Anders Ericsson Kaip Pasiekti Beveik Viska

Versta iš:
Anders Ericsson and Robert Pool

PEAK
Secrets from the New Science ofExpertise
An Eamon Dolan Book, 2016
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą
kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai
ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose,
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių
tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-96034-4-5
Copyright © 2016 by K. Anders Ericsson and Robert Pool

© Birutė Tautvydaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2018
© Milena Grigaitienė, viršelio dizainas, 2018
Viršelio iliustracija © Shutterstock
© BALTO leidybos namai, 2018
Mano žmonai Natalie
už pagalbą ir paskatas siekiant pakeisti
nusistovėjusią ypatingą pasiekimą sampratą
ir pasiekti beveik viską.
A. E.
Mano sielos draugei ir mūzai Deanne,

išmokiusiai mane
daug ko, ką norėjau žinoti apie rašymą,
beveik visko, ką norėjau žinoti apie gyvenimą,
ir visko, ką norėjau žinoti apie meilę.
R. P.
Turinys
Autorių pratarmė 9
Įvadas. Talentas 11
1. Tikslingo mokymosi galia 25
2. Adaptyvumo nauda 51
3. Psichinės reprezentacijos 75
4. Auksinis standartas 107
5. Kryptingo mokymosi principai darbe 137
6. Kryptingo mokymosi principai kasdienybėje 167
7. Kelias ypatingų pasiekimų link 201
8. Ką galima pasakyti apie įgimtą talentą 229
9. Kur eisime toliau? 265
Padėka 283
Pastabos 287
Autorių pratarmė
Knyga yra dviejų mokslininkų – psichologo ir rašytojo – bendro darbo

vaisius. Daugiau kaip prieš dešimtmetį mudu pradėjome kalbėtis apie
iškilius mokovus ir kryptingą mokymąsi, o prieš penketą metų ėmėme
rimtai dirbti, ketindami išleisti knygą. Per šį laikotarpį knyga augo
mudviejų abiejų pastangomis, o dabar net mums patiems sunku nurodyti,
kuris už kurią dalį esame atsakingas. Suvokiame tik tai, kad ši knyga yra
kur kas geresnė – ir kitokia – nei ta, kurią būtume parašę kiekvienas
atskirai.
Nors knyga yra bendradarbiavimo rezultatas, jos pasakojimas yra tik
vieno iš mūsų (A. Ericssono) darbo istorija – jis visą gyvenimą tyrinėjo
ypatingus žmonių pasiekimus. Todėl nusprendėme knygą rašyti jo balsu,
ir „aš“ šiame tekste yra jis. Vis dėlto knyga atspindi mūsų bendras
pastangas plėtoti šią ypač svarbią temą ir su ja susijusias prielaidas.
Andersas Ericssonas
Robertas Poolas
2015 m. spalis
Įvadas.
Talentas
Kodėl kai kurie žmonės savo veikloje pasiekia stebėtinai puikių

rezultatų? Bet kurioje srityje – nuo profesionaliojo sporto ar muzikos iki
mokslo, medicinos ar verslo, – regis, visada iškyla asmenybių,
stulbinančių veikla ir pasiekimais. Susidūrę su tokiu ypatingu asmeniu,
esame linkę manyti, kad jis iš prigimties turi tam tikrą gyslelę. Sakome:
„jis labai talentingas“ arba „ji turi ypatingą talentą.“
Vis dėlto, ar tai tiesa? Daugiau kaip trisdešimt metų tyriau tokius
žmones, įvairių sričių talentus – sportininkus, muzikus, šachmatininkus,
gydytojus, pardavėjus, mokytojus ir kitus – narsčiau juos po kaulelį,
mėgindamas išsiaiškinti, ką jie daro ir kaip tai atlieka. Juos stebėjau,
apklausiau ir testavau. Tyriau šių ypatingų asmenybių psichologiją,
fiziologiją ir neuroanatomiją. Ir galop suvokiau, kad iš tiesų šie žmonės
turi ypatingą talentą, kuris yra jų galimybių pagrindas. Tačiau tai ne tas
talentas, apie kurį paprastai manome. Sis talentas kiekvienam yra įgimtas
ir kiekvienas gali juo pasinaudoti vadovaudamasis tinkamu metodu.
PAMOKA APIE ABSOLIUČIĄ KLAUSĄ
1763-ieji – mažasis Wolfgangas Amadeus Mozartas leidžiasi į gas-

troles po Europą, kuriomis prasidės Mozarto legenda. Tik septynerių
12 – ANDERS ERICSSON, ROBERT POOL
metų ir vos aukštesnis už arfą, jis jau pavergė gimtojo Zalcburgo

klausytojus meistriškai grodamas smuiku ir įvairiais klavišiniais ins-
trumentais. Neįtikėtina, kad tokio amžiaus vaikas galėtų taip virtuoziškai
muzikuoti. Tačiau Mozartas savo amžininkus dar labiau apžavėjo kitu
triuku. Apie jo talentą sužinojome, nes tai buvo aprašyta kvapą
gniaužiančiame laiške redaktoriui apie mažąjį Mozartą ir, prieš Mozartų
šeimai išvykstant į gastroles Zalcburge, laiškas buvo išspausdintas
Augsburgo, kur gyveno Mozarto tėvas, laikraštyje.
Laiško autorius rašė, kad vaikas, Mozartas, išgirdęs muzikos ins-
trumentu grojamą bet kokią natą, gali iš karto tiksliai pasakyti, kokia tai
nata – antrosios oktavos la diezas ar mažosios oktavos mi bemolis.
Mozartas galėjo atpažinti natas net būdamas kitoje patalpoje ir
nematydamas, kuo buvo grojama – smuiku, fortepijonu ar bet kuriuo kitu
muzikos instrumentu, o jo tėvas, kompozitorius ir muzikos mokytojas,
turėjo namie kone visus muzikos instrumentus, kokius tik galima
įsivaizduoti. Berniukas atpažindavo natas ne tik grojamas muzikos
instrumentais, bet ir išgaunamas kiekvienu daiktu, galinčiu skleisti
muzikos garsą, – galėjo išgirsti laikrodžio, varpo dūžio ir netgi čiaudulio
toną. Šis gebėjimas, kurio neturėjo net dauguma patyrusių to meto
muzikantų, stebino labiau negu virtuoziškas smuiko ir klavišinių
instrumentų įvaldymas, ir atrodė, kad mažasis genijus gimdamas atsinešė
paslaptingą talentą.
Žinoma, dabar šis talentas neatrodo toks paslaptingas. Apie tai žinome
kur kas daugiau nei prieš 250 metų ir daugelis apie tai yra bent girdėję. Šis
gebėjimas, kurio specialusis terminas – absoliuti klausa, kitaip tariant,
tobula klausa, yra labai retas – būdingas maždaug tik vienam žmogui iš
tūkstančio. Tarp pasaulinio garso muzikų jis netgi retesnis nei tarp visų kitų
žmonių, o tarp virtuozų irgi toli gražu nedažnas. Manoma, kad absoliučia
klausa buvo apdovanotas L. van Bee- thovenas, o J. Brahmsas – ne. Ją
turėjo Vladimiras Horowitzas ir Frankas Sinatra, bet neturėjo nei Igoris
Stravinskis, nei Milesas Davisas.
KAIP PASIEKTI (BEVEIK) VISKĄ – 13
Atrodo, kad tai galėtų būti puikiausias prigimtinio talento pavyzdys –

padovanotas tik saujelei laimingųjų, nors dauguma jo neturi. Ir iš tiesų,
toks požiūris vyravo bent du šimtus metų. Tačiau per keletą pastarųjų
dešimtmečių atsirado visiškai kitoks absoliučios klausos supratimas, iš
esmės keičiantis požiūrį ir į kitus likimo dovanotus talentus.
Pirmoji prielaida atsirado pastebėjus, kad šį „talentą“ turi tik tie
žmonės, kurie mokėsi muzikos nuo mažų dienų. Daugelio tyrimų
rezultatai atskleidė, kad beveik kiekvienas absoliučią klausą turintis
muzikantas pradėjo mokytis muzikos labai ankstyvame amžiuje,
dažniausiai apie trečiuosius penktuosius gyvenimo metus. Jeigu absoliuti
klausa būtų įgimta, t. y. būtų gabumas, kurį turime arba kurio neturime
nuo gimimo, jis negalėtų priklausyti nuo muzikinio ugdymo vaikystėje.
Tada užtektų bet kuriame amžiaus tarpsnyje šiek tiek pasimokyti muzikos
– išmokti natas.
Antroji prielaida išaiškėjo mokslininkams pastebėjus, kad absoliuti
klausa kur kas daugiau paplitusi tautose, vartojančiose tonines kalbas –
kinų, vietnamiečių ir kai kuriose kitose Azijos kalbose, kur ištarto žodžio
reikšmė priklauso nuo jo tono. Jeigu absoliuti klausa iš tiesų būtų įgimta,
prielaida dėl toninių kalbų ir absoliučios klausos sąsajos būtų reikšminga
tik tuomet, jei iš Azijos kilusiems žmonėms absoliučios klausos genai
būtų būdingesni nei kilusiems iš kitur, tarkime, iš Europos ar Afrikos. Šią
teoriją lengva patikrinti. Galima surinkti grupę iš Azijos kilusių žmonių,
kurie užaugo kalbėdami anglų ar kita netonine kalba, ir ištirti, ar jiems
absoliuti klausa būdinga labiau nei kitų tautybių žmonėms. Toks tyrimas
buvo atliktas ir atskleidė, kad iš Azijos kilusiems žmonėms, kurie užaugo
kalbėdami netonine kalba, absoliuti klausa būdinga ne labiau negu kitų
tautybių žmonėms. Taigi veikiausiai absoliučią klausą padeda įgyti ne
azijietiški genai, bet toninės kalbos mokymasis.
Prieš keletą metų buvo žinoma vos tiek, kad norint turėti absoliučią
klausą svarbiausia pradėti mokytis muzikos nuo vaikystės, o augant
aplinkoje, kur kalbama tonine kalba, ši tikimybė dar didėja. Mokslininkai
negalėjo tvirtai pasakyti, ar absoliuti klausa yra įgimtas talentas, tačiau
žinojo, kad jei tai talentas, jis atsiskleidžia tik tada, kai žmogaus klausa
ugdoma nuo vaikystės. Kitaip tariant, norint šį talentą išlaikyti, reikia juo
naudotis. Netgi ta saujelė laimingųjų, kurie turi įgimtą absoliučią klausą,
turėtų ją tobulinti mokydamiesi muzikos, ypač nuo mažumės.
Dabar žinome, kad ir ši hipotezė neteisinga. Absoliučios klausos mįslė
buvo įminta 2014 metais, atlikus puikų eksperimentą Tokijo Ichionkai
muzikos mokykloje, ir tai aprašyta mokslo žurnale Psychology of Music.
Japonų psichologas Ayako Sakakibara surinko dvidešimt keturių vaikų
nuo dvejų iki šešerių metų grupę dalyvauti kelių mėnesių trukmės mokymo
kurse, kurio tikslas buvo išmokyti pagal skambesį atpažinti įvairius
fortepijonu grojamus akordus. Mokyta visų mažorinių trijų natų akordų,
pavyzdžiui, pirmosios oktavos C dur akordo, susidedančio iš do, mi ir sol
natų. Vaikai kasdien dalyvavo penkiose trumpose kelių minučių trukmės
pamokose ir kiekvienas baigdavo kursą tada, kai atpažindavo visus
keturiolika A. Sakakibaros atrinktų akordų. Kai kurie vaikai mokėsi
trumpiau nei metus, kitų kursas užtrukdavo ir pusantrų metų. Vaikui
išmokus atpažinti visus 14 akordų, A. Sakakibara patikrindavo, ar jis
atpažįsta atskiras natas. Kiekvienas tyrimo dalyvis, baigęs kursą, įgijo
absoliučią klausą ir galėjo atpažinti fortepijonu grojamas atskiras natas.
Tai stulbinamas rezultatas. Nors įprastomis aplinkybėmis absoliučią
klausą turi tik vienas iš dešimties tūkstančių, ją įgijo kiekvienas A.
Sakakibaros mokinys. Tai aiškiai atskleidžia, kad absoliuti klausa yra toli
gražu ne keletui laimingųjų likimo dovanotas talentas, o gebėjimas, kurį,
tinkamai mokydamasis, gali ištobulinti kone kiekvienas. Tyrimas iš esmės
pakeitė požiūrį į absoliučią klausą.
Taigi kokia Mozarto absoliučios klausos paslaptis? Tai galime suprasti

šiek tiek pasidomėję kompozitoriaus gyvenimu. Wolfgango tėvas,
vidutinio talento smuikininkas ir kompozitorius Leopoldas Mozartas,
niekada nebuvo patenkintas savo sėkme, todėl pasiryžo išugdyti vaikų
muzikinį talentą tokį, kokį pats troško turėti. Pradėjo nuo vyresnės dukters
Marijos Anuos ir, pasak amžininkų, vienuolikos metų ji jau grojo
fortepijonu bei arfa ne prasčiau už suaugusius profesionalius atlikėjus.
Tėvas, pirmojo vaikų muzikinio ugdymo vadovėlio autorius, Wolfgangą
ėmėsi mokyti dar jaunesnį nei Mariją Anną. Ketverių metų sūnus jau pagal
visą programą mokėsi groti smuiku, klavišiniais ir kitais muzikos
instrumentais. Nors nežinome, kokias pratybas atlikdavo W. Mozartas,
tikrai akivaizdu, kad būdamas šešerių ar septynerių metų jis mokydavosi
kur kas intensyviau ir ilgiau nei vaikai, įgiję absoliučią klausą A.
Sakakibaros pamokose. Atsižvelgiant į tai, ištobulinta W. Mozarto klausa
neturėtų stebinti.
Taigi ar tikrai septynmetis Wolfgangas turėjo absoliučios klausos
talentą?
Ir taip, ir ne. Ar jis turėjo retą genetinę dovaną, leidžiančią tiksliai
atpažinti fortepijonu grojamą natą ar švilpiančio virdulio toną?
Atsižvelgiant į visas mokslininkų žinias apie absoliučią klausą, reikėtų
atsakyti „ne“. Augdamas kitoje šeimoje, kur neskiriama pakankamai
dėmesio muzikai, jis tikrai nebūtų ištobulinęs šio gebėjimo. Vis dėlto tam
tikras W. Mozarto talentas buvo įgimtas – šį talentą nuo gimimo turėjo ir
A. Sakakibaros mokiniai. Jie turėjo smegenis, gebančias taip vystytis ir
prisitaikyti, kad, tinkamai mokomi, galėjo ištobulinti gebėjimą, stulbinantį
visus, kas jo neturėjo.
Trumpai tariant, talentas yra ne tiek absoliuti klausa, kiek gebėjimas ją
įgyti ir, galima sakyti, kad šis talentas įgimtas bemaž kiekvienam.
Tai įstabus ir neįtikėtinas faktas. Per milijonus evoliucijos metų, kol
formavosi šiuolaikinis žmogus, jo raidos beveik neveikė tokie
natūraliosios atrankos veiksniai kaip, tarkime, būtinybė tiksliai atpažinti

paukščių čiulbesio tonus. Tačiau dabar galime įgyti absoliučią klausą
naudodamiesi gana paprastais mokymo metodais.
Tik neseniai neurologai išsiaiškino šio talento priežastis. Ištisus
dešimtmečius mokslininkai manė, kad gimstame su bemaž nusi-
stovėjusiomis smegenų neuronų grandinėmis ir nuo šios sistemos priklauso
mūsų gebėjimai. Arba smegenys suderintos taip, kad turėtum absoliučią
klausą, arba ne, ir beveik nieko negalima pakeisti. Norint talentą visiškai
atskleisti, reikia jį pakankamai ugdyti, kitaip klausa liks neištobulinta,
tačiau manyta, kad neturint tam tikrų genų, joks ugdymas nepadeda.
XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje smegenų tyrėjai pradėjo
suprasti, kad smegenys – netgi suaugusiojo – yra kur kas adaptyvesnės, nei
buvo įmanoma įsivaizduoti, ir tai leidžia stipriai valdyti jų galimybes. Ypač
svarbu, kad reaguodamos į tam tikrus dirgiklius smegenys keičiasi įvairiais
būdais. Tarp neuronų formuojasi naujos jungtys, esančias jungtis galima
sustiprinti ar susilpninti, o kai kuriose smegenų dalyse netgi įmanoma
išauginti naujų neuronų. Adaptyvumo savybe galima paaiškinti, kodėl A.
Sakakibara’os mokiniai ir W. Mozartas įgijo absoliučią klausą: jų
smegenims reaguojant į muzikos mokymą susiformavo tam tikros
grandinės, nuo kurių priklauso šis gabumas. Kol kas negalime šių
grandinių tiksliai įvardyti, apibūdinti ar nurodyti jų funkcijų, tačiau
žinome, kad jos yra ir kad atsirado mokantis, o ne dėl įgimtos genetinės
programos.
Kalbant apie absoliučią klausą, atrodo, kad apie septintuosius metus
smegenų adaptyvumas jau mažesnis, todėl jei iki šio amžiaus smegenys
pakankamai neišsivystė, kad žmogus įgytų absoliučią klausą, šis gabumas
jau prarastas. (Vis dėlto 8 skyriuje matysime, kad yra išimčių, kurios
puikiai atskleidžia, kaip galima pasinaudoti smegenų adaptyvumu.) Sis
nuostolis yra didesnio reiškinio dalis – mažo vaiko smegenys yra
adaptyvesnės nei suaugusiojo, kaip ir
visas kūnas, todėl tam tikrus gabumus galima tobulinti arba geriau sekasi
tobulinti iki šeštųjų, dvyliktųjų, ar aštuonioliktųjų metų. Vis dėlto ir
suaugusiojo smegenys, ir visas kūnas tebėra labai adaptyvus, todėl
suaugusieji, netgi vyresnio amžiaus, tinkamai mokydamiesi gali įgyti
daug įvairių gebėjimų.
Atsižvelgdami į šį teiginį, grįžkime prie klausimo, kurį uždaviau
pradžioje: kodėl kai kurie žmonės pasiekia stebėtinai puikių savo veiklos
rezultatų? Daug metų tirdamas įvairių sričių mokovus, sužinojau, kad jie
ugdo savo gebėjimus panašiai kaip A. Sakakibara’os mokiniai –
nuolatiniu mokymusi, skatinančiu smegenų (o kartais ir kūno,
priklausomai nuo gebėjimo) pokyčius, leidžiančius atlikti dalykus, kurių
kitaip nesugebėtų nuveikti. Žinoma, kai kada pasiekimus lemia ir genai,
ypač kai yra svarbus ūgis ar kiti fiziniai veiksniai. 165 centimetrų ūgio
vyrui būtų sunku tapti profesionaliu krepšininku, o 189 cm ūgio moteriai
beveik neįmanoma pasiekti tarptautinio lygmens meninės gimnastikos
laimėjimų. Be to, knygoje aptarsime ir kitus atvejus, kai pasiekimai gali
priklausyti nuo genų, ypač nuo tų įgimtų savybių, kurios lemia, kiek
žmogus linkęs tikslingai ir tinkamai mokytis. Vis dėlto kelis dešimtmečius
trukę tyrimai aiškiai atskleidė, kad „talentingų“ žmonių pasiekimams ne
tiek svarbu įgimti gebėjimai, kad ir kokie jie būtų, kiek įgimta savybė,
kurią turi ne tik šie žmonės, bet ir mes visi – žmogaus kūno ir smegenų
adaptyvumas, kuriuo vieni žmonės sugeba pasinaudoti geriau nei kiti.
Pasikalbėję su talentingais asmenimis, sužinotumėte, kad jie visi šią
tiesą daugiau ar mažiau suvokia. Galbūt ne kiekvienas iš jų paaiškintų
kognityvinio adaptyvumo sąvoką, tačiau tik retas pripažintų, kad jo
pasiekimus nulėmė vien įgimti gabumai, tarsi laimėjimas loterijoje. Šie
žmonės iš patirties žino, kaip įgyti tų ypatingų gabumų, kuriais garsėja.
Vieną mano mėgstamiausių istorijų šia tema papasakojo Ray’us
Allenas, dešimt kartų laimėjęs NBA „Visų žvaigždžių“ čempiono
titulą, taip pat rezultatyviausias tritaškininkas šios lygos istorijoje. Prieš

keletą metų ESPN skiltininkė Jackie McMullan parašė straipsnį apie R.
Alleną, artėjantį prie daugiausia tritaškių sumetusio krepšininko rekordo.
Rinkdama straipsniui medžiagą, per pokalbį su krepšininku žurnalistė
užsiminė, kad kitas krepšinio komentatorius sakęs, esą R. Allenas turi
tritaškininko gyslelę nuo gimimo, kitaip tariant, įgimtą tritaškininko
talentą. R. Allenas nesutiko.
– Dėl to esu ginčijęsis su daugybe žmonių, – atsakė jis žurnalistei. –
Jie visada mane suerzina sakydami, kad Dievas man davė talentą gražiai
mesti pašokant. Atsakau jiems: „Nenuvertinkite mano darbo, kurį kasdien
dirbu.“ Ne kai kada, o kasdien. Paklauskite bet kurio mano komandos
nario, kas daugiausia treniruojasi. Nuvykite į Sietlą ar Milvokį ir
paklauskite. Visi atsakys, kad aš.
Ir iš tiesų, J. McMullan patvirtintų, kad, R. Alleno vidurinės mokyklos
krepšinio treneris pasakytų, jog anuomet šis krepšininkas iš savo
komandos draugų toli gražu neišsiskyrė puikiu metimu pašokant, netgi
atlikdavo tai kur kas prasčiau už kitus. Tačiau laikui bėgant, daug
treniruodamasis, R. Allenas metimo pašokant įgūdžius ištobulino taip, kad
atrodo, jog jis iš prigimties apdovanotas gebėjimu vikriai ir gracingai
mesti kamuolį pašokdamas. Šiaip ar taip, jis pasinaudojo savo tikruoju
talentu.
APIE ŠIĄ KNYGĄ
Knygoje pasakojama apie talentą, būdingą visiems – ir W. A.

Mozartui, ir A. Sakakibara’os mokiniams, ir R. Allenui, – gebėjimą
tinkamai mokantis ir naudojantis neįtikėtinu žmogaus kūno ir smegenų
adaptyvumu susikurti gabumus, kurių kitaip įgyti neįmanoma. Be to,
atskleidžiama, kaip kiekvienas, pasitelkdamas šį talentą, gali tobulėti
pasirinktoje srityje. Apibendrinant pasakytina, kad šioje knygoje
pristatomas naujas požiūris į žmogaus
galimybes, leidžiantis suprasti, jog turime daugiau galių valdyti savo

gyvenimą, nei manyta anksčiau.
Nuo senovės žmonės manė, kad individo galimybes vienoje ar kitoje
srityje neišvengiamai riboja įgimto talento buvimas. Daugelis mokosi
groti fortepijonu, tačiau tik talentingiesiems pavyksta tapti garsiais
pianistais ir kompozitoriais. Kiekvienas vaikas mokykloje lanko
matematikos pamokas, bet tik nedaugelis turi matematiko, fiziko ar
inžinieriaus gyslelę. Pagal šį požiūrį, kiekvienas gimdamas atsinešėme
tam tikras galimybes – muziko, matematiko, sportininko ar verslininko –
ir savo pasirinkimu galime duotus gabumus plėtoti, tačiau nė vienos iš šių
taurių nepavyks pripilti su kaupu. Todėl mokymas ar lavinimas turėtų
padėti žmogui atskleisti savo galimybes – įpilti į taurę kuo daugiau. Pagal
šį požiūrį, gebėjimas mokytis priklausąs nuo iš anksto numatytų ribų.
Tačiau dabar suvokiame, kad iš anksto numatytų galimybių nėra.
Smegenys yra adaptyvios, o mokydamiesi įgyjame įgūdžių, tokių kaip
absoliuti klausa, kurių anksčiau neturėjome. Žaidimo taisyklės pasikeitė,
mokymasis jau laikomas priemone gabumams sukurti, o ne tik
pasinaudoti įgimtu talentu. Siame naujame pasaulyje nebėra prasmės
manyti, kad gimstama su ribotais galimybių ištekliais, anaiptol:
galimybės yra neišsemiamas šaltinis, priklausantis nuo įvairių dalykų,
kuriuos atliekame per visą gyvenimą. Mokymasis – tai ne būdas pasiekti
savo potencialą, o priemonė jam plėtoti. Savo potencialą galime susikurti,
kad ir kokių aukštumų trokštume pasiekti – koncertuoti salėse ar išmokti
groti pianinu savo malonumui, dalyvauti profesionalaus golfo turnyre ar
vos keliais smūgiais pagerinti savo meistriškumo įvertį.
Tada kyla klausimas, kaip to pasiekti? Kaip pasinaudoti savo talentu,
kad sukurtume pasirinktos srities gebėjimus? Atsakymui ieškoti skirtas
mano kelių pastarųjų dešimtmečių mokslo darbas atskleidė, kad reikia
rasti ir nuodugniai išsiaiškinti geriausius būdus,
padėsiančius tobulinti pasiekimus pasirinktoje srityje. Trumpai tariant,

uždaviau klausimą, kokie būdai yra veiksmingi, o kokie – ne, ir kodėl.
Stebėtina, kad paprastai šią temą gvildenę autoriai minėtam klausimui
skiria labai mažai dėmesio. Daugelyje per keletą pastarųjų metų išleistų
knygų rašoma, jog įgimto talento svarba pernelyg pabrėžiama, nepagrįstai
sumenkinant tokius dalykus, kaip galimybės, motyvacija ir pastangos.
Neprieštarauju, tikrai svarbu žmones įtikinti, kad jie gali smarkiai tobulėti
mokydamiesi, kitaip jie nebus motyvuoti netgi pamėginti siekti pasirinkto
tikslo. Vis dėlto kartais ši literatūra sukuria klaidingą įspūdį, kad
pasiekimams ištobulinti užtenka tik nuoširdaus noro ir įtempto darbo, „tik
atkakliai dirbk ir daug pasieksi“. Tobulėti padeda ne kas kita, o tinkamas
mokymasis, trunkantis pakankamai ilgai.
Knygoje išsamiai atskleidžiama, kas yra šis „tinkamas mokymasis“ ir
kaip jį įgyvendinti.
Mano teorija pagrįsta ganėtinai nauja psichologijos sritimi, kuriai
labiausiai tinka įvardijimas „pasiekimų mokslas“. Šios mokslo srities
tikslas – suvokti „ypatingus pasiekimus“ lemiančius gebėjimus, kurie
leidžia žmonėms tapti geriausiems tam tikroje veiklos srityje ir šturmuoti
laimėjimų viršūnes. Išleidau keletą mokslo knygų šia tema, tarp jų –
„Kuriant bendrąją pasiekimų teoriją – perspektyvos ir ribos“ (Toward a
General Theory of Expertise: Prospects and Limits, 1991 m.), „Kelias į
meistriškumą“ (The Road to Excellence, 1996 m.) ir „Kembridžo žinynas
apie pasiekimus ir meistriškumą“ (The Cambridge Handbook of Expertise
and Expert Performance, 2006 m.). Mes, meistriškumo tyrėjai,
aiškinamės, kuo tie ypatingi žmonės išsiskiria iš kitų. Be to, mėginame
žingsnis po žingsnio atsekti kelią, kurį jie nuėjo tobulindami savo
pasiekimus, ir nuodugniai išsiaiškinti, kaip tobulėjant kito jų protiniai ir
fiziniai gebėjimai. Daugiau kaip prieš du dešimtmečius, tirdami daugelio
įvairių sričių meistriškumą, su kolegomis suvokėme, kad bet kurioje

srityje geriausias tobulėjimo būdas nusakomas keliais bendraisiais
principais. Šį universalų metodą pavadinome „kryptingu mokymusi“. Ir
iki šiol kryptingas mokymasis išliko puikiausia priemonė, padedanti
kiekvienam įgyti tam tikros srities gebėjimų ir įgūdžių pasinaudojant
adaptyvumu. Tai ir yra šios knygos pagrindinė tema.
Pirmoje knygos pusėje apibūdinama „kryptingo mokymosi“ sąvoka,
paaiškinama, kodėl jis toks veiksmingas ir kaip juo pasinaudodami
žmonės nepaprastai ištobulina savo gebėjimus. Šioje dalyje nagrinėjame
įvairias tokio mokymosi rūšis – nuo paprasčiausių iki sudėtingiausių – ir
aptariame jų skirtumus. Kadangi svarbiausias skirtingo praktinio
mokymosi požymis yra gebėjimas pasinaudoti žmogaus kūno ir smegenų
adaptyvumu, taip pat skiriame dėmesio adaptyvumui ir jį skatinantiems
veiksniams. Be to, išsamiai aptariame smegenų pokyčius, kuriuos sukuria
reakcija į kryptingą mokymąsi. Kadangi meistriškumo įgyjama
daugiausia tobulinant mąstymo procesus (kai kada nuo šių mąstymo
procesų priklauso kūno judesiai), o fiziniai pokyčiai, tokie kaip jėgos,
lankstumo ar ištvermės didinimas, jau ganėtinai gerai išanalizuoti, šioje
knygoje daugiausia dėmesio skiriama protiniam meistriškumo aspektui,
nors sportui ir kitai fizinei veiklai svarbu ir judesių lavėjimas. Vėliau savo
knygoje paaiškiname, kaip, minėtiems aspektams derant tarpusavyje,
atsiranda meistriškumas – tai ilgas procesas, užtrunkantis dešimtmetį ar
ilgiau.
Toliau nedideliame intarpe aptariame įgimtus gabumus ir tai, kaip jie
gali sukliudyti kai kuriems žmonėms siekti meistriškumo. Nuo tam tikrų
įgimtų fizinių savybių, kurių mokantis pakeisti neįmanoma, tarkime, ūgio
ar kūno masės, gali priklausyti kai kurių sporto šakų ar kitos fizinės
veiklos pasiekimai. Vis dėlto daugumą meistriškumui svarbių savybių
galima ugdyti tinkamai mokantis bent tam tikrame gyvenimo tarpsnyje.
Apskritai, genetinių veiksnių
ir praktinės veiklos sąveika yra sudėtinga, ir tik dabar pradedame ją

suprasti. Nuo genetinių veiksnių gali priklausyti žmogaus gebėjimas
tikslingai dirbti, pavyzdžiui, jis nesugebės kasdien skirti nemažai dėmesio
tam tikrai veiklai. Kita vertus, nuolatinis tikslingas mokymasis padeda
suaktyvinti vienus genus ir slopinti kitų poveikį.
Paskutinėje knygos dalyje apibendrinamos visos žinios apie kryptingą
mokymąsi, įgytos tiriant ypatingus pasiekimus, ir paaiškinama jų reikšmė
mums visiems. Siūlau konkrečių patarimų, kaip kryptingu mokymusi
pasinaudoti siekiant gerinti organizacijų darbuotojų pasiekimus, norint
tobulėti pasirinktoje srityje ir netgi kaip šį metodą taikyti mokyklose.
Nors kryptingo mokymosi principai buvo atrasti tiriant daug
pasiekusius žmones, šiuo metodu gali pasinaudoti kiekvienas, norintis bent
šiek tiek patobulėti kokioje nors srityje. Norite išmokti geriau žaisti tenisą?
Kryptingai treniruokitės. Sklandžiau rašyti? Kryptingai mokykitės.
Daugiau parduoti? Kryptingai ugdykite įgūdžius. Šis metodas, skirtas
padėti žmonėms ne tik patobulinti mėgstamos veiklos įgūdžius, bet ir tapti
geriausiems pasaulyje, yra veiksmingesnis už visus kitus mokymosi
būdus, kurie kada nors buvo sumanyti.
Pasitelkime palyginimą. Tarkime, norite įkopti į kalną. Neįsi-
vaizduojate, kiek jums teks lipti – viršūnė atrodo labai toli, tik žinote, kad
turite pasiekti didesnį aukštį nei tas, kuriame dabar esate. Galite tiesiog
pasirinkti bet kokį taką, kuris iš pažiūros atrodo lengvesnis, ir tikėtis
sėkmės, tačiau veikiausiai aukštai neužkopsite. Taip pat galite pasitikėti
vadovu, kuris jau buvo pasiekęs viršūnę ir žino patogiausią taką. Pastarasis
pasirinkimas užtikrins, kad bet kokį numatytą aukštį pasieksite greičiausiu
ir patogiausiu būdu. Geriausias būdas – tai kryptingas mokymasis, o ši
knyga yra jūsų vadovas. Ji parodys kelią į viršūnę, o kaip toli juo eisite,
priklausys nuo jūsų.
Kaip pasiekti
(beveik) viską
1
Tikslingo mokymosi galia
Dar tik ketvirta mūsų sesija, o Steve’as jau linkęs nuleisti rankas.
Šiandien ketvirtadienis, pirmoji mano eksperimento savaitė. Buvau
numatęs jį tęsti du ar tris mėnesius, bet klausantis Steve’o kyla abejonių,
ar verta.
– Atrodo, jau pasiekiau savo ribą – tik aštuoni ar devyni skaitmenys,
ir viskas, – pasakė jis, o jo žodžiai sesijų metu buvo įrašomi į kasetę. –
Ypač sunku įsiminti devynis skaitmenis, kad ir kokį man žinomą būdą
naudočiau. Vienaip ar kitaip, daugiau neįveikiu, labai sunku.
Karnegio Melono universiteto bakalauro programos studentą Steve’ą
buvau pasamdęs keletą kartų per savaitę padirbėti su paprasta užduotimi
– įsiminti skaitmenų sekas. Sakydavau jam skaitmenis, maždaug po vieną
per sekundę: „septyni... keturi... nulis... vienas... vienas... devyni...“ – ir
taip toliau, o Steve’as stengdavosi juos įsiminti ir pakartoti, man baigus
vardyti. Vienas iš mano tikslų buvo tiesiog išsiaiškinti, kaip Steve’as gali
patobulinti savo gebėjimus nuolat
praktikuodamasis. Dabar, po keturių valandos trukmės sesijų, jis gebėjo

lengvai įsiminti septynių skaitmenų – vietinio telefono numerio – ilgio
sekas, be to, dažniausiai teisingai pakartodavo astuonių skaitmenų seką, o
kartais jam pavykdavo įsiminti devynis skaitmenis, tačiau dešimties
skaitmenų niekaip neįveikdavo. Per pirmąsias kelias sesijas patyręs tokią
nesėkmę, jis beveik neabejojo, kad daugiau nesugebės.
Kitaip nei aš, Steve’as tada nežinojo, kad beveik visos ano meto
psichologijos teorijos tvirtino, jog jis teisus. Dešimtmečius trukęs
tiriamasis darbas atskleidė, kad žmogus trumpalaikėje atmintyje gali
išlaikyti ribotą skaitmenų skaičių. Trumpalaikė atmintis yra atminties
tipas, kur trumpą laikotarpį gali išlikti nedidelis informacijos kiekis.
Draugui pasakius adresą, informacija išlieka jūsų trumpalaikėje atmintyje
tol, kol spėjate užsirašyti. Arba kai mintyse dauginate du dviženklius
skaičius, jūsų trumpalaikėje atmintyje įrašomi visi tarpiniai rezultatai:
„tarkime, 14 dauginame iš 27... pirma 4 padauginus iš 7 bus 28, taigi 8 ir
2 mintyse, o tada 4 padauginus iš 2 bus 8...“ ir t. t. Si atmintis vadinama
trumpalaike ne be pagrindo. Per penkias minutes adresą ar tarpinius
rezultatus tikrai užmiršite, jeigu nemėginsite jų įsiminti kelis kartus
pakartodami, t. y. jei neperkelsite jų į ilgalaikę atmintį.
Tai lemia trumpalaikės atminties savybė, su kuria susidūrė ir Steve’as.
Trumpalaikėje atmintyje smegenys gali vienu metu išlaikyti tik ribotą
informacijos kiekį. Kai kurie gali įsiminti šešis skaitmenis, kiti – septynis
ar aštuonis. Pastariesiems pavyks įsiminti vietinį telefono numerį, bet
socialinio draudimo numerį jie vis tiek užmirš. Ilgalaikė atmintis tokių ribų
neturi, – iš tiesų jos ribų dar niekas nenustatė, – tačiau įsiminti trunka kur
kas ilgiau. Turint pakankamai laiko galima
įsiminti dešimtis ar net šimtus telefono numerių, tačiau Steve’o užduotis

buvo išmokti greitai tariamus skaitmenis, todėl jis galėjo naudotis tik
trumpalaike atmintimi. Vardijau po vieną skaitmenį per sekundę – per
greitai, kad Steve’as galėtų juos perkelti į ilgalaikę atmintį, todėl
nenuostabu, jog daugiau kaip aštuonių ar devynių skaitmenų jis
neįsimindavo.
Vis dėlto tikėjausi, kad Steve’as gali pasiekti šiek tiek daugiau. Mintį
atlikti tyrimą davė American Journal of Psychology 1929 metų leidinyje
atspausdintas dviejų Pensilvanijos universiteto psichologų – Pauline
Martin ir Samuelio Fernber- gerio – straipsnis, kurį aptikau besirausdamas
po seną mokslo literatūrą. Pasak autorių, du bakalauro programos
studentai po dviejų mėnesių pratybų galėjo atsiminti daugiau skaitmenų,
vardijamų maždaug kas sekundę. Vienas iš tiriamųjų patobulino gebėjimą
įsiminti nuo devynių iki trylikos skaitmenų, kitas – nuo vienuolikos iki
penkiolikos. Šis rezultatas, nepastebėtas ar užmirštas didesnės psichologų
bendruomenės, iš karto prikaustė mano dėmesį. Ar tokia pažanga apskritai
įmanoma? Jie tai tiesa, kaip to pasiekti? P. Martin ir S. Fernbergeris
nepaaiškino, kaip studentai patobulino gebėjimą įsiminti skaitmenis,
tačiau būtent šis klausimas man labiausiai rūpėjo. Pats buvau neseniai
baigęs magistrantūros studijas, ir mane labiausiai domino protinės veiklos
procesai, kurie vyksta ko nors mokantis ar ugdant įgūdžius. Disertacijoje
rėmiausi psichologijos tyrimų priemone, vadinamuoju „mąstymo balsu
protokolu“, skirtu kaip tik protinės veiklos procesams tirti.
Bendradarbiaudamas su žinomu Karnegio Melono universiteto
psichologijos profesoriumi Billu Chase’u, nusprendžiau pakartoti seną P.
Martin ir S. Fernbergerio tyrimą siekdamas šį kartą tiksliai išsiaiškinti,
kaip tiriamasis patobulino skaitmeninę atmintį, jei tai iš tiesų įmanoma.
Dalyvauti tyrime pasirinkome Steve’ą Falooną – mūsų požiūriu,

tinkamiausią Karnegio Melono universiteto studentų atstovą, kokį tik
galėjome rasti. Jis studijavo psichologiją kaip pagrindinę specialybę ir
domėjosi ankstyvąja vaikų raida. Buvo neseniai baigęs trečią kursą. Jo
pasiekimų testo rezultatai nedaug skyrėsi nuo kitų universiteto studentų,
tačiau pagal pažymius jis mokėsi šiek tiek geriau nei vidutiniškai. Šis
aukštas, lieknas vaikinas šviesiais vešliais plaukais buvo draugiškas,
mėgstantis pramogauti, entuziastingas ir, be to, patyręs bėgikas.
Pastarosios savybės tada nesureikšminome, tačiau vėliau paaiškėjo, kad
mūsų tyrimui ji buvo svarbiausia.
Pirmąją atminties pratybų dieną Steve’o pasiekimas neviršijo vidutinio
lygio. Dažniausiai jis atsimindavo septynis skaitmenis, retsykiais –
aštuonis, bet ne daugiau. Tokio rezultato galima tikėtis iš bet kurio
atsitiktinio praeivio. Antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį jis jau padarė
nedidelę pažangą – vidurkis buvo beveik devyni skaitmenys, tačiau
rezultatas vis tiek neviršijo įprasto lygio. Steve’as sakė manantis, jog
pagrindinis skirtumas tarp pirmosios ir antrosios dienos rezultatų buvo tas,
kad žinodamas, ko tikėtis iš atminties testo, jis jautėsi geriau. Kaip tik
ketvirtadienio sesijos pabaigoje jis paaiškino, kodėl mano, kad negalės
pasiekti daugiau.
Tačiau penktadienį viskas pasikeitė. Steve’as rado būdą persilaužti.
Paprastai pratybas pradėdavau vardydamas atsitiktine tvarka parinktus
penkis skaitmenis, ir, Steve’ui juos teisingai pakartojus (jam visada
pavykdavo), pereidavau prie šešių skaitmenų sekos. Jam teisingai
pakartojus, vardydavau septynis skaitmenis ir taip po kiekvieno teisingo
atsakymo didindavau skaitmenų skaičių. Steve’ui suklydus, parinkdavau
dviem skaitmenimis trumpesnę seką ir tęsdavau pratybas.
Taip Steve’as visada dirbo įtemptai, bet ne per sunkiai. Kiekvieną kartą
jis gaudavo tokias sekas, kurios versdavo jį peržengti savo galimybių ribą.
Taigi penktadienį Steve’as šią ribą peržengė. Iki tol galėdavo kelis
kartus atsiminti devynių skaitmenų seką, bet dešimties niekada nebuvo
įveikęs, todėl nė nebuvo gavęs progos pamėginti atsiminti vienuolikos
skaitmenų ar ilgesnę seką. Tačiau penkta sesija prasidėjo sklandžiai.
Pirmąsias penkių, šešių ir septynių skaitmenų sekas jis prisiminė teisingai,
ketvirtą suklydo, bet grįžome į vėžes: šešių skaitmenų seka pavyko,
septynių, aštuonių, devynių – taip pat. Tada susakiau dešimt skaitmenų:
5718866610, o jis ir šiuos išpyškino be klaidų. Vienuolikos skaitmenų
seką suklydo, bet vėl teisingai išvardijo devynis ir dešimt skaitmenų, o
tada išgirdęs kitą vienuolikos skaitmenų seką – 90756629867 – šį kartą
pakartojo teisingai, neužsikirsdamas. Rezultatas dviem skaitmenimis
viršijo ankstesnį pasiekimą. Tie du skaitmenys – ne itin įspūdingas
skirtumas, tačiau iš tiesų tai buvo didelis pasiekimas, nes kelių pastarųjų
dienų rezultatai leido manyti apie „natūralias“ lubas – esą trumpalaikė
Steve’o atmintis gali lengvai išlaikyti tik aštuonis ar devynis skaitmenis.
Vis dėlto jis sugebėjo šias lubas pramušti.
Čia prasideda įstabiausias mano dvejų metų darbo įvykis. Nuo to laiko
Steve’as lėtai, bet sklandžiai tobulino gebėjimą įsiminti skaitmenų sekas.
Per šešioliktąją sesiją jis jau gebėjo nuosekliai atsiminti dvidešimt
skaitmenų – kur kas daugiau nei tikėjomės mudu su Billu. Po šiek tiek
daugiau nei šimto sesijų Steve’as buvo pažengęs iki 40 skaitmenų – šis
laimėjimas gerokai pranoko netgi profesionalios mnemonikos rekordą.
Negana to, Steve’as žengė dar toliau. Dirbome daugiau kaip 200 sesijų, ir
galų gale jis atsimindavo net
82 skaitmenis! Sunku suvokti, kokios neįtikėtinos yra atminties galimybės.

Atsitiktinai parinktų 80 skaitmenų seka atrodo šitaip:
0326443449602221328209301020391832373927788
917267653245037746120179094345510355530.
Įsivaizduokite – girdite juos tariamus po vieną per sekundę ir visus

atsimenate. Steve’as Faloonas to išmoko per dvejus eksperimento metus,
net nežinodamas, kad toks pasiekimas apskritai įmanomas, tik savaitė po
savaitės nuosekliai dirbdamas.
YPATINGŲ MOKOVŲ IŠKILIMAS
1908 metais Johnny Hayesas laimėjo olimpinį maratoną, kuris to meto

spaudoje buvo vadinamas „geriausiu amžiaus bėgimu“. Bėgikas maratoną
įveikė per 2 valandas 55 minutes ir 18 sekundžių, ir šis laimėjimas buvo
pripažintas maratono pasaulio rekordu.
Dabar, tepraėjus kiek daugiau nei šimtmečiui, maratono pasaulinis
rekordas yra 2 valandos, 2 minutės ir 57 sekundės, beveik 30 procentų
trumpesnis nei prieš šimtmetį užregistruotas J. Hayeso bėgimas. Be to,
vyrai nuo 18 iki 34 metų amžiaus Bostono maratoną gali bėgti tik įveikę
kitą maratoną greičiau kaip per 3 valandas 5 minutes. Taigi J. Hayeso 1908
metų pasiekimas leistų jam patekti į dabartinį Bostono maratoną (kur
dalyvauja apie 30 tūkstančių bėgikų), bet jau nebūtų itin įspūdingas.
Per tų pačių metų vasaros olimpinių žaidynių vyrų nardymo rungtį vos
neatsitiko nelaimė. Vienas iš narų, atlikdamas dvigubą salto, vos išvengė
sunkios traumos, o po kelių mėnesių oficialiame pranešime buvo
paskelbta, kad toks nėrimas pernelyg pavojingas ir rekomenduota per kitas
olimpines žaidynes
šią rungtį uždrausti. Dabar dvigubą salto atlieka ir pradedantieji, jis

įprastas net dešimtmečių vaikų varžybose, o baigdami vidurinę mokyklą
geriausi narai gali atlikti ir puspenkto salto. Pasaulinės klasės sportininkai
žengia dar toliau – sugeba atlikti tokius nėrimus kaip „Twister“ (pustrečio
atbulo salto ir pustrečio suktuko). Sunku įsivaizduoti, ką apie tai
pamanytų dvidešimtojo amžiaus pradžios ekspertai, kuriems jau dvigubas
salto pasirodė pavojingas – spėju, tik pasijuoktų stebėdamiesi, kaip kas
nors išdrįso net sugalvoti tokią nesąmonę.
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Alfredas Cortotas buvo laikomas
vienu iškiliausių pasaulyje klasikinės muzikos atlikėjų, o jo F. Chopino
„24 etiudų“ atlikimo technika pripažinta pavyzdine.
Dabar muzikos mokytojai jo netikslų atlikimą nurodo kaip pavyzdį,
kaip nederėtų skambinti F. Chopino, o kritikai pabrėžia jo technikos
trūkumus. Kiekvienas profesionalus pianistas turėtų atlikti etiudus kur kas
meistriškiau nei A. Cortotas. Pasak Neiu York Times muzikos kritiko
Anthony Tommasinio, nuo A. Cortoto laikų muzikos atlikimo technika
taip pažengė, kad dabar jis, ko gero, netgi neįstotų į Juilliardo mokyklą.
1973 metais Davidas Richardas Spenceris iš Kanados įsiminė daugiau
skaičiaus n skaitmenų už visus savo pirmtakus – 511. Po penkerių metų,
per kuriuos keletas žmonių vienas po kito laimėjo rekordininko titulą,
naują rekordą pasiekė Davidas Sankeris, įsiminęs 10 tūkstančių π
skaitmenų. 2015-aisiais, po dar didesnių laimėjimų serijos, rekordą
pagerino Rajveeras Meena iš Indijos, per 24 valandas ir 4 minutes
atmintinai išvardijęs 70 tūkstančių pirmųjų n skaitmenų, nors japonas
Akira Haraguchis tvirtino vos prieš 42 metus įsiminęs dar įspūdingesnį π
skaitmenų kiekį – 100 tūkstančių, visus ankstesnius rekordus viršydamas
bemaž 200 kartų.
Tai ne vieninteliai pavyzdžiai. Pasaulyje daug žmonių turi ypatingų

gebėjimų, kurie kažkada buvo laikomi neįmanomais. Prisiminkime
Rogerio Federerio stebuklus su teniso kamuoliuku ar stulbinamą
McKaylos Maroney šuolį per 2012 metų vasaros olimpines žaidynes –
pirma šuolis ant tramplino, paskui – ant stalo, o galop – aukštas skrydis
atliekant pustrečio suktuko ir tvirtas, tikslus nusileidimas ant kilimėlio. Be
to, šachmatų meistrai netgi užrištomis akimis vienu metu gali žaisti kelias
dešimtis partijų, o dabartinių jaunųjų muzikos virtuozų fortepijono,
smuiko, violončelės ar fleitos technika prieš šimtmetį būtų stulbinusi ir
visko mačiusius aistruolius.
Šie gebėjimai iš tiesų ypatingi, tačiau žmonės juos įgyja visiškai
paprastai. Jie daug mokosi. Pasaulio maratono rekordas po šimtmečio
pagerėjo 30 procentų ne dėl to, kad gimė daugiau talentingų ilgųjų nuotolių
bėgikų. Taip pat XX amžiaus antroje pusėje nepagausėjo nei iš prigimties
talentingų F. Chopino ar S. Rachmaninovo atlikėjų, nei žmonių su įgimtu
gebėjimu įsiminti dešimtis tūkstančių skaitmenų.
Tačiau matyti, kad šiuo laikotarpiu žmonės skyrė daugiau laiko įvairių
sričių gebėjimams ugdyti ir kartu tobulėjo mokymo metodai. Tokie
pokyčiai vyko daugelyje sričių, ypač tose, kur vyrauja varžybų dvasia –
muzikos atlikimo ir šokio, individualaus ir komandinio sporto, šachmatų
ir kitose rungtyse. Atsiradus poreikiui, tobulėjo gebėjimų ugdymo
metodai, o tai savo ruožtu paspartino įvairių sričių meistriškumo augimą,
kuris, lyginant kelerių metų rezultatus, dažnai atrodo nedidelis, tačiau
atsižvelgiant į keleto dešimtmečių pažangą – neabejotinai reikšmingas.
Vienas iš geriausių pavyzdžių, atskleidžiančių tinkamo mokymosi
rezultatus, yra Gineso pasaulio rekordų knyga, nors ten esama ir kitokio
pobūdžio įrašų. Pavartykite knygą ar
atsidarykite interneto svetainę ir rasite tokių rekordininkų kaip amerikietė

mokytoja Barbara Blackburn, galinti surinkti iki 212 žodžių tekstą per
minutę, slovėnas Markosas Balohas, per 24 valandas dviračiu nuvažiavęs
562 mylias, ar indas Vikas Sharma, gebantis per minutę ištraukti nuo
septyniolikto iki penkiasdešimto laipsnio šaknį iš 12 daugiaženklių
skaičių, kuriuos sudaro nuo dvidešimt iki penkiasdešimt vieno skaitmens.
Pastarasis rekordas galbūt atrodo įspūdingiausias, nes V. Sharma vos per
60 sekundžių galėjo mintyse atlikti ypač sudėtingas skaičiavimo
operacijas – greičiau, nei daugelis žmonių spėtų suvesti skaičius į
skaičiuoklę ir perskaityti atsakymus.
Iš kito Gineso rekordininko – krepšininko Bobo J. Fisherio – gavau
elektroninį laišką. Jam vienu metu priklausė 12 pasaulinių laisvojo
metimo rekordų, pavyzdžiui, daugiausia metimų per 30 sekundžių (33),
per 10 minučių (448) ir per valandą (2371). Bobas man rašė skaitęs apie
mano kryptingo mokymosi rezultatų tyrimus ir, pritaikydamas šias žinias,
įgijo pasaulyje mikliausio laisvojo metiko įgūdžių.
Šių tyrimų ištakos yra mano darbas su Steve’u Faloonu aštuntojo
dešimtmečio pabaigoje. Nuo to laiko savo darbe siekiau išsiaiškinti, kaip
kryptingas mokymasis padeda sukurti ir tobulinti gebėjimus, daug
dėmesio skirdamas žmonėms, kurie, pasitelkę šį metodą, savo srityje tapo
geriausi pasaulyje. Kelis dešimtmečius tyręs šiuos geriausius iš
geriausiųjų, tiksliau, iškilius mokovus, galop išsiaiškinau, kad,
neatsižvelgiant į pasirinktą sritį – ar tai būtų muzika, ar sportas, šachmatai
ar kas kita, – veiksmingiausias mokymasis yra pagrįstas tais pačiais
bendraisiais principais.
Vienos akivaizdžios tai paaiškinančios priežasties nėra. Kas gali sieti
mokymosi metodą, darbščiam muzikantui padedantį iškilti iki
koncertuojančio virtuozo, prima balerinos ugdymą
pradedant nuo šokėjos ir šachmatininko meistrystės tobulinimą?

Atsakymas – bet kokioje srityje mokantis veiksmingai, t. y. pasitelkiant
smegenų ir kūno adaptyvumą, žingsnis po žingsnio sukuriami gebėjimai,
leidžiantys atlikti dalykus, kurie anksčiau buvo neįmanomi. Norint sukurti
tikrai veiksmingą bet kokios srities gebėjimų ugdymo metodą, pavyzdžiui,
tinkamą pasaulinio lygio gimnastams išugdyti ar gydytojams išmokyti
laparoskopijos, reikia atsižvelgti į tai, kokia veikla veiksmingiausiai
skatintų kūno ir smegenų pokyčius. Todėl visų tikrai veiksmingų moky-
mosi metodų pagrindas remiasi iš esmės tuo pačiu principu.
Šios įžvalgos dar ganėtinai naujos, jų nežinojo praeito šimtmečio
mokytojai, treneriai ir atlikėjai, įgyvendinę ypatingus pasiekimus. Kita
vertus, žmonės, visų šių rezultatų pasiekę mėgindami ir klysdami, visiškai
nesuvokė, kodėl tam tikras mokymo metodas gali būti veiksmingas. Be to,
įvairių sričių praktikai lavino įgūdžius vieni, nejausdami sąsajos su kitomis
sritimis, tarkime, čiuožėjas, tobulindamas trigubą suktuką ore, nežinojo,
kad vadovaujasi tais pačiais bendraisiais principais kaip ir pianistas,
gludindamas W. Mozarto sonatos atlikimo techniką. Įsivaizduokite, ką
įmanoma nuveikti darbu, kurį įkvepia ir pagrindžia aiškūs moksliniu
požiūriu ir veiksmingi meistriškumo ugdymo būdai, ir ko pasiektume
mokymo metodus, kurių nauda ir sporto, ir muzikos, ir šachmatų srityje
buvo įrodyta, taikydami įvairiai šviečiamajai veiklai nuo mokyklinio
ugdymo iki gydytojų, inžinierių, pilotų, verslininkų ir įvairių darbininkų
rengimo. Tikiu, kad taikant pamokas, išmoktas tiriant veiksmingo
mokymosi principus minėtose srityse, tokių pat reikšmingų laimėjimų, kaip
per praėjusį penkiasdešimtmetį, galima pasiekti bemaž kiekvienoje kitoje
srityje.
Nemažai mokymosi metodų yra daugiau ar mažiau veiksmingi, tačiau
„auksinis standartas“ yra kryptingas mokymasis,
kuriam pavadinimą daviau dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Tai

veiksmingiausias iš visų žinomų mokymosi metodų, ir jo principus verta
taikyti rengiant bet kokios srities mokymo metodiką. Didžioji dalis
knygos skirta paaiškinti, kas yra kryptingas mokymasis, kodėl jis toks
veiksmingas ir kaip geriausia jį taikyti. Tačiau prieš pasineriant į
veiksmingo mokymosi subtilybes, šiek tiek dėmesio skirsime pristatyti
pagrindiniams jo tipams, kuriuos dauguma žmonių jau išbandė praktiškai.
ĮPRASTAS BŪDAS
Iš pradžių panagrinėkime, kaip žmonės dažniausiai išmoksta naujų

dalykų: vairuoti mašiną, groti fortepijonu, dalyti daugiaženklius skaičius,
nupiešti žmogų, programuoti ar bet ką kita. Pavyzdžiui, tarkime, mokotės
žaisti tenisą.
Matėte teniso rungtynes per televiziją, tas žaidimas jums pasirodė
smagus, o galbūt tenisą žaidžia jūsų draugai ir norite žaisti kartu. Taigi
įsigyjate porą teniso kostiumų, sportinius batelius, galbūt dar riešo juostą,
ir, be abejonės, raketę bei kelis kamuoliukus. Taigi jūs jau pasiruošę,
tačiau nežinote nė paties paprasčiausio dalyko, kad galėtumėte pradėti –
net kaip laikyti raketę. Todėl sumokate už keletą pamokų teniso treneriui
ar tiesiog paprašote draugo pamokyti pradmenų. Po šių pradinių pamokų
jau galite treniruotis savarankiškai. Turbūt kurį laiką mokysitės paduoti
kamuoliuką ir treniruositės mušinėdami jį į sieną, kol įgusite tiksliai
atmušti. Tada kreipsitės į trenerį ar draugą dėl kitų pamokų, o paskui vėl
treniruositės ir t. t., kol pajusite, kad jau galite žaisti su kitais žmonėmis.
Jūsų įgūdžiai dar menki, tačiau draugai kantrūs ir visiems smagu. Toliau
treniruojatės savarankiškai, o kartkartėmis lankote pamokas ir laikui
bėgant tokių negrabių klaidų, kaip nepataikymas rakete į kamuoliuką ar
smūgis
porininkui tiesiai į nugarą, vis mažėja. Tobulinate įvairus smūgius, net

kairįjį, o kartais, netgi ne itin sėkmingai sužaidę, žaidimą baigiate
atmušdami kamuoliuką visiškai profesionaliai (ar bent taip sakote sau). Jau
išmokote žaisti taip, kad galite dalyvauti žaidime pasitikėdami savimi.
Dabar suprantate, ką darote, ir smūgiuojate automatiškai, apie tai beveik
negalvodami. Smagiai žaidžiate su draugais kas savaitgalį – taigi tapote
teniso žaidėju. Vadinasi, išmokote žaisti tenisą įprastu būdu, kai siekiama
įgūdžius išlavinti taip, kad tam tikri veiksmai būtų atliekami automatiškai
ir teigiamas rezultatas pasiekiamas ganėtinai mažai mąstant apie procesą –
tada galima atsipalaiduoti ir mėgautis žaidimu.
Siame etape jūsų pažanga sustoja, netgi jei nesate visiškai patenkinti
savo žaidimo įgūdžiais. Įveikėte tik lengvąjį mokymosi etapą. Tačiau
netrunkate pastebėti, kad tam tikrų trūkumų ištaisyti nepavyksta, kad ir
kaip dažnai žaidžiate su draugais. Tarkime, niekada nepataikote kairiuoju
smūgiu atmušti besisukančio kamuoliuko krūtinės aukštyje. Tai žinote ne
tik jūs – pastebėjo ir akylesni varžovai, taigi nekas. Kadangi ši nesėkmė
užklumpa nedažnai, bet visada netikėtai, niekada nespėjate jos sąmoningai
išvengti, todėl nepavyksta atmušti smūgio automatiškai, kaip at- mušate
kitus smūgius.
Panašiai mokomės ir visų kitų dalykų – nuo pyrago kepimo iki
aprašomųjų pastraipų kūrimo. Iš pradžių sumanome, ką norėtume daryti,
paskui, pasimokę iš mokytojo, trenerio, knygų ar interneto šaltinių, toliau
mokomės praktiškai, kol pasiekiame tam tikrą priimtiną lygį, o tada
tobuliname įgūdžius, kol jie ima veikti automatiškai. Ir tai nėra blogai.
Norint įgyti daugumą gyvenime reikalingų įgūdžių, pakanka pasiekti
vidutinį lygį ir sustoti. Jeigu trokštate tik saugiai nuvairuoti mašiną nuo
taško A iki taško B ar išmokti pianinu sugroti „Elizai“, apibūdintas
metodas tinka.
Vis dėlto svarbu suvokti, kad pasiekus patenkinamą lygį, kai

automatiškai sugebate gauti rezultatą – vairuoti, žaisti tenisą, iškepti
pyragą, mokymosi pažanga sustoja. Žmonės dažnai to nesupranta ir mano,
kad tolesnis vairavimas, teniso treniruotės ar pyragų kepimas yra tobulėti
padedančios pratybos, ir nenuleisdami rankų jie galbūt negreitai, bet kada
nors pasieksią daugiau. Todėl dvidešimties metų patirtį turintis
vairuotojas laikomas geresniu už penkerius metus vairavusį vairuotoją,
taip pat dvidešimties metų praktiką turintis gydytojas atrodo patikimesnis
už dirbantį penkerius metus, o tokį pat solidų stažą turintis mokytojas esą
vertingesnis už naujoką.
Deja, tai netiesa. Tyrimai atskleidė, kad dažniausiai, pasiekus
„priimtinų“ pasiekimų ir įgūdžių automatizmo lygį, tolesni pratybų metai
nepadeda tobulinti meistriškumo. Anaiptol – dvidešimt metų dirbęs
gydytojas, mokytojas ar vairuotojas dažnai linkęs savo darbą atlikti šiek
tiek prasčiau nei penkerių metų stažą turintis atitinkamas specialistas, nes
automatiškai naudojami ir tikslingai netobulinami įgūdžiai pamažu
menksta. Žaidžiate golfą savaitgaliais ir norite viršyti 18 smūgių
meistriškumo įvertį? Rašote reklaminius tekstus ir trokštate dar kuo nors
nustebinti auditoriją?
Panašiai pasijuto ir Steve’as Faloonas vos po poros sesijų. Tada jis jau
nesunkiai įsimindavo ir pakartodavo išgirstas skaitmenų sekas ir šią
užduotį atlikdavo taip gerai, kaip buvo galima tikėtis atsižvelgiant į
žinomą informaciją apie trumpalaikės atminties ribotumą. Čia jis galėjo
sustoti, sesija po sesijos atsimindamas ne daugiau kaip aštuonis ar devynis
skaitmenis, tačiau jis darė pažangą, nes dalyvavo eksperimente, kurio
metu krūvis nuolat buvo vienu skaitmeniu didesnis nei praeitą sykį, ir pats
mėgo tokio pobūdžio iššūkius.
Paaiškėjo, kad mokymosi metodas, kurį vadiname „tikslingu
mokymusi“, buvo jam neįtikėtinai naudingas. Vėliau matysime,
jog šis metodas ne visada užtikrina tokią sėkmę, tačiau yra veiksmingesnis
nei įprasti vidutinį lygį užtikrinantys metodai ir yra žingsnis mūsų galutinio
tikslo – kryptingo mokymosi link.
TIKSLINGAS MOKYMASIS
Tikslingas mokymasis keletu savybių skiriasi nuo vadinamojo

„naiviojo mokymosi“, kai kartojant tam tikrus veiksmus tikimasi, kad vien
kartojimas užtikrins geresnius pasiekimus.
Vičitos valstybinio universiteto muzikinio ugdymo specialistas
Steve’as Ore'as kadaise pateikė paties sugalvotą pokalbį tarp muzikos
mokytojo ir mokinio. Panašūs pokalbiai yra įprasti. Mokytojas mėgina
išsiaiškinti, kodėl mokinys nedaro pažangos.
MOKYTOJAS: Pagal tvarkaraštį mokotės po valandą per dieną, bet

muzikos egzamino rezultatas tik C. Ar galite paaiškinti priežastį?
MOKINYS: Nesuprantu, kodėl taip atsitiko. Praeitą vakarą man pavyko
sugroti šį pratimą!
MOKYTOJAS: Kiek kartų sugrojote teisingai?
MOKINYS: Hm, nežinau... kartą ar du...
MOKYTOJAS: Hm, kaip tada mokėtės?
MOKINYS: Nežinau. Tiesiog grojau.
Tai ribotas „naivusis mokymasis“ – tiesiog grojau. Tik mosikuodavau

lazda bandydamas pataikyti. Tik klausydavausi skaitmenų stengdamasis
įsiminti. Perskaitydavau matematikos uždavinio sąlygą ir mėgindavau
išspręsti.
Tačiau tikslingas mokymasis, kaip nusako ir jo pavadinimas, yra kur
kas tikslingesnis, taisyklingesnis ir pagrįstesnis. Be to, jam būdingos toliau
pateiktos savybės.
Tikslingas mokymasis pagrįstas tam tikrais tiksliai apibrėžtais

uždaviniais. Tas išgalvotas muzikos mokinys mokytųsi kur kas
sėkmingiau, jei vadovautųsi bent tokiu nurodymu: „Tris kartus iš eilės be
klaidų pagrokite pratimą tinkamu tempu nuo pradžios iki galo.“ Be tokio
tikslo net neįmanoma įvertinti pratybų sesijos sėkmės.
Steve’o atveju, ilgalaikio tikslo nebuvo, nes nežinojome, kiek skaičių
įmanoma įsiminti, tačiau Steve’as turėjo apibrėžtą trumpalaikį uždavinį –
įsiminti daugiau skaičių nei per praeitą sesiją. Būdamas bėgikas, Steve’as
labai mėgo sportinį azartą, varžydavosi netgi pats su savimi. Sis polinkis
buvo jo varomoji jėga ir dalyvaujant eksperimente. Nuo pat pradžių
kiekvieną dieną jis stengdavosi įsiminti kuo daugiau skaitmenų.
Tikslingas mokymasis – tai pastangos daugybe mažų žingsnelių artėti
link ilgalaikio tikslo. Jeigu savaitgaliais žaidžiate golfą ir norite
meistriškumo įvertį pagerinti penkiais smūgiais – tai yra tinkamas
bendrasis tikslas, tačiau ne taip gerai apibrėžtas, kad tiktų veiksmingoms
pratyboms numatyti. Tikslą sukonkretinkite ir sudarykite planą – ką reikia
atlikti norint savo meistriškumo įvertį pagerinti penkiais smūgiais? Viena
užduotis galėtų būti daugiau pirmųjų smūgių pataikyti į kamuoliuko
lėkimo aikštelę. Tai kur kas tikslesnė užduotis, tačiau verta ją dar
sukonkretinti – ką darysite, kad daugiau pirmųjų smūgių pataikytumėte?
Turite išsiaiškinti nesėkmės priežastį – galbūt reikia mažiau naudotis
kairiasukio smūgio technika? Treneris gali patarti, kaip pakeisti mosto
judesį, ir t. t. Taigi svarbiausia sukonkretinti bendrąjį tikslą – patobulėti,
kad galėtumėte dirbti siekdami įgyvendinamų uždavinių.
Tikslingai mokantis visas dėmesys sutelkiamas į numatytą tikslą.
Kitaip nei apibūdintas muzikos mokinys, Steve’as Faloonas nuo pat
pradžių užduočiai skyrė visą dėmesį, stengdamasis įsiminti
kuo daugiau skaitmenų. Tokį susitelkimą atskleidžia 115 sesijos garso

įrašas, padarytas maždaug įpusėjus tyrimą. Steve’as reguliariai įsimindavo
beveik 40 skaitmenų sekas, tik 40-ies niekaip neįveikdavo, ir tą dieną jis
užsimojo pasiekti šį tikslą. Iš pradžių lengvai įsiminė 35 skaitmenis, tada
sekas nuosekliai ilginome. Prieš man tariant 39 skaitmenų seką, jis
emocingai save paskatino, matyt, susitelkęs tik į užduotį:
– Šiandien ypatinga diena!.. Juk nė karto nesuklydau, ar ne?.. Būtinai
laimėsime!
40 sekundžių, kol vardijau skaičius, jis tylėjo, paskui, juos mintyse
pakartojęs įsimindamas jų grupes ir eilės tvarką, pratrūko. Kelis kartus
trinktelėjęs į stalą, ėmė smarkiai ploti, matyt, iš džiaugsmo, kad pavyko
atsiminti vieną ar kitą skaitmenų grupę ar jų padėtį sekoje. Tada šūktelėjo:
– Visiškai teisingai! Tikrai atsimenu!
Galų gale Steve’as teisingai pakartojo visą skaitmenų seką ir perėjome
prie 40 skaitmenų. Tada jis vėl save padrąsino:
– Pagaliau pati sunkiausia užduotis! Jei pasiseks, laimėsiu! Turiu
laimėti!
Tyloje ištariau skaičius, o tada jis emocingai svarstė:
– Oho!.. Na, pagaliau!.. Teisingai!.. Gerai!
Šį kartą jis nesuklydo ir pagaliau per sesiją kelis kartus iš eilės teisingai
pakartojo 40 skaitmenų – bet ne daugiau.
Žinoma, susitelkus nebūtina šūkauti ar trankyti stalą, tačiau Steve’o
pasiekimai atskleidžia esminį veiksmingo mokymosi aspektą – beveik
neįmanoma tobulėti neskiriant viso dėmesio užduočiai.
Tikslingai mokantis reikalingas grįžtamasis ryšys. Turėtume žinoti, ar
veiklą atliekame teisingai ir kokias klaidas darome. S. Ore’o pavyzdyje
mokinys grįžtamąjį ryšį gavo per vėlai – egzaminas įvertintas C, tačiau kol
mokėsi, niekas jo atlikimo
neklausė ir klaidų nenurodė. Todėl mokinys, regis, netgi nesuprato, ar

klysta. („Kiek kartų sugrojote teisingai? – Hm, nežinau... kartą ar du...“)
Mūsų atminties tyrimo metu Steve’as gaudavo paprastą, tiesų
grįžtamąjį ryšį po kiekvieno bandymo – teisingai ar neteisingai, pasisekė
ar ne. Jis visada žinojo savo pažangą. Vis dėlto, galbūt svarbiausią
grįžtamąjį ryšį jis davė pats sau, atidžiai stebėdamas, kokie dalykai jam
kelia sunkumų. Suklydęs tiksliai žinodavo, kodėl nepasisekė ir kuriuos
skaitmenis supainiojo. Net ir teisingai įsiminęs seką, man pasakydavo,
kurie skaitmenys kėlė sunkumų, o kuriuos įsiminė lengvai. Įsisąmoninęs
sunkumus, jis galėdavo atitinkamai paskirstyti dėmesį ir pasirinkti
veiksmingą mnemotechniką.
Taigi, kad ir ką darytumėte, turite gauti grįžtamąjį ryšį, tiksliai
nurodantį jūsų klaidas ir jų priežastis. Jo negaudami nei iš savęs, nei iš
aplinkinių, nesuprasite, ką turite tobulinti ir kaip toli pažengėte numatyto
tikslo link.
Tikslingai mokantis būtina išeiti iš komforto zonos. Ko gero, tai
svarbiausias tikslingo mokymosi aspektas. Atrodo, kad S. Ore’o muzikos
mokinys nemėgino plėsti savo žinių ir įgūdžių ribų. Sprendžiant iš jo
atsakymų, tikriausiai mokėsi nesistemingai, nesistengdamas įveikti
sunkumų. Deja, šis būdas neveiksmingas.
Atlikdami atminties eksperimentą, rūpinomės, kad Steve’ui nebūtų
per lengva. Didėjant jo atminties gebėjimams, skirdavau vis sunkesnes
užduotis, kad jis visada būtų arti savo galimybių ribos. Po teisingo
atsakymo skaitmenų seką ilgindamas, o suklydus – trumpindamas siekiau,
kad seka atitiktų Steve‘o gebėjimus, ir kartu skatinau įsiminti dar vienu
skaitmeniu daugiau.
Nesistengiant išeiti iš komforto zonos jokia pažanga neįmanoma— tai
esminis bet kokio mokymosi principas. Jei paauglystėje per kelias
pamokas pramokęs muzikuoti pianistas trisdešimt
metų gros tuos pačius kūrinius tuo pačiu būdu, ko gero, jis nė kiek
nepatobulins technikos netgi grodamas 30 tūkstančių valandų. Atvirkščiai,
jo įgūdžiai gali ir sumenkti.
Sis principas ypač akivaizdžiai atsiskleidžia gydytojų darbe. Įvairių
specializacijų atstovų tyrimai rodo, kad 20 ar 30 metų darbo patirtį turinčių
gydytojų veiklos rezultatai prastesni nei specialistų, medicinos mokyklas
baigusių prieš dvejus ar trejus metus. Paaiškėjo, kad gydytojų kasdienis
darbas nepadeda jiems tobulinti ar išlaikyti įgūdžių; jie patiria per mažai
iššūkių, verčiančių peržengti komforto zoną. Todėl 2005 metais dalyvavau
atviroje konferencijoje apie naujus medikų tęstinio mokymo metodus,
kurie padėtų gydytojams išlaikyti ir tobulinti profesinius įgūdžius. Tai
išsamiau aptarsime 5 skyriuje.
Ko gero, mano mėgstamiausias šios temos pavyzdys yra Benjamino
Franklino šachmatų žaidimo įgūdžiai. Tai pirmasis žinomas Amerikos
genijus. Sis mokslininkas išgarsėjo elektros tyrimais, parašė ir išleido
„Vargšo Ričardo almanachą“ (Poor Richard’s Almanack), įkūrė pirmą
Amerikos viešąją biblioteką, dirbo diplomatu ir, be kita ko, atrado židinį,
žaibolaidį ir Franklino krosnį. Tačiau didžiausia jo aistra buvo šachmatai.
Jis buvo vienas pirmųjų Amerikos šachmatininkų ir dalyvavo seniausiose
žinomose Amerikos šachmatų varžybose. B. Franklinas žaidė šachmatais
daugiau kaip penkiasdešimt penkerius metus ir ilgainiui šiam žaidimui
skirdavo vis daugiau laiko. Europoje jis yra rungęsis su geriausiu to meto
šachmatų didmeistriu Francois-Andrė Danicanu Philidoru. Nepaisydamas
savo paties pagarsėjusio patarimo anksti gultis ir keltis, B. Franklinas
nuolat žaisdavo šachmatais nuo šeštos valandos vakaro iki aušros.
Taigi genijus žaidė šachmatais tūkstančius valandą, netgi
išbandydamas jėgas su geriausiais to meto žaidėjais. Ar dėl to jis tapo
didmeistriu? Ne. B. Franklino pasiekimai buvo geresni nei
vidutiniai, tačiau toli gražu neprilygo iškiliausių Europos šachmatininkų

laimėjimams. Nors ši nesėkmė jį labai glumino, jis nesuvokė jos
priežasties. Dabar suprantame, kad jis nesistengė išeiti iš komforto zonos
ir nesimokė taip tikslingai, kaip reikėtų norint siekti pažangos, o tik elgėsi
kaip pianistas, trisdešimt metų tuo pačiu būdu grojantis tuos pačius
kūrinius. Deja, tai stagnacija, kuri jokios pažangos neužtikrina.
Išeiti iš komforto zonos – vadinasi, daryti tai, ko iki šiol negalėjote
padaryti. Kartais tai ganėtinai nesunku, tada mokotės toliau. Tačiau kitą
sykį sustabdo, regis, neįveikiama kliūtis. Viena esminių tikslingo
mokymosi problemų – rasti būdą, kaip tokias kliūtis įveikti.
Dažniausiai tinkamas sprendimas yra ne „dirbti daugiau“, o „dirbti
kitaip“. Kitaip sakant, tai metodo problema. Pirmoji Steve’o kliūtis buvo
daugiau kaip 22 skaitmenys. Jis suskirstydavo skaitmenis į keturias
grupes po keturis, kurias stengėsi įsiminti įvairiomis mnemotechnikomis,
paskui kartodavo mintyse šešių skaitmenų grupę, kol įsimindavo pagal
žodžių skambesį. Tačiau šios ribos peržengti vis neįstengdavo, nes
mėgindamas atsiminti penkias grupes po keturis skaitmenis pamiršdavo
jų eilę. Galų gale persilaužė, sumanęs skaičius grupuoti po tris ir po
keturis ir pabaigoje kartodamas šešių skaičių seką, tačiau pasiekus 34
skaičių ribą vėl teko sugalvoti naują gudrybę. Taip Steve’as dirbo per visą
tyrimo laiką: pažengdavo, kol užstrigdavo, tada sugalvodavo būdą, kaip
kliūtį įveikti, ir vėl nuosekliai stumdavosi pirmyn iki naujos kliūties.
Geriausias būdas įveikti kliūtį – pakeisti taktiką. Vien dėl to verta
dirbti su mokytoju ar treneriu, žinančiu, su kokiomis kliūtimis galima
susidurti ir kaip jas įveikti.
Kartais pagrindinė kliūtis yra iš esmės psichologinė. Garsi smuiko
mokytoja Dorothy DeLay pasakojo, kaip vienas jos
mokinių paprašė pagalbos norėdamas išmokti greičiau sugroti kūrinį, kurį

turėjo atlikti muzikos festivalyje. Jis skundėsi, kad groja per lėtai.
Mokytoja paklausė, kokiu tempu jis nori kūrinį atlikti. Atsakymas buvo –
kaip pasaulinio lygio smuikininkas Itzhakas Perlmanas. Mokytoja susirado
I. Perlmano atliekamo šio kūrinio įrašą ir nustatė tempą. Tada metronomu
parinko kur kas lėtesnį tempą ir liepė mokiniui pagal jį groti kūrinį. Jis
nesunkiai atliko šią užduotį. Paskui mokytoja nurodydavo kūrinį kartoti
kaskart nustatydama vis greitesnį tempą, ir mokinys sugrodavo teisingai.
Galų gale, kai jis be klaidų pakartojo kūrinį paskutinį kartą, ji parodė jam
metronomo skalę: mokinys griežė netgi greičiau už I. Perlmaną.
Kartu su Billu Chase’u panašiu metodu porą kartų padėjome įveikti
kliūtis Steve’ui, kai jis manė nesusidorosiąs. Kartą skaitmenis vardijau
truputį lėčiau ir jis, turėdamas daugiau laiko, įsiminė kur kas daugiau. Tada
Steve’as įsitikino, jog sunkumų sukėlė ne skaitmenų kiekis, o jų įsiminimo
greitis (reikėjo suspėti sekos skaičius sugrupuoti) ir kad pagerinti rezultatą
gali greičiau išsaugodamas skaitmenis ilgalaikėje atmintyje.
Kitą kartą vardijau Steve’ui sekas, dešimčia skaitmenų ilgesnes už tas,
kurias iki to laiko buvo įsiminęs. Jis nustebo, kad sugeba įsiminti daugumą
jų skaitmenų, ypač dėl to, kad atsimena kur kas daugiau nei anksčiau, nors
ir ne visus skaitmenis. Tada patikėjo, jog įmanoma įsiminti ir ilgesnes
skaitmenų sekas, ir suvokė negalįs atsiminti ne dėl to, kad pasiekė ribą, o
todėl, kad užmiršta vieną ar dvi skaitmenų sekos grupes. Steve’as
nusprendė, kad norėdamas daryti tolesnę pažangą turi būti atidesnis
įsimindamas mažas skaitmenų grupes, ir tada vėl pajudėjo pirmyn.
Tokios kliūtys neišvengiamos mėginant mokytis bet kokio dalyko –
tada atrodo, jog daugiau pasiekti neįmanoma, arba
neaišku, kaip jas įveikti. Tai natūralu. Tačiau tikrai neįveikiama kliūtis
pasitaiko labai retai. Per visus savo darbo metus susidūriau su stebėtinai
mažai faktų, įrodančių iš tiesų pasiektą baigtinę galimybių ribą.
Dažniausiai žmonės tiesiog nustoja tobulintis.
Turiu perspėti, kad daryti pažangą ne visada lengva, nors ir įmanoma.
Norint išlaikyti tikslingam mokymuisi pakankamą dėmesį ir skirti
atitinkamai daug pastangų reikia sunkiai dirbti, ir dažniausiai tai
nesmagu. Todėl neišvengiamai kyla motyvacijos problema: kodėl kai
kurie žmonės ryžtasi šitaip mokytis? Kas palaiko jų ryžtą? Prie šių svarbių
klausimų knygoje dar ne kartą grįšime.
Kalbant apie Steve’o atvejį, reikia paminėti keletą veiksnių. Pirma, jis
gavo užmokestį. Tačiau jis būtų gavęs atlygį jei ir nebūtų labai stengęsis,
o tik lankęs sesijas, todėl tai galima laikyti motyvacija tik iš dalies. Kodėl
jis taip įtemptai siekė geresnio rezultato? Pasikalbėjęs su juo manau, kad
daugiausia dėl to, jog pastebėjęs pažangą po pirmųjų kelių sesijų Steve’as
iš tiesų džiaugėsi gerėjančios atminties rezultatais. Jis jautėsi gerai ir siekė
šį jausmą išlaikyti. Be to, ištobulinęs atminties gebėjimus iki tam tikro
lygio, tapo šiokia tokia garsenybe – jo istorija buvo skelbiama
laikraščiuose ir žurnaluose, taip pat keletą kartų jis pasirodė televizijoje,
įskaitant laidą Today. Tai irgi buvo tam tikra teigiamo grįžtamojo ryšio
rūšis. Grįžtamasis ryšys gali būti vidinis – pasitenkinimas akivaizdžia
pažanga – ir išorinis, t. y. teikiamas kitų žmonių, tačiau, vienaip ar kitaip,
tai lemia žmogaus ryžtą nuolat išlaikyti pastangas mokytis tikslingai.
Kitas veiksnys buvo Steve’o pomėgis kelti sau iššūkius. Tai
akivaizdžiai atskleidė jo kroso ir įvairių nuotolių bėgimo rezultatai.
Kiekvienas jo pažįstamas galėjo pasakyti, kad jis daug treniruojasi, tačiau
dėl to, kad tobulintų gebėjimus, o ne laimėtų
lenktynes. Be to, daug metų bėgiojęs jau žinojo, ką reiškia reguliariai

treniruotis – savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio – taigi atrodė, kad
atminties lavinimo pratybos tris kartus per savaitę po valandą neturėtų jo
atgrasyti, nes nuolat bėgiodavo po tris valandas. Vėliau, baigęs atminties
pratybas su Steve’u ir dviem kitais studentais, nusprendžiau šiam tikslui
samdyti žmones, kurie jau buvo rimtai mokęsi sporto, šokio, muzikos ar
dainavimo. Nė vienas iš jų eksperimento nenutraukė.
Taigi tikslingą mokymąsi galima apibendrinti taip: išeikite iš komforto
zonos, bet pasirinkite aiškius tikslus, sudarykite planą, kaip juos pasieksite,
ir numatykite pažangos stebėsenos būdą. Be to, sugalvokite, kaip palaikyti
motyvaciją.
Ši instrukcija puikiai tinka bet kokio mokymosi pradžiai – tačiau tai tik
pradžia.
TIKSLINGO MOKYMOSI RIBOS
Su Billu Chase’u vis dar tęsėme Steve’o Faloono dvejų metų trukmės
tyrimą, tačiau kai jis pasiekė pirmuosius skaitmeninės informacijos
įsiminimo rekordus, nusprendėme tam pačiam eksperimentui ieškoti kito
tiriamojo. Manėme, kad Steve’as tokių įgūdžių įgijo vien mokydamasis, o
ne dėl įgimto skaičių įsiminimo talento, ir geriausias būdas tai įrodyti buvo
pakartoti tyrimą su kitu asmeniu ir palyginti rezultatus.
Viena savanorė buvo magistrantūros studentė Renėe Elio. Tyrimo
pradžioje jai pasakėme, kad jos pirmtakas smarkiai patobulino gebėjimą
įsiminti kuo daugiau skaitmenų, taigi ji žinojo, jog tokia pažanga įmanoma,
t. y. žinojo daugiau nei Steve’as prieš pradėdamas eksperimentą. Vis dėlto
jai nieko nepasakojome apie Steve’o naudotus metodus. Ji turėjo rasti savo
būdą.
Iš pradžių Renėe žengė pirmyn panašiu tempu kaip Steve’as ir po

penkių pratybų sesijų jau galėjo įsiminti beveik 20 skaitmenų. Tačiau,
kitaip nei Steve’as, tuo metu ji susidūrė su kliūtimi, kurios nepajėgė
įveikti. Maždaug po dar penkiolikos nesėkmingų valandų ji nusprendė
eksperimentą nutraukti. Renėe atminties gebėjimai tapo kur kas geresni
nei nemokytų asmenų ir tam tikrais aspektais ji netgi prilygo
mnemonikos mokovams, vis dėlto gerokai atsiliko nuo Steve’o.
Kuo šie tiriamieji skiriasi? Steve’o pasiekimai buvo pagrįsti mąstymo
struktūrų kūrimu – jis naudojo įvairias įsiminimo technikas, kurių
daugelis buvo pagrįstos asociacijomis su bėgimo laiku, be to, sukūrė
sistemą skaičių tvarkai įsiminti – visa tai padėjo išlavinti ilgalaikę atmintį
taip, kad galėjo peržengti įprastas trumpalaikės atminties ribas ir įsiminti
ilgas skaitmenų sekas. Pavyzdžiui, išgirdęs skaitmenis 907, jis susiedavo
juos su ganėtinai geru dviejų mylių bėgimo rezultatu – 9:07, arba 9
minutės 7 sekundės, ir seką apdorodavo ne kaip atsitiktinių skaičių virtinę
trumpalaikėje atmintyje, bet kaip jau pažįstamą realiją. Kaip matysime,
pagrindinis bet kokios protinių gebėjimų pažangos veiksnys yra mąstymo
struktūrų kūrimas – tai leidžia peržengti trumpalaikės atminties ribas ir iš
karto įsiminti daugiau informacijos. Steve’as to pasiekė.
Renėe, nežinodama apie Steve’o mnemotechniką, pasirinko visiškai
kitokį skaičių įsiminimo būdą. Kitaip nei Steve’as, kuris trijų ar keturių
skaitmenų grupes įsimindavo kaip bėgimo laiką, Renėe skaitmenis
siedavo su dienomis, datomis ir paros metu. Esminis jų darbo skirtumas
buvo tas, kad Steve as visada iš anksto pasirinkdavo skaičių įsiminimo
būdą – sekas suskirstydavo po tris ar keturis skaitmenis, o paskutinę šešių
skaitmenų grupę ištardavo kelis kartus, kol mintyse girdėdavo jų tarimą.
Pavyzdžiui, 27 skaitmenų sekas suskirstydavo į tris grupes po
keturis skaitmenis ir tris grupes po tris skaitmenis, o pabaigoje palikdavo

šešių skaitmenų grupę. Šis metodas, kurį vadiname „informacijos
atgaminimo struktūra“, leido Steve’ui atskirai įsiminti trijų ir keturių
skaitmenų grupes ir jų išsidėstymo sekoje tvarką. Paaiškėjo, kad šis
metodas labai veiksmingas, nes padėjo visas trijų ar keturių skaitmenų
grupes, susietas su bėgimo laiku ar kitais dalykais, išsaugoti ilgalaikėje
atmintyje ir apie tai nereikėjo galvoti užduoties pabaigoje pakartojant
įsimintus sekos skaitmenis.
Renée įsiminimo būdą rinkdavosi spontaniškai, tik išgirdusi
vardijamus skaitmenis. Pavyzdžiui, seką 7847245 įsimindavo kaip 1978
m. balandžio 4 d., 2:45, o seką pakeitus seka 7847295, ji pasitelkdavo 1978
m. balandžio 4 d. ir kitą datą – vasario 9 d. Kitaip nei Steve’as,
nesilaikydama nuoseklumo Renėe galėjo įsiminti tik 22 skaitmenis.
Remdamiesi šia patirtimi su Billu nusprendėme ieškoti kito tiriamojo,
kuris skaitmenis įsimintų metodu, kuo panašesniu į Steve’o. Todėl
pasamdėme kitą bėgiką – Karnegio Melono universiteto ilgųjų nuotolių
bėgikų komandos narį Dario Donatellį, su kuriuo Steve’as treniruodavosi.
Steve’as Dario pasakė, kad ieškomas tiriamasis, norintis ilgai dalyvauti
atminties lavinimo tyrime, ir Dario sutiko.
Šį kartą, užuot leidę Dario ieškoti savo metodo, paprašėme Steve’o
papasakoti Dario apie savo skaitmenų įsiminimo gudrybes. Šitaip
pasikaustęs, Dario žengė pirmyn kur kas greičiau už Steve’ą, bent
pradžioje. Prireikė gerokai mažiau sesijų, kad Dario galėtų įsiminti 20
skaitmenų, tačiau paskui pažanga ėmė lėtėti, o pasiekus 30 skaitmenų ribą
jau atrodė, kad Steve’o metodas ne itin veiksmingas. Tada Dario ėmė jį
tobulinti. Trijų ir keturių skaitmenų grupes įsimindavo šiek tiek kitokiais
būdais, tačiau reikšmingai pakeitė informacijos atgaminimo struktūrą
ir dabar ja naudojosi kur kas sėkmingiau. Vis dėlto, patikrinę Dario

skaitmenų įsiminimo būdą, supratome, kad jis ir Steve’as naudojosi
beveik tais pačiais mąstymo procesais kaip Steve’as, leidžiančiais
ilgalaikei atminčiai įveikti trumpalaikės atminties ribas. Po dvejų metų
pratybų Dario galėjo įsiminti daugiau kaip šimtą skaitmenų – 20
skaitmenų daugiau už Steve’ą. Tada Dario, kaip ir anksčiau Steve’ui,
priklausė visų laikų pasaulinis skaičių įsiminimo rekordas.
Čia reikia atkreipti dėmesį į svarbią pamoką: nors apskritai įmanoma
pasiekti tam tikrą pažangą įtemptai mokantis ir išeinant iš komforto
zonos, tačiau to neužtenka. Nepakanka vien įtemptai dirbti ir stengtis
peržengti savo galimybių ribas. Yra ir kitų svarbių pratybų bei mokymosi
aspektų, kurių dažnai nepaisoma.
Paaiškėjo, kad vienas ypatingas mokymosi ir pratybų metodas yra
ypač veiksmingas tobulinant kiekvienos tirtos srities įgūdžius. Šis
metodas vadinamas kryptingu mokymusi, ir netrukus jį aptarsime.
Tačiau pirma panagrinėkime, kas lemia įstabią mokymosi pažangą, kuri
įmanoma taikant tinkamą metodą.
2
Adaptyvumo nauda
Jei užsiimate kūno parengimu ar tiesiog kilnojate svarmenis, nesunku

stebėti rezultatus, nes treniruojate dvigalvius, trigalvius, keturgalvius,
krūtinės, pečių raumenis, plačiausiuosius nugaros raumenis, trapecinius
raumenis, pilvo, sėdmenų, blauzdų raumenis ir pakinklines sausgysles.
Raumenų apimtį matuojate juostele arba savo pažanga galite gėrėtis
tiesiog veidrodyje. Jeigu bėgiodami, važiuodami dviračiu ar plaukiodami
lavinate ištvermę, pažangą įvertinate matuodami širdies susitraukimų
dažnį, kvėpavimą ir krūvį, kurį galite pakelti, kol raumenys pradeda silpti
dėl besikaupiančios pieno rūgšties.
Tačiau jeigu užduotis protinė – išmokti skaičiuoti, groti muzikos
instrumentu ar kalbėti svetima kalba – tai kas kita. Nėra lengvo būdo
stebėti smegenų pokyčius joms prisitaikant prie didesnio krūvio. Po ypač
intensyvios mokymosi dienos nejausite smegenų žievės skausmo ir
vystantis smegenims nereikės pirkti naujos kepurės. Taip pat ant kaktos
neužaugs raumenų presas. Smegenų pokyčių nematyti, todėl gali
pasirodyti, kad beveik niekas nepasikeitė.
Tačiau tai netiesa. Kūnas vis aiškiau atskleidžia, jog dėl bet kokio
mokymosi smegenys kinta – ir jų sandara, ir funkcijos tobulėja beveik taip,
kaip raumenys ir širdies bei kraujagyslių sistema reaguoja į kūno
treniravimą. Pasitelkdami tokias smegenų vaizdų gavimo technologijas
kaip magnetinio rezonanso tomografija (MRT) neurologai pradėjo tirti,
kuo tam tikrų įgūdžių turinčių žmonių smegenys skiriasi nuo šių įgūdžių
neturinčių žmonių smegenų ir kokius smegenų pokyčius sukuria tam tikra
mokymosi veikla. Nors šioje srityje dar reikia nuveikti labai daug, jau
aiškiai žinome, kaip tikslingas ir kryptingas mokymasis plečia kūno bei
proto galimybes ir leidžia veikti taip, kaip anksčiau nesugebėjome.
Didžioji dalis informacijos apie tai, kaip kinta lavinamas kūnas, gauta
tiriant bėgikus, sunkumų kilnotojus ir kitus sportininkus. Tačiau įdomu,
kad patys geriausi šiuolaikiniai smegenų reakcijos į tikslingą mokymąsi
tyrimai buvo atlikti ne su tokiais įprastais mokymosi pasiekimų
tiriamaisiais kaip muzikantai, šachmatininkai ar matematikai, o su taksi
vairuotojais.
LONDONO TAKSISTŲ SMEGENYS
Nedaugelyje pasaulio miestų GPS sistema gali būti tokia ne- pravarti
kaip Londone. Čia nėra pagrindinių gatvių tinklo, kuris leistų orientuotis
ir rasti maršrutą, kaip yra Manhatane, Paryžiuje ar Tokijuje. Pagrindinės
Londono gatvės kertasi netaisyklingais kampais, vingiuoja ir rangosi.
Gausu vienakrypčio eismo gatvių, žiedų, akligatvių, o visą šią raizgalynę
kerta Temzė su daugiau kaip dešimčia tiltų centrinėje miesto dalyje, iš
kurių bent vienas, o kartais ir keli pasitaiko bet kokio ilgio maršrute per
miestą. Dėl painios namų numeracijos ne visada lengva rasti reikiamą
adresą net ir aptikus gatvę.
Todėl lankytojams patartina ne nuomotis automobilį su navigacijos

sistema, o pasikliauti miesto taksistais. Jų galima rasti visur – apie 25
tūkstančiai jų važinėja po visą miestą dideliais, juodais, kampuotais
automobiliais, primenančiais motorinius greitbačius. Šie taksistai
neįtikėtinai greitai ir patogiai nuveš jus iš taško A į tašką B bet kokio
nuotolio maršrutu, bet kuriuo paros metu, bet kokiomis eismo sąlygomis,
vykstant kelio darbams ar esant uždarytoms gatvėms ir bet kokioms
kitoms su kelione susijusioms aplinkybėms. Visai nebūtina taškus A ir B
nurodyti kaip įprastus adresus. Tarkime, norite užsukti į madingų skry-
bėlių krautuvėlę Charing Cross (Caringo kryžkelėje), kurios pavadinimo
gerai neatsimenate, – gal Lord’s ar Lear, – tik žinote, kad netoliese
parduodami keksai. Papasakokite tai taksistui ir per trumpiausią
įmanomą laiką atsidursite priešais Laird London, adresu 23 A New Row.
Savaime suprantama, ne kiekvienas gali dirbti taksi vairuotoju
tokiame painiame mieste. Norint gauti Londono taksi vairuotojo licenciją
reikia išlaikyti daug egzaminų, kurie visi kartu laikomi sunkiausiu
pasaulyje egzaminu. Egzaminą administruojanti Londono transporto
agentūra nurodo, kokių „žinių“ turi įgyti būsimas taksi vairuotojas.
Norėdamas atitikti būtinuosius reikalavimus „Viso Londono“ taksi

vairuotojo licencijai gauti, turite įgyti išsamių žinių apie teritoriją,
supančią Charing Cross šešių mylių spinduliu. Reikia žinoti visas
gatves, pastatų kompleksus, parkus ir atviras erdves, valstybinės
valdžios įstaigas ir departamentus, finansų ir verslo centrus,
diplomatines atstovybes, rotušes, registrų įstaigas, ligonines, maldos
namus, sporto stadionus ir laisvalaikio centrus, oro linijų biurus, stotis,
viešbučius, klubus, teatrus, kino teatrus, muziejus,
meno galerijas, mokyklas, koledžus ir universitetus, policijos nuovadas

ir administracijos pastatus, civilinius, baudžiamuosius ir koronerio
teismus, kalėjimus ir lankytinas vietas – taigi visas vietas, kur keleivis
gali paprašyti nuvežti.
Charing Cross supančioje teritorijoje yra apie 55 tūkstančiai gatvių.

Tačiau taksi vairuotojas turi žinoti ne vien gatves ir pastatus, bet ir
kiekvieną pasiekiamą vietovės objektą. 2004 metų York Times žurnalo
straipsnyje pasakojama, kad vieno kandidato į taksi vairuotojus buvo
paklausta, kur yra dvi peles ir sūrio gabalėlį vaizduojanti skulptūra, – o tai
vos pėdos aukščio skulptūrėlė ant namo fasado.
Negana to, kandidatai į vairuotojus turi parodyti, kad gali nusigauti iš
vienos miesto vietos į kitą taip greitai, kaip tik įmanoma. Testą sudaro
daugybė „trasų“, kuriose egzaminuotojas parenka dvi Londono vietas ir
reikalauja kandidato į taksi vairuotojus jas tiksliai apibūdinti ir nurodyti
geriausią susisiekimo tarp jų maršrutą nuosekliai vardijant visų gatvių
pavadinimus. Kiekviena trasa vertinama balais pagal atsakymo tikslumą
ir, taip egzaminuojamajam kaupiant balus, egzaminas vis sunkėja,
parenkamos sunkiau pasiekiamos tikslinės vietos, ilgesni, sudėtingesni ir
klaidesni maršrutai. Pusė ar daugiau kandidatų egzamino neišlaiko, tačiau
išlaikiusių ir licencijas gavusių vairuotojų žinioms apie Londoną
neprilygtų net Google Maps su palydoviniais vaizdais, automobiliniais
vaizdo registratoriais, neribota atmintimi ir informacijos apdorojimo
galimybėmis. Kad įgytų reikiamų žinių, kandidatai, daugiausia
vadinamieji „žinių vaikinai“, o kartais ir „žinių merginos“ ne vienus metus
važinėja po Londoną užsirašydami, kas kur yra ir kaip nusigauti iš vienos
vietos į kitą. Pirmasis etapas – išmokti 320 trasų, nurodytų vadovėlyje,
kurį gauna kiekvienas kandidatas į taksi vairuotojus. Pasirinkęs trasą,
kandidatas pirmiausia randa trumpiausią maršrutą paprastai
motociklu važinėdamas įvairiais galimais maršrutais, o paskui iš- tyrinėja

teritorijas, supančias trasos pradžią ir pabaigą. Taigi kiekvienoje iš šių
vietų tenka apžiūrėti ir pasižymėti visus pastatus ir orientyrus,
išsidėsčiusius maždaug ketvirčio mylios teritorijoje. Šį procesą
pakartojęs 320 kartų, kandidatas jau yra įgijęs pagrindines žinias apie 320
geriausių Londono maršrutų, apžiūrėjęs ir pasižymėjęs bei pasižymėjęs
beveik kiekvieną orientyrą šešių mylių spinduliu aplink Charing Cross.
Tačiau tai tik pradžia – stropūs kandidatai patys ieško geriausių maršrutų
daugelyje į sąrašą neįtrauktų trasų, pasižymi objektus, kurių buvo
nepastebėję ar kurie neseniai atsirado. Netgi išlaikę egzaminą ir gavę
licencijas taksi vairuotojai toliau kaupia ir atnaujina informaciją apie
Londono gatves.
Šių taksi vairuotojų atmintis ir navigacijos įgūdžiai stulbinamai
išlavinti, todėl jie negalėjo neatkreipti mokymosi psichologijos tyrėjų
dėmesio – specialistus ypač domino jų navigacijos įgūdžiai. Iki šiol
išsamiausius taksi vairuotojų ir kitų žmonių, galinčių daug papasakoti
apie mokymosi poveikį smegenims, tyrimus atliko Londono universiteto
koledže dirbanti mokslininkė neurologe Eleanora Maguire.
Viename iš savo pirmųjų taksi vairuotojų tyrimų, kuris paskelbtas
2000 metais, ji šešiolikos taksi vairuotojų vyrų smegenų magnetinio
rezonanso vaizdus lygino su kitų panašaus amžiaus vyrų, nevairuojančių
taksi, smegenimis. Ypatingą dėmesį atkreipė į hipokampą – jūrų arkliuko
formos smegenų dalį, nuo kurios priklauso gebėjimo atsiminti raida.
Hipokampas ypač reguliuoja orientacijos gebėjimus ir gebėjimą atsiminti
daiktų padėtį erdvėje. (Žmogus iš tiesų turi du hipokampus – po vieną
abiejuose smegenų pusrutuliuose.) Pavyzdžiui, paukščiams, kurie maistą
slepia įvairiose vietose ir todėl turi šias slėptuves atsiminti, būdingas
palyginti didesnis hipokampas už kitų jiems giminingų rūšių paukščių,
kurie nenaudoja daugybės slėptuvių. Be to, kai
kurių rūšių paukščių hipokampo dydis nevienodas, ir dėl maisto slėpimo

patirties ši smegenų dalis gali paaugti bent 30 procentų. Tačiau ar panašiai
vystosi ir žmogaus smegenys?
E. Maguire nustatė, kad tam tikra taksi vairuotojų hipokampo sritis –
užpakalinė dalis – buvo didesnė nei kitų tiriamųjų. Be to, kuo ilgiau
tiriamasis vairavo taksi, tuo didesnė buvo hipokampo užpakalinė dalis. Po
keleto metų atliktame tyrime E. Maguire lygino Londono taksi ir to paties
miesto autobusų vairuotojų smegenis. Ir vieni, ir kiti ištisomis dienomis
važinėjo po Londoną, tik skirtumas tas, kad autobusų vairuotojai važinėja
tais pačiais maršrutais ir jiems nereikia ieškoti, kaip nuo taško A geriausiai
nuvykti iki taško B. E. Maguire nustatė, jog užpakalinė taksi vairuotojų
hipokampo dalis buvo gerokai didesnė nei autobusų vairuotojų. Taigi
paaiškėjo prielaida, kad šios smegenų dalies dydį lemia ne pati vairavimo
veikla, o šiam darbui reikalingi navigacijos įgūdžiai.
Tačiau dar reikėjo atsižvelgti į tikimybę, kad galbūt tiriami taksi
vairuotojai pasirinko šį amatą jau turėdami didesnį užpakalinį hipokampą,
todėl jiems geriau sekėsi orientuotis Londono gatvių raizgalynėje ir galėjo
išlaikyti sudėtingą egzaminą.
E. Maguire tai paaiškino paprastai ir įtikinamai: ji stebėjo grupę
kandidatų į taksi vairuotojus nuo jų kursų pradžios iki to laiko, kai išlaikė
egzaminus ir gavo licencijas arba nutraukė mokymąsi. Ji surinko 79
neseniai pradėjusių mokytis kandidatų į taksi vairuotojus grupę – visi jie
buvo vyrai – ir 30 panašaus amžiaus paprastų vyrų kontrolinę grupę.
Nuskenavusi visų smegenis, ji nerado užpakalinės hipokampo dalies
dydžio skirtumų tarp kandidatų ir kontrolinės grupės narių.
Po ketvertų metų ji vėl susitiko su dviem tiriamųjų grupėmis. Tada 41
tyrimo dalyvis jau buvo tapęs Londono taksi vairuotoju, o 38 – nutraukę
mokymus ar neišlaikę egzamino. Taigi
tyrėja jau galėjo lyginti tris grupes – naujuosius taksi vairuotojus,

baigusius visą mokymo apie Londono gatves programą ir išlaikiusius
visus egzaminus, kandidatus, kurie neišmoko tiek, kad išlaikytų
egzaminus, ir žmones, kurie apskritai nesimokė pagal taksi vairuotojų
mokymo programą. E. Maguire vėl nuskenavo tiriamųjų smegenis ir
palygino kiekvieno iš jų hipokampo užpakalinės dalies dydį. Jeigu ji būtų
matavusi kūną treniruojančių žmonių dvigalvius raumenis, rezultatai
nebūtų nustebinę, tačiau smegenų matavimo duomenys pribloškė: kursus
baigusių ir taksi vairuotojais tapusių tiriamųjų užpakalinės hipokampo
dalies tūris buvo gerokai didesnis, o kitų grupių (kursus nutraukusių ar
egzamino neišlaikiusių kandidatų ir nesimokiusių pagal taksi vairuotojų
programą žmonių) hipokampas nepadidėjo. Taigi šios smegenų dalies
padidėjimą lėmė mokymasis orientuotis erdvėje.
2011 metais paskelbtas E. Maguire tyrimas, ko gero, yra reikš-
mingiausias įrodymas, kad intensyviai mokantis žmogaus smegenys
kinta ir auga. Be to, remiantis šiuo tyrimu galima daryti aiškią išvadą,
kad taksi vairuotojų navigacijos įgūdžiai tobulėja dėl neuronų ir kitų
smegenų audinių augimo. Padidėjusią Londono taksi vairuotojų neuronų
masę galima palyginti su vyro gimnasto masyviais rankų ir pečių
raumenimis. Daug metų treniruodamasis su žiedais, gimnastikos arkliu,
lygiagretėmis ir atlikdamas pratimus ant grindų jis užsiaugino raumenis,
leidžiančius jam atlikti gimnastikos judesius, kurių nepajėgdavo atlikti
pradėjęs treniruotis. Atitinkamai „išsipūtė“ ir taksi vairuotojų užpakalinė
smegenų dalis, tačiau priaugo ne raumenų, o smegenų audinio.
ADAPTYVU MAS
Iki XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio dauguma mokslininkų būtų

drąsiai neigę, kad E. Maguire atskleisti taksi vairuotojų
tyrimo rezultatai galėtų būti įmanomi. Tada buvo tikima bendra tendencija,
kad nuo pilnametystės žmogaus smegenų raida beveik sustoja. Buvo
pripažįstama tik nedidelio tobulėjimo galimybė išmokstant ką nors nauja,
nes tada, esą, vienos neuronų jungtys sustiprėja, o kitos silpsta, tačiau
bendra smegenų struktūra ir įvairūs neuronų tinklai jau būna nusistovėję.
Sis požiūris atitiko kitą vyraujantį požiūrį, kad žmonių gabumų skirtumus
lemia genetiniai smegenų struktūros skirtumai, o mokymasis tik padeda
atskleisti genetinį potencialą. Paplitusioje metaforoje smegenys
vaizduojamos kaip kompiuteris: mokymasis neva yra duomenų ar naujos
programos įdiegimas, leidžiantis atlikti tam tikrus veiksmus, kurių nebuvo
galima atlikti anksčiau, bet galutiniai pasiekimai priklauso nuo laisvosios
kreipties atmintinės (RAM) dydžio ir centrinio procesoriaus (CPU) galios.
Kaip jau minėjome, kūno adaptyvumą visada lengviau atpažinti.
Vienas mano mėgstamiausių pavyzdžių šia tema yra atsispaudimai. Gana
sportiškas dvidešimtmetis vyras vidutiniškai gali padaryti apie 40-50
atsispaudimų, tačiau šimtu atsispaudimų, ko gero, nustebintumėte draugus
ar net laimėtumėte lažybas. Atspėkite, koks pasaulinis atsispaudimų
rekordas – 500 ar 1000? 1980 metais japonas Minoru Yoshida
nesustodamas padarė 10 507 atsispaudimus. Vėliau atsisakyta Gineso
rekordų knygoje registruoti be poilsio padarytų atsispaudimų skaičių ir
priimdavo tik rekordus, pasiektus per 24 valandas su pertraukomis.
Naujausias rekordas – 46 001 atsispaudimas per 21 valandą ir 21 minutę,
kurį 1993 metais užregistravo amerikietis Charlesas Servizio.
Aptarkime ir prisitraukimus. Netgi vidutinio sportinio pasirengimo
vyrai dažniausiai gali padaryti tik 10-15 prisitraukimų. Tačiau 2014 metais
čekas Janas Karešas per 24 valandas prisitraukė 4654 kartus.
Trumpai kalbant, žmogaus kūnas yra neįtikėtinai adaptyvus – ne tik

griaučių raumenys, bet ir širdis, plaučiai, kraujotakos sistema, kūno
energijos ištekliai ir kt. – viskas, kas susiję su fizine jėga ir ištverme.
Galbūt šios galimybės ribotos, tačiau dar nebuvo įrodyta, kad tokias ribas
pasiekėme.
Iš E. Maguire ir kitų darbų sužinojome apie panašias smegenų
adaptyvumo galimybes.
Kai kurie ankstyviausi tokio adaptyvumo, arba plastiškumo, kaip
pasakytų neurologijos mokslininkai, požymiai aprašyti tyrimuose apie
neregių ar kurčiųjų smegenų galimybes „persitvarkyti“ taip, kad regą ar
klausą reguliuojančiomis smegenų dalimis, kurios jau savo funkcijų
neatlieka, būtų galima naudotis kitaip. Dauguma aklųjų nemato dėl akių
ar regos nervo sutrikimų, tačiau visos smegenų žievės regos dalies ir kitų
sričių funkcijos išlieka, tik negauna signalų iš akių. Jeigu smegenys
veiktų kaip kompiuterio techninė įranga, šios regos sritys visam laikui
prarastų savo funkcijas. Tačiau dabar žinome, kad smegenys pakeičia kai
kurių neuronų veikimo kryptis ir savo funkcijas praradusios sritys gali
atlikti kitas funkcijas, ypač susijusias su likusiais pojūčiais, kurie
akliesiems padeda gauti informacijos apie aplinką. Pavyzdžiui, norėdami
skaityti neregiai pirštais liečia Brailio abėcėlės raides žyminčius
reljefinius rašmenis. Tiriant Brailio raštą skaitančius neregius MR
įrenginiais pastebimas smegenų žievės regos srities suaktyvėjimas. Ši
įprastai matančių žmonių smegenų sritis suaktyvėja reaguodama į akių
perduodamus signalus, tačiau neregių smegenų žievės regos sritis leidžia
jiems interpretuoti pirštų galų pojūčius, gaunamus liečiant iškilių taškų
grupes, kurios sudaro Brailio rašmenis.
Įdomu, kad smegenys persitvarko ne tik funkcijas praradusiose
srityse. Ganėtinai intensyviai ko nors mokantis galima pasitelkti ir tuos
neuronus, kurie įprastai atlieka kitas funkcijas. Ko gero,
kaip įrodymą verta paminėti XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio

pabaigoje grupės tyrėjų atliktą eksperimentą su įgudusiais Brailio rašto
skaitytojais, kai buvo tiriamos pirštus reguliuojančios smegenų sritys.
Tiriamieji Brailio raštą skaitė trimis pirštais – smiliumi apčiuopdavo
rašmenį sudarančius taškus, didžiuoju pirštu rasdavo tarpus tarp raidžių, o
bevardžiu atpažindavo skaitomas eilutes. Rankas reguliuojančiose
smegenų dalyse paprastai kiekvienam pirštui skirta atskira sritis. Kaip tik
todėl nežiūrėdami į pirštus galime pasakyti, į kurį pirštą bakstelėjo rašiklis
ar įsmigo smeigtukas. Tiriamieji buvo Brailio rašto mokytojai, pirštais
skaitantys po kelias valandas per dieną. Tyrėjai atrado, kad dėl nuolatinio
trijų pirštų naudojimo su jais susijusios smegenų sritys padidėjo taip, jog
tarpusavyje persidengė. Todėl šių žmonių pirštų galai buvo ypač jautrūs,
kur kas jautresni nei reginčiųjų, tačiau tiriamieji dažnai negalėdavo atskirti,
kuris iš trijų pirštų buvo paliestas.
Šie neregių smegenų plastiškumo tyrimai ir panašūs kurčiųjų tyrimai
atskleidžia, kad smegenų struktūra bei funkcijos gali kisti atsižvelgiant į
naudojimą. Taigi smegenis – jūsų, mano ir kiekvieno žmogaus smegenis –
panorėjus galima formuoti kryptingai mokantis.
Mokslininkai dar tik pradeda tirti įvairias smegenų plastiškumo
taikymo galimybes. Vienas iš įstabiausių naujausių rezultatų teikia vilčių
nuo toliaregystės kenčiantiems pagyvenusiems žmonėms – taigi kone
kiekvienam, perkopusiam 50-metį. 2012 metais buvo paskelbtas JAV ir
Izraelio neurologų ir regos tyrėjų atliktas tyrimas. Buvo surinkta grupė
pagyvenusių savanorių, kuriems sunku įžiūrėti objektus iš arti. Šis
presbiopija vadinamas sutrikimas atsiranda dėl akies lęšiuko standėjimo –
tai silpnina akies gebėjimą susikoncentruoti ir atskirti mažas vaizdo
detales. Be to, tampa sunkiau skirti šviesos ir tamsos kontrastą, o tai dar
labiau trikdo gebėjimą susikoncentruoti. Dėl šio sutrikimo klesti

optometristai ir akių ligų gydytojai, tačiau minioms pagyvenusių žmonių
jis kelia didelių nepatogumų, nes daugeliui reikia akinių norint skaityti ar
atlikti įvairius darbus žiūrint iš arti.
Eksperimento metu tris mėnesius, maždaug tris kartus per savaitę po
tris minutes, tiriamieji laboratorijoje atlikdavo regėjimo stiprinimo
pratimus. Jie turėdavo pastebėti mažą objektą, vos išsiskiriantį fone, –
fono ir objekto kontrastas buvo labai mažas. Norint pastebėti vaizdą
reikėjo pastangų – t. y. stipriai susikoncentruoti. Ilgainiui tiriamieji
išmoko greičiau ir tiksliau pastebėti šiuos vaizdus. Po trijų mėnesių buvo
patikrinta, kokio stambumo raidėmis parašytą tekstą jie įskaito.
Vidutiniškai jie galėjo įskaityti 60 procentų mažesnes raides nei tyrimo
pradžioje, ir kiekvieno tiriamojo regėjimas pagerėjo. Be to, baigę
mokymą, visi galėjo skaityti laikraštį be akinių, nors iki eksperimento
daugumai jų reikėjo, ir skaitė greičiau. Stebėtina, kad šią pažangą lėmė
ne akių pokyčiai – lęšiuko standumas ir sunkumas susikoncentruoti išliko
toks, koks buvo. Tačiau ši pažanga priklauso nuo smegenų,
interpretuojančių iš akių perduodamus vaizdo impulsus, dalies pokyčių.
Tyrėjai negalėjo tiksliai nustatyti šių pokyčių, tačiau manė, kad smegenys
išmoko „paryškinti“ sulietus vaizdus. Sulietus vaizdus matome regai
nusilpus dėl dviejų sutrikimų – neįmanoma įžiūrėti mažų vaizdo detalių
ir sunku skirti kontrastą. Tačiau abu šiuos sutrikimus smegenys gali
palengvinti apdorodamos vaizdą beveik taip pat, kaip tai atliekama
kompiuterio programinėje įrangoje ar fotoaparate kontrasto reguliavimo
priemonėmis paryškinant vaizdo kontūrus. Tyrimą vykdę mokslininkai
manė, kad atlikdami pratimus tiriamieji išmoko geriau apdoroti vaizdus,
todėl ėmė aiškiau įžiūrėti mažas vaizdo detales, nors akių perduodamo
signalo kokybė nepakito.
HOMEOSTAZĖS IŠŠŪKIS
Kodėl žmogaus kūnas ir smegenys yra tokie adaptyvūs? Paradoksalu

– kaip tik todėl, kad organizmas siekia kuo ilgiau išlaikyti tą pačią ląstelių
ir audinių būseną.
Žmogaus kūnas visada priešinasi kaitai – jis palaiko pastovią vidinę
temperatūrą, kraujo spaudimą ir širdies susitraukimų dažnį. Taip pat jis
išlaiko vienodą gliukozės kiekio kraujyje lygį ir rūgščių bei šarmų
pusiausvyrą (pH). Net ir kūno masė įprastomis sąlygomis lieka pastovi.
Žinoma, šios savybės nėra visiškai stabilios – mankštinantis pulsas
dažnėja, dėl mitybos kūno masė gali didėti ar mažėti, tačiau šie pokyčiai
paprastai yra laikini ir galop kūnas susigrąžina ankstesnę būseną. Šis bet
kokios sistemos – dažniausiai gyvo organizmo ar jo dalies – polinkis
išlaikyti stabilumą moksliškai vadinamas homeostaze.
Stabilumas patogus ir atskiroms ląstelėms. Jose palaikomas tam tikras
vandens kiekis, teigiamų ir neigiamų jonų – ypač natrio ir kalio –
pusiausvyra, taip pat daugybės molekulių dermė, kai vienos molekulės
išlieka, o kitos pašalinamos per ląstelės membraną. Svarbu paminėti, kad
tinkamoms ląstelių funkcijoms palaikyti būtina stabili aplinka.
Aplinkiniams audiniams perkaitus ar peršalus, skysčių kiekiui neatitinkant
įprastos normos, taip pat trūkstant deguonies ar energijos atsargų ląstelių
funkcijos sutrinka. Jei tokie pokyčiai pernelyg dideli ar užtrunka ilgiau,
ląstelės pradeda žūti.
Kūnas turi įvairių grįžtamojo ryšio sistemų, padedančių išlaikyti status
quo. Aptarkime, kas vyksta, kai užsiimate intensyvia fizine veikla. Dėl
raumenų skaidulų susitraukimų atskiros raumenų ląstelės išeikvoja
daugiau energijos ir deguonies, gaunamo iš artimiausių kraujagyslių. Tada
deguonies ir energijos lygis kraujyje krinta, todėl organizmas turi imtis
įvairių priemonių įprastai būsenai palaikyti. Tam, kad į kraują patektų
daugiau deguonies
ir išsiskirtų daugiau anglies dioksido, padažnėja kvėpavimas, taip pat

organizmas ima įvairias energijos atsargas versti energija, kurią
raumenys naudoja ir tiekia į kraują. Tada intensyvėja kraujotaka, kad
aktyvios kūno dalys būtų geriau aprūpinamos deguonimi ir energija.
Taigi fizinė veikla, kuri nėra tokia įtempta, kad apkrautų homeostatinę
sistemą, nelemia jokių reikšmingų kūno pokyčių. Organizmas negauna
jokio stimulo keistis, nes viskas funkcionuoja įprastai.
Kita vertus, nuolatinė įtempta fizinė veikla verčia organizmą naudoti
energiją intensyviau, nei homeostatinė sistema spėja ją kompensuoti.
Tada organizmo sistemos ir ląstelės yra neįprastos būsenos – gerokai
sumažėja deguonies ir įvairių su energija susijusių komponentų, tokių
kaip gliukozė, adenozino difosfatas (ADP) ar adenozino trifosfatas
(ATP). Dėl to kinta ląstelių medžiagų apykaita – cheminės reakcijos
vyksta neįprastai ir išsiskiria kitoks biocheminių produktų derinys.
Ląstelės kovoja su nepatogia būsena, todėl suaktyvėja tam tikri
kiekvienos iš jų DNR genai. (Dauguma ląstelės DNR genų paprastai yra
pasyvūs, tačiau pagal poreikį ląstelė gali „įjungti“ ar „išjungti“ vienus ar
kitus genus.) Nauji aktyvinti genai stimuliuoja ar slopina tam tikras
ląstelės biochemines sistemas, kad jos atitinkamai reaguotų į nepatogią
ląstelės ir ją supančių sistemų būseną.
Išsamus ląstelės reakcijos į stresą procesas yra ypač sudėtingas, ir
mokslininkai tik dabar pradeda jį išnarplioti. Pavyzdžiui, atlikę vieną
tyrimą su žiurkėmis mokslininkai nustatė, kad reaguodami į gerokai
padidintą tam tikro žiurkės užpakalinės galūnės raumens apkrovą
suaktyvėjo 112 įvairių genų. Sprendžiant pagal atitinkamus suaktyvintus
genus, reaguota tokiais pokyčiais kaip raumenų ląstelių medžiagų
apykaitos, struktūros, naujų raumenų ląstelių formavimosi greičio
kitimas. Šie pokyčiai galiausiai lėmė žiurkių raumenų stiprėjimą, kad šie
galėtų atlaikyti vis didėjantį
krūvį. Reaguodami į nepatogias sąlygas raumenys stiprėjo, kad susikurtų

naują komforto zoną.
Procesas, kai fizinė veikla keičia kūną, vyksta pagal bendrą struktūrą:
tam tikrai organizmo sistemai – raumenims, širdies ir kraujagyslių
sistemai ar kt. – patiriant homeostazę trikdantį stresą, kūnas keičiasi, kad
homeostazę atkurtų. Tarkime, pradėjote daryti aerobikos pratimus: tris
kartus per savaitę po pusvalandį bėgiojate išlaikydami rekomenduojamą
širdies susitraukimų dažnį – 70 procentų savo didžiausio širdies
susitraukimų dažnio (jaunų suaugusiųjų jis paprastai yra didesnis kaip 140
tvinksnių per minutę). Dėl tokios pastovios veiklos, be kita ko, kojų
raumenis krauju aprūpinančiuose kapiliaruose gerokai sumažėja
deguonies. Tada auga nauji kapiliarai, kad raumenų ląstelėms tiektų
daugiau deguonies ir taip kūnas atkurtų komforto zoną.
Taigi organizmo polinkį išlaikyti homeostazę galima veiksmingai
pasitelkti pokyčiams įgyvendinti: apkraukite kūną taip sunkiai ir ilgai, kad
jis keisdamasis prisitaikytų atlaikyti didesnį krūvį nei buvo pripratęs.
Tarkime, jau truputį sustiprėjote, įgijote daugiau ištvermės ir patobulinote
judesių koordinaciją. Tačiau čia prieinate aklavietę: kompensaciniams
pokyčiams įvykus – t. y. užaugus naujoms raumenų skaiduloms ir joms
sustiprėjus, atsiradus daugiau kapiliarų ir t. t. – kūnas gali lengvai atlikti
fizinę veiklą, kuri anksčiau buvo sunki. Jam vėl patogu ir jis nustoja
keistis. Todėl siekdami pažangos turite didinti krūvį – bėgti ilgesnį
nuotolį, didinti greitį, bėgioti į kalvą. Krūvio nedidinant homeostazė
nusistovės, nors ir pasiekus aukštesnį lygmenį, ir kūnas nustos tobulėti.
Kaip tik todėl svarbu peržengti komforto zoną – reikia nuolat didinti
krūvį leidžiant vykti kompensaciniams organizmo pokyčiams, tačiau
nepersistengti – per didelė apkrova kelia traumos riziką, o tada teks grįžti
atgal.
Taigi šitaip kūnas reaguoja į fizinę veiklą. Tačiau kur kas mažiau
mokslininkai žino apie tai, kaip keičiasi smegenys reaguodamos į
psichinį krūvį. Vienas esminis kūno ir smegenų skirtumas yra tas, kad
suaugusiųjų smegenų ląstelės paprastai nesidalija ir naujos smegenų
ląstelės nesusiformuoja. Vis dėlto yra išimčių, pavyzdžiui, gali augti
nauji hipokampo neuronai. Tačiau smegenų pokyčius stimuliuojantis
psichinis krūvis, pavyzdžiui, regos lavinimas naudojant kontrastą,
dažniausiai smegenų neuronų augimo neskatina. Vis dėlto tokius tinklus
smegenys pertvarko kitais būdais – stiprinamos ar silpninamos įvairios
neuronų jungtys, atsiranda naujų jungčių ar nunyksta senos. Taip pat gali
pagausėti mielino, kuris sudaro nervinės ląstelės izoliacinį apvalkalą ir
paspartina nervinių impulsų perdavimą; mielinizacija nervinių impulsų
perdavimą gali pagreitinti netgi dešimt kartų. Nuo neuronų tinklų
priklauso mąstymas, atmintis, judesių kontrolė, jutiminių impulsų
interpretavimas ir visos kitos smegenų funkcijos, todėl persitvarkant
šiems tinklams ir spartėjant jų veikimui galima įgyti naujų gebėjimų –
skaityti laikraštį be akinių ar greitai rasti geriausią maršrutą nuo taško A
iki taško B.
Didesnė smegenų apkrova lemia reikšmingesnius jų pokyčius – tačiau
tik iki tam tikros ribos. Naujausi tyrimai atskleidė, kad įgūdžiai kur kas
veiksmingiau įgyjami skatinant struktūrinius smegenų pokyčius nei
tiesiog toliau lavinant išmoktus įgūdžius. Kita vertus, ilgai tempiant per
sunkią naštą gresia perdegimas, o mokymasis gali tapti neveiksmingas.
Kaip ir kūnas, smegenys sparčiausiai keičiasi tada, kai apkrova viršija
komforto zonos ribas, bet ne per daug.
SMEGENŲ FORMAVIMAS
Kryptingo ir tikslingo mokymosi veiksmingumas pagrįstas savybe,

kad žmogaus smegenys ir kūnas, reaguodami į apkrovą,
sukuria naujus gebėjimus. Ir Londono taksi vairuotojas, ir olimpinių

žaidynių gimnastas, ir profesionalus smuikininkas mokosi iš esmės tuo
pačiu metodu – pasitelkdamas smegenų ir kūno adap- tyvumą išugdo
pasiekimus, kurių kitaip pasiekti neįmanoma.
Šiam procesui apžvelgti parankiausia remtis muzikos mokymo
pavyzdžiu. Per pastaruosius du dešimtmečius smegenų tyrėjai nuodugniai
aiškinosi, kaip muzikinis ugdymas veikia smegenis ir kaip šis poveikis
savo ruožtu lemia ypatingus muzikos srities pasiekimus. Žinomiausias
tyrimas buvo paskelbtas 1995 metais žurnale Science. Psichologas
Edwardas Taubas kartu su keturiais vokiečių mokslininkais Alabamos
universiteto Birmingamo skyriuje nuskenavo šešių smuikininkų, dviejų
violončelininkų ir gitaristo smegenis – visi muzikantai buvo
dešiniarankiai. Be to, norėdami palyginti tyrėjai surinko šešių
nemuzikantų kontrolinę grupę. E. Taubas norėjo išsiaiškinti, ar skiriasi
abiejų tiriamųjų grupių smegenų sritys, nuo kurių priklauso pirštų
valdymas.
Mokslininką labiausiai domino muzikantų kairiųjų rankų pirštai.
Grojant smuiku, violončele ar gitara būtina gerai valdyti šiuos pirštus. Jie
laksto smuiko kakleliu ar nuo vienos stygos prie kitos – kartais neįtikėtinai
mikliai – ir turi tiksliai pataikyti. Be to, norint taisyklingai išgauti daugelį
garsų, tarkime, vibrato, kuris atliekamas pirštu braukiant per stygą ar ją
virpinant, būtina daug mokytis. Kairiojo nykščio funkcija lengvesnė –
dažniausiai juo spaudžiama kaklelio apatinė dalis, o dešinei rankai
paprastai tenka mažiau darbo nei kairei – ja laikomas smuiko ar
violončelės strykas, užgaunamos gitaros stygos. Trumpai tariant,
mokantis groti styginiais muzikos instrumentais daugiausia dėmesio
reikia skirti kairės rankos pirštams lavinti. E. Taubas iškėlė klausimą,
koks tokio mokymo poveikis smegenims.
Darbo grupė magnetoencefalografu – prietaisu, skirtu smegenų
veiklai tirti aptinkant mažyčius magnetinius smegenų
laukus – nustatė, kurios smegenų dalys valdo tam tikrus pirštus. Tyrėjai
liesdavo skirtingus tiriamųjų pirštus ir stebėdavo, kurios smegenų dalys
reaguoja į kiekvieną prisilietimą. Jie nustatė, kad muzikantų kairę ranką
valdanti smegenų sritis buvo kur kas didesnė nei kitų tiriamųjų, o pirštus
valdančios smegenų sritys dydžiu pranoko įprastą sritį, valdančią delną.
Negana to, kuo anksčiau muzikantas buvo pradėjęs groti muzikos
instrumentu, tuo didesnė buvo atitinkama smegenų sritis. Kita vertus,
neaptikta jokio skirtumo tarp muzikantų ir kitų tiriamųjų smegenų dalių,
valdančių dešinės rankos pirštus.
Išvada aiški: daug metų mokantis groti styginiais muzikos ins-
trumentais pamažu plečiasi kairės rankos pirštus valdanti smegenų sritis
ir kartu lavinami šių pirštų valdymo įgūdžiai.
Per dvidešimtmetį po šio tyrimo kiti mokslininkai, toliau gilindamiesi
į jo rezultatus, aprašė daug būdų, kaip muzikinis ugdymas paveikia
smegenų struktūrą ir funkcijas. Pavyzdžiui, muzikantų smegenėlės –
judesių koordinacijai svarbi smegenų dalis – didesnės nei kitų žmonių ir
kuo ilgiau muzikos mokytasi, tuo smegenėlės didesnės. Be to, įvairiose
muzikantų smegenų žievės dalyse, įskaitant somatosensorinę (lytos ir
kitų pojūčių), viršutinę parietalinę (rankų sensorinių signalų įvesties) ir
premotorinę (judesių planavimo ir judesių erdvėje valdymo) sritis, yra
daugiau pilkosios medžiagos.
Nesimokius neurologijos atskirose smegenų srityse vykstantys
procesai gali gluminti, tačiau bendras vaizdas aiškus: muzikos
mokymasis įvairiais būdais keičia smegenų struktūrą ir funkcijas, todėl
tobulėja muzikos instrumento valdymas ir gebėjimai groti. Kitaip tariant,
veiksmingiausi mokymosi būdai ne tik padeda išmokti groti muzikos
instrumentu; bet ir didina gebėjimą groti. Taip mokantis keičiasi smegenų
dalis, kuri aktyvinama muzikuojant, taigi tam tikra prasme auga
muzikanto „talentas .
Nors kitose srityse neatlikta tiek šio pobūdžio mokslinių tyrimų kaip
muzikoje, kiekvienoje tirtoje srityje mokslininkai padarė panašias išvadas:
ilgai mokantis keičiasi su atitinkamų įgūdžių plėtra susijusios smegenų
sritys.
Kai kurie iš šių tyrimų buvo skirti vien intelektinių įgūdžių sričiai,
tokiai kaip matematiniai gebėjimai. Pavyzdžiui, matematikų galinėje
parietalinėje smegenų žievėje yra gerokai daugiau pilkosios medžiagos
palyginti su nematematikais, o nuo šios smegenų dalies kaip tik priklauso
matematikai svarbūs skaičiavimo ir objekto vizualizavimo erdvėje
gebėjimai. Neurologų dėmesį patraukė ir Alberto Einšteino smegenys.
Buvo aptikta, kad jo galinės parietalinės skiltelės dydis gerokai viršijo
vidurkį, o forma buvo neįprasta – tai leido daryti prielaidą, kad būtent ši
smegenų dalis nulėmė mokslininko abstraktaus matematinio mąstymo ge-
bėjimą. Ar gali būti, kad tokie žmonės kaip A. Einšteinas tiesiog gimė su
neįprastai išsivysčiusia galine parietaline skiltele, todėl turėjo įgimtą
matematinio mąstymo talentą? Galite taip manyti, tačiau mokslininkai,
tyrę matematikų ir kitų žmonių šios smegenų dalies dydžio skirtumus
nustatė, kad kuo ilgiau žmogus dirbo kaip matematikas, tuo daugiau turėjo
galinės parietalinės skiltelės pilkosios medžiagos. Todėl galima manyti,
kad ši smegenų dalis padidėjo dėl nuolatinio matematinio mąstymo, o ne
buvo didesnė nuo gimimo.
Daug tyrimų buvo skirta įgūdžiams, kurie yra kartu ir protiniai, ir
fiziniai, pavyzdžiui, muzikavimo įgūdžiams. Viename iš naujausiųjų,
tiriant sklandytuvų pilotų smegenis, nustatyta, kad pilotai turėjo daugiau
pilkosios medžiagos keliose skirtingose smegenų žievės dalyse, įskaitant
kairiąją ventralinę premotorinę ir priekinę juostinę sritis, taip pat
papildomą regos sritį, palyginti su kitais žmonėmis. Pasirodo, nuo šių
sričių priklauso tokia veikla kaip mokymasis valdyti sklandytuvo
vairalazdę derinant skrydžio
metu gaunamą vaizdo informaciją ir sklandytuvą nukreipiančių judesių

pusiausvyros signalus ir valdant akių judesius.
Smegenys labai svarbios net ir tokiai veiklai, kuri laikoma vien fizine,
pavyzdžiui, plaukimui ar gimnastikai, nes norint ją atlikti, būtina tiksli
judesių koordinacija, o tyrimai atskleidė, kad smegenys keičiasi lavinant
ir šiuos įgūdžius. Pavyzdžiui, narai sportininkai iš kitų žmonių išsiskiria
didesniu vizualizavimą ir kūno judesių valdymą reguliuojančių smegenų
sričių žievės storiu, kuriuo matuojamas smegenų žievės pilkosios
medžiagos kiekis.
Nors tam tikri rezultatai gali skirtis atsižvelgiant į mokymosi sritį,
paprastai vyrauja bendra tendencija: nuolat mokantis apkrovą patiriančios
smegenų dalys keičiasi. Smegenys prisitaiko prie didinamo krūvio
persitvarkydamos taip, kad galėtų atlikti funkcijas, reikalingas jam
pakelti. Tai pagrindinė tyrimų apie mokymosi poveikį smegenims išvada,
kurią verta įsidėmėti, tačiau aptarsime ir dar keletą ne mažiau svarbių
dalykų.
Pirma, mokymosi poveikis smegenims keletu aspektų priklauso nuo
amžiaus. Svarbiausias aspektas tas, kad vaikų ir paauglių smegenys yra
kur kas adaptyvesnės nei suaugusiųjų, todėl jaunesnių žmonių mokymasis
gali būti veiksmingesnis. Kadangi jaunesnės smegenys vystosi įvairiais
būdais, mokymasis jaunystėje gali nulemti vėlesnę raidą ir didesnius
pokyčius. Ne veltui sakoma: „Lenk medį, kol jaunas.“ Formuojant augalą,
verta palenkti kuo jaunesnę šakelę, kad ji šakotųsi norimu pavidalu; len-
kiant jau susiformavusią šakelę poveikis bus mažesnis.
Tokį poveikį patvirtina faktas, kad tam tikrose suaugusių pianistų
smegenų dalyse paprastai yra daugiau baltosios medžiagos palyginti su
kitais žmonėmis, nes pianistai mokosi muzikos nuo vaikystės. Kuo
anksčiau vaikas pradeda groti pianinu, tuo daugiau smegenų baltosios
medžiagos jis turės suaugęs. Išmokti groti gali ir suaugusysis, tačiau jis
neįgis tiek baltosios medžiagos, kiek
būtų įgijęs mokydamasis nuo vaikystės. Šių padarinių kol kas dar niekas
negali išsamiai paaiškinti, tačiau apskritai žinoma, kad kuo daugiau
baltosios medžiagos, tuo greičiau perduodami nerviniai impulsai. Todėl
tikėtina, kad mokydamasis groti pianinu vaikas įgyja tam tikrų
neurologinių pranašumų, kurių negalėtų įgyti suaugusysis.
Be to, paminėtina, kad tam tikros smegenų dalies vystymasis
nuosekliai mokantis turi savo kainą: daugeliu atvejų nepaprastai
ištobulinus vienus įgūdžius ar gebėjimus, regis, kitų sričių įgūdžiai šiek
tiek nunyksta. Ko gero, tinkamiausią pavyzdį galime rasti E. Maguire
Londono taksi vairuotojų tyrime. Ketvirtųjų metų pabaigoje, kai kursus
baigę tiriamieji įgijo taksi vairuotojo licencijas, o kiti buvo nutraukę
mokymą, mokslininkė tyrė jų atmintį dviem būdais. Vienu testu buvo
tikrinamos žinios apie įvairių Londono orientyrų vietas, ir licencijas įgiję
taksi vairuotojai jį atliko kur kas geriau už kitus. Tačiau antrą testą –
standartinį erdvinės atminties testą, kai reikia po trisdešimties minučių
atsiminti sudėtingą figūrą, – šie vairuotojai išlaikė gerokai blogiau nei
tiriamieji, niekada nesimokę vairuoti taksi ir nutraukę kursus. Abiejų
pastarųjų grupių rezultatai buvo panašūs. Ketverių metų laikotarpio
pradžioje šio visų trijų grupių atminties testo rezultatai buvo vienodai
geri, todėl vienintelis galimas paaiškinimas yra tas, kad besimokant
orientuotis Londono gatvėse busimųjų taksistų kitų rūšių atmintis
kažkodėl sumenko. Tikslios priežasties nežinome, bet, ko gero,
intensyviai mokantis lavėjo tik atitinkamos rūšies atmintis ir mažiau
smegenų pilkosios medžiagos liko kitų rūšių atminties įgūdžiams.
Galop pasakytina, kad mokantis įgytus psichikos ir kūno pokyčius
reikia nuolat palaikyti. Nustojus mokytis, jie pradeda nykti. Daug
mėnesių kosmose be gravitacijos praleidusiems kosmonautams grįžus į
Žemę sunku vaikščioti. Dėl kaulų lūžių ar
raiščių traumų nutraukę treniruotes sportininkai praranda fizinę jėgą ir

ištvermę. Panašus poveikis pasireiškė ir sportininkams, savanoriškai
dalyvavusiems tyrime, kai teko gulėti lovoje apie mėnesį. Taip raumenys
atrofuojasi, jėgų mažėja, ištvermė nyksta.
Panašiai menksta ir smegenų pajėgumai. E. Maguire, tirdamą į pensiją
išėjusius Londono taksi vairuotojus, pastebėjo, kad jie turi mažiau
užpakalinės hipokampo dalies pilkosios medžiagos nei dirbantys
vairuotojai, nors ir daugiau už taksi vairuotojais nedirbusius tiriamuosius.
Taksi vairuotojams nustojus kasdien naudotis navigacijos įgūdžiais, su
darbu susiję smegenų pokyčiai ėmė nykti.
SAVO GALIMYBIŲ KŪRIMAS
Šitaip suvokę smegenų ir kūno adaptyvumą, visiškai pakeičiame

požiūrį ir į žmogaus galimybes, ir į mokymąsi.
Daugeliui iš mūsų kasdieniame gyvenime nereikia didelės fizinės
jėgos. Sėdime prie stalo, šiek tiek pajudame. Tačiau nebūtina bėgioti,
šokinėti, kilnoti sunkumų ar mėtyti daiktų dideliais atstumais, taip pat
neatliekame manevrų, kuriems reikia didelio gebėjimo išlaikyti
pusiausvyrą ir tinkamą judesių koordinaciją. Taigi, kitaip nei aukštos
kvalifikacijos sportininkams, „paprastiems žmonėms“ užtenka nedidelio
fizinio pajėgumo norint atlikti kasdienius darbus, net ir iškylauti, važinėti
dviračiais, savaitgaliais žaisti golfą arba tenisą. Šie „paprasti žmonės“
negali nubėgti mylios per mažiau nei penkias minutes arba dešimties
mylių per valandą; nepajėgia numesti beisbolo kamuolio tris šimtus pėdų
ar numušti golfo kamuoliuko tris šimtus jardų; taip pat nesugeba, pašokę
nuo tramplino, atlikti atbulą trigubą salto su pačiūžomis triskart apsisukti
ore, ar gimnastikos salėje atlikti atbulo trigubo kūlvirsčio. Norint įgyti
šiuos įgūdžius, reikia
kur kas daugiau treniruotis nei dauguma nori, tačiau svarbu pabrėžti, kad
dėl žmogaus kūno adaptyvumo ir imlumo mokymui įmanoma įgyti net ir
tokių gebėjimų. Daugelis žmonių tokių nepaprastų fizinių galių neturi ne
dėl gabumų stokos, o todėl, kad juos tenkina esama homeostazės būsena
ir jie nesistengia atlikti nepatogios veiklos. Jie gyvena „vidutiniškame“
pasaulyje.
Tas pats pasakytina ir apie bet kokią protinę veiklą – ataskaitos
rašymą, automobilio vairavimą, mokyklinį ugdymą, organizacijos
valdymą, būsto pardavimą, smegenų chirurgiją ar kt. Išmokę atlikti
kasdienes užduotis, neretai daugiau nesiekiame. O tada dėl per mažo
krūvio nebegausėja pilkosios ir baltosios smegenų medžiagos ir smegenų
dalys nepersitvarko taip, kaip intensyviai mokantis groti smuiku ar
Londone vairuojant taksi. Tiesa, kaip tik tokių vidutiniškų pasiekimų
dažniausiai užtenka. „Vidutiniškai“ paprastai reiškia neblogai. Tačiau
atminkime, kad turime ir kitą pasirinkimą. Jei norite, galite pasiekti kur
kas daugiau.
Esminis skirtumas tarp tradicinio požiūrio į mokymąsi ir tikslingo ar
kryptingo mokymosi metodų yra tas, kad tradiciniais metodais nesiekiama
pakeisti homeostazės būsenos. Jie remiasi sąmoninga ar nesąmoninga
prielaida, kad mokymasis padeda atskleisti įgimtus gabumus ir galima
išugdyti tam tikrus gebėjimus ar įgūdžius nepažengus toli nuo komforto
zonos. Šiuo požiūriu mokymasis leidžia tik įgyvendinti prigimties
ribojamas galimybes, bet ne daugiau.
Tačiau kryptingo mokymosi tikslas yra ne tik įgyvendinti, bet ir kurti
savo galimybes, kad pasiektume tai, kas anksčiau buvo neįmanoma. Šiuo
atveju reikia keisti homeostazės būseną išeinant iš komforto zonos ir taip
verčiant savo smegenis arba kūną prisitaikyti prie patiriamų nepatogumų.
Tada mokymasis yra ne tik genų nulemto likimo išpildymo priemonė – tai
būdas valdyti savo likimą ir galimybes taip, kaip pasirenkate.
Toliau kyla savaime suprantamas klausimas: kaip geriausia keisti

homeostazės būseną ir plėtoti savo galimybes? Atsakymui skirsime
didžiąją likusios knygos dalį, tačiau prieš tai grįžkime prie šiame
skyriuje nagrinėjamos problemos: kaip tobulinti smegenis? Ganėtinai
aišku, kaip lavinti fizinius gebėjimus – fizinė jėga ugdoma auginant
raumenų skaidulas. Be to, didinant raumenų energijos atsargas, plaučių
tūrį, gerinant širdies ir kraujagyslių sistemos darbą auga ištvermė. O kaip
keičiasi smegenys mokantis muzikos, matematikos, taksi vairavimo ar
chirurgijos? Nors ir stebėtina, visų šių sričių pokyčius sieja bendra
pagrindinė tema, leidžianti suprasti, kaip įgyjami ypatingi bet kokios
protinės veiklos gebėjimai. Tai aptarsime toliau.
3
Psichinės reprezentacijos
1924 metų balandžio 27-osios popietę prieš pat antrą valandą rusų
didmeistris Alexandras Alechinas įsitaisė patogioje odinėje kėdėje
Niujorko viešbučio Hotel Alamac kambario priekyje ir pasiruošė žaisti
su 26 geriausiais vietos šachmatininkais. Varžovai sėdėjo už jo nugaros
prie dviejų ilgų stalų. Priešais kiekvieną plytėjo šachmatų lenta, ant
kurios jis turėjo žaisti su A. Alechinu. O šis nematė nė vienos lentos. Po
kiekvieno žaidėjo ėjimo A. Alechinas išgirsdavo garsiai skelbiamą
lentos numerį ir ėjimą, o tada pranešdavo savo ėjimą. Jį atlikdavo
pasiuntinys atitinkamoje lentoje.
A. Alechinas, be jokių užrašų ir kitų pagalbinių priemonių sekdamas
26 žaidimo partijas su 832 figūromis ir 1664 laukeliais, nė karto
nesutriko. Demonstracija užtruko 12 valandų su trumpa pietų pertrauka
ir po antros valandos nakties, baigęs paskutinę partiją, didmeistris buvo
laimėjęs šešiolika partijų, pralaimėjęs penkias, o dar penkias baigęs
lygiosiomis.
Tokios rungtynės vadinamos „šachmatais užrištomis akimis , kai
vienas ar abu varžovai negali matyti lentos ir turi žaisti iš atminties, net
jei niekas jiems akių neužriša. Meistrai šitaip rungiasi jau
daugiau kaip tūkstantmetį dažniausiai parodomaisiais tikslais, o kartais

norėdami pasunkinti sau žaidimą su silpnesniais priešininkais.
Kai kurie seni meistrai žaisdavo užrištomis akimis su dviem, trimis ar
keturiais priešininkais vienu metu, tačiau tik nuo XIX amžiaus pabaigos
keli didmeistriai įsigudrino vienu metu rungtis su daugiau kaip dešimt
varžovų. Dabartinį rekordą 2011 metais pasiekė Marcas Langas – tai 46
partijos, iš kurių 25 laimėtos, dvi pralaimėtos ir 19 sužaista lygiosiomis.
Tačiau visų laikų įspūdingiausiomis šachmatų užrištomis akimis
rungtynėmis laikoma 1924 metais atlikta A. Alechino demonstracija dėl
gausybės kvalifikuotų varžovų ir laimėjimų.
Šachmatų užrištomis akimis laimėjimai yra vienas įspūdingiausių
pavyzdžių, ko galima pasiekti tikslingai mokantis. Šiek tiek informacijos
apie šią sporto šaką padės aiškiau suvokti dėl atitinkamo mokymosi
vykstančius neurologinius pokyčius.
ATSITIKTINAI IŠKILUSI
ŠACHMATŲ UŽRIŠTOMIS AKIMIS ŽVAIGŽDĖ
Nors A. Alechinas šachmatais užrištomis akimis domėjosi nuo

mažens, o pirmą jų partiją žaidė būdamas dvylikos metų, per visą
gyvenimą jis daugiausia mokėsi žaisti įprastais šachmatais.
A. Alechinas gimė 1892 metais, šachmatais pradėjo žaisti būdamas
septynerių. Dešimties jis jau dalyvaudavo korespondencinių šachmatų
turnyruose ir kasdien net mokykloje nuodugniai analizuodavo įvairias
padėtis. Kadangi negalėjo šachmatų lentos atsinešti į klasę, piešdavo
figūrų padėtis popieriaus lape ir analizuodavo jas per pamokas. Kartą per
algebros pamoką jis staiga pašoko plačiai šypsodamasis.
— Na, ar išsprendei? – paklausė mokytojas, turėdamas galvoje visai
klasei užduotą algebros uždavinį.
- Taip, – atsakė berniukas. – Duodu nukirsti žirgą, tada eina rikis ir...
laimi baltieji!
A. Alechinas susidomėjo šachmatais užrištomis akimis maždaug tuo
pačiu metu, kai pradėjo dalyvauti korespondencinių šachmatų
turnyruose. Pirmą kartą jį sudomino šachmatų užrištomis akimis
demonstracija 1902 metais, Maskvoje žaidžiant JAV šachmatų čem-
pionui Harry’iui Nelsonui Pillsbury’iui, kuris tada pasiekė pasaulio
rekordą vienu metu sužaisdamas 20 partijų. A. Alechinas vėliau pa-
sakojo, kad jo brolis Aleksejus buvo vienas iš čempiono varžovų, nors
išlikusiame rungtynių įraše nėra jokių ženklų, kad Aleksejus iš tikrųjų
būtų dalyvavęs. Vienaip ar kitaip, demonstracija jaunajam A. Alechinui
padarė didelį įspūdį ir po poros metų jis pats mėgino žaisti šachmatais
užrištomis akimis. Vėliau rašė, kad tai buvo tiesioginis jo įpročio galvoti
apie šachmatų padėtis klasėje padarinys. Iš pradžių jis piešdavo figūrų
padėtis ir ieškodavo geriausių ėjimų, bet paskui suprato, kad galėtų jas
nagrinėti ir be schemų, nes gali atsiminti visą šachmatų lentą ir
vaizduotėje bandyti įvairius ėjimus.
Ilgainiui A. Alechinas sugebėjo mintyse žaisti ištisas partijas
nežiūrėdamas į šachmatų lentą, o vėliau, sekdamas H. N. Pillsbury’iu,
pradėjo žaisti po kelias šachmatų užrištomis akimis partijas vienu metu.
Šešiolikos metų jau galėjo iš karto žaisti keturias ar penkias partijas,
tačiau, užuot tobulinęs šią techniką, jis visą dėmesį skyrė įprastų
šachmatų žaidimui. Tada suprato, kad daug dirbdamas galėtų tapti vienu
iš geriausių šachmatininkų pasaulyje. Tačiau A. Alechino, niekada
neabejojusio savo kaip šachmatininko gebėjimais, netenkino tikslas būti
„vienu iš geriausiųjų“. Jis troško tapti pačiu geriausiu šachmatininku –
pasaulio čempionu.
A. Alechinui nemažai pažengus šio tikslo link, prasidėjo Pirmasis
pasaulinis karas, kuris tapo kliūtimi, privertusią prisiminti šachmatus
užrištomis akimis. 1914 m. rugpjūčio pradžioje A. Alechinui ir daugeliui
kitų šachmatų meistrų dalyvaujant didžiajame
turnyre Berlyne, Vokietija paskelbė karą Rusijai ir Prancūzijai. Daugelis

užsienio šachmatininkų buvo internuoti, ir A. Alechinas atsidūrė kalėjime
su keletu kitų geriausių rusų šachmatininkų, tačiau be šachmatų lentos.
Taigi kol galėjo grįžti į Rusiją, – A. Alechinas buvo kalinamas ilgiau nei
mėnesį, – meistrai pramogaudavo žaisdami tarpusavyje šachmatais
užrištomis akimis.
Grįžęs į Rusiją, A. Alechinas tarnavo Raudonojo Kryžiaus dalinyje
Austrijos fronte, kur 1916 metais, patyręs sunkią stuburo traumą, pakliuvo
Austrijos nelaisvėn. Keletą mėnesių jis gulėjo austrų ligoninėje
grandinėmis prirakintas prie lovos, kol pasveiko. Vėl vienintelė pramoga
jam buvo šachmatai, ir jis kviesdavosi nemažai vietinių šachmatininkų
pažaisti. Per tą laiką jis nuolat rungdavosi užrištomis akimis galbūt todėl,
kad priešininkai buvo silpnesni. Vėl grįžęs į Rusiją, A. Alechinas
šachmatais užrištomis akimis nežaidė iki 1921 metų, kai emigravo į
Paryžių.
Tuo metu jis intensyviai ruošėsi pasaulio šachmatų čempionatui ir tam
ieškojo lėšų. Vienas iš būdų užsidirbti pinigų buvo dalyvauti šachmatų
demonstracijose, todėl jis pradėjo žaisti po kelias šachmatų žaidimo
užrištomis akimis partijas vienu metu. Pirmą kartą tokiose varžybose
dalyvavo Paryžiuje žaisdamas su dvylika varžovų – trimis ar keturiais
daugiau nei kada nors buvo žaidęs. 1923 metų pabaigoje Monrealyje jis
sumanė pabandyti viršyti šachmatų užrištomis akimis Siaurės Amerikos
rekordą. Anuomet jis priklausė H. N. Pillsbury’iui, sužaidusiam 20 partijų
vienu metu. Taigi A. Alechinas sužaidė 21 partiją. Paskatintas šios
sėkmės, nusprendė siekti pasaulio rekordo, kuris tuo metu buvo 25
partijos. Tada ir dalyvavo demonstracijoje Hotel Alamac. Per kelerius
kitus metus jis pasaulio rekordą pagerino dar du kartus: 1925 metais – 28
partijomis ir 1933 metais – 34 partijomis. A. Alechinas šachmatų žaidimą
užrištomis akimis beveik visada laikė tik priemone garsinti šachmatus ir,
žinoma, išgarsėti pačiam. Jis niekada neskyrė ypatingo dėmesio
šiems pasiekimams, tačiau jų priežastis buvo atkaklios pastangos to-

bulinti šachmatininko Įgūdžius ir tapti geriausiam pasaulyje.
Galų gale A. Alechinas pasiekė savo tikslą – 1927 metais nugalėjęs
José Raúlą Capablancą tapo pasaulio čempionu. Šį titulą išlaikė iki 1935-
ųjų, o paskui nuo 1937 iki 1946 metų daug kartų buvo pripažintas vienu
iš dešimties geriausių visų laikų šachmatininkų. Be to, A. Alechino
vardas paprastai yra geriausių visų laikų šachmatininkų užrištomis
akimis sąrašų viršuje, nors šios srities meistriškumas niekada nebuvo jo
pagrindinis tikslas.
Apžvelgę šachmatų žaidimo užrištomis akimis istoriją, matome, kad
tas pats pasakytina apie daugumą šios srities žaidėjų. Siekdami tapti
šachmatų meistrais, jie galėjo žaisti ir šachmatais užrištomis akimis, nors
neskyrė daug pastangų tokioms treniruotėms.
Daugelio šachmatų didmeistrių gebėjimas žaisti užrištomis akimis iš
pažiūros gali pasirodyti tik Įdomus, bet atsitiktinis šachmatų istorijos
faktas. Tačiau žvelgiant atidžiau šis sutapimas nukreipia dėmesį Į tam
tikrus psichikos procesus, skiriančius šachmatų meistrus nuo naujokų ir
lemiančius neįtikėtiną gebėjimą įvertinant šachmatų padėtis pasirinkti
geriausius ėjimus. Be to, tie patys gerai išsivystyti psichikos procesai
būdingi ir kitų sričių meistrams, o tai leidžia suvokti ypatingų gebėjimų
esmę.
ŠACHMATŲ MEISTRIŠKUMO PASLAPTIS
Nuo 1970-ųjų pradžios mokslininkai siekė suprasti, kaip didmeistriai

tiksliai atsimena šachmatų figūrų padėtis. Pirmuosius tyrimus atliko
mano vadovas Herbas Simonas ir Billas Chase‘as, su kuriuo vėliau
bendradarbiavome atlikdami Steve o Faloono skaitmenų įsiminimo
tyrimą.
Jau buvo žinoma, kad didmeistris, žaidimo viduryje vos kebas
sekundes pažiūrėjęs į šachmatų lentą, beveik tobulai atsimins
daugumos figūrų padėtis ir daugumą pagrindinių lentos sričių. Šis

gebėjimas, regis, nepatvirtina gerai žinomos teorijos apie trumpalaikės
atminties ribas. Kita vertus, pradedantysis gali atsiminti tik kelių figūrų
padėtis ir tik nedidelę dalį jų išdėstymo šachmatų lentoje.
Herbas ir Billas uždavė paprastą klausimą: ar šachmatų meistrai
atsimena kiekvienos figūros padėtį, ar ištisas struktūras, kur atskiros
figūros matomos kaip didesnės visumos dalys? Norėdami atsakyti į šį
klausimą, Herbas ir Billas atliko paprastą, bet veiksmingą eksperimentą.
Jie tyrė nacionalinio lygmens šachmatų meistrą, vidutinių pasiekimų
šachmatininką ir naujoką naudodamiesi dviejų tipų lentomis: vienoje
figūros buvo išdėstytos kaip tikrame žaidime, o kitoje – atsitiktine tvarka,
kuri nepriminė jokios šachmatų partijos.
Penkias sekundes pažiūrėjęs į lentas, kur nuo keliolikos iki poros
dešimčių figūrų išdėstymas priminė žaidimo vidurį ar pabaigą, meistras
įsiminė apie du trečdalius figūrų padėčių, naujokas – apie keturias, o
vidutinio lygio šachmatininkas – apie pusę. To ir buvo galima tikėtis.
Tačiau nustebino tai, kad abu patyrę šachmatininkai nepranoko naujoko
įsimindami atsitiktine tvarka išdėstytų figūrų padėtis. Šiuo atveju patirtis
neteikė jokio pranašumo. Vėlesni tyrimai su didesnėmis šachmatininkų
grupėmis tik patvirtino šiuos rezultatus.
Panašūs rezultatai gauti ir tiriant žodinę atmintį. Jei paprašysite
žmonių įsiminti atsitiktinai parinktus žodžius nuo pirmo iki paskutinio,
pavyzdžiui, „kvepėjo, žemės, priešais, kurie, jam, riešutus, jį, gardžiai,
alkio, kad, valgė, gurgė, kone, moteris, taip, pilvas, iš“, dauguma jų
atsimins tik pirmus šešis žodžius. Tačiau iš tų pačių žodžių sudarius rišlų
sakinį: „moteris priešais jį valgė žemės riešutus, kurie taip gardžiai
kvepėjo, kad jam pilvas kone gurgė iš alkio“, kai kurie suaugusieji
atsimintų visus žodžius tokia pat tvarka, o dauguma – bent didžiąją dalį
sakinio. Kuo skiriasi šie atvejai?
Antruoju atveju žodžių rinkinys perteikia prasmę, kuri leidžia juos

suprasti dėl esamos „psichinės reprezentacijos“. Neatsitiktinai parinkti
žodžiai šį tą reiškia, o prasmė padeda įsiminti. Panašiai ir šachmatų
meistrams kur kas sunkiau įsiminti lentoje padrikai išdėstytas figūras. Jų
atmintis labai priklauso nuo konteksto: įsimenamos tik įprastam žaidimui
būdingos struktūros.
Gebėjimą atpažinti ir prisiminti prasmingas struktūras lemia
šachmatininkų gebėjimų plėtojimo būdas. Kiekvienas, norintis išmokti
šachmatų meistrystės, daug laiko praleidžia nagrinėdamas meistrų
žaidimą. Jis nuodugniai išanalizuoja padėtį numatydamas kitą ėjimą, o
suklydęs aiškinasi klaidos priežastį. Tyrimai atskleidė, kad
šachmatininko meistriškumas daugiausia priklauso nuo vienintelio
svarbiausio veiksnio – kiek jis skyrė laiko šiai analizei, o ne kiek žaidė
šachmatais su kitais. Norint pasiekti didmeistrio lygį, paprastai šitaip
mokytis reikia apie dešimt metų.
Pakankamai pasimokęs šachmatininkas vos pažvelgęs gali atpažinti
šachmatų figūrų išdėstymo struktūrą – ne tik figūrų padėtis, bet ir jų
tarpusavio sąveiką. Jos yra senos draugės. Billas Chase’as ir Herbas
Simonas šias struktūras pavadino „blokais“. Svarbu paminėti, kad šie
blokai išlaikomi ilgalaikėje atmintyje.
Simono skaičiavimu, kol tampa meistru, šachmatininkas įsimena apie
50 tūkstančių tokių blokų. Šachmatų figūrų padėtį analizuojantis meistras
mato, kad vienų blokų grupių sąveika su kitais blokais sudaro aukštesnio
lygmens struktūras. Tyrimai atskleidė, kad šie blokai suskirstomi
grupėmis pagal hierarchinę struktūrą. Tokia hierarchija primena įmonės
ar kitos didelės institucijos organizacinę struktūrą, kur žmonės skirstomi
į grupes, šios – į skyrius, kurie jungiami į departamentus ir pan.
Aukštesniojo lygmens struktūrų funkcijos yra abstraktesnės ir
atitrukusios nuo žemesniojo lygmens struktūrų, kur vyksta tikrasis
veiksmas (šachmatų pavadyje tai atskirų šachmatų figūrų lygmuo).
Būdas, kuriuo didmeistris apdoroja ir suvokia šachmatų figūrų

padėtis, yra psichinės reprezentacijos pavyzdys. Tai jo šachmatų lentos
„matymo“ būdas, kuris ganėtinai skiriasi nuo naujoko žvilgsnio į tą pačią
lentą.
Paklausti, ką mato nagrinėdami figūrų padėtį, didmeistriai nekalba
apie tikrų figūrų išdėstymo šachmatų lentoje vizualizavimą, kaip būtų, jei
jie remtųsi tam tikra „fotografine atmintimi“. Tai „žemiausio lygmens“
reprezentacija. Tačiau jie kalba kur kas abstrakčiau, vartodami tokius
terminus kaip „lauko stiprio linija“ ar „galia“. Kalbant apie tokias
reprezentacijas svarbiausias dalykas yra tas, kad jos padeda
šachmatininkui įsiminti figūrų padėtis kur kas veiksmingiau nei tiesiog
atsimenant, kuri figūra yra kuriame laukelyje. Taikydamas šį veiksmingą
metodą meistras, vos pažvelgęs į lentą, atsimena daugumos figūrų padėtis
ir sugeba žaisti šachmatais užrištomis akimis.
Verta paminėti dar dvi tokios reprezentacijos savybes, nes prie
panašių temų vis sugrįšime aptardami bendrą psichinės reprezentacijos
vaizdą.
Pirma, psichinė reprezentacija yra ne tik figūrų padėčių įsiminimo
būdas. Ji taip pat leidžia šachmatininkui, žvilgtelėjusiam į žaidžiamą
partiją, iš karto suvokti, kurios pusės persvara, kaip žaidimas gali vystytis
toliau ir kokie ėjimai būtų tinkami. Psichinė reprezentacija ne tik leidžia
įžvelgti figūrų padėtis bei jų sąveiką, bet ir padeda suprasti įvairius abiejų
varžovų pranašumus ir trūkumus, o tada, atsižvelgiant į esamas padėtis,
numatyti tinkamus ėjimus. Vienas akivaizdžiausių šachmatų didmeistrio
ir naujoko ar vidutinioko skirtumų – tai didmeistrio gebėjimas remiantis
figūrų padėčių analize pasirinkti kur kas tinkamesnius ėjimus.
Antroji reikšminga psichinės reprezentacijos savybė yra ta, kad
šachmatų meistras iš pradžių išanalizuos bendrą šachmatų padėčių
struktūrą – ir to užtenka žaidžiant su silpnesniu varžovu, tačiau
reprezentacija kartu leidžia meistrui įžvelgti atskirų figūrų padėtis ir,

įsivaizduojant ėjimus, suvokti, kaip šie ėjimai pakeis struktūrą. Taigi
meistras, greitai patikrindamas galimų ėjimų ir atsakomųjų žingsnių
sekas, gali rasti geriausią ėjimą, užtikrinantį laimėjimą. Trumpai tariant,
dėl ištobulintų psichinės reprezentacijos gebėjimų meistras, kitaip nei
naujokas, gali pamatyti bendrą miško vaizdą ir atsirinkti reikiamus
medžius.
PSICHINĖS REPREZENTACIJOS
Psichinėmis reprezentacijomis nuolat naudojasi ne tik šachmatų

meistrai, bet ir visi kiti žmonės. Tai mąstymo struktūros, kurios atitinka
apmąstomą konkretų ar abstraktų objektą, idėją, informaciją ar pan.
Paprastas pavyzdys yra vaizdinys. Paminėjus Moną Lizą, daugelis iš
karto įsivaizduos šiame paveiksle nutapytą moterį ir šis vaizdinys yra
Monos Lizos psichinė reprezentacija. Vienų žmonių psichinės
reprezentacijos yra tikslesnės ir išsamesnės nei kitų. Jie paminėtų,
pavyzdžiui, ir fono detales, vietą, kur moteris sėdi, jos šukuoseną ar
antakius.
Siek tiek sudėtingesnė yra, pavyzdžiui, žodžio „šuo“ psichinė
reprezentacija. Tarkime, iki šiol šuns nebuvote matę ir nieko apie šį
gyvūną nežinojote. Galbūt užaugote tokioje izoliuotoje vietoje kaip
negyvenama sala, kur nėra jokių keturkojų gyvūnų, o gyvena tik
paukščiai, žuvys ir vabzdžiai. Pirmą kartą išgirdę „šuns“ sąvoką, ją
suvokėte kaip su niekuo nesusijusią informaciją, ir žodis „šuo beveik
nieko nereiškė, nes tai buvo tik pavadinimas, įvardijantis nuo tikrovės
atsietą informaciją. Šunys turi kailį, keturias galūnes, ėda mėsą, rujoja,
jų jaunikliai vadinami šuniukais, juos galima dresuoti ir pan. Tačiau kurį
laiką praleidus su šunimis, pamažu paaiškėja, kas tai per gyvūnas, o tada
visa ši informacija tampa integruota į visumą, išreiškiančią žodžiu „šuo“
apibrėžiamą sąvoką. Dabar
tą žodį išgirdus nebereikia raustis atminties saugyklose, kad prisi-

mintumėte, kas yra šuo, – visą reikalingą informaciją atsimenate
akimirksniu. Vadinasi, ne tik išmokote žodį „šuo“, bet ir įgijote su šia
sąvoka susijusių psichinių reprezentacijų.
Tikslingai mokantis dažnai kuriamos netgi gerokai veiksmingesnės
psichinės reprezentacijos, tinkamos bet kokiems įgūdžiams tobulinti.
Stengdamasis įsiminti ilgas skaitmenų sekas Steve’as Faloonas kūrė vis
sudėtingesnes skaitmenų įsiminimo technikas, t. y. psichines
reprezentacijas. Londono taksi vairuotojai mokėsi geriausiu maršrutu
nusigauti nuo kiekvieno taško A į kiekvieną tašką B įsivaizduodami vis
sudėtingesnius miesto planus, taigi taip pat rėmėsi psichinėmis
reprezentacijomis.
Net ir lavinant fizinius įgūdžius svarbiausias pažangos veiksnys yra
tinkama psichinė reprezentacija. Tarkime, naras sportininkas mokosi
nėrimo technikos. Jam būtina aiškiai įsivaizduoti kiekvieną nėrimo
akimirką, o dar svarbiau numatyti visus su tuo susijusius pojūčius ir kūno
padėtis. Žinoma, tikslingai treniruojantis keisis ir kūnas – nardymas, be
kita ko, stiprina kojas, pilvo raumenis, nugarą ir pečius, tačiau be
psichinės reprezentacijos, reikalingos kūno judesiams taisyklingai atlikti
ir valdyti, fiziniai pokyčiai neduotų jokios naudos.
Pagrindinė psichinės reprezentacijos savybė yra ta, kad ji labai
priklauso nuo srities, t. y. ją galima taikyti tik tam tikriems įgūdžiams, dėl
kurių ji buvo sukurta. Tai atskleidė ir Steve’o Faloono pavyzdys:
psichinės reprezentacijos, kurias buvo sukūręs skaitmenų sekoms
įsiminti, jam visiškai nepadėjo įsiminti raidžių sekų. Panašiai
šachmatininko psichinės reprezentacijos beveik nebus naudingos
atliekant bendrųjų regimųjų ir erdvinių gebėjimų testą, o naro psichinės
reprezentacijos nepadės žaidžiant krepšinį.
Tai pagrindžia meistriškumui apskritai būdingą esminę savybę:
neįmanoma išugdyti viskam tinkamų bendrų įgūdžių. Lavinate
ne atmintį, o gebėjimą įsiminti skaitmenų sekas, žodžių grupes ar veidus.

Treniruodamiesi tampate ne sportininkais, o gimnastais, sprinto ar
maratono bėgikais, plaukikais ar krepšininkais. Mokotės ne medicinos, o
diagnostikos, patologijos ar neurochirurgijos. Žinoma, kai kurie žmonės
ištobulina įvairių sričių atmintį, gali rungtis keliose sporto šakose ar įgyja
bendrosios praktikos gydytojo specializaciją, tačiau jie to pasiekia
mokydamiesi visų šių sričių.
Atsižvelgiant į sritį, psichinės reprezentacijos gali stipriai skirtis, todėl
sunku pasiūlyti tikslią bendrąją apibrėžtį, tačiau šios reprezentacijos iš
esmės yra ilgalaikėje atmintyje išlaikomos nusistovėjusios informacijos
struktūros – faktai, vaizdiniai, taisyklės, santykiai ir pan., – kuriomis
galima greitai ir veiksmingai pasinaudoti reaguojant į tam tikras situacijas.
Visoms psichinėms reprezentacijoms yra bendra tai, kad jos leidžia greitai
apdoroti daug informacijos, nepriklausomai nuo trumpalaikės atminties
ribotumo. Taigi psichinę reprezentaciją galima apibrėžti kaip konceptualią
struktūrą, padedančią įveikti įprastus trumpalaikės atminties apribojimus,
su kuriais susiduriame apdorodami informaciją.
Geriausias mūsų matytas pavyzdys yra Steve’o Faloono gebėjimas
įsiminti daugiau kaip 82 skaitmenis, nors kliaudamasis trumpalaike
atmintimi jis būtų įsiminęs tik septynis ar aštuonis. Jis to pasiekė išgirstus
skaitmenis siedamas su ilgalaikėje atmintyje saugoma reikšminga
informacija, o šiuos prisiminimus – su atgaminimo struktūra, kuri leido
atsiminti skaitmenų grupių sekas. Tada jam prireikė sukurti psichines
reprezentacijas, atitinkančias ne tik trijų ar keturių skaitmenų grupes, bet
ir pačią atgaminimo struktūrą, kurią įsivaizdavo kaip dvimatį medį su trijų
ir keturių skaitmenų grupėmis šakų galuose.
Tačiau informacijos sekos įsiminimas yra tik paprasčiausias pavyzdys,
kaip naudojamės trumpalaike atmintimi. Nuolat turime vienu metu
įsiminti ir apdoroti daug informacijos vienetų:
žodžius, sudarančius sakinį, kurio reikšmę reikia suprasti, figūrų padėtis

šachmatų lentoje ar vairuodami turime atsiminti įvairius veiksnius, tokius
kaip greitis ir pagreitis, kitų automobilių padėtis ir greitis, eismo sąlygos
bei matomumas, pėdos padėtis spaudžiant greičio ar stabdžio pedalą,
pedalo paspaudimo jėga, vairo pasukimo greitis ir pan. Atliekant kiek
sudėtingesnę veiklą reikia įsiminti daugiau informacijos nei leidžia
trumpalaikė atmintis, todėl visada, net nesąmoningai, kuriame vienokias
ar kitokias psichines reprezentacijas. Be jų netgi nevaikščiotume
(vaikštant reikia koordinuoti daug raumenų judesių), nekalbėtume
(kalbant taip pat būtina koordinuoti raumenų judesius ir suvokti žodžių
reikšmę) ir negyventume kaip žmonės.
Taigi psichinėmis reprezentacijomis naudojasi kiekvienas. Mokovai
nuo kitų žmonių skiriasi psichinių reprezentacijų kiekiu ir kokybe. Daug
metų mokantis įgyjama labai sudėtingų ir išsamių psichinių
reprezentacijų, atspindinčių įvairias tikėtinas tam tikrų sričių situacijas,
pavyzdžiui, daugybę galimų šachmatų figūrų padėčių. Psichinės
reprezentacijos leidžia greičiau priimti teisingą sprendimą ir nedelsiant
tinkamai reaguoti į tam tikras aplinkybes. Kaip tik tuo remiantis galima
geriausiai paaiškinti naujokų ir mokovų pasiekimų skirtumą.
Pasvarstykime, kaip profesionalus beisbolo žaidėjas sugeba beveik
visada atmušti kamuoliuką, atlekiantį greičiau nei 90 mylių per valandą.
To neįmanoma padaryti daug metų netreniravus šio įgūdžio. Šie mušėjai
vos per sekundės dalį nusprendžia, ar mušti kamuoliuką, o jei taip – kuria
kryptimi. Jų rega ir refleksai ne geresni nei vidutiniai, tačiau daug metų
atmušdami padavimus ir iš karto gaudami grįžtamąjį ryšį jie ištobulino
reikiamas psichines reprezentacijas, kurios leidžia akimirksniu įvertinti
padavimą ir galimą kamuoliuko trajektoriją. Vos pastebėję, kaip
kamuoliukas atitrūksta nuo įžaidėjo rankos, jie jau žino, kuria kryptimi
šis skries
ir kaip – ar tai bus greitas, ar šoninis, ar suktas žemyn padavimas.

Gebėdami numatyti padavimą, jie iš karto žino, kur ir kaip atmušti
kamuoliuką – net nereikia stebėti jo trajektorijos. O kiti, neišmanantys
beisbolo padavimo technikos, tiesiog nespėtų priimti tokio sprendimo, kol
kamuoliukas atsidurtų gaudytojo rankose.
Taigi jau galime iš esmės atsakyti į klausimą, pateiktą ankstesniojo
skyriaus pabaigoje: kaip tikslingas mokymasis keičia smegenis?
Pagrindinis mokovų ir kitų žmonių skirtumas yra tas, kad dėl ilgalaikio
tikslingo mokymosi besikeičiančios smegenų neuronų grandinės sukuria
išsamiai specializuotas psichines reprezentacijas, kurios savo ruožtu
leidžia neįtikėtinai ištobulinti atminties, struktūrų atpažinimo, problemų
sprendimo ir kitus gebėjimus, reikalingus norint pasiekti vienos ar kitos
srities aukštumų.
Psichinės reprezentacijos sąvoką ir veikimo procesą aiškiausiai
atskleistų tinkamai sukurta šios sąvokos psichinė reprezentacija. Šią
psichinę reprezentaciją geriausia kurti panašiai kaip ir šuns atveju – skirti
šiek tiek laiko pažinčiai, paglostyti kailį, patapšnoti galvelę ir stebėti, kaip
jis atlieka savo triukus.
STRUKTŪROS ATPAŽINIMAS IR TAIKYMAS
Beveik kiekvienos srities mokovai pasižymi gebėjimu atpažinti

struktūrą žvelgdami į net iš pažiūros padriką ar atsitiktinę informacijos
organizaciją, kuri sutrikdytų žmones, kuriems būdingi menkesni psichinės
reprezentacijos gebėjimai. Kitaip tariant, ten, kur visi mato tik medžius,
mokovai įžvelgia mišką.
Tai, ko gero, akivaizdžiausia komandiniame sporte. Panagrinėkime
amerikietiškąjį futbolą. Šio žaidimo neišmanančio žmogaus akimis,
vienuolika žaidėjų sumišai laksto po aikštelę, regis, be jokios tvarkos, tik
kai kurie vis supuola priartėjus kamuoliui. Tačiau šio žaidimo žinovas,
mėgėjas, o ypač geras žaidėjas, mato ne
sumaištį, o puikiai organizuotą ir nuolat besikeičiančią struktūrą, kurią

palaiko žadėjai, bėgiodami paskui kamuolį ir reaguodami į kitų žaidėjų
judėjimą. Geriausi žaidėjai struktūrą atpažįsta ir reaguoja beveik
akimirksniu, iškart pasinaudodami varžovų klaidomis ir gynybos
spragomis.
Susidomėję šiuo reiškiniu, su kolegomis Paulu Wardu ir Marku
Williamsu tyrėme, kaip amerikietiškojo futbolo žaidėjai pagal esamą
žaidimo situaciją gali numatyti būsimus įvykius aikštelėje. Tiriamiesiems
rodėme tikrų rungtynių įrašus. Žaidėjui gavus kamuolį, įrašą staiga
sustabdydavome. Tada prašydavome tiriamųjų nuspėti tolesnius įvykius.
Ar žaidėjas kamuolį išlaikys ir mėgins įmušti įvartį, ar perduos kitam
komandos nariui? Pastebėjome, kad daugiau pasiekę žaidėjai gebėjo kur
kas tiksliau prognozuoti žaidėjo su kamuoliu veiksmus. Be to, tyrėme
žaidėjų atmintį prašydami kuo tiksliau atsiminti paskutiniame vaizdo
įrašo kadre matytų žaidėjų vietas ir judėjimo kryptis. Vėlgi stipresni
žaidėjai aplenkė silpnesniuosius.
Padarėme išvadą, kad stipresnių žaidėjų pranašumas prognozuojant
rungtynių eigą susijęs su gebėjimu numatyti daugiau galimų padarinių,
greitai atrinkti labiausiai tikėtinus ir iš jų pasirinkti perspektyviausią
veiksmą. Trumpai tariant, šie žaidėjai gebėjo geriau interpretuoti
rungtynių veiksmo struktūrą. Šis gebėjimas leido jiems suvokti, kurie
žaidėjų veiksmai buvo reikšmingiausi, ir leido priimti geresnius
sprendimus, į kurią aikštelės vietą eiti, kada ir kam perduoti kamuolį ir t.t.
Panašiai galime manyti ir apie futbolą, nors čia kurti rungtynių eigos
psichines reprezentacijas dažniausiai tenka pagrindiniam puolėjui. Todėl
galima suprasti, kodėl geriausi pagrindiniai puolėjai tiek daug laiko skiria
savo komandos rungtynių vaizdo įrašų peržiūrai ir analizei. Jie stebi, kas
vyksta visoje aikštelėje, o po žaidimo paprastai gali prisiminti daugumą
žaidimo manevrų ir išsamiai
apibūdinti daugelio abiejų komandų žaidėjų veiksmus. Dar svarbiau, kad

veiksmingos psichinės reprezentacijos padeda pagrindiniam puolėjui
greitai priimti geriausius sprendimus: ar perduoti kamuolį, kam perduoti,
kada ir t. t. Geras žaidėjas nuo nevykėlio gali skirtis net ir tuo, kad sugeba
dešimtąja sekundės dalimi greičiau priimti sprendimą dėl kamuolio
perdavimo ir perėmimo.
Kitą svarbų psichinės reprezentacijos aspektą 2014 metais atskleidė
Vokietijos mokslininkai, tyrinėję laipiojimą patalpose, ant dirbtinės
sienelės. Sis sportas imituoja kopimą uolomis ir yra skirtas pasirengti šiai
veiklai. Lipama vertikalia siena laikantis rankomis. Kiekvienos rūšies
kybiui taikomi tam tikri suėmimo būdai, pavyzdžiui, suėmimas atviru
delnu, kišeninio kybio suėmimas, prisitraukimas iš šono, mažo kybio
suėmimas ir kt. Kiekvienu atveju rankų ir jų pirštų padėtis skiriasi.
Netaisyklingai suėmus kybį, rizikuojama nukristi. Naudodami
standartinius psichologinius metodus, mokslininkai tyrė įvairius kybius
vertinančių alpinistų smegenyse vykstančius procesus. Iš pradžių
pastebėta, kad, kitaip nei naujokai, patyrę alpinistai automatiškai
suvokdavo, koks suėmimas tinka tam tikram kybiui. Jie turimas įvairių
kybių psichines reprezentacijas mintyse suskirstydavo pagal atitinkamus
suėmimus, pavyzdžiui vienai grupei priskirdavo kybius, kuriems taikomas
mažo kybio suėmimas, ir šią grupę atskirdavo, tarkime, nuo kitos kybių
grupės, atitinkančios kišeninio kybio suėmimą. Tokį grupavimą jie atlieka
nesąmoningai: lygiai taip, pažvelgus į pudelį ir vokiečių dogą, iš karto
tampa aišku, kad jie abu priklauso tai pačiai kategorijai, netgi nereikia sau
įvardyti: „Jie abu šunys.“
Kitaip tariant, patyrę alpinistai turėjo susikūrę kybių psichines
reprezentacijas, kurios leido jiems vos pamačius kybį akimirksniu suvokti,
kaip reikės suimti. Be to, mokslininkai nustatė, kad kai patyrę alpinistai
mato tam tikrą kybį, jų smegenys siunčia signalą rankoms, kad jos
pasirengtų suformuoti atitinkamą suėmimą – vėlgi
tai vyksta sąmoningai nemąstant. Kita vertus, nepatyrę laipiotojai turėjo

sąmoningai pasirinkti kiekvienam kybiui tinkamą suėmimą. Todėl patyrę
alpinistai, gebantys automatiškai analizuoti kybius taikydami psichines
reprezentacijas, gali lipti greičiau ir saugiau. Taigi akivaizdu, kad
tikslesnės psichinės reprezentacijos užtikrina geresnius rezultatus.
INFORMACIJOS ĮSISĄMONINIMAS
Aprašyti mokovai psichinėmis reprezentacijomis dažniausiai

naudojasi apdorodami informaciją —ją supranta, interpretuoja, įsimena,
sistemina, analizuoja ir taiko praktiškai. Tas pats pasakytina ir apie visus
kitus mokovus – juk dauguma išmanome kokią nors sritį, nors ir to
neįsisąmonindami.
Pavyzdžiui, dabar skaitote šį tekstą, vadinasi, mokate skaityti, o
norėdami įgyti atitinkamo lygmens skaitymo įgūdžių turėjote susikurti
tam tikras psichines reprezentacijas. Jas pradėjote kurti dar mokydamiesi
raides sieti su garsais. Tada stengėtės taisyklingai ištarti kiekvieną žodį –
raidę po raidės. Ilgiau pasimokę pradėjote savarankiškai atpažinti visą
žodį. Raides K-A-T-Ė lengvai sujungdavote į žodį katė remdamiesi
psichine reprezentacija, išreiškiančia šio žodžio struktūrą iš raidžių ir šios
struktūros asociaciją su nedideliu kailiniu kniaukiančiu gyvūnu, kuris
dažnai nemėgsta šunų. Kartu su atskirų žodžių psichinėmis
reprezentacijomis įgijote kitų reprezentacijų, būtinų norint skaityti.
Išmokę atpažinti sakinio pradžią ir pabaigą galite žodžių sekas dalyti į
blokus, turinčius atskirą reikšmę, ir žinote, kad tam tikri ženklai,
nurodantys sakinio pabaigą, pavyzdžiui, p., vyr., dr., ne visada reiškia
kaip tik tai. Įsisavinę įvairias struktūras, leidžiančias atspėti nežinomo
žodžio reikšmę, galite iš konteksto suprasti mintį, net jei koks nors žodis
parašytas klaidingai, pavartotas netaisyklingai ar praleistas. Taigi
dabar skaitydami nesąmoningai atliekate visus šiuos procesus, ne-

pastebimai naudodamiesi psichinėmis reprezentacijomis.
Nors beveik visi esate skaitymo mokovai ta prasme, kad visiškai
suvokiate, kaip puslapiuose nurodyti ženklai atitinka gimtosios kalbos
žodžius ir sakinius, tačiau kai kurie žmonės pranoksta kitus gebėjimu
suprasti ir įsisavinti knygoje pateiktą informaciją. Tai priklauso nuo to,
kaip jūsų psichinės reprezentacijos leidžia įveikti trumpalaikės atminties
ribotumą ir įsiminti perskaitytą informaciją.
Norėdami suprasti priežastį, įsivaizduokime tokį eksperimentą:
tiriamieji, perskaitę laikraščio straipsnį ar kiek specializuotą tekstą,
tarkime, apie futbolą ar beisbolą, tikrinami, kiek informacijos atsimena.
Galima spėti, kad rezultatai daugiausia priklausytų nuo jų bendros žodinės
išmanos (kuri glaudžiai siejasi su intelekto koeficientu), tačiau tai netiesa.
Tyrimai atskleidė, kad straipsnio apie futbolą ar beisbolą suvokimas
daugiausia priklauso nuo to, kiek skaitytojas jau išmano šią sporto šaką.
Priežastis paprasta: jei apie šį sportą beveik nieko nežinote, visa
dalykinė straipsnio informacija jums yra tik nesusijusių faktų kratinys, ir
ją atsiminti bemaž taip pat nelengva kaip ir atsitiktinių žodžių sąrašą.
Tačiau jei šią sritį išmanote, jau turite tokiai informacijai suvokti reikalingą
mąstymo struktūrą, tada informaciją susisteminate ir susiejate su kita
atitinkama informacija. Šitaip naują informaciją suvokiate kaip
neatsiejamą pasakojimo dalį, todėl ji lengvai išlieka jūsų ilgalaikėje
atmintyje. Kaip tik dėl to atsimenate daugiau straipsnio informacijos, nei
sugebėtumėte atsiminti neišmanydami temos.
Kuo daugiau gilinatės į temą, tuo išsamesnių psichinių reprezentacijų
įgyjate ir tuo lengviau pavyksta įsisavinti naują informaciją. Taigi
šachmatų meistras, matydamas ėjimų sekos žymėjimą, kuris daugeliui
pasirodytų miglotas, pavyzdžiui, I. e4 e5 2. NF3 NC6 3. Bb5 a6, gali stebėti
ir suvokti visą partiją. Taip pat profesionalus
muzikantas, vos pažvelgęs į naujo kūrinio natas, jau žino, kaip jis skambės.
Jei prieš skaitydami šią knygą susipažinote su „kryptingo mokymosi“
samprata arba bendruoju mokymosi psichologijos kontekstu, turbūt lengviau
nei kiti skaitytojai įsisavinate ir šios knygos informaciją. Vienaip ar kitaip, ją
skaitydami ir apmąstydami aptariamas temas susikursite naujų psichinių
reprezentacijų, kurios vėliau padės suvokti kitus skaitomus tekstus šiomis
temomis.
ATSAKYMO PAIEŠKOS
Kartkartėmis New York Times skelbia gydytojos ir rašytojos Lisa’os

Sanders skiltį „Mąstyk kaip gydytojas“. Kiekviename jos straipsnyje
narpliojama kokia nors medicinos mįslė – tikras atvejis, iš pradžių gluminęs
su juo susidūrusius gydytojus, taigi laikraštinė „Daktaro Hauso“ serialo
versija. Autorė pateikia pakankamai informacijos, kad atitinkamą medicininį
išsilavinimą turintys skaitytojai, gebantys iš simptomų atpažinti diagnozę, šį
galvosūkį išspręstų, ir kviečia pateikti atsakymus. Kitame straipsnyje ji
atskleidžia teisingą atsakymą, paaiškina, kaip jį rado su tuo atveju susidūrę
gydytojai, ir paskelbia, kiek skaitytojų atsakė teisingai. Ši skiltis visada
sulaukia kelių šimtų atsakymų, bet tarp jų – tik keleto teisingų.
Mane ji labiausiai žavi ne medicinos mįslėmis ar jų sprendimais, o
įžvalgomis, atskleidžiančiomis diagnostinio mąstymo procesą. Norėdamas
nustatyti diagnozę ypač sudėtingu atveju gydytojas remiasi gausybe gautos
informacijos ir, ją interpretuodamas pagal atitinkamas medicinos žinias,
prieina prie išvados. Taigi jis turi atlikti bent tris skirtingus dalykus: įsisavinti
faktus apie pacientą, prisiminti atitinkamas medicinos žinias, remdamasis
šiais faktais ir žiniomis nustatyti galimas diagnozes ir galop pasirinkti
labiausiai tikėtiną. Sudėtingesnės psichinės reprezentacijos palengvina ir pa-
spartina visą šį procesą, o kartais ir padeda rasti teisingą sprendimą.
Norėdami vaizdžiau paaiškinti šį procesą, pasinaudokime viena L.

Sanders medicinos mįsle, kurią įminti mėgino daugiau kaip du šimtai
skaitytojų, tačiau teisingai atsakė tik keletas. 39 metų policijos pareigūnas
gydytojui pasiskundė stipriu veriančiu ausies skausmu ir pasakė, kad
susitraukė dešinės akies vyzdys. Dėl ausies skausmo jis jau buvo lankęsis
skubios priežiūros centre, kur buvo diagnozuota infekcija ir skirti
antibiotikai. Po poros dienų skausmui praėjus, vyras daugiau apie jį
negalvojo, tačiau ausies skausmui pasikartojus po dviejų mėnesių
antibiotikai jau nepadėjo. Gydytojas įtarė tik sinusų infekciją, tačiau dėl
sumažėjusio vyzdžio pacientą pasiuntė pas akių gydytoją. Sis, taip pat
negalėdamas nustatyti diagnozės, nurodė kreiptis į kitą specialistą. Tas
specialistas – neurooftalmologas – iš karto suprato, kad vyzdžio suma-
žėjimas yra tam tikro sindromo požymis, tačiau neįsivaizdavo, kas galėjo
šį sindromą sukelti visais kitais atžvilgiais stiprios sveikatos žmogui ir kaip
su tuo susijęs ausies skausmas. Tada gydytojas ėmė klausinėti paciento. Ar
jaučiate kokį nors silpnumą? Nutirpimą ar dilgčiojimą? Ar neseniai
kilnojote sunkumus? Pacientui atsakius, kad šitaip treniruojasi jau kelis
mėnesius, gydytojas paklausė, ar po treniruotės pacientas nepatyrė stipraus
galvos ar kaklo skausmo. Taip, prieš dvi savaites po treniruotės jam
skaudėjo galvą. Pagaliau gydytojas išsiaiškino priežastį.
Sprendžiant šį galvosūkį, regis, iš pradžių turėtų būti svarbu išsiaiškinti,
dėl kokio sindromo galėjo sumažėti vienas vyzdys, tačiau tai ganėtinai
paprasta: reikia tik šiek tiek apie šį sindromą žinoti ir atsiminti jo
simptomus. Tai vadinamasis Hornerio sindromas, kurį sukelia už akies
esančio nervo pažeidimas. Dėl to akies vyzdys susitraukia ir pacientas
dažnai negali visiškai atmerkti voko. Atidžiai apžiūrėjęs pacientą gydytojas
pastebėjo, kad akis primerkta. Keli skaitytojai teisingai atpažino Hornerio
sindromą, vis dėlto nesumojo, kaip jis susijęs su ausies skausmu.
Sprendžiant tokią problemą, kai reikia remtis daugeliu užuominų,

labiausiai padeda patyrusių gydytojų psichinės reprezentacijos.
Diagnozuojantis ligą iš sudėtingų simptomų gydytojas turi įsisavinti daug
informacijos, iš anksto nežinodamas, kuri svarbiausia, o kuri gali būti
neesminė. Dėl trumpalaikės atminties ribotumo tokios informacijos
neįmanoma įsiminti kaip atsitiktinių faktų, todėl ją reikia interpretuoti
remiantis atitinkamu medicinos žinių kontekstu. O kas yra tas atitinkamas
kontekstas? Kol diagnozė nenustatyta, numatyti įvairių medicininės
informacijos nuotrupų reikšmę ir jų sąsajas su atitinkama medicinine būkle.
Medicinos studentai, kurių diagnostikos psichinės reprezentacijos vis
dar primityvios, linkę simptomus susieti su žinoma medicinine būkle ir
greitai prieiti prie išvados. Tačiau jie nesugeba numatyti kelių variantų. Tą
pačią klaidą daro ir nepatyrę gydytojai. Todėl policijos pareigūnui atvykus į
skubios priežiūros kliniką, gydytojas manė, kad ausies skausmą sukėlė tam
tikra infekcija. Daugeliu atvejų šis sprendimas būtų teisingas, todėl gydytojas
neatsižvelgė į su ausų skausmu neva nesusijusį simptomą – vyzdžio
sumažėjimą.
Kitaip nei medicinos studentams, patyrusiems gydytojams sudėtingos
psichinės reprezentacijos leidžia vienu metu atsižvelgti į įvairius faktus, netgi
tada, kai jie iš pažiūros atrodo nereikšmingi. Ištobulintų psichinių
reprezentacijų pranašumas – gebėjimas vienu metu įsisavinti ir apsvarstyti
kur kas daugiau informacijos. Patyrusių diagnozuotojų tyrimai atskleidė, kad
jie linkę matyti simptomus ir kitus svarbius duomenis ne kaip atskiras
informacijos nuotrupas, o kaip bendros struktūros dalis – panašiai
didmeistriai žvelgia į šachmatų lentą, pastebėdami ne atskiras figūras, o iš jų
sudarytą struktūrą.
Šachmatų meistrams psichinės reprezentacijos leidžia greitai sugalvoti
daug galimų ėjimų ir pasirinkti geriausią, o patyrę diagnozuotojai numato
keletą galimų diagnozių ir jas išanalizavę
pasirenka labiausiai tikėtiną. Žinoma, gydytojas gali nuspręsti, kad nė

vienas iš variantų netinka, tačiau pats jų atrankos procesas gali padėti
įžvelgti ir daugiau alternatyvų. Patyrę diagnozuotojai iš kitų išsiskiria kaip
tik šiuo gebėjimu numatyti galimas diagnozes ir jas tiksliai atsirinkti.
Norint išspręsti New York Times aprašytą medicinos galvosūkį reikėjo
vadovautis šiuo principu: pirma sugalvoti galimas priežastis, kodėl
pacientas galėtų turėti Hornerio sindromą ir jausti veriantį ausies skausmą,
o tada, išanalizavus kiekvieną tikimybę, rasti teisingą atsakymą. Viena
tikimybė buvo insultas, tačiau jokių kitų jo požymių nebuvo.
Tuos du simptomus galėjo sukelti ir juostinė pūslelinė, bet pacientui
nepasireiškė jokių tipinių šios ligos požymių, kaip pūslelės ar bėrimas.
Trečia, pacientui galėjo plyšti miego arterija, esanti ir šalia nervo, kurį
pažeidžia Hornerio sindromas, ir prie ausies. Dėl nedidelio arterijos
plyšimo pro vidinę jos sienelę pratekantis kraujas kaupiasi išorinėje
sienelėje, ir šis patinimas kartais spaudžia nervą šalia veido, o retais
atvejais – ir šalia ausies. Į tai atsižvelgdamas specialistas paklausė paciento
apie sunkumų kilnojimą ir galvos skausmą. Yra žinoma, kad sunkiai
keliant kartais gali plyšti miego arterija, tada pacientas dažniausiai junta
galvos ar kaklo skausmą. Pacientui atsakius teigiamai, gydytojas
nusprendė, kad labiausiai tikėtina diagnozė yra miego arterijos plyšimas. Ji
buvo patvirtinta atlikus MRT tyrimą. Tada pacientui buvo skirti kraują
skystinantys vaistai, kad nesusidarytų krešulių, ir buvo pasakyta keletą mė-
nesių, kol kraujagyslės sugis, vengti bet kokio fizinio krūvio.
Diagnozės sėkmė priklausė ne tik nuo tinkamo medicininio
išsilavinimo, bet ir nuo gebėjimo turimas žinias ir informaciją susisteminti
taip, kad būtų galima numatyti tikėtinas diagnozes ir pasirinkti tinkamą.
Gebėjimo sisteminti informaciją tema nuolat atskleidžiama iškilių mokovų
tyrimuose.
Ši savybė svarbi ir kasdieniškesnėse srityse, tokiose kaip draudimo

paslaugų pardavimas. Neseniai atliktame tyrime buvo tikrinamos 150
draudimo agentų žinios apie daugialinijinį draudimą (gyvybės, namų,
automobilio ir komercinį draudimą). Nenuostabu, kad sėkmės lydimi
agentai, sprendžiant pagal jų pardavimo apimtį, žinojo daugiau apie įvairius
draudimo produktus nei kolegos, kuriems sekėsi prasčiau. Negana to,
mokslininkai nustatė, kad pasisekimą pelniusieji remdavosi
sudėtingesnėmis integruotomis „informacijos struktūromis“, kurias
vadiname psichinėmis reprezentacijomis. Jų sąlyginis, t. y. priežasties ir
padarinio, samprotavimas buvo kur kas geriau išvystytas, pavyzdžiui, jei
klientui taikomas tam tikras teiginys, vadinasi, reikia atitinkamai kalbėti ar
elgtis. Dėl geresnio draudimo informacijos sisteminimo šie agentai bet
kurioje situacijoje gebėdavo greičiau rasti tinkamą sprendimą ir tai nulėmė
jų sėkmę.
PLANAVIMAS
Patyrę alpinistai prieš lipdami apžvelgia visą sieną ir įsivaizduoja kelią,

kuriuo kops, ir save, lipantį nuo vieno kybio prie kito. Šis gebėjimas prieš
žygį sukurti jo išsamią psichinę reprezentaciją yra įgyjamas kartu su
patirtimi.
Psichinės reprezentacijos padeda planuoti įvairių sričių veiklą, ir
planavimo kokybė priklauso nuo reprezentacijų tikslumo.
Pavyzdžiui, chirurgai prieš pirmąjį pjūvį dažnai vizualizuoja visą
operaciją. Naudodamiesi MR, KT vaizdais jie apžiūri pacientą ir nustato
tikėtinus sunkumus, o tada parengia operacijos planą. Operacijos psichinės
reprezentacijos sukūrimas yra viena is sunkiausių ir svarbiausių užduočių
chirurgui ir labiau patyrusių chirurgų sukurtos procedūrų reprezentacijos
dažniausiai yra sudėtingesnės ir tikslesnės. Psichinės reprezentacijos padeda
ne tik
numatyti operacijos eigą, bet ir atpažinti netikėtus ar pavojingus atvejus.

Kai operacija vyksta vadovaujantis chirurgo psichine reprezentacija, jis
žino, kada reikia sustabdyti darbą, permąstyti galimybes ir prireikus
parengti naują planą pagal gautą informaciją.
Palyginti nedaugelis laipioja uolomis ar operuoja ligonius, tačiau
beveik visi rašome, taigi psichinių reprezentacijų paskirtį planuojant
apžvelkime pasitelkdami rašymo pavyzdį. Su šia sritimi gana gerai
susipažinau per pastaruosius porą metų dirbdamas prie šios knygos, o ir
daugelis jos skaitytojų neseniai yra ką nors rašę – asmeninį laišką, dalykinę
atmintinę, interneto dienoraštį ar knygą.
Atlikta nemažai mokslinių tyrimų apie psichines reprezentacijas,
kuriomis žmonės naudojasi rašydami, ir šie tyrimai atskleidė didelį
skirtumą tarp patyrusių rašytojų ir naujokų taikomų metodų. Aptarkime
šeštoko atsakymą į klausimą apie jo rašinio rašymo strategiją.
Turiu gausybę minčių ir jas visas surašau, kol nebeturiu ko pasakyti.

Tada kartais mėginu sugalvoti daugiau vertų užrašyti minčių, jas
surašau ir tuo baigiu.
Šis požiūris gana paplitęs ne tik tarp šeštokų, bet ir tarp daugelio
žmonių, neužsiimančių profesionaliu rašymu. Jų rašymo reprezentacija
paprasta ir tiesmuka: autorius, turintis temą, išdėsto įvairias atitinkamas
mintis, dažnai jas suskirstydamas pagal atitiktį ar svarbą, o kartais pagal
kategorijas ar kitą struktūrą. Šiek tiek sudėtingesnė reprezentacija yra tada,
kai tekstas pradedamas įžanga ir užbaigiamas išvada.
Rašymo mokovai elgiasi kitaip. Aptarkime, kaip su bendraautoriu
parašėme šią knygą. Pirmiausia sugalvojome jos paskirtį. Ką norime
pasakyti skaitytojams apie meistriškumą? Kokias idėjas ir koncepcijas
svarbu perteikti? Kaip knyga turėtų pakeisti skaitytojo
98 – ANDERS ERICSSON, ROBERT P00L
požiūrį į mokymąsi ir galimybes? Atsakę į siuos klausimus gavome

pirmą bendrąją knygos reprezentaciją apie savo tikslus ir knygos
paskirtį. Žinoma, toliau dirbant pirminis vaizdinys kito, tačiau tai buvo
tik pradžia. Paskui planavome, kaip savo tikslus pasieksime. Kokias
bendras temas reikia įtraukti? Žinoma, reikia paaiškinti „kryptingo
mokymosi“ sąvoką. Kaip ją pristatyti? Na, visų pirma turime papasakoti
apie paplitusį mokymosi būdą ir jo trūkumus, o tada aptarti tikslingą
mokymąsi ir pan. Tada apsvarstėme įvairius būdus savo tikslui pasiekti
ir mėginome atsirinkti geriausius variantus.
Priimdami tokius sprendimus pamažu puoselėjome knygos psichinę
reprezentaciją, kol gavome rezultatą, mūsų požiūriu, atitinkantį
numatytą tikslą. Paprasčiausias būdas įsivaizduoti šio etapo psichinę
reprezentaciją – prisiminti planavimo metodą, išmoktą vidurinėje
mokykloje per anglų kalbos pamokas, kai surašydavome skyrių
antraštes, – kiekviena iš jų atspindėdavo tam tikrą temos aspektą. Tačiau
knygos psichinė reprezentacija buvo gerokai išsamesnė ir sudėtingesnė
nei paprastas planas. Žinojome, kodėl pasirinkome vieną ar kitą epizodą
ir kokia jo paskirtis. Taip pat aiškiai įsivaizdavome knygos loginę
struktūrą ir temų išdėstymą, suvokėme atskirų dalių sąsajas.
Be to, šis procesas vertė mus nuodugniai apmąstyti kryptingo
mokymosi sampratą. Is pradžių manėme, kad visiškai suvokiame, kas
yra kryptingas mokymasis ir kaip tai paaiškinti, tačiau mėgindami šią
sąvoką glaustai apibūdinti supratome, kad ne viskas yra taip, kaip turėtų
būti. Tada teko ieškoti geresnio būdo šiai sąvokai atskleisti.
Mums pristačius pirmąjį pasiūlymą agentei Elyse Cheney, jai ir jos
kolegoms kryptingo mokymosi samprata pasirodė miglota. Jie suprato
tik tiek, kad tai veiksmingesnis metodas nei kiti. Tai buvo ne jų kaltė, o
rodiklis mums, kad dėstėme mintis ne taip
suprantamai, kaip manėme. Turėjome permąstyti, kaip aiškiau pristatyti

kryptingą mokymąsi – t. y. rasti tikslesnę šios sąvokos psichinę
reprezentaciją, kurią norėtume perteikti skaitytojams. Ir netrukus
paaiškėjo, kad kryptingo mokymosi pristatymas iš esmės ir priklauso nuo
psichinės reprezentacijos.
Iš pradžių psichinę reprezentaciją laikėme tik vienu iš daugelio
kryptingo mokymosi aspektų, kuriuos reikia pristatyti skaitytojui, tačiau
dabar suvokėme, kad tai galbūt esminė knygos tema. Pagrindinis
kryptingo mokymosi tikslas – sukurti veiksmingas psichines
reprezentacijas, ir tai yra svarbiausia kryptingo mokymosi prielaida.
Kryptingai mokantis adaptyvių smegenų pokyčiai lemia psichinių
reprezentacijų tobulėjimą, o tai padeda pasiekti geresnių veiklos rezultatų.
Trumpai tariant, supratome, kad psichinės reprezentacijos sąvoka yra
knygos kertinis akmuo, be kurio jos parašyti neįmanoma. Tokį rašymą
mokslininkai vadina „žinių transformavimu“, kuris skiriasi nuo „žinių
perteikimo“, nes rašydamas autorius įgytas žinias apmąsto ir plėtoja.
Vienas iš būdų, kaip iškilūs mokovai naudojasi psichinėmis
reprezentacijomis, tobulindami savo pasiekimus, – tai savo pasiekimų
stebėsena ir vertinimas bei psichinių reprezentacijų tobulinimas siekiant
mokytis veiksmingiau. Kuo psichinė reprezentacija veiksmingesnė, tuo
pasiekimai didesni. Taip pat mes, sukūrę tam tikrą knygos psichinę
reprezentaciją, sužinojome, kad ji lėmė ne tokius pasiekimus (pirminio
pasiūlymo paaiškinimas), kokių tikėjomės, todėl pasinaudodami gautu
grįžtamuoju ryšiu psichinę reprezentaciją patobulinome ir gavome kur kas
tikslesnį kryptingo mokymosi paaiškinimą.
Šitaip dirbome per visą knygos rašymo procesą. Rašant mūsų knygos
psichinė reprezentacija nuolat kito ir ja vadovaudamiesi priimdavome
naujus sprendimus. Dirbdami vertindavome kiekvieną teksto dalį
(paskutiniuose etapuose – padedant Eamonui
Dolanui) ir rastus trūkumus šalindavome tikslindami psichines

reprezentacijas.
Akivaizdu, kad knygos psichinė reprezentacija yra kur kas didesnė ir
sudėtingesnė nei asmeninio laiško arba interneto dienoraščio įrašo, tačiau
bendra struktūra iš esmės ta pati: norint parašyti gerai, reikia pirma
sukurti psichinę reprezentaciją, kuria galėtumėte vadovautis. Tada
stebėkite ir vertinkite savo pastangas, būdami pasirengę prireikus
reprezentaciją tobulinti.
PSICHINĖS REPREZENTACIJOS MOKANTIS
Apskritai, psichinės reprezentacijos nėra vien tik mokymosi

rezultatas; jos ir padeda mokytis. Tai puikiai atskleidžia muzikos srities
pavyzdžiai.
Keli mokslininkai mėgino išsiaiškinti, kas skiria geriausius mu-
zikantus nuo kitų jų kolegų, ir nustatė, kad vienas iš pagrindinių skirtumų
yra psichinių reprezentacijų kokybė. Pradedantys muzikantai ir
vidutiniokai, mokydamiesi naują kūrinį, dažniausiai negali aiškiai
įsivaizduoti, kaip jis turi skambėti, o virtuozai mokosi vadovaudamiesi
atliekamos muzikos ir atitinkamo kūrinio išsamia psichine reprezentacija.
Be to, jų psichinė reprezentacija atlieka grįžtamojo ryšio funkciją, todėl
jie sugeba įvertinti savo pasiekimus ir supranta, kaip turėtų tobulintis.
Pradedančiųjų ir vidutiniokų psichinės reprezentacijos gerokai
paprastesnės – pavyzdžiui, jie gali atpažinti nepataikytą natą, tačiau vis
tiek turi pasikliauti mokytoju, kuris parodo kur kas subtilesnes klaidas ir
trūkumus.
Net ir pradedančių muzikantų psichinių reprezentacijų skirtumai,
regis, gali nulemti jų mokymosi kokybę. Maždaug prieš penkiolika metų
du Australijos psichologai, Garis McPhersonas ir Jamesas Renwickas,
tyrė vaikus nuo septynerių iki devynerių metų amžiaus, kurie mokėsi
groti įvairiais muzikos instrumentais: fleita,
trimitu, kornetu, klarnetu ir saksofonu. Dalis tyrimo laiko buvo skirta

namie besimokantiems vaikams filmuoti ir šiems įrašams analizuoti,
siekiant suprasti, nuo kokių vaikų veiksmų priklauso mokymosi
pasiekimai. Iš visų tiriamųjų dažniausiai klysdavo kornetininkė,
besimokanti pirmus metus, – vidutiniškai 11 klaidų per minutę per pirmą
mokymosi sesiją. Antrosios sesijos metu ji tas pačias klaidas darė 70 proc.
laiko – pastebėdavo ir ištaisydavo tik tris iš 10 klaidų. Kita vertus,
geriausias pirmametis mokinys – saksofonininkas – per pirmą sesiją
padarė tik 1,4 klaidos per minutę, o per antrą sesiją tas pačias klaidas
kartojo tik 20 proc. laiko – ištaisydavo aštuonias iš 10 klaidų. Ypač
stebina pataisų procentinės dalies skirtumas – kadangi saksofonininkas iš
pradžių klydo mažiau, jo ir pažanga buvo menkesnė.
Visų mokinių požiūris ir motyvacija buvo tinkama tobulėti, todėl
tyrėjai padarė išvadą, kad pasiekimų skirtumai, matyt, labiausiai
priklausė nuo mokinių gebėjimo atpažinti savo klaidas, t. y. nuo
atliekamo kūrinio psichinių reprezentacijų veiksmingumo. Sakso-
fonininkas turėjo aiškią kūrinio psichinę reprezentaciją, kuri leido jam
atpažinti daugumą klaidų, jas atsiminti ir ištaisyti grojant kitą kartą. Kita
vertus, kornetininkė, regis, tokios tikslios kūrinio psichinės
reprezentacijos nebuvo sukūrusi. Pasak tyrėjų, šių mokinių pasiekimų
skirtumas nepriklausė nuo noro ir pastangų. Kornetinin- kei tiesiog trūko
tokios veiksmingos mokymosi priemonės, kokią turėjo saksofonininkas.
G. McPhersonas ir J. Renwickas nesigilino į šių psichinių re-
prezentacijų pobūdį, tačiau kiti tyrimai atskleidžia, kad tai gali būti įvairių
formų psichinės reprezentacijos. Viena is jų – garsinė reprezentacija, t. y.
aiškus suvokimas, kaip kūrinys turi skambėti. Tokia reprezentacija
vadovaujasi visų lygmenų muzikantai, o geresniųjų psichinės
reprezentacijos kur kas išsamesnės – jie gali numatyti ne tik grojamų natų
toną ir trukmę, bet ir garsumą, kilimą ir kritimą,
intonaciją, vibrato, tremolo ir harmoninius santykius su kitomis natomis,

įskaitant ir kitais instrumentais grojamas melodijas. Geri muzikantai ne
tik pažįsta įvairias muzikinių garsų savybes, bet ir moka jas išgauti
instrumentais. Tokiam meistriškumui įvaldyti reikia atitinkamų psichinių
reprezentacijų, kurios glaudžiai siejasi su pačių garsų psichinėmis
reprezentacijomis.
G. McPhersono ir J. Renwicko tiriamieji turbūt taip pat turėjo
susikūrę vienokio ar kitokio lygmens psichines reprezentacijas,
leidžiančias užrašytas natas susieti su atitinkama pirštuote. Taigi
saksofonininkas tikriausiai pastebėdavo netyčia paspaudęs netinkamą
klavišą ne tik todėl, kad išgaudavo klaidingą garsą, bet ir pajutęs, jog
piršto padėtis neatitinka pirštuotės psichinės reprezentacijos.
Šio tyrimo pranašumas yra jo asmeniškas pobūdis – susipažinus su
medžiaga pasirodė, tarsi patys pažinotume kornetininkę ir sak-
sofonininką. Tačiau toks tyrimas turi ir trūkumą – per mažą imtį, nes buvo
tirti vos keli vienos muzikos mokyklos mokiniai. Laimei, šiuos rezultatus
patvirtino britų tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau nei trys tūkstančiai
besimokančiųjų muzikos – nuo pradedančiųjų iki mokovų, pasirengusių
įstoti į universiteto lygio konservatoriją.
Mokslininkai nustatė, kad pažangesni muzikos mokiniai gali geriau
atpažinti savo klaidas ir sunkumus, kuriems turėtų skirti daugiau
pastangų. Vadinasi, šių mokinių atliekamos muzikos ir savo atlikimo
psichinės reprezentacijos buvo išsamesnės, leidžiančios jiems stebėti
savo pažangą ir atpažinti klaidas. Be to, pažangesnieji taikė veiksmin-
gesnius mokymosi metodus. Veikiausiai jie naudojosi psichinėmis re-
prezentacijomis ne tik pastebėdami savo klaidas, bet ir tinkamai pa-
sirinkdami mokymosi metodus atitinkamiems sunkumams įveikti.
Ne tik muzikoje, bet ir kitose srityse meistriškumo ir psichinių
reprezentacijų santykis įsuka uždarą ratą: augant meistriškumui tobulėja
psichinės reprezentacijos, o tai leidžia dar veiksmingiau tobulinti
įgūdžius.
Išsamesnį vaizdą apie tai, kaip mokovai naudojasi psichinėmis

reprezentacijomis, atskleidžia Konektikuto universiteto psichologo
Rogerio Chaffino ir pasaulyje pripažintos pianistės Gabriela’os Imreh iš
Naujojo Džersio ilgalaikio bendradarbiavimo rezultatai. Daug metų jie
dirbo kartu siekdami išsiaiškinti, kas vyksta pianistės smegenyse, jai
mokantis groti ir atliekant muzikos kūrinį.
Šis R. Chaffino tyrimas primena, kaip stebėjau skaitmenų sekas
įsimenančio Steve’o Faloono psichinių reprezentacijų raidą. R. Chaffinas
stebi, kaip pianistė mokosi naują kūrinį ir kaip išsako savo mintis apie
mokymosi procesą. Jos mokymosi sesijas jis filmuoja, kad galėtų atidžiau
panagrinėti pasirinktus mokymosi metodus.
Per vieną sesijų seriją R. Chaffinas stebėjo, kaip G. Imreh daugiau nei
30 valandų mokėsi Johanno Sebastiano Bacho „Itališkojo koncerto“
trečiąją dalį, kurią ketino groti koncerte pirmą kartą. Nors buvo girdėjusi
šį kūrinį daug kartų, pianistė pirmiausia peržvelgė natas, kad susidarytų
vadinamąjį „meninį vaizdą“, t. y. atliekamo kūrinio skambesio
reprezentaciją, ir tik tada ėmė jį groti. Jos gebėjimas įsivaizduoti kūrinį
vien pažiūrėjus į natas rodo, kaip ištobulintos jos fortepijono muzikos
psichinės reprezentacijos. Dauguma mūsų būtų pamatę tik atspausdintus
muzikos simbolius, o ji vaizduotėje išgirdo muziką.
Paskui G. Imreh siekė išsiaiškinti, kaip atlikti kūrinį, kad jis atitiktų
sukurtą meninį vaizdą. Ji vėl analizavo natas nuo pradžių apgalvodama
tikslią pirštuotę. Pianistė nusprendė, kur įmanoma, taikyti standartinę
pirštuotę, kurią pianistai išmoksta naudoti grodami tam tikras natas,
tačiau norint išgauti numatytą skambesį kai kuriose vietose reikėjo nuo
standarto nukrypti. Pianistė apsvarstydavo įvairius variantus,
išsirinkdavo vieną ir pažymėdavo natose. Be to, ji pažymėdavo tam tikrus
kompozicijos komponentus, kuriuos R. Chaffinas vadino „išraiškingais
perėjimais – vietas, kur,
pavyzdžiui, linksmą ir gyvą nuotaiką keičia rimtis ir mąslumas. Vėliau

pianistė išskyrė trumpus kūrinio fragmentus prieš perėjimus ar
techniškai sudėtingas vietas kaip įspėjimus laiku pasiruošti. Taip pat
įsidėmėjo įvairias vietas, kur reikia ypatingos interpretacijos.
Visus šiuos skirtingus elementus sujungdama į vieną planą, G. Imreh
sugebėjo apžvelgti ir bendrą miško vaizdą, ir atskirus medžius. Ji
įsivaizdavo, kaip turi skambėti visas kūrinys, ir aiškiai suvokė, į kokias
detales reikia atkreipti dėmesį jį atliekant. Psichinės reprezentacijos
suderino pianistės įsivaizduotą bendrą atlikimo įspūdį ir priemones,
kurias ji numatė tokiam rezultatui pasiekti. Veikiausiai tam tikri kitų
pianistų psichinių reprezentacijų aspektai skirtųsi, tačiau bendri metodai
būtų labai panašūs.
Psichinės reprezentacijos taip pat leido išspręsti dilemą, su kuria
susiduria bet kuris klasikinės muzikos atlikėjas, mokydamasis groti
kūrinį. Svarbiausia išmokti ir įsiminti kūrinį taip, kad būtų galima jį
atlikti beveik automatiškai: abi rankos turi pataikyti į tinkamus klavišus
bemaž be sąmoningų pastangų. Tik tada pianistas, netgi jaudindamasis
ar nervindamasis, galės be klaidų groti scenoje auditorijai. Kita vertus,
norint užmegzti ir išlaikyti ryšį su klausytojais, būtinas tam tikras
spontaniškumas. G. Imreh pasitelkė įsivaizduotą kūrinio planą. Ji grojo
kaip įprastai – pirštai tiksliai lakstė klaviatūra gerai išmoktais judesiais,
tačiau pianistė visada tiksliai žinojo, kurią kūrinio vietą groja, nes buvo
numačiusi įvairius orientyrus. Vieni iš jų buvo atlikimo orientyrai, kurie
G. Imreh signalizavo, pavyzdžiui, apie artėjantį pirštuotės keitimą, o kiti
buvo, kaip įvardijo R. Chaffinas, „išraiškos orientyrai“. Jie nurodė
vietas, kurias reikėjo atlikti kitaip norint išreikšti atitinkamą emociją,
atsižvelgiant į pianistės savijautą ir klausytojų reakciją. Tai leido G.
Imreh spontaniškai ir kartu tiksliai atlikti sudėtingą kūrinį prieš
auditoriją.
FIZINĖ VEIKLA KARTU YRA IR PROTINĖ
Apžvelgdami kelis tyrimus išsiaiškinome, kad muzikantai, to-

bulindami fizinius ir kognityvinius specialybės įgūdžius, naudojasi
psichinėmis reprezentacijomis. Be to, psichinės reprezentacijos yra labai
svarbios net ir tai veiklai, kuri laikoma beveik vien fizine. Šiaip ar taip,
bet kokį mokovą teisinga vertinti kaip savo srities intelektualą. Tai tinka
bemaž kiekvienai veiklai, kurią atliekant kūno padėtis ir judesiai
vertinami kaip meninė raiška – gimnastikai, nardymui, dailiajam
čiuožimui ar šokiui. Tokios veiklos atlikėjai, siekdami atitinkamo
meistriškumo, turi susikurti aiškias psichines reprezentacijas, kaip jų
kūnai turėtų judėti. Tačiau net ir tose srityse, kur meninės raiškos
formaliai nereikalaujama, svarbu ištreniruoti kūną, kad judesiai atitiktų
tam tikrus kriterijus. Plaukikai ištobulina grybšnius taip, kad maksimaliai
padidintų trauką ir sumažintų pasipriešinimą. Bėgikai siekia didžiausio
greičio ir ištvermės, kad išsaugotų energiją. Šuolininkų, tenisininkų,
kovotojų, golfo žaidėjų, beisbolo mušėjų, krepšinio tritaškininkų,
sunkiaatlečių, šaulių ar kalnų slidininkų pasiekimai iš esmės priklauso
nuo tinkamos fizinės formos, o didžiausią pranašumą šiose srityse teikia
tiksliausios psichinės reprezentacijos.
Čia veikia uždaro rato dėsnis: lavinant įgūdžius tobulėja psichinės
reprezentacijos, o tai, savo ruožtu, padeda ugdyti įgūdžius. Gali
pasirodyti, kad iš dalies susiduriame ir su vištos bei kiaušinio dilema.
Kalbant apie dailųjį čiuožimą, sunku aiškiai įsivaizduoti, kas yra dvigubas
apsisukimas ore jo neatlikus, kita vertus, neįmanoma jo atlikti gerai
neturint jo tikslios psichinės reprezentacijos. Tačiau tai ne visiška tiesa.
Žingsnis po žingsnio, lavinant šuolio įgūdžius, tobulėja ir jo psichinė
reprezentacija.
Tai atrodo taip, tarsi statydami laiptus koptume aukštyn. Užbaigę
vieną pakopą turime kur pasilypėti, kad pradėtume aukštesnę pakopą ir t.
t. Tokiu pat principu vadovaudamiesi turimomis
reprezentacijomis galime stebėti ir vertinti savo pasiekimus. Steng-

damiesi atlikti ką nors nauja – įgyti naujų įgūdžių ar tobulinti tuos,
kuriuos jau turime, – kartu plečiame ir tiksliname psichines repre-
zentacijas, kurios savo ruožtu padeda padaryti daugiau, nei galėjome
anksčiau.
4
Auksinis standartas
Ko trūksta tikslingam mokymuisi? Kodėl neužtenka vien susitelkti ir

išeiti iš komforto zonos? Apie tai kalbėsime toliau.
Kaip išsiaiškinome pirmame skyriuje, tikslingai mokydamiesi
žmonės gali pasiekti labai skirtingų rezultatų. Steve’as Faloonas įsiminė
daugiausia 82 skaitmenis, o Renée, taip pat įtemptai mokydamasi,
neperžengė nė 20 skaitmenų ribos. Šis skirtumas priklauso nuo būdų,
kuriais jie naudojosi atminčiai lavinti.
Nuo tada, kai Steve’as įrodė, kad įmanoma įsiminti ilgas skaitmenų
sekas, jo pasiekimus pranoko dešimtys atminties varžybų dalyvių. Pasak
Pasaulio atminties sporto tarybos, prižiūrinčios tarptautinius atminties
čempionatus, per varžybas bent penkiems dalyviams pavyko įsiminti 300
ar daugiau skaitmenų, o kelios dešimtys žmonių įsiminė bent 100
skaitmenų. 2015 metų lapkričio mėnesio duomenimis, pasaulio rekordas
priklauso Tsogbadrakhui Saikhanbayarui iš Mongolijos, 2015
metųTaivano atvirajame suaugusiųjų atminties čempionate įsiminusiam
432 skaitmenis. Steve’o rekordas buvo viršytas penkis kartus. Tiek Renée
ir Steve’o,
tiek Steve’o ir naujosios kartos atminties čempionų pasiekimų skirtumas

priklauso nuo mokymosi subtilybių.
Vis dėlto čia aptarėme tik bendrą principą. Kiekvienoje srityje yra
tam tikrų mokymosi metodų, veiksmingesnių už kitus. Siame skyriuje
nagrinėjame veiksmingiausią metodą – kryptingą mokymąsi. Tai aukso
vidurys – idealas, kurio turėtų siekti kiekvienas, norintis išmokti naujų
dalykų.
IŠTOBULINTA SRITIS
Tam tikrose srityse, tokiose kaip populiarioji muzika, kryžiažodžių

sprendimas ar tautinis šokis, netaikomi jokie standartiniai mokymo
metodai. Visi jose naudojami metodai atrodo paviršutiniški,
neužtikrinantys numatytų rezultatų. Kitų sričių, pavyzdžiui, klasikinės
muzikos, matematikos ar baleto, mokovai gali džiaugtis ištobulintais,
visuotinai pripažintais ugdymo metodais. Beveik kiekvienas mokinys,
jais tiksliai ir taisyklingai vadovaudamasis, pasiekia puikių rezultatų.
Pastarąsias sritis tyrinėjau per visą savo karjerą.
Joms būdingi keli bendri bruožai. Pirma, jų pasiekimus galima
įvertinti objektyviai, tarkime, pagal šachmatų turnyro ar lenktynių
rezultatus, arba bent iš dalies objektyviai – teisėjų sprendimu. Tačiau jei
nesusitarta, kokie pasiekimai laikomi gerais, ir nežinoma, kokiais
pokyčiais įmanoma juos patobulinti, veiksmingus mokymo metodus
parengti labai sunku ar net neįmanoma. Kaip galima sukurti pasiekimų
tobulinimo metodą, jei neapibrėžtas pats tobulėjimo procesas? Antra,
geri pirmiau minėtų sričių pasiekimai priklauso nuo atlikėjų siekio
tobulintis ir tobulėti. Trečia, šios sritys turi tvirtus pagrindus, nes jų
sportininkų pasiekimai jau buvo tobulinami ištisus dešimtmečius ar
šimtmečius. Ir ketvirta, jose yra daug profesionalų, kurie dirba
mokytojais ar treneriais ir nuolat kuria, ir tobulina ugdymo metodikas,
leidžiančias kelti pasiekimų
lygį. Tobulėjant mokymo metodikoms gerėja pasiekimai, o tai leidžia

diegti vis daugiau ugdymo inovacijų (vėlgi, pažangą lemia uždaras ratas).
Pasiekimų ir ugdymo metodikų pažangos kelias visada – bent iki šiol –
buvo grįstas bandymais ir klaidomis įvairių sričių praktikams
eksperimentuojant su daugybe mokymo metodų ir iš jų atrenkant
veiksmingus.
Toks principas ryškiausias muzikos, ypač smuiko ir fortepijono,
mokyme. Ši sritis labai pažangi, o jos pasiekimai ir ugdymo metodai
tobulinami jau keletą šimtmečių. Negana to, muzikos atlikėjas, ypač
smuikininkas ar pianistas, norėdamas tapti vienu iš geriausių pasaulyje,
paprastai turi nuosekliai mokytis ne mažiau kaip dvidešimt metų.
Trumpai tariant, ko gero, nerastume tinkamesnės srities tyrėjui,
norinčiam suprasti išskirtinius pasiekimus. Man pasisekė, kad baigęs
atminties pasiekimų tyrimą ėmiausi tirti šią sritį.
1987 metų rudenį įsidarbinau Makso Planko institute žmogaus raidos
srityje. Baigęs atminties tyrimą su Steve’u Faloonu, domėjausi kitais
ypatingos atminties atvejais, pavyzdžiui, padavėjų, be užrašų gebančių
tiksliai atsiminti klientų užsakymus, ir teatro aktorių, kuriems ruošiantis
naujam spektakliui visada reikia atmintinai išmokti daug teksto.
Kiekvienu atveju tyriau psichines reprezentacijas, kurias šie žmonės
susikurdavo norėdami įsiminti informaciją, tačiau jie visi turėjo vieną
pagrindinį trūkumą – buvo „mėgėjai“, šio dalyko formaliai nesimokę, tik
tobulinę įgūdžius praktiškai. Kokie pasiekimai įmanomi taikant
pripažintus, formalius mokymo metodus? Persikėlęs į Berlyną, netikėtai
įgijau galimybę stebėti, kaip šiuos metodus taiko muzikantai.
Už šią galimybę turiu dėkoti Berlyno menų universitetui (Universität
der Künste Berlin), įsikūrusiam netoli Makso Planko instituto. Keturiuose
universiteto koledžuose – vaizduojamojo meno koledže, architektūros
koledže, medijų bei dizaino koledže ir muzikos
bei scenos meno koledže – mokosi 3600 studentų, o muzikos akademija

ypač garsėja dėstytojų ir studentų pasiekimais. Tarp jos absolventų yra
du iškilūs XX amžiaus dirigentai, Otto Klempereris ir Bruno Walteris,
taip pat kompozitorius Kurtas Weillas, pagarsėjęs savo „Opera už tris
skatikus“ ir ypač populiaria arija „Peilis Makis . Kasmet akademijos
išleidžiami pianistai, smuikininkai, kompozitoriai, dirigentai ir kiti
muzikantai užima garbingas vietas Vokietijos ir pasaulio muzikos elite.
Makso Planko institute pasisamdžiau du bendradarbius –
podiplominių studijų studentą Ralfą Krampe’ę ir po doktorantūros
besistažuojantį Clemensą Teschą-Romerį – kartu su jais parengėme
muzikos pasiekimų raidos tyrimo planą. Iš pradžių planavome sutelkti
dėmesį į muzikos studentų motyvaciją. Man buvo ypač įdomu, ar laikas,
kurį muzikantai skiria pratyboms, priklauso nuo jų motyvacijos, kuria
bent iš dalies būtų galima paaiškinti pasiekimų lygį.
Su Ralfu ir Clemensu nusprendėme tirti tik akademijos smuiki-
ninkus. Kadangi mokykla buvo pagarsėjusi pasaulinio lygio smuiko
virtuozų rengimu, ko gero, daugelis iš ano meto studentų po vieno ar
kito dešimtmečio taip pat galėjo tikėtis pasaulinio lygio smuikininkų
šlovės. Žinoma, ne visų pasiekimai buvo vienodai puikūs. Akademijoje
mokėsi geri, labai geri ir puikūs smuiko specialybės studentai, todėl
galėjome palyginti įvairių pasiekimų studentus atsižvelgdami į jų
motyvaciją.
Pirmiausia muzikos akademijos dėstytojų paprašėme nurodyti
studentus, kurie galėjo tikėtis tarptautinės solistų karjeros – tai
aukščiausias profesionalių smuikininkų lygmuo. Tai turėjo būti
ryškiausios patekančios žvaigždės, bauginančios visus kitus ben-
dramokslius. Dėstytojai atrinko 14 pavardžių. Trys iš jų nemokėjo
sklandžiai kalbėti vokiškai, todėl būtų buvę sunku juos apklausti, o dar
viena studentė negalėjo dirbti įprastu režimu dėl nėštumo.
Taigi mums liko dešimt „geriausiųjų“ – septynios moterys ir trys vyrai.

Be to, dėstytojai mums nurodė smuiko specialybės studentus, kurie buvo
labai geri, bet ne geriausi. Iš jų pasirinkome dešimt atsižvelgdami į
pirmosios grupės amžiaus ir lyčių santykį. Juos įvardijome
„geresniaisiais“. Galop atrinkome dar dešimt atitinkamo amžiaus ir lyčių
smuikininkų iš muzikos edukologijos skyriaus. Šie studentai veikiausiai
galėjo tapti muzikos mokytojais. Jie buvo tikrai gabūs muzikantai
palyginti su kitais, tačiau kur kas mažiau įgudę nei kitų dviejų grupių
smuikininkai. Daugelis muzikos edukologijos studentų buvo nesėkmingai
bandę įstoti į solistų programą. Juos vadinome „geraisiais“. Taigi
turėjome tris grupes, atitinkančias tris pasiekimų lygius – gerieji,
geresnieji ir geriausieji.
Taip pat pasamdėme dešimt pusamžių smuikininkų iš Berlyno
filharmonijos orkestro (dabar Berlyno filharmonija) ir Berlyno radijo
simfoninio orkestro – abu orkestrai garsūs tarptautiniu lygiu. Pasak
muzikos akademijos dėstytojų, tikėtina, kad geriausi studentai grosią
viename iš šių orkestrų arba panašaus lygio ansambliuose kitose
Vokietijos vietose; taigi šių orkestrų smuikininkai buvo tarsi žvilgsnis į
ateitį, leidžiantis numatyti geriausiųjų muzikos akademijos smuikininkų
pasiekimus po 20 ar 30 metų.
Mūsų tikslas buvo išsiaiškinti, kas skiria geriausius smuiko spe-
cialybės studentus nuo tik gerų. Pagal tradicinį požiūrį šio lygmens
muzikantų pasiekimų skirtumas turėtų labiausiai priklausyti nuo įgimto
talento. Todėl pratyboms skirtas laikas ir mokymosi metodai, t. y. iš esmės
motyvacijos skirtumai, negalėtų būti pagrindinis veiksnys. Norėjome
patikrinti, ar ši teorija nėra klaidinga.
SMUIKO MUZIKOS IŠŠŪKIAI
Visiems, kurie smuiko muziką pažįsta tik tiek, kad girdėjo grojant
profesionalą, nelengva paaiškinti, kaip sunku šiuo instrumentu
groti ir kokių įgūdžių reikia geram smuikininkui. Įgudusios rankos

sugeba smuiku griežti neprilygstamo grožio melodiją, tačiau pritrūkus
meistriškumo instrumentas spiegs kaip katė prispausta uodega. Norint
išgauti bent vieną priimtiną smuiko garsą – ne šaižų, ne spiegiantį, ne
švilpiantį, tinkamo aukščio ir tono – reikia daug mokytis, o išmokę
sugroti tą vienintelį garsą būsite žengę tik pirmą ilgos ir sunkios kelionės
žingsnį.
Sunkumai prasideda nuo to, kad smuiko postygis nesuskirstytas
dalmenimis kaip gitaros postygis, kurį metalinės juostelės dalija į
atkarpas, žyminčias išgaunamus muzikos garsus. Jei gitara suderinta,
kiekvienas garsas skambės tiksliai. Kadangi ant smuiko dalmenų nėra,
smuikininkas, norėdamas išgauti tam tikrą garsą, turi tiksliai uždėti
pirštus ant atitinkamos postygio vietos. Dėl colio šešioliktosios dalies
paklaidos garsas gali išeiti pustoniu per aukštas ar per žemas. Pirštą
padėjus dar toliau nuo tikslios padėties, suskambės visiškai kitas tonas.
Ir tai tik viena nata iš daugelio: norint tiksliai sugroti kūrinį reikia
pataikyti į visų garsų padėtis ant postygio. Smuikininkas be galo daug
laiko praleidžia grodamas gamas, kad išmoktų kaire ranka tiksliai rasti
natų padėtis ir ant vienos stygos, ir pereidamas nuo vienos stygos prie
kitos. Išmokus laisvai pataikyti į natų padėtis, tenka kur kas subtilesnė
pirštuotės užduotis, pradedama tuo, kad reikia išmokti vibrato, kai stygą
virpinant piršto galiuku – kitaip nei ja slankiojant – išgaunamas
vibruojantis garsas. Taigi tenka paplušėti dar ilgiau.
Maža to, pirštuotė iš tiesų yra lengviausia dalis. Kur kas sunkiau
įvaldyti stryką. Stryku griežiant per stygą, ašutinė vadelė stygą patempia
ir atleidžia, o paskui vėl patempia ir atleidžia, ir šis procesas kartojamas
šimtus ar net tūkstančius kartų per sekundę atsižvelgiant į stygos
vibravimo dažnį. Šitaip stryku judinant stygą gaunamas smuikui
būdingas skambesys. Smuikininkai muzikos garsumą reguliuoja stryku
spausdami stygą, o kiekvienam intervalui
būdingas vis kitoks spaudimas. Spaudžiant per daug, gaunamas šaižus

garsas, o spaudžiant per mažai – garsas šiek tiek malonesnis, tačiau vis
tiek laikomas netinkamu. Negana to, priimtino spaudimo stiprumas
skiriasi priklausomai nuo stryko padėties ant stygos. Kuo strykas arčiau
tilto, tuo stipriau reikia jį spausti.
Smuikininkai turi išmokti įvairiais būdais giežti stryku per stygas, kad
išgautų norimus garsus. Stryku galima braukti tolygiai, akimirką
stabtelėti, staiga trūktelėti pirmyn ir atgal, jį pakelti ir nuleisti leidžiant
švelniai atšokti nuo stygų ir 1.1. – iš viso yra daugiau kaip dešimt griežimo
stryku technikų. Pavyzdžiui, griežiant spiccato strykas atšoka nuo stygos
ir šitaip gaunami trumpi staccato garsai. Sautillé yra greitesnė spiccato
technika. Be to, griežiama jeté, collé, détaché, martelé, legato, louré ir kt.
– kiekviena technika išgaunamas vis kitoks garsas. Žinoma, taikant visas
šias technikas, stryko judesius būtina tiksliai suderinti su kairės rankos
pirštų darbu.
Šių įgūdžių neįmanoma įgyti per vienus ar dvejus metus. Visi mūsų
tirti studentai buvo mokęsi groti daugiau kaip dešimtmetį – pradėję nuo
aštuonerių metų ir baigę standartinę ugdymo programą, pagal kurią vaikai
mokomi ir dabar. Kitaip tariant, jie nuo mažumės sistemingai mokėsi,
dažniausiai kartą per savaitę lankydami muzikos pamokas. Per šias
pamokas mokytojas įvertindavo mokinių pasiekimus, numatydavo
tolesnius trumpalaikius tobulėjimo tikslus ir skirdavo praktines užduotis,
kurias motyvuotas mokinys, savarankiškai dirbdamas visą savaitę, galėtų
įvykdyti iki kitos pamokos.
Dauguma mokinių su muzikos mokytoju praleisdavo tiek pat laiko –
valandą – per savaitę, todėl pagrindinis jų pasiekimų skirtumas priklausė
nuo kiekvieno savarankiškoms pratyboms skirto laiko. Daugelis pažangių
mokinių, įstojusių į Berlyno muzikos akademiją, būdami vienuolikos ar
dvylikos metų mokydavosi griežti smuiku po 15 valandų per savaitę,
vadovaudamiesi mokytojo
nurodymais dėl atskirų atlikimo technikų. Augdami jie paprastai

skirdavo muzikos pratyboms vis daugiau laiko per savaitę.
Vienas iš požymių, kuriuo smuikininkų mokymas skiriasi nuo kitų
sričių ugdymo, pavyzdžiui, futbolo ar algebros, – tai ganėtinai
standartizuoti mokymo metodai, leidžiantys tikėtis numatytų įgūdžių.
Kadangi smuiko muzikos atlikimo technika gludinama jau dešimtmečius
ar net šimtmečius, šioje srityje nusistovėjo tinkamiausi ar „geriausi“
būdai, kaip laikyti smuiką, kokiais judesiais atlikti vibrato, spiccato ir t.
t. Nors šių technikų išmokti nelengva, tačiau mokytojas mokiniui gali
tiksliai parodyti, ką ir kaip atlikti.
Taigi Berlyno menų universiteto smuiko specialybės studentai
suteikė puikią galimybę ištirti motyvacijos reikšmę pasiekimams ir
apskritai nustatyti, kuo pažangieji skiriasi nuo pažangiausiųjų.
GERIEJI, GERESNIEJI IR GERIAUSIEJI
Tirdami šiuos skirtumus, smulkiai apklausėme kiekvieną iš tris-

dešimties smuiko specialybės studentų. Prašėme papasakoti, kaip jie
mokėsi muzikos: kada pradėjo mokytis, kas buvo jų mokytojai, po kiek
valandų per savaitę grodavo savarankiškai kiekviename amžiaus
tarpsnyje, kokiuose konkursuose skynė laurus ir pan. Taip pat klausėme
jų nuomonės apie tai, kokią reikšmę pasiekimams turi įvairios veiklos
rūšys: individualios ir grupinės pratybos, individualus ir grupinis
muzikavimas savo malonumui, solo partijų atlikimas, muzikavimas
grupėje, pamokų lankymas, muzikos mokymas ir klausymasis, muzikos
teorija ir kt. Domėjomės, kiek pastangų jiems reikėjo dalyvaujant šioje
veikloje ir kiek malonumo patyrė ją atlikdami. Be to, prašėme įvertinti,
kiek laiko jie skyrė kiekvienai iš šių veiklos rūsių per praėjusią savaitę.
Kadangi mus domino, kiek laiko studentai mokėsi savarankiškai, galop
paprašėme apytiksliai suskaičiuoti, kiek vidutiniškai valandų per savaitę
jie
skyrė savarankiškoms pratyboms per kiekvienus metus nuo tada, kai

pradėjo mokytis muzikos.
Visų trisdešimties tiriamų muzikos studentų paprašėme septynias
dienas rašyti dienoraščius, tiksliai nurodant, kaip jie leisdavo laiką.
Dienoraščiuose studentai registruodavo savo veiklą 15 minučių
intervalais: miega, valgo, vyksta į paskaitas, mokosi, muzikuoja vieni,
muzikuoja su kitais, koncertuoja ir pan. Gavę šiuos dienoraščius, turėjome
išsamų vaizdą, kaip studentai leisdavo laiką, taip pat puikias jų mokymosi
istorijas.
Visų trijų grupių studentai į daugelį klausimų atsakė panašiai.
Pavyzdžiui, jie beveik vieningai sutiko, kad didžiausią reikšmę pažangai
turi individualios pratybos, be to, svarbios pratybos grupėje, pamokų
lankymas, koncertavimas (ypač solo), muzikos klausymasis ir muzikos
teorija. Taip pat daugelis sakė, kad pažangai labai svarbu pakankamai
miegoti. Intensyviai dirbant reikia atgauti jėgas gerai išsimiegant per naktį
ir dažnai nusnaudžiant popiečio.
Viena iš svarbiausių mūsų išvadų buvo ta, kad dauguma studentų
nurodytų svarbių veiksnių yra pastangų reikalaujanti ne itin smagi veikla,
išskyrus tik klausytis muzikos ir miegoti. Visi, nuo pačių geriausių
studentų iki būsimų muzikos mokytojų, vieningai teigė, kad pažanga buvo
sunki, o tam reikalingas darbas džiaugsmo neteikė. Trumpai tariant,
neatsirado nė vieno studento, labai mėgstančio mokytis, kuriam reikėtų
mažiau motyvacijos nei kitiems. Studentai buvo motyvuoti susikaupti ir
įtemptai dirbti, nes suvokė mokymosi reikšmę pažangai.
Kita svarbi išvada buvo ta, kad visas tris grupes skyrė tik vienas
pagrindinis dalykas. Tai bendras valandų skaičius, kurį studentai skyrė
savarankiškoms pratyboms.
Naudodamiesi studentų pateiktais duomenimis, kiek valandų per
savaitę jie mokėsi savarankiškai nuo tada, kai pradėjo groti smuiku,
apskaičiavome bendrą valandų skaičių, kiek jie mokėsi
savarankiškai iki 18 metų: paskui daugelis įstojo į muzikos akademiją.

Nors prisiminimai ne visada patikimi, stropūs šios srities mokiniai
paprastai kiekvieną dieną, laikydamiesi savaitės grafiko, pratyboms
skiria tam tikrą laiką. Jie šio muzikos mokymosi režimo laikėsi nuo
mažumės, todėl manėme, kad jų pateikti duomenys apie įvairiais
amžiaus tarpsniais muzikos pratyboms skirtą laiką yra ganėtinai tikslūs.
Išsiaiškinome, kad geriausi smuiko specialybės studentai vidu-
tiniškai mokydavosi kur kas daugiau laiko negu geresnieji, o abi šios
grupės savarankiškai mokydavosi gerokai daugiau nei muzikos
pedagogikos studentai. Pastarieji aštuonerių metų grojo smuiku vi-
dutiniškai 3420 valandų, geresnieji studentai tokiame pat amžiuje – 5301
valandą, o geriausieji – 7410 valandų. Nė vienas netingėjo – netgi
mažiausiai pasiekę studentai plušdavo tūkstančius valandų, kur kas
daugiau nei groja mėgėjai, besimokantys griežti smuiku savo
malonumui. Tačiau tai tik bendrieji mokymosi laiko skirtumai.
Tirdami išsamiau išsiaiškinome, kad didžiausi visų trijų grupių
mokymosi laiko skirtumai išryškėjo paauglystėje. Šiuo tarpsniu vaikams
ypač sunku reguliariai mokytis muzikos, nes juos domina daugybė kitų
dalykų – mokykla, parduotuvės, bendravimas su draugais, pobūviai ir kt.
Mūsų rezultatai atskleidė, kad paaugliai, šiuo tarpsniu gebėję laikytis
muzikos pratybų režimo ar net skyrę šiai veiklai daugiau laiko, galų gale
akademijoje iškilo iki pažangiausių smuikininkų.
Be to, apytiksliai suskaičiavome, kiek laiko smuikuodavo Berlyno
filharmonijos ir Berlyno radijo simfoninio orkestrų vidutinio amžiaus
smuikininkai būdami mažiau nei 18 metų amžiaus, t. y. vidutiniškai 7336
valandas, – pasirodo, panašiai kaip ir geriausieji muzikos akademijos
smuikininkai.
Savo tyrime neatsižvelgėme į daugelį veiksnių, kurie galėjo turėti –
o veikiausiai ir turėjo – įtakos atskirų grupių smuikininkų
pasiekimams. Pavyzdžiui, studentai, kuriuos mokė geriausi mokytojai,

tikriausiai darė pažangą kur kas greičiau nei vidutinių pedagogų
ugdytiniai.
Tačiau tyrime aiškiai išryškėjo dvi išvados: pirma, norint tapti smuiko
virtuozu, reikia mokytis griežti keletą tūkstančių valandų. Talentų ar
vunderkindų, pasiekusių profesionalo lygmenį ir tam skyrusių ganėtinai
mažai laiko, neradome. Antra, netgi tarp šių talentingų muzikantų, kurie
visi įstojo į geriausią Vokietijos muzikos akademiją, smuikininkai,
mokęsi griežti kur kas daugiau laiko nei kiti, išsiskyrė aukštesniais
pasiekimais.
Tie patys veiksniai tinka ir kitų sričių ugdymui. Norint juos pagrįstai
įvertinti, reikia gauti tikslius duomenis apie tai, kiek laiko mokovai skyrė
įgūdžiams ugdyti (tai ne visada lengva), ir bent iš dalies objektyviai
išskirti gerųjų, geresniųjų ir geriausiųjų grupes (tai taip pat ne visada
pavyksta). Tačiau įgyvendinus šiuos du uždavinius, paaiškėja, kad
apskritai geriausi yra tie mokovai, kurie skyrė daugiausia laiko savo srities
kryptingam mokymuisi.
Prieš porą metų su kolegėmis Carla Hutchinson ir Natalie Sachs-
Ericsson (ji yra mano žmona) tyrėme baleto šokėjų grupę norėdami
išsiaiškinti pratybų reikšmę pasiekimams. Dirbome su Rusijos didžiojo
baleto, Meksikos nacionalinio baleto ir trijų JAV trupių – Bostono baleto,
Harlemo šokio teatro ir Klivlando baleto – šokėjais. Pateikėme jiems
klausimynus prašydami nurodyti, kada pradėjo mokytis šokti ir kiek
valandų per savaitę mokydavosi – mums labiausiai rūpėjo laikas,
praleistas studijoje su mokytoju, o repeticijų ir spektaklių laikas nebuvo
įskaitomas. Šokėjų įgūdžių lygį įvertinome pagal baleto trupę, kuriai jie
priklausė, – regioninei trupei, tokiai kaip Klivlando baletas, nacionalinei
trupei, pavyzdžiui, Harlemo šokio teatrui, ar tarptautinei trupei – Rusijos
didžiajam baletui ar Bostono baletui, – ir pagal aukščiausius šokėjo
pasiekimus kolektyve – ar tai pagrindinis šokėjas, ar solistas, ar tik
paprastas trupės narys. Šokėjų amžiaus vidurkis buvo 26 metai, o

jauniausiajam buvo aštuoniolika, taigi siekdami tiksliausio palyginimo
atsižvelgėme j jų septynioliktaisiais gyvenimo metais mokymuisi skirtą
valandų skaičių ir aštuonioliktųjų metų pasiekimų lygį.
Nors naudojome ganėtinai apibendrintus kintamuosius – visą
mokymosi valandų skaičių ir šokėjų pasiekimus, – gavome palyginti
aiškiai išreikštą mokymosi laiko ir šokėjų pasiekimų santykį: daugiau
mokęsi šokėjai pasiekė didesnio meistriškumo atsižvelgiant į
priklausomybę trupei ir padėtį joje. Visgi neišryškėjo reikšmingesnių
įvairių tautybių atstovų skirtumų dėl to, kiek laiko jie turi mokytis
norėdami pasiekti tam tikrą meistriškumo lygį.
Kaip ir atliekant smuikininkų tyrimą, vienintelis reikšmingas
veiksnys, nuo kurio priklausė baleto šokėjo pasiekimai, buvo mokymosi
valandų skaičius. Apskaičiavome, kad baleto šokėjai, būdami
dvidešimties metų, mokėsi šokti vidutiniškai daugiau kaip 10 tūkstančių
valandų. Vieni šį vidurkį gerokai viršijo, o kiti jo nesiekė, ir šie skirtumai
atitiko pasiekimų lygių skirtumus tarp gerųjų, geresniųjų ir geriausiųjų.
Vėl neaptikome jokio įgimto talento, kuriam nereikėtų dirbti tiek pat
ar daugiau už kitus, kad pasiektų aukščiausią baleto meistriškumo lygį.
Kiti baleto šokėjų tyrimai atskleidė panašius rezultatus.
Dabar, remdamiesi daugeliu įvairių sričių tyrimų, galime drąsiai
teigti, kad be didžiulio darbo niekas negali pasiekti meistriškumo
aukštumų. Nežinau nė vieno rimto mokslininko, abejojančio šia išvada.
Tiriant bet kurią sritį – muziką, šokį, sportą ar kt. – kurios pasiekimus
galima objektyviai įvertinti, paaiškėja, kad iškiliausi mokovai skyrė
daugybę laiko savo įgūdžiams ugdyti. Iš pasaulyje geriausių
šachmatininkų tyrimų žinome, kad beveik niekas nepasiekia didmeistrio
lygio dešimtmetį įtemptai nesitreniravęs. Net Bobby‘is Fisheris, kuris
savo laiku buvo jauniausias didmeistrio
titulą iškovojęs šachmatininkas ir kurį daugelis laiko nepranokstamu visų

laikų šachmatų čempionu, žaisti šachmatais mokėsi devynerius metus, kol
pasiekė didmeistrio lygį. Vėliau žaidėjai šį titulą įgydavo būdami vis
jaunesni, nes tobulinami mokymo ir mokymosi metodai leido jauniems
šachmatininkams daryti pažangą sparčiau, tačiau norint tapti didmeistriu
vis tiek reikia mokytis daug metų.
KRYPTINGO MOKYMOSI PRINCIPAI
Labiausiai ištobulintose srityse, kurių pasiekimai nuosekliai auga

dešimtmečius ar šimtmečius, perduodant patirtį iš kartos į kartą,
pagrindiniai ugdymo principai stulbinamai panašūs. Bet kurios srities –
muzikos atlikimo, baleto ar sporto, tokio kaip dailusis čiuožimas ar
gimnastika, – mokymas pagrįstas tam tikrais principais. Tirdamas Berlyno
akademijos smuiko specialybės studentus susipažinau su ugdymo metodu,
kurį pavadinau „kryptingu mokymusi“ ir kurį nuo tada tyriau daugelyje
kitų sričių. Su kolegomis paskelbdami smuiko specialybės studentų
tyrimą, kryptingą mokymąsi apibūdinome taip, kaip pateikta toliau.
Iš pradžių pastebėjome, kad laikui bėgant tokių sričių kaip muzikos
atlikimas ir sportas pasiekimai sparčiai auga – tobulėjant ir sudėtingėjant
atlikėjų įgūdžiams bei meistriškumui, mokytojai ir treneriai atitinkamai
tobulina ugdymo metodus. Taigi pasiekimų pažanga sutampa su ugdymo
metodų pažanga, ir dabar siekiant šių sričių meistriškumo būtina mokytojų
pagalba. Kadangi nedaugelis mokinių gali lankyti pamokas visą dieną,
pagal nusistovėjusią tvarką pamoka vyksta kartą ar keletą kartų per
savaitę, tada mokytojas skiria mokiniui praktinę užduotį, kurią jis galėtų
atlikti iki kitos pamokos. Ši veikla vykdoma atsižvelgiant į mokinio
turimus įgūdžius ir siekiant skatinti jų pažangą. Tokį praktinį ugdymą su
kolegomis apibūdinome kaip „kryptingą mokymąsi .
Trumpai tariant, kryptingas mokymasis nuo kitų tikslingo mokymosi

rūšių skiriasi dviem svarbiais požymiais. Pirma, pati sritis turi būti
ganėtinai pažengusi, t. y. geriausių šios srities mokovų pasiekimų lygis
turėtų gerokai pranokti naujokų pasiekimus. Tokios veiklos pavyzdžiai
– muzikos atlikimas (akivaizdu), baletas ir kitoks šokis, šachmatai ir
daug individualaus bei komandinio sporto šakų, ypač šakos, kur
vertinami individualūs sportininkų pasiekimai – gimnastika, dailusis
čiuožimas ar nardymas. Kurios sritys šio principo neatitinka? Beveik
visos, kur nėra tiesioginės konkurencijos ar ji yra labai maža – tarkime,
daržininkystė ar kiti pomėgiai bei daug šiuolaikinių profesijų: verslo
vadybininko, mokytojo, elektriko, inžinieriaus, konsultanto ir kt. Šiose
srityse veikiausiai nerastume sukauptų žinių apie kryptingą mokymąsi,
nes nėra numatyta jokių objektyvių kriterijų pasiekimų lygiui įvertinti.
Antra, norint mokytis kryptingai, reikia mokytojo, kuris pateiktų
užduotis, skirtas padėti ugdyti atitinkamus įgūdžius. Žinoma, tokius
mokytojus galima parengti tik tada, kai jau yra individualių pasiekimų,
ištobulintų tam tikrais metodais, kuriuos galima taikyti ir kitiems
mokyti.
Šia apibrėžtimi tikslingą mokymąsi, kai individualios pažangos
siekiama didelėmis pastangomis, aiškiai atskiriame nuo mokymosi,
kuris ne tik tikslingas, bet ir sąmoningas. Būtent toks yra kryptingas
mokymasis – sąmoningas, pagrįstas geriausių mokovų pasiekimais ir
suvokimu, kaip šių rezultatų pasiekti. Kryptingas mokymasis yra
tikslingas mokymasis numatant pažangos kryptį ir kelią, kurį reikia
nueiti.
Kryptingą mokymąsi galima glaustai apibūdinti įvardijant keletą jam
būdingų bruožų.
• Kryptingai mokantis ugdomi įgūdžiai, kuriems įgyti kiti žmonės jau

buvo atradę veiksmingus mokymo metodus. Mokymosi režimą parengia
ir prižiūri mokytojas arba treneris,
susipažinęs su iškiliausių mokovų įgūdžiais ir geriausiais jų

tobulinimo būdais.
• Kryptingai mokantis būtina išeiti iš komforto zonos ir nuolat
mėginti atlikti užduotis, pranokstančias turimus gebėjimus. Tokiai
veiklai reikia daug pastangų, ir ji dažniausiai nėra smagi.
• Kryptingas mokymasis pagrįstas tiksliai apibrėžtais konkrečiais
tikslais, dažnai skiriant dėmesio tam tikriems numatytiems re-
zultatams pasiekti; tačiau nesiekiama bendros neapibrėžtos pažangos.
Numačius bendrą tikslą, mokytojas ar treneris parengia planą, kaip
nuosekliai įgyvendinti daug nedidelių pokyčių, iš kurių susideda
norimi didesni pokyčiai. Tobulindamas atskirus pasiekimų aspektus,
mokinys gali pajusti atitinkamus mokymosi rezultatus.
• Kryptingas mokymasis turi kryptį, t. y. reikalauja sutelkti visą
dėmesį ir sąmoningai dirbti. Neužtenka vien vykdyti mokytojo ar
trenerio nurodymus. Mokinys turi siekti konkretaus ugdymosi tikslo,
kad mokymosi veiklą būtų galima atitinkamai koreguoti.
• Kryptingai mokantis būtina gauti grįžtamąjį ryšį ir atitinkamai
reaguoti. Pradžioje daugiausia grįžtamojo ryšio pateikia mokytojas ar
treneris, kuris stebi pažangą, atkreipia dėmesį į sunkumus ir pataria,
kaip juos įveikti. Ilgainiui kaupdami patirtį mokiniai turi išmokti patys
stebėti savo pažangą, atpažinti ir ištaisyti klaidas. Tokiai savistabai
būtinos tikslios psichinės reprezentacijos.
• Veiksmingos psichinės reprezentacijos yra ir kryptingo mokymosi
prielaida, ir rezultatas. Tobulinant pasiekimus, kartu tobulėja ir
psichinės reprezentacijos – jos tampa tikslesnės ir veiksmingesnės, o
tai lemia dar didesnę pažangą. Psichinės reprezentacijos padeda
įvertinti ir mokymosi, ir jau išmoktos veiklos rezultatus. Jos rodo, kaip
teisingai atlikti užduotis, leidžia pastebėti ir ištaisyti klaidas.
• Kryptingas mokymasis beveik visada padeda įgyti naujų įgūdžių ar

tobulinti turimus, kai skiriama dėmesio ir atitinkamų pastangų tam
tikriems šių įgūdžių aspektams ugdyti, ir ilgainiui toks mokymasis veda
prie iškilių pasiekimų. Naujiems įgūdžiams formuoti reikia esamų
įgūdžių pagrindo, todėl mokytojai turi pasirūpinti, kad mokiniai įgytų
tinkamus pradmenis, – geriausia, kai mokiniams nereikia jų iš naujo
mokytis pasiekus aukštesnį lygį.
KRYPTINGO MOKYMOSI PRINCIPŲ TAIKYMAS
Kaip jau apibūdinome, kryptingas mokymasis yra labai specia-

lizuotas ugdymo metodas. Reikia mokytojo ar trenerio, kuris skirtų
užduotis, padedančias tobulinti tam tikrus įgūdžius. Sis mokytojas arba
treneris turėtų išmanyti geriausius šių įgūdžių lavinimo būdus. Negana
to, šioje srityje reikalingi įgūdžiai turi būti labai ištobulinti ir turi būti
numatyta, kaip galima juos išugdyti. Sričių, kur taikomi visi minėti
dalykai ir galima kryptingai mokytis tiksliausia šios sąvokos reikšme,
palyginti nedaug – muzikos atlikimas, šachmatai, baletas, gimnastika ir
pan.
Tačiau jei jūsų pasirinktoje srityje šis metodas tiesiogiai netaikomas,
nenusiminkite – vis tiek galite naudodamiesi jo principais pasirinkti
veiksmingiausią įmanomą mokymosi būdą.
Pasitelkime paprastą pavyzdį vėl grįždami prie skaitmenų įsiminimo
tyrimo.
Stengdamasis įsiminti kuo daugiau skaitmenų, Steve’as akivaizdžiai
nesinaudojo kryptingo mokymosi metodu. Tada dar niekas negalėjo
įsiminti 40 arba 50 skaitmenų, buvo užregistruota tik keletas
mnemonikos pasiekimų, vos viršijančių 15 skaitmenų. Nebuvo žinoma
jokių šios srities mokymo metodų ir, savaime suprantama, pamokas
siūlančių mokytojų. Steve’as turėjo viską atrasti pats – išmėgindamas ir
klysdamas.
Šiuo metu šimtai ir daugiau žmonių mokosi įsiminti skaitmenų sekas

ruošdamiesi atminties varžyboms. Kai kurie įsimena po tris šimtus ar
daugiau skaitmenų. Kaip jie to pasiekia? Jie nesinaudoja kryptingo
mokymosi metodu tiesiogine prasme. Kiek žinau, skaitmenų įsiminimo
mokytojų nėra.
Vis dėto nuo Steve’o Faloono pasiekimų laikų padėtis pasikeitė: dabar
yra keletas gerai žinomų mnemotechnikų, padedančių įsiminti ilgas
skaitmenų sekas. Jos giminingos Steve’o sukurtoms mnemotechnikoms –
įsimenamos dviejų, trijų ar keturių skaitmenų grupės ir iš jų sudėliojama
informacijos atkūrimo struktūra, vėliau padedanti atsiminti grupių
išdėstymo tvarką.
Sužinojau, kaip šis metodas taikomas praktiškai, kartu su Yi Hu
tirdamas vieną iš geriausių skaitmenų įsiminimo sporto atstovų – kiną
Fengą Wangą. 2011 metų pasaulio atminties čempionate Fengas pasiekė
anuometinį pasaulio rekordą įsimindamas 300 skaitmenų, tariamų po
vieną per sekundę. Profesoriaus Hu padėjėjui ištyrus Fengo
mnemotechniką, paaiškėjo, kad jo metodas iš esmės panašus į Steve’o,
tačiau parengtas kruopščiau ir išsamiau. Fengo metodas buvo pagrįstas kai
kuriomis mano minėtomis gerai žinomomis mnemotechnikomis.
Pirmiausia Fengas pasirinko lengvai įsimenamus vaizdinius ir juos
susiejo su kiekviena iš šimto skaitmenų porų – nuo 00 iki 99. Tada sukūrė
fizinių objektų „žemėlapį“, kurį galėtų mintyse apžvelgti nustatyta tvarka.
Tai šiuolaikiški „atminties rūmai“, kokiais žmonės, norėdami įsiminti
daug informacijos, naudojosi nuo senovės graikų laikų. Išgirstą skaitmenų
seką Fengas sugrupuoja po keturis skaitmenis ir, abi kiekvienos grupės
skaitmenų poras susiejęs su dviem vaizdiniais, šią vaizdinių porą priskiria
atitinkamam įsivaizduoto žemėlapio objektui. Pavyzdžiui, per vieną
bandymą keturių skaitmenų grupę 6389 jis susiejo su bananu (63) ir vie-
nuoliu (89), o tada vaizduotėje sudėjo juos į puodą; norėdamas
atsiminti vaizdinį, jis samprotavo: „Bananas yra puode, vienuolis

padalijo bananą.“ Perskaičius visus skaitmenis, Fengas, apžvelgdamas
įsivaizduojamą žemėlapį, atsimena objektams priskirtus vaizdinius ir
jais užkoduotus skaitmenis. Kaip ir Steve’as, Fengas naudojasi ilgalaike
atmintimi, sekos skaitmenis susiedamas su ilgalaikėje atmintyje
išlikusiais vaizdiniais, ir šitaip peržengia trumpalaikės atminties ribas.
Tačiau Fengo metodas yra gerokai sudėtingesnis ir veiksmingesnis nei
Steve’o.
Dabar atminties varžybų dalyviai gali mokytis iš savo pirmtakų
patirties. Jie lengvai atsirenka geriausiuosius, kurie yra įsiminę
daugiausia skaitmenų, o tada, išsiaiškinę, kokia mnemotechnika šie
naudojosi siekdami puikiausių rezultatų, sukuria mokymosi metodą,
leidžiantį įgyti tokių pat gebėjimų. Nors ir nėra šios srities mokytojų,
kurie parengtų praktines užduotis, tačiau galima remtis mokovų
patarimais, išlikusiais knygose ar pokalbiuose. Be to, atminties sporto
mokovai dažnai padeda naujokams, norintiems įgyti panašių įgūdžių.
Taigi, nors skaitmenų įsiminimo srityje kryptingas mokymasis tiesiogiai
netaikomas, vis tiek galima naudotis svarbiausiu jo principu, t. y.
mokytis iš geriausių pirmtakų, – ir paaiškėjo, kad to pakanka norint
sparčiai tobulėti šioje srityje.
Esminis patarimas visiems, norintiems tobulinti bet kurios srities
įgūdžius, – kaip įmanydami laikykitės kryptingo mokymosi principų. Jei
savo srityje galite rinktis šį metodą, turėtumėte pasinaudoti tokia
galimybe. Jei ne, taikykite kuo daugiau jo principų. Dažnai tai praktiškai
įgyvendinama kaip tikslingas mokymasis su keliais papildomais etapais:
pirma, nustatykite, kas yra tos srities iškiliausi mokovai, tada
išsiaiškinkite, kaip jie pasiekė tokių puikių rezultatų, o paskui pasirinkite
mokymosi būdus, kurie ir jums padėtų sekti jų pėdomis.
Nustatant geriausiuosius, paranku naudotis tam tikromis
objektyviomis atrankos priemonėmis. Tai ganėtinai lengva srityse,
kuriose vyrauja tiesioginė konkurencija, pavyzdžiui, individualaus ir

komandinio sporto šakose. Palyginti paprasta ir atrinkti geriausius scenos
meno atlikėjus, nes jie vertinami pagal visuotinai taikomus pasiekimų
standartus bei aiškius numatytus lūkesčius, nors tai priklauso ir nuo
subjektyvių sprendimų. (Šiek tiek sunkiau įvertinti sportininkų ir atlikėjų
pasiekimus grupėje, tačiau vis tiek dažnai turime aiškius kriterijus, kuriais
remiantis nustatomi geriausi, vidutiniai ir silpniausi grupės nariai.) Tačiau
kitose srityse gali būti labai sunku atpažinti tikrus mokovus. Kaip
atpažinti geriausius gydytojus, pilotus ar mokytojus? Kaip apibūdinti ge-
riausią įmonės vadovą, geriausią architektą ar geriausią reklamos
vadybininką?
Jei bandote nustatyti geriausius mokovus srityje, kurioje nėra
taisyklėmis pagrįstos tiesioginės konkurencijos ar aiškių objektyvių
priemonių pasiekimams įvertinti (pavyzdžiui, balų ar laiko), visada
atminkite, kad subjektyvūs sprendimai iš esmės yra šališki. Mokslininkai
atskleidė, kad vertinant asmens kompetenciją ir sumanumą nuomonė
dažnai priklauso nuo tokių veiksnių kaip išsilavinimas, patirtis,
pripažinimas, rangas ir net draugiškumas ar patrauklumas. Jau minėjome,
kad patyrę gydytojai vertinami kaip patikimesni, o keletas mokslo
laipsnių laikoma didesnės kompetencijos požymiu. Tyrimai parodė, kad
netgi vertinant muzikos atlikimą, kuriam taikomi objektyvesni kriterijai
nei kitoms sritims, reikšmės turi net ir tokie, regis, su meistriškumu
visiškai nesusiję veiksniai kaip atlikėjo reputacija, lytis ar išorinis
patrauklumas.
Daugelyje sričių yra pripažintų „ekspertų“, kurių pasiekimai nėra
ypatingi vertinant pagal objektyvius kriterijus. Vienas mano
mėgstamiausių šio reiškinio pavyzdžių yra vyno „žinovai . Dauguma iš
mūsų manome, kad jų išlavinti skonio receptoriai padeda atpažinti vyno
skonio subtilybes ir niuansus, kurių kiti nepajunta. Vis dėto tyrimai
atskleidė, jog jų gebėjimai yra labai pervertinami.
Jau seniai žinoma, kad šie žinovai dažnai nevienodai vertina tą patį vyną,
o 2008 metų Journal of Wine Economics rašyta, kad vyno žinovai netgi
prieštarauja patys sau.
Nedidelės Kalifornijos vyninės savininkas Robertas Hodgsonas
metinio Kalifornijos vyno čempionato vyriausiajam teisėjui pasiūlė
atlikti eksperimentą. Šis čempionatas vyksta per Kalifornijos mugę, kur
kasmet pristatomi tūkstančiai vyno rūšių. Čempionato metu kiekvienas
teisėjas vienu metu degustuoja trisdešimt vyno rūšių. Vyno rūšys
nenurodomos, kad teisėjo sprendimas nepriklausytų nuo reputacijos ar
kitų veiksnių. R. Hodgsonas pasiūlė į šiuos trisdešimtukus įtraukti po tris
to paties vyno mėginius. Ar jie bus vertinami vienodai, ar skirtingai?
Vyriausiasis teisėjas sutiko, ir R. Hodgsonas šį eksperimentą atliko
per keturias muges, nuo 2005 iki 2008 metų. Paaiškėjo, kad tik keli
teisėjai visus tris mėginius įvertino vienodai. Dažniausiai įverčiai skyrėsi
maždaug keturiais balais, pavyzdžiui, vienas mėginys įvertintas 91, kitas
to paties vyno mėginys – 87, o trečias – 83. Tai reikšmingas skirtumas:
91 balo vynas laikomas geru ir vertu didžiausios kainos, o 87 balai
skiriami vidutiniam vynui. Kai kurie teisėjai vieną mėginį laikė vertu
aukso medalio, o kitam būtų skyrę bronzos medalį arba jokio medalio.
Visais metais vieni teisėjai vertino nuosekliau už kitus, tačiau palyginus
visų ketverių metų rezultatus paaiškėjo, kad tie patys teisėjai vienais
metais visus tris mėginius vertino vienodai, o kitais metais – jau ne. Nė
vienam teisėjui nepavyko visada visų trijų mėginių įvertinti vienodai,
nors tarp jų buvo someljė, vyno kritikų, vyndarių, vyno konsultantų ir
pirkėjų.
Mokslo tyrimais įrodyta, kad daugelio sričių „ekspertų“ pasiekimai
nėra neabejotinai geresni nei kitų mažiau vertinamų tos pačios profesijos
atstovų ar netgi atitinkamo pasirengimo neturinčių žmonių. Psichologas
Robynas Dawesas garsioje knygoje „Kortų
namelis: mitais pagrįsta psichologija ir psichoterapija“ (House of Cards:

Psychology and Psychotherapy Built on Myth) aprašė tyrimą,
atskleidžiantį, kad licencijuotų psichiatrų ir psichologų atliekama terapija
nebuvo veiksmingesnė nei minimaliai apmokytų dvasininkų. Daugeliu
kitų tyrimų yra patvirtinta, kad finansų „ekspertų“ akcijų pasirinkimo
sėkmė nėra didesnė ar yra nedaug didesnė nei šios srities naujokų sėkmė
ar atsitiktinė tikimybė. Kaip jau minėjome, vertinant pagal objektyvius
kriterijus, keleto dešimtmečių patirtį turintys gydytojai kartais dirba
prasčiau nei gydytojai, kurių stažas tėra keleri metai. Dažniausia priežastis
yra ta, kad jaunesni specialistai, neseniai baigę medicinos mokyklą, turi
naujesnių profesinių žinių ir lengviau viską atsimena. Taigi patirtis iš tiesų
nelemia geresnių rezultatų daugelio specializacijų gydytojų ir slaugytojų
darbe.
Pamoka aiški: mokovus rinkitės atsargiai. Pasiekimus geriausia
vertinti objektyviai, lyginant žmonių gebėjimus. Kai tai daryti leidžiančių
priemonių nėra, rinkitės kuo patikimesnius vertinimo būdus. Pavyzdžiui,
kalbant apie sritis, kur galima tiesiogiai pamatyti specialisto darbo
produktą, tarkime, scenarijų rašytojo ar programuotojo, verta iš pradžių
paklausyti jo kolegų nuomonės, tačiau kartu būtina atsižvelgti ir į šališkų
nuostatų įtaką. Vis dėlto daugelis specialistų – gydytojų, psichoterapeutų,
mokytojų ir kitų – dažniausiai dirba savarankiškai, o kiti tos pačios srities
darbuotojai nedaug žino apie kolegų darbo su pacientais ar mokiniais
rezultatus. Tada verta pasiteirauti žmonių, kurių funkcijos artimai
susijusios su šių specialistų darbu, pavyzdžiui, slaugytojo, kuris,
dalyvaudamas keliose skirtingose chirurginių operacijų grupėse, gali
palyginti ir įvertinti chirurgų darbo rezultatus. Kitas būdas – rasti žmones,
į kuriuos patys specialistai prireikus kreipiasi pagalbos. Tokio konsultanto
verta paklausti nuomonės apie geriausius atitinkamos srities mokovus,
tačiau neužmirškite pirma
išsiaiškinti, ar konsultantui pakanka patirties ir žinių šių specialistų

pasiekimams įvertinti.
Jei sritis jums pažįstama, tarkime, tai jūsų darbas, pamąstykite,
kokiais požymiais apibūdintumėte gerus pasiekimus ir pamėginkite
sugalvoti jų vertinimo priemones, nors ir iš dalies subjektyvias. Tada
ieškokite žmonių, kurie, jūsų nuomone, pagrindinėse rezultatų
vertinimo srityse yra stipriausi. Atminkite, kad geriausia rasti
objektyvias, atkuriamas pasiekimų vertinimo priemones, leidžiančias
nuosekliai atskirti geriausiuosius nuo kitų, tačiau jei tokios priemonės
negalimos, tinka ir geriausi įmanomi apytikslio vertinimo kriterijai.
Atpažinus srities mokovus, kitas etapas – išsiaiškinti, kaip jie
pasiekia tokių išskirtinių aukštumų ir kokiais metodais to išmoko. Tai
ne visada yra lengva. Kodėl vienas mokytojas parengia mokinius geriau
nei kitas? Kodėl vieno chirurgo darbo rezultatai būna puikūs, o kito –
vidutiniai? Kodėl vienas pardavėjas nuolat uždirba daugiau nei kitas?
Galima pasitelkti atitinkamos srities ekspertą, kad stebėtų įvairių
specialistų darbą ir įvertintų jų pranašumus bei trūkumus, tačiau net
ekspertai ne visada gali nustatyti, kuo geriausi mokovai skiriasi nuo kitų
atitinkamos srities atstovų.
Iš dalies ši problema priklauso nuo psichinių reprezentacijų, kurių
reikšmė meistriškumui labai svarbi. Daugelyje sričių geriausiais
tampama dėl psichinių reprezentacijų kokybės, nors jų pačių tiesiogiai
pastebėti neįmanoma. Dar kartą prisiminkime skaitmenų sekų
įsiminimą. Pažiūrėjus filmą, kaip Steve’as Faloonas atkartoja 82
skaitmenis, o tada vaizdo įrašą, kaip Fengas Wangas įsimena 300
skaitmenų, akivaizdu, kuris iš jų geresnis mokovas, tačiau neaišku,
kodėl. As pats tai žinau, nes dvejus metus rinkęs žodinius pranešimus
apie Steve’o mąstymo procesus ir kūręs eksperimentus, skirtus
hipotezėms apie jo psichines reprezentacijas patikrinti, galėjau naudotis
tais pačiais metodais, kuriuos taikėme su kolega Yi
Hu tirdami Fengą Wangą. Ištyrus keleto mnemonikos mokovų psichines

reprezentacijas, buvo lengviau nustatyti esminius Steve’o ir Fengo
skirtumus, tačiau tai veikiau išimtis, o ne dėsningumas. Net psichologai
tik dabar pradeda tirti psichinių reprezentacijų reikšmę siekdami suprasti,
kodėl kai kurie žmonės pasiekia daugiau nei kiti, ir yra labai nedaug
sričių, dėl kurių galime nedvejodami pasakyti: „Šios srities mokovai
naudojasi štai tokių tipų psichinėmis reprezentacijomis, ir dėl štai tokių
priežasčių jos yra veiksmingesnės už kitas.“ Jei turite psichologo gyslelę,
verta pasikalbėti su mokovais ir pabandyti suvokti, kaip jie atlieka
užduotis ir kodėl taiko tokį būdą. Tačiau vis tiek tikėtina, kad atskleisite
tik nedidelę dalelę jų talento mįslės, kurios net jie patys dažnai
neperpranta. Daugiau apie tai kalbėsime 7 skyriuje.
Laimei, kai kada nebūtina gilintis į šias subtilybes, užtenka tik
išsiaiškinti, kuo ypatingas jų mokymasis. Pavyzdžiui, dvidešimtojo
amžiaus 3-iame ir 4-ame dešimtmetyje suomių bėgikas Paavo Nurmi
iškovojo 22 pasaulio rekordus bėgdamas atstumus nuo 1500 metrų iki 20
kilometrų. Keletą metų jis buvo neaplenkiamas nė vienoje pasirinktoje
rungtyje, visi kiti varžydavosi dėl antrosios vietos. Tačiau ilgainiui kiti
bėgikai suvokė, kad P. Nurmi pranašumą lėmė nauji treniruočių metodai,
tokie kaip bėgimas su chronometru, greičio didinimas intervalais ir nuolat
naudojamas metinis treniruočių režimas. Kitiems bėgikams pradėjus
naudoti šiuos metodus, patobulėjo visos srities pasiekimai.
Išvada: pasirinkę mokovą, išsiaiškinkite, ką šis žmogus daro kitaip nei
kiti, kad pasiektų ypatingų rezultatų. Galbūt jis daro kitaip daugelį dalykų,
nuo kurių ypatingi rezultatai nepriklauso, tačiau tai galėtų būti bent
atspirties taškas.
Visų pirma atminkite, kad turite gauti informacijos, kaip mokytis
kryptingai, ir suvokti pažangos kryptį. Radę veiksmingą metodą,
naudokitės juo toliau, o jei poveikio nejaučiate, metodą
keiskite. Kuo geriau sugebate pritaikyti mokymosi metodą taip, kad jis
padėtų sekti geriausių mokovų pėdomis, tuo mokymasis
veiksmingesnis.
Galop atminkite: jei tik įmanoma, beveik visada geriausia mokytis
su puikiu treneriu ar mokytoju. Sumanus mokytojas gebės parinkti
veiksmingą mokymosi režimą ir jį pritaikyti asmeniniams poreikiams.
Darbas su geru mokytoju ypač svarbus tokiose srityse kaip muzikos
atlikimas ar baletas, kur meistriškumo siekiama daugiau kaip dešimtį
metų, o įgūdžiai ugdomi pakopomis ir nauji pasiekimai dažnai priklauso
nuo anksčiau įgytų įgūdžių. Sumanus mokytojas padės mokiniui įgyti
tinkamus pagrindus ir toliau nuosekliai ugdyti kitus reikiamus įgūdžius.
Pavyzdžiui, mokantis groti fortepijonu svarbu iš pradžių išmokti
taisyklingos pirštuotės. Nors ir įmanoma paprastesnius kūrinius atlikti
nesilaikant šių taisyklių, tačiau norint groti sudėtingesnius kūrinius
būtini tinkami įgūdžiai. Patyręs mokytojas tai žino, tačiau netgi
labiausiai motyvuotas mokinys pats vienas šių subtilybių neperprastų.
Be to, geras mokytojas suteiks veiksmingą grįžtamąjį ryšį, kurio
kitais būdais negausite. Veiksmingas grįžtamasis ryšys – tai ne tik
nurodymas, kas atlikta teisingai, o kas – klaidingai. Pavyzdžiui, geras
matematikos mokytojas atsižvelgia ne vien į uždavinio sprendimą, o
atkreipia dėmesį ir į tai, kaip mokinys uždavinį išsprendė naudodamasis
psichinėmis reprezentacijomis. Prireikus mokytojas pataria, kaip
sprendžiant uždavinį mąstyti veiksmingiau.
DEŠIMTIES TŪKSTANČIŲ VALANDŲ TAISYKLĖ –

VISAI NE TAISYKLĖ
1993 metais su Ralfo Krampe’e ir Clemensu Tesch-Romeriu

paskelbėme Berlyno smuiko studentų tyrimo rezultatus. Tai buvo
pagrindinė mokslo literatūra apie iškilius mokovus ir vėliau ja rėmėsi kiti

mokslininkai. Tačiau už akademinės bendruomenės ribų tyrimas
pagarsėjo tik 2008 metais, kai jo rezultatus paskelbė Malcolmas
Gladwellas knygoje „Iškilieji“ (Outliers). Aptardamas, kaip tapti
geriausiuoju pasirinktoje srityje, M. Gladwellas pasiūlė sparnuotą
„dešimties tūkstančių valandų taisyklę“. Pagal šią taisyklę norint tapti
kone bet kurios srities mokovu reikia praktiškai mokytis dešimt
tūkstančių valandų. Šį skaičių minėjome ir mes, kalbėdami apie vidutinį
valandų skaičių, kurį geriausi smuikininkai iki savo dvidešimtmečio buvo
skyrę individualioms pratyboms. M. Gladwellas apskaičiavo, kad „The
Beatles“ dvidešimtojo amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje
koncertuodami Hamburge grojo apie dešimt tūkstančių valandų, taip pat
maždaug tiek pat valandų Billas Gatesas programavo, kol įgijo įgūdžių,
leidusių įkurti ir plėtoti „Microsoft“. M. Gladwellas mano, kad šis dėsnis
iš esmės tinka bet kuriai veiklos sričiai – norint tapti mokovu, būtina prak-
tiškai mokytis apie dešimt tūkstančių valandų.
Ši taisyklė nepaprastai patraukli. Ji viena, ją lengva atsiminti. Tačiau
ji būtų gerokai mažiau veiksmingesnė, jei tie smuikininkai iki
dvidešimtmečio būtų praktiškai mokęsi, tarkime, vienuolika tūkstančių
valandų. O dabar ji patenkina žmogišką norą atrasti paprastą priežasties ir
pasekmės ryšį: tiesiog praktiškai pasimokyk dešimt tūkstančių valandų
bet kurioje srityje ir tapsi mokovu.
Deja, ši taisyklė – vienintelis dalykas, kurį daugelis žmonių žino apie
pratybų padarinius – yra klaidinga keliais aspektais. (Tačiau vienas
svarbus jos aspektas teisingas – tai netrukus paaiškinsiu.) Pirma, dešimt
tūkstančių valandų nėra joks ypatingas ar stebuklingas skaičius. M.
Gladwellas taip pat galėjo paminėti 7400 valandų – maždaug tiek valandų
smuikininkai vidutiniškai buvo mokęsi iki aštuonioliktųjų metų. Tačiau
jis pasirinko valandų skaičių iki dvidešimties metų, nes tai buvo gražus
apvalus skaičius. Vienaip
ar kitaip, nei aštuoniolikmečiai, nei dvidešimtmečiai dar toli gražu

nebuvo smuiko virtuozai. Mano tyrimo metu jie buvo tik labai geri,
perspektyvūs studentai, galintys pasiekti aukštumų, iki kurių dar turėjo
augti ir augti. Pianistai dažniausiai laimi tarptautiniuose konkursuose
būdami apie trisdešimties metų, iki to laiko tikriausiai groję nuo 20
tūkstančių iki 25 tūkstančių valandų, taigi dešimt tūkstančių valandų yra
tik pusiaukelė.
Negana to, šis skaičius skiriasi atsižvelgiant į sritį. Steve’as Fa-
loonas pasaulinį skaitmenų sekų mnemonikos rekordą pasiekė maždaug
po 200 valandų treniruočių. Nežinau, kiek tiksliai laiko treniruojasi
dabartiniai čempionai, kol pasiekia savo rekordą, bet tikriausiai gerokai
mažiau nei dešimt tūkstančių valandų. O štai geriausių smuikininkų
grupėje dešimt tūkstančių valandų pratybų iki dvidešimties metų buvo
tik vidurkis. Pusė iš dešimties smuikininkų nebuvo sukaupę tų dešimties
tūkstančių valandų. M. Gladwellas neteisingai suprato šį faktą ir
klaidingai tvirtino, kad visi šios grupės smuikininkai buvo groję daugiau
kaip dešimtį tūkstančių valandų.
Trečia, M. Gladwellas nepastebėjo skirtumo tarp kryptingo
mokymosi ir bet kokios veiklos, kurią galima laikyti pratybomis. Vienas
iš jo esminių pavyzdžių, iliustruojančių dešimties tūkstančių valandų
taisyklę, buvo intensyvus „The Beatles“ koncertų tvarkaraštis nuo 1960
iki 1964 metų. Pasak M. Gladwello, grupė koncertavo apie 1200 kartų
maždaug po aštuonias valandas, taigi iš viso beveik dešimt tūkstančių
valandų. Markas Lewisohnas 2013 metais išleistoje išsamioje „The
Beatles“ biografijoje {Tune Iri) šiuo skaičiumi abejoja ir po išsamios
analizės nurodo galimą 1100 valandų skaičių. Taigi „The Beatles“
pasaulinės šlovės sulaukė groję gerokai mažiau nei dešimt tūkstančių
valandų. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad muzikos atlikimas ir pratybos
nėra tapatūs dalykai. „The Beatles“ iš tiesų turėjo patobulėti po
daugybės valandų koncertų Hamburge, ypač todėl, kad kas vakarą

atlikdavo tuos pačius kūrinius ir gaudavo grįžtamąjį ryšį, – publikos bei
patys savo, – kuris leido tobulinti muzikos atlikimą. Tačiau valandos
koncertas priešais minią, siekiant kuo geriau atlikti kūrinius, skiriasi nuo
valandos tikslingos repeticijos, siekiant ištaisyti tam tikrus trūkumus ir
gauti numatytus rezultatus, – o būtent toks mokymasis yra pagrindinis
veiksnys, nuo kurio priklauso Berlyno smuiko specialybės studentų
gebėjimai.
Kita su M. Lewisohno hipoteze glaudžiai susijusi problema yra ta, kad
„The Beatles“ sėkmė priklausė ne nuo kitų kompozitorių kūrinių atlikimo,
o nuo pačių sukurtų dainų. Taigi, jei norime grupės šlovę paaiškinti
mokymosi požiūriu, turime nustatyti, kaip jos pagrindiniai dainų autoriai
Johnas Lennonas ir Paulas Mc- Cartney’is įgijo ir ištobulino gebėjimus
kurti dainas. Visas „The Beatles“ koncertų Hamburge laikas vargu ar
padėjo J. Lennonui ir P. McCartney’ui tobulėti kaip dainų autoriams, todėl
turėtume ieškoti kitų grupės sėkmės veiksnių.
Labai svarbu suvokti skirtumą tarp kryptingo mokymosi turint tam
tikrą tikslą ir kitokių pratybų, nes ne kiekvienos pratybos padeda
ištobulinti gebėjimus, kaip aptartiems muzikos studentams ar baleto
šokėjams. Apskritai, kryptingas mokymasis ir panašios mokymosi rūšys,
padedančios siekti tam tikrų tikslų, yra sudarytos iš dažniausiai
savarankiškai atliekamų individualizuotų užduočių, kurios skirtos tam
tikriems įgūdžių aspektams patobulinti.
Paskutinė problema, susijusi su dešimties tūkstančių valandų taisykle,
yra ta, kad nors M. Gladvvellas ir nepasakė, dauguma skaitytojų suprato
tai kaip pažadą, kad beveik kiekvienas, praktiškai pasimokęs dešimt
tūkstančių valandų, gali tapti pasirinktos srities mokovu. Tačiau mano
tyrime apie tai nebuvo net užuominos. Norėdamas tai įrodyti, turėčiau
surinkti atsitiktinių žmonių grupę, kryptingai mokyti juos griežti smuiku
dešimt tūkstančių valandų,
o tada įvertinti jų pasiekimus. Mūsų tyrimas atskleidė tik tiek, kad tarp
pažangių studentų, kurių pasiekimai leido įstoti į Berlyno muzikos
akademiją, geriausieji vidutiniškai buvo savarankiškai mokęsi kur kas
daugiau laiko nei geresnieji studentai, geresnieji ir geriausieji
savarankiškoms pratyboms skyrė daugiau laiko už muzikos pedagogikos
studentus.
Klausimas, ar įmanoma tapti pasirinktos srities mokovu praktiškai
pasimokius tam tikrą numatytą laiką, vis dar neatsakytas; jį
panagrinėsime kitame skyriuje. Tačiau minėtame tyrime nebuvo nė
užuominos, kuria remiantis būtų galima taip manyti.
Visgi dėl vieno dalyko M. Gladwellas neklydo ir tai būtinai reikia
paminėti: norint pasiekti aukštumų pažangioje srityje, turinčioje ilgą
pasiekimų istoriją, būtina įtemptai dirbti daug metų – nebūtinai dešimt
tūkstančių valandų, bet būtinai ilgai.
Tuo įsitikinome, aptardami šachmatų ir smuiko muzikos sritis, tačiau
ir kitas sritis tyrę mokslininkai gavo panašias išvadas. Dažniausiai
rašytojai ir poetai rašo daugiau kaip dešimtmetį, kol pavyksta sukurti
geriausią kūrinį, mokslininkai dažniausiai paskelbia savo svarbiausius
darbus praėjus maždaug dešimtmečiui po pirmųjų publikacijų,
neįskaitant metų, kuriuos jie praleidžia rengdami pirmąjį tyrimą.
Psichologas Johnas R. Hayesas išsiaiškino, kad kompozitorius sukuria
iš tiesų puikų kūrinį vidutiniškai per dvidešimtmetį nuo tada, kai pradėjo
mokytis muzikos, ir šis tarpsnis paprastai nebūna trumpesnis kaip dešimt
metų. M. Gladwello dešimties tūkstančių valandų taisyklė įtaigiu,
įsimintinu būdu atspindi šio reiškinio esmę – norint užkopti iki
pasaulinės šlovės aukštumų, daugelyje sričių būtina įtemptai dirbti daug
metų.
Kita vertus, pabrėždami tai, ko reikia norint pasiekti pasaulinės
šlovės tokiose konkurencingose srityse kaip muzika, šachmatai ar
mokslo tyrimai, kol kas nepaminėjome, mano nuomone, svarbesnės
pamokos, gautos remiantis smuiko specialybės studentų
tyrimu. Sakydami, kad reikia dirbti dešimt tūkstančių – ar kitokį skaičių

– valandų norint pasiekti meistriškumo, leidžiame suprasti, kad tai –
nepaprastai sunkus užmojis. Vieni tai priimtų kaip iššūkį: „Tereikės
padirbėti dešimt tūkstančių valandų ir būsiu vienas iš geriausių
pasaulyje!“ Tačiau daugelis įžvelgtų stabdymo ženklą: „Argi verta
pradėti, jei norint šio to pasiekti teks plūktis net dešimt tūkstančių
valandų? Viename „Dilberto“ komikse Dogbertas sako: „Manau, kad
noras to paties mokytis dešimt tūkstančių valandų rodo psichikos
sutrikimą.“
Vis dėlto sykiu įžvelgiau kitą svarbią žinią: beveik kiekvienoje srityje
žmogus, tinkamai mokydamasis, turi didžiules galimybes tobulinti
pasiekimus. Bet kokios veiklos praktiškai mokęsi keletą šimtų valandų,
beveik neabejotinai pastebėsite reikšmingą pažangą – prisiminkite
Steve’o Faloono pasiekimus po dviejų šimtų valandų darbo – tačiau tai
tik pradžia. Jums dar mokytis ir mokytis, tobulėti ir tobulėti. Tačiau jūsų
reikalas, kiek pažengti norite.
Taigi dešimties tūkstančių valandų taisyklę jau regime visiškai kitoje
šviesoje: norėdami tapti vienu iš geriausių pasaulyje smuikininkų,
šachmatininkų ar golfo žaidėjų, turite triūsti dešimt tūkstančių ar daugiau
valandų todėl, kad tiek darbo jau įdėjo žmonės, į kuriuos lygiuojatės, arba
jūsų varžovai. Neįmanoma pasiekti etapo, kuriame pažanga sustotų ir
jokios tolesnės pastangos negalėtų duoti naudos. Taigi, jei siekiate
pasaulinės šlovės kurioje nors iš šių konkurencingiausių sričių, teks
įtemptai dirbti ne vieną tūkstantį valandų, kol prilygsite kitiems, taip pat
pasirinkusiems šį kelią.
Apie tai mąstydami atminkite, kad kol kas nenustatyta jokių pažangos
ribų, kai naudojamasi tinkamais mokymo metodais. Mokymo metodams
tobulėjant ir pasiekimams augant, visose srityse nuolat ieškoma būdų,
kaip pagerinti rekordus, peržengti ribas, kurios buvo laikomos
galutinėmis, ir neatrodo, kad tokia pažanga galėtų sustoti. Žmonijos
galimybių horizontai plečiasi su kiekviena nauja karta.
5
Kryptingo mokymosi
principai darbe
1968-ieji, Vietnamo karo įkarštis. JAV karinių jūrų ir oro pajėgų

pilotai nuolat susiremia su sovietų parengtais Siaurės Vietnamo pilotais,
skraidančiais rusų gamybos naikintuvais „MiG“, ir amerikiečiams nebe
taip sekasi kaip anksčiau. Per pastaruosius trejus metus jūrų ir oro
pajėgos laimėjo apie du trečdalius mūšių – už kiekvieną prarastą lėktuvą
numušdavo du Siaurės Vietnamo lėktuvus. Tačiau per pirmuosius penkis
1968 metų mėnesius laivyno našumas sumažėjo iki vieno numušto priešo
lėktuvo už vieną prarastą savą. Laivynas numušė devynis „MiG“, bet
prarado dešimt savo lėktuvų. Negana to, 1968 metų vasarą laivyno pilotai
iššovė daugiau kaip penkiasdešimt raketų „oras—oras“ ir nenumušė nė
vieno „MiG“. Laivyno vadovybė nusprendė, kad reikia ką nors daryti.
Tada buvo sukurta dabar pagarsėjusi „Top Gun“ mokykla, kurios
tikslus pavadinimas – JAV karinių jūrų pajėgų smogiamųjų lėktuvų
naudojimo taktikos mokymo programa (iš pradžių JAV
karinio jūrų laivyno aviacijos mokykla). Mokykloje laivyno pilotai buvo

mokomi veiksmingesnės kovos taktikos tikintis, kad tai pagerins sėkmės
oro mūšiuose rodiklius.
Laivyno programoje buvo daug kryptingo mokymosi elementų.
Besimokantys pilotai galėjo išbandyti įvairius veiksmus skirtingose
situacijose, gaudavo grįžtamąjį ryšį ir vėl taikydavo įgytas žinias.
Instruktoriais buvo paskirti geriausi laivyno pilotai. Šie vyrai,
vaidindami priešiškus Šiaurės Vietnamo pilotus, „kovojo“ su mokiniais
oro mūšiuose. Instruktoriai – vadinamosios Raudonosios pajėgos –
skraidė į „MiG“ panašiais naikintuvais ir imitavo sovietų taktiką, kurios
buvo išmokę Šiaurės Vietnamo pilotai. Taigi instruktoriai nė vienu
praktiniu aspektu nesiskyrė nuo geriausių Šiaurės Vietnamo naikintuvų
pilotų, tik vietoj raketų ir šovinių jų lėktuvuose buvo įrengtos kameros,
kad įrašytų kiekvieną susidūrimą. Be to, oro mūšiai buvo stebimi ir
registruojami radaru.
„Top Gun“ akademijos studentai – geriausi laivyno pilotai po
instruktorių – kartu buvo vadinami Mėlynosiomis pajėgomis. Jie skraidė
JAV karinio jūrų laivyno naikintuvais, tik be raketų ir šovinių. Kasdien
lipdavo į lėktuvus ir kildavo į kovą su Raudonosiomis pajėgomis. Per
šias pratybas pilotai turėjo pasiekti galimybių ribas, kad sužinotų, ką
įmanoma padaryti su lėktuvais ir kokių įgūdžių tam reikia. Jie išmėgino
skirtingas taktikas, įvairiose situacijose mokydamiesi geriausiai reaguoti
į priešo veiksmus.
Oro mūšius dažniausiai laimėdavo Raudonosios pajėgos, kurias
sudarė geriausi laivyno pilotai. Instruktorių meistriškumas ilgainiui taip
pat augo, nes kas keletą savaičių į „Top Gun“ akademiją ateidavo vis
nauja studentų grupė. Instruktoriai mėnesis po mėnesio kaupė kovos
patirtį, kol galop gebėjo nuspėti kone visus studentų veiksmus.
Kiekviena nauja Mėlynųjų pajėgų grupė, ypač pirmosiomis dienomis,
patirdavo triuškinamus pralaimėjimus.
Tačiau tai buvo normalu, o tikrasis mokymas, vadinamasis „veiksmų

aptarimas“, vykdavo pilotams nusileidus ant žemės. Per šias sesijas
instruktoriai studentus negailestingai kamantinėdavo. Ką pastebėjote ore?
Kokių veiksmų ėmėtės? Kodėl nusprendėte taip elgtis? Kokios buvo jūsų
klaidos? Ką turėjote daryti kitaip? Prireikus instruktoriai pasitelkdavo
vaizdo įrašus ir radaro duomenis, kad peržiūrėtų, kas iš tiesų įvyko oro
mūšio metu. Per apklausą ir po jos instruktoriai negailėdavo studentams
patarimų, kaip elgtis, kur žiūrėti ir kaip mąstyti įvairiose situacijose. Kitą
dieną instruktoriai ir studentai vėl pakildavo į orą ir kovodavo iš naujo.
Ilgainiui studentai išmoko patys sau užduoti reikiamus klausimus, nes
tai buvo patogiau nei klausytis instruktorių, ir kiekvieną dieną skrisdami
atsimindavo ankstesnių sesijų pamokas. Žingsnis po žingsnio jie
įsisavindavo mokomus dalykus taip, kad nereikėdavo daug mąstyti, kaip
tinkamai reaguoti, ir imdavo pastebėti, kaip pamažu tobulėja jų kovos su
Raudonosiomis pajėgomis įgūdžiai. Baigę mokymą Mėlynųjų pajėgų
pilotai – dažniausiai kur kas labiau patyrę oro mūšiuose nei pagal šią
programą nesimokę jų kolegos – grįždavo į savo dalinius, kur tapdavo
eskadronų mokymo pareigūnais ir dalydavosi įgytomis žiniomis su kitais
eskadronų pilotais.
Šio mokymo rezultatai buvo labai reikšmingi. 1969 metais JAV
pajėgos nutraukė bombardavimą, todėl oro mūšiai nevyko. Tačiau 1970
metais kariniai veiksmai, taip pat ir naikintuvų oro mūšiai, buvo
atnaujinti. Per trejus metus, nuo 1970 iki 1973 metų, JAV laivyno pilotai
vidutiniškai numušė 12,5 Šiaurės Vietnamo naikintuvo už kiekvieną
prarastą JAV laivyno lėktuvą. Tuo metu oro pajėgų sėkmės rodiklis, kaip
ir anksčiau, išliko du už vieną. Galbūt aiškiausias būdas pamatyti „Top
Gun“ mokymo rezultatus – pažvelgti į „nukovimų per mūšį“ statistiką.
Per visą karą JAV naikintuvai vidutiniškai numušdavo vieną priešo
lėktuvą per penkis mūšius.
Tačiau 1972-aisiais, paskutiniais metais, kai kovos vyko visus metus,

laivyno naikintuvų pilotai vidutiniškai numušdavo 1,04 priešų lėktuvo
per mūšį. Kitaip tariant, vidutiniškai po lėktuvą kiekvieno susidūrimo
metu.
Pastebėjusios šitokią „Top Gun“ mokymų naudą, oro pajėgos vėliau
ėmė taikyti mokymo pratybas, skirtas rengti pilotus oro mūšiams; tokios
pratybos buvo vykdomos ir pasibaigus Vietnamo karui. Iki Pirmojo
Persijos įlankos karo šios mokymo programos buvo taip patobulintos,
kad pilotai įgydavo kur kas geresnį pasirengimą nei bet kurioje kitoje
pasaulio karinio ugdymo įstaigoje. Per septynis Pirmojo Persijos įlankos
karo mėnesius JAV pilotai oro mūšiuose numušė 33 priešų lėktuvus, o
prarado tik vieną lėktuvą, – ko gero tai iškiliausia persvara karo aviacijos
istorijoje.
Klausimas, su kuriuo 1968 metais susidūrė laivynas, pažįstamas bet
kokios organizacijos ar profesijos atstovams: kaip patobulinti profesinį
pasirengimą įgijusių darbuotojų pasiekimus?
Laivyno problema buvo ta, kad pilotai nebuvo tinkamai parengti
atremti priešo pilotų puolimą. Kitų karų patirtis rodo, kad pilotai, laimėję
savo pirmąjį oro mūšį, dažnai gebėdavo atlaikyti ir antrąjį, ir kuo
daugiau oro mūšių pilotas kovodavo ir atlaikydavo, tuo labiau buvo
tikėtina, kad jis laimės ir kitame mūšyje. Ir iš tiesų, jei pilotas jau laimėjo
apie dvidešimtyje mūšių, beveik 100 procentų tikėtina, kad jis nugalės
ir kitame, ir dar kitame mūšyje. Žinoma, tokio pobūdžio mokymas darbo
vietoje pernelyg brangus. Laivynas prarasdavo po vieną lėktuvą už
kiekvienus du numuštus priešo lėktuvus, o vienu metu net įsivyravo
lygiosios – vienas savas lėktuvas už vieną priešo lėktuvą. Be to, kartu su
prarastu lėktuvu galėdavo žūti ar patekti į nelaisvę pilotas, o praradus
dvivietį lėktuvą – ir radijo sekimą atliekantis pareigūnas.
Nors yra nedaug tokių sričių, kuriose dėl prastų darbo rezultatų
grėstų mirtis arba belaisvių stovykla, daugelyje kitų sričių klaidos
kaina taip pat gali būti nepriimtinai didelė. Pavyzdžiui, medicinoje

gydytojo gyvybei pavojus negresia, tačiau pacientai gali rimtai nukentėti.
Versle klaida gali kainuoti daug laiko, lėšų ir prarastų galimybių.
Laivynas išsprendė savo problemas sukurdamas mokymus, kuriuose
dalyvaujantys pilotai galėjo tobulintis nepatirdami didelio pavojaus.
(Žinoma, šioks toks pavojus vis dėlto išliko. Mokymas buvo intensyvus
ir rizikingas, pilotai bandydavo lėktuvų galimybes, todėl šie kartais
suduždavo ir retkarčiais pilotai žūdavo, tačiau rizika buvo kur kas
mažesnė nei pilotų mokymasis darbo vietoje.) „Top Gun“ leido pilotams
išbandyti įvairius veiksmus nepatiriant mirtinų padarinių, gauti grįžtamąjį
ryšį ir sužinoti, kaip tai padaryti geriau, o kitą dieną gautas pamokas
pritaikyti praktiškai.
Veiksmingą specialistų mokymo programą parengti niekada nėra
lengva, ar tie specialistai būtų naikintuvų pilotai, ar chirurgai, ar verslo
vadybininkai. Paskaičius „Top Gun“ istorijas, matyti, kad jūrų laivyno
pajėgų programa daugiausia buvo pagrįsta bandymais ir klaidomis.
Pavyzdžiui, buvo diskutuojama, kiek realistiškos turėtų būti pratybos.
Viena pusė palaikė lengvesnį variantą, kad rizika pilotams ir lėktuvams
būtų mažesnė, o kiti tikino, kad pilotai turėtų patirti tokią pat įtampą kaip
tikroje kovoje. Puiku, kad galop laimėjo pastarieji. Ištyrę kryptingą
mokymąsi dabar žinome, kad pilotai geriausiai išmoko tada, kai buvo
priversti palikti komforto zoną.
Žinau iš patirties, kad daugelyje darbo sričių iš meistriškumo tyrimų
galima pasimokyti, kaip pagerinti pasiekimus, t. y. sukurti „Top Gun“
atitinkančias mokymo programas. Žinoma, nesiūlau suprasti tiesiogiai.
Tam nereikia nei naikintuvų, nei G-6 manevrų, nei tokių slapyvardžių
kaip Maverick, Viper ar Ice Man (nebent to pageidaujate). Tik noriu
pasakyti, kad, laikantis kryptingo mokymosi principų, bet kurioje srityje
galima atpažinti geriausius
mokovus ir patobulinti kitų specialistų įgūdžius taip, kad jie priartėtų prie
aukščiausio lygmens. Siekiant šio tikslo įmanoma kartu didinti visos
organizacijos ar profesijos pasiekimus.
MOKYMASIS ATLIEKANT DARBĄ
Darbo pasaulyje, ypač versle, netrūksta žmonių, besiverčiančių iš

patarimų, kaip tobulėti. Jie vadina save konsultantais, patarėjais ar
treneriais, rašo knygas, skaito paskaitas, veda seminarus. Jie tenkina,
regis, nepasotinamą savo klientų poreikį bet kokiomis priemonėmis įgyti
konkurencinį pranašumą. Iš gausybės metodų sėkmingiausi, ko gero, yra
artimiausi kryptingam mokymuisi.
Keletą metų bendravau su vienu iš tokių žmonių, kuris gilinosi į
kryptingo mokymosi principus ir įtraukė juos į savo mokymo ir
ugdomojo vadovavimo programas, skirtas verslo lyderiams. 2008 metais
pirmą kartą susisiekę su Artu Turocku iš Kirklando, Vašingtono
valstijos, daugiausia kalbėjomės ne apie verslo lyderystę, o apie sprintą.
Artas dalyvauja meistrų lygio varžybose, o aš sprinto bėgikų
treniruotėmis susidomėjau iš dalies todėl, kad puikus sprinto bėgikas
Walteris Dixas atstovavo Floridos valstijos universitetui, kuriame dirbau.
Taigi su Artu iš pat pradžių siejo bendri interesai. Jis mano pavardę ir
kryptingo mokymosi aprašymą rado žurnale Fortune, o su juo
bendraudamas supratau, kaip jį sužavėjo mintis, kad kryptingą
mokymąsi galima taikyti ir sprinte, ir versle.
Nuo šio pirmo pokalbio Artas visiškai įsisąmonino kryptingo
mokymosi nuostatas. Jis kalba, kad žmonės, norintys įgyti įgūdžių ir
išplėsti savo gebėjimus, turi palikti komforto zoną. Taip pat pabrėžia
grįžtamojo ryšio svarbą. Be to, domisi kai kuriais iškiliausiais pasaulio
verslo lyderiais, tokiais kaip ilgametis General Electric pirmininkas ir
generalinis direktorius Jackas Welchas,
siekdamas išsiaiškinti, kokie jų lyderystės, pardavimo ir savivaldos

Įgūdžiai gali padėti kitiems verslininkams pasiekti ypatingos sėkmės.
Pirmiausia jis klientams aiškina apie požiūrį. Norint pagerinti
organizacijos pasiekimus pirmasis žingsnis įmanomas tik tada, kai
darbuotojai atsisako tam tikrų įpročių. Tam reikia atpažinti tris
vyraujančius mitus ir juos išsklaidyti.
Pirmas – tai mūsų senasis požiūris, kad gabumai yra riboti dėl įgimtų
savybių. Šio įsitikinimo išraiška yra tokie neiginiai kaip „negaliu“,
„nesu“. „Nesu labai kūrybingas.“ „Negaliu vadovauti.“ „Nesu įgudęs
dirbti su skaičiais.“ „Negaliu geriau padaryti.“ Tačiau juk matome, kad
beveik visi, tinkamai mokydamiesi, gali tobulėti kone kiekvienoje
pasirinktoje srityje. Savo galimybes galime keisti.
Artas turi puikų būdą dirbti su taip nusiteikusiais klientais. Iš verslo
lyderių išgirdęs vieną tų nuostatų – „negaliu“ ar „nesu“, jis meta raudoną
vėliavėlę kaip NFL treneris, protestuojantis dėl teisėjo signalo. Šitaip
Artas įspėja, kad neigiamas mintis išreiškęs asmuo turi jas iš naujo
apmąstyti ir įvertinti. Netikėta mesta raudona vėliavėlė konferencijų
salėje pagyvina atmosferą ir kartu tai yra signalas, padedantis prisiminti:
mąstyti yra svarbu.
Antras mitas yra įsitikinimas, kad būtinai tobulėjame, jei kokią nors
veiklą atliekame pakankamai ilgai. Vėlgi, jau patys žinome, kad
pakartotinai atlikti vieną dalyką tuo pačiu būdu – tai ne tobulėjimo, o
sustabarėjimo ir laipsniško nuosmukio receptas.
Pasak trečio mito, norint tobulėti, reikia tik pastangų. Tiesiog dar
pasistenkite, ir pavyks. Jei norite būti geresniu vadybininku, labiau
stenkitės. Trokštate daugiau parduoti – daugiau dirbkite. Norite pagerinti
komandinio darbo pasiekimus – įdėkite daugiau pastangų. Tiesa ta, kad
visos šios sritys – vadyba, pardavimas, komandinis darbas – pagrįstos
specialiais įgūdžiais ir, jei nesinaudojate
specialiais jiems ugdyti skirtais mokymosi metodais, vien didesnės

pastangos reikšmingesnių rezultatų neduos.
Kryptingas mokymasis pagrįstas visai kitu požiūriu: tobulėti gali
kiekvienas, tačiau reikia tinkamo metodo. Netobulėjate ne dėl to, kad
neturite įgimto talento, o todėl, kad mokotės netinkamai. Tai suvokus,
tobulėti – vadinasi, išsiaiškinti tą „tinkamą metodą“.
Žinoma, kaip tik tai pabrėžia ir Artas Turockas, ir daugelis mokymo
bei ugdymo srityje dirbančių jo kolegų, tačiau Artas paprastai savo
patarimus grindžia kryptingo mokymosi principais. Vieną iš tokių savo
metodų jis vadina „mokymusi atliekant darbą“.
Vadovaujantis šiuo požiūriu pripažįstama, jog verslininkai yra tokie
užsiėmę, kad beveik neturi laiko savo įgūdžiams ugdyti. Tai visiškai
kitokia situacija nei, pavyzdžiui, koncertuojančio pianisto ar sportininko,
kuris koncertams ar varžyboms skiria palyginti nedaug laiko, todėl
kasdien jo skiria įgūdžiams tobulinti. Taigi Artas nusprendė sugalvoti,
kaip kryptingai mokytis pasinaudojant įprasta verslo veikla.
Tarkime, bendrovės susirinkime vienas asmuo visiems skaito
pranešimą iliustruodamas jį „PowerPoint“ pateiktimi, o tamsoje sėdintys
vadovai ir darbuotojai stengiasi neužmigti. Tokia įprasta įmonės veikla
Artas siūlo pasinaudoti kaip visų susirinkimo dalyvių kryptingo
mokymosi priemone. Tai gali atrodyti šitaip: pranešėjas pasirenka vieną
įgūdžių tobulinimo aspektą, tarkime, sudominti klausytojus pasitelkiant
istorijas ar kalbėti spontaniškiau, mažiau remiantis „PowerPoint“
skaidrėmis, ir pats mėgina šį principą įgyvendinti. Pranešėjui kalbant,
klausytojai rašosi pastabas vertindami pristatymą, o jam baigus kalbėti
praktiškai mokosi pateikti grįžtamąjį ryšį. Vos vieną tokį pristatymą
atlikęs pranešėjas gali gauti naudingų patarimų, bet neįmanoma įvertinti
šios veiklos poveikio pažangai, nes tokios vienintelės sesijos nauda būtų
nereikšminga. Tačiau jei įmonė šią priemonę per darbuotojų susirinkimus
taiko nuolat, darbuotojai gali nuosekliai tobulinti įvairius įgūdžius.
Šį procesą Artas padėjo įdiegti įvairiose įmonėse nuo Fortune 500
korporacijų iki vidutinio dydžio regioninių bendrovių. Viena iš jų – ledų
gamintoja „Blue Bunny“ – šį metodą dar pritaikė sau. Jos regiono
pardavimo vadybininkai reguliariai lanko savo įmonės svarbiausius
klientus – maisto parduotuvių tinklus ir kitas daug ledų gaminių
parduodančias įmones – šie regiono pardavimo vadybininkai keletą kartų
per metus susitinka su vyresniaisiais bendrovės pardavimo vadybininkais
aptarti būsimų susitikimų su klientais strategijos. Anksčiau šie aptarimai
būdavo skirti pardavimams planuoti, tačiau bendrovė sumanė juos
pritaikyti ir pratyboms. Sprendžiant sudėtingiausias artėjančių susitikimų
su klientais problemas, per aptarimą atliekamos vaidmenų žaidimo
pratybos – regiono pardavimo vadybininkas atlieka pristatymą kolegai,
vaidinančiam svarbų klientą. Baigusį pristatymą regiono pardavimų
vadybininką vertina kiti vadybininkai pasakydami, kas buvo gerai ir ką
reikia keisti ar tobulinti. Katą dieną vadybininkas atlieka pristatymą dar
kartą ir vėl gauna grįžtamąjį ryšį. Abu seminarai įrašomi, kad
vadybininkai galėtų juos peržiūrėti. Taigi jų klientas išvys jau patobulintą
ir nušlifuotą pristatymą, koks kitaip nebūtų parengtas.
Vienas mokymosi atliekant darbą pranašumų yra tas, kad mokymasis
ir mąstymas apie tai tampa įpročiu. Supratę nuolatinio mokymosi svarbą
ir pamatę, kaip gali patobulėti, darbuotojai patys ieško progų kasdieniu
darbu pasinaudoti kaip pratybomis. Galų gale mokymasis tampa įprasta
darbo dienos dalimi. Jei jis taikomas kaip numatyta, rezultatas yra visiškai
pasikeitęs požiūris palyginti su įprastu: darbo diena skiriama tik darbui,
o mokymasis paliekamas ypatingoms progoms, kai atvyksta kon-

sultantas ir veda seminarus. Šis mokymusi pagrįstas požiūris labai
panašus į požiūrį mokovų, kurie nuolat lavinasi ir kitaip siekia tobulinti
įgūdžius.
Visiems verslo ir kitos profesinės veiklos atstovams, kuriems reikia
veiksmingo būdo tobulėti, iš esmės patarčiau ieškoti kryptingo
mokymosi principus atitinkančio metodo: ar jis priverčia išeiti iš
komforto zonos ir bandyti atlikti nelengvą veiklą? Ar iš karto gaunate
grįžtamąjį ryšį apie savo pasiekimus ir patarimų, kaip juos pagerinti? Ar
metodo kūrėjai nustatė geriausius šios srities mokovus ir išsiaiškino, kuo
jie išsiskiria iš visų kitų? Ar metodas yra skirtas tobulinti tam tikriems
įgūdžiams, kuriuos turi šios srities mokovai? Teigiami atsakymai į visus
šiuos klausimus gali ir neužtikrinti, kad metodas bus veiksmingas, tačiau
tokiu atveju tikimybė kur kas didesnė.
„TOP GUN“ MOKYMOSI PRINCIPAS
Vienas iš pagrindinių sunkumų, su kuriuo susiduria kiekvienas

kryptingo mokymosi principus norintis taikyti žmogus, – tai išsiaiškinti,
ką geriausi mokovai daro, kad savo pasiekimais išsiskirtų iš kitų. Vienos
knygos žodžiais tariant, kokie yra ypač sėkmingų žmonių įpročiai?
Kalbant apie verslo pasaulį ir kitas sritis, į šį klausimą sunku tiksliai
atsakyti.
Laimei, yra išeitis, kurią galima pasitelkti įvairiose situacijose.
Mąstykime apie tai kaip apie „Top Gun“ tobulinimosi principą. „Top
Gun projekto pradžioje visi stengėsi išsiaiškinti, kaip geriausi pilotai
pasiekė tokių rezultatų.
Buvo parengta programa, pagal kurią imituotos oro mūšių situacijos,
leidžiančios pilotams tobulinti įgūdžius ir gauti išsamų grįžtamąjį ryšį,
bet nepatirti įprastų nesėkmės padarinių. Tai ganėtinai geras daugelio
sričių mokymo programų receptas.
Apsvarstykime rentgenogramos interpretavimo užduotį siekiant

aptikti krūties vėžį. Moteriai padarius metinę mamogramą, vaizdai
siunčiami radiologui, kuris turi juos išnagrinėti ir nustatyti, ar yra kokių
nors krūtų anomalijų, kurias reikėtų tirti išsamiau. Dažniausiai moterys,
atėjusios pasidaryti mamogramų, jokių krūties vėžio simptomų nejaučia,
todėl radiologas turi remtis tik rentgeno vaizdais. Tyrimai atskleidė, kad
vieni radiologai, kaip ir laivyno pilotai Vietnamo karo pradžioje, savo
darbą atlieka kur kas geriau nei kiti. Pavyzdžiui, kai kurie radiologai
palyginti su kitais daug tiksliau atskiria gerybinius pakitimus nuo
piktybinių.
Pagrindinė problema, su kuria susiduria radiologai, yra ta, kad šioje
situacijoje sunku gauti veiksmingą grįžtamąjį ryšį apie nustatytą
diagnozę, ir tai riboja jų pažangą. Iš tūkstančio mamogramų tikėtina
nustatyti tik nuo keturių iki aštuonių vėžio atvejų. Ir net tada, kai
radiologas įtaria vėžį, rezultatai perduodami paciento asmeniniam
gydytojui, o radiologas tik retais atvejais informuojamas apie biopsijos
rezultatus. Dar rečiau radiologai sužino tuos atvejus, kai atlikus
mamogramą, pacientui vėžys išsivysto per metus ar pan., kad iš naujo
peržiūrėję mamogramas galėtų patikrinti, ar nepastebėjo ankstyvųjų
vėžio požymių.
Turėdami mažai galimybių tobulinti įgūdžius kryptingai mo-
kydamiesi, net ir daugiau patyrę radiologai ne visada yra geresni
specialistai. 2004 metais atlikus pusės milijono mamogramų ir 124
amerikiečių radiologų analizę, nenustatyta, kad diagnozės tikslumas
priklausytų nuo radiologo darbo stažo ar peržiūrėtų mamogramų
skaičiaus. Tyrimo autoriai spėjo, kad 124 radiologų rezultatų skirtumus
lėmė jų įgytas medicininis išsilavinimas prieš pradedant dirbti
savarankiškai.
Baigę medicinos mokyklą ir atlikę praktiką, būsimieji radiologai
ketverius metus mokosi specialybės dirbdami su patyrusiais radiologais,
mokančiais juos analizuoti pacienčių mamogramas.
Šie vadovai patikrina studentų padarytas išvadas ir jas įvertina at-

sižvelgdami į savo nuomonę dėl diagnozės. Žinoma, neįmanoma iškart
patikrinti, ar vadovas teisus – netgi patyrę radiologai nepastebi
apytiksliai vieno vėžio atvejo tūkstantyje mamogramų ir dažnai paskiria
biopsijas be reikalo.
2003 metais paskelbtame pranešime, skaitytame Amerikos me-
dicinos koledžų asociacijos metiniame susirinkime, pasiūliau „Top
Gun“ pobūdžio metodą, kuris padėtų radiologams išmokti tiksliau
interpretuoti mamogramas. Mano požiūriu, pagrindinė problema yra ta,
kad radiologai negali pakartotinai interpretuoti mamogramų ir kaskart
gauti grįžtamojo ryšio. Šį procesą siūliau organizuoti taip: sudaroma
skaitmeninių mamogramų biblioteka, kur laikomos anksčiau padarytos
kiekvienos pacientės mamogramos kartu su kita informacija, leidžiančia
sužinoti galutinį rezultatą – ar buvo vėžinių pakitimų ir, jei taip, kaip liga
progresavo. Taip iš esmės surinktume daug testo klausimų, kurių
atsakymas žinomas – vėžys yra arba ne. Kai kurie vaizdai būtų moterų,
kurioms vėžys niekada neišsivystė, kiti – pacienčių, kurioms gydytojas
teisingai diagnozavo vėžį pagal mamogramą. Netgi būtų įmanoma
įtraukti vaizdus, kuriuose gydytojas iš pradžių nepastebėjo vėžio
požymių, tačiau vėlesnė to paties vaizdo analizė leido jų aptikti.
Geriausiu atveju atvaizdai būtų atrenkami pagal ugdomąją vertę. Beveik
neverta laikyti daugelio sveikų pacienčių mamogramų ar vaizdų, kur
vėžio požymiai aiškūs. Vertingiausia būtų toji medžiaga, kurioje
radiologui nelengva pastebėti vėžinius ar piktybinius darinius.
Sukaupus tokią biblioteką, ja būtų patogu naudotis kaip mokymo
priemone. Galima sukurti paprastą kompiuterinę programą, kuria
naudodamiesi radiologai galėtų vertinti vaizdus, nustatyti diagnozes ir
gauti grįžtamąjį ryšį. Radiologui įvedus klaidingą atsakymą, programa
parodytų kitus vaizdus su panašiomis savybėmis, kad gydytojas galėtų
tobulinti reikiamus įgūdžius. Tuo pačiu
principu muzikos mokytojas, pastebėjęs, kad mokiniui trūksta tam tikrų

pirštų valdymo įgūdžių, skiria atitinkamas pratybas. Trumpai tariant, tai
būtų kryptingas mokymasis.
Man malonu pranešti, kad Australijoje jau yra sukurta panaši
skaitmeninė biblioteka, leidžianti radiologams pasitikrinti įgūdžius
naudojantis įvairiomis bibliotekoje saugomomis mamogramomis. 2015
metais atliktas tyrimas parodė, jog remiantis mamogramų interpretavimo
testu galima numatyti gydytojų darbo su mamogramomis rezultatų
tikslumą. Kitas žingsnis tikriausiai parodys, kad pratybos su biblioteka
leido pagerinti klinikos darbo rezultatus.
Be to, vaikų gydytojai savarankiškai parengė panašią kulkšnies
rentgenogramų biblioteką. Pasak 2011 metais atlikto tyrimo, Niujorko
Morgan Stanley vaikų ligoninės gydytojų grupė surinko 234 galimų vaikų
kulkšnies traumų atvejus. Kiekvieną atvejį sudarė kelios rentgenogramos
ir trumpa paciento ligos istorijos bei simptomų santrauka. Naudodamiesi
šia biblioteka gydytojai mokydavo radiologijos rezidentus. Rezidentas,
gavęs atvejo informaciją ir rentgenogramas, turėdavo nustatyti diagnozę,
t. y. atvejį priskirti prie normalių atvejų arba prie anomalijų, o tokiu atveju
– anomaliją nurodyti. Rezidento nustatytą diagnozę iš karto įvertindavo
patyręs radiologas, paaiškindamas, kas buvo teisinga ir klaidinga ir ko
trūko.
Tyrimą atliekantys gydytojai nustatė, kad ši veikla ir grįžtamasis ryšys
padėjo rezidentams labai pagerinti diagnostikos gebėjimus. Iš pradžių
rezidentai, pasikliaudami ankstesnėmis žiniomis, pataikydavo arba ne, bet
po dvidešimties bandymų išryškėjo reguliaraus grįžtamojo ryšio poveikis,
ir diagnozės tapo kur kas tikslesnės. Pažanga nesustojo rezidentams
atliekant visas 234 užduotis ir yra pagrindo manyti, kad jei rezidentai būtų
gavę dar bent 200 užduočių, jų įgūdžiai būtų tobulėję ir toliau.
Trumpai tariant, tokio pobūdžio mokymas ir tiesioginis grįžtamasis

ryšys, kurį teikia mentorius ar kruopščiai parengta kompiuterinė
programa, yra neįtikėtinai veiksminga priemonė rezultatams pagerinti.
Be to, radiologų mokymas gali būti dar veiksmingesnis nustačius, su
kokiais sunkumais dažniausiai susiduria jauni specialistai, ir daugiau
dėmesio skiriant šioms problemoms. Kitaip tariant, reikėtų išsiaiškinti
psichinių reprezentacijų reikšmę diagnozių tikslumui ir remiantis šiomis
žiniomis parengti mokymo kursą.
Kai kurie tyrėjai, norėdami suprasti mąstymo procesus, dėl kurių
radiologai pasiekia puikių rezultatą, taikė vadinamąjį mąstymo balsu
protokolą, kuriuo naudojausi ir aš, tirdamas Steve’ą Falooną. Iš šių
tyrimų paaiškėjo, kad geriausi radiologai iš tiesų remiasi tiksliomis
psichinėmis reprezentacijomis. Mums jau pavyko išsiaiškinti atvejų ir
pakitimų tipus, keliančius sunkumų mažiau įgudusiems radiologams.
Tačiau dar nepakankamai suprantame skirtumą, kaip įgudęs ir neįgudęs
radiologas priimtų sprendimus rengdamas mokymo programą, skirtą
mažiau įgudusių specialistų darbo trūkumams šalinti.
Visgi galime tiksliai numatyti tokio mokymo rezultatus lapa-
roskopinės chirurgijos srityje, kurioje atlikta gerokai daugiau tyrimų
siekiant išsiaiškinti psichinių reprezentacijų, kurias naudoja sėkmingai
dirbantys gydytojai, rūšis. Vieno tyrimo metu San Fransiske
Kalifornijos universiteto chirurgo Lorenso Way’aus vadovaujama grupė
siekė išsiaiškinti, kaip šalinant tulžies pūslę laparoskopine operacija
pasitaiko tam tikrų tulžies latakų sužalojimų. Beveik visais atvejais šių
sužalojimų priežastis – „vaizdo suvokimo iliuzija , kaip įvardijo grupė,
t. y. chirurgas supainioja kūno dalis ir nupjauna, pavyzdžiui, bendrąjį
tulžies lataką vietoj tulžies pūslės latako. Klaidingas suvokimas yra toks
stiprus, kad net pastebėjęs anomaliją chirurgas dažnai tęsia darbą
nesusimąstydamas apie klaidą. Kiti laparoskopinės chirurgijos sėkmės
veiksnius tiriantys
mokslininkai išsiaiškino, jog įgudę chirurgai randa būdų, kaip aiškiau

matyti kūno dalis: tarkime, pastumia kai kuriuos audinius, kad operacijai
naudojama kamera rodytų tikslesnį vaizdą.
Tokia informacija leidžia tobulinti rezultatus tinkamai parengtomis
pratybomis. Žinant, ką geriausi laparoskopijos chirurgai atlieka
taisyklingai ir kaip dažniausiai klysta, galima parengti pratybas ne
operacinėje, kurios padėtų ugdyti jų psichines reprezentacijas. Vienas
būdas – naudotis tikrų operacijų vaizdo įrašais. Gydytojas peržiūri įrašą
iki tam tikro momento, kai reikia priimti sprendimą, o tada įrašas
sustabdomas ir jo klausiama, ką jis darytų toliau arba į ką jis dabar
atkreipė dėmesį. Atsakymas gali būti ekrane pavaizduota pjūvio linija,
nupiešta tulžies latakų schema ar pasiūlymas pastumti tam tikrus audinius
į šalį, kad būtų aiškesnis vaizdas. Chirurgas galėtų iš karto gauti
grįžtamąjį ryšį ir klaidą ištaisyti arba, jei atsakė teisingai, spręsti sunkesnę
užduotį.
Pagal šį metodą gydytojai gali atlikti dešimtis ar šimtus užduočių,
skirdami dėmesį įvairiems sunkumų keliantiems chirurgijos aspektams
tol, kol įgis veiksmingas psichines reprezentacijas.
„Top Gun“ metodą galima taikyti įvairiose srityse, kur tam tikriems
įgūdžiams tobulinti naudingos pratybos ne darbo vietoje, norint išvengti
žalos dėl klaidų. Tokiose rizikingose profesijose kaip pilotų, chirurgų ir
pan. praktiškai mokantis verta pasitelkti simuliaciją. Tam tikra simuliacija
yra ir radiologams mokyti naudojamos rentgenogramų bibliotekos.
Tačiau tokią priemonę vertėtų taikyti kur kas daugiau sričių. Galima
įsivaizduoti atvejų analizių biblioteką, skirtą įvairių specializacijų
mokesčių apskaitininkų kompetencijai tobulinti, ar žvalgybos analitikams
pritaikytą priemonę, padedančią tiksliau suvokti, kas vyksta užsienio
šalyje.
Net tose srityse, kur jau naudojamasi simuliacijomis ar kitomis
priemonėmis rezultatams gerinti, šių priemonių veiksmingumą galima
ypač padidinti taikant kryptingo mokymosi principus. Kaip
minėjau, simuliacijos jau naudojamos dažnoje chirurgijos srityje, tačiau

jos galėtų dar labiau pagerinti darbo rezultatus, jeigu jas kuriant būtų
atsižvelgiama į turimas ar galimas gauti žinias apie geriausių atitinkamos
specializacijos chirurgų psichines reprezentacijas. Simuliacijomis
pagrįstas pratybas galima patobulinti ir nustatant dažniausias bei
pavojingiausias klaidas, taip pat atkreipiant dėmesį į situacijas, kurių
metu šių klaidų pasitaiko. Pavyzdžiui, per operaciją neretai procedūrą
reikia sustabdyti, tarkime, prireikus patikrinti kraujo grupę prieš
perpylimą. Labai svarbu, kad šis patikrinimas būtų vykdomas ir
procedūrą atnaujinus. Norėdamas padėti gydytojams ir kitiems medikų
grupės nariams įgyti patirties šitaip sustabdant procedūrą, simuliacijos
vadovas gali tokią pertrauką inicijuoti svarbiais įvairių situacijų
momentais. Tokių simuliacija pagrįstų pratybų galimybės yra neribotos.
ŽINIOS AR ĮGŪDŽIAI
Pagal „Top Gun“ mokymo metodą, bet kokioje srityje – numušant

priešo lėktuvus ar interpretuojant rentgenogramas, – didelė reikšmė,
beje, skiriama veiklai. Svarbiausia ne tai, ką žinote, o tai, ką sugebate
padaryti, nors suprantama, kad norint atlikti darbą reikia ir išmanyti tam
tikrus dalykus.
Šis įgūdžių ir žinių santykis yra esminis tradicinio meistriškumo
ugdymo modelio ir kryptingo mokymosi skirtumas. Pagal tradicinį
modelį beveik visada pirmenybė teikiama žinioms. Netgi tada, kai
galutinis rezultatas yra gebėjimas ką nors atlikti – išspręsti tam tikrą
matematikos uždavinį arba parašyti gerą esė, pagal tradicinį modelį
reikia suteikti informaciją, kaip tai taisyklingai atlikti, o tada dažniausiai
pasikliaujama mokinio gebėjimu taikyti šias žinias. Tačiau kryptingai
mokantis visas dėmesys kreipiamas į rezultatus ir jų tobulinimą.
Dario Donatelli, trečiasis mano atminties eksperimento Karnegio

Melono universitete dalyvis, pradėjęs lavinti gebėjimą įsiminti
skaitmenis, kalbėdavosi su Steve’u Faloonu, kuris tiksliai papasakojo,
kaip jam pavyko įsiminti 82 skaitmenis. Dario ir Steve’as buvo draugai ir
susitikdavo nuolat, todėl Steve’as dažnai patardavo Dario, kokia
mnemotechnika naudotis grupuojant skaitmenis ir kaip šias grupes
sisteminti atmintyje. Kitaip tariant, Dario turėjo daug žinių apie tai, kaip
įsiminti skaitmenis, bet jam reikėjo tobulinti įgūdžius. Kadangi Dario
galėjo nekartoti Steve’o bandymų ir klaidų, jis žengė į priekį sparčiau,
bent pradžioje, tačiau atminties ugdymas vis tiek buvo ilgas, lėtas
procesas. Žinios tik padėjo jam pasirinkti veiksmingesnį įgūdžių
tobulinimo būdą.
Apžvelgdami į įvairių sričių specialistų mokymą, dažnai pastebėsime
vyraujančią tendenciją daugiau dėmesio skirti žinioms nei įgūdžiams.
Pagrindinės priežastys yra tradicija ir patogumas: kur kas lengviau pateikti
žinias didelei žmonių grupei negu sukurti sąlygas daugeliui specialistų
tobulinti įgūdžius pratybomis.
Apsvarstykime medikų rengimą. Busimieji gydytojai, mokydamiesi
apie pusantro dešimtmečio, daugiausia įgyja tik žinių, tačiau per tą laiką
labai mažai dėmesio skiriama tiesioginiam jų darbui reikalingiems
įgūdžiams ugdyti. Jie pradeda mokytis medicinos įstoję į medicinos
mokyklą ir tik po poros teorinio mokymo metų pradeda klinikinį darbą,
kur pagaliau tobulina darbui reikalingus įgūdžius. Baigę medicinos
mokyklą dauguma pradeda specializuotis ir praktiškai mokytis
chirurgijos, pediatrijos, radiologijos, gastroenterologijos ar kt. Ir tik tada
jie, internatūroje ar rezidentūroje prižiūrint patyrusiems gydytojams,
pagaliau įgyja daugelį specialybei būtinų diagnostinių ir techninių
įgūdžių.
Baigę internatūrą ar rezidentūrą, kai kurie gydytojai studijuoja toliau
pagal stipendijų programas, tačiau tai laikoma oficialia jų prižiūrimo
rengimo pabaiga. Jie turi teisę savarankiškai dirbti
gydytojais ir laikoma, kad yra įgiję visus įgūdžius, reikalingus norint

kokybiškai gydyti pacientus.
Šis modelis turėtų priminti 1 skyriuje mano aprašytą mokymosi žaisti
tenisą modelį: pirmiausia lankyti kelias teniso pamokas, įgyti
pakankamai įgūdžių, kad pavyktų žaisti savarankiškai, o tada intensyviai
treniruotis. Tai pradinis mokymosi laikotarpis. Kaip jau minėjau,
daugelis mano, kad žaidžiant tenisą ir treniruojantis kuo ilgesnį
laikotarpį, žaidimo įgūdžiai neišvengiamai gerėja, tačiau tai netiesa.
Žmonės dažniausiai netobulėja vien žaisdami tą patį žaidimą, o kartais
jų įgūdžiai netgi degraduoja.
Tokią paralelę tarp gydytojų ir pramoginio teniso žaidėjų leido
įžvelgti 2005 metais Harvardo medicinos mokyklos tyrėjų grupės
paskelbta išsami tyrimų apžvalga. Buvo siekiama išsiaiškinti, kaip laikui
bėgant kinta gydytojų darbo kokybė. Jei praktinis mokymas padeda
studentams tobulinti įgūdžius, tai gydytojams kaupiant praktinio darbo
patirtį paslaugų kokybė irgi turėtų gerėti. Tačiau tiesa yra kitokia. Beveik
kiekviename iš kelių dešimčių tyrimų, įtrauktų į apžvalgą, gydytojų
darbo rezultatai ilgainiui suprastėjo arba geriausiu atveju liko maždaug
to paties lygio.
Vyresnių gydytojų žinios ir paslaugų kokybė buvo menkesnė nei kur
kas mažiau patyrusių gydytojų, ir tyrėjai padarė išvadą, kad, tikėtina, dėl
to vyresnių gydytojų pacientams pasisekė mažiau. Tik du iš 62 tyrimų
patvirtino, kad gydytojų įgūdžiai tobulėjo jiems įgyjant daugiau patirties.
Kitas sprendimų tikslumo tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 10
tūkstančių medikų, atskleidė tik nedidelį profesinės patirties pranašumą.
Nenuostabu, kad panašūs buvo ir slaugytojų rezultatai. Išsamūs
tyrimai parodė, kad labai patyrę slaugytojai paprastai dirba ne geriau nei
jų kolegos, vos prieš keletą metų baigę slaugos mokyklą.
Galime tik spėlioti, kodėl vyresni ir labiau patyrę sveikatos priežiūros
paslaugų teikėjai įprastai dirba ne kokybiškiau, o kartais ir
prasčiau nei jų jaunesni, mažiau patyrę kolegos. Žinoma, jaunesni

gydytojai ir slaugytojai yra įgiję naujesnių žinių bei įgūdžių mokymo
įstaigoje, o jei tęstinis mokymas nepadeda medikams tinkamai kelti
kvalifikacijos, tai ilgainiui jų žinios ir įgūdžiai pasensta. Tačiau iš to
galima padaryti aiškią išvadą: neatsižvelgiant į retas išimtis, nei gydytojų,
nei slaugytojų meistriškumas nedidėja vien dėl patirties.
Žinoma, gydytojai labai stengiasi tobulėti. Nuolat semiasi naujausių
specialybės žinių ir darbo metodų konferencijose, susitikimuose,
seminaruose, kursuose ir kt. Rašydamas šį tekstą aplankiau svetainę
doctorsreview.com, pristatomą kaip „išsamiausias internete medicinos
renginių sąrašas“. Renginių paieškoje atsitiktinai pasirinkau kardiologiją
ir 2015 metų rugpjūčio mėnesį, o tada, paspaudęs mygtuką, gavau visų tą
mėnesį siūlomų renginių pasirinkta tema sąrašą. Jį sudarė 21 renginys,
pradedant nuo Širdies ir kraujagyslių ligų stipendininkų intensyvaus
mokymo programos Hiustone iki „Kraujagyslių intervencija naudojantis
ultragarsu“ Sent Pitersberge, Floridoje, ir „Elektrofiziologija: neaiškių
aritmijų kursas pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams ir
kardiologams“ Sakramente, Kalifornijoje. Ir viskas buvo siūloma vienos
specialybės atstovams per vieną mėnesį. Iš viso svetainėje skelbiama
daugiau nei 2500 renginių.
Akivaizdu, kad gydytojai rimtai siekia tobulinti kvalifikaciją, tik, deja,
neveiksmingais būdais. Keletas tyrėjų, siekę įvertinti tęstinio medicininio
ugdymo naudą dirbantiems gydytojams, priėjo prie vieningos išvados,
kad jis ne bevertis, tačiau ir ne itin naudingas. Visgi medikų naudai turiu
paminėti, kad kai kurie gydytojai ypač noriai ieškojo trūkumų savo srityse
ir būdų jiems pašalinti. Kaip tik dėl šio noro skyriau tiek daug laiko darbui
su gydytojais ir kitais medikais. Ne todėl, kad medicinos specialistų
mokymas yra mažiau veiksmingas nei kitų sričių kvalifikacijos
tobulinimas, o dėl to, kad šios srities specialistai ypač noriai ieško būdų
tobulėti.
Vieną iš svarbiausių gydytojų kvalifikacijos tobulinimo veiks-

mingumo tyrimų atliko Toronto universiteto gydytojas ir edukologas
Dave’as Davisas. Labai įtakingame tyrime jis su kolegomis tyrė visokius
edukacinius renginius, skirtus suteikti žinių gydytojams ir tobulinti jų
darbo rezultatus, – kursus, konferencijas ir kitus susitikimus, paskaitas
ir simpoziumus. Tyrimo duomenimis, veiksmingiausiuose renginiuose
buvo taikomos vienokios ar kitokios interaktyvios priemonės –
vaidmenų žaidimai, grupinės diskusijos, atvejų analizė, praktinis
mokymas ir pan. Šios priemonės iš tikrųjų leido pagerinti ir gydytojų
veiklos rezultatus, ir jų pacientų būklę, nors bendras pokytis buvo
nedidelis. Kita vertus, mažiausiai veiksmingos buvo „didaktinės“
priemonės, kai gydytojai daugiausia klausėsi paskaitos. Deja, kaip tik ši
veikla labiausiai paplitusi tęstinio medicininio ugdymo srityje. D. Da-
visas padarė išvadą, kad pasyvus paskaitų klausymasis neturėjo jokio
reikšmingo poveikio gydytojų darbo rezultatams ir pacientų būklei.
Šiame tyrime apžvelgti kiti tęstinio medicinos ugdymo tyrimai,
paskelbti iki 1999 metų. Praėjus dešimtmečiui, D. Daviso darbą tęsė
norvego Louise’o Forsetlundo vadovaujama grupė, paskelbdama 49
naujų tęstinio medicinos ugdymo tyrimų apžvalgą. Šios grupės išvados
buvo panašios į D. Daviso: tęstinis medicinos ugdymas pagerina
gydytojų pasiekimus, tačiau šis poveikis nedidelis, o nauda pacientams
– dar mažesnė. Be to, daugiausia naudos duoda formos naudojant
interaktyvias priemones, o paskaitos, seminarai ir panašūs renginiai
beveik nepadeda gydytojams tobulėti. Galop tyrėjai nustatė, kad jokios
tęstinio medicininio ugdymo priemonės nepadeda tobulinti
kompleksinio elgesio, kai veikla atliekama keliais etapais arba reikia
atsižvelgti į daugelį skirtingų veiksnių. Kitaip tariant, tęstinis medicinos
ugdymas padeda patobulinti tik pagrindinius gydytojo darbo aspektus.
Atsižvelgiant į kryptingo mokymosi modelį, problema akivaizdi:

lankydami paskaitas, seminarus ir pan. specialistai beveik negauna
grįžtamojo ryšio, negali išbandyti naujos veiklos, daryti klaidų ir jų taisyti
ir galop pamažu įgyti naujų įgūdžių. Tarsi mėgėjas teniso žaidėjas
mokytųsi skaitydamas straipsnius apie tenisą ir retkarčiais pažiūrėdamas
kokį YouTube vaizdo įrašą. Jis gali tikėti, kad mokosi, tačiau tai beveik
nepadės išmokti žaisti. Be to, ir interaktyviose internetinėse tęstinio
ugdymo priemonėse labai sunku imituoti sudėtingas situacijas, su
kuriomis kasdieniame darbe susiduria gydytojai ir slaugytojai.
Laikoma, kad mokymą baigę medicinos ir kiti specialistai turėtų dirbti
savarankiškai. Niekas neprižiūri jų rezultatų kaip teniso treneris, kuris,
kartu dirbdamas, nurodytų jų trūkumus, parinktų mokymo režimą jiems
pašalinti, šį mokymą prižiūrėtų ir netgi jam vadovautų. Medicinoje, kaip
ir daugelyje kitų profesinių sričių, nėra stiprios specialistų kvalifikacijos
tobulinimo tradicijos. Manoma, kad medikai sugeba patys pasirinkti ir
taikyti veiksmingus praktinio mokymosi metodus. Kitaip tariant, vyrauja
prielaida, jog medicinos specialistams turėtų pakakti medicinos
mokykloje, medicinos leidiniuose, seminaruose ir tęstinio ugdymo
kursuose įgytų žinių.
Medicinoje žinomas XX a. pradžios chirurgijos pradininko Williamo
Halstedo posakis apie chirurginių procedūrų mokymą: „Stebėk, atlik,
mokyk.“ Tai reiškia, kad besimokantys chirurgai, norėdami išmokti atlikti
naują operaciją, turi pirma ją pamatyti atliekant, tada patys išsiaiškinti,
kaip ją atlikti, remdamiesi sėkmingais rezultatais. Tai akivaizdus
pavyzdys tikėjimo, kad žinios svarbiau už įgūdžius.
Vis dėlto šis tikėjimas buvo griežtai užginčytas 9-ajame ir 10-ajame
XX amžiaus dešimtmečiuose, paplitus laparoskopinei chirurgijai, kai
operacija atliekama instrumentus įvedant per
mažą pjūvį, kuris gali būti toliau nuo operuojamo organo. Prireikė naujų
metodų, kurie iš esmės skyrėsi nuo tradicinės chirurgijos būdų, tačiau
išliko bendra prielaida, kad patyrę chirurgai gana greitai sugebės
įsisavinti šį metodą ir papildomai nesimokę. Juk jie esą turi pakankamai
žinių šiai procedūrai atlikti. Tačiau medicinos tyrėjai, palyginę gerokai
patyrusių ir besimokančių chirurgų išmokimo kreives, nenustatė jokių
laparoskopinės chirurgijos technikos įsisavinimo ir komplikacijų
sumažinimo skirtumų tarp šių grupių.
Kitaip tariant, nei gilesnės tradicinės chirurgijos žinios, nei patirtis
patyrusiems chirurgams nesuteikė jokio pranašumo tobulinant
laparoskopinės chirurgijos įgūdžius. Paaiškėjo, kad šiuos įgūdžius reikia
įgyti atskirai. Dėl šių išvadų chirurgai, norintys atlikti laparoskopines
procedūras, dabar specialiai mokomi prižiūrint laparoskopinės
chirurgijos specialistams ir turi išlaikyti atitinkamų įgūdžių patikrinimą.
Žinių pranašumas prieš įgūdžius tradiciškai pabrėžiamas ne tik
medicinoje. Situacija yra panaši ir daugelyje kitų profesinio ugdymo
sričių, pavyzdžiui, teisėje ar versle. Dažniausiai specialistų rengimo
programose daugiausia dėmesio skiria žinioms, nes jų lengviau išmokyti
nei įgūdžių ir jas nesunku patikrinti egzaminais. Apskritai, manoma, kad
turint žinių, reikiamų įgūdžių galima įgyti palyginti lengvai. Viena iš šio
požiūrio pasekmių yra ta, kad koledžo absolventai, atėję į darbą, dažnai
suvokia, kad teks dar ilgai mokytis, kol įgis darbui reikalingų įgūdžių.
Kita – daugelyje profesinių sričių kvalifikacijos tobulinimas ne daugiau
padeda specialistams tobulinti įgūdžius nei medicinoje, o dažniausiai net
dar mažiau. Vėlgi, vyrauja prielaida, kad pasiekimų kokybė priklauso
nuo patirties.
Kaip ir daugelyje situacijų, sugalvoję tinkamą klausimą esame jau
pusiaukelėje iki teisingo atsakymo. Norint pagerinti verslo ir
kitų sričių specialistų pasiekimus, vertėtų klausti, ne kaip išmokyti

reikiamų žinių, o kaip pagerinti atitinkamus įgūdžius.
NAUJAS POŽIŪRIS J MOKYMĄ
„Top Gun“ ir Arto Turocko darbai atskleidė, kad yra būdų greitai
pritaikyti kryptingo mokymosi principus siekiant tobulinti profesinius
įgūdžius. Tačiau ilguoju laikotarpiu, mano požiūriu, geriausia būtų
sukurti įgūdžiams tobulinti skirtas mokymo programas, kurios papildytų
arba visiškai pakeistų žiniomis pagrįstus metodus, daugelyje sričių dabar
laikomus norma.
Vadovaudamiesi šia strategija pripažįstame, kad reikėtų išmokyti ne
žinių, o atitinkamos veiklos įgūdžių ir ypač tokių, kurie kiekvienam
specialistui leistų pasiekti kuo geresnių rezultatų, panašių į iškiliausius
srities pasiekimus, nes, šiaip ar taip, svarbiausia yra tai, ką žmonės sugeba
atlikti.
Nuo 2003 metų dirbu su medicinos specialistais, norėdamas parodyti,
kaip kryptingas mokymasis padeda ugdyti gydytojų kasdieniam darbui
svarbius įgūdžius. Perėjimas prie šio mokymo modelio būtų paradigmos
pokytis, ypač naudingas gydytojų kvalifikacijos tobulinimui ir,
galiausiai, pacientų sveikatai. Vieno patikimo tyrimo metu Johnas
Birkmeyeris su kolegomis grupės Mičigano bariatrijos chirurgų paprašė
pateikti vaizdo įrašų su tipiniais laparoskopinės skrandžio apylankos
operacijos pavyzdžiais. Tada, remdamiesi įrašais, ekspertai anonimiškai
vertino chirurgų techninius įgūdžius. Mums svarbi šio tyrimo išvada
buvo ta, kad nuo chirurgų techninių įgūdžių skirtumų labai priklausė
pacientų būklė – labiau įgudusių specialistų pacientai patyrė mažiau
komplikacijų ir mirčių. Vadinasi, mažiau įgudusiems chirurgams
padedant tobulinti įgūdžius, nauda pacientams galėtų būti didesnė.
Remiantis šia išvada, buvo sukurtas projektas,
pagal kurį aukštos kvalifikacijos chirurgai padėjo tobulėti mažiau

įgudusiems kolegoms.
Toliau šiame skyriuje papasakosiu, kaip kryptingo mokymosi
principai galėtų būti taikomi sukurti veiksmingesniems gydytojų
rengimo metodams siekiant didesnės naudos pacientams.
Pirmas etapas yra pagrįstai nustatyti kompetentingus atitinkamos
srities gydytojus. Kaip atpažinti gydytojus, kurių pasiekimai iš tiesų
pranoksta jų kolegų pasiekimus? 4 skyriuje jau kalbėjome, kad tai ne
visada lengva, tačiau tam yra palyginti objektyvių būdų.
Kadangi medicinos galutinis rezultatas yra paciento sveikata, norime
nustatyti pacientų būklę, labiausiai priklausančią nuo gydytojo elgesio.
Tai gali būti sudėtinga, nes medicininė priežiūra yra sudėtingas procesas,
kurį sudaro daug etapų ir kuriame dalyvauja daug žmonių, ir mažai
pacientų būklės vertinimo kriterijų galima susieti su individualaus
mediko veiksmais. Vis dėlto kompetentingus gydytojus galime nustatyti
remdamiesi dviem puikiais pavyzdžiais.
2007 metais Niujorko Memorialinio Sloano ir Ketteringo vėžio
centro tyrėjų grupė, vadovaujama Andrew Vickerso, paskelbė beveik 8
tūkstančių prostatos vėžiu sergančių vyrų, kuriems chirurginiu būdu
buvo pašalinta prostata, gydymo rezultatus. Procedūras nuo 1987 iki
2003 metų atliko 72 chirurgai keturiuose medicinos centruose. Šia
operacija šalinama visa prostatos liauka kartu su aplinkinių audinių
vėžinėmis ląstelėmis. Šią sudėtingą operaciją būtina atlikti ypač
kruopščiai ir meistriškai, kitaip didėja vėžio pasikartojimo tikimybė.
Taigi sėkmės rodiklis, kiek išvengta vėžio pasikartojimo po šios
operacijos, galėtų būti objektyvi priemonė, leidžianti atskirti geriausius
chirurgus.
A. Vickersas su kolegomis nustatė, kad didžiausias rezultatų
skirtumas išryškėjo lyginant įgudusius chirurgus, turinčius didelę šios
srities patirtį, ir specialistus, atlikusius palyginti nedaug tokių
operacijų. Vos 10 prostatektomijos operacijų atlikusių chirurgų pacientų

vėžio pasikartojimo dažnis per penkerius metus buvo 17,9 proc., o
pacientų, kuriuos operavo 250 operacijų atlikę chirurgai, šios ligos
pasikartojimo dažnis buvo tik 10,7 proc. Kitaip tariant, operuojant
nepatyrusiam gydytojui gresia beveik dvigubai didesnė tikimybė, kad
vėžys per penkerius metus pasikartos. Tolesniame tyrime A. Vickersas
aiškinosi, kaip kinta vėžio pasikartojimo dažnis chirurgams įgyjant
daugiau patirties, ir nustatė, kad dažnis mažėjo, kol chirurgas atliko 1500-
2000 operacijų. Šitiek patyręs chirurgas galėjo kone visiškai užtikrinti,
kad paprastais atvejais, kai liga neišplitusi už prostatos, ir 70 proc. labiau
išplitusio vėžio atvejų vėžys per penkerius metus nepasikartos. Vėliau,
įgaunant dar daugiau patirties, sėkmės rodiklis negerėjo.
Straipsnyje aprašydamas tyrimo rezultatus, A. Vickersas nurodė, kad
grupei nepavyko išsiaiškinti, ką labiausiai įgudę chirurgai darydavo
kitaip. Tačiau atrodo akivaizdu, kad atlikdami šimtus ar tūkstančius
operacijų jie tobulino tam tikrus įgūdžius, leidžiančius užtikrinti kur kas
geresnius gydymo rezultatus. Taip pat verta paminėti, kad kaupiant patirtį
didėjo ir kompetencija, o tai rodo, kad chirurgai turėjo gauti vienokį ar
kitokį grįžtamąjį ryšį, leidžiantį taisyti klaidas, stiprinti įgūdžius ir taip
ilgainiui tobulėti.
Chirurgija nuo daugelio kitų medicinos sričių skiriasi tuo, kad
komplikacijos paaiškėja netrukus, pavyzdžiui, plyšta kraujagyslė ar
pažeidžiamas audinys, todėl chirurgai gali greitai pastebėti bent kai kurias
savo klaidas. Pooperaciniu laikotarpiu paciento būklė atidžiai stebima.
Kartais pacientas kraujuoja ar patiria kitokių komplikacijų, kurios gali
būti gydomos kita operacija. Tokios korekcinės operacijos taip pat
suteikia grįžtamąjį ryšį dėl galimų komplikacijų, kurių reikia išvengti.
Piktybinių pakitimų operacijos atveju išoperuoto audinio laboratorine
analize nustatoma, ar visos vėžinės ląstelės pašalintos. Geriausiu atveju
piktybinės pašalinto
audinio ląstelės turėtų būti pašalintos su sveikomis aplinkinėmis

ląstelėmis, ir jei chirurgas nenustatė aiškios ribos, jis gali pasimokyti iš
šios klaidos, kad vėliau, atlikdamas panašias operacijas, jos nekartotų.
Širdies operacijos sėkmę ir komplikacijas galima įvertinti pagal gydytos
širdies būklę. Tikriausiai dėl tokio grįžtamojo ryšio chirurgų, kitaip nei
daugumos kitų medicinos specialistų, įgūdžiai tobulėja kaupiant patirtį.
Kryptingu mokymusi pagrįsti metodai būtų ypač vertingi chirurgijos
įgūdžiams tobulinti, nes šis ir panašūs tyrimai aiškiai atskleidžia, kad
chirurgai savo kompetenciją turi tobulinti ne vienus metus, atlikdami
daugybę operacijų. Sukūrus mokymo programą, kuri padėtų šį
pasirengimo laikotarpį sutrumpinti per pusę, pacientai gautų didžiulę
naudą.
Modelis, panašus į A. Vickerso tirtą kvalifikacijos tobulinimo
modelį, buvo pastebėtas mamogramas interpretuojančių radiologų
tyrime. Šie radiologų įgūdžiai gerokai patobulėjo per pirmuosius trejus
darbo metus – mažėjo klaidingai teigiamų rezultatų, t. y. atvejų, kai
krūties vėžiu nesergančios moterys buvo nukreipiamos tolesniems
tyrimams. Tačiau paskui gydytojų pažanga stipriai sulėtėjo. Įdomu, kad
per pirmuosius trejus metus šitaip tobulėjo tik radiologai, nesimokę
pagal radiologijos stipendijų programą, o ją baigę gydytojai dirbdami
tuos pačius rezultatus pasiekė vos per kelis mėnesius.
Jei mokymai pagal stipendijų programas padeda radiologams įgyti
mokovo kompetenciją daug greičiau nei įprastai, yra pagrindo manyti,
kad kokybiškai parengta mokymo programa, kuriai nereikėtų
stipendijos, galėtų užtikrinti tokius pat rezultatus.
Nustačius specialistus, iš kolegų nuolat išsiskiriančius geresniais
pasiekimais, kitas žingsnis yra išsiaiškinti jų pažangos priežastį. Tai
paprastai susiję modelio keitimu, kurį apibūdinau 1 skyriuje, pasa-
kodamas apie atminties eksperimentą su Steve’u Faloonu. Vadinasi,
gaunate atsiliepimus apie tai, ką žmonės mąstė atlikdami užduotį, stebite,

kurios užduotys yra lengvesnės, o kurios – sunkesnės, ir padarote išvadas.
Šiuo metodu naudojosi ir tyrėjai, gilinęsi į gydytojų mąstymo procesus
siekdami suprasti, kuo išsiskiria geriausieji.
Puikų šio metodo pavyzdį randame neseniai atliktame aštuonių
chirurgų tyrime. Jie buvo apklausti apie mąstymo procesus prieš
laparoskopinę operaciją, per ją ir po jos. Šioms operacijoms, atliekamoms
padarius mažą pjūvį, per kurį chirurginiai instrumentai įvedami ir
nukreipiami į operuojamą organą, būtinas geras pasirengimas ir
gebėjimas per operaciją prisitaikyti prie bet kokių sąlygų. Pagrindinis
tyrimo tikslas buvo susisteminti chirurgų sprendimus, priimtus per visą
procesą, ir išsiaiškinti, kaip šie juos priėmė. Tyrėjai išskiria keleto tipų
sprendimus, kuriuos chirurgai turėjo priimti per operaciją, pavyzdžiui,
kuriuos audinius pjauti, ar nuo laparoskopijos pereiti prie atviros
operacijos, ar reikėjo nukrypti nuo pirminio operacijos plano.
Šios smulkmenos dažniausiai įdomios tik laparoskopijos chirurgams
ir jų ugdytojams, tačiau vieną išvadą galima taikyti ir kitose srityse.
Palyginti nedaug operacijų buvo paprastos, atitinkančios tipinį modelį.
Daugelyje įvyko vienokių ar kitokių netikėtumų, nenumatytų trikdžių,
privertusių chirurgą atidžiai apmąstyti savo veiksmus ir priimti
sprendimą. Tyrėjai teigė, kad „net įgudę chirurgai susiduria su
situacijomis, kai per operaciją reikia išsamiai įvertinti savo metodą ir
alternatyvias priemones, pavyzdžiui, instrumentų ar paciento padėties
keitimą“.
Gebėjimas atpažinti nenumatytas situacijas, greitai apsvarstyti
įvairius galimus sprendimus ir pasirinkti geriausią išeitį svarbus ne tik
medicinoje, bet ir daugelyje kitų sričių. Pavyzdžiui, JAV armija skyrė
daug laiko ir pastangų, kad rastų geriausią būdą, kaip vadinamojo
„adaptyvaus mąstymo“ išmokyti pareigūnus – ypač sausumos pajėgų
leitenantus, kapitonus, majorus ir pulkininkus – kuriems
gali prireikti nedelsiant pasirinkti tinkamus veiksmus reaguojant į

netikėtą išpuolį ar kitą įvykį. Siekiant adaptyvaus mąstymo išmokyti
jaunesniuosius pareigūnus netgi buvo sukurta Vadų mąstymo mokymo
programa, parengta remiantis kryptingo mokymosi principais.
Geriausių gydytojų mąstymo procesų tyrimai atskleidė, kad jie galėjo
iš anksto parengti operacijos planus, tačiau nuolat stebėdavo operacijos
eigą, pasirengę prireikus nuo plano nukrypti. Šiuos tyrimus neseniai
atliko Kanados medicinos mokslininkai, stebėdami operacijas, kurios,
chirurgų prognozėmis, turėjo būti sunkios. Po šių operacijų apklausę
chirurgus apie jų mąstymo procesus per operaciją, tyrėjai nustatė, kad
pagrindinis būdas, kaip chirurgai aptikdavo trikdžius, buvo tas, jog
pastebėdavo ką nors, kas neatitikdavo jų numatyto operacijos plano.
Pastebėję neatitiktį, iš karto sugalvodavo alternatyvių veiksmų ir iš jų
pasirinkdavo, savo nuomone, tinkamiausią.
Tai atskleidžia svarbią šių chirurgų pasiekimų prielaidą: laikui
bėgant jie susikūrė veiksmingas psichines reprezentacijas, kuriomis
naudojasi operaciją planuodami, atlikdami ir stebėdami, kad galėtų
aptikti trukdį ir atitinkamai elgtis.
Taigi norėdami suprasti chirurgo pranašumo priežastį, turime
išmanyti pranašaus chirurgo psichines reprezentacijas. Psichologai
sukūrė daug psichinių reprezentacijų tyrimo būdų. Vienas standartinis
tokio tyrimo metodas – atliekantis užduotį specialistas sustabdomas,
uždegama šviesa ir jis prašomas apibūdinti esamą padėtį, kas įvyko ir
kas turėtų vykti toliau. (Šio metodo taikymo pavyzdį pateikėme 3
skyriuje aptardami futbolo žaidėjų tyrimą.) Žinoma, operacinėje jis
netinka, tačiau rizikingose, tokiose kaip chirurgija, srityse dirbančių
specialistų psichines reprezentacijas galima tirti kitais būdais. Naudojant
simuliaciją, pavyzdžiui, specialistui mokantis skraidyti ar atlikti kai
kurias medicinos procedūras, galima jį
sustabdyti ir apklausti. Be to, prieš realią operaciją ar po jos galima

apklausti gydytojus, kokią jie numato operacijos eigą ar kaip mąstė
operuodami. Šiuo atveju geriausia kartu taikyti chirurgų apklausą ir jų
stebėseną per operaciją. Idealiausia, jeigu nustatytume, kokios psichinių
reprezentacijų savybės lemia operacijos sėkmę.
Nuo XXI amžiaus pradžios keli tyrėjai pasirinko tikrai kom-
petentingiausius dirbančius gydytojus ir ėmė tirti jų mąstymo procesus.
Tačiau jau aišku, kad pagrindinis veiksnys, nuo kurio priklauso geriausių
pasaulyje gydytojų gebėjimai, yra jų psichinių reprezentacijų kokybė.
Tai reiškia, kad pagrindinis kryptingo mokymosi taikymo medicinoje
uždavinys – rasti būdų, kaip padėti gydytojams susikurti geresnes
psichines reprezentacijas. Tokia situacija dažniausiai yra ir daugelyje
kitų profesijų sričių.
6
Kryptingo mokymosi
principai kasdienybėje
2010 metais gavau Dano McLaughlino iš Portlando Oregone

elektroninį laišką. Jis buvo skaitęs apie mano kryptingo mokymosi
tyrimus įvairiuose leidiniuose, taip pat ir Geoffo Colvino knygoje
„Pervertintas talentas“ (Talent Is Overrated), ir norėjo jį taikydamas
išmokti profesionaliai žaisti golfą.
Norint suvokti, kaip tai buvo drąsu, reikia šiek tiek sužinoti apie
Daną. Jis nežaidė golfo nei vidurinėje mokykloje, nei koledže. Tiesą
sakant, jis apskritai šio žaidimo nebuvo žaidęs. Keletą kartų su draugais
jis apsilankė golfo aikštelėje, tačiau niekada gyvenime nebuvo
dalyvavęs tikrame 18 skylių žaidime. Sis trisdešimtmetis taip pat
niekada nebuvo dalyvavęs jokiose sportinėse varžybose.
Tačiau vaikinas turėjo planą ir buvo pasiryžęs jį įgyvendinti: ketino
palikti samdomo fotografo darbą ir šešerius metus mokytis žaisti golfą.
Perskaitęs Malcolmo Gladwello knygą „Iškilieji“,
dešimties tūkstančių valandų taisyklę priėmė už gryną pinigą. Danas

manė, kad kryptingai pasimokęs dešimt tūkstančių valandų jau galės
dalyvauti Profesionalių golfo žaidėjų asociacijos turnyruose. Norėdamas
patekti į turnyrą, pirma turėtų būti priimtas į PGA turnyro atrankos
varžybas ir žaisti pakankamai gerai, kad gautų PGA turnyro kortelę. Tik
tada galėtų dalyvauti PGA turnyre.
Praėjus pusantrų metų nuo vadinamojo „Dano plano“ projekto
pradžios, Danas davė interviu žurnalui Golf. Paklaustas, kodėl šia veikla
užsiima, Danas atsakė: „Man tai labai patinka.“ Jis sakė nepripažįstąs
požiūrio, kad tam tikros sritys gali sektis tik tam gabiems žmonėms, t. y.
manoma, kad matematikais gali tapti tik logiškai mąstantys ir
„matematikai gabūs“ žmonės, sportininkais gali būti tik sportiškieji, o
gerais muzikantais tampa tik talentai. Toks mąstymas duodąs žmonėms
dingstį nesiekti tikslų, kuriais jie galėtų mėgautis ir galbūt nemažai
pasiektų, tačiau jis nenorįs patekti į šiuos spąstus. „Tai įkvėpė mane
išbandyti veiklą, kuria niekada neužsiėmiau, – sakė jis. – Siekiau įrodyti,
kad viskas įmanoma, jei tik norime tam skirti laiko.“
Dar labiau nei šis teiginys man patiko Dano suvokimas, kad
kryptingas mokymasis skirtas ne tik vaikams, pradedantiems žengti link
šachmatų didmeistrių, olimpiados sportininkų ar pasaulinės muzikos
žvaigždžių karjeros. Tai taip pat skirta ne tik didelėms organizacijoms,
tokioms kaip JAV laivynas, galintis taikyti intensyvaus mokymo
programas. Kryptingas mokymasis skirtas visiems svajojantiems,
norintiems išmokti piešti, programuoti, žongliruoti, groti saksofonu ar
parašyti „didįjį amerikiečių romaną . Taip pat ir tiems, kurie trokšta
žaisti pokerį ar beisbolą, nori mokėti parduoti ar dainuoti. Taigi, jis yra
visiems žmonėms, siekiantiems valdyti savo gyvenimą, susikurti
galimybes ir nesivadovaujantiems požiūriu, kad čia ir dabar yra gerai
taip, kaip yra.
Kaip tik jiems skirtas šis skyrius.
PIRMIAUSIA SUSIRASKITE GERĄ MOKYTOJĄ
Vienas mano mėgstamiausių pašnekovų raštu yra švedas Peras

Holmlovas, 69 metų pradėjęs lankyti karatė treniruotes. Jis turėjo tikslą
aštuoniasdešimties įgyti juodąjį diržą. Peras parašė man, kai buvo jau
trejus metus treniravęsis. Skųsdamasis per lėta pažanga, paprašė
patarimo, kaip mokytis veiksmingiau.
Nors šis vyras buvo fiziškai aktyvus visą gyvenimą, kovos menų
ėmėsi pirmą kartą. Treniruodavosi karatė po penkias ar šešias valandas
per savaitę, dar po 10 valandų per savaitę bėgiodavo miške ar
mankštindavosi sporto salėje. Ką dar galėjo daryti?
Išgirdę apie Perą, daugelis pasakytų: „Kokios gi pažangos galima
tikėtis, kai tau septyniasdešimt dveji!“ Vis dėlto skeptikai neteisūs.
Tiesa, tokio amžiaus neįmanoma tobulėti taip greitai kaip dvidešimt
ketvertų ar net penkiasdešimt ketvertų, bet, be abejonės, jis galėjo
paspartinti pažangą. Daviau jam patarimą – tą patį patarčiau ir dvidešimt
ketvertų ar net penkiasdešimt ketvertų metų žmogui.
Dauguma karatė treniruočių vyksta didelėse grupėse, kurias moko
vienintelis treneris. Jis parodo judesį, o mokiniai atkartoja. Kartais
treneris pastebi atskiro mokinio klaidas ir šiek tiek dėmesio skiria
individualiam mokymui. Tačiau toks grįžtamasis ryšys teikiamas retai.
Peras lankė kaip tik tokias treniruotes, todėl pasiūliau padirbėti
individualiai su treneriu, galinčiu jam patarti atsižvelgiant į jo pa-
siekimus.
Dėl individualaus mokymo kainų žmonės dažnai tenkinasi grupiniu
mokymu ar net YouTube vaizdo įrašais bei knygomis. Šios priemonės
dažniausiai duoda tam tikrų rezultatų. Vis dėlto vien stebėdami pamokas
ar vaizdo įrašus, nesužinosite ar nesuprasite tam tikrų subtilybių, o
kartais ir esminių dalykų, todėl nepasirinksite geriausių būdų visiems
trūkumams šalinti, jei tik juos pastebėsite.
Ši problema iš esmės susijusi su psichinėmis reprezentacijomis. Kaip

aptarėme 3 skyriuje, vienas iš pagrindinių kryptingo mokymosi tikslų
yra sukurti veiksmingas psichines reprezentacijas, padedančias atlikti
tam tikrą veiklą – atlikti karatė judesį, fortepijonu sugroti sonatą ar
operuoti pacientą. Mokydamiesi vieni turite stebėti savo pasiekimus ir
nustatyti klaidas pasikliaudami tik savo psichinėmis reprezentacijomis.
Tai įmanoma, tačiau kur kas sunkiau ir mažiau veiksminga nei
vadovautis patyrusio mokytojo stebėjimu ir grįžtamuoju ryšiu. Ypač
sunku mokytis vienam iš pradžių, kai psichinės reprezentacijos vis dar
nėra tikslios; tik susikūrus patikimą psichinių reprezentacijų pagrindą
galima juo remiantis savarankiškai sukurti naujas veiksmingas psichines
reprezentacijas.
Net protingiausias ir motyvuočiausias mokinys tobulės sparčiau
pasikliaudamas mokytoju, kuris žino geriausią mokymosi tvarką,
supranta ir gali parodyti, kaip taisyklingai atlikti veiklą, ir kuris suteikia
naudingą grįžtamąjį ryšį ir parengia užduotis, skirtas konkretiems
trūkumams pašalinti. Taigi vienas iš svarbiausių tikslų kelyje į sėkmę –
tai rasti gerą mokytoją ir su juo dirbti.
Kaip rasti gerą mokytoją? Tikėtina, kad šiame procese neišvengsite
bandymų ir klaidų, tačiau sėkmės tikimybę galima padidinti keletu būdų.
Pirma, geras mokytojas nebūtinai yra vienas iš geriausių pasaulyje
mokovų, tačiau jo pasiekimai turėtų būti nemenki. Apskritai kalbant,
mokytojas padės jums pasiekti tik tą lygį, kurį jau pasiekė pats ar jo buvę
mokiniai. Pradedant nuo nulio, verta rinktis bet kokį pakankamai
kvalifikuotą mokytoją, tačiau jei mokotės jau keletą metų, reikia
geresnio mokytojo.
Geras mokytojas taip pat turi savo srities mokymo įgūdžių ir pa-
tirties. Daugybė įgudusių mokovų yra prasti mokytojai, neturintys
supratimo, kaip mokyti. Jeigu jie sugeba meistriškai ką nors atlikti, dar
nereiškia, kad gali to išmokyti ir kitus. Paklauskite apie mokymo patirtį
ir, jei įmanoma, pasidomėkite šio žmogaus buvusiais
mokiniais ar net juos pakalbinkite. Kaip jiems sekasi? Kiek naudos gavo
jie iš to mokytojo? Kokie jų atsiliepimai apie jį? Geriausia apklausti tuos
mokinius, kurie su šiuo mokytoju pradėjo dirbti būdami maždaug tokio
pat lygio kaip jūs, nes galite tikėtis panašaus rezultato. Geriausiu atveju
susiraskite panašaus amžiaus ir patirties mokinių. Kartais mokytojas
puikiai dirba su vaikais ir paaugliais, tačiau turi mažiau suaugusiųjų
mokymo patirties ir žinių.
Vertindami mokytojo reputaciją, atsižvelkite ir į subjektyvios
nuomonės trūkumus. Tai ypač būdinga reitingams internete, nes
dažniausiai jie atspindi mokytojo asmeninį žavesį ar mokinių palankumą,
o ne mokymo veiksmingumą. Skaitydami atsiliepimus apie mokymą,
nepaisykite nuomonių apie tai, kaip smagu jo pamokose, o ieškokite, kad
būtų išsamiai aprašoma mokinių padaryta pažanga ir įveikti sunkumai.
Ypač svarbu pasidomėti būsimo mokytojo pateikiamomis praktinėmis
užduotimis. Nesvarbu, kiek pamokų per savaitę lankysite, daugiausia
pastangų teks skirti savarankiškoms pratyboms atliekant mokytojo skirtas
užduotis. Jūsų mokytojas per pamokas turėtų ne tik užduoti pratybas, bet
ir kuo daugiau jums patarti, kaip mokytis, t. y. nurodyti, į ką turite
atkreipti dėmesį, kokias klaidas darote ir kaip atpažinti gerus pasiekimus.
Atminkite: vienas iš svarbiausių mokytojo uždavinių – padėti jums
susikurti psichines reprezentacijas, leidžiančias patiems stebėti ir
tobulinti savo pasiekimus.
Danas McLaughlinas „Dano plane“ siūlo gerą – jei ne kraštutinį –
patarimą, kaip naudotis mokytoju. Danas, skaitydamas apie kryptingą
mokymąsi, įsisavino daug su tuo susijusių patarimų, todėl iš pat pradžių
suvokė asmeninio mokytojo svarbą. Prieš pradėdamas treniruotis,
pasirinko tris specialistus: golfo trenerį, jėgos ir bendro fizinio parengimo
trenerį bei dietologą.
Vėlesnė Dano patirtis pagrindžia vieną paskutinių patarimų dėl
mokytojo: gali prireikti jį keisti, nes keičiatės ir patys. Keletą metų
Danas tobulėjo dirbdamas su pirmuoju golfo treneriu, tačiau vienu metu

pažanga sustojo. Danas įsisavino viską, ko šis treneris galėjo išmokyti,
ir buvo pasirengęs dirbti su aukštesnio lygmens specialistu. Pastebėję,
kad pažanga sulėtėjo ar visai sustojo, nebijokite ieškoti naujo mokytojo.
Svarbiausia – judėti į priekį.
SUSITELKIMAS
Grįždami prie Pero istorijos, atkreipiame dėmesį į dar vieną svarbų

kryptingo mokymosi aspektą, susijusį su individualiu mokymusi, –
susitelkimą. Įtariau, kad grupinėse karatė treniruotėse jam nesisekė
tinkamai susitelkti. Grupinėje treniruotėje, kai vienas treneris moko
daug mokinių, dažniausiai judesiai lavinami paviršutiniškai, o
pratyboms, skirtoms pagerinti tam tikrus pasiekimų aspektus, dėmesio
neskiriama. Atliekate dešimt smūgių dešine koja, o paskui kaire;
padarote dešimt žemų smūgių į dešinę, o tada dešimt į kairę. Kartojate
šiuos judesius, tačiau mintys nukrypsta kitur ir greitai praktinės naudos
nelieka.
Grįžkime prie pagrindinio principo, apie kurį kalbėjome pirmame
skyriuje, – svarbu mokytis kryptingai, užuot nesąmoningai kartojus
veiksmus neturint aiškaus plano, kaip tobulėti. Norint tobulinti šachmatų
įgūdžius, neužtenka vien žaisti šachmatais; reikia savarankiškai
analizuoti didmeistrių žaidimą. Jei norite išmokti smiginį, neinate į barą
su draugais, kad pralaimėtojas nupirktų kitą partiją, tačiau treniruojatės
vieni, tobulindami smūgio judesius. Tobulinate įgūdžius nuosekliai
keisdami taikinio taškus. Jei trokštate geriau žaisti kėgliais, jums menkai
tepadės ketvirtadienio vakarai su boulingo lygos komanda. Taip pat teks
daug dirbti savarankiškai, geriausiu atveju mokantis net ir sunkiausiose
konfigūracijose valdyti kamuolio trajektoriją. Ir taip toliau.
Atminkite: jei esate išsiblaškęs, poilsiaujate ar pramogaujate,

veikiausiai nepatobulėsite.
Šiek tiek daugiau nei prieš dešimtmetį švedų mokslininkų grupė tyrė
dvi žmonių grupes per dainavimo pamoką ir po jos. Pusė tiriamųjų buvo
profesionalūs dainininkai, o kita pusė – mėgėjai. Visi jau buvo lankę
pamokas bent šešis mėnesius. Jiems buvo atliekami įvairūs tyrimai –
elektrokardiogramos, kraujo tyrimai, veido išraiškų stebėjimai ir kt. Po
pamokos mokiniai turėjo atsakyti į daugybę klausimų, skirtų įvertinti
dainininkų mąstymo procesams per pamoką. Visi dainininkai – ir
mėgėjai, ir profesionalai – po pamokos jautėsi labiau atsipalaidavę ir
energingesni, tačiau tik mėgėjai nurodė esantys pakilios būsenos.
Dainavimo pamoka pakėlė nuotaiką ne profesionalams, o mėgėjams. Šis
skirtumas priklauso nuo mokinių požiūrio į pamoką. Mėgėjams tai buvo
proga išreikšti save, savo rūpesčius ir pajusti gryną dainavimo
džiaugsmą. Profesionalai, stengdamiesi tobulinti įgūdžius, sutelkdavo
dėmesį į tokius dalykus kaip vokalo technika ir kvėpavimo valdymas. Jie
buvo susitelkę, tačiau džiaugsmo nejautė.
Kad ir ką darytumėte, susitelkite – tai esminė sąlyga norint gauti
didžiausią naudą iš bet kokio mokymosi – nuo individualių ar grupinių
pamokų iki savarankiškų pratybų ir net žaidimų ar varžybų.
Floridoje su manimi dirbęs doktorantas Cole’is Armstrongas
apibūdino golfą žaidžiančių gimnazijos mokinių sąmoningumą.
Maždaug antroje gimnazijos klasėje jie pradeda suprasti, kuo kryptingas
mokymasis skiriasi nuo tiesiog mokymosi. Disertacijoje Cole’is citavo
vieną gimnazijos golfo komandos žaidėjo paaiškinimą, kada ir kaip
pasikeitė jo požiūris į mokymąsi:
Prisimenu tam tikrą laikotarpį antraisiais metais. Aikštelėje priėjo

treneris ir pasakė: „Džastinai, ką darai? Mušinėdamas
kamuoliukus atsakiau: „Ruošiuosi varžyboms.“ Jis atsakė: „Ne.

Mačiau, kad tu tiesiog mušinėji kamuoliukus. Tu visai
nesitreniruoji.“ Pasikalbėjome ir, kaip sakėte, pradėjome kryptingai
treniruotis. Nuo to laiko ėmiau treniruotis sąmoningai, siekdamas tam
tikrų tikslų, o ne vien mušinėdavau ar ridendavau kamuoliukus.
Mokydamiesi sąmoningai plėtoti ir tobulinti įgūdžius stipriai

didiname pratybų veiksmingumą. Amerikietė plaukikė Natalie Coughlin
apibūdino savo sąmonėjimo momentą. Per savo karjerą ji iš viso laimėjo
dvylika olimpinių medalių ir dabar priklauso daugiausia olimpinių prizų
laimėjusių plaukikių trejetui. Nors visada buvo puiki plaukikė, tarp
geriausiųjų iškilo tik išmokusi tinkamai susitelkti plaukdama. Plaukikės
karjeros pradžioje vandenyje ji daug laiko prasvajodavo. Tai būdinga ne
tik plaukikams, bet ir bėgikams, ir kitiems sportininkams, reguliariai
daug laiko skiriantiems ištvermei ugdyti įveikiant varginančius
atstumus. Ištisas valandas monotoniškai iriantis vandenyje tai gali
greitai nusibosti, o tada mintys nejučia nukrypsta tolyn nuo baseino.
Taip atsitikdavo ir N. Coughlin.
Tačiau vienu metu varžydamas! Kalifornijos universiteto, Berklio,
komandoje ji suprato, kad dėl išsiblaškymo netenka svarbių galimybių.
Užuot svajojusi, turėtų visą dėmesį skirti technikai, kad tobulai atliktų
kiekvieną grybšnį. Ypač reikėtų stengtis tobulinti grybšnio psichines
reprezentacijas, tiksliai įsisąmoninti kūno pojūčius atliekant
nepriekaištingą grybšnį. Tik išmanydama nepriekaištingą plaukimo
techniką, ji galėtų atpažinti nukrypimus nuo idealo – galbūt tada, kai
pavargsta arba artėja prie posūkio – ir stengtųsi klaidas ištaisyti, kad
technika būtų kuo panašesnė į idealią.
Nuo to laiko N. Coughlin visada sutelkdavo dėmesį į tai, ką da-
rydavo, ir plaukdama tobulino techniką. Tik tada ji ėmė pastebėti,
kad atstumus nuplaukia greičiau, ir kuo daugiau dėmesio skyrė sportinei

formai tobulinti, tuo geriau jai sekėsi varžybose. Tai ne vienintelis
pavyzdys. Atlikęs olimpinių plaukikų išsamų tyrimą, Danielis
Chamblissas padarė išvadą, kad puikūs plaukikų pasiekimai iš esmės
priklauso nuo jų atidumo visoms plaukimo technikos subtilybėms, kai
„kiekvienas judesys atliekamas tiksliai, laiku ir kartojamas tiek kartų, kol
tampa tvirtai įsišaknijusiu įpročiu“.
Tai patarimas, kaip mokytis veiksmingiausiai. Net tokiose sporto
šakose kaip kultūrizmas ar ilgųjų nuotolių bėgimas, kai daugumą pratybų
sudaro neva mechaniškas judesių kartojimas, skiriant dėmesį šiems
veiksmams taisyklingai atlikti treniruočių rezultatai sparčiai gerėja.
Ilgųjų nuotolių bėgikų tyrimais nustatyta, kad mėgėjai bėgdami labiau
linkę svajoti ar mąstyti apie malonesnius už bėgimą dalykus, kad
pasilengvintų įtampą ir nuovargį, o iškiliausi profesionalai išlieka
dėmesingi savo kūnui, kad pasirinktų ir išlaikytų optimalų greitį per visą
trasą. Jei užsiimate kultūrizmu ar sunkiąja atletika, norėdami pakelti
didžiausią įmanomą svorį turite pasiruošti ir keldami visada išlaikyti
sutelktą dėmesį. Bet kokiai veiklai, siekiančiai jūsų galimybių ribą,
būtinas visiškas susitelkimas ir pastangos. O srityse, kur nereikia fizinės
ištvermės ir jėgos, pavyzdžiui, tokioje protinėje veikloje kaip muzikos
atlikimas, dailė ir kt., mokymasis nesusikaupus duos mažai naudos.
Visą laiką išlaikyti sutelktą dėmesį sunku netgi mokovams, įpra-
tusiems per daugelį metų. Kaip jau minėjome ketvirtame skyriuje,
Berlyno akademijos smuiko specialybės studentus pratybos per ištisą
dieną taip išvargindavo, kad vidurdienį jie turėdavo numigti. Žmonės, dar
besimokantys susitelkti per pratybas, negali išlaikyti dėmesio kelias
valandas. Reikia pradėti nuo trumpesnio mokymosi laiko ir pamažu jį
ilginti.
Perui Holmlovui mano duotas patarimas tinka beveik kiekvienam,
pradedančiam kryptingai mokytis: svarbiausia – susitelkimas
ir dėmesio koncentracija, kaip rašiau, todėl trumpesnės pamokos turint

aiškius tikslus geriausiai padeda greičiau įgyti įgūdžių. Geriau visiškai
susikaupus mokytis trumpesnį laikotarpį nei šiek tiek besiblaškant
ilgesnį. Pajutę, kad nebegalite tinkamai susitelkti, veiklą nutraukite. Be
to, gerai išsimiegokite, kad gebėtumėte visiškai susikaupti.
Peras mano patarimu pasinaudojo. Su treneriu susitarė dėl asmeninių
treniruočių, treniruodavosi trumpiau, bet labiau susitelkęs, o naktimis
miegodavo po septynias ar aštuonias valandas ir dar numigdavo dieną.
Jis išlaikė žaliojo diržo egzaminą ir pradėjo siekti mėlynojo diržo.
Septyniasdešimties metų jis jau buvo pusiaukelėje iki juodojo diržo ir,
kadangi iki tol išvengė traumų, buvo įsitikinęs, kad iki savo
aštuoniasdešimtmečio šį tikslą pasieks.
JEI NETURITE MOKYTOJO
Paskutinį kartą šioje knygoje kalbėdami apie Benjaminą Frankliną

minėjome, kad jis daug laiko žaidė šachmatais, bet netobulėjo. Tai
puikus pavyzdys, kaip nereikia mokytis – neverta kartoti to paties dalyko
neturint kryptingo ir nuoseklaus tobulėjimo plano. Tačiau Franklinas
pasiekė kur kas daugiau nei puikus žaidimas šachmatais – jis buvo
mokslininkas, išradėjas, diplomatas, leidėjas ir rašytojas, kurio žodžiai
skaitomi daugiau nei du šimtmečius. Taigi dabar panagrinėkime gerokai
sėkmingesnes jo veiklos sritis.
Autobiografijos pradžioje B. Franklinas pasakoja, kaip jaunystėje
tobulino rašymo įgūdžius. Pagal vaikystėje įgytą išsilavinimą jis vertina
save tik kaip vidutinį rašytoją. Pavartęs britų žurnalą The Spectator, jis
susižavėjo tekstų kokybe. Jaunuolis pasiryžo išmokti rašyti ne prasčiau,
bet neturėjo mokytojo. Ką jam reikėjo daryti? B. Franklinas pats
sugalvojo keletą metodų, kaip išmokti rašyti ne prasčiau, nei tai daro The
Spectator autoriai.
Pirmiausia jis mėgino pasitikrinti, kaip tiksliai gali atpasakoti straipsnio

tekstą neprisimindamas tikslių formuluočių, taigi pasirinko keletą
patikusių straipsnių ir parašė po trumpą kiekvieno straipsnio turinio
santrauką, kad atsimintų, apie ką juose rašoma. Po kelių dienų jis mėgino
atpasakoti straipsnius remdamasis turimomis santraukomis. Tačiau jis
siekė ne tiek pažodžiui atkartoti straipsnius, kiek sukurti savo tekstus,
kurie būtų tokie pat išsamūs ir meistriškai suregzti kaip originalai.
Atpasakojęs straipsnius, pasižiūrėdavo j originalus, palygindavo su savo
kūriniais ir prireikus pataisydavo. Taip jis išmoko reikšti mintis aiškiai ir
sklandžiai. Atlikdamas šias pratybas B. Franklinas išsiaiškino pagrindinį
trūkumą, skiriantį jį nuo The Spectator autorių – jo žodynas buvo kur kas
skurdesnis. Jis greičiausiai žinojo ne mažiau žodžių, tačiau nesugebėjo jų
vartoti tekste. Norėdamas šį trūkumą pašalinti, sumanė pratybas keisti.
Nusprendė, kad rašydamas poeziją bus priverstas sugalvoti daugybę
įvairių žodžių, kurie paprastai neateitų į galvą, nes teks rimuoti, todėl kai
kuriuos The Spectator straipsnius perrašė eilėmis. Paskui, palūkėjęs, kol
užmirš originalo formuluotes, šias eiles perrašė proza. Šitaip dirbdamas
autorius įprato greitai rasti tinkamus žodžius ir pagausino savo vartojamų
žodžių atsargas.
Galop B. Franklinas tobulino teksto struktūrą ir logiką. Jis vėl
konspektuodavo The Spectator straipsnius, tačiau šį kartą – kiekvieną
sakinį ant atskiro lapelio. Paskui lapelius sumaišydavo. Palūkėjęs, kol
užmirš originalo sakinių ir viso teksto struktūrą, straipsnius mėgindavo
atpasakoti raštu. Lapelius su vieno straipsnio užuominomis stengdavosi
sudėlioti logine seka, o paskui, remdamasis užuominomis, parašydavo
sakinius ir lygindavo juos su originalu. Šis pratimas privertė autorių gerai
apgalvoti minčių dėstymą raštu. Radęs trūkumų, juos taisydavo ir iš
klaidų mokydavosi. Su visai autobiografijai būdingu kuklumu B.
Franklinas pasakoja, kaip
šiomis pratybomis pasiekė norimą rezultatą: „Kartais galėdavau pa-

sidžiaugti matydamas, kad kai kuriose nereikšmingose smulkmenose
man pasisekdavo patobulinti metodą ar kalbą, ir tai man teikė vilčių, kad
galbūt kada nors tapsiu bent pakenčiamu anglakalbiu rašytoju, kaip ir
tikėjausi.“
Žinoma, B. Franklinas buvo pernelyg kuklus. Galop jis tapo vienu
iškiliausių ankstyvosios Amerikos rašytojų, o „Vargšo Ričardo
almanachas“ ir vėliau išleista jo autobiografija tapo Amerikos literatūros
klasika. B. Franklinas išsprendė visų laikų problemą, su kuria susiduria
daugelis, – jis norėjo išmokti, bet neturėjo, kas išmokytų. Galbūt ir jūs
neturite pakankamai lėšų mokytojui samdyti arba jums reikalingos
mokymo paslaugos yra sunkiai prieinamos? O gal pasirinkote sritį, kur
nėra nei mokovų, nei mokytojų? Kad ir kokios būtų priežastys, galite
tobulintis savarankiškai, jei laikysitės pagrindinių kryptingo mokymosi
principų, daugelį iš kurių B. Franklinas, regis, intuityviai suvokė pats.
Esminis tikslingo ir kryptingo mokymosi principas yra tas, kad turite
mėginti atlikti tai, ko nemokate, šitaip išeidami iš komforto zonos, ir
bandyti daug kartų, skirdami dėmesį tiksliai atlikimo technikai, klaidoms
ir tobulėjimo būdams. Kasdieniame darbe, mokykloje ar užsiimdami
pomėgiais retai turime progų šitokiam tikslingam kartojimui, todėl
norint tobulėti reikia jų susikurti. B. Franklinas, atlikdamas pratybas,
skyrė dėmesio atskiriems rašymo įgūdžių tobulinimo aspektams. Tokias
pratybas jums turėtų skirti geras mokytojas ar treneris, siekdamas padėti
jums ugdyti konkrečius įgūdžius. Tačiau jas galite susigalvoti ir patys.
Laimei, mūsų laikais panaršę internete galime lengvai rasti gausybę
bendrųjų įgūdžių ugdymo metodų, kuriais domisi daugelis žmonių, ir
ganėtinai daug neįprastų sričių mokymosi būdų. Žaidžiate ledo ritulį ir
norite patobulinti ritulio valdymo įgūdžius? Panaršykite internete.
Trokštate puikiai rašyti? Mokykitės
iš interneto. Maga žaibiškai spręsti Rubiko kubo galvosūkius? Taip pat

ieškokite būdų internete. Žinoma, šiuo patarimu reikia naudotis protingai
– internete siūloma beveik viskas, išskyrus kokybės kontrolę, tačiau vis
tiek galite rasti puikių minčių ir patarimų, juos išbandyti ir atsirinkti
viską, kas jums tinka.
Vis dėto internete yra ne viskas, o skelbiama informacija gali ir netikti
jūsų tikslui ar neužtikrinti naudos. Vienas iš sunkiausiai lavinamų įgūdžių
yra gebėjimas bendrauti. Visai nesunku sėdint savo kambaryje vis
mikliau sukinėti Rubiko kubą ar golfo aikštelėje pasmūgiuoti lazda.
Tačiau kai pratyboms būtinas partneris, norint susikurti veiksmingą
mokymosi būdą reikia pasitelkti kūrybiškumą.
Kitas Floridos valstijos universiteto profesorius, mokantis anglų
kalbos kaip antrosios, pasakojo, kad jo studentė prekybos centre
sustabdydavo pirkėjus ir užduodavo jiems tą patį klausimą. Šitaip ji daug
kartų išgirsdavo panašius atsakymus ir toks kartojimas padėjo jai išmokti
suprasti gimtakalbių žmonių greitai tariamus žodžius. Jeigu ji būtų
klausinėjusi skirtingų dalykų, tikėtina, nebūtų reikšmingai pagerinusi
supratimo įgūdžių. Kiti anglų kalbos besimokantys studentai daug kartų
žiūrėdavo tą patį filmą anglų kalba su subtitrais, juos uždengdami ir
stengdamiesi suprasti kalbą. Norėdami pasitikrinti, ar teisingai suprato,
subtitrus atidengdavo. To paties dialogo klausydamiesi daug kartų, su-
pratimo gebėjimą jie galėjo pagerinti daug greičiau nei žiūrėdami
skirtingus filmus.
Atminkime, kad šie studentai ne tik kartojo tą pačią veiklą, bet ir
kaskart atkreipdavo dėmesį į klaidas ir jas taisydavo. Tai tikslingas
mokymasis. Daug kartų kartoti tą patį nesąmoningai nėra jokios naudos;
kartojimo tikslas yra išsiaiškinti trūkumus ir dėmesingai juos taisyti
išmėginant įvairius metodus tol, kol randamas veiksmingiausias iš jų.
Vieną iš mano mėgstamiausių paties besimokančiojo susikurto

protingo metodo pavyzdžių pateikė Rio de Zaneiro cirko mokyklos
studentas. Jis rengėsi tapti maniežo inspektoriumi ir siekė išsiaiškinti,
kaip per pasirodymą išlaikyti žiūrovų susidomėjimą. Maniežo
inspektoriui tenka ne tik pristatyti įvairius cirko numerius, bet ir užimti
žiūrovus laisvu laiku tarp jų, jei kitą numerį parodyti vėluojama.
Kadangi šis studentas negalėjo savo metodu mokytis stebint tikriems
žiūrovams, jis sumanė kitą gudrybę. Jis vaikščiojo po miestą ir
užmegzdavo pokalbius su žmonėmis, piko valandomis grįžtančiais
namo. Daugelis skubėdavo, todėl studentui tekdavo stengtis praeivius
sudominti taip, kad jie sustotų ir išklausytų. Šitaip elgdamasis jis lavino
balsą ir kūno kalbą, kad patrauktų dėmesį į save, taip pat naudojosi
tinkamos trukmės pauzėmis siekdamas sukurti draminę įtampą.
Tačiau mane labiausiai nustebino jo tikslingumas: žiūrėdamas į
laikrodį jis tikrindavo, kiek užtrukdavo kiekvienas pokalbis. Studentas
šioms pratyboms skirdavo po porą valandų kas dieną, užsirašydavo,
kurie metodai būdavo veiksmingiausi, o kurie visiškai netikdavo.
Panašiai mokosi ir komikai. Kaip tik todėl daugelis iš jų pasirodo
humoro klubuose. Čia jie gali išbandyti savo tekstus ir jų pristatymus,
taip pat iš karto mato žiūrovų reakciją: anekdotai juokingi arba ne itin.
Čia jie ne vieną vakarą tobulina savo medžiagą ir jos pateikimo būdą,
atsisakydami neveiksmingų raiškos priemonių ir pasirinkdami
veiksmingiausias. Humoro klubuose dažnai, prireikus išbandyti naują
techniką ar patobulinti raišką, pasirodo net ir patyrę komikai.
Norėdami veiksmingai tobulinti įgūdžius, bet neturėdami mokytojo,
atminkite tris taisykles: susikaupkite, gaukite grįžtamąjį ryšį ir taisykite
klaidas. Įgūdį išskaidykite į komponentus, kuriuos galėtumėte tobulinti
kartodami tam tikrą veiklą ir
veiksmingai analizuoti, išsiaiškindami savo trūkumus ir jų šalinimo

būdus.
Šiuo metodu naudojosi ir maniežo inspektorius, ir užsienio kalbos
studentai, ir B. Franklinas. Pastarojo metodas yra puikus pavyzdys, kaip
ugdyti psichines reprezentacijas mažai naudojantis ar iš viso
nesinaudojant mokytojo paslaugomis. Nagrinėdamas The Spectator
straipsnius ir aiškindamasis gero stiliaus savybes jis taip pat kūrė savo
darbui reikalingas psichines reprezentacijas, nors ir neįsisąmonindamas
šios sąvokos. Kuo daugiau rašė, tuo tikslesnės darėsi jo psichinės
reprezentacijos ir galų gale jis rašė ne prasčiau už The Spectator autorius,
neturėdamas prieš akis pavyzdžio.
Paradoksalu, bet žaisdamas šachmatais B. Franklinas nepasiekė
aukštumų kaip tik todėl, kad nesinaudojo šiuo metodu. Rašydamas jis
tyrinėjo įgudusių rašytojų darbus ir bandė juos atkurti; kai nepavykdavo,
mėgindavo išsiaiškinti klaidas, kad kitą kartą parašytų geriau. Kaip tik tai
labiausiai padeda tobulėti šachmatininkams – jie analizuoja didmeistrių
žaidimą, mėgina atkurti ėjimą po ėjimo, o pasirinkę kitokį ėjimą, nei
pasirinktų didmeistris, siekia išsiaiškinti savo klaidą. Vis dėlto B.
Franklinas negalėjo šio metodo taikyti šachmatams, nes nebuvo taip
paprasta rasti meistrų partijų. Beveik visi jie buvo Europoje ir nebuvo
literatūros su jų partijų rinkiniais, iš kurių jis būtų galėjęs mokytis žaisti.
Jei B. Franklinas būtų turėjęs kokią nors galimybę analizuoti meistrų
žaidimą, tikriausiai būtų tapęs vienu iš geriausių savo kartos
šachmatininkų. Tačiau jis tikrai buvo vienas iš geriausių savo meto
rašytojų.
Panašiu metodu galime susikurti daugelio sričių veiksmingas
psichines reprezentacijas. Wolfgangą Amadėjų Mocartą tėvas mokė
muzikos, be kita ko, liepdamas jam nagrinėti ir kopijuoti geriausių savo
metų kompozitorių kūrinius. Dailininkai ir skulptoriai
jau nuo seno mokosi meistriškumo kopijuodami meistrų darbus. Kartais

jie naudojasi metodu, labai panašiu į B. Franklino rašymo įgūdžių
ugdymo techniką – analizuoja ir mėgina iš atminties atkurti meistro
darbą, o tada rezultatą lygina su originalu siekdami išsiaiškinti skirtumus
ir juos pašalinti. Kai kurie dailininkai taip įgunda kopijuoti, kad gali
pragyventi iš klastočių, tačiau dažniausiai tai nėra tokių pratybų tikslas.
Dailininkai nenori kurti tikslių kitų darbų kopijų – jie siekia
meistriškumo tobulindami įgūdžius bei psichines reprezentacijas ir šiuos
pasiekimus pritaiko įgyvendindami savo kūrybines vizijas.
Nors pirmasis sąvokos psichinės reprezentacijos žodis siejasi su
protine veikla, vien protu grįstos analizės nepakanka. Veiksmingą
psichinę reprezentaciją galime susikurti tik mėgindami atkurti mokovo
lygmens rezultatą – klysdami, aiškindamiesi klaidų priežastis,
mėgindami iš naujo ir daug kartų kartodami. Sėkmingos psichinės
reprezentacijos neatsiejamos nuo veiksmų (vien mąstymo neužtenka),
sudarančių sistemingas pratybas, kurių tikslas – atkurti originalų
rezultatą, leidžiantį įgyti norimas psichines reprezentacijas.
KAIP PEREITI PLYNAUKŠTĘ
2005 metais jaunas žurnalistas Joshua Foeris atvyko į Talahasį

paimti iš manęs interviu straipsniui apie atminties čempionatus. Kaip jau
minėjau, per šiuos sporto įvykius žmonės varžosi, kas įsimins daugiausia
skaitmenų ar greičiausiai atsimins atsitiktinę kortų kombinaciją, ir dėl
panašių rekordų. Per pokalbį Joshas minėjo ir pats ketinantis išmėginti
savo jėgas, kad galėtų rašyti pirmuoju asmeniu, sakė, pradės mokytis pas
geriausią mnemonikos meistrą Edą Cooke ą. Be to, netgi užsiminė
rašysiantis knygą apie savo patirtį šiose varžybose.
Prieš Joshui pradedant dirbti su E. Cooke’u, kartu su antrosios

pakopos studentais ištyrėme jo atmintį įvairioms užduotims, kad
nustatytume bendruosius gebėjimus. Paskui mudu beveik neben-
dravome, kol vieną dieną paskambinęs jis man skundėsi, kad pasiekė
plynaukštę. Kad ir kiek dirbtų, niekaip negali greičiau įsiminti atsitiktinai
sudėtos kaladės kortų tvarkos.
Patariau Joshui, kaip pereiti plynaukštę, ir jis grįžo prie pratybų.
Visos šios istorijos, kurią jis papasakojo knygoje „Pasivaikščiojimas su
Einšteinu“ {Moonwalking with Einsteiri), esmė – Joshas toliau sparčiai
žengė pirmyn ir galų gale laimėjo 2006 metų JAV atminties čempionatą.
Josho pasiekta plynaukštė – įprastas sunkumas, su kuriuo susiduria
bet kokios srities mokiniai. Pirmą kartą pradėję mokytis naujo dalyko,
paprastai sparčiai ar bent nuosekliai tobulėjame, tačiau pažangai sustojus
įprasta manyti, kad pasiekėme neįveikiamą ribą. Tada nebesistengiame
judėti į priekį ir liekame plynaukštėje. Tai pagrindinė priežastis, kodėl
bet kurios srities mokymosi pažanga sustoja.
Su šia problema susidūriau dirbdamas su Steve’u Faloonu. Steve’as
kelias savaites negalėjo peržengti to paties skaitmenų skaičiaus ribos ir
manė, kad galbūt daugiau skaitmenų neįsimins. Kadangi jis buvo viršijęs
visus rekordus, pasiektus Billo Chase’o, nežinojome, ko tikėtis. Ar
Steve’as jau pasiekė didžiausią įmanomą ribą? Ir kaip šią ribą nustatyti?
Nusprendėme atlikti nedidelį eksperimentą. Ėmiau tarti skaitmenis
lėčiau. Dėl šio menko pokyčio Steve‘as gavo šiek tiek papildomo laiko
skaitmenims įsiminti ir įsimindavo jų kur kas daugiau nei anksčiau. Tada
jis suprato, kad sunkumo priežastis buvo ne skaičių kiekis, o įsiminimo
tempas, ir kad pasiekimus gali pagerinti išmokęs greičiau įsiminti.
Kitoje plynaukštėje Steve’as, įsimindamas tam tikro ilgio sekas,
suvokė, kad nuolat painioja porą skaitmenų vienoje skaitmenų
grupėje. Tada jis vėl ėmė abejoti savo galimybėmis teisingai įsiminti
daugiau skaitmenų grupių. Su Billu nusprendėme parinkti jam sekas,
dešimčia ar daugiau skaitmenų ilgesnes, nei jis kada nors buvo įveikęs.
Savo nuostabai, jis įsiminė daugumą skaitmenų, netgi iš viso daugiau nei
kada nors anksčiau, nors ir ne viską teisingai. Tada įsitikino, kad
įmanoma įsiminti ir ilgesnes skaitmenų sekas, o šio sunkumo priežastis
buvo ne pasiekta atminties riba, o tai, kad supainiodavo vieną ar dvi sekos
skaitmenų grupes. Dėmesingiau koduodamas skaitmenų sekas ilgalaikėje
atmintyje, pagaliau plynaukštę perėjo.
Tai, ką sužinojome iš Steve’o patirties, tinka kiekvienam, priėjusiam
plynaukštę: geriausias būdas ją įveikti yra pakeisti iššūkį smegenims ar
kūnui. Pavyzdžiui, kultūristai galėtų pakeisti pratimus, padidinti ar
sumažinti keliamą svorį, kartojimų skaičių ar pakeisti treniruočių režimą.
Tiesą sakant, daugumos treniruotėms įvairovė ir taip būdinga ir jie
plynaukštėje neįstringa. Tuo pačiu principu pagrįstas bet koks priešinis
įgūdžių perkėlimas – kaitaliojami skirtingų tipų pratimai, padedantys
nuolat keisti apkrovą.
Tačiau kartais atrodo, kad įstrigote, nors išbandėte viską, kas tik atėjo
į galvą. Kai Joshas į mane kreipėsi pagalbos dėl kortų įsiminimo,
papasakojau jam apie tai, kas padėjo Steve’ui, ir aptarėme šios sėkmės
priežastis.
Be to, kalbėjomės apie teksto rinkimą. Žmonės, besimokantys rinkti
tekstą klasikiniu dešimties pirštų metodu, kai kiekvienam pirštui
priskiriami tam tikri klavišai, galų gale pasiekia tam tikrą patogų greitį,
kai gali surinkti apie trisdešimt ar keturiasdešimt žodžių per minutę su
ganėtinai nedaug klaidų. Tai jų plynaukštė.
Teksto rinkimo mokytojai šiai plynaukštei įveikti taiko nusistovėjusį
metodą. Daugelis mašininkų teksto rinkimą gali paspartinti 10—20
procentų tiesiog susikaupdami ir skubėdami. Bėda ta, kad
dėmesio koncentracijai mažėjant, teksto rinkimas taip pat sulėtėja iki

plynaukštės lygio. Siekdamas šį sunkumą įveikti, mokytojas paprastai
siūlo nuo penkiolikos iki dvidešimties minučių per dieną skirti spartesnio
teksto rinkimo pratyboms.
Šios pratybos suteikia du pranašumus. Pirma, padeda mokiniui
pastebėti sunkumus, pavyzdžiui, tam tikrus raidžių derinius, kurie lėtina
teksto rinkimą. Šiuos sunkumus išsiaiškinus, galima pasirinkti
atitinkamus pratimus, padedančius paspartinti teksto rinkimą šiose
situacijose. Pavyzdžiui, jei sunkiau surinkti oi arba lo, nes raidė o yra
tiesiai virš raidės 1, galite praktikuotis rinkdami po keletą žodžių su šiuo
raidžių junginiu: ola, kol, tol, šiol, lova, lokys, tolo, loti, uoliai, trolis – ir
1.1.
Antra, rinkdami tekstą greičiau nei įprasta turite žiūrėti į tolesnius
žodžius, kad iš anksto numatytumėte pirštų padėtis. Taigi, jei matote, kad
kitas keturias raides reikės rinkti kaire ranka, galite iš anksto pasiruošti
dešinės rankos piršto, kuriuo paspausite penktą raidę, padėtį. Geriausių
mašininkų darbo tyrimai parodė, kad jų sparta ypač priklauso nuo to, kiek
raidžių jie numato į priekį.
Nors teksto rinkimo ir skaitmenų įsiminimo įgūdžiai yra labai
specializuoti, metodai, padedantys įveikti plynaukštę, abiejose srityse
pagrįsti tuo pačiu principu. Bet kokius palyginti sudėtingus įgūdžius
sudaro daug komponentų, iš kurių vienus jums seksis įvaldyti lengviau
nei kitus. Taigi pasiekus etapą, kai tampa sunku toliau tobulėti, stabdo ne
visi, o tik vienas ar du iš šių komponentų. Klausimas – kurie?
Norėdami tai išsiaiškinti, turite rasti būdą pasistūmėti į priekį bent
truputį daugiau nei įprastai. Tai dažnai padeda suprasti, kur įstrigote. Jei
esate tenisininkas, pasirinkite stipresnį varžovą nei įprastai – tai
veikiausiai padės aiškiau pastebėti savo trūkumus. Jei esate
vadybininkas, atkreipkite dėmesį į trūkumus, išryškėjančius įtemptoje ar
chaotiškoje situacijoje – šie sunkumai atskleidžia ne
anomalijas, o veikiausiai požymius trūkumų, kurie jums būdingi visada,

tik dažniausiai nėra tokie akivaizdūs.
Į visa tai atsižvelgdamas patariau Joshui, kad norėdamas greičiau
įsiminti kaladės kortų išdėstymo tvarką jis turėtų stengtis tai atlikti per
trumpesnį laiką nei įprastai, o tada išsiaiškinti klaidų priežastis. Tiksliai
nustatęs, kas verčia mažinti tempą, jis galėtų susigalvoti pratimų,
leidžiančių tobulinti atitinkamus įgūdžių aspektus, užuot tiesiog kartojęs
tuos pačius veiksmus siekdamas neapibrėžtos pažangos ir greičiau
įsiminti visų kaladės kortų padėtis.
Kaip tik tai turėtumėte išbandyti, jei kiti būdai įveikti plynaukštę
nepadeda. Pirma, išsiaiškinkime, kodėl pažanga sustojo. Kokias klaidas
darote ir kada? Ženkite gerokai toliau už savo komforto zonos ribų ir
pastebėkite pirmiausia išryškėjusius trūkumus. Tada pasirinkite
pratybas, skirtas būtent šiems trūkumams pašalinti. Išsiaiškinę sunkumą,
galite jį įveikti patys arba kreiptis į patyrusį mokytoją ar trenerį. Vienaip
ar kitaip, atkreipkite dėmesį į tai, kas vyksta jums atliekant pratybas: jei
netobulėjate, reikia išbandyti kitą būdą.
Šio metodo pranašumas yra tas, kad jis skirtas konkrečioms
priežastims, dėl kurių sustojo jūsų pažanga, šalinti – tai geriau nei
išbandyti viską, kas ateina į galvą, tikintis, kad kažkas padės. Šį
plynaukštės perėjimo metodą nedažnai naudoja netgi patyrę mokytojai,
nors jį apibūdinus matyti akivaizdi nauda.
MOTYVACIJOS IŠLAIKYMAS
2006 metų vasarą 274 vidurinės mokyklos mokiniai susirinko į

Vašingtone vykstantį Nacionalinį rašybos konkursą. Jį laimėjo
trylikametė Kerry Close is Spring Leiko, Naujojo Džersio valstijos,
dvidešimtajame raunde teisingai parašiusi žodį ursprache. Mes su
studentais siekėme išsiaiškinti, kuo laimėtojai skyrėsi nuo kitų
mokinių. Kiekvienam dalyviui pateikėme užpildyti išsamų klausimyną

apie jų mokymosi įpročius. Buvo ir klausimų, leidžiančių įvertinti jų
asmenybes. Mokiniai konkursui rengėsi dviem pagrindiniais būdais –
savarankiškai mokėsi žodžius iš įvairių sąrašų ir žodynų arba pagal šiuos
sąrašus juos tikrino kiti. Sužinojome, kad iš pradžių dauguma buvo
tikrinami, tačiau vėliau jie daugiau pasikliaudavo savarankiškomis
pratybomis. Palyginę dalyvių pasiekimus konkurse ir jų mokymosi
būdus, padarėme išvadą, kad iškiliausi laimėtojai kur kas daugiau
dėmesio nei jų varžovai skyrė tikslingoms pratyboms, t. y. dažniau
mokydavosi savarankiškai, stengdamiesi įsiminti, kaip rašoma kuo
daugiau žodžių. Geriausieji taip pat daugiau laiko buvo tikrinami, tačiau
tikslingoms pratyboms skirto laiko kiekis labiau koreliuoja su konkurso
rezultatais.
Visgi dar labiau mums rūpėjo išsiaiškinti, kas šiuos mokinius
motyvavo tiek laiko mokytis žodžių rašybos. Regioninių konkursų
laureatai, atvykę į nacionalinį konkursą – net ir tie, kurie nepateko tarp
geriausiųjų – neįtikėtinai daug laiko mokėsi paskutinius mėnesius prieš
konkursą. Kodėl? Kas skatino geriausiuosius mokytis kur kas daugiau
laiko nei kitus?
Kai kas spėjo, kad mokiniams, daugiausia besimokiusiems rašybos, ši
veikla patiko ir teikė savotišką malonumą. Tačiau mokinių atsakymai šios
hipotezės nepatvirtino – jiems mokytis visai nepatiko, netgi
geriausiesiems. Jie nejautė jokio malonumo ištisas valandas
mokydamiesi rašybos ir mieliau būtų veikę ką nors kitką. Tačiau
sėkmingieji konkurso dalyviai išsiskyrė gebėjimu prisiversti mokytis net
jausdami pasibodėjimą ar pagundą užsiimti smagesne veikla.
Kaip prisiversti? Tai turbūt svarbiausias klausimas, su kuriuo
anksčiau ar vėliau susiduria kiekvienas, pasiryžęs tikslingai ar kryptingai
mokytis.
Pradėti paprasta – tai žino kiekvienas, po Naujųjų apsilankęs sporto
salėje. Nusprendžiate, kad norite padailinti figūrą, išmokti
groti gitara ar naujos kalbos ir nedelsdami imatės darbo. Iš pradžių būna

smagu. Netrūksta energijos. Įsivaizduojate, kaip puikiai jausitės numetę
dvidešimt svarų arba sugroję Smėlis Likę Teen Spirit. Tačiau anksčiau ar
vėliau susiduriate su realybe. Trūksta laiko dirbti ar mokytis tiek, kiek
reikėtų, praleidžiate pamokas. Netobulėjate taip greitai, kaip tikėjotės.
Veikla nusibosta ir blėsta ryžtas pasiekti numatytą tikslą. Galų gale
visiškai nustojate ir daugiau neprade- date. Kaip tik dėl vadinamojo
„naujametinio pasiryžimo efekto“ sporto salės, kurios sausio mėnesį
būna sausakimšos, liepą ištuštėja, o Craigslist parduodama gausybė
mažai naudotų gitarų.
Bėda ta, kad tikslingas mokymasis yra sunkus darbas. Sunku tęsti
tokią veiklą, o net jei reguliariai lankote sporto salę ar grojate gitara tam
tikrą valandų skaičių kiekvieną savaitę, nelengva visada išlaikyti
dėmesio koncentraciją ir pastangas. Todėl galų gale ne- beprisiverčiate
įtemptai dirbti, ir pažanga sustoja. Klausimas – ką galima padaryti?
Atsakant į šį klausimą visų pirma reikia atminti tai, kad prisiversti
įmanoma, nors ir sunku. Tai akivaizdžiai įrodo kiekvienas pasaulinio
garso sportininkas, primabalerina, smuiko virtuozas ar šachmatų
didmeistris – įmanoma įtemptai mokytis ar treniruotis diena po dienos,
savaitė po savaitės, metai po metų. Visi jie išmoko įveikti naujametinio
pasiryžimo efektą ir įprato nuolat kryptingai mokytis visą gyvenimą.
Kaip jie to pasiekia? Kaip iš jų galime išmokti prisiversti?
Panagrinėkime vieną prielaidą. Gali pasirodyti savaime suprantama,
kad žmonės, daug metų intensyviai ir reguliariai besimokantys, turi retą
valios dovaną ar daug ištvermės, kurios kitiems trūksta, tačiau tai netiesa
dėl dviejų priežasčių.
Pirma, trūksta mokslinio pagrindo tvirtinti, kad šioje situacijoje
apskritai tokia „valia“ yra lemiamas veiksnys. Nėra jokių įrodymų, kad,
pavyzdžiui, mokiniai, turintys pakankamai „valios“, kad
pasiruoštų rašybos konkursui, tiek pat „valios“ skirtų ir grojimo

fortepijonu, šachmatų arba beisbolo įgūdžiams ugdyti. Visi galimi
įrodymai geriausiu atveju patvirtina, jog valia labai priklauso nuo
situacijos. Apskritai, užsiimti viena veikla yra lengviau nei vykdyti kitą.
Jei Katie, mokiusis dešimt metų, tapo šachmatų didmeistre, o Karlas
šachmatus metė po šešių mėnesių, ar tai reiškia, kad Katie turi daugiau
valios nei Karlas?
Ar jūsų atsakymas bus kitoks, jei pasakysiu, kad Katie metus mokėsi
groti fortepijonu, o tada metė ir ėmė žaisti šachmatais, o Karlas tapo
pasaulyje pripažintu pianistu? Ši priklausomybė nuo situacijos leidžia
abejoti teiginiu, jog gebėjimą ištisas savaites, mėnesius ar metus
reguliariai tobulinti įgūdžius lemia tam tikra valia.
Tačiau dar didesnė valios sampratos problema yra susijusi su įgimto
talento mitu, kurį aptarsime 8 skyriuje. Valia ir įgimtas talentas yra
savybės, kurios pastebimos tik tada, kai jas atskleidžia faktas -Jasonas
puikus tenisininkas, matyt, turi įgimtą talentą. Jackie daug metų mokėsi
groti smuiku po kelias valandas per dieną, tikriausiai ji stiprios valios.
Vienaip ar kitaip, šių savybių negalime numatyti iš anksto, dar nesant
pasiekimų, be to, niekas neatrado genų, atsakingų už šias įgimtas
savybes, todėl teorija, kad valia priklauso nuo tam tikrų genų, yra ne
daugiau moksliškai pagrįsta nei hipotezė, jog genai lemia šachmatininko
ar pianisto talentą. Negana to, jei manote, kad talentas įgimtas, savaime
pripažįstate nuostatą, jog negalite nieko pakeisti: neturėdami įgimto
talento muzikai nesitikėkite tapti virtuozu. Jeigu jums trūksta valios, nė
nepradėkite veiklos, kuriai būtina daug pastangų. Tokia argumentavimo
klaida – „negaliu prisiversti mokytis, vadinasi, man trūksta valios, o kaip
tik todėl negaliu prisiversti mokytis – ne tik nenaudinga, bet ir žalinga,
nes gali įtikinti, kad neverta net bandyti.
Manau, kur kas naudingiau aptarti motyvaciją. Tai skiriasi nuo valios.
Skirtingose situacijose motyvacija nevienoda – stipresnė
arba silpnesnė. Svarbiausias klausimas – nuo ko motyvacija priklauso?

Atsakydami galime išskirti veiksnius, padedančius stiprinti darbuotojų,
vaikų, studentų ir mūsų pačių motyvaciją.
Yra keletas įdomių paralelių tarp pasiekimų gerinimo ir svorio
metimo. Antsvorio turintys žmonės paprastai nesunkiai pradeda dietos
programą ir numeta šiek tiek svorio. Tačiau beveik visi pastebi, kad
anksčiau ar vėliau pažanga sustoja ir dažnai svoris pamažu vėl atauga
toks, koks buvo. Žmonės, kuriems pavyksta mesti svorį ilgą laiką,
pakeitė savo gyvenimą įgydami naujų įpročių, padedančių mesti svorį ir
nepaisydami visų pagundų, kurios gali būti kliūtis į sėkmę. Tas pats
pasakytina ir apie žmones, ilgą laikotarpį tikslingai ar kryptingai
besimokančius. Jie įgijo įvairių įpročių, padedančių siekti tikslo. Manau,
kiekvienas, norintis tobulinti įgūdžius tam tikroje srityje, turėtų kasdien
skirti valandą ar daugiau laiko pratyboms ir jas atlikti visiškai
susikaupęs. Motyvacijos išlaikymo procesą, padedantį laikytis šio
režimo, sudaro dvi dalys: tai priežastys tęsti veiklą ir priežastys ją
sustabdyti. Jei nustojate siekti tikslo, kurį buvote išsikėlę, vadinasi,
persvarą įgijo priežastys veiklą sustabdyti. Taigi norėdami išlaikyti
motyvaciją, galite stiprinti priežastis tęsti veiklą arba silpninti priežastis
ją sustabdyti. Sėkmingose pastangose išlaikyti motyvaciją paprastai yra
abu šie aspektai.
Priežastis sustabdyti veiklą galima silpninti daugeliu būdų. Vienas
veiksmingiausiųjų – pratyboms numatyti tikslų laiką, kai nereikia atlikti
kitų pareigų ir kai niekas neblaško. Ganėtinai sunku prisiversti mokytis
netgi palankiausiomis aplinkybėmis, tačiau kiti nepadaryti darbai nuolat
kelia pagundą atsitraukti nuo tikslo ir pasiteisinti, kad tikrai turėjote tai
atlikti. Dažnai taip elgdamiesi mokysitės vis mažiau laiko ir netrukus
jūsų užmojį įtrauks mirties spiralė.
Tirdamas Berlyno smuiko specialybės studentus sužinojau, kad
dauguma jų mėgdavo groti ryte, vos atsikėlę. Jie susiplanuodavo
laiką taip, kad tuo metu neturėtų jokių kitų reikalų. Taip jie įgijo įprotį ir
pareigos jausmą, todėl lengviau atsispirdavo pagundai vietoj pratybų
užsiimti kita veikla. Geriausieji ir geresnieji studentai miegodavo
vidutiniškai penkiomis valandomis daugiau per savaitę nei gerieji –
dažniausiai numigdavo ir dieną po pietų. Visi tyrime dalyvavę studentai
– gerieji, geresnieji ir geriausieji – laisvalaikio veiklai skirdavo maždaug
vienodai laiko, tačiau geriausieji tiksliau apskaičiuodavo, kiek turės
laisvalaikio. Tai rodo, kad jie labiau stengdavosi planuoti laiką. Geras
laiko planavimas leidžia išvengti daugelio dalykų, kurie trukdytų lavintis
trumpiau nei norite.
Apskritai, numatykite visas kliūtis, galinčias trukdyti mokytis, ir
raskite būdų jų įtakai sumažinti. Jei tikėtina, kad jus blaškys išmanusis
telefonas, išjunkite. Dar geriau būtų išjungti ir palikti jį kitame
kambaryje. Jei nesate vyturys ir jums sunku dirbti rytą, pratyboms
skirkite vėlesnį laiką, kad nejustumėte didelio kūno pasipriešinimo.
Pastebėjau, kad kai kurie žmonės, kuriems sunku susikaupti ryte, miega
nepakankamai. Geriausiu atveju turėtumėte pabusti patys (be žadintuvo)
ir jaustis žvaliai. Kitaip galbūt verta anksčiau eiti miegoti. Kiekvieno iš
minėtų veiksnių įtaka gali būti menka, tačiau susidėjus keliems iš karto
jų poveikis didėja.
Tam, kad tikslingas ar kryptingas mokymasis būtų veiksmingas,
reikia išeiti iš komforto zonos ir susikaupti, tačiau tokia įtempta veikla
vargina. Iškilūs mokovai pasitelkia dvi priemones, iš pažiūros
nesusijusias su motyvacija. Pirma, jie palaiko gerą fizinę formą –
pakankamai miega ir rūpinasi sveikata. Pavargus ar sergant kur kas
sunkiau susikaupti ir laikytis numatyto režimo. Kaip jau minėjau
ketvirtame skyriuje, smuiko studentai pasirūpindavo, kad kas naktį gerai
išsimiegotų, o daugelis iš jų, rytą pasimokę, po pietų nusnūsdavo. Antra,
pratybos turėtų trukti apie valandą. Ilgiau neįmanoma išlaikyti sutelkto
dėmesio, o pradžioje veikiausiai nė
tiek neištversite tinkamai susikaupę. Jei norite mokytis ilgiau, po valandos

padarykite pertrauką.
Laimei, ilgainiui pajusite, kad nuolat mokantis tampa vis lengviau
laikytis numatyto pratybų režimo – prie jo pripranta ir protas, ir kūnas.
Bėgikai ir kiti sportininkai pastebi apsiprantantys su savo fizinės veiklos
keliamu skausmu, nors apskritai netampa atsparesni bet kokiam
skausmui. Kitokį skausmą jie junta taip pat stipriai kaip ir kiti žmonės.
Panašiai ir muzikantai bei kiti intensyviai besimokantys žmonės
pasiekia pažangos etapą, kai tampa lengviau ištverti daug valandų
trunkančias pratybas.
Pratybos niekada nėra smagios, bet ilgainiui jos tampa įprasta veikla,
todėl nebe taip sunku jas tęsti.
Apžvelgėme keletą būdų, kaip atsispirti pagundai nustoti mokytis, o
dabar aptarkime motyvus, keliančius ūpą tęsti pratybas.
Be abejo, varomoji jėga turėtų būti troškimas tobulinti pasirinktos
veiklos įgūdžius.
Jei netrokštate, kodėl gi mokotės? Tačiau šis troškimas būna įvairių
formų, tarkime, gali būti visiškai vidinis. Pavyzdžiui, visada norėjote
išmokti origamio technikos. Jaučiate šį troškimą, tik nesuvokiate, kodėl.
Kartais toks noras yra kokio nors didesnio troškimo dalis. Mėgstate
klausytis simfoninės muzikos ir nusprendėte, kad norėtumėte išmokti ją
atlikti? Grodami orkestre dalyvautumėte šios muzikos kūrimo procese ir
patirtumėte ją iš atlikėjo perspektyvos, tačiau smarkiai netrokštate
būtent pūsti klarneto ar saksofono ar groti kokiu nors kitu muzikos
instrumentu. O galbūt jūsų motyvacija vien praktinė, išorinė?
Nemėgstate viešai kalbėti, bet supratę, kad šių įgūdžių stoka yra kliūtis
karjerai, nusprendžiate išmokti patraukti klausytojų dėmesį. Aptarti
motyvai yra tinkami, tačiau ne vieninteliai ar bent neturėtų tokie būti.
Iškilių mokovų patirtis atskleidžia, kad kurį laiką stebint pasiektus
rezultatus, mokymosi tikslu gali iš dalies tapti netgi įgūdžių
tobulinimas. Didžiuojamės tuo, ką darome, taip pat malonumą teikia

draugų pagyros ir jausmas, kad keičiasi mūsų statusas. Pradedame save
įsivaizduoti kaip oratorių, fleitininką ar origamio meistrą. Po ilgo triūso
ir didelių pastangų, kurių prireikė įgūdžiams tobulinti, pripažinę šią
naują tapatybę, į tolesnį mokymąsi žvelgiame ne kaip į sąnaudas, o kaip
į investiciją.
Dar vienas svarbus kryptingo mokymosi motyvacijos veiksnys –
tikėjimas savo sėkme. Stengiantis net ir nenoromis prisiversti dirbti reikia
tikėti savo pažanga, o jei trokštate iškilti į aukštumas, turite tikėtis atsidurti
geriausiųjų gretose. Šio įsitikinimo poveikis toks stiprus, kad gali pranokti
visus lūkesčius. Vienas garsiausių Švedijos sportininkų, vidutinio nuotolio
bėgikas Gunderas Haggas, penktojo dešimtmečio pradžioje pasiekęs
penkiolika pasaulio rekordų, užaugo su tėvu medkirčiu nuošalioje Šiaurės
Švedijos vietovėje. Vaikystėje Gunderas mėgo bėgioti po mišką ir kartą su
tėvu mėgino išsiaiškinti, kaip greitai vaikas gali bėgti. Jie susirado apie
1500 metrų maršrutą ir Gunderas bėgo, o tėvas žadintuvu matavo laiką.
Gunderui įveikus atstumą, tėvas pasakė rezultatą – 4 minutės 50 sekundžių.
Tai labai geras tokio nuotolio bėgimo miške laikas.
Vėliau Gunderas autobiografijoje prisimena, kad šis pasiekimas jam
įkvėpė tikėjimą savo kaip bėgiko ateitimi, todėl jis ėmė treniruotis rimčiau
ir galų gale išsiveržė į geriausių pasaulio bėgikų gretas. Tik po daugelio
metų tėvas prisipažino, kad tikrasis rezultatas buvo 5 minutės 50
sekundžių, o jis melavo būgštaudamas, kad Gunderas neprarastų troškimo
bėgioti, ir norėdamas sūnų paskatinti.
Vienas psichologo Benjamino Blumo vadovaujamas projektas buvo
skirtas daugelio įvairių sričių mokovų vaikystei tirti. Tarp kitko, jis
sužinojo, kad busimųjų talentų tėvai, norėdami vaikus paskatinti toliau
mokytis pradėtos veiklos, naudodavosi įvairiomis strategijomis. Keletas
papasakojo apie laikotarpį, kai vaikystėje dėl
ligos ar traumos turėjo nutraukti mokymąsi ilgesniam laikui. Vėl pradėję

mokytis, buvo praradę įgytus įgūdžius ir norėjo viską mesti. Tėvai sakė,
kad vaikai gali taip elgtis, jei nori, bet pirma pasiūlė atnaujinti ankstesnius
pasiekimus. Ši gudrybė buvo veiksminga. Atgavę prarastus įgūdžius,
vaikai ėmė tikėti savo tolesne pažanga ir suprato, kad atsilikimas buvo
laikinas.
Tikėti svarbu. Jei ir nepasisekė sulaukti tokio palaikymo, kokį G.
Haggas gavo iš tėvo, tikrai galite pasimokyti iš B. Bloomo tyrimo: jei ir
liovėtės tikėti savo sėkme dėl regreso ar laikinai sustojusios pažangos,
nepasiduokite. Pažadėkite sau, kad pirma atgausite turėtus įgūdžius ar
pereisite plynaukštę, o tada galėsite viską baigti. Visgi tikriausiai
nesustosite.
Viena iš stipriausių išorinės motyvacijos formų – socialinė motyvacija.
Ji būna įvairi. Paprasta, tiesioginė jos raiškos forma – kitų žmonių parama
ir žavėjimasis. Mažų vaikų ryžtą mokytis groti ar sportuoti neretai palaiko
tėvų pritarimas. Vyresnius vaikus dažnai motyvuoja teigiamas jų
pasiekimų įvertinimas. Ilgu triūsu pasiekę tam tikrą lygį, jie tampa žinomi
dėl savo gebėjimų – šis vaikas yra dailininkas, anas puikiai groja
fortepijonu, o kitas – fenomenalus krepšininkas. Toks pripažinimas gali
motyvuoti tęsti veiklą. Daugelis paauglių ir nemažai suaugusiųjų pradėjo
mokytis groti ar sportuoti tikėdamiesi šitaip tapti seksualiai patrauklesni.
Vienas iš geriausių būdų sukurti ir palaikyti socialinę motyvaciją – būti
tarp žmonių, kurie skatintų siekti numatyto tikslo ir palaikytų jūsų ryžtą.
Berlyno smuiko specialybės studentai ne tik daugiausia laiko praleisdavo
su bendramoksliais, bet ir dažniausiai draugaudavo su kitais muzikos
studentais ar žmonėmis, suprantančiais jų aistrą muzikai bei atsidavimą
darbui.
Rasti palaikymo komandą lengviausia tada, kai veikla atliekama
grupėse ar komandose. Pavyzdžiui, grojant orkestre gali būti svarbu
daugiau dirbti, kad nenuviltumėte kolegų ar (ir) kad su jais
varžytumėtės dėl geriausių pasiekimų. Beisbolo komandos žaidėjai gali

tobulintis kartu siekdami laimėti čempionatą, tačiau jie puikiai suvokia
ir tarpusavio konkurenciją, kuri veikiausiai irgi motyvuoja.
Ko gero, šioje situacijoje svarbiausias veiksnys yra pati socialinė
aplinka. Kryptingas mokymasis gali būti individualus tikslas, tačiau
priklausydami grupei draugų, kurie yra tokie patys, kaip jūs, – jūsų
orkestro nariai, beisbolo komandos žaidėjai ar to paties klubo
šachmatininkai – turite ir paramos sistemą. Šie žmonės supranta jūsų
pastangas, kurias skiriate pratyboms, gali patarti, taip pat džiaugiasi jūsų
laimėjimais ir padeda įveikti sunkumus. Jie gali pasikliauti jumis, o jūs –
jais.
Pero Holmlövo paklausiau, kas paskatino daugiau kaip septy-
niasdešimties metų vyrą treniruotis tiek, kad laimėtų juodąjį diržą. Jis
atsakė, kad pirmą kartą susidomėjo karatė, kai pradėjo treniruotis jo
vaikaitis. Patiko stebėti sportuojantį vaiką ir su juo bendrauti. Tačiau Pero
ryžtą treniruotis daug metų palaikė bendravimas su kitais karatė mokiniais
ir treneriais. Karatė mokymas vyksta daugiausia poromis, o Peras
paaiškino susiradęs maždaug dvidešimt penkeriais metais jaunesnę
treniruočių partnerę, kurios vaikai taip pat mokykloje mokėsi karatė. Ši
moteris nepaprastai palaikė jį ir jo pažangą. Be to, Perui padėjo išlaikyti
ryžtą keletas jaunų kartu besitreniruojančių vyrų. Šie bendražygiai buvo
jam svarbiausias postūmis eiti pirmyn.
Paskutinį kartą susisiekęs su Peru 2015 metų vasarą, kai jam buvo
septyniasdešimt ketveri, sužinojau, kad jis su žmona persikėlė į Švedijos
Are miestą, įsikūrusį šalia kalnų, kaip Aspenas Kolorado valstijoje.
Pasiekęs mėlynojo diržo lygį Peras ketino laikyti egzaminus rudajam gauti,
bet nebegalėdamas treniruotis karatė mokykloje nusprendė juodojo diržo
nebesiekti. Tačiau kiekvieną rytą jis vis tiek treniruojasi pagal mokytojo
sudarytą programą, atlieka apšilimą, kartoja karatė kovos formas, kilnoja
svarmenis ir medituoja.
Be to, nuolat laipioja kalnuose. Pero gyvenimo tikslas, kaip jis rašė, yra
„išmintis ir gyvybingumas“.
Vėl turime prisiminti Benjaminą Frankliną. Jaunas jis domėjosi
įvairia protine veikla – filosofija, tiksliaisiais mokslais, atradimais,
rašymu, menu ir kt., taip pat norėjo tobulintis šiose srityse. Todėl
būdamas dvidešimt vienų Filadelfijoje subūrė saviugdai skirtą
vienuolikos įdomiausių intelektualų klubą, kurį pavadino „Junto“.
Klubo nariai susitikdavo kiekvieną penktadienio vakarą ir skatindavo
vieni kitus domėtis įvairiomis intelektualinėmis problemomis.
Kiekvienas narys vakarui turėjo paruošti bent vieną įdomią pokalbio
temą – apie moralę, politiką ar mokslą. Temos, dažniausiai
formuluojamos kaip klausimai, turėjo būti aptariamos grupėje
„vadovaujantis nuoširdaus tiesos troškimo dvasia, nepasiduodant
polinkiui ginčytis ir siekti pergalės prieš kitus.“ Kad diskusija būtų
atvira ir pagrįsta bendradarbiavimu, „Junto“ taisyklėmis buvo griežtai
draudžiama prieštarauti kitiems nariams ar primesti savo nuomonę. Be
to, kartą per tris mėnesius kiekvienas narys parašydavo esė bet kokia
tema ir perskaitydavo grupei, o tada visi diskutuodavo.
Vienas iš klubo tikslų buvo skatinti narius domėtis intelektualiomis
nūdienos problemomis. Sukūręs klubą B. Franklinas ne tik turėjo
galimybę nuolat bendrauti su kai kuriais įdomiausiais miestiečiais, bet
ir įgijo papildomos motyvacijos prireikus gilintis į rūpimas temas.
Žinodamas, kad kiekvieną savaitę reikia sugalvoti bent vieną įdomų
klausimą ir teks atsakyti į kitų klausimus, jautė didesnį poreikį skaityti
ir apmąstyti naujausias aktualias savo meto mokslo, politikos ir
filosofijos problemas.
Šį metodą galima pritaikyti kone bet kurioje srityje: suburkite vienu
dalyku besidominčių žmonių grupę ar prisijunkite prie esamos grupės ir
šia bendryste, bendrais uždaviniais naudokitės kaip papildoma
motyvacija siekdami savo tikslų. Šia idėja yra pagrįstos
daugelis socialinių organizacijų – nuo knygų klubų ir šachmatų klubų iki

bendruomenės teatrų. Prisijungę prie tokios grupės arba ją sukūrę
suaugusieji įgyja puikią galimybę motyvacijai išlaikyti. Tačiau būtina
atsižvelgti į vieną sąlygą – įsitikinkite, kad kitų grupės narių tobulėjimo
tikslai yra panašūs į jūsiškius. Jei prisijungsite prie boulingo komandos
norėdami pagerinti žaidimo rezultatus, o kitiems komandos nariams
labiausiai rūpės smagiai praleisti laiką, o ne laimėti lygoje, ši grupė, užuot
motyvavusi, jus nuvils. Jei esate gitaristas, svajojantis apie muzikinę
karjerą, venkite grupių, kurių nariai tiesiog trokšta šeštadienio vakare
pagroti kartu garaže. (Vis dėlto atminkite, kad „Junto“ būtų tikrai geras
roko grupės pavadinimas.)
Be abejo, kryptingas mokymasis iš esmės yra vienišojo kelias. Galite
pasitelkti jus remiančių ir skatinančių bendraminčių grupę, vis dėlto
pažanga daugiausia priklauso tik nuo savarankiško darbo. Kaip išlaikyti
motyvaciją ištisas valandas įtemptai dirbti?
Vienas iš geriausių patarimų yra pasirinkti uždavinius, padedančius
nuolat pastebėti pažangos požymius, nors ir ne visada reikšmingus. Ilgą
kelionę suskirstykite lengvai įveikiamomis atkarpomis, be to, galite
numatyti sau nedidelį atlygį už kiekvieną pasiektą tarpinį tikslą.
Fortepijono mokytojai žino, kad jaunųjų pianistų ilgalaikius mokymo
tikslus geriausia suskirstyti lygiais. Perėjęs į aukštesnį lygį, mokinys
jaučiasi šio to pasiekęs ir suvokia savo pažangą, o tai skatina mokytis
toliau. Tokie lygiai gali būti ir nestandartizuoti. Svarbiau tai, kad
mokytojas neapibrėžtą medžiagos kiekį suskirsto aiškiais etapais,
padedančiais sukonkretinti ir įsisąmoninti mokinio pažangą.
Golfo žaidėjas Danas McLaughlinas, sukūręs „Dano planą“, panašiai
siekė dalyvauti PGA turnyre. Iš pat pradžių tikslo siekė etapais, iš kurių
kiekvienas buvo skirtas tam tikrai technikai tobulinti. Kiekviename etape
jis sukūrė savo pažangos stebėjimo metodus, kad ją įsisąmonintų ir žinotų,
kiek jau pasiekė.
Pirmame etape Danas mokėsi ridenti kamuoliuką ir keletą mėnesių

naudojo tik ridenamąją riedmušą. Jis kurdavo įvairias pratybas, per
kurias vis kartodavo tą patį judesį ir atidžiai stebėjo pasiekimus.
Pavyzdžiui, per vienas ankstyvąsias pratybas aplink duobutę pažymėjo
tolygiai išdėstytus šešis taškus, nuo duobutės nutolusius per tris pėdas.
Tada iš kiekvieno pažymėto taško stengėsi po septyniolika kartų įridenti
kamuoliuką į duobutę. Iš viso rideno kamuoliuką 102 kartus. Danas
skaičiavo, kiek kartų iš kiekvieno ridenimų šešetuko pataikė, ir
rezultatus žymėjosi lentelėje. Šitaip jis ganėtinai tiksliai registravo savo
pažangą, todėl ne tik žinojo savo klaidas ir tobulintinus aspektus, bet ir
galėjo pastebėti, kaip savaitė po savaitės tobulėja įgūdžiai.
Vėliau Danas nuosekliai išmoko naudotis kitomis golfo lazdomis –
pirmiausia geležine pleištine riedmušą (pitching wedge), tada geležine
(iron), medine (wood), o galiausiai ir lėtąja (driver) riedmušomis. 2011
metų gruodį – po pusantrų metų nuo treniruočių pradžios – jis dalyvavo
pirmame varžybų raunde naudodamasis visomis lazdomis, o prieš tai
savo pažangą registravo įvairiais būdais. Jis nuolat stebėdavo startinio
smūgio tikslumą – kaip dažnai iš starto aikštelės muštas kamuoliukas
sustodavo žaidimo take ir kaip dažnai jis nepataikydavo smogdamas į
kairę ar į dešinę. Skaičiuodavo, kiek kartų vidutiniškai turėjo ridenti, kol
kamuoliukas, pasiekęs ridenimo aikštelę, įkrisdavo į duobutę. Šį
pasakojimą galima tęsti be galo. Skaičiai padėjo ne tik nustatyti, ką ir
kaip reikia tobulinti, bet ir žymėjo etapus kelyje į golfo meistrystę.
Visi golfo žinovai supranta, kad svarbiausias Dano pažangos rodiklis
– meistriškumo įvertis. Jo apskaičiavimo formulė ganėtinai sudėtinga,
tačiau šis rodiklis iš esmės atskleidžia geriausius tikėtinus Dano
pasiekimus per varžybas palankiomis dienomis. Pavyzdžiui,
meistriškumo įvertis 10 reiškia, kad žaidėjas 18 duobučių žaidime PAR
skaičių viršija dešimčia smūgių. Dėl meistriškumo
įverčio skirtingų galimybių žaidėjai gali varžytis maždaug lygiosiomis.

Meistriškumo įvertis apskaičiuojamas pagal ankstesnius 20 ar pan. žaidėjo
užbaigtų raundų, todėl jis nuolat kinta ir rodo žaidėjo pažangą per tam tikrą
laikotarpį.
Danas pirmą kartą pradėjo skaičiuoti ir registruoti savo meistriškumo
įvertį 2012 metų gegužės mėnesį – tada jo 8,7 įvertis buvo ganėtinai geras
turint poros metų žaidimo patirtį. 2014 metų antroje pusėje įvertis svyravo
nuo 3 iki 4 – tai buvo tikrai įspūdingas rezultatas. 2015 metais, rašant šią
knygą, Danas sveiko po traumos, dėl kurios turėjo padaryti žaidimo
pertrauką. Jau buvo treniravęsis daugiau nei šešis tūkstančius valandų,
taigi buvo įveikęs daugiau kaip 60 procentų tikslo treniruotis dešimt
tūkstančių valandų. Nežinome, ar Danas pasiekė tikslą žaisti PGA turnyre,
tačiau jo istorija aiškiai atskleidė, kaip trisdešimtmetis, neturintis jokios
golfo žaidimo patirties, tinkamai treniruodamasis gali tapti iškiliu žaidėju.
Mano elektroninio pašto dėžutė pilna panašių istorijų. Danų
psichoterapeute, taikydama kryptingo mokymosi principus, išmoko
dainuoti taip, kad jos garso įrašai buvo transliuojami per radiją visoje
Danijoje. Floridoje gyvenantis inžinierius mechanikas šiuo metodu išmoko
tapyti ir atsiuntė man savo pirmąjį paveikslą, kuris tikrai puikus.
Inžinierius iš Brazilijos nusprendė dešimt tūkstančių valandų (vėl šis
skaičius!) skirti origamio technikai įvaldyti ir t. t.
Visus šiuos žmones sieja tik du dalykai – jie turėjo svajonę ir, sužinoję
apie kryptingą mokymąsi, rado būdą jai įgyvendinti.
Svarbiausia pamoka, kurią galima išmokti iš šių pavyzdžių – nėra jokio
pagrindo nesiekti savo svajonės. Kryptingas mokymasis gali atverti duris į
galimybių pasaulį, kuris galbūt atrodė neprieinamas. Atidarykite šias duris.
7
Kelias
ypatingų pasiekimų link
XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje vengrų psichologas Lászlo

Polgáras su žmona Klara pradėjo didelį eksperimentą, kuriam
ketvirtadalį šimtmečio skyrė visą savo laiką. Lászlo tyrė šimtus žmonių,
kurie buvo laikomi vienos ar kitos srities genijais, ir padarė išvadą, kad,
tinkamai auginant bet kokį vaiką, galima iš jo išugdyti genijų.
Prašydamas Klaros rankos mokslininkas pristatė savo teoriją ir paaiškino
ieškantis žmonos, norinčios kartu su juo išbandyti šias hipotezes tiriant
jų būsimus vaikus. Ukrainietė mokytoja Klara, matyt, buvo ypatinga
moteris, nes toks netradicinis merginimas jai pasirodė priimtinas, ir ji
sutiko su Lászlo pasiūlymais (tekėti ir ugdyti genialius vaikus).
Lászlo neabejojo, kad jo mokymo programa tinka kiekvienai sričiai,
ir jam nebuvo svarbu, kurią iš jų pasirinkti, todėl jie su Klara aptarė
įvairias galimybes. Jie galėjo pasirinkti kalbą: kelių kalbų galima
išmokyti vaiką? Kita galimybė buvo matematika. Tuo metu
iškiliausi matematikai buvo labai vertinami Rytų Europoje, nes

komunistiniai režimai ieškojo būdų įrodyti savo pranašumą prieš
„degraduojančius Vakarus“. Matematika pasirodė itin paranki, nes tada
tarp iškiliausių matematikų moterų nebuvo. O jei šeimai būtų gimusi
duktė, Lászlo būtų galėjęs dar įtikinamiau įrodyti savo teoriją. Vis dėlto
jie su Klara pasirinko trečią galimybę.
„Galėjome šitiek pasiekti bet kurioje srityje, tik reikia pradėti
mokytis nuo mažumės, daug dirbti ir nepaprastai mėgti pasirinktą
dalyką, – vėliau Klara pasakojo laikraščio reporteriui. – Mes
pasirinkome šachmatus. Šie pasiekimai yra objektyvūs ir lengvai
įvertinami.“
Šachmatai visada buvo laikomi „vyriškam protui“ skirtu žaidimu, o
moterys šioje srityje būdavo nuvertinamos. Jos varžydavosi atskiruose
turnyruose ir čempionatuose, nes buvo manoma, kad neteisinga joms
varžytis su vyrais ir kad tarp jų niekada nebūtų jokios didmeistrės. Taigi
anuomet vyravusį požiūrį į šachmatininkes būtų galima apibūdinti
garsiąja Samuelio Johnsono citata: „Pamokslaujanti moteris – tai tarsi
ant užpakalinių letenų vaikščiojantis šuo. Ne tik gerai nemoka, bet ir
stebina, kad tai apskritai įmanoma.“
Polgárai susilaukė trijų vaikų – visos buvo dukterys. Tuo geriau buvo
Lászlo, siekiančiam įrodyti savo teoriją.
Vyriausiąją, gimusią 1969 metų balandį, sutuoktiniai pavadino
Susana (vengriškai Zsuzsanna). Sofia (Zsofia) gimė 1974 metų lapkritį,
o Judita – 1976 metų liepą. Tėvai mergaites mokė patys, kad galėtų
daugiau dėmesio skirti šachmatams. Neilgai trukus Polgárų
eksperimentas pelnė didžiulę sėkmę.
Vos ketverių Susana laimėjo pirmąjį turnyrą Budapešto mergaičių iki
11 metų čempionate, iškovojusi 10 pergalių be pralaimėjimų ir lygiųjų.
Penkiolikos ji tapo geriausia pasaulio šachmatininke moterimi ir ėmė
siekė pirmosios šachmatų didmeistrės
moters titulo taip pat kaip vyrai. (Anksčiau didmeistrės vardą buvo
iškovojusios dar dvi moterys, laimėjusios tik moterų pasaulio
čempionatus.) Tačiau Susana nebuvo nepralenkiama.
Antroji duktė Sofia taip pat stebėtinai daug pasiekė šachmatų srityje.
Turbūt labiausiai sužibėjo keturiolikos metų, laimėjusi Romos turnyrą, kur
dalyvavo keletas žymių didmeistrių vyrų. Laimėjusi aštuonias iš devynių
partijų, o devintąją sužaidusi lygiosiomis, šiame turnyre ji pelnė 2735
taškus, o tai vienas didžiausių šachmatininkų rezultatų tiek tarp vyrų, tiek
ir tarp moterų. Šios varžybos vyko 1989 metais, tačiau šachmatų pasaulyje
iki šiol kalbama apie „Romos paėmimą“. Nors didžiausias Sofios
šachmatų reitingas buvo 2540, gerokai viršijantis 2500 didmeistrio normą,
ir ji puikiai pasirodydavo oficialiose varžybose, didmeistrio titulo ji
niekada negavo. Matyt, tai priklausė ne tiek nuo šachmatininkės
meistriškumo, kiek nuo politinių sprendimų. (Kaip ir seserys, Sofia
niekada nesistengė įtikti vyrų šachmatininkų organizacijoms.) Vienu metu
Sofia buvo šešta tarp geriausių pasaulio šachmatininkių, tačiau palyginti
su seserimis ją galima laikyti silpnesne.
Karūnos deimantas buvo Judita. Penkiolikos metų ji tapo didmeistre ir
iki to laiko buvo jauniausia iš šachmatininkų – vyrų ir moterų, – pasiekusių
šį lygį. 25 metus ji išlaikė geriausios pasaulio šachmatininkės moters titulą,
kol 2014 metais baigė šachmatų karjerą. Vienu metu ji buvo aštunta tarp
geriausių pasaulio šachmatininkų – vyrų ir moterų, o 2005 metais tapo pir-
mąja ir iki šiol vienintele moterimi, dalyvavusia pasaulio šachmatų
čempionate.
Akivaizdu, kad seserys Polgár buvo mokovės. Kiekviena iš jų iškilo
tarp savo srities geriausiųjų, kurių pasiekimai įvertinami labai objektyviai.
Šachmatininko rezultatų vertinimas nepriklauso nuo individualaus stiliaus,
išsilavinimo ar profesinės
patirties. Taigi aiškiai suvokiame, kokie dideli buvo šių moterų

pasiekimai, ir tuo neabejojame.
Nors kai kurios jų auklėjimo ypatybės neįprastos – nedaugelis tėvų
šitaip siekia išugdyti pasaulines žvaigždes, – tai aiškus ir ganėtinai
ryškus pavyzdys, ką reiškia tapti iškiliu mokovu. Susanos, Sofios ir
Juditos šachmatų meistriškumo ugdymas iš esmės atitinka bet kurio
iškilaus mokovo pažangos kelią. Psichologai nustatė, kad tokią raidą
sudaro keturi etapai – nuo pradinio susidomėjimo iki išsamios
kompetencijos. Visa žinoma informacija apie seseris Polgár leidžia
manyti, kad dėl tėvo įtakos jos savo raidos etapus perėjo šiek tiek kitaip.
Šiame skyriuje išsamiai aptarsime, kaip tampama iškiliu mokovu.
Kaip jau paaiškinau, daugumą informacijos apie kryptingą mokymąsi
gavome iš mokovų ir jų ugdymo proceso tyrimų, tačiau iki šiol knygoje
daugiausia svarstėme, ką tai reiškia mums visiems, kurie gali tobulintis
taikydami kryptingo mokymosi principus, bet pasirinktoje srityje
niekada nebus tarp pasaulio geriausiųjų. Dabar atkreipsime dėmesį į
tuos geriausiuosius – pasaulinio lygio muzikantus, olimpinius
čempionus, Nobelio premijos laureatus, šachmatų didmeistrius ir kt.
Tam tikru požiūriu, šį skyrių galima laikyti mokovo sukūrimo
instrukcija, kitaip tariant, kompetencijos ugdymo gairėmis. Nors čia
nerasite visko, ko reikia norint tapti dar viena Judita Polgár arba Serena
Williams, vis dėlto jį perskaitę kur kas geriau suvoksite, ko galite tikėtis
pasirinkę tokį kelią.
Be to, šiame skyriuje nuosekliai apžvelgsime, kaip geriausiai pa-
sinaudoti žmogaus adaptyvumo savybe ir plėsti galimybes. Paprastai šis
procesas prasideda vaikystėje arba ankstyvojoje paauglystėje ir trunka
dešimtmetį ar daugiau, kol pasiekiamas mokovo lygis. Tačiau ir šiame
etape nesustojama. Vienas iškilių mokovų požymių – net ir tapę vieni iš
geriausiųjų savo srityje, jie vis dar stengiasi
tobulintis. Ir ties šia riba aptinkame mokovų, praminančių kelią kitiems,

pranokstančių visus ankstesnius rekordus ir rodančių, ką dar įmanoma
pasiekti.
PRADŽIA
Žurnalo interviu Susana Polgár pasakoja, kaip iš pradžių susidomėjo

šachmatais. „Savo pirmuosius šachmatus radau namų spintoje, ieškodama
naujo žaislo, – sakė ji. – Iš pradžių mane sudomino šachmatų figūrėlės.
Vėliau susižavėjau žaidimo logika ir iššūkiais.“
Įdomu pastebėti skirtumą tarp Susanos prisiminimo apie susidomėjimą
šachmatais ir to, ką žinome apie tėvų planą dėl jos. Lászlo ir Klara buvo
nusprendę, kad Susana taps geriausia šachmatininke, tačiau vargu ar jie
tikėjosi, kad mergaitė susižavės žaidimu atsitiktinai radusi šachmatų
figūras.
Šiaip ar taip, tikslios smulkmenos mums nesvarbios. Svarbu tai, kad
Susana susidomėjo šachmatais vaikystėje taip, kaip jais domėtųsi
kiekvienas tokių metų vaikas (ji buvo trejų) – mergaitės dėmesį patraukė
šachmatų figūros, su kuriomis ji norėjo žaisti. Tai buvo nauji žaislai. Maži
vaikai labai smalsūs, mėgsta žaisti. Kaip šuniukai ar kačiukai, jie
daugiausia bendrauja su pasauliu žaisdami. Noras žaisti yra vaiko pradinė
motyvacija viską išbandyti, atrasti įdomius dalykus ir dalyvauti įvairioje
veikloje, padedančioje ugdyti įgūdžius. Žinoma, šiame amžiaus tarpsnyje
lavinami paprasti įgūdžiai – vaikas dėlioja šachmatų figūras ant lentos,
mėto kamuolį, mosuoja rakete, skirsto stiklinius rutuliukus pagal formą ir
raštą – tačiau busimieji mokovai, žaismingai išbandydami viską, kas
patraukia dėmesį, žengia pirmuosius žingsnius link tikslo, kuris vėliau
tampa jų aistra.
XX a. devintajame dešimtmetyje psichologas Benjaminas Bloomas
vadovavo Čikagos universiteto projektui, skirtam paprastam
klausimui gvildenti: kuo mokovų vaikystė skiriasi nuo kitų žmonių

vaikystės ir kokios ankstyvosios raidos savybės lemia ypatingus
gebėjimus? Tyrėjai pasirinko 120 įvairių sričių mokovų –
koncertuojančių pianistų, olimpiadų plaukikų, teniso čempionų,
matematikos, neurologijos mokslininkų, skulptorių – ir ieškojo bendrų
raidos dėsningumų. Tyrimu buvo išskirti trys visų jų raidos etapai,
būdingi ne tik pasirinktų šešių sričių, bet ir kitų mokovų raidai.
Pirmame etape vaikai žaismingai susipažįsta su veikla, kuri vėliau
tampa jų interesų sritimi. Siame etape Susana Polgár rado šachmatų
figūras ir pamėgo jų formas. Iš pradžių tai buvo tik žaislai. Vos devynių
mėnesių Tigeris Woodsas gavo palaikyti mažą golfo lazdą. Vėlgi, tai
buvo žaislas.
Iš pradžių tėvai žaidžia su vaiku atsižvelgdami į jo suvokimą, o
vėliau žaidimą pamažu pritaiko pagal tiesioginę „žaislo“ paskirtį. Parodo
šachmatų figūrų ėjimus; moko golfo lazda mušti kamuoliuką;
atskleidžia, kad pianino klavišais galima išgauti ne tik triukšmą, bet ir
melodiją.
Siame etape tėvų vaidmuo labai svarbus busimųjų mokovų raidai.
Viena vertus, tėvai vaikus skatina tobulėti, skiria jiems daug laiko,
dėmesio. Kita vertus, šių tėvų metodai orientuoti į pasiekimus, ir jie
diegia vaikams tokias vertybes kaip savidrausmė, darbštumas,
atsakomybė, laiko taupymas. Vaikui susidomėjus tam tikra sritimi, jis
skatinamas tobulintis laikydamasis tų pačių vertybių – savidrausmės,
darbštumo, tikslo.
Tai labai svarbus vaiko raidos tarpsnis. Daugelis vaikų dėl įgimto
smalsumo ir noro žaisti lengvai įgyja pradinę motyvaciją ką nors tyrinėti
ar išbandyti, ir tėvai šiuo susidomėjimu gali pasinaudoti kaip paskata
vaikui pasinerti į veiklą, tačiau šią smalsumo žadinamą motyvaciją reikia
skatinti. Vienas puikus būdas yra pagyros, ypač reikia girti mažus vaikus.
Be to, motyvuoja
pasitenkinimas dėl įgytų įgūdžių, ypač kai tokius pasiekimus įvertina tėvai.
Vos vaikas išmoksta lazda pataikyti į kamuolį, pianinu sugroja paprastą
melodiją ar suskaičiuoja kartoninėje dėžėje sudėtus kiaušinius, toks
pasiekimas žadina pasididžiavimą ir yra akstinas siekti dar daugiau.
B. Bloomas su kolegomis nustatė, kad daugelis tirtų mokovų nurodė
tam tikrus savo tėvų interesus. Tėvų, kurie buvo muzikantai ar bent
aistringi muzikos klausytojai, vaikai dažnai taip pat susidomėdavo muzika,
nes taip galėjo leisti laiką su tėvais ir užsiimti bendrais pomėgiais.
Tas pats pasakytina apie tėvus – sporto gerbėjus. Mokslininkų –
matematikų ar neurologų – tėvai mėgo su vaikais kalbėtis mokslo temomis
ir pabrėždavo mokymosi ir mokyklos svarbą. Šitaip tėvai – bent jau tų
vaikų, kurie tampa mokovais, – formuoja savo vaikų interesus. B. Bloomas
nenurodė nė vieno atvejo, kuris būtų toks kaip Polgárų – kai tėvai
sąmoningai skatina vaikus tobulintis tam tikroje srityje, tačiau tai ir
nebūtina. Tėvai motyvuoja vaikus domėtis panašiais dalykais tiesiog
artimai su jais bendraudami.
Siame etape vaikai nelinkę savarankiškai mokytis, tai daryti jie įpranta
vėliau, bet daugelis mielai įsitraukia į žaidimus, kurie iš dalies yra
ugdomoji veikla. Puikus pavyzdys yra Mario Lemieux, kuris laikomas
vienu geriausių visų laikų ledo ritulio žaidėjų. Kartu su dviem
vyresniaisiais broliais, Alainu ir Richardu, jie dažnai eidavo į namo rūsį ir
čiuožinėdavo grindimis vienomis kojinėmis kaip ledo čiuožykloje,
mediniais šaukštais mušinėdami butelio kamštelį. Kitas pavyzdys –
barjerininkas Davidas Hemery’is, vienas geriausių britų sportininkų,
vaikystėje žaisdamas dažnai varžydavosi su pačiu savimi ir šitaip nuolat
tobulino įgūdžius.
Per Kalėdas dovanų gavęs šokynę, jis sukrovė telefonų knygų stirtas,
kad galėtų šokinėti per kliūtis. Nors nė vienas mano
žinomas šaltinis neatkreipia dėmesio į tokių žaidimų ugdomąją vertę,

atrodo, kad tai buvo pirmieji šių vaikų žingsniai link būsimų pasiekimų.
Mario Lemieux patirtis leidžia atkreipti dėmesį į dar vieną svarbią jaunųjų
talentų savybę – kiek jie turi vyresnių brolių ir seserų, kurie juos įkvėpė
savo pavyzdžiu, kartu varžydavosi ir skatino siekti tam tikrų rezultatų.
Judita Polgár augo su Susana ir Sofia, o Wolfgangas Mozartas – su
ketveriais metais vyresne Maria Anna, kuri jau grojo klavesinu, kai
Wolfgangas pradėjo domėtis muzika.
Puiki tenisininkė Serena Williams lygiavosi į seserį Venus Wil- liams
– vieną geriausių šiuolaikinių tenisininkių. Mikaela Shiffrin, 2014 metais
tapusi jauniausiąja slalomo čempione olimpinių žaidynių istorijoje, sekė
gabaus slidininko, brolio Tayloro, pėdomis. Ir taip toliau.
Tai dar viena motyvacijos rūšis. Vaikas, matydamas vyresnįjį brolį ar
seserį atliekant tam tikrą veiklą ir dėl to gaunant tėvų dėmesio bei pagyrų,
savaime norės daryti tą patį, kad būtų pastebėtas ir pripažintas. Kai kuriuos
vaikus motyvuoja jau pati konkurencija su broliais ir seserimis.
Daugeliu tirtų atvejų vaikus, turinčius talentingų brolių ar seserų, taip
pat skatino vienas ar abu iš tėvų. Tai jau pažįstamos seserys Polgár ir W.
Mozartas: jo tėvas ugdė sūnaus talentą panašiai kaip Lászlo Polgáras.
Serenos ir Venus Williams tėvas Richardas Williamsas taip pat paskatino
dukteris žaisti tenisą, iš pat pradžių tikėdamasis, kad jos taps
profesionaliomis tenisininkėmis. Tokiais atvejais dažnai sunku pasakyti, ar
lemiamas veiksnys buvo brolių ar seserų, ar tėvų įtaka. Bet tikriausiai
neatsitiktinai jaunesnieji vaikai pasiekia daugiau už savo brolius ar seseris.
Iš dalies tai turbūt priklauso nuo to, kad tėvai mokosi iš savo patirties su
vyresniaisiais vaikais ir su jaunesniaisiais dirba sėkmingiau, tačiau akivaiz-
du ir tai, kad vyresniojo vaiko pasiekimų pavyzdys jaunesniesiems
duoda didžiulę naudą. Matydamas į veiklą pasinėrusį vyresnįjį brolį ar

seserį jaunėlis gali ja susidomėti ir įsitraukti kur kas greičiau nei
neturėdamas atitinkamo pavyzdžio. Be to, jaunesniam vaikui dažnai
smagiau mokytis iš vyresniojo brolio ar sesers nei būti mokomam tėvų.
Vaikų konkurencija taip pat dažniausiai naudingesnė jaunesniajam, nes
vyresnysis ir taip būna toliau pažengęs – jau vien todėl, kad ilgiau mokėsi.
B. Bloomas pastebėjo, kad matematikų ir neurologų ankstyvosios
vaikystės raidos modelis šiek tiek skiriasi nuo sportininkų, muzikantų ir
dailininkų. Pirmųjų tėvai nesupažindino vaikų su konkrečia pasiekimų
sritimi, bet skatino juos domėtis įvairiomis mokslo temomis. Jie žadino
vaikų smalsumą, o skaitymas buvo pagrindinė laisvalaikio veikla. Tėvai
anksti pradėjo skaityti vaikams, ir šie palyginti greitai patys pamėgo
knygas. Be to, tėvai sudomindavo vaikus modelių konstravimu ar kitais su
mokslu susijusiais žaidimais, kurie gali būti laikomi ugdomąja veikla.
Neatsižvelgiant į atskiras detales, visų šių mokovų raidos modeliui yra
bendra tai, jog tam tikru metu jie labai susidomėjo viena ar kita sritimi ir
pasirodė turintys daugiau perspektyvų tobulėti joje nei kiti bendraamžiai.
Susana Polgár kaip tik šiuo tarpsniu nustojo domėtis šachmatų figūromis
kaip žaislais ir pradėjo tyrinėti jų ėjimų lentoje ir sąveikos logiką. Tuo metu
vaikas jau pasirengęs pereiti į kitą etapą.
LAIKAS RIMTAI DIRBTI
Busimajam mokovui susidomėjus tam tikra sritimi ir parodžius savo

gebėjimus, jis paprastai pradeda lankyti pamokas ar treniruotes. Siame
etape dauguma mokinių pirmą kartą susiduria su kryptingu mokymusi.
Kitaip nei anksčiau, kai vaikas daugiausia žaisdavo, jam tenka pradėti
dirbti.
Dažniausiai mokytojai, supažindinantys mokinius su šiuo mokymosi

pobūdžiu, nėra iškilūs mokovai, tačiau jie puikiai dirba su vaikais. Jie
išmano, kaip motyvuoti mokinius ir skatinti jų pažangą kryptingo
mokymosi metodu, mokiniams prisitaikant prie vis sunkesnių užduočių.
Šie entuziastingi mokytojai mokinius skatina pagirdami už pasiekimus, o
kartais ir tokiomis mažomis dovanėlėmis kaip saldainiai.
Lászlo Polgáras buvo pirmasis savo dukterų mokytojas. Jis nebuvo
stiprus šachmatininkas – visos dukterys jį aplenkė dar būdamos vaikai,
bet jam užteko žinių, kad suteiktų joms gerus pagrindus ir, svarbiausia,
išlaikytų mergaičių susidomėjimą šiuo žaidimu. Pasak Juditos, labiausiai
ją motyvavo tėvas. Tikriausiai svarbiausias mokovų ankstyvosios raidos
veiksnys – palaikyti susidomėjimą ir motyvaciją, kol kuriami įgūdžiai ir
įpročiai.
Tėvų vaidmuo taip pat svarbus. (Polgárų atveju Lászlo, žinoma, buvo
ir tėvas, ir mokytojas.) Tėvai padeda vaikams ugdyti įpročius, pavyzdžiui,
įpratina groti pianinu kasdien po valandą, taip pat parama ir pagyrimais
skatina tobulėti. Prireikus jie priverčia vaikus pirmenybę teikti
numatytam tikslui – pirmiausia vaikai turi mokytis, o tik paskui gali žaisti.
Jei vaikams labai sunku laikytis mokymosi režimo, tėvai gali imtis
griežtesnių priemonių. Kai kurių B. Bloomo tiriamųjų tėvai turėjo
pagrasyti nutraukti fortepijono pamokas ir parduoti pianiną arba nebeleisti
vaiko į plaukimo treniruotes. Akivaizdu, kad visi būsimieji mokovai tada
nusprendė, kad nori mokytis toliau. Kiti galbūt pasirinktų kitaip.
Tėvai ir mokytojai gali vaikus motyvuoti įvairiais būdais, tačiau vaiko
motyvacija turi būti vidinė, kitaip ji greitai išblės. Mažus vaikus tėvai gali
motyvuoti pagyrimais ir kitokiu atlygiu, bet to nepakanka. Vienas is būdų,
kuriais tėvai ir mokytojai gali paskatinti ilgalaikę motyvaciją – tai padėti
vaikams rasti mėgstamos susijusios veiklos. Pavyzdžiui, jei vaikas
atranda pomėgį groti muzikos
instrumentu klausytojams, gali užtekti, jei tuo remdamiesi įtikinsite jį

daugiau mokytis. Vaiko motyvaciją didinsite ir padėdami jam susikurti
psichines reprezentacijas – tada jis išmoks vertinti įgytus įgūdžius.
Muzikinės psichinės reprezentacijos leidžia vaikui suprasti klausomą
muziką, taip pat pačiam mėgautis savarankiškai atliekamais mėgstamais
kūriniais. Šachmatų psichinės reprezentacijos padeda atrasti žaidimo grožį,
o beisbolo psichinės reprezentacijos atskleidžia strategiją, kuria pagrįstas
žaidimas.
B. Bloomas nustatė ypatingą busimųjų matematikų interesų ir
motyvacijos modelį iš esmės todėl, kad jie savo dalyko pradėjo mokytis kur
kas vėliau. Tėvai dažniausiai nesamdo šešiamečiams mokytojų, kad
papildomai mokytų matematikos. Šie vaikai su matematika išsamiau
susipažino pagrindinėje ar vidurinėje mokykloje per algebros, geometrijos
ir skaičiavimo pamokas, ir šių dalykų mokytojai dažniau nei tėvai
sužadindavo susidomėjimą, kuris vėliau tapo gyvenimo aistra. Geriausi
mokytojai neapsiriboja uždavinių sprendimo taisyklėmis, jie skatina
mokinius mąstyti apie bendruosius modelius ir procesus, daugiau atsakyti į
klausimą kodėl nei kaip. Tai žadino šių vaikų susidomėjimą mokslu ir kartu
motyvaciją mokytis ir rinktis atitinkamas matematikos studijas, o vėliau –
mokslinę veiklą.
Šie vaikai buvo vyresni ir domėjosi dalyku nepriklausomai nuo tėvų
įtakos, todėl jiems reikėjo nedaug tėvų priežiūros ar skatinimo atlikti namų
darbus ir bet kokias mokytojų užduotis. Jų tėvams reikėjo tik pabrėžti
akademinės sėkmės svarbą ir aiškiai išreikšti savo lūkesčius, kad baigę
vidurinę mokyklą ar net koledžą vaikai toliau tęstų mokslą.
Pirmoje šio etapo dalyje tėvų ir mokytojų skatinimas bei parama buvo
labai svarbūs vaiko pažangai, bet vėliau mokiniai, suvokę įtempto darbo
naudą, vis daugiau gebėjo patys išlaikyti motyvaciją. Jaunasis pianistas
koncertuoja kitiems ir mėgaujasi plojimais. Šis
mokinys įsitraukia į procesą, ir savybės, padedančios jam išsiskirti iš

bendraamžių, tampa jo įvaizdžio dalimi. Plaukiko pasiekimus įvertina
bendraamžiai. Komandinėse sporto šakose dalyvaujantys mokiniai,
pavyzdžiui, plaukikai, dažnai džiaugiasi priklausydami bendraminčių
grupei. Nepriklausomai nuo priežasčių išorinę motyvaciją pamažu keičia
vidinė.
Tobulindami įgūdžius mokiniai vėliau ima ieškoti profesionalesnių
mokytojų, kad galėtų tobulėti toliau. Daugelis pianistų kaimynystėje
gyvenančius mokytojus pakeičia geriausiais mokytojais, pas kuriuos tik
gali patekti, dažnai netgi laikydami egzaminą. Plaukikai taip pat ieško
geriausio trenerio, nors ir ne pačioje patogiausioje vietoje. Pasiekę
aukštesnį lygį mokiniai ima mokytis ilgiau. Juos vis dar remia tėvai,
pavyzdžiui, sumoka už pamokas ir priemones, tačiau dabar mokiniai kartu
su savo mokytojais ar treneriais jau turi prisiimti beveik visą atsakomybę
už pasiekimus.
Monrealio Konkordijos universiteto mokslininkas Davidas Pariseris
nustatė, kad panaši motyvacija vaikystėje skatino tobulėti busimuosius
talentingus dailininkus. Jie turėjo „vidinį užtaisą, kuris įkvėpdavo
„didžiuliam darbui“, – rašė mokslininkas. Tačiau vis dėlto jiems „reikėjo ir
tėvų bei mokytojų emocinės, finansinės, metodinės ir kitokios pagalbos“.
B. Bloomas nustatė, kad šiame etape, po 2—5 metų nuo mokymosi
pradžios, įgūdžiai tampa vis didesne busimųjų mokovų tapatybės dalimi ir
netgi gožia kitas interesų sritis, tokias kaip mokykla ar bendravimas.
Vienuolikametis ar dvylikametis save suvokia kaip pianistą ar plaukiką, o
apie šešioliktuosius ar septynioliktuosius metus jaunuoliai laiko save
matematikais. Jie pradeda rimtai siekti savo tikslų.
Šiuose etapuose – kaip ir visą gyvenimą – sunku atsispirti visokiems
veiksniams, turintiems įtakos motyvacijai. Be abejo, tokie vidiniai ir
išoriniai veiksniai, kaip smalsumas ir tėvų ar bendraamžių
parama, yra labai svarbūs. Tačiau pernelyg dažnai nepripažįstame aktyvios

veiklos poveikio nervų sistemai. Jau žinome, kad bet kokios reguliarios
pratybos – žaidimas šachmatais, muzikavimas, matematikos mokymasis ir
pan. – sukelia smegenų pokyčius, nuo kurių priklauso įgudimas atlikti tam
tikrą veiklą, todėl pagrįstai kyla klausimas, ar šios pratybos sukelia
smegenų pokyčius, turinčius įtakos motyvacijai ir pasitenkinimui.
Kol kas negalime atsakyti į šį klausimą, tačiau žinome, kad žmonės,
daug metų praktiškai tobulinę tam tikrus įgūdžius, dažnai patiria didžiulį
pasitenkinimą atlikdami šią veiklą. Muzikantams malonu groti.
Matematikai mėgsta spręsti uždavinius. Futbolo žaidėjams smagu jį žaisti.
Tikėtina, kad tai susiklosto savaiminės atrankos procese – žmonės
atkakliai mokosi kokios nors veiklos, nes turi jai polinkį, tačiau tikėtina ir
tai, kad mokymasis sukelia fiziologinius pokyčius ir todėl atsiranda
daugiau motyvacijos bei pasitenkinimo šia veikla. Tai tik spekuliacija,
tačiau ji pagrįsta.
ĮSIPAREIGOJIMAS
Paauglystės pradžioje ar viduryje busimieji mokovai priima

svarbiausius sprendimus siekti didžiausios meistrystės pasirinktoje srityje.
Tai trečias etapas – įsipareigojimas.
Šiame tarpsnyje mokiniai ieško geriausių mokytojų ar mokyklų, net jei
reikia išvykti iš namų. Dažnai mokytoju pasirenkamas savo srities meistras
– koncertuojantis pianistas, plaukimo treneris, treniravęs olimpiadų
sportininkus, iškilus matematikas ar pan. Paprastai nelengva įstoti mokytis
pagal šias programas, o priėmimas reiškia, kad mokytojas tiki mokinio
galimybėmis pasiekti didžiausios meistrystės.
Mokinys susiduria su lūkesčiais, kurie pamažu auga, ir galiausiai jis
turi tobulindamasis pasiekti žmogaus galimybių ribas.
Plaukikai verčiami nuolat tobulinti savo pasiekimus ir siekti nacionalinių

ir net tarptautinių rekordų. Pianistai gludina techniką atlikdami vis
sudėtingesnius kūrinius. Matematikai turi pademonstruoti meistriškumą
spręsdami dar neįveiktus uždavinius. Žinoma, niekas nesitiki greitų
pasiekimų, tačiau visų galutinis tikslas – pranokti žmogaus gebėjimų
ribas ir būti tarp geriausiųjų.
Šiame etape mokinio motyvacija yra tik vidinė, tačiau dažnai svarbus
ir šeimos vaidmuo. Pavyzdžiui, kai paauglys išvyksta treniruotis pas
geriausią trenerį, gyvenamąją vietą neretai keičia visa šeima. Negana to,
mokymasis gali būti neįtikėtinai brangus – daug kainuoja ne tik
pamokos, bet ir įranga, transportavimas ir pan.
2014 metais žurnalas Money apskaičiavo, kiek šeimai kainuoja
užauginti vieną geriausių teniso žaidėjų. Privačių pamokų kaina – nuo
4500 iki 5000 USD, dar plius – nuo 7000 iki 8000 USD. Už valandą
teniso korte tenka sumokėti nuo 50 iki 100 USD. Nacionalinio turnyro
registracijos mokestis – 150 USD, o dar prisideda transporto išlaidos.
Geriausi žaidėjai dalyvauja apie dvidešimtyje ar daugiau varžybų per
metus. Be to, lydintysis treneris kainuoja 300 USD per dieną,
neįskaičiuojant transportavimo, apgyvendinimo ir maitinimo. Viską
susumavus, per metus tenka išleisti bent 30 000 USD. Negana to,
perspektyvūs mokiniai mokosi teniso akademijose, kur treniruojasi
ištisus metus, todėl išleidžia kur kas daugiau. Pavyzdžiui, Floridoje,
„IMG Akademijoje“, mokslas ir apgyvendinimas kainuoja 71 400 USD
per metus. Be to, mokinys atskirai moka už varžybas, kuriose nori
dalyvauti.
Nestebina B. Bloomo pranešimas, kad tik nedaugelis šeimų gali
šitaip išmokslinti daugiau nei vieną vaiką. Be didelių išlaidų, vienas iš
tėvų vaikui turi skirti didžiąją dalį savo laiko – darbo dienomis vežioti į
pamokas, o savaitgaliais – į varžybas ir t. t.
Tačiau mokinys, įveikęs visą nelengvą kelią, tampa vienu iš tų

geriausiųjų, kurie gali drąsiai tvirtinti pasiekę žmonijos laimėjimų viršūnę.
ANKSTYVOS PRADŽIOS PRANAŠUMAI
Visi 120 talentingų B. Bloomo tiriamųjų, kaip įprasta, savo kelią

pradėjo vaikystėje. Tačiau žmonės dažnai klausia, kiek įmanoma pasiekti
pradėjus mokytis vėliau. Tam tikri veiksniai priklauso nuo srities, bet
pradedantiesiems suaugusiesiems yra palyginti nedaug neįveikiamų
kliūčių. Dažniau jie susiduria su praktinėmis kliūtimis nei su fizinių ar
psichinių galimybių ribomis, pavyzdžiui, nelengva pratyboms skirti nuo
keturių iki penkių valandų per dieną.
Vis dėlto yra sričių, kur pasiekti meistrystės įmanoma tik pradėjus
mokytis vaikystėje. Suvokus šiuos apribojimus bus lengviau apsispręsti,
kokią sritį pasirinkti.
Ši problema akivaizdžiai atsiskleidžia su fizine veikla susijusiose
srityse. Bendrosios populiacijos fizinių pasiekimų vidurkis didžiausias
apie dvidešimties metų amžiaus grupėje. Ilgainiui mažėja lankstumas,
didėja traumų rizika ir jos sunkiau gyja. Taigi silpstame. Būdami maždaug
dvidešimties sportininkai pasiekia savo geriausius rezultatus.
Profesionalūs sportininkai, treniruodamiesi pagal pažangias metodikas,
gali išlikti konkurencingi ir po trisdešimties. Tačiau sėkmingai treniruotis
įmanoma net ir įpusėjus devintą dešimtį. Dažniausia su amžiumi susijusių
įgūdžių degradacijos priežastis yra ta, kad jie mažiau lavinami arba visai
nelavinami. Reguliariai besitreniruojančių vyresnių žmonių pasiekimai
menksta kur kas lėčiau. Lengvosios atletikos varžybose vyresnių žmonių
kvalifikaciniai laipsniai suteikiami atsižvelgiant į amžiaus grupes iki ir po
aštuoniasdešimties, o šie sportininkai varžyboms ruošiasi panašiai kaip ir
keliais dešimtmečiais jaunesni, tik treniruojasi trumpiau ir
mažesniu intensyvumu dėl padidėjusios traumų rizikos ir reikalingo

ilgesnio poilsio laikotarpio. Plintant naujam požiūriui, kad amžius – ne
riba, vis daugiau vyresnių suaugusiųjų sportuoja intensyviau. Per
pastaruosius kelis dešimtmečius vyresniųjų sportininkų pasiekimai augo
taip pat sparčiai kaip ir jaunesniųjų. Pavyzdžiui, dabar ketvirtadalis į
septintą dešimtį įkopusių maratonininkų turėtų pralenkti daugiau kaip pusę
varžovų nuo 20 iki 54 metų.
Donas Pellmannas, vienas iš vyriausių lengvosios atletikos varžybų
dalyvių, 2015 metais tapo pirmuoju šimto ar daugiau metų amžiaus
bėgiku, šimtą metrų nubėgusiu per mažiau nei 27 sekundes. Per tas pačias
San Diego senjorų olimpines žaidynes D. Pellmannas pasiekė ir daugiau
amžiaus grupės rekordų – šuolių į aukštį ir į tolį, disko ir ieties metimo.
Šioje amžiaus grupėje varžosi daug sportininkų, įskaitant nuo 100 iki 104
metų žmones, ir jie dalyvauja visose rungtyse, kurios paprastai sudaro
lengvosios atletikos varžybas – be kita ko, bėga ir maratoną.
(Šioje amžiaus grupėje maratono pasaulio rekordas – 8 valandos, 25
minučių, 17 sekundžių, kurį 2011 metais pasiekė britas Fauja Singhas.)
Galbūt šių sportininkų bėgimo laikas ilgesnis, o šuolių į aukštį ir tolį
rezultatai žemesni, tačiau jie vis tiek stiprūs.
Nors senstant fiziniai gebėjimai pamažu prastėja, kai kurių įgūdžių
neįmanoma ištobulinti iki meistrystės lygmens, jei nesitreni- ravote
vaikystėje. Kūnas vystosi ir auga paauglystėje ir įkopus į antrą dešimtį,
tačiau apie dvidešimtuosius metus griaučiai yra beveik susiformavę, ir
nuo to priklauso tam tikros galimybės.
Jei baleto šokėjas nori išmokti klasikinį klubo sukimą į išorę, kuris
atliekamas nuo klubo pasukant visą koją 90 laipsnių kampu, reikia
pradėti mokytis anksti. Klubo ir kelio sąnariams sukalkėjus, o tai
paprastai įvyksta nuo aštuntųjų iki dvyliktųjų metų, šio sukimo
veikiausiai nebus įmanoma išmokti. Tas pats pasakytina apie spor-
tininkus, kuriems svarbus pečių sąnarių lankstumas. Pavyzdžiui,
beisbolo įžaidėjas meta kamuolį plačiu mostu. Tik pradėję treniruotis

vaikystėje suaugusieji įgyja reikiamą judesio amplitudę, kad klasikiniu
būdu paduodami kamuolį tinkamai užsimotų virš galvos. Teniso žaidėjai
taip pat turi pradėti treniruotis vaikystėje, kad taisyklingai ištobulintų
padavimo judesį.
Profesionalūs tenisininkai, pradėję treniruotis vaikystėje, išlavina ir
rankos, kuria laiko raketę, dilbį – ne tik raumenis, bet ir kaulus. Teniso
žaidėjo pagrindinės rankos kaulai 20 proc. tankesni nei kitos rankos, todėl
atlaiko didelę atatranką mušant kamuoliuką, kuris gali nuskrieti net 50
mylių per valandą greičiu. Tenisininkai, pradėję treniruotis vėliau, po
dvidešimties, taip pat sustiprėja, bet mažiau nei tie, kurie pradėjo nuo
mažumės. Kitaip tariant, mūsų kaulai išlaiko savybę vystytis veikiant
apkrovai netgi gerokai vėliau nei paauglystės tarpsnyje.
Šios savybės pagrįstumu ne kartą įsitikiname analizuodami amžiaus ir
kūno gebėjimo prisitaikyti prie streso ar kitų stimulų ryšį. Vaikų ir paauglių
smegenys bei kitos kūno dalys yra kur kas adaptyvesnės nei suaugusiųjų,
tačiau kūnas dažniausiai išlieka daugiau ar mažiau adaptyvus bet kuriame
amžiuje. Amžiaus ir adaptyvumo santykis skiriasi priklausomai nuo srities,
o psichinio ir fizinio ap- daptyvumo modeliai yra labai nevienodi.
Toliau aptarsime įvairius būdus, kaip muzikos mokymasis paveikia
smegenis. Tyrimai atskleidė, kad kai kurios muzikantų smegenų dalys
didesnės nei kitų žmonių, tačiau intensyvesnį tam tikrų smegenų sričių
vystymąsi lemia muzikos mokymasis nuo mažumės. Tyrėjai įrodė, kad
tokia yra didžioji smegenų jungtis, t. y. smegenų pusrutulius jungiantis
audinys, atliekantis susiejimo funkciją.
Suaugusių muzikantų didžioji smegenų jungtis gerokai didesnė nei kitų
žmonių, tačiau išsamesniais tyrimais išsiaiškinta, kad ši smegenų dalis
didesnė tik tų suaugusiųjų, kurie pradėjo mokytis groti jaunesni nei
septynerių. Nuo tada, kai XX amžiaus dešimtajame
dešimtmetyje buvo pradėtos skelbti šios išvados, tyrėjai pastebėjo ir

daugiau muzikantų smegenų sričių, kurių dydžiu jie išsiskyrė iš kitų
žmonių, bet tik tada, jei muzikantai buvo pradėję mokytis iki tam tikro
amžiaus. Daugelis šių sričių susijusios su raumenų valdymu, pavyzdžiui,
sensomotorinės smegenų žievės sritys.
Kita vertus, su judesių koordinacija susijusių smegenų dalių, pa-
vyzdžiui, smegenėlių, dydžiu muzikantai taip pat išsiskiria, tačiau tai
nepriklauso nuo amžiaus, kada jie pradėjo mokytis muzikos. Smegenėlių
procesai nėra nuodugniai ištirti, bet galima numanyti, kad smegenėlių raida
priklauso nuo muzikos mokymosi net tada, kai pradedame groti ne
vaikystėje.
Suaugusiųjų smegenų mokymosi procesai yra gana nauja ir įdomi
mokslo sritis, kuri paneigia tradicinę teoriją, kad suaugus smegenys
nebesivysto. Įsidėmėtina tai, kad bet kuriame amžiuje galime ugdyti
įgūdžius, tačiau bėgant metams kinta jų įgijimo būdai. Ankstyvojoje
paauglystėje smegenyse yra daugiausia pilkosios medžiagos – audinio, kurį
sudaro neuronai, neuronų jungtys ir pagalbinės nervų sistemos ląstelės, – o
vėliau šios medžiagos mažėja. Neuronų jungčių (sinapsių) daugiausia
gyvenimo pradžioje – dvejų metų vaikas jų turi maždaug 50 proc. daugiau
nei suaugusysis. Ne tiek svarbu čia gilintis į smulkmenas, kiek pabrėžti
bendrą išvadą, kad per pirmuosius du gyvenimo dešimtmečius smegenys
nuolat vystosi ir keičiasi, todėl kinta ir mokymosi pagrindas. Taigi yra
pagrįsta manyti, kad šešiamečio smegenys mokosi kitaip nei
keturiolikmečio, nors abu mokosi tą patį dalyką.
Apsvarstykime, kas vyksta smegenyse mokantis keletą kalbų. Gerai
žinoma, kad dvi ar daugiau kalbų mokantys žmonės turi daugiau pilkosios
medžiagos tam tikrose smegenų dalyse, ypač apatinėje momeninėje
žievėje, kuri, žinia, atlieka svarbią funkciją mokantis kalbų. Kuo anksčiau
žmogus išmoksta antrąją kalbą, tuo daugiau pilkosios medžiagos atsiranda
šioje smegenų srityje. Taigi,
regis, vaikystėje kalbų išmokstama bent iš dalies dėl pilkosios medžiagos

gausumo.
Tačiau poliglotų, kurie kalbų mokėsi suaugę norėdami tapti vertėjais
sinchronininkais, tyrimas atskleidė kitokį šio mokymosi poveikį
smegenims. Šie sinchronininkai turėjo mažiau pilkosios medžiagos nei kiti
tiek pat kalbų mokantys žmonės, bet ne sinchronininkai. Tyrėjai spėjo, kad
šis skirtumas atsirado dėl skirtingų kalbų mokymosi situacijų. Vaikams ir
paaugliams mokantis kalbų pilkosios medžiagos daugėja, taigi nuo to gali
priklausyti jų pasiekimai. Suaugusiesiems, ketinantiems tapti
sinchronininkais, mokantis kalbų, mažėja sinapsių, todėl šiame amžiaus
tarpsnyje kalbos išmokimą gali lemti pilkosios medžiagos mažėjimas, kai
procesui paspartinti šalinama dalis nenaudingų nervinių ląstelių. Tuo gali-
ma paaiškinti, kodėl sinchronininkai turi mažiau pilkosios medžiagos nei
kiti suaugę poliglotai.
Aptariant smegenų pokyčius mokantis įvairiais amžiaus tarpsniais, kyla
daugiau klausimų nei atsakymų, tačiau verta paminėti dvi svarbias išvadas.
Nors suaugusiojo smegenys nėra tokios adaptyvios kaip vaiko ar paauglio,
jos vis tiek geba mokytis ir keistis. Antra, suaugusiojo smegenų
adaptyvumas yra kitoks nei vaiko, todėl ir mokymosi procesas įvairiuose
amžiaus tarpsniuose skiriasi. Tačiau pakankamai stengiantis galima
sėkmingai mokytis ir suaugus.
DAUGIAU PAMOKŲ APIE ABSOLIUČIĄ KLAUSĄ
Suaugusiojo smegenų adaptyvumą iliustruoja absoliučios klausos

pavyzdys, pateiktas knygos pradžioje. Aptarėme paplitusį požiūrį, kad nuo
tam tikro amžiaus absoliučią klausą išugdyti labai sunku ar neįmanoma.
Esą tinkamai mokantis iki šešerių metų, absoliučią klausą dar įmanoma
įgyti, bet jei uždelsėte iki
dvyliktųjų – šaukštai po pietų, bent taip manoma. Tačiau istorija pateikia

staigmeną, kurią verta įsidėmėti.
1969 metais senosios telekomunikacijų įmonės Bell Telephone
Laboratories tyrėjas Paulas Brady’is ėmėsi, regis, neįgyvendinamo
užmojo. Tada jam buvo trisdešimt dveji ir muzika lydėjo jį visą gyvenimą.
Nuo septynerių jis grojo pianinu, nuo dvylikos dainavo chore ir netgi
suderino savo klavesiną. Tačiau jis neturėjo absoliučios klausos ar panašių
gebėjimų. Iš klausos neatpažindavo fortepijonu ar klavesinu grojamos
natos. Jau buvo suaugęs ir, to meto žiniomis, neturėjo jokių perspektyvų
įgyti absoliučią klausą, kad ir kiek išlietų prakaito.
Tačiau P. Brady’is buvo nelinkęs pasikliauti paplitusia nuomone vien
dėl to, kad visi taip sako. Būdamas dvidešimt vienų metų jis nusprendė
išmokti atpažinti natas iš klausos. Dvi savaites grojo garsą la pianinu,
stengdamasis jį įsiminti. Deja, nesisekė. Po kurio laiko la vis tiek
painiodavosi su si, do ar sol diezu. Po keleto metų jis vėl ryžosi mokytis
tuo pačiu metodu, tačiau rezultatas buvo panašus.
Būdamas trisdešimt dvejų vėl nusprendė pabandyti, šį kartą pasiryžęs
dirbti tol, kol pasiseks. Išbandė visus būdus, kokius tik sugalvojo: ištisas
valandas apmąstydavo natas ir įsivaizduodavo jų garsus, stengdamasis
išgirsti natų skambesio skirtumus. Nepavyko. Paskui grodavo tuos pačius
kūrinius įvairiomis tonacijomis, kad atskirtų skambesius. Vėl nesėkmingai.
Per tris mėnesius jis nė kiek nepasistūmėjo tikslo link.
Tada Paulas pasisėmė įkvėpimo iš straipsnio apie mokymo metodą,
padedantį absoliučios klausos neturintiems muzikantams išmokti atpažinti
atskiras natas. P. Brady’is pasitelkė kompiuterio programą, kuria
generuodavo atsitiktinius grynuosius tonus. Tai būdavo vieno dažnio tonai,
kurie nuo pianinu išgaunamų garsų skiriasi tuo, kad muzikos garsą sudaro
dominuojantis
dažnis ir daug kitų dažnių. Taigi grynuosius tonus P. Brady’is naudojo

pratyboms. Iš pradžių daugiausia atsitiktinai generuotų tonų sudarė do
natos dažnis, remiantis prielaida, kad išmokus atpažinti šį garsą, bus
galima naudotis juo kaip baziniu tonu kitiems tonams atpažinti. Ilgainiui
P. Brady’iui vis geriau sekėsi atpažinti do toną, ir kompiuteris būdavo
nustatomas taip, kad generuotų vis mažiau do tonų, kol galų gale
generuodavo visus dvylika muzikos tonų po lygiai.
P. Brady’io pratyboms su tonų generatoriumi kasdien skirdavo
pusvalandį ir po dviejų mėnesių jau galėjo iš klausos be klaidų atpažinti
visus dvylika tonų. Tada nusprendė pianinu patikrinti, ar pratybos tikrai
padėjo įgyti absoliučią klausą. Žmona kiekvieną dieną pagrodavo kokį
nors toną, o jis mėgindavo atpažinti. Šis testas truko beveik du mėnesius –
57 dienas, o baigęs P. Brady’is patikrino rezultatą: tiksliai atpažino 37
tonus, dėl 18 tonų suklydo vos pustoniu, pavyzdžiui, vietoj si bemolio
pasakė si, o dviem atvejais apsiriko tonu. Rezultatas buvo dar ne tobulas,
bet gana arti tobulumo. Tačiau pagal absoliučios klausos apibrėžtį yra
galima tam tikra dalis atsakymų su pustonio paklaida, ir daugelis žmonių,
teoriškai turinčių absoliučią klausą, tokių klaidų daro. Taigi P. Brady’is,
pasitelkęs tinkamą pratybų metodą, per du mėnesius išlavino klausą taip,
kad ji atitiko teorinius ir praktinius absoliučios klausos kriterijus.
Straipsnis, kuriame P. Brady’is apibūdino savo pasiekimus, per kitus
dešimtmečius sulaukė palyginti mažai dėmesio veikiausiai todėl, kad jis
buvo vienintelis tiriamasis ir eksperimentą atliko pats su savimi, o
mokslininkai ir toliau tvirtino nesant įtikinamų įrodymų, kad suaugusieji
galėtų įgyti absoliučią klausą.
XX amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje Ohajo valstijos
universiteto studentas Markas Alanas Rushas nusprendė patikrinti šį
teiginį kruopščiai kontroliuojamu tyrimu – buvo
siekiama grupei suaugusiųjų išugdyti absoliučią klausą. Tyrėjas pasirinko

Davido Lucaso Burge’o sukurtą metodiką, pagal kurią buvo siūlomas
mokymo kursas, esą padedantis kiekvienam įgyti absoliučią klausą. Šiame
kurse, kuris ir dabar siūlomas rinkoje, pasakojama apie įvairių tonų
„spalvas“, ir mokiniai, klausydami muzikos tonų, turi atkreipti dėmesį ne į
tokius dalykus kaip garsumas ar tembras, bet į tono spalvą. Tyrimui buvo
atrinkti 52 bakalauro programos studentai, studijuojantys muziką kaip pa-
grindinę specialybę. Pusė mokėsi pagal Burge’o programą, skirtą
absoliučiai klausai išugdyti, o kita pusė nedarė nieko. Tyrėjas patikrino
studentų gebėjimą atpažinti muzikos garsus iš klausos prieš šį kursą ir po
devynių mėnesių, per kuriuos pusė studentų mokėsi pagal Burge’o
programą.
Tyrimo rezultatai nepatvirtino visų lūkesčių, keliamų Burge’o
metodui, tačiau buvo gauta svarių įrodymų apie galimybę gerinti
gebėjimą atpažinti muzikos garsus iš klausos. Po devynių mėnesių
kontrolinės grupės rezultatai išliko beveik nepakitę, kaip ir buvo galima
tikėtis. Tačiau daugeliui kitos grupės tiriamųjų jau sekėsi geriau atpažinti
muzikos garsus. Tyrime buvo grojama iš viso 120 natų ir M. A. Rushas
užregistravo, kiek buvo teisingų atsakymų ir kokia buvo klaidingųjų
paklaida. Didžiausią pažangą padarė studentas, iš pat pradžių turėjęs
geriausią klausą. Per pirmąjį testą jo teisingų atsakymų rezultatas buvo
60, o per antrą – daugiau kaip 100 – pakankamas absoliučiai klausai,
tačiau šiam studentui puikiai sekėsi ir prieš kursą. Kiti trys studentai,
gavę palyginti prastą pirmojo testo rezultatą, per antrąjį testą pasirodė
daug geriau – teisingų atsakymo skaičius padvigubėjo ar patrigubėjo, ir
jie padarė gerokai mažiau reikšmingų klaidų. Likusių 26 studentų klausa
šiek tiek pagerėjo arba liko tokia pati. Vis dėlto pažangos rezultatai
aiškiai atskleidė, kad bent kai kurie suaugusieji gali tobulinti gebėjimą
atpažinti
muzikos garsus iš klausos. O tęsdami mokymą ar mokydamiesi pagal

veiksmingesnį metodą daugelis šių tiriamųjų būtų įgiję ir absoliučią klausą.
Šis požiūris labai skiriasi nuo tradicinio – esą absoliuti klausa visiškai
priklauso nuo sąlygos „arba-arba“: arba ji įgyjama vaikystėje, arba niekada.
Tam reikia skirti daug pastangų, o kai kurie suaugusieji tokios galimybės
niekada neturės, bet vis dėlto paaiškėjo, kad ir suaugusiajam įgyti
absoliučią klausą yra įmanoma.
PIRMTAKAI
1997 metais Naujosios Zelandijos gyventojas Nigelas Richardsas pirmą

kartą dalyvavo nacionaliniame žodžių loto čempionate ir, visų nuostabai,
laimėjo. Po dvejų metų išbandęs jėgas pasaulio žodžių loto čempionate
Melburne (Australija) vėl nugalėjo ir toliau skynė laurus šios srities
varžybose. Tris kartus jis laimėjo pasaulio čempionatuose, penkis kartus –
JAV nacionaliniuose čempionatuose, šešis kartus – JK atviruosiuose turny-
ruose, o Bankoke, didžiausiose pasaulyje žodžių loto varžybose, net 12
kartų iškovojo karališkąją taurę. N. Richardsas pasiekė didžiausią istorijoje
žodžių loto įvertį. Negana to, 2015 metais jis tapo Prancūzijos žodžių loto
čempionu net nemokėdamas prancūzų kalbos – tai turbūt reikšmingiausias
jo pasiekimas. Čempionatui jis pasiruošė per devynias savaites
įsimindamas žodžius iš prancūziško žodžių loto žodyno.
Žodžių loto pasaulis dar nebuvo matęs tokių pasiekimų kaip N.
Richardso, tačiau kitose srityse lygiaverčių laimėtojų apstu. Žinome
nemažai vardų – Beethovenas, van Goghas, Newtonas, Einšteinas,
Darwinas, Michaelas Jordanas, Tigeris Woodsas. Tokių meistrų indėlis
negrįžtamai pakeičia visą sritį, jie pramina
takus kitiems į nežinomą žemę. Tai ketvirtasis meistriškumo etapas, kai

žmonės savo srityje peržengia numatytas pasiekimų ribas ir ją praturtina
unikaliu kūrybiniu indėliu. Sis etapas sunkiausiai suvokiamas ir labiausiai
intriguojantis iš visų keturių.
Tačiau mes tikrai žinome bent tai, kad beveik visi novatoriai iki šio etapo
daug dirbo siekdami meistriškumo. Kaipgi būtų įmanoma sukurti
reikšmingą mokslinę teoriją ar pažangią smuikavimo techniką, jei
nebūtumėte smulkiai susipažinę su pirmtakų pasiekimais ir negalėtumėte jų
atkartoti?
Tas pats pasakytina ir apie sritis, kur, regis, nauji pasiekimai ne visada
kuriami remiantis ankstesniaisiais. Tarkime, Pablo Picasso pavyzdys. Iš jo
gerai žinomų vėlesnių darbų galima padaryti išvadą, kad tai unikalaus
stiliaus tapyba, nepagrįsta jokiomis ankstesnėmis dailės tradicijomis, nes šie
darbai visiškai neprimena jokios krypties dailės. Tačiau P. Picasso
ankstyvajai tapybai būdingi beveik klasikinio stiliaus kūriniai, ir šį stilių jis
buvo meistriškai įvaldęs. Ilgainiui dailininkas taikė daug kitų stilių, juos
derino, keitė ir taip sukūrė savąjį. Kol tapo iškiliu tapytoju, P. Picassas daug
dirbo siekdamas puikiai išmokti pirmtakų ištobulintas dailės technikas.
Iš kur atsiranda toks kūrybiškumas? Galbūt tai jau kita pakopa,
aukštesnė už kryptingą mokymąsi, kuris pagrįstas praktinio mokymo
metodais, skirtais gebėjimams, kuriuos jau išsiugdė kiti žmonės, įgyti?
Aš taip nemanau. Ištyrus daugybę kūrybingų genijų paaiškėjo, jog
daugelis mokovų peržengia savo srities pasiekimų ribas ir sukuria naujoves
labai panašiais būdais, kaip tas ribas pasiekia.
Atminkime, kad savo srityje pirmaujantys mokovai – geriausi
matematikai, didmeistriai, svarbiausių golfo varžybų prizininkai,
tarptautinio lygmens smuikininkai – aukštumų pasiekė ne tik imituodami
savo mokytojus. Viena vertus, dauguma jų
šiame etape savo mokytojus jau pranoko. Svarbiausia tai, kad iš mokytojų
jie išmoko tobulėti savarankiškai. Be to, mokytojai padėjo jiems susikurti
psichines reprezentacijas, kad jie galėtų įsivertinti rezultatus, išsiaiškinti
trūkumus ir jų šalinimo būdus. Kaip tik tokios psichinės reprezentacijos –
nuolat tobulinamos ir tikslinamos – ir veda link tobulumo.
Šį procesą galima įsivaizduoti kaip laiptų statymą. Užlipus ant
aukščiausios pakopos galima sumontuoti dar vieną pakopą, pasilypėjus ant
jos – dar aukštesnę ir t. t. Pasiekę savo srities galimybių ribą, galite tiksliai
nežinoti tolesnės pažangos krypties, tačiau nutuokiate apie galutinį tikslą.
Be to, skyrėte daug laiko šiems laiptams statyti, todėl gerai įsivaizduojate,
ką reiškia pridėti dar vieną pakopą. Tiriant, kaip bet kurios srities kūry-
bingi genijai – mokslininkai, dailininkai, muzikai, sportininkai ir kt. –
atranda naujoves, nustatyta, kad visada tai yra ilgas, lėtas bandymų
procesas. Kartais šie pirmtakai turi numatę konkrečius tikslus, bet iš
pradžių nežino, kaip tai įgyvendinti. Pavyzdžiui, dailininkas, norintis
sukurti tam tikrą vizualinį efektą, išbando daug įvairių metodų, kol randa
tinkamą. Kartais kūrėjas net nesuvokia krypties, tik žino spręstiną
problemą ar taisytiną situaciją, pavyzdžiui, matematikas, siekdamas
įrodyti sudėtingą teoremą, išbando įvarius metodus vadovaudamasis
sėkminga patirtimi. Tai nuoseklia raida pagrįstas procesas, kuriame nėra
didelių šuolių, kaip gali pasirodyti su sritimi išsamiai nesusipažinusiems
prašalaičiams. Net ir netikėti atradimai neįmanomi be laipsniškos
pažangos, kuria sukuriamas pakankamas pagrindas.
Be to, įvairių sričių, ypač mokslo, sėkmingiausių kūrybingų žmonių
tyrimai atskleidžia, kad kūrybingumas yra neatsiejamas nuo sunkaus darbo
ir gebėjimo sutelkti dėmesį ilgam laikotarpiui – būtent tai yra kryptingo
mokymosi bruožai, nuo kurių visų pirma priklauso ypatingi gabumai.
Pavyzdžiui, Nobelio
premijos laureatų tyrimas rodo, kad dauguma iš jų mokslo straipsnius

pradėjo skelbti anksčiau nei bendraamžiai ir per visą profesinės veiklos
laikotarpį sukūrė daugiau mokslo darbų nei toje pačioje srityje dirbantys
kolegos. Kitaip tariant, jie dirbo daugiau nei kiti.
Kūrybingumas visada yra tam tikra paslaptis, nes padeda sukurti
naujovių, kurių dar niekas nebuvo matęs ar patyręs. Tačiau žinome, kad
susikaupimas ir pastangos, leidžiančios daryti pažangą, taip pat yra
pionierių veiklos bruožai.
Psichologas, tyręs Nigelo Richardso žodžių loto pasiekimus,
pavadino tai „Nigelo efektu“. N. Richardso pasirodymas žodžių loto
varžybose ir neįtikėtina sėkmė (laimėjo apie 75 procentus visų varžybų,
kuriose dalyvavo, o tai ypač puikus rezultatas žaidėjui, reguliariai
dalyvaujančiam pasaulio geriausiųjų varžybose) kitiems žodžių loto
žaidėjams atskleidė, ką galima pasiekti šioje srityje. Iki N. Richardso
niekas nenutuokė apie šitokius puikius pasiekimus, ir jie skatino kitus
žodžių loto žaidėjus ieškoti būdų įgūdžiams tobulinti.
Niekas tiksliai nežino, kaip N. Richardsas padarė tokią pažangą –
žaidėjas garsėja nenoru pasakoti apie savo treniruočių metodus ar
strategijas – tačiau akivaizdu, kad jis žino daugiau žodžių nei bet kuris
jo varžovas. Kiti žodžių loto žaidėjai stengiasi jį pasivyti įsimindami
daugybę žodžių arba taikydami kitus metodus, kad įgytų daugiau
pranašumų. Šios knygos rašymo metu N. Richardsas vis dar pirmauja,
bet ilgainiui jo kolegos neabejotinai sukurs metodus, leidžiančius jį
pasivyti ir pralenkti – ir šitaip jie pastūmės į priekį visą sritį.
Taip būna visada. Kūrybingumas – tai varomoji jėga, kelianti
nepasitenkinimą esama padėtimi ir verčianti ieškoti būdų judėti pirmyn,
siekti dar neįgyvendintų tikslų. Pirmtakui parodžius nueitą kelią, kiti gali
išmokti jo metodą ir jį taikyti. Netgi tada,
kai pirmtakas nesidalija atrasta technika kaip N. Richardsas, kiti žmonės,

žinodami, kad tam tikri pasiekimai yra įmanomi, trokšta tai išsiaiškinti.
Pažangą sukuria pionieriai, peržengdami galimybių ribas, o ne tie,
kurie nesistengia jų pasiekti. Trumpai tariant, dažniausiai, ypač jei sritis
labai ištobulinta, norint daryti pažangą reikia pasikliauti mokovais,
skatinančiais mus žengti pirmyn. Laimei, jie tai geriausiai sugeba.
8
Ką galima pasakyti
apie įgimtą talentą
Kalbėdamas ar rašydamas apie kryptingą mokymąsi neišvengiamai

susiduriu su klausimu: ką galima pasakyti apie įgimtą talentą?
Straipsniuose ir pokalbiuose visada išreiškiu tą pačią pagrindinę mintį
kaip ir čia: neįprasti gebėjimai ištobulinami daug metų nuosekliai dirbant
kryptingo mokymosi metodu. Nėra lengvo ir greito būdo. Yra daug
veiksmingų metodų, bet veiksmingiausias – kryptingas mokymasis.
Kryptingai mokantis gebėjimai tobulinami dėl smegenų ir kūno
adaptyvumo. Dauguma tokių gebėjimų sukuriami tobulinant psichines
reprezentacijas, leidžiančias kur kas veiksmingiau analizuoti situacijas ir
į jas reaguoti.
Oponentai atsakytų – gerai, visa tai suprantama. Vis dėlto argi nėra
žmonių, kurie ir be didelių pastangų iš kitų išsiskiria geresniais
pasiekimais? Argi nėra žmonių, neturinčių nė menkiausio įgimto talento,
tarkime, muzikai, matematikai ar sportui, ir jie niekada nepasieks šios
srities aukštumų, kad ir kaip stengtųsi?
Tai vienas labiausiai įsišaknijusių įsitikinimų apie žmogaus prigimtį:

įgimtas talentas yra svarbiausias veiksnys, nuo kurio priklauso
pasiekimai. Šiuo požiūriu, kai kurie žmonės esą gimsta turėdami talentą
ir todėl jiems lengviau tapti iškiliais sportininkais, muzikantais,
šachmatininkais, rašytojais ar matematikais. Nors ir jie turi ugdyti
įgūdžius, tačiau jiems užtenka dirbti kur kas mažiau nei kitiems, kad
pasiektų aukštumų.
Mano mokovų tyrimai atskleidė kitokį paaiškinimą, kodėl kai kurie
žmonės geriau nei kiti ištobulina tam tikros srities gebėjimus – tai iš
esmės priklauso nuo kryptingo mokymosi. Taigi atskirkime mitą nuo
tikrovės nagrinėdami talento ir įdirbio reikšmę ypatingiems
pasiekimams. Matysime, kad įgimtų savybių reikšmė yra kur kas
mažesnė ir kitokia, nei mano daugelis.
PAGANINIO MAGIJA
Niccold Paganinis buvo geriausias savo epochos smuikininkas, bet

vis tiek apie jį pasakojama istorija atrodo neįtikėtina. Esą N. Paganinis
griežė sausakimšoje koncertų salėje ar lauke atliko serenadą draugo
damai, – nelygu kuri istorijos versija pasakojama, – tačiau esminės
pasakojimo detalės išlieka tos pačios.
N. Paganinis artėjo prie sudėtingo kūrinio pabaigos, užburdamas
klausytojus – šimtus žmonių ar tik vieną laimingą damą – ir viena iš
smuiko keturių stygų nutrūko. Prieš du šimtmečius iš avių žarnų
gaminamos smuiko stygos buvo silpnesnės nei šiuolaikinės, todėl galėjo
neatlaikyti įtampos smuikininkui artėjant prie kūrinio kulminacijos.
Klausytojai, priblokšti netikėtos pertraukos, galėjo lengviau atsikvėpti,
nes N. Paganinis grojo ir toliau. Kūrinys skambėjo taip pat puikiai, kaip
ir keturiomis stygomis. Tada nutrūko antra styga, bet smuikininkas
nesustojo. Sužavėti klausytojai negalėjo patikėti savo akimis. Kaip
galima
šitaip puikiai sugroti dviem stygomis? Smuikininko pirštai buvo

neįtikėtinai išlavinti, todėl skambesys nenukentėjo. N. Paganinis dviem
stygomis griežė kur kas geriau nei bet koks kitas virtuozas keturiomis.
O tada... kaip jau atspėjote, nutrūko trečia styga. Smuikininkas vis tiek
grojo toliau ir priblokšdamas klausytojus virtuoziškai užbaigė kūrinį su
vienintele styga.
Šią legendą man papasakojo tėvas, kai buvau apie dešimties metų, ir
atrodė, kad jei N. Paganinis iš tikrųjų gebėjo griežti taip, kaip pasakojama,
matyt, turėjo paslaptingą įgimtą talentą – labai retą, o gal ir vienintelį.
Vėliau, keletą metų domėjęsis kryptingu mokymusi, prisiminiau tėvo
pasakotą istoriją ir pasiryžau išsiaiškinti tikslias šio reiškinio priežastis.
Pirmiausia apie N. Paganinį sužinome, kad tai pirmaujantis smuiko
virtuozas, sukūręs daug naujų technikų, kurios leido jam neprilygstamai
griežti. Smuikininkas mėgo pasirodyti, stulbinti klausytojus nepakartojama
technika. Tačiau šią istoriją padėjo geriau suprasti senas mokslinis
straipsnis, kuriame skelbiama paties N. Paganinio papasakota istorija. O
buvo taip.
Prieš porą šimtmečių N. Paganinis reguliariai koncertuodavo Lukoje,
Italijos mieste, kur daug laiko praleisdavo Prancūzijos imperatorius
Napoleonas Bonapartas su šeima. Smuikininkui į akį krito viena nuolatinė
jo koncertų lankytoja, ir stiprėjant abipusei traukai N. Paganinis nusprendė
šiai damai sukurti kūrinį, kurį ketino sugroti per koncertą. Kūrinio,
pavadinto „Meilės scena“, kompozicija turėjo atspindėti dviejų įsimylėjėlių
pokalbį. N. Paganinis sumanė pašalinti dvi vidurines smuiko stygas ir kū-
rinį groti viršutine ir apatine stygomis: apatinė G styga vaizduoja vyro
balsą, o viršutinė E styga išreiškia moters partiją. S į dialogą kompozitorius
apibūdino taip: „Dabar stygos barasi, o dabar dūsauja; o tada šnibždasi,
dejuoja, čiauška, juokauja ir galų gale
džiūgauja. O galutinai susitaikiusi pora atlieka pas de deux, užbaigiamą

nuostabia kodą.“
Šį kūrinį atlikęs N. Paganinis sulaukė didžiulės sėkmės ir po koncerto
gavo neįprastą prašymą. Napoleono šeimos narė, kurią N. Paganinis minėjo
tik kaip „princesę“, paklausė, ar jis sukurtų muziką tik vienai stygai. Matyt,
ji buvo jautri garsams ir visomis keturiomis stygomis grojama muzika
kartais ją nervindavo. Paganinis sutiko ir naują kūrinį G stygai pavadino
„Napoleonu“, nes artėjo imperatoriaus gimtadienis. Šį kūrinį klausytojai
taip pat įvertino puikiai, o N. Paganinį sužavėjo ambicingas sumanymas
kurti muziką vienai stygai ir ją atlikti.
Mėgstantis pasirodyti N. Paganinis, įtraukęs kūrinius vienai stygai į
savo repertuarą, nepasitenkino vien paprastu pranešimu. Jis sumanė
spektaklį, kai spausdamas stipriau paeiliui nutraukia stygas, kol pabaigai
lieka tik G styga. Į tai atsižvelgdamas kompozitorius kūrė pjeses, kurios
pradedamos ir didžioji jų dalis griežiama visomis keturiomis stygomis,
paskui trimis, o paskutinė dalis – tik G styga. Klausytojai šių kūrinių
nebuvo girdėję (žinoma, tai atsitiko gerokai seniau nei pradėta įrašyti
muziką), todėl neįsivaizdavo, kaip jie turėtų skambėti. Štai todėl jie išgirdo
dievišką muziką net ir tada, kai N. Paganinis užbaigė kūrinį vienintele
nenutrūkusia styga.
Nereikia numoti ranka į N. Paganinio gebėjimą sukurti ir atlikti gražią
melodiją viena smuiko styga. Jis buvo smuiko virtuozas, kuriam šiuo
gebėjimu amžininkai neprilygo. Tačiau toks atlikimas, kitaip nei manė
klausytojai, nebuvo magiškas. Smuikininkas šiuos gebėjimus ištobulino
ilgai ir nuosekliai dirbdamas.
Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl yra tikima įgimtu talentu, yra
stulbinami ypatingų gabumų žmonių pavyzdžiai – tokie žmonės, kaip N.
Paganinis, regis, turi nepranokstamų įgūdžių ar pasiekia puikių rezultatų be
didelio įdirbio ar netgi visai
nesimokę. Jei tokie talentai egzistuotų, turėtų būti bent keletas žmonių su
įgimtais gebėjimais atlikti tam tikrus dalykus, kurių daugiau niekas
negalėtų padaryti.
Atsitiko taip, kad tokių vunderkindų istorijų tyrinėjimas tapo mano
pomėgiu, ir galiu pagrįstai teigti neaptikęs nė vieno įtikinamo atvejo, kai
ypatingi gebėjimai būtų ištobulinti be intensyvaus ilgalaikio darbo. Mano
požiūris į vunderkindus iš esmės sutampa su požiūriu į mokovus. Užduodu
du paprastus klausimus. Koks tai talentas? Kokiais mokymo metodais
galima jį ištobulinti? Per trisdešimt tiriamojo darbo metų neaptikau jokio
gebėjimo, kurio nebūtų galima paaiškinti atsakant į šiuos du klausimus.
Neva įgimto talento pavyzdžių pastebėta kur kas daugiau nei galėčiau
jų aprėpti šioje knygoje, pagaliau, ne toks yra jos tikslas. Tačiau
apžvelgsime keletą atvejų, norėdami atskleisti, kad iš pažiūros stebuklingi
gebėjimai greitai pasirodo kur kas labiau tikėtini pažvelgus į juos pro
kryptingo mokymosi prizmę.
MOZARTO LEGENDA
Jau daugiau kaip 250 metų praėjo nuo W. A. Mozarto gimimo, tačiau
jis tebelaikomas neginčijamu mįslingo talento pavyzdžiu. Jis nuo
mažumės išsiskyrė tokiais pasiekimais, kurių, regis, neįmanoma paaiškinti
niekaip kitaip, kaip tik įgimtu ypatingu talentu.
Iš istorinių šaltinių žinome, kad dar mažas W. A. Mozartas, grojantis
klavesinu, klavikordu ir smuiku, žavėjo Europos klausytojus. Vos šešerių
metų Wolfgangas pradėjo koncertines kelerių metų keliones po Europos
šalis, kur jį su seserimi veždavosi tėvas. Visi trys Mozartai – Wolfgangas,
tėvas Leopoldas ir sesuo Maria Anna – koncertuodavo Miuncheno,
Vienos, Prahos, Manheimo, Paryžiaus, Londono, Ciuricho ir daugelio kitų
miestų
aukštuomenei. Žinoma, visiems įdomiausias buvo mažasis Volfgangas,

kurio kojos tabaluodavo po suoleliu, o rankytės vos siekdavo klaviatūrą.
Europiečiai nieko panašaus nebuvo matę.
Šio vaiko talentas neginčijamas. Kyla klausimas: kaip jis mokėsi?
Kaip galima paaiškinti jo gabumus? Aštuonioliktojo amžiaus Europoje
buvo neįprasta, kad mažas vaikas sugebėtų taip virtuoziškai groti smuiku
ir klavišiniais muzikos instrumentais. Tačiau mūsų laikais nieko
nestebina, kad pagal Suzukio metodą mokomi penkiamečiai ar
šešiamečiai puikiai groja smuiku ir fortepijonu, ir jų pasiekimai neatrodo
tokie stebuklingi. Be to, YouTube gausu vaizdo įrašų su virtuoziškai
grojančiais keturmečiais smuikininkais ar pianistais, kurių pasiekimai
pranoksta daugelio suaugusiųjų sugebėjimus. Tačiau neskubame
tvirtinti, kad šie vaikai turi įgimtą stebuklingą talentą, nes žinome daug
atvejų, kai tokie gebėjimai buvo ištobulinti intensyviai mokant pradedant
nuo dvejų metų ar dar anksčiau.
V. A. Mozartas, žinoma, negalėjo pritaikyti Suzukio metodo, tačiau
jo tėvas labai stengėsi išugdyti muzikos virtuozą, kaip ir šiuolaikiniai
tėvai – Suzukio metodo šalininkai. Be to, kaip jau minėjau įžangoje,
Leopoldas Mozartas ne tik buvo parašęs knygą apie vaikų muzikinį
ugdymą ir savo idėjas išbandęs su vyresniąja dukterimi, bet ir pirmasis
iš muzikos mokytojų pabrėžė poreikį pradėti mokyti muzikos nuo
mažumės. Volfgangas turbūt pradėjo mokytis muzikos anksčiau nei
būdamas ketverių metų. Remdamiesi turimomis žiniomis galime
paaiškinti, kaip jis galėjo ištobulinti gebėjimus tokiame ankstyvame
amžiuje, taigi nereikia remtis hipoteze apie įgimtą ypatingą talentą.
Šitaip galima paaiškinti V. A. Mozarto kaip atlikėjo gabumus. Tačiau
kita legendos dalis pasakoja apie jo kaip mažamečio kompozitoriaus
talentą, ir to neįmanoma suprasti remiantis šiuolaikinių mažųjų smuiko
virtuozų pasiekimais. Pasak daugelio
biografijų, W. A. Mozartas pradėjo kurti muziką šešerių metų, o aštuonerių

parašė savo pirmąją simfoniją. Negana to, vienuolikos metų jis sukūrė
oratoriją ir kelis koncertus klavišiniams instrumentams, o dvylikos – netgi
operą.
Taigi koks iš tiesų W. A. Mozarto talentas? Ką jis pasiekė? Atsakę į šį
klausimą, mėginsime išsiaiškinti, kaip jam tai pasisekė.
Pirmiausia verta paminėti, kad šiuolaikinis muzikos mokymas yra
visiškai kitoks nei Wolfgango tėvo metodas. Suzukio muzikos mokytojai
sutelkia dėmesį į vieną muzikos aspektą – muzikavimą vienu instrumentu,
o Leopoldas Mozartas mokė sūnų groti keliais instrumentais, muzikos
klausytis, ją analizuoti ir kurti. Nuo pat pradžių Leopoldas skatino
Wolfgangą mokytis kompozicijos.
Vis dėlto reikia patikslinti, jog teiginiai apie Mozartą kaip apie
šešiametį ar aštuonmetį kompozitorių beveik neabejotinai yra perdėti.
Pirma, žinome, kad pirmieji neva Wolfgango sukurti darbai buvo užrašyti
Leopoldo ranka. Leopoldas tvirtino, kad tik perrašė sūnaus kūrinius, tačiau
neturime jokių žinių, kiek tai buvo Wolfgango darbas, o kiek prisidėjo
Leopoldas, kuris, atminkime, pats buvo muzikantas ir kompozitorius ir, be
to, nusivylęs, nes niekada nesulaukė trokštamo pripažinimo. Ir dabar
daugybė pradinukų tėvų pernelyg įsitraukia į savo vaikų mokslo mugių
projektus. Taigi tikėtina, kad panašiai atsirado ir mažojo Wolfgango
kūriniai, ypač atsižvelgiant į tai, jog tuo metu Leopoldas jau buvo atsisakęs
savo karjeros planų ir atsidavęs sūnaus sėkmei.
Tai atrodo dar labiau tikėtina atsižvelgiant į mūsų turimas žinias apie
vienuolikamečio Wolfgango „sukurtus“ koncertus fortepijonui. Daug metų
jie buvo laikomi originaliais kūriniais, tačiau ilgainiui muzikologai
išsiaiškino, kad šie koncertai buvo sukurti kitų mažai žinomų kompozitorių
sonatų pagrindu.
Dabar labiausiai tikėtina, kad Leopoldas buvo skyręs sūnui tokias

kompozicijos užduotis, kad šis susipažintų su koncerto fortepijonui
struktūra, ir Wolfgango originalios kūrybos čia palyginti mažai. Negana to,
kiti įrodymai leidžia manyti, kad net ir perkuriant kitų kompozitorių
kūrinius Wolfgangui daug padėjo tėvas. Pirmus reikšmingus kūrinius, kurių
autorystė neabejotina, W. A. Mozartas parašė penkiolikos ar šešiolikos
metų – daugiau nei dešimtmetį rimtai mokęsis globojamas tėvo.
Taigi neturime jokių patikimų įrodymų, kad iki paauglystės jis
savarankiškai kūrė dėmesio vertą muziką, ir pagrįstai galime manyti, kad
tai netiesa. Kompozitoriui teko mokytis dar apie dešimtmetį, kol pradėjo
kurti iš tiesų originalius ir sudėtingus kūrinius. Kitaip tariant, nors W. A.
Mozartas neabejotinai yra iškilus muzikantas ir kompozitorius, nėra jokių
įrodymų, kad jo pasiekimus galima paaiškinti vien įgimtu talentu – negana
to, daug įrodymų liudija kitaip.
Tą patį patvirtina ir kiti mano tirtų jaunųjų talentų atvejai. Vėlesnio
laikotarpio pavyzdys yra kanadietis ledo ritulininkas Mario Lemieux,
visuotinai pripažintas vienu geriausių visų laikų ledo ritulio žaidėjų.
Žinoma įvairių istorijų, kurių daugelį papasakojo žaidėjo motina, apie tai,
kaip Mario nuo mažumės traukė čiuožykla, tarsi būtų gimęs ant ledo, ir kaip
jis troško čiuožinėda- mas pasirodyti įgudusiems vyresniems vaikams. Dėl
šių pasakojimų imta manyti, kad M. Lemieux yra įgimto ypatingo talento
pavyzdys.
Tačiau išsamiau susipažinus su informacija apie M. Lemieux vaikystę
paaiškėja, kad jo situacija panaši į jaunojo Wolfgango Mozarto. Jau
minėjau 7 skyriuje, kad Mario buvo trečiasis sūnus ledo ritulio gerbėjų
šeimoje, o vyresnieji broliai pradėjo mokyti jį čiuožinėti ir žaisti ledo ritulį
beveik iškart, kai tik jis pradėjo vaikščioti. Visi trys vaikai rūsyje
mušinėdavo medinį šaukštą
čiuožinėdami ant grindų su kojinėmis, o vėliau tėvas kieme įrengė

čiuožyklą. Mario tėvai, skatindami vaikus žaisti ledo ritulį, netgi įrengė
„ledo“ ruožus namuose, kad jie galėtų treniruotis, kai lauke sutemdavo. Į
namus jie prinešdavo sniego, jį sutrypdavo ant grindų prieškambaryje,
valgomajame ir svetainėje ir laikydavo duris atviras, kad viduje būtų šalta.
Broliai čiuožinėdavo ledo kambariuose ir taip pavadinimas „ledo namai“
įgijo naują reikšmę. Kitaip tariant, akivaizdu, kad M. Lemieux, kaip ir
Mozartas, daug mokėsi, kol jo „įgimtas talentas“ tapo viešai pastebimas.
STEBUKLINGASIS ŠUOLININKAS
Turbūt ryškiausias šių laikų tariamai ypatingo sporto talento pavyzdys

galėtų būti šuolininkas į aukštį Donaldas Thomasas. Apie jį rašė Davidas
Epsteinas knygoje „Sporto genas“ {The Sports Gene), ir ši pagauli istorija
buvo ne kartą perpasakota. Ją glaustai papasakosime ir mes.
Iš Bahamų kilęs Donaldas Thomasas, studijuodamas Lindenvudo
universitete, Misūryje, žaidė studentų krepšinio komandoje. Kartą su
draugu šuolininku į aukštį iš lengvosios atletikos komandos žaisdamas
krepšinį nuostabiai gerai atliko dėjimą į krepšį iš viršaus. Vėliau kavinėje
juokaudamas draugas metė repliką: „Na ir kas, kad moki dėti iš viršaus, bet
vis tiek nepašoksi į aukštį šešių pėdų ir šešių colių.“ (Tai neblogas koledžo
rezultatas, ypač tarp žemesniojo lygio koledžų, tokių kaip Lindenvudas, bet
geriausi koledžo šuolininkai nuolat įveikia septynias pėdas.). Tačiau D.
Thomasas nenusileido.
Abu bičiuliai patraukė į universiteto sporto salę, ir šuolininkas nustatė
kartelę šešių pėdų ir šešių colių aukštyje. Tada D. Thomasas su krepšininko
šortais ir bateliais ją lengvai peršoko. Draugas
aukštį padidino dviem coliais, o D. Thomasas vėl peršoko. Pagaliau

draugas pakėlė aukščio kartelę iki septynių pėdų. D. Thomasui įveikus ir šį
aukštį, bičiulis nuvedė jį pas lengvosios atletikos trenerį. Šis sutiko jį
priimti į komandą ir įtraukti į varžybas, kurios buvo numatytos po dviejų
dienų.
Šias varžybas D. Thomasas, vis dar avėdamas krepšininko batelius
vietoje lengvaatlečio avalynės, laimėjo įveikęs 2,22 metro (apie 7 pėdų 3,4
colio) aukštį, ir tai buvo užregistruota Rytų Ilinojaus universitete, kur jos
vyko. Po dviejų mėnesių D. Thomasas Melburne, Australijoje, varžėsi už
Bahamų komandą Britų sandraugos žaidynėse, kur iššokęs į aukštį 2,23
metro pelnė ketvirtą vietą. Vėliau, perėjęs į Oberno universitetą, jis varžėsi
lengvaatlečių komandoje ir vos po metų nuo tada, kai jo šuolininko talentas
buvo pastebėtas, laimėjo pirmą vietą pasaulio lengvosios atletikos
čempionate Osakoje, Japonijoje, įveikęs 2,35 metro, arba beveik 7 pėdų bei
8,6 colio, aukštį.
Savo knygoje D. Epsteinas D. Thomaso pasiekimus pabrėžė lygindamas
jį su šuolininku švedu Stefanu Holmu, kuris įtemptai treniravosi nuo pat
vaikystės ir iš viso buvo treniravęsis daugiau kaip 20 tūkst. valandų. Tačiau
2007 metų pasaulio lengvosios atletikos čempionate jį įveikė D. Thomasas,
pasak D. Epsteino, treniravęsis tik kelis šimtus valandų.
Be abejonės, visi žavisi tokiomis istorijomis, kai, regis, dėl įgimto
talento netikėtai iškyla niekam nežinomas žmogus. Ir dabar, pagarsėjus
„dešimties tūkstančių valandų taisyklei“, tokios istorijos dažnai skelbiamos
siekiant įrodyti jos nepagrįstumą. Donaldas Thomasas ar kas nors kitas esą
mums rodo, kad norint tapti geriausiuoju nebūtina daug dirbti, jei turi
atitinkamus genus.
Žinoma. Žmonės nori tikėti, kad yra stebuklų ir kad ne viskas iš tiesų
yra valdoma nuobodžių senamadiškų nuostatų. Argi yra puikesnis stebuklas
nei įgimti ypatingi gabumai, kurių nereikia
kartelę būtų atsisukęs į ją nugara, o tada pašoka ir išsilenkia virš kartelės,

paskutinę sekundę mesdamas kojas aukštyn, kad jos nekliudytų. Tam
neužtenka vien kojų jėgos, reikia išmanyti šuolio techniką. Niekas jos
neįvaldo be daugybės treniruočių. Nors nieko nežinome apie D.
Thomasą iki tos įsimintinos dienos Lindenvudo sporto salėje, jis
neabejotinai turėjo skirti nemažai laiko šiai technikai išmokti, kad galėtų
iššokti „apie 6 pėdas ir 2 ar 4 colius“.
Be to, žinome, kad D. Thomasas gebėjo neįtikėtinai aukštai pašokti
dėdamas į krepšį iš viršaus. Nufilmuota, kaip jis atlieka šį metimą,
įsibėgėjęs nuo tritaškių linijos, esančios už penkiolikos pėdų nuo lentos,
ir praskriejęs porą kelyje pasitaikiusių žaidėjų. Vėlgi neturime
informacijos apie tai, kiek laiko D. Thomasas skyrė kamuolio dėjimo į
krepšį iš viršaus treniruotėms, tačiau neabejotinai daug dirbo norėdamas
išlavinti šuolio jėgą. Kamuolio dėjimo į krepšį technika jis tikrai
didžiavosi, todėl būtų buvę keista, jei nebūtų skyręs daug pastangų šioms
treniruotėms. Taigi savaime suprantama, kad D. Thomasas kartu
tobulino šuolio į aukštį gebėjimą. Šuolio technika dedant kamuolį iš
viršaus – žengiant kelis žingsnius ir pašokant ant vienos kojos – panaši į
šuolio į aukštį techniką, todėl tobulindamas metimo įgūdžius
krepšininkas tobulinosi ir kaip šuolininkas. 2011 metais atliktas tyrimas
rodo, kad gebėjimas pašokti ant vienos kojos glaudžiai koreliuoja su
įgudusių šuolininkų šuolio į aukštį technika.
Trečia, verta paminėti, kad D. Thomaso ūgis – 6 pėdos ir 6 coliai –
puikiai tinka šokinėti į aukštį. Kaip jau sakiau, sporto pasiekimai
neabejotinai priklauso tik nuo dviejų genetinių veiksnių – nuo ūgio ir
sudėjimo. 2007 metų pasaulio čempionate D. Thomaso nugalėto švedų
šuolininko Stefano Holmo ūgis yra tik 5 pėdos 11 colių – pernelyg mažas
kaip šuolininkui į aukštį. Šį trūkumą jis turėjo kompensuoti
treniruotėmis. Šiuo aspektu D. Thomasas turėjo genetinį pranašumą.
Į visa tai atsižvelgiant D. Thomaso laimėjimai neatrodo stebuklingi,

nors neginčytinai įspūdingi. Jis veikiausiai treniravosi kaip šuolininkas ir
anksčiau, bent tiek, kad įvaldytų Fosbury’io techniką, ir ištobulintų
gebėjimą aukštai pašokti ant vienos kojos iš viršaus dėdamas kamuolį į
krepšį. Tai neįprastas šuolininko pasirengimas, tačiau šį kartą jis buvo
veiksmingas.
Turime ir daugiau įrodymų. Iki 2015-ųjų D. Thomasas devynerius
metus dalyvavo šuolių į aukštį varžybose ir dirbo su treneriais,
išmanančiais, kaip geriausiai paruošti lengvaatletį. Jei iki 2006 metų jis
nebūtų įgijęs jokio pasirengimo, o tik talentą, turėjome pastebėti didžiulę
pažangą nuo tada, kai pradėjo sistemingai treniruotis. Per pirmuosius metus
po sėkmingo debiuto žmonės tikėjosi, kad dėl įgimto talento šuolininkas
viršys pasaulio rekordą, kuris yra 2,45 metro, arba 8,04 pėdos. Tačiau
šuolininkas prie to dar nepriartėjo. Geriausią varžybų rezultatą D.
Thomasas buvo pasiekęs 2007 metų pasaulio lengvosios atletikos
čempionate, kai iššoko 2,35 metro. Dar keletą kartų rezultatas buvo artimas
šiam rekordui, bet daugiau niekada neprilygo. 2014 metų sandraugos
žaidynėse D. Thomasas pašoko 2,21 metro, t. y. mažiau nei prieš
aštuonerius metus 2006 metų sandraugos žaidynėse – tuomet, kai išgarsėjo.
Taigi galime padaryti akivaizdžią išvadą, kad iki 2006 metų, kai D.
Thomasas pirmą kartą varžėsi koledže, jis jau buvo nemenkai pasirengęs –
treniravęsis kaip šuolininkas ir krepšininkas, todėl toliau treniruodamasis
nebegalėjo reikšmingai pagerinti rezultatų. Be ankstesnio parengimo jis
būtų galėjęs padaryti didesnę pažangą.
SAVANTAI
Be tariamai įgimto talento atvejų, tokių kaip W. A. Mozarto ar D.

Thomaso, yra dar viena žmonių grupė, išsiskirianti
ypatingais gabumais, kurie, regis, atsirado stebuklingai. Šiems žmonėms

būdingas savanto sindromas. Vadinamiesiems savantams dažniausiai
būdingi labai siauros srities gabumai. Vieni iš jų groja muzikos
instrumentais, įsimena tūkstančius įvairių kūrinių ar gali sugroti tik kartą
išgirstą naują kūrinį. Kiti piešia, kuria skulptūras ar kitokius dailės
darbus, dažnai neįtikėtinai sudėtingus. Kai kurie savantai mintyse atlieka
aritmetinius skaičiavimus, pavyzdžiui, daugina daugiaženklius skaičius.
Dar kiti greitai suskaičiuoja kalendorines dienas, pavyzdžiui, pasako,
kuri savaitės diena bus 2577 metų spalio 12-oji (sekmadienis). Šie
gabumai ypač įdomūs, nes dauguma savantų turi vienokių ar kitokių psi-
chikos sutikimų. Vienų IQ testo rezultatai labai menki, o kitiems
pasireiškia stiprus autizmas ir jie beveik nesugeba bendrauti su
žmonėmis. Ypatingi savantų gabumai ypač intriguoja, juolab kad kitose
gyvenimo situacijose šie žmonės paprastai sunkiai prisitaiko, todėl
manoma, kad jų gebėjimai atsiranda be įprasto įgūdžių ugdymo.
Norint suprasti šiuos gabumus, vėlgi yra geriausia išsiaiškinti, kas tai
yra, ir ieškoti ugdymo metodų, kurie galėtų paaiškinti šių įgūdžių kilmę.
Šiuo požiūriu pagrįstas tyrimas atskleidė, kad savantai nėra apdovanoti
jokiu stebuklingu talentu – jie savo įgūdžius ištobulina kaip ir visi kiti.
Londono Karališkojo koledžo tyrėjai Francesca Happė ir Pedras Vitalis
palygino savantų gabumų turinčius vaikus autistus su ne savantais
mažamečiais autistais ir nustatė, kad autistai savantai buvo kur kas
daugiau linkę į smulkmenas ir kartotinį elgesį. Kuo nors susidomėję jie į
tai sutelkia visą dėmesį ir užsisklendžia savo uždarame pasaulyje,
visiškai nepaisydami aplinkos. Šie autistai mėgsta kaip apsėsti groti
vieną muzikos kūrinį ar atmintinai mokytis telefono numerių grupę, todėl
ištobulina tam tikros srities įgūdžius panašiu būdu kaip ir kryptingai ar
tikslingai besimokantys žmonės.
ugdyti sunku darbu ir griežtomis taisyklėmis? Tokia prielaida paremta

daugybė fantastinės literatūros siužetų – atsitinka kažkoks stebuklas ir
staiga įgyjate neįtikėtinų galių. Nežinojote, kad esate gimę Kriptono
planetoje ir galite skristi. Arba įgėlus radioaktyviam vorui dabar mokate
laipioti sienomis. O gal dėl kosmoso spinduliuotės poveikio galite tapti
nematomi.
Deja, dešimtmečius tyrinėjęs ypatingus pasiekimus įsitikinau, kad jokių
stebuklų nėra. Tiriant ypatingų gabumų atvejį pagal pirmiau minėtus du
klausimus – koks tai talentas ir kaip jis buvo išugdytas – galima atskleisti
uždangą ir sužinoti tiesą.
Apsvarstykime D. Thomaso istoriją. Apie jį žinome labai mažai – tik
tai, ką jis pats atskleidė, todėl sunku tiksliai nustatyti, kaip jis treniravosi.
Vis dėlto turime tam tikros informacijos. Pirma, pats D. Thomasas per
interviu pasakojo, kad besimokydamas vidurinėje mokykloje dalyvavo
bent vienose mokyklos varžybose ir iššoko „apie 6 pėdas ir 2 ar 4 colius –
nieko įspūdingo“. Tačiau žinome, kad šis šuolininkas ir anksčiau dalyvavo
varžybose, o priklausydamas mokyklos komandai veikiausiai
treniruodavosi. Negana to, D. Thomasas pernelyg nuvertino savo rezultatą
sakydamas, kad tai „nieko įspūdingo“. 6 pėdos ir 4 coliai vidurinėje
mokykloje – jei ne stulbinantis, tai bent labai geras rezultatas.
Žinoma, gali būti, kad D. Thomasas vidurinėje mokykloje
nesitreniravo, o tiesiog išėjo ir nušoko 6 pėdas ir 4 colius, kaip ir koledže
nesiruošęs įveikė 7 pėdas. Tačiau šio scenarijaus problema ta, kad turime
D. Thomaso šuolio, atlikto per tas pirmąsias koledžo varžybas, nuotrauką,
kurioje matyti, kad tai toli gražu ne visiškai nesitreniravusio naujoko
technika. D. Thomasas aiškiai pademonstravo Fosbury’io techniką,
pavadintą amerikiečio šuolininko Dicko Fosbury’io vardu ir šio
išpopuliarintą XX amžiaus septintajame dešimtmetyje. Kartelė peršokama
labai apgalvotu būdu: šuolininkas pribėga prie kartelės lenkta trajektorija
taip, kad pasiekęs
Vienas ryškiausių pavyzdžių – autistas savantas Donny’is, greičiausiai

ir tiksliausiai apskaičiuojantis kalendoriaus datas iš visų žmonių,
išbandžiusių jėgas šioje srityje. Donny’is, išgirdęs bet kokią datą, per
sekundę gali pasakyti, kokia tai savaitės diena, ir beveik visada teisingai.
Keletą metų jį tyręs Marcas Thioux’as iš Nyderlandų Groningeno
universiteto leido mums pažvelgti į autisto mąstymo pasaulį.
Pasak tyrėjo, Donny’is jaučia liguistą potraukį datoms. Su kuo nors
susipažinęs, iš karto klausia to žmogaus gimtadienio. Nuolat mąsto apie
datas ir jas kartoja sau. Įsiminė visus keturiolika galimų metų kalendorių
tipų – t. y. septynis įprastus kalendorius, kai sausio 1 diena yra sekmadienis,
pirmadienis, antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis, penktadienis arba
šeštadienis, ir atitinkamus keliamųjų metų kalendorius. Taip pat rado būdą
greitai apskaičiuoti, kuris iš visų galimų kalendorių tipų tinka tam tikriems
metams. Paklaustas, kuri savaitės diena bus tam tikra data, Donny’is pirma
išsiaiškina, kuris kalendorius tinka tiems metams, o tada šiame kalendoriuje
randa atitinkamą savaitės dieną. Kitaip tariant, Donny’is turi labai
ištobulintą gebėjimą, kurį ugdė daug metų atkakliai praktikuodamasis, bet
čia nėra jokių įgimto stebuklingo talento požymių.
XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje psichologas Barnetas
Addisas atliko tyrimą norėdamas išsiaiškinti, ar normalaus intelekto
žmogus gali išmokti tiksliai apskaičiuoti savaitės dieną – taip, kaip sugeba
savantai. Jis tyrė, kaip datas apskaičiuoja du dvyniai. Šie žmonės, kurių IQ
buvo nuo 60 iki 70, maždaug per šešias sekundes galėjo numatyti savaitės
dienas iki 132 470-ųjų mūsų eros metų. B. Addisas nustatė, kad pagal savo
metodą dvyniai rasdavo atitinkamus metus tarp 1600 ir 2000 metų, o tada
pridėdavo skaičių, atitinkantį mėnesio dieną, mėnesį, metus ir amžių.
Remdamasis šia hipoteze B. Addisas
šio metodo, norėdamas patikrinti jo veiksmingumą, išmokė antrosios

pakopos studijų studentą. Vos per 16 praktinių pamokų studentas išmoko
skaičiuoti taip pat greitai, kaip ir dvyniai. Įdomu tai, kad studentas
užtrukdavo nevienodai, kol apskaičiuodavo dieną, priklausomai nuo
reikalingų skaičiavimo operacijų. Jo atsako modelis kartais atitikdavo
geriausius dvynių pasiekimus, todėl B. Addisas nustatė, kad šie
atsakymus gaudavo pagal paprastą kognityvinį procesą.
Išvada ta, kad Donny’is ir kiti savantai tikrai neturi jokio stebuklingo
talento, leidžiančio greitai apskaičiuoti kalendoriaus datas. Donny’is
įgijo įgūdžių daug metų dirbdamas su datomis ir apie tai galvodamas,
todėl galų gale įsiminė visus 14 kalendoriaus tipų taip, kaip jūs įsimenate
telefono numerius, ir susikūrė kalendoriaus tipo atrankos metodą, kurio
mokslininkai kol kas dar iki galo neišsiaiškino. Tačiau tai nėra toks
rezultatas, kurio negalėtų pasiekti motyvuotas koledžo studentas,
dalyvaujantis psichologijos eksperimente.
Kol kas nežinome, kaip kiti savantai pasiekia nepaprastų rezultatų ir
kaip jie išugdo savo įgūdžius – savantai nenoriai bendrauja ir vengia
pasakoti savo metodus – tačiau, kaip nurodžiau 1988 metų apžvalgoje,
savantų gebėjimų tyrimai rodo, kad tai visų pirma įgyti įgūdžiai, o tai
leidžia manyti, kad savantai juos ugdo panašiai kaip ir kiti mokovai.
Kitaip tariant, jie praktiškai mokosi naudodamiesi smegenų adaptyvumu,
ir šie smegenų pokyčiai sukuria ypatingus gabumus. Šią mintį patvirtina
ir naujausi savantų smegenų tyrimai.
NEGABŪS ŽMONĖS
Galėčiau ir toliau analizuoti ypatingų gabumų žmones ir savantus,

tačiau esmė liktų ta pati. Visiems šiems atvejams yra
bendra tai, kad tiriant ypatingus gabumus visada paaiškėja, jog jie buvo
išugdyti dideliu įdirbiu. Ypatingų gabumų žmonės ir savantai nepatvirtina
hipotezės, kad žmonės turi įgimtų vienos ar kitos srities gabumų.
Tačiau ką galima pasakyti apie priešingą atvejį? Apie žmones, kurie,
regis, iš prigimties neturi jokios srities gabumų? Atsižvelgiant į
individualius atvejus, tai labai sudėtinga problema, nes dažnai sunku
išsiaiškinti, kodėl tam tikras žmogus nieko nepasiekė. Ar dėl to, kad
nesistengė mokytis ar tinkamai nesimokė, o gal dėl „įgimto talento“
stokos? Ne visada galima tai nustatyti, tačiau apsvarstykime keletą atvejų.
Apie šeštadalis visų suaugusiųjų amerikiečių mano, kad nesugeba
dainuoti. Nesudainuoja nė paprastos melodijos, visada traukia pro šalį, kad
ir ką darytų. Dauguma šių žmonių dėl to jaučiasi ganėtinai prastai.
Pasikalbėjus su muzikos mokytojais ar dainuoti nesugebančius žmones
tiriančiais mokslininkais, paaiškėja, kad jie norėtų išmokti dainuoti. Jie
trokšta bent sudainuoti „Su gimimo diena“ taip, kad neglumintų kitų
žmonių. Negana to, kai kas svajoja apie karaokę ar net norėtų sužavėti
publiką savąja „My Way“ ar „Baby One More Time“ interpretacija.
Deja, kažkuriame kelio etape kažkas šiuos žmones įtikino, kad jie
dainuoti nesugeba. Interviu atskleidė, kad tai būdavo kokių nors autoritetų
„nuopelnas“ – tėvų, vyresniųjų brolių ar seserų, muzikos mokytojų ar
įtakingų bendraamžių. Dažniausiai tai atsitikdavo tam tikru metu, kurį šie
žmonės net ir suaugę gerai atsimindavo kaip skausmingą patirtį. Paprastai
jiems buvo pasakoma, kad „neskiria tonų“. Ir šie žmonės, patikėję, kad
dainuoti jiems iš prigimties neskirta, net nemėgindavo mokytis.
Dabar posakis „neskirti tonų“ turi labai specifinę reikšmę: tai reiškia
nesugebėjimą atskirti vieno muzikos tono nuo kito. Pavyzdžiui, fortepijonu
pagrojus „do“, o paskui „re“, tonų neskiriantis
žmogus šių garsų neatskirtų. Žinoma, negalint atskirti muzikos garsų iš

tiesų neįmanoma sudainuoti melodijos, kurią sudaro muzikos garsų seka.
Būtų panašu, jei tapytume saulėlydį, raudonos spalvos neskirdami nuo
geltonos ar mėlynos.
Kai kurie žmonės iš tikrųjų neskiria tonų nuo gimimo. Si medicininė
būklė vadinama įgimta amuzija, tačiau ji ypač reta. Tokia reta, kad tokios
būklės moters atradimas buvo vertas straipsnio viename svarbiausių
mokslinių žurnalų. Ši moteris neturėjo akivaizdžių smegenų pažeidimų ar
defektų, klausa ir intelektas buvo normalūs, vis dėlto ji negalėjo atskirti
paprastos melodijos, kurią būdavo girdėjusi, nuo naujos išgirstos
melodijos. Įdomu tai, kad jai taip pat buvo sunku atskirti muzikos ritmus.
Taigi ši moteris negalėtų padainuoti jokios melodijos, kad ir kaip stengtųsi.
Tačiau daugeliui dainuoti nemokančių žmonių šis sutrikimas
nebūdingas. Pagrindinė kliūtis, kurią jiems reikia įveikti, yra jų
įsitikinimas. Šią problemą tyrę įvairūs mokslininkai negavo jokių įrodymų,
kad daugybė žmonių gimsta neturėdami įgimto gabumo dainuoti. Kai
kuriose kultūrose, pavyzdžiui, Nigerijos ibibijų anangų, visi turi dainuoti ir
visi to mokomi, ir kiekvienas išmoksta. Mūsų kultūroje nesugebėjimo
dainuoti priežastis yra ta, kad daugelis tiesiog nesimoko to taip, kad
išmoktų.
Ar tas pats pasakytina apie kitus dalykus, pavyzdžiui, matematiką?
Tikriausiai nėra kitos tokios srities, dėl kurios tiek daug žmonių pripažintų:
„Man tai nesiseka.“ Didelė dalis mokinių, ypač JAV, baigia vidurinę
mokyklą įsitikinę, kad yra iš prigimties negabūs išmokti matematikos
daugiau nei sudėtis, atimtis ar daugyba. Vis dėlto daug sėkmingų
pavyzdžių rodo, kad beveik kiekvienas vaikas gali išmokti matematikos,
jei yra mokomas tinkamai.
Galbūt labiausiai intriguojantis iš tokių metodų yra mokymo programa
„Matematikos suolis“ (Jump Mat h), sukurta kanadiečio
matematiko Johno Mightono. Šis metodas yra pagrįstas tais pačiais

pagrindiniais principais kaip ir kryptingas mokymasis: mokymosi procesas
suskaidomas į etapus, skirtus tam tikriems įgūdžiams tobulinti, pratybos
parenkamos taip, kad įgūdžiai būtų lavinami tinkama tvarka, o pažangai
stebėti taikomas grįžtamasis ryšys. Pasak mokytojų, dirbusių pagal šią
programą, kiekvieną vaiką jie galėjo išmokyti atitinkamų matematikos
įgūdžių, nė vienas neatsiliko.
„Šuolis“ buvo įvertintas atsitiktinių imčių kontroliniais tyrimais
Ontarijo valstijoje, kur dalyvavo 29 mokytojai ir apie 300 penktos klasės
mokinių. Po penkių mėnesių „Šuolio“ mokiniai iš kitų išsiskyrė dukart
didesne matematikos sąvokų supratimo pažanga, vertinama
standartizuotais testais.
Deja, tyrimo rezultatai nebuvo recenzuoti moksliniame žurnale, todėl
sunku juos objektyviai įvertinti. Jų patikimumą reikėtų patikrinti kitų
regionų mokyklose, vis dėto šie rezultatai iš esmės atitinka mano stebėjimų
išvadas įvairiose kitose srityse – ne tik dainavime ir matematikoje, bet ir
rašyme, piešime, tenise, golfe, sodininkystėje ir daugelyje žaidimų, tokių
kaip žodžių loto ar kryžiažodžiai. Žmonės nustoja mokytis ir tobulėti ne dėl
to, kad pasiekia tam tikrų įgimtų galimybių ribas, o todėl, kad liaujasi
praktiškai mokytis – arba netgi nepradeda. Nėra jokių įrodymų, kad kokie
nors visais atžvilgiais normalūs žmonės iš prigimties nesugebėtų dainuoti,
išmokti matematikos ar įgyti bet kokių kitų įgūdžių.
PRAKTIKA IR „TALENTAS“ ŽAIDŽIANT ŠACHMATAIS
Prisiminkite, kaip vaikystėje pradėjote mokytis groti pianinu, mėtyti

beisbolo kamuolį ar ką nors piešti. Pamąstykite apie tai, kaip jautėtės šiek
tiek pažengę – kai šešis mėnesius žaidę futbolą
pradėjote susigaudyti ar po metų šachmatų klube perpratote žaidimo

pagrindus, arba, kai jums išmokus sudėties, atimties ir dalybos, mokytojas
užkrovė daugiaženklių skaičių dalybą. Visais šiais atvejais apsidairę
pastebėdavote, kad vieniems draugams ar bendramoksliams sekasi geriau,
o kitiems – prasčiau. Žmonių gebėjimai įgyti įgūdžius yra akivaizdžiai
skirtingi. Vienam, regis, visai nesunku išmokti groti muzikos instrumentu.
Kitas, atrodo, yra apsigimęs sportininkas ar matematikas ir pan.
Matant tokius pradedančiųjų skirtumus, natūralu manyti, kad ir toliau
tai nesikeis, – tie, kuriems sekasi iš pradžių, turėtų ir vėliau sparčiai
žengti pirmyn. Manome, kad tie laimingieji turi įgimtą talentą, padedantį
lengvai pasiekti aukštumų. Suprantama, matant gerą pradžią tokia
prognozė atrodo pagrįsta.
Deja, ji neteisinga. Apžvelgus visą kelią nuo pradedančiojo iki
mokovo paaiškėja tai, kad mokymosi istorija yra visiškai kitokia, ir tai,
ką iš tikrųjų reiškia reikšmingi pasiekimai.
Turbūt geriausiai tai padės atskleisti šachmatų pavyzdys. Įprasta
manyti, kad šachmatų įgūdžiai yra glaudžiai susiję su ištobulinta logika
ir intelektu. Jei autorius ar scenaristas nori atskleisti išskirtinį veikėjo
protą, šis vaizduojamas sėdintis prie šachmatų lentos ir meistriškai
skelbiantis matą priešininkui. Dar įspūdingiau, jei šis genijus prieina prie
žaidėjų ir vos užmetęs akį į lentą parodo, kaip laimėti. Labai dažnai
šachmatininkas yra keistas, bet gudrus detektyvas ar ne mažiau keistas ir
protingas nusikaltėlis, o dar geriau parodyti juos abu žaidžiančius ir
šmaikštaujančius priešingose lentos pusėse. Kartais, kaip Šerlokas
Holmsas ir profesorius Moriartis 2011 metų filmo „Šešėlių žaidimas“
kulminacijoje, jiedu galų gale nebežiūri į šachmatų lentą ir paleidžia į
darbą kumščius tarsi įnirtingose bokso varžybose, kurios baigiasi vieno
is jų nokautu. Kad ir kokios būtų aplinkybės, žinia visada ta pati:
šachmatų meistriškumas rodo tokį aštrų protą, kokiu tik
nedaugelis yra apdovanoti iš prigimties. Kita vertus, norint meistriškai

žaisti šachmatais, reikia nemenko proto.
Tiriant pradedančiųjų mažamečių šachmatininkų įgūdžius, paaiškėjo,
kad didesnį IQ turintys vaikai tikrai daro pažangą greičiau. Bet tai tik
istorijos pradžia, o tikrąją tiesą atskleidžia pabaiga.
Ne vienus metus daug mokslininkų tyrė intelekto ir šachmatų įgūdžių
ryšį. Kai kuriuos pirmuosius darbus dar XIX a. dešimtajame dešimtmetyje
atliko Alfredas Binetas – intelekto testų pradininkas, kuris tyrė
šachmatininkus daugiausia siekdamas išsiaiškinti, kokios atminties reikia
norint žaisti šachmatais užrištomis akimis. Jis sukūrė IQ testą ieškodamas
metodo, padedančio nustatyti mokinius, kuriems sunkiau mokytis
mokykloje, ir jam pavyko, nes IQ testai glaudžiai koreliuoja su akademine
sėkme. Vėliau daugelis mokslininkų teigė, kad IQ testai nustato ben-
druosius gebėjimus, koreliuojančius su bet kokios srities akademine sėkme,
pavyzdžiui, muzikos ar šachmatų. Todėl šie tyrėjai ėmė manyti, kad IQ
testais nustatomas tam tikras bendras įgimtas intelektas. Tačiau kiti
mokslininkai nesutinka sakydami, kad IQ geriausia laikyti ne įgimtu
intelektu, o žiniomis ir įgūdžiais, kurie šiais testais vertinami, pavyzdžiui,
žinios apie retus žodžius ar įgyti matematiniai įgūdžiai. Neįsitraukdamas į
šią diskusiją tik pasakysiu, kad, mano požiūriu, geriausia ne tapatinti IQ su
įgimtu intelektu, bet atsižvelgiant į faktus IQ laikyti tam tikru kognityviniu
veiksniu, vertinamu IQ testais, kuris, kaip įrodyta, padeda prognozuoti tam
tikrus dalykus, pavyzdžiui, sėkmę mokykloje.
Nuo aštuntojo dešimtmečio vis daugiau tyrėjų žengė A. Bineto pėdomis
mėgindami suprasti, kaip šachmatininkai mąsto ir ištobulina meistriškumą.
Vieną reikšmingiausių tyrimų 2006 metais atliko trys britai, Metimas
Bilaličius ir Peteris McLeodas
iš Oksfordo universiteto, ir Fernandas Gobėtas iš Brunelio universiteto.

