KAROL MODZELEWSKI

BARBARŲ
EUROPA

1
KAROL MODZELEWSKI

Iš lenkų kalbos vertė

Vytautas Dekšnys

MINTIS

3
 UDK 940.1 Versta iš:
Mo-31
Karol Modzelewski
Barbarzyńska Europa
ISKRY 2004

Knygos leidimą rėmė

Lietuvos Respublikos kultūros ir
sporto rėmimo fondas

This publication has been funded

by Institut Ksiąžki -
the © POLAND Translation Programme

Knygos leidimą rėmė

Knygų instituto
© POLAND Vertimų programa

Knygos dailininkas
Romas Dubonis

ISBN 978-5-417-00938-9 © Karol Modzelewski, 2004

© Vertimas į lietuvių kalbą,
Vytautas Dekšnys, 2006
© MINTIS, 2007

4
 ĮVADAS

Lenkų politinėje retorikoje nuolat minima Europa. Mūsų šalyje sunku

būtų rasti žmogų, kuriam į sąmonę nebūtų įsirėžę mūsų grįžimo Europon
šūkiai. Čia pat tuo pačiu atokvėpiu imama tvirtinti, jog visuomet buvome
Europoje ir niekur neturime grįžti. Esame ten. Kad ir kaip atrodytų keista,
šie šūkiai vienas kitam visiškai neprieštarauja. Tiesa, itin dažnai kartojami,
jie jau ėmė skambėti kaip banalios frazės, kurių prasmė niekam neberūpi.
Gaila, nes apie politinius šūkius kaip ir apie reklamines frazes visuomet verta
susimąstyti: ne tik dėl to, kas juose sąmoningai skelbiama, bet ir dėl to, kas
jais nesąmoningai išryškinama.
Šių šūkių Europa, be abejo, nėra geografinė sąvoka. Kalbama ne vien
apie Europos Sąjungą: į ją stojame niekuomet joje nebuvę, tad negalime į ją
„grįžti“. „Sugrįžimo“ tezės kontekstas liudija, jog Europa šiuo atveju - tam
tikras kultūrinis kanonas. Ne kiekviena Europos šalis, ne kiekvienas
socialinis sąjūdis, intelektinė srovė ar politinė santvarka atitinka šį kanoną.
Kai kalbame apie mūsų „grįžimą į Europą“, taip pat norime pasakyti, jog
sovietų dominavimas ir komunizmas buvo atkirtę Lenkiją nuo Europos.
Žlugus komunizmui, mes vėl užimame mums priklausančią vietą Vakarų
pasaulyje. Taip grįžtame prie savo europinių šaknų, nuo kurių komunizmas
bandė Lenkiją atkirsti, bet nesugebėjo. Šia prasme skelbiama, jog

5
Lenkija grįžta į Europą, bet kartu ji visuomet buvo ir bus Europoje. Už šios
retorinės figūros slypi įsitikinimas, jog komunizmas buvo iš esmės svetimas
Europos kultūrai lygiai kaip nacionalsocializmas bei fašizmas.
Tačiau netenka abejoti, jog ir komunizmas, ir nacizmas, ir fašizmas
buvo Europos istorijos suformuoti dariniai. Laikydami šias ideologijas
išoriniais, Europos kanonui svetimais reiškiniais, mes tarsi atliekame
egzorcizmą, išvydami Piktąjį iš savęs pačių. Kartu Europos kultūros sąvoka
pasirodo esanti ne vien aprašomoji kategorija, padedanti suvokti sudėtingą
istorinę tikrovę, bet ir norma, vertinimo etalonas, su kuriuo deriname
savąsias tradicijas. Pasirinkdami tradicijas, tuos praeities dalykus, kuriuos
laikome vertais pasididžiavimo, vertingais ar pamokančiais, tad būtinai
minėtinais, mums kuriant grupinį autoportretą, nepastebimai atsiduriame
kitame Rubikono krante: imame vaizduotis, kokia buvo „tikroji“ Europos
civilizacijos kilmė. Pagal šį vaizdinį mūsų civilizaciją suformavo klasikinės
graikų ir romėnų kultūros palikimas bei krikščionybė ir visuotinė Bažnyčios
organizacija. Kaip tik krikščionybė įjungė germanų, slavų, baltų ir finougrų
tautas į klasikinę Viduržemio jūros civilizaciją, kurios pagrindinė
paveldėtoja ir puoselėtoja buvo Bažnyčia.
Šis požiūris neabejotinai vyrauja populiariojoje istoriografijoje, tačiau
akivaizdus ir jo vienpusiškumas. Prieštaravimų kelia ne paskiri jo teiginiai,
bet tai, kas jame ignoruojama. Apribodami Europos kultūros šaknis vien
Viduržemio jūros civilizacijos ir krikščionybės palikimu, mes peržengiame
leistinas problematikos supaprastinimo ribas ir kuriame šios kultūros
vientisumo iliuziją. Ši iliuzija ypač pavojinga mūsų laikais, kai su
ekonomine globalizacija ima grėsti intelektinė uniformizacija, polinkis
ignoruoti kultūrinę pasaulio įvairovę ir primityvus visuotinės istorijos
movimas ant vieno kurpalio.
Galbūt verta priminti, jog ir klasikinė kultūra, laikoma Europos
genealoginio medžio pradžia, pati anaiptol nebuvo vienalytė. Be graikiškųjų
ir romėniškųjų komponentų, prie jos prisidėjo ir helenizmo civilizacija,
vėlyvajai Romos imperijai, o ypač Bizantijai bei bizantiškajai Bažnyčiai
suteikusi senovės Rytų despotizmo bruožų. Iš įsitikinimo, jog šios tradicijos
nesuderinamos su europietiškuoju

6
kanonu, gimė idėja apriboti Europos kultūros kilmę vien lotyniškosios
krikščionybės tradicija. Tačiau šiuo atveju tektų apskritai atsisakyti remtis
klasikinės kultūros palikimu, kuris tikrai labiau pastebimas helenistinėje
Bizantijos tradicijoje negu Karolio Didžiojo ar Otono I valstybių kultūroje.
Kaip tik todėl man priimtinesnis Jacques'o Le Goffo požiūris: iš dviejų
klasikinės tradicijos srovių, lotyniškosios ir helenistinės, bei jų sąlygoto
Bažnyčios skilimo jis kildina pačią giliausią ir ilgalaikiškiausią Europos
kultūrinę perskyrą.1 Bet Europos veidą bei jos kultūrinę įvairovę ne mažiau
paveikė tautų, gyvenusių už Viduržemio jūros civilizacijos sferos ir Romos
imperijos ribų - į rytus nuo Reino, į šiaurę nuo Alpių ir už Dunojaus,
palikimas. Romėnai vadino šiuos kraštus bendru vardu barbaricum.
Barbarų tautas jau gilioje senovėje veikė Viduržemio jūros civilizacija.
Netenka abejoti, jog krikštas ir su juo susijusi santvarkos kaita suvaidino
svarbų vaidmenį, šioms tautoms savo ar ne savo valia perimant klasikinės
kultūros gaires. Tačiau tai visiškai nereiškia, jog krikšto vanduo nuplovė nuo
germanų, slavų ar baltų tautų ne tik prigimtinę nuodėmę, bet ir tradicinės
kultūros palikimą. Nė vienam istorikui neturėtų ateiti į galvą toks naujos
pradžios vaizdinys: tradicinės gentinės visuomenės vienu ypu atsisakė
savosios praeities ir virto civilizuotomis Romos įpėdinėmis.2
Įvairios keltų, germanų, slavų, finougrų ir baltų tautos įžengė į
Viduržemio jūros civilizacijos ratą skirtingu laiku ir labai įvairiomis
istorinėmis aplinkybėmis. Kaip tik dėl to nevienodi buvo ir tradicinių
gentinių kultūrų bei klasikinės kultūros sąveikos padariniai. Šiuo požiūriu
net vestgotų, frankų ir langobardų ant Vakarų Romos imperijos griuvėsių
sukurtos paveldimos monarchijos gerokai skyrėsi viena nuo kitos. Dar
ryškesni skirtumai susidarė tarp visų šių teritorijų, kurias W. Schlesingeris
vadino romėniškąja Germanija,3 ir tų genčių, kurias nukariavo, apkrikštijo ir
pajungė valstybingumui barbariškieji Romos imperijos įpėdiniai -
Karolingai ir Otonai.

1 Le Goff, La vieille Europe, passim.

2 Tiesa, kai kuriems iš tiesų ateina: žr. Van Engen, Tle Clristian
Middle Ages; plg. J.-C. Schmitto kritines pastabas šiuo klausimu:
Religione e fol- clore, p. 6-17.

3 Schlesinger, West und Ost.

7
Pagaliau už Karolingų palikimo ribų - Skandinavijoje, Lenkijoje, Čekijoje,
Vengrijoje, Rusioje ir pietų slavų kraštuose - valstybės buvo sukurtos ir
krikščionybė perimta savųjų valdovų iniciatyva. Barbariškųjų kultūrų
romanizacijos ar helenizacijos mastas čia buvo daug mažesnis, o naujosios
santvarkos struktūros gerokai skyrėsi nuo vakarietiškųjų ar bizantiškųjų.4
Visus šiuos skirtumus ir sudėtingus sąveikos procesus tikrai pamesime
iš akių, jei apribosime Europos kultūros kilmę vien Viduržemio jūros
civilizacijos palikimu. Europa turi ir gilias barbariškas šaknis. Nepažindami
šių šaknų, niekuomet nesuprasime nei sudėtingos Europos istorijos, nei jos
kultūrinės įvairovės, sėkmingai vešinčios ir mūsų dienomis.

Graikiškas žodis barbaros kilęs iš neartikuliuoto murmesio imitacijos:

bar-bar-bar. Taip senovės graikai šaipėsi iš visų tų, kurių kalbos nesuprato,
ir taip jie vadino visas svetimomis kalbomis kalbančias tautas. Iš graikų šį
žodį pasiskolinę romėnai vartojo jį antrine prasme, priešindami „barbarybę“
ir „civilizaciją“. Tačiau bent jau tarp išsilavinusio elito išliko ir pirminės
žodžio „barbaras“ reikšmės atmintis. Šia atmintimi rėmėsi Ovidijus ir
tremtyje Tomuose vienišas tarp Trakijos getų rašė: Barbarus hic ego sum,
qui non intellegor ulli / et rident stolidi verba latina Getae (Barbaras aš čia
esu, niekas manęs nesupranta, / iš lotynų šnektos šaiposi getai kvaili“).5
Ar šis paradoksalus vaidmenų apsivertimas liudija, jog tremties
patirtis leido Ovidijui suvokti civilizacijos ir barbarybės sąvokų
sąlygiškumą? Taip tvirtina Allanas A. Lundas.6 Šiaip ar taip, matydamas
tokį pat getų požiūrį į jį, kaip graikai žiūrėjo į visas kitomis kalbomis
kalbančias tautas, ir suvokdamas žodžio „barbaras“ kilmę, Ovidijus vadino
kvailumu šaipymąsi iš svetimos kalbos.
Toks Ovidijaus smerkiamas santykis su svetimų tautų kalbomis
nebuvo išimtis visoje senojoje Europoje. Visose slavų kalbose yra žodis
niemcy (nemcy). Jis kilęs iš žodžio niemy (nemy, nebylys) ir

4 Szücs, Les trois Europes; Modzelewski, Europa romana.

5 Ovidius Tristia, 5.10, p. 37 ir t.
6 Lund, Zum Germanenbild, p. 15.
8
iš pradžių reiškė žmones, kurių kalba slavams buvo tokia pat nesuprantama,
kaip neartikuliuotas nebylio murmėjimas. XII amžiaus pradžios Nestoro
Senųjų laikų pasakojime į šiaurės rytus nuo Rusios ribų gyvenančios
finougrų gentys apibūdinamos taip: Yrpa же суть люДье языкъ нЪмь (O
ugrai yra nebylių tauta).7 Slaviškoji „nebyliųjų tautų“ samprata visiškai
sutapo su pirmine graikiško žodžio barbaroi prasme.
Netenka abejoti, jog tai buvo vertybinės kategorijos - bent jau dėl to,
kad tradicinėse visuomenėse savųjų ir svetimųjų skyrimas buvo vertybinis.
Tiesa, kalbinės bendrijos - helenų, germanų ar slavų - peržengė politines
genčių ribas ir neturėjo organizacinių struktūrų, tačiau su galimybe nesunkiai
susikalbėti, su tų pačių dievybių kultu ir panašiais papročiais susijęs
bendrumo jausmas vertė jas pačiomis plačiausiomis identifikacinėmis
grupėmis.8 Ryšys su savąja grupe reiškėsi per priešpriešą su visomis kitomis.
Šią priešpriešą nebūtinai lydėdavo tikras priešiškumas, bet ji visuomet
turėdavo emocinį atspalvį.
Tačiau prie graikų, o ypač romėnų, svetimumo jausmo
nesuprantamomis kalbomis kalbančioms tautoms netrukus prisidėjo ir
abejonių netrikdomas įsitikinimas savąja kultūrine viršenybe. Romėnai
niekada nevadino graikų barbarais, bet save kartu su graikais jie laikė
barbarų priešingybe. Romėnų supratimu, abi tautas siejo ne kalba, bet
kultūra. Taip žodis „barbaras“ įgijo naują turinį: tai buvo jau ne svetima
kalba kalbantys žmonės, bet tie, kurie liko už civilizacijos ribų, laukiniai.
Pati perskyra taip pat tapo nebe tokia griežta. Pagal etninį ir kalbinį
kriterijus savaime visiems laikams buvo atskiriami visi svetimieji, o
kultūrinis kriterijus paliko jiems galimybę priartėti prie civilizacijos ir net į
ją įsijungti, perimant svetimą kultūrą. Romos autorių požiūriu, paskiras
gentis nuo žodžiais humanitas arba cultus vadintos civilizacijos skyręs
atstumas buvo skirtingas. Anot Cezario, ubijai buvo civilizuotesni (paulo
humaniores) negu kiti germanai, nes gyveno prie Reino ir kontaktavo su
Romos pirkliais bei greta gyvenusiais galais, su kuriais šiek tiek supanašėjo.9
Taigi galai

7 PVL, t. I, p. 167.
8 Gieysztor, Więź narodowo, p. 15. ir t.; Lund, Zum Germanenbild, p. 4.
9 Caesar, BG 4.4.3
9
buvę ne tokie barbariški kaip germanai. Pagaliau ir tarp galų šiuo požiūriu
būta skirtumų: pačiais karingiausiais (taigi laukiniškiausiais) Cezaris vadino
belgus, nes jų gyvenvietės buvo toliausiai nuo civilizuotosios Romos
provincijos (horum omnium fortissimi sunt Belgae, propterea quod a cultu
atąue humanitate provinciae longissime absunt).10
Ši „provincija“, nuo kurios belgai gyveno atokiai, taip pat buvo
Galijos dalis, bet jau anksčiau romėnų nukariauta ir įvilkta į togą (Gailia
togata). Nuo Cezario iki Kasiodoro terminu togatio buvo vadinamas
nukariautų tautų perėjimas nuo barbarybės prie civilizacijos. Ankstyvoji
imperija paeiliui įvilko į togą Galiją, Ispaniją, Britaniją. Laisvieji provincijų
gyventojai tapo Romos piliečiais ir iš tiesų romanizavosi. Imperijos elitas
suvokė Romos ekspansiją kaip civilizacijos misiją,11 o „barbarybė“ virto
išorinio pasaulio, dar neįjungto į imperiją, todėl neturinčio kultūros ir
valstybinės tvarkos, pavadinimu.
Šią pažiūrą perėmė ir vėlyvosios imperijos Bažnyčia, suteikusi jai
naują atspalvį. Civilizijos misija virto krikšto misija ir tapo svarbia
krikščionių dvasininkijos bei krikščionių valdovų pareiga. Europos
viduramžių Bažnyčios rašytojai barbarais vadino pagonių tautas, etniniu
požiūriu neretai artimas patiems autoriams, tik dar nepakrikštytas.12
Istorikas Beda vadino barbarais žemyne gyvenusius saksus (antiqui
Saxones) - pagonis, kurie nužudė civilizuotojo pasaulio atstovus anglosaksų
misionierius Evaldą Baltąjį ir Evaldą Juodąjį. Kartu Beda nepraleido progos
pastebėti, jog žemyno saksai neturėjo nei karaliaus, nei civilizuotiems
kraštams būdingos valstybinės santvarkos. Adomas Brėmenietis barbarais
vadino pagonis švedus, o apsišvietusiu, civilizuotu žmogumi - Danijos
karalių Sveną Estridseną, qui omnes barbarorum gestas res in memoria
tenuit.13
Termino barbari reikšmė, nors ir praturtėjusi religiniu aspektu,
viduramžiais išlaikė Romos imperijoje susiformavusio turinio vientisumą.
Bažnyčios rašytojai ir šiuo požiūriu buvo klasikinės kultūros bei jos
stereotipų įpėdiniai. Tačiau kad ir kaip šie stereotipai būtų

10 Caesar, BG 1.1.2
11 Žr. Dauge, Le barbare.
12 Jones, The Image of the Barbarian.
13 Beda, HEGA, V, 10; Adamus Bremensis, II, 43 ir 62.
paveikę jų požiūrį į barbarų tautas, pagoniškoji viduramžių Europa, lygiai
kaip ir vėlyvosios imperijos laikų europinė barbaricum, iš tiesų buvo
tradicinių, neraštingų visuomenių, kurių politinę organizaciją sudarė gentys
ir genčių sąjungos, o ne valstybės, visuma.
Tačiau barbarų sąvoka rėmėsi negatyviu kriterijumi: ji reiškė
necivilizuotas tautas už klasikinės kultūros ir jos palikimo ribų. Ar už šio
negatyvaus šablono neslypėjo įvairovė? Šis klausimas nuo seno domina
istorikus. XIX amžiaus nacionalizmo idėjų veikiami tyrinėtojai nutolo nuo
bendro barbaricum nagrinėjimo ir susitelkė ties paskirų etninių ir kalbinių
bendruomenių tyrimu. Sekdami kalbininkais, rekonstravusiais slavų
prokalbę, istorikai panslavistai bandė atkurti pirminę slavų socialinių
institucijų bei teisės normų sistemą. Tai turėjo būti neva visiems slavams
bendrų dvasinių vertybių praktinė išraiška. Panašiai buvo manoma tolimoje
praeityje egzistavus kitą, tačiau tokią pat visuotinę germanų santvarką, kuri
turėjo remtis bendrais germaniškosios kultūros pamatais ir būti bendra
visiems germanams. Šios pažiūros visiškai pelnytai atsidūrė istorijos
šiukšlyne,14 tačiau barbarų germanų ir slavų bei keltų ir baltų socialinės
istorijos tyrinėjimai toliau eina skirtingais keliais. Inercija tebelaiko mus
daugelio istorikų kartų išvažinėtose vėžėse ir trukdo įveikti tautinę tyrinėjimo
sričių segregaciją.
Tačiau jau 1974 metais šiai segregacijai pasipriešino puikus barbarų
tautų tyrinėtojas Reinhardas Wenskus. Svarbiame esė apie galimybę
viduramžių istorijai kreiptis pagalbos į antropologiją jis pabrėžė, jog panašių
socialinių struktūrų ir santvarkų paplitimo teritorijos nesutampa su kalbinių
bendruomenių teritorijomis. Wenskus nemanė, jog Europos barbaricum yra
vientisa visuma. Jis atkreipė dėmesį į stepių klajoklių tautų ir miškinguose
žemyno šiaurės rytų kraštuose gyvenusių genčių gyvenimo skirtumus, tačiau
keltų, germanų, slavų ir baltų gentis jis suvokė kaip vieną kultūrinį arealą,
kurio tradicinių visuomenių organizacija rėmėsi panašiais principais?15 Ši
pažiūra leido jam tvirtinti, kad būtina radikaliai išplėsti tyrinėjimų akiratį.
Wenskus pasiūlė ne tik naują tipologiją: jis suformulavo naują tyrinėjimų
programą.

14 Žr. Bardach, Historia praw, plg. Pohl, Die Germanen, p. 65 ir t. ir Graus,

Verfassungsgeschichte, p. 572 ir 146 išnašą ten pat.
15 Wenskus, Probleme, p. 19 ir t.

11
 Knyga, kurią atiduodu į skaitytojo rankas, vadovaujasi Reinhardo
Wenskus pasiūlyta programa. Negaliu ryžtis iki galo nuosekliai jos laikytis.
Kompetencijos spragos neleidžia man imtis nei baltų, nei salose gyvenusių
keltų, nei Balkanų slavų tautų istorinės antropologijos. Pabandžiau tik kartu
aprėpti germanų ir vakarų slavų genčių socialinės santvarkos problemas,
kartais pasitelkdamas ir apie rytų slavus kalbančius šaltinius. Tai anaiptol
nėra kuklus sumanymas. Tikiuosi būti griežtai kritikuojamas: pagaliau ir pats
negailiu kritikos kai kuriems pirmtakams. Puikiai suvokiu riziką, bet ryžtuosi
jai, būdamas įsitikinęs, jog pribrendo būtinybė įveikti tautinę segregaciją,
tyrinėjant barbariškosios Europos germanų ir slavų gentis. Tai reiškia, jog
turime būti pasirengę į savo bendrą lyginamųjų tyrinėjimų akiratį įtraukti
neretai labai vienas kitam tolimus laike ir erdvėje šaltinius. Tacito Germaniją
ir Helmoldo Slavų kroniką skiria vienuolika šimtmečių. Šeši amžiai praėjo
tarp Salijų teisyno surašymo ir Plačiosios Rusų tiesos redakcijos. Ar galime
lygindami interpretuoti šiuos paminklus?
Šį klausimą imsiuos svarstyti ne įžangoje, bet pačiame darbe. Dėl
šaltinių tinkamumo negali būti sprendžiama detaliai neišanalizavus jų
turinio. Priešingai nei astronominis laikas, istorinis laikas skirtingoms
visuomenėms bei kultūroms bėga nevienodai.
Laiko atstumas tarp istorinių šaltinių neatleidžia tyrinėtojo nuo
būtinybės lyginti jų teikiamą informaciją. Šiuo požiūriu istorikai gali daug
ko išmokti iš antropologų.
Šios knygos problemų kėlimo būdas turi daug bendrybių su etnologijos
požiūriu. Juk net ką tik minėta Tacito Germanija yra etnografinis kūrinys.
Antikinės ir viduramžių civilizacijos atstovai daugeliu požiūrių žvelgė į
barbarų gentis taip kaip XIX ir XX amžiaus etnologai į vadinamąsias
egzotines tautas. Barbarų teritorinės politinės organizacijos, mokslininkų
vadinamos gentimis, neturėjo administracinės prievartos įrankių, o jų
socialinė integracija rėmėsi didžiule tradicijos jėga ir savosios grupės
spaudimu individui. Šios visuomenės veikė, neturėdamos rašto: jos iš kartos
į kartą žodžiu perdavinėjo ne tik mitologiją, bet ir kolektyvinę istorinę
atmintį bei teisės normas. Pastaroji aplinkybė kelia istorikams ypatingų sun­
kumų, kuriuos mums dar teks aptarti.

12
 I
SKYRIUS

NUO RAŠYTINIŲ LIUDIJIMŲ PRIE

NERAŠTINGŲ VISUOMENIŲ. PASAKOJIMAI
APIE BARBARUS

13
 Kiekvienas istorikas tam tikru požiūriu primena etnologą: kultūros
barjeras visuomet skiria tyrinėtoją nuo jo tiriamojo objekto. Tai pati
sunkiausia ir kartu žaviausia mūsų profesijos aplinkybė: mes turime įveikti
šį barjerą ir suprasti kultūrą skirtingą nuo mūsiškės. Tačiau tyrinėjant
barbariškosios Europos palikimą, kyla ir daugiau problemų. Be kultūrinio
skirtumo tarp mūsų ir senųjų germanų bei slavų gentinių bendruomenių,
tenka atsižvelgti ir į atstumą tarp šių senųjų barbarų genčių ir senųjų autorių,
kurių informacija apie barbarus remiamės. Taigi mums tenka įveikti dvigubą
kliūtį.
Tradicinės barbaricum kultūros rėmėsi žodžiu perduodama tradicija ir
paprastai apsieidavo be rašto. Runų akmenys - išimtis, nepaneigianti šios
taisyklės. Įrašai tuose akmenyse atliko vien kulto ir magijos funkcijas, jais
nebuvo perduodama jokia informacija apie teisės normas ar politines
institucijas.16 Barbarų pasaulis neturėjo savo rašytinių liudijimų, kol jo
nepaveikė krikščioniškosios valstybės ir Bažnyčia. Rašytinius liudijimus
apie šį rašto nepažįstantį pasaulį galėtume supaprastindami padalyti į dvi
grupes. Pirmoji grupė - tai tiesioginiai ar netiesioginiai liudininkų, tiesiogiai
susidūrusių su gentinėmis bendruomenėmis, pasakojimai. Šie šaltiniai - tai
amžininkų, bet kartu svetimų žmonių, žvelgusių į barbarus civilizuotų
antikos arba viduramžių žmonių akimis, liudijimai. Antrąją grupę sudarytų
paskirų barbarų tautų teisinės tradicijos sąvadai, o kartais ir surašyti jų mitai
ar mitoistorinė tradicija. Visa tai - ne svetimšalių eruditų kūriniai, bet
dažniausiai pačių barbarų sukurti šaltiniai. Genčių paprotinė teisė būdavo
kodifikuojama barbarų valdovų nurodymu. Tačiau šie. procesai paprastai
vykdavo jau peržengus valstybingumo ir krikšto slenkstį. Taigi šaltiniai,
kalbantys apie gentines visuomenes, yra arba pašaliečių liudijimai, arba
liudijimai ex post.

16 Krogmann, Die Kultur, p. 77 ir t., plg. Düwel, Runeninschriften.

14
 LITERATŪRINIAI TOPAI IR TIKROVĖ

Nuo Cezario karo su galais iki 1168 metų, kai Valdemaras I paėmė
Arkoną, ir iki tada, kai kryžiuočiai pavergė jotvingius ir prūsus,
civilizuotasis pasaulis vieną po kito rijo barbarų Europos kraštus. Trylika
amžių politinius ir karinius susidūrimus bei misionierių veiklą lydėjo
lotyniškai ir graikiškai rašiusių autorių bandymai aprašyti barbarų gentis.
Apie barbarus rašė karo vadai, pavyzdžiui, Cezaris arba bizantiškojo
Strategikono autorius, rašė senieji istorikai, tokie kaip Tacitas ar Prokopijus
iš Cezarėjos, rašė viduramžių Vakarų kronikininkai bei hagiografai. Kad ir
kokie akivaizdūs būtų skirtumai tarp paskirų autorių, jų liudijimai apie
germanų, slavų ir baltų gentis stebėtinai panašūs.
Šis panašumas pažadino kritinį tyrinėtojų budrumą. Deja, kritika
daugiausia apsiribojo literatūrinių topų paieškomis. Įvairiuose barbarų tautų
aprašymuose pasikartojantys motyvai mieliau aiškinami literatūrinėmis
įtakomis, negu aprašomosios tikrovės panašumais.17 Tačiau apie įtakas
galime kalbėti tik tuomet, jei autoriui buvo prieinamas menamasis pirminis
šaltinis.
Vienintelis visuotinai žinomas ir visoje viduramžių raštijoje
naudojamas tekstas buvo Biblija. Vokiečių kronikininkai ir hagiografai
sėmėsi lotyniškos frazeologijos pavyzdžių daugiausia iš Vulgatos ir
patristinės literatūros. Į šią aplinkybę ypač būtina atsižvelgti, kai
susiduriame su pagoniškųjų tikėjimų, apeigų ir kulto institucijų aprašymais
viduramžių raštijoje. Tiesa, frazės ir posakiai, šia proga pažodžiui nurašyti
nuo Psalmių ar nuo Bažnyčios Tėvų raštų, paprastai tebūdavo tik retoriniai
puošmenys arba duoklė literatūrinei konvencijai, tačiau kartu su tokiais
epitetais, kaip superstitio („prietaras“) arba idolatria („stabmeldybė"), jais
būdavo apibrėžiamas privalomas vertinimo kanonas. Tai visiškai nereiškia,
jog pagonių liutičių, švedų, pamarėnų, vagrų ar riugėnų kulto bei apeigų
aprašymai Titmaro, Adomo Brėmeniečio, Herbordo, Helmoldo ar Sakso
Gramatiko tekstuose tiesiog atkartoja biblinį stereotipą ir nėra verti
pasitikėjimo.18 Šių autorių pateikiamos

17 Žr. Norden, Germanische Urgeschichte, p. 56-58, 139; plg. Bringmann, Topoi;

plg. toliau, 18 išnaša.
18 Skeptiškai vertina Boudrriot, Altgermanische Religion; Achterberg,

15
detalės neturi jokių atitikmenų Šventajame Rašte, tad negali būti iš jo
perimtos ir greičiausiai yra kilusios arba iš amžininkų liudijimo, arba iš
asmeninės pačių autorių patirties.
Vargiai įmanoma iš biblinių pavyzdžių kildinti ir viduramžių raštijos
barbarų genčių politinės organizacijos apibūdinimus, teismų ir kitų
bendruomenės sueigų aprašymus, nuorodas apie karaliaus valdžios
nebuvimą arba apie jos silpnumą ir apie genčių sąjungų struktūrą.
Šventajame Rašte apie visa tai apskritai nekalbama. Tačiau apie tai detaliai
rašė Tacitas Germanijoje, ir kaip tik šį ikikrikščionišką kūrinį primena
viduramžių autorių pasakojimai apie barbarų genčių politines bei religines
institucijas. Tačiau daugybė panašumų tarp šių pasakojimų ir Germanijos
teksto - tai daugiausia turinio, o ne literatūrinės formos panašumai. Formalių
sąsajų nebuvimas šiuo atveju anaiptol neatrodo atsitiktinis. Germanija
viduramžiais buvo beveik visiškai pamiršta. Šis tekstas apskritai išliko tik
todėl, kad XV amžiaus humanistų tyrinėjimams padėjo laimingas
atsitiktinumas.
1425 metais vienas Hersfeldo vienuolis savo vienuolyno reikalais
atvyko į Romą. Ten jis sutiko Kurijos dignitorių, karštą humanistą Francesco
Poggio Bracciolinį ir papasakojo jam apie senus rankraščius, saugomus
Hersfeldo vienuolyne. Ten buvo ir tarp 830 bei 850 metų perrašyta
rankraštinė knyga, sudaryta iš trijų Tacito kūrinių: Germanijos, Julijaus
Agrikolos gyvenimo ir Dialogo apie oratorius. Poggio pastangos gauti šį
kodeksą davė naudos tik po trisdešimties metų. 1455 metais popiežiaus
Mikalojaus V pasiuntinys parvežė rankraštį į Romą. Taip Germanija buvo
išgelbėta. Tiesa, pats Hersfeldo rankraštis neišliko iki mūsų laikų, bet iš
Romoje atliktų jo nuorašų kildinami visi išlikę Germanijos variantai. Galbūt

Interpretatio Christiana, Clemen, Altgermanische Religionsgeschichte;

Wienecke, Untersuchungen ir Harmening, Superstitio. Šių tyrinėtojų
perdėtai kritiškos pozicijos nepalaikė Schmitt, Les superstitions; plg. taip pat
Künzel, Paganisme ir Modzelewski, Culte et justice. Kategoriški Wienecke's
teiginiai, kuriais atmetami kronikininkų ir hagiografų slavų pagonių
šventyklų egzistavimo liudijimai, neišlaikė naujausių archeologinių
tyrinėjimų išbandymo (žr. Słupecki, Problem pogańskich świątyń).
Vienintelis viduramžių literatūros žanras, kur kartojami bibliniai stereotipai
iš tiesų nustelbė savo laiko realybę, buvo katechetiniai veikalai ir pamokslai
(žr. Simoni, I testi caiecliislicn-nmilielici). Tačiau suvokdami jų
formuojamąjį vaidmenį viduramžių kultūroje, turime skaitytis ir su jų įtaka
kitiems literatūros žanrams.

16
viduramžiais egzistavo ir kitų šio kūrinio egzempliorių, bet neišliko jokio jų
pėdsako.
Germanijos nebuvimas viduramžių Europos literatūriniame gyvenime
susijęs ir su rankraštinės tradicijos trapumu. Iš to meto rašytojų tik vienas
akivaizdžiai buvo susipažinęs su etnografiniu Tacito kūriniu. Tai buvo
Rudolfas Fuldietis.19 852 metais hagiografinio kūrinio Translatio sancti
Alexandri įvade jis plačiai apibūdino saksus iki jų krikšto.20 Šis
apibūdinimas iš esmės buvo kompiliacija. Nenurodydamas šaltinių,
Rudolfas sujungė atitinkamai padalytus ir perrašytus Tacito Germanijos ir
Einhardo Karolio gyvenimo fragmentus. Naudodamasis Germanija,
Rudolfas pakeitė germanus saksais, esamąjį laiką - būtuoju, kai kur
supaprastino grakščią Tacito lotynų kalbą bei viduramžių skaitytojui nelabai
suprantamus antikinius terminus ir parinko reikiamus fragmentus,
priderindamas Tacito tekstą prie savųjų interesų bei idėjinių paskatų.
Translatio tekste naudojamos ištraukos iš Germanijos ketvirtojo,
devintojo ir dešimtojo skyrių. Vieno sakinio fragmentas (Manydami, jog tam
tikromis dienomis, jaunaties ar pilnaties metu, yra lemtingiausias metas
svarstyti reikalus) paimtas iš vienuoliktojo skyriaus, bet ištrauktas iš
konteksto jis virto bendru teiginiu, nesusijusiu su sueigų procedūros
terminais. Translatio sancti Alexandri nerandame jokios informacijos apie
sueigas (apie jas kalbama vienuoliktajame ir dvyliktajame Germanijos
skyriuose). Rudolfas visiškai nepasinaudojo ir septintuoju Germanijos
skyriumi, kuriame išsamiai aptariama genčių karalių ir vadų padėtis, žynių,
kaip šventojo miro sargų karo žygių metu, vaidmuo ir į karą iš šventųjų
giraičių nešamų kulto simbolių reikšmė.
Kai kurie viduramžių literatūros istorikai teigia, jog ir Adomas
Brėmenietis turėjo būti skaitęs Germaniją.21 Tačiau tai - nesusipratimas.
Hamburgo bažnyčios arkivyskupų istorijos įžangoje esama iš Germanijos
kildintinų fragmentų, bet Adomas juos tikrai nurašė ne tiesiogiai nuo Tacito,
bet nuo Roberto Fuldiečio. Tai nekelia abejonių: Gesta hammaburgensis
ecclesiae pontificum pirmosios knygos 4-7 skyriai visiškai sutampa su
kompiliacija, nuo kurios prasideda

19 Beck, Germania, p. 155 ir t.

20 TSA, 1-3, p. 674-676.
21 Stok, La Germania, p. 138; plg. Manitius, Zu Adam, p. 202 ir t.

17
Translatio sancti Alexandra Adomas Bremenietis nesuvokė naudojęs Tacito
formuluotes ir net nežinojo perėmęs jas iš Roberto Fuldiečio. Jis nesuprato,
kad Roberto tekstas - kompiliacija; buvo įsitikinęs, jog tai - vieno anoniminio
autoriaus kūrinys, ir, atradęs pažįstamų sakinių iš Karolio gyvenimo, viso
veikalo autorystę priskyrė Einhardui. Įsitikinimą Einhardo autoryste Adomas
išsakė ilgos Translatio citatos pradžioje ir pabaigoje: Kaip trumpai mini
Einhardas savo istorijos įvade Visa tai perėmėme iš Einhardo pasakojimo
apie saksų atvykimą, jų papročius ir prietarus [...].22
Visa tai leidžia aiškiai tvirtinti, jog Adomas Bremenietis nebuvo skaitęs
Germanijos ir nieko nebuvo girdėjęs apie tai, kas rašoma tuose jos skyriuose,
kurių nebuvo pasitelkęs Rudolfas Fuldietis. Į tai privalome atsižvelgti,
analizuodami neabejotinus panašumus tarp pasakojimo apie misionieriaus
Volfredo kankinio mirtį antrojoje Hamburgo bažnyčios arkivyskupų istorijos
knygoje ir Tacito informacijos apie germanų mirties bausmės vykdymo
būdus. 1030 metais iš Anglijos į Švediją atvyko dvasininkas Volfredas skelbti
pagonims Dievo Žodžio. „Atvertęs daugelį, - rašo Adomas, - jis ėmė keikti
šios tautos stabą vardu Toras, stovėjusį pagonių sueigų aikštėje, ir griebęs
dviašmenį kirvį sukapojo šį atvaizdą į gabalus“ (Ydolum gentis nomine Thor
stans in concilio paganorum cepit anathematisare simulque arrepta bipenni
simulacrum in frusta concidit). Be abejo, švedams tai buvo siaubinga
šventvagystė, tad jie skyrė misionieriui bausmę, tolygią jo nusikaltimui: „Už
tokią drąsą jis buvo persmeigtas tūkstančiu žaizdų ir atidavė dangui sielą,
vertą kankinio vainiko. Jo suniokotą kūną, barbarai gausybę kartų išniekino
ir paskandino pelkėje“ (Corpus eius barbari laniatum merserunt in
paludem).23 Šį aprašymą savaime norisi lyginti su Germanijos dvyliktuoju
skyriumi. Ten rašoma, jog genčių sueigose buvo teisiama už nusikaltimus, už
kuriuos grėsė mirties bausmė, ir jos vykdymo būdas priklausė nuo
nusikaltimo (distinctio poenarum ex delicto): „išdavikus ir pabėgėlius karia
ant medžių; bailius, šiaudadvasius ir susiteršusius gėda skandina purvo
baloje, užmetę virš galvų žabų“ (ignavos et imbelles et corpore infames caeno
ac palude, iniecta insuper crate, mergunt). Skirtingus bausmės vykdymo
būdus Tacitas

22 Adamus Bremensis, I, 3, p. 6. ir I, 8, p. 9.
23 Adamus Bremensis, II, 62, p. 122.

18
siejo su germanams priskiriamu požiūriu, jog „nusikaltimus reikia rodyti
viešai už juos baudžiant, o gėdą - slėpti“ (scelera ostendi oporteat, dum
puniuntur, flagitia abscondi).24
Nuo Tacito iki Brėmeno kanauninko atkeliavusio literatūrinio motyvo
hipotezė teikia gundančią galimybę paprastai paaiškinti šį sutapimą, bet iš
esmės ji yra klaidinga. Apie nuteistųjų skandinimą pelkėje kalbama
Germanijos dvyliktajame skyriuje, kurio visiškai nemini Rudolfas Fuldietis,
todėl negalėjo žinoti ir Adomas Brėmenietis. Žinia, jog į pagonių šventenybę
pasikėsinusio misionieriaus kūną „barbarai nuskandino pelkėje“, yra visiškai
nepriklausoma nuo beveik prieš tūkstantį metų romėnų istoriko užrašytos
pastabos. Nei Adomas Brėmenietis, nei pats Tacitas nesuvokė, ką reiškė jų
aprašytas įvykis, tačiau jų aprašymus patvirtina ir iš dalies paaiškina kiti
šaltiniai.
VI amžiaus pradžioje sudaryto burgundų paprotinės teisės sąvado
XXXIV skyriuje užrašyta tokia norma: „Jei kuri moteris pames savo vyrą,
su kuriuo yra teisėtai susituokusi, turi būti paskandinta pelkėje“ (necetur in
luto)25. Informacijos tikrumas šiuo atveju nekelia abejonių. Tai tradicinės
teisės norma, kurios niekaip nepavadinsi literatūriniu skoliniu. Atvejis, kai
žmona pameta vyrą, burgundams atrodė ypač nusikalstamas ir stulbinamas,
nes taip buvo pažeidžiamos sakralinės normos, kuriomis rėmėsi
patriarchalinė socialinė tvarka. Tai buvo seksualinio tabu pažeidimas, ir šios
žinios visiškai sutampa su Tacito liudijimu, jog pelkėse buvo skandinami
kūniška gėda susiteršusieji (corpore infames). Nesunku suprasti, jog rašytojo
dėmesį patraukė makabriškos šios mirties aplinkybės, tačiau teisės sąvadų
autoriai paprastai vadovaudavosi kitais kriterijais. Apie mirties bausmę juose
dažniausiai rašoma, nesigilinant į jos vykdymo būdų detales. Ypatinga
burgundų teisyno XXXIV skyriaus detalizacija liudija, jog neištikimos
žmonos žudymo vieta ir laikas turėjo ritualinę reikšmę, greičiausiai kilusią
iš pagoniško kulto.
Tai tiesiogiai patvirtina ir pastaba vadinamojo Išminčių priedo
(Additio sapientium), teksto, surašyto apie 802 metus kodifikuojant

24 Tacitus, Germania, sk. 12. Čia ir kitur J. Mažiulienės lietuviškas

vertimas: Publijus Kornelijus Tacitas, „Germanija", in: Rinktiniai
raštai, Vilnius: Vaga, 1972, p. 5-31.
25 LC, XXXIV.

19
fryzų paprotinę teisę, pabaigoje: „Kas įsibraus į šventovę ir pagrobs kokius
nors kulto reikmenis, turi būti atvestas prie jūros; ant smėlio, vietoje, kurią
paprastai užlieja potvyniai, jam turi būti nupjautos ausys, jis pats iškastruotas
ir paaukotas dievams, kurių šventovę išniekino“ (Qui fanum effregerit et ibi
aliquid de sacris tulerit, ducitur ad mare, et in sabulo, quod accessus maris
operire solet, finduntur aures eius, et castratur et immolatur diis, quorum
tempia violavit).26
Kodėl šią akivaizdžiai pagonišką normą užfiksavo krikščionys
kodifikuotojai, svarstysime kitame skyriuje. Ši norma akivaizdžiai sutampa
su Adomo Brėmeniečio pasakojimu apie Volfredo kankinystę. Abiem
atvejais nusikaltimas panašus: pasikėsinimas į pagonių šventovę. Panaši ir
bausmė. Fryzų Išminčių priede pateiktos drastiškos detalės leidžia geriau
įsivaizduoti misionieriaus kūno fizinį išniekinimą, multa ludibria, prieš
įmetant jį į pelkę. Tiesa, fryzų krašte atomazga vykdavo ne pelkėje, o pajūrio
smėlyje, bet čia aiškiai nurodoma, jog vieta turi būti užliejama jūros, o žemė
drėgna ir klampi. Tokioje vietoje šventvagio kūnas jau be ausų ir vyriškumo
turėjo būti aukojamas įžeistoms dievybėms.
Pelkės, drėgnos žemės ir vandens telkiniai indoeuropiečių tautų
mitologijoje buvo išimtinės požemio, mirusiųjų dvasių ir augmenijos dievų
valdos. Sutampantys bausmės už sakralinių bendruomenės pamatų
pažeidimą vykdymo vietas aprašančių šaltinių liudijimai, ypač bausmės
detalės Additio sapientium, leidžia manyti, jog šie nusikaltėliai būdavo
aukojami chtoninėms dievybėms.27

26 I. Fris, Additio sapientum, XI, p. 103.

27 Dievams buvo aukojami ne vien nusikaltėliai. Adomas Brėmenietis IV, 26,
138 scholijoje pasakoja apie šaltinį prie šventovės Upsaloje, „kur pagonys
pagal paprotį aukoja aukas ir nardina gyvą žmogų. Jei žmogus neiškyla,
tautos noras bus patenkintas“ (Qui dum non invenitur, ratum erit votum
populi). Aukojimo apeigos kartu buvo ateities spėjimas. Netoliese esančioje
šventojoje giraitėje buvo kariami aukai skirti žmonės ir gyvuliai (Adamus
Bremensis, IV, 27). Šventajame šaltinyje (greičiausiai pelkėtame, jei
įtraukdavo kūnus) buvo skandinami žmonės, aukojami chtoninei dievybei, o
medžiuose kariamos žmonių ir gyvulių aukos buvo neabejotinai skiriamos
Odinui. Tai visiškai sutampa su dviem mirties bausmės vykdymo būdais,
apie kuriuos rašo Tacitas dvyliktajame Germanijos skyriuje. Taip Tacito
informaciją interpretavo jau Heinrichas Brunneris, Deutsche
Rechtsgeschichte, I, p. 245 ir t. ir p. 477. Sakralinio germanų mirties bausmės
pobūdžio tezę išsamiai pagrindė von Amira, Todesstrafen, p. 76 ir šiaip jau
skeptiškas sacrum atžvilgiu von See, Kontinuitätstheorie, p. 31. Mirties
bausmės, kaip žmonių aukojimo, interpretavimui pritarė ir įtikinamai

20
 Tobulas organinių liekanų konservavimasis pelkėtoje dirvoje lėmė,
jog kai kurioms aukoms šiandien galime pažvelgti į veidą. Iš pradžių kasant
durpes, o paskui ir archeologinių tyrinėjimų metu šiaurinėje Vokietijoje,
Danijoje, Olandijoje ir Airijoje buvo rasta keli šimtai vadinamųjų pelkinių
palaikų. Be abejo, neįmanoma įsivaizduoti, jog visa tai - žmogžudysčių ar
nelaimingų atsitikimų aukos. Dalis šių radinių susitelkę mažose erdvėse,
kurias archeologai laiko aukojimo vietomis. Daugiausia ten randama arklių,
jaučių, avinų ir avių kūnų, bet greta jų randama ir žmonių palaikų, kartais
užrištomis akimis arba su kankinimų pėdsakais.8
Germanijoje aprašytas ritualinio nusikaltėlių žudymo būdas, kaip
matome, buvo praktikuojamas daugelį amžių daugybėje Europos kraštų. Jį
taikė ir burgundai VI amžiaus pradžioje, ir fryzai VIII amžiaus išvakarėse, o
pagonys švedai - dar 1030 metais. Adomas Brėmenietis apie tai rašė praėjus
tūkstančiui metų po Tacito, ir tai vis dar buvo tiesa. Tai anaiptol ne
vienintelis pavyzdys, kaip pirmą kartą Tacito Germanijoje paminėti
papročiai ir normos išsilaikė ištisus amžius. Jo pastabą apie sueigos
sprendimus, priimamus specifiniu sueigos pritarimo, aklamacijos, būdu
(purtant iškeltas ietis), patvirtina XII amžiaus norvegų paprotinės teisės
sąvadas, kuriame šis paprotys vadinamas vapnatak.29 Tai teisės, o ne
literatūros paminklas, ir bendru topu vargiai galima paaiškinti sutapimą.
Atrodo, tyrinėtojų skeptiškas požiūris į Germanijos aprašymų ir viduramžių
pasakojimų neabejotinus sutapimus liudija mūsiškei kultūrai būdingą
požiūrį į laiką ir socialines permainas. Tačiau šis požiūris tikrai nepadeda
suprasti tradicinių kultūrų ir nesuteikia istorikui teisės atmesti šaltinių
liudijimus.
Tacito ir viduramžių liudijimų sutapimai galioja ir kalbant apie
germanų bei slavų gentis. Titmaro Merzeburgiečio liudijimas apie vėliavas
su pagonių dievybių atvaizdais, kurias liutičiai nešėsi į karą

pagrindė de Vriesas, Religionsgeschichte, t.1, p. 413 ir t., atkreipdamas

dėmesį į glaudų gentinės teisės ryšį su pagoniškuoju kultu.
28 Jankuhn, Tier- und Menschenopfer; tas pats, Opfersitten.
29 Tacitus, Germania, sk. 11: Si displicuit sententia, fremitu aspernantur, sin
placuit, frameas concutiunt; honoratissimum assensus genus est armis
laudare. Plg. Frost, V, 46, XII, 2 ir 4 bei XIV, 4. Ta pati procedūra, patvirtinta
ir Eduardo Išpažinėjo teisyne (waepnatak), Brunnerio nuomone (Deutsche
Rechtsgeschichte, t. 1, p. 210.), su skandinavais atvykėliais pasiekė ir
Angliją.

21
iš Svarožico šventovės Radohošte, bei jo užuomina apie žygyje dalyvavusius
žynius - tai akivaizdi analogija su septintojo Germanijos skyriaus
informacija.30 Tačiau žinių šiuo klausimu Titmaras gavo ne iš Tacito, bet iš
tiesioginių liudininkų, kartu su liutičiais dalyvavusių Henriko II žygyje prieš
Boleslovą Narsųjį. Detalus Titmaro liutičių ateities spėjimo metant burtus ir
iš arklio aprašymas labai panašus, nors nevisiškai sutampa su Germanijos
dešimtojo skyriaus liudijimu. Šis Titmaro pasakojimas sutampa ir su
pamarėnų ateities spėjimo aprašymu Otono Bambergiečio rašytuose
kankinių gyvenimuose, su riugėnų ateities spėjimu Sakso Gramatiko Gesta
Danorum bei su užuomina apie lyvių ateities spėjimą iš arklio Henriko
Latvio Livonijos kronikoje.31
Panašūs ir įvairių autorių pasakojimai apie genčių sueigas. Tacito
pasakojime apie germanus, Prokopijaus iš Cezarėjos apie sklavenus ir antus,
Lebuino gyvenime apie pagonis saksus, Rimberto ir Adomo Brėmeniečio
darbuose apie švedus, Titmaro - apie liutičius, Herbordo - apie Pyžycės
pamarėnus ir Helmoldo Slavų kronikose apie vagrus iš esmės kartojasi tas
pats sueigos ir jos vaidmens politinėje genčių santvarkoje paveikslas. Šiuo
atveju negalime įtarti esant literatūrinių skolinių grandinę; visa tai greičiau
viena nuo kitos nepriklausomos pastabos apie panašius stebėjimus, kai kur
asmeninius, kaip Helmoldo, o kai kur gerai informuotų liudininkų, kaip
Titmaro kronikoje ar senesniojoje Lebuino gyvenimo versijoje.
Taigi, ar šių pasakojimų sutapimai liudija barbarų genčių socialinės
santvarkos vienovę ir jų tradicinės darnos ilgalaikiškumą? Ši išvada būtų
pernelyg paprasta ir pernelyg patogi. Panašūs liudijimai gali būti susiję ne
tik su aprašomos realybės panašumais, bet ir su panašiu stebėjimo būdu.
Panašias įžvalgas galėjo lemti ir bendra stebėtojų perspektyva. Kalbant apie
barbarų genčių politines institucijas, Tacito, Prokopijaus iš Cezarėjos,
Bedos, šv. Lebuino hagiografo, Rimberto, Titmaro ir Adomo Brėmeniečio
mąstysena visuomet sekė tomis pačiomis vėžėmis. Visų jų atsparos taškas -
karaliaus valdžios nebuvimas arba stebėtinas jos silpnumas. Kartu su

30 Thietmar, VI, 22 ir 23, p. 345 bei VII, 64, p. 559-561; Tacitus

Germania, sk. 7, p. 9.
31 Tacitus, Germania, sk. 10; Herbord, II, 32 ir 33, p. 125; VP, II,
11, p. 42 ir t.; Saksas Gramatikas, Gesta Danorum, XIV, 39, p.
465; HLiv, I, 10, p. 6.

22
nuostaba iškildavo ir klausimas: kaip barbarai sugebėdavo priimti
sprendimus ir juos įgyvendinti. Ieškodami atsakymo, pasakotojai paprastai
būdavo linkę suvokti genčių sueigas tarsi civilizuoto valstybingumo
pakaitalą.32
Ši mąstymo schema puikiai išryškina pamatinį mūsų šaltinių
perspektyvos bendrumą. Netenka abejoti, jog Merzeburgo vyskupas sėmėsi
žinių apie liutičius iš savo amžininkų, gerai informuotų liudininkų, tai yra
„iš gyvenimo“, o ne iš senųjų autorių knygų. Titmaras nebuvo skaitęs
Germanijos ir tikriausiai nieko nebuvo girdėjęs apie Tacitą. Tačiau Titmaras
buvo Bažnyčios sūnus ir kartu Romos anūkas. Su Romos istoriku, kurio
darbų nebuvo skaitęs, jį siejo kultūrinio paveldo matrica. Viduramžių
Vakarų Bažnyčios autorių intelektinis arsenalas, nors ir gana skurdus,
palyginti su antikos pirmtakais, buvo kilęs iš klasikinės kultūros. Antikos ir
viduramžių intelektualai žvelgė į barbarų pasaulį pro tų pačių sąvokų ir
schemų prizmę. Kaip tik todėl tie patys gentinių visuomenių santvarkos
aspektai jiems atrodė keisti, verti dėmesio ir iškildavo į pirmąjį planą,
nulemdami panašiai komponuojamą vaizdinį. Nors dėl to negalima neigti
šių pasakojimų tikėtinumo, tačiau tai - rimta problema, su kuria tenka
dorotis, kritiškai interpretuojant šaltinius.

KOMUNIKACIJA TARP KULTŪRŲ KAIP ŠALTINIOTYROS

PROBLEMA. PAGYROS BARBARŲ SVETINGUMUI IR
PAPROČIŲ LAIKYMUISI

Literatūriniai skoliniai šaltinių kritikai kelia palyginti nedaug

rūpesčių, nes yra gana lengvai atpažįstami. Žinome, jog šv. Lebuinas
hagiografas, apibūdindamas saksų genčių politinę santvarką, pasinaudojo
Bedos formuluote. Žinome, jog Adomas Brėmenietis naudojosi Rimberto
raštais, o Helmoldas gausiai skolinosi iš Adomo Brėmeniečio. Tačiau
literatūrinių šablonų įtaką įvairiausių šaltinių ir paskiros informacijos
tikėtinumui kiekvienu atveju reikia vertinti atskirai. Neįmanoma tiesiog imti
ir surasti bendro vardiklio visiems antikos ir viduramžių autorių
pasakojimams apie barbarus. Tai, jog

32 Tacitus, Germania, sk. 7 ir 11; Procopius, Bella, VII, 14, 21-22; Thietmar,
VI, 25; Adamus Bremensis, IV, 22.

23
šie pasakotojai noriai naudojosi savo pirmtakų darbais, nereiškia, jog
literatūrinių skolinių tinklas sieja juos į vieną visumą. Tačiau visus juos
vienija bendra antropologinė situacija: visi šie šaltiniai atsirado iš dviejų
skirtingų kultūrų komunikavimo.
Šią komunikaciją neišvengiamai persekiojo nesusipratimai. Abi pusės
savaip suprato priešingąją pusę, bet tik viena iš jų mokėjo rašyti, ir tik jos
liudijimus dabar galime perskaityti. Kad pagal šiuos liudijimus suprastume
neraštingąją pusę, turime pažinti kultūrines kliūtis, kurios ribojo to meto
civilizuotų žmonių galimybes suprasti barbarus ir trikdė jų bendravimą. Tik
tuomet galėsime išpainioti nesusipratimų kamuolį.33 Tai ne visuomet iki galo
įmanoma, bet kaip tik tokia ir yra pagrindinė šių šaltinių kritikos problema.
Bendrą nagrinėjamos problemos formuluotę pravartu iliustruoti
pavyzdžiu. Panagrinėkime antikos ir viduramžių autorių nuomones apie
barbarų svetingumą atvykėliams iš svetimų kraštų.
Pasak Cezario, „germanai mano, kad neleistina įžeisti svečią. Tuos,
kurie dėl ko nors atvyksta pas juos, saugo nuo skriaudų (iniuria) ir laiko
neliečiamais (pažodžiui - „šventais“; sanctos habent). Šiems atviri visų
namai, dalijamasi maistu“.34 Panašiai apie germanus rašė ir Tacitas: „Nėra
kitos tautos tokios draugiškos ir svetingos, kaip germanai. Atsakyti pastogę
kokiam nors pakeleiviui jie laiko nusikaltimu (nefas). Kiekvienas pagal
išgales vaišina svečią puikiai paruoštais valgiais. Kai viską suvalgo, ką tik
buvęs šeimininkas tampa svečio palydovu, jie nekviesti nueina į artimiausius
namus. Bet tai nesvarbu. Juos abu ten priima vienodai širdingai. Pagal
vaišingumo įstatymą niekas neskiria pažįstamo nuo nepažįstamo.
Išeinančiam, jei jis ko paprašė, pagal paprotį, padovanoja. Nesunku ir svečią
paprašyti pakaitomis duoti ką nors. Džiaugiasi jie dovanomis, tačiau
apdovanotųjų nelaiko skolininkais, o gavę dovanas, neįsipareigoja“. 35
Netenka abejoti, jog čia Tacitas pasinaudojo Cezario tekstu. Tačiau tai
- ne paprasčiausias skolinys. Germanijoje atsiranda

33 Žr. Modzelewski, Culte et justice, p. 619 ir t.

34 Caesar, Commentarii de bello Gallico, VI, 23, p. 191; V. Radvilienės

lietuviškas vertimas: Gaius Julius Caesar, Galų karo užrašai. Baltos
lankos, 1998, p. 124-125; įterpta šios knygos autoriaus pastabų.
35 Tacitus, Germania, sk. 21.

24
Cezario neminimas abipusių dovanų motyvas. Etnologijos požiūriu, šis
pastebėjimas nekelia nė mažiausių abejonių.36 Šiuo atveju Tacitas tikriausiai
rėmėsi Romos pirklių ir keliautojų patyrimu. Iš jų greičiausiai gauta ir
informacija apie svečio vedžiojimą iš namų į namus. Taip sukonkretėja
Cezario pastaba apie visų namų atvirumą ir ima sietis su Galų karo
užrašuose pabrėžiamu svečio saugojimu.
Abu motyvus - ir rūpestį svečio saugumu, ir jo vedžiojimą iš namų į
namus - lygiai taip pat sutinkame Pseudomaurikijaus Strategikone, tik šį
kartą kalbama ne apie germanus, bet apie slavus, kurie VI ir VII amžių
sandūroje buvo Bizantijos kaimynai, - sklavenus ir antus. Rašoma, jog jie
„svetimšalius atvykėlius priima geranoriškai ir maloniai, saugo juos ir
vedžioja iš vietos į vietą, kur šie nori patekti. O jei nutinka, jog dėl
šeimininko apsileidimo svečias nuskriaudžiamas, ankstesnysis jį vaišinęs
šeimininkas pradeda karą su [apsileidimo] kaltininku, laikydamas savo
šventa pareiga atkeršyti už svečią“.37
Šio teksto autorius galbūt mokėjo lotyniškai, bet nežinia, ar buvo
skaitęs Galų karo užrašus bei Germaniją. Pagaliau, tai ne taip svarbu.
Strategikonas buvo karinės taktikos vadovėlis, o ne literatūriniai
apmąstymai, jis buvo skirtas Bizantijos karvedžiams. Imperiją nuolat
puldinėjo slavai, ir ji pati nuolat rengė žygius prieš juos, tad reikėjo rinkti
apie juos informaciją, turėjusią žvalgybinės vertės. Informatoriais teko būti
įvairiems keliautojams, visų pirma pirkliams, keliavusiems po slavų
gyvenamas teritorijas. Slavų svetingumo papročiai buvo itin svarbūs
patiems informatoriams, tad turėjo reikšmės ir jų žiniomis
besinaudojantiems Bizantijos karvedžiams - dėl šios priežasties jie ir buvo
aprašyti Strategikone. Visos šios žinios remiasi informatorių ataskaitų
medžiaga, ir jų sutapimai su Cezario ir Tacito pastabomis šiuo atveju sietini
vien su aprašomos realybės bei jos stebėjimo būdo panašumu. Be to,
Strategikono autorius pažymėjo svarbią aplinkybę, prasprūdusią pro Cezario
ir Tacito akis: žmogus, pažeidęs svetingumo normas ir neužtikrinęs jo globai
perduoto atvykėlio saugumo, rizikavo tapti savo gentainių keršto auka.
Pseudomaurikijaus supratimu, tai buvo asmeninis kerštas, o keršyti turėjo
tas, kuris prieš tai vaišino atvykėlį.

36 Mauss, Socjologia, p. 211-302; Gurewicz, Kategorie, p. 227-242.

37 Maurikios, Strategikon, XI, 4; 3-4, vertimas pagal Testimonia, p. 138.

25
 Kiek kitaip kerštas už pažeistas svečio teises vaizduojamas Helmoldo
Slavų kronikoje. Jos autorius nemokėjo graikiškai, nebuvo girdėjęs apie
Strategikoną ir nebuvo skaitęs nei Cezario, nei Tacito,38 užtat puikiai
pažinojo pietvakarių slavus, ypač vagrus, kurių kraštuose beveik dešimtį
metų buvo misionieriumi. Pirmą kartą Helmoldas ten pasirodė 1156 metų
pradžioje, kai lydėjo vyskupą Geroldą į tuo metu dar visiškai pagoniškus
vagrų kraštus. Šios genties kunigaikštis Pšybyslavas vyskupui ir jo
bendražygiams iškėlė puotą savo būste. „Ant mums paruošto stalo buvo
dvidešimt patiekalų, - rašė Helmoldas. - Ten pats įsitikinau tuo, ką anksčiau
buvau girdėjęs: jog nėra svetingesnės tautos už slavus. Visi jie, tarsi
laikydamiesi vieno sprendimo, taip noriai priima svečius, jog niekam netenka
prašyti viešnagės. [...] Bet jei kas nors pagaunamas [...] nuvaręs viešnagės
prašantį keliauninką, leidžiama sudeginti tokio žmogaus namus ir turtą (hutus
domum etfacultates incendio consumere lidtum est), ir visi kaip vienas vyras
sukyla prieš jį, skelbdami, jog tas, kuris atsakė svečiui duonos, neturi garbės,
yra niekšas ir turi būti visų atstumtas“ (arba „išvaromas“ - оЬ omnibus
exsibilandum, o pagal kitą kopiją - ab omnibus exiliandum est).39
Galbūt Helmoldas ne visiškai suvokė tai, ką aprašinėjo. Bendruomenės
sukilimas prieš individą, pažeidusį svetingumo taisykles, buvo daug rūstesnė
sankcija, negu paprasčiausias moralinis pasmerkimas. Namų sudeginimas
buvo viena sunkiausių gentinių visuomenių taikytų bausmių. Namai buvo
žmogaus vieta tarp žmonių, jo neliečiamas prieglobstis. Net žudiko pagal
keršto paprotį nebuvo galima nužudyti jo namuose.40 Vienbalsiai paskelbta
negarbė ir teisėtai sudeginti namai bei turtas reiškė, jog žmogus pašalinamas
iš žmonių bendruomenės, ištremiamas, atėmus visas teises.
Helmoldo liudijimą verta palyginti su Bedos pasakojimu apie
anglosaksų misionierius Evaldą Juodąjį ir Evaldą Baltąjį, VII amžiaus
pabaigoje žuvusius kankinių mirtimi „senųjų“, tai yra užjūrio, žemyne
gyvenusių, saksų krašte. Šie misionieriai, atvykę į Saksoniją,

38 Helmoldas per Adomą Brėmenietį buvo susipažinęs su pirmaisiais

Tronslotio soncti Alexandri skyriais, kuriuose Rudolfas Fuldietis
pasinaudojo Germonijos fragmentais, bet Rudolfo kompiliacija neapėmė
Germonijos 21 skyriaus, kuriame rašoma apie svečių priėmimą.
39 Helmoldus, I, 83, p. 158. ir t.
40 LFris, Additio sopientium I, p. 80, LSax, XXVII, p. 25.

26
„apsigyveno pas vieno kaimelio (villicus) vyresnįjį ir paprašė, kad šis juos
nuvestų pas savo satrapą, nes turi jam svarbią ir naudingą žinią. Šie senieji
saksai neturėjo karaliaus, - aiškino Beda savo skaitytojams, - tik daugybę
satrapų, valdžiusių savo žmones, ir jie, kilus karui, lygiai mesdavo burtus, o
su tuo, kurį burtai nurodydavo, visi eidavo, kol vykdavo karas, ir jo
klausydavo. Karui pasibaigus, visų satrapų valdžia vėl būdavo lygi.
Kaimelio vyresnysis juos priėmė ir, pažadėjęs nuvesti pas savo satrapą,
kelioms dienoms apgyvendino juos savo namuose“.
Tačiau Baltasis ir Juodasis Evaldai kas dieną laikė mišias. Tai sukėlė
nerimą „barbarams“, kurie suprato susidūrę su „kito tikėjimo žmonėmis“ ir,
pabūgę satrapo atsivertimo bei visos šalies krikšto, nužudė abu misionierius,
o jų kūnus įmetė į Reiną. „Išgirdęs apie tai, tas satrapas, su kuriuo [jie] norėjo
susitikti, labai užsirūstino, jog nebuvo leista jo pasiekti susitikimo
norėjusiems keliautojams, ir pasiuntęs [žmones] išžudė visus tuos
kaimiečius, o kaimą sudegino“ (et mittens occidit vicanos illos omnes,
vicumąue incendio consumsit).41
Beda nenurodė šio įvykio metų, tik misionierių mirties datą - spalio
3-iąją. Tai liudija, jog Kelne formavosi kankinių kultas, tad Bėdos
pasakojimas apie jų žygį ir mirtį rėmėsi hagiografine tradicija, kurios
pamatas, nors ir praėjus maždaug trisdešimčiai metų nuo aprašomų įvykių,
atrodo, buvo gana patikimas. Tačiau tai nereiškia, jog anglosaksų vienuolis
pakankamai daug žinojo apie egzotišką „senųjų saksų“ kraštą, kad iš tiesų
suprastų visas realijas.
Pastebime, jog Juodasis ir Baltasis Evaldai, atvykę į Saksoniją, be
vargo rado kur apsistoti (venientes in provinciam intraverunt hospitium
cuiusdam villici), ir šeimininkas prisiėmė pareigą nuvesti svečius ten, kur jie
norėjo keliauti. Tai visiškai sutampa su Tacito aprašoma germanų,
Pseudomaurikijaus pietų slavų bei Adomo Brėmeniečio švedų42 elgesio su
svetimšaliais atvykėliais norma. Be abejo, misionierių nužudymas buvo
šiurkštus šios normos pažeidimas. Be to, palaikai buvo įmesti į upę, tad tai
buvo ne paprasta žmogžudystė, bet daug sunkesnis nusikaltimas, germanų
vadinamas mordrid arba mordtotum. Už šį nusikaltimą pagal saksų
paprotinę teisę

41 Beda, HEGA, V, 10, p. 458.

42 Adamus Bremensis, IV, 21.

27
kaltininkas turėjo sumokėti devyneriopą aukos vergeldą arba žūti nuo
keršytojų rankų.43
Bausmės šventojo žudikams motyvas neretai pastebimas
hagiografiniuose kūriniuose, bet neturime pagrindo abejoti, jog Juodojo ir
Baltojo Evaldų žudikai galvomis sumokėjo už savo darbą. Tačiau visų pirma
dėmesio verta žinia, jog už svetimšalių atvykėlių mirtį atsakingų žmonių
namai buvo sudeginti. Svarbu ir tai, jog ši informacija sutampa su Helmoldo
pasakojimu apie vagrus. Palyginę abu šaltinius, galime įžvelgti, jog namų
sudeginimas pasižymi būdingais bausmės už šiurkštų svetingumo pareigos
pažeidimą arba, plačiau suvokiant, už savosios bendruomenės įžeidimą,
bruožais.
Beda žinojo, jog saksai neturi karaliaus, bet neatrodo, jog jis visiškai
suvokė gentinės bendruomenės veikimo mechanizmus. Jei Juodojo ir Baltojo
Evaldų žudikus ištiko griežta bausmė, Bedos supratimu, turėjo veikti
vienokios ar kitokios valdžios baudžianti ranka. Pasakojime apie Evaldų
kankinystę šią valdžią įkūnijo „satrapas“, vaizduojamas tarsi miniatiūrinis
karalius autokratas. Tai jis, „labai užsirūstinęs“, nusprendė nubausti
kaltininkus ir pavedė įvykdyti sprendimą savo žmonėms.44
Terminą satrapae Beda perėmė iš Biblijos, greičiausiai iš Danielio
knygos 6, 2-4: „Darijus panorėjo paskirti karalystei šimtą dvidešimt satrapų
ir paskirstyti juos po visą karalystę. Jie buvo atsakingi trims ministrams. O
Danielis buvo vienas iš jų.“ (Placuit Dario et constituit super regnum
satrapas CXX, ut essent in toto regno suo, et super eos principes tres, ex
quibus Daniel unus erat). Šis perimtas terminas liudija, jog Beda turėjo
galvoje daugybės teritorinių vienetų vadus. Kaip tik taip iš Bedos perimtą
formuluotę pakeitė senesniosios Lebuino gyvenimo versijos autorius:
„Senieji saksai neturėjo karaliaus, tik paguose paskirtus satrapus“ (Regem
antiąui Saxones non habebant, sed per pagos satrapas constitutos).
Hagiografas pridėjo ir pasakojimą apie didelės genties sueigą Markle prie
Vezerio, kur kartą per metus susirinkdavo visi satrapai, kiekvienas
atstovaudamas savo pagui.45 Žodis pagus čia ne bendra sąvoka, bet saksiško
žodžio go lotyniškas sinonimas. VIII amžiaus metraščiuose

43 LSax, XIX, p. 23.

44 Visa tai už gryną pinigą priėmė Becheris, Non enim habent, p. 11.
45 VLA, sk. 4, p. 793; plg. taip pat sk. 3, p. 792 (pagus Sudergo).

28
ir kituose su Karolingų Saksonijos užkariavimu susijusiuose šaltiniuose
žodžiu pagus vadinami patys smulkiausi teritoriniai vienetai. Laimei, apie
šių vienetų teismus ir jų skiriamas bausmes žinome ir iš patikimesnių šaltinių
negu Bedos Garbingojo Anglų tautos Bažnyčios istorija.
797 metais Karolis Didysis išleido antrąsias kapituliarijas
nukariautiems Saksonijos kraštams. Jų įžangoje minimi skelbiant šį aktą
Achene dalyvavę reprezentatyvūs saksų atstovai. Čia atvyko, kaip pabrėžia
kapituliarijų redaktorius, iš daugelio sričių kilę trijų įjungtų į frankų valstybę
saksų genčių atstovai: vestfalai, angarai ir ostfalai (simulque congregatis
Saxonibus de diversis pagis tam de Westfalais et Angariis ąuam et de
Ostfalais).46 Ketvirtajame kapituliarijų skyriuje Karolis Didysis sutiko, kad
vietinius teismus vykdytų pagal senovinį paprotį patys pago gyventojai (ipsi
pagenses), dar vadinami sinonimu „kaimynais“ (vicinantes, vicini,
convicini). Tai jie priimdavo nuosprendį (wargida) ir užtikrindavo jo
laikymąsi. Šaltinyje vartojami terminai liudija, jog žodis pagus reiškia
teritorinę kaimynų bendruomenę.
797 metų kapituliarijų aštuntajame skyriuje paaiškinama, kaip ši
bendruomenė turėjo teisti ir taikyti prievartą. Maištininkui (rebellis),
nesutinkančiam nei pripažinti savo kaimynų nuosprendžio, nei stoti prieš
frankų karaliaus-teismą, Karolis Didysis leido taikyti represijas pagal senąją
saksų genčių teisę (secundum eorum ewa). Pago gyventojai turėjo susirinkti
į sueigą ir ten vienbalsiai nusprendę padegdavo kaltininko namą (condicto
commune placito simul ipsi pagenses veniant et si unanimiter consenserint
pro districtione illius causa incendatur).47 XI amžiaus pradžioje vakarų
slavai liutičiai lygiai taip pat bausdavo gentainį, atvirai sabotavusį vienbalsių
sueigos nutarimų vykdymą: kaltininkas prarasdavo viską, gentainiams
„sudeginus jo namus ir nuolat plėšiant turtą“, nebent būtų kaip išpirką
sumokėjęs sueigoje užmokestį už savo paties galvą.48 Abiem atvejais teisė
priimti nuosprendį ir jį vykdyti priklausė bendruomenei, o ne kokiam
didžiajam ar „mažajam“ valdovui bei jo parankiniams.

46 CS, p. 45.
47 CS, sk. 4 ir 8, p. 46 - 47 ir t.
48 Thietmar, VI, 25; plg. toliau, sk. VII, 2.

29
 797 metų kapituliarijose ir Titmaro pasakojime apie liutičius
„maištininko“ kaltė apibūdinama kaip akiplėšiškas sueigos nutarimų
nevykdymas. Tai buvo suvokiama kaip kėsinimasis į pamatines viešojo
gyvenimo taisykles ir savosios bendruomenės įžeidimas, o ši visa sutartinai
atsigręždavo prieš kaltininką. Helmoldo ir Bedos pasakojimai liudija, jog
tokios pat represijos buvo taikomos ir pažeidusiems svetingumo principus,
ypač atvykėlio neliečiamybę ir pareigą užtikrinti jo saugumą. Svečią globojo
genties bendruomenė, kuriai jis ne tik įkūnijo ryšį su išoriniu pasauliu, bet ir
buvo gaubiamas tam tikro sacrum. Sulaužius atvykėlio neliečiamybę, būdavo
įžeidžiama bendruomenė, kuri keršydavo kaltininkui panašiai kaip ir
„maištininkui“, įžeidusiam ją įžūliu sueigos teismo nuosprendžių bei
politinių nutarimų nesilaikymu. Akivaizdu, kad rūpestį dėl svečio ir jo
saugumo diktavo ne spontaniškas geranoriškumas ir širdies polinkis, bet
griežtos tradicinės teisės normos.
Privalomą svetingumo normų pobūdį patvirtina ir VI amžiaus pradžios
burgundų Liber constitutionum. Šio teisyno XXXVIII skyriuje rašoma: „Jei
kas atsakys atvykusiam svečiui vietą po stogu ar prie ugnies, sumokės 4
solidus [viešosios] baudos“ (quicumque hospiti venienti tectum aut focum
negaverit, trium solidorum inlatione multetur). „Karaliaus stalo draugams“,
tai yra jo kariauninkams ir valdininkams, taikomi atskiri principai: bauda už
jiems atsakytą viešnagę buvo du kartus didesnė (si conviva regis est, VI
solidos multae nomine solvat). Ypatinga norma buvo skirta svetimų šalių
pasiuntinių viešnagei - joje apibrėžiamas privalomų jų išlaikymo išlaidų
dydis: po vieną kiaulę ir po vieną aviną kiekvienoje vietoje, kur jie apsistoja,
o žiemą dar tiek, kiek reikia, šieno ir avižų. Gyvulių šeimininkui kaimynai
turėjo vieningai kompensuoti nuostolius, o atsakius reikiamą išlaikymą, grėsė
šešių solidų bauda.49
Kaip matyti, karaliaus valdžia anksti perėmė iš gentinės bendruomenės
visuotinės svetingumo pareigos vykdymo sankcijas ir naudojosi šia
prerogatyva savo reikmėms tenkinti. Turbūt tokia ir buvo tam tikrų viešųjų
prievolių, įvairiose šalyse vadinamų skirtingais pavadinimais: viešnagė,
gistum, gościtwa, stan, nocleh ir panašiai, kilmė. Tačiau paprotys suteikti
kiekvienam atvykėliui prieglobstį po savo stogu ir vietą prie židinio nebuvo
prievolė monarchijai.

49 LC, XXVIII, 1-5

30
Tai buvo sena gentinės teisės norma. Nedidelė bauda už jos pažeidimą (trys
solidai) leidžia manyti, jog Helmoldo informacija, esą to, kuris „nepabūgo
atsakyti atvykėliui duonos“ (qui hospiti panem negare non timuisset), namus
ir turtą galima sudeginti, buvo perdėta. Namų sudeginimas ir ištrėmimas
greičiausiai buvo bausmė už gerokai sunkesnius nusikaltimus svečio
neliečiamybei. Tačiau sulyginę šiuos Helmoldo žodžius su panašia burgundų
teisės norma (quimque hospiti venienti tectum aut focum negaverit),
matome, jog prieglobstis atvykėliui nebuvo suteikiamas gera valia, o
atsisakymas grėsė griežta bausme.
Taip interpretuoti galime lygindami po įvairius šaltinius ir pa­
sakojimus nuo Cezario iki Helmoldo išbarstytus informacijos trupinius su
Saksų kapituliarijų ir burgundų teisės normomis. Tačiau nė vienas antikos ar
viduramžių autorius taip neinterpretavo. Tiesa, bene geriausiai informuotas
Helmoldas šiek tiek prisilietė prie situacijos esmės, bet sustojo ties puse
žingsnio. Jis žinojo, kokios griežtos sankcijos grėsė už svetingumo taisyklių
laužymą ir kartu suvokė, jog čia veikė ne administracinė prievarta, bet
sutartinis „visų“ priešiškumas individui. Taigi jis šią situaciją vaizdavo ne
bausmės, bet visuotinio pasipiktinimo ir moralinio atmetimo kategorijomis.
Bausmė ir represijos be administracinių įrankių, tiesiogiai bendruomenės
skiriama ir vykdoma bausmė Helmoldui atrodė neįsivaizduojamas dalykas.
Tokių dalykų negalėjo įsivaizduoti ir bizantietis Strategikono autorius.
Tiesa, jis žinojo, jog slavas, neužtikrinęs svečiui svetingumo, rizikavo tapti
keršto auka, tačiau neįsivaizdavo keršytojo vaidmenyje visos bendruomenės,
tik individą: šeimininką, pirma vaišinusį nuskriaustąjį atvykėlį.
Beda žinojo daug mažiau. Jis niekada nebuvo „senųjų saksų“ kraštuose
ir neturėjo žvalgų ataskaitų duomenų. Jis tik buvo girdėjęs, kad „senieji
saksai“ neturėjo karalių ir juos valdė vietiniai vadai, iš kurių karo metui
burtais buvo renkamas vienas vadas. Į šias kuklias bendrąsias žinias jis
įkomponavo iš hagiografinės tradicijos perimtas žinias apie dviejų
anglosaksų misionierių kankinių mirtį bei apie jų žudikų likimą. Priešingai
negu Helmoldas, Beda nutarė, jog žudikų nužudymas ir jų namų
sudeginimas buvo bausmė už padarytą nusikaltimą, tačiau, kaip ir
Helmoldas, jis negalėjo

31
įsivaizduoti, jog tokią bausmę galėjo skirti bendruomenė, o ne valdovas arba
administracinę valdžią vykdantis valdininkas, tad jis nutarė, jog bausmę
skyrė „satrapas“, įsiutintas žinios, jog buvo sutrukdyta prašantiems jo
audiencijos, o vykdyti bausmę jis pavedė savo parankiniams, kuriuos
nusiuntė į nusikaltimo vietą, liepęs nužudyti kaltininkus ir sudeginti kaimą.
Kiti pasakotojai dar labiau nesuvokė barbarų svetingumo papročių
privalomumo, nieko nežinojo apie bausmes, kuriomis buvo verčiama laikytis
šių papročių, ir visiškai neįsivaizdavo kolektyvinio pobūdžio bausmių bei
represijų. Antikos ir viduramžių rašytojai dažniausiai vaizduodavo barbarų
tautų svetingumą kaip natūralią dorybę, priderindami ją prie „kilniojo
laukinio“ stereotipo. Šis stereotipas, aiškiai pastebimas jau Tacito
Germanijoje, nebuvo svetimas ir Helmoldui, rašiusiam, jog riugėnai, nors
atkakliai laikėsi pagonybės, „pasižymėjo daugeliu įgimtų dorybių“
(pollebant multis naturalibus bonis): svetingumu, pagarba tėvams ir rūpesčiu
seneliais. Labai panašiai Adomas Brėmenietis rašė apie voliniečius: „Visi jie
iki šiol skendi pagoniškų apeigų klaidatikystėje, tačiau nerastum
dorybingesnės tautos, kuri jiems prilygtų papročių laikymusi ir
svetingumu“.50
Barbarų tautų apibūdinimą, pabrėžiant kontrastą tarp jų pagonybės ir
prigimtinio jų papročių garbingumo, Adomo Brėmeniečio veikale sutinkame
dar du kartus, dar labiau išplėtotą ir su aiškiu moralu. Apie prūsus rašoma,
esą tai „be galo kilnūs žmonės“ (homines humanissimi), visuomet skubantys
į pagalbą skęstančių ar piratų užpultų laivų įguloms. Žodis „svetingumas“
nebeminimas, bet pabrėžiamas rūpestis svetimšalių atvykėlių saugumu. Be
to, prūsai „niekina auksą ir sidabrą, turėdami daug egzotiškų kailių, nuo kurių
kvapo mūsų pasaulis prisigėręs mirtino puikybės nuodo, o jie žiūri į juos kaip
į mėšlą, kaip man atrodo, tik didesniam mūsų pasmerkimui, jei bet kokia
kaina trokštame kiaunių apsiausto tarsi aukščiausios palaimos [...]. Daug
būtų galima pasakyti pagirtinų dalykų apie šios tautos papročius, jei tik ji
turėtų Kristaus tikėjimą, kurio skelbėjus baisiai persekioja. Tai jų kraštuose
buvo vainikuotas kankinyste garsusis čekų vyskupas Vaitiekus“51

50 Helmoldus, II, 108, p. 214; Adamus Bremensis, II, 22, p. 79.

51 Adamus Bremensis, IV, 18, p. 245 ir t.

32
 Panašiai Adomas apibūdina ir pagonis švedus: „Galėtum sakyti, jog
švedams netrūksta jokių turtų, tik jie neturi tos puikybės, kurią mes taip
vertiname ar net garbiname. Visus tuštybės daiktus - auksą, sidabrą, puikius
ristūnus, bebro ir kiaunės kailius, kuriais mes žavimės netekdami proto, jie
laiko už nieką. [...] Visoms šiaurės tautoms būdingas svetingumas, bet
labiausiai švedams. Jiems nėra didesnės gėdos, kaip atsakyti viešnagę
atvykėliui. Jie uoliai varžosi, kuris vertesnis priimti svečią, suteikia jam
viską, ko tik reikalauja mandagumas, kol jis nori pasilikti, ir uoliai veda jį
toliau apsistoti pas savo draugus. Štai kas gera jų papročiuose. Tikrojo
tikėjimo skelbėjus, jei yra dorybingi, išmintingi ir verti, jie apsupa tokia
meile, jog nedraudžia vyskupams ateiti į visuotinį tautos susirinkimą, kurį
jie vadina warh. Ten jie neretai savo noru klausosi apie Kristų ir krikščionių
religiją. Galbūt jie lengvai leistųsi žodžiu atverčiami į mūsų tikėjimą, jei
blogi mokytojai, ieškantys ne Jėzaus Kristaus, bet savo naudos, nepiktintų
tų, kuriuos būtų galima išgelbėti“.52
Svetingumo klausimu Adomas Brėmenietis turėjo patikimų žinių. Jų
suteikdavo pirkliai, bet visų daugiausia misionieriai. Hamburgo
arkivyskupija laikė pagoniškas Baltijos jūros baseino, ypač Skandinavijos,
tautas savo misijų įtakos sfera. Adomas Brėmenietis buvo šių ambicijų
skelbėjas, o griežti žodžiai apie „blogus mokytojus“ greičiausiai buvo skirti
savosios metropolijos misijų konkurentams. Šiaip ar taip, jam buvo žinomas
„tikrojo tikėjimo skelbėjų“ patyrimas, jis žinojo apie keliautojų vaišinimo
paprotį, nors, panašiai kaip ir kiti pasakotojai, nesuvokė, jog tai buvo teisės
norma. Adomas manė, jog švedai suvokė viešnagės atsakymą atvykėliui tik
kaip gėdingą poelgį, o iš tiesų barbarų tautoms tai buvo uždraustas ir
baustinas veiksmas. Adomas Brėmenietis žinojo ir apie paprotį šeimininkui
nuvesti svečią į kitą būstą, bet jis nepastebėjo, jog tai buvo norma, susijusi
su atvykėlio saugumo užtikrinimu. Tačiau pasakojimą apie švedų
svetingumą jis susiejo su kur kas mažiau tikėtinu teiginiu apie vikingų
panieką auksui, sidabrui ir bet kokiam turtui bei įkomponavo į akivaizdžiai
Vakarų krikščioniškosios kultūros žmonėms skirtą moralą.
Adomas Brėmenietis ir kiti krikščioniškųjų viduramžių rašytojai,
idealizuodami barbarus, turėjo didį pagoniškosios antikos

52 Adamus Bremensis, IV, 21, p. 251 ir t.

33
pirmtaką. Tai buvo Tacitas. Penktajame Germanijos skyriuje jis rašė:
„Aukso ir sidabro dievai - nežinau, palankūs jie, ar supykę - germanams
nedavė. Vis dėlto nedrįsčiau tvirtinti, kad Germanijoje nėra nė vienos aukso
ar sidabro gyslos. Kas gi ją ten išnaršė? Germanai veik nesuka sau galvos,
kaip šių metalų įsigyti ir tinkamai juos panaudoti. Pas juos galima matyti,
kad legatai ir vadai gautas dovanų sidabrines vazas vertina lygiai taip, kaip
ir iš molio žiestas [...]“
Palyginti su Romos imperija, germanų tautų socialinių skirtumų
spektras atrodė kukliai, o šiurkšti pilkuma galėjo atrodyti dominuojantis jų
gyvenimo motyvas. Tacitas teigia dar daugiau. Pasak jo, germanų genčių
elitui buvo svetima meilė prabangai. Tačiau šiuos žodžius paneigia turtingai
išpuošti germanų kunigaikščių kapai.53 Dausose, kaip ir žemėje, auksas bei
sidabras liudijo aukštą genčių vadų poziciją. Šiuo atveju Tacitas lygiai taip
pat prasilenkė su tiesa kaip ir Adomas Brėmenietis. Tačiau, kaip jau žinome,
Adomas nebuvo skaitęs Germanijos. Jis žinojo tik tai, kas atsidūrė Rudolfo
Fuldiečio kompiliacijoje. Germanijos penktasis skyrius į šią kompiliaciją
nepateko ir negalėjo įkvėpti Adomo Brėmeniečio vaizduotės. Negalime
nurodyti ir jokio kito literatūrinio pirmavaizdžio. Sutampančią tikrą
informaciją nepriklausomuose vienas nuo kito šaltiniuose galėtume aiškinti
teisingais stebėjimais. Tačiau sutampančios klaidingos nuomonės,
nesusijusios su literatūrinėmis įtakomis, kelia mums daug sudėtingesnę
problemą ir nesileidžia taip paprastai paaiškinamos.
Tacito žodžiuose apie germanų panieką sidabrui ir auksui justi
paslėptas pamokymas. Kiek toliau, apibūdindamas vedybinius germanų
papročius, Tacitas jau neslepia siekio moralizuoti. Jis rašo: „Kad ir griežta
ten moterystė, tačiau jokių kitų papročių labiau nepagirsi [...]. Kraitį atneša
ne žmona vyrui, bet vyras žmonai, dalyvaujant jos tėvams ir artimiesiems,
kurie įvertina dovanas. Renkamos jos ne moters džiaugsmui, jaunamartė
jomis nesidabina: tai jaučiai, pažabotas žirgas, skydas ir ietis su kardu. Už
šias dovanas vyras gauna žmoną. Savo ruožtu ir ji padovanoja vyrui kokį
nors ginklą“.

53 Much, Die Germania, p. 80 ir t.; Jankuhn, Archaeologische Bemerkungen,

p. 414 ir t.; Lund, Zum Germanenbegriff, p. 69; Luiselli, Storia culturale, p.
285 ir t.

34
 Už Tacito žodžio „kraitis“ (dos) slypi sumišę trys skirtingi mokėjimai:
metfio - suderėta kaina, kurią jaunikis turėjo sumokėti išrinktosios tėvui ar
globėjui už perimamą vyriškosios globos teisę ir valdžią (vadinamąjį
mundą), morgengab - rytinė dovana, kurią vyras dovanoja žmonai kitą rytą
po tuoktuvių, ir pagaliau tėvo dovana (faderfio), kelioninis kraitis, kurį
ištekinama moteris gaudavo gimtuosiuose namuose. Tačiau dar labiau negu
šis nesusipratimas mus šiuo atveju domina Tacito komentaras apie
dovanojamus daiktus. Jie turėjo moteriai priminti, jog „nuo šiol ji vyro
bendražygė darbuose ir pavojuose, pasiryžusi kartu su juo iškęsti tą patį
taikos ir karo metu. Visa tai jai primena pajungti jaučiai, pabalnotas arklys,
jos įteikti ginklai. Taip reiks gyventi, taip ir mirti. Ji gauna tai, ką nepaliestą
ir išsaugotą [jaučius ir karo reikmenis, kuriuos moteriai tarsi dovanoja vyras
- K. M.] atiduos sūnums, ką vėl po kiek laiko gaus jos marčios ir kas vėl bus
grąžinama jos anūkams.
Taip apsaugojus skaistybę, gyvena jos, nesižavėdamos jokiais
reginiais, negundomos puotų triukšmo. Rašto paslaptys nežinomos ir
vyrams, ir moterims. Tokioje didžiulėje gentyje moterų neištikimybė labai
retas dalykas, už akivaizdų nusikaltimą leidžiama bausti pačiam vyrui. Šis,
nukirpęs žmonai plaukus ir išrengęs ją nuogai, giminių akivaizdoje išveja iš
namų ir su rykšte gainioja po visą kaimą. Nėra pasigailėjimo moteriai,
praradusiai skaistybę [...]. Tačiau niekas ten neišjuokia ydų: suvedžioti ir būti
suvedžiojamai juk tai dar ne laiko dvasia. Vis dėlto geriau tose gentyse, kur
išteka tik mergaitės, kur, žmonai davus kartą įžadą, visos viltys tuo ir
užsibaigia. Tokiu būdu jos gauna vieną vyrą, kaip ir jos pačios turi tik vieną
kūną ir vieną gyvybę, kad apie nieką daugiau nebesvajotų, nieko nebetrokštų,
kad mylėtų ne tiek vyrą, kiek santuoką. Apriboti vaikų skaičių ar nužudyti
gimusį po tėvo mirties vaiką jie laiko gėda. Tad ten daugiau reiškia geri
papročiai, negu kur nors kitur geri įstatymai“.54
Apie bausmes svetimautojoms Tacitas buvo gerai informuotas.
Vadinamųjų pelkių palaikų tyrinėtojai pastebėjo, kad kai kurioms moterims
prieš mirtį nurauti plaukai, jos muštos, žalotos ir kankintos, kol galų gale
įmestos į pelkę. Galime visa tai lyginti su burgundų teisės norma, pagal kurią
neištikimos žmonos skandinamos

54 Tacitus, Germania, sk. 18 ir 19. Dėl su vedybomis susijusių mokėjimų germanų

gentyse žr. šios knygos IV skyrių.

35
pelkėje.55 Kyla asociacijų ir su 734 metų langobardų karaliaus Liutprando
ediktu. Atskiras skyrius ten skirtas būriais plėšikaujančioms moterims.
Ypatingą valdovo rūstybę kėlė tai, kad jos tarsi ėmėsi vyriško vaidmens: ne
tik padarė nusikaltimą, bet ir pažeidė paprotinį tabu, reguliavusį lyčių
vaidmenų pasiskirstymą. Be teisės numatytos piniginės baudos už
plėšikavimą, Liutprandas įsakė savo valdininkams taikyti kaltininkėms
negailestingą fizinę bausmę: „nurovus plaukus, plakant, vedžioti jas po
aplinkinius kaimus, kad ateityje moterys nebesiryžtų tokiam nusikaltimui“
(publicus [...] comprehendat ipsas mulieres, et faciat eas decalvare et
frustare per vicos vicinantes ipsius loci, ut de cetero mulieres tale malitia
facere non presumant).56
Tai tikriausiai buvo tradicinė represijų forma, taikyta gerokai anksčiau
negu karalius nutarė taikyti ją „vyrišku“ plėšikavimu nusikaltosioms
moterims. Pats terminas decalvatio, vartojamas ir 726 bei 750 metų
ediktuose, reiškė gėdingą bausmę, susijusią su ilgalaikiu kaltininkės
subjaurojimu ir paženklinimu. Tai greičiau buvo plaukų nurovimas, o ne
paprastas nukirpimas.57
Archeologija ir paprotinė teisė leidžia patvirtinti ir patikslinti Tacito
žodžius. Tačiau tikėtiną liudijimą apie bausmes svetimautojoms Tacitas
įkomponavo į tam tikrą schemą, kuri jo asmeniškai užmačiai buvo svarbesnė
už tikrovę. Sunku įsivaizduoti, kaip neraštingi germanai bendrauja slaptais
meilės laiškais. Girdamas juos už tai, kad taip nesielgia, Tacitas turėjo
galvoje visai ką kita: jis smerkė savo bendrapiliečių palaidumą. Pagyromis
išpuoštas griežtų germanų papročių aprašymas turėjo nuskambėti kaip
dekadentiškajai Romai skirtas pamokymas. „Kilniojo barbaro“ paveikslas
turėjo iškilti prieš civilizuotojo pasaulio akis kaip pamirštų dorybių
pavyzdys.
Tą patį vaidmenį šis stereotipas vaidino ir viduramžių
krikščioniškosios Europos raštijoje. 745 ar 746 metais šv. Bonifacas laiške
anglosaksų Mersijos karalystės karaliui Etelbaldui (Aethelbald) griežtai
smerkė adresato nesantuokinius ryšius. Jis pabrėžė: „Ne tik

55 LC, XXXIV.
56 LL, Li, sk. 141, p. 202.
57 LL, Li, sk. 80, p. 168 ir Aist, sk. 4, p. 250; plg. Gasparri, La
cultura, p. 140-141.

36
krikščionys, bet ir pagonys laiko tai gėda ir negarbe. Net pagonys, nors
nepažindami tikrojo Dievo, savaime (naturaliter) šiuose reikaluose laikosi
teisės, nuo pat pradžių nustatytos Dievo, ir išlaiko santuokinę ištikimybę
savo žmonoms, bausdami ištvirkėlius ir svetimautojus. Jei senojoje
[žemyno] Saksonijoje mergaitė sutepa tėvo namus pasileidimu arba jei
ištekėjusi moteris, užmiršusi santuokos ryšius, nusikalsta svetimavimu, tai
būna, kad ji priverčiama, savo rankomis užsinerti kilpą ir baigti gyvenimą, o
prie jos [laidotuvių] laužo pelenų pakariamas jos suviliotojas. Kai kada
susirenka būrys moterų ir plakdamos vedžioja svetimautoją po visą apylinkę.
Moterys nupjauna jos rūbus iki pusės, plaka ją rykštėmis, bado ir pjausto jos
kūną peiliais, kruviną nuo smulkių žaizdų ir sužalotą vedžioja iš kaimo į
kaimą, o jos pasitikti eina vis naujos plakėjos, vedinos uolaus dorovingumo,
kol galų gale nebegyvą ar leisgyvę palieka kitiems sergėti, kad bijotų
svetimauti ir ištvirkauti.
O venedai [t. y. slavai - K. M.], nors yra pati bjauriausia ir menkiausia
žmonių padermė, taip uoliai laikosi sutuoktinių tarpusavio meilės, jog
moteris nebenori gyventi po vyro mirties. Tarp jų gerbiama tokia žmona, kuri
savo rankomis atima sau gyvybę ir sudega viename lauže su savuoju vyru.
Jei pagonys, nežinodami nei Dievo, nei apaštalų skelbiamų įstatymų,
savaime daro tai, kas yra teisėta, ir liudija įstatymus, užrašytus jų širdyse, juo
labiau pats laikas, kad tu, brangus sūnau, būdamas krikščionis ir vadindamas
save tikrojo Dievo garbintoju, [...] nusiplautum palaidumo smarvę nuo savo
suteptos sielos“.58
Šis samprotavimas akivaizdžiai primena Germanijos devynioliktąjį
skyrių, tačiau ne formuluotės ir ne detalės yra panašios. Priešingai: nei apie
svetimautojos vertimą nusižudyti, nei apie svetimautojo korimą prie
suvedžiotosios laidotuvių laužo, nei apie visuotinį moterų susidorojimą
Tacitas nieko nežinojo ar bent jau neužsiminė. O Bonifacas nekalba nei apie
kaltininkės plaukų rovimą, nei apie jos išvarymą iš namų, dalyvaujant
giminėms, nei apie tai, kad vyras ją mušdamas varytų per kaimą. Pasak
Tacito, svetimautoja būdavo vejama nuoga, o Bonifaco žodžiais, savo kančių
kelią ji eidavo pusnuogė: jos rūbai nupjaunami iki pusės. Šis ryškus detalių
skirtumas

58 MGH, Epistolae, t. III, Berlin, 1892, p. 342.

37
paneigia literatūrinio skolinio galimybę. Bonifacas-Vinfridas tikrai
neperėmė iš Tacito pagonių saksų papročių aprašymo, jis rėmėsi savo
misionieriavimo patirtimi ir girdėtomis žiniomis. Greičiausiai jis apskritai
nieko nežinojo apie Germaniją.
Tačiau netenka abejoti, jog Tacitas ir Bonifacas vadovavosi tais
pačiais stereotipais. Abiejų autorių pasakojimus apie griežtus barbarų
pasaulio papročius tarsi nematoma gija sieja aprašymui prasmę suteikiantis
pamokymas. Tacitas sumaniai įjungė šį moralą į savo pasakojimą, o
Bonifacas tiesmukai išdėstė savo pamokymus adresatui į akis. Tačiau abiem
atvejais susiduriame su panašiu idealu, su panašiomis restrikcinėmis
papročių normomis, su panašia moters vaidmens patriarchalinėje šeimos ir
visuomenės tvarkoje samprata. Šiuo požiūriu Bonifacas buvo tipiškas savo
laikų krikščionių mąstysenos atstovas, tačiau ir Tacito pažiūros mažai kuo
skyrėsi nuo ankstyvosios imperijos laikų pagonių moralistų. Aksiologinis
abiejų autorių artumas neturėtų mūsų stebinti: Bažnyčia buvo klasikinės
kultūros įpėdinė ir tame, kas susiję su griežtu draudimų bei nurodymų
laikymusi.59
Šiems draudimams ir nurodymams propaguoti ir Tacitas, ir šv.
Bonifacas pasinaudojo „kilniojo barbaro“ stereotipu. Abu rašytojai iškėlė
barbarus kaip pavyzdį, skelbdami radikalius santuokinio moralumo idealus.
Tacitas gyrė tas germanų gentis, kurios neva neleido našlėms tekėti antrą
kartą ir komentavo šį paprotį pačių griežčiausių Bažnyčios moralistų vertu
tonu: svarbu tai, kad moteris pamiltų ne vyrą, bet pačią santuokos instituciją.
Bonifacas išdrįso dar daugau: jis aiškiai pritardamas aprašė paprotį, kai slavų
našlės nusižudydavo po vyro mirties. Abu rašytojai gyrė barbarų žiaurumą
svetimautojams. Nei krikščionybės požiūriu neleistinas ištvirkėlės vertimas
nusižudyti, nei kūno deginimo apeiga nesutrukdė šventajam girti saksų už
tai, kad taip pavyzdingai baudžia svetimautojas.
Būdinga ir ta pati Tacito bei viduramžių autorių vartojama
konstrukcija: barbarai, o daugeliu požiūrių garbingesni už romėnus;
pagonys, o neretai geresni už krikščionis. Jie nežino krikščioniškojo Dievo,
bet širdyse nešiojasi Jo įstatymus, todėl savaime (naturaliter)

59 Wipszycka, Kościół:, p). 278 ir t.; Brown, The Body; Veyne, La famillie.

38
laikosi dorybės. Panašiai skamba ir Tacito teiginys: „Tad ten daugiau reiškia
geri papročiai, negu kur nors kitur geri įstatymai“. Tai - ne literatūrinis
šablonas, bet kiek sudėtingesnis, daugiau klausimų keliantis reiškinys -
kultūrinio bendrumo produktas. Klasikinės kultūros palikimas atsispindi iš
antikos ir viduramžių civilizuotųjų pasakotojų barbarų tautų matymo būdo.
Tačiau sudėtingiausia, kad šis matymo būdas kartu yra ir nematymo būdas.
Tacitas, rašydamas apie germanus, ir Adomas Brėmenietis, rašydamas
apie švedus bei prūsus, žinojo, jog socialiniai skirtumai tarp jų yra mažesni,
o gyvenimo būdas paprastesnis negu civilizuotojo pasaulio. Abu autoriai
piktnaudžiavo šiomis žiniomis, klaidingai pagal „kilniojo laukinio“
stereotipą priskirdami barbarams panieką auksui ir prabangai. Laimei, dabar
galime kiek pataisyti šį paveikslą, nors ne visuomet šaltiniai suteikia mums
tokią galimybę.
Antikos ir viduramžių rašytojai naudojosi patikimomis žiniomis apie
griežtas normas ir drakoniškas priemones, kuriomis barbarų pasaulyje buvo
užtikrinamas patriarchalinės tvarkos laikymasis. Tacitas ir Bonifacas šiuo
pagrindu kūrė savajai kultūrinei aplinkai skirtą pamokymą. Jie nepastebėjo
liberaliosios barbarų santykio su erosu ir šeima pusės: leistinų laisvųjų vyrų
santykių su vergėmis arba pusiau laisvomis sugulovėmis bei iš tokių ryšių
gimusių palikuonių teisių. Šiuo požiūriu gentinės teisės paprotinės normos
ir su jomis susijusi praktika dar ilgai po genčių krikšto prieštaravo Bažnyčios
reikalavimams.60
Solidžios žinios iš pirklių, pasiuntinių, žvalgų ir misionierių patyrimo
grindžia daugelį pasakojimų apie barbarų tautų svetingumą. Tačiau ir šį
vaizdą trikdo kultūrų bendravimo nesusipratimai bei stereotipų poveikis.
Civilizuotame pasaulyje gyvenę stebėtojai nesuvokė, jog paprotys
gentinėms visuomenėms buvo įstatymas, nepajėgė suprasti bendruomeninių
prievartos mechanizmų ir nepastebėjo, jog šis svetingumas susijęs su
prievartos saugoma pareiga. Jie suvokė jį kaip prigimtinio gerumo apraišką,
patvirtinančią „kilniojo laukinio“ stereotipą.

60 Pieniądz-Skrzypczak, Konkubinat.

39
 Teiginius, esą barbarų elitas niekino auksą, jau leido paneigti
archeologija. Pasakojimų apie papročių griežtumą ir svetingumą duomenis
pavyko papildyti ir pakoreguoti, remiantis išlikusiais teisynais. Tačiau ar
klasikinės kultūros matrica nepaliko savo pėdsako ir rašytinėms barbarų
tautų paprotinės teisės kodifikacijoms? Kiek vadinamieji leges barbarorum
leidžia peržengti pasakojimų intelektinio akiračio nustatytas tyrinėtojo
perspektyvos ribas?

40
 II
SKYRIUS

BARBARŲ TEISĖ

41
 NUO ŽODINĖS PRIE RAŠYTINĖS TEISĖS

643 metų lapkričio 22 dieną Pavijoje karalius Rotaris paskelbė pirmąją

rašytinę langobardų teisės kodifikaciją. Epilogo vaidmenį atliekančiame šio
akto 386 skyriuje rašoma: „Šį mūsų potvarkių ediktą [...] sudarėme,
nagrinėdami ir kuo kruopščiausiai, kaip tik leido dangaus malonė,
prisimindami [...] senuosius mūsų tėvų įstatymus, kurie [iki šiol] nebuvo
surašyti (inquirentes et rememorantes antiquas leges patrum nostrorum, qui
scriptae non erant) ir [...] bendrai patariant ir pritariant mūsų didikams,
teisėjams bei visai mūsų laimingiausiajai kariuomenei, įsakėme juos surašyti
ant šio pergamento [...], patvirtindami per gairethinx, mūsų tautos papročiu,
jog ši teisė turi būti nuolatinė ir nekeičiama“. Kartu karalius ateičiai numatė,
jog „jei ką iš Dievo malonės kruopščiai nagrinėdami senuosius langobardų
įstatymus patys ar su senių pagalba prisiminsime (tam per nosmetipsos quam
per antiquos homines memorare potuerimus), turėsime tai pridėti prie šio
edikto“.61
Tai - unikali iškilminga karaliaus kodifikuotojo deklaracija,
suformuluota ir užrašyta kaip tik tuo metu, kai gentinės teisės normos buvo
perkeliamos iš žodinės tradicijos „ant šio pergamento“ (in hoc membranum
scribere iussimus). Dėmesio vertas dvejopas edikto įteisinimas. Nepakako
vien karaliaus valios akto, net patvirtinamo formuluote apie bendrą didikų ir
„visos kariuomenės“ pritarimą, dar teko pažymėti, jog kodifikacija buvo
patvirtinta per gairethinx, tai yra tradicine aklamacijos sueigoje procedūra.62
Rotaris nebuvo vien nominalus valdovas, tačiau manė turįs pabrėžti, kad jam
šiuo svarbiu klausimu pritarė sueiga. Senas genties paprotys (ritus gentis
nostrae) reikalavo, sueigoje purtant iškeltas ietis, didžiūnams ir visiems
kariams, taigi visai langobardų tautai, pareikšti pritarimą. Ne veltui šio edikto
redaktoriai iškilmingame prologe sinonimiškai vartojo etninį tautos vardą
(Langobardi) ir techninį kariuomenės pavadinimą (exercitus).

61 LL, Ro, sk. 386, p. 102.

62 Langobardiškas žodis gaiza, tariamas ir kartais rašomas gaire,

reiškė ietį (žr. Frankovich Onesti, Vestigia, p. 194); thinx - be
abejo, germaniškas žodis thing, tai yra sueiga. Taigi, Rotario
edikto 386 skyriuje kalbama apie jau Tacito minimą ir viduramžių
Skandinavijoje žinomą sueigos nutarimų priėmimo ritualą,
purtant iškeltas ietis, plg. Dilcher, Langobardische Strafrecht, p.
168.
42
 Iki 643 metų langobardų teisė nebuvo surašyta, tačiau ji egzistavo per
daugelį kartų. Epiloge tai teigiama juodu ant balto. Vertas dėmesio edikto
santykio su ankstesniąja nerašyta teise apibūdinimas. Rotaris epiloge
vaizduoja save ne kaip įstatymų kūrėją, bet kaip senųjų normų kodifikuotoją.
Karalius ypač pabrėžė kruopščiai atmintyje ieškojęs senųjų protėvių
įstatymų ir perkėlęs juos ant pergamento. Tai buvo ne individo atmintis, bet
iš kartos į kartą perduodama bendruomenės atmintis. Svarbų vaidmenį čia
tikriausiai vaidino „seniai“ (antiqui homines), kuriuos epiloge mini karalius
kodifikuotojas.
Net ir paskelbus ediktą, rašytinė langobardų teisė netapo vienintelė.
Rotaris pažadėjo toliau tyrinėsiąs tradiciją ir kreipsiąsis į savo tautos teisinę
atmintį, papildydamas ediktą normomis, kurių nepastebėjo, dirbdamas su
pirmąja kodifikacija. Galbūt valdovas, jau 643 metų edikte pakeitęs ne vieną
seną taisyklę, pasiliko sau galimybę vėl keisti langobardų įstatymus,
motyvuodamas šiais papildymais. Po epilogo sekantis 387 skyrius, kuriuo
draudžiamas kraujo kerštas už netyčinį nužudymą, jau primena tokią
paslėptą naujovę. Tačiau, nors karalius Liutprandas, didžiausias po Rotario
kodifikuotojas, atvirai nustatydavo naujas ir keisdavo senas teisės normas,
dviem atvejais motyvavo senaisiais papročiais (antiquae cawarfidae),63
kurie, kaip aiškino karalius, nuo seno galiojo teismų praktikoje, nors iki tol
nebuvo užrašyti ediktuose. Liutprandas užpildė šią spragą, įrašydamas šias
normas į teisės sąvadą. Jis elgėsi lygiai taip pat, kaip skelbė Rotaris 643 metų
epiloge. Netenka abejoti, jog daugybė paprotinių normų nepateko į rašytinę
teisę. Tai būdinga ne tik langobardams. Barbarų teisė buvo kazuistinio, o ne
sisteminio pobūdžio. Šių kodifikacijų apimtis būdavo labai įvairi, tačiau nė
viena neaprėpė visų galiojusių normų. Greta rašytinės teisės veikė ir buvo
visuotinai pripažįstama nerašyta teisė, iki kodifikacijos viešpatavusi
nedalomai.
Kažkas turėjo išlaikyti šią teisę atmintyje, skelbti ją susirinkimuose,
kuriuose buvo sprendžiami ginčai ir teisiami nusikaltimai, bei rūpintis
teisingai perduodama tradicija. Frankų teismuose nuosprendžius priiminėjo
vadinamieji rachinburgai, vietinėse teisminėse

63 LL, Li, sk. 77 ir 132.

43
sueigose (in таНо) vykdę funkciją, panašią į vėlesnių laikų prisiekusiųjų.
Sueigų aikštėje jie sėdėjo išskirtinėje vietoje (rachinburgi in mallobergo
sedentes) ir turėjo pristatyti susirinkusiesiems, tikriausiai aklamacijos
procedūrai, tarpusavyje suderintą nuosprendį. Jis nesiskyrė nuo konkrečios
normos, tai yra, kaip tiesiogiai nurodoma Lex 8аИса ir Lex Ribuaria, buvo
„skelbiama salijų teisė“ (arba ripuarijų teisė).64 Rachinburgai savo ruožtu
turėjo išmanyti šią teisę. Tačiau neatrodo, jog jų žinios galėjo būti iš knygų.
MoIIus buvo vietos bendruomenės sueigų ir teismų vieta.65 Šiose
bendruomenėse rachinburgai neabejotinai turėjo autoritetą, bet jie būdavo tik
vieni iš kaimynų, ir skaityti, juo labiau lotyniškai, tikrai nemokėjo. Ne tik iki
rašytinės kodifikacijos, bet ir kurį laiką po jos teisės tradiciją greičiausiai
saugojo aukštesnio rango teisėjai už vietos bendruomenių ribų.
Viduramžių Islandijoje svarbiausią vaidmenį šioje srityje vaidino
žmogus, ėjęs teisės skelbėjo pareigas (logsogumadr). Jis vadovavo metinei
visos šalies sueigai, vadinamajam althingui ir pradėdamas ją kiekvieną kartą
iškilmingai deklamuodavo islandų teisės normas. Garsiausias logsogumadras
Snoris Sturlusonas ėjo šias pareigas 1215-1218 ir 1222-1231 metais. Jis buvo
rašto žmogus, o islandų paprotinė teisė buvo surašyta apie 1117-1118 metus.
Tačiau Snoriui per trylika savo pareigų metų teko trylika kartų ją skelbti - ne
skaityti, bet deklamuoti iš atminties. Tokia buvo paprotinė logsogumadro
pareiga, senas ritualas, žodine tradicija besiremiančioje kultūroje greičiausiai
vaidinęs ir svarbų praktinį vaidmenį. Norvegijoje panašų vaidmenį, tik vietos
mastu, vaidino lagmanai: jie skelbė teisę ir vadovavo provincijų sueigoms
(thingams). Jau Konradas Maureris pastebėjo, jog dvyliktojo amžiaus
Frostatingo ir Gulatingo teisynų pagrindas buvo surašytos paprotinės normos,
kurias tenykštėse sueigose skelbė lagmanai. Panašios nuomonės yra ir Aronas
Gurevičius.66 Tiesa, neturime tiesioginių žinių, kaip vyko norvegų įstatymų
kodifikavimas, tačiau atrodo, kad žodinė gentinės teisės tradicija tikriausiai
buvo užrašoma būtent taip. Šį spėjimą patvirtintų ir žinios bei užuominos apie
bavarų, salijų ir fryzų teisės sudarymą.

64 LS, sk. LVII ir LRib, sk. LV.

65 Weitzel, Dinggenosenschaft.
66 Maurer, Die Entehunsgszeit, p. 41, 50 ir t., 66, 73 ir t., 82 ir t.;
Lypeeun, Hopвежcкoe, p. 16 ir t.
44
 Bavarų teisyno prologas yra tikras viduramžių erudicijos šedevras. Jo
šerdis buvo pasiskolinta iš Izidoriaus Seviliečio Etimologijos. Prologo
pradžioje vardijami visi senųjų įstatymų leidėjai nuo Mozės iki Teodosijaus
ir teigiama, jog vėliau įvairios tautos pasirinko įstatymus pagal savo
papročius. „Seno papročio laikomasi kaip įstatymo (longa enim consuetudo
pro lege habetur). Įstatymas - tai raštu surašyta nutartis, o paprotys - tai nuo
seno pasitvirtinęs įprotis, tai yra nerašytas įstatymas, nes įstatymo
pavadinimas kilęs nuo skaitymo (nam lex a legendo vocata), nes yra
surašytas [...]. Papročiu vadiname tai, ką įprasta daryti“.
Čia kodifikuotojas kiek nutolo nuo Izidoriaus teksto, kad išsakytų
savo požiūrį į bavarų teisės kodifikavimą: „Viešėdamas Salone, frankų
karalius Teodorikas surinko išminčius, kurie jo karalystėje geriausiai išmanė
senuosius įstatymus (elegit viros sapientes, qui in regno suo legibus antiquis
eruditi erant). Karalius nurodė jiems pagal jo instrukcijas surašyti frankų,
alemanų ir bavarų bei visų kitų jo valdomų tautų įstatymus pagal kiekvienos
iš jų papročius, pridėjo tai, ką reikėjo pridėti ir pašalino tai, kas netiko; ir tai,
kas atitiko pagonių papročius, pakeitė pagal krikščionių papročius. O ko
karalius Teodorikas pagal seną pagonių paprotį nesugebėjo pakeisti, vėliau
ėmė [keisti] karalius Childebertas, o karalius Chlotaras pabaigė. Visa tai
šlovingasis karalius Dagobertas, padedamas šviesiausių vyrų Klaudijaus,
Chadoindo, Magnuso ir Agilulfo, atnaujino, patobulino visus senuosius
įstatymus ir perdavė juos raštu kiekvienai tautai tokiu pavidalu, kokiu jie
galioja iki šiol“.67
Tačiau Lex Baiuvariorum tuo pavidalu, kokiu šį teisyną žinome, kilęs
ne iš prologo nurodytų laikų, bet iš pirmosios VIII amžiaus pusės. Tiksli šio
teksto sudarymo data ginčijama. Franzo Beyerle'o ir Karlo Augusto
Eckhardto nuomone, šis sąvadas sudarytas Altaicho vienuolyne tarp 741 ir
743 metų.68 Tai galėtų paaiškinti knyginį prologo mokytumą ir vestgotiškas
autoriaus šaknis. Kad ir kas šis rašytojas būtų, jis tikrai nebuvo
kodifikuotojas. Jis tik pridėjo prie jau esamo teksto prologą, o gal ir kitose
vietose prisidėjo prie sąvado literatūrinio stiliaus.

67 LBaiuv, De Legibus.
68 Beyerle, Die beiden; K. A. Eckhardt, Die Lex Baiuvariorum.

45
 Tai nereiškia, jog galime už gryną pinigą priimti prologo teiginį, esą
pirmąją bavarų, taip pat frankų, alemanų bei dar kelių tautų teisės
kodifikaciją įgyvendino Teodorikas I (511-534). Iš tiesų salijų teisę
kodifikavo Teodoriko tėvas Chlodvigas paskutiniaisiais savo valdymo
metais (507-511), o frankai ripuarijai dar ilgai laukė savo eilės. Haraldas
Siemsas taikliai pastebėjo, jog tokia Teodoriko I iniciatyva bavarų atžvilgiu
istoriškai visiškai neįtikėtina.69 Vaizduodamas prieš du šimtus metų
valdžiusį valdovą kaip pirmosios bavarų kodifikacijos iniciatorių, prologo
kompiliatorius tiesiog išsakė požiūrį, jog Lex Baiuvariorum yra labai senos,
garbingos kilmės tekstas. Tačiau pasakojimas, kaip Teodorikas ėmėsi šio
darbo, anaiptol nėra bevertis. Jis atspindi dvasininkijos, VIII amžiuje puikiai
išmaniusios, kaip visa tai daroma, patyrimą. Prologo autorius puikiai
suvokė, jog rašytinėse teisės kodifikacijose būtina atsižvelgti į senuosius
papročius ir kad teko įtraukti į šį darbą žodinės teisės tradicijos žinovus. Jis
žinojo ir tai, jog senuosiuose papročiuose tebebuvo pagoniškųjų tikėjimų
pėdsakų, ir juos karalius, kodifikuodamas įstatymus, stengėsi išnaikinti,
tačiau suvokdamas, kaip giliai buvo įsišaknijusios senosios tradicijos,
negalėjo pernelyg daug pakeisti vienu užmoju. Neturėtume ignoruoti šių
žinių.
Seniausių žinių apie tai, kaip vyko teisinių papročių kodifikavimas,
randame Salijų teisyno vadinamajame Trumpajame prologe. Šis prologas
surašytas VI amžiuje ir tikrai yra patikimas šaltinis, nors buvo pridurtas prie
teisės normų sąvado jau po jų surašymo. Būdinga, jog šiuo atveju
kodifikacijos iniciatoriumi vaizduojamas ne karalius, bet gentis: „Su Dievo
pagalba patiko ir buvo suderinta tarp frankų ir jų didikų, kad išlaikytų tarp
savęs taiką ir užbaigtų visokių kruvinų ginčų kilimą [...]“ Ši formuluotė
primena sueigos sprendimą ar mažų mažiausia susirinkimo nutartį, juo
labiau, kad kitame sakinyje rašoma: „Buvo tarp jų išrinkti iš daugelio keturi
vyrai vardu Visogastas, Arogastas, Salegastas ir Vidogastas iš kaimų už
Reino: Bodeheimo, Saleheimo ir Vidoheimo; jie, susitikę trijose sueigose ir
kruopščiai aptarę visų teisminių atvejų aplinkybes, dėl kiekvieno priėmė tokį
sprendimą [...]“ (qui per tres mallos convenientes omnes causarum origines
sollicite discutientes de singulis iudicium

69 Siems, Lex Baiuvariorum, HRG, t . II, skiltis 1890.

46
decreverunt in hoc modo).70 Po šių žodžių surašyti 65 salijų teisės skyriai.
Galime spėti, jog Salegastas ir Vidogastas yra Saleheimo ir
Vidoheimo vietovių į rytus nuo Reino eponimai. Prologe išvardyti
vietovardžiai greičiausiai nurodo vietas, iš kurių kilę išrinktieji
kodifikuotojai. Tai neabejotinai buvo frankai iš vien germanų gyvenamų
Austrazijos kraštų. Vargiai galima tikėtis, jog šie žmonės, praėjus vos
dešimčiai metų nuo Chlodvigo krikšto, būtų taip gerai išmokę lotyniškai ir
įvaldę raštą, kad sugebėtų įamžinti pergamente salijų teisę. Pagaliau prologe
taip ir netvirtinama. Keturi vyrai, kuriuos frankai išsirinko iš savo tarpo
įstatymams kodifikuoti, atliko savo darbą ne prie rašomojo stalo, bet per tres
mallos.
Žodis mallus - tai sulotyninta senųjų germanų kalbų žodžio mahla
(kalba, susirinkimas) forma. Gana vėlyvame (1071 m.), bet žodyno požiūriu
patikimame Loršo abato Odalriko dokumente rašoma, jog valstiečių grupė
buvo atleista nuo privalomo dalyvavimo trijose visuotinėse teismo sueigose
(mallus), paprastai vadinamose ungebotene ding, kurios kartą per metus
vykdavo vienuolyno kieme (a tribus principalibus mallis, ąui vulgo
ungeboden ding vocantur, quibus ad curtim Liutereshusin annuatim
manniebatur).71 Šiuo atveju kalbama apie patrimoninį teismą, kurio
teisėtumas rėmėsi abato, kaip žemių šeimininko, imunitetu, tačiau pačios
teismo institucijos ir jų pavadinimai buvo kilę iš laikų iki imuniteto.
Pavadinimas principalis mallus arba ungebotene thing reiškė visuotinę
sueigą, į kurią papročiu nustatytomis, visiems žinomomis dienomis,
dažniausiai privalomai, rinkdavosi teismo apygardos gyventojai. O
gebotene thing vadinosi susirinkimas, sušauktas specialiai kuriai nors bylai
nagrinėti, dažnai uždaresnis, būtinai dalyvaujant rachinburgams ir ginčo
pusėms.
Salijų teisyne žodis mallus vartojamas daugybę kartų ir reiškia teismo
sueigą - visuotinę arba specialiai sušauktą. Vargiai būtų galima teigti, jog
prologe šis žodis būtų vartojamas kita prasme. Reikalo svarba bei
formuluotė per tres mallos leidžia manyti, jog kalbama apie tris eilines
visuotines sueigas. Ten, dalyvaujant susirinkusiai

70 PLS, Prologas.

71 Cod. Laur, t. I, nr. 131; plg. Schmidt-Wiegand, Mallus, HRG, t. III, skiltis
217.

47
tautai, Visogastas, Arogastas, Salegastas ir Vidogastas įvykdė jiems patikėtą
misiją. Jei tikėsime lakoniškais prologo žodžiais, jie ištyrė visų teismo atvejų
priežastis - ne tik tų, kurie buvo svarstomi šiose trijose sueigose, bet ir visų
apskritai (omnes causarum origines) ir paskelbė sprendimą dėl kiekvieno iš
jų (de singulis indicium decreverunt). Paskelbti nuosprendį sueigoje reiškė
paskelbti atitinkamą frankų salijų teisės normą, tad reikėjo dicere legem
salicam. Peršasi išvada, jog keturi vyrai, frankų išrinkti kodifikuoti teisės,
darė tą patį, ką ir islandų logsogumadrai eiliniuose althinguose bei norvegų
ir švedų lagmanai provincijų thinguose: skelbė teisę. Tiesa, Visogastas,
Arogastas, Salegastas ir Vidogastas tai darė ypač kruopščiai, pasitardami
tarpusavyje, nes buvo specialiai išrinkti kaip patys kompetentingiausi vyrai.
Kodifikacijos procese šių garsiausių frankų gentinės teisės skelbėjų vaidmuo
buvo ne rašyti, bet kalbėti.
Jų žodžius kitas žmogus turėjo versti į lotynų kalbą ir užrašinėti -
tikriausiai tai buvo raštininkas, kurio vardas, matyt, nebuvo laikomas vertu
įamžinti prologe. Šis raštininkas, be abejo, mokėjo frankų kalbą, turbūt net
geriau negu lotynų: taip galima manyti iš gausiai Salijų teisyno tekste
pasitaikančių barbarizmų. Jo surašyti teisės skelbėjų žodžiai turėjo būti
taisomi redaktorių ir kartu peržiūrėti cenzorių. Apie šią dviejų etapų
redakciją ir cenzorių kišimąsi leidžia manyti ypatinga Salijų teisyno
struktūra.
Sprendimas kodifikuoti paprotinę saksų, tiuringų, frankų chamavų ir
fryzų teisę Karolio Didžiojo teikimu buvo priimtas Acheno suvažiavime 802
metais. Šių kodifikacijų rankraštinė tradicija menka: iš X amžiaus išliko dvi
Lex Saxorum ir viena Lex Turingorum kopija, o fryzų teisyno tekstą žinome
tik iš 1557 metais išspausdinto Johanno Heroldo teksto.72 Šio leidimo
rankraštinis originalas neišliko.
Heroldo išspausdintą tekstą sudaro dvidešimt du pačios fryzų teisės
skyriai bei vienuolika skyrių, leidėjo pavadintų Išminčių priedu (Additio
sapientum). Antraštę Additio sapientum greičiausiai sugalvojo pats
Heroldas, tačiau tai tikrai nebuvo organiška kodifikuotos teisės dalis. Additio
yra dviejų daugiau niekur neminimų žmonių Vlemaro ir Saksmundo
sprendimų rinkinys. Pačioje pradžioje, prieš I Išminčių priedo skyrių
užrašyta „Wlemarus“, o III skyriaus viduryje,

72 Žr. H. Siems, Studien zur Lex Frisionum, p. 144-151.

48
po 48 paragrafo, dar kartą visiškai aiškiai rašoma: „Šiuos nuosprendžius
diktavo Vlemaras (haec iuditia Wlemarus dictavit). Prie 59-75 paragrafų
prirašyta, jog juos diktavo Saksmundas (haec iuditia Saxmundus dictavit).
Prieš kitą normų grupę prirašyta formulė „Vlemaras sakė“ (Wlemarus dixit),
VI skyrius priskirtas Saksmundui, o VII-XI skyriai - vėl Vlemarui.
Lex ir Additio kartais kalbama apie tuos pačius nusikaltimus, bet už
juos numatomos skirtingos bausmės. Tai ypač būdinga tiems sąrašams,
kuriuose nurodomi atlyginimai už įvairiausius sužeidimus ir sužalojimus
(Lex, XXII ir Additio, II ir III). Tačiau ir pagrindiniame fryzų teisyno tekste
netrūksta pasikartojimų ir netikslumų. Vergeldų dydis Lex Frisionum
nustatomas I ir XV skyriuose, ir kiekvieną kartą kiek kitaip. Willis
Krogmanas, Clausdieteris Schottas ir Haraldas Siemsas teisingai pastebėjo,
jog Heroldo išspausdintas Lex Frisionum tekstas buvo ne galutinis teisės
sąvadas, bet darbinė versija, tarsi nebaigtų redakcinių darbų pusfabrikatis.73
Tačiau Additio sapientum nebuvo nei šios versijos, nei galutinės redakcijos
dalis, nei, kaip klaidingai manė Heroldas, vėlesnis priedas, prie teisyno
pridėtas teismo nuosprendžių rinkinys. Pavadinimas Išminčių priedas yra
klaidingas.
Vaidmenį, kurį vadinamasis Additio sapientum suvaidino fryzų teisės
kodifikavimo darbe, geriausiai galėtume paaiškinti, pasitelkdami Vlemaro
padiktuotą XI skyrių. Jame rašoma, jog žmogų, kuris įsilaužė į šventovę (qui
fanum effregerit) ir pavogė kulto reikmenis, dera, nupjovus ausis ir
iškastravus, paaukoti įžeistiems dievams, gyvą užkasant drėgname pajūrio
smėlyje74. Vargiai įmanoma, kad ši akivaizdžiai pagoniška norma būtų
įtraukta į krikščioniškąjį sąvadą, kuriuo rūpinosi Karolis Didysis. Tačiau
Philippas Heckas iš dalies buvo teisus: ši norma galėjo, be abejo, atitinkamai
pakeista, pasitarnauti krikščionių šventųjų pastatų apsaugai. 185 metų
Capitulatio de partibus Saxoniae Karolis Didysis reikalavo, „kad Kristaus
bažnyčios, dabar statomos Saksonijoje, būtų ne mažiau, bet tik dar labiau
gerbiamos ir šlovinamos negu stabų šventyklos“

73Krogmann, Entstehungszeit und Eigenart, p. 76; Schott, Der Stand, p. 42;

Siems, Lex Frisionum, HRG, t. II, skiltis 1922.
74LFris, Additio sapientum, XI, p. 102; plg. aukščiau, 50 išnaša ir atitinkamas
tekstas.

49
(fana idolorum). Atitinkamai III Capitulatio skyriuje karalius nustatė mirties
bausmę už įsibrovimą į bažnyčią ir jos išplėšimą (si quis ecclesiam per
violentiam intraverit et in ea per vim vel furtu aliquid abstulerit), taigi už
veiksmą, panašų į fryzų Additio sapientum XI skyriuje nurodytą
nusikaltimą.75
Iš tiesų Lex Frisionum V skyriuje nurodoma, ką galima nužudyti
nebaudžiamam (de hominibus, qui sine conpositione occidi potest). Nereikėjo
mokėti baudos, nukovus žmogų teismo dvikovoje, nužudžius svetimautoją,
įsilaužėlį ar padegėją, sučiuptą nusikaltimo vietoje, už pačios moters sukeltą
dirbtinį persileidimą ar už nužudytą šventvagį, įsilaužusį į bažnyčią.
Šventvagio nusikaltimas apibrėžiamas tais pačiais žodžiais kaip ir Additio
sapientum XI skyriuje: qui fanum effregerit.76 Atrodo akivaizdu, jog ne
pagonių tradicija perėmė šią formuluotę iš krikščioniškojo sąvado, bet
priešingai, fryzų teisyno redaktoriai ją perkėlė tiesiai iš Additio užrašytos
pagonių paprotinės normos. Atmetus detales apie ausų nupjovimą, kastravimą
ir dar gyvo nusikaltėlio laidojimą drėgname smėlyje, aukojant jį pagonių
dievams, ji galėjo pasitarnauti krikščionių bažnyčių apsaugai. Galbūt politinis
ir religinis korektiškumas dar reikalautų žodį fanum, kuris asocijavosi su
pagonių šventove, pakeisti aiškesniu žodžiu ecclesia. Galbūt tai buvo
padaryta, toliau redaguojant teisyną, tačiau galutinio rezultato mes nežinome.
Šiaip ar taip, netenka abejoti, jog išlikusios fryzų teisyno versijos redaktorius
V skyriuje pasinaudojo Additio formule, atsisakydamas tų Vlemaro žodžių,
kurie pernelyg atvirai nederėjo su krikščionybe.
Dabar atsakymas į Išminčių priedo vaidmens klausimą ranka
pasiekiamas. Priešingai, negu teigtų Heroldo suteiktas pavadinimas, Additio
sapientum sietinas su pradiniu kodifikavimo darbų etapu. Tai nebuvo nei
priedas, nei pusfabrikatis, tik žaliava. Rankraštis, kurį šešioliktojo amžiaus
leidėjas palaikė teismo nuosprendžių rinkiniu, iš tiesų buvo dviejų teisės
skelbėjų pasisakymų protokolas, skirtas kodifikacijos tikslams. Salijų teisyno
Trumpajame prologe Visogasto, Arogasto, Salegasto ir Vidogasto veiksmas
irgi apibūdinamas taip, tarsi būtų kalbama apie nuosprendžių priėmimą:
iudicium decreverunt. Iš tiesų jie skelbė normas, kurios sudarė frankų salijų

75 LST, CPS, sk. 1 ir 3, p. 37; plg. Heck, Die Gemeinfreien, p. 236.

76 LFris, V, 1, p. 46.

50
teisės tradiciją. Beveik identiškai apibūdinama ir tai, ką fryzų teisės
kodifikavimo metu darė Vlemaras ir Saksmundas: haec iudicia Wlemarus
dictavit, haec iudicia Saxmundus dictavit. Ypač būdinga formuluotė
Wlemarus dixit („Vlemaras pasakė“) nepalieka abejonių, jog taip žodžiu
buvo skelbiamos teisės normos. Anoniminis raštininkas jas užrašinėjo,
diktuojant Vlemarui, Saksmundui ir kitiems. Tai buvo pirmasis
kodifikacijos proceso žingsnis. Šiame etape teisės tradicija buvo užrašoma
gana tiksliai, jei neminėsime įvairių vertimo sunkumų ir trikdžių, sąvokų
neatitikimo bei nesusipratimų.
Paskui atėjo laikas redaguoti surinktą medžiagą. Šiame etape jau
galėjo atsirasti erudicinių nuorodų į Romos teisę, skolinių iš anksčiau
surašytos barbarų tautų teisės, o visų svarbiausia, kaip fryzų teisyno V
skyriaus atveju, cenzūros pastangos apvalyti tradicines normas nuo pačių
atviriausių pagoniškojo kulto apraiškų. Kodifikavimo darbuose
krikščioniškoji rašytinio žodžio kultūra susidūrė su žodžiu perduodama
tradicine kultūra. Šį susidūrimą lydėjo konfliktai - kad ir todėl, jog žodinė
tradicija, perduodama paprotinę teisę, siejo ją su krikščionybei nepriimtinais
mitais ir vertybėmis.

TEISĖ IR GIESMĖ

Tacitas rašo: „Senovinėmis giesmėmis, - o jos - vienintelė padavimų

ir analų atmaina (quod unum apud eos memoriae et annalium genus est), -
jie garbina iš žemės kilusį dievą Tvistą ir jo sūnų Maną, germanų giminės
protėvį ir įkūrėją. Manui jie priskiria tris sūnus, kurių vardais pasivadino
gyventojai: arčiausiai Okeano - ingevonais, vidurinieji - hermionais, o
likusieji - istevonais. Kai kas tvirtina [...], kad dievas turėjęs ir daugiau sūnų,
ir pagal juos buvę daugiau ir genčių pavadinimų: marsai, gambrivijai, svebai
ir vandilijai.“77
Nekalbėsime apie Tvisto tapatybę. Pakaks žinoti, jog nuo jo, pasak
Tacito, prasideda germanų dievų genealogija. Jo gimimas iš žemės liudija
teogoninį mitą. Mano vardo reikšmė nekelia abejonių,

77 Tacitus, Germania, sk. 2 ir t.

51
bet būtina pabrėžti, jog šis dieviškasis pražmogis, Tvisto sūnus, čia
vaizduojamas etninėmis kategorijomis kaip visų germanų protėvis. Kitaip
neįmanoma suprasti teiginio, jog nuo Mano prasideda origo gentis. Maža to,
iš Mano sūnų vardų neva kilę žymesniųjų germanų tautų pavadinimai. Tacitas
neprisiėmė visos atsakomybės už pastarąją nuomonę, bet ji grindžiama „kai
kurių kitų“ pastebėjimais: galbūt Plinijaus Vyresniojo, o gal kitų autorių. Jie
tikriausiai manė, jog visos germanų tautos priskyrė sau kilmę iš kurio nors
dievo. Šiaip ar taip, Tacitas buvo įsitikinęs, jog iš germanų teogoninio mito
išaugo ir etnogenetiniai mitai.
Tokia pat svarbi atrodo Tacito pastaba, jog „senovinės giesmės“
(carmina antiqua) - tai vienintelis vežimas, pervežantis iš kartos į kartą
kolektyvinės atminties lobį. Ar tie, kurie šiomis dainomis vaizdavo dievus ir
bendrą tautos praeitį, kartu skelbė ir genčių teisę?
Taip teigia Stefano Gasparris. Jis atkreipė dėmesį, kokį vaidmenį pagal
Rotario edikto epilogą vaidino antiqui homines, tai yra „seniai“ ar
„vyresnieji“. Negalime jų tapatinti su monarchijos dignitoriais, tame pačiame
epiloge vadinamais primotos iudices. Tikrai nekalbama ir apie amžiumi
seniausius žmones. 386 edikto skyriaus antiqui homines - tai žmonės, kurių
padedamas karalius kreipėsi į savosios tautos kolektyvinę atmintį, kad surastų
joje dar nesurašytas senosios teisės normas. Gasparrio nuomone, antiqui
homines archaiškoje langobardų kultūroje vaidino ypatingą vaidmenį: jie
buvo „atminties žmonės“, saugoję ne tik teisinę, bet ir mitologinę bei istorinę
gentinės bendruomenės tradiciją. Neraštingoje visuomenėje šiai tradicijai
perduoti reikėjo ne tik žinių, bet ir ypatingų komunikavimo formų:
deklamavimo arba, kaip tai vadina Tacitas, giesmių giedojimo.78
Šią koncepciją tvirtai pagrindžia edikto prologas. Po skoliniais iš
Justiniano Novella išpuošto retorinio įstatymų leidybos kilmės aiškinimo
prologo tema netikėtai pasikeičia: „Jei taip yra, nutarėme būsiant naudinga
ainių atminčiai ir liepėme surašyti šiame pergamente mūsų pirmtakų karalių
vardus nuo tada, kai atsirado karaliai mūsų langobardų gentyje, kaip
sužinojome iš senių“ (in quantum per antiquos homines didicimus). Po šių
žodžių surašytas septyniolikos

78 Gasparri, La memoria, p. VI-VIII.

52
karalių sąrašas, pradedant „pirmuoju karaliumi Agilbertu iš Gugingų
giminės“ ir baigiant pačiu Rotariu „iš Harodų giminės“.79 Antiqui homines,
neabejotinai tie patys, apie kuriuos kalbama epiloge, teikė žinias apie
nerašytus protėvių įstatymus ir istorines žinias apie langobardų karalių
kilmę.
Šis sąrašas nebuvo genealoginės atminties produktas. Langobardų
monarchija neturėjo dinastinio tęstinumo. Pavyzdžiui, Rotaris buvo pirmasis
karalius ex genere Harodos. Beje, jis nepamiršo tuojau pat po karalių sąrašo
pridėti dvylika kartų apimančios savo genealogijos. Šį savos giminės šlovės
liudijimą jis pridėjo pats, iš savo atminties, be „senių“ pagalbos. O karalių
sąrašo, kuriame nebuvo Rotario protėvių, prireikė visai kitais sumetimais: jis
buvo tarsi istorinės tradicijos stuburas, ir į iškilmingą prologą buvo įtrauktas,
kad įteisintų teisės surašymą.
Iš tiesų tai buvo vien nuogas tradicijos karkasas, sausas vardų sąrašas,
kartais paįvairintas informacija apie paskirų karalių priklausomybę
giminėms arba apie įpėdinio giminystę su savuoju pirmtaku soste. Tik
Alboinas išskiriamas pastaba apie savo darbus („vienuoliktasis Alboinas,
Audoino sūnus, atvedęs kariuomenę į Italiją“). Mums ypač svarbu tai, jog
priėmus karalių sąrašo žanrą buvo visiškai išstumti pasakojimai apie
„ikikaralinę“ langobardų istoriją, nors iš prologo žodžių (ex quo in gente
nostra Langobardorum reges nominati coeperunt esse) atrodytų, jog šie
pasakojimai vis dar buvo gyvi. Sprendimą taip apkarpyti istorinę tradiciją
turbūt lėmė cenzūros sumetimai. Tiesa, pats Rotaris buvo arijonas, bet galbūt
jis nenorėjo dar labiau komplikuoti savo santykių su Bažnyčia, atvirai
pabrėždamas pagoniškuosius tradicijos motyvus.
Tačiau kalbėdami apie pagoniškus motyvus, nesame pasmerkti vien
spėliojimams. Praėjus trisdešimčiai metų, buvo surašyta platesnė langobardų
tradicijos versija. Štai pažodinis teksto, žinomo Origo gentis
Langobardorum pavadinimu, pirmojo skyriaus vertimas:
„Yra šiaurės kraštuose sala, vadinama Skandananu [...], kur gyvena
gausybė tautų. Tarp jų buvo nedidelė tauta, vadinama vinilais. Tarp jų buvo
moteris vardu Gambara, ir turėjo ji du sūnus, vieną vardu Iboras, o kitą -
Agijas; šie kartu su su savo motina Gambara

79 LL, Ro, p. 13 ir t.

53
vadovavo vinilams. Paskui atėjo vandalų vadai Ambris ir Asis su savo
kariaunomis ir pasakė vinilams: „Arba mokėkite mums duoklę, arba
ruoškitės mūšiui ir kaukitės su mumis.“ Tuomet atsakė Iboras ir Agijas kartu
su savo motina Gambara: „Verčiau ruošimės mūšiui, negu mokėsime duoklę
vandalams.“ Tada Ambris ir Asis, vandalų vadai, paprašė Votano (Odino,
karių dievo - K. M.), kad suteiktų jiems pergalę prieš vinilus. Votanas atsakė:
„Kuriuos pirmuosius išvysiu saulei tekant, tiems suteiksiu pergalę.“ Tuo
pačiu metu Gambara su savo dviem sūnumis Iboru ir Agiju, vinilų vadais,
maldavo Votano žmonos Frėjos, kad būtų palanki vinilams. Frėja jiems
patarė, kad saulei tekant ateitų vinilai; irjų žmonos, pasileidusios plaukus ant
veido, tarsi barzdas, taip pat ateitų kartu su savo vyrais. Tuomet, sužibus
tekančiai saulei, Frėja, Votano žmona, apsuko lovą, kurioje ilsėjosi jos vyras,
atgręžė jo veidą į rytus ir jį pažadino. O jis pirmiausia išvydo vinilus ir jų
žmonas paleistais ant veidų plaukais ir paklausė: „Kas šie ilgabarzdžiai?“
(qui sunt isti langibarbae?). Ir pasakė Frėja Votanui: „Kaip davei jiems
vardą, suteik jiems ir pergalę.“ Ir jis davė jiems pergalę, kad nugalėtų visur,
kur tik nutartų kovoti. Nuo tada vinilai vadinami langobardais“.80
Tai - etnogenetinis mitas, nepaveiktas krikščionybės, perkeltas ant
pergamento tiesiai iš tradicijos. Paprasta teksto lotynų kalba slepia originalią
deklamuoti skirto epo struktūrą. Ypač būdingi kartojami tie patys žodžiai ir
frazės, kad geriau įsimintų klausytojams. Lotyniškas vertimas greičiausiai
nepajėgė perteikti įsimenančių germaniško originalo aliteracijų, bet vis tiek
akivaizdu, jog tai - senovinė giesmė. Tokias giesmes minėjo ir Tacitas.
Mitas sieja vinilų virtimą langobardais su pasikeitusiu genties kultu.
Iki tol juos globojanti dievybė buvo Frėja. Nuo šios akimirkos, gavę naują
pavadinimą, jie tapo karių tauta, ypač globojama Odino-Votano.81 Nuo šios
permainos ir pergalės prieš vandalus, pasak Origo gentis, prasidėjo daugybės
langobardų kartų klajonės, atvedusios juos iki jų tikslo - Italijos
užkariavimo. Atsirado ir karaliai. Pirmasis jų buvo, kaip nurodoma ir edikto
prologe, Agilmundas. Tačiau Origo gentis pateikiama apie jį žinių, kurios
oficialiajame prologe nutylimos: esą Agilmundas buvo Agiono sūnus, vieno
iš

80 OGL, p. 105-107.
81 Gasparri, Lo с111111го. p. 12-16.
54
brolių dioskūrų, vadovavusių tautai virstant iš vinilų į langobardus. Rotaris
nuosekliai iš prologo pašalino viską, kas buvo susiję su šiuo kilmės mitu.
Idėjinė šio mito šerdis neabejotinai yra Votano vinilams suteiktas
naujasis vardas. Šiuo aktu sukuriama langobardų gentinės bendrijos
tapatybė. Tradicinėje kultūroje pavadinimas genčiai buvo tai, kas vaikui yra
vardas. Teisė suteikti vardą priklausė tėvui. Votanas, dėl Frėjos klastos
klausdamas „Kas yra šie ilgabarzdžiai? “ (longibarbae lotyniškai, Lange
Barten dabartine vokiečių kalba, taigi, langobardai), nejučiomis, bet
neatšaukiamai suteikė vinilams vardą, kuris buvo ir vienas iš jo šalutinių
vardų (Ilgabarzdis). Tai prilygo dieviškajam tautos įvaikinimui. Taigi
Votanas, priverstas atlikti įvaikintųjų tėvo vaidmenį, suteikė jiems tai, ką
turėjo, o jis pagal germanų mitologiją buvo karių globėjas ir pergalių
teikėjas. Tad jis ne tik suteikė savo tautai pergalę prieš vandalus, bet ir
užtikrino, jog langobardai visuomet bus nugalėtojai.
Galima suprasti, kodėl Rotaris nesiryžo savo edikto prologu mesti
iššūkio krikščionybei. Bet taip pat reikia suprasti, kokią reikšmę langobardų
kariams turėjo prologe praleistas mitas. Jų išvaizda, o ypač šukuosenos,
buvo pavaizduotos karalienės Teodolindos statytos monarcho rezidencijos
Moncoje freskose. Šios freskos neišliko, bet jas aprašė Paulius Diakonas. Iš
čia sužinome, jog langobardai VII amžiaus pradžioje skuto pakaušius, tačiau
nešiojo labai ilgus plaukus ir šukavo galvas taip, kad plaukai gaubtų veidą ir
jungtųsi su barzda.82 Vyrų išvaizda liudijo jų gentinę priklausomybę ir karių
statusą, akivaizdžiai siedamasi su mitu apie Frėją, Votaną ir vinilų virtimą
langobardais.
Etninė teisė (professio legis) buvo pamatinis žmogaus gentinės
priklausomybės ženklas. Edikto prologe praleistą genties kilmės mitą
langobardai greičiausiai skaudžiai išgyveno kaip eliminuotą kolektyvinės
tapatybės simbolį. Rotaris pabandė istoriškai įteisinti savo teisyną,
įtraukdamas į prologą karalių sąrašą. Tai buvo nevykusi dalinė priemonė,
kuri greičiausiai pasirodė nepakankama. Turbūt todėl netrukus į lotynų kalbą
buvo išversta ir valdinėje raštijoje savarankiškai gyvavo pagonių saga,
pavadinta Langobardų tautos

82PHDL, IV, 22, p. 200; Gasparri, La cultura, p. 55-61; Bognetti, Santa Maria.

55
kilmė. Ji išliko trijuose IX ir XI amžiaus rankraščiuose kaip tekstas,
pridedamas prieš Rotario ediktą. Šios sagos rankraščiai greičiausiai VIII
amžiuje buvo nuolat pridedami prie edikto, ir net pats Paulius Diakonas
vadino Origo gentis Langobardorum „langobardų teisės edikto prologu,
sudarytu karaliaus Rotario“83 Formaliai Paulius Diakonas suklydo, bet tai
buvo iškalbinga klaida. Stefano Gasparris įtikinamai parodė, jog saga Origo
gentis Langobardorum nuo pat savo surašymo atliko antrojo (o pagal
rankraščiuose užimamą vietą ir pirmojo) edikto prologo vaidmenį.84
Patyliukais raštininkų rankomis į rankraštinę langobardų teisės tradiciją buvo
įvesdinta tai, ko oficialiai negalėjo įtraukti pats Rotaris. Taip vėl buvo
sugražintas gentinės teisės įteisinimas pagonišku mitu. Langobardai buvo
priėmę krikštą, bet jei teisė siekė pelnyti jų pagarbą, ji turėjo įžangoje skelbti
pamatinę tiesą, jog kiekvienas laisvasis langobardas yra Votano įsūnis.
Lotyniškoje viduramžių Europos literatūroje kartais pasirodydavo
pagoniškų motyvų. Kadaise Kasiodoro surašyta gotų mitoistorinė tradicija
išliko Jordano redakcijos pavidalu. Čia randame sagą apie gotų genties
klajones, kurių pradžia, kaip ir langobardų mite, buvo metas, kai reikėjo
palikti tėvynę Skandinavijoje. Anglosaksų tradiciją, teigusią, esą du broliai
Hengistas ir Horsa, atvedę anglus į Britaniją, buvo Votano ainiai, užrašė
Beda Garbingasis. Kartu jis pastebėjo, jog iš Votano save kildina daugelio
šalių karalių dinastijos. 85 Akivaizdu, kad langobardų Origo gentis šiuo
požiūriu anaiptol nėra vieniša.
Tačiau Origo gentis Langobardorum viduramžių Europos raštijoje yra
išimtis. Šiuo atveju nepavyko visiškai atskirti langobardų mitoistorinės
tradicijos nuo jų užrašytos teisės tradicijos. Tiksliau sakant, Rotaris bandė
išskirti abi tradicijas, prie savo edikto prologo visuotinei paguodai
pridurdamas karalių sąrašą. Tačiau oficialus sagos atskyrimas nuo teisės
nebuvo ilgalaikis. Po dvidešimties ar trisdešimties metų šį atskyrimą
panaikino Origo gentis Langobardorum, ėmusi cirkuliuoti kaip pusiau
oficialus antrasis teisyno prologas.

83 PDHL, I, 21, p. 40-42 p.; rankraštinę tradiciją detaliai aptaria Annalisa

Braciotti OGL leidime, p. 57-79.
84 Gasparri, La cultura, p. 37 ir t.
85 Jordanes, p. 12 ir t.; Beda, HEGA, I, 15.

56
 Šiuo atveju išimtis leidžia sužinoti taisyklę. Atskirdamas pagonišką
mitą nuo teisės, Rotaris elgėsi kaip ir visi barbariškosios Europos karaliai
kodifikuotojai. Tačiau dėl priežasčių, apie kurias dar kalbėsime, monarchija,
Italijoje organizuota kaip langobardų karių bendrija, idėjiškai ir struktūriškai
buvo taip stipriai susijusi su gentine tradicija, jog teko vėl savotiškai pagrįsti
teisę mitu. Kaip tik todėl galime įsivaizduoti, kas buvo šalinama,
kodifikuojant barbarų tautų teisės tradicijas. Šių tautų paprotinė teisė buvo
surašinėjama įvairiais laikais ir įvairiomis istorinėmis aplinkybėmis.
Skirtingas buvo ir kontaktų bei tarpusavio sąveikos tarp Romos kultūros ir
tradicinių barbarų kultūrų santykis. Visiškai nenuostabu, jog skirtingų tautų
teisynai iš esmės skyrėsi. Tačiau kiekvienu atveju rašytinė kodifikacija
reiškė, jog teisės normų sistemoje nebelieka vietos Votanui, Tivazui, Torui,
Perunui ar Velesui. Kristus negalėjo perimti jų vaidmens, nes nebuvo iš šio
pasaulio. Teisė buvo atskirta nuo sacrum. Tai buvo labai gili permaina: ji
neapsiribojo vien siauru legitimizacijos klausimu ir apėmė kultūrinius
socialinių normų sistemos pamatus.

BARBARAI IR ROMĖNAI ANT IMPERIJOS GRIUVĖSIŲ:

ETNINIO TEISIŲ ATSKIRUMO PRINCIPAS

Ant Vakarų Romos imperijos griuvėsių sukurtos vestgotų, burgundų,

frankų ir langobardų karalystės ne tik savo pavadinimais buvo etninių
mažumų valstybės. Visose šiose monarchijose barbarų tautos, kurių
emanacija buvo karaliaus valdžia, politiškai viešpataudavo tarp kelis kartus
gausesnių romėnų gyventojų. Šiomis aplinkybėmis valdančiosioms grupėms
teko šeimininkauti ir kurti struktūras, leidžiančias kontroliuoti ne tik
karaliaus gentainius, bet ir romėnų visuomenę. Taikydamiesi prie imperijos
įpėdinių vaidmens ir kas dieną susidurdami su gyventojais autochtonais,
barbarai neišvengiamai patyrė romėnų kultūros įtaką. Tačiau teisiniu
požiūriu barbarai ir romėnai liko atskiros bendruomenės. Užkariautojai
germanai atnešė į romėniškąją Europą vadinamąjį teisių atskirumo principą
ir suteikė jam valstybės tvarkos rangą. Laikantis šio principo, kiekvienas
laisvasis žmogus turėjo gyventi ir būti teisiamas pagal savo gimtosios genties
įstatymus.

57
 Reinhardas Wenskus teisingai pabrėžė šio gentinių saitų aspekto
svarbą. Jo supratimu, gentis buvo teisinė bendruomenė.86 Barbarų genčių
tapatinimasis su tėvų teise, kaip etninio tapatumo žyme, vis stiprėjo,
susiduriant su svetimaisiais: ir migracijos laikotarpiu, ir naujose
gyvenamosiose žemėse. 569 metais daugybė saksų padėjo langobardams
nukariauti Italiją ir apsigyveno užkariautose žemėse. Tačiau 573 metais
tūkstančiai saksų karių su šeimomis ir turtu paliko Italiją, kad padedami
frankų karaliaus Sigisberto „grįžtų į tėvynę“. Pasak Pauliaus Diakono,
dramatiškas sprendimas grįžti priimtas buvo todėl, kad „langobardai neleido
saksams gyventi pagal savuosius įstatymus“ (neąue eis a Langobardis
permissum est in proprio ture subsistere)87.
Nežinia, ar Paulius Diakonas teisingai spėjo 573 metų saksų Alboino
sąjungininkų pasitraukimo motyvus. Užtat tikrai žinome, jog pats Paulius
Diakonas irjo amžininkai, kurių nuomone jis rėmėsi, laikė savą teisę gentinės
tapatybės garantu. Negalėjimą išlaikyti savo teisę VIII amžiaus pabaigoje
įtakingesnės langobardų sferos laikė tiesiogine grėsme bendruomenės
egzistavimui. Šio pavojaus akivaizdoje genties sprendimas palikti nesvetingą
žemę atrodė visiškai suprantama reakcija.88 Individų asimiliacija buvo
visiškai suprantama, bet apie prievartinę tautos asimiliaciją negalėjo būti nė
kalbos. Politiškai dominuojančios tautos ir romėnų santykiuose etninio teisių
atskirumo principas buvo kanonas, patvirtinantis karaliaus genties viršenybę
seniesiems nukariautosios šalies gyventojams.
Klasikinėje vokiečių istoriografijoje vieningai teigiamas barbarų teisių
atskirumas. Tačiau dvidešimtojo amžiaus ketvirtajame ir penktajame
dešimtmetyje atsirado nauja istorikų mokykla, suabejojusi pamatiniais
pirmtakų teiginiais. Ją kūrė tyrinėtojai, kurių istorinę vaizduotę formavo jų
kartos nacizmo patyrimas: Otto Brunneris, Heinrichas Dannenbaueris,
Theodoras Mayeris.89 Germanų

86 “Wenskus, Stammesbildung, p. 38-44.

87 PDHL, III, 6, p. 130. Kiek kitaip šį įvykį vaizduoja Grigalius Tūrietis, GT
HF, VI, 32.
88 Gasparri, La cultura, p. 35.
89 Mayer, Die Entstehung; tas pats, Die Ausbildung; Dannenbauer, Adei, Burg
und Herrschaft; tas pats, Adelsherrschaft; O.Brunner, Land und Herrschaft.

58
genčių santvarkoje jie visų pirma įžvelgė valdžios ir vadovavimo struktūras.
Pirmtakų poziciją pabrėžti paprastųjų laisvųjų gyventojų laisvę ir jų svarbų
politinį vaidmenį „sueigų demokratijos“ sistemoje naujoji medievistų karta
laikė naivia iliuzija, kilusia iš tikėjimo liberaliąja demokratija. Vokiečių
istoriografijos klasikų noriai tyrinėti barbarų teisynai naujosios mokyklos
atstovams jau nebekėlė tokio susidomėjimo. Jiems tai buvo, kaip taikliai
pastebėjo Hansas Kurtas Schulze,90 neparankūs šaltiniai, ir jų vertę, tiriant
gentinę santvarką, šie istorikai vertino labai skeptiškai.
Aštuntajame dešimtmetyje vienas paskutiniųjų senstančios „naujosios
mokyklos“ atstovų Karlas Boslis suabejojo teisių atskirumo principą veikus
paveldimose barbarų monarchijose. Jo manymu, šios teisės buvo ne
asmeninės ir etninės, bet teritorinės: už „genčių“ pavadinimų slypėjo frankų
karalystės provincijos, kurioms Merovingų dinastijos karaliai leido
regioninių teisės normų rinkinius. Šios normos, Boslio manymu, neturėjo
nieko bendra su paskirų genčių teisės tradicijomis, bet buvo taikomos
visiems provincijos gyventojams, nepriklausomai nuo jų etninės
priklausomybės ir buvo tik vulgarizuota, pritaikyta vietos sąlygoms
vėlyvosios antikinės romėnų teisės versija.91
Karlas Boslis nepaminėjo jo koncepciją paneigiančių šaltinių, bet
surado pasekėjų. Jo idėją perėmė dar vienos kritinės Europos ir Amerikos
medievistų srovės atstovai, abejoję ir klasikinės istoriografijos nuostatomis,
ir Theodoro Mayerio bei Heinricho Dannenbauerio mokyklos išugdytų jos
kritikų teiginiais. Naujosios kartos maištininkų poziciją šaltai, įžvalgiai, bet
ir nemenkindamas apibūdino Paolo Delogu: „Jie daugiau ar mažiau abejoja
pačiu germanų ir romėnų kultūrų priešingumu ir linkę suvokti barbarus kaip
organišką, integruotą sudėtingo vėlyvosios antikos pasaulio dalį. [.„] Ši
nauja koncepcija man neatrodo mažiau ideologiškai sąlygota už senąją,
laikiusią Romos ir germanų palikimo priešingumą nuolatiniu Europos
civilizacijos struktūros bei jos istorinės dinamikos riboženkliu.

90 Schulze, Die frühmittelalterichte Stammesrechte, sk. 5. Už galimybę

pasinaudoti šio straipsnio, kurio publikuotas tik japoniškas vertimas,
mašinraščiu nuoširdžiai dėkoju Hansui Kurtui Schulze.
91 Bosl, Die sogenannten, p. 129 ir t.; plg. tas pats, Die Grundlage der modernen
Gesellschaft, p. 79.

59
ženkliu. Man atrodo, jog naujausioji istoriografija linkusi aprašinėti praeities
reiškinius taip, kad jie sietųsi ir su etniškai vis įvairesnės išsivysčiusios šių
dienų Vakarų visuomenės problemomis, ir su jos rūpesčiu švelninti
civilizacinius kontrastus bei integruoti įvairias etnines ir kultūrines grupes,
dėl didėjančios migracijos nuolat susiduriančias tarpusavyje“.92
Atmesdami tradicinį tautų kraustymosi vaizdinį, naujausiosios bangos
istorikai laiko germanų karalystes Galijoje, Ispanijoje ir Italijoje sąmoningu
Romos gynybinės politikos, vykdomos barbarų sąjungininkų (foederati)
rankomis, elementu. Šiuo požiūriu, tarsi iš Romos kariuomenės štabo
perspektyvos, gotai, burgundai, frankai, o gal net ir langobardai jau
nebeatrodo kaip užkariautojų gentys, bet tarsi imperiją saugantys daliniai,
kuriems Romos iždas teikė pragyvenimo lėšas. Walteris Goffartas ir Jeanas
Durliat net suformulavo teoriją, pagal kurią Romos mokesčių sistema išliko
iki pat Karolingų laikų ne tik ostgotų valdomoje Italijoje ar vestgotų
Ispanijoje, bet ir visoje Vakarų Romos imperijos teritorijoje. Visų barbarų
karalysčių egzistavimas neva rėmęsis šia sistema, tad, net išnykus
imperatoriaus valdžiai, ji išliko svarbiausias iš esmės nepakitusios Romos
santvarkos elementas.9394 Atrodo, šios teorijos šalininkai pažodžiui suprato
taiklų Patricko Geary paradoksą: „Germanų pasaulis buvo pats didžiausias ir
ilgalaikiškiausias Romos politinio bei karinio genijaus kūrinys“.93
Ši koncepcija vaizduoja sparčią, pamatinę germanų akultūraciją taip
pat ir teisės srityje. Akivaizdi vulgarizuotos Romos teisės įtaka seniausioms
vestgotų ir burgundų teisės kodifikacijoms čia suvokiama kaip leidžianti
daryti toli siekiančias išvadas. Patrickas Amory pasirėmė Karlo Boslio idėja
ir studijoje apie burgundų Liber Constitutionum suabejojo barbarų valstybių
etniniu ir teisiniu dualizmu. Šiam požiūriui pritarė ir Wolfas Liebeschuetzas.
Tačiau tai anaiptol nėra communis oppinio doctorum. Frankų valstybės
etninio ir teisinio dualizmo, iš esmės pliuralizmo, koncepciją įtikinamai

92 Delogu, L'Editto, p. 330 ir t.

93 Goffart, Barbarians and Romans; Durliat, Les finances. Goffarto ir Durliat
teiginiai, ypač taikomi langobardų Italijai bei frankų karalystei, sukėlė rimtų
ginčų - žr. Cesa, Hospitalitas; Barnish, Taxation; Wickham, The other
transition; tas pats, La chute de Rome.
94 Geary, Before France, p. VI.

60
argumentuodamas gynė Hansas K. Schulze. Jo požiūriui pritaria ir Simeonas
L. Gutermanas.95
Mūsų knyga - ne dvidešimtojo amžiaus istoriografijos istorija. Mano
manymu, nuomonių skirtumai šiai temai skirtoje literatūroje verčia grįžti
prie šaltinių. Būtina dar kartą apžvelgti šaltinius, liudijančius etninės teisės
atskirumą, nes nuo šios problemos sprendimo priklauso, ar barbarų valdovų
teisynuose galėsime ieškoti gentinių teisės tradicijų pėdsakų.

Prim! constitutio, kuria pradedamas burgundų teisynas, nustato, jog

ginčas tarp burgundo ir romėno turi būti sprendžiamas „pagal mūsų
įstatymus“, o „ginčus tarp romėnų, kaip nustatė mūsų protėviai, įsakome
spręsti pagal Romos teisę“. Kad teisėjai negalėtų teisintis neišmaną Romos
teisės, jie turėjo gauti jos sąvadą su paaiškinimais, kaip turi būti priimtas
nuosprendis.96
Ši instrukcija neleidžia abejoti, jog toje pačioje teritorijoje veikė dvi
teisės: viena burgundams, kita romėnams. Jei karalius Sigismundas, 517
metais įsakęs įtraukti šią normą į Prima constitutio, motyvavo protėvių
nutarimais, galime manyti, jog etninės teisės dualizmas šiose žemėse
atsirado kartu su burgundais, tai yra netrukus po 443 metų.
Įstatymai, kuriuos Sigismundas supriešino su Romos teise ir vadino
leges nostrae, buvo „mūsų įstatymai“ dvejopa prasme: etnine, kaip
burgundų teisė, ir politine bei institucine - kaip karaliaus atliktos, didikams
pritarus ir bendradarbiaujant, kodifikacijos vaisius (habito consilio comitum
et procerum nostrorum [...] communi tractatu compositae et emendatae).
Visa tai negalioja romėnų įstatymams. Šiuo atveju burgundų karalius
negalėjo vaizduoti savęs kodifikuotoju; jis tiktai tikino teisėjus, jog šie galį
gauti šių įstatymų sąvadą su paaiškinimais (formam et expositionem legum
conscriptam)

95 Levy, West Нотап vulgiir Luw; Amory, The meaniпg; Liebeschuetz, Citizen
stŒtus (tačiau plg. tas pats Cities, toxes, kur Goffarto ir Durliato teorija
kritikuojama, remiantis rimtu dokumentų pagrindu); Schulze,
Diefruhmittelolterliche Snimmesredne; Guterman, The Prindple of
Personolity.
96 LC, sk. I ir VI.
61
ir rekomendavo su juo susipažinti. Šis sąvadas - tai greičiausiai vadinamasis
Lex Romana Burgundionum, kompiliacija, kurią sudarė įvairių vėlyvosios
imperijos laikų teisės kodifikacijų bei traktatų fragmentai.97
Vestgotų karalystėje nuo 506 metų taip pat veikė panaši kompiliacija
- Lex Romana Visigothorum. Tam tikra prasme ji buvo oficiali, nes buvo
sudaryta Alariko II nurodymu. Pagal jo vardą ši kompiliacija imta vadinti
Breviarium Alarici, nors Alarikas nepridėjo nė vieno naujo punkto prie joje
surašytų Romos teisės normų. Alvaro d'Orsas iš fakto, jog šiuo atveju kuriant
naujus įstatymus nebūta jokios karaliaus iniciatyvos, padarė klaidingą
išvadą, esą Lex Romana Visigothorum buvo vien teisinės erudicijos vaisius,
neturėjęs jokios reikšmės viešajam gyvenimui, o iš tiesų visi karalystės
gyventojai, kad ir kokios kilmės būtų, gyveno pagal vestgotų įstatymus,
kurio rašytinę kodifikaciją atliko Alariko pirmtakas karalius Eurikas
(466-484).98
Negalime sutikti su Alvaro d'Orso prielaida. Karaliui įsakius, šiam
darbui surinktos vyskupų ir kitų Romos teisės palikimo žinovų komisijos
sukompiliuota Lex Romana Visigothorum tikrai nebuvo privačios erudicijos
vaisius. Tai buvo oficialus tekstas ir, kaip nustatoma įvadinėje deklaracijoje
(commonitorium), vienintelė privaloma Romos teisės versija bei
interpretacija, lygiai kaip Lex Romana Burgundionum, skirta teismų
reikmėms. Tik vestgotų karalius, kaip ir burgundų karalius, nekūrė romėnų
įstatymų. Jis nekeitė Teodosijaus ar kitų imperatorių kodeksų savomis
normomis, tik įsakė sudaryti jų supaprastintą santrauką, kad teisėjai išmanytų
ir tinkamai suprastų romėnų teisę, nes tik ji galiojo jo karalystės romėnams.
Kartu karalystėje galiojo atskira vestgotų teisė, kuri iš pradžių rėmėsi žodine
tradicija, o nuo Euriko laikų - ir karaliaus rašytine kodifikacija. Codex
Euricianus ir Breviarium Alarici teisynuose raštu buvo formuluojamas
vestgotų valstybėje egzistavęs etninis teisės dualizmas.99

97 Nehlsen, Lex Romana Burgundionum, HRG, t. II, skiltys 1927-1930.

98 d'Ors, La Territorialidad, p. 121; visiškai kitaip manė Schott, Der Stand,
p.33 ir Siems, Lex Romana Visigothorum, HRG, t. II, skiltys 1940-1949.
99 Šį dualizmą VII amžiaus viduryje panaikino Recesvindo kodifikacija, žr.
King, King Chindaswind. Tai tapo įmanoma dėl ankstyvos ir gilios vestgotų
kultūrinės romanizacijos bei ryškaus jų teisės artėjimo prie bendrosios
Romos teisės, plg. Levy, West Roman vulgar Law, p. 15-17.

62
 Lex Romana Visigothorum bei Lex Romana Burgundionum rėmėsi
nebeegzistuojančios imperijos kodeksais, tad juose netrūko anachronizmų.
Abiejuose kodeksuose minimos nebeegzistuojančios institucijos, numatoma
sunkiųjų darbų kasyklose bausmė, realiai seniai nebetaikoma, nes neliko
kasyklų. Nebeturėdama savų įstatymų leidybos šaltinių, rašytinė romėnų
teisė vis labiau tolo nuo gyvenimo, kasdienybėje užleisdama vietą
papročiams. Naujajai socialinei situacijai vis skaudesnis buvo tinkamų
normų trūkumas. Apsispręsdamas įtraukti į oficialų romėnų teisės sąvadą du
savo potvarkius, burgundų karalius jautėsi turįs paaiškinti savo sprendimą:
„Kadangi Romos teisėje nėra jokių aiškių nuorodų dėl išpirkos už
nužudytuosius [vergus] [...]“ (quia de preciis occisorum nihil evidenter Lex
Romana constituit).100
Esant būtinybei, naujos romėnams galiojančios normos kartais būdavo
įtraukiamos ir į barbarų teisės kodeksus. Taip burgundų Liber
constitutionum romėnams nustato tokį patį atlygį už sužeidimą, kaip ir
burgundams.101 Panašiai ir Chlodvigas nustatė ir įtraukė į savąjį frankų salijų
teisės kodeksą keletą romėnams galiojančių normų. Daugiausia tai buvo
nuostatos dėl vergeldo. Vergeldas buvo barbarų tautų nuolat praktikuojama,
bet civilizuotoje Romoje nežinoma bauda už nužudymą. Ji buvo mokama
aukos artimiesiems kaip atlygis už skriaudą ir kaip išpirka nuo keršto. Lex
Salica XLI skyriuje nurodoma, jog nužudžius „laisvąjį franką arba [kitą]
barbarą, gyvenantį pagal salijų teisę“ (si ąuis ingenuo Franco aut barbarum,
qui lege salica vivit, occiderit), būtina sumokėti 200 solidų vergeldą. Ši
suma būdavo trigubai didesnė, jei nužudytasis būdavo ne tik laisvasis
frankas, bet dar ir karaliaus kariauninkas.
Kariaunos (trustis) sąvoka apėmė ir tikruosius kariauninkus, nuolat
buvusius su valdovu, ir jo bendražygius, susietus su karaliumi ištikimybės
saitais pagal germanišką kariaunos sampratą. Tačiau be jų, frankų karaliaus
dvare buvo ir karaliaus bendražygių, kilusių iš Galijos romėnų elito. Salijų
teisyne jie vadinami „karaliaus stalo draugais“. Jau minėtame XLI skyriuje
jiems skirta atskira norma: „Jei kas nužudys romėną karaliaus stalo draugą“
(Romanus homo,

100 LRB, 2; plg. ten pat, 2, 5 ir 2, 6, taip pat 30, 2.

101 LC, XXVII.

63
conviva regis), turės sumokėti 300 solidų, o už laisvojo romėno žemės
savininko, kuris nėra „karaliaus stalo draugas“ (Romanus possessor, qui
conviva regis non est), nužudymą reikėjo mokėti 100 solidų. Bauda už
romėno kolono (Romanus tributarius) nužudymą buvo 63 solidai.
Galijos romėno dvariškio vergeldas buvo dvigubai mažesnis, negu
analogišką funkciją atliekančio franko. Tokia pati buvo jokių valdiškų
funkcijų neatliekančių laisvųjų žmonių vergeldų disproporcija: frankus ir
kitus „pagal salijų teisę gyvenančius“ germanus saugojo dvigubai didesnis
vergeldas negu romėnus. Tai aiškiai liudijo, jog romėnai negyveno pagal
salijų teisę. Pagal vergeldo didumą Romanus possessor, visiškai laisvas
žemės savininkas, buvo tolygus pusiau laisvam frankui - litui. Šis atitikmuo
bene labiausiai išryškėja Salijų teisyno XLII skyriuje, kur nurodomos baudos
už grupinį namų užpuolimą ir šeimininko nužudymą. Jei šis šeimininkas
nepriklausė karaliaus kariaunai, bet buvo „laisvas žmogus“ (homo ingenuus),
bauda buvo 600 solidų; jei jis buvo romėnas ar litas, buvo mokama „pusė
minėtosios baudos“.
Svarbu ne tik tai, jog lito vergeldas sudarė 100 solidų, tai yra buvo
lygus romėno žemės savininko vergeldui. Tiesa, XLII skyriaus formuluotė,
kuria išskiriamas „laisvasis žmogus“ (homo ingenuus) ir „romėnas arba litas“
(de Romanis vero vel letis), nėra sąmoninga ir tikrai neneigia romėnų
asmeninės laisvės, bet vis tiek yra iškalbinga. Kodifikuotojas terminui homo
ingenuus nejučiomis suteikė etninę prasmę. Tai - laisvasis žmogus, frankų
teisės subjektas, jos normų šalininkas, taigi frankas. Laisvasis romėnas nuo
jo iš principo atskiriamas. Toks pat atskyrimas akivaizdus ir XLI skyriuje:
viena vertus, „laisvasis frankas arba barbaras, gyvenantis pagal salijų teisę“,
kita vertus - romėnas (conviva regis arba tik possessor), taip pat laisvas, tik
gyvenantis pagal kitą teisę.
Šis skirtumas pastebimas ir XIV skyriuje: „1. Jei kas užpuls ir apiplėš
laisvąjį žmogų [...], iš jo bus priteista 63 solidų bauda. Jei romėnas apiplėš
pagal salijų teisę gyvenantį barbarą, skiriama aukščiau minėtoji bauda [63
solidai], 3. Jei frankas apiplėš romėną, [...], iš jo bus priteista 30 solidų
bauda.“ Ne nelygybė svarbi: juk ji pastebima ir iš vergeldų dydžių. Šiuo
atveju mums svarbiausia terminija. Jei ir plėšikas, ir jo auka yra frankai,
nesama reikalo vartoti etninių

64
terminų: tiesiog rašoma , kad „kas nors“ apiplėšė „laisvąjį žmogų“, ir tik
baudos dydis (63 solidai) liudija nukentėjusiojo etninę priklausomybę. Apie
plėšiko ir jo aukos etninę priklausomybę kalbama tik tuomet, jei vienas jų
yra romėnas, o kitas - frankas. Tačiau iškalbingiausia tai, jog nenurodoma
norma atvejui, jei vienas romėnas apiplėštų kitą romėną. Panašiai kaip
burgundų teisėje, čia greičiausiai galiojo principas, jog ginčai tarp romėnų
sprendžiami pagal atskirą romėnų teisę. Neustrijoje galiojusiose Chlotaro II
(584-628) kapituliarijose šis principas formuluojamas be užuolankų: Inter
Romanos negotia causarum romanis legibus praecepimus terminari.102
Romėnams taikomos normos surašytos Salijų teisyno XIV, XLI ir
XLII skyriuose kaip išimtys. Čia kalbama apie tas bylas ir situacijas, su
kuriomis romėnų įstatymų leidėjams apskritai netekdavo susidurti, kurios
atsirado dėl socialinių permainų ir būtinai turėjo būti sureguliuotos. Be šių
atvejų, salijų teisės principai buvo formuluojami, neapibrėžiant etninės šios
teisės subjektų priklausomybės: vartojami tik apibūdinimai „kas nors“ arba
„laisvasis žmogus“. Šio žmogaus gentinė tapatybė buvo susijusi su gentiniu
teisės pobūdžiu. Kai rašoma, jog žudikas, kuriam nepakako pinigų sumokėti
vergeldui, turi eiti į savo namus, pririnkti saują žemės iš visų keturių kampų,
atsistoti ant slenksčio veidu į vidų ir kaire ranka mėtyti tą žemę į savo
gimines, o paskui be juostos ir batų, su lazda rankoje peršokti per tvorą,
netenka abejoti, jog tai tikrai nebuvo romėnas aristokratas. Tačiau Lex Salica
jis apibūdinamas neutraliu įvardžiu „kas nors“, tarsi būtų kalbama apie bet
ką. Iš tiesų šiuo atveju kalbama apie kiekvieną, gyvenantį pagal frankų
gentinę teisę.103
Be to, būtina atsiminti, jog demografinės proporcijos Merovingų laikų
Austrazijoje gerokai skyrėsi nuo vestgotų ir burgundų valstybėse
susiklosčiusių proporcijų. Vestgotai ir burgundai buvo atvykėliai, išsibarstę
tarp čionykščių gyventojų. O dauguma frankų pasiliko savo genčių žemėse
į rytus nuo Reino ir į šiaurę nuo Sonos ir ten sudarė didžiąją gyventojų
daugumą. Tik dalis jų įsikūrė Neustrijoje, kur kiekybiškai vis dar vyravo
Galijos romėnai, o Burgundijoje bei Akvitanijoje frankų apskritai buvo
negausu, nors ir ten jie išlaikė savo etninę teisę.

102 CRF, 11, p. 19.

103 PLS,sk. LVIII.

65
 Savuosius įstatymus išlaikė ir svetimšaliai, įsikūrę kartu su Austrazijos
frankais. Lex Ribuaria XXXI skyriuje šis principas formuluojamas taip:
„Ripuarijų krašte ir frankai, ir burgundai, alemanai ar bet kurios tautos
žmonės turi atsakyti prieš teismą pagal jų gimimo vietoje galiojančią teisę.“
Ši bendra norma buvo sukonkretinta XXXVI skyriuje, kuriame nustatomas
įvairių atvykėlių vergeldų dydis. Sąrašas pradedamas atvykėlio franko
(advena Francus) vergeldu - 200 solidų; po jo kalbama apie advena
Burgundio vergeldą - 160 solidų, advena Romanus - 100 solidų ir pagaliau
advena Alamannus, advena Fresio, advena Bogius ir advena Saxo - visų
vergeldai po 160 solidų.
Žodžiai apie atvykėlio gimimo vietoje galiojančią teisę (lex loci, ubi
natus est) paskatino kai kuriuos tyrinėtojus priskirti Ripuarijų teisyno XXXI
ir XXXVI skyriuose vartojamiems etnonimams vien teritorinę reikšmę:
„burgundas“ turėjo reikšti tiesiog atvykėlį iš Burgundijos, Bogius - atvykėlį
iš Bavarijos ir t. t. Tačiau ši interpretacija susiduria su dviem sunkiomis
problemomis. Pirmoji - advena Francus; ne advena Salicus - tai dar būtų
galima taikyti teritoriniam vienetui - bet būtent Francus. Frankų ripuarijų
požiūriu, tai reiškė gentainį, atvykusį į Pareinės kraštą iš kurios nors kitos
karalystės provincijos. Sunku būtų neiškraipant priskirti sąvokai advena
Francus kokį nors regioną ir paneigti jos etninę reikšmę.
Kitą daug sunkesnę, praktiškai neišsprendžiamą problemą teritorinės
interpretacijos šalininkams kelia sąvoka advena Romanus. Juk ji nereiškė
atvykėlio iš Amžinojo Miesto. Fustelis de Coulanges bandė įveikti šią
problemą teigdamas, jog „romėno“ vardas reiškė Akvitanijos gyventoją. Tai
turėtų patvirtinti aplinkybė, jog Akvitanija - vienintelė frankų valstybės
provincija, kuriai neįmanoma priskirti nė vieno iš Ripuarijų teisyno XXXVI
skyriuje išvardytų etnonimų. S. L. Gutermanas teisingai pastebėjo, kad tai -
petitio principii. Turime pridurti, jog XXXVI skyriuje nesama ne tik
Akvitanijos, bet ir Neustrijos „gentinio“ atitikmens, tačiau jame figūruoja
fryzai ir saksai, kurie VII amžiuje frankams dar buvo svetimšaliai.104
Frankų ripuarijų krašte už atvykėlį romėną priklausė toks pat
vergeldas, kaip ir už Romanus possessor pagal XLI ir XLII Salijų

104 Fustel de Coulanges, Nouvelles recherches, p. 379; Guterman, The

Principle of personality, p. 12. ir t.

66
teisyno skyrius. Tai labai svarbi aplinkybė, nes vergeldas liudijo
priklausomybę tam tikrai socialinei ir teisinei grupei. Chlodvigas nukariavo
vestgotų valdomą Akvitaniją 507-511 metais, tuo pat metu, kai buvo
sudaryta pati seniausia Salijų teisyno redakcija. Vargiai galėtume manyti,
jog Romanus possessor arba Romanus conviva šiame teisyne reiškia
akvitanus. Taip buvo vadinami laisvieji Galijos romėnai - žemės savininkai
ar net karaliaus dvariškiai. Tai - etninės teisės kategorija. Tą patį galime
pasakyti apie sąvoką advena Romanus Ripuarijų teisyne. Ji reiškė laisvąjį
romėną, kuris galėjo būti atvykęs ir iš Akvitanijos, ir iš Burgundijos, ir iš
Neustrijos, bet tikrai jis negalėjo būti iš šių provincijų atvykęs frankas.
Advena Burgundio taip pat buvo etninė kategorija, ji iš tiesų reiškė atvykėlį
iš Burgundijos, bet ne bet kokį. Jo vergeldas sudarė 160 solidų, tad jis
negalėjo būti nei romėnas iš Burgundijos (vergeldas - 100 solidų), nei
tenykštis frankas (vergeldas - 200 solidų). Tai buvo burgundas.
Praėjus maždaug šimtui metų po Ripuarijų teisyno paskelbimo,
karalius Pipinas, Karolio Didžiojo tėvas, suformulavo teisių atskirumo
principą žodžiais, tarsi pažodžiui nurašytais nuo Merovingų kodeksų: „Tegu
visi žmonės turi savo įstatymus: ir romėnai, ir salijai, o jei kas atvyks iš kitos
šalies, turi gyventi pagal savo tėvynės teisę“ (ut omnes homines eorum leges
habeant, tam Romani ąuam et Salici, et si de alia provincia advenerit,
secundum legem ipsius patriae vivat). Karolis Didysis patvirtino šias
kapituliarijas, kartu nurodydamas, kad visi laikytųsi jo potvarkių.105 Panašiai
kaip ir Salijų bei Ripuarijų teisynuose, Pipino kapituliarijose romėnai ir
salijai reiškia ne dvi skirtingas teritorijas, bet romėnus ir frankus,
gyvenančius tame pačiame krašte pagal skirtingas etnines teises. Jie skiriami
nuo atvykėlių iš kitų kraštų - ir tik šiems atvykėliams galioja žodžiai, jog jie
išlaiko tėvynėje turėtą teisę (lex ipsius patriae). Gentinių teisių atskirumo
principas tebegaliojo ir Karolio Didžiojo valdomoje frankų valstybėje ir
išliko net po jo karūnavimo imperatoriumi.

105 CRF, t. I, 18, sk. 10, p. 43. Kapituliarijų tekste nėra datos, jį žinome tik iš
Karolio Didžiojo patvirtinimo, taip pat be datos. Patvirtinimo formulė
(incipiunt capitula, quas bone memorie genitor Pipinus sinodaliter
constituit et nos ab omnibus consevare volumus) liudija, jog kapituliarijos
galiojo visoje valstybėje, ne tik Akvitanijoje, kaip spėjo A. Boretius leidėjo
komentare.

67
 Panašiai kaip Salijų teisyne, Rotario edikte teisės normų subjektas
dažniausiai vadinamas įvardžiu „kas nors“ arba formule „laisvasis žmogus“.
Tačiau etninį šio žmogaus tapatumą liudija ir epilogas, kuriame ediktas
pristatomas kaip pirmasis „mūsų tautos“ žodinės teisės tradicijos sąvadas ir
paskirų normų turinys. Kai rašoma, jog kiekvienas laisvasis žmogus prieš
vesdamas moterį turi iš jos tėvo, brolio ar kito mundoaldo nupirkti mundą,
tai yra vyro valdžią savo išrinktajai, o jai pačiai pirmąjį rytą po vestuvių
dovanoti morgingap, suprantama, jog tas „kiekvienas“ yra langobardas, o ne
romėnas. Savo ediktuose remdamasis Rotario edikte surašytomis normomis,
karalius Liutprandas ne kartą bendrus apibūdinimus „kas nors“ arba
„laisvasis žmogus“ keisdavo etniniu apibūdinimu quis Langobardus arba
žodžiais, reiškusiais karį (exercitalis homo, herimannus), ir tai reiškė tą patį,
nes kiekvienas laisvasis langobardas buvo karys.
Atsižvelgdami į visa tai, garsiausieji italų viduramžių tyrinėtojai -
Giovanni Tabacco, Paolo Delogu, Stefano Gasparris - sutartinai laikė
Rotario ediktą ir Liutprando kodifikaciją atskiros gentinės langobardų teisės
sąvadu.106 Tačiau pastaruoju metu Gasparris ir Delogu pakeitė savo pažiūras
šiuo klausimu. Gasparrio nuomone, užkariautojų ir užkariautųjų abipusė
akultūracija bei visų laisvųjų žemės savininkų tapatinimas su langobardų
karių politine bendrija lėmė, jog šios bendrijos teisė, teoriškai vis dar
asmeninė gentinė, Liutprando laikais faktiškai tapo teritorinė.107 Savo ruožtu
Paolo Delogu, nors ir įsitikinęs glaudžiais edikto saitais su barbarų tradicija
bei kultūra, pastaruoju metu iškėlė hipotezę, jog karalius Rotaris sąmoningai
siekė suteikti savo kodeksui teritorinį pobūdį, primesdamas romėnams
langobardų gentinę teisę.108 Šiuo atveju tektų kalbėti ne apie užkariautojų
romanizaciją, bet apie tikrą nugalėtųjų barbarizaciją.
Langobardų karalystėje nebuvo oficialaus Romos teisės sąvado,
panašaus į Lex Romana Visigothorum arba Lex Romana Burgundionum.

106 Tabacco, Dai possessori; Gasparri, Strutture militari; Delogu, Il regno.

107 Gasparri, Prima delle nazioni, p. 153 ir t.
108 Delogu, L'Editto.

68
Rotario edikte romėnai apskritai neminimi. Etninis langobardų pavadinimas
jame taip pat labai retas - jis minimas tik iškilmingame prologe ir kalbant
apie išimtines situacijas, kai į etninę teisinę bendriją priimami nauji žmonės
arba kai dėl kokių nors priežasčių iškyla būtinybė atskirti šios bendruomenės
narius nuo kitataučių.
367 edikto skyriuje kalbama apie ypatingą svetimšalių kategoriją:
„Visi atvykėliai [o gal greičiau pabėgėliai - waregang], atvykę iš svetimų
kraštų į mūsų karalystę ir esantys po mūsų valdžios skydu, turi gyventi pagal
mūsų, langobardų, įstatymus, nebent iš mūsų malonės užsitarnautų turėti
savo teisę.“ Paolo Delogu palygino šią normą su Pauliaus Diakono
užuomina apie saksus, kartu su langobardais nukariavusius Italiją, bet
grįžusius per Alpes, kai langobardai jiems neleido gyventi pagal saksų
įstatymus, ir suformulavo hipotezę, jog užkariautojai langobardai bandė
primesti savo teisę ir čionykščiams romėnams.109
Ir Rotario edikto 367 skyriuje, ir Pauliaus Diakono pastaboje iš tiesų
atsispindi langobardų siekis etniškai ir teisiškai asimiliuoti kitataučius.
Tačiau abiejuose šaltiniuose kalbama ne apie romėnus, bet apie kitataučius
karius, kurie arba lydėjo langobardus jų užkariavimuose (saksai), arba dėl
kažkokių priežasčių paliko savo kraštus ir rado prieglobstį po langobardų
karaliaus skydu ir vėliava (waregang, qui se sub scuto potestatis nostrae
subdiderunt). Monarchija tikriausiai buvo suinteresuota integruoti šiuos
karius į langobardų bendriją, tačiau neatrodo, kad šiuo pagrindu galėtume ką
nors pasakyti apie nukariautųjų gyventojų teisinę situaciją.
Etniniai terminai taip pat vartojami edikto normose dėl vergų
išlaisvinimo. Šiuo atveju irgi kalbama apie naujų žmonių integravimą į
etninę ir teisinę bendriją, nes vergas barbarams buvo žmogus be gentinės
priklausomybės ir teisės: visa tai jis įgydavo kartu su laisve. Rotario edikto
226 skyriuje rašoma: „Visi atleistiniai, užsitarnavę, kad jų ponai langobardai
jiems dovanotų laisvę, turi gyventi pagal savo ponų ir geradarių teisę, kaip
tai jiems pripažino jų ponai.“

109 Delogu, L'Editto, p. 343; LL, Ro, sk. 367, p. 98 (dėl žodžio wara reikšmės -
sutartis, prieglobstis, globa, iš čia waregang - žr. Frankovitch Onesti,
Vestigia, p. 129 ir t.); PDHL, III, 6, p. 130.

69
 Iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti, jog ši norma prieštaringa: viena
vertus, kategoriškai nustatoma, jog atleistinis turi gyventi pagal tą pačią teisę
kaip ir jo buvęs ponas (omnes liberti [...] legibus dominorum et
benefacturibus suis vivere debeant), kita vertus, atleistinio teisinis statusas
priklauso nuo pono valios (secundum qualiter а dominis suis propriis eis
concessum fuerit). Iš tiesų yra dvi normos, bet jos galioja dviem skirtingiems
atvejams.
224 edikto skyriuje išskiriamos trys atleistinių rūšys. Žemiausios rūšies
buvo pusiau laisvieji aldijai, kurių padėties kol kas nenagrinėsime. Mus
domina tie, kurie įgijo visišką laisvę. Jie skirstomi į dvi kategorijas. Pirmajai
priskiriami atleistiniai, kuriems jų ponai ne tik suteikė visišką laisvę
(fulcfree), bet ir padarė nuo savęs nepriklausomus, tai yra svetimus (а se
extraneum, id est amund). Atleistiniui amund mirus ir nepalikus palikuonių,
jo turtas, kaip ir kiekvieno laisvojo langobardo šiuo atveju, lieka karaliui.
Žemesnei kategorijai buvo priskiriami atleistiniai, kuriuos jų ponai padarė
fulcfree, bet ne amund. Jie turėdavo visus laisvės atributus, tačiau likdavo
paveldimoje buvusiųjų ponų globoje. Ryšys su globėju buvo suvokiamas
tarsi dirbtinė giminystė: „Globėjas turi su juo gyventi pagal šią teisę lyg su
broliu ar su kitu savo giminaičiu laisvuoju langobardu.“ Tokiam atleistiniui
mirus be palikuonių, jo turtą paveldėdavo globėjas „kaip iš giminaičio“.110
Globojamo atleistinio apibūdinimas kaip laisvojo langobardo,
susigiminiavusio su savo ponu, gana aiškiai liudija etninę teisę, kurią jis
įgydavo, paleistas iš vergijos. Be to, iš 225 skyriaus, kuriame detaliai
reguliuojami šio atleistinio turto paveldėjimo principai, sužinome, jog jis
galėjo laisvai dovanoti savo kilnojamąjį turtą, kurį sudarė ūkio reikmenys
(handegawerc) ir ginklai (harigawerc), galėjo gauti tam tikras dovanas už
karinę tarnybą, patarnaudamas karvedžiui ar privačiam globėjui (in gasindio
duds aut privatorum hominum obsequio). Taigi netenka abejoti, jog šis
atleistinis, nepaisant pono globos, buvo priskiriamas prie laisvųjų
langobardų, gyveno pagal jų teisę ir, kaip kiekvienas laisvasis langobardas,
buvo

110 LL, Ro, sk. 64 (tulem legempotronus сыт ipso vivut, tamąuam si cumfrutrem
ат снт aliopareпte suo libero Langobardo) ir sk. 225 (si [...] heredes non
derelinquerit out se vivo non iudicaverit, potronus succedat sicut porenti
suo).

70
karys. Pagrindinis motyvas atleisti vergus, suteikiant jiems fulcfree, bet ne
amund statusą, greičiausiai būdavo būtinybė stiprinti globėjo karinę
klientelę.111
Ar atleistinis turi tapti amund, ar likti globojamas, priklausė nuo pono
sprendimo. Su šiuo sprendimu ir susijusi 226 skyriaus formuluotė: „pagal
tai, kaip nusprendė jo ponas“. Tačiau ar atleistinis įgydavo langobardų teisę,
priklausė ne nuo jo pono valios, bet nuo pono etninės ir teisinės
priklausomybės. Šiuo požiūriu 226 straipsnio formuluotė yra kategoriška:
omnes liberti, qui a dominis suis langobardis libertatem meruerint, turi
gyventi pagal savo ponų teisę. Išlaisvinti jie būdavo langobardai,
nepriklausomai, ar tapdavo amund, ar likdavo priklausomi nuo globėjo.
Išlaisvinimo aktas buvo tarsi įvaikinimas, žmogaus iniciacija, per kurią jis
ateidavo iš teisinės nebūties į gentinę bendruomenę, o jei vis dar likdavo
globojamas - ir į savo pono giminių bendruomenę.
Edikto 226 skyriuje etninis apibrėžimas domini Langobardi yra
kategorija, išskirianti šią kategoriją iš kitų ponų, tikriausiai romėnų, kurių
atleistiniai neįgydavo langobardų teisės. Tiesa, Rotario edikte nekalbama
nei apie romėnus, nei apie jų atleistinius, tačiau atrodo, jog tokiais atvejais
galiojo atitikties principas: koks ponas, toks ir Jonas. 769 metais diakono
Grato, Simplicijaus sūnaus, romėno pagal kilmę ir pagal priklausymą
dvasininkų luomui, testamente, kuriuo jis paleidžia kelis savo vergus,
rašoma, jog jis „paverčia juos laisvais žmonėmis ir Romos piliečiais“
(instituit eos esse liberos civesque romanos).112 Formuluotė cives romani,
be abejo, reiškia ne seniai neegzistuojančios Romos valstybės pilietybę, bet
priklausomybę etninei ir teisinei asmeniškai laisvų romėnų kategorijai.
Langobardų valstybėje romėno atleistiniai turėjo gyventi pagal romėnų
įstatymus, panašiai kaip langobardo atleistiniai, kaip teigiama edikto 226
skyriuje užrašytoje normoje, turėjo gyventi pagal langobardų teisę. Rotario
edikte reguliuojama tik viena šio dualizmo pusė, o antroji lieka numanoma,
logiškai atsirandanti iš tiesiogiai langobardams galiojančių formuluočių.
Ypač iškalbingas šiuo požiūriu 204 edikto skyrius: „Nė viena laisvoji
moteris, kuri mūsų karalystės jurisdikcijoje gyvena pagal

111 Taip leidžia manyti Pauliaus Diakono pastaba, PDHL, I, 13, p. 28.
112 CDLS, t. II, nr. 231.

71
langobardų teisę, negali gyventi savavališkai, tai yra selbmundia, bet
visuomet turi būti globojama giminaičių vyrų arba, jų nesant, karaliaus; jai
neleidžiama dovanoti ar parduoti jokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto,
negavus sutikimo iš to, kuriai priklauso jos mundas“ (Nulli mulieri liberae
sub regni nostri ditionem legis langobardorum viventem liceat in sui
potestatem arbitrium, id est selbmundia vivere, nisi semper sub potestatem
virorum, aut certe regis debeat permanere; nec aliquid de res mobiles et
inmobiles sine voluntate ipsius, in cuius mundium fuerit, habeat potestatem
donandi aut alienandi).
Ditio regni nostri šiame tekste reiškia karalystės teritoriją ir kartu
jurisdikciją, privalomą visiems laisviesiems žmonėms šioje teritorijoje.
Tačiau 204 skyriuje surašyta norma galioja tik moterims, gyvenančioms
pagal langobardų įstatymus. Ši formuluotė atlieka išskyrimo funkciją. Iš jos
seka išvada, jog iš visų laisvųjų vyrų ir moterų, gyvenančių sub regni nostri
ditionem, tai yra karaliaus teisminėje valdžioje ir globoje, vieni gyvena pagal
langobardų įstatymus, o kiti ne. Karalystėje ir teritorinėse monarcho
jurisdikcijos struktūrose greta veikė skirtingos etninės teisės.
Kategoriška būtinybė laisvajai moteriai gyventi globojamai vyrų
giminaičių arba karaliaus mundo šiame tekste taikoma tik moterims,
gyvenančioms pagal langobardų teisę. Žinoma, jog ir kitoms germanų
tautoms moteris, gyvenanti be mundo, buvo neįsivaizduojamas ar bent jau
neleistinas dalykas, bet Rotario kodifikacijai neteko rūpintis kitomis germanų
tautomis. Tačiau iš 204 skyriaus peršasi išvada, jog Rotario karalystėje, be
langobardžių, kurioms galioja šio skyriaus normos, buvo ir tokių laisvųjų
moterų, kurioms jų etninė teisė leido gyventi savavališkai, „su savo pačios
mundu“ (selbmundiae). Prielaidą, jog tai buvo romėnės, aiškiai patvirtina
Liutprando ediktai.
Langobardų teisė reikalavo, kad sužadėtinis prieš vestuves iš
sužadėtinės globėjų vyrų nupirktų jos mundą. Tai reiškė ankstesniųjų mundo
savininkų pritarimą vedyboms ir buvo būtina moters perdavimo iš rankų į
rankas apeigos (traditio per manus) sąlyga. Vyras, kuris vesdamas moterį
neįvykdė šių sąlygų, taigi vedė be jos vyrų giminaičių sutikimo, turėjo jiems
pagal Rotario edikto 188 skyrių, be mundo kainos, sumokėti 20 solidų atlygio
už papročių

72
pažeidimą (anagrip) ir dar 20 solidų kaip išpirką nuo keršto bei nesantaikos
(et propter faida alios viginti). Ištekant našlei, mundas ir su juo susijusių
pretenzijų teisė priklausė mirusiojo vyro paveldėtojams, taigi visų pirma
sūnums.
Liutprando ediktų 127 skyrius, kaip galima spręsti iš jo detalių, buvo
užrašytas karaliaus nuosprendis. Valdovas, matyt, teisminėje praktikoje
susidūrė su langobardės ir romėno sūnų pretenzijomis dėl mundo, našlei
motinai vėl ištekėjus be jų sutikimo. Sūnūs pareikalavo iš antrojo motinos
vyro dvidešimties solidų už anagripą ir dar dvidešimties už faidą. Karalius
atmetė šias pretenzijas, o kadangi pati byla ir jos sprendimas jam pasirodė
itin svarbūs, 731 metų edikte pavertė savo nuosprendį teisės norma: „Jei
kuris nors romėnas ves langobardę ir įgis jos mundą, o po jo mirties [našlė]
ištekės už kito be pirmojo vyro paveldėtojų sutikimo, negalima reikalauti
[atlygio] už faidą ir anagripą, nes ištekėjusi už vyro romėno ir jam nupirkus
jos mundą, ji tapo romėne, ir iš šios santuokos gimę sūnūs [taip pat] pagal
tėvo teisę yra romėnai ir turi gyventi pagal tėvo teisę. Todėl tas, kuris vėliau
ją paima už žmoną, neturi mokėti už faidą ir anagripą, panašiai kaip
[nemokama] už bet kurią kitą romėnę“.113
Šios išvados prielaida aiški: pagal romėnų teisę našlė gyvena
savavališkai, selbmundia. Ji išteka savo valia už ko nori, jos mundas niekam
nepriklauso, tad negali būti nė kalbos apie mundoaldo teisių pažeidimą, ir
reikalavimas sumokėti už faidą ir anagripą yra nepagrįstas. Išskirtinei
mišrios santuokos situacijai Liutprandas pritaikė bendrą Rotario edikto 204
skyriaus normą ir kartu aiškiai suformulavo tai, kuo Rotaris rėmėsi, bet
neišsakė. Ši situacija nušviečia abi teisinio dualizmo puses. Rotario ediktas,
jei interpretuosime jį šiuo požiūriu, taip pat liudija, jog karalystėje egzistavo
dvi didelės atskiros etninės teisinės bendruomenės: langobardai ir romėnai.
Liutprando kodeksuose pastebimas ypatingas rūpestis išlaikyti šį
dualizmą. Vis dažniau iškylant būtinybei raštiškai tvirtinti privačius mainų,
pirkimo ir pardavimo sandėrius tarp langobardų ir romėnų, karalius į 727
metų ediktą įtraukė atskirą skyrių: „Dėl raštininkų nutariame, jog tie, kurie
surašinėja dokumentus ir pagal langobardų teisę, kuri yra visiškai aiški ir
beveik visų žinoma, ir pagal

113 LL,Li, sk. 127, p. 192.

73
romėnų teisę, darytų tai tik pagal šios teisės turinį ir tegu nesurašinėja
[dokumentų], pažeisdami langobardų ar romėnų teisę. Jei ko nors nežinotų,
tegu pasiklausia kitų, o jei negalėtų susipažinti su šių įstatymų visuma, tegu
nesurašinėja šių dokumentų. O kas išdrįs elgtis kitaip, užmokės [už bausmę]
savo paties vergeldą, nebent būtų susitarta tarp laisvųjų [sandėrio] partnerių.
Jei kurie nors norės nesilaikyti savosios teisės, tarp savęs sudarydami sutartis
ir sandėrius, ir abi pusės sutiks, tegu tai nebūna laikoma neteisėta, nes abi
šalys tai daro savo valia. Tačiau paveldėjimo klausimais būtina surašinėti
[griežtai] pagal teisę“.114
Tekstas atrodo visiškai suprantamas ir reikalauja tik poros žodžių
komentaro. Langobardai ir romėnai čia yra laisvieji žmonės (conliberti
reiškia anaiptol ne atleistinius, bet visiškai laisvus partnerius); ir vieni, ir kiti
turi arba gali turėti nuosavybę, dėl kurios sudaromas sandėris; ir vieni, ir kiti
turi savo etninę teisę. Tačiau langobardų teisė yra „labai aiški ir beveik visų
žinoma“ (lex apertissima et pene omnibus nota). Tai nepasakytina apie
romėnų teisę, kurios išmanymas ir supratimas akivaizdžiai kėlė daugiau
klausimų.
Galime įsivaizduoti mažų mažiausiai dvi priežastis, dėl kurių Lex
Romanorum, karaliaus nuomone, buvo mažiau pažįstama ir kėlė daugiau
sunkumų negu Lex langobardorum. Visų pirma egzistavo rašytinės oficialios
langobardų teisės kodifikacijos, o oficialios, plačiai paplitusos romėnų teisės
kompiliacijos langobardų Italijoje nebuvo. Iškilus abejonėms dėl langobardų
teisės, raštininkas galėjo pasitikslinti, susiradęs kokią karaliaus ediktų kopiją,
bet dėl romėnų teisės galima buvo tik „pasiklausti kitų“, tai yra kreiptis į
žodinę tradiciją. Lex Romanorum įgijo paprotinės teisės pobūdį, ir tai jai
leido, nors ir nesant įstatymų leidybos šaltinių, taikytis prie socialinių
permainų. Antra vertus, ir Rotario, ir Liutprando laikais monarchija buvo
langobardų karių bendrija, ir jie, turėdami dalyvavimo pasaulietinėje
valdžioje monopolį, buvo „vienintelis suverenumo šaltinis.“115 Gili politinė
langobardų ir romėnų nelygybė turėjo rimtų pasekmių jų realioms turtinėms
bei socialinėms pozicijoms. Pagal langobardų teisę gyveno daug eilinių
karių, bet kartu buvo beveik visų turtingų ir įtakingų pasauliečių teisė.

114 LL, Li, sk. 91, p. 172-174.

115 Delogu, Longobardi e Romani, p. 125.

74
 Tačiau dvasininkų luomo atstovai, kad ir kokios kilmės būtų, gyveno
pagal romėnų teisę. Stefano Gasparris neklydo pastebėdamas, kad
langobardams pereinant iš arijonizmo į katalikybę ir stiprėjant Bažnyčios
pozicijoms neišvengiamai turėjo pakilti romėnų teisės - dvasininkų luomo
teisės - prestižas.116 153 savo ediktų skyriuje karalius Liutprandas pastebėjo:
„Jei kuris langobardas susilauks sūnų ar dukterų, o vėliau Dievo įkvėpimu
taps dvasininku, jo sūnūs ir dukros, gimę iki jo atsivertimo, turi gyventi pagal
tą teisę, pagal kurią jis gyveno tuo metu, kai jų susilaukė, ir ginčai teismuose
turi būti sprendžiami pagal tą pačią teisę.“ Taip buvo apsidraudžiama, kad
sūnūs nepiktnaudžiautų tėvo kunigyste, paskui jį pereidami iš langobardų į
romėnų teisę ir taip išvengdami karinės tarnybos.
Liutprando laikais langobardų ir romėnų nebeskyrė nei kalba, nei
tikyba. Daugiau kaip pusantro šimto metų gyvenimo kartu ir abipusė
asimiliacija tikriausiai labai suartino abi bendruomenes. VIII amžiuje jas
skyrė ne etninis skirtumas, bet skirtingi socialiniai vaidmenys ir atskira teisė.
Trys normos, kurias Liutprandas nustatė šio atskirumo klausimu, galiojo
skirtingoms situacijoms, bet turėjo ir bendrybių: ir 91, ir 127, ir 153 savo
ediktų skyriuose karalius daugiau ar mažiau griežtai drausdamas reagavo į
bandymus peržengti langobardus ir romėnus skyrusį teisės barjerą.
Verti dėmesio ir patys šios socialinės elgsenos atvejai, ir restrikcinė
karaliaus valdžios pozicija. Romėno ir langobardės sūnūs, apie kuriuos
kalbama 127 skyriuje, greičiausiai nemanė, jog abi bendruomenes skiria
neperžengiama praraja: juk jie turėjo langobardus dėdes. Reikalauti
keturiasdešimt solidų iš antrojo motinos vyro juos galbūt vertė godumas.
Tačiau karaliui neužteko teisme atmesti jų pretenzijų. Jis nuosprendžio
paaiškinimą įtraukė į ediktą. Matyt, šios pretenzijos Liutprandui atrodė ne tik
nepagrįstos, bet kėsinosi į valstybei svarbų teisinės santvarkos principą:
romėnai bandė uzurpuoti langobardų teises, ir karalius negalėjo su tuo sutikti.
Raštininkų kompetencijos bei turtinių sandėrių tarp langobardų ir
romėnų tvirtinimo atveju (91 skyrius) Liutprandas, atrodo, nebuvo toks
ryžtingas. Tiesa, jis nustatė, jog raštininkas turi išmanyti

116 Gasparri, Prima delle nazioni, p. 152 ir t.

75
abi teises ir laikytis jų, sudarinėdamas dokumentą, tačiau leido daryti teisės
išimtis, abiem pusėms sutikus. Buvo tik vienas pamatinis reikalavimas: jokių
etninės paveldėjimo teisės normų išimčių! Kas pažeis šį draudimą, turės
sumokėti karaliaus iždui savo galvos kainą. Tai buvo viena sunkiausių
finansinių bausmių, skiriama nusikaltėliams, savo veiksmais įžeidusiems
karaliaus autoritetą ir pažeidusiems pamatines socialinės tvarkos normas.
Kunigo sūnų bandymą pasinaudoti tėvo šventimais, kad kartu su
garbinga langobardų tapatybe atsikratytų ir karinės tarnybos prievolės (153
skyrius), galime suvokti ir kaip laiko ženklą bei kultūrinių permainų pėdsaką.
Kaip tik šiuo atveju nesunku suprasti karaliaus draudimo motyvus. Tačiau
vargiai galima VIII amžiaus romėnų teisę priskirti vien dvasininkijai. 91 ir
127 skyriuose kalbama apie romėnus pasauliečius. Karalius kategoriškai
laikėsi principo, kad jų sūnūs gyventų ir paveldėtų pagal romėnų teisę.
Atrodo, gindama etninę ir teisinę langobardų ir romėnų segregaciją,
karaliaus valdžia bandė priešintis integracijos procesams. Mums dar teks
aptarti monarchų politikos konservatyvumo priežastis. Kol kas galime
reziumuoti vadinamąjį teisių atskirumą liudijančių šaltinių apžvalgą. Šia
tema tarp mokslininkų nesama sutarimo, tačiau, mano manymu, šaltiniai
leidžia teigti, jog teisinio langobardų ir romėnų atskirumo principas VII ir
VIII amžiuje tebebuvo langobardų valstybės santvarkos pamatinis kanonas.
Lygiai toks pat ilgaamžis buvo frankų, burgundų ir Galijos romėnų etninio ir
teisių atskirumo principas Merovingų ir Karolingų monarchijoje. Vestgotų
Ispanijoje 654 metų Recesvindo kodifikacija lygiai galiojo ir gotams, ir
romėnams, tačiau ir šioje karalystėje tebeegzistavo dualizmas: Codex
Euricianus vieniems ir Lex Romana Visigothorum kitiems. Lex Salica ir Lex
Ribuaria, langobardų karalių ediktai, burgundiškasis Liber constitutionum,
taip pat fragmentų pavidalu išlikęs Codex Euricianus buvo surašyti
gentainiams, o ne romėnams. Taigi galime bandyti šiuose šaltiniuose susekti
gentinės teisės tradicijos pėdsakus. Asmeninis ir etninis barbarų įstatymų
pobūdis yra būtina, bet anaiptol ne pakankama šių paieškų sąlyga.

76
TARP GENTINĖS TRADICIJOS IR CIVILIZACIJOS SPAUDIMO

Paprotinės teisės sąvadais dažnai galime kliautis kaip žinių apie

gentinę santvarką šaltiniais, tačiau tai visuomet yra liudijimai ex post,
santvarkos permainų vaisiai. Maža to, santvarkos permainos skirtingose
gentyse vyko skirtingai, ir tai, be abejo, įvairiai veikė rašytinės teisės formas.
Buvusios Romos imperijos teritorijose svarbų vaidmenį vaidino santykiai
tarp užkariautojų barbarų ir tenykštės romėnų visuomenės. Tai, jog barbarai
ten išlaikė savo įstatymus, nereiškia, kad gyvenimas kartu su vietos
gyventojais iš esmės nepaveikė jų socialinės tvarkos, kultūros ir teisės
normų. Romėnų elito padėtis frankų, burgundų, vestgotų ir langobardų
karalystėse formavosi labai įvairiai, ir labai nevienoda buvo Romos teisės
pavyzdžių įtaka Chlodvigo, Gundobado ir Sigismundo, Euriko ar Rotario
kodifikacijoms.
Remdamasis lyginamąja Rotario edikto ir vestgotų Liber iudidorum
analize, Paolo Delogu taikliai pastebėjo, jog šios vienu metu atliktos
kodifikacijos remiasi dviem visiškai skirtingomis normų sistemomis.
Sekdama vėlyvąja Romos imperija, vestgotų valstybė vaizdavo save kaip
socialinės tvarkos garantą ir remdamasi šiuo autoritetu skyrė už įvairius
nusikaltimus mirties bausmę, žalojimus, plakimą, turto konfiskavimą arba
baudas. O langobardų valstybė neskyrė nei mirties, nei kūno bausmių,
išskyrus nusikaltimus prieš karaliaus autoritetą ir monarchijos saugumą.
Pamatinį vaidmenį vaidino nesantaika (fū^dū, inimicitia) tarp gimininių
grupių, kartais peraugdavusi į kraujo kerštą. Bausmė langobardų teisėje
buvo privačios kompensacijos pobūdžio - atlygis už skriaudą ir išpirka nuo
keršto. Nusikaltimas drumstė vidinę ramybę. Karaliaus valdžia kišosi ne
bausdama kaltininką, bet sugrąžindama taiką išpirkos ir šalių sutaikymo
priemonėmis. Jei paties karaliaus šventoji neliečiamybė būdavo
pažeidžiama, bauda būdavo mokama į karaliaus iždą, bet ir tai iš esmės buvo
kompensacija, turinti tikslą užkirsti kelią prieš nusikaltėlį nukreiptam
viešajam kerštui.
Paveldėjimo, santuokos ir šeimos klausimais vestgotų kodeksai laikėsi
individualizmo principų: jie saugojo atskiras kiekvieno iš sutuoktinių,
suaugusių vaikų ir moterų teises, juose giminės buvo suvokiamos kaip
individų grupės, ir visų pirma buvo ginami individo

77
interesai. Langobardų teisei, priešingai, aukščiausia vertybė buvo giminių
grupė, jos bendri turtiniai interesai ir jos kontrolė kiekvieno savo nario
atžvilgiu. Tai buvo siejama su vyriškosios šeimos galvos viešpatavimu, o
ypač su griežta globėjo valdžia (mund) moterims ir vaikams. Individas
tarnavo bendruomenei.
Tai iš tiesų ryškus kontrastas. Rotario ediktas nuo vestgotų kodekso
skyrėsi skirtinga pamatine vertybių sistema, kitaip tariant, jas skyrė pamatinis
kultūrinis skirtumas. Paolo Delogu vestgotų teisės pamatuose įžvelgė Romos
provincijos socialinės tvarkos modelį. Jos struktūros Akvitanijoje ir
Ispanijoje išliko per barbarų užkariavimus, ir gotai netrukus buvo iš esmės
romanizuoti. O Italijoje Romos teisės tvarka neišlaikė langobardų antplūdžio:
„Jos vietą užėmė kiti papročiai, visiškai kitokio pobūdžio ir kitokios kilmės,
besiremiantys visiškai kitokiais [negu romėniškieji - K. M.] teisinės kultūros
ir socialinės tvarkos principais“117 Jei leisite, pridursiu, jog tai - iš gentinės
santvarkos kylantys barbarų teisinės kultūros principai. Itin artimos šiam
archetipui atrodo Rotario edikto vertybės ir sąvokos, susijusios su tautos ir
kariuomenės teisine tapatybe, karaliaus vaidmeniu karių bendrijoje bei saitais
tarp valdovo ir visų laisvųjų gentainių.
Nėra jokio pagrindo manyti, jog pamatinės Romos valstybingumo
struktūros Ispanijoje ir Italijoje buvo labai skirtingos. Taip pat vargiai galima
teigti, jog visiškai skirtingos buvo gotų ir langobardų gentinės santvarkos iki
šių tautų atkeliavimo į imperijos teritoriją. Didelius Liber iudiciorum ir
Rotario kodekso skirtumus reikėtų aiškinti skirtingomis aplinkybėmis,
kuriomis gotams ir langobardams teko kurti savo valstybes.
Gotai, panašiai kaip burgundai, įsikūrė čia kaip imperijos sąjungininkai
(foederati), ir tai neabejotinai padėjo jiems bendrauti su čionykščiu elitu.
Tačiau kad barbarai prisitaikytų prie Romos teisės taisyklių, jos turėjo
egzistuoti ir veikti. V amžiuje ir pirmaisiais VI amžiaus dešimtmečiais
Akvitanijoje, Ispanijoje bei pačioje Italijoje, nepaisant visų sukrėtimų,
tebeveikė pamatinės Romos valstybingumo struktūros. Įvykiai, kai Odoakras
nušalino Romulą Augustulą, šiuo požiūriu nieko nepakeitė. Teodoriko
Didžiojo vardu

117 Delogu, L'Eddito, p. 339 ir 342; lyginamąją Rotario edikto ir vestgotų

kodekso charakteristiką žr. ten pat, p. 31-338.

78
Kasiodoro tvarkoma oficiali korespondencija nepalieka abejonių, jog
ostgotų karalių monarchijos naudai jų valdymo metu Italijoje gana
efektyviai veikė Romos mokesčių sistema. Panaši situacija buvo ir vestgotų
bei burgundų karalystėse.
Teodoriko pretorijaus prefektas buvo ne koks gotas, o Kasiodoras,
garsus Romos senatorių aristokratijos atstovas. Barbarai nepajėgė tiesiogiai
valdyti civilinio administravimo mechanizmų. Kad priverstų šiuos
mechanizmus toliau veikti, kad kontroliuotų nukariautą šalį ir gautų
imperatoriškojo iždo pajamas, barbarams reikėjo valdančiųjų romėnų grupių
bendradarbiavimo. Abipusis interesas formavo romėnų senatorių ir
valdininkų elito bei germanų kariuomenės vadų bendrą valdžią. Ši santykių
sistema lėmė sparčią ir gilią barbarų romanizaciją.
Visa tai atrado ne Walteris Goffartas. Šiai problematikai skirtoje
literatūroje jau nuo seno vyravo toks požiūris.118 Ostgotų Italijos pavyzdys
šį požiūrį pagrindžia rimta šaltinių medžiaga. Pagal ją ir net gerokai
peržengdamas jos ribas, Goffartas sukūrė universalų perėjimo nuo Romos
imperijos prie barbarų monarchijų, nepažeidžiant santvarkos vienovės,
modelį ir pagal jį interpretavo net langobardų valstybės kūrimąsi.
Tačiau nei Rotario edikte, nei Liutprando, Ratchiso ar Aistulfo
ediktuose neužsimenama apie žemės ar pagalvės mokestį. Ypač iškalbinga,
jog ten nėra nieko, kas nors kiek primintų iugatio-capitatio, kai kalbama
apie imunitetus ir atleidimą nuo viešųjų prievolių. Ten nustatomi tik įvairūs
prekybos ir muito mokesčiai.
Priešingam šio laikotarpio šaltinių liudijimui atremt, Goffartas drąsiai
interpretavo dvi trumpas Pauliaus Diakono pastabas. Pirmojoje kalbama
apie bekaralmetį (574-584), kai „daugelis romėnų didikų nužudyta iš
godumo, o likusieji, padalyti tarp svečių, tapo duoklininkais, kad atiduotų
langobardams trečdalį savo derliaus“. Antrojoje pastaboje skelbiama, jog
584 metais į sostą atėjus Autariui sritiniai langobardų vadai atidavė atkurtos
valdžios reikmėms pusę savo valdų, o „[prievolėmis] apkrauti gyventojai
buvo padalyti tarp langobardų svečių“.119

118 Ir net vadovėlių interpretacijose, žr. Storia d'Italia Einaudi, t. II, 1,

Tabacco tekstas; plg. taip pat Modzelewski, Społeczeństwo i gospodarka, p.
166-178 ir tas pats, La transizione.
119 PDHL.II, 32 ir III, 16

79
 Paulius Diakonas rašė apie šiuos įvykius, praėjus nuo jų dviem
šimtams metų. Tiesa, jis naudojosi vėliau dingusia 612 metais mirusio
Sekundo Tridentiečio kronika, bet nežinia, kaip jis suprato savojo pirmtako
liudijimą ir kaip juo pasinaudojo. Pagaliau, nepanašu, kad Pauliaus Diakono
tekste būtų kalbama apie romėnų mokesčius. Ši žodžių apie romėnų didikus,
mokančius langobardams trečdalį savo derliaus (tertiam partem eorum
frugum) ar apie prievolėmis apkrautus kaimo gyventojus (populi adgravati),
kuriuos „langobardai svečiai“ pasidalino tarpusavyje, interpretacija
peržengia leistinos savivalės ribas. Greičiau čia galėtume įžvelgti vėlyvosios
Antikos hospitaticum praktikos atšvaitą, kai trečdalis pajamų iš žemės
skiriama imperijos sąjungininkams barbarams („svečiams“). Tačiau
langobardai atėjo į Italiją ne kaip sąjungininkai ir, net jei iš pradžių ir bandė
ten įvesti hospitaticum, netrukus pakeitė politiką. Rotario edikte nesama nė
užuominos apie hospitaticum, o vestgotų ir burgundų teisynuose detaliai
reguliuojama, kaip barbarai „svečiai“ turi naudotis jiems skirta romėnų
žemės valdų dalimi.120
Bandymai pritaikyti Italijai Goffarto ir Durliat schemą susidūrė su
griežta, bet pelnyta kritika.121 Langobardų užimtose Italijos žemėse Romos
mokesčių sistema neišliko. Ji išnyko, suirus administracinėms Romos
valstybės struktūroms. Italijoje nebeliko socialinių jėgų, pajėgių išlaikyti
veikiantį senąjį civilinės administracijos mechanizmą: imperijos
„garsiausiųjų vyrų“ (viri clarissimi), aukščiausiojo senatorių ir valdininkų
elito.122 Kai Agilulfui, perėmusiam iš Autario langobardų sostą, prireikė
išsiųsti deryboms į Konstantinopolį aukštos visuomeninės padėties romėną,
jam savo aplinkoje nepavyko rasti nieko geriau už notarą Stabilicianą.
Kas nutiko šiems „garsiausiesiems vyrams“? Popiežius Grigalius I
vaizdavo langobardus kaip pačią nuožmiausią iš visų barbarų tautų. Paulius
Diakonas užsimena apie smurtą bekaralmečiu ir apie romėnų didikų
pavertimą duoklininkais.123 Ne viena vyskupija po 568 metų liko be
ganytojo. Tačiau ar tai buvo aplinkybės, jog Alboinas

120 LC, sk. XIII ir LV; LVisig., 10, 1; 8 .

121 Wickham, The Other Transition; Delogu, Longobardi e Romani, p. 116;
Gasparri, Il regno e la legge, p. 247 ir t., 6 išnaša; Cesa, Hospitalitas o altre
„techniques of accommodation“?
122 Gasparri, Prima delle nazioni, p. 143.
123 PDHL, II, 31 ir 32.

80
neturėjo savojo Kasiodoro, priežastis ar padarinys? Kur tokie žmonės kaip
Kasiodoras dingo Alboino ir Klefo laikais?
Galbūt jie tiesiog liko ten, kur gotų invazijos metu gyveno pats
Kasiodoras ir kiti: Romoje arba Ravenoje? Gotų valdžios metais ir po
bizantiečių rekonkistos senatorių aristokratija ir imperijos biurokratija po
senovei telkėsi šiuose dviejuose miestuose. Langobardams nepavyko užimti
nei Romos, nei Ravenos. Jie nukariavo tik dalį šalies ir tapo, jei leisite
pavartoti metaforą, Italijos užkampio šeimininkais. Senatorių luomo ir
aukščiausiosios biurokratijos rezidencinės sostinės liko Bizantijos rankose.
Diskutuojant, kur langobardų laikais dingo Romos aristokratija: buvo
išnaikinta, ištremta ar priversta degraduoti, verta apsvarstyti ir ne tokią
dramatišką, bet tikėtiną priežastį - jos tiesiog nebuvo.
Friulis, Tridentas, Arecas ir net Pavija niekuomet nebuvo senatorių
šeimų buveinės. Alboinas neturėjo savojo Kasiodoro, nes galimi kandidatai
liko už jo karalystės ribų. Nukariautose srityse langobardai susidūrė tik su
municipaliniais kurialais (curiales), kurių administracinių pareigų vykdymą
galėjo prižiūrėti patyrę, įtakingi viri clarissimi, bet ne barbarai atvykėliai.
Alboinui Pavijoje nepavyko rasti pakankamai aukšto rango padėjėjų, kurie
padėtų išlaikyti veikiančius civilinės administracijos bei imperatoriaus iždo
mechanizmus. Užkariautojai negalėjo tikėtis jokios naudos iš Romos
senatorių ir Ravenos dignitorių, išskyrus jų paliktas valdas, kurias perėmė
kaip trofėjų.
Pasibaigus grobio dalyboms, reikėjo imtis kurti valstybę, ir
langobardams teko verstis patiems. Jie turėjo žemės, bet neturėjo iždo
pajamų kariuomenei išlaikyti, tad teko organizuoti ginkluotąsias pajėgas per
visuotinę laisvųjų gentainių mobilizaciją, tradicinius ryšius bei vertybes,
užtikrinusias šios organizacijos vienovę, ir per įsitikinimą, jog kariuomenę
su karaliumi ir karo vadais (duces) sieja kraujo ryšiai. Ši valstybė neturėjo
nei administracijos, nei vietinės valdžios, tad teko ją kurti kaip langobardų
karių bendriją, atsiribojusią nuo čionykščių gyventojų, ir kaip vienintelį
monarchijos suverenumo šaltinį. Barbarų tautos teisės tradicija buvo
ideologinis ir politinis monarchijos pamatas. Tai leidžia suprasti, kodėl
langobardų teisės karaliaus kodifikacijose taip stipriai ir atkakliai laikomasi
gentinio archetipo.

81
 Priešingame poliuje atsidūrė vestgotai ir burgundai. Jų valstybių
politinė santvarka rėmėsi romėnų ir barbarų elito bendravaldyste. Liber
constitutionum ir burgundų optimatams, ir Galijos romėnams aristokratams
nustatomi tokie pat atlygiai už sužeidimus. Tai iškalbinga norma, nes atlygių
ir vergeldo dydis, germanų požiūriu, buvo „žmogaus kokybės rodiklis“.124
Burgundų elitas, kurio pažiūras atspindėjo karaliaus kodifikacija, suvokė
romėnų elitą kaip sau lygų. Vestgotų karalystėje čionykštės aristokratų
giminės išlaikė savo politines pozicijas, prižiūrėdamos, kad vietos valdžia
atliktų savo pareigas ir vykdydama teismus, ir rinkdama mokesčius.
507 metais frankai išstūmė vestgotus iš didžiosios Akvitanijos dalies,
o 543 metais nukariavo burgundų karalystę. Taip Merovingai užvaldė
teritorijas, kuriose romėnų elitas buvo išlaikęs socialinę hegemoniją ir
užtikrino Romos administracinių struktūrų veiklą. Frankų valdžioje
čionykštė aristokratija išlaikė svarbius bažnytinius ir administracinius
postus.125 Tačiau tai dar neleidžia daryti skubotų išvadų. Kol frankų valstybę
sudarė tik Austrazija ir Neustrija, būta romėnų, atlikusių tam tikrą vaidmenį
karaliaus dvare, ir dėl to jų vergeldas buvo trigubas, tačiau jis vis tiek buvo
tris kartus mažesnis už analogišką vaidmenį atliekančio franko arba „kito
pagal salijų teisę gyvenančio barbaro“126 vergeldą. Romos aristokratas buvo
laikomas gerokai prastesniu žmogumi už germanų karį.
Grigalius Tūrietis pateikia vertingos informacijos apie VI amžiuje
rinktus mokesčius, kurie greičiausiai buvo laikomi privalomais pagal
imperatoriaus įsakus, nes buvo pripažįstami Rytų Romos imperatoriaus
Leono I (457-474) nurodymai dėl atleidimo nuo mokesčių. Grigaliaus
nupasakoti įvykiai liudija ir svarbų miestų valdžios vaidmenį, renkant
mokesčius. Tačiau čia kalbama vien apie Akvitaniją. Romos mokesčių
sistema greičiausiai geriau ar blogiau veikė ir Burgundijoje, tačiau nežinia,
kas iš jos liko Neustrijoje ir tikrai vargiai galėtume manyti, kad ši sistema
būtų veikusi Austrazįjoje. Net Akvitanijoje bandymai uždėti mokesčius ne
pernelyg gausiems

124 LC, sk. II, 2; apie vergeldų skirtumus langobardų teisėje in angtargathungi,
id est secundum qualitatem personae žr. mūsų knygos V sk.
125 Strohecker, Der senatorische Add, Wood, The Merovingian Kingdoms, p.
100 ir t.
126 PLS, sk. XLI, 1, 3, 5 ir 6.

82
atvykėliams frankams susidūrė su audringa pastarųjų reakcija.127 Romos
iždo modelio taikymas frankų gentims niekaip negalėjo pasisekti dar ir todėl,
kad šios neturėjo miestų ir municipalinių kurijų. Karolingų imperijos
germaniškose žemėse renkama viešoji duoklė, vadinama steura, stuofa arba
osterstuofa, atrodo panašesnė į Rusioje renkamą duoklę (dan), čekų
neliečiamybės (mir) duoklę arba jaučio ir žagrės mokesčius Piastų laikų
Lenkijoje negu į Romos iugatio- capitatio.128
Frankų valstybė buvo gana margas politinis bei kultūrinis darinys, ir
bandydami išmatuoti ją vienu matu, galime patekti į aklavietę. Karlas
Ferdinandas Werneris pagrįstai teigė, jog Chlodvigo karalystė nebuvo „tautų
kraustymosi“ produktas.129 Tiesa, Chlodvigas išsikovojo valdžią šiaurės
Galijoje ir nukariavo Akvitaniją, o jo įpėdinis - Burgundiją, bet didelė
dauguma frankų liko savo genčių teritorijose. Kaip tik ši teritorija,
Austrazija, buvo karinis Chlodvigo ir jo įpėdinių monarchijos užnugaris, ten
glūdėjo karaliaus valdžios šaknys ir iš ten buvo kilusi Salijų teisyne
kodifikuota teisės tradicija. Sprendimą ją surašyti tikriausiai lėmė būtinybė
užtikrinti atskirą teisę frankams, įsikūrusiems Neustrijoje tarp Galijos
romėnų. Tačiau stebėtina, jog trumpame teisyno prologe kodifikacijos
sprendimas priskiriamas visiems frankams, o ne karaliui, ir net neminimas
karaliaus vardas, užtat paminėti keturi teisės skelbėjai bei jų gimtųjų vietovių
„už Reino“ pavadinimai. Kad ir ką manytume apie šio Trumpojo prologo
istorinį patikimumą, jame nėra nei nereikalingų žodžių, nei atsitiktinės
informacijos, kuri nebūtų turėjusi ideologinės reikšmės. Teiginys, jog Salijų
teisyne surašoma tradicija, kurią sueigose skelbė jos žinovai „iš už Reino“
(t. y. iš rytinės pusės), turėjo jį įteisintį kaip gimtojoje šalyje surašytą
protėvių teisę.130
Šis teisynas surašytas lotyniškai, tačiau gausybė įterptų žodžių,
formulių ir ištisų teisme ištartų sakinių neleidžia abejoti, kuria kalba vyko
ginčai ir buvo skelbiami nuosprendžiai ir kokia buvo teismo sueigose
susirinkusių bendruomenių etninė tapatybė.

127 GTHF, III, 36 ir VII, 15; plg. ten pat, IX, 30.
128 Apie steurą ir osterstuofq plg. mūsų knygos V sk. ir epilogą.
129 Werner, La conquète, passim.
130 Schmidt-Wiegand, Das frankische Wortgut, p. 281.

83
 SVETIMAS RAŠTAS, SAVA KALBA

Barbarų tautų teisės tradicija paprastai būdavo surašoma karalių dvarų

iniciatyva, o raštininkų vaidmenį dažniausiai atlikdavo dvasininkai.
Kodifikacijos kalba būdavo oficialioji rašto kalba, kuria būdavo rašomi
karaliaus ir Bažnyčios raštai. Tik šiauriniuose ir rytiniuose barbarų Europos
pakraščiuose - anglosaksų, skandinavų kraštuose ir Rusioje - savosios
kalbos vaidino kanceliarinių kalbų vaidmenį. Visur kitur viešpatavo lotynų
kalba. Tačiau ji buvo skirtingos kokybės: nuo gana taisyklingos vestgotų ir
burgundų teisynų kalbos iki pilnos barbarybių, germaniškais intarpais
išmargintos Rotario edikto ar Salijų teisyno lotynų kalbos. Tai iškalbingi
skirtumai. Ten, kur civilizacija dar nebuvo spėjusi nustelbti tradicinės
kultūros, lotynų kalba dažnai tik kliudė komunikavimui tarp etninių
bendruomenių ir jos nepakako tiksliai užrašyti gentinės teisės normoms. Net
burgundų Liber constitutionum, nors joje ir matyti akivaizdūs kultūrinės
romanizacijos pėdsakai, kartais vartojami germaniški specifinių institucijų
pavadinimai (pavyzdžiui, wittimon - mundo atitikmuo arba morgengabe -
rytinė dovana).
Tačiau Salijų teisynas šiuo požiūriu yra ypatingas šaltinis, nes jame
gausu ne tik įvairių germaniškų terminų, bet ir frankų kalba užrašytų teisme
tariamų formulių, kurias istorikai ir kalbininkai vadina malbergo glosomis.
Teisyno tekste prieš jas prirašoma būdinga frazė: mallobergo, arba „kaip
sakoma teisme“, „kaip sakoma sueigoje“, „sueigos aikštės kalba kalbant“.
Prisiminkime, jog žodis maltus, kilęs iš germaniškojo mahla
(„kalbėti“), pagal salijų teisę reiškė teismo sueigą, kuriai vadovavo tunginas,
o septynių rachinburgų taryba „skelbė teisę“, tai yra formulavo ir skelbė
nuosprendžius. Daiktavardis mallobergus (pažodžiui: kalbėjimo kalva,
teismo kalva) reiškė konkrečią teismo sueigos vietą (rachineburgii in
mallobergo sedentes) bei konkrečią sueigos dieną.131 Priežodis mallobergo
buvo susijęs su šiomis sąvokomis ir reiškė citatą teismo sueigose vartojama
kalba. Po šio žodžio frankų kalbos tarme būdavo užrašomos formulės, frazės
ar pavieniai žodžiai - pavadinimai kuriais, atitinkamai pavadinus veiksmą,
būdavo identifikuojama

131 PLS, sk. XLIV, XLVI, L, LIV ir LVII.

84
nusikaltimo rūšis. Tai ir buvo nuosprendžio arba „salijų teisės skelbimo“
esmė. Galbūt tie patys žodžiai su neiginiais buvo būtina priesaikos, kuria
teisiamasis atmesdavo kaltinimą, dalis.132
Tad malbergo glosos buvo tarsi užrašytos trumpos nuosprendžių
sentencijos, skelbiamos teismo sueigoje ritualo nustatyta žodine forma. Kai
kuriose jų matyti aliteracijų pėdsakai - germanų tautų tradicijoje jos buvo
naudojamos svarbiausiems žodinės tradicijos dalykams atsiminti. Pavyzdys
galėtų būti Salijų teisyno XXVI skyrius:
„ 1. Jei kuris nors žmogus svetimą litą be jo pono sutikimo išlaisvins
karaliaus akivaizdoje mesdamas denarą ir tai bus įrodyta [...]“ Čia lotyniškas
tekstas nutrūksta, pasirodo priežodis mallobergo, o po jo - formulė: maltho
thi afrio, letu! („sakau: išlaisvinu tave, lite!“). Analogiška ir antrojo
paragrafo struktūra: „Jei kuris nors žmogus svetimą vergą išlaisvins
karaliaus akivaizdoje mesdamas denarą ir tai bus įrodyta [...]“ Čia vėl
pasirodo žodis mallobergo, o po jo žodžiai: maltho thi atomeo, theo!
(„sakau: išlaisvinu tave, verge!“).133 Abi formulės lengvai įsimenamos ir
išlieka atmintyje dėl aliteracijos. Tai nėra atsitiktinis atvejis. Kaip tik šie
žodžiai, ištariami karaliaus akivaizdoje, bei metamas denaras buvo ritualas,
be kurio išlaisvinimo aktas neturėjo teisinės galios. Kiekvienas žodis čia
buvo svarbus ir turėjo būti tariamas reikiamoje vietoje. Tačiau XXVI
skyriuje išlaisvinimo žodžiai virsta nusikaltimo pavadinimu: neatšaukiamu
(dėl ritualo galios) svetimo vergo ar lito išlaisvinimu be jo pono žinios ir
sutikimo. Šio nusikaltimo esmė prieš pat malbergo glosą išsamiai ir aiškiai
apibūdinama lotyniškai. Į šį aprašymą įterpta germaniška formulė
nepaaiškina, neinterpretuoja lotyniško teksto: ji gyvena savo gyvenimą.
Tai buvo, kaip pastebėjo Ruth Schmidt-Wiegand, vadinamųjų
malbergo glosų taisyklė: jos neturėjo sintaksinio ryšio su kontekstu.
Rašytinėje teisėje šios glosos buvo svetimkūniai ne tik dėl etninės kalbos,
bet ir todėl, kad kultūros požiūriu tai buvo kitos ženklų sistemos dalys -
žodinės tradicinės teisės fragmentai. Netenka abejoti, jog šie fragmentai
Salijų teisyne turėjo padėti komunikavimui tarp

132 Šią pažiūrą žodžiu išsakė F.Beyerle, o jį citavo Schmidt-Wiegland,

Malbergischen Glossen als Denkmal, p. 396 ir 2 išnaša.
133 PLS, XXVI, 1 ir 2; plg. Schmidt-Wiegand, Zur Geschichte, p. 227.
85
kultūrų. Tačiau šiuo bendru teiginiu mes negalime pasitenkinti. Kas turėjo
naudotis malbergo glosomis ir kodėl jas reikėjo užrašyti originalo kalba? Tai
itin svarbus klausimas, bet į jį neįmanoma atsakyti iš karto. Teks po žingsnelį
artėti prie jo atsakymo.

Pradėkime nuo akivaizdaus dalyko: malbergo glosos ir jas žymintis

žodis mallobergo liudija, jog teismo sueigos kalba salijų teisėje buvo
germaniškas frankų dialektas. Šia kalba buvo skelbiami visi kaltinimai,
nuosprendžiai, teisinamosios priesaikos, kvietimai ir įpareigojimai. Net
skolos mokėjimui išreikalauti buvo būtina ištarti atitinkamą formulę frankų
kalba. Skolintojas turėjo teismo sueigoje kreiptis į susirinkimui vadovaujantį
tunginą: „Prašau tavęs, tungine, kad nestigan thigius (iškilmingai
įpareigotum) šį mano gasachio (atsakovą, ginčo priešininką), kuris prisiekė
man ir privalo man [grąžinti] skolą.“ Tunginas savo ruožtu turėjo ištarti tuos
pačius žodžius: „Nestigan thigio (iškilmingai įpareigoju) šį žmogų įvykdyti
tai, ką liepia salijų įstatymai“.134
Neišvengiamai peršasi išvada, jog salijų teisėje kalbama apie ginčus,
sueigas ir teismus viena kalba kalbančioje visuomenėje. Mums rūpi ne tik
etninio teisių atskirumo principas, pagal kurį į kitos genties atstovus apskritai
neatsižvelgiama, net jei pastarųjų būdavo gerokai daugiau negu „savųjų”.
Mums rūpi socialinis frankų institucijų veikimo kontekstas. Tunginas buvo
ne karaliaus valdininkas, bet vietinės bendruomenės sueigos ir teismo
pirmininkas.135 Jis vadovavo mažai bendruomenei, kurios organizacija
telkėsi apie jos malobergą ir kuri užėmė gana nedidelę teritoriją, panašią į
alemanų centeną.136 Kiekviena iš šių bendruomenių turėjo savo rachinburgų
tarybą ir kelis kartus už ją daugiau aplinkui gyvenančių sueigų dalyvių. Taip
organizuotoms bendruomenėms nebuvo vietos Akvitanijoje ir net
Neustrijoje, kur frankų mažuma gyveno tarp gerokai gausesnių Galuos
romėnų. Salijų teisės normos, reguliuojančios teismų sueigų

134 PLS, sk. I, p. 189 ir t.; Schmidt-Wiegand, Nexti cantichio; HRG III, skiltis
963 ir t.
135 Weitzel, Dinggenossenschaft, p. 435-446.
136 PLS, sk. XLIV ir XLVI; plg. mūsų knygos VI sk.
86
tvarką, buvo tarsi spektaklis, kurio veiksmas vyko už Reino esančioje frankų
tėvynėje, iš kurios, pasak Trumpojo prologo, buvo kilę Visogastas,
Salegastas, Arogastas ir Vidogastas.
Iš pirmo žvilgsnio šiai išvadai turėtų prieštarauti Salijų teisyno XLVII
skyrius. Jame nustatoma, kaip sprendžiamos pretenzijos dėl nežinomų
asmenų pavogtų jaučių, arklių ir kito turto, kurį savininkas atpažindavo pas
kitos vietovės gyventoją. Reikėdavo teisme nustatyti, kas kaltas dėl vagystės,
o kas nieko nežinodamas, iš teisėtų paskatų įsigijo vogtą turtą. Visa tai turėjo
spręsti vietos teismas, žmogaus, pas kurį atpažintas svetimas turtas, sueigų
bendruomenės teritorijoje (ista omnia in illo таНо debent fieri, ubi est
gamallus super quern res Ша primitus fuit agnita). Ten buvo kviečiami
suinteresuotieji ir liudininkai, o jei atsakovas be svarbios priežasties
neatvykdavo nurodytu laiku, būdavo pripažįstamas vagimi. Tačiau
privalomas atvykimo terminas skyrėsi. Jis būdavo 40 dienų, jei abu,
nukentėjęs savininkas ir žmogus, pas kurį atpažintas dingęs turtas, gyveno
„šioje Luaros ir Šarbonjero miškų pusėje“ (si ds Ligere aut Carbonariam
атЬо manent), tai yra Neustrijoje. Jei ten gyveno tik nukentėjusysis, o
pavogtus gyvulius jis atpažino pas Akvitanijos ar Austrazijos gyventoją,
pretenzijų nagrinėjimo terminas būdavo du kartus ilgesnis.
Taigi teismų terminai čia nustatomi Neustrijos gyventojams. Galime
numanyti, jog panašus ilgesnis terminas priklausė ir Austrazijos ar
Akvitanijos gyventojams, jei pavogtus gyvulius jie atpažino kitame krašte,
bet XLVII skyriuje apie tai neužsimenama. Kai kurie tyrinėtojai darė išvadą,
jog Salijų teisyne atsispindi Neustrijoje galiojusi tvarka, ir jis buvo skirtas
šiam kraštui. Puikus germanų teisės žinovas Franzas Beyerle'as nebuvo
linkęs daryti tokių apibendrinimų. Jo nuomone, XLVII skyriaus normos yra
priedas, kurį prie pirminio teksto greičiausiai pridūrė Neustrijos srities
karalius Chilperikas I (561-584).137 Tačiau srities valdovas galėjo pridurti tik
formuluotę apie teismo terminus, nes XLVII skyriuje Austrazijai, Neustrijai
ir Akvitanijai numatoma ta pati pretenzijų nagrinėjimo tvarka. Taigi, tai
buvo visai frankų karalystei skirta norma, visą Chlodvigo valstybę, o ne
vieną jos regioną apėmusios

137 Beyerle, Die Lex Ribuaria, p. 333 ir t.

87
kodifikacijos produktas. XLVII skyriaus turinys leidžia manyti, kad šios
kodifikacijos pirmavaizdis negalėtų būti neseniai Neustrijoje apsigyvenusios
frankų mažumos papročiai ir tvarka.138
Šios išvados pagundoms pasidavė kalbininkai Wolfgangas Jungandreas
ir Rudolfas Schützeichelis.139 Laikydami Neustriją pagrindine Salijų teisyno
galiojimo teritorija, jie ieškojo šio krašto vietovardžiuose bei senosios
prancūzų kalbos leksikoje senųjų frankų malbergo glosų žodyno pėdsakų ir
nesunkiai rado tai, ko ieškojo, ten, kur nutarė ieškoti. Netenka abejoti, jog
germaniškųjų pėdsakų šio regiono prancūzų kalbos leksikoje bei
vietovardžiuose liko nuo frankų, kurių gimtąją kalbą skaitome malbergo
glosose. Tačiau tai nereiškia, jog frankų kalba gimė V amžiaus pabaigoje
šiaurinėje Galijoje, o ne buvo ten atnešta frankų atvykėlių iš jų gentinės
tėvynės.
Šią problemą galime laikyti išspręsta dėl Ruth Schmidt-Wiegand
tyrinėjimų. Ji iš anksto nepriėmė jokios hipotezės dėl teritorijos, kurioje būtų
atsiradusi vėliau į senąją prancūzų kalbą įsiliejusi menama vakarų frankų
tarmė. Priešingai, ji atsižvelgė į XLI skyriaus pastabą apie „frankus ir kitus
pagal salijų teisę gyvenančius salijus“ bei į gentinės etnogenezės
sudėtingumą ir padarė prielaidą, jog malbergo žodyną formavo įvairių
germanų tarmių sąveika. Ši pozicija padėjo gerokai praplėsti lyginamųjų
tyrinėjimų akiratį. Ruth Schmidt-Wiegand nustatė ryšius tarp germaniškų
Salijų teisyno formuluočių ir leksikos, būdingos Pareinės, Vestfalijos,
Frankonijos bei Fryzijos viduramžių dialektams. „Sueigų aikštės kalba“,
kuria Salijų teisyno redaktoriai surašė rachinburgų skelbiamas trumpas
teismo sentencijas, formavosi frankų, saksų ir fryzų kontaktų sferoje.140
Istorinės kalbos analizės rezultatai, atrodo, patvirtina Trumpojo prologo
apibūdinimą, jog Lex Salica - tai sueigose rytinėje Reino pusėje tenykščių
teisės skelbėjų padiktuotų normų rinkinys.

138 Wood, The Merovingian Kingdoms, p. 111-119 atkreipė dėmesį į žinias apie
vėlesniųjų valdovų pridėtas Salijų teisyno pataisas, bet pripažino, jog iš
pradžių šis teisynas galiojo visai Chlodvigo valstybei ir tik antrojoje VII
amžiaus pusėje tapo Neustrijos frankų teise, o Austrazijos frankams įsigaliojo
Lex Ribuaria.
139 Jungandreas, Vom Merovingicchen, Schützeichel, p. 619 ir t.
l40Schmidt-Wiegand, Das fränkische Wortgut, p. 281-290; tas pats,
Malbergischen Glossen als Denkmal, p. 402-407; tas pats, Rechtssprache, p.
169; plg. von Olberg, Freie, p. 20 ir 140.

88
 Šios normos atspindėjo bendrą frankų teisinę tradiciją - ir tų, kurie
pasiliko gimtosiose Austrazijos teritorijose, ir tų, kurie apsigyveno
Neustrijoje arba Akvitanijoje. Salijų teisė jiems buvo vienybės, gentinio
tapatumo simbolis ir kartu skyrė juos nuo Galijos romėnų, prijungtųjų kraštų
gyventojų. Tačiau iš tiesų frankų situacija didžiulėje Chlodvigo valstybėje
buvo labai nevienoda. Akvitanijos miestuose veikė vietos valdžios
struktūros, o grafų pareigas ten užėmė Galijos romėnai aristokratai, suvokę
savo administracines funkcijas kaip valdovo deleguotą valdžią ir tikriausiai
net negalėję įsivaizduoti tokios institucijos kaip tunginas. Negausūs
Akvitanijos frankai puikiausiai galėjo atsisakyti mokėti mokesčius ir
reikalauti gerbti savo atskirumą, kuris rėmėsi salijų teise, bet jiems teko
susidurti su valstybės institucijomis, kurios visiškai nepriminė gimtinės
sueigų su rachinburgais, sėdinčiais malberge ir „skelbiančiais teisę“. Be to,
retkarčiais Salijų teisyne šmėkštelintis Austrazijos grafio, atrodo, buvo
visiškai kitokia institucija, negu Akvitanijos comes civitatis.141 VI amžiuje
pagrindinė Austrazijos teismų figūra buvo tunginas - vietinės sueigos
bendruomenės galva, kuris pats neskelbė nuosprendžių, bet vadovavo
susirinkimams, skelbė iškilmingus, privalomus įpareigojimus ir atliko
įvairias maginės kilmės funkcijas. Tunginas apskritai nebuvo valdininkas.
Jis atstovavo ne karaliui, bet greičiau savajai bendruomenei, o iš tiesų -
tradicinę tvarką palaikančioms jėgoms. Istorikai bandė jį apibūdinti kaip
liaudies valdininką (Volksbeamter), sueigų teisėją (Thingrichter) arba
„karaliuką“ (Kleinkönig), bet tai buvo tik vienaip ar kitaip nevykę
bandymai, liudiję šių autorių nesugebėjimą sąvokomis apibūdinti archainės
kultūros reiškinio. Tunginas buvo figūra iš kito pasaulio - svarbi gentinės
politinės santvarkos grandis. Jį randame tik Salijų teisyne. Tunginai
nebeminimi nei VI amžiaus vidurio Pactuspro tenore paeis, nei vėlesnėse
Merovingų kapituliarijose, nei Lex Ribuaria. Turbūt jau Chlodvigo sūnūs
likvidavo šį senosios santvarkos reliktą, pakeisdami archainį tunginą
karaliaus šimtininku. Taigi vargiai galėtume manyti, jog Salijų teisyne
tunginas numatytas, siekiant šį modelį pritaikyti Neustrijai bei Akvitanijai.
Jis buvo įtrauktas į teisės sąvadą, nes kitaip nebuvo įmanoma. Nebuvo
įmanoma ignoruoti figūros, kuri vis dar buvo

141 Schulze, Grafschaftsverfassung, p. 33-35.

89
pagrindinis teismų ramstis į rytus nuo Reino ir į šiaurę nuo Sonos, gentinėje
frankų tėvynėje. Vargu ar reikia geresnio įrodymo, jog Salijų teisyne buvo
kodifikuojami Austrazijos teisės pavyzdžiai.
Jau mūsų aptarti langobardų bei fryzų teisės pavyzdžiai liudija, jog
paskutinės redakcijos metu žodinės teisės tradicija buvo cenzūruojama ir
įvairiai modifikuojama. Tikriausiai panašiai vyko ir Salijų teisyno
redagavimas. Tačiau tai, jog jame buvo palikta tungino institucija, leidžia
manyti, jog ne viską pavyko iš karto pakeisti. Pergamentas kantrus, tačiau
reikėjo, kad tai, kas jame surašyta, imtų veikti tikrovėje. Malbergo glosos
liudija, jog, nors teisė ir buvo surašyta, teismų praktika sueigose tekėjo
amžinąja žodinės tradicijos vaga, o tai, kas ten buvo kalbama ir tapdavo
nuosprendžiais, neretai skambėdavo kitaip negu lotyniškai surašytos normos.
Prisimindamas, jog „teisė ir teismas yra senesni kultūros elementai už
raštą“, Peteris Classenas klausė: „Kaip frankų teisėjas turėjo vadovautis jam
svetima lotynų kalba surašyta teisės knyga? Kitaip sakant, ar jis sėdėdavo
teisme laikydamas Lex Salica po pažastimi ar ant stalo? Hermanas Nehlsenas
į šį klausimą atsakė skeptiškai. Jo nuomone, iki pat VIII ir IX amžių sandūros
Salijų teisynas neturėjo jokios įtakos teismų praktikai. „Svarbiausios šios
teisės normos buvo žinomos ne todėl, kad buvo studijuojama Lex Salica
scripta, bet todėl, kad jos buvo giliai įsišaknijusios žodinėje tradicijoje.“ Dar
platesnes išvadas padarė Patrickas Wormaldas. Jo manymu, frankų ir
anglosaksų valdovų kodifikacijos buvo ne bandymai paveikti teismų
praktiką, bet ideologinės raiškos forma, mėgdžiojimo gestas, kuriuo barbarų
karalius vaizdavo save tarsi Romos imperatorių įstatymų leidėjo
vaidmenyje.142
Sunku būtų tai įžvelgti kaip tik Salijų teisyne, kurio prologe
kodifikacijos iniciatyva priskiriama visiems frankams, jos vykdymas -
keturiems sueigos paskirtiems teisės skelbėjams, o apie karalių apskritai
neužsimenama. Nepuldamas žavėtis efektinga Wormaldo hipoteze, vis dėlto
nesu linkęs ir menkinti jos prielaidų. Negaliu ignoruoti ir Classeno abejonių
bei įžvalgia šaltinių analize pagrįstos Nehlseno skeptiškos nuomonės. Tiesa,
Bavarų teisyne (II, 14) buvo

142 Classen, Konferencijos Recht und Schrift in Mittelalter diskusijos įvadas,

VuF 23, p. 9; Nehlsen, Zur Aktualität, passim; Wormald, Lex scripta, p.
125-138.

90
teigiama, jog teismo susirinkimuose (placita) „grafas turi turėti su savimi
[...] teisės knygą, kad visuomet teistų teisingai“, tačiau šis šaltinis daugiau
kaip dviem šimtmečiais vėlesnis už Salijų teisyną. Pagaliau valdovo
nurodymo formuluotė Bavarų teisyne (II, 14) leidžia manyti, jog praktikoje
dažnai jo būdavo nepaisoma. Tačiau nurodymas turėti įstatymų sąvadą
neturėtų prasmės, jei antrajame VIII amžiaus dešimtmetyje bent kai kurie
bavarų grafai nebūtų mokėję lotyniškai arba nebūtų turėję teisme raštingų
padėjėjų. Po šimto metų Friulio markgrafas Eberhardas ir Mesono grafas
Eckardas turėjo net nuosavas bibliotekas, kuriose buvo ir Lex Salica bei kitų
teisynų rankraščiai, reikalingi šiems dignitoriams vykdyti teisminę
valdžią.143
Tačiau frankų Austrazijoje VI amžiaus pradžioje nebuvo tokių
karaliaus dignitorių. Ten teisė ne grafai, bet tenykštės sueigos,
vadovaujamos tenykščių tunginų, o rachinburgai „skelbė teisę“ gimtąja
kalba. Prielaida, jog jie suprato lotyniškai ir net mokėjo skaityti, peržengia
fantazijos ribas. Classeno ir Wormaldo abejonės visiškai teisėtos, o
skeptiškų Nehlseno pastabų nepavyks atremti kitos epochos šaltiniais. Kaip
rašytinė Salijų teisyno redakcija galėjo veikti lygiai tekančią žodinės teisės
tradiciją?

Metas atsakyti į klausimą, kokias funkcijas atliko vadinamosios

malbergo glosos. Jos akivaizdžiai liudija rašytinės ir sakytinės teisės
atskirumą, tačiau kartu jos šias tradicijas jungia, leisdamos teismų praktikoje
tarpusavyje komunikuoti svetimam raštui ir savai kalbai. Vėliau, tolesnėse
teisyno redakcijose šios glosos buvo vis labiau lotyninamos, ir kūrėsi
savotiškas volapück. Tai liudija romėnišką raštininkų, o gal ir skaitytojų,
kuriems būdavo skirti šie rankraščiai, kilmę. Karolingų laikais, nykstant
kultūrinei prarajai tarp teismo ir rašto pasaulių, malbergo glosos už
Austrazijos ribų darėsi nebesuprantamos ir vis dažniau būdavo
praleidžiamos. Kai kurie kopijuotojai net nebežinojo, jog tai frankų kalba.
Karolingų laikų rankraščio A-3 sudarytojas įžangoje pažymėjo, jog „dėl
trumpumo,

143 Riché, Les biblioteques, p. 96 ir t. bei 101 ir t.

91
kad palengvintume skaitytojui vargą ir padėtume jam suprasti, praleidome
graikiškus žodžius [...], kuriuos radome surašytus šioje knygoje“144
Malbergo glosos darėsi nebereikalingos. Vis dėlto VI amžiaus pradžioje jų
kažkam dar labai reikėjo, jei buvo kruopščiai įrašomos į lotynišką pirmosios
kodifikacijos tekstą.
Ruth Schmidt-Wiegand pabrėžė, jog pats turtingiausias malbergo
glosų rinkinys yra rankraštyje C-6, kuris pagal visus požymius yra tekstas,
skirtas praktiniam naudojimui teismuose (Gebrauchtext). Schmidt-Wiegand
nuomone, tai leidžia manyti, jog šios glosos buvo reikalingos teismų
žmonėms - „grafams, tunginams bei rachinburgams“, nes padėdavo jiems
susieti sakytinę ir rašytinę teisę.145*
Šiuo klausimu esu kitos nuomonės. Iš tiesų glosų tikslas akivaizdžiai
praktinis, susijęs su teismų veikimu, tačiau jomis galėjo naudotis tik tie, kurie
sugebėjo jas perskaityti. Šio sugebėjimo negalėtume priskirti VI amžiaus
tunginams bei rachinburgams. Glosose surašytas formules jie mokėjo
atmintinai, tačiau nebūtų sugebėję surasti jų tekste ir susieti su atitinkamomis
lotyniškai surašytomis normomis. Jiems būtų kliudęs neraštingumas ir
kalbos barjeras. Glosos buvo skirtos kitiems žmonėms: šie žmonės buvo
raštingi ir mokėjo lotynų kalbą, bet nemokėjo atmintinai teismo formulių,
kurias sueigose frankų kalba skelbdavo tunginas ir rachinburgai. Glosų
vartotojai turėjo išmokti čia pat jas atpažinti, tad jiems buvo reikalingas
žodynėlis, kuriame būtų apibrėžiami ryšiai tarp įprastinių „teismo kalbos“
posakių ir rašytinės teisės normų.
Būdinga, jog prieš germaniškas šio žodynėlio formules įrašomas žodis
malobergo, arba „teismo kalba“, o ne „frankų kalba“. Siečiau tai ne su
technine šių frankiškų frazių funkcija, bet su tų žmonių, kuriems glosos
turėjo padėti suprasti, apie ką kalbama teisme, vaidmeniu. Šie žmonės
nevadovavo susirinkimui, neskelbė nuosprendžių ir net nebūtinai turėjo būti
vietos sueigoje dalyvaujančios bendruomenės nariai (gamalli). Salijų teisyne
apie juos tiesiogiai nekalbama. Jie buvo teisės sąvado vartotojai, bet
nevaidino jokio tradicinio vaidmens teisme ir tarsi likdavo už „seniausio
pasaulio teatro“ kulisų. Tačiau jie turėjo stebėti, kas vyksta teismo scenoje.

144 MGH Leges nationum Germanicarum, t. IV, 1, p. 15.

145 Schmidt-Wiegand, Malbergischen Glossen als Denkmal, p. 396; tas pats,
Rechtssprache, p. 160 ir t.

92
Kad tai suprastų, peržengdami kalbos barjerą, jiems buvo sukurtas „teismo
kalbos“ vadovėlis.146
Kas buvo šie žmonės? Gal ir galėtume vargais negalais tarti, jog
Galijos romėnai comites civitatum Akvitanijoje arba „karaliaus stalo
draugai“ Neustrijoje kartais pasinaudodavo malbergo glosomis, kad
susipažintų su barbarų teisminiais papročiais. Tačiau neįkyri teismų sueigų
priežiūra buvo daug reikalingesnė Austrazijoje, į šiaurę nuo Sonos ir į rytus
nuo Reino, kur gentiniai papročiai vis dar tvirtai laikėsi, o naujosios tvarkos
bei naujojo tikėjimo reikalavimai susidurdavo su pačiu didžiausiu
pasipriešinimu. Tiesa, ten buvo karaliaus valdininkų, grafiones ir
sacebarones, disponavusių administracinės prievartos priemonėmis, tačiau
salijų teisė jiems priskyrė gana nežymų vaidmenį: jie turėjo rinkti kai
kuriuos mokesčius ir prižiūrėti prievolių laikymąsi pagal teismų
nuosprendžius, bet patys nedalyvaudavo, priimant šiuos nuosprendžius. 147
Neatrodo tikėtina, jog iš Galijos romėnų kilę valdininkai, kurių vergeldas
buvo perpus mažesnis už frankų, VI amžiaus pradžioje tarp Austrazijos
frankų būtų įgiję pripažinimą ir autoritetą. Salijų teisyno LIV skyriuje
apskritai nekalbama apie šią galimybę. Pagal šią normą grafai visuomet
buvo laisvieji frankai, kuriems kaip valdininkams priklausė trigubas šešių
šimtų solidų vergeldas, o sacebaronais galėjo būti ir laisvieji frankai (600
solidų vergeldas dėl viešosios funkcijos), ir pueri regis, karaliaus litai, su
dvigubai mažesniu 300 solidų vergeldu, bet jokiu būdu ne romėnai. VI
amžiaus pradžioje ne tik visi Austrazijos sacebaronai, bet ir grafai buvo
tokie pat neraštingi, kaip ir aplinkiniai gyventojai, tad jie negalėjo, o ir
neturėjo būtinybės studijuoti salijų teisės rankraščių bei jų malbergo glosų.

146 Netrūksta ir kitų pėdsakų, leidžiančių manyti, jog salijų teisės sąvadas buvo
skirtas žmonėms, kurie geriau mokėjo lotynų kalbą negu frankų tarmę.
Salijų teisės kodifikuotojai nematė reikalo aiškinti skaitytojui lotyniškų
terminų, pateikiant germaniškus sinonimus. Tačiau priešingų atvejų irgi
būta. LVIII skyriuje parašyta, jog kreipdamasis į savo gimines pagalbos,
mokėdamas vergeldą žmogus turėjo atsistoti „ant duropullo, tai yra ant savo
namo slenksčio" (in duropullo, hoc est in limitare); daugelį amžių Kelno
apylinkėse kiekvienas tenykšte tarme kalbantis vaikas žinojo, jog Dürpel -
tai namo slenkstis (žr. Schmidt-Wiegand, Malbergischen Glossen als
Denkmal, p. 405). LXIV skyriuje taip pat matome lotynišką įžeidimo
herburgius paaiškinimą: tas, kuris neša raganoms katilą viralui virti (illud
qui hineo portare dicitur, ubi strias coccitant).

147 PLS, sk. XLV, 2; L, 3 ir 4; LI, 1 ir 2; LIV, 1-4.

93
 Šios glosos bei visas teisyno tekstas buvo skirtas raštingiems lotynų
kalbą vartojantiems žmonėms, kurie nevadovavo sueigoms ir neskelbė
nuosprendžių, bet jiems nebuvo galima atsakyti garbingos vietos malberge,
neįžeidžiant karaliaus bei naujojo tikėjimo. Tai buvo krikščionių
dvasininkai. Salijų teisyne neužsimenama apie jų dalyvavimą teismuose, nes
jiems nebuvo skirta vietos tradicinėje teismo vaidmenų pasiskirstymo
tvarkoje, o asociacijų su dar neseniai pagonių žynių vaidintu vaidmeniu
sueigose derėjo vengti. Tačiau turime ir kitą 280 metų vėlesnį šaltinį,
kuriame kalbama apie panašią socialinę situaciją.
782 metais Karolis Didysis nutarė ką tik nukariautose saksų žemėse
įtvirtinti teritorinę administraciją pagal frankų pavyzdį. Metraščiuose
rašoma, esą jis paskyrė grafus iš saksų gentinės aristokratijos. Po trejų metų
Karolis šioms teritorijoms išleido pirmąjį karaliaus potvarkių rinkinį,
vadinamą Capitulatio de partibus Saxoniae. Šių kapituliarijų 34 skyriuje
Karolis uždraudė saksams šaukti visuotines (tai yra genčių) sueigas, „nebent
mūsų pasiuntinys mūsų nurodymu įsakytų jiems susirinkti; tačiau
kiekvienas grafas savo apylinkėje turi šaukti teismų sueigas ir vykdyti
teisingumą (sed unusquisque comes in suo ministerio placita et iustitias
faciat), o kunigai turi prižiūrėti, kad jis nesielgtų kitaip“ (et hoc а
sacerdotibus consideretur, ne aliter fiat). Taigi karaliaus valia, krikščionių
dvasininkai Saksonijoje turėjo vykdyti politinę teismų priežiūrą.
Tie patys kunigai ten vykdė krikšto misiją, naudodamiesi visomis
prievartos priemonėmis, kokių tik galėjo imtis užkariautojai svetimoje
šalyje. 19 tų pačių kapituliarijų skyriuje nustatomos sunkios piniginės
bausmės už delsimą krikštyti vaiką, o už visišką atsisakymą krikštyti, tai yra
už pagonybės laikymąsi, buvo baudžiama mirtimi. Mirties bausmė buvo
taikoma ir už įvairius nusikaltimus prieš frankų valdžią, krikščionių
Bažnyčią bei naujosios tikybos įsakymus (3-13 skyriai), bet 14 skyriuje
nurodoma: „Jei kas slapta padarys kurį nors iš šių mirtinų nusikaltimų, bet
vėliau sava valia nuėjęs pas kunigą ir išpažinęs kaltes panorės atlikti atgailą,
turi būti, kunigui užtarus, atleistas nuo mirties bausmės.“ Akivaizdu, kad
dvasininkija dalyvavo, taikant pačias griežčiausias baudžiamąsias
priemones, nors ir švelnindama bausmes.

94
 Tačiau 34 skyriuje kalbama ne apie bausmes už politinius ar religinius
nusikaltimus, bet apie visuotinių teismų veiklą. Kunigai tiesiogiai
nedalyvavo priimant nuosprendžius, bet jų priežiūra neapsiribojo pasyviu
„karaliaus akių ir ausų“ vaidmeniu. Jie turėjo stebėti, kaip vykdomos
Karolio Didžiojo numatytos saksų teismų sistemos reformos. Prižiūrėdami
saksų grafus, kurių užduotis buvo šias reformas vykdyti, jie vaidino tarsi
frankų karaliaus politinių komisarų vaidmenį.
Situacija Austrazijoje VI amžiaus pradžioje buvo beveik panaši. Tiesa,
tenykščių frankų niekas nenukariavo: priešingai, tai jų karalius nukariavo
didžiąją Galijos dalį. Tačiau šis karalius priėmė katalikų krikštą, ir tai reiškė,
jog visa tauta būtinai turėjo būti apkrikštyta. Žinoma, jog kaip tik vyskupų
bendradarbiavimas padėjo Chlodvigui ir jo įpėdiniams sėkmingai
kontroliuoti Romos provincijų gyventojus. Tenka pridurti, kad be vyskupų,
o ypač žemesniųjų Galijos romėnų dvasininkų pagalbos nebūtų buvęs
įmanomas nei Austrazijos frankų krikštas, nei jų gentinės santvarkos
reforma. Visa tai, be abejo, vyko ne taip drastiškai kaip Saksonijoje, bet
dvasininkijai čia iškilo panašios užduotys.
Rašytinė gentinės teisės kodifikacija buvo rimtas žingsnis, išstumiant
pagoniškuosius kultus iš viešojo gyvenimo bei pamažu keičiant socialinę
tvarką. Greičiausiai vadovaudamasis realistiškais tikslais, Chlodvigas
nesiryžo iš karto pradėti teismų sistemos revoliucijos ir paliko veikti tunginų
bei rachinburgų vadovaujamas vietos bendruomenių sueigas. Šie žmonės,
be abejo, po senovei vadovavosi žodine teisės tradicija, o ne lotynišku
įstatymų sąvadu. Tačiau kartu su šiuo sąvadu į senąją paprotinių normų
sistemą buvo įvesta ne viena naujovė. Kadangi šios naujovės neturėjo likti
vien pergamente kaip gerų, bet neįgyvendinamų karaliaus norų pėdsakas,
kas nors turėjo joms atstovauti malberge ir prižiūrėti, kad žodinė teisė
sutaptų su rašytine. Tai greičiausiai buvo patikėta krikščionių dvasininkams,
kuriems kaip ir Karolio Didžiojo laikų Saksonijoje teko derinti krikšto
misiją ir teismų priežiūrą.
Nuo Chlodvigo krikšto iki Salijų teisyno surašymo praėjo apie dešimt
metų. Vargiai įmanoma, kad per tokį trumpą laiką būtų susiformavusi
gausesnė frankų dvasininkija. Misijų darbą ir kartu politinę

95
priežiūrą frankų genčių teritorijose teko vykdyti daugiausia iš Galijos romėnų
kilusiems dvasininkams. Jie neabejotinai lotynų kalbą mokėjo geriau negu
frankų tarmę, jau nekalbant apie malberge šia tarme skelbiamas formules. Jei
šie žmonės turėjo veiksmingai prižiūrėti, kad rachinburgų nuosprendžiai
atitiktų rašytinę teisę, svarbiausių „teismo kalbos“ frazių ir lotyniškų Salijų
teisyno normų sąsajų rodyklė jiems turėjo būti būtina darbo priemonė.

Malbergo glosos neturi funkcinio atitikmens kitų barbarų tautų teisės

tradicijos sąvaduose, tačiau šia išimtimi galime grįsti platesnes išvadas.
Chlodvigo kodifikacija vyko ypatingomis aplinkybėmis, bet šios aplinkybės
nušviečia bendrąją Europos barbarų antropologinę situaciją, lėmusią teisės
normų perkėlimą iš sakytinės tradicinės kultūros į rašto civilizacijos pasaulį.
Frankų salijų teisės kodifikavimo epochoje abi šias kultūras skyrė
griežtas kalbos barjeras, tad buvo būtina žmonėms, prižiūrėjusiems rašytinės
teisės diegimą, įteikti specialų šifravimo raktą, ir šią funkciją atliko malbergo
glosos. Tai buvo išimtinis atvejis. Rotario edikte germaniški intarpai beveik
tokie pat dažni kaip ir Salijų teisyne, tačiau jų pobūdis visiškai kitoks.
Aprašant vergo išlaisvinimo ritualą, tris kartus perdavus išlaisvinamąjį iš
rankų į rankas, kulminacijos momentas vaizduojamas taip: „o ketvirtasis
nuveda jį į kelių sankryžą ir [ten] thingat in gaida et gisil taip sako: kuriuo iš
keturių kelių benorėtum eiti, turi laisvą valią".148 Nelengva paaiškinti
germanišką (išskyrus jungtukus in ir et) frazę thingat in gaida et gisil. Tai
nėra išlaisvinimo formulė (pastaroji užrašyta lotyniškai), bet ritualinių gestų
apibūdinimas. Veiksmažodis thingare, kilęs iš daiktavardžio thing (sueiga),
reiškė viešą dovanojimą, greičiausiai patvirtinamą simbolišku susirinkusiųjų
pritarimu. Gaida ir gisil - tai greičiausiai „strėlė“ ir „lazda“ arba galbūt
„medelis“ ir „ola“.149 Veiksmažodis thingare taip pat reiškė ir viešą laisvės
dovanojimą.

148 LL, Ro, sk. 224, p. 64.

149 Frankovich Onesti, Vestigia, p. 88 ir 93.

96
 Stebėtina, jog ši nei į lotynų kalbą verčiama, nei kaip nors
paaiškinama langobardiška frazė buvo organiška lotyniškai suformuluoto
sakinio dalis. Šį sakinį galėjo suprasti tik abiem kalbomis kalbėję žmonės,
nes tarinys čia yra germaniškas veiksmažodis su lotyniška konjugacine
galūne: thingat, tai yra „viešai dovanoja“, „viešai suteikia laisvę“. Rotario
edikte ir vėlesniųjų langobardų karalių ediktuose tai buvo įprasta:
germaniškos frazės būdavo sintaksiškai integruojamos į lotynišką tekstą,
kuris be jų neturėtų prasmės. Langobardiški žodžiai dažniausiai nebūdavo
verčiami, nors pasitaikydavo ir išimčių: kartais būdavo pateikiamas
lotyniškas sinonimas (pavyzdžiui, faida quod est inimicitia), o kartais,
priešingai, nepakankamai tikslus lotyniškas terminas aiškinamas, pateikiant
originalų germanišką žodį. Mūsų minimas išlaisvinimo ritualas buvo
atliekamas tuomet, kai ponas nutardavo savo vergą „padaryti fulcfree ir sau
svetimą, tai yra amund“ (nam qui fulcfree et a se extraneum, id est amund,
facere voluerit, sic debit facere). Termino fulcfree („visiškai laisvas“) versti
nereikėjo, o lotyniškasis apibūdinimas a se extraneus („sau svetimas“)
turėjo būti patikslintas: germaniškas žodis amund reiškė, jog atleistiniui
negalioja pono mundas - dirbtinės giminystės kategorijomis suvokiama
globa. „Svetimas“ (extraneus) šiuo atveju turėjo reikšti „ne giminė“, tai yra
be pono mundo, visiškai nepriklausomas.
Pavyzdžių galima pateikti ir daugiau. Visi jie sutartinai liudija, jog
Rotario ediktas buvo sudarytas ir veikė dvi kalbas vartojusioje visuomenėje.
Paskutiniajame sakinyje Rotaris pastebi, jog galioja tik oficiali edikto
versija, sudaryta ir patvirtinta karaliaus notaro Ansoaldo150. Ansoaldas,
greičiausiai atsakingas už galutinę teisyno redakciją, sprendžiant iš jo vardo
ir gausybės tekste pasitaikančių barbarizmų, tikrai buvo langobardas. Nuo
Alboino įsiveržimo į Italiją buvo praėję 75 metai. Edikto gramatika,
ortografija ir leksika liudija, jog langobardai per šį laikotarpį nepamiršo
gimtosios kalbos ir įvaldė Italijos romėnų liaudišką lotynų kalbą, palikdami
joje savo pėdsaką. Komunikacijai tarp tradicinės užkariautojų kultūros ir
smukusios čionykštės civilizacijos kalbos barjeras nekliudė. Kiekvienas
langobardų vadas, gastaldas ar skuldahis galėjo suprasti edikto normas be

150 LL, Ro, sk. 388, p. 104.

97
vertėjo pagalbos - jei tik jam kas nors juos perskaitė arba jei pats mokėjo
skaityti.
Galime manyti, jog VII amžiaus viduryje raštingumas tarp pasauliečių
langobardų dar buvo labai retas. Jie mokėjo kalbėti liaudiška lotynų kalba,
bet kai reikėdavo ką nors perskaityti, negalėjo apsieiti be dvasininkų
pagalbos. Pats notaras Ansoaldas, pagrindinis edikto redaktorius, greičiausiai
buvo dvasininkas, tik nežinia, ar katalikų, ar arijonų: juk pats Rotaris buvo
arijonas. Tačiau nuo Autario (584-590), o ypač karaliaus Agilulfo (590-614)
ir karalienės Teodolindos valdymo laikų langobardų valstybėje ėmė tvirtėti
Katalikų Bažnyčios padėtis. Tai, jog edikte praleidžiamas mitas, nuo amžių
įteisinęs gentinę teisę, liudija katalikų spaudimo įtaką Rotario kodifikacijai
(arijonai šiuo požiūriu laikėsi ne tokios griežtos pozicijos). Langobardų, kaip
ir kitų barbarų tautų, teisės kodifikacija buvo painus krikščionių dvasininkų
ir gentinės tradicijos skelbėjų, kuriuos Rotaris prologe ir epiloge vadina
„seniais“ (antiqui homines), kontaktų, bendradarbiavimo ir konfrontacijos
vaisius.
Lex Alamannorum ir Lex Baiuvariorum prasideda nuo Bažnyčios
interesus ginančių nuostatų. Šios kodifikacijos atliktos pirmojoje VIII
amžiaus pusėje. Alemanai ir bavarai tuo metu buvo jau seniai apkrikštyti, o
jų kunigaikščiai pripažino frankų karalių viršenybę.
Tačiau nuo ypač Bažnyčią bei dvasininkus saugančių normų prasideda
ir VII amžiaus pradžioje ką tik krikštą priėmusio Kento karaliaus Etelberto
(Aethelbert) gimtąja kalba sudarytas kodeksas. Klausimas, ar šv. Augustinas
ir jo misijos bendražygiai suspėjo tiek išmokti anglosaksų kalbą, kad
prisidėtų prie teisyno redagavimo šia kalba, nėra toks svarbus: pats Etelberto
teisyno turinys liudija Bažnyčią buvus bendraautorę.151 Devintojo amžiaus
karaliaus Alfredo kodifikacijoje prieš pačias teisės normas įrašytas
Dekalogas ir kiti Biblijos įsakymai senąja anglų kalba. Buvo siekiama
anglosaksų įstatymus, kadaise žodinėje tradicijoje įteisintus pagoniškuoju
sacrum, pergamente surašytoje versijoje kildinti iš Šventojo Rašto.
Anglosaksų dvasininkai ir karaliai suvokė teisės kodifikaciją kaip misijų
darbo dalį.152

151 Wallance-Hadrill, Early Germanic Kingship, p. 40 ir t.

152 Liebermann, GA, t. I, Aelfred, p. 26-45. PIg. 943-946 metų Eadmundo

98
 Bažnyčios vaidmens, surašant barbarų teisę, pėdsakų randame visur:
nuo Salijų teisyno iki Rusų Tiesos ir nuo Rotario edikto iki Frostatingo
įstatymų. Visur galime numanyti ir didesnę ar mažesnę dvasininkų atliekamą
teismų priežiūrą bei netiesioginį jų dalyvavimą, diegiant rašytinės teisės
normas. Bažnyčios žmonių pastangos padėjo siekti, kad lex scripta neliktų
tik negyvos raidės, neturinčios jokios įtakos realiam gyvenimui. Tradicinių
gentinių visuomenių tyrinėtojui tai daug rūpesčių kelianti aplinkybė, nes
Bažnyčios įtaka teisės kodifikavimui visur buvo susijusi su klasikinės
kultūros ir civilizuotos teisės modelių diegimu - net ten, kur barbarų tautos
gyveno toli nuo romėnų ar bizantiečių ir nebuvo nukariautos imperijos
įpėdinių. Visiems leges barbarorum daugiau ar mažiau būdinga ši įtaka.
Tačiau tradicinė kultūra ir jos sudedamoji dalis - paprotinės teisės
normos - lengvai nepasidavė monarchijos ir Bažnyčios spaudimui. Rotario
edikto epiloge bei trumpajame Salijų teisyno prologe randame kodifikuotojų
ištikimybės senajai teisės tradicijai deklaracijas, nors jie ir siekė pakeisti, kas
tik įmanoma. Tačiau ne viską buvo įmanoma pakeisti iš karto. Nepakako
prisiekti tradicijai, reikėjo ir su ja skaitytis, palikti galioti karaliams bei
vyskupams neparankias normas ir papročius, pernelyg įsišaknijusius
kultūroje, kad bandymai juos pakeisti būtų sėkmingi. Kaip tik todėl ir Salijų
teisyne, ir Rotario edikte tiek daug akivaizdžiai pagoniškos kilmės normų
bei ritualų.
Ne viena skubota naujovė žlugo. Toks likimas ištiko ir jau minėtose
785 metų Karolio Didžiojo kapituliarijose užfiksuotą bandymą primesti
užkariautiems saksams grafų teismus. Po dvylikos metų frankų karaliui
nugalėtojui teko susitaikyti su šios pernelyg ankstyvos iniciatyvos nesėkme.
Nors grafų pareigos buvo patikėtos lojaliems saksų gentinės aristokratijos
atstovams, remiamiems ir kontroliuojamiems krikščionių dvasininkų,
naujieji valdininkai, kaip teisėjai, greičiausiai neįgijo autoriteto. 797 metų
spalio 28-ąją Achene išleistose antrosiose Saksonijos kapituliarijose Karolis
Didysis sutiko, kad teismus Saksonijoje pagal šių genčių amžinąjį paprotį

teisės paskelbimą: ten pat, p. 186: karalius nustato kraujo kerštą ribojantį
įstatymą, galvodamas, „kaip galėtų sustiprinti krikščionybę“ (hu ic maehte
Cristendomes maest araeran).

99
(secundum eorum ewa) vykdytų vietos bendruomenės savo sueigose.
Nugalėtojas pasidavė tradicijai, reikalaudamas tik vieno dalyko: kad šios
bendruomenės pripažintų frankų karaliaus aukščiausiąją teisminę valdžią.153
Su tradicijos galia teko skaitytis ir karaliui Liutprandui, didžiausiam po
Rotario langobardų teisės kodifikuotojui. 721 metais jis nustatė, kad už tyčinį
nužudymą bus baudžiama ne paprastu vergeldu, bet visą kaltininko turtą
perduodant aukos giminėms.154 Po dešimties metų karalius suvokė, jog 721
metų pataisa atnešė netikėtų, nepageidautinų padarinių. Savo lovoje mirusio
žmogaus paveldėtojai imdavo tvirtinti, jog šis buvo nunuodytas, ir
nepagrįstai ką nors kaltinti šiuo nusikaltimu, teisme įrodydami kaltinimą per
teisminę dvikovą ir pasigrobdami nugalėto priešininko turtą.
Liutprandui atrodė neleistina, „kad žmogus po vienu skydu per dvikovą
prarastų visą turtą“. Tačiau karalius neišdrįso uždrausti įrodinėti kaltinimą
teisme, „kaip tai buvo nuo seno įprasta“, per dvikovą, tad nurodė, jog
įtariamasis žmogžudyste, kurio kaltė buvo šiuo būdu nustatyta, turi sumokėti
mirusiojo giminėms paprastą vergeldą ir neturi atiduoti jiems viso savo turto.
Ypač iškalbingas yra komentaras, kurį Liutprandas pridėjo prie šios pataisos:
„nes nesame tikri dėl Dievo teismo ir esame girdėję, jog daugelis per
dvikovas, priešingai teisingumui, pralaimėjo savo bylas, tačiau atsižvelgdami
į mūsų, langobardų, tautos paprotį, negalime uždrausti šio įstatymo“ (tai yra
įstatymo, leidžiančio naudoti dvikovą kaip teismo įrodymą - quia incerti
sumus de iudicio dei, et multos audivimus per pugnam sine iustitia causam
suam perdere; sed propter consuitutinem gentis nostrae langobardorum
legem ipsam vetare non possumus).155
Tai unikalus prisipažinimas: karalius kodifikuotojas pripažįsta savo
bejėgiškumą prieš papročio galią. Tačiau tai, ką Liutprandas pripažino,
žinojo ir kiti. Bažnyčia, neabejotinai prisidėjusi inicijuojant kodifikavimo
metu daromas pataisas, taip pat suvokė, jog šias pataisas būtina dozuoti
atsargiai, dar ilgai paliekant galioti pagoniškos kilmės normas. Šią nuostatą
iškalbingai liudija pastaba Bavavarų

153
CPS, sk. 34 lyginti su CS, sk. 4 ir 8.
154
LL, Li, sk. 20, p. 40.
155
LL, Li, sk. 118, p. 186-188, 731 metai.

100
teisyno prologe: „Ko karalius Teodorikas, atsižvelgdamas į seną pagonių
paprotį, nepajėgė ištaisyti (propter vetustissimam consuetudinem
paganorum emendare non potuit), vėliau ėmė keisti karalius Childebertas, o
karalius Chlotaras užbaigė“.156 Šiuos žodžius rašęs mokytas vienuolis galbūt
klaidingai apibūdino konkrečių valdovų indėlį į kodifikaciją, tačiau jis galėjo
kliautis Bažnyčios patirtimi ir žinojo, kaip sėkmingai pagoniškoji teisės
tradicija priešinosi modernizacijos bandymams.
Tradicijos priešinimasis - palanki aplinkybė istorikui. Ji leidžia rasti
teisės sąvaduose archainės tvarkos elementų. Tačiau šis priešinimasis ne
visur buvo toks pat stiprus. Tradicinės kultūros sparčiausiai ir giliausiai iro
ten, kur barbarų elitai sukūrė valstybes, bendradarbiaudami su romėnų elitu,
perimdami Romos valstybės administracines bei iždo struktūras. Tai
akivaizdžiausia vestgotų atveju. VII amžiaus vidurio Recesvindo
kodifikacijoje jau kalbama ir apie gotus, ir apie romėnus, o jos normoms
didžiulę įtaką padarė bendroji Romos teisė.157 Šiuo požiūriu Liber
iudiciorum jau nebegalime nagrinėti kaip barbarų teisyno, ir vargiai
galėtume remtis juo kaip žinių apie gotų genčių senąją santvarką bei kultūrą
šaltiniu. Tą patį galima pasakyti ir apie Teodoriko ediktą, kad ir ką
manytume apie ostgotišką ar vestgotišką šio šaltinio kilmę. Likusios barbarų
kodifikacijos, nuo Salijų teisyno iki Rusų Tiesos ir nuo Rotario edikto iki
islandų Grägäs, Pilkosios žąsies teisyno, yra mūsų lyginamųjų tyrinėjimų
akiratyje. Žinoma, negalime teigti, jog šie teisynai - tai Romos įtakos
nepažeistų gentinių normų rinkiniai. Tačiau nesakome ir atvirkščiai: esą
krikščioniškųjų valstybių ir Bažnyčios spaudimas išstūmė iš jų gentinės
santvarkos palikimą bei tradicinės kultūros modelius. Atskirti archainį
palikimą nuo karaliaus valdžios spaudimo, dvasininkijos siekių bei
klasikinės kultūros poveikio padarinių yra viena sunkiausių užduočių
barbarų kodifikacijų tyrinėtojams. Čia netinka universalūs receptai, nes
konkrečios barbarų tautos kiekvienu atveju skirtingomis aplinkybėmis
susidūrė su Viduržemio jūros civilizacija bei jos įpėdiniais, ir šie skirtumai
atsispindėjo teisės sąvaduose. Šiuos šaltinius būtina nagrinėti atskirai. Apie
visus juos galima pasakyti tik tai, jog kiekviename jų esama svarbių žinių
apie
156
LiBaiuv, Prologas, p. 8.
157
Diaz-Salinero, El codigo di Eurico; King, The alleged teritoriality.

101
barbarų pasaulį, ir kiekvieno jų žinias vienaip ar kitaip ženklina civilizacijos
įtaka. Neįmanoma visiškai atsiriboti nuo šios įtakos, nes ji vienaip ar kitaip
pastebima visuose mūsų šaltiniuose, tačiau galime pažvelgti į ją iš toliau,
lygindami ir interpretuodami įvairius šaltinius.

102
 III
SKYRIUS

ŽMOGUS
GIMINIŲ
BENDRUOMENĖJE

103
 KERŠTAS IR IŠPIRKA

Anot Tacito, pagal germanų papročius „neapkęsti tėvo ar giminaičio

priešų [...] yra būtina; bet nesutaikomi priešai jie nebūna, net ir žmogžudystė
pas juos išperkama tam tikru skaičiumi jaučių bei avių, o baudą gauna visa
giminė. Tatai naudinga bendruomenei, kadangi vaidai pavojingesni ten, kur
žmonės laisvi“ (Suscipere tam inimicitias seu patris seu propinqui ąuam
amicitias necesse est; nec implacabiles darant; luitur enim et homicidium
certo armentorum ac pecorum numero recipitąue satisfactionem universa
domus, utiliter in publico, quia periculosiores sunt inimicitiae iuxta
libertatem).158
Šio Germanijos fragmento interpretacija seniai nekelia abejonių, nors
jo puošni stilistika ir supainioja teiginio prasmę. Ankstyvųjų viduramžių
lotyniškuose šaltiniuose žodis inimicitia paprastai vartojamas kaip
germaniško termino faida (kerštas, nesantaika) sinonimas. Iš konteksto
galime numanyti, jog ta pačia prasme žodis inimicitia vartojamas ne tik 21
Germanijos skyriuje, bet tikriausiai ir neištikusiame Plinijaus Vyresniojo
veikale Germanų karai, iš kurio Tacitas sėmėsi pačių vertingiausių žinių.
Tačiau pats Tacitas mėgo antitezes, todėl prie žodžio inimicitia pridėjo
antonimą amicitia, nors toliau kalbama vien apie nesantaiką, o ne apie
draugystę.
Pareiga neapkęsti, imtis (suscipere) keršto, nesantaikos už tėvą ar
giminaitį, kaip matyti iš tolesnių sakinio žodžių, buvo žmogžudystės
padarinys. Kokia buvo ši pareiga? Komentuodamas nužudytojo giminių
sprendimo priimti materialinę kompensaciją už jo mirtį viešąjį naudingumą,
Tacitas atkreipia dėmesį, jog nesantaika, iš kurios nerandama geranoriškos
išeities, laisvės sąlygomis gali suardyti vidinę taiką ir sukelti kruvinas
rietenas. Vadinasi, nuosekliai laikytis nesantaikos pareigos reiškė kraujo
kerštą: mirtį už mirtį. Laimei, germanai nebuvo neperkalbami. Visiems
giminėms (universa domus) priėmus materialinę kompensaciją už vieno iš
savųjų mirtį, susitaikymas užbaigdavo nesantaiką, konflikto tarp gentainių
žarija užgesdavo ir sugrįždavo žmogžudystės suardyta vidinė taika.

158 Tacitus, Germania, sk. 21 ir t.

104
 Materialinė kompensacija, apie kurią čia kalbama, tai ne kas kita kaip
germanų vergeldas arba slavų užmokestis už galvą. Iš esmės tai buvo išpirka
nuo keršto. Kuriantis valstybėms, karaliaus valdžia ir Bažnyčia pradėjo
kovą, siekdamos apriboti kraujo kerštą. Rašytinės teisės kodifikacijos šioje
kovoje suvaidino svarbų vaidmenį. Tarp išlikusių barbarų tautų teisės
tradicijos sąvadų tik viename kerštas nežabojamas ir laikomas pagrindine
bausme už žmogžudystę. Tai - pati seniausia Jaroslavo Išmintingojo laikų
(1015-1054) vadinamoji Trumpoji Rusų Tiesa.
Pirmajame Trumposios Tiesos straipsnyje skelbiama: Оубьеть
мнужь yoypca, mo мыcmumh 6pamoy брата, или cынnoвu omųa, любо
omųю cынa, uлu 6pamoyчadoy, любо cecmpuнoy сынoвu; aщe нe 6oyдeтb
xmo мьстя, mo 40 гpueeнъ зa голову („Jei nužudys vyras vyrą, tai keršyti
broliui už brolį arba sūnui už tėvą arba brolėnui arba seserėnui, o jei niekas
nekeršys, tai 40 grivnų už galvą“).
Bendratis мьстить čia skamba kaip nurodymas - panašiai kaip
Tacito suscipere inimicitias seu patris seu propinqui necesse est.
Kunigaikštis kodifikuotojas pripažino garbingą keršto pareigą ir ją
nustatantį amžinąjį paprotį rašytinės teisės norma. Tačiau tai nebuvo
griežtas įsakymas. Galima buvo elgtis, kaip liepia garbė, bet buvo galima ir
susitaikyti, priimant 40 grivinų „už galvą“, jei visi giminės sutinka priimti
jiems priklausančią dalį atlygio ir susilaikyti nuo keršto. Tacitas šiuo atveju
pabrėžė, jog visi giminės priima atlygį (recipit satisfactionem universa
domus), o Rusų Tiesoje pabrėžiamas kiekvieno jų keršto atsižadėjimas (aщe
нe 6oyдemb xmo мьcmя), bet rezultatas vis tiek toks pat. Mano nuomone,
kaip tik taip reikėtų suprasti Rusų Tiesos žodžius, esą nebus kam keršyti159. 160
Tačiau netenka abejoti, jog Trumpojoje Tiesoje pirmenybė buvo teikiama
kerštui, o materialinė kompensacija „už galvą“ buvo tarsi bausmės
pakaitalas privačiu susikivirčijusių pusių susitarimu. Tai buvo senos
paprotinės taisyklės. Tik vienodą atlygį už galvą, 40 grivinų už kiekvieną
laisvąjį vyrą, greičiausiai nustatė kunigaikščio valdžia?60

159 Taip pat CepreeBU4b, Лекции, p. 228; panašiai ir Фроянов, Киевская Pych, p.
33-36.
160 Taip leistų manyti paskutinis 1 straipsnio sakinys po žodžių „40 grivinų už
galvą“: aщe 6>oygemh poycuHh, любо rpuduHh, любо Koyn4UHa, любо
ябетникъ, любо мечнкъ, aщe uзъгou 6oygemh, любо cловенинъ, mo 40
гpuвeнъ noлoжumu ea нь.

105
 Šimtmečiu vėlesnė Vladimiro Monomacho (1113-1125) kodifikacija,
Plačioji Rusų Tiesa, prasideda nuo beveik pažodžiui atkartojamos
Trumposios Tiesos normos dėl žmogžudystės, keršto ir atlygio už galvą, tik
už kunigaikščio valdininko „galvą“ nurodoma mokėti dvigubai.161 Tačiau čia
pat, 2 straipsnyje, skaitome, jog po 1054 metų buvo išleistas naujas įstatymas
dėl keršto: по Яpoславe же паки совкупившеся cынoвe его: Изяславъ,
Святославъ, BceволоДъ u мужи ихъ: Коснячъко, Пepeнегъ, Никифоръ,
отложиша oyбueнue за голову, но кyнамu ся выкупати; а ино вce якожe
Ярославъ cyДuлъ, maкожe u cинoвe ezo oycmaвuшa („Po Jaroslavo vėl
susirinko jo sūnūs: Iziaslavas, Sviatoslavas, Vsevolodas [...] ir atidėjo
nužudymą už galvą, bet [būtina] išsipirkti kiaunėmis, o visa kita taip, kaip
teisė Jaroslavas, taip pat nustatė jo sūnūs“). Kiaunės, tiksliau kiaunių kailiai,
tuo metu Rusioje buvo visuotinai naudojama mokėjimo priemonė. „Išpirka
kiaunėmis“ antrajame Plačiosios Tiesos straipsnyje, be abejo, yra atlygis už
galvą. Tačiau pažymėtina, jog šis užmokestis apibrėžtas veiksmažodžiu
выкуnamu ся. Priešingai negu oy6ueuue за голову, tai reiškė išsipirkti iš
mirties nuo keršytojų rankų. Jokiame kitame viduramžių Europos šaltinyje
taip aiškiai nekalbama apie vergeldą kaip apie išpirką nuo keršto.
Rusų istoriografijoje vyrauja požiūris, jog Jaroslavo sūnų susirinkime
nustatyta pirmojo Rusų Tiesos straipsnio pataisa visiškai uždraudžiamas
kraujo kerštas. Laikantis šio požiūrio, akademiniame Rusų Tiesos vertime
senosios slavų kalbos veiksmažodis omложumu į rusų kalbą verčiamas kaip
отменить (atšaukti, panaikinti).162 Tačiau pakanka žvilgtelėti į žodynus, kad
įsitikintum, jog tai nebuvo vienintelė žodžio отложити reikšmė. Jis turėjo
ir kitą, gal net svarbesnę reikšmę, iki šiol išlikusią slavų kalbose: rusų
отложить, serbų ir kroatų odložiti, lenkų odłożyć reiškia nukelti laike arba
erdvėje, atidėti.162 Jaroslavo sūnūs iš tiesų panaikino normą,

161 Tokia bausmė nurodoma jau Trumposios Tiesas 18 skyriuje (Ащв оубьютъ
огнищанина въ обиДоу, то плamumu за нь 80 гривенъ oyбuųu /.../),
akivaizdžiai vėlesniame už 1 sk. Зимин, ПравДа, p. 122-124 tvirtino, jog ši
Trumposios Tiesos dalis (18-43 str.) buvo pirmosios Jaroslavo kodifika- cijos
papildymas, priimtas pirmajame jo sūnų susirinkime, kuris įvyko dar tėvui
gyvam esant, 1036-1054 metais.
162ПравДа Русская, leid. B. D. Grekov, t. II, комменmapuu, p. 245; žr.
Юшков, Общественно-политический cmpoū, p. 486; TuxoMupoe,
Пособиеue, p. 88; Греков, Kueвская Русь, p. 121 ir t., 144; Зимин, ПривДи,

106
kuri žmogžudystės atveju pirmenybę suteikė kerštui, tačiau tai nereiškė, jog
kerštas nuo šiol uždraudžiamas visiems laikams, nepriklausomai nuo
aplinkybių. Jis buvo atidedamas, suteikiant pirmenybę išpirkai. Tačiau jei
kaltininkas neišsipirko nuo mirties, sumokėdamas galimiems keršytojams
už savo galvą, šie galėjo nebaudžiami jį nužudyti. Taip buvo visoje
Europoje, ir antrasis Plačiosios Tiesos straipsnis anaiptol neliudija, jog
Rusios papročiai šiuo požiūriu būtų išimtinis atvejis.
Išimtimi galima laikyti tai, jog pačioje seniausioje Rusios įstatymų
kodifikacijoje kerštas nurodomas kaip pagrindinė bausmė už žmogžudystę.
Greičiausiai Jaroslavas Išmintingasis nutarė, jog situacija vis dar neleidžia
pakeisti tradicinių kerštą reguliavusių normų. Kaip tik todėl bei dėl detaliai
aprašytos Jaroslavo sūnų priimtos pataisos, tolesnės Rusų Tiesos redakcijos
leidžia konkrečiai apčiuopti momentą, kai prioritetai sukeičiami vietomis.
Iki šiol pirmenybę turėjo kerštas, o dabar pirmenybę įgijo išpirka.
Germanų pasaulyje tik švedų XIII amžiaus pradžios Vestgetalago
teisyne kerštas minimas pirmiau negu išpirka. Tačiau palyginti su Rusų
tiesa, čia keršto galimybės įvairiai varžomos. Šiame teisyne gerokai
sumažinamas galimų keršytojų skaičius: kalbama visų pirma apie aukos
įpėdinį. Jei mažametystė jam neleido savarankiškai dalyvauti teisme, keršto
teisė priklausė artimiausiam iš suaugusių giminaičių, teismo sueigoje
(thinge) iškodavusiam kaltinimą nužudymu.
Be to, Vestgetalago teisyne kerštas įspraudžiamas į ritualo rėmus ir
tampa įmanomas tik po ilgai trunkančios teismo procedūros. Nužudytojo
įpėdinis arba artimiausias suaugęs giminaitis turėjo dviejose sueigose iš
eilės paskelbti įvykus žmogžudystę. Trečioje sueigoje jis turėjo apkaltinti
konkretų asmenį šiuo nusikaltimu. Tuomet kaltinamasis turėjo pasirodyti
sueigoje ir, stovėdamas už sueigos aikštės ribų, paprašyti trečiojo asmens,
kad garantuotų jo neliečiamybę. Sueigos dalyviai (thingsmaen) turėjo jam
suteikti šią garantiją. Nuo šios akimirkos jis galėjo be baimės dalyvauti
procese, nes sueigoje pripažinta neliečiamybė jį saugojo nuo aukos giminių

p. 203 ir t. Kitos nuomonės buvo Sergejevičius (turbūt vienintelis rusų

tyrinėtojas, kuris šiuo klausimu rėmėsi keršto legalumu visoje viduramžių
Europoje) ir Frojanovas, Киевская Русь, p. 37-41, atkreipęs dėmesį į
filologinius vyraujančio aiškinimo trūkumus.

107
keršto iki pat tos dienos, kai eilinės sueigos (thingo) nuosprendžiu buvo
pripažįstama jo kaltė. Iki šios lemtingos dienos galo nuteistasis dar būdavo
neliečiamas: jis galėdavo ramiai grįžti namo ir ten papietauti. Vakarieniauti
jam jau tekdavo miške.
Nuo tada kaltininkas turėdavo slapstytis kaip išvytasis (frith flyiä), nors
ir nebūdamas visuotinio keršto ir nesantaikos objektas. Tik vienam ar dviem
artimiausiems aukos giminaičiams nuteistasis žudikas buvo „netekęs taikos“
(fridlösän), ir tik šiedu galėjo jį nužudyti „be užmokesčio“ (ugildan), tai yra
nemokėdami už jo nužudymą vergeldo.163 Teisėtas kerštas buvo
nebaudžiamas.
Keršto apribojimai turėjo palenkti aukos gimines priimti užmokestį.
Tačiau Vestgetalago kodifikuotojas, kitaip nei Jaroslavo sūnūs Rusioje,
neišdrįso paskelbti, jog atlygis turi pirmenybę, o kerštą privalu atidėti, kad
kaltininkas turėtų laiko reikiamai sumai surinkti. Vergeldo dydis, jo
padalijimas ir mokėjimo būdas Vestgetalago teisyne reguliuojami labai
detaliai, tačiau šie principai surašyti jau po kerštą reguliuojančių principų ir
prasideda žodžiais: „Jei jie [aukos giminės] panorės priimti atlygį“.164
Pirmenybę turėjo kerštas, o atlygis galėjo jį pakeisti, jei tokia buvo
nukentėjusiųjų valia. Tik vergo įvykdytos žmogžudystės atveju galiojo
atvirkštinis principas. Vestgetalago teisyne, kaip ir kituose barbarų
teisynuose, vergai nebuvo teisės subjektai, ir teisminė atsakomybė už vergo
padarytus nusikaltimus tekdavo jo šeimininkui. žmogžudystės atveju tai
formuluojama labai aiškiai: vergas „negali būti vadinamas žudiku“. Jo ponas
turi sumokėti abi vergeldo dalis - jo giminės nariams priklausantį arvabot ir
jo giminės nariams priklausantį aettarbot - ir neturi „slėptis, kaip netekęs
taikos“ (frith flyiä), nebent atsisakytų sumokėti.165 Šiuo atveju kerštas,
nesantaika buvo pakeičiamoji bausmė, taikoma tik tiems, kurie nesumokėjo
vergeldo.

Lotyniškuose šaltiniuose, pradedant Tacitu, germaniškas žodis faida

verčiamas inimicitia (pažodžiui - nedraugiškumas, ne-

163 WgL, Af mandrapi 1, sk. 1-3.

l64WgL, Af mandrapi 1, sk. 4
165 WgL, Af mandrapi 4.

108
santaika). Dabartinės vokiečių kalbos daiktavardis Fehde reiškia ir
konfliktą, ir karo būklę. Panaši ir dabartinės anglų kalbos žodžio feud
reikšmė. Lotynų kalboje nesantaikos (inimicitia) antonimas yra draugystė
(amicitia), ir su šia priešingybe iš tiesų susiduriame šaltiniuose. Tačiau
Vestgetalago teisyne nesantaikos būklė apibrėžiama kitaip: žudikas
teisėtiems keršytojams yrafridlösän, „netekęs taikos“. Tai reiškia, jog aukos
giminės žengė į karo su kaltininku kelią. Panašiai bizantietis Strategikono
autorius apibūdino pietų slavų keršto, nesantaikos sampratą: polemon, arba
karas. Šios nesantaikos antonimas yra taika.
Kalbame ne tik apie terminologines bei semantines subtilybes. Kad ir
kokiais apribojimais būtų suvaržytas kerštas Vestgetalago teisyne, aprašoma
procedūra neišvengiamai yra susijusi su karo veiksmais. Tai ginkluota miške
besislapstančio, be abejo, taip pat ginkluoto žmogaus medžioklė. Alemanų
teisyne visa tai vaizduojama dar aiškiau: aukos šeima budi nusikaltimo
vietoje prie savo giminaičio kūno ir sukviečia visus aplinkui gyvenančius
artimuosius, paskui visi ginkluoti išsiruošia į žudiko namus vykdyti kruvino
keršto.166 Tiesa, keršyti žudikui jo paties namuose iš tikrųjų buvo
draudžiama ir už tai griežtai baudžiama, tačiau tai nesumažina aprašymo
patikimumo. Kerštas vaizduojamas kaip privatus karo žygis, ir viskas yra
suprantama, nebent kruvina atomazga vyktų neleistinoje vietoje.
Pridursime: nesantaika galėjo būti ne tik žmogžudystės, bet ir
vagystės, sužeidimo, sumušimo ar įžeidimo padarinys; tik vagystės,
sumušimo ir kai kurių įžeidimų atveju tai būdavo individualus paties
nukentėjusiojo kerštas, o žmogžudystė sukeldavo ginkluotą giminių
reakciją.167 Kiekvienas iš šių nusikaltimų ir teisėta nukentėjusiųjų reakcija
priartindavo susikivirčijusias puses prie karo, o gausėjantys privatūs karai,
kaip pastebėjo jau Tacitas, ardė genties arba valstybės viešąją tvarką.
Todėl barbarų valdovai kaip galėdami siekė pakeisti kerštą išpirka:
giminėms mokamu vergeldu nužudymo atveju, atlygiu nukentėjusiajam
sužeidimo, sumušimo ar įžeidimo atveju. Rotaris savo edikte padidino
tradicinius atlygius ir paaiškino šį žingsnį taip:

166 LAI, sk. XLIV, 2.

167 LFris, sk. II, p. 38 ir Vlemaro priedas ten pat.

109
„Už visus aukščiau išvardytus sumušimus bei sužeidimus, kurie nutinka tarp
laisvųjų žmonių, nustatėme didesnius užmokesčius, negu mūsų protėviai
[buvo nustatę], kad faida, tai yra nesantaika, nurimtų, priėmus minėtąjį
atlygį, ir niekas daugiau nieko nereikalautų ir nepuoselėtų klastingų [keršto]
kėslų, bet kad taip byla baigtųsi ir liktų draugystė. O jei nutiktų, kad sumuštas
žmogus per metus mirtų nuo patirtų žaizdų, tas, kuris jį sumušė, turi sumokėti
[vergeldą] kaip in angargathungi, tai yra pagal asmens kokybę“.168
Šis teiginys buvo ne tik bandymas įtikinti. Tai buvo naujo įstatymo,
nustatyto karaliaus valios aktu, pagrindimas: padidiname atlygius ir
reikalaujame, kad nuo šiol, užuot keršijus, jie būtų priimami. Privalomojo
pobūdžio yra ir norma, kuria liepiama mirties nuo sumušimų atveju mokėti
ir priimti vergeldą, nors jo piniginės vertės Rotaris nenustatė, palikdamas tai
paprotinei teisei. Tačiau netenka abejoti, jog šiuo ediktu buvo keičiama
praamžė daiktų tvarka, suteikiant išpirkai pirmenybę prieš kerštą.
Visuose leges barbarorum, išskyrus Trumpąją Rusą Tiesą bei
Vestgetalago teisyną, ši permaina jau savaime suprantama kaip praeitas
etapas. Tačiau tai, jog vergeldas tapo pagrindine bausme už nužudymą,
nereiškė, jog kerštas buvo visiškai išstumtas iš gyvenimo. Jau pirmajame
Tiuringų teisyno skyriuje rašoma, jog už adalingo, tai yra aristokrato,
nužudymą mokamas 600 solidų atlygis, o už paprasto laisvojo žmogaus -
200 solidų. 27 skyriuje nustatoma, kad tik vyrai gali paveldėti žemę ir kad ją
paveldinčiajam atitenka ir „kario apdaras, tai yra šarvai, bei kerštas už
giminaičio mirtį ir atlygis už galvą“ (ad quemcumque hereditas terrae
pervenerit, ad illum vestis bellica, id est lorica, et ultio proximi et solutio
leudis debet pertinere). Tad keršto teisė, nors ir apribota, vis dar buvo
pripažįstama.
Rotario edikte nurodoma mokėti ir priimti vergeldą. Tačiau iš to paties
edikto sužinome, jog giminaičių grupė, priimdama vergeldą, duoda priesaiką
nutraukti nesantaiką (sacramenta prestita pro ampotandam inimicitia).169
Taigi nesumokėjus išpirkos, nesantaika galėjo tęstis įprastinėmis formomis.
Kas nesumokėdavo, tam būdavo keršijama.

168 LL, Ro, sk. 74, p. 28.

169 LL, Ro, sk. 143, p. 40.

110
 Šis principas probėgšmiais, bet gana aiškiai formuluojamas ir Saksų
teisyne. Bausmė už nužudymą, kaip nedviprasmiškai skelbiama XIV bei
XVI skyriuose, yra vergeldas, atitinkantis socialinę aukos padėtį. Tačiau
XVIII skyriuje rašoma, jog už pusiau laisvo lito padarytą žmogžudystę,
ponui įkalbėjus ar įsakius, atsakomybė tenka ponui. Tokiu atveju „ne litas,
bet ponas moka vergeldą arba patiria kerštą (nesantaiką)“ (dominus
conpositionem persolvat vel faidam portet). Ši formuluotė taikoma ypatingai
situacijai, bet ji atspindi bendrą taisyklę: nesantaika buvo teisinė vergeldo
alternatyva, o jos kruvina kulminacija tam tikromis aplinkybėmis - visiškai
legalus veiksmas.
Tam tikromis aplinkybėmis, vadinasi, ne visada, o juo labiau ne visur.
Keršytojai, dėl nesantaikos nužudę žmogų jo paties namuose, pagal saksų
teisę buvo baudžiami mirtimi (qui hominem propter faidam in proprio domo
occiderit, capite puniatur).170 Mirties bausmė pagal Lex Saxonum buvo ne
privatus kerštas, bet karaliaus valdžios politinė represija. Šiuo atveju ji
būdavo skiriama ne už patį įvykdytą paprotinį kerštą, bet už jo įvykdymą
uždraustoje vietoje, tai yra už namų neliečiamybės sulaužymą. Ši
neliečiamybė buvo sakralinės kilmės, ir ją dar neseniai saugojo gentinė
bendruomenė, o dabar užkariautojas frankų karalius. Šiurkštus šios
neliečiamybės pažeidimas griovė karaliaus autoritetą bei vidinę taiką ką tik
nukariautose teritorijose, tad ir čia buvo taikomos žiaurios bausmės,
kuriomis Karolis Didysis Saksonijoje apskritai švaistėsi į kairę ir į dešinę.
785 metų kapituliarijose jis nustatė mirties bausmę net už mėsos valgymą
gavėnios metu.171*
Keršto teisės ribojimas sakraline neliečiamybe rėmėsi sena gentine
tradicija. Artimiausias šiai tradicijai atrodo fryzų Išminčių priedo I skyrius:
„Žmogus, patekęs į nesantaiką (homo faidosus) turi būti paliktas ramybėje
bažnyčioje, savo namuose, eidamas į bažnyčią, grįždamas iš bažnyčios,
eidamas į teismo sueigą ir grįždamas iš teismo sueigos. Kas sulaužys šią
taiką ir nužudys šį žmogų, sumokės devyniskart po 30 solidų, o jei jį sužeis,
sumokės devyniskart po 12 solidų karaliaus iždui“.“

170
LSax, XXVII.
171
CPS, sk. 4.
172
LFris, Additio Sapientum, sk. I: Homo faidosus pacem habeat in ecclesia,

111
 270 solidų suma buvo suma, gerokai didesnė už kilmingojo fryzo
vergeldą, o 108 solidų suma - už bet kokį atlygį. Tačiau šiuo atveju apskritai
buvo kalbama ne apie vergeldus ir atlygius nukentėjusiųjų naudai, bet apie
viešąsias baudas karaliaus iždui (ad partem regis). Šios baudos
skaičiuojamos trisdešimties ir dvylikos solidų sumomis neatsitiktinai. Kaip
teigiama fryzų teisyne (XVI skyrius), žmogžudystės kaltininkas,
nepriklausomai nuo aukos giminėms priklausančio vergeldo, turėjo sumokėti
karaliaus iždui „už taiką“ (pro freda) 30 solidų, kaip viešąją baudą už
sulaužytą taiką. Ši viešoji bauda bei vergeldas, kaip rašoma XVII skyriuje,
būdavo kelis kartus padidinama, jei žmogžudystė buvo įvykdyta ypatingos
neliečiamybės saugomoje vietoje: „Kas kunigaikščio dvare, bažnyčioje ar
bažnyčios kieme nužudys žmogų, sumokės devyneriopą jo vergeldą, o
karaliaus iždui - devyneriopą fredus.“
Sutapimą patvirtina ir tai, kad abiem atvejais kalbama, be kitų dalykų,
apie žmogžudystę bažnyčioje. Devyneriopą 30 solidų bauda pirmajame
Išminčių priedo skyriuje - tai ne kas kita, kaip devyneriopas/redus, apie kurį
kalbama pagrindinio fryzų teisyno XVII skyriuje. Tačiau XVII skyriuje
žmogžudystės auka yra ne keršytojų persekiojamas nusikaltėlis, todėl
devyneriopa bauda už sulaužytą neliečiamybę mokama kartu su devyneriopu
vergeldu. Pirmajame Išminčių priedo skyriuje situacija kita: keršto auka tapo
homo faidosus, arba nusikaltėlis, kuris nesumokėjo atlygio už savo veiksmą
ir todėl jam buvo galima teisėtai keršyti. Jei keršytojai sulaužė bažnyčios,
namų ar sueigos neliečiamybę, karaliui priklausė devyneriopas fredus, bet
apie jokį vergeldą negalėjo būti nė kalbos. Taip pat negalėjo būti nė kalbos
apie kompensaciją sužeistam nusikaltėliui, kurį keršytojai užklupo
bažnyčioje, jo namuose arba sueigoje. Devyneriopa dvylikos solidų suma -
tai fredus, priklausęs karaliui už pažeistą šventąją neliečiamybę, o ne
atlyginimas už keršijant padarytas žaizdas. Greičiausiai toks atlygis keršto
aukai apskritai nepriklausė. Taigi žmogus, paliktas faidai, buvo teisės
saugomas tik prieglobsčio vietose, kur kiekvieną be išimties saugojo
sakralinė neliečiamybė.

in domo sua, ad ecclesiam eundo, de ecclesia redeundo, ad placitum eundo,

de placito redeundo. Qui hanc pacem effregerit et hominem occiderit, novies
XXX solidos conponat. Si vulneraverit, novies XII solidos conponat ad
partem regis.

112
Visur kitur teisėti keršytojai galėjo teisėtai nužudyti homo faidosus. Tokiais
atvejais pastarojo giminė negalėjo nei reikalauti vergeldo, nei atsakyti į
nesantaiką nesantaika.

NESANTAIKOS IR SUSITAIKYMO PUSĖS

Tuo metu, kai kruvinas kerštas buvo leidžiamas, kaltininkui

nesumokėjus vergeldo, nebuvo išnykusi ir principo, jog pats vergeldas yra
išpirka nuo keršto, atmintis. Langobardų karalius Liutprandas rėmėsi šia
taisykle 717 metų edikte, praėjus 74 metams po to, kai Rotaris nustatė, jog,
užuot keršijus, privalu priimti atlygį.
713 metais Liutprandas pakeitė seną paveldėjimo paprotį,
nustatydamas, jog, nesant vyrų paveldėtojų, mirusio langobardo turtą taip
turi paveldėti jo dukros, tarsi jos būtų sūnūs.173 Tai mažino karaliaus iždo
galimybes perimti palikimą, bet svarbiausia, nustūmė tolyn eilėje kitus
mirusiojo giminaičius vyrus. Iki tol jie paveldėdavo mirusiojo žemę, jei šis
nepalikdavo sūnų.
Tačiau paveldėjimo įstatymo pataisa sukėlė komplikacijų ir
nesusipratimų, kurių karalius nenumatė. Žmogžudystės aukos paveldėtojui
pagal seną paprotį priklausė didžiausia vergeldo dalis. Greičiausiai būta
atvejų, kai dukros, pagal 713 metų ediktą įgijusios teisę paveldėti nužudyto
tėvo turtą, reikalaudavo sau kaip paveldėtojoms priklausančios vergeldo
dalies ir pradėdavo dėl jos bylinėtis su velionio broliais arba su jo brolėnais,
seserėnais bei kitais giminės vyrais. Šios bylos greičiausiai pasiekė ir patį
karalių. Liutprandas ne tik atmetė dukterų pretenzijas, bet ir pavertė savo
nuosprendį teisės norma, atitinkamai pagrindęs ir įtraukęs ją į 717 metų
ediktą. Karalius aiškino: „Nors leidome dukroms paveldėti turtą, ne jos turi
gauti vergeldą iš tėvo žudikų, bet giminės vyrai, tie, kurie [pagal senąjį
paveldėjimo paprotį] būtų paveldėję jo turtą pagal giminystės artimumą“
(quamquam filias instituissimus heredes, sicut masculos ipsam
conpositionem volumus ut accipiant propinqui parentes eiusdem qui occisus
fuerit, illi qui per capput succedere potuerunt). Būdinga priežastis, dėl
kurios, Liutprando manymu, dukroms nepriklauso

173 LL, Li, sk. 1, p. 128.

113
vergeldas už tėvo mirtį: „Kadangi yra moteriškos lyties, negali pradėti
faidos“ (quia filiae eius, eo quodfemineo sexu esse provantur, поп possunt
faidam ipsam levare).174 Nesantaika ir kerštas, kaip ir karas, yra vyrų
reikalas, o vergeldas, kaip išpirka nuo nesantaikos, priklauso galimiems
keršytojams. Liutprandui tai buvo akivaizdi, pamatinė šio įstatymo
interpretavimo prielaida.
Vertėtų stabtelėti ir atidžiau pasižiūrėti, kokiems žmonėms priklausė
vergeldo teisė. Tai tie, kuriems reikėjo sumokėti išpirką, kad išvengtum
keršto. Vergeldą dalijęsi vyrai buvo grupinis nesantaikos subjektas, grupė,
kuriai garbė liepė krauju keršyti giminaičio žudikams. Vergeldo dalybas
nustatančios normos gali leisti mums susidaryti įspūdį apie šios grupės dydį
bei struktūrą.

Žmogžudystėms skirtame Fryzų teisyno I skyriuje probėgšmiais

paminima, jog du trečdaliai vergeldo priklauso aukos turto paveldėtojui, o
trečdalis - likusiems giminėms (de qua multa due partes ad heredem occisi,
tertia ad propinquos eius proximos pertineat).175 Žodžiai propinqui bei
proximi („artimieji“) viduramžių sąvaduose reiškė giminaičių, bet nebūtinai
artimiausių, teises. Dažniausiai buvo kalbama apie šalutinės linijos gimines,
surikiuotus pagal giminystės artimumą su asmeniu, nuo kurio šiuo atveju
skaičiuojama giminystė, pavyzdžiui, su paveldimo turto savininku arba su
žmogžudystės auka. Atrodo, pagal saksų teisę šiai grupei taip pat tekdavo
trečdalis vergeldo.176
Panašus principas, tik kitokia proporcija, galiojo Salijų teisyne. LXII
skyriuje taip reguliuojamas vergeldo padalijimas: „Jei kieno tėvas nužudytas,
pusė atlygio tenka sūnums, o kitą pusę pasidalija giminės, artimiausi ir iš
tėvo, ir iš motinos pusės. Jei iš kurios nors pusės, tėvo ar motinos, nebus nė
vieno giminaičio, ši dalis atiteks karaliaus iždui“.
Čia kalbama apie sūnus, bet neužsimenama apie dukteris. Atrodo, kad
seniausiame frankų paprotinės teisės sąvade vis dar laikomasi

174LL, Li, sk. 13, p. 134.

