ARŪNAS LIUBŠYS • DANUTĖ JONUŠIENĖ

N a u j a g im ių
g y d y to j o
u žrašai

VILNIUS 2017
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo
bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti
viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar
kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,

mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

© Arūnas Liubšys, 2017

© Danutė Jonušienė, 2017
© „Tyto alba“, 2017

ISBN 978-609-466-263-8
 TURINYS

PRATARMĖ
7

ĮVADAS.
Dešimt priežasčių, kodėl naujagimiai -
svarbiausi knygos herojai
11

Riksmas, kuriuo vaikas pasveikina gyvenimą

21

Mano gyvenimo universitetas

31

Bakterijos: mūsų draugai ar priešai

50

Mano skyrius: ketvirtis amžiaus reformų

64

Kada žmogus tampa žmogumi

88

Nėštumas: liga ar norma

105
 Svarbiausia akimirka ir gresiantys pavojai
131

Mitai ir tikrovė apie pažangius metodus

136

Kuo gresia nutukimas

149

Svajonių vaikas: mes ne tokio laukėme

156

Downo sindromas:
kaip keičiasi požiūris į kitokius vaikus
166

Sunkus pokalbis: eutanazija ir išgyvenamumo riba

178

Netekties skausmas ir atsisveikinimas su naujagimiu

198

Bendravimas su tėvais:
kai žodis išskrenda žvirbliu, grįžta jaučiu
220

Stresas - nuolatinis mediko palydovas

237

Pagalbinis apvaisinimas:
kuo gali baigtis kišimasis į gamtą
246
 PRATARMĖ

Pasiūlymas, kurį gavau iš leidyklos „Tyto alba“, buvo labai ne­

tikėtas ir nelauktas: pasidalyti su skaitytojais neonatologo -
naujagimių gydytojo - išgyvenimais, sukaupta patirtimi, pa­
tiriamomis emocijomis, žodžiu, savo darbo užkulisiais.
Kadangi didumą savo gyvenimo praleidau dirbdamas su
pačiais mažiausiais, trapiausiais ir pažeidžiamiausiais mūsų
visuomenės piliečiais - naujagimiais, ir su ne bet kokiais, bet
labiausiai sergančiais arba per anksti atėjusiais į šį pasaulį, pa­
maniau - o kodėl gi ne? Daugiau kaip ketvirtį amžiaus va­
dovavau pirmajam Lietuvoje Naujagimių intensyviosios te­
rapijos skyriui. Darbui teko aukoti ne tik savo, bet ir savo
šeimai skirtą laiką, daug mokytis ir palengva kaupti patirtį,
patirti įvairiausių išgyvenimų - ir gerų, ir blogesnių, matyti
džiaugsmo kupinus ir skausmo iškamuotus veidus. Visko
buvo. Todėl ir norėjosi kokiu nors būdu papasakoti apie tą
kitą, dažnai nematomą ir galbūt nevisiškai žinomą medikų
gyvenimo ir darbo pusę.
Rašant šią knygą vėl lyg iš naujo prabėgo visas gyvenimas,
prisiminiau brangius žmones, savo mokytojus ir mokinius,

7
naujagimių intensyviosios terapijos, kaip naujos medicinos,
pediatrijos ir neonatologijos atšakos, raidą, jos pirmuosius
žingsnius mūsų šalyje, ne tik sunkumus ir nesėkmes, bet ir
sėkmės istoriją. Džiugu, kad man teko būti tos istorijos da­
limi. Kai kurių mano pacientų šeimos tapo artimais draugais,
o patys pacientai - mano krikštavaikiais.
Prisiminiau, kaip nelengva buvo mokytis ne tik medici­
nos, bet ir psichologijos, vadybos, bendravimo meno, kaip
teko daug stengtis buriant bendraminčių kolektyvą. Džiugu,
kad daugelis žmonių, su kuriais pradėjome šį nelengvą kelią,
tebedirba ligi šiolei. Dirbdami kartu mes išmokome gerbti ne
tik pacientų tėvus ir artimuosius, bet ir vieni kitus, neskirsty­
dami vieni kitų nei pagal nuopelnus, nei pagal išsilavinimą,
nei pagal užimamas pareigas. Visus mus vienijo ir siejo vienas
bendras tikslas ir meilė savo mažiesiems pacientams. Iki šiol
didžiuojuosi savo kolektyvu ir jų pasiaukojamu darbu.
Kaip dabar tampa įprasta, negaliu suskirstyti savo gyve­
nimo ir veiklos iki Lietuvos nepriklausomybės ir po jos at­
kūrimo. Kiekvienas laikotarpis buvo savotiškai vertingas,
pateikdamas savo gyvenimo pamokų. Tada išmokome ne­
pasiduoti, nepalūžti, rasti savo kelią, ieškoti išeičių iš, atro­
dytų, beviltiškų padėčių. Nelengvas metas vertė mus būti kū­
rybingus, išradingus, išmokė išgyventi net tada, kai, atrodė,
išgyventi neįmanoma. Dar ir šiandien man tos pamokos la­
bai praverčia, kai vykstu į tokias šalis kaip Tadžikistanas, Uz­
bekistanas ar Kirgizstanas perduoti savo patirties kolegoms.
Lietuvos nepriklausomybė atvėrė naujas galimybes aplankyti
įvairias šalis, mokytis, susipažinti su visiškai kitokia medicina,
bendrauti su kolegomis iš Vakarų pasaulio, semtis jų patirties,
dalyvauti tarptautiniuose simpoziumuose ir konferencijose.
Įsigijome naujos medicinos įrangos, į mūsų kasdienę praktiką

8
įžengė naujos technologijos, nauji vaistai, atsivėrė visiškai ki­
tos galimybės siekti gerų rezultatų. Dabar mūsų neonatologija
ir ypač naujagimių intensyvioji terapija beveik nebesiskiria
nuo šalių, kurios buvo toliau pažengusios į priekį. Ir mes pa­
tys nesnaudėme: iš esmės pertvarkėme visą pagalbą nėščiajai,
gimdyvei ir naujagimiui, sukūrėme kelių lygių pagalbos, nau­
jagimių konsultavimo ir pervežimo sistemą, pakeitėme m o­
kymo, specialistų kvalifikacijos kėlimo sistemas ir dar daug
kitų dalykų.
Bet svarbiausia, nepraradome meilės savo darbui ir savo
mažiesiems pacientams. Kažkada sakiau ir dabar tą kartoju:
jeigu nemyli šio darbo, nemyli naujagimių - tau čia ne vieta.
Išeik, ieškokis kitokio darbo, kitos vietos. Kur kas geriau su­
pratome, koks svarbus šeimai yra jos kūdikis ir kad mūsų pa­
reiga yra apgaubti savo globa ir rūpesčiu ne tik naujagimį, bet
ir jo šeimą. įsiklausyti į jų norus ir lūkesčius, išmokti suprasti
ir užjausti. „Pasistenkite pabūti jų kailyje, tada geriau juos su­
prasite ir bus lengviau su jais bendrauti“, - ne kartą esu tai
kartojęs... Kuriame šeimai draugišką ir jaukią aplinką, sten­
giamės padėti ir užjausti, ištikus netekčiai, stengiamės išlikti
žmogiški. Niekada nežinai, kada ir kur tave patį gali užklupti
nelaimė. Jeigu jau taip atsitiktų, norėtųsi, kad ir su tavim būtų
elgiamasi taip pat. Kad pasaulis būtų geresnis, matyt, visada
reikėtų pradėti nuo savęs...
Turiu progą padėkoti savo šeimai - žmonai Elenai ir dukrai
Giedrei, joms tikrai visus tuos metus manęs trūko. Bet jos ge­
riausiai mane suprato ir visada palaikė, ypač kai labiausiai to
reikėdavo.
Tikiuosi, kad nieko neužgavau ir neįžeidžiau savo pasa­
kojimais. Nesistengiau visko atkartoti ir papasakoti istoriš­
kai tiksliai. Tai daugiau mano išgyvenimai, mano gyvenimo
ir profesinės veiklos savotiška vizija. Gal kas nors su ja ir
nesutiks...
Esu labai dėkingas ir Danutei Jonušienei, padėjusiai „su­
guldyti“ mano mintis. Žinau, kad jai su manimi tikrai nebuvo
lengva...

Ar ū n a s Li ubšys
 ĮVADAS

D ešim t priežasčių,
kodėl naujagim iai -
svarbiausi knygos herojai

Vaikų ligoninėje, laukdama ateinančio Neonatologijos centro

vadovo, medicinos mokslų daktaro gydytojo Arūno Liubšio,
galvodavau, kokius klausimus jam užduosiu, ir gėrėdavausi
kambariniais augalais. Naujoje auditorijoje, įrengtoje bu­
vusiame ligoninės kieme uždengus stogą, egzotiniai augalai
stiebiasi į lubas kaip šiltnamyje. Už kelių žingsnių prižiūrimi
anksčiau gimę naujagimiai taip pat turi šiltnamio sąlygas, kur
reguliuojama temperatūra, kondicionuojamas oras.
Gyvenimo instinktu apdovanoti naujagimiai patenka į me­
dikų rankas jau sergantys, dažnai tiek nusilpę, gležni ir trapūs,
kad kartais suabejodavau, ar sėdžiu koridoriuje, prie Naujagi­
mių intensyviosios terapijos skyriaus, ar kur nors kitur. Negir-
dėdavau veriančio kūdikių klyksmo ar nepaliaujamo verkimo,
kai nežinodamos, kaip numaldyti, mamos nepaleidžia jų iš
savo rankų nei dieną, nei naktį. Čia dažnai vyksta gyvenimo ir
mirties drama, kur viltis neapleidžia nei tėvų, nei medikų. Pa­
žįstu ne vieną šeimą, kuri skaičiavo savo kūdikio buvimą šiame

11
pasaulyje valandomis ir dienomis. Ir kiekviena iškovota diena
jiems reiškė nuo jų pirmagimio atsitraukusį mirties šešėlį.
Apmąstymai, liudijimai, prisiminimai ir sukrečiantys pa­
vyzdžiai, aprašyti knygoje „Naujagimių gydytojo užrašai“, ne­
būtų tokie įtaigūs, jei ne pasakotojo dovaną turintis gydytojas
Arūnas Liubšys. Jo skyrius' sergančiam naujagimiui - pasku­
tinė stotelė. Dėl to medikams tenka padaryti viską, kad nauja­
gimių tėvai nesijaustų nelaimingi, kad jų neapleistų viltis, kad
jie matytų, kaip mylimas jų vaikas ir kaip dėl jo stengiamasi.
Bet dar iškalbingesni pasirodė mažųjų pacientų tėvai, ku­
riems teko ne vieną mėnesį praleisti ligoninėje prie sergančio
savo vaiko. Gležnas ir trapus naujagimis kartais atlaiko tokius
išbandymus, kurių neištvertų net suaugusiojo organizmas.
„Trečią parą kėlėsi iš numirusiųjų - šie Biblijos žodžiai tinka
mano sūnui Motiejui. Buvo labai sunku. Juoda balta - die­
nos keitėsi kaip fortepijono klavišai“, - tokiais prisiminimais
dalijosi moteris, atėjusi į Vaikų ligoninę, kur neseniai buvo
švenčiamas prieš ketvirtį amžiaus įkurto Naujagimių inten­
syviosios terapijos skyriaus gimtadienis. Tą dieną ligoninėje
šventinę nuotaiką sudrumsdavo ir netyčia nuriedėjusi ašara,
nerimą išduodavo virpančios lūpos, nes išgelbėtų vaikų tėvai
sunkiai tramdė jausmus. Motiejus buvo vadinamas išskirtiniu
piliečiu, įvariusiu gydytojus į neviltį, kol jo būklė ėmė stebuk­
lingai gerėti. Nors tai buvo daugiau nei prieš aštuonerius me­
tus, jo mama prisimena kiekvieną smulkmeną.
Baltymus tyrinėjantis mokslininkas Julius savo ūgiu lygiuo­
jasi į krepšininkus. Vokietijoje apsigynęs disertaciją ir gavęs
Marie Curie stipendiją, jis sėkmingai daro karjerą užsienyje.
Kalifornijoje, San Diego universiteto laboratorijoje, Julius tęsia
tyrimus ir dažnai atvyksta į gimtąjį Vilnių. Kartu su kardio­
logais jis tyrinėja priežastis, dėl kurių išsivysto lėtinė liga, pa­

12
žeidžianti širdies raumenį ir sukelianti kardiomiopatiją. Ką tik
gimęs Julius užsikrėtė auksiniu stafilokoku, dėl kurio išsivystė
kraujo užkrėtimas. Tai, kad jis liko gyvas, gydytojas A. Liubšys
vadina medicinos stebuklu. Dėl infekcijos Juliui buvo pažeis­
tos galūnės. Nuo mažų dienų jis daug laiko praleido ligoninėje
bendraudamas su gydytojais. Kai reikėjo rinktis, ką studijuoti,
Julius pasirinko biomediciną - ateities mediciną.
Renkant medžiagą knygai, teko išklausyti ne vieno buvusio
paciento pasakojimą, esu jiems dėkinga už atvirumą. Pirmieji
vaikystės įspūdžiai stipriai įsirėžė ir į jų atmintį. Galbūt dėl
šios priežasties sulaukę pilnametystės kai kurie apsisprendė
studijuoti mediciną. Toks pasiryžimas neretai susijęs ir su
noru padėkoti gydytojams, kuriems pavyko išgelbėti užgimu­
sią gyvybę. Šioje knygoje pateikiamas ne vienas toks pavyz­
dys. Jie surinkti iš gydytojo Arūno Liubšio buvusių pacientų
ir jų artimųjų.
Vienas iš jų - medicinos studentas Kipras, jo gyvybę vil­
niečiai medikai išgelbėjo daugiau kaip prieš dvidešimt metų.
Tik pradėjęs studijuoti jis suprato, koks didelis pavojus jam
grėsė. Kipras vaikystėje dažnai vykdavo iš Šiaulių į Vilnių, kur
jį pasitikdavo medikai. Jie paliko daug šviesių prisiminimų.
Kipro tėvai neslėpė, kad jis vos nemirė. „Aš gimiau išne­
šiotas, atrodė, kad gimiau lyg ir sveikas vaikas, tik dešimtą gy­
venimo dieną prasidėjo negalavimai, panašūs į uždegimą, -
karščiavau, buvau neramus, bet didžiausias nerimas tėvams
kilo pastebėjus ant dešinės šlaunies iškilusį gumbą. Tada jie
nusprendė kreiptis į ligoninę ir išsiaiškinti priežastį“, - pasa­
kojo Kipras.
Gydytojai nustatė kraujo užkrėtimą - sepsį, o į berniuko
dešinę koją jau buvo įsimetęs osteomielitas. Iš pradžių mažylį
gydė Šiaulių medikai, bet jiems nepavyko suvaldyti infekcijos,

13
todėl jis buvo pervežtas į Vilniaus universiteto Vaikų ligoni­
nės Naujagimių intensyviosios terapijos skyrių, kur gydytojai
išgydė ne tik sepsį, bet ir osteomielitą. Juokaudamas Kipras
tikino, kad užaugo ne tik su normaliai veikiančiomis smege­
nimis, bet ir su abiem kojomis.
Igno tėvai iki šiol ne tik švenčia sūnaus gimtadienį, bet
ir prisimena tą dieną, kai gydytojai pasakė - sūnus gyvens.
Į Vaikų ligoninės Naujagimių intensyviosios terapijos skyrių
kartu su leisgyviu naujagimiu patekę vilniečiai jautėsi tarsi at­
sidūrę kitame pasaulyje. Buvo šventinis laikotarpis, artinosi
Naujieji metai, kai visas pasaulis vertė naują istorijos puslapį,
o sunkiai sergantis vaikas geso tėvų akyse.
„Mums didelį įspūdį padarė ne medicinos įranga, ne ypa­
tinga aplinka, o gydytojų ir slaugytojų požiūris į mažuosius
pacientus. Jų dėka mūsų Ignas liko gyvas, jis gali augti ir džiu­
ginti, už tai esame be galo dėkingi“, - pasakojo Igno mama.
Šios laimingos istorijos man padėjo suskaičiuoti bent de­
šimt priežasčių, kodėl buvo verta rašyti knygą apie naujagi­
mius, jų priežiūrą, medikų ir tėvų bendravimą, apie šiuolaiki­
nės ligoninės viziją, tyrimus, atskleidžiančius, kokia svarbi yra
psichologinė parama tėvams, kurie sulaukia „ne tokio vaiko“,
kokio tikėjosi.
Pirma, prieš ketvirtį amžiaus įkurtas Naujagimių intensy­
viosios terapijos skyrius buvo svarbus žingsnis į priekį ir nau­
jas Lietuvos medicinos puslapis, o gydytojas A. Liubšys - vie­
nas pirmųjų iškėlęs idėją, kad toks skyrius labai reikalingas.
Iki tol naujagimiai buvo gydomi kartu su kitais vaikais, tačiau
naujagimis yra visai kitoks pacientas. Jo negalima lyginti su
vaikais, tai nėra keliasdešimt kartų sumažintas suaugęs žmo­
gus, naujagimis - