* 3 eik

..su
JONATHAN
H O B Ą N

u
Išlaisvink
intuiciją,
«pasitikėjimą
ir vidinę galią
 m
m
o
ii]
E

®
(/)
4(ū—
ro
O)
o
o

JONATHANAS
HOBANAS
yra žymus britų
psichoterapeutas, jis taiko
unikalų gydymo būdą,
vadinamą „ėjimo terapija“. Šis psichoterapinio gydymo metodas,
pagal kurį vaikščiojimas gamtoje - užmiestyje arba žaliuosiose
miesto plotuose - derinamas su konsultavimu, stebėtinai
pagerina klientų, pradedant streso išvargintais įmonių vadovais,
įžymybėmis ir baigiant paprastais žmonėmis, būklę. Vaito salos
gilumoje jis organizuoja „perdegusiųjų“ reabilitacijos stovyklas,
kur žmonės atgauna fizines ir dvasines jėgas.
Apie jo knygą rašė laikraščiai, skaitmeninė žiniasklaida,
taip pat aptarė radijas ir televizija. įskaitant BBC. The Daily
Telegraph. You Magazine ir Women's Health. Kaip specialistas,
Hobanas yra registruotasis Britų konsultavimo ir psichoterapijos
asociacijos (BACP) narys.
Daugiau informacijos ieškokite svetainėje
www.jonathanhoban.com.

„Jonathanas Hobanas mus ragina pasitelkti gamtą kaip

aplinką, kurioje galėtume iš naujo apmąstyti gyvenimą ir streso
priežastis. Jis kviečia išeiti „pasivaikščioti kartu su savo
sunkumais“, suteikti sau fizinę ir psichologinę erdvę, kad naujai
pažvelgtume į save ir nuspręstume, ko mums iš tikrųjų reikia. Už
patarimą pėsčiomis keliauti į darbą ar iš jo, ypač už siūlymą pietų
pertrauką praleisti parke ant suolelio labai gerai vertinu šią knygą,“

- Seras C I A R Ä N A S D E V A N E' A S,
Britų tarybos generalinis direktorius

2
 eik
su
vilku

3
JONATHAN
HOBAN

eik
su
vilku
Iš anglų kalbos vertė
Audronė Gendvilienė

Alma littera
VILNIUS / 2019

4
Versta iš: WALK WITH YOUR WOLF
Unlock your intuition, confidence & power,
Jonathan Hoban, Yellow Kite, 2019

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų
bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti,
viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių
tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-3853-3

Copyright © Jonathan Hoban 2019

Autoriaus nuotrauka © Timi Eross
© Vertimas į lietuvių kalbą, Audronė Gendvilienė, 2019
© Leidykla „Alma littera“, 2019

5
Su meile skiriu Mavis, Richardui ir Johnui Hobanams

6
 TURINYS

ĮVADAS 9

1 SKYRIUS. ŽVĖRIS, VADINAMAS STRESU 19

2 SKYRIUS. PIRMIEJI ŽINGSNIAI LINK SAVO TIKROSIOS SAVASTIES 36
3 SKYRIUS. GĖDOS IR PERDEGIMO CIKLAS 48
4 SKYRIUS. VIDINĖS JĖGOS SUTEIKIMAS IR PRIĖMIMAS 65
5 SKYRIUS. NAUJŲ ISTORIJŲ KŪRIMAS 81
6 SKYRIUS. DEPRESIJA IR RYŠIO PRARADIMAS 96
7 SKYRIUS. POKYČIŲ ĮTAKA GYVENIMUI 111
8 SKYRIUS. SIELVARTAS IR NETEKTIS 126
9 SKYRIUS. KAI NIEKADA NEGANA - NEPRIKLAUSOMYBĖS GNIAUŽTAI 140
10 SKYRIUS. SUSIJUNGIMAS SU SAVASTIMI, SU SIELA 158
11 SKYRIUS. PROTO, KŪNO IR DVASIOS PRIEŽIŪRA 175
PABAIGOS MINTYS 187

PADĖKOS 195
NUORODOS 197

8
 ĮVADAS

Jau beveik priartėjome prie antrosios konsultacijos pabaigos, bet Viktorija vis
dar nebuvo pažvelgusi man tiesiai į akis. Iš to, kaip įsitempusi ji sėdėjo kėdėje,
užėmusi gynybinę poziciją, iš retų jos žodžių galėjai matyti beveik visus streso
ir nerimo požymius. Akivaizdu, ji nenorėjo čia būti; lygiai taip pat buvo aišku,
kad jai reikia pagalbos.
Kabinetas buvo pilkas ir niūrus, tokie paprastai ir būna psichoterapeutų
kabinetai. Pastebėjau, kad daugelis mano klientų jaučiasi taip pat kaip
Viktorija - šioje aplinkoje jiems nejauku, jie nenori užmegzti kontakto.
Mačiau, kad ji patiria didžiulį spaudimą ir jai tai kelia dar didesnį nerimą ir
stresą.
Mėginau prisiminti, kur sunkiais gyvenimo laikotarpiais pats geriausiai
jaučiuosi. Supratau, kad geriausia man būna ne tarp keturių sienų kaip čia, o
lauke, tarp medžių ir parkuose. Gamta man tapo „pasaulio gimdytoja", ji mane
nukreipdavo, apglėbdavo ir rūpindavosi, tiesiog būdama šalia kai kuriomis
sunkiausiomis mano gyvenimo akimirkomis. Pasivaikščiojimas gamtoje man
suteikdavo daug aiškumo ir erdvės įsiklausyti į save. Ji nekaltino ir neblaškė,
priešingai, susiedavo mane su aplinka ir jausmais. Kadangi gamta buvo
sąžininga ir suteikdavo galimybę pažvelgti į save iš šalies, žinojau, kad ji visada
bus, kai man jos prireiks, nekeldama jokių sąlygų, ir aš niekada nebebūsiu
vienas.
Trumpai tariant, gamta išgelbėjo man gyvybę.

9
 Pažvelgiau į Viktoriją. Ji atrodė nelaiminga, išsigandusi, nusiteikusi gintis,
sėdėjo kėdėje persisukusi.
- Jums tikrai labai sunku, ar ne? - paklausiau.
Viktorija linktelėjo.
- Aš šitai dariau anksčiau, kai buvau jaunesnė, ir tada man nepadėjo.
Nekenčiu šito.
- Jūs manote, kad čia negalite būti atvira.
Ji vėl linktelėjo. Mačiau, kad tuoj pravirks.
- Gerai. Aš jums pasakysiu, kad... kitą savaitę susitikime ne čia. Geriau
eikime pasivaikščioti. Ar žinote, kur Vimbldono parkas?
Viktorija pažvelgė į mane ir pirmą kartą atrodė akivaizdžiai atsipalaidavusi.
- Taip, - atsakė ji. - Tai būtų puiku. Pasivaikščiokime.
Taip ir padarėme. Tai buvo Viktorijos sveikimo pradžia.

Kaip visuomenė, mes patiriame didžiulę streso, nerimo ir depresijos epidemiją.

Jūs tai žinote, nes esate vienas dėl jos kenčiančių žmonių arba pažįstate tokių.
Jaučiatės taip, tarsi neturėtumėte nei vietos, nei laiko atsipalaiduoti, pailsėti ir
tiesiog „būti“. Jūsų telefonas nuolat skamba. Atrodo, nėra pabaigos el.
laiškams, į kuriuos turite atsakyti. Jūsų darbo aplinka karštligiška. Visi
priklausomi nuo kofeino. Neturite laisvos akimirkos; nė minutėlės, kurios metu
nebūtų vertinamas jūsų „našumas“. Jūsų pečius slegianti našta yra nuolatinė ir
nepakeliama.
Visi tai jaučiame, tačiau patys prie to prisidedame, stengdamiesi palaikyti
virimo temperatūros įtampą. Matome, kad žmonės patiria iki šiol negirdėtą
perdegimo sindromą, o dėl to visi esame kalti. Kiek iš mūsų drįstame atsakyti
„ne“, kad nedirbsime viršvalandžių, arba atsikirsti, kad mums dabar pietų
pertrauka, kad daugiau nesutiksime su nepagrįstais vis labiau įsitempusių
vadovų reikalavimais?
Tačiau, užuot taip pasakę, su viskuo sutinkame ir šiame įtampos verpete
karštligiškai stengiamės ištaikyti valandėlę sau.

10
 Trumpam išbėgame papietauti į miestą, išvažiuojame į beprasmišką
komandiruotę; niūriai sėdime sausakimšame paplūdimyje, tikėdamiesi, kad
vaikai, kurie triukšmingai žaidžia šalia, kur nors dings, arba užsirašome į jogos
kursus ir juose suprantame, kad negalime nustoti verkti. Mūsų jausmai gali bet
kada prasiveržti, tačiau iš visų jėgų juos stumiame gilyn, tarsi šiukšles į
perpildytą šiukšlinę arba kaip senus daiktus nukišame į pastogę, kai jų
nebenorime matyti, tačiau kažkodėl nekyla ranka išmesti. Mes negalime - ir
nenorime - savo jausmų pripažinti, nes jie mus gąsdina, yra svetimi ir gal net
atrodo pavojingi. Taigi, ir toliau uoliai dirbame, savarankiškai gydydamiesi
alkoholiniais gėrimais, narkotikais, lytiniais santykiais, greituoju maistu,
intensyviomis treniruotėmis, psichoterapijos seansais ir visais kitais įmanomais
būdais, kad išlaikytume ramybę. Ir šis užburtas ratas nuolat kartojasi.

Sprendimas...

paprastas. Nereikia jokių stojamųjų mokesčių, narystės, konsultacijų. Tam

reikia tik laiko, kantrybės, gebėjimo atsijungti (tiesiogine prasme) ir noro vėl
prisijungti prie to, kas yra aplink jus.
Sprendimas - išeiti pasivaikščioti. Ne nupėdinti iki alaus baro ar pasisukioti
po parduotuves, bet gerokai pasivaikščioti lauke, nes tai išjudina kūną ir protą,
sumažina įtampą, padeda pamatyti, kas svarbu, ir kitaip pažvelgti į visus
gyvenimo keliamus sunkumus bei išbandymus.
Vaikščiodami atsiduriate aplinkoje, kurioje lengva perkratyti jausmus ir
pamažu suprasti, kad gamta yra geriausia gydytoja. Būdami lauke bet kokiu
oru, jūs iš naujo užmegsite gyvybiškai svarbų ryšį su žeme, kurį visi turime vos
gimę, bet kažkodėl prarandame. Taip pat sužinosite, kaip atsipalaiduoti ir
išgirsti, ką mums sako intuicija be viso to „triukšmo“, kuris paprastai ją
blokuoja.

11
 „Ėjimo terapijos“, kaip aš ją vadinu, grožis yra jos paprastumas. Viskas, ką
jums reikia padaryti, - rasti laiko kojoms dėlioti vieną priešais kitą aplinkoje,
kurioje nurimsta protas, atgyja jausmai ir kuri jums padeda einant šalia savo
sunkumų pamatyti juos tokius, kokie iš tiesų jie yra.
Svarbu pažymėti, kad „gamta“ - tai ne tik laukinės, nutolusios ir
neprieinamos vietovės. Ji yra visur, net ir tankiausiai užstatytose miesto dalyse,
jei tik nepatingėsite apsidairyti. Didžiausiuose pasaulio miestuose, įskaitant
Londoną, yra daug nuostabių parkų ir kitų atvirų erdvių, kuriose galima pajusti
ryšį su žeme ir aplinka. Ji yra kitoje slenksčio pusėje, ji kviečia išskėstomis
rankomis. Svarbiausia atsiliepti į jos kvietimą. Jei tai padarysite, patirsite
nuostabių dalykų.

Kuo gali būti naudinga ši knyga?

Nors ėjimo terapija iš esmės paprasta, greitų sprendimų ji nesiūlo. Norint ja

naudotis, reikia nuoseklumo, ryžto, sąmoningumo, atsparumo ir sąmoningumo.
Norėdami įsitraukti į šį procesą, turite būti tvirti ir fiziškai, ir psichologiškai.
Jums reikės reguliariai vaikščioti ir žinoti, kad per vieną naktį nepasveiksite.
Jau supratote, jog jums reikia pagalbos, kad susidorotumėte su tam tikrais
jausmais ir gyvenimo situacijomis, bet turite būti pasiruošę dirbti ir drąsiai
laikytis pasirinktos krypties. Jei tai suprantate ir su tuo sutinkate, patirsite šiuos
ėjimo terapijos privalumus:

sumažės stresas,
dažniau būsite geros nuotaikos,
aiškiau mąstysite,
sumažės nerimas,
pajusite glaudesnį ryšį su aplinka,
pagerės fizinė sveikata,

12
 mažiau vartosite kenksmingų medžiagų arba atsisakysite įpročių, kurie
tik trumpam pagerina savijautą,
pagerės požiūris į save ir santykiai su artimaisiais.

Visa tai pasakius, reikia pridurti, kad ši knyga įsakmiai nenurodo, kaip turite
elgtis. Visi žmonės skirtingi, kiekvienas eina savo tempu. Knygoje „Eik su
vilku“ siūlomi praktiški, naujausi patarimai, pateikiami pratimai, mokantys,
kaip vaikščioti, mąstyti ir jausti, norint susidoroti su sunkiomis emocijomis.
Pradėsime nuo pirmųjų žingsnių, o kai įgysite patirties, imsite suprasti, jog jūsų
protą ir kūną teigiamai veikia galimybė pabūti gamtoje ir susilieti su jos
jėgomis. Eisiu kartu su jumis kaip draugas ir vadovas, rodysiu kelią į savęs
atradimą ir išgijimą. Pakeliui papasakosiu apie savo paties priklausomybę ir
kaip jos atsikračiau, nes ši patirtis buvo tokia gera, kad nusprendžiau tapti
psichoterapijos konsultantu, tikėdamasis kitiems suteikti tai, ką mano
konsultantai suteikė man. Kai manysiu esant reikalinga, papasakosiu apie savo
kelionę ir pristatysiu keletą klientų, kurių pasakojimai jus paskatins sekti jų
pėdomis. Mes vaikščiosime pėsčiomis, ir tai bus mūsų atkirtis stresui, nerimui,
depresijai, sielvartui, priklausomybėms ir sudėtingiems gyvenimo pokyčiams,
su kuriais susiduria visi žmonės.
Knyga skirta visiems, nes visi patiriame gyvenimo spaudimą. Jūs nebesate
vieni - mes kartu išeisime į šią kelionę ir pakeliui pataisysime jūsų santykius
su pasauliu, kitais žmonėmis ir, svarbiausia, su savimi.
Pastaba: kai padarysite pažangą, galbūt panorėsite vaikščioti su draugu,
tačiau pirmasis knygos skaitymas yra psichoterapinė kelionė, kurią reikia
atlikti vienam.

Kodėl knygos pavadinime yra vilkas?

Mes visi esame gyvūnai, turintys potencialią galimybę prisijungti prie savo
instinktyvios, pirmapradės pusės. Mano nuomone, vilkas

13
yra puiki žmogaus būsenos dvilypumo metafora. Viena vertus, jis išreiškia
mūsų laukinę prigimties pusę, gebėjimą pajusti pavojų ir giliausių, tamsiausių
jausmų baimę - mūsų pirmykštę energiją, kuri mus verčia reaguoti negalvojant
ir skatina elgtis taip, kaip to reikia, kad išgyventume. Kita vertus, vilkas yra itin
bendruomeniškas gyvūnas, ištikimas savo gaujai, noriai bendraujantis, turintis
stiprius instinktus ir mėgstantis laisvę. Vilkas yra tarytum mano „šešėlinis
gyvūnas“: jo elgesio bruožai atitinka tam tikrus mano pasąmonės, asmenybės
ir dvasios aspektus - tai, apie ką vėliau papasakosiu plačiau. Lygiai kaip ir man,
šiam žvėriui aplinka yra gyvybiškai svarbi jo gerovei ir išlikimui.
Kalbant apie mane, aš susitapatinu su vilko jautrumu, ištikimybe gaujos
nariams, protu ir draugiškumu. Vilkui reikia erdvės, kur galėtų laisvai klajoti,
o mums, žmonėms, lygiai taip pat reikia vietos, ku rioj e galėtume „būti“. Jei
vilkai neturi užtenkamai erdvės, nebegali naudotis klajojimo ir medžiojimo
instinktais, ir tai jiems sukelia didelį stresą. Atsidūrę nelaisvėje, vilkai nebegali
elgtis taip, kaip diktuoja instinktai, todėl tampa pernelyg budrūs - daug
budresni, nei būtų laukinėje gamtoje. Pamažu kailis praranda blizgesį, prigęsta
akys, atbunka instinktai. Ir, nors galiausiai vilkai susitaiko su nauja padėtimi,
jie nebėra tokie, kokie buvo prieš juos sugaunant.
Ar randate panašumų į save? Ar panašu į tai, kaip jūs jaučiatės? Ar į jūsų
erdvę braunasi dvidešimt pirmasis amžius? Mes, žmonės, turime susigrąžinti
laukinę prigimtį, slypinčią kiekviename iš mūsų. Kaip sakoma: „Įmeskite mane
pas vilkus, ir aš grįšiu, vadovaudamas gaujai.“

Kas atsitinka, kai atsiduriame nelaisvėje?

Kai didžiąją laiko dalį praleidžiame darbe arba apie jį galvodami net tada, kai
fiziškai nesame darbo vietoje, padidėja kortizolio - streso

14
hormono - lygis organizme. Dėl nuolat didėjančios įtampos priimame blogus
sprendimus, sunku įvertinti tikrąją padėtį, išryškėja kantrybės stoka, apima
nerimas, depresija, išsivysto priklausomybė (nuo savo adrenalino, kuris
padidėja streso metu, taip pat nuo išorinių elementų, pvz., alkoholinių gėrimų
ar narkotinių medžiagų), prasideda psichikos ligos... sąrašą galima tęsti.
Pradedame gyventi nuolatiniu „kovojimo, pabėgimo ar sąstingio“ ritmu, nes
mūsų kūnas beviltiškai stengiasi įveikti nesiliaujantį stresą, kurį patys ir
sukeliame. Nebejaučiame savo asmeninių ribų ir visiškai pamirštame, kad
mums, žmonėms-gyvūnams, reikia savimi rūpintis.
Trumpai tariant, save apleidžiame. Ir, mano nuomone, sunkiausią traumą
patiriame ne tada, kai mus apleidžia kiti, o kai save apleidžiame patys.
Kaip manote, kokiu būdu galėjote apleisti save? Galbūt nebedarote dalykų,
kuriuos mėgstate daryti, arba nebeleidžiate laiko su žmonėmis, nesusijusiais su
jūsų darbu? Galbūt apleidote save persivalgydami, per daug vartodami
alkoholio arba įsitraukėte į žalingus tarpusavio santykius? Ar tiesiog per ilgai
ir per sunkiai dirbate. Dabar skirkite šiek tiek laiko ir pagalvokite, kuriose
gyvenimo srityse esate save apleidę.
Išsiaiškinę šias sritis, tikėtina, pamatysite, kur jūsų gyvenimas tapo sunkiai
valdomas. Svarbu pažymėti, kad kai gyvenimas pradeda slysti iš rankų, kai prie
to dar prisideda nesugebėjimas nustatyti asmeninių ribų, kai nebegalite
pasakyti „ne“ arba „sustokite“, jus gali apimti neryžtingumo, nesaugumo
jausmas ir stresas. Ir jei patiriate ilgalaikę įtampą, prarandate asmenybės
aiškumą, todėl pasijuntate tarytum spąstuose ir bejėgiai ką nors pakeisti.
Pagrindiniai šios knygos tikslai - padėti iš naujo susidaryti aiškų asmenybės
paveikslą, atkurti sąžiningumą ir išmokti valdyti stresą sukeliančius veiksnius.
Atėjo laikas skirti dėmesio sau ir susitelkti į tai, kaip puoselėti tas gyvenimo
sritis, kurių iki šiol nepaisėte. Ir išmokti būti šiek tiek savanaudiškiems.

15
Šį žodį kartais vartojame siekdami sugėdinti tuos, kurie nenori vergiškai
tarnauti kitų poreikiams. Bet ar jūs esate savanaudis todėl, kad norite verčiau
vienas nueiti į kiną, o ne į alaus barą su draugais ar bendradarbiais? Ar esate
savanaudis todėl, kad per pietų pertrauką valandą praleidžiate lauke, kai visi
kiti valgo prie darbo stalų? Ne, žinoma, jūs ne toks, todėl neleiskite niekam
jūsų gėdinti, kad priverstų taip apie save galvoti. Verčiau galvokite apie tai kaip
apie „rūpinimąsi savimi“. Negalvokite apie tai, ką apie jus mano kiti žmonės;
svarbu, kuo jūs patys tikite ir ką instinktyviai jaučiate esant teisinga. Mes
pernelyg lengvai atsisakome savo jausmų ir pasiduodame aplinkinių įtakai.

Vaikščiodami tapsite laimingi

Matėme, kokį pavojų kelia padidėjęs kortizolio ir adrenalino kiekis. Laimė,

šioms medžiagoms yra priešnuodis - oksitocinas. Kartais jis vadinamas
„meilės narkotiku“, nes išsiskiria organizme, motinai bendraujant su kūdikiu,
prisilietimų, suartėjimo metu, šypsantis, juokiantis ir kitokiais būdais jis
užtikrina gerą savijautą (įskaitant vaikščiojimą); kai vaikštome, oksitocinas
išsiskiria kartu su endorfinais, tada beveik iš karto pajuntame teigiamą jų
poveikį, nes hormonai pasklinda po visą kūną. Tiesą sakant, 2015 m.
Kalifornijos Stanfordo miškų instituto atliktame Kalifornijos valstijos
gyvenimo sąlygų tyrime nustatyta, kad žmonių, devyniasdešimt minučių
vaikščiojusių natūralioje gamtinėje aplinkoje, su pagrindiniu depresijos
veiksniu susijusios smegenų dalies aktyvumas sumažėjo.1 Taigi aktyvus
judėjimas gamtoje užtikrina mūsų gerą savijautą ir veikia kaip stresą
mažinantis veiksnys, nes tai tinkamas laikas ir vieta surikiuoti mintis, jausmus
ir pradėti aiškiau mąstyti.
Išėjimas pasivaikščioti dažnai yra natūralus, instinktyvus neatidėliotinos
problemos sprendimo būdas. Kiek žmonių, susidūrę su konfliktine

16
situacija ar tuomet, kai reikia priimti sunkų sprendimą, sako: „Pakanka, einu
pasivaikščioti!“ Ir grįžta, turėdami sprendimą ar bent jau susidarę aiškesnį
klausimo vaizdą? Įtariu, kad tokių dauguma.

Ar vaikščiojimu tikrai galima išspręsti visas problemas?

Kaip jau sakiau, nekalbame apie greitąją pagalbą. Galite nueiti į prekybos
centrą ir grįžti atgal, bet tai nepadės nieko išspręsti. Jūs turite judėti - iš tiesų
judėti. Nesiūlau išsirengti į žygį į artimiausio kalno viršūnę (gerai, dar ne
dabar), bet jei nuoširdžiai norite, kad suaktyvėtų jūsų smegenų veikla, turite
išeiti į lauką bet kokiu oru ir gerokai pasivaikščioti gamtoje.
Nusprendę išeiti pasivaikščioti, drauge savo dienotvarkėje skiriate šiek tiek
laiko mintims ir jausmams suprasti. Stengdamiesi suvokti, kaip jaučiatės prieš
kiekvieną pasivaikščiojimą, jo metu ir po jo, išmoksite apibūdinti savo
savijautą. Jausmų įvardijimas (pavyzdžiui, „jaučiuosi laimingas“, „jaučiu
nerimą“, „mane apėmusi melancholija“, „jaučiuosi liūdnas“) padeda
smegenims ir kūnui efektyviau valdyti mintis ir emocijas.
Emocijų atpažinimas ir jų įvardijimas taip pat gali padėti išreikšti jausmus,
kuriuos dažnai, patys to nesuvokdami, giliai slepiate ar sąmoningai nenorite
parodyti iš baimės, kad tapsite pažeidžiami ir pernelyg atviri. Išdrįsę įvardyti ir
aiškiai išreikšti emocijas ir sau, ir kitiems, plečiate emocinį žodyną ir
supratimą, gerinate pasitikėjimą savimi ir savigarbą, mažinate emocinį ir fizinį
stresą, atleidžiate sau ir pajuntate ilgai lauktą palengvėjimo jausmą. Pripažinti,
ką iš tiesų jaučiate, jokia gėda, tačiau gali prireikti šiek tiek laiko, kol įprasite,
jei nesate anksčiau to darę.
Fizinis judėjimas padeda aiškiau mąstyti, o vaikštant gamtos apsuptyje, iš
naujo užmezgamas dvasinis ir emocinis ryšys su gamta, kurį patys nejučia
nutraukėte.

17
 Kai buvau maža, visada buvau „jautrus“ vaikas. Tai buvo
mano etiketė. Žmonės mano, kad labai pasitikiu savimi,
bet galiu būti iki skausmo drovi ir jautri. Kai mudu
su Džonatanu pradėjome vaikščioti pėsčiomis, labai
greitai pamačiau, kad keičiuosi. Kai išeidavau iš namų ir
pasivaikščiodavau prieš darbą, visa likusi diena būdavo
gera. Nurimdavau ir geriau suprasdavau save. Nustojau
gerti, rečiau užsukdavau j barus, gyvenimas pradėjo gerėti.
Išmokau kalbėti su savimi. Tai man davė galimybę į ką nors
konkretaus susitelkti. Iki tol neįsivaizdavau, kaip veikia
mano protas, išskyrus tai, kad jis visą laiką mane nuvildavo.
Viktorija

Norėčiau, kad šios knygos pabaigoje jūsų asmenybė vėl taptų tokia, kokia
buvo jums gimus. Žinoma, tai ambicingas tikslas, bet mano misija yra padėti
jums vėl pasijusti gyvais žmonėmis. Ėjimas pėsčiomis atgaivins pojūčius ir
pagyvins jūsų kūną ir sielą. Kai jūsų asmenybė taps tokia, kokia ji turėjo būti,
vietoj įtampos, nerimo, depresijos ar perdegimo jausmo apims ramybė,
žinojimas, kad sugebate būti iš tikrųjų sąžiningi patys sau, ateis ilgai lauktas
asmenybės aiškumas. Taigi, ar vaikščiojimas pėsčiomis tikrai gali išspręsti jūsų
problemas? Taip, gali, nes, pradėję vaikščioti, būsite daug geresnėje padėtyje
ir galėsite imtis reikiamų pokyčių sveikesniam ir laimingesniam gyvenimui
užtikrinti.

18
 1 SKYRIUS. ŽVĖRIS, VADINAMAS STRESU

Kai viskas bus prarasta, koks nors laukinis padaras tave suras. Iš kino
filmo „Pabaisos šauksmas“, 2016 m. pastatyto pagal to paties
pavadinimo Patricko Nesso knygą

Taigi, ką darysime dabar? Aišku, eisime į lauką! Tačiau pirmiausia

pažvelgsime į tai, kas šiuo metu vyksta su jumis, ir aptarsime pradinius
žingsnius, kurie padės išmokti sąmoningai, atidžiai vaikščioti, tuo pat metu
galvojant apie būsimą išgijimą.
Bet kol kas ketinu padaryti tai, ko imasi tik nedaugelis psichoterapeutų:
šiek tiek papasakoti apie save ir su kokiais sunkumais gyvenime esu susidūręs.
„Šis laikas ir vieta skirta jums, - jie paprastai sako. - Dabar galite išlieti viską,
kas jums rūpi ir ką norite išnagrinėti ir aptarti.“ Žinoma, gerai, taip ir turėtų
būti, išskyrus tai, kad psichoterapeuto kabinete būna tik du žmonės.
Psichoterapijoje klientai visada prisiimdavo visą riziką, susijusią su
intymių gyvenimo detalių išpasakojimu, tikėdamiesi iš psichoterapeuto
sulaukti bent menko atsako ir emocinio palaikymo. Man dėl to nesmagu, nes,
kaip psichoterapeutai, iš savo klientų mes išmokstame tiek pat kiek jie iš mūsų;
tai abipusis keitimasis gyvenimo patirtimi, abiem šalims jis turi gydomąjį
poveikį ir padeda įgyti daugiau žinių.
Pastebėjau, kad, kai klientams papasakoju apie savo praeitį, jie pajunta
palengvėjimą, kurį suteikia žinojimas, kad kas nors kitas patyrė kai ką panašaus
į tai, su kuo susiduria jie.

19
 Susitapatinimas su kitų žmonių patyrimu yra labai paveiki priemonė, galinti
padėti žmogui sunkiu metu nejausti atskirties ir vienatvės. Kaip
psichoterapeutas, manau, kad naudinga atskleisti savo istoriją ir pasidalyti
gyvenimiškos patirties fragmentais, bet tik tada, kai tai susiję su diskusijų tema
ir padeda nuolatinei psichoterapinių santykių plėtrai. Riba tarp kliento ir
psichoterapeuto turi išlikti, tačiau tuo pat metu santykiai yra santykiai. Taigi,
atsižvelgdamas į tai, kad su jumis išėjau į šią kelionę, pateiksiu šiek tiek
informacijos apie ankstyvąjį savo gyvenimo laikotarpį.

Mano istorija

Užaugau pietvakarinėje Londono dalyje, esu jauniausias iš keturių vaikų, o

mano tėvai buvo šviesūs žmonės. Kai gimiau, tėvui buvo penkiasdešimt. Tokius
kaip jis vadina „tikrais džentelmenais“: Antrojo pasaulinio karo metais tėvas
tarnavo karališkajame karo laivyne, paskui pradėjo dirbti leidyboje ir BBC
radijo žurnalistu. Jis buvo tikintis ir nepaprastai mėgo bažnytinę muziką, dėl šio
pomėgio tapo Vakarų Londono Bromptono oratorijos muzikos direktoriumi.
Mano mama - airė, profesionali operos dainininkė, visada rūpinosi, kad mus
suptų muzika. Ji buvo nuostabi mama, nuoširdžiai mylėjo mus visus. Atsimenu,
vaikystėje pasakodavo visokias istorijas apie mistinius ir mitinius pasaulius,
pasitelkdama vaizduotę ir įpindama antgamtinių reiškinių. Tad nieko keista, kad
užaugau svajotojas, keistoko elgesio su beprotiškai lakia vaizduote. Tačiau esu
jai dėkingas, kad išmokė mane viskuo domėtis ir visada puoselėti dideles
svajones.
Mano broliai ir seserys buvo gabūs mokslui, todėl lankė pačias geriausias
mokyklas. O aš buvau kitoks. Turėjau nedidelę disleksiją, buvau labai jautrus ir
nemėgau drausmės, niekaip nepritapau prie konkurencingo mokyklos pasaulio.
Man patiko gyvenimas, bet taip

20
pat labai jo bijojau. Nežinojau, kaip elgtis ir bendrauti. Kentėjau dėl savo
neryžtingumo, nerimo, menkos savivertės ir pasitikėjimo savimi stokos, o
mano savijautą dar labiau blogino nuolatinės patyčios mokykloje, kurios mane
labai slėgė.
Pakeičiau kelias mokyklas, bet mokslas nesisekė nė vienoje. Kiekvieną
mielą dieną mane gniauždavo baimė, ir atrodė, mane ji persekioja visur, kad ir
kur eičiau.
Kai buvau dvylikos, mamai aptiko gaubtinės žarnos vėžį, ir po penkerių
metų kovos su liga ji mirė. Kol sirgo, pamažu nustojau rūpintis bet kuo, kas
siejosi su mokykla, ėmiau gerti, kad numaldyčiau skausmą. Netrukus po to, kai
mirė mama, mečiau mokyklą, nes gyvenimas buvo per trumpas, kad gaiščiau
laiką tokioje vietoje, kur aiškiai jaučiausi svetimas. Po daugelio nepavykusių
bandymų tapti modeliu ir aktoriumi nusprendžiau prisidėti prie roko grupės ir
pradėjau rašyti dainas, mat iš abiejų tėvų buvau paveldėjęs muzikinius
gebėjimus. Pagaliau atradau gyvenimo būdą, kuris man tikrai patiko; potraukis
alkoholiui ir kitiems rekreaciniams narkotikams puikiai derėjo prie mano
neseniai susikurtos roko muzikanto tapatybės.
Po penkerių metų, kitą dieną po mamos mirties metinių, mano trisdešimt
dvejų brolis Ričardas buvo rastas negyvas savo namuose dėl metadono
perdozavimo. Kai gyvenome tėvų namuose, visada gerai vienas kitą
suprasdavome, ir jo netektis kartu su motinos netektimi padarė didžiulį poveikį
mano gyvenimui. Mačiau, kaip sielojasi tėvas, kai jo žmona pralaimėjo kovą
su vėžiu, kaip jį prislėgė staigi jo pirmagimio sūnaus mirtis; to niekada
nepamiršiu. Nereikia nė sakyti, kad tai dar labiau sustiprino mano skausmą.
Trumpai tariant, man nustojo bet kas rūpėti. Vis giliau klimpau į rekreacinių
narkotikų liūną. Vienu metu, prieš mesdamas narkotikus ir svaigalus,
suvartodavau septynis gramus kokaino ir išgerdavau

21
apie keturiasdešimt vienetų alkoholio per dieną. Dažnai įsiveldavau į
pavojingas situacijas ir, visiškai nuoširdžiai pripažįstu, man pasisekė, jog esu
gyvas.
Priklausomybė man nebekėlė juoko, nors anksčiau mėgdavau atsišaudyti
juokeliais situacijai sušvelninti, pavyzdžiui, „aš niekada neapsvaigstu taip, kad
neprisiminčiau, kas buvo vakar“. Manimi niekas nebetikėjo. Buvau žlugęs.
Mane išgelbėjo du žmonės. Pirmasis buvo mano tuometinis vadovas
Ronanas O'Rahilly'is, „Karolinos radijo“ įkūrėjas, kuris manimi tikėjo bet
kokiomis aplinkybėmis. Jis man daug kartų sakė, kad esu jam kaip sūnus, kurio
jis neturėjo, o man jis atstojo tėvo paveikslą ir buvo sektinu pavyzdžiu, kurio
tuomet reikėjo. Jis nuolat primindavo, kad esu nekvailas (visada maniau
priešingai, nes man nesisekė mokslas), ir leisdavo išreikšti pyktį,
nesmerkdamas manęs už tai. Kadangi Ronanas pats iš prigimties buvo
maištautojas, jis suprato mano polinkį į anarchiją, manęs nebijojo, todėl jo
akivaizdoje visada galėjau laisvai išsakyti savo nuomonę jausdamas, kad ją iš
tiesų vertina.
Antrasis buvo mažas berniukas, kurio vardo nežinau. Dvidešimt trejų metų
buvau nevalyvas, apaugęs barzda, priklausomas nuo alkoholinių gėrimų ir
narkotikų. Vieną dieną sėdėjau gatvėje, vis dar apsvaigęs nuo dviejų dienų be
pertraukos vartojamo kokaino, kai pro šalį ėjo moteris su sūnumi. Mažylis
sustojo, pažvelgė į mane ir tarė: „Mamyte, ar jam viskas gerai?“ To aš niekada
nepamiršiu. Staiga įsižiebė vidinė šviesa. Šis vaikas permatė kiaurai, ką slėpė
mano išorė, todėl tyra vaiko atjauta sužadino viltį ir meilę, tą mano dalį, nuo
kurios buvau atsijungęs. Tai buvo likimas. Tiesiog tą dieną mane pamatęs ir be
jokios paniekos akyse pasidomėjęs mano būkle berniukas privertė pasijusti
vertu pagarbos žmogumi, o ne beverčiu purvo gabalu. Šis ypatinga akimirka
kartu su žmogiška meile man suteikė daug stiprybės ir aiškumo.

22
 Iškart supratau, kad nebegaliu ilgiau taip gyventi ir turiu pasikeisti. Mirk
gyvenk - turiu tai padaryti. Užsirašiau į reabilitaciją, išklausiau konsultacijų
kursą ir galiausiai atsikračiau narkotikų.
Apskritai mano vaikystė buvo gera, tėvai mane mylėjo, bet vienas iš
pagrindinių dalykų, išryškėjusių asmeninės psichoterapijos metu, buvo trauma,
kurią sukėlė tai, kad niekada nesijaučiau iš tiesų matomas ir girdimas. Ir dėl to
buvau vienišas, nesuprastas ir piktas. Taip pat sužinojau, kad turiu didelių
bėdų, susijusių su autoritetais, esu visiškai nepasirengęs imtis asmeninės
atsakomybės už bet ką savo gyvenime. Turėjau pasitikėjimo problemų ir
sunkumų mezgant artimus santykius, nes jaučiau, kad visi galiausiai mane
paliks arba apvils. Trumpai tariant, vis dar buvau apimtas stipraus nerimo,
įsitempęs, neturintis supratimo, kas esu ar ko siekiu. Taigi, padariau tai, ką
daryti dabar prašau jus, - instinktyviai pradėjau vaikščioti, tai darydamas
reguliariai, dažniausiai Vimbldono bendruomenės ir Ričmondo parkuose.
Kasdienis vaikščiojimas ir buvimas gamtoje man suteikė jėgų pradėti kurti
gyvenimą iš naujo. Žingsniuodamas medžiais apaugusiomis vietovėmis
pajutau ryšį su energija, kuriai priklausau, kuri manimi rūpinasi ir mane
palaiko. Eidamas supratau, kad esu dalis kai ko didesnio, nežaboto ir
galingesnio nei aš pats; to, kas mane apgins, rūpinsis ir atvers platesnę
perspektyvą. Tuomet suvokiau, kad gamta yra universali mano gimdytoja. Ir
nuo to laiko stiprinu mūsų ryšį.
Mamos ir brolio mirtis iš manęs išplėšė meilę dar ankstyvoje jaunystėje,
bet aš ją vėl atradau medžiuose, laukuose ir parkuose, kuriuose vaikščiojau.
Gamta manęs nekaltino ir nieko iš manęs neprašė, ji paprasčiausiai leido būti
jos apsuptyje. Buvau sugniuždytas visko, kas man buvo nutikę, ir
nepatenkintas savo reakcija į įvykius, bet gamta mane paėmė už rankos, padėjo
ištverti emocijų audras ir palydėjo į vietą, kur jaučiausi ramus ir vėl galėjau
kontroliuoti savo

23
gyvenimą. Ėjimas nuramino „triukšmą“ mano galvoje ir suteikė neutralią erdvą,
kurioje galėjau mąstyti apie tai, kas esu. Atsirado galimybė pasiekti ir stebėti
savo mintis bei jausmus, jie tapo aiškūs kaip niekad, nors kartais atrodė nežaboti
ir dėl to baisūs.
Visi esame gamtos dalis, tad jei plačiai išskleisime rankas, norėdami ją
apglėbti, ji padarys tą patį.

Stresas, visuomenė ir jūs

Daugelis iš mūsų gyvename pasaulyje, kuris beveik nepanašus į ankstesnį, net

ir tokį neseną, koks buvo prieš dešimt metų. Internetas ir socialinė žiniasklaida
neatpažįstamai pakeitė darbo aplinką ir asmeninį gyvenimą. Dabar stengiamės
išgyventi kitomis sąlygomis, kai mus spaudžia kuo geriau pasirodyti ir svarbu
ne tai, kad dirbame, o tai, kad dirbdami esame „prižiūrimi“. Mes visada
„įjungti“, visada pasiruošę tinkamai reaguoti. Nebeturime galimybės sulėtinti
tempą, išgerti puodelį arbatos ar netgi atgauti kvapą.
Visuomenėje vykstantys technologijų pokyčiai mus nesąmoningai verčia
neatsilikti nuo dabartinių tendencijų. Tačiau kad ir kiek žiūrime, peržiūrime, vėl
žiūrime į ekranus, atrodo, niekada nespėjame vykdyti darbe keliamų
reikalavimų ar atlaikyti socialinių žiniasklaidos priemonių spaudimo. Dėl to
labai nukenčia mūsų savigarba, mes lyginame save su tais, kurie mums atrodo
populiaresni, kuriems geriau sekasi arba kurie, kaip manome, moka „geriau už
mus gyventi“, nors dažnai taip nėra.
Žinoma, galime viską išjungę išeiti, kur akys mato. Bet ar ilgai negrįšime?
Technologijų ir darbo sukeltas stresas klastingas - visada atsiras tas, kam reikia
atsakyti, atnaujinti duomenis ar pakomentuoti. Ir dar ta pagarsėjusi FOMO
(angl. Fear OfMissing Out) - baimė ką nors praleisti. Smerkiame paauglius už
priklausomybę nuo telefono, bet iš tiesų ar mes, suaugusieji, esame bent kiek
geresni ir išmintingesni?

24
 Vis greitėjančios, pernelyg techniškos visuomenės keliami reikalavimai
mus verčia perdozuoti stresą. Remiantis Psichikos sveikatos fondu, stresas
kenkia milijonų žmonių sveikatai visoje Jungtinėje Karalystėje, be to, stresas
yra „viena iš didžiausių mūsų laikų visuomenės sveikatos problemų, tačiau į jį
žiūrima ne taip rimtai, kaip į fizinės sveikatos problemas“.2
Stresas - pirmutinis atsakas į viską, ką suvokiame kaip „grėsmę“,
verčiantis mus persijungti į kovojimo, pabėgimo ar sąstingio ritmą. Prieš
daugelį tūkstančių metų ši grėsmė galėjo prieš mus išdygti laukinio gyvūno
pavidalu ar kaip svetimos genties žmonės, kurie medžiojo ar siekė mus
nužudyti. Žinoma, „grėsmės“ šaltinis laikui bėgant keitėsi, tačiau mūsų atsakas
išliko toks pats - tampame pernelyg budrūs, nes mūsų kūnas išskiria
adrenaliną, norepinefriną ir kortizolį, kad būtume pasirengę priimti vieną iš šių
sprendimų: ginti pozicijas (kovojimas), pabėgti (pabėgimas) arba nieko
nedaryti (sąstingis).
Trumpam laikui šis organizmo atsakas naudingas, jis padeda sutelkti
dėmesį, reikalingą sprendimams priimti. Bet kai nuolat susiduriame su
„grėsmėmis“ (dideliu darbo krūviu, nesibaigiančiais reikalavimais namuose,
ilgu darbų sąrašu ir viską matančiomis socialinėmis žiniasklaidos
priemonėmis), o mūsų adrenalino ir kortizolio lygis visuomet per didelis,
patiriame kenksmingą streso poveikį. Didesnis streso lygis - ir trumpalaikis, ir
ilgalaikis - įstumia smegenis į vamzdinės regos būseną, ir mes nebematome to,
kas yra mūsų gyvenimo periferijoje. Tai nepraeina be pasekmių ir pridaro
rūpesčių šeimos bei socialiniame gyvenime, nes pamažu prarandame nuovoką,
kas yra tikra, svarbu ir prasminga, o kas ne. Asmenybės paveikslas
susidrumsčia, pradedame priimti prastus sprendimus. Tačiau yra ir kitų
simptomų:

kankina baimė arba nerimas,

jaudinamės,
viena mintis veja kitą,

25
 apima jausmas, kad nebesusidorojame su pareigomis,
jaučiamės pakliuvę į spąstus, nes nekyla atlyginimas,
padidėja irzlumas,
depresija,
nuolat jaučiamės pavargę ir išsisėmę,
sunku užmigti arba sapnuojame stresinius sapnus,
persivalgome / per mažai valgome,
per dažnai išgėrinėjame.

Stresas yra daugelio problemų, kuriomis reguliariai skundžiasi klientai

psichoterapeuto kabinete, priežastis, jis priveda prie būsenos, kurią
apibūdiname kaip „perdegimą“ - kai kūnas ima rėkti „pakanka!“ Remiantis
Jungtinės Karalystės sveikatos fondo specialistų 2018 m. atliktos apklausos
duomenimis, dėl patiriamo streso trys ketvirtadaliai suaugusiųjų jaučiasi velką
per sunkią naštą arba nesugeba susidoroti su sunkumais, dėl to per metus
prarandama 12,5 milijono darbo dienų.3, 4 Padauginkite šį skaičių iš pasaulio
išsivysčiusių šalių skaičiaus ir suprasite, kad turime labai didelę problemą. Iš
tiesų Pasaulio sveikatos organizacija šią padėtį apibūdino kaip „epidemiją“.
Dabar paklausykime, ką kalba kai kurie mano klientai. Pirmiausia Beverli,
kuri dirba Nacionalinėje sveikatos tarnyboje ir savo darbą mėgsta, nors jaučia
nepaliaujamą spaudimą.

Tarpusavio santykių ir šeimos požiūriu atrodė, kad

viskas skyla į šipulius, nes dirbdavau po trylika valandų
per dieną ir grįždavau namo labai įsitempusi. Niekada
nelaikiau savęs nerimo kamuojama asmenybe, bet
pradėjau jausti stiprų nerimą, o pakeliui į darbą apimdavo
panikos priepuoliai. Priartėjusi prie darbovietės, augančią
paniką pajusdavau kaip gumulą gerklėje, ir nebūdavo
dienos, kad bent kartą nepravirkčiau - tai buvo visai

26
 nepanašu į mane. O jei kurią dieną nebūdavau darbe,
sėdėdavau namuose ir verkdavau. Tai buvo siaubinga.
Beverli

Kai pirmą kartą su ja susitikau, Beverli buvo iš tų žmonių, kurie nežino, kad
reikia rūpintis savimi, teikiant pirmenybę savo gerovei ir psichikos sveikatai.
Jos streso lygis buvo toks aukštas, kad visada būdavo nuplieksta raudonio, ir
man susidarydavo įspūdis, kad ji alkoholikė. Bet ji nebuvo girtuoklė, tik stresas
atsispindėjo jos veide. Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad tuo sunkiu laikotarpiu ji
atrodė dešimt metų senesnė nei dabar.

Šeimos gydytoja patarė pasiimti trijų mėnesių atostogas,

bet negalėjau sau to leisti. Darbas man kelia pasididžiavimą.
Aš kilusi iš Zimbabvės, mums darbas yra labai svarbus.
Jei manęs ten nebus, kas prižiūrės pacientus? Kas
pasirūpins jais ir mano komanda? Jaučiausi kalta ir
negalėjau aiškiai galvoti apie tai, kas geriausia man.
Dabar atrodo, kad elgiausi kvailai.
Beverli

Kita mano klientė Katrina papasakojo apie savo išsilavinimą ir kaip dėl
spaudimo siekti karjeros ji visa galva pasinėrė į darbą:

Buvau netekėjusi, dirbau labai įtemptą darbą ir

turėjau įvairių problemų, įskaitant pasitikėjimo
savimi trūkumą ir antsvorį. Apskritai maniau, kad
neturiu priežasties gerai jaustis gyvenime..
Man nuo vaikystės buvo skiepijama mintis, kad reikia
turėti gerai atlyginamą darbą, tad įsitraukiau ir užmiršau
gyventi savo malonumui. Mano broliai ir seserys baigė
valstybines mokyklas, mokslas jiems nelabai gerai

27
 sekėsi, todėl tėtis mokėjo už mokslą privačioje mergaičių
mokykloje. Man ta aplinka nebuvo pati geriausia;
slėgė kaltė dėl to, kad man labiau pasisekė, be to, ten
klestėjo patyčios, todėl man buvo gėda ten mokytis.
Katrina

Katrina yra labai protinga, tačiau itin jautri moteris (šios savybės paprastai eina
kartu), kuri visiškai save apleido, dirbdama po dvylika valandų per dieną be
pertraukų, taip pat ir savaitgaliais. Ji jautėsi įstrigusi savo gyvenimo būdo
spąstuose: ją motyvavo geras atlyginimas, bet ji prarado asmeninių ribų jausmą
ir negalėjo išsiveržti iš užburto rato, į kurį pati įsipainiojo. Nekantravo
„išspręsti“ problemą ir turėjo nerealių lūkesčių, kad tai galima padaryti greitai.
Viktorijai, su kuria susipažinome knygos įvade, bendrosios praktikos
gydytoja (klaidingai) buvo diagnozavusi klinikinę depresiją, kai jai buvo vos
penkiolika, o dabar, daugiau kaip po dešimtmečio, ji vis dar jaučia tos
diagnozės pasekmes. Jos darbovietėje keliami aukšti reikalavimai, jai sunku
sutarti su vadovu, kuris iš jos tyčiojasi. Viktorija rado atsipalaidavimo būdą -
po darbo vartodavo alkoholinius gėrimus, narkotikus ir siausdavo per naktis.

Jausdavausi taip prislėgta, kad nebegalėdavau su niekuo

kalbėti. Jaučiau, kad man plyšta širdis, nors nežinojau,
kodėl. Viršininkas mane dažnai žemindavo ir įžeidinėdavo,
o aš visada apsiašarodavau. Žmonės mano, kad esu labai
pasitikinti savimi, bet galiu būti skausmingai drovi ir jautri.
Aš tai slėpiau, visada norėjau atrodyti draugiška. Kiekvieną
vakarą stengdavausi išeiti iš namų ir visiems visada
atsakydavau „taip“. Daug apie tai nemąsčiau - alkoholis
man suteikdavo pasitikėjimo savimi, kurio man taip trūko.
Viktorija

28
Beverli, Katrina ir Viktorija įtampą bandė įveikti skirtingais būdais. Bet visoms
trims istorijoms bendra tai, kad pasirinkti būdai buvo kenksmingi sveikatai,
nedavė naudos arba padėdavo tik trumpam. Nė viena iš jų neturėjo supratimo
apie rūpinimąsi savimi, ir visos trys labai nenoriai atsivėrė per individualias
konsultacijas psichoterapeuto kabinete. Visos jautėsi labai nepatogiai dėl šio
gydymo stiliaus, tačiau jos pripažino, kad turi „ką nors daryti“, kad nebesijaustų
nelaimingos.

Pirmieji žingsniai į bazinę stovyklą

Nesunku pripažinti, kad patiriate stresą, o nusipirkdami šią knygą, jūs jau
žengėte pirmąjį žingsnį į supratimą, jog tai yra jūsų arba jūsų pažįstamo
žmogaus problema. Tačiau, norint įveikti stresą, reikia imtis tam tikrų veiksmų
ir pakeisti gyvenimo būdą. Ir reikia drąsiai pripažinti savo silpnąją vietą.
Kartais neviltis gali paskatinti veikti, remiantis jausmais. Jei stresas susijęs
su darbu, teoriškai galėtumėte tiesiog dabar pakilti nuo stalo, išeiti pro duris ir
niekada nebegrįžti. Juk tai sprendimas, ar ne? Bet jis drastiškas. Jūs vis dar
turite pareigų - galbūt reikia apmokėti sąskaitas, pasirūpinti artimaisiais, - ir
nors tai neturėtų trukdyti žengti keliu, vedančiu į jūsų tikrąją savastį, yra tam
tikrų realijų, į kurias reikia atsižvelgti prieš imantis veikti.
Norint išspręsti bet kokį sudėtingesnį dalyką ar ką nors pakeisti, geriausia
tai daryti mažais žingsneliais. Dažniausia klaida tų, kurie ieško geresnio
gyvenimo, yra priimti greitus, neapgalvotus sprendimus, bet tik tam, kad
paslystų ant pirmo slidaus akmens. Juk neketinate vienu ypu užkopti į kalno
viršūnę? Šiuo metu jūs tik artėjate prie bazinės stovyklos. Reikia pasiekti, kad
jūsų gyvenimas taptų „suvaldomas“ - turite išmokti rinktis ir priimti
sprendimus, kurie leistų valdyti savo gyvenimą. Nesugebėjimas valdyti
gyvenimo kelia stresą, nes nemokate nustatyti asmeninių ribų, išsikelti
tikroviškų tikslų, aiškiai

29
matyti situacijų ir vertinti pagal tai, ko jos iš tiesų yra vertos. Vilkas aklai
nepuola savo grobio; jis kantriai išlaukia tinkamiausios akimirkos, kada
geriausia pulti. Dabar jūs pernelyg įsitempę ir ne visada sugebate priimti
svarbius sprendimus. Kai būsite išmokę siekti nedidelių tikslų, ateis laikas
galvoti apie pirmąjį psichoterapinį pasivaikščiojimą ir kurti jo planą.
Trys asmenybę veikiantys veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti šiame
procese, yra tokie:

psichologinis,
fiziologinis,
dvasinis.

Šią trijulę reikia puoselėti, norint išlaikyti gerą psichikos sveikatą. Ir visi
trys veiksniai turi bendradarbiauti tarpusavyje, veikti darniai, kaip komanda,
kad pasiektumėte tikrą vidinę pusiausvyrą ir patirtumėte gerovės jausmą.
Pažvelkime į juos šiek tiek atidžiau, turėdami omenyje ėjimo terapijos teikiamą
naudą.

Psichologinis veiksnys

Vaikštant pėsčiomis psichoterapijos tikslais, smegenų veikla prisiderina prie

fizinių judesių. „Visos geros mintys kyla vaikštant“ yra gerai žinomas posakis,
ir jis teisingas. Ilgai sėdint, pažinimo procesas (kaktinė smegenų žievės skiltis)
veikia daug lėčiau, nei stovint, būnant lauke ir judant. Atsisėdus jūsų gyvūninės
kilmės smegenų dalis padaro prielaidą, kad jūs valgote, miegate ar laižote savo
kailį, o kai einate, jos tampa daug aktyvesnės ir produktyvesnės, nes mano: „Aš
medžioju ir mąstau, esu pilnas energijos ir gyvybės, esu budrus.“ Be to, ėjimo
terapija skatina už gerą savijautą atsakingų hormonų - dopamino, serotonino,
endorfinų ir oksitocino bei kitų medžiagų, pvz., adrenalino,

30
išsiskyrimą organizme, kurios natūraliai sukuria pakilią nuotaiką, jūs
pasijuntate žvalesni, laimingesni, kupini gyvenimo džiaugsmo.
Be emocijų ir fizinės jų išraiškos neįmanoma bendrauti ir palaikyti
socialinę sąveiką. Jūsų laikysena, gestai ir judėjimo būdas - sąmoningai ir
nesąmoningai - praneša jums patiems ir aplinkiniams apie jūsų savijautą.
Ėjimas padeda atpalaiduoti protą ir efektyviau apdoroti jausmus, be to, ragina
atviriau reikšti jausmus kūno kalbos priemonėmis. Tai buvo vienas ryškiausių
skirtumų, kuriuos pamačiau tarp savo ėjimo terapijos klientų, kai individualias
konsultacijas iš patalpų perkėliau į lauką.
Pasivaikščiojimas lauke, natūralioje aplinkoje, ypač naudingas, nes einant
garsai, kvapai ir peizažai padeda atgaivinti prisiminimus, mintis ir jausmus.

Fiziologinis veiksnys

Ėjimas nepaprastai gerai veikia visą kūną. Einant sumažėja kraujospūdis,

sušvelnėja nepageidaujami ar neigiami jausmai, sumažėja fizinė ir emocinė
įtampa. Ėjimas taip pat padeda sumažinti cholesterolio lygį, gerina medžiagų
apykaitą ir mažina kūno svorį, o tai pagerina viso organizmo kraujotaką,
kraujas į organus neša daugiau deguonies ir maisto medžiagų, todėl aiškiau
mąstome.
Ėjimas yra fizinė veikla. Ji turi jums priminti, kad būtina rūpintis savimi
labiau nei bet kuo kitu.

Dvasinis veiksnys

Kai kuriuos žmones atbaido žodis „dvasingumas“. Beverli buvo viena iš tų,
kurie jautėsi nesmagiai jį girdėdami, todėl pasirinkau žodžius „ryšys“ arba
„susietumas“. Nesvarbu, kuris terminas jums atrodo priimtinesnis, prašau
neišsigąsti minties, kad ėjimo terapija turi dvasinį

31
aspektą. Taip, mes visi sukurti iš materialių dalelių, bet, mano nuomone, niekas
neneigia, kad egzistuoja žmogaus „dvasia“ ir kad visi jaučiame pirmapradį
poreikį užmegzti nematomą ryšį vienas su kitu ir su gamta. Neslepiu, kad tuo
tikiu, nes žinau, jog kai prarandame ryšį su aplinkiniu gyvenimu, netenkame
vidinės pusiausvyros ir prasideda emociniai sunkumai. Manau, kad mūsų
dvasinė (susietoji) pusė miršta, kai dėl patiriamo streso pasaulio vaizdą matome
lyg pro siaurą vamzdį, tai yra tada, kai sutelkiame dėmesį tik į mums įtampą
keliančius dalykus, o ne į tuos, kurie mus galėtų išgydyti.
Buvimas gamtoje suteikia inkarą, pagrindą po kojomis, t. y. esminį ryšį. Jei
vaikščiodami po parką sugebėsite jį pamatyti ir pajusti nors akimirką, suprasite,
kokią reikšmę dvasingumas (susietumas) turi jūsų sveikimui, laimei, psichikos
sveikatai ir gerovei.
Paklausykime, ką papasakojo mano buvęs klientas Džeris, nuoširdžiai
patikėjęs dvasine (susietąja) ėjimo terapijos galia:

Aplinką, kurioje esu, dažnai suvokiu kaip savo psichinės

būsenos atspindį. Būdamas uždaroje patalpoje - biure ir
namuose - ir visur patirdamas spaudimą, ypač todėl, kad
gyvenu mieste, kur daugelis žmonių jaučiasi tarsi kalėjime,
jaučiu, kad aplinka, esanti šalia manęs, blogina mano
psichologinę būseną, lyg būčiau uždarytas narve arba
patekęs j apsiaustį. Vos tik ištrūkstu iš namų, pasijuntu
lyg devintame danguje, tuojau pat pasikeičia mąstymas.
Jaučiuosi laisvas; pradedu nujausti galimybes, ir tas
jausmas tiesiogiai kyla iš visos erdvės aplink mane, kurią
matau, jaučiu ir patiriu.
Džeris

32
Susigrąžinkite laiką

Tikiuosi, jau supažindinau jus su pasivaikščiojimo gamtoje privalumais. Bet

juk yra viena problema, ar ne? Ji susijusi su prioritetais ir atsakomybe. Jūs
paprasčiausiai neturite laiko šitokiam vaikščiojimui. Turite dirbti, laikytis
terminų, įtikti vadovams. Vaikai negali patys nuvykti į įvairiausius užsiėmimus
po pamokų, o namų ruošos darbai taip pat patys nepasidarys...
Aš suprantu. Laikas yra brangus, ypač jei jūsų darbas atima labai daug
laiko. Vis dėlto, atidėliodami ar ieškodami pasiteisinimų, kodėl neišeinate į
lauką, jūs, iki šiol mažai rūpinęsi savimi, padėtį paprasčiausiai dar labiau
bloginate. Jei esate rimtai nusiteikę pradėti vaikščioti ir, pasinaudodami
atkuriamosiomis gamtos galiomis, susigrąžinti savo tikrąją savastį ir vėl su ja
užmegzti ryšį (ta dalimi, kuri yra tikras jūsų minčių, vertybių ir įsitikinimų
atspindys), turite atrasti „laiko sau“, išeiti į lauką ir tai padaryti. Turite
įsipareigoti sau ir to įsipareigojimo laikytis.
Neprašau jūsų užkopti į Everestą arba pereiti šalį iš vieno krašto į kitą. Tik
noriu, kad sau pasakytumėte: „Dabar mano laikas. Aš jį leisiu taip, kaip man
reikalinga, ir pasieksiu, ko noriu.“ Taip pasakę jau pradedate valdyti savo laiką
ir nustatote ribas, kurių jūsų gyvenime trūksta. Sudarykite pasivaikščiojimų
tvarkaraštį savaitei ir pasirūpinkite, kad jo nebūtų galima keisti.

PRATIMAS: SKIRKITE SAU DVIDEŠIMT MINUČIŲ

Taigi, pradėkime nuo dviejų paprastų dalykų.

Pirmasis - užsiplikykite puodelį arbatos arba kavos ir išgerkite,
nedarydami nieko kito. Arba išeikite iš biuro per pietų pertrauką. Ar kam
nors paskambinkite, kokiam geram pažįstamui,

33
ir pasikalbėkite su juo tik tam, kad pabendrautumėte. Tiesiog darykite
ką nors dvidešimt minučių - bet ką, kas nėra susiję su darbu, naudojimusi
technikos prietaisais, pareigomis namuose ar bet kokiu kitu dalyku,
kuriam paprastai teikiate pirmenybę lyginant su savimi. Išeikite į lauką,
apeikite kvartalą, pažvelkite į dangų, pakvėpuokite gaiviu oru ar
pasikalbėkite su kolega lauke, tik ne apie darbą. Būtina atlikti šią užduotį
tik savo labui ir niekam kitam.
Po to, kai būsite atlikę pirmąją užduotį, užsirašykite, ką darėte ir kaip
tuo metu jautėtės, į dienoraštį arba apačioje paliktas tuščias eilutes.
Parašykite, kaip sekėsi nustatyti jums reikalingą asmeninę ribą, net ir
trumpam, ir ištaikyti šiek tiek laiko sau.

Per 20 minučių pertrauką aš

Paskui jaučiausi

Aš bijau, kad mane užklups prasta nuotaika, kuri kartais man

užeina, bet griebiuosi keleto dalykų, kurie man yra padėję,
pavyzdžiui, išgeriu puodelį arbatos, paskambinu seseriai arba
aplankau dukterėčias. Kartais žiemą man prasideda sezoninis
afektinis sutrikimas, tada nueinu į soliariumą, kad pagerinčiau
nuotaiką. Kai kada tiesiog išeinu pabėgioti. Sunku verkti, kai bėgi!

34
 Padarius šiuos paprastus, mažus dalykus, mano nuotaika
pagerėja taip, kad nebevaikštau kaip žemę pardavusi.
Viktorija

Noriu, kad keletą kartų per dieną tas trumpas dvidešimt minučių skirtumėte sau
ir tai darytumėte kasdien. Tai padės jums įprasti rūpintis savimi, drauge
pripažįstant, kad laiko skyrimas sau, padarant ką nors nedidelio, visai
nesavanaudiško, yra labai naudingas dalykas. Taip pat galėtumėte pažvelgti į
šią užduotį pro kitą žiūronų galą ir pabandyti suprasti, ko galite nedaryti, kad
atsirastų daugiau laiko. Gal išvyka į maisto parduotuvę ar didžiulė skalbinių
krūva gali palaukti kitos dienos, o šiandien mieliau atlikite tai, kas jus labiau
pradžiugintų? Gal galite išjungti telefoną ir trumpam pamiršti socialinius
tinklus?
Kitas dalykas, kurį norėčiau paprašyti padaryti, siekdamas užtikrinti, kad
visiškai atsiduosite knygoje aprašytai ėjimo terapijai ir pratimams, - nusipirkti
žygio arba sportinius batus. Paprasčiausiai išvykdami į parduotuvę ir įsigydami
tinkamą apavą - patogų ir atsparų oro sąlygoms - ir fiziškai, ir psichologiškai
nusiteiksite pradėti vaikščioti. Smegenims pasiųsite žinią, kad ketinate pradėti
vaikščioti ir kad jūsų nesustabdys lietus, purvas, ledas ar sniegas, kad ir kokio
smarkumo ar stiprumo būtų. Kaip pasakytų aistringi žygeiviai: „Nėra tokio
dalyko kaip blogas oras, yra tik blogas pasiruošimas.“ Geras pasiruošimas yra
vienas iš sėkmingos ėjimo terapijos kertinių akmenų, todėl būtinai iš anksto
numatykite tinkamą laiką ir pasirūpinkite apranga, kad būtumėte pasirengę
kelionei.
Tvirtai pasiryžę atlikti minėtus parengiamuosius darbus, imsite tvarkingiau
rikiuoti mintis, o tai jus įstatys į tinkamas vėžes, taps lengviau pakeisti kitus
asmenybės bruožus bei elgesį, o kaip - sužinosite skaitydami toliau.

35
 2 SKYRIUS. PIRMIEJI ŽINGSNIAI LINK SAVO
TIKROSIOS SAVASTIES

Jei gyveni tarp vilkų, turi elgtis kaip vilkas.

Nikita Chruščiovas, Sovietų Sąjungos vadovas,
valdęs šalį 1953-1964 m.

Vilkas yra labai pastabus padaras. Kaip ir daugelis laukinių gyvūnų, jo išlikimas
priklauso nuo gebėjimo stebėti, kas vyksta aplink, ir priimti sprendimus pagal
savo padėtį ir intuiciją.
Taip jau yra, kad šiandieniame pasaulyje itin dažnai mes ne patys stebime,
bet mus stebi kiti, ypač darbe. Nesvarbu, ant kurio karjeros laiptelio stovime,
visi jaučiame, kad mus nuolat tikrina, ir galbūt kuo aukštesnę padėtį užimame
įmonės hierarchijoje, tuo atidžiau. Mus vertina pagal tai, kaip „pasirodome“,
lyg būtume kokie cirko gyvūnai. Ir tie, kurie mus tikrina, patiria panašų
tikrinimą iš stovinčiųjų aukščiau ir taip toliau. Tad mums gali kilti klausimų,
galime pradėti abejoti tam tikrais asmeninio gyvenimo aspektais: ar aš esu
pakankamai geras tėvas? Ar esu geras vyras, gera žmona? Kas aš esu? Visos
šios abejonės, baimės ir nesaugumas gali sukelti „triukšmą“ galvoje ir įtampą
kūne, kaip matėme ankstesniame skyriuje. Bet jei rastume galimybę bent
trumpam atsisukti veidu į priekį, užuot nuolat žiūrėję sau į nugarą, ir stebėti,
kas iš tikrųjų vyksta aplink mus, nekreipdami dėmesio į triukšmą, kuris sklinda
į mus iš visų pusių, pamažu išlaisvintume intuiciją ir pradėtume klausytis savo
„tikrosios savasties“.

36
 Vaikščiodami natūralios gamtos apsuptyje, ramioje aplinkoje, pradėsite
atskirti tikslingus mąstymo procesus nuo betikslių. Jūsų „tikroji“ (arba
„autentiškoji“) savastis yra toji, kuri prasiskverbia per viską, kas vyksta aplink
(įskaitant kitų žmonių nuomonę ir požiūrį į jus), nukreipdama į sprendimus,
kurie jus palaiko ir puoselėja kaip asmenį.
Ramus sudėtingų situacijų įvertinimas leidžia autentiškajai savasčiai
vystytis - tą, kuri lemena „aš negaliu“ arba „aš nenoriu“, keičia toji, kuri tvirtina
„aš galiu“ ir „aš noriu“. Jūs suprasite, kad šis perėjimas įvyko, nes beveik iš
karto pajusite vidinės stiprybės jausmą, kylantį, kai tampate atsakingi už save.
Tai ne visada lengva, ypač kelionės pradžioje, tačiau, kai tik įmanoma, vertėtų
pabandyti. Kaip su visais vertais dėmesio dalykais, kuo dažniau treniruositės,
tuo geresni tapsite.
Šį paskutinį punktą svarbu suprasti, pripažinti ir jo laikytis, kai pradėsite
ėjimo terapiją. Eidami girdėsite savo galvoje pasakojimą. Klausykitės jo, gero
ar blogo, nuolat ir nekritikuodami. Supratę, koks jis yra, galėsite jį pakeisti, tai
visiškai jūsų valioje.

Prasimankštinimas

Bet pradėkime nuo pradžių. Noriu, kad staliniame kalendoriuje numatytumėte

laiką, kada eisite vaikščioti. Jokių jeigu ar pasiteisinimų; tiesiog peržiūrėkite
savo savaitės tvarkaraštį ir pažymėkite vieną valandą, kurią skirsite
vaikščiojimui. Ar valanda per ilgai? Nemanau. Net tie, kurie turi labiausiai
įtemptą dienotvarkę, gali pasivaikščiojimui skirti ne mažiau kaip valandą per
savaitę, todėl pažymėkite tai savo staliniame arba internetiniame kalendoriuje.
Tai gali būti ryte, per pietus arba vakare - rinkitės jūs, nors manau, kad
geriausia vaikščioti ryte, kai protas pailsėjęs, nes tai yra puikus metas švelniai
pramankštinti jausmus visai ateinančiai dienai.
Padarėte? Gerai. Kaip matysite, visoje knygoje stengiuosi nenurodinėti, bet
yra tam tikrų sričių, kuriose kelios pagrindinės taisyklės

37
ypač naudingos. Numatyti kalendoriuje pasivaikščiojimo laiką yra viena iš jų.
Aš tai vadinu „gerbtina pareiga“ - tokia, kurią tvirtai nustatote, lyg iškalate
akmenyje ir kuri jums padės ugdyti savigarbą. Ji užtikrins ryšį su vidinės jėgos
jausmu, ypač tada, kai užklups silpnumo akimirka ir nežinosite, kas jūsų laukia
ateityje.

Kur eiti?

Prieš pasukdami, kur akys veda, pagalvokite apie aplinką, kurioje gyvenate. Ar
tai miesto, priemiesčio, o gal kaimo vietovė? Jei tai pastaroji, jums nebus jokių
sunkumų rasti žaliąją erdvę ir pėsčiųjų taką. Jei tai miestas ar priemiestis, galite
pamanyti, kad neturite daug galimybių patekti į gamtą, bet žinokite, kad ir kur
gyventume, yra stebėtinai daug apželdintų plotų. Vien tik Londone yra 3000
parkų, 14 000 ha viešų žaliųjų erdvių ir stulbinamai daug medžių - net 8
milijonai. Taigi, net ir tankiausiai apgyvendintuose miestuose gyvenantys
žmonės turi mažai pateisinamų priežasčių arba visiškai jų neturi, kodėl
nepastato ant žolės kojos.
Jums nebūtina vaikščioti vien tik gamtoje, kad gautumėte naudos iš
sąmoningo vaikščiojimo, - bet ten vaikščioti geriau. Taigi, kai tik įmanoma,
eikite ten, kur žalia, tik nemanykite, kad jums reikia klajoti dykynėse, kad
gautumėte iš to naudos. Jei važinėjate į darbą, kodėl dalį kelio nenuėjus
pėsčiomis? Jei iš namų išeisite valandą anksčiau, vis dar spėsite laiku. Arba
galite padaryti taip: grįždami namo po darbo dalį kelio nueikite pėsčiomis,
sąmoningai į maršrutą įtraukdami parką, mišką ar upės pakrantę. Puiki mintis
ištyrinėti apylinkių žemėlapį netoli namų - pamatysite visas netoliese esančias
žaliąsias erdves ir pėsčiųjų takus, kuriais galite vaikščioti.

Žygiuoju į darbą per Regento parką ir net Londono

viduryje pamažu einu per žolę, jausdamas, kaip ji

38
 linksta man po kojomis. Pasijuntu žmogumi, užmezgu
ryšį su aplinkine erdve, nuslūgsta įtampa, nebesijaučiu
esąs priešakinėse linijose. Iš dalies tai susiję su erdvės
ir laiko sukūrimu. Prireikia ypatingos drausmės, kad
„ko nors nedaryčiau“, o dar daugiau drausmės, kad
surasčiau laiko tiesiog palengva žingsniuoti.
Džeris

Ėjimo dienoraštis
Supratau, kad klientai, kurie pildo ėjimo dienoraštį, gali matyti savo pažangą.
Dienoraštis neturi būti išsamus; tiesiog užsirašykite kiekvieno
pasivaikščiojimo datą ir laiką, kur eisite ir kaip jaučiatės prieš išeidami. Kai
baigsite vaikščioti, vėl užsirašykite, kaip jaučiatės, ką vaikščiodami patyrėte.
Klientas Matas pradėjo rašyti dienoraštį susirgęs depresija, kai nutrūko jo
ilgalaikiai santykiai. Mato pasaulis sukosi aplink buvusią partnerę, su kuria jis
turi vaiką, ir jam buvo labai sunku įsivaizduoti, kad jiedu gyvena atskirai. Čia
pateikiama ištrauka iš jo ėjimo dienoraščio, kur jis rašo apie savo pirmą išvyką
pėsčiomis:

Birželio 7 d.

Kur aš eisiu: į artimiausią miškelį.

Kaip ilgai vaikščiosiu? Vieną valandą.
Su kuo? Tik su savo šunimi.

Kaip jaučiuosi prieš išeidamas: prislėgtas. Seniai esu įsitempęs / mintys

sukasi apie darbą / per daug kontroliuoju pavaldinius / pernelyg rūpinuosi
ateitimi. Į galvą lenda visokie niekai, sunku psichologiškai.

39
 Kaip jaučiuosi grįžęs: ramesnis, atsitraukiau nuo minčių apie praeitį / ateitį
- įsileidžiu jas, kai reikia, bet, jei įmanoma, persiorientuoju į „čia ir dabar“.
Klausymasis: netoliese yra greitkelis - streso arterija, - bet gana toli, kad
nekreipčiau į jį dėmesio. Nugarą, pečius skauda nuo lėto vaikščiojimo; jaučiuosi
pavargęs, bet stiprus. Stebint šunį, į paviršių iškilo medžiotojo instinktas.
Matant jo budrumą, judrumą, atsaką į dirgiklius (voveres ir kt.). Šuo yra
dešimties metų, bet vėl atrodo jaunas.
Grįždamas atgal, radau nuošalų suolą ir atsisėdęs keletą minučių
snustelėjau. Galvoje skambėjo „Rolling Stones“ daina „Žvėriška našta“.
Prabusdamas girdėjau žodį „pavesti“.

Užrašydami, kaip jaučiatės prieš išeidami, esate pasirengę ir pradedate

nekantriai laukti būsimos kelionės. Tai svarbu, nes rašymas padeda atkreipti
dėmesį į tai, ką jūs darysite „sau“. Jūsų laikas yra brangus, ypač tas, kurį skiriate
sau, o pasiruošimas išvykai padeda įkinkyti dvasinius ir psichologinius ėjimo
terapijos aspektus.
Pasiruošimas išeiti pasivaikščioti taip pat susijęs su gebėjimu kontroliuoti
savo laiką ir pasiekti, kad jis būtų valdomas - kaip matėme anksčiau (žr. p. 33),
labai dažnai nesugebėjimas jo valdyti sukelia stresą, nerimą, dramatizavimą ir
sumaištį. Šie akivaizdžiai nedideli pasirengimo veiksmai, dar neiškėlus kojos iš
namų, leidžia suprasti, kaip iš tikrųjų svarbu valdyti savo laiką ir atsakingai jį
tvarkyti.

Kaip vaikščioti
Juk akivaizdu, tiesa? Reikia tiesiog statyti vieną koją priešais kitą, ir pradėsite
judėti. Na, ne visai taip.
Atminkite, kad tai jūsų pirmasis bandymas susipažinti su ėjimo terapija. Jūs
nusprendėte dirbti su tais savo sąmonės aspektais, kurie jaučia nerimą, yra
pažeidžiami, nusivylę, prislėgti ar įsitempę. Labai

40
tikėtina, kad šie vidiniai aspektai turi išorinių apraiškų, pavyzdžiui, jūs lėtai
arba sunkiai judate, žiūrite žemyn, jūsų pečiai nusvirę, lyg neštumėte didelį
svorį.
Naštos pojūtis išnyks ne iš karto, bet galime šį tą padaryti, kad tas svoris
taptų priimtinesnis. Taigi, užuot vaikščioję nuleista galva, galvokite apie savo
laikyseną, išsitieskite ir žingsniuokite turėdami tikslą ir su pasitikėjimu.
Pabandykite bent penkias ar dešimt minučių eiti pasitikėdami savimi - net jei
žinote, kad „apsimetate“, - ir suprasite, koks tai jausmas. Galbūt žinote, kad
taip elgtis reiškia save „apgaudinėti“, tačiau šis metodas yra kilęs iš
„Pigmaliono efekto“, kurį nagrinėsime vėliau knygoje (žr. p. 106). Šiuo metu
viskas, ką jums reikia žinoti, yra tai, kad jis veiksmingas.
Einant jūsų laikysena turi būti tiesi, nes tokia eisena skatina smegenis
„nurodyti“ kūnui ryžtingiau ir energingiau fiziškai judėti. Be to, ryžtingesnis
judėjimas skatina jaustis labiau užtikrintam, o tai didina pasitikėjimo savimi
lygį. Kiekvienas veiksmas, kurį atliekate, daro įtaką jūsų neuronų tinklui, todėl
nuo šio pratimo verta pradėti teigiamai stiprinti naują elgesį.
Toks ėjimas taip pat padeda neigiamą energiją paversti teigiama. Ir ne tik
trumpam, kol einate. Laikui bėgant, tai jums suteiks daugiau pasitikėjimo ir
atkaklumo, kai turėsite priimti bet kokius sprendimus, nes sumažės nerimas ir
noras atidėlioti.
Tačiau šiame etape tiesiog sutelkime dėmesį į tai, kaip jums pasijusti gerai
tą valandą, kai vaikštote. Štai dar keletas pasiūlymų, kaip vaikščioti įgyjant
didesnį pasitikėjimą:

Energingas žingsniavimas. Eikite tvirtais, pasitikinčiais, dideliais

žingsniais, šiek tiek sparčiau, mojuodami rankomis pirmyn atgal, kad
atitiktų jūsų žingsnius. Pasistenkite trepsėti pėdomis kiekvieno žingsnio
metu, tai padės glaudžiau susiliesti

41
 su žeme ir atsikratyti neigiamos energijos. Toks žingsniavimas padeda
sumažinti stresą ir kortizolio lygį.
Tvirta laikysena. Atmeskite pečius atgal, atloškite galvą - tai padės
išsitiesti, sustiprinti liemenį ir pagerinti pusiausvyrą. Geras tempas ir
ritmiškas žingsniavimas padidins ištvermę ir gebėjimą eiti ilgesnį laiką.
Pasivaikščioję trisdešimt-šešiasdešimt minučių, pajusite teigiamą šio
pratimo poveikį - taigi įsivaizduokite, kaip jausitės, jei jį darysite tris
kartus per savaitę.
Gera vaizduotė. Stiprių vaizdinių kūrimas einant ir vaizduotės
sužadinimas gali tapti labai naudinga priemone ir sąjungininke. Leiskite
mintims skrieti laisvai, pasiekti kūrybinę jūsų psichikos dalį. Jei gyvūnai
sau leidžia klajoti, stebėti ir svajoti, tai ir mes sau turime leisti. Kai buvau
mažas, žengdamas per grindinio akmenis šalia mūsų namų
įsivaizduodavau, kad esu milžinas ir šuoliuoju iš vienos šalies į kitą.
Šitokiu būdu pasitelkiant vaizduotę, ypač jei grįžtate į vaikystę,
sukuriama motyvacija ir erdvė tapti linksmesniam, pamiršti kasdienius
rūpesčius.

Atkreipkite dėmesį, kaip glaudžiai šiuose ėjimo pratimuose dera trys

pagrindiniai elementai - psichologinis, fiziologinis ir dvasinis (žr. p. 30), kurie
sudaro ėjimo terapijos esmę. Eidami energingais žingsniais, jūs fiziškai
didinate savo jėgą ir nuo savęs nukreipiate streso sukeltą neigiamą energiją, o
tuo metu jūsų smegenys psichologiškai siunčia signalus ir gamina būtinas
neurochemines medžiagas, kurių poveikį pajuntate kaip šiek tiek sustiprėjusį
pasitikėjimą savimi. Su kiekvienu žingsniu jausdami žemę po kojomis, jūs
užmezgate dvasinį ryšį su gamta - pasaulio gimdytoja.

42
Palikite technikos prietaisus namuose

Nesmerkiu žmonių, kurie visur su savimi nešasi telefonus, įskaitant ir mane.

Kyla klausimas, ar turime juos palikti, eidami pasivaikščioti? Ir ar eidami per
ausines galime klausytis muzikos, tinklalaidžių, relaksacijos sesijų? Mano
patarimas toks: jei įmanoma, palikite telefonus namuose ar bent jau juos
išjunkite.
Pagrindinis ėjimo terapijos tikslas yra sukurti gydomąjį ryšį su gamta. Jei
klausotės muzikos, žvilgčiojate į telefoną ar naršote socialiniuose tinkluose,
jūsų meditacinės minties traukinys bent jau trumpam sustoja. Tai ypač svarbu
žaliosiose erdvėse, kur jus supantys garsai yra jūsų gydymo proceso dalis, todėl
vertėtų įsiklausyti į juos. Negerai, jei ėjimo metu jums skambintų klausdami,
ar galite padaryti šitą arba aną.
Mieste padėtis truputį keblesnė, nes tuoj pat už namų slenksčio jus gali
užgriūti eismo, statybos darbų ir netgi praeivių pokalbių triukšmas ir trukdyti
susilieti su gamta. Jei jums pavyksta natūraliai nekreipti dėmesio į šiuos
trukdžius, viskas gerai. Jei triukšmas trikdo, tada, be abejo, užsidėkite ausines
ir įsijunkite meditacinę muziką, prisimindami, kad svarbiausia užmegzti ryšį
tarp savęs ir žemės. Pabandykite nutildyti mobiliojo telefono skambučius ir, jei
galite, nekreipti dėmesio į socialinius tinklus. Pasitelkę sveiką protą
pripažinkite, kad tai yra jūsų laikas, jis skirtas tik jums, jūs neturite juo dalytis
su kitais ar leisti, kad jį iš jūsų kas nors atimtų. (Daugiau informacijos apie
technologijas žr. 4 skyriuje.)

PRATIMAS: PIRMAS PASIVAIKŠČIOJIMAS

Tai pirmasis mūsų išėjimas kartu, ir noriu, kad jis būtų paprastas ir lengvai
įvykdomas. Jūs žinote pasivaikščiojimo planą, t. y.

43
kiek laiko galite vaikščioti, todėl iš anksto pasirūpinkite viskuo, ko einant
reikės: patikrinkite, koks bus oras, pasirinkite maršrutą ir išjunkite mobilųjį
telefoną.
Prieš išeidami, skirkite penkias minutes užrašyti, kaip jaučiatės -
apskritai (pvz., jaučiu stresą, nerimą, nuovargį, esu susirūpinęs, išsekęs) ir
konkrečiai siedami su išėjimu pasivaikščioti. Jums nereikia rašyti, ko
tikitės iš pasivaikščiojimo - svarbi pati kelionė, o ne vieta, į kurią eisite.
Savo pastabas apie tai, kaip jaučiatės, rašykite į ėjimo dienoraštį arba į
tuščias eilutes apačioje.

Prieš išvykdamas jaučiuosi:

Svarbu, kad atlikdami šį pratimą eitumėte lėtai, vienodu greičiu ir tuo

pačiu metu (kaip aprašyta aukščiau, žr. p. 40) eitumėte taip, lyg turėtumėte
tikslą, net jei ir nesijaučiate esą geros emocinės formos: pakelta galva, atgal
atmestais pečiais, tarytum būtumėte susigrąžinę bent dalį energijos, kurią
taip lengvai iššvaistėte.
Šiuo metu neprašau jūsų mąstyti apie savo problemas ir ieškoti jų
sprendimų. Pirma, turite įprasti tinkamu būdu vaikščioti ir išmokti
pamatyti, kas vyksta aplink jus. Negalima sąmoningai varyti šalin
nemalonių minčių; priešingai, leiskite joms ateiti ir išeiti, sutelkdami
dėmesį į tai, ką matote ir girdite dabar. Išlaikykite gerą tempą ir būkite
pastabūs. Pažvelkite į aplinką naujomis akimis. Galvokite štai apie ką:

44
 kiek medžių ar paukščių galite atpažinti,
ar diena šalta (šilta, drėgna, vėjuota) ir kaip oro sąlygos jus verčia jaustis,
ką matote tokio, ko nematėte anksčiau, jei esate ėję šiuo keliu,
labiausiai jus sudominusius aplinkos dalykus, jei čia einate pirmą kartą,
kaip jaučiatės dėl to, kad jūsų telefonas nuolat nebeskamba ir nebepypsi,
ką manote apie jus supančią santykinę tylą, jei giliai įžengėte j medžių
tankmę,
kaip reaguojate į triukšmingesnę aplinką, jei vaikštote mieste ar
priemiestyje.

Kažkuriuo metu, kai pasijusite pasiruošę, pabandykite paspartinti ir

sulėtinti žingsnį. Atkreipkite dėmesį, kaip jaučiatės pasikeitus ėjimo
greičiui. Greitai einant iš jūsų dažnai liesis pykčio ir streso srautas. Sulėtinę
žingsnį, leiskite sau atsipalaiduoti, laisviau kvėpuoti, nustokite siaurai
vertinti savo pašėlusį gyvenimą, pakelkite akis į medžius, į dangų, kad
pamatytumėte platesnę perspektyvą ir geriau suvoktumėte savo jausmus.
Per paskutines dešimt pasivaikščiojimo minučių atkreipkite dėmesį į tai,
kaip medžiai, paukščiai ir kitos aplinkos detalės, kurias pastebėjote eidami,
vertė jus jaustis - nudžiugote, nuliūdote, sunerimote, pagerėjo nuotaika,
susidomėjote... Dabar galbūt norėsite sulėtinti žingsnį arba porą minučių
pasėdėti, kol rašysite savo pastabas.

Vaikščiodamas patyriau:

45
Dabar eikite toliau, kol baigsis vaikščioti numatytas laikas. Kai baigsite,
padarykite dar vieną trumpą pertrauką ir užsirašykite, kaip
pasivaikščiojimas apskritai paskatino jus jaustis:

46
Tikiuosi, pajusite, kad pasivaikščiojimas buvo naudingas jūsų kūnui ir protui.
Vien tai, jog pasivaikščiojote, jau yra teigiamas žingsnis teisinga kryptimi. O
tai, ką iš pasivaikščiojimo pasisėmėte, kalbant apie anksčiau minėtus
apmąstymus, galima supakuoti ir perkelti į kitą užsiėmimą. Prieš pradėdami
skaityti naują skyrių, pabandykite šį pratimą atlikti kelis kartus ir atkreipti
dėmesį į pasikeitusius jausmus ir emocijas. Dabar paklausykite, ką pasakė
Rajanas, kurį pas mane atginė daugybė problemų, kilusių dėl streso darbe ir
nutrukusios santuokos. Be kitų dalykų, jis abejojo savo seksualine orientacija.
Trumpai tariant, Rajanas nebežinojo, kas esąs, o kai tapo akivaizdu, kad jam
ne itin patinka individualūs psichoterapijos seansai, pasiūliau jam ėjimo
terapiją. Tai keletas jo apmąstymų apie pirmuosius proceso etapus:

Tam tikra prasme vaikščiojimas man buvo tarsi spyruoklės

atpalaidavimas. Buvau neįtikėtinai įsitempęs, o vaikščiojimas
man padėjo; tai buvo tokia fizinė veikla, kuri, jaučiau, yra labai
teigiamas dalykas. Be to, tam skirtas laikas buvo tik mano
vieno. Supratau, kad vaikščiojimas mane traukia. Tai tapo
labai teigiamu įpročiu, ritualu. Einant yra natūrali tyla, nes kai
kambaryje susidaro pauzė, manai, kad turi ją nutraukti. Tačiau
būdamas atvirame ore tu matai dangų ir vaizdus, o tai skatina
pradėti eiti kitokiu tempu. Ėjimo reikia išmokti, reikia suprasti,
kaip jį valdyti. Tempas yra ypač svarbus.
Rajanas

Gali prireikti kelių pasivaikščiojimų, kol priprasite prie savo jausmų. Bet
neabejokite: sulig kiekvienu žingsniu savo gyvenime darote ką nors nauja ir
taip keičiate savo elgesį ir mąstymo procesus. Galų gale, norint pasinaudoti
ėjimo terapija, reikia pasiryžimo ir konkrečių veiksmų. O dabar, kai jūsų
kelionė oficialiai prasidėjo, žinokite, kad toliau ji bus dar geresnė.

47
 3 SKYRIUS. GĖDOS IR PERDEGIMO CIKLAS

Gėda yra sielą ėdanti emocija.

Psichiatras ir psichoanalitikas Carlas Gustavas Jungas

Tikiuosi, dabar jau esate kelis kartus vaikščioję ir aprašę įspūdžius, ką patyrėte
lauke. (Kiekvieno pasivaikščiojimo trukmė turėtų būti nuo trisdešimt iki
šešiasdešimt minučių, reikėtų vaikščioti tris kartus per savaitę.) Galbūt
pastebėjote, kad atėję į paskirties vietą (darbą, namus arba grįžę atgal ten, iš kur
pradėjote eiti, jei rinkotės žiedinį maršrutą), apskritai buvote šiek tiek
pozityviau nusiteikę ir geriau pasiruošę viskam, kas turėjo įvykti vėliau tą
dieną.
Labai tikėtina, kad eidami mąstėte apie savo padėtį: kaip atsidūrėte ten, kur
dabar esate, ir kas turėtų atsitikti, kad jums nebereikėtų susidurti su painiais
klausimais. Gali būti, kad tuos klausimus sustiprino reguliarus vaikščiojimas
gamtoje, nes tai padeda į dienos šviesą iškelti sunkias emocijas. Kaip matėme,
einant išsiskiriantis oksitocinas ir endorfinas padeda atsipalaiduoti, apgalvoti
tokias emocijas ir jas suprasti. Galbūt pastebėjote, kad eidami paprastai
jaučiatės emocionalesni arba netikėtai „švysteli“ mintis, padedanti geriau
suvokti save ir savo padėtį. Jei taip, puiku. Tai įrodo, kad vaikščiojimas pradėjo
veikti.
Ėjimas yra priemonė „vidiniam balsui“ išgirsti. Klausytis šio balso, stebėti
savo intuityvias mintis ir pasitikėti jomis ne visada lengva, ypač kai yra tiek
daug išorinio „triukšmo“, kuris mus užgriūva kiekvieną dieną. Tačiau jei jo
nesiklausysite ir nekreipsite dėmesio į savo intuiciją, nenoromis padarysite sau
meškos paslaugą.

48
 Jei tyliai pagalvojote: „Norėčiau nueiti į kiną (arba į baseiną, susitikti su
draugu ar dar ką nors!), bet negaliu dėl papildomo darbo, kurį turiu padaryti šį
vakarą“, jūs ką tik atstūmėte tą savo asmenybės dalį, kuri jaučiasi vertinga ir
siekia išlaikyti savivertę. Kai pradėsite geriau suvokti, kokiose situacijose
atsisakote dalies savo asmenybės, laikančios save vertinga, neleisdami jai
savimi pasirūpinti, greitai pajusite jos atkirtį: liūdesį, pyktį ir nelaimingumo
jausmą.

Pakalbėkime apie gėdą

Vilkai, kaip ir žmonės, gali jausti gėdą, jei juos neigiamai paveikė aplinka arba
atstūmė vilkų gauja. Bet iš tikrųjų vilkai paprastai bendradarbiauja tarpusavyje
ir vienas kitą palaiko. Iš tokio elgesio mes galime daug ko išmokti.
„Gėdos“ tema dabar populiari ir apie ją daug diskutuojama psichoterapijoje
ir savigalbos grupėse, tačiau pastebėjau, kad žmonės dažnai nežino, kas tai yra,
arba to nesupranta daugiausia dėl to, kad nežino, jog dabar jaučia gėdą arba
seniau yra ją patyrę.
Gėda įgyja kritišką, negatyvų vidinį balsą, nuolat pertraukiantį, pakerpantį
sparnus, verčiantį jus jaustis mažą, netobulą, ir visada skatina veikti taip, kad
tai kenkia jūsų sveikatai ir gerovei, kol prieinate perdegimo tašką. Jei jūsų
pašnekesys su savimi vyksta maždaug taip: „Tu nenusipelnei poilsio. Nebaigei
to, ką žadėjai padaryti, tad turi labiau pasistengti. Negaliu patikėti, kad tau
reikia šitiek laiko tokiai paprastai užduočiai atlikti... kas tau negerai?“ - jūs
nesąmoningai verčiate save susigėsti.
Kai buvau mažas, jaučiausi kvailas ir dėl to gėdijausi, nes buvau ne toks
gabus mokslui, kaip kiti mano šeimos nariai. Įtikėjau, kad esu kvailas, o tai
sukėlė didžiulių sunkumų mokykloje. Labai atsilikau nuo klasės, bet nedrįsau
paprašyti pagalbos. Tikėjausi, kad tėvai išspręs problemas, kurios man kildavo
dėl prasto mokymosi ir patyčių,

49
bet jie to nepadarė (tuo metu patys turėjo sunkumų). Mano rūpesčiai jiems buvo
nė motais, o aš, jausdamasis užspęstas į kampą ir vienui vienas, nedrįsau
prasitarti apie savo jausmus, bijodamas, kad jie nekreips į juos dėmesio arba
nelaikys rimtais. Ir nuo to laiko pasaulis pradėjo atrodyti nebesaugi vieta
gyventi. Tik kai prisidėjau prie muzikantų grupės, pradėjau gerti ir vartoti
narkotikus, radau išsigelbėjimo kelią, nors ir labai kenksmingą sveikatai.

Tamsi gėdos galia

Juk niekada nestovėsite prie vaiko ir nebarsite: „Esi toks kvailas; ne, tau
negalima eiti į lauką žaisti, tu turi pasistengti gerai atlikti namų darbus, o tada -
ir tik tada - aš tave mylėsiu.“ Tačiau leidžiate savo vidiniam „kritikuojančiam
tėvui“ šitaip kalbėti su „vidiniu vaiku“. Jūs išgirstate šį kritiko balsą ir, nes esate
jautrus (manau, kad jautrumas neatsiejamas nuo gėdos jausmo), jo paveikti
ieškote aplinkinių patvirtinimo, kad esate „blogi“, „nepakankamai geri“,
„niekam tikę“, kad jums „reikia labiau pasistengti“.
Gėdydami save, jūs kenkiate savo tikrajam potencialui ir mažinate
savivertę, nes bijote:

būti atstumti,
patirti nesėkmę,
kad jus įtars sukčiavimu.

Trumpai tariant, bijote, kad jus laikys „nepakankamai gerais“.

Galbūt užaugote aplinkoje, kur jus psichologiškai ar emociškai
skaudindavo, ir jūsų pasąmonėje pasiliko pėdsakas to, kaip su jumis buvo
kalbama vaikystėje; jis virto jūsų vidinio kritiko balsu, kuris dažnai išlieka ir
suaugus. Arba, jei vaikystėje buvote ignoruojamas ar nepakankamai
prižiūrimas, galbūt išsiugdėte jausmą, kad esate nesvarbus

50
ar „nevertas meilės“. Šios aplinkybės lemia, kad pradedate gėdinti save
verčiami giliai glūdinčios baimės, jog visuomenė jus atstums arba laikys
„prastesniu“. Jaučiate, kad negalite kontroliuoti kitų žmonių požiūrio į save,
todėl patys nesąmoningai save atstumiate ir sugėdinate, kol to nepadarė kiti,
siekdami atgauti padėties kontrolės jausmą. Net jei tai kenkia jūsų psichinei
sveikatai.
Žiūrėkite, kaip iš to susidaro užburtas ratas. Kuo garsiau girdite „gėdijantį
balsą“, tuo labiau stengiatės jam įtikti. Jūs nebegailite savęs, nes nesijaučiate
verti gailesčio. Prarandate ryšį su gyvybiškai svarbiais dalykais. Taip pat gali
būti, kad neįtikėtinai aukšti standartai, kuriuos nustatėte patys sau, atsispindi
jūsų elgesyje, kai sąmoningai ar nesąmoningai gėdinate bendradarbius ar
artimuosius.
Vadinamosiose „gėdos visuomenėse“, pvz., Japonijoje, kur kontrolė
užtikrinama ir stiprinama sukuriant nuolatinės kaltės aplinką, daug daugiau
savižudybių, ypač tarp darbingo amžiaus vyrų, nei daugelyje kitų šalių.
Vakarai dar ne visai pavijo šią šalį (nors ir čia tarpsta kaltės aplinka), tačiau
neabejotina, kad gėda, kurią vadinu „hierarchine gėda“ darbo vietoje, yra
svarbus veiksnys tiems, kas nuolat persidirba ir patiria didžiulį spaudimą,
galiausiai sukeliantį perdegimo sindromą.

Gėdos, kaltės ir pykčio trikampis

Jaučiantieji gėdą paprastai dar jaučia kaltę ir pyktį. Šie jausmai dažniausiai yra
nukreipiami į save, tačiau didelės įtampos akimirkomis tokie žmonės gali
užsisklęsti, menkinti kitus arba ant jų šaukti, kad šitaip išlietų savo nusivylimą
ir pasijustų stipresni. Gėdijančio vidinio monologo pavyzdys būtų toks: „Jei
nedirbsi iki vėlumos ir nepadarysi darbo, visų akyse pasirodysi kaip visiškas
nevykėlis, ir visi tada pamatys, koks esi niekam tikęs.“ Čia matome minėtą
trikampį darbo vietoje. Kaltė, nesėkmės baimė, taip pat baimė visus nuvilti
paskatina

51
pernelyg stengtis tai kompensuoti dirbant viršvalandžius iki vėlyvo vakaro ir
savaitgaliais.
Daug metų dirbdamas su klientais, pastebėjau, kad tai labai paplitęs
receptas stresui darbo vietoje ir perdegimui sukurti. Nesvarbu, kokiu lygiu,
perdegimas yra klastingas, nes prisėlina nepastebimai. Dažnai pas mane
apsilanko klientai, kurie dėl perdegimo sindromo nuolat ašaroja, bet nesupranta
kodėl. Aiškinu jiems, kad ne visada verkiame dėl to, kad mums liūdna. Mes taip
pat verkiame, kai perimame arba nuslopiname pyktį ir nusivylimą, arba kai
kankinamės dėl savo nesugebėjimo žodžiais išreikšti sunkių emocijų. Kuo
labiau tvenkiasi vidinis pyktis kaip atsakas į nepaliaujamą vidinį saviplakos
elementą, tuo daugiau adrenalino ir kortizolio išskiria antinksčių liaukos. Kai
galiausiai antinksčiai pavargsta, pasijuntame visiškai išsekę. Tai vadinama
perdegimu. Čia aiškiai matome ryšį tarp gėdos jausmo, perdegimo ir to, kaip tas
vidinis kritikas mums gali pakenkti, jeigu jam nepasipriešinsime ir
nesikreipsime pagalbos. Tačiau kreiptis pagalbos dažnai neleidžia išdidumas,
nes bijome, kad mus palaikys nieko nesugebančiais ir kad paskui jausimės dar
vienišesni, labiau atskirti nuo kitų, ir mums bus dar labiau gėda.
Beverli, su kuria susitikome pirmame skyriuje, patyrė psichologinių
sunkumų dėl to, kad, nuoširdžiai rūpindamasi kitais, niekam neatsakydama
neigiamai, ji nežinojo, ką reiškia „pasirūpinti savimi“. Nuolatinis pirmenybės
teikimas ne savo, bet kitų žmonių poreikiams, nesirūpinimas savimi ir
nesugebėjimas pasakyti „ne“, o tai būtų padėję jai išlaikyti profesines ribas,
slaugytojų darbo etikos standartų laikymasis - visa tai yra perdegimo sindromo
simptomai. Žmonės dažnai jaučiasi patekę į spąstus ir tuo pat metu įsipareigoję
kitiems, nes save įtikina, kad jei nepadarys, ko jų prašoma, viskas subyrės į
šipulius.
Tokiose organizacijose kaip Nacionalinė sveikatos tarnyba, kur dirba
Beverli, sveikatos priežiūros darbuotojų rūpestingumas ir jų entuziazmas dažnai
atsigręžia prieš juos. Vis mažėjantis darbuotojų

52
skaičius ir didėjantis darbo krūvis reiškia, kad tiems, kam perdegimo
sindromas jau prasidėjęs, tampa vis sunkiau ir sunkiau pasakyti „ne“. Ypač
žinant, kad dėl to gali kilti pavojus žmonių gyvybei.

Noriu padėti žmonėms ir žinau, kad turiu tam reikiamų

įgūdžių. Dirbu su šeimomis ir vaikais, stengiuosi sušvelninti
ir palengvinti jų ligos krizes. Taigi aš duodu, duodu ir duodu.
To nedarau veltui, bet žmonės visada nori gauti daugiau.

Jaučiau, kad mano pareiga jiems padėti, be to,

mylėjau savo jauną komandą. Jaučiausi visiškai
už juos atsakinga, nes maniau, kad turiu juos
apsaugoti nuo visko, kas vyksta aplinkui. Skamba
taip, lyg būčiau buvusi kankinė, bet taip ir buvo.
Beverli

Beverli atsakas į vadovų daromą vis didesnį spaudimą buvo toks, kad ji
prisiimdavo dar didesnį krūvį. Jai nekildavo mintis atsisakyti. Net savo
darbotvarkėje rasti laiko mūsų ėjimo terapijos užsiėmimams jai buvo sunku:

Buvo paskirtas susitikimas (su Džonatanu), į kurį turėjau

važiuoti per visą miestą ir nepavėluoti. Ši sunki užduotis
reiškė, kad turėsiu išeiti iš darbo laiku. Vien tai, kad taip
padariau, sulaužė tą užburtą ratą, todėl ir dabar bandau
taip daryti, kai dėl kokios nors priežasties turiu laiku išeiti iš
darbo. Taip išmokau susitelkti ir skirti truputį laiko sau.
Beverli

Kaip žinome, Katrinai sunkumų kilo dėl to, kad vaikystėje tėvai ją spaudė
„gerai mokytis“:

53
 Aš buvau pirmoji iš mūsų šeimos, įstojusi į universitetą, ir
maniau, kad mano pareiga „grąžinti tėvams skolą“. Gyvenau
dėl jų, o ne dėl savęs. Prieš išeidama iš tuometinio darbo,
turėjau keturiasdešimt sau pavaldžių žmonių, ir visi jie
pasitikėjo manimi. Jaučiausi atsakinga už savo komandą,
bet ne už visą įmonę. Aš visada išeidavau paskutinė.
Sąžiningai pasakius, su tuo vis dar kovoju. Seniau
nesuprasdavau, kas vyksta, bet dabar matau, kad rituosi
žemyn, - kai galbūt per daug valgau ar geriu, - tuomet
pabaru save ir stengiuosi to nebedaryti.
Katrina

Iš pradžių Katrina nenorėjo atsiverti net ir mums vaikščiojant. Ji nesuprato,

kodėl mes „turime dar kartą apie tai kalbėti“. Bet, laikui bėgant, ėjimo terapija
padėjo jai suprasti, kad nuo pat vaikystės ji teikė pirmenybę darbui, o ne sau.
Siekė visada viską kontroliuoti, ir tą jos poreikį dar labiau stiprino
nepasitikėjimas kitais, ji manė, kad jei „apleis“ savo pareigas, neatsiras gabių
žmonių, galinčių ją palaikyti arba prisiimti jos atsakomybę. Ir galbūt
stipriausias motyvas įsikibus laikytis vaidmens, prie kurio buvo pripratusi,
buvo nesėkmės baimė, baimė apvilti žmones ir pajusti kaltę bei gėdą, nes taip
turėjo jaustis savo pareigas pamynusi dukra, sesuo, vadybininkė ir šeimos
aprūpintoja. Aš taip pat manau, kad perspektyva atsisakyti lyderio vaidmens ją
gąsdino dar ir todėl, kad tada žmonės jos nebemylės ir nebegerbs, - o tų dalykų
ji nepaprastai troško.

Manau, kad taip pat esu pamišusi dėl kontrolės. Daugelyje

sričių! Stengiuosi to nebedaryti. Darbe turiu prisiminti, kad
neprivalau viskam vadovauti, turiu leisti žmonėms tobulėti,
o ne viską daryti už juos. Tas pats ir asmeniniame gyvenime.
Turiu turėti planą. Tai sukėlė sunkumų mano santykiams.

54
 Viskas, ko aš tikrai noriu, kad šalia būtų žmogus, kuris
manimi rūpintųsi, bet negaliu leisti jam laisvai tą daryti.
Katrina

Galbūt nereikia nė sakyti, kad mano klientai žino, jog yra nelaimingi, įsitempę
ar prislėgti. Apskritai jie labai jautrūs žmonės, ir daugelis iš jų yra apsėsti
minties, kad jų pasaulis žlugs, jeigu jie padarys ką nors neįprasta arba pasakys
„ne“ tiems arba tam, kas juos skatina jausti gėdą. Nors žino, kad jų organizmas
patiria stresą ir jie jaučiasi baisiai, pokyčiai jiems kelia nerimą. Vidinis vaikas
verkia ir sako: „Aš noriu, kad tai liautųsi“, bet jie tą balsą ignoruoja ir klauso
vidinio kritiko - tėvo ar motinos, kuris sako: „Turi susiimti, nepaisydamas
nieko.“

Jausmų perkratymas

Ironiška, kad kuo labiau perdegę jaučiamės, tuo noriau prisiimame papildomą
atsakomybę:

Darbe buvau labai atsidavęs tam, ką dariau, ir, nors jaučiau,

kad našta pernelyg didelė, dirbau sukandęs dantis. Neieškojau
pagalbos ir niekam nesakiau iki tol, kai teko pasiimti
laisvadienių, po kurių mano požiūris visiškai pasikeitė.

Buvau priėjęs tokią ribą, kad nebeturėjau laiko sau. Daug

rūpinausi tėvais. Jie abu susirgo, kai sulaukė labai garbaus
amžiaus, jiems labai reikėjo mano paramos. O aš auginau
savo vaikus ir kaip tik tada skyriausi su žmona. Visai
apleidau save, todėl nusiritau į didelę juodą skylę.

Man tai pasireiškė kaip energijos trūkumas,

neišsimiegodavau, bendraudavau nenoromis, buvau

55
 užsisklendęs, daug gerdavau, surūkydavau po kelis pakelius
per dieną. Visa tai kenkė sveikatai.
Rajanas

... ir su tuo sunku kovoti, ypač tada, kai sunkumai išdildo asmenines ribas.
Pradiniuose ėjimo terapijos etapuose jums kils įvairiausių klausimų, minčių
ir jausmų, kurių galbūt nebuvo kilę anksčiau arba kuriuos tada nustūmėte šalin.
Jei į juos žiūrėsite kaip į „bylas“ - galbūt tai žinote, - labai tikėtina, kad jei
anksčiau neturėjote laiko jų išnagrinėti, susikaupė bylų krūva, kurią vadinu
„emociniu atsilikimu“. Kai pradėsite vaikščioti, pamatysite, kad, užuot
kreipusios dėmesį į „dabartį“, jūsų smegenys pradeda „perkratinėti“ anksčiau
neišgyventų emocijų bylas. O tai ypač gerai.
Jei įmanoma, pabandykite nemąstyti apie tai, kas šio proceso metu vyksta.
Pats ėjimas skatina smegenis veikti, tad tegul kyla įvairiausių minčių ar jausmų,
nebandykite jų interpretuoti ar jais abejoti. Paprasčiausiai leiskite savo mintims
„būti“, nes tai išjudins bylų perkratymo procesą. Jei manote, kad kai kurias
mintis ir jausmus reikia išnagrinėti labiau nei kitus, žinoma, brūkštelėkite apie
juos savo ėjimo dienoraštyje tuo metu, kai jų atsiranda ir manote, kad tai jums
padės išsikrauti. Po tam tikro laiko pamatysite, kad jums lengviau mėgautis
„dabartimi“, nes sumažėjo emocinis atsilikimas.
Toliau aprašytas pratimas padės įsijausti į kvėpavimą. Klausydamiesi, kaip
oras plūsta į nosį, burną ir atgal, stengdamiesi reguliuoti kvėpavimo ritmą,
skatinsite klausymosi procesą ir buvimą „dabartyje“, kur jūsų dėmesio beveik
niekas neblaškys ir neliks „triukšmo“. Tai puikus pratimas tiems, kas jaučiasi
perdegę ir iškamuoti streso. Jei kankina nerimas arba stresas, žmonės paprastai
kvėpuoja negiliai ir, jei tai trunka ilgiau, galų gale patiria hiperventiliaciją, dėl
to organizmas jaučia dar stipresnį stresą. Šis pratimas atliekamas einant ir yra
skirtas

56
stresinėms situacijoms, nusivylimui, susierzinimui suvaldyti, kūnui ir
smegenims nuraminti ir kvėpavimui „savarankiškai sureguliuoti“. Mano
mama, kuri buvo operos dainininkė, mane išmokė, kaip įkvepiant ir iškvepiant
panaudoti diafragmą ir kaip svarbu šitaip kvėpuoti.

PRATIMAS: ĖJIMAS IR KVĖPAVIMAS

Pabandykite šį pratimą atlikti eidami ramia, miškinga vietove, toli nuo

pagrindinių kelių, jei galite. Pasirinkite tarp medžių vingiuojantį taką ir
patirsite ypatingą ramybę, kokią galima pajusti tik po natūralios žalumos
skliautu. Jei tai neįmanoma, tiks ir bet kuri kita rami erdvė atvirame ore,
natūrali gamta, kur mažai dėmesį blaškančių veiksnių.
Kai atvyksite į pasivaikščiojimo pradžios tašką, skirkite minutę ar dvi
suprasti, kaip jaučiatės. Jei turite ėjimo dienoraštį, užsirašykite savo
jausmus. Užtrukite dar minutę ar dvi, kad galėtumėte susilieti su aplinka.
Koks metų laikas? Kaip jaučiatės tuo metų laiku? Jei drėgna ir šalta, ar jus
tai nuteikia pesimistiškai? Jei saulėta ir šilta, ar esate natūraliai pakilios
nuotaikos?

1. Pradėkite eiti. Eidami trumpai įkvėpkite pro nosį, tai turi trukti ne ilgiau
kaip dvi sekundes. Paskui per maždaug 4 sekundes iškvėpkite orą pro
burną. Pabandykite tai atlikti keletą kartų, kad priprastumėte prie tokio
kvėpavimo būdo.
2. Įsivaizduokite, kad dvi sekundes kvėpuojate tyra, gyva, švaria energija.
Iškvėpdami susidarykite vaizdą, kad iškvepiate visų savo stresų,
nusivylimų ir neigiamų energijų srautą. Pakartokite tai kelis kartus.
3. Pabandykite užuosti jus supantį kvapą. Įkvėpdami mėginkite
įsivaizduoti, kokia spalva atitinka šį kvapą.

57
 4. Dabar paklauskite savęs: „Ką man primena ši spalva?“, „Kaip ji
išreiškia tai, kaip šiuo metu save suvokiu?“ (Pavyzdžiui, neseniai, išėjęs
pasivaikščioti, įkvėpiau ir staiga pajutau gėlių kvapą. Tai paskatino
įsivaizduoti rožinę spalvą, kurią sieju su gijimu.)
5. Išskirkite žodžius, kuriuos kvapas jums pasufleravo (mano žodis yra
„gijimas“), ir paklauskite savęs: „Ar šito mano gyvenime reikia daugiau
ir, jei taip, tai kodėl iki šiol to trūko?“
6. Skirkite kelias minutes sąmoningai išnagrinėti savo atsakymus į pirmiau
pateiktus klausimus. Savo atsakymų nesvarstykite iš naujo.

Kartokite visą šį pratimą kelis kartus vaikščiodami ir stebėkite, kaip spalvos

susiejimas su kvapu padeda smegenims persikelti į daugiau atidumo
reikalaujančią erdvę. Kai baigsite vaikščioti, užtrukite minutę ar dvi, kad
apsvarstytumėte, ką pajutote ar pagalvojote, ir, jei įmanoma, užsirašykite
rezultatus savo ėjimo dienoraštyje.

Atminkite: jūs esate čia ne tam, kad „išspręstumėte“ savo sunkumus, o

kad pamatytumėte, kokie jie yra. Taip pat prisiminkite, kad jūsų smegenys
sąmoningai stengiasi perkratyti tai, kas susikaupė iš anksčiau, todėl
pasistenkite eiti kartu su savo mintimis irjausmais, neskubėdami jų kritiškai
vertinti.

Kartais beveik neįmanoma išreikšti žodžiais ir aiškiai apibrėžti tą kritikuojantį

balsą, skambantį mūsų galvoje. Taip yra todėl, kad mes linkę bet kuria kaina
nuslėpti jausmus ir mintis, dėl kurių mums gėda. Gėdos priešnuodis yra
gebėjimas sau ir kitiems deramu metu atskleisti, kaip iš tikrųjų jaučiamės.

58
PRATIMAS: ĖJIMAS SU VIDINE GĖDA

Šio pratimo paskirtis - padėti pasipriešinti vidiniam kritikuojančiam tėvui ir

tą balsą pakeisti kai kuo malonesniu.

1. Užsirašykite savo vidinio kritikuojančio tėvo ir vidinio vaiko dialogą.

Pavyzdžiui:
Vidinis kritikas: pažvelk į save, atrodai pavargęs ir niekam tikęs. Tu
nevykėlis, tu toks silpnas. Turi susiimti ir kibti į darbą.
Vidinis vaikas: žinau, kad atrodau visiškai apgailėtinai. Aš toks
pavargęs. Kas man negerai? Niekas kitas neatrodo toks pavargęs kaip aš.
Tu teisus, man visada nesiseka. Gal turėčiau tiesiog mesti darbą? Tačiau
ši mintis mane gąsdina ir sukelia dar didesnį stresą.
2. Pasivaikščiokite. Pasivaikščiojimo pabaigoje apmąstykite šį pokalbį ir
pakeiskite švelnesniu dialogu, kuriame vidinis vaikas nebūtų gėdijamas.
Pavyzdžiui:
Rūpestingas tėvas: nėra ko stebėtis, nes visą šią savaitę tave versdavo
dirbti iki vėlumos ir tu atlikdavai dvigubai daugiau darbo, nei buvo
sutarta. Kai esi toks pavargęs, daug sunkiau pasakyti „ne“, kai tau pasiūlo
sunkiai įvykdomą užduotį. Bet kaip tik tai turi padaryti. Ir ne todėl, kad
nesugebi dirbti; tau reikia šiek tiek laiko, kad atgautum jėgas ir būtum
švelnesnis sau. Tu negali „numanyti“, kaip jaučiasi žmonės; kai kurie tai
labai gerai slepia. Taigi dabar tiesiog sutelk dėmesį į save.

Išmokę kurti pozityvesnį vidinį dialogą, po tam tikro laiko pamatysite, kad
sumažėjo streso lygis, gyvenime atsirado daugiau aiškumo. Šis pratimas yra
itin paveiki priemonė, kuria galite

59
 naudotis taip dažnai, kaip jums reikia. Atminkite, kad, sumažėjus kortizolio
lygiui, asmenybės paveikslas taps aiškesnis. Laikui bėgant, šis pratimas
padės nutildyti vidinį gėdijantį balsą, nes suteiks galimybę išvysti savo
vidinį dialogą, užrašytą lape, jūs pradėsite numanyti, kur glūdi jūsų
problema, ji nebesislėps šaltuose, tamsiuose jūsų psichikos užkaboriuose.

Tianos ėjimas į šviesą

Tiana į mane kreipėsi pagalbos dėl darbe patiriamo streso, be to, ji sielvartavo
netekusi artimo draugo. Iš pradžių jai buvo sunku įžvelgti ryšį tarp „sveikimo“
(kaip ji pati sakė) ir vaikščiojimo. Nuolatinis vadovų spaudimas laikytis
terminų per daugelį metų padarė savo juodą darbą, ir Tiana pradėjo manyti, kad
skirti laiko sau ne tik beprasmiška, bet ir sunku. Laikui bėgant ji pradėjo jaustis
tokia nelaiminga, kad nutrūko santykiai su artimu žmogumi, o bendradarbiai
ėmė ją vadinti „niurzga“.
Mūsų išvyka pėsčiomis prasideda ankstyvą vasaros rytą miške, kuris yra iš
dalies natūralus, iš dalies apsodintas pušimis. Pradėjome eiti nuo saulėtosios
miško pusės. „Aš ne itin mėgstu būti miške, - sako Tiana. - Ten tamsu, drėgna,
šalta ir lengva pasiklysti. “ Nors Tiana žino, kad turi sunkumų, kuriuos norėtų
išspręsti, jai nelengva atsisakyti tvirtos nuomonės apie daugumą dalykų, įskai­
tant mišką. Paaiškinu, kad vietovės, kuriose auga daug medžių, gali teikti
paguodą, kaip tuomet, kai ten gyveno pirmykščiai žmonės. Mūsų protėviai
žinojo, kad miškas teikia pastogę ir saugo.
- Tačiau tai ir pavojingos vietovės, - sako Tiana. - Tave gali apiplėšti arba
sudraskyti laukiniai gyvūnai.
- Arba tu gali daug išmokti iš laukinės gamtos, - atsakau, - ir visa galva
pasinerti į nežinią. Gali nuklysti nuo tako ir pasiklysti; lygiai

60
taip pat gali netyčia atrasti kai ką nuostabaus, ko nebūtum ieškojusi.
Skinamės kelią į tamsesnę miško dalį. Čia oras vėsesnis, ramesnis.
Paukščiai skraidžioja nuo šakos ant šakos beveik kaip šešėliai, o aukšti
medžiai, atrodo, sustiprina traškesį, kurį sukeliame eidami nukritusių pušų
spygliais nusėtu taku. Mums įžengus į šią miško dalį Tiana pritilo, ir nutariu,
kad tai tinkamas metas išbandyti ėjimo ir kvėpavimo pratimą.
Mes jam skiriame maždaug dešimt minučių, bet Tianai jis sekasi sunkiai.
- Neužuodžiu jokio neįprasto kvapo, - prisipažįsta ji. - Nepastebiu nieko
ypatinga. Nėra jokio ryšio tarp manęs ir to, kas čia yra.
Staiga Tiana labai nuliūsta. Maždaug minutę patylėjusi, ji vėl prabyla:
- Kai buvau maža, visą laiką žaisdavau tokioje giraitėje, - sako ji. -
Manau, aš tiesiog užaugau ir užmiršau tai. Praradau visus ryšius su praeitimi.
Vis dėlto einame tolyn, klausydamiesi pušų viršūnėse šnabždančio vėjo ir
plikomis rankomis jausdami miško vėsą. Netikėtai Tiana sustoja ir pasilenkia,
norėdama kažką paimti nuo tako. Ji parodo man, ką rado. Tai mėlyna su juodais
dryželiais paukščio plunksna.
- Tai kėkšto plunksna, - sako Tiana. - Jie gyvena miškuose, tokiuose kaip
šis. - Ji priglaudžia plunksną prie skruosto, paskui atidžiai į ją įsižiūri. - Man
patinka tekstūra ir unikalus plunksnų raštas, - sako ji. - Tai mane sugrąžina
atgal.
- Sugrąžina kur?
- Į vaikystę. Tada žinojau daugybės paukščių pavadinimus. Man
patikdavo juos stebėti. Ir rinkti plunksnas. Aš norėjau iš jų padaryti rašomąsias
plunksnas ir jomis rašyti. Tiesą sakant, žinau, ką man primena plunksnos -
rašalą. Jos man primena, kad norėjau rašyti su plunksna ir rašalu.

61
 - Kodėl tau tai svarbu? - paklausiu.
- Aš visada norėjau rašyti, - sako Tiana. - Visada maniau, kad turiu ką
pasakyti. Rašydama jausčiausi taip, kad esu ten, kur turiu būti, ar supranti?
Galėjau valandų valandas rašyti dialogus, aprašymus, eilėraščius.
- Taigi, kas atsitiko?
- Mokykloje matematikos mokytojas atrado mano slaptą rašliavą pratybų
sąsiuvinio gale ir nusprendė ją perskaityti visai klasei. Jis mane pavadino „mūsų
mažuoju Šekspyru“. Pasijutau visiška idiote!
Tiana nusijuokia, bandydama palankiau pavaizduoti akimirką, kuri jai
turėjo būti mirtinai skausminga. Paskui jos veidas apsiniaukia. Toks
sugėdijimas gali priversti žmogų visą gyvenimą abejoti savimi ir jaustis
suvaržytam, nors „sugėdytasis“ gali nepripažinti, kad tai sukėlė kaip tik tas
įvykis.
- Tiesą sakant, po to įvykio niekada neberašiau, - sako ji. - Kiekvieną
kartą, kai bandydavau, išgirsdavau, kad mokytojas tyčiojasi iš mano pastangų.
Galų gale aš visiškai mečiau šį užsiėmimą. Daugiau neparašiau nė žodžio.
- Ar manai, kad galėtum daugiau ar mažiau suvaldyti šį kritikuojantį balsą
ir dar kartą pabandyti?
- Nežinau, - atsako Tiana ir pažvelgia vikingai, pirmą kartą per kelias
pastarąsias savaites. - Ką tu manai?
Nuo tos akimirkos pakreipiau konsultacijas taip, kad Tiana pripažintų, jog
patyrė „sugėdijimą“ ir turi vidinį kritiką, kuris iš jos gyvenimo atėmė tiek daug
laimės ir kūrybiškumo.

Ryšys su iš pažiūros atsitiktiniais dalykais (kvapais, spalvomis, tekstūromis,

jausmu, kuris apima palietus tam tikrus daiktus ir pajutus jų savybes) paskatina
kurti asociacijas, kurios buvo mums kadaise svarbios, bet prarastos bėgant
laikui arba dėl sugėdijimo - „vidinio

62
kritikuojančio tėvo“, nuslopinusio asmeninį augimą. Vaikščiojimas lauke
stebint aplinką atgaivina jausmus ir sukuria asociacijas, galbūt nuslopintas, bet
vis dar esančias neatskiriama mūsų asmenybės dalimi. Vaikščiojimo ir
kvėpavimo pratimą darykite ne kartą ir visada atidžiai klausykite, ką jums
pasakoja gamta. Jus gali nustebinti tai, ką atrasite.

Džeris pamažu suprato, kad, pradėjęs eiti lėčiau, iš naujo mezga ryšį su
viskuo, kas jį supa:

Kai einu ir noriu įsiklausyti į save, sulėtinu žingsnį

ir, kai nuo greičio, kuriuo einu į darbą, pereinu prie
greičio C, paskui dar labiau sulėtinu iki greičio A
(lengva eisena), mano nuotaika tuoj pat pasikeičia.
Tada tarytum atjaunėju - prisimenu tą metą, kai,
nespaudžiamas laiko, pėsčiomis eidavau į mokyklą.
Žingsnio sulėtinimas sukelia kelionės laiku įspūdį.
Ėjimas koja už kojos yra tokia neįprasta patirtis, kad
ji atgaivina prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų
patirtus įspūdžius, grąžina į vaikystę, kai turėjau daugybę
laiko, galėjau dairytis aplinkui, atkreipti dėmesį į gėles,
pakramtyti stiebelius ir pajusti saldoką jų skonį.
To nedariau dešimtmečius, nes esu per daug užsiėmęs,
kiekvieną patirtį siekiu paversti rungtynėmis.
Džeris

Kai pasijuntate perdegę, pasaulio spalvos išblunka, be to, prarandate ryšį su

aplinka. Nieko nebepastebite, nieko nebejaučiate, išskyrus kančią ir gėdą dėl
tokios savijautos, o jūsų išdidumas patiria stiprų smūgį. Bet jūs esate pagarbos
vertas žmogus, todėl stenkitės sutelkti dėmesį į tas vertybes, kurias duodate
pasauliui, o ne į tas, kurių netekote

63
dėl nuolatinio streso. Jūs nusipelnote geresnių dalykų nei greitas, streso kupinas
gyvenimas, kurį patys susikūrėte.
Reguliariai savo dienotvarkėje numatydami laiko sau, kad ištrūktumėte į
lauką, drauge prisiminsite, kad šiame pasaulyje nesate vienišas žmogus.
Sulėtinę žingsnį išvysite tai, kas visada buvo jums prieš akis: gyvenimas jūsų
laukia ir visada lauks, kai tik būsite pasirengę su juo užmegzti ryšį. Pasitikėkite
šiuo procesu, ir pažadu, kad laikui bėgant jūsų ieškomi atsakymai pamažu
išryškės.

64
 4 SKYRIUS. VIDINĖS JĖGOS SUTEIKIMAS IR
PRIĖMIMAS

„Ne“ yra užbaigtas sakinys.

Iš amerikiečių rašytojos Anne Lamott knygos „Naudojimo
instrukcijos: mano sūnaus pirmųjų metų žurnalas“ (Operating
Instructions: A Journal of My Sons First Year)

Kai prieš akis iškyla vilko paveikslas, pirmiausia pagalvojame, kad jis yra
tikras laukinis padaras, kurio prigimtiniam norui laisvai klajoti negali
sutrukdyti jokios fizinės ribos ar sienos. Tikrovė, žinoma, yra sudėtingesnė.
Vilkai gyvena glaudžiomis šeimyninėmis gaujomis, kur griežtai nusistovėjusi
hierarchija ir aiškiai nubrėžtos ribos. Tokios ribos, skiriančios patinus ir
pateles, ir tuos, kuriuos galėtume apibūdinti kaip „alfa vilkus“ ir gaujoje
užimančius žemesnę socialinę padėtį, yra labai svarbios gaujos struktūrai ir
funkcionalumui išlaikyti. Jei hierarchija suyra, gauja tampa pažeidžiama:
vilkai badauja, juos puldinėja kitos gaujos. Trumpai tariant, jei nebūtų ribų,
kiltų grėsmė gaujos išlikimui.
Šiame skyriuje apžvelgsime ribų nustatymo svarbą mums, žmonėms. Ir
nors nesitikiu, kad jūs, tarytum vilkai, grybštelėsite dantimis tuos, kurie
peržengia jūsų ribas (nors galėtumėte!), yra subtilesnių būdų jas nustatyti ir
ginti - jų išmoksite vaikščiodami kartu su manimi ir sužinosite, kaip nesijausti
dėl to kaltiems.
Ribų nustatymas ir jų laikymasis yra esminė žmogaus egzistencijos dalis.
Kaip jaučiatės, kai žmogus, kurio nepažįstate (ar ką tik susipažinote),

65
atsistoja per arti ir kalba tiesiai jums į veidą? Kaip jaučiatės, kai kas nors per
ilgai užsibūna jūsų namuose, neprašęs ką nors pasiskolina, pernelyg įkyriai
jums lenda į akis, iš jo sklinda pasyvi agresija, ir tai kartojasi diena iš dienos?
Tokiais atvejais paprastai aiškiai parodome, kad mums tokie dalykai
nepatinka, ir tikimės, kad žmonės mūsų „taisyklių“ laikysis. Tačiau asmuo,
praradęs gebėjimą nubrėžti ir išlaikyti asmeninės erdvės ir profesines ribas,
greitai užmiršta, kokios yra jo asmeninės ribos, ir tampa nebepajėgus valdyti
savo emocijų arba darbo krūvio. Drauge nukenčia mąstymo aiškumas ir
gebėjimas rinktis tai, kas geriausia mūsų sveikatai, kartu prarandame
pasitikėjimą savimi ir principingumą. Todėl turime suprasti, kokios yra mūsų
asmeninės ribos, kad išlaikytume sveiko gyvenimo būdo ir darbo pusiausvyrą.
Būtina suvokti, kad visada turime nusibrėžti ribas ir neleisti kitiems jų
peržengti.

Kodėl pažeidžiamos ribos

Kai daromas stiprus spaudimas paklusti, nė vienas žmogus nėra toks atsparus,
kad nenuleistų asmeninių ribų kartelės (arba visai jų nenustatytų). Pavyzdžiui,
darbe praplušėjome jau dešimt valandų (negaudami papildomo darbo
užmokesčio), o dabar viršininkas klausia, ar negalėtume užtrukti dar poros
valandų, kad užbaigtume tvarkyti popierius. Nenoromis sutinkame. Arba
nešamės darbo į namus savaitgaliais, nes „priešingu atveju kitą savaitę
vilksiuosi iš paskos“. Arba mums būtų geriau namie praleisti ramų vakarą, bet
iki vėlumos užsisėdime alinėje, nes „šį vakarą ten visi susirinko“. Šie variantai
gali reikšti, kad aukojame laiką, kurį buvome atsidėję sau.
Sutikdami su prašymais skirti laiko tam tikrai veiklai, galime praturtinti
savo gyvenimą, jei ta veikla mums naudinga, tačiau turi būti ir tokių atvejų, kai
griežtai atsisakome. Visi žino frazes „šunuodegiautojas“ arba „pataikūnas“: taip
vadinami žmonės, kurie siekia įsiteikti,

66
būti nuolankūs, tačiau vis tiek labai dažnai sakome „taip“, kai derėtų sakyti
„ne“.
Kodėl taip elgiamės? Juk norime, kad mus mėgtų ir laikytų „gerais
žmonėmis“. „Pataikūnų“ varomoji jėga - baimė, baimė dėl kitų žmonių
nuomonės apie mus, baimė būti atleistiems, baimė įsivelti į konfliktą, baimė
išsiskirti ir būti sugėdintiems tų, kurie yra aplink mus, baimė, kad mus
„atstums“. Nenorime nuvilti žmonių ir sukelti nepasitenkinimo. Jei vis dėlto
taip atsitinka, mus pradeda graužti kaltė ir gėda, kad „turėjome“ arba
„galėjome“ padaryti tai, ko buvome paprašyti. Nenorime, kad mus laikytų
„savanaudžiais“, todėl apie savo interesus visada prisimename paskiausiai. O
taip elgdamiesi, tampame kitų žmonių poreikių įkaitais, pasiduodame vis
didėjančiam spaudimui ką nors jų labui nuveikti, net jei tai mums asmeniškai
daug kainuoja. Nesupratę, kas vyksta, nejučia pasiekiame būseną, kurią vadinu
„emociniu perviršiu“. Tai tokia būsena, kai atiduodame vis daugiau ir daugiau
jėgų kitiems ir mums nebelieka nieko savo emocinei gerovei palaikyti. Tenkinti
kitų žmonių prašymus mus skatina beviltiškas poreikis jiems įtikti ir drauge
atsikratyti kaltės jausmo. Bet beveik tuoj pat pradedame piktintis tuo asmeniu,
kad mūsų paprašė, ir, tiesą sakant, pykstame ant savęs, kad negalėjome
atsisakyti. Kodėl? Kadangi, pirma, neturėjome ko jam duoti, antra, dabar
jaučiame dar stipresnį emocinį perviršį, nes mus įsuko amžinas gėdos ir
savikritikos ratas.
Kita vertus, tie, kurie pirmiausia rūpinasi savo gerove, emociškai yra
geresnėje padėtyje - jie patys nustato deramas asmenines ribas ir nejaučia
pasipiktinimo, nes gali kada panorėję teikti pagalbą kitiems, nekenkdami savo
psichikos sveikatai ar gerai savijautai.
Ar dėl troškimo „būti mėgstamam“ verta aukoti savo laimę ir ar tai
pakankama priežastis patirti didžiulį stresą ir apgailestavimą? Ar neigiamas
streso poveikis jūsų protui, kūnui ir dvasiai dėl noro, kad „žmonės jus mėgtų“,
yra pagrįsta kaina, mokama už tai, kad galėtumėte deklaruoti, jog „niekada
nesielgiu savanaudiškai“?

67
 Kaip minėjau įvade, didžiausią traumą patiriame ne tada, kai mus apleidžia
žmonės, o kai mes patys save apleidžiame, todėl verta tai prisiminti, kai
kalbama apie ribų nustatymą. Jei nesugebate nubrėžti ribų ir viskam sakote
„taip“ - net jei jūsų intuicija šaukia „ne!“ - vadinasi, apleidžiate save, išduodate
tikrąją savo prigimtį, nesiklausydami, ką ji jums bando pasakyti.
Vadovai ir žmogiškųjų išteklių specialistai, patys patiriantys įtampą ir
spaudimą, neužtikrina, kad darbuotojai laikytųsi pertraukų ir nustatytų darbo
valandų dėl klaidingo įsitikinimo, jog svarbu žmones „matyti“ dirbančius,
neatsižvelgiant į tai, ar iš tikrųjų našiai jie dirba, ar ne. Toks vadovavimo stilius
arba požiūris į vadovavimą yra pasenęs, jis neatitinka dabartinio požiūrio į
organizacijos darbuotojų psichikos sveikatą. Todėl labai džiugu, kad įmonės,
kurios nustato lanksčias darbo valandas ir integruoja gerovės programas, jau
mato teigiamus pokyčius savo kolektyvuose ir džiaugiasi mažesne darbuotojų
kaita.
Štai kodėl jūs turite būti atsakingi už savo asmeninių ribų sukūrimą ir
nustatymą, pvz., per darbo dieną numatydami pakankamo ilgumo pertraukas,
kurias skiriate sau. Laukdami, kol kas nors jūsų labui pasirūpins tų ribų
nustatymu, tarkime, jūsų viršininkas, nieko nepešite, tik praleisite progą
pasisemti energijos. Tiesą sakant, viskas yra kaip tik priešingai, laukimas
reiškia, kad perduodate kitiems savo galias.

Jūsų galia yra tik jūsų, neatiduokite jos

Perdavus savo galią, galimos netikėtos pasekmės: kyla dar daugiau vidinių
neramumų, sumaišties, nerimo ir streso, taip pat sustiprėja bejėgiškumo,
pažeidžiamumo jausmas, sumenksta savigarba. Laukti ar pasitikėti kitais, kad
mums praneštų, kur mūsų ribos „turėtų“ būti, yra bergždžias dalykas.
Nesuklyskite, jūs ir tik jūs vieni turite prisiimti visišką atsakomybę už savo
veiksmus, o į tai įeina ir tvirtų, aiškių asmeninių ribų nustatymas.

68
 Trumpai tariant, jei ir toliau sieksite „įtikti žmonėms“ ir jūsų pagrindinis
noras bus toks, kad jus „mėgtų“, prarasite objektyvumą, principingumą,
natūralumą ir stiprybės jausmą, kylantį iš jūsų „unikalumo“ ir „išskirtinumo“.
Tačiau prieš jus plyti dar vienas kelias, nesusijęs su nevilties gelmėmis, į
kurias įklimpę jaučiamės praradę savarankiškumo jausmą. Jūs turite teisę į
savarankiškumą, kaip ir kiekvienas iš mūsų, bet savo teise būti savarankiškiems
turite naudotis. Mokymasis kovoti už save yra įrodymas, kad pradedate atgauti
savo galias.
Taigi, iš pradžių nustatykime, kuriose srityje jūsų ribos buvo pažeistos
daugiau nei kartą. Prisiminkite, kokiomis aplinkybėmis ištarėte „gerai“, nors iš
tikrųjų norėjote pasakyti „ne“, gal tai įvyko net kelis kartus.

Aš pasakau „taip“, užuot sakęs „ne“, kai:

Dabar paklauskite savęs, kodėl manote, kad negalite pasakyti „ne“.

Šioje situacijoje negaliu pasakyti „ne“, nes:

Galiausiai paklauskite savęs, kas atsitiktų, jei pasakytumėte „ne“? Kas

blogiausia tada galėtų nutikti? Pavyzdžiui, jei pasakytumėte savo viršininkui,
kad nebedirbsite kasdien iki vėlumos ir dėl to jus atleis, kas

69
galėtų atsitikti paskui? Ar galėtumėte bendrovei iškelti bylą? Ar galėtumėte
rasti darbą įmonėje, kurioje darbuotojai būtų mažiau išnaudojami, o darbo
sąlygos geresnės? Ar esate pakankamai drąsūs, kad pirmiausia galvotumėte
apie save ir savo laimę? Toks variantas gali atrodyti kaip katastrofos
numatymas, tačiau jį verta rimtai apmąstyti. Galų gale jūs turite tik vieną
gyvenimą.

Jei pasakysiu „ne“, kas blogiausia gali nutikti?

O jei taip atsitiks, ką galiu daryti toliau?

Naudodami šį „blogiausio varianto“ metodą, tikėtina, pastebėsite, jog iš

įsivaizduojamų sunkumų, kurie jums trukdo nustatyti ribas ir pasakyti „ne“,
beveik visada galima rasti išeitį. Jei jūsų nuomonė aiški ir esate įsitikinę
nusistatytomis ribomis, be to, apie jas pranešate lygiai taip pat aiškiai, su
pasitikėjimu ir nesiekdami konflikto, pelnysite pagarbą. Dar daugiau - jei
nustatysite aiškias ribas darbe, turėsite daugiau pasitikėjimo savimi apibrėžti jas
ir asmeniniame gyvenime.
Leiskite jums pristatyti Eliotą. Kai pirmą kartą susitikome, Eliotas ėjo
atsakingas pareigas ir buvo paėmęs nedarbingumo dėl ligos atostogas. Dėl
streso darbe jis pradėjo dažnai išgėrinėti, ir visa tai sukėlė nervinį išsekimą. Iki
tol Eliotas buvo įpratęs spręsti problemas, viską tvarkyti ir kiekvienam
darbuotojui tapti patikima atrama. Jis buvo

70
vadinamas „ponu patikimuoju“. Ne kartą buvome susitikę mano privačiame
kabinete, prieš nuspręsdami panaudoti ėjimo terapiją. Kabinete taikyta
psichoterapija pacientui sukūrė saugumo jausmą, bet Eliotui prireikė keturių
susitikimų, kad priprastų prie minties apie ėjimo terapiją. Kai jis vis dėlto
pabandė, poveikis buvo stulbinamas. Iš karto pagerėjo psichikos būsena,
pasitikėjimas savimi ir apskritai elgesys. Buvo aiškiai matyti, kaip stiprėja
Elioto ryšys su gamta, jam kiekvieną dieną vaikščiojant ir šios asmeninės ribos
tvirtai laikantis. Šis paprastas kasdienis ritualas jam tapo gyvybiškai svarbia
priemone asmenybės aiškumui ir gerai psichikos sveikatai palaikyti. Jo būsena,
džiaugiuosi galėdamas tai pasakyti, yra puiki ir šiandien.

Prieš prasidedant nerviniam išsekimui, visada save

įsivaizduodavau kaip tvirtą uolą - žmogų, kuriuo galima
pasikliauti: „Šūktelėk jam, ir jis viską sutvarkys“, - maždaug
taip. Man malonu duoti, o ne gauti. Išmokęs nesiekti visko
kontroliuoti ir nebūti už viską atsakingam tapau daug
ramesnis ir labiau susitelkęs j save. Užuot būdamas visą
laiką budrus, pasiruošęs imtis veiksmų, kad kam nors
padėčiau išspręsti kokią problemą, po psichoterapijos
kurso supratau, kad galiu ramiai žiūrėti į įvykius iš šalies,
leisti kitiems paimti vairą į savo rankas ir vesti į tikslą.

Galiausiai grįžau į darbą, kur sugebėjau aplink save

nusistatyti sveikas ribas. Dirbu advokatu Niujorke ir
Londone, mano darbo aplinka kartais būna gana agresyvi,
įtempta, kur daugiausia mane supa vyrai. Bet išmokęs
nusistatyti ribas, dabar galiu pasakyti: „Štai tiek aš galiu
padaryti, o jei to nepakanka, ką gi, tebūnie.“ Ir stebėtina,
kad žmonės būna patenkinti. Stengiuosi dirbti kuo geriau,
bet dabar mano darbas turi ribas. Šiuolaikinis gyvenimas

71
 kunkuliuoja dvidešimt keturias valandas per parą, ir ėjimo
terapija yra visiškai priešinga tam, ko iš tavęs tikimasi,
tačiau ji padarė gyvenimą daug paprastesnį. Dabar vakarus
ir savaitgalius leidžiu taip, kaip noriu. Galiu pats pasirinkti,
dirbti laisvalaikiu ar ne. Ir dėl to gerai jaučiuosi darbe.
Eliotas

Eliotui psichoterapijos sesijos, kurias atlikome ir kabinete, ir lauke, padėjo

pasiekti tam tikrą užtikrintumą priimant sprendimus, susijusius su ribų
nustatymu:

Kalbant apie ribų nustatymą, svarbiausia, kaip apie jas

pranešate ir išaiškinate. Panašu į tai, kaip elgiatės su vaikais:
jei jiems nustatote sveiko proto ribas, jie yra laimingesni,
žinodami, kad šios ribos egzistuoja. Gali būti, kad vaikai
jomis nesidžiaugs tuo metu, kai apie jas pranešėte, tačiau
jų veiksmingumas paaiškės ilgainiui, jūs pelnysite aplinkinių
pagarbą ir būsite patenkinti savimi. Tai labai svarbi tokio
elgesio pasekmė.
Eliotas

Norėdami įsijungti, pirmiausia išsijunkite

Dabar išeikime į lauką ir pritaikykime tai, ką sužinojome apie ribas.

Eidami galite sau užduoti keletą klausimų (be tų, kuriuos aptarėme
anksčiau), kurie taip pat gali būti laikomi „psichoterapinės kuprinės“ arba
„įrankių rinkinio“ dalimi. Galite patys nuspręsti, kokia terminologija ar
vizualinė pagalba jums geriausiai tinka. Tarkime, tai yra įrankiai, kuriuos
susikursite, kad įgytumėte daugiau pasitikėjimo savimi, susidūrę su sunkiomis
situacijomis. Mano sukurtas pratimas „Ėjimas be ribų“ (žr. p. 75) suteiks jums
galimybę patiems prisiimti

72
atsakomybę už savo gerovę ir suprasti, kodėl jums gyvenime reikia turėti ribas.
Gyvename tokiame amžiuje, kai technologijų pilna visur. Viskas, ko mums
reikia asmeniniame ir profesiniame gyvenime, yra mūsų staliniuose ar
planšetiniuose kompiuteriuose arba mobiliuosiuose telefonuose. Ir vis dėlto
negaliu suskaičiuoti, kiek per savo darbo metus mačiau klientų, dirbančių
mieste, kurie svajojo apie skrydį arba iš tiesų skrido lėktuvais ir tuo mėgavosi,
nes tuo metu dauguma žmonių yra priversti nustoti naudotis telefonais ar
spoksoti į nešiojamuosius kompiuterius.
Važinėdamas Londono metro į savo privatų kabinetą supratau, kad
traukinys tapo mano biuru, nes važiuodamas atsakydavau į el. laiškus,
tvarkydavau kalendorių „Outlook“ programoje, atsiliepdavau į skambučius ar
redaguodavau nuotraukas, kad tiktų paskelbti feisbuke ar instagrame. Dar
nespėjęs ateiti į darbą, jausdavausi persidirbęs ir įsiaudrinęs. O vėliau dariau tą
patį per savo pietų pertrauką ir pakeliui į namus. Pastebėjau, kad net
bendraudamas su draugais tikrinu el. laiškus, kurie mane greitai grąžindavo į
streso būseną, nes akimirksniu mano smegenys persijungdavo į aktyvaus darbo
ir mąstymo ritmą. Kuo dažniau pagaudavau save taip elgiantis, tuo labiau tai
pradėjo mane erzinti ir gadinti nuotaiką.
Kartą telefoną netyčia palikau namuose. Ir tada prasidėjo labai įdomūs
dalykai. Staiga tapau susijęs su viskuo aplink save. Žvalgydamasis šen ir ten
pastebėjau, kad dauguma žmonių žiūri žemyn; jie nesiekė užmegzti ryšio
vienas su kitu, nesidomėjo, kas vyksta netoli jų, ir nebandė pasitelkti
vaizduotės. Daugelis iš mūsų nesupranta, kad mes visi galime labai lengvai
nukentėti nuo pernelyg didelio klausos ir regos stimuliavimo, kuris kenkia
mūsų smegenų veiklos efektyvumui, centrinei nervų sistemai ir visam
organizmui. Toks per daug stiprus stimuliavimas (ypač dėl to, kad dažnai
naudojamės telefonais, planšetiniais ir nešiojamaisiais kompiuteriais) smarkiai
padidina adrenalino

73
ir kortizolio išsiskyrimą į organizmą - tai išlikimo atsakas - ir ilgainiui
neigiamai gali paveikti mūsų imuninę sistemą. Matome, kad vaikai dėl tų pačių
dalykų pernelyg įsiaudrina, bet kažkodėl galvojame, kad mes, suaugusieji,
esame tam atsparūs. Tai didžiulė klaida.
Taigi, dar neišėję iš namų galime labai lengvai susikurti asmeninę ribą -
tereikia išjungti telefonus. Kad ir naudingi, kad ir sudaro įspūdį, jog mums
padeda palaikyti ryšį su žmonėmis, vis dėlto telefonai klastingi, jie įsibrauna į
kiekvieną mūsų gyvenimo kamputį, slopina minties laisvę ir trukdo būti
dėmesingiems sau ir kitiems. Kai jie įjungti, mes taip pat budime, nes pagundai
dažnai juos tikrinti neįtikėtinai sunku atsispirti. Tai įprotis kaip ir bet kuris kitas
- tą turime gerai suvokti ir priešintis.
Pagalvokite, ar nevertėtų dabar pat nustatyti asmeninę ribą, išjungiant
telefoną tuo metu, kai vaikščiojame. Ėjimas be technikos prietaisų, kai jūsų
netrikdo skambučiai, pypsėjimas ir žinutės, mokymasis iš naujo stebėti aplinką,
žmones, spalvas, garsus ir kvapus padeda į gyvenimą susigrąžinti ramybę,
giedrą nuotaiką ir pasitenkinimo jausmą. Be to, tyla yra būtina savireguliacijai,
minčių apdorojimui ir kasdieniams apmąstymams. Taip pat ji labai naudinga
smegenims, kad jos galėtų sklandžiai dirbti neverčiamos. Štai kodėl pasirūpinę
išjungti technikos prietaisus ir drauge atsijungti nuo jus trikdančios, jaudulį
keliančios srities, kuri potencialiai gali sudrumsti jums ramybę, nustatote
pirmąją asmeninę ribą. Galbūt manote, kad nesinaudodami telefonu veltui
švaistote laiką, bet iš tiesų jį taupote. Taip yra todėl, kad kol jūsų protas
atsigauna, jūs vėl pradedate matyti aplinką, megzti ryšį ir bendrauti su pasauliu.
Laikui bėgant jums bus vis lengviau tai padaryti, jausitės vis patogiau ir
laisviau.

74
PRATIMAS: ĖJIMAS BE RIBŲ (IR BE IŠMANIŲJŲ PRIETAISŲ)

Jei nustosite stebeilytis į telefoną ir už jo slėptis nuo pasaulio, pradėsite

žiūrėti aukštyn ir vėl ieškoti ryšio su aplinka, labai greitai jūsų pasaulis
gerokai prasiplės ir galbūt nebesijausite toks izoliuotas ir vienišas.
Tad, be reikalo negaišdami, pradėkime.

1. Prieš išeidami išjunkite telefoną ir palikite nešiojamąjį kompiuterį.

2. Išėję trumpam užsimerkite ir įsiklausykite, kokie garsai sklinda aplinkui.
Pakartokite tai tiek kartų, kiek jums reikia, ir kiekvieną sykį pabandykite
klausytis vis įdėmiau.
3. Atlikę tai keletą kartų, lėtai pajudėkite ir atidžiai stebėkite, ką matote. Jei
įdomią, gerai padarytą iškabą virš parduotuvės lango, pasigrožėkite
meistriškumu, medžiaga, iš kurios ji pagaminta, ir pagalvokite, kuriais
metais ji galėjo būti sukurta. Ką ji jums primena? Arba apie ką skatina
galvoti?
4. Leiskite aplinkai pradėti drumsti jūsų mintis; atsisakykite kontrolės ir
stebėkite, kur pasąmonė jus nuves.
5. Jei jūsų kūnas nori atsisėsti, pasitikėkite savo intuicija. Raskite vietą
atsisėsti ir pamąstyti. Dar kartą leiskite savo protui apdoroti tam tikras
mintis. Net jei pradėsite galvoti apie darbą, vien tai, kad nestimuliuojate
regos ar klausos pojūčių, jums padės išsamiau tai apmąstyti.
6. Jei einant koks nors žmogus patrauks jūsų dėmesį, būtinai užmegzkite su
juo ryšį ir parodykite jam dėmesį. Įsidėmėkite, kaip dėl to jaučiatės.

75
Kokia jūsų nuomonė apie šį pratimą ir apie tai, kad reikėjo nusistatyti
asmeninę ribą - išjungti išmaniuosius įrenginius? Kaip jau minėjau, net ir
trumpam pasilikę be išmaniųjų įrenginių, daugelis žmonių gali patirti didelį
stresą. Viena priežasčių, kodėl taip yra, ta, kad esame labai priklausomi nuo
mobiliųjų telefonų ir socialinės žiniasklaidos darbo vietoje; tačiau kita
priežastis ta, kad išmanieji įrenginiai tam ir buvo sukurti, kad teiktų mums
malonumą, atlygio jausmą ir padėtų jaustis „ypatingai“. Bet pagalvokite, ar
telefonais ir kitais išmaniaisiais įrenginiais nepradėjote atskleisti
asmeniškesnės informacijos, nei bendraudami tiesiogiai su žmonėmis,
kuriuos sutinkate kasdien? Ar neskiriate daugiau laiko virtualiems
santykiams nei tikriems? Ar dabar jūsų savivertė labiau nepriklauso nuo
sąveikų socialinėje žiniasklaidoje nei nuo tarpasmeninio bendravimo,
vykstančio ne internete? Mums to nė neįtariant, pasitikėjimas išmaniaisiais
įrenginiais dabar gali būti virtęs liguista priklausomybe.
Jei pastebėjote, kad jums vis sunkiau išjungti telefoną, turite ką nors
daryti. Jei iš jūsų netikėtai būtų paimtas telefonas, gali apimti ūmus
atsiskyrimo nerimas. Jei esate iš tų žmonių, kurie nepaleidžia telefono iš
rankų, tikriausiai šis pratimas jums atrodo sunkus. Jei taip, rytoj
pabandykite jį padaryti dar kartą, ir taip darykite kasdien po valandą, kol
sumažės nerimas. Pažadu, laikui bėgant taps lengviau ištverti tą valandą be
išmaniųjų įtaisų keliamo „triukšmo“, ir, kaip jau minėjau, tai tikrai puikus
būdas išmokti nusistatyti asmenines ribas, į kurias dabar pažiūrėsime šiek
tiek kitaip.

76
Ribų nustatymas ir ėjimas pėsčiomis
Riba turi dvi puses: vienoje stovite jūs, kitoje - kitas asmuo. Riba apsaugo jus
nuo kliūčių, kurias jums gali sukelti kiti žmonės, ir atvirkščiai.
Deja, ribas galima pažeisti, ir dažnai tai daroma egocentrišku elgesiu, norint
ką nors įrodyti, arba gąsdinimu, siekiant priversti paklusti. Hierarchinėje
struktūroje paprastai taip daro asmuo, einantis vadovaujamas pareigas, -
formaliai tai vadinama „piktnaudžiavimu valdžia“. Štai kodėl svarbu visada
stabtelėti ir paklausti savęs, kokių motyvų vedami norite nustatyti tam tikrą
ribą.
Norime turėti teisingas, pagarbiai ir tvirtai nustatytas asmenines ribas,
tikėdamiesi, kad jos mums padės dabartinėje situacijoje. Viktorijos viršininkė
daug kartų peržengė nematomą jos ribą, tuo privesdama ją iki ašarų. Viktorija
pasirinko būdą susidoroti su stresine situacija - vakarais išeiti iš namų ir
prisigerti, tačiau dėl to jos depresija dar sustiprėjo. Kai ji nustojo gerti ir
vakarais užsiimdavo sveikatai nekenkiančiomis veiklomis, suprato, kad turi
sugrąžinti buvusias ribas, kurias jos vadovė peržengdavo, norėdama
pasityčioti, ir apie tai aiškiai pranešti.
Ėjimo terapijos seansų metu mudu su Viktorija parengėme išankstinius
variantus, kuriuos ji galiausiai panaudojo, kaip elgtis, kad sudėtingose
situacijose neprarytų liežuvio. (Apie tai daugiau kalbėsiu kitame skyriuje.) Tai
padėjo jai nustatyti tvirtas, neperžengiamas ribas ir apie jas pranešti. Atkurtos
ribos jai sugrąžino būdo tvirtumą ir pasitikėjimą savimi, o konfrontacinėse
situacijose, jomis remdamasi, ji suvaldydavo savo kovojimo, pabėgimo ir
sąstingio mechanizmus ir, kai reikėdavo, apgindavo savo nuomonę.

Mano viršininkė buvo baisiai priekabi, bet aš negalėjau

dirbti taip, kaip ji reikalavo. Ji mane užgauliodavo,
kol pradėdavau verkti. Kai asmeniškai kalbėdavosi su

77
 manimi, vardydama mano trūkumus, sutrikdavau ir
prarasdavau pasitikėjimą. Nepasirengusi įeidavau į jos
kabinetą, ji mane užsipuldavo, ir mano reakcija buvo
ašaros. Žinojau, kad tai atsitiks kiekvieną kartą.

Džonatanas mane išmokė, kaip nusistatyti tvirtas ribas

ir patobulinti savo elgesį. Ir tai tikrai padėjo. Stipriai
pasikeitė visa jėgų dinamika, ir supratau, kad jei darbas
man kelia įtampą ir esu juo nepatenkinta, galiu tiesiog
išeiti. Tai žinodama, jaučiausi daug stipresnė. Išmokau
ramiai įeiti į jos kabinetą. Turbūt mano pasikeitęs elgesys
ją pribloškė. Išmokau įsivaizduoti, ko iš jos tikėtis ir kaip
į taiatsakyti. Užrašus laikau galvoje. Turiu paruošusi
atsakymus j tai, ką sakys ji. Dabar atlaikau panašias
situacijas, nes esu labiau pasirengusi nei anksčiau.
Viktorija

Per kitą pasivaikščiojimą užduokite sau šiuos klausimus (jei jums tai pravers,
užsirašykite atsakymus knygoje apačioje arba savo ėjimo dienoraštyje):

Ar suprantate, kam nustatomos fizinės ribos ir kaip jos gali jums suteikti
saugumo jausmą? O gal nesuprantate jų reikalingumo?

Ar manote, kad tvora arba siena yra naudingos, nes sukuria ribą, o gal
tai nereikalingos kliūtys? Ar privatumo poreikis yra sveikintinas
dalykas, o gal tik nepatogumas?

78
 Ar manote, kad ribos yra tam, kad būtų pažeistos, o gal jas reikia
puoselėti ir prižiūrėti?

Vaikščiodami sudarykite sąrašą fizinių ribų, kurias matote natūralioje

aplinkoje. Tai gali būti akmeninė siena, kuri apsaugo ant kranto stovinčius
namus nuo jūros, seną tvorą ar akmenis, kurie neleidžia jums nukristi žemyn
nuo stačios kalvos, arba tam tikrų rūšių medžius, kurie gelbsti jus nuo lietaus
ir suteikia priedangą nuo saulės. Noriu, kad vizualiai prisijungtumėte prie
aplinkos, pamatytumėte ribų kūrimo ir išdėstymo tikslą ir suprastumėte, kad
jos apsaugo jūsų gerovę nuo įvairių galimų grėsmių.

Fizinės ribos, kurias pastebėjau, yra tokios:

Šios ribos yra tam, kad saugotų:

79
Supratę būtinybę turėti asmenines ribas, galėsite aiškiai pranešti apie savo
asmeninius trūkumus ir sau, ir kitiems. Tai reikš, kad pamatysite, kas gerbia
jūsų gerovę, o kas ne, kas vertina jūsų savivertę ir kas nebijo jūsų pasitikėjimo
savimi. Ir jei esate linkę įtikti žmonėms, kitų poreikius iškeldami aukščiau nei
savuosius, ši riba padės apsaugoti asmeninius jūsų poreikius, teikti pirmenybę
saviems, o ne svetimiems reikalams. Juk jei nemokate teikti pirmenybės sau ir
gerai suprasti savo poreikių, negalite tikėtis, kad bent kiek suprasite ar
patenkinsite kieno nors kito poreikius. Taigi, raskite valandėlę savo
dienotvarkėje ir susimąstykite: „Kada paskutinį kartą aš tikėjau savo jėgomis,
ryžtingai pareiškiau apie jas ir apgyniau savo nuomonę? O kaip atrodytų, jei
taip padaryčiau?“

80
 5 SKYRIUS. NAUJŲ ISTORIJŲ KŪRIMAS

Duodantieji turi nustatyti ribas, nes imantieji retai tai daro.

Henry'is Fordas, Amerikos pramonininkas (1863-1947)

Kaip matėme ankstesniame skyriuje, ribų nustatymas sau ir kitiems yra susijęs
su savigarba ir rūpinimusi savimi. Tai ir savo galios susigrąžinimas, ištikimybė
sau ir mokymasis pasakyti „ne“ tada, kai paprastai sakytumėte „taip“.
Tačiau, kaip ir daugelis dalykų gyvenime, ne visada yra lengva teoriją
taikyti praktikoje. Galime atidžiai ir rūpestingai analizuoti ribų nustatymą,
vaikščiodami lauke, kai mūsų mintys ramios, bet kai grįžtame į „tikrąjį pasaulį“
(arba veikiau į pasaulį, prie kurio esame įpratę), tada iš tikrųjų kyla iššūkių,
susijusių su ribų nustatymu, ypač kai aplink kiti žmonės.
Šiandien žiniasklaidoje girdime ir matome kur kas daugiau apie ribų
nustatymą nei bet kada anksčiau (pvz., #MeToo judėjimas), vis dėlto žmonės
ir toliau kasdien menkina arba ignoruoja mūsų ribas. Mes patys save tikiname,
kad darbe nesutiksime su nepagrįstais reikalavimais arba namuose nesivelsime
į kovas dėl to, kas stipresnis, bet, kai iškyla rimtas pavojus mūsų riboms,
suklumpame ties pirmąja kliūtimi. Jaučiame didžiulę pagundą pasakyti „taip“,
ypač jei ji atvėsina situaciją ir išsklaido bet kokią baimę dėl konfrontacijos,
tačiau taip pasakę ne tik kapituliuojame (dar kartą) - perleidžiame savo galias
ir sutramdome pyktį.

81
 Tas pats pasakytina ir apie atvejus, kai jūsų ribų tvirtumui metamas
išbandymas, o jūsų reakcija į tai būna neproporcinga tam išbandymui. Tai
vadiname „neproporcingu pykčiu“. Tokiomis akimirkomis oponentui į veidą
šliūkštelime stiklinę vandens, pasidavę staigiam sekundės dalies impulsui
išlieti pyktį. Galbūt tuo metu jums atrodo, kad pasielgėte tinkamai, o gal jūsų
reakcija buvo nevalinga, bet vėliau prie jūsų prisėlina pasibjaurėtinas gėdos,
nerimo ir susierzinimo dėl savo poelgio jausmas, mintis, kad toje situacijoje
galbūt galėjote geriau ar bent jau kitaip pasielgti. Tuo nenoriu pasakyti, kad
tokia reakcija visada yra netinkama - kartais tai vienintelė reakcija į
bauginančią situaciją, kai peržengiamos jūsų ribos. Bet tai yra labai aiški
smėlyje nubrėžta linija, kurią perėjus kelio atgal nebėra.
Kaip minėjau, visi žmonės turi įgimtą atsaką į stresą, paprastai vadinamą
kovojimo, pabėgimo ir sąstingio atsaku (žr. p. 25). Tokią būseną patiriame, kai
asmenį, veiksmą ar situaciją suvokiame kaip galimą grėsmę arba pavojų. Taip
pat ir tada, kai esame pavargę, išsekę ir pažeidžiami. Gyvūnai reaguoja taip pat.
Pasidomėkite, kaip elgiasi užspeistas vilkas, kai jo gyvybei gresia pavojus. Argi
jis gulasi ant nugaros, išverčia į orą pilvą, rodydamas pasidavimo gestą? O gal
jis ginasi nagais ir dantimis, lyg viskas priklausytų nuo tos akimirkos? Nors
mūsų taip nevaldo instinktai kaip vilkų ir mums nereikia kovoti dėl išlikimo
mirties akivaizdoje, mūsų atsakas gali būti kurioje nors to paties spektro
atkarpoje.

Laikas sukurti naują istoriją

Atsaką į stresą galima apgauti, sugalvojant kitokią istoriją apie tai, kas vyksta.
Tinkamai pasiruošus ir pasipraktikavus, galima nepaisyti įgimto, impulsyvaus
noro supykti, griūti ant žemės arba nieko nedaryti, - galima pasielgti tinkamiau
ir drauge užsidirbti taškų savo naudai. Norint nepasiduoti kovojimo, pabėgimo
ir sąstingio atsakui reikia

82
susikurti planą - tai bus jūsų atsakas į situaciją. Jį sudarys iš anksto parengta ir
aprašyta riba, kurią reikia laikyti galvoje ir išsitraukti visada susidūrus su šia
grėsme. Turėdami tokį planą (kurį, jei jis bus naudingas, galima įrašyti į ėjimo
dienoraštį, kad taptų jūsų įrankių rinkinio dalimi), galėsite išsakyti savo
nuomonę bet kurioje situacijoje ir susikurti asmeninę ribą, kurią turėdami
jausitės saugiai, tvirtai ir pasitikinčiai.
Mes visi buvome patekę į situacijas, po kurių norėjosi atsukti laiką atgal ir
ištarti kitokius žodžius ar kitaip pasielgti, kad rezultatas būtų geresnis. Frazė
„gudrus po laiko“ dažniausiai sakoma su ironija, bet iš tiesų įvykusių situacijų
apmąstymas padeda suvokti, kaip elgtis panašiomis aplinkybėmis ateityje.
Susipažinkite su Vinstonu.

Vinstonas dirba įtemptą darbą kūrybinių industrijų srityje, kur eina aukštas
pareigas. Jam beveik penkiasdešimt, ir vyriškis pradėjo pastebėti, kad jį vis
dažniau supa gerokai jaunesni bendradarbiai, kurie, atrodo, daug energingesni,
veržlesni, turi daugiau entuziazmo nei jis. Jis žino, kad yra gerbiamas
vyresnysis vadybininkas, savo biografijoje turintis daug pasiekimų; jis taip pat
žino, kad kūrybiškumas jo darbovietėje laikomas jaunų žmonių sritimi. „Kai
esi tokio amžiaus, visi mano, kad jau kūrybiškai perdegei, - pasakojo
Vinstonas. - Aš žinau, kad man idėjos nebekyla taip dažnai ir greitai kaip
anksčiau, bet vis dar jaučiu galintis daug ką pasiūlyti. Tačiau, atrodo, niekas
manęs nesiklauso.“
Vinstonas mano, kad yra sąmoningai išstumiamas iš veiklos - jis nurodė,
kad didelės dalies jo indėlio į kelis svarbius projektus buvo atsisakyta. Tačiau
to klausimo nekėlė savo viršininkams, nesiskundė dėl jį skaudinančių dalykų.
Užuot taip pasielgęs, nusivylimą užgniaužė savyje.
- Priėjau tokį tašką, kad buvau pasiruošęs pratrūkti, - ištarė jis.

83
 Mes kopėme į stačią kalvą netoli Vinstono namų pietinėje pakrantėje. Diena
buvo audringa; tipiškas jūros pakrančių oras, kai čia lyja, čia pasirodo saulė,
stiprokas vėjas gena debesis. Oro sąlygos buvo tokios pat permainingos kaip ir
Vinstono nuotaika, kai sunkiai klumpinome į kreidos kalną. Buvo akivaizdu,
kad jam patinka jo darbo kūrybiškumas ir žavesys, bet jautė, jog kyla pavojus
dėl to, ką jis vadina „vaikų" dominavimu.
- Jų pilna visur, su savo socialine žiniasklaida ir kitomis keistomis
manijomis, kurių nesuprantu, - sumurmėjo jis. - Aš su jais nebendrauju - tai
žinau. Bet vis dar esu geras vadybininkas ir mūsų srityje gerbiamas. Jokiu būdu
nesileisiu išstumiamas.
Pastebėjau, kad Vinstonas eidamas kartais į šalį nuspiria šakas ir akmenis.
Jis tai darė nesąmoningai, bet tokiame jo elgesyje įžvelgiau šį tą daugiau nei
vien nusivylimo gaidelę. Paklausiau jo, kas nutiko, kai jis pagaliau „pratrūko"
darbe.
- Buvome susirinkime, - atsakė jis, - ir vienas iš tų jaunų vaikinų,
Fergiusas, prikaustė visų dėmesį savo siūlymais. Jam patinka girdėti savo balsą,
tad niekas kitas negalėjo įsiterpti. Pasakiau jam sulėtinti tempą ir leisti kalbėti
kitiems. Stojo tyla. Tada jis pasakė kažką panašaus: „Manau, suprantat, kad visa
komanda palaikys mane, Vinstonai, išskyrus jus. Kaip visada." Na, tai buvo
paskutinis lašas. Aš tiesiog netekau galvos. Prapliupau kaip lavina. Jį išbariau,
sakydamas, kad jis arogantiškas, nemandagus, apgavikas - daug ko
prišnekėjau. Niekas nepratarė nė žodžio. Jie visi jautėsi labai nesmagiai. Turbūt
savo tiradą bėriau keletą minučių, o pabaigoje, kai išsikvėpiau, Fergiusas
kvailai šyptelėjo man ir pasakė: „Gerai, tebūnie." Paskui susirinkimas gana
greitai baigėsi. Išėjau į lauką pakvėpuoti ir apgalvoti, kas ką tik įvyko. Bandžiau
save įtikinti, kad buvau teisus, viską jam taip dramatiškai išklodamas. Bet
širdyje žinojau, kad pasielgiau kvailai. Sprendžiant iš jo reakcijos, pagalvojau,
kad jam tai iš tikrųjų nebuvo labai skaudu.

84
Žinoma, aš klydau. Jis nudrožė tiesiai pas mano viršininką ir pasakė, kad iš jo
pasityčiojau ir jį pažeminau. Jis apsiverkė, jo kolegos bėginėjo aplink jį -
trumpai tariant, jis iš tiesų dėl to sukėlė daug nereikalingo triukšmo. Tą popietę
mane išsikvietė viršininkas ir pažėrė kritikos, ir, nors kalbėjo ramiai ir
mandagiai, mane visiškai sutriuškino.
Nuo to laiko, aš tai žinau, mane nušalino. Keletas projektų, kuriuos
tikėjausi gauti, staiga buvo perduoti kolegai, ir ten, kur aš atsiduriu,
neabejotinai susikuria tam tikra „atmosfera“. Negaliu to išmesti iš galvos, ir vis
dėlto žinau, kad su panašia situacija kada nors vėl susidursiu - juk esu
vadybininkas, juk tai mano darbas statyti žmones į vietą, kai jaučiu, kad jie
netinkamai elgiasi.
Kai Vinstonas man pasakojo šią istoriją, jis toliau spardė kelyje
pasitaikančius įvairius daiktus. Kai apie tai jam pasakiau, jis susiraukė.
- Aš žinau, - atsakė jis. - Kunkuliuoju iš pykčio. Dažnai aprėkiu savo
partnerę ir mūsų vaikus. Bet jie nekalti. Tiesiog ne laiku pasipainioja man po
ranka. Jaučiuosi išmuštas iš vėžių. Jei tik galėčiau atsukti laikrodį atgal..
Žinoma, Vinstonas negalėjo to padaryti. Bet kol vaikščioj ome, pasiūliau,
kad jis prisimintų tą susirinkimą darbovietėje ir mintyse jį atkurtų. Aš tai
vadinu laiko mašinos pratimu (žr. p. 86), kuriame nukeliaujama atgal į
akimirką, kuria esate nepatenkinti manydami, kad kitoks atsakymas būtų buvęs
geresnis, ir pabandoma sukurti alternatyvų variantą. Tam tikra prasme tai tarsi
scenos iš kino filmo perfilmavimas.
Vinstonas paprašė manęs duoti jam kelias minutes ir pastebimai sulėtino
žingsnį. Kol jis svarstė, ką atsakyti, ėmė lašnoti. Tada jis sustojo ir atsisuko į
mane.
- Štai kaip viskas turėjo būti, - tarė jis. - Kai įsikišau, reikėjo pasakyti ką
nors panašaus: „Tai puikus indėlis, Fergi, bet noriu, kad

85
šis susitikimas būtų trumpesnis, todėl kviečiu į diskusiją įsitraukti visus kitus.“
Ir, jei jis būtų pasakęs: „Manau, kad visi man pritaria, išskyrus jus“, tiesiog
būčiau likęs ramus, leidęs kambaryje įsivyrauti tylai, o tada pasakęs:
„Tikriausiai tu galvoji kitaip, Fergi, bet aš džiaugsiuosi, galėdamas su tavimi
pasikalbėti po susirinkimo. O dabar, vaikinai, ar galime toliau tęsti diskusiją?“

Vinstonas negali nieko padaryti, kad pasikeistų praeities įvykiai, tačiau dabar
jis žino, kad ateityje mokės išlikti ramus panašiomis aplinkybėmis, kurios gali
jam sukelti problemų, nes sugebės nustatyti tvirtas ribas. Ir jūs galite išmokti
tai daryti. Kiekvieną kartą, kai rašysite išankstinį scenarijų, sukurkite keletą
skirtingų variantų, kuriuos ateityje daug kartų galėsite naudoti įvairiose
socialinėse ir darbo situacijose. Galų gale juk praeities patirtis atveria galimybę
savarankiškam tobulėjimui, savęs klausiant, ką būtumėte galėję kitaip pasakyti
ar padaryti. Pavyzdžiui, jei esate toks žmogus, kurį konfrontacijos metu apima
panika, iš anksto parašytas scenarijus, pavyzdžiui, „aš girdžiu, ką sakote, bet
man reikia laiko apie tai pagalvoti“, nustatys jūsų asmeninę ribą ir suteiks jums
taip reikalingo laiko paruošti atsakymą, kuriuo būtumėte patenkinti. Šį metodą
galima taikyti daugelyje skirtingų situacijų. Visų svarbiausia tai, kad jis
veiksmingas.

LAIKO MAŠINOS PRATIMAS

Dabar jūsų eilė. Išėję pasivaikščioti, prisiminkite situaciją, kurioje

apgailestaujate ką nors pasakę ar ką nors padarę. „Perdirbkite“ tą įvykį, lyg
būtumėte kino režisierius, kuris nusprendė perfilmuoti sceną. Mintyse
peržvelkite visą sceną ir į reikiamą vietą įterpkite žodžius, kurių gailitės
nepasakę, arba norimą veiksmą:

86
 Dabar man atrodo, kad turėjau pasakyti:

Atidžiai peržiūrėkite savo naująjį scenarijų ir įsivaizduokite, kaip jį

įgyvendinti, pritaikant įvairioms situacijoms:

Kai kas nors mėgina mano kantrybę:

Galiu atsakyti tokiais žodžiais:

Per mūsų pasivaikščiojimą Vinstonui papasakojau apie alter ego (antrojo aš)
pratimą. Jį galima pasitelkti tais atvejais, kai jums sunku pasiekti savo
asmenybės labiau pasitikinčią, išmintingesnę ir stipresnę dalį, ypač
sudėtingose situacijose. Šiam pratimui reikia šiek tiek vaizduotės, nes noriu,
kad pasirinktumėte asmenį - realų ar išgalvotą, kuris jums buvo pavyzdžiu
daugiau nei viena proga. Tai gali būti bet kas, skleidžiantis pasitikėjimo,
ramybės ir užtikrintumo aurą.

ALTER EGO (ANTROJO AŠ) PRATIMAS

Kol vaikščiojate, pagalvokite apie kokį nors žmogų, kas jus įkvepia (garsų,
nelabai garsų, gyvą, mirusį, draugą, giminaitį, nepažįstamą žmogų,
išgalvotą personažą).

87
 Mano alter ego yra:

Dabar užduokite tam asmeniui kelis klausimus:

Kaip manote, kaip aš elgiausi šioje situacijoje?

Kaip būčiau galėjęs elgtis geriau?
Kaip jūs būtumėte elgęsi?
Ko ateityje galėčiau iš jos pasimokyti?

Stenkitės nekliudyti pokalbiui, tiesiog išklausykite, atkreipkite dėmesį į tai,

ką sako jūsų alter ego, ir, kol einate, pabandykite suprasti, kaip jo patarimai
galėtų padaryti įtaką jūsų laikysenai, kai kitą kartą susidursite su panašiu
atveju.

Paprašiau Vinstono pagalvoti apie žmogų, kuris atitiktų šį aprašymą ir būtų

galėjęs ramiau išspręsti darbovietėje kilusį ginčą. Jis truputį pagalvojo prieš
atsakydamas. „Paulas McCartney'is“, - atsakė jis.
Paklausiau kodėl.
- Jis buvo labai garsus nuo paauglystės, - atsakė jis. - Bet atrodo, kad
visose situacijose elgėsi protingai ir atsargiai. Neįmanoma būti tokiam garsiam
ir išvengti vieno kito ginčo - nenorėčiau imti pavyzdžiu Johno Lenono, - bet
nesvarbu, kas vyksta, jis visada atrodo pozityvus ir optimistiškas.
Paklausiau Vinstono, kaip jo alter ego elgtųsi su Fergiu, jo darbuotoju.
- Manau, kad McCartney'is jį būtų šiek tiek paerzinęs, - atsakė jis, - bet
tik tam, kad praskaidrintų atmosferą. Tada jis būtų pagyręs Fergio idėjas ir
galbūt paprašęs bendradarbių jas pakomentuoti. Ilgainiui tai būtų davę daugiau
naudos.

88
 Vinstono patirtis priminė laikotarpį mano gyvenime, kai man trūko
pasitikėjimo savimi ir buvo sunku didelėms žmonių grupėms pasakoti apie
mano psichoterapijos metodą. Pastebėjau, kad kalbu pernelyg greitai, darau
klaidų ir dėl to labai sunerimstu. Man reikėjo kokio nors žmogaus, kuris būtų
pavyzdys, kad, juo sekdamas, susigrąžinčiau pasitikėjimą savimi. Dėl
kažkokios priežasties man į galvą atėjo aktorius Morganas Freemanas - galbūt
dėl to, kaip jis taip ramiai kalba, niekada neskuba tarti žodžių ir savo melodingo
balso skambesiu sudomina visus, į ką kreipiasi, ir asmeniškai, ir iš ekrano.
Kadangi man prieš akis stovėjo Morgano Freemano paveikslas,
nusprendžiau su juo paplepėti ir paprašyti jo pateikti kelis patarimus apie
paskaitų skaitymą. Nenorėdamas užbėgti už akių tam, ką jis gali pasakyti,
atsipalaidavau ir išgirdau jo atsakymą: „Lėtinkite tempą. Per daug nesistenkite.
Tikėkite kiekvienu žodžiu, kurį sakote, ir patys domėkitės tais žodžiais. Jei jais
tikėsite, kiti taip pat tikės. Kalbėkite tiems, kurie nori klausytis. Tiems, kurie
nenori... gerai, kalbėkite ir jiems. Tuo blogiau jiems. Nieko tokio, kad
nerimaujate, nes nerimas tiesiog reiškia, kad jums rūpi. O jei sąžiningai,
nedidelis nerimas visuomet pasirodymui suteikia daugiau emocingumo. Taigi
nesijaudinkite. Pasitikėkite savo žodžiais, o visa kita susitvarkys savaime.“
Pasinaudojau jo patarimais ir kitoje paskaitoje buvau daug ramesnis,
mažiau skubėjau, kalbėjau apmąstydamas savo žodžius. Auditorija sutiko
mane labai šiltai. Žvelgdamas atgal, suprantu, kad pasirinkau Morganą
Freemaną todėl, kad jis atstovavo ramesnei, išmintingesnei mano alter ego
daliai, pasislėpusiai pasąmonės užkaboriuose. O Vinstonas pasirinko Paulą
McCartney'į todėl, kad šis galėjo žinoti, kaip sušvelninti padėtį pasitelkus
humorą, neišsišokti, bet ir nepaleisti iš rankų kontrolės. Mudu abu, pasitelkę
kiekvienas savo alter ego, pasiekėme, kad mąslioji mūsų psichikos dalis
suteiktų pusiausvyros nerimaujančiai, įsitempusiai, labai jautriai mūsų
asmenybės daliai.

89
Pyktis yra energija

Vinstonui labai pravertė išankstiniai scenarijai ir alter ego pratimas - visa tai
padėjo pasirengti būsimoms situacijoms, kurių metu galėjo būti užginčytos ar
pažeistos jo ribos, tačiau mums vis dar reikėjo rasti tinkamą būdą, kaip
nukreipti jo pyktį. Kaip jis pats sakė, jo nusivylimą rodo ne tik pykčio protrūkiai
darbe, bet ir barniai namuose. Dėl tokio elgesio jam buvo gėda, jis jautėsi kaltas
ir akivaizdžiai bijojo, kad ir toliau rodys pyktį, ypač savo partnerei ir vaikams.
Pykčio problema ta, kad kai negalime jo išreikšti išoriškai, jį
internalizuojame. Laikydami pyktį viduje esame panašūs į greitpuodį su
sandariai užspaustu dangčiu, kuris tam tikru metu persipildo garų. Garai turi
rasti išėjimą; juk, kaip sakoma dainoje, „pyktis yra energija“5 ir, moksliškai
kalbant, energijos negalima sunaikinti - ją reikia kur nors nukreipti.
Užgniaužti pyktį žmonės bando įvairiais būdais dažnai todėl, kad jiems
baugu, ką jaučia, arba bijo, ką gali padaryti prasiveržęs pyktis. Kitiems apskritai
gėda jausti pyktį, nes mano, kad tai nereikalinga, negražu ir nenaudinga.
Vis dėlto sutramdyti pyktį paprasčiausiai reiškia, kad jis nuslopinamas iki
tam tikro laiko. Dažniausiai jis iškyla į viešumą agresyvių poelgių, smurtinių
veiksmų ir į save nukreipto destruktyvaus elgesio pavidalu. Laikui bėgant
sutramdytas pyktis gali virsti nerimu, depresija ir perdegimu. Savižudybės taip
pat dažnos tarp tų, kurie niekada nesugeba išreikšti pykčio, todėl svarbu išmokti
valdyti šiuos galingus jausmus, kad išvengtume ilgalaikio žalingo jų poveikio.
Pykčio spektras svyruoja nuo žemo lygio, pvz., blogos nuotaikos,
nekantrumo ir susierzinimo, iki aukštesnio lygio emocijų, įskaitant maištingą
pyktį, įniršį ir kraugerišką įsiūtį. Laikant pyktį, jis pamažu sustiprėja ir nuo
žemo lygio pereina prie aukšto, kol galiausiai prasiveržia ūmių poelgių
pavidalu arba žmogus užsisklendžia.

90
 Apskritai žmonės nemoka suvaldyti pykčio ar agresijos taip, kad jiems tai
nepakenktų. Kaip tikras Londono pietinės dalies gyventojas, čia gimęs ir
užaugęs, įpratau nuleisti pyktį pasitelkdamas sarkazmą (o tai iš esmės yra
pasyvi agresija), ir tuo ne kartą esu nenoromis įžeidęs žmones. Mano sunkumai,
susiję su alkoholio ir narkotikų vartojimu, taip pat kilo dėl maištingo pykčio,
kurio niekada sau neleisdavau atvirai ir nuoširdžiai išreikšti. Todėl tai virto
priklausomybėmis. Neužsipuldavau žmonių; užuot taip daręs, pyktį išliedavau
ant savęs, girtuokliaudamas ir vis labiau įjunkdamas į narkotikus.
Kai pasijusdavau blogai ir trokšdavau atsikratyti to jausmo, visada
griebdavausi svaigalų ir narkotikų, - tai buvo dalykai, kurie tuo metu visiškai
nuo manęs priklausė, kai kitais atžvilgiais jaučiausi bejėgis. Ronanas
O'Rahilly'is, mano vadovas, mane suprato ir paragino pyktį išreikšti
kūrybiškai ir saugiai, tokiais būdais, kurie padėtų jį geriau suprasti ir
konceptualizuoti, kad jis nebekenktų nei man, nei kitiems. Ir aš sugalvojau,
kaip iš esmės neigiamą energiją perdirbti į ką nors nuoseklaus, teigiamo ir
gražaus - tai buvo muzika.
Pirmą kartą susitikęs su Beverli, kurios kelionę sekėme ankstesniuose
skyriuose, supratau, kad ji turi sunkumų dėl neišsakyto pykčio, kylančio
negebant atsisakyti sunkiai ir ilgai dirbti. Laikui bėgant supratau, kad jos pyktis
buvo susijęs ir su auklėjimu, vaikystę Beverli praleido Zimbabvėje, ji jautėsi
perkeltu asmeniu (buvo priversta palikti savo šalį dėl politinės padėties).
Tačiau Beverli nė nekilo mintis supykti, užuot prisiėmus vis daugiau ir daugiau
darbo, kas ją iš tikrųjų piktino.

Per pirmąjį ėjimo terapijos seansą vienas iš pagrindinių

tikslų buvo išmokti išreikšti nerimą ir apie jį kalbėti, taip pat
kalbėti apie pykčio jausmą ir suprasti, kad tai gerai. Mes .
daug dirbome su tėvų ir vaikų vaidmenimis, - tada kalbėjau,
kaip šnekėtų vaikas arba tėvas įvairiose situacijose.

91
 Mūsų bendras darbas man padėjo suprasti, kada prisiimu
vaidmenį žmonių, su kuriais dirbu, ir kodėl tie vaidmenys
nėra man labai naudingi. Galėdavau tapti griežta motina,
kuri rūsčiai elgiasi su savo vidiniu vaiku, bet niekada
negalėjau tapti piktu vaiku, šaukiančiu ant motinos.
Beverli

Dalį mano darbo su Beverli sudarė jos mokymas įvardyti jausmus. Jai buvo
sunku suprasti, kad turi į juos teisę. Vienintelė vieta, kur ji galėjo jaustis saugi
ir išreikšti jausmus ašaromis, buvo gamta. Paskatinau ją naudotis ėjimo
dienoraščiu, kuriame buvo galima įvardyti, ką jaučia, o savijautą įvertinti
skalėje nuo 1 iki 10. Jai tai patiko, ir laikui bėgant jaunoji moteris suprato, kad
išreikšti jausmus yra geras ir naudingas sveikatai dalykas.
Taip pat patariau atsisiųsti „emocinį žodyną“, kuriame yra lentelių su
įvairių emocijų variantais ir aprašyta, kaip apibūdinti kasdienę jauseną, -
žodynas jai taip pat buvo naudingas.

Aš išmokau pasakyti „ne“, ir dabar jau galiu supykti.

Visada maniau, kad darbe turiu visą laiką ir su visais

elgtis maloniai. Atsimenu, kaip prieš viršininkei išeinant iš
darbo pasakiau jai savo nuomonę ir kaip šokinėdama iš
džiaugsmo tą dieną lėkiau į ėjimo terapiją, nes tai buvo
pirmas kartas, kai pasakiau „ne“. Tiksliai neprisimenu, apie
ką tada kalbėjau, prisimenu tik pakylėjimo jausmą. Dabar,
susidarius sunkiai situacijai, skiriu laiko jai apmąstyti ir
sprendimui priimti. Jei darbe kyla ginčas, nebesureaguoju iš
karto. Man reikia laiko tam klausimui apsvarstyti.
Beverli

92
Išreikškite pyktį ėjimu
Mudviem su Beverli vaikštant po parką, dažnai paspartindavau žingsnį. Ji nuo
pat pradžių ėjo gana greitai, ir aš jaučiau, kad susikaupusiam pykčiui ir stresui
išlieti ji natūraliai renkasi tokį ėjimą.
Kai pyktis atlėgs, tempą galima sulėtinti, todėl keliais punktais sumažės ir
padidėjęs adrenalino išsiskyrimas. Jei reikia, žingsnį galima vėl paspartinti, kol
nusiraminsite ir pajusite, kad atsikratėte pykčio. Aš tai vadinu protarpiniu
intensyvaus ėjimo metodu, kai kaitomas ėjimo tempas, ir norėčiau paaiškinti,
kaip tai daroma.

PRATIMAS: PROTARPINIS INTENSYVUS ĖJIMAS

Šis pratimas panašus į didelio intensyvumo protarpines treniruotes, kokios

paprastai vyksta daugelyje sporto salių ir pramankštos užsiėmimų. Teksaso
universiteto mokslininkai teigia, kad didelio intensyvumo pratimai turi
teigiamą poveikį baltymui, vadinamam smegenų kilmės neurotrofiniu
faktoriumi (BDNF), kurio kiekio padidėjimas siejamas su pažintinės
funkcijos pagerėjimu, todėl sumažėja stresas, nerimas ir pyktis.
Pratimui reikia šiek tiek iš anksto pasiruošti, nes jis susijęs su sparčiu
ėjimu. Jei turite kokių nors sveikatos sutrikimų, kurie gali paūmėti dėl
greito ėjimo, prieš pradėdami kreipkitės į gydytoją. Be to, prieš pratimą
visada svarbu dienoraštyje pasižymėti savo streso, nerimo ir pykčio lygius
(nuo 1 iki 10) ir kaip jautėtės po to. Dienoraščio pildymas pagerins
asmeninę discipliną ir padės pajusti atlygio jausmą, kuris atsiras matant,
kad darote nuolatinę pažangą.

93
 1. Penkias minutes eikite ramiai, neskubėdami.
2. Tada šiek tiek paspartinkite žingsnį ir taip eikite dar penkias minutes
arba kol pajusite, kad jūsų plaučiai dirba stipriau, dažniau įkvepiate ir
iškvepiate.
3. Tada minutę eikite taip greitai ir intensyviai, kaip tik galite,
sutelkdami dėmesį į tai, kaip iš savo kūno išleisti susikaupusį bet
kokios priežasties pyktį, stresą ir nepatogias neigiamas energijas.
4. Paskui sumažinkite greitį iki lengvo, patogaus tempo ir žingsniuokite,
kiek reikės, kol atgausite kvėpavimą, bet ne taip ilgai, kad jums
pasidarytų vėsu.
5. Pakartokite šiuos etapus tiek kartų, kiek jaučiatės pajėgūs, tik iš
pradžių darykite juos ne daugiau kaip penkis kartus.

Kai greitesnį ir lėtesnį ėjimo tempą būsite pakaitalioję kelis kartus

(eidami vieni arba su draugu, šeimos nariu ar bendradarbiu) ir pamatysite,
kad jūsų ištvermė didėja, galite pritaikyti pratimą pagal savo poreikius.

Dabar perskaitykite, ką parašė Rajanas apie protarpinį intensyvų ėjimą:

Energingai žingsniuodamas į priekį ir jausdamas, kad

einu turėdamas tikslą, pamažu atsikračiau psichologinio
ir fizinio streso, kurį man kelia nepabaigiamos užduotys
darbe. Tuo metu, kai buvau silpnas ir pažeidžiamas, ėjimo
tempo didinimas man neabejotinai padėjo prisijungti prie
mano stiprybės šaltinio ir atsikratyti agresijos. Pasibaigus
pasivaikščiojimui, visuomet jausdavau palengvėjimą ir
būdavau geresnės nuotaikos.
Rajanas

94
Svarbu prisiminti, kad niekas nėra tobulas. Kiekvienas daro klaidų ir dėl jų
apgailestauja. Bet svarbiausia, kad jūs iš klaidų mokytumėtės, o ne gailėtumėte
savęs. Galite susikurti kiek tik reikia progų asmeniniams pokyčiams.
Mokymasis geriau išreikšti savo jausmus įvairiose situacijose ir apmąstyti tai,
ką būtumėte galėję padaryti geriau, yra nuolatinis darbas. Tam reikia laiko,
pastangų, pasiryžimo, praktikos ir, visų svarbiausia, gebėjimo greitai atgauti
jėgas ir atkaklumo.

95
6 SKYRIUS. DEPRESIJA IR RYŠIO PRARADIMAS

Depresija apima tada, kai spalvų neskiriančiam žmogui nuolat

pasakojama, koks spalvingas yra pasaulis. Iš poeto anonimo,
vardu Atticus, eilėraščių knygos „Mylėk ją nežabotai" (Love
Her Wild)

Depresija yra kita pykčio pusė ir viena iš pagrindinių pasekmių, kylančių dėl
pastangų jį nuslopinti. Iš visų psichikos sveikatos sutrikimų, su kuriais
susiduria mūsų streso nualinta, persidirbusi, į tikslą orientuota dvidešimt
pirmojo amžiaus visuomenė, depresija dažniausiai mirguliuoja straipsnių
antraštėse, apie ją kaupiama vis daugiau statistikos, įrodančios, jog ji tapo
pasaulinio masto epidemija.
2018 m. laikraščio „Times" užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad
praėjusiais metais vien tik Anglijoje daugiau nei 7 milijonai suaugusių žmonių
buvo gydomi antidepresantais. Per trejus metus jų padaugėjo beveik puse
milijono. Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, apie 300 milijonų žmonių
visame pasaulyje kenčia nuo depresijos, kuri yra viena iš svarbiausių blogos
sveikatos priežasčių visame pasaulyje. Stebina tai, kad ši krizė neaplenkė vaikų
ir jaunuolių nuo dešimties iki dvidešimt ketverių metų amžiaus; remiantis
Nacionalinės sveikatos tarnybos paskelbtais 2018 m. duomenimis, beveik 400
000 jaunų žmonių Anglijoje buvo gydomi dėl psichikos sveikatos sutrikimų.
Nemanau, kad būtų pernelyg drąsu teigti, jog kiekvienas žmogus tam tikru
savo gyvenimo etapu yra susidūręs su depresija: patyrė ją

96
pats arba ją patyrė koks nors jo pažįstamas. Ji yra visur ir pasireiškia daugeliu
formų, pradedant nuo bendros prastos nuotaikos, nuolatinio liūdesio iki
ekstremalių būklių, tokių kaip bipolinis sutrikimas, manija ir jos epizodai,
kurių kiekvienas gali paskatinti save žaloti ar net nusižudyti. Vyrų savižudybės,
kitaip vadinamos „tyliosiomis žudikėmis“, Jungtinėje Karalystėje yra viena
pagrindinių mirties priežasčių tarp vyrų, jaunesnių nei keturiasdešimt penkerių
metų, ir jų skaičius yra tris kartus didesnis už moterų savižudybių skaičių. 2017
m. samariečių bendrijos išleista Savižudybių statistikos ataskaita parodė, kad
2015 m. Jungtinėje Karalystėje ir Airijos Respublikoje nusižudė 6639
asmenys. Iš nusižudžiusiųjų beveik 5000 buvo vyrai. Tai rodo vyrų, kuriems
gali būti sunku balsiai išsakyti savo jausmus dėl vyriško išdidumo ir būtinybės
atrodyti „stipriems“ arba iš baimės atrodyti pažeidžiamiems, kad jų nepalaikytų
„silpnais“, jautrumą.
Pastaba. Prieš jums toliau skaitant šį skyrių, prašau išklausyti mano
patarimą: jei jaučiate depresiją, nesvarbu, lengvi ar sunkūs jūsų simptomai,
turėtumėte kreiptis į psichikos sveikatos specialistą, pavyzdžiui, bendrosios
praktikos gydytoją, slaugytoją, konsultantą, psichoterapeutą, psichologą arba
psichiatrą, kad jus deramai ištirtų ir nustatytų diagnozę.

Kas yra depresija?

Depresija gali būti apibrėžiama kaip prasta nuotaika, gyvenimo džiaugsmo

praradimas, energijos sumažėjimas, kai tokia būklė trunka dvi savaites ar
ilgiau. Depresija gali būti lengva, ji gali turėti įtakos jūsų darbui ir socialiniam
gyvenimui, bet jūs vis dar galite savarankiškai veikti, ir sunkesnės formos, kai
vargiai galite atsikelti iš lovos, ką jau kalbėti apie visa kita. Depresijos
simptomus patyrę klientai dažnai sakydavo, kad jaučia bendrus negalavimus,
neviltį, nuolatinį liūdesį, gyvenimo krypties neturėjimą ir beviltiškumą.

97
 Jei atimtumėte iš vilko jo gaują, paskui ir aplinką, taip pat gebėjimą
medžioti, parodyti pyktį ar apsiginti, tuomet pamatytumėte visai kitokį gyvūną
- tokį, iš kurio buvo atimta jo tapatybė. Panašiai depresija gali sumenkinti
atmintį, žmogus nebežino, koks jis buvo anksčiau, ji įstumia į bedvasės
tuštumos tunelį, į kurį patekusieji klausia, kas jie tokie ir kaip jiems vėl reikės
pradėti gyventi. Apskritai depresija gali taip paveikti sergantįjį, kad jis jaučiasi
netekęs ryšio su savo asmenybe, šeima, draugais ir netgi pačiu gyvenimu.
Kartais gyvenimas gali atrodyti beprasmis, o sunkesnės depresijos etapuose
žmonės gali jaustis taip, lyg būtų visai neverta gyventi.
Jei pasirodysite šeimos gydytojui, labai tikėtina, kad jums bus paskirti
antidepresantai arba būsite pasiųsti pas psichikos sveikatos specialistą, kad šis
visapusiškai jus įvertintų. Bet kuris bendrosios praktikos gydytojas visada
turėtų pasiūlyti psichoterapinių konsultacijų kursą kartu su paskirtais
antidepresantais. Šie vaistai neišgydo depresijos ir neturėtų būti laikomi
ilgalaikiu sprendimu. Jie padeda sušvelninti simptomus, tačiau nesprendžia
arba nepašalina pagrindinės problemos priežasčių. Apsišarvavus atkaklumu,
kantrybe ir drąsa tas priežastis visada galima pašalinti, lankantis pas psichikos
sveikatos specialistą. Kaip ilgai tai užtruks, priklausys nuo jūsų įdėtų pastangų
ir veiksmų, taip pat ir nuo depresijos sunkumo. Jūsų šeimos gydytojas nustatys,
kiek laiko jums reikia vartoti antidepresantus, ir jūsų būklę vertins kas tris
mėnesius. Nepriklausomai nuo to, ką darote, nenustokite staiga jų vartoti, prieš
tai nepasikonsultavę su psichikos sveikatos priežiūros specialistu.
Taigi, patikrinkime, kaip jūs dabar jaučiatės. Jei esate prastos nuotaikos
arba prislėgti, pabandykite kuo geriau savais žodžiais apibūdinti savo savijautą
ir tai parašykite apačioje arba savo ėjimo dienoraštyje:

98
 Šiuo metu esu nusiminęs ir (arba) prislėgtas. Štai kaip jaučiuos:

Šiame etape jūs galite nežinoti, kokios priežastys jus privertė taip jaustis arba
kaip tie jausmai atsirado. Bet jei turite šiek tiek supratimo, kokios priežastys
jums sukėlė depresiją ar prastą nuotaiką, užrašykite žemiau, kas, jūsų manymu,
tai galėjo būti, kad jums patiems būtų aiškiau. Užrašai taip pat pravers, jei
ketinate ateityje ieškoti tolesnės pagalbos.

Aš jaučiuosi prislėgtas/ prastos nuotaikos, nes:

Remdamasis ilgamečiais profesiniais stebėjimais, priėjau prie išvados, kad

depresija atsiranda dėl klasikinės „greitpuodžio“ situacijos, kuri aprašyta 90
puslapyje. Mes skiriame daug laiko ir energijos pykčiui, kuris kyla dėl
vaikystėje patirtų traumų, sunkių gyvenimo permainų ar stresą keliančio
išorinio spaudimo kasdieniame gyvenime, nuslopinti. Kaip supratote iš
ankstesnio skyriaus, energija, kurią sukelia pykčio jausmas, turi kur nors išeiti;
jei ją nuolat stumiame žemyn, ji „sprogsta“, prasiverždama įsiūčiu, arba ir
toliau ramiai burbuliuoja, sukeldama ilgalaikės depresijos laikotarpius. Dėl
genetinio polinkio

99
ir šeimos istorijos, aplinkos veiksnių arba apskritai menkos savigarbos bei
nesirūpinimo savo gerove kai kurie žmonės yra labiau linkę susirgti depresija.
Ir jei jūs esate vienas iš jų, yra tikimybė, kad jums gėda atsiverti ir pasisakyti,
kaip iš tikrųjų jaučiatės. Dar blogiau, jei bandote savarankiškai gydytis
alkoholiu ar narkotikais. Mes tai vadiname „rūpesčių skandinimu“. Tačiau, deja,
daugeliu atvejų tie rūpesčiai niekada nenuskęsta - priešingai, iškyla sustiprėję,
patamsėję ir labai greitai išmoksta plaukti.
Viktorija yra puikus pavyzdys. Jai buvo diagnozuota klinikinė depresija,
vos sulaukus penkiolikos - velniškai bjauri etiketė, užkabinta tokiame jauname
amžiuje. Šeimoje ji buvo vadinama „mūsų jautruole“, buvo nusiųsta į kliniką
išklausyti psichologinių konsultacijų, tačiau jos alkoholikė, nenuspėjamo
elgesio motina išreikalavo, kad ir ji dalyvautų tose konsultacijose, tad Viktorija
jautėsi spaudžiama ir negalėjo visiškai atsiverti:

Psichoterapijos užsiėmimai klinikoje buvo siaubingi. Aš

tik verkiau ir nieko nesakiau, todėl taip ir nesugebėjau
suprasti savo jausmų. Ši patirtis mane gąsdino. Visi
sakė, kad sergu depresija, ir nuo septyniolikos metų
man jau buvo skiriami antidepresantai. Atrodo,
kad jie neveikė, todėl dozė buvo padidinta.
Viktorija

Kaip matėte įvade, jau per mūsų pirmuosius kelis susitikimus tapo aišku, kad
Viktorijai taikyti psichoterapijos uždaroje patalpoje nepavyks. Ankstesnė šio
metodo patirtis ją taip traumavo, kai šio tipo gydymas ne padėjo, o stiprino jos
kančias. Pasivaikščiojimai gryname ore jai tikrai padėjo sušvelninti įtampą, ir
labai greitai Viktorija pradėjo atsiverti ir po truputį pasakoti apie save, ypač apie
pomėgį lankytis vakarėliuose. Štai čia ji plačiau pasakoja apie tai, ką pasakė
anksčiau:

100
 Panagrinėjau priežastis, dėl kurių vartojau
alkoholinius gėrimus ir linksmindavausi per naktis.
Kiekvieną vakarą aš mielai išeidavau iš namų.
Visada su viskuo sutikdavau. Niekada apie tai
nesusimąsčiau; man buvo smagu tiesiog išeiti iš
namų ir išlenkti vieną kitą taurelę. Tačiau būdavo
vakarų, kai tikrai nutrukdavau nuo grandinės ir, jei
kas nors rengdavo susibūrimą, prisistatydavau ten.
Šėldavau visą naktį ir nepasilikdavau laiko atsigauti.

Supratau, kad turiu visiems pasisakyti, jog sergu depresija.

Teko apie tai pasakyti darbe, nes kartais be priežasties
apsipildavau ašaromis ir turėdavau eiti namo. Jaučiau,
kad turiu apie tai pasakyti kiekvienam jaunuoliui, su
kuriuo susitikinėdavau, nes anksčiau ar vėliau tai būtų
tapę akivaizdu. Be to, draugavau su tokiais žmonėmis,
kurie mane nuolat kviesdavo kur nors nueiti.
Iš tikrųjų pamažu smukau žemyn.
Viktorija

Alkoholis - geriausias draugas ar baisiausias priešas?

Prieš darant bet ką kita, patariau Viktorijai nedelsiant nutraukti alkoholio

vartojimą. Žinojau, jai tai bus nelengva. Gėrimas suteikė pasitikėjimo, kurio
jai trūko kasdieniame gyvenime; ji manė, kad neišgėrusi negali „būti savimi“.
Bet nesuprato, kad išgėrinėti tam, kad imtų pasitikėti savimi ir palengvintų
depresiją, yra trumpalaikis sprendimas ir kad gerdama ilgainiui savo savijautą
ji tik dar labiau pablogins. Alkoholio vartojimas yra labai dažnas būdas, kurio
griebiamasi siekiant suvaldyti depresiją, bet kai geriame, į savo kūną įpilame
depresantų.

101
O jų vartojimas depresijai išgydyti visuomet baigiasi tuo, kad prislėgta nuotaika
ne sumažėja, bet sustiprėja.
Žinoma, mes šito nežinome, kai mėgaujamės keliais pirmaisiais
gurkšneliais. Jaučiamės maloniai apduję ir pažvalėję, todėl išgeriame dar
truputį. Tačiau štai kas iš tikrųjų atsitinka: alkoholis skatina dopamino - „geros“
neurologinės cheminės medžiagos - išsiskyrimą kartu su adrenalinu, kuris yra
natūralus stimuliatorius ir drauge „skausmą malšinantis“ preparatas, padedantis
laikinai numaldyti sunkias ir skausmingas emocijas. Slopinamąjį poveikį turinti
alkoholio savybė atpalaiduoja nervų sistemą, be to, sutrikdo smegenų žievės
srities, vadinamos kaktine sritimi, veiklą, dėl to slopinimas sumažėja, nesuge­
bama tiksliai įvertinti situacijos ir padidėja agresija. Aišku, kokių problemų gali
kilti žmogui, esančiam tokios būsenos - ir tada įvyksta lūžis. Alkoholio sukeltas
„pakilimas“ greitai virsta „nuosmukiu“; sugrįžta depresija ir pyktis, o alkoholis
tokią savijautą tik pablogina. Kitą dieną pabundame jausdamiesi dar blogiau
nei prieš išgertuves. Deja, šiame etape daugelis iš mūsų vėl pasirenka blogiausią
savigydos būdą - vėl geria. Jei kartojame šį ciklą ir pradedame gerti reguliariai,
greitai serotonino koncentracija mūsų organizme sumažėja, todėl beveik visada
esame niūrios nuotaikos.
Viktorija slėpė didžiulį savigarbos trūkumą, bet pati to nesuprato, nes savo
problemas bandė spręsti gerdama, ir toliau jautėsi prislėgta. Ji labai stengėsi
nustoti gerti ir greitai pradėjo suprasti, kaip smarkiai alkoholis stiprina
depresijos požymius:

Pradėjau priimti geresnius sprendimus, ypač kalbant apie

mankštinimąsi. Vaikystėje mankštindavausi kiekvieną
dieną, nes kuo daugiau sporto klubų lankiau, tuo daugiau
laiko praleisdavau ne namuose, toli nuo motinos. Nustojau
mankštintis, kai man buvo diagnozuota klinikinė depresija -
prasidėjo rutina. Paskui vėl pradėjau, šį kartą rimtai.

102
 Tuo metu, kai ieškodavau progų išgerti, būdavo atvejų,
kad išgėrus tuoj pat prasidėdavo depresija. Tada
pagalvodavau: „Ak, šūdas, kodėl gi taip!“, ir supratau,
kad vėl galiu tapti asmeniu, kuris sportuoja ir per tai
pasiekia savo. Supratau aiškaus mąstymo svarbą;
susikaupti juk negalite, kai jus kankina pagirios.
Viktorija

Depresija turi labai stiprų baimės ir atskirties elementą. Kamuojama

depresijos, Viktorija tikrai labai bijojo, kad metusi gerti neteks draugų ir,
pasijutusi blogai, neturės į ką kreiptis. Tačiau užuot slėpusi šiuos jausmus nuo
visų, dėl ko būtų jautusis dar vienišesnė, ji nusprendė atvirai ir sąžiningai
pasipasakoti apie savo depresiją. Ir aš labai žaviuosi jos drąsa, tuo, kad ji atvirai
pasakė draugams, šeimos nariams ir bendradarbiams, kaip ji tuo metu jautėsi.
Daugelis žmonių (ypač vyrų) kaip gyvi nepripažins, kad jaučia depresiją.
Nepaisant visų pokalbių, prie depresijos vis dar prilipusi didžiulė stigmos ir
gėdos etiketė. Vyrų įgimtas išdidumas ir noras, kad žmonės nepalaikytų jų
„silpnais“, neleidžia jiems prabilti apie jausmus, kurie jiems nepatinka.

Mokymasis atsiverti

Posakis „turiu išlaikyti sveiką protą“ yra labai paplitęs pasiteisinimas tarp
daugelio žmonių, kuriems sunku prabilti apie savo jausmus ar juos parodyti.
Jie padarys viską, netgi pakenkdami sau, kad juos laikytų neklystančiais ir
tokiais, kurie „visada išsaugo savitvardą“. Tačiau, laikui bėgant, nerealūs
lūkesčiai, kuriuos jie sau kelia, neišvengiamai padaro žalos psichikos sveikatai
ir daugeliu atvejų gali sukelti depresiją ar netgi privesti prie savižudybės.
Turime nustoti gėdytis dėl to, kad kitų akyse dėl mūsų emocinių sunkumų ar
pažeidžiamumo jausmo

103
esame „nieko verti“, tad turime mesti iššūkį sau ir kitiems ir surizikuoti - atvirai
ir tiesiai papasakoti, ką jaučiame.
Čia svarbus vaidmuo tenka pasitikėjimui. Turite pasitikėti savimi, kad jums
pakaks drąsos ieškoti pagalbos ir jos paprašyti, pasitikėti asmeniu, į kurį
kreipėtės, net jei jūsų vidinis kritikas sako: „Aš neturiu parodyti silpnumo.
Turiu eiti į darbą. Turiu rūpintis X poreikiais, nes, jei to nedarysiu, viskas
sugrius.“ Jūs nerimaujate, kad žmonės į jus žiūrės keistai, jei atskleisite savo
silpną vietą, bet, tikėkite manimi, tie, kurie gali pripažinti savo sunkumus ir
paprašyti pagalbos, yra vieni iš stipriausių žmonių planetoje. Mano patirtis
byloja, kad kai vienas žmogus atveria savo jausmus, tuo suteikia leidimą kitam
prabilti apie savuosius.
Būdami pakankamai drąsūs, kad parodytumėte savo tikrąją asmenybę ir
savo šviesesnėmis, ir tamsesnėmis akimirkomis, tampate tokie, kokie šiandien
esate - netobuli, kitokie ir unikalūs. Ir, spėkite, kas tada? Mes visi esame
netobuli ir skirtingi. Taigi geriau būti sąžiningam, o ne kuo nors apsimesti.
Kartais reikia imtis drąsių žingsnių ir užimti ne tokią populiarią poziciją,
išlaikyti savo ribas ir pašiaušti kelias plunksnas, kad, Viktorijos žodžiais
tariant, „iš naujo nustatytumėte“ save.
Rajanas, su kuriuo susitikome anksčiau, prieš ateidamas pas mane ilgai
kentė nuo depresijos. Jis kreipėsi pagalbos į savo bendrosios praktikos gydytoją
ir šis pasiūlė jam pasiimti šiek tiek atostogų. Tikrai, Rajanas sutiko, ir tas laikas,
kai nereikėjo eiti į darbą ir jis entuziastingai pasinėrė į ėjimo terapiją, leido jam
iš tikrųjų „atsitiesti“, kaip pats sakė:

Aš tapau atviresnis, paskui viskas pasisuko daug

pozityvesne kryptimi, ir visa tai atsitiko dėl mūsų
kalbėjimosi apie įvairius dalykus. Ir mankšta, sugrįžimas
į gamtą, pastabumo ugdymas, sąmoningas kvėpavimas -
prisidėjo viskas, ką tuo metu dariau. Man tai buvo didelis

104
 pokytis, jis privertė naujai pažvelgti j savo seksualinę
orientaciją, ir aš susitaikiau su tuo, koks esu. Dabar
turiu partnerį, po poros mėnesių mes susituoksime.

Kai pradėjau psichoterapinį gydymą, jaučiausi niekieno

nemylimas, bet Džonatanas atkreipė mano dėmesį,
kad pirmiausia turiu pamilti pats save. Jo žodžiai man
padarė didžiulį įspūdį. Vėliau, kai sutikau savo partnerį,
mes pamilome vienas kitą, ir tai buvo viskas.
Rajanas

Jei sergate depresija arba pažįstate nuo to kenčiantį žmogų, suprasite, kaip
atsiskyrimas nuo artimųjų gali pabloginti ir taip prastą psichologinę būseną.
Mano mama susirgo depresija (nieko nuostabaus), kai jau buvo diagnozuotas
galiausiai ją pražudęs vėžys, ir aš prisimenu, koks bejėgis jaučiausi, kad niekuo
negaliu jai padėti. Taip pat prisimenu, kaip graužiausi ir pykau, kad negaliu su
ja pasikalbėti apie sudėtingus jausmus, kuriuos ji jautė, nes tai mačiau ir nuolat
patirdavau jos nusivylimą bei pyktį dėl nesugebėjimo žodžiais išsakyti
emocijų. Ji visada siekė atrodyti stipri, nors matydavau, kad kartais jai tai sun­
kiai sekasi.
Depresija sukuria jausmą, kurį geriausiai apibūdina žodis „įstrigimas“.
Daugelis depresiją patyrusių žmonių sako, kad jautėsi taip, tarsi „klampotų per
sirupą“. Jie gerai žino, kad serga depresija ir kad tos psichologinės žinios kartu
su fiziologiniu depresijos poveikiu organizmui atima motyvaciją, jie sėdi
namuose užsisklendę, atsiriboję nuo visų ir kūnu, ir protu. Buvimas patalpoje
taip pat reiškia, kad į akis per tinklainę patenka mažiau šviesos, todėl
organizme sumažėja melatonino (miego / būdravimo ciklą reguliuojančio
hormono) bei serotonino koncentracija, o tai sukuria sąlygas būsenai, panašiai
į sezoninį afektinį sutrikimą, kuris yra viena iš depresijos formų, atsirasti.

105
Taigi, koks atsakymas?

Kad ir atrodo sunku (žinau, kaip gali būti sunku, kai esi nuolat blogos nuotaikos
ir vangus), vienas iš būdų kovoti su depresija - prisiversti išeiti pro duris ir
pradėti judėti. Jei įstrigote purve, neturite ten likti ir laukti pagalbos. Stenkitės
išlipti patys, net jei purve paliksite batą. Tas pats su depresija: judėdami į priekį
fiziškai (kalbu apie vaikščiojimą pėsčiomis), jūs sau padedate psichologiškai
ištrūkti iš klampynės, nes pripažįstate, kad yra „kelias į priekį“. Siūlyčiau
vaikščioti kasdien mažiausiai valandą, bet darykite, kiek galite. Ir jei išsikelsite
sau tikslą vaikščioti kiekvieną dieną, pradėsite susigrąžinti šiek tiek savigarbos.
Patarti depresija sergančiam asmeniui, kad jis turi mąstyti „pozityviai“, yra
tas pats, kas liepti audrai nurimti. Turėkite vilties, kad audra praeis, ir, nors jums
gali taip neatrodyti, iš tikrųjų esate daug galingesni už savo depresiją. Nerimas
ir depresija yra jūsų dalis, bet ne visa jūsų asmenybė. Dabar gali būti sunku tai
suvokti, bet jei turėsite vilties, ištruksite iš tokios būsenos. Išeidami į lauką,
žengiate pirmąjį žingsnį link geresnės ir aiškesnės ateities.
Taigi, dabar pažiūrėkime, kaip turėtumėte vaikščioti, siekdami šio tikslo.
Pirma, jūs galite perskaityti 2 skyriaus skirsnį „Kaip vaikščioti“ (žr. p. 40), kur
mokėmės vaikščioti su pasitikėjimu ir turėdami tikslą, net jei taip nesijautėme.
Kai kas tai vadina „klastojimu, kad ką nors pasiektum“, bet man labiau patinka
terminas „Pigmaliono efektas“. Jis aprašytas graikų mitologijoje, kai
skulptorius, neturėjęs sėkmės su moterimis, įsimylėjo vieną iš savo kūrinių. Jis
norėjo, kad ji taptų tikra, ir deivė Afroditė išpildė jo norą. Paprasčiau tariant,
Pigmaliono efektas yra dar vienas „save išpildančios pranašystės“ variantas: jei
einate pasitikėdami savimi - pakelta galva, atmestais atgal pečiais - ir
pakankamu tempu, jaučiate didesnį pasitikėjimą savimi ir mąstote pozityviau.
Tokia būsena gali būti trumpalaikė, bet kuo dažniau taip darysite, tuo ilgesnis
ir stipresnis bus poveikis. Tikėkite manimi, tai veikia.

106
 Kitas pratimas - vaikštant persikelti į dabartį. Tai geras pratimas stresui
įveikti, tačiau jis taip pat gerai tinka kovojant su depresija, sukelta streso,
veikiančio kaip pagrindinis jos katalizatorius. Nustatę, kurią jūsų kūno dalį
paveikė nuslopinti arba sunkūs jausmai, galite panagrinėti, kokie kiti jausmai
prisideda prie jūsų dabartinės nepasitenkinimą keliančios būsenos.

PRATIMAS: PERSIKĖLIMAS Į DABARTĮ ĖJIMO METU

1. Pasivaikščiojimo pradžioje norėčiau, kad ramiai atsistotumėte ir greitai,

bet atidžiai nuskenuotumėte aukštyn žemyn savo kūną, ieškodami
streso ar nepasitenkinimo požymių, užduodami sau šiuos klausimus:

Kurioje kūno vietoje šiuo metu tai jaučiu?

Kokio pobūdžio tas jausmas?
Tai aštrus, bukas ar silpnas jausmas?
Ar tai vienintelė mano kūno vieta, kurioje šiuo metu atsiliepia
stresas / nepasitenkinimas / prasta nuotaika?
Kokias emocijas galiu susieti su šiais jausmais ar pojūčiais kūne?
(Pavyzdžiui, tai gali būti pyktis, liūdesys, netektis, nusivylimas, per
didelis stimuliavimas, išsekimas ar gėda.)
Kaip vertinu prastą nuotaiką balais nuo 1 iki 10 (10 yra mano
prasčiausia nuotaika)?

2. Tada sutelkite dėmesį į vieną iš jūsų aptiktų kūno vietų ir pradėkite eiti.
Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad pastebėjote problemą kaip tamsų
debesį, uždengiantį jūsų smegenis. Eidami giliai iškvėpkite ir mintyse
susidarykite vaizdą, kad iškvepiate tą tamsą ar tamsius debesis iš
galvos. Nesustodami pabandykite juos įsivaizduoti iš tikrųjų
išsiveržiančius

107
 iš jūsų kūno, matykite, kaip jie pasilieka už jūsų, o jūs einate tolyn.
Kol kas nebandykite sąmoningai ieškoti jokių kitų problemų
sprendimo ar prieiti prie kokių nors išvadų; verčiau sutelkite dėmesį į
bet kokių kitų emocijų, kurios galbūt taps aiškesnės jums einant,
paiešką.
3. Pusiaukelėje dar kartą sustokite ir užsirašykite naują įvertinimą šalia
anksčiau pažymėto jausmo. Jei jis prastesnis, pakartokite procesą tiek
kartų, kiek jums reikia, arba tol, kol pajusite, kad jausmas praskaidrėjo.
Jei turite noro arba laiko, sutelkite dėmesį į kitą jausmą savo psichikoje
ar pojūtį kūne, kuris galėjo iškilti jums vaikštant, ir pakartokite
procesą.
4. Maršruto pabaigoje pamažu sustokite, atsisėskite ir pagirkite save už
tai, ką sugebėjote atlikti natūralios gamtos apsuptyje. Jei galėsite
kasdien kartoti šį pratimą, išmoksite atrasti gebėjimą užmegzti
glaudesnį ryšį su aplinka ir domėtis visomis savo gyvenimo sritimis.

Dabar grįžkime prie Mato ėjimo dienoraščio ir pasižiūrėkime, kaip jis mokėsi
atlikti pratimą, kurio metu reikia persikelti į dabartį. Atkreipkite dėmesį, kad jo
pastebėjimai paprasti, bet taiklūs:

Lapkričio 21 d.

Kur aš vaikščiosiu: palei kanalą.

Kiek tai truks? Vieną valandą.
Kurioje vietoje jaučiu depresiją? Pilvo viduryje. Koks tai jausmas? Lyg
norėčiau vemti. Dėl to jaučiuosi ypač blogai, kad galėčiau ką nors daryti.
Jis aštrus ar bukas? Bukas, bet nepraeina beveik visą laiką. Ar dar kur nors
pasireiškia depresija? Kartais galvoje. Bukas skausmas.

108
Jaučiuosi vangus. Nesinori nieko daryti. Savijauta primena orą dabartiniu metų
laiku.
Kokias emocijas jaučiu? Liūdesį, mieguistumą, vienatvę, beviltiškumą.
Įvertinkite depresijos lygį: apie 7. Diena nėra gera, bet ir ne pati blogiausia.

Kaip įprasta, Matas po pasivaikščiojimo užrašė savo mintis:

Kaip jaučiuosi, kai baigiau vaikščioti? Tikrai geriau. Depresijos lygis pagerėjo
iki maždaug 4. Vis dar esu pavargęs, bet pastebėjau keletą dalykų, kurie
sužadino vaizduotę. Vandenyje pamačiau iki pusės panirusį dviratį. Tas
vaizdas man kai kuo priminė mane - viena pusė gyvena, kita pusė ne! Tai
privertė susijuokti - nelengva juoktis iš savęs, kai sergi depresija, bet aš
susijuokiau ir dėl to pasijutau geriau.

Mato pastebėjimas apie iš vandens kyšančią dviračio pusę yra įdomus ir veda
mus prie paskutinio šio skyriaus pratimo. Kaip žinome, visada naudinga
patikrinti, kaip jaučiatės vaikščiojimo pradžioje ir pabaigoje ir, jei įmanoma,
užsirašyti, ką jautėte. Taip pradėsite susidaryti vaizdą apie savo sveikimą ir
matysite daromą pažangą. Taigi, atlikę persikėlimo į dabartį ėjimo metu
pratimą, pagalvokite apie pakeliui kokį nors matytą dalyką, patraukusį jūsų
dėmesį. Pasižymėkite apie jį ėjimo dienoraštyje ir užsirašykite, kaip tai gali
atspindėti dabartinę jūsų savijautą.
Kai kitą kartą išeisite pasivaikščioti, apsidairykite aplink, gal pamatysite
tai, kas suteiks jums šviesesnės ateities viltį. Matas man pasakė, kad sykį
vaikščiodamas po miestą jis pamatė tris vaikus, siūlančius darbininkų grupei
butelį vandens, kurį jie sakėsi nupirkę už savo kišenpinigius. Diena buvo labai
karšta, ir jie matė, kad vyrai sunkiai

109
dirba kepinant vidurdienio saulei. „Kažkas tame poelgyje ir dėkinga darbininkų
reakcija į šią miesto vaikų grupę tikrai mane sujaudino, - pasakė jis. - Tai man
priminė, kad kai buvau mažas, spontaniškai darydavau panašius dalykus.
Jaučiu, kad jei vėl kaip nors prisijungsiu prie tos tyros energijos, mano depresija
tiesiog išnyks.“
Nesvarbu, ar tai vaikai, atsitiktinai pasielgę gailestingai, aptikti daiktai
(pvz., Tianos rasta plunksna, žr. p. 61), ar mažas berniukas, kurio atjautos
dovana išgelbėjo man gyvybę (žr. p. 22), kai vaikštote lauke, šie stebuklai
įvyks, jei būsite jiems atviri, ir gali jus labai paveikti. Jie gali pakeisti jūsų
gyvenimą. Galbūt staiga vėl pajusite šilumą, meilę ir laimę - jausmus, kuriuos
jau seniai pamiršote, kurie primins jūsų gyvenimo akimirkas, kai buvote
nerūpestingi ir leidote sau gyventi dabartimi, nesijaudindami dėl praeities ar
būsimų įvykių.

Kai kūriau persikėlimo į dabartį ėjimo metu pratimą, stebėjimas, kaip per
kiekvieną metų laiką keičiasi gamta, man buvo didžiausią psichoterapinį
poveikį turinti proceso dalis. Supratau, kad viskas gyvena ir miršta, ir visa
pasibaigs, bet gyvenimas vėl prasidės iš naujo. Tam tikra prasme depresijos
metu patyriau dvasinę „mirtį" ir atgimimą, bet dabar suprantu, kad taip turėjo
būti. Labai dažnai palūžę žmonės vėliau atsitiesia - kaip tik taip atsitiko ir man.
Depresija man visiškai nepatiko, nepatinka ir jums, bet turėkite vilties, kad
atsikratę jos būsite stipresni ir išmintingesni. Ir nepamirškite iškišti galvos į
lauką - vaikščiodami su bent nedideliu tikslu įgysite energijos, reikalingos
sveikti, sveiksite savo tempu ir galiausiai pasveiksite.

110
 7 SKYRIUS. POKYČIŲ ĮTAKA GYVENIMUI

Pažanga neįmanoma be pokyčių, ir tie, kurie negali

pakeisti savo mąstymo, nieko negali pakeisti. George'as
Bernardas Shaw, airių dramaturgas, kritikas ir politikos
aktyvistas (1856-1950)

Gyvenime galime būti tikri tik dėl vieno - neskaitant to, kad mirsime, - kad
jis nepastovus. Niekas negali visiškai kontroliuoti savo ateities, nors visi
bando. Net jei pasitrauktume į atokiausią planetos kampelį, tikėdamiesi
mėgautis paprasta, pastovia būtimi, ir ten patirtume orų kaitą, ne visada
turėtume maisto ir pastogę, mus gali užpulti kiti žmonės.
Pasibaigiantys gerai ar blogai, bet pokyčiai neišvengiami. Vis dėlto
sudėtingų pereinamųjų laikotarpių metu daugelis nemaloniai nustemba arba
nuleidžia rankas. Dažniausiai mes palengva skinamės per gyvenimą,
manydami, kad esame „teisingame kelyje“, ir tikėdamiesi, kad viskas eisis
pagal planą, bet, kai gyvenimas pakrypsta neplanuotai, įpykstame,
įsitempiame ar susergame depresija, nes „ne- bevaldome“ situacijos.
Susidūrus su dideliais sunkumais, pripažinti, kad tave vargina nemalonūs
jausmai, ir paprašyti pagalbos yra geras dalykas; juk galų gale susirgę sunkia
liga, netekę darbo ar kai nutrūksta santykiai, mes viso to nepriimsime kaip
dovanos, tad tokiu metu mums visiems reikia papildomos paramos ir
paguodos, kad ir kokie išdidūs būtume.

111
 Tačiau net ir tada, kai aplinkybės mūsų pasaulį supurto iki pamatų, svarbu,
kaip interpretuosime šiuos „pereinamuosius gyvenimo laikotarpius“, nes nuo to
gali priklausyti, ar su jais susitvarkysime dabar ir ateityje. Pokyčiais galime
džiaugtis arba jų bijoti. Galime juos vertinti kaip nepatogumą arba kaip
neįkainojamai vertingą dalyką. Mano nuomone, turime visiškai atsiverti
pokyčiams ir prie jų prisitaikyti, imdamiesi atitinkamų veiksmų, o ne juos
atidėliodami. Šio proceso metu mums padės intuicija kartu su noru išlikti ir
suklestėti, bet tam turime pasitelkti „protingesnę“ savo psichikos dalį ir jos
klausyti. Kuo glaudesnį ryšį užmegsime su savo intuicija ir ja pasikliausime, tuo
šis ryšys mums bus naudingesnis, vykstant nuolatiniam prisitaikymui prie
gyvenimo. Kaip sakė Charlesas Darwinas: „Išlieka ne stipriausios rūšys, o tos,
kurios geriausiai prisitaiko prie pokyčių.“
Pripažinti, kad pereinamieji gyvenimo etapai kartais būna sudėtingi, reiškia
žengti pirmą žingsnį kelyje į pokyčio sampratos suvokimą. Dažnai nenorime
atsiverti pokyčiams bijodami, kuo viskas gali pasibaigti, be to, mus gąsdina
nežinia. Praleidžiame per daug laiko komforto zonose, nedrįsdami pažvelgti į
„laukiniškumą“, esantį mūsų viduje arba išorėje, iš baimės, kad tai kaip nors gali
mums pakenkti. Bet kaip galime tai tikrai žinoti, jei neišeisime iš tos zonos ir
nesusidursime su savo baimėmis?
Pagal visus gyvūnų karalystės standartus vilkai yra puikūs tėvai. Vilkiukai
rūpestingai prižiūrimi, o tuos, kurie padvesia pirma laiko, dažnai užkasa gedinti
vilkų gauja. Iš tiesų visa gauja padeda auginti savo atžalas, o svarbiausia ugdymo
dalis yra tai, kad jiems leidžiama tyrinėti pasaulį, išmokti prisitaikyti ir būti
lankstiems. Paūgėję vilkiukai tiesiogine prasme išstumiami, kad patys
pasirūpintų savimi. Jie turi išmokti greitai reaguoti į sparčiai besikeičiančias
situacijas, antraip žus.
Daugelis iš mūsų mažai paisome savo „laukinės prigimties“. Skirtingai nuo
vilkų jauniklių, mūsų išlikimui paprastai toks didelis pavojus

112
negresia, todėl gebėjimas prisitaikyti mums ne toks svarbus. Dėl šios
priežasties daugelis iš mūsų pernelyg prisirišame prie savo komforto zonos ir,
kai mus užgriūva netikėti sunkumai, išsigąstame ir netikime, kad galime
pasipriešinti sudėtingiems gyvenimo iššūkiams ir išlikti.
Likti komforto zonoje reiškia, kad kuo toliau, tuo labiau bijosime tyrinėti
savo potencines galimybes ir prigimtį. Štai kodėl gyvenimas randa priemonių,
kaip mus retkarčiais iš ten išstumti, kad paskatintų susidurti su mūsų baimėmis
ir jas ištverti, kaip elgiasi vilkės su savo vilkiukais.
Atėjus natūraliems arba priverstiniams pokyčiams, nuostabu, ką galime
pasiekti, jei esame atviri ir prisitaikome. Laukinėje gamtoje gyvūnai taip pat
naudojasi savo instinktais, prisitaikydami prie greitai kintančių situacijų. Tie,
kurie patyrė cunamį Pietryčių Azijoje per 2004 m. kalėdas, gerai prisimena,
kad gyvūnai ir paukščiai bėgo ir skrido tolyn nuo pakrantės link kalvų dar
gerokai prieš tai, kai žmonės suprato padėties rimtumą. Kitas atvejis: nuėjau
pasižiūrėti 2012 m. Londono parolimpinių žaidynių ir buvau priblokštas,
pamatęs, kokių stulbinamų rezultatų pasiekia neįgalūs sportininkai. Šie žmonės
savo gyvenime susidūrė su dideliais sunkumais, tačiau nusprendė kuo geriau
prisitaikyti prie padėties, kuri daugeliui iš jų buvo visiškai netikėta. Nors
dauguma iš mūsų niekada nesusidursime su tokiais dramatiškais pokyčiais,
kaip, pavyzdžiui, rankos ar kojos netekimas, tiesa ta, kad mes visą laiką
keičiamės. Štai kodėl nekenčiu termino „gyvenimo vidurio krizė“. Mes
nuolatos prisitaikome ir keičiamės, nesvarbu, patinka tai mums ar ne, bet tuo
metu, kai tie pokyčiai vyksta, gali būti sunku juos pamatyti.
Vieni pokyčiai būna stiprūs, kiti paviršutiniški, tačiau tai, kaip juos
interpretuojame ir kaip įveikiame, lemia mūsų prisitaikymo kokybę. Ar jūs šiuo
metu patiriate pokyčius? Jei taip, aprašykite juos priešais paliktose tuščiose
eilutėse ir nurodykite, kaip dėl to jaučiatės:

113
 Mano gyvenime vyksta tokie pokyčiai:

Ir tai verčia mane jaustis:

Atminkite, kad kiekvienas pasikeitimų laikotarpis atrodo „naujas“ - tarytum jį

pirmą kartą matytumėte vaiko akimis. Iš pradžių jis jums gali kelti baimę, bet
jei nuolat drąsiai pasitiksite iššūkius, pradinę baimę galiausiai pakeis
pasitikėjimas situacija, kuri vienaip ar kitaip jau yra pasikeitusi, net jei tas
pokytis jums šiuo metu nežinomas ir nesuprantamas.
Kai pats patyriau „krachą“ dėl ilgokos priklausomybės nuo alkoholinių
gėrimų ir narkotikų, mane labiausiai gąsdinęs gyvenimo pokytis buvo tai, kad
pasijutau visiškai vienas. Daugiausia aš pats buvau dėl to kaltas, nes
atstumdavau visus, kuriuos mylėjau, ir kenkiau viskam, kas buvo gera mano
pasaulyje, bet tuo metu destrukcija buvo vienintelis dalykas mano gyvenime,
kuris, kaip man atrodė, visiškai paklūsta mano valiai. Taip netekau žmonių,
kuriuos mylėjau, įskaitant motiną ir brolį, bet tai negalėjo pateisinti mano
elgesio ir daugybės nemalonių veiksmų, nukreiptų prieš save ir kitus. Širdimi
jaučiau, kad turiu keistis, tačiau įsikibęs laikiausi chaoso kaip šiaudo,
nukreipiančio mano dėmesį, kad nematyčiau tiesos. O tiesa buvo ta, kad aš labai

114
bijojau. Bijojau, kad pažvelgęs į save pamatysiu tamsą, kuri atspindės mano
vienatvę ir atskirtį, nes nebežinojau, kas esu.
Žvelgdamas atgal, galiu pasakyti, kad jaučiau kai ką panašaus į mirties
troškimą, kurį suformavo baimė pripažinti, kad nežinau, ką daryti, ir kad man
reikia pagalbos. Mano sumautas gyvenimo būdas ir neigimas galiausiai
privedė prie liepto galo, ir nebežinojau, ką toliau daryti, kad mano gyvenime
nebebūtų girtavimo ar narkotikų vartojimo. Galų gale pasijutau taip
psichologiškai, emociškai ir fiziškai išsekęs, kad buvau priverstas paminti savo
išdidumą ir, pažvelgęs tiesai į akis, pripažinti, kad toliau taip gyventi
nebegaliu. Ką nors reikėjo daryti; situacija pasikeitė, todėl turėjau priimti
pokyčius, o ne bėgti nuo jų.
Kaip jau minėjau, pagaliau nustojęs svaigintis, pastebėjau, kad gamta
besąlygiškai palaiko ir puoselėja mane per šį teigiamų permainų laikotarpį. Tai
man suteikė pagrindą po kojomis. Kai vaikščiodavau Ričmondo parke, tarp
medžių, žinojau, kad jei ir prarasiu visus materialius dalykus, šioje vietoje man
vis tiek bus gera. Kartais, kai nieko nebeturite, staiga suvokiate, kad iš tikrųjų
turite viską.
Per gyvenimą visi būsime priversti susidurti su slapčiausiomis savo
baimėmis, patinka mums tai ar ne, ir turime atrasti jėgų tai ištverti. Miške mus
supa ir šviesa, ir tamsa arba šešėliai. Lygiai taip, kaip klesti miškai, kad ir kokia
jų įvairovė, tą patį turime daryti ir mes. Juk gyvenimas sudarytas iš šviesių ir
tamsių patirčių.
Įžengęs į mišką, visada prisijungiu prie savo pirmykštės savasties. Iš karto
sustiprėja intuicija ir, nors žinau, kad esu vienas, tuo pat metu jaučiuosi
saugojamas ir puoselėjamas. Visus metus vadovauju ėjimo terapijos
užsiėmimams, jų metu mėgstu stebėti, kaip keičiasi metų laikai, ir galvoti, kad
tai yra puiki kiekvieno šalia manęs einančio individo dvasinės mirties ir
atgimimo metafora. Miškai mūsų sąmonėje atitinka tai, kas „nežinoma“, - o
ko nežinome, negalime kontroliuoti. Taigi galbūt mums reikėtų paprasčiausiai
paleisti tą savo prigimties

115
dalelę, kuri mąsto, pasikliauti savo intuicija ir pereinamuoju laikotarpiu eiti kuo
giliau į mišką.
Džerio gyvenimas buvo vienas iš tų įtemptųjų, kai nuolatiniai dalykiniai
susitikimai ir pareiga priimti sprendimus priveda prie beveik nuolatinės streso
būsenos. Tai suvokęs, jis padarė svarbią išvadą:

Elektroninių laiškų ir išmaniųjų prietaisų gausėjimas eina

koja kojon su išgeriamos kavos kiekio didėjimu. Jei jums
pavyksta atsipalaiduoti ir jei nesate prisisiurbęs kofeino,
nuėjęs į tipišką dalykinį susitikimą galite pamanyti, kad jūsų
kolegos psichiškai nesveiki. Aš tai mačiau daugybę kartų.
Atsakingas pareigas einantys žmonės atrodė sociopatiški;
jie buvo pernelyg aktyvūs, kalbėjo pertraukdami vienas
kitą, visai vieni kitų nesiklausydami. Žmonės nesupranta,
kokiu mastu juos valdo programinės įrangos kūrėjai.
Silicio slėnyje dirba armijos tokių kūrėjų, kurių užduotis -
skatinti žmones per socialinę žiniasklaidą vieni kitiems
įkyrėti, skubėti ir stengtis jaustis reikalingiems. Ir
paprasti žmonės nesupranta, kad šie darbuotojai į juos
nusitaikę ir bando eksperimentuoti su jų smegenimis.

Žinojau, kad privalau ištrūkti iš tokios aplinkos.

Tai karas. Jaučiuosi pasielgęs protingai, išėjęs
iš šio žaidimo, ir džiaugiuosi, kad taip padariau.
Manau, kad mano protas tapo kitoks, geresnis.
Džeris

Kai susiklosto pokyčiams palankios aplinkybės arba, tiksliau tariant, tam tikru
būdu aplinkybės mus priverčia keistis, iš baimės mes persijungiame į streso
režimą. O kai įvyksta ryškus pokytis, daugelis pamano, kad saugus jų susikurtas
pasaulis subyrės į šipulius. Gal ir subyrės,

116
bet yra vilties, kad jį bus galima pakeisti kuo nors vaisingesniu, jei nuspręstume
to siekti. Pavyzdžiu gali būti Beverli, kuriai suvokimas, kad nebūtina laikytis
įsikibus turimos darbo vietos, tapo netikėtu atradimu:

Manau, kad dabar labiau savimi pasitikiu. Turiu daug

įgūdžių, kuriuos galima pritaikyti kitose darbo vietose,
tad galiu išeiti. Aš galiu išeiti. To nesupratau iki ėjimo
terapijos. Prieš tai mano mąstymas buvo vieno matmens.
Perdegimas yra vieno matmens - jūs negalite galvoti apie
nieką kita, išskyrus darbą. Dabar nesijaudinu dėl darbo
vietos „Starbucks" išlaikymo. Neprivalau ten likti, galiu
imti ir išeiti. Mano padėtis gana palanki, turiu santaupų,
taigi, nieko tokio, jei šešis mėnesius nedirbčiau.
Beverli

Tikra ir netikra savastis

Kiekvienas turi tikrąją savastį, bet kartais gyvenimas nukrypsta nuo kurso, ir
žmogus prisiima netikrą savastį. Pavyzdžiui, gal mokykloje iš jūsų tyčiojosi
arba patyčias patyrėte darbo vietoje, bet užuot tam pasipriešinę, patys iš ko nors
pasityčiojate. Tai būdas prisitaikyti prie to, ką, jūsų nuomone, reikia daryti, kad
emociškai išliktumėte. Turėjau klientų, kurie dirbo įvairiose darbo vietose, jie
dažnai patirdavo stresą, jiems buvo daromas spaudimas, ir atrodo, kad jų visų
karjerose buvo taškas, kurį priėję jie norėdavo susigrąžinti jiems prasmingą
akimirką, - kitaip tariant, ieškoti kelio, kuris leistų atsigręžti į savo tikrąją
savastį. Dažniausiai jų reakcija į ėjimo terapiją būdavo stulbinamai gera - jie
iš karto pradėdavo atrodyti ir jaustis lyg „grįžę namo“, nes pagaliau būdavo
toje aplinkoje, kuri vienu jų gyvenimo tarpsniu juos besąlygiškai globojo ir
puoselėjo. Taip supratau, kad dėl vienos ar

117
kitos priežasties kiekvieno žmogaus gyvenime bendras vardiklis yra gamta, ir į
jos prieglobstį dauguma žmonių sugrįžta pokyčių metu, ieškodami savotiškos
šventyklos.
Galite nežinoti, kada nutolote nuo savo tikros savasties ir koks turėtų būti
idealus jūsų gyvenimas, bet tai jaučiate instinktyviai. Jūsų protas ir kūnas apie
tai praneša diskomfortu, stresu arba nerimu, nes puikiai žino, kad gyvenate ne
savo gyvenimą. Ir dažnai tuo pereinamuoju metu galite jaustis išmuštas iš
pusiausvyros ir sutrikęs. Tarsi tektoninės plokštės būtų pradėjusios judėti prieš
žemės drebėjimą. Jūs tiesiog tai jaučiate - žinote, kad kažkas negerai. Vyksta
emocinis poslinkis, įvykiai veja vienas kitą. Galite pasirinkti: judėti kartu su
jais ir patirti visas permainas, kurias tie įvykiai atneš, arba toliau jaustis
„įstrigę“. Kartais atrodo, kad tokio perėjimo metu nepakankamai greitai judate,
bet dažniausiai tai yra dėl didesnio ar mažesnio nekantravimo, kurį visuomenė
jums primeta. Tai vadinama „grūdinimu“. Jūs visada nesąmoningai stebite
asmenis, kurie yra šalia jūsų, ir galvojate: „Kodėl jie taip geba susitvarkyti
gyvenimą? Jie atrodo pasitikintys savimi ir laimingi.“ Tačiau jūs niekada
nepamatysite subtiliosios jų sielos dalies. Žiūrėsite tik į tvirtą jos apvalkalą ir
pagal jį lyginsite savo jėgas. Jautriąją savo savastį jūs saugote, susupę į patogų
paltą, kurį dėvite jau daugelį metų. Šis paltas būna įvairių formų ir dydžių, ir
dėl jo jūs tampate „nepakankamai unikalus“. Jums reikia tą savo jautrią savastį
saugoti abiem rankomis, ypač per sudėtingus laikotarpius.
Aš buvau paliktas daugiau kartų, nei noriu prisiminti. Atrodo, ištikimybė
kartais būna visai nesvarbi, todėl visada turite išlikti tvirti ir stengtis apginti
savo jautriąją sielos dalį. Jei kas nors jums ims priekaištauti tuo metu, kai
patiriate pokyčius, tai kai ką sakys apie juos, o ne jus. Visada vadovaukitės tuo,
kuo giliai tikite širdyje. Prašau to niekada nepamiršti. Taip, tai vienišo žmogaus
kelias, bet po tam tikro laiko, jei neprarasite kantrybės, suprasite, kad tikrajai
savasčiai pražysti

118
reikia laiko. Viskas, ką galite padaryti, tai pasitikėti šiuo procesu ir tikėti, kad
tam tikrą akimirką pastangos duos vaisių.
Kadangi per savo gyvenimą susidūriau su daugybe pokyčių ir nelaimių,
man buvo sunku rašyti šį skyrių apie pereinamuosius gyvenimo laikotarpius,
nes rašymas privertė prisiminti ir iš naujo apsvarstyti pokyčius bei iššūkius, su
kuriais susidūriau ir kuriuos turėjau įveikti. Tačiau taip pat tai priminė mano
gebėjimą atgauti jėgas ir kad mes visi galime labai daug ištverti sunkiomis
gyvenimo akimirkomis. Manau, visada bijosiu pokyčių, nors ir išmokau jais
pasitikėti. Buvau įpratęs viską kontroliuoti iš baimės prarasti kontrolę, bet
dabar žinau, kuriame taške turiu nustoti tai daryti ir paleisti vadžias iš rankų.
Visada bijojau netekti kokio nors dalyko ar žmogaus, kurį mėgau ar su juo
jutau stiprų ryšį. Bet kartais tenka pažvelgti tiesai į akis ir pripažinti, kad tai,
kas tau patinka ir kas, kaip manai, padeda, iš tikrųjų kenkia. Tokia buvo mano
mąstysena, kai nusprendžiau atsisakyti alkoholio ir narkotikų. Galite paklausti,
iš kur žinau, kad tie svarbūs gyvenimo sprendimai, kuriuos priimu, yra tinkami
kiekvieno pereinamojo laikotarpio metu? Tiesa ta, kad nežinau, bet reikia
pasitikėti savimi ir intuityviais jausmais. Kaip tik tokiomis akimirkomis
turėjau būti tvirtas ir nuolat sau kartoti: „Neišduosiu savęs.“ Tai sakydamas,
turėjau omenyje, kad „tikėsiu savo priimto sprendimo teisingumu“.
Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad kiekvieno svarbaus pereinamojo
laikotarpio metu elgdavausi vadovaudamasis tuo, kuo „tikėjau“, ir likau
ištikimas tam, ką tuo metu man sufleravo „vidinis jausmas“. Tai tarsi bet kokie
išoriniai santykiai. Pasitikėjimui pelnyti reikia daug laiko. Jam sukurti reikia
daug laiko, tačiau sugriauti galima akimirksniu. Štai kodėl, kai pasaulis šaukia
jums, kad būtumėte ne savimi, reikia nuoširdžiai tikėti tuo, kuo tapti - jūs
stipriai tai jaučiate - yra jūsų lemtis. Tuo jūs turite patys tikėti, pagal tai elgtis
ir žengti geriausią žingsnį. Jei negalite pasitikėti savimi, kaip galėtumėte
pasitikėti kitais?

119
Metų laikai ir pereinamieji gyvenimo laikotarpiai
Įdomu stebėti, kokie pokyčiai vyksta tam tikrais metų laikais; atrodo, kad
žiemos metas yra skirtas „savistabai“, o laikotarpis nuo Kalėdų ir pavasario
pradžios dažnai skatina kurti naujus sumanymus, susijusius su asmeniniu
gyvenimu.
Kartais per užsiėmimus sakau klientams: „Pagalvokite, kas nutiko jums
šiuo laiku lygiai prieš metus, ir pažiūrėkite, kiek toli pažengėte“, ir jie vargiai
gali patikėti tuo, kas įvyko per dvylika mėnesių. Reikšmingos datos taip pat
dažnai paskatina dideles permainas; gimtadieniai ir jubiliejai yra ypač palankios
progos asmeniniams pokyčiams pradėti.
Pokyčių metu atsiduriame padėtyje, kai nuolat persvarstome su savimi ir
savo gyvenimo sąlygomis susijusius dalykus. Ir turime pripažinti, kad per
daugelį metų mes taip pat pasikeitėme. Mūsų prioritetai pasikeitė, tikslai nebe
tokie kaip seniau, mes kitaip žiūrime į gyvenimą. Ir tokius vidinius pokyčius
gali būti sunku priimti, kartu vykstant išoriniams pokyčiams, pavyzdžiui, turime
susitaikyti, kad pamažu senstame arba kad mūsų subrendę vaikai išvažiuoja
gyventi kitur ir pan.
Taigi, po viso to, kas pasakyta, norint visiškai suprasti pereinamojo
laikotarpio pobūdį ir tai, kaip jis verčia mus jaustis, imkime ir pasivaikščiokime
keliu, pritaikytu tam, kad pasikeistume, tyrinėdami priemones, kurias anksčiau
galbūt ignoravome ar atmetėme. Tam geriausiai tinka miškingas plotas, nes ten
kelias suksis ir vingiuos nežinomais maršrutais. Arba, jei gyvenate mieste, galite
pasirinkti kitą kelią į darbą, arba savaitgalį išeiti pasivaikščioti po vietinį rajoną
ar aplink jį. Tuo gyvenimo laikotarpiu, kai „vengdavau rizikos“, ėjimui
visuomet rinkdavausi tą patį kelią, nenukrypdavau nuo jo, vengdavau bet kokios
rizikos ir nerodydavau jokio spontaniškumo. O kitu gyvenimo metu, kai buvau
pagarsėjęs kaip mėgėjas rizikuoti, mano vaikščiojimo pėsčiomis maršrutai buvo
visiškai priešingi, aš laisvai ieškodavau naujų kelių, kaip darydavau vaikystėje.
Štai ką mes vadiname „laisvu

120
vaiku“ - nepaklūstančiu taisyklėms ir įstatymams, kurie dėl „grūdinimo“
oceso vėlesniame gyvenimo tarpsnyje mus dažnai suvaržo.

PRATIMAS: INTUITYVUS ĖJIMAS

Norėčiau, kad atlikdami šį pratimą pasirinktumėte efektyviausią arba

įdomiausią kelią: tokį, kuris greičiausiai jus nuves į jūsų kelionės tikslą, arba
tokį, kuris jums suteiks daugiausia įspūdžių. Noriu, kad paklaustumėte savęs:

Kodėl pasirinkau kaip tik šį kelią?

Kaip jis atspindi mano dabartinį gyvenimą?

Pavyzdžiui, jei esate toks žmogus, kuriam sunkiai sekasi efektyviai planuoti
laisvalaikį ar darbą, ar ketinate rinktis trumpiausią, greičiausią kelią? Galbūt
šiuo metu jums trūksta kūrybinės ugnelės, todėl norėtumėte nerizikuoti, nes tam
nereikia strategiškai mąstyti? Arba gal trokštate pakeisti savo gyvenimą, galbūt
patirti nuotykį, kuris jus paskatintų išsivaduoti iš įgrisusios rutinos, verčiančios
jaustis įkliuvus į buities spąstus?

Norėčiau, kad turėdami tai omenyje sutelktumėte dėmesį tik į ėjimą

pėsčiomis. Pažvelkite į žemę ir stebėkite, kaip jūsų kojos bando įveikti
įdomiausią maršrutą. Neseniai pats tai dariau ir pasijutau nejučia nukrypęs į šalį
nuo grįsto tako, einant šlaitais aukštyn ir žemyn, prisijungęs prie savo
nerūpestingos savasties ir gamtos. Tai yra sąmoningumo pratimas, reikalaujantis
intuicijos, spontaniškumo ir kūrybinio mąstymo. Jis taip pat jums padės kai ką
paleisti ir akis į akį susidurti su nežinomybės baime, nes niekada negalite būti
visiškai tikri, kur jūsų kelias jus nuves.

121
Kai pokyčiai tvyro ore, mes labai dažnai nežinome, kur jie mus nuves, ir, kaip
jau sakiau, kaip tik šis netikrumas skatina baimę. Tačiau galime pasirinkti, kaip
interpretuosime šį netikrumą. Tai neturi būti baimės kelias; mes galime
pažvelgti į pokyčius kaip į galimybę sužinoti ką nors naujo apie save arba ką
nors sukurti, nes jaučiame, kad galime, bet niekada neturėjome galimybės
pabandyti.

PRATIMAS: ĖJIMAS IR ĮSIVAIZDAVIMAS

Kitas pratimas - tai kūrybinės vizualizacijos būdas, kuriame naudojamas

anksčiau aptartas Pigmaliono efektas (žr. p. 106). Pratimas jums padės
perkurti, kaip dabar matote save ir kaip įsivaizduojate ateityje. Atminkite:
jei save matote neigiamai, sukuriate save išpildančią pranašystę, kuriai
būdinga tai, kad prognozės, susijusios su jūsų likimu, dažnai išsipildo,
paveikdamos dabartinius jūsų mąstymo procesus, sprendimus ir veiksmus.
Gera žinia ta, kad galite sukurti ir „teigiamą“ save išpildančią
pranašystę, jei stengsitės į save žiūrėti pozityviau, kaip į troškimus
įgyvendinantį žmogų. Pasižiūrėkime, kaip šis procesas veikia:

1. Pasivaikščiojimo pradžioje pabandykite įsivaizduoti, kokį šiuo metu

matote save, ar esate patrauklūs ir kaip susitvarkote su kasdienio
gyvenimo užduotimis. Kuo daugiau detalių galite sukurti savo
vaizduotėje, tuo geriau, todėl stenkitės neskubinti šio proceso.
2. Vaikščiodami galvokite, ko turite imtis ir į kokius etapus derėtų
suskirstyti jūsų veiksmus, kad pasiektumėte tai, ką norite pasiekti.
Norėdami pradėti tai daryti, pabandykite

122
 išsiaiškinti, kurios gyvenimo sritys jums teikia pasitenkinimą, o kurios
nusivylimą, baimę ar nepasitenkinimą.
3. Norėčiau, kad sutelkdami dėmesį į tas sritis, kurios turi neigiamą
poveikį jūsų psichikai, įsivaizduotumėte, kaip ketintumėte pakeisti
šiuos savo asmenybės aspektus. Pamėginkite sukurti teigiamesnius
savo vaizdinius, kuriais pakeisite ankstesnius, neigiamus.
4. Atlikę visus ankstesnius veiksmus, dabar įsivaizduokite, kaip matote
save ateityje ir ką norėtumėte būti pasiekę po penkerių metų.
5. Kai baigsite vaikščioti, norėčiau, kad greitai palygintumėte, kokį
pamatėte save pradžioje ir kokį matote dabar.
6. Grįžę namo, užsirašykite ir surinkite visą informaciją iš savo
pasivaikščiojimo, be to, parenkite aiškų strateginį planą, ką dabar reikia
keisti ir kokių veiksmų imtis, kad pasiektumėte tai, ką norite būti
pasiekę po penkerių metų.

Su Matu daug dirbome atlikdami ėjimo ir įsivaizdavimo pratimą. Mudu

vaikščiojome miške, netoli jo namų. Iš pradžių jis manė, kad medžiai yra
sunkūs ir slegiantys, tačiau paskui natūraliai sulėtino žingsnį ir pasakė, kad jam
atrodo, jog viską, ką man anksčiau sakė, miškas buvo padaręs „nepralaidų
garsui“. Kaip supratau jo žodžius, jis norėjo pasakyti, kad pradėjo jaustis
saugiai šioje aplinkoje ir kad čia atrado saugesnę vietą atsiverti, nei anksčiau
manė. Čia yra tos dienos ištraukos iš jo ėjimo dienoraščio, kuriame aprašytas
šis pratimas:

Vasario 16 d.

Kur mes vaikščiojome: trijų hektarų ploto miškelyje, netoli mano namų.

123
 Kaip ilgai? Vieną valandą.
Kaip matau save prieš išeidamas: vienišas, apskritai tiesiog „nusiminęs“,
vos vos krutantis. Ne itin stengiuosi atrodyti gerai, bet taip pat nesu ir visiškas
apsileidėlis. Galėčiau susitvarkyti, tik nelabai noriu.
Pasivaikščiojimo metu: kalbėjau apie savo baimę prarasti šeimą ir likti
vienas. Įsivaizdavau save kaip atsiskyrėlį. Ar man tai patiko? Kai kurie
„pasislėpimo" aspektai man patinka, bet patinka ir draugija. Matau, kad noriu
„gydytis" vienumoje, nors nesu tikras, ar tai būtų sveika.
Kur norėčiau būti? Jei mudu su partnere nesugebėtume rasti kompromiso
ir nepradėtume vėl gyventi kartu, tikiuosi, galėtume gražiai bendrauti dėl mūsų
sūnaus. Pats norėčiau būti tikras, kad būsiu geras vienišas tėtis. Norėčiau
gyventi be įtampos ir ginčų. Netrokštu vienas gyventi amžinai, bet neketinu
užmegzti santykių, kurie pasibaigs nesėkme tik todėl, kad jaučiuosi vienišas.
Kai buvau jaunas, daug tapiau ir piešiau - tikrai norėčiau išsiaiškinti, ar vis dar
moku piešti, ir pasižiūrėti, ar man pavyks.
Kaip jaučiuosi pasivaikščiojimo pabaigoje: jaučiu, kad man atsiveria
daugiau galimybių, nei anksčiau maniau. Žinau, kad turiu išgyventi skyrybas ir
kad kartais būnu gana prastos nuotaikos. Tačiau daugelis žmonių skiriasi, ir tai
nėra pasaulio pabaiga. Pradėjau suprasti, kad apskritai pokyčiai nėra blogas
dalykas.
Kaip galėčiau tai pasiekti? Nustosiu ginčytis su partnere ir pripažinsiu, kad
nors kartais gyvenimas būna sunkus, problemos netrunka amžinybę. Labai
kruopščiai apgalvosiu, kur noriu gyventi ir ko iš tikrųjų prašau iš gyvenimo.
Taip pat užsiregistruosiu į tapybos kursus. Manau, kad grįžimas prie meno man
suteiks didelę paguodą.

Galite naudoti šį pratimą, norėdami pertvarkyti ar pakeisti bet kokį savo

gyvenimo aspektą. Pasitelkę lakią vaizduotę teigiamiems

124
paveikslams kurti, neabejotinai pakeisite emocinę savijautą, ir kuo dažniau
kartosite pratimą, tuo aiškesnius vaizdus susikursite.

Susidoroti su pereinamojo laikotarpio sunkumais ir išgyventi tą metą nėra

paprasta. Tiek daug dalykų gali vykti tuo pačiu metu, kai savęs klausiate, ką
padarėte, kad nusipelnėte jų visų. Išsivaduodamas iš priklausomybės ir
pereidamas prie būsenos, kurią dabar vertinu kaip dvasinį atgimimą,
nuoširdžiai stebėjausi tuo, kas vyksta. Ir, patikėkite manimi, padariau viską,
kad atsispirčiau pagundoms. Tuo metu maniau, kad pasaulis nusistatęs prieš
mane. Jei būčiau klausęs savo intuicijos ir turėjęs drąsos pripažinti, kad
pokyčiai yra gyvenimo dalis, o ne tai, su kuo reikia kovoti, galbūt mano
pereinamasis laikotarpis būtų buvęs paprastesnis.
Visata jums primena dalykus, kurių negalite kontroliuoti, ir kad kartais
tiesiog turite atsipalaiduoti ir tikėti, jog laimingai pasieksite kitą pokyčių
tunelio galą. Viskas vyksta turint priežastį. Dažnai tai mačiau savo klientų
gyvenime, taip pat ir savo asmeniniame, ir man, kaip psichoterapeutui, tai buvo
labai įtikinama. Mane įkvepia klientų drąsa ir ryžtas. Be to, malonu žinoti, jog
gana dažnai tiems dalykams, kuriuos labiausiai reikia padaryti, kad pokyčiai
sklandžiau pavyktų, geriausia nesipriešinti. Ir jūs galite tai padaryti. Leiskite
pokyčiams vykti. Pabandykite. Pažiūrėkite, kas bus.

125
 8 SKYRIUS. SIELVARTAS IR NETEKTIS

Neįmanoma toliau gyventi kaip iki šiol, taigi turite

gyventi taip, kaip dar niekada negyvenote. Iš Cheryl
Strayed knygos „Mieli gražūs dalykėliai“ (Tiny Beautiful
Things)

Bet kokius pokyčius ar gyvenimą keičiančius įvykius visada lydi sielvartavimo

laikotarpis, kurio metu galiausiai tenka priverstinai susidurti su kokia nors
„pabaiga“. Kai baigiasi vienas skyrius, prasideda kitas. Tačiau tuo metu, kai
verčiame puslapį, staiga galime pajusti, kad to nenorime daryti, nes pokyčiai
niekam nepatinka, o ypač glumina „paleidimo“ procesas.
Sielvartauti galima dėl visko, ko manomės netekę, o netekties mastas visada
yra proporcingas tarpusavio ryšio arba mūsų prisirišimų, kuriuos esame
užmezgę per gyvenimo kelionę, tvirtumui.
Dar yra sielvartavimas dėl netekimo tų, kuriuos iš mūsų išplėšė mirtis. Jei
prarandame darbą, galime persigrupuoti, nusipurtyti dulkes ir susirasti kitą; jei
nutrūksta tarpusavio santykiai, galime iš tos patirties pasimokę užmegzti naują
pažintį. Kartais būna ir taip, kad sielvartaujame dėl to, jog gyvenime
neturėjome tam tikrų patirčių. Bet kai žmogus miršta, ne tik ryšys su juo
amžiams nutraukiamas, bet ir netenkame dalelės savęs, kurios niekuo negalima
pakeisti.

126
Sielvartas, šokas ir gėda

Tas pats etapų rinkinys būdingas sielvartavimui dėl bet kokių kitų priežasčių.
Iš pradžių patiriamas šokas ir prasideda neigimas. Kitas etapas - pykčio
laikotarpis, kai apima jausmas, kad esi išduotas ir kad gyvenimas neteisingas
(„Kodėl tai atsitiko man?“ / „Kodėl tu mane palikai?“ / „Kodėl turėjai mirti?“).
Paskui apima depresija, nes pradedate realiai suvokti netektį. Galiausiai ateina
susitaikymo etapas - suvokimas, kad gyvenimas tęsiasi ir turime daryti viską,
ką galime, kad eitume su juo koja kojon, kartais labai nenoromis.
Tačiau ne visi patiria sielvartą tokiu linijiniu būdu. Kai kurie žmonės gali
jausti pyktį ar depresiją ilgiau nei kiti arba pastebi, kad negali atsiduoti
liūdesiui, nustumia jį gilyn ir pamiršta, kol jis netikėtai prasiveržia. Jei
nerimastingai lygina save su kitais, norėdami įsitikinti, ar tinkamai
„sielvartauja“, kai kurie iš mūsų gali pajusti gėdą ir pamanyti, kad jiems kas
nors iš esmės negerai, o tai gali pakirsti dvasines jėgas ir išmušti iš
pusiausvyros tuo metu, kai mums labiausiai reikia patikinimo, stiprybės ir
paramos.
Nėra nei „teisingo“, nei „neteisingo“ sielvartavimo. Kai kuriose kultūrose
tam tikrą laikotarpį liūdi visa bendruomenė, žodžių tiradomis išreikšdama
sielvartą; kitose labiau vertinamas buvimas vienumoje, kur ramu ir galima
solidarizuotis su mirusiuoju. Instinktyviai ir intuityviai mes vis dėlto norime
galiausiai atsikratyti sielvarto ir „išsilaisvinti“ iš nepatogių jausmų, kuriuos
nešiojamės su savimi. Tačiau dažnai toks noras gali prieštarauti mūsų kitam
impulsui - „nepaleisti“ savo sielvarto iš baimės prarasti galimybę kontroliuoti
stiprias emocijas, tokias kaip pyktis, netekties, skriaudos jausmas ar liūdesys.
Kartais sunku nebijoti susidurti su galingomis emocijomis, kai jos iškyla į
paviršių, ir visiškai normalu norėti nuslopinti kai kuriuos sunkius jausmus. Mes
bijome „paleisti“ šias emocijas, nes tai reikštų, jog pripažįstame savo netektį.
Taigi jausmų nuslopinimas yra

127
dar vienas būdas išsaugoti neigimą ir išvengti akistatos su mirties baigtinumu.
Tai palyginčiau su „vilko laikymu nepaleidžiant jo nuo grandinės“. Čia
vilkas atstovauja pirmykštei energijai: instinktyvioms emocijoms, kurias
išmokome nuslopinti, kad apsisaugotume ir nepatirtume sukrėtimo, netikėjimo,
nusiminimo, neatskleistume silpnų vietų, kad mūsų nedemaskuotų ir
nesumištume, kad nereikėtų susidurti su nemalonia tikrove, arba dar kitais
atvejais, kad apsaugotume artimuosius, kad neimtų dėl mūsų nerimauti, ir juos
atitolintume nuo stiprių jausmų, nes nenorime jų apsunkinti. Ar mes taip pat
bijome, kad kaip nors sudarysime sau keblumų viešumoje? Dažnai mums
sakoma, kad „pravirkti galima, bet nereikia rodyti pykčio“ arba „gerai būti
piktam, bet šiukštu negalima verkti“. Nesvarbu, kokių lūkesčių žmonės turi dėl
to, kaip „turime“ jaustis, kažin ar daug atsiras tokių drąsių, kurie kitų
akivaizdoje pasisakytų, ką jaučia?
Gyvenime esu patyręs tris sielvartavimo dėl netekties epizodus ir per
kiekvieną iš jų viduje jaučiausi kitaip ir kitoniškai mačiau išorinį pasaulį.
Tačiau sielvartavimo laikotarpio išgyvenimai man padėjo susitaikyti su tuo, kad
mirtis (ir netektis) yra natūrali gyvenimo dalis. Supratau svarbų dalyką, kad
kiekvienas artimųjų netekimas susijęs su „pranešimu“, kurį paliko ką tik miręs
asmuo. Ar jis viską pasiėmė iš gyvenimo? Ar patyrė viską, ką norėjo patirti?
Ar norėjo turėti daugiau laiko, kad ištaisytų tai, dėl ko gailisi? Ar mąstė apie
draugus ir šeimos narius, su kuriais seniai nesimatė? Ar jis mirė su ta pačia
nuotaika, su kuria pragyveno savo gyvenimą? Dirbdamas psichoterapeutu
slaugos ligoninėje, labai dažnai girdėdavau žmones sakant, kad gailisi, jog
gyvenime patyrė per mažai, per daug laiko skyrė apgailestavimui ir nepalaikė
glaudžių ryšių su šeima, draugais ir artimaisiais.
Galėtumėte užduoti sau panašių klausimų apie kitokias netektis. Toliau
pateikiami keli pasiūlymai, kokias temas galėtumėte apsvarstyti:

128
 Ar tai, ko netekote, kaip nors prisideda prie jūsų dabartinės asmenybės
susiformavimo?
Ką geriausiai prisimenate apie dalyką ar asmenį, kurį neseniai
praradote?
Ką po šios netekties sužinojote apie save arba kaip norėtumėte gyventi
toliau?
Kokią žinią, jūsų manymu, netektis jums pasiuntė?
Ar patirta netektis šiuo metu neleidžia jums judėti į priekį, jei taip,
kodėl?
Ką jums sako intuicija apie tai, kokio pobūdžio paramos jums reikia, kad
gyvenime galėtumėte judėti į priekį?

Jei tai jums padės, perrašykite šiuos klausimus į savo ėjimo dienoraštį kaip
priminimą, kad verta apie juos pagalvoti, kai kitą kartą išeisite pasivaikščioti.

Sielvartavimas ir naujo ryšio užmezgimas

Buvau tik septyniolikos, kai mirė mama, ir, žinoma, mane tai stipriai sukrėtė.
Tik tuomet, kai jos netekau, supratau motinos ir vaiko ryšio svarbą. Mano
paskutiniai žodžiai, pasakyti mamai prieš mirtį, buvo tokie: „Aš tave myliu ir
labai tavimi didžiuojuosi.“ Ji buvo labai silpna, bet man atsakė: „Ir aš.“ Po jos
mirties nutraukiau emocinį ryšį su savimi ir savo šeimos nariais ir, kaip jau
minėjau, skausmui numaldyti ėmiau be saiko gerti. Jaučiausi jos išduotas, kad
paliko mane dar beveik vaiką, bet daugiausia kentėjau dėl to, kad jos mirtis
man atrodė tokia neteisinga ir netikėta. Alkoholio vartojimas tik sustiprino
mano pyktį ir pavertė mane gyvu griaunamuoju kamuoliu. Nors toks gyvenimo
būdas man padėjo pabėgti nuo skausmingos tikrovės, su kuria susidurti
nenorėjau, o gal nebuvau pasiruošęs, jis pavertė mane kitu asmeniu, kuris darė
viską, kad sunaikintų bet kokius sveikus santykius

129
ar dvasinį ryšį gyvenime. Kai išblaivėjau, tik tada pamačiau, kokią padariau žalą
ir kokias kančias visiems sukėliau. Su alkoholiu užmezgiau vienus iš
kenksmingiausių ryšių savo gyvenime, bet tuo metu man tai tiesiog nerūpėjo.
Mirus vyriausiam broliui, neišvengiamai pradėjau dar labiau gerti, kad
nebejausčiau netekties ir liūdesio (apie tai dar kartą kalbėsiu kitame skyriuje).
Galų gale nebegalėjau pakelti mane užgriuvusios širdperšos dėl netekčių.
Žvelgiant atgal, būtų buvę geriau, jei tuo metu būčiau radęs geresnį būdą
susidoroti su savo jausmais. Bet buvau jaunas ir tiesiog neturėjau emocinių
įrankių, su kuriais būčiau galėjęs įveikti sielvartą. Tiesą sakant, amžius nėra
svarbus, nes bet kuriame gyvenimo tarpsnyje gali nepadėti nei gyvenimiška
patirtis, nei žinios ar išmintis, jei skausmas, praradimo jausmas ar sielvartas bus
pakankamai sunkūs.
Kai buvau pasirengęs keistis, buvimas gryname ore man padėjo suprasti,
kad skausmingos netektys nereiškė, jog pasaulis prieš mane nukreipė
tamsiausias savo jėgas; ne, tiesiog toks yra gyvenimas. Mes ir gauname, ir
netenkame. Mes gyvename, mes mirštame. Liūdna, bet mirtis yra kiekvieno
gyvo organizmo gyvavimo ciklo dalis.
Vaikščiojimas padėjo atgaivinti prisiminimus, atsikračiau padriko
mąstymo, kuris kartais atsiranda mirus artimam žmogui, ir retsykiais jaučiausi
taip, tarsi tie, kurių netekau, mintyse eitų kartu su manimi. Tai man primindavo
mūsų bendrus pasivaikščiojimus ir viską, apie ką tada kalbėdavomės.
Prisimenu, kad pasivaikščiojimų metu padėkojau jiems už viską, ką jie man
suteikė ir, nors buvo liūdna, kad niekada jų nebematysiu, žinojau, kad visada
branginsiu ir prisiminsiu jų paliktas žinutes.
Sielvartavimo laikotarpiu gyvybiškai svarbu, kad nevengtumėte
„pabaigos“. Turiu omenyje „atsisveikinimą“, kurį galima padaryti tik jums
vieniems prasmingu būdu.
Galima parašyti laišką mirusiam mylimam žmogui arba sukurti tam tikrą
ritualą, kuris apibrėžia jūsų santykį su išėjusiu asmeniu - taip jūs lengviau
suvoksite, kad mylimo asmens nebėra su jumis, ir

130
tai priimsite. Tokios priemonės tinka ir bet kuriam kitam gyvenimo atvejui,
kai susiduriate su „pabaiga“, su kuria jums sunku susitaikyti.

Mano klientas, vardu Frensis, neseniai prarado Aną, su kuria juos siejo
trisdešimties metų draugystė; ji mirė nuo vėžio. Prieš mirtį Ana paklausė
Frensio, ar jis parašys ir perskaitys jos garbei skirtą kalbą per laidotuves, nes,
pasakė ji, „tikriausiai būsi vienintelis, kuris tą dieną tvirtai laikysis“. Jis
nusijuokė, nes, kaip visada, ji pataikė į dešimtuką. Jis niekada nemokėjo
reikalui esant parodyti „teisingų“ emocijų. Kaip ir ji, Frensis žinojo, kad bet
kokie jausmai gali (bet nebūtinai) prasiveržti daug vėliau, kai, kaip sakoma,
nutekės šiek tiek vandens.
Mudu su Frensiu išėjome pasivaikščioti pajūriu netoli jo namų, įsukome į
nuostabaus grožio, bet pavojingai slidų pakrantės taką. Sausį jūrą buvo sunku
atskirti nuo dangaus, jų spalvos susiliejo į švino pilkumo atspalvį. Paklausiau
jo, kaip jis jaučiasi, ar dar tebesielvartauja.
- Visi kiti labai liūdėjo, - atsakė Frensis, - bet, atrodo, aš vienintelis
nepatyriau to sekinančio skausmo. Manyje jo nėra. Dėl to, kad nesugebu jo
pajusti - kad kažkaip esu atkirstas ar užblokuotas - tai varo mane iš proto.
Jaučiu, kad turėčiau, kad privalėčiau. Bet negaliu. Negaliu natūraliai pajusti
sielvarto, ir tai man atrodo negerai.
Frensiui kilo sunkumų dėl to, kad jis jautėsi kaltas ir jam buvo gėda, jog
„neteisingai“ sielvartauja. Jam buvo sunku dar ir dėl to, kad nedalyvavo Anos
laidotuvėse.
- Tą dieną, kai ji mirė, su šeima išvykau atostogų, - paaiškino jis. - Tris
savaites buvau išvykęs ir žinojau, kad praleisiu jos laidotuves. Buvau jai
pažadėjęs prie kapo pasakyti kalbą, bet išėjo kitaip. Jaučiuosi sulaužęs jai
duotą pažadą.
Mačiau, kad Frensiui sunku net ištarti jos vardą, tad paklausiau, kodėl taip
yra.

131
 - Kai kalbu apie Aną ir jos mirtį, mirtis tampa pernelyg reali, - atsakė jis.
- Atrodo, negaliu susitaikyti su tuo, kad jos nebėra. Man ne tiek liūdna, kiek
pikta. Daugybė žmonių miršta anksčiau laiko, aš tai žinau. Bet ji? Tai atrodo
neteisinga.
Kai Frensis susipažino su Ana, jie buvo neseniai palikę tėvų namus. Ana
buvo smagaus būdo, nerūpestinga mergina, savo linksmumu ji praskaidrindavo
Frensiui gyvenimą.
- Ji mane prajuokindavo, - paaiškino jis. - Tik tiek. Mes turėjome tik
mudviem suprantamo humoro ir susitikę visada juokaudavom net ir pačioje jos
gyvenimo pabaigoje. Tai buvo meilės ryšys be intymaus ryšio. Tik gryna meilė.
Kilome ilgoka įkalne, vedančia į uolos viršūnę. Frensiui paaiškinau, kad
man atrodo, jog vidinis balsas, primygtinai sakantis jam, kad jis „turėtų“ jaustis
netekęs galvos dėl draugės mirties, neatspindi jų tarpusavio santykių stiprumo,
tik daro nereikalingą spaudimą jo sielvartavimo procesui. Taip pat pabrėžiau,
kad, sakydamas „turėčiau“, jis kelia sau per didelius lūkesčius arba, kai lygina
savo sielvartavimo ir netekties parodymo būdą su kito asmens, sukelia gėdos
jausmą - jausmą, kurio paskirtis sumenkinti, atimti galias, - o nuolat
galvodamas, kad „tai daro neteisingai“, kenkia savo savivertei.
- Nesu tikras, kad tai „gėda", - atsakė jis. - Nejaučiu gėdos dėl nieko.
Veikiau jaučiuosi blogai, nes panašu, kad nesugebu tinkamai sielvartauti.
- Gerai, pažvelkime kitaip, - pasakiau. - Tarkime, jūsų vidinis balsas kyla
iš tikro asmens - galbūt vieno iš tėvų? Jis sako: „Tu dėl jos nepraliejai nė ašaros
- kodėl? Ar tau kas nors negerai? Tau dėl to tikrai turėtų būti gėda." Kaip tada
jaustumėtės?
Frensis stabtelėjo. Bangos daužėsi į tolimąjį įlankos krantą ir atrodė, kad
jos aidu atkartoja jo prieštaringas mintis.
- Jausčiausi baisiai, - galiausiai ištarė jis. - Tarsi būčiau išbartas - lyg
tikrai nubaustas. Manau, man būtų gėda. Taip pat ir pikta.

132
 - Kodėl pikta?
- Jei taip su manimi kalbėtų tėvas, tikėčiausi iš jo sulaukti daugiau
užuojautos ar supratimo. Aš praradau gerą draugę. Juk to pakanka?
- Gerai, - pasakiau, - bet jei taip kalba ne tikras žmogus, o jūsų vidinis
balsas, ir jūs žinote, kad tai, ką jis sako, yra neteisinga, kodėl į tai kreipiate
dėmesį?
- Nežinau, - atsakė Frensis. - Negaliu atsakyti. Tiesiog girdžiu tą balsą.
Paklausiau Frensio, ar gėdos jausmas įsėlino ir į kitas jo gyvenimo sritis.
Jis atsakė, kad labai dažnai verčia save persistengti darbe, nes ieško tobulumo
visame, ką daro.
- Tai man padėjo darbe pasiekti sėkmės, - pridūrė jis, - bet mane ne
visada tai džiugina. Perfekcionizmas verčia labiau stengtis, tai yra gerai, tačiau
kartais nukenčia kiti dalykai.
Švelniai nukreipiau Frensį prie minties, kad galbūt jis persiėmė pykčio
jausmais, kurie dabar išaugo į vidinio kritiko balsą, šis jam sako pastabas ir
verčia jausti gėdą. Paaiškinau, kad Anos pasirodymas jo gyvenime dar
nesulaukus dvidešimties reiškė jo gyvenimo perspektyvos „išsiplėtimą“.
Intuityviai jis suprato, kad naudinga iš tamsos išeiti į šviesą - šiuo atveju ta
„šviesa“ buvo Ana, kuri dosniai ją skleidė.
- Aš visa tai suprantu, - atsakė jis. - Bet tai vis tiek nepaaiškina, kodėl
negaliu jos apverkti.
Pasakiau jam, kad ne visi reaguoja tokiu pačiu standartiniu būdu.
- Kantrybės, - nuraminau. - Ašarų atsiras, kai turės atsirasti, jei iš viso
atsiras.
Paaiškinau Frensiui, kad svarbiausia turėti kantrybės. Karštligiškas
„sprendimo“ ieškojimas dažnai baigiasi tuo, kad stipresni jausmai nustumiami
šalin. Gamtoje geriausias gydytojas yra laikas. Stebint praradimo jausmus ir
suvokiant, kad jie yra, dažnai gaunama

133
daugiau teigiamos naudos nei pastangos greitai rasti būdą, kaip tuos jausmus
išoriškai parodyti. Niekam nėra malonu patirti arba nagrinėti netektį, pyktį ar
skriaudą. Tačiau jei tokius jausmus patiriame, vadinasi, mūsų santykiai su
žmonėmis, kurių netekome, buvo artimi.
Pasukome šlaitu žemyn link pajūrio miestelio, kur viskas buvo uždaryta,
išskyrus keletą kavinių ir barų, laukiančių tokių mėgėjų vaikščioti žiemą kaip
mes. Paklausiau Frensio, ką, jo nuomone, Ana norėjo jam pasakyti. Sustojome
ant dambos, įrengtos šalia jūros, ir Frensis susimąstė, ką atsakyti.
- Gyvenimo pabaigoje ji buvo per silpna fiziškai, kad atsisveikintų, -
atsakė jis. - Bet jei būtų turėjusi galimybę, būtų pasakiusi: „Džiaukis gyvenimu.
Mėgaukis juo, ir žmonėmis taip pat. Būk geras. Būk kilniaširdis. Ir nebūk
visuomet toks dorybingas!“
- Ir kaip šias mintis galite pritaikyti savo gyvenime? - paklausiau jo.
Jis kreivai šyptelėjo.
- Aš jau pradėjau, - tarė jis. - Kai būnu tokioje situacijoje, kur į save žiūriu
pernelyg rimtai, pagalvoju: o ką JI pasakytų apie tai? Ir tada nebegaliu ilgiau
būti rimtas.
Taip Frensis mokosi išgirsti kitokį dialogą - tokį, kurį girdėdavo, kai jo
draugė dar buvo gyva, ir kuris išstumia jo kritišką, peikiantį vidinį balsą.
Klausydamasis jos balso, jis dabar gali gerbti jos jam paliktas dovanas, jomis
naudotis ir dėkoti už jas. Jis pamažu supranta, kad liūdesys galų gale jam yra
naudingas.

Praėjo keli mėnesiai, kol Frensis vėl su manimi susisiekė. Jis norėjo pranešti,
kaip jam sekasi. Tai ištrauka iš jo laiško:

Užtvanka „laikėsi“ visą amžinybę. Paskui, maždaug prieš

mėnesį, nuėjau į kino teatrą pažiūrėti filmo „Pabaisa
šaukia“ („Monster Calls“). Viskas buvo gerai iki paskutinės

134
 scenos, ir tada tiesiog pratrukau ašaromis. Užsidegus
šviesai pamačiau, kad verkiau toli gražu ne vienintelis.
Tą akimirką supratau, kad esu ne vienas. Mes visi
išgyvenome sukrečiančią, širdį draskančią akimirką.
Frensis

Gyvenimas su netektimi
Netekus mylimo žmogaus ar kokio nors mėgstamo dalyko, gyvenimas be jų
gali atrodyti neįsivaizduojamas. Sielvartaujantys žmonės dažnai sako, kad
liūdesys juos pakirto tada, kai jie mažiausiai to tikėjosi, panašiai kaip dūris
peiliu į širdį. Tas pats pasakytina apie stiprius netekties ir pykčio jausmus,
kurie apima supratus, jog kažko jūsų gyvenime nebėra. Iš niekur nieko galite
pasijusti suglumę, priblokšti ar netekę ryšio su aplinkiniais, pajusti atskirtį ir
vienatvę.

PRATIMAS: KUR MES ĮŽVELGIAME SAVO NETEKTĮ?

Kito pasivaikščiojimo metu skirkite šiek tiek laiko, kad atpažintumėte,

kurioje srityje jaučiate ar įžvelgiate praradimo jausmą arba „tuštumą“.
Pavyzdžiui, jei išgyvenote skyrybas, ar ta laiminga pora, einanti gatve,
jums kelia liūdesį arba tuštumos jausmą? O jei netekote tėvo, motinos,
draugo ar mylimo asmens, ar manote, kad kavinėje jūsų akys dažniau
užkliūva už besijuokiančių šeimų ir draugų grupių? Jei praradote darbą, ar
jaučiate pavydą tiems, kuriuos matote rytais einančius į darbą? Jei jums
liūdna, kad senstate, ar vis dažniau pastebite jus aplenkiančius energingus
jaunuolius?
Apačioje arba ėjimo dienoraštyje parašykite, kada ir kur patyrėte kurį
nors iš čia paminėtų dalykų ir kaip dėl to jautėtės:

135
Kur ir kada pajutau netekties jausmą?

Kokiu būdu tai patyriau?

Kaip tai privertė mane jaustis?

Išsiaiškinę, ko jaučiatės netekę, kitą kartą, kai patirsite tą patį jausmą

eidami pėsčiomis, pabandykite su netektimi susieti teigiamus
prisiminimus, užuot blogai galvoję apie tai, ko nebeturite. Paklauskite
savęs, ką ši akimirka jums primena, kokius bendrus išgyvenimus
patyrėte ir ką gero iš tos patirties išsinešėte. Tam tikru gyvenimo
laikotarpiu mes visi ką nors prarasime, taip pat mums artimus ir labai
svarbius žmones, bet neturime prarasti mielų prisiminimų, susijusių su
jais. Galime juos išsaugoti, tai priklauso nuo mūsų.

136
Kiekvienas, netekęs artimo žmogaus, bus patyręs fenomenalų reiškinį, kai
„girdi“ to žmogaus balsą arba net „mato“ jį toje vietoje, kur jis dažniausiai
būdavo. Kalbu ne apie vaiduoklius, o apie draugystę su mirusiu asmeniu ir
priežastis, kurios jį sugrąžina į dabartinį laiką. Kartais tokie girdėjimai ir
matymai gali sukelti nerimą. Kita vertus, jie gali nuraminti ir patvirtinti, kad su
mirusiuoju jus siejo bičiuliški santykiai.

PRATIMAS: ĖJIMAS SU NETEKTIMI

Kitą kartą išėję pasivaikščioti bet kurioje savo nuožiūra pasirinktoje

vietovėje, pabandykite ten įsivaizduoti asmenį, kurio netekote. Ar matote,
kaip jis žingsniuoja per miestą, palengva eina palei jūros krantą ar žygiuoja
per mišką? Kaip jis atrodo? Ką jis jums sako?
Kai tai padarysite, skirkite laiko apmąstyti, kokia jo nuotaika ir ką jis
bando jums pasakyti. Tai išsiaiškinę, lengviau susisiesite su išmintingesne,
giliau mąstančia savo sąmonės dalimi, be to, įgysite tvirtesnį, aiškesnį
požiūrį į gyvenimą, praplėsite akiratį. Tai gali suteikti jums taip lauktą
nusiraminimą.

Uždaviau Frensiui kelis klausimus iš ėjimo su netektimi pratimo, jie buvo

susiję su Ana.
- O, aš ją matau jūroje, - atsakė jis nedvejodamas. - Ji baidarėje su irklu
rankose ragina mus visus nusimesti batus, kojines ir prisidėti prie jos. Ir
atneškite dar vieną taurę džino su toniku! Ką ji bando pasakyti? Manau, tai
būtų: „Mėgaukitės gyvenimu, kol esate gyvi!“

137
Pabaigos sukūrimas, pasitelkus ritualus arba simbolius
Kai būsite pasirengę užbaigti reikšmingą gyvenimo skyrių, kito
pasivaikščiojimo metu pabandykite apmąstyti, kaip galėtumėte pažymėti jo
pabaigą, sukurdami jums asmeniškai tinkamą pabaigos ritualą.
Patyrus bet kokią netektį, kaip jau minėjau, labai svarbu išgyventi ir jos
pabaigą. Tai padės suvokti, kad viskas jau pasibaigė ir turėsite galimybę
atsisveikinti. Laidotuvės savaime yra ritualas, tačiau jos gali būti nepakankamai
asmeniško pobūdžio, kad galėtumėte atsisveikinti su mirusiuoju, jos gali
neatspindėti jūsų santykių ypatingumo. Štai tokiais atvejais tikrai pravartu
sukurti asmeniškesnį ritualą.
Galima parašyti laišką, kuris padės apibūdinti ir apibrėžti jūsų emocijas, ir,
kai tik jas surašysite popieriuje, sudeginkite laišką arba, suvynioję į laišką
akmenį, išmeskite į ežerą, įdėkite į butelį ir išmeskite į jūrą arba užkaskite jums
svarbioje vietoje. Taisyklių nėra, todėl galite pasitelkti vaizduotę. Kai kuriems
galbūt patiks mintis iš prisiminimų sukurti laiko kapsulę: reikia svarbias
nuotraukas arba daiktus sudėti į dėžutę ir ją paslėpti gamtoje kokioje nors jums
patinkančioje vietoje. Kiti gali nueiti į barą ar mėgstamą restoraną ir,
pažymėdami ypatingų santykių pabaigą, išlenkti taurelę mirusiojo garbei.
Ritualo sukūrimas taip pat reiškia, kad jūs įsipareigojate padaryti, ką reikia,
kad jūsų gyvenimas nesustotų vietoje. Jei vis dar sunku grįžti į įprasto
gyvenimo vėžes, galite kartkartėmis atgaivinti prisiminimus ir pasinerti į
jausmus, susijusius su netektimi. Priimdami įsipareigojimą gyventi toliau
paskatinsite save neužmiršti, kad vis dar turite jėgų ir pasitikėjimo savimi irtis
į priekį net ir sunkiu gyvenimo laikotarpiu.
Štai kaip Frensis atsiliepė į mano pasiūlymą sukurti ritualą Anos
iškeliavimui iš šio pasaulio pažymėti:

Žinojau, kad Anos garbei bus surengtas lėšų telkimo žygis,

todėl nusprendžiau prisidėti prie vienos maršruto dalies.

138
 Žinojau, bus sunku, bet nieko negali būti sunkiau už tai, ką
ji išgyveno ligos patale. Tai buvo geriausias dalykas, kokį
aš kada nors esu gyvenime padaręs. Susitikau su senais
draugais, mes juokėmės ir kalbėjomės - daug apie Aną,
bet taip pat ir apie mūsų pačių gyvenimą, - o kai ilgokai
kopę pasiekėme viršūnę, pakėlėme taures jos garbei. Prie
savo turistinės lazdos pririšau šaliką su leopardo kailio
raštu (jai patiko toks raštas) ir naudojome jį kaip vėliavą.
Paskui visiškai paklydome ir juokėmės dar daugiau: tuo
metu mes iš tiesų pajutome jos išdykusią, nepavaldžią
nelaimingiems atsitikimams sielą. Žygio pabaigoje visi
jautėmės padarę kai ką ypatingo. Ji niekada nebus
užmiršta, kaip niekada nenutrūks ryšys tarp jos draugų.
Frensis

Vaikščiojimas su savo sielvartu čia aprašytais būdais padeda nusiraminti ir gali

iš tikrųjų padėti pajusti, kad ir gyvenime judate pirmyn. Buvimas lauke,
gryname ore, suteikia neutralią aplinką, tinkamą mąstyti ir jausmams apdoroti,
o pats judėjimas ir „ėjimas dideliais atstumais" gali padėti vėl atrasti vidinę
stiprybę. Eidami lėtai, jausitės ramesni, jūsų skausmą malšins gamtos garsai;
o didėjant ėjimo tempui, pasijusite stipresni fiziškai nei paprastai, taip pat ir
emociškai, lengviau ištversite gyvenimo sunkumus.
Kai sielvartaujate, dažnai dėl streso įsipainiojate į „vamzdinės regos"
pinkles. Išėjimas į lauką paskatins laisviau jaustis ir plačiau suvokti tikrovę.
Jei pasaulyje jaučiatės vieniši, gera mintis einant sakyti medžių, ežero, kalno
ar vietovės, kuri jums turi sentimentalią reikšmę, pavadinimus, nes tai padės
atkurti buvusį ryšį su gamta ir jūsų dvasingąja savasties dalimi. Gamta yra
universali gimdytoja, todėl prisijungę prie jos gelmės pajusite, kad ji visada
jumis rūpinasi arba eina šalia.

139
 9 SKYRIUS. KAI NIEKADA NEGANA -
NEPRIKLAUSOMYBĖS GNIAUŽTAI

Kas yra priklausomybė - kai negalite pasisotinti tuo, kuo

sotintis jau nebenorite. Deepakas Chopra, Indijoje gimęs
amerikiečių rašytojas, alternatyviosios medicinos
propaguotojas

Ilgai dvejojau, kol galiausiai nusprendžiau parašyti skyrių apie priklausomybes.

Iki šiol jau kelis kartus minėjau apie savarankišką gydymąsi alkoholiu nuo
darbe patiriamo streso, nerimo ir depresijos, bet kaip žinoti, kuriuo metu
atsipalaidavimui kiekvieną vakarą išgeriama taurė ar dvi virsta kenksmingu
įpročiu?
Pats turėjęs priklausomybių, suprantu, ką tai reiškia ir kaip neįtikėtinai
sunku jas įveikti. Vienu ar kitu metu daugelis iš mūsų patiria knygoje aprašytą
stresą ir sunkumus, tačiau kuris iš mūsų pasakys, kad yra nuo to priklausomas.
Arba galbūt pasakysiu tiksliau: ar daug atsiras tokių, kurie pripažins, kad jie
narkomanai?
Apibūdinant kokio nors asmens elgesį kaip „priklausomą“, dažnai tas
asmuo iš siaubo ima mojuoti rankomis. Kodėl? Kadangi dauguma žmonių
mano, kad priklausomybė yra terminas, kuris tinka tik kitiems asmenims.
Tipiškas atsakymas būtų toks: „Aš nesu priklausomas. Gerai, mėgstu vakarais
išlenkti taurę vyno ar dvi. Na, gal pusę butelio ar panašiai, bet aš nepasigeriu.
Mano darbas labai įtemptas, o vynas mane nuramina, ir viskas. Ne, aš nesu
nusmurgęs alkoholikas, slepiantis nuo visų, kad geria arba atvirai mojuoja
plastikiniu stipraus sidro buteliu.“

140
 Ne, jūs nesate toks kaip šis žlugęs individas, su kuriuo save lyginate; o
galbūt esate? Galbūt jūs abu neapsieinate be to, kas padėtų ištverti gyvenimo
sunkumus, ir kol galite išsilaikyti darbe ir elgtis ne taip chaotiškai kaip mūsų
sidro gėrėjas, ar tikrai labai skiriasi jūsų ir jo poreikiai? O gal jūs abu butelyje
skandinate sunkumus?
Tas pats pasakytina ir apie psichoaktyviąsias medžiagas. Patikėkite
manimi, nėra didžiulio atotrūkio tarp kelių surūkytų suktinių „nuotaikai
pagerinti“ savaitgaliais ir narkomanų lindynės, kurioje atsiduriate vidury
dienos ieškodami kreko. Žinau - buvau abiejuose spektro galuose, iš vieno
galima greitai pereiti į kitą, kai to mažiausiai tikitės. Ir vis dėlto reakreacinius
narkotikus vartojantys žmonės labiausiai kratosi narkomano etiketės. „Eikit
sau, - sako jie man, - kokia čia problema? Šiais laikais visi tai vartoja.“

Alkoholio ir narkotikų vartojimo pramogai augimas

Dabar alkoholis yra labiau prieinamas ir lengviau įperkamas nei bet kada:
Britanijoje 29,2 mln. suaugusiųjų per 2017 m. išgėrė bent vieną taurę
alkoholinio gėrimo, o beveik 1 iš 10 suaugusiųjų (4,9 mln. žmonių) teigia, kad
geria ne mažiau kaip penkias dienas per savaitę6. Remiantis ta pačia apklausa,
labai tikėtina, kad specialistais arba vadovais dirbantys žmonės praėjusią
savaitę bent kartą pavartojo alkoholinių gėrimų. Taigi, visi žmonės bando
suvaldyti stresą, nerimą ir depresiją, vadinasi...
Su narkotikais susiję statistiniai duomenys taip pat verčia juos skaitant
išblaivėti (jei atleisite už frazę). NHS duomenimis, 2016 ir 2017 m. maždaug
1 iš 12 (8,5 proc.) 16-59 metų amžiaus suaugusiųjų Anglijoje ir Velse per
pastaruosius metus vartojo kokią nors nelegalią narkotinę medžiagą. Į
ligonines patekusiųjų dėl su narkotikais susijusių sveikatos sutrikimų skaičius
per dešimtmetį išaugo 40 proc., o mirties atvejai, susiję su piktnaudžiavimu
narkotikais, pasiekė aukščiausią lygį nuo 1993 m., kai buvo pradėti registruoti.

141
 Priklausomybių turi daugelis žmonių. Štai kodėl nusprendžiau į knygą
įtraukti šį skyrių. Juk tiesa yra ta, kad galite neturėti įprastų priklausomybių,
kad ir kas jos būtų - ar alkoholis, narkotikai, tabakas, azartiniai lošimai, seksas,
darbas, televizija, maistas, pinigai... Akivaizdu, kad yra sveikų ir nesveikų, taip
pat aukšto ir žemo lygio priklausomybių, tačiau, viską gerai pasvėrus, jei
griebiatės to, kas prislopintų kasdienio gyvenimo skausmą arba padėtų jums
pabėgti nuo tikrovės, tada teisinga sakyti, kad jūsų elgesyje yra priklausomybės
požymių. Cituojant aktorių ir komiką Russellą Brandą, „narkotikai ir alkoholis
nėra mano problema; tikrovė yra mano problema, narkotikai ir alkoholis yra
mano sprendimas“.
Kaip jau minėjau, mes linkę nematyti savo priklausomo elgesio, nes nuolat
lyginame save su kitais. Gal ir galėtume susirūpinti, ar neturime problemų, bet
kai prisimename vieną iš savo kolegų, draugų ar šeimos narių, kurie visada,
atrodo, „lindi kokiame bare“ („lyg prikalti“, „pripampę“, „su mėlyne po akimi“,
„prisisprogę iki sąmonės netekimo“, „prisisiurbę“), nusiraminame pagalvoję,
kad mes į juos nepanašūs. Jei panagrinėsite šiuos terminus, pajusite juose aiškią
agresiją. Panašu, kad priklausomybės mums padeda atsikratyti vidinio nusi­
vylimo, streso ir agresijos, - jausmų, kuriuos kartais sunku suvokti ar garsiai
išsakyti kasdieniame gyvenime. Kitaip tariant, mes ieškome tinkamo dalyko,
bet netinkamoje vietoje. Baimė ir nesugebėjimas valdyti minčių ir emocijų daro
stiprią įtaką visiems, siekiantiems atsikratyti priklausomybių sukeltų problemų,
bet paprastai gėdos jausmas tiems žmonėms neleidžia apie tai prisipažinti
kitiems.

„Gėdos hierarchija

Tas, kas į kitą asmenį žvelgia iš aukšto dėl priežasčių, kurias laiko nesėkmėmis,
kuria mano vadinamą „gėdos hierarchiją“. Ir tai vyksta

142
darbe, namuose, tarp draugų ir pažįstamų. Save užkeliame į viršų, o kitus
nuleidžiame į apačią, ir dažnai tai nutinka visuomenėje, ypač vertinant savo ir
kitų visuomeninę padėtį. Mes taip elgiamės, nes norime pasijusti „svarbesni
už“, o ne „mažesni už“. Pavyzdžiui, galvojame „gerai, gal aš geriu alkoholį ar
vartoju narkotikus, bet tai darau rečiau už jus ir nepatenku į visokias painiavas.
Arba aš niekada nesielgiu arba nesielgsiu taip, kaip kažkas pasielgė. Bet jei
tikrai būsime sąžiningi sau, esu įsitikinęs, pripažinsime, kad tam tikrą akimirką
visi esame darę tai, dėl ko niekiname kitus. Ir priežastis, kodėl kartais sunku
priimti ar pripažinti kai kurias garbės nedarančias mūsų gyvenimo akimirkas,
ta, kad mums dėl jų „gėda“.
Gėdos hierarchija labai gerai užmaskuoja mūsų destruktyvų, netobulą
elgesį arba trukdo jį pripažinti. Mano nuomone, turintieji „socialiai
priimtinesnes“ priklausomybes neįtikėtinai kritiškai vertina tuos, kurie įgiję
kitokių priklausomybių, visuomenės laikomų „prastesnėmis už“, ypač
alkoholizmą ir narkomaniją, todėl priklausomybių skalėje jie šiems žmonėms
randa gerokai žemesnę vietą nei sau.
Tenka sutikti daug žmonių, kurie neigia esantys priklausomi nuo ko nors.
Jie žino, kad turi problemų: mėgėjai išgerti supranta, kad alkoholis yra
depresantas ir kad jo vartojimas stresui, nerimui ir depresijai mažinti ilgainiui
duoda visiškai priešingus rezultatus. Tačiau nepripažįsta, kad turi bėdų, ir
nenori nustoti vartoti alkoholį. „Aš alkoholikas? - nustemba. - Tai neįmanoma.
Per vakarą išgeriu tik dvi taures vyno.“ Tačiau tai nėra neįmanoma. Vienas
žmogus gali išgerti tiek pat alkoholio kaip ir kitas ir reaguoti visiškai kitaip. Jei
pabudus rytą jūsų savijauta baisi, einate į darbą pagiringi, nepraeina bloga
nuotaika ir tik laukiate, kada gausite vėl išgerti, kad stebuklingai išnyktų
skausmas, tada nesvarbu, išgeriate butelį geriausio „Bordo“ vyno ar du litrus
pigaus, stipraus sidro - jūs turite problemą ir reikia ją spręsti dabar.

143
Priklausomo tipo asmenybė

Ar yra toks dalykas kaip „priklausomo tipo asmenybė“? Kai kurie autoriai
nurodo, kad tai žmonės, kurių elgesys dėl turimų priklausomybių yra
išskirtinesnis, pavyzdžiui, kurie serga psichikos liga arba turi protinę negalią, o
kiti terminą „priklausomo tipo asmenybė“ vartoja norėdami apibūdinti tuos,
kurie, paprastai su grupe bendraamžių, laisvalaikiu reguliariai vartoja
alkoholinius gėrimus, yra įjunkę į rekreacinius narkotikus ar turi kitų
kenksmingų įpročių, pvz., žaidžia kompiuterinius žaidimus, įninka į azartinius
lošimus ar vaikosi sekso. Bet dienai baigiantis, kad ir kaip vadintume tą
asmenybę, jos būklė neišvengiamai prastėja. Ypač dažnai matau, kad emociškai
sudėtingi gyvenimo įvykiai labai greitai paprastą įprotį paverčia kenksmingu
košmaru. Netgi pasitaiko žmonių, priklausomų nuo savo pačių adrenalino,
sukeliamų skandalų ar ekstremalaus elgesio, ir visa tai gali sukurti savarankišką
nerimo ir kančios ciklą.
Mano patirtis rodo, kad vaikystėje matytas pavyzdys suformuoja vaiko
polinkį įgyti žalingus įpročius ir priklausomybę nuo jų vėlesniame gyvenimo
tarpsnyje. Kai buvau mažas, mačiau, kad dauguma man artimų suaugusiųjų
geria alkoholinius gėrimus - pirmiausia, kad lengviau megztųsi pokalbis, bet
taip pat kad lengviau būtų galima išspręsti sunkumus. Šešerių metų man buvo
pastatyta nedidelė vyno taurė ir per vakarienę prie stalo leista išgerti šlakelį.
Tada niekas nemanė, kad tai neįprasta ar kenksminga, nes daugelis neturėjo
šiandieninių žinių. Tiesą sakant, daug žmonių vis dar klaidžioja tamsoje,
nežinodami apie sunkius padarinius, kuriuos sukelia alkoholio vartojimas,
nesvarbu, kokiais kiekiais ir nuo kokio amžiaus.
Nekaltinu tėvų, kad leisdavo man išgerti, kai buvau dar visai mažas. Jie
nemanė, kad tai negerai; kaip minėjau, tuomet alkoholis nebuvo laikomas rimtu
narkotiku. Vis dėlto buvau drovus, jautrus berniukas ir supratau, kad lašelis kitas
alkoholio greitai mane pakeičia ir septynmyliais

144
žingsniais atneša pasitikėjimą savimi. Prie to pridėkite stresą, kurį sukėlė
nesėkmės moksle, patyčias, vėliau motinos ligą ir ankstyvą mirtį, ir turite
beveik tobulą ypač kenksmingo sveikatai, priklausomo elgesio receptą, kurį
dar labiau skatino stiprėjantis noras išvengti nemalonių jausmų. Ar tame
recepte yra „asmenybės“ elementas, sunku pasakyti, nes alkoholis tikrai mane
išlaisvino iš įgimto drovumo, bet taip pat atvėrė duris į pavojingesnį pasaulį.
Pasaulį, kuriame išryškėjo tamsieji mano vilkiškos prigimties aspektai. Kai
būdavau apgirtęs ar apsvaigęs nuo narkotikų, pradėdavau tykoti kito vakarėlio
ar kitos dozės. Naktį mano vilkas jausdavosi visiškai žvalus, bet kai
prisišniodavau alkoholio ir narkotikų, jis imdavo elgtis agresyviai, keldamas
pavojų man pačiam ir aplinkiniams.
Rizikos, pavojaus ir chaoso keliamas jaudulys buvo ypatingas, juo niekaip
negalėjau pasisotinti. Be to, jaudulys man suteikė „tikslo jausmą“. Kai įprastas
pasaulis pradėjo byrėti į šipulius ir tapo nebepavaldūs, alkoholis ir narkotikai
buvo vieninteliai dalykai, kuriuos galėjau kontroliuoti. Jų paveiktas visada
galvojau, kad likti gyvam man padėjo pirmykščiai instinktai, neleidę stipriai
pakenkti sau ir kitiems. Bet iš tikrųjų viskas buvo atvirkščiai. Jei vilką
nuraminsite, pripumpavę jį narkotikų, ką turėsite? Gyvūną, netekusį
pirmykščių instinktų ir savybių, tokį, kuris trukdo ir sau, ir kitiems.
Dirbdamas psichoterapeutu pastebėjau, kad kuo jautresnis žmogus esate,
tuo didesnis jūsų jautrumas alkoholiui, kuri s , vartojant ilgesnį laiką, labiau
paveikia bendrąją savijautą. Kaip jau minėjau, du žmonės labai panašiomis
aplinkybėmis gali išgerti tiek pat ir reaguoti visiškai skirtingai, nelygu, kokie
jautrūs jie yra. Alkoholio vartojimas stipriai sumenkino mano savigarbą ir
pakenkė požiūriui į save. Manau, kad jei būčiau augęs kitokiomis sąlygomis,
tikriausiai viskas vis tiek būtų pasibaigę priklausomybe nuo alkoholio ir
narkotikų. Priklausomybė yra dalykas, apie kurį turiu kasdien prisiminti ir
valdytis, kad vėl nenusirisčiau į jos liūną. Man poilsio būti negali.
Turėdamas tai omenyje, noriu papasakoti brolio istoriją.

145
Mano brolio istorija

Ričardas buvo visus mylintis, jautrus, mokantis prajuokinti, kartais kandus, bet
žavus ir labai protingas žmogus. Dar jis buvo dievobaimingas - tikintis
katalikas - ir mėgo muziką, lygiai kaip mūsų tėvas. Be to, Ričardas buvo gėjus,
bet kadangi buvo tikintis, to labai gėdijosi. Tad jis gėrė. Gėrė, kad alkoholis
padėtų pamiršti gėdą ir sudarytų galimybę susitaikyti su seksualine orientacija.
Jis visada mesdavo iššūkį kitų žmonių riboms, manau, daugiausia dėl to, kad
kitados pametė iš akių savąsias, kaip dažnai būna nuolat ir pernelyg daug
geriantiems. Pats esu tai patyręs.
Kaip ir aš, jis vienu metu pradėjo gerti su bet kuo ir bet kur. Buvo nemažai
atvejų, kai jį tokį matydavo žmonės. Aiškiai prisimenu, kai mirė mama, jis man
prasitarė, kad niekada su tuo nesusitaikys, nes jie visada buvo itin artimi. Kai
galiausiai brolis prisipažino, kad yra gėjus, mūsų šeima žinią apie jo seksualinę
orientaciją sutiko palankiai, ir tada jis užsidegė mesti gerti ir pradėti gyvenimą
iš naujo. Jis nebuvo visiškai metęs vartoti alkoholį, tačiau buvo matyti, kad
pagaliau vėl tampa tokiu žmogumi kaip kadaise.
Bet prabėgus vos keleriems metams, mamos mirties metinių išvakarėse, jis
išėjo išmesti burnelę ar dvi. Bare kažkas jam pardavė metadono dozę. Jis
nebuvo priklausomas nuo heroino, todėl neturėjo priežasties jo pirkti. Aš
niekada nesužinosiu tikslių aplinkybių, bet galiu atspėti, kas atsitiko. Ričardas
nežinojo, nei kas yra metadonas, nei kaip jis turėtų būti vartojamas, t. y.
nedidelėmis dozėmis. Galbūt norėdamas pasirodyti kietas, o gal pats sau
įrodyti, kiek daug pakelia, išgėrė jam parduotą mišinį vienu mauku.
Mano brolį nužudė metadonas, bet jei jis nebūtų gėręs alkoholio, tos dozės
nebūtų suvartojęs. Alkoholis pasižymi vartelių fenomenu - jis skatina pradėti
eksperimentuoti su kitomis psichoaktyviosiomis

146
medžiagomis, nes žmogus praranda stabdžius, todėl padidėja rizika pakenkti savo
sveikatai ir net sulaukti ankstyvos mirties. Jis buvo ne iš tų, kurie šlaistosi
gatvėmis. Buvo mielas, jautrus, nekaltas vaikinas, turintis problemą, kuri
netiesiogiai jį pražudė. Kokia nelaimė.

Tuo metu, kai mirė brolis, pats turėjau priklausomybių, bet, užuot įgavęs proto
ir metęs netvarkingą gyvenimo būdą, į kurį alkoholis įstūmė mano šeimą,
sureagavau priešingai - pasinėriau į jį stačia galva (įskaitant psichoaktyviųjų
medžiagų vartojimą). Sakydavau, kad neketinu gyventi ilgiau nei iki dvidešimt
aštuonerių. Tada to nesupratau, bet aktyviai stengiausi palengva nusižudyti.
Maniau, kad valdau padėtį. Aišku, toli gražu taip nebuvo. Žvelgdamas atgal,
dabar suprantu, kad tokiu elgesiu nesąmoningai kartojau Ričardo kelią į mirtį,
kad tapčiau jam artimesnis ir geriau suprasčiau, ką jis tuo metu išgyveno, taip
pat tikėdamasis atgauti gebėjimą daryti įtaką man nepavaldiems dalykams.
Priklausomybę galima apibrėžti kaip nesugebėjimą valdyti kokį nors įprotį,
išsikerojusį taip, kad tas įprotis ima jums kenkti. Ir, norint suprasti, kad esate
priklausomi, nebūtina pabusti savo vėmalų klane arba su svetimu žmogumi
lovoje ir neprisiminti, kaip jis ar ji ten atsidūrė. Jūsų priklausomas elgesys gali
būti nuolatinių ginčų namuose priežastis. Jis gali neigiamai paveikti jūsų
sąskaitą banke arba jūsų sveikatą (arba abu). Dėl jo galite netekti galimybės
pakilti tarnyboje, praleisti geras progas arba neįgyvendinti didžiausių
gyvenimo užmojų. Priklausomybė gali turėti įtakos jūsų vaikų ir artimiausių
šeimos narių gyvenimui.
Priklausomybes lydi tokia stigma, kad tuo metu, kai jūs ką nors vartojate,
šeimos nariai beveik negali suteikti jums taip reikalingos atjautos. Be abejo,
tuo piktnaudžiaudami jūs išduodate save, bet neišvengiamai darote tą patį ir
aplinkiniams. Su priklausomu asmeniu

147
gyvenantys arba jam artimi žmonės patiria tokį patį stresą, yra taip pat
traumuojami ir apskritai jaučia, kad viskas slysta iš rankų, kaip ir tas asmuo,
kurį jie palaiko. Tai paprastai vadinama potrauminiu streso sutrikimu (PTSS).
Kai buvau priklausomybės gniaužtuose ir išsprukdavau iš namų ieškoti, kur
galėčiau išgerti ar gauti psichotropinių medžiagų, niekas iš namiškių
nežinodavo, ar grįšiu gyvas, ar nebegrįšiu. Kiekvienas, gyvenantis tokioje
nežinioje, patiria neįsivaizduojamą stresą.

Aš supratau, kad turiu priklausomybę, - o kas toliau?

Atsakymas paprastas. NUSTOKITE. Nustokite eiti savęs žalojimo keliu,

atsukite nugarą tam, kas valdo jūsų gyvenimą. Ne kitą savaitę, kitą mėnesį ar
kitąmet - nustokite dabar ir nedelsdami kreipkitės pagalbos.
Suprantu, kad ir koks būtų tas dalykas, nuo kurio esate priklausomi, jis jums
suteikia šiek tiek pasitikėjimo, laimės ir gyvybingumo tol, kol tai darote (ir
verčia to ilgėtis, kai nedarote), tačiau turite prisiminti, kad visa, ką darote,
užmaskuoja tikruosius jausmus. Pasijutę prislėgti, jūs išgeriate, tada pasijuntate
geriau, o kitą dieną jaučiatės dar labiau prislėgti. Jūs ką nors nusiperkate
internetu, ta medžiaga atsiunčiama ir penkioms minutėms suteikia jums laimės,
o tada vėl ieškote kai ko naujo.
O kol tai darote, nesprendžiate pagrindinės priežasties, dėl kurios jaučiate
neįveikiamą potraukį gerti, vartoti psichotropines medžiagas, leisti pinigus, lošti
ir t. t. Taigi, pirmiausia jums reikia nustoti tai daryti. Dabar. Tai aš tvirtinu
visiems savo klientams be jokių užuolankų. Nėra vilties, kad suprasite, kas jus
graužia iš vidaus, jei prieš tai nenusiimsite kaukės. Jūs sakote, kad „dar nesate
pasiruošę tai padaryti“. Aš atsakau: „Tada grįžkite pas mane, kai būsite
pasiruošę. Nes šiuo metu aš negaliu jums padėti.“

148
 Tikiuosi, kad tai nenuskambėjo pernelyg šiurkščiai. Patirtis mane išmokė,
kad vienintelis būdas įveikti priklausomybę - pažvelgti jai tiesiai į akis ir
aiškiai suprasti savo veiksmų pasekmes.
Kai buvau pats pakliuvęs į priklausomybės gniaužtus, jausmas buvo toks,
lyg stovėčiau už didelio grūdintojo stiklo lakšto ir stebėčiau, kaip pamažu į
šipulius byra mano gyvenimas. Mačiau, kokią žalą darau sau ir kokį skausmą
sukeliu kitiems, bet tuo metu man atrodė, kad nieko negaliu pakeisti. Jaučiausi
visiškai bejėgis. Bet kai tvirtai nusprendžiau nustoti vartoti alkoholį ir
psichoaktyviąsias medžiagas, tai man suteikė jėgų ir drąsos laikui bėgant
ištaisyti šias gyvenimo klaidas. Man padėjo (po reabilitacijos) keletas artimų
draugų, šeimos narių, bendruomenės paramos grupių ir nuolatinės specialistų
konsultacijos. Prisijungti prie bet kurios bendruomenės - pavyzdžiui, kokio
nors vietinio klubo, užsirašyti į dailės mokyklą ar koledžą - labai naudinga,
nes tai užtikrina bendrystės jausmą, kuris būtinas sveikimo laikotarpiu.
Norint nustoti vartoti bet ką, prie ko esate įpratę arba nuo ko esate
priklausomi, paprastai turi įvykti elgesio keitimo ciklas (pagal Prochaskos ir
Di Clemente'ės pateiktą modelį), kuriam būdingi tam tikri etapai: iki
svarstymo, svarstymo, pasirengimo, veiksmų ir palaikymo. Etapas iki
svarstymo yra toks, kai jūs neigiate turį sunkumų ir tuo įtikinėjate save bei
aplinkinius. Svarstymo etapo metu jūs pamažu išsivaduojate iš neigimo ir
pradedate suvokti, kad galbūt iš tikrųjų turite bėdą. Toliau prasideda
pasirengimo etapas, jūs imate ruoštis tam, ką turite padaryti, kad pasikeistų
jūsų elgesys, ir imtis atitinkamų veiksmų. O tada labai svarbu palaikyti savo
sveikimą nuo priklausomybės. Jei to nedaroma ir prasideda atkrytis, žmonės
paprastai grįžta į neigimo būseną ir dar kartą įtikina save, kad „aš neturiu
problemų“. Ciklas kartojasi. Kiekvieno etapo trukmė, žinoma, gali skirtis, bet
mano patarimas būtų toks: priėjus „veiksmų“ etapą, nedelsti jo pradėti. Kuo
greičiau imsite keisti elgesį, tuo mažiau laiko sugaišite atidėliodami.

149
 Man buvo visiškai aišku, kad turiu nustoti gerti ir
nuolat lindėti baruose. Tiesiog reikėjo aiškaus proto,
bet kai esi pagiringa, negali į nieką sutelkti dėmesio.
Tai buvo chaotiškas mano gyvenimo laikotarpis.
Kai nustojama gerti, galima pradėti kurti pastovumo
sistemą. Galima susitvarkyti namus taip, kaip nori.
Man buvo labai naudinga vėl pradėti mankštintis.
Nustojau mankštintis iš dalies dėl depresijos. Kai
pagaliau mečiau gerti, rytais 6.30 vai. pradėjau lankyti
treniruoklių salę, o tai reiškė, kad išvakarėse negaliu
prisigerti. Vairavimas taip pat buvo geras stabdys,
kai išvykdavau iš namų. Tai tikrai padėjo pasiteisinti,
kodėl negeriu. Kai nustojau gerti, pastebėjau, kad
pasikeitė mano pažįstamų žmonių mąstysena. Dabar
daug labiau priimtina visai negerti ir nenusigerti.
Viktorija

Viktorija turėjo daug išsamios analizės reikalaujančių sunkumų su savo motina,

bet kol gėrė, ji negalėjo jų deramai išspręsti. Be alkoholio šie klausimai vis dar
buvo realūs ir skausmingi, tačiau Viktorija galėjo sau leisti supykti ir
suprantamai juos išdėstyti. Tik tuomet ji pradėjo nustatyti aiškias ribas sau
pačiai ir kitiems.

Paramos grupės ir bendruomenės

Mano kelionės į sveikimą metu daugybę kartų dalyvavau anoniminių

alkoholikų susitikimuose. Tai gali tikti ne visiems, bet galiu pasakyti, kad man
tie susitikimai buvo naudingi. Reabilitacijos centrai yra neblogas dalykas,
tačiau jie ne visada geba suteikti palaikymą ir priežiūrą (sveikstančiųjų
priežiūrą) baigusiems reabilitacijos kursą.

150
AA ir lygiavertės organizacijos yra laisvos panašiai mąstančių žmonių
bendruomenės, kuriose susiburia visų visuomenės sluoksnių atstovai,
pasirengę jums padėti ir jus palaikyti. Dalyvavau daugybėje AA susitikimų,
kuriuose mėgaudavausi tuo, kad įjungiu viryklę, pastatau virdulį ir užplikau
arbatą, išrikiuoju kėdes ir priklausau žmonių grupei, kuri man ir kitiems padeda
pajusti, jog mus vertina, gerbia ir palaiko. Čia daug dėmesio skiriama
„aukštesniajai galiai“, kurią daugelis žmonių interpretuoja kaip Dievą (todėl
dauguma mano, kad AA yra kultas, o kultas niekaip negali skelbti tiesos).
Tačiau man ši aukštesnioji galia atsiskleidžia gamtoje ir vaikštant jos
prieglobstyje.

Tikslų nustatymas

Išsikėlus asmeninį tikslą ir nusistačius realų laikotarpį, per kurį susilaikysite

nuo priklausomo elgesio, atsiras galimybė pamatyti, koks yra jūsų gyvenimas
be sveikatai kenksmingos priklausomybės. Kai geriate alkoholį ir vartojate
narkotines medžiagas, ypač pastarasis įprotis „iškraipo ego“. „Ego
iškraipymas“ yra kaip tik tai, ką ta sąvoka ir sako - jūsų ego iškreipia tikrovę
ir aptemdo asmenybės aiškumą. Kai susilaikę ištversite pakankamai laiko,
apmąstykite, koks dabar jūsų gyvenimas, ir tai užsirašykite. Ar susilaikymas
davė naudos jūsų santykiams su žmonėmis? Ar tai padidino darbo našumą? Ar
jaučiatės glaudžiau susiję su gyvenimu tokiose srityse, apie kurias niekada
nesusimąstėte? Tokius klausimus patarčiau sau užduoti, kai būsite pasiekę savo
tikslą. „Spalį neišlenk nė burnelės“ arba kiti renginiai, pvz., tokie, kuriuose
renkamos piniginės aukos labdaros organizacijoms, taip pat gali suteikti
padrąsinimą ir palaikymą, kad tam tikrą laiką nesisvaigintumėte, tai darydami
kartu su kitais žmonėmis, jei vieniems jums sunku susilaikyti.

151
Ėjimas su priklausomybe

Priklausomybės turėjimas yra tarsi ėjimas tuneliu, kuris sulig kiekvienu

žingsniu siaurėja. Normalaus, kasdienio gyvenimo patirtis mažėja, nes
priklausomų žmonių dėmesys vis labiau sutelkiamas į tai, kas jiems padeda
geriau jaustis. Jie praranda visus ryšius su viskuo aplink save; jiems nesvarbu
niekas, išskyrus tai, kur čia dar išgėrus / gavus narkotikų / pastačius lažybose ir
pan. Ir, kaip matėme ankstesniuose skyriuose, ryšio su aplinka praradimas -
vietomis, į kurias einame pasivaikščioti, oru, kuriuo kvėpuojame, metų laikais,
kuriuos matome ir jaučiame - reiškia, kad netenkame gyvybiškai svarbaus ryšio
su savo savastimi. Kai dėl priklausomybės išklystame iš tikrojo kelio, nustojame
fizinių, psichologinių ir dvasinių kelių, kurie mus puoselėja ir palaiko blogu ir
geru metu.
Kai po išgertuvių ir narkotikų vartojimo būdavau pagiringas ir jausdavausi
lyg sudaužytas, skirti nors truputį pastangų reguliaraus vaikščiojimo
tvarkaraščiui sudaryti man mažiausiai rūpėjo, tiesiog buvo neįgyvendinama
užduotis. Praradau gebėjimą susitvarkyti su beveik visais gyvenimo aspektais,
net ir atlikti paprasčiausius kasdienius darbus.
Tuo mano gyvenimo laikotarpiu gydytojas pasakė, kad man labai svarbu
pakeisti elgesio modelius. Nebegaliu eiti į barus, kuriuose buvau įpratęs
smaksoti, nebegaliu lankytis pas žmones, kurie palaikė mano gyvenimą, kai
buvau priklausomas. Turiu rasti naujus maršrutus, naujus kelius. Taip jau
atsitiko, kad vaikščiodamas po Vimbldono bendruomenės arba Ričmondo
parkus patyriau netikėtų dalykų, nors prieš tai ten buvau lankęsis daugybę kartų.
Skirtumas buvo tas, kad dabar aš kitaip pamačiau tas apylinkes. Mano sąmonė
persikėlė į „dabartį“, aš į viską aplink save žiūrėjau naujaip, ir tai kartu su
nostalgija, kurią jaučiau toms dienoms, kai čia ateidavo visa mūsų šeima prieš
prasidedant mūsų rūpesčiams, padėjo iš naujo užmegzti ryšį su gamta ir išgyti.

152
 Kaip ir atsigaunant nuo depresijos, išsivadavimas iš priklausomybės gali
sukelti atskirties, vienatvės, atsiskyrimo jausmą. Jūs jaučiate, kad praradote
dalyką, prie kurio buvote stipriai prisirišę; panašus jausmas apima nutrūkus
rimtiems, jaudinantiems meilės santykiams. Jūs jaučiate, kad gyvenimas
nebegali būti toks kaip iki šiol, prieš jus atsiveria didžiulė tuštuma, kurios
niekas negali užpildyti. Bet taip nėra. Jei visą dėmesį ir jėgas, kurias skyrėte
dalykui, nuo kurio buvote priklausomi, dabar skirsite išėjimui į gamtą ir
vaikščiojimui, greitai pamatysite rezultatus.
Kai pradeda kam nors skirti dėmesį, priklausomybių atsikratę žmonės gali
pasiekti viską, ko tik nori, nes juos stumia įgimta varomoji jėga ir ryžtas. Kaip
jau minėjau, esu tikras, kad visi iš prigimties esame linkę į priklausomybes,
nes ieškome malonumų ir kokios nors formos atlygio. Todėl priklausomybė
neturi būti laikoma vien tik neigiamu dalyku; iš tiesų ji gali būti labai teigiama,
jei yra ištobulinama ir nukreipiama tinkama kryptimi. Galų gale yra naudingų
ir kenksmingų priklausomybių. Viktorija girtuokliavimą ir naktines
linksmybes iškeitė į sportą ir pasijuto gerai kaip niekada. Jos istorija tokia,
kokią girdėjau kartojant kitus žmones daugybę kartų - žmogus, geriems
dalykams panaudojantis savo priklausomą prigimtį, pasiekia nuostabių dalykų.
Jei taip darote ir jūs, elgiatės teisingai.
Bet kuris iš iki šiol aprašytų ėjimo pratimų tinka ėjimui su priklausomybe.
Eiti galite ne tik sparčiu žingsniu, bet ir lengva eisena; galite eiti pasitelkę
vaizduotę arba intuiciją. Jei jums pavyko nukreipti dėmesį nuo savo
priklausomybės, dabar turite puikią progą pagreitinti sveikimą, visas jėgas
skirdami vaikščiojimui, kuris pakeis jūsų elgesio modelius ir padės atkurti
prarastą ryšį su gamta ir savimi.
Tačiau yra du pratimai, kurie ypač gerai tinka norintiems atsikratyti
priklausomybių. Tai „Ėjimo su pasekmėmis" ir „Ėjimo į patį viršų" pratimai.

153
PRATIMAS: ĖJIMAS SU PASEKMĖMIS

Sukurti šį pratimą paskatino mano patirtis reabilitacijos centre.

Nenorėjau vykti į prašmatnų gydymo centrą, įsikūrusį gražiame parke.
Šitas buvo nugyventas ir paprastas, bet kai man buvo pasakyta, kad turėsiu
valyti tualetus ir kad tai įeis į mano pareigas gydymosi metu, buvau tikras,
kad atsidūriau ne ten, kur reikia. Tokie žmonės kaip aš juk nevalo tualetų,
ar ne? Mane greitai nuleidęs ant žemės personalo narys pasakė:
„Apsidairykite aplinkui - visi geriausi sprendimai, kuriuos jūs priėmėte,
kad nugalėtumėte savo priklausomybę, atvedė jus čia.“ Jis buvo teisus. Jo
žodžiai man padarė stiprų įspūdį, nes aš tiesiog negalėjau jų paneigti. Tiesa,
iki šiol mano taikyti priklausomybių atsikratymo būdai nepadėjo. Taigi
turėjau liautis kalbėti, pripažinti, kad „aš nežinau, kaip nustoti vartoti“, ir
pradėti klausytis ekspertų ir tų, kurie sugebėjo mesti gerti ir vartoti
psichoaktyviąsias medžiagas.
Iki to laiko mažai kreipiau dėmesio į savo veiksmų pasekmes, nes
susitelkiau vien į tai, ką norėjau išmesti iš galvos. Vėliau manęs paprašė
užrašyti, kokios tai pasekmės. Užrašiau, ir štai, viskas buvo išdėstyta lape
- viskas, ką stengiausi išstumti iš atminties arba visiškai nepaisyti.
Dabar supratau, kad esu atsakingas už tas pasekmes, ir jas reikėjo
spręsti.
Taigi, kai kitą kartą išeisite pasivaikščioti, padarykite štai ką:

1. Skirkite dešimt minučių, kad apsvarstytumėte priklausomybės sukeltas

pasekmes.
2. Nebauskite savęs - jau pakankamai esate save nubaudę.
Tiesiog mintyse sudarykite sąrašą visko, kas įvyko, - ir gero, ir blogo.

154
 3. Kai grįšite namo, užsirašykite tas pasekmes.
4. Laikykite šį sąrašą po ranka ir kitą kartą vaikščiodami žvilgtelėkite į
jį. Ką manote apie šias pasekmes dabar? Ar galite ką nors padaryti,
kad šį sąrašą pakeistumėte? Ar yra būdų, kaip bet kurią iš neigiamų
pasekmių paversti teigiama?

Šis pratimas man buvo nepaprastai naudingas. Jis padėjo geriau suprasti mano
priklausomybių suformuotą elgesį ir jo pasekmes ir prisiimti visišką
atsakomybę už savo veiksmus.
O kitas pratimas tinka žmonėms, tokiems kaip Viktorija, kurie yra pasiryžę
ką nors gero ištraukti iš savo sunkios padėties ir pasimėgauti iššūkiais.

PRATIMAS: ĖJIMAS Į PATĮ VIRŠŲ

Tuo metu, kai stengsitės atsikratyti priklausomybės suformuoto elgesio,

bus akimirkų, kai pajusite pagundą, taip sakant, grįžti į „tamsiąją pusę“,
nes jau žinote, kas tai yra. Arba galite pasijusti įstrigę dabartinėje padėtyje,
nes nejuntate „aukštumų“, kurias patirdavote svaigindamiesi. Tokiomis
akimirkomis gali sustiprėti neigiamas vidinis balsas, sakantis: „Aš negaliu
to padaryti, tiesiog negaliu“ vietoj „Aš galiu, aš tai padarysiu!“ Sukandę
dantis ir būdami palankioje aplinkoje, kurjaučiamas aplinkinių palaikymas
ir įkvėpimas, tikrai galėsite ištverti sudėtingus laikotarpius. Labai svarbu,
kad susikurtumėte teigiamą paramos sistemą, kad jūsų vidinis balsas būtų
gana stiprus ir visada pasipriešintų senajai neigiamų įsitikinimų sistemai.
Ištvermė apibrėžiama kaip „atkaklumas darant ką nors, nepaisant
sunkumų ar to, kad ilgai nepasiekiama laukta sėkmė“.

155
Todėl noriu, kad kito pasivaikščiojimo metu padarytumėte štai ką:

1. Pasirinkite maršrutą, kuris iš tikrųjų patikrintų jūsų fizinį

pasirengimą, nes reikia išbandyti ištvermę ir gebėjimą stumtis į
priekį, kad ir kokie fiziniai ir psichologiniai sunkumai būtų. Kartu
su fiziniu nuovargiu paprastai sustiprėja bet koks neigiamas vidinis
dialogas su savimi, atsiranda galimybė jam pasipriešinti teigiamu
mąstymu ir sukuriant teigiamą vidinį planą.
2. Noriu, kad, prieš išeidami pasivaikščioti, ištiestumėte rankas delnais
į viršų ir švelniai uždėtumėte ant veido.
3. Tada pradėkite atsargiai trinti, šalindami bet kokį negatyvumą, kuris
gali būti prikibęs prie jūsų kūno, kaip kad darytumėte prausdamiesi
vonioje ar duše. Tada „nubraukite“ visą kitą neigiamą energiją nuo
rankų, kojų ir kitų kūno vietų, kur, kaip jums atrodo, ji yra prilipusi.
Baigę procedūrą, subraukite visą dar likusią neigiamą energiją į
rankas ir išmeskite ją, padarydami veiksmą, kokį darote, kai norite
ką nors išmesti. Dabar esate pasiruošę pradėti vaikščioti.
4. Kad ir kokio sunkumo būtų jūsų maršrutas, atsiduokite jam visu
šimtu procentų. Jei ateis akimirka, kai jūsų protas pradės kurti
neigiamas mintis, susiimkite, pertvarkykite tą neigiamą mąstymą į
pozityvesnį ir eikite toliau.
5. Kartokite šį procesą tiek kartų, kiek jums reikia.
6. Kai pasieksite savo tikslą, pasistenkite iš visų jėgų pasididžiuoti tuo,
ką pasiekėte. Suteikite sau laimės akimirką, sakydami: „Puikiai
padaryta“, ir tuo tikėkite. Kartais pravartu pasiimti kokio gėrimo,
maisto ar to, kas, jūsų manymu, jus pradžiugintų po tokio ilgo ir
sudėtingo žygio pėsčiomis.

156
 Aš visai nustojau gerti. Dabar negeriu visiškai. Tai
buvo mano dovana draugams ir šeimai; man tai nėra
svarbu, gyvenu laimingai ir be to. Aš vis dar vaikščioju,
atidžiai stebėdamas aplinką, daug laiko praleidžiu
parke - tiek Londone, tiek Niujorke. Reikia būti
atidžiam po to, kai patyrei katastrofą, sujaukei savo
gyvenimą ir užsitraukei gėdą. Turi suprasti, kad esi tik
žmogus, išgyvenantis sunkų laikotarpį. Labai svarbu
būti atidžiam, visada dirbti su savimi ir tobulinti save.
Dabar įsiklausau į save ir ieškau įspėjamųjų ženklų.
Eliotas

Kai padedu galvą ant pagalvės, rengdamasis miegoti, padėkoju už pragyventą

dieną ir jaučiuosi savimi patenkintas. Kiekvieną rytą, kai pabundu blaivus,
pabundu su švaria sąžine, žinodamas, kad nesu apkartinęs gyvenimo nei sau,
nei kam nors kitam. Kai turiu apsilankyti pas gydytoją, atvykstu laiku. Kai kas
nors man nusišypso ir mane pamato, aš jiems taip pat nusišypsau,
parodydamas, kad juos matau. Jei kam nors reikia pagalbos, pasisiūlau padėti.
Jaučiu, kad su gyvenimu esu susijęs tokiu būdu, kurį kartais sunku paaiškinti.
Gyvenimas be priklausomybės didina laimę, gerina darbo našumą,
mėgavimąsi gyvenimu ir stiprina ryšį su juo. Trumpai tariant, tu gyveni
turiningą, įdomų ir nuostabų gyvenimą, kuriame nėra priklausomybės. Ir aš
nenoriu į nieką iškeisti to jausmo.

157
 10 SKYRIUS. SUSIJUNGIMAS SU SAVASTIMI, SU
SIELA

Eiti dvasiniu keliu reiškia nuolat įžengti į nežinomybę.

Wallace'as Huey'us, knygų „Išskleisk sparnus“ (Unfold Your
Wings) ir „Stebėk, kaip pakyla tavo gyvenimas“ ('Watch Life
Take Off) autorius

Noriu sugrįžti prie 1 skyriaus, kuriame pristačiau tris pagrindinius ėjimo

terapijos komponentus - jie turi harmoningai derėti tarpusavyje, kad suteiktų
pačią didžiausią naudą protui ir kūnui. Štai jie:

psichologinis,
fiziologinis,
dvasinis.

Siekdami išsiaiškinti, kaip iš ėjimo terapijos pasisemti kuo daugiau naudos,

aptarėme psichologinius ir fiziologinius minėtos trijų dalių struktūros
komponentus. Dabar atėjo eilė aptarti dvasinį komponentą - neabejotinai
sudėtingiausią ir sunkiausiai suprantamą iš visų trijų.
Norėčiau tvirtai pasakyti, kad tikiu ir pasitikiu dvasiniu ėjimo terapijos
aspektu. Kaip minėjau 1 skyriuje, mano nuomone, natūrali aplinka gali
sustiprinti vidinės ramybės ir tylos jausmą, kuris pagerina ryšį su aplink
verdančiu gyvenimu. Žinoma, nė vienas mokslininkas

158
niekada neįrodė, kad mes - ir visa kita gyvybė - turime „sielą“, bet mums
pakanka išgirsti mėgstamą muzikos kūrinį, perskaityti patinkantį eilėraštį arba
žvelgti į įspūdingą saulėlydį, kad suprastume, ką reiškia patirti tokį
„susijaudinimą“, kuris suvirpina jautriausias žmogiškosios patirties stygas.
Man ėjimas turi tokį patį poveikį: būnant gamtoje, kažkas sušildo mano sielą
ir suteikia išminties bei meilės energijos. Pojūčiai ir emocijos paaštrėja dėl
mane apėmusio „bendrumo“ jausmo, ir aš vėl jaučiuosi esąs šio pasaulio
dalimi. Tai mane grąžina prie pasaulio gimdytojos idėjos - to gamtos aspekto,
kuris mus apglėbia ir saugo.
Manau, mano aprašytas jausmas paaiškina, kodėl dažnai keblu nagrinėti
dvasinį aspektą. Tiesiog kai kuriems žmonėms sunku tai suprasti. Pavyzdžiui,
jie supranta ir priima mokslinius paaiškinimus apie oksitociną, kortizolį ir
adrenaliną, bet visa pasaulio gimdytojos idėja su jos sielą šildančia energija
jiems šiek tiek primena Naujojo amžiaus religiją ir atrodo nesuprantama.
Aš tai suprantu. Visi žmonės skirtingi. Vieni lengvai įsileidžia dvasingumą
į savo gyvenimą, kiti dėl įvairių priežasčių jį atmeta, ypač dėl to, kad kitados
nusivylė oficialiąja religija arba yra griežti ateistai. Čia sau nekeliu užduoties
įtikinti skeptikus, kad jie turi nuoširdžiai pajusti dvasinį ėjimo terapijos
aspektą. Vis dėlto norėčiau pasakyti, kad jos ignoravimas ar nustūmimas į šalį
reiškia, kad atmetamas svarbus šio proceso elementas - galimybė užmegzti
vidinį ryšį su gydomosiomis gamtos galiomis.
Turėdami tai omenyje, ištirkime alternatyvų dvasingumo terminą, kurį
pavadinau „susietumu“. Kalbant apie mane, jaučiuosi susijęs su gamta, kai
vaikštau lyjant lietui, nesirūpindamas, jog peršlapsiu, arba kai mano veidą
gairina vėjas. Ir aš jaučiuosi susijęs su kitais, kai spaudžiant šaltukui sėdžiu
lauko kavinėje, geriu karštą šokoladą ir stebiu žmones. Galite pajusti šį ryšį,
patyrę kokią ypatingą akimirką

159
gamtoje - galbūt išvydote elnią ar kokį retą plėšrų paukštį - arba ką nors
sutikote kelyje ir pasidalijote gamtoje patirtais įspūdžiais, jus sušildė jų šypsena
ir malonus elgesys. Psichoterapiniu požiūriu tai vadiname akimirkomis, kai
kalbama „iš sielos į sielą“, bet man žodis „susietumas" atrodo suprantamesnis.
Atkreipkite dėmesį į tai, kad tuo metu, kai jaučiate įtampą, jums mažiausiai
rūpi, kas vyksta aplinkui, todėl esate silpniau susiję su įvairiais gyvenimo
aspektais. Pasivaikščiojimas gamtos prieglobstyje jums padės gerokai
sumažinti streso lygį, padidins gebėjimą „dalyvauti" gyvenime ir sustiprins
susietumo jausmą.
Beverli buvo viena iš mano klientų, kuriems nesmagu klausytis apie
„dvasinį" ėjimo terapijos komponentą. Tiesą sakant, aš ją dažnai pavadindavau
Hipe, ir ta pravardė ją ir jos partnerį labai juokino. Tad mes pabandėme rasti
būdą, kaip „iš sielos į sielą" koncepciją padaryti jai suprantamesnę, ir jai labai
patiko mintis apie susietumą. Nuo tada ji pradėjo matyti ir jausti naudą, kurią
gali suteikti ryšių su gamta tyrinėjimas, ir per kelias savaites ji tapo kur kas
ramesnė ir geriau sugebėjo papasakoti apie savo jausmus, lyginant su mūsų
pažinties pradžia:

Vienas iš pirmųjų dalykų, kuriuos pradėjau daryti

savaitgaliais, - eidavau į bendruomenės parką
pasivaikščioti. Taip atsirado laiko perkratyti
mintis ir jausmus, be to, susiradau vietą, kur
galiu niekieno netrukdoma mąstyti.
Beverli

Vaikščiodama bendruomenės parke, Beverli ne tik pajuto ryšį su gamta, bet ir

prisiminė seną potraukį menui, kurio anksčiau nepaisė, manydama, kad neturi
jam laiko:

160
 Aš visada kūriau mielus darbelius, man patinka, kai
mano rankos užimtos. Nelaikau savęs menininke, bet
apie tai vis susimąstydavau ir net lankiau vakarinę dailės
mokyklą. Užsiregistravau į aliejinės tapybos kursą,
kuris man suteikė daug džiaugsmo. Kūrybą suprantu
kaip dvasinę veiklą. Tai mano dvasingumo išraiška -
tapydama prisijungiu prie savo kūrybinės pusės.
Beverli

Katrina buvo taip pasinėrusi į savo įtemptą darbą, kad, nors gyveno labai arti
didelės Londono žaliosios erdvės, niekada ten nebuvo įkėlusi kojos. Paskyriau
jai susitikimą parke. Iš pradžių Katrina atrodė nusiminusi ir užsisklendusi, bet
kai šuo žaismingai perbėgo jai skersai kelią, ji iš karto nušvito ir pasilenkė jo
paglostyti. Tą akimirką jos elgesys visiškai pasikeitė, ir aš papasakojau apie
staigų jos asmenybės pokytį. Jis įvyko todėl, kad ji užmezgė ryšį su gyvu
padaru, o tai atvėrė kitą jos asmenybės dimensiją. Po to įvykio ji skleidė
visiškai kitokią energiją.
Beverli, Katrina ir visi kiti mano klientai, su kuriais vaikščiojau pėsčiomis,
gavo naudos iš to, kad pajuto dvasinį ryšį su gamta arba susietumą - vadinkite
tai, kaip norite - tai jiems padėjo atsigauti, suteikė gyvybingumo, sudarė
sąlygas atsiverti ir pasipasakoti apie savo sunkumus. Mes visi esame tai patyrę;
iš tikrųjų retai sutiksi asmenį, sakantį, kad jo niekada nesujaudina puikus
vaizdas arba susitikimas su žmogumi, su kuriuo užsimezga įdomus ryšys.
Kai taip atsitinka, mes staiga atsiduriame „dabarties akimirkoje“ -
pajuntame gyvybės energijos pliūpsnį ir gana dažnai patiriame tam tikrą
aiškumą, kurio nejaučiame, kai mintyse sukasi praeities ar ateities įvykiai.
Turėdami tai omenyje, atlikite trumpą pratimą, kurį vadinu „Aktyvus
įsiklausymas“.

161
 PRATIMAS: AKTYVUS ĮSIKLAUSYMAS

Kai kitą kartą išeisite pasivaikščioti, skirkite šiek tiek laiko pasigrožėti
gamta (įdomiu vaizdu, gyvūnu, paukščiu, saulėtekiu ar saulėlydžiu) arba
persimesti žodžiu kitu su kelyje sutiktu žmogumi. Po to, kai patirsite
akimirkos grožį, atlikite šiuos veiksmus:

1. Apsvarstykite, kokį poveikį jums padarė šis pasikeitimas įspūdžiais

pojūčių požiūriu. Ar jautėte šilumą, dilgčiojimą, šaltį, o gal abejingumą?
2. Jei pojūtis buvo stiprus (nesvarbu, teigiamas ar neigiamas), kurioje kūno
vietoje jį jautėte?
3. Eikite toliau dar maždaug dešimt minučių, tada patikrinkite, kaip
jaučiatės. Ar vis dar tebejaučiate tą pojūtį, atsiradusį dėl užmegzto ryšio
su aplinka? Jei taip, maršruto pabaigoje ėjimo dienoraštyje užsirašykite,
kaip dabar jaučiatės, kol įspūdžiai tebėra gyvi jūsų atmintyje. Ar ta
patirtis jums davė kokios nors naudos? Jei taip, užsirašykite ir tai.

Šio pratimo tikslas - atpažinti tokias susietumo akimirkas ir suprasti, kaip

jie jus veikia. Ką nors jausti, net jei tai neigiamas pojūtis, yra geriau, nei
visai nieko nejausti. Jaustis susijusiam reiškia jausti ryšį su gamta, jaustis
gyvam, ir tokiais ryšiais kasdienių patirčių metu mes stipriname pojūtį, kad
esame gyvi.

Mano dvasinė permaina

Vienas pavyzdys apie patirtą susietumo jausmą kilo iš mano šeimos

pamaldumo. Mes buvome tvirti krikščionys, o tėvas ypač atsidavęs Romos
katalikų bažnyčios tikėjimui. Jis buvo Londono bažnyčios,

162
vadinamos Bromptono oratorija, muzikos direktorius, o aš nuo vaikystės
giedojau bažnyčios chore - tris kartus per savaitę dalyvaudavau repeticijose ir
mišiose. Kiek paaugęs, pradėjau abejoti Dievo egzistavimu - mano pasaulis
plėtėsi, o bažnyčios sienos tam trukdė. Galų gale nustojau lankytis bažnyčioje
ir pradėjau ieškoti savo gyvenimo kelio. Paauglystėje jaučiau stiprų poreikį
suformuluoti savo paties įsitikinimus, kurių nevaržytų kultūrinės, sektinės ar
religinės taisyklės.
Kai prieš kelerius metus mirė tėvas, mano dvasinėje savastyje kažkas
pasikeitė. Tėvas, motina ir brolis dabar visi buvo mirę, ir aš jaučiau, kad
manyje buvusios jų dalelės taip pat mirė. Aš vėl tapau liūdnas, piktas ir atsietas
nuo gyvenimo. Nors tebevaikščiojau gamtoje, tikėdamasis užgydyti
skausmingą žaizdą, turėjo atsitikti dar šis tas, kad ryšys su jais atsikurtų. Vieną
dieną užsukau į Bromptono oratoriją ir kurį laiką tyliai ten sėdėjau,
galvodamas apie tėvą. Šis paprastas veiksmas ne tik padėjo iš naujo užmegzti
dvasinį ryšį su tėvu, kuris mėgo šią bažnyčią ir joje praleisdavo daug laiko, bet
ir priminė man apie jo meilę muzikai, kuri vienijo mūsų šeimą, todėl iš
vaikystės mums liko tiek daug malonių prisiminimų. Daugeliu požiūrių
muzika buvo mano tėvų atsisveikinimo dovana mums. Net ir dabar, užsukęs į
bet kurią bažnyčią, pajuntu šį ryšį, man patinka prisiminti tėvą ir kartu praleistą
laiką. Čia aš galiu ramiai mąstyti apie daugybę galimybių ir dovanų, kurias jis
man suteikė per mano gyvenimą, už jas esu dėkingas ir jų niekada nepamiršiu.

Energiją spinduliuojantys, siurbiantys ir ją gesinantys žmonės

Sielos su siela bendrystę pajuntame susitikę su žmogumi, su kuriuo iš karto

užsimezga tarpusavio ryšys, skatinantis gerai jaustis, ir to ryšio jėga yra beveik
stebuklinga. Tokie žmonės su pasitikėjimu žengia per

163
gyvenimą (nors jie turbūt turi savo sunkumų, nes kas gi jų neturi?) ir, kadangi
patys yra laimingi, jie gali suteikti laimės kitiems. Tokie žmonės
psichoterapijoje vadinami „energiją spinduliuojančiaisiais“. Jų skleidžiama
energija ir noras gyventi traukia prie savęs žmones, pasiilgusius šilumos ir
gyvybingumo. Tokius šiltus žmones norime matyti šalia savęs, skirtingai nuo
tų, kurie siurbia energiją. Visi esame sutikę tokių žmonių - jų energija sunki,
atimanti iš mūsų gyvybines galias. Jie turi prikaupę daug agresijos, be to, jiems
patinka iš nieko sukurti dramą, kurioje jie gali vaidinti ir persekiotoją, ir auką.
Energiją gesinantys žmonės mėgsta pilti šaltą vandenį ant jūsų laimės. Jei jūs
pasidžiaugiate pavykusia diena, jie visada suskumba pasakyti, kaip blogai tą
dieną jiems sekėsi.
Nenoriu nuodugniai nagrinėti šių archetipų, paminėjau juos tik tam, kad
žinotumėte, jog jie egzistuoja, ir suprastumėte, kad du pastarieji jums kels tokį
stresą, kad prarasite dvasinį ryšį. Jei taip atsitiks ir ypač jei tai nuolat kartosis,
jūs negalėsite gyventi dabartimi, nes aplinkiniai eikvos jūsų dvasinius išteklius.
Žinoma, vaikščiojimas gamtoje padės juos vėl pripildyti, tačiau ilgainiui vertėtų
apmąstyti santykius su žmonėmis, siurbiančiais jūsų energiją ir ją gesinančiais,
ir pagalvoti, kaip tuos santykius pakreipti, kad jūsų asmeninės ribos išliktų
nepajudinamos.
Dažnai energiją gesinantys ir ją siurbiantys žmonės visiškai nenutuokia,
kokį poveikį daro kitiems. Iš tikrųjų daugelis iš mūsų paprastai nežinome, kaip
mus suvokia kiti, kalbant apie tai, ką mes „skleidžiame į išorę“, sąmoningai ar
nesąmoningai. Mes visą laiką siunčiame signalus per žodinę ir nežodinę
komunikaciją, tačiau vienintelis veidrodis, kuris mums gali parodyti, kokie tai
signalai, yra kitų žmonių suvokimas. Jei turite pakankamai drąsos, pabandykite
atlikti šį pratimą: paprašykite kokio nors jums artimo žmogaus pasakyti, ką jis
mano apie jūsų dvasines savybes.

164
 PRATIMAS: ĮGYTI DVASINIŲ ĮŽVALGŲ

Tai paprastas pratimas, bet ne toks, kurį galima atlikti atsainiai. Vis dėlto
jį atlikę, susidarysite aiškesnį vaizdą, ką skleidžiate kitų žmonių naudai
(arba nenaudai). Įžvalgos, kurias padarysite remdamiesi tuo, ką išgirdote,
gali būti naudingos - jos gali padėti pakeisti požiūrį į save ir apsvarstyti,
kokias dvasines savybes derėtų keisti.

1. Paprašykite artimo žmogaus, kuriuo pasitikite, pagalvoti ir pasakyti,

kaip jis vertintų jūsų dvasines savybes, jei rytoj jūs mirtumėte. Koks
jūsų paveikslas išliktų jo atmintyje?
2. Kai išgirsite atsakymą, savo ėjimo dienoraštyje užsirašykite, kokį
jausmą jums sukėlė artimo žmogaus nuomonė.
3. Užsirašykite, kaip galėtumėte pakeisti savo elgesį, remdamiesi šia
nuomone.

Matas nutarė atlikti pratimą „Įgyti dvasinių įžvalgų“, paprašė sesers pabūti
„liudytoja“ ir pasakyti, kokį poveikį jis daro kitiems žmonėms. Jis liepė
seseriai atsakyti sąžiningai, tą ji ir padarė. Štai ką Matas parašė savo ėjimo
dienoraštyje:

Šio pratimo labai bijojau. Žinojau, kad sesuo bus maloni, bet kartu ir teisinga.
Štai ką ji man pasakė: „Matai, tu esi įžvalgaus proto ir labai mielo būdo. Nors
visai nepakenti žiauraus elgesio, dažnai mėgaujiesi neįprastais arba keistais
dalykais ir stengiesi įžvelgti juokingą įvykių pusę. Iš prigimties tau patinka
laisvė, ir vis dėlto tau sunku jaustis laisvam, nors ir sugebi aršiai kovoti už tai,
kuo tiki. Kartais tu panirdavai į ciklišką depresiją, kurią sukeldavo iš dalies tai,
kad žinai, ką sugebi, bet negali to pasiekti. Žmonės tau atsiveria ir pasitiki tavo
sprendimais."

165
Matas man pasakė, kad sesers nuomonė jam labai pravertė. „Žinau, kad kartais
mane apima depresija, - pasakė jis, - bet aš ne visada suprantu kodėl. Sesuo
paminėjo ir tai, apie ką nebuvau pagalvojęs. Dabar suprantu, kaip stiprus
nusivylimas sukelia prastą nuotaiką, ir manau, kad galiu savo problemą išrauti
su šaknimis. Gera žinoti, kad žmonės manimi pasitiki ir mane laiko kovotoju už
tai, kuo tikiu. Kai tave apėmusi depresija, dažnai manai, kad žmonės tavęs visai
nepastebi.“
Dėl depresijos Matas kartais jausdavosi dvasiškai atsiribojęs, nesugebantis
užmegzti ryšio su žmonėmis. Jis taip pat mano, kad dėl to iširo jo santykiai. Vis
dėlto, netgi apėmus nevilčiai, būta ir šviesesnių akimirkų, o tam tikra prasme
sesers pastabos suteikė jam taip ilgai lauktą nusiraminimą. Gyvenime būna
akimirkų, kai mums visiems reikia, kad kažkas uždėtų ranką ant peties ir
pasakytų: „Viskas bus gerai.“ Kartais pakanka šių paprastų žodžių.
Mato patirta dvasinė permaina, kad ir nedidelė, buvo reikšminga. Jis
užmezgė ryšį su savo depresija - su tuo, ką galėtume apibūdinti kaip „šešėlinę“
jo asmenybės pusę: apie ją mąstydamas pasivaikščiojimo metu jis pajuto geriau
ją suprantąs. Vaikštant patirtas aiškumas, kaip jis tikisi, turėtų nuvesti jį į tokią
vietą gyvenime, kuriai, jo nuomone, jis „priklauso“. Visi esame tai patyrę -
akimirkas, kai supratome, kad „esu savo vietoje. Ten, kur esu dabar, man šilta,
ramu ir saugu“. Kai vėl tai patirsite, stabtelėkite ir įvertinkite šį pojūtį, o paskui,
kaip minėta šio skyriaus pirmame pratime, savo pastabas pasižymėkite ėjimo
dienoraštyje.

Mūsų „šešėlinė asmenybės pusė

Kai prieš tai paminėjau šešėlinę Mato asmenybės pusę, turėjau omenyje tai, kad
mūsų asmenybė turi kitą, nepažįstamą, pusę, ir užsiminiau, kaip ją galėtume
ištirti. Niekam ne paslaptis, kad mums daro poveikį įvairūs dalykai, kuriuos
racionalus mąstymas ne visada gali suprasti ir paaiškinti, tačiau giliai širdyje
jaučiame juos esant. Mes žinome,

166
kad mūsų asmenybė sudaryta iš daugelio klodų, kuriuos atvėrę galime įgyti
platesnių įžvalgų apie save. Šešėlinė asmenybės pusė ne visada yra maloni
dimensija - tiesą sakant, gana dažnai ji atskleidžia apie mus nerimą keliančių
dalykų, kuriuos kartais sunku priimti. Tačiau, jei ignoruosime, neigsime ar
atstumsime šešėlinę savasties pusę, prarasime tuos asmenybės aspektus, kurie,
tinkamai valdomi, apie mus gali atskleisti daugybę dalykų ir labai pasitarnauti
kasdieniame gyvenime. Pavyzdžiui, žinau, kad mano asmenybė turi
neprijaukintą, tamsesnę dalį, kuriai patinka naktinis gyvenimas ir kuri
džiaugiasi kiekviena proga pažinti nežinomus dalykus. Dėl savo pareigų
gyvenime aš negaliu kiekvieną vakarą eiti pasivaikščioti į lauką kur panorėjęs,
bet galiu tirti šią savo asmenybės pusę, pasitelkęs „šešėlinio gyvūno" metaforą.
Mano šešėlis gyvūnas, žinoma, yra vilkas.
Vaikystėje dažnai sapnuodavau, kad esu vilkas. Tuo metu savo sapnams
neteikiau reikšmės. Tik kai suaugau, staiga supratau, kad galbūt vilkas išreiškia
mano pasąmonės archetipą, šešėlinę asmenybės pusę, arba jis yra mano
šešėlinis gyvūnas. Daugiau apie tai pagalvojęs, supratau, kad galbūt vilkas
išreiškia mano jautrumą, laisvės poreikį ir drauge ištikimybę tiems, kurie yra
arčiausiai manęs. Ištikimybė šeimai ir draugams yra svarbesnė už viską, tačiau
man dar svarbiau turėti galimybę retkarčiais palikti artimus žmones ir
patyrinėti nepažįstamas teritorijas. Atrodo, kad mano šešėlinis gyvūnas
natūraliai susijęs su mano dvasingumu, intuicija ir asmenybės vientisumu;
dabar aš aiškiai matau, kaip mano vilkas atsiskleidžia įvairiuose kasdienio
elgesio aspektuose. Pavyzdžiui, būtinai turiu kasdien kuriuo nors metu
pasivaikščioti gamtoje. Jei nepavyksta, pasidarau įsitempęs, tarsi būčiau
atmetęs arba nuslopinęs tą savo asmenybės dalį, kuri nori „bastytis". Naktį
visuomet pajuntu stiprią trauką išeiti į kiemą ir pasižiūrėti į žvaigždes, o tai
padaręs, visiškai nusiraminu. Mano smegenys nuolat strategiškai mąsto; kai
esu gamtoje, labai gerai suvokiu viską, kas vyksta aplink mane, be to, visada
sugebu įvertinti galimus pavojus.

167
 Įdomu tai, kad tuo metu, kai įsisąmoninau, kad turiu šešėlinį gyvūną,
pradėjau stipriau jausti savo pojūčių dermę, tarsi jie staiga būtų paaštrėję.
Priežastis ta, kad mes dažnai nuslopiname tam tikrą savo asmenybės aspektą,
pakoreguodami jį pagal tai, ką visuomenė ar aplinka mums sako, kokia mūsų
asmenybė turėtų ar neturėtų būti; pratimas, kurį netrukus pristatysiu - „Ėjimas
su savo šešėliniu gyvūnu“, - jums padės iš naujo atrasti savo asmenybės
pirmykštę, nuoširdžią, dvasingąją dalį.

PRATIMAS: ĖJIMAS SU SAVO ŠEŠĖLINIU GYVŪNU

Norėčiau, kad kito pasivaikščiojimo metu pagalvotumėte apie štai ką: jei
staiga pavirstumėte gyvūnu, koks jis būtų? Kodėl pasirinkote šį gyvūną ir
kokie jo aspektai jums patinka? Kaip manote, kaip žmonės reaguotų į šį
gyvūną? Kokie jo pagrindiniai poreikiai? Kokią aplinką jūsų gyvūnas
labiausiai mėgsta ir kuri aplinka jam tinkamiausia? Kaip manote, kaip
jūsų gyvūnui pritiktų jūsų dabartinė aplinka tiek darbe, tiek namuose?
Dabar norėčiau paprašyti, kad eidami stebėtumėte gamtą savo šešėlio
gyvūno akimis ir pabandytumėte kuo geriau persismelkti jo dvasia,
intuicija ir galia. Ar jis tyrinėtų aplinką, medžiotų grobį, žaismingai
bėgiotų aplinkui, sutelktų dėmesį į priekyje besidriekiantį kelią, o gal
stengtųsi užmegzti ryšį su įvairiais kelyje aptiktais objektais ir smalsiai
juos sektų?
Baigę vaikščioti, užsirašykite viską, ką intuityviai supratote, įsijautę į
savo šešėlinio gyvūno mąstymą ir elgseną. Ką jums nori pasakyti jūsų
šešėlinis gyvūnas ir kokie pasivaikščiojimo metu išryškėję jo būdo
bruožai jums patinka?

168
 Kurį iš šių bruožų norėtumėte dabar prisitaikyti sau ir panaudoti savo
asmeniniame ir profesiniame gyvenime? Mintyse susidarykite vaizdą,
kaip pasikeistų jūsų gyvenimas, įgyvendinus šias naujai atrastas
charakterio savybes. Skirkite laiko apmąstyti, kokie jausmai kyla,
įsivaizduodami ateitį, kurioje jūsų asmenybė yra daug stipresnė.

Matas atliko šį pratimą mums kartu vaikščiojant. Jis tik nusijuokė, kai
paprašiau jo pagalvoti, kas galėtų būti jo dvasinis gyvūnas.
- Nesu tikras, kad turėčiau jums sakyti, - tarė jis, - tikriausiai ne tas, kurio
tikitės...
Spustelėjau jį dar labiau.
- Gerai, štai kas jis, - pasakė. - Tai asilas.
Nusišypsojau, sužavėtas jo pasirinkimu.
- Nuostabu, kad ne koks nors įprastas dvasinis gyvūnas, - pagyriau jį. -
Tačiau išsiaiškinkime, kas už to slypi.
Matas paaiškino, kad jam nuo vaikystės patinka asilai.
- Man patikdavo jodinėti ant asilo prie jūros, - pasakė jis. - Jie visada
būdavo kantrūs, nesvarbu, kiek vaikų tą dieną užsirisdavo jiems ant nugaros.
Vis dėlto iš jų visada sklisdavo kažkoks „žinojimas“. Niekada nemaniau, kad
jie kvailos, pasyvios būtybės, kokius juos įsivaizduoja žmonės.
Savo ėjimo dienoraštyje Matas išplėtojo šią temą:

Man patinka asilai, nes jie išreiškia jėgą, tvirtumą ir pasirengimą nesiskųsdami
nešti sunkią naštą. Tai švelnūs padarai, nors kvailių jie nepakenčia. Tik
prisiminkite mulo spyrį, kai jį kas suerzina!
Kalbant apie asilą kaip šešėlinį gyvūną, kokie jo bruožai man patinka? Jo
plati nugara, ir mano taip pat. Aš galiu daug „panešti“; gerai moku klausytis, ir
žmonės labai dažnai savo rūpesčių naštą

169
perkelia man. Ar tai reiškia, kad per daug prisiimu? Galbūt.... Ar man reikia
nustatyti ribas, kiek aš galiu pakelti? Taip, tikriausiai.
Asilai užsispyrę, ir aš tuo žaviuosi. Jie atliks užduotis iki galo, bet jei tikrai
nenorės ko nors daryti, atsisakys net pakrutėti. Manau, kad kartais tai naudingas
bruožas. Kitais atvejais galbūt aš būdavau pernelyg užsispyręs ir sakydavau
„ne“ tada, kai ištartas „taip“ būtų galėjęs atverti vienas kitas duris. Tai susiję su
asmeninėmis ribomis ir tuo, kas man atrodo priimtina.

Mato įžvalgos yra įdomios, jis pastebi ir teigiamus, ir neigiamus savo dvasinio
gyvūno bruožus: pripažįsta asilo stiprumą ir ištvermę, tačiau supranta, kad
kartais jis turi nustatyti ribas, užkirsdamas kelią pernelyg didelėms apkrovoms.

Ryšiai ir bendruomenės

Minėjau, kad mano dvasingumo daigeliai prasikalė bažnyčioje. Jau vaikystėje

supratau, kokią galią turi grupė žmonių (mano atveju, parapijiečių),
susirinkusių dvasiniam tikslui ir užmezgusių tarpusavio ryšį tokiu lygmeniu,
kuris yra kažkas daugiau nei paprastas laiko leidimas gatvėje. Daug vėliau, kai
dalyvavau AA susirinkimuose ir priėmiau bendraminčių pagalbą ir paramą,
supratau, ką galima pasiekti kartu su kitais žmonėmis.
Kaip muzikantas, aš taip pat įsitikinau muzikos galia peržengti erdvės ir
laiko ribas ir iki sielos gelmių sujaudinti dideles žmonių grupes. Augdami
įsčiose, mes girdime ritmišką savo motinų širdies plakimą - manau, kad kaip
tik dėl to muzika, ypač būgnų, mums atrodo tokia artima. Taip pat yra ir
vaikščiojimo ritmas, kai girdite nuolatinį, pasikartojantį rudens lapų šlamėjimą
po kojomis arba kartais pasitaikantį tekšenimą per balas. Arba kai žingsniuojate
jūros pakrante, o jūsų žingsniai sutampa su bangų mūša į krantą.

170
„Aukštesnioji jėga“

Įsivaizduokite, kad žmonių bendruomenė yra sena gentis, kurioje visi viskuo
dalijasi. Mes dalijamės patirtimi ir išmintimi, o mainais gauname meilę ir
paramą. Šiame labai individualistiniame pasaulyje gali būti nelengva jungtis
prie bendruomenės, bet tai padarę pamatysite, kad atradome bendrą kalbą su
įvairios visuomeninės padėties žmonėmis. Tokio ryšio svarbos neįmanoma
pervertinti; jūs galite prisijungti prie „tylios“ vaikščiojimo grupės, kur žmonės
vaikšto susimąstę, arba galite eiti kartu su draugiškai tauškančių draugų su
šunimis grupe, kurie pasivaikščiojimus visada baigia vietinėje aludėje. Bet
kokiu atveju užmegzti ryšiai gerina dvasinį jūsų asmenybės suvokimą ir
padeda užčiuopti sąsajas su tuo, ką galima būtų pavadinti „aukštesniąja jėga“.
Kai kuriems „aukštesnioji jėga“ gali būti Dievo samprata, kurią nurodo
pagrindinės pasaulio religijos. Kiti gali suprasti, kad tai yra kas nors didesnis
už mus: žvaigždės, vėjas, bangos, kalnai, medžiai, laukiniai gyvūnai - visa,
kas mums suteikia platesnį pasaulio vaizdą. Ir tai nebūtinai turi būti gamtos
jėga, „aukštesnė“ už jus. Tai gali būti pagyvenęs kaimynas, kuris Antrojo
pasaulinio karo metais buvo mažas ir prisimena, ką reiškė gyventi
bombarduojamame mieste - tų įvykių, tikiuosi, niekam iš mūsų neteks patirti,
bet kaimyno patirtis vis dėlto padeda mums geriau suvokti praeitį.
Ėjimo terapijos metu Džerio patirtos įžvalgos jo gyvenimui suteikė labai
įdomių ir netikėtų dalykų, paskatinusių dvasinį pabudimą. Jo pasakojimą verta
pateikti visą, nes tai, ką jis patyrė vaikščiodamas Londone po savo gyvenamąjį
rajoną, suteikė jam didžiulį ramybės jausmą:

Lėtas ėjimas man padeda pamatyti tai, ko iki tol

nematydavau. Tu pamatai tokius dalykus netoli savo
namų, kurių, gali prisiekti, vakar ten nebuvo.

171
 Aš pirmą kartą pamačiau, kad visur yra bažnyčių.
Nesuprantu, kaip jų anksčiau nematydavau, - manau,
jos nebuvo susijusios su mano gyvenimu.

Taigi aš pradėjau tyrinėti šias bažnyčias pakeliui

į darbą, o kartais atsisėsdavau klauptuose ir tiesiog
atidžiai klausydavausi. Mano visiškam nustebimui, iš
to įsižiebė susidomėjimas religija, ir dabar kiekvieną
sekmadienį einu į vietinę savo parapijos bažnyčią.
Tai atrodo visiškai aišku, - manau, kad tai aišku visiems,
įsitraukusiems į organizuotą religiją, - bet man netikėta buvo
tai, kad vidury mūsų miesto yra pastatų, kur galima susitelkus
mąstyti apie aukštesniąją jėgą; jie tam ir buvo pastatyti! Aš
net susijuokiau, prisiminęs, kiek daug metų savo namuose
kūriau šventą kampelį, kur galėčiau susikaupęs medituoti.
Tai buvo puiku, bet kaip stipriai mane sukrėtė tai, kad
radau tas saugias, šiltas, bendruomenines šventas erdves.
Tos šventovės atviros visiems - turtingiems ir vargšams.
Tyrinėdamas bažnyčias pasivaikščiojimų metu
supratau, kad įėjęs į tuos senus, nepavaldžius laikui
pastatus tu neatsuki laiko atgal - laikas tau nustoja
egzistuoti ir tu prisijungi prie kažko amžino.
Džeris

Džerio mintys apie patirtą „amžinybę“ ir laiko sampratą įdomios, be kita ko,
dar ir todėl, kad vaikščiodami mes nesąmoningai užmezgame ryšį su pėdsakais
tų, kurie ėjo prieš mus. Šiuos pėdsakus galėjo palikti žmogus, ėjęs tuo keliu
prieš valandą, bet juos galėjo palikti ir kas nors 10 000 metų prieš mums ten
atsirandant.
Kad geriau tai suprastume, pravartu pasitelkti vaizduotę, bet tai yra ir labai
geras būdas ryšiui su dabartimi ir tuo, kas šiuo metu

172
su mumis vyksta, užmegzti. Kad ir kur eitume, visada einame šalia savo
protėvių - tų žmonių, kurių kasdienis gyvenimas buvo kupinas vilties, baimės,
stipraus susierzinimo, kančių, džiaugsmo, depresijos, pakilios nuotaikos ir viso
kito. Šiuos jausmus galėjo sukelti visiškai skirtingos aplinkybės, bet mes,
žmonės, jau daugelį tūkstantmečių patiriame gyvenimo pakilimus ir
nuosmukius. Viskas keičiasi laikui bėgant, ir vis dėlto nesikeičia niekas. Tai
žinoti naudinga tiems, kas mano, kad jų sunkumai yra ypatingi arba kad tik jie
vieni jų patiria.

Kelias, turintis istoriją

Praeitis yra aplink mus, ir labai dažnai ji guli tiesiog mums po kojomis.
Pastaraisiais metais tapo labai populiaru eiti pėsčiomis senoviniais keliais,
kartu su piligrimais žingsniuoti iš vieno katedrą turinčio miesto į kitą arba per
viržiais apaugusias aukštumas pėdinti keleliais, vadinamais „karstų
maršrutais“. Be to, pastebėjau, kad kai kartais užklystu į nepavaldžias laikui
Londono senamiesčio gatves, vaizduotė mane kaipmat nukelia į praeitį, ir
pradedu galvoti, kaip žmonės gyveno daugiau nei prieš šimtą metų, o tai mane
labai domina ir jaudina. Panašiai daro vienas mano draugas, kuris neseniai
papasakojo, kad mėgsta vaikščioti nebenaudojamomis geležinkelio atšakomis
- ten, kur žmonės turėjo sumaniai pasitelkti gamtą, kad keleiviai traukiniais
galėtų nuvykti, kur jiems reikia.

PRATIMAS: PASIVAIKŠČIOJIMAS PO PRAEITĮ

Šiam pratimui reikia šiek tiek pasiruošti, tačiau pasirinkite maršrutą, kuris
jus intuityviai traukia arba kuris atrodo kuo nors įdomus.

173
 Prieš išeidami pasivaikščioti, patyrinėkite savo maršrutą. Kas ten gyveno
ir prieš kiek laiko? Ką mes žinome apie tuos žmones?
Eidami pabandykite įsivaizduoti aplinką taip, kaip ji atrodė, kai čia
gyveno praeities kartos. Kaip manote, ko jie tikėjosi ir ko bijojo?
Jei įmanoma, eikite lėtai ir atidžiai, stengdamiesi prisiderinti prie
energijos, kurią pajusite sklindant toje vietoje.
Užsirašykite, ką jaučiate. Ką matote / girdite / užuodžiate ir t. t.? O gal
patiriate tokius pat pojūčius, kokius patyrė tie, kurie čia buvo prieš jus?
Jei taip, kaip dėl to jaučiatės?
Maršruto pabaigoje minutėlę pabūkite tyloje ir padėkokite visiems tiems,
kurie čia ėjo anksčiau už jus - už dėl jų patirties įgytą išmintį ir visa tai,
kuo jie „pasidalijo“ su jumis šiame dvasiniame kelyje.

Iš esmės dvasingumas arba mano pasiūlytas susietumas yra tiesiog gilesnės

gyvenimo prasmės ieškojimas, stengiantis geriau suprasti pasaulį, įgyti patirties
ir galiausiai tapti išmintingesniems. Nesvarbu, ar tai vyksta nuostabioje
viduramžių katedroje, vingiuotoje akmenimis grįstoje praeities įvykius
menančio miestelio ar miesto gatvėje, ar tuščiame romėnų nutiestame kelyje.
Mes siekiame patirti jausmą, kad priklausome visumai kaip jos dalis, o visuma
yra mūsų dalis.
Norint pajusti tvirtą ryšį su pasauliu, reikia sulėtinti tempą ir išdrįsti iš namų
iškelti koją. Neįmanoma su niekuo užmegzti ryšio, jei visą laiką skubėsime
gyventi. Turime plačiai atsimerkti, ir staiga pasijusime susiję su įvairiais šio
pasaulio aspektais, kurie mus supa kiekvieną dieną. Bet jei ir toliau judėsime
per greitai, gyvenimas tiesiogine prasme tekės pro šalį, ir mes liksime vieni,
netekę ryšio su savimi ir kitais. Mes kada panorėję galime susisaistyti su viskuo,
kas mus supa, tik turime sau leisti tai padaryti.

174
 11 SKYRIUS. PROTO, KŪNO IR DVASIOS
PRIEŽIŪRA

Kada nors bandėte? Ir nepavyko? Nesvarbu. Bandykite iš

naujo. Tegul jums nepasiseka geriau.
Samuelis Beckettas, airių rašytojas ir dramaturgas (1906-1989)

Dabar pasiekėme tokį knygos tašką, kai galiu, pasitelkdamas metaforą, paleisti
jūsų ranką ir stebėti, kaip vieni einate keliu link laimingesnio ir sveikesnio
gyvenimo. Jei laikėtės mano pateiktų patarimų, labai tikėtina, kad jau esate
nemažai nuėję šiuo keliu, ir, tikiuosi, jūsų kelionė ir toliau teiks jums naudos
ir atpildo, kurių laukėte.
Kyla klausimas: ar skirsite pastangų ir ryžto ėjimo pėsčiomis programai
tęsti ir iki šiol pasiektiems tikslams palaikyti? Ar toliau vaikščiosite su savo
vilku (ar bet kokiu kitu laukiniu šešėliniu gyvūnu) ir puoselėsite tą gyvybiškai
svarbų ryšį, kurį užmezgėte su gamta, kuris ir toliau jus saugos, rūpinsis jumis
ir padės jums visą likusį gyvenimą?
Tikiuosi, kad atsakymas yra „taip“. Bet prieš skubėdami save pasveikinti,
patikrinkime, kokia tikroji padėtis. Turite žinoti, jog išlaikyti ir palaikyti
pirmuosius sėkmingus rezultatus nėra lengva. Kelionėje išnagrinėjome daugelį
priežasčių, kodėl žmonės nenori skirti laiko sau, o kadangi dabar suprantate
šiuos dalykus ir matote juos savo gyvenime, turite būti budrūs, stiprūs ir
drausmingi, jei norite išsaugoti tą laiką ir erdvę, kurią kiekvieną savaitę
paskyrėte sau.
Kodėl? Gyvenimas mes jums išbandymų ir kartais kėsinsis į jūsų
asmenines ribas. Ir vėl galite pajusti spaudimą, todėl pasakysite „taip, aš

175
padarysiu“, kai iš tikrųjų norite ištarti „ne, aš negaliu“. Gali būti, kad teks dažnai
kovoti su „gėdijančiu“ balsu, kuris jums sakys, ką „turėtumėte“ ir ko
„neturėtumėte daryti“, užuot darę tai, kas jus brandina kaip asmenybę. Bus
akimirkų, kai pagalvosite: „Teprasmenga, aš nenoriu šiandien vaikščioti“, ir vėl
išeisite ieškoti kitų pramogų. Ir dar daug kartų bus taip, kad išeisite
pasivaikščioti, bet jausite, kad nieko iš tos patirties neišmokote.

Kodėl svarbu rašyti dienoraštį

Rašydamas šią knygą, dar geriau supratau laiko vertę ir asmeninių ribų
nustatymo svarbą. O dienoraščio rašymas iš esmės moko nustatyti asmenines
ribas. Niekada neturėtumėte jaustis kalti dėl to, kad pagrįstai skiriate laiko sau,
o jei aplinkiniai bandys jus sugėdinti, kad pradėtumėte apie tai kitaip galvoti
arba elgtis, turėtumėte pakeisti šių santykių pobūdį arba visiškai juos nutraukti.
Kad jums būtų lengviau įprasti apginti sau skirtą laiką, visada prisiminkite,
kad turite rašyti dienoraštį. Jums patiems ir aplinkiniams bus aiškiau, jei
užrašysite popieriuje ar bet kokiame jūsų naudojamame internetiniame
kalendoriuje, kad tą dieną tuo metu su jumis nebus galima susisiekti. Taip jūs
laikysitės sau duoto pasižadėjimo ir pelnysite žmonių pagarbą už aiškių
asmeninių ribų nustatymą. Tai gyvybiškai svarbu mūsų amžiuje, kai gyvenimas
nepaprastai paspartėjo ir mums vis labiau trūksta laiko. Galvokite apie ribų
nustatymą kaip apie saugos aptvarą. Kai mes saugūs, jaučiamės ramūs. Tas pats
pasakytina ir apie gyvūnus - tik tada, kai gyvūnas jaučiasi visiškai saugus ir jam
negresia joks pavojus, jis gali visiškai atsipalaiduoti.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad, jei nenustatau asmeninių ribų, pasijuntu
užsivertęs darbais, o mano mintys susijaukusios. Tokiais atvejais netrukus
priimu neapgalvotus sprendimus, kurie sustiprina stresą, todėl prarandu
asmenybės aiškumą. Netvarka visada skatina viską dramatizuoti, tad ribos mano
kasdieniam gyvenimui suteikia

176
tvarkos ir galimybę susidoroti su užduotimis, ir aš žinau, kad jei nerašysiu
dienoraščio, tvarkos nebus.
Taigi, nustatykite taisykles ir jų laikykitės. Iš pradžių kiekvieną dieną
dienoraštyje numatykite sau po vieną valandą. Gali pasirodyti, kad tai sunku,
bet tikrai taip nėra. Tiesiog pabandykite ir pamatysite. Jei galėsite išlaikyti
nusistatytas ribas ir ištaikyti pakankamai laiko dieną, kad užmegztumėte ryšį
su savimi, jūsų gyvenimas labai greitai visiškai pasikeis.

Ribų nustatymas, atsipalaidavimas ir stebėjimas, kaip

kas nors kitas imasi vadovavimo arba atsakomybės,
atsakymų į visus klausimus neturėjimas buvo tas
kelias, kuris man padėjo atsigauti. Šis kelias mano
gyvenimui suteikė ramybės, kurios niekada neturėjau;
be to, kad ir kaip keista, pasijutau vyriškesnis nei
kada nors anksčiau, kai „kontroliavau pasaulį“.
Eliotas

Sąžiningumas ir asmenybės vientisumas

Rūpinantis savimi, svarbią reikšmę turi sąžiningumas. No rė dami aiškiai
suprasti ir kitiems pareikšti apie savo poreikius, kad jūsų gyvenimas galėtų
klostytis harmoningai ir laimingai, pirmiausia turite būti sąžiningi sau ir
kitiems. Pavyzdžiui, jei jūs aiškiai nurodote savo ribas (pvz., dienoraštyje
pasižymite sau skirtą laiką), tuo parodote, kad esate sąžiningi ir kitiems
pranešate apie pagrindinius savo poreikius. Labai lengva pasiteisinti sau (ir
kitiems), kodėl nieko nedarote, bet teisinimasis nesuderinamas su
sąžiningumu. Nors šioje knygoje rašoma apie daug ką, joje daugiausia dėmesio
skiriama tikrosios savasties paieškoms, kur sąžiningumas vaidina itin svarbų
vaidmenį. Jei būsite sąžiningi, tyrinėdami savo asmenybę, pastebėsite, kad vis
rečiau teisinatės.

177
Sąžiningumas padeda iš naujo užmegzti ryšį su savo esminių vertybių sistema,
ta asmenybės dalimi, kurios netekote veikiami streso, kompromisų ir baimės.
Taigi, jei pradėsite teisintis, kodėl neinate vaikščioti ar nuleidote asmeninių
ribų kartelę, bent jau sau būkite sąžiningi.
Sąžiningumas ir tikrosios savasties ieškojimas dažnai sukelia daugiau
klausimų, nei randame atsakymų. Praktiškai taikydami šioje knygoje išmoktas
pamokas, neišvengiamai būsite priversti iš naujo pažvelgti į dabartinį gyvenimą
ir susimąstyti, ar jis dera su jūsų tikrąja savastimi.
Jūs žinote, kad didelė dalis gyvenime patiriamo streso ir įtampos kyla darbe
- ten, kur kasdien praleidžiame daug laiko. Jei suprasite, kad jūsų darbo vieta
nesuderinama su jūsų tikrąja savastimi, tuomet turite apsvarstyti galimybę iš
jos visai išeiti ar bent jau nustatyti asmenines ribas, kad užsitikrintumėte, jog
jūsų pernelyg neapkrautų darbu. Kaip tokių ribų pavyzdys gali būti
nusistatymas vienu metu pasinerti tik į vieną dalyką ir nustoti dirbti kelis darbus
vienu metu. Vadovaukitės posakiu „gyvenimas yra paprastas“ ir, jei aplinkiniai
jūsų nesupras, laikas pagalvoti apie darbo pakeitimą. Visi šioje knygoje
aprašyti mano klientai pripažino, kokią žalą jiems daro jų darbas, todėl arba
pakeitė darbovietes, arba pasirūpino nustatyti tvirtas ribas. Jei jie galėjo tai
padaryti, galite ir jūs. Ir jei skaitote šias eilutes ir mąstote: „Lengvajam kalbėti;
jis nė iš tolo nėra toks užimtas kaip aš“, esate neteisūs. Dirbu visu etatu ir esu
dviejų mergaičių tėvas, kurios šios knygos rašymo metu buvo jaunesnės nei
penkerių metų. Taigi, patikėkite manimi, esu labai užimtas. Bet gyvenu
aktyviai ir pats darau viską, apie ką jums pasakojau, tad jūs nesate vieni.

T VI • • V» V • •
Ieškojimas ryšių su žmonėmis
Šalia to, kad reikia ieškoti kelio į savo pačių gelmes, kad pasveiktumėte, ne
mažiau svarbu palaikyti ryšį su žmonėmis. Minėjau kiekvieno

178
poreikį turėti bendruomenę, kuria būtų galima kliautis kaip meilės, paramos ir
ugdymosi šaltiniu. Gyvenimas retai būna pastovus, o kai prasideda pokyčiai,
jūsų sukurtas paramos tinklas padės ištverti tokius laikotarpius. Esu vienišas
vilkas, bet ne aš pats, o žmonės mane sugrąžino į teisingą kelią. Kad ir kaip
myliu savo vienatvės šventyklą, manęs čia nebūtų, jei man nebūtų padėję
žmonės ir jų atjauta. Šiuo atžvilgiu turime ieškoti kelio į juos, daryti tai, kas
mus sieja su kitokiais gyvenimo aspektais, kitokiais gyvenimais, kitokiais
požiūriais. Mintyse matau švyturį, pastatytą ant uolos, tvirtą, atlaikantį vėtrą ir
didžiules bangas. Ir vis dėlto kiek naudos būtų iš švyturio, jei niekas neįjungtų
šviesos, rodančios kelią žmonėms? Jei švyturys nešvies, bus tik dar vienas
pavojaus šaltinis laivams. Bet jei švyturio sargas atlieka savo darbą ir įjungia
šviesą, tai naudinga visai bendruomenei. Turėtume būti tokiais švyturio sargais
ir stengtis skleisti šviesą žmonėms, panirusiems į savo negandų marias.
Turėdami tai omenyje, paklauskite savęs: „Kuo galiu būti naudingas
kitiems?“ Ką jūs galite padaryti kitų žmonių labui, kas taip pat stiprintų jūsų
pasitikėjimą, tobulintų jūsų gyvenimo įgūdžius ir jums padėtų ieškant tikrosios
savasties? Gauti visą tą naudą, kurią galima gauti iš mano aprašytos ėjimo
terapijos, yra puiku, bet tik kai pradėsite dalytis su kitais, iš tikrųjų pajusite
tikslo jausmą ir pozityvumą. Duodantysis skleidžia malonią šilumą, kokią visi
turi - ji su meile apgaubia jus ir kitus žmones ištikus bet kokioms nesėkmėms
ir imantis iššūkių. Ji taip pat jums padės atsiverti žmonėms, kurių anksčiau ne­
laikėte „savo gimine“. Pernelyg dažnai atstumiame tam tikrus žmones, nes
manome, kad mūsų su jais niekas nesieja. Tačiau gali būti, kad jie iš tikrųjų
šaukiasi jūsų pagalbos, ir, jei nuspręsite atsakyti į šį šauksmą, tuo padarysite
labai stiprų poveikį tiek sau, tiek asmeniui, kuriam reikia pagalbos. Kas žino -
gal žmogus, kurį norėjote atstumti, turi raktą į tai, kas visiškai pakeis jūsų
gyvenimą, ir pakeis į gerąją pusę. Jūs niekada to nesužinosite, jei neatsakysite
į šauksmą.

179
VAIKŠČIOJIMAS IR PAGRINDINIAI KLAUSYMOSI ĮGŪDŽIAI

Vaikščiodami jūs išmokote klausytis savęs. Dabar jums pateiksiu

trumpą pamoką, kaip klausytis kitų, einant kartu su jais arba tada, kai
kas nors paprašo jūsų pagalbos ar patarimo. (Pastaba: dabar išduosiu
visas neįkainojamas savo sėkmės paslaptis!)

Atjauta ir užuojauta. Išmokite suprasti skirtumą tarp šių dviejų

sąvokų. Užuojauta reiškia, kad jūs objektyviai jaučiate liūdesį ar
gailestį dėl kito žmogaus rūpesčių. O atjauta reiškia, kad
subjektyviai įsijaučiate į to asmens padėtį ir pasistengiate suprasti
jo rūpesčius iš vidaus. Kuri iš dviejų sąvokų, jūsų manymu, yra
naudingesnė?
Nekritikuokite. Tam reikia objektyvumo. Stenkitės neminėti, kas
jums toje situacijoje patinka ar nepatinka, nereikškite išankstinio
nusistatymo, neįpainiokite politikos ir pan. Išklausykite, kas nutiko
tam asmeniui kaip individui. Nepirškite patarimų, ką, jūsų
manymu, tas asmuo turi daryti, remiantis jūsų gyvenimo patirtimi.
Klausykite atidžiai. Negalima tik laukti, kada ateis jūsų eilė kalbėti,
bet iš tikrųjų klausykite, kas sakoma.
Būkite kantrūs. Neskubinkite kalbančiojo. Skubindami išsipasakoti,
greičiausiai atimsite norą kalbėti. Tegul jis lėtai išsikalba.
Pagalba ir sprendimų įtvirtinimas. Nedarykite to! Visiškai
nenaudinga spausti žmogaus, kad skubiai priimtų sprendimą, nes
tam gali prireikti laiko. Leiskite tai padaryti neskubant.
Apmąstymas ir apibendrinimas. Nebandykite ištraukti galutinio
sprendimo. Geriau apmąstykite, kas buvo pasakyta, ir
apibendrinkite, todėl abu būsite tame pačiame lygmenyje.

180
Apskritai psichoterapeutai paprastai neatskleidžia savo gyvenimo smulkmenų
ar su klientais kylančių sunkumų, bet, kaip minėjau anksčiau, nesilaikau šios
archajiškos taisyklės ir, jei reikia, pasidaliju savo patirtimi su žmonėmis, su
kuriais dirbu, lygiai taip, kaip jums papasakojau apie save šioje knygoje.
Stengiuosi neatskleisti apie save pernelyg daug, bet tikrai bandau surasti bendrų
taškų su savo klientų problemomis, kaip matyti iš anksčiau išdėstytų,
pagrindinių klausymosi įgūdžių. Stengiuosi jiems parodyti, kur buvau išklydęs
iš kelio ir kas mane atvedė atgal; visi esame žmonės, net psichoterapeutai.

Rūpinimasis savimi - kuras kūnui ir protui

Kaip bet kuriai mašinai, efektyviam kūno darbui palaikyti reikia tinkamos rūšies
ir kiekio kuro, kuris turi būti aukštos kokybės. Kaip dažnai mėgsta kartoti mano
asmeninis treneris: „Džonatanai, jūsų mašinai reikia įpilti kuro.“
Mėgstu gerą maistą ir man patinka gaminti, bet pastebėjau, kad
pasivaikščiojimų metu cukraus kiekis kraujyje staiga sumažėja, ir tai mane
paveikia fiziškai (pajuntu silpnumą ir atsiribojimą nuo aplinkos) ir
psichologiškai. Nutariau pasidomėti, kokiu mastu tai, ką valgome, daro įtaką
mūsų psichikos sveikatai. Kreipiausi pagalbos į mitybos terapeutę ir klinikinę
hipnoterapeutę Nicolą Shubrook, kad ji man padėtų pakeisti mitybą, ir čia
pateikiu esminius dalykus iš to, ką ji man patarė (daugiau informacijos apie
mitybos terapeutę Nicolą rasite www.urbanwellness.co.uk).
Nicola teigia, kad suvalgius maisto, kuriame yra daug cukraus, kraujyje
pernelyg greitai padidėja gliukozės kiekis, o paskui, jam staigiai sumažėjus,
netenkame energijos ir kartu apima prasta nuotaika. Prisimenu, kad taip
jausdavausi rytais po to, kai išvakarėse gerdavau alkoholinių gėrimų, kuriuose
labai daug cukraus. Net kelios po darbo išgertos taurės vyno išbalansuodavo
mano cukraus kiekį kraujyje, kuris

181
smarkiai sumažėdavo maždaug trečią valandą nakties, todėl visada pabusdavau
ir sutrikdavo miego ciklas (cirkadinis ritmas).
Pasak Nicolos, cukraus poveikis organizmui primena važinėjimą
kalneliais: iš pradžių pajuntate „pakilimą“, bet netrukus gali apimti pyktis,
depresija, pradedate į viską pernelyg jautriai reaguoti, patiriate didesnį stresą
nei iki tol, nes cukraus kiekio kraujyje sumažėjimas sužadina organizmo
kovojimo, pabėgimo arba sąstingio atsaką (žr. p. 25). Kitaip tariant, didesnis
cukraus kiekis sukuria didesnį stresą, o tai trukdo gerai išsimiegoti ir puikiai
jaustis kitą dieną. Pernelyg didelis cukraus kiekis mityboje gerokai sumažina
„laimės hormono“ serotonino kiekį, kuris padeda reguliuoti jūsų nuotaiką ir
socialinį elgesį.
Palaikyti cukraus kiekio kraujyje pusiausvyrą padeda mankštinimasis. O
tai mus vėl atveda prie vaikščiojimo.
Norint neprarasti ryšio su aplinka pasivaikščiojimų metu (ir bet kuriuo
metu), būtina tinkamai maitintis. Tai padės palaikyti reikiamą cukraus kiekį
kraujyje ir užtikrins pastovią nuotaiką. Turiu omenyje ne tai, kad maiste reikia
sumažinti angliavandenių kiekį, nes jie yra pirmasis organizmo energijos
šaltinis; noriu pasakyti, kad reikia pasirinkti tinkamus angliavandenius ir
valgyti jų turintį maistą kartu su kitomis dviem svarbiomis maisto medžiagomis
- baltymais ir riebalais.
Štai keletas patarimų, kurie sustiprins protą ir kūną prieš vaikščiojimą,
vaikštant ir po to.

Maistas

Geras baltymų šaltinis yra gyvūninės kilmės maistas, pvz., mėsa, žuvis,
kiaušiniai ir nenugriebto pieno produktai, taip pat augalinis maistas, įskaitant
riešutus, sėklas, žirnius, lęšius, pupeles ir sojų varškę. Kaip gerųjų riebalų
šaltinį galima paminėti alyvuogių aliejų, avokadus, riešutus ir sėklas, kokosų
aliejų ir sviestą, taip pat riebias žuvis, pavyzdžiui, lašišą, skumbrę, ančiuvius ir
sardines. Šiose žuvyse, taip

182
pat šalavijų sėklose, linų sėmenyse ir graikiniuose riešutuose yra omega-3
riebalų rūgščių, kurios labai reikalingos gerai psichikos sveikatai palaikyti, be
to, jos gali padėti išvengti tokių negalavimų kaip depresija, nerimas, potrauminis
streso sutrikimas bei bipolinis sutrikimas. Kalbant apie angliavandenius, rinkitės
daug skaidulinių medžiagų turinčius produktus - daržoves, vaisius (bet ne vaisių
sultis), avižas, bolivines balandas, ruduosius arba laukinius ryžius, lęšius,
pupeles, bulves (baltas arba saldžiąsias, kurias geriausia valgyti neskustas) ir
šakniavaisius, pvz., petražoles ir moliūgus.

Vanduo

Kitas svarbus veiksnys, padedantis valdyti nuotaiką, energiją ir stresą, yra

vanduo. Formaliai mes galime išgyventi kelias savaites be maisto, o be vandens
ištvertume tik kelias dienas, tačiau retas kuris iš mūsų geria pakankamai.
Manoma, kad dehidratacija labai padidina kortizolio koncentraciją ir pablogina
psichinę ir fizinę savijautą, kaip ir maisto trūkumas. Dar pridėkite per didelį
kofeino, alkoholio ir netgi psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą, ir šio kokteilio
poveikis dėl dehidratacijos dar labiau sustiprės.
Idealus vandens kiekis, kurį reikia išgerti per dieną, vis dar yra diskusijų
objektas, tačiau daugeliui žmonių pakanka apie 1-1,5 litro per dieną. Tai
paprastas vanduo, nepasaldintas vaisių sultimis ir kuriame nėra arbatos ar kavos.
Gerti pakankamai vandens vaikščiojant ar užsiimant bet kokia kita fizine veikla
gyvybiškai svarbu ne tik norint išlikti energingiems, bet ir išvengti traumų arba
mėšlungio. Einant pėsčiomis, jūsų organizmas natūraliai neteks vandens, todėl
svarbu laikytis šių taisyklių:

Prieš pasivaikščiojimą išgerkite maždaug pusę litro vandens, kad jūsų

organizmas pasisavintų tiek, kiek reikia, o perteklių paliktumėte
tualete prieš išeidami iš namų.

183
 Mažiau gerkite kofeino turinčių gėrimų, nes pasivaikščiojimo metu
galite pasijusti ištroškę ir dažniau norėsite šlapintis.
Viso pasivaikščiojimo metu gurkšnokite vandenį, kad organizmui
nestigtų vandens.
Po pasivaikščiojimo išgerkite dar pusę litro vandens atsargoms
papildyti. Taip pat gera mintis šiek tiek pasūdyti užkandžius ar
patiekalą, nes druskos iš organizmo pasišalina kartu su prakaitu.

Miego higiena

Jei esate pavargę, bet negalite tinkamai pailsėti, jūsų kūnas ir protas negalės
tinkamai veikti, jausitės labiau pažeidžiami, jūsų nervų sistema sukurs atsaką į
stresą (tai nerimas arba perdėtas sužadinimas), jums pranešdama ir įspėdama,
jog kūnui kažko reikia. Štai keletas pagrindinių patarimų, kaip užtikrinti
geresnę miego higieną:

1. Dieną aprūpinkite organizmą tinkamos rūšies ir tinkamo kiekio

baltymais. Pavyzdžiui, piene ir jo produktuose yra triptofano -
padedančios užmigti aminorūgšties.
2. Mažiau vartokite cukraus, nes tai padeda sumažinti kortizolio kiekį
kraujyje ir taip pagerina miego kokybę.
3. Dieną darykite pakankamo ilgumo pertraukas, kad organizmas
neišskirtų per daug adrenalino ir kortizolio - naktį tai labai padės
sumažinti psichinę ir fizinę įtampą.
4. Vakare visiškai nevartokite kofeino ir alkoholio.
5. Išjunkite technikos prietaisus. Žiūrėdami į ryškius ekranus prieš miegą,
smegenims duodate signalą nustoti gaminti melatoniną - hormoną,
kuris pasako kūnui, kada laikas miegoti.

Šios rekomendacijos yra nepaprastai naudingos tuo, kad padeda išlaikyti ir

pagerinti viską, ką gauname iš ėjimo terapijos. Kai jas visas

184
įtraukiau į savo dienos ritmą, sulaukiau stulbinamų rezultatų. Kiekvieną rytą
pabundu trykšdamas energija, nes daug geriau išsimiegu. Mano cukraus kiekis
jau drastiškai nebesumažėja kasdienių pasivaikščiojimų metu, o jų pabaigoje
jaučiuosi toks pat energingas, kaip ką tik išėjęs. Taip pat labai pagerėjo
gebėjimas susikaupti, dėl to galiu aktyviau dalyvauti kasdienėje veikloje. Nesu
įsitikinęs, kodėl taip įvyko, bet mano rega taip pat pagerėjo, ir apskritai jaučiu,
jog kūnas tapo daug veiksmingiau dirbančia mašina. Patarčiau ir jums šias
rekomendacijas pritaikyti savo gyvenime ir turėti iš jų naudos, kaip padariau aš.

Vaikščioti, nustoti vaikščioti ir vėl pradėti

Galiausiai įsileiskite mintį, kad jums gali nepasisekti. Bus dienų, kai nenorėsite
vaikščioti. Tokių, kai tiesiog sėdėsite ir nenorėsite nė pajudėti, nuliūdę, netekę
noro bet ką daryti. Galite palūžti ir išgerti butelį vyno ar surūkyti pakelį
cigarečių, nors žinote, kad darote negerai. Galite sutikti ką nors padaryti, kai iš
tikrųjų to nenorite. Jūs nebe taip akylai saugosite savo asmenines ribas ir dėl to
apgailestausite. Nesijaudinkite - tai atsitinka mums visiems. Visi esame paprasti
žmonės, o tie, kurie teigia priešingai, tegu atidžiau pasižiūri į save.
Visi kartais suklystame. Sykį buvau vėl pradėjęs svaigintis, stojęs į
netinkamą kelią, vienu metu nebemačiau prasmės, kodėl visa tai darau. Bet dėl
to savęs nepliekiau. Negėdijau. Ne, buvau sąžiningas sau ir, nusipurtęs dulkes,
pasimokiau iš savo klaidų. Atkaklumas ir gebėjimas atkurti jėgas yra gyvybiškai
svarbūs, norint išgyventi ir prisitaikyti. Jei vilkui medžioklės metu nepavyksta
pagauti grobio, jis nesigraužia dėl nesėkmės. Tiesiog to nesugeba. Jis naktį
pabadauja, o kitą dieną su naujomis jėgomis vėl ieško maisto.

185
 PABAIGOS MINTYS

Štai ir priėjome knygos pabaigą, o mūsų bendras pasivaikščiojimas taip pat

baigiasi. Negaliu pažadėti, kad kelias, kuriuo, tikiuosi, eisite toliau, bus tiesus,
lygus ir sklandus. Bet keliai, kaip ir gyvenimas, nėra tokie. Jie vingiuoti,
duobėti, dažnai su staigiais posūkiais ir kartais niekur neveda. Paskirties vieta
gali būti nenuspėjama, ir jūs galite atsidurti ne ten, kur tikėjotės. Vis dėlto
kelionės kokybė ir joje išmoktos pamokos viską atperka.
Būkime sąžiningi - saviugdos / motyvacinių knygų pramonė yra labai
didelė kaip tik todėl, kad žmonės meta vieną dalyką ir ieško kitų būdų, kaip
išspręsti savo problemas. Yra daugybė žmonių, kurie perskaito dešimtis, net
šimtus tokių knygų ir vis tiek grįžta prie to paties klausimo: „Kodėl aš šitaip
jaučiuosi?“
Čia esu ne tam, kad jums pasakyčiau, jog tai vienintelė knyga, kurios jums
kada nors reikės. Bet jei jums kilo pirmiau pateiktas klausimas, tikrai turite
rimtai pagalvoti, ar esate tvirtai apsisprendę ir pasiryžę dirbti su savimi, kad
įvyktų pokyčių, kuriuos norite išvysti savo gyvenime. Taigi, leiskite man
pasakyti tai, ko nesurasite 99,9 proc. saviugdos knygų. Jei esate pasiryžę daryti,
kaip rašoma šioje knygoje, tada puiku. O jei nesate, būkite atsakingi už savo
veiksmus, grįžkite į pačią pradžią ir šį kartą... PASIRYŽKITE.
Atėjo laikas nustoti kaltinti kitus ir pagaliau prisiimti atsakomybę už savo
veiksmus. Neketinu atsiprašyti, kad pasakiau tai tiesiai šviesiai. Jūs į šią knygą
investavote savo pinigus ir nepagailėjote laiko

187
perskaityti iki šios vietos. Svarbiausia jos mintis - apie įsipareigojimą sau.
Būkite savanaudžiai. Rūpinkitės savimi. Galbūt tai nemadingas požiūris, bet jūs
ir tik jūs patys esate visiškai atsakingi už tai, kas bus toliau. Jei negalite arba
nenorite prisiimti šios atsakomybės ir pastebite, kad kiti žygiuoja per jūsų ribas,
lyg jūsų ten nebūtų, tada ko tikitės? Ir jei dabar sakote sau: „Mano gyvenime
dabar netinkamas metas imtis šių pakeitimų“, pagalvokite dar kartą. Laikas
tinkamas, tiesiog jūsų lūpomis kalba baimė. Išdrįskite gyvenime rinktis aiškius
ir teigiamus dalykus; toliau stumkite save iš komforto zonos ir galėsite viską
pasiekti, jei pakankamai stipriai norėsite, kad tai įvyktų.
Taip, reikia turėti drąsos pripažinti savo pažeidžiamumą ir kalbėti apie
jausmus. Ir drąsos veikti, vadovaujantis tais jausmais, ir ką nors keisti - kartais
gana smarkiai - savo gyvenime. Norėdami atsiplėšti nuo savo gyvenimo
aplinkybių, turite būti drąsūs ir pasitikėti savimi; bet įgavę pasitikėjimo, galite
nebeklausyti žmonių, kurie nori, kad liktumėte, kur buvę, ir nesijaudinti, ar
turite tų pačių žmonių (arba savo) „leidimą“ daryti reikiamus pokyčius, kad
galėtumėte tobulėti. Tiesą sakant, jei jums reikia leidimo, jums jį duodu dabar.
Ir nepamirškite: didžiausią traumą patiriame ne tada, kai mus išduoda kiti, o kai
mes išduodame save.
Kartu su galia ateina atsakomybė. Prisiimkite atsakomybę už savo mintis ir
veiksmus ir elkitės taip, kaip manote tinkama. Jei kelyje pasitaikys menkų
kliūčių, sunkumų, išsišakojimų, nekaltinkite kitų. Dabar tai jūsų kelias - būkite
atsakingi už kelionę, kurią pradėjote. Ir nedvejokite. Kaip kažkas man pasakė:
„Darykite dabar, o suprasite vėliau.“
Taigi tik tam, kad apibendrintume, prisiminkime tris pagrindinius ėjimo
terapijos komponentus:

Psichologinis: vaikščiojimas padeda pailsinti protą ir veiksmingiau

apdoroti jausmus.

188
 Fiziologinis: vaikščiojimas palaiko gerą fizinę formą, sumažina
kraujospūdį ir padeda numesti svorį.
Dvasinis: vaikščiojimas suteikia vidinės ramybės ir susietumo jausmą,
jaučiatės gamtos puoselėjami ir saugomi.

Reguliarus vaikščiojimas padės įgyti drąsos, pasitikėjimo ir atsakomybės

jausmą, kurių reikia, norint pakeisti savo gyvenimą. Jei apims liūdesys, įtampa,
silpnumas, depresija, sielvartas ar priklausomybė nuo ko nors, mano patarimas
paprastas ir toks pats, kaip šios knygos pradžioje: išeikite į lauką, eikite
pasivaikščioti ir stebėkite, kaip tai paveiks jūsų savijautą. Jei ir šis paprastas
veiksmas jus gąsdina, nesijaudinkite. Visi taip jaučiamės. Jei rimtai bijote,
pasidalykite savo baimėmis su draugu, sutuoktiniu ar kitu asmeniu, kuris jus
besąlygiškai palaiko ir nekritikuoja, kaip ta gamta, su manimi bendravusi be
žodžių dvasiškai. Baimė gali slopinti, tačiau gali ir paaštrinti jausmus. Jei vilkas
nieko nebijotų, laukinėje gamtoje ilgai neišgyventų. Truputis baimės nėra
blogai, bet neleiskite, kad ji išvešėtų kaip potvynio banga, kuri jus paskandins.
Daugeliu atžvilgių jums reikia išmokti plaukti baimės paviršiumi ir ja naudotis
taip, kad ji gyvenime stumtų jus į priekį.
Visi tie, kurie prisidėjo prie šios knygos, tam tikru gyvenimo metu jautė
baimę, kurią dar ir dabar jaučia. Vis dėlto norėdami suprasti baimę ir ją valdyti,
turite nevengti baimės ir ją patirti patys. Knygoje aprašyti žmonės skynėsi į
priekį, nes žinojo, kad baimės, streso ar depresijos tunelio gale yra ruoželis
šviesos, kurios jie ieško. Jiems gyvenimo pokyčiai, kuriuos jie padarė, buvo
verti kelionės per tamsą ir nusiminimą:

Beverli supranta, kada pasijunta perdegusi, todėl darbe nustatė aiškias

asmenines ribas.
Eliotas darbe nebeišeikvoja visų jėgų, todėl dabar yra daug laimingesnis
ir sveikesnis.

189
 Frensis susitaikė su geriausios draugės mirtimi ir jos išmintingus žodžius
saugo širdyje.
Džeris vaikšto kiekvieną dieną ir toliau tyrinėja savo pažadintos
asmenybės dvasinę pusę.
Katrina turi labai gerą tarnybą, kur ją vertina.
Matas mokosi gyventi savarankiškai, gyventi sau.
Rajanas susitaikė su savo seksualine orientacija ir vedė savo partnerį.
Tiana reguliariai rašo, savo eilėraščiais darydama draugams įspūdį.
Viktorijos pasitikėjimas savimi palengva stiprėjo, ir dabar ji supranta,
kaip gyvenime pasiekti pusiausvyrą.
Vinstono nuomonė, ką jis turi padaryti savo gyvenime, gerokai
sutvirtėjo, ir tai suteikė jam vilties ateičiai.

Man vienas iš pagrindinių rodiklių, bylojančių apie giluminius pokyčius,

kuriuos į savo gyvenimą įnešė mūsų dalyviai, yra tai, kad jie nebijojo kalbėti
apie išgyvenimus, kaip jie paveikė juos ir ko turėjo imtis, kad atrastų savo kelią.
Kalbėdami apie sunkumus, jie visai neminėjo gėdos. Tam taip pat reikia drąsos,
tačiau, kaip jie sako, pasidalijus bėda, ji perpus sumažėja. Pajutę, kad jūsų
problemos pamažu mažėja, neskubėdami įvertinkite, kaip toli nuėjote ir ką
pasiekėte. Vaikščiokite, tam tikru metu padarykite pertrauką ir užsirašykite
visus dalykus, už kuriuos esate dėkingi. Sąrašas neturi būti ilgas, tačiau dažnai
jis toks ir nebūna.
Atlikime paskutinį pratimą - pažvelkime, kokios dabar yra pagrindinės
mūsų vertybės ir įsitikinimai, kai priėjome knygos pabaigą. Per gyvenimą
įsitikinimai keičiasi, tai grindžiama tuo, kaip mus auklėjo tėvai, ką augdami
patys pamatėme visuomenėje ir kaip buvome supažindinti su pasauliu, kai
formavosi mūsų asmenybė. Pasaulis mums pateikiamas kaip saugi arba nesaugi
vieta. Tačiau bet kuriuo

190
metu galime suabejoti savo pagrindiniais įsitikinimais bei vertybių sistema ir
juos pakeisti. Turėdami tai omenyje, dabar sukurkime dešimt „Gyvenimo
principų“.

PRATIMAS: GYVENIMO PRINCIPŲ NUSTATYMAS

Šis pratimas padės išsiaiškinti, kokias vertybes ir įsitikinimus norėtumėte

turėti ateityje. Štai keletas klausimų, kuriuos galėtumėte sau užduoti:

Kas mane aistringai traukia ir jaudina?

Kas mane skatina ir motyvuoja?
Ką mėgstu ir ko nemėgstu?
Koks mano požiūris į gyvenimą?
Kas mane ypač erzina ir kodėl?
Pagal kokius moralinius principus dabar gyvenu?
Ką norėčiau pakeisti pasaulyje ir kodėl?
Kas šiuo metu mano gyvenimui teikia laimės? O kas daro mane
nelaimingą?
Ar yra kas nors, ką neseniai padarė kuris nors draugas ar šeimos narys,
kas mane nuliūdino ar sudirgino ir kodėl taip jaučiausi?
Kas šiuo metu mane įkvepia ir kodėl?

Prisiminkite praeitį ir pagalvokite, kuriose srityse ankstesni jūsų

įsitikinimai kertasi su naujais? O paskui pagalvokite apie ateitį ir
susimąstykite, kokių pokyčių reikia geresniems rezultatams pasiekti?
Pasivaikščiojimo pabaigoje, kai būsite deramai apmąstę šiuos klausimus,
norėčiau, kad užrašytumėte dešimt gyvenimo principų, kurių laikysitės
ateityje, tuo įtvirtindami

191
 savo pasirinkimą. Kai tai padarysite ir būsite patenkinti savo naujaisiais
principais, kaskart, išėję pasivaikščioti, paklauskite savęs, ar jų atidžiai
laikotės ir taikote savo gyvenime.

Mano patarimas visada toks pats: susikurkite paprastos struktūros gyvenimo

kokybę ir nusistatykite vertybes, kurių tikrai esate pasirengę laikytis. Išmeskite
nereikalingus daiktus, keliaukite lengvai ir mėgaukitės laisve, kuri atsiranda
gyvenime, atsikračius per didelio bagažo.

Galiausiai grįžkime prie gyvūno, kuris mus vedė per šią knygą, kartais dienos
šviesoje, kartais prieblandoje. Kiekvieną dieną, vaikščiodamas su savo vilku,
jaučiu, kad jo buvimas šalia mane nukreipia, daro įtaką mano pasirinkimams ir
veiksmams. Vilkas yra stiprus ir gerą nuojautą turintis gyvūnas, tačiau tuo pat
metu yra pažeidžiamas, jautrus gyvenime patiriamam stresui ir sunkumams. Jis
atrodo stiprus, bet ne visada toks jaučiasi. Tačiau vilkas žino, kur yra jo jėgos
šaltinis ir kaip su juo užmegzti ryšį. Toliau pateikiamos kelios mintys, kurias
parašiau, mąstydamas apie įkvėpimą ir jėgą, ją vilkas man suteikia kasdien:

Blankioje mėnulio šviesoje gulėjo vilkas, pasidėjęs galvą ant žemės, ir atrodė,
kad jis išsigandęs ir priblokštas beveik neįveikiamų užduočių, su kuriomis
susiduria, norėdamas išgyventi laukinėje gamtoje. Bet kai jis trumpam apžvelgė
didžiulę ramią lygumą, plytinčią po žvaigždėmis, didingą ir geranoriškai
skleidžiančią savo grožį, atsiduso: „Dabar suprantu. Mano šeimai priklauso ne
tik mano gaujos nariai. Mano šeima yra vėjyje, tarp medžių, ant žemės ir
danguje. Kaip seniai ji gyvena šviesoje, kuri naktį mane apšviečia, ir saulės
šilumoje, kuri kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką žadina mano dvasią? Nuo
šios akimirkos, kai iš tikrųjų norėsiu pamatyti

192
savo šeimą ir su ja užmegzti ryšį, žinosiu, kad man nebereikia bijoti ar jaustis
vienišam.“
Paskui, lėtai pėdindamas nežinoma kryptimi, vilkas sušnabždėjo: „Aš
nugalėsiu. Man pakaks intuicijos, sąžiningumo ir įžvalgos rasti saugų kelią,
užtikrinantį mano ateitį. Kelią, kuris man padės atsikratyti visų baimių ir
kliūčių, atsivelkančių iš mano praeities, kuris skatins paeiliui atsispirti joms
visoms, nes aš nepasiduosiu nežinomybės baimei.“
Ir, šiek tiek pasukęs galvą, jis dingo.

Dėkoju, kad palaikėte man draugiją šioje kelionėje, ir linkiu jums kuo
didžiausios laimės.

Su geriausiais linkėjimais
Jonathanas Hobanas

193
 PADĖKOS

Pirmiausia norėčiau padėkoti savo žmonai Šerenei už meilę, atsidavimą ir

nenuilstamą, nesvyruojančią paramą, ir savo nuostabioms dukterims Arijai ir
Amelijai už džiaugsmą, kurį jos teikia mano gyvenimui. Taip pat esu be galo
dėkingas kitiems artimiems giminaičiams už jų meilę ir paramą.
Noriu ypač padėkoti literatūros agentui Jaime'ui Marshallui už tai, kad jis
darė daugiau, nei reikalavo jo pareigos, prižiūrėdamas visus knygos leidybos
aspektus nuo pradžios iki pabaigos, ir Tomui Henry'ui už jo kūrybinio rašymo
įgūdžius, indėlį ir patarimus dirbant prie knygos. Jaučiuosi palaimintas, kad jie
buvo šalia ir galėjau naudotis jų žiniomis, išmanymu ir literatūrine patirtimi.
Ši knyga nebūtų buvusi išleista be Lizos Gough, Becca'os Mundy, Holly
Whitaker ir visos nuostabios „Yellow Kite“ komandos patirties, įžvalgų ir
sunkaus darbo (įskaitant mano talentingąją laisvai samdomą rankraščio
redaktorę Anne Newman, priklausiusią išplėstinei komandai). Kiekvienam iš
jų dėkoju už tikėjimą knygos sėkme ir už tai, kad padėjo ją išleisti. Taip pat esu
nepaprastai dėkingas savo nepriklausomai žurnalistei Mary'ei Jones,
padėjusiai man ir „Yellow Kite“ komandai visame pasaulyje paskleisti žinią
apie šią knygą.
Be savo vadybininko Ronano O'Rahilly'io ir tikėjimo, kurį jis man įkvėpė,
nebūčiau tapęs tokiu žmogumi, koks esu šiandien, nebūčiau siekęs įgyvendinti
savo svajonių. Amžinai mylėsiu ir gerbsiu savo motiną ir tėvą, su kuriais susiję
tiek daug prisiminimų ir nutikimų iš laimingos vaikystės, už tai, kad mane
saugiai vedė šiame pasaulyje. Jei galėčiau

195
būti bent ketvirtadaliu toks tėvas, kokie buvo mūsų tėvai mums visiems,
manyčiau, kad esu labai laimingas. Jie buvo nepaprastai ypatingi žmonės, ir
prisiminimas apie juos iki šiol mane nuolat įkvepia.
Dėkoju Anne'ai Carroll, apdovanotai Britanijos imperijos 5-ojo laipsnio
ordino kavalieriaus titulu, kuri, prieš man pradedant studijuoti muziką, buvo
mano dramos mokytoja. Kai mirė mama, ji pasisodino mane užkulisiuose,
pažvelgė į mane ir su šitokia meile ir dėmesingumu tarė: „Džoni, aš negaliu
įsivaizduoti, kaip jautiesi, tik žinau, kad tai negali būti lengva. Jei tau ko nors
reikės, tiesiog pranešk man.“ Ir tada šelmiškai kreivai šyptelėjo taip, kaip
mokėjo tik ji, ir pasakė: „O dabar kodėl gi tau neišėjus į sceną ir nepasirodžius
taip gerai, kaip dar niekada gyvenime, kad turėtum kur išlieti savo emocijas.
Tikrai, suteik joms progą!“ Tebūnie ji palaiminta. Iki šios dienos nepamiršau
jos gerumo ar to, ko ji mane išmokė apie ištarto gero žodžio ar dviejų galią.
Ačiū, Anne.
Noriu padėkoti visiems SHARP narkotikų ir alkoholio priklausomybių
reabilitacijos centro konsultantams, organizatoriams ir bendraminčių grupei.
Norėčiau, kad atsirastų daugiau 12 žingsnių programų, tokių kaip ši. Tai, ką
sužinojau per tris mėnesius šioje įstaigoje, vis dar gyvai prisimenu, nes tai
neabejotinai man padėjo pasirinkti psichoterapijos kryptį. Tačiau dar viena
labai ypatinga padėka tenka vienai iš mano konsultančių Cathy Lewis, kuri man
teikė tikrai besąlyginę paramą ir patarimus vieno iš sunkiausių, neramiausių ir
ilgiausių. mano gyvenimo pereinamųjų laikotarpių metu. Didžiulė atjauta, kurią
ji suteikė per tuos metus, padėjo suprasti, kad iš tikrųjų atjauta yra gėdos
priešnuodis. Šios patirties suteiktos įžvalgos nuo to laiko tapo svarbiausia mano
darbo šerdimi.
Galiausiai tariu ačiū visiems nuostabiems knygoje aprašytiems žmonėms,
kurie nusprendė imtis reikiamų pokyčių, kad jų gyvenimas taptų geresnis. Kaip
tik dėl jūsų, jūsų drąsos išgyventi šį procesą jaučiu nuolatinį įkvėpimą dirbti
savo nuostabų darbą. Kaip man pasisekė!

196
 NUORODOS

1. www.pnas.org/content/early/2015/06/23/1510459112
2. www.mentalhealth.org.uk/news/stressed-nation-74-uk-over- whelmed-or-
unable-cope-some-point-past-year
3. www.theguardian.com/society,/2018/may/
14/three-in-four- britons-felt-overwhelmed-by-stress-survey-reveals
4. Health and Safety Executive Labour Force Survey 2016/2017
5. Lydon, J. (1986) Rise, Virgin
6. www.ons.gov.uk/peoplepopulattonandcommunity/healthand-
socialcare/drugusealcoholandsmoking/datasets/adultdrinkin- ghabits

197
Jonathan Hoban
EIK SU VILKU
Išlaisvink intuiciją, pasitikėjimą ir vidinę galią

Iš anglų kalbos vertė Audronė Gendvilienė

Redaktorė Ilona Čiužauskaitė

Korektorė Rasa Mielkuvienė
Viršelį kūrė Kotryna Šeibokaitė-Ša
Maketavo Albertas Rinkevičius

Tiražas 1800 egz.

Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė AB spaustuvė „Spauda“, Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius
Interneto svetainė: www.spauda.com

198
 Kodėl knygos
pavadinime yra vilkas?

Mes visi esame gyvūnai, turintys potencialią galimybę

prisijungti prie savo instinktyvios, pirmapradės pusės. Mano
nuomone, vilkas yra puiki žmogaus būsenos dvilypumo metafora.
Viena vertus, jis išreiškia mūsų laukinę prigimties pusę, gebėjimą
pajusti pavojų ir giliausių, tamsiausių jausmų baimę - mūsų
pirmykštę energiją, kuri mus verčia reaguoti negalvojant ir
skatina elgtis taip, kaip to reikia, kad išgyventume. Kita vertus,
vilkas yra itin bendruomeniškas gyvūnas, ištikimas savo gaujai,
noriai bendraujantis, turintis stiprius instinktus ir mėgstantis
laisvę. Vilkas yra tarytum mano „šešėlinis gyvūnas“ jo elgesio
bruožai atitinka tam tikrus mano pasąmonės, asmenybės ir
dvasios aspektus - tai, apie ką vėliau papasakosiu plačiau. Lygiai
kaip ir man, šiam žvėriui aplinka yra gyvybiškai svarbi jo gerovei
ir išlikimui.

Kalbant apie mane, aš susitapatinu su vilko jautrumu,

ištikimybe gaujos nariams, protu ir draugiškumu. Vilkui reikia
erdvės, kur galėtų laisvai klajoti, o mums, žmonėms, lygiai taip
pat reikia vietos, kurioje galėtume „būti“. Jei vilkai neturi
užtenkamai erdvės, nebegali naudotis klajojimo ir medžiojimo
instinktais, ir tai jiems sukelia didelį stresą. Atsidūrę nelaisvėje,
vilkai nebegali elgtis taip, kaip diktuoja instinktai, todėl tampa
pernelyg budrūs - daug budresni, nei būtų laukinėje gamtoje.
Pamažu kailis praranda blizgesį, prigęsta akys, atbunka
instinktai. Ir, nors galiausiai vilkai susitaiko su nauja padėtimi,
jie nebėra tokie, kokie buvo prieš juos sugaunant.

Ar randate panašumų į save? Ar panašu į tai. kaip jūs

jaučiatės? Ar į jūsų erdvę braunasi dvidešimt pirmasis amžius?
Mes, žmonės, turime susigrąžinti laukinę prigimtį, slypinčią
kiekviename iš mūsų. Kaip sakoma: „Įmeskite mane pas vilkus,
ir aš grįšiu, vadovaudamas gaujai.“