175 LFris, I, l,p. 34.
176 LSax, XIX.

114
principo, kurį taip aiškiai suformulavo Liutprandas: tik vyrai giminaičiai
dalijasi vergeldą, nes tik jie gali keršyti. Nors Salijų teisyno LXII skyriaus
formuluotė itin lakoniška, iš jos aiškiai matyti, jog galimų keršytojų grupė
neapsiribojo vien namiškiais. Viena vertus, čia kalbama apie sūnus, kita
vertus, apie šalutinės linijos gimines iš tėvo ir motinos pusės, tai yra dėdes,
pusbrolius ir kt.
Atkreiptinas dėmesys, jog neminimi tikri broliai, nepriklausantys sūnų
ir šalutinės linijos giminių dichotomijai. Šią spragą galėtume aiškinti
dvejopai. Galbūt referencijų sistemos centre yra ne nužudytasis, o jo sūnūs,
kaip paveldėtojai ir pagrindiniai keršto interesantai. Taip leidžia manyti
pirmieji LXII skyriaus žodžiai: „Jei kieno tėvas nužudytas“ (Si cuiuscumque
pater occisusfuerint). Našlaičiams sūnums velionio broliai yra dėdės, tai yra
patys artimiausi šalutinės linijos giminės iš tėvo pusės. Tačiau šiuo atveju
motinos pusės giminės, turintys vienodas teises su tėvo puse, nužudytajam
apskritai nėra giminės, tik su juo susigiminiavę. Vienodos tiesioginės linijos
giminių ir susigiminiavusiųjų teisės, dalijantis vergeldą, neatrodo galimos.
Galbūt kodifikuotojas tiesiog kai ką praleido dėl lakoniškumo, ir „sūnūs“ iš
esmės pars pro toto reiškia artimiausius velionio gimines, taigi ir jo brolius.
Daugiau detalių atskleidžia prie seniausios Salijų teisyno redakcijos
pridėtos pirmosios kapituliarijos. Šiame priede kaip LXVIII skyrius užrašyta
norma, kuria nuodugniau apibrėžiami ir kartu kiek pakeičiami vergeldo
dalybų principai: „Jei kas nors nužudys laisvąjį žmogų ir tai bus įrodyta, jis
turi sumokėti [aukos] giminėms pagal įstatymą. Pusę atlygio turi gauti sūnus.
Iš likusios dalies pusė priklauso motinai taip, kad ji gautų ketvirtį atlygio.
Likęs ketvirtis priklauso giminėms - trims iš tėvo ir trims iš motinos pusės
(parentibus propinquis id est tres de generatione patris et tres de
generatione matris). Jei motina mirusi, pusę atlygio dalijasi giminės - trys
artimiausi giminaičiai iš tėvo ir trys iš motinos pusės taip, kad artimiausieji
gautų [pusę atlygio] ir iš jos trečdalį palieka dviems [tolimesniems]
pasidalyti, ir lygiai taip pat iš tų dviejų tas, kuris artimesnis, turi pasiimti dvi
dalis, o trečiąją palikti giminaičiui“ (ita tamen qui proximiores fuerint
parentes de praedictis condicionibus prendant et tertia parte illis duabus
dividendum dimittat; etiam de illis duabus die, qui proximior fuerit, illa
tertia parte duas partes prendant et tertia parte parenti suo dimittat).

115
 Tarp turinčiųjų teisę į atlygį paminėta motina buvo nauja aplinkybė. Jai
atiteko dalis vergeldo, priklausiusio šalutinės linijos artimiesiems, kuriems
pagal pirminės Salijų teisyno redakcijos LXII skyrių priklausė pusė vergeldo.
Dabar jų dalis sumažėjo iki ketvirčio - ji galėjo sudaryti pusę tik tuomet, jei
motina būdavo mirusi. Ši aplinkybė ir tėvo neminėjimas liudija, jog tėvo
tikrai nebėra tarp gyvųjų. Taigi moteris, įtraukta į vergeldo dalybas, buvo
aukos našlė: žmogžudystės auka tapo jos vyras, o ne sūnus.177 Žodis mater
reiškė giminystę su nužudytojo sūnumi, kuris tarp teisę į atlygį turinčių
giminių buvo įrašytas pirmojoje vietoje, prieš motiną, ir jam priklausė pusė
vergeldo.
Našlės dalis sumažino šalutinės linijos giminėms tenkančią vergeldo
dalį, bet nepakeitė jų tarpusavio dalybų proporcijos. Šaltinyje kalbama apie
tris giminaičius iš tėvo pusės ir tris iš motinos pusės, tarsi kiekvieną kartą
būtų kalbama apie tris asmenis. Tačiau toliau pasirodo, jog šių trijų giminystė
su velioniu, o kartu ir jiems tenkanti vergeldo dalis yra skirtinga. Kalbama
ne apie tris žmones, bet apie grupę, padalytą į tris kategorijas pagal artimumą
žmogžudystės aukai. Juk velionis galėjo turėti kelis dėdes iš tėvo pusės. Visi
jie buvo artimiausi šalutinės linijos giminės pagal vyriškąją liniją, tad jie
sudarė vieną kategoriją, ir kiekvienas gaudavo vienodą vergeldo dalį. Tą patį
galima pasakyti apie artimiausius gimines pagal moteriškąją liniją - dėdes iš
motinos pusės, nepriklausomai nuo jų skaičiaus. Pagaliau, tas pat galioja
sūnums. Šaltinyje vartojama vienaskaita, bet tai juk nereiškia, jog nužudytojo
sūnus būtinai turėjo būti vienturtis. Giminystės kategorijų vaizdavimas kaip
pavienių asmenų buvo redakcinis supaprastinimas, santrumpa, kuri tuo metu
nė vieno negalėjo suklaidinti.
Fragmentą apie vergeldo dalybas tarp paskirų šalutinės linijos giminių
kategorijų įtikimai paaiškino Heinrichas Brunneris ir Alexanderis C. Murray.
Iš abiejų pusių, tėvo ir motinos, artimiausia giminių kategorija gaudavo du
trečdalius sumos, antroji kategorija - du trečdalius to, kas liko, o trečioji -
visą likusią sumą. Susidaro proporcija 6:2:1. Seniausiuose norvegų, islandų
ir švedų

177 Taip teigė jau Brunneris, Sippe und Wergeld, p. 138; panašiai, įtikinamai
argumentuodamas, teigė Murray, Germanic Kinship, p. 142 ir t.; plg.
Phillipotts, Kindred and Clan, p. 69.

116
teisynuose šios kiekybinės proporcijos būdavo įvairios, tačiau galiojo tas
pats degresijos principas: kuo tolimesnė giminystė, tuo mažesnė gaunama
vergeldo dalis.178
Tacitas rašė, jog atlygį priima universa domus, tai yra visi giminės,
tačiau tiksliau neišskyrė grupės, kuriai priklausė kompensacija. Salijų
teisyno LXII skyriuje bei jį papildančiose kapituliarijose daug aiškiau matyti
šios grupės struktūra. Tiesa, ir toliau negalime aiškiai apibrėžti, kas priklausė
trečiajai šalutinės linijos giminių kategorijai, taigi, kas užbaigė įgaliotųjų
giminių eilę, tačiau žinome jau nemažai. Visų pirma, nebeliko abejonių, jog
kalbama apie kognatų grupę, apimančią gimines ir iš tėvo, ir iš motinos
pusės. Todėl galime prieiti prie išvados, jog ši grupė yra atvira. Individo
atžvilgiu apibrėžta jos sudėtis atrodo identiška tik iš tikrų brolių bei seserų
perspektyvos. Tolesni giminės jau priklausė ne identiškoms, bet
susikertančioms giminių bendruomenės grupėms.179
Taip pat netenka abejoti, jog giminių, turinčių teisę į atlygio dalį,
grupė, pirminis grupinio keršto subjektas, anaiptol neapsiribojo namiškiais.
Artimiausi šalutinės linijos giminės buvo dėdės iš tėvo ir motinos pusės.
Motinos brolis apskritai nebuvo kilęs iš tų pačių namų kaip jo seserėnas, o
tėvo brolis po senelio mirties ir palikimo dalybų paprastai įsikurdavo
atskirai, tad turėdavo savo namus ir šeimą, atskirą nuo brolėno šeimos namų.
Vienos kartos visų linijų pusbroliai visuomet arba beveik visuomet gyveno
atskirose patriarchalinėse šeimose. Ypač tai pasakytina apie tolesnės eilės
pusbrolius. Taigi tiesiogiai suinteresuota atlygiu nesantaikos pusė buvo
didelė giminių grupė, priklausiusi ne vienai, bet kelioms atskiroms šeimoms.
Lygiai tokią pat grupę sutinkame Salijų teisyno LVIII skyriuje (De
chrenecruda). Šį kartą kalbama ne apie vergeldo dalybas, bet apie jo
mokėjimą. Jei žudikas atidavė visą savo turtą, bet jo nepakako vergeldui
sumokėti, jis turėjo kartu su vienuolika laiduotojų prisiekti, jog „nei ant
žemės, nei po žeme jis nebeturi jokio turto, išskyrus tą, kurį atidavė. Paskui
jis turi įeiti į savo namus, pririnkti

178 Brunner, Sippe und Wergeld, p. 138; Murray, Germanic Kinship, p. 142 ir
t.; plg. Phillipotts, Kindred and Clan, p. 266 bei Hastrup, Culture and
History, p. 87 ir t.
179 Genzmer, Die germanische Sippe, p. 35; Hastrup, Culture and History, p.
70 ir t.

117
saują žemės iš visų keturių kampų, atsistoti ant duropell, tai yra ant slenksčio,
ir žiūrėdamas į vidų kairiąja ranka per petį mesti žemę į tą, kuris laikomas
artimiausiu giminaičiu. Jei tėvas ir broliai taip pat jau sumokėjo, jis turi šią
žemę mėtyti į savuosius, tai yra į tris iš motinos pusės ir į tris iš tėvo pusės,
kurie yra artimiausi (quod si iam pater et frater solserunt, tunc super suos
debet ilia terra iactare, id est super tres de generatione matris et super tres
de generatione patris, qui proximiores sunt). O paskui su marškiniais, be
juostos ir batų, su lazda rankose jis turi peršokti per tvorą, kad šie trys
[motinos pusės giminės] sumokėtų pusę sumos, trūkstamos atlygiui
sumokėti; tą patį turi padaryti [tai yra sumokėti antrąją likusios sumos pusę]
tie, kurie kilę iš tėvo giminės“.
Tačiau kiekvienas iš taip prašomųjų galėjo atsisakyti padėti,
motyvuodamas skurdu ir mesdamas saują žemės į turtingesnįjį giminės narį.
Bet net ir šis galėjo išvengti mokėjimo. Taigi, jei nepavyko gauti giminių
pagalbos, pagrindinis kreditorius (qui eum sub fidem habet, tai yra
pagrindinis nukentėjusiosios pusės atstovas, tikriausiai aukos turto
paveldėtojas) turėjo keturis kartus iš eilės atvesti žudiką į teismo sueigą,
ieškodamas laiduotojo (ilium, qui homicidum fecie [...] in mallum presentare
debet, et sic postea per quatuor mallos ad suam fidem tollant). Tik „jei niekas
už jį nelaidavo dėl atlygio, tai yra neišpirko jo iš to, ko jis nesumokėjo,
tuomet tegu [žudikas] sumoka savo gyvybe“ (de sua vita conponat). Tai
reiškė, jog jis turi mirti nuo keršytojų rankų.
Giminių grupės, padedančios vienam iš savųjų sumokėti vergeldą,
struktūra čia tokia pati kaip ir vergeldą už vieno iš savųjų nužudymą
priimančios grupės. Bendruomenės branduolį sudaro tikroji žudiko šeima: jo
tėvas ir broliai, apie kuriuos numanoma, jog sumokėjo viską, ką galėjo, prieš
kreipdamiesi į kitus gimines. Tie kiti giminės yra šalutinės linijos: trys iš
motinos ir trys iš tėvo pusės. Kaip teisingai pastebėjo A. C. Murray, XVIII
skyriuje taip pat kalbama ne apie tris asmenis, bet apie tris asmenų
kategorijas, kurios skiriasi giminystės artimumu.180 Pastebima ir tėvo bei
motinos linijos giminių įsipareigojimo simetrija: tikimasi, jog jie sumokės po
pusę trūkstamos vergeldo sumos.

180 Murray, Germanic Kinship, p. 145 ir 149.

118
 Ypač iškalbinga šiuo požiūriu ritualinė gestų kalba, per kurią įvykdavo
teisiniai veiksmai. Panašus ritualas numatomas pagal senuosius norvegų
Gulatingo įstatymus parduodant odalį, tai yra tėvoniją - mažiausiai per tris
kartas šeimoje paveldėtą žemę. Savininkas, parduodamas savo tėvoniją,
turėjo „surinkti į saują, kaip nurodo įstatymas, žemę iš trijų židinio kampų
[at arenshornom florom - galbūt tai namų metafora] ir iš po šeimininko
suolo, ir iš ten, kur ariama žemė susiduria su pieva, kur miškinga kalva
susiduria su ganykla į...]“.181 Salijų teisyno LVIII skyriuje taip pat
greičiausiai turėtas galvoje nuosavybės perdavimas: mesdamas į giminės
narius žemės saują, surinktą iš keturių namo kampų, ir palikdamas ūkį,
iššokdamas per tvorą elgetos rūbais, buvęs šeimininkas atsisako teisių į
tėvoniją giminių, kurie turėjo jį išgelbėti, sumokėdami vergeldą, naudai.
Nepanašu, kad ši simbolika būtų pasaulietinės kilmės. Tai akivaizdžiai
ritualinis, taigi sakralinės kilmės veiksmas. Ne veltui vėlesnėse Salijų
teisyno redakcijose LVIII skyrius vadinamas pasenusiu pagonybės reliktu
(De chrene cruda quod paganorum temporibus observabant).
Tačiau archaiškas ritualas nereiškia, jog ir teisės norma archaiška. De
chrenecruda skyriuje įprastas kerštas buvo ribojamas griežčiau negu jau
minėtose fryzų ar švedų Vestgetalago teisės normose. Salijų teisyne kruvina
atomazga leidžiama tik pasibaigus teismo procedūrai, po to, kai žudikas
nesėkmingai kreipėsi į gimines, ir kai keturiose sueigose iš eilės buvo
ieškoma, kas galėtų už jį laiduoti. Čia nesama jokių privataus karo elementų:
bėgimo, gaudynių ir kovos. Prieš įvykstant kerštui, kaltininkas jau kurį laiką
kaip skolininkas lieka rankose tų žmonių, kuriems nesugebėjo sumokėti viso
vergeldo. Jie atvesdavo jį į sueigą ieškodami, kas už jį laiduotų ir, jei visos
pastangos nueidavo perniek, nužudydavo kaltininką. Keršto aktas buvo
privati egzekucija ir neardė viešosios tvarkos.
Visa tai galime aiškinti ypatingomis aplinkybėmis. Kaip pastebėjo
Heinrichas Brunneris, LVIII skyrius taikomas situacijai, kai nesantaikos
pusės jau yra susitariusios ir sumokėta išpirkos dalis, o likusią dalį
nukentėjusioji pusė priima kaip kaltininko skolą kartu

181 Gul, 292, p. 159.

119
 su priesaika, jog šis ją sumokėsiąs. Taip, siejant su L skyriumi (De fides
factas), galima suprasti žodžius qui eum sub fidem habuit.182 Šioje situacijoje
žudiko giminėms negrėsė joks pavojus. Sumokėti likusią vergeldo dalį juos
įpareigojo giminės solidarumas, bet jie galėjo nebaudžiami atsisakyti padėti:
kerštas jiems negrėsė. Blogiausiu atveju pats kaltininkas „sumokėdavo savo
gyvybe“. Nesantaikos subjektas buvo bendruomenė, bet keršto auka, bent jau
šiuo atveju, tapdavo tik individas. Ar tai buvo visuotinė taisyklė, barbarų
tautų teisės tradicijos keršto ir nesantaikos archetipas?

Rotaris, 74 edikto skyriuje nurodydamas, kad nukentėjusieji, užuot

keršiję, priimtų atlygį, kartu įspėjo, kad niekas, priėmęs išpirką, nepuoselėtų
klastingų keršto planų (nec dolus teneatur).
Tačiau tradicines nuostatas nebuvo lengva išstumti, ypač nužudymo ir
vergeldo mokėjimo atvejais. Tai ypač iškalbingai liudija Rotario edikto 143
skyrius („Apie tą, kuris, gavęs atlygį, toliau keršys“): „Jei buvo nužudytas
žmogus [...] ir už šį nužudymą sumokėtas atlygis ir duotos priesaikos
nutraukti nesantaiką, o paskui nutiks, jog tas, kuris gavo atlygį, iš keršto
nužudys žmogų iš pusės, kurios atlygį priėmė, įsakome, kad atiduotų
dvigubai tą atlygį atgal giminėms [kurie buvo jį sumokėję] [...]“ (Si homo
occisus fuerit [...] et pro humicidio ipso conpositio facta fuerit et pro
anpotandam inimicitia sacramenta prestita; et postea contegerit, ut Ule, ąui
conpositionem accepit, se vindicandi causa occiderit hominem de parte, de
qua conpositionem accepit: iubemus, ut in dublum reddat ipsam
conpositionem iterum parentibus).
Išpirką sumokėjusioji „pusė“ akivaizdžiai yra „giminės“, kuriems
priesaikos laužytojas privalo atlygį „grąžinti“ atgal (iterum) dvigubai. Taigi
langobardų teisė teigė, kad vergeldą mokanti pusė yra ne tik pats kaltininkas,
bet ir visa jo giminių bendruomenė. Giminių dalyvavimą, mokant vergeldą,
edikto redaktorius laikė taisykle ir pareiga, o ne savanoriška pagalba į bėdą
pakliuvusiam giminaičiui.

182 Brunner, Sippe und Wergeld, p. 149.

120
 Maža to, keršto po priesaikos davimo auka asmeniškai neįvardijama.
Ji nebūtinai turėjo būti pats žudikas. Ji galėjo būti bet kuris „žmogus iš
pusės“, sumokėjusios priešingos pusės, tarp jų ir keršytojo (homo de parte,
de qua conpositionem accepit), priimtą atlygį. Keršto auka galėjo tapti ir
nusikaltėlis, ir kuris nors iš jo giminių. Tai buvo neteisėtas, baustinas
kerštas, nes buvo vykdomas jau priėmus išpirką ir prisiekus nutraukti
nesantaiką. Taigi už šį kerštą derėjo bausti, tačiau anaiptol ne dėl to, jog
buvo nukreiptas prieš nekaltą žmogų. Rotariui nerūpėjo, ar nuo keršto po
priesaikos davimo žuvo pats žudikas, ar kuris nors iš jo giminių. Ir vienu, ir
kitu atveju keršytojo laukė tokia pati bausmė (dvigubas vergeldas). Jei
priešinga pusė nebūtų sumokėjusi vergeldo ir nebūtų susitaikyta, tas pats
veiksmas būtų teisėtas. Taigi teisėtai buvo galima keršyti žudiko giminių
bendruomenei, o ne vien jam pačiam.
Šią išvadą patvirtina dvi saksų teisės normos. Vienoje kalbama apie
nužudymą iš pasalų (mord), o kitoje - apie lito įvykdytą žmogžudystę.
Žodžiu mord (morth, mordrid, mordtotum) germanų paprotinėje
teisėje buvo vadinamas nužudymas iš pasalų, kai aukos kūnas paslepiamas
arba nuskandinamas: nebūdavo įmanoma atlikti laidotuvių apeigų, todėl tai
buvo laikoma ne tik nusikaltimu prieš aukos kūną, bet ir prieš jos sielą. Giliai
pagonių tikėjimuose įsišaknijusi tradicija reikalavo ypač griežtai bausti už
tokius nusikaltimus. Pagal Lex Salica ir Lex Ribuaria už tai buvo baudžiama
trigubu vergeldų. Rotario edikte už morth buvo nustatyta 900 solidų bauda,
o laisvojo langobardo vergeldas, kaip žinome, sudarė nuo 150 iki 300 solidų.
Alemanų pakte, Alemanų teisyne ir Fryzų teisyne nustatoma, jog už mordrid
baudžiama devyneriopu vergeldų.183 Devyneriopas atlygis priklausė ir pagal
Saksų teisyną, tik jame detaliau aprašomas mokėjimo būdas: „Jei kas
įvykdys žmogžudystę iš pasalų (mord), turi iš pradžių sumokėti paprastą
vergeldą pagal nužudytojo padėtį, trečdalį šios baudos turi sumokėti žudiko
giminės, o du trečdalius jis pats, be to, jis turi sumokėti aštuoneriopą šią
sumą, ir [šiuo atveju] nesantaika grės tik jam pačiam ir jo sūnums“ (si
mordhtotum quis fecerit, conponatur primo in simplo iuxta conditionem
suam, cuius

183 PLS XLI; 2 ir 4; LL, Ro, sk. 14, p. 16 (plg. Li, sk. 62, p. 158); PAI, LXXXII ir LAI,
XLIX; LFris, XX.

121
multae pars tertia а proximis eius, qui facinus perpetrovit, conponenda est,
duae vero partes аЬ Шо, et insuper aclies аЬ eo conponatur et ile ас filii eius
sali suntfaidosi).184
Baudos dydžiui nustatyti pakako trumpos formuluotės conponatur
novies (moka devyneriopai). Saksų teisyne vien ja neapsiribojama, nes
kodifikuotojui reikėjo apibūdinti skirtumą tarp dviejų skirtingų atlygio už
žmogžudystę iš pasalų (mardi dalių. Pirmoji jos dalis - tai įprastas vergeldas
(in mokamas pagal įprastinius principus: trečdalį moka kaltininko
šalutinės linijos giminės (proximi), o du trečdalius - jis pats ir jo artimieji.
Taip buvo elgiamasi kiekvienos žmogžudystės atveju, bet XIV bei XVI
skyriuose, kuriuose kalbama apie edelingo ir lito nužudymą, apie tai nebuvo
užsiminta, nes atrodė savaime suprantama. Pareiga giminėms sumokėti
trečdalį vergeldo nustatoma XIX skyriuje, nes kaip tik šiuo požiūriu dvi
išpirkos dalys viena nuo kitos skyrėsi. Kitą dalį, aštuonis kartus didesnę,
nusikaltėlis turėjo sumokėti pats. Šalutinės linijos giminės neturėjo mokėti
šios didžiulės sumos dalies, ir jiems niekas negrėsė, jei žudikas ir nepajėgtų
jos sumokėti. Šiuo atveju „nesantaika grėsė tik jam ir jo sūnums“.
Tai, jog keršytojai galėjo nebaudžiami nužudyti ne tik žudiką, bet ir jo
sūnus, užrašyta juodu ant balto. Maža to, formule et ille ас filii eius soli sunt
faidosi susiaurinama žmonių, kuriuos keršytojams leidžiama nužudyti,
kategorija. Tai susiję su ankstesne sakinio dalimi: aštuoneriopą paprasto
vergeldo sumą žudikas turi sumokėti pats, nedalyvaujant tolimesniems
giminėms. Taigi galime daryti išvadą, jog nesumokėjus vergeldo in simplo,
kurio trečdalį turėjo sumokėti nusikaltėlio šalutinės linijos giminės, šie kartu
su nusikaltėliu ir jo namiškiais taptų nukentėjusios pusės keršto ir nesantai­
kos objektu.
Saksų teisyno XVIII skyrius skirtas šeimininko baudžiamajai
atsakomybei už lito padarytą žmogžudystę, o tiksliau, kaip šios atsakomybės
išvengti: „Jei litas, savo pono įsakytas ar sukurstytas nužudys kokį žmogų,
pavyzdžiui, kilmingąjį, ponas sumoka vergeldą arba tampa nesantaikos
objektu; jei [litas] tai padaro ponui nežinant, jis turi būti pono išlaisvintas, ir
aukos giminės turi keršyti jam pačiam

184 Lsax, sk. XIX.

122
bei likusiems septyniems jo giminaičiams, o lito šeimininkas turi prisiekti
kartu su vienuolika laiduotojų, jog nežinojo apie šį nusikaltimą (Litus si per
iussum vel consilium domini sui hominem occiderit, utputa nobilem,
dominus conpositionem persolvat vel faidam portet; si autem absque
conscientia domini hoc fecerit, dimittatur a domino, et vindicetur in illo et
aliis VII consanguineis eius a propinquis occisi, et dominus liti se in hoc
conscium non esse cum XI iuret).
Suprasti šią normą turėtų padėti germanų lito priklausomybės nuo
pono samprata. Frankų, alemanų, fryzų ir saksų teisėje litais, o langobardų
teisėje aldijais vadinami pačios žemiausios kategorijos atleistiniai. Kaip
teigiama Rotario edikte, jie nebuvo fulcfree (visiškai laisvi), neturėjo teisės
nei išeiti, nei disponuoti savuoju turtu. Ponui priklausė aukščiausia valdžia
jų turto atžvilgiu ir, būdingas dalykas, šeimyninė globėjo valdžia (mundas)
jų dukterų atžvilgiu. Pagal fryzų teisę, savavališkai (be vyro globėjo
sutikimo) vedus lito dukrą, baudą reikėjo sumokėti ne merginos tėvui ar
broliui, bet jos šeimininkui. Saksų teisė taip pat neleido litams tekinti
dukterų be pono sutikimo.185
Priešingai negu vergai, litai buvo teisės subjektai, bet jų įgaliojimus
bei teisminę atsakomybę tam tikrose situacijose gerokai ribojo patriarchalinė
pono valdžia. Pagal Saksų teisyno L skyriaus nuostatas, už visus lito
padarytus nusikaltimus, ponui įsakius, atsakė ponas. Tačiau nusikaltęs
vagyste savo iniciatyva (XXXVI skyrius), litas atsakė pats ir pats mokėjo
nukentėjusiajam devyneriopą pavogtojo turto vertę, o karaliaus iždui -
keturis solidus viešosios baudos už pažeistą šventąją neliečiamybę (pro
fredo). Tiesa, paprasti laisvieji tokioje pat situacijoje pro fredo mokėjo šešis
solidus, o kilmingieji - dvylika solidų; tai buvo susiję su įsitikinimu, jog
žmogaus moralumas atitinka jo prigimtinę padėtį, tačiau tai neatleido
žemiausio luomo žmonių nuo teisminės atsakomybės. Penktajame Karolio
Didžiojo kapituliarijų skyriuje aiškiai nustatoma, jog litai gali būti šaukiami
į teismą lygiai taip pat, kaip ir laisvieji bei kilmingieji, nors bausmė už
neatvykimą, lygiai kaip fredus už vagystę, įvairavo pagal kaltininko
socialinę padėtį: litas mokėjo solidą, paprastas laisvasis - du, o kilmingasis
- keturis.

185 LL, Ro, sk. 224, 216 ir 235; LFris, sk. IX, 13; LSax, sk. LXV.

123
 Saksų teisyno XVIII skyrius ne visai atitinka šias aiškias taisykles, nes
žmogžudystė buvo ypatingas nusikaltimas: tai buvo pasikėsinimas į giminių
bendruomenę, ne tik į vieną iš jos narių. Be to, kaip jau žinome, dalis
atsakomybės teko ir kaltininko giminėms - jie turėjo sumokėti trečdalį
vergeldo, kitaip taptų nesantaikos ir keršto objektu. Iš pirmo žvilgsnio
atrodytų, jog pirmuoju XVIII skyriaus sakiniu tiesiog sukonkretinama
bendra L skyriuje įrašyta taisyklė: už lito padarytą nusikaltimą, ponui įsakius,
baudžiamoji atsakomybė tenka tik ponui. Tačiau kodėl ir tuo atveju, kai
ponas nežinodavo apie nusikaltimą, jis turėdavo išlaisvinti litą žudiką, kad
išvengtų atsakomybės? Juk ši norma reikštų, jog ponas atsakydavo už savo
lito įvykdytą žmogžudystę ir tada, kai nieko apie nusikaltimą nežinojo.
Tai galima paaiškinti tik ypatingu ryšiu tarp lito ir šeimininko. Šis
ryšys buvo vadinamas žodžiu mund, kurio pagrindinė reikšmė buvo susijusi
su giminystės ryšiais. Šiuo žodžiu arba jo lotynišku atitikmeniu tutela
šaltiniuose vadinama tėvo globėjiška valdžia nepilnamečiam sūnui, taip pat
artimiausio giminaičio vyro (tėvo, brolio, o po vestuvių - vyro) valdžia
moteriai. Tačiau mundas buvo nelygus mundui. Tėvo arba brolio valdžia
netekėjusiai moteriai buvo gerokai didesnė negu mirusio vyro turto
paveldėtojo valdžia našlei. Su atleistiniu fulcfree, kuriam jo buvęs
šeimininkas suteikė visišką laisvę, bet nepadarė jo „žmogumi be mundo, tai
yra visiškai sau svetimu“, šis ponas turėjo „gyventi kaip su broliu ar kitu savo
giminaičiu laisvuoju langobardų“. Pono mundas litui buvo daug griežtesnis,
nors ir šiuo atveju modeliu buvo laikomas artimos giminystės ryšys.
Jei būdavo nužudomas laisvasis fryzas, du trečdaliai vergeldo tekdavo
jo tiesioginiams paveldėtojams, tai yra artimiesiems, o trečdalis - likusiems
giminėms (ad propinquos eius proximos). Jei žmogžudystės auka tapdavo
litas, pagal fryzų teisyno XV skyriaus 3 paragrafą du trečdaliai vergeldo
atitekdavo jo šeimininkui, o trečdalis - nužudytojo artimiesiems (propinqui
occisi). Keršto ir išpirkos pasidalijimo atveju šeimininkas būdavo laikomas
artimiausiu giminaičiu, panašiai kaip turto paveldėtojas laisvojo žmogaus
šeimoje. Be abejo, neįmanoma sutapatinti šeimininko ir sūnaus vaidmenų.
Juk būtent šeimininkas sprendė dėl savo lito dukterų ištekinimo.

124
Šeimininko valdžia litui buvo suvokiama panašiai kaip tėvo mundas
nepilnamečiam sūnui. Kaip tik todėl ponui priklausė du trečdaliai vergeldo
ir pagrindinis vaidmuo nesantaikoje, jei kas nužudė jo litą. Tačiau kaip
liudija Saksų teisyno XVIII skyrius, šis medalis turėjo ir antrąją pusę. Jei
litas ką nors nužudė, net jei ponas niekur nedalyvavo ir nieko nežinojo, visi
tie, kas buvo laikomi žudiko giminėmis, kartu su šiuo litu turėjo mokėti
vergeldą arba rizikuoti tapti keršto aukomis. Tarp jų pirmoji vieta tekdavo
ponui. Pagaliau iš tiesų dažniausiai tik jo turto galėdavo pakakti apmokėti
didžiulį kilmingojo sakso vergeldą. Kad nereikėtų mokėti arba rizikuoti
susidurti su kerštu, ponas galėjo tik nutraukti tėviško mundo saitus su savo
litu. Taigi žudiką reikėjo visiškai išlaisvinti ir padaryti jį, kaip užrašyta
Rotario edikte, „amund, tai yra visiškai sau svetimu“.
Nuo šios akimirkos litui teko atsakomybė už savo nusikaltimo
pasekmes kaip laisvam žmogui: aukos giminės nebeturėjo teisės keršyti jo
šeimininkui, tik pačiam žudikui ir jo tiesioginės linijos giminaičiams. Kaip
tik tai ir reiškė žodžiai apie kerštą „jam ir likusiems jo septyniems
giminaičiams“. Kartu Salijų teisė nušviečia nesantaikos apimamos giminių
grupės struktūrą.
Užuomina apie septynis žudiko giminaičius yra minties santrumpa,
panaši į Salijų teisyno formulę, kai kalbama apie vergeldo dalybas (arba
pagalbą mokant vergeldą) ir minimi trys giminaičiai iš tėvo pusės bei trys iš
motinos pusės. Kaip prisimename, ten iš tiesų buvo kalbama ne apie žmonių
skaičių, bet apie giminystės laipsnius. Kerštas ir nesantaika pagal saksų
paprotį siekė žudiko gimines iki septintos eilės. Taip Saksų teisyno XIX
skyrių suprato jau Heinrichas Brunneris. Tačiau jis aiškiau nepagrindė savo
nuomonės. Galbūt kaip tik todėl vėlesnieji tyrinėtojai nuėjo klystkeliais.186
Brunneris tikriausiai atsižvelgė ne tik į Salijų teisyną, bet ir į saksų
teisės šaltinius, gerokai vėlesnius už Lex Saxonum, ypač į Saksų veidrodį.
Šio teisyno I skyriaus 3 paragrafas prasideda daug žadančiu sakiniu: „O
dabar atsiminkime, kur giminė prasideda ir kur baigiasi“ (Nun merke we ok,
war diu sibbe beginne unde war siu ende). Deja, šaltinyje neminimi jokie
konkretūs giminaičiai, išskyrus pačius šeimos

186 Brunner, Sippe und Wergeld, p. 115 ir t.; plg. Lintzel, Zur altsächsischen
Rechtsgeschichte, p. 422 ir t.

125
narius, tačiau čia aprašomas tradicinei, beraštei kultūrai būdingas giminystės
laipsnių skaičiavimo ir įsiminimo būdas.
Skaičiuojama buvo ne pirštais, bet rankos ir viduriniojo piršto
sąnariais. Giminių bendruomenė Saksų veidrodyje vaizduojama kaip
žmogaus kūnas, kur tėvų pora yra galva, šios poros vaikai - kaklas, o broliai
ir seserys - pečiai. „Tai giminės skaičiavime yra pirmoji giminystės eilė:
brolio vaikai ir sesers vaikai (Dit ist de erste sibbetale de men to mage reknet:
bruder kind unde suster kind). Alkūnė - tai antroji eilė, riešas - trečioji,
pirmasis viduriniojo piršto sąnarys - ketvirtoji eilė, antrasis sąnarys -
penktoji eilė, trečiasis sąnarys - šeštoji eilė. Septintoji eilė - tai nagas, o ne
sąnarys, todėl ten baigiasi giminė, ir [juos] vadiname nago giminėmis. Tie
tarp nago ir galvos esantieji, kurie yra giminėje tos pačios eilės, lygiai gauna
palikimą. Kas yra artimesnės eilės, tas gauna palikimą pirmas. Paveldėjimo
klausimais giminė baigiasi septintąja eile [...]".187
Šiame tekste žodžių sibbe ir mage reikšmės yra artimos, bet nebūtinai
sinonimiškos. Atrodo, mage - tai bendras kraujo ryšių pavadinimas, o sibbe
turi institucinę prasmę: tai apibrėžta grupė su aiškia vidine struktūra ir
socialine funkcija. Šaltinyje sibbe apibrėžta kaip akivaizdžiai susijusi su
paveldėjimo teise. Septintąja giminystės eile baigdavosi galimų paveldėtojų
grandinė, o tėvonija tapdavo paveldimu turtu.
Panašių žinių randame šaltiniuose, senesniuose ne tik už Saksų
veidrodį, bet ir už Saksų teisyną. Rotario edikto 153 skyriuje, pavadintame
De gradibus cognationum („Apie giminystės laipsnius“), skelbiama: „Bet
kokia giminystės linija turi būti skaičiuojama iki septinto nario, kad
giminaitis iš giminaičio paveldėtų pagal giminystės laipsnį ir liniją (Omnis
parentilia usque ad septimum geniculum nomeretur, ut parens parenti per
gradum et parentillam heres succedat), tačiau tik taip, kad tas, kuris nori
gauti palikimą, išvardytų vieną po kito kiekvieno iš giminaičių, savo
pirmtakų, vardus. O jei bylinėjamasi [dėl palikimo] su karaliaus dvaru [tai
yra iždu], tuomet tas, kuris reiškia pretenziją, turi prisiekti kartu su savo
teisėtais laiduotojais ir iš eilės pasakyti: tokia buvo mūsų giminystės linija,
ir šitie mums buvo tokie giminės, kaip dabar sakome.“

187 SSp, I, 3, 3, p. 74-76.

126
 Pretendento į palikimą bylinėjimasis su karaliaus dvaru, tai yra su
monarcho valdų administravimo teritoriniu vienetu, paprastai būdavo
susijęs su vadinamuoju kaduku, kai valdininkai įtraukdavo ginčijamą valdą
į karaliaus nuosavybę, nes ši, nesant paveldėtojų iki septintos eilės giminių,
priklausydavo valdovui.188 Pretendentas, teigiantis savo giminystę su
mirusiuoju, turėjo įrodyti, jog jo giminystė atitiko septynių laipsnių skalę.
Sutapimas su Saksų veidrodžio normomis atrodo akivaizdus. Panašiai čia
išdėstyti ir terminai, ir sąvokos, ir simboliai. Giminystės laipsnių
skaičiavimas Rotario edikte vadinamas lotyniškais žodžiais numerare
genicula (skaičiuoti narius). Taip pat, tik savąja kalba, šis veiksmas buvo
vadinamas viduramžių Islandijoje: telja knérunna.189 Saksų veidrodyje
naudojamasi bendresniu terminu lede („sąnariai“), taip pat išryškinant šios
terminologijos ryšį su archaišku giminystės laipsnių skaičiavimu pagal
rankos ir piršto sulenkimus.
Terminas parentilla Rotario edikte ir terminas sibbe Saksų veidrodyje
turėjo panašią reikšmę. Abiem atvejais kalbama apie grupę, surikiuotą pagal
septynias giminystės eiles ir suvokiamą kaip galimus paveldėtojus. Neverta
iš šio panašumo daryti pernelyg plačių išvadų. Per laikotarpį, skyrusį šiuos
du šaltinius, už žodžio sippe (giminė) ir jo lotyniško atitikmens slypėjęs
socialinis turinys galėjo gerokai pasikeisti ir neabejotinai iš tiesų pasikeitė.
Svarbiau už šį sutapimą mums galbūt yra tai, jog terminas parentilla labai
panašiame kontekste figūruoja ir Rotario edikte, ir Salijų teisyne.
Salijų teisyno XLIV skyriuje apibrėžiama eilė pretendentų į
vadinamąjį žiedo užmokestį (reipus), kurį antrą kartą ištekant našlei jaunikis
turėdavo sumokėti vienam iš jos giminaičių. Tai nebuvo mundo įsigijimas,
nes globėjo valdžia našlės atžvilgiu priklausė mirusiojo vyro paveldėtojams,
o reipus negalėjo atitekti nė vienam iš tų, kurie paveldėjo jo turtą. Paprastai
žiedo užmokestis atitekdavo kuriam nors našlės giminaičiui: jos seserėnui,
seserėčios sūnui, tetos iš motinos pusės sūnui arba motinos broliui. Apie juos
kalbant ne- priduriama, jog vienas ar kitas gaus reipus, jei negaus palikimo,
nes

188 Šis principas aiškiai formuluojamas Bavarų teisyne (LBaiuv, XV, 10): „Jei
vyras ir žmona mirtų be paveldėtojų ir neatsirastų iki septintos eilės jų
giminaičių, visą turtą perima [karaliaus] iždas.“
189 Hastrup, Culture and History, p. 78.

127
nėra jokios prasmės apie tai kalbėti. Mirusysis nebuvo jų giminaitis, o tik su
jais susigiminiavęs, tad jie negalėjo paveldėti jo turto.190
Tik neatsiradus nė vienam iš minėtųjų našlės giminaičių, reipus galėjo
atitekti jos mirusio vyro broliui - su sąlyga, jog ne jam teko palikimas (si in
hereditatem non est venturus). „O jei nebūtų ir brolio, tuomet - išskyrus
aukščiau minėtuosius - artimiausias iš išvardytųjų vienas po kito pagal
giminystės liniją iki šeštojo nario (qui proximior fuerit extra superiores
nominatos, qui singillatim secundum parentilia dicti sunt, usque ad sextum
genuculum), jei negavo mirusiojo vyro palikimo, turi gauti reipus. O po
šeštojo nario, jei daugiau giminių nebus, patį reipus arba teisę jo reikalauti
perima karaliaus iždas.“
Apibūdinimas „tas, kuris yra artimiausias“ logiškai susijęs su žodžiais
apie „tuos, kurie išvardyti iš eilės pagal giminystės liniją iki šeštojo nario“.
Pastaba, jog šis „artimiausiasis“ gauna reipus su sąlyga, jog ne jam atiteko
palikimas, leidžia apibūdinti šią grupę kaip galimus mirusiojo vyro
paveldėtojus, išrikiuotus vieną po kito pagal giminystę velioniui. Iš karto
pastebimas šios normos panašumas su Rotario edikto 153 skyriumi.
Abiejuose šaltiniuose žodžiu parentilla vadinama teisę į palikimą turinčių
giminių grupė, o žodis geniculum reiškia giminystės eilę. Abiejuose
šaltiniuose keliama sąlyga, jog pretendentas į palikimą arba į reipus
pretenduojantis mirusiojo vyro giminaitis vieną po kito išvardytų visus savo
protėvius bei pusbrolius, taip įrodydamas savo giminystę su velioniu. Tiesa,
Rotario edikte kalbama apie septynis, o Salijų teisyne apie šešis „narius“, bet
galbūt tai tik tariamas skirtumas, susijęs su kitokiu skaičiavimo būdu. Mūsų
pateiktame skyriaus De reipus fragmente neskaičiuojami nei mirusiojo
sūnūs, nei jo broliai. Jis prasideda žodžiais et si nec ipse frater fuerit („o jei
nebus brolio“). Taigi gali būti, jog šešių laipsnių giminystės skalė, apie kurią
kalbėjome, neapima artimiausių šeimos narių. Tokiu atveju pagal frankų
salijų teisę galimų paveldėtojų grandinę sudarytų, kaip ir langobardų bei
bavarų teisėje, septynios grandys.
Žodis parentilla vėl pasirodo Salijų teisyno LX skyriuje: „Jei kas nors
panorėtų pasitraukti iš giminystės linijos, jis turėtų ateiti

190 Brunner, Zu Lex Salica, sk. 44, p. 165 ir t.

128
į teismo sueigą, [stoti] prieš tunginą, ten sulaužyti sau virš galvos keturias
alksnines lazdas, išmėtyti toje sueigoje į keturias puses ir pasakyti, jog
atsisako priesaikos ir paveldėjimo, ir bet kokio ryšio su jais (quod se de
iuramento et de hereditatem et de totam rationem illorum tollat). Ir jei
paskui kuris nors iš jo giminių mirs arba bus nužudytas, jam nepriklausys
nei palikimas, nei vergeldas. Jei jis pats mirs arba bus nužudytas, vergeldas
arba palikimas atiteks karaliaus iždui.“
Šią deklaraciją lydinčių veiksmų aprašymas labai detalus. Jis
prasideda apibūdinimu, jog lazdos turi būti alksninės, ir laužyti jas būtina
virš galvos. Kiekviena smulkmena buvo reikšminga. Ritualiniai gestai buvo
tokie pat svarbūs kaip ir žodžiai. Žodinė deklaracija įgijo teisinę galią per
ritualą - neverbalinį komunikatą, skirtą antgamtinėms jėgoms. Greičiausiai
šios jėgos sankcionavo saitus, kurie turėjo būti nutraukiami šiuo ritualu.
Žodis parentilla, ypač jo germaniškas originalas, nebuvo vien giminystės
santykio apibūdinimas. Juo buvo įvardijama socialinė grupė, kuriai tradicija
priskyrė sakralinį pobūdį. Su šiuo kolektyviniu subjektu susijusios visos LX
skyriuje išvardytos teisės ir pareigos, susijusios su paveldėjimu, nesantaika
ir vergeldu bei su bendra priesaika.
Tačiau ši pagrindinė išvada palieka neišspręstus labai svarbius
konkrečius klausimus. Vis dar nežinome, kas būdavo priskiriama
konkrečioms giminystės eilėms. Kaip teigia salijų teisė, paveldėtojų
grandinę sudarė šešios ar septynios grandys, o nesantaikoj e dalyvavo ir
išpirkos dalį gaudavo šalutinės linijos giminės iki trečiosios eilės iš tėvo ir
iš motinos pusės. Ar tai tos pačios žinios, tik kitaip surašytos? O galbūt
turinčiųjų teisę į palikimą buvo daugiau už nesantaikos dalyvius? Kokią
vietą giminių bendruomenėje užėmė nesantuokiniai sūnūs ir dukterys?
Žinia, jog Bažnyčios spaudimas šiuo požiūriu lėmė svarbias permainas,191
bet barbarų tradicijos ir Bažnyčios diegiamų kultūrinių modelių sąveika
įvairiuose kraštuose buvo labai nevienoda. Ankstyvųjų viduramžių žinios
apie barbarų pasaulio giminių bendruomenes yra skurdžios ir pilnos
dviprasmybių. Labai parankūs, jas interpretuojant, turėtų būti skandinavų
teisynai. Tiesa, jie buvo surašyti tik XII ir XIII amžiais vėlai

191 Pieniądz-Skrzypczak, Konkubinat, p. 354-357.

129
apkrikštytose ir daug mažiau klasikinės kultūros paveiktose šalyse, bet užtat
juos rašant įtakos nedarė Romos palikimas.

XII amžiaus pradžios islandų Pilkosios žąsies teisyne (Gragas),

dvyliktojo amžiaus regioniniuose norvegų teisynuose (Frostathingsbók bei
Gulathingsbók) bei švedų XIII amžiaus pirmosios pusės Vestgetalago
teisyne vergeldo klausimu buvo laikomasi bendro principo: dalį išpirkos
moka pats žudikas su artimaisiais, o dalį jo giminaičiai, ir kiekvieno jų
indėlis buvo tuo didesnis, kuo artimesnė buvo giminystė su nusikaltėliu.
Vestgetalago teisyne abi atlygio dalys vadinamos skirtingais
pavadinimais: „Jei jie [aukos giminaičiai] panorės priimti atlygį, privalu
sumokėti 9 markes arvabot ir 12 markių aettarbot“. Arvabot, užmokestį
paveldėtojui, aukos paveldėtojas (arba paveldėtojai) greičiausiai gaudavo iš
paties žudiko. Aettarbot, arba „užmokestis giminei“ (aett) priklausė
didesnei aukos giminaičių grupei nuo tokios pat žudiko giminių grupės.
Pusę aettarbot, 6 markes, turėjo sumokėti kaltininko paveldėtojas (arba
paveldėtojai), kitą pusę - likusieji jo giminaičiai, iš jų tris markes giminės
iš tėvo pusės ir tris - iš motinos pusės. „Artimiausias iš jų turi sumokėti 12
erių, antrasis pagal artimumą - 6 eres, trečiasis - 3 eres [...]. Taip visi moka
ir visi gauna [atlygį], kiekvienas dvigubai mažiau už ankstesnįjį. Išpirką
priklauso dalyti iki šeštojo giminystės laipsnio (pažodžiui: iki šeštojo
žmogaus - til saete mans). Jei jų giminystė to paties laipsnio, vienas
giminaitis (kolder) turi gauti tiek pat, kiek ir kitas. Aukos paveldėtojas iš
aettarbot turi gauti 6 markes, o giminė (aett) likusias 6 markes: 3 markes
giminės iš tėvo pusės ir 3 markes giminės iš motinos pusės.“192
Kaip matome, visą aettarbot šešių markių sumą mokėjo (ir gavo)
šalutinės linijos giminės. Artimiausių šeimos narių - sūnų, brolių ir tėvo -
turime ieškoti kitur. Jie vadinami „paveldėtojais“. Taip iš paties seniausio
Vestgetalande surašyto teisyno normos paaiškėja dviguba giminės struktūra.
Giminės branduolį sudaro artimiausi

192 WgL, Af mandrapi, 1, pragrafai 4 ir 5.

130
šeimos nariai - namų bendruomenė arba kilusieji iš vienų namų: sūnūs,
broliai, tėvas (kalbama apie galimus keršytojus, tad tik apie vyrus). Tai buvo
pirmoji artimųjų grupė, už kurios buvo daug platesnė šalutinės linijos
giminių iš tėvo ir iš motinos pusės bendruomenė, padalyta į šešias
kategorijas pagal artimumą pagrindiniam veikėjui - žudikui, aukai,
atsisakančiajam tėvonijos ir kt.
Mokant ir priimant vergeldą, galiojo simetrijos principas: per atlygį
susitaikančios pusės buvo dvi vienodos struktūros grupės, ir kiekviena
giminių kategorija gaudavo tokią atlygio dalį, kokią mokėjo atitinkama
kategorija kitoje pusėje. Šios taisyklės laikomasi ir norvegų Frostatingo bei
Gulatingo teisynuose. Juose rašoma, jog kiekvienas žudiko giminaitis iki pat
šeštosios eilės turi mokėti jam tenkančią atlygio dalį atitinkamam aukos
giminaičiui: taigi pats kaltininkas ir jo sūnus mokėjo aukos sūnui, žudiko
brolis - aukos broliui, dėdė - dėdei, pusbrolis - pusbroliui ir t. t.193
Panašus santykis tarp nesantaikos pusių nurodomas ir islandų
Pilkosios žąsies teisyne. Šis šaltinis padeda išsiaiškinti giminės struktūrą,
nes jame išskiriami žmonės, sudarantys konkrečias giminių grupes ir
nurodomos šioms grupėms tenkančios vergeldo dalys (vadinamasis
lögbaugar - „teisės žiedai“).
Pirmasis žiedas, vadinamas pagrindiniu (höfudbaugr), buvo vertas
trijų markių. Šis atlygis priklausė aukos tėvui, sūnums ir broliams iš žudiko
tėvo, sūnų ir brolių. Antrąjį žiedą (dvi su puse markės) „tėvo tėvas, sūnaus
sūnus, motinos tėvas ir dukros sūnus“ gaudavo iš tų pačių žudiko artimųjų.
Trečiąjį žiedą (dvi markės) aukos dėdė iš tėvo ir motinos pusės, brolėnas ir
seserėnas gaudavo iš tų, „kurie buvo tokios pat giminystės“ su žudiku.
Ketvirtasis žiedas (pusantros markės) tekdavo aukos pusbroliams
(braedrung), ir jį mokėjo tie, kurie žudikui buvo „tokie pat artimi giminės“.
Be keturių žiedų gavėjų ir mokėtojų, Pilkojoje žąsyje vardijamos ir
trys tolesnės giminių kategorijos: naesta braedra („artimiausieji
pusbroliai“), аппага braedra („antrieji pusbroliai“) ir thridja braedra
(„tretieji pusbroliai“). Tarp šių kategorijų išvardyti dar trys pogrupiai,
neturėję savų pavadinimų, bet įvardyti kaip „žmonės tolimesni negu
braedrungar“, „žmonės tolimesni negu annara braedra“,

193 Frost., VI, 3, 7, 8, p. 184 ir t.; Gul, 222-224, p. 130 ir t.

131
„žmonės tolimesni negu thridja braedra“. Kuo tolimesnė giminystė, tuo
mažesnė tekdavo vergeldo suma: braedrungar gaudavo pasidalyti pusantros
markės, o thridja braedra tekdavo tik aštuntadalis markės.194 Jie buvo
dešimtoje vietoje, bet islandai jų poziciją apibūdino kaip penktąjį giminystės
laipsnį. Tai aiškiai matyti iš krikščioniškojo santuokos tarp giminių
draudimo: jis galiojo, kaip rašoma Pilkojoje žąsyje, iki penktosios giminystės
eilės, tai yra iki thridja braedra.195
Šį paradoksą įtikinamai paaiškino Kirsten Hastrup: kalbama apie
giminystės eiles toje pačioje kartoje. Individui, visos sąvokų sistemos
centrui, artimiausias šios kartos giminaitis buvo brolis, antroji artimumo eilė
apėmė pusbrolius, o pastarųjų pusbroliai šiam individui buvo trečios eilės
giminės ir t. t. Kalbant senaisiais islandų terminais, giminystės laipsnių eilė
buvo tokia: braedr (tai yra brolis), braedrungar, naesta braedra, annarra
braedra, thridja braedra.196
Tas pačias kategorijas galima apibrėžti pagal bendrus protėvius.
Broliams, be abejo, bendras protėvis yra tėvas, pusbroliai turi bendrą senelį,
trečiosios eilės giminystė reiškė kilmę iš bendro prosenelio ir t. t. Kaip tik
taip giminystės eiles skyrė slavai, bent jau Lenkijoje, ir tai liudija Henrykovo
knygoje aprašyta Pirošaičių byla.197
Ar Pilkojoje žąsyje pateikiamą senosios islandų giminių
bendruomenės vaizdinį galime laikyt būdingu ir kitų germanų tautų tra­
dicinei socialinei tvarkai? Jei kalbėsime apie detales, tikrai ne, bet bendrieji
bruožai iš tiesų buvo tipiški. Frostatingo teisyne, artimiausiame islandų teisės
normų sistemai, vergeldo dalybos bei draudimas tuoktis tarpusavyje aprėpė
ne penkias, o šešias giminių eiles. Pagal frankų salijų teisę šalutinės linijos
giminėms tenkanti vergeldo dalis padalijama tarp artimesnių ir tolimesnių
giminių proporcija 6:2:1, pagal švedų Vestgetalande galiojusią teisę su
kiekviena kategorija dalijama suma mažėjo per pusę, o Islandijoje maždaug
trečdaliu,

194 Gragas, t. 1 a, IV, 113, p. 193 ir t.

195 Gragas, t. 1 a, Kristinna laga, 18.
196 Hastrup, Culture and History, p. 76-89.
197 Ks. henr., p. 135. Kalbama apie Bukovino mišką, kadaise Boleslovo Aukštojo
atiduotą Glombui, greičiausiai išrauti. Henrykovo vienuolynas įsigijo šį
mišką „per“ Glombo anūką Kvieciką, o iš tiesų turbūt iš jo. Tuo metu Pirošo
palikuonys sėkmingai iškėlė teismines pretenzijas, motyvuodami, jog
„senasis Glombas buvo tikras mūsų senelio Pirošo brolis" (quia antiquus
Glamho frater uterinus avi nostri Pyrosonis). Taigi, Pirošaičiai buvo
Kvieciko trečios eilės giminės, atitinkantys islandų naesta braedra.

132
panašiai kaip pagal Frostatingo normas, kurių nustatyta degresijos
proporcija buvo 3:2. Tačiau atrodo, kad visi šie skirtumai - tai vienos
schemos variantai.
Pilkojoje žąsyje išryškėja germanų, turbūt taip pat ir slavų, genčių
kultūrai būdinga giminystės eilių samprata, taigi galime susidaryti įspūdį
apie giminių bendruomenės dydį bei struktūrą. Tai būdavo gausios grupės,
gerokai didesnės už tai, kas romantinėje bei evoliucionizmo istoriografijoje
buvo vadinama „didžiąja šeima“. Vadinasi, galėtume vartoti žodį „giminė“,
jei išlaisvintume jį nuo klaidinančių asociacijų balasto.
Vadinamoji agnatų giminė, kildinama iš bendro vyriškosios lyties
protėvio ir sudaranti uždarą grupę, siejamą giminystės pagal vyrišką liniją,
šiandien visai pagrįstai laikoma devynioliktojo amžiaus istoriografijos mitu.
Giminė, apie kurią iš tiesų kalbama barbarų įstatymuose, buvo kognatų
bendruomenė, siejama giminystės ryšiais ir pagal vyriškąją, ir pagal
moteriškąją liniją. Felixas Genzmeris atkreipė dėmesį į svarbias šio teiginio
pasekmes: kiekvienas galėjo tiksliai apibūdinti savo kognatų giminės sudėtį,
tačiau beveik kiekvienam jo giminaičiui, išskyrus tikrus brolius ir seseris, ši
sudėtis buvo kiek kitokia. Giminės tarpusavyje maišėsi ir, nors kiekvieną
kartą buvo apibrėžtos (galime sakyti, tam kartui) struktūros, nebuvo uždaros
grupės. Vadinasi, jose negalėjo būti nei nuolatinės vieno žmogaus, nei visų
pripažintų vyresniųjų viršenybės. Tačiau Genzmerio bei Karlo Kroeschellio
išvada, jog giminės nebuvo teisės subjektai, mums atrodo užtempta ant
moderniosios teisės sąvokų kurpalio ir nederanti su šaltinių žiniomis. Kai
būdavo kalbama apie nesantaiką, vergeldą ar giminystės teise grindžiamą
ginčą dėl pirmenybės įgyjant tėvoniją, o kartais ir apie bendrą priesaiką,
individas veikė kaip giminės grandis ir tik joje įgyvendino savo teises bei
pareigas.198
Priešingai, negu teigia Genzmeris, vergeldas ir nesantaika buvo dvi to
paties medalio pusės. Rotario edikte probėgšmiais nurodoma, jog priimant
atlygį buvo duodama priesaika nutraukti nesantaiką. Kaip teigiama Pilkosios
žąsies teisyne, prideramą vergeldo dalį gaunantys aukos giminės taip pat
turėjo atitinkamiems žudiko giminėms,

198 Genzmer, Die germanische Sippe; Kroeschell, Die Sippe; plg. Schlesingerio
repliką, Randbemerkungen.

133
sumokėjusiems atlygį, duoti taikos priesaiką (trygdir). Priėmus atlygį ir
prisiekus taiką, ir pagal langobardų, ir pagal islandų teisę bet koks keršto
aktas buvo laikomas dvigubai baustinu nusikaltimu.199
Taigi vergeldo sumokėjimas ir priesaika buvo būtinos nesantaikos
pusių susitaikymo akto dalys. Vestgetalago teisynas, Frostathingsbók,
Gulathingsbók ir Pilkoji žąsis neleidžia abejoti, jog susitaikymo per
sumokėtą vergeldą pusės būdavo dvi identiškos struktūros giminių
bendruomenės. Peršasi sunkiai ginčijama išvada, jog jos pačios - bent jau
kurį laiką - turėjo būti ir nesantaikos bei galimo keršto pusės. Kaip tik todėl
Rotario edikto 143 skyriuje kalbama apie kerštą nebūtinai pačiam žudikui, o
bet kuriam „iš tos pusės, iš kurios [keršytojas] jau buvo priėmęs išpirką“.
Skandinavų kodifikacijose išlaikomos tradicinės vergeldą
reguliuojančios normos, tačiau gerokai ribojamas kerštas: jo vienintelis
objektas, kuriam tenka slapstytis miške, pagal Vestgetalago teisyną yra pats
žudikas, o teisėtas keršytojas - tik aukos paveldėtojas arba tas giminaitis,
kuris tinge iškėlė kaltinimą nužudymu. Frostatingo teisyno įvade kalbama
apie „daugybę piktnaudžiavimų“, ilgainiui išplitusių šiame krašte:
žmogžudystės aukos giminės keršydavo tam žmogui, kuris buvo geriausias
(er beztr) žudiko šeimoje. Frostatingo knygos redaktorius rašė: „Taip
prarasdavome geriausius mūsų šalies žmones“, ir todėl nustatoma, jog
kerštas kam nors kitam, išskyrus patį žudiką, turi būti baudžiamas keršytojo
turto konfiskavimu ir jo ištrėmimu.200
Tai gana miglota užuomina apie senuosius papročius, bet negalime
ignoruoti žinių apie bausmes už kerštą nusikaltėlio giminėms. Šio keršto
uždraudimą bei bausmę už jį randame ir X amžiaus vidurio anglosaksų
teisėje. Kalbame apie antrąjį karaliaus Eadmundo ediktą, paskelbtą tarp 943
ir 946 metų. Jis prasideda nuo deklaruojamo siekio: „Taigi svarsčiau kartu su
savo vitanu - dvasininkais ir pasauliečiais - kaip galėtume labiau įtvirtinti
krikščionybę“ (hu ic maehte Cristendomes maest araeran). Labiausiai
karaliui ir jo patarėjams kėlė rūpestį „visokie neteisingi kivirčai“, taigi jie
nusprendė: „Nuo šiol (heonanford), jei kuris nors ką nors nužudys, tegu jam
vienam
199
LL, Ro, sk. 143, p. 40; Grägäs, t. Ia, IV, 114, p. 204 ir t.
200
Frost., Inlaedindg, 8, p. 123.

134
pačiam yra keršijama (he wege sylf da faehthe), jei per dvylika mėnesių
giminėms padedant nesumokės viso vergeldo pagal aukos kilmę [tai yra
pagal socialinę padėtį]. Jei giminė jį paliks ir nenorės už jį mokėti, tuomet
noriu, kad visa jo giminė, išskyrus patį kaltininką, nebūtų pasiekiama keršto,
jei nuo šiol jo giminės neduos jam nei maisto, nei apsaugos“ (wille ic, daet
eall seo maegdsy unfah, butan dam handdaedan, gif hy him syddan ne
dodmete ne munde).
Tačiau jei vėliau kas nors iš jo giminės suteiks jam prieglobstį, tegu
visas jo [prieglobsčio suteikėjo] turtas atitenka karaliui ir tegu jam tenka
[aukos] giminės nesantaika, nes prieš tai buvo jo [žmogžudystės kaltininko,
kuriam dabar laužydamas išsižadėjimą suteikė pagalbą] išsižadėjęs.
Jei kas iš antrosios giminės [žudiko giminės] keršys kam nors kitam,
išskyrus patį nusikaltėlį, tegu tampa karaliaus ir visų jo draugų priešu ir tegu
praranda viską, ką turi.“201
Netenka abejoti, jog šios normos iš esmės keitė iki tol galiojusią teisės
tradiciją. Eadmundas tai akivaizdžiai pabrėžė porą kartų: įžangos
deklaracijoje apie krikščionybės principų įtvirtinimą edikte minimoje srityje
ir aiškiai pareikšdamas, jog „nuo šiol“ nesantaikos ir keršto objektas gali būti
tik pats žudikas, bei karaliaus valios aktu (donne wille ic, daet [...])
nustatydamas naują principą, jog visa žudiko giminė, išsižadėjusi
nusikaltėlio ir nesuteikusi jam prieglobsčio, turi išvengti keršto, net ir
nesumokėjusi vergeldo. Tai reiškia, jog iki tol žudiko „visa giminė“ (eall seo
maegd), nesumokėjusi atlygio, tapdavo nukentėjusiosios giminės keršto
objektu. Galiojant šiai nesantaikai, bet kurio žudiko giminės nario
nužudymas buvo suvokiamas kaip teisėto keršto aktas ir nebuvo
baudžiamas. Išstumti šį nuo amžių gyvavusį paprotį greičiausiai buvo be
galo sunku. Kaip tik todėl karalius nutarė, jog nepakanka panaikinti
keršytojo nebaudžiamumo principo ir taikyti jam, kaip ir kiekvienam
nusikaltėliui, teismo, nesantaikos ir susitaikymo, sumokant vergeldą,
procedūras. Už kerštą asmeniškai nekaltiems kaltininko giminaičiams
Eadmundo ediktas nustatė žiaurią bausmę, taikytą už pačius baisiausius
nusikaltimus, kurių nebuvo įmanoma išpirkti: ištrėmimą, tai yra paskelbimą
už įstatymo ribų, išvarymą iš žmonių bendruomenės ir visuotinę

201 Liebermann, GA, t. I, p. 186-188.

135
nesantaiką su karaliumi bei „visais jo draugais“ bei viso turto konfiskavimą.
Apie panašią bausmę kalbama Frostathingo teisyno įvade. Karaliaus valdžiai
ir Bažnyčiai teko imtis žiaurių priemonių, kad primestų tradicinėms
visuomenėms individualios atsakomybės principą.

BENDRA KALTĖ, BENDRA GARBĖ, BENDRA

PRIESAIKA

Žinios apie nesantaiką ir susitaikymą, kurių radome daugelyje šaltinių,

yra tarsi šukės, surinktos įvairausiuose barbarų Europos kraštuose. Jei tektų
kiekvieną šių fragmentų interpretuoti atskirai nuo kitų, rezultatai būtų
apgailėtini. Užduotis sudėlioti iš šių šukių prasmingą paveikslą reikalauja
rizikos, bandant kartu interpretuoti apie skirtingas tautas kalbančius šaltinius.
Mano nuomone, žiniose, kurias randame Rotario edikte, saksų teisynuose,
seniausiuose norvegų, islandų ir švedų teisės sąvaduose bei antrajame
Eadmundo edikte, esama pakankamai daug sutapimų, kad rizikuotume
apibendrinti. Barbarų tautų teisės tradicijoje nesantaikos archetipas buvo
grupių konfliktas, kuriame aukos giminė stodavo prieš žudiko giminę.
Šis reiškinys toli gražu neapsiribodavo lygiai taip pat ir mūsų kultūrai
būdingu solidarumu su giminaičiais. Svarbi buvo ir tradicinėms kultūroms
būdinga grupinio subjektyvumo samprata bei ypatingas individo saitų su
savąja grupe suvokimas. Iš nesantaiką bei vergeldą reguliuojančių normų
matyti, jog žmogžudystė buvo suvokiama kaip žudiko giminės smūgis aukos
giminei. Nukentėjusiais buvo laikomi ne tik nužudytojo namiškiai bei
artimiausi šeimos nariai, bet ir tolimesni pusbroliai iki pat penktos, šeštos ar
septintos eilės. Visi jie patirdavo nuostolį ir įžeidimą, tad, jei priešinga pusė
nesumokėdavo išpirkos, bendra giminės garbė reikalavo išlyginti nuostolį,
smogiant atsakomąjį smūgį, ir nuplauti įžeidimą priešo krauju. Išpirką
mokėjo visa žudiko giminė. Priešingu atveju teisėtas, nebaudžiamas kerštas
galėjo pasiekti ir patį nusikaltėlį, ir bet kurį jo giminės narį. Giminė būdavo
apkaltinama dėl savo nario nusikaltimo.
Šiandien kolektyvinės kaltės kategorija jau nebesuderinama su
visuotinai pripažįstamu europinės kultūros kanonu. Tačiau

136
nepriklausomai, ar šio teoriškai neginčijamo kanono mūsų laikais iš tiesų
laikomasi, istorikui nevalia primesti jo praeičiai. Mes liksime visiškai
nepajėgūs suprasti tradicinių barbarų Europos kultūrų, jei nenorėsime
matyti kolektyvinio jų moralės normų pobūdžio. Kaip tik dėl to pravartu dar
kartą žvilgtelėti į Salijų teisyno LX straipsnį, kuriame nustatoma, jog
žmogus, nutraukiantis saitus su savo gimine, turi iškilmingai atsižadėti
paveldėjimo teisės, vergeldo ir priesaikos.
Bendroji priesaika čia suvokiama kaip vienas svarbiausių giminių
bendruomenės atributų. Stodamas prieš teismą, kiekvienas šios
bendruomenės narys galėjo tikėtis, jog kiti jį visuomet parems bendra
priesaika. Ir priešingai: kiekvienas privalėjo, esant reikalui, būti šalia bet
kurio savo giminės nario ir kartu su juo prisiekti. Priesaika, duota kartu su
pakankamu laiduotojų skaičiumi, pagal barbarų tautų įstatymus buvo
savaime reikšmingas įrodymas. Laiduotojai nebuvo liudininkai. Jie
neduodavo parodymų, bet iškilmingu bendros priesaikos aktu tarsi „aklai“
laiduodavo, jog prieš teismą stovintis žmogus sako tiesą. Jie siejo
kaltinamojo patikimumą su savo patikimumu.
Negalime nuvertinti šio akto svarbos. Melagingai prisiekdamas,
žmogus rizikavo ne tik būti nubaustas šiame pasaulyje: jam grėsė ir
siaubingos antgamtinės bausmės. Pasak saksų teisės, žmogus, nusikaltęs
melaginga priesaika nesąmoningai (qui nesciens periuraverit), galbūt iš
gerų paskatų prisijungdamas prie melagingai prisiekusiojo, galėjo „išpirkti
savo ranką“ (manum suam redimat auctor sacramenti).202 Tai leidžia
manyti, jog už sąmoningai padarytą tokį pat nusikaltimą buvo nukertama
ranka. Tačiau be pasaulietinės bausmės, melagingą liudytoją ištikdavo ir tų
antgamtinių jėgų, kurioms buvo prisiekta, kerštas. Saksų teisyno VIII
skyriuje pateikiama germanų pasaulyje populiari priesaika savo ginklu (sua
arma iuret). Šį ritualą paaiškina į 971 metų Rusios ir Bizantijos sutartį
įrašyta kunigaikščio Sviatoslavo ir jo kariaunos priesaikos formulė: „O jei
kurį nors [iš susitarimų] aš ir tie, kurie yra su manimi ir mano valdžioje,
pažeisime, tegu mus prakeiks dievas, kurį tikime, ir Peruną, ir Volosą,
gyvulių dievą, ir tegu būsime auksiniai lyg auksas [tai yra tegu mus ištiks
mirtina geltligė], ir tegu būsime savo pačių ginklais mirtinai sukapoti“

202 LSax, sk. XXII.

137
(da им Ъемъ клятву отъ Бога, в нежe в Ъруемъ, в Перуна u въ Волоса,
бога скотья, Да буДемъ золотЪ якоже золото ce, u своимъ оружьем Да
иссЪчени буДемъ, Даумремъ)203204
Taigi dievai, kurių šaukiamasi priesaikai laiduoti, galėjo persekioti už
melagingą priesaiką savąja nesantaika. Dievų globai virtus prakeiksmu, prieš
nelaimėlį atsigręždavo viskas, kas jam artimiausia: jo paties ginklas, jo paties
giminaitis, jo paties litas. Dievų prakeiksmo perspektyva pagonims kėlė tikrą
siaubą. Gerai informuotas Helmoldas pastebėjo, jog slavai nelengvai
ryždavosi prisiekti, bijodami „kerštingos dievų rūstybės“, jei netesėtų žodžio
(iuraciones dificillime admittitur, nam iurare apud Slavos quasi periurare
est оЬ vindicem deorum iram).203
Suvokiant, kaip rimtai barbarų pasaulyje buvo žiūrima į priesaiką,
lengviau suprasti, kodėl įsipareigojimas kartu prisiekti buvo toks svarbus
kraujo bendruomenei. Ne tik todėl, jog patikimumas ir garbė buvo laikomi
bendrais dalykais. Svarbiausia, kad giminių bendruomenė kartu atsakė prieš
pagoniškąjį sacrum. Tuo atveju, kai giminė bendra priesaika išsiteisindavo
nuo kaltinimo, jog vienas jos narių padarė nusikaltimą, kolektyvinės
atsakomybės taisyklė buvo siejama su tikėjimu bendra grupės garbe ir
patikimumu. Tačiau bendros priesaikos buvo reikalaujama ir ne tokiuose
svarbiuose reikaluose. Įvardydami šiuos susipynusius tikėjimus mūsų laikų
kultūros kategorijomis, galėtume sakyti, jog duodama priesaiką giminių
grupė tam tikra prasme elgėsi panašiai kaip nesantaikos, vergeldo mokėjimo
ir pusių susitaikymo atveju, kai žudiko ir aukos giminės buvo laikomi
kolektyviniais moralės subjektais: vieni buvo kalti, o kiti nukentėję.
Tai nebuvo pasaulietinė moralė. Ne veltui karalius Eadmundas
943-946 metų edikto įvade skelbė uždraudžiąs keršyti žudiko giminaičiams,
kad įtvirtintų krikščionybę. Ir pats valdovas, ir juo labiau jo vitano
dvasininkai, su kuriais valdovas aptarinėjo teisės krikščioninimo planus (hu
ic maehte Christendomes maest araeran), greičiausiai suvokė, jog
kolektyvinės kaltės samprata glaudžiai susijusi

203 PVL, t. I, p. 52. Šis metraštyje užrašytas tekstas nėra nei kronikininko
perpasakojimas, nei užrašyta žodinė tradicija, bet graikiško originalaus
sutarties teksto vertimas į senąją rusų kalbą. Dėl priesaikos formulės
interpretacijos žr. Gieysztor, Mitologia, p. 112 ir t.
204 Helmoldus I, 84, p. 160.

138
su pagoniškuoju pasaulėvaizdžiu. Šį pasaulėvaizdį atspindinčių teisės
normų panaikinimą jie, kaip galime spręsti iš iškilmingos įvado
deklaracijos, suvokė kaip savo misiją. Taigi krikščionybė, susidurdama su
barbarų tautų kolektyvizmo tradicija, šiuo atveju skleidė individualistinį
klasikinės kultūros modelį.
Kerštas nusikaltėlio giminės nariams buvo uždraustas burgundų
teisynuose gerokai anksčiau negu anglosaksų teisėje. 517 metų
kodifikacijoje karalius Sigismundas nustatė, „kad nužudytojo giminės
nekeršytų niekam, išskyrus patį nusikaltėlį, nes taip pat, kaip liepiame
nužudyti nusikaltėlį, taip neleidžiame niekaip persekioti nekalto žmogaus“
(quia sicut criminosum iubemus extingui, ita nihil molestiae patimur
innocentem).205 Be abejo, šis draudimas liudija veikus jo draudžiamą
praktiką, tačiau kartu stebėtini jo vertybiniai apibrėžimai. Dėl žmogžudystės
kaltas tik pats žudikas. Nusikaltėlio giminės narys yra nekaltas žmogus.
Karalius kodifikuotojas vartoja sąvokų sistemą, kurioje nebėra kolektyvinės
kaltės kategorijos ir taip pat neleidžiama taikyti kolektyvinės atsakomybės.
Ši retorika greičiausiai jau veikė burgundus, nuo V amžiaus vidurio
gyvenusius tarp romėnų kaip sąjungininkus. Anglosaksų karalystėse,
skandinavų tautose, taip pat tarp langobardų bei saksų tradicinėms
kolektyvinės kaltės ir bausmės sampratoms išstumti prireikė gerokai
daugiau laiko ir apdairesnės politikos.
Lyginamoji šaltinių analizė leidžia apčiuopti barbarų genčių teisės
tradicijos permainų, nulemtų monarcho valdžios ir Bažnyčios spaudimo,
kryptis. Šių genčių valstybingumo apyaušryje buvo pripažįstamas dar
Trumpojoje Rusų Tiesoje explicite užrašytas keršto pirmenybės prieš atlygį
principas bei Rotario edikte ir Saksų teisyne vis dar galiojęs paprotys keršyti
žudiko giminėms. Atrodo, valstybei ir Bažnyčiai iš pradžių pavyko įtvirtinti
išpirkos pirmenybę prieš kerštą, ir tik paskui atėjo eilė individualizuoti
nesantaiką.206

205 LC, II, 7.

206 Kita kryptimi nuėjo tik burgundų Liber Constitutionum, kur atsisakoma
išpirkos (nors jau esant paprotinėms vergeldo normoms), laikantis principo
„mirtis už mirtį“, kartu uždraudžiant keršyti bet kam, išskyrus patį žudiką
(LC, II, 1,2 ir 7). Tačiau anglosaksų teisėje nuo momento, kai žudiko giminės
prisiekė sumokėti vergeldą, tarp susikivirčijusiųjų giminių galiojo
karališkoji taika (cyninges mund), ir abi pusės turėjo ginklu prisiekti jos
nesulaužysiančios. Per tris savaites nuo šios dienos reikėjo artimiausiems
aukos giminėms sumokėti halsfang, tai yra dešimtąją vergeldo

139
Paprotinės teisės normos, tradicinės kultūros dalis, ne taip lengvai pasidavė
administraciniam spaudimui. Pergamentas buvo kantrus. Tačiau ir gyvenime
išstumti kerštą visai žudiko giminei darėsi vis labiau įmanoma, kai tikėjimas
kolektyviniu moralės subjektu ėmė užleisti vietą individualios kaltės
sampratai. Tai buvo ilgas procesas, kurį užbaigė pirmoje VII amžiaus pusėje
vestgotų teismų knygoje Liber iudiciorum įrašyta maksima: „Tik tas yra
kaltas dėl nusikaltimo, kuris jį įvykdė.“207 Tai buvo revoliucinė mintis, giliai
prieštaravusi barbarų kolektyvizmo tradicijai, ir giliai romanizuotų vestgotų
bei burgundų karalysčių valdovai galėjo sau leisti ją įgyvendinti daug
anksčiau negu anglosaksų, norvegų ar švedų karaliai.

MOTERYS VYRŲ VALDŽIOJE

Kerštas buvo vyrų reikalas. Kai kalbame apie nesantaiką, kerštą, atlygį,
susitaikymą, kognatų giminė atrodo tarsi vyrų sambūris. Be abejo, tai
iškreiptas vaizdinys. Iš tiesų moterys šeimos ir giminės struktūroje užėmė
svarbią, bet kartu labai savotišką vietą: joms galiojo vyrų globa ir valdžia, o
šie suvokė savo viršenybę moterų atžvilgiu kaip garbės reikalą.
Pasikėsinimas į jo globotinės neliečiamumą vyrui buvo ypač didelis
įžeidimas. Greičiausiai todėl pagal alemanų, bavarų ir langobardų įstatymus
moters vergeldas buvo daug didesnis negu vyro.208
Vyrų viršenybė moterims visų aiškiausiai formuluojama jau minėtame
ir komentuotame Rotario edikto 204 skyriuje. Vyrų giminaičių

dalį, o vėliau dalimis ir visą vergeldą. Taip keršto teisė būdavo sustabdoma
metams. Eadmundo ediktu nekeičiamas mokėjimo kalendorius, tik
individualizuojama nesantaika, leidžiant žudiko giminėms jo atsižadėti ir
atsisakyti mokėti atlygį (Liebermann, GA, t. 1, p. 190 ir 393).
207 LVisig, VI, 1, 7: Omnia crimina suos sequantur auctores, nec pater pro filio,
nec filius pro patre, nec uxor pro marito, nec maritus pro uxore, necfrater
pro fratre, nec virinus pro virino, nec propinquus pro propinquo ullam
calumniam permittescat, sed ille solus iudicetur culpabilis, qui culpanda
conmitit.
208 Pagal alemanų įstatymus (PA1, sk. 77-81 ir LAI, sk. 69, 3) moters vergeldas
buvo dvigubai didesnis negu vyro, o pagal langobardų teisę (LL, Ro, sk. 201)
bauda už tyčinį laisvos moters nužudymą sudarė 1200 solidų, iš kurių pusė
tekdavo karaliui, o pusė aukos mundoaldui (globėjui); laisvojo vyro
vergeldas audarė apie 150-300 solidų (LL, Li, sk. 62).

140
valdžia (potestas) laisvosioms langobardėms ten apibūdinama germanišku
žodžiu mund. Tai buvo įprastas žodis, tiesiogiai reiškęs globą, ir kartu teisės
sąvoka: taip buvo vadinama valdžia savarankiškumo neturėjusiems šeimos
nariams. Mundas kildinamas iš tėvo valdžios nepilnamečiams vaikams.209
210 Tačiau sūnūs, sulaukę pilnametystės, įgydavo laisvojo gentainio ir kario
statusą,210 o moterims, net ir suaugusioms, galiojo tėvo mundas, jam mirus
- brolio ar kito artmiausio giminaičio vyro, ištekėjusioms - sutuoktinio, o
našlėms - mirusio vyro turto paveldėtojo mundas.
Būtina santuokos sąlyga buvo tai, jog jaunikis turėjo išpirkti savo
išrinktosios mundą. Tai, jog giminės vyrai, jaunosios globėjai, priimdavo
užmokestį už mundą, reiškė leidimą tuoktis. Po šio sandėrio vykdavo
merginos perdavimo iš buvusių globėjų rankų į vyro rankas ceremonija
(traditio per manus). Tai buvo ikikrikščioniška ceremonija, kuri ir po krikšto
buvo praktikuojama greta bažnytinių tuoktuvių ir net buvo laikoma būtina
legalių vedybų sąlyga. Teisėti sūnūs dvyliktojo amžiaus no rve gų
įstatymuose buvo vadinami tais, „kurių motina nupirkta už mundą“ (tai yra
už mundo kainą), o neteisėtas sūnus galėjo per įvaikinimo ritualą tapti
visateisiu paveldėtoju, „tarsi jo motina būtų pirkta už mundą“ (mundi
keypt).211
Visa tai padės mums geriau suprasti Karolingų laikų saksų teisės
formuluotes, pagal kurias piršlybos suvokiamos kaip pirkimo-pardavimo
aktas: „Tas, kuris nori vesti našlę, turi pasiūlyti jos globėjui jos pirkimo
kainą“ (offerat tutori pretium emptionis eius); „Kas pagrobs su kitu
susižadėjusią moterį, turės sumokėti 300 solidų [atlygio] merginos tėvui ir
300 sužadėtiniui ir tuomet nupirkti ją už 300 solidų“ (et insuper 300 solidis
emat eiam); „Karaliaus litas turi teisę nusipirkti žmoną, kur panorėjęs, bet
neturi teisės nė vienos moters parduoti“ [tai yra savavališkai ištekinti].
Seniausioje anglosaksų kodifikacijoje, Kento karaliaus Etelberto teisyne,
vedybos taip pat apibūdinamos kaip merginos pirkimas ir kalbama apie

209 Žr. LAI, sk. LI.

210 Tacitas Germanijos 13 skyriuje aprašo jaunuolio iniciaciją sueigoje, kur
jam įteikiama ietis, ir komentuoja tai romėniškomis kategorijomis: „Tai -
jų toga, tai pirmieji garbingi jaunystės papuošalai. Iki šiol, regėjos, jie buvo
šeimos dalis, o nuo šiol - genties“ (ante hoc domus pars videntur, mox rei
publicae).

211 Frost., III, 13; GuL, 58.

141
kainą, už kurią perkama žmona.212 Šių formuluočių nereikia suprasti
tiesiogiai. Laisvoji moteris, nors ir nebūdama savarankiškas asmuo, vis dėlto
buvo teisės subjektas. Perkama buvo ne pati žmona, bet globėjo valdžia jai -
mundas.
Skandinavų ir langobardų šaltiniuose ir mundas, ir jo kaina kartais
buvo vadinami tuo pačiu žodžiu, todėl formuluotė mundi keypt („nupirkta už
mundą“) pagal Gulatingo ir Frostatingo teisynų normas reiškė teisėtą žmoną.
Tačiau paprastai už mundo perėmimą mokama kaina turėdavo savo atskirą
pavadinimą: burgundų teisėje - pretium nuptiale arba wittimon, anglosaksų
teisėje - weotuma, langobardų teisėje - meta arba metfio. Mundas pereidavo
iš rankų į rankas ir paveldėjimo būdu, tad moteris visuomet turėdavo globėją,
anglosaksų vadinamą mundbora, langobardų - mundoald, o Karolingų
saksų, fryzų ir tiuringų teisės sąvaduose jis buvo vadinamas lotynišku žodžiu
tutor. Mirus vyrui, artimiausias jo vyriškos lyties giminaitis tapdavo našlės
globėju, ir iš jo kitas pretendentas į jos ranką turėjo nupirkti mundą.
Globėjo valdžia turėjo gana nemažą materialinę vertę. Lex Saxonum
mundo kaina vertinama 300 solidų, tačiau ši norma taikoma saksų
aristokratijai, kurią Karolis Didysis siekė patraukti į savo pusę, išaukštinti ir
atskirti nuo saksų prastuomenės.213 Apie socialinį elitą kalba ir Ibrahimas ibn
Jakubas, užsimindamas apie slavų „vestuvių dovaną“. Kalbama apie Mieškos
I kariauninkus, už kuriuos lenkų kunigaikštis, atrodo, mokėjo šį būtiną,
sudarant santuoką, mokestį jaunosios tėvui. Pasak Ibrahimo, slavų „vestuvių
dovana“ buvo tokia brangi, jog kelių dukterų tėvas galėjo praturtėti,
išleisdamas jas už vyrų, o kelių sūnų tėvas galėjo dėl tos pačios priežasties
nuskursti. Be abejo, čia kalbama apie senųjų slavų vyro kraitį. Nestoro
kronikoje apie 1043 metus pastebima, jog Kazimieras Atnaujintojas už
Jaroslavo Išmintingojo seserį Dobronegą atidavė 800 rusų belaisvių, kuriuos
kadaise į Lenkiją išsivarė Boleslovas Narsusis (вьдастъ Ярославъ cecmpy
свою за Казимира, u вьДастъ Казимиръ за вЪно люДий 8 comъ,
noлонилъ Болеславъ, noбЪдивъ Ярослава). Pirmajame Sofijos metraštyje
dar aiškiau nurodoma, kas kam davė

212 LSax, XLIII, XLIX ir LXV; Aethelbert, 77 (Liebermann, GA, t. I, p. 7).

213 LSax, sk. 40. Apie Karolio Didžiojo politiką saksų gentinės aristokratijos
atžvilgiu žr. mūsų knygos IV sk. 4 posk.

142
kraitį: [...] i sobra Kazimir ljudij jego poloniennych 800 [...] i vda za veno
Jaroslavu šurinu svoemu. Vadinasi, kraitis buvo jaunojo dovana jaunosios
tėvui, broliui ar kitam globėjui - germanų užmokesčio už mundą atitikmuo.
Greičiausiai moters padėtis germanų ir slavų patriarchalinėse šeimose buvo
labai panaši.214
Nesant vyrų giminaičių arba jiems šiurkščiai pažeidus garbingas
globėjo pareigas, laisvosios moters mundas atitekdavo jos genčiai
vadovaujančiam vyrui - karaliui. Dėl priežasčių, apie kurias jau kalbėjome
ir dar kalbėsime,215 šis archaiškas principas liko galioti ir net įgijo svarbų
struktūrinį vaidmenį langobardų rašytinėje teisėje. Kaip tik todėl Rotario
edikte ir jį papildančiuose Liutprando ediktuose gausiai ir labai detaliai
reguliuojami laisvųjų moterų mundo klausimai.
Langobardai turėjo tris pagrindinius su vedybomis susijusius
mokesčius: meta (metfio), faderfio ir morgingab. \eta, užmokestis už
mundą, buvo suderama tarp jaunikio ir jaunosios globėjo ar globėjų.
Galutinis metos dydis būdavo nustatomas sužadėtuvių dieną sudaroma
sutartimi (meta, quantum dictum est in die illa, quanda fabola firmata
fuerat).216 Tačiau užmokestis būdavo sumokamas vėliau, sudarant santuoką,
prieš pat ankstesniesiems moters globėjams iškilmingai perduodant ją vyrui
- naujajam mundoaldui. Faderfio („tėvo dovana“) buvo tarsi kelioninis
kraitis, kurį ištekinama mergina gaudavo iš gimtųjų namų. Pagaliau
morgingab vyras žmonai dovanodavo kitą rytą po vestuvių kaip pradėtų
atlikti vedybinių pareigų ženklą. Faderfio bei morgingab buvo neatskiriama,
asmeninė ištekėjusios moters ir našlės nuosavybė, liekanti jai ir tuomet, jei
ji palikdavo mirusio vyro namus, tekėdama antrą kartą, arba jei grįždavo į
savo giminių prieglobstį. Alemanų teisė taip pat neleisdavo mirusiojo vyro
paveldėtojams pretenduoti į turtą, kurį jis savo laiku padovanojo žmonai
kaip rytinę dovaną. Paveldėtojų pretenzijoms atmesti tuo metu pakakdavo
našlės priesaikos, jog „mano vyras

214 Ibrahim, p. 50; PVL, t. I,p. 104 irt. II, p. 380; Abraham, Zawarcie małżeństwa,
p. 80 ir t., 84, 91, 102 ir t. ir 117.
215 Ibrahim, p. 50; PVL, t. 1, p. 104 ir t. II, p. 380; Abraham, Zawarcie
małżeństwa, p. 80 ir t., 84, 91, 102 ir t. ir 117.
216 Ibrahim, p. 50; PVL, t. 1, p. 104 ir t. II, p. 380; Abraham, Zawarcie małżeństwa,
p. 80 ir t., 84, 91, 102 ir t. ir 117.

143
man tai dovanojo kaip morganagepha. “2^7 Liutprando ir Aistulfo laikais meta
taip pat buvo laikoma jaunikio mokesčiu busimosios žmonos naudai, o jai
tapus našle, pasilikdavo jos nuosavybė, į kurią mirusio vyro giminės negalėjo
pretenduoti. Visiškai kitaip šis mokestis apibūdinamas Rotario edikte. Kaip
teigiama šio edikto 182 skyriuje, našlė turėjo teisę „susijungti su naujuoju
vyru, kad tik jis būtų laisvas žmogus. O tas antrasis vyras, kuris nutars ją
vesti, turi iš savojo turto kaip metą sumokėti artimiausiam buvusiojo vyro
paveldėtojui pusę sumos, suderėtos tuo metu, kai su ja susižadėjo pirmasis
vyras. Jei šis nenorės priimti [metos, tai yra parduoti mundo, nesutikdamas
su naujomis vedybomis], tuomet tegu ta moteris išlaiko ir morgingab, ir tai,
ką atsinešė iš giminių, tai yrafaderfio, o jos giminės turės teisę išleisti ją už
antrojo vyro, kaip jie ir ji panorės. O pirmojo vyro giminės jau nebeturės jos
mundo, pasipriešinę jos valiai, todėl tegu jos mundas grįžta artimiausiems
[jos] giminėms, kurie pirma ją ištekino. O jei moteris nenori arba negali turėti
[antro] vyro, tegu pasilieka valdžioje to, kuriam priklauso jos mundas; o jeigu
jis blogai su ja elgsis, ir tai bus įrodyta, tuomet ji gali grįžti pas gimines, o jei
neturėtų giminių, tegu randa prieglobstį karaliaus dvare, ir jos mundas tegu
priklauso karaliui.“
Apie tą pačią situaciją kalbama 183 skyriuje: „Jei kas už laisvąją moterį
ar merginą sumokėjo mundą [mundo kainą] ir buvo sutarta, jog ji bus jam
perduota kaip žmona, o vėliau nutiks, jog po vyro mirties ši moteris vėl
ištekės arba sugrįš pas savo gimines, arba atsiduos karaliaus dvaro globai,
tuomet pirmojo vyro paveldėtojai gauna pusę metos, kaip buvo nurodyta
aukščiau, o ji pati turi būti grąžinta į tapačias rankas taip pat, kaip buvo
perduota [iš gimtųjų namų] pirmajam vyrui, nes skelbiame, jog kitaip, be
perdavimo [ceremonijos], visa tai neturės galios“ (heredes mariti prioris
accipiant medietatem de meta, sicut supra constitutum est, et ipsa per mano
simuli modo retrudatur, sicut priori marito tradita fuit. Nam aliter sine
traditione nuliam rei dicimus subsistere firmitatem).
Lygindami šias normas, aiškiai pastebime, jog Rotario laikais moters
nuosavybė buvo tik faderfio bei morgingab, o metą jaunikis sumokėdavo
busimosios žmonos globėjams vyrams kaip užmokestį

217
Žr. šios knygos II sk. 3 posk. ir VI sk. 3 posk.
218
LL,Ro, sk. 191, p. 54.

144
už mundą. Antrą kartą ištekant našlei, mundas buvo perimamas už pusę
kainos, tačiau šis mokestis, meta, likdavo ankstesniųjų globėjų rankose, o ne
moters nuosavybė.
Kol būdavo gyvas tėvas, jis būdavo vienintelis netekėjusios dukters
mundoaldas. Po jo mirties mundoaldų galėdavo būti keletas, nes mundas
pagal paveldėjimo principus atitekdavo mirusiojo sūnums, o jų nesant,
tolesniems giminaičiams. Nesantuokiniai sūnūs (filii naturales) gaudavo
trečdalį savo netekėjusių seserų mundo, o teisėti sūnūs - du trečdalius. Pagal
tą pačią proporciją tarp jų būdavo padalijamas palikimas. Jei velionis
palikdavo tik nesantuokinius sūnus, jiems vis tiek priklausydavo trečdalis
mundo ir palikimo, o du trečdalius paveldėdavo šalutinės linijos giminės
pagal paveldėjimo teisių eilę, jei ir jų nebūdavo - karaliaus iždas.219 Taigi,
kaip matome, pretendentų į mundą grandinė sutapo su galimų paveldėtojų
grandine, apimdama kognatų giminę, o tiksliau visus ją sudarančius vyrus.
Nesantaika, susitaikymas, paveldėjimas ir mundas buvo tos pačios grupės
interesai.
Jei mundoaldų vaidmuo tekdavo keliems tikriems ir netikriems moters
broliams, jos tėvo santuokiniams ir nesantuokiniams sūnums, ištekinant
seserį gautą metą jie dalydavosi pagal 161 edikto skyriaus nuostatas, be
abejo, ne tam kad šią sumą tuojau pat vėl sudėtų į vieną krūvą ir perduotų
jaunajai. Tarp Rotario edikto ir Liutprando bei Aistulfo įstatymų dėl mėtos
neišvengiamai kyla prieštaravimas. Galime jį paaiškinti tik kaip sąmoningos
pataisos rezultatą. Tarp 643 metų ir trečiojo VIII amžiaus dešimtmečio
kaina, kurią jaunikis mokėjo buvusiajam mundoaldui už perimamą mundą,
virto vyro dovana žmonai.220 Taigi langobardų meta pasikeitė lygiai taip pat
kaip slavų kraitis, tik Apeninų pusiasalyje, stipriai veikiant romėnų aplinkai,
barbarų santuokos papročiai keitėsi greičiau negu Europos rytuose.
Ši sudėtinga permaina pakeitė ne tik meta vadinamo mokesčio pobūdį
bei paskirtį. Keitėsi ir pažiūros apie moters vietą šeimoje ir giminėje bei visa
tai reguliuojančios normos, taip pat sutuoktinių turtiniai santykiai. Kaip tik
todėl išvados iš IX ir X amžiaus Italijos

219 LL, Ro, sk. 199, p. 58 (faderfio apibūdinimas), sk. 182, p. 52 (morgingab); LAI,
sk. LVI, 2.
220 LL, Li, sk. 89,103 ir 114 bei Aist., sk. 14.

145
dokumentų teikiamų žinių apie langobardų moterų teisinę padėtį Alboino bei
Autario laikais gali nuvesti klystkeliais.221 Einant klaidžiais retrogresijos
takeliais, būtina rasti kaip galima patikimesnių atsparos taškų. Šiuo požiūriu
Rotario ediktas akivaizdžiai pranašesnis už vėlesnius šaltinius.
Rotario edikto 195 skyriuje skelbiama: „Jei kas nors, kam priklauso
laisvos mergaitės ar moters mundas, pasikėsins į jos gyvybę arba bandys ją
ištekinti prieš jos valią, arba leis ją nuskriausti, arba tai kurstys, ir tai bus
įrodyta, jis neteks jos mundo, o ji galės pasirinkti du kelius: grįžti pas savo
gimines [kurie kadaise ją ištekino - greičiausiai kalbama apie našles], arba
kartu su visu jai teisėtai priklausančiu turtu atsiduoti karaliaus, kuriam atiteks
jos mundas, dvaro globai.” 196 ir 197 skyriuje tos pačios pasekmės
numatomos, jei globojama mergina apkaltinama ištvirkavimu arba
pavadinama ragana. Tačiau visuose trijuose skyriuose prie mundoaldo valią
ribojančių nuostatų pridedama iškalbinga formuluotė: „išskyrus tėvą arba
brolį“. Jie neprarasdavo dukters arba sesers mundo, net pasikėsinę į jos
gyvybę arba pavadinę ją ragana. Tėvo mundui būdingi griežtos, savavališkos
valdžios bruožai. Mundoaldo savivalė būdavo ribojama tik tuomet, kai
nebebūdavo nei tėvo, nei brolio, ir moters globa paveldėjimo keliu atitekdavo
dėdei ar kuriam nors tolimesniam giminaičiui.
Vyro valdžia žmonai, nors ir ne tokia neribota kaip tėvo mundas, buvo
itin griežta. Vyras galėjo nebaudžiamas nužudyti žmoną ir meilužį, pagavęs
juos svetimaujant (Rotaris, 212 skyrius). Jis galėjo ir kaip norėdamas
nubausti, taigi ir nužudyti žmoną, kuri kėsinosi į jo gyvybę. Tačiau jei vyro
apkaltinta žmona viską neigdavo, jos giminės turėdavo teisę ją išteisinti
duodami priesaiką arba per teisminę dvikovą. Šiuo atveju jie pagal giminių
bendruomenės garbės reikalavimus stodavo prieš jos vyrą. Ištekinta, tad
atiduota vyro mundui moteris ir toliau likdavo savosios giminės dalis. Jei
„vyras nepelnytai nužudė savo žmoną, pagal įstatymą nenusipelniusią
mirties“ (si maritus uxorem suam occiderit inmerentem, quod per legem non
sit merita mori), jis turėjo sumokėti 1200 solidų, tai yra laisvosios
langobardės moters vergeldą: „pusę tiems giminėms, kurie ją ištekino, o pusę
karaliui“. Kaip ir kiekvienas vergeldas, tai buvo

221 LL, Ro, sk. 160 ir 161 susiję su sk. 154 ir 155.

146
išpirka nuo keršto. Vyras žudikas, nepajėgęs sumokėti šios didžiulės sumos,
rizikavo būti nužudytas savo žmonos giminaičių.222
Saitai su tėvo gimine suteikė našlei gana stiprias pozicijas mundoaldo
iš mirusiojo vyro giminės atžvilgiu. Šie giminaičiai jai buvo tarsi
alternatyvūs globėjai, ir šiuo požiūriu jie visuomet šaltiniuose įvardijami
daugiskaita. Jei mirusiojo vyro paveldėtojas nepaisydavo našlės langobardės
valios, ją galėdavo ištekinti jos giminės (proximi parentes). Panašiai antrųjų
vedybų situacija buvo reguliuojama Saksų teisyno XLIII skyriuje: „Kas nori
vesti našlę, turi pasiūlyti jos globėjui jos kainą, jos giminėms sutinkant
(offerat tutori praecium emptionis eius, consentientibus ad hoc propinquis
eius). Jei globėjas prieštarauja, turi kreiptis į jos gimines ir vesti ją, jiems
sutikus (convertat se ad proximos eius et eorum consensu accipiat illam),
turėdamas su savimi pinigų, kuriuos duotų globėjui, jei šis panorėtų ką nors
pasakyti [...]“ Jei globėjas pasipriešintų, našlei dar lieka „jie“, grupė. Rotario
edikte teigiama, kad moteriai padėti gali ir karalius. Ištekėjusi moteris, ypač
našlė, gali net pabėgti nuo nevertos rankos, tačiau ji būtinai turi susirasti
kieno nors kito prieglobstį ir mundą, nes neįmanoma visiškai pabėgti nuo
vyrų valdžios. Rotario edikto 204 skyriuje nustatoma: „Kiekviena
langobardė moteris mūsų karalystėje turi gyventi globojama vyrų giminaičių
ar bent jau karaliaus ir nė viena negali elgtis kaip tinkama su savo turtu be
jos mundo savininko vyro sutikimo.“ Į šį liudijimą turime atsižvelgti ne tik
todėl, kad jis yra pats ankstyviausias langobardų šaltinis. Daug svarbesnė už
formalią chronologiją yra šio edikto normų kultūrinė metrika, gerokai
senesnė už patį šaltinį.

Barbarų tautų teisės tradicija buvo surašinėjama jau peržengus krikšto

slenkstį. Karaliai, ėmęsi kodifikavimo darbų, būdavo jau apsikrikštiję, o
raštininkai, užrašinėję sueigose skelbiamas teisės normas, vėliau jas
redagavę ir cenzūravę, buvo krikščionių dvasininkai. Tačiau kad ir kokios
būtų redaktorių ir cenzorių pastangos, pagoniškoji religija ir su ja susijusi
tradicinė kultūra vis dar švietė iš po

222 224 LL, Ro, sk. 200 ir 202.

147
teisės sąvadus jau dengiančios krikščionybės . Pagoniškieji ritualai, magiškos
procedūros, suteikiančios veiksmams teisinį statusą, taip pat pats kai kurių
normų turinys yra tarsi jų kilmės iš ikikrikščioniškosios epochos metrika.
Šiuo požiūriu itin verti dėmesio prieštaravimai tarp langobardų santuokinės
teisės normų ir Bažnyčios sakramentų reikalavimų.
Pagal germanų tautų teisės tradiciją pamatinė santuokos teisėtumo
sąlyga buvo tai, jog vyras įsigyja žmonos mundą. Kaip tik todėl
Skandinavijoje XII amžiuje teisėta žmona apibrėžiama kaip „pirkta už
mundą“. Tikroji tuoktuvių ceremonija, vykdavusi po mundo pirkimo, buvo
moters „atidavimas į rankas“ (gift, traditio per manus) į naujojo mundoaldo
vyro namus. Be mundo pirkimo ir atidavimo į rankas ceremonijos santuoka
neturėjo teisinės galios, įskaitant ir visus turtinius aspektus. Karalius Rotaris
savojo edikto 183 skyriuje primena: „Sakome, jog kitaip, neatlikus
perdavimo, visa tai neturi jokios galios.“ Neužsimenama apie tuoktuves
bažnyčioje, nors sunku būtų įsivaizduoti, kad VII amžiaus Italijoje antrosios
našlės vedybos, kaip pagaliau ir pirmosios, būtų galėjusios apsieiti be
tuoktuvių bažnyčioje.
Rotaro edikto 188 skyrius nepalieka jokių abejonių: „Jei laisvoji
mergina ar našlė ištekės be giminių sutikimo, kad tik už laisvo žmogaus,
tuomet šis žmogus, paėmęs ją už žmoną, turi sumokėti [jos giminėms] kaip
atlyginimą už anagrip 20 solidų ir už nesantaiką dar 20“ (conponat anagrip
solidos viginti et propter faida alios viginti). Be to, kaltininkas turėjo atgaline
data sumokėti už savo žmonos mundą. „O jei nutiktų, kad ji mirtų, jam
nespėjus įgyti jos mundo, šios moters turtas turi sugrįžti tam, kuriam
priklauso jos mundas [...]. [Tokiu atveju] vyras praranda savo žmonos turtą,
nes nepasirūpino įsigyti jos mundą.“
Jaunavedžiai, apie kuriuos kalbama, susituokė be privalomų mokesčių
ir apeigų, kurios pagal germanų teisės tradicijas sudarė santuokos procedūrą:
moteris ad maritum abmulavit, o jos partneris - tai maritus, qui eam accepit
uxorem. Netenka abejoti, jog jie susituokė bažnyčioje: jie tik pažeidė
tradicinę langobardų teisę. Ši kolizija neleido panaikinti santuokos
sakramento, nors naikino jo turtinius padarinius, kol vyras nesusitarė su
žmonos mundoaldu ir neįgijo globėjo valdžios jos atžvilgiu pagal paprotines
normas.

148
Kad suprastume, kaip langobardai žiūrėjo į bažnytines tuoktuves be mundo
pirkimo, svarbiausiais informacijos šaltiniais turime laikyti ne turtines
nuostatas, bet kompensacines baudas, kurias vyras turėjo sumokėti žmonos
giminėms. 20 solidų propter faidam buvo išpirka galimiems keršytojams,
kad jie nekeltų nesantaikos dėl pažeistos jų mundo teisės. Tačiau kiti 20
solidų už anagrip buvo atskira privati bauda, tiesa, mokama tiems patiems
žmonėms, bet jau kitu pagrindu.
Tą patį langobardišką žodį anagrift sutinkame ir 189 Rotario edikto
skyriuje. Tačiau šį kartą kalbama ne apie tuoktuves be mundo, bet apie
nevedybinius lytinius santykius: „Jeigu mergina ar laisva moteris savo valia
nusižengs padorumui (voluntariae fornicaverit) su laisvuoju žmogumi, jos
giminės turi teisę jai atkeršyti (potestatem habeant parentes in earn dare
vindictam). O jei kartais abi pusės nuspręstų, kad tas, kuris su ja nusidėjo,
paims ją už žmoną, jis turi už savo nusižengimą, tai yra anagrift, sumokėti
20 solidų, o jei nesutartų, kad paims ją už žmoną, turi sumokėti 100 solidų -
pusę karaliui ir pusę tam, kuriam priklauso jos mundas.”
Žodis anagrift čia akivaizdžiai reiškia nusižengimą (culpa), lotyniškai
vadinamą fornicatio, tai yra neleistinus lytinius santykius.223 Tai, jog edikto
redaktorius 188 skyriuje vartoja tą patį germanišką žodį, liudija, jog
tuoktuvės bažnyčioje, prieš tai nenupirkus mundo ir be moters perdavimo
ceremonijos, langobardams bei karaliui, jų įstatymų kodifikuotojui, prilygo
ištvirkavimui. Be abejo, buvo numanoma, jog po bažnytinės ceremonijos
jaunavedžiai atlikdavo vedybinę pareigą. Tai atitiko Bažnyčios normas, bet
buvo tikras dievų įžeidimas tradicinės germanų moralės požiūriu.
Tais laikais neegzistavo jokia pasaulietinė seksualinė moralė. Taigi iš
esmės tai buvo ne tik dviejų tuoktuvių ritualų, bet ir dviejų sakralinių
vertybių sistemų susidūrimas. Šio susidūrimo akivaizdoje Rotario ediktas
smerkė ir baudė už pagoniškos kilmės tradicinių normų pažeidimus, kartu
šias normas tarsi iškeldamas virš krikščionių Bažnyčios normatyvinės
tvarkos. Langobardų tradicinės kultūros požiūriu, bendras gyvenimas,
grindžiamas vien tik krikščionišku santuokos sakramentu, prilygo
svetimavimui, jei prieš tai nebuvo

223 Žr. taiklų edikto leidėjų komentarą LL, išnaša 92, p. 114.

149
nupirktas mundas ir atlikta perdavimo ceremonija. Tai liudija tėvo mundo
merginai bei normos, verčiančios jaunikį nupirkti šį mundą, glaudų ryšį su
pagoniškosios religijos vertybėmis.
Taigi Rotario edikto normos, kuriomis reguliuojami mundo, mėtos ir
santuokos reikalai, kilę iš ikikrikščioniškosios epochos. Jos susijusios su
gentine kultūra ir priklauso gentinės kultūros palikimui, panašiai kaip senasis
norvegiškas teisėtos žmonos apibūdinimas: moteris, pirkta už mundą. Tai
visiškai nereiškė, jog žmona prilyginama vergei, tačiau atspindėjo itin griežtą
patriarchalinę vyro valdžią moteriai. Taip iš pradžių šaltiniuose buvo
nušviečiamas mundas. Nuo šios išvados mūsų neturėtų sulaikyti
anachroniškas instinktyvus mūsų laikų žmogaus piktinimasis barbarybe.

150
 IV
SKYRIUS

VIENI VIRŠ KITŲ. SOCIALINIAI SKIRTUMAI

GENTINĖJE SANTVARKOJE

151
 UŽ TEISINĖS BENDRIJOS RIBŲ: VERGAI

Dvi Tacito užuominos apie germanų elgesį su vergais susijusios su

pagyromis jų papročių griežtumui. Germanijos 20 skyriuje rašoma, jog
germanų vaikai auginami griežtomis sąlygomis, todėl „išauga tokie žaliūkai,
kad net mus verčia stebėtis [...] Ponų neatskirsi nuo vergų, nes ir jie auklėjami
paprastai, be jokios prabangos: maišosi tarp tų pačių naminių gyvulių,
šliaužioja po tą pačią aslą, kol amžius išskiria, o narsumas pripažįsta, kad jie
gimę iš laisvųjų tėvų”. 25 skyriuje Tacitas teigia, jog germanai leidžia savo
vergams įsikurti savo žemėje ir apdeda juos prievolėmis kaip romėnai
kolonus, o buities darbus šeimininko būste dirba jo žmona ir vaikai. Tiesa,
„užmušti - kitas reikalas, bet tai jie daro, nenorėdami [kitų] sudrausminti ir
nerodydami žiaurumo, o įsikarščiavę iš pykčio, kaip priešą, tik už vergą
nereikia atsakyti“ (occidere solent, non disciplina et severitate, sed impetu et
ira, ut inimicum, nisi quod impune est).
Kad ir kaip būtų, šiomis pastabomis vargiai įmanoma pagrįsti teiginį,
jog germanams (ir slavams) būtų buvusi svetima romėniška vergo samprata:
tai daiktas, „kalbantis įrankis“, kito žmogaus nuo savybės teisės objektas,
kuris neturi teisės subjekto statuso. Idiliško griežtų papročių stereotipo ribas
Tacito kūrinyje peržengia tik viena konkreti žinia apie vergų teisinę būklę
germanų visuomenėje: šeimininkas galėjo savo vergą nebaudžiamas
nužudyti. Iš tiesų leges barbarorum numatė bausmes už svetimo, bet ne už
savo vergo nužudymą, o Rusios Mitropolitų teisynas f\Iumponaiu4he
npa-eocydue) skelbė: „Ащe лиубьетъ ocnogapb челяДина noльнаго, несть
eMy дyшегyбстea, ho вина ecmb ему om Бoгa. A закупнаго лu HauMuma,
mo ecmb Душегубство “ („Jei šeimininkas nužudys savo vergą, jis neatsako
už žmogžudystę, tik yra kaltas prieš Dievą. O jei už skolas dirbantį samdinį,
jis atsako už nužudymą“).224
Instrumentum vocale („kalbantis įrankis“) barbarų skoniui tikriausiai
buvo pernelyg rafinuota literatūrinė metafora. Tačiau Salijų teisyno X
skyriaus pirmojoje pastraipoje randame formuluotę, kurioje lygiai tokia pat
nuostata išsakoma lyg tarp kitko, nesąmoningai, tad šis tekstas patikimai
liudija tai, kas frankams buvo

224 Памятники р'усского npai^a, в^^п-у^к III, p. 428.

152
savaime suprantama: „Jei kas pavogs svetimą vergą arba vergę, arklį arba
kumelę I...], baudžiamas 35 solidų bauda.“ Priežastis, dėl kurios greta
minimi vergai ir arkliai, be abejo, yra vienodos baudos už jų vagystę. Tačiau
taip ši formuluotė darosi tik dar iškalbingesnė.
Panašią, o gal net dar aiškesnę formuluotę randame Merovingų laikų
Alemanų teisyne: „Jei arklys, jautis ar kiaulė mirtinai sužalos žmogų,
mokamas visas vergeldas. Jei tai Imirtinai sužalotas] bus vergas arba koks
gyvulys, mokama pusė jo kainos“ (Si caballus boves aut porcus hominem
occiderit, totum wiregildum solvatur. Si servus fuerit aut quemvis pecus,
medium precium solvatur).225 Vergas šiuo atveju nesąmoningai akivaizdžia
kasdiene kalba supriešinamas su žmogumi ir priskiriamas tai pačiai
kategorijai kaip ir „koks gyvulys“. Šio klasifikavimo motyvas suprantamas:
už naminio gyvulio mirtinai sužalotą žmogų reikėjo mokėti vergeldą aukos
giminėms, o už vergo ar gyvulio mirtį - tik pusės jo kainos atlygį
šeimininkui.
Taigi vergas neturėjo vergeldo. Plačiojoje Rusų Tiesoje tai teigiama
juodu ant balto: A в холопЪ u в робЪ виры нЪтут, но оже будет без
вины оубиенъ, то за холопъ оукорь платити или за робу, a князю 12
гривенъ проДажЪ („O už vergą ar vergę nėra atlygio už galvą, bet jei bus
be kaltės nužudytas, tai už vergą ar vergę reikia sumokėti Išeimininkui]
atlygį, o kunigaikščiui 12 grivinų baudą už taiką“).226
Vienu atveju kalbama apie vira, kitu - apie игок, atlygį už prarastą
nuosavybę. Tai visiškai atitinka Alemanų teisyno terminų weregildus ir
pretium priešpriešą. Panašiai nustatyta ir Fryzų teisyne: pačioje pradžioje (I
skyrius, 1-10 pastraipos) rašoma: „Jei koks žmogus I...] nužudys svetimą
vergą, turi už jį sumokėti tiek, kiek šis buvo įvertintas, o jo Ivergo]
šeimininkas turi asmeniškai prisiekti, jog tokia buvo jo kaina.“ Tas pats
principas formuluojamas ir IV skyriuje: „Jei kas nužudys svetimą vergą, turi
už jį sumokėti pagal tai, kaip jį įvertino jo ponas. Panašiai ir už arklius, ir už
jaučius, avis, ožkas ir už visą žmogaus turimą gyvąjį inventorių iki šuns
reikia mokėti tiek, kiek buvo įvertinta šeimininko.“

225 PA1, 136, 137, p. 17.

226 PrP, 45.

153
 Lex Ribuaria svetimo vergo nužudymo atveju numato ne atlygį, bet 36
solidų baudą. Tačiau kaip teisingai pastebėjo Hermannas Nehlsenas, tai buvo
ne vergeldas, bet kompensacinė bauda už nusikaltimą svetimai nuosavybei,
lygi trigubai standartinei vergo vertei.227 Šią nuomonę patvirtina Salijų
teisyno XXXIV, 9 skyriaus tekstas, kur nustatomos baudos už kvalifikuoto
vergo nužudymą arba vagystę (Si ąuis vassum ad ministerium [...] puellam
ad ministerium aut fabrum ferrarium vel aurificem [...] furaverit aut
occiderit). Vergo vagystė ir nužudymas buvo vertinami vienodai, nes abiem
atvejais tai buvo nusikaltimas svetimai nuosavybei.
Tiesa, šaltinių terminologija gana nepastovi. Salijų teisyno XXXV
skyriaus 1 pastraipoje įrašytoje malbergo glosoje atvejis, kai vienas vergas
nužudo kitą, vadinamas theoleodi, bet tai nereiškia, jog vergo (theo) mirtį
reikėjo išpirkti vergeldų (leuda). Priešingai, šiuo atveju žudiko ir aukos
šeimininkai turėjo „pasidalyti tarp savęs žudiką“ (homicida illum domini inter
se dividant). Tarp baudos už svetimo vergo nužudymą ir vergeldo,
nepriklausomai nuo pavadinimų, visuomet buvo pamatinis skirtumas.
Vergeldas buvo išpirka nuo giminių keršto, tad jis buvo mokamas
artimesniems ir tolimesniems aukos giminės nariams. Vergo nužudymo
atveju apie tokį atlyginimą negalėjo būti nė kalbos. Jis galėjo turėti žmoną,
vaikų ir tiesioginės linijos giminių, bet barbarų įstatymuose nebuvo
pripažįstami vergų gimininiai ryšiai. Vergo nužudymo atveju vienintelis
nukentėjusysis būdavo jo šeimininkas, tad tik šeimininkui priklausė atlygis ar
kompensacinė bauda. Tai trumpai ir aiškiai nusakoma Bavarų teisyne: „Jei
kas svetimą vergą [...] nužudys, sumokės už tai jo šeimininkui 20 solidų.“228
Vergeldas buvo svarbiausias prklausomybės giminių ir genties
bendruomenėms atributas ir kartu svarbiausias žmogaus teisinio
subjektiškumo ženklas. Kadangi vergas neturėjo vergeldo, nenuostabu, kad
jam nepriklausė ir atlygis už sužalojimus, žaizdas bei sumušimus. Tokiais
atvejais, kaip ir nužudymo atveju, nukentėjusiuoju buvo laikomas
šeimininkas, ir jam priklausė kompensacinės baudos. Šį teiginį patvirtina
rimta šaltinių medžiaga, ir dėl to nekyla

227LRib, sk. VIII; Nehlsen, Sklavenrecht, p. 268 ir 264.

228 LBaiuv, VI, 1 ir 12.

154
ginčų šios srities literatūroje,229 tad pakaks kaip pavyzdį pateikti dvi normas
iš Liber constitutionum XXVI skyriaus 5 pastraipos: „Jei koks laisvasis
žmogus išmuš dantį atleistiniui, turės jam sumokėti 3 solidus. Jei jis išmuš
dantį svetimam vergui, turės tam, kuriam priklauso vergas, sumokėti 2
solidus.“ Atleistinio atveju kalbama apie atlygį, mokamą pačiam
nukentėjusiajam, o vergo atveju - apie materialinių nuostolių atlyginimą jo
šeimininkui. Vergas be danties buvo vertas mažiau negu vergas su visais
dantimis.
Vergas niekada nebuvo laikomas teisės subjektu: nei tuomet, kai
tapdavo nusikaltimo auka, nei tuomet, kai pats nusikalsdavo. Jis neturėjo
jokios nuosavybės, tad už jo tretiesiems asmenims padarytus materialinius
nuostolius visuomet turėdavo sumokėti jo šeimininkas. Šis principas
aiškiausiai formuluojamas Tiuringų teisyne (LIX skyrius: „Kiekvieną vergo
padarytą nuostolį atlygina jo šeimininkas“), tačiau jis veikė visur. Saksų
teisyne aiškiai nustatoma, jog šis principas taikomas ir teismo skirtų
bausmių atvejais: „Jei vergas, ponui nežinant, padarys kokį nusikaltimą,
pavyzdžiui, žmogžudystę ar vagystę, jo ponas sumokės baudą pagal
padarytą veiksmą.“ Dar aiškiau tai nurodoma švedų Vestgetalago teisyne,
pagal kurį vergas „negali būti vadinamas žudiku“, o jei ką nors nužudo, jo
šeimininkas turi sumokėti vergeldą arba tapti nesantaikos objektu.230
Panaši taisyklė galiojo ir langobardų teisėje. Rotario edikte iš jos
daroma tik viena išimtis karaliaus iždo naudai: jei karaliaus vergas įvykdo
mord, tai yra nužudo iš pasalų ir paslepia palaikus, vietoje numatytos už šį
nusikaltimą didžiulės 900 solidų baudos nužudytojo giminėms priklausė
sumokėti paprastą vergeldą (150-300 solidų) ir išduoti jiems žudiką, kuriam
jie atkeršydavo, pakardami prie atviro aukos karsto. Šią išimtį karalius
pripažino tik pačiam sau. Visi kiti langobardai turėjo mokėti kiekvieną
solidą už savo vergų nusikaltimus.231
Galijos teritorijoje barbarų teisynai daug drąsiau pažeisdavo visiškos
pono atsakomybės už vergą taisyklę. Įstatymų leidėjai stengėsi palengvinti
vergų šeimininkų situaciją, skirdami nusikaltėliams vergams įvairias fizines
bausmes. Visa tai tikriausiai sąlygojo Romos

229 Nehlsen, Sklavenrecht, p. 370 ir t.

230 LSax, LI; WgL, Af mandrapi, 1, 4.
231 LL, Ro, sk. 370, 371 ir 373.
155
teisės pavyzdžių įtaka. Fryzijoje, vergui nužudžius laisvąjį žmogų, jo
šeimininkas turėjo sumokėti vergeldą, „taip, lyg jis pats būtų nužudęs“
(conponat eum, ac si ipse eum occidisset). Tačiau kai kalbama ne apie
nužudymą, bet apie vagystę, materialinė šeimininko atsakomybė apsiribojo
nuostolių atlyginimu, o vergas nusikaltėlis turėjo būti nuplaktas, „nebent jo
šeimininkas panorėtų išpirkti jo kailį už 4 solidus“ (nisi dominus quatuor
solidis corium eius redimere voluerit).232 Šiaip ar taip, tai buvo nemenki
pinigai.
Panašiai šeimininko materialinė atsakomybė už vergų vagystes buvo
švelninama ir salijų teisėje. Bet kokiu atveju ponas kompensuodavo tik
pavogto turto vertę, o vietoje piniginės baudos būdavo skiriama fizinė
bausmė vergui nusikaltėliui. Jis gaudavo 120 rimbo kirčių už smulkią
vagystę, pavyzdžiui, dviejų denarų vertės turto, už kurią iš laisvojo žmogaus
būtų priteista 15 solidų bauda. Nusikaltęs stambesne vagyste (pavyzdžiui,
pavogęs 40 denarų vertės turto), už kurią laisvasis žmogus turėtų sumokėti
35 solidus, vergas būdavo iškastruojamas. Abiejų pusių, tai yra apvogtojo ir
vagies vergo šeimininko, susitarimu būdavo galima išpirkti nusikaltėlį nuo
plakimo už 3 solidus, o nuo kastravimo - už 6 solidus. Tačiau vergo šeimi­
ninkas vis tiek nebrangiai išsipirkdavo prieš nukentėjusįjį: jis sumokėdavo ne
daugiau kaip penktadalį ar šeštadalį laisvajam žmogui už tokį pat nusikaltimą
skiriamos baudos. Už rimtesnius nusikaltimus, už kuriuos grėsė 45 solidų
bauda, vergai nebūdavo išperkami - jie būdavo baudžiami mirtimi.233
A. I. Neusychunas buvo linkęs šiose normose įžvelgti vergų
baudžiamosios atsakomybės, taip pat ir teisinio subjektiškumo užuomazgas.
Tačiau turime pripažinti, jog teisus buvo Hermannas Nehlsenas pastebėjęs,
kad sprendimo teisė išpirkti vergą nuo plakimo ar nuo kastravimo priklausė
ponui, o išpirkai skirti pinigai buvo pono nuosavybė.234 Pačios fizinės
bausmės ar vergo išdavimo nukentėjusiajai pusei į neišvengiamą mirtį
neįmanoma interpretuoti kaip jo asmeninės atsakomybės už įvykdytą
nusikaltimą. Pagal Salijų teisyno XXXV skyriaus 1 pastraipą, jei vergas
nužudydavo laisvąjį

232 LFris, I, 21; plg. ten pat, III, 7, p. 44.

233 PLS XII, 1 ir 2 bei sk. 40, pastr. 1-5 ir 12.
234 Неусыхун, Возникновение, p. 140-143; Nehlsen, Sklavenrecht,
p. 327-329.

156
žmogų, kaltininkas turėjo būti išduodamas aukos giminėms kaip pusė
vergeldo, o kitą pusę turėjo sumokėti vergo šeimininkas. Prieš darant
išvadas apie tariamąjį vergų teisinį subjektiškumą, pravartu perskaityti
XXXVI skyriaus beveik identišką normą dėl naminių gyvulių: „Jei kokį
žmogų mirtinai sužalotų [svetimas] naminis gyvulys [...], gyvulio
šeimininkas turi sumokėti pusę vergeldo. Pats keturkojis, nusikaltimo
kaltininkas, turi būti atiduotas skundžiančiajai pusei kaip kita vergeldo
pusė.“
Šeimininko materialinės atsakomybės už vergų nusikaltimus
švelninimo principas geriausiai įgyvendintas burgundų teisėje. Liber
constitutionum už vergo nusikaltimus numato tik kaltininko nuplakimą arba
mirtį. O Lex Ribuaria laikosi principo, jog šeimininkas moka už savo vergo
nusikaltimus, tarsi pats būtų juos padaręs, bet nustato maksimalią 36 solidų
bausmę. Kaip tik tiek svetimo vergo žudikas turėdavo sumokėti jo
šeimininkui, ir atvirkščiai: šeimininko atsakomybė taip pat negalėjo
peržengti šio slenksčio.235
Pagal ripuarijų teisę šeimininkas galėjo, prisiekęs kartu su šešiais
laiduotojais, išteisinti savo vergą nuo kaltinimo vagyste, tačiau jei nebūdavo
tikras dėl jo nekaltumo, galėjo išbandyti vergą ugnimi. „O jei vergas įkiš
ranką į ugnį ir ištrauks apdegintą, jo šeimininkas pagal teisės normą bus
pripažintas kaltu dėl vergo padarytos vagystės.”236 Taigi vergas galėjo būti
išbandomas, bet negalėjo stoti prieš teismą kaip kaltinamasis, pripažintas
kaltu ir nuteistas.
Jis negalėjo ir liudyti teisme. Tai kartais sukeldavo rimtų rūpesčių, jei
tik vergas savo akimis būdavo matęs tai, ką reikėjo nustatyti teisme. Kaip
tik tokiai situacijai skirtas Salijų teisyno XXIX skyrius: vergas buvo
pavogtas ir išvežtas į užjūrio kraštus, tačiau senasis teisėtas jo šeimininkas
jį surado ir parsivežė namo. Reikėjo nuteisti pagrobėją, bet tik pats vergas
buvo jį matęs ir galėjo nurodyti. Kad vergo žodžiai taptų įrodymu, jis turėjo
pakartoti juos tris kartus, kiekvieną kartą kitiems patikimiems, tai yra
laisviesiems liudininkams (testes idonei). Visi šie liudininkai vėliau teisme
duodavo parodymus apie tai, ką girdėjo iš vergo. Jei jų liudijimai sutapdavo,
pagrobėjas būdavo baudžiamas 35 solidų bauda.

235 Modzelewski, Ludzie bez prawa, p. 80 ir t. bei išnaša 33.

236 LRib, sk. XXVI, XXVIII, XXIX ir XXX, 1.

157
 Su vergo liudijimo pavertimo teismo įrodymu problema bandoma
susidoroti ir Plačiojoje Rusų Tiesoje. Jos 85 straipsnyje skelbiama, jog visos
bylos turi būti nagrinėjamos pagal laisvųjų liudininkų parodymus (Tu
тяжЬ cyggmh nocлyxu cBo6ogiiMMiuui. „Jei [vienintelis] liudininkas yra
vergas, jis negali duoti teisme parodymų“ (БуДеть :iu nocлухъ xoлопъ, mo
xoлony Ha npaedy He BM:ia3umuj. Tačiau kaltintojas, kuris laikomas viena iš
ginčo pusių, tai yra laisvasis žmogus, galėjo, remdamasis iš vergo gautomis
žiniomis, pareikalauti, kad kaltinamasis leistųsi išbandomas įkaitinta
geležimi. Pareikšdamas tokį reikalavimą, jis taip pat turėjo iškilmingai
paskelbti: „Remdamasis jo žodžiais, imu tave [į Dievo teismą], tačiau tai aš
imu, o ne vergas“ (no cero рЪчи eмлю тя, ho язъ eмлю ma, a He xoлопъ).
Jei kaltinamasis išlaikydavo išbandymą geležimi, kaltintojas turėdavo jam
sumokėti atlygį, „nes paėmė jį [į Dievo teismą], remdamasis vergo žodžiais“
(3a no xoлопьи peB.u ялъ u).
Didelė dalis vergų gyveno šeimininkų išlaikomi, bet nemažai buvo ir
tokių, kurie buvo apgyvendinti ir daugiau ar mažiau savarankiškai naudojo
šeimininko gyvąjį inventorių bei ūkio reikmenis. Tačiau nei namų vergai, nei
tie, kurie ūkininkavo atskirai, neturėjo nuosavybės teisės į vadinamąjį
peculum, faktiškai jų valdomą turtą. Vergas negalėjo nei sudaryti sandėrių,
nei skolintis turto. Pagal Salijų teisyno L skyrių, įsipareigoti grąžinti skolą
galėjo tik laisvasis žmogus arba litas. Kaip matyti, kodifikuotojas nepamiršo
paminėti asmeniškai priklausomų žmonių, bet net neužsiminė apie vergus.
Kaip teisingai pastebėjo H. Nehlsenas, argumentas ex silentio šiuo atveju
galioja kaip įrodymas.237 Pagaliau burgundų teisėje aiškiai nustatoma, jog tas,
kuris paskolins savo pinigų svetimam vergui be jo pono žinios, negali per
teismą reikalauti grąžinti skolą (si quis inconsulyo domino [...] servo solidos
commodaverit, pecuniam perdat). Taip pat nustatyta Plačiojoje Rusų Tiesoje.
Tačiau jei ponas įgaliojo savo vergą užsiimti prekyba ar amatu tujge
nycmumb xoлопъ в mopгъ; [...] ąuimąue vero servum suum [...] in publico
[...] artificium exercere permiserit [...]), jis buvo visiškai už jį materialiai
atsakingas.238 Pačiam vergui ši atsakomybė niekuomet nepriklausė.

237 Nehlsen, Sklavenrecht, p. 270.

238 LC, XXXI, 1 ir 2; PrP, sk. 116 ir 117.

158
 Teisė šeimininkui disponuoti vergų valdomu turtu kaip peculium
nustatoma dviejose vestgotų Euriko kodekso normose, kurios VII amžiuje
buvo įtrauktos į Leogvildo kodifikaciją, ir iš ten jas VIII amžiuje pažodžiui
nurašė bavarų teisės redaktorius. Pirmoji norma skelbė: „Jei kas pardavė
savo vergą, galbūt nežinodamas, jog šis turėjo kokį turtą, jį pardavęs
šeimininkas turi teisę reikalauti grąžinti šį turtą, jei pavyktų jį rasti.“ Kita
norma teigė: „Jei koks vergas būtų išpirktas už savo paties turtą (de peculio
suo fuerit redemptus), o jo šeimininkas apie tai nežinotų, jis neatleidžiamas
nuo savo šeimininko valdžios, nes šis nežinodamas vietoje išpirkos priėmė
savo nuosavo vergo turtą“ (quia non pretium, sed res servi sui, dum ignorat,
accepit).239 Tai būdingas supratimas: šeimininkas buvo apgautas, nes jam
buvo sumokėta jo paties nuosavybe. Vergo turtas buvo tik jo šeimininko
nuosavybė, tad juo negalėjo būti apmokamas vergo išpirkimas iš šeimininko
rankų.
Barbarų kodifikacijoms būdinga gausybė prieštaravimų tarp gentinės
teisės ir krikščionių Bažnyčios normų. Netenka abejoti, jog vergų santuokas
Bažnyčia pripažindavo ir įteisindavo. Barbarams tai kėlė nemažai rūpesčių.
Laisvosios moters santuoka su vergu paversdavo ją verge ir užtraukdavo
gėdą visai giminei. Kadangi sakramentas buvo neatšaukiamas, vienintelis
būdas giminei nusiplauti gėdą ir išgelbėti savo šlyjančią padėtį būdavo
nužudyti abu sutuoktinius arba nors vieną iš jų. Burgundų Sigismundo
kodifikacijoje pasisakoma už radikalų sprendimą: „Įsakome nužudyti abu.“
Lex Ribuaria nuostatos galbūt buvo ne tokios kruvinos, bet nemažiau
žiaurios. Už vergo ištekėjusios merginos giminėms reikalaujant, karalius
arba grafas leisdavo jai pasirinkti kalaviją arba ratelį. Pasirinkusi kalaviją, ji
nužudydavo juo vyrą ir atgaudavo laisvę. Pasirinkusi ratelį, ji likdavo su
savo vyru santuokoje ir vergijoje.240 Šios normos liudija savotišką Bažnyčios
įstatymų (santuoka turi būti iki mirties), bet ne vergų teisių pripažinimą.
Pamatinis vyro germano teisinio subjektiškumo atributas santuokoje
ir šeimoje buvo jo mundas moterims ir vaikams. Priklausomybė nuo
giminaičio ar karaliaus mundo liudijo ir nesavarankišką, 240

239 Ceur., 291 bei LVis., V, 4, 15 ir 16 (antiqua); LBaiuv, XVI, 6 ir 7.

240 LC, XXXV, 2 ir 3; LRib, LVIII, 18.

159
bet subjektyvią moters padėtį: ji turėjo globojamo asmens teises. Vergė
nebuvo globotinė. Sprendimas ją ištekinti, atlygiai už jos nužudymą,
sužeidimą ar - šiuo atveju ypač svarbu - išžaginimą arba suviliojimą
priklausė jos šeimininkui. Jis buvo vergės savininkas, o ne mundoaldas.
Mundo sąvoka barbarų teisėje netaikoma vergėms, nors ten kalbama ir apie
seksualinius nusižengimus, kurių aukomis tapdavo svetimos ir net
ištekėjusios vergės.
Šiuo atveju skirtumas tarp vergų ir žemiausios kategorijos atleistinių
labai aiškiai nustatomas bavarų teisėje: „Jei kas sangulaus su tokia atleistine,
kurią vadina frilaza ir kuri turi vyrą, kaltininkas turi sumokėti 40 solidų
giminėms arba šeimininkui, arba jos vyrui.“ Kaip matyti, atleistine frilaza
turėjo šeimininką, nuo kurio buvo priklausoma, bet jos giminės bei vyras,
tikriausiai tos pačios padėties žmonės, taip pat buvo laikomi nukentėjusiais ir
turėjo teisę į atlygį. Kitas dalykas, kai kalbama apie vergę: „Jei kas sangulautų
su svetima ištekėjusia verge (si quis eum ancilla alterius maritata
concubuerit), turi sumokėti 20 solidų jos šeimininkui.“ Šeimininkas šiuo
atveju buvo vienintelis nukentėjusysis, turėjęs teisę į atlygį. Čia nekalbama
nei apie apgautą vergės vyrą (savaime suprantama, irgi vergą), nei apie kurį
nors jos tiesioginės linijos giminaitį. Atrodo, vergas, nors Bažnyčios laikomas
vyru ir tėvu, pagal gentinę teisę neturėjo šeimos.
Šią išvadą patvirtina ir 726 metų Liutprando ediktas: „Jei du broliai
arba tėvas ir sūnus buvo viešai paleisti iš vergijos (thingati fuerint), o paskui
vienas iš jų mirė, nepalikęs sūnų ir dukterų, jo palikimas atitenka karaliaus
iždui. Užrašome tai, nes, nors tai nebuvo nustatyta IRotario] edikte, visi mūsų
teisėjai ir ištikimi dignitoriai sako, jog toks buvo senovinis paprotys iki pat
šių dienų“ (quod caverfeda antiqua usque nunc sic fuisit).241
Taigi mūsų cituojamas Liutprando ediktų 77 skyrius iš esmės buvo
senovinių papročiu grindžiama Rotario edikto 224 skyriaus nuostatų dėl
atleistinių turto paveldėjimo interpretacija. Čia skiriamos dvi fulcfree (visiškai
laisvų) atleistinių kategorijos. Pirmąją sudarė amund - „žmonės be mundo“,
kuriuos išlaisvindamas šeimininkas padarė „sau svetimus“. Antroji kategorija
- tai tie, kurių atžvilgiu

241 LL, Li, sk. 77, p. 166.

160
šeimininkas išsaugojo globą, suvokiamą kaip giminaičio mundas. „O jei tas,
kuris paleistas kaip amund, mirs, nepalikęs teisėtų paveldėtojų, jo palikimas
atiteks karaliaus iždui.“ Žemesnės kategorijos atleistiniui, kuris paleistas tik
kaip fulcfree, bet ne amund, mirus ir nepalikus „teisėtų sūnų ar dukterų“,
turtą paveldėdavo globėjas, o ne karalius.
Atleistinis, apie kurį kalbama Liutprando edikto 77 skyriuje,
greičiausiai buvo amund, nes jo palikimas turėjo atitekti karaliaus iždui.
Taigi tenka atsakyti į klausimą, kas buvo jo „teisėti įpėdiniai“. Viename
Liutprando edikte kalbama apie tėvą ir sūnų arba brolius, kurie buvo kartu
išlaisvinti, įgydami visiškai laisvų (fulcfree) ir nuo buvusiojo šeimininko
neprilausomų (amund) visateisių langobardų statusą. Kodifikuotojas aptaria
situaciją, kai vienas iš jų miršta (si unus ex ipsis [...] mortuus fuerit).
Antrasis liko gyvas. Sunku sugalvoti artimesnę giminystę negu tėvo ir
sūnaus arba dviejų brolių. Tačiau palikimas priklausė ne gyvam likusiam
tėvui, broliui ar sūnui, bet karaliaus iždui, nebent velionis būtų susilaukęs
kitų sūnų ar dukterų, kuriuos šaltinis vadina „teisėtais“ paveldėtojais. Kaip
tai suprasti? Kuo šie naujieji sūnūs, turintys teisę į palikimą, skyrėsi nuo
vyresniojo sūnaus, kuris buvo išlaisvintas kartu su tėvu ir broliais, tad buvo
lygiai kaip ir velionis fulcfree ir amund?
Vienintelis skirtumas, kurį galėtume nurodyti - gimimo data.
Atleistinio sūnūs ir dukterys, kurių šis susilaukė jau būdamas laisvasis
žmogus, buvo heredes legitimi, palikuonys, turėję teisę į palikimą. Vergijoje
gimę sūnūs, tėvai ir broliai, išlaisvinti įgydavo visas laisvųjų žmonių
asmenines ir turtines teises; jie galėjo įgyti ir pardavinėti turtą, bet negalėjo
paveldėti vieni kitų turto. Miręs atleistinis, palikęs tik vergijoje gimusius
sūnus, palikimo klausimais buvo laikomas bevaikiu.242 Tokia, Liutprando
dignitorių sutartine nuomone, buvo nuo neatmenamų laikų tarp langobardų
galiojusi nerašyta norma. Ji rėmėsi giliu įsitikinimu, jog vergas neturi
šeimos.
Manau, jog priartėjome prie problemos esmės. Teiginys, jog
tradicinėse barbaricum visuomenėse vergas nebuvo teisės subjektas,

242 Tai pastebėjo Pieniądz-Skrzypczak, Konkubinat, išnaša 65, p. 355:

„Tiesioginės linijos kraujo ryšiai šiuo atveju nevaidino jokio vaidmens.
Giminystė tarp vergų neturėjo jokių teisinių padarinių ir neįgydavo jų net
nuo išlaisvinimo momento. Tik atleistiniams susilaukus palikuonių jau
laisvėje, šie galėjo paveldėti jų turtą.“

161
nekelia rimtesnių abejonių. Tačiau pripažintos tiesos neretai būna tarsi
spąstai: per akinančią jų akivaizdumo šviesą nepastebime už neabejotinų
dalykų ir trivialių formuluočių slypinčių problemų. Vergovės apibūdinimą
kaip būklės be jokio teisinio subjektiškumo lemia į mūsų kultūrą įaugęs
Romos teisinės minties palikimas. Lakoniškiausiai tai suformulavo
Justiniano digestų redaktorius: „Servile caput nullum ius habet, ideo nec
minui potest.“243 Neįmanoma pažeisti vergo teisių, nes jis neturi jokių teisių.
Remdamiesi šia samprata, galime apibūdinti ir vergų būklę pagal leges
barbarorum, tačiau abejotina, ar imperatoriaus Justiniano teisininkų
vartojama sąvokų sistema sutapo su barbarų genčių tradicinės kultūros
kategorijomis.
Tai, jog vergas neturėjo vergeldo, galėtume vertinti kaip pačią
ryškiausią jo teisinio subjektiškumo neturėjimo apraišką ir šioje vietoje rašyti
tašką. Tačiau germanai ir slavai vergeldą (leuda, vira, užmokestį už galvą)
suvokė ne tik kaip atlygį už pažeistą teisę, bet ir visų pirma kaip aukos
giminėms priklausančią išpirką nuo keršto bei giminių nesantaikos pabaigos
sąlygą. Įsitikinimas, jog vergas neturi šeimos ir giminių, pasirodo esąs ne
antrinis, bet pirminis reiškinys vergeldo, atlygių ir kitų teisinio subjektiškumo
atributų nebuvimo atžvilgiu. Jei vergas tapdavo žmogžudystės auka, jokie jo
giminės negalėdavo kelti nesantaikos. Nukentėjusysis būdavo jo šeimininkas,
o jo santykiui su vergu nebuvo būdingi dirbtinės giminystės bruožai. Tai buvo
nuosavybės santykis. Kaip tik todėl Rusų Tiesos 89 skyriuje aiškiai
nustatoma, jog bauda už vergo nužudymą yra ne vira, bet materialinį nuostolį
patyrusiam ponui mokamas urokas.
Salijų teisyno LX skyrius liudija, jog giminė buvo ne vienintelis
individo teisinio subjektiškumo garantas. Žmogus, iškilmingai ir teisėtai
nutraukęs visus ryšius su savąja gimine, tebebuvo saugomas vergeldo, ir jo
turtas buvo paveldimas. Jo vergeldas nužudymo atveju bei palikimas, jei jis
mirtų nepalikęs įpėdinių, atitekdavo frankų karaliui. Kaip ir kiekvienas salijų
teisės subjektas, šis žmogus, be abejo, buvo frankas ir, nors ir atsiribojęs nuo
savo giminės, tebebuvo karaliaus vadovaujamos savosios genties etninės ir
teisinės bendruomenės narys. Taigi turime išnagrinėti vergų etninės
priklausomybės klausimą.

243 Digesta, lib. V, sk. V, 3.

162
 Vergų darbo jėgą daugiausia sudarė karuose paimti į nelaisvę
svetimšaliai. Pirmosios kartos vergai daugiausia būdavo svetimos kilmės
žmonės. Vėliau pamažu jie patirdavo kalbinę ir kultūrinę asimiliaciją, tačiau
supanašėjimas su aplinka ne visuomet buvo tolygus supanašėjimui su savo
šeimininkais. Nukariavę Italiją, langobardai perėmė romėnų žemės valdas
su lotyniškai kalbančiais vergais. Naujieji vergai, kurių langobardai
prisigrobdavo karuose ir įkurdindavo Italijoje, veikiau romanizavosi negu
germanizavosi. Tačiau jei šeimininkas ryždavosi išlaisvinti vergą,
langobardo vergas savaime virsdavo langobardų, o romėno vergas -
romėnu,244 nepriklausomai nuo to, kokia kalba kalbėjo pats atleistinis ir iš
kokių kraštų buvo kilę jo artimesni ar tolimesni protėviai. Išlaisvinimas buvo
suvokiamas tarsi gimimas arba gal net greičiau tarsi įvaikinimas:
šeimininkas išvesdavo vergą iš gimininės, etninės ir teisinės nebūties ir
įvesdindavo jį į savo genties bendriją.
Reinhardas Wenskus įrodė, jog barbarų tautos gentį suvokė kaip teisės
bendruomenę.245 Teisinis subjektiškumas pagal tradicines šių tautų kultūros
kategorijas buvo neatsiejamas nuo etninės tapatybės. Čia neegzistavo teisė
apskritai: buvo tik langobardų, romėnų, frankų, saksų ir kt. įstatymai. Kartu
gentis buvo suvokiama kaip platesnė už giminę kraujo bendrija. Suteikiant
žmogui etninę teisę, jis kartu buvo priimamas į gentį. Tai visiškai aiškiai,
nors tik probėgšmiais ir neapgalvotai, nustatoma ripuarijų teisėje. Ripuarijų
teisyno LVII skyriuje kodifikuotojas kategoriškai uždraudė vėl pavergti
žmogų, viešai išlaisvintą, „metant denarą“ karaliaus akivaizdoje, ir gavusį
rašytinį išlaisvinimo aktą. Šis žmogus turėjo „visiems laikams tapti laisvas
kaip ir visi kiti frankai ripuarijai“ (nullatenus eum permittimus in servicio
inclinare, sed sicut reliqui Ribuarii liber permaniat).
Ryšys tarp priklausymo „visiems frankams ripuarijams“ ir laisvės
kodifikuotojui atrodė savaime suprantamas. Išlaisvintas buvęs vergas
tapdavo laisvuoju franku. Tai niekaip nebuvo susiję su jo etnine kilme. Iki
tapdamas franku, etniniu požiūriu jis tiesiog buvo niekas: jis neturėjo
šeimos, tad neturėjo nei vergeldo, nei kas

244 LL, Ro, sk. 226 ir CDLS, t. II, nr. 231.

245 Wenskus, Stammesbldung, p. 38-43.

163
už jį galėtų keršyti. Jis neturėjo gentinio tapatumo, tad neturėjo jokios teisės.
Jam negaliojo nei Lex Langobardorum, nei Lex Ribuaria ir netgi Lex
Romanorum. Jokia bendruomenė negynė jo gyvybės, sveikatos ir garbės.
Todėl nebuvimas teisės subjektu buvo greičiau nepriklausymo jokiai giminei
ir jokiai genčiai padarinys, o ne priežastis. Barbarų visuomenėje vergas
neturėjo jokių teisių, nes nebuvo bendruomenės dalis.

LITAI

Frankų, saksų, fryzų, alemanų, langobardų bei Kento karalystės

anglosaksų visuomenėse egzistavo atskiras gyventojų sluoksnis, socialinėje
struktūroje užėmęs tarpinę padėtį tarp laisvųjų ir vergų. Tarp XIX ir XX
amžiaus istorikų buvo įprasta vadinti šį sluoksnį „pusiau laisvaisiais“. Tai
kabinetinis terminas, susiejęs taiklų pastebėjimą ir moderniųjų teisininkų
sąvokinį bejėgiškumą archajinės kultūros akivaizdoje.246 Frankų šaltiniuose
ir kitų šaltinių redakcijose, paveiktose frankų įtakos, šie „pusiau laisvieji“
vadinami litais arba letais, saksai naudojo savosios kalbos žodį lazzi, o
langobardai vartojo terminą aldii. Žodžio aldius etimologija yra neaiški ir
tikriausiai skiriasi nuo žodžio „litas“ etimologijos, bet 801 metų Karolio
Didžiojo kapituliarijose tiesiog aiškinama, jog aldiones yra langobardiškas
litų atitikmuo.247
Kartais, kai prireikdavo aiškiai apibrėžti skirtumą tarp litų ir laisvųjų,
šaltiniuose jie apibūdinami taip, lyg būtų vergai. Su tokiu apibrėžimu
susiduriame fryzų teisyno XI skyriaus 1 ir 2 pastraipose. Jose užrašyti du
pavyzdiniai teismo sprendimai dėl teisinės žmonių padėties. Pirmuoju atveju
kalbama apie žmogų, kuris pats atsisakė laisvės, pats atsiduodamas ir
atiduodamas savo tarnystę kitam žmogui ir tapdamas litu (in personam et
servitium liti se subdiderat), o vėliau tai neigė ir bandė nusimesti nelaisvės
jungą. Kitoje pastraipoje kalbama apie priešingą situaciją: litas už savo
pinigus išsipirko iš savo šeimininko (litus semetipsum propria pecunia a
domino suo

246
Tai pastebėjo Molitoras, Zur Entwicklung, p. 112.
247
CRF, nr. 98, sk. 6.

164
redemerit), o po kurio laiko ponas ėmė neigti jį išlaisvinęs (non te redemisti,
nec ego te libertate donavi) ir bandė jam primesti buvusią priklausomybę.
Abiem atvejais ginčas buvo sprendžiamas kolektyvine priesaika. Jos
rezultatai lemdavo, ar menamasis litas būdavo išlaisvinamas (servitute
liberetur), ar atiduodamas šeimininkui (dominus conquirat eum sibi in
servitutem). Lito teisinė būklė, daugiausia per vartojamus terminus, čia
vaizduojama panaši į vergiją: litas turi šeimininką, nuo kurio priklauso
asmeniškai (in personam), santykis tarp jų vadinamas servitium, o šio
santykio likvidavimas per išpirką suvokiamas kaip išlaisvinimas.
Apie lito arba vergo išlaisvinimo aktą pagal tą pačią procedūrą (metant
denarą) kalbama ir Salijų teisyno XXVI skyriaus 1 ir 2 pastraipose. Čia
kalbama apie nusikalstamą išlaisvinimą, kurį atlieka trečiasis asmuo be
šeimininko žinios ir sutikimo. Tačiau jei karaliaus akivaizdoje metamas
denaras ir ištariama frankiška formulė (maltho: ti atomeo leto, o vergo atveju
- maltho: ti atomeo theo), jau neįmanoma grįžti į pirminę būklę. Likdavo tik
atlyginti nukentėjusiam šeimininkui nuostolį. Kaltininkas jam turėjo
sumokėti kaip už lito mirtį (100 solidų vergeldą) arba kaip už vergo mirtį
(35 solidus). Be to, jis turėjo grąžinti šeimininkui klasta išlaisvinto vergo
rinkos kainą (solidos XXXV culpabilis iudicetur et insuper praetium servi
domino suo reddat). Lito atveju nekalbama apie jokį kainos grąžinimą. Jei
ne šis skirtumas, galėtume manyti, jog litas kaip ir vergas buvo šeimininko
nuosavybė.
Kaip teigia Liutprando ediktų 140 skyriaus nuostatos, aldijų ir vergų
išlaisvinimo procesai taip pat buvo vienarūšiai. Pagal šią normą buvo
savotiškai baudžiama už šeimininkų seksualinius piktnaudžiavimus, kai šie,
„sukurstyti žmonių giminės Priešo“, imdavo svetimauti su savo vergų ir
aldijų žmonomis. Karalius nustatė, jog kaltininkas „turi prarasti tą vergą arba
aldiją, su kurio žmona svetimavo, o su juo kartu ir šią moterį, ir tegu jie eina
ten, kur panorės, laisvi ir nepriklausomi fulcfrealis, tarsi būtų išlaisvinti per
sueigą“ (tamquam si thingati fuissint). Šiuo atveju būtina skirti, Bažnyčiai
reikalaujant, Liutprando nustatytą normą nuo tradicinio modelio, kuriuo
remiasi karalius. Karaliaus įsikišimas, atimant iš nedorų šeimininkų vergus
ir aldijus, neabejotinai buvo naujas reiškinys. Tačiau žodžiai „tarsi būtų
išlaisvinti sueigoje“ liudija egzistavus labai seną ir vergų, ir

165
aldijų išlaisvinimo procedūrą, paverčiant juos fulcfree. Kaip ir litai Salijų
teisyno XXVI skyriuje, aldijai čia vaizduojami kaip vergams tolygi grupė.
Tačiau langobardų teisėje nestinga ir priešingus dalykus liudijančių
normų, kur aldijai, skiriant juos nuo vergų, tiesiog vadinami laisvaisiais.
Labiausiai šiuo požiūriu stebina Rotario edikto 217 skyrius. Jame teigiama,
jog aldė, ištekėjusi už vergo, per šią nelygią santuoką „netenka laisvės“
(libertatem suam amittat). Langobardų kodifikuotojų požiūriu, asmeninės
laisvės samprata, kaip matome, buvo plati ir anaiptol ne vienaprasmė.
Lyginant su laisvaisiais, aldijus ir vergus buvo galima priskirti vienai
platesnei kategorijai. Lyginant su vergais, aldijai, priešingai, galėjo būti
apibūdinami kaip laisvieji žmonės.
Rotario edikto 224 skyriuje, kur kalbama apie įvairias atleistinių rūšis,
pabrėžiama, jog tas, kuris nori paversti savo vergą aldiju, neturi
išlaisvindamas jam, „duoti keturių kelių“ (Item qui aldium facere voluerit,
non illi dit ąuattuor vias”). Kalbama apie žodžius, kurie kelių sankryžoje
ištariami visiškai išlaisvinamam (kaip fulcfree) vergui: „Kada ir kuriuo iš
keturių kelių norėtum eiti, turi laisvą valią.“ Tai reiškė, jog jam suteikiama
teisė išeiti iš šeimininko valdų. Aldijas šios teisės negaudavo, taigi jo laisvė
būdavo iš esmės ribota. Tačiau greičiausiai vis dėlto tai buvo laikoma laisve,
nes vergo pavertimo aldiju aktas laikomas viena iš keturių išlaisvinimo rūšių
(Haec sunt ąuattor genera manumissionum).
Ar tai reiškia, jog aldijai buvo tiesiog pati žemiausia atleistinių
kategorija? Tyrinėtojų nuomonės šiuo klausimu skiriasi,248 bet Rotario edikto
redaktoriui dėl šių dalykų abejonių nekilo. 208 skyriuje jis pakaitomis vartoja
terminus aldia ir liberta: „Jei kas pagrobs svetimą aldę ir, atvesdinęs į
svetimą dvarą, ten neleis įeiti ieškantiesiems ir kliudys ją atsiimti arba
išsivesti, turės sumokėti 40 solidų baudą: pusę karaliui ir pusę tam, kieno
atleistinė ji yra“ (medietatem regi et medietatem cuifuerit liberta). Kaip
matyti, edikte kiekviena aidė buvo laikoma atleistine, nors, be abejo, ne
kiekviena atleistinė buvo aldė.

248Molitoras, Zur Entwicklung, p. 119 ir t. buvo įsitikinęs, jog aldionatas kilęs

iš papročio ne visiškai išlaisvinti vergus; kitos nuomonės buvo Nehlsenas,
Sklavenrecht, p. 373.

166
 Taigi aldijų apibūdinimas kaip laisvųjų galėjo būti susijęs ne tik su
būtinybe skirti juos nuo vergų, bet ir su įsitikinimu, jog jie yra atleistiniai.
Nesunku tai pastebėti, gretinant Rotario edikto 205, 206 ir 207 straipsnius:
„205. Jei kas išžagins svetimą aldę, tai yra tokią, kuri gimė iš laisvos motinos
(qui iam de matre libera nata est), turi sumokėti 40 solidų baudą. 206. Jei
kas išžagins svetimą atleistinę, tai yra asmenį, išlaisvintą iš vergijos (id est
ipsa persona, qui libera dimissa est), turi sumokėti 20 solidų baudą. 207.
Kas išžagins svetimą vergę, turi sumokėti 20 solidų baudą.“ Tai, jog 205
skyriuje minima aldė buvo gimusi “iš laisvos motinos“, jokiu būdu nereiškia,
jog ji buvo mezalianso vaisius, aldijo ir fulcfree moters dukra. Kalbama apie
tai, jog laisva buvo ne tik pati išžaginta aldė, bet ir jos motina, o 206 skyriuje
aptariama moteris buvo pirmosios kartos atleistine, taigi gimusi kaip vergė.
Tai buvo toks svarbus skirtumas, jog sąlygojo skirtingas baudas už
išžaginimą: 20 solidų kaip už vergę, jei auka buvo pirmosios kartos
atleistine, ir 40 solidų, jei išžagintoji aldė buvo “gimusi iš laisvos motinos“.
Taigi jos motina, mater libera, buvo atleistine, tik ne fulcfree, bet aldė, kaip
ir jos dukra. 206 skyriaus liberta taip pat tikriausiai buvo aldė, o ne visiškai
laisvas asmuo. Sunku kitaip paaiškinti tai, jog bauda už jos išžaginimą buvo
tokia pat, kaip už vergę ir perpus mažesnė, negu už aldę, gimusią aldijų
šeimoje, o ne vergijoje. Tai liudytų, jog iš vergų į aldijus pakeltų žmonių
statusas pradžioje būdavo labai menkas ir tik antroje kartoje iš esmės
pasikeisdavo.
Atrodo, panašiai buvo nustatyta frankų ripuarijų teisėje. Lex Ribuaria
rašoma: „Jei kas savo vergą pavers prievolininku arba litu ir jei Ivėliau] kas
jį nužudys, Ižudikas] turės mokėti 36 solidų baudą.“ Ši norma surašyta taip,
kad nekiltų abejonių, jog žmogus neseniai buvo pakeltas litu ir tikrai gimė
vergijoje. 36 solidų bauda pagal ripuarijų teisę buvo numatyta kaip tik už
vergo nužudymą, o pagal šį teisyną papildančią kapituliariją lito vergeldas
buvo toks pat, kaip ir pagal salijų teisę - 100 solidų.249 Nėra prasmės abejoti
kuria nors iš šių, atrodytų, prieštaringų žinių. Akivaizdus šių normų
panašumas į Rotario edikto 205-207 skyrius leidžia manyti, jog iš tiesų
kalbama apie nevienodo statuso litus. Nepamirškime, jog pirmajame

249 LRib, sk. LXII, I; plg. LRib, sk. XXVIII bei Capitulare legi Ribuariae
additum, sk. 2.

167
laikotarpyje po išlaisvinimo litas (aldijas) dar neturėdavo savo giminių
bendruomenės, kuri galėtų suteikti jam atramą ir ginti jo teises. Taigi jo
socialinė padėtis de facto, o greičiausiai ir de iure buvo silpnesnė, negu
antrosios ir trečiosios kartos.
Apie vergo pakėlimą litu per išlaisvinimo aktą probėgšmais
užsimenama ir Alemanų teisyne (II, 48). Už pasisavintus nužudyto žmogaus
kruvinus rūbus reikėjo mokėti 40 solidų, jei velionis buvo laisvas, 13 ir 1/3
solido, jei jis buvo „bažnyčioje arba [šeimininko] giminės karių akivaizdoje
išlaisvintas litas“ (si litus fuerit in ecclesia aut in heris generationis dimissus),
ir 12 solidų, jei jis buvo vergas. Nuoroda į išlaisvinimą bažnyčioje arba
tarpusavyje (neabejotinai ir su šeimininku) giminingų karių susirinkime
liudija, jog šio lito padėtis buvo žemesnė negu nuo gimimo laisvo žmogaus,
bet aukštesnė negu vergo. Clausdieteris Schottas svarstė, ar visi alemanų litai
buvo kilę iš šių atleistinių.250 Galbūt vertėtų iškelti bendresnę problemą: ar
litai kraštuose į šiaurę nuo Alpių buvo, panašiai kaip langobardų aldijai, pati
žemiausia atleistinių kategorija?
Už teigiamą atsakymą leistų pasisakyti ne tik mūsų jau minėtos
ripuarijų ir alemanų teisės nuostatos, bet ir du svarūs argumentai. Pirmasis
grindžiamas gretinamomis Nithardo ir Rudolfo Fuldiečio žiniomis apie saksų
visuomenės sluoksnius. Puikiai informuotas Nithardas, sekdamas beveik
karštomis pėdomis, užrašė žinias apie 841-842 metų saksų stelingų sukilimą
ir, aiškindamas socialinius sukilimo motyvus, pridūrė, jog „visą saksų gentį
sudaro trys luomai (que gens omnis in tribus ordinibus divisa consistit): tarp
jų yra ir tie, kurie jų kalba vadinami edhilingi, yra frilingi ir yra lazzi, ir tai
lotyniškai reiškia nobiles, ingenuiles ir serviles“. Nithardas nepaminėjo
vergų, nes nelaikė jų saksų genties dalimi. Kitaip padėtį suvokė Rudolfas
Fuldietis, bet ir pats jo tekstas buvo visai kito pobūdžio. Hagiografinio
kūrinio Translatio sancti Alexandri įžangoje jis išdėstė mokslinį saksų
genties iki krikščionybės aprašymą ir, be kita ko, pastebėjo, jog „ši gentis
skirstoma į keturias kategorijas - į kilminguosus, laisvuosius, atleistinius ir
vergus“ (quatuor igitur differentiis gens illa consistit, nobilium scilicet et
liberorum, libertorum atque servorum).251

250 Schott, Freigelassene, p. 54.

251 Nithard, IV, 2; Rudolf, Translatio, p. 675.

168
 R. M. Lastas ir E. J. Goldbergas pastebėjo, jog lazzi, tai yra litai,
Nithardo saksų visuomenės paveiksle užima lygiai tokią pat vietą, kaip ir
atleistiniai Rudolfo Fuldiečio pasakojime.252 Išvada, jog tai du skirtingi tos
pačios socialinės grupės pavadinimai, yra gana tikėtina, nors skirtingos šių
dviejų šaltinių literatūrinės funkcijos verčia būti atsargiems. Rudolfas buvo
skaitęs Tacito Germaniją ir pateikė keletą jos ištraukų Translatio įvade.
Tiesa, Rudolfo piešiamas saksų visuomenės skirstymas į keturias kategorijas
nėra Germanijos citata, bet Tacitas ne kartą vartojo terminus nobiles, liberi,
liberti ir servi. Taigi negalėtume visiškai atmesti tikimybės, jog Rudolfo
pastaba apie saksų visuomenės sluoksnius mūsų požiūriu tėra bevertis
skolinys iš Tacito teksto. Nelabai būčiau linkęs tuo tikėti, bet ten, kur
kalbama apie tikėjimą ar netikėjimą, prie kiekvienos išvados tenka rašyti
klaustuką.
Atsakymą lemia etimologinis argumentas. Remdamasi Leonardo
Bloomfeldo studija, Gabrielle von Olberg pastebėjo, jog žodis letus priklauso
tai pačiai kategorijai kaip gotiškas žodis fralets („atleistinis“), bavariškas
frilaz (taip Bavarų teisyno V skyriuje vadinami žemiausios kategorijos
atleistiniai) bei senosios saksų kalbos laz. Visos šios šaknys kilusios iš
germaniškosios formos let, o jų turinys susijęs su išlaisvinimo, leidimo,
atleidimo aktu.253 Žodžo let asociacijos su atleistinio statusu VIII-IX amžiuje
tikriausiai buvo pakankamai gyvos, jei vienas iš kopijuotojų Ripuarijų
teisyno LXII skyriaus 1 pastraipoje žodį litus pakeitė lotynišku žodžiu
libertus. Pėdsakai ir tiesioginės užuominos šaltiniuose iš esmės suteikia
pakankamai motyvų laikyti litus pačia žemiausia atleistinių kategorija.
Nors Hermannas Nehlsenas įžvelgė skirtumų tarp aldijų ir litų,254 abi
šios socialinės grupės buvo panašaus pobūdžio ir kilmės. Lyginamajai
analizei tai labai svarbi aplinkybė. Kaip tik aldijams skirtos Rotario edikto
normos leidžia suprasti, kaip patys barbarai abiejose Alpių pusėse suvokė
asmeninę žmonių, kuriuos teisės istorikai vadina „pusiau laisvais“,
priklausomybę.
Iš Rotario edikto 224 skyriaus matyti, jog aldijai neturėjo teisės išeiti.
Tai buvo svarbus, bet ne vienintelis jų teisių apribojimas. Edikto

252 Goldberg, Popular Revolt, p. 482 ir t.; Last, Sozialordnung, p. 450 ir t.

253 Bloomfield, Salic litus, p. 84, 86 ir 94; von Olberg, Freie, p. 175; tas pats,
Die Bezeichnungen, p. 178 bei 181-183.
254 Nehlsen, Sklavenrecht, p. 374-376.

169
235 skyriuje rašoma: „Niekieno aldijui, kuris nebuvo atleistas nuo mundo
(qui amund factus non est), nevalia be globėjo sutikimo parduoti nei žemės,
nei vergų, nei jų išlaisvinti.“ Erichas Molitoras negalėjo patikėti, jog aldijui
galiojo mundas. Jo nuomone, mundus galiojo tik moterims - laisvosioms ir
aldėms. Tačiau 235 skyriuje vartojamas vyriškosios giminės žodis aldius, ir
pats normos turinys kalba apie vyrą (žemės pardavimas!). Pagaliau, kaip
pastebėjo Gabrielle von Olberg, filologiškai neįmanoma žodžio amund
išversti kitaip, kaip „be mundo“ arba „laisvas nuo mundo.“255
Išlaisvintas nuo mundo aldijas jau būtų ne aldijas, o visiškai laisvas
žmogus. Tačiau 235 skyriuje kalbama ne apie tai. Žodžiai amund factus non
est reiškė, jog aldijas savavališkai negali parduoti žemės ir vergų.
Disponavimo turtu laisvės ribos buvo susijusios su aldijo priklausomybe
šeimininko mundui. Labai panašus draudimas formuluojamas šio edikto 204
skyriuje, tik čia kalbama apie laisvąsias langobardes moteris. Jos gyveno
vyrų valdžioje, ir nė viena neturėjo teisės „nei dovanoti, nei parduoti jokio
kilnojamojo ar nekilnojamo turto be to, kuriam priklauso jos mundas,
sutikimo“ (nec aliquid de res mobiles aut inmobiles sine voluntate illius, in
cuius mundium fuerit, habeat potestatem donandi aut alienandi).
Be draudimo išeiti ir ribotų turtinių teisių, mundas aldijo atžvilgiu
reiškė ir valdžią nesavarankiškiems jo šeimos nariams. Tai aiškiai pasakoma
Rotario edikto 216 skyriuje: „Jei kieno nors aldijas paims už žmoną laisvąją
moterį, tai yra fulcfree, ir įgis jos mundą, o paskui, jiems jau susilaukus sūnų,
vyras mirs, tuomet, jei ši moteris nepanorės pasilikti [vyro] namuose, o [jos]
giminės panorės priimti ją atgal, tegu kainą, [kadaise] sumokėtą jiems už tos
moters mundą, atiduoda šio aldijo šeimininkui. Tuomet ji be rytinės dovanos
(absque morgingab) ir be jokio vyro turto tegu grįžta pas gimines su tuo turtu,
kurį [tekėdama] gavo iš giminių. O jei ta moteris bus susilaukusi sūnų ir tie
sūnūs nenorės pasilikti tėvo namuose, tegu palieka tėvo turtą ir tegu atiduoda
už save mundą tiek pat, kiek sumokėta už jų motiną, ir tegu eina, kur panorėję
[kaip laisvi žmonės].“

255 Molitor, Zur Entwicklung, p. 118 ir t.; von Olberg, Die Bezeichnungen, p. 85.
Pravartu pridurti, jog Rotario edikto 216 skyriuje aiškiai kalbama apie
šeimininko mundą mirusio aldijo sūnums.

170
 Aiški formuluotė aldius [...] mundium de ea fecerit liudija, jog už savo
išrinktosios mundą sumokėjo pats aldijas, o ne jo šeimininkas. Tačiau
atrodo, jog po vestuvių jos mundas priklausė ne vyrui, bet šeimininkui:
kitaip neįmanoma paaiškinti, jog po aldijo mirties našlės giminės, norėdami
vėl priimti ją į savo namus, turėjo atpirkti jos mundą iš to, kurio aldijas buvo
jos vyras (cuius aldius fuit), o ne iš velionio turto paveldėtojų. Pagaliau
aldijo sūnums, artimiausiems paveldėtojams, patiems galiojo šeimininko
mundas, ir jie turėjo savo mundą išpirkti, kad įgytų visišką laisvę ir teisę
išeiti. Be abejo, jie galėjo išsipirkti ne būdami vaikai, bet tik sulaukę
pilnametystės. Taigi šeimininko mundas jo aldijo atžvilgiu siekė ir šio
žmoną, ir dukras, ir suaugusius sūnus, kurie, be abejo, taip pat buvo aldijai.
Pagaliau Rotario edikto žinios šiuo požiūriu barbarų Europoje nėra
vienintelės. Fryzų teisyno IX skyriaus 11-13 pastraipose rašoma: „Jei kas
paims už žmoną laisvąją moterį be jos giminių arba globėjų sutikimo, tegu
sumoka jos globėjui (tutori eius) 20 solidų atlygį. Jei tai bus kilminga
moteris, 30 solidų. O jei tai bus lite, tai [tas, kuris savavališkai ją vedė] turi
sumokėti 10 solidų jos šeimininkui.“ Karolingų laikų saksų, fryzų ir tiuringų
teisės kodifikacijose mundas vadinamas lotynišku žodžiu tutela, o
mundoaldas vadinamas tutor. Taigi Fryzų teisyno IX skyriaus 11-13
pastraipose kalbama apie tokią pat situaciją, kaip ir Rotario edikto 188
skyriuje. Vedybos su laisvąja mergina arba našle be išankstinio jos globėjų
sutikimo ir neišpirkus jos mundo pažeidė tradicinę tvarką bei mundoaldo
teises, ir pastarajam už tai priklausė atlygis. Jeigu laisvąją merginą globojo
jos tėvas, brolis ar artimiausias iš gyvųjų giminių, laisvąją našlę - kuris nors
iš mirusiojo vyro giminių, tai, savavališkai vedus fryzų litę, nukentėjęs
mundoaldas buvo ne jos tėvas ar brolis, bet jos šeimininkas.
Panašus principas galiojo ir saksų teisėje. Lex Saxonum LXV skyriuje
rašoma: „Karaliaus litas gali nusipirkti žmoną kur panorės. Tačiau jis negali
jokios moters parduoti.“ „Žmonos pirkimas“ bei „moters pardavimas“ čia
suprantamas kaip mundo pirkimas tuokiantis arba mundo pardavimas,
ištekinant dukrą ar kitą globojamą moterį. Šios normos prasmė tokia pat,
kaip ir Rotario edikto 216 skyriaus: saksų litas, kaip ir langobardų aldijas,
turi teisę pasirinkti

171
žmoną pagal savo norą, kad ir laisvąją moterį, jei tik susitars su jos
giminėmis ir sumokės už jos mundą. Jis „pirkdavo“ ją pats, tai yra mokėdavo
už jos mundą savo lėšomis. Tačiau mundo savininku jis pats netapdavo. Jis
negalėjo „parduoti jokios moters“, tai yra savavališkai ištekinti savo dukters,
sesers ar, pavyzdžiui, savo brolio našlės. Sprendimo dėl jų ištekinimo teisė
ir kartu užmokestis už jų mundą priklausė kitam žmogui. Lito žmonos ir
vaikų mundas priklausė ne šeimos tėvui, bet jo šeimininkui.
Mūsų turima lyginamoji medžiaga, mano nuomone, leidžia mums
suformuluoti apibendrinimą: barbarų visuomenėse asmeniška litų (aldiju)
priklausomybė nuo jų šeimininkų buvo suvokiama kaip giminių mundas. Tai
būdavo griežtas mundas, bene artimiausias tėvo mundui: galbūt jis net
rėmėsi tėvo valdžios nepilnamečiam sūnui pavyzdžiu. Ta valdžia pavertė litą
nesavarankišku, globojamu žmogumi, kuris vis dėlto buvo ir teisės subjektas.
Anot Saksų teisyno L skyriaus nuostatų, šeimininkas atsakė už, jam
įsakius, jo litų arba vergų padarytus nusikaltimus. Tačiau už vergą visuomet
atsakydavo jo šeimininkas - net tuomet, jei su nusikaltimu neturėjo nieko
bendra. Tačiau litai savarankiškai atsakė už savo iniciatyva padarytus
nusikaltimus. Saksų teisyno XXXVI skyriaus nuostatos skelbia, kad
nedidelės vagystės (iki 3 solidų) kaltininkas turėdavo nukentėjusiam
sumokėti devyneriopą pavogto turto vertę, o karaliaus iždui - fredus už
pažeistą rimtį (taiką) pagal savo statusą: kilmingasis - 12 solidų, paprastas
laisvasis žmogus - 6 solidus, litas - 4 solidus. Taigi atlygis nukentėjusiajam
buvo vienodas, kad ir kas būtų kaltininkas, tačiau viešoji bauda buvo tuo
mažesnė, kuo žemesnę padėtį kaltininkas užėmė saksų luomų hierarchjjoje.
Šis principas saksų teisėje galiojo nuo neatmenamų laikų, ir Karolis Didysis
jau 785 metais pagal šią taisyklę nustatinėjo baudas už krikščionių tikėjimo
reikalavimų nesilaikymą. Kas per metus nepakrikštija vaiko, „jei kilęs iš
kilmingos giminės, sumokės iždui 120 solidų, jei yra laisvas - 60 solidų, jei
yra litas - 30“. Už Bažnyčios požiūriu neleistiną santuoką (prohibitum vel
inlicitum coniugium), greičiausiai tarp giminių, kilmingas saksas turėjo
mokėti 60 solidų viešąją baudą, paprastas laisvasis - 30, o litas - 15. Tiek
pat, tai yra 60, 30 arba 15 pagal savo socialinę ir teisinę padėtį turėjo
sumokėti tas, kuris „prie šaltinių arba po medžiais, arba giraitėse padėjo auką

172
arba pagonių papročiu ką nors aukojo ir vartojo demonų garbei“. Panašiai
nustatyta ir 797 metų Capitulare Saxonicum: „Jei kuris iš kilmingųjų bus
iškviestas į teismo sueigą ir neateis, sumokės 4 solidus, laisvasis - 2, litas -
l.“256
Detalizuojant viešąsias baudas už nurodymų nesilaikymą kulto
reikaluose, už neatėjimą į teismo sueigą arba už vagystę, saksų
kapituliarijose bei Lex Saxonum apskritai nekalbama apie vergus. Priežastis
akivaizdi: vergas negalėjo atsakyti prieš teismą. Kaip galimi viešųjų baudų
mokėtojai figūruoja tik tie, kurie galėjo stoti prieš teismą. Tai buvo
kilmingieji, paprasti laisvieji bei litai. Litų teisinį subjektiškumą liudija ir
tai, jog jie galėjo prieš teismą išsiteisinti grupine priesaika. Saksų teisyno
XVII skyriuje rašoma, kad nobilis, apkaltintas svetimo vergo nužudymu,
galėjo išsiteisinti nuo kaltinimo, prisiekęs kartu su trimis laiduotojais, o
laisvasis arba litas tokiu atveju turėjo išsiteisinti priesaika su „visa“
atitinkama laiduotojų komanda (pleno sacramento negetur). Fryzų teisė
skelbė, kad nuo kaltinimo nužudymu arba kurstymu nužudyti paprastas
laisvasis žmogus galėjo išsiteisinti, prisiekęs kartu su trečdaliu didesniu
laiduotojų skaičiumi negu nobilis, o litas - su per pusę didesniu negu
paprastas laisvasis. Priešinga proporcija buvo nustatyti atlygiai: „Atlygiai,
priderantys kilmingajam už žaizdas ir sumušimus [...] yra trečdaliu didesni,
o litui priklausantys atlygiai [...] perpus mažesni negu tie, kurie priklauso
[paprastam] laisvajam.“257
Skirtingi vergeldai, atlygiai, viešosios baudos už pažeistą
neliečiamybę ir skirtingas privalomų laiduotojų skaičius buvo susiję su
būdingu tradicinės kultūros tikėjimu, jog žmogaus padėtis socialinėje
hierarchijoje lemia jo moralinę „kokybę“. Tiesa, terminas qualitas personae
sutinkamas tik langobardų ir burgundų teisėje, tačiau ši kategorija būdinga
ir kitų barbarų tautų socialinės nelygybės sampratoms. Tai akivaizdžiai
matyti iš priesaikos tvarką reguliuojančių fryzų teisyno normų. Jos remiasi
įsitikinimu, jog lito priesaika yra perpus mažiau tikėtina už laisvojo fryzo ir
dviem trečdaliais mažiau tikėtina už kilmingojo fryzo priesaiką. Kadangi
žemesnio luomo žmogaus priesaika buvo ne tokia svari, jam tokioje pačioje
byloje

256 CPS, sk. 19-21, p. 6 ir CS, sk. 5, p. 12.

257 LFris, sk. I, 1-9, sk. II, 6 ir sk. XXII, epilogus.

173
tekdavo surinkti atitinkamai daugiau laiduotojų. Tačiau, išskyrus šį kiekybinį
skirtumą, apkaltintas teisme litas galėjo įrodinėti savo nekaltumą ta pačia
tvarka kaip ir laisvasis ir net kilmingasis: prisiekdamas kartu su savo
giminėmis ir draugais. Situacijoje, kai reikėjo solidariai pasisakyti teisme,
litas, kaip savo giminių bendruomenės dalyvis, buvo laikomas teisės
subjektu.
Fryzų teisyno II skyriaus normos neleidžia tuo abejoti. Ten, be kita ko,
kalbama apie lito nužudymą, sukurstytą kilmingojo ar paprasto laisvojo. Jei
tiesioginis kaltininkas nepabėgo iš šalies ir galėjo atsakyti prieš teismą,
žmogžudystės kurstytojas „neprisiekė ir nemokėjo vergeldo, tik susidūrė su
aukos [lito!] giminių nesantaika, kol su jais susitaikė“ (expositor nec iuret
nec leudem solvat, sed inimicitias propinquorum occisi patiatur, donee se
cum eis reconciliet). Taigi lito giminės turėjo teisę imtis keršto ir nesantaikos.
Jie taip pat galėjo, kaip liudija žodžiai donec se cum eis reconciliet, užbaigti
nesantaiką susitaikymu, priimdami priešingos pusės išpirką.
Tačiau iš Fryzų teisyno XV skyriaus bei I skyriaus 4, 7 ir 10 pastraipų
matyti, jog ne viskas buvo taip paprasta. Lito giminės nužudymo atveju
nebuvo vieninteliai pretendentai į vergeldą. XV straipsnio 3 pastraipoje
teigiama, kad lito vergeldas sudarė 2 ir 3/4 svaro; jo dvi dalys priklausė
nužudytojo šeimininkui ir tik trečioji - giminėms. Kiek kitaip, bet tai galiojo
tik Vidurio Fryzijoje, nustatyta I straipsnio 4, 7 ir 10 pastraipose: lito žudikas
turėjo sumokėti 27 solidus nužudytojo šeimininkui ir 9 solidus giminėms.
Šiaip ar taip, lito nužudymo atveju jo šeimininkui priklausė pagrindinė
vergeldo dalis: jis gaudavo tokią pat dalį, kokia laisvojo žmogaus šeimoje
tekdavo aukos paveldėtojui, tai yra artimiausiam giminaičiui.
Vergeldo dalis priklausė tiems, kurie buvo nesantaikos pusė. Taigi
nužudytojo lito šeimininkas kartu su teisioginės linijos aukos giminėmis
buvo vienas iš nukentėjusiųjų ir turėjo teisę keršyti. Išimtinė šeimininko
padėtis greičiausiai buvo susijusi su įsitikinimu, jog tėviško pobūdžio
mundas paversdavo jį žmogumi, artimiau už visus susijusiu su litu. Tačiau
priešingu atveju, jei litas tapdavo ne žmogžudystės auka, bet kaltininku,
artimas ryšys su nusikaltėliu paversdavo šeimininką nesantaikos objektu arba
išpirkos mokėjimo dalininku. Saksų teisyno XVIII skyriuje aiškinama, kaip
išvengti šios bendros atsakomybės. Šeimininkui nepakako kartu su

174
vienuolika laiduotojų prisiekti, jog nekurstė žudiko, nebuvo nei jo
talkininkas, nei patikėtinis. Reikėjo dar išlaisvinti nusikaltėlį litą ir nutraukti
giminystės mundo ryšį su juo. Tik išlaisvinus kaltininką, aukos giminių
nesantaika tekdavo vien nusikaltėliui bei jo tiesioginės linijos giminėms,
aplenkdama buvusį šeimininką.258
Litai lydėdavo savo šeimininkus karo žygiuose, bet neatrodo, kad tai
būtų buvęs svarbiausias jų vaidmuo. IX ir X amžiuje bei vėliau susiduriame
su jais stambiose žemės valdose. Galime manyti, jog gentinėje visuomenėje
litai buvo tolimi asmeniškai priklausomų valstiečių pirmtakai. Tačiau būtina
atkreipti dėmesį, jog tradicinėse barbarų Europos kultūrose giminystės
santykiai buvo sąvokų ir kategorijų, kuriomis žymimi socialiniai ryšiai ir
žmonių tarpusavio priklausomybė, sistemos matrica. Taip veikė ir mundo
supratimas. Žodis mundas, kuriuo vadinama atleistinių ir litų
priklausomybė, nebuvo vien neutralus sutartinis terminas: jis įtakojo paties
priklausomybės santykio sampratą. Saksų teisyno XVIII skyrius liudija, jog
giminystės ryšys tarp šeimininko ir lito buvo suprantamas mirtinai
(tiesiogine prasme!) rimtai. Jei šis ryšys nenutraukiamas visiško išlaisvinimo
aktu, lito įvykdytos žmogžudystės atveju jo šeimininkas turėdavo sumokėti
vergeldo liūto dalį arba, kaip artimiausias žudiko giminaitis, tapdavo
nesantaikos objektu, rizikuodamas net žūti nuo teisėtų keršytojų rankos.
Šeimininko tėviško pobūdžio mundas lito atžvilgiu buvo susijęs ir su
pasitikėjimo bei lojalumo samprata. Saksų teisyno VIII skyriuje nustatoma:
„Kas išsitraukęs kalaviją puls kitą ir bus sulaikytas trečio žmogaus, turi
sumokėti 12 solidų atlygį arba prisiekti savo lito ranka ar ginklu“ (vel in
manu liti sui vel sua arma iuret). Kaip teisingai pastebėjo Götzas
Landwehris, čia kalbama ne apie bendrą pono ir lito priesaiką. Kaltinamasis
prisiekė pats, bet savo žodžius laidavo, prisiekdamas savo litu arba savo
ginklu. Panašioje situacijoje fryzų Additio sapientum aiškiai kalbama apie
vieno žmogaus priesaiką, tik ne savo lito, bet savo giminaičio ranka (solus
iuret in manu proximi).259 Lygindamas ir įžvalgiai analizuodamas šaltinių
užuominas apie tarp germanų genčių paplitusį paprotį prisiekti giminaičio
ranka

258
Žr. šios knygos III skyriaus 2 poskyrį.
259
Landwehr, Die Liten, p. 120 ir p. 133-136 išnašos 69-89 ; LFris, Additio
sapientum, sk. III, p. 98.

175
arba ginklu, Götzas Landwehris padarė išvadą, kuriai turėtume pritarti ir
patvirtinti ją analogišku slavų teisės pavyzdžiu. Dar kartą prisiminkime 971
metų Rusios ir Bizantijos sutartyje įrašytą priesaikos formulę, kuri leidžia
slavų panteone surasti priesaiką ginklu laiduojančią dievybę ir paaiškinti
kruviną šios priesaikos prasmę: „O jei kurį nors iš minėtų susitarimų
pažeisime [...], tegu būsime prakeikti dievo, kuriuo tikime - Peruno [...], ir
tegu būsime savo pačių ginklais sukapoti.“ Prisiminkime ir Helmoldo
nuomonę, jog slavai bijo „kerštingų dievų rūstybės“, kuri ištinka sulaužius
priesaiką.260
Netenka abejoti, jog priesaikos ginklu prasmė ir germanų, ir slavų
pasaulyje buvo ta pati ir jog panašią prasmę turėjo lygiavertė jai priesaika in
manu proximi sui arba in manu liti sui. Žmogus, ištaręs šią priesaiką,
laikydamas savo kalaviją arba laikydamas už rankos savo giminaitį ar litą,
šaukėsi dievų, kad, jeigu jis sulaužysiąs priesaiką, nukreiptų prieš jį tai, kas
jam artimiausia, ir kuo jis visada gali pasitikėti: „Tegu krenta ant manęs pati
netikėčiausią nelaimė: tegu krenta ant manęs mano paties kalavijo smūgiai,
tegu mano paties giminaitis ir mano paties litas tampa mano priešais.“
Bendravimas su antgamtinėmis jėgomis buvo rimtas dalykas. Dievams skirti
žodžiai, ypač šaukiantis jų teisėto prakeiksmo, nebuvo švaistomi vėjais. Šie
žodžiai liudija, jog litas buvo iš tiesų suvokiamas kaip giminaitis. Tai buvo
artimasis, kuriuo buvo galima pasitikėti kaip savo kalaviju. Galbūt kaip tik
todėl Karolis Didysis per 780 metų žygį nužygiavęs iki pat Elbės paėmė iš
saksų įkaitų - „ir laisvųjų, ir litų“ (accepit obsides tam ingenuos quam et
lidos).261 Tai svarbi žinia, nes imant ir paliekant įkaitus, buvo laiduojami
įsipareigojimai tarp valstybių ir genčių. Litas neabejotinai turėjo teisinį
subjektiškumą, kurį palaikė jo tikrų giminių bendruomenė ir mundo saitai su
šeimininku. Dabar derėtų išsiaiškinti etninę ir politinę litų tapatybę: ar jie
buvo laikomi genties bendruomenės nariais?

260 PVL, 11, p. 52; Helmoldus, I, 84, p. 160.

261 Annales Laureshamenses, MGH ss, 11, p. 31; Annales Mosellani,
MGH ss, t. XVI, p. 496, ties 780 metais.

176
 Salijų teisyno XXVI skyriuje bei XLII skyriaus 4 pastraipoje teigiama,
kad frankų lito vergeldas buvo lygus 100 solidų, taigi dvigubai mažesnis už
laisvojo franko vergeldą ir tolygus laisvojo romėno savininko vergeldui. Šis
Romanus possessor galėjo priklausyti Galijos romėnų aristokratijai ar užimti
kuklesnę vietą visuomenėje, tačiau bet kokiu atveju jo padėtis buvo
aukštesnė negu lito, kuris, šiaip ar taip, nebuvo nei visiškai laisvas, nei
visateisis savosios žemės savininkas. Realią lito padėtį galime veikiau
lyginti su romėnų kolono padėtimi: šis salijų teisėje buvo vadinamas
Romanus tributarius, ir jį saugojo 62 solidų vergeldas. Taigi pralietas lito
kraujas buvo vertinamas brangiau negu jo romėniškojo atitikmens kraujas ir
tiek pat kaip ir daug aukštesnę padėtį užimančio romėno kraujas. Panaši
disproporcija nusistovėjo ir tarp pakankamai laisvų ir turtingų žmonių
vergeldų. Laisvasis frankas nužudymo atveju buvo vertinamas du kartus
daugiau už panašaus socialinio rango romėną. Ši nelygybė rėmėsi etniniu
kriterijumi. Lygindami vergeldus matome, jog salijų teisė litus laikė frankų
visuomenės dalimi, o ne Galijos romėnų kategorija.
Salijų teisyno sudarinėjimo laikotarpiu Chlodvigo monarchija jau
buvo nebe genčių sąjunga, bet valstybė - Romos imperijos įpėdinė Galijos
teritorijoje. Seniausia frankų teisinės tradicijos kodifikacija yra
neįkainojamas gentinės tradicijos liudijimas, bet vis dėlto tai liudijimas ex
post. Tą patį galime pasakyti ir apie kitus barbarų tautų teisynus. Tik saksų
atveju turime teisės aktų, iš tiesų surašytų ties pamatinės permainos
slenksčiu. Abi Karolio Didžiojo kapituliarijos buvo šios permainos įrankiai
ir liudytojai, atskleidę užkariautojų bandymus primesti nukariautoms
gentims valstybės tvarką bei krikščionybę. Pirmajame iš šių aktų, 785 metų
Capitulatio de partibus Saxoniae, greta drakoniškomis sankcijomis
saugomų normų dėl krikšto bei naujosios religijos įsakymų laikymosi,
surašyti ir nurodymai dėl bažnyčių tinklo kūrimo užkariautose teritorijose.
15 skyriuje šių šventovių įrengimo išlaidas pavedama apmokėti saksų vietos
bendruomenėms. Kiekvieno pago gyventojai (pagenses), kad ir kiek jų būtų,
turėjo bendrai atiduoti bažnyčiai, kurią jiems priklausė lankyti, dvarą ir du
mansus žemės. Jie taip pat turėjo teikti bažnyčiai

177
vergų darbo jėgą - taip pat kartu, bet pagal bendrą pago gyventojų skaičių:
nuo kiekvienų 120 kilmingųjų, laisvųjų ir litų reikėjo pristatyti po vieną
vergą ir vieną vergę ([...] ad unamquamque ecclesiam curtem et II mansos
terrae pagenses ad ecclesiam recurrentes condonant et inter CXX homines,
nobiles et ingenuos similiter et litos, servam et ancillam eidem ecclesiae
tribuant).
Bendruomeninis šių prievolių pobūdis liudija, jog jas atliko
organizuota, įpratusi efektyviai bendradarbiauti grupė. Juk tekdavo tarp
savęs nuspręsti, kas turi skirti bažnyčios reikmėms savo vergą ar vergę, o visi
likusieji būtinai turėjo pagal nusistovėjusias taisykles kompensuoti jam
nuostolius. Taigi, nors pati prievolė ir jos paskirtis buvo nauja, sąveikos
būdas, kuriuo rėmėsi prievolės padalijimas ir atlikimas, negalėjo būti
primestas ką tik atkeliavusių frankų. Užkariautojai turėjo skaitytis su
paprotinėmis taisyklėmis, kurias saksų gentys nuo amžių pasitelkdavo,
rinkdamos lėšas politinėms duoklėms arba organizuodamos įtvirtinimų
statybas. Svarbiausią vaidmenį čia vaidino vietos bendruomenės, 797 metų
Saksų kapituliarijų 4 ir 8 skyriuje vadinamos „pago gyventojais“ (pagenses)
ir kartu kaimynų bendruomenėmis (convicini), kurias vienijo bendros
sueigos ir teismai. Tai buvo teritoriniai vienetai - neabejotinai tie patys, apie
kuriuos kalbama 797 metų kapituliarijų pradžioje. Ten rašoma, jog karaliaus
nurodymų paskelbimo dieną Achene susirinko ir pareiškė pritarimą frankų ir
saksų atstovai, o pastarųjų atstovavimas pabrėžiamas nurodant, jog saksai
atvyko iš daugelio pagų (de diversis pagis), esančių vestfalų, angarų ir ostfalų
žemėse. Užuomina apie šiuos pagus iškilmingoje kapituliarijų įžangoje
liudija, jog vietos bendruomenės dar visai neseniai vaidino svarbų vaidmenį
kaip žemiausios saksų genčių bendrijų teritorinės ir politinės organizacijos
grandys, nepraradusios savo reikšmės ir pirmaisiais frankų valdžios
dešimtmečiais. Taigi pagenses, kuriems 785 metais buvo užkrauta prievolė
skirti žemės ir vergų vietos bažnyčios reikmėms, nebuvo atsitiktinė, ad hoc
sukurta grupė.
Vergai nepriklausė šiai grupei. Jie buvo tik skiriamas išteklis,
materialinė gėrybė, kurią vietos bendruomenė turėjo teikti savo bažnyčiai. O
litai, kartu su toje pačioje bendruomenėje gyvenančiais edelingais (nobiles)
ir frilingais (ingenui), buvo kolektyvinis šių prievolių atlikėjas. Prievolių
dydis priklausė nuo bendro grupės dydžio,

178
o ne nuo to, kiek joje buvo edelingų ir frilingų ar litų. Visos trys pago
gyventojų kategorijos, kad ir kokie būtų jų socialiniai ir teisiniai skirtumai,
kartu buvo organiška visuma. Ši socialine įvairove pasižyminti vietos
gyventojų visuma buvo ne tik ekonominių prievolių vykdytoja, bet ir
politinių gentinės bendrijos sprendimų subjektas.
Seniausioje Lebuino gyvenimo redakcijoje teigiama, kad saksai kas
metai Markle prie Vezerio rinkdavosi į visos genties sueigą, į kurią iš
kiekvieno pago atvykdavo vietos karo vadas ir vietos bendruomenių atstovai:
dvylika rinktinių edelingų, dvylika frilingų ir dvylika litų (solebant ibi omnes
in unum satrapae convenire, ex pagis quoque singulis duodecim electi
nobiles totidemque liberi totidemque lati). Naujausioje šios srities
literatūroje šia žinia imta abejoti.262 Iš tiesų Marklo sueigos, kaip
demokratiškai rinktos trijų saksų luomų atstovybės, vaizdinys jokiais būdais
nedera su šios epochos realybe. Tačiau mums ir nebūtina taip skaityti šį
šaltinį. Lebuino gyvenime niekur nekalbama apie demokratinius rinkimus.
Tik šių dienų europiečio sąlyginis refleksas verčia priskirti šią prasmę
žodžiui electi. Tie, kurie kartu su vietos karo vadu turėjo vykti į Markią,
tikriausiai buvo skiriami vietos sueigoje (797 metų Saksų kapituliarijose
vietos sueiga vadinama placitum pagensium), bet juk jie nebūdavo renkami
balsų dauguma, tik patvirtinami paprotinės aklamacijos būdu. Tai buvo
svarbus gentinės santvarkos politinis aktas, ir Vita Lebuini Antiqua ne veltui
apie jį užsimena. Užuomina, jog vietos bendruomenės rinko savo atstovus į
genties sueigą, reikėtų tikėti. Tai neturi nieko bendra su klaidingomis
asociacijomis, kurias šiandien kelia žodis „rinkti“.
Be abejo, negalime priimti už gryną pinigą ir žinios, jog iš kiekvieno
pago į Marklą buvo siunčiami dvylika edelingų, dvylika frilingų ir dvylika
litų. Tačiau tai iškalbingas netikslumas, ir pravarčiau būtų susimąstyti, iš kur
jis atsirado, negu vienu mostu nuvertinti puikų šaltinį. Atidžiau paskaitę
pastebėsime, jog hagiografinės tradicijos šerdis senajame Lebuino gyvenimo
tekste buvo užrašytas

262 Baaken, Königtum, p. 27 ir t.; Wenskus, Sachsen, p. 543-545; Landwehr,

Die Liten, p. 122 ir t.; Springer, Was Lebuins Lebenbeschreibung, p. 241149;
kitos nuomonės - Schulze, Grundstrukturen, t. I, p. 33 ir Fried, Der Weg, p.
259. Žr. VLA, sk. 4, p. 793.

179
Lebuino draugų saksų iš Sudergo pago pasakojimas.263 Vienas iš jų buvo šio
pago atstovas Marklo sueigoje ir girdėjo ten Lebuino kalbą, kuri vos
nesibaigė misionieriaus mirtimi. Tų pačių liudininkų pasakojimu tikriausiai
remiasi ir kasmetinės saksų genčių sueigos apibūdinimas ketvirtajame
skyriuje. Neteisingos žinios, jog kiekvienas pagas rinko po dvylika edelingų,
tiek pat frilingų ir litų, neatrodo vien hagiografo išmonė - greičiau tai buvo
nesusipratimo padarinys. Tikroji žinia, kurią anglosaksų vienuolis,
rašydamas Lebuino istoriją, išgirdo iš saksų misionieriaus draugų, galėjo
skambėti panašiai kaip mums jau žinomas ir abejonių nekeliantis 785 metų
kapituliarijų 15 skyriaus tekstas. Čia pabrėžiama, jog bažnyčios įrengimui
turi skirti lėšų visa vietos bendruomenė (pagenses) - nobiles et ingenui
similiter et liti. Gali būti, jog saksai informatoriai tvirtino, kad atstovus į
Marklo sueigą rinko visa vietos bendruomenė: ir edelingai, ir frilingai, ir litai.
Hagiografas nieko neišgalvojo, tik ne taip suprato savo pašnekovų saksų
žodžius.
Lebuino gyvenimas liudija, jog vietos bendruomenių atstovų
dalyvavimas buvo laikomas sueigos reprezentatyvumo sąlyga. Panašiai
mąstė ir Karolis Didysis iškilmingoje 797 metų kapituliarijų įžangoje. Frankų
karalius siekė, kad saksai pripažintų jį genties sueigos įgaliojimų perėmėju.
Kaip tik todėl jis pabrėžė, jog Achene susirinko saksai iš daugybės pagų (ex
diversis pagis) ir sutartinai pritarė ten skelbiamiems nutarimams. Naujoji
valdžia rėmėsi tradiciniu legitimumu. Tai patvirtina ir Lebuino gyvenimo
žinios. Kaip matyti, vietos bendruomenės buvo neatsiejamos genties
politinės bendrijos grandys. Litai tikriausiai nevažinėjo į Marklą ir juo labiau
ten atskirai neatstovavo savo luomui. Tačiau jie dalyvavo savojo pago
sueigose ir buvo organiška dalis vietos bendruomenės, kuri rinko atstovus į
kasmetinę saksų genčių sueigą Markle. Pasak Nithardo, „visą saksų tautą“
sudarė trys luomai: edelingai, frilingai ir litai. Nithardo varto jamas žodis gens
šiuo atveju turi etninę ir politinę prasmę, tad ne veltui vergai atsidūrė už
vadinamosios „tautos“ ribų. Panašūs šaltinių liudijimai leidžia manyti, jog
litai buvo laikomi sudedamąja genties bendrijos dalimi. Pastaroji tikrai
nebuvo lygiateisių žmonių bendrija. Litai joje užėmė pačią žemiausią padėtį.
Seimininko mundas lėmė

263 Žr. šios knygos VI skyriaus 2 poskyrį.

180
jų nesavarankiškumą: jie buvo globotiniai, tarsi moterys ar vaikai. Tačiau
kaip ir moterys bei vaikai, jie buvo šeimos, giminės ir genties dalis.
Priklausymas bendrijai užtikrino jų subjektiškumą.

LAISVŲJŲ GENTAINIŲ SOCIALINIAI SKIRTUMAI

Šioje knygoje aš nesilaikau akademinio įpročio prieš šaltinių analizę

supažindinti skaitytoją su ankstesniais tyrinėjimais, tai yra nuosekliai
atpasakoti ligšiolinę nagrinėjamos srities literatūrą. Manau, jog specialistai
gali susipažinti su profesine literatūra ir be mano pagalbos, o skaitytoją
neprofesionalą, besidomintį viduramžių visuomenės istorija, nebūtinai
domins mūsų laikų medievistikos istorija, Tai iš esmės du skirtingi dalykai.
Nors devynioliktojo bei dvidešimtojo amžiaus medievistų tyrinėjimų
objektas ir buvo viduramžiai, jų disciplinos istorija - tai XIX ir XX amžiaus
kultūros istorijos dalis. Stengiuosi nepainioti šios, šiaip jau labai įdomios
problematikos apmąstymų su barbarų genčių socialinės santvarkos analize.
Tačiau kartais tenka nukrypti į istoriografiją ir užmesti akį į didžiuosius
tyrinėtojų ginčus, veikiamus gilių skirtumų tarp jų pažiūrų į pasaulį ir į tolimą
praeitį. Nagrinėjant laisvųjų žmonių padėtį tradicinėse barbarų Europos
visuomenėse, pravartu prisiminti, jog kaip tik šiuo klausimu kilo
reikšmingiausi ginčai tarp XIX ir XX amžiaus vokiečių viduramžių istorikų.
XIX amžius vokiečių medievistikai buvo itin vaisingas. Šiame
šimtmetyje buvo parengti pamatinių šaltinių kritiniai leidimai ir sukurtos
vientisos istorijos interpretacijos, kurių formavimuisi akivaizdžią įtaką darė
evoliucionizmas. Didžiulis devynoliktojo amžiaus istoriografijos indėlis į
ankstyvųjų viduramžių germanų tautų teisės tyrinėjimus atsispindėjo
klasikinėse Georgo Weitzo, G. L. von Maurerio, Otto von Gierke's, o ypač
žymiausio šios mokyklos istoriko Heinricho Brunnerio sintezėse.264 Jų
koncepcijos, be abejo, nebuvo vienodos, o jų indėlis neapsiribojo vien
laisvųjų žmonių socialinės padėties tyrinėjimais, bet juos vienijo toks
akivaizdus

264 Waitz, Deutsche Verfassungsgeschichte; Maurer, Einleitung; tas pats,

Geschichte der Markenverfassung; Gierke, Das deutsche
Genossenschaftsrecht; Brunner, Deutsche Rechtsgeschichte.

181
pažiūrų panašumas, jog vėlesnieji kritikai nesvyruodami nurodė šių
koncepcijų bendrą vardiklį, visas jas kartu pavadinę „paprastųjų laisvųjų
teorija“ (Gemein-freienlehre).
Klasikinėje istoriografijoje nebuvo abejojama aristokratijos
dominavimu germanų genčių ir jų ankstyvųjų valstybių politinėje sistemoje,
tačiau labai svarbus vaidmuo joje buvo priskiriamas ir paprastiems
laisviesiems žmonėms. Garsiausieji tyrinėtojai, nuo Möserio iki Brunnerio,
sutartinai laikė paprastus laisvuosius žmones tradicinės visuomenės
branduoliu, gentinės organizacijos pamatu ir karaliaus valdžios ramsčiu.
Svarbi buvo ne tik kiekybinė laisvųjų smulkiųjų savininkų galia, bet ir jų
vaidmuo visuotiniu šaukimu sudaromoje kariuomenėje, o ypač jų
dalyvavimo sueigose politinė reikšmė bei jų tiesioginis viešasis pavaldumas
karaliui. Klasikinės mokyklos istorikų nuomone, paprastųjų laisvųjų
gyventojų vaidmens smukimas sietinas su IX amžiuje prasidėjusios
feodalizacijos bei susidariusių imunitetų ir privilegijų paskatinta viešųjų
Karolingų valstybės struktūrų erozija.
Vėlesnieji kritikai ne veltui priekaištavo devynioliktojo amžiaus
istoriografijos klasikams, jog šie anachroniškai, remdamiesi demokratijos
kategorijomis, interpretavo germanų genčių santvarką ir taikliai įžvelgė ryšį
tarp senųjų mokytojų darbų ir liberalios demokratinės pasaulėžiūros. Šis
ryšys naujosios vokiečių mokyklos istorikams atrodė juo pastebimesnis, nes
jie patys jau nebesilaikė nei liberaliosios pasaulėžiūros kanonų, nei
demokratizmo iliuzijų. Jų mąstymo apie visuomenę būdui didžiulę įtaką
padarė jų kartos nacizmo patyrimas. A. Waasas tai išsakė visiškai atvirai. Jo
manymu, „liberalizmo idėjos bankrotas“ po 1933 metų pateisino kritišką
požiūrį į praėjusios epochos istorikų sukurtą istorijos paveikslą. Ypač
kritikuotina jam pasirodė taip dažnai klasikinės mokyklos darbuose minima
laisvės sąvoka.265 Naujoji mokykla sukūrė naują

265 Waas, Die alte deutsche Freiheit, p. 6 ir t., 116; plg. tas pats, Herrschaft und
Staat, p. 3 ir 7, kur XIX amžiaus liberaliajai istoriografijai priešinami nauji
tyrinėjimų prioritetai: „tautos palikimas“, „vokiškasis veiksnys“ bei „rasių
ir kultūrų grynumo problema“. Vienas garsiausių naujosios mokyklos kūrėjų
Brunneris savo knygoje Land und Herrschaft, išleistoje 1939 metais
kritikavo liberaliosios istoriografijos numanomas pasaulėžiūros prielaidas ir
neslėpė, jog jo paties prielaidos visiškai kitokios. Šia tema žr. Grauss,
Verfassungsgeschichte, p. 547.

182
vokiečių praeities vaizdinį, kuriame svarbiausią vaidmenį vaidino
viešpatavimo (Herrschaft) kategorija. Pasak vieno šios mokyklos kūrėjų
Heinricho Dannenbauerio, ankstyvųjų viduramžių tradicinėse visuomenėse
visiška laisve galėjo džiaugtis tik stipriausieji, nes šių visuomenių „pirminė
būklė“ (Urzustand) buvo „galingųjų viešpatavimas“ (die Herrschaft [...]
einzelner Mächtiger).266
Kaip tik šia dvasia E. F. Otto, o su juo ir kiti naujosios mokyklos
autoriai, naujai apibrėžė šaltiniuose sutinkamą paprastųjų laisvųjų (liberi,
ingenui, frilingų) sąvoką. Terminas „laisvieji“, jų manymu, reiškė žmones,
globojamus ir saugomus viešpataujančių galingųjų arba, jei buvo įsikūrę
karaliaus žemėse, karaliaus. Theodoras Mayeris, Heinrichas Dannenbaueris
ir Otto Brunneris taip pat naujai apibrėžė viduramžių valstybę, neigdami jos
teritorinį pobūdį šiuolaikine prasme. Pasak jų, ankstyvoji valstybė buvo
asmeninių santykių sistema, kurią sudarė privačios aristokratų viešpatijos ir
analogiška karaliaus viešpatija. Kuklios socialinės padėties laisvuosius, kurie
turėjo savo ūkius ir buvo nepasiekiami nei Bažnyčios valdžiai, nei
pasaulietinei aristokratijai, šie istorikai tapatino su karaliaus žemėse
įsikūrusiais gyventojais. Naudodami šią žemę, jie priklausė karaliaus
viešpatijai ir turėjo eiti karinę tarnybą bei atlikti kitas prievoles savo
viešpačiui. Kaip priešprieša „paprastųjų laisvųjų teorijai“ XX amžiaus
ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje buvo sukurta karaliaus laisvųjų
teorija.267
Šios koncepcijos pirmtakas buvo Fedoras Schneideris, 1924 metais
paskelbęs didelę studiją apie langobardų arimanus. Germaniškas žodis
herimann (iš heri - „kariuomenė“ ir mann - „žmogus“, „vyras“), rašomas ir
sulotyninta forma arimannus, Rotario, Liutprando ir Ratchiso ediktuose bei
VIII amžiaus dokumentuose buvo vartojamas kaip bendras langobardų karių
pavadinimas. Schneideris priskyrė šiai sąvokai ypatingą prasmę,
retrogresiškai aiškindamas vėlyvesnius, kartais ir tryliktojo amžiaus šaltinius
ir darydamas drąsias išvadas iš vietovardžių skambesio. Šios procedūros ir
istorinė vaizduotė

266 Dannenbauer, Adel, Burg und Herrschaft.

267 Otto, Adel und Freihet; Waas, Friehet; Brunner, Land und Herrschaft; Mayer,
Die Entstehung des „modernen“ Staates; tas pats, Die Ausbildung; tas pats,
Die Königsfreien; Dannenbauer, Adel, Burg und Herrschaft, tas pats,
Adelsherrschaft; tas pats, Hundertschaft.

183
leido jam padaryti išvadą, jog langobardų valdovai, nukariavę Italiją ir
perėmę imperatoriaus bei Romos aristokratijos valdas, strateginiuose
taškuose įkūrė specialias karių naujakurių kolonijas karaliaus žemėje.
Arimanai, apie kuriuos kalbama langobardų ediktuose bei VIII amžiaus
dokumentuose ir Karolingų kapituliarijose, Schneiderio manymu, buvo kaip
tik šie kolonistai. Menamas šių naujakurių kolonijas Schneideris pavadino
arimanijomis, ieškodamas šios institucijos pėdsakų italų kalbos
toponimikoje. Pasak Schneiderio, arimanai privalėję dalyvauti karo žygiuose
ir teismo sueigose, o Karolingų laikais ir statyti kelius kaip tik todėl, kad jie
neturėję nuosavos žemės ir naudojęsi karaliaus žeme.268
Fedoro Schneiderio darbai tapo karaliaus laisvųjų teorijos ramsčiu ir
modeliu jos šalininkams. Daugelis tyrinėtojų vaizdavo įvairiose frankų
valstybės dalyse vyravusią tvarką pagal analogiją su Schneiderio
arimanijomis.269 Karlas Boslis į šią schemą talpino visus laisvuosius
gyventojus, šaltiniuose vadinamus liberi arba ingenui: „Šiuos liberi, tai yra
laisvuosius, suprantame kaip ginkluotus naujakurius ir kolonistus, kuriuos
karalius arba kunigaikštis apgyvendino savo valstybės teritorijoje,
strategiškai reikšmingose vietose, leisdamas jiems ir jų paveldėtojams
naudotis vieno lauko ūkiais. Šie „laisvieji“ mokėjo [karaliui] mokestį už
naudojamą žemę [...], taip pat karo duoklę, jei [tuo metu] neidavo į karo
žygį.“ Heinrichas Dannenbaueris išdėstė analogišką apibrėžimą: „Karaliaus
laisvieji - tai, kaip žinia [pabraukta mano - K. M.], žmonės, įsikūrę karaliaus
žemėse, asmeniškai laisvi, bet ribotų nuosavybės teisių, įpareigoti atlikti
tarnybą ir prievoles valdovui: mokėti karališkąjį mokestį ir, visų pirma, eiti
karinę tarnybą bei atlikti kitas karinio pobūdžio prievoles.“270
Karolingų šaltiniuose sutinkamas smulkių žemės savininkų duokles
monarchijos reikmėms Dannenbaueris laikė visiškai patikimu „orientyru
(Leitfossil), leidžiančiu atpažinti frankų karių kolonijas“, nes census regius,
tributum, fiscus ir kitaip vadinamos šios duoklės buvo laisvųjų kolonistų
prievolės karaliui už naudojimąsi

268
Schneider, Die Entstehung der Burg; plg. tas pats, Staatliche Siedlung.
269
Bog, Dorfgemeinde; Bosi, Franken um 800.
270
Bosl, Fröhformen, p. 172 ir t.; Dannenbauer, Königsfreie, p. 330.

184
jo žeme.271 Mintis, jog laisvųjų šalies gyventojų duoklės galėjo būti viešoji
prievolė valstybės reikmėms, o ne mokestis už naudojimąsi svetima
(karaliaus) žeme, karaliaus laisvųjų teorijos kūrėjams neatėjo į galvą, nes
nederėjo su jų „asmeninių ryšių valstybės“ vaizdiniu. Karinė tarnyba taip pat
buvo interpretuojama kaip prievolė už įkurdinimą karaliaus valdose.
Tikėjimas daro stebuklus. Dannenbaueris buvo iš tiesų įsitikinęs, jog,
tvirtindamas, esą karių kolonijas yra ten, kur dokumentuose minimos duoklės
karaliaus iždui ar karinės tarnybos prievolė, daro išvadą iš šaltinių liudijimo,
o ne iš savo paties prielaidų.
Karaliaus laisvųjų teorija buvo istorinės vaizduotės bei dvidešimtojo
amžiaus ketvirtojo ir penktojo dešimtmečių intelektinio klimato produktas.
Šių koncepcijų kūrėjams ne kartą buvo priekaištaujama dėl šio patyrimo
įtakos jų mąstysenai ir primenamas jų politinis aktyvumas Trečiojo Reicho
laikais.272 Tačiau šios aplinkybės, be galo reikšmingos XX amžiaus kultūros
istorijai, nėra pernelyg svarbios, tikrinant teiginius apie viduramžių
visuomenių santvarką. Kiekvienas mąstymo apie praeitį būdas susijęs su
kuriuo nors dabarties pasaulio vertinimo ir supratimo būdu. Skirtingi
vertinimai, kad ir vertinant įvykių svarbą, neišvengiami ginčuose dėl istorijos
procesų supratimo. Kaip tik todėl šie ginčai paprastai galutinai
neišsprendžiami. Galbūt šioje situacijoje, užuot tiesiog atmetus teiginius,
atspindinčius kitokį požiūrį į pasaulį, verčiau derėtų surašyti skirtumus.
Tai nereiškia, jog istorikui viskas leistina. Mūsų profesijoje
reliatyvizmo ribas ženklina visuotinai pripažinti tyrinėjimo procedūros
principai. Mūsų teiginių patvirtinimo procedūra yra tokia: teiginiai, kuriuose
nesiskaitoma su profesinėmis šaltinių interpretavimo

271 Dannenbauer, „Freigrafschaften und Freigerichte“, in: tas pats,

Grundlagen, p. 319 ir t.
272 Ypač griežtai apie tai rašė šveicarų istorikas Wernlis, Bauernfreiheit, p. 7 ir
t.; plg. dalykiškas, detalias pastabas Oxle, Sozialgeschichte. Brunnerio,
Mayerio ir kitų politinis angažuotumas 1933-1945 metais pagal jų
deklaracijas apie istorijos mokslo indėlį į karo veiksmus aprėpė ir jų
mokslinę veiklą. Po karo Th. Mayeris dėl šios priežasties, reikalaujant
Bavarijos politikams bei amerikiečių okupacinės armijos karininkams,
neteko profesūros MGH, bet kaip ir Otto Brunneris išsaugojo stiprias
pozicijas akademiniame VFR pasaulyje. Apie tai žr. Deutsche Historiker
im Nationalsozialismus, red. W. Schulze, O. G. Oxle, Frankfurt a/M. 2000,
p. 16 ir 71-73.

185
taisyklėmis, atmetami kaip klaidingi. Karaliaus laisvųjų teorijos silpnybė
buvo ne jos prielaidos, susijusios su pasaulėžiūra, bet šios koncepcijos
prieštaravimai šaltinių duomenims, kurių niekaip nebuvo įmanoma išvengti,
nepažeidžiant profesinių žaidimo taisyklių. Šie prieštaravimai kartais
būdavo nutylimi, apeinant nepatogias žinias ir net neparankias šaltinių
kategorijas (barbarų teisynus), kartais su jais būdavo bandoma dorotis
akivaizdžiai savavališka interpretacija arba šaltinio teksto informaciją
užgoždavo įtaigi retorika. Tačiau tai nebuvo tvirti pamatai.
XX amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, kai naujosios
kartos tyrinėtojai ėmė kėsintis į penktojo dešimtmečio autoritetus, karaliaus
laisvųjų teorija neišlaikė verifikacijos išbandymo. Italijoje Giovanni
Tabacco triuškinamai sukritikavo Fedoro Schneiderio arimanų teoriją.
Tabacco įrodė, jog VII ir VIII amžiaus karaliaus ediktuose lotynišku žodžiu
exercitales arba jo germanišku sinonimu arimanni buvo vadinami visi
laisvieji langobardai, nes visi jie, nepriklausomai nuo jų turto ar skurdo,
buvo kariai. Net minimi homines exercitales, apskritai neturėję nei savo
žemės, nei savo namų ir nuomojęsi sklypus privačiose ar Bažnyčios valdose,
kad ir kokie neturtingi būtų, buvo mobilizuojami į karo žygius kaip pėstieji
lankininkai. Karinės tarnybos prievolė neturėjo nieko bendra su menamu
įsikūrimu karaliaus žemėje: tai buvo kiekvieno laisvojo langobardų genties
vyro dalia. Pagaliau dauguma arimanų buvo visiški savo žemės savininkai,
o jų viešasis santykis su karaliumi nebuvo susijęs su valdų priklausomybe.
Apie specialiąsias karaliaus karių naujakurių kolonijas nei VII ir VIII
amžiaus, nei Karolingų laikų šaltiniuose apskritai nekalbama. Nėra nieko,
kas liudytų buvus tokią instituciją.273
Tabacco argumentai buvo neatremiami. Nepasigirdo nė vieno balso,
ginančio Schneiderį. Langobardiškasis karaliaus laisvųjų teorijos ramstis ir
etalonas pasirodė esąs popierinė konstrukcija ir buvo palaidotas be jokio
triukšmo. Tiesa, Vokietijoje Tabacco darbai neturėjo rimtesnio atgarsio, ir
tai tik iš dalies galėtume paaiškinti kalbos barjeru. Nesiimta ginti karaliaus
laisvųjų teorijos ir nuo E. Müllerio-Mertenso kritikos, nes šio autoriaus 1963
metais

273 Tabacco, I liberi del re; tas pats, Dai possessori; plg. taip pat Tabacco ir
Bertolinio ginčą SCIAM, t. 15, p. 538 ir t.

186
išėjusi knyga buvo beveik visuotinai laikoma marksistine (autorius buvo iš
VDR).274 Tačiau netrukus H. Dannenbauerio, Th. Mayerio ir K. Boslio
teorijas ėmė kritikuoti ir Federacinės Respublikos tyrinėtojai. Kad ir kokia
šiuo atveju būtų septinto dešimtmečio pabaigoje Europoje pasikeitusio
intelektinio klimato įtaka, šie kritikai atskleidė spragas tarp karaliaus laisvųjų
teorijos ir šaltinių duomenų.
1969 metais Hermannas Krause įtikinamai pademonstravo, jog bavarų
teisės liberi negalėjo būti kolonistai valdovo žemėse, kaip tvirtino K. Boslis,
nes paprastai jie būdavo visiški, alodiniai savo žemės savininkai, alodai.
Kodifikuotojas tai aiškiai nustatė II skyriaus 1 pastraipoje ir VII skyriaus 4
pastraipoje. Be to, Krause atkreipė dėmesį, jog liberi homines pagal bavarų
teisę buvo nevientisa socialiniu požiūriu kategorija. Jai priklausė ir galingieji
(procers, primati), ir mažesnieji (minores personae), ir net „laisvi, nors
neturtingi žmonės“ (liberi, quamvis pauperes), kuriems taip pat priklausė jų
žemės nuosavybė, nebent kuris nors savo valia būtų atsisakęs tėvonijos. Tik
apie karius kolonistus valdovo žemėje neužsimenama nei Lex Baiuvariorum,
nei kituose VIII-IX amžiaus bavarų šaltiniuose.275
Iš esmės naujai į karaliaus laisvųjų teoriją buvo žvelgiama 1973 -1978
metais išspausdintuose Hanso K. Schulze's darbuose. Knygoje apie
Karolingų grafysčių kūrimo politiką rytinėje Reino pusėje jis paneigė
Dannenbauerio teiginį, jog centenos buvo karių nausėdijos karaliaus žemėse,
įrodė, jog grafų apygardos buvo teritoriniai vienetai ir pakirto „asmeninių
ryšių valstybės“ koncepcijos tikėtinumą. Be to, Michaelio Gockelio
tyrinėjimai, kuriais rėmėsi Schulze, paneigė laisvųjų gyventojų duoklių
karaliaus iždui interpretavimą kaip mokestį už žemę ir pateikė svarių
argumentų, įrodančių šias prievoles buvus viešojo pobūdžio. Beveik tuo pat
metu Heike Grahn-Hoek įrodė, jog VI amžiuje nebuvo jokios perskyros tarp
galingųjų frankų ir paprastų laisvųjų gentainių teisinio statuso. Pagaliau
Johannesas Schmittas disertacijoje, kuri iš pradžių buvo rašoma kaip replika
Müllerio-Mertenso knygai, sistemingai patikrino žinias apie laisvuosius
žmones (liberi, ingenui, franci) ir Karolingų laikų šaltiniuose nerado nė
vienos užuominos apie karaliaus

274 Müller-Mertens, Karl der Grosse.

275 Krause, Die Liberi.

187
laisvuosius. Diskusiją užbaigė H. K. Schulze, pripažinęs Königsfrieien
tyrinėtojų postuluojama, bet šaltiniuose neegzistuojančia ir greičiausiai
išgalvota esybe.276
Michaelis Borgolte nuogąstavo, jog sugriuvus karaliaus laisvųjų
teorijai, medievistikai gresia regresas, nes kyla pagunda grįžti prie sklandžių,
kerinčio logiškumo klasikinės mokyklos koncepcijų.277 Už tokių būgštavimų
slypi nutylima, nors iš tiesų diskutuotina prielaida, jog karaliaus laisvųjų
teorija buvusi žingsnis į priekį. Pagaliau būgštavimai, jog grįšime prie
Maurerio, pasirodė bergždi. Gyvename kitokiame pasaulyje ir vargiai
galėtume baimintis, kad kas nors germanų ar slavų sueigų institucijose imtųsi
įžvelgti demokratijos pirmavaizdį. Negalime žiūrėti į praeitį Heinricho
Brunnerio akimis, nors daugelis jo interpretacijų išlaikė kritiką. Grįžti prie
klasikinės Gemeinfreien koncepcijos nebeįmanoma. Nebeįmanoma ir prikelti
karaliaus laisvųjų teorijos. Jos vietoje neatsirado jokios naujos doktrinos.
Kritikai, paneigę Heinricho Dannenbauerio, Theodoro Mayerio ir Karlo
Boslio teiginius, sutinka, jog sąvokų liberi bei ingenui turinys visuose
šaltiniuose nėra vienodas. Laisvųjų gentainių kategorija buvo dalijama įvairių
socialinių skirtumų, be to, šios nelygybės modeliai ir formos įvairių tautų
teisėje nėra vienodi.278 Pritariu šiam požiūriui, tik vargiai galėtume jį
pavadinti teorija. Po didžiųjų ginčų apie laisvuosius gyventojus germanų
pasaulio tradicinėse visuomenėse mūšio lauke liko vien sugriautų doktrinų
nuolaužos. Mums visai nebūtina prie jų grįžti.

Terminas „paprastieji laisvieji“ yra mokslininkų kabinetuose sukurtas

terminas, bet jis pagrįstas kai kurių tautų socialinių sąvokų sistemomis.
Vartodami šį terminą, tariame, jog laisvieji gyventojai

276 Schulze, Grafschaftsverfassung, p. 319 ir t., 340 ir t., passim; Gockel,

Karolingische Königshoffe, p. 96 ir t.; Schulze, Rodungsfreiheit, p. 542-544;
Grahn-Hoek, Frdnkische Oberschicht; Schmitt, Untersuchungen; Schulze,
Reichsaristokratie, p. 365, 367 ir t. Žr. taip pat karaliaus laisvųjų teoriją
kritikuojančius šveicarų istorikų darbus: Liver in: ZRG GA 76, 1959, p.
369-379; Kobler, Die Freien; Schott, Freiheit.
277 Borgolte, Geschichte der Grafschaften, p. 19.
278 Krause, Die Liberi, p. 68 ir t.; Schmitt, Untersuchungen, p. 245; Schulze,
Reichsaristokratie, p. 367.

188
teisiniu požiūriu buvo skirstomi į dvi skirtingas kategorijas: kilminguosius ir
prastuomenę. Šį skyrimą iš tiesų sutinkame saksų, fryzų ir tiuringų teisėje.
Didesnis vergeldas, didesni atlygiai ir didesnis pasitikėjimas pagal šiuos
teisynus skyrė kilmingiuosius (nobiles, edelingus) nuo likusiųjų, vadinamų
tiesiog laisvaisiais (liberi, ingenui, frilingų). Priklausymą edelingų
kategorijai lėmė kilmė, o frilingus, kilusius ne iš kilmingų giminių, galime iš
esmės vadinti paprastos padėties laisvaisiais. Šiuo atveju liber iš tiesų yra
Gemeinfrei.
Tačiau apie paprastuosius laisvuosius galime kalbėti tik tuo atveju, jei
būta socialinio ir teisinio skyrimo į aristokratiją ir prastuomenę. Grahn-Hoek
pastebi, jog tarp frankų VI-VII amžiuje tokio skyrimo nebuvo.279 Be abejo,
ten būta didikų, bet jie nesudarė teisiškai išskirtos uždaros grupės. Pamatinis
žmogaus teisinės padėties kriterijus pagal leges barbarorum buvo vergeldo
dydis. Ir pagal salijų, ir pagal ripuarijų teisę laisviesiems frankams priklausė
vienodas 200 solidų vergeldas. Viešąsias funkcijas atliekančius asmenis
saugojo trigubas vergeldas, bet jis nebuvo taikomas nei jų vaikams, nei jiems
patiems, jau palikus tarnybą ar karaliaus kariauną. Didesnė apsauga buvo
susijusi su atliekama funkcija, o ne su kilme. Pagaliau trigubo vergeldo,
atliekant administracines funkcijas ar tarnaujant karaliaus kariaunoje,
principas Merovingų valstybėje galiojo ne tik laisviesiems frankams, bet ir
laisviesiems romėnams ir net karaliaus litams (pueri regis). Šiuo atveju
nebuvo svarbus ir tarnybos rangas. Trigubu vergeldu buvo saugomas ir
karaliaus dvaro dignitorius, ir pats kukliausias mokesčių rinkėjas
(sacebaro).280
Neturime pagrindo abejoti, jog tarp frankų egzistavo politinis ir
turtinis elitas, kurį sudarė galingiausios giminės, sėkmingiau ar ne taip
sėkmingai pretendavusios iš tiesų monopolizuoti svarbiausias valstybės
pareigybes. Tačiau šių giminių nariams pagal įstatymą vien dėl kilmės
nepriklausė didesnės teisės negu likusiems laisviesiems gentainiams. Taigi
nei Lex Salica, nei Lex Ribuaria nevartojama aristokratijos sąvoka, ir ši
socialinė grupė nevadinama jokiu atskiru pavadinimu. Visi laisvieji frankai,
nuo pačių turtingiausių ir įtakingiausių iki pačių menkiausių varguolių,
buvo vadinami taip pat: ingenui (liberi). Toks pat buvo frilingų
pavadinimas Saksų teisyne,

279 Grahn-Hoek, Frankische Oberschicht, p. 27-38 ir passim.

280 PLS, sk. XLI, 1, 5, 8 ir 9; sk. XLII, 4; sk. LIV, 1, 2 ir 3 bei sk. XIII, 7.

189
o juk jis reiškė visai ką kita. Laisvųjų sąvoka frankų teisėje buvo gerokai
platesnė, o termino liberi socialinis turinys daug įvairesnis. Priešingai, negu
teigė Henrichas Brunneris, Salijų teisyno liber nebuvo tas pat, kas
istoriografinė Gemeinfrei kategorija. Kai kalbame apie tautas, kurių teisėje
aristokratija nebuvo skiriama nuo prastuomenės, nėra prasmės kalbėti apie
„paprastuosius laisvuosius“.
Rusų Tiesoje laisvieji taip pat neskirstomi į aristokratiją ir
prastuomenę. Pirmajame Trumposios Rusų Tiesos straipsnyje pabrėžiama,
jog užmokestis už galvą vienodas visiems „vyrams“, tai yra laisviesiems,
kad ir kokie būtų jų socialiniai skirtumai. Jei aukos giminės susilaiko nuo
keršto, jiems priklauso „40 grivinų už galvą, jei tai bus rusinąs ar gridinas,
ar pirklys, ar jabetnikas, ar kalaviju ginkluotas karys, jei tai bus pabėgėlis
arba slavas, priklauso už jį 40 grivinų“. Kiek vėlesniame Trumposios Rusų
Tiesos 19 straipsnyje bei naujojoje Plačiosios Rusų Tiesos pirmojo straipsnio
redakcijoje rašoma apie dvigubą užmokestį už galvą, jei nužudomas
kunigaikščio valdininkas, bet kaip ir frankų salijų bei ripuarijų teisėje jie
išskiriami dėl vykdomos funkcijos, o ne dėl paveldimo socialinio bei teisinio
statuso.
Skirstymo į aristokratiją ir prastuomenę iš esmės nebuvo ir bavarų
teisėje. Pagal šią teisę gyvenantys žmonės buvo vadinami laisvaisiais
gentainiais (liberi Baiuvarii). Ar jie buvo kilmingieji (proceres, primati), ar
kuklesnieji, ar apskritai skurdžiai (minores, pauperes) - jiems visiems
priklausė toks pat 160 solidų vergeldas. Tik penkios atskiros giminės
(genelogiae) - Hosi, Draozza, Fagana, Hahilinga ir Anniona buvo išskirtos
dvigubu vergeldu, nes pagal bavarų politinę hierarchiją, jų vieta buvo greta
kunigaikščų Agilulfingų giminės (Isti sunt quasi primi post Agilolfingos qui
sunt de genere ducali; iltis enim duplum honorem concedamus et sic duplam
conpositionem accipiant).261 Ši formuluotė - „pripažįstame jiems dvigubą
garbę, todėl turi gauti dvigubą atlygį“ - surašyta kapituliarijų stiliumi, tad
reikėtų manyti, jog tai - frankų karaliaus į bavarų teisę įvesta naujovė.
Nesileisdami į spekuliacijas apie šių penkių giminių kilmę, galime manyti,
jog tai - pirmasis žingsnis link teisinio aristokratijos išskyrimo. Šiuo atveju
320 solidų vergeldas priklausė pagal

281 LBaiuv, sk. III, 1.

190
kilmę ir buvo paveldima privilegija. Tačiau ši privilegija buvo skirta
nedidelei grupei, kurios nebuvo įmanoma apibūdinti kitaip, kaip tik
išvardijant penkias „genealogijas“. Lex Baiuvariorum neturėjo bendro šių
giminių pavadinimo (nobiles arba adalinghi), nes šios teisės sąvokų sistemoje
nebuvo vietos paveldimos aristokratijos sąvokai. Kaip ir frankų teisėje,
Bavarų teisyne žodis liberi taip pat nebuvo kabinetinio termino Gemeinfreien
sinonimas.
Viena vertus, frankų ir bavarų teisėje bei Rusų Tiesoje, antra vertus,
saksų, tiuringų ir fryzų teisėje laisvųjų gentainių sąvoka, kaip matome,
vartojama dviem visiškai skirtingomis prasmėmis. Tarp šių dviejų polių
atsidūrė alemanų, burgundų ir langobardų vergeldų sistemos, kurios rėmėsi
gradacijos principu. Pačių kategorijų, kurioms priklausė didesni ar mažesni
atlygiai, pavadinimai atspindi įsitikinimą, jog laisvųjų gentainių socialinių
pozicijų skirtumai yra laipsniški. Pactus Alamannorum skiriamas „pirmasis
alemanas“ (Alamannus primus), „vidutinysis alemanas“ (medianus
Alamannus) ir „mažesnysis alemanas“ (minoflidus). Jų vergeldai -
atitinkamai 240, 200 ir 160 solidų vyrams ir 480, 400 ir 320 solidų
moterims.282
Panaši socialinio laipsniavimo sistema veikia ir burgundų teisėje.
Kalbame apie itin seną gentinės teisės tradiciją, šiaip ar taip, daug ankstesnę
už karaliaus kodifikacijos įvestas pataisas. Burgundų Liber constitutionum II
skyriaus 1 pastraipoje nustatoma taisyklė, jog nusikalstamas „laisvojo mūsų
tautos žmogaus“ nužudymas negali būti išpirktas kitaip, kaip tik nusikaltėlio
krauju. Taip buvo atsisakoma išpirkos galimybės. Kartu kodifikuotojas
uždraudė aukos giminėms keršyti žudiko giminėms. Jie galėjo persekioti ir
nužudyti patį kaltininką, bet tik jį patį. Tačiau II skyriaus 2 pastraipoje
numatoma taisyklės „mirtis už mirtį“ išimtis: „Jei kas patirs prievartą taip,
kad bus sumuštas ar sužeistas ir, persekiodamas užpuoliką, jį nužudys,
paskatintas skausmo ar įsiūčio“, tuomet jis neatsako galva už galvą. Jis tik
turi atsivesti patikimus liudytojus, kurie patvirtintų jo įvykio versiją, paskui
„sumokėti nužudytojo giminėms pusę

282 PA1, 77-81. Rankraštyje minoflidus klaidingai priskirtas 170 solidų

vergeldas, bet šią klaidą nesunku ištaisyti, palyginant su dvigubu moters
vergeldų (femina minoflidus - 320 solidų) ir su Alemanų teisyno LIX
skyriumi.

191
išpirkos, priklausančios pagal žmogaus kokybę (medietatem pretii secundum
qualitatem personae), tai yra: jei nužudys kilminga optimatą (obtimatem
nobilem), pusė išpirkos bus 150 solidų, jei viduti nį žmogų (in populo
mediocrem) - 100 solidų, už menkesnį asmenį (pro minore persona) įsakome
mokėti 75 solidus“.
Minėtasis atlygis (pažodžiui - „kaina“) už nužudymą - tai ne kas kita,
kaip vergeldas. Nors ankstesniojoje pastraipoje nenumatoma jokio kito
atlyginimo, kaip tik nusikaltėlio mirtis, vergeldų dydžiai, kaip matyti, buvo
gerai žinomi. Reikia manyti, jog jie galiojo daugelį metų, kol 517 metų
karaliaus Sigismundo kodifikacija, priešingai nei kiti leges barbarorum,
atsisakė principo „mirtis už mirtį“. II skyriaus 2 pastraipoje ne tik numatoma
šio principo išimtis, bet ir informuojama apie tolimoje praeityje
viešpatavusią tvarką. Todėl galime manyti, jog V amžiuje, o gal ir
ankstesniais šimtmečiais, burgundų optimato vergeldas sudarė 300 solidų,
„vidutinio“ burgundo vergeldas - 200 solidų, o mažesniojo (minor) - 150
solidų. Ir trijų lygių skalė, ir ją apibūdinantys žodžiai buvo kilę iš gentinės
tradicijos. Deja, žinome tik lotynišką šių apibūdinimų versiją, tačiau matyti,
jog čia vartotos sąvokos, atspindinčios laipsniavimo idėją. Optimatai,
pažodžiui verčiant, yra „geriausieji“. Žodis nobilis, pridėtas prie šio
apibūdinimo II skyriaus 2 pastraipoje, šiuo atveju yra ne socialinis ar teisinis
terminas, bet giriamasis epitetas („kilmingas, kilnus“), nes toliau Liber
constitutonum aukščiausią socialinę padėtį užimančius burgundus vadina
optimatais, o ne nobiliais.283 Terminas mediocres reiškia vidurinę socialinių
laiptų pakopą, o minores (pažodžiui - „mažiausieji“) - panašiai kaip
langobardų teisėje žemiausią padėtį užimantys laisvieji.
Vergeldo dydį ir žmogaus vietą socialinės padėties skalėje pagal
burgundų ir langobardų teisę lėmė „žmogaus kokybė“. Rotario edikte, greta
lotyniškos frazės secundum qualitatem personae, pateikiama ir
langobardiška jos versija: in angargathungi. Tai buvo senovinė germaniška
sąvoka, svarbus tradicinio socialinės struktūros vaizdinio elementas. Atidžiai
analizuodami langobardų ediktus, galime atpažinti šios „žmogaus kokybės“
kriterijus.

283 Žr. LC, XXVI, 1 (obtimatus Burgundio ir jo atitikmuo romėnų bendrijoje -

nobilis Romanus) ir LC, sk. LI (quicumque Burgundio, obtimatus aut
medocris); plg. taip pat Praefatio Gundobadi (coram obtimatibus nostris).

192
 Rotario edikte nedetalizuojamas vergeldo dydis. Tarifai būdavo
įvairūs, ir kodifikuotojas tik teigė, jog kiekvienu atveju būtina suskaičiuoti,
kiek priklauso sumokėti. Jau 11 skyriuje skaitome, jog žudikas „turi
sumokėti už nužudytąjį tiek, kiek [šis] buvo įvertintas, tai yra vergeldą“
(conponat ipsum mortuum, sicut adpraetiatus fuerit, id est wergild).
Kalbama ne apie derybas tarp pusių, bet apie vertinimą „pagal žmogaus
kokybę“. 14 skyriuje rašoma, jog laisvojo žmogaus žudikas turi sumokėti už
savo veiksmą pagal angargathungi. Panašiai nustatyta ir 48 skyriuje: „Jei
kas išmuš kitam akį, [nukentėjusysis] turi būti įvertintas, tarsi būtų miręs,
kaip angargathungi, tai yra pagal žmogaus kokybę“ (pro mortuum
adpretietur, qualiter in angargathungi, id est secundum qualitatem
personae). Po to kaltininkas turi jam sumokėti pusę taip nustatyto vergeldo.
Ta pati formuluotė pasikartoja 74 skyriuje, kuriuo užbaigiamas ilgas atlygių
už sumušimus ir sužeidimus sąrašas: jei atsitiks taip, kad sužeistasis per
metus mirs nuo padarytų žaizdų, „tuomet tas, kuris jam sudavė, turi sumokėti
[už jo mirtį] kaip in angargathungi, tai yra pagal žmogaus kokybę“.
Visos šios nuostatos buvo skirtos vyrams. Už tyčinį laisvosios moters
nužudymą Rotario edikte buvo numatyta didžiulė 1200 solidų bauda, kurios
pusę reikėjo sumokėti karaliui, o kitą pusę - aukos giminėms. Apie jokį
skaičiavimą pagal žmogaus kokybę čia nekalbama. Tokie vertinimai būdavo
atliekami tik netyčia sukėlus persileidimą: „Jei ši moteris išgyvens, reikia ją
įvertinti kaip laisvąją pagal jos kilmingumą (adpraetietur ut libera secundum
generositatem suam) be šio vaiko, žuvusio jos įsčiose, ir tegu liaujasi
nesantaika, nes [kaltininkas] tai padarė netyčia“284
Iš žodžių adpraetietur ut libera secundum nobilitatem suam peršasi
išvada, jog nobilitas, tai yra kilmingumas, buvo visų laisvųjų langobardų -
ir vyrų, ir moterų - savybė, tik ne visi jo turėjo po lygiai. Kitaip tariant,
langobardų kilmingumas buvo laipsniuojamas. Mirusiosios įvertinimas
pagal jos kilmingumą leido nustatyti jos vergeldo dydį, tad buvo lygiai tas
pat, kas ir įvertinimas pagal žmogaus kokybę. Panašią prasmę turėjo ir frazė
secundum generositatem suam (pagal kilmingumą), kuri ne atsitiktinai
atsirado ten,

284 LL, Ro, sk. 75, p. 28; apie visą laisvosios langobardės vergeldą plg. LL,
Ro, sk. 201.

193
kur kalbama apie moteris. Netyčinio nužudymo atveju moters vertė priklausė
nuo jos giminės vyrų vertės.
Tai, kad Rotaris edikte nenurodė vergeldų dydžių, reiškia, jog šiuo
klausimu tebegaliojo visiems žinomos, nors ir nerašytos, paprotinės normos.
Kiekvienas interesantas, juo labiau kiekvienas teisėjas žinojo, kaip įvertinti
žmogaus kokybę ir koks bus atlygis pagal šią kokybę. Daug duotume už šias
žinias: juk jos buvo kilusios tiesiai iš gyvos sakytinės teisės tradicijos. Deja,
kaip tik todėl jos nebuvo surašytos pačiame seniausiame edikte. Tik po 81
metų tai padarė karalius Liutprandas.
721 metais Liutprandas sugriežtino seną normą, reguliavusią atlygį už
tyčinį nužudymą. Nuo šiol žudikas turėjo atiduoti aukos giminėms visą savo
turtą, net jei jo vertė gerokai viršijo tradicinio vergeldo dydį. Tačiau jei
„laisvasis žmogus gindamasis nužudys kitą laisvąjį žmogų, ir bus įrodyta,
jog nužudė gindamasis, už jį mokamas toks atlygis, kaip parašyta
senesniajame edikte, kurį paliko šlovingos atminties karalius Rotaris“. 724
metais Liutprandas grįžo prie šios normos ir raštu patikslino Rotario laikų
principus: „Primename, ką anksčiau esame nustatę: kas nužudys laisvąjį
žmogų, praras visą savo turtą. Tačiau tas, kuris nužudė gindamasis, moka
atlygį pagal žmogaus kokybę. Dabar nutarėme nustatyti, kaip ši kokybė turi
būti įvertinama (quomodo sit ipsa qualitas consideranda). Toks yra
paprotys, jog už patį menkiausią asmenį, kuris, kaip nustatyta, yra karys
(minima persona, qui exercitalis homo esse invenitur), priklauso sumokėti
150 solidų atlygį, o už pirmąjį (qui primus est) - 300 solidų. Kas dėl mūsų
gasindų Ilangobardiškas vasalo atitikmuo - K. M.], norime, kad nužudžius
menkiausią šios kategorijos asmenį (minimissimus in tali ordine) atlygis
būtų 200 solidų, nes jis buvo mūsų tarnyboje. Kas dėl svarbesniųjų (maioris
vero), pagal tai, koks jis žmogus, atlygis didės iki 300 solidų, kaip bus mūsų
arba mūsų įpėdinių nustatyta."285
Rotaris patvirtino principą, jog vergeldas skaičiuojamas pagal
žmogaus kokybę, bet nenustatė jokių vergeldo dydžių, palikdamas galioti
seną paprotį. 724 metų edikte nustatydamas minimalų ir maksimalų vergeldą
pagal seną paprotį (consuitudo enim est), Liutprandas

285 LL Li, sk. 62, 724 metų, p. 158; plg. Li, sk. 20, 721 metų, p. 142.

194
turėjo galvoje sakytinės teisės tradiciją. Tačiau Liutprando edikto 62
skyriuje su šia tradicija sutapo tik tai, kas buvo nustatoma visiems
langobardų kariams. Speciali gasindams skirta norma buvo kitokio
pobūdžio: ji rėmėsi ne senu papročiu, bet reiškė karaliaus valią (de gasindiis
vero nostris volumus). Tai aiškiai liudija, jog šiuo atveju teisės tradicija buvo
pakeista. Karalius siekė užtikrinti savo gasindams privilegijuotą padėtį,
pakeldamas apatinę jų vergeldo ribą ir pasilikdamas sau teisę nustatyti
kiekvieno iš jų „asmeninę kokybę“. Tarp karaliaus gasindų ir likusių laisvųjų
langobardų susidariusį skirtumą reikėjo užfiksuoti edikte. Taigi greičiausiai
senoji tradicija buvo užrašyta todėl, kad karalius įvedė naujovę.
Pagal „žmogaus kokybę“ nustatomas vergeldas buvo Romos teisei
svetima langobardų teisės institucija. Kaip tik todėl galime manyti, jog
Liutprando ediktų 62 straipsnis, kuriame nustatoma, „kaip ši kokybė turi būti
skaičiuojama“, buvo skirtas tik langobardams. Pačioje jo pradžioje teigiama,
jog kalbama apie laisvojo žmogaus vergeldą, bet jau kitame sakinyje vietoje
laisvojo žmogaus (liber homo) atsiranda karys (exercitalis homo). Tai
visiškai nenuostabu: ediktų terminija remiasi aksioma, jog kiekvienas
laisvasis langobardas yra karys. Jau Rotario edikte apibūdinimai „vergai,
priklausantys kitiems žmonėms [ne karaliui]“ (servi aliorum hominum) ir
„vergai, priklausantys kitiems kariams" (servi aliorum exercitalium)
vartojami pakaitomis kaip sinonimai. Liutprandas taip pat pakaitomis
vartojo laisvojo žmogaus (quis liber homo), langobardo (quis Langobardus)
ir kario (eremannus, exercitalis) sąvokas.286 Tačiau 724 metų edikto frazė
minima persona qui exercitalis homo esse invenitur, atrodo, liudija veikus
ypatingą procedūrą: pirma, negu nustatoma, jog už „menkiausią asmenį“
priklauso 150 solidų vergeldas, reikėjo ištirti ir nustatyti, ar jis buvo karys.
Ottorino Bertolinis iš šios aplinkybės padarė išvadą, jog vis dėlto ne
kiekvienas laisvasis

286 LL, Ro, sk. 371 ir 373. 713 metais (LL, Li, sk. 1-4, p. 128-130) Liutprandas
pataisė Rotario edikto 158-160 skyriuose surašytas paveldėjimo teisės
normas. Šios normos buvo skirtos laisviesiems langobardams, tačiau
Rotaris apsiribojo neutraliu įvardžiu quis („kas nors“), o Liutprandas
pridėjo etninį apibūdinimą: quis Langobardus. Po dviejų dešimtmečių
potvarkyje dėl karaliaus prievaizdų Liutprandas rėmėsi savo paties 713
metų pataisomis, bet, apibūdindamas žmones, kuriems skiriama norma,
pakeitė etninį terminą „langobardai“ apibūdinimu liberi eremanni
(„laisvieji kariai“ - LL, Li, Notitia de actorbus regis, sk. 5, p. 230).

195
buvo karys, nes kai kuriems iš jų skurdas neleisdavo apsirūpinti karo
reikmenimis.287
Bertolinio samprotavimą turime atmesti dėl dviejų priežasčių. Visų
pirma Liutprando ediktų 62 skyriuje kalbama apie kiekvieną laisvąjį žmogų,
kurio vergeldas nustatomas pagal langobardų teisę. Šiuo klausimu
kodifikuotojas pasisakė aiškiai ir nenumatė jokių išimčių, net ir
atsižvelgdamas į skurdą. Antra vertus, Liutprando ediktų 83 straipsnyje vėl
minimi „menkiausieji žmonės“ - tie, „kurie neturi nei savo namų, nei žemės“
(minimi homines ąui nec casas nec terras suas habent), o vis dėlto privalo
dalyvauti karo žygiuose. Jie kariavo pėsti, ginkluoti, kaip rašoma 750 metų
Aistulfo edikto 2 ir 3 skyriuose, tik lanku ir strėlėmis, bet vis tiek privalėjo
eiti į karą. Karinės tarnybos prievolė rėmėsi etninės teisės, o ne turto
kriterijumi. Kiekvienas laisvasis langobardas buvo karys. Minima persona,
pats menkiausias asmuo, žemiausią padėtį užimantis žmogus, kuris vis dėlto
pasirodo esąs karys (qui exercitatis homo esse invenitur) - tai visiškai tas
pats, kas šie minimi homines be savo žemės, kurie vis dėlto turi eiti į karą (83
skyrius).
62 skyriaus užuomina apie tyrimą, ar šis minimus homo buvo karys, iš
tiesų leidžia manyti, jog vis dėlto egzistavo minimi homines, o gal net ir
žemės bei namų savininkai, kurie buvo laisvi, bet nebuvo laikomi kariais.
Vergeldo nustatymo procedūra pagal žmogaus kokybę jiems nebuvo taikoma
ne todėl, kad jie neturėjo turto. Jiems nepriklausė karinės tarnybos prievolė,
nes jie buvo romėnai. Tačiau abejotinais atvejais reikėjo atskirti langobardą
nuo romėno. Rotario laikais tai nebuvo sunku. Tačiau Liutprando laikais
langobardai nuo romėnų jau nebesiskyrė nei kalba, nei religija, o kultūrinės
asimiliacijos procesas jau buvo toli nužengęs. Liko dar etninės teisės
kriterijus, bet juk niekas neturėjo jo ženklų, įrašytų ant kaktos.
Paprasčiausias kriterijus, leidžiantis atskirti langobardą nuo romėno, buvo
karinės tarnybos prievolė. Vietos valdininkas, atsakingas už visuotinį
mobilizavimą (skuldahis), bei jo viršininkas, teritorinės valdžios pareigūnas,
dux (karo vadas) ar karaliaus gastaldas turėjo žinoti, kas turi būti
mobilizuojamas. Pakakdavo pasinaudoti šiomis žiniomis, kad sužinotum, ar
nužudytasis minimus homo buvo

287 Bertolini, Ordinamenti militari, p. 458 ir t.

196
langobardas, kurio vergeldas buvo mažų mažiausia 150 solidų, ar romėnas,
žmogus, apie kurį edikte visiškai nieko nerašoma. Formuluote minimus
homo qui exercitalis homo esse invenitur nurodomas kriterijus, pagal kurį
abejotinais atvejais nustatoma aukos etninė ir teisinė priklausomybė.
62 skyriuje minimi tik du vergeldo dydžiai - minimalus ir
maksimalus. To pakako apibūdinti karaliaus atliktoms senojo papročio
pataisoms. Mažiausią vertę teko užrašyti, nes karaliaus gasindams ji buvo
padidinta nuo visuotinai galiojusių 150 solidų iki 200, o aukščiausia vertė
buvo užrašyta, nes ji buvo maksimali visiems be išimčių: net karalius, savo
nuožiūra skirdamas atlygį už savo gasindo mirtį, negalėjo peržengti 300
solidų ribos. Formuluotė, jog, skiriant didesnį už minimalų vergeldą,
priklausė kiekvieną kartą nustatyti, „kaip atlygis turėtų augti iki pat 300
solidų“, leidžia manyti, jog tarp edikte nustatyto minimumo ir maksimumo
turėjo būti mažiausiai vienas tarpinis vergeldo dydis. Tai liudytų ir terminija,
iš kurios numanomas tam tikras laipsniavimas. Epitetai „mažiausieji“
(minimi) ir „pirmieji“ (qui primi sunt) leidžia manyti, jog turėjo būti ir vidu­
rinis lygmuo.
Šį spėjimą patvirtina dviem metais vėlesnis Liutprando ediktas, skirtas
už visuotinę karo tarnybą atsakingiems valdininkams (83 skyrius). Karalius
priminė, jog, esant reikalui surinkti kariuomenę (quando in exercito
ambolare necessitas fuerit), kiekvienas iudex (karo vadas arba gastaldas)
gali atleisti nuo dalyvavimo žygyje „ne daugiau kaip šešis žmones iš tų,
kurie turi tik po vieną arklį, kad pasiimtų tuos šešis arklius. O iš mažiausiųjų
žmonių, kurie neturi nei savo namų, nei žemės (de minimis hominibus, qui
nec casas nec terras suas habent), gali atleisti dešimt, ir šie turi atidirbti po
tris dienas lažo per savaitę šiam pareigūnui, kol jis negrįš iš žygio“. Panašią
galimybę turėjo ir žemesnio rango vietos valdininkai. Sculdahis galėjo
atleisti nuo dalyvavimo žygyje tris karius, turinčius po vieną arklį, ir pasiimti
jų arklius bei atleisti tris mažesniuosius žmones (minores homines), kad
žygio laikui užsitikrintų iš jų po tris dienas lažo per savaitę. „Saltarius gali
sau pasiimti vieną arklį ir iš mažesniųjų (de minoribus) atleisti vieną žmogų,
kad jam eitų lažą, kaip nurodyta aukščiau. O jei iudex arba sculdahis, arba
saltarius išdrįstų be karaliaus leidimo arba įsakymo atleisti daugiau karo
žygyje

197
privalančių dalyvauti žmonių, tegu sumoka šventiesiems rūmams [tai yra
karaliaus iždui - K. M.] savo paties vergeldą.“
Langobardų karių socialinių sluoksnių paveikslas šiame skyriuje
ryškus, bet neišbaigtas. Pirmąją grupę sudarė raiteliai, daug aukštesnės
padėties negu minimi homines. Jie nebuvo galingi žmonės, turėjo tik po vieną
arklį, bet nebuvo įmanoma įsivaizduoti, kad jie gali kautis be arklių. Kai
vadas - dux, gastaldas arba sculdahis - rekvizuoja tokio raitelio arklį, jis
negali kautis pagal savo padėtį visuomenėje ir kariuomenėje, tad turi likti
namie. Tačiau niekas nesitiki, kad žygo metu jis turėtų dirbti viršesniųjų
valdose. Žemesniąją kategoriją mes jau pažįstame iš 62 skyriaus: tai - minimi
homines exercitales. Jie privalėjo eiti į karą (homines [...] qui in exercito
ambolare devit), bet buvo nuskurdę: neturėjo savo žemės ir tikriausiai
gyveno svetimose valdose kaip nuomininkai. Jie būdavo atleidžiami nuo
dalyvavimo žygyje ne todėl, kad iš jų rekvizuojami arkliai, bet todėl, kad jie
patys būdavo naudojami kaip baudžiavinė darbo jėga karo vadų valdose, kol
baigsis karas, nes, mobilizavus tokius laisvuosius nuomininkus, langobardų
elito valdose imdavo stigti darbo rankų. Be to, ir arklių, bent jau tokių, ant
kurių raitiems būtų galima kautis, minimi homines akivaizdžiai neturėjo. Jie
ėjo į žygį ir kovėsi kaip pėstininkai.
83 skyriuje nekalbama apie turtingiausius ir geriausiai ginkluotus
žmones, kurie turėjo daugiau kaip po vieną žirgą, bet niekas nedrįsdavo
rekvizuoti jų arklių. 62 skyriuje jie vadinami „pirmaisiais“ (qui primi sunt)
ir yra saugomi 300 solidų vergeldo. Priežastis, kodėl jie neminimi 83
skyriuje, akivaizdi: tokių žmonių niekas neturėjo teisės atleisti nuo
dalyvavimo karo žygyje. 750 metų Aistulfo teisyne (5 skyriuje) rašoma, jog
valdininkai, kurie išdrįs paleisti galinguosius iš karo tarnybos į namus
(domines potentes dimittunt ad casa seu de exercitu), turi sumokėti
Liutprando edikte numatytą baudą, tai yra savo pačių vergeldą.
VIII amžiaus ediktuose vis gausėjantys nurodymai, draudimai ir
bausmės liudija, jog tradicinės karių tautos vertybės vis labiau smuko.
Liutprando laikais skurdas vertė kai kuriuos karius vengti karo tarnybos, o
jų vadai, užuot vedę juos į karo žygį, mieliau pasitelkdavo juos savo
dirbamuose laukuose arimo ar derliaus nuėmimo darbams. Karalius tai
vertino ne tik kaip kiekybiškai kariuomenę

198
silpninantį, bet dar labiau kaip tradicinius valstybės tvarkos pamatus ardantį
veiksnį. Jis gynė tvarkos principą: minimi homines turi kariauti, nes yra
laisvieji langobardai.
Tačiau socialinės permainos ir romėniškosios aplinkos įtaka griovė
gentinę tradiciją ir mažino jos modelių patrauklumą. 726 metų edikte
Liutprandas ėmėsi savo vardu drausti ir nurodinėti ten, kur anksčiau pakako
tradicijos. Reikėjo užkirsti kelią piktnaudžiavimui, mobilizuojant
kariuomenę. Tačiau Liutprandas vis dar nesibaimino, kad arimanai galėtų
apskritai atsisakyti turėti ir nešiotis ginklus, demonstruodami savo socialinę
padėtį. 745 metų edikto 4 skyriuje karalius Ratchisas nutarė, jog ir šiuo
požiūriu reikėtų paremti tradicinės kultūros normą administraciniu potvarkiu
ir bausme: jis nustatė, jog arimanai, pašaukti raiti lydėti gastaldą arba karo
vadą kelionėse po šalį, privalo turėti su savimi skydą ir ietį. Kas atvykdavo
be reikalaujamų ginklų, turėdavo savajam vadui sumokėti 20 solidų baudą,
o jei pats iudex neužtikrindavo, kad jo vadovaujamieji vykdytų šią pareigą,
turėdavo karaliui sumokėti savo paties vergeldą. Aistulfo laikais karinių
tradicijų nesilaikymas dar labiau išplito ir apėmė net „pirmuosius“ karius.
Tai privertė karalių išleisti detalius nurodymus.
750 metų Aistulfo edikto 2 skyriuje nustatyta, jog „toks žmogus, kuris
turi [savo valdose] septynis valstiečių ūkius (qui habet septem casas
massarias), privalo turėti savo šarvus su visa ginkluote ir arklių. O jei turės
daugiau [ūkių], turi turėti atitinkamai daugiau arklių ir kitos ginkluotės. Taip
pat [mums] patiktų, kad tie žmonės, kurie neturi [savo valdose] valstiečių
ūkių, bet turi [mažiausiai] 40 margų žemės, turėtų arklį, skydą ir ietį. Kalbant
apie mažesniuosius žmones (de minoribus hominibus), karaliui patiktų, kad
galintis turėti skydą turėtų ir strėlinę su strėlėmis bei lanką.“ 3 skyriuje
analogiški reikalavimai keliami žmonėms, gyvenantiems iš prekybos, bet
veikiausiai ir tiems, kas vertėsi amatais: „Lygiai taip pat dėl žmonių, kurie
yra pirkliai ir neturi žemės valdų (negotiantes sunt et pecunias non habent):
tie, kurie yra svarbesni ir galingi (maiores et potentes), privalo turėti šarvus
ir arklių, skydą ir ietį; tie, kurie eina po jų (qui sunt sequentes), tegu turi
arklių, skydą ir ietį, o mažesnieji (qui sunt minores) tegu turi strėlinę su
strėlėmis ir lanką.“

199
 Italų istorikai mano, jog šiuo ediktu radikaliai pakeičiamas principas,
kuriuo rėmėsi karo tarnybos prievolė. Seniau j karą eidavo laisvieji
langobardai ir niekas daugiau. Aistulfas neva įvedęs ekonominį kriterijų
vietoje etninio ir teisinio. Pasak jų, nuo šiol karo tarnyba buvusi privaloma
visiems, kas turėjo pakankamai turto, nesvarbu, ar jie buvo langobardai, ar
romėnai.288
Nesutikčiau su šiuo požiūriu. Prie Aistulfo teisyno 2 skyriaus pridėta
antraštė aiškiai apibrėžia normos objektą: „Dėl tų žmonių, kurie gali turėti
šarvus, bet jų neturi, bei dėl mažesniųjų žmonių, kurie gali turėti arklį, skydą
ir ietį, bet neturi, taip pat dėl žmonių, kurie negali turėti [šių ginklų] ir neturi
iš kur gauti jiems lėšų, tačiau privalo turėti [nors] skydą ir strėlinę.“ Kaip
matyti, čia siekiama tik iškelti kariams ginkluotės standarto reikalavimus
pagal jų turtą ar skurdą. 750 metų edikto 2 ir 3 skyriuose nė žodžiu
neužsimenama apie tai, kam priklauso ir kam nepriklauso karo tarnybos
prievolė. Aistulfo edikte apie šiuos reikalus apskritai nekalbama, ir nėra
pagrindo manyti, jog šiuo požiūriu būtų įvykę kokių nors permainų.
Žinoma, Aistulfas įvedė ginkluotės standarto priklausomybę nuo
turtinės būklės. Tačiau neabejotina, jog jis reikalavo turėti ginklų tik iš tų,
kuriems galiojo karo tarnybos prievolė. Taigi pažymėtina tai, jog 2 skyriuje,
kur ginkluotės reikalavimai griežtai siejami su žemės valdų dydžiu, apskritai
nenustatoma apatinė turto, tiksliau, skurdo riba, už kurios iš žmogaus jau
nebuvo reikalaujama eiti į karą ir turėti ginklų. Trečiąją, pačią žemiausią, karių
kategoriją sudarė minores, apsiginklavę kovai kaip pėstieji lankininkai. Jie
neturėjo net po 40 margų žemės, o kadangi edikte niekur neužsimenama apie
kokį nors nekilnojamo turto minimumą, galime manyti, jog tai daugiausia
buvo smulkūs valstiečiai nuomininkai. Liutprandas juos apibūdino aiškiai:
minimi homines, kurie neturi nei savo namų, nei žemės, bet turi eiti į karą. Šiuo
požiūriu niekas nepasikeitė. Aistulfo laikais, kaip ir Liutprando laikais, karo
tarnybos prievolė rėmėsi ne turto kriterijumi. Iš žmonių, edikte vadinamų
minores, buvo reikalaujama turėti lanką ir eiti į karą ne todėl, kad jie turėjo
pakankamai

288 Bognetti, L'eta langobardo, t. I, p. 100, 106 ir 137; Bertolini, Ordinamenti

militari, p. 501, panašiai, nors ir su išlygomis, Tabacco, Egemonie, p. 150 ir t.
bei Gasparri, Prima delle nazioni, p. 153.

200
turto, bet todėl, kad jie buvo laisvieji langobardai. Aistulfas nepakeitė šio
tradicinio principo.
Karių skirstymas į tris kategorijas bei kiekvienos jų ginkluotės
standartas taip pat neatrodo tik 750 metais įvesta radikali naujovė. Minores,
neturėję net po 40 margų žemės ir ėję į karą kaip pėstieji lankininkai, visais
požiūriais sutampa su kategorija, Liutprando ediktų 62 ir 83 straipsniuose
vadinama minimi homines exercitales. Aistulfo formuluojamas
reikalavimas, kad vidutiniškai pasiturintys kariai turėtų arklį, skydą ir ietį,
visiškai atitinka tą ginkluotės standartą, kurio karalius Ratchisas reikalavo
iš arimanų, pašauktų lydėti karo vadą ar gastaldą. Tai pačiai kategorijai
Liutprando laikais priklausė tik po vieną arklį turintys raiteliai, kurie
būdavo atleidžiami nuo žygio, jei vadas pasiimdavo jų arklius po savo
jungu. Aistulfas nesukūrė naujos realybės, tik ediktu nustatė griežtą
priklausomybę tarp žemės valdų dydžio ir reikalaujamo ginkluotės
standarto. Tai buvo griežta priemonė, kurios karalius ėmėsi dėl silpstančio
papročio. Daugelį amžių iki 750 metų patys skurdžiausi langobardai eidavo
į žygius pėsti, ginkluoti lankais ir strėlėmis, smulkūs savininkai - raiti, su
skydu ir ietimi, o didikai - mažiausiai su dviem arkliais ir šarvuoto raitelio
ginkluote. Kario reikmenys nuo neatmenamų laikų buvo prestižo reikalas,
akivaizdus socialinės padėties požymis. Šiam tradicinės kultūros modeliui
vis silpniau veikiant socialinę elgseną, karalius Aistulfas nutarė paremti
seną paprotį administraciniu potvarkiu. Tačiau nei Aistulfas, nustatydamas
ginkluotės standartą, nei Liutprandas, uždrausdamas pernelyg dažnus
skurdesnių karių atleidimo nuo karo žygio atvejus, nesiruošė reformuoti
karinių pajėgų ir valstybės struktūrų. Priešingai, jie bandė sulaikyti
tradicinės tvarkos irimą ir potvarkiais priversti laikytis senųjų principų.289
Kalbant apie iš žemės valdų gyvenančius žmones, nebuvo sunku
nustatyti jų turto ribas. Tačiau miestų pirkliams bei amatininkams Aistulfas
turėjo skirti atskirą skyrių. Priežastis akivaizdi, ir ji gerokai supaprastintai
nusakoma 3 skyriaus pradžioje: šie žmonės neturėjo žemės valdų (pecunias
non habent). Iš tiesų negotiantes neretai turėdavo žemės kaime, bet didžiąją
pajamų dalį gaudavo iš

289 Modzelewski, La stirpe, p. 434 ir t.

201
prekybos, tad žemės valdų dydis nebuvo patikimas jų turto rodiklis.
Pažymėtina tai, jog, nesant lengvai apčiuopiamo ir apskaičiuojamo turto
kriterijaus, karalius pasitenkino trijų socialinių kategorijų pavadinimais:
„svarbesnieji ir galingieji“ (maiores et potentes), „einantieji po jų“
(sequentes) ir „mažesnieji“ (minores). Viso to pakako. Žinios, kuriai iš šių
kategorijų priklausė individas, vietos bendruomenėse turėjo būti savaime
suprantamos ir pasiekiamos karaliaus valdininkams, jei šiomis žiniomis
rėmėsi griežti ginkluotę reguliuojantys reikalavimai. Laisvųjų langobardų
skirstymą į maiores, sequentes ir minores įvedė ne Aistulfas: šis principas
buvo grindžiamas senu papročiu, kuriuo karalius rėmėsi, neturėdamas kitų
kriterijų. Akivaizdu, jog 750 metų edikto 2 ir 3 skyriuose ir miestų, ir kaimų
gyventojams taikoma ta pati socialinė gradacija. Tokie pat buvo ir
reikalavimai dėl ginkluotės, tik žemės savininkams šie reikalavimai galėjo
būti griežtai taikomi pagal valdų dydį, o reikalavimai pirkliams buvo susiję
su tradicinėmis žiniomis apie kiekvieno jų padėtį.
Šios tradcinės žinios tikriausiai buvo praktinės, kitaip nebūtų tokios
akivaizdžios ir prieinamos karaliaus valdininkams. Turėjo būti koks nors
svarbus principas, pagal kurį žmonės orientavosi, kas yra maior, kas sequens,
o kas minor. Liutprando ediktų 62 skyriuje minimi du šios trejybės
segmentai: žemiausiasis (minima persona exercitalis) ir aukščiausiasis (qui
primus est). Juos skyrė vergeldo dydis. Laisvieji langobardai vietos
bendruomenėje vienas apie kitą žinojo viską ir be vargo skyrė kiekvieno
žmogaus „asmeninę kokybę“. Skirstymas į galinguosius, vidutiniuosius ir
mažesniuosius rėmėsi šiomis žiniomis, susijusiomis su vergeldo vertinimu
secundum qualitatem personae. Taigi, kokiais tradiciniais kriterijais rėmėsi
šis vertinimas, kadaise toks akivaizdus, jog Rotaris nematė reikalo leistis į
smulkmenas?
Tai tikrai nebuvo turto normos, kurias įvedė tik Aistulfas, siekdamas
užkirsti kelią aplaidumui, apsirūpinant ginklais. Tačiau trijų laipsnių laisvųjų
langobardų socialinė gradacija egzistavo per daugelį kartų iki Aistulfo. Tai
buvo tradicinės tvarkos elementas, kaip ir socialinius skirtumus atitinkantys
ginkluotės skirtumai. Nei Rotariui, nei Liutprandui dar nebuvo būtinybės
nurodinėti arimanams tinkamai apsiginkluoti. Langobardų karalystė buvo
organizuota kaip karių politinė bendrija. Laisvojo langobardo padėtis
visuomenėje buvo

202
griežtai susijusi su jo užimama vieta genties kariuomenėje. Svarbiausias ir
lengviausiai įžvelgiamas „asmens kokybės“ rodiklis šioje bendrijoje buvo
turima ginkluotė. Socialinė gradacija, atsispindė jusi trejopa vergeldų skale,
greičiausiai buvo susijusi su įsitikinimu, jog kario vertė mūšio lauke yra
žmogaus kokybės matas.
Tikriausiai susiduriame su ginkluotų klajonių laikotarpiu
susiformavusių vertybių hierarchija. Langobardai kūrė savo valstybę
Italijoje kaip užkariautojai, nesugebėję užvaldyti pagrindinių šalies sostinių,
užsitikrinti čionykščio elito bendradarbiavimo ir perimti Romos
valstybingumo struktūrų. Šios aplinkybės giliai ir ilgai įtakojo langobardų
monarchijos formą bei jos idėjinius pamatus. Ilgalaikės kategorijos ir teisės
normos, pagal kurias tauta buvo tapatinama su kariuomene, o laisvasis
žmogus su kariu, paliko ryškų pėdsaką šio laikotarpio šaltiniuose.
Langobardų karalių ediktuose svarbiausias buvo karinis laisvųjų gentainių
socialinės gradacijos aspektas. Nei Alemanų teisyne, nei burgundų teisėje
šio pėdsako nerasime. Tačiau artimos sąvokos ir terminai (trejopa pagal
„žmogaus kokybę“ nustatomos socialinės padėties gradacija) bei artimos
burgundų ir langobardų vergeldų normos (150, 200 ir 300 solidų) vis dėlto
atspindi jų istorinės kilmės panašumą. Taigi galbūt karinis socialinės
gradacijos aspektas vaidino svarbų vaidmenį ir burgundų bei alemanų
gentinėje praeityje.
Individo svarba gentinėje kariuomenėje priklausė ne tik nuo jo turimų
ginklų, bet ir nuo jo giminės ryšių bei nuo jo paties narsos, o ginkluotės
standartas visų pirma priklausė nuo materialinių galimybių - nuo turto.
„Žmogaus kokybė“ priklausė nuo visų šių veiksnių, ir jos negalėjo visiškai
automatiškai nulemti jo kilmė. Ribos tarp „mažesniųjų“, „viduriniųjų“ ir
„pirmųjų“ buvo peržengiamos. Skyriuje, kuriame kalbama apie netyčia
sukeltą persileidimą, Rotaris nurodo įvertinti moterį „pagal jos kilmingumą“
arba „pagal jos kilnumą“ (adpretietur, ut libera, secundum nobilitatem suam
arba secundum generositatem). Šie lygiaverčiai apibūdinimai reiškė
vertinimo pagal žmogaus kokybę procedūrą, tačiau iškalbingas yra ir
kontekstas, kuriame vartojami terminai nobilitas ir generositas.
Kilmingumas ir kilnumas čia suvokiami kaip laisvės atributai ir yra
laipsniuojami. Visi laisvieji langobardai, vyrai ir moterys, buvo daugiau arba
mažiau kilmingi. Paulius Diakonas

203
net kalba apie kilmingumą kaip apie skurdo priešingybę. „Su nuskurdimu, -
pastebi jis, rašydamas apie savo brolio likimą, - pranyksta kilmingumas ir
ateina vargas“ (nobilitas periit miseris, accessit aegestas).290 Tiesa, tai -
literatūrinis tekstas, bet Paulius Diakonas išmanė teisę ir žinojo, jog
nuskurdus, prarandama turėta „žmogaus kokybė“ ir nukrentama į žemesnę
pakopą. Tikrai įmanoma buvo ir pakilti. Ši gradacijos sistema nevaržė
luominiais barjerais visuomenės socialinio dinamiškumo. Iš minėtų Rotario
edikto žodžių galime daryti išvadą, jog šioje sistemoje nebūta skirstymo į
aristokratiją ir prastuomenę. Paprastųjų laisvųjų kategorija neturėjo
atitikmens langobardų teisėje.

Saksų, fryzų ir tiuringų teisėje veikė dichotominis laisvųjų gentainių

skirstymas į aristokratiją ir prastuomenę. Sprendimas surašyti šią teisę buvo
priimtas 802 metais Acheno suvažiavime, bet šiems teisynams bendras ne tik
kodifikavimo laikas bei aplinkybės. Saksai, fryzai ir tiuringai nebuvo įsikūrę
Romos imperijos teritorijoje: jie gyveno germanų žemėse. Iki pat VIII
amžiaus jie išlaikė gentinę santvarką, o Roma ir jos įpėdiniai frankai
saksams, fryzams bei tiuringams buvo išorinis pasaulis. Be abejo,
„germaniškosios Germanijos“ tautos palaikė artimus ryšius su šiuo
civilizuotuoju pasauliu, tačiau tai nebuvo bendras gyvenimas viename
politiniame bei socialiniame organizme. Kai VIII amžiuje užkariautojai
frankai saksams ir fryzams ant iečių smaigalių atnešė naująjį tikėjimą ir
naująją tvarką, jie nukariautuose kraštuose susidūrė su barbarų gentimis,
kurių gyvenimas buvo organizuotas kiek kitaip negu tose barbarų
visuomenėse, kurios klajonių laikotarpiu kaip užkariautojai arba kaip
sąjungininkai brovėsi į Vakarų Romos imperijos žemes.
„Juodai baltas“ laisvųjų saksų skirstymas į gentinę aristokratiją bei
prastuomenę iš esmės skyrėsi nuo laisvųjų langobardų socialinės gradacijos.
Nėra pagrindo abejoti, jog saksų edelingai buvo turtingesni, geriau ginkluoti
ir užėmė aukštesnę padėtį kariuomenėje

290 LL, Ro, sk. 75, p. 28; Pauliaus Diakono formuluotė paimta iš jo Karoliui
Didžiajam skirtos poemos, PDHL, leid. G.Waiz (MGH, SS rer. Lang.),
Hannover, 1878, p. 6.

204
negu frilingai, bet žmogaus priklausomybę edelingams ar frilingams lėmė
ne jo turtas ar ginkluotė, bet kilmė. Tai aiškiai teigiama 785 metų Karolio
Didžiojo kapituliarjjose: „Taip pat patiko įtraukti į šiuos potvarkius, kad per
metus visi vaikai būtų pakrikštyti, ir nutariame, kad, jei kas nesuderinęs su
dvasininku ar be dvasininko sutikimo per metus nepasirūpins vaiko krikštu,
jei tai bus žmogus iš kilmingos giminės (si de nobili genere fuerit), sumokės
iždui 120 solidų, jei laisvasis (si ingenuis) - 60, jei litas - 30.“291
Priklausomybę gentinei aristokratijai ar prastuomenei lėmė kilmė, taigi
paveldėjimas, o apie perėjimą iš vienos kategorijos į kitą iš esmės negalėjo
būti nė kalbos. Kaip tik todėl vokiškoje šios srities literatūroje saksų
edelingai, frilingai ir litai sutartinai vadinami luomais - ne tik kalbant apie
Karolingų valdomą Saksoniją, bet ir apie saksų gentis iki frankų įsiveržimo.
Edelingų ir frilingų teisinio statuso skirtumai ne tik išliko ilgiau už
langobardų „žmogaus kokybės“ skirtumus, bet ir buvo daug gilesni.
Langobardų socialinės padėties gradacija atsispindėjo trejopoje vergeldų
skalėje (150, 200 ir 300 solidų), tačiau atlygiai už žaizdas, sumušimus ir
įžeidimus buvo vienodi visiems laisviesiems gentainiams. Fryzų, tiuringų ir
saksų teisėje pagal vergeldų skirtumą skyrėsi ir kiti atlygiai.
Fryzų teisyno I skyriaus normose teigiama, kad paprasto laisvojo
(liber) vergeldas sudarė du trečdalius kilmingojo vergeldo: atitinkamai 53
solidai ir vienas denaras bei 80 solidų. Lex Frisionum XXII skyriaus 1-89
pastraipose detalizuojami įvairiausi kūno sužalojimai bei įžeidimai, ir
kiekvienu atveju nurodomas atitinkamas atlygis. Šis sąrašas baigiamas
formule: „Visi šie atlygiai priklauso laisvajam žmogui (ad liberum hominem
pertinent), o kilmingam žmogui priklausantis atlygis (nobilis vero hominis
conpositio) yra trečdaliu didesnis [...] už tą, kuris priklauso laisvajam
žmogui.“ Taip nustatoma proporcija 2:3 - ta pati, kuri galiojo, nustatant
vergeldus. Ne tik edelingo galva, bet ir jo mažasis pirštas buvo perpus
vertingesnis negu frilingo galva ar mažasis pirštas.
Vakarų Fryzijoje (tarp Fli ir Sinkfalos upių) bei Rytų Fryzijoje (tarp
Lauverio ir Vezerio) kilmingojo vergeldas buvo du kartus

291 CPS, sk. 19, p. 40.

205
didesnis negu paprasto laisvojo. Pagal tiuringų teisę ir vergeldų, ir atlygių
skirtumas buvo trigubas. Lex Thuringorum skelbiama: „Kas nužudys
adalingą, sumokės 600 solidų. Kas nužudys laisvąjį, sumokės 200 solidų [...].
Kas suduos adalingui, sumokės 30 solidų [...].
O kas laisvajam, sumokės 10 solidų [...]. Sulaužytas adalingo kaulas turi būti
atpirktas 90 solidų [...]. Sulaužytas laisvojo kaulas turi būti atpirktas 30
solidų.“ Kiekvieną kartą kalbant apie kokią nors skriaudą, Lex Thuringorum
numatomi du atlygio tarifai pagal proporciją 3:1, priklausomai nuo to, ar
nukentėjusysis buvo adalingus ar paprastas liber.292
Šiuo požiūriu verta atkreipti dėmesį į situaciją, kai galiojo tas pats
tarifų skirtumas, bet teisyno redaktorius leido sau kiekvieną kartą kartoti
skaičius ir terminą adalingus. Kalbama apie nusikaltimą, kai asmeniškai
laisvas žmogus pagrobiamas ir parduodamas į nelaisvę: „XXXVII. Kas
laisvąjį žmogų parduos tėvynės teritorijoje (qui hominem liberum infra
patriam vendiderit), turi sumokėti už jį taip, lyg būtų jį nužudęs, be to, 12
solidų kaip fredus [karaliaus iždui], XXXVIII. Kas laisvąjį parduos už šalies
ribų (qui hominem extra solum vendiderit), turi užmokėti už jį taip pat ir dar
fredus 60 solidų.“ Atlygis buvo lygus vergeldui, tad nebereikėjo kartoti I ir
II skyriuose išvardytų dydžių ar priminti, jog už adalingą mokama tris kartus
daugiau negu už paprastą laisvąjį. Pakako užrašyti, jog „moka už jį, tarsi būtų
jį nužudęs“. Tai lygiai taip pat galioja ir kilmingiesiems, ir paprastiesiems.
Tačiau iškalbingas terminas, kuriuo jie visi kartu vadinami liberi, laisvieji.
Šio žodžio reikšmė XXXVII ir XXXVIII skyriuose platesnė negu kitose
tiuringų teisės normose, nes šį kartą jis reiškia platesnę kategoriją, apimančią
ir adalingus, ir frilingus.
Su panašia situacija ir panašiais terminais susiduriame LVI skyriuje:
„Jei vergas pagrobs laisvąją moterį, [vergo] šeimininkas sumoka atlygį, tarsi
ji būtų nužudyta.“ Šiuo atveju bauda taip pat buvo vergeldas, tad nebuvo
reikalo nurodinėti jos dydžio, o moteris iš adalingų giminės ar iš laisvosios
prastuomenės apibūdinama tuo pačių žodžiu: libera femina. Kodifikuotojas
nesąmoningai pasitelkia platesnę laisvųjų sąvoką, kai tik prireikia kalbėti
apie adalingus ir

252 LThur, I-XXV.

206
frilingus kartu. Jis greičiausiai neturėjo abejonių, jog aristokratija ir
prastuomenė - tai pogrupiai, į kuriuos skirstoma didžiulė laisvųjų gentainių
bendrija.

Saksų teisyne apskritai neužsimenama nei apie vergeldą, nei apie

atlygius, priklausančius paprastiems laisviesiems žmonėms. Šios
kodifikacijos I-XIII skyrių atlygių sąraše, pradedant atlygiu už sudavimą
edelingui ir baigiant nukirstu jo mažuoju kojos pirštu, kalbama vien apie
kilminguosius. XIV skyriuje nurodomas kilmingojo vergeldas: „Kas
nužudys nobilį, sumokės 1440 solidų.“ Čia pat rašoma, jog nekaltos
mergaitės (be abejo, kilmingos) saugomos du kartus didesniais atlygiais ir
dvigubu vergeldu. Toliau Lex Saxonum visiškai praleidžiami frilingai ir
kalbama apie litus: „Lito nužudymas atperkamas 120 solidų, o atlygiai už jo
žaizdas kiekvienu atveju dvylika kartų mažesni negu kilmingojo. Mokama
didesniais solidais.“293
Užuomina apie „didesnius solidus“ paaiškinama Saksų teisyno 66
skyriuje. Pagal šį paaiškinimą suprantame, kad „solidas būna dvejopas:
vieną sudaro du triensai, tai yra dvylikos mėnesių jautukas arba avis su
ėriuku. Kitą solidą sudaro trys triensai, tai yra šešiolikos mėnesių jautis.
Mažesniaisiais solidais mokami vergeldai, o didesniaisiais visi kiti atlygiai“
(maiori solido aliae conpositiones, minori homicidiae conponuntur).
Skaičiuojant tikraisiais frankų solidais, saksų edelingo vergeldas sudarė 960
solidų, o saksų lito - 80 solidų. Taip buvo nustatomas išpirkos dydis, tačiau,
kaip matome, mokama buvo natūra.
Tai, jog Karolio Didžiojo saksų teisės kodifikacijoje nesama jokių
žinių apie paprastiesiems laisviesiems priklausančius vergeldus ir atlygius,
paaiškinama ypatingu jos pobūdžiu. Dėl politinių motyvų, kuriuos mums
netrukus teks nagrinėti, Lex Saxonum buvo tarsi frankų karaliaus saksų
gentinei aristokratijai suteikta privilegija ar

293 LSax, sk. XVI, p. 22: Litus occisus CXX solidis conponatur; multa vero
vulnerum eius per omnia duodecima parte minor quam nobilis hominis;
solvatur autem solido maiori.

207
statutas.294 Ši kodifikacija ar bent jau dvidešimt jos pirmųjų skyrių apsiribojo
šios grupės interesais, ir čia kalbama tik apie edelingus bei apie žmones,
gyvenusius jų valdose ir jų viešpatijoje. Kaip tik todėl tuojau pat po edelingui
priklausančio vergeldo ir atlygių, Saksų teisyne imama kalbėti apie lito
vergeldą bei atlygius ir baudas už svetimo vergo nužudymą, o frilingo
vergeldas ir atlygiai praleidžiami. Liberi Saksų teisyne minimi tik tris kartus.
XVII skyriuje pastebima, jog nuo kaltinimo svetimo vergo nužudymu
edelingas gali išsiteisinti trise duota priesaika (III iurantibus negetur), o
frilingas tokioje pat situacijoje turi prisiekti „visa“, turbūt dvylikos žmonių
komanda (a libero [...] pieno sacramento negetur). XXXVI skyriuje
paprastieji laisvieji prisimenami todėl, kad nusikaltę smulkia vagyste
karaliaus iždui mokėjo mažesnį/redus negu edelingai, bet didesnį negu litai.
Pagaliau LXIV skyriuje kalbama ne apie laisvąjį žmogų apskritai, bet apie
edelingo atleistinį, kurio atžvilgiu jo šeimininkas išlaikė mundą (liber homo
qui sub tutela nobilis cuiuslibet erat), tad parduodamas savo tėvoniją kartu
su savo tikrųjų giminių pirkimo pirmenybės teise jis turėjo skaitytis ir su savo
globėjo edelingo pirmenybe. Visos trys užuominos yra ypatingais
sumetimais paaiškinamos bendros taisyklės išimtys, nes Lex Saxonum
paprastai kalbama ne apie paprastus laisvuosius, bet tik apie aristokratiją. Dėl
šios aplinkybės, greitomis skaitant Saksų teisyną, gali pasirodyti, jog
paprastų laisvųjų grupės reikšmė to meto Saksonijoje buvo labai menka. Kitų
šaltinių teikiamų žinių tikrai pakanka, kad neleistų mums padaryti šios
klaidos, tačiau kituose šaltiniuose, tarp jų ir senesnėse už Lex Saxonum 785
ir 797 metų kapituliarijose, visiškai nekalbama apie vergeldų dydžius.
Bandydamas užpildyti šią spragą, Heinrichas Brunneris kreipėsi į
frankų ripuarijų teisę.295 Lex Ribuaria XXXVI skyriuje nustatomi svetimšalių
vergeldai. Ten rašoma: „Jei frankas nužudys atvykėlį alemaną, fryzą, bavarą
ar saksą, iš jo bus priteista du kartus po 80 solidų.“ Iš tiesų kaip tik taip (160
solidų) buvo įvertinamas

294 Taip teigė jau Brunner, Nobiles und Gemeinfreie, p. 101. Požiūris, jog Saksų
teisynas buvo specialus gentinės aristokratijos statutas, yra visuotinai
pripažintas. Jį įtikinamai pagrindė Lintzel, „Die Entstehung der Lex
Saxonum“, in: tas pats, Ausgewahlte Schriften, p. 407-413.
295 Brunner, Nobiles und Gemeinfreie, p. 99 (285),

208
laisvasis žmogus pagal bavarų teisę ir žemesnės kategorijos laisvasis
(minoflidus) pagal alemanų teisę. Tiesa, Lex Frisionum nustatoma dviem
trečdaliais mažesnė suma už paprastą laisvąjį, tačiau tai lemia skirtinga šių
kraštų karališkoji monetarinė sistema, o ne tikrosios atlygių vertės
skirtumai.296 Taigi žinios, jog atvykėlio sakso vergeldas frankų ripuarijų
krašte VII amžiaus pabaigoje buvo 160 solidų, atrodo tikėtinos ir gali padėti
susidaryti įspūdį apie frilingo vergeldą Saksonijoje. Be abejo, Lex Ribuaria
šis dydis pateikiamas frankų valstybės piniginiais vienetais - ten solidą
sudarė trys triensai. Pagal saksų teisę, kaip rašoma LXVI skyriuje, vergeldai
buvo skaičiuojami trečdaliu mažesniais solidais. Perskaičiavus jais, ripuarijų
teisės nustatytas sakso vergeldas sudarytų 240 „mažųjų“ solidų, tai yra lygiai
du kartus daugiau negu saksų lito ir šešis kartus mažiau negu saksų edelingo
vergeldas. Heinricho Brunnerio išvada, jog Ripuarijų teisyne kalbama apie
saksų frilingo vergeldą, mums atrodo labai įtikinama. Ją patvirtina ir tai, jog
pagal salijų, ripuarijų ir chamavų bei vakarų ir rytų fryzų teisę lito ir
paprastojo lito vergeldų santykis kaip tik ir buvo 1:2.297

296 Eckhard, LFris, Einleitung, išnaša 26, p. 15 ir t.

297 Apie salijų ir ripuarijų teisę jau kalbėjome, plg. LFCh, sk. IV ir V bei LFris,
110, p. 36 bei XV, 1-3, p. 60.; Lintzel, „Zur altsächsische Rechtsgeschichte“,
in: tas pats, Ausgewählte Schritten, p. 420-436, teigė, jog saksų lito vergeldas
buvo ne 120 „mažųjų“ solidų, kaip aiškiai parašyta Saksų teisyno XVI
skyriuje, bet 180, tai yra trys ketvirtadaliai frilingo ir aštuntadalis edelingo
vergeldo. Ši nuomonė rėmėsi klaidingai interpretuojama XVI skyriaus
formuluote, jog lito atlygiai, visuomet dvylika kartų mažesni už edelingo
atlygius, mokami „didžiaisiais“ solidais (multa vero vulnerum eius pro
omnia duodecima parte minor, quam nobilis hominis, solvatur autem solido
maiori). Lintzelis susiejo šiuos žodžius ne tik su atlygiais, bet ir su tame
pačiame sakinyje minimu lito vergeldų, nors LXVI skyriuje aiškiai parašyta,
jog baudos už žmogžudystę (be išimčių!) mokamos mažaisiais solidais, o
visi kiti atlygiai - didžiaisiais (maiori solido aliae conpositiones, minori
homicidia conponuntur). Laikydamasis šios klaidos, Lintzelis perskaičiavo
lito vergeldą iš neva „didžiųjų“ į „mažuosius“ solidus, o edelingo vergeldo
neperskaičiavo, šiuo atveju atsižvelgdamas į LXVI skyrių ir suvokdamas, jog
šaltinyje vergeldas nustatytas mažaisiais solidais. Taip šaltinyje nustatytą
proporciją 1:12 pavyko paversti 1:8. Maža to, Lintzelis bandė įžvelgti
proporciją 1:8 iš XVIII skyriaus užuominos, kur nustatyta, jog, šeimininkui
išlaisvinus litą žudiką, aukos giminių nesantaika galėjo būti nukreipta tik
prieš patį nusikaltėlį ir „septynis jo gimines“, tai yra giminės narius iki
septintosios eilės (žr. aukščiau, III skyrių). Šaltinyje kalbama apie bet kokio
žmogaus nužudymą, „pavyzdžiui (ut puta), kilmingojo“. Tačiau Lintzelis
nutarė, jog čia kalbama tik apie edelingus, o žodžius apie kerštą litui ir
septyniems jo giminaičiams perskaičiavo į žmonių kiekį (1+7=8) ir įžvelgė
liudijimą, jog

209
 Užpildžius trūkstamą grandį, saksų litų, frilingų ir edelingų vergeldų
skalė atrodo taip: 1:2:12. Jei palyginsime su fryzų (1:2:4 Rytų ir Vakarų
Fryzijoje ir 1:2:3 Vidurinėje Fryzijoje), chamavų (1:2:6) bei tiuringų
(adalingų vergeldai tris kartus didesni negu paprastų laisvųjų) teise, stebina
itin didelis, net šešiagubas skirtumas tarp saksų aristokratų ir laisvosios
prastuomenės vergeldų. Tai buvo bandoma aiškinti dviem būdais. P.
Vinogradovas ir R. Schröderis manė, jog Karolis Didysis Saksų teisyne tris
kartus padidino edelingų vergeldą, kad patrauktų į savo pusę saksų
visuomenės elitą. Philippas Heckas, kuriuo vėliau sekė ir karaliaus laisvųjų
teorijos pasekėjai, buvo įsitikinęs, jog tai - žemos frilingų socialinės padėties
atspindys. Jo nuomone, saksų liberi buvo asmeniškai pavaldūs edelingams ir
gyveno jų valdose.298
Tačiau nei piniginė saksų frilingo vergeldo vertė (160 didžiųjų solidų),
nei jo santykis su lito vergeldų (2:1) nepatvirtina teiginio, jog jo padėtis buvo
žemesnė už paprasto laisvojo franko, fryzo, alemano ar bavaro. Saksų teisėje
greičiau pastebimas gentinės aristokratijos kilimas, o ne gentinės
prastuomenės smukimas. Taip pat netenka abejoti, jog Karolis Didysis
stengėsi nukariautoje Saksonijoje sustiprinti edelingų socialinę padėtį ir
patraukti juos į savo pusę.
785 metų vadinamoji Capitulatio de partibus Saxoniae buvo tarsi
karinė nugalėtojo teisė, kuria šis diktavo savo valią ir brutaliomis
priemonėmis vertė paklusti. Čia kalbama ne apie paprastas žmogžudystes,
nesantaiką ir vergeldą, bet apie ypatingo pobūdžio

už vieną kilmingąjį buvo galima nužudyti aštuonis litus, nes toks neva buvęs
jų vergeldų santykis. Ne geriau atrodo ir jo argumentas per analogiam iš
vienuoliktojo amžiaus anglosaksų normos dėl bendros priesaikos. Šiame
šaltinyje rašoma, jog didiko priesaika lygiavertė aštuonių kerlų priesaikai,
nes tokia esanti jų vergeldų proporcija (Twelfhyndes mannes adforstent VI
keorla adfordam, gif man thone wrecan sceolde, he bidfulwrecen on six
ceorlan, 7 his wergild bidsix ceorla wergild - Liebermann, GA, t. I, p. 464 ir
t.). Su žmonių, kuriuos nebaudžiami gali nužudyti keršytojai, skaičiumi tai
neturi nieko bendra.
Nederėtų šaipytis iš akivaizdžios didžiojo istoriko klaidos, jei ji nebūtų įgijusi
plataus pripažinimo. Šiuo atveju Lintzelio interpretacija pelnė populiarumą
ne dėl įtikinamų argumentų, bet dėl išvadų žavesio, nes jos leido kiek
įmanoma sumažinti skirtumą tarp litų ir frilingų, ir tai atitiko karaliaus
laisvųjų teoriją, kuriai, tiesą pasakius, pats Lintzelis nepritarė.

298 Vinogradoff, Wergeld und Stand, p. 183 ir t.; Schröder, Der altsächsische
Volksadel, p. 360; Heck, Altfriesische Gerichtsverfassung; tas pats, Die
Gemeinfreien; tas pats, Die Standesgliederung.

210
nusikaltimus ir mirties bausmę. Užkariautojai gausiai ja švaistėsi kaip
politine represija už pagoniškojo kulto laikymąsi, už priešinimąsi Bažnyčiai
ir krikštui bei už tokias žmogžudystes, kurios buvo suvokiamos kaip pavojus
frankų valdžiai ir jų vykdomoms tvarkos permainoms. Taigi mirtimi buvo
baudžiama už krikščionių dvasininko nužudymą (5 skyrius), už sąmokslą
prieš krikščionis (10 skyrius), už karaliaus išdavimą (11 skyrius) bei už
agresiją savajam ponui. 12 ir 13 skyriuose nustatoma: „Jei kas pagrobs savo
pono dukrą, turi mirti. Jei kas nužudys savo poną ar savo ponią, turi mirti.“
Kalbama apie pono šeimą, taigi represijos taikomos už nusikaltimus
prieš privačią galią, o ne prieš valstybės valdžią. Tačiau tai - ne atvykėlių
frankų galia, nes apie tai tikrai būtų parašyta tiesiai, bet daugiausia, o gal ir
vien tik saksų didikų galia. Kaip matyti, užkariautojai ėmėsi juos ypatingai
saugoti nuo jų pačių valdomų žmonių. Kas buvo šie žmonės? Kad ir kaip
būtų, jie nebuvo vergai. Maištaujančiam vergui nubausti mirtimi nereikėjo
nei frankų valstybės, nei karaliaus, nei specialios kapituliarjjoje užrašytos
teisės normos. Ši norma buvo taikoma žmonėms, kurie buvo teisės subjektai:
greičiausiai litams ir deklasuotiems frilingams, įsikūrusiems svetimoje
žemėje. Karolis Didysis tikriausiai nutarė, jog nepakaks palikti valstiečių
nusikaltimų prieš ponus paprotinei nesantaikos, keršto ir išpirkos teisei.
Nukariautiems saksams naują tikėjimą ir naują tvarką primetusių frankų
požiūriu, pasikėsinimas į savo poną ar ponią buvo toks sunkus nusikaltimas,
jog buvo būtina nusikaltėliui taikyti pačią rūsčiausią valstybės represijų
priemonę, panašiai kaip už vyskupo nužudymą ar už sąmokslą prieš karalių.
Užkariautojai siekė tarp nugalėtųjų įtvirtinti viešpatavimo struktūras ir stojo
į stipriųjų pusę prieš mažutėlius.
Karolingų metraščių pasakojimai apie permainingus karus su saksais
leidžia pažvelgti į saksų genčių politinio ir karinio vadovavimo struktūrą.
Annales regni Francorum rašoma, jog 775 metų kampanijos metu „visi rytų
saksai“ (omnes austerleudi Saxones, tai yra ostfalai) atvyko su Hasionu ir
paliko įkaitus, kaip buvo sutarta, ir davė priesaiką būti ištikimi karaliui
Karoliui. Karoliui Didžiajam su kariuomene grįžtant namo, „atvyko angarai
į vadinamąjį Bukio (Bucki) pagą kartu su Brunonu ir kitais savo optimatais
(cum Brunone et reliquis obtimatibus eorum) ir paliko ten įkaitus,

211
panašiai kaip ir ostfalai.“299 „Visi ostfalai“, „visi angarai“ arba „visi
vestfalai“ nėra retorinės figūros. Tai organizuoti politikos subjektai, pavienės
saksų gentys. Kiekvienai jų ir mūšio lauke, ir derantis su frankais vadovavo
vadas: ostfalams - Hasionas, angarams - Brunonas, vestfalams -
Vidukindas. Nei kare, nei derybose dėl taikos vadas nefigūravo vienas, tik su
vadovaujančia grupe. Brunonas atvyko pas Karolį Didįjį „kartu su likusiais
jų [angarų] optimatais“, tad pats buvo laikomas vienu iš jų ir kartu su jais
nutarė palikti įkaitus ir prisiekti ištikimybę frankų karaliui. Netenka abejoti,
jog visi genčių vyresnieji, Karolingų kronikininko vadinami „optimatais“,
buvo edelingai. Ir kare, ir taikos metu jie atliko svarbiausią vaidmenį.
Botago ir pyrago metafora atrodo pernelyg idiliška, kalbant apie
Karolio Didžiojo politiką šios grupės atžvilgiu. Nepritarčiau Karolio Lintzlio
nuomonei, esą frankų ir saksų kovose edelingai stojo į nugalėtojų pusę, o
saksų ginkluotas pasipriešinimas ir karo veiksmai buvo vien prastuomenės
darbas. Mano nuomone, taip anachroniškai į genčių laikus nukeliamos žinios
apie 841-842 metų stelingų sukilimo socialinį pobūdį.300 Vidukindas buvo
kilęs iš pačios aukščiausios vestfalų aristokratijos. Edelingas buvo ir jo
žentas Abionas, o greičiausiai ir kiti su frankais kariavę vadai, kurių vardai
neišliko. VIII amžiaus Saksonija buvo ne karalystė, bet genčių sąjunga.
Plataus masto karo veiksmai buvo įmanomi tik veikiant tradicinėms
karinėms ir politinėms struktūroms, vadovaujant pripažintiems
vyresniesiems, kurie nuo amžių vadovavo paskiroms bendrijoms:
vestfalams, ostfalams, angarams, nordalbingams. Kad pasiektų ilgalaikę
pergalę ir nuramintų nukariautą šalį, Karolis Didysis turėjo fiziškai sunaikinti
labiausiai nesutaikomus vyresniųjų atstovus, o likusius edelingus palenkti į
savo pusę.
782 metais, masinių egzekucijų Verdene metu (metraščiuose
tvirtinama, jog tuomet Karolio Didžiojo įsakymu buvo nukirsdinta 4 500
saksų belaisvių), Vidukindui pavyko pabėgti.301 Nėra pagrindo

299 ARF, p. 40-42.

300 Lintzel, Karl der Grosse und die Sachsen; kita traktuotė - Goldberg,
Popular revolt, išnaša 47, p. 476 ir t.
301 ARF, p. 64: Saksai vėl kapituliavo et reddiderunt omnes malefactores illos,
qui ipsud rebellium maxime terminaverunt, ad occidendum IIIID; quod ita
factum est, excepo Widochindo, qui fuga lapsus estpartibus

212
manyti, jog tarp tų, kuriems nepavyko pabėgti, nebuvo edelingų. Tikrai
nuriedėjo ne viena kilminga galva. Neaplenkė edelingų ir vėlesni masiniai
iškeldinimai.302 Tačiau tolesnis Vidukindo likimas daug ką pasako apie
užkariautojų politiką. Kai 785 metais šis gentinio sukilimo vadas atsisakė
kovos, Karolis Didysis garantavo jam ir jo žentui Abionui neliečiamybę,
iškilmingai parsivežė juos į savo dvarą ir ten pakrikštijo, ir tai Annales regni
Francorum aiškina kaip visos Saksonijos pasidavimą frankų karaliaus
valdžiai. Annales Mosellani ir Annales Laureshamenses tvirtina, jog Karolis
Didysis pats pakėlęs Vidukindą nuo krikšto šaltinio ir apdovanojęs
puikiomis dovanomis.303 Frankų karaliui tai buvo itin svarbi politinė
demonstracija: taip nugalėtojai frankai parodė saksų edelingams, jog
kiekvienas, kuris pripažins Karolio valdžią ir su ja bendradarbiaus, gali būti
tikras, jog jam bus atleista ir jis turės didelės naudos.
Norinčių bendradarbiauti saksų atsirasdavo ir anksčiau. 782 metais
Karolis Didysis nutarė Saksonijoje įvesti grafų administraciją. Tai buvo
ambicingas, o kai kuriais požiūriais ir pernelyg ankstyvas sumanymas,
tačiau grafų tarnybos buvo įsteigtos. Chronicon Moissacense ir Annales
Mosellani pranešama, jog karalius patikėjo šias pareigas saksams iš pačių
galingiausių giminių.304 Kitaip elgtis nebuvo įmanoma. Kurti naujas
struktūras be edelingų būtų buvę tas pats, kaip statyti pilis iš smėlio.
Išaukštinti edelingus Karolį Didįjį vertė ne tik politinė taktika, bet ir
teisiniai motyvai. To meto frankų požiūriu, žemės valdos buvo natūralus
socialinės tvarkos pamatas. Kaip tik todėl žemės savininkų (domint) apsauga
785 metų kapituliarijoje užėmė tokią pat svarbią vietą, kaip ir Bažnyčios,
krikščionių tikėjimo ir karaliaus valdžios gynimas. Saksonijoje greičiausiai
dar nebuvo didelių, jei vertinsime Galijos mastais, žemės valdų, bet
edelingai, be abejo, išsiskyrė savo valdų dydžiu ir naudojosi vergų, litų bei
nuskurdusių frilingų darbu. Saksų edelingai ir buvo tie ponai, kuriuos frankų
Capitulatio gynė nuo bet kokių valstiečių užmačių.

Nordmanniae, plg. Annales Einhardi, ten pat, p. 65, prie 782 metų.

302 Žr. MGH, Epistolae, t. V, p. 30, 815 metų laiškas.

303 ARF, p. 70; Annales Mosellani, MGH ss, t. XVI, p. 497 ir Annales
Laureshamenses, MGH ss, t. II, p. 32.
304 Chr. Moiss., MGH ss, 11, p. 497; plg. Annales Laureshamenses, p. 31.

213
 Esant tokioms aplinkybėms, lengviau suprasime, kodėl Lex Saxonica
buvo sukurta kaip saksų aristokratijos teisė. Galbūt šia proga buvo padidintas
ir edelingų vergeldas, bet šaltiniai šiuo klausimu leidžia tik spėlioti. Tačiau
tikrai galime teigti, jog saksų teisėje minimos tik bausmės už edelingų ir nuo
jų priklausomų žmonių nužudymus. Be kilmingo žmogaus vergeldo, čia
matome ir lito vergeldą, kurio didžiąją dalį gaudavo jo ponas, bei baudą už
svetimo vergo nužudymą. O frilingo vergeldas Lex Saxonum apskritai
neminimas. Tai tylus, bet iškalbingas saksų frilingų teisinio savarankiškumo
liudijimas. Nužudžius frilingą, nesantaikos ir susitaikymo subjektas, turėjęs
teises į jo vergeldą, buvo jo paties giminė ir daugiau niekas kitas. Nė vienas
edelingas negaudavo nė solido iš paprasto laisvojo vergeldo.
Šis principas galioja ir asmeninės neliečiamybės bei garbės saugojimo
klausimais. Lex Saxonum skrupulingai nurodomi edelingui priklausantys
atlygiai ir užsimenama, jog lito atlygiai yra dvylika kartų mažesni, tačiau
nieko nesakoma apie frilingus. Tik per analogiam galime numanyti, jog
paprastiems laisviesiems priklausantys atlygiai, kaip ir jų vergeldai, buvo
šešis kartus mažesni negu tie atlygiai, kurie analogiškoje situacijoje priklausė
kilmingiesiems. Tai, kad kodifikuotojas neskiria dėmesio šiems reikalams,
leidžia manyti, jog jie nedomino aristokratijos, kurios reikmėms buvo
surašyta saksų teisė. Priešingai negu litai, kurie savaime dėl savo padėties
buvo susiję su savo ponų valdomis, frilingai buvo teisiškai savarankiški.
Skurdas ir savo ūkių praradimas privertė daugelį laisvųjų įsikurti
svetimoje žemėje. Šis reiškinys neabejotinai sustiprėjo IX amžiuje, bet jo
mastas Saksonijoje iki frankų įsiveržimo vis dar nežinomas. Tačiau ne tai
svarbiausia. Daug svarbiau mums yra atsakyti į klausimą, ar frilingo teisinė
padėtis kaip nors lėmė jo turtinę ar asmeninę priklausomybę, negu sužinoti,
kaip daugybė frilingų neteko savo tėvonijų. Atsakymą randame Saksų teisyno
LXIV skyriuje. Šią normą ypač pamėgo paprastų laisvųjų priklausomybės
aristokratų viešpatijai teorijos šalininkai. Kadangi dėl šio teksto
interpretavimo būta daugybės ginčų, pirmiausia pateikiu jį originalo kalba:
Liber homo, qui sub tutela nobilis cuiuslibet erat, qui iam in exilium missus
est, si hereditatem suam necessitate coactus vendere voluerit, offerat

214
earn primo proximo suo; si Ule eam emere noluerit, offerat tutori suo vel ei
qui tunc a rege super ipsas res constitutus est; si nec ille voluerit, vendet
eam cuicumąue libuerit.
Pirma, negu imsimės kaip įmanoma tikslesnio šios normos vertimo,
turime atkreipti dėmesį į žodžius tutela ir tutor. Tiesiogiai jie reiškia globą
ir globėją. Tačiau saksų teisėje tutela yra teisės terminas, germaniško žodžio
mund atitikmuo, o žodis tutor reiškia žmogų, kuris vykdo šį mundą, tad
atitinka langobardišką apibūdinimą mundoald. Lex Saxonica XLII skyriuje
reguliuojama, kaip mirusiojo vyro giminaičiai turi perimti našlės mundą.
XLIV skyriuje teigiama: jei kas miršta, nepalikęs sūnų, tik dukras, jų mundas
(tutela earum) tenka mirusiojo broliui arba artimiausiam jo giminaičiui
pagal vyriškąją liniją. XLIII skyriuje kalbama, jog pretendentas į našlės
ranką turi pasiūlyti jos globėjui „jos pirkimo kainą“ (pretium emptionis
eius). Jei atsižvelgsime į visa tai, galime Saksų teisyno LXIV skyrių išversti
taip: „Jei laisvasis žmogus, kurio mundas priklausė kuriam nors aristokratui,
vėliau ištremtam, esant būtinybei, panorės parduoti savo tėvoniją, turės
pirmiausia ją pasiūlyti savo artimiausiam giminaičiui. Jei šis nepanorės jos
nupirkti, jis turės pasiūlyti ją savo globėjui arba tam, kurį karalius yra
paskyręs į šias valdas. Jei ir šis nepanorės, galima ją parduoti kam
panorėjus.“
Kaip matyti, kalbama apie pirkimo pirmenybės teisę. Šis tekstas
liudija, jog saksų teisėje veikė principas, atitinkantis skandinavų bei slavų
artimumo teisę: jei laisvasis žmogus parduodavo savo tėvoniją (odalį),
besąlygiška pirmenybė ją įsigyti priklausė artimiausiam giminaičiui pagal
paprotinę paveldėjimo tvarką.305 LXIV skyriuje ši bendra taisyklė taikoma
ypatingai situacijai: laisvasis žmogus, apie kurį kalbama, buvo globojamas
edelingo, be to, šis globėjas (tutor), o galbūt ir pats liber homo - tai nėra
visiškai aišku - buvo ištremtas iš gimtųjų kraštų. Paskutiniajame frankų ir
saksų karų etape šie iškeldinimai nebuvo retenybė ir neaplenkdavo edelingų,
bet tai nereiškė, kad iš jų buvo visiškai atimamos nuosavybės teisės. Dėl to
kartais

305 Bardach, Historia państwa, p. 296; Spevéc, Pravo bliže rodbine; Vaneček,
Dejiny Štatu, p. 117 ir t.; Всеволовский, ФеоДальное землевладение, t. 1,
p. 24-32; Beauchet, Histoire de la propriété, p. 125 ir 617; Гуревич,
Норвежское общество, p. 145-149; Gul., 276; Frost., XII, 4 (Ef madr vill
odai sitt selia [...] En their eru kaupi naestir er nanastir eru, oc eigu tho
allir bauggilldismenn bódo a).

215
būdavo keliamos pretenzijos,306 ir tikriausiai jos privertė kodifikuotoją įrašyti
atitinkamą normą Saksų teisyno LXIV skyriuje.
Kaip teisingai pastebėjo Marinas Lintzelis, formuluotė „laisvasis
žmogus, kurio mundas priklausė kuriam nors edelingui“, liudija ypatingą šio
žmogaus padėtį, o ne visų saksų frilingų teisinę situaciją.307 Šiuo ypatingu
atveju liber homo turėjo globėją, kuriam priklausė jo mundas. Lieka tik
paklausti, kiek tai ribojo „globojamo laisvojo“ teisines ir turtines teises. Jis
neabejotinai buvo savo tėvonijos savininkas, jei galėjo ją parduoti. Pardavimo
laisvės ribojimas giminėms kaip „artimiausiems“, tai yra galimiems
paveldėtojams, priklausančia pirkimo pirmenybės teise buvo visuotinai
privaloma taisyklė. Tačiau šiuo atveju prie visuotinės taisyklės pridedama
papildoma grandis: be tikrųjų giminių, iš karto po jų ir, atrodo, tuo pačiu
pagrindu (kaip galimas paveldėtojas) į pirmenybės teisę pretendavo globėjas.
Panašu, kad jei tas „laisvasis žmogus, kurio mundas priklauso kokiam nors
edelingui“ mirtų, nepalikdamas tikrų giminių, turinčių teisę paveldėti jo turtą,
paveldėtoju taptų jo globėjas.
Neturėtume kvaršinti sau galvos dėl šio ypatingo santykio kilmės.
Lygiai tokia pati buvo langobardų fulcfree non amund ir jo globėjo teisinė
padėtis vienas kito atžvilgiu. Prisiminkime, jog pagal Rotario edikto 224
skyrių skiriamos dvi atleistinių fulcfree, kuriems priklausė visi laisvės
atributai, kategorijos. Jei buvęs šeimininkas padarė savo vergą „visiškai
laisvą ir svetimą savo atžvilgiu, tai yra be mundo“ (fulcfree et a se extraneum,
id est amund), jis vėliau nebegalėjo reikalauti sau jokių teisių atleistinio
atžvilgiu: „Jei tas, kuris padarytas amund, mirs nepalikęs teisėtų paveldėtojų,
jo turtą paveldės karaliaus iždas, o ne globėjas ar jo paveldėtojai.“ Tačiau jei
šeimininkas padarė vergą „visiškai laisvą ir davė jam keturis kelius [laisvę
išeiti], bet nepadarė jo amund, tai yra svetimu, tuomet šeimininkas gyvena su
juo pagal tokią teisę tarsi su broliu ar kitu giminaičiu laisvuoju langobardų:
tai yra, jei šis atleistinis fulcfree nepaliks teisėtų

306 Žr. ARF, ties 804 metais, šiek tiek perdėta: Imperator [...] omnes, qui
trans Albiam habitaverant, Saxones cum mulieribus et infantibus transtulit
in Franciam, plg. MGH, Epistulae, t. V, p. 300 ir t. - 815 metų laiškas, kuriame
vienas saksų aristokratas prašo Liudviko Pamaldžiojo padėti atgauti tėvoniją
iš žmonių, pasinaudojusių jo tėvo iškeldinimu kartu su kitais iš Saksonijos į
frankų kraštą.
307 Lintzel, Die Stande der deutschen Volksrechte, p. 360.

216
sūnų ar dukterų, globėjas paveldės jo turtą, kaip surašyta žemiau.“ Žemiau,
225 skyriuje, užrašyta, jog mirus tokiam atleistiniui lieka galioti visos jo
gyvam esant suteiktos dovanos, visa kita paveldi jo teisėti sūnūs, o jei jų
nėra, „globėjas paveldi kaip iš giminaičio“.
224 skyriaus užuomina apie globėjo įpėdinius liudija, jog atleistinio
mundas buvo paveldimas iš kartos į kartą. Langobardų teisėje nebuvo
atsižvelgiama į vergijos metais susidariusius giminystės ryšius, todėl
pirmosios kartos atleistinio teisėti paveldėtojai galėjo būti tik sūnūs, kurių
šis susilaukė būdamas laisvas. Jei jų nebūdavo, atleistinio amund turtas
atitekdavo karaliaus iždui, o atleistinio, tapusio tik fulcfree, bet ne amund,
turtą paveldėdavo globėjas.308 Paveldėjimo eilėje globėjas tokiu atveju
būdavo po teisėtų, laisvėje gimusių sūnų, taigi iš tiesų tarsi brolis. Tačiau
antrosios kartos atleistinis jau galėjo turėti laisvėje gimusių brolių, brolėnų
ir seserėnų bei vyriškosios lyties giminaičių iš laisvos gimusios motinos
pusės. Trečiojoje kartoje jau atsirasdavo ir dėdės bei pusbroliai iš tėvo pusės.
Tik po jų paveldėtojų eilėje buvo globėjas išlaisvintojas ar jo palikuonis -
jau ne „tarsi brolis“, bet „tarsi kitas giminaitis laisvasis langobardas“.
Paveldėjimo eilėje, tad ir tėvonijos pirkimo pirmenybės eilėje, jis visuomet
užėmė paskutinę vietą - po tų, kurie galėjo paveldėti pagal tiesioginės linijos
giminystę.
Lygiai tokie pat globėjo įgaliojimai nustatyti Saksų teisyno LXIV
skyriuje. Jei jo mundui pavaldus homo liber nutardavo parduoti savo
tėvoniją, jis turėdavo pagal artimumo teisę visų pirma pasiūlyti ją pirkti savo
tiesioginės linijos giminėms (offerat eam primo proximo suo), ir tik tada, jei
šie nepanorėdavo, privalėdavo pasiūlyti globėjui arba tam, kuris valdė
ištremto globėjo valdas.309 Jei

308 Žr. LL, Li, sk. 77 (plg. šios knygos IV skyriaus 1 poskyrio tekstą, susijusį su
242 išnaša, bei Pieniądz-Skrzypczak, Konkubinat, p. 355). Plačiau apie tai:
Modzelewski, Liber homo, p.37 ir t.
309 Esu linkęs aiškinti frazę qui iam in exilium missus est kaip Lintzelis, Zur
altsächsische Rechtsgeschichte, p. 432: tremtyje - laikinoje, nes išsaugojo
nuosavybės teises į valdą - atsidūrė ne liber homo, bet jo tutor nobilis.
Todėl, jei tiesioginės linijos giminės nepasinaudoja pirkimo pirmenybės
teise, liber homo turi pasiūlyti savo tėvoniją pirkti globėjui arba tam,
„kuriam karalius pavedė prižiūrėti valdą“. Antrasis, tai yra karaliaus skirtas
valdytojas, čia akivaizdžiai atsiduria pirmojo vietoje, tad jis tvarko
ištremtojo globėjo turtą, o ne tėvoniją, kurią nori parduoti homo liber. Ši
tėvonija nepriklauso globėjo valdoms, nes homo liber pagal įstatymą
savarankiškai sprendžia jos pardavimą.

217
ir šis nepasinaudodavo pirmenybės teise, liber homo jau turėdavo visišką
laisvę ieškoti pirkėjo. Turime pakankamai įrodymų, jog šis liber homo buvo
tos pačios kategorijos atleistinis kaip ir langobardų fulcfree non amund. Jis
buvo priskiriamas frilingams, panašiai kaip jo langobardiškasis atitikmuo
buvo priskiriamas laisviesiems langobardams. Remiantis Saksų teisyno LXIV
skyriumi, daryti išvadą, jog visi frilingai buvo pavaldūs edelingų mundui, būtų
lygiai taip pat absurdiška, kaip ir teigti, jog visi laisvieji langobardai buvo
atleistiniai fulcfree non amund.
Saksų visuomenėje, kaip ir tarp langobardų bei frankų, tikriausiai buvo
ir aukštesnės kategorijos atleistinių, kurių mundas nepriklausė niekam. Tačiau
ne jie sudarė frilingų kategoriją. Priešingai, būtent laisvųjų gentainių padėtis
buvo orientyras, modelis, teisinė būklė, į kurią būdavo pakeliamas vergas
visiško išlaisvinimo aktu. Šią idėją labai aiškiai išsakė ripuarijų teisės
kodifikuotojas LVII skyriuje: žmogus, išlaisvintas karaliaus akivaizdoje
metant denarą, negalėjo būti grąžintas į vergiją, bet turėjo visiems laikams likti
laisvas, „panašiai kaip visi kiti frankai ripuarijai“ (sicut ceteri Ribuarii liber
permaniat). Išlaisvinimas buvo priėmimo į genties bendruomenę aktas, o ši
juk nebuvo sudaryta iš atleistinių.
Liberi homines sub tutela nobilium, atleistiniai fulcfree non amund šioje
bendruomenėje užėmė menką padėtį. Tačiau juo labiau stebėtina, jog jie turėjo
visišką nuosavybės teisę savo žemės atžvilgiu. Jie galėjo ją parduoti pagal
savo valią, tik turėjo, kaip ir visi, atsižvelgti į galimų paveldėtojų pirmenybę
pagal artimumo teisę. Globėjo pirmenybė šiuo požiūriu neturėjo viešpatavimo
atributų, bet buvo susijusi su dirbtinės giminystės santykiu: globėjas
paveldėdavo turtą, jei nebūdavo paveldėjimo teisę turinčių tikrų giminių, ir
turėdavo pirkimo pirmenybės teisę, jei niekas iš tikrųjų giminių ja
nepasinaudodavo. Atleistiniai amund, o juo labiau nuo neatmenamų protėvių
laikų laisvi žmonės, apskritai neturėjo globėjų. Nebuvo jokių saksų frilingų
teisinės padėties aspektų, kurie lemtų jų priklausomybę nuo žemvaldžių
viešpatijos arba nuo asmeninės edelingų valdžios. Tai, jog kai kurie saksai
prarado savo žemę ir įsikūrė svetimoje, neturėjo nieko bendra su bendru
principu, kuriuo rėmėsi visų edelingų socialinė ir teisinė viršenybė visų
frilingų atžvilgiu.

218
 Pagrindinis šios viršenybės atspindys buvo vergeldai ir atlygiai. Kaip
buvo suvokiama edelingo viršenybė liudija ir tai, jog už tokius pat
nusikaltimus jis mokėjo dvigubai didesnes viešąsias baudas negu frilingas.
Ši nuostata buvo susijusi su giliu įsitikinimu, jog kilmė nulemia „žmogaus
kokybę“. Tai buvo moralinis skirtumas: iš geresnio reikalaujama daugiau.
Tą patį liudija ir priesaikas reguliuojančios normos. Saksų teisyno XVII
skyriuje teigiama, kad išsiteisinti nuo tokio pat kaltinimo - svetimo vergo
nužudymu - frilingas galėjo prisiekdamas su „visa sudėtimi“, greičiausiai
dvylika žmonių, o iš edelingo tebuvo reikalaujama, kad prisiektų keturi.
Fryzų teisėje galiojo kiek kitokia proporcija, bet principas buvo tas pats: kad
išsiteisintų nuo kaltinimo žmogžudyste arba jos kurstymu, paprastas
laisvasis turėjo prisiekti su perpus didesne laiduotojų komanda, negu tokiu
pat nusikaltimu apkaltintas nobilis. Kartu buvo laikomasi principo, jog
kaltinamasis pasitelkia priesaikai tokios pat padėties žmones (adhibitis
secum eiusdem conditionis hominibus iuret).310 Tai dažniausiai būdavo
giminės, papročio įpareigoti prisiekti kartu. Įrodyti nekaltumą reikėjo
mažesnio skaičiaus edelingų negu frilingų, nes edelingo priesaika buvo
kokybiškai svaresnė. Dėl savo aukštos kilmės jis būdavo laikomas
patikimesniu žmogumi negu jo paprasti gentainiai. Prisiminkime, jog čia
kalbama ne apie tiesioginio liudijimo tikėtinumą, bet apie kaltinamojo
patikimumo laidavimą, sakraliniame priesaikos akte prie jo prisidedant
giminėms ir draugams. Laiduotojų skaičių reguliavusios normos rėmėsi
abejonių netrikdomu tikėjimu įgimta moraline edelingų viršenybe prieš
prastuomenę.
Šis tikėjimas buvo senos kilmės ir išliko dar ilgai. X-XI amžiuje tai
buvo pamatinis argumentas, kuriuo saksų aristokratija grindė savo
pretenzijas monopolizuoti aukštas valstybės ir Bažnyčios pareigybes. Šios
epochos pasakojimuose savaime suprantamu dalyku laikoma, jog nobilis yra
iš prigimties geresnis už ignobilis, nes dėl aukštos kilmės turi moralinių,
intelektinių ir net fizinių privalumų, būtinų vadovaujant kariuomenei,
vykdant teisingumą ir patarinėjant valstybės reikalais.311 Saksų genčių
teisinėje tradicijoje

310 LFris, sk. I ir II, p. 34-42; pig. LSax, sk. XVII.

311 Michałowski, Świadomość spoleczna.

219
įrašytas įsitikinimas moraline edelingų viršenybe tikriausiai buvo susijęs ir su
panašiomis nuostatomis, pirmininkaujant sueigai bei vadovaujant
kariuomenei, kad ir kokie būtų socialinės tvarkos skirtumai. Galime manyti,
jog edelingams buvo priskiriami įgimti, tėvų sūnums perduodami
sugebėjimai vadovauti: gebėjimas priimti teisingą sprendimą, duoti
išmintingą patarimą, narsa mūšyje ir kartu visiems šiems dalykams būtina
antgamtės jėgų parama.
Taip tradicinėje visuomenėje atrodė visuotinai pripažintas politinio
elito vaizdinys. Tradicinės teisės normos, besiremiančios įsitikinimu edelingų
moraline viršenybe, veikiau buvo susijusios su jų vadovaujančiu vaidmeniu
genties organizacijoje negu su pačiu turtu ar ginkluote. Tai patvirtina ir
analogiškos bavarų teisės normos. Tiesa, Lex Baiuvariorum, kaip ir Lex
Salica bei Lex Ribuaria, pripažįstamas laisvųjų gentainių teisinės lygybės
principas ir vienodas 160 solidų vergeldas, tačiau III skyriaus 1 pastraipoje
žengiamas pirmasis žingsnis link aristokratijos išaukštinimo. Šia norma,
atvirai formuluojama kaip karaliaus potvarkis, nustatomas dvigubas
vergeldas penkioms vardais išvardytoms giminėms, nes šios esančios „tarsi
pirmosios po Agilulfingų, kurie yra kunigaikščių giminė“. Šių giminių
išskyrimo motyvas nurodomas aiškiai: tai - jų politinė padėtis, o ne šiaip jau
abejonių nekeliantys jų turtai.
Iš tiesų, turtas buvo neatsiejamas vadovavimo palydovas, juo labiau,
kad dalijantis karo grobį vadai gaudavo liūto dalį gyvulių ir belaisvių. Jie
galėjo užsitikrinti ilgalaikį materialinį pamatą ir leisti sau įsigyti brangių
ginklų - neatskiriamą vadovavimo funkcijų atributą ir aukštos socialinės
padėties ženklą. Langobardų teisėje vergeldų gradacija atitiko žmogaus
padėtį genties kariuomenėje ir jo ginkluotės standartą. Saksų, tiuringų ir fryzų
teisėje edelingų vergeldai ir atlygiai buvo vadų elito viršenybės kitų gentainių
atžvilgiu ženklas. Salijų ir ripuarijų teisėje iš prigimties visiems laisviesiems
frankams priklausančių vergeldų lygybės principas liudijo jų pilnateisį
dalyvavimą karalystės politinėje bendrijoje.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog šiuo požiūriu skirtingų germanų tautų
teisė tarpusavyje gerokai skyrėsi. Tačiau nebūčiau linkęs čia įžvelgti gilių
socialinės tvarkos skirtumų. Juk netenka abejoti, jog frankų didikų giminės
dar Chlodvigo ir jo sūnų valdymo

220
laikais gana sėkmingai monopolizavo vadovavimo funkcijas, o epitetai,
kuriais to meto šaltiniai vadino šį elitą - optimates, meliores, maiores natu
- liudija įsitikinimą kilmės nulemtomis moralinėmis dorybėmis.312 Kita
vertus, šaltiniuose netrūksta žinių, jog, nežiūrint teisinio statuso skirtumų
tarp saksų edelingų ir frilingų, juos siejo stiprūs ryšiai ir dalyvavimo
politinėje bendruomenėje jausmas. Tiesa, tik kuriam laikui.

Karolingams nukariavus Saksoniją, nepraėjo nė dvi kartos, kai

naujosios tvarkos pamatus sudrebino socialinis maištas, vadinamas stelingų
sukilimu. Apie šį įvykį pasakoja net keturi vienas nuo kito nepriklausomi
šaltiniai: Gervardo Annales Xantenses, Prudencijaus Annales Bertiniani,
Annales Fuldenses, kurių šią dalį rašė Rudolfas Fuldietis bei Nithardas.
Annales Xantenses teisingai nurodo sukilimą įvykus 841-842 metais, tačiau
jo socialinį pavidalą užgožia frazė: „Tais metais visoje Saksonijoje kilo
didžiulė vergų prievarta prieš savo šeimininkus, ir jie pasisavino sau stelingų
vardą ir padarė daug beprotiškų darbų. Ir šio krašto kilmingieji buvo vergų
labai nuskriausti ir pažeminti."313
Vergų maištas čia greičiausiai yra retorinė figūra. Galbūt Gervardas
sėmėsi įkvėpimo iš antikinės literatūros topų. Fuldos metraščiai tą patį
sukilimą vadina „galingu atleistinių sąmokslu, bandant prispausti teisėtus
savo ponus“ (validissima conspiratio libertorum legitimos dominos
opprimere conantium). Jei Rudolfas Fuldietis pavartojo žodį „atleistiniai“
ne vien dėl retorinio efekto, jis galbūt turėjo galvoje litus. Šiaip ar taip, teisus
turbūt E. Müller-Mertensas teigdamas, jog stelingų socialinį statusą
nužeminanti Gervardo ir Rudolfo Fuldiečio terminija greičiau buvo autorių
dvasininkų ideologinė priemonė, o ne tikslaus socialinės realybės aprašymo
įrankis.314

312 Grahn-Hoek, Fränkische Oberschicht, p. 56-77.

313 Annales Xantenses, p. 12: Eodem anno per totam Saxoniam potestas
servorum valde excreverat super dominos suos, et nomen sibi usurpaverunt
Stellingas et multa intrationabilia conmiserunt. Et nobiles ilius patriae a
servis valde afflicti et humiliati sunt.
314 Annales Fuldenses, p. 33 ir t.; Müller-Mertens, Stellingaufstand, p. 829 ir
t.

221
 Patikimiausio stelingų socialinės sudėties apibūdinimo autorius yra
Nithardas. Jis buvo pasaulietis rašytojas, Karolio Didžiojo anūkas pagal
moterišką liniją, taigi tuo metu karaliavusių Lotaro I, Karolio Plikagalvio ir
Liudviko Vokiečio pusbrolis. Pilietinis karas vyko, galima sakyti, Nithardo
šeimos viduje, ir jis buvo vienas iš geriausiai to meto politikos įvykius
išmaniusių žmonių. Apie stelingų sukilimą Nithardas rašė, galima sakyti,
sekdamas karštomis pėdomis. Jis žuvo 844 arba 845 metais. Nithardas
nebuvo bešališkas stebėtojas. Kilus konfliktui tarp karūnuotųjų brolių,
Nithardas palaikė Karolį Plikagalvį, remdamas jį ir savo plunksna. Jis
kruopščiai fiksavo viską, kas galėjo sukompromituoti Lotarą ir taip
interpretavo visus aprašomus įvykius. Galbūt todėl Nithardas nepaminėjo,
jog stelingų sukilimas prasidėjo jau 841 metais, dar iki Fontenua mūšio,
Strasbūro priesaikos ir karštligiškų Lotaro bandymų ieškoti sąjungininkų
prieš brolius nugalėtojus.
Nithardas rašo: „Negaliu nepaminėti įvykių, prasidėjusių tarp saksų,
nes manau, kad jie ypač svarbūs [...]. Visa ši tauta skirstoma į tris luomus,
nes yra tokių, kurie jų kalba vadinami edelingais, yra tokių, kurie vadinami
frilingais ir yra lazzi, o lotyniškai tai yra nobiles, ingenuiles bei serviles.
Tačiau ta saksų dalis, kurią jie laiko kilmingaisiais, (pars Saxonum, quae
nobiles inter illos habetur), kilus ginčui tarp Lotaro ir jo brolių, suskilo ir
vieni nuėjo su Lotaru, o kiti - su Liudviku.
Taip pakrypus įvykiams, Lotaras, pastebėjęs, jog po brolių pergalės
žmonės, iki tol buvę jo pusėje, dabar linkę nuo jo pasitraukti, verčiamas
įvairiausių būtinybių visur ir visais būdais ieškojo paramos: tai dalino
privačiam naudojimui valstybės turtą, tai suteikinėjo laisvę ar žadėjo ją
suteikti po pergalės. Jis išsiuntė pasiuntinius ir pas Saksonijos frilingus bei
litus, kurių ten nesuskaičiuojama daugybė, ir žadėjo jiems, jog, jei prie jo
prisijungs, suteiksiąs jiems tokias pat teises, kokias turėjo jų protėviai tais
laikais, kai buvo stabmeldžiai. Šie, be galo to trokšdami, pasivadino nauju
vardu, stelingais, susirinko kartu ir, išviję iš šalies beveik visus ponus,
senuoju papročiu gyveno pagal tokią teisę, kokia kam patiko“(hinc etiam in
Saxoniam missit frilingis lazzibusque, quorum infinita multitudo est,
promittens, si secum sentirent, ut legem, quam antecessores sui tempore quo
idolorum cultores erant, eandem illis deinceps habendam concederet. Qua

222
supra modum cupidi, nomen novum sibi, id est Stellinga, inposuerunt et, in
unum conglobati, dominis e regno paene pulsis, qua quisque volebat lege
vivebat).315
Apie vergus čia nekalbama nė žodžio. Nithardo nuomone, jie buvo už
saksų tautos ribų, nesusiję su aprašomais įvykiais. Lotaro, Liudviko ir
Karolio pusbrolis nedvejodamas įvardijo frilingus ir litus kaip sukilimo
iniciatorius. Tai buvo tikrasis sukilimo subjektas, organizuotas, pajėgus
sudaryti sąjungas ir kelti bendrus reiklavimus. Lotaro pasiuntiniai privalėjo
turėti derybų partnerius, kuriems būtų galima ką nors žadėti. Pasak Nithardo,
sukilimas prasidėjo frilingams ir litams „susirinkus kartu“ (in unum
conglobati) ir pasivadinus stelingais. Šie žodžiai leidžia manyti, jog tai buvo
tarsi ginkluota konfederacija, sukurta visuotinėje sueigoje. Pats žodis
stellinga, kuriuo savavališkai pasivadino maištininkai, ir tai itin pabrėžiama
šaltiniuose, greičiausiai reiškė bendražygius, kovos draugus.316 Maištininkai
galėjo gana sėkmingai grįžti prie sueigų tradicijos, nes ši vis dar tebebuvo
gyva. Tiesa, Karolis Didysis uždraudė saksams rinktis į genčių sueigas,
tačiau vietose teismo sueigų nebuvo įmanoma panaikinti, ir po senovei jose,
be vietos edelingų, dalyvavo ir frilingai, ir litai.317
Tačiau kaip tik edelingai, kuriuos Nithardas ką tik buvo minėjęs kaip
aukščiausią saksų luomą, dabar, pasakojant apie stelingų sukilimą, kažkur
dingo. Vietoje jų atsiranda domini, žemės savininkai, kuriuos sukilėliai
beveik visus išvijo iš šalies. Per keturiasdešimt metų nuo Saksonijos
nukariavimo tikriausiai tam tikras skaičius pasauliečių ir dvasininkų frankų
čia įsigijo žemės valdas, tačiau žodis domini visų pirma reiškė saksų
edelingus. Palygininti su „nesuskaičiuojama daugybe“ frilingų ir litų, jie
greičiausiai sudarė nedidelę grupę, jei sukilėliai sugebėjo beveik visus juos
išvyti iš šalies (dominis a regno paene pulsis). Tai reikštų, kad saksų
visuomenę sudarė daugiausia frilingai ir litai. Apibūdinimas infinita
multitudo taikomas abiems grupėms kartu, bet nereikėtų pervertinti litų
kiekybės, nes šie buvo pati žemiausia atleistinių kategorija, tad buvo

315 Nithardus, IV, 2.

316 Goldberg, Popular Revolt, p. 481; Wagner, Der Name, p. 131-133; kiek
kitaip ir atsargiau Müller-Mertens, Stellingaufstand, p. 827 ir t.
317 CPS, 34 bei CS, 4 ir 8.

223
kilę iš vergų. Galime svarstyti, ar iš tiesų didžiąją dalį ankstyvosios Romos
imperijos gyventojų sudarė vergai, tačiau turbūt neverta ginčytis, ar taip
galėjo būti gentinėje Saksonijoje. Nithardo pasakojimas leidžia manyti, jog
IX amžiaus viduryje paprasti laisvieji gyventojai vis dar buvo gausiausia
saksų visuomenės dalis, o edelingų sluoksnis kiekybiškai buvo menkiausias.
Per keturis dešimtmečius nuo frankų nukariavimo edelingų, frilingų ir litų
skaičiaus proporcijos iš esmės nepasikeitė.
Tačiau gerokai pasikeitė šių grupių santykiai. Tiesa, 841-842 metais
pratrukusį socialinį maištą paskatino politinės aplinkybės - ginkluotas
konfliktas tarp viešpataujančios dinastijos narių ir su juo susijęs saksų
edelingų skilimas. Tačiau politinių sukrėtimų bei ginčų netrūko ir daug
dramatiškesniais karų su frankais metais, laikotarpiu tarp 772 ir 804 metų.
Vis dėlto veltui ieškotume nors menkiausio saksų prastuomenės maištų prieš
savąją gentinę aristokratiją atgarsio metraščiuose, kuriuose buvo kruopščiai
fiksuojama šių karų ir su jais susijusių įvykių eiga. Atrodo, gentinė
organizacija tais laikais išlaikė vientisumą, kad ir kokie būtų „luominiai“
skirtumai. Lex Saxonum dar kalba apie priesaiką „savo lito ranka arba savo
ginklais“ (in manu liti sui vel sua arma iuret). Šis ritualas rėmėsi įsitikinimu,
jog tai, kad litas stotų prieš savo poną, yra lygiai toks pat neregėtas dalykas
kaip ir tai, kad prieš jį nukryptų jo paties ginklas: tai galėjo būti tik siaubingo
dievų prakeiksmo padarinys.318 Kas atsitiko, kad 841-842 metais ši nelaimė
ištiko beveik visus saksų edelingus? Kas pastūmėjo frilingus kartu su litais
stoti prieš tuos, kurie tradiciškai buvo laikomi bendrijai vadovaujančiu elitu?
Kažkas iš tiesų turėjo pasikeisti socialinių santykių sistemoje, jei neseniai dar
tokią vieningą saksų visuomenę suskaldė gilus socialinis konfliktas.
Du geriausiai informuoti autoriai, Nithardas ir Šv. Bertino metraščių
autorius Prudencijus (Trua vyskupas nuo 843 metų), iš esmės vienodai
apibūdina sukilėlių siekius. Pasak Nithardo, viskas prasidėjo, kai Lotaras
pažadėjo saksų frilingams ir litams grąžinti pagonybės laikų įstatymus,
galiojusius iki frankų nukariavimo. Stelingai ėmėsi tai įgyvendinti patys,
išvydami iš šalies „bevek visus ponus“, kad kiekvienas galėtų gyventi „pagal
senąjį paprotį" ir „pagal

318 LSax, VIII, p. 19.

224
tokią teisę, kokios kas norėjo“. Prudencijus praneša, jog sukilimas prasidėjo
dar prieš Fontenua mūšį ir prieš Karoliui ir Liudvikui Strasbūre sudarant
sąjungą. Pastabą apie Lotaro susitarimą su saksų maištininkais rasime
Annales Bertiniani ties 841 metų data. Sukilėliai jau tada vadino save
stelingais, tad buvo organizuoti ir, kaip pabrėžė Prudencijus, turėjo didžiulę
kiekybinę galią (quorum multiplicior numerus in eorum gente habetur). Kad
juos patrauktų į savo pusę, Lotaras pažadėjo „pripažinti kiekvienam
galimybę rinktis tarp dabartinės teisės ir senųjų saksų papročių“ (obtionem
cuiuscumąue legis vel antiquorum Saxonum consuetudinis, utrum earum
mallent, concesserint).319
Ericas J. Goldbergas įvertino šių žinių svarbą sukilimo socialiniam
kontekstui suprasti, tačiau pernelyg tiesiogiai suvokė terminus lex ir
consuetudo. Neatrodo, kad konflikto priežastis galėtų būti Karolio Didžiojo
785 ir 797 metų kapituliarijų ar Lex Saxonum normos, priešinamos su
kitomis sakytinės teisės tradicijos normomis.320 Net jei kuris nors stelingas
mokėjo skaityti, vargiai galėjo būti matęs Karolingų kodifikacijų nuorašą.
Tačiau teisė tais laikais buvo suprantama plačiai: ši samprata apėmė visą
socialinę tvarką. Ši kategorija tam tikru atžvilgiu buvo artima mūsų
vadinamosios santvarkos sąvokai. Patiems stelingams grįžimas prie
senosios, ikikrikščioniškosios teisės reiškė, jog išvejami žemės valdų
šeimininkai, tad pakeičiama žemės ūkio struktūra. Taip viską suprato ir
užrašė Nithardas. Prudencijaus liudijimas, nors ir lakoniškesnis, patvirtina
Nithardo žodžius. Abiems rašytojams ir visam frankų elitui stelingų
sukilimas neabejotinai kėlė siaubą, o saksų prastuomenei tikriausiai teikė
viltį, tačiau abi pusės sutartinai buvo įsitikinusios, jog su frankų nukariavimu
ir krikštu Saksonijoje iš esmės pasikeitė „teisė“, tai yra socialinė santvarka.
Vieni gynė įvykusias permainas, kiti bandė jas panaikinti ir grąžinti senąją
tvarką, tačiau niekas nemanė, jog naujoji tvarka nedaug kuo skiriasi nuo
senosios. Galbūt ir šių dienų istorikams turėtų galioti sutartina Nithardo ir
Prudencijaus nuomonė šiuo klausimu. Perkeliant į genčių laikus Liudviko
Vokiečio valdomos Saksonijos santvarkos modelį, prieštaraujama
šaltiniams, kuriuose teigiama, jog „senoji teisė“ ir žemės ūkio santvarka po
frankų nukariavimo buvo pakeista.

319 Annales Bertiniani, p. 38 ir t.

320 Goldberg, Popular Revolt, p. 482.

225
 Skurdūs šaltiniai neleidžia mums apčiuopti paties permainų proceso
raidos. Nesileisdami į spėliojimus, ne pernelyg rizikuosime suklysti teigdami,
jog aristokratijos viešpatavimas žemės valdose labai išplito. Tai, kad, pasak
sutartinų liudijimų, maištas kilo prieš „ponus“, nebūtinai reiškia, jog apie 841
metus kiekvienas frilingas turėjo savo poną. Laisvosios prastuomenės
nuosavybės nusavinimas ar net asmeninės jų nepriklausomybės panaikinimas
negalėjo būti galutinai įgyvendintas per keturis ar penkis dešimtmečius.321
Tačiau žinios apie sukilimą liudija, jog frilingai, taip pat ir tie, kurie gyveno
savo žemėje ir neturėjo jokio pono, jautė, jog jiems gręsia nuosavybės ir visų
teisių praradimas. Jiems edelingai buvo jau nebe pripažintas vadovaujantis
visuomenės sluoksnis, kaip kad buvo anksčiau, bet priešas, siekęs užvaldyti
jų žemę ir juos pačius. Netenka abejoti, jog frilingai buvo socialinė grupė,
kuriai iškilo grėsmė ir kuri gerokai nukentėjo nuo įvykusių permainų proceso.
Neabejotina ir tai, jog šios permainos pasirodė naudingos gentinei
aristokratijai. Tik po frankų užkariavimo edelingai ne tik galėjo imtis
vadovavimo gentinėms organizacijoms, bet ir viešpatauti savo gentainiams.
Kas kliudė jiems anksčiau tapti ponais tų, kuriems nuo amžių vadovavo?
Kokios gentinės santvarkos institucijos daugelį šimtmečių sėkmingai saugojo
paprastus gyventojus nuo žemės ir laisvių praradimo?

321Šiuo klausimu taip pat sutinku su Müller-Mertensu, Stellingaufstand, p. 835.

226
 V
SKYRIUS

KAIMYNŲ BENDRUOMENĖ IR JOS

TERITORIJA

227
 Europos barbarai suprato laisvąjį žmogų kaip organišką grupės dalį.
Toks supratimas buvo laisvojo žmogaus visuomeninės padėties pamatas.
Pritaikę vieną pamatinių mūsų laikų liberalizmo vertybių sistemos terminų,
galime sakyti, kad žmogaus teisės tais laikais buvo susijusios su individo
priklausymu bendruomenei, o saugomos dažniausiai buvo kartu ginantis
visam grupiniam subjektui. Šis subjektas visų pirma buvo giminių
bendruomenė, ir tai akivaizdu, kai kalbama apie nužudymo atvejus.
Tradicinės normos, kuriomis nustatomos bendros priesaikos ar moterų
globos tvarka, buvo susijusios ir su garbės reikalavimais, kuriuos visa giminė
vykdė kartu.
Kartu giminių grupė buvo ir galimi paveldėtojai. Šios grupės interesai
ribojo individualaus savininko teisę disponuoti savo žeme, kuri buvo
paveldėta giminėje mažiausiai per tris kartas. Šiai žemei, slavų vadinamai
tėvonija (lenk, dziedzina), skandinavų odaliu, o žemyno germanų alodu,
galiojo artimumo teisė. Parduodant tėvoniją, pirkimo pirmenybės teisė
priklausė pardavėjo giminėms kaip galimiems paveldėtojams, o dovanojimo
atveju buvo būtinas bendras visų pritarimas. Priešingu atveju praleistieji
giminės turėjo teisę į retraktą, tai yra tėvonijos išpirkimą už tą kainą, už kurią
buvo parduota, arba atimti žemę, dovanotą be jų sutikimo.322
Abu su artimumo teise susiję reikalavimai - giminių pirkimo
pirmenybės teisė ir draudimas savavališkai dovanoti tėvoniją - užfiksuoti ir
Saksų teisyne, bet jie ten įrašyti ypatingais sumetimais. Jau minėtame LXIV
skyriuje kodifikuotojas vadovaujasi edelingo interesais, nes šiam priklauso
jo atleistinio globa, suvokiama kaip giminaičio mundas (tutela). Šiam
atleistiniui nutarus parduoti savo tėvoniją, globėjui per dirbtinę giminystę
priklausė pirkimo pirmenybės teisė, jei „artimieji“, tai yra tiesioginės linijos
giminės, nepasinaudojo šia teise. Taigi bendrasis artimumo teisės principas
įrašytas

322 Žr. aukščiau, šios knygos ketvirtojo skyriaus 305 išnašą.

228
tam, kad būtų galima nustatyti juo besiremiančias ypatingas globėjo
prerogatyvas.
Panašiais motyvais vadovaujamasi ir Saksų teisyno LXII straipsnyje,
tik čia kalbama apie karaliaus ir Bažnyčios, o ne apie pasaulietinės
aristokratijos interesus. Šiuo atveju bendrasis principas yra draudimas
savavališkai atiduoti tėvoniją į svetimas rankas, aplenkiant teisėtus
paveldėtojus. Atrodo, šio principo užrašymo priežastis buvo prie jo pridėtos
išimtys. LXII skyriuje nustatoma: „Niekam nevalia atiduoti savo tėvonijos,
nebent ii atiduodama Bažnyčios ar karaliaus reikmėms [pabraukta mano -
K. M.], kad nebūtų atimtas palikimas iš paveldėtojo“ (Nulli liceat
traditionem hereditatis suae facere praeter ad ecclesiam vel regi ut heredem
suum exhederem faciat). Toliau priduriama dar viena taisyklės išimtis: „[...]
nebent verstų badas ir būtinybė gauti paramą iš to, kuris priims šią dovaną.
O vergus turi teisę [laisvai] dovanoti ar parduoti“ (nisi forte famis necessitate
coactus ut ab illo ąui hoc acceperit sustentetur; mancipia liceat illi dare ac
vendere.“
Kliūčių dovanoti žemę Bažnyčios institucijoms bei karaliui
panaikinimas, be abejo, buvo naujovė. Iki frankų nukariavimo saksai
neturėjo karaliaus ir buvo pagonys. Tikslas, dėl kurio daromos tradicinės
artimumo teisės išimtys, atrodo akivaizdus. Reikėjo pašalinti kliūtį, kuri
kliudė formuoti karaliaus ir Bažnyčios valdas. Sunku pasakyti, kiek išimtis,
leidusi dovanoti žemę, verčiant ypatingam nepritekliui, leido pasauliečiams
aristokratams apeiti šią kliūtį, perimant svetimą žemę. Nežinome, ar ir šiuo
atveju taisyklės išimtis buvo naujovė ar rėmėsi senu papročiu. Šiaip ar taip,
matyti, jog giminių artimumo teisė saugojo laisvųjų gentainių nuosavybę,
ribojo genčių vyresnybės galimybes perimti jų žemę ir kliudė edelingų
viršenybę paversti vadovavimu frilingams.
Tai nebuvo vienintelė ar svarbiausia kliūtis šiame kelyje. Giminių
kolektyvizmas saugojo individą ne tik nuo jo tėvonijos nusavinimo, o
laisvojo žmogaus nuosavybė ir ekonominis saugumas rėmėsi ne vien jo
priklausomybe giminei. Kalbant apie ūkininkavimo sąlygas ir su tuo
susijusių teisių gynimą, galima pasakyti, kad šiuo atveju ypač svarbų
vaidmenį vaidino priklausomybė kaimynų bendruomenei.

229
 BENDRI KAIMYNŲ NAUDMENYS

Pastabas apie ankstyvųjų viduramžių Europos kaimynų bendruomenes

derėtų pradėti, trumpai apibūdinant to meto ūkinę realybę. Tai leistų mums
išvengti įprastų frazių žabangų. Net gana rimtuose darbuose kartais rašoma,
jog prieš tūkstantį metų „laisvos žemės buvo pakankamai“, o platūs miškai
teikę gausybę žvėrienos ir visokiausių gamtos turtų, tad nebuvę reikalo
reglamentuoti naudojimosi miško naudmenimis. Šie teiginiai vilioja neva
banaliu akivaizdumu, bet iš tiesų jie klaidingi.
Lyginant su moderniuoju žemės ūkiu, ankstyvųjų viduramžių Europos
žemės ūkis buvo be galo ekstensyvus. Ariama paprastai būdavo poros jaučių
traukiamomis žagrėmis. Šie gyvuliai buvo atsparūs sunkioms auginimo
sąlygoms, bet daug mažesni ir silpnesni už mūsų prosenelių gyvulius. Plūgas
buvo našesnis įrankis negu žagrė, nes arė giliau ir vartė žemę, bet jo plitimui
kliudė didelė geležinių dalių kaina (žagrė kainavo daug mažiau negu noragas
su rėžtuvu) bei tai, jog arti plūgu reikėjo didesnės traukiamosios jėgos. Be
to, ganomasis gyvulininkystės pobūdis lėmė, jog didžiosios dalies dirbamos
žemės nebuvo kuo tręšti.
Prastai įrankiais ir darbiniais gyvuliais apsirūpinę žmonės taikėsi prie
gamtos sąlygų. Fragmentiškos žinios iš įvairių Europos kraštų leidžia
manyti, jog derliai buvo labai menki: iš karčio pasėtų javų po pjūties ir
kūlimo būdavo gaunama vidutiniškai po du ar tris karčius. Menkesnio
derliaus metais žemdirbiui iškildavo dramatiškas pasirinkimas: badauti, bet
sėti, arba suvartoti maistui sėjamus grūdus ir pasmerkti save badui kitais
metais. Taigi būtinybė apsirūpinti maistu vertė, viena vertus, gausesnėmis
priemonėmis palaikyti savo ūkį, dar ekstensyviau eksploatuojant gamtą -
ganomąja gyvulininkyste, rinkimu, medžiokle ir žvejyba - o kita vertus,
neleisti mažėti derliui dėl dirbamos žemės išsekimo. Dirbamų laukų
kraštovaizdis gerokai skyrėsi nuo moderniosios žemdirbystės laukų.
Ankstyvųjų viduramžių žemdirbiui tekdavo rinktis dirbimui ypatingų
savybių žemės sklypus. Arti žagre buvo galima tik lengvą, drėgmei
pralaidžią dirvą, bet kartu pakankamai derlingą, kad derliaus užtektų ir
prasimaitinti, ir pasėti kitiems metams. Tai buvo

230
šen bei ten išmėtyti lopinėliai, o ne vientisi, platūs laukai, kuriuos nuo
kaimyno žemės skiria tik ežia.
Negiliai žagre ariama ir netręšiama dirva greitai išsekdavo, todėl
derlius taip sumenkdavo, jog nesiekdavo ir reprodukcijos ribos. Pasėlių
rotacijos, pavyzdžiui, dvilaukio, paprastai nepakakdavo susidoroti su šia
problema. Taigi išnaudota žemė būdavo paliekama dirvonuoti keliems ar net
keliolikai metų, kol natūraliai atsikūrus derlingumui tapdavo įmanoma vėl
šią žemę dirbti. Dirvonuojančios žemės nuostolį reikėdavo kompensuoti,
arba vėl suariant ir apsėjant kitus dirvonuojančius plotus, arba imant dirbti
iki tol nedirbamą, taigi niekieno žemę. Galimybė ją legaliai nusavinti buvo
pamatinė ekonominio saugumo sąlyga sėjomainos ir pūdimavimo
žemdirbystės sąlygomis. Taigi naujos žemės užėmimas, dažniausiai raunant
miškus, ne visuomet buvo žemės ūkio ekspansijos požymis. Neretai tai
būdavo paprasčiausia išgyvenimo strategija?23
Išgyvenimo sąlyga buvo ir priėjimas prie miško naudmenų, ganyklų ir
vandens telkinių, neretai esančių toliau nuo šeimos ūkio buveinės. Tiesa,
kuris nors miškas visuomet būdavo ranka pasiekiamas, bet miestietiška
„miško“ kaip vientisos visumos samprata be galo klaidinga. Iškalbingiausias
pavyzdys galėtų būti kiaulininkystė, vaidinusi svarbų vaidmenį viduramžių
ūkyje. Šių gyvulių pašaras tuo metu buvo gilės ir buko riešutai, o jų
auginimas buvo ganomojo pobūdžio. Ąžuolynų ir bukų giraičių būdavo ne
visur. Į juos būdavo varomos kiaulės iš sodybų už kelių ar net keliolikos
kilometrų. To meto naminės kiaulės zoologiškai nedaug tesiskyrė nuo šernų,
turėjo ilgas kojas ir galėjo toli nueiti. Be abejo, su jomis keliavo ir žmonės,
saugoję bandas ir rinkę gilių bei buko riešutų atsargas veisliniams gyvuliams
žiemai. Taigi ąžuolynai ir bukų miškai buvo itin vertingi miško ir ganymo
naudmenys. Su šių miškų naudojimo reglamentavimu šaltiniuose
susiduriame labai dažnai. Teisės nuostatų, sandėrių, ginčų ir draudimų
objektu tapdavo ir miško kirtimas statyboms, ir žvejyba upėse bei ežeruose,
ir medžioklė.

323 Duby, La révolution agricole; tas pats, Le probléme des techniques;

RÖsenner, Bauern, p. 119, 130 ir t.; Jäger, Bodennutzungsysteme;
Podwińska, Technika, p. 109-143, 165-172 ir 255-281; Leciejewicz,
Słowianszczyzna, p. 71-73; Modzelewski, Społeczeństwo, p. 224 ir t.; tas
pats, Chłopi, p. 24 ir t.

231
Šių naudmenų įvairovė ir nevienodas pasiskirstymas lėmė, jog žemdirbių
šeimos ūkinių interesų sfera neretai apimdavo nemažus plotus, gerokai
peržengdama kaimo ribas.234
Karaliai turėjo vien jų naudojimui skirtus medžioklės plotus. Tačiau
šaltiniuose esama užuominų ir apie privačius miškus. Vis dėlto paprastai
miškas nebūdavo nuosavybės teisių objektas. Tačiau visuomet tarsi
natūraliai kieno nors nuosavybė būdavo sodai, dirbami laukai, vynuogynai ir
pievos. Salijų teisė jų neliečiamybę saugojo didelėmis baudomis
(pavyzdžiui, už savavališkai suartą svetimą lauką - 5 solidai, už apsėtą - 45
solidai), o visi šie žemės ūkio naudmenys buvo vadinami bendru pavadinimu
labor (darbas, įdirbimas).235
Bavarų teisyno XVII skyriuje išskiriama dar viena žemės nuosavybės
rūšis: exartum, kirtavietė arba raunami miškai (nausėdijos): „1. Jei koks
žmogus, pažeisdamas teisę ir tvarką, užims svetimą pievą arba lauką, arba
kirtavietę (exartum) ir pareikš, jog tai priklauso jam, turi sumokėti šešis
solidus už tai, jog išdrįso, ir turi pasitraukti. 2. Jei jis bandys bylinėtis dėl
savo teisių į šį lauką arba pievą, arba kirtavietę, ar kitą ginčijamą žemę, turi
bylinėtis taip: jis turi prisiekti kartu su šešiais laiduotojais ir pasakyti, kad
„aš neįėjau, pažeisdamas įstatymą, ten, kur tu anksčiau dirbai ir neturiu nei
mokėti šešių solidų, nei pasitraukti, nes mano darbas ir mano triūsas čia
ankstesni už tavo“ (Ut ego in tua opera priore non invasi contra legem nec
cum VI solidis conponere debeo nec exire, quia mea opera et labor prior hie
est ąuam tuus). Tuomet tas, kuris reikalauja grąžinti [užimtą žemę], turi
pasakyti: „Aš turiu liudininkų, kurie žino, jog derlių šiame lauke visuomet
imdavau aš, niekam neprieštaraujant roviau mišką, valiau jį, turėjau iki pat
dabar ir mano tėvas man jį paliko.“
Liudininkas galėjo būti vienas iš kaimynų (conmarcanus), ir turėjo
prisiekęs pareikšti: „Girdėjau savo ausimis ir regėjau savo akimis, kad šio
žmogaus darbas šioje žemėje buvo senesnis už tavo ir kad būtent jis rinko
derlių“ (quia ego hoc meis auribus audivi et oculis meis vidi, quod istius
hominis prior opera fuit in isto agro quam tua et labores fructum ille tulit).

324 Podwinska, Zmiany form, p. 362; Modzelewski, Organizacja opolna,

p. 181-183.
325 PLS, XXXVIII, 17, 20, 31 bei IX, 9.

232
 Šis tekstas leidžia prieiti prie keleto svarbių išvadų. Pirmoji visiškai
akivaizdi: exartum - tai individualios nuosavybės objektas, panašiai kaip ir
nuo seno artas ir sėtas laukas. Miško rovimo tikslas dažniausiai būdavo
žemės ruošimas dirbti. Tačiau miško plotai paprastai nebūdavo niekieno
nuosavybė. Raunant mišką, šių plotų dalis būdavo paverčiama individualia
nuosavybe, tad miško rovimas prilygo legaliam žemės nusavinimui.
Tai galiojo ne tik miškingiems plotams, bet ir visai dirbti teisėtai
užimtai laisvai žemei. Ji tapdavo nuosavybe to, kuris pirmasis ją išvalė nuo
laukinės augmenijos, suarė, apsėjo ir nuėmė derlių. Pamatinė, nors ir ne
vienintelė šio nusavinimo legalumo sąlyga būdavo tai, jog niekas anksčiau
šios žemės nebuvo dirbęs. Tai ne visuomet būdavo lengva nustatyti. Atskirti
niekada nedirbtą laisvą žemę nuo ilgamečio pūdymo kartais būdavo gana
sunku. Tai akivaizdžiai galioja ginčui, aprašomam Bavarų teisyno XVII
skyriaus 1 ir 2 pastraipose.
Žmogus, užėmęs svetimą žemę ir gynęs savo teises į užimtą žemę,
anaiptol neteigė paveldėjęs ją iš tėvo, pirkęs ar įgijęs mainais. Jis tik teigė,
prisiekdamas su šešiais laiduotojais, jog tai jis, o ne jo kaltintojas pirmasis
pradėjo dirbti ginčijamą žemę. Tai buvo visiškai pakankamas pagrindas
pretenduoti į žemės nuosavybę. Taigi svetimos pievos, lauko ar kirtavietės
„užėmimas“ arba „įsibrovimas“ į ją (invasio) reiškė, jog ši žemė pasiimama
dirbti. Sunku įsivaizduoti, kad abu pretendentai vienu metu dirbtų tą patį
lauką. Labiau tikėtina, jog ginčytinas laukas jau kurį laiką dirvonavo, tad
galbūt žmogus, kaltinamas jį „neteisėtai užėmęs“, galėjo manyti, taip pat ir
tvirtinti, jog tai buvo nedirbta žemė, kurią tik jis savo darbu pavertė savo
nuosavybe. Kaltinamasis, pasitelkęs liudininką, bandė įrodyti priešingą
dalyką: savo teisę į nuosavybę, kuri rėmėsi arba jo darbo ginčijamoje žemėje
pirmenybe (quod istius hominis prior opera fuit in isto agro quam tua), arba
paveldėjimu (pater meus reliquid mihi in possessione sua).
Tai pats seniausias principo, esą teisėtai užimant nedirbtą žemę
dirbimui savaime nustatoma individualios žemės nuosavybės teisė,
patvirtinimas šaltiniuose. Nuo VIII amžiaus pabaigos šis niekieno žemės
nusavinimo būdas sutinkamas vis naujuose dokumentuose, vadinamas
germanišku žodžiu bifang arba jo lotyniškais sinonimais

233
(comprehensio, captura).326 Šie žodžiai tiesiogiai reiškė pagriebimą,
pagavimą, sugriebimą ir atitiko slavišką žodį zaimka, dar neseniai vartotą
rusų kalboje. Sėjomainos ir pūdimavimo žemdirbystės sąlygomis bifango
teisė buvo šeimos ūkio pusiausvyros ir ekonominio saugumo pamatas, vienas
svarbiausių išgyvenimo garantų. Kartu tai buvo didesnio teisių naudotis
miško naudmenimis, ganyklomis ir vandens telkiniais, priklausiusiais
kaimynų bendruomenei, komplekso organiška dalis.

Iš tiesų paradoksalu, jog vokiečių istoriografijoje, kuri XIX amžiuje bei

XX amžiaus pradžioje pirmavo tyrinėdama ankstyvųjų viduramžių kaimynų
bendruomenių problemas, jau keletą dešimtmečių šie tyrinėjimai yra apleisti,
interesai apmirę, o tyrinėjimo tradicijos tęstinumas jau beveik nutrūkęs. Visa
tai iš dalies galima paaiškinti ilgai veikusia Heinricho Dannenbauerio ir
Theodoro Mayerio mokyklos įtaka. Šios mokyklos kūrėjai ir adeptai regėjo
ankstyvųjų viduramžių pasaulį, sutvarkytą pagal valdymo principus ir
hierarchinius asmeninius santykius. Struktūrai, kuri rėmėsi kaimynystės
ryšiais ir bendru žemės naudojimu, šiame pasaulio vaizdinyje nebuvo vietos,
ir ji neatrodė svarbus viduramžių tvarkos elementas.
Be to, tradicinė istoriografija, tyrinėdama kaimynų bendruomenes,
neišvengė rimtų klaidų, ir jos prisidėjo prie abejonių jos indėliu. Pradedant
Jacobu Grimmu ir Georgu Ludwiku von Maureriu ir baigiant Hermannu
Wopfneriu ir paskutiniuoju tradicinių teiginių gynėju Fritzu Wernliu,
svarbiausia kategorija, kuria buvo grindžiama kaimynų bendruomenės
koncepcija, buvo markos sąvoka.327 Tai sąlygojo piktnaudžiavimas
retrogresija: vėlyvaisiais viduramžiais ir net Naujųjų laikų pradžioje kaimo
bendruomenėse veikę santykiai buvo laikomi patikimu atsparos tašku, darant
išvadas apie ankstyvųjų viduramžių žemės ūkio santvarką. Tradicinės

326Behge, Über Bifänge; Kroeschel, Bifang, HRG, t. I, skiltys 418-420.

327 Grimm, Deutsche Rechtsaltertümer, t. II, p. 9-17; von Maurer, Geschichte
der Markenverfassung, tas pats, Einleitung; Wopfner, Beiträge (plg.
Dopscho repliką, Markengenossenschaften; Wernli, Zur Frage der
Markengenossenschaften.

234
koncepcijos kritikai teisingai pastebėjo, jog kaimo bendruomenės susikūrė,
intensyvėjant žemės ūkiui, išplitus ratuotam plūgui, reguliariam trilaukiui
bei priverstinei pasėlių rotacijai. Visa tai iš esmės pakeitė gyvenviečių
struktūrą ir agrarinės erdvės organizavimą. Jei ankstyvųjų viduramžių tvarka
atkuriama, remiantis žiniomis apie bendrus naudmenis vėlyvųjų viduramžių
kaimo bendruomenėse ir neatsižvelgiant į tarp šių epochų įvykusį lūžį, toks
metodas neišvengiamai nuveda klystkeliais.238
Germaniškas terminas „marka“ viduramžių šaltiniuose dažnai
sutinkamas, bet jis labai daugiaprasmiškas. Tiesiogiai jis reiškė sieną,
tiksliau, pasienio ženklą, tačiau dažniausiai turėjo teritorinę prasmę. Marka
buvo vadinama tam tikra teritorija: tai galėjo būti ir vieno kaimo teritorija, ir
didesnė apylinkė, ir net visas kraštas. Ruth Scmidt-Wiegand teisingai
pastebėjo, jog Ripuarijų teisyno LXXVIII skyriuje, kalbant apie privalomą
surasto arklio rodymą „per tris markas, o paskui karaliaus teisme“ (per tres
marchas ipsum ostendat, et sic postea ad regis stapulum), terminas marcha
reiškia teismo apylinkę, kurioje periodiškai rengiamos sueigos.
Schmidt-Wiegand priminė ir Kirstadto runas, kur žodžiu aljamarkir
vadinamas svetimšalis, taip pat Marijaus Aventikiečio užuominą, kurioje jis
Childeberto II sritinę karalystę vadina marca Childeberti regis bei Fredegaro
minimą marca Winedorum - dux Vinedorum Wallucus vadovaujamų slavų
329
kraštą.328
VII ir IX amžių Karolingų dokumentuose ne kartą rašoma, jog kas
nors atidavė vienuolynui visą žemę, kurią turėjo „N kaime ir toje pat
markoje“ (in villa N et in eodem marca). Tai įprasta kanceliarinė frazė,
greičiausiai perimta iš formuliaro - specialaus pavyzdžio, kuriuo
naudodavosi raštininkai, kopijuodami dokumentus. Svarbu buvo dėl visa ko
pabrėžti, jog geradaris dovanojo vienuolynui visą savo nuosavybę, esančią
ir pačioje gyvenvietėje, ir jos apylinkėje. Nevertėtų šioje atsargioje
formuluotėje ieškoti gilesnio turinio ir da ryti plačių išvadų. Be abejo,
ankstyvųjų viduramžių dokumentuose lotyniškas žodis terminus (pažodžiui
- „siena“, taigi etimologinis

328 Į tai dėmesį atkreipė Rösenner, Bauern, p. 57 ir t. bei Bader, Dorf, p. 7.

329 Schmidt-Wiegand, Marca, p. 78. ir t., 76 ir 88.; LRib, LXXVIII, MGH,
Auctores antiquissimi, t. XI, p. 239.; Fredegar, IV, 68 (MGH, ss merov.,
t. II, p. 157).

235
„markos“ atitikmuo) kartais reikšdavo bendrų naudmenų teritoriją, tačiau
nepanašu, jog žodis „marka“ jau tuomet būtų tapęs kaip tik tokios reikšmės
techniniu terminu. Tik vėlyvųjų viduramžių teismo sprendimuose (weistum)
terminas gemeine Mark akivaizdžiai vartojamas kaip techninis
bendruomenės naudmenų, dar vadinamų allmenda, teritorijos pavadinimas.
Tačiau tai, kad ankstyvųjų viduramžių kaimynų bendruomenės skyrėsi
nuo vėlyvųjų viduramžių kaimo bendruomenių ir greičiausiai nesivadino
markomis, nereiškia, jog jų apskritai nebuvo. Deja, jų tyrinėjimas buvo
apleistas. Paskutinis mokslo žodis šia tema iki šol tebėra Karlo Hanso
Ganahlo (1940-41) ir Hanso Theodoro Hoederatho (1951) monografijos.330
Abu šie autoriai vis dar vartoja markos terminą, tačiau abu darbai remiasi
išsamios Sankt Galeno (Ganahlis) ir Verdeno prie Rūro (Hoederathas)
benediktinų vienuolynų dokumentacijos tyrinėjimais, o jų išvados rimtos ir
pagrįstos. Galime ir privalome jomis remtis. Atgaivinti nutrūkusią tyrinėjimų
tradiciją šioje srityje yra didžiulis darbas, ir jam nepakaktų nei mano jėgų, nei
šios knygos apimties, tačiau negalime ignoruoti ankstyvųjų viduramžių
barbarų Europos kaimynų bendruomenių problemų.

Merovingų ir Karolingų Galijos žemės ūkio struktūros susiformavo per

beveik šešis Romos valdžios šimtmečius. Frankų atvykėliai iš esmės
nepakeitė šio palikimo. Tačiau Austrazijoje, Frankų valstybės rytiniame ir
šiaurės rytų pakraštyje susiduriame su gausiomis germanų nausėdijomis. Tai
dar labiau būdinga alemanų, tiuringų, bavarų, fryzų ir saksų genčių
teritorijoms. Frankams užvaldant šiuos kraštus ir įsigalint krikščionybei, ten
atsirado benediktinų vienuolynų: Verdene prie Rūro, Sankt Galene prie
Bodeno ežero, Fuldoje, Priume, Lorše... Tenykščiams abatams rūpestingai
sukantis ir stengiantis gausinti vienuolynų turtą, išsirūpinant naujų,
dažniausiai smulkių dovanotų sklypų, perkant žemę, ją mainant, raunant
miškus, taip pat stengiantis inventorizuoti šį įgytą turtą ir

330 Ganahl, Die Mark; Hoederath, Hufe.

236
rūpestingai saugant dokumentus, buvo sukurti istorikų požiūriu
neįkainojami rašytiniai šios veiklos pėdsakai, kurie šių problemų
tyrinėjimams yra lyg retų žibintų šviesa gilią naktį. Jų padedami galime
pažvelgti į „germaniškosios Germanijos“ agrarinių visuomenių kasdienį
gyvenimą nuo VIII amžiaus pabaigos.
Kaip sako istorikai, kiekvienas šaltinis turi savo „stebėjimo optiką“.
Tai - tam tikra stebėjimo perspektyva, neatsiejama nuo to, kur sėdėjo tas,
kuris šaltinį rašė ar nurodė surašyti. Kaimyninių struktūrų paveikslas
didžiųjų Bažnyčios valdų dokumentuose yra gana fragmentiškas, nes
raštininkų akiratis apsiribojo vienuolyno valdų riba ir savosios abatijos
interesais. Be to, raštininkai naudojosi esamomis formulėmis ir
stereotipiniais apibūdinimais. Daugybę kartų skaitydami dokumentuose
tarsi per kalkę rašytus žodžius, esą kažkas padovanojo vienuolynui žemę „su
visais jos turtais, tai yra su ganyklomis, pievomis, vandens telkiniais,
medžioklės plotais, keliais ir takais“, galime neabejoti, jog tai - kanceliarinė
formulė, o ne kruopštus realybės aprašymas. Tačiau netrūksta ir tokių
dokumentų, kuriuose aiškiai rašoma, jog ariamos žemės savininkui priklau­
so teisė naudotis konkrečiais miško naudmenimis, ganyklomis ir vandens
telkiniais. Pagrindinis dirbamos žemės vienetas, su kuriuo siejamas
priėjimas prie naudmenų, šaltiniuose vadinamas hova. Dabartinėje vokiečių
kalboje šis terminas išliko kaip žodis Hufe ir paprastai verčiamas kaip
„laukas“ arba „valakas“ (lenkiškai łan arba włoka). Laikydamasis šio
susiklosčiusio vertimo, turiu perspėti skaitytoją, kad nepainiotų šio termino
su tiksliu žemės matavimo vienetu. Taip dažniausiai bendrai suvokiama
žemė, priklausanti pilną struktūrą turinčiam valstiečių ūkiui.
796 metais toks Teganbaldas, „laisvas kilmingasis frankas“, pardavė
Verdeno abatui Liudgeriui žemę Fišlakeno kaime prie Rūro „tiksliau, visą tą
lauką, kuris vadinasi Alfatinghova, su ganyklomis bei galimybe naudotis
(scara) miško naudmenimis, kaip priklauso viso lauko savininkui“ (illam
hovam integram Alfatinghova, cum pascuis [...] et scara in silva iuxta
formam hovae plenae).331
Naudodamasis savo teisėmis, tas pats Tengebaldas anksčiau Fišlakene
užėmė rovimui dalį miško. Tačiau šio darbo jis nepadarė

331 LUN, t. I, nr. 7.

237
ar bent jau nebaigė ir atidavė užimtą miško dalį kaip kirtavietę
mainais tokiam Folkbertui. Folkberto 799 metų vasario 14 dienos dokumente
rašoma: „Šią kirtavietę, vadinamą Vidubergu, turėjau kaip nuosavybę
kelerius metus ir joje dirbau, kiek galėjau. Dabar minėtąją kirtavietę kaip
ariamą žemę - tiek, kiek joje kada nors buvę suarta - atidaviau visą abatui
Liudgeriui už Alfatinghovos lauko ariamą žemę ir šiuo pagrindu gavau šį
lauką iš savo kaimyno abato Liudgerio už aukščiau minėtos kirtavietės
ariamą žemę [...].“
Tą pačią dieną šių mainų dokumentą sudarė abatas Liudgeris. Čia pat
jis tiksliau paaiškino, ką reiškia formuluotė, kuria ribojamas lauko
atidavimas tik kaip ariamos žemės: „Dabar tą patį lauką kaip ariamą žemę,
kiek jame kada nors buvo arta, atidaviau Folkbertui mainais į tą kirtavietę,
vadinamą Vidubergu [...], tačiau aš, Liudgeris, pasilikau sau pagal šio lauko
nuosavybę priklausančias teises naudotis ir miško naudmenimis, ir vandens
telkiniais, ir ganyklomis, ir užimti miško žemę [rovimui ir dirbimui] (excepto
quod ego Liudgerus dominationem ąue ad illam kovam respexit, mihi retenui,
sc^^u in silua siue in agris et pastu, uel in comprehensione, cum omni
integritate iuri meo reseruaui).332
Kaip matyti, teisė naudotis naudmenimis iš tiesų buvo susijusi su
dirbamos žemės nuosavybe. Mainais atiduodant Alfatinghovos lauką,
Liudgeriui teko į sutartį ir dokumentą įtraukti specialią pastabą, kad su
ariamąja žeme neprarastų galimybės naudotis miško naudmenimis,
ganyklomis ir vandens telkiniais. Ypatingo dėmesio vertas šių naudmenų
sąrašas 799 metų abato dokumente. Jie vadinami dominatio in silva ir
paaiškinama, jog kalbama apie teisę naudotis miškais, vandens telkiniais ir
ganyklomis, taip pat ir bifango teise (comprehensio). Labai panašią
formuluotę sutinkame 793 metų liepos 4 dienos dokumente, kuriuo Kasmaro
sūnus Gotšalkas abatui Liudgeriui dovanoja savo žemių dalį Alfredshausene
su joms priklausančiu bifangu ir pažymi: „Visa tai yra Vitorfo teritorijos
ribose. Šios teritorijos miškuose minėtajam abatui perdaviau tiek teisių
ganyti gyvulius, kirsti medžius ir užimti žemę [miško rovimui ir žemės
dirbimui, tai yra bifangui - K. M.], kiek priklauso pagal vieno lauko
nuosavybę“ (Omnia autem hec in termino sunt Withorpe. In

332 LUN, nr. 12 ir 13.

238
quo etiam termino dominationem tradidi in siluam que per circuitum iacet,
quantum pertinet ad unam houam, ad pascua animalium, seu ad
extripandum, uel ad comprehendendum)333
Šiuos 793 ir 799 metų dokumentus redagavo tas pats gavėjas, ir tai
neabejotinai lėmė panašius vartojamus žodžius. Tačiau panašių dalykų, nors
ir apibūdinamų kiek kitokiais žodžiais, randame ir už Verdeno abatijos
veiklos sferos ribų ir ne jos raštinėje surašytuose dokumentuose. 854 metais
buvo išspręstas ginčas tarp tokio Notgerio ir Sankt Galeno vienuolyno abato
Grimaldo dėl dirbamos žemės Branene nuosavybės ir naudmenų
tenykščiame miško masyve. Pagal sudarytą sutartį Notgeris perdavė
vienuolynui 92 margus ariamos žemės, kartu pripažindamas, jog
vienuolynas ir jo žmonės „minėtajame miške tarp Gonzelbacho ir
Miuselbacho upelių turės teisę naudotis visais naudmenimis, tai yra
ganyklomis, statybinėmis medžiagomis, kertamais medžiais [kūrenimui] ir
viskuo, kuo žmogus gali naudotis bendrame miške. Ir jei kas šiame miške
iki tol nebuvo užimta [pažymėta kaip miško rovimui užimta teritorija - K.
M.], turės teisę užimti [žemę], nesibaimindami būti užpulti kurios nors
pusės“.334
Panašiai kaip abato Liudgerio dokumentuose, čia taip pat akivaizdus
ryšys tarp dirbamos žemės nuosavybės ir teisės naudotis miško
naudmenimis bei ganyklomis. Ir čia, ir ten bifango (comprehensio) teisė, tai
yra teisė užimti miško rovimui ir žemės dirbimui miško žemės gabalą buvo
organiška teisių naudotis miško naudmenimis dalis.
Šios teisės Sankt Galeno abato Grimaldo dokumente vadinamos
potestas utendi. Verdeno abatijos dokumentuose tokiame pat kontekste
vartojamas apibūdinimas dominatio in silva. Pažodžiui tai reikštų
„viešpatavimas miške“ arba „miško valdymas“, tačiau šiuo atveju,
suprasdami pažodžiui, nueitume klystkeliais. 796 ir 799 metų dokumentuose
tos pačios teisės į miško naudmenis, susijusios su to paties Alfatingovos
lauko nuosavybe, vadinamos pakaitomis scara in silva arba dominatio in
silva.335 Abu dokumentai buvo redaguojami, abatui Liudgeriui prižiūrint.
Germaniškas žodis scara reiškė

333 LUN, t. IV, nr. 600, p. 759 (793 m. liepos 4 d.).

334 USG, t. II, nr. 426.
335 LUN, t. I, nr. 7 (796 m.) ir nr. 13 (799 m.).

239
dalį - kiekybiškai apibrėžtą idealią didesnės visumos dalį.336 793 metų
dokumente tokia pat prasme vartojamas terminas dominatio in silva. Čia
Gotšalkas perduoda abatui Liudigeriui savo žemę Alfredhausene: vieną visą
lauką. Gavęs šią žemę, kartu su dirbamos žemės nuosavybe vienuolynas įgijo
„valdžią aplinkiniuose miškuose, kiek priklauso pagal vieno lauko
nuosavybę, gyvuliams ganyti ir miškui rauti, tai yra žemei užimti“
(dominationem [...] in siluam [...] quantum pertinet ad unam hovam ad
pascua animalium seu ad extirpandum vcl ad comprehendendum).337
Žodžiai dominatio in silva, kaip matyti, nereiškė žemės valdų miškų
masyvuose, bet kiekybiškai apibrėžtą dalį, naudojant bendrus naudmenis.
Taip jau susiklostė, jog trijuose mūsų nagrinėjamuose dokumentuose teisės
į naudmenis ribos apibrėžiamos pagal vieną mansą dirbamos žemės, bet tai
buvo tik konkretūs bendros taisyklės atvejai. 855 metais našlė Kotiniu
perdavė šventojo Galo vienuolynui 77 margus žemės: pusę kaip auką iš
pamaldumo, pusę parduodama. Už parduotą dalį našlė iš vienuolyno gavo 40
solidų bei 10 margų žemės tarp Rorsacho ir Goldacho kaimų. Kartu abatas
Grimaldas užtikrino, jog pati Kotiniu ir jos vaikai galės „naudotis visomis
galimybėmis ganyti kiaules ir kitus gyvulius, kirsti medžius ir naudotis visais
reikalingais naudmenimis pagal paveldimos žemės, kuri priklauso jai ten pat,
tai yra Rorsache bei tos žemės, kurią jai davėme minėtame Goldacho kaime,
dydį (iuxta quantitatem hereditatis)“.338
Teisę naudotis bendrais naudmenimis turėjo ir tie žmonės, kurie
neturėjo viso manso. Pakako, kad žmogus buvo įsikūręs bendruomenės
teritorijoje ir turėjo ten sodybą (curtile), tai yra gyvenamąjį būstą su nedidele
aptverta teritorija prie namų. 812 metų dokumentas leidžia įsivaizduoti šios
teritorijos dydį: Gudvinas ir Adelbaldas pardavė vyskupui Hildigrimui
„sodybą (curtile) Bunengo apylinkėse, Mellenbeimo kaime, 120 pėdų ilgio
ir 56 pėdų pločio.“ Bet net tokia

336 Hoederath, Hufe, išnaša 63, p. 226. Seniausiame Verdeno vienuolyno

urbarijuje, antrašte De holtscara in Uiti (RUrb, t. II, p. 3 ir t.), IX amžiaus
pirmojoje pusėje surašytas miško ganyklų abiejose Rūro pusėse sąrašas. Šios
ganyklos buvo matuojamos pagal kiaulių skaičių, kurias buvo galima ganyti
miške, o didžiausia dalis teko vienuolynui, pirkusiam dirbamą žemę
(„Alurikas pardavė mums savo tėvoniją Lapenhelde, kuriai priklauso 90
kiaulių ganyklos“).
337 LUN, t. IV, nr. 600, p. 759.
338 USG, t. II., nr. 44, p. 62, 844 m.

240
nedidelė žemės nuosavybė buvo tarsi leidimas naudotis bendrais
naudmenimis, nors ir gana kukliai. 801 metais Betas pardavė Verdeno abatui
Liudgeriui „savo tėvonijos dalį [...] Holtheimo kaime, tai yra sodybą
(curtile) su prie jos esančia kirtaviete, nedidele pieva ir vienu margu ariamos
žemės bei su viskuo, kas teisėtai priklauso šios sodybos [savininkui], tai yra
ganyklomis, perėjomis, vandens naudmenimis bei mišku, priklausančiu
minėtajam kaimui ir visomis teisėmis ganyti pagal sodybos dydį“ (cum [...]
omnibus que ad ipsum curtile legaliter respitiunt, hoc est pascuis, peruis,
usibus aquarum dominationemque in siluas ad supradictam viliam
pertinentes cum pastu plenissimo iuxta modulum curtilis ipsius) . 339
858 metais karaliaus vasalas Tutas atidavė Liudvikui II mainais, be
kitų valdų, dvi sodybas Ultretsheimo kaime „bei teisę naudotis miško
naudmenimis (waldmark), visuomet priklausiusią jam kaip šių sodybų
savininkui“ (ualtmarca, que de ipsis curtilibus semper habere uisus fuit).340
890 metais Sankt Galeno vienuolynas įrodinėjo, jog Reinigau apylinkėse „iš
teisėtų ir viešai dovanotų valdų ir teisėtai turėdamas ten sodybas turi tokias
teises į naudmenis, kokios pagal turimą nuosavybę teisingai ir teisėtai
priklauso kiekvienam laisvajam žmogui miškuose, kertant medžius ir ganant
kiaules“ (quod nos, fratres de monasterio Sancti Galli inpago Ringouve de
iustis et publicis traditionibus atque legitimis curtilibus talem usum
habuimus, qualem unusqisque liber homo iuste et legaliter debet habere in
[...] silvis, lignorumque succisionibus atque porcorum pasta).341
Vienuolynas neabejotinai turėjo pakankamai dirbamos žemės, tačiau
kruopščiai suredaguotame abato Saliamono dokumente daugiausia dėmesio
skiriama turimoms sodyboms, kaip teisės naudotis bendrais naudmenimis
pagrindui. Pagaliau šiuo atveju ginčijama ne įgaliojimų apimtis, bet tai, ar
jie apskritai šioje teritorijoje vienuolynui priklausė. Bendroje su šiuo
klausimu susijusioje formuluotėje minimi ne laukai, bet sodybos -
vienuolyno žmonių įsikūrimo bei vienuolyno padėties tarp tenykščių žemės
savininkų materialinis simbolis. Kas turėjo ten sodybą, tas galėjo, kad ir tik
šiek tiek, naudotis bendrais naudmenimis.

339 LUN, t. I, nr. 30, 812 m. ir nr. 20, 801 m.

340 Cod. Laur., t. I, nr. 32.

341 USG, t. II, nr. 681, p. 281.

241
 Teisę naudotis miško naudmenimis, apibūdinamą terminais dominatio
in silva, scara in silva, waldmarka arba holzmarka,342 sudarė daugybė
įvairiausių teisių, tarp kurių ypač svarbi atrodo bifango teisė. Galimybė išrauti
mišką ir pasiimti dirbti niekieno žemę buvo ne vien tik to meto žemės ūkio,
persekiojamo nuolatinio dirvų išsekimo, pusiausvyros sąlyga. Bifangas
pakeisdavo ir užimtosios žemės teisinį statusą, ir jos savininko padėtį. Žemės
nuosavybė galėjo būti kildinama iš įvairių šaltinių. Visos įmanomos
nuosavybės rūšys vardijamos 805 metų dokumente, kuriuo Hredgerio sūnus
Liudgeris ir Herevino sūnus Hidas perdavė vienuolynui visą žemę, kurią
turėjo dviejose vietovėse, „iš paveldėjimo arba iš bifango, ar kokiu nors kitu
būdu įgytą“ (aut per ius hereditatis, aut per conprehensionem, aut per aliam
ąuamcumąue adquisitionem).343 Taigi, per bifangą užimta žemė buvo tokia
pat individuali nuosavybė kaip ir paveldėta, dovanų gauta, mainyta ar pirkta
žemė, tik bifangas, panašiai kaip ir karaliaus suteikta žemė, pirmosios
savininkų kartos laikotarpiu nebuvo giminės tėvonijos dalis, tad ją buvo
galima dovanoti ar parduoti, neatsižvelgiant į giminių pirmenybės teisę. Kaip
tik todėl Bažnyčios institucijos kruopščiai žymėjo, kurios įgytos žemės turėjo
bifango statusą.
Comprehensio, captura, "caeptum, tai yra bifang“344 reiškė, jog
iš bendrųjų naudmenų teritorijos išpjaunamas žemės gabalas visiškai savo
nuosavybei. Pagausėjus žemės nuosavybei, kartu išsiplėsdavo savininkų
teisės naudotis miško naudmenimis, ganyklomis ir vandens telkiniais. Taip
bifango teisė dar labiau, negu teisė ganyti kiaules arba kirsti medžius, saugojo
laisvąjį žmogų nuo socialinio nuosmukio ir patekimo į priklausomybę nuo
stambesnio žemės savininko. Tiesa, scara in silva teisės apimtis priklausė nuo
turimos žemės kiekio, tad neturtingas sodybos šeimininkas negalėjo užimti
rovimui neproporcingai didelių miško plotų, tačiau jis galėjo sujungti savo
kuklias teises ir pajėgas su kaimynais, kartu atlikdamas bifangą. Jis galėjo tai
atlikti ir savomis pajėgomis pagal teises, kurias

342 Žr. Cod. Laur., t. I, nr. 32 (waltmarca) ir Rurb., t. II, p. 20, kur terminai
holtigewilditi (germaniškas termino dominatio in silva sinonimas) arba
Holtmarka vartojami kaip lygiaverčiai teisės naudotis miško naudmenimis,
priklausančios pagal ariamos žemės nuosavybę, apibūdinimai.
343 LUN, t. I, nr. 27.
344 UBF, t. I, 791 m.: caeptum, id est bifang.

242
jam galėjo perduoti koks turtingesnis giminaitis. 801 metais Valtas (Walto)
su keturiais išvardytais draugais (socii mei, quorum nomina haec sunt)
atidavė Fuldos vienuolynui „bifangą, užimtą [tikriausiai jų pačių] Berghohės
kaime“ (capturam hanc, que de villa Berghohe capta est).345 Verdeno abatas
Liudgeris anaiptol nebuvo vargšas, bet matyt neturėjo bifango teisės ten, kur
buvo jo nusižiūrėtas Heisio miško plotas. Taigi jis kreipėsi į žmones,
turėjusius reikiamas teises. 800 metais Efurvinas, Hildiradas bei Irminvinas,
„tos pačios valdos paveldėtojai ir bendrasavininkiai“, abato prašomi sutiko
„perduoti į jo rankas [...] vadinamajame Heisio miške tą bifangą, kurio ten
pageidavo pats Liudgeris, ir Hildiradas mūsų vardu užėmė [šį bifangą] ir jį
pažymėjo [...], ir į to paties abato rankas perduodame tam tikras teises tame
pačiame aplinkiniame miške [tai yra Heisyje - K. M.]“ (placuit nobis [...]
tradere [...] in manus eiusdem presbiteri [...] in silva que dicitur heissi
conprehensionem illam, quam ipse Liudgerus ibi desiderauit et Hildiradus
in nostro nomine conprehendit simul cum eo et consignauit [...] et in manus
eiusdem presbiteri simili modo tradidimus et dominationem aliquam in
eandem siluam adiacentem)346
Minėtasis teritorijos pažymėjimas kirtimui reiškė, kad užimama žemė
ir nuo šiol nužymimos individualios nuosavybės ribos. Tai galėjo atlikti tik
tas, kuris turi teisę, šiuo atveju Hildiradas, o Liudgeris jį lydėjo tik tam, kad
tiksliai nurodytų pageidaujamą teritoriją. Nurodžius ir pažymėjus teritoriją,
ši tapo Efurvino, Hildirado bei Irminvino nuosavybe, o šie, jau būdami
savininkai, tuojau pat ją perdavė abatijai. Teises turinty s žmonės taip galėjo
padėti įsigyti bifangą ir perduoti tam tikras teises naudotis bendrais
naudmenimis iki tol šių teisių neturėjusiam žmogui.
Užimamos teritorijos žymėjimas kartu leido kontroliuoti bifango
teisėtumą. Dokumentuose ne kartą pabrėžiama, jog bifangas turi būti
„aplinkui nužymėtas aiškiais ženklais“ (comprehensio euidentissimis signis
circumgirata).347 Taip būdavo galima nustatyti, ar bifangas nėra didesnis,
negu leidžia savininko įgaliojimai, ar nepasisavinta anksčiau kieno nors kito
pasižymėta žemė, ar apskritai tam neįgalioti asmenys nerauna miško.

345 UBF, t. I, nr. 275, p. 399.

346 LUN, t. I, nr. 17.
347 LUN, t. IV, nr. 602, 802 m.

243
 Dėl to pasitaikydavo ginčų ir net rimtų konfliktų. 850 metais tokiam
ginčui išspręsti „Lutarahoje, vadovaujant Matonui, buvo sušaukta sueiga,
kurioje Rudoltas atidavė Fricui, abato Hatono Fuldiečio fogtui, bifangą, kurį
neteisėtai buvo užėmęs miške“ (factus est conuentus in Lutaraha Mattone
praesidente, in quo Hruodolt comprehensionem siluae, quam iniuste
comprehendit, Fricconi aduocato Hattonis abbatis reddidit in praesentia
testium).348 Tikriausiai kalbama apie tai, jog miške Rudolto užimtą plotą
anksčiau buvo užėmusi Fuldos abatija. Kaip tik dėl to nevykęs miško kirtėjas
nebuvo tiesiog išvytas ar priverstas atsisakyti savo ketinimų, bet atidavė
bifangą abatijai.
Kiek kitokio pobūdžio buvo Sankt Galeno vienuolyno ir Notgerio
Bruneniečio konfliktas, kurį 854 metais užbaigė jau minėtas susitarimas.
Vienuolynas, be kita ko, siekė, kad jo žmonėms būtų leista naudotis miško
masyvu tarp Gonzenbacho ir Miuselbacho upelių, taip pat ir bifango teise. Iš
dokumento žodžių galime daryti išvadą, jog jiems nebuvo leidžiama ganyti
gyvulių miške, kirsti medžių statyboms ir kūrenimui, o bandymai užimti
miško žemę kirtimui susidurdavo su agresyviu pasipriešinimu. Visa tai turėjo
savų priežasčių: vienuolyno valdos buvo didelės, bet greičiausiai jis neturėjo
žemių ginčytinoje teritorijoje. Tik susitarimas, kuriuo Notgeris perdavė abatui
Grimaldui 92 margus žemės tarp Mosnango ir Algetshauseno, leido
vienuolyno valstiečiams ramiai naudotis bendrais miško naudmenimis ir,
„nebijant būti kieno nors užpultiems“, užimti miške neliestą ir niekieno
nepažymėtą žemę.349 Veikiausiai iki tol jie būdavo vejami iš miško kaip
neturintys teisių įsibrovėliai.
Kaip matyti, teisė naudotis bendrais miško naudmenimis ir užimti
niekieno žemę buvo susijusi su žemės nuosavybe - tik ne kur nors toli, už
jūrų marių, bet čia pat. Ganyti gyvulius, kirsti mišką ir užimti žemę turėjo
teisę „čionykštis“, „savas“, bet ne „svetimas“ žemės savininkas.
Pravartu būtų patikslinti šias sąvokas. Daugybė dokumentų liudija, jog
teisė naudotis naudmenimis ir bifango teisė buvo reglamentuojama, tad ir
kontroliuojama. Kas vykdė šią kontrolę? Vėlyvųjų

348 CDF, nr. 560, 850 m.

349 USG, t. II, nr. 426 (et si quid in eodem saitu minime sit comprehensum,
comprehendendi potestatem habeamus absque ullius infestatione).

244
viduramžių kaimo bendruomenės paprastai būdavo pavaldžios ponui, bet
ankstyvųjų viduramžių šaltiniuose nerasime nieko, kas liudytų, jog bendrus
išteklius kontroliuoja koks nors žemės valdų viešpats. Naudotis tais pačiais
miškais turėjo teises, nors ir nelygias, ir smulkūs, ir stambūs žemės
savininkai. Toks Rudoltas, užėmęs miške anksčiau Fuldos vienuolyno
pasižymėtą žemę, 850 metais turėjo atsisakyti bifango. Tačiau valdžia,
privertusi jį pasitraukti, buvo ne abatas Hatas ar jo fogtas Fricas, bet trečiojo
asmens vadovaujama sueiga. Kaip matyti, šios sueigos kompetenciją
pripažino abi pusės.
Atrodo, bendrų naudmenų naudojimo kontrolę vykdė vietos
bendruomenė. Ar galime ją tapatinti su grupe, pretendavusia į išimtines šių
naudmenų naudojimo teises? Kokia tai buvo grupė (arba grupės) ir kokia
buvo jos kontroliuojamų bendrų naudmenų teritorija? Tai pernelyg svarbus
klausimas, kad nebandytume į jį atsakyti.

BENDRUOMENĖS TERITORIJA

Maža kaimynų grupė, galėjusi leisti arba neleisti svetimo žmogaus į

savo teritoriją, minima jau Salijų teisyne, XLV skyriuje (De migrantibus, tai
yra „Apie atvykėlius“). „Jei koks žmogus panorėtų įsikurti kaime per kitą
[jo kvietimu, jo žemėje?], ir vienas arba keli iš tų, kurie gyvena šiame kaime,
panorėtų jį priimti, bet būtų nors vienas, kuris prieštarautų, tai [atvykėlis]
neturėtų teisės ten įsikurti“ (Si quis homo super alterum in villa migrare
voluerit et unus vel aliqui de ipsis, qui in villa consistant, eum suscipere
voluerit, si vel unus ex- titerit, qui contradicat, migrandi ibidem licentiam
non habeat). Toliau aprašoma procedūra, kurios laikomasi tuo atveju, jei
svetimasis, nepaisydamas prieštaravimo, įsikūrė kaime: tas, kuris nesutiko
jo priimti, turėjo tris kartus liudininkų akivaizdoje jam pareikšti protestą ir
paraginti išeiti per dešimt dienų. Jei po trisdešimties dienų raginimas
neduodavo vaisių, protestuojantysis iškviesdavo užsispy rusį atvykėlį į vietos
teismo sueigą (maniat eum ad mallum), o jam neatvykus, iškviesdavo grafą,
kad išvytų įsibrovėlį. Tokiu atveju neteisėtai įsikūrusysis prarasdavo savo
darbo vaisius šioje vietoje (quod ibidem laboravit demittat) ir sumokėdavo
trisdešimties solidų baudą. „Tačiau jei kas įsikurs, ir per dvylika mėnesių
niekas nepareikš

245
protesto, atvykėlis turi likti ten, kur įsikūrė, taip pat saugiai kaip ir kiti
kaimynai“ (Si vero quis admigravent et ei infra XII menses nulius testatus
fuerit, ubi admigraverit securus sicut et alii vicini maneat).
Interpretuodami šį tekstą, susiduriame su keliomis problemomis. Bene
lengviausiai suprantamas yra žodis villa. Tiesiogiai jis reikštų valdą arba
kaimą, bet valdos bendrasavininkiai (consortes) tikrai nebūtų vadinami „tais,
kurie joje gyvena“ (ipsi, qui in villa consistunt), o juo labiau „kaimynais“
(vicini).350 Po metų, jei niekas neprotestuodavo, atvykėlis tapdavo vienu iš jų
(sicut alii vicini), tačiau juk nevirsdavo jų valdos bendrasavininkiu.
Taigi villa reiškia kaimą. To meto sąlygomis tai buvo labai mažos
apimties gyvenvietės: nuo kelių iki keliolikos šeimų. Ši maža kaimynų grupė
buvo laikoma subjektu, galinčiu sutartinai spręsti, priimti atvykėlį į savo ratą
ar nepriimti. Tačiau vieno iš kaimynų galiojančio veto vykdymas priklausė
ne to paties kaimo gyventojams, bet platesnei bendruomenei - sueigos ir
teismo (mallus) bendruomenei.
Kiek sunkiau iššifruoti formuluotę super alterum. Ar tai reiškia, kad
atvykėlis apsigyveno „pas kitą“ kaip svetimos žemės nuomininkas ar tik „kito
pakviestas“, ir tai galime suprasti plačiau: pavyzdžiui, kaip vieno iš
čionykščių svetimam žmogui suteiktą teisę išsikirsti miško dirbamai žemei?
Apie tokią galimybę leidžia manyti Hildirado pavyzdys, kai šis 800 metais
abato Liudgerio prašymu užėmė ir pažymėjo, o vėliau perdavė Liudgeriui
bifangą Heisio miške.351
Atkreipkime dėmesį, jog praėjus trisdešimčiai dienų, skirtų tris kartus
pareikšti protestą ir iškėlus bei apsvarsčius bylą sueigoje (o tai galėjo trukti
dar kelias savaites), atvykėlis būdavo susikrovęs tam tikrų darbo vaisių (quod
ibidem laboravit), kuriuos galėjo prarasti, jei nekreiptų dėmesio į protestus ir
neatvyktų į sueigą. Gali atrodyti, jog Salijų teisyno XLV straipsnyje įrašyta
norma buvo taikoma varganiems naujakuriams, įsikūrusiems svetimoje
žemėje arba sunkiu darbu išsikirtusiems miške gabalėlį savo žemės.
Tikriausiai dažniausiai taip ir būdavo. Tačiau pasitaikydavo ir garsesnių
atvykėlių. Apie juos sužinome XIV skyriuje: „Jei koks žmogus norės kur
įsikurti, turėdamas karaliaus įgaliojimą, ir parodys jį visuotinėje

350
Bader, Studien, t. II, p. 133 ir t.
351
LUN, t. 1, nr. 17.

246
sueigoje, ir kuris nors išdrįs protestuoti prieš karaliaus potvarkį, [...] bus
nubaustas 200 solidų bauda“ (Si quis hominem, qui alicubi migrare voluerit
et de rege habuerit praeceptum et abundivit in medium publico, et aliquis
contra ordinationem regis testare praesumpserit [...] solidos CC culpabilis
iudicetur).
Terminų panašumas neleidžia abejoti, jog tai tokia pat situacija, kaip
ir XLV skyriuje aprašytoji. Svetimas, nečionykštis žmogus sumanė
„įsikurti“ tarp čionykščių. Kaip ir XLV skyriuje, tai vadinama
veiksmažodžiu migrare. Vienas iš čionykščių pareiškia protestą, norėdamas
priversti atvykėlį išsikraustyti. Kaimynų priešinimasis vėl vadinamas tuo
pačiu terminu kaip ir XLV skyriuje: testare. Tačiau šį kartą atvykėlis įsikuria
ne super alterum, vieno iš gyventojų pakviestas ar jo žemėje, bet pagal
karaliaus suteiktą privilegiją. Atvykėlis tikriausiai nėra bet kas. Galbūt jis
net neketina pats gyventi tarp čionykščių, tik užimti ir apgyvendinti savais
žmonėmis - vergais, litais, nuomininkais - žemę, kurioje karalius jam leido
ūkininkauti. Čionykščiai turi pagrindo būgštauti, tad jie pagal senąją teisę
imasi procedūros, neleidžiančios svetimajam įsikurti jų teritorijoje ir patekti
į jų ratą. Tai ta pati procedūra, apie kurią kalbama XLV skyriuje. Be abejo,
ji atsirado ne tada, kai buvo užrašyta pergamente, o galiojo kartų kartoms.
Tačiau kodifikuotojas jau nebeleidžia naudoti šios procedūros prieš
karaliaus proteguojamą didiką. Senoji teisė negali veikti prieš karaliaus
valią, o bauda už protestą prieš karaliaus įsakymą lygi laisvojo franko
vergeldui. Ta pačia proga - ne bet kokia proga - sužinome, jog gentinė teisės
tradicija leido kaimynų grupei ginti savo teritoriją nuo visų įsibrovėlių, ne
tik nuo skurdžių naujakuriu
Teisės istorikai nuo seno lygina Salijų teisyno XLV skyriaus tekstą su
norma, užrašyta po tikrojo kodifikacijos teksto kaip extravagans XI-B. Deja,
ši norma užrašyta nevisa, todėl neįmanoma jos suprasti be A.
Halban-Blümenstoko pasiūlyto papildymo: sinon potest homo migrare nisi
convicinia et herbam et aquam et via [concedente]. 352 Šiuo rekonstruotu
pavidalu tai reiškia: „Žmogus negali įsikurti, jei kaimynai [nepripažins] jam
ir žolės, ir vandens, ir kelio.“ Galbūt trūkstamame fragmente, be paminėtų
daiktinių teisės

352 Žr. Halban-Blumenstok, Entstehung, p. 225.

247
naudotis ganyklomis ir gaudyti žuvį simbolių, figūravo ir koks nors miško
naudmenų daiktinis simbolis. Šiaip ar taip, netenka abejoti, jog sutikimas
priimti svetimą naujakurį reiškė, jog jam susteikiama teisė naudotis ir
bendrais kaimynų naudmenimis. Palyginti su XLV skyriumi, extravagans
XI-B iš tiesų atrodo aiškesnis.

Teisę priešintis atvykėlio įsikūrimui turėjo tik to paties kaimo

gyventojai. Jei nė vienas iš jų per metus neimdavo protestuoti, svetimasis
tapdavo „savu“ ir įgydavo nuolatines teises naudotis bendrais naudmenimis.
Tačiau tai anaiptol nereiškia, jog bendrų naudmenų teritorija apimdavo tik
vieną kaimą. Kaimo gyventojai sudarė artimiausių kaimynų ratą, ir juos kas
dieną siejo daug dalykų - kad ir tai, jog paprastai kartu ganydavo savo
gyvulius, pakaitomis prižiūrėdami bandas. Tačiau tai butų labai nedidelė
banda, jei ganymo teritorija apsiribotų tik artimiausiomis kaimo apylinkėmis.
Miško naudmenų (ypač ąžuolų ir bukų masyvų) bei žuvingų vandenų ir kitų
gamtos gėrybių išsidėstymas vertė iš tiesų kartu naudotis šiais naudmenimis
kelių kaimų gyventojus. Pagal IX ir X amžių sandūroje surašytą Verdeno
vienuolyno urbarijų teisę naudotis Vluino miško naudmenimis, vadinamą
holtmarca arba holtigewildthi (germaniškas apibūdinimo dominatio in silva
atitikmuo), turėjo Ikingheino, Atorpo ir Hoch-Emericho kaimų gyventojai.
Vienas jų „varė kiaules į Altaselį ir į kitus miškus, ir į Vluiną kaip ir kiti jo
kaimynai“. Pagal kitą X amžiaus urbarijų teisę naudotis Malingforsto miškų
masyvo naudmenimis turėjo laukų savininkai iš Arenbegelio, Sterkradės,
Diumpleno ir Gladbeko.353
Be abejo, tai fragmentiškos žinios. Urbarijuose užsimenama tik apie tas
dirbamas žemes ir su jomis susijusius naudmenis, kurias pirkdamas, mainais
arba iš dovanų įgijo vienuolynas. Bažnyčios žemės nuosavybės reikmėms
kurtų šaltinių perspektyva apsiribojo Bažnyčios turtiniais interesais ir
neatspindėjo kaimynų bendro naudojimosi naudmenimis viso vaizdo.
Reikėjo ypatingo aplinkybių sutapimo, kad Bažnyčios institucija, gindama
savo interesus, užfiksuotų

353 Rurb., t. II, p. 20 ir 27.

248
visų bendrai naudojamų miško naudmenų, ganyklų ir vandens telkinių
teritoriją.
Taip nutiko 890 metais, kilus konfliktui tarp Sankt Galeno abatijos ir
Linzgau grafo Udalriko. Abato Saliamono dokumente aiškiai teigiama, jog
ginčo objektas buvo bendri kaimynų naudmenys visame Reinigau page (in
pago Ringouve). Vienuolynui, turėjusiam ten žemės ir gyvenamųjų sodybų,
šiame page, išskyrus kelias vien karaliui priklausiusias girininkijas,
priklausė „tokia pat teisė naudotis naudmenimis, kokią turi kiekvienas
laisvasis žmogus, turintis nuosavybės“ - tai yra naudotis „ganyklomis,
miškais, kirsti medžius, ganyti kiaules [...], žvejoti [...]. Be to, vienuolyno
reikmėms minėtame page kirtome medžius valtims (arba sieliams - navalia
ligna ibi succidimus ad necessaria nostra per lacum asportanda). Taip pat
iš vienuolyno atvesdavome ir kiaulių bandas ganytis čionykščiuose
miškuose“.
Šiomis teisėmis niekas neabejojo, kol karalius Arnulfas neatidavė
savo Lustenau dvaro „minėtajame Reinigau page“ grafui Udalrikui.
Apdovanotas karaliaus valda, šis grafas matyt nutarė kartu įgijęs valdžią
viso pago bendriesiems naudmenimis. Remdamasis savąja grafo
jurisdikcija visoje Linzgau grafystėje, kuriai priklausė ir Reinigau pagas,
„šis grafas atėmė iš mūsų visus naudmenis, kuriais anksčiau [...]
naudojomės šiame page, ir nei Lustenau, nei niekur kitur šiame page
nenorėjo mūsų prileisti prie naudmenų kitaip, kaip tik už mokestį.
Malksnas, kurias buvome paruošę šv. Galo bazilikos stogui dengti, jis taip
pat iš mūsų jėga atėmė ir liepė uždengti jomis savo namą Lustenau“.
Abatas Saliamonas, būdamas Konstancos vyskupas, turėjo nemažą
įtaką ir mokėjo apsiginti. Jam pakvietus, „toje vietoje, kur Reinas įteka į
Bodeno ežerą, susirinko visi didikai (omnes principes) iš trijų grafysčių, tai
yra iš Turgau, Linzgau ir Churo bei gausybė paprastų žmonių, dalyvaujant
Churo vyskupui Tiudolfui ir minėtajam grafui Udalrikui, kad karaliaus
nurodymu ištirtų, kas iš visų aukščiau minėtų naudmenų minėtame page
priklauso vienuolynui besąlygiškai pagal įstatymą, o kas pagal mokestį“.
Udalrikas nė už ką nenorėjo nusileisti, bet nieko nepešė, nes susirinkę
šių trijų grafysčių didikai (principes omnes de illis tribus collecti
comitatibus) prisiekė, jog visi ginčijami naudmenys priklauso

249
vienuolynui ir jo žmonėms kartu su likusiais pago gyventojais (quod [...]
usus omnes isti, ut praedicti sunt, et nobis ad monasterium nostrisque mansis
in nostris territoriis in pago prenuncupato commanentibus cum illis civibus
absque contradictione essent communes). Šių bendrų naudmenų teritorijų
žymėjo upės „nuo Eichelbacho iki Šveinsbacho vagos, išskyrus Eichbergą,
kuris yra ypatinga valda (qui specialis terminus est), bei tris karališkuosius
miško rezervatus: Kobelvaldą, Dypoldsau, Ibrinesouva“. Liudininkai taip pat
nurodė Turgau ir Reinigau pagų ribą: ji ėjo nuo Švarcenego iki Monšteino ir
toliau Reino vaga iki Bodeno ežero. Pagų ribos buvo nurodytos „su ta pačia
priesaika ir tos pačios sudėties“ (eodem quippe iuramento et comitatus) kaip
ir visi kiti liudijimai, tad buvo tų pačių parodymų ginče dėl naudmenų dalis.
Panašiai kaip Eichelbacho ir Šveinsbacho upių vagos, Turgau ir Reinigau
pagų riba buvo ir kaimynams priklausiusių naudmenų, į kuriuos turimas
teises gynė vienuolynas, ribos.354
Neigdamas Sankt Galeno abatijos teisę į šiuos naudmenis, grafas
Udalrikas suvokė vienuolyną kaip „nečionykštį“, išorės subjektą, nes
vienuolyno buveinė buvo ne šiame page. Kaip tik todėl abatas Saliamonas
taip pabrėžė, jog vienuolynas šiame page turi ne vieną sodybą, kuriose
gyveno vienuolyno valstiečiai. Dokumente du kartus kartojama formulė, jog
teisė į ginčijamus naudmenis vienuolynui priklauso todėl, kad šiame page
jam teisėtai priklauso gyvenamosios sodybos (quod de legitimis curtiilibus
usus omnes isti [...] et nobis ad monasterium nostrisque mansis in nostris
territoriis in pago prenuncupato commanentibus cum illis civibus [...] essent
communes). Tai turėjo būti įrodymas, jog vienuolynas Reinigau page visiškai
nėra „svetimas“, bet atvirkščiai, „savas“ ir turi teises kartu su kitais žemės ir
namų savininkais šioje teritorijoje naudotis čionykščiais gamtos
naudmenimis.
Reinigau pagas buvo tik Linzgau grafystės dalis, tačiau jis užėmė
nemažą teritoriją ir visą gyvenviečių masyvą - tam tikrą skaičių kaimų. Kai
kuriuose čionykščiuose kaimuose, nors ir ne visuose, Sankt Galeno
vienuolynas turėjo žemės ir gyvenamųjų sodybų. Abato Saliamono
dokumente nevardijami kaimai, kuriuose buvo

354 USG, t. II, nr. 680, p. 281 ir t.

250
įsikūrę vienuolyno valstiečiai, ir pasitenkinama teiginiu, jog jų sodybos ir
žemė priklausė Reinigau pagui. To pakako, kad vienuolynas galėtų
pretenduoti į teisę naudotis visomis ganyklomis, miško naudmenimis ir
vandens telkiniais šioje teritorijoje, išskyrus keturias karaliui priklausiusias
girininkijas. Maža to, atrodo, iš dokumento žodžių galima suprasti, kad ir
visi kiti žemės ir namų savininkai in pago Ringouve, kad ir kokiame kaime
būtų jų sodybos, galėjo pagal savo žemės dydį naudotis gamtos
naudmenimis visoje pago teritorijoje. Reinigau pago teritorija sutapo su
keleto kaimų kaimyniškai naudojamų naudmenų ribomis.
Tačiau Reingau ir Turgau pagų riba, kurių prisiekę nurodė 48
liudininkai, ribojo ne tik bendrų išteklių, į kuriuos pretendavo vienuolynas,
ribas. Tai buvo ir administracinė riba. Šiuo požiūriu Reinigau ir Turgau
nebuvo lygiaverčiai vienetai. Turgau buvo grafystė (co^^^a^^s), o Reinigau
pagas buvo Linzgau grafystės teritorijoje. 48 liudininkai, kurių parodymais
buvo išspręstas ginčas, 890 metų dokumente vardijami pagal grafystes: 29
de Пигдеиуе, 7 de Raetia (tai yra iš Churo) ir 12 de Lintzgeuve. Pastarojoje
grupėje turėjo būti ir Reinigau pago gyventojai, be abejonės, geriausiai
išmanantys tenykštę padėtį. Tačiau jie vadinami liudininkais iš Linzgau
grafystės. Liudininkų nurodytas terminus inter Durgeuve et Ringouve,
Turgau gyventojų požiūriu, buvo rytinė jų grafystės riba. O abatui
Sallamonui svarbu buvo tai, jog vakarinė Reinigau pago riba buvo ir ben­
drųjų naudmenų riba, kur vienuolynas, priešingai, negu teigė grafas
Udalrikas, turėjo teises kaip ir čionykščiai gyventojai. Kartu tai buvo, kaip
teisingai pastebėjo Hansas K. Schulze, vakarinė Linzgau grafystės riba.355
Taigi Reinigau pagas buvo šios grafystės teritorinės struktūros segmentas.
Žinome ir daugiau tokių segmentų. Linzgau grafystės teritorijoje, be
Reinigau pago, minimi Argengau bei Šusengau pagai. Turgau grafystės
teritorijoje jau VII amžiuje minimi Arbongau ir Ciurichgau pagai, o 806
metais irpagelus Hegauvi.356 Jų vieta grafystės pagų struktūroje tikriausiai
nesiskyrė nuo Reinigau pago padėties pagal abato Saliamono dokumentą.
Šis dokumentas unikalus, nes iš jo sužinome apie nuolat kasdieniame
gyvenime pasitaikiusius reiškinius,

355
Schulze, (jrafschafl.sverfassiing. p. 86.
356
Schulze, Grafschaftsverfassung, p. 84-87; USG, t. I, nr. 190.

251
kurie paprastai neatsispindėdavo jokiuose šaltiniuose. Išimtinės aplinkybės
privertė abatą vyskupą sušaukti sueigą dėl grafo Udalriko veiksmų. Tačiau
tai, jog Reinigau pago teritorija čionykščiams gyventojams buvo bendrų
naudmenų teritorija, o valdovo teritorinei administracijai grafystės
segmentas, buvo ne išimtis, bet taisyklė.
Grafysčių struktūra Alemanijoje buvo įvesta frankiškuoju pavyzdžiu
ir greičiausiai frankų iniciatyva. Grafystės buvo naujas dalykas, bet
reformatoriai nežymėjo jų ribų. Nebuvo įmatoma padalyti šalies į grafystes,
pirštu braižant žemėlapyje. Jos buvo kuriamos iš nuo seno egzistavusių
segmentų, kurių niekam nereikėjo kurti dekretais, - iš kaimynų
bendruomenių, kurias sudarė atskiri gyvenviečių masyvai. Prieš frankams
atnešant čia valstybinės organizacijos modelius, tomis vietos
bendruomenėmis tikriausiai rėmėsi gentinė organizacija.

252
 VI
SKYRIUS

POLITINIS KAIMYNYSTĖS ASPEKTAS

253
 Civilizuotieji stebėtojai atkreipė dėmesį, jog barbarų genčių teritoriją
sudarė daugybė vietos grandžių, panašių į korius. Žinioms apie tokių
grandžių skaičių buvo teikiama daug reikšmės. Liudviko Vokiečio laikais
sudarytame Miestų ir regionų į šiaurę nuo Dunojaus aprašyme (Descriptio
civitatum et regionum ad septentrionalem plagam Danubii), dabar visuotinai
vadinamame Bavarų geografu, daugiausia tuo ir apsiribojama.357' Genčių
teritorijos čia vadinamos regio, o vietos vienetai - civitas. Šaltinyje vardijami
paskirų genčių ar gentinių sąjungų pavadinimai ir nurodomas kiekvienos jų
civitates skaičius. Genčių sąvokos čia suvokiamos kaip politiniai vienetai.
Geografo autorius žinojo, jog veletai (Vuilci) buvo keturių genčių grupė, bet
nepaminėjo redarų, chižėnų, užpienėnų ir dolenžėnų, tik nurodė, jog jų
sąjungą sudarė 95 civitates. Panašiai pasielgta ir su sorbais. Iš tiesų šią
sąjungą sudarė kelios gentys (Surbi, in qua regiones plures sunt), tačiau jos
nevardijamos, tik nurodomas bendras jų civitates skaičius - 50. Jei gentys
nepriklausydavo stambesnėms politinėms ir karinėms struktūroms, atskirai
nurodomas vietos vienetų skaičius. Pasak Geografo, Vroclavo ir Niemčos
apylinkių šlenžėnų gentį sudarė 15 civitates, Legnicos ir Gloguvo apylinkių
dziadošėnų - 20, opolėnų - taip pat 20 ir t. t. Kaip matyti, šaltinio autorių
domino politinės struktūros, o vietos vienetų skaičių jis suvokė kaip paskirų
genčių ar genčių sąjungų demografinio potencialo ir karinės galios rodiklį.
Taip slavus matė Liudviko Vokiečio aplinka. Prieš aštuonis ar devynis
šimtus metų romėnai panašiai žiūrėjo į germanų gentis. Be abejo, Cezaris ir
Tacitas vartojo kitokius terminus negu Bavarų geografo autorius. Nė vienam
romėnui nebūtų atėję į galvą išdidžiu žodžiu civitas vadinti barbarų kaimo
gyvenviečių centro, kad ir sustiprinto statinių tvora ar pylimu. Tacitas
Germanijoje žodžiu civitas vadino politinę genties (natio) organizaciją.
Cezaris genties

357 Zakrzewski, Opis, Łowmiański, O pochodzeniu; tas pats, O

identyfikacji nazw.

254
teritoriją vadino regio, bet šios teritorijos vietos grandis ir Cezaris, ir Tacitas
vadina pagus. Tai buvo įprastas žodis, kuriuo romėnai vadino kaimo
apylinkę, kur nebuvo nė vieno miesto, tai yra žemesnio lygmens negu
municipalinė teritorija vienetą. Tačiau, net ir vartojant skirtingus terminus,
romėnų autorių ir Bavarų geografo barbarų genčių teritorinių struktūrų
vaizdinys buvo labai panašus.
Cezaris rašė apie svebus, esą tai didžiausia ir karingiausia iš germanų
genčių: „Sakoma, kad jie turi šimtą apskričių, ir iš kiekvienos kasmet
pasiunčia į karą po tūkstantį ginkluotų vyrų“ (Hi centum pagos habere
dicuntur, ex quibus quotannis singula milia armatorum bellandi causa
exfinibus educunt). Kiti, likę namuose, maitinasi patys ir išmaitina anuos
[išėjusius]. Taip nenutrūksta nei darbai laukuose, nei karo dalykų
išmanymas bei patyrimas.“ Nepriklausomai nuo to, ką iš šio spalvingo
pasakojimo laikysime nesusipratimu ar fantazijos vaisiumi, netenka abejoti,
jog apylinkių skaičius Cezario laikais buvo laikomas genties demografinio
ir karinio potencialo rodikliu, nes pagus vaidino pamatinį vaidmenį,
mobilizuojant kariuomenę. Tai buvo ir pamatinė teismų, kuriuos savo
teritorijose vykdė genčių bei apylinkių vadai, sistemos grandis (principes
regionum atąuepagorum inter suos ius dicunt controversiasque minuunt).358
Žinias apie šimtą pagų Tacitas galbūt perėmė iš Cezario, bet 39
Germanijos skyriuje susiejo jas ne su visa svebų genčių sąjunga, bet su joje
vyravusia didžiausia gentimi - semnonais. Jų vyraujančios padėties pamatas
buvo kulto vieta, kurioje reguliariai rinkdavosi visų svebų genčių atstovai
(omnes eiusdem sanguinis populi), bei kiekybinė galia: semnonai „užima
100 sričių, o dėl gyventojų tirštumo laiko save svebų galva“ (centum pagi
iis habitantur, magnoque corpore efficitur, ut se Sueborum caput credant).
Tacitas taip pat pabrėžė vietos apylinkių vaidmenį genčių
kariuomenės ir teismų organizacijoje, tačiau jis neperėmė šių žinių iš
Cezario. Jis turėjo kitų, geresnių šaltinių, visų pirma, Plinijų Vyresnįjį.
Greičiausiai iš jo Tacitas perėmė skeptišką germanų raitelių efektyvumo
kare vertinimą. Germanijos šeštajame skyriuje jis rašė: „Bendrai sakant,
didesnė jų jėga pėstininkuose, dėl to ir kaunasi jie su raitaisiais susimaišę,
bet pasižyminčius deramu vikrumu ir prisitaikiusius

358 Caesar, BG, IV, 1 ir VI, 23.

255
raitųjų kautynėms rinktinius jaunus pėstininkus išstato rikiuotės priešaky.
Apribojamas ir pėstininkų skaičius: po šimtą iš kiekvienos apylinkės. Nuo
žodžio „šimtas“ kilęs ir jų pačių pavadinimas, taigi tas žodis, seniau reiškęs
skaičių, dabar - garbingą titulą“ (centeni ex singulis pagis sunt, idque ipsum
inter suos vocantur, et quod primo numerus fuit, iam nomen et honor est).
Dvyliktajame Germanijos skyriuje Tacitas apibūdino genties sueigos
teismines funkcijas ir pridūrė: „Tuose pačiuose susirinkimuose jie išsirenka
ir kunigaikščius, kurie sprendžia bylas apylinkėse ir kaimuose. Kiekvienas
vadas gauna po 100 palydovų, paprastų žmonių, drauge patarėjus ir sau
paramą“ (Eliquntur in iisdem conciliis et principes, qui iura per pagos
vicosque reddunt; centeni singulis ex plebe comites consilium simul et
auctoritas adsunt).
Nesunku išskirti visuose cituotuose šaltiniuose įžvelgiamą bendrą
pamatą. Jį sudaro tikėtinos ir, kaip atrodytų, ne visai banalios žinios. Barbarų
pasaulio stebėtojai sutartinai manė, jog paskirų genčių ir genčių sąjungų
karinės jėgos ir politinės reikšmės rodiklis yra vietos apylinkių skaičius. Šis
jų požiūris rėmėsi žiniomis apie šių apylinkių funkcijas genčių politinėje
organizacijoje. Atrodo, pagus iš tiesų vaidino svarbų vaidmenį,
mobilizuojant karius į žygį, ir buvo pamatinė teismų sistemos grandis. Tiek
žinome mes. Šaltiniuose pateikiama gerokai daugiau detalių, tačiau jos kelia
įvairių abejonių.
Labiausiai nepagrįsti yra skaičiai. Cezario žinias, esą svebai turėję
šimto tūkstančių vyrų armiją, galime nedvejodami laikyti pasakomis. Ne taip
svarbu, ar Galijos užkariautojas šiuo atveju pasirodė lengvatikis, ar pats
fantazavo. Vienaip ar kitaip, jis buvo linkęs pervertinti germanų galybę.
Kad ir kaip būtų, ne ką patikimesnė ir Tacito karinė aritmetika.
Lyginant duomenis apie šimtą pėstininkų iš kiekvienos apylinkės (6 skyrius)
ir apie semnonų apylinkių skaičių (39 skyrius), paaiškėtų, jog ši gentis
surinkdavo 10 000 tokių karių. Turėdami galvoje, jog kalbama apie
avangarde kovojančius rinktinius būrius (quos ex omni iuventute delectos
ante aciem ponant) ir jog likusioji mūšiui išrikiuota kariuomenė turėjo būti
bent kelis kartus gausesnė, gauname dydį, panašų į Cezario duomenis, užtat
labai tolimą to meto Europos demografinei realybei.

256
 Tačiau šalia vargiai patikimų duomenų apie šimtą rinktinių karių ex
singulis pagis matome autoriaus pastabą, kurios nederėtų ignoruoti: pasak
Tacito, žodis, iš pradžių reiškęs šimtą, vėliau tapo „pavadinimu“
(institucijos? karių būrio?) ir „garbingu titulu“, (et quod primo numerus fuit,
iam nomen et honorus est). Tai - efektingomis literatūrinėmis priemonėmis
perpasakotos nugirstos (galbūt Plinijaus Vyresniojo) ir nebūtinai teisingai
suprastos žinios, kuriomis Tacitas galėjo pagrįsti savo konstrukciją.
Barbarų ir Romos civilizacijos atstovų komunikavimo procese neretai
iškildavo nesusipratimų, kuriuos sąlygojo kultūrų skirtumai ir
paprasčiausias žinių trūkumas. Su germanų pasauliu susiduriančių romėnų
interesai, o kartu ir jų žinios, daugiausia apsiribodavo gentinės visuomenės
politinėmis institucijomis ir nesiekdavo kasdienio gyvenimo bei vietos
struktūrų.
Atrodo, Tacitas nieko nežinojo apie vietos sueigas, veikusias pagal
tuos pačius principus, kaip ir genčių sueigos. Tikriausiai todėl dvyliktajame
Germanijos skyriuje, apibūdindamas genties sueigos vykdomus teismus, jis
rašė: „Tuose pačiuose susirinkimuose [genčių - in iisdem conciliis] jie
išsirenka ir kunigaikščius, kurie sprendžia bylas apylinkėse ir kaimuose.“
Šiems kunigaikščiams Tacitas priskyrė neribotą teisminę valdžią, o šimto
„paprastų“ žmonių patarėjų būrius (centeni ex plebe comites) jis suvokė kaip
svitas, patarinėjusias šiems pareigūnams ir juos rėmusias.
Be abejo, tai nesusipratimas. Vėlesni šaltiniai sutartinai neleidžia
abejoti, jog germanų tautų teismai visuose lygmenyse buvo sueigų pobūdžio.
Nesvarbu, ar suformuluoti nuosprendį („paskelbti teisę“) priklausė tam
pačiam žmogui, kuris vadovavo sueigai, ar rachinburgų tarybai, galutinis
nuosprendis būdavo priimamas sueigoje aklamacijos būdu. Ne kas kitas, o
Tacitas detaliai aprašė šį sprendimo priėmimo mechanizmą Germanijos
vienuoliktajame skyriuje, o dvyliktojo pradžioje pažymėjo, jog
nuosprendžius tais atvejais, kai grėsė mirties bausmė, priiminėjo sueiga
(Licet apud consilium accusare quoque et discrimen capitis intendere).
Tačiau jis turėjo galvoje genties sueigą. Tacitas nesuvokė, jog tokios pat
sueigos vykdavo kiekvienoje vietos apylinkėje. Kaip tik todėl teisingas
žinias, jog vietos sueigose buvo renkami vietos vadai (be abejo, taip pat
aklamacijos būdu), jis klaidingai susiejo su genčių sueigomis.

257
Taip susidarė centralizuotos valstybės vertas vaizdinys, esą svarbiausias
genties organas skyrė paskirų apylinkių vadus ir siuntė juos ten vykdyti
teisingumo. Dėl tos pačios priežasties Tacitas klaidingai suprato žinias apie
vietos teismo sueigą, laikydamas ją apylinkės vado svita, padedančia jam
vykdyti teisingumą.
Kas bendra tarp visų šių dalykų ir žodžio centeni? Juk vargiai tikėtina,
kad kiekvienoje apylinkėje į sueigą susirinktų lygiai šimtas žmonių. Taip pat
vargiai galėtume manyti, jog iš kiekvienos apylinkės būdavo atrenkami lygiai
po šimtą jaunuolių į elitinius būrius, kartu su raiteliais kovojusius priešakyje,
pirma pagrindinės pėstininkų rikiuotės.
Abiem atvejais matome nesusipratimą, ir abiem atvejais žodis centeni
vienaip ar kitaip siejamas su apylinkės sąvoka (pagus). Claudius von
Schwerinas nutarė, jog tai pats seniausias liudijimas germanų gentyse
egzistavus teritorines centenas. Jo nuomone, Germanijos šeštajame ir
dvyliktajame skyriuose kalbama apie šimtines apylinkes, tik Tacitas
klaidingai supratęs jų germanišką pavadinimą.359
Šią idėją griežtai kritikavo Heinrichas Dannenbaueris, o dar anksčiau
ir Heinrichas Brunneris,360 tačiau, atrodo, tai buvo pernelyg griežti
vertinimai. Iš tiesų, Tacitas, Germanijos šeštajame ir dvyliktajame skyriuose
vartodamas žodį centeni, neturėjo galvoje nei centenos, nei jokios kitos
institucijos. Tai buvo paprasčiausias skaitvardis, ir šiais dviem atvejais
autorius kalbėjo apie skirtingus žmones: greitai bėgiojantys jaunuoliai
nebūtinai tiko būti teismo patarėjais. Tačiau tiesa ir tai, jog Tacito teiginiai
dažnai rėmėsi neteisingai suprastomis žiniomis. Galbūt tai buvo panašu į
vaikišką žaidimą „sugedęs telefonas“: pradinė informacija buvo iškraipyta
tolesnėse komunikacijos grandyse. Germanija buvo galutinė šios grandinės
grandis, ir ne viską čia galime priimti už gryną pinigą. Kartais rekonstruoti
pradinę informaciją nebūna labai sunku, nes plika akimi būna matyti, kas ir
kodėl buvo iškraipyta. Taip buvo ir tuo atveju, kai apylinkės sueigą Tacitas
klaidingai palaikė apylinkės vado svita. Tačiau kartais iškyla daugiau
sunkumų. Von Schwerino koncepcija atitinka hipotezėms keliamus
reikalavimus, suteikdama

359 Von Schwerin, Hundertschaft, p. 108 ir t.

360 Dannenbauer, Hundertschaft, p. 185 ir t. bei išnaša 26; Brunner,
Deutsche Rechtgeschichte, t. I, p. 159 ir t. bei ten pat, išnašos 12 ir 13.

258
vientisą prasmę akivaizdžiai iškraipytai informacijai, tačiau jos toli gražu
negalime laikyti patikima. Galime manyti, jog Germanijos šeštajame ir
dvyliktajame skyriuose vartojamas žodis centeni yra iškraipytas germanų
šimtinių apylinkių pavadinimas, bet šis spėjimas negalėtų būti pakankamas
įrodymas. Ginče dėl germanų centenos lemiamas žodis priklauso
viduramžių šaltinių interpretavimui.

CENTENA, PAGAS IR GO

Salijų teisyne žodis centena nevartojamas, tačiau du kartus pasirodo

centenarius. XLIV skyriaus (De reipus) norma teigia, kad žmogus, sumanęs
vesti našlę, turėjo „nueiti pas tunginą arba šimtininką, kad tunginas arba
šimtininkas paskirtų teismo sueigos dieną“ (hoc est, ut thunginus aut
centenarius mallo indicant). Ta pati procedūra galiojo priėmimo į giminę
atveju (acfatmire), kai tarp dviejų žmonių būdavo nustatoma dirbtinė
giminystė ir paveldėjimo teisė. Šiems atvejams skirtame XLVI skyriuje
rašoma: „Reikia laikytis [tokios procedūros], kad tunginas arba šimtininkas
paskirtų sueigos dieną, ir į šią sueigą jie turi atsinešti skydą“ (Hoc convenit
observare ut thunginus aut centenarius mallum indicant et scutum in ipso
mallo habere debeant). Abiem atvejais buvo iškilmingai įteisinamas
tolimesnės ar artimesnės giminystės pokytis. Tai turėjo būti atlikta sueigoje,
to asmens, kuris paprastai vadovaudavo sueigai, akivaizdoje ir griežtai
laikantis maginės kilmės ritualo. Viena iš daugelio šio ritualo priedermių
buvo sąlyga, kad sueigos pirmininkas - tunginas arba šimtininkas - turėtų
su savimi skydą.
Pagal šias dvi pastabas neįmanoma aiškiai nustatyti santykio tarp
šimtininko ir tungino. Žinome tik tai, jog jų vaidmuo identiškas ir jog to
meto frankams šis vaidmuo buvo labai svarbus. Ar tais atvejais, kai sueigai
vadovaudavo šimtininkas, tungino apskritai nebūdavo? Galbūt šimtininkas
buvo tungino pagalbininkas, jo dešiniojo ranka, ir galėjo, esant reikalui, jį
pakeisti? Negalime aiškiai atsakyti į šiuos klausimus. Galime tik griežtai
atmesti dvi versijas. Visų pirma centenarius šio atveju tikrai nėra grafo
pavaldinys, o iš vėlesnių šaltinių pažįstamos grafysčių administracijos
atstovas. Antra, tikrai nepavyktų susieti šimtininko su kokia menama

259
smulkesne apylinke, žemesnio rango vienetu negu sueigos bendruomenės
teritorija, kuriai vadovavo tunginas. Salijų teisėje neaptinkame tokių
smulkesnių apylinkių.
Kitų barbarų teisinių institucijų fone, kur teisėjai atstovavo karaliaus
jurisdikcijai, tunginas buvo tarsi kitos pasakos personažas: jis viešpatavo
ritualų, magiškų žodžių ir gestų karalystėje. Jis pirmininkavo teismo
sueigoms, bet nepriiminėjo nuosprendžių. „Skelbti teisę“ priklausė
rachinburgams, o jų verdiktas įsigaliodavo per sueigos aklamaciją.
Kreditorius, per teismą bandydamas išsireikalauti skolą, turėjo iškviesti
skolininką į sueigą ir kreiptis į tunginą žodžiais: „Prašau tavęs, tungine, kad
įpareigotum šį mano priešininką, kuris yra prisiekęs ir turi man grąžinti
skolą.“ Tunginas turėjo ištarti formulę: „Aš įpareigoju šį žmogų padaryti tai,
ką liepia salijų teisė.“ Jei skolininkas ir toliau delsdavo, jam grėsdavo
finansinės baudos ir administracinis skolos išieškojimas. Tačiau
administracinės prievartos taikymas priklausė ne tunginui. Skolintojas turėjo
į skolininko namus atsivesti rachinburgus, kad šie įvertintų turimo turto
santykį su skola, ir išsikviesti grafą, kad perimtų įvertintą turtą.361
Grafas galėjo tai atlikti, nes kaip karaliaus valdininkas buvo įgaliotas
atlikti prievartinius administracinius veiksmus. Tačiau jis negalėjo
pirmininkauti teismui, priimti nuosprendžio ir net savarankiškai įvertinti
turto, kurį turėjo perimti, iškviestas į skolininko namus. Jam ir jo
pagalbininkams, vadinamiesiems sacebaronams, priklausė tik vykdyti
teismo nutartį ir rinkti baudas, taip pat ir viešąsias (fredus), kurių dalis buvo
skiriama jo paties išlaikymui. Grafas buvo kviečiamas ir iškeldinti
naujakurio, kurio kaimynai nesutiko priimti į bendruomenę. Tačiau prieš
imantis prievartos, įsibrovėlis būdavo iškviečiamas į sueigą (maniat eum ad
mallum), ir ten grafui žodis nebūdavo suteikiamas. Sueigai pirmininkavo
tunginas.
Grafą, kaip karaliaus valdininką, saugojo trigubas vergeldas,
priklausęs taip pat ir sacebaronams, nors šie neretai būdavo karaliaus litai
(pueri regis), 362 tačiau šis vergeldas nepriklausė tunginui.

361 PLS.sk. L, 1-4.

362 Žr. PLS LIV: „1. Jei kas nors nužudys grafą, iš jo priteisiama 600 solidų
[trigubas laisvojo franko vergeldas - K.M.]; 2. Jei kas nors nužudys
sacebaroną, kuris yra karaliaus litas [pažodžiui - „karaliaus berniukas“, puer
regis], iš jo bus priteista 300 solidų [t.y. trigubas lito vergeldas];
260
Šios disharmonijos priežastis akivaizdi: tunginas nebuvo karaliaus
valdininkas. Jis buvo vietinės sueigos ir teismo bendruomenės galva. Mallus
negalėjo veikti be jo. Kaip tik todėl, kai kalbama apie teisinius ritualus,
nutraukiant ryšius su gimine (Salijų teisyno LX skyrius), priimant svetimą
žmogų į giminių bei paveldėtojų būrį (XLVI skyrius) arba kreipiantis į
gimines sutikimo antrosioms našlės vedyboms (XLIV skyrius), visuomet
buvo pabrėžiama, jog tai turi vykti sueigoje, tungino akivaizdoje (in mallo
ante tunginum). Šiuo požiūriu stebėtina XLIV skyriaus malbergo glosa:
iškilusios abejonės dėl svetimo žmogaus paveldėjimo teisės turėjo būti
sprendžiamos „arba prieš karalių, arba visuotinėje viešojoje sueigoje, tai yra
malberge prieš teodaną arba tunginą“ (ante regem aut in mallo publico
legitimo, hoc est in mallobergo ante theoda aut thungino). Theodans - tai
vienas iš senųjų germaniškų karaliaus apibūdinimų, o tunginas šioje glosoje
yra tarsi visuotinės sueigos sinonimas arba asmeninis simbolis.
Sueigos bendruomenė, kurios galva buvo tunginas, turėjo ir savo
teritoriją: juk kiekvienas laisvasis frankas turėjo žinoti, kur renkasi jo sueiga.
Tai priklausė nuo jo gyvenamosios vietos. Salijų teisyno XLVII skyriuje
detaliai apibūdinama teisminė procedūra, jei kas nors atpažino savo prarastą
turtą - vergą, arklį ar kokį kitą naminį gyvulį - pas tolimos vietovės
gyventoją. Ginčo pusių susitikimo ir jo išsprendimo vieta turėjo būti to
žmogaus, pas kurį atpažintas svetimas turtas, mallus (ista omnia in illo malo
debent fieri, ubi ille est gamallus, super ąuem res illa primitus fuerit agnita).
Priešdėlis ga- žodyje gamallus tiesiogiai reiškia „bendra-“, tad gamallus -
tai sueigos bendruomenės narys. Tai buvo laisvųjų frankų bendruomenė,
kurios nariai gyveno tam tikroje vietoje, tad vienu metu ir socialinė grupė,
ir teritorinis vienetas.
Salijų teisyno XLIV ir XLVI skyriuose minimas centenarius tinka
šiam archajinam kontekstui. Jis veikia tarsi tungino alter ego

3. Jei nužudys sacebaroną, kuris yra laisvasis žmogus, iš jo bus priteista 600
solidų; 4. Kiekvienoje sueigoje (in singulis maltis) neturi dalyvauti daugiau
kaip trys sacebaronai.“
363 Šiuo klausimu laikausi kitokios nuomonės negu Wenskus, Bemerkungen
zur Thunginus, p. 65-84, kuris šiuo atveju įžvelgė terminų rex ir thunginus
sinonimiškumą, tad nutarė, jog tunginas - tai vietos karaliukas
(Kleinkönig).

261
sueigos bendruomenėje, jis paskiria iškilmingo sueigos ritualo laiką, ir pats
šio ritualo metu sueigai pirmininkauja. Teismas ir administraciniai
vykdytojai salijų teisėje yra atskiros institucijos. Centenarius veikė sueigos
ir teismo sferoje, bendruomenės ribose. Su karaliaus administratorių ir
tarnautojų hierarchija, tai yra su grafu ir sacebaronais jis tuo metu neturėjo
nieko bendra. Be abejo, teismo nutartims įvykdyti kartais prireikdavo
administracinės prievartos, tad reikėjo čia pat turėti vykdytojų, tačiau buvo
saugoma, kad jų dalyvavimas malberge neviršytų būtino minimumo:
„sueigoje neturi dalyvauti daugiau kaip trys sacebaronai“ (Sacebarones vero
in singulis mallobergis plus quam tres non debent esse).364 Apie tai, kad kuris
nors pareigūnas iš šio būrio galėtų ten atlikti ceremonmeisterio vaidmenį, be
abejo, negalėjo būti nė kalbos.

Salijų teisyno pirmajame skyriuje vietos sueigos bendruomenė

vadinama pagus (apylinkė). Terminas centena apylinkei pavadinti imamas
vartoti tik VI amžiaus viduryje karalių Childeberto I ir Chlotaro I Sutartyje
dėl taikos išlaikymo (Pactus pro tenore paeis). Dėl nevykusio redagavimo ir
kopijuotojų pridarytų klaidų šio šaltinio turinys ne visur aiškus, tačiau
interpretuojant platesniame kontekste įmanoma jį suprasti. Devintajame
skyriuje Chlotaras, spręsdamas neefektyvių kaimynų naktinių sargybų
problemą, kai šios, susitarusios su vagimis, pro pirštus žiūrėdavo į vagystes
ir plėšimus, nutarė užkrauti centenoms materialinę atsakomybę už
nukentėjusiųjų patirtus nuostolius. Centenos, kurios teritorijoje įvyko
vagystė ar apiplėšimas, gyventojai turėjo atlyginti nukentėjusiajam
nuostolius ir imtis vadinamojo pėdsako (vestigium), tai yra gaudynių,
ieškodamos nusikaltėlių. Jei pėdsakas atvesdavo į kitos centenos teritoriją,
jau šiai tekdavo prievolė ieškoti, sugauti ir perduoti nusikaltėlį. Kiekvienas,
kuris šaukiamas vengė dalyvauti gaudynėse, turėjo sumokėti penkių solidų
baudą. Prievolė materialiai atlyginti nuostolius taip pat tekdavo tolesnėms
centenoms - antrajai arba trečiajai. Jei nukentėjusysis, sekdamas pėdsakais,
pats sugaudavo

364 PLS, LIV, 4.

262
vagį, jis pasiimdavo iš šio visą priklausančią piniginę baudą
(conpositionem), o jei pabėgėlį sugaudavo gaudynes surengusi „kariauna“
(trustis), tai yra šimtinė, ji pasiimdavo pusę priklausančios baudos ir
išreikalaudavo iš nusikaltėlio atlyginti nuostolį, kurį kitu atveju
nukentėjusiajam turėdavo kompensuoti centenos gyventojai.
Labai panašiai tie patys dalykai apibrėžiami sutarties 16 skyriuje. Šį
kartą netenka abejoti, jog tai - abiejų valdovų bendras potvarkis: „Taikai
išlaikyti įsakome paskirti kariaunoje (trustis) išrinktus šimtininkus, kurių
ištikimybė ir uolumas užtikrintų minėtosios taikos laikymąsi, o kadangi su
Dievo malone broliška meilė užtikrina nenutrūkstamą ryšį tarp mūsų, tegu
šimtininkai arba tie, kurie pareikš esantys kariaunoje, turės teisę peržengti
bendrą mūsų šalių ribą, vydamiesi nusikaltėlį arba sekdami jo pėdomis, ir
tegu kariaunai, kuri nepajėgs atlikti šios užduoties, teks atsakomybė taip,
kad paskubėtų atlyginti nuostolius nukentėjusiajam, tačiau tegu ir toliau
ieško nusikaltėlio. Jei kariauna jį suras, tegu pasiima sau pusę priklausančios
baudos, o nukentėjusiojo patirtas nuostolis turi būti atlygintas iš vagies turto
[...]. Tačiau jei [nukentėjusysis] pats sučiups nusikaltėlį, tegu pasiima sau
visą priklausančią baudą ir nuostolių atlyginimą, o fredus turi būti
sumokėtas tos apylinkės teisėjui, kurioje gyvena nusikaltėlis."365
Taip išvystame dvigubą centenos veidą. Tai - grupė, kolektyvinis
subjektas, bendromis pastangomis bandantis atlyginti nukentėjusiajam
nuostolius, kartu sekantis ir gaudantis nusikaltėlį, o jį pagavęs, pasiimantis
pusę piniginės baudos už vagystę ar plėšimą. Tačiau kartu centena yra
teritorinis vienetas, apylinkė su savo ribomis. Jei pabėgėlis peržengia šias
ribas ir pasislepia kaimyninėje centenoje, šiai centenai arba ir trečiajai, jei
nusikaltėlis ten perbėgtų, tenka pareiga imtis tolesnio sekimo bei materialinė
atsakomybė už nusikaltėlio padarytą nuostolį. Galų gale mokėti tekdavo tai
centenai, kuri pamesdavo pėdsaką.
Sutarties šešioliktajame skyriuje rašoma tas pat, kas ir devintajame,
tik kitais žodžiais: ten kalbama apie materialinę atsakomybę, tenkančią tai
kariaunai, kuri neįvykdė savo pareigos, saugodama rimtį, „kaip tai jau buvo
pasakyta [9 skyriuje], tai yra, kad paskubėtų

365 Pactus pro tenore pacis, sk. 9 (= PLS, sk. LXXXIV bei XCI-XCII)

263
atlyginti nukentėjusiajam nuostolius“ (et in truste, qua defecerit, sicut dictum
est, causa remaneat, ita ut continuo capitalem ei, qui perdiderat, reformare
festinet). O devintajame skyriuje rašoma, jog nukentėjusysis turi tuojau pat
gauti atlygį už patirtą nuostolį iš tos centenos, kuri pametė nusikaltėlio
pėdsaką (capitate tamen, qui perdiderat, a centena illa accipia absque dubio,
hoc est de secunda vel tertia). Netenka abejoti, jog sutarties redaktorius
pakaitomis naudojo terminus centena ir trustis („kariauna“), šiuo atveju
laikydamas juos lygiaverčiais.
Claudius von Schwerinas nepatikliai žiūrėjo į šią aiškią šaltinio
nuorodą ir buvo linkęs suprasti trustis kaip gaudynių dalyvių grupę, o ne kaip
visus laisvuosius centenos gyventojus. Franzas Steinbachas buvo įsitikinęs,
jog centena sutartyje vadinama speciali policinės paskirties šimtininko
vadovaujama formuotė, kurią Childebertas ir Chlotaras kaip tik šiuo aktu
įkūrė.366 Šie teiginiai remiasi ne šaltinio teikiamomis žiniomis, bet paties
žodžio trustis keliamomis asociacijomis. Šį žodis tyrinėtojai dažniausiai sieja
su kariniu daliniu, karaliaus pagalbiniu būriu arba karių grupe, susieta su
valdovu ypatingais ryšiais (antrustiones).
Pasidavus šių asociacijų įtaigai, nesunku užmiršti apie žodžių trustis
bei antrustio daugiaprasmiškumą. Ruth Schmidt-Wiegand atkreipė dėmesį,
jog tai buvo sulotynintos frankiškų žodžių druh ir druhtin367 formos - čia
skaitytojas nesunkiai atpažins slaviškus žodžius druh ir drużyna („draugas“
ir „draugovė“). Jiems bendra ne tik indoeuropietiška kilmė bei panašus
skambesys, bet ir labai panašus reikšmių spektras. Šis terminas anaiptol
neapsiribojo karo reikalais. Salijų teisyno XII skyriaus 14 pastraipoje
numatoma 200 solidų bauda už jaunosios, jai su palyda vykstant pas būsimąjį
vyrą (puella sponsata dructe ducente ad maritum [pabraukta mano - K. M.]),
pagrobimą ir išžaginimą. Šiuo atveju druht - tai greičiau pamergės negu
kariuomenės būrys. Konstantino gyvenime kariauna vadinami šventojo
misijos bendražygiai.368 Šie pavyzdžiai puikiausiai parodo,

366 Von Schwerin, Hundertschaft, p. 121 ir t.; Steinbach, Hundertschaft, p. 130

ir t.
367 Schmidt-Wiegand, Fränkisch druht.
368 ŽK, IX, p. 33. Vengrai užpuolė Konstantiną ir jo bendražygius, bet uslyšavša
učitelna slovesa ot ust ego, otpustiša s vsej družinoju.

264
koks daugiaprasmis buvo terminas trustis - „kariauna“, družina, nors
dažniausiai germanų ir slavų šaltiniuose juo vadinami valdovą lydintys
patarėjai ir kariai. Tačiau ypatingo dėmesio nusipelno Plačiosios Rusų
Tiesos 5 straipsnis. Čia žodis дружина vartojamas tokia pat prasme, kaip ir
trustis frankų Sutarties dėl taikos išlaikymo 16 skyriuje.
Ir Trumpojoje, ir Plačiojoje Rusų Tiesoje teritorinė kaimynų
bendruomenė vadinama вервь. Jai teko kolektyvinė atsakomybė už
nenustatytų nusikaltėlių padarytas žmogžudystes. Tokiu atveju vervė, kurios
teritorijoje rastas kūnas (в чьей же верви голова лежить), turėjo bendrai
sumokėti vadinamąją laukinę virą. Ši bauda buvo mokama dalimis, nes
bendruomenė ją mokėjo pati, nedalyvaujant kaltininkui (зане же безъ
головника имь платити). Senosios Rusios teisei būdinga yra tai, jog
kaimynų bendruomenė turėjo kartu mokėti baudą ir tuo atveju, jei žudikas
buvo žinomas, bet priklausė šiai bendruomenei. Plačiojoje Rusų Tiesoje
rašoma: „Jei žudikas priklauso jų vervei, tai, kadangi [kitais atvejais] jis
prisideda prie jų [mokėdamas - K. M.], todėl ir jie turi jam padėti, mokėdami
kaip laukinę virą, tik sumokėti jie kartu turi [tik] 40 grivinų, o užmokestį už
galvą turi sumokėti pats kaltininkas. O be to, 40 grivinų, kurias moka
družina, ir jis turi sumokėti savo dalį“ (Будеть ли головникъ ихъ въ верви,
mo зань K нимь прикладываеть, того же деля имъ помагати головнику,
любо cu дикую вepy; нo onnamu имъ во обчи 40 гривень, a головничьство
caмомy головнику, a въ 40 гривень eму зanлamumu uc дружины свою
часть).369
Žodis „družina“ šiuo atveju reiškia visus kartu mokančius vervės
gyventojus, ir tai atitinka šio žodžio etimologiją: družina - tai draugų
bendruomenė, kurią sieja bendri veiksmai, pareigos ir prievolės. Visa vervė
yra družina, visa centena yra trustis. Prievolė imtis sekimo teko visiems
bendruomenės nariams, ir net jei dalyvauti gaudynėse asmeniškai
pašaukiami tik kai kurie iš jų, už galimą nesėkmę materialiai atsakė visi.
Taip kolektyvinės centenos atsakomybės principą suformulavo Childebertas
I ir Chlotaras I šeštojo amžiaus viduryje, ir lygiai taip pat jis formuluojamas
596 metais Childeberto II Decretio.370

369 PrP, str. 3, 4 ir 5.

370 PLS, kapituliarija VIII, sk. 3, 4 ir 5.

265
 Frankų valstybės teisė šiuo požiūriu nebuvo išimtis. Sekimo prievolė
teko ir anglosaksų hundredams, kurie pagal X amžiaus vidurio kodifikaciją
buvo kartu ir vietos sueigų bendruomenės.371 Gal ir galėtume įtarti, jog
anglosaksų karaliai sekė Karolingų ar Merovingų institucijomis, bet senosios
Rusios vervių atveju tikrai negalėtume kalbėti apie sekimą frankų modeliu.
Kolektyvinė baudžiamoji atsakomybė už nenustatytų kaltininkų padarytus
nusikaltimus bei prievolė sekti, sugauti ir išduoti nusikaltėlius teko ir Piastų
dinastijos laikų Lenkijos bendruomenėms. Šiuo atveju tai taip pat nepanašu į
vakarietiškais modeliais grindžiamą sprendimą.
Daugelyje barbarų Europos kraštų, kaip matyti, monarcho valdžia
vertė vietos bendruomenes atlikti policines tvarkos palaikymo funkcijas,
grasindama kolektyvine atsakomybe. Tačiau Merovingų Pactus pro tenore
paeis šiuo požiūriu buvo seniausia norma - ne vien chronologiškai.
Anglosaksų Hundredgemot, Rusų Tiesa ir Piastų dinastijos kunigaikščių
dokumentai liudija jau kurį laiką galiojusią teisinę būklę. Pactus pro tenore
paeis ši būklė nustatoma karaliaus valios aktu. Čia centenai suteikiamos
konkrečios pareigos, saugant visuotinę rimtį ir akivaizdžiai siekiant priversti
ją efektyviai atlikti šias užduotis užkraunama kolektyvinė materialinė
atsakomybė už nesugautų nusikaltėlių padarytus nuostolius. Tai, jog šiuo
atveju nustatoma nauja norma, o ne įtvirtinamas senas paprotys, liudija ir
formulė centenas fieri, o ypač nurodymas vietos bendruomenėse (in truste)
paskirti renkamus šimtininkus, kurie rūpintųsi „aukščiau minėtos taikos
saugojimu“ (per quorum fidem et solicitudinem pax predicta servatur). Taip
centenos turėjo organizaciniu požiūriu būti paruoštos atlikti naująsias
funkcijas.
Tačiau tai nereiškia, jog centenos institucija yra naujas darinys,
sukurtas šiuo karaliaus dekretu.372 Interpretuodami formuluotę centenas fieri
pagal Senojo Testamento fiat lux, Merovingų dinastijos karaliams,
Chlodvigo sūnums, priskirtume dieviškosios visagalybės atributus, ir tai,
mano manymu, peržengia tikėtinumo ribas. Fritzas Wernlis, ieškodamas
realistiškesnės interpretacijos būdo, kreipėsi į Alemanų teisyno XXXVI
skyrių, kur žodžiai: fiat conventus (arba fiat placitum) in omni centena reiškia
teismo sueigas kiekvienoje

371 Hundredgemot, Liebermann, GA, t. I, p. 192-194.

372 Taip manė Steinbach, Hundertschar, p. 131 ir Mayeris, Staat, p. 117 ir t.

266
šimtinėje apylinkėje.373 Tačiau Sutartyje dėl taikos išlaikymo nieko
nekalbama apie sueigas. Mano nuomone, žodžiai centenas fieri čia reiškia tą
patį, kas čia pat paaiškinama detaliai: jog centenoms turi tekti materialinė
atsakomybė už vagystės nuostolius, jei nusikaltėlis nesugautas. Nauja buvo
ne pati institucija, bet jai tekusios pareigos, ypač šių pareigų vykdymo
užtikrinimo būdas.
16 skyriuje pasirodo ir institucinė naujovė: nurodymas paskirti
šimtininkus. Iš Salijų teisyno XLIV ir XLVI skyrių žinome, jog centenari
egzistavo jau anksčiau ir buvo tunginų atitkmenys arba pavaduotojai vietos
sueigų bendruomenėse. Tačiau, matyt, jie buvo ne visur. Childebertas I ir
Chlotaras I nutarė ne tik užkrauti šimtininkams rūpestį, kad centenos
vykdytų savo naująsias policines tvarkos palaikymo funkcijas, bet ir paskirti
šimtininkus ten, kur jų iki tol nebuvo. Tikriausiai taip buvo tautiškai mišriose
frankų ir romėnų gyvenamose teritorijose.
Galėjo būti ir taip, kad karaliams rūpėjo pamažu riboti ir išstumti
tunginus, kaip archajinės gentinės tvarkos atstovus. Sutinkame juos tik salijų
teisėje. Tai, jog Childeberto I ir Chlotaro I sutartyje tunginai neminimi,
liudija, jog valdovai nenumatė jiems vietos naujoje visuotinės taikos
saugojimo sistemoje. Vadovavimas laisvųjų frankų sueigų bendruomenėms
negalėjo būti ilgesniam laikui paliktas žmonėms, kurie nebuvo karaliaus
valdininkai ir kurių nebuvo įmanoma įjungti į valstybės administracinę
hierarchiją. Tai, jog ripuarijų teisėje tungino nėra, šiuo atveju yra
pakankamas argumentas ex silentio: „Jei kam reikės liudininko, kad
paliudytų sueigoje prieš šimtininką arba grafą arba kunigaikščio, patricijaus
ar karaliaus akivaizdoje“ (Si quis testis ad mallo ante centenario vėl comite,
seu ante duce, patricio vėl regi necesse habuerit [...]).374 Visi, kurie vykdė
teisingumą, čia išvardyti hierarchine tvarka: nuo šimtininko iki paties
valdovo. Tunginas buvo išstumtas, o šimtininkas atsirado pareigybių
hierarchijoje. Greta šimtininko, kaip jo viršininkas, taip pat galėjęs
pirmininkauti malberge, atsirado grafas.
Lotyniškas žodis comes reiškė germanišką grafio, tik VII amžiaus
pirmojoje pusėje, kai buvo surašoma ripuarijų teisė, tai jau buvo valdininkas
su daug didesniais įgaliojimais ir gerokai aukštesnės

373 Wernli, Die Gemeinfreien, išnaša 4, p. 63.

374 Lrib, sk. L, 1.

267
padėties negu mokesčių rinkėjas, salijų teisėje vadinamas grafio. Pavyzdys
neabejotinai buvo romėnų comes civitatis.375 Tačiau stebėtina, jog pagal šį
modelį organizuodami germaniškųjų frankų valstybės kraštų teritorinę
administraciją, Chlodvigo įpėdiniai svarbią komesų funkciją skyrė kukliems
grafams, o ne tunginams, kuriuos visiškai išstūmė, ar šimtininkams, kuriuos,
tiesa, paliko vadovauti vietos bendruomenėms, bet tik kaip grafų (komesų)
vadovaujamus valdininkus.
Visa tai nereiškia, jog grafai tiesiog pakeitė tunginus. Pagal karalių,
kuriems rūpėjo reformuoti tradicinę tvarką, sumanymą, jie vaidino visiškai
naują vaidmenį. Taip pat neturime jokio pagrindo manyti, jog ir tunginas, ir
grafas veikė tokiame pat administraciniame vienete. Šaltiniuose tiesiogiai
nenurodomas senųjų frankų malbergų skaičius ar paskirų sueigų
bendruomenių teritorijos. Greičiausiai jų teritoriją lėmė gyvenviečių masyvai
ir natūralus kraštovaizdis, ir tai buvo nedideli vienetai. Iš Salijų teisyno XLIV
ir XLVI skyrių galime numanyti, jog centena ir maltus veikė toje pačioje
teritorijoje ir buvo tos pačios bendruomenės du organizaciniai aspektai.
Ripuarijų teisyno L skyrius akivaizdžiai liudija, jog centenarius VII amžiuje
vadovavo vietos teismo, kurio teritorija veikiausiai sutapo su centenos
teritorija, sueigai. Grafo veiklos sritis apėmė mažiausiai keletą tokių
teritorijų.
Iš seniausių frankų šaltinių aiškėja, kad centenarius ir centena, panašiai
kaip tunginas, buvo senosios socialinės tvarkos elementai. Frankams
nukariavus Galiją, karaliaus valdžia susidūrė su nauja situacija ir ėmėsi keisti
teisinę santvarką germaniškose valstybės teritorijose. Centenos organizacija,
kadaise galbūt vykdžiusi karines funkcijas, ir naujomis sąlygomis pasirodė
esanti nepakeičiamas viešosios tvarkos išlaikymo įrankis. Monarchija
pajungė vietos bendruomenių paprotinę savigyną naujoms užduotims ir
privertė jas vykdyti, grasindama kolektyvine atsakomybe, be to, išstūmė
tunginus, įvedė grafo (komeso) pareigybę ir jo viršenybei pavedė
šimtininkus. VI amžiaus ediktuose centena daugiausia minima kaip rimties
saugotoja, bet palyginti su salijų bei ripuarijų teise, atrodo, jog ji kartu

375 Apie ankstyvosios frankų valstybės grafo virtimą komesu ir vėlyvosios

Romos imperijos comites civitatum žr. Schulze, Grafschaftsverfassung, p.
35-40.

268
buvo ir sueigos bei teismo bendruomenė. Tai aiškiai matyti iš aiškiai
suformuluotų alemanų teisės normų.

536-537 metais alemanai buvo prijungti prie frankų karalystės. Tai

nebuvo tikra inkorporacija, tačiau alemanų kunigaikštis nuo šiol tapo frankų
karaliaus valdiniu. Trečiajame VIII amžiaus dešimtmetyje surašytame Lex
Alamannorum akivaizdžiai matyti frankų įtakos pėdsakai. Net šios
kodifikacijos stilistika kartais primena kapituliarijas, formuluojamas kaip
karaliaus valios aktus liepiamąja nuosaka. Taip suredaguotas ir XXXVI
skyrius, skirtas jurisdikcijai ir teismų apylinkėms.
„1. Tegu sueiga vyksta pagal seną paprotį kiekvienoje centenoje,
dalyvaujant grafui arba jo pasiuntiniui ir dalyvaujant šimtininkui. Šis
susirinkimas turi vykti kiekvieną šeštadienį arba kitą [savaitės] dieną,
paskirtą grafo arba šimtininko valia, kas septynios naktys, jei taika krašte
silpna [quando pax parva est in provincia], o kai tvirtesnė, tegu vyksta kas
keturiolika naktų kiekvienoje centenoje, kaip nurodėme aukščiau.
2. Ir jei kas nors panorės iškviesti kitą kokiu nors reikalu į viešąją
sueigą, turi jį iškviesti prieš jo teisėją (in ipso mallo puplico debet mallare
ante iudice suo), kad šis teisėjas jį nuteistų pagal teisę, ir tegu [kaltinamasis]
teisingai atsako savo kaimynui arba kokiam nors žmogui, kuris panorėjo jį
iškviesti, [į kaltinimus]. Pirmojoje sueigoje turi iškelti savo bylą, o antrojoje,
jei panorėtų prisiekti, tegu duoda priesaiką pagal nustatytą teisę.
3. Ir pirmojoje sueigoje tegu jis pažada susirasti, kas kartu su juo
prisiektų, ir tegu nurodo laiduotojus, kaip reikalauja teisė, ir tegu duoda
užstatą pačiam grafui arba tam šimtininkui, kuris pirmininkauja [pabraukta
mano - K. M.], taip, kad nustatytą dieną arba teisėtai prisiektų, arba - jei yra
kaltas - sumokėtų [baudą],
4. Jei kuris laisvasis žmogus neatvyktų į sueigą arba pats nenueitų pas
grafą arba pas šimtininką, arba pas tą pasiuntinį, kurį grafas nusiuntė į sueigą,
turės sumokėti 12 solidų baudą. Kad ir koks tai būtų žmogus, ar kunigaikščio,
ar grafo vasalas, ar dar kas nors kitas, niekas neturi vengti atvykti į sueigą,
kad neturtingi žmonės galėtų šioje sueigoje kelti savo bylas [...]

269
 5. O jei būtų toks [įtakingas - K. M.] žmogus, kad grafas arba
šimtininkas, arba grafo pasiuntinys negalėtų jo teisti, tuomet tegu
kunigaikštis jį teisėtai teisia ir tegu stengiasi labiau patikti Dievui, o ne
žmogui, kad Dievas nerastų jokio aplaidumo kunigaikščio sieloje.“
Pradėkime nuo akivaizdžių dalykų: centena šiuo atveju yra teismo
apylinkė, sueigos bendruomenė, telkianti visus jos teritorijoje gyvenančius
laisvuosius alemanus - nuo pačių pilkiausių skurdžių (pauperes) iki įtakingų
kunigaikščio arba grafo vasalų. Nevertėtų kartoti to, kas parašyta juodu ant
balto, jei dar neseniai buvęs plačiai pripažintas Heinricho Dannenbauerio
teiginys, jog centenos buvusios ne teritorinės apylinkės, bet karių naujakurių
(Königsfreie) kolonijos karaliaus valdose.376
Taip pat akivaizdžiai iš Alemanų teisyno XXXVI skyriaus matyti, jog
centennarius savo centenoje atliko teisėjo vaidmenį. Jis pirmininkavo teismo
sueigai, ėmė iš kaltinamųjų užstatus ir sprendė bylas, nebent kaltinamasis
buvo toks galingas, kad jį teisti galėjo tik kunigaikštis. Tačiau viršesnis už
šimtininką buvo grafas. Jis vykdė aukštesniąją teisminę valdžią dviem
būdais: arba asmeniškai atvykdamas į centenos sueigą ir tuomet grodamas
ten pirmuoju smuiku, nors šalia ir būdavo vietos šimtininkas (šiuo atveju
teismo sueiga vykdavo coram comite et coram centenario), arba atsiųsdamas
ten savo atstovą ir per jį stebėdamas šimtininko vadovaujamą sueigą. Iš
trečiosios pastraipos teksto akivaizdu, jog centenos teismo sueigai galėjo
vadvauti arba grafas, arba šimtininkas (wadium suum donet ad ipsum comite
vel illo centenario qui preest). Tačiau penktojoje pastraipoje implicite
numatyta galimybė bylas spręsti ir karaliaus pasiuntiniui (si est talis persona
quod comes ad placitum vel centenarius vel missus comitis distringere non
potest), nors nežinia, kokiais atvejais taip būdavo daroma. Šiaip ar taip,
pagrindinės figūros buvo comes ir centenarius, tačiau atrodo, jog aukštesnieji
pareigūnai visuomet dalyvaudavo šimtinės sueigose - arba kaip grafai, arba
kaip jo pasiuntiniai.

376 Dannenbauer, Hundrtschaf bei Mayer, Staat, ypač p. 120, kur praleidžiamas
neparankus Alemanų teisyno XXXVI skyrius; taip pat Borgolte,
Grafschaften Allemaniens, p. 119; plg. pamatinę šios teorijos kritiką: Schulze,
Grafschaftsverfassung, p. 92 ir t. bei p. 319 ir t.; bei formaliai aršią, bet iš
tiesų vertą dėmesio Wernlio polemiką, Die Gemeinfreien, p. 44-72.

270
 Taigi, ar alemanų centenarius buvo grafo pavaduotojas, o centena -
grafystės (komitato) sudėtinė dalis? Taip frankų valstybės teritorinio
valdymo schema vaizduojama vėlesnėse Karolingų kapituliarijose. Tačiau
alemanų teisės atveju derėtų kalbėti atsargiau. XXXVI skyriuje sistemingai
ir išsamiai reguliuojama teritorinių teismų veikla, todėl nenuostabu, jog čia
nėra jokių užuominų apie grafysčių sueigas. Placitum arba mallus visuomet
vykdavo kurioje nors centenoje. Sueiga, kuriai grafas galėjo pats
pirmininkauti ir joje teisti, buvo centenos, o ne grafystės gyventojų
susirinkimas. Be abejo, galima sakyti, jog grafystė buvo skirstoma į
centenas, bet šis apibūdinimas ne visai dera su vaizdu, kurį galime įžvelgti,
skaitydami alemanų teisės normas. Greičiau tiktų visiškai priešingai
apibūdinti situaciją: comitatus buvo lipdinys iš centenų, kurias siejo to paties
grafo viršenybė. Kaip tik taip, įvardijant grafo asmenį, o ne grafystės sostinę,
neretai karaliaus dokumentuose būdavo apibūdinamos grafystės: in
ministerio Frumoldi comitis (tai yra, grafo Frumoldo valdomoje teritorijoje),
in ministerio Rihwini comitis, in ministerio Odalrici comitis, in comitatu
Chazonis comitis, comitatu Ruadolti arba pagaliau in pago Turgauve,
videlicet comitatu Adelhelmi.377
Tokie santykiai tarp grafystės ir centenos liudija, jog centena buvo
senesnė institucija negu grafystė. Niekas nekūrė šimtinių kaip grafo valdžios
centrų. Priešingai, Alemanų teisyne, kaip ir frankų teisėje, grafo valdžia
buvo tarsi kepurė uždėta ant nuo seno veikusių šimtininko vadovaujamų
vietos bendruomenių. Grafo pareigybė alemanų kunigaikštystėje buvo
įvesta pagal frankišką pavyzdį. Galbūt tai buvo Merovingų dinastijos
valdovų primesta naujovė. Tačiau nėra nieko, kas leistų manyti, jog ir vietos
šimtinių organizacija būtų pasiskolinta iš frankų. Valstybė galėjo šioms
bendruomenėms primesti vienokias ar kitokias pareigas, tačiau jokia
valstybės valdžia neturėjo galios formuoti gyvenviečių masyvų ir kurti
kaimynų bendruomenių. Tačiau atrodo, jog alemanų teisės centena kaip tik
ir buvo kaimyninio pobūdžio bendruomenė.
Turėtume pastebėti, jog XXXVI skyriaus 2 pastraipoje pabrėžiama
teritorinė teismo priklausomybė. Žmogus, norėdamas ką nors

377 Pavyzdžius ėmiau iš Alemanijai skirtų Liudviko Pamaldžiojo ir Liudviko

Vokiečio dokumentų: USG, t. I, nr. 226, 817 m.; USG t. II, nr. 433, 854 m.;
ThUB, nr. 96, 858 m.

271
apkaltinti, turėjo apie tai pareikšti jo (t. y. kaltinamojo) teisėjui viešojoje
sueigoje (in mallo publico debet mallare ante iudice suo). Taigi kalbama apie
centenos sueigą. Kitų teismo sueigų alemanų teisėje nenumatoma.
Kaltinamasis turėjo jose dalyvauti, nes pagal XXXVI skyriaus 4 pastraipą
dalyvavimas savosios centenos sueigose buvo visuotinė pareiga, o už
nedalyvavimą buvo baudžiama dvylikos solidų bauda. Pareiga dalyvauti bei
baudžiamoji sankcija už jos nevykdymą buvo motyvuojama būtinybe suteikti
paprastiems žmonėms galimybę pateikti sueigai skundus ir nurodyti
kaltinamuosius (ut in ipso placito pauperi conclamant causas suas).
Centenos sueiga buvo vieta, kur susirinkdavo visi jos gyventojai, tad
kurio nors iš jų nuskriaustas žmogus žinojo jį ten rasiąs ir galėsiąs viešai
apkaltinti. Jei kaltintojas ir kaltinamasis būdavo iš tos pačios centenos, jie vis
tiek paprastai susidurdavo sueigoje kas savaitę ar dvi. Jei nukentėjusysis
būdavo kilęs iš kitos apylinkės, jis turėdavo atvykti į tos centenos, kuriai
priklausė kaltininkas, sueigą, ten jį rasti ir viešai, prieš tenykštį teisėją ir
susirinkusius gyventojus, apkaltinti. Tokia yra formuluotės mallare ante
iudice suo prasmė ir taip, mano nuomone, reikėtų suprasti žodžius, jog
teisėjas „turi jį teisti pagal teisę“, o kaltinamasis turi „teisingai atsakyti į savo
kaimyno ar kokio kito žmogaus, kuris panoro jį iškviesti, kaltinimus “(ut Ule
index eum distringat secundum legem, et cum iustitia respondeat vicino suo
aut ąualescumąue persona eum mallare voluerit).
Žmogus, iškėlęs šimtinės sueigoje kaltinimą vienam iš šimtinės
gyventojų, galėjo būti „kaimynas“ arba „koks kitas žmogus“. Šis skirtumas
nurodytas neatsitiktinai. Jis tikriausiai turėjo tam tikrą reikšmę sueigų ir
teismų praktikai. Tikriausiai kalbama apie tai, ar kaltintojas bei kaltinamasis
buvo iš tos pačios centenos, ar kaltintojas buvo svetimas žmogus, atvykęs į
vietos mallus tik tam, kad ten surastų ir apkaltintų savo skriaudėją. Jei taip,
kaimynais (vicini) vadinami visi centenos gyventojai. Alemanų teisės
redaktorius tai užrašė nedvejodamas, kaip akivaizdybę. Jo požiūriu, centena
buvo kaimynų visuma ir kartu teritorinė teismo ir sueigos bendruomenė. Šių
teritorinių kaimynų bendruomenių susiformavimas negalėjo būti nei frankų,
nei savosios aukštesniosios valdžios darbas. Frankai galbūt tik ketino iškelti
grafus virš šių bendruomenių kaip teritorinius kunigaikščio ir karaliaus
valdžios atstovus.

272
 Saksonijoje vietos bendruomenės vadinosi ne šimtinėmis (centenae,
huntari), bet tiesiog apylinkėmis. Šaltiniuose jos vadinamos žodžiu pagus,
tai yra lotynišku saksiško žodžio go atitikmeniu. Kartais šis žodis būdavo
rašomas ir originalo kalba, nes būdavo apylinkės teritoriją reiškiančio
vietovardžio dalis (pavyzdžiui, pagus Sudergo, kuriame gyveno šv. Lebuino
draugas Folkbrachtas). Keleto tokių apylinkių pavadinimai užfiksuoti
metraščių pasakojimuose apie karo veiksmus arba derybas Saksonijos
nukariavimo metu. Pagus qui dicitur Bucki angarų genties teritorijoje
Frankų karalystės metraščiuose minimas todėl, kad kaip tik ten angarų
vyresnieji 775 metais susitiko su Karoliu Didžiuoju. Panašiomis
aplinkybėmis 784 metais minimas pagus qui dicitur Dragini bei pagus
Waizzagawi vestfalų teitorijoje, o 793 metais - pagus Hriustri prie
Vezerio.378 Iš šių užuominų matome tik tai, jog pagas šių genčių (angarų,
vestfalų ir ostfalų) teritorijoje buvo žemutinio lygmens teritorinis vienetas.
Iš dviejų nepriklausomų šaltinių galime sužinoti apie šių vienetų
politinį vaidmenį. Senesniojoje Lebuino gyvenimo versijoje pranešama, jog
metinėje saksų sueigoje Markle prie Vezerio rinkdavosi edelingų, frilingų ir
litų atstovai iš kiekvienos apylinkės, vadovaujami savojo vado (solebant ibi
omnes in unum satrapae convenire, ex pagis quoque singulis duodecim
electi nobiles totidemque liberi totidemque lati), kad kartu „atnaujintų
įstatymus“, spręstų ypač sunkius klausimus dėl karo ir taikos.379 Tiesa,
Karolis Didysis uždraudė saksams rinktis į tokias sueigas, tačiau kai jis pats
797 metais Achene sušaukė trijų nukariautų saksų genčių atstovus, kad
paskelbtų kapituliarijas, jis pakluso būtinybei nusilenkti jų gentinei
tradicijai. Kapituliarijose rašoma, jog, be vyskupų, abatų ir grafų, šiame
susirinkime dalyvavo ir sutartinai pritarė skelbiamoms normoms „saksai iš
įvairių apylinkių: ir vestfalų, ir ostfalų, ir angarų“ (simulque congregatis
Saxonibus de diversis pagis tam de Westfalahis et Angariis, quam de
Ostfalahis). Stebėtina, jog iškilmingoje įžangoje pabrėžiama, kad frankų
karaliaus sušauktas susirinkimas atitinka seniau genčių sąjungų sueigose
galiojusius reprezentatyvumo

378 VLA, sk. 3, p. 792; ARF, p. 42, 68, 93.

379 VLA, sk. 4, p. 793.

273
principus. Achene, panašiai kaip kadaise Markle, susirinko vietos apylinkių
atstovai, o ne vien frankų paskirti grafai.
Bandymas į frankų valstybę įtrauktuose saksų kraštuose įdiegti
grafysčių administraciją susidūrė su sunkumais, kurių Karolis Didysis iš
pradžių greičiausiai nesitikėjo. 782 metais jis ten paskyrė grafus, kuriuos
parinko iš aukščiausios saksų aristokratijos arba, kaip teigiama Annales
Maximiani, iš frankų ir saksų aristokratijos. Karalius, 785 metų (apitulatio
departibus Saxoniae uždrausdamas šaukti genčių sueigas, nustatė, jog
„kiekvienas grafas savo valdžios teritorijoje turi šaukti sueigas ir vykdyti
teismus“ ([...] sed unusqisque comes in šuo ministerio placita et iustitias
faciat).380
Tai buvo pernelyg plataus užmojo programa. Po karo pergalių, po
saksų karo belaisvių skerdynių Verdene, o ypač po Vidukindo kapituliacijos
ir krikšto 785 metais Karolis Didysis nutarė, jog gali nukariautame krašte
įvesti viską, ką tik panorėjęs. Tačiau vien ant iečių, kurių pakako karo
pergalėms, naujoji valdžios sistema negalėjo laikytis. 797 metais Karolis
Didysis jau žinojo prieš dvylika metų neapskaičiavęs jėgų. Dabar jis suvokė,
jog jo rankos vis dar per trumpos, kad sėkmingai administruotų nukariautą
šalį. Teko pripažinti realybę, ir ten, kur nepavyko kontroliuoti kasdienio
gyvenimo bei pažaboti savo valdinių, beliko kliautis saksų vietos
bendruomenių veikla pagal jų nuo amžių veikusią teisės tradiciją.
797 metų kapituliarijų ketvirtajame skyriuje detaliai, išsamiai
nurodoma, kas gali vykdyti arba prižiūrėti teismus bei pagal šią teisę rinkti
teismo mokesčius. Apie grafus ten nekalbama nė žodžio. Šiame šaltinyje
numatomos keturios galimos situacijos. Pirmoji jų iškyla, jei konfliktas
išsprendžiamas vietoje, kaltininko kaimynams priėmus sprendimą (causa
infra patriam cum propriis vicinantibus pacificata fuerit). Šiuo atveju „patys
apylinkės gyventojai gauna 12 solidų už išspręstą ginčą ir už priimtą
nuosprendį, kaip tai paprastai darydavo pagal savo papročius, tegu jiems
būna pripažinta ši teisė“ (ibi solito more ipsi pagenses solidos XlI pro
districtione recipiant et pro wargida quae iuxta consuetudinem eorum
solebant facere hoc concessum habeant).
Kita galimybė, numatoma (apitulare Saxonicum: bylos sprendimas
vyksta karaliaus pasiuntinio akivaizdoje, nors ją išsprendžia

380 Annales Mosellani, MGH ss., t . XIII, p. 2l; CPS, sk.34.

274
kaimynų bendruomenė savo teritorijoje. Tokiu atveju „už minėtąjį vargidą
[germaniškas nuosprendžio pavadinimas - K. M.] aukščiau minėtus 12
solidų gauna patys apylinkės gyventojai, o kadangi karaliaus pasiuntiniui
teko rūpintis šia byla, jis gauna kitus 12 solidų karaliaus iždo naudai“ (Si
autem in praesentia missorum regalium causae definitae fuerint, pro iam
dicta wargida suprascriptos solidos XII ipsi pagenses habeant concessos et
pro hoc quia missus regalis ex hac re fatigatus fuerit, alios XII solidos inde
recipiat ad partem regis).
Trečia galimybė - perduoti bylą (greičiausiai pernelyg sunkią, kad ją
galėtų išspręsti vietos bendruomenė) tiesiai frankų karaliaus dvaro teismui:
„Jei byla perduodama rūmams, kad būtų išspręsta karaliaus akivaizdoje,
tuomet abu mokesčiai po 12 solidų, tai yra už vargidą ir tai, ką [kaltinamasis]
turėjo sumokėti kaimynams, nes byla nebuvo išspręsta šalyje [vietoje,
Saksonijoje], tenka karaliaus iždui, ir iš viso tai sudaro 24 solidus“ (Si autem
ipsa causa ad palatium in praesentia regis ad definiendum fuerit producta,
tunc utriąue solidi XII id est pro wargida et quod vicinis debuit conponere,
eo quod infra patriam diffinita ratio non fuerit, ad partem regis faciant
conponere, quod sunt solidi XXIIII).
Pagaliau ketvirtoji galimybė - kai pats kaltinamasis, nuteistas
savosios bendruomenės, apskundžia jos nuosprendį karaliui: „Jei kas
nenorės sutikti su tuo, kaip kaimynai nuteisė jį šalyje ir atvyks su šia byla į
rūmus, ir ten [t. y. karaliaus rūmuose] bus nuspręsta, jog [kaimynai] jį
nuteisė teisingai, už pirmą kartą turės sumokėti 24 solidus karaliaus iždui, o
jei ir tuomet, grįžęs nenorės nusiraminti, atsisakys įvykdyti teisingumą [t. y.
nepaklus nuosprendžiui - K. M.] ir vėl tuo pat klausimu bus iškviestas į
rūmus ir vėl nuteistas, sumokės du kartus po 24 solidus“ (Nam si fuerit
aliquis qui in patria iuxta quod sui convicini iudicaverint seque pacificare
noluerit et ad palatium pro huius rei causa venerit et ibi ei fuerit iudicatum
quod iustum iudicium iudicassent, in prima vice ut supra dictum est solidos
XXIIII ad partem regis conponat; et si tune inde rediens se pacificare et
iustitiam facere renuerit et iterum pro ipsa causa ad palatium fuerit
convocatus et deiudicatus, bis XXIIII solidos conponat). Jei ir tai
nepadėdavo, trečią kartą mokestis karaliaus iždui išaugdavo iki 72 solidų.
Pažvelkime atidžiau į grupę, šiame šaltinyje vadinamą ipsi pagenses.
Karolis Didysis jai pripažino teisę teisti, tačiau nelaikė jos karaliaus

275
valdžios organu. Kapituliarijų 4 skyriuje nenustatoma tvarka, pagal kurią ši
grupė turėjo teisti, ir nesileidžiama į jokias smulkmenas, tik nurodoma, jog
ipsi pagenses turi tai daryti taip, kaip visuomet darė, pagal savo paprotį
(solito more, quae iuxta consuetudinem eorum solebant facere). Procedūrą
reguliavo saksų genčių teisės tradicija. Frankų karalius į visa tai nesikišo, tad
iš kapituliarijų nesužinosime, kas vadovavo teismui ir kas formulavo
nuosprendį. Laimei, aštuntajame skyriuje, skirtame prieš teismų nepaisantį
žmogų nukreiptoms represijoms, uždanga kiek praskleidžiama.
„Maištininkui“, nepaklususiam vietos teismo nuosprendžiui (si talis
fuerit rebellis qui iustitam facere noluerit), o paskui dėl to iškviestam prieš
paties karaliaus teismą ir neatvykusiam, sudrausminti Karolis Didysis leido
vietos bendruomenei taikyti prievartą „pagal jų [saksų] senąją teisę“
(secundum eorum ewa). Tokiu atveju apylinkės gyventojai turėjo susirinkti į
visuotinę sueigą (condicto commune placito ipsi pagenses veniant) ir ten
sutartinai priimti sprendimą, kuriuo remdamiesi galėjo sudeginti kaltininko
namus. Tai reiškė, jog nusikaltėlis netenka vietos tarp žmonių, ištremiamas
ir paskelbiamas už įstatymo ribų. Kapituliarijų redaktorius ypatingai
pabrėžė, jog ši procedūra turėjo atitikti senąją teisę ir vietos sueigos
sprendimą, o kartu, jog frankų karalius tai leidžia išimties tvarka tik tų
žmonių atžvilgiu, kurie nesiskaito su jo teismine valdžia (Tunc de ipso
placito commune consilio facto secundum eorum ewa fiat peractum et non
pro qualibet iracundia aut malivola intentione, nisi pro distrietione nostra).
Šie žodžiai - tai sukrečiantis prisipažinimas. Karalius nugalėtojas
neturėjo nukariautame krašte jokių administracinės prievartos priemonių,
kuriomis galėtų primesti pagarbą sau, kaip aukščiausios teisminės valdžios
įsikūnijimui. Juk vargiai būtų buvę įmanoma nusiųsti baudžiamąją
ekspediciją prieš kiekvieną triukšmadarį. Suvokęs savo bejėgiškumą,
Karolis Didysis sutiko, kad gerbti jo jurisdikciją verstų saksų vietos
bendruomenės nuo amžių įprastu būdu. Laikinas atsitraukimas nuo pernelyg
ankstyvo bandymo primesti grafų jurisdikciją atsispindėjo 797 metų
kapituliarijose. Tyrinėtojams tai yra unikali galimybė prisiliesti prie vis dar
besisukančių gentinio teisingumo girnų.
Apibūdinimas ipsi pagenses 797 metų kapituliarijoje reiškia pačią
žemiausią gentinės bendruomenės struktūros teismų grandį.