Dėl priežasčių, kurias netrukus aptarsime, trijulė nusprendė tirti ne
didmeistrius, o vaikus, ir pasirinko 57 pradinių ir vidurinių mokyklų
mokinius, lankiusius šachmatų būrelį. Šių jaunųjų šachmatininkų amžius
buvo nuo devynerių iki trylikos metų, ir jie buvo žaidę šachmatais
vidutiniškai ketverius metus. Kai kurie iš jų buvo puikūs žaidėjai,
galintys lengvai nugalėti vidutinį suaugusį varžybose dalyvaujantį
šachmatininką, o kiti tokiu meistriškumu nepasižymėjo. 44 iš 57
atrinktųjų buvo berniukai.
Tyrimu norėta išsiaiškinti, kaip nuo IQ priklauso šachmatininkų
pasiekimai. Šią problemą jau buvo tyrę nemažai psichologų, tačiau, kaip
trijulė nurodė savo straipsnyje, ji taip ir liko neišspręsta. Pavyzdžiui, kai
kurie tyrėjai nustatė ryšį tarp IQ ir šachmatų žaidimo gebėjimų, taip pat
tarp testų, įvertinančių regimuosius bei erdvinius gebėjimus ir šachmatų
įgūdžius. Visa tai nestebina, atsižvelgiant į vyraujantį požiūrį, kad
šachmatininkams būtinas didesnis nei vidutinis intelektas ir ištobulinti
regimieji bei erdviniai gebėjimai, nes numatydami žaidimo eigą jie turi
įsivaizduoti šachmatų figūrų padėtis ir ėjimus. Tačiau šie tyrimai buvo
atlikti su vaikais ir, nors buvo nustatyta, kad šių jaunųjų šachmatininkų
IQ didesnis nei vidutinis, neišryškėjo atskirų žaidėjų aiškus IQ ir
šachmatų pasiekimų ryšys.
Kita vertus, tiriant suaugusiuosius nustatyta, kad šachmatininkams
apskritai nebūdingi geresni regimieji ar erdviniai gebėjimai nei
vidutiniams šachmatais nežaidžiantiems suaugusiesiems. Be to, tyrimai
atskleidė, kad įgudusiems suaugusiesiems šachmatininkams, net
didmeistriams, sistemingai nebūdingas didesnis IQ nei kitiems panašaus
išsilavinimo lygmens suaugusiesiems. Taip pat nenustatyta įgudusių
šachmatininkų IQ ir jų šachmatų pasiekimų įvertinimo koreliacijos. Taigi
visi įrodymai liudija,
kad didesnis intelektas nesusijęs su šachmatų pasiekimais, nors ir sunku tuo

patikėti, ypač jei nuo mažumės įpratome matyti nepaprastai protingus
herojus, puikiai žaidžiančius šachmatais.
Dar keistesnis atrodo go, arba vadinamųjų Azijos šachmatų, atvejis.
Šiame stalo žaidime dalyvauja du žaidėjai, pakaitomis dėliojantys akmenis
– vienas baltus, kitas juodus – linijų sankirtose ant 19 x 19 cm tinklelio,
kuris sudaro lentą. Tikslas – apsupti ir sulaikyti priešininko akmenis, o
laimi žaidėjas, pabaigoje kontroliuojantis didesnę lentos dalį. Nors
naudojamos tik vieno tipo figūros ir ėjimai – linijų sankirtoje padedamas
akmuo – šis žaidimas sudėtingesnis nei šachmatai, nes yra kur kas daugiau
galimų žaidimo variantų nei gali būti sužaista. Be to, pasirodo, gerą šio
žaidimo kompiuterinę programą sukurti sunkiau nei kompiuterinius
šachmatus. Kitaip nei geriausios šachmatų kompiuterinės programos,
galinčios nuosekliai įveikti didmeistrius, geriausios go programos – bent
sukurtos iki 2015 metų – neatsilaiko prieš go didmeistrius.
Taigi būtų pagrįsta manyti, kad go meistrų, kaip ir šachmatininkų, IQ
turėtų būti didelis, o regimieji bei erdviniai gebėjimai – puikūs, tačiau tai
netiesa. Pagal naujausius go meistrų tyrimus nustatyta, kad jų vidutinis IQ
nesiekia vidurkio. Du atskiri korėjiečių tyrimai atskleidė, kad vidutinis šių
žaidėjų IQ yra apie 93, o kontrolinių grupių, sudarytų iš atitinkamo amžiaus
ir lyties korėjiečių, nežaidžiančių go, IQ vidurkis – apie 100. Mažesnį už
vidutinį go žaidėjų IQ galima paaiškinti per mažomis go žaidėjų imtimis,
tačiau akivaizdu, kad go meistrų IQ testo rezultatai nėra aukštesni nei
bendrosios populiacijos vidurkio.
Atsižvelgdami į šias išvadas trys britų mokslininkai nusprendė
išsiaiškinti prieštaringus šachmatininkų rezultatus. Ar didesnis intelektas
(tai yra, didesnis IQ testo rezultatas) iš tiesų padeda geriau žaisti
šachmatais? Tyrėjai numatė atlikti tyrimą, kuriame
atsižvelgiama ir į intelektą, ir į pratybų laiką. Ankstesniuose tyrimuose

buvo taikomas vienas ar kitas, bet ne abu veiksniai.
M. Bilaličius su kolegomis nusprendė apie savo tiriamų 57 jaunų
šachmatininkų grupę išsiaiškinti viską, kas įmanoma. Buvo tiriami
įvairūs jų intelekto aspektai – ne tik IQ ir erdvinė išmana, bet ir atmintis,
žodinė išmana bei informacijos apdorojimo greitis. Tyrėjai klausė vaikų,
kada jie pradėjo žaisti šachmatais ir kiek valandų skirdavo pratyboms. Be
to, paprašė, kad vaikai apie šešis mėnesius pildytų pratybų žurnalą, kur
registruotų kasdien pratyboms skirtą laiką. Vienas iš šio tyrimo trūkumų
– nebuvo atskirai registruojama, kiek laiko vaikai žaisdavo šachmatais su
kitais būrelio nariais ir kiek laiko skirdavo savarankiškoms pratyboms,
taigi tyrėjai neatkreipė dėmesio į šį pratybų skirtumą. Vis dėlto taikytos
priemonės leido pagrįstai įvertinti kiekvieno vaiko pastangas, skirtas
įgūdžiams ugdyti. Galiausiai tyrėjai įvertino vaikų šachmatų įgūdžius
pagal šachmatų uždavinių sprendimą ir lentos išdėstymo atkūrimo
pratimus, kai vaikai, trumpai apžiūrėję lentą su žaidimo vidurio figūrų
pozicijomis, turėjo iš atminties atkurti figūrų išdėstymą lentoje. Keletas
tiriamųjų reguliariai dalyvaudavo šachmatų varžybose, taigi tyrėjai
galėjo atsižvelgti ir į jų reitingus.
Išanalizavus visus duomenis, gauti rezultatai buvo panašūs į kitų
tyrimų rezultatus. Šachmatų pratyboms skirtas laikas buvo svarbiausias
veiksnys, nuo kurio priklausė meistriškumas – kuo daugiau laiko buvo
skirta pratyboms, tuo įvairių šachmatų įgūdžių vertinimo priemonių
rodikliai buvo geresni. Kitas šiek tiek mažiau svarbus veiksnys –
intelektas, nes didesnis IQ buvo susijęs su geresniais šachmatų žaidimo
įgūdžiais. Stebėtina, kad regimoji ir erdvinė išmana nebuvo ypač svarbi,
kitaip nei atmintis ir informacijos apdorojimo greitis. Pagal visą gautą
informaciją mokslininkai padarė išvadą, kad pagrindinis šio amžiaus
vaikų
sėkmės veiksnys – pratybos, nors turi reikšmės ir įgimtas intelektas (IQ).

Tačiau išvados gerokai pasikeitė mokslininkams ištyrus žaidėjų grupės
„elitą“. Šie 23 berniukai nuolat dalyvaudavo vietos ir nacionalinėse
varžybos, o kartais ir pasaulio čempionatuose. Vidutinis jų reitingas buvo
1603, didžiausias – 1835, o mažiausias – 1390. Kitaip tariant, šie vaikai jau
buvo ganėtinai geri šachmatininkai. Vidutinis visų varžybose
dalyvaujančių šachmatininkų reitingas – apie 1500, vadinasi, dauguma šių
berniukų pranoko šį vidurkį ir netgi silpniausi iš jų būtų nesunkiai laimėję
prieš kompetentingą suaugusįjį. Tarp šių elitinių žaidėjų svarbiausias
pažangos veiksnys buvo pratybos, o intelektas nebuvo reikšmingas. Nors
elitinės grupės IQ vidurkis šiek tiek viršijo visų 57 tiriamųjų vidurkį,
mažesnio IQ elitiniai žaidėjai žaidė šiek tiek geriau nei elitiniai žaidėjai su
didesniais IQ.
Čia stabtelėkime ir pamąstykime: tarp šių elitinių jaunųjų
šachmatininkų didesnis IQ ne tik nesuteikė jokio pranašumo, bet ir, regis,
buvo trūkumas. Priežastis, pasak tyrėjų, ta, kad mažesnio IQ elitiniai
žaidėjai buvo linkę mokytis daugiau, todėl pasitobulino taip, kad žaidė netgi
geriau nei didesnį IQ turintys šachmatininkai.
Šiuo tyrimu buvo nueitas ilgas kelias, padedantis paaiškinti akivaizdų
ankstesnių tyrimų išvadų prieštaringumą, kai buvo nustatyta, kad vaikų
šachmatininkų IQ siejasi su šachmatų žaidimo įgūdžiais, bet tarp
suaugusiųjų varžybų dalyvių, netgi tarp meistrų ir didmeistrių šio
dėsningumo nepastebėta. Šis paaiškinimas mums labai svarbus, nes tai
taikoma ne tik šachmatininkų, bet ir kitiems įgūdžiams ugdyti.
Vaikams pradedant mokytis žaisti šachmatais, jų intelektas, t. y. IQ testų
rezultatai, yra reikšmingas veiksnys, lemiantis, kaip greitai jie gali išmokti
žaisti ir pasiekti tam tikrą minimalų
kompetencijos lygį. Tiriant pastebėta, kad vaikams, kurių IQ didesnis,

paprastai lengviau išmokti ir prisiminti taisykles, kurti ir įgyvendinti
strategijas; visa tai jiems iš pradžių suteikia pranašumo, kai žvelgiant į lentą
pasitelkiamas abstraktusis mąstymas. Šis mokymosi būdas panašus į
mokymąsi mokykloje, kurį tyrė A. Binetas, kurdamas IQ testus.
Tačiau žinome, kad vaikai (ar suaugusieji) mokydamiesi žaisti kuria
psichines reprezentacijas, t. y. tam tikras kontekstines nuorodas,
leidžiančias gerai atsiminti figūrų pozicijas žaidime ir greitai rasti
tinkamą ėjimą tam tikroje situacijoje. Tikėtina, kad geresnės psichinės
reprezentacijos leidžia žaisti greičiau ir sėkmingiau. Tada, matant
vienokį ar kitokį figūrų išdėstymą, nereikia smulkiai aiškintis, kuri figūra
puola arba galėtų pulti kitą figūrą, o žaidėjas iš karto atpažįsta modelį ir
beveik intuityviai randa geriausią ėjimą. Taip pat jam nebūtina pasitelkti
trumpalaikės atminties ir analitinio mąstymo siekiant įsivaizduoti, kas
atsitiks padarius vieną ar kitą ėjimą ir koks bus oponento atsakas, ir netgi
nereikia prisiminti visų figūrų išdėstymo lentoje. Užtenka atitinkamo
bendrojo supratimo apie tai, kas vyksta vienoje ar kitoje pozicijoje esant
tam tikram figūrų išdėstymui ar pasitelkiant tam tikrą techniką – ir
loginis mąstymas padeda dirbti ne su atskiromis figūromis, o su
psichinėmis reprezentacijomis.
Užtektinai pasimokius individualiai, psichinės reprezentacijos taip
ištobulinamos, kad pagrindiniu žaidimo sėkmės veiksniu tampa ne jų
intelektas, ne regimoji ir erdvinė išmana ir net ne atmintis ar informacijos
apdorojimo greitis. Jų meistriškumas priklauso nuo psichinių
reprezentacijų kokybės ir gebėjimo jomis pasinaudoti. Kadangi šios
psichinės reprezentacijos skirtos šachmatų pozicijų analizei bei
geriausiam ėjimui numatyti ir paprastai yra įgyjamos tūkstančius valandų
analizuojant didmeistrių žaidimą, jos kur kas veiksmingesnės nei
žaidimas, kai
pasitelkiant atmintį ir logiką analizuojamas figūrų išdėstymas lentoje ir

sąveika. Taigi šachmatų didmeistriui ar netgi įgudusiam dvylikamečiam
varžybų dalyviui IQ testais vertinami įgūdžiai kur kas mažiau svarbūs nei
per pratybas sukurtos psichinės reprezentacijos. Manau, kad tik dėl šios
priežasties nematome jokio ryšio tarp įgudusių šachmatininkų IQir
šachmatų įgūdžių.
Žinoma, IQ testais vertinami gabumai iš pradžių yra reikšmingi ir, regis,
pradedantiesiems jauniesiems šachmatininkams su didesniu IQ sekasi
geriau. Tačiau Bilaličius su kolegomis nustatė, kad tarp vaikų
šachmatininkų, pranokstančių šachmatų būrelio lygį ir dalyvaujančių
varžybose, mažesnio IQ žaidėjai buvo linkę daugiau laiko skirti žaidimo
pratyboms. Priežasties nežinome, galime tik spėti, kad visi šie elitiniai
žaidėjai buvo pasiryžę siekti meistriškumo, bet aukštesnio IQ vaikai šiek
tiek lengviau įgijo reikiamų įgūdžių. Kiti stengdamiesi neatsilikti dirbo
daugiau ir, įgiję šį įprotį, galų gale pralenkė žaidėjus, kurių IQ didesnis ir
kuriems iš pradžių nereikėjo taip stengtis. Čia prieiname prie pagrindinės
išvados, kurią verta įsidėmėti: žmonės, skiriantys daugiau dėmesio
pratyboms, ilguoju laikotarpiu pralenkia varžovus, turinčius didesnį
intelektą, talentą ar kitų pranašumų, dėl kurių jiems iš pradžių sekasi geriau.
TIKROJI JGIMTŲ SAVYBIŲ REIKŠMĖ
Šachmatininkų tyrimo rezultatai yra vertinga informacija, atskleidžianti

„talento“ ir mokymosi reikšmės įvairiems įgūdžiams sąveiką. Nors tam
tikros savybės – aptartame šachmatininkų tyrime IQ – gali suteikti
pranašumų pradedant mokytis, ilgainiui šie pranašumai tampa vis mažiau
reikšmingi, o didesnės reikšmės meistriškumui įgyja praktinio mokymosi
kokybė ir tam skirtas laikas.
Tyrėjai pastebėjo šį dėsningumą įvairiose srityse. Pažangumo ir IQ

koreliacija, panašiai kaip šachmatuose, atsiskleidžia ir pradedant mokytis
muzikos. Pavyzdžiui, tiriant 91 penktos klasės mokinį, šešis mėnesius
lankiusį fortepijono muzikos pamokas, paaiškėjo, kad didesnio IQ
mokinių pasiekimai buvo didesni. Tačiau ilgiau mokantis muzikos IQ
testo rezultatų ir muzikos pasiekimų koreliacija mažėja, o muzikos
specialybės koledžo studentų bei profesionalių muzikantų IQ ir
pasiekimų koreliacijos visai nenustatyta.
Atliekant burnos chirurgų meistriškumo tyrimą nustatytas
odontologijos studentų regimųjų ir erdvinių gebėjimų testo rezultatų
ryšys su studijų pasiekimais; taip pat studentai, kurių testų įvertis buvo
didesnis, geriau atliko žandikaulio chirurginės simuliacijos užduotis.
Tačiau šį testą atlikus odontologijos rezidentams ir dantų chirurgams,
tokios koreliacijos nenustatyta. Taigi pradinė regimųjų ir erdvinių
gebėjimų įtaka ilgainiui nyksta studentams ugdant savo įgūdžius, o tada,
kai jie tampa rezidentais, „talentas“ – šiuo atveju regimieji ir erdviniai
gebėjimai – reikšmingos įtakos nebedaro.
2 skyriuje aptartų Londono taksi vairuotojų rengimo grupėje
nepastebėta IQ skirtumų tarp baigusių kursą ir tapusių vairuotojais bei
iškritusių mokinių. Nuo IQtaip pat nepriklausė vairuotojų gebėjimas
išmokti rasti Londono maršrutus.
Vidutinis mokslininkų IQ yra didesnis nei bendrosios populiacijos
IQ, tačiau šioje grupėje taip pat nėra IQ ir mokslinių pasiekimų
koreliacijos. Nemažai Nobelio mokslo premijos laureatų netgi neįstotų į
„Mensa“ organizaciją, kurios narių IQ ne mažesnis nei 132 ir būdingas
tik 2 procentams žmonių. Vieno iškiliausių XX amžiaus fizikų, Richardo
Feynmano, IQ buvo 126, vieno iš DNR struktūros kūrėjų, Jameso
Watsono, – 124, o Williamo Shockley‘io, už indėlį į tranzistoriaus
išradimą gavusio fizikos Nobelio premiją, – 125. IQ testais įvertinami
gebėjimai mokykloje
padeda geriau mokytis tiksliųjų mokslų, kaip ir nustatė A. Binetas, tačiau,

pasirodo, didesnis IQ nesuteikia pranašumo profesionaliems
mokslininkams.
Daug tyrėjų manė, kad kiekvienoje srityje turėtų būti taikomi
minimalūs reikalavimai gabumams, pavyzdžiui, bent tam tikrų sričių
mokslininkams norint sėkmingai dirbti esą reikalingas 110-120 IQ, nors
didesnis rezultatas nesuteikia jokios papildomos naudos. Tačiau neaišku, ar
apie 110 IQ būtinas tam, kad mokslininkas gebėtų atlikti savo pareigas, ar
tik tam, kad tiesiog galėtų šias pareigas gauti. Daugelyje mokslo sričių
norint atlikti mokslinius tyrimus ir gauti stipendiją reikia daktaro laipsnio,
kuris įgyjamas sėkmingai baigus nuo ketverių iki šešerių metų trunkančias
studijas; be to, daugeliui šių programų taip pat būtinas matematinis ir
loginis mąstymas, įvertinamas kitais intelekto testo komponentais. Koledžo
absolventai, stodami į antrosios pakopos studijas, laiko šių savybių
vertinimo testus, tokius kaip GRE (Graduate Record Examinatiori) ir į
antrosios pakopos tiksliųjų mokslų studijas priimami tik studentai su
aukščiausio lygio rezultatais. Atsižvelgus į tai, suprantama, kodėl
mokslininkų IQ paprastai yra 110-120 ar daugiau: be tokio rezultato jie
veikiausiai nebūtų tapę mokslininkais.
Taip pat galima manyti, kad tam tikri minimalūs „talento“ reikalavimai
taikomi tokioms sritims kaip sportas ar tapyba, todėl šių reikalavimų
neatitinkantiems žmonėms turėtų būti sunku ar neįmanoma įgyti šių sričių
meistriškumo. Tačiau faktų šiai hipotezei pagrįsti nenustatyta, išskyrus
tokius akivaizdžius fizinius veiksnius kaip ūgis ar sudėjimas sporte.
Kita vertus, tikrai žinome svarbų dalyką, pagrįstą pakankamai dirbusių
ir atitinkamą meistriškumo lygį pasiekusių žmonių patirtimi – nėra jokių
įrodymų, liudijančių, jog įgimtos savybės būtų reikšmingos geriausiųjų
pasiekimams.
Tarp geriausiųjų įgimtas talentas nedaro jokios įtakos, bent jau

„įgimtas kokios nors srities talentas“, kaip jis paprastai suprantamas.
Manau, kad dėl šios priežasties sunku nuspėti, kas iškils į bet kurios
srities aukštumas. Jei nuo įgimtų savybių priklausytų galimybė tapti
geriausiuoju, būtų kur kas lengviau atpažinti būsimus čempionus dar jų
karjeros pradžioje. Jei, pavyzdžiui, geriausi profesionaliojo futbolo
žaidėjai turėtų įgimtą futbolininkų talentą, jis būtų pastebimas dar
koledže, jaunuoliui žaidus futbolą apie penkerius ar daugiau metų.
Tačiau iš tikrųjų niekas neatrado metodo, kaip įvertinti būsimus koledžo
futbolininkų pasiekimus. 2007 metų NFL naujokų biržoje pirmuoju
išrinktas puolėjas JaMarcusas Russellas iš Luizianos universiteto patyrė
visišką nesėkmę ir po trejų metų pasitraukė iš futbolo. Tačiau 2000
metais tik šeštame etape – po 198 žaidėjų – atrinktas Tomas Brady’is
tapo vienu iš geriausių visų laikų puolėjų.
2012 metų tenisininkų tyrime jaunesniųjų žaidėjų, besiruošiančių
tapti profesionalais, sėkmė ir vertinimas buvo lyginamas su jų sėkme
tapus profesionalais. Jokio ryšio nenustatyta. Jei profesionalų pasiekimai
priklausytų nuo įgimto talento, šis veiksnys turėtų būti pastebimas
jaunesniojo tenisininko tarpsnyje. Tačiau taip nebuvo.
Iš tiesų dar niekas neišsiaiškino, kaip atpažinti žmones, turinčius
„įgimtą talentą“. Nebuvo atrastas joks genų derinys, lemiantis didesnius
vienos ar kitos srities pasiekimus, ir dar niekas nesukūrė metodo, kaip
numatyti, kurie vaikai taps geriausiais sportininkais, matematikais,
gydytojais ar muzikantais.
Priežastis yra paprasta. Jei genetiniai skirtumai iš tiesų daro įtaką
pasiekimams (ne pradiniame mokymosi etape), ši įtaka neturėtų
tiesiogiai veikti tam tikrų įgūdžių, būti laikoma „muziko genu ,
„šachmatininko genu“ ar „matematiko genu“. Manau, kad
jei ir egzistuoja tokie genetiniai skirtumai, jie veikiausiai atsiskleidžia per

įdirbį ir pastangas, reikalingas atitinkamiems įgūdžiams ugdyti. Galbūt kai
kurie vaikai dėl tam tikrų genų jaučia didesnį pasitenkinimą piešdami ar
muzikuodami. Todėl jie bus labiau linkę piešti ar muzikuoti. Lankydami
muzikos ar dailės mokyklą jie veikiausiai norės daugiau groti ar piešti, nes
jiems tai patinka. Šie vaikai visur su savimi nešiosis piešimo sąsiuvinį ar
gitarą. Tačiau ilgainiui jie taps geresniais dailininkais ar muzikantais už
kitus bendraamžius ne dėl muzikantų ar dailininkų genų, o dėl polinkio –
galbūt genetinio – mokytis ir išugdyti savo gabumus.
Labai mažų vaikų žodyno raidos tyrimai atskleidė tokių veiksnių kaip
vaiko temperamentas ir gebėjimas atkreipti dėmesį į tėvus reikšmę vaiko
žodyno turtingumui. Daugumą žodžių vaikas išmoksta bendraudamas su
tėvais ar kitais globėjais. Tyrimais nustatyta, kad bendrauti linkę vaikai
įgyja geresnių kalbos įgūdžių. Be to, praktinio ugdymo reikšmę įgūdžiams
rodo dar aiškesnis pavyzdys – devynių mėnesių kūdikiai, kurie daugiau
domėjosi tėvu ar motina, skaitančiais knygą ar pirštu rodančiais į knygos
iliustracijas, būdami penkerių metų vartojo daugiau žodžių nei jų
bendraamžiai, kūdikystėje mažiau domėjęsi atitinkamais tėvų veiksmais.
Galima rasti daugiau genetika pagrįstų tokio pobūdžio skirtumų.
Pavyzdžiui, kai kurie žmonės iš prigimties geriau sugeba susikaupti ir ilgiau
išlaiko sutelktą dėmesį nei kiti. Kadangi nuo gebėjimo susikaupti priklauso
kryptingo mokymosi gebėjimai, šie žmonės galbūt labiau linkę našiai
mokytis nei kiti ir todėl pasiekia daugiau. Be to, gali skirtis smegenų atsakas
į krūvį – todėl mokymosi rezultatai gali priklausyti nuo smegenų gebėjimo
kurti naujas struktūras ir protinių gabumų.
Daugelis tokių hipotezių kol kas neįrodytos. Tačiau žinome, kad
mokymasis yra vienintelis svarbiausias veiksnys, lemiantis
vienos ar kitos srities pasiekimus, todėl tikėtina, kad nuo genų galėtų
priklausyti polinkis kryptingai mokytis ir mokymosi veiksmingumas. Šiuo
požiūriu genetiniai skirtumai suprantami visiškai kitu aspektu.
TIKĖJIMO JGIMTU TALENTU TAMSIOJI PUSĖ
Šiame skyriuje aptariama mokymosi ir įgimto talento reikšmė

meistriškumui. Jau sakiau, kad pradedančiųjų mokymosi pasiekimai gali
priklausyti nuo įgimtų savybių, tačiau kur kas reikšmingesnė
išskirtiniams pasiekimams yra mokymo trukmė ir veiksmingumas.
Priežastis ta, kad kūno ir smegenų gebėjimas prisitaikyti prie krūvio daro
didesnę įtaką nei bet kokie genetiniai skirtumai, kurie pradžioje kai kam
suteikia pranašumo. Taigi manau, kad kur kas svarbiau yra suprasti, kaip
ir kodėl tam tikri praktinio mokymo metodai leidžia tobulėti, nei ieškoti
žmonių genetinių skirtumų.
Negana to, mano požiūriu, yra dar svarbesnė priežastis pabrėžti
mokymosi reikšmę – tai savaime išsipildanti pranašystė.
Kai žmonės mano, kad talentas yra svarbus, netgi lemiamas veiksnys
pasiekimams, šis įsitikinimas skatina tam tikrus sprendimus ir veiksmus.
Vadovaujantis požiūriu, kad iš prigimties negabūs žmonės vienoje ar
kitoje srityje nieko nepasieks, jie skatinami užsiimti kita veikla.
Nerangieji išstumiami iš sporto, žmonės, iš karto nepataikantys į toną,
skatinami išbandyti ką nors kita, tik ne muziką, o mokiniai, iš karto
neišmokstantys gerai skaičiuoti, laikomi negabiais matematikai.
Nenuostabu, kad tokios prognozės išsipildo: mergaitė, kuriai buvo
pasakyta pamiršti sportą, niekada negebės pataikyti į teniso kamuoliuką
ar spardyti futbolo kamuolio, o berniukas, išgirdęs, kad neskiria tonų,
neišmoks groti ar dainuoti. Jei vaikams sakysime, kad jie
negabūs matematikai, jie užaugs tuo tikėdami. Taigi pranašystės išsipildo.

Kita vertus, vaikai, sulaukiantys daugiau dėmesio, paramos ir pagyrų
iš mokytojų, trenerių bei tėvų, galiausiai išugdo savo gabumus geriau nei
bendraamžiai, kuriems buvo pasakyta net nebandyti – ir tai skatina visus
tikėti, kad pirminis vertinimas buvo teisingas. Tai vėlgi yra savaime
išsipildanti pranašystė.
Malcolmas Gladvvellas knygoje „Iškilieji“ (Outliers) perpasakojo jau
girdėtą istoriją, atkreipdamas į ją daugelio dėmesį. Kur kas daugiau
Kanados profesionalių ledo ritulininkų gimę nuo sausio iki kovo nei nuo
spalio iki gruodžio. Ar kokia nors stebuklinga jėga nulemia, kad šiais
mėnesiais daugiau žmonių gimsta apdovanoti ledo ritulininko talentu? Ne.
Tai priklauso nuo atrankos į Kanados jaunimo ledo ritulio komandas:
atrenkami vaikai, kurie praėjusių metų gruodžio 31 dieną tapo tam tikro
amžiaus. Todėl kiekvienoje žaidėjų kategorijoje vyriausi yra žaidėjai, gimę
per pirmuosius tris metų mėnesius. Vaikai pradeda žaisti ledo ritulį
maždaug ketvertų ar penkerių, ir tada išryškėja stulbinantis vyresniųjų
pranašumas. Beveik metais vyresni vaikai paprastai yra aukštesni,
stambesni ir jų judesių koordinacija bei mąstymas šiek tiek labiau išlavėjęs
nei jaunesniųjų. Be to, turėdami vieną papildomą sezoną treniruotis, jie yra
linkę aplenkti kitus savo amžiaus grupės žaidėjus. Tačiau ilgainiui su
amžiumi susiję skirtumai mažėja ir iki pilnametystės beveik visiškai išnyks-
ta. Taigi amžiaus teikiamo pranašumo ištakos glūdi vaikystėje, kai fiziniai
skirtumai vis dar egzistuoja.
Amžiaus efektą galima paprastai paaiškinti tuo, kad treneriai ieško
gabiausių ugdytinių pačių jauniausių žaidėjų amžiaus grupėse. Jie
neatsižvelgia į tikslų vaikų amžių, tik matydami geriausiai žaidžiančius
vaikus nusprendžia, kad šie yra talentingesni. Daugelis trenerių linkęs
skatinti „talentus“ pagyrimais ir
dėmesiu, taip pat leisdami jiems dalyvauti varžybose. Be to, šiuos

komandos narius gabesniais laiko ne tik treneriai, bet ir kiti žaidėjai. Taip
šie išrinktieji gali jausti didesnį norą treniruotis, nes jiems žadamos puikios
perspektyvos, netgi profesionalų lygoje. Tai duoda stulbinamą rezultatą –
ir ne tik ledo ritulyje. Pavyzdžiui, vienu tyrimu nustatyta, kad tarp
trylikamečių futbolininkų daugiau kaip 90 procentų žaidėjų, paskelbtų
geriausiais, buvo gimę per pirmuosius šešis metų mėnesius.
Šis ledo ritulininkų pranašumas tikrai išnyksta žaidėjui priaugus iki
pagrindinės lygos galbūt dėl to, kad atlaikę jaunesnieji įpranta dirbti
daugiau, todėl aplenkia šešiais mėnesiais vyresnius varžovus, tačiau
gimimo data nuo sausio iki kovo yra neabejotinas pranašumas berniukui,
norinčiam Kanadoje žaisti ledo ritulį.
Tarkime, kad tas pats vyksta šachmatų srityje. Tam tikra grupė
vadovaudamasi savo nustatytais „įgimto talento“ kriterijais pasirenka
pradedančiuosius šachmatininkus mokyti pagal šachmatų programą. Šešis
mėnesius mokę šiuos vaikus žaisti, paskui sakytų – žiūrėkime, kurie
geriausi. Žinome, kas atsitiktų. Daugumai didesnio IQ vaikų iš pradžių
sektųsi geriau išmokti ėjimus ir jie būtų atrinkti tolesniam rengimui, o kiti
būtų nepriimti toliau mokytis. Galutinis rezultatas būtų grupė
šachmatininkų su kur kas didesniu nei vidutiniu IQ. Tačiau žinome, kad
daugybė didmeistrių negauna ypač gero IQ testo rezultato, taigi šitaip
prarastume daug žmonių, kurie būtų galėję tapti puikiais šachmatininkais.
Dabar aptarkime ne šachmatų, o daugumoje mokyklų taikomą
matematikos programą. Niekas dar neatliko tyrimų, atitinkančių
šachmatininkų tyrimus, matematikos srityje, bet įsivaizduokime, kad
teisinga panaši išvada: vaikai, kurių erdvinė išmana didesnė, greičiau
įsisavina matematikos pagrindus. Naujausi tyrimai parodė, kad vaikams,
prieš mokyklą žaidusiems linijinius
stalo žaidimus, kai tekdavo skaičiuoti žingsnius, mokykloje matematika

turėtų sektis geriau. Tikriausiai ir daugiau ikimokyklinio amžiaus vaiko
patirties sričių gali padėti lengviau įsisavinti matematikos programą.
Tačiau dauguma mokytojų to nežino, todėl greičiau išmokstančius
vaikus laiko gabesniais matematikai, o kitus nuvertina. Tada „gabieji“
labiau skatinami, rūpestingiau mokomi ir t. t., o po maždaug metų tikrai
paaiškėja, kad jiems sekasi geriau nei kitiems, ir šis pranašumas išlieka,
kol jie baigia mokyklą. Kadangi norint įgyti daugelį profesijų, tokių
kaip inžinerija ar fizika, reikia baigti koledžo matematikos programą,
mokiniai, įsitikinę, kad yra negabūs matematikai, taip pat mano, kad
šios profesijos ne jiems. Tačiau jei matematikos pasiekimams tinka
tokie pat dėsningumai kaip šachmatams, prarandame daug būsimųjų
specialistų, kurie gal būtų daug pasiekę šiose srityse, jei tik pradžioje
nebūtų laikomi „negabiais matematikai“. Tai tamsioji tikėjimo įgimtu
talentu pusė, skatinanti manyti, kad vieni žmonės turi talentą tam tikrai
veiklai, o kiti – ne, ir šis skirtumas išryškėja labai anksti. Vadovaujantis
šiuo požiūriu „talentingieji“ yra skatinami ir palaikomi, o kiti –
atstumiami, sukuriant prielaidas savaime išsipildančiai pranašystei.
Esame natūraliai linkę skirti pastangas, laiką, lėšas, mokyti ir skatinti
vaikus toje srityje, kur būtų daugiausia naudos, taip pat stengiamės juos
apsaugoti nuo nusivylimų. Dažniausiai tai nieko blogo, tačiau rezultatai
gali būti neįtikėtinai žalingi. Norint to išvengti geriausia įžvelgti
kiekvieno potencialą ir rasti būdų jam atsiskleisti.
9
Kur eisime toliau?
Pavadinkime tai žvilgsniu į ateitį. Fizikos pirmakursių grupė,

besimokanti pagal tradicinę programą, turėjo progą pažvelgti į galimas
ateities fizikos studijas. Tai buvo tik viena mokymo programos dalis apie
elektromagnetines bangas, dėstoma dviejų semestrų kurso pabaigoje,
tačiau rezultatai buvo kone stebuklingi. Studentų, mokomų pagal
kryptingo mokymosi principus, pasiekimai daugiau kaip dvigubai viršijo
tradiciniais metodais mokomų studentų rezultatus. Vertinant tam tikru
aspektu tai buvo didžiausias poveikis, kada nors gautas vykdant švietimo
eksperimentą.
Šį projektą įgyvendino trys Britų Kolumbijos universiteto mokslo
darbuotojai, Louisas Deslauriersas, Eilėn Schelew ir Carlas Wiemanas.
Pastarasis 2001 metais laimėjo Nobelio premiją fizikos srityje, o antrą
karjerą padarė tobulindamas gamtos ir tiksliųjų mokslų krypties bakalauro
studijas. Naudodamas dalį savo Nobelio premijos jis 2002 metais sukūrė
Fizikos švietimo technologijų projektą Kolorado universitete, o vėliau
Britų Kolumbijos universitete įkūrė Carlo Wiemano gamtos ir tiksliųjų
mokslų studijų
iniciatyvą. Visi šie darbai buvo pagrįsti įsitikinimu, kad šių mokslų
galima mokyti geresniu metodu nei tradicinėmis penkiasdešimties
minučių paskaitomis auditorijoje. Ir tada jis su kolegomis tradicinių
studijų bastione pristatė pirmakursiams skirtą fizikos programą.
Šią Britų Kolumbijos universiteto grupę sudarė 850 studentų. Jie
mokėsi pagal bendrąjį trijų dalių fizikos kursą, skirtą inžinerijos
pagrindinės specialybės pirmakursiams, kai fizikos sąvokos dėstomos
remiantis matematine analize ir studentai turi išmokti spręsti
matematikos uždavinius. Dėstytojai, pripažinti dėl puikių pedagoginių
įgūdžių, šį kursą dėstė jau daug metų, o studentų pasiekimai buvo gerai
vertinami.
Mokymo metodas buvo gana įprastas: trys penkiasdešimties
minučių trukmės paskaitos per savaitę naudojantis „PowerPoint“
didelėje auditorijoje, namų darbų užduotys ir mokomosios sesijos, kurių
metu studentai spręsdavo uždavinius prižiūrimi asistento.
C. Wiemanas su kolegomis bandymui pasirinko du kurso skyrius,
kurių kiekvienam priklausė apie 270 studentų. Antrojo semestro dvyliktą
savaitę vienas iš šių skyrių tęsė įprastą studijų kursą, o kitas skyrius buvo
mokomas apie elektromagnetines bangas naujuoju būdu. Abiejų skyrių
studentų grupės buvo visiškai panašios: sutapo jų dviejų vidurio
semestro egzaminų vidurkiai ir standartizuoto fizikos žinių testo
rezultatų vidurkiai, taip pat abiejų skyrių lankomumo rodikliai ir netgi
vienuoliktą bei dvyliktą savaitę atlikto motyvacijos lygio vertinimo
rezultatai. Kitaip tariant, iki šių abiejų grupių elgesys ir fizikos
mokymosi rezultatai buvo identiški. Tačiau vėliau tai pasikeitė.
Dvyliktą savaitę vieno skyriaus dėstytojas tęsė įprastą mokymo
programą, o antro skyriaus dėstytoją pakeitė du C. Wiemano kolegos –
L. Deslauriersas ir E. Schelew. L. Deslauriersas atliko pagrindinio
dėstytojo pareigas, o E. Schelew buvo asistentė. Nė vienas iš
jų anksčiau nebuvo atsakingi už studentų grupę. Podoktorantūros studentas

L. Deslauriersas, dalyvaudamas Carlo Wiemano tiksliųjų mokslų studijų
iniciatyvoje, susipažino su veiksmingais mokymo metodais, ypač fizikos
dėstymu. E. Schelew buvo antrosios pakopos fizikos studentė, baigusi
fizikos mokymo seminarą. Abu jau buvo įgiję šiek tiek dėstymo patirties
dirbdami asistentais, tačiau kur kas mažiau nei kito skyriaus dėstytojas,
dirbantis eksperimento savaitę.
L. Deslauriersas ir E. Schelew dirbo pagal naująjį fizikos mokymo
metodą, kurį sukūrė C. Wiemanas su kolegomis, taikydami kryptingo
mokymosi principus. Vieną savaitę studentai mokėsi pagal netradicinį
modelį. Prieš kiekvieną paskaitą jie turėjo perskaityti užduotą fizikos
vadovėlio tekstą – paprastai tris ar keturis puslapius – ir užpildyti trumpą
testą internete, atsakydami, ar teiginys teisingas, ar klaidingas. Šios
užduoties tikslas – supažindinti studentus su sąvokomis, kurios bus
naudojamos per paskaitas. (Norint išlyginti skirtumą, tradicinės programos
studentams tą savaitę irgi buvo užduodami skaitiniai. Tai buvo vienintelis
tradicinės programos pakeitimas tą savaitę.)
Kryptingo mokymosi grupėje buvo siekiama ne kimšti informaciją
studentams į galvas, bet išmokyti juos mąstyti kaip fizikus. L.
Deslauriersas pirma suskirstė studentus grupelėmis, o tada pateikdavo
elektroninį klausimą, į kurį studentai turėdavo atsakyti spragtelėdami
atsakymą. Atsakymas būdavo automatiškai nusiunčiamas dėstytojui.
Klausimai buvo parinkti taip, kad studentai turėtų mąstyti apie problemas,
kurios paprastai pirmakursiams keldavo sunkumų. Studentai grupelėse
aptardavo klausimą, nusiųsdavo atsakymus, o tada dėstytojas parodydavo
rezultatus, paaiškindavo ir atsakydavo į studentų klausimus. Diskusijos
skatino studentus mąstyti apie koncepcijas, ieškoti sąsajų, ir jie dažnai
nukrypdavo nuo užduoto klausimo. Paskaitoje buvo užduodami keli
klausimai,
o kartais tas pats klausimas buvo aptariamas grupelėse antrą kartą, L.

Deslauriersui pasiūlius naujų minčių. Pamatęs, kad kokia nors problema
studentams kelia sunkumų, pats ją paaiškindavo. Kiekvieną kartą
studentai spręsdavo „aktyvaus mokymosi užduotį“: pirma ją
išnagrinėdavo visa grupė, o tada studentai savarankiškai parašydavo
atsakymą ir pateikdavo dėstytojui. Paskui L. Deslauriersas vėl
atsakydavo į klausimus ir paaiškindavo klaidas. Per paskaitą E. Schelew
vaikščiodavo tarp grupių, atsakydavo į klausimus, klausydavosi
diskusijų ir nustatydavo problemines sritis.
Studentai kur kas aktyviau dalyvavo ugdymo procese nei per
tradicinę paskaitą. Tai atskleidė C. Wiemano taikytas motyvacijos
vertinimas. Dešimtą ir vienuoliktą savaites nebuvo pastebėta vienos ir
kitos studentų grupių motyvacijos skirtumų, tačiau dvyliktą savaitę L.
Deslaurierso grupės motyvacija beveik dvigubai pralenkė tradiciniu
metodu mokomą grupę. Buvo ir daugiau pranašumų. L. Deslaurierso
studentai iš karto gaudavo grįžtamąjį ryšį apie teorijos supratimą, taip pat
dėstytojai ir kiti studentai jiems padėdavo išsiaiškinti visus keblumus. Ir
elektroniniai klausimai, ir aktyvaus mokymosi užduotys skatino
studentus mąstyti kaip fizikus – pirmiausia tinkamai suprasti klausimą, o
tada išsiaiškinti taikomas sąvokas ir jomis remiantis rasti atsakymą.
(Tradiciniu metodu mokomos grupės dėstytojas prieš dėstydamas stebėjo
L. Deslaurierso paskaitą ir pasirinko naudoti paskaitoje daugumą tų pačių
elektroninių klausimų, tačiau panaudojo juos ne diskusijoms pradėti, o
tik studentams parodyti, kiek jų teisingai atsakė į kiekvieną klausimą.)
Dvyliktos savaitės pabaigoje abiejų grupių studentai atliko
elektroninį testą su pasirenkamaisiais atsakymų variantais, siekiant
patikrinti, kaip jie įsisavino mokomąją medžiagą. Šį testą sukūrė L.
Deslauriersas ir tradiciniu metodu mokomos grupės dėstytojas. Jiedu
kartu su trečio skyriaus dėstytoju pripažino, kad testas tinkamas tos
savaitės mokymosi pasiekimams įvertinti. Testą sudarė
standartiniai klausimai. Dauguma šių klausimų buvo paimti iš kitame

universitete fizikos kursui naudojamo testo ir šiek tiek pakeisti.
Vidutinis tradiciniu metodu mokomos grupės įvertinimas buvo 41
procentas, o L. Deslaurierso grupės vidurkis – 74 procentai. Tai
akivaizdžiai didelis skirtumas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsitiktinio
spėjimo rezultatas būtų 23 procentai, apskaičiavus paaiškėja, jog tradiciniu
metodu mokomos grupės studentai vidutiniškai žinojo teisingus atsakymus
tik į maždaug 24 procentus klausimų, o kryptingo mokymosi metodu
mokomoje grupėje atitinkamas rezultatas – 66 procentai. Tai didžiulis
skirtumas. Kryptingo mokymosi grupės studentai teisingai atsakė į 2,5
daugiau klausimų nei kita grupė.
C. Wiemanas su kolegomis šį skirtumą išreiškė naudodamasis
statistikos terminu „poveikio dydis“. Šia prasme abiejų grupių pasiekimų
skirtumas išreiškiamas 2,5 standartinio nuokrypio. Kitų naujų tiksliųjų ir
inžinerijos mokslų mokymo metodų poveikio dydis mažesnis nei 1,0, o iki
šiol nustatytas didžiausias švietimo intervencijos poveikio dydis 2,0 buvo
gautas pasitelkus parengtus individualius mokytojus. Tačiau C.
Wiemanas, dirbdamas su niekada nedėsčiusiais antrosios pakopos ir
podoktorantūros studentais, pasiekė 2,5.
KRYPTINGO MOKYMOSI PAŽADAS
C. Wiemano pasiekimai nepaprastai intriguojantys. Tai rodo, kad

pakoregavus tradicinius mokymo metodus taip, kad šie atspindėtų
kryptingo mokymosi principus, galime gerokai padidinti įvairių sričių
mokymo pasiekimus. Taigi nuo ko pradėti?
Viena kryptis būtų tarptautinio lygmens sportininkų, muzikantų ir kitų
mokovų ugdymas. Visada tikiuosi, kad mano indėlis
į kryptingo mokymosi sampratą bus naudingas šiems specialistams ir jų

mokytojams. Juk tai ne tik tie žmonės, kurie labiausiai domisi pasiekimų
tobulinimo būdais, bet ir tie, kuriuos tirdamas daugiausia sužinojau. Be
to, tikiu, kad iškilūs mokovai ir šio tikslo siekiantys žmonės gali dar daug
nuveikti tobulindami mokymo metodus.
Pavyzdžiui, visada stebėjausi tuo, kad daugelis mano kalbintų
sportininkų ir jų trenerių niekada neskyrė dėmesio tobulintiniems
pasiekimų aspektams nustatyti ir metodams, kurie padėtų tobulinti šiuos
dalykus, kurti. Sportininkai, ypač komandinio sporto atstovai,
dažniausiai treniruojasi komandomis, o kiekvieno iš jų individualiai
pažangai nėra skiriama dėmesio.
Be to, labai mažai darbo atlikta sėkmingų sportininkų psichinių
reprezentacijų ugdymo srityje. Norint užpildyti šią spragą geriausia būtų,
kad sportininkai apibūdintų savo mąstymo procesą per varžybas, o tai
padėtų mokslininkams, treneriams ir galbūt net patiems sportininkams
sukurti pratybų užduotis, leidžiančias ugdyti varžybų situacijų psichines
reprezentacijas, kaip aprašyta 3 skyriuje. Žinoma, kai kurie iškiliausi
sportininkai patys sugeba sukurti veiksmingas psichines reprezentacijas,
bet dauguma geriausių žaidėjų net nesuvokia, kaip jų mąstymas skiriasi
nuo mažiau pasiekusių kolegų. Kita vertus, mažiau pasiekę sportininkai
dažnai nesuvokia, kad jų psichinės reprezentacijos kur kas menkesnės
nei geriausiųjų.
Per pastaruosius keletą metų kalbėjausi su daugelio sporto šakų
treneriais, vienas iš jų – nacionalinės futbolo lygos komandos „Phi-
ladelphia Eagles“ vyriausiasis treneris Chipas Kelly’is. Dauguma šių
trenerių domisi, kaip kryptingas mokymasis gali padėti tobulėti jų
sportininkams. 2014 metais susitikime su visais „Eagles“ treneriais
diskutavome apie tai, kaip geriausi žaidėjai išmano savo komandos ir
priešininkų veiksmus aikštelėje ir gali tai aptarti po treniruočių ar
žaidimo. Tačiau sužinojau, kad net treneriai, pripažįstantys
psichinių reprezentacijų reikšmę, nedaug padėjo silpnesniems žaidėjams

tobulinti psichines reprezentacijas. Negana to, treneriai eidavo lengvesniu
keliu – pasirinkdavo jau įgijusius veiksmingas psichines reprezentacijas
žaidėjus ir juos papildomai mokydavo siekdami šias reprezentacijas dar
patobulinti.
Panašias problemas aptarėme 2011 metais Anglijoje, man apsilankius
Mančesterio miesto futbolo klube (prieš tai, kai komanda buvo laimėjusi
Futbolo asociacijos varžybų taurę). Ten treneriai buvo labiau linkę kalbėti
apie tai, kaip ugdyti psichines reprezentacijas, nes jie treniravo jaunuosius
žaidėjus, iš kurių keletas vėliau būdavo priimami žaisti suaugusiųjų
komandoje per įprastas rungtynes.
Taip pat dirbome su Tarptautinės plaukimo trenerių asociacijos
prezidentu, plaukimo treneriu Rodu Havriluku, siekdami kryptingo
mokymosi principais tobulinti plaukikų ugdymo metodus. Išsiaiškinome,
kad beveik nėra parengta jokių kryptingo mokymosi principais pagrįstų
individualaus ugdymo metodų, skirtų žemesniojo ar vidutinio lygio
plaukikams.
Atsižvelgiant į tai, kiek nedaug dėmesio skirta kryptingo mokymosi
metodui ugdant iškilius mokovus, ypač sportininkus, akivaizdu, kad turime
daug galimybių tobulėti skirdami daugiau dėmesio individualiam ugdymui
ir sportininkų psichinių reprezentacijų vertinimui. Ir toliau dirbsiu su
treneriais, mokytojais ir sportininkais, padėdamas jiems veiksmingiau
taikyti kryptingo mokymosi metodą.
Tačiau manau, kad kryptingas mokymasis naudingiausias kitoje srityje.
Juk iškiliausi itin specializuotų ir labai konkurencingų sričių meistrai –
profesionalūs sportininkai, pasaulinio lygio muzikantai, šachmatų
didmeistriai – sudaro tik nedidelę dalį pasaulio gyventojų, nors ir ryškiai
matomą ir daugelio mėgstamą. Tačiau nepaprasta šių žmonių pažanga daro
ganėtinai menką poveikį kitai
žmonijos daliai. Daugelyje kitų sričių būtų galima padėti kur kas daugiau
žmonių, ir pažanga būtų gerokai reikšmingesnė, nes šių sričių mokymo
metodai dar labiau nutolę nuo kryptingo mokymosi etalono.
Viena tokių sričių – švietimas, kuri svarbi kiekvienam žmogui, ir čia
mokymo metodus galima pertvarkyti daugeliu būdų, taikant kryptingo
mokymosi principus.
Kita sritis – pedagogika. Kaip mokiniai išmoksta geriausiai? Šiuo
klausimu būtų galima daug pasakyti remiantis kryptingu mokymusi.
Panagrinėkime fizikos dėstymo Britų Kolumbijos universitete
pavyzdį, atskleidžiantį, kaip naudojantis kryptingo mokymosi principais
galima padėti studentams išmokti greičiau ir geriau, nei taikant tradicinį
metodą. Prieš dėstydami Wiemanas su kolegomis pirmiausia pasikalbėjo
su tradiciniu metodu dirbančiais dėstytojais, siekdami tiksliai išsiaiškinti,
kokius gebėjimus studentai turėtų įgyti baigę kursą.
Kaip aptarta 5 skyriuje, pagrindinis kryptingo mokymosi ir tradicinio
metodo skirtumas priklauso nuo to, kam skiriama pirmenybė – žinioms
ar įgūdžiams. Kryptingas mokymasis visų pirma skirtas įgūdžiams
ugdyti. Šiuo tikslu atrenkamos ir žinios, tačiau jos nėra pagrindinis
tikslas. Visgi ir taikant kryptingo mokymosi metodą studentai įgyja
ganėtinai daug žinių.
Studentus mokant faktų, sąvokų ir taisyklių, ši informacija išlieka
ilgalaikėje atmintyje kaip nesusiję fragmentai, ir studentui norint ja
naudotis ar ją sisteminti, analizuoti sprendžiant uždavinį, ieškant
atsakymo, temos ar hipotezės, ima kliudyti dėmesio ir trumpalaikės
atminties ribotumas. Studentas turi ieškoti sprendimo remdamasis
padrikais atminties ištekliais. Tačiau kai ši informacija asimiliuojama
kuriant psichines reprezentacijas, skirtas kokiai nors veiklai atlikti, atskiri
fragmentai sujungiami į vientisą modelį
sukuriant šios informacijos kontekstą ir reikšmę. Taip informaciją lengviau

apdoroti. Kaip aptarėme 3 skyriuje, psichinės reprezentacijos nekuriamos
vien tik apie ką nors mąstant; jos kuriamos tada, kai stengiatės atlikti veiklą
– bandote, klystate, įsivertinate, vėl iš naujo bandote ir t. t. Atlikę užduotį,
ne tik sukūrėte veiksmingą ugdomų įgūdžių psichinę reprezentaciją, bet ir
įsisavinote daug su šiais įgūdžiais susijusios informacijos.
Siekiant, kad pamoka būtų veiksmingesnė, labiau verta numatyti, ką
mokinys turėtų išmokti daryti, o ne ką sužinoti. O su įgūdžiais įgyjamos ir
žinios.
C. Wiemanas su kolegomis, surašę įgūdžius, kurių studentai turėtų
išmokti, tuo remdamiesi nustatė konkrečius mokymo tikslus. Tai irgi
klasikinis kryptingo mokymosi metodas: mokant įgūdžių pamoka
suskirstoma etapais, kuriuos mokinys įveikia vieną po kito, siekdamas
galutinio tikslo. Nors tai primena tradiciniame švietime naudojamą
pakopinį metodą, kryptingas mokymasis yra visiškai kitoks, nes prieš
pereinant į naują etapą daug dėmesio skiriama kiekvienam etapui
reikalingoms psichinėms reprezentacijoms suvokti. Atrodo, kad tai buvo
pagrindinis ankstesniame skyriuje minėtos „Matematikos šuolio“
programos sėkmės veiksnys: pagal programą išsamiai apibūdinamos
konkretiems įgūdžiams būtinos psichinės reprezentacijos, o tada mokiniai
mokomi taip, kad šias reprezentacijas įgytų.
Apskritai, beveik kiekvienoje švietimo srityje naudingiausi mokymosi
tikslai padeda mokiniams kurti veiksmingas psichines reprezentacijas.
Pavyzdžiui, fizikos studentus visada galima išmokyti spręsti tam tikras
lygtis ir pritaikyti jas atitinkamoms situacijoms, tačiau tai ne svarbiausia
fizikos kompetencijos dalis. Fizikos mokovų ir fizikos studentų lyginamieji
tyrimai atskleidė, kad kai kurie studentai kiekybinius, t. y. susijusius su
skaičiais ir sprendžiamus pritaikant atitinkamas lygtis, uždavinius
sprendžia ne prasčiau nei
mokovai, tačiau nuo pastarųjų gerokai atsilieka gebėjimais atlikti

kokybines ar su sąvokomis susijusias užduotis, pavyzdžiui, kodėl karšta
vasarą ir šalta žiemą? Atsakant į tokį klausimą reikia ne tiek skaičiavimo
įgūdžių, kiek sąvokų, kuriomis pagrįsti tam tikri įvykiai ar procesai,
išmanymo, t. y. gerų psichinių reprezentacijų.
Daugelis žmonių, išskyrus gamtos ir tiksliųjų mokslų mokytojus,
negali teisingai paaiškinti, kodėl keičiasi metų laikai, nors to mokėsi dar
pradinėje mokykloje. Per Harvardo universiteto mokslo metų atidarymą
nufilmuotame linksmame vaizdo įraše neseniai baigusių absolventų
virtinė tvirtina, jog metų laikai keičiasi dėl to, kad Žemė vasarą priartėja
prie Saulės, o žiemą nutolsta. Žinoma, tai netiesa, nes Siaurės pusrutulyje
vasara yra tada, kai Pietų pusrutulyje žiema. Tikroji metų laikų kaitos
priežastis – Žemės ašies pokrypis. Tačiau svarbu ne Harvardo absolventų
neišmanymas, o tai, kad tiksliųjų ir gamtos mokslų studentai išmokomi į
lygtis suvesti skaičius, bet įgyja tiek mažai pagrindinių psichinių
reprezentacijų, leidžiančių suprasti gamtos reiškinius.
Norėdami padėti fizikos studentams įgyti tokių psichinių re-
prezentacijų, C. Wiemanas su kolegomis sudarė elektroninių klausimų ir
mokymosi užduočių rinkinius, leidžiančius pasiekti dėstytojų numatytus
mokymosi tikslus. Elektroniniai klausimai ir užduotys buvo parinktos
taip, kad paskatintų diskusijas, kurios padėtų studentams suprasti teoriją
ir ją pritaikyti atsakant į klausimus ir atliekant užduotis.
Klausimai ir užduotys taip pat turėjo paskatinti studentus peržengti
komforto zoną – jiems teko įtemptai mąstyti ieškant atsakymo – tačiau
tai nebuvo taip sudėtinga, kad studentai negalėtų atsakyti. C. Wiemanas
su kolegomis elektroninius klausimus ir mokymosi užduotis pirmiausia
išbandė su to paties kurso savanoriais studentais. Jų buvo paprašyta balsu
perteikti savo mąstymo procesą ieškant atsakymo į šias užduotis.
Remdamiesi šia medžiaga
tyrėjai pakoregavo klausimus ir užduotis, stengdamiesi išvengti neaiškumų

ir studentams per sudėtingų klausimų. Tada šias užduotis ir klausimus
išbandė su kitu savanoriu ir dar juos patikslino.
Galiausiai kursas buvo suplanuotas taip, kad studentai galėtų ne kartą
padirbėti su tais pačiais dalykais, gauti grįžtamąjį ryšį, nurodantį klaidas ir
taisymo būdus. Grįžtamąjį ryšį teikdavo ir studentai vieni kitiems diskusijų
grupėse, ir dėstytojai, o svarbiausia buvo tai, jog studentams iš karto buvo
pasakoma, kad klysta ir kaip klaidą reikėtų ištaisyti.
Pagal kryptingo mokymosi principus patobulintas Britų Kolumbijos
universiteto fizikos dėstymo metodas yra pavyzdys, kaip remiantis šiais
principais galima pertvarkyti švietimą: iš pradžių numatykite, ką mokiniai
turėtų išmokti daryti. Tikslas turėtų būti mokyti ne žinių, o įgūdžių.
Aiškindamiesi, kokiu metodu mokiniai išmoks įgūdžių, pasidomėkite, kaip
šiuos įgūdžius įgyja mokovai. Visų pirma, kuo išsamiau išsiaiškinkite jų
naudojamas psichines reprezentacijas ir mokykite įgūdžių taip, kad
panašias psichines reprezentacijas įgytų ir mokiniai. Įgūdžių ugdymas
vyksta etapais, kiekvieno iš jų metu mokiniai turi peržengti komforto zoną,
bet ne taip, kad nepajėgtų etapo įveikti. Tada reikia daug kartojimo ir
grįžtamojo ryšio. Psichinės reprezentacijos kuriamos nuolat kartojant
bandymo, klaidų, grįžtamojo ryšio ir naujo bandymo ciklą.
Sėkmingo C. Wiemano fizikos mokymo Britų Kolumbijos universitete
pavyzdžiu pasekė daug kitų dėstytojų. Pasak straipsnio žurnale „Science“,
po eksperimento kryptingo mokymosi metodas pradėtas taikyti beveik
šimtui matematikos ir tiksliųjų bei gamtos mokslų kursų, kuriuose iš viso
mokėsi daugiau kaip 30 000 studentų. Kadangi šių sričių dėstytojai
paprastai nelinkę keisti mokymo metodų, tai reikšmingai atskleidžia C.
Wiemano atradimo kokybę.
Pertvarkius mokymo metodus pagal kryptingo mokymosi principus
studentai gali išmokti kur kas greičiau ir geriau, kaip rodo
beveik neįtikėtini C. Wiemano studentų pasiekimai, tačiau tektų ne tik

keisti edukologų požiūrį, bet ir išsamiau tirti mokovų mąstymą. Dar tik
pradedame suprasti mokovų naudojamas psichinių reprezentacijų rūšis ir
jų kūrimo būdus taikant kryptingą mokymąsi. Laukia kur kas daugiau
darbo.
Kryptingą mokymąsi galime švietimui taikyti ne tik dirbdami
veiksmingesniais mokymo metodais, bet ir kitais, ne tokiais akivaizdžiais
būdais. Mano nuomone, labai svarbu padėti vaikams, ir ypač paaugliams,
susikurti išsamias bent vienos srities psichines reprezentacijas dėl toliau
aptariamų priežasčių. Tai nėra dabartinės švietimo sistemos prioritetas, ir
dažniausiai psichinių reprezentacijų įgyja tik tie mokiniai, kurie ko nors
mokosi ne mokykloje, pavyzdžiui, sportuoja ar groja muzikos
instrumentais. Net ir tada šie mokiniai gerai nesuvokia, ką jie daro, arba
pripažįsta, kad jų psichinės reprezentacijos kilusios iš bendrosios įvairių
sričių patirties.
Vienas psichinių reprezentacijų teikiamas pranašumas besimo-
kančiam vaikui ar suaugusiajam yra laisvė pačiam tyrinėti pasirinktą
mokymosi sritį. Aiškios muzikos kūrinio skambesio, kompozicijos,
atlikimo technikos poveikio išgaunamam garsui psichinės
reprezentacijos leidžia pažengusiam mokiniui groti savarankiškai arba
klausytojams, improvizuoti, tyrinėti muzikos instrumentų galimybes.
Tada jau nebereikia mokytojo, vedančio kiekvienu taku. Kai kuriais
takais mokiniai gali keliauti patys.
Tas pats tinka ir akademiniams dalykams. Atitinkamas psichines
reprezentacijas įgiję studentai gali savarankiškai atlikti mokslinius
eksperimentus arba rašyti straipsnius ir knygas – ir tyrimai atskleidė, kad
daug mokslininkų ir autorių šitaip pradėjo savo karjerą dar būdami jauni.
Geriausias būdas padėti studentams tobulinti įgūdžius bei psichines
reprezentacijas – pateikti pavyzdžius, kuriuos galėtų atkurti ir taip iš jų
mokytis, kaip Benjaminas Franklinas
KAIP PASIEKTI (BEVEIK) VISKĄ – T71
tobulino rašymo stilių atpasakodamas The Spectator straipsnius. Reikia

bandyti ir klysti, tačiau turint sėkmės pavyzdžių.
Vienos srities psichinės reprezentacijos padeda suprasti, kaip sė-
kmingai dirbti ne tik šioje, bet ir kitose srityse. Daugelis žmonių, net ir
suaugusiųjų, jokioje srityje nepasiekia tokio meistriškumo, kad galėtų
suvokti visą psichinių reprezentacijų reikšmę planuojant, vykdant veiklą ir
vertinant pasiekimus taip, kaip tai sugeba iškilūs mokovai, todėl nežino, ką
reiškia tokį lygį pasiekti, kiek ir kaip reikia mokytis. Suvokus vienos srities
meistriškumo kainą, bent iš principo tampa aišku, kaip siekiama aukštumų
kitose srityse. Todėl vienos srities mokovai dažnai vertina ir kitų sričių
meistrus. Fizikos mokslininkas gali bent numanyti apie profesionalaus
smuikininko kelią, o balerina turbūt suvoks kvalifikuoto tapytojo
atsidavimą.
Mokyklos turėtų visiems mokiniams suteikti panašios patirties tam
tikroje srityje. Tik tada jie supras, kas įmanoma ir kaip to pasiekti.
HOMO EXERCENS
Šios knygos įžangoje kalbėjau apie tai, kaip kryptingas mokymasis gali
pakeisti požiūrį į žmogaus galimybes. To nelaikau perdėtu ar nepagrįstu
teiginiu. Šis perversmas prasideda, kai suprantame, kad įvairių sričių
geriausieji savo nišose įsitvirtino ne dėl įgimto talento, o todėl, kad daug
metų praktiškai mokėsi naudodamiesi kūno ir smegenų adaptyvumu.
Tačiau šio supratimo nepakanka. Turime pasitelkti reikiamas
priemones, padedančias tokius gebėjimus pritaikyti ir valdyti savo
galimybes. Turėdamas šį tikslą kaip tik skelbiu apie kryptingą mokymąsi,
tačiau daugelis kitų veiksmingų priemonių dar nėra sukurtos. Daugelyje
sričių vis dar tiksliai nežinome, kas išskiria mokovus
iš minios. Taip pat neturime daug informacijos apie jų psichines

reprezentacijas. Reikia išsiaiškinti, kokie veiksniai lemia meistriškumo
augimą per visą gyvenimą, kad būtų galima šias žinias perduoti kitiems to
siekiantiems žmonėms.
Tačiau netgi kol kas neturėdami išsamaus žemėlapio, jau galime
pradėti šią kelionę. Kaip minėjau, galime padėti mokiniams įgyti bent
vienos srities žinių ir veiksmingų psichinių reprezentacijų, bylojančių apie
patį meistriškumą: kaip jis atsiranda ir kaip kiekvienas gali jį ištobulinti. 6
skyriuje aptarėme, kad įgūdžių ugdymas kryptingai mokantis didina
tolesnio augimo motyvaciją dėl pasitenkinimo, patiriamo įgyjant įgūdžių.
Jei parodysime mokiniams, kad jie gali tobulinti pasirinktos srities įgūdžius,
– nors tai nelengva, bet verta dėl didžiulės naudos, – tikėtina, kad mokiniai,
kryptingai mokydamiesi visą gyvenimą, pasieks meistriškumo.
Ilgainiui daugiau sužinoję apie tai, kaip vystosi įvairių sričių
meistriškumas, ir išaugus šiomis žiniomis pasinaudojusių mokinių kartai,
sukursime naują pasaulį, kuriame dauguma žmonių suvoks kryptingo
mokymosi principus ir taikys juos sau bei savo vaikams.
Koks būtų šis pasaulis? Pirmiausia, atsirastų daugiau įvairesnių sričių
iškilių mokovų nei šiandien. Poveikis visuomenei būtų milžiniškas.
Įsivaizduokite pasaulį, kur gydytojai, mokytojai, inžinieriai, lėktuvų pilotai,
programuotojai ir daugelis kitų profesionalų įgyja Įgūdžių taip, kaip dabar
mokosi smuikininkai, šachmatininkai ir baleto šokėjai. Pusė šių specialistų
ištobulina tokius pasiekimus kaip dabartinių 5 procentų geriausiųjų. Kaip
pasikeistų sveikatos priežiūra, švietimo sistema, technologijos?
Asmeninė nauda taip pat gali būti didžiulė. Apie tai knygoje rašiau
nedaug, bet mokovai jaučia didelį pasitenkinimą išreikšdami savo gabumus
ir aistringai trokšta tobulėti siekdami peržengti žmogaus galimybių ribas.
Tai tarsi nuolatinė masinanti kelionė,
kai nuobodulys negresia, nes visada apstu iššūkių ir naujų galimybių.

Mokovai, kurių įgūdžiai susiję su atlikimo sritimi – muzikantai, šokėjai,
gimnastai ir pan. – byloja apie malonumą pasirodyti publikai. Kai sekasi,
jie savo darbą atlieka be pastangų, ir tai labai panašu į Ftihaly’io
Csikszentmihaliji’o aprašytą psichologinę „srauto“ būseną. Be
meistriškumo tokios pakilios būsenos beveik neįmanoma patirti.
Vienu smagiausiu savo gyvenimo laikotarpių dirbau su Herbu Simonu,
kai jis gavo Nobelio premiją. Visi mūsų grupės nariai jautėsi tarsi esą
mokslo srities priešakinėse linijose ir tai laikė laimėjimu. Įsivaizduoju, kad
panašų jaudulį patyrė impresionistai, pasiryžę dailės revoliucijai.
Tačiau nereikia būti priešakyje, kad galėtumėte jausti pasitenkinimą
valdydami savo gyvenimą ir tobulindami gabumus. Kai kryptingas
mokymasis taps kasdienybe, žmonės bus valingesni ir patirs daugiau
džiaugsmo.
Manau, kad mes, žmonės, esame žmogiškiausi tobulėdami. Kitaip nei
gyvūnai, galime sąmoningai keistis, tobulintis taip, kaip pasirenkame. Tai
skiria mus nuo visų kitų dabar gyvų ir kada nors gyvenusių būtybių.
Klasikinę žmogaus prigimties sampratą atspindi pavadinimas Homo
sapiens, kuriuo save įvardijome kaip rūšį. Mūsų tolimi protėviai buvo
Homo erectus, arba „stačiasis žmogus“, – nes galėjo vaikščioti atsistojęs, –
ir Homo habilis, „sumanusis žmogus“, – taip pavadintas, nes vienu metu
manyta, jog tai buvo seniausias žmogus, gaminęs ir naudojęs akmeninius
įrankius. O mes vadiname save „žinančiuoju žmogumi“, nes manome, kad
nuo protėvių skiriamės didelėmis žiniomis. Bet galbūt geriau būtų buvę
pasivadinti Homo exercens, arba „praktikuojančiu žmogumi“ – tai rūšis,
kuri savo veikla kontroliuoja savo gyvenimą ir kuria save taip, kaip nori.
Tikėtina, kad ši nauja samprata atsirado tinkamiausiu laiku. Dėl

technologijų pasaulis vis greičiau keičiasi. Prieš du šimtus metų žmogus,
išmokęs amato ar prekybos, galėjo būti įsitikinęs, kad šio išsilavinimo jam
pakaks visam gyvenimui. Mano kartos žmonės užaugo panašiai galvodami:
įgijus išsilavinimą, gavus darbą, jau galima įsitvirtinti iki pensijos. Per
mano gyvenimą tai pasikeitė. Prieš keturiasdešimt metų aktualios profesijos
atgyveno arba tapo visiškai kitokios, ir dabar į darbo rinką ateinantys
žmonės turėtų tikėtis, jog per gyvenimą teks du ar tris kartus keisti karjerą.
Nežinau, kas bus su dabar gimstančia karta, bet nesuklysiu sakydamas, kad
pokyčiai nesulėtės.
Kaip visuomenė tam pasirengusi? Daugeliui žmonių teks nuolat
mokytis naujų įgūdžių, todėl bus svarbu išmokyti vaikus ir suaugusiuosius
veiksmingai tobulintis. Technologinė revoliucija suteikia naujų veiksmingo
mokymosi galimybių. Pavyzdžiui, galima filmuoti gydytojus, sportininkus
ar mokytojus darbo vietose ir kaupti įrašus bibliotekose, mokymo
centruose, kur studentai galėtų praktiškai mokytis išvengdami rizikos
realioje darbo aplinkoje su pacientais, mokiniais ar klientais.
Turime pradėti dabar. Jau dirbantiems suaugusiesiems reikia sukurti
geresnius mokymo metodus, pagrįstus kryptingo mokymosi principais ir
veiksmingų psichinių reprezentacijų kūrimu. Tai padės tobulinti
dabartiniam darbui reikalingus įgūdžius ir įgyti naujų kitoms profesijoms
tinkamų kompetencijų. Be to, reikia skleisti žinią, kad kiekvienas gali plėsti
savo galimybes.
Daugiausia laimės būsimosios kartos. Svarbiausios dovanos, kurias
galime duoti savo vaikams, – tai pasitikėjimas savo gebėjimu kurti save ir
šiam darbui atlikti reikalingos priemonės. Ugdydami neva jiems neduotus
gabumus, jie turės savo patirties įsitikinti, kad kontroliuoja savo pažangą,
nebūdami pasenusios teorijos
apie įgimtą talentą įkaitais. Kad galėtų tobulintis pasirinktu būdu, jiems
reikės žinių ir paramos.
Galiausiai, tikėtina, kad pasaulyje, kur sparčiai tobulėjant tech-
nologijoms nuolat keičiasi darbo ir gyvenimo sąlygos, vienintelė išeitis
bus sukurti visuomenę, kurios nariai suvoks galintys ir mokantys
kontroliuoti savo raidą. Sis naujas Homo exercens pasaulis būtų galutinis
rezultatas, kurį sukursime sužinoję apie kryptingą mokymąsi ir jo teikiamą
galią valdyti savo ateitį.
Padėka
Savo tyrimą galėjau atlikti dėl šioje knygoje aprašytų veiksnių. Nuo
mažumės mano tėvai suteikė man saugią aplinką, kuri mane skatindavo
įgyvendinti bet kokį sumanymą, kol pats norėdavau. Švedijos Stockholmo
universitete mane globojęs profesorius Gunnaras Goude skatino ir palaikė
mano susidomėjimą mąstymo tyrimais. Kadangi jis buvo užsiėmęs
gyvūnų tyrimais, turėjau mąstyti savarankiškai. Karnegio Melono
universitete dirbę Herbertas Simonas ir Billas Chaseas parodė, kaip rasti
ir ištirti svarbias problemas, ir padėjo įsidarbinti psichologijos dėstytoju
JAV Kolorado universitete. Paulas Baltesas, dirbantis Berlyno Maxo
Planko žmogaus raidos institute, leido tirti muzikos studentus
bendradarbiaujant su Ralfu Krampe’u ir Clemensu Tesch-Romeru ir
aprūpino ištekliais. Noriu padėkoti daugybei savo studentų ir
podoktorantūros studentų bei kitiems bendradarbiams, ypač Andreasui
Lehmannui. Taip pat dėkoju daugeliui mokovų ir tyrimo dalyvių,
pasidalijusių savo mąstymo paslaptimis ir leidusių tirti jų pasiekimus.
Galiausiai noriu nuoširdžiai padėkoti ilgalaikių eksperimentų dalyviams,
ypač Steve’ui Faloonui, Dario’ui Donatelli’ui, Johnui Conradui ir Rajanui
Mahadevanui.
Už tyrimus Karinio laivyno mokslo tyrimų biuras skyrė man dotaciją

kaip pagrindiniam tyrėjui (N00014-84-K-0250) ir kaip vienam iš
pagrindinių tyrėjų (N00014-04-1-0588, N00014-05- 1-0785, N00014 -
07.1-0189), taip pat parėmė JAV kariuomenės mokslinių tyrimų
institutas skirdamas dotaciją Kolorado universitetui kaip pagrindiniam
tyrėjui (CU-1530638), be to, kaip pagrindinis tyrėjas gavau paramą iš
Maxo Plancko draugijos ir kaip vienas pagrindinių tyrėjų – iš JAV
futbolo fondo (FSU mokslinių tyrimų dotacija I 1520 0006), taip pat kaip
pagrindinį tyrėją mane parėmė Floridos valstijos fondas pagal Conradi’o
geriausio mokslininko apdovanojimo programą.
– Anders Ericsson
Noriu padėkoti Floridos valstijos universiteto psichologijos de-

partamento nariui Thomasui Joineriui, kuris prieš daugelį metų
supažindino mane su Andersu Ericssonu – kitaip ši knyga nebūtų buvusi
parašyta. Tai vieni iš geranoriškiausių mano sutiktų žmonių, linkusių
dalytis idėjomis bei įžvalgomis. Įgyta bendro darbo patirtis tiriant
kryptingą mokymąsi nepaprastai praturtino mano gyvenimą, ir tai būtų
buvę naudinga net ir tada, jei nebūtume parašę knygos. Taip pat esu
dėkingas Artui Turockui už puikius pavyzdžius, kaip kryptingą
mokymąsi taikyti versle.
Galų gale reiškiu didžiausią padėką žmonai Deanne’ai Laurai Pool už
jos didžiulį indėlį į šią knygą. Per visą ilgą knygos kūrybos procesą ji
buvo idėjų generatorė, grįžtamojo ryšio teikėja, pirmoji reikli skaitytoja
ir puiki redaktorė. Ji padėjo man išgryninti mintis įvairiais būdais,
aptardavo idėjas, keldavo klausimus, teikė apgalvotus pasiūlymus,
nurodė trūkumus ir pranašumus. Pati būdama rašytoja ji labai padėjo
ištobulinti knygos mintis ir nušlifuoti stilių.
Nors jos vardo nėra ant viršelio, bet pirštų atspaudų yra visoje knygoje.
– Robert Pool
Abu dėkojame Elyse’ai Cheney ir Alexui Jacobsui už paramą ir

pastangas, padedant suformuluoti paraišką dėl knygos ir, galiausiai, pačią
knygą, kad sudomintų kuo daugiau skaitytojų. Taip pat esame labai
dėkingi redaktoriui Eamonui Dolanui už išmintingus klausimus bei
pasiūlytas mintis – tai leido gerokai patobulinti knygos struktūrą.
Pastabos
ĮVADAS. TALENTAS
12 kvapą gniaužiančiame laiške: W. A. Mozarto absoliučią klausą apibūdinantį laišką

galima rasti Otto Erich Deutsch Mozart: A Documentary Biography, 3-as leid.
(London: Simon andSchuster, 1990), 21. Taip pat žr. Diana Deutsch, „Absolute pitch“,
leidinyje The Psychology ofMusic, sud. Diana Deutsch, 3-ias leid. (San Diego:
Elsevier, 1990), 141-182.
būdingas maždaug tik vienam žmogui iš tūkstančio: pvz., žr. William Lee Adams,
„The mysteries of perfect pitch“, Psychology Today, July 1, 2006 m. liepos 1 d.,
https://www.psychologytoday.com/articles/200607/the-mysteries-perfect- pitch (2015
m. vasario 25 d. prieiga).
13 apie trečiuosius penktuosius gyvenimo metus: Robert J. Zatorre, ,Absolute pitch: A
model for understanding the influence of genes and development on neural and
cognitive funetion“, Nature Neuroscience 6, Nr. 7 (2003): 692-695. Taip pat žr. Siamak
Baharloo, Paul A. Johnston, Susan K. Service, Jane Gitschier, Nelson B. Freimer,
,Absolute pitch: An approach for Identification of genetic and nongenetic
components“, American Journal of Human Genetics 62 (1998): 224-231.
absoliuti klausa būdinga labiau nei kitų tautybių žmonėms: Diana Deutsch, Ke- vin
Dooley, Trevor Henthorn, ir Brian Head, .Absolute pitch among students in an
American music conservatory: Association with tone language fluency“, Journal of the
Acoustical Society of America 125 (2009): 2398-2403.
14 buvo žinoma beveik tik tiek: mano įrodymų apie tai, kad absoliuti klausa įgyjama,
apžvalga pateikta K. Anders Ericsson, Irene Faivre, „Whats exceptional
about exceptional abilities?“ leidinyje The Exceptional Brain: Neuropsychology of

Talent and Special Abilities, sud. Loraine K. Obler, Deborah Fein (New York:
Guilford, 1988), 436-473.
14 mokslo žurnale: Psychology of Music: Ayako Sakakibara, „A longitudinal study of
the process of acquiring absolute pitch: A practical report of training with the chord
Identification method’“, Psychology of Music 42, Nr. 1 (2014): 86-111.
fortepijonu grojamas atskiras natas: Du iš dvidešimt keturių vaikų mokymo kurso
nebaigė, tačiau tai nebuvo susiję su mokymo kokybe. Visi mokymo kursą baigę
dvidešimt du vaikai parodė įgiję absoliučią klausą.
15 už suaugusiųjų profesionalius atlikėjus: Deutsch, Mozart, 21.
smuiku, klavišiniais ir kitais instrumentais: Stanley Sadie, Mozart: The Early Years,
1756-1781 (New York: W. W. Norton, 2006), 18.
17 tarptautinio lygmens meninės gimnastikos laimėjimų: suaugusiųjų tarptautinio
lygmens meninės gimnastikos sportininkų vidutinis ūgis yra 5 pėdos 2 coliai, o
didžiausias – 5 pėdos 7 coliai.
Neoklis A. Georgopoulos, Anastasia Theodoropoulou, Nikolaos D. Roupas ir kt.,
„Grovvth velocity and finai height in elite female rhythmic and artistic gymnasts“,
Hormones 11, Nr. 1 (2012): 61-69.
18 išprigimties apdovanotas gebėjimu: Jackie MacMullan, „Preparation is key to Ray
Allens 3’s“, ESPNMagazine, 2011 m. vasario 11 d., http://sports.espn.go.com/
boston/nba/columns/story?columnist=macmullan_jackie&id=6106450 (2015 m.
kovo 30 d. prieiga).
20 motyvacija ir pastangos: pvz., žr. Malcolm Gladwell Outliers: The Story of Success
(New York: Little, Brown, 2008); David Shenk The Genius in Ali of Us: Why
Everything You’ve Been Told About Genetics, Talent, and IQ Is Wrong (New York:
Doubleday, 2010); Carol Dweck Mindset: The New Psychology ofSuccess (New
York: Random House, 2006). Taip pat K. Anders Ericsson, Jacųui Smith, sud.,
Towarda General Theory of Expertise: Prospects and Limits (Cambridge, UK:
Cambridge University Press, 1991); K. Anders Ericsson, sud., The Road to
Excellence: The Acquisition of Expert Performance in the Arts and Sciences, Sports,
and Gamės (Mahwah, NJ: Erlbaum, 1996); Janet Star- kes, K. Anders Ericsson, sud.,
Expert Performance in Sport: Recent Advances in Research on Sport Expertise
(Champaign, IL: Human Kinetics, 2003); K. Anders Ericsson, Neil Charness, Paul
Feltovich ir Robert R. HofFman, sud., The Cambridge Handbook of Expertise and
Expert Performance (Cambridge, UK: Cambridge University Press, 2006); K.
Anders Ericsson, sud.,
Development of Professional Expertise: Toward Measurement of Expert Perfor- mance

and Design of Op rimai Learning Environments (Cambridge, UK: Cam- bridge
University Press, 2009).
1 SKYRIUS. TIKSLINGO MOKYMOSI GALIA

27 Pensilvanijos universiteto: Pauline R. Martin, Samuel W. Fernberger, „Impro- vement
in memory span“, American Journal of Psychology 41, Nr. 1 (1929): 91-94.
28 beveik devyni skaitmenys: Skaitmenų įsiminimo vidurkis, arba „skaitmenų įsiminimo
įvertis“, buvo apskaičiuojamas taip: kaskart, kai po teisingo atsakymo buvo gautas
neteisingas, tai buvo laikoma įrodymu, kad Steve’as pasiekė gebėjimo įsiminti
skaitmenis ribą. Taigi, jeigu jis šešis skaitmenis įsiminė teisingai, o paskui septynių
skaitmenų neįsiminė, darėme prielaidą, kad jo skaitmenų įsiminimo įvertis yra tarp 6 ir
7. Tada skyrėme šių skaitmenų vidurkiui lygų įvertį, t. y. 6,5. Sesijos pabaigoje
apskaičiuodavome visų sesijos įverčių vidurkį. Ste- ve’o ketvirtosios sesijos vidutinis
įvertis 8,5 rodo, kad jis paprastai prisimindavo aštuonis skaitmenis, o vardydamas
devynis skaitmenis dažniausiai suklysdavo, nors būta nemažai išimčių, nes vienos sekos
savaime buvo lengvesnės už kitas.
31 neįstotų į Juilliard’o mokyklą: Anthony Tommasini, „Virtuosos becoming a dime a dozen“,
New York Times, 2011 m. rugpjūčio 12 d., prieiga http://
www.nytimes.com/2011/08/14/arts/music/yuja-wang-and-kirill-gerstein-lead- a-new-
piano-generation.html?_r=2 (2015 m. lapkričio 12 d. prieiga).
33 surinkti iki 212 žodžių tekstą per minutę: http://rcranger.mysite.syr.edu/dvorak/
blackburn.htm (2015 m. lapkričio 16 d. prieiga).
per 24 valandas dviračiu nuvažiavęs 562 mylias: http://www.guinnessworl-
drecords.com/world-records/greatest-distance-cycled-in-24-hours-(unpaced)-/ (2015 m.
lapkričio 12 d. prieiga).
ištraukti nuo septyniolikto iki penkiasdešimto laipsnio šaknį iš dvylikos daugiaženklių
skaičių: http://www.guinnessworldrecords.com/world-records/most-mental-
calculations-in-one-minute (2015 m. lapkričio 12 d. prieiga).
mikliausio laisvojo metiko įgūžiu: Asmeninis laiškas (ei. paštu) nuo Bobo J. Fis- herio,
2012 m. birželio 18 d.
38 yra įprasti: Steve Oare, „Decisions made in the practice room: A ųualitative study of
middle school students’ thought processes while practicing“, Update: Applications of
Research in Music Education 30 (2012): 63-70, pokalbis p. 63.
42 atsiskleidžia gydytojų darbe: Niteesh K. Choudhry, Robert H. Fletcher, Stephen B.
Soumerai, „Systematic review: The relationship between clinical experience
and quality of health care“, Annals of Internal Medicine 142 (2005): 260-273. Taip pat
žr. Paul M. Spengler, Lois A. Pilipis, ,A comprehensive meta-analysis of the robustness
of the experience-accuracy efFect in clinical judgment“, Journal of Counseling
Psychology 62, Nr. 3 (2015): 360—378.
42 2005 metais dalyvavau atviroje konferencijoje: konferencijos ataskaitą galima at
sisiųsti http://macyfoundation.org/publications/publication/enhancing-health-
professions-education-technology.
Franklino šachmatų žaidimo įgūdžiai: pasakojimai apie šachmatininką Beną
Frankliną ganėtinai gerai žinomi, bent tarp šachmatininkų. Pvz., žr. John McCrary,
„Chess and Benjamin Franklin – His pioneering contributions“,
www.benfranklin300. org/_etc_pdf/Chess_ John_McCrary.pdf (2015 m. balandžio
13 d. prieiga). Taip pat žr. Bill Wall, „Ben Franklin and chess trivia“ (2014),
www.chess.com/blog/bill- wall/benjamin-franklin-and-chess-trivia (2015 m.
balandžio 13 d. prieiga).
44 greičiau už L Perlmaną: Christopher L. Tyner, „Violin teacher Dorothy De- Lay: Step
by step, she helps students reach beyond their limits“, Investors. com (2000 m. spalio
2 d.), http://news.investors.com/management-leaders-in- success/100200-350315-
violin-teacher-dorothy-delay-step-by-step-she-helps-students-reach-beyond-their-
limits.htm#ixzz3D8B3Ui6D (2015 m. kovo 13 d. prieiga).
47 paros metu: William G. Chase, K. Anders Ericsson, „Skilled memory“ leidinyje
Cognitive Skills and Their Acųuisition, sud. John R. Anderson (Hillsdale, NJ:
Lawrence Erlbaum Associates, 1981), 141-189.
trumpalaikės atminties: William G. Chase ir K. Anders Ericsson, „Skili and working
memory“ leidinyje The Psychology of Learning and Motivation, sud. Gordon H.
Bower, 16 t. (New York: Academic Press, 1982), 1-58; K. Anders Ericsson,
„Memory skili“, Canadian Journal of Psychology 39, Nr. 2 (1985): 188—231; K.
Anders Ericsson, Walter Kintsch, „Long-term working memory ,
PsychologicalRevieiu 102 (1995): 211-245.
2 SKYRIUS. ADAPTYVUMO NAUDA

53 sunkiausiu pasaulyje egzaminu: Daug informacijos apie kandidatų į Londono taksi
vairuotojus paimta iš Jody Rosen, „The knowledge, London’s legendary taxi-driver
tęst, puts up a fight in the age of GPS“, New York Times, 2014 m. gruodžio 7 d.,
http://tmagazine.blogs.nytimes.com/2014/ll/10/london-taxi- test-knowledge/.
55 nevairuojančių taksi: Eleanor A. Maguire, David G. Gadian, Ingrid S. Johnsru- de,
Catriona D. Good, John Ashburner, Richard S. J. Frackowiak, Christopher
D. Frith, „Navigation-related structural change in the hippocampi of taxi drivers“,

Proceedings of the National Academy of Sciences USA 97 (2000): 4398- 4403.
55 maistą slepia įvairiose vietose: John R. Krebs, David F. Sherry, Susai D. Healy, V.
Hugh Perry ir Anthony L. Vaccarino, „Hippocampal specialization of food- storing
birds“, Proceedings of the NationalAcademy of Sciences USA 86 (1989): 1388-1392.
56 dėl maisto slėpimo patirties: Nicola S. Clayton, „Memory and the hippocampus in food-
storing birds: A comparative approach“, Neuropharmacology 57 (1998): 441-452.
nei kitų tiriamųjų: reikia pabrėžti, kad taksi vairuotojų smegenų užpakalinėje
hipokampo dalyje buvo daugiau pilkosios medžiagos palyginti su niekada taksi
nevairavusių žmonių. Pilkoji medžiaga – tai smegenų audinys, kuriame yra daugiausia
smegenų neuronų.
buvo hipokampo užpakalinė dalis: tiksliau kalbant, pastebėtas tik užpakalinės hi-
pokampo dalies dešinės pusės reikšmingas padidėjimas, susijęs su taksi vairuotojo stažo
trukme. Nors žmonės turi du hipokampus, kad būtų paprasčiau, kalbu apie hipokampą
bendrai. Abu Londono taksi vairuotojų hipokampai buvo didesni nei kitų, tačiau E.
Maguire ir kt. tyrimu nustatytas reikšmingas ryšys tik tarp dešiniojo pusrutulio
hipokampo užpakalinės dalies dydžio ir vairavimo trukmės. Tačiau tikėtina, jog tai gali
būti taikoma abiem pusrutuliams, tik tyrimo imtis buvo per maža, kad šis ryšys būtų
pripažintas statistiškai reikšmingu.
to paties miesto autobusų vairuotojų: Eleanor A. Maguire, Katherine Woollett, Hugo J.
Spiers, „London taxi drivers and bus drivers: A structural MRI and neuropsychological
analysis“, Hippocampus 16 (2006): 1091-1101.
E. Maguire tai paaiškino: Katherine Woollett, Eleanor A. Maguire, ,A-cquiring the
knowledge’ of London’s layout drives structural brain changes“, Current BiologylY
(2011): 2109-2114.
57 iš viso nesimokė: Antroje tyrimo dalyje dalyvavo ne visi ankstesni tiriamieji. Sugrįžo
visi kontrolinės grupės nariai (31), bet tik 59 iš 79 buvusių kursų dalyvių, t. y. 39 iš 41,
išlaikiusio egzaminą ir vairuojančio taksi, ir tik 20 iš 38, kuriems nepavyko tapti taksi
vairuotojais.
59 neregių ar kurčiųjų smegenų: apžvalgą žr. Lofti B. Merabet ir Aivaro Pascual-Leo- ne,
„Neural reorganization follovving sensory loss“, Nature Revieivs Neuroscience H, Nr.
1 (2010): 44-52.
pakeičia kai kurių neuronų veikimo kryptis: aiškią apžvalgą apie tai, kad žinoma apie
neuroplastiką ir aklumą, žr. Andreja Bubic, Ella Striem-Amit, Amir
Amedi, „Large-scale brain plasticity following blindness and the ūse of sensory
substitution devices“, leidinyje Multisensory Object Perception in the Primate Brain,
sud. Marcus Johannes Naumer, Jochen Kaiser (New York: Springer, 2010), 351-380.
iškilių taškų grupes, kurios sudaro Brailio rašmenis: H. Burton, A. Z. Snyder, T. E.
Conduro, E. Akbudak, J. M. Ollinger ir M. E. Raichle, „Adaptive changes in early
and late blind: A fMRI study of Braille reading“, Journal of Neurophysiology 87, Nr.
1 (2002): 589-607. Taip pat žr. Norihiro Sadato, „How the blind ‘see’ Braille:
Lessons from functional magnetic resonance imaging“, Neuroscien- tist 11, Nr. 6
(2005): 577-582.
60 kuris iš trijų pirštų buvo paliestas: Annette Sterr, Matthias M. Muller, Thomas Elbert,
Brigitte Rockstroh, Christo Pantev, Edward Taub, „Perceptual correlates of changes
in cortical representation of fingers in blind multifinger Braille readers“,
JournalofNeuroscience 18, Nr. 11 (1998): 4417-4423.
2012 metais buvo paskelbtas: Uri Polat, Clifton Schor, Jian-Liang Tong, Ativ Zornet,
Maria Lev, Oren Yehezkel, Anna Sterkin, Dennis M. Levi, „Training the brain to
overcome the effect of aging on the human eye“, Scientific Reports 2 (2012): 278,
doi:10.1038/srep00278.
63 tyrime su žiurkėmis: James A. Carson, Dan Nettleton ir James M. Reecy, „Diffe- rential
gene expression in the rat soleus musele during early work overload-in-duced
hypertrophy“, FASEB Journal 16, Nr. 2 (2002): 207-209.
suaktyvėjo 112 įvairių genų: tiksliau kalbant, mokslininkai aptiko 112 iRNR, arba
informacinių RNR, raumenų ląstelėse, priverstose dirbti sunkiau. Informacinė RNR
yra dalis proceso, kai DNR informacija naudojama baltymų gamybai reguliuoti, ir
kiekviena iRNR siejama su tam tikru genu, tačiau mokslininkai iš tiesų rado iRNR,
o ne genus.
atlaikyti vis didėjantį krūvį: būtina patikslinti, kad žiurkės buvo nužudytos, o jų
raumenų audiniai tirti dar joms nespėjus visiškai prisitaikyti prie naujo krūvio. Tai
buvo būtina, nes raumenims prisitaikius ir atkūrus homeostazę, jų audiniuose visi šie
112 genų nebūtų pasireiškę. Jei žiurkės būtų gyvenusios ilgiau, raumenys būtų
prisitaikę ir homeostazę atkūrę.
65 naujos smegenų ląstelės nesusiformuoja: Fred H. Gage, „Neurogenesis in the adult
brain“,Journal ofNeuroscience 22 (2002): 612-613.
nunyksta senos: Samuel J. Barnes and Gerald T Finnerty, „Sensory experience and
cortical rewiring“, Neuroscientist 16 (2010): 186-198.
lavinant išmoktą įgūdį: Arne May, „Experience-dependent structural plasticity in the
adult human brain , Trends in Cognitive Sciences 15, Nr. 10 (2011):
475-482. Taip pat žr. Joenna Driemeyer, Janina Boyke, Christian Gaser, Chris- tian
Buchel, Arne May, „Changes in gray matter induced by learning – Revisi- ted“, PLoS
ONE5 (2008): e2669.
66 ypatingus muzikos srities pasiekimus: puiki šių tyrimų apžvalga pateikta Karen Chan
Barrett, Richard Ashley, Dana L. Strait, Nina Kraus, „Art and Science: How musical
training shapes the brain“, Frontiers in Psychology 4, 713 straipsnis (2013). Daug šiame
knygos skyriuje pateiktos informacijos paimta iš šio straipsnio ir nurodytų jo šaltinių.
1995 metais žurnale Science: Thomas Elbert, Christo Pantev, Christian Wien- bruch,
Brigitte Rockstroh, Edward Taub, „Increased cortical representation of the fingers of the
left hand in string players“, Science 270 (1995): 305-307.
67 reaguoja į kiekvieną prisilietimą: dėl sunkumų, kilusių atliekant magnetoencefa-
lografiją, nebuvo ištirtas kiekvienas kairės rankos pirštas, o tik nykštys ir mažasis.
Kadangi tris vidurinius pirštus atitinkančios smegenų sritys turėjo būti tarp nykščio ir
mažojo piršto sričių, mokslininkai galėjo nustatyti nykščio ir kitus keturis pirštus
valdančios srities dydį pagal jau gautus du dydžius.
tuo smegenėlės didesnės: Siobhan Hutchinson, Leslie Hui-Lin Lee, Nadine Gaab,
Gottfried Schlaug, „Cerebellar volume of musicians“, Cerebral Cortex 13 (2003): 943-
949.
judesių valdymo erdvėje: Christian Gaser, Gottfried Schlaug, „Brain structu- res differ
between musicians and non-musicians“, Journal of Neuroscience 23 (2003): 9240-9245.
68 palyginti su nematematikais: Kubilay Aydina, Adem Ucarb, Kader Karli Oguzc, O.
Ozmen Okurd, Ayaz Agayevb, Z. Unale, Sabri Yilmazband, Cengizhan Ozturkd,
„Increased gray matter density in the parieta! cortex of mathemati- cians: A voxel-based
morphometry study“, American Journal of Neuroradiology 28 (2007): 1859-1864.
abstraktaus matematinio mąstymo gebėjimą: Sandra E Witelson, Debra L. Kigar,
Thomas Harvey, „The exceptional brain of Albert Einstein“, The Lancet 353 (1999):
2149-2153.
nuo gimimo: įdomu tai, kad nenustatyta matematinių įgūdžių ugdymo trukmės ir galinės
parietalinės skiltelės kairės dalies koreliacijos. Tačiau tikriausiai buvo per maža tyrimo
imtis tokiam statistiškai reikšmingam rezultatui gauti, platesnės apimties tyrime ši
koreliacija galbūt išryškėtų.
papildomą regos sritį: Tosif Ahamed, Motoaki Kawanabe, Shin Ishii, Daniel E. Callan,
„Structural differences in gray matter between glider pilots and non-pilots: A voxel-
based morphometry study“, Frontiers in Neurology 5 (2014): 248.
69 kūno judesių valdymų: Gaoxia Wei, Yuanchao Zhang, Tianzi Jiang ir Jing Luo,
„Increased cortical thickness in sports experts: A comparison of diving players with the
Controls“, PLoS One 6, Nr. 2 (2011): ei7112.
mokėsi muzikos nuo vaikystės: Sara L. Bengtsson, Zoltan Nagy, Stefan Skare, Lea
Forsman, Hans Forssberg, Fredrik Ullen, „Extensive piano practicing has regionally
specific effects on white matter development“, Nature Neuros- cience 8 (2005): 1148-
1150.
70 tinkamiausią pavyzdį galima rasti: Katherine Woollett ir Eleanor A. Maguire,
„Acquiring ‘the knowledge’ of Londons layout drives structural brain changes“, Current
Biology 21 (2011): 2109-2114.
sunku vaikščioti: David Williams, Andre Kuipers, Chiaki Mukai, Robert Thirsk,
„Acclimation during space flight: Effects on human physiology“, Canadian
MedicalAssociation Journal 180 (2009): 1317-1323.
71 lovoje apie mėnesį: Inigo Mujika ir Sabino Padilla, „Detraining: Loss of training-
induced physiological and performance adaptations. Part II: Longterm insufficient
training stimulus“, Sports Medicine 30 (2000): 145-154.
taksi vairuotojais nedirbusius tiriamuosius: Katherine Woollett, Hugo J. Spiers,
Eleanor A. Maguire, „Talent in the taxi: A model system for exploring expertise“,
Philosophical Transactions ofthe Royal Society B 364 (2009): 1407-1416.
3 SKYRIUS. PSICHINĖS REPREZENTACIJOS

75 geriausiais vietos šachmatininkais: Daug informacijos apie A. Alekhine’ą ir jo
įspūdingą šachmatų užrištomis akimis partijų demonstraciją paimta iš Eliot Hearst, John
Knott Blindfold Chess: History, Psychology, Techniąues, Champi- ons, WorldRecords,
andImportant Gamės (Jefferson, NC: McFarland, 2009). net jei niekas jiems akių
neužriša: informacijos apie šchmatus užrištomis akimis galima rasti daugelyje šaltinių,
tačiau išsamiausias yra Hearst, Knott, ten pat.
76 dvi pralaimėtos ir 19 sužaista lygiosiomis: Eliot Hearst, „After 64 years: New world
blindfold record sėt by Mare Lang playing 46 games at once , Blindfold Chess, 2011 m.
gruodžio 16 d., http://www.blindfoldchess.net/
blog/2011/12/after_64_years_new_world_blindfold_record_set_by_marc_
lang_playing_46_games/ (2015 metų gegužės 27 d. prieiga).
pradėjo žaisti būdamas septynerių: informacija apie A. Alekhine’o gyvenimą ir
šachmatininko karjerą paimta iš kelių šaltinių: Alexander Kotov, Ale- xander Alekhine,
vert. K. P. Neat (Albertson, NY: R. H. M. Press, 1975);
Hearst, Knott, Blindfold Chess; „Alekhine’s biography“, Chess.com, www.

chess.com/groups/forumview/alekhines-biography2 (2015 m. gegužės 27 d. prieiga);
„Alexander Alekhine“, Chessgames.com, www.chessgames.com/perl/
chessplayer?pid= 10240 (2015 m. gegužės 27 d. prieiga).
77 laimi baltieji-. Kotov, Alexander Alekhine.
korespondentinių šachmatų turnyruose-. Hearst, Knott Blindfold Chess, 74.
žinoma, išgarsėti pačiam-. Alexander Alekhine, On the Road to a World Cham-
pionship, 1925-1927, 1-as angliškas leid. (New York: Pergamon Press, 1984), kaip
cituota Hearst, Knott Blindfold Chess, 78.
80 daugumą svarbiausių lentos sričių-. Adrianus D. De Groot Thought and Choice in
Chess, 2-as leid. (The Hague: Mouton de Gruyter, 1978).
paprastą, bet veiksmingą eksperimentą-. William G. Chase, Herbert A. Simon,
„Perception in chess“, Cognitive Psychology 4 (1973): 55—81. Pirmą eksperimentą,
kuriame lyginami šachmatų meistro ir naujoko gebėjimai įsiminti įprastas šachmatų
figūrų padėtis ir atsitiktines figūrų grupes, atliko Adrianas de Grootas. Pvz., žr. Adrianus
Dingeman De Groot Thought and Choice in Chess (The Hague: Mouton, 1965) ir
Adrianus Dingeman De Groot, „Perception and memory versus thought: Some old ideas
and recent findings“ leidinyje Problem Solving, sud. B. Kleimnuntz (New York: Wiley,
1966), 19—50.
patvirtino šiuos rezultatus: Fernand Gobet ir Neil Charness, „Expertise in chess“
leidinyje The Cambridge Handbook of Expertise and Expert Performance, sud. K.
Anders Ericsson, Neil Charness, Paul J. Feltovich, Robert R. Hoffman (New York:
Cambridge University Press, 2006), 523-538.
gauti ir tiriant žodinę atmintį: William G. Chase, K. Anders Ericsson, „Skili and
working memory“ leidinyje The Psychology of Learning andMotivation, sud. G. H.
Bower (New York: Academic Press, 1982), 1-58.
81 apie 50 tūkstančių tokių blokų: Herbert A. Simon, Kevin Gilmartin, „A simulation of
memory for chess positions“, Cognitive Psychology 5, Nr. 1 (1973): 29-46.
aukštesnio lygmens struktūras: Hartmut Freyhof, Hans Gruber, Albert Ziegler,
„Expertise and hierarchical knowledge representation in chess“, Psychological
Research 54 (1992): 32-37.
82 „lauko stiprio linija“ar „galia": pvz., žr. Hearst, Knott Blindfold Chess, 10.
85 regimųjų ir erdvinių gebėjimų testą: Andrew Waters, Fernand Gobet, Gėry Ley- den,
„Visuo-spatial abilities in chess players“, British Journal of Psychology 93 (2002): 557-
565.
86 refleksai ne geresni nei vidutiniai: Sean Muller, Bruce Abernethy, „Expert anti- cipatory
skili in striking sports: A review and a model“, Research Quarterly for Exercise and
Sport m, Nr. 2 (2012): 175-187.
88 būsimus įvykius aikštelėje: Paul Ward, K. Anders Ericsson, A. Mark Williams,
„Complex perceptual-cognitive expertise in a simulated task environment“, Journalof
CognitiveEngineeringandDecision Making7 (2013): 231-254.
89 laipiojimą patalpose: Bettina E. Blasing, Iris Guldenpenning, Dirk Koester, Thomas
Schack, „Expertise affects representation structure and categorical activation of grasp
postures in climbing“, Frontiers in Psychology 5 (2014): 1008.
91 išmano šią sporto šaką: skaitomo turinio suvokimo ir psichinių reprezentacijų bendroji
apžvalga su literatūros sąrašu šiomis temomis pateikta K. Anders Ericsson, Walter
Kintsch, „Long-term working memory“, Psychological Revieiu 102, Nr. 2 (1995):
211-245.
93 tačiau teisingai atsakė tik keletas: Lisa Sanders, „Think likę a doctor: A knife in the ear“,
New York Times, 2011 m. kovo 23 d., http://well.blogs.nytimes.
com/2015/08/06/think-like-a-doctor-a-knife-in-the-ear/ (2015 m. rugsėjo 24 d.
prieiga); Lisa Sanders, „Think likę a doctor: A knife in the ear solved“, Neto York
Times, 2011 m. kovo 24 d., http://well.blogs.nytimes.com/2015/08/07/ think-like-a-
doctor-a-knife-in-the-ear-solved/ (2015 m. rugsėjo 24 d. prieiga).
95 pasirenka labiausiai tikėtiną: Vimla L. Patel, Jose F. Arocha, David R. Kaufmann,
„Diagnostic reasoning and medical expertise“, leidinyje The Psychology ofLear- ning
and Motivation, sud. Douglas Medin, t. 30 (New York: Academic Press, 1994), 187-
251.
96 150 draudimo agentų žinios apie daugialinijinį draudimą (gyvybės, namų, automobilio
ir komercinį draudimą): Thomas W. Leigh, Thomas E. DeCarlo, David A1I- bright,
James Lollar, „Salesperson knowledge distinetions and sales performance“, Journal of
PersonaiSellingdr Sales Management TA, Nr. 2 (2014): 123-140. nuo vieno kybioprie
kito: Xavier Sanchez, P. Lambert, G. Jonės, D. J. Llewellyn, „Efficacy of pre-ascent
climbing route visual inspection in indoor sport climbing , Scandinavian Journal of
Medicine & Science in Sports 22, Nr. 1 (2010): 67-72.
vizualizuoja visą operaciją: pvz., žr. Nathan R. Zilbert, Laurent St-Martin, Glenn
Regehr, Steven Gallinger, Carol-Anne Moulton, „Planning to avoid trouble in the
operating room: Experts’ formulation of the preoperative plan“, Journal of Surgical
Education 72, Nr. 2 (2014): 271-277.
97 apie jo rašinio rašymo strategiją: kaip pasakojama Martene Scardamalia, Carl Ber-
eiter, „Knowledge telling and knowledge transforming in written composition“,
leidinyje Advances in Applied Psycholinguistics, sud. Sheldon Rosenberg (Cam-

bridge, UK: Cambridge University Press, 1987), 142-175. Ypač žr. p. 149.
99 „žinių transformavimu“: sąvokos „žinių perteikimas“ ir „žinių transformavimas“
paimtos iš Scardamalia ir Bereiter, ten pat.
100 psichinių reprezentacijų kokybė-, gerą apžvalgą žr. Paul L. Sikes, „The effects of specific
practice strategy ūse on university string players’ performance“, Journal of Research in
Music Education 61, Nr. 3 (2013): 318-333.
101 nuo kokių vaikų veiksmų priklauso mokymosi pasiekimai: Gary E. McPherson, James M.
Renwick, „A longitudinal study of self-regulation in childrens music practice“, Music
Education Research 3, Nr. 2 (2001): 169—186.
102 trys tūkstančiai besimokančiųjų muzikos: Susan Hallam, Tiija Rinta, Maria Var- varigou,
Andrea Creech, loulia Papageorgi, Teresa Gomes, Jennifer Lanipekun, „The
development of practicing strategies in young people“, Psychology of Music 40, Nr. 5
(2012): 652-680.
103 atliekant muzikos kūrinį-. Roger Chaffin, Gabriela Imreh, „‘Pulling teeth and torture’:
Musical memory and problem solving“, Thinking and Reasoning 3, Nr. 4 (1997): 315-
336; Roger Chaffin, Gabriela Imreh „A comparison of practice and self-report as sources
of Information about the goals of expert practice“ Psychology of Music 29 (2001): 39-
69; Roger Chaffin, Gabriela Imreh, Anthony E Lemieux, Colleen Chen, ,,‘Seeing the big
picture’: Piano playing as expert problem solving“, Music Perception 20, Nr. 4 (2003):
465-490.
104 mokydamasis groti kūrinį: Roger Chaffin ir Topher Logan, „Practicing per- fection:
How concert soloists prepare for performance“, Advances in Cognitive Psychology!, Nr.
2-3 (2006): 113-130.
4 SKYRIUS. AUKSINIS STANDARTAS

107 Pasaulio atminties sporto tarybos: 2015 metų liepos mėnesio atminties čempionatų
statistiniai duomenys paimti iš Pasaulio atminties sporto tarybos svetainės
http://www.world-memory-statistics.com/discipline.php?id=spoken 1 (2015 m. liepos
15 d. prieiga).
109 be užrašų: K. Anders Ericsson, Peter G. Polson, „A cognitive analysis of exceptional
memory for restaurant orders“, leidinyje The Nature of Expertise, sud. Michelene T. H.
Chi, Robert Glaser, Marshall J. Farr (Hillsdale, NJ: Lawrence Erlbaum, 1988), 23-70.
naujam spektakliui: William L. Oliver, K. Anders Ericsson, „Repertory actors’ memory
for their parts“, leidinyje Eighth Annual Conference of the Cognitive Society (Hillsdale,
NJ: Lawrence Erlbaum Associates, 1986), 399-406.
110 muzikos pasiekimų raidos tyrimo planų-, kai kurie duomenys pateikti ankstesniame
leidime: K. Anders Ericsson, Clemens Tesch-Romer, Ralf Krampe, „Ihe role of
practice and motivation in the acųuisition of expert-level performance in real life: An
empirical evaluation of a theoretical frame-work“, leidinyje Encou- ragingthe
Development ofExceptionalSkills and Talents, sud. Michael J. A. Howe (Leicester,
UK: British Psychological Society, 1990), 109-130. Tačiau visa tyrimo ataskaita
skelbiama K. Anders Ericsson, Clemens Tesch-Romer, Ralf Krampe, „The role of
deliberate practice in the acquisition of expert performance“, Psychological Revieu
100, Nr. 3 (1993): 363^406.
111 gerieji, geresnieji ir geriausieji-, pasikliovėme ne vien dėstytojų vertinimu. Šį ver-
tinimą patikrinome kitomis priemonėmis. Ypač rėmėmės savo pačių surinkta
informacija apie tai, kaip šie studentai pasirodydavo atviruose atlikėjų konkursuose.
Išsiaiškinome, kad geriausiesiems sekėsi labiau nei geresniesiems, o abiejų grupių
pasiekimai pranoko muzikos edukologijos studentų rezultatus. Be to, mūsų
duomenimis, geriausiųjų grupės smuikininkai gebėjo kur kas daugiau groti iš
atminties nei geresnieji, o abiejų grupių atlikėjai mokėjo daugiau kūrinių atmintinai
nei busimieji muzikos mokytojai. Todėl buvome įsitikinę, kad tiksliai atrinkome tris
smuikininkų grupes pagal akivaizdžius gebėjimų skirtumus.
115 jų mokymosi istorijas: turėjome remtis senais prisiminimais apie tai, kiek studentai
praktiškai mokėsi vaikystėje, tačiau manome, kad šie prisiminimai ganėtinai tikslūs.
Nuo pat mokymosi pradžios šie smuikininkai kasdien ar kas savaitę tam tikrą laiką
buvo numatę pratyboms ir augdami joms skirdavo vis daugiau laiko. Todėl jie gerai
žinojo, kiek vidutiniškai laiko užimdavo pratybos kiekviename mokymosi etape.
116 ganėtinai tikslūs: viena galima problema yra ta, kad atskirų grupių studentų
skaičiavimus, kiek laiko jie skyrė pratyboms, galėjo iškreipti jų skirtingos išankstinės
nuostatos. Jei tai būtų tiesa, geriausieji studentai, visą gyvenimą girdėję liaupses dėl
savo talento, galėjo manyti, kad jiems nereikėjo tiek mokytis, kiek mažiau
talentingiems mokiniams, ir todėl galėjo nuvertinti savo mokymosi indėlį. Taigi
tikėtina, kad dėl išankstinių nuostatų būtume negavę duomenų, įrodančių, jog geresni
studentai dirbo daugiau.
117 išsiaiškinti pratybų reikšmę pasiekimams: Carla U. Hutchinson, Natalie J. Sachs-
Ericsson, K. Anders Ericsson, „Generalizable aspects of the development of expertise
in ballet across countries and cultures: A perspective from the expert performance
approach“, High Ability Studies 24 (2013): 21-47.
118 dešimtmetį įtemptai nesitreniravęs: Herbert A. Simon, William G. Chase, „Skili in
chess“, American ScientistGl (1973): 394-403.
119 norint tapti didmeistriu vis tiek reikia mokytis daug metų: apie jaunesnius didmeistrius
žr. Robert W. Howard, „Preliminary real-world evidence that avera- ge human
intelligence really is rising“, Intelligence T7Nr. 3 (1999): 235-250. Informacijos apie
veiksmingesnius mokymo metodus pateikta Fernand Gobet, Guillermo Campitelli,
Andrew J. Waters, „Rise of human intelligence: Com- ments on Howard“ (1999),
Intelligence 30, Nr. 4 (2002): 303-311.
„kryptingu mokymusi“: Ericsson, Tesch-Romer, Krampe, „The role of deliberate
practice“, 367-368.
101 vos viršijančių 15 skaitmenų: David Wechsler The Range of Human Capacities (New
York: Williams & Wilkins, 1935).
122 kiną Fengą Wangą: K. Anders Ericsson, Xiaojun Cheng, Yafeng Pan, Yixuan Ku, Yi
Hu, „Refined memory encodings mediate exceptional memory span in a world-class
memorist“ (publikuoti pateiktas straipsnis), atitinkamas autorius Yi Hu, Rytų Kinijos
bendrojo universiteto Psichologijos ir kognityvinio mokslo mokykla, Šanchajus, Kinija.
123 įsiminti daug informacijos: Frances A. Yates The Art of Memory (Chicago: University
of Chicago Press, 1966).
trumpalaikės atminties ribas: išsamesnės informacijos apie tokį ilgalaikės atminties
taikymą rasite K. Anders Ericsson, W. Kintsch, „Long-term working memory“
PsychologicalRevieiu 102 (1995): 211-245.
124 išorinis patrauklumas: Alf Gabrielsson, „The performance of music“, leidinyje The
Psychology of Music, sud. Diana Deutsch, 2 leid. (San Diego, CA: Academic Press,
1999), 501-602.
126 pasiūlė atlikti eksperimentą: Robert T. Hodgson, „An examination of judge re- liability
at a major U.S. wine competition'Journal ofWine Economics 3, Nr. 2 (2008): 105-113.
127 minimaliai apmokytų dvasininkų: Robyn M. Dawes House of Cards: Psychology and
Psychotherapy Built on Myth (New York: Free Press, 1994).
naujokų sėkmė ar atsitiktinė tikimybė: vienas pirmųjų tyrimų Carl-Axel S. Staėl Von
Holstein, „Probabilistic forecasting: An experiment related to the stock market“,
Organizational Behavior and Human Performance 8, Nr. 1 (1972): 139-158. Staėl Von
Holsteinas, daugiau kaip dvidešimt savaičių tyręs akcijų biržos ekspertų, bankininkų,
statistikos specialistų bei verslo srities dėstytojų akcijų kainų prognozes, išsiaiškino, kad
nė vienos grupės rezultatų tikslumo vidurkis gerokai neviršijo atsitiktinio spėjimo būdu
gaunamų rezultatų. Naujesnę apžvalgą žr. K. Anders Ericsson, Patric Andersson,
Edward T. Cokely, „The eni- gma of financial expertise: Superior and reproducible
investment performance
in efficient markets“, http://citeseerx.ist.psu.edu/viewdoc/download?, doi:10.

1.337.3918&rep=rep 1 &type=pdf (2015 m. rugpjūčio 16 d. prieiga).
daugelio specializacijų gydytojų ir slaugytojų darbe: K. Anders Ericsson, ,Acqui-
sition and maintenance of medical expertise: A perspective from the expert-
performance approach with deliberate practice“, Academic Medicine 90 (2015): 1471-
1486. Taip pat žr. Niteesh K. Choudhry, Robert H. Fletcher, Stephen B. Soumerai,
„Systematic review: The relationship between clinical experience and quality of health
care“, Annals oflntemal Medicine 142 (2005): 260- 273; K. Anders Ericsson, James
Whyte 4th, Paul Ward, „Expert performance in nursing: Reviewing research on
expertise in nursing within the framework of the expert performance approach“,
Advances in Nursing Science 30, Nr. 1 (2007): E58-E71; Paul M. Spengler, Michael J.
White, Stefama TEgisdottir, Alan S. Maugherman, Linda A. Anderson, Robert S.
Cook, Cassandra N. Ni- chols, Georgios K. Lampropoulos, Blain S. Walker, Genna R.
Cohen, Jeffrey D. Rush, „The meta-analysis of clinical judgment project: Effects of
experience on judgment accuracy“, CounselingPsychology 20 (2009): 350-399.
128 galėjau naudotis tais pačiais metodais: šie metodai apibūdinti K. Anders Ericsson
„Protocol analysis and expert thought: Concurrent verbalizations of thinking during
experts’ performance on representative task“, leidinyje The Cambridge Handbook of
Expertise and Expert Performance, sud. K. Anders Ericsson, Neil Charness, Paul
Feltovich, Robert R. Hoffman (Cambridge, UK: Cambridge University Press, 2006),
223-242.
131 Malcolmas Gladiuellas knygoje „Iškilieji“: Malcolm Gladwell, Outliers: The Story
ofSuccess (New York: Little, Brown), 2008.
132 Markas Lewisohnas 2015 metais išleistoje išsamioje „ The Beatles “ biografijoje (Tune
In): Mark Lewisohn, Tune In (New York: Crown Archetype, 2013).
studentams ar baleto šokėjams: kartais tai užmiršta net kai kurie tyrėjai. Man dirbant
prie šios knygos tyrėjų grupė paskelbė metaanalizę, t. y. daugelio anksčiau skelbtų
tyrimų analizę su išvadomis, kad struktūrinio praktinio mokymo (jie vadino tai
„kryptingu mokymusi“) įtaka įvairių sričių (taip pat muzikos, sporto, švietimo ir kt.)
mokinių pasiekimams palyginti nedaug skiriasi nuo kitų mokymo metodų įtakos. Žr.
Brooke N. Macnamara, David Z. Hambrick, Frederick L. Oswald, „Deliberate practice
and performance in music, games, sports, education, and professions: A meta-
analysis“, Psychological Science 25 (2014): 1608—1618. Svarbiausia šios
metaanalizės problema yra ta, kad tik keliuose tyrėjų analizuotuose tyrimuose buvo
nagrinėjamas mokymo, kurį vadiname kryptingu mokymusi, poveikis rezultatams.
Studijos šiai metaanalizei buvo atrinktos pagal ganėtinai neapibrėžtus kriterijus, todėl
buvo analizuojama
daug tyrimų, kurių objektai neatitiko kryptingo mokymosi kriterijų, kaip jį

apibūdinome šiame skyriuje. Išsamesnę šio darbo kritiką pateikiu K. Anders Ericsson,
„Challenges for the estimation of an upper-bound on relations between accumulated
deliberate practice and the associated performance in domains of expertise: Comments
on Macnamara, Hambrick, and Oswald’s (2014) pu- blished meta-analysis“; paskelbta
mano svetainėje https://psy.fsu.edu/faculty/ ericsson/ericsson.hp.html. Metaanalizė iš
esmės parodė, kad norint suprasti, kodėl žmonių pasiekimai skiriasi, neužtenka tik
suskaičiuoti praktiniam mokymui skirtas valandas, reikia atsižvelgti ir į tai, ar veikla
atitinka mūsų kryptingo mokymosi kriterijus. Žr., pvz., aptarimą K. Anders Ericsson,
„Why expert performance is special and cannot be extrapolated from studies of
performance in the general population: A response to criticisms“, Intelligence 45
(2014): 81-103.
133 tam tikriems įgūdžių aspektams patobulinti-, pvz. žr. kryptingo mokymosi apibrėžtį K.
Anders Ericsson, Andreas C. Lehmann, „Expert and exceptional performance:
Evidence of maximal adaptations to task constraints“, Annual Review of Psychology
ĄJ (1996): 273-305. „Kryptingą mokymąsi sudaro trenerio ar mokytojo parinkta
individualiai pritaikyta veikla, skirta tam tikriems individualių pasiekimų aspektams
tobulinti kartojant ir siekiant pažangos“ (278-279).
134 tą pirmą tyrimą: Ericsson, Tesch-Romer, Krampe, „The role of deliberate practice“.
nebūna trumpesnis kaip dešimt metų: John R. Hayes The Complete Problem Solver
(Philadelphia: Franklin Institute Press, 1981).
135 „dešimt tūkstančių valandų rodo psichikos sutrikimą“: Scott Adams Dilbert, 2013 m.
vasario 7 d.
5 SKYRIUS. KRYPTINGO MOKYMOSI PRINCIPAI DARBE

137 1968-ieji: informacija apie „Top Gun“ mokyklos įkūrimą ir veiklos pradžią paimta iš
Ralph Earnest Chatham „The 20th-century revolution in military training“, leidinyje
Development of Professional Expertise, sud. K. Anders Ericsson (New York:
Cambridge University Press, 2009), 27-60. Taip pat žr. Robert K. Wilcox, Scream of
Eagles (New York: Pocket Star Books, 1990).
139 o tikrasis mokymas: Chatham „The 20th-century revolution“.
Šio mokymo rezultatai buvo labai reikšmingi: ,,‘You fight likę you train,’ and Top Gun
crews train hard“, Armed Forces Journal International 111 (1974 m. gegužės mėn.):
25-26, 34.
140 tai iškiliausia persvara: Wilcox Scream ofEagles, vi.
141 laivyno pajėgų programa daugiausia buvo pagrįsta bandymais ir klaidomis: ten pat.
142 yra artimiausi kryptingam mokymuisi: K. Anders Ericsson, „The influence of
experience and deliberate practice on the development of superior expert per-
formance“, leidinyje Cambridge Handbook of Expertise and Expert Performance,
sud. K. Anders Ericsson, Neil Charness, Paul Feltovich, Robert R. Hoffman
(Cambridge, UK: Cambridge University Press, 2006), 685-706.
aprašymą rado žurnale Fortune: Geoff Colvin, „What it takes to be great: Research
now shows that the lack of natūrai talent is irrelevant to great success. The secret?
Painful and demanding practice and hard work“, Fortune, 2006 m. spalio 19 d.,
http://archive.fortune.com/magazines/fortune/fortu-
ne_archive/2006/10/30/8391794/index.htm (2015 m. rugsėjo 27 d. prieiga).
Artas visiškai įsisąmonino kryptingo mokymosi nuostatas: daug mano pateiktos
informacijos galima rasti A. Turocko svetainėje www.turock.com ir knygoje Art
Turock, Competent Is Not an Option: Build an Elite Leadership Team Following the
Talent Development Game Plan of Sports Champions (Kirkland, WA: Pro Practice
Publishing, 2015).
145 ledų gamintoja „Blue Bunny“: „Blue Bunny“ istoriją A. Turockas pasakoja savo
knygoje Competent Is Not an Option, ten pat.
147 darbą atlieka kur kas geriau nei kiti: Diana L. Miglioretti, Charlotte C. Gard, Patricia
A. Carney, Tracy L. Onega, Diana S. M. Buist, Edward A. Sickles, Karia Kerlikowske,
Robert D. Rosenberg, Bonnie C. Yankaskas, Berta M. Geller, Joann G. Elmore, „When
radiologists perform best: The learning curve in screening mammogram interpretation“,
Radiology 253 (2009): 632-640. Taip pat žr. Calvin F. Nodine, Harold L. Kundel,
Claudia Mello-Thoms, Susan P. Weinstein, Susan G. Orei, Daniel C. Sullivan, Emily
F. Conant, „How experience and training influence mammography expertise“,
Academic Radiology 6 (1999): 575-585.
2004 metais atlikus pusės milijono mamogramų ir 124 amerikiečių radiologų analizę:
William E. Barlow, Chen Chi, Patricia A. Carney, Stephen H. Taplin, Carl D Orsi, Gary
Cutter, R. Edward Hendrick, Joann G. Elmore, „Accuracy of screening mammography
interpretation by characteristics of radiologists , Journal of the National Cancer
Institute 96 (2004): 1840-1850.
148 dažnai paskiria biopsijas be reikalo: ten pat.
Amerikos medicinos koledžų asociacijos metiniame susirinkime: K. Anders Ericsson,
„Deliberate practice and the acquisition and maintenance of expert performance in
medicine and related domains“, Academic Medicine 79 (2004).
S70-S81.
149 panaši skaitmeninė biblioteka: žr. http://www.breastaustralia.com/public/index.

galima numatyti gydytojo darbo su mamogramomis rezultatų tikslumų: Bao Lin
Pauline Soh, Warwick Bruce Lee, Claudia Mello-Thoms, Kriscia Tapia, John Ryan,
Wai Tak Hung, Grabam Thompson, Rob Heard ir Patrick Brennan, „Certain
performance values arising from mammographic tęst sėt readings cor- relate well with
clinical audit“, Journal of Medical Imaging and Radiation Oncology 59 (2015): 403-
410.
galimų vaikų kulkšnies traumų atvejus: M. Pušie, M. Pecaric, K. Boutis, „How much
practice is enough? Using learning eurves to assess the deliberate practice of
radiograph interpretation“, Academic Medicine 86 (2011): 731-736.
150 geriausi radiologai iš tiesų remiasi: Alan Lesgold, Harriet Rubinson, Paul Felto- vich,
Robert Glaser, Dale Klopfer, Yen Wang, „Expertise in a complex skili: Diagnosing X-
ray pietures“, leidinyje The Nature of Expertise, sud. Michelene T. H. Chi, Robert
Glaser, Marshall J. Farr (Hillsdale, NJ: Lawrence Erlbaum Associates, 1988), 311-342;
Roger Azevedo, Sonia Faremo, Susanne P. Lajoie, „Expert-novice differences in
mammogram interpretation“, leidinyje Proceedings ofthe 29th Annual Cognitive
Science Society, sud. D. S. McNamara, J. G. Trafton (Nashville, TN: Cognitive Science
Society, 2007), 65-70.
atvejų ir pakitimų tipus: Claudia Mello-Thoms, Phuong Dung Trieu, Mohammed A.
Rawashdeh, „Understanding the role of correct lesion assessment in radiologists’
reporting of breast cancer“, leidinyje Breast Imaging: Proceedings, 12th International
Workshop, IWDM 2014, sud. Hiroshi Fujita, Ta- keshi Hara, Chisako Muramatsu
(Cham, Switzerland: Springer International, 2014), 341-347.
Beveik visais atvejais šių sužalojimų priežastis: Lawrence L. Way, L. Stewart, W.
Gantert, Kingsway Liu, Crystine M. Lee, Karen Whang, John G. Hunter, „Causes and
prevention of laparoseopie bile duet injuries: Analysis of252 cases from a human
factors and cognitive psychology perspective“, Annals of Surgery 237, Nr. 4 (2003):
460-469.
151 įgudę chirurgai randa būdų: Helena M. Mentis, Amine Chellali, Steven Schwaitz-
berg, „Learning to see the body: Supporting instructional practices in laparoseopie
surgical procedures“, leidinyje Proceedings of the SIGCHI Conference on Human
Factors in Computing Systems (New York: Association for Computing Machinery,
2014), 2113-2122.
152 kraujo grupę prieš perpylimų: pavyzdys apie kraujo perpylimą paimtas iš David Liu,
Lobias Grundgeiger, Penelope M. Sanderson, Simon A. Jenkins, Terrence A. Leane,
„Interruptions and blood transfusion checks: Lessons from the simulated operating room“,
Anesthesia drAnalgesia 108 (2009): 219—222.
154 išsami tyrimų apžvalga: Niteesh K. Choudhry, Robert H. Fletcher, Stephen B.

Soumerai, „Systematic review: The relationship between clinical experience and
quality of health care“, Annals of Intemal Medicine 142 (2005): 260-273. Taip pat žr.
Paul M. Spengler, Lois A. Pilipis, ,A comprehensive meta-analysis of the robustness
of the experience-accuracy effect in clinical judgment“, Journal of Counseling
Psychology 62, Nr. 3 (2015): 360-378.
Kitas sprendimų tikslumo tyrimas: Paul M. Spengler, Michael J. White, Stefania
TEgisdottir, Alan S. Maugherman, Linda A. Anderson, Robert S. Cook, Cas- sandra
N. Nichols, Georgios K. Lampropoulos, Blain S. Walker, Genna R. Co- hen, Jeffrey
D. Rush, „The meta-analysis of clinical judgment project: Effects of experience on
judgment accuracy“, Counseling Psychology 20 (2009): 350-399. patyrę slaugytojai
vidutiniškai dirba ne geriau: K. Anders Ericsson, James Whyte 4th, Paul Ward,
„Expert performance in nursing: Reviewing research on expertise in nursing within
the framework of the expert performance approach“, Advances in Nursing Science
30, Nr. 1 (2007): E58-E71.
jis su kolegomis tyrė: Davė Davis, Mary Ann Thomson O’Brien, Niek Free- mantle,
Fredric M. Wolf, Paul Mazmanian, Anne Taylor-Vaisey, „Impact of formal
continuing medical education: Do conferences, workshops, rounds, and other
traditional continuing education activities change physician behavior or health care
outeomes?“, JAMA 282, Nr. 9 (1999): 867-874.
156 D. Daviso darbą tęsė norvego Louiseo Forsetlundo vadovaujama grupė: Louise For-
setlund, Arild Bjorndal, Arash Rashidian, Gro Jamtvedt, Mary Ann O’Brien, Fredric
M. Wolf, Davė Davis, Jan Odgaard-Jensen, Andrew D. Oxman, „Continuing
education meetings and workshops: EfFects on professional practice and health care
outeomes“, Cochrane Database of Systematic Reviews 2 (2012): CD003030.
157 „Stebėk, atlik, mokyk“: J. M. Rodriguez-Paz, M. Kennedy, E. Salas, A. W. Wu,
J. B. Sexton, E. A. Hunt, P. J. Pronovost, „Beyond ‘see one, do one, teach one’:
Toward a different training paradigm“, (Juality and Safety in Health Care 18 (2009):
63-68. Taip pat žr. William C. McGaghie, Jacob R. Suker, S. Bany Issenberg, Elaine
R. Cohen, Jeffrey H. Barsuk, Diane B. Wayne, „Does simulation-based medical
education with deliberate practice yield better results than traditional clinical
education? A meta-analytic comparative review of the evidence“,
AcademicMedicine 86, Nr. 6 (2011 m. birželio mėn.): 706-711.
158 nenustatė jokių laparoskopinės chirurgijos technikos įsisavinimo ir komplikacijų
sumažinimo skirtumų: Michael J. Moore, Charles L. Bennett ir Pietų chirurgų klubas,
„The learning eurve for laparoseopie cholecystectomy“, American Journal ofSurgery
170 (1995): 55-59.
159 Vieno patikimo tyrimo metu: John D. Birkmeyer, Jonathan E Finks, Amanda O’Reilly,
Mary Oerline, Arthur M. Carlin, Andre R. Nunn, Justin Dimick, Mousumi Banerjee,
Nancy J. O. Birkmeyer, „Surgical skili and complication rates after bariatric surgery“,
New England Journal of Medicine 369 (2013): 1434-1442.
160 kompetentingus gydytojus galime nustatyti remdamiesi dviem puikiais pavyzdžiais:
K. Anders Ericsson, „Acquisition and maintenance of medical expertise: A pers-
pective from the expert performance approach and deliberate practice“, Academic
Medicine 90, Nr. 11 (2015): 1471-1486.
tyrėjų grupė, vadovaujama Andrew Vickerso: Andrew J. Vickers, Fernando J. Bianco,
Angel M. Šerio, James A. Eastham, Deborah Schrag, Eric A. Klein, Alwyn M. Reuther,
Michael W. Kattan, J. Edson Pontes, Peter T. Scardino, „The surgical learning curve
for prostate cancer control after radical prostatectomy“, Journal of the National
Cancer Institute 99, Nr. 15 (2007): 1171-1177.
161 Tolesniame tyrime: Andrew J. Vickers, Fernando J. Bianco, Mithat Gonen, Angel M.
Cronin, James A. Eastham, Deborah Schrag, Eric A. Klein, Alwyn M. Reuther,
Michael W. Kattan, J. Edson Pontes, Peter T. Scardino, „Effects of pathologic stage on
the learning curve for radical prostatectomy: Evidence that recurrence in organ-
confined cancer is largely related to inadequate surgical technique“, European Urology
53, Nr. 5 (2008): 960-966.
162 įgūdžiai tobulėja kaupiantpatirtį: K. Anders Ericsson, „Surgical expertise: A pers-
pective from the expert-performance approach,” leidinyje Surgical Education in
Iheoretical Perspective: Enhancing Learning, Teaching, Practice, and Research, sud.
Heather Fry and Roger Kneebone (Berlin: Springer, 2011), 107-121.
mamogramas interpretuojančių radiologų tyrime-. Diana L. Miglioretti, Charlot- te C.
Gard, Patricia A. Carney, Tracy L. Onega, Diana S. M. Buist, Edward A. Sickles, Karia
Kerlikowske, Robert D. Rosenberg, Bonnie C. Yankaskas, Berta M. Geller, Joann G.
Elmore, „When radiologists perform best: The learning curve in screening
mammogram interpretation“, Radiology 253 (2009): 632-640.
163 neseniai atliktame astuonių chirurgų tyrime: Curtis Craig, Martiną I. Klein, John
Griswold, Krishnanath Gaitonde, Thomas McGill, Ari Halldorsson, „Using cognitive
task analysis to identify critical decisions in the laparoscopic environment“, Human
Factors 54, Nr. 3 (2012): 1-25.
įgudę chirurgai: ten pat.
164 Vadų mąstymo mokymo programa: James W. Lussier, Scott B. Shadrick, Michael
Prevou Ihink Likę a Commander Prototype: Instructor’s Guide to Adaptive
Thinking (Fort Knox, KY: Armored Forces Research Unit, U.S. Army Research
Institute, 2003).
164 tyrimus neseniai atliko Kanados medicinos mokslininkai: Sayra M. Cristancho, Tavis,
Apramian, Meredith Vanstone, Lorelei Lingard, Michael Ott, Richard J. Novick,
„Understanding clinical uncertainty: What is going on when experienced surgeons are
not sure what to do?“, Academic Medicine 88 (2013): 1516-1521; Sayra M.
Cristancho, Meredith Vanstone, Lorelei Lingard, Marie-Eve LeBel, Michael Ott,
„When surgeons face intraoperative challenges: A na- turalistic model of surgical
decision making“, American Journal ofSurgery 205 (2013): 156-162.
165 galima specialistų, sustabdyti ir apklausti: Mica R. Endsley, „Expertise and si-
tuation awareness“, leidinyje The Cambridge Handbook of Expertise and Expert
Performance, sud. K. Anders Ericsson, Neil Charness, Paul J. Feltovich, Robert R.
Hoffman, sud. (Cambridge, UK: Cambridge University Press, 2006), 633-652. Taip
pat žr. Paul M. Salmon, Neville A. Stanton, Guy H. Walker, Daniel Jenkins, Darsha
Ladva, Laura Rafferty, Mark Young, „Measuring situation awareness in complex
systems: Comparison of measures study“, International Journal of Industrial
Ergonomics 39 (2009): 490-500.
6 SKYRIUS. KRYPTINGO MOKYMOSI PRINCIPAI KASDIENYBĖJE

167 tyrimus įvairiuose leidiniuose-. Danas McLaughlinas minėjo, kad apie mano tyrimus
skaitė knygoje, „Pervertintas talentas“ (Talent Is Overrated), tačiau tuo metu jau buvo
išleistos kelios knygos apie kryptingo mokymosi naudą, todėl ši koncepcija buvo
gerai žinoma. Šios knygos: Geoff Colvin Talent Is Overrated: What Really Separates
World-Class Performers from Everybody Else (New York: Portfelio, 2008); Malcolm
Gladwell Outliers: The Story ofSuccess (New York: Little, Brown, 2008); Daniel
Coyle The Talent Code: Greatness Isnt Born. It’s Grown. Here’s How (New York:
Bantam Dell, 2009).
norėjo juo pasinaudodamas išmokti profesionaliai žaisti golfų: Danas McLaughlinas
savo planą ir pažangą apibūdino savo svetainėje thedanplan.com. Puiki istorija apie
Daną McLaughliną paskelbta ir Golf: Riek Lipsey, „Dan McLaughlin thinks 10,000
hours of focused practice will get him on Tour“, Golf, 2011 m. gruodžio 9 d.,
www.golf.com/tour-and-news/dan-mclaughlin-thinks-10000-hours-focused-
practice-will-get-him-tour (2015 m. rugpjūčio 26 d. prieiga).
168 tada galėtų dalyvauti PGA turnyre-, nuo tada, kai Danas pradėjo įgyvendinti savo
planą, PGA turnyro kortelės įsigijimo sąlygos pasikeitė. Dabar sėkmė PGA turnyro
atrankos varžybose leistų patekti tik į PGA Web.com turnyrą, kuriame reikia ganėtinai
gerai pasirodyti norint dalyvauti PGA turnyre.
168 davė interviu žurnalui: Lipsey, „Dan McLaughlin thinks 10,000 hours“.
172 buvo pasirengęs dirbti su aukštesnio lygmens specialistu: asmeninė komunikacija su
Danu McLaughlinu, 2014 m. birželio 4 d.
keisdami taikinio taškus: Linda J. Duffy, Bachman Baluch, K. Anders Ericsson, „Dart
performance as a function of facets of practice amongst professional and amateur men
and women players“, International Journal of Sports Psychology 35 (2004): 232-245.
Jei trokštate geriau žaisti kėgliais: Kevin R. Harris, „Deliberate practice, mental
representations, and skilled performance in bowling“ (dr. dis., Floridos universitetas,
2008), Electronic Theses, Treatises and Dissertations, DigiNole Commons, dokumento
Nr. 4245.
173 švedų mokslininkų grupė: Christina Grape, Maria Sandgren, Lars-Olof Hansson, Mats
Ericson, Tores Theorell, „Does singing promote well-being? An empirical study of
professional and amateur singers during a singing lesson“, Integrative Phy- siological
and Behavioral Science 38 (2003): 65-74.
golfų žaidžiančių gimnazijos mokinių sųmoningumų: Cole G. Armstrong, „The inf-
luence of sport specific sočiai organizations on the development of identity: A case study
of professional golf management“ (dr. dis., Floridos universitetas, 2015), Electronic
Theses, Treatises and Dissertations, DigiNole Commons, dokumento Nr. 9540.
Cole’is citavo vienų gimnazijos golfo komandos žaidėjo paaiškinimų: ten pat, 179.
174 Natalie Coughlin apibūdino: informacija apie Natalie Coughlin ugdymą paimta iš Gina
Kolata, „Training insights from star athletes“, New York Times, 2013 m. sausio 14 d.
175 olimpinių plaukikų išsamų tyrimų: Daniel F. Chambliss Champions: The Making of
Olympic Swimmers (New York: Morrow, 1988); Daniel F. Chambliss, „The mundanity
of excellence: An ethnographic report on stratification and Olympic swimmers“,
Sociological Theory 7 (1989): 70-86.
„kol tampa tvirtai įsišaknijusiu įpročiu“: Chambliss, „Mundanity ofexcellence ,85.
Ilgųjų nuotolių bėgikų tyrimuose: tyrimų pirmtakas buvo W. P. Morgan, M. L. Pol- lock,
„Psychological characterization of the elite distance runner“, Annals of the New York
Academy of Sciences 301 (1977): 382-403. Naujesnė tolesnio tyrimo apžvalga ir
tinkamesnė ataskaita apie mąstymą pateikta Ashley Samson, Duncan Simpson, Cindra
Kamphoff, Adrienne Langlier, „Think aloud: An examination of distance runners’
thought processes“, International Journal of Sport and Exercise Psychology, 2015 m.
liepos 25 d. internetinė versija, doi: 10.1080/161219 7X.2015.1069877.
176 Autobiografijos pradžioje. Benjamin Franklin The Autobiography of Benjamin

Franklin (New York: Henry Holt, 1916), originalus leidimas prancūzų kalba 1791 m.;
pirmas leidimas anglų kalba 1793 m., https://www.gutenberg.org/ files/20203/20203-
h/20203-h.htm (2015 m. rugpjūčio 30 d. prieiga). B. Franklino metodą, kuriuo
tobulino savo stilių, pirmą kartą apibūdinau įvadiniame skyriuje, knygoje K. Anders
Ericsson, sud. Roads to Excellen.ce: The Acquisition of Expert Performance in the
Arts and Sciences, Sports, and Gamės (Mahwah, NJ: Erlbaum, 1996), 1-50. Puikus
naujausias aprašymas pateiktas Shane Snow, „Ben Franklin taught himself to write
with a few clever trieks“, The Freelancer, 2014 m. rugpjūčio 21 d.,
http://contently.net/2014/08/21/stories/ben-franklin-taught-write-clever-tricks/ (2015
m. rugpjūčio 30 d. prieiga).
182 metodu, labai panašiu į B. Franklino rašymo įgūdžių ugdymo techniką: Lecoq de
Boisbaudran The Training of the Memory in Art and the Education of the Artist, vert.
L. D. Luard (London: MacMillan, 1911), https://books.google.
com/books?hl=en&lr=&id=SJufAAAAMAAJ&oi=fnd&pg=PR5&dq=the+t
raining+of+the+memory+in+art+and+the+education+of+the+artist&ots=Cv AENj-
mHl&sig=Iu4kuld5F-uIP_aacBLugvYAiTU#v=onepage&q=the%20
training%20of%20the%20memory%20in%20art%20and%20the%20edu-
cation%20of%20the%20artist&f=false (2015 m. spalio 2 d. prieiga).
184 šiai plynaukštei įveikti taiko nusistovėjusį metodą: K. Anders Ericsson, „The
acquisition of expert performance as problem solving“, leidinyje The Psychology of
Problem Solving sud. Janet E. Davidson and Robert J. Sternberg (New York:
Cambridge University Press, 2003), 31-83.
186 kuo laimėtojai skyrėsi nuo kitų mokinių: Angelą L. Duckworth, Teri A. Kirby, Eli
Tsukayama, Heather Berstein, K. Anders Ericsson, „Deliberate practice spells
success: Why grittier competitors triumph at the National Spelling Bee“, Sočiai
Psychology and Personality Science 2 (2011): 174-181.
190 Žmonės, kuriems pavyksta mesti svorį: pvz., žr. Rena R. Wing, Suzanne Phelan, „Long-
term weight-loss maintenance“, American Journal of Clinical Nutrition 82 (2005 m.
priedas): 222S—225S; K. Bali, D. Crawford, „An investigation of psychological,
sočiai, and environmental correlates of obesity and weight gain in young women“,
InternationalJournalof Obesity 30 (2006): 1240-1249.
193 Vienas garsiausių Švedijos sportininkų: šis epizodas pateiktas G. Haggo autobio-
grafijoje, parašytoje apie 40 metų vėliau: Gunder Hagg, Mitt Livs Lopp [Mano
gyvenimo varžybos] (Stockholm: Norstedts, 1987).
196 subūrė vienuolikos įdomiausių intelektualų klubą: Franklin Autobiography.
7 SKYRIUS. KELIAS YPATINGŲ PASIEKIMŲ LINK

201 didelį eksperimentą: informacija apie Polgárų istoriją paimta iš kelių šaltinių: Linnet
Myers, „Trained to be a genius, giri, 16, wallops chess champ Spassky for $110,000“,
Chicago Tribūne, 1993 m. vasario 18 d., http://articles.chica- gotribune.com/1993-02-
8/news/9303181339_1_ judit-Polgár-boris-spassky- world-chess-champion (2015 m.
rugpjūčio 19 d. prieiga); Austin Allen, „Chess grandmastery: Nature, gender, and the
genius of Judit Polgár“, JSTOR Daily, 2014 m. spalio 22 d., http://daily.jstor.org/chess-
grandmastery-nature-gender- genius-judit-polgar/ (2015 m. rugpjūčio 19 d. prieiga);
Judit Polgar, „Biograp- hy“, Judit Polgar svetainė, 2015,
http://www.juditpolgar.com/en/biography (2015 m. rugpjūčio 19 d. prieiga).
203 šiame turnyre ji pelnė 2735 taškus: „Chessmetrics player profile: Sofia Polgar“, žr.
Chessmetrics, http://chessmetrics.com/cm/CM2/PlayerProfile.asp?Params= 1
99510SSSSSĮSI02714000000111102267600024610100 (2015 m. rugpjūčio 20 d.
prieiga). Taip pat žr. „Zsofia Polgar“ skiltyje Chessgames.com, http://
www.chessgames.com/player/zsofia-polgar (2015 m. rugpjūčio 20 d. prieiga).
ji tapo didmeistre: Myers, „Trained to be a genius“.
205 Žurnalo interviu: Nancy Ruhling, „Putting a chess piece in the hand of every child in
America“, Lifestyles (2006), perspausdinta Chess Daily News, https:// chessdailynews.
com/putting-a-chess-piece-in-the-hand-of-every-child-in-america-2/ (2015 m.
rugpjūčio 20 d. prieiga).
Čikagos universiteto projektui: Benjamin S. Bloom, sud. Developing Talent in Young
People (New York: Ballantine Books, 1985), 3-18.
206 Pirmame etape-. Benjamin S. Bloom, „Generalizations about talent development“, ten
pat, 507-549.
207 dažnai eidavo į namo rūsį: Matt Christopher, Glenn Stout On the Ice with ... Mario
Lemieux (New York: Little, Brown, 2002).
dažnai varžydavosi su pačiu savimi ir šitaip nuolat tobulino įgūdžius-. David He- mtvy
Another Hurdle (London: Heinemann, 1976), 9.
209 paprastai jis pradeda: Bloom, „Generalizations about talent development“, 512— 518.
212 „ vidinį užtaisą, kuris įkvėpdavo didžiuliam darbui “: David Pariser, „Conceptions of
childrens artistic giftedness from modern and postmodern perspectives , Journal of Aesthetic
Education 31, Nr. 4 (1997): 35-47.
214 kiek šeimai kainuoja: Kara Brandeisky, „What it costs to raiše a Wimbledon
Champion“, Money, 2014 m. liepos 4 d., http://time.com/money/2951543/cost-to-
raise-tennis-champion-wimbledon/ (2015 m. rugpjūčio 23 d. prieiga).
215 sėkmingai treniruotis įmanoma net ir įpusėjus devintą dešimtį: K. Anders Ericsson,
„How experts attain and maintain superior performance: Implications for the
enhancement of skilled performance in oider individuals“, Journal of Aging and
Physical Activity 8 (2000): 366—372.
216 vyresnių sportininkų pasiekimai augo: Amanda Akkari, Daniel Machin, Hiro- fumi
Tanaka, „Greater progression of athletic performance in oider Masters athletes“, Age
andAgeing 44, Nr. 4 (2015): 683-686.
ketvirtadalis į septintąją dešimtį įkopusių maratonininkvę. Dieter Leyk, Thomas

Rūther, Max Wunderlich, Alexander Sievert, Dieter Epfeld, Alexander Witzki, Oliver
Erley, Gerd Kūchmeister, Claris Piekarski, Herbert Lollgen, „Physical performance
in middle age and old age: Good news for our sedentary and aging society“, Deutsches
Aerzteblatt International 107 (2010): 809-816.
pirmuoju šimto ar daugiau metų amžiaus bėgiku: Karen Crouse, „100 years old. 5
world records“, New York Times, 2015 m. rugsėjo 21 d., http://www.nytimes.
com/2015/09/22/sports/a-bolt-from-the-past-don-pellmann-at-100-is-still- breaking-
records.html?module=CloseSlideshow&region=SlideShowTopBar&v
ersion=SlideCard-10&action=click&contentCollection=Sports&pgtype=imag
eslideshow (2015 m. spalio 1 d. prieiga).
Jei baleto šokėjas nori išmokti klasikinį klubo sukimą į išorę: Edward H. Miller, John
N. Callander, S. Michael Lawhon, G. James Sammarco, „Orthopedics and the
classical ballet dancer“, Contemporary Orthopedics 8 (1984): 72-97.
Tas pats pasakytina apie sportininkus, kuriems svarbu pečių sąnarių lankstumas:
John M. Tokish, „Acquired and adaptive changes in the throwing athlete: Implications
on the disabled throwing shoulder“, Sports Medicine and Arthroscopy Revieiv 22, Nr.
2 (2014): 88-93.
217 Teniso žaidėjo pagrindinės rankos kaulai: Heidi Haapasalo, Saija Kontulainen, Hau
Sievanen, Pekka Kannus, Markku Jarvinen, Ilkka Vuori, „Exercise-induced bone
gain is due to enlargement in bone size without a change in volumetric bone density:
A peripheral quantitative computed tomography study of the upper arms of malė
tennis players“, Bone 27, Nr. 3 (2000): 351-357.
Tenisininkai, pradėję treniruotis vėliau: Saija Kontulainen, Harri Sievanen, Pekka

Kannus, Matti Pasanen, Ilkka Vuori, „Effect of long-term impactloading on mass,
size, and estimated strength of humerus and radius of female racquet-sports players:
A peripheral quantitative computed tomography study between young and old starters
and Controls“, Journal ofBone and Mineral Research 17, Nr. 12 (2002): 2281-2289.
217 Tyrėjai įrodė, kad: Gottfried Schlaug, Lutz Jancke, Yanxiong Huang, Jochen E Staiger,
Helmuth Steinmetz, „Increased corpus-callosum size in musicians“, Neuropsychologia
33 (1995): 1047—1055.
218 daugiau muzikantų smegenų sričių: Dawn L. Merrett, Isabelle Peretz, Sarah J. Wilson,
„Moderating variables of music training – induced neuroplasticity: A review and
discussion“, Frontiers in Psychology 4 (2013): 606.
tai nepriklauso nuo amžiaus, kada jie pradėjo mokytis muzikos: Siobhan Hutchinson,
Leslie Hui-Lin Lee, Nadine Gaab, Gottfried Schlaug, „Cerebellar volume of
musicians“, Cerebral Cortex 13 (2003): 943-949.
dvi ar daugiau kalbų mokantys žmonės: Andrea Mechelli, Jenny T. Crinion, Uta
Noppeney, John O’Doherty, John Ashburner, Richard S. Frackowiak, Cathy J. Price,
„Structural plasticity in the bilingual brain: Proficiency in a second language and age
at acquisition affect grey-matter density“, Nature 431 (2004): 757.
219 poliglotų, kurie kalbų mokėsi suaugę norėdami tapti vertėjais sinchronininkais, ty-
rimas: Stefan Elmer, Jūrgen Hanggi, Lutz Jancke, „Processing demands upon
cognitive, linguistic, and articulatory functions promote grey matter plasticity in the
adult multilingual brain: Insights from simultaneous interpreters“, Cor- tex54 (2014):
179-189.
220 neįgyvendinamo užmojo: Paul T. Brady’is, „Fixed-scale mechanism of perfect pitch“,
Journal of the Acoustical Society of America 48, Nr. 4, d. 2 (1970): 883- 887.
iš straipsnio apie mokymo metodą: Lola L. Cuddy, „Practice effects in the absolute
judgment of pitch“, Journal of the Acoustical Society of America 43 (1968): 1069-1076.
221 Markas Alanas Rushas nusprendė patikrinti šį teiginį: Mark Alan Rush, „An expe-
rimental investigation of the effectiveness of training on absolute pitch in adult
musicians” (dr. dis., Ohajo universitetas, 1989).
223 Naujosios Zelandijos gyventojas Nigelas Richardsas: informacija apie Nigelą Ri-
chardsą paimta iš kelių šaltinių. Vienas iš puikių šaltinių – Stefan Fatsis Word Freak:
Heartbreak, Triumph, Genius, on Obsession in the World of Competitive Scrabble
(New York: Houghton Mifflin Harcourt, 2001). Taip pat žr. Stefan Fatsis, „An outtake
from Word Freak: The enigmatic Nigel Richards , The Lašt Word 21 (2011 m. rugsėjo
mėn.):35—
37,http://www.thelastwordnewsletter.com/Last_Word/Archives_files/TLW%20Septe
mber%202011. pdf (2015 m. rugpjūčio 21 d. prieiga); Oliver Roeder, „What makes
Nigel Richards the best Scrabble player on earth“, Five Thirty Eight, 2014 m.
rugpjūčio 8 d.,http://fivethirtyeight.com/features/what-makes-nigel-richards-the-
best-scrabble-player-on-earth/ (2015 m. rugpjūčio 21 d. prieiga).
223 2015 metais tapo Prancūzijos žodžių loto čempionu: Kam Willsher, „The French
Scrabble Champion who doesn’t speak French“, The Guardian, 2015 m. liepos 21 d.,
www.theguardian.com/lifeandstyle/2015/jul/21 /new-french-scrabble- champion-
nigel-richards-doesnt-speak-french (2015 m. rugpjūčio 21d. prieiga)-
224 Ištyrus daugybę kūrybingų genijų: daugumą čia pateiktų minčių apie kūrybingus
genijus galima rasti K. Anders Ericsson, „Creative genius: A view from the expert
performance approach“, leidinyje The Wiley Handbook of Genius, sud. Dean Keith
Simonton (New York: John Wiley, 2014), 321-349.
226 Nobelio premijos laureatų tyrimas: Harriett Zuckerman, Scientific Elite: Nobel
Laureates in the United States (New York: Free Press, 1977).
8 SKYRIUS. KĄ GALIMA PASAKYTI APIE ĮGIMTĄ TALENTĄ

230 apie jį pasakojama istorija: sparčioji paieška internete padės rasti daug šios istorijos
versijų, pvz., David Nelson, „Paganini: How the great violinist was helped by a rate
medical condition“, News and Record (Greensboro, NC), 2011 m. sausio 9 d.,
http://inmozartsfootsteps.com/1032/paganini-violinisthelped-by-marfan-syndrome/
(2015 m. rugpjūčio 21 d. prieiga); „Nicolo Paganini“, apie Paganinį internete,
http://www.paganini.com/nicolo/nicindex.htm (2015 m. rugpjūčio 21 d. prieiga);
„One string ... and Paganini“, Dr. S. Jayabarathi Visvacomplex svetainė,
http://www.visvacomplex.com/One_String_and_Paga- nini.html (2015 m. rugpjūčio
21d. prieiga).
231 pirmaujantis smuiko virtuozas: pvz., žr. Maiko Kawabata, „Virtuosity, the violin, and
the devil ... What really made Paganini ‘demonic’?“, Current Musicology 83 (2007):
7-30.
senas mokslinis straipsnis: Edgar Istel ir Theodore Baker, „The secret of Paganinis
techniųue“, Musical Quarterly 16, Nr. 1 (1930): 101-116.
„Dabar stygos barasi“: ten pat, 103.
234 jų pasiekimai neatrodo tokie stebuklingi: Andreas C. Lehmann, K. Anders Ericsson,
„The historical development of domains of expertise: Performance stan- dards and
innovations in music“, leidinyje Genius and the Mind: Studies of Creativity and
Temperament in the Historical Record, sud. Andrew Steptoe (Oxford: Oxford
University Press, 1998), 64-97.
Pasak daugelio biografijų: Mozarto biografijų daug. Viena, ypač naudinga dėl
amžininkų atsiminimų, yra Orto Erich Deutsch Mozart: A Documentary
Biography, 3 leid. (London: Simon & Schuster, 1990). Taip pat žr. Edward Hol- mes
The Life ofMozart (New York: Cosimo Classics), 2005.
234 vienuolikamečio Wolfgango „sukurtus“ koncertus fortepijonui: Jin Young Park, ,A
reinvestigation of early Mozart: The three keyboard concertos, K. 107“ (dr. dis.,
Oklahomos universitetas, 2002). Taip pat žr. Arthur Hutchings A Compa- nion to
Mozart’s Piano Concertos (Oxford, UK: Clarendon Press, 1999), Wolf- gang Plath,
„Beitrage zur Mozart-Autographie 1: Die Handschrift Leopold Mozarts“ [Leopoldo
Mozarto rankraštis], leidinyjeMozart-Jahrbuch 1960/1961 (Salzburg: Internationalen
Stiftung Mozarteum, 1961), 82-117.
236 ir kiti mano tirtų jaunųjų talentų atvejai: daugiau apie Mario Lemieux istoriją žr. K.
Anders Ericsson, „My exploration for Gagnės ‘evidence’ for innate talent: It is Gagnė
who is omitting troublesome Information so as to present more convincing
accusations“, leidinyje The Complexity of Greatness: Beyond Talent or Practice, sud.
Scott Barry Kaufmann (New York: Oxford University Press, 2012), 223-256.
kaip Mario nuo mažumės traukė čiuožykla: M. Brender, „The roots of Route 66“,
Hockey News (gegužės 16 d. priedas: „Mario Lemieux s journey to greatness“) 50, Nr.
35 (1997): 14.
imta manyti, kad M. Lemieux yra įgimto ypatingo talento pavyzdys: Franęois Gagnė,
„Yes, giftedness (aka ‘innate’ talent) does exist!“, leidinyje Kaufmann, Complexity of
Greatness, 191-222.
išsamiau susipažinus su informacija apie M. Lemieux vaikystę-. Matt Christopher,
Glenn Stout On the Ice with ... Mario Lemieux (New York: Little, Brown, 2002).
237 šuolininkas į aukštį Donaldas Thomasas: David Epštein The Sports Gene: Inside the
Science of Extraordinary AthIetie Performance (New York: Current, 2013). Vienas iš
daugelio šaltinių, kur papasakota Epsteino paskelbta Donaldo Thomaso istorija, yra
Tony Manfred, „This anecdote about high jumpers will destroy your faith in Malcolm
Gladwell’s 10,000-hours rule“, Business Insider, 2013 m. rugpjūčio 15 d.,
http://www.businessinsider.com/high-jumpers-anecdote-questions-gladwells-10000-
hours-rule-2013-8 (2015 m. rugpjūčio 21d. prieiga). Glaustai papasakosime ir mes:
USTFCCCA (U.S. Track & Field and Cross Country Coaches Association),
„USTFCCCA profile of Donald Thomas: An improbable leap into the limelight“,
Track and Field News, http://trac- kandfieldnews.com/index.php/display-article?arld=
15342 (2015 m. rugpjūčio 21 d. prieiga).
šešių pėdų ir šešių colių: ten pat.
240 gebėjimas pašokti ant vienos kojos: Guillaume Laffaye „Fosbury Flop: Predicting
performance with a three-variable model“, Journal ofStrength & Conditioning
Research 25, Nr. 8 (2011): 2143-2150.
242 žmonėms būdingas savanto sindromas: savanto sindromui, o ypač jo sąsajai su au-
tizmu buvo skirtas visas Philosophical Transactions ofthe Royal Society B numeris.
Tai puikus šiuolaikinės teorijos apie savanto sindromą šaltinis. Ypač žr. šį apžvalginį
straipsnį: Darold A. Treffert, „The savant syndrome: An extraordinary condition. A
synopsis: Past, present, and future“, Philosophical Transactions of the RoyalSociety B
364, Nr. 1522 (2009): 1351-1357.
jie savo įgūdžius ištobulina kaip ir visi kiti: naują požiūrį į savanto sindromą bendrajai
auditorijai suprantamai apžvelgia Celeste Biever, „The makings of a savant“, New
Scientist 202, Nr. 2711 (2009 m. liepos 6 d.): 30.
autistai savantai buvo kur kas daugiau linkį į smulkmenas ir kartotinį elgesį: Fran-
cesca Happė, Pedro Vitai, „What aspects of autism predispose to talent?“, Philo-
sophical Transactions ofthe Royal Society B 364, Nr. 1522 (2009): 1369-1375.
243 Donny’is jaučia liguistą potraukį datoms: Jennifer Vegas, „Autistic savant addic- ted’
to dates“, ABC Science, 2007 m. sausio 31 d., http://www.abc.net.au/scien-
ce/articles/2007/01/31/1837037.htm (2015 m. birželio 26 d. prieiga).
Įsiminė visus keturiolika galimų metų kalendorių tipų: Mare Thioux, David E. Stark,
Cheryl Klaiman, Robert T. Schultz, „The day of the week when you were born in 700
ms: Calendar computation in an autistic savant“, Journal of Experimental Psychology:
Human Perception and Performance 32,
Nr. 5 (2006): 1155-1168.
psichologas Bametas Addisas: Barnett Addis, „Resistance to parsimony: The
evolution of a system for explaining the calendar-calculating abilities for idiot savant
twins‘ (darbas pristatytas Pietvakarių psichologų asociacijos susitikime, 1968 m.
balandžio mėn.). Daugiau informacijos apie dvynius žr. O. A. Parsons, „July 19,
132,470 is a Saturday: Idiot savant calendar-calculating twins“ (darbas pristatytas
Pietvakarių psichologų asociacijos susitikime, 1968 m. balandžio mėn.).
244 nurodžiau 1988 metų apžvalgoje: K. Anders Ericsson, Irene Faivre, „Whats
exceptional about exceptional abilities?“, leidinyje The Exceptional Brain: Neu-
ropsychology of Talent and Special Abilities, sud. Loraine K. Obler ir Deborah Fein
(New York: Guilford, 1988), 436-473.
naujausi savantų smegenų tyrimai: pvz., žr. G. L. Wallace, F. Happė, J. N. Giedd, ,J\.
case study of a multiply talented savant with an autism speetrum disorder:
Neuropsychological funetioning and brain morphometry“, Philosophical
Transactions ofthe RoyalSodely ofLondon Senes B, BiologicalSdences 364 (2009):

1425-1432; Richard Cowan, Chris Frith, „Do calendrical savants ūse calculation to
answer date questions? A functional magnetic resonance imaging study“,
Philosophical Transactions ofthe Royal Society ofLondon Series B, Biological
Sciences 564 (2009): 1417-1424.
245 visų suaugusių amerikiečių mano, kad nesugeba dainuoti: Lola L. Cuddy, Laura- Lee
Balkwill, Isabelle Peretz, Ronald R. Holden, „Musical difficulties are rate: A study of
‘tone deafness’ arnong university students“, Annals of the New York Academy of
Sciences 1060 (2005): 311-324.
Dauguma šių žmonių dėl to jaučiasi ganėtinai prastai: Susan Knight, „Exploring a
cultural myth: What adult non-singers may reveal about the nature of singing“,
Phenomenon ofSingingl (2013): 144—154.
kažkas šiuos žmones įtikino: ten pat.
246 tokios būklės moters-. Isabelle Peretz, Julie Ayotte, Robert J. Zatorre, Jacques Mehler,
Pierre Ahad, Virginia B. Penhune, Benoit Jutras, „Congenital amusia: A disorder of
fine-grained pitch discrimination“, Neuron 33 (2002): 185-191. negavo jokių įrodymų,
kad daugybė žmonių: Magdalena Berkowska, Simona Dalia Bella, ,Acquired and
congenital disorders of sung performance: A review“, Advances in Cognitive
Psychology 5 (2009): 69-83; Karen J. Wise, John A. Sloboda, „Establishing an
empirical profile of self-defined ‘tone deafness’: Perception, singing performance and
self-assessment“, Musicae Scientiae 12, Nr. 1 (2008): 3-26. Taip pat žr. Knight,
„Exploring a cultural myth“.
Kai kuriose kultūrose: Knight, „Exploring a cultural myth“.
mokymo programa „Matematikos šuolis“: David Bornstein, ,A better way to teach
math“, New York Times, 2011 m. balandžio 11 d., http://opinionator.blogs.
nytimes.com/2011/04/18/a-better-way-to-teach-math/?_r=0 (2015 m. rugpjūčio 21d.
prieiga).
249 Kai kuriuos pirmuosius darbus dar XIX a. dešimtajame dešimtmetyje atliko: Alfred
Binet, Psychologie dės grands calculateurs et joueurs dechecs [Puikių skaičiuotojų ir
šachmatininkų psichologija] (Paris: Libraire Hachette, 1894).
Vieną reikšmingiausių tyrimų: Merim Bilalič, Peter McLeod, Fernand Gobet, „Does
chess need intelligence? A study with young chess players , Intelligence 35 (2007):
457-470.
250 ryšį tarp IQ ir šachmatų žaidimo gebėjimų: Dianne D. Horgan, David Morgan, „Chess
expertise in children“, Applied Cognitive Psychology 4 (1990): 109-128; Marcei Frydman,
Richard Lynn, ,,'Ihe general intelligence and spatial abilities of gifted young Belgian chess
players“, British Journal of Psychology 83 (1992): 233-235.
nebūdingi geresni regimieji ar erdviniai gebėjimai: pvz., žr. Andrew J. Waters,

Fernand Gobet, Gerv Leyden, „Visuo-spatial abilities in chess players“, British
Journalof Psychology 93 (2002): 557-565; Josef M. Unterrainer, Christoph P. Kaller,
Ulrike Halsband, B. Rahm, „Planning abilities and chess: A comparison of chess and
non-chess players on the Tower of London“, British Journal of Psychology 97 (2006):
299-311; Roland H. Grabner, Aljoscha C. Neubauer, Elbeth Stern, „Superior
performance and neural efficiency: The impact of intelligence and expertise“, Brain
Research Bulletin 69 (2006): 422-439; Jorg Doll, Ulrich Mayr, „Intelligenz und
Schachleistung – eine Untersuchung an Schachexperten“ [Intelektas ir šachmatų
pasiekimai – šachmatų meistrų tyrimas], Psychologische Beitrage 29 (1987): 270-
289. Vienas pirmųjų didmeistrių tyrimų pateiktas I. N. Djakow, N. W. Petrowski, P.
A. Rudik, Psychologie dės Schachspiels [Šachmatų psichologija] (Berlin: de Gruyter,
1927).
sistemingai nebūdingas didesnis IQ. Josef M. Unterrainer, Christoph P. Kaller,

Ulrike Halsband, B. Rahm, „Planning abilities and chess: A comparison of chess and
non-chess players on the Tower of London“, British Journal of Psychology 97 (2006):
299-311; Roland H. Grabner, Aljoscha C. Neubauer, Elbeth Stern, „Superior
performance and neural efficiency: The impact of intelligence and expertise“, Brain
Research Bulletin 69 (2006): 422-439.
nenustatyta įgudusių šachmatininkų IQ ir jų šachmatų pasiekimų įvertinimo ko-

reliacijos: Jorg Doll, Ulrich Mayr, „Intelligenz und Schachleistung – eine Un-
tersuchung an Schachexperten“ [Intelektas ir šachmatų pasiekimai – šachmatų
meistrų tyrimas], Psychologische Beitrage 29 (1987): 270-289.
251 Naujausiais go meistrų tyrimais: Boreom Lee, Ji-Young Park, Wi Hoon Jung, Hee
Sun Kim, Jungsu S. Oh, Chi-Hoon Choi, Joon Hwan Jang, Do-Hyung Kang, Jun Soo
Kwon, „White matter neuroplastic changes in long-term trained players of the game
of‘Baduk’ (GO): A voxel-based diffusion-tensor imaging study“, Neurolmage 52
(2010): 9-19; Wi Hoon Jung, Sung Nyun Kim, Tae Young Lee, Joon Hwan Jang,
Chi-Hoon Choi, Do-Hyung Kang, Jun Soo Kwon, „Exploring the brains of Baduk
(Go) experts: Gray matter morphometry, resting-state functional connectivity, and
graph theoretical analysis“, Frontiers in Human Neuroscience 7, Nr. 633 (2013): 1-
16.
IQ testo rezultatai nėra aukštesni: kadangi žmonės su didesniais IQ testo rezultatais

linkę geriau mokytis mokykloje ir joje išlikti (šis reiškinys pastebėtas ne vieną kartą),
tikėtina, kad kai kurie jauni mažesnio IQ^ žaidėjai išeina iš mokyklos anksčiau nei
bendraamžiai, kad galėtų pasinerti į go treniruotes. Tuo galima paaiškinti, kodėl
profesionalių go žaidėjų IQ nesiekė vidutinio.
256 šį dėsningumą įvairiose srityse: apžvalga su dideliu sąrašu nuorodų j įvairus tyrimus
pateikta K. Anders Ericsson, „Why expert performance is special and cannot be
extrapolated from studies of performance in the general population: A response to
criticisms“, Intelligence 45 (2014): 81-103.
tiriant 91 penktos klasės mokinį: William T. Young, „The role of musical apti- tude,
intelligence, and academic achievement in predicting the musical attain- ment of
elementary instrumentai music students“, Journal of Research in Music Education 19
(1971): 385-398.
IQ ir pasiekimų koreliacijos visai nenustatyta: Joanne Ruthsatz, Douglas Detter- man,
William S. Griscom, Britney A. Cirullo, „Becoming an expert in the musical domain:
It takes mote than just practice“, Intelligence 36 (2008): 330-338. burnos chirurgų
meistriškumo tyrimą: Kyle R. Wanzel, Stanley J. Hamstra, Mar- co F. Caminiti, Dimitri
J. Anastakis, Ethan D. Grober, Richard K. Reznick, „Visual-spatial ability correlates
with efficiency of hand motion and successful surgical performance“, Surgery 134
(2003): 750-757.
Londono taksi vairuotojų rengimo grupėje: Katherine Woollett, Eleanor A. Ma- guire,
„Acquiring ‘the knowledge’ of Londons layout drives structural brain changes“,
Current Biology 21 (2011): 2109-2114.
nėra IQ ir mokslinių pasiekimų koreliacijos: Robert S. Root-Bernstein, Maurine
Bernstein, Helen Garnier, „Identification of scientists making long-term, high impact
contributions, with notes on their methods of working“, Creativity Research Journal G
(1993): 329-343; Kenneth S. Law, Chi-Sum Wong, Guo-Hua Huang, Xiaoxuan Li,
„The effects of emotional intelligence on job performance and life satisfaction for the
research and development scientists in China“, Asta Pacific Journal of'Management 25
(2008): 51-69.
gavusio fizikos Nobelio premiją, – 125: daugiau informacijos apie Feynman, Watson,
Shockley žr. Robert Root-Bernstein, Lindsay Allen, Leighanna Beach, Ragini Bhadula,
Justin Fast, Chelsea Hosey, Benjamin Kremkow, Jacqueline Lapp, Kaitlin Lonc,
Kendell Pawelec, Abigail Podufaly, Caitlin Russ, Laurie Tennant, Eric Vrtis, Stacey
Weinlander, „Arts foster scientific success: Avocations of Nobel, National Academy,
Royal Society, Sigma Xi members“, Journal ofthe Psychology of Science and
Technology 1, Nr. 2 (2008): 51-63.
257 tam tikrų sričių mokslininkams esą reikalingas IQ 110—120: Donald W. Mac- Kinnon,
„The nature and nurture of Creative talent“, American Psychologist 17, Nr. 7 (1962):
484-495.
258 2012 metų tenisininkų tyrime: Jessie Brouwers, Veerle de Bosscher, Popi Sotiria- dou,
„An examination of the importance of performances in youth and junior
318 - ANDERS ERICSSON, ROBERT POOL
competition as an indicator of later success in tennis“, Sport Management Revieut

15 (2012): 461-475.
259 bendrauti linkį vaikai: Melanie Noel, Carole Peterson, Beulah Jesso, „The re-
lationship of parenting stress and child temperament to language development
among economically disadvantages preschoolers , Journal of Child Language 35,
Nr. 4 (2008): 823-843.
kūdikiai, kurie daugiau domėjosi tėvu ar motina: Brad M. Farrant, Stephen R.
Zubrick, „Parent-child book reading across early childhood and child vocabulary
in the early school years: Findings from the Longitudinal Study of Australian
Children“, First Language 33 (2013): 280—293.
261 Malcolmas Gladivellas knygoje „Iškilieji“ (Outliers) perpasakojo jau girdėtą istori-
ją: Malcolm Gladwell, Outliers: The Story of Success (New York: Little, Brown,
2008).
262 ledo ritulininkų pranašumas tikrai išnyksta: žr., pvz., Benjamin G. Gibbs, Mikaela
Dufur, Shawn Meiners, David Jeter, „Gladwell’s big kid bias?“, Contexts 9, Nr. 4
(2010): 61-62.
263 žaidusiems linijinius stalo žaidimus: Robert S. Siegler, Geetha B. Ramani, „Playing
board games promotes low-income children’s numerical development“,
Developmental Science 11 (2008): 655-661.
9 SKYRIUS. KUR EISIME TOLIAU?

265 Šį projektą įgyvendino trys Britų Kolumbijos universiteto mokslo darbuotojai: Lottis
Deslauriers, Eilėn Schelew, Carl Wieman, „Improved learning in a large-enroll-
ment physics class“, Science 332 (2011): 862-864.
267 išmokyti juos mąstyti kaip fizikus: ten pat. Taip pat žr. Jeffrey Mervis, „Transforma-
tion is possible if a university really cares“, Sczence 340, Nr. 6130 (2013): 292-296.
269 Skirtumas: Deslauriers, Schelew, Wieman, „Improved learning“.
271 Taip pat dirbome su Tarptautinės plaukimo trenerių asociacijos prezidentu, plauki-
mo treneriu Rodu Havriluku: Žr. R. Havriluk’o įmonės svetainę, Sivimming Tech-
nology Research: https://swimmingtechnology.com/.
272
Prieš dėstydami Wiemanas su kolegomis pirmiausia: Deslauriers, Schelew, Wieman,
„Improved learning“.
273 pagrindinis ankstesniame skyriuje minėtos „Matematikos šuolio“ programos sėkmės
veiksnys: David Bornstein, ,A better way to teach math“, New York Times, 2011 m.
balandžio 11 d., http://opinionator.blogs.nytimes.com/2011/04/18/a-better-way-
to-teach-math/?_r=0 (2015 m. rugpjūčio 21 d. prieiga).
273 Fizikos mokovų ir fizikos studentų lyginamieji tyrimai atskleidė: R. R. Hake, „In-
teractive-engagement vs. traditional methods: A six-thousand student survey of
mechanics tęst data for introductory physics students“, American Journal of Physics
66, Nr. 4 (1998): 64—74; David Hestenes, Malcolm Wells, Gregg Swackhamer, „Force
concept inventory“, Physics Teacher3Q (1992): 141-158.
274 negali teisingai paaiškinti, kodėl keičiasi metų laikai: Eve Kikas, „Teachers’ con-
ceptions and misconceptions concerning three natūrai phenomena“, Journal of
Research in Science Teaching4\ (2004): 432-448; Yaėl Nazė, Sebastien Fontain, „An
astronomical survey conducted in Belgium“, Physics Education 49 (2014): 151-163.
Per Harvardo universiteto mokslo metų atidarymų nufilmuotame linksmame vaizdo
įraše: „Harvard graduates explain seasons“, YouTube, https://www.youtube.
com/watch?v=p0wk4qG2mIg (2015 m. spalio 4 d. prieiga).
C. Wiemanas su kolegomis elektroninius klausimus ir mokymosi užduotis pirma:
Deslauriers, Schelew, Wieman, „Improved learning“.
275 kryptingo mokymosi metodas pradėtas taikyti: Jeffrey Mervis, „Transformation is
possible if a university really cares“, Science 340, Nr. 6130 (2013): 292-296.
279 psichologinį „srauto“ būsenų: Mihaly Csikszentmihalyi, Flow: The Psychology of
Optimal Experience (New York: Harper & Row, 1990).
Anders Ericsson, Robert Pool
KAIP PASIEKTI (BEVEIK) VISKĄ
Iš anglų kalbos vertė Birutė Tautvydaitė

Redaktorė Aušra Tamošūnienė
Korektorė Indrė Petrėtytė
Viršelio dizainerė Milena Grigaitienė
Tiražas 2000 egz.
BALTO leidybos namai

Utenos g. 41 B, LT-08217, Vilnius
www.balto.lt
Spausdino UAB BALTO print, 2018

Utenos g. 41 B, LT-08217, Vilnius

Anders Ericsson Kaip Pasiekti Beveik Viska

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Anders Ericsson Kaip Pasiekti Beveik Viska

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Versta iš:

Anders Ericsson and Robert Pool

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

Copyright © 2016 by K. Anders Ericsson and Robert Pool

Mano sielos draugei ir mūzai Deanne,

Knyga yra dviejų mokslininkų – psichologo ir rašytojo – bendro darbo

Kodėl kai kurie žmonės savo veikloje pasiekia stebėtinai puikių

PAMOKA APIE ABSOLIUČIĄ KLAUSĄ

1763-ieji – mažasis Wolfgangas Amadeus Mozartas leidžiasi į gas-

metų ir vos aukštesnis už arfą, jis jau pavergė gimtojo Zalcburgo

Atrodo, kad tai galėtų būti puikiausias prigimtinio talento pavyzdys –

Taigi kokia Mozarto absoliučios klausos paslaptis? Tai galime suprasti

natūraliosios atrankos veiksniai kaip, tarkime, būtinybė tiksliai atpažinti

titulą, taip pat rezultatyviausias tritaškininkas šios lygos istorijoje. Prieš

APIE ŠIĄ KNYGĄ

Knygoje pasakojama apie talentą, būdingą visiems – ir W. A.

galimybes, leidžiantis suprasti, jog turime daugiau galių valdyti savo

padėsiančius tobulinti pasiekimus pasirinktoje srityje. Trumpai tariant,

įvairių sričių meistriškumą, su kolegomis suvokėme, kad bet kurioje

ir praktinės veiklos sąveika yra sudėtinga, ir tik dabar pradedame ją

Tikslingo mokymosi galia

praktikuodamasis. Dabar, po keturių valandos trukmės sesijų, jis gebėjo

įsiminti dešimtis ar net šimtus telefono numerių, tačiau Steve’o užduotis

Dalyvauti tyrime pasirinkome Steve’ą Falooną – mūsų požiūriu,

82 skaitmenis! Sunku suvokti, kokios neįtikėtinos yra atminties galimybės.

Įsivaizduokite – girdite juos tariamus po vieną per sekundę ir visus

YPATINGŲ MOKOVŲ IŠKILIMAS

1908 metais Johnny Hayesas laimėjo olimpinį maratoną, kuris to meto

šią rungtį uždrausti. Dabar dvigubą salto atlieka ir pradedantieji, jis

Tai ne vieninteliai pavyzdžiai. Pasaulyje daug žmonių turi ypatingų

atsidarykite interneto svetainę ir rasite tokių rekordininkų kaip amerikietė

pradedant nuo šokėjos ir šachmatininko meistrystės tobulinimą?

kuriam pavadinimą daviau dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Tai

Iš pradžių panagrinėkime, kaip žmonės dažniausiai išmoksta naujų

porininkui tiesiai į nugarą, vis mažėja. Tobulinate įvairus smūgius, net

Vis dėlto svarbu suvokti, kad pasiekus patenkinamą lygį, kai

Tikslingas mokymasis keletu savybių skiriasi nuo vadinamojo

MOKYTOJAS: Pagal tvarkaraštį mokotės po valandą per dieną, bet

Tai ribotas „naivusis mokymasis“ – tiesiog grojau. Tik mosikuodavau

Tikslingas mokymasis pagrįstas tam tikrais tiksliai apibrėžtais

kuo daugiau skaitmenų. Tokį susitelkimą atskleidžia 115 sesijos garso

neklausė ir klaidų nenurodė. Todėl mokinys, regis, netgi nesuprato, ar

vidutiniai, tačiau toli gražu neprilygo iškiliausių Europos šachmatininkų

mokinių paprašė pagalbos norėdamas išmokti greičiau sugroti kūrinį, kurį

lenktynes. Be to, daug metų bėgiojęs jau žinojo, ką reiškia reguliariai

TIKSLINGO MOKYMOSI RIBOS

Iš pradžių Renėe žengė pirmyn panašiu tempu kaip Steve’as ir po

keturis skaitmenis ir tris grupes po tris skaitmenis, o pabaigoje palikdavo

ir dabar ja naudojosi kur kas sėkmingiau. Vis dėlto, patikrinę Dario

Jei užsiimate kūno parengimu ar tiesiog kilnojate svarmenis, nesunku

LONDONO TAKSISTŲ SMEGENYS

Todėl lankytojams patartina ne nuomotis automobilį su navigacijos

Norėdamas atitikti būtinuosius reikalavimus „Viso Londono“ taksi

meno galerijas, mokyklas, koledžus ir universitetus, policijos nuovadas

Charing Cross supančioje teritorijoje yra apie 55 tūkstančiai gatvių.

motociklu važinėdamas įvairiais galimais maršrutais, o paskui iš- tyrinėja

kurių rūšių paukščių hipokampo dydis nevienodas, ir dėl maisto slėpimo

tyrėja jau galėjo lyginti tris grupes – naujuosius taksi vairuotojus,

Iki XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio dauguma mokslininkų būtų

Trumpai kalbant, žmogaus kūnas yra neįtikėtinai adaptyvus – ne tik

kaip įrodymą verta paminėti XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio

labiau trikdo gebėjimą susikoncentruoti. Dėl šio sutrikimo klesti

Kodėl žmogaus kūnas ir smegenys yra tokie adaptyvūs? Paradoksalu