela turi tris dalis: protą
(mąstančias smegenis), troškimus ir sielą (jaučiančias smegenis).
Deividas Hjumas teigė, kad visi potyriai yra arba [spūdžiai (jaučiančios
smegenys), arba idėjos (mąstančios smegenys). Froidas išskyrė ego
(mąstančias smegenis) ir id (jaučiančias smegenis). Pastaruoju metu
Danielis Kanemanas ir Amosas Tverskis (Amos Tversky) sukūrė dvi
sistemas: 1 sistemą (jaučiančių smegenų) ir 2 sistemą (mąstančių
smegenų), arba greitųjų ir lėtųjų smegenų, kaip jas savo knygoje vadina
Kanemanas (žr. Kahneman D. Thinking: Fast and Slow. New York:
Farrar, Straus and Giroux, 2011 [liet, lei-
dimas: Kahneman D. Mąstymas, greitas ir lėtas. Vilnius: Eugrimas,
2016]).
15. Valios kaip raumens teorija, dar žinoma kaip ego išeikvojimo teorija, šiuo
metu akademiniame pasaulyje itin kritikuojama. Atlikus daugelį didelio
masto tyrimų, susijusių su ego išeikvojimo teorija, nepavyko pakartoti
duomenų. Atlikus kai kurias metaanalizes, pavyko gauti svarbių rezultatų,
tačiau likusios jų nepatvirtino. Panašu, kad šiuo metu dar toli gražu
neaišku, kaip yra iš tikrųjų.
16. Damasio A. Descartes ’Error, p. 128-130.
17. Kahneman D. Thinking: Fast and Slow, p. 31.
18. Haidt J. The Happiness Hypothesis: Finding Modern Truth in Ancient
Wisdom. New York: Penguin Books, 2006, p. 2-5. Autorius teigia, kad
dramblio metafora paimta iš Budos.
19. Ši kvaila klouno automobilio analogija gerai paaiškina, kaip formuojasi
toksiški santykiai tarp savanaudžių narcizų. Kiekvienas psichologiškai
sveikas žmogus, kurio protas nėra klouno automobilis, tokį automobilį
išgirs atvažiuojant dar už pusantro kilometro ir kiek įmanoma vengs
susidūrimo su juo. Bet jei paties protas yra klouno automobilis, tai tavoji
cirko muzika trukdys išgirsti iš kitų automobilių sklindančią cirko muziką.
Jie atrodys normalūs, o jų muzika nerėš ausies, todėl susidėsi su jais
manydamas, kad visi sveiki sąmonės automobiliai yra nuobodūs,
neįdomūs, taip vis megsi toksiškus santykius.
20. Kai kurie mokslininkai įsitikinę, kad Platonas „Valstybę“ parašė
reaguodamas į Atėnuose kilusius politinius neramumus ir žiaurumus. Žr.
The Republic of Plato. New York: Basic Books, 1968, p. 11. [Liet,
leidimas: Platonas. Valstybė. Vilnius: Margi raštai, 2014.]
21. Krikščionybė daug ką pasiskolino iš Platono moralės filosofijos, ir jo
darbus, kitaip nei daugumos kitų senovės filosofų, išsaugojo. Stiveno
Grinblato (Stephen Greenblatt) teigimu, ankstyvieji krikščionys laikėsi
Platono ir Aristotelio idėjų, nes šie mąstytojai tikėjo, kad siela yra atskira
nuo kūno (žr. Greenblatt S. The Swerve: How the World Became Modem.
New York: W. W. Norton and Company,
2012). Atskiros sielos idėja, atitikusi krikščionių tikėjimą pomirtiniu

gyvenimu, pagimdė ir klasikinę prielaidą.
22. Pinker S. The Better Angels of Our Nature, p. 4-18. Komentaras apie
kiaušų nupjovimą, žinoma, mano paties pagražinimas.
23. Ten pat, p. 482-488.
24. Dažnai kartotas Vudstoko ir XX a. 7-ojo dešimtmečio laisvos meilės
judėjimo šūkis buvo toks: „Jei jautiesi gerai, tai ir daryk!“ Šis požiūris
šiandien yra „Naujojo amžiaus“ ir kontrkultūrinių judėjimų pagrindas.
25. Puikus nuolaidžiavimo savo silpnybėms dėl dvasiškumo pavyzdys
pateiktas 2018 m. „Netflix“ pristatytame dokumentiniame filme „Laukinė
šalis“ (Wild, Wild Country) apie dvasinį guru Bhagvaną Šri Radžnišą
(Bhagwan Shree Rajneesh), arba Ošo ir jo sekėjus.
26. Geriausią mano skaitytą analizę apie XX a. dvasinių judėjimų tendencijas,
kai pataikavimas emocijoms klaidingai palaikomas nepaprastu dvasiniu
prabudimu, pateikė nuostabus rašytojas Kenas Vailberis (Ken Wilber). Jis
šį reiškinį pavadino klaida „prieš“ ir „po“, paaiškinęs, kad kadangi
emocijos būna „prieš“ racionalumą, o dvasiniai pabudimai - „po“ jo, tai
žmonės dažnai painioja vieną su kitu, nes abu dalykai yra neracionalūs.
Žr. Wilber K. Eye to Eye: The Quest for a New Paradigm. Boston:
Shambhala, 1983, p. 180-221.
27. Aldao A., Nolen-Hoeksema S., Schweizer S. Emotion-Regulation
Strategies Across Psychopathology: A Meta-analytic Review. Clinical
Psychology Review, 30, 2010, p. 217-237.
28. Slavin-Spenny O. M., Cohen J. L., Oberleitner L. M., Lumley M. A. The
Effects of Different Methods of Emotional Disclosure: Differentiating
Post-traumatic Growth from Stress Symptoms. Journal of Clinical
Psychology, 67, 10, 2011, p. 993-1007.
29. Ši technika žinoma kaip Premako dėsnis, pavadinta psichologo Deivido
Premako (David Premack) vardu. Jis apibūdina mėgstamą elgesį kaip
apdovanojimą. Žr. Roeckelein J. E. Dictionary of Theories, Laws, and
Concepts in Psychology. Westport, CT: Greenwood Press, 1998, p. 384.
30. Daugiau apie tai, kaip keičiant elgesį „pradėti nuo mažai“, skaityk
ankstesnėje mano knygoje (žr. Manson M. The Subtle Art of Not Giving a
F*ck: A Counterintuitive Approach to Living a Good Life. New York:
Harper-One, 2016, p. 158-163 [liet, leidimas: Manson M. Subtilus menas
nekrušti sau (ir kitiems) proto: kitoks požiūris į gerą gyvenimą. Vilnius:
forSMART, 2018]).
31. Vienas būdas galvoti apie apsauginius atitvarus savo sąmonės
automobiliui - ugdyti pasąmoningai elgesį nukreipiančius mažus „jei...
tada...“ įpročius, leidžiančius įgyvendinti savo norus. Žr. Gollwitzer P.
M., Brandstaetter V. Implementation Intentions and Effective Goal
Pursuit. Journal of Personality and Social Psychology, 13, 1997, p. 186-
199.
32. Damasio A. Descartes’ Error, p. 173-200.
33. Filosofijoje tai žinoma kaip Hjumo giljotina, arba Hjumo dėsnis. Iš „yra“
neįmanoma išvesti „turėtų būti“. Iš faktų neįmanoma išvesti vertybių. Iš
mąstančių smegenų žinojimo neįmanoma išvesti jaučiančių smegenų
žinojimo. Hjumo giljotina amžiais nedavė ramybės filosofams ir
mokslininkams. Kai kurie mąstytojai bando šį dėsnį paneigti nurodydami,
kad įmanomas faktinis žinojimas apie vertybes: pvz., jei manau, kad
kentėjimas blogas dalykas, tai yra faktas, nurodantis mano nuomonę, bet
tai nėra tolygu tam, kad mano nuomonė yra faktas. Kita vertus, galima
turėti vertybėmis grįstų faktų, bet niekada neturėsime faktais grįstų
vertybių.
3 skyrius. Niutono emocijų dėsniai

1. Šio skyriaus biografinės detalės yra istorinė fikcija.
2. Niutonas iš tiesų tai parašė dienoraštyje būdamas paauglys. Žr. Gleick J.
Isaac Newton. New York: Vintage Books, 2003, p. 13.
3. Mazar N., Ariely D. Dishonesty in Everyday Life and Its Policy
Implications. Journal of Public Policy and Marketing, 25 (1), 2006, p.
117-126.
4. Mazar N., Amir O., Ariely D. The Dishonesty of Honest People: A
Theory of Self-Concept Maintenance. Journal of Marketing Research, 45 (6),

2008, p. 633-644.
5. Taigi, jei nežinote Niutono ar neprisimenate, ko jus mokė vidurinėje
mokykloje: jis yra moderniosios fizikos krikštatėvis. Kalbant apie jo
atradimų poveikį, jis yra neginčytinai įtakingiausias mąstytojas pasaulio
istorijoje. Tarp daugybės atradimų, svarbiausios jo fizikos idėjos
(inercijos, poveikio ir kt.) aprašytos remiantis trimis Niutono dėsniais. Čia
aš pateikiau tris Niutono emocijų dėsnius, kitaip tariant, įžūliai pažaidžiau
su originaliais jo atradimais.
6. Žr. Tomasello M. A Natural History of Human Morality. Cambridge:
Harvard University Press, 2016, p. 78-81.
7. Damasio A. Damasio Descartes ’Error, p. 172-189.
8. Štai kodėl pasyvi agresija kenkia santykiams: ji aiškiai nenurodo, kur
atsiranda asmens moralinė bedugnė. Vietoje to atsiveria kita bedugnė.
Galima sakyti, kad tarpasmeninių konfliktų priežastis - skirtingos
moralinės bedugnės. Tu galvojai, kad aš buvau šiknius. Aš galvojau, kad
buvau geras. Taigi turime konfliktą. Bet kol atvirai neišsakysime savo
vertybių ir savo jausmų, niekada neatkursime pusiausvyros ir į santykius
nesugrąžinsime vilties.
9. Tai „vidinės motyvacijos“ pavyzdys, kai paprasčiausias malonumas gerai
atlikti darbą skatina jį tęsti, nelaukiant išorinio apdovanojimo. Žr. Deci E.
L., Ryan R. M. Intristic Motivation and Self-Determination in Human
Behaviour. New York: Plenum Press, 1985, p. 5-9.
10. Galima sakyti, kad neigiamos emocijos kyla praradus kontrolę, o
teigiamos - ją turint.
11. Tomasello M. A Natural History of Human Morality, p. 13—14.
12. Axelrod R. The Evolution of Cooperation. New York: Basic Books, 1984,
p. 27-54.
13. Tai taip pat paimta iš Deivido Hjumo veikalo (žr. Hume D. An Enquiry
Concerning Human Understanding. 1748; persp. Indianapolis, IN:
Hackett Classics, 1993, 3 sk., 2 kn., 1-2 d.).
14. Nors ne psichologas Džordanas Petersonas (Jordan Peterson) išrado šią
sąvoką, bet turiu paminėti jo interviu ir paskaitas, kuriose jis
pastaraisiais metais išpopuliarino vertybių hierarchijos sąvoką.
15. Manson M. The Subtle Art of Not Giving a F*ck, p. 81-89.
16. Žr. Seligman M. E. P. Helplessness: On Depression, Development, and
Death. New York: Times Books, 1975.
17. Yra ir trečia alternatyva: galite apskritai nepripažinti moralinių bedugnių
egzistavimo. Galite tai vadinti atleidimu.
18. Įdomu tai, kad narciziški žmonės netgi pateisins savo skausmą,
akcentuodami savo pranašumą. Ar kada girdėjote frazę: „Jie manęs
nekenčia, nes man pavydi“? Arba „Jie puola mane, nes manęs bijo“? Arba
„Jie tiesiog nepripažįsta, kad aš geresnis už juos“? Jaučiančios smegenys
tiesiog apverčia aukštyn kojomis savivertės supratimą: mus skriaudžia ne
todėl, kad užknisame; mus skriaudžia, nes esame puikūs! Taigi narcizas
nuo jausmo, kad jo asmuo nieko nenusipelno, pereina prie jausmo, kad jo
asmuo nusipelno visko.
19. Ironiška, tačiau jis buvo teisus. Versalio sutartimi Vokietija buvo
nubausta ekonomiškai, ir šią sutartį pasirašiusieji buvo atsakingi už
daugelį Hitlerio vidinių kovų, kurios leido jam iškilti į valdžią. Jo „jie
mūsų nekenčia, nes mes puikūs“ stiliaus žinutė aiškiai rado atgarsį
sunkius laikus išgyvenusioje vokiečių tautoje.
20. Aš čia turiu omenyje Eliotą Rodžerį (Elliot Rodger), kuris prieš pat
važiuodamas į studenčių bendrabutį įkėlė į „Youtube“ kanalą baisų
vaizdo įrašą „Elliot Rodger’s Retribution“.
21. Savivertė yra iliuzija, nes visos vertybės yra iliuzinės ir paremtos tikėjimu
(toliau ši mintis nagrinėjama 4 skyriuje), pats savasis aš taip pat yra
iliuzija. Šią antrąją mintį išplėtojo Semas Haris (Sam Harris). Žr. Harris
S. Waking Up: A Guide to Spirituality Without Religion. New York:
Simon and Schuster, 2014, p. 81-116.
22. Deividas Fosteris Volisas (David Foster Wallace) aptarė šią sąmonės
„numatytąją nuostatą“ savo nuostabioje kalboje „Tai yra vanduo“ (This
Is Water). Žr. Wallace D. F. This is Water: Some Thoughts, Delivered on
a Significant Occasion, About Living a Compassionate Life. New York:
Little, Brown and Company, 2009, p. 44-45.
23. Šis reiškinys žinomas kaip Daningo ir Kriugerio efektas, pavadintas
jį atradusių tyrėjų vardais. Žr. Kruger J., Dunning D. Unskilled and