276
Frankų užkariautojai jau buvo sunaikinę arba kaip tik naikino aukštesniąsias
šios organizacijos grandis, bet vietos bendruomenėse tradicinė tvarka veikė
po senovei ir net galėjo priešintis naujajai valdžiai. Saksų kapituliarijų 8
skyrius neleidžia abejoti, jog teismai šiose bendruomenėse buvo sueigų
pobūdžio. Tiesa, šiame skyriuje kalbama apie represijos aktą ir nevartojami
terminai iudicium bei wargida, bet kaltininko namas sudeginamas pagal
sprendimą, kurį ipsi pagenses sutartinai priimdavo specialiai sušauktoje
sueigoje (condicto commune placito). Pagal nustatytą procedūrą priimamas
sprendimas, kurio pagrindu nusikaltėlį ištinka rūsti, bet teisėta bausmė. Kas
tai, jei ne teismo nuosprendis? Netenka abejoti, jog panašia tvarka sueigoje,
visiems susirinkusiesiems pritarus, ipsi pagenses teisė ir priėmė
nuosprendžius visose bylose, apie kurias kalbama kapitulia rijų ketvirtajame
skyriuje.
Taigi pagenses sudarė sueigos ir teismo bendruomenę. Kiekvienas jų
turėjo žinoti, kur yra jo sueigų vieta. Kiekviena tokia bendruomenė turėjo
tradiciškai nustatytą rinkimosi vietą ir nuolatinę sudėtį, tad tai buvo ne tik
grupė, bet ir teritorinis vienetas, apylinkė (pagus). Apie tokias apylinkes
kalbama tų pačių kapituliarijų įžangoje, kur įstatymų leidėjas remiasi de
diversis pagis į Acheną atvykusių saksų dalyvavimu ir sutartiniu pritarimu
skelbiamoms normoms. 797 metų kapituliarijų 4 skyriaus tekstas leidžia
susidaryti įspūdį apie šių apylinkių pobūdį ir teritorijos dydį. Pagenses, šių
apylinkių gyventojai, čia vadinami ir kitais terminais, kuriuos kapituliarijų
redaktorius vartojo kaip lygiaverčius: vicinantes (gyvenantys kaimynystėje),
vicini (kaimynai), convicini (bendri kaimynai). Visais atvejais akivaizdžiai
kalbama apie tuos pačius žmones. Iš pradžių rašoma, kad bylą išsprendė
vicinantes, paskui, jog teismo mokestį ima ipsi pagenses, dar toliau - jog tai
yra mokestis, kurį teisiamasis turi sumokėti savo kaimynams (vicinis) ir
pagaliau, kad jis gali apskųsti karaliui savo bendrų kaimynų nuosprendį
(quod sui convicini iudicaverunt). Pagas buvo tokia apylinkė, kurios visi
gyventojai buvo kaimynai. Karolio Didžiojo Saksų kapituliarijos aiškiai
patvirtina tai, ką leistų manyti ir trumpa užuomina Alemanų teisyno XXXVI
skyriaus 2 pastraipoje: vietos sueigų ir teismo bendruomenė abiejuose
šaltiniuose turi visus teritorinės kaimynų bendruomenės požymius.
Taigi tai veikiausiai buvo už grafystę mažesni teritoriniai vienetai.
Apie alemanų centeną tai parašyta juodu ant balto: kaip teigiama

277
Lex Alamannorum, grafas yra mažiausiai kelioms centenoms paskirtas
valdininkas. Saksų kapituliarijose grafas neminimas: ten teismo bylos
skirstomos į išspręstas šalyje (in patria) arba frankų karaliaus rūmuose.
Pirmosios kategorijos bylose teisė, nuosprendį priėmė ir teismo mokestį ėmė
„patys apylinkės gyventojai“ (ipsi pagenses), o galimas karaliaus pasiuntinio
dalyvavimas tik suteikė nuosprendžiui solidumo. Jei ipsi pagenses galutinai
neišspręsdavo bylos, niekas „tėvynėje“ (in patria) jau nebegalėjo to padaryti.
Likdavo tik frankų karaliaus rūmų teismas karaliaus akivaizdoje. Grafo
jurisdikcijai nei vienur, nei kitur nepalikta vietos. Neminimos ir jokios grafo
iš teismų vykdymo gaunamos pajamos. Vietoje, in patria, visą mokestį už
teismą ir nuosprendį gaudavo ipsi pagenses. Jei pas juos atvykdavo karaliaus
pasiuntinys, jam už rūpesčius priklausė papildomas užmokestis. Tačiau
missus regis jį ėmė tik karaliaus iždui (ad partem regis), o ne grafo naudai.
Už bylas, sprendžiamas in palatio karaliaus akivaizdoje, be abejo, buvo
mokama ad partem regis. Jei grafas dalyvaudavo vietos teismuose, kaip
būdavo Alemanijoje, kur jis galėjo pats pirmininkauti centenos teismo
sueigai arba išsiųsti ten savo delegatą, jam priklausydavo pajamų ir iš teismo
mokesčių. Kapituliarijose negalėjo būti nutylimos grafo pajamos, nes buvo
kruopščiai skaičiuojamos kaimynų, karaliaus pasiuntinio ir paties karaliaus
pajamos. Šiuo atveju šaltinio tylėjimas savaime yra įrodymas: 797 metais
Saksonijoje nebuvo karaliaus teismų.
Tai nereiškia, jog ten nebuvo grafų, pastebėjo H. K. Schulze.381 Be
abejo, netenka abejoti, jog Karolis Didysis juos paskyrė 782 metais, pavedė
jiems vadovavimo funkcijas ir 785 metais norėjo jiems pajungti vietos
teismus. Tačiau pastarasis ketinimas nepavyko. Grafas (comes) Saksonijoje
buvo iki tol nežinoma figūra, ir greičiausiai vietos sueigų bendruomenės
nepripažino jo viršenybės teismui. Tai galėjo būti ir įtakingas saksų
edelingas, bet naujajame vaidmenyje, kurį jam skyrė užkariautojai frankai,
jis buvo bejėgis. Jis neturėjo prievartos įrankių ir negalėjo savo įgaliojimų
pagrįsti teisės tradicija - tai buvo būtinos sąlygos autoritetui išsikovoti saksų
sueigoje. Susidūręs su nesėkme, Karolis Didysis pasirodė esąs realistas: jis
kuriam laikui atsisakė diegti grafų jurisdikciją ir pasitenkino tuo, jog

381Schulze, Grafschaftsverfasuung, p. 278-280, 290 ir t.

278
saksų bendruomenės pripažino frankų karalių aukščiausia teismine valdžia,
kurią dar neseniai turėjo genčių sueigos bei metinė saksų sueiga Markle.
Kadangi Saksų kapituliarijų placitum pagensium buvo teritorinė
kaimynų bendruomenė, atlikusi teismo funkcijas, tai kartu buvo alemanų
centenos sueigos (placitum, conventus, muilus) atitikmuo. Deja, nežinome,
kaip tuo metu Saksonijoje buvo vadinamas tokiai sueigai vadovavęs
žmogus. Tai tikrai nebuvo hunto, tai yra centenarius, nes pati šio žmogaus
vadovaujama bendruomenė Saksonijoje buvo vadinama apylinke (pagus,
go), o ne šimtine (huntari, centena). Tačiau atrodo, kad vietos bendruomenei
skiriamų pareigų šimtainė sistema buvo žinoma ir Saksonijoje. Tai liudija
Capitulatio de partibus Saxoniae formuluojamas įsakymas dėl ką tik
nukariautoje ir apkrikštytoje šalyje statomų bažnyčių aprūpinimo.
Kiekvienai iš šių bažnyčių aplinkiniai gyventojai (pagenses ad ecclesiam
recurrentes) turėjo išskirti po du mansus dirbamos žemės ir kartu skirti po
vieną vergą ir vieną vergę nuo kiekvienų 120 gyventojų.382 Tai buvo kolek­
tyvinė prievolė, tenkanti visai bendruomenei, nepriklausomai nuo skirtingos
edelingų, frilingų ir litų socialinės padėties, pagal bendrą gyventojų skaičių:
bendros prievolės matas buvo 120 žmonių, tai yra 120 šeimos tėvų.
Be abejo, tai nebuvo 785 metais užkariautojų sugalvota sistema: ji
rėmėsi senu papročiu. Skaičius 120 taip pat nėra atsitiktinis. Tai - šimtinė,
kartais vadinama „didžiąja“ arba „ilgąja“. Ši viduramžių germanų kalbose
paplitusi skaičiavimo nomenklatūra puikiai dokumentuojama skandinavų
šaltiniuose. Žodžiu hundrad („šimtinė“) ten kaip tik vadinamas skaičius
120.383 Jei frankai norėjo pasiekti, kad vietos bendruomenės iš tiesų
sutartinai remtų bažnyčias, turėjo pasikliauti tradiciniu saksų bendruomenių
būdu dalytis įvairias prievoles, kurias seniau pagenses atliko gentinės
bendruomenės labui. Tačiau 785 metais užkariautojai vis dar vadovavosi
Capitulatio pastebima visagalybės iliuzija, tad negalime visiškai atmesti
galimybės, jog jie bandė primesti nukariautiesiems frankų centenai būdingą
prievolių sistemą. Šiaip ar taip, būdas, kuriuo jie primetė saksams Bažnyčios
organizacijos kūrimo išlaidas, gali tapti pėdsaku,

382
CPS, sk. 15.
383
Reuter, Zur Bedeutungsgeschichte.

279
kuris padėtų išsiaiškinti ryšį tarp centenos institucijos ir skaitvardžio jos
pavadinime. Paradoksalu, jog šią mįslę gali padėti įminti su Saksonija susijęs
šaltinis, kuriame terminai huntari arba centena apskritai neminimi.
Verta atkreipti dėmesį į dar vieną, su chronologija susijusį paradoksą.
Karolio Didžiojo Saksų kapituliarijos yra dviem su puse amžiaus vėlesnės už
Pactus pro tenore pacis ir mažiausiai puse amžiaus - už Lex Alamannorum.
Tačiau jei atsižvelgsime į teisinės santvarkos kontekstą, atrodo, jog 797 metų
kapituliarijose pagus vadinama teismo, sueigų ir rimties palaikymo
bendruomenė yra vyresnioji frankų ir alemanų centenos sesuo. Nepavykus
pirmiesiems bandymams primesti saksams grafų jurisdikciją, Capitulare
Saxonicum pripažįstamos vietos bendruomenės ir joms skiriamas toks
vaidmuo, kokį jos vaidino gentinėje santvarkoje prieš pat valstybingumo
slenkstį. Frankų Pactus pro tenore paeis leidžia apčiuopti momentą, kai
valstybė žengė pirmąjį žingsnį, pertvarkydama tradicinių vietos
bendruomenių funkcijas: tai, kas nuo amžių buvo kaimynų sąveika, saugant
rimtį, karaliaus valdžia pavertė prievole, saugoma kolektyvinės
atsakomybės. Iš Lex Alamannorum savo ruožtu ryškėja, kaip vietos rimties
palaikymo, sueigų ir teismo bendruomenės buvo atiduodamos grafų
jurisdikcijai, įjungiant jas į valstybės administracinę sistemą. Įtrauktos į šią
sistemą, jos toliau vaidino svarbų vaidmenį ir dar daugelį amžių buvo
minimos šaltiniuose, jei tai būdavo reikalinga tiems, kurie surašinėjo ir
saugojo dokumentus.

Ankstyvųjų viduramžių raštininkams daug rūpesčių kėlė

daugiaprasmis žodis pagus. Neretai tekdavo ieškoti būdų, kaip grafystę
atskirti nuo grafystės padalinio, nes paprastai aukštesnysis ir žemesnysis
teritorinis vienetai būdavo vadinami tuo pačiu terminu. 854 metų liepos 22
dienos Liudviko Vokiečio dokumento redaktorius vienu metu dviem būdais
sprendė šią problemą: grafystę vadino comitatus ir prirašydavo tuo metu
pareigas atliekančio grafo vardą, o grafystės padalinį - pagelius ir
prirašydavo vietovardį. Mažybinė žodžio pagus forma neleido abejoti, jog
kalbama apie žemesnio rango teritorinį vienetą. Taigi rašoma, jog valdos,
kurias Sankt Galeno

280
vienuolynas pagal susitarimą atidavė Konstancos vyskupijai, buvo in
comitatu (hazonis comitis, in pagelto Swerceshuntare (penki kaimai), in
comitatu Ruadolti comitis palatii, in pagelto Affa (vienas kaimas), in
comitatu Odalrici comitis, in pagelo Goldines huntari (vienas mansas
Herbertigeno kaime) bei in comitatu Utonis comitis in pagelto
Perahtoltespara (koplyčia su dvaro žeme ir penkiais valstiečių laukais
Baldingeno kaime).384
Čia minimi keturių mažų apylinkių vardai, kurie skiriasi nuo jų
teritorijoje esančių kaimų pavadinimų. Dviejų iš jų pavadinimuose buvo tas
pats sandas: huntari. Tai buvo germaniškas žodis, kurį lotyniškuose
tekstuose atitiko žodis centena. Nuomonę, kad abu šie žodžiai yra
sinonimai, kaip visada aršiai ginčijo Heinrichas Dannenbaueris: jo
nuomone, huntari su šimtine turėjo tiek pat bendra, kiek žodis Hund
(„šuo“), atsitiktinai skambantis panašiai, kaip skaitvardis „šimtas“. Tačiau
dviejuose 838 metų dokumentuose aiškiai pasakyta, jog Sankt Galeno
vienuolynas iš privačių dovanotojų gavo žemės Getighofeno ir Ristiseno
kaimuose in pago Albunesparo in centena Ruadoltohuntre.385 * Lotyniškas
institucijos pavadinimas (centena), kaip ir pagelus 854 metų Liudviko
Vokiečio dokumente, reiškia apylinkę, didesnio teritorinio vieneto
(comitatus 854 m. dokumente, pagus Albunesparo 838 metais) dalį, o
germaniškas lotyniško termino sinonimas pakartojamas centenos teritoriją
įvardijančiame vietovardyje: huntre (huntari).
Tiesa, dokumentų terminija buvo gana nepastovi. Hatihuntario
šimtinė 776, 789 ir 888 metų dokumentuose vadinama pagus,
Muntariheshuntaris 792 metais vadinamas marka, o 892 metais pagus.386
904 metų dokumente rašoma, jog karalius suteikė Sankt Galeno
vienuolynui valdas trijuose kaimuose in pago Munigisingeshuntare in
comitatu Arnoldi. Aišku, jog pagus šiuo atveju reiškia teritorinį vienetą,
kartu su kitomis panašiomis apylinkėmis sudariusį grafystę. Tačiau kituose
dokumentuose pagus reiškė grafystės teritoriją, tad šimtinės apylinkė turėjo
būti vadinama kitaip. Jau

384USG, t. II, nr. 433.

385 Dannenbauer, Hundertschaft, p. 200; USG, t. I, nr. 372 ir 373.
380 Cod Laur., nr. 3243, 770 m. (pagus Hattihuntari); USG t. I, nr. 123, 789
m. (privačiai dovanojamas kaimas in pago Hattihunta); USG, t. I, nr. 134,
792 m. (infra marcha [...] Muntariheshuntari villa Pillintkos); USG, t. II, nr.
684, 892 m. (in pago Munterishuntre in villa Dieteriskiriha).

281
mūsų minėtame 844 metų dokumente apie našlę Kotiniu rašoma, jog jos
vienuolynui dovanota žemė buvo in pago Durgaugensi (tai yra Turgau
grafystėje), in situ Waldramnishunderi in loco qui dicitur Cotinuowilare.387
Situs čia reiškia lygiai tą patį, ką pagelius Liudviko Vokiečio dokumente,
pagus Munigisingeshuntare Arnoldo grafystėje arba centena
Ruadolteshuntre.
Apylinkės pavadinimas, kuriame yra sandas huntari, buvo toks
iškalbingas, kad leisdavo apsieiti be papildomo lotyniško žodžio. Dviejuose
vienu metu 852 metų gruodžio 28 dieną surašytuose dokumentuose rašoma,
jog Sankt Galeno vienuolynas iš privačių dovanotojų gavo žemės
Hefenhofeno kaime „Turgau [teritorijoje] apylinkėje [tai yra, grafystėje],
atskirai vadinamoje Valdramnishuntariu“ (In pago Thurgaugensi, quod
tamen specialiter dicitur Waldramnishuntari). 860 metų dokumente šis
pavadinimas taip pat vartojamas kaip pakankamas teritorinio vieneto
apibūdinimas: „dovanoju [...] tai, ką turiu kaip nuosavybę Kesvilio kaime
Valdramnishuntaryje“ (trado [...] quicquid proprietatis in Chezzinwillare in
Waldramneshundare possideo).388
Šaltiniuose minimi aštuoni vietovardžiai Alemanijoje su sandu huntari.
Tai buvo apylinkių, o ne paskirų vietovių pavadinimai. Th. Mayeris mano,
kad aštuonios apylinkės nėra daug. Jo nuomone, negausios užuominos
liudija, jog teritorinė centena buvo mažai paplitusi. Tačiau daugelis šimtinių
apylinkių neabejotinai turėjo kitokius pavadinimus. Pavyzdžiu galėtų būti
839 metų Liudviko Vokiečio Reichenau vienuolynui skirtame dokumente
minima centena Eritgaouua.389 Šiuo atveju vietovardis buvo susijęs su
apylinkės sąvoka (gowa, Gau), o ne su žodžiu huntari. Pagellus Affa, prieš
kurį 854 metų dokumente minimas pagelius Swerceshuntare, o po jo -
pagelius Goldineshuntari, tikriausiai nuo šų dviejų centenų skyrėsi tik
pavadinimu, bet ne pobūdžiu.
Tačiau patikimiausias atrodo Sankt Galeno formuliaro įrašas: „N
grafystėje, Turgau, toje ir toje centenoje, vietovėje, vadinamoje N“ (In
comitia N, in Durgeuve, in centuria illa, in loco qui dicitur

387ThUB, nr. 69.

388 USG, t. II, nr. 419 ir 420, 850 m. bei nr. 478, 860 m.
389Mayer, Staat, p. 102; Wirt. UB, nr. 103, p. 117.

282
N).390 Įterptas Turgau grafystės pavadinimas liudija, jog tekstas paimtas iš
tenykščio dokumento. Tačiau jis panaudotas kaip universalus šablonas,
kuriuo turėjo naudotis raštininkai. Šį šabloną į formuliarą įrašiusio
raštininko supratimu, tokia buvo alemanų teritorinė struktūra: grafystę
(comitatus, comitia) sudarė šimtinės apylinkės (centuriae). Ši schema,
visiškai atitinkanti Alemanų teisyno XXXVI skyriaus normas, tikriausiai iš
tiesų buvo labai paplitusi. Taigi daugiau ar mažiau tikėtinai galime tapatinti
su centenomis Arbongau, Turgau ir Ciurichgau apylinkes, esančias Turgau
grafystėje, bei Linzgau grafystei priklausančias Argengau, Reinigau bei
Šiusengau apylinkes. Kaip tik apie Reinigau apylinkę kalbančiuose
dokumentuose dėl ypatingų aplinkybių randame duomenų apie tvarką, kuri
tikrai nebuvo išimtinė: apylinkės ribos sutapo su bendrų kaimynų naudmenų
teritorija.391
Alemanų šimtinių apylinkių ilgaamžiškumas, o ypač dažnas jų
minėjimas šaltiniuose, susijęs su šimtininko vaidmeniu to meto teismuose.
Jau Alemanų teisyno XXVI skyriuje jis minimas kaip vienas iš teisėjų, greta
grafo ir grafo pasiuntinio. Lex Alamannorum nenumato rachinburgų
institucijos. Tas, kuris pirmininkavo cen tenos teismo sueigai, formulavo ir
sueigos tvirtinamą nuosprendį. Alemanų šimtininko teisėjo funkcijos,
neblogai dokumentuojamos vėlesniuose šaltiniuose, kėlė nemažą klasikinės
mokyklos istorikų susidomėjimą. Heinrichas Glitschas joms paskyrė atskirą
monografiją. Atmetus karaliaus laisvųjų teoriją ir fantastinę Dannenbauerio
šimtinių, kaip karių naujakurių kolonijų, karaliaus žemėse koncepciją,
senųjų tyrinėjimų rezultatai pamažu atgauna pripažinimą. Tačiau negalime
sutikti su gana kategoriškai Glitscho ir atsargiau von Schwerino bei
Heinricho Brunnerio skelbiama nuomone, jog alemanų šimtininkas
viduramžių valstybės sistemoje buvo „liaudies valdininkas“
(Volksbeamte).392 Net pagal Alemanų teisyną jis buvo įjungtas į valdovo
administracijos sistemą, o IX amžiaus šaltiniuose laikomas grafo
pavaduotoju, tai yra vienu iš karaliaus valdininkų.

390 MGH, Formulae, p. 435.

391 Schulze, Grafschaftsverfassung, p. 84-88-91; USG, t. II, nr. 680, 890 m.
392 Glitsch, Der alemannische Zentenar, p. 153; Brunner - Schwerin, Deutsche
Rechtsgeschichte, t. II, p. 234; plg. Th Mayerio kritines pastabas, Staat, p. 116.

283
Akivaizdžiausiai tai liudija formulės, kurias iki IX amžiaus vidurio
raštininkai įrašydavo, datuodami dokumentus. Jose būdavo nurodomi tuo
metu pareigas atlikusių grafo ir šimtininko vardai (pavyzdžiui, sub Pabone
comite et sub Hunoldo centenario arba sub comite Ruodolfo et centurio
Pranchoni).393
Išskyrus alemanų gyvenamą Švabiją, VIII-X amžiaus šaltiniai visur
liudija centenos, kaip vietos bendruomenių organizacinės formos,
gyvybingumą, ypač frankų ir fryzų gyvenamose teritorijose. 770 metais
karalius Karlomanas, Karolio Didžiojo brolis, patvirtino, jog rūmų grafui
Rodvinui priklauso „miškas Benutzfeldu vadinamoje vietovėje Belslango
centenoje Ardėnuose“ (silva aliqua in loco que dicitur Benutzfelt infra
centena Belslango infra vasta Ardina). Liudvikas Pamaldusis nutarė grąžinti
tokiam Gerulfui anksčiau iš jo konfiskuotą valdą Kamingahunderio kaime
Fryzijos Vestracho apylinkėje. Šiuo atveju šimtinių organizacijos pėdsakas
išliko vietovardžiuose, kurių sandara visiškai tokia pat kaip alemanų šimtinių
apylinkių pavadinimų. Be jokių abejonių apie tokią pat apylinkę kalbama be
datos Fuldos vienuolyno knygose įrašytame dovanojimo rašte: „Aš,
Markvartas iš Upo, perduodame šv. Bonifacui savo valdas Kilingo-Huntario
apylinkėje (in pago Kilingo-Huntari), Merheimo kaime: žemę septyniems
jaučiams ir pusę žemės vienam jaučiui [...]."394 Šis įrašas figūruoja
dovanojimų Fryzijoje sąraše. Lygiai kaip ir apibūdinimuose centina
Belslango, pagelius Swerceshuntare arba centena Krecgow stebina lotyniškų
terminų (centena, pagus) samplaika su germaniškais vietovardžių sandais
(go, gow, huntari), liudijanti šimtinių organizacijos ryšį su teritorinio vieneto
sąvoka. Tai reiškia, jog tas pats organizacijos modelis vis labiau įsigalėjo ir
frankų, ir alemanų, ir fryzų vietos bendruomenėse.
Tačiau tai nebuvo bendras germaniškas modelis. Centenos terminas
nesutinkamas nei Bavarijos, Tiuringijos, Saksonijos rašytiniuose šaltiniuose,
nei toponimikoje. Kadangi išliko gana daug, nors ne visai chronologiškai
vientisų žinių apie Saksonijos vietos bendruomenių organizaciją, tenykščių
šaltinių tylėjimas apie šimtines ir šimtininkus iš esmės turi įrodymo galią.
Tačiau tai nereiškia,

393 USG, t. II, nr. 406, 566, 603, 641, 657, 658.

394 UBMittRhein, t. I, nr. 22 (770 m.); Boehmer-Muelbacher, Reg. Imp., t. I, nr.

997 (839 m.); Tr. Ant. Fuld., III, 80, p. 47 ir t.

284
jog centena buvo frankų organizacija, kurios modelis pritaikytas kai
kuriuose germanų kraštuose, frankams įtakojant arba spaudžiant. Tokį Th.
Mayerio suformuluotą spėjimą.395 galbūt galima būtų taikyti Fryzijai, bet
kalbant apie švedų Svealandą, tai toli peržengtų tikėtinumo ribas. Vietos
teismo ir sueigų bendruomenės, kituose Švedijos regionuose (Vestgetalande
ir Ostgetalande) bei Norvegijoje ir Danijoje vadinamos hearad, Svealande
vadinamos taip pat, kaip alemanų centenos: hundare.
Pažymėtinas ir didžiulis panašumas normų, apibūdinančių hundari
Upladslago teisyne ir heradą Vestgetalago teisyne. Kai kalbama apie ginčus
dėl bendrų ganyklų bei miško naudmenų (almae- ninger), abiejuose
šaltiniuose aprašytų situacijų, procedūrų ir žodyno panašumas net stulbina.
Hundari arba herad ten yra ne tik arbitras tarp kaimų (by), bet ir ginčų pusė,
suinteresuotas kolektyvinis subjektas, įgaliotas išimtinai naudotis
almaeninger savo teritorijoje. Dėl šios teritorijos ribų herad arba hundari
galėjo net bylinėtis su aukštesnio lygmens politiniu vienetu - provincija
(land).396 Tai aiškiai liudija, jog terminai herad ir hundari iš esmės identiški:
tai - teritorinės kaimynų bendruomenės. Efektyviai palaikyti tvarką, vykdyti
teismus ir kariauti buvo įmanoma tik todėl, kad bendruomenės narius siejo
kaimyniško bendradarbiavimo kasdieniame ūkiniame gyvenime saitai.
Tai taps akivaizdu, jei panagrinėsime atsakomybės už nežinomo
nusikaltėlio padarytą žmogžudystę atvejį. Pagal Vestgetalago teisyną, jei
kūnas gulėjo netoli pastatų, bet už tvoros (utaen garzlip), tuomet granni,
kaimynai iš to paties kaimo (by), turėjo kartu sumokėti devynių markių
baudą arba išduoti žudiką. Tačiau jei žmogžudystė įvyko „visų getų
teritorijoje“ (a aldra Goetae marku), tai yra visuotinai naudojamos
almendos teritorijoje, trims iš eilės artimiausiems kaimams (by) tekdavo
baudžiamoji atsakomybė. Tačiau kiekvieno by gyventojai galėjo išsiteisinti
nuo kaltinimo bendra priesaika. Visiems trims kaimams išsiteisinus, baudą
turėjo kartu sumokėti visas heradas, kuris „kirto ten malkas“ ir ganė
gyvulius. Taigi bendruomenės miško naudmenų teritorija kartu buvo ir su
rimties bei neliečiamybės saugojimo pareiga susijusios kolektyvinės
atsakomybės teritorija.

395 Mayer, Staat, p. 102.

396 UpL, V, 20 ir Wgl, jord thaer bolkar, XVI.

285
 Ta pati taisyklė galiojo ir Uplande: hundaris, kurio teritorijoje gulėjo
kūnas, turėjo susekti žudiką arba sumokėti vergeldą.397
Pažymėtinas didžiulis šių normų panašumas į Elblongo knygos
aštuntojo skyriaus nuostatas. Tačiau procedūros eiga Lenkijoje buvo
priešinga negu Vestgetalande: pirmiausia kunigaikštis skirdavo atsakomybę
už „galvą“ visai opolei, ir tik tuomet opolė galėjo apkaltinti kaimą, šis -
giminę, o giminė - žmogų. Būdas išsiteisinti nuo kaltinimo Lenkijoje buvo
ne priesaika, bet Dievo teismas: dvikova arba išbandymas geležimi.398
Tačiau nei opolė, nei heradas negalėjo išsiteisinti priesaika ar kitomis
procedūromis. Nepavykus rasti nusikaltėlio ar uždėti atsakomybės kuriam
nors bendruomenei priklausančiam kaimui, vergeldą turėdavo mokėti visas
heradas, visas hundaris arba visa opolė.
Ir hundaris, ir heradas tryliktojo amžiaus Švedijoje buvo sueigos ir
teismo bendruomenės. Būdinga, jog jos buvo suvokiamos kaip kolektyviniai
subjektai, kuriems priklausė dalis pajamų iš teismo skirtos baudos.
Nusikaltėlis, įsilaužęs į bažnyčią ir pavogęs liturginius rūbus, turėjo
sumokėti devynių markių baudą apvogtai bažnyčiai ir antra tiek heradui.
Panašiai buvo dalijama bauda už savavališką, tai yra teismo nuosprendžiu
nepagrįstą, svetimo turto konfiskavimą arba svetimo namo sugriovimą:
kaltininkas turėjo sumokėti devynių markių baudą nukentėjusiajam, tiek pat
karaliui ir tiek pat heradui.399 Tai primena Karolio Didžiojo Saksų
kapituliarijų 4 skyriaus formuluotes, esą teismo organas, kuriam turi būti
sumokėtas mokestis už bylos išsprendimą ir nuosprendžio suformulavimą
(pro wargida), taip pat yra sueigos bendruomenė: „patys apylinkės
gyventojai“ (ipsi pagenses).
Šaltiniuose nenagrinėjama, kaip šios pajamos dalijamos tarp
bendruomenės narių. Galime numanyti, jog daugiausia gaudavo tas, kuris
vadovavo sueigai. Vestgetalago teisyne jis vadinamas haeradshöfthingi.
Pažodžiui tai reiškė „herado galva“ (höpfi - galva), ir iš tiesų tai veikiau
buvo sueigų bendruomenės galva negu karaliaus valdininkas. Daugeliu
požiūrių haeradshöfthingi priminė senųjų frankų tunginą: jis vadovavo
sueigoms ir, nors pats nepriiminėjo

397
WgL, Af mandrapi, XIV; UpL, M, VIII ir M, IX, 3.
398
NZ, sk. 8, pastraipos 3-7.
399
WgLL, Kirkiubolker, VII ir Raetlösabalker, IV.

286
nuosprendžių, vaidino svarbų vaidmenį, priimdamas išsiteisinimo
priesaikas. Jei sueigoje kaltu pripažintas žudikas neišeidavo iš namų į mišką,
bet likdavo tarp žmonių, haeradshöfthingi turėdavo sumokėti dvylika
markių už tvarkos nepriežiūrą, o visas heradas - 40 markių.400 Kaip matyti,
karaliaus valdžia suvokė herado galvą kaip patį svarbiausią vietos
bendruomenės narį, o ne kaip savo delegatą, valdžiusį ir teisusį karaliaus
vardu. Kiek kitokia situacija susiklostė Uplande: tenykščiams hundariams
vadovavę teisėjai, vadinamieji domarar (po du kiekvienoje apylinkėje),
patys priimdavo nuosprendžius.401
Abi senosos Švedijos teritorinių bendruomenių rūšys, hundaris ir
heradas, atliko ir karines funkcijas. Jos buvo dalijamos į laivų grupes
(skeppslag): kiekvieni dvylika ūkių privalėjo išsiųsti ir patys aprūpinti po
vieną irkluotojąjūrų žygiams. Dėl to kai kurie istorikai bandė nustatyti tikslų
kiekvienos apylinkės gyventojų skaičių (neva po šimtą).402 Šie bandymai
turėtų kelti įtarimų kiekvienam, kuris suvokia skirtumą tarp viduramžių
gyvenviečių masyvo ir išpuoselėto prancūziško parko ar tobulos prūsiškos
rikiuotės. Tačiau karinių prievolių paskirstymo pagal ūkių skaičių principas
aiškiai atspindimas šaltiniuose, o jo sąsajos su iš termino hundare
numanoma šimtinės sąvoka atrodo labai tikėtinos, nors tai tikrai nereiškė,
jog kiekvienas hundare turėjo po 100 ar po 120 gyventojų. Abiejų teritorinių
bendruomenių pavadinimų, hundare ir herad, etimologija susijusi su jų
karine funkcija. Pirmasis terminas yra šimtinę (hund) ir kariuomenę (heer)
arba būrį (här, shär) reiškiančių žodžių samplaika. Termine herad nebūčiau
linkęs įžiūrėti „šimtinę“ reiškiančios šaknies, bet jo etimologinės sąsajos su
žodžiais, reiškiančiais kariuomenę ar kariuomenės būrį, nekelia abejonių.403
Tai, jog prie Reino ir šiaurinėse Baltijos pakrantėse smulkūs teitoriniai
vienetai buvo vadinami tuo pačiu pavadinimu hundari, reikėtų paaiškinti.
Apie komplikuotą Theodoro Mayerio idėją, esą frankai pasiskolinę šimtinių
organizaciją iš Romos kariuomenės, o vėliau iš jų šį modelį bei jo
germanišką pavadinimą pasiskolinę

400
WgL, Af mandrapi, II, 3.
401
von Schwerin, Altgermanische Hundertschaft, p. 197, 203 ir t.
402
Halfstroem, Die Altschwedischen Hundertschaften, p. 451 ir t., 456 ir
403
Von Schwerin, op. cit., p. 201 ir t.; Halfstroem, op. cit., p. 457.

287
švedai,404 vargiai būtų galima rimtai diskutuoti. Kur kas tikėtinesnė hipotezė,
kai terminas hundari dviejuose germanų pakraščiuose aiškinamas šių
institucijų bendra senovine germaniška kilme. Šios hipotezės šalininkai linkę
remtis Tacitu.405 Tiesa, terminas hundari nebuvo visuotinai paplitęs nei
germanų pasaulyje, nei senojoje Švedijoje, bet Uplando hundare nuo
vestgetų herado veikiau skyrėsi pavadinimu, o ne institucijos forma.
Viduramžių raštininkams bei glosatoriams jų panašumas buvo akivaizdus.
Dėl jo nekyla abejonių ir istorikams. Taigi galbūt lygindami barbarų Europos
teritorines kaimynų bendruomenes, neturėtume pernelyg sureikšminti
terminijos skirtumų.

797 metų kapituliarijų žinios apie saksų teritorinių kaimynų

bendruomenių teismo sueigas pakliuvo į šį dokumentą todėl, kad Karolis
Didysis pripažino, jog jo administraciniai projektai nenusisekė. Kol nebuvo
įmanoma Saksonijoje įvesti grafų jurisdikcijos, teko kliautis tradiciniais
vietos bendruomenių teismais. Tačiau baigiantis IX amžiui, pirminiai
Karolio Didžiojo planai pagaliau buvo įgyvendinti. Valdant Liudvikui
Pamaldžiajam ir Liudvikui Vokiečiui, grafų teismai aprėpė visą Saksoniją.
Kaimynų bendruomenių teismo sueigos, kurių egzistavimą liudija 797 metų
kapituliarijos, ilgam išnyko iš šaltinių. Tik XII amžiaus antrosios pusės
dokumentuose vėl pasirodė žinių apie vietos teismo sueigas, vadinamas
goding arba godericht. Šių žodžių morfologija akivaizdi: go - apylinkė, o
ding (thing) - sueiga. Goding pažodžiui reiškė apylinkės gyventojų sueigą.
Apibūdinimas placitum pagensium 797 metų kapituliarijų 8 skyriuje buvo
šio saksiško termino tikslus lotyniškas atitikmuo. Leksinis sutapimas
savaime dar neįrodo, jog kalbama apie tą pačią instituciją: juk socialinės
istorijos tyrinėjimai neapsiriboja vien žodynų vartymu. Tačiau istorikai
pastebėjo, jog ir 797 metų placitum pagensium, ir daug vėlesnis goding buvo
kaimynų sueigos, o anaiptol ne valstybės administracijos organai. Todėl dalis
tyrinėtojų nutarė, jog goding buvo iki frankų užkariavimo veikusių saksų
teismo

404 Mayer, Staat, p. 110.

405 Kaip Svenas Tunbergas, „Nordisk Tidskrift“, 1945, p. 95 ir t.

288
institucijų tąsa. Kiti tyrinėtojai pabrėžė funkcinį godingo panašumą į
centeną ir aiškino jį kaip žemiausios Karolingų jurisdikcijos grandies
įpėdinį.406 Tai nebuvo visiškai nesuderinamos pažiūros, jei atsižvelgsime į
senesnę už valstybę, o juo labiau už grafysčių sistemą, centenos kilmę. Abi
šias interpretacijas radikaliai ginčijo Karlas Kroeschellis. Jo nuomone,
gogericht pradėjo veikti būtent tada, kai atsirado šaltiniuose. Tai buvusi
nauja dvyliktojo amžiaus institucija, susijusi su vadinamųjų landfrydų
palaikoma socialine tvarka. Taip pat, Kroeschellio nuomone, Eseno žemėje
atsirado ir šimtinių teismai (Zentgericht), kurių panašumą į saksų godingą
sutartinai pabrėžia visi tyrinėtojai.407
Kroeschellio nuomonė nesulaukė pritarimo šios srities literatūroje.
Jam buvo priekaištaujama, jog jis paverčiąs šaltinių tylėjimą pagrindiniu
argumentu. Šis priekaištas ne visiškai teisingas. Kroeschellis ypač pabrėžė,
jog gogericht kompetencijai priklausė vadinamieji kruvinieji teismai,
visiškai svetimi Karolingų teismų praktikai ir gentinei teisės tradicijai, bet
kaip tik būdingi landfrydų epochai. Tačiau Ewaldas Schmekenas visai
teisingai pastebėjo, jog XII amžiuje nebuvo tokios valdžios, kuri pajėgtų
plačiose Eseno ir Saksonijos teritorijose nuo Reino iki Elbės įdiegti tą pačią,
visiškai naują ir vientisą vietos teismų organizaciją.408
Lemiamais šiame ginče laikyčiau Gotzo Landwehro argumentus. Jis
atkreipė dėmesį, jog godingo bendruomenė buvo iškilusi virš luomų. Ji
apėmė visus go gyventojus, nuo turtingų žemvaldžių iki laisvųjų valstiečių
ir net litų. Kiekvienas jų, jei tik turėjo nuosavą namą („dūmą“) go
teritorijoje, privalėjo dalyvauti sueigoje ir viešai pranešti visas turimas
žinias apie nusikaltimus. Kiekvienas gyventojas dalyvavo, sueigai priimant
nuosprendį bei renkant gografą. Sprendimas, be abejo, buvo priimamas
aklamacijos procedūra, o ne skaičiuojant balsus. Tačiau tai nebuvo vien
tuščias formalumas: tai buvo itin svarbus ritualinis aktas, kurio praktinės
pasekmės buvo

406 Stüve, Untersuchungen; Herold, Gogerichte; Philippi, Sachsenspiegel, p.

225 ir t.; tas pats, Zur Gerichtsverfassung, p. 209 ir t.; tas pats, Umwan­
dlung; Deike, Burschaft, p. 361 ir t.; Homberg, Grafschaft, p. 28 ir 33;
Schmeken, Gogerichtsbarkeit, p. 289.
407 Kroeschell, Die Entstehung, tas pats, Die Zentgerichte, p. 300 ir t.
408 Landwehr, Gogericht und Rügegericht, p. 138; Schmecken, op. cit., p. 229;
Bemann, Neue Aspekte, p. 112.

289
labai rimtos. Bendruomenės išrinktas gografas buvo laikomas vietos
bendruomenės galva, o ne kokios nors aukštesniosios valdžios valdininku.
Götzas Landwehras teisingai pabrėžė, jog „godingai nebuvo nei žemvaldžio,
nei valdovo teismai“ (Die Godinge sind weder landesherrliche, noch
herrschaftliche Gerichte). Tik XV amžiuje daugelyje vietų įtakingiems
žemvaldžiams pavyko gografo rinkimus pakeisti didikui priklausančia jo
skyrimo teise.409
Tenka pridurti, jog gografo vaidmuo teismo sueigoje primena senųjų
frankų tungino bei vestgetų haeradshöfthingi funkciją. Gografas vadovavo
sueigai, bet neskelbė nuosprendžio. Tai darė susirinkusi bendruomenė, o
nuosprendį formulavo gografo pakviesti garbingiausi ir labiausiai patyrę
žmonės, „išmanantys teisę". Nuo frankų rachinburgų jie skyrėsi tuo, jog savo
funkcijų teisme jie nevykdė nuolat, o tik prireikus, jei gografas juos
pakviesdavo išspręsti konkrečios bylos.410
Tenka sutikti su Landwehrio argumentais: gogerichtui būdingi
specifiniai archajinės teisinės santvarkos bruožai, neleidžiantys laikyti jo
dvyliktojo amžiaus teismų pertvarkos produktu. Landfrydai įvairiose
teritorinėse viešpatijose atspindėjo bendruomenių reakciją į karaliaus
autoriteto žlugimą ir visišką grafų jurisdikcijos suirimą. Šios aplinkybės
leido iškilti teritorinių bendruomenių teismų sueigų vaidmeniui ir lėmė tai,
jog godingo institucija po daugelio amžių išlindo iš šešėlio į šviesų rašytinės
dokumentacijos pasaulį. Mirties bei kūno bausmių nuosprendžiai XII ir
vėlesniais amžiais atsirado visuose teismuose, taigi ir godinguose. Tai buvo
naujas dalykas, bet jį praktikavo nuo seno egzistuojančios institucijos.
„Kruvinieji teismai“ nėra godingo istorinės kilmės pėdsakas. Priešingai negu
alemanų šimtininkas, saksų gografas nebuvo nei grafo pavaduotojas, nei
karaliaus ar žemvaldžio administracijos valdininkas, ir taip galime
paaiškinti, kodėl jis visiškai neminimas skurdžioje IX-XI amžiaus
dokumentacijoje. Šią dokumentaciją kūrę ir saugoję žmonės neturėjo
ypatingų motyvų domėtis godingais, kol veikė grafų teismai. Tai, jog žinios
apie teritorinių kaimynų bendruomenių teismus šaltiniuose sutinkamos tik
prieš grafų jurisdikcijos įdiegimą bei po jos

409 Landwehr, Gogericht und Rügegericht, p. 138; Schmecken, op. cit., p.

229; Bemann, Neue Aspekte, p. 112.
410 Schmecken, op. cit., p. 235 ir t.

290
žlugimo, yra visiškai suprantama ir anaiptol nereiškia, jog tarp šių
laikotarpių šios bendruomenės apskritai neegzistavo, nešaukė sueigų ir
nevykdė teismų.
797 metų kapituliarijose aprašytas placitum pagensium neabejotinai
buvo gentinėje santvarkoje susiformavusi institucija. Godingo artimumas
šiai praamžei institucijai leidžia manyti, jog tai istorinis tęstinumas, nors ir
nėra vientisos jo dokumentacijos.411 Tai nereiškia, jog kiekvieną godingų
organizacijos lygmenį, kokį tik randame turtinguose XV ir XVI amžiaus
šaltiniuose, turėtume sieti su laikais iki Karolingų užkariavimo. Tačiau
pravartu atkreipti dėmesį į archajiškus šio vėlyvųjų šaltinių piešiamo
paveikslo motyvus. Sueigų vietos dažniausiai būdavo už gyvenviečių ribų -
„ant kalvos“, „ant smėlio kalvos“, „ant kalvos po ąžuolu“, „prie kapinių po
senąja liepa“ arba „ganykloje prie pelke vadinamos vietos“. Visos šios
vietos asocijuojasi su pagonybės kultais. Godingo ryšį su senaisiais kultais
galbūt liudija ir sueigų aikštės žymėjimo būdas: ji būdavo aptveriama
lazdyno kuolais, tarp kurių ištempiama virvė. Tai buvo tradicinis būdas
išskirti erdvę, kurią saugojo sakralinė neliečiamybė.412 Galbūt tai dar ne
įrodymai, bet šie pėdsakai veda link pačios godingo institucijos ir daugelio
konkrečių susirinkimo vietų ikikrikščioniškos kilmės.
Sueigų vieta kartu buvo ir mobilizuojamų karių rinkimosi vieta. Už šį
procesą atsakė gografas ir visa bendruomenė, kuri godinge skirdavo baudas
už neatvykimą. Lygiai kaip skandinavų heradai ir hundariai, saksų go atliko
ir karines funkcijas. Be to, kaip ir VI amžiaus frankų centenos, go saugojo
ir visuotinę rimtį: gyventojai buvo šaukiami kartu sekti nusikaltėlius.413
Pagaliau ypatingo dėmesio nusipelno godingo vaidmuo kasdieniame
gyvenime ir ūkio darbuose. Sueigoje buvo sprendžiami ginčai dėl
naudojimosi bendrais miško ištekliais, ganyklomis, vandens telkiniais bei
vietos keliais. Penkioliktojo amžiaus saksų šaltiniai liudija, jog, išskyrus
intensyvios kolonizacijos ir visuotinio kaimų pavaldumo grafams teritorijas,
vėlyvųjų viduramžių gyvenviečių struktūrose dar nebuvo vietos

411 Deike, Burschaft, p. 361.

412 Schmeken, op. cit., p. 21, 46, 64, 123, 163, 233; Deike, Burschaft, p.
337; Bemann, Neue Aspekte, p. 108, 113 ir t.
413 Schmeken, op. cit., p. 221 ir 249-253.

291
autonomiškoms kaimo bendruomenėms. Greta vis dar gausių vieno kiemo
sodybų, ten vyravo mažos gyvenvietės iki penkių šeimyninių ūkių, o didesni
kaimai, daugiau kaip po penkiolika dūmų, buvo labai reti. Tuo metu paskirus
go sudarė po 20-40 kaimų ir vienkiemių. Atsižvelgdami į jų plotą ir
gyvenviečių struktūrą, Ludwigas Deike ir Götzas Landwehras padarė įtikimą
išvadą, jog kaimyninės naudmenų, ypač miško ir vandens išteklių,
bendruomenės subjektas veikiau buvo visas go, o ne jį sudarantys smulkesni
vienetai.414 Taigi, atrodo, godingų organizacijos pamatas buvo gyvenviečių
masyvai, kuriuos nuo neatmenamų laikų siejo kaimynų bendradarbiavimo
saitai.

KUOPA IR OPOLĖ

Pagal XV ir XVI amžiaus šaltinius rekonstruotas archajinės godingo

bendruomenės paveikslas būtinai sukeltų visuotinį tyrinėtojų kritiškumą ir
nepasitikėjimą, jei ne laimingas atsitiktinumas - Karolio Didžiojo Saksų
kapituliarijos. Be abejo, šis pavyzdys neatleidžia nuo profesinės pareigos
būti nepatikliam, tačiau jis leidžia kiek palankesniu žvilgsniu pažvelgti į
šešioliktojo ir septynioliktojo amžiaus šaltinius, kuriuose kalbama apie
vadinamuosius kuopų (kopy) teismus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
slaviškose žemėse. Kaip tik toks palankus buvo Henryko Łowmiańskio
požiūris į šiuos teismus: šis istorikas laikė juos „gentinių teismų liekana",
ieškojo „šios institucijos archajinės kilmės įrodymų“ ir bandė „nurodyti tuos
jos organizavimo ir veikimo elementus, kurie būtų naudingi gentinės
epochos tvarkos pažinimui“. Dar iki Łowmiańskio šiuos šaltinius lygino ir
detaliai nagrinėjo ukrainiečių tyrinėtojas Irinarchas Čerkaskis, ir tai leidžia
mums apsiriboti trumpa šios problemos apžvalga.415
Čerkaskis, sekdamas Ivanu Sprogis, kildino žodį kopa iš senosios rusų
kalbos veiksmažodžio kopiti, kopiti sia (rinkti,

414 Deike, Burschaft, p. 32 ir 40; Landwehr, Gogericht, p. 139; tas pats, Go, HRG,
t. II, skiltys 1722-1726.
415 Łowmiański, Początki Polski, t. IV, p. 202; Черкаский, ГромаДський
(копний) суд. Šioje vertingoje studijoje itin gausios teismo dokumentų citatos,
deja, pateikiamos tik išverstos į šiuolaikinę ukrainiečių kalbą.

292
kauptis).416 Šią etimologiją patvirtina ir šaltiniai. Daugelyje dokumentų
žodis kopa reiškė bet kokį susirinkimą, sušauktą teismo bylai nagrinėti ar
nusikaltėliui sekti. Tai buvo techninis terminas, kuriuo buvo vadinami ne
bajorų seimeliai ar miestiečių sueigos, bet visų teritorinės bendruomenės
gyventojų - kaimynų - susirinkimai. Į kuopas paprastai sueidavo keliolikos
artimiausių kaimų, kurie kartu su įvairiais naudmenimis užimdavo 200-300
kvadratinių kilometrų plotą, gyventojai.417 Geografiniu ir gyvenviečių
struktūrų požiūriu kuopos bendruomenė buvo saksų go, alemanų huntario
bei skandinavų herado atitikmuo.
Tačiau veltui gausybėje kuopų teismams skirtų dokumentų ieškotume
saksų gografo ar skandinavų haeradshöfthingi atitikmens. Kuopa, apie kurią
žinome iš XVI amžiaus šaltinių, buvo kolektyvinis subjektas be
vienasmenės vadovybės. Nuo germanų centenų, go ir heradų ji skyrėsi tuo,
jog nesirinko reguliariais laiko tarpais, iš anksto visiems apylinkės
gyventojams žinomą dieną. Kuopa buvo specialiai šaukiama, jei jos
teritorijoje įvykdavo konfliktas ar žmogžudystė. Iniciatyva sušaukti kuopą
šiuo atveju priklausė patiems nukentėjusiesiems. Netrūksta ir užuominų, jog
kuopą sušaukdavo vižas, tai yra šauklys. Tačiau šis valdininkas buvo ne
kuopos bendruomenės, bet pilies teismo pareigūnas. Kuopos pasitarimų
metu vižas nepirmininkavo ir nedalyvavo priimant nuosprendį. Jis buvo
pasyvus, bet svarbus stebėtojas, kuris vėliau pilies teismui perduodavo
pranešimą apie kuopos priimtus nuosprendžius. Šie pranešimai, įrašyti į
pilies knygas, yra svarbiausias žinių apie kuopų teismus šaltinis.418
Nemenkindami buvusių skirtumų, turėtume atkreipti dėmesį į
svarbius panašumus tarp kuopos ir germanų pasaulio teritorinių
bendruomenių sueigų teismų. Visų pirma kuopos sueigos dalyviai, nors ir
gyvendami skirtinguose kaimuose, šaltiniuose vadinami kaimynais. Pati
pareiga atvykti į sueigą vadinama „kaimyniškąja pareiga.“419 Prisiminkime,
jog tokiomis pat kategorijomis Karolio

416 Черкаский, op. cit., p. 35; plg. Sprogis įvadą in: :1кты Виленьской
Археографической Комисии, t. VII, p. XXIV ir t.
417 Łowmiański, Początki Polski, t. IV, p. 206 ir t.
418 Sprogis (kaip 416 išnašoje), p. XXXV ir t.
419 Черкаский, p. 50 ir t.

293
Didžiojo 797 metų kapituliarijose buvo vadinama apylinkės gyventojų
sueiga: ipsi pagenses, kurie ten rinkosi ir priėmė nuosprendį, dar vadinami
„kaimynais“ (vicini, convicini). Panašiai kaip saksų godingas, kuopa taip pat
buvo kaimynų sueigos bendruomenė, iškilusi virš visų luomų. „Visa kuopa“
- tai ir tikrieji bajorai, ir bajorai kelininkai, ir „vyrai“, tai yra valstiečiai, tarp
jų ir įvairių žemvaldžių valdiniai. Kai kada bajorų luomui priklausantys
žmonės bandydavo, remdamiesi bajorų laisvėmis, atsikalbinėti nuo
dalyvavimo „valstiečių teisme“. Kartais ir pati kuopa atsisakydavo bausti
kaltuosius, pagal imuniteto ar luomines privilegijas perduodama juos
atitinkamų teismų jurisdikcijai. Tačiau visa tai liudijo vis gilesnį kaimynų
sueigų bendruomenių irimą. Visuotinė dalyvavimo kuopoje prievolė buvo
tradicinė taisyklė, o individualiomis ar luominėmis privilegijomis
grindžiamos šios taisyklės išimtys, atrodo, buvo naujesnių teisinės tvarkos
permainų padarinys.420
Šaltiniuose neretai pasitaiko žinių, jog kuopos sprendimai būdavo
vienbalsiai. Tai - ne vien retorinė figūra. Kai rašoma, jog „visi kuopos
gyventojai“ nuteisė mirti žmones, išdraskiusius bites, arba jog „visa kuopa“,
susirinkusi iš 15 kaimų, sutartinai (nors neteisingai) pripažino kaltu tokį
bajorą Szymeką, už stereotipinių sutartinumo apibūdinimų slypi tokia pat
stereotipinė, galima sakyti, ritualinė procedūra. Pagal tokią pat procedūrą
priėmė sprendimus ir saksų kaimynų sueiga Karolio Didžiojo laikais, ir
Titmaro aprašoma liutičių genties sueiga.421 Sutartinio pritarimo
reikalavimas buvo labai sena ir germanų, ir slavų sueigų veikimo taisyklė.
Šaltiniuose ne kartą pabrėžiamas kuopos papročio senumas. Šių
tikinimų nereikėtų suprasti tiesiogiai, nes sena atrodė viskas, kas peržengė
vienos ar dviejų kartų akiratį. Tačiau įdomu, jog normos, pagal kurias veikė
kuopa, buvo laikomos paprotinėmis, tai yra grindžiamomis žodine tradicija,
o ne rašytine teise. Dar iškalbingesnė aplinkybė yra tai, kaip plačiai kuopos
institucija nagrinėjama 1529, 1566 ir 1588 metų Lietuvos Statutuose.
Pirmajame Statute kuopų bendruomenėms skiriama pareiga liudyti ginčuose
dėl valdų

420 Черкаский, op.cit., p. 123 ir t., 127, 222; Łowmiański, Początki Polski, t. IV, p.
207 ir t.
‘^^2 АктыВиленьской Археографической Комисии и, t. XVIII, nr. 63,1582 m.
bei nr. 82, 1589 m.; plg. CS, sk. 8 ir Thietmar, VII, 25.

294
ribų. Bajorų požiūriu, tai buvo ypač svarbios bylos, kurių nebuvo įmanoma
išspręsti, nesikreipiant į kaimynų bendruomenių kolektyvinę atmintį. Savo
ruožtu monarcho valdžia negalėjo apsieiti be šios bendruomenės pagalbos,
saugant rimtį. 1500 metų Statute kuopai skiriama pareiga, jos teritorijoje
kam nors nužudžius keliauninką, išspręsti bylą trijose sueigose iš eilės.
Dviejose sueigose paprastai būdavo atliekami sekimo veiksmai, tai yra
apklausiami galimi liudininkai, o trečiojoje, jei nepavykdavo išaiškinti
žudiko, bendruomenės nariai priesaika išsiteisindavo nuo kolektyvinės
atsakomybės už nusikaltimą. Kaip matyti, Didžiosios Kunigaikštystės
rašytinei teisei kuopos rūpėjo tol, kol joms buvo galima patikėti svarbias
valstybei pareigas. Atsižvelgiant į šių pareigų svarbą, 1588 metų Statutu
buvo kuriamos kuopos ten, kur jų iki tol nebuvo - etninėje Lietuvoje.
Likusiose Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, tai yra slaviškose teritorijose,
kuopų dalyviai turėjo po senovei rinktis tradicijos pažymėtose vietose
(„senosiose kuopų rinkimosi vietose“).422
Šios „senos kuopavetės“, žinomos iš gausių įrašų Lietuvos Metrikos
aktuose, paprastai būdavo nuošaliose vietose, dažniausiai miške ar prie
vandenų: „ramovėje prie ąžuolyno“, „vietoje, kur nuo seno rinkdavosi
kuopa - miškelyje prie vieškelio“, „ramovėje prie kampinio kauburio“,
„Demjano Pelkių ramovėje“, „įprastoje vietoje prie Arcišo kapaviečių“,
„prie Svinios upės“. „Senųjų kuopaviečių“ vietos labai primena saksų
godingų vietas ir kelia panašių asociacijų: kuopavietės galbūt kadaise buvo
pagonių kulto vietos. Henrykas Łowmiańskis įžvelgė, jog šis pėdsakas
liudija labai seną, greičiausiai ikikrikščionišką kuopų teismų kilmę.423
Pagaliau atkreipkime dėmesį į ir kuopai, ir godingui, ir frankų
centenai būdingą rimties saugojimo ir teismo sueigų funkcijos junginį toje
pačioje bendruomenėje. Svarbiausią rimties saugojimui sekimo
(sledogonje) funkciją šaltiniai akivaizdžiai sieja su kuopa, nors gana dažnai
tekdavo vytis nusikaltėlį čia pat po nužudymo, pradedant nuo nusikaltimo
vietos. Tokiais atvejais gaudynėms sušauktoje kaimynų komandoje,
vadinamoje „karšta kuopa“, iš pradžių dalyvaudavo tik artimiausios
apylinkės gyventojai. Tačiau kartais būdavo

422I Lietuvos Statutas, sk. VIII; II Lietuvos Statutas, sk. XI, str. 31; II Lietuvos
Statutas, sk. XIV, str. 9.
423 Łowmiański, Początki Polski, t. IV, p. 204.

295
imamasi plataus masto gaudynių. Tokiu atveju sekime nuo pat pradžių
dalyvaudavo visos kuopos apylinkės gyventojai, susirinkę tradicinėje sueigų
vietoje. Apie tokias gaudynes kalbama 1538 metų dokumente: „U Svini [prie
Svinios upės, kur buvo sena sueigų vieta] sledogone i veče byvalo
odinnadcati sel.“424 Tų pačių vienuolikos kaimų gyventojai rinkosi toje pat
sueigų vietoje ir į teismo sueigą, ir gaudyti nusikaltėlio.
Kaip matyti iš šio palyginimo, kuopa, godingas, centena ir heradas
turėjo panašią struktūrą ir atliko panašias funkcijas. Tai nebuvo
atsitiktinumas. Tai - teisinės tvarkos analogija, leidžianti pritarti Henryko
Łowmiańskio nuomonei apie labai seną kuopos teismų kilmę. Tiesa,
Łowmiańskio koncepcijos nepatvirtina viduramžių šaltiniai, tačiau tai dar
nėra pagrindas ją atmesti. Nors Rusų Tiesoje kaimynų bendruomenė,
vadinama verve, yra kolektyvinės atsakomybės už žmogžudystę subjektas,
kuriam užkraunamos viešosios rimties saugojimo pareigos,425 joje nekalbama
apie teismo sueigas. Tačiau Rusų Tiesoje apskritai nekalbama apie teismų
organizavimą. Apie 802 metus surašytame Saksų teisyne taip pat nė žodžio
nerašoma apie saksų sueigų teismus, nors 797 metų kapituliarijos neleidžia
abejoti jų egzistavimu.
Tai, jog XIII-XV amžiaus šaltiniuose nėra jokių žinių apie kuopas
(beje, ir apie verves), paaiškinama labai paprastai: apskritai nebuvo
dokumentų apie vietos bendruomenių teismų organizavimą ir kasdienį
gyvenimą. Kijevo Rusios politinė katastrofa nutraukė šaltinių kūrimo
procesą, o jauna Lietuvos valstybė tik ties Naujųjų laikų slenksčiu pradėjo
kurti platesnius dokumentus. Kaip tik tuomet ir atsirado žinios apie kuopų
teismus. Tai vieninteliai tiesioginiai liudijimai, jog ir slavų tautos turėjo
kaimynų sueigų teismus.

Piastų dinastijos laikų Lenkijoje žemiausias teritorinės organizacijos

lygmuo buvo opolė. Lotyniškuose šaltiniuose šis žodis dažnai

424 Citata pagal Łowmiański, Poczqtki Polski, t. IV, išnaša 651, p. 210.
425 Pagal tai Leontovičius, Pyccкая npaeda u Литовский ('marnym, p. 19 ir
25-28 bei Liubavskis, O6nacmnoe denewue, p. 659 ir t. kildino kuopų
teismus iš Senosios Rusios vervės.

296
rašomas originalo kalba, kartais kaip paaiškinimą pridedant lotynišką
sinonimą: opole id est vicinia. Žodžio opole etimologija susijusi su
kraštovaizdžio ir gyvenviečių struktūra. To meto lenkų kalba pole reiškė ne
dirbamą žemės lauką, tik bet kokią atvirą erdvę tarp miškų (kaip dabartine
kalba polana - „pieva“). Lotyniškas žodis vicinia tiesiogiai reiškė
„kaimynystę“ arba „kaimyniją“, „visus kaimynus“. Tam tikru požiūriu abu
sinonimai, lenkiškas ir lotyniškas, vienas kitą papildė, jei atsižvelgsime į
subjektinį ir objektinį žemdirbių bendruomenės aspektą: tai buvo kaimynų
sąjunga ir kartu teritorinė gyvenviečių bendruomenė.
Kai kuriuose dokumentuose opolė tiesiog vadinama apylinke
(provincia vulgariter opole vocata arba districtus opole de Mstow).426 Šiaip
ar taip, ji buvo vienetas, apėmęs tam tikrą greta vienas kito esančių kaimų ir
vienkiemių grupę. Pagrindinės vietovės, kur rinkdavosi šių kaimų
gyventojai, įsakyti kunigaikščio ar karaliaus valdininko, pavadinimas kartu
buvo visos opolės geografinis pavadinimas. Tryliktojo amžiaus
dokumentuose kai kada nurodomos pagrindinės kaimyninių opolių vietovės:
atstumai tarp jų sudarydavo nuo 5 iki 22 km. Į tai atsižvelgdamas Karolis
Buczekas nustatė, jog opolių teritorijos plotas kartu su joms priklausančiais
miškais dažniausiai sudarydavo 100-250 kvadratinių kilometrų.427
Kiek sunkiau nustatyti opolės gyventojų skaičių. Dokumentuose
daugiskaita kalbama apie opolę sudarančius kaimus, tačiau detalių
nepateikiama. Patikimiausias šių tyrinėjimų požiūriu yra Pšemyslo II 1277
metais Liublino benediktinams parašytas dokumentas. Kunigaikštis išskyrė
iš Kšyvino opolės devynis vienuolyno kaimus, „kad tie kaimai nemokėtų
kartu su minėtąja opole [...] jaučio ir karvės duoklės“, ir atleido juos nuo
įvairiausių baudų, skiriamų kaimynų bendruomenėms kaip kolektyvinė
atsakomybė už nežinomų nusikaltėlių padarytas žmogžudystes. Tačiau iš
konteksto galime numanyti, jog ir sumažinta opolė turėjo toliau per metus
kartu skirti kunigaikščiui vieną jautį ir vieną karvę. Ji taip pat pajėgdavo,
iškilus būtinybei, mokėti dokumente minimas baudas, tarp jų itin didelę 70
grivinų baudą už pažeistą

426 Kmp, t. I, nr. 44 (fals. 1244 metų data) bei nr. 62, 1263 m.
427 Buczek, Organizacja opolna, p. 232-236.
297
rimtį.428 Taigi, išskyrus vienuolyno kaimus, Kšyvino opolėje turėjo likti nors
keli kaimai, o iki šio akto jų turėjo būti mažų mažiausia keliolika. Sprendžiant
pagal lenkų teisę, tryliktojo amžiaus kaimai nebuvo gausiai gyvenami -
dažniausiai juos sudarydavo 4-6 ūkiai. Tačiau teritorijos ir kūrimosi
potencialo požiūriu opoles, atrodo, galime lyginti su saksų go arba alemanų
centenomis.
Opolių organizacijai skirta daugybė tyrinėjimų, publikacijų ir ginčų.
Pats esu nemažai apie tai rašęs, tačiau nesu linkęs dabar referuoti tyrinėjimų
ir diskusijų būklės.429 Pakaks atkreipti dėmesį į keletą svarbių lyginamuoju
požiūriu klausimų.
Šaltinių apie opolės instituciją yra nemažai, bet jie gana vienpusiški.
Didžioji dalis informacijos datuojama XIII amžiumi, ir daugiausia ji susijusi
su viešosiomis prievolėmis bei viešaisiais teismais grindžiamos kunigaikščių
teisės sistemos suardymu per imunitetus. Be to, opolių organizacija
dokumentuose sutinkama ten, kur žymimos arba paliudijamos žemės valdų
ribos. Abiem atvejais būdavo siekiama išplėsti arba paliudyti žemvaldžių
įgaliojimus. Ši proga leido dokumentuoti žinias, bet kartu lėmė ir šių žinių
ribas, ir jų šešėlinę zoną. Apie opolės bendruomenės funkcijas daugiausia
sužinome todėl, kad Bažnyčios institucijos sėkmingai bandė išlaisvinti savo
valdas nuo opolės prievolių valstybei. Kita vertus, joms reikėjo kamynų
bendruomenių bendradarbiavimo ir pagalbos, kad nustatytų savo žemės
valdų ribas. Visiškai nenuostabu, jog šaltinių žinios apie opoles dažniausiai
susijusios su šiais dviem atvejais: kalbama arba apie įvairias prievoles, Piastų
valstybės užkrautas kaimynų bendruomenėms, arba konkrečiai apie vieną šių
prievolių, istorikų vadinamą ribų žymėjimo funkcija. Kitos opolės atliekamos
funkcijos liko šešėlyje, nes nebuvo susijusios su Bažnyčios interesais bei jos
santykiais su valstybe.
Taigi nemažai žinome apie opolės vaidmenį saugant rimtį. Tai buvo
tradicinis vaidmuo, kuriuo naudojosi valstybė, paversdama

428 Kwp, t. I, nr. 469, 1277 m.; plg. Modzelewski, Czy opole istniało, p. 170 ir tas
pats, Chłopi, išnaša 50, p. 187.
429 Žr. Ypač Buczek, Organizacja opolna; Podwińska, Zmiany form;
Modzelewski, Organizacja opolna; tas pats, Chłopi, p. 31-36 ir 160-192; plg.
poleminę Matuszewskio studiją, Vicinia bei mano atsakymą Modzelewski,
Czy opole istniało? Iš senesnės literatūros žr. Tymieniecki, Spoleczeństwo
Słowian.

298
paprotinius kaimynų savigynos principus viešąja prievole, kurios vykdymas
rėmėsi kolektyvine atsakomybe. Opolė turėjo išaiškinti ir perduoti teismui
žudiką arba kartu sumokėti užmokestį už galvą aukos giminėms, o
kunigaikščiui - viešąją baudą už mirą (rimtį, taiką, neliečiamybę). Lygiai
taip pat ji turėjo išduoti plėšiką arba sumokėti už plėšimą. Opolė turėjo
prievolę sekti nusikaltėlį arba sumokėti baudą už neįvykdytą prievolę.
Konrado Gloguviečio Vroclavo vyskupijai ir Gloguvo kolegijai suteiktoje
privilegijoje su opole siejama ir vadinamoji „šauksmo“ prievolė, tai yra
pareiga padėti pagalbos besišaukančioms plėšikų antpuolio aukoms, nors
tiesioginio reagavimo galima būdavo tikėtis tik iš tų opolėnų, kurie gyveno
netoliese.430
Didžiojoje Lenkijoje opolės buvo ir kolektyviniai duoklininkai.
Kiekviena jų duodavo kunigaikščiui po vieną jautį ir vieną karvę per metus.
Šios duoklės dydis nepriklausė nei nuo kaimų, nei ūkių skaičiaus opolėje.
Visas kitas duokles pagal kunigaikščių teisę rinkdavo kunigaikščio
mokesčių rinkėjai tiesiogiai iš kiekvieno ūkio (sargybos mokestį, jaučio ir
žagrės mokestį, dūmo mokestį). Tik opolės duoklę kartu mokėjo visi
opolėnai, tarp savęs pasidalydami išlaidas. Būdavo atvejų, kai jie
atsisakydavo pripažinti imunitetą, reikalaudami, kad vienuolyno kaimų
gyventojai, kunigaikščio išlaisvinti nuo opolės jaučio ir karvės duoklės, po
senovei dalytųsi bendros duoklės išlaidas.431 Atsižvelgdamas į visa tai,
Karolis Buczekas nutarė, jog opolės duoklė buvo gentinių mokesčių
reliktas. Jo manymu, kadaise tai buvo paprotinė kaimynų bendruomenės
dovana polianų genties kunigaikščiui.432 Visi mūsų turimi pėdsakai
patvirtina šią hipotezę. Kartu turime pastebėti, jog šios hipotezės prielaida
yra ypatingi santykiai tarp opolių bendruomenių - žemesnio rango politinių
subjektų - ir visos genties, vadovaujamos kunigaikščio.
Vadinamoji sienos žymėjimo funkcija reiškė, jog šiuo tikslu
kunigaikščio ar jo valdininko sušaukta opolė privalėjo padėti

430 SUB, t. III, nr. 103, 1253 m.: „Jei bauda už galvą skiriama opolei (super
viriniam ceciderit), vyskupo arba Gloguvo kolegiatos valstiečiai,
gyvenantys toje pat opolėje, turi sumokėti jiems priklausančią baudos dalį
savo ponams; panašiai, jei neateis į šauksmą, kai kas nors kelyje mušamas ar
plėšiamas [...] ; plg. KWp, t. I, nr. 413, 1256 m. - valstiečiai iš Šviončyno
kaimo „neturi kartu su opole mokėti baudų už žmogžudystę nei 70 grivinų
[už sulaužytą mirą], nei baudų už plėšimą [neišaiškinus plėšikų].
431 Žr. KWp, t. VI, p. 27.
432 Buczek, Organizacja opolna, p. 221-229.

299
nužymėti valdų ribas. Šiose ribose tik žemės savininkas galėjo užimti žemę
dirbimui. Opolė, dalyvavusi nustatant ribas, privalėjo nuo šiol iš kartos į
kartą liudyti ribas, kai tik iškildavo ginčas. Už melagingą parodymą visai
opolei būdavo uždedamos piniginės baudos.433434
Tačiau vadinamoji ribų žymėjimo funkcija buvo tik ledkalnio viršūnė.
Šaltiniuose ji minima dažnai, ypač kalbant apie Bažnyčios interesus. Tačiau
iš negausių bet iškalbingų pastabų galime manyti, jog lygiai taip pat opolės
turėjo teikti reikalingas, patikimas žinias kunigaikščio teismams bei
administracijai, sprendžiant ginčus dėl žemės valdų ir naudmenų, o ypač
renkant duokles monarchijos reikmėms. Šiais atvejais paprastai nebūdavo
sudaromi ar bent jau saugomi rašytiniai dokumentai. Neraštingoj e
visuomenėje kolektyvinė daugelio kaimynų bendruomenių kartų atmintis
buvo pats patikimiausias būdas išlaikyti ir perduoti informaciją apie vietos
tvarką. Opolės nerinko duoklių, bet kunigaikščio mokesčių rinkėjai nebūtų
galėję dirbti savo darbo, negalėdami pasitelkti opolėnų teikiamų žinių.434
Tačiau opolė nebuvo kunigaikščio administracijos organas. Tais
laikais, kai buvo sukurti mūsų nagrinėjami šaltiniai, niekas nevadovavo
opolės organizacijai. Čia nebuvo tokios figūros kaip saksų gografas, alemanų
šimtininkas ar švedų haeradshöfthingi. Skirtingai nuo germanų sueigos
bendruomenių, opolės nesirinkdavo reguliariai, savo iniciatyva. Jas
sušaukdavo kunigaikštis ar jo vardu veikiantis valdininkas, kad nustatytų
valdos ribas, gautų reikiamų žinių, pareikalautų nurodyti žudiką arba skirtų
visiems opolėnams kolektyvinę atsakomybę ir finansinę baudą už
žmogžudystę, už tvarkos saugojimo pareigos nevykdymą arba už melagingą
liudijimą. Be to, šių baudų opolė nemokėjo savo nuožiūra. Jos būdavo
padalijamos kiekvienam opolėnui, ir iš kiekvieno jų kunigaikščio pilies
apygardos, tryliktajame amžiuje vadinamos kaštelionija, administracija
išreikalaudavo atitinkamą bendro mokėjimo dalį.435

433 SUB, t. III, nr. 353, 1261 m.

434 Suteikdamas kaimui imunitetą, kunigaikštis neretai perkeldavo jį į kitą
opolę, kad išvengtų egzempcijos pažeidimų dėl mokesčių rinkėjų nežinojimo
ir opolėnų jiems suteiktos pasenusios informacijos; žr. Modzelewski, Czy
opole istniało, p. 165-169; apie opolės parodymus mokesčių klausimais žr.
ten pat, p. 175-178.
435 SUB, , nr. 375, 1249 m. bei t. III, nr. 103, 1253 m. bei nr. 353, 1261 m.

300
 Kadangi opolėje nebuvo jokio administratoriaus, o ji pati viešąsias
funkcijas atliko bendradarbiavimo bei kolektyvinės atsakomybės
pagrindais, vargiai galima laikyti opolę valstybės sukurta institucija. Tai
veikiausiai buvo gerokai už Lenkijos valstybingumą ir už kunigaikščių teisę
senesnė institucija. Tai liudija ir socialinė bendruomenės sandara: dar XIII
amžiaus pradžioje „visą opolę“ sudarė „ir riteriai, ir paprasti žmonės“ (tota
vicinitas Radeov, tam nobilium auam simplicium).436 Šiuo požiūriu opolė
nesiskyrė nuo kuopos, go ir herado. Piastų valstybė rado jau egzistuojantį
teritorinės administracijos vienetą: ji pajungė sau opoles ir skyrė joms
svarbias užduotis, pasinaudodama tradicinėmis kaimynų sąjungos
funkcijomis. Panašioje situacijoje apie 550 metus panašiai pasielgė
Childebertas I ir Chlotaras I.
Tačiau lyginamuoju požiūriu atkreiptinas dėmesys į tai, jog
šaltiniuose visiškai nekalbama apie opolių teismų sueigas. Šiuo atveju
šaltinių tylėjimas - taip pat įrodymas. Dokumentuose, iš kurių gauname
žinių apie opolės organizaciją, esama ypatingų teisminio imuniteto išlygų.
Šiuose dokumentuose teisėjo vaidmenį atlieka arba pats valdovas, arba jo
valdininkai - daugiausia pilių apygardoms vadovaujantys kaštelionai bei jų
pavaduotojai. Kadangi dokumentuose rašoma apie Bažnyčios valdų
gyventojų išskyrimą iš įvairių kunigaikščio valdininkų jurisdikcijos ir
aptariamos tokios smulkmenos, kaip su šaukimu siunčiami vykdytojai,
opolių teismų būtų buvę neįmanoma nepaminėti, jei jie būtų egzistavę. Juk
tais pačiais dokumentais vyskupų ir vienuolynų valstiečiai atleidžiami nuo
kartu su opole atliekamų įvairių prievolių, tokių kaip prievolė atvykti ir
atsakyti kartu su kitais, kunigaikščiui ar jo valdininkui sušaukus opolę
„nužymėti riboms arba bet kokiu kitu reikalu“. Taigi skaitome, jog
valstiečiai iš imuniteto apimamų valdų „niekuomet neprivalo atvykti į opolę
kartu su kitais kaimais ir neprivalo nieko siųsti į opolę pagal reikalavimą“.
Jie taip pat atleidžiami „nuo opolės taip, kad jokiu reikalu neprivalo į ją
atvykti“ arba „nuo kaimynystės, paprastai vadinamos opole, nuo jaučio ir
karvės, ir nuo opolės lazdos“ arba dar trumpiau, „nuo opolės ir nuo opolės
lazdos“.437

436 KWp, t. I, nr. 33.

437 ZDM, t. IV, nr. 87 ir KMp, t. I, p. 104; KMp, t. VI, nr. 31; KWp, t. I, nr. 546 ir 549; KWp, t. II,
nr. 029 ir 080.

301
 Visos šios formuluotės reiškia tą patį. Opolė čia yra ne teisminės
valdžios subjektas, bet kunigaikščio teismų pagalbininkas ir objektas. Tačiau
vertėtų skirti šiek tiek dėmesio dviem formuluotėms, kai atleidimas nuo
pareigos atvykti, kunigaikščiui ar jo valdininkui šaukiant opolę,
apibūdinamas daiktiniu simboliu: „nuo opolės lazdos“ (a lasca opolna). Šie
žodžiai lotyniškame dokumente įrašyti lenkiškai. Taigi galime manyti, jog
lenkiška frazė „opolės lazda“ buvo tarsi susiklostęs techninis terminas, o
daiktas, vadinamas opolės lazda, veikiausiai buvo naudojamas, šaukiant
opolės susirinkimus, ir galbūt juos simbolizavo.
Šį simbolį padeda iššifruoti Herbordo pasakojimas apie šv. Otono
Bambergiečio kalbą 1128 metais Ščecino turgaus aikštėje. Hagiografas rašo:
„Buvo ten mediniai laiptai, nuo kurių heroldai ir seniūnai paprastai
kalbėdavo žmonėms“ (gradus lignei, de quibus precones et magistratus ad
populum concionari soliti erant). Iš šios pagal pagonių tradiciją šventos
tribūnos misionierius kreipėsi į minią, bet vienas iš pagonių žynių, iškėlęs
savo kreivą lazdą (cambucam), „kartą ir du kartus stipriai trenkė į stulpą,
pastatytą ant šių laiptų“, liepė šv. Otonui tylėti ir prakalbo pats. Jacekas
Banaszkiewiczius įtikimai interpretavo žynio gestus bei šios lazdos funkciją
kaip sueigos pirmininkaujančiojo simbolį. Žmogus, teisėtai turintis šį daiktą,
galėjo skirti arba atimti iš kalbėtojo žodį, o tikriausiai ir atidaryti bei uždaryti
sueigą.438
Tikriausiai apie tokią pat lazdą kalbama 1288 ir 1292 metų
dokumentuose. Opolės sueigos ir teismai jau tuomet buvo gili praeitis, tačiau
opolės lazda vis dar simbolizavo susirinkimus, kurie buvo šaukiami
kunigaikščio įsakymu - jau nebe priimti nuosprendžių, bet padėti
kunigaikščio teismams ir administracijai. Galime tai suprasti kaip senųjų
papročių atspindį, pėdsaką, liudijantį, jog opolė kadaise, kaip ir go, heradas,
centena arba kuopa, buvo sueigos ir teismo bendruomenė.
Atrodo, šios bendruomenės monarcho valdžiai buvo pajungtos
griežčiau negu Vakarų Europoje. Piastų monarchija monopolizavo teismus
ir paliko opolei vien pagalbinį vaidmenį, tačiau visiškai

438 Herbord, III, 17 ir 18, p. 179 ir t.; Banaszkiewicz, Otto z Bambergu, p.

280-283.

302
be jos pagalbos vis dar negalėjo apsieiti. Tai galioja ir pilių apygardų kūrimo
procesui. Šaltinių žinios, be abejo, yra fragmentiškos, tačiau jos leidžia
teigti, jog Pšemento kaštelionijoje buvo mažų mažiausia trys opolių centrai
(Pšementas, Bronskas ir Kamieniecas), Liondeko kaštelionijoje - keturi
(Liondekas, Slavskas, Biala ir Zbaras), Šremo kaštelionijoje - taip pat keturi
(Šremas, Držonekas, Kšyvinas ir Niedzešynas), o Giečo kaštelionijoje - trys
(Giečas, Chocičai ir Držechča).439 Daugiausia apie opolės teritorijų santykį
su kaštelionijomis sužinome iš Vloclaveko vyskupo konfliktų su
kunigaikščio vietos administracija dėl medžioklės teisių Volbožo
kaštelionijos miškuose.
Pirmojoje XII amžiaus pusėje Vloclaveko vyskupija gavo iš valdovo
Volbožo pilį su dauguma aplinkinių kunigaikščio kaimų ir kašteliono
jurisdikciją jų gyventojams bei kunigaikščio medžioklės teises (regalia)
visoje Volbožo pilies apygardos teritorijoje. Viešieji teismai ir
administracinė valdžia ten likusiems riterių kaimams buvo patikėti
kaimyninių kunigaikščio pilių, Lenčycos ir Rozpšos, kaštelionams. Įkūrus
vyskupo valdų kaštelioniją, Volbožo pilies apygarda nustojo buvusi
monarchijos teritorinės valdžios grandimi, o naujoji administracinė riba
padalijo ją palei Volbžos upės vagą. Tačiau senosios Volbožo kaštelionijos
ribos vis dar buvo praktiškai svarbios vyskupijai, nes žymėjo jos medžioklės
teisių teritoriją.440
Vyskupija siekė įtvirtinti savo teises, kurių matyt nenorėjo pripažinti
vietos valdininkai, atsakingi už medžioklės teises. 1250 metų susitarime
kunigaikštis Kazimieras Konradaitis pripažino, jog „visoje Volbožo
kaštelionijoje, taip pat jei kaimas priklauso kunigaikščiui, riteriams ar kam
nors kitam, o ypač Sieroslavo miškuose, (et specialiter in siluis de
Syroslaue) tik vyskupui leidžiama medžioti bebrus ir visų rūšių žvėris“.441
Minimieji Sieroslavo miškai, kurie, matyt, ginče buvo svarbiausi, skyrė
dviejų kaimyninių opolių, Volbožo ir Rospžos, gyvenviečių masyvus. Šiais
miškais ėjo ir senoji kaštelionijų riba. Tačiau patvirtinti principą, jog į šiaurę
nuo šios ribos medžioklės regalijos priklauso vyskupui, nepakako.

439
Buczek, Organizacja opolna, p. 234, 232 ir 236.
440
Modzelewski, Między prawem, d. II, p. 460 ir t.
441 DKM, nr. 13, p. 76, 1250 m.; plg. KPol, t. I, nr. 19, 1228 m.

303
ko. Daugiau kaip šimtą metų Rospžos kašteliono administracinės valdžios
teritorija siekė daug toliau į šiaurės rytus, iki pat Volbžos upės, o senosios,
Sieroslavo miškais einančios ribos tas pats Rospžos kaštelionas greičiausiai
nenorėjo pripažinti.
Šioje situacijoje vyskupas išsireikalavo teisinį kunigaikščio įsikišimą,
panaikinusį neaiškumus. 1255 metais Kazimieras Konradaitis atsiuntė du
dvaro valdininkus, kurie kunigaikščio įsakymu „sušaukė Volbožo opolę ir
antrąją Rospžos [opolę]“ ir liepė joms, prisiekus „nurodyti nuo seno
susiklosčiusias ribas tarp aukščiau minėtų kaštelionijų“ (vicinia de Wolborz
et alia de Rosprza [...] Casimiri ducis [...] auctoritate uocate super eo et
requisite, ut terminos et limites suprascriptarum castellaniarum ostenderent
ab antiquo constitutas, iuramento affirmaverunt [...] quod terminos
castellanie de Wolborz et alterius de Rosprza antiqua constitucione isti fluvii
sic dividant et terminant).442
Tai nebuvo įprasta situacija, kai opolė paliudydavo žemės valdų ribas,
kurias nužymėti kadaise padėjo. Šiuo atveju buvo nustatoma senoji jau per
šimtą metų neegzistavusios pilies administracinės apygardos riba, o jai
paliudyti buvo sušaukta ne viena, bet dvi opolės. Tikrosios administracinės
ribos jau buvo kitur, bet Volbožo ir Rospžos opolėnai ir praėjus kelioms
kartoms sugebėjo sutartinai, detaliai nurodyti Sieroslavo girioje upelių vagas,
pagal kurias kadaise ėjo panaikintos kaštelionijos riba. Jiems ši riba
neprarado praktinės reikšmės, nes buvo galiojančios opolių teritorijos riba.
Tačiau ir kunigaikštis, ir vyskupas, ir Rospžos kaštelionas neabejojo, jog
senoji kaštelionijų riba ėjo palei opolių teritorijos ribas. Taip būdavo visur:
pakakdavo nurodyti opolių ribas, kad žinotum, kur buvo kaštelionijos ribos.
Mano manymu, galima ir net būtina lyginti 1255 metų Volbožo
dokumentą su 890 metų Sankt Galeno abato dokumentu. Skirtumų tarp jų
nemažai. Kujavijos vyskupui svarbios buvo medžioklės regalijos, o švabų
abatui - teisės naudotis bendrais naudmenimis Reinigau apylinkėje. Tačiau
kaip ant delno matyti abiejų situacijų struktūros panašumai: abiem atvejais
buvo sušaukti gretimų apylinkių gyventojai ir pagal jų parodymus bei
priesaiką

442 DKM, nr. 14, p. 80, 1255 m.

304
atkurtos tikslios apylinkių ribos. Sankt Galeno abatui šios ribos buvo
svarbios todėl, kad jos sutapo su bendrųjų naudmenų ribomis. Vloclaveko
vyskupui rūpėjo karaliaus medžioklės regalijų teritorija. Tačiau Reinigau ir
Turgau apylinkių ribos kartu buvo ir Linzgau bei Turgau grafysčių ribos.
Lygiai taip pat Sieroslavo miškų masyvų tarp Volbožo ir Rospžos opolių
dalijanti riba kartu buvo senoji kaštelionijos riba. Alemanijoje frankų
valdžia iš gerokai senesnių teritorinių kaimynų bendruomenių, politiškai
organizuotų kaip centenos, kūrė grafystes. Piastų laikų Lenkijoje iš opolių
treitorijų buvo kuriamos pilių apygardos, vėliau imtos vadinti
kaštelionijomis.
Nesiimu teigti, jog Piastų valstybės kūrėjai naudojosi vakarietišku
modeliu. Mano nuomone, tai nebuvo įmanoma. Galų gale toks modelis
apskritai nebuvo reikalingas. Merovingai, Karolingai ir Plastai susidūrė su
panašiomis situacijomis, kurios vertė daryti panašius sprendimus. Galima
buvo sunaikinti politines genčių struktūras, bet nebuvo įmanoma pastatyti
karalystės ant smėlio. Buvo būtina remtis kokiomis nors esamomis
struktūromis, naudotis segmentais, prieš tai sudariusiais genties
organizaciją. Šį vaidmenį barbarų Europos germanų ir slavų kraštuose
vaidino įvairiai vadinamos teritorinės kaimynų bendruomenės. Jos tenkino
pamatines kasdienio gyvenimo bei darbo reikmes ir kartu, palaikydamos
tvarką, vykdydamos teisingumą bei karines funkcijas, kūrė pamatines
platesnių politinių struktūrų - genčių, o vėliau ir valstybių - veikimo
sąlygas.

305
 VII
SKYRIUS

GENTINĖS VISUOMENĖS INSTITUCIJOS

307
 SEGMENTŲ STRUKTŪROS

Dėl visiškai suprantamų priežasčių Antikos pabaigos romėnų autorius

labiausiai domino tos barbarų tautos, kurios kėlė grėsmę imperijos
vientisumui. Didžioji dauguma to meto šaltinių žinių apie germanus byloja
apie tas gentis ar veikiau karines grupes, kurios su visomis šeimomis, su savo
karine organizacija ir savo tradicijomis įžengė į imperijos teritoriją kaip
foederati arba kaip užkariautojai. Ši perspektyva veikė ir moderniąją
istoriografiją. Vadovėliuose „tautų kraustymasis“ tapo epochos pavadinimu.
Tiesa, Reinhardas Wenskus, Herwigas Wolframas ir Walteris Pohlis
išklibino vientisų etninių bendruomenių masinio kraustymosi stereotipą,443
bet ginčuose apie genčių santvarką iki šiol vis dar laikomasi vėlyvosios
Antikos šaltinių perspektyvos bei žygiuojančios ginkluotos tautos vaizdinio.
Kaip tik todėl istorikai vaizduoja gentį visų pirma kaip asmeninę karių
sąjungą, o ne kaip politinę ir teritorinę struktūrą.
O juk keltai, germanai ir slavai, su kuriais susidūrė imperija, nebuvo
stepių klajokliai. Tai buvo daugiau ar mažiau sėslios žemdirbių tautos. Tiesa,
Prokopijus iš Cezarėjos pastebėjo, jog sklavenai ir antai gyvena varganose
lūšnelėse ir dažnai keičia gyvenamąją vietą, tačiau šis stebėjimas liudija ne
klajoklišką gyvenimo būdą, o tam tikrą gyvenviečių mobilumą, susijusį su
ekstensyvios žemdirbystės sistemomis. Negalėčiau tvirtai pasakyti, kiek šis
mobilumas galėjo skatinti didesnį migravimą. Kad ir kokia būtų tyrinėjimų
pažanga, „tautų kraustymusi“ vadinamų migracijų mechanizmai tebėra
neišspręsta problema. Nesiimsiu jos kelti šioje knygoje. Apsiribosiu tik,
mano manymu, akivaizdžia tiesa, jog šio reiškinio priežasčių reikėtų visų
pirma ieškoti ne ginkluotų klajonių maršrutuose, bet ten, kur jis prasidėjo, -
barbaricum teritorijose. Tenykštės gentys nebuvo asmeninės karių sąjungos,
kurios, tikėdamos savo etnogeneze, sekė paskui vadą į kurią nors pažadėtąją
žemę. Jos turėjo teritorinį pamatą, ir ryšio su gimtąja teritorija jausmas buvo
tikroji gentinio tapatumo žymė. Tai liudija daugelio slavų genčių etnonimai,
kilę iš jų teritorijų geografinių pavadinimų: palabėnai, užpienėnai,

443 Wenskus, Stammesbildung; Wolfram, Die Goten; tas pats, Typen der
Ethnogenese; Pohl, Le origini etniche (ypač Introduoione, p. 1-38).

308
vyslėnai, bobrėnai, šlenžėnai, polanai, lendzėnai, mazoviečiai, sieverėnai.
Su geografinėmis kategorijomis buvo susiję ir saksų genčių pavadinimai:
vestfalai, ostfalai (Osterliudi, pažodžiui - „rytų žmonės“), nordalbingai
(Nordliudi). Taigi teritorinė genčių struktūra yra pirmutinė problema, kurią
turėtume kelti, nagrinėdami jų politinę organizaciją.
Apibūdindamas Vakarų Afrikos ikikolonijinių valstybių santvarką,
Michałas Tymowskis lenkų istoriografijoje įvedė terminą „segmentų
struktūra“.444 Nesiryžčiau bendrais lyginamaisiais apmąstymais aprėpti
barbarų Europos ir juodosios Afrikos: neturiu nei pakankamai žinių, nei
Afrikos istoriko kvalifikacijos, nei pakankamai gerai išmanau etnologiją,
tačiau leisiu sau iš Michało Tymowskio pasiskolinti terminą, kuris puikiai
tinka germanų ir slavų genčių organizacijai apibūdinti. Tai iš tiesų buvo
segmentų struktūros.
Pamatinis gentinės sistemos segmentas buvo teritorinė kaimynų
bendruomenė. Ji visiškai savarankiškai stengėsi įveikti kasdienio ūkinio
gyvenimo problemas, saugojo paprotinę tvarką, tramdė nusikaltėlius ir
sprendė ginčus, tačiau negalėjo savo jėgomis pasipriešinti rimtesnei karinei
grėsmei. Kariauti, derėtis dėl taikos ir sudarinėti paliaubas buvo aukštesnio
lygmens politinės organizacijos - genties užduotys. Ją dažniausiai
sudarydavo keliolika ar keliasdešimt vietos bendruomenių. Neturėdami
tokios politinės bei gynybinės struktūros, paskiri heradai, opolės ar go
negalėjo priešintis išorės grėsmei ir nebuvo pajėgūs išlikti.
Tačiau ir gentys negalėjo egzistuoti be kaimynų bendruomenių,
neturėdamos administracinių vidinės taikos išlaikymo, karių mobilizavimo,
lėšų rinkimo politinėms duoklėms mokėti ar darbų organizavimo, statant
pilis ir užkardas, priemonių. Nenuostabu, kad teritorinės kaimynų
bendruomenės buvo laikomos politiniais subjektais, kurie kartu sudarė
genties organizaciją. Tai matyti iš Lebuino gyvenimo pasakojimo apie saksų
sueigą Markle. Aprašydamas šį susirinkimą, hagiografas ypač pabrėžė, jog
tai buvo visų saksų teritorinių kaimynų bendruomenių (pagi) atstovų
susitikimas. Šių teritorinių vienetų atstovavimas pažymimas ir 797 metų
Saksų

444 Tymowski, Państwa Afryki, p. 132-139 ir šios srities literatūros aptarimas.

309
kapituliarijų įvadinėje dalyje. Šio akto redaktorius nutarė esant reikalinga
pabrėžti, jog saksai susirinkimo dalyviai atvyko į Acheną iš daugelio
apylinkių, esančių trijų genčių teritorijoje: vestfalų, angarų ir ostfalų
(simulque congregatis Saxonibus de diversis pagis, tam de Westfalais et
Angariis, ąuam et de Ostfalahis).
Kapituliarijų įvadinėje dalyje nėra nereikalingų žodžių. Kiekvienas
žodis čia turi politinę prasmę. Buvo privalu pabrėžti, jog šis svarbus aktas
buvo priimtas, dalyvaujant ir vienbalsiai pritarus reprezentatyviems frankų
ir saksų atstovams (omnes unanimiter consenserunt et aptificaverunt). Šia
proga susirinkusių frankų reprezentatyvumą liudija jų bažnytinės ir
pasaulietinės pareigos: tai buvo vyskupai, abatai ir grafai. Tame pačiame
susirinkime dalyvaujančių saksų reprezentatyvumo kriterijus buvo tai, jog jie
atvyko iš įvairių pagų, esančių vestfalų, angarų ir ostfalų kraštuose. 797
metais šie kraštai jau priklausė frankų valstybei, bet ir iki nukariavimo, ir
karų metais vestfalai, angarai ir ostfalai saksų bendrijoje buvo atskiri, gana
savarankiški politiniai subjektai.
779 metų Karolio Didžiojo karo žygio metu prie Okerio upės įvyko
susitikimas, į kurį atvyko „visi saksai ostfalai (omnes Austerleudi Saxones)
su Hasionu ir paliko įkaitus [...] ir prisiekė ištikimybę karaliui Karoliui“.
Netrukus įvyko ir kitas panašus susitikimas: Bukio page pas grįžtantį su
kariuomene Karolį atvyko „angarai su Brunonu ir kitais savo optimatais ir
paliko ten įkaitus lygiai kaip ostfalai“ (et dederant ibi obsides sicut
Austrasii). Vestfalai vis dar priešinosi, tad Karolis Didysis, „vėl su
kariuomene spausdamas šiuos saksus, juos [...] nugalėjo ir paėmė iš vestfalų
daug grobio. Ir jie paliko įkaitus kaip ir kiti saksai“. 779 metais karalius vėl
„įžengė į vestfalų teritoriją ir visus juos pajungė“ (rex Westfalorum regionem
ingressus omnes eos in deditionem accepit). Iš čia jis atkeliavo prie Vezerio
ir apsistojo Midelfulio vietovėje. Čia atvykę angarai ir ostfalai jam paliko
įkaitus ir prisiekė.445
Ostfalų, angarų ir vestfalų genčių pavadinimai šiuo atveju akivaizdžiai
yra žmonių bendrijų vardai, nors du iš jų buvo sukurti iš geografinių
pavadinimų. Maža to, kronikininkai tas pačias grupes vadina tai atskirais
etnonimais, tai bendru saksų pavadinimu. Ostfalai,

445 ARF, p. 40 ir 42; Aeinh., p. 55.

310
angarai ir vestfalai, o su jais neabejotinai ir nordalbingai, dalyvavo bendrose
metinėse sueigose Markle prie Vezerio, kur, patikimu šv. Lebuino
hagiografo liudijimu (4 skyrius), buvo priimami bendri sprendimai karo ir
taikos klausimais (quid per annum essent acturi sive in belo sive in pace,
communi consilio statuebant). Tačiau kartu kiekviena gentis turėjo atskirą
politinę ir karinę organizaciją. Kiekviena jų turėjo savo vadą (ostfalai -
Hasioną, angarai - Brunoną, vestfalai - Vidukindą) bei savo vyresnybę.
Kiekviena gentis savarankiškai priiminėjo sprendimus dėl taikos sudarymo
ir priesaikos, dėl paliekamų įkaitų ar dėl tęsiamų karo veiksmų. Kiekviena
turėjo ir savas atskiras politines institucijas, kuriose būdavo priimami šie
sprendimai. Hasionas, Brunonas ir Vidukindas buvo ne karaliai, bet iš
vyresnybės tarpo renkami karo vadai, tačiau saksai apskritai neturėjo
karaliaus. Jie turėjo tik bendrą sueigą Markle, vietos kaimynų
bendruomenių sueigas (godingus) ir, kaip teisingai teigė Martinas Lintzelis,
tikriausiai ir genčių sueigas.446
Matome trijų lygmenų segmentinę struktūrą: go - maža gentis -
genčių sąjunga. Laikydamas saksus gentine bendrija, Lintzelis nesiryžo
lygiai tokiu pat žvilgsniu pažvelgti į žemesnio lygmens bendruomenes. Jis
vadino ostfalus, angarus ir vestfalus ne gentimis, bet anachronišku
provincijų vardu. Puikiausiai suvokdamas, jog šios „provincijos“ buvo
organizuotos kaip bendruomenės, Lintzelis tikriausiai siekė išvengti sąvokų
šizofrenijos: jam atrodė, jog etninis saksas negalėjo būti ir etninis angaras.
Tačiau nei patys barbarai, nei apie juos rašę civilizuotieji autoriai nemanė,
jog tai nesuderinama. Amianas Marcelinas alemanų genčių sąjungą
neabejotinai laikė tauta (gens), taigi etnine grupe romėniškuoju supratimu.
Tačiau tai jam nekliudė tuo pačiu terminu vadinti businobantų, priklausiusių
alemanų genčių sąjungai: Bucinobantes - tai gens Alamanna, mažesnė
etninė bendrija ir didesnės etninės bendrijos dalis.447
Panašiai visa tai suvokė ir Tacitas. Jis rašė: „Dabar reikia pasakoti
apie svebus, kurių gentis nėra vienalytė, kaip chatų ar tenkterų; mat jie
užima didesnę Germanijos dalį, pasidaliję į daugelį skirtingai pasivadinusių
tautelių, nors jos visos vadinamos svebais“ (quorum

446 Lintzel, Gau, p. 277 ir t.

447 Amm. Marc., XXIX, 4,7.

311
non una, ut Chattorum Tencterorumque gens; [...] propriis adhuc nationibus
nominibusque discreti, quamquam in commune Suebi vocentur). Tai, jog
Tacitas pastebėjo šią įvairovę (nationibus discreti.), nesutrukdė jam kitame
Germanijos skyriuje rašyti, jog visos svebų gentys yra „vieno kraujo“.
Semnonų teritorijoje buvo miško šventovė, į kurią nustatytu laiku visi „to
paties kraujo giminės atstovai“ (omnes eiusdem sanguinis populi) siųsdavo
pasiuntinius kartu aukoti žmogaus auką. Tacitas pastebėjo ryšį tarp bendros
apeigos ir įsitikinimo etniniu kraujo bendrumu, siejančiu visus svebus,
nepaisant gentinių skirtumų: „Visos tos prietaringos apeigos susijusios su jų
įsivaizdavimu, kad čia jų genties pradžia, čia visagalio dievo buveinė, visa
kita jo galioje ir jo klauso“ (eoque omnis superstitio respicit, tamquam inde
initia gentis, ibi regnator omnium deus, cetera subiecta atque parentia).448
Iš metraščių pasakojimų apie 775 ir 779 metų įvykius sužinome, jog
ostfalai, angarai ir vestfalai pajėgė atskirai susitarti dėl taikos. Tai leistų
manyti, jog paskiros (vadinamosios „mažosios“) gentys turėjo karinę galią ir
politines struktūras, leidžiančias jiems egzistuoti savarankiškai, už platesnės
genčių sąjungos ribų. Tai aiškiai liudija ir IX amžiaus vidurio vakarų slavų
genčių panorama Bavarų geografe. Gentis, tiksliau, jos teritorija šiame
šaltinyje vadinama regio. Kartais vieną regio sudarydavo keletas kitų. Taigi,
rašoma, jog veletai - tai gentis, „kurią sudaro 95 pilys ir keturios gentys [...].
Netoliese gyvena gentis, vadinama sorbais, kurių gentyje yra daugiau [genčių
- K. M.], ir šios [kartu] turi 50 pilių“ (Vuilci, in qua civitates XCV et regiones
IIII [..] Iuxta illos est regio, quae vocatur Surbi, in qua regione piures sunt,
quae habent civitates L). Priminkime, jog Bavarų geografo „pilys“ (civitates)
- tai greičiausiai kaimynų teritorijos, o jų skaičius turėjo padėti susidaryti
įspūdį apie paskirų tautų demografinį ir karinį potencialą. Pasak šio šaltinio,
veletų ir sorbų genčių struktūra buvo trijų lygmenų: tai buvo genčių sąjungos.
Panaši ir obodrėnų genties struktūra: „Tie, kurie gyvena arčiau danų sienos,
vadinami šiaurės obodrėnais; tai gentis, turinti 53 pilis, padalytas tarp jų
kunigaikščių“ (Isti sunt, qui propinquiores resident finibus Danaorum, quos
vocant Nortabtrezi, ubi regio,

448 Tacitus, Germania, sk. 38 ir 39.

312
in qua sunt civitates LIII per duces suos partite). Ši formuluotė greičiausiai
susijusi su metraščių pastabomis apie 844 metų Liudviko Vokiečio žygį
prieš obodrėnus. Šiose kovose žuvo didysis obodrėnų kunigaikštis
Gostomyslas, Fuldos metraščiuose vadinamas karaliumi, o likusieji
kunigaikščiai pripažino Liudviko viršenybę. Tai, kaip apie šiuos
kunigaikščius rašoma Annales Bertiniani bei Annales Xantenses, leidžia
manyti, jog jie vadovavo paskiroms gentims, sudariusioms obodrėnų
sąjungą.449
Tačiau Bavarų geografe vardijamos ir „mažosios“ gentys, kurios
buvo visiškai savarankiški politiniai subjektai, o ne kokios nors platesnės
struktūros segmentai. Šiai kategorijai reikėtų priskirti linėnus, turėjusius
septynias pilis, havelėnus (8 pilys), dalamėnus (glomačus, 14 pilių), taip
pat šlenžėnus (15 pilių), dziadošėnus (20 pilių), opolėnus (20 pilių) ir
golenšėnus (penkios pilys). Atrodo, po 844 metų Liudviko Vokiečio žygio
ir Gostomyslo žūties, obodrėnų sąjunga suiro, o jos dalys, „mažosios“
gentys, kurį laiką veikė kaip atskiri vienetai be jokios bendros jungties.
Veikiausiai krizę patyrė ir veletų sąjunga. Nuo X amžiaus pabaigos
šaltiniai informuoja jos vietoje atsiradus liutičių genčių sąjungą. Naujas
pavadinimas neabejotinai buvo siejamas su naujai suvokiama politine
bendrija. Iš tiesų liutičiai nuo veletų skyrėsi ne tik pavadinimu ir galbūt
sudėtimi, bet ypač politine santvarka. Veletams vadovavo kunigaikštis
(Karolingų metraštininkų įvardytas rex arba regulus). Savo kunigaikštį
turėjo ir kiekviena iš veletų sąjungą sudariusių genčių. 789 metais, Karoliui
Didžiajam surengus žygį prieš velėtus, frankų karaliui pasidavė Drogovitas,
„nes jis buvo gerokai viršesnis už likusius veletų vadus - ir giminės
kilmingumu, ir amžiaus garbumu“ (nam is ceteris Wiltzonum regulis et
nobilitate generis et auctoritate senectutis longe praeminebat).450
O liutičiai, lygiai kaip saksai iki frankų nukariavimo, apskritai apsiėjo
be karaliaus (slavų kalba - kunigaikščio) valdžios. Be abejo, jie turėjo karo
vadus, bet pamatinį vaidmenį jų politinėje sistemoje vaidino pagoniškojo
kulto institucijos. Iš itin vertingo Titmaro

449 Afuld, p. 35; Annales Xantenses, MGH ss, t. II, p. 22; Annales
Bertiniani, p. 31. Šių pastabų interpretaciją žr.: Wachowski,
Słowiańszczyzna, p. 73 ir Fritze, Frühzeit, p. 111-126.
450 Aeinh„ p. 85.

313
pasakojimo galime spręsti, jog Svarožico šventovė Radohošte, redarų
žemėse, buvo genčių sąjungos struktūrinė jungtis, nors likusios gentys turėjo
savas šventoves. Tačiau Radohoštas buvo rinkimosi vieta, iš kurios liutičių
gentys traukdavo į karo žygius. Šioje šventovėje buvo saugomos jų
šventosios karo vėliavos, kurias jie iš ten pasiimdavo į karą ir po karo vėl ten
palikdavo. Po sėkmingo žygio visų genčių būriai pirmiausiai grįždavo į
Radohoštą ir ten paaukodavo Svarožicui prideramą grobio dalį. Ten buvo
kreipiamasi į dievų valią, priimant svarbiausius genčių sąjungos sprendimus,
dviem pranašavimo būdais: burtais ir iš arklio. Tikriausiai ten vykdavo ir
genčių sąjungos sueigos, kurias detaliai aprašė Titmaras. Radohošto
šventovės viršenybė sėkmingai integravo liutičių sąjungą ir užtikrino
redarams lyderių poziciją. Titmaras žinojo, jog liutičių sąjungą sudarančios
gentys turėjo atskirus pavadinimus. Jis rašė: „O tiems visiems, kurie vadina
save liutičiais, nevadovauja joks valdovas“ (Hiis autem omnibus, qui
communiter Liutici vocantur, dominus specialiter non presidet ullus). Tačiau
iš šios sąjungos genčių jis tepaminėjo tik redarus.451
Tik Adomas Brėmenietis, o vėliau ir Helmoldas tiksliau nurodė, jog
liutičių sąjungą sudarė keturios gentys: chižėnai ir užpienėnai į šiaurę nuo
Pianos bei dolenžėnai ir redarai į pietus nuo šios upės.452 Kartu abu
kronikininkai tapatino velėtus su liutičiais. Adomas Brėmenietis net manė,
be abejo, klaidingai, jog iš tiesų grynai slavišką liutičių vardą šiai grupei
priskyrę vokiečiai. Taigi akivaizdui, jog senasis pavadinimas nebuvo
visiškai užmirštas. Tikriausiai jis vis dar asocijavosi su gentinių saitų
pojūčiu.
Tačiau genčių sąjungos vientisumas veikiausiai buvo suardytas X
amžiuje. 965 metų Otono I dokumentas, skirtas šv. Maurikijaus vienuolynui
Magdeburge, leidžia manyti, jog paskiros veletų gentys - redarai, dolenžėnai
ir užpienėnai - atskirai mokėjo duokles imperatoriui.453 Šiais duomenimis
bei metraštininkų pastabomis apie karus ir atskiras paliaubas su paskiromis
gentimis Wolfgangas Fritze grindė teiginį, jog veletų sąjunga suiro, o nauja
liutičiais vadinama genčių sąjunga susikūrė gerokai vėliau, greičiausiai apie
983

451
Thietmar, VI, 23-25.
452
Adamus Bremensis, III, 22; Helmoldus, I, 2 bei I, 21.
453
DO, t. I, nr. 295.

314
metus, kai šiaurinės Labos gentys sėkmingai sukilo prieš vokiečių
viešpatavimą ir bandymus įvesti krikščionybę. Fritze spėjo, jog redarų,
dolenžėnų ir užpienėnų kunigaikščiai veikiausiai buvo nuversti už
palankumą imperijai bei krikščionybei, ir tai leistų paaiškinti tai, jog liutičių
politinėje sąjungoje apskritai nebuvo kunigaikščių, o jos struktūroje svarbų
vaidmenį vaidino Svarožico žyniai.454
1057-59 metais tarp liutičių genčių įvyko ginkluotas konfliktas: pasak
Adomo Brėmeniečio, užpienėnai, o pasak Helmoldo, ir chižėnai su ginklu
sukilo prieš redarų hegemoniją. Šio konflikto padarinys buvo chižėnų bei
užpienėnų atskilimas. Abi maištingosios gentys pateko obodrėnų
kunigaikščio Gotšalko viršenybėn.455
Savą irimo ir naujo jungimosi kelią nuėjo ir obodrėnų sąjunga. Šios
sąjungos branduolį sudarė vagrai, palabėnai ir tikrieji obodrėnai, o
šaltiniuose užfiksuota jų politinės bendrijos apraiška buvo didžiojo
kunigaikščio viršenybė paskirų genčių kunigaikščių atžvilgiu. Ji nunyko,
praėjus keliolikai metų nuo 844 metų Liudviko Vokiečio žygio. Panaši
situacija susiklostė ir prieš 967 metus, po Nakono mirties: Vidukindas
praneša, jog vagrų kunigaikštis Seliboras ir tikrųjų obodrėnų kunigaikštis
Mscislavas tuo metu buvo asmeniškai pavaldūs saksų kunigaikščiui
Hermanui Bilungui, o tarp savęs jie pasiliko nesantaikoje.456 Kelių genčių
kunigaikštystė vėl suskilo, atgijus pagoniškajai reakcijai, ir po 1018 metų
liutičių įsiveržimo. Dar XI amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje ten
susiduriame su trimis kunigaikščiais, iš kurių du (Onodrogas ir Gnievas),
pasak Adomo Brėmeniečio, buvo pagonys, o trečiasis (Udas) „blogas
krikščionis“. Religijų skirtumas liudija, jog nebūta jokios bendros obodrėnų
politikos imperijos bei krikščionybės atžvilgiu, taigi nebuvo ir politinės
gentinių kunigaikštysčių bendrijos.457
Esant tokioms peripetijoms, saksų, veletų, liutičių bei obodrėnų
genčių sąjungos atrodo kaip daugiau ar mažiau tvirtos savarankiškai
organizuotų subjektų santaros. Vienos jų dominavimas galėjo tapti ir
jungtimi, ir nesantaikos priežastimi, bet šios sudėtingos struktūros

454 Fritze, Frühzeit, p. 137-143 ir 155-159.

455Adamus Bremensis, III, 22; Helmoldas, I, 21; Wachowski,
Słowiańszczyzna, p. 88 ir t.
456 Widukindus, III, 68.
457 Adamus Bremensis, II, 66; Wachowski, op. cit., p. 99.

315
suirimas anaiptol nereiškė, jog sunaikinamas kuris nors iš jos segmentų.
Pastarieji toliau gyvendavo savo gyvenimą, išlaikydami tas pačias politiniam
egzistavimui būtinas institucijas, veikusias ir genčių sąjungos mastu.
Kiekviena iš „mažųjų“ genčių turėjo savo sueigą, savo šventovę, organizavo
savo apeigas, turėjo savo seniūnus, savo žynį ar žynius, kartais ir savo
kunigaikštį. Panašiai - su savo sueiga, kulto vieta bei su savo vadu - veikė ir
patys smulkiausi šios struktūros segmentai, kaimynų bendruomenės, ir tik
nepakankama kiekybė joms neleido tapti savarankiškais karo bei taikos
sutarčių subjektais.
Tačiau karaliaus (kunigaikščio) valdžia nebuvo visuotinai paplitęs
reiškinys. Palabio slavų genčių tyrinėtojai linkę laikyti liutičių santvarką
taisyklės išimtimi, atsiradusia dėl ypatingų istorinių aplinkybių sąveikos.
Tačiau pakanka peržengti etnines ribas ir pažvelgti į situaciją už Labos, kad
pastebėtume, kokios panašios buvo liutičių ir saksų genčių santvarkos.
Tacitas, kurio liudijimo šiuo atveju nederėtų ignoruoti, aiškiai teigė, jog tik
kai kurios germanų gentys turėjo karalius. Visuotinai sutinkama politinė
germanų bei slavų genčių politinė institucija buvo sueiga. Atrodo, visuotinis
buvo ir sueigos ryšys su pagonybės kultu. Turime atidžiau panagrinėti šių
institucijų ryšius.

SUEIGA IR KULTAS

Nuo kaimynų bendruomenės iki genčių sąjungos sueiga buvo pamatinė

bendruomenės institucija ir veikė iš esmės tais pačiais principais. Galime tuo
įsitikinti, lygindami 797 metų kapituliarijų žinias apie saksų kaimynų sueigas
ir Titmaro kronikos duomenis apie liutičių genčių sąjungos sueigą. Priminsiu,
jog Saksų kapituliarijų 4 skyriuje kalbama apie reikalus, kuriuos Saksonijoje
sprendė „patys apylinkės gyventojai“ (ipsi pagenses), kartais vadinami
kaltinamojo kaimynais (proprii vicinantes, convicini, vicini). Jei savo
kaimynų nuteistas žmogus nenorėjo sutikti su jų nuosprendžiu, jis galėjo
ieškoti teisingumo frankų karaliaus dvare. Žmogus galėjo būti iškviestas
karaliaus akivaizdon ir ten nuteistas, jei ignoruodavo kaimynų nuosprendį.

316
 Tų pačių kapituliarijų aštuntajame skyriuje kalbama apie ypatingą
situaciją, jei teisiamasis ignoruodavo ir kaimynų nuosprendį, ir šaukimą į
karaliaus teismą. Apie tai jau kalbėjome, bet pravartu būtų pateikti visą šio
skyriaus formuluotę: „Padegimų klausimu sutarta, jog niekas šalyje nedrįstų
tai daryti iš įtūžio ar nesantaikos, ar kokio nors piktavališko siekio, nebent
atsirastų toks maištininkas, kuris nepanorėtų paklusti teisingumui
[nuosprendžiui - K. M.], ir nebūtų įmanoma kitaip jo priversti paklusti, ir
jis ignoruotų [šaukimą] atvykti pas mus ir mūsų akivaizdoje paklusti
teisingumui. Tuomet, sušaukę bendrą sueigą, tegu susirenka kartu
gyventojai ir - jei vienbalsiai sutiks - tegu padega [kaltininko namus ir ūkį
- K. M.], kad jį sutramdytų. Tokiu atveju tegu tai bus daroma bendros
sueigos sprendimu pagal jų senąjį paprotį (secundum eorum ewa) ir ne iš
kokių piktų ar nusikalstamų paskatų, tik vardan paklusnumo mūsų
teismams.“458
Teismai, kuriems Karolis Didysis norėjo užtikrinti prideramą
pagarbą, buvo „mūsų“ (districtio nostra), tai yra jo, Karolio Didžiojo.
Tačiau nei rankos, padegusios maištininko namą, nei lūpos, ištardavusios
nuosprendį, nebūdavo karaliaus. Rūsčią bausmę padegti namus sueigoje
paskelbdavo, o paskui ir įvykdydavo saksų kaimynų bendruomenė, kurios
ankstesnį nuosprendį maištininkas ignoravo, lygiai kaip ignoravo šaukimą
stoti karaliaus akivaizdon. Kad patikėtų savo valdininkams teisti ir bausti
už tokius veiksmus, Karolio Didžiojo rankos Saksonijoje buvo vis dar per
trumpos. Kaip tik todėl kol kas jam teko kliautis amžinuoju vietos
bendruomenių tokiais atvejais taikomų represijų mechanizmu.
797 metais nukariautose Saksonijos teritorijose šis mechanizmas vis
dar veikė tik pačiame žemiausiame lygmenyje, teritorinėse kaimynų
bendruomenėse. Nukariautojai jau buvo sunaikinę aukštesniąsias genčių
organizacijos grandis. 220 metų vėlesnis Titmaro

458 CS, sk. 8 (LST, p. 18): De incendio convenit ut nulius infra patriam
praesumat facere propter iram aut inimicitiam aut qualibet malivola
cupiditate excepto si talis fuerit rebellis qui iustitiam facere noluerit et ad
nos ut in praesentia nostra iustitiam reddat venire dispexerit; condicto
commune placito simul ipsi pagenses veniant et si unanimiter consenserint
pro districtione illius causa incendatur; tunc de ipso placito commune
consilio facto secundum eorum ewa fiat peractum et non pro qualibet
iracundia aut malivola intentione nisi pro districtione nostra [...].

317
liudijimas leidžia apčiuopti tą patį represijų mechanizmą ir tas pačias sueigos
procedūras keturių liutičių genčių sąjungos lygmenyje. Titmaras rašė: „O
tiems visiems, kurie kartu vadinami liutičiais, nevadovauja joks valdovas.
Kartu aptardami ir sutartinai spręsdami visus savo svarbius reikalus, visi
sutaria ir įgyvendindami sprendimus. Jei kuris nors gentainis sueigoje
prieštarauja, jis yra mušamas lazdomis, o jei už sueigos ribų atvirai priešinasi,
arba praranda savo turtą per padegimą ir nepaliaujamą plėšimą, arba, jiems
dalyvaujant, sumoka pagal savo kokybę prideramą pinigų sumą.“459
Stebėtinas abiejų šaltinių žinių panašumas yra visai ne literatūrinio
skolinio produktas. Saksų kapituliarijų literatūrinė tradicija labai trapi. Išliko
tik dvi jo kopijos, ir jis tikrai nepriklausė X amžiaus vokiečių dvasininkų
skaitinių kanonui. Jokios aplinkybės neleistų manyti, jog Titmaras būtų
skaitęs šį tekstą ir būtų galėjęs iš jo semtis įkvėpimo. Galų gale Titmaro tekste
randame detalių, kurių Capitulare Saxonicum nėra: prieštaraujančiųjų
mušimą lazdomis, siekiant vienbalsio pritarimo sueigoje, kaltininko
kilnojamojo turto „nuolatinį plėšimą“ (continua depredatio) bei galimybę
jam išsipirkti nuo visuotinės nesantaikos, sumokant sueigoje atitinkamą sumą
pagal „žmogaus kokybę“.
Abiejų šaltinių patikimumą derėtų ypatingai vertinti. Karolio Didžiojo
kapituliarijos turėjo efektyviai reguliuoti nukariautų Saksonijos žemių
kontrolę, tad jų sudarytojams neišvengiamai teko remtis patikimomis
žiniomis apie tenykštę realybę. Merzeburgo vyskupas Titmaras gerai
pažinojo slavus, be to, jis priklausė karalystės politiniam elitui ir iš
artimiausios Henriko II aplinkos įgijo detalių žinių apie vokiečių politinius
kontaktus bei susitarimus su liutičiais, kurių rezultatas buvo karinė sąjunga
prieš Boleslovo Narsiojo Lenkiją. Itin detalios kronikininko žinios apie
Svarožico šventovę Radohošte, apie ateities spėjimą iš arklio ir metant burtus,
apie genčių sąjungų sueigas, be abejo, buvo gautos iš tiesioginių

459 Thietmar, VI, 25, p. 349-351: Hiis autem omnibus, qui communiter Liutici
vocantur, dominus specialiter non presidet ullus. Unanimi consilio ad
placitum suimet necessaria discucientes, in rebus efficiendis omnes
concordant. Si quis vero ex comprovincialibus in placito hiis contradidi,
fustibus verberatur et, si forinsecus palam resistit, aut omnia incendio et
continua depredatione perdit aut in eorum presentia pro qualitate sua
pecuniae persolvit quantitatem debitae.

318
liudininkų: juk Henriko II pasiuntiniai turėjo būti vietoje, kai susitarimui
pritarė iš pradžių orakulas, o paskui ir sueiga.
Sutampančios Saksų kapituliarijų ir Titmaro epizodo apie liutičius
žinios vertos rimto nagrinėjimo ir kruopščios analizės. Čia susiduriame ne
tik su literatūrine realybe. Prieš kalbėdami apie bausmę, pirma
panagrinėkime kaltę. Saksų kapituliarijose kalbama apie kaimynų sueigos
nuosprendžio ignoravimą, o Titmaras mini bausmę už priešinimąsi genčių
sąjungos sueigos nutarčių vykdymui. Tačiau situacija iš esmės tokia pat:
maištaujantis individas pažeidžia savosios bendruomenės socialinės tvarkos
pamatinius principus, atsisakydamas paklusti sueigos sprendimui. Toks pat
svarbus, kaip ir pats nepaklusimas, yra kaltininko elgesys su
aukščiausiaisiais autoritetais. Saksas, nepaklusęs savo kaimynų
nuosprendžiui, tapdavo „maištininku“, jei dėl šios priežasties pašauktas
frankų karaliaus akivaizdon ignoruodavo savo pareigą atvykti. Kapituliarijų
redaktorius tai tiesiog vadina įžeidimu: venire dispexerit. Liutičius atsiduria
tokioje pat padėtyje, jei gentainių sueigai priėmus veikiausiai politinį
sprendimą atvirai jam priešinasi (si forinsecus palam resistit). Šis
pabrėžtinas priešinimasis buvo suvokiamas kaip iššūkis ir kaip tai, ką dabar
vadintume sumaišties kėlimu ar anarchijos kurstymu, o archajinės
visuomenės vadino šventvagyste. Įžeista bendruomenė, nesvarbu, kaimynų
ar genties, reagavo vienodai: ji padegdavo „visuomenės priešo“ namus ir
išgrobstydavo jo turtą.
Šis „nepaliaujamas plėšimas“ (continua depredatio) anaiptol
neprimena turto konfiskavimo ar kokios nors kitos administracinės
procedūros.460 Kronikininkas pažodžiui išvertė į lotynų kalbą slavišką
techninį terminą. Kaip iš tiesų skambėjo šis terminas, žinome iš Plačiosios
Rusų Tiesos. Jos normos teigia, kad atlygį už nužudymą susikivirčijus ar
atvirai bepuotaujant turėjo mokėti kaltininkas, padedamas savosios vervės
(kaimynų bendruomenės), pagal abipusiškumo principą, nes ir jis pats
prisidėdavo, vervei kartu mokant virą (иже ся приклаДиваетъ вирою).
Tačiau nei kaimynų parama, nei pati išpirka nenumatoma plėšikiškos
žmogžudystės atveju: БоуДетъ ли сталъ на разбои безъ всякоя сваДы, mo
за

460 Tikriausiai negalėdamas patikėti savo akimis, Titmaro vertėjas į lenkų

kalbą ir leidėjas (M. Z. Jedlickis) savo vertime savavališkai pakeitė šaltinio
„nepaliaujamą plėšimą“ tuo pačiu konfiskavimo terminu.

319
pa36ouHUKa люДье He nnamumb, нъ выДаДять u ecero cъ женою u cb
Дътьми Ha nomoкъ, a Ha paзграблeниe („O jei nužudo kaip plėšikas, be
jokio kivirčo, už plėšiką žmonės nemoka, bet turi jį išduoti kartu su žmona ir
vaikais ištrėmimui ir turto išplėšimui“) Panašiai buvo baudžiami padegėjai:
Aжe зажьжеть royMHo, mo Ha nomoкъ u Hapозграбeжь Домъ ero.461
Vladimiro Monomacho laikais susidorojimo su kaimynais praktiką jau
ėmė kontroliuoti kunigaikštis. Vervė, tai yra kaimynai („žmonės“) jau
nebegalėjo savo sprendimu ištremti (potočiti) nusikaltėlio. Jie turėjo jį
„išduoti ištrėmimui ir išplėšimui“. Tačiau žodžio „išplėšti“ reikšmė aiškiai
liudija archajinę praktiką, iš kurios vėliau išaugo monarcho konfiskacijos.
Titmaro teksto epizode apie liutičius ši praktika vis dar kuo puikiausiai veikė
ir atrodė taip, kaip ir vadinosi: continua depredatio, daugkartinis
nepaliaujamas plėšimas, o ne vienkartinis kaltininko turto perėmimo aktas.
Nei liutičiai XI amžiaus pradžioje, nei saksai iki frankų užkariavimo dar
neturėjo teismo vykdytojų, sacebaronų ar grafų, kurie būtų turėję teisę
konfiskuoti turtą. Represijų imdavosi patys kaimynų bendruomenės nariai
(ipsi pagenses, convicim) arba patys gentainiai (comprovinciales). Tai jie
spręsdavo sueigoje, ką daryti su kaltininku, jie padegdavo jo namus, o iš jo
turto kiekvienas galėjo nebaudžiamas pasiimti, kas jam patiko. Tai - ne
administracinė prievarta, o bendruomenės kerštas, viešoji, visų prieš vieną
nukreipta nesantaika.
Rusų Tiesoje teigiama, esą turto išplėšimas buvo neatsiejamas nuo
ištrėmimo (potok), o kai kuriuose vėlesniuose šaltiniuose pastebima, jog
kartu būdavo padegami ir nusikaltėlio namai.462 Titmaro tekste padegimas ir
išplėšimas yra tarsi dvi medalio pusės. Namo sudeginimas reiškė, jog iš
žmogaus atimama vieta tarp žmonių, jis išstumiamas už bendruomenės ribų,
taip pat iš jo atimamas subjektiškumas ir bet kokia teisinė apsauga
(neliečiamybė, taika). Iš tremtinio buvo galima nebaudžiamam atimti viską,
galima buvo jį nužudyti ir nemokėti vergeldo, rizikuojant jo giminių kerštu.
Pravartu pastebėti įžvalgią Helmoldo pastabą apie tai, kaip slavai elgėsi su
žmogumi, pažeidusiu svečio neliečiamybę: „Leidžiama (licitum est)

461 PrP, sk. 6, 7 ir 83. Dėl abiejų terminų reikšmės žr.: Poppe, Potok i grabiež,
*SSS, t. IV, Wroclaw, 1970, skiltys 250-252.
462 Poppe, Potok, skiltis 252.

320
sudeginti jo namus bei turtą, ir visi sutartinai atsigręžia prieš jį, skelbdami,
jog jis neturi garbės (inglorius), yra niekšas ir kad visi turi jį vyti šalin“ (ab
omnibus exsibilandum, bet dviejuose rankraščiuose užrašyta: ab omnibus
exiliandum, ir tai reiškia tremtį).463
Helmoldas tremtinio situaciją aprašė moralinio atstūmimo
kategorijomis, bet tarp visuotinio pasmerkimo ir teisės normos tradicinėje
visuomenėje iš tiesų nebuvo skirtumo. Nebaudžiamam padegti namą buvo
galima tik tuomet, jei namo šeimininkas neturėjo teisinio subjektiškumo bei
saugos. Nešlovė (ingloria) reiškė, jog prarandama neliečiamybė. Germanai
ir viena, ir kita vadino tuo pačiu žodžiu unhelgi. Pagaliau visų sutartina
nuomonė, jog kiekvienas turi vyti šalin ištremtąjį, turi atitikmenį ir salijų
teisėje, kur draudžiamajam suteikti prieglobstį arba duoti duonos.
Kaip teigiama salijų teisėje, ištrėmimas jau buvo karaliaus, o ne
bendruomenės prerogatyva. LVI skyriuje rašoma, esą jis buvo skiriamas už
atkaklų teismo ignoravimą. Jei kaltininkas ignoruodavo ir šaukimą į karaliaus
teismą (tokioje pačioje situacijoje, kaip ir aprašytoji Saksų kapituliarijų 8
skyriuje), „tuomet karalius, kurio akivaizdon jis buvo pašauktas, paskelbia jį
už savo kalbos ribų [už įstatymo ribų - rex [...] extra sermonem suum ponat
eum]. Ir jei kas suteiktų jam prieglobstį ar duonos, net jei tai bus jo paties
žmona, bus nuteistas 15 solidų bauda, kol jis nesumokės už viską, kuo buvo
apkaltintas“. Kaip rašoma LV skyriaus 2 pastraipoje, tokia pat represija buvo
taikoma žmogui, išplėšusiam kapą. Tačiau šį kartą kodifiuotojas vartoja
tradicinę germanišką formuluotę: šio šventvagiško nusikaltimo kaltininkas
„turi būti vilkas (wargus sit) iki pat tos dienos, kai susitars su velionio
giminėmis, ir jie už jį turi prašyti, kad jam būtų leista grįžti tarp žmonių. Ir
jei kas nors, kol jis nesumokės šiems giminėms, duos jam duonos ar suteiks
prieglobstį, net jei tai būtų kas iš [jo] giminių ar net jo paties žmona, bus
nuteistas 15 solidų bauda“. Išpirka, kurią kaltininkas turėjo sumokėti velionio
giminėms, buvo 200 solidų.
Nepaliauja ginčai dėl žodžių wargus sit. Vis dar tebevengiama niūrios
germanų mitologijos, kuria buvo gausiai piktnaudžiaujama Trečiajame
Reiche. Kai kurie tyrinėtojai LV skyriaus tekste norėtų

463 Helmoldus I, 83, p. 159.

321
matyti ne vilką (skandinavų vargr), bet tiesiog teismo nuteistą žmogų.
Karolio Didžiojo Saksų kapituliarijose, jei nekalbėsime apie sudėtingesnius
atvejus, wargida kaip tik reiškė nuosprendį. Tačiau Karolingų laikų mokyti
Salijų teisyno kopijuotojai LVI skyriuje įrašė lotynišką paaiškinimą: wargus
id est expellis (išvytasis, tremtinys). Pagaliau ir be šios glosos aišku, jog
draudimas priimti šį žmogų po savo stogu ir dalytis su juo duona bei prašymas
leisti jam „grįžti tarp žmonių“ galėjo būti prasmingas tik tuomet, jei kalbama
apie tremtinį, o ne kokį nors kitą nuteistąjį. Taigi wargus - tai žmogus, išvytas
iš bendruomenės ir iš žmonių tarpo. Jam nėra vietos jokiuose namuose,
vieninteliai jo namai yra miškas. Tenka sutikti su Ekkehardo Kaufmanno
nuomone: wargus vis dėlto reiškia vilką arba, kitaip tariant, miško žmogų.464
Frankų wargus galėjo atsipirkti nuo ištremties, sumokėdamas velionio
giminėms už kapo ir palaikų išniekinimą 200 solidų, laisvojo franko
vergeldui lygią sumą. Panašiai buvo nustatyta ir pagal liutičių papročius: tas,
kuris atvirai priešinosi sueigos nutarties vykdymui, galėjo išgelbėti savo
namus nuo sudeginimo, turtą nuo išplėšimo ir likti tarp žmonių, jei „jiems
dalyvaujant“, tai yra sueigoje, sumokėjo prideramą sumą pagal savo kokybę
(pro qualitate sua pecuniae persolvit quantitatem debitae). Formuluotę
„pagal žmogaus kokybę“ jau pažįstame iš burgundų bei langobardų teisynų.
Tai reiškė, jog vergeldas nustatomas pagal socialinį statusą. Rotario edikte
užrašyta ir originali, germaniška, šios formuluotės versija: in angargathungi.
Kaip matyti, ši sąvoka nebuvo svetima ir Titmarui. Liutičių papročius jis
aprašė kaip gerai žinomą praktiką ir atitinkamai ją pavadino: kaltininkas
mokėjo sueigoje išpirką, lygią jo paties vergeldui. Kas stojo prieš savąją
bendruomenę, turėjo išpirkti savo paties galvą arba klaidžioti po miškus tarsi
vilkas.
Tai, jog liutičių „maištininkas“ sueigoje mokėjo išpirką už savo
nusikaltimą („jiems dalyvaujant“, o įvardis „jie“ šiame sakinyje reiškia

464 Kaufmann, Zur Lehre von Fiedlosigkeit, p. 349-362. Kitos nuomonės buvo
Nehlsenas, Der Grabfrevel; plg. von Unruh, Wargus; Aquist, Frieden, p. 283;
Jacoby, Wargus, p. 62-68,96 ir t.; Schmidt-Wiegand, Wargus. Anot Edvardo
Išpažinėjo teisyno (Liebermann, GA, t. I, p. 631), tremtinys „vaikšto su vilko
galva nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas už įstatymo ribų, ir tai anglai
vadina uulfeshead (Lupinum enim gerit caput a die utlagationis sue, quod ab
Anglis uulfeshead nominatur).

322
į sueigą susirinkusius gentainius), liudija, jog buvo laikomasi tam tikros
procedūros. Namų padegimas ir turto išplėšimas šiuo atveju nebuvo
savavališka, spontaniška gentainių reakcija į sumaišties kėlimą. Frankų
teisėje pats karalius paskelbdavo nusikaltėlį „už savo žodžio ribų“. Liutičių
gentyse ši teisė priklausė sueigai. Tarp sueigos politinio sprendimo, kurį
vykdyti šis „maištininkas“ pabrėžtinai kliudė, ir kitos sueigos, kur jis galėjo
sumokėti išpirką už savo darbą, neišvengiamai praeidavo šiek tiek laiko.
Tik šioje antrojoje sueigoje jis galėdavo būti nuteistas tremčiai, jo namas
galėjo būti padegtas, o turtas išplėštas. Saksų kapituliarijose apie šią
situaciją kalbama aiškiau: iš pradžių „apylinkės gyventojai“ turėjo
susirinkti į sueigą ir ten pagal senąją saksų teisę sutartinai nuspręsti
sudeginti „maištininko“ namus. Tik tuomet buvo galima užkurti ugnį.
Sueigos nuosprendis, šiuo atveju reiškęs nedelsiamą ištrėmimą, pasižymi
visais teismo nuosprendžio bruožais.
Vienbalsiškumo principas, kaip matyti iš aiškių Titmaro formuluočių,
galiojo visiems sueigos sprendimams, o ne vien teisminiams
nuosprendžiams. Prieštaravimų nebuvimas buvo būtina sąlyga sprendimui
priimti. Vienas nuo kito nepriklausomi 797 metų kapituliarijų ir Titmaro
kronikos liudijimai šiuo atveju visiškai sutampa. Tai buvo visuotinė
taisyklė: ji galiojo ir kuklioms kaimynų bendruomenių sueigoms, ir
germanų bei slavų genčių sąjungų sueigoms. Įvairių šaltinių pasakojimai
apie vienbalsius sprendimus atrodo lyg banalios visuotinai paplitusios
frazės, bet Piotras Boronis linkęs manyti, jog tai ne vien literatūrinis
stereotipas: „Pabrėžiant vienbalsiškumą veikiausiai norima pasakyti, jog
sprendimas itin svarbus.“465
Tai nereiškia, jog sueigose būtų buvę rengiami panašūs į mūsiškius
balsavimai. Atrodo, sueigos ritualas buvo grindžiamas numanomu
vienbalsiškumu, nebent kas nors pažeistų visuotinį sutarimą aiškiai, garsiai
prieštaraudamas. Tai būdavo kliūtis priimti nutarimą. Kaip tik todėl liutičiai
genčių sąjungos sueigose stengdavosi lazdomis įtikinti oponentą pakeisti
savo nusistatymą.
Akivaizdu, kad vienbalsiškumo reikalavimas visai nebuvo susijęs su
pagarba atskirai individo nuomonei. Jis veikiau atspindėjo

465 Boron, Słowiańkie wiece, p. 84.

323
spaudimą, kurį individui darė bendruomenė, nepajėgi veikti, esant
skirtingoms nuomonėms. Atrodo, Titmaras tai suprato savaip. Panašiai kaip
ir Prokopijus iš Cezarėjos, rašydamas apie antus, Titmaras taip pat pastebėjo
įdomų ir keistą civilizuotam stebėtojui dalyką: liutičiai neturėjo jokio
valdovo. Kad paaiškintų, kaip jiems vis dėlto pavyksta priimti ir įgyvendinti
sprendimus, Titmaras ėmėsi aptarinėti sueigos veikimo mechanizmą.
Vienbalsius sueigos nutarimus (unanimi consilio in placito suimet necessaria
discucientes) kronikininkas logiškai susiejo su visuotiniu sutarimu juos
įgyvendinant (in rebus efficiendis omnes concordant). Visuotinis sutarimas
buvo efektyvumo sąlyga, nes genties organizacija, skirtingai nei valstybės,
neturėjo administracinės prievartos priemonių.
Socialinė integracija gentinėje santvarkoje buvo grindžiama etniniais,
kaimynystės ir giminystės ryšiais, bendru kultu, griežtu kolektyvizmu ir
tradicijos galia. Dar vienas jos ramstis buvo prievarta. Tai būdavo drastiška,
net žiauri, bet ne administracinė prievarta. Įgyvendinant politinius ar
teisminius sueigos sprendimus, neretai tekdavo susidurti su pasipriešinimu,
kurį reikėjo įveikti. Tokiu atveju buvo imamasi vienintelės įmanomos
prievartos formos: kolektyvinio keršto (nesantaikos). Tai galėjo įgyvendinti
tik darniai veikianti bendruomenė. Ne veltui Saksų kapituliarijų redaktorius
rėmėsi senąja nerašyta saksų teise (ewa Saxonum) ir pabrėžė, jog prieš
padegdami maištininko namus kaimynai turi susirinkti į sueigą ir vienbalsiai
sutarti pritaikyti šią sankciją. Be iškilmingai skelbiamo vienbalsio sprendimo
ši represija nesunkiai galėjo išsigimti į paprasčiausią prievartos aktą ir
išjudinti keršto spyruoklę. Ta pati represija, patvirtinta visų be išimties, jau
buvo kitas dalykas - solidarus visos bendruomenės kerštas „baltai varnai“.
Šioje bendruomenėje prievarta buvo efektyvi tik tuomet, jei rėmėsi
kolektyvistiniu principu „visi prieš vieną“. Turėjo būti akivaizdu, jog prieš
maištaujantį individą sukilo visi. Taigi vienbalsiškumas buvo būtina sąlyga,
kad sueiga galėtų priimti bet kokius sprendimus, kurių įgyvendinimui galėjo
prireikti prievartos.
Taip vienbalsiškumo principą galime paaiškinti funkciškai, beveik
sociotechniškai, tačiau vis tiek tikrai nepakankamai. Be abejo, tradicinė
barbarų kultūra turėjo savo vidinį racionalumą, bet jai toli gražu nebuvo
būdinga tai, ką vadiname racionalizmu ir pragmatizmu.

324
Tenka paieškoti ir kitų motyvų, kodėl vienbalsiškumas buvo laikomas
neatšaukiama sprendimo sąlyga. Turėsime ieškoti ir detalesnių žinių apie
visuotinės valios reiškimo sueigoje būdą. Daugiausia jų randame Tacito
raštuose.

Genčių sueigoms Tacitas skyrė visą vienuoliktąjį Germanijos skyrių

ir nemažą dvyliktojo skyriaus dalį. Jis rašo: „Antraeilės reikšmės įvykius
aptaria vadai (principes), o svarbesnius visi, tačiau taip, kad vadai iš anksto
apsvarsto ir tuos klausimus, kurių sprendimas priklauso tik liaudžiai. Jei
nėra kokios netikėtos kliūties, susirenka tam tikromis dienomis jauno
mėnulio ar pilnaties metu, manydami, kad tai pats lemtingiausias laikas
svarstyti reikalus. Laiką jie skaičiuoja ne dienomis, o naktimis. Taip jie
susitaria, taip ir daro, mat jiems atrodo, kad naktis atveda dieną. [...]
Daugumai nusprendus pradėti, susėda visi ginkluoti. Žyniai, kurie turi tada
teisę ir bausti, įsako laikytis tylos. Veikiai prabyla karalius, o po jo
kunigaikščiai, atsižvelgiant į amžių, kilmingumą, į karo garbę ir į
gražbylystę, veikiau pasikliaudami įtaiga, negu įsakymų galia. Jei
pasiūlymas nepatiko, bruzdėdami jį atmeta, o jei patiko, purto iškėlę ietis,
juk pats garbingiausias pritarimo būdas - pagerbti ginklu.“
Tai - tikras žinių lobynas. Visų pirma, čia detaliai ir patikimai
aprašoma, kaip sueigoje primami nutarimai. Iečių purtymas, pritariant
nutarimui, - tai ne kas kita, kaip iš viduramžių skandinaviškų bei angliškų
šaltinių žinomas vapnatak (mojavimas ginklais). Veikiausiai su šiuo
ritualiniu gestu buvo susijęs ir langobardiškas terminas gairethinx (gaire -
ietis, thing - sueiga). Dažniausiai jis reikšdavo teisėtą viešą dovanojimą,
tačiau Rotario ediktas, kaip rašoma šios kodifikacijos epiloge, buvo
paskelbtas susirinkime, kur „gairethinx būdu, pagal mūsų tautos paprotį
buvo patvirtinta, jog ši teisė turi būti nuolatinė ir nepažeidžiama“ (per
gairethinx secundum ritus gentis nostrae confirmantes, ut sic haec lex firma
et stabelis).466
To paties sueigos ritualo pėdsakų sutinkame ir slavų tautų
papročiuose. 1128 metų rugpjūtį, pačioje antrosios misijos pamarėnų

400 LL, Ro, sk. 386, p. 102. Dėl termino gairethinx etimologijos žr.:
Franko- vich-Onesti, Vestigia, p. 90.

325
krašte pradžioje, šv. Otonas Bambergietis pasisakė sueigoje Ščecine. Jo kalbą
nutraukė pagonių žynys (pontifex idolorum), trenkęs lazda į stulpą ant
sueigos laiptų, liepęs tylėti (silentium mandat) ir kreipęsis į minią tokiais
žodžiais: „Štai jūsų ir jūsų dievų priešas. Ko laukiate? Ar pakęsite
nebaudžiamą panieką ir skriaudą? Visi ten atvyko ginkluoti ietimis (omnes
autem incedebat hastati). Sukurstyti žynio kalbos, sueigos dalyviai „jo
raginimu, iškėlė ietis, kurios jau virpėjo paruoštos mesti [...]“ (ad dicentis
vocem inflammati hastas levant. Quos dum ad iacendum vibrant“). Bet
niekas iečių nemetė. Pasak sutartinio trijų hagiografų pasakojimo, įvyko
stebuklas: virpančios ietys sustingo iškeltose pagonių rankose, o misionierius
liko nenukentėjęs.467
Hagiografijai reikia stebuklų, bet incidentas Ščecino turguje, apie kurį
detaliai ir gana panašiai pasakoja Volfgeris, Ebonas ir Herbordas, nepanašus
į dievobaimingą fantaziją. Galime manyti, kad veikiau vokiečių dvasininkai
klaidingai suprato pagonių pamarėnų elgesį ir jų ketinimus. Iškėlę ietis ir jas
purtydami, susirinkusieji ščeciniečiai anaiptol nemanė mesti ginklų į Otoną.
Be abejo, tai nebuvo šventajam draugiškas gestas, veikiau pritarimo pagonių
žyniui ženklas. Vargiai žinome, ką iš tiesų šis žynys pasiūlė, tačiau jis tikrai
nekvietė tuojau pat nužudyti misionierių neliečiamybės saugomoje sueigų
aikštėje. Misijos tikslų požiūriu šis įvykis tikrai nebuvo toks naudingas, kaip
vaizduojama šventojo gyvenimuose. Daugiau nieko negalime pasakyti, nes
turime tik vienos pusės pasakojimą, ir ši pusė antrosios nesuprato.
Tačiau jei kalbėsime apie paprotinius nepritarimo išsakymo būdus,
galime prisiminti Kosmo pasakojimą, kaip 1068 metais kunigaikščio
kapelionas Lančonas buvo siūlomas Prahos vyskupu. Tai buvo prieštaringa
figūra, remiama kunigaikščio Vratislavo, kuris pasirūpino išlaikyti sueigos
tradiciją: „Jis sušaukė žmones ir didikus į sueigą ir kartu su savo broliais iš
kairės ir dešinės, dvasininkams sėdint dideliu ratu, o už jų sustojus visiems
kariams“, išsikvietė į vidurį Lančoną ir giriamąja kalba pristatė jį kaip naująjį
vyskupą. Tačiau čia tarp žmonių kilo murmėjimas ir nenuskambėjo
sveikinimo žodžiai, pagal paprotį sakomi išrinkus vyskupą“ (fit murmur

467 Herbord, III, 18, p. 179 ir t.; plg. VP, III, 8 bei Ebo, III, 16.

326
in populis, nec resonat vox congratulationis, sicut semper solet in tempore
episcopalis electionis).468 Buvo jau nebe gentiniai laikai, tad kunigaikštis
vis tiek neatsižvelgė į liaudies balsą, ir tai galų gale sukėlė rimtų neramumų
valstybėje. Minios murmesys jau nebeturėjo sprendimo galios, tačiau vis
dar tebebuvo tradicinė sueigos nepritarimo forma, lygiai kaip iečių
purtymas reiškė pritarimą.
Nei ginklų purtymas, nei murmėjimas choru nesuteikė galimybės
suskaičiuoti balsus. Pagaliau niekas nė nemanė jų skaičiuoti. Tai buvo ne
balsavimas, o aklamacija. Taip veikiau pasisakė visuma, o ne individai.
Buvo manoma, jog liaudis iš prigimties yra vienos nuomonės, kurią ji išsako
kolektyvinės išraiškos aktu. Tačiau jei kildavo kokių prieštaravimų,
nebūdavo įmanoma priimti sprendimo. Jį užblokuodavo net vieno žmogaus
viešas priešinimasis, ir tai būdavo laikoma blogu ženklu numatomiems
veiksmams.
Ženklas arba burtai šiuo atveju yra patys tinkamiausi žodžiai.
Sueigoje susirinkusiųjų vienbalsio sutarimo reikalavimą galime paaiškinti
funkciškai, pragmatinėmis kategorijomis, tačiau barbarams jis neabejotinai
turėjo ir antgamtinę prasmę. Šiaip jau blaivaus proto Tacitas tai puikiai
suvokė ir, šiaip ar taip, nepraleido pro akis detalių, liudijančių sakralinį
germanų gentinių sueigų aspektą. Jis pastebėjo, kad sueigas visuomet
atidaro žyniai, kad tai jie liepia susirinkusiesiems tylėti ir kad „tada“, tai yra
sueigos metu, tik žyniai turi teisę naudoti prievartą (quibus tum et coercendi
ius est). Tai, jog žyniai saugojo sueigos rimtį, byloja buvus sakralinę rimtį.
Germanų šiam procesui teikiamą reikšmę Tacitas iššifravo
septintajame skyriuje: „Karalius renka tik kilmingus, o vadus - narsius. Jų
karalių valdžia apribota ir suvaržyta, o vadai veikia greičiau ne įsakymu, o
savo pavyzdžiu, sukeldami pasigėrėjimą, jei jie energingi, jei sumanūs, jei
kaunasi pirmose gretose. Beje, bausti mirtimi, surakinti pančiais ar nuplakti
neleidžiama niekam, išskyrus žynius, kurie atlieka tatai tarsi nebausdami ir
ne vado įsakymu, o pačiam dievui liepiant; juk germanai tiki, kad dievas
esąs tarp kovojančiųjų (non quasi in poenam nec ducis iussu, sed velut deo
imperante, quem adesse bellantibus credunt). Į mūšį jie nešasi pasiėmę iš
alkų kažkokius

468 Cosma, II, 23, p. 115.

327
atvaizdus ir ženklus“ (effigiesque et signa quaedam detracta lucis in
proelium ferunt).
Įgaliojimai bausti, apie kuriuos čia kalbama, žyniams priklausė ne
visada ir ne visur, bet tik ypatingomis aplinkybėmis. Germanijos
vienuoliktajame skyriuje Tacitas tai išsako tiesiogiai: jie turi teisę taikyti
prievartą „tuomet“, tai yra sueigoje. Septintajame skyriuje panaši išvada
peršasi iš konteksto. Vadas užsitikrina paklusnumą pavyzdžiu, narsa mūšyje,
jis negali net bausti - tai gali daryti tik žyniai, ir daro tai dievui, o ne vadui
paliepus. Šis dievas visuomet yra šalia kovojančiųjų. Kaip tik todėl
germanai, eidami į žygį, pasiima iš miško šventovių religinius ženklus ir
nešasi juos į mūšį lyg vėliavas. Šis kontekstas neleidžia abejoti: teisė taikyti
represijas, apie kurias čia kalbama, žyniams priklausė būtent karo žygio
metu, panašiai, kaip ir per sueigą.
Tacitas neklydo. Kaip teigiama Fryzų teisyno XVII skyriaus pirmojoje
pastraipoje, „tas, kuris kariuomenėje [žygio metu] sukels vaidus, turės
sumokėti devyneriopą atlygį už kiekvieną padarytą žalą, o karaliaus iždui -
devyneriopą fredus“. Čia susiduriame su panašia šventąja rimtimi, kaip ta,
sueigoje garantavusi saugumą net nusikaltėliui, kuriam teko teisėtų keršytojų
nesantaika. Vadinamojo Išminčių priedo pirmajame skyriuje buvo
skelbiama, jog homo faidosus turi būti paliktas ramybėje sueigos metu (in
placito), o jei keršytojai jį ten nužudytų, jie turėtų sumokėti devynis kartus
po 30 solidų, tai yra devyneriopą fredus už žmogžudystę. Karo žygyje ir
sueigoje galiojo ypatinga rimtis, ir su šia aplinkybe sietinos pastabos
septintajame ir vienuoliktajame Germanijos skyriuje apie ypatingą žynių
jurisdikciją. Tačiau Tacitas pasako dar daugiau: tai buvo sakralinė rimtis.
Šios rimties pažeidimas buvo šventvagystė. Kaip tik todėl už tai teisė žyniai
karo žygyje karius ir sueigoje susirinkusius žmones lydinčio dievo vardu.
Ar abiem atvejais, ir sueigoje, ir kare, juos globojo tas pats dievas? Į
tai galėtų padėti atsakyti du lotyniški įrašai ant Adriano pylimų prie Haustedo
(Houseteads), išrašyti imperatoriaus Aleksandro Severo laikais (222-235).
Pirmasis skiriamas „dievui Marsui Tingsui“ (deo Marti Thingso), o antrasis
- tiesiog dievui Marsui nuo romėnams tarnavusių germanų karių iš Fryzijos
Tventės apylinkės (cives Tuihanti cunei Frisiorum). Janas de Vriesas
įtikinamai pagrindė

328
nuomonę, jog romėnišku Marso vardu čia vadinamas germanų karo dievas
Tivazas, o Tingso vardas kilęs iš germaniško žodžio thing (sueiga). Taigi,
šiuo įrašu Britanijoje apsistoję fryzų būriai išsakė pagarbą dievui, kurio
kompetencija apėmė ir karą, ir sueigą.469
Kai kurie tyrinėtojai abejoja, ar galima šiuo atveju Marsą tapatinti su
Tivazu ir sieti jį su sueiga: Thingsas galėjo reikšti ir dangaus bei atmosferos
iškrovų dievą Donarą (Torą).470 Nesivelsime į painias germanų panteono bei
jo istorinės kaitos problemas. Nesiruošiu laužyti iečių ir dėl Tivazo, bet
įsitikinimas, esą Toras neturėjęs nieko bendra su sueiga, yra tiesiog
klaidingas. Pasak patikimos Adomo Bremeniečio užrašytos tradicijos (II
knyga, 62 skyrius), 1030 metais anglosaksų misionierius Volfredas žuvo
Švedijoje kankinio mirtimi už tai, jog išdrįso kirviu sukapoti „šios genties
stabą, vadinamą Toru, stovėjusį pagonių sueigų aikštėje“ (ydolum gentis
nomine Thor stans in concilio paganorum). Dievas lydėjo į sueigą
susirinkusius karius ne tik dvasia, bet ir kūnu: jis stovėjo sueigų aikštėje
medinės figūros pavidalu. Taigi, sueigų vieta kartu buvo ir kulto vieta.
Ši jungtis itin pastebima iš tiesioginio Helmoldo liudijimo apie vagrų
genties šventovę. Pirmosiomis 1156 metų dienomis Stargardo vyskupas
Geroldas kartu su savo broliu Konradu, Rigadshauseno vienuolyno abatu, ir
su pačiu Helmoldu pirmą kartą išvyko į savo vyskupiją. Iš esmės Geroldas
tuo metu buvo vyskupas in partibus infidelium. Vagrai, panašiai kaip ir kitos
obodrėnų sąjungos gentys, po 1066 metų sukilimo išdidžiai sugrįžo į
pagonybę. Krikšto darbas, vos pradėtas, valdant šio sukilimo nuverstam
kunigaikščiui Gotšalkui, nuėjo veltui, ir teko daugiau kaip po
aštuoniasdešimties metų imtis jo iš naujo. Geroldo pirmtakas Vicelinas,
1149 metų rugsėjį įšventintas Vagrijos vyskupu, nuvyko ten tą pačią žiemą,
„aplankė Stargardą, kur kadaise buvo įsikūrusi vyskupija ir buvo ten
priimtas šio krašto gyventojų barbarų, kurių dievas buvo Prove. Žynys,
vadovavęs jų prietarams, buvo vardu Mikė. O šio krašto kunigaikštis, vardu
Rochelis, kilęs iš Kruto giminės, buvo didžiausias stabmeldys ir piratas.
Ėmė Dievo vyskupas siūlyti jiems tiesos kelią, Kristų, kviesdamas juos,
metus stabus, skubėti į atgimimo pirtį. Tačiau

465 De Vries, Altgermanische Religionsgeschichte, t. II, p. 11-14.

470 Pavyzdžiui, von See, Kontinuitätstheorie, p. 12-18.

329
nedaug slavų priėmė šventąjį tikėjimą [...] Vyskupas [Vivelinas] davė
medkirčiams pinigų šventovei statyti, ir ėmė ją statyti prie senosios pilies
pylimo [...].“471
Šis pastatas buvo turbūt vienintelis Vicelino veiklos pėdsakas, kai
Geroldas su Konradu ir Helmoldu 1156 metų sausio šeštą dieną atvyko į
Stargardą. Jie laikė epifaniją apleistoje bažnyčioje tarp sniego pusnių, ir vagrų
kunigaikštis Pšybyslavas, tuo metu dar pagonis, iškėlė jiems puotą savo
dvare. Maždaug po dešimties metų Helmoldas rašė: „Tą naktį likome pas
kunigaikštį, ir dar dieną, ir kitą naktį, paskui iškeliavome į slavų krašto
gilumą pas vieną didiką vardu Ciešymiras, kuris mus buvo pakvietęs
pasisvečiuoti. Nutiko taip, kad pakeliui atvykome į vienintelę šio lygumų
krašto alkavietę. Ten tarp labai senų medžių pamatėme šventuosius ąžuolus,
skirtus šio krašto dievui Provei. Juos supo kiemelis (atrium), aptvertas
kruopščiai iš medžio padaryta tvora su dvejais vartais. Be namų dievybių
(penates) ir [vietos] stabų, kurių buvo gausu žymesnėse gyvenvietėse, ši vieta
buvo šventa visam kraštui, turėjo savo žynį, savo šventes ir įvairias aukojimo
apeigas. Ten kas pirmadienį šio krašto žmonės su kunigaikščiu ir žyniu
(populus terrae cum regulo et flamine) rinkdavosi vykdyti teismų. Įeiti į
kiemą buvo draudžiama visiems, išskyrus žynį ir tuos, kurie ruošėsi aukoti
auką arba kuriems buvo tiesiogiai iškilusi mirtina grėsmė, nes tokiems
niekuomet nebūdavo atsakoma prieglobsčio. Slavai taip gerbia savo
šventąsias vietas, jog šventovės teritorijos neleidžia sutepti net priešo krauju
[...]
Taigi, atvykus į šią alkavietę ir nešvarią vietą, vyskupas mus paragino
drąsiai imtis griauti alką. Jis pats nušoko nuo arklio ir sudaužė raižytus vartų
fasadus, ir užėjome į kiemelį ir visus tvoros kuolus sukrovėme prie šių
šventųjų medžių, ir įžiebėme ugnį, ir sukūrėme iš šios medžių krūvos laužą,
nors ir būgštaudami, kad mūsų neužmėtytų akmenimis įtūžę [vietos]
gyventojai. Bet Dievas mus apsaugojo."472
Tai bene vienintelis viduramžių literatūroje pagonių šventovės, o kartu
ir sueigų vietos aprašymas, kurį sudarė tiesioginis liudininkas. Helmoldas ne
tik ten buvo, bet ir pats prisidėjo prie šventosios vagrų vietos sunaikinimo,
čia pat būgštaudamas dėl savo gyvybės,

471Helmoldus, I, 69, p. 134.

472 Helmoldus, I, 84, p. 159 ir t.

330
ir ši baimė po dešimties metų tebekilo iš jo pasakojimo. Atrodytų, šio
pasakojimo patikimumas nekelia abejonių. Tačiau juo buvo suabejota.
Aleksandras Brückneris teigė, jog Helmoldas, nemokėdamas slavų kalbos,
veikiausiai įprastą žodį „teisė“, „įstatymas“ (lenk, prawo) supainiojo su
dievybės vardu ir palaikė šventove vietą, kurioje vyko „teismo sueigos“.
Šiuo atveju niekas negalėjo prilygti Brückneriui perdėtu kritiškumu, bet
prielaida, esą kronikininkas supainiojęs žodį „įstatymas“ su dievo vardu
(Provė), rado pasekėjų. Ją pasigriebė Edwinas Wienecke, daręs, ką galėjęs,
ir net dar daugiau, kad paneigtų šaltinių liudijimus apie slavų pagonių
šventyklas ir asmenines dievybes. Provės vardo klausimu su skeptišku
Brücknerio požiūriu sutiko ir Stanisławas Urbańczykas, ir net Henrykas
Łowmiańskis, šiaip jau įsitikinęs, jog paprastai sueigos ir kulto apeigos
vykdavo toje pat vietoje.473
Tuo metu, kai Helmoldas aprašinėjo dievo Provės šventyklą, jis jau
dešimt metų buvo vagrų Bozovo klebonas, ir vargiai galėtume manyti, jog
jis nemokėjo savo parapijiečių kalbos. Tyrinėtojų skeptiškumą sukėlė
kronikininko žinia, jog sueigos vagrų miško šventovėje vykdavo kiekvieną
pirmadienį (omni secunda feria). „Helmoldo vertas nesusipratimas!“ -
stebėjosi Brückneris, ir šį kartą jis buvo teisus. Pagonys slavai neskaičiavo
laiko savaitėmis.474 Netenka abejoti, jog Helmoldas neteisingai suprato savo
vagrą informatorių. Tačiau jei dviejų skirtingų kultūrų žmonės nesusišneka
dėl laiko, ir dar kalbėdami apie sueigų laiką, istorikas neturėtų visiškai
atmesti šaltinio. Jis veikiau turėtų pasidomėti šiuo nesusipratimu, nes jį
iššifravę galime gauti labai vertingų žinių.
Mano manymu, šios mįslės raktas galėtų būti Tacito žinios apie
germanų genčių sueigų rinkimosi laiką: arba atėjus mėnulio jaunačiai, arba
pilnačiai. Sueigos buvo laisvųjų gentainių visuotiniai susirinkimai, ir
kiekvienas jų turėjo žinoti, kur ir kada atvykti. Dėl sueigos vietos rūpesčių
nekildavo - ji būdavo nuolatinė ir visiems žinoma. Lygiai taip pat buvo
svarbu, kad kiekvienas žinotų sueigos dieną. Germaniškas žodis thing buvo
kilęs iš indoeuropietiško

473 Brückner, Mitologia, p. 200; Wienecke, Untersuchungen, p. 37-41;

Urbańczyk, Prowe, SSS, t. IV, skiltis 368; Łowmiański, Religia Słowian, p.
183.
474 Matuszewski, Słowiański tydzień.

331
žodžio tenkos („laikas“). Be abejo, kalbama apie iš anksto nustatytą laiką, tai
yra apie sueigos dieną.475 Slaviškas teismo terminų apibūdinimas (lenk, roki
sqdowe) buvo panašaus turinio. Kada ateina laikas, reikėjo orientuotis pagal
vienintelį neraštingos visuomenės kalendorių - tą, kuris matyti nakties
danguje. Orientavimasis pagal mėnulio jaunatį arba pilnatį buvo iš esmės
vienintelis būdas, kad didžioji dalis skirtingose vietose gyvenančių žmonių
galėtų reguliariai susitikinėti nustatytoje vietoje.
Svarbus buvo ne tik praktinis motyvas - efektyvi susitarimo dėl laiko
technika. Barbarams dangus nebuvo vien tai, kas mums yra laikrodis ir
kalendorius. Etnografiškai įžvalgus Tacitas pastebėjo ir sueigos terminų
maginį bei mitologinį foną. Jis rašė, kad germanai tiki, jog jaunatis ir pilnatis
yra lemtingas laikas svarstyti reikalus, auspicatissimum initium agendis
rebus. Tuo tikėjo ir slavai. Dar XX amžiaus pradžioje slavų kraštuose buvo
paplitęs paprotys sėti per pilnatį arba per jaunatį bei tuo pat metu pirštis,
tikint, jog tai užtikrins gerą derlių ir sėkmingą santuoką.476 Germanų
paprotinėje teisėje laiko tarpai tarp šimtinių sueigų ir visos teismų datos
nustatomos lygiai taip pat, kaip rašo Tacitas: pagal naktų skaičių. Tą patį
laiko skaičiavimą naktimis, tai yra pagal mėnulį, sutinkame ir pačiame
seniausiame lenkų teisės sąvade (apie 1270 m.).477 Nėra pagrindo abejoti, jog
ir vagrų sueigų dievo Provės alkavietėje laikas buvo nustatomas pagal
mėnulį. Suvokiant tai, ne taip sunku rasti nesusipratimo priežastį: tikriausiai
slavas Helmoldo informatorius pasakė, jog sueigos vykdavo mėnulio
dienomis. Helmoldas rašė lotyniškai, bet mąstė vokiškai, tad veikiausiai
išsivertė tai, ką girdėjęs, į gimtąją kalbą: mėnulio diena, tai yra Montag,
pirmadienis. Taip veikiausiai ir atsirado nesusipratimas, kurį kronikininkas
užrašė taisyklinga bažnytine lotynų kalba: kiekvieną pirmadienį, omni
secunda feria.478

475
Kaufmann, Ding, HRG, t. I, skiltys 742-744.
476
Moszyński, Kultura ludowa, p. 140 ir t. bei 452-457.
477
LAI, str XXXVI, taip pat PLS, sk. XL, 7-10; plg. NZ, V, 2, 4 ir 12; p.
101 ir 105.
478
Modzelewski, Omni secunda feria. Gerokai plačiau: tas pats, Culte et
justice. Helmoldo minimas (I, 95, p. 180) sekmadienio turgus Plonėje jau buvo
susijęs su krikščionybės įtaka: prekiaujama buvo žmonėms renkantis į
bažnytines ceremonijas. Vyskupas Geroldas tai uždraudė, nes „Kristaus
liaudis palieka pamaldas ir šventąsias mišias, atsiduodama vien prekybai".

332
 Helmoldas tiesiogiai nebuvo susidūręs su Tacito kūriniu. Jis tik per
Adomą Brėmenietį žinojo tuos Germanijos fragmentus, kuriais pasinaudojo
Rudolfas Fuldietis Translatio sancti Alexandri įžangoje. Šioje
kompiliacijoje nė žodžio nekalbama apie sueigas. Rudolfas praleido
vienuoliktąjį ir dvyliktąjį skyrius, tik užsiminė apie pagonių saksų prietarą,
jog mėnulio pilnatis ir jaunatis esą geriausias ženklas planuojamiems
veiksmams.479 Šios žinios buvo paimtos iš Tacito, tačiau Helmoldą jos
pasiekė pagal Rudolfo ir Adomo Brėmeniečio versiją, ištrauktos iš pradinio
konteksto ir atsietos nuo gentinių sueigų terminų. Taigi, Slavų kronikos
autorius negalėjo susieti to, ką girdėjo apie vagrų sueigų terminus, su
jokiomis iš knygų gautomis žiniomis. Juo lengviau buvo įvykti
nesusipratimui. Tačiau šis nesusipratimas yra pats geriausias, nes
nesąmoningai patvirtinama, jog Tacito pastaba pasitvirtino ir romėnų
istorikui nepažįstamame slavų pasaulyje.
Helmoldo patikimumas šiuo atveju puikiausiai išlaiko išbandymą. Jo
pasakojimas, bendriausiai jį suvokiant, išryškina organišką genties kulto ir
politinių institucijų ryšį. Geroldo ir jo svitos sunaikinta dievo Provės
šventovė buvo „visam kraštui šventa vieta“ (sanctimonium universae
terrae) ir kartu vieta, kur šio krašto žmonės rinkosi į sueigas. Pagrindinės
šių sueigų figūros buvo genties kunigaikštis ir žynys. Skirtingai nuo Tacito,
Helmoldas tiesiogiai nemini, jog žynys atidarydavo sueigą, liepdavo tylėti
ir saugodavo rimtį sueigos metu, tačiau detalus vietos topografinis
aprašymas leidžia suformuluoti porą svarbių išvadų.
Sueiga vykdavo pievoje, aptvertoje tvora su raižytais vartais, o aikštės
viduryje buvo sakralinis objektas - dievo Provės ąžuolai. Helmoldas
pabrėžtinai teigia, jog į šią aikštę būdavo įleidžiami tik tie, kurie ketino
aukoti auką. Kartu kronikininkas praneša, jog kaip tik ten (illic) vyko
sueigos. Susirinkusieji tikrai negalėjo stovėti už tvoros, nes tai būtų kliudę
bendravimui ar net visiškai jį sutrikdę. Žodį illic reikia suprasti tiesiogiai:
sueigos rinkdavosi „ten pat“, tai yra pačioje šventovėje, aptvertoje
teritorijoje, kur galėjo įeiti tik aukotojai. Tai reiškia, jog prieš sueigą būdavo
bendrai aukojama auka. Kunigaikštis ir susirinkę žmonės dalyvavo
apeigoje, o žynys

479 TSA, sk. 2, p. 675; Adamus Bremensis, I, 8.

333
buvo jos ceremonmeisteris. Taigi, akivaizdu, jog pirmasis žodis priklausė
jam.
Be sueigos dalyvių ir aukotojų, į šventovės teritoriją galėjo patekti ir
bėgliai nuo tiesioginio mirtino pavojaus. Čia jie rasdavo prieglobstį, nes
šventovės teritorijoje nebuvo galima nužudyti priešo. Be abejo, kalbama ne
apie išorės priešą, užpuoliką, bet apie nesantaikos persekiojamą nusikaltėlį.
Jį vydavosi teisėti keršytojai, bet aptvertoje teritorijoje tarp Provės ąžuolų jie
negalėdavo atkeršyti, nes čia kiekvieną saugojo sakralinė neliečiamybė.
Situacija buvo tokia pat kaip fryzų Išminčių priedo pirmajame skyriuje:
neliečiamybė saugojo homo faidosus jo paties namuose, sueigoje ir
bažnyčioje. Dievo Proves pieva buvo ir sueigų vieta, ir šventovė. Joje galiojo
šventoji neliečiamybė ir rimtis, tad reikėtų manyti, jog ją saugojo sueigoje
dalyvaujantis žynys. Iš šios perspektyvos reikėtų žiūrėti ir į pievą juosiančią
tvorą. Tai buvo puošybinis, o ne gynybinis statinys. Raižyti vartų fasadai
neišlaikė Geroldo smūgių. Vyskupas Geroldas, abatas Konradas ir pats
Helmoldas, tikriausiai padedami savo palydos, per keletą valandų išardė šią
tvorą. Akivaizdu, jog tvora tarnavo magijos ir kulto, o ne gynybinėms
reikmėms. Ji žymėjo neliečiamybės saugomą šventąją erdvę. Panašią
funkciją atliko lazdyno arba alksnio kuolai, juosiami ištemptos virvės ten,
kur rinkdavosi paprasčiausi saksų godingai.
Pagoniškos apeigos prieš sueigas minimos ir Herbordo pasakojime
apie pyžycėnus bei Vita Lebuini antiqua. Pyžycėnų pavadinimas minimas jau
Bavarų geografe, kuriame jiems priskiriama net 70 teritorinių vienetų
(civitates). Kai 1124 metų birželį ten atvyko Otono Bambergiečio misija,
pyžycėnų vyresnieji pripažino vakarų pamarėnų kunigaikščio Varcislavo
viršenybę. Artėdami prie „Pyžycės kunigaikščio pilies“, misijos dalyviai
pamatė „iki keturių tūkstančių žmonių, atvykusių iš visos provincijos [...].
Vyko kažkokia pagonių šventė (nescio quis festus dies paganorum), kurią
įsisiautėjusi liaudis šventė, žaisdama, savivaliaudama ir dainuodama“.
Misionieriai nesiryžo artintis prie švenčiančios minios, bet praleido bemiegę
naktį netoliese, nedegdami ugnies ir nedrįsdami garsiai kalbėtis, o kitą rytą
išsiuntė į pilį Santoko kaštelioną Pavliką, o su juo - Otoną lydinčius
kunigaikščio Varcislavo pasiuntinius. Jie įspėjo vietos vyresniuosius
(maiores), jog atvyksta vyskupas, ir kunigaikščių Boleslovo

334
Kreivaburnio ir Varcislavo vardu pareikalavo, kad Otonui būtų leista skelbti
krikščionių tikėjimą.
Pyžycėnų maiores iš pradžių bandė delsti, bet prispausti prie sienos
nesiryžo atsakyti. „Pirmiausiai jie užsidarę kruopščiai viską aptarė tarp
savęs ir priėmė gerą, išganingą sprendimą, paskui, kad sprendimas taptų
privalomas, patvirtino jį didesniame susirinkime, išeidami kartu su
pasiuntiniu ir Pavliku prieš žmones [...]." O žmonės, „susirinkę į šventę,
Dievo valia buvo surinkti vietoje ir neišsiskirstė, kaip buvo įprasta, po
kaimus“ (sentenciam tam bonam ąuam salubrem diligenti retractacione
probaverant - primo ąuidem apud se in conclavi, deinde vero cum legatis
et Paulicio ad plenum vigorem laxiori consilio firmaverant - cum eisdem
ad populum egressi, qui sicut ad festum confuxerat, contra morem
indispersus Dei nutu in loco manebat). Pyžycėnų vadai kreipėsi į gentainius
maloniai, aiškia ir gražia kalba (luculenti sermonis dulcedine). Misionieriai
gėrėjosi, kaip lengvai ir greitai „visa ta daugybė žmonių, išklausę vadų
žodžius, jiems pritarė“ (mirum dictu ąuam subito, quamfacili consensu
omnis illa multitudo populi auditis primatum verbis in eandem sese
convenienciam inclinaverit).480
Herbordo pasakojimas akivaizdžiai primena Germanijos
vienuoliktojo skyriaus žinias. Tai - ne literatūriniai skoliniai. Herbordas
negalėjo būti susipažinęs su Tacito tekstu apie germanų sueigas. Visa tai -
turinio, o ne formuluočių bendrumas. Nė vienas pasakojimo apie pyžycėnus
žodis nebuvo perimtas iš romėnų istoriko, tačiau visuma atrodo tarsi gyva
Tacito pasakojimo iliustracija. Jei reikalas buvo svarbus, privalomą
sprendimą turėjo priimti „visi“, tačiau pirmiausia viską tarp savęs aptardavo
seniūnai. Sueigoje vadai pelnydavo pritarimą gebėjimu įtikinti, o ne
įsakymu. Tacito informatoriai pastebėjo tuos pačius dalykus kaip ir
Herbordo informatoriai, nes susidūrė su panašia realybe ir matė ją iš
panašios perspektyvos. Tačiau Herbordo pasakojimas dar liudija ryšį tarp
sueigos ir kulto iškilmių, kai bendroje apeiginėje puotoje (aukojime)
valgomi dievams paaukoti gyvuliai. Stebuklų ir apvaizdos lėmimų visur
ieškantis

480 Herbordus, II, 14, p. 84-86. Šio šaltinio patikimumu abejojo Zernackas,
Die burgstädtische Versammlungen p. 225 ir t.; į tai atsakė Łowmiańskis,
Początki Polski, t. IV, p. 93 ir t.; Labuda, Wozesnośredniowieczne wiece,
p. 913-930; Leciejewiczius, Słowianie, p. 220.

335
hagiografas pripažino nepaprastu dalyku, Dievo įsikišimo padariniu tai, kas
iš tiesų veikiausiai buvo paprotinė norma: į šventę susirinkę žmonės kitą rytą
pasiliko vietoje ir laukė, kol prasidės sueiga.
Atrodo, Herbordo žinios apie „kažkokią pagonių šventę“ liudija, jog
kalbama apie metinę sueigą. Sueigos, apie kurias rašo Helmoldas, vykdavo
dažniau: tiesa, ne kiekvieną pirmadienį, kaip manė kronikininkas, bet
tikriausiai kas mėnesį (mėnulio). Tačiau daugiausia panašumų randame tarp
Helmoldo pasakojimo ir Lebuino gyvenimo šeštojo skyriaus, kur su ypač
gausiomis detalėmis aprašoma metinė saksų genčių sąjungos sueiga Markle
prie Vezerio.
Vadinamasis Vita Lebuini antiqua yra kompiliacija. Tarp 840 ir 864
metų anoniminis hagiografas sujungė į vieną tekstą tuos Utrechto abato
Grigaliaus ir vyskupo Liutgerio gyvenimų fragmentus, kuriuose kalbama apie
Lebuino misijų veiklą, bei nežinomą tekstą, kurį Martinas Lintzelis vadina
„dingusiu šaltiniu“ arba Vita Lebuini I. Skirtingai nuo savo pirmtakų, kuriuos
daugiausia domino kompiliacijos surašymo laikas, Lintzelis teisingai
pastebėjo, jog „dingęs šaltinis“ yra senesnis už pačią kompiliaciją ir nusipelno
ypatingo dėmesio, nes jame surašyta hagiografinės tradicijos šerdis ir
pateikiama neįkainojamų žinių apie saksų gentinę santvarką.481 Šių žinių
patikimumas priklauso nuo to, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo surašytas
pirmasis „dingęs šaltinis“. Atsakymas į šį svarbų klausimą turėtų remtis
kompiliatoriaus pateikiamo šio šaltinio turinio analize.
Lebuinas į žemyną iš Anglijos atvyko 770 metais, ir Grigalius iš
Utrechto jį išsiuntė dirbti sielovados darbo bei misionieriauti frankų, fryzų ir
saksų žemių paribyje. „Jis ne kartą keliavo po Saksoniją, ieškodamas, ką
galėtų atversti Kristui, ir daugelį įtikino Kristaus tikėjimu. [Saksonijoje] jis
turėjo artimų draugų iš kilmingiausių giminių, o tarp jų Sudergo apylinkėje
turtingą žmogų, vardu Folkbrachtas [...]“
Šioje vietoje hagiografas nutraukia pasakojimą, kad paaiškintų
skaitytojams, jog saksai neturėjo karaliaus, bet kartą per metus rinkdavosi į
sueigą Markle, kur susieidavo visų apskričių atstovai, „taisydavo įstatymus,
spręsdavo ypatingas teismo bylas“ bei priimdavo

481 Lintzel, Die Vita Lebuini, plg. taip pat Hofmeister, Über die älteste Vita
Lebuini bei Löwe, Entstehungszeit und Quellenwert.

336
sprendimus karo ir taikos klausimais. Po šio būtino paaiškinimo pasakotojas
grįžta prie nutraukto pasakojimo: „Minėtasis Folkbertas turėjo sūnų vardu
Helkas, artėjo tos sueigos diena, ir Helkas turėjo ten vykti kartu su kitais
jaunuoliais. Vieną rytą, kalbėdamasis su sūnumi, tėvas, be kita ko, pasakė:
„Nerimauju dėl mano brangaus Vinio [Lebuino] - nes taip jį paprastai
vadino - bijau, kad nesusidurtų su tokiais, kurie jo nekenčia, ir arba patys jį
nužudytų, arba atvestų į sueigą, kad ten būtų nužudytas.“ Jiems besikalbant,
šunys kieme ėmė erzintis ir pulti ant svetimo žmogaus. Išėjo prie durų
minėtasis jaunuolis Helkas pasižiūrėti, kas atėjo. O ten šventasis Lebuinas,
apipultas šunų, gynėsi lazda. Taigi, [Helkas] pribėgo, pasišaukė šunis ir
džiugiai atvedė svečią pas tėvą. Kai pasisveikinę kartu susėdo, Folkbrachtas
pasakė Dievo žmogui: „Gerai, kad dabar atėjai, mano brangus Vini. Kaip
tik norėjau tave pamatyti ir su tavimi pasikalbėti. Kur ketini keliauti?“
Dievo vyras atsakė: „Turiu vykti į saksų sueigą.“ Folkbertas pasakė:
„Daugelis mūsų tave vertina, mano brangusis Vini, ir man patinka tai, ką
paprastai pasakoji. Tačiau girdėjau, jog kai kurie įžūlūs jaunuoliai prieš tave
piktžodžiauja ir tau grasina. Prašau, paklausyk manęs ir saugokis jų. Neik į
sueigą ir grįžk į savo namus ir pas savo draugą Davoną. Pasibaigus sueigai,
galėsi saugiau keliauti [...]“ Dievo žmogus atsakė: „Negaliu atsisakyti ir
nevykti į tą sueigą, nes pats Jėzus Kristus man nurodė skelbti ten saksams
jo žinią“. Tuomet [Folkbertas] pasakė: „Neišeisi [sveikas].“ „Tikrai išeisiu,
- atsakė šis, - nes tas, kuris mane siuntė, pats man padės“. Negalėdamas jo
įtikinti, Folkbertas leido jam eiti.“482
Šis pasakojimas liudija įkvepiantį misionieriaus ryžtą, ir šiuo požiūriu
jis tikrai yra tinkamas šventojo gyvenimui. Tačiau svarbios ir proporcijos.
Šis fragmentas bei įvykių sueigoje aprašymas užima didžiąją kompiliacijos
dalį. „Dingęs šaltinis“ iš esmės apima tik pokalbį Folkberto namuose ir
pasakojimą apie sueigą. Lebuinas po jos pragyveno dar keletą metų - jis
mirė natūralia mirtimi Deventeryje apie 780 metus. Marklo epizodas baigėsi
laimingai. Sueiga net nutarė užtikrinti Lebuinui laisvę bei saugumą,
keliaujant po Saksoniją (tai reiškė, jog patvirtinama svečio neliečiamybė).
Tačiau „dingusiame

482 VLA, sk. 3 ir 5, p. 792 ir t.

337
šaltinyje“ tolesnė misionieriaus veikla apibūdinama vienu trumpu sakiniu: „O
šventasis Lebuinas keliavo, kur tik jį vedė Dievo dvasia, dirbdamas
Viešpaties darbą [...]“ Kaip hagiografiniam kūriniui, tradicijos gija čia be galo
kukli ir kartu be galo turtinga detalių.
Atkreipkime dėmesį, jog visos šios detalės turi bendrą vardiklį: čia nėra
tokių žinių, kurių nežinotų Folkbertas ir jo sūnus Helkas. Maža to, kai kurios
žinios buvo reikšmingos tik jiems ar net buvo tik jiems žinomos. Tik jie
žinojo, apie ką kalbėjosi tarpusavyje prieš ateinant Lebuinui. Tolesniame
pokalbyje jau dalyvavo ir Lebuinas, tačiau pagal hagiografinę tradiciją buvo
rašoma jau tais laikais, kai herojus nieko nebegalėjo pasakyti. Taigi, pokalbį,
kuris liudija šventojo ryžtą, veikiausiai atpasakojo Folkbertas ir Helkas arba
vienas iš jų. Žinia, jog Folkbertas vadino Lebuiną mažybiniu Vinio vardu
galėjo būti emociškai reikšminga Folkbertui, galėjo liudyti jo asmeninį
artimumą „Dievo žmogui“, bet prie Lebuino šventumo įrodymo neprisidėjo
niekuo. Tai, jog Helkas kartu su kitais Sudergo jaunuoliais buvo siunčiamas į
genčių sąjungos sueigą ir privalėjo ten vykti, hagiografijai buvo reikšminga
tik dėl vienos gana svarbios priežasties: jis buvo Lebuino pasisakymo
sueigoje ir su juo susijusių įvykių liudininkas. Mūsų šaltinyje kalbama tik apie
tai, kas atsidūrė Folkberto arba jo sūnaus akiratyje, ir liudijama jų
perspektyva. Sunku atsispirti įspūdžiui, jog būtent Helkas, o galbūt ir jo tėvas
buvo „dingusio šaltinio“ pasakotojai.
Taip tikriausiai ir buvo. „Dingusiame šaltinyje“ buvo hagiografiniais
tikslais surašyta tai, ką apie Lebuiną galėjo pasakyti Folkbertas ir Helkas.
Kitaip neįmanoma paaiškinti šio teksto ypatybių. Jis tikriausiai buvo
sudarytas besibaigiant VIII amžiui arba vėlų vėliausiai pirmaisiais IX amžiaus
metais. Pasakotojų amžius natūraliai nustato chronologines užrašymo ribas.
Tačiau svarbiau negu chronologija, atrodo, yra tai, jog susiduriame su
liudijimu iš pirmų lūpų. Be abejo, turime atsižvelgti į galimus nesusipratimus
tarp pasakotojo ir jo žodžius užrašiusio dvasininko. Ypač dažnai ginčijamasi
dėl saksų politinės santvarkos bei genčių sąjungos sueigos vaidmens
(ketvirtasis skyrius) aprašymo, ir jis galbūt iš tiesų iškraipytas kokių nors
nesusipratimų. Tačiau neprilygstamas detalių turtingumu pasakojimas apie
sueigą, kurioje pasisakė Lebuinas (šeštasis skyrius), yra vertas pasitikėjimo.
Tai - vienintelis viduramžių literatūroje barbaro, ne

338
tik stebėjusio sueigą, bet ir joje dalyvavusio, liudijimas. Verta į šį liudijimą
pažvelgti atidžiau.
„Taigi, atėjo nustatyta sueigos diena, jau atvyko apylinkių vadai
(satrapae) ir visi kiti, kurie turėjo ten būti. Tuomet, susirinkę į vieną būrį, iš
pradžių pagal paprotį pasimeldė dievams, prašydami jų globoti tėvynę ir kad
galėtų šiame susirinkime priimti nutarimus, naudingus sau ir tenkinančius
visus dievus“ (fecerunt iuxta ritum in primis supplicationem ad deos,
postulantes tuitionem deorum patriae suae, et ut possent in ipso conventu
statuere sibi utilia et quae forent placita omnibus diis). Paskui susibūrė į
didelį ratą ir ėmė tartis.
Staiga šventasis Lebuinas, vilkėdamas dvasininko rūbais, išėjo į rato
vidurį, laikydamas, kaip pasakojama, rankose kryžių ir Evangeliją ir,
pakėlęs balsą, sušuko: „Klausykite, klausykite! Esu visagalio Dievo
pasiuntinys [...]“ Be abejo, užrašyta Lebuino kalba yra hagiografo kūrinys,
tipiška pranašystė ex post: misionierius neva pagrasinęs saksams, jog,
atsisakius krikštytis, iš Karolio Didžiojo pusės jiems gresiančios nelaimės,
kurios iš tiesų netrukus saksus ištiko. Tačiau, kad ir ką iš tiesų būtų pasakęs
Lebuinas, jo žodžiai sukėlė tūžmingą susirinkusiųjų reakciją. Iš pradžių jie
„nutilo, nustebinti šio vyro žodžių ir neįprastos išvaizdos“. Tačiau, suvokę
misionieriaus žodžius, jie „ilgai nelaikė tylos ir ėmė šaukti. Jie šaukė: „Štai
tas perėjūnas ir kurstytojas, kuris keliauja po šalį su savo išmonėmis ir
kliedesiais. Sugaukite jį, sugaukite ir užmėtykite!“ Nors protingesnieji
bandė sudrausti, jie nubėgo prie gretimos tvoros, ištraukė ir nusmailino
kuolus, kad pagal savo paprotį jais užmėtytų jį. Grįžę apsupo jį, bet jis,
stovėdamas tarp jų, staiga dingo ([...] accurerunt ad vicinam saepem, raptos
sudes acuerunt, ut more suo lapidarent eum cum sudibus. Reversi
giraverunt eum, et ille inter eos stans subito non comparuit).
Tuomet vieni sutrikę, o kiti, tie, kurie prieš tai juos draudė, įtūžę - visi
kartu smerkė niekšingą darbą. Vienas kalbėtojas (concionator), vardu
Butas, užlipo ant kelmo ir taip sakė visiems: „Klausykite, ką sakau, ir
spręskite patys! Kai normanai ir slavai, fryzai ar bet kurios genties žmonės
atsiunčia pas mus pasiuntinius, priimame juos taikiai ir kukliai išklausome.
Dabar atvyko pas mus Dievo pasiuntinys, ir kaip neteisingai jį
persekiojame! [...] Tad tikėkite, jog jis teisybę kalbėjo, ir taip pat lengvai,
kaip jis nuo mūsų, savo persekiotojų,

339
ištrūko, taip ir viskas, kuo jis grasino, įvyks.“ Sujaudinti ir atgailaudami jie
nutarė, kad niekas nekenktų Dievo pasiuntiniui, jei šis vėl pasirodytų, ir leistų
jam ramybėje eiti, kur norės. Tai padarę, vėl ėmėsi to, ką pirma buvo pradėję
[sueigos darbo].“483
Šio pasakojimo detalės leidžia atkurti sueigų vietos topografiją.
Sueigos dalyviai, panašiai kaip cituotoje Kosmo pastaboje, sustodavo dideliu
ratu. Rato viduryje likdavo tuščias plotas, o per patį vidurį buvo kalbėtojo
vieta. Ten išėjo Lebuinas „dvasininko rūbais“ ir iš ten, stovėdamas ant kelmo
(conscedens truncum arboris) kalbėjo Butas. Atrodo, šis kelmas atitiko
„sueigos laiptus“ Ščecino aikštėje, nuo kurių kalbėjo miniai šventasis Otonas,
o vėliau ir pagonių žynys.
Pasipiktinę Lebuino kalba, į ratą sustoję saksų sueigos dalyviai nubėgo
prie gretimos tvoros (ad vicinam saepem), ištraukė iš jos kuolus, paskui vėl
grįžo ir subėgo į aikštės vidurį, apsupdami Lebuiną (reversi giraverunt eum).
Atrodo, iš šio aprašymo matyti, jog sueigos metu atsisukę veidu į aikštės
vidurį, dalyviai stovėdavo atgręžę nugaras į kažkokią tvorą. Taigi, sueigų
aikštė atrodė panašiai kaip dievo Proves alkavietė ir lygiai kaip ir ten ši tvora
nebuvo gynybinė. Įtūžę saksai neturėjo daugiau vargo raudami kuolus, negu
vyskupas Geroldas ir jo bendražygiai, ardydami vagrų genties šventovės
tvorą. Abiem atvejais sueigų aikštę juosianti tvora ženklino ypatingos
neliečiamybės erdvę. Helmoldas apie tai rašė tiesiogiai, o Butas pabrėžė, jog
minios agresija buvo neleistinu būdu nukreipta prieš pasiuntinį. Tačiau
atrodo. jog Markle sueigos neliečiamybė, kurios karštakošiai sueigos dalyviai
vos neišniekino kraujo praliejimu, saugojo ne tik pasiuntinį, bet ir kiekvieną
atsidūrusį aptvertame plote. Kaip tik todėl „protingesnieji“, veikiausiai iš
vyresnybės, bandė sulaikyti karštakošius jaunuolius. Iš čia ir visuotinis
sutrikimas, ir visuotinis karštos reakcijos smerkimas tuojau pat, vos atslūgus
emocijoms.
Lebuino gyvenime tiesiogiai nekalbama apie Markle buvusį kokį nors
sakralinį objektą, kaip dievo Proves ąžuolai arba Toro figūra, pasak Adomo
Brėmeniečio, stovėjusi švedų sueigų aikštėje. Tačiau melstis prieš
prasidedant sueigai saksai susirinkdavo į būrį (in unum conglobati), ir tik po
to, sustoję dideliu ratu, imdavo tartis (deinde disposito grandi orbi concionari
coeperunt). Tai reikštų,

483 VLA. sk. 6. p. 793 ir t.

340
jog ten buvo išskirta kulto vieta, kurioje iš pradžių visi susiburdavo atlikti
apeigų. Nepanašu, kad tokia vieta galėjo apsieiti be sacrum įkūnijančio
objekto.
Tačiau svarbiausios ir aiškiausiai formuluojamos yra Lebuino
gyvenimo žinios apie kulto ryšį su sueigos sprendimais. Maldos, kurias
susirinkę saksai pagal paprotį (secundum ritum) siuntė dievams, buvo
susijusios su sueigoje nagrinėjamais dalykais. Dievai turėjo įkvėpti sueigos
dalyvius, kad šie priimtų politinius bei teisminius sprendimus, kurie atneštų
naudos žmonėms ir kartu - tai buvo savaime susiję - patiktų visiems
dievams: visiems iki vieno (et quae forent placita omnibus diis). Dievai taip
pat turėjo sutarti vienbalsiai. Pagaliau liaudies sutarimas atspindėjo
sutarimą tarp dievų, kurie patarinėjo susirinkusiesiems, kokius nutarimus
priimti. Abejotinais klausimais tekdavo kreiptis dievų patarimo, tai yra
atsiklausti orakulo. Netenka abejoti, jog orakulai buvo jungtis tarp
praktikuojamų pagonybės kultų ir sueigos sprendimo priėmimo
mechanizmų.

Tacitas pabrėžė, jog germanai ypatingai klausė orakulo nurodymų

(auspicia sortesque ut qui maxime observant). „Pranašavimas burtų lazdele
paprastas. Vaisingo medžio šakelę supjausto gabaliukais, kuriuos, sužymėję
kažkokiais ženklais, paberia kaip pakliūna ant baltos drobulės. Po to, jei
buriama visuomeniniu reikalu, bendruomenės žynys (si publice consuletur,
sacerdos civitatis), o jei privačiu - pats šeimos tėvas, pasimeldęs dievams
ir žiūrėdamas į dangų, ima vieną po kito tris gabaliukus ir iš tų įspaustų
ženklų aiškina lemtį. Jeigu burtas uždraudė pranašauti [veiksmus, dėl kurių
buriamasi - K. M.], tai tą pačią dieną antrą kartą kreiptis tuo pačiu klausimu
negalima, o jei jis palankus, tai reikia dar jį patvirtinti būrimu iš paukščio
skrydžio. [...] Vieniems tik germanams būdinga pranašauti ir dievų valią
sužinoti iš arklių. Valstybės sąskaita juos augina baltutėlaičius tose pačiose
giraitėse ar alkose, nenaudodami jokiam darbui. Įkinkytus į šventą karietą,
juos lydi žynys, karalius ar bendruomenės galva (sacerdos et rex vel
princeps civitatis), stebėdami jų žvengimą bei prunkštimą. Jokiu būrimu
taip nepasitiki, kaip

341
šiuo, ir ne tik prasti žmonės, bet ir kilmingieji, ir žyniai, kurie laiko save dievų
tarnais, o arklius - tarpininkais“ (se enim ministros deorum, illos conscios
putant).484
Tacitas buvo romėnas pagonis, graikų tradicijos perėmėjas ir, jei
galima taip sakyti, geras indoeuropietis. Ateities spėjimas jo laikais buvo ne
kokia pramoga, kaip žaidimas kauliukais, bet būdas bendrauti su dievais. Jam
buvo savaime aišku, jog germanų orakulų arklys buvo tik tų, kurie skelbė
tikrąją ištarmę, „patikėtinis“, tik dievų ir žmonių bendravimo tarpininkas.
Galbūt jis suprato ir tai, jog įvairūs germanų ateities spėjimo būdai atspindėjo
germanų politeizmą. Šiaip ar taip, jis pastebėjo, jog sėkmingus burtus reikėjo
patikrinti kitu spėjimo būdu. Tik sutariant dviems skirtingiems orakulams (ne
pasikartojus tiems patiems burtams), galima buvo sėkmingai imtis veiksmų.
Germanijos dešimtąjį skyrių, kuriame kalbama apie ateities spėjimą,
Rudolfas Fuldietis įtraukė į Translatio sancti Alexandri. Per Rudolfą su šio
skyriaus turiniu susipažino Adomas Bremenietis, tačiau Titmaro kronikoje
jokių tiesioginio ar netiesioginio susipažinimo su Tacitu pėdsakų nerandame.
Tai - svarbi aplinkybė, nes šioje kronikoje vaizduojamas detalus liutičių
ateities spėjimo paveikslas bendrais bruožais primena Tacito aprašytą senųjų
germanų praktiką. Tačiau panašus turinys pateikiamas visai nepanašia forma.
Nei Titmaro terminija, nei jo frazeologija neleidžia įžvelgti jokios
literatūrinės giminystės su Tacitu. Skiriasi ir apeigų detalės - kartais šie
skirtumai gana rimti. Titmaras pateikia labai konkrečių žinių, kurių vargiai
galėtume ieškoti kokio kito autoriaus tekste. Jos gautos iš tiesioginių
liudininkų, veikiausiai iš Henriko II pasiuntinių, ruošusių imperatoriaus
sutartį su liutičiais, todėl dalyvavusių ateities spėjimo apeigose bei sueigoje
Radohošte.
Spalvingai aprašęs Svarožico šventovę, Titmaras teigia: „Uoliai
rūpintis visais šiais dalykais čiabuviai paskyrė tam tikrus žynius. Kai liutičiai
čia susirenka aukoti stabams arba permaldauti jų rūstybės, visi stovi, tik
žyniai sėdi ir, murmėdami vieni kitiems paslaptingus žodžius, virpėdami kasa
žemę, iš ten iškasa burtus ir juos tirdami ieško abejotinų dalykų sprendimo
(terram cum

484Tacitus, Germania, sk. 10. Lietuviškas vertimas su vertėjo pataisymais.

342
tremore infodiunt, quo sortibus emissis rerum certitudinem dubiarum
perquirant). Baigę burti, uždengia juos [burtus] žalia velėna ir pro dvi ietis,
kryžiumi susmeigtas smaigaliais į žemę, nuolankiai praveda arklį, kurį laiko
aukštesniu už visus ir garbina kaip šventenybę. Tuomet atlikę burtus, kuriais
prieš tai buvo spėję, vėl spėja [tą patį reikalą] to paties neva dieviško gyvulio
pagalba (et premissis sortibus, quibus id exploravere prius, per hunc quasi
divinum denuo auguriantur). Jei abu šie spėjimai duoda vienodą pranašystę,
[sumanymą] įgyvendina. Jei ne, nuliūdę žmonės atsisako ketinimo."485
Burtų procedūra Titmaro pasakojime atrodo kitaip, negu Tacito tekste,
bet labiausiai skiriasi būrimo iš arklio būdas. Liutičiai negalėjo, kaip senieji
germanai, įkinkyti arklio į šventąjį vežimą, nes žinia, kuo būtų pasibaigęs
bandymas traukti vežimą pro dvi kryžiumi susmeigtas ietis. Radohošto burtų
arklys buvo ristūnas, panašiai kaip tą patį vaidmenį atlikę žirgai Ščecine,
Arkonoje ir prie Dvinos, apie kuriuos dar kalbėsime. Tačiau daug svarbesnis
už skirtumus tarp Titmaro slavų ateities spėjimo ir Tacito germanų orakulo,
atrodo, yra jų struktūrinis panašumas: abiem atvejais buvo reikalaujama, kad
sutaptų spėjimas burtais ir spėjimas iš arklio.
Be abejo, tai buvo sakralinis reikalavimas, o Titmaro pateiktos detalės
padeda iššifruoti jo prasmę, kurios pats kronikininkas veikiausiai nesuprato.
Jis pastebėjo, jog kasdami žemę, kad ištrauktų medinius burtus, liutičių žyniai
virpėjo ir pakaitomis murmėjo kažkokius paslaptingus žodžius.
Komentuodamas šias pastabas, Leszekas Slupeckis pastebėjo, jog „sakralinių
tekstų murmėjimas pamainomis kelia įdomių asociacijų su šiaurės Europos
epinių ir šamanų tekstų deklamavimo būdais“. Jis taip pat teisingai pastebėjo,
jog žynių pabrėžtina baimė, kuri pašaliniam stebėtojui matyti iš virpėjimo,
turėjo reikšti, jog kasdami konkrečioje vietoje jie galėjo „susisiekti su
būtinomis šiai apeigai chtoninėmis jėgomis“. Burtus lėmė ne atsitiktinumas,
ir ne vieni jie turėjo galią atskleisti ateitį. Burtai buvo chtoninio dievo -
siaubingojo požeminio ir povandeninio pasaulio valdovo - žmonėms
rodomas ženklas.486

485 Thietmar, VI. 24, p. 347-349.

486 Słupeckis, Wyrocznie, p. 44. Panašiai Rosik, Interpretacja chrześcijańska, p.
119. Dievas, bylojęs Radohošte per burtus, veikiausiai buvo Velesas arba
kuris nors jo įsikūnijimas Palabyje - žr. Gieysztor, Mitologia, p. 111-120.

343
 Tačiau kas gi rodė ženklus per arklį? Tai teisėtas klausimas, nors
Titmaras teigė, jog liutičiai priskyrę dieviškumą pačiam arkliui. Atrodo, tą
pačią klaidą darė ir Herbordas. Pasak jo, šv. Oto nas raginęs ščeciniečius
atsikratyti „tos gyvos savo burtų dievybės (illud vivum numen sortium
vestrarum - burtų arklio), nes nepridera krikščionims užsiiminėti burtais ir
spėjimais“. Bet spėti, ar eiti į plėšiamąjį žygį, ar jo atsisakyti, žynys tą arklį
vesdavosi už apynasrio, pabalnotą. Jei arklys, vedžiojamas pirmyn ir atgal pro
devynias išstatytas ant žemės ietis, nė vienos nenuversdavo, tai buvo laikoma
geru ženklu. Jei atsižvelgsime į aiškią Herbordo pastabą, jog niekas neturėjo
teisės šiuo arkliu jodinėti, burtams uždedamas balnas pasako kai ką, į ką
hagiografas neatkreipė dėmesio. Įžvalgesnis šiuo atveju buvo Volfgeris
Prufeningietis: jis teigė, jog, pasak ščeciniečių, šis arklys priklausė dievui
Triglavui, todėl jo balnas, kaip priklauso dievybei, buvo puoštas sidabru ir
auksu (Preterea et eąuum, ąui de Triglot dicebatur, cives alere consueverunt.
Nam et sella eius auro et argento, prout deum deceret, ornata [...] ab
ydoloram pontifice servabatur).487
Dar aiškiau ir išsamiau apie tai rašė Saksas Gramatikas. Jo pasakojime
apie Riugeno salos pagonių šventoves ir apeigas randame ypač gausių detalių.
Tai patikimas ir kompetentingas liudijimas: kronikininkas buvo gavęs žinių
tiesiogiai iš arkivyskupo Absalono, 1168 metais dalyvavusio paimant Arkoną
ir asmeniškai vadovavusio šventovės griovimui bei Švientovito figūros
naikinimui. Saksas rašė, jog prie šios figūros buvo saugomas „stabo balnas ir
pavadis bei įvairiausios jo dieviškumo insignijos“ (frenum ac sella simulacri
compluraąue divinitatis insignia), tarp jų įspūdingo dydžio ir puošnumo
kalavijas. „Be to, dievybė turėjo savo baltą žirgą. Išpešti plaukų iš jo karčių
ar uodegos buvo laikoma šventvagyste [...]. Kaip buvo visuotinai tikima
Riugene, ant šio arklio Švientovitas - taip buvo vadinamas šis stabas -
kariavo su savo šventumo priešais [...].
Per šį arklį taip buvo spėjama ateitis: ketindami pradėti karą prieš kurį
nors kraštą, tarnai išstatydavo prie bažnyčios trigubą kliūtį iš iečių, kryžiumi
susmeigtų smaigaliais į žemę, po dvi kiekvienoje

487 Herbbodus, II, 32 ir 33;VP, II, 1 .

344
eilėje. Šios kliūtys buvo išstatomos vienodu atstumu. Kai reikėdavo eiti į
žygį, žynys išvesdavo iš [šventyklos] kiemo arklį su uždėtais pakinktais
(cum loramentis), kad praeitų pro ietis. Jei jis peržengdavo kiekvieną kliūtį
iš pradžių dešiniąją, paskui kairiąja koja, tai buvo laikoma laimingu burtu
eiti į žygį. Jei jis nors kartą pakėlė iš pradžių kairiąją, paskui dešiniąją koją,
buvo atsisakoma sumanymo pulti tą kraštą. Taip pat nebuvo plaukiama į jūrų
žygį, negavus trijų iš eilės laimingų žengiančio arklio ženklų.
Ruošdamiesi įvairioms [kitoms] kelionėms, jie pasikliaudavo
pirmuoju šio gyvulio ėjimu. Jei burtas būdavo teigiamas, jie noriai
iškeliaudavo, o jei neigiamas, grįždavo namo. Jie pažinojo ir burtus -
mesdavo tris medžio gabalus, iš vienos pusės baltus, iš kitos juodus, ir laikė
laiminga baltą pusę, o nelaiminga - juodą.“488
Matyti, jog nei kronikininkas, nei jo įžvalgusis informatorius
nepainiojo gyvulio su dievybe. Jie suvokė, jog arklio šlovinimas buvo
priklausomas nuo dieviškojo raitelio šlovinimo. Tačiau aprašydamas
spėjimą, Saksas vaizduoja tik tai, kas matoma: arklį, pakinktus, žynį,
kryžiumi susmeigtas ietis. Apie nematomą raitelį jis neužsiminė: galbūt tam,
kad pagonių slavų tikėjimus apribotų vien daiktais; patį Švientovitą jis
dažniausiai vadina stabu (simulacrum), tai yra skulptūra, medine figūra, kuri
spėjimo iš arklio metu sustingusi stovėjo šventovėje ant įkasto į žemę
pamato. Tačiau dramatiški asmeniniai išgyvenimai kartais priversdavo
krikščionių dvasininkus įsijausti į religines pagonių emocijas ir uždėti tašką
ant „i“. Taip nutiko apie 1191 metus vokiečių cistersui Teodorikui,
dalyvavusiam krikštijant lyvius, vėliau (1211 - 1219 metais) tapusiam estų
vyskupui. Jo pasakojimą užrašė Henrikas Latvis Livonijos kronikoje.
Šioje kronikoje rašoma: „Teodoriką [...] Toreidos lyviai norėjo
paaukoti savo dievams, kad pasėliai jų laukuose būtų derlingi ir nekentėtų
nuo liūčių. Žmonės susirinko(colligitur populus) ir, norėdami sužinoti dievų
valią dėl aukojimo, metė burtus: paguldė ietį ant žemės ir vedė per ją žirgą;
Dievo valia žirgas žengė per ietį dešine koja, laikoma skirta gyvybei
(ponitur lancea, calcat equus, pedem vitae deputatum nutu Dei preponit).
Brolis tuo metu meldėsi ir ištiesta ranka laimino žmones. Žynys sakė, kad
krikščionių dievas

488 Saxo Gramaticus, XIV, 39-3, 9 ir 10, p. 465-467.

345
sėdi ant žirgo nugaros ir valdo jo kojas, todėl reikia nuplauti žirgo nugarą ir
tokiu būdu pašalinti Dievą. (Ariolus deum christianorum equi dorso insidere
et pedem equi ad preponendum movere asserit, et ob hoc equi dorsum
tergendum, quo deus elebatur). Kada taip padarė, žirgas per ietį vėl žengė
gyvybei skirta koja, brolis Teodorikas išliko gyvas.“489
Finougrų, lyvių bei slavų riugėnų spėjimo apeigų panašumas
akivaizdus, bet tai visiškai nereiškia, jog Henrikas Latvis pasiskolino šias
žinias iš Sakso Gramatiko. Svarbiausios scenos, kai trinama arklio nugara,
kad nuo jos nukristų nepageidaujama dievybė, Jėzus Kristus, lyvių krašto
misijos kronikininkas tikrai negalėjo perimti iš knygų. Jis buvo girdėjęs apie
tai iš paties Teodoriko. Vargiai galėtume stebėtis, jog cistersas misionierius
visam gyvenimui įsiminė pagonių žynio žodžius, kuriais buvo atmestas jo
jau įvykęs išsigelbėjimas, ir jo gyvybė arba mirtis vėl tapo priklausoma nuo
to, kaip žengs arklio koja. Sunku būtų rasti patikimesnį liudijimą. Turaidos
žynio ir jo gentainių įsitikinimu, krikščionių dievas, raitas ant burtų arklio,
užėmė lyvių pagoniškam dievui priklausančią vietą. Ne arklys kanopa rodė
ateitį, bet nematomas dieviškasis raitelis, vadovavęs savo žirgo žingsniams:
Švientovitas Arkonoje, Triglavas Ščecine, Svarožicas Radohošte.
Dabar galime grįžti prie Titmaro. Svarogas-Svarožicas buvo saulės
dievas, tad jo vieta buvo priešingoje slavų panteono pusėje negu chtoninio
Veleso. Iškeltas kaip pagrindinė redarus ir visą liutičių sąjungą globojanti
dievybė, Svarožicas savaime įgijo karinių genties vado atributų, tarp jų žirgą,
ant kurio raitas kariavo ir pranašavo karo baigtį.490 Tačiau jis nebuvo
vienintelis visagalis dievas. Tai, jog buvo tikimasi bendro dviejų spėjimo
apeigų rezultato - burtų ir spėjimo iš arklio - reiškė, jog reikėjo sutarimo tarp
dievų: chtoninio iš po žemių iškasamų burtų šeimininko ir saulės dievo
Svarožico, ant savo žirgo žengusio per ietis. Dievų nesutarimas buvo labai
negera

489 J. Jurginio lietuviškas vertimas: Henrikas Latvis, Hermanas Vartbergė,

Livonijos kronikos, Vilnius: Mokslas, 1991, p. 25.
490 Sutinku su Gieysztoro nuomone, išdėstyta Mitologia, p. 89 ir t. Jis palabėnų
ir pamarėnų dievybes laikė čionykščiais bendrųjų slavų dievų įsikūnijimais
arba tiesiog čionykščiais jų vardais. Vienas jų tapdavo gentinės
bendruomenės globėju, kartais taip įgydamas naują vardą ir visapusiškus
vado atributus. Šią hipotezę ypač aiškiai patvirtina iš šaltinių apčiuopiamas
Svarožico virtimas Radogostu.

346
pranašystė žmonių ketinimams, ir tuomet tekdavo jų atsisakyti - dideliam
nusivylimui, nes paprastai tai būdavo plėšiamojo žygio planai. Jungtinės
dievų pajėgos laidavo sėkmę ir kartu įkvėpdavo sutarimą sueigoje.
Sutampantys Tacito ir Titmaro liudijimai leidžia manyti, jog ir germanams,
ir slavams orakulu apreikšta dievų valia buvo į sueigą susirinkusių žmonių
sutarimo prielaida. Taigi, ar ateities spėjimas lydėdavo sueigas?
Tiesioginės šaltinių žinios apie tai yra gana skurdžios ir ne visai
aiškios. Aiškiausią nuorodą randame ką tik cituotame Livonijos kronikų
fragmente. Burtų aprašymas prasideda žodžiais colligitur populus, kurie
paprastai reiškė žmonių šaukimą į sueigą. Šį kartą žmonės susirinko burtais
sužinoti, ar dievai pageidauja, kad jiems būtų paaukotas misionierius.
Panašių žinių pateikia ir Titmaras. Pasak jo, liutičiai, eidami į karą,
pirmiausiai sveikindavo Radohošto šventovę (hanc ad bellum properantes
salutant), ir tai visiškai nėra keista. Juk ten žyniai saugojo šventąsias karo
vėliavas (vexilla eorum) su dievų atvaizdais, tad kiekvienas žygis ten
prasidėdavo ir ten pasibaigdavo. Grįžę iš karo su pergale (prospere
redeuntes), jie pagerbdavo šventovę „prideramomis dovanomis“, tai yra
paaukodavo dalį grobio „ir burtais bei per arklį, kaip jau minėjau, kruopščiai
ištirdavo, kokią dievams patinkančią auką žyniai turi aukoti."491
Kronikininkas neužsiminė apie šia proga šaukiamą sueigą, bet to ir
nereikėjo: ir prieš išžygiuojant, ir paržygiavus Radohošte susirinkdavo visa
kariuomenė, kad iš pradžių pasiimtų, o vėliau grąžintų į šventąją vietą karui
būtinus sakralinius ženklus. Tekdavo dievams paaukoti ir prideramą grobio
dalį. Buriančius žynius, lygiai kaip per sueigą, supo ginkluota liaudis.
Ryšį tarp orakulo ištarmės ir sueigos sprendimo labai aiškiai
apibūdino Rimbertas Ansgaro gyvenime. 852 metais Ansgaras pradėjo savo
antrąją misiją Švedijoje ir susitiko su karaliumi Olafu, prašydamas jo
leidimo vykdyti krikšto misiją šiame krašte. Karalius jam atsakė: „Bet
anksčiau čia jau buvo dvasininkų, kuriuos išvijo žmonės, o ne karaliaus
įsakymas. Kaip tik todėl ir jūsų misijos negaliu ir neišdrįsiu patvirtinti, kol
per burtus negausiu mūsų dievų patarimo ir neatsiklausiu mūsų tautos
valios. Tegu tavo pasiuntinys

491 Thietmar. VI. 25. p. 345.

347
būna su manimi artimiausioje sueigoje, o aš už tave kalbėsiu su tauta
(Quapropter et ego hanc legationem vestra confirmare nec possum nec
audeo, priusquam sortibus deos nostros consulam et populi quoque super hoc
voluntatem interrogem. Sit missus tuus in placito mecum proximo, et ego pro
te loquar populo). Ir jei globojantys dievai pritars tavo pageidavimui, tavo
prašymas bus įvykdytas. Jei ne, taip pat tau pranešiu.“ Hagiografas rašė: „Nes
toks yra jų paprotys, jog visų viešųjų reikalų sprendimas labiau priklauso nuo
sutartinos liaudies valios, negu nuo karaliaus valdžios“ (magis in populi
unanimi voluntate quam in regia constet potestate).
Šis pažadas buvo vykdomas dviem etapais. „Karalius, pirmiausia
surinkęs savo dignitorius (congregatis primo principibus suis), ėmė su jais
aptarinėti mūsų Tėvo [Ansgaro] misiją. Jie nusprendė burtais ištirti (sortibus
quaerendum statuerunt) dievų valią šiuo klausimu. Pagal savo paprotį išėję į
atvirą lauką (in campum) jie metė burtus. Ir iškrito burtas, jog Dievo valia čia
turi būti skiepijamas krikščionių tikėjimas [...] Atėjus sueigos, kuri pagal jų
paprotį vyksta minėtoje Birko vietovėje, dienai, karalius per šauklį liepė
paskelbti jų žodį tautai. Iš pradžių tai sukėlė sumaištį ir nepasitenkinimo
šūksnius, bet „vienas vyresniųjų kilme“ (unus, qui erat senior natu) sugebėjo
įkalbėti minią. Jo žodžių įtikinta, visa susirinkusi minia ėmė sutarti (omnis
multitudo populi unanimis effecta) ir nutarė, kad dvasininkai gali likti šalyje
ir nekliudomi veikti tai, kas priklauso Kristaus slėpiniams.“492
Šiuo atveju spėjimas ir sueiga vyko ne toje pačioje vietoje ir ne tuo
pačiu laiku, bet, galima sakyti, sprendimo procesas buvo vieningas. Šis
procesas turėjo dvi griežtai viena su kita susijusias fazes, apie kurias rašė jau
Tacitas: „Vadai iš anksto apsvarsto ir tuos klausimus, kurių sprendimas
priklauso tik liaudžiai“ (ea quoque, quorum penes plebem arbitrium est, apud
principes praetractentur). Priminsime, jog ir pyžycėnai 1124 metų birželį
kaip tik taip nutarė įsileisti šv. Otono misiją: pirmiausia maiores, tai yra
genties vyresnieji, susirinko atskirai, už uždarų durų (in conclavi), ir tarp
savęs suderino nutarimą, kurį vėliau perdavė patvirtinti susirinkusiai
liaudžiai.

492 Rimbertus, sk. 26 ir 27, p. 57 ir t.

348
 Lygiai taip pat elgėsi ir švedai. Ansgaro misijos reikalas, kurį turėjo
svarstyti sueiga, iš pradžių buvo aptartas ir suderintas siaurame rate - tarp
karaliaus ir didikų. Panašiai kaip pyžycėnų vyresnieji, jie tarėsi uždaroje
patalpoje, iš kurios išėjo tik tam, kad mestų burtus ten, kur reikalavo
paprotys, tai yra atviroje erdvėje (exeuntes igitur more ipsorum in campum,
miserunt sortes). Sueiga įvyko vėliau, kitoje vietoje, tačiau joje buvo
aptarinėjamas ir priimtas anksčiau aptartas ir orakulo patvirtintas
sprendimas. Pats Olafas abu sprendimo priėmimo etapus suvokė kaip vieną
ir aiškino Ansgarui turįs tartis su dievais per orakulą ir sueigoje prašyti
žmonių sutikimo. Švedų karaliaus požiūriu, burtai ir sueiga, dievų ir žmonių
balsas buvo artimai susiję.
Tai visiškai nenuostabu: šaltiniai sutartinai liudija, jog į orakulą buvo
kreipiamasi karo ir taikos klausimais, priklausiusiais sueigos
kompetencijai. Tai galiojo ir įvairiems politiniams sprendimams.
Helmoldas rašė apie riugėnus: „Karalių jie gerbia mažiau negu žynį. Jis
[žynys] tiria spėjimų ir burtų ištarmę. Jis pats priklauso nuo burtų ištarmės,
o karalius ir liaudis priklauso nuo jo ištarmės“ (Ule ad nutum sortium, porro
rex et populus ad illius tintum pendent).493 Šie žodžiai buvo ne kartą
cituojami, teigiant neva teokratinę šiaurės Palabio slavų genčių santvarkos
formą arba įrodinėjant neabejotiną riugėnų religinį dominavimą bei politinę
hegemoniją. Be spėjamos bei akivaizdžios specifikos, čia susiduriame ir su
santvarkos norma. Bendrų genties karaliaus ir liaudies sprendimų vieta
buvo sueiga. Helmoldo žodžiai reiškia, jog burtai dažnai lemdavo sueigos
sprendimą.
Be karo žygių, taikos sutarčių, sąjungų ir santykių tarp genčių bei jų
žynių (tarp jų ir šių genčių santykių su krikščionių misionieriais), sueigoje
turėjo būti tvirtinami ir svarbiausi asmeniniai sprendimai. Šaltiniuose ne
kartą kalbama apie karalių, kunigaikščių ir vadų rinkimus. Be abejo,
nereikėtų vaizduotis šių politinių aktų pagal demokratijos schemą, bet
negalime jų nuvertinti, o juo labiau laikyti aklamacijos ritualo tuščiu
reikalu, be kurio būtų buvę įmanoma apsieiti. Šiuo atveju galime prisiminti,
ką Beda rašė apie „senųjų“, tai yra žemyno, saksų politinę santvarką: „Jie
neturi karaliaus, tik

493 Helmoldus II, 8, p. 213.

349
daugelį satrapų, valdančių savo gentį, kurie, prasidėjus karui, lygiai meta
burtus ir paskui tą, kurį burtas nurodys, visi eina karo metu kaip paskui vadą
ir jo klauso“ (Non enim habent regem idem antiqui Saxones, sed satrapas
plurimos suae genti praepositos, qui ingruente belli articullo mittunt
aequaliter sortes, et quemque sors ostenderit, hune tempore belli ducem
omnes sequuntur, huic obtemperant).494
Tai, kad karo vadas renkamas burtais, nereiškė, jog kliaujamasi
atsitiktinumu arba rūpinamasi lygiomis kandidatų galimybėmis. Lyginamųjų
tyrimų kontekstas neleidžia abejoti, jog kalbama apie orakulą, per kurį dievai
nurodydavo vadą, kuriam suteikdavo laimę - pergalių garantą. Beda
nepaminėjo sueigos, apie kurią galų gale galėjo ir nežinoti. „Senųjų saksų“
krašto santvarkos jis ne itin išmanė, buvo apie ją tik girdėjęs. Jis taip pat
nepaaiškino, kas buvo tie žmonės, kuriuos jis vadino iš Biblijos pasiskolintu
žodžiu satrapae. Gerokai daugiau žinių turėjęs paties seniausio liudijimo
apie šventąjį Lebuiną autorius iš Bedos Garbingojo pasiskolino pusę sakinio
kartu su žodžiu satrapae paaiškindamas, jog kalbama apie vietos apylinkių
(pagi) vadus. Vienintelė vieta, kur kiekvienais metais susirinkdavo šie vietos
vadai ir galėjo „lygiai“ mesti burtus, buvo Markias prie Vezerio. „Visi
satrapai iki vieno“ atvykdavo ten, vadovaudami vietos bendruomenių
atstovams, dalyvauti genčių sąjungos sueigoje, kurioje priimdavo nutarimus
karo ir taikos klausimais ir spręsdavo įvairias svarbias bylas.495
Beda rašė, kaip burtais renkamas genčių sąjungos vadas, o pirmasis
Lebuino hagiografas - apie genčių sąjungos sueigą. Šie liudijimai papildo
vienas kitą, nors į abiejų autorių vartojamo žodžio satrapae keliamas
asociacijas reikėtų žiūrėti atsargiai, nes neturime tikrų žinių, kaip šį žodį
suprato Beda. Lebuino gyvenimas leidžia baigti diskusiją. Tačiau ir šiaip būtų
aišku, jog burtai būdavo metami prieš sueigą, ir jie veikė sprendimą, bet
negalėjo jo atstoti. Dievai galėjo nurodyti saksams, ką išsirinkti vadu, tačiau
šis sprendimas nebuvo lygiavertis patiems rinkimams. Sunku įsivaizduoti,
kad saksų kariai eitų į mūšį paskui žmogų, apie kurį būtų tik girdėję, jog jį
nurodė burtai, jei patys šio žmogaus nebūtų paskelbę vadu sueigoje ir nebūtų
purtę iečių, rodydami pritarimą.

494 Beda, HEGA, V, 10, p. 458.

495VLA, sk. 4, p. 793.

350
 Sueigai priklausė ir teismo bylų sprendimas. Pasakotiniuose
šaltiniuose nenurodoma, jog tokiais atvejais būtų kreipiamasi į orakulą,
tačiau turime patikimą fryzų teisės liudijimą. Šio teisyno XIV skyriuje
kalbama apie žmogžudystę, įvykdytą viduryje minios, kai „esant didžiuliam
buvusiųjų ten skaičiui, neįmanoma nustatyti žudiko“. Aukos giminaitis,
reikalaudamas vergeldo, galėjo apkaltinti septynis buvusiuosius minioje, ir
kiekvienas jų turėjo išsiteisinti priesaika kartu su vienuoliką laiduotojų.
„Tuomet reikia juos atsivesti į bažnyčią ir padėti burtus ant altoriaus
arba, jei netoliese nebūtų bažnyčios, ant šventųjų relikvijų. Burtai turi būti
tokie: du nukirsti šakos gabalėliai, vadinami tenus, kurių vienas turi būti
pažymėtas kryžiaus ženklu, kitas švarus. Įvyniojus į baltą vilną, juos reikia
padėti ant altoriaus arba ant relikvijų. Ir kunigas, jei ten būtų, o jei nebūtų
kunigo, kuris nors nekaltas berniukas, vieną iš tų burtų turi paimti nuo
altoriaus ir maldauti Dievą, kad aiškiu ženklu parodytų, ar tie septyni [...]
teisingai prisiekė. Jei paims tą, kuris pažymėtas kryžiumi, be kaltės bus tie,
kurie prisiekė.“ Priešingu atveju, kiekvienas kaltinamasis turėjo paruošti
„savo burtą, tai yra tenus, iš šakelės, ir pažymėti jį savo ženklu taip, kad ir
jis, ir visi likusieji galėtų jį atpažinti“. Paskui visi burtai buvo įvyniojami į
vilną ir dedami ant altoriaus, nuo kurio juos atsitiktinai paimdavo
dvasininkas arba mažas berniukas. „Kieno burtas iškris paskutinis, turės
sumokėti baudą už tą žmogžudystę, o likusieji, kurių burtai ištraukti
anksčiau, bus laisvi nuo kaltės.“ 496
Visa tai - paviršutiniškai sukrikščioninta Tacito Germanijos 10
skyriuje aprašomų burtų forma. Ir čia, ir ten buvo buriama savotiškais
kauleliais - medžio (vaismedžio, anot Tacito) šakelės gabalėliais,
pažymėtais atitinkamais ženklais. Tacitas teigia, kad burtai buvo metami
ant balto audeklo, o pagal fryzų teisę įvyniojami į baltą vilną ir dedami ant
altoriaus. Tacitas teigia, kad burtus traukė pagonių žynys arba šeimos tėvas,
melsdamasis dievams ir žiūrėdamas į dangų. Pagal fryzų teisę, tai darė
krikščionių kunigas arba nekaltas berniukas, melsdamas Dievą duoti tiesos
ženklą. Plika akimi matyti, jog krikščioniškasis sacrum šiuo atveju pakeičia
pagoniškąjį, tačiau senosios apeigos paliekamos be didesnių pakitimų.
Dėmesio nusipelno

496 LFris, XIV, 1, p 56.

351
techninis terminas, kuriuo Fryzų teisyne vadinamas burtų kauliukas: tenus.
Tai - seno germaniško žodžio tainaz (gotų tains, senosios skandinavų kalbos
teinn, anglosaksų tän, senosios vokiečių aukštaičių kalbos zein) sulotyninta
forma. Tai, kad šis žodis vartojamas lotyniškame teisės normų sąvade,
akivaizdžiai liudija, jog kalbama apie pagonių orakulo atributą, kurio
germaniškas pavadinimas buvo neišverčiamas į lotynų kalbą.497
Fryzų teisyno XIV skyriuje nekalbama apie sueigą, bet tai ir nebuvo
reikalinga. Viskas buvo savaime suprantama. Senasis pagonių orakulas,
perkeltas į bažnyčią, padėjo nustatyti žudiką teismo procese. Tais laikais
Fryzijoje nebuvo kitų teismų, išskyrus sueigas. Norma, leidusi pagrįsti
teismo nuosprendį orakulo ištarme, Karolio Didžiojo valstybėje tikriausiai
jau buvo teisinis anachronizmas. Tačiau šiuo atveju šis ikikrikščioniškos
gentinės praktikos liudijimas atrodo tik dar patikimesnis.
Ne kiekvienu klausimu buvo kreipiamasi į burtus. Fryzų teisyno XIV
skyriuje nurodoma, jog apeigomis į dievus buvo kreipiamasi esant ypač
sudėtingoms situacijoms, kai nepadėdavo kitos teismo proceso priemonės.
Panašiai būdavo sprendžiami ir politiniai klausimai. Ansgaro pokalbis su
karaliumi Olafu bei tolesni karaliaus pasitarimai su vyresniaisiais leidžia
manyti, jog dievų pagalbos buvo prašoma, priimant ypatingos svarbos
sprendimus, susijusius su didele rizika. Paprastesniais atvejais būdavo
apsieinama be burtų. Tačiau esmė liko ta pati: dievai visuomet dalyvaudavo
sueigoje kaip sakralinės taikos laiduotojai ir kaip susirinkusiųjų įkvėpimo
šaltinis. Jie lėmė visus sueigos sprendimus. Vaidmuo, kurį sueigose vaidino
žyniai ir orakulai, iškalbingai liudija neatsiejamą ryšį tarp gentinės politikos,
teismo ir pagoniškojo sacrum..
Šis ryšys galiojo ir karo atveju. Prisiminkime įžvalgias Tacito pastabas
apie dievą, kuris, kaip tikėjo germanai, lydėjo karius į karą, ir apie tai, jog
žygyje dalyvavę žyniai šio dievo, o ne karo vado įsakymu galėjo taikyti
prievartą. Dėl šios priežasties, kadangi dievas dalyvavo žygyje, kariai nešėsi
į mūšį „kažkokius atvaizdus ir ženklus“ iš miško šventovių (effigiesque et
signa ąuaedam detracta lucis in proelium ferunt).498

497 Słupecki, Wyrocznie, p. 109-111; Much, Die Germania, p. 131.

498 Tacitus, Germania, sk. 7.

352
 Su romėnų istoriko pastabomis sutampa ir Titmaro žinios apie liutičių
šventąsias kovos vėliavas. Merzeburgo vyskupas tris kartus užsimena apie
šias vėliavas. Pirmoji pastaba susijusi su 1005 metų Henriko II žygiu prieš
Lenkiją. Titmaras užrašė: „Kol mūsiškiai pasiekė Odrą, ankstesnę dieną prie
jų prisijungė liutičiai, eidami su dievais, kurie žygiavo pirma jų“ (deos
suimet precedentes subsequuti). Be abejo, čia kalbama apie liutičių
kariuomenės priešakyje nešamas vėliavas. Antrąja pastaba baigiamas
Radohošto Svarožico šventovės aprašymas: „Ten yra ir vėliavos, kurių jie
niekuomet nejudina, nebent būtų reikalingos karo žygiui, ir tuomet jas neša
pėsti kariai“ (Vexilla quoque eorum, nisi ad expeditionis nesessaria, et tunc
per pedites, hinc nullatenus moventur). Trečią pastabą Titmaras užrašė
beveik sekdamas karštomis pėdomis, nes ji buvo susijusi su incidentu tarp
sąjungininkų, įvykusiu 1017 metais, tai yra likus metams iki kronikininko
mirties: „Žemutinėje Silezijoje Niemčos apgulties metu vienas margrafo
Hermano kariaunos karys pramušė akmeniu deivės atvaizdą ant liutičių
vėliavos. Liutičių karius lydėję žyniai pasiskundė Henrikui II ir gavo 12
„talentų“ (svarų sidabro?) kaip išpirką. Tačiau, kai atgaliniame kelyje,
keliantis per Muldą, nuskendo kitas šios deivės atvaizdas kartu su rinktiniu
50 karių būriu, „likusieji, grįžę namo, piktų žmonių įkalbėti, norėjo palikti
imperatoriaus tarnybą [tai yra nutraukti sąjungą - K. M.], tačiau vėliau
bendroje sueigoje vadai įtikino juos atsisakyti šio ketinimo."499
Titmaras nebuvo skaitęs Tacito. Tikriausiai jis nežinojo net Rudolfo
Fuldiečio kompiliacijos, kur ir taip buvo praleistas septintasis Germanijos
skyrius su pastaba apie karo ženklus šventosiose alkavietėse. Nėra nė
mažiausios abejonės, jog Titmaro žinios apie liutičių „vėliavas“ buvo
gautos iš tiesioginių liudininkų, imperatoriaus pasiuntinių ir bendrų
vokiečių bei liutičių karo žygių dalyvių. Šiame pasakojime netrūksta
konkrečių dalykų, kurie liudija tiesioginį, apčiuopiamą kontaktą su pagonių
garbinamais objektais. Pavyzdžiui, pasirodo, jog žodis vexillum (vėliava)
nebuvo visiškai tikslus. Jei mestas akmuo galėjo šią vėliavą pramušti,
veikiausiai ji buvo užtempta ant mažų mažiausiai dviejų karčių, o ne
užkabinta ant vienos. Taip pat sužinome, jog liutičių žyniai, lygiai kaip ir

499 Thietmar. VI. 22 ir 23. p. 345 bei VII. 64. p. 559-561.

353
Tacito aprašomų germanų, lydėjo kariuomenę žygio metu ir vaidino ten tokį
svarbų vaidmenį, jog krikščionių imperatorius nepagailėjo apvalios sumos,
kad suminkštintų jų rūstybę.
Tacitas rašė, jog germanai pasiima savo karo ženklus į karą iš šventųjų
alkaviečių (detracta lucis), ir tai reiškia, jog taikos metu jie buvo saugomi
šventovėse. Šiuo požiūriu Tacito ir Titmaro žinios taip pat visiškai sutampa.
Tiesa, Radohošto šventovė buvo pastatas, o senovės germanai, kaip pabrėžė
Tacitas, neuždarydavo savo dievų tarp keturių sienų. Tačiau alkavietės, iš
kurių germanai nešėsi į karą „kažkokius atvaizdus ir ženklus“, vis dėlto buvo
šventovės po atviru dangumi. Pagaliau ir Radohoštas buvo tokioje giraitėje:
šventovės teritoriją iš visų pusių supo „čionykščių rankos neliesta ir kaip
šventenybė garbinama giria“ (quam undique silva ab incolis intacta et
venerabilis circumdat magna).500 Genties šventovės, kurioje žyniai saugojo
karo žygyje būtinus (ad expeditions necessaria!) šventuosius ženklus, iš
kurios prasidėdavo ir kurioje baigdavosi kiekvienas karo žygis, pamatinis
karinis vaidmuo nebuvo vien liutičių ar Palabio slavų ypatybė. Lygindami
šias žinias su Tacito liudijimu, galime manyti, jog tai buvo bendras germanų
ir slavų gentinių santvarkų bruožas. Dievas, bendruomenės globėjas, pasak
įtaigios Tacito pastabos, lydėjo karius žygyje.
Pasak Sakso Gramatiko, Švientovitas ne tik kariavo dausose su savo
šventumo priešais, bet ir šioje ašarų pakalnėje turėjo trijų šimtų raitelių
kariauną, kuri dalyvavo riugėnų žygiuose ir iškovotą grobį visą paaukodavo
šventovėje. Kiti būriai atiduodavo šventovės iždui tik trečdalį grobio.501
Analogija su kunigaikščio kariauna yra teisingo šios žinios skaitymo raktas:
Švientovitas visuomet kovojo savosios tautos priešakyje - net tuomet, kai
vienintelis žygio tikslas buvo grobis. Ir ne tik Švientovitas. Iš Titmaro
pasakojimo sužinome, jog per 1017 metų žygį kartu su liutičių deivės
atvaizdu ištvinusios Muldos vandenyse nuskendo rinktinis 50 karių būrys.
Tai buvo deivės kariauna - tikriausiai vienos iš liutičių genčių globėjų; tikrai
ne redarų, kurie kovojo Svarožico vadovaujami ir su jo

500Thietmar VI, 23, p. 345.

501 Saxo Grammaticus, XIV, 39, 7-9. Kronikininkas pastebėjo, jog pareiga
atiduoti trečdalį grobio Švientovitui kilo iš įsitikinimo, jog šiam dievui
vadovaujant įgyta didžioji dalis grobio (perinde atque eius praesidio
obtentaąue fuissent).

354
ženklais. Pagoniškasis sacrum buvo neatsiejamas ir nuo karo, ir nuo
sueigos.
Į šias problemas racionaliai ir skeptiškai žvelgė Henrykas
Łowmiańskis, didis istorikas ir puikus slavų genčių tyrinėtojas. Palabio
slavų kulto institucijas ir net pačias globojančias dievybes jis iš dalies
vertino sociotechninėmis kategorijomis - kaip šių genčių elito sukurtus
vadovavimo liaudžiai instrumentus. Tai neva buvusi liutičių bei obodrėnų
ypatybė, nuolatinės konfrontacijos su krikščionių valstybių spaudimu
padarinys. Taip Łowmiańskis interpretavo ir šių genčių sakralinį iždą.502
Sakso Gramatiko, Herbordo ar Titmaro žinių apie pagonių
šventykloms perduodamą papročiu nustatytą karo grobio dalį, plūste
plūstančias dovanas ir net gyventojų mokamas duokles patikimumas yra
neabejotinas. Nekelia abejonių detalūs turtingų šventovių iždo lobynų
aprašymai. Žinios apie tai buvo gautos iš paties arkivyskupo Absalono ir iš
vyskupo Otono Bambergiečio bendražygių, taigi iš žmonių, vadovavusių
šventovių griovimui ir jose surinktų turtų dalijimui. Tačiau tai nebuvo nei
pamarėnų, nei riugėnų, nei Palabio slavų, nei apskritai slavų ypatybė. 772
metais, kaip rašoma oficialiame frankų valstybės metraštyje, Karolis
Didysis pirmą kartą išžygiavo užkariauti Saksonijos, „paėmė Eresburgo
miestą [angarų krašte] ir pasiekė Irminsulą [šventovę], sugriovė pačią
šventovę ir pasiėmė auksą bei sidabrą, kurį joje rado“ (ad Ermensul usque
pervenit et ipsum fanum destruxit et aurum vel argentum, quod ibi repperit,
abstulit). 503
Kaip žinia, nacizmo ideologija gausiai naudojosi senųjų germanų
tikėjimų motyvais. Žymus senosios skandinavų raštijos žinovas Klausas
von See šių piktnaudžiavimų analizei skyrė demaskuojančią knygą.504
Tačiau gėdingo vokiečių tyrinėtojų nuotykio su hitlerizmu atmintis sukelia
ir iracionalią trauminę reakciją. Ji jaučiama ir tarp tolimos praeities
tyrinėtojų, kurių darbui ideologinių ginčų įkarštis tikrai nėra naudingas.
Klausas von See taip pat pasidavė tendencijai mestis į priešingą
kraštutinumą. Karštai polemizuodamas su Otto Höfleriu ir Walteriu Baetke,
jis abejojo sueigos rimties ir neliečiamybės

502 Łowmiański, Religia Słowian.

503 ARF, p. 32/34.
504 Von See, Barbar, Germane, Arier.

355
bei senosios islandų kalbos formuluotės helga thing, tariamos atidarant
sueigą, sakraliniu pobūdžiu.
Šį ginčą iš esmės galėtume ignoruoti, juo labiau, kad klasikiniai Jano
de Vrieso religijos tyrinėjimai išlaiko ginčų išbandymą. Tačiau verta
susimąstyti ties Klauso von See argumentais dėl termino heilagr reikšmės.
Šiuo terminu buvo vadinami ne tik šventi (neliečiami) dalykai, susiję su
pagonių tikėjimais. Heilagr reiškia ir pasaulietinių, dažnai labai žemiškų
dalykų apsaugą. Svarbiausias Klauso von See pavyzdys buvo kiaulės
ganykloje, kuria naudotis kiaulių šeimininkas neturėjo teisės. Jos ten buvo
unhelgi, nebuvo teisiškai saugomos, tad buvo galima jas nebaudžiamam
pasiimti arba paskersti. Klausas von See daro išvadą, jog terminai heilagr,
helgi turėjo platesnę reikšmę negu dabartinės vokiečių kalbos heilig. Sunku
su juo nesutikti, tačiau tikrai negalime sutikti su galutine išvada, esą ši sąvoka
turėjusi tai sakralinį, tai visiškai pasaulietinį pobūdį.505 Klauso von See
semantiniai tyrinėjimai veikiau leidžia daryti visai kitą išvadą: senųjų
germanų kalboje nebuvo atskirų žodžių, kuriais būtų vadinama, viena vertus,
neliečiamybė kaip sakralinis draudimas, kita vertus, visiškai pasaulietiškai
suvokiama neliečiamybė. Tai, kad nebuvo atskirų žodžių, paprasčiausiai
paaiškinama tuo, jog nebuvo ir atskirų sąvokų. Barbarų - nes kalbama ne tik
apie germanus - sąvokų sistemoje nebuvo vietos sacrum ir profanum
perskyrai.
Skyrimas tarp to, kas šventa, ir to, kas pasaulietiška, jiems buvo
primestas kartu su krikščionybe. 785 metų Capitulatio de partibus Saxoniae,
kartu įvesdamas mirties bausmę už krikšto vengimą ir deginamųjų laidojimo
papročių praktikavimą, Karolis Didysis nustatė saksams „nesirinkti
sekmadienį į teismo sueigas ir viešuosius susirinkimus, nebent verstų skubi
būtinybė ar karo grėsmė, bet tegu visi skuba į bažnyčią klausytis Dievo
Žodžio ir maldų. [...] Panašiai ir per didžiąsias šventes tegu renkasi tarnauti
Dievui ir Bažnyčiai, ir tegu nesirenka į pasaulietinius susirinkimus.“506 Idėja
priimti Kristų į garbinamų dievų panteoną barbarams dar buvo priimtina.
Reikalavimas išsižadėti savo dievų ir apeigų jiems buvo tikras sukrėtimas,

505 Von See, Kontinuitätstheorie, p. 19-23, 26, 31, 35 ir t., plg. Höfler,
Sakraltheorie; plg. taip pat Baetke, Der Begriff der Unheiligkeit. Dėl sueigoje
tariamos formulės thinghelgi bei heilagr sąvokos žr.: De Vries,
Altgermanische Religionsgeschichte, t. I, p. 340-343.
506 CPS, sk. 18, p. 40.

356
bet jie bent jau suprato, ko reikia užkariautojams. Tačiau užkariautojų
reikalavimas atskirti sueigą ir kultą saksams atrodė galbūt ir ne toks baisus,
užtat visiškai absurdiškas. Kaip galima išskirti šią neatsiejamą vienovę,
jiems veikiausiai buvo neįsivaizduojama.

KARALIUS

Monarchija, vainikuojanti genčių organizaciją, germanų ir slavų

tautose nebuvo visuotinis reiškinys. Didelė dauguma genčių, apie kurias
rašė Tacitas Germanijoje, neturėjo karalių. Be genčių sąjungos karaliaus,
kaip ir be mažų genčių karaliukų, apsiėjo ir saksai VIII amžiuje, ir liutičiai
XI bei XII amžiais. Neatrodo, kad nuo šios aplinkybės būtų smarkiai
kentėjęs jų gebėjimas priimti politinius sprendimus ar jų karinė galia. Kaip
tik šios genčių sąjungos ypač ilgai ir sėkmingai priešinosi to meto Europos
krikščioniškoms valstybėms. Karoliui Didžiajam prireikė 32 metų, kad
galutinai nukariautų Saksoniją. Liutičių gentys po 983-984 metų pergalingo
karo su vokiečiais beveik du šimtmečius sėkmingai gynė savo
nepriklausomybę, tradicinę tvarką ir pagonybę. Taigi, karalius
(kunigaikštis) nebuvo neatsiejama genčių politinės struktūros dalis. Tačiau
ši grandis suvaidino ypač svarbų istorinį vaidmenį. Nuo karaliaus valdžios
prasidėjo santvarkos pokyčiai, per kuriuos genčių bendriją pakeitė valstybė.
Kokie tradicinių genties karaliaus funkcijų aspektai galėjo prisidėti prie šių
permainų?
Gentis buvo bendruomenė, suvokusi savo vidinius saitus sakralinėmis
kategorijomis. Maištas prieš bendruomenę buvo baudžiamas kaip
šventvagystė. Kulto apeigos, susijusios su sueiga ir su karu, rėmėsi
įsitikinimu, jog dievai dalyvauja visuose genties institucijų veiksmuose. Šis
įsitikinimas galiojo ir karaliaus valdžios institucijai. Kalbame ne tik apie
dieviškąją dinastinių giminių genealogiją. Otto Höfleris ir Janas de Vriesas
rimtai pagrindė germanų karalių valdžios sakralumo tezę. Ši koncepcija
sukėlė gyvą diskusiją, bet jos pamatai išlaikė kritiką.507

507 Hoöler, Der Sakralcharakter; de Vries, Das Königtum; plg. taip pat
Baetke, Der Begriff der Unheiligkeit; kritika - Picard, Germanisches
Sakralkonigtum?

357
 Neabejodamas sakraliniais gentinių karalių valdžios bruožais, Walteris
Schlesingeris atkreipė dėmesį į puikiai šaltinių dokumentuojamą karinį šios
institucijos pobūdį. Tacito pastaba, jog germanai renka karalius pagal kilmę,
o vadus pagal narsą (reges ex nobilitate, duces ex virtute sumunt), įpiršo
Schlesingeriui idėją, jog būta dviejų skirtingų modelių: „sakralinė karalija“ ir
„karinė karalija“ (Heerkönigtum). Tuo pačiu keliu nuėjo ir Reinhardas
Wenskus. Jo manymu, socialinės ir politinės permainos, susij usios su
vėlyvosios Antikos migracijomis, paskatino archajinės „sakralinės karalijos“
virtimą dinamiška, karinio vadovaujamojo pobūdžio „karine karalija“. Iš
esmės tai buvo tik siūlomi terminai ir tam tikros tipologijos idėja, bet ši idėja
atspindėjo originalų požiūrį į germanų tautų karalių valdžią.508
Trapus šaltinių pamatas neleidžia šio požiūrio laikyti kuo nors daugiau
negu hipoteze. Nesu linkęs jai pritarti, nes nematau tokių ypatingos svarbos
problemų, kurios nebūtų paaiškinamos niekaip kitaip, kaip tik šia hipoteze.
„Sakralinė karalija“ ir „karinė karalija“ - tai tikrai naudingos sąvokinės
konstrukcijos, padedančios sutvarkyti chaotišką informacijos klodą. Tačiau
neturėtume manyti, jog šie terminai atspindi skirtingas esybes. Mano
manymu, veikiau galime kalbėti apie tos pačios institucijos sakralinį ir karinį
aspektus, ir tik permainigi istorijos keliai ar tiesiog aplinkybės, kuriomis buvo
rašomi šaltiniai, iškeldavo į pirmąjį planą tai sakralinį, tai karinį karaliaus
valdžios pavidalą. Vėlyvosios Antikos šaltinių akiratyje atsidūrė įvairių
genčių karių grupių vadai, susitarimais ar jėga įsibrovę į imperijos teritoriją ir
naudojęsi karaliaus titulu kaip savosios tautos integravimo įrankiu. Tačiau
stebėdami šią specifinę situaciją, neturėtume pagal ją nustatinėti bendrų
karaliaus valdžios kūrimosi ir kitimo pačioje barbaricum gilumoje
dėsningumų. Jei ieškome tų genties vado atributų, kurie padėjo to meto
germanų ir slavų valdovams pakeisti tradicinę santvarką, verčiau dar kartą
patyrinėkime barbarų teisę. Galbūt ji padės suvokti, koks buvo barbarų
karaliaus vaizdinys gentainių akimis, o ne kaip jis atrodė romėnų politikams,
karo vadams ir rašytojams.509

508 Schlesinger, Über germanisches Heerkönigtum; Wenskus, Stammesbildung,

p. 305-314 bei 413-427.
509 Žr. Modzelewski, Wielki krewniak; mūsų pastabos dažniausiai sutampa su šio
straipsnio teiginiais.

358
 Lenkų istoriografijoje, populiariojoje literatūroje ir mokyklų
vadovėliuose susiklostė paprotys priešinti karaliaus ir kunigaikščio
sąvokas. Šiuo įpročiu buvo suabsoliutinta ir įskiepyta lenkų kalbai reikšmė,
kurią lotyniški žodžiai rex ir dux įgijo X amžiuje vokiečių imperijos įtakos
sferoje. Nagrinėjant Boleslovo Narsiojo santykius su Magdeburgu ir Roma,
karūnavimo problema iš tiesų itin svarbi. Tačiau jei kalbame apie
pagoniškąsias monarcho valdžios šaknis bei jos sampratą barbarų Europos
tradicinėse kultūrose, Otono III ir Silvestro II laikų lotyniški titulai mums
tik kliudys ir bus tarsi arkliui akiniai.
Žodžio dux vokiškas sinonimas yra Herzog. Tai garbingos kilmės
germaniškas žodis herizogo, susijęs su fraze Heer ziehen, vesti kariuomenę,
ir atitinkantis veikiau slavų vaivadą (karvedį), o ne kunigaikštį. O slavų
kunigaikštis, tai yra kneg, vokiškas König, angliškas king, senosios anglų
kalbos cyning, senosios skandinavų kalbos kuningr, senosios germanų
kalbos kuninga-z bei baltų kunigas neabejotinai yra tas pats, tik skirtingai
tariamas žodis. Jis kilęs iš indoeuropietiškos šaknies gen, ken (germanų:
kun, kunja, kunjaz), tai yra „giminė“, „kilmė“.510 Nėra jokios priežasties, dėl
kurios etniniai šio žodžio tarimo skirtumai turėtų mus priversti priešinti
kunigaikščio (kneg) ir karaliaus (König, kuning) sąvokas.
Slavų kalbose nebuvo jokio kito valdovą reiškiančio žodžio. Pasak
visuotinai paplitusios nuomonės, germanų kalbų areale žodis kuning išplito
tik ankstyvaisiais viduramžiais, nors kai kurios tautos akivaizdžiai jį vartojo
jau Antikos pabaigoje. Amianas Marcelinas pastebėjo, jog burgundai
karalių vadino hendinos ir pagal seną paprotį jis būdavo nušalinamas,
pritrūkus sėkmės kare arba užėjus nederliui (apud hos generali nomine rex
apellatur hendinos, et ritu veteri potestate remouetur, si sub eo fortuna
titubauerit belli, uel segetum copiam negauerit terra). Šis hendinos - tai
veikiausiai romėnų istoriko iškraipytas žodis kuninga-z, arba žodis, kilęs iš
šaknies gen, ken arba kun, kunja. Burgundai jau IV amžiuje taip vadino
vadą,

510 Schlesinger, Über germanisches Heerkönigtum, p. 55 ir t.; de Vries, Das

Königtum, p. 291 ir t.; Wenskus, Stammesbildung, p. 320 ir 326; Lapis, Rex
utilis, p. 30.

359
iš kurio tikėjosi, jog šis užtikrins savo genčiai dievų palankumą.511
Etimologinis šio žodžio ryšys su giminystės saitais akivaizdus, bet
neskubėčiau daryti išvados, jog kalbama vien apie dinastijos charizmą ir vien
apie karaliaus giminę.
Germanai karalių vadino ir thiudans (gotų thiudans, senosios
skandinavų kalbos thiodann, senosios anglų theoden). Šio žodžio etimologija
aiški: jis kilęs iš žodžio thiuda (tauta etnine prasme. gentis), pridėjus
individualizuojančią ir atstovavimo santykį reiškiančią galūnę -n. Wenskus už
šio žodžio įžvelgė tradicinį „sakralinį“ karalių ir teigė, jog jo vietą palaipsniui
užėmė „karinis“ kuningas. Tačiau tai - tik spėjimas, bandant priskirti dviems
germanų prokalbės žodžiams prie istorikų stalų sukurtų sąvokų turinį.512 Žodis
thiudans kaip gotiškas graikiško žodžio basileus atitikmuo pirmą kartą mi­
nimas Vulfilėje, tad buvo užrašytas tais pačiais laikais. kai Amianas
Marcelinas rašė, jog burgundai karalių vadina hendinos. Anglijoje karalius
buvo vadinamas cuning. Tačiau Anglosaksų kronikoje, kalbant apie 942 metų
įvykius, karalius Eadmundas vadinamas Engla theoden,513 o skandinavų
šaltiniuose žodis thiodann vartojamas dar XII ir XIII amžiuose, nors kartu ten
vartojamas ir žodis konungr.
Atrodo, abu germaniški karaliaus pavadinimai buvo kartu vartojami
daugybę amžių ir nereiškė dviejų skirtingų sąvokų: tai buvo sinonimai. Tačiau
dėmesio verta skirtinga jų etimologija, bylojanti apie du skirtingus karaliaus
valdžios aspektus. Ypač iškalbingas žodis thiudans. Jame atsispindi
įsitikinimas, jog karalius yra asmeninė gentinės bendruomenės jungtis. Tai,
kaip buvo suvokiamas šis karaliaus ir tautos ryšys, gali padėti įžvelgti ne pati
žodžių thiudans ir kuning etimologija, bet tradicinės teisės normų bei
kategorijų analizė. Leges barbarorum mūsų knygoje jau buvo analizuojami,
tačiau vertėtų dar sykį atsiversti kai kurias normas ir pažvelgti į jas iš kiek
kitokios perspektyvos. Iš kai kurių karaliaus prerogatyvų bei jų pateikimo
būdo galime daryti išvadas, kaip buvo suvokiamas ryšys tarp karaliaus ir jo
gentainių.

511 Amm. Marc. XXV III. 5. 14; de Vries. Das Königium, p. 301. Baetke. Zur Frage
dės alinordiches Sakralkönigium, p. 176 ir t.; Wenskus. Stammesbildung, p.
577 ir t.
512 Wenskus. Stammesbildung, p. 322 ir 411; plg. Green. Language and History, p.
121-144.
513 Earl-Plummer. p. 110 (rankraštis A).

360
 Tikras žinių lobynas šiuo požiūriu yra langobardų teisynai.
Langobardų valstybė Italijoje buvo sukurta, nedalyvaujant Romos elitui,
kaip užkariautojų monarchija. Šios valstybės išlikimo sąlyga buvo tvirtas
ryšys tarp karaliaus ir visų langobardų karių. Taigi, monarchija atkakliai
laikėsi tradicinio gentinio šių saitų modelio, ir tai atsispindi ir idėjinėse
deklaracijose, ir teisės normų kodifikacijose. Tikriausiai taip galime
paaiškinti ypatingą langobardų kodifikuotojų dėmesį vyrų mundui moterų
atžvilgiu bei karaliaus įgaliojimams šioje srityje.
Rotario edikto 204 skyriuje nustatyta, jog jokia laisva moteris,
gyvenanti jo karalystėje pagal langobardų teisę, negali gyventi savavališkai,
tai yra selbmundia, bet kiekviena turi gyventi globojama vyrų giminaičių ar
bent jau karaliaus (nisi semper sub potestatem virorum aut certe regis
dobeat permanere). Jai neleidžiama nei dovanoti, nei parduoti savo turto be
to, kuriam priklauso jos mundas, sutikimo.
Karaliaus valdžia (potestas) moteriai, neturinčiai tiesioginės linijos
giminių arba išlaisvintai nuo jų globos, buvo ypatingo pobūdžio. Negalime
jos painioti su viešąja, teismine karaliaus valdžia visiems laisviesiems
karalystės gyventojams. Šiuo atveju kalbama apie mundą, kurį anksčiau
moters atžvilgiu turėjo jos tėvas, brolis, dėdė arba pusbrolis, po vestuvių -
vyras, o tapus našle - mirusio vyro paveldėtojas. Jų nesant arba jiems
pasirodžius moraliai netinkamiems globoti, moters globą perimdavo
karalius.
Tai nereiškė, jog krikščionis valdovas prisiėmė našlių ir našlaičių
globos naštą. Tokia globa būtų apėmusi visas laisvąsias moteris. Edikto 204
skyriuje kalbama vien apie langobardes. Pagaliau mundas nebuvo
krikščioniška institucija: priešingai, jis buvo kilęs iš tradicinės
pagoniškosios kultūros ir kartais net prieštaravo krikščioniškoms šeimos ir
giminės reikalus reguliuojančioms normoms. Iš tos pačios
ikikrikščioniškosios tradicijos kilęs ir principas, jog nesant tiesioginės
linijos giminių, turinčių teisę į moters langobardes mundą, jos globos
gimininė funkcija atitenka karaliui. Vyrų giminaičių, galėjusių atlikti
mundoaldo funkciją, grandinė pagal artimumą prasidėjo nuo tėvo ar brolio,
ištekėjusios moters - nuo vyro, o baigdavosi visuomet karaliumi.
Kodifikuotojas aiškiai nustatė, jog 204 skyriuje kalbama tik apie tas
laisvąsias moteris, kurios gyvena pagal langobardų teisę. Ši

361
pastaba - išimtis edikte, kuris buvo išskirtinė šios etninės grupės teisė ir iš
principo negaliojo niekam kitam. Apie romėnus šiuo atveju nekalbama ir
todėl, kad jiems negaliojo mundas. Rotario karalystėje, be langobardų ir
romėnų, gyveno ir tam tikras skaičius gotų bei iš kitų germanų tautų kilusių
emigrantų. Kai kurie iš jų išlaikė atskirą teisę. Pagal šių tautų teisės tradiciją
moteris turėjo, kaip ir pagal langobardų teisę, būti globojama vyrų giminaičių.
Aiškia formuluote, jog 204 skyriuje kalbama tik apie moteris, gyvenančias
pagal langobardų teisę, be abejo, nebuvo nubraukiamos mundą
reguliuojančios alemanų teisės normos ar, pavyzdžiui, burgundų vitimono
tradicija. Svarbu buvo net ne bendro teisių atskirumo priminimas, o konkreti
nuostata: langobardų karalius galėjo perimti giminių globos teisę tik savo
genties moterų atžvilgiu. Taigi kalbama apie ypatingą gentinio ryšio aspektą.
Karalius automatiškai paveldėdavo langobardų moters mundą, jei
nelikdavo gyvo nė vieno giminaičio vyro, pagal pakankamai artimą giminystę
turinčio teisę ją globoti. Mundas galėjo pereiti į karaliaus rankas ir dėl kitų
priežasčių. Pagal langobardų teisę našlei buvo garantuojama teisė antrą kartą
ištekėti, tačiau ji būdavo globojama mirusiojo vyro giminių - jo turto
paveldėtojų. Tad pretendentas į jos ranką turėjo išpirkti jos mundą. Jei šie
paveldėtojai atsisakydavo priimti užmokestį ir perduoti mundą, našlei
praktiškai nebūdavo įmanoma ištekėti. Rotario edikto 182 skyriuje tai
laikoma piktnaudžiavimu globėjo valdžia. Pagal šį straipsnį, už šį
piktnaudžiavimą globėjai prarasdavo valdžią našlei „Ir tegu pirmojo vyro
giminės nebeturi jos mundo, nes atsakė jos valiai. Todėl tegu jos mundas
atitenka [jos] artimiausiems giminėms, kurie prieš tai ją ištekino. O jei nebus
teisėtų giminių (et si parentes non fuerint legitimi), tuomet tegu šis mundas
priklauso karaliaus dvarui.“
Karaliaus vaidmuo šiuo atveju toks pat kaip moters giminių iš tėvo
pusės, tačiau šie turėjo pirmenybę, perimdami mundą iš nevertų rankų.
Panašiai kaip paveldint turtą, valdovas buvo paskutinioji grandinės grandis.
Ankstesnės grandys rikiuojamos pagal giminystės artimumą.
Pravartu pastebėti, jog moters ištekinimas ir jos mundo perleidimas
vyrui nereiškė, jog nutraukiami kraujo ryšiai ir visiškai atsisakoma garbingos
pareigos ją globoti. Tėvo giminės vyrai galėjo

362
priesaika ar teismo dvikova ginti moterį, vyro apkaltintą kėsinusis į jo
gyvybę (nam si illa negaverit, liceat parentibus eam pureficare aut per
sacramentum, aut per camphionem, id est per pugna)514. Jos kaltės ar
nekaltumo klausimas kartu buvo jų bendros garbės reikalas.
Tėvo giminės nariai taip pat priimdavo savo globon moterį, kurios
atžvilgiu vyras arba jo paveldėtojai įvykdė nusikaltimą arba sunkiai ją
įžeidė. Tačiau tokiu atveju lygiavertis, o iš tiesų alternatyvus globėjas galėjo
būti ir karalius. Rotario edikto 195 skyriuje rašoma: „Jei kas nors, turintis
laisvos mergaitės ar moters mundą, išskyrus jos tėvą ar brolį, pasikėsins į
jos gyvybę arba norės ją ištekinti prieš jos valią, arba leis ją žaginti, arba tai
kurstys, ir tai bus įrodyta, tegu praranda jos mundą, ir ji turi teisę rinktis
vieną iš dviejų kelių: arba grįžti pas gimines, arba atsiduoti karaliaus dvaro
globai, kuriam priklausys jos mundas.“ Panaši norma galiojo, jei
mundoaldas, išskyrus tėvą ar brolį, kurių valdžia buvo neliečiama jokiomis
aplinkybėmis, apkaltindavo savo globotinę svetimavimu arba raganavimu.
Šmeižikas prarasdavo moters mundą, o apšmeižtoji pati rinkdavosi, ar grįžti
savo giminių globon, ar pereiti į karaliaus mundą.515
Dar aiškiau karaliaus vaidmuo nušviečiamas edikto 186 skyriuje: „Jei
vyras prievartaus moterį ir paims ją sau už žmoną prieš jos valią, tegu
sumoka 900 solidų baudą, iš jų pusę karaliui, o pusę šios moters giminėms
[...] O pati moteris turi teisę [...] pasirinkti, kam priklausys jos mundas - ar
tėvui, jei turi tėvą, ar broliui, ar dėdei, ar karaliaus rankai.“ Karalius yra ne
tik alternatyvus, lygiavertis tiesioginės linijos giminėms pretendentas į jos
mundą. Jis taip pat, lygiai su tėvo gimine, yra nukentėjusi pusė, turinti teisę
į atlygį. Kaltininkas turėjo „sumokėti merginos giminėms arba tam, kam
priklausė jos mundas, 900 solidų, iš jų pusę karaliui, o pusę - merginos
giminėms, tai yra tėvui, arba broliui, arba tiems, kurie artimiausi [...]
Sužadėtiniui, kurį savo veiksmu apjuokino ir kuriam užtraukė gėdą, turi
sumokėti dvigubą metą, suderėtą sužadėtuvių dieną.“516 Apgautas
sužadėtinis tarsi atsiduria antrame plane. Jam tenka pasitenkinti

514
LL, Ro, sk. 202, p. 58.
515
LL, Ro, sk. 195, 196 ir 197, p. 56.
516
LL, Ro, sk. 191, p. 54.

363
dviguba anksčiau sutarta mundo kaina. Didžiulė 900 solidų bauda priklausė
tiems, kurių garbė buvo iš tiesų sutepta: tėvo giminės nariams, kuriems
priklausė merginos mundas, bei karaliui.
Kaip su šiais dalykais buvo susijęs karalius? Laisvos langobardės
nužudymo atveju (Rotario ediktas, 201 skyrius) pusė didžiulės 1200 solidų
baudos priklausė „jos giminėms arba tam, kuriam priklausė jos mundas, o
pusė karaliui“. Už laisvos moters sulaikymą kelyje ir priekabiavimą prie jos,
taigi už nusikaltimą prieš jos garbę, kaltininkas mokėjo 900 solidų baudą, „iš
kurių pusę karaliui, o pusę tam [...], kuriam priklausė jos mundas“. Jei vyras
„nepelnytai“ nužudydavo savo žmoną (si maritus uxorem suam occiderit
inmerentem, quod per legem non sit merita mori), jis mokėjo 1200 solidų
baudą: pusę jos giminėms, o pusę karaliui.517
Karaliaus teisių į šiuos atlygius negalime paaiškinti viešosios baudos
už neliečiamybę kategorijomis. Tiesa, baudų dydis liudija jų sakralinę kilmę,
tačiau tai nepaaiškina ypatingos padėties, kuri nusikaltimų langobardžių
moterų garbei atvejais teko langobardų karaliui. Juk jis negaudavo nė solido
iš laisvojo gentainio vyro vergeldo. Nepriklausė karaliui ir dalis 20 solidų
baudos, kurią kaltininkas, sulaikęs kelyje laisvąjį langobardą vyrą, mokėjo
nukentėjusiajam (Rotario ediktas, 27 skyrius). Karaliaus dalis iš atlygių už
nusikaltimus langobardžių moterų gyvybei ir garbei nebuvo susijusi su jam
priklausančiu mundu. Jų mundoaldai buvo kiti. 200 skyriuje kalbama net apie
vyro, tai yra neabejotino aukos mundoaldo, įvykdytą žmogžudystę. Jis
mokėjo savo žmonos vergeldą, tai yra minėtuosius 1200 solidų: pusę jos
giminėms, o pusę karaliui. Karaliaus padėtis čia buvo tokia pat, kaip ir
nužudytosios moters giminės narių. Jiems taip pat nepriklausė jos mundas,
nes patys kadaise buvo jį atidavę žudikui. Tačiau per giminystę jie išlaikė ryšį
su moterimi iš savo giminės. Kaip tik todėl ji tam tikromis aplinkybėmis
galėjo grįžti jų globon, o jei ją nekaltai nužudė vyras, jiems priklausė atlygis
kaip nukentėjusiai pusei, vis pagal tą pačią giminystės teisę. Tačiau pagal
kokią teisę tomis pačiomis aplinkybėmis lygiai tokios pat garbės globos
prerogatyvos bei galimybė perimti mundą priklausė karaliui?

517 LL, Ro, sk. 201, p. 58, sk. 26, p. 18 bei sk. 200, p. 58.

364
 Rotario edikto 189 skyriuje numatomi du įmanomi būdai išspręsti
konfliktui dėl netekėjusios moters laisva valia užmegzto seksualinio ryšio
su laisvuoju vyru. Jei pavykdavo susitarti dėl vedybų, suviliotojas be mundo
kainos mokėjo ankstesniesiems globėjams 20 solidų pro culpa, id est
anagrift. Šiuo atveju karalius nesikišdavo. Tačiau jei gėdos nepavykdavo
nuplauti vedybomis, suviliotojas turėjo sumokėti 100 solidų vyrams, kurių
garbė nukentėjo: 50 solidų giminėms ir antra tiek karaliui. Merginos
atžvilgiu šioje situacijoje paprotinė teisė buvo daug beatodairiškesnė:
„Giminės turi teisę jai keršyti“ (potestatem habeant parentes in eam dare
vindictam). Tai reiškė, jog jie gali ir net turi nužudyti tą, kuri užtraukė jiems
gėdą, o jei jie neįvykdydavo žiaurios garbės pareigos, iniciatyvą perimdavo
karalius: „Jei [vyrai] giminaičiai nesiimtų arba nenorėtų jai keršyti (et si
parentes neglexerint aut noluerint in ipsa dare vindictam), tuomet
gasthaldas arba skuldahis turi teisę pasiimti ją į karaliaus rankas ir pasielgti
su ja taip, kaip panorės karalius.“ Tikriausiai karaliui labiau patikdavo
paversti ištvirkėlę verge ir naudotis jos darbu, negu ją nužudyti, tačiau
pavertimas vergu tuo metu buvo suvokiamas kaip mirties nuosprendis.
Turime pabrėžti, jog šiuo atveju karaliui nepriklausė moters mundas.
Tačiau visos aplinkybės leidžia manyti, jog kartu su mundoaldu bei jo
giminės nariais jis buvo laikomas nukentėjusiąją puse, jei buvo suvedžiota
netekėjusi laisva langobardė. Kaip tik todėl jam priklausė pusė 100 solidų
baudos, kuri akivaizdžiai buvo suviliotojo mokama išpirka nukentėjusiajai
pusei, turėjusiai keršto teisę. Tad karalius taip pat savotiškai dalyvavo
keršte pasileidėlei. Šis kerštas buvo ne nesantaikos tarp dviejų giminių
reikalas, bet vienos giminės vidinis reikalas - kruvinas susidorojimas su
moterimi, sutepusia savo giminių grupės garbę. Galima sakyti, kad tai buvo
vien giminės reikalas, tačiau karalius su juo buvo susijęs taip, jog
įsikišdavo, skirdamas bausmę moteriai, kurios pasigailėjo jos giminės.
Peršasi išvada, jog tradicinėje kultūroje, kurios dalis buvo langobardų
paprotinės teisės normos, karalius buvo aukščiausias laisvųjų moterų
globėjas todėl, kad visi gentainiai jį suvokė kaip didįjį giminaitį. Ar galime
manyti, jog panašiai karaliaus vaidmenį suvokė ir kitos barbarų tautos?

365
 Salijų teisėje nekalbama apie mundą. Tačiau LXIV skyriuje nustatyta,
jog antrą kartą ištekant našlei, pretendentas į jos ranką turi sumokėti vienam
iš giminių žiedo mokestį (reipus) - 3 solidus ir 1 denarą. Šis užmokestis
mokamas sueigoje, tungino akivaizdoje, kuris šia proga turi būti su skydu,
prieš tai šioje sueigoje (in ipso mallo) apsvarsčius tris kitus reikalus. Šios
normos buvo akivaizdžiai apeiginio pobūdžio, ir tai liudytų archajinę žiedo
mokesčio kilmę. Jis priklausė vienam iš paeiliui vardijamų našlės giminių, o
jų nesant, vienam iš mirusiojo vyro giminių, jei ne jis paveldėjo vyro turtą.
Taigi, velionio sūnus, akivaizdus turto paveldėtojas, apskritai neminimas, o
kaip pirmasis pretendentas į užmokestį iš vyro giminės minimas brolis. Jei
velionis neturėjo brolių arba jei jis nepaliko sūnaus ir brolis paveldėjo jo turtą,
reipus priklausė šalutinės linijos giminėms: „Tuomet tas, kuris, išskyrus
aukščiau minėtuosius [...], pasirodys artimiausias pagal giminystę iki šeštos
eilės, su sąlyga, jog nepaveldi turto, gauna reipus. O už šeštosios giminystės
eilės, jei pasirodys, jog nieko nėra, pats reipus arba teisė į jį pretenduoti
priklausys karaliaus iždui“ (Iam post sextum genuculum si non fuerint, in fisco
reipus ipse vel causa, quae inde orta fuerit, colligatur).
Šį tekstą jau detaliai aptarėme šios knygos II skyriuje. Priminsiu, jog
šiuo atveju giminystės eilė skaičiuojama nuo brolio, taigi iš esmės tai -
septynių eilių skalė, kurios pirmąją grandį sudarė artimieji - sūnus, brolis ir
tėvas. Kiekvieną kartą kartojamas apribojimas „jei nepaveldėja mirusiojo
turto“ leidžia manyti, jog mirusiojo vyro giminių, galinčių pretenduoti į žiedo
mokestį, grupė sutampa su galimų paveldėtojų grupe.
Tačiau reipus nebuvo palikimo dalis. Tai tikriausiai buvo reliktas, kuris
rėmėsi artimųjų ar tolimesnių giminių globos teise, o šios apraiška buvo ir
naujų našlės vedybų kontrolė. Nesant artimesnių ar tolimesnių giminių, jų
vietą užėmė karalius. Jis buvo tarsi dar viena, aštuntoji grandis giminystės,
XLIV skyriuje vadinamos parentilla.
Šis terminas vėl pavartojamas Salijų teisyno LX skyriuje: De eum, qui
se de parentilla tollere vult. Šiuo atveju teisinis veiksmas taip pat atliekamas
sueigoje kaip ritualas. Žmogus, kuris stovėdamas prieš tunginą sulaužė sau
virš galvos tris alksnines lazdas ir ištarė sakramentinę formulę, jog nutraukia
visus ryšius su savo

366
gimine, nuo šiol atsiduria tokioje padėtyje, tarsi apskritai neturėtų giminių.
Tai nereiškė, jog jis nebeturėdavo jokios priklausomybės ir teisių. Šis
žmogus netapdavo tremtiniu. Jis tebebūdavo karaliaus vadovaujamos
frankų etninės ir teisinės bendrijos narys. Maža to, šio vienišo individo
ryšys su karaliumi įgydavo dirbtinės giminystės pavidalą. Jam tapus
žmogžudystės auka, nė vienas iš tiesioginės linijos giminių jau nebeturėjo
nei keršto pareigos, nei teisės, o keršytojo vaidmenį perimdavo karalius, tad
karaliaus iždui priklausė vergeldas - išpirka nuo keršto.
Skirtingai nuo karaliaus iždui mokamos baudos už žudiko, padegėjo
ar vagies pažeistą neliečiamybę, vergeldas priklausė giminėms, kaip ir
nesantaikos teisė, mundas bei anksčiau mūsų aptartas reipus. Šių
prerogatyvų perėmimas, esant reikalui, atrodo, priklausė tradiciniam
valdovo vaidmeniui gentinėse visuomenėse. Jei dėl natūralių priežasčių
arba teisiškai nutraukęs kraujo ryšius žmogus nebeturėdavo giminių
paramos. jo atrama tapdavo karalius - visų gentainių didysis giminaitis.
Iki šiol „didžiojo giminaičio“ koncepciją pateikiau kaip
interpretraciją, siejančią tam tikras Rotario edikto bei salijų teisės normas į
logišką visumą ir leidžiančią bendrai jas paaiškinti. Tokioms
interpretacijoms istoriografijoje priklauso hipotezių statusas. Tačiau atrodo,
jog šiuo atveju galime žengti dar vieną tolesnį žingsnį, remdamiesi
ankstyvųjų viduramžių šaltiniu, kuriame karaliaus vaidmuo tarp gentainių
tiesiogiai apibūdinamas giminystės kategorijomis. Tai - ne rašytinė teisės
norma, bet savotiška ideologinė deklaracija: eiliuota panegirika karaliui
Eadmundui apie 942 metais surašytame Anglosaksų kronikos „rankraštyje
A“. Čia karalius iškilmingai vadinamas Engia theoden, maega
mundbora.518
Theoden - tai senųjų germanų thiudans, karaliaus titulas. sudarytas iš
žodžio thiuda (tauta etnine prasme, tai yra gentis), pridėjus
individualizuojančią galūnę -n, tarsi visa bendruomenė būtų įsikūnijusi
viename asmenyje. Apibūdinimu maega mundbora plėtojamas ar veikiau
sukonkretinamas žodžio theoden turinys, nurodant ypatingą gentinės
bendruomenės bei karaliaus funkcijos aspektą. Senosios anglų kalbos žodis
maega reiškė giminaičius arba giminę,

518 Earl-Plummer. t. I. p. 110.

367
mundbora - tai globėjas, gynėjas, daugiausia kalbant apie moterų ar
nepilnamečių mundą. Taigi, maega mundbora, verčiant tiesiogiai, reikštų
„giminių globėją“ arba „giminaičių globėją“.
Čia kalbama ne apie santykius karaliaus šeimoje, bet apie karaliaus
santykį su visa bendrija, vadinama žodžiu Engla.
Tai buvo bendras visų anglosaksų pavadinimas. Kronikininkas taip
pasirinko žodžius, kad Vesekso karalių pavadintų šios genčių bendruomenės
jungtimi. Tai buvo naujas reiškinys, tautinio ryšio užuomazga, nusakoma ir
propaguojama tradicinės gentinės kultūros kategorijomis. Taip įgyjame
vertingą progą iš arčiau pažvelgti į šias archajines kategorijas.
Apibūdinimas „giminių globėjas“ arba „giminaičių globėjas“ reiškė
karaliaus santykį su visais gentainiais. Pastebėkime, jog giminystės sąvoka
slypi ne tik žodyje maega, bet ir žodyje mundbora. Pastaruoju žodžiu, kaip ir
langobardų mundoald, buvo vadinama giminaičio globa. Dviejų žodžių
junginys maega mundbora atspindėjo idėją, jog karalių globėją ir jo
globotinius sieja giminystės ryšys.
Europos barbaricum tradicinės visuomenės kraujo ryšius suvokė kaip
visų socialinių ryšių modelį. Pono viršenybė litui buvo suvokiama kaip tėvo
valdžia nepilnamečiam sūnui. Šeimininkas, išlaisvinęs vergą, bet išlaikęs jo
globą, turėjo nuo šiol gyventi su atleistinių pagal tokius pat teisinius principus
„lyg su broliu ar su kitu savo giminaičiu laisvuoju langobardų“. Gentiniai saitai
taip pat buvo suvokiami kaip kraujo bendrumas. Langobardai ir po formalaus
krikšto gana buvo įsitikinę, kad yra Votano įsūniai. Patroniminiai slavų
liutičių, obodrėnų, dziadošėnų, viatičių, radimičių, krivičių etnonimai liudija
jų tikėjimą kilme iš bendro mitinio protėvio. Anglosaksams pakako tikėjimo,
jog jų karaliai kilę iš Votano,519 kad tikėtų ir savo pačių giminyste su germanų
karių dievu. Tos gentys, kurios turėjo karalių, laikė jį savo bendruomenės
jungtimi (thiudans). Suvokdami šią bendruomenę mitinės giminystės
kategorijomis, jie laikė karalių „didžiuoju giminaičiu, globojančiu visus
gentainius“ (maega mundbora). Galbūt su šiuo tikėjimu, o ne su dinastine
charizma sietinas ir bendras karaliaus pavadinimas germanų, slavų ir baltų
kalbose: kuninga-z, knęg, kunigas.

519 Beda, HEGA, I, 15, p. 58-60.

368
 Walteris Schlesingeris ir Reinhardas Wenskus neklydo, aiškindami
gentinę karaliją kaip karinę instituciją. Gentis iš tiesų buvo karių bendrija,
nors ne visose barbarų tautose šis gentinės organizacijos aspektas aiškiai
atsispindėjo rašytinėje teisės tradicijoje. Šaltinių informacija šiuo atveju
neįtikėtinai skurdi. Karaliaus ir tautos ryšio karinis aspektas aiškiausiai
įgyja balsą langobardų teisėje.
Pirmajame Rotario edikto sakinyje rašoma, jog šis dokumentas buvo
paskelbtas „septyniasdešimt šeštaisiais metais nuo langobardų
atsikraustymo į Italiją, kur juos, valdant karaliui Alboinui, atvedė Dievo
galybė“. Kiek toliau teisyno legitimumą pagrindžiančiame karalių sąraše
figūruoja „vienuoliktasis [karalius] Alboinas, Audoino sūnus, kuris, kaip
aukščiau minėta, atvedė kariuomenę į Italiją“ (qui exercitum, ut supra, in
italia adduxit). Žodžiai „kaip aukščiau minėta“ (ut supra) susiję su tuo
prologo fragmentu, kuriame kalbama apie langobardų atvedimą į Italiją.
Neatsitiktinai pakaitomis vartojami etninis tautos pavadinimas
(Langobardi) ir techninis kariuomenės pavadinimas (exercitus). Oficialus
edikto prologas buvo ideologinio pobūdžio kūrinys, ir jo žodžiai buvo
parinkti labai apgalvotai. Tai, jog tauta ir kariuomenė šiame tekste
vartojami kaip sinonimai, buvo savotiška karalystės idėjinių tvarkos pamatų
demonstracija.
Šį iškilmingai skelbiamą tautos ir kariuomenės lygiareikšmiškumą
paskirose Rotario ir jo įpėdinių kodifikacijų normose atspindėjo terminų
liber homo - quis Langobardus, exercitalis bei arimannus sinonimiškumas.
Tai - jau ne iškilmingos deklaracijos, bet kasdienė praktika, teisės normos,
kurias iš tiesų vykdė teismai bei karaliaus valdžia. Kaip buvo teigiama šiose
normose, kiekvienas laisvasis langobardas buvo karys, tad jis privalėjo
turėti ginkluotę ir eiti į karo žygius.
Sekdami šio lygiareikšmiškumo pėdsakais, atkreipėme dėmesį į
Rotario edikto 371 ir 373 skyrius. Juose kalbama apie materialinę
atsakomybę už karaliaus vergų padarytus nusikaltimus. Langobardų teisėje
apskritai galiojo principas, jog baudas už vergą moka jo šeimininkas. 371
skyriuje nustatoma šios taisyklės išimtis, akivaizdžiai sauganti karaliaus
iždo interesus: jei karaliaus vergas padarė kurį nors iš sunkiausių
nusikaltimų, „už kuriuos laisviesiems

369
kaltininkams ir kitų žmonių vergams [šiuo atveju iš tiesų jų šeimininkams -
K. M.] skiriama 900 solidų bauda [...], karaliaus vergas baudžiamas mirtimi,
ir negalima reikalauti 900 solidų iš karaliaus dvaro“. Tačiau ši išimtis galiojo
tik pačių sunkiausių nusikaltimų atvejais. Už visus kitus valdovo vergų
padarytus nusikaltimus karaliaus iždas atsakė pagal visuotinai galiojančius
principus. Kad būtų išvengta nesusipratimų, 373 skyriuje aiškiai
formuluojama: „Jei karaliaus vergas [...] padarys kokį menkesnį nusikaltimą,
mokama taip pat, kaip už kitiems kariams priklausančius [vergus]“ (Si servus
regis [...] culpa minorem fecerit, ita componat, sicut aliorum exercitalium,
ąuae supra decreta sunt, conponuntur).
Šį kartą mus domina ne vergų padėtis, bet jų šeimininkus apibūdinantys
terminai. Pirmiausia nustatoma, jog tam tikrose išimtinėse situacijose
karaliaus vergai baudžiami kitaip negu „kitų žmonių vergai“, o paskui
patvirtinama, jog, išskyrus šias išimtines situacijas, karaliaus vergai baudžiami
taip pat, kaip ir „kitų karių vergai“. Netenka abejoti, jog žodžiai „kiti žmonės“
371 skyriuje bei „kiti kariai“ 373 skyriuje reiškia tą pačią žmonių kategoriją.
Tai anaiptol nėra keista. Kalbama apie vergų šeimininkus, tai yra apie
laisvuosius žmones, gyvenančius pagal langobardų teisę (apie laisvuosius
romėnus edikte nekalbama). Kiekvienas laisvasis langobardas, kodifikuotojo
požiūriu, buvo karys, ir terminų liber homo bei exercitalis vartojimas
pakaitomis buvo redakcinė kasdienybė. Per mums laimingą atsitiktinumą
viena iš šių savaime suprantamų formuluočių mums nušviečia karaliaus vietą
edikto redaktoriaus sąvokų sistemoje.
Mums rūpi skyrimas tarp servi regis ir servi aliorum exercitalium.
Rotario dvaro raštininkas šį apibūdinimą pavartojo nesąmoningai. Jis turėjo
galvoje vergus ir siekė aiškiai suformuluoti jiems galiojančią teisės normą,
visiškai negalvodamas nustatyti santykių tarp karaliaus ir visų langobardų
karių. Sąvokinė matrica „karalius ir [visi] kiti kariai“ užrašyta implicite, be
jokių intencijų. Edikto redaktoriui buvo akivaizdu, jog karalius yra vienas iš
karių, o ne tik ginkluotos genties bendruomenės šeimininkas.
Šioje bendruomenėje karalius, be abejo, užėmė pačią aukščiausią
poziciją: jis buvo visumos jungtis. Svarbių žinių šiuo požiūriu lyg tarp kitko
pateikiama Liutprando Notitia de actoribus regis (Pastaba apie karaliaus
prievaizdus). Penktajame šio edikto skyriuje valdovas

370
primena apie draudimą pirkti karaliui priklausantį turtą iš jo
administratorių, iš karaliaus vergų bei aldijų. Liutprandas mėgo komentuoti
savo ediktus. Normą ir šį kartą lydėjo pamokantis komentaras: karalius
priekaištavo arimanams, iš godumo nelegaliai įsigyjantiems karaliaus
nuosavybę, jog šie esą nedėkingi priesaikos laužytojai. Nedėkingi - nes juk
„mes dovanojome laisviesiems arimanams tai, [...] kas pagal seną ediktą
priklauso mums ir mūsų dvarams (quia nos illum relaxavimus a livero
eremmanos, quod nobis in curtes nostras secundum antiquo edicto legibus
pertinebat). Juk jeigu kas palikdavo tik vieną dukrą, ji paveldėdavo tik
trečdalį tėvo turto, o du trečdaliai, jei nebūdavo artimų giminių [vyrų],
likdavo iždui. O jei kas turėdavo dvi dukras ar daugiau, jos gaudavo tik pusę
tėvo palikimo, o kitą pusę - karaliaus iždas. O dabar mes visko [...]
atsisakėme. Taigi, tegu kiekvienam pakanka jo turto [...]“ Tačiau kai kurie,
lyg maža būtų tos malonės, nusikalstamai siekia karaliaus nuosavybės.
Beje, Liutprando edikto 1-4 skyriuose, kur išplečiamos dukrų paveldėjimo
teisės, velionis vadinamas quis Langobardus. Taigi, netenka abejoti, jog
Pastaboje apie prievaizdus minimas „laisvasis karys“ (liver eremmanus)
yra kiekvieno laisvojo langobardo atitikmuo.
Šis liver eremmanus, nelegaliai pirkdamas karaliaus nuosavybę,
pasak Liutprando, nusikalsdavo ir priesaikos laužymu (insuper et in periurii
reatum nobis conparuit pertinere), „nes juk prisiekė būti mums ištikimas.
Bet kokia gi tai ištikimybė, jei jis susitaria su gastaldu arba vykdytoju, arba
su aldiju, arba vergu ir grobia mūsų turtą prieš mūsų valią?“520
Jei ne pergamente užrašyti ir į Ediktą apie prievaizdus įtraukti
karaliaus pasipiktinimo žodžiai, nieko nežinotume apie ištikimybės karaliui
priesaiką, kurią kiekvienas laisvasis langobardas duodavo karaliui kaip
karys. Liutprandas jos neįvedė, tik ja rėmėsi. Nekalbama apie ją ir
Liutprando pirmtakų ediktuose. Taigi, tai nebuvo Rotario ar Grimoaldo
įvesta naujovė. Tai nebuvo ir rašytinės teisės norma, tik nuo amžių galiojęs
tradicinis ritualas. Liutprando žodžiai reiškia, jog priesaika buvo visuotinė:
ji buvo privaloma visiems laisviesiems langobardams ir nebuvo susijusi nei
su menamu įsikūrimu karaliaus žemėje, nei su asmeniniais karaliaus
kariauninkų

520 LL, Li, Notitia, sk. 5, p. 230.

371
saitais su valdovu (gasindiatu). Visų gentainių vyrų karaliui duodama
priesaika atspindėjo santykį tarp karaliaus ir jo tautos kaip karių bendrijos.
Pats karalius buvo, kaip probėgšmiais užsimenama Rotario edikte, vienas iš
karių, šios bendrijos narys ir kartu jos jungtis, ją siejanti institucija.
Ištikimybės karaliui, be abejo, neturėjo prisiekti nei moterys, nei vaikai.
Tai buvo kario priesaika, sulaukus pilnametystės, tarsi jaunuolio iniciacija į
genties karinę ir politinę bendriją. Pravartu pasitelkti Tacito žodžius apie tokią
pat senovės germanų iniciaciją: [...] „tačiau niekas nedrįsta pagal paprotį
nešioti ginklo anksčiau, negu bendruomenė (civitas) pripažins jį tinkamu tam
reikalui. Tada čia pat, susirinkime [in ipso concilio, ankstesniame skyriuje
aprašytoje gentinėje teismo sueigoje - K. M.], kas nors iš vadų, tėvas ar
giminaičiai įteikia jaunuoliui skydą ir ietį. Tai - jų toga, tai garbingi jaunystės
papuošalai. Iki šiol, regėjos, jie buvo šeimos dalis, o nuo šiol - genties“ (ante
hoc domus pars videntur, mox rei publicae).521 Apie priesaiką Tacitas
nekalba. Pagaliau karaliaus vadovavimo forma jo laikais egzistavo tik kai
kuriose gentyse. Tačiau atrodo, jog ištikimybės karaliui priesaika, kurią
privalėjo duoti kiekvienas laisvasis langobardas, sulaukęs pilnametystės ir
tapęs kariu, veikiausiai buvo duodama aplinkybėmis, panašomis į Tacito
aprašytąsias. Romėnų istorikas arba jo įžvalgus informatorius atkreipė dėmesį
į ypatingą kario iniciacijos apeigų reikšmę: gaudamas ginklą, jis tapdavo
gentinės bendruomenės nariu (pars rei publicae). Ištikimybės karaliui
priesaikos sakralinio akto reikšmė buvo panaši. Ja jaunuolis buvo įvedamas į
langobardų karių bendruomenę, kurią siejo kiekvieno arimano ryšys su
didžiuoju kariu - karaliumi.

Visoje viduramžių Europoje, nuo Karolingų monarchijos iki Riurikaičių

monarchijos, valdovai kaip nuosavybę suteikdavo savo favoritams laisvus
žemės plotus. Valdovo teisė teikti tokias dovanas ir, plačiau suvokiant,
disponuoti iki tol nedirbta laisva žeme imta vadinti žemės regalija. Tai -
kabinetinis terminas, mokslininkų

521 Tacitus, Germania, sk. 13.

372
sukurtas pavadinimas. Neabejoju jo naudingumu. Tačiau net geriausiai
pritaikytas pavadinimas nepakeis paaiškinimo. Žemės regalijos mastas
ginčytinas, o dėl jos kilmės tebevyksta diskusijos.
Laisva žemė būdavo visiškai legaliai savinamasi ir be jokių monarcho
dovanojimų. Šis procesas šaltiniuose vadinamas germanišku žodžiu bifang
arba jo lotyniškais atitikmenimis (comprehensio, captura). Slaviškas šio
termino sinonimas zaimka reiškė tokią pat praktiką, gana gausiai liudijamą
jau XII ir XIII amžių sandūros lenkiškuose dokumentuose. Priminsiu, jog
bifango teisė priklausė kaimynų bendruomenės nariams ir apsiribojo jos
teritorija. Kiekvienas, turintis šioje teritorijoje žemės ar nors sodybą, turėjo
teisę - pagal turimų valdų plotą - užimti miško rovimui ir žemės dirbimui
laisvą žemę bei naudotis miško ganyklomis ir vandens naudmenimis.
Daugiau niekas neturėjo šios teisės. Karalius dovanodavo laisvą žemę,
kurią apdovanotasis tik turėjo pradėti dirbti. Tokie dovanojimai reiškė, jog
žmogus iš už vietos bendruomenės ribų įgydavo bifango teisę.
Galbūt pravartu prisiminti, kaip brolis Liudgeris iš Verdeno 800
metais įgijo teisę užimti miško rovimui gabalą žemės teritorijoje, kurioje jis
neturėjo bifango teisės. Trys broliai Efurvinas, Hildiradas bei Irminvinas,
turėję ten „savo tėvoniją ir teisę naudotis miško naudmenimis“ (propriam
hereditatem et dominationem in silva), perdavė abatui „šį bifangą, kurį
norėjo ten turėti pats Liudgeris, ir Hildiradas mūsų [tai yra, visų trijų brolių]
vardu jį užėmė ir pažymėjo“ (comprehensionem illam, quam ipse Liudgerus
ibi desiderauit [...] Hildiradus in nostro nomine comprehendit simul et
consignait).522 Taip teises turintys žmonės galėjo perleisti savo teises
neįgaliotam asmeniui.
Tačiau buvo galima susidurti su kaimynų pasipriešinimu. Jau V
skyriuje aptartose Salijų teisyno normose (XLV skyrius bei extravagans
XI-B) nustatyta, kad net tada, kai naujakurį pakvietė vienas ar keli
šeimininkai, lemtingas būdavo ir vieno gyventojo protestas (testatio).
Atvykėlis turėdavo arba išsikraustyti, arba būdavo grafo iškeldinamas,
prarasdavo darbo vaisius ir sumokėdavo 30 solidų baudą. Kaimynų
bendruomenė turėjo išimtines teises į jos teritorijoje

522 LUN, t. I, nr. 17, p. 10 ir t.

373
esančius naudmenis. Tai buvo uždara, rinktinė grupė, įsileidžianti
svetimuosius į savo teritoriją tik esant visuotiniam sutarimui.
Chlodvigo kodifikacijoje šis principas pripažįstamas su vienintele
svarbia išlyga. XIV skyriaus 4 pastraipoje draudžiama naudotis tradicine
protesto teise, jei teisę įsikurti suteikė ne kuris nors kaimynas, bet pats
karalius: jei norintis atsikraustyti žmogus „turės karaliaus privilegiją ir
parodys ją viešojoje sueigoje, o kuris nors [iš čionykščių] išdrįs priešintis
karaliaus nutarimui, [...] iš jo bus priteista 200 solidų bauda“.
Situacija, apie kurią kalbame, iš esmės atitinka tai, kas vėlesniuose
dokumentuose apibūdinama kaip valdovo teisė dovanoti laisvą žemę. Tačiau
salijų teisėje tai vadinama įsikūrimo teise, ir karalius atsiduria padėtyje,
panašioje į kaimyno, kviečiančio svetimą žmogų įsikurti kaime. Tai, jog šiuo
atveju karaliaus vaidmuo suvokiamas kaip tik taip, patvirtina tokie pat kaip
ir XLV skyriuje (migrare, testare) vartojami terminai bei protesto procedūra,
taikoma prieš atvykėlį. Šiuo atveju valdovas suvokiamas ne kaip dovanotojas
pagal aukščiausią teisę į bet kokią kitiems nepriklausančią žemę, bet kaip
kaimynas, turintis neribotą bifango teisę ir suteikiantis šią teisę žmogui už
vietos bendruomenės ribų. Kiekvienas kaimynas galėjo pasikviesti svetimą
žmogų, tačiau turėjo skaitytis su kaimynų protesto tikimybe. Kaip matyti,
karalius nutarė netoleruoti šio pasipriešinimo.
Pats karalius niekuomet nebuvo svetimas. Visų gentainių didysis
kaimynas ir visų karių ginklo draugas dar buvo ir didysis kaimynas,
kiekvienos vietos bendruomenės narys. Jis pasilikdavo sau, kaip pirmajam iš
karių, didelę karo grobio dalį, taip pat ir iškovotų belaisvių bei gyvulių. Tai
buvo ne tik gyvųjų prekių šaltinis, bet ir vergų darbo jėgos bei traukiamosios
jėgos rezervas. Karaliaus vergai rovė mišką ir dirbo laisvą žemę, paversdami
ją karaliaus nuosavybe. Karalius, kaip visų gentainių didysis kaimynas, savo
nuožiūra naudojosi bifango teise visur, nevaržomas teritorinių ribų. Jis galėjo
suteikti šią teisę ir kitiems, leisdamas savo ištikimiems bendradarbiams bei
kariams plėsti savo nuosavybę už savųjų kaimynų bendruomenių. Šio
reiškinio plitimas valstybingumo apyaušryje veikiausiai kėlė vietos
bendruomenių nerimą ir pasipriešinimą. Neabejotinai buvo naudojamasi
tradiciniu kaimynų protesto metodu, užkertant

374
svetimiesiems kelią į bendruomenę. Salijų teisyno XIV skyriaus 4
pastraipoje draudžiama šį metodą taikyti prieš žmones, kuriuos į kaimynų
bendruomenės teritoriją pakvietė pats karalius. Drakoniška bauda - 200
solidų, lygi laisvojo franko vergeldui, liudija, jog tai buvo gana naujas
apribojimas. Kaimynų bendruomenėms jis buvo primestas kaistančio
konflikto atmosferoje, siekiant palaužti priešinimąsi plintančioms valdovo
prerogatyvoms.
Mano nuomone, kaip tik taip atsirado žemės regalija. Atmetęs
tradicinę kaimynų teisę priešintis valdovo pakviestiems į bendruomenės
teritoriją svetimiesiems, karalius galėjo suteikti bifangą kam norėjo ir kur
norėjo. Si teisė praskynė kelią įsitikinimui, jog valdovas turi teisę ne tik pats
užimti, bet ir laisvai dalyti žemę, nepriklausiusią jokiam kitam savininkui.
Be abejo, tai tik hipotezė. Skurdžios šaltinių žinios neleidžia nieko
tvirtai teigti šiuo klausimu. Karaliaus kaip visų gentainių didžiojo
giminaičio koncepcija istorikų ginčuose privalėtų turėti visas hipotezės
teises, nes ji leidžia paaiškinti kai kurių prerogatyvų, priskiriamų žemės
regalijai, atsiradimą, neprieštaraudama šaltinių duomenims. Šiuo požiūriu
ji veikiausiai niekuo nenusileidžia Henryko Łowmiańskio hipotezėms, kai
šis susiejo žemės regaliją su menamais genties bendruomenės įgaliojimais,
arba Karolio Buczeko prielaidoms, kuris buvo įsitikinęs egzistavus itin
plačias valdovo teises į žemę.523
Žemės regalijos kategorija istoriografijoje suvaidino itin svarbų
vaidmenį, bet sunku atsispirti įspūdžiui, kad ji buvo naudojama kaip
visraktis visoms durims atrakinti ir įtvirtino iliuziją, esą pakanka priskirti
reiškiniui atitinkamą žodį, ir viskas pasidaro aišku. Tačiau laisvos žemės
dovanojimai paaiškinami ir be valdovui priklausiusios aukščiausios žemės
nuosavybės. Karaliaus vaidmens stiprinimo kaimynų bendruomenėse
hipotezė taip pat leidžia, nesilaikant aukščiausios žemės nuosavybės
doktrinos, paaiškinti, kaip atsirado duoklė valdovui už kiaulių ganymą
ąžuolynuose ir bukų giraitėse. Šią duoklę, vadinamą narzaz, sutinkame
Lenkijoje, Čekijoje ir pamarėnų krašte, tačiau su ja susiduriame ir Karolio
Didžiojo

52 3 Łowmiański, Początki Polski, t. III, p. 380, 380 ir t.; Buczek, O tzw.

prawach książęcych, tas pats, Uwagi o prawie chłopów, p. 98.

375
Capitulare de villis.524 Toks šios prievolės paplitimas leidžia manyti. jog ji
buvo kilusi iš bendro barbarų karaliaus prerogatyvų modelio.
Ne viskas paaiškinama „didžiojo kaimyno“ prerogatyvomis ir taip
paprastai priskiriama žemės regalijai. Šiai regalijai priskiriama vadinamųjų
kadukų, tai yra paveldimų tėvonijų, teisė barbarų Europoje buvo paplitęs
reiškinys, tačiau ji jokiu būdu neatrodo susijusi su žemės nuosavybės sąvoka.
Paveldėjimo teisė rėmėsi giminyste, o ne žemės ūkio struktūra. Pagal
langobardų, bavarų, saksų ir frankų teisę paveldėjimo teisė nustodavo galioti,
neatsiradus giminių iki septintosios eilės. Po jų buvo karaliaus eilė. Jis
perimdavo palikimą, jei nebūdavo artimesnių, tai yra teisę į palikimą turinčių
giminių, lygiai kaip tokioje pat situacijoje jis perimdavo moters mundą arba
teisę į reipus iš pretendento į našlės ranką. Bendras šių neabejotinai analogiškų
situacijų vardiklis buvo ne karaliaus aukščiausios teisės į žemę ir ne jo
dalyvavimas kaimynų bendruomenėse, bet jo visų gentainių didžiojo
giminaičio vaidmuo. Nesant giminių iki septintosios eilės, jų teisės tekdavo
tam, kuris visose giminėse buvo paskutinė giminystės grandinės grandis -
karaliui.
Karaliaus kaip pirmojo iš karių koncepcija tikriausiai nesukels didelių
ginčų, nes yra artima istoriografijoje susiklosčiusiai viduramžių monarchijos
sampratai. Tačiau šaltinių pamatas, kuriuo grindžiu prielaidas, kaip šį karaliaus
vaidmenį vaizdavosi gentainiai, yra gana skurdus: viena pastaba Rotario edikte
ir viena Liutprando edikte. Už šiuos įrašus turėtume būti dėkingi sutapusioms
aplinkybėms, tačiau visai nekeista, jog šis sutapimas pasitaikė kaip tik
langobardų kodifikacijose. Archajinė tradicija, pagal kurią karalius
suvokiamas kaip gentinės karių bendruomenės galva, tapo langobardų
valstybės Italijoje pamatu ir jų kultūroje išliko kur kas ilgiau negu kitose
Romos imperijos teritorijoje sukurtose valstybėse. Tačiau tai buvo bendra
barbarų Europos tradicija. Iš šio gentinio archetipo, o ne iš romėniškųjų
modelių būčiau linkęs kildinti svarbius karaliaus įgaliojimus, vadinamus
germanišku žodžiu heribann. Šis žodis reiškė karo įsakymų davimo galią
visiems gentainiams. taip pat ir teisę skelbti visuotinį šaukimą. Neturiu
argumentų šią valdžią

524 Capitulare de villis, sk. 36; Buczek. O narzazie; Modzelewski. Chłopi, p.

84-86.

376
aiškinti kaip žemės valdovo turtines teises, o pareigą paklusti įsakymams
bei eiti į karo žygius - menamu įsikūrimu karaliaus žemėje.
Vėliau nebuvo manoma, kad genties karalius yra valdovas. Jis
neturėjo administracinės prievartos įrankių. Galima sakyti, jog jis veikiau
vadovavo, negu viešpatavo. Tačiau jis buvo genties bendrijos jungtis, tad
turėjo šiam vaidmeniui reikiamus didžiojo giminaičio, didžiojo kario ir
didžiojo kaimyno atributus. Jie leido ir pamatines permainas, per kurias
bendrijos vadas virto jos valdovu.

377
 EPILOGAS

BARBARŲ PASAULIO PABAIGA

379
 Ši knyga - ne vadovėlis, tad ji neturi apimti visko. Stengdamasis atkurti
germanų bei slavų genčių socialinės santvarkos bruožus, palikau nuošalyje
keletą svarbių klausimų. Tai susiję su mano sąmoningu sprendimu nekalbėti
apie tai, apie ką negalėčiau pasakyti nieko originalaus. Dėl šios priežasties
nesiėmiau aptarinėti pastaruoju metu madingų ir gyvai diskutuojamų etninių
bendruomenių kūrimosi ankstyvaisiais viduramžiais problemų. Šiuo
klausimu iš esmės sutinku su Walterio Pohlio nuomone, bet tai nėra priežastis
jas pateikti, savaip jas reziumuojant, referuoti pamatinį Reinhardo Wenskus
veikalą arba aptarti Herwigo Wolframo darbus.525 Pagaliau šie etnogenezės
procesai apčiuopiami daugiausia iš romėnų pasakojimų apie germanų
klajones ir užkariavimus. Imperijos žemėse užkariautojų įkurtas valstybes
nagrinėjau kitu aspektu: iš barbarų teisės tradicijos sąvadų bandžiau atsekti
archajinės kultūros palikimą, iš barbaricum teritorijos atsineštų socialinių
normų klodą. Šia proga teko nagrinėti sagą apie langobardų tautos kilmę, bet
mano tyrinėjimų objektas buvo ne etnogenezės procesas, bet mitoistorinės
tradicijos ryšys su teisės tradicija.
Nesiėmiau giliau nagrinėti ir kariaunos problemos. Tai buvo svarbi
institucija, bet kariauninkų būrių kiekybinė galia bei jų politinė reikšmė
germanų archajinėms visuomenėms buvo neįtikėtinai išpūsta. Kariaunomis
žavėjosi jau Tacitas, paskyręs joms nemažą Germanijos 13 skyriaus dalį bei
visą 14 skyrių. Ne veltui šis žavėjimasis XIX ir XX amžiuje, o ypač Trečiojo
Reicho laikais, buvo būdingas daugeliui tyrinėtojų, egzaltuotais žodžiais
apdainavusių germanų ištikimybę, narsą ir atsidavimą Vadui.526 Tai - puiki
tema

525 Įvairūs Walterio Pohlio darbai šia tema neseniai buvo išspausdinti rinkinyje:
Pohl, Le origini etniche; plg. Wenskus, Stammesbildung; Wolfram, Die
Goten; tas pats, Das Reich und die Germanen.
526 Žr. taiklias Grauso pastabas: Verfassungsgeschichte, p. 560 ir t. bei p. 570. Iš
XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje rašytų darbų apie kariauną mokslinę
vertę išsaugojo Höflerio studija Kultische Geheimbunde; plg. taip pat puikią
Walterio Schlesingerio studiją Herrschaft und Gefolgschaft.

380
istoriografijos istorikui, tačiau ši knyga skirta kitiems dalykams. Gentinėse
kariuomenėse vadus lydintys jaunuolių būreliai vaidino trečiaeilį vaidmenį.
Tik ties valstybingumo slenksčiu išaugo politinė karaliaus (kunigaikščio)
kariaunos reikšmė. Tačiau net tada ji netapo svarbiausia kariuomenės jėga.
Nebuvo tokių ūkinių ir logistinių galimybių.527 Svarbiausią kariaunos
atliktą funkciją būčiau linkęs sieti su jos kuriamu modeliu, formuojant
asmeninius kai kurių kariauninkų saitus su karaliumi ar didikais. Iš
kariaunos modelio kilęs ir langobardų gasindiatas, ir frankų vasalatas,
kuriam buvo lemta karjera visoje Europoje.
Didžiausia šios knygos spraga laikau tai, jog neskyriau pakankamai
dėmesio mitologijai. Nemažai kalbėjau apie pagonybės kultą bei jo
institucijas, bet nesiryžau nagrinėti germanų ir slavų, o gal net ir
indoeuropiečių panteono dievų. Anaiptol nemenkinu šios tyrinėjimų srities,
atvirkščiai, suvokiu jo glaudžius ryšius su Europos genčių socialine
santvarka. Tačiau puikiai suvokiu, jog sudėtinga ir reikalaujanti
įvairiapusiškos kompetencijos religijotyros problematika peržengia mano
galimybių ribas. Slavų ir germanų Olimpą iš lenkų istorikų tyrinėjo
Aleksandras Gieysztoras. Šioje srityje dirba Jacekas Banaszkiewiczius, o iš
jaunesniosios kartos tyrinėtojų - Leszekas P. Słupeckis. Iškilus būtinybei,
atkreipiu dėmesį į jų tyrinėjimus, bet jų nereferuoju.
Manau, jog ir nepaisant esamų spragų, mano pateikta gentinės tvarkos
apybraiža jungiasi į tam tikrą visumą. Galbūt turėčiau priskirti šiai visumai
atitinkamą pavadinimą. Tiesa, klijuodami etiketes, rizikuojame įsipainioti į
istoriografines schemas, bet jos vaidina svarbų komunikacinį vaidmenį:
taip galime aiškiau ir lengviau išskirti skirtingus praeities vaizdinius.
Pagaliau nuo seno barbarų pasaulio tyrinėjimuose susiduriame su šiais
raktažodžiais. Klasikinė vokiečių istoriografija apibrėžė savo gentinės
santvarkos interpretaciją, remdamasi demokratijos ir germanų laisvės
idėjomis. XX amžiaus ketvirtojo ir penktojo dešimtmečio „naujoji
mokykla“ šaipėsi iš pirmtakų liberalių iliuzijų ir grindė savo vaizdinį
viešpatavimo sąvoka.
Šiame didžiajame ginče pats gentinės organizacijos „demokratinio“
ar „viešpataujamojo“ pobūdžio klausimas, atrodo, buvo keliamas

527 Žr. Łowmiański, Początki Polski, t. IV, p. 179-185; plg. Modzelewski,

Chłopi,p. 151.

381
neteisingai. „Demokratijos“ bei „viešpatavimo“ kategorijos, kaip jas suvokė
devynioliktojo ir dvidešimtojo amžiaus istorikai, buvo svetimos tradicinėms
kultūroms ir neatitiko gentinės santvarkos realybės. Šios santvarkos
institucijos, nuo giminių grupės iki genčių sąjungos, veikė pagal
kolektyvizmo principus. Jose nebuvo vietos nei demokratijai, nei
viešpatavimui, o to meto laisvės samprata gerokai skyrėsi nuo mūsiškės ir
buvo neatsiejama nuo priklausymo grupei. Žmogus už bendruomenės ribų,
vergas ar tremtinys („vilkas“), ne tik neturėjo teisinio subjektiškumo, bet ir
apskritai nepriklausė gyvųjų pasauliui. Vergo išlaisvinimas buvo suvokiamas
kaip gimimas, o pavergimas - kaip fizinės mirties atitikmuo.
Mirčiai tolygi būklė buvo ir ištrėmimas. 797 metų kapituliarijose
Karolis Didysis užsitikrino sau svarbią prerogatyvą spręsti dėl „piktadarių,
kurie pagal senąją saksų teisę turi būti baudžiami mirtimi“ (malefactores, qui
vitae periculum secundum ewa Saxonum incurrere debent). Jei kuris iš jų
pabėgtų ir ieškotų prieglobsčio frankų karaliaus dvare, valdovas turėjo dvi
galimybes: arba išduoti jį saksams, arba, „jiems sutikus, patį piktadarį su
žmona, vaikais ir visu [kilnojamu] turtu iškeldinti iš šalies ir įkurdinti savo
karalystėje ar kuriame kitame krašte, ir tegu jis būna laikomas mirusiu“ (et
habeant ipsum quasi mortuum).528 Ištrėmimu iki gyvos galvos nuteistas
nusikaltėlis visiems laikams būdavo pašalinamas iš gentinės ir kaimynų
bendruomenės bei iš tėvynėje likusių giminių rato. Nuo tada jo nelikdavo
gyvųjų tarpe. Tylomis būdavo tarsi akivaizdus dalykas numanoma, jog už
bendruomenės ribų nėra gyvenimo, nes žmogus egzistuoja tik kolektyve.
Ištrėmimas priklausė tradicinių bausmių sistemai. Tarp gentinę bendriją
nuo valstybės skyrusių bruožų itin svarbu yra tai, jog joje neegzistavo
administracinė prievarta. Represijos būdavo bendruomeninio pobūdžio, lygiai
kaip ir teismo nuosprendžiai bei politiniai sueigos sprendimai. Jei reikėtų visą
šią sistemą pavadinti vienu žodžiu, tinkamiausias man atrodytų barbariškojo
kolektyvizmo pavadinimas.
Pateikdamas diskusijoms šią koncepciją, turėčiau grįžti prie šios knygos
įvade išsakytos abejonės dėl mano naudojamo lyginamojo

528 CS, sk. l0, p.48 ir t.

382
metodo. Laikiausi prielaidos, jog galime kartu interpretuoti apie skirtingas
tautas kalbančius šaltinius, sukurtus skirtingu laiku, jei per juos susiduriame
su panašia antropologine situacija. Dėl tokio sprendimo pavyko gerokai
išplėsti mūsų tyrinėjimo šaltinių pamatą. Galutinis jų rezultatas akivaizdžiai
priklausomas nuo šio praplėsto akiračio. Daugelio čia išsakytų teiginių
nepavyktų nei pagrįsti, nei netgi prasmingai suformuluoti, remiantis vien
apie frankus, apie langobardus ar apie alemanus kalbančiais šaltiniais. Kai
kurie visumai itin svarbūs teiginiai apskritai nebūtų išvydę dienos šviesos,
jei nebūtume kartu interpretavę germanų ir slavų pasaulį aprašančių
šaltinių.
Mūsų germanų ir slavų genčių socialinės santvarkos paveikslai
pasirodė gana panašūs. Tačiau ar šis panašumas tiesiog neatkartoja mūsų
prielaidos, priimtos taikant lyginamąjį metodą? Kiek šio paveikslo
panašumai susiję su panašiu požiūriu į barbarus, kuris buvo būdingas
rašytojams, priklausiusiems romėnų kultūros sferai ar tos kultūros
viduramžių įpėdiniams?
Be abejo, galime manyti, jog apie skirtingus kraštus kalbančių ir
skirtingu laiku surašytų šaltinių negalima interpretuoti kartu. Tai būtų toks
pat subjektyvus sprendimas, kaip ir priešingas pasirinkimas, ir jo padariniai
būtų tokie pat reikšmingi, tik visiškai kitokie. Postulatas socialinės
santvarkos problematiką pirmiausia nagrinėti atskirame kiekvienos tautos
kontekste ir tik tuomet lyginti tyrinėjimų rezultatus nėra nė kiek
realistiškesnis. Šių rezultatų tiesiog apskritai nebus, nes taip susiaurinę
šaltinių pasirinkimą negausime nieko. Nebus net ko lyginti. Atmesdami
lyginamąjį interpretavimą, turėtume apskritai atsisakyti tyrinėti barbarų
genčių santvarką arba svarstyti šią problemą, neturėdami pakankamo
šaltinių pagrindo, tai yra būdami pasmerkti subjektyvioms spėlionėms.
Tą patį galime pasakyti dėl hiperkritiško požiūrio, kai šaltinių
liudijimai apie barbarus atmetami kaip iškraipyti Viduržemio jūros
civilizacijos stereotipų. Be abejo, mūsų šaltiniai iš tiesų pažymėti klasikinės
kultūros požiūrio žyme, tačiau kitų liudijimų mes neturime. Jais
naudodamiesi galime geriau ar blogiau, bet visuomet ne iki galo sėkmingai
bandyti atsikratyti „romėniškų akinių“ perspektyvos. Visiškai atsisakyti šių
akinių neįmanoma. Juos atmesti galime tik kartu su šaltiniais. Tačiau tokiu
atveju turėtume atsisakyti tyrinėti

383
gentinių bendruomenių santvarką ir, kaip padarė Walteris Goffartas. apsiriboti
civilizuotų pasakotojų požiūrio studijavimu, tarsi nebūtų egzistavusi jų
aprašoma barbarų pasaulio realybė.529 Neįmanoma tyrinėti šio pasaulio, kartu
atmetant apie jį kalbančius šaltinius, nebent tyrinėjimu vadintume
istoriografinę savivalę, besislapstančią už profesinio griežtumo iliuzijų.
Ryždamasis lyginamajai vienos kultūrinės matricos siejamų šaltinių
interpretacijai, ant savo pečių užsikroviau ir riziką suvienodinti realybę.
„Neegzistavo viena senovės germanų santvarka (Die altgermanische
Verfassung gab es nicht), - neseniai pareiškė Walteris Pohlis. čia pat
patikslindamas turėjęs galvoje, jog germanų pasaulyje egzistavo sudėtingos
genčių sąjungų struktūros (pavyzdžiui, didžiulė Marbodo karalystė), o greta jų
- mažos gentinės alemanų karalystės bei paprastesnės ar sudėtingesnės
politinės bendrijos, apsiėjusios be karaliaus valdžios. Sunku su tuo nesutikti.
Sutinku ir su Pohlio nuomone. jog barbaricum tautos. palyginti su Romos
imperijos kultūra, pasižymėjo ne tik germanų, bet ir archajinei tvarkai
būdingais bruožais.530 Šioje knygoje bandžiau rekonstruoti bendrus germanų
ir slavų tautų archajinės socialinės tvarkos pamatus, tačiau vientisas jų
gentinės organizacijos modelis sukeltų itin skeptišką reakciją.
Skeptiško vertinimo prielaida yra ženkli visų šaltinių kultūrinė vienovė.
Tacitas, Prokopijus iš Cezarėjos, Beda Garbingasis, Rimbertas, Titmaras,
Adomas Brėmenietis, Helmoldas ir Saksas Gramatikas, rašydami apie barbarų
tautas, vadovavosi panašiais reiškinių svarbos kriterijais. Jie kreipė dėmesį į
tuos pačius reiškinius - egzotiškus, keistus arba svarbius tų laikų civilizuotų
žmonių požiūriu. Tai nereiškia, jog šių šaltinių žinios yra nepatikimos, tačiau
visa tai sąlygoja jų piešiamo paveikslo kompoziciją. Tebus man leista dar sykį
pakartoti, jog kiekvienas matymo būdas kartu yra ir nematymo būdas. Galbūt
mūsų informatoriai, sutelkdami dėmesį į tuos pačius archajinės tvarkos
aspektus, neatsižvelgė į paskirų tautų kultūros bei santvarkos specifiką. Šių
liudijimų lyginamoji interpretacija gali paskatinti mus ignoruoti barbarų
pasaulio įvairovę. Gentinės teisės tradicijos sąvadais tikrindami pasakotinių
šaltinių
529
Goffart. The Narrators.
530
Pohl. Die Germanen, p. 65.

384
žinias, galime sumažinti šią riziką, bet negalime jas visiškai atsikratyti.
Tai svarbi, bet tik bendro pobūdžio įžvalga. Bandymai daryti iš jos
konkrečias išvadas primena klajojimą skirtingais takeliais, vedančiais
visuomet į tą patį tašką: prie barbarų ir Romos ar jos įpėdinių santykių
nagrinėjimo. Tarp langobardų bei vestgotų valstybių ir teisės sistemų būta
ryškių struktūrinių skirtumų. Istorikai, nuėję šių skirtumų tyrinėjimo keliu,
nustatė, jog, Italijos ir Ispanijos germanų karo vadų santykių su romėnų
elitu sistemos buvo visiškai skirtingos.531 Pasirodė, jog santvarkų skirtumus
sąlygojo aplinkybės, kuriomis šios dvi barbarų tautos pateko į Romos
civilizacijos sferą. Nesame pajėgūs apčiuopti kokių nors skirtumų tarp gotų
ir langobardų santvarkos iki jų susidūrimo su klasikinės kultūros pasauliu.
Tas pat galioja kalbant apie burgundus, frankus, alemanus arba bavarus.
Paskiros barbarų tautos skirtingu laiku, skirtingomis aplinkybėmis ir
nevienodu mastu patyrė graikų ir romėnų civilizacijos įtaką. Tai buvo bene
svarbiausias ir, šiaip ar taip, dažniausiai šaltinių liudijamas veiksnys, lėmęs
to meto Europos įvairovę. Tuo metu susiklostę skirtumai pastebimi iki šiol.
Pravartu atidžiau pažvelgti į jų atsiradimo aplinkybes.

Prieš keturiasdešimt metų Walteris Schlesingeris pasiūlė naują būdą

įvairioms istorinėms situacijoms plačiose viduramžių Europos teritorijose,
valdomose germanų valdovų apibūdinti. Romėniškosios Germanijos,
germaniškosios Germanijos ir slaviškosios Germanijos skyrimas turėjo
padėti sutvarkyti šį intelektinį chaosą.532
Nesu linkęs primti Schlesingerio pasiūlymo kaip išganingos
priemonės. Šią koncepciją slegia etnocentrizmas, ribojantis lyginamųjų
tyrinėjimų akiratį ir keliantis tam tikrų nesusipratimų. Etniniu požiūriu
viduramžių Skandinavijos karalystės neabejotinai priklausė germaniškajai
Germanijai, tačiau socialinės santvarkos požiūriu jos buvo kur kas
artimesnės Kijevo Rusiai ar Piastų Lenkijai

531 Diaz-Salinero, EI codigo, p. 93-111 ; Delogu, L 'Editto, p. 338 ir t. bei 242;

Cingolani, Le storie, p. 16-18.
532 Schlesinger, West und Ost.

385
negu Vokietijai. Vėlesnėje istoriografijoje buvo teisingai atkreiptas dėmesys,
kokia panaši buvo Arpadų Vengrijos ir XI-XII amžiaus Lenkijos bei Čekijos
santvarka.533 Atsižvelgdami į visa tai, turėtume atmesti etninį kriterijų kaip
netinkamą socialinių struktūrų tipologijai. Tačiau Schlesingerio siūlymas
vertingas kitu požiūriu: tai yra pirmasis bandymas išskirti viduramžių
Europoje zonas, kuriose skyrėsi barbarų tautų prisitaikymo prie Romos
palikimo būdas ir mastas.
Tokiam bandymui reikėjo drąsos. Istorikai bijo pernelyg supaprastinti
realybę, ir tai yra visų tipologijų kaina. Tačiau nebandydami sukurti
tipologijos, pagal kurią galėtume surikiuoti istorinių situacijų gausybę,
negalėsime suprasti Europos įvairovės šaknų. Walteris Schlesingeris
neišvengė klaidų, bet praskynė kelią tolesniems bandymams. Turėtume
įvertinti pionierišką jo sumanymo drąsą. Schlesingerio tipologija yra
naudingas atsparos taškas, o pirmasis jo triados narys, romėniškoji Germanija,
mums atrodo visai priimtinas. Kad ir kokie būtų ryškūs skirtumai tarp gotų,
burgundų, frankų ir langobardų karalysčių santvarkos, įmanoma rasti ir šių
socialinių sistemų bendrą vardiklį - pakankamai reikšmingą, kad galėtume
teigti susidurią su istorine vienove, skirtinga nuo likusios Europos už
buvusios Romos imperijos ribų.
Turiu galvoje ne tai, jog germanų užkariautojai esą perėmę vėlyvosios
Antikos administravimo ir mokesčių sistemas. Priešingai, negu teigia
Goffarto ir Durliat teorijos, manau, jog situacija paskirose monarchijose šiuo
požiūriu klostėsi labai įvairiai. Langobardų valstybėje Romos valstybingumo
administracinės struktūros suiro galutinai, bet net ten išliko romėniška
stambios žemės nuosavybės administracija. Langobardai perėmė šią
nuosavybę kaip karo grobį, burgundai ir vestgotai - kaip aprūpinimą pagal
hospitaticum principą, o Chlodvigas ir jo žmonės veikiausiai tiesiog užvaldė
imperatoriaus valdas Galijoje. Šiaip ar taip, visoje romėniškoje Germanijoje
barbarų karaliai ir vyresnybė perėmė didžiąją dalį vėlyvosios Antikos
latifundijų. Stambiosios žemės nuosavybės organizavimas buvo tikrasis
Romos valstybės santvarkos pamatas. Jis buvo kuriamas

533 Sücs, Les trois Europes; Krzemieńska, Treštik, Wirtschaftliche

Grundlagen; Buczek, Głos w dyskusji; Russocki, Le limes carolingien;
Modzelewski, Europa Romana.

386
šimtmečius, o barbarai jį rado jau paruoštą. Savo naująsias viešpatijas jie
kūrė ant senojo romėniškosios agrarinės struktūros pamato. Kaip tik tai aš
ir būčiau linkęs laikyti bendruoju romėniškosios Germanijos vardikliu.
Priimtinas atrodo ir Schlesingerio siūlymas skirti romėniškąją ir
germaniškąją Germaniją. Tai iš tiesų buvo dviejų pasaulių riba. Frankų
monarchijoje ji skyrė valstybės teritoriją į Galijos romėnų ir frankų
gyvenamas dalis. Žemutinėje Pareinėje, kur frankai sudarė didžiąją dalį
kaimo gyventojų, plėsti Verdeno abatijos žemės valdas VIII ir IX amžiuje
sekėsi sunkiai. Kantrios abato Liudgerio pastangos mažais žingsneliais
gausinti vienuolyno žemes atskleidžia mums kliūtis, su kuriomis susidūrė
stambios žemės nuosavybės plėtra tradicinėje germanų visuomenėje.
Kolektyvistinės giminystės ir kaimynystės struktūros vis dar saugojo
smulkių frankų savininkų laisvę ir nuosavybę. Vietos bendruomenės vis dar
neįsileisdavo į savo teritoriją ir neprileisdavo prie savo naudmenų svetimųjų
iš už kaimynų rato ribų.
O juk frankų elitui jau Chlodvigo laikais teko organizuotis pagal
principus, kurių laikytis buvo būtina, valdant romėniškąją Galiją. Frankų
valstybę valdanti grupė taip virto Romos įpėdine, įgydama dideles žemės
valdas Neustrijoje, Burgundijoje bei Akvitanijoje ir stengdamasi perkelti
pamatinius Romos palikimo elementus ir į Austraziją - savosios genties
gimtinę. Tačiau tai nebuvo lengva ir buvo įgyvendinta anaiptol ne per keletą
dienų.
Sudėtinga buvo pagal romėnišką modelį pertvarkyti ir kitas frankų
nukariautas gentinės Germanijos tautas: alemanus, tiuringus, bavarus,
fryzus ir saksus. Nė viena iš šių tautų nebuvo įsikūrusi kaip užkariautojai
žlungančios imperijos teritorijoje. Priešingai, tai Romos įpėdiniai frankai
atėjo į jų kraštus kaip užkariautojai ir primetė germaniškajai Germanijai ne
tik naująjį tikėjimą, bet ir pamatinius naujosios tvarkos principus. Sunku
buvo priversti tradicines barbarų visuomenes laikytis šių principų. Net
Saksonijoje, kur frankai veikė ypač brutaliai, Karoliui Didžiajam galų gale
teko dažnai remtis vietos tradicijomis bei institucijomis. Ir frankų Pareinėje,
ir švabų Alemanijoje teko keisti tvarką, remiantis tradicinėmis genties
karaliaus prerogatyvomis. Didžiojo kaimyno prerogatyvas, suteikusias
karaliui bifango teisę bet kurioje bendruomenėje, buvo galima

387
išplėsti, remiantis Salijų teisyno XIV skyriuje įrašyta norma. Kaip tik todėl
karalius galėjo suteikti savo favoritams bifango teisę bet kurioje vietoje, ir tai
po kurio laiko buvo paversta teise laisvai dalyti „neužimtą žemę“ visoje
valstybės teritorijoje. Nebūtina aiškinti, kaip tai padėjo įveikti kliūtis, kurias
besipriešinančios kaimynų bendruomenės statė ant stambiosios žemės
nuosavybės ekspansijos kelio.
Merovingų ar Karolingų, primetančių Austrazijos frankams,
alemanams ar tiuringams romėniškąją mokesčių sistemą, vaizdinį galime
ramiai atmesti kaip pasakas. Tačiau barbarų gentys turėjo savo mokesčių
sistemų užuomazgas, kuriomis valstybė galėjo remtis ir atitinkamai jas plėsti.
Taip tradicija grindė monarchijos uždedamas viešąsias prievoles. Tradicinėje
visuomenėje toks pagrindimas buvo ypač svarbus.
Plėsdama savo didžiojo kaimyno prerogatyvas, karaliaus valdžia
įvairiose barbarų Europos šalyse pasisavino geriausių miško ganyklų
kontrolę, ir tai leido jai rinkti duoklę už kiaulių ganymą ąžuolynuose bei bukų
giraitėse. Šios duoklės egzistavimą frankų valstybėje patvirtina jau Karolio
Didžiojo Capitulare de villis. Tačiau tai nebuvo nei frankų valstybės, nei
germanų genčių ypatybė. Piastų Lenkijoje, Pršemyslų Čekijoje ir pamarėnų
žemėse analogiška prievolė buvo vadinama slavišku žodžiu narzaz.
Seniausio burgundų teisyno XXXVIII skyriaus normos liudija, jog
barbarų karalius labai anksti tapo „svečių globėju“, keliautojų neliečiamumo
garantu ir pavertė tradicinę svetingumo pareigą prievole monarchijai. Šia
prievole buvo nustatytos ir svetingumo pareigos keliaujantiems karaliaus
valdininkams bei pasiuntiniams, ir pareiga priimti patį karalių su visu dvaru
jo reguliarių kelionių po šalį metu. Ši prievolė, germanų kraštuose vadinama
gistum, slavų pamarėnų - gościtwa, Piastų valdomoje Lenkijoje - stan, o
Pržemyslidų Čekijoje - nocleh. Panašios kilmės buvo ir senosios Rusios
poliudje, panašiai kaip senųjų norvegų weizla, suvaidinusi svarbų vaidmenį
seniausioje prievolių valstybei sistemoje.534
Tačiau netenka abejoti, jog svarbiausia vieta tarp šių prievolių teko
duoklei, kildinamai iš politinių rinkliavų. Šios prievolės kilmę

534 Brühl, Fodrum; Łowmiański, Początki Polski, t. IV, p. 140 ir t.; Гуревич,
Норвежское общество, p. 148; tas pats, Ceočoduoep. 117 ir t.

388
geriausiai atspindi pavadinimas, kuriuo ji vadinama Čekijos šaltiniuose:
tributum pacis, taikos duoklė. Tai iš tiesų buvo taikos kaina, kurią viena
gentis mokėjo kitai. Vienai genčiai tai būdavo būtinybė, iškilusi dėl
pralaimėto karo ar saugantis antpuolių, kitai - pergalės vaisius,
apdovanojimas už narsą, materiali politinio dominavimo išraiška.
Sprendimą dėl duoklės mokėjimo priimdavo vadovaujantys genties
organai, tačiau jam įgyvendinti reikėjo visiems gyventojams skirti
reguliarią rinkliavą.
Pasak Fredegaro, Chlotaro II ir Dagoberto I laikais saksai mokėjo
frankams po 500 karvių per metus, bet Dagobertas 633 metais juos atleido
nuo šios duoklės. Pipinas Trumpasis vėl privertė juos mokėti duoklę, ir,
pasak metraščio, 758 metais buvo nustatytas jos dydis - 300 arklių per
metusi.535 Tai buvo nemaža suma. Be abejo, ji būdavo padalijama tarp visų
saksų, tačiau didelė karvės, jaučio o juo labiau arklio vertė neleido imti
tokios duoklės tiesiogiai iš individualių mokėtojų. Duoklę gyvuliais
veikiausiai bendrai mokėjo paskiri saksų pagai pagal atitinkamą laisvųjų bei
pusiau laisvųjų gyventojų skaičių. Kaip tik tokia, neabejotinai pagal paprotį
susiklosčiusia tvarka kiekvienas pagas pagal 785 metų kapituliarijų 15
skyrių turėjo aprūpinti vietos bažnyčią. Pagenses šiam tikslui turėjos skirti
du mansus žemės ir bendrai aprūpinti bažnyčią darbo jėga pagal pago
gyventojų skaičių: po vieną vergą ir vieną vergę nuo kiekvienų 120
šeimininkų. Šiuo atveju prievolės skaičiavimo vienetas buvo vadinamoji
ilgoji šimtinė.
Ne visur duoklės buvo mokamos gyvuliais. Rusioje pinigų pakaitalas
buvo smulkių kailinių žvėrelių kailiai. Kaip politinė duoklė, vadinama
tiesiog dan, buvo imama tam tikras kiaunių kailiukų skaičius nuo kiekvieno
dūmo arba nuo kiekvienos žagrės. XI-XII amžiuje duoklė Riurikaičių
valstybėje jau buvo svarbiausia visų gyventojų reguliari prievolė
kunigaikščiui, o jos rinkimu vietos apylinkėse (pogostuose) rūpinosi
kunigaikščio valdininkai. Tačiau iki organizuojant monarcho teritorinę
administraciją, o šis procesas pusiau legendinėje metraščių tradicijoje
siejamas su Olgos regentavimo laikais,536

535 Fredegarus, IV, 74; ARF, p. 17; plg. Lintzel, Die Tributzahlungen, p.74-86.
536 PVL, p. 43. (947 metai): Иде Олга к Новугороду. и оустави по Мьстъ.
погосты и Дань и по Лузп погосты и Дань и оброкы. и ловища эе суть
по всеи земли. и знамения и мЪста и погосты .

389
politines duokles buvo įmanoma rinkti tik taip, kaip VIII amžiaus
Saksonijoje: teritorinių kaimynų bendruomenių pajėgomis.
Merovingų ir Karolingų valdose politinę rinkliavą bei iš jos kilusią
viešąją duoklę sutinkame tik rytinėse žemėse. Ši prievolė buvo nustatyta
germanų genčių teritorijose, įtrauktose į frankų valstybę arba jai pavaldžiose.
Ji buvo vadinama germanišku žodžiu steura (pažodžiui - duoklė) arba
osterstuofa, taip pat lotyniškais terminais tributum bei census regius.
Pastarasis pavadinimas, „karališkasis mokestis“, įsivyravo vokiškoje šios
srities literatūroje, pridarydamas nemažai sumaišties sąvokose, nes tai buvo
ypač daugiaprasmis terminas. Šaltiniuose terminu census regius vadinama ir
visuotinė duoklė, ir mokestis už naudojimąsi karaliaus žeme, kurį mokėjo
valstiečiai, įsikūrę karaliaus valdose. Nepagrįstai apibendrindami, karaliaus
laisvųjų teorijos šalininkai kiekvieną užuominą apie karališkąjį mokestį bei
apie viešąsias duokles, vadinamas tributum, steura arba osterstuofa,
interpretavo kaip menamų karių naujakurių kolonijų karaliaus žemėse
skiriamąjį ženklą (Leitfossil).537
Michaelis Gockelis triuškinamai sukritikavo šią interpretaciją. Jis
įrodė, jog osterstuofą mokėjo ir žmonės, akivaizdžiai gyvenę savo
nuosavoje, alodinėje, o ne karališkojoje žemėje. Jis taip pat atkreipė dėmesį
į dokumentus, kuriuose duoklė apibūdinama tiesiog kaip viešoji prievolė, ir
jai taikomas imunitetas kaip ir visuotinio šaukimo prievolei (heribann) bei
viešosioms teismo skiriamoms baudoms už sulaužytą neliečiamybę
(fredus).538
Netrūksta ir dokumentų, akivaizdžiai liudijančių viešą, visuotinį
gyventojų valdovui, iš dalies jo valdininkams bei Bažnyčios institucijoms
mokamų duoklių pobūdį. 817 metais Liudvikas Pamaldusis suteikė Sankt
Galeno vienuolynui „tam tikrą mokestį nuo žemiau išvardytų mansų,
[būtent] tą dalį, kuri pagal paprotį priklausė grafams, išskyrus tą dalį, kuri
arba kaip mokesčiai, arba kaip duoklė, arba kokiu nors kitu pagrindu
priklauso mūsų rūmams“ (quoddam censum de subter scriptis mansis, illud
quod partibus comitum exire solebat, salva tamen functione, quae tam ex
censum quam ex tributum vel alia qualibet re partibus palatii nostri exire
debent). Toliau

537 Dannenbauer, Grundlagen, p. 317; Schlesinger, Landesherrschaft, p. 77;

Bosl, Franken, p. 24 ir t.; tas pats, Soziale Mobilität, p. 172 ir t.
538 Gockel, Karolingische Königshoffe, p. 96-100.

390
išvardyti 47 mansai, kiekvienas apibūdinamas savininko vardu, kaimo,
kuriam priklauso. pavadinimu ir komeso, kuris šioje teritorijoje atliko grafo
funkcijas, vardu. Šiose teritorijose buvo septyni grafai (komesai):
Frumoldas. Gunthardas. Karamannas. Hruadharas. Erchangaras.
Rychvinas ir Odalrikas, ir jiems karalius griežtai uždraudė rinkti iš
išvardytų mansų savininkų bet kokius „mokesčius ar duokles.“539
Liudvikas Pamaldusis šiuo atveju buvo dosnus svetima sąskaita.
tačiau kaip tik todėl turime neįkainojamų žinių. Dovanojama buvo ne
žemė. Dokumente vardijami mansai akivaizdžiai liko jų savininkų rankose.
Galbūt jie perdavė nuosavybės teises vienuolynui, pasilikdami sau
naudojimo teisę, bet tai - tik spėlionės. Karaliaus dokumente apskritai apie
tai nekalbama. Liudvikas perdavė vienuolynui tik viešąją duoklę, tiksliau,
jos dalį, paprastai priklausiusią grafams, išlaikydamas karaliaus dvarui
priklausančią dalį. Kaip matyti, duoklės pagrindas buvo ne įsikūrimas
karaliaus žemėje. 47 mansų savininkai, išvardyti dokumente, veikiausiai
buvo kaip nors susiję su Sankt Galeno vienuolynu, tačiau nėra nieko, kas
leistų įžvelgti jų ryšį su karaliaus valdų organizacija.
839 metais Liudvikas Pamaldusis suteikė Reichenau vienuolynui
„tam tikrą dalį mokesčio, tai yra duoklės, kuri mums buvo mokama kas
metai Alemanijoje, tai yra iš centenos. vadinamos Eritgau, ir iš grafo
Konrado grafystės, taip pat dešimtinę iš grafo Rabano valdomos grafystės
Alemanijoje. Taip pat dešimtinę iš karaliaus valdos, vadinamos Sarbachu.
Taip pat devintąją dalį duoklės, renkamos iš Breisgau [pago] mūsų naudai
[...] Kartu įsakome, kad devintinės bei dešimtinės, kurias suteikiame
minėtajam vienuolynui, būtų pristatomos vienuolynų prievaizdams pirma,
negu bus išdalyta mokesčių ir duoklių suma, ir tik po to turi būti išskirtos
dalys, priklausančios mums ir mūsų grafams“ (quandam partem census seu
tributi, quae nobis annuatim ex Alamannia persolvebatur, videlicet in
centena Eritgaouua noncupatam et ex ministerio Chuonradi comitis, nec
non et decimam de portione ministerii, quod Raban comes habet, quod
pertingit finibus Alamannicis; seu et nonam de fisco cuius vocabulum est
Sarbach; atque etiam et nonam partem tributi, quae ex Brisachgouue

539 USG. t. I. nr. 226. p. 257.

391
atque decimae, quae [...] praedicto contulimus monasterio, primo, antequam
summa censuum et tributorum dispertiatur, agentibus monasterii detur, et
postmodum fiat divisio partium, que ad nostrum vel comitum nostrorum ius
pertinere debent).540
Duoklė (census vel tributus), renkama kas metai frankų karaliui visoje
Alemanijos teritorijoje, be abejo, nebuvo nuomininkų karaliaus žemės
valdose mokamas mokestis, bet visuotinė laisvųjų gyventojų viešoji prievolė.
Nekelia abejonių, jog ši prievolė kilusi iš rinkliavos. Duoklių rinkimo
sistemos grandys buvo karalystės teritorinės organizacijos vienetai - centenos
ir grafystės. Dokumente minima ir devintinė iš karaliaus valdos Sasbacho, bet
čia pat figūruoja „devintoji duoklės dalis“ iš viso Breisgau pago, kuriam
priklausė ši valda. Be to, devintinė (nona), kad ir kaip tai skambėtų, reiškė ne
devintąją, bet dešimtąją pajamų dalį. Žodis nona buvo vartojamas tuomet, kai
dešimtinė jau būdavo pripažinta kitam Bažnyčios vienetui, ir iš dešimties
lygių pajamų dalių naujai apdovanotam vienuolynui priklausė devintoji dalis,
o karaliui ir jo dignitoriams likdavo pasidalyti aštuonios dešimtosios. Taigi,
kažkas kitas, galbūt vyskupas, dar iki 839 metų gaudavo dešimtinę iš Breisgau
gyventojų mokamos duoklės. Tai reiškia, jog Bažnyčios institucijų rėmimas,
skiriant dešimtines iš tų monarchijos pajamų, kurias sudarė duoklės
germaniškose Karolingų imperijos teritorijose buvo gana paplitusi praktika.
Šis modelis buvo taikomas ir j imperiją įjungiamose vakarų slavų
žemėse. 889 metais karalius Arnulfas patvirtino Viurcburgo vyskupijai teisę
į „dešimtinę iš duoklės, renkamos pagal paprotį karaliaus iždui iš rytų frankų
krašto bei iš slavų, jų [rytinių frankų, tai yra vokiečių] kalba vadinamos steura
arba osterstuofa“ (decimam tributi, quae de partibus orientalium Franchorum
vel de Sclavis ad fiscum dominicum annuatim persolvere solebant, quae
secundum illorum linquam steora vel ostarstuopha vocatur).541
Kas dėl čia minimų slavų, veikiau kalbama apie politinę duoklę, kurią
vokiečių karalystei mokėjo gentinė organizacija, negu apie iš rinkliavos kilusį
monarcho administracijos renkamą iždo mokestį.

540Wirt. UB, t.I, nr. 103, p. 117; dėl interpretacijos ir.: Schulze,
Grafschaftsverfassung, p. 135 ir t.
541 Arnulfi Diplomata, 889 m.

392
Ši duoklė karaliaus Arnulfo dokumente paprastai apibūdinama kaip rytų
frankų steuros arba osterstuofos atitikmuo.
Taigi Otonas I ėjo jau išmintu taku, aprūpindamas slavų žemėse
kuriamas Bažnyčios institucijas iš duoklių gaunamų pajamų dešimtinėmis.
965 metais jis suteikė Magdeburgo šv. Maurikijaus vienuolynui dešimtąją
dalį mokesčio, priklausiusio imperatoriui „nuo mums pavaldžių tautų (a
subditis nobis nationibus), tai yra vkrėnų, žečėnų, redarų, dolenžėnų ir
užpienėnų“.542 Iš dokumento žodžių, taip pat iš tuometinės situacijos
Palabyje aiškiai matyti, jog kalbama apie politinę duoklę, kurią šios gentys
mokėjo vokiečių imperijai, pripažindamos jos dominavimą regione.
Minėtosios tautos savo teritorijoje rinko lėšas, kad sumokėtų, ką
pažadėjusios imperatoriui. Otonas čia neturėjo jokios vykdomosios
administracijos. Taigi duoklė iš genčių, kurios netrukus sudarė liutičių
sąjungą, buvo labai nepatikimas ir, kaip pasirodė, neilgalaikis pajamų
šaltinis. Pajamos iš šio šaltinio baigėsi vėliausiai 983 metais.
Kitaip klostėsi situacija pietiniame Palabyje. X amžiuje vokiečių
valdžia pajėgė sunaikinti tenykščių slavų genčių savarankiškos politinės ir
karinės organizacijos pamatus, sukurti vietos burgvardų tinklą ir pajungti
gyventojus karaliaus administracijai.543 Į šias teritorijas didysis 983-984
metų sukilimas neišplito. Čia pasiteisino kuriamos Bažnyčios organizacijos
rėmimo, išskiriant dalį monarchijai mokamų duoklių, modelis. 971 metais
Otonas I skyrė 968-ųjų gruodį įkurtai Meiseno vyskupijai „dešimtąją dalį
duoklės penkiose provincijose, tai yra daleminėnų, nižėnų, dziadošėnų,
milčėnų ir lužitėnų [...], priklausančios mūsų imperatoriškajam naudojimui
taip, kad šių teritorijų grafas, prieš surinkdamas ir paskirstydamas jam mūsų
pripažintą dalį, išmokėtų nuo visos sumos dešimtines aukščiau minėtajai
Dievo bažnyčiai, tai yra medumi, kailiais, sidabru, vergais, rūbais, kiaulėmis
ir javais [,..]“.544
Šių pajamų rinkliavinė kilmė nekelia abejonių, tačiau šį kartą kalbame
ne apie paskirų genčių duokles imperijai. Genčių pavadinimai 971 metų
dokumente ženklina tik teritorijas, kuriose Meiseno vyskupijai priklausė
decima pars tributi. Mokėjimo priemonių įvairovė

542 DO, t. I, nr. 295.

543 Schlesinger, Zur Gerichtsverfassung; plg. Fritze, Frühzeit, p. 142.
544 SUB, t. I, nr. 1.

393
liudija, jog šiuo pavadinimu formavosi sudėtinga mokesčių sistema. Juos
rinko imperatoriaus markos administracija, veikiausiai pasitelkusi vietos
burgvardų administraciją. Šių mokesčių rinkimą prižiūrėjo „šių teritorijų
komesas“, tai yra markgrafas. Tai jis buvo įpareigotas perduoti dešimtąją
surinktų lėšų dalį vyskupijai, prieš atimdamas iš visumos savo išlaikymui
skirtas lėšas ir visa kita perduodamas karaliaus dvarui. Taigi, buvo sukurta
mokesčių rinkimo administracija, užtikrinusi valdovui, jo dignitoriams ir
dvasininkijai pajamas iš laisvųjų gyventojų mokamų duoklių.
Tai primena Piastų Lenkijoje, Arpadų Vengrijoje ir Riurikaičių Rusioje
sukurtas sistemas. Pagal 1136 metų bulę Gniezno arkivyskupijai buvo skirtos
16 pilių apylinkių arkivyskupijos teritorijoje, dešimtoji dalis įvairių mokesčių
bei duoklių natūra, kurias gyventojai mokėjo monarchijai bei iš einamųjų
kunigaikščio iždo pajamų. Įrašas apie Boleslovo Drąsiojo Mogilno
benediktinams skirtas devintines nuo kunigaikščio pajamų liudija, jog
vyskupijos ir Mazovijoje, o veikiausiai ir kitose Lenkijos bažnytinės
provincijos vyskupijose buvo iš pradžių aprūpinamos iš gyventojų mokamų
viešųjų duoklių dešimtinės.545
Sunku pasakyti, ar panašias pajamas gaudavo ir Prahos vyskupija. 1130
metų Sobieslavo I dokumente rašoma, jog Vyšehrado kanauninkai pagal
ankstesniųjų Čekijos valdovų nutarimus šešiolikoje kunigaikščio pilių
gaudavo dešimtąją dalį taikos duoklės (decimam marcam annui tributi), o
pats Sobieslavas šias teises išplėtė dar trims pilių apylinkėms.546
Iki 1104 metų išleistuose Vengrijos karaliaus Kolomano dekretuose
randame visai šaliai galiojusią teisės normą: „Iš duoklių ir mokesčių, kaip
nutarėme skirti trečiąją dalį [pajamų] županams, taip pat skiriame dešimtąją
dalį vyskupams“ (De tributis autem et vectigalibus, sicut comitibus tertiam
partem dare decrevimus, ita decimam quoque episcopis censemus).547 Šioje
formuluotėje atkreiptinas dėmesys į tai, jog tomis pačiomis kategorijomis
kalbama apie

545 KWp, t. I, nr. 7; t. IV, nr. 3; plg. Abraham, O powstaniu dziesięciny, p. 154
ir t.; Modzelewski, Organizacja gospodarcza, 2 leid., p. 76-85.
546 CDB, t. I, nr. 111.
547DRH Coloman, 25, p. 27; plg. Coloman, 78 ir 79, p. 31; Ladislaus, III, 13,
p. 19 ir t.

394
monarcho dignitorių bei vyskupų aprūpinimą, skiriant jiems dalį gyventojų
mokamų viešųjų mokesčių.
Teisė į dešimtąją dalį pajamų iš viešųjų duoklių priklausė ir Rusios
vyskupijoms. Naugardo kunigaikštis Sviatoslavas Olegovičius 1137 metų
statute teigė šiuo klausimu laikąsis nuo seno pirmtakų nustatytos taisyklės
(А зде в Новегороде что есть десятина от дании, обретох уряжено
преже мене бывшими князи). Kunigaikštis Rostislavas Mstislavičius, 1136
metais įkurdamas Smolensko vyskupiją, galėjo priskirti sau pirmenybės
nuopelną, nes šiuo atveju jis buvo dovanotojas: „Ir štai skiriu Dievo Motinai
ir vyskupui dešimtinę iš visų Smolensko duoklių, kiek iš jų iš tikrųjų bus
surinkta kiaunių“ (десятину от всех даней смоленских, что ся в них
схоДит истых кун).5^8 Buvo įvertinamos konkrečiuose pogostuose
surenkamos duoklės ir išskaičiuojamos vyskupui priklausančios dešimtinės,
kurių suma viršijo 301 griviną kiaunių. Iš tiesų vyskupija gaudavo daugiau,
nes keliuose pogostuose duoklių rinkėjai nesugebėjo iš anksto įvertinti
duoklių, be to, nebuvo įmanoma numatyti visų einamųjų pajamų, tad buvo
tik užrašyta: „Kiek bus surinkta“ (что ся снидет), iš to vyskupui
dešimtinė.“
Prieš pat Rostislavo dokumentą redaguotos Plačiosios Rusų Tiesos 45
skyriuje teigiama, kad atlygis (urokas) už jautį buvo lygus vienai grivinai
kiaunių. Taigi, 1136 metų dokumente nustatyta dešimtinė sudarė maždaug
300-400 jaučių. Tai buvo nemažos pajamos, daug kartų didesnės už tas,
kurias būtų vyskupijai atnešusios Rostislavo kartu su fundacija suteiktos
žemės valdos. Vyskupas gavo iš kunigaikščio vos du kaimus su valstiečiais
(Drosenskojė ir Jasenskojė su izgojais), taip pat žemės Pogonovičiuose,
pievas, du ežerus, du kunigaikščio nužymėtus žemės plotus, tikriausiai
dirbimui, grupę atleistinių (proščennikų), sodą su sodininku ir tarną
paukštininką su šeima.
Kontrastas tarp kuklaus žemės dovanojimo ir dosnios pajamų iš
viešųjų duoklių dalies atrodo stebėtinas tiems laikams ir tai Europos daliai.
Kunigaikštis ir galingieji apdovanodavo Bažnyčią pagal

548 Памятники русского права, t. II, p. 117 ir t., 1137 m. (Sviatoslavo

statutas); ten pat, p. 39-42 (Rostislavo dokumentas). Smolensko vyskupijos
įkūrimo ir paties fundacinio dokumento datą nustatė Poppe, Fundacja
biskupstwa.

395
savo galimybes. Jie skirdavo tai, kuo patys disponavo. Rusioje, Lenkijoje,
Čekijoje ir Vengrijoje valdančiųjų grupių materialinės pozicijos XI-XII
amžiuje rėmėsi daugiausia daugumos paprastųjų laisvųjų valstybei
mokamomis duoklėmis. Vyskupijų pajamos taip pat atsirasdavo daugiausia iš
šio šaltinio. Didikų ir net valdovo žemės valdų nepakako, kad būtų įmanoma
užtikrinti kuriamai Bažnyčios organizacijai reikiamą išlaikymą, dovanojant
„žemę su žmonėmis“.
Pravartu atkreipti dėmesį ir į tai, kaip geografiškai buvo paplitusios
žinios apie Bažnyčios institucijoms pripažintą monarchijos pajamų iš duoklių
dalį. Taip buvo daroma visoje barbaricum teritorijoje, nuo Reino iki Dnepro.
Arnulfas Karintietis jau 889 metais galėjo remtis Liudviko Pamaldžiojo
Alemanijoje taikytais sprendimais. Otonas I Vokietijos teritorijoje naudojosi
patikrintu modeliu, kurį buvo galima taikyti ir organizuojant Bažnyčios
materialinius pamatus Palabio slavų krašte. Atrodo įmanoma, jog ir
Boleslovas Narsusis Lenkijoje bei šv. Steponas Vengrijoje perėmė šio
imperatoriaus modelį, tačiau tai jau nebe taip įtikinama. Tikimybė, jog
Vladimiras I ir jo įpėdiniai, skirdami Bažnyčiai dešimtinę iš duoklių, būtų
perėmę (pavyzdžiui, per Lenkiją) Karolingų ir Otonų modelį, mano nuomone,
yra menka. Prieš tokio perėmimo galimybę byloja bizantiška Rusios
Bažnyčios kilmė. Šiaip ar taip, priežasčių, dėl kurių plito Bažnyčios aprūpini­
mo dalimi pajamų iš viešųjų duoklių praktika, neįmanoma paaiškinti vien
klajojančiu modeliu. Nepriklausomai, ar valdovai bei vyskupai perėmė kitur
išbandytus sprendimus, ar patys juos sugalvojo, šie sprendimai atitiko
Bažnyčios poreikius bei naujųjų valstybių socialinę tvarką. Jie išplito ne
todėl, kad vieni mėgdžiojo kitus, bet todėl, jog visi panašioje situacijoje turėjo
susidoroti su panašiais iššūkiais.
Šiuo atveju veikiau galime kalbėti apie sisteminį panašumą. Tradicinė
barbarų genčių socialinė tvarka ribojo stambios žemės nuosavybės raidą.
Tiesa, jau Tacito laikais germanai turėjo tokių stambių žemės valdų, jog
apsimokėjo jose įkurdinti vergus „tarsi kolonus“,549 bet tai buvo ir dar daugelį
amžių liko siauras agrarinės struktūros paribys. Žemės viešpatijų raidai kliudė
kolektyvistinės giminystės, kaimynystės ir teismų struktūros, sėkmingai
saugojusios laisvųjų gentainių mases nuo laisvės ir nuosavybės netekimo.

549 Tacitus, Germania, sk. 25.

396
Genčių vyresnybė savo valdose galėjo naudotis daugiausia vergų bei ne
pernelyg gausių deklasuotų laisvųjų, atsidūrusių už savųjų gimininių bei
kaimyninių bendruomenių ribų ir priverstų kurtis svetimoje žemėje, darbu.
Tiesa, karaliams bei karo vadams pagal paprotį tekdavo didžiausia karo
grobio ir belaisvių dalis, bet didelė dalis gyvosios prekės buvo gana brangiai
parduodama svetimšaliams pirkliams. Pagaliau, naudoti belaisvius laisvai
žemei dirbti buvo įmanoma tik savojoje teritorinėje bendruomenėje. Už
vietos ribų išeinančių nuosavybės kompleksų kūrimuisi kelią užkirto
kaimynų teisė priešintis įsibrovėliui, besikėsinančiam į bendruomenės žemę
ir naudmenis. Tik karalius kaip didysis kaimynas visur turėjo bifango teisę.
Salijų teisyno XIV skyriaus 4 pastraipa liudija, jog tik ties pamatinių
permainų slenksčiu karaliaus valdžia pavertė šią savo prerogatyvą
dovanojimo savo favoritams objektu, ir tai iš pat pradžių buvo konfliktų
priežastis.
Valstybėms užėmus genčių vietą, žemės nuosavybė vis dar nebuvo
Švabijos, Saksonijos, Norvegijos, Lenkijos ar Rusios socialinės tvarkos
pamatas. Net nukariautame krašte nebuvo įmanoma tuojau pat pakeisti
agrarinės struktūros. Tačiau buvo įmanoma iškart, pagal santykiuose tarp
genčių susiklosčiusią praktiką uždėti visiems gyventojams duokles. Ši
prievolė nepakeisdavo nei nuosavybės santykių, nei privalančių mokėti
duoklę žmonių socialinės padėties, o visuotinai žinomi precedentai leisdavo
pateisinti naujosios valdžios ekonominius reikalavimus. Taigi,
krikščioniškojo valstybingumo atramos taškas buvo toks pat nuo Reino iki
Dnepro, ir tenykštės valdančiosios grupės panašiai dalijosi savo pajamomis
su Bažnyčia. Tačiau Karolingų bei jų vokiečių įpėdinių užkariautoje
barbaricum dalyje tai buvo pereinamoji būklė, tik epizodas istoriniu
požiūriu, o už Karolingų palikimo ribų barbarų valstybės pavertė paprastųjų
gyventojų duokles sistema, išsilaikiusia tris ar keturis šimtmečius.
Liudvikas Vokietis, jei dera priminti akivaizdų dalyką, nebuvo
vokietis. Jis buvo Karolio Didžiojo anūkas, dvikalbis frankas, Galijos
valdovų Merovingų ir Karolingų romėniškųjų tradicijų įpėdinis. Iš tos pačios
terpės buvo kilusi ir frankiška karaliaus aplinka, prie kurios prisijungdavo ir
prisitaikydavo linkę bendradarbiauti alemanų, bavarų bei saksų
aristokratijos atstovai. Klasikinės kultūros vertybės ir frankų perimtas
romėniškas žemės nuosavybės modelis, be abejo,

397
susidurdavo su barbarų kolektyvizmu, bet įveikti pasipriešinimą padėdavo ne
vien brutali užkariautojų jėga.
Prievartos, be abejo, taip pat netrūko. 782 metais Karolio Didžiojo
įsakymu įvykdytos saksų belaisvių skerdynės arba kiek vėlesni masiniai
iškeldinimai gali kelti, tiesa, anachroniškų, bet neatsitiktinių asociacijų su
genocidu bei etniniais valymais. Tačiau tvarka ne tik nebuvo keičiama vien
atvira prievarta: ji net nebuvo svarbiausias įrankis. Frankai atnešė saksams
naują tvarką ne tik ant iečių smaigalių, bet ir savo galvose. Valdant Karoliui
Didžiajam, Liudvikui Pamaldžiajam ir Liudvikui Vokiečiui, jie pajėgė
įskiepyti savo vertybių sistemą tiems saksų edelingams, kurie prisijungė prie
užkariautojų, kartu su jais sudarydami naują elitą. Užsispyrėliai buvo
pašalinti. Karolingų Saksoniją valdanti grupė darniai išpažino ir įgyvendino
žemės valdomis pagrįstos tvarkos idealą, o karališkosiomis imuniteto
privilegijomis laisvieji naujakuriai buvo pajungiami savo ponų jurisdikcijai.
Saksų aristokratai nedalyvavo stelingų sukilime. Nithardo pasakojimas
neleidžia abejoti, jog ir suskilę į Lotaro ir Liudviko šalininkus saksų edelingai
atsidūrė šio klasių konflikto „ponų“ pusėje. Tai, jog visa valdančioji grupė
perėmė frankų ir romėnų vertybes bei modelius, nulėmė socialinės tvarkos
permainų kryptį ir spartą. Romėniškoji Germanija įtraukė ir pagal savo
paveikslą reformavo germaniškąją Germaniją.
X-XII amžiuje vokiečių, daugiausia saksų, valdančiosios grupės
panašiu būdu įtraukė Palabio slavų gentis. Ekspansijos estafetėje
perdavinėdama į rytus Romos kultūros palikimą bei Karolingų santvarkos
modelį, germaniškoji Germanija lužitėnų, o vėliau ir liutičių bei obodrėnų
atžvilgiu suvaidino tą patį vaidmenį, kurį anksčiau romėniškoji Germanija
suvaidino alemanų, bavarų bei saksų atžvilgiu. Tiesa, Otono I, o ypač
Henriko Liūto akiratis skyrėsi nuo Karolio Didžiojo, tačiau jų užkariavimų
istorinių pasekmių nėra reikalo išskirti etniniu pagrindu. Šiuo atveju
Schlesingerio nužymėta skiriamoji linija atneša daugiau sumaišties negu
aiškumo. Juk jo germaniškoji bei slaviškoji Germanija sutapo su Vokietija ne
vien teritoriniu požiūriu. Jas siejo bendras karolingiškasis užkariautojų
primestos santvarkos genotipas: žemės valdos kaip agrarinės struktūros
dominantė, vis sparčiau plintantys vasaliteto ryšiai, lenai ir beneficijos bei vis
spartesnė imuniteto raida, o vėliau ir viešosios valdžios feodalinė

398
dezintegracija. Visą šią frankų, o vėliau ir vokiečių užkariautojų įtrauktą
barbaricum dalį galime kartu vadinti Karolingų palikimo arealu.
Tačiau už šios zonos ribų liko pusė Europos: ir skandinaviškoji
germanų pasaulio dalis, ir didžioji dalis slavų. Čia neatėjo jokie užkariautojai
iš vakarų ir neprimetė vietos gyventojams romėniškosios civilizacijos. Nei
paprasti gentainiai, nei vyresnieji nesusidūrė su šiuo palikimu kasdieniame
gyvenime. Bendra paprastų gyventojų ir vadų elito, iš kurio iškilo savųjų
valstybių kūrėjai, tradicija buvo barbarų kolektyvizmo kultūra. Ji lėmė
įmanomus santvarkos keitimo būdus ir suteikė naujoms X amžiuje Europos
šiaurėje bei rytuose besikuriančioms valstybėms bendrų bruožų, skiriančių
jas nuo Romos ir Karolingų palikimo arealo. Šios valstybės pateko į
klasikinės civilizacijos orbitą, savo noru, pasirinktinai taikydamos jos
modelius pagal vietos poreikius ir galimybes, kurias lėmė tradicinės
visuomenės kolektyvistinės struktūros.
Šie modeliai buvo perimami įvairiais keliais. Čekijos, Lenkijos ir
Vengrijos valdovai jautė neatremiamą vokiškųjų civilizacijos centrų traukos
jėgą. Pirmieji Pršemislai, Piastai ir Arpadai gavo iš Regensburgo arba
Magdeburgo krikštą, dvasininkų personalą ir pritaikomus vietos sąlygoms
monarcho dvaro bei teritorinio administravimo modelius. Tuo pačiu metu
Riurikaičiai ir jų aplinkos didikai pasidavė lygiai tokiam pat neatremiamam
Bizantijos kultūros žavesiui. Rusia gavo iš Konstantinopolio krikštą,
pirmuosius vyskupus ir veiklos modelius. Iš ilgalaikės istorinės
perspektyvos pasirodė, jog Rytinės Europos pasidalijimas į lotyniškosios ir
bizantiškosios krikščionybės zonas turėjo labai svarbių padarinių. Tačiau X
ir XI amžių sandūroje tai dar nebuvo nulemta. Be abejo, Bizantijos ir
vokiečių Romos įpėdinių siūlomi modeliai skyrėsi, tačiau tarp abiejų
klasikinės tradicijos srovių dar nebuvo nei gilaus kontrasto, nei antagonizmo.
Be to, abiem atvejais vietos valdančiosios grupės tik sėmėsi pavyzdžių,
taikydamos juos vietos reikmėms ir situacijoms, kurios prie Dnepro, Vyslos,
Vltavos ir Vaho buvo panašios. Kaip tik todėl sutinku su Jenö Szücso
vertinimu: Praha, Estergomas, Gnieznas ir Kijevas kultūriniu bei socialinės
tvarkos požiūriu turėjo daugiau bendra tarpusavyje, negu pirmosios trys
sostinės su Roma, o paskutinioji - su Konstantinopoliu. 550

550 Sücs, Les trois Europes, p. 21 ir t.

399
 Šiaurės ir Rytų Europos valstybių paveikslo nederėtų piešti viena
spalva. Stepių klajoklių įtaka, ypač avarų kaganato viešpatavimas, o vėliau
ir vengrų invazija galbūt prisidėjo prie kaimyninių slavų tautų kunigaikščių
valdžios stiprėjančio autokratizmo. Skandinavijoje ilgi vikingų žygiai ir
specifinė ginkluotųjų pajėgų organizacija galbūt prisidėjo prie heradų teismų
išlikimo ir efektyviau negu slavų kraštuose saugomų paprastų laisvųjų
(bondų) socialinių pozicijų. Tačiau ir Lenkijoje, nors valdovas bei jo
valdininkai ir monopolizavo viešąją jurisdikciją, kunigaikščio valdžia
negalėjo apsieiti be opolės bendradarbiavimo, tad negalėjo sau leisti atvirai
paminti opolėnų asmeninių bei turtinių teisių. Priešingai, pagarba žemės
paveldėjimo teisei bei su įvairių valstiečių grupių prievolėmis monarchijai
susijusiam jų socialiniam ir teisiniam statusui tapo pamatiniu naujosios
sistemos, lenkų istoriografijoje vadinamos kunigaikščio teisės santvarka,
principu.
Šioje santvarkoje didelė dauguma paprastųjų gentainių buvo nustumti
nuo kvalifikuotos karinės tarnybos ir apkrauti didelėmis duoklėmis
monarchijai, o turtingesnė ir geriau apsiginklavusi mažuma virto atskiru
kunigaikščio (karaliaus) karių sluoksniu. Iš kartos į kartą perduodamų
prievolių valstybei pavidalas tapo valstiečio arba riterio statuso kriterijumi.
Laisvieji gyventojai, nustumti į valstiečių sluoksnį, vis dėlto nebuvo pajungti
žemvaldžių viešpatijoms, tik per valstybę buvo subordinuoti didikų elito
viešajai viršenybei. Ši priklausomybė bei prievolė mokėti duokles savaime
nepakeitė nuosavybės santykių ir neatėmė iš valstiečių duoklininkų
asmeninių laisvųjų žmonių teisių. Nuo žemės nusavinimo ir nelaisvės juos
saugojo ir opolės bendruomenė, ir monarchijos bei su ja glaudžiai susijusio
valdžios elito interesai.551
Materialinė didikų padėtis daugiausia rėmėsi viešųjų duoklių
sudaromų pajamų dalimi, priklausančia jiems, kaip aukštiesiems
pareigūnams. Skirti, atleisti, perkelti ir aukštinti pareigūnus buvo
neabejotina valdovo prerogatyva, tačiau buvo manoma, jog jis privalo rinktis
kandidatus tik iš aristokratijos, o ši kaip tik todėl laikė gyventojų duokles
valstybei bendru turtu. Taigi, bandymai sumažinti šį turtą per imunitetus
susidūrė su sunkiai įveikiamu priešinimusi,

551 Modzelewski, Chłopi, ypač V skyrius.

400
nes kiekvieno tiesiogiai nuskriausto dignitoriaus pasipriešinimas sulaukdavo
plataus valdančiosios grupės pritarimo. Šiai kliūčiai įveikti dvyliktojo
amžiaus Lenkijos valdovai surado visiems priimtiną būdą. Ten, kur dėl kokių
nors priežasčių būdavo naikinama pilies apygarda, valdovas perduodavo
vyskupams ne kunigaikščio žmones su žeme ir duoklėmis, bet valdines
pareigas ir kaštelionams priklausiusias pajamas. Tačiau skirtingai nuo
pasauliečių dignitorių, vyskupija įgydavo šią valdžią visiems laikams ir
pamažu plėšdavo jos materialinę apimtį, kol vyskupo kaštelionija virsdavo
stambia žemės valda. XII amžiuje ir net XIII amžiaus pradžioje tokios
kaštelionijos sudarė didžiąją vyskupų valdų dalį.552
Ne visur valdovai veikė tokiais metodais, bet ne tik Lenkijoje jie
susidūrė su tokiais sunkumais. Niekur, nuo Odros iki Volchovo ir Dnepro ir
nuo Norvegijos pakrančių iki Dunojaus, naujosioms barbarų valstybėms
nepavyko panaikinti žemės valdų plitimą ribojančių kliūčių. Tiesa, karaliai
ir kunigaikščiai suteikdavo Bažnyčiai ir nusipelniusiems didikams „laisvos
žemės“, tačiau darbo jėgą miškui rauti ir paruoštai žemei dirbti vis dar sudarė
vergai bei deklasuoti „laisvieji žmonės“. Šių kraštų gyventojų valstiečių dau­
guma išlaikė svarbiausius laisvės atributus bei paveldimas teises į žemę ir
buvo pavaldūs vien monarchui. Priešingai nuo Karolingų įpėdinių valdų, kur
karaliaus valdžia, Bažnyčia ir didikai sutartinai siekė primesti paprastiems
laisviesiems žemvaldžių viešpatiją, naujųjų Šiaurės ir Rytų Europos
valstybių valdžios grupės, išugdytos pagal kolektyvizmo tradiciją ir
suinteresuotos dalimi iš monarchijai mokamų duoklių, veikiau buvo
konservatyvi jėga, negu sparčių permainų variklis. Didikų elito viešpatavimo
kaimo gyventojams per valstybės struktūras sistema čia pasirodė gana
gyvybinga.
Čekijoje, Vengrijoje ir Lenkijoje ši sistema buvo pamažu ardoma XIII
amžiuje. Kai kur kitur, pavyzdžiui, slaviškosiose Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės žemėse, ji išliko gerokai ilgiau. Svarbiausia kunigaikščių
teisės sistemos ardymo iniciatorė visur buvo Bažnyčia. Jos atkaklios
pastangos galų gale paveikė karalių ir kunigaikščių, o vėliau ir pasauliečių
didikų poziciją imunitetų

552 Modzelewski, Między prawem.

401
klausimu. „Jaunesniosios Europos“553 šalių agrarinė struktūra vėlyvaisiais
viduramžiais priartėjo prie vakarietiškų standartų. Tačiau feodalizmo
institucijos - vasalitetas, lenai, žemės valdų beneficijos - čia buvo
sutinkamos labai priešiškai arba apskritai neprigydavo. Iš esmės galima
sakyti, jog privačioms vietos bei teritorinėms viešpatijoms čia nepavyko
suardyti valstybės struktūrų. Kaip teisingai pastebėjo Karolis Buczekas,
Lenkijos teritorinis suskilimas neturėjo nieko bendra su „feodaliniu
susiskaldymu“. Šis terminas iš esmės buvo maskuojanti procedūra arba
duoklė, kurią prieš pusę amžiaus lenkų medievistai atiduodavo privalomos
ideologijos tarnams, su kuriais žaidė savotiškas slėpynes.
Jei suprasime feodalizmą taip, kaip jis suprantamas dabartinėje Vakarų
medievistikoje, tenka pastebėti, jog Rytų Europai neteko pažinti feodalizmo.
Galbūt tai ne pati svarbiausia problema, kokia ji kadaise buvo laikoma
„feodalinės santvarkos“ visuotinio paplitimo žmonijos istorijoje teorijos
kontekste. Vasalitetas, lenai arba vietos viešpatijos niekuomet nebuvo šių
kraštų ūkinės bei socialinės santvarkos pamatas. Tačiau šių institucijų
egzistavimą arba neegzistavimą galime laikyti gana svarbių skirtumų
simptomu, ir šie skirtumai vis dar skyrė viduramžių Europos Rytus ir
Vakarus, nors jų žemės ūkio struktūra buvo supanašėjusi, ir buvo perimta
daugelis modelių. Šių skirtumų šaknys siekė barbarų tradiciją ir ilgam paliko
pėdsaką mūsų žemyno istorijoje.

Kol pradėjau rašyti šios knygos epilogą, jos įžangoje aptariama

Europos krikščioniškųjų šaknų tezė tapo politinio ginčo dėl Europos
Sąjungos konstitucijos preambulės objektu. Šių ginčų atmosfera nėra palanki
istoriografijai, bet mes privalome dirbti savo darbą. Be abejo, neketinu
nagrinėti preambulės ir pačios konstitucijos, tačiau dera pastebėti, jog tezė,
dėl kurios yra ginčijamasi, dažniausiai suvokiama gana lėkštai, itin
suprastinant istorinį krikšto vaidmenį. Kultūrinės Europos šaknys labai
įvairios, ir neįmanoma jų paaiškinti vien kaip Viduržemio jūros civilizacijos
bei krikščionybės pa

553 Be abejo, šį terminą skolinuosi iš Jerzio Kłoczowskio, Młodsza Europa.

402
likimo. Be to, barbarų tautų krikštas tikrai nebuvo vien integracija tikėjimo
bei apeigų srityje. Šiandien jau niekas nebetiki baze ir antstatu, tačiau
pusantro šimto metų senumo scientizmo tradicija vis dar formuoja
populiarias istorijos suvokimo schemas. Pagal šią tradiciją dvasinė kultūra
suvokiama kaip antrinis reiškinys ekonominio bei socialinio gyvenimo
realijų atžvilgiu. Tačiau naujųjų tautų krikštas buvo ne pamatinių tvarkos
permainų padarinys, bet jų pradžia. Krikštas buvo tikras socialinis
perversmas: jis taikėsi į pačius Europos genčių tradicinės santvarkos
pamatus, griovė ją ir skynė kelią besikuriančiai naujajai tvarkai. Prirašyta
daug teisingų dalykų apie itin svarbų krikščionybės vaidmenį kuriant šią
tvarką. Pravartu atkreipti dėmesį ir į kitą medalio pusę ir pažvelgti į barbarų
tautų krikštą kaip į griovimo aktą.
Strabonas pastebėjo, jog žygio prieš tribalus metu Aleksandras Didysis
priėmė keltų pasiuntinius ir paklausė, ko šie labiausiai biją. Jie atsakė:
„Nieko, tik kad dangus nenukristų mums ant galvų.“554 Šie žodžiai,
išpopuliarinti žavaus komikso apie Asteriksą ir Obeliksą autorių, verti
gilesnio apmąstymo. Baimė, jog nugrius dangus, nebuvo svetima ir germanų
tautoms. Pasak Livijaus, dangaus griūties bijojo ir bastarnai (coelumque in
se ruere aiebant).555 Romėnų istorikas šią baimę susiejo su audra ir
atmosferos iškrovomis, tačiau lygiai tokia pat svarbi, o gal net svarbiausia
šiuo atveju yra pasaulio tvarką griaunančio kataklizmo baimė. Rudolfas
Fuldietis Translatio sancti Alexandri susigundė lotyniškai paaiškinti Karolio
Didžiojo, 772 metais paėmus Eresburgą, nuversto stabo vardą: „[Saksai]
garbino tarsi dievybę didžiulį aukštą medžio kamieną ir jį vadino savąja
kalba Irminsulu, ir tai išvertus lotyniškai reiškia visuotinę koloną, neva
laikančią viską“ (Irminsul [...] quod latine dicitur universalis columna, quasi
sustines omnia).556
Sul arba dabartine vokiečių kalba Säule iš tiesų reiškė koloną, ramstį
arba šulą. Kad ir kaip suprastume šaknį (vardą) Irmin, netenka abejoti, jog
Irminsulas buvo būdingos germanų ir slavų figūroms formos stulpas, kurio
viršuje buvo iškeltas raižytas dievybės galvos arba veido atvaizdas. Tačiau
svarbiausia yra tai, jog pats Eresburgo

554 Strabo, VII, 3,8.

555 Livius, XL, 5.
556TSA, sk. 3, p. 376.
403
figūros pavadinimas ir Rudolfo bandymas paaiškinti šį vardą reiškia, jog
pagal saksų tikėjimą dievybė, vaizduojama kaip antropomorfinis stulpas,
„laikė viską“, tai yra rėmė pasaulio skliautą. Lygindamas liudijimus iš
Šiaurės ir Pietų Vokietijos bei Skandinavijos, Janas de Vriesas teigė, jog šis
„dangaus stulpo vaizdinys (die Vorstellung einer Himmelsäule) buvo paplitęs
visose germanų tautose. Aleksandras Gieysztoras atkreipė dėmesį į panašių
kosmogoninių tikėjimų pėdsakus, etnografų randamus slavų tautosakoje:
„Dangų [...] remia stulpas, kuris atsiremia į Šiaurės žvaigždę, vienintelę
nejudančią [...], sukantis dangaus skliautui.“557 „Stebėtino dydžio stulpas“
(columna mirae magnitudinis), pasak Ebono (lib. III, 1), stovėjęs volinėnų
šventovėje, veikiausiai įkūnijo tą patį tikėjimą šventuoju pasaulio ramsčiu
kaip ir saksų Irminsulas. Priešui demonstratyviai sunaikinus šį kosminės
tvarkos ramstį, barbarai saksai ir volinėnai iš tiesų turėjo pagrindo baimintis,
jog dangus nugrius jiems ant galvų.
Tai - visai ne tamsių žmonių prietaringa baimė. Niekas kitas taip
neužkerta kelio suprasti archajines kultūras, kaip primityvi civilizuoto
žmogaus panieka kitokiai barbarų mąstysenai. Apie pagonių išsakomą
krikšto baimę sužinome tik iš hagiografinių ar vien krikščioniškų pasakojimų
apie misionierių darbus. Šiems šaltiniams būdinga gausybė nesusipratimų,
tačiau jų teikiamos žinios itin svarbios. Nesileisdamas į sudėtingas
šaltiniotyros problemas, leisiu sau tik dėl pavyzdžio pacituoti žodžius,
dviejuose seniausiuose šv. Vaitiekaus gyvenimuose priskiriamus pagonims
prūsams.
Abu hagiografai, Jonas Kanaparijus ir šv. Brunonas Kverfurtietis, labai
panašiai pasakoja, kaip prūsai išvijo misionierius. Įvykių aplinkybės leidžia
manyti, jog tai buvo sueigos sprendimas. Ten buvo iškviestas šv. Vaitiekus,
kad paaiškintų susirinkusiesiems, ko atvykęs. Išklausę šventojo pasakojimo
apie misijos tikslą, susirinkusieji liepė misionieriams nedelsiant palikti šalį.
Šį sprendimą lydėjo agresyvūs pagrindimo žodžiai. Pasak Jono Kanaparijaus,
pagonys, „daužydami lazdomis žemę [...], piktai jam šaukė: Mums ir visai
šiai šaliai [...] galioja bendra teisė ir vienas gyvenimo būdas. Jūs, kurie
klausote kitos, nežinomos teisės, jei šią naktį neišvyksite, būsite nukirsdinti.“
Brunono Kverfurtiečio versija yra platesnė ir iš dalies

557 De Vries, Altgermanische Religionsgeschichte, p. 386 ir t.; Gieysztor,

Mitologia, p. 84.

404
skiriasi: po trumpos Vaitiekaus prakalbos pagonys „šaiposi iš dangiškųjų
žodžių, daužo lazdomis į žemę tačiau rankos prieš jį nepakelia, tik šaukia ir
mėto į atvykėlių ausis nepermaldaujamo piktumo žodžius. „Per tokius
žmones, - sako jie. - mūsų žemė neneš derliaus, medžiai neužmegs vaisių,
nauji gyvuliai nustos daugintis. senieji žus. Išeikit, išeikit iš mūsų kraštų! Jei
neišvyksit kuo greičiau, žūsite niekinga mirtimi, kankinami žiauriomis
bausmėmis.“ Tam žmogui, kuris gyvendamas valstybės pakraštyje, įsileido
geruosius atvykėlius, grasina mirtimi. Putodami iš pykčio, baudžiasi
padegsią jo namus, išsidalysią turtą, parduosią žmoną ir sūnus.“558
Visas kalbas viduramžių pasakojamuosiuose šaltiniuose reikia vertinti
atsargiai: tai dažniausiai būna autoriaus fantazijos produktas. Tačiau atrodo,
kad šiuo atveju autoriai pasinaudojo patikimu pamatu. Daužymas lazdomis į
žemę, kurį misionieriai suvokė kaip įtūžio ženklą, vis dėlto, kaip pastebėjo
šv. Brunonas, nereiškė tiesioginės fizinės agresijos. Veikiausiai tai buvo
sueigos aklamacijos ritualas, analogiškas germanų „ginklų purtymui“
(vapnaiak). Visiškai tikėtinos yra ir Brunono žinios apie bausmę, kuri toje
pat sueigoje kartu su sprendimu išvyti misionierius buvo skirta gentainiui,
įsileidusiam juos į šalį. Grasinimas sudeginti jo namus, išdalyti turtą bei
parduoti į vergiją žmoną ir vaikus atitinka senovės Rusioje taikytą ištremtį
(выдати съ женою и съ дытъми на потокъ, а на разграбление) bei
Titmaro minimą represiją už atvirą priešinimąsi liutičių sueigos nutarimams
(sudeginamas namas ir „nuolat grobstomas“ kilnojamas turtas).559 Taigi
nederėtų ignoruoti ir hagiografų pateikiamų kitų žinių apie tą patį įvykį. Abu
gyvenimai buvo surašyti netrukus po Vaitiekaus kankinio mirties. o
Brunonas Kverfurtietis buvo gavęs žinių tiesiogiai iš Radzimo-Gaudento.
kurį gerai pažinojo, ir iš kitų misijos dalyvių. Abiejų hagiografų pasakojimai
leidžia manyti, jog prūsai nutarė Vaitiekaus misiją keliant tiesioginę grėsmę.
Pagal Jono Kanaparijaus versiją tai buvo grėsmė socialinei tvarkai
(„bendrai teisei ir gyvenimo būdui“), pagal Brunono versiją - visų pirma
grėsmė materialiems bendruomenės gyvenimo pamatams. Tačiau skirtumų
tarp šių dviejų versijų negalime matuoti naujųjų laikų

558 Sancti Adalberti Vita Prior, sk. 18; Sancti Adalberti Vita Altera, sk. 25.
559 PrP. sk. 7; Thietmar. VI. 25.

405
racionalizmo matu. Prūsai veikiausiai neįžvelgė čia prieštaravimo ir
puikiausiai galėjo susieti abu motyvus. Jų suvokimu, pagoniškasis sacrum
buvo „pasaulio stulpas“, socialinės tvarkos ir kartu gamtinės tvarkos
garantas. Nugriovus šį stulpą, grėsė visuotinė katastrofa, tad misionierių
išvijimas, o vėliau ir nužudymas, kai šie grįžo, nepaisydami sueigos
sprendimo, prūsų požiūriu buvo būtinosios ginties veiksmai.
Barbarams siaubą kėlė ne pats svetimųjų dievas, bet monoteizmo
reikalavimas. Netrūksta liudijimų, jog pagonys mielai būtų įtraukę Kristų į
savo panteoną, neginčydami nei jo egzistavimo, nei jo galybės. Po pirmosios
šv. Otono misijos Ščecine kilus maro epidemijai, vietos gyventojai nutarė
pagarbinti ne tik savo dievus, bet ir „vokiškąjį“ krikščionių dievą.560 Šis
derinys nepažeidė paprasčiausio tradicinės bendruomenės saugumo jausmo.
Pats krikštas nekėlė siaubo. Siaubą kėlė su naujuoju tikėjimu susijęs
radikalus, demonstratyvus senojo kulto, kurio dėka egzistavo pasaulis,
naikinimas.
Be to, misionieriai reikalavo, kad šventosios vietos būtų naikinamos
prieš pat kolektyvinį krikštą561 ir kad viešas, sukrečiantis naikinimo aktas
būtų atliekamas susirinkusios tikinčiųjų minios akivaizdoje. Danų užimtoje
Arkonoje ši minia (ingens oppidanorum frequentia) stebėjo, kaip ginkluoti
užpuolikai vieną po kito pažeidžia visus tabu: nugriauna šventyklos tvorą ir
nutraukia stabą dengiančią uždangą, įsako tarnams pakirsti šventosios
figūros kojas, uždeda dievui ant kaklo pakinktus, velka į nugalėtojų stovyklą
ir ten virtuvės tarnai jį sukapoja malkoms.562 Tai buvo sąmoninga
demonstracija, apgalvota šventvagystė, kuria pagonims turėjo būti įrodytas
jų dievo bejėgiškumas, ir taip jie būtų įtikinti mesti tradicinį kultą. Panašiai
Otono Bambergiečio elgesį teisino Herbordas: misionieriams griaunant
Triglavo šventovę Ščecine, „[aplinkui] stovėjo miestiečiai ir žiūrėjo, ką darys
nelaimingieji dievai: ar gins savuosius namus, ar ne. O kai pamatė, jog
griovėjams nieko blogo nenutiko, sakė: Jei [dievai] nepajėgia patys apsiginti,
kaip galėtų mus apginti arba mums padėti?“563

560VP, III, 5, p. 62; Ebo, III, 1, p. 94; Herbordus III, 16, p. 177.
561Apie šį reikalavimą tiesiai rašė: Herborus, II, 30, p. 121.; Volfgeris
Prufeningietis, VP, II, 11, p. 42.
562 Saxo Grammaticus, XIV, 39, p. 472 ir t.
563 Herbordus, II, 31, p. 122.

406
 Abiems pusėms, be sociotechninio išskaičiavimo, veikiausiai buvo
svarbūs ir sudėtingesni motyvai, emocijos bei kultūriniai sąlygotumai.
Riugeno Gardziece danų vyskupas Svenas atsistojo abiem kojomis ant
velkamos už miesto pylimų Rujevito figūros ir, kaip rašo Saksas Gramatikas,
taip elgdamasis sustiprino pagonių kulto įžeidimo (contumelia) bei gėdos
(rubor) įspūdį.564 Būtina prisiminti ir Senojo Testamento pavyzdžius, kurie
formavo krikščionių misionierių elgesį su pagonių kulto materialiais
objektais.
Bendri bibliniai vertinimo modeliai ir elgesio normos siejo danų
arkivyskupą Absaloną ir Otoną Bambergietį su Bizantijos dvasininkais,
vadovavusiais Rusios krikštui. Tai jų įkalbėtas Vladimiras I visuotinio
kijeviečių krikšto išvakarėse įsakė sugriauti šventovę, prieš aštuonerius
metus pastatytą priešais jo paties rezidenciją. Dabar jis „liepė nugriauti
stabus. Vienus sukapoti, kitus sudeginti. O Peruną liepė pririšti prie arklio
uodegos ir vilkti nuo kalno per Boryčevą iki Ručajaus. Ir liepė 12 vyrų mušti
jį lazdomis. Tai ne todėl, kad medis jaustų, bet pasityčioti iš velnio, šiuo
atvaizdu viliojusio žmones, kad šis gautų atlygį nuo žmonių“ (се же не яко
древу цюющю но на поругание бгьсу иже прильщаше симъ образомъ
чловкы да возмгьстъе прииметь от члвекъ). Mokytas vienuolis, Rusios
metraščių kūrimo apyaušryje užrašęs padavimą apie šį įvykį, stengėsi
interpretuoti tyčiojimąsi iš Peruno pagal visus teologinio korektiškumo
reikalavimus.565
Pagonims šis reginys iš tiesų buvo trauma. Kai kuriuose šaltiniuose
pastebimos išorinės jų šoko apraiškos. Seniausiame metraštyje užsimenama
apie susirinkusių kijeviečių reakciją į arklių velkamo ir lazdomis mušamo
Peruno vaizdą: „O kai jį vilko palei Ručajų prie Dnepro, verkė jo netikę
žmonės, nes dar nebuvo priėmę šventojo krikšto“ (sic! - плакахуся его
невгърнии людье. еще бо не бяху прияли крещние). Lygiai taip pat, kai
buvo velkamas Švientovitas, „girdėjosi įvairūs susirinkusių Arkonos
gyventojų balsai: vieni verkė dėl savo dievui daromos skriaudos, kiti leipo
juokais“ (aliis dei sui iniurias lamento aliis risu prosequentibus).566 Saksas
pridūrė, jog protingiausieji, be abejo, gėdijosi savo naivumo, pamatę

564 Saxo Grammaticus, XIV, 39, p. 475 ir t.

565 PVL, t. I, p. 80.
566 PVL, t. I, p. 80; Saxo Grammaticus, XIV, 39, p. 473.

407
daugelį metų praktikuoto garbinimo kvailumą (Nec dubium, quin ingens
oppidanorum parti rubor incesserit, simplicitatem suam tot annis tam stupido
cultu delusam cernentibus). Tačiau ši šabloniška frazė nepajėgi užgožti
tikrosios dramos. Tradicinėms kultūroms buvo svetimas sacrum ir profanum
skyrimas. Čia nebuvo vietos pasaulietiniam požiūriui. Dievų mirtis
barbarams reiškė jų pasaulio pabaigą.
Iš tiesų tai buvo tik pabaigos pradžia. Demonstratyvus naikinimo aktas
iš pradžių palietė tik ledkalnio viršūnę. Sunaikintos buvo tik kulto
institucijos, suaugusios su svarbiausiais gentinės visuomenės organais.
Kasdieniame kaimynų bendruomenių, giminių ir šeimų gyvenime pagonybė
dar ilgai užėmė svarbią padėtį. Dar ilgiau negu kultas laikėsi tradicinės
kultūros vertybės ir modeliai. Tačiau Irminsulo, Švientovito ir Peruno
nuvertimas buvo lūžio momentas, nes taip buvo sunaikinta politinės genčių
organizacijos religinė jungtis. Genčių bei genčių sąjungų sueigos,
nebegalėdamos remtis pagoniškuoju sacrum bei orakulo autoritetu,
negrįžtamai prarado savo reikšmę. Kartu augo karaliaus (kunigaikščio)
vaidmuo. Išsivadavęs nuo sueigos apribojimų, nuo pat pradžių remiamas
Bažnyčios, karalius naudojosi tradicinėmis didžiojo giminaičio, didžiojo
kario ir didžiojo kaimyno prerogatyvomis, kad iš savosios genties vado virstų
gentis jungiančios valstybės valdovu. Tradicinių vyresniųjų vietą šioje
valstybėje užėmė aplink valdovą susitelkusi valdančiųjų grupė. Sueigos
institucijų saulėlydis privertė iš segmentų sudarytą gentinių bendruomenių
organizaciją užleisti vietą integralesnei viduramžių monarchijos politinei
struktūrai.
Krikštas buvo viena svarbiausių šios revoliucijos prielaidų ir kartu
lėtaeigės evoliucijos, daugelį amžių trukusio barbarų visuomenių
krikščionėjimo bei klasikinės kultūros modelių perėmimo pradžios taškas.
Šie perimti modeliai suartino Europos Rytus ir Vakarus, tačiau niekada
nepajėgė jų galutinai suvienodinti. Remdamasis įžvalgia viduramžių tekstų
analize bei etnografiniais duomenimis, Aleksandras Gieysztoras pastebėjo,
jog „slavų tautosakoje [...] labai ilgai, beveik iki šių dienų, išliko pamatinis
tradicinės pasaulėžiūros bei jos sakralinės projekcijos karkasas.“567

567 Gieysztor, Mitologia, p. 259.

408
 Pravartu, sekant Slavų mitologijos autoriumi, pacituoti stebėtinai
panašias pagonių žynio prieš 1168 metus kalbėtas apeigines formules ir XX
amžiaus pradžios kaimo popo žodžius. Pasak Sakso Gramatiko, kiekvienais
metais, nuėmę derlių, riugėnai susirinkdavo Arkonoje prie Švientovito
šventovės į didžiulę apeigų šventę. Apeigų kulminacijoje, prieš pat
prasidedant aukojamajai puotai, būdavo atnešamas beveik žmogaus ūgio
aukojamasis pyragas. „Žynys pastatydavo jį priešais save [pažodžiui: tarp
savęs ir žmonių] ir klausdavo riugėnų, ar jį [už pyrago] mato. Jei šie
atsakydavo matą, jis palinkėdavo, kad po metų nematytų. Taip jis linkėdavo
[... ] kitiems metams gausesnio derliaus“ (Quam sacerdos sibi ac populo
mediam interponens, an a Rugiams cerneretur, percontari solebat, Quibus
illum a se videri respondentibus, ne post annum ab iisdem cerni posset,
optabat. Quo precationis [...] futura messis incrementa poscebat).
Aleksandras Gieysztoras šia proga atkreipė dėmesį į praėjusio amžiaus
pradžios bulgarų bažnytinį paprotį, kai tą patį linkėjimą išsakydavo popas
vietos šventojo dieną. „Dvasininkas atsistodavo už aukojamųjų apvalių
kepalų krūvos ir garsiai klausdavo susirinkusiųjų: „Ar mane matote?“ Jam
atsakydavo: „Taip, matome tave, matome.“ Tuomet dvasininkas sakydavo:
„Kad kitais metais visiškai manęs nematytumėt“, linkėdamas, kad derlius
būtų dar gausesnis.“568
Nepaisant krikšto, praėjusių aštuonių šimtmečių ir geografinio
atstumo tarp slavų žemių šiaurės vakarų ir pietinių pakraščių, matome
identišką dialogą tarp dvasininko ir tikinčiųjų. Šios apeigos šaltinis
akivaizdžiai yra bendras visiems slavams pagoniškos mitologijos pamatas.
Kokie mechanizmai lėmė, jog ši apeiga ir jos sakralinė funkcija išliko po
krikščionybės apvalkalu beveik iki pat mūsų laikų? Į šį klausimą neįmanoma
atsakyti, nebent kam nors pakaktų aptakaus paaiškinimo liaudies kultūros
tradicionalizmu. Tačiau tai, jog nežinome, kaip daugybę amžių
krikščioniškoje šalyje buvo perduodamas pagoniškas ritualas, neleidžia
mums neigti akivaizdaus jo išlikimo liudijimo.
Tai pasakytina ne tik apie pagoniškojo sacrum pėdsakus, bet ir apie
barbarų palikimą politikoje ir teismuose bei Europos kultūros žodyne, jos
sąvokose ir kategorijose. Kiekvienas lenkų vaikas istorijos

568 Saxo Grammaticus, XIV, 39, p. 456-466; Gieysztor, Mitologia, p. 103.

409
pamokose susiduria su terminu liberum veto. Labiau apsiskaitę žmonės žino
spalvingų detalių, susijusių su seimų ir seimelių nutarimų vienbalsiškumo
principo veikimu. Jie žino ir tai, jog tas, kuris šaukdamas veto, užkirto kelią
sprendimui, neretai turėdavo bėgti, kad susirinkimo dalyviai grasindami
kardais nepriverstų nustoti priešintis.569 Titmaro pasakojimas apie vertimą
lazdomis laikytis vienbalsiškumo liutičių sueigoje liudija labai seną gentinę
septynioliktojo amžiaus seimelių papročių kilmę. Nežinome, kaip senųjų
slavų sueigų pavyzdys išliko iki bajorų Respublikos laikų, tačiau, atrodo, jis
kažkaip išsilaikė.570
Pagaliau barbarų palikimo iki šiol likę ir pačioje Europoje ir net kituose
žemynuose, kur juos atnešė europiečiai. Jungtinių Valstijų piliečiai,
besididžiuojantys savo teismais, dažniausiai nežino, iš kur atsirado
vienbalsio prisiekusiųjų verdikto reikalavimas. Net patiems prisiekusiesiems
jų vaidmuo paprastai nekelia asociacijų su senųjų germanų modeliu, aprašytu
jau Salijų teisyno normose, kuriomis buvo reguliuojami rachinburgų ir
tungino veiksmai. Tačiau skaitant Salijų teisyną, šioms asociacijoms
neįmanoma atsispirti. Visiškai nenuostabu, jog žymusis šio šaltinio leidėjas
Karlas Augustas Eckhardas terminą rachinburgi vertė į vokiečių kalbą kaip
Geschworene („prisiekusieji“).571
Beveik kiekvienas iš mūsų yra giedojęs, girdėjęs giedant ar nors
skaitęs Rotą. Marijos Konopnickos tekstas audringame devintajame XX
amžiaus dešimtmetyje, Lenkijos Liaudies Respublikos saulėlydžio metu,
buvo paplitęs kaip valstiečių himnas. Taip pat jis buvo pritaikytas giedoti
bažnyčioje. Žodžiai „lenkų mes tauta,

569 Taip nutiko 1652 metais, kai seimas buvo pirmą kartą nutrauktas,
priešinantis vienam delegatui. Tai buvo Władysławas Sicińskis (Čičinskas)
iš Upytės, kuris pareiškė: „Aš neleisiu pratęsti [posėdžio]“. Delegatams
nespėjus suvokti, kas įvyko, išėjo iš rūmų (Czapliński, Dwa sejmy, p. 122).
Niemcewiczius „Delegato sugrįžime“ aprašė tai vienareikšmiškai ir net
šiurkščiai: „Sušuko „neleisiu“ ir pabėgo į Pragą.“ Żr. Konopczyński,
Liberum veto; plg. Maciszewski, Szlachta polska, p. 200-203.
570Prieš keletą metų mano dėmesį į tai atkreipė prof. J. Chrościckis diskusijoje
dėl Lenkijos Mokslų Akademijos skyriuje Paryžiuje paskelbto mano
referato apie vakarų slavų sueigas. Institucija, kurioje galėjo išlikti archajinis
vienbalsiškumo reikalavimas, galbūt buvo seimeliai, o iki jų - vietos
bendruomenių susirinkimai.
571 Die Gesetze des Merowingerreiches, leid. K.A.Eckhardtas, t. I, Weimar,
1934, p. 75, 83, 85; taip pat naujame leidime, Pactus Legis Salicae,
Göttingen, 1955.

410
lenkų liaudis, karališkoji Piastų atšaka“ žinomi visiems, tik mažai kam rūpi
jų pažodinė prasmė. O juk juose yra seno tikėjimo, jog visus mus sieja
giminystė su Polianų dinastijos protėviu, likučių. Taip nesąmoningai
atkartojamas gentainius su karaliumi bei tarpusavyje siejančių kraujo ryšių
archetipas. Iš to paties archajinio sąvokų lobyno kilęs ir lenkų kalboje vis dar
vartojamas pilietinio karo apibūdinimas - „brolžudiškas karas“. Tautiniai
saitai išstūmė gentinius, tačiau iki mūsų laikų išliko kai kurie tradiciniai
tikėjimai bei simboliai, tolimoje praeityje buvę būdingi mažesnėms ir
senesnėms už tautą etninėms bendrijoms.
Nekalbėkime apie korsikiečių ir siciliečių vendetą, jos albaniškąjį
atitikmenį ir kitus pavyzdžius, liudijančius, koks vis dar gyvas giminių
grupių tikėjimas bendra garbe, bendra gėda ir kolektyvine atsakomybe.
Inventorizuoti ir analizuoti šiuos reliktus - antropologų ir sociologų darbas.
Viduramžių istorikas gali tik jiems padėti, neperžengdamas savo
kompetencijos ribų. Daug svarbesni už į akis krentančius išskirtinius atvejus
man atrodo sunkiau apčiuopiami, bet daug labiau paplitę barbarų palikimo
elementai. Jų rasti galima visur, nes Europoje nėra tokių kraštų, kur bent
epizodiškai neiškiltų kokios nors barbariškojo kolektyvizmo apraiškos.
Jis nepradingo be pėdsako. Tiesa, krikštas atnešė klasikinės kultūros
ekspansiją ir jos modeliais grindžiamą socialinės tvarkos permainą, tačiau
tai buvo ne vienpusis poveikis, o sąveika. Dvasininkai ir karaliai galėjo ne
viską. Krikštas buvo lūžio momentas, pradėjęs barbarų pasaulio griūtį.
Tačiau šis pasaulis, kaip sakė romėnų poetas, ne visas mirė. Kultūrinis
barbarų palikimas, kaip ir romėniškasis bei bizantiškasis, yra svarbus
sudėtingos Europos tapatybės elementas. Jis yra ir vienas iš jos įvairovę
lemiančių veiksnių. Klasikinės kultūros ir tradicinių barbaricum kultūrų
sąveikos balansas yra labai įvairus, ir ši įvairovė nūdienėje Europoje vis dar
pastebima. Ji buvo, yra ir dar ne kartą gali tapti perskyrų ir įtampos šaltiniu.
Tai pravartu atsiminti ne tik iš teorinio smalsumo. Kad ir ką sakytų
Fukuyama, istorija anaiptol nesibaigė.

411
 PADĖKA

1994-2002 metais Varšuvos Universiteto Istorijos institute skaičiau

monografines paskaitas Barbarų Europa - nuo genčių iki valstybių ir tautų.
Ši knyga - ne užrašytos paskaitos. Neužsirašinėjau to, ką norėjau pasakyti
studentams: labiau klioviausi spontanišku abipusiu kontaktu. Ragindavau
klausytojus, kad, nelaukdami paskaitos galo, mane pertraukinėtų, kai tik
jiems į galvą ateina koks nors klausimas. Šie gausūs ir dažnai netikėti
klausimai man tapo intelektinio malonumo ir įkvėpimo šaltiniu: jauni
žmonės padėjo man pastebėti ginčytinas problemas ten, kur rutina leido jų
nepastebėti. Tai man buvo svarbus postūmis. Be studentų klausimų nebūtų
šios knygos. Taigi, kaip autorius, visų pirma esu dėkingas savo mokiniams,
iš kurių daug ko išmokau.
Priklausau tai istorikų kartai, kurie susidūrė su rimtomis kliūtimis,
bendraudami su užsienio kolegomis. Dėl politinių priežasčių, prie kurių ir
pats esu prisidėjęs, tokių kliūčių mano kelyje prisikaupė nemažai. Kol
domėjausi daugiausia Piastų laikų Lenkija, galėjau leisti sau turėti iliuzijų,
jog geležinė uždanga mano darbui nekliudo. Tačiau bandant peržengti
barjerą, kuris jau keletą kartų skiria germanų ir slavų barbarų ankstyvosios
istorijos tyrinėjimus, įsisenėjusi kontaktų su užsieniu stoka bei
nepakankamas susipažinimas su užsienio kolegų tyrinėjimais tapo skaudžia
kliūtimi. Visko kompensuoti jau nebeįmanoma, bet nebūčiau kompensavęs
net dalies be Vakarų kolegų pagalbos. Labiausiai esu dėkingas ištikimai
bičiulei Fiorellai Simoni iš Romos La Sapienza universiteto. Neįkainojamais
minčių mainais, svetingumu ir suteikta galimybe naudotis bibliotekomis man
labai padėjo žymūs viduramžių istorikai, kolegos ir bičiuliai iš Prancūzijos,
Italijos ir Vokietijos - Jacques Le Goffas, Jean-Claude'as Schmittas,
Girolamo Arnaldi, Giorgio Cracco, Otto Gerhardas Oexle ir Peteris Kriedte.
Visiems jiems esu giliai dėkingas.
Taip pat dėkoju savo žmonai - ji pati visų geriausiai žino, už ką.

412
 SANTRUMPOS

Annales ESC - Annales Économies-Sociétés-Ciyilisations

Annales HSS - Annales. Histoire, sciences sociales (Annales ESC
tęsinys)
Bullettino dell'ISIME - Bullettino dell'Instituto Storico
Italiano per il Medio Evo HRG - Handwörterbuch zur deutschen
Rechtsgeschichte
HZ - Historische Zeitschrift
KH - Kwartalnik Historyczny
MGH - Monumenta Germaniae Historica
MIÖG - Mitteilungen des Österreichischen Instituts für
Geschichtsforschung
MPH - Monumenta Poloniae Historica
NS - Nova series
PH - Przegląd Historyczny
RGA - Reallexikon des germanischen Alertumskunde
SCIAM - Settimane di studio del Centro Italiano di Studi sull'Alto
Medioevo
SH - Studia Historyczne
ss - scriptores
ss rer. Merov. - scriptores rerum Merovingicarum
ss rer. Lang. - scriptores rerum Langobardicarum et Italicarum
SSS - Słownik starożytności słowiańskich
SŹr. - Studia źródłoznawcze - commentationes
ZRG GA - Zeitschrift der Savigny-Stiftung für Rechtsgeschichte,
Germanistische Abteilung

414
 ŠALTINIAI

Adamus Bremensis - Magistri Adami Bremensis gęsta hammaburgensi

Ecclesiae Pontificum, leid. В. Schmeidler, Hannover-Leipzig, 1917.
AEinh. - Annales quod dicitur Einhardi, leid. F. Kurze, Hannover,
1895.
Aist. - Aistulfi leges, in: LL, p. 249-263.
Amm. Marc. - Ammianus Marcellinus, Res gestae, t. I-II, leid. W Seyfarth,
Leipzig, 1978.
Ann. Fuld. - Annales Fuldenses, leid. F. Kurze, Hannover, 1891.
Annales Bertiniani, leid. G. Waitz, Hannover, 1883.
Annales Laureshamenses, in: MGH, t. I, leid. G. H. Pertz, Hannover,
1826.
Annales Maximiani, in: MGH, t. XIII, leid. G. Waitz, Hannover, 1881.
Annales Mosellani, in: MGH, t. XVI, leid. G. H. Pertz, Hannover,
1859.
Annales Xantenses, leid. B. von Simson, Hannover, 1909.
ARF - Annales Regni Francorum, leid. F. Kurze, Hannover, 1895.
Beda, HEGA - Venerabilis Bedae historia ecclesiastica gentis Anglorum,
leid. G. Spitzbart, Darmstadt, 1982.
Böhmer - Mühlbacher - J. F. Bóhmer, Regesta imperii. Die Regesten
des Kaiserreichen unter den Karolingen 751-918, leid. E. Mühlbacher, Hannover,
1909.
Caezar, BG - Caius Iulius Caesar, Commentarii rerum gestarum, t. 1,
Bellum Gallicum, leid. О. Seel, Leipzig, 1961.
CDB - Codex diplomaticus Bohemiae, t. I, leid. G. Friedrich, Praha,
1905.
CDF - Codex diplomaticus Fuldensis, 2 leid., E. F. J. Dronke, Aalen,
1962.
CDLS - Codice diplomatico Longobardo, t. I-II, leid. L. Schiaparelli, Roma,
1929-1933.
CEur. - Codex Euricianus, in: Leges Visigothorum.
Chronicon Moissacense, in: MGH , t. 1, Hannover, 1826.
Cod. Laur. - Codex Laureshamensis, t. I—III, leid. K. Glöckner, Darmstadt,
1929-1933.
Cosma - Cosmae pragensis Cronica Boemorum, MGH, t. II, leid.
B. Bretholz, Berlin, 1923.
CPS - Capitulatio de partibus Saxoniae, in: LST, p. 37-44.
CRF Capitularia Regum Francorum, t. 1, leid. A. Boretius, Hannover,
1883.
CS - Capitulare Saxonicum, in: LST, p. 45-49.
Digesta, in: Corpus iuris civilis, t. I, leid. A. ir M. Kriegell, Leipzig, 1870.

415
 DKM - Dokumenty kujawskie i mazowieckie przeważnie z XIII w., leid. В.
Ulanowski, „Archiwum Komisji Historycznej Akademii Umiejętności“, 4, 1888.
DO I - Diplomata Ottonis I, in: Die Urkunden Konrad I, Heinńch I und Otto I,
leid. Th. Sickel, Hannover, 1879-1884.
DRH - Decreta regni medievali Hungariae, t. 1, leid. J. H. Bak, G. Bonis, J. R.
Sweeney, Idyllwild, 1999.
Earle-Plummer - Two of the Saxon Chronicles parallel, leid. J. Earle, C.
Plummer, Oxford, 1892.
Ebo - Ebonis vita Ottonis episcopi Babenbergensis, MPH, t. VII, 2 leid., J.
Wikarjak, K. Liman, Warszawa, 1969.
Fredegarius - Chronicarun que dicuntur Fradegarii Scholastici libri IV, in:
MGH, t. II, leid. B. Krusch, Hannover, 1888.
Frost. (Frostathingsbók) - Den aldre Frostathins - Lov, „Norges gamie loveindtil
1387“, t. I, leid. R. Keyser, P. A. Munch, 1846, p. 121-258.
Gragas - Gragas. Islaendernes Lovbog, leid. V Frisen, Kjobenhavn, 1852. GTHF
- Gregorii episcopi Turonensis historia Francorum, MGH, t. 1, leid. В. Krusch, W.
Levison. Hannover. 1951.
Gul. (Gulathingsbók) - Den eldre Gulathingslove, leid. B. Eithun. M. Rindal. T.
Ulset. Oslo. 1994.
Helmoldus - Helmoldi presbyteri Bozoviensis Chronica Slavorum, leid. B.
Schmeidler. Hannover. 1937.
Herbordus - Herbordi dialogus de vita s. Ottonis episcopi Babenbergensis,
MPH. t. VII. 3. leid. J. Wikarjak. K. Liman. Warszawa. 1974.
HLiv. - Heinrici Chronicon Livoniae, leid. A. Bauer. Darmstadt. 1959.
Ibrahim - Relacja Ibrahima ibn Jakuba z podróży do krajów słowiańskich w
przekazie Al-Bekriego, MPH. t. 1. leid. T. Kowalski. Kraków, 1952.
Jordanes - Iordanis de origine actibusque Getarum, leid. F. Giunta. A. Grillone.
Roma. 1991.
KMp - Kodeks dyplomatyczny Małopolski, t. I-IV. leid. F. Piekosiński, Kraków,
1876-1905.
KPol. - Kodeks dyplomatyczny Polski, leid. L. Rzyszczewski. A. Muczkowski. t.
1. Warszawa. 1847.
KrP - Kratkaja Prawda, in: Prawda Russkaja, t. 1. leid. B. D. Grekow.
Moskwa-Leningrad. 1940.
Księga henrykowska, leid. R. Gródecki, Poznań, 1953.
KWp - Kodeks dyplomatyczny Wielkopolski, t. I-IV. leid. T. Zakrzewski. t. V.
leid. F. Piekosiński, Poznań-Kraków, 1877-1908; t. VI-VIII. leid. A. Gąsiorowski,
Warszawa-Poznań, 1982-1989.
LAI - Lex Alamannorum, in: Leges Alamannorum, MGH Leges nationum
Germanicarum. t. V. 1. leid. К. Lehman. Hannover. 1888.
LBaiuv. - Lex Baiuvariorum, MGH. Leges nationum Germanicarum. t. 2. leid.
E. von Schwind. Hannover. 1926.
LC (Liber constitutionum) - Leges Burgundionum, MGH. Leges nationum
Germanicarum. t. II. leid. L. R. von Salis. Hannover. 1892.

416
 LFCh - Lex Francorum Chamavorum, leid. R. Sohrn., in: MGH, Leges, t. V,
Hannover, 1875-1889.
LFris - Lex Frisionum, leid. К. A. Eckhardt, A. Eckhardt, Hannover, 1982.
Li - Liutprandi leges, in: LL, p. 127-232.
Livius - Livius Titus, Ab urbe condita, t. I-II, leid. R. S. Conway, C. F. Walters,
Oksford, 1960.
Liebermann, GA - Die Gesetze der Angelsachsen, t. I, leid. F. Liebermann,
Aalen, 1960.
LL - Le leggi dei Longobardi, leid. C. Azzara, S. Gasparri, Milano, 1992.
LRB -Lex romana Burgundionum, in: MGH Leges nationum Germanicarum, t.
II, 1, leid. R. von Salis, Hannover, 1892.
LRib - Lex Ribuaria, leid. F. Beyerle, R. Buchner, Hannover, 1956.
LSax-Le x Saxonum, in: LST, p. 17-34.
LST - Leges Saxonum und Lex Thuruingorum, leid. C. von Schwerin, Leipzig,
1918.
LThur - Lex Thuringorum, in: LST, p. 57-66.
LUN - Urkundenbuch für die Geschichte des Niederrheins, t. I-IV, leid. T. J.
Lacomblet, Düseldorf, 1840-1858.
LVisig - Leges Visigothorum, MGH Leges nationum Germanicarum, t. 1, leid.
K. Zeumer, Hannover-Leipzig, 1902.
Maurikios, Strategikon - Das Strategikon des Maurikios (Corpus fontium
Historiae Bizantinae, t. XVII), leid. G. T. Dennis, E. Gamillscheg, Wien, 1981.
Nithardus - Nithardi Historiarum libri IV, leid. E. Müller, Hannover- Leipzig,
1907.
NZ - Najstarszy zawód prawa polskiego, leid. J. Matuszewski, Warszawa, 1959.
OGL - Origo gentis Langobardorum, leid. A. Bracciotti, Roma, 1998.
Ovidius, Tristia - Ovidii Nasonis Tristium libri quinque, leid. P. G. Owen,
Oxford, 1959.
PAI - Pactus Alamannorum, in: Leges Alamannorum, MGH Leges nationum
Germanicarum, t. V, 1, leid. К. Lehmann, 1888.
PDHL - Paolo Diacono, Storia dei Longobardi, leid. Lidia Capo, Verona, 1995.
PLS - Pactus Legis Salicae, MGH Leges nationum Germanicarum, t. IV, 1, leid.
K. A. Eckhardt, Hannover, 1962.
Prokopius - Procopii Caesareiensis opera omnia, t. II, De bellis libri V-VIII, leid.
J. Haury, G. Wirth, Leipzig, 1963.
PrP - Prostrannaja Prawda, in: Prawda Russkaja, t. 1, leid. B. D. Grekow,
Moskwa-Leningrad, 1940.
PVL - Powiest' wremiennych let, t. 1, leid. D. P. Lichaczow, Moskwa-Leningrad,
1950.
Rimbertus - Vita Anskarii auctore Rimberto, leid. G. Waitz, Hannover, 1884.
Ro-Edictus Rothari, in: LL, p. 12-119.

417
 RUrb. -Rheinische Urbäre, t. II, Die Urbäre der Abtei Werden a. d. Ruhr, leid.
R. Kótzschke, Bonn, 1906.
Sancti Adalbert! Pragensis episcopi et martyris Vita Prior, MPH, t. IV, 1, leid.
J. Karwasińska, Warszawa, 1962.
Sancti Adalberti Pragensis episcopi et martyris Vita Altera, MPH, t. IV, 2, leid.
J. Karwasińska, Warszawa, 1969.
Saxo [Grammaticus] - Saxonis Gesta Danorum, t. 1, leid. J. Olrik, H. Raedr,
Hauniae, 1937.
Ssp - Sachsenspiegel Landrecht, leid. K.A. Eckhardt, Göttingen-Frankfurt am
Mein, 1973.
Strabo - Strabon, Geographica, t. I-II, leid. A. Meineke, Leipzig, 1877.
Tacitus, Germania - Tacitus Germania, leid. W. Reeb, Lepzig-Berlin, 1930.
Thietmar - Kronika Thietmara, leid. M. Z. Jedlicki, Poznań, 1953.
ThUB - Thurgauisches Urkundenbuch, t. 1, leid. F. Schaltegger, Frauenfeld,
1924.
Tr. Ant. Fuld. - Traditiones et antiquitates Fuldenses, leid. 2, E.F.J. Dronke,
Aalen, 1962.
TSA - Translatio sancti Alexandri, t. II, MGH, leid. G. H. Pertz, Hannover, 1829,
p. 673-681.
UBF - Urkundenbuch des Klosters Puida, t. 1, leid. E. E. Stengel, Marburg, 1958.
UBMittRhein. - Urkundenbuch zur Geschichte der mittelrheinischen Territorien,
t. 1, leid. H. Beyer, Coblenz, 1860.
UpL - Upplandslagen, in: Sveriges Gamla Lagar, t. III.
USG - Urkundenbuch der Abtei Sankt Gallen, t. I-II, leid. H. Wartmann, Zurich,
1863-1866.
VLA - Vita Lebuini Antiqua, in: MGH, t. XXX, 2, leid. A. Hofmeister, Leipzig,
1934.
Widukindus - Widukindi monachi Colbreiensis Res gestae Saxonicae, leid. P.
Hirsch, E. Lohmann, Hannover, 1935.
WgL - Äldre Wästgtalagen, Sveriges Gamla Lagar, t. 1, p. 3-74, Lund, 1827.
Wirt. UB - Wirtembergisches Urkundenbuch, t. 1, Stuttgart, 1849.
Zakrzewski, Opis - Opis grodów i terytoriów z północnej strony Dunaju, czyli
tzw. Geograf bawarski, leid. P. Zakrzewski, Lwów, 1917.
ZDM - Zbiór dokumentów małopolskich, t. 1 - VIII, leid. P. Kuraś, Z.
Sułkowska-Kuraś, Wrocław, 1962 -1975.
ŻK - Żywoty Konstantyna i Metodego, leid. T. Lehr-Spławiński, Poznań, 1959.

418
 LITERATŪRA

Abraham W., O powstaniu dziesięciny swobodnej, „Biblioteka Warszawska“,

4, 1891.
Abraham W., Zawarcie małżeństwa w pierwotnym prawie polskim, Lwów,
1925.
Achterberg H., Interpretatio Christiana. Verkleidete Glaubensgestalten der
Germanen auf deutschem Boden, Leipzig, 1930.
Amira K. von, Die germanische Todesstrafen, München, 1922.
Amory P., The meaning and purpose of ethnic therminology of the Burgundian
laws, „Early Medieval Europe“, 2, 1993, p. 1-28.
Aquist G., Frieden und Eidschwur. Studien zum mittelalterlichen
germanischen Recht, Stockholm-Lund 1968.
Baaken B. K., Königtum, Burge und Königsfreien, VuF, VI, 1961.
Bader K. R, Das mittelalterliche Dorf als Friedens- und Rechtsbereich,
Wien-Koln-Graz, 1957.
Bader K. P., Dorfgenossenschaft und Dorfgemeinde (= Studien żur
Rechtsgeschichte des mittelalterlichen Dorfes, t. 2), wyd. 2, Wien-Köln-Graz, 1974.
Baetke W, Der Begriff der „UnheUigkeit“ im altnordischen Recht, „Beitrage
der deutsche Sprache und Literatur“, 66, 1942, p. 1-54.
Baetke W„ Zur frage des altnordisches Sakralkönigtum, in: Baetke W.,
„Kleine Schriften. Geschichte, Recht und Religion in germanischem Schrifttum“,
Weimar, 1973.
Banaszkiewicz J., Otto z Bambergu i pontifex idolorum. O urządzeniu i
obyczaju miejsca wiecowego pogańskiego Szczecina, in: Biedni i bogaci. Studia z
dziejów społeczeństwa i kultury ofiarowane Bronisławowi Geremkowi, Warszawa,
1992.
Bardach J., Historia państwa i prawa Polski, t. 1, Warszawa, 1964.
Bardach J., Historia praw słowiańskich. Przedmiot i metody badawcze, KH
70, 1963, Nr. 2, p. 255-285.
Barnish J. B., Taxation, Land and Barbarian Settlementin Western Empire,
„Papers of British School at Rome“, 54, 1986, p. 170-195.
Beauchet L., Histoire de la propriété foncière en Suede, Paris, 1904.
Becher M., Non enim habent regem idem Antiqui Saxones. Verfassung und
Ethnogenese in Sachsen während des 8. Jahrhunderts, „Studien żur
Sachsenforschung“, XII, 1999.
Beck H., Germania, in: „Reallexikon des germanischen Altertumskunde“,
Erganzungsband 11, Berlin-New York, 1998.
Bemmann K., Neue Aspekte żur Enstehung der sächsischen Gogerichte, ZRG
GA, 109, 1992.
Bertolini O., Ordinamenti militari e strutture sociali dei Longobardi

419
in Italia, in: Ordinamenti militari in Occidente nell'alto medioevo, SCIAM XV,
Spoleto, 1968.
Bethge, Über Bifänge, „Vierteljahrschrift für Sozial- und Wirtschaftsge­
schichte“, 20, 1928, p. 139-165.
Beyerle F., Die beiden süddeutschen Stammesrechte, ZRG GA, 73, 1956, p.
84-140.
Beyerle F., Die Lex Ribuaria. Yolskrechtliche Studien I, ZRG GA, 48, 1928.
Bloomfield L., Salic litus, in: Studies in Honor of Heimann Collitz, Baltimore,
1930.
Bog L, Dorfgemeinde, Freiheit und Unfreiheit in Franken, „Quellen und
Forchungen zur Agrargeschichte“, 3, 1956.
Bognetti G. P., Santa Maria foris portas di Castelseprio e la storia religiosa
dei Longobardi, in: Bognetti G. P., Leta longobarda, t. II, Milano 1967, p. 179-302.
Borgolte M., Geschichte der Grafschaften Alemanniens in fränkischer Zeit,
VuF Sonderband 31, Sigmaringen, 1984.
Boroń R, Słowiańskie wiece plemienne, Katowice, 1999.
Bosl K., Über soziale Mobilität in der mittelalterlichen „Gesellschaft“, in:
Bosi К., Frühformen der Gesellschaft im mittelalterlichen Europa, München-Wien,
1964.
Bosl K., Die Grundlagen der modernen Gesellschaft im Mittelalter. Eine
deutsche Gesellschaftsgeschichte des Mittelalters, Stuttgart, 1977.
Bosl К., Die sogennanten ältesten germanischen Volksrechte und die
Gesellschaftsstmktur der Unterschichten. Bemerkungen zur Kulturkontinuität der
Spätantike im fränkischen Reich der Merowinger und zu den Formen und Phasen
ihrere Umwandlung, in: Gesellschaft, Kultur, Literatur. Beiträge Leopold Wallach
gewidmet, Stuttgart, 1975.
Bosl К., Franken un 800. Strukturanalyse einer fränkischen Königsprovinz,
München, 1959.
Boudriot W., Die altgermanische Religion in der ämtlischen kirchlichen
Literatur des Abendslandes vom 5. bis 11. Jahrhundert, Bonn, 1928.
Bringmann K., Topoi in taciteischen Germania, in: Beiträge zum Verständnis
der Germania des Tacitus, wyd. H. Jahnkun, D. Timpe, t. 1, Gët- tingen, 1989.
Brown E„ The Body and the Society. Men, Women and sexual Renun- tiation
in Early Christianity, London, 1989.
Brückner A., Mitologia słowiańska i polska, wyd. P. Urbariczyk, Warszawa,
1980.
Bruhl C., Fodrum, gistum, servitium regis, Köln, 1968.
Brunner H., Abhandlungen żur Rechtsgeschichte, t. 1, Weimar, 1931.
Brunner FL, Deutsche Rechtsgeschichte, t. I, wyd. 2, Leipzig, 1906; t. II,
Leipzig, 1892.
Brunner FL, Sippe und Wergeid nach niederdeutschen Rechten, in: Brunner
H„ Abhandlungen, t. 1.

420
 Brunner H., Zu Lex Salica tit. 44: De reipus, in: Brunner H., Abhandlungen,
t. 1.
Brunner O., Land und Herrschaft. Grundlagen der territorialen
Verfassunsgeschichte Südostdeutschlands im Mittelater, Wien, 1965.
Buczek К., Głos w dyskusji nad początkami Państwa polskiego, KH, 67, 1960,
4, p. 1094-1102.
Buczek K., O narzazie, SH, 14, 1971, Nr. 3, p. 321-364.
Buczek K., O tzw. prawach książęcych i królewskich, KH, 73, 1966, p.
89-110.
Buczek K., Organizacja opolna w Polsce średniowiecznej, SH, 13, 1970.
Buczek K., Uwagi o prawie chłopów do ziemi w Polsce piastowskiej, KH,
64, 1957, 1.
Cesa M., Hospitalitas o altre „techniques of accomodation“, „Archivio
Storico Italiano“, 140, 1982, p. 539-552.
Cingolani P. M., Le storie dei Longobardi. Dall'origine a Paolo Diacono,
Roma, 1995.
Clemen C. C., Altgermanische Religionsgeschichte, Bonn, 1934.
Cortese E., Per la storia del mundio in Italia, „Rivista Italiana per le Scienze
Giuridiche“, 24, 1977, p. 633-691.
Czapliński W., Dwa sejmy w roku 1652, Wrocław, 1955.
Čerkaskyj L, HRomadskyj (kopnyj) sud na Ukraini-Rusi XVI-XVIII w., Kyiv,
1928.
Düwel К., Runeninschriften als Quellen interdisziplinärer Forschung,
Berlin-New York, 1998.
Dannenbauer H., Adel, Burg und Herrschaft bei den Germanen. Grundlagen
der deutschen Verfassungsentwicklung, „Historisches Jahrbuch“, 61, 1941, p. 1-50.
Dannenbauer H., Adelsherrschaft bei de germanischen Völkern, „Forschungen
und Forschritte“, 20, 1944.
Dannenbauer H., Hundertscharft, Centena und Huntari, in: Dannenbauer H.,
Grundlagen der mittelalterlichen Welt, Stuttgart 1958, p. 179- 239.
Dauge Y. A., Le Barbare: recherches sur la conception Roma, ine de la
barbarie et de la civilisation, Bruxelles, 1981.
Deike L., Burschaft, Go und Territotium in nördlichen Niedersachsen, in: Die
Anfänge der Landgemeinde und ihr Wesen, VuF VII, 1, Stuttgart, 1964.
Delogu P., H regno longobardo, in: P. Delogu, A. Guillou, G. Ortalli,
Longobardi e Bizantini, Torino, 1980.
Delogu P., L' editto di Rotari e la società del VII secolo, in: Visigoti e
Longobardi, leid. J. Arce, P. Delogu, Firenze, 2001.
Diaz P. C., Salinero R. G., El Codigo de Eurico y el derecho romano vulgar,
in: Visigoti e Longobardi, op. cit., p. 93-115.
Dilcher G., Überlegungen zum Langobardischen strafrecht: Der Bereich
öffentlicher Sanktion, in: Festschrift für Klaus Lüderssen, leid. C. Prittwitz., in
Baden-Baden, 2002.

421
 Dopsch A., Die Markgenossenschaft der Karolingerzeit, MIÖG, 34, 1913, p.
401-426.
D'Ors A., La Territorialidad del Derecho de los Visigodos. Estudios
Visigoticos I, „Quadernos del Instituto juridico espańol“, 5, 1956.
Duby G., La révolution agricole médiévale, „Révue de géographie de Lyon“,
29, 1954.
Duby G., Le problème des techniques agricoles, in: Agricoltura e mondo
rurale in Occidente nell'Alto Medioevo, SCIAM XIII, Spoleto, 1966, p. 267-283.
Durliat J., Les finances publiques de Diocletien aux Carolingiens (284- 889),
Sigmaringen, 1990.
Eckhardt K. A., Die Lex Baiuvariorum, „Untersuchungen zur deutsche
Staats- und Rechtsgeschichte“, 138, 1927.
Feller L., Morgengabe, dos, tertia, in: Dot et douaires dans le Haut Moyen
Age, leid. F. Bougard, L. Feller, R. Le Jan, Roma, 2002.
Frankovich Onesti N., Yestigia longobarde in Italia, 568-774. Lessico e
antroponimia, Roma, 1999.
Fried J., Der Weg in die Geschichte. Die Ursprünge Deutschlands bis 1024,
Frankfurt/M.-Berlin, 1998.
Fritze, W., Frühzeit zwischen Ostsee und Donau. Ausgewählte Beiträge zum
geschichtlischen Werden im östlichen Mitteleuropa vom 6. bis 13. Jahrhundert,
Berlin, 1982.
Frojanow I. J., Kijewskaja Ruś. Oczerki socialno-ekonomiczeskoj istorii,
Moskwa, 1974.
Fustel de Coulanges N. -D.,Nouvelles recherches sur quelques problèmes
d'histoire, Paris, 1891.
Ganahl K. H., Die Mark in den älteren St. Galier Urkunden, ZRG GA, 60,
1940, p. 197-251 ir ZRG GA, 61, 1941, p. 21-70.
Gasparri S., II regno e la legge. Longobardi, Romani e Franchi netto sviluppo
dell'ordinamentopubblico (secoli Vl-X), „La cultura“, 28, 1990, Nr. 2, p. 243-266.
Gasparri S., La cultura tradizionale dei Longobardi. Struttura tribale e
resistenze pagane, Spoleto, 1983.
Gasparri S., La memoria storica dei Longobardi, in: LL, p.V-XXII.
Gasparri S., Prima delle nazioni. Popoli, etnie e regni fra Antichità e
Medioevo, Roma, 1997.
Gasparri S., Strutture militari e legami di dipendenza in Italia in età
longobarda e carolingia, RSI, 48, 1986, Nr. 1.
Geary P. Before France and Germany. The Creation and Transformation of
the Merovingian World, New York-Oxford, 1988.
Genzmer F., Die germanische Sippe als Rechtsgebilde, ZRG GA 67, 1950.
Gierke O. von, Das deutsche Genossenschaftsrecht, t. I, Rechtsgeschichte der
deutschen Genossenschaft, Berlin, 1868.
Gieysztor A., Więź narodowa i więź regionalna w polskim średniowieczu,

422
in: Polska dzielnicowa i zjednoczona. Państwo, społeczeństwo, kultura,
Warszawa, 1972, p. 15-30.
Gieysztor A., Mitologia Słowian, Warszawa, 1982.
Glitsch H., Der alemannische Zentenar und sein Gericht, Leipzig, 1917.
Gockel M., Karolingische Königshöfe am Mittelrhein, Göttingen, 1976.
Goffart W., Barbarians and Romans, A.D. 418-584. The techniques of
Accomodation, Princeton, 1980.
Goffart W, The Narrators of Barbarian History: Jordanes, Gregory of Tours,
Bede and Paul the Deacon, Princeton, 1988.
Goldberg E. J., Popular Revolt, Dynastie Politics and Aristocratic
Factionalism in the Early Middle Ages: the Saxon Stellinga Reconsidered,
„Speculum. A Journal of Medieval Studies“, 70, 1995, Nr. 3.
Grahn-Hoek H., Die fränkische Oberschicht im 6. Jahrhundert. Studien zu
ihrer rechtlichen und politischen Stellung, VuF Sonderband 21, Sigmaringen, 1976.
Graus F., Verfassungsgeschichte des Mittelalters, HZ, 243, 1986, H. 3.
Green D., Language and History in the Early Germanie World, Cambridge,
1998.
Grekow B. D., Kijewskaja Ruś, Moskwa, 1953.
Grimm J., Deutsche Rechtsaltertümer, Darmstadt, 1974.
Gurewicz A. J., Kategorie kultury średniowiecznej, Warszawa, 1976.
Gurewicz A. J., Norweżskoje obszczestwo w rannieje sriedniewiekow'je.
Problemy socialnogo stroją i kultury, Moskwa, 1977.
Gurewicz A. J., Swobodnoje krest'janstwo feodalnoj Norwegii, Moskwa,
1957.
Guterman S. L., The Principle of Personality of Law in the Germanic
Kingdoms of Western Europe from the Fifth to the Eleventh Century, New York,
1990.
Höfler O., „Sakraltheorie“ und „Profanentheorie“ in der Altertumskunde, in:
Festschrift für Siegfrid Guterbrunner, Heidelberg, 1972.
Höfler O., Der Sakralcharakter der germanischen Königtums, VuF 3, 1956, p.
75-104.
Höfler O., Kultische Geheimbünde der Germanen, Frankfurt, 1934.
Homberg, A., Grafschaft, Freigrafschaft, Gografschaft, Münster, 1949.
Halban-Blumenstock A., Enstehung des deutschen Immobilareigentums, t. 1,
Innsbruck, 1894.
Halfström, G., Die altschwedische Hundertschaft, in: Die Anfänge der
Landgemeinde und ihr Wesen, VuF VII, 1, Stuttgart, 1964.
Harmening D., Superstitio. Überlieferungs- und theoriegeschichtlische
Untersuchungen zur kirchlich-theologischen Aberglaubensliteratur des Mittelalter,
Berlin, 1979.
Hastrup K., Culture and history in medieval Iceland. An anthropological
analysis of structure and change, Oxford, 1985.
Heck Ph., Die Gemeinfreien der karolingische Volksrechte, Halle, 1900.

423
 Heck Ph., Die Standesgliederung der Sachsen im frühen Mittelalter,
Tübingen, 1931.
Heck Ph., Untersuchungen über die altfriesische Gerichtsverfassung,
Weimar, 1894.
Herold E., Gogerichte und Freigerichte in Westfalen, besonders in
Münsterland, Heidelberg, 1909.
Heubner H., Die Überlieferung der Germania des Tacitus, in: Beiträge zum
Verständnis der Germania des Tacitus, d. I, leid. H. Jankuhn, D. Timpe, Göttingen,
1989, p. 16-26.
Hoederath H. T., Hufe, Manse und Mark in den Quellen der
Grossgrundherrschaft Werden am Ausgang der Karolingerzeit, ZRG GA, 68, 1951,
p. 211-233.
Hofmeister A., Über die älteste Vita Lebuini und die Stammesverfassung der
Sachsen, in: Entstehung und Verfassung des Sachsenstammes, leid. W Lammers,
Wege der Forschung, t. 50, Darmstadt, 1967, p. 1-31.
Jäger H., Bodennutzungsysteme (Feldsysteme) der Frühzeit, in:
Untersuchungen zur eisenzeitlichen und frühmittelalterlichen Flur in Miteieuropa,
leid. H. Becke, D. Denecke, H., Jahnkun, t. 1, Göttingen, 1979, p. 197-228.
Jacoby M., Wargus, vargr, „Verbrecher“, „Wolf“, Uppsala, 1974.
Jankuhn H., Vor- und frühgeschichtHsche Opfersitten, Göttingen, 1970.
Jankuhn H., Archäologische Bemerkungen żur Glaubwürdigkeit des Tacitus
in der Germania, „Nachrichten der Akademie der Wissenschaften in Göttingen“, I,
Phil.-Hist. Klasse, 10, 1966.
Jankuhn H., Archäologische Beobachtungen zu Tier- und Menschenopfer bei
den Germanen in der Römischen Kaiserzeit. Nachrichten der Akademie des
Wissenschaften in Göttingen, I., Phil.-hist. Klasse, Göttingen, 1967.
Joachimsen P., Tacitus im deutschen Humanismus, Neue Jahrbuch für das
klassische Altertum, 27, 1911, p. 697-717.
Jones W. R., The Image of the Barbarian in medieval Europe, „Comparatives
Studies in Society and History“, 13, 1971, p. 376-407.
Jungandreas W., Vom Merowingishen zum Französischen. Die Sprache der
Franken Chlodwigs, „Leuvense Bijdragen“, 44, 1954 ir 45, 1955.
Juszkow S. W, Obszczestwienno-politiczeskij strój i prawo kijewskogo
gosudarstwa, Moskwa, 1949.
Köbler G., Die Freien (liberi, ingenui) im alemanischen Recht, in: Beiträge
zum frühalemannischen Recht, wyd. C. Schott, Bühl/Baden 1978, p. 38-49.
Künzel R., Paganisme, syncrétisme et culture religieuse populaire au Haut
Moyen Age. Réflexions de méthode, „Annales ESC“ 1992, Nr. 4-5, p. 1055-1069.
Kaufmann E., Zur Lehre von Friedlosigkeit im germanischen Recht, in:
Beiträge zur Rechtsgeschichte. Gedächnitsschrift fur Hermann Conrad, Pa- derborn-
München-Wien-Zurich, 1979.
King P. D., King Chindasvind and the first territorial law-code of the
Visigothic Kingdom, in: Visigothic Spain, leid. E. James, Oxford, 1980, p. 131- 158.

424
 Kłoczkowski J., Młodsza Europa. Europa Środkowo-Wschodnia w kręgu
cywilizacji chrześcijańskiej średniowiecza, Warszawa, 1998.
Konopczyński W., Liberum veto, Kraków, 1918.
Krause H., Die Hbeń der Lex Baiuvariorum, in: Festschrift für Max Spindler,
leid. D. Albrecht ir kt., München 1969, p. 41-73.
Kroeschell K., Die Sippe in germanischen Recht, ZRG GA, 77, 1960, p. 1-25.
Kroeschell K., Die Zentgerichte in Hessen und die fränkische centene, ZRG
GA, 732, 1956.
Kroeschell K., Zur Entstehung der sächsische Gogerichte, in: Festschrift für
Gottfried Hugelmann, Aalen, 1959, p. 295-313.
Krogmann W., Die Kultur der alten Germanen, t. 1, Wiesbaden, 1978.
Krogmann W., Entstehungszeit und Eigenart der Lex Frisionum, „Philologia
Frisica. Veröffentlichungen der Fryske Akademy“, 214, 1962.
Krzemieńska B., Treštik D., Wirtschaftliche Grundlagen des
frühmittelalerlichen Staates in Mitteleuropa (Böhmen, Polen, Ungarn im 10.- 11. Jh.),
„Acta Poloniae Historica“, 11, 1979.
Löwe, H., Entstehungszeit und Quellenwert der Vita Lebuini, „Deutsches
Archiv für Erforschung des Mittelalters“, 21, 1965, p. 345-370.
Labuda G., Wczesnośredniowieczne wiece słowiańskie, KH, 76, 1969.
Landwehr G., Die Liten in den altsächsischen Rechtsquellen. Ein
Diskussionsbetrag zur Textgeschichte der Lex Saxonum, in: Studien zu den
germanischen Volksrechten. Gedächnitsschrift für Wilhelm Ebel, „Rechtshistorische
Reihe“ 1, 1982.
Landwehr G., Gogericht und Rügegericht, ZRG GA, 83, 1966.
Lapis B., Rex utilis. Kryteria oceny władców germańskich we wczesnym
średniowieczu, Poznań, 1986.
Last R. M, Sozialordnung der Sachsen nach den Schriftsquellen, in: Sachsen
und Angelsachsen, leid. C. Arens, Hamburg, 1978.
Le Goff J., La vieille Europe et la nôtre, Paris, 1994.
Leciejewicz L., Słowianie zachodni. Z dziejów tworzenia się średniowiecznej
Europy, Wrocław, 1989.
Leciejewicz L., Słowiańszczyzna zachodnia, Wrocław, 1976.
Leontowicz F., Russkaja Prawda i Litowskij Statut, „Kijewskije
uniwersitetskije izwiestija“, 1965, Nr.4.
Levy E., West Roman Vulgar Law: The Law of Property, Philadelphia, 1951.
Liebeschuetz W., Cities, taxes and the accomodation of the barbarians: the
theories of Durliat and Goffart, in: Kingdoms of the Empire. The Integration of
Barbarians in Late Antiquity, leid. W. Pohl, Brill-Leiden- New York-Köln, 1997.
Liebeschuetz W., Cititzen status and law in the Roman Empire and the
Visigothic Kingdom, in: Strategies of Distinction. The Constructing of Ethnic
Communities, 300-800, leid. W Pohl, H. Reinitz, Brill-Leiden-Boston-Köln, 1998.
Lintzel M., Ausgewählte Schriften, t. I, Zur altsächsischen Stammesgeschichte,
Berlin, 1961.

425
 Lintzel M., Die Enstehung der Lex Saxonum, ZRG GA, 47, 1927, p. 156-164.
Lintzel M., Die Stände der deutschen Volksrechte, hauptsächtlich der Lex
Saxonum, in: Lintzel M., Ausgewdhlte Schriften, t. 1.
Lintzel M., Die Tributzahlungen der Sachsen an die Franken zur Zeit der
Mero-winger und König Pippins, in: Lintzel M., Ausgewdhlte Schriften,
t. 1, p. 74-86.
Lintzel M., Die Vita Lebuini Antiqua, in: Lintzel M., Ausgewählte Schriften, t.
1, p. 235-262.
Lintzel M., Gau, Povinz und Stammesverband in der altsächsischen
Vefassung, in: Lintzel M., Ausgewählte Schriften, t. 1.
Lintzel M., Karl der Grosse und die Sachsen, in: Lintzel M., Ausgewählte
Schriften, t. 1, p. 115-127.
Lintzel M., Zur altsächsische Rechtsgeschichte, in: Lintzel M., Ausgewählte
Schriften, t. 1, p. 420-445.
Lubawskij M., Obłastnoje dielenije i miestnoje uprawlenije ko wrie- mieni
izdanija pierwogo Litowskogo Statuta, Moskwa, 1893.
Luiselli B., Storia culturale dei rappori tra mondo romano e mondo
germanico, Roma, 1992.
Lund A. A., Zum Germanenbegriff bei Tacitus, in: Germanenprobleme in
heutiger Sicht, leid. H. Beck, RGA Ergänzungsband I, Berlin-New York, 1986, p.
53-87.
Lund A. A., Zum Germanenbild der Römer. Eine Einführung in die antike
Ethnographie, Heidelberg, 1990, p. 15.
Łowmiański H., O identyfikacji nazw Geografa bawarskiego, SŹr., 3, 1958, p.
1-22.
Łowmiański H., O pochodzeniu Geografa bawarskiego, „Roczniki
Historyczne“, 20, 1951-1952, p. 9-55.
Łowmiański H., Początki Polski, t. I-VI, Warszawa, 1963-1985.
Łowmiański H., Religia Słowian i jej upadek, Warszawa, 1979.
Müller-Mertens E., Der Stellingaaufstand. Seine träger und die Frage der
politischen Macht, „Zeitschrift für Geschichtswissenschaft“, 20, 1972, p. 818-842.
Müller-Mertens E., Karl der Grosse, Ludwig der Fromme un die Freien. Wer
waren die liberi homines der Karolingerzeit (742/743-832)? Ein Beitrag zur
Sozialgeschichte und Sozialpohtik des Erankenreiches, Berlin, 1963.
Maciszewski J., Szlachta polska i jej państwo, Warszawa, 1969.
Manitus M., Zu Adam von Bremen, „Neues Archiv“, 25, 1900.
Matuszewski J., Słowiański tydzień. Geneza, struktura, nomenklatura, Łódź,
1978.
Matuszewski J. P., Vicinia id est... Poszukiwania alternatywnej koncepcji
staropolskiego opola, Łódź, 1991.
Maurer G. L. von, Einleitung zur Geschichte der Mark-, Hof-, Dorfund
Staatsvefassung und der öffentlichen Gewalt, Wien, 1896.
Maurer G. L. von., Geschichte der Markenverfassung in Deutschland,
Erlangen, 1856.

426
 Maurer K., Die Enstehungszeit der älteren Frostuthingslög, München, 1875.
Mauss M., Socjologia i antropologia, Warszawa, 1973.
Mayer T., Die Ausbildung der Grundlagen des modernen Staates im hohen
Mittelalter, HZ, 159, 1939, p. 457-487.
Mayer T., Die Enstehung des „modernen“ Staates im Mittelalter und die
freien Bauern, ZRG GA 57, 1937, p. 210-288.
Mayer T., Die Königsfreien und der Staat des frühen Mittelaters, in: Das
Problem der Freiheit in der deutschen und schweizerischen Geschichte, VuF II,
Lindau-Konstanz, 1953.
Mayer T., Staat und Hundertschaft in fränkischer Zeit, in: Mayer T.,
„Mittelalterliche Studien“, Lindau-Konstanz, 1959.
Michałowski R., Świadomość społeczna saskiej grupy rządzącej w X- XI w.
Nobilis, dives, pauper - próba analizy semantycznej, SŻr., 19, 1974, p. 13-27.
Modzelewski K., La stirpe e la legge, in: Studi sulle società e le culture del
Medioevo per Girolamo Amaldi, t. II, leid. L. Gatto, P. Supino Martini, Roma, 2002.
Modzelewski K., Chłopi w monarchii wczesnopiastowskiej, Wroclaw, 1987.
Modzelewski K., Culte et justice. Lieux d'assemblée des tribus germaniques
et slaves, „Annales HSS“, 1999, Nr. 3, p. 615-636.
Modzelewski K., Czy opole istniało?, PH, 92, 2001, d. 2, p. 161-185.
Modzelewski K., Europa romana, Europa feudale, Europa barbara,
„Bullettino dell'ISIME“, 100, 1995-1996.
Modzelewski K., Liber homo sub tutela nobilis, in: Kościół, kultura,
społeczeństwo. Studia z dziejów średniowiecza ofiarowane P. Trawkowskiemu,
Warszawa, 2000.
Modzelewski K., Ludzie bez prawa. Niewolna kondycja w Polsce na tle
wczesnośredniowiecznych zwyczajów germańskich i wschodniosłowiańskich,
„Społeczeństwo Polski średniowiecznej“, 5, Warszawa, 1992, p. 73-93.
Modzelewski K., Między prawem książęcym a władztwem gruntowym, II.
Instytucja kasztelana majątkowych Kościoła w Polsce XII-XIII w., PH, 71,1980, d. 3.
Modzelewski K., Omni secunda feria. Księżycowe rola. i nieporozumienia
wokół Helmolda, in: Słowiańszczyzna w Europie średniowiecznej, t. I, wyd. Z.
Kurnatowska, Wrocław, 1996.
Modzelewski K., Organizacja gospodarcza państwa piastowskiego (X- XIII
w.), leid. 2, Poznań, 2000.
Modzelewski K., Organizacja opolna w Polsce piastowskiej, PH, 77, 1986, d.
2.
Modzelewski K., Społeczeństwo i gospodarka, in: „Italia“ (Zarys kultury
Europy wczesnośredniowiecznej, t. 10), Wrocław, 1980.
Modzelewski K., Wielki krewniak, wielki wojownik, wielki sąsiad. Król w
oczach współplemieńców, in: Monarchie w średniowieczu - władza nad ludźmi,
władza nad terytorium, Warszawa-Kraków, 2002, p. 47-71.

427
 Molitor E., Zur Entwicklung der Munt, ZRG GA, 64, 1944.
Much R., Die Germania des Tacitus, Heidelberg, 1937.
Murray A. C., Germanic Kinship Structure. Studies in Law and Society in
Antiquity and the Early Middle Ages, Toronto-Ontario, 1983.
Nehlsen H., Der Grabfrevel in den germanischen Rechtsaufzeichnungen, in:
Zum Grabfrevel in vor- und frühgeschichtlicher Zeit, leid. H. Jankuhn, H. Nehlsen,
H. Roth, Göttingen, 1978.
Nehlsen H., Sklavenrecht zwischen Antike und Mittelalter. Germanisches und
römisches Recht in den germanischen Rechtsaufzeichnungen, t. 1: Ostgoten,
Westgoten, Franken, Langobarden, Göttingen, 1972.
Nehlsen H., Zur Aktualität und Effeltivitätgermanischer Rechtsaufzeich­
nungen, in: „Recht und Schrift im Mittelalter“, VuF 23, Sigmaringen, 1977.
Nieusychin A. L, Wozniknowienije zawisimigo krest'janstwa w zapadnoj
Ewropie VI-VIII wieków, Moskwa, 1956.
Norden E., Die germanische Urgeschichte in Tacitus Germania, Leipzig-
Berlin, 1920.
Oexle, O. G., Sozialgeschichte - Begrifsgeschichte - Wissenschaftsgeschichte.
Anmerkungen zum Werk Otto Brunners, „Vierteljahrschrift f. Sozial- und
Wirtschaftsgeschichte“, 71, 1984, p. 305-341.
Olberg G. von, Die Bezeichnungen für soziale Stände, Schichten und Gruppen
in den Leges Barbvarorum, Berlin-New York, 1991.
Olberg G. von, Freie, Nachbarn, Gefolgsleute. Volkssprächige Bezeichnungen
aus dem Sozialen Bereich in den frühmittelalterlichen Leges,
Frankfurt/M.- Bern-New York, 1983.
Otto E. E., Adel und Freiheit in deutschen Staat des frühen Mittelalter. Studien
über nobiles und ministeriales, Berlin, 1937.
Philippi E, Die Umwandlung der Verhältnisse Sachsens durch die fränkische
Eroberung, HZ, 129, 1924, p. 189-232.
Philippi E, Sachsenspiegel und Sachsenrecht, MIÖG, 29, 1908.
Philippi E, Zur Gerichtsverfassung Sachsens im Höchen Mittelalters, MIÖG
35, 1914.
Philpotts B., Kindred and Clan in the Middle Ages and after. A study in the
sociology of the Teutonic races, Cambridge, 1913.
Picard E., Germanisches Sakralkönigtum? Quellenkritische Studien zur
Germania des Tacitus und zur altnordischen Überlieferung, Heidelberg, 1991.
Pieniądz-Skrzypczak A., Konkubinat i pozycja społeczna filiorum naturalium
w społeczeństwie longobardzkiej Italii Viii VIII w., PH, 91, 2000, d. 3, p. 341-365.
Podwińska Z., Technika uprawy roli w Polsce średniowiecznej, Wrocław,
1962.
Podwińska Z., Zmiany form osadnictwa wiejskiego na ziemiach polskich we
wcześniejszym średniowieczu. Źreb, wieś, opole, Wrocław, 1971.
Pohl W., Die Germanen, München, 2000.
Pohl W., Le origini etniche dell'Europa. Barbari e Romani Ira anitichità e
medioevo, Roma, 2000.

428
 Poppe A., Fundacja biskupstwa smoleńskiego, PH, 57, 1966, d. 4, p. 538- 555.
Poppe A., Potok i grabież, SSS, t. IV, Wrocław, 1970, p. 250-252.
Rösener W., Bauern im Mittelalter, München, 1985.
Rechfeldt B., Todesstrafen und Bekehrungsgeschichte. Zur Rechts- und
Religionsgeschichte der germanischen Hinrichtungsgebräuche, Berlin, 1942.
Reuter O. P., Żur Bedeutungsgeschichte des hundradin Altwestnordischen,
„Archiv für nordische Filologie“, 49, 1933, p. 36-67.
Rosik S., Interpretacja chrześcijańska religii pogańskich Słowian w świetle
kronik niemieckich XI-XII w. (Thietmar, Adam z Bremy, Helmold), Wrocław, 2000.
Russocki S., Le limes carolingien - confin des systhemes du pouvoir et de la
domination, „Quaestiones Medii Aevi“, 3, 1986.
Sücs J. Les trois Europes, Paris, 1985.
Schützeichel R., Dos westfränkische Problem, „Wege der Forschung“, 49,
1973, p. 619.
Schlesinger W., Über germanisches Heerkönigtum, in: Schlesinger W.,
Beiträge, t. 1, p. 53-87.
Schlesinger W, Beiträge Zur deutschen Verfassungsgeschichte des
Mittelalters, t. I-II, Göttingen, 1963.
Schlesinger W, Herrschaft und Gefolgschaft in der germanisch-deutschen
Yer-fassungsgeschichte, HZ, 176, 1953, p. 225-275.
Schlesinger W., Randbemerkungen zu drei Aufsätzen über Sippe, Gefolgschaft
und Treue, in: Schlesinger W., „Beiträge“, t. 1, p. 286-334.
Schlesinger W., West und Ostin der deutschen Verfassungsgeschichte, in:
Schlesinger W., „Beiträge”, t. II, p. 233-253
Schlesinger W., Zur Gerichtsverfassung des Markengebietes östlich der Saale
im Zeitalter der deutschen Ostsiedlung, Jahrbuch für die Geschichte des Mittel- und
Ostdeutschlands, 2, 1953.
Schmeken E„ Die sächsische Gogerichtsbarkeit im Raum zwischen Rhein und
Weser, Münster, 1961.
Schmidt-Wiegand R., Das fränkische Wortgut der Lex Salica als Gegenstand
der Rechtssprachgeographie, ZRG GA, 84, 1967.
Schmidt-Wiegand R., Die Malbergische Glossen der Lex Salica als Denkmal
des Westfränkischen, „Rheinsche Vierteljahrblätter“, 33, 1969.
Schmidt-Wiegand R., Die Malbergische Glossen, eine frühe Überlieferung
germanischer Rechtssprache, in: „Germanische Rest- und Trümmer- sprachen“,
leid. H. Beck (= RGA, Ergänzungsband 3), Berlin-New York, 1989, p. 157-174.
Schmidt-Wiegand R., Fränkisch druht und druhtin. Zur historische
Therminologie im Bereich der Sozialgeschichte, in: Historische Forschungen für
Walter Schlesinger, leid. H. Beumann, Köln-Wien, 1974.
Schmidt-Wiegand R., Marca. Zu den Begriffen „Mark“ und „Gemarkung“ in
den Leges Barbarorum in: Untersuchungen zur eisenzeitliche und
frühmittelaterlichen Flur, leid. H. Beck, D. Denecke, H. Jankuhn, Göttingen, 1979.
Schmidt-Wiegand R., Spuren paganer Rehgiosität in frühmittelalterli

429
chen Rechtsquellen, in: Germanisch Religionsgeschichte. Quellen und
Quellenprobleme, leid. H. Beck, D. Ellmers, K. Schier (=RGA, Ergänzungsband 5),
Berlin-New York, 1992, p. 575-587.
Schmidt-Wiegand R., Wargus. Eine Bezeichnung für den Unrechtstäter in
ihrem wortgeschichtlischen Zusammenhang, in: Zum Grabfrevel in vor- und
fruhgeschichtliche Zeit, leid. H. Jankuhn, H. Nehlsen, H. Roth, Göttingen, 1978.
Schmidt-Wiegand R., Zur Geschichte der malbergischen Glossen, ZRG GA,
74, 1957.
Schmitt J.-C., Les „superstitions“, in: Histoire de la France réligieuse,
t. 1, red. J. Le Goff, Paris, 1988, p. 437-551.
Schmitt J.-C., Religione, folklore e società nell'Occidente medievale, Bari,
1988.
Schmitt J., Untersuchungen zu den liberi homines der Karohngerzeit,
Frankfurt-Bern 1977.
Schneider F., Die Entstehung von Burg und Landgemeinde in Italien, Berlin,
1924.
Schneider F, Staatliche Siedlung im frühen Mittelalter, in: Aus Sozialund
Wirtschaftsgeschichte. Gedächnitsschrift für Georg von Below, 1928, p. 16-45.
Schott C., Der Stand der Leges-Vorschung, „Frühmittelaterliche Studien“, 13,
1979.
Schott C., Freigelassene und Minderfreie in den alemannischen
Rechstguellen, in: Schott C., Beiträge zum frühalemannischen Recht, Freiburg, 1978.
Schott C., Freiheit undlibertas. Zur Genese einer Begrifs, ZRG GA, 104, 1987,
p. 85-100.
Schröder R., Der altsächsische Volksadel un die grundherrliche Theorie, ZRG
GA, 24, 1903.
Schulze H. K., Die frühmittelalterlichen Stammesrechte als Quellen für die
Sozialgeschichte des Frankenreiches, „Waseda Hogaku (The Waseda Law
Rewiew)“, 58, 1983, Nr. 2.
Schulze H. K., Die Grafschaftsverfassung der Karohngerzeit in den Gebieten
östlich des Rheins, Berlin, 1973.
Schulze H. K., Grundstrukturen der Verfassung im Mittelalter, leid. 3,
t. 1, Stuttgart-Berlin-Köln, 1995.
Schulze H. K., Reicharistokratie, Stammesadel und fränkische Freiheit, HZ,
227, Nr. 2, 1978.
Schulze H. K., Rodungsfreiheit und Königsfreiheit. Żur Genesis und Kritik der
neuerer Verfassungsgeschichtliche Theorien, HZ, 219, 1974.
Schwerin C. von, Die altgermanische Hundertschaft, Breslau, 1907.
See K. von, Kontinuitätstheorie und Sakraltheorie in der Germanenforschung.
Antwort an Otto Höfler, Darmstadt, 1972.
See K. von, Barbar, Germane, Arier. Die Suche nach der Identität der
Deustchen, Heidelberg, 1994.
Siems H., Studien zur Lex Frisionum, Ebelsbach am Main, 1980.

430
 Siergiejewicz W. L., Lekcii i issledowanija po drewniej istorii russkogo
prawa, Sankt Peterburg, 1894.
Simoni F., I testi catechistico-omiletici del primo medioevo negli studi
storicoreligiosi ed antropologici europei tra XIX e XX secolo: lesempio del „De
correctio-ne rusticorum“ di Martino di Braga, „Bullettino dell'ISIME“, 92, 1990, p.
53-99.
Słupecki L. P., Problem słowiańskich świątyń, „Slavia Antiqua“, 35, 1994, p.
47-64.
Słupecki L. P., Wyrocznie i wróżby pogańskich Skandynawów, Warszawa,
1998.
Spevec F. J., Pravo bliże rodbine glede odsvoja nekretnine po
starogermanskom i staroslovanskom pravu, Zagreb, 1892.
Springer M., Was Lebuins Lebensbeschreibung über die Verfassung Sachsens
wieklich sagt, oder warum man sich mit einzelnen Wörtern beschäftigen muss,
„Westfalische Zeitschrift“, 148, 1998, p. 241-249.
Sprogis L., Predislowije, in: „Akty Wilenskoj Archeograficzeskoj Kommisii“,
t. VI, Wilno, 1876.
Stüve C., Untersuchungen über die Gogerichte in Westfalen und
Niedersachsen, Jena, 1870.

431
 Pavardžių rodyklė
Abionas, Vidukindo žentas, vestfalų
vadas 212, 213
Absalonas, danų vyskupas 344, 355,
407
Adelboldas 240
Adomas Brėmenietis, vokiečių
kronikininkas 10, 17-23, 26,
27, 32-34, 39, 314, 315, 329,
333, 342, 384
Agijas, mitinis vinilų vadas 53, 54
Agilbertas 53
Agilmundas, langobardų karalius 54
Agilulfas, frankų dignitorius 45
Agilulfas, langobardų karalius 80, 98
Agilulfingai, dinastija 190, 220
Aistulfas, langobardų karalius 79, 144,
145, 196, 198-202
Alarikas II, vestgotų karalius 62
Alboinas, langobardų karalius 53, 58,
81, 97, 146, 369
Aleksandras Didysis, Makedonijos
karalius 403
Aleksandras Severas 328
Alfredas, anglosaksų karalius 98
Ambris, vandalų vadas 54
Amianas Marcelinas, romėnų istorikas
311, 359, 360
Anniona, bavarų giminė 190
Ansgaras, misionierius 347-349, 352
Ansoaldas, karaliaus Rotario notaras
97
Arnoldas 282
Arnulfas Karintietis, rytų frankų
karalius 249, 392, 396
Arogastas, frankų teisės skelbėjas
46, 48, 50, 87
Arpadai, dinastija 386, 394, 399
Asis, mitinis vandalų vadas 54
Audoinas, langobardų karalius Autaris
79, 80, 98, 146
Betas 241
Boleslovas Drąsusis 394
Boleslovas Kreivaburnis 335
Boleslovas Narsusis 22, 142, 318, 359,
396
Brunonas, angarų vadas 211, 212,
310,311
Butas, saksonietis 339, 340
Cezaris, Gajus Julijus 9, 10, 15, 24-26,
254-256
Chadoindas 45
Chazonas 271, 281
Childebertas I, frankų karalius,
Chlodvigo sūnus 45, 101, 262,
264, 265, 267, 301
Childebertas II, frankų karalius 235,
265
Chilperikas 87
Chlodvigas, frankų karalius 46,
47, 63, 67, 77, 83, 87-89, 95,
96, 177, 220, 266, 268, 374,
386, 387
Chlotaras I, frankų karalius, Chlodvigo
sūnus 262, 264, 265, 267, 301
Chlotaras II, frankų karalius 45, 65,
101, 389
Ciešymiras, vagrų didikas 330
432
Dagobertas I, frankų karalius 45,
389
Davonas 337
Dobronega, Jaroslavo Išmintingojo
sesuo 142
Droazza, bavarų giminė 190
Drogovitas, veletų vadas Edmundas,
anglosaksų karalius 98,
134-136, 138, 140, 360, 367
Eberhardas, Friulio markgrafas
91
Ebonas, Šv. Otono Bambergiečio
hagiografas 326, 404, 406
Eckardas, Mesono grafas 91
Efurvinas 243, 373
Einhardas, Karolio Didžiojo biografas
17, 18
Erchangaras 391
Etelbaldas Mersijos karalius 36
Etelbertas, Kento karalius 98, 141
Eurikas, vestgotų karalius 62, 77, 159
Evaldas Baltasis, anglosaksų
misionierius 10, 26-28
Evaldas Juodasis, anglosaksų
misionierius 10, 26-28
Fagana, bavarų giminė
Folkbertas (Folkbrachtas), Šv.
Lebuino draugas 273, 336-338
Folkbertas, kirtavietės savininkas
Fišlakene 238
Fredegaras, frankų kranininkas 235,
389
Frikas, abato Hatono Fuldiečio fogtas
244, 245
Frumoldas, grafas 271, 391
Gambara, mitinių vinilų vadų Agijo
ir Iboro motina 53, 54
Geroldas, Stargardo vyskupas 26, 329,
330, 332-334, 340
Gerulfas, valdos Kamingahunderio
kaime savininkas 284
Gerwardas, metraštininkas 221
Gnievas, obodrėnų kunigaikštis 315
Gostomyslas, didysis obodrėnų
kunigaikštis 313
Gotšalkas, Kasmaro sūnus 238, 240
Gotšalkas, obodrėnų kunigaikštis 315,
329
Gratas, Simplicijaus sūnus, diakonas
71
Grigalius I, popiežius 80
Grigalius Tūrietis, frankų
kronikininkas 58, 82
Grigalius, abatas iš Utrechto 336
Grimaldas, Sankt Galeno vienuolyno
abatas 239, 240, 244
Grimoaldas, langobardų karalius 371
Gugingai, giminė 53
Gundobadas, bavarų karalius 77, 192
Gundvinas, valdos Meleinbaino kaime
savininkas 240
Gunthardas, grafas 391
Hahilinga, bavarų giminė 190
Hasionas, ostfalų vadas 211, 212,
310,311
Hatonas Fuldietis 244, 245
Helkas, Folkberto (Folkbrachto) sūnus
337, 338
Helmoldas, vokiečių kronikininkas 12,
15, 22, 23, 26, 28, 30-32, 138,
176, 314, 315, 320, 321,
329-334, 336, 340, 349, 384
433
Hengistas, mitinis anglų vadas 56
Henrikas II, vokiečių karalius,
imperatorius 22, 313, 319, 342, 353
Henrikas Latvis 22, 345, 346
Henrikas Liūtas 398
Herbordas, šv. Otono Bambergiečio
hagiografas
Hermanas Bilungas, saksų kunigaikštis
315
Hermanas, margrafas 353
Heroldas Johannas 48-50
Hidas, Herevino sūnus 242
Hildigrimas, vyskupas 240
Hildiradas 243, 246, 373
Horsa, mitinis anglų vadas 56
Hosi, bavarų giminė 190
Hruadharas, grafas 391
Iboras, mitinis vinilų vadas 54
Ibrahimas ibn Jakubas, žydų keliautojas
142
Irminvinas 243, 373
Iziaslavas, Jaroslavo Išmintingojo sūnus
106
Izidorius Sevilietis 45
Jaroslavas Išmintingasis 105-108, 142,
143
Jonas Kanaparijus, šv. Vaitiekaus
hagiografas 404, 405
Jordanas, gotų istorikas 56
Justinianas, Romos imperatorius 52, 162
Karamannas, grafas 391
Karlomanas, frankų karalius, Karolio
Didžiojo brolis 284
Karolingai, dinastija 7, 8, 29, 60, 76,
83, 91, 141, 142, 171, 182, 184, 186,
187, 205, 212, 221, 225, 235, 236, 266,
271, 289,
291, 305, 313, 322, 372, 388,
390, 392, 397-399, 401
Karolis Didysis, frankų karalius,
imperatorius 7, 29, 48, 49, 67,
94, 95, 99, 111, 123, 142, 164,
172, 176, 177, 180, 204, 205,
207, 210-213, 222, 223, 225,
273-278, 280, 284, 286, 288,
292-294, 310, 313, 317, 318,
322, 339, 352, 355-357, 375,
382, 387, 388, 397, 398, 403
Karolis Plikagalvis, vakarų frankų
karalius 222, 223, 225
Kasiodoras, Romos senatorius 10, 56,
79, 81
Kazimieras Atnaujintojas 142
Kazimieras Konradaitis 303, 304
Klaudijus, frankų dignitorius 45
Klefas, langobardų karalius 81
Kolomanas, vengrų karalius 394
Konradas Gloguvietis 299, 336
Konradas, grafas 391
Konradas, Rigadshauseno vienuolyno
abatas 329, 330, 334
Kosmas, čekų kronikininkas 326, 340
Kotiniu, našlė 240, 282
Lančonas 326
Leogvildas, vestgotų karalius 159
Leonas I, Rytų Romos imperatorius 82
Liudgeris, Hredgerio sūnus 387
Liudgeris, Verdeno vienuolyno abatas
237-239, 241, 243, 246, 373,
387
Liudvikas II Vokietis, frankų karalius
222, 223, 225, 241, 254, 271,
280-282, 288, 313, 315, 397
434
Liudvikas Pamaldusis, frankų karalius
ir imperatorius 216, 271, 284, 288, 390,
391, 396, 398
Liutgeris, vyskupas 336
Liutprandas, langobardų karalius
36, 43, 68, 72-75, 79, 100,
113-115, 143-145, 160, 161, 165, 183,
194-202, 370-371, 376
Livijus, romėnų istorikas 403
Lotaris I, frankų karalius, imperatorius
222-225, 398
Magnusas, frankų dignitorius 48
Marbodas, markomanų karalius
384
Marijus Aventikietis 235
Markvartas, valdos Merheimo
kaime savininkas 284
Matonas, sueigos Lutarahoje vadovas
244
Merovingai, dinastija 59, 65, 67,
76, 82, 89, 153, 189, 236, 266,
271, 305, 388, 390, 397
Mieška I, lenkų kunigaikštis 142
Mikalojus V, popiežius 16
Mikė, vagrų žynys 329
Mscislavas, obodrėnų kunigaikštis
315
Nakonas, obodrėnų kunigaikštis
315
Nithardas, frankų istorikas 168,
169, 180, 221-225, 398
Notgeris Brunenietis 239, 244
Odalrikas, Liudviko Pamaldžiojo laikų
grafas 391
Odalrikas, Liudviko Vokiečio laikų
grafas 271
Odalrikas, Loršo abatas 47
Odoakras, germanų karalius Italijoje 78
Olafas, švedų karalius 347, 349,
352
Olga, regentė, Kijevo kunigaikščio
Igorio našlė 389 Onodrogas, obodrėnų
kunigaikštis 315
Otonai, dinastija 7
Otonas I, vokiečių karalius,
imperatorius 396, 398
Otonas III, vokiečių karalius,
imperatorius 359
Ovidijus, romėnų poetas 8
Paulius Diakonas, langobardų
kronininkas 55, 56, 58, 69,
71, 80, 203, 204
Pavlikas, Santoko kaštelionas 334,
335
Piastai, dinastija 83, 266, 296, 298, 301,
302, 305, 385, 388,
394,411,412
Pipinas Trumpasis 67, 389
Pirošaičiai 132
Plinijus Vyresnysis, romėnų rašytojas
52, 104, 255, 257
Poggio Bracciolinis, XV a.
Humanistas, Romos Kurijos
dignitorius 16
Prokopijus iš Cezarėjos 15, 22, 23,
308, 324, 384
Pršemislai, dinastija 399
Prudencijus, Trua vyskupas 221,
224, 225
Pseudomaurikijus 15, 25, 27
Pšemyslas II, Lenkijos karalius
297
Pšybyslavas, vagrų kunigaikštis
26, 330
Rabanas, grafas 391
435
Radzimas-Gaudentas, arkivyskupas 405
Ratchisas, langobardų karalius 79, 183,
199, 201
Recesvindas, vesgotų karalius 62, 76,
101
Rimbertas, Ansgaro biografas 22, 23,
347, 384
Riurikaičiai 372, 389, 394, 399
Rychvinas, grafas 391
Rochelis, vagrų kunigaikštis 329
Rodvinas, rūmų grafas 284
Romulas Augustulas, Romos
imperatorius 78
Rostislavas Mstislavičius, Smolensko
kunigaikštis 395
Rotaris, langobardų karalius 42, 43, 52,
55-57, 68, 69, 71-74, 77, 80, 84, 96-101,
109, 110, 113, 120, 121, 123, 125-128,
133, 134, 136, 139, 140,143-150, 160,
166, 167, 169, 170, 171, 173, 183, 192­
196, 202-204, 216, 322, 325, 361-365,
367, 369, 370-372, 376
Ruadoltas, grafas 271, 281
Rudolfas Fuldietis 17-19, 26, 34, 168,
169, 221, 333, 342, 353, 403, 404
Rudokas 244, 245
Saksas Gramatikas, danų kronikininkas
15, 22, 344-346, 354, 355, 384,
407, 409
Saksmundas, fryzų teisės skelbėjas 48,
49, 51
Salegastas, fryzų teisės skelbėjas 46-48,
50, 87
Saliamonas, Sankt Galeno vienuolyno
abatas 241, 249-251
Sekundas Tridentietis, kronikininkas 80
Seliboras, vagrų kunigaikštis 315
Sigisbertas, frankų karalius 58
Sigismundas, burgundų karalius
61, 77, 139, 159, 192
Silvestras II, popiežius 359
Snoris Sturlusonas 44
Sobieslavas I, čekų kunigaikštis 394
Stabilicianas, notaras 80
Strabonas, graikų geografas 403
Svenas Estridsenas, Danijos karalius 10
Svenas, danų vyskupas 407
Sviatoslavas Olegovičius, Naugardo
kunigaikštis 395
Sviatoslavas, Jaroslavo Išmintingojo
sūnus 106
Sviatoslavas, Kijevo kunigaikštis, Igorio
sūnus 137
Szymekas, bajoras 294
Šv. Augustinas Kenterberietis, vyskupas
98
Šv. Beda Garbingasis, istorikas 10,
27, 28, 31, 53, 56, 349, 350,
368, 384
Šv. Bonifacas Vinfridas 36-39, 284
Šv. Brunonas Kverfurtietis 404, 405
Šv. Konstantinas, misionierius 264
Šv. Lebuinas, misionierius 22, 23,
28, 179, 180, 273, 309, 311,
334, 336-339, 341, 350
Šv. Otonas Bambergietis, misionierius
22, 302, 326, 334, 335, 340, 344, 348,
355, 406, 407
Šv. Steponas, vengrų karalius 396
Šv. Vaitiekus 32, 404, 405
Tacitas, romėnų istorikas 12, 15-27, 32,
34-39, 42, 51, 52, 54, 104, 105, 108,
109, 117, 141, 152, 169, 254-258, 288,
436
 311, 312, 316, 325, 327, 328,
331-333, 335, 341-343, 347,
348, 351-354, 357, 358, 372,
380, 384, 396
Teganbaldas, valdos Fišlakeno kaime
savininkas 237
Teodolinda, langobardų karalienė
55, 98
Teodorikas Didysis, ostgotų karalius 78,
79
Teodorikas I, frankų karalius 45,
46, 101
Teodorikas, cistersas, misionierius 345,
346
Teodosijus, Romos imperatorius
Titmaras Merzeburgietis, vokiečių
kronikininkas 15, 21-23, 29,
30, 294, 313, 314, 316-320,
322-324, 342-344, 346, 347, 353-355,
384, 410
Tiudorfas, Churo vyskupas 249
Tutas, karaliaus vasalas 241
Udalrykas, Linzgau grafas 249-252
Udas, obodrėnų kunigaikštis 315
Upas, valdos Merheimo kaime
savininkas 284
Utas, grafas 281
Valdemaras I, Danijos karalius 15
Valtas, bufango Berghohės kaime
bendrasavininkis 243
Varcislavas 335
Vicelinas, Vagrijos vyskupas 329
Vidogastas, frankų teisės skelbėjas
46-48, 50, 87
Vidukindas, vestfalų vadas 212, 213,
274
Vidukindas, vokiečių kronikininkas
315
Visogastas, frankų teisės skelbėjas 46,
48, 50, 87
Vladimiras I, Kijevo kunigaikštis 396,
407
Vladimiras Monomachas, Kijevo
didysis kunigaikštis 106, 320
Vlemaras, fryzų teisės skelbėjas 48-51,
109
Volfgeris Priufeningietis 326, 344, 406
Volfredas, anglosaksų misionierius 18,
20, 329
Vratislavas II, čekų kunigaikštis 326
Vsevolodas, Jaroslavo Išmintingojo
sūnus 106
Vulfila, Biblijos vertėjas, gotas 360
437
 TURINYS

ĮVADAS 5

I Skyrius
NUO RAŠYTINIŲ LIUDIJIMŲ PRIE NERAŠTINGŲ VISUOMENIŲ.
PASAKOJIMAI APIE BARBARUS 13
II Skyrius
BARBARŲ TEISĖ 41
III Skyrius
ŽMOGUS GIMINIŲ BENDRUOMENĖJE 103
IV Skyrius
VIENI VIRŠ KITŲ. SOCIALINIAI SKIRTUMAI GENTINĖJE
SANTVARKOJE 151
V Skyrius
KAIMYNŲ BENDRUOMENĖ IR JOS TERITORIJA 227
VI Skyrius
POLITINIS KAIMYNYSTĖS ASPEKTAS 253
VII Skyrius
GENTINĖS VISUOMENĖS INSTITUCIJOS 307
Epilogas
BARBARŲ PASAULIO PABAIGA 379

PADĖKA 412

SANTRUMPOS 414

ŠALTINIAI 415

LITERATŪRA 419

PAVARDŽIŲ RODYKLĖ 432

438
 Modzelewski, Karol
Mo-31 Barbarų Europa / Karol Modzelewski; iš lenkų kalbos vertė
Vytautas Dekšnys. - Vilnius: Mintis, 2008. - 440 p. Bibliogr.: p.
415-431. - Pavardžių r-klė: p. 432-437
ISBN 978-5-417-00938-9

Viduramžių istoriko Karolio Modzelewskio „Barbarų Europa“ - išsami

lyginamoji studija, itin aktuali dabar, kai bandoma apibrėžti Lietuvos istorinio
palikimo santykį su Europos civilizacija.
Autorius tyrinėja germanų ir slavų genčių socialinę santvarką viduramžiais.
Atmesdamas stereotipus nagrinėja pačią barbariškumo sampratą ir bando
atsakyti į klausimą, kokia buvo „tikroji“ Europos civilizacijos kilmė.
Studijoje galima rasti analogijų su ikikrikščioniškosios Lietuvos istorija.
Rašydamas apie pagoniškąją Europą, autorius užsimena apie problemas,
susijusias su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėmis, mini vėlesnių
Lietuvos statutų nuostatas.
UDK 940.1+947.45.02

Viršelyje:
(55) Kabutis. VII-VIII a.
Žalvaris. Jurgaičių kapinynas, Šilutės raj. Kapas 7 (79) Plokštelinė segė.
IX-XIII a.
Žalvaris. Laivių kapinynas, Kretingos raj. Kapas 5
Iš Lietuvos istorijos paminklai. Vilnius: Mintis, 1990

Karol Modzelewski
Barbarų Europa

Iš lenkų kalbos vertė

Vytautas Dekšnys
Recenzente Irena Daugirdaitė
Meninis redaktorius Romas Dubonis
Maketuotoja Dalė Dubonienė

Leidykla „Mintis“, Z. Sierakausko g. 15, LT-03105 Vilnius

Spaustuvė UAB „Logotipas“, Utenos g. 41 a, LT-08217 Vilnius

439