Unaware of It: How Difficulties in Recognizing One’s Own Incompetence
Lead to Inflated Self-Assessments. Journal of Personality and Social
Psychology, 77 (6), 1999, p. 1121-1134.
24. Bazerman M. H., Tenbrunsel A. E. Blind Spots: Why We Fail to Do What
s Right and What to Do About It. Princeton: Princeton University Press,
2011.
25. Tai vadinama netikro konsensuso efektu. Žr. Gilovich T. Differential
Construal and the False Consensus Effect. Journal of Personality and
Social Psychology, 59 (4), 1990, p. 623-634.
26. Sveikinimai šviesaus atminimo tapytojui ir televizijos laidų vedėjui Bobui
Rosui (Bob Ross) (ilsėkis ramybėje). Jis mėgdavo sakyti: „Nėra tokio
dalyko kaip klaidos, tėra laimingi atsitiktinumai.“
27. Tai vadinama dalyvių ir stebėtojų šališkumu, šis reiškinys paaiškina,
kodėl kiekvienas yra šiknius. Žr. Jones E., Nisbett R. The Actor and the
Observer: Divergent Perceptions of the Causes of Behaviour. New York:
General Learning Press, 1971.
28. Iš esmės, kuo daugiau skausmo patiriame, tuo didesnė moralinė bedugnė
atsiveria, o kuo didesnė moralinė bedugnė, tuo labiau dehumanizuojame
save ir (arba) kitus, o kuo labiau dehumanizuojame save ir (arba) kitus,
tuo lengviau pateisinti sau ir kitiems sukeliamas kančias.
29. Sveikas atsakymas būtų c) kai kurie vaikinai yra šūdžiai, bet patyrus
kraštutinį skausmą, mūsų jaučiančios smegenys sukelia stiprius jausmus,
apimančius ištisas patirčių kategorijas, ir išimčių nepajėgia daryti.
30. Akivaizdu, kad čia yra daug kintamųjų: merginos anksčiau vertinti
dalykai, santykių nutrūkimo pobūdis, jos savivertė, gebėjimai pasiekti
artumą, amžius, etninės, kultūrinės vertybės ir kt.
31. 2016 m. kompiuterinio modelio tyrimas parodė, kad yra šeši istorijų tipai:
pakilimas (iš skurdo į turtą), nuosmukis (iš turto į skurdą), pakilimas,
paskui nuosmukis (Ikaras), nuosmukis, paskui pakilimas (žmogus
duobėje), pakilimas, tada nuosmukis, tada vėl pakilimas
(Pelenė), nuosmukis, tada pakilimas, tada vėl nuosmukis (Edipas). Tai
visi pagrindiniai tos pačios geros ar blogos patirties ir gero ar blogo
nusipelnymo deriniai. Žr. LaFrance A. The Six Main Arcs in Storytelling,
as Identified by an A.I. The Atlantic, 2016 07 12. Prieiga per internetą:
https://www.theatlantic.com/technology/archive/2016/07/the-six-main-
arcs-in-storytelling-identified-by-a-com- puter/490733/.
32. Psichologija šiuo metu išgyvena didžiausią „pakartojamumo krizę“, t. y.,
didelio procento reikšmingų rezultatų nepavyksta pakartoti atliekant
tolesnius tyrimus. Žr. Yong E. Psychology’s Replication Crisis Is
Running Out of Excuses. The Atlantic, 2018 1118. Prieiga per internetą:
https://www.theatlantic.com/science/archive/2018/11/ psychologys-
replication-crisis-real/576223/.
33. Division of Violence Prevention. The Adverse Childhood Experiences
(ACE) Study. National Center for Injury Prevention and Control, Centers
for Disease Control and Prevention, Atlanta, GA. 2014 05. Prieiga per
internetą: https://www.cdc.gov/violencepre- vention/
acestudy/index.html.
34. Tikrasis Niutonas iš tiesų buvo ūmus, kerštingas šiknius. Ir, taip, vienišius.
Rodos, ir mirė skaistus. Iš įrašų matyti, kad jis šiuo faktu didžiavosi.
35. Tai Froidas neteisingai įvardijo kaip nuslopinimą. Jis manė, kad
gyvendami stengiamės nuslopinti skausmingus vaikystės atsiminimus, o
jei juos sugrąžiname į sąmonę, išlaisviname mumyse susipynusias
neigiamas emocijas. Taigi, pasirodo, praeities traumų prisiminimas daug
naudos neduoda. Iš tikrųjų terapija šiandien didžiausią dėmesį skiria ne
tiek praeičiai, kiek tam, kaip išmokti susidoroti su emocijomis ateityje.
36. Žmonės dažnai painioja pagrindines vertybes su asmenybe, ir atvirkščiai.
Asmenybė - tai tiesiog nekintantis dalykas. Remiantis Didžiojo penketo
asmenybės bruožų modeliu, asmenybę sudaro penkios pagrindinės
savybės: ekstraversija, sąmoningumas, sutariamumas, neurotizmas ir
atvirumas patyrimui. Pagrindinės mūsų
vertybės yra vertinimai ankstyvojoje vaikystėje, iš dalies priklausantys

nuo asmenybės. Pavyzdžiui, aš galiu būti labai atviras naujoms patirtims,
o tai skatins mane nuo mažų dienų vertinti tyrinėjimą ir smalsumą. Ši
vaikystės vertybė turės įtakos vėlesnėms patirtims ir kurs kitas su ja
susijusias vertybes. Pagrindines vertybes sunku išrauti ir pakeisti.
Asmenybės beveik visai neįmanoma pakeisti. Daugiau apie Didžiojo
penketo asmenybės bruožų modelį žr. Widiger T. A. The Oxford
Handbook of the Five Factor Model. New York: Oxford University Press,
2017.
37. Swann W., Rentfrow P., Sellers J. Self-verification: The Search for
Coherence. Handbook of Self and Identity. New York: Guilford Press,
2003, p. 367-383.
38. Tai amžini paistalai apie traukos dėsnį savipagalbos knygose. Šią
nesąmonę Markas Mansonas išsamiai paaiškino. (Žr. Manson M. The
Staggering Bullshit of The Secret4. markManson.net, 2015 02 26. Prieiga
per internetą: https://markmanson.net/the-secret.)
39. Gebėjimas prisiminti praeities patirtį ir projektuoti ateities patirtis
atsiranda tik vystantis prieškaktinei žievei (angl. prefrontal cortex)
(neurologinis mąstančių smegenų pavadinimas). Žr. Yang Y, Raine A.
Prefrontal Structural and Functional Brain Imaging Findings in
Antisocial, Violent, and Psychopathic Individuals: A Meta-analysis.
Psychiatry Research, 174 (2), 2009 11, p. 81-88.
40. Willink J. Discipline Equals Freedom: Field Manual. New York: St.
Martin’s Press, 2017, p. 4-6.
41. Lea M., Duck S. A Model for the Role of Similarity of Values in
Friendship Development. British Journal of Social Psychology, 21 (4),
1982 11, p. 301-310.
42. Ši metafora iš esmės sako, kad kuo labiau ką nors vertiname, tuo labiau
nenorime abejoti ta vertybe ar jos keisti, todėl tuo skausmingiau
reaguojame, kai ta vertybė mus nuvilia.
43. Froidas pavadino tai mažų skirtumų narcisizmu, ir pastebėjo, kad jis
paprastai veikia grupėse žmonių, turinčių daugiausia bendro, tačiau
jaučiančių vienas kitam didžiausią neapykantą. Žr. Freud S. Civilization
and Its Discontents. 1941; persp. New York: Penguin Books, 2002, p. 50-
51.
44. Tomasello M. A Natural History of Human Morality, p. 85—93.
45. Ši idėja vadinama kultūrų geografija. Ji nuostabiai gvildenama čia:
Diamond J. Guns, Germs and Steel: The Fates of Human Societies. New
York: W.W. Norton and Company, 1997. [Liet, leidimas: Diamond J.
Ginklai, mikrobai ir plienas. Vilnius: Kitos knygos, 2018.]
46. Tomasello M. A Natural History of Human Morality, p. 114-115.
47. Arba prisiminkime karo teoretiko Karlo fon Klauzevico (Carl von
Clausewitz) garsiąją frazę: „Karas - tai politikos tęsimas kitokiomis
priemonėmis.“
48. Tikrojo Izaoko Niutono judėjimo dėsniai taip pat dulkėjo beveik
dvidešimt metų, kol jis juos ištraukė ir visiems parodė.
4 skyrius. Kaip įgyvendinti visas savo svajones

1. Le Bon G. The Crowd: A Study of the Popular Mind. 1896; persp. New
York: Dover Publications, 2002, p. 14. [Le Bon G. Minios psichologija.
Vilnius: Vaga, 2019.]
2. Džonatanas Haidtas šį reiškinį vadina avilio hipoteze. Žr. Haidt J. The
Righteous Mind: Why Good People Are Divided by Politics and Religion.
New York: Vintage Books, 2012, p. 261-70.
3. Le Bon G. The Crowd, p. 24—29.
4. Schwartz B., Ward A. Doing Better but Feeling Worse: The Paradox of
Choice. In Linley P. A., Joseph S. Positive Psychology in Practice.
Hoboken, NJ: John Wiley and Sons, 2004, p. 86-103.
5. Paauglių smegenys toliau vystosi trečiuoju gyvenimo dešimtmečiu, ypač
dalys, atsakingos už vykdomąsias funkcijas. Žr. Johnson S. B., Blum R.
W., Giedd J. N. Adolescent Maturity and the Brain: The Promise and
Pitfalls of Neuroscience Research in Adolescent Health Policy. Journal
of Adolescent Health: Official Publication of the Society for Adolescent
Medicine, 45 (3), 2009, p. 216-221.
6. Choudhury S., Blakemore S. J., Charman T. Social Cognitive
Development During Adolescence. Social Cognitive and Affective

Neuroscience, I, 3, 2006, p. 165-174.
7. Šis darbas, kurio tikslas - apibrėžti tapatybę, yra svarbiausias projektas
apie paauglius ir jaunuolius. Žr. Erikson E. El. Childhood and Society.
New York: W. W. Norton and Company, 1963, p. 261-265. [Liet,
leidimas: Erikson E. H. Vaikystė ir visuomenė. Vilnius: Katalikų pasaulio
leidiniai, 2004.]
8. Manau, kad tokie žmonės kaip Larušas nėra sąmoningi išnaudotojai.
Labiau tikėtina, kad pats Larušas psichologiškai įstrigęs paauglystėje,
todėl sprendė paaugliškas problemas ir sudomino kitus sutrikusius
paauglius. Žr. 6 skyrių.
9. Šis dialogas yra apytikslis, kokį jį man pavyko prisiminti. Tai įvyko prieš
15 metų, taigi akivaizdu, kad tiksliai neprisimenu, kas buvo pasakyta.
10. Nusprendžiau paieškoti, kur Saganas tai pasakė, ir paaiškėjo, kaip kad
paaiškėja patikrinus daugumą internete randamų citatų, kad dar
penkiasdešimt metų prieš Saganą, t. y. 1940 m., buvo pacituotas prof.
Valteris Kotšnigas (Walter Kotschnig). Žr. https://quoteinves-
tigator.com/2014/04/I3/open-mind/.
11. Hoffer E. The True Believer: Thoughts on the Nature of Mass Movements.
New York: Harper Perennial, 1951, p. 3-11.
12. Ten pat, p. 16-21.
13. Ten pat, p. 26-45.
14. Jėzaus atvejis įdomus tuo, kad iš istorinių įrašų galima nuspėti, jog jis
galbūt pradėjo kaip politinis ekstremistas, bandęs vadovauti sukilimui
prieš Romos imperiją, okupavusią Izraelį. Tik po jo mirties ideologinė
religija transformavosi į dvasinę. Žr. Aslan R. Zealot: The Life and Times
ofJesus of Nazareth. New York: Random House Books, 2013.
15. Ši mintis kilo iš Karlo Poperio (Karl Popper) idėjų apie falsifikuojamumą.
Remdamasis Deivido Hjumo veikalu, Poperis iš esmės teigė, kad
nesvarbu, kiek kartų kas nors atsitiko praeityje, niekada logiškai nebus
įmanoma įrodyti, jog tai vėl atsitiks ateityje. Net jei
tūkstančius metų saulė kasdien pateka rytuose, o nusileidžia vakaruose, ir
niekas niekada nematė kitaip, tai neįrodo, kad rytoj saulė irgi patekės
rytuose. Yra tik labai didelė tikimybė, kad saulė patekės rytuose. Poperis
teigė, kad vienintelė empirinė tiesa, kurią galime žinoti, sužinoma ne per
eksperimentavimą, bet per falsifikuojamumą. Nieko niekada negalima
įrodyti. Galima tik paneigti. Todėl net kas nors kasdieniško ir akivaizdaus,
tokio kaip saulės patekėjimas rytuose ir nusileidimas vakaruose, yra
paremtas tikėjimu, net jei ir galima būti beveik visiškai tikriems, kad tai
visada vyks. Poperio idėjos svarbios, nes jos logiškai parodo, kad net
mokslo faktai remiasi dalelyte tikėjimo. Galima milijoną kartų atlikti
eksperimentą ir kaskart gauti tą patį rezultatą, bet tai neįrodo, kad taip
atsitiks per milijonas pirmąjį eksperimentą. Tam tikra prasme renkamės
tikėjimą, kad tai atsitiks, nes rezultatai statistiškai pakankamai pagrįsti,
todėl būtų kvaila jais netikėti. Daugiau apie Poperio falsifikuojamumo
idėjas skaitykite čia: Popper K. The Logic of Scientific Discovery. 1959;
persp. New York: Routledge Classics, 1992. Man įdomu tai, kad proto
ligos, sukeliančios iliuzijas, haliucinacijas ir pan., iš esmės gali būti
tikėjimo funkcijos sutrikimai. Dauguma mūsų saulės patekėjimą rytuose,
objektų kritimą tam tikru greičiu, tikėjimą, jog nenuskrisime vien dėl to,
kad gravitacija nusprendė pasidaryti kavos pertraukėlę, laiko savaime
suprantamu dalyku. Bet žmogus, kuriam sunkiai sekasi kurti ir išlaikyti
tikėjimą bet kokioje srityje, bus kankinamas tokių galimybių visą laiką, ir
dėl to išeis iš proto.
16. Tikėjimas taip pat leidžia manyti, kad tavo šūdas tikras ir kad nesi tik
smegenys kubile, vien atvaizduojančios jusles - tai mėgstamas filosofų
tropas. Jei nori pasidomėti šia tema ir pagalvoti, ar iš tiesų įmanoma
žinoti, ar apskritai kas nors egzistuoja, žr. Descartes’s R. Meditations on
First Philosophy.
17. Žodis ateistas gali reikšti daug dalykų. Čia aš sakau, kad mes visi
renkamės įsitikinimus ir vertybes, kurios paremtos tikėjimu, net jei tie
įsitikinimai ir vertybės nėra susiję su antgamtinėmis jėgomis. Žr. Gray J.
Seven Types of Atheism. New York: Farrar, Straus and Giroux, 2018.
18. „Traktate apie žmogaus prigimtį“ Hjumas rašo, kad „visas žinojimas
išsigimsta į tikimybę; ir ši tikimybė yra arba didesnė, arba mažesnė -
priklausomai nuo mūsų patirties, susijusios su teisingumu ar
apgaulingumu, ir klausimo paprastumo ar sudėtingumo“. Žr. Hume D. A
Treatise of Human Nature. 1739, 4 d., 1 sk.
19. Dieviškoji vertybė nėra tas pats, kas Paskalio „esybėje atsivėrusi tuštuma,
kurią gali užpildyti tik Dievas“. Paskalis manė, kad žmogaus troškimai
nepasotinami, ir tik kai kas begalinis gali užpildyti tuštumą, o tas begalinis
dalykas yra Dievas. Dieviškoji vertybė nėra tas pats, nes tai tiesiog
aukščiausia vertybė vertybių hierarchijoje. Gali jaustis liūdnas ir tuščias,
bet vis tiek turėsi dieviškąją vertybę. Bet tavo liūdnumo ir tuštumos
jausmo priežastis, ko gero, ir yra tavo pasirinktoji dieviškoji vertybė.
20. Daugiau apie tai, kaip paviršutiniškos dieviškosios vertybės, tokios kaip
pinigai, paveikia tavo gyvenimą, žr. Manson M. How We Judge Others Is
How We Judge Ourselves. MarkManson.net, 2014 01 09. Prieiga per
internetą: https://markmanson.net/how-we-judge-others.
21. Kaip ir pinigai, valdžia ar etniškumas, savasis aš taip pat yra sutartinis
tikėjimu grįstas proto konstruktas. Nėra įrodymų, kad savojo aš patyrimas
iš tikrųjų egzistuoja. Tai greičiau tik sąmonės patirčių ryšiai, sąsajos tarp
juslių ir jautrumo. Žr. Parfit D. Reasons and Persons. Cambridge:
Cambridge University Press, 1984, p. 199-280.
22. Yra daug nesveiko prisirišimo prie kito asmens formų apibūdinimų, bet
aš vartoju terminą tarpusavio priklausomybė, nes jis plačiai paplitęs. Šią
sąvoką vartoja anoniminiai alkoholikai, pastebėję, kad lygiai taip pat, kaip
jie buvo priklausomi nuo butelio, draugai ir šeima buvo priklausomi nuo
rūpinimosi savo priklausomais artimaisiais ir jiems teikiamos paramos.
Alkoholikai priklausomi nuo alkoholio, nes tik gerdami jaučiasi gerai ir
normaliai, o draugai ir šeima taip pat priklausomi nuo alkoholikų, nes
naudojasi alkoholikų priklausomybe, kad patys geriau jaustųsi. Sąvoka
tarpusavio priklausomybė nuo tada įgavo platesnę reikšmę - bet kam,
priklausomam nuo rūpinimosi kitu asmeniu ar to asmens gaunamo
patvirtinimo,
būdinga tarpusavio priklausomybė. Tai keista garbinimo forma, kai užkeli
žmogų ant pjedestalo ir jis tampa tavo pasaulio centru, jausmų ir minčių
pagrindu, savigarbos šaltiniu. Kitaip sakant, paverti tą žmogų savo
dieviškąja vertybe. Deja, tai veda prie itin destruktyvių santykių. Žr.
Beattie M. Codependent No More: How to Stop Controlling Others and
Care for Yourself. Center City, MN: Hazelden Publishing, 1986; Cermak
T. L. Diagnosing and Treating Co-De- pendence: A Guide for
Professionals Who Work with Chemical Dependents, Their Spouses, and
Children. Center City, MN: Hazelden Publishing, 1998.
23. Žr. paaiškinimą apie Hjumo giljotiną 2 sk., 33 past.
24. Juodoji mirtis XIV a. Europoje pražudė 100-200 mln. žmonių, ir
gyventojų skaičius visur sumažėjo nuo 30 iki 60 proc.
25. Turimas omenyje liūdnai pagarsėjęs 1212 m. vaikų kryžiaus žygis. Po
kelių žlugusių krikščionių kryžiaus žygių, surengtų siekiant atsiimti
Šventąją Žemę iš musulmonų, dešimtys tūkstančių vaikų nukeliavo į
Italiją, savanoriškai nusprendę žygiuoti į Šventąją Žemę ir taikiai atversti
musulmonus. Charizmatiškas lyderis pažadėjo vaikams, kad pasiekus
Viduržemio jūrą, ši prasiskirs ir leis jiems nukeliauti iki Jeruzalės
pėsčiomis. Išduosiu, kas nutiko: jūra neprasiskyrė. Vietoj to, prekeiviai
vaikus surinko į laivus ir nuplukdė į Tunisą, kur daugumą pardavė į
vergiją.
26. Įdomus dalykas: galima būtų sakyti, kad pinigai buvo išrasti kaip būdas
moralinėms bedugnėms tarp žmonių sužymėti ir susekti. Sukūrėme
skolos sąvoką, norėdami pateisinti savo moralines bedugnes (aš padariau
tau paslaugą, taigi dabar esi man skolingas), o pinigai buvo išrasti kaip
būdas sekti ir kontroliuoti skolas visuomenėje. Tai vadinama pinigų ir
kredito teorija, kurią 1913 m. pirmasis pasiūlė Alfredas Mičelas Inesas
(Alfred Mitchell Innes) žurnalo straipsnyje. Puikią Mičelo Ineso bei
pinigų ir kredito teorijos apžvalgą rasite čia: Graeber D. Debt: The First
5,000 Years, Updated and Expanded Edition. 2011; persp. Brooklyn, NY:
Melville House Publishing, 2014, p. 46-52. Įdomiai apie skolos svarbą
žmonių
visuomenėje rašo Margareta Atvud (Margaret Atwood). Žr. Atwood M.

Payback: Debt and the Shadow Side of Wealth. Berkeley, CA: House of
Anansi Press, 2007.
27. Na gerai, etniškumo reikalas šiek tiek prieštaringas. Yra nedidelių
biologinių skirtumų tarp populiacijų, turinčių skirtingus protėvius, bet
toks žmonių skirstymas pagal nedidelius skirtumus taip pat yra
savavališkas ir tikėjimu grįstas veiksmas. Pavyzdžiui, kas pasakys, kad
žaliaakiai žmonės nepriklauso tam tikrai etninei grupei? Teisingai.
Niekas. Tačiau jei koks nors karalius prieš šimtus metų būtų nusprendęs,
kad žaliaakiai žmonės yra atskira rasė, nusipelniusi žiauraus elgesio, mes
šiandien ko gero turėtume politinę problemą susijusią su „akizmu“.
28. Tai va, ką aš ir darau rašydamas šią knygą.
29. Verta pažymėti, kad socialiniai mokslai šiuo metu išgyvena
„pakartojamumo krizę“. Daugumos didžių „atradimų“ psichologijoje,
ekonomikoje ir net medicinoje neįmanoma sistemingai atkartoti. Taigi,
net jei ir pavyks lengvai įvertinti sudėtingus žmonių populiacijos
parametrus, vis tiek bus nepaprastai sunku rasti nuoseklių empirinių
įrodymų, kad vienas kintamasis turi lemiamą poveikį kitam. Žr. Yong E.
Psychology’s Replication Crisis Is Running Out of Excuses. The
Atlantic, 2018 11 19. Prieiga per internetą: https://
www.theatlantic.com/science/archive/2018/11/psychologys-repli-
cation-crisis-real/576223/.
30. Visą gyvenimą stebino, kaip atletai iš didvyrių tampa nenaudėliais, o po
to vėl didvyriais. Taigeris Vudsas (Tiger Woods), Kobė Brajantas (Kobe
Bryant), Maiklas Džordanas (Michael Jordan) ir Andrė Agasis (Andre
Agassi) buvo pusdieviai. Tada atskleidus kokį vieną nederamą įvykį, jie
virto atstumtaisiais. Tai susiję su tuo, ką minėjau 2 skyriuje, kai rašiau
apie pranašumą ir nevisavertiškumą. Lengvai gali pasireikšti tiek viena,
tiek kita, nes nekinta tik moralinės bedugnės dydis. Nesvarbu, ar Kobė
Brajantas didvyris, ar nenaudėlis, mes į jį emociškai reaguojame vienodai
stipriai. O emocijos intensyvumą lemia jaučiamos moralinės bedugnės
dydis.
31. Ypatingi sveikinimai Juvaliui Nojui Harariui (Yuval Noah Harari). Žr.
Harari Y. N. Sapiens: A Brief History of Humankind. New York:
HarperCollins, 2015. [Liet, leidimas: Harari Y. N. Sapiens. Glausta
žmonijos istorija. Vilnius: Kitos knygos, 2018.] Jo nuostabioje knygoje
vyriausybės, finansų institucijos ir kitos socialinės struktūros apibūdintos
kaip mitinės sistemos, egzistuojančios tik dėl bendrų gyventojų
įsitikinimų. Hararis pirmasis susintetino daugelį šių idėjų, o aš pagal jį tik
improvizuoju. Verta perskaityti visą jo knygą.
32. Poros ryšys ir abipusis altruizmas yra dvi evoliucinės strategijos, kurios
sąmonėje pasireiškia kaip emocinis prisirišimas.
33. Mano mėgstamiausias sąvokos dvasinė patirtis apibrėžimas: tai yra ego
peržengianti patirtis, kai tapatybės ar savojo aš pojūtis peržengia kūno ir
sąmonės ribas ir išsiplečia, aprėpiant visą suvokiamą realybę. Tokią
patirtį galima pasiekti daugeliu būdų: vartojant psichodelinius narkotikus,
intensyviai ir ilgai medituojant, ypač stiprios meilės ir aistros
akimirkomis. Šioje pakylėtoje būsenoje gali „susilieti“ su savo partneriu,
jaustis lyg judu - viena būtybė, ir laikinai pasiekti transcendentinę būseną.
Dėl šio „susiliejimo“ su kitu žmogumi (ar visata) jausmo dvasinės patirtys
dažnai suvokiamos kaip meilė, nes išgyvenant abi patirtis atsisakoma
savojo ego tapatybės ir besąlygiškai priimama kita didingesnė esybė. Šį
Jungo psichologija pagrįstą reikalą kietai paaiškino Kenas Vilberis (Ken
Wilber). Žr. Wilber K. No Boundary: Eastern and Western Approaches
to Personal Growth. 1979; perl. Boston, MA: Shambhala, 2001.
34. Pradėjus kurtis valstybės pramonei, jos religingumas sparčiai sumažėja.
Žr. Norris P., Inglehart R. Sacred and Secular: Religion and Politics
Worldwide. 2004; perl. New York: Cambridge University Press, 2011, p.
53-82.
35. Girard R. Things Hidden Since the Foundation of the World. 1978; persp.
Stanford, CA: Stanford University Press, 1987, p. 23-30.
36. Panašiai kaip mokslas tapo religija, kurią išpažindami garbiname
įrodymus, humaniškumas irgi gali būti suprantamas kaip visų žmonių
„tarpinio būvio“ garbinimas (kai sakoma, kad nėra iš prigimties
gerų ar blogų žmonių). Anot Aleksandro Solženicyno, „Gėrį ir blogį

skirianti linija driekiasi kiekvieno žmogaus širdyje.“
37. Liūdna, tačiau JAV šios sąmokslo teorijos šiandien labai populiarios.
38. Šiek tiek dramatizuoju, bet žmones aukodavo beveik kiekvienoje
didesnėje senovės ar priešistorės civilizacijoje. Žr. Davies N. Human
Sacrifice in History and Today. New York: Hippocrene Books, 1988.
39. Įdomiai prigimtinė kaltė ir žmogaus aukojimo vaidmuo aptariamas čia:
Becker E. Escape from Evil. New York: Freedom Press, 1985.
40. Freud S. Civilization and Its Discontents, p. 14-15.
41. Ten pat, p. 18.
42. Manson M. The Subtle Art of Not Giving a F*ck, p. 23— 29.
43. Wilson E. O. On Human Nature. 1978; persp. Cambridge, MA: Harvard
University Press, 2004, p. 169-192.
44. Gebėjimas protauti sutrinka, kai žmogus susiduria su emociškai
sudėtingomis problemomis (pvz., tokiomis, kurios susijusios su
aukščiausiomis vertybėmis). Žr. Čavojova V, Šrol J., Adamus M. My
Point Is Valid; Yours Is Not: My-Side Bias in Reasoning About Abortion,
journal of Cognitive Psychology, 30 (7), 2018, p. 656-69.
45. Iš tiesų, ko gero, esi įtrauktas netgi labiau. Tyrimai rodo, kad kuo daugiau
informacijos turi žmogus ir kuo labiau išsilavinęs, tuo labiau poliarizuotos
jo politinės pažiūros. Žr. Palfrey T, Poole K. The Relationship between
Information, Ideology, and Voting Behaviour. American Journal of
Political Science, 31 (3), 1987, p. 511-530.
46. Šią idėją pirmasis paskelbė F. T. Kloukas jaunesnysis. Žr. Cloak F. T. Jr.
Is a Cultural Ethology Possible? Human Ecology, 3 (3), 1975, p. 161-182.
Ne taip akademiškai šia tema rašoma Arono Linco (Aaron Lynch)
knygoje (žr. Lynch A. Thought Contagion: How Beliefs Spread Through
Society. New York: Basic Books, 1996, p. 97-134).
5 skyrius. Viltis yra sukrušta
1. Pirmą kartą Dievo mirtį Nyčė paskelbė 1882 m. knygoje „Linksmasis
mokslas“, tačiau ši citata labiausiai siejasi su kita jo knyga, t. y., „Štai taip
Zaratustra kalbėjo“, kuri buvo 1883-1885 m. leidžiama dalimis (iš viso
buvo keturios). Po trečios dalies visi leidėjai atsisakė šio projekto, todėl
Nyčei teko sukrapštyti pinigų ketvirtajai daliai, kurią išleido pats. Buvo
parduota mažiau nei 40 šios knygos egzempliorių. Žr. Prideaux S. I Am
Dynamite! A Life of Nietzsche. New York: Tim Dugan Books, 2018, p.
256-260.
2. Viskas, ką šiame skyriuje kalba Nyčė, paimta iš jo darbų. Citata paimta iš
čia: Nietzsche F. Beyond Good and Evil. 1887; persp. New York: Vintage
Books, 1963, p. 92.
3. Nyčės ir Mėtos istorija šiame skyriuje yra laisvai adaptuota iš istorijų apie
jo vasaras, 1886-1887 m. praleistas su keliomis moterimis (dar buvo
Helena Cimem (Helen Zimmern) ir Rėza fon Šimhofer (Resa von
Schimhofer). Žr. Young J. Friedrich Nietzsche: A Philosophical
Biography. Cambridge, UK: Cambridge University Press, 2010, p. 388-
400.
4. Nietzsche F. Ecce Homo. 1890; persp. New York: Penguin Classics, 1979,
p. 39.
5. Kai kurie antropologai nuėjo taip toli, kad žemdirbystę dėl neišvengiamos
nelygybės ir socialinių sluoksnių formavimosi tendencijų vadina
„baisiausia klaida žmogaus kaip rūšies istorijoje“. Žr. Diamond J. The
Worst Mistake in the History of the Human Race. Discover, 1987 05.
Prieiga per internetą: http://discovermagazine. com/1987/may/02-the-
worst-mistake-in-the-history-of-the-human- race.
6. Pirminis Nyčės ponų ir vergų moralės aprašymas paimtas iš čia: Nietzsche
F. Beyond Good and Evil, p. 204-237. Šias moralės formas jis išsamiai
paaiškino knygoje „Apie moralės genealogiją“. Žr. Nietzsche F. The
Genealogy of Morality. New York: Penguin Classics, 2014. [Liet,
leidimas: Nietzsche F. Apie moralės genealogiją. Vilnius: Pradai, 1996.]
Antrame šioje knygoje esančiame esė pirmą
kartą susidūriau su moralinės bedugnės koncepcija, kuri aptariama 3

skyriuje. Nyčė teigia, kad kiekvieno iš mūsų moralė paremta skolos
jausmu.
7. Haidt J. The Righteous Mind, p. 182-189.
8. Dawkins R. The Selfish Gene: 30th Anniversary Edition. Oxford, UK:
Oxford University Press, 2006, p. 189-200.
9. Įdomu tai, kad dauguma politeistinių religijų atsiversti neskatino taip
įkyriai, kaip monoteistinės religijos. Graikai ir romėnai buvo tikri
šaunuoliai, leisdami vietinėms kultūroms išpažinti savo tikėjimą.
Atsiversti nebuvo raginama iki pat vergų moralės, prasidėjusios religiniais
kryžiaus žygiais, iškilimo. Tikriausiai todėl, kad vergų moralės religijos
negali pakęsti kultūrų, išpažįstančių kitus tikėjimus. Vergų moralė
reikalauja, kad pasaulis būtų lygus - o kad būtų lygus, jis negali būti
įvairus. Todėl kitos kultūros buvo atverstos. Paradoksalu, tačiau tokia yra
ekstremistinio kairiojo sparno tikinčiųjų sistemos tironija. Kai lygybė
tampa kieno nors dieviškąja vertybe, tikėjimo skirtumai negalimi.
Tikėjimo skirtumus gali sunaikinti tik totalitarizmas.
10. Žr. Pinker S. Enlightenment Now, p. 7-28.
11. Man Pinkerio knygoje bjauriausia tai, kad jis mokslinę revoliuciją suplaka
su filosofiniu Apšvietos amžiumi. Mokslinė revoliucija prasidėjo anksčiau
nei Apšvietos amžius ir nesusijusi su pastarojo humanistiniais
įsitikinimais. Štai kodėl aš pabrėžiu, kad mokslas, ir nebūtinai Vakarų
ideologijos, yra geriausias dalykas žmonijos istorijoje.
12. Apytikslis BVP vienam gyventojui augimas. Jį autorius apskaičiavo
remdamasis Enguso Madisono (Angus Maddison) duomenimis. Žr.
Maddison A. The World Economy: A Millennial Perspective. OECD,
2006, p. 30.
13. Yra įrodymų, kad gyventojai iškart po stichinių nelaimių tampa
religingesni. Žr. Bentzen J. S. Acts of God? Religiosity and Natural
Disasters Across Subnational World Districts. Kopenhagos universitetas,
Ekonomikos fakultetas, diskusijų dokumentas. Nr. 15-06,
2015. Prieiga per internetą: http://web.econ.ku.dk/bentzen/Actsof-
GodBentzen.pdf.
14. Nėra rašytinių šaltinių apie Nyčės požiūrį į komunizmą, bet jis tikrai turėjo
būti su juo susipažinęs. O kadangi apskritai bjaurėjosi vergų morale,
greičiausiai jo nemėgo. Dėl savo įsitikinimų šiuo klausimu jis dažnai buvo
laikomas nacizmo pranašu, bet Nyčė nekentė vokiečių nacionalizmo
suvešėjimo visą gyvenimą ir dėl to susipyko su daugeliu draugų (o
labiausiai su Vagneriu). Nyčės sesuo ir svainis buvo atsidavę nacionalistai
ir antisemitai. Abu šiuos įsitikinimus filosofas laikė kvailais ir agresyviais,
tai jiems ir sakė. Iš tiesų jo globalistinis požiūris į pasaulį tuo metu buvo
retas ir radikalus. Jis griežtai tikėjo asmens darbų verte ir niekuo daugiau
- neturėjo būti jokios sistemos, rasės, tautybės. Sakoma, kad kai sesuo
pranešė su vyru iškeliaujanti gyventi į Paragvajų ir kurti Naujosios
Vokietijos, jog ten galėtų užaugti nauja gryno vokiško kraujo visuomenė,
Nyčė taip atvirai ir smarkiai ją išjuokė, kad ji metų metus po šio įvykio su
broliu nebesikalbėjo. Tragiška (ir ironiška), kad po mirties Nyčės darbai
buvo pritaikyti nacių ideologijai ir iškreipti. Sju Prido (Sue Prideaux)
pateikė jaudinantį pasakojimą apie tai, kaip Nyčės filosofija buvo
sugadinta, ir prireikė lėtos penkiasdešimt metų trukusios reabilitacijos,
kad jo tekstai būtų perskaityti taip, kaip nusipelnė. Žr. Prideaux S. I Am
Dynamite! p. 346-381.
15. Budizmo filosofija šiuos vilčių kūrimo ir naikinimo ciklus pavadintų
samsara, tam tikra pasikartojimų grandine, kuri vis formuojama ir amžinai
tęsiama dėl mūsų prisirišimo prie pasaulietiškų ir laikinų vertybių. Buda
mokė, kad mūsų psichikos pamatas yra dukkha. Laisvai išvertus, ši sąvoka
reiškia geismą. Buda įspėjo, kad žmogaus geismai niekada nepasotinami,
ir nuolat ieškodami, kaip patenkinti tuos geismus, mes kenčiame. Vilties
atsisakymo idėja artima budizmo nirvanos (arba visų psichologinių
prisirišimų ir geismų atsisakymo) idėjai.
16. Nietzsche F. Ecce Homo, p. 96-104.
17. Šiame skyriuje atpasakotas Pandoros skrynios mitas paimtas iš
Hesiodo knygos „Darbai ir dienos“. Žr. Hesiod. Work and Days, 560-612 eil.
18. Tai lyg ir juokelis, bet ne visai. Su baisia senovės pasaulio santuokos
kilme susipažinsite čia: Kunts S. Marriage, a History: How Love
Conquered Marriage. New York: Penguin Books, 2006, p. 70-86.
19. Matyt, graikišką žodį, kurį Hesiodas vartojo vietoj „vilties“, būtų galima
išversti kaip „apgaulingas tikėjimasis“. Taigi visada egzistavo ne tokia
populiari pesimistinė mito interpretacija, paremta idėja, kad viltis gali
sukelti ir destrukciją. Žr. Montanari F., Rengakos A., Tsagalis C. Brill s
Companion to Hesiod. Leiden, Netherlands: Brill Publishers, 2009, p. 77.
20. Nietzsche F. Ecce Homo, p. 37-38.
21. Nietzsche F. The Gay Science. 1882; persp. New York: Vintage Books,
1974, §341, p. 273-274.
22. Ši tirados apie mirusį Dievą pradžia paimta iš ten pat. Žr. § 125: 181-82.
23. Anot Mėtos fon Žalis, ši „aistringa ir ištęsta“ kalba karvėms netoli
Silvaplanos ežero iš tiesų buvo pasakyta. Greičiausiai tai buvo vienas
pirmųjų jau prasidėjusių Nyčės psichozės epizodų. Žr. Young J. Friedrich
Nietzsche, p. 432.
24. Likę Nyčės žodžiai šiame skyriuje yra iš jo knygos „Štai taip Zaratustra
kalbėjo“. Žr. Nietzsche F. Thus Spoke Zaratustra. 1883; persp. New
York: Penguin Classics, 2003, p. 43. “[J]is yra įžanga į kažką
didingesnio“ yra mano interpretacija. Originaliame tekste parašyta „[J]is
pereina į kitą pusę.“
6 skyrius. Žmogiškumo formulė

1. Currey M. Daily Routines: How Artists Work. New York: Alfred A.
Knopf, 2013, p. 81-82. [Liet, leidimas: Currey M. Dienos ritualai. Kaip
menininkai dirba. Vilnius: forSMART, 2016.]
2. Kant I. The Metaphysics of Morals. 1797; persp. Cambridge: Cambridge
University Press, 2017, p. 34.
3. 1795 m. parašytame esė Kantas iškėlė pasaulio vyriausybės idėją. Žr. Kant
I. Perpetual Peace and Other Essays. 1795; persp. Indianapolis, IN:
Hacket Publishing Company, 1983, p. 107-144.
4. Palmquist S. The Kantian Grounding of Einstein’s Worldview: (I) The
Early Influence of Kant’s System of Perspectives. Polish Journal of
Philosophy, 4 (1), 2010, p. 45-64.
5. Turėkime omenyje, kad jis tai pasiūlė hipotetiškai. Anot jo, jei gyvūnai
galėtų protauti ir turėtų valią, jiems būtų suteiktos tokios pačios teisės kaip
žmonėms. Jis nemanė, kad gyvūnai turi valią ir geba protauti, nors
šiandien yra svarių argumentų, kad gyvūnai vis dėlto protauti geba. Žr.
Korsgaard C. M. A Kantian Case for Animal Rights. In Animal Law:
Developments and Perspectives in the 21st Century. Michael M., Kühne
D., Hänni J. (ed.). Zurich: Dike Verlag, 2012, p. 3-27.
6. Ginsborg H. Kant’s Aesthetics and Teleology. The Stanford Encyclopedia
of Philosophy. Zalta E. N. (ed.), 2014. Prieiga per internetą:
https://plato.stanford.edu/archives/fall2014/entries/kant-aesthetics.
7. Ginčą tarp „racionalistų“ ir „empirikų“ rasite žymiausiame I. Kanto
veikale „Grynojo proto kritika“.
8. Kantas siekė sukurti ištisą etikos sistemą, kuri remtųsi vien protu. Jis
bandė įveikti jaučiančių smegenų vertybių bei mąstančių smegenų logikos
ir faktų prarają. Čia per daug nesileisiu į kantiškosios etikos subtilybes,
nes Kanto sistema turi daug trūkumų. Šiam skyriui atrinkau tik, mano
nuomone, naudingiausią principą ir Kanto etikos išvadą - žmogiškumo
formulę.
9. Jei esi nuovokus skaitytojas, pastebėjai subtilų prieštaravimą. Kantas
siekė sukurti vertybių sistemą, kuri būtų už subjektyvaus jaučiančių
smegenų vertinimo ribų. Tačiau troškimas sukurti vertybių sistemą
remiantis vien protu savaime yra subjektyvus jaučiančių smegenų
sprendimas. Kalbėkime kitaip: ar galėtume pasakyti, kad Kanto troškimas
sukurti religijos apribojimus peržengiančią vertybių sistemą savaime nėra
religija? Taip Nyčė kritikavo Kantą, kurio nekentė ir iš tiesų laikė jį
apgailėtinu. Jam Kanto etikos sistema
atrodė absurdiška, o įsitikinimas, kad jam pavyko įveikti tikėjimu grįstą

subjektyvumą, geriausiu atveju naivus, blogiausiu - visiškas narcisizmas.
Todėl jųdviejų filosofijos kontekstas, kuriuo daug remiuosi pagrįsdamas
savo knygos idėją, skaitytojus gali šokiruoti. Tačiau čia nematau didelės
problemos. Manau, kad kiekvienas teisingai suprato vieną ar kitą dalyką,
ką kitas praleido. Nyčė teisingai suprato, kad visi žmogaus įsitikinimai
neišvengiamai priklauso nuo mūsų pačių perspektyvos, todėl yra grįsti
tikėjimu. Kantas teisingai suprato, kad dėl savo galimo patrauklumo kai
kurios vertybių sistemos užtikrina geresnius ir logiškesnius rezultatus nei
kitos. Taigi, taip, Kanto etikos sistema iš tikrųjų yra dar viena tikėjimu
grįstos religijos forma. Bet taip pat manau, kad tai artima mokslui, nes
pasirinkimas tikėti tuo, kas turi daugiausia įrodymų, sukuria geriausias
tikėjimo sistemas, Kantas netikėtai atrado geriausią pagrindą vertybių
sistemoms kurti (tai yra, labiausiai reikia vertinti tai, kas suvokia vertę -
sąmoningumą).
10. Kalbant apie maksimalų proto krušimą, Kantas dėl savo gyvenimo būdo
ko gero taptų pasaulio čempionu. Žr. Manson M. The Subtle Art of Not
Giving a F*ck, p. 15-19.
11. Šis teiginys gali būti interpretuojamas įvairiai. Pirma interpretacija, kad
Kantui pavyko peržengti subjektyvią jaučiančių smegenų vertybėmis
grįstų sprendimų sritį ir sukurti visuotinai pritaikomą vertybių sistemą.
Net praėjus 250 metų filosofai vis dar aiškinasi, ar jis tikrai tai padarė -
dauguma sako, kad ne (žr. šio skyriaus pastabą, ką aš manau). Antra
interpretacija, kad Kantas davė pradžią su antgamtinėmis jėgomis
nesusijusio požiūrio į moralę epochai - tikėjimui, kad moralę galima
išvesti be dvasinių religijų. Tai absoliuti tiesa. Kantas paruošė dirvą
moksliškai tiriamos moralės filosofijai, kuri tebesitęsia šiandien. Trečia
interpretacija, kad aš tiesiog triukšmingai reklamuoju Kantą, jog
žmonėms būtų įdomu skaityti šį skyrių. Tai taip pat yra absoliuti tiesa.
12. Svarbu pažymėti, kad šiame skyriuje Kanto idėjas taikysiu taip, kaip jis
pats niekada jų netaikė. Skyrius yra keistas trijų elementų - kantiškosios
etikos, raidos psichologijos ir dorybių teorijos -
sąjungos rezultatas. Prisisek diržą ir mėgaukis kelione.
13. Raidos modelis šiame skyriuje išvestas (ir supaprastintas) remiantis Žano
Piažė (Jean Piaget), Lorenso Kolbergo (Lawrence Kohlberg), Roberto
Kegano, Eriko Eriksono, Sioreno Kirkegoro (Soren Kierkegaard) ir kitų
darbais. Mano suformuluotas vaikystės apibrėžimas atitinka Kegano
modelio 1 ir 2 raidos etapus (impulsyvųjį ir imperatoriškąjį), paauglystės
- 3 ir 4 raidos etapus (tarpasmeninį ir institucinį), suaugusiojo - 5 raidos
etapą (institucinį ir tarpindividualųjį). Plačiau apie Kegano modelį žr. čia:
Kegan R. The Evolving Self: Problem and Process in Human
Development. Cambridge: Harvard University Press, 1982. Mano
vaikystės apibrėžimas atitinka Kolbergo modelio ikikonvencinį moralės
lygmenį (orientavimasis į paklusnumą ir bausmę bei pasekmes),
paauglystės - konvencinį moralės lygmenį (geras berniukas ar mergaitė ir
orientavimasis į teisę ir tvarką), o suaugusiojo apibrėžimas - pokonvencinį
moralės lygmenį (socialinė sutartis ir orientavimasis į visuotinius etikos
principus). Plačiau apie Kolbergo modelį žr. čia: Kohlberg L. Stages of
Moral Development. Moral Education, I, 51, 1971, p. 23-92. Mano
vaikystės apibrėžimas atitinka Piažė modelio sensomotorinio ir
priešoperacinio mąstymo etapą, paauglystės apibrėžimas - konkretaus
operacinio mąstymo etapą, o suaugusiojo - formalaus operacinio mąstymo
etapą. Plačiau apie Piažė moralės raidos modelį žr. čia: Piaget J. Piaget’s
Theory. Piaget and His School. Berlin and Heidelberg: Springer, 1976, p.
11-23.
14. Taisyklių ir vaidmenų mokymasis vyksta Piažė konkretaus operacinio
mąstymo etape ir Kegano tarpasmeniniame etape. Žr. 13 past.
15. Kegan R. The Evolving Self, p. 133-160.
16. Vadinamoji vaikų psichikos teorija (angį, theory of mind) pradeda vystytis
tik 3-5 metų. Psichikos teorija išsivysto tada, kai žmogus tampa pajėgus
suprasti, kad kitas žmogus turi sąmoningas mintis ir elgesį, nepriklausomą
nuo jo. Psichikos teorija būtina empatijai ir daugumai socialinių sąveikų -
ji lemia, kaip suprantama kito žmogaus perspektyva ir mąstymo procesas.
Vaikams, kurių
psichikos teorija vystosi sunkiai, dažnai diagnozuojamas autizmo spektro

sutrikimas, šizofrenija, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas bei kiti
sutrikimai. Žr. Korkmaz B. Theory of Mind and Neurodevelopmental
Disorders in Childhood. Pediatric Research, 69, 2011, p. 101R-108R.
17. Filosofas Kenas Vilberis (Ken Wilber) šį psichologinės raidos procesą
apibūdina nuostabia fraze. Jis sako, kad vėlesni raidos etapai „peržengia
ir įtraukia“ ankstesnius etapus. Taigi paauglys tebeturi malonumu ir
skausmu grįstas vertybes, bet taisyklėmis ir vaidmenimis grįstos
aukštesnio lygio vertybės pakeičia žemesnio lygio vaikiškas vertybes.
Visi mėgstame ledus net suaugę. Skirtumas tik tas, kad, priešingai nei
vaikas, suaugusysis geba teikti pirmenybę aukštesnėms ir abstraktesnėms
vertybėms, tokioms kaip sąžiningumas ar apdairumas, o ne ledų pomėgis.
Žr. Wilber K. Sex, Ecology, Spirituality: The Spirit of Evolution. Boston:
Shambhala, 2000, p. 59-61.
18. Prisimink Niutono antrąjį ir trečiąjį emocijų dėsnius, kurie sako, kad
patekus į bėdą, stipresnės, patvaresnės tapatybės suteikia daugiau
emocinio stabilumo. Viena iš priežasčių, kodėl vaikai emociškai tokie
nepastovūs, yra ta, kad jų supratimas apie save menkas ir paviršutiniškas,
dėl to netikėti ar skausmingi įvykiai juos paveikia daug labiau.
19. Paaugliai apsėsti minčių, ką apie juos galvoja bendraamžiai, nes jie
susidarinėja savąsias tapatybes, paremtas socialinėmis taisyklėmis ir
vaidmenimis. Žr. Erikson E. Childhood and Society, p. 260-266; Kegan
R. The Evolving Self, p. 184-220.
20. Čia aš pirmą kartą pradedu Kanto moralės sistemą sieti su raidos teorija.
Elgesį su žmonėmis, lyg jie būtų priemonė, o ne galutinis tikslas,
Kolbergas aprašė apibūdindamas 2-4 moralės lygmenis.
21. Gerai yra pasakęs Albertas Kamiu (Albert Camus): „Niekada nebūsi
laimingas, jei toliau ieškosi, iš ko susideda laimė.“
22. Vėl susiejau Kolbergo 5 ir 6 moralės lygmenis su Kanto „daikto savyje“
būtinybe siekiant moralės visuotinumo.
23. Pagal Kolbergo moralės lygmenų modelį iš sulaukusiųjų 36 metų
89 proc. yra pasiekę paauglišką moralės lygmenį, ir tik 13 proc. - suaugusiojo
lygmenį. Žr. Kohlberg L. The Measurement of Moral Judgement. Cambridge:
Cambridge University Press, 1987.
24. Kaip paauglė derasi su kitais žmonėmis, panašiai ji derasi ir su ateities (ar
praeities) savuoju aš. Ši idėja, kad mūsų ateities ir praeities savieji aš yra
nepriklausomi individai, atskiri nuo mūsų dabartinio momento suvokimo,
aptarta čia: Parfit D. Reasons and Persons, p. 199-244.
25. Nepamiršk, kad savigarbą lemia tai, kaip gerai mums sekasi sugyventi su
savo vertybėmis (arba kaip gerai pavyksta patvirtinti savo tapatybės
pasakojimus). Suaugęs žmogus plėtoja vertybes, paremtas abstrakčiais
principais (dorybes), o savigarbą grindžia atsižvelgdamas į tai, kaip gerai
sekasi tų principų laikytis.
26. Mums visiems reikia nei per daug, nei per mažai skausmo, kad galėtume
bręsti ir vystytis. Per daug skausmo traumuoja - jaučiančios smegenys ima
pernelyg bijoti pasaulio, ir tai stabdo tolesnį augimą ir mokymąsi. Jei
skausmo per mažai, tapsime vadinamaisiais narcizais, klaidingai
manančiais, kad pasaulis gali (ir turi!) suktis aplink mūsų troškimus. Bet
jei skausmo bus tiek, kiek reikia, išmoksime, kad a) mūsų esamos vertybės
žlugdo; b) turime jėgų ir gebėjimų palikti esamas vertybes ir kurti
aukštesnio lygio ir platesnio masto naujesnes vertybes. Išmoksime, kad
geriau jausti užuojautą kiekvienam, o ne tik draugams, kad geriau būti
sąžiningam bet kokiomis aplinkybėmis, o ne tik tada, kai galime gauti
naudos, kad geriau išlikti kukliems, net jei ir esame tikri savo teisumu.
27. 3 skyriuje sužinojome, kad dėl engimo ir traumų formuojasi tapatybė,
kuriai būdinga žema savigarba, narcisizmas ir bjaurėjimasis savimi. Tai
slopina gebėjimą ugdytis aukštesnio lygio abstraktesnes vertybes, nes
nesėkmės skausmas yra nuolatinis ir per daug intensyvus - nuo jo
bėgdamas vaikas išeikvoja visą laiką ir energiją. Kad būtų galima augti,
skausmą reikia panaudoti. Apie tai skaitysime 7 skyriuje.
28. Žr. Haidt J., Lukianoff G. The Coddling of the American Mind: How
Good Intentions and Bad Ideas Are Setting Up a Generation for Failure. New
York: Penguin Press, 2018, p. 150-165.
29. Žr. Fukuyama F. Trust: The Social Virtues and the Creation of Prosperity.
New York: Free Press Books, 1995, p. 43-48.
30. Puikus šio reiškinio pavyzdys - XXI a. 1-ojo dešimtmečio viduryje
susibūrusi profesionalių viliotojų bendruomenė. Grupė socialiai izoliuotų,
bendravimo problemų turinčių vyrų susirinko mokytis socialinio elgesio,
kad būtų mėgstami moterų. Šis judėjimas gyvavo vos kelerius metus, nes
galiausiai vyrai vaikai ir (arba) paaugliai troško suaugusiųjų santykių, ir
jokios studijos ar socialinio elgesio praktikos nepadės sukurti ne
sandoriais, bet meile grįstų besąlygiškų santykių su partneriu.
31. Yra dar vienas būdas. Prisiminkite populiarią sąvoką „griežta meilė“.
Leidi vaikui patirti skausmą, nes atpažindamas tai, kas svarbu skausmo
akivaizdoje, jis pasiekia aukštesnes vertybes ir auga.
32. Iki šiol dviprasmiškai kalbėjau apie „dorybes“. Iš dalies todėl, kad
skirtingi filosofai ir religijos akcentuoja skirtingas dorybes.
33. Kant I. Groundwork to the Metaphysics of Morals, p. 9-20.
34. Svarbu pažymėti, kad Kanto žmogiškumo formulė nebuvo išvesta
remiantis moraline intuicija ar senovine dorybės sąvoka - šiuos dalykus
sujungiau aš.
35. Kant I. Groundwork to the Metaphysics of Morals, p. 40—42.
36. Ir štai čia visi trys dalykai susiejami. Žmogiškumo formulė yra pamatinis
sąžiningumo, kuklumo, drąsos ir kitų dorybių principas. Šios dorybės
nusako aukščiausią moralės lygmenį (Kolbergo 6 etapas, Kegano 5
etapas).
37. Svarbiausias žodis čia - tik. Kantas pripažįsta, kad neįmanoma niekada su
niekuo nepasielgti taip, lyg jis būtų priemonė. Jei su visais elgsiesi
besąlygiškai, būsi priverstas sąlygiškai elgtis su savimi, ir atvirkščiai. Bet
mūsų veiksmai tiek savo, tiek kitų atžvilgiu yra daugiasluoksniai. Galiu
elgtis su tavimi, lyg tuo pačiu metu būtum ir priemonė, ir galutinis tikslas.
Galbūt dirbame prie to paties projekto, ir aš paskatinu tave dirbti ilgiau,
nes manau, kad tai tau padės,
bet taip pat manau, kad tai padės ir man. Kanto nuomone, tokiu atveju
viskas gerai. Tik tada, kai imu manipuliuoti tavimi vien dėl savanaudiškų
priežasčių, nukrypstu ir tampu nedoras.
38. Kanto žmogiškumo formulė puikiai nusako susitarimo dėl santykių ir
sekso principą. Nesiekti aiškaus kito asmens ar savo paties sutikimo - tai
laikyti kitą ar tiek partnerį, tiek save tik priemonėmis malonumui
patenkinti. Aiškus sutikimas reiškia, kad kitą žmogų laikai galutiniu
tikslu, o seksą - priemone.
39. Kitaip tariant, žmonės, kurie su savimi elgiasi lyg su priemone, su kitais
irgi taip pat elgsis. Savęs negerbiantys žmonės negerbs kitų. Savęs
nevertinantys ir save žlugdantys žmonės taip pat nevertins ir žlugdys
kitus.
40. Ideologinio ekstremizmo šalininkai paprastai ieško kokio nors didžio
lyderio, o dvasinio ekstremizmo šalininkai paprastai linkę manyti, kad
artėja apokalipsė, kad jų išganytojas nusileis iš dangaus ir įpils jiems
kavos ar ko kito.
41. Galimas dalykas, kad visos dieviškosios vertybės, kurios nepaklūsta
žmogiškumo formulei, baigsis paradoksu. Jei norėdamas pasiekti didesnę
laisvę ar lygybę su žmogumi elgsies kaip su priemone, neišvengiamai
sunaikinsi laisvę ir lygybę. Daugiau apie tai - 7 ir 8 skyriuose.
42. Politiniu ekstremizmu laikau bet kokį politinį judėjimą ar partiją, kuri iš
esmės yra nedemokratiška ir nori demokratiją sunaikinti, siekdama
įgyvendinti kokią nors ideologinę (ar teologinę) religinę programą. Apie
šių dalykų plitimą pasaulyje žr. čia: Fukuyama F. Identity: The Demand
for Dignity and the Politics of Resentment. New York: Farrar, Straus and
Giroux, 2018.
43. Pagrindiniai populiarūs paaiškinimai: globalizacija, automatizacija ir
pajamų nelygybė.
7 skyrius. Skausmas - universali konstanta

1. Šiame skyriuje aprašytas tyrimas paimtas iš čia: Levari D. et ai.
Prevalence-Induced Concept Change in Human Judgment. Science, 2018
06 29, p. 1465-1467.
2. Paplitimo sukeltas supratimo pokytis yra vertinimo, kaip jutimus paveikia
tikėtinų patirčių paplitimas, priemonė. Šiame skyriuje mėlynojo taško
efekto sąvoką vartosiu kiek platesne reikšme, norėdamas aprašyti ne vien
paplitimo sukeltus lūkesčius, bet apskritai visus lūkesčiais paremtų
suvokimų pokyčius.
3. Kai tik žiniasklaidoje užtinku straipsnį apie koledžo vaikius, kuriems
nepatinka universiteto miestelyje viešintis pranešėjas ir kurie jo
įžeidžiančią kalbą prilygina traumai, pasvarstau, ką apie tai būtų
pagalvojęs Vitoldas Pileckis.
4. Haidt J., Lukianoff G. The Coddling of the American Mind, p. 23-24.
5. Wilson A. F. #whitegenocide, the Alt-right and Conspiracy Theory: How
Secrecy and Suspicion Contributed to the Mainstreaming of Hate. Secrecy
and Society, 2018 02 16.
6. Dürkheim E. The Rules of Sociological Method and Selected Texts on
Sociology and Its Method. New York: Free Press, 1982, p. 100.
7. Marano H. E. A Nation of Wimps. Psychology Today, 2004 11 01.
Prieiga per internetą: https://www.psychologytoday.com/us/arti-
cles/200411/nation-wimps.
8. Šios trys ne Einšteino citatos paimtos iš čia: Novak M. 9 Albert Einstein
Quotes That Are Totally Fake. Gizmodo, 2014 03 14. Prieiga per
internetą: https://paleofuture.gizmodo.com/9-albert-einstein-quotes-
that-are-totally-fake-1543806477.
9. Brickman P. D., Campbell D. T. Hedonic Relativism and Planning the
Good Society. In Appley M. H. (ed.). Adaptation Level Theory: A
Symposium. New York: Academic Press, 1971.
10. Neseniai tuo suabejojus buvo atlikti tyrimai ir nustatyta, kad itin stipriai
sutraumavę įvykiai (pavyzdžiui, vaiko mirtis) gali visam laikui paveikti
mūsų „numatytąjį laimės lygį“. Bet didžiosios
daugumos patirčių atveju lieka galioti laimės „pagrindinė linija“. Žr.
Headey B. The Set Point Theory of Well-Being Has Serious Flaws: On
the Eve of a Scientific Revolution? Social Indicators Research, 97(1),
2010, p. 7-21.
11. Harvardo psichologas Danielis Gilbertas tai vadina mūsų „psichologine
imunine sistema“: kas mums benutiktų, mūsų emocijos, atsiminimai ir
įsitikinimai atitinkamai pritaikomi ir pakinta, kad mes išliktume beveik,
bet ne visiškai laimingi. Žr. Gilbert D. Stumbling on Happiness. New
York: Alfred A. Knopf, 2006, p. 174-177.
12. Žodžiu „mes“ nurodau suvokiamą patirtį. Iš esmės mums nekelia
abejonių mūsų pačių suvokimas, bet pasaulį laikome abejotinu, o tada
mūsų suvokimas iš tiesų dažnai pakinta, net jei pats pasaulis ir lieka
nepasikeitęs.
13. Tai ne tas pats, kas mėlynojo taško efektas, tai - „įpratimas prie skausmo“,
tačiau abiejų reiškinių poveikis panašus: priklausomai nuo lūkesčių,
keičiasi ne mūsų patirtys, bet tų patirčių suvokimas. Šiame skyriuje
sąvoką „mėlynojo taško efektas“ vartoju ne tikslia moksline reikšme,
kuria remdamiesi tyrėjai analizavo paplitimo sukeltą supratimo pokytį. Iš
esmės ją vartoju kaip pasitaikančio platesnio psichologinio reiškinio
analogiją ir pavyzdį: mūsų suvokimai prisiderina, priklausomai nuo iš
anksto nustatytų emocijų tendencijų ir lūkesčių, o ne atvirkščiai.
14. Žr. Mill J. S. Utilitarianism. 1863.
15. Brickman P., Coates D., Janoff-Bulman R. Lottery Winners and Accident
Victims: Is Happiness Relative? Journal of Personality and Social
Psychology, 36 (8), 1978, p. 917- 927.
16. Schopenhauer A. Essays and Aphorisms. New York: Penguin Classics,
1970, p. 41. [Liet, leidimas: Šopenhaueris A. Gyvenimo išminties
aforizmai. Vilnius: Pradai, 1997.]
17. Jei vis tiek manęs paklaustum, Vietnamas buvo padalytas pusiau, nes
norėta išvengti tokio karo, koks vyko Korėjoje. Įsivaizduota, kad
padalijus šalį, kaip tai jau buvo padaryta Korėjoje, labiausiai tikėtina
išlaikyti taiką. Atskleidžiu tolesnį siužetą: to išvengti nepavyko.
18. Sveikinimai Bostono universiteto Tarptautinių santykių fakultetui.

19. Halberstam D. The Making of a Quagmire. New York: Random House,
1969, p. 211.
20. Toong Z. J. Overthrown by the Press: The US Media’s Role in the Fall of
Diem. Australasian Journal of American Studies. 2008 07, p. 56-72.
21. Fotografas Malkolmas Braunas (Malcolm Browne), šios nuotraukos
autorius, vėliau pasakė: „Aš vis spaudžiau, spaudžiau ir spaudžiau
fotoaparato mygtuką, ir tik tai mane apsaugojo nuo šio siaubo.“
22. 2 skyriuje kalbėjome apie klasikinę prielaidą, kaip ji žlunga, nes bando
pavergti jaučiančias smegenis, užuot radusi bendrą kalbą su jomis.
Antitrapumo praktiką dar galima vertinti kaip prisiderinimo prie
jaučiančių smegenų praktiką, kai skausmas panaudojamas taip, kad pagal
galimybes pasitelkus valią ir sąmoningumą jaučiančių smegenų impulsai
būtų pajungti ir nukreipti į kokį nors produktyvų veiksmą ar elgesį. Nieko
nuostabaus, kad mokslas įrodė, jog medituojant ilgiau išlaikomas
dėmesys, padidėja savimonė, sumažėja priklausomybė, nerimas ir stresas.
Meditacija - tai iš esmės mokymasis valdyti gyvenimišką skausmą. Žr.
Thorpe M. 12 Science-Based Benefits of Meditation. Healthline, 2017 07
15. Prieiga per internetą: https://www.healthline.eom/nutrition/l2-
benefits-of-meditation.
23. Taleb N. N. Antifragile: Things That Gain from Disorder. New York:
Random House, 2011.
24. Tai iš tiesų puikus lakmuso popierėlio testas norint suprasti, ar turėtum
būti su kitu žmogumi: ar išoriniai stresą sukeliantys veiksniai jus suartina,
ar ne?
25. Nors čia ir keikiu meditacijos programėles, noriu pasakyti, kad tai gera
įžanga. Bet jos ir tėra... įžanga.
26. Esu didžiausias meditacijos propaguotojas, kuris, regis, niekaip negali
atsisėsti ir pamedituoti. Vienas mano draugas, kuris moko meditacijos,
pasiūlė man gerą metodą: kai sunku medituoti, tiesiog
atrask tokį minučių skaičių, kuris tavęs nebaugintų. Dauguma bando
medituoti 10-15 min. Jei tiek gąsdina, medituok penkias. Jei tiek vis tiek
baugina, sutrumpink iki trijų. Jei ir tiek atgraso, sumažink iki vienos. (Visi
gali medituoti minutę!) Tiesiog mažink minučių skaičių, „susitardamas“
su savo jaučiančiomis smegenimis, kol nebejausi, kad baisu. Juk tai tavo
mąstančios smegenys tiesiog derasi su jaučiančiosiomis, kol abiem
pavyksta susiderinti ir nuveikti šį tą naudingo. Beje, šis būdas puikiai
tinka imantis kitų veiklų: sportuojant, skaitant knygą, valant namus,
rašant knygą (taip, taip...) - bet kuriuo atveju mažink numatomą laiką, kol
nebebus baisu.
27. Žr. Kurzweil R. The Singularity Is Near: When Humans Transcend
Biology.
28. Pinkeris pateikia argumentą, kad psichinės sveikatos ir saugumo jausmo
sustiprėjimas daugiau nei kompensuoja bet kokio nerimo ar įtampos
padidėjimą. Jis taip pat nurodo, kad branda dėl padidėjusios atsakomybės
reikalauja stipresnio nerimo ir streso. Tai greičiausiai tiesa (pvz., mes
negrįžtume į vaikystę, jei turėtume tokią galimybę), bet tai nereiškia, kad
mūsų nerimas ir stresas nėra rimtos problemos. Žr. Pinker S.,
Enlightenment Now, p. 288-289.
29. Savo ankstesnėje knygoje aš taip apibrėžiu „gerą gyvenimą“. Problemos
neišvengiamos. Geras gyvenimas - tai gyvenimas su geromis
problemomis. Žr. Manson M. The Subtle Art of Not Giving a F*ck, p. 26-
36.
30. Štai kodėl esant priklausomybėms sukuriamos laipsniškai mažėjančios
spiralės: apsimarindami, kad nejaustame skausmo, nebejaučiame ir
prasmės, tai pat prarandame gebėjimą rasti vertybes bet kur, taip
sukeldami dar didesnį skausmą, kai prireikia dar stipresnio apmarinimo.
Tai tęsiasi tol, kol pasiekiama „žemiausia riba“ - tokio stipraus skausmo
slenkstis, kad jo nebeįmanoma numarinti. Vienintelis būdas sau padėti -
panaudoti skausmą ir augti.
8 skyrius. Jausmų ekonomika

1. Edvardo Bemeiso istorija šiame skyriuje perpasakota iš nuostabaus
Adamo Kertiso (Adam Curtis) dokumentinio filmo „Ego amžius“ (The
Century of Self, „BBC Four“, Didžioji Britanija, 2002).
2. Froido požiūriu, tai iš tikrųjų yra ego: mūsų sąmoningos istorijos apie save
ir niekada nesibaigianti kova, siekiant išsaugoti tas istorijas. Turėti stiprų
ego sveika psichologiškai. Jis padaro tave atsparų ir pasitikintį savimi.
Ego sąvoka buvo iškreipta savigalbos literatūroje, ir dabar tai iš esmės
reiškia narcisizmą.
3. Manau, kad XX a. 4-ajame dešimtmetyje Berneisas ėmė blogai jaustis, nes
būtent jis buvo tas, kuris padarė Froidą globaliu reiškiniu. Gyvendamas
Šveicarijoje, Froidas kentė nepriteklių, bijojo nacių, o Berneisas Froido
idėjas ne tik paskelbė JAV, bet ir išpopuliarino daugelyje žurnalų ir
laikraščių. Faktas, kad tai, jog šiandien jo vardas toks garsus, nemenkai
susijęs su Berneiso rinkodaros taktikomis, kurios, kaip jau sutapo, buvo
paremtos jo teorijomis.
4. Žr. 4 sk., 26 past.
5. Pavyzdžiai - Johanas Gutenbergas (Johann Gutenberg), Alanas Tiuringas
(Alan Turing) ir Nikola Tesla.
6. Jebb A. T. et al. Happiness, Income Satiation and Turning Points Around
the World. Nature Human Behaviour, 2, 1, 2018, p. 33.
7. McMillen M. Richer Countries Have Higher Depression Rates. We- bMD,
2011 07 26. Prieiga per internetą: https://www.webmd.com/
depression/news/20110726/richer-countries-have-higher-depression-
rates.
8. Pateikiu nuotaikingą savo aptiktą teoriją apie karą ir taiką. Bendra
prielaida tokia: karas kyla todėl, kad grupė žmonių atsiduria tokioje
skausmingoje situacijoje, jog norėdama išlikti nebeturi kito pasirinkimo,
kaip tik kariauti. Pavadinkime tai „nėra ko neprarasti“ karo teorija. Ši
teorija dažnai suformuluojama vartojant religines sąvokas: mažas vyrukas
kovoja prieš supuvusią valdžią dėl teisėtos savo dalies, arba galingas
laisvas pasaulis susivienija, norėdamas įveikti komunizmo tironiją. Šie
pasakojimai tinka puikiems veiksmo
filmams, nes tai lengvai suvirškinamos, vertybėmis papildytos istorijos,
padedančios suvienyti jaučiančias masių smegenis. Bet, žinoma, realybė
nėra tokia paprasta.
Žmonės revoliucijas sukelia ne vien todėl, kad būna pavergti ar engiami.
Kiekvienas tironas tai žino. Nuolatinį skausmą patiriantys žmonės jį
priima ir suvokia kaip natūralų dalyką. Kaip kankinamas šuo, jie tampa
taikūs ir atsiriboję. Štai kodėl taip ilgai išliko Šiaurės Korėjos režimas.
Štai kodėl JAV vergai retai kada sukildavo ir pradėdavo žiaurias riaušes.
Leisk pridurti, kad žmonės revoliucijas sukelia dėl malonumo. Kai
gyvenimas tampa patogus, jų pakantumas diskomfortui ir nepatogumui
sumažėja iki tokios ribos, kad net menkiausias smulkmenas jie ima
traktuoti kaip nedovanotiną pasityčiojimą ir būna nepatenkinti. Politinė
revoliucija yra privilegija. Kai žmogus badauja ir kenčia skurdą, jam
svarbu tik viena - išlikti. Jis neturi energijos ar valios galvoti apie valdžią.
Tik bando išgyventi iki kitos savaitės.
Ir jei tai atrodo beprotiška, patikėk, dar nebaigiau pasakoti. Politikos
teoretikai tai vadina didėjančių lūkesčių revoliucijomis. Iš tiesų žymus
istorikas Aleksis de Tokvilis (Alexis de Tocqueville) atkreipė dėmesį, kad
dauguma Prancūzijos revoliuciją sukursčiusių žmonių buvo ne vargšų
masės, „šturmavusios Bastiliją“, bet žmonės iš turtingųjų kvartalų ir
rajonų. Panašiai Amerikos revoliuciją sukėlė ne užguiti kolonistai, bet
turtingi elito žemvaldžiai, manę, kad didėjantys mokesčiai pažeidžia jų
laisvę ir orumą. (Kai kurie dalykai niekada nesikeičia.)
17 mln. žmonių pražudęs Pirmasis pasaulinis karas, kuriame dalyvavo 32
valstybės, prasidėjo dėl to, kad Serbijoje buvo nušautas vienas turtingas
bičas austras. Tuo metu pasaulis buvo globalesnis ir ekonomiškai
turtingesnis nei bet kada anksčiau istorijoje. Pasaulio lyderiai manė, kad
visuotinis konfliktas neįmanomas. Niekas nenorėtų rizikuoti ir žengti
tokio beprotiško žingsnio, kai galima tiek daug prarasti.
Bet būtent dėl to jie ir surizikavo.
XX a. revoliuciniai karai visame pasaulyje - nuo Rytų Azijos iki
Artimųjų Rytų, Afrikos ir Lotynų Amerikos - įsiplieksdavo ne todėl, kad

žmonės buvo engiami ir badavo, bet todėl, kad augo ekonomika. Ir žmonės
pamatė, kad augant ekonomikai, institucijos nebespėja tenkinti jų troškimų.
Štai dar vienas būdas tai suprasti: kai visuomenėje per daug skausmo
(badaujama, mirštama, sergama ir pan.), žmonės praranda viltį, jie neturi ko
netekti, sako „Eik velniop!“ ir pradeda mėtyti Molotovo kokteilius į senus
kostiumuotus ponus. Bet kai visuomenėje skausmo per mažai, žmones vis
labiau slegia menkiausi trukdžiai, kol pasiekiamas toks lygis, kad jie panūsta
smurtauti dėl ko nors visai kvailo, pvz., neva įžeidžiančio Helovino kostiumo.
Kaip individui reikia nei per daug, nei per mažai skausmo, kad augtų, bręstų,
suaugtų ir turėtų stiprų charakterį, visuomenėms taip pat reikia tokio nei per
didelio, nei per mažo skausmo (per daug - ir tapsime Somaliu, per mažai -
tapsi šiknium, kuris prikraus sunkvežimius automatinių šautuvų ir okupuos
šalies parką dėl... laisvės). Bet nepamirškime pagrindinės priežasties, kodėl
mirtini konfliktai egzistuoja: jie suteikia mums viltį. Amžinas mirtinas
priešas, bandantis tave užmušti, yra greičiausiai randamas tikslas ir veikla
gyvenime. Šis tikslas, kaip joks kitas, suburia mus į bendruomenes. Tai
suteikia mūsų religijoms kosminį prasmės jausmą, kurio niekaip kitaip
neįmanoma gauti.
Gerovė sukelia vilties krizes. Tai tarsi turėti 600 kanalų ir nerasti, ko žiūrėti.
Tai tarsi turėti 15 kandidatų tinderyje, bet nei vieno nelaikyti pakankamai
geru, kad vertėtų susitikti. Tai tarsi turėti galimybę rinktis iš dviejų tūkstančių
restoranų, bet jausti pykinimą dėl to paties atsibodusio maisto. Gerovė prasmę
padaro sudėtingesnę. Skausmą paaštrina. Ir pagaliau prasmės mums reikia
daug labiau nei gerovės, kad vėl kaktomuša nesusidurtume su ta klastinga
nepatogia tiesa.
Finansų rinkos didžiąją laiko dalį plečiasi, nes sukuria daugiau ekonominės
vertės. Bet galiausiai, kai investicijos ir turtas viršija faktines gamybos
apimtis, kai daugiau pinigų tenka įvairioms piramidinėms schemoms, o ne
naujovėms, finansų rinka traukiasi, netenka
visų „menkų pinigų“, žlunga didelė dalis verslo, kuris buvo pervertintas ir
nesukūrė pridėtinės vertės visuomenei. Kai tik visa tai pašalinama ir
pakoreguojama kryptis, ekonominės naujovės gali tęstis. „Jausmų
ekonomika“ veikia panašiu plėtimosi ir traukimosi principu. Ilgalaikė kryptis
yra skausmo mažinimas per naujoves. Bet gerovės laikais žmonės vis labiau
lepinasi malonumais, reikalauja apgaulingos laisvės ir vis gležnėja. Ilgainiui
jie tampa karštligiškai apsėsti dalykų, kuriuos vos viena ar dvi kartos prieš
juos laikė nerimtais. Prasideda piketai ir protestai. Žmonės ima siūtis
ženklelius ant rankovių, nešioti juokingas skrybėles ir išpažįsta madingą
ideologinę religiją, kad galėtų pateisinti savo įsiūtį. Esant trumpalaikių
malonumų gausybei, vis sunkiau rasti viltį. Galiausiai reikalai pasiekia tokį
lygį, kad kas nors padaro ką kvailo ir ekstremalaus, pvz., nušauna erchercogą
ar lėktuvu „Boeing 747“ rėžiasi į pastatą, o tada kyla karas, pražudantis
tūkstančius ar net milijonus.
Karui įsisiautėjus, atsiranda tikras skausmas ir nepriteklius. Ekonomika
žlunga. Žmonės alksta. Įsigali anarchija. Ir kuo blogesnės sąlygos, tuo
antitrapesni tampa žmonės. O anksčiau, kai turėjo kabelinę televiziją ir darbą
be perspektyvų, jie nežinojo, ko viltis. Bet dabar žino tiksliai: taikos, ramybės,
atokvėpio. Ir jų viltys sujungdamos tai, kas buvo suirę į gabalėlius, suvienija
margaspalvę populiaciją po tos pačios religijos vėliava.
Karui vos pasibaigus, dar neužmiršę didžiulio naikinimo mastų, žmonės
pradeda viltis mažesnių dalykų: tvirtos šeimos, pastovaus darbo, saugumo
vaikui. Tikro saugumo. O ne tokio, kuris susijęs su perspėjimu: „Neleisk
jiems vieniems žaisti lauke!“
Viltis vėl atgyja visuomenėje. Taikos ir gerovės laikotarpis grįžta. (Lyg ir.)
Yra dar vienas šios beprotiškos teorijos elementas, apie kurį dar nekalbėjau:
nelygybė. Gerovės laikotarpiu ekonominį augimą vis labiau skatina
malonumai. O kadangi malonumai kelią skinasi taip lengvai (na, kas gi
nenorėtų pamatyti naujojo „Keršytojų“ serijos filmo?), turtas sutelkiamas vos
kelių žmonių rankose. Ši auganti turtinė nelygybė skatina „augančių lūkesčių
revoliucijas“. Kiekvienas
mano, kad gyvenimas turėtų būti geresnis, tačiau klostosi ne taip, kaip
tikėtasi; gyvenimas nėra toks beskausmis, kaip žmonės vylėsi. Todėl visi stoja
į savo ideologinės pusės gretas - ponų moralės išpažinėjai šen, vergų moralės
- ten, o tada kovoja.
Kovodami ir griaudami, jie neturi laiko malonumams. Iš tiesų malonumai gali
tave pražudyti.
Ne, kare svarbiausia įgyti pranašumą. O kad įgytum pranašumą, reikia
investuoti į naujoves. Karybos tyrimai atnešė didžiausias naujoves žmonijos
istorijoje. Karas ne tik atkuria žmonių vilčių ir trapumo pusiausvyrą, bet ir,
deja, tai vienintelis būdas, patikimai pašalinantis turtinę nelygybę. Tai dar
vienas iškilimo ir žlugimo ciklas. Tik šįkart veikia ne finansų rinkos ar
gyventojų trapumas, bet politinė galia.
Liūdnas faktas: karas - ne tik neatsiejama žmogaus egzistencijos dalis, bet ir
ko gero būtinas mūsų egzistavimo elementas. Tai ne evoliucijos klaida; tai
savybė. Per pastaruosius 3 400 metų žmonės taikiai gyveno tik 268 metus.
Tai nesudaro net 8 proc. užrašytos istorijos.
Karas yra natūrali mūsų klaidingų vilčių pasekmė. Jis leidžia patikrinti
religijų vieningumą ir naudingumą. Jis skatina naujoves, motyvuoja mus
dirbti ir tobulėti.
Ir tai vienintelis dalykas, kuris nuolat gali priversti žmones, peržengus savo
pačių laimę, ugdytis tikrąsias dorybes, lavinti gebėjimą ištverti skausmą,
kovoti ir gyventi dėl ko nors kito, o ne vien dėl savęs.
Greičiausiai todėl senovės graikai ir romėnai tikėjo, kad dorybei išugdyti
reikia karo. Vidinio kuklumo ir drąsos reikėjo ne tik tam, kad pasisektų kare,
bet ir tam, kad būtum geras žmogus. Kovoje išryškėja geriausios mūsų
savybės. Ir tuo požiūriu dorybė ir mirtis visada eina išvien.
9. Jei nuoširdžiai, komercinio amžiaus sąvoką sugalvojau pats. Iš tiesų
apibrėžiau postindustrinį amžių, kai komercija pradėjo plėstis ir gaminti
nebūtinas prekes. Jį prilyginu tam, ką Ronas Deivisonas (Ron Davison)
vadina trečiąja ekonomika. Žr. Davison R. The
Fourth Economy: Inventing Western Civilization. 2011. Savarankiškai
išleista e. knyga.
10. Tai gerai išanalizuota problema. Žr. Cadwalladr C. Google, Democracy,
and the Truth About Internet Search. Guardian, 2016 12 04. Prieiga per
internetą: https://www.theguardian.com/technolo-
gy/2016/dec/04/google-democracy-truth-intemet-search-facebook.
11. Šis sekimas ne tik bjaurus, bet ir puikiai iliustruoja, kaip technologijų
bendrovė laiko savo klientus tik priemonėmis, o ne galutiniu tikslu. Iš
tiesų manau, kad jaučiamas baugulys savaime reiškia, kad su tavimi
elgiamasi kaip su priemone. Nors mes ir „pasirenkame“ gauti tas
paslaugas, kurias teikiant renkami mūsų duomenys, mes gerai to
nežinome arba nesuprantame, todėl jaučiame, kad nedavėme tam
sutikimo. Šis noro prieštarauti jausmas verčia jaustis, lyg mūsų negerbtų
ir elgtųsi kaip su priemonėmis, todėl esame nepatenkinti. Žr. Tiffany K.
The Perennial Debate About Whether Your Phone Is Secretly Listening
to You, Explained. Vox, 2018 12 28. Prieiga per internetą:
https://www.vox.com/the-goods/2018/12/28/18158968/ facebook-
microphone-tapping-recording-instagram-ads.
12. Na, nes kankinimas nepadeda plėstis.
13. Schwartz B. The Paradox of Choice: Why More is Less. New York:
HarperCollins Ecco, 2004.
14. Yra labai daug duomenų, rodančių, kad tai neįtikėtinai veiksminga. Tai
dar vienas bendro darbo su savo jaučiančiomis smegenimis (šiuo atveju
išgąsdinant jas, kad atliktų teisingą dalyką), o ne kovos su jomis,
pavyzdys. Tai taip efektyvu, kad šią temą nagrinėję tyrėjai sukūrė svetainę
stickk.com, kur galima su draugais sudaryti tokius susitarimus. Iš tiesų ir
aš ja pasinaudojau, kad spėčiau iki nustatyto termino parašyti savo
naujausią knygą (ir tai pasiteisino!).
15. Jis pralaimėjo šachmatų didmeistriui, nes, kaip paaiškėjo, yra šimtai
milijonų galimų šachmatų ėjimų, ir neįmanoma suplanuoti viso žaidimo
nuo pradžios iki pabaigos. Aš necituoju jokio šaltinio, nes šis tuščias
darbas nenusipelno daugiau dėmesio.
16. Putnamas R. Bowling Alone: The Collapse and Revival of American

Community. New York: Simon and Schuster, 2001.
17. Sarracino F. Social Capital and Subjective Well-being Trends:
Comparing 11 Western European Countries. Journal of Socio-
Economics, 39, 2010, p. 482-517.
18. Putnam R. Bowling Alone: The Collapse and Revival of American
Community, p. 134- 143.
19. Ten pat, p. 189-246.
20. Ten pat, 402-414.
21. Tai etiškesnis ir tinkamesnis požiūris į laisvę. Pavyzdžiui, pažvelkime į
kontroversiškus vertinimus Europoje dėl to, ar musulmonų moterys gali
nešioti hidžabus. Netikros laisvės požiūriu, moterys turi būti išlaisvintos
ir nebenešioti hidžabų - t. y., joms turi būti suteikta daugiau galimybių
mėgautis. Taip moteris vertinama kaip priemonė ideologiniam tikslui
pasiekti. Taip teigiama, kad jos neturi teisės pasirinkti, dėl ko aukotis ir
kam įsipareigoti, kad turi paaukoti savo tikėjimą ir sprendimus priimti
atsižvelgdamos į kokią nors platesnę ideologinę laisvės religiją. Tai
tobulas pavyzdys, kaip siekiant laisvės, žmonių laikymas priemonėmis tą
pačią laisvę panaikina. Tikra laisvė reiškia, kad moterims leidžiama
pasirinkti, dėl ko aukotis, taigi leidžiama joms nešioti hidžabus. Šios
prieštaringos diskusijos santrauką rasite čia: The Islamic Veil Across
Europe. BBC News, 2018 05 31. Prieiga per internetą:
https://www.bbc.com/ news/world-europe-13038095.
22. Deja, dabar, kai vyksta kibemetiniai karai, skleidžiamos netikros žinios ir
per globalias socialinės medijos platformas kišamasi į rinkimus, tai yra
tikresnė tiesa nei bet kada anksčiau. Į kitas valstybes nebeprireikia
infiltruotis fiziškai, interneto „švelnioji galia“ leidžia apsukrioms
priešiškų valstybių valdžioms (Rusijos, Kinijos) veiksmingai daryti įtaką
kitų šalių gyventojams. Tai svarbu todėl, kad informaciniame amžiuje
didžioji pasaulio kova bus dėl informacijos.
23. Whitehead A. N. Process and Reality: Corrected Edition. Griffin D. R.,
Sherburne D. W. (ed.). New York: The Free Press, 1978, p. 39.
24. Plato. Phaedrus, p. 253d. [Liet, leidimas: Platonas. Faidras. Vilnius:
Aidai, 1996.]
25. Plato. The Rebublic, p. 427e ir 435b.
26. Platono „formų teorija“ randama daugelyje dialogų, bet garsiausias jo olos
metaforos pavyzdys pateiktas „Valstybėje“. Žr Plato. The Rebublic, p.
514a-520a.
27. Svarbu pažymėti, kad senų laikų demokratijos apibrėžimas skiriasi nuo
šiuolaikinio. Senovėje demokratija reiškė, kad gyventojai pritarė viskam,
už ką balsavo, ir buvo vos keli atstovai arba jų nebuvo išvis. Ką šiandien
vadiname demokratija, iš esmės yra respublika, nes mes išrenkame
atstovus, kurie priima sprendimus ir apibrėžia politiką. Nemanau, kad
įvardijus šį skirtumą, šio skyriaus argumentai nebegaliotų. Gyventojų
brandos mažėjimas atsispindės rinkimuose ir bus išrinkti blogesni
atstovai, kuriuos Platonas vadino demagogais (tai politikai, kurie žada
viską, o bet nieko neduoda). Šie demagogai tada sužlugdys demokratinę
sistemą, o žmonės džiaugsis jos sužlugdymu, nes manys, kad problema -
pati sistema, o ne prastai išrinkti vadovai.
28. Plato. The Rebublic, p. 564a-566a.
29. Ten pat, p. 566d-569c.
30. Demokratijos kariauja mažiau nei autokratijos, ir tai patvirtina Kanto
„amžinosios taikos“ hipotezę. Žr. Oneal J., Russett B. The Kantian Peace:
The Pacific Benefits of Democracy, Interdependence, and International
Organizations 1885-1992. World Politics 52, 1, 1999, p. 1-37.
Demokratijos skatina ekonominį augimą. Žr. Tavares J., Wacziarg R.
How Democracy Affects Growth. European Economic Review, 45, 8,
2000, p. 1341-1378. Esant demokratijai, žmonės gyvena ilgiau. Žr. Besley
T., Masayuki K. Health and Democracy. American Economic Review, 96,
2, 2006, p. 313-318.
31. Įdomu tai, kad visuomenės, kuriose pasitikėjimas mažas, „šeimos
vertybėmis“ kliaujasi labiau nei kitos kultūros. Vienas iš paaiškinimų
galėtų būti tas, kad kuo mažiau vilties žmonėms teikia šalies religijos, tuo
daugiau vilties jie ieško šeimos religijose, ir atvirkščiai. Žr. Fukuyama F.
Trust, p. 61-68.
32. Štai pažangos paradokso paaiškinimas, apie kurį dar nekalbėjau: kaskart
gyvenimui pagerėjus, turime daugiau ko prarasti ir mažiau ko gauti nei
anksčiau. Kadangi viltis remiasi ateities vertybių suvokimu, kuo geresnė
dabartis, tuo sunkiau gali būti tą ateitį įsivaizduoti, o štai didesnius
būsimus praradimus - lengviau. Kitaip tariant, internetas yra puiku, bet jis
taip pat atnešė įvairių būdų visuomenei žlugti ir viskam nugarmėti
pragaran. Taigi paradoksalu, bet kiekvienas technologinis patobulinimas
suteikia naujų būdų užmušti vienas kitą ir užsimušti patiems.
9 skyrius. Galutinė religija

1. 1950 m. kompiuterių mokslo tėvas Alanas Tiuringas sukūrė pirmąjį
šachmatų algoritmą.
2. Pasirodo, kompiuteryje nepaprastai sunku įdiegti „jaučiančių smegenų“
funkcijas, o štai mąstančių smegenų funkcijos kompiuteryje seniai
pralenkė žmogaus galimybes. Taip yra todėl, kad mūsų jaučiančios
smegenys veikia naudodamos visus nervų sistemos tinklus, o mąstančios
smegenys atlieka tik grynus skaičiavimus. Aš greičiausiai prastai tai
paaiškinau, bet tai įdomus posūkis plėtojant DI - kaip mes nuolat
grumiamės, stengdamiesi suprasti savo jaučiančias smegenis, taip mums
sunkiai sekasi jas sukurti ir mašinoms.
3. Kai Kasparovas pirmą kartą pralaimėjo, jis ir Vladimiras Kramnikas
kovojo su daugeliu šachmatų programų ir pasiekė lygiąsias. Bet 2005 m.
šachmatų programos, tokios kaip „Fritz“, „Hydra“ ir „Junior“, nugalėjo
didmeistrius, kartais nepralošdamos nei vienos partijos. 2007 m.
didmeistriams buvo suteikiama pranašumų (pėstininkas viršaus, debiuto
galimybė), ir vis tiek jie nelaimėjo. 2009 m. visi liovėsi bandę kovoti su
programomis. Nebebuvo prasmės.
4. Tai tiesa, nors ir ne tiesiogine prasme. 2009 m. mobilioji šachmatų
programa „Pocket Fritz“ sutriuškino „Deep Blue“ dešimties partijų mače.
„Fritz“ laimėjo net ir turėdama mažiau skaičiavimo galios - tai reiškia,
kad jos programinė įranga buvo pranašesnė, o ne kad ji buvo galingesnė.
5. Klein M. Google’s AlphaZero Destroys Stockfish in 100-game Match.
Chess.com, 2017 12 07. Prieiga per internetą: https://
www.chess.com/news/view/google-s-alphazero-destroys-stockfish-in-
100-game-match.
6. Šogis laikomas sudėtingesniais šachmatais, nes įmanoma nukirstas
priešininko figūras ant lentos pastatyti kaip savo, taigi šis žaidimas turi dar
daugiau variacijų nei šachmatai.
7. Galimas masinis nedarbas dėl DI ir mašinų automatizacijos aptariamas
nuostabioje E. Brinjolfsono ir A. Makafio knygoje. Žr. Brynjolfsson E.,
McAfee A. Race Against the Machines: How the Digital Revolution Is
Accelerating Innovation, Driving Productivity, and Irreversibly
Transforming Employment. Lexington: Digital Frontier Press, 2011.
8. Beck K. A Bot Wrote a New Harry Potter Chapter and It’s Delightfully
Hilarious. Mashable, 2017 12 17. Prieiga per internetą: https:// mashable,
com/2017/12/12/harry-potter-predictive-chapter.
9. Miley J. 11 Times Al Beat Humans at Games, Art, Law, and Everything
in Between. Interesting Engineering. 2018 03 12. Prieiga per internetą:
https://interestingengineering.eom/l 1-times-ai-beat- humans-at-games-
art-law-and-everything-in-between.
10. Panašiai kaip šiandien neįmanoma įsivaizduoti gyvenimo be „Google“,
elektroninio pašto ir mobiliųjų telefonų.
11. Evoliucijos požiūriu, žmonės daug prarado, kad gautų dideles smegenis.
Palyginti su kitomis beždžionėmis ir ypač žinduoliais, mes esame lėti,
silpni, gležni, turime prastą juslinį suvokimą. Bet to, ko trūksta fiziškai,
buvo atsisakyta, kad smegenys gautų daugiau energijos ir pailgėtų
nėštumo laikotarpis. Taigi, tiesą sakant, viskas išėjo ne taip blogai.
12. Žr. Deutsch D. The Beginning of Infinity: Explanations that Transform the
World. New York: Penguin Books, 2011.
13. Na, tiksliau sakant, dauguma šių dalykų neegzistavo, kol nepasirodėme
mes, bet, manau, kad iš dalies tai ir svarbu.
14. Haidt J. The Righteous Mind. p. 32-34.
15. Neapykanta sau išduoda prigimtinę kaltę, kuri ateina kartu su egzistencija.
Apie tai rašoma 4 skyriuje. Kas yra savigriova, savaime aišku.
16. Tokie groteskiški scenarijai yra gana rimtas dalykas, ir jie gerai aprašyti čia:
Bostrom N. Superintelligence: Paths, Dangers, Strategies. New York:
Oxford University Press, 2014.
17. Kranz M. 5 Genocides That Are Still Going on Today. Business Insider, 2017
11 22. Prieiga per internetą: https://www.businessinsi- der.com/genocides-
still-going-on-today-bosnia-2017-11.
18. Alkio statistika. Žr. Hunger Statistics. Food Aid Foundation. Prieiga per
internetą: https://www.foodaidfoundation.org/world-hunger-
statistics.html.
19. Apskaičiuota autoriaus, remiantis statistika, gauta iš Nacionalinės kovos su
smurtu šeimoje sąjungos. Žr. National Coalition Against Domestic Violence.
Prieiga per internetą: https://ncadv.org/statistics.
Apie autorių
MARKAS MANSONAS parašė tarptautinį bestselerį „Subtilus menas

nekrušti sau (ir kitiems) proto“. Vien JAV parduota daugiau kaip 5 mln.
šios knygos egzempliorių. Jo tinklaraštis MarkManson.net per mėnesį
sulaukia daugiau nei 2 mln. skaitytojų. Rašytojas gyvena Niujorke.
Mark Manson
Viskas yra sukrušta
Knyga apie viltį
Išleido UAB „Liūtai ne avys",

Švyturio g. 10, LT-92247 Klaipėda
www.liutaineavys.lt
Spausdino UAB „ScandBook",
Gamyklos g. 23, LT-96155 Gargždai
www.scandbook.lt
(Viršelio atvarto tęsinys.)
Erudiciją
derindamas su „iš kur, po galais, šitas mėšlas" stiliaus
humoru, Mansonas mus čiumpa už pakarpos ir atvirai
triuškindamas mūsų tikėjimo, laimės, laisvės - net pačios
vilties - sąvokas reikalauja būti sąžiningesniems patiems sau,
kad su pasauliu užmegztume tokį ryšį, apie kokį galbūt nė
nebuvome pagalvoję. Vienas iš didžiųjų šiuolaikinių rašytojų
pristato naują knygą, kuri suteiks peno pamąstyti visus
ateinančius metus.
MARKAS MANSONAS - tarptautinio bestselerio (vien
JAV parduota daugiau kaip 5 mln. egzempliorių) „Subtilus

menas nekrušti sau (ir kitiems) proto" autorius. Jo tinklaraštis
MarkManson.net per mėnesį sulaukia daugiau nei 2 mln.
skaitytojų. Rašytojas gyvena Niujorke.
KNYGA, SUTEIKUSI VILTĮ
Markas Mansonas - verčiančių susimąstyti ir paradoksalių įžvalgų meistras. Lengvas
stilius taip prikaustys prie knygos, kad neatsiplėšdami versite puslapį po puslapio.
-JAMES CLEAR, bestselerio „Atominiai įpročiai" autorius
Markas Mansonas ir toliau kūrybingai ir netikėtai pakreipia klausimus apie žmogiškąją

laimę ir gerovę. Rezultatas - nuostabiai lengvai skaitoma knyga, kurioje keliamos ir kai
kurios aktualijos, aiškinantis, kurlink keliauja mūsų pasaulis, ir kaip ten beeinant geriau
pasirūpinti savimi (ir vienas kitu).
- Fil. dr. SCOTT BARRY KAUFMAN, Kolumbijos universiteto psichologijos profesorius
ir tinklalaidės „The Psychology Podcast" vedėjas
Pasitelkus tiksliuosius mokslus ir moralės filosofiją, autoriui pavyko sąmojingai paaiškinti

šio beprotiško pasaulio esmę visai kartai. Ši knyga garantuotai jus prajuokins, privers
permąstyti savo įsitikinimus ir (turėkime viltį) pakeis jūsų gyvenimą.
- NIR EYAL, bestselerio „Hooked" ir „Indistractable" (NirAndFar.com) autorius
Markas siūlo priešnuodžius - juoko, praktinių patarimų ir filosofinės išminties tinktūrą,

labai reikalingą mūsų dvasinių negalavimų eroje. Visą laiką, kol skaitysite šią knygą,
paradoksalios autoriaus įžvalgos vers šypsotis lyg išlenkus tris taureles.
- ERIC BARKER, bestselerio „Barking Up the Wrong Tree" autorius
Vien dėl to, kad viskas atrodo chaotiška, nereiškia, kad ir jus turite į tai veltis. Marko
Mansono knyga kviečia kovoti dėl geresnio gyvenimo ir pasaulio - to dabar reikia kaip
niekada anksčiau.
- RYAN HOLIDAY, bestselerių „Kliūtis paversk galimybėmis" ir „Ego Is the Enemy"
autorius
Kol visus gąsdina pasaulyje siautėjantis blogis, Markas Mansonas parodo mums, kaip
išvengti savo pačių tamsiųjų pusių. Šmaikšti ir informatyvi knyga, kurią prieš nuleidžiant
rankas mums visiems reikėtų perskaityti.
- SHANE PARRISH, „Farnam Street" įkūrėjas ir tinklalaidės „The Knowledge Project"
vedėjas
LEIDYKLA „LIŪTAI NE AVYS"
WWW.LIUTAINEAVYS.LT
ISBN 978-609-8254-18-1

Viskas Yra Sukrusta

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Viskas Yra Sukrusta

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

BESTSELERIO „SUBTILUS MENAS NEKRUŠTI SAU (IR

KITIEMS) PROTO" AUTORIUS

VISKAS YRA SUKRUŠTA. KNYGA APIE VILTĮ

Nauja tarptautinio rekordus sumušusio bestselerio „Subtilus

Gyvename įdomiu laikmečiu. Materialiai viskas geriau - esame

(Tęsinys kitame viršelio atvarte.)

Vertė Aušra Gudavičiūtė, Gediminas Gudavičius

© Mark Manson, 2019

2 skyrius. Savikontrolė - tai iliuzija ................................................. 29

4 skyrius. Kaip įgyvendinti visas savo svajones ......................... 87

II dalis. VISKAS YRA SUKRUŠTA

7 skyrius. Skausmas - universali konstanta............................... 177

8 skyrius. Jausmų ekonomika ..................................................... ...207

9 skyrius. Galutinė religija................................................................ 231

Pastabos .................................................................................................... 252

Apie autorių ............................................................................................. 302

Nykiame Centrinės Europos kaime nedideliame žemės lopinėlyje

Ir trumpą laiką rusena viltis.

Vitoldas Pileckis dar prieš apsispręsdamas slapta įsigauti į Aušvicą jau

tiesiog dingo. Vieni nesustojo, kol neatsidūrė Sibiro gulaguose; kiti po

kad nesilaikė komendanto valandos. Ir netrukus jis jau buvo kelyje į

išleisti į laisvę dešimtis tūkstančių gerai pasirengusių Lenkijos partizanų

Šiandien daugelis dalykų pasaulyje atrodo sušikti. Neprilygstantys (nė iš

tuštumą. Parodyti geresnio pasaulio galimybę - ne geresnio pasaulio,

Matęs karą, kankinimus, mirtis ir genocidą, Pileckis niekada neprarado

Kuo galiu padėti?

Vieną dieną tu ir visi, kuriuos myli, mirs. Ir be šios nedidelės grupelės

Žinoma, turėčiau tai užrašyti labai mažomis raidėmis. Ir kiek

Štai ko dauguma žmonių nesuvokia: laimės priešingybė nėra pyktis ar

ar viltis sužadinama remiantis religiniu tikėjimu, įrodymais paremta

užkratas plinta turtingose, išsivysčiusiose šalyse. Toks yra pažangos

Žmones ne tik vis dažniau kankina depresija, kiekvienoje kartoje ja

Nepaneigsi, kad per pastaruosius kelis šimtmečius sveikatos,

Savikontrolė - tai iliuzija

Viskas prasidėjo nuo galvos skausmo. 1

rungtynes. Nenuėjo į tėvų susirinkimą, nes norėjo pasižiūrėti visus filmus

Gydytojai padarydavo savo gydytojiškus dalykus, gaudavo rezultatus

Iš pradžių Antonijas Damasijas darė tą patį, ką ir kiti gydytojai - skyrė

gaidele, bet paprašytas išanalizuoti savo sprendimus - kodėl nusprendė,

Damasijas suprato, kad čia ir glūdi problema: nors Elioto žinios ir

principams“ ir „psichiškai nesveiką žmogų paverčia idiotu“7. Tai buvo

Tomas Vaitsas buvo užkietėjęs alkoholikas, kuris kone visą 8-ąjį

Egašas Monišas manė atradęs būdą padaryti tai, ką daugiau nei du

Jei generalinis direktorius užmiega prie savo darbo stalo ir šešias

Tu turi dvejas smegenis ir jos tikrai prastai susikalba

kuriame pasitaiko sankryžų, įvažiavimų į pagrindinį kelią ir išvažiavimų

šiurkščiai nutildę emocijas, paplojame sau ir didžiuojamės savikontrole.

įkvepia veiksmą, o veiksmas įkvepia emociją. Šie du elementai

besikeikiantis draugelis, kuris nenori sustoti ir pasiklausti kelio - jis

Kraštutinių formų sau naudingas šališkumas gali tapti iliuzija,

išnaudojimą pateisintų protingai skambančiomis ekonomikos, politikos,

romėnus mokyti dorybių, o vėliau krikščionių bažnyčią skelbti blaivybę

kaprizus, kurie niekada nesibaigia. Jo vilties krizė ta, kad nepriklausomai

Atviras laiškas mąstančioms smegenims

Šiandien apsiaukite sportinius batelius, jaučiančios smegenys! Viskas.

vienkrypčio eismo ženklus gyvenimo kelyje, kad jaučiančios smegenys

priėmimo ir įsipareigojimo terapijos bei daugelio kitų terapijų

Galiausiai Antonijas Damasijas parašė garsią knygą „Dekarto klaida“

darytume, niekada negalėsime vienos žinojimo formos paversti kita.33

Niutono emocijų dėsniai

vienatvę? Kol mąstančios smegenys braižydavo įmantrias diagramas ir

ir šeimos narių elgesio apraiškas, kurias tik pastebėdavo. Nuolat

skausmo greitį. Norėjo sužinoti jų vertybių jėgą ir vilčių masę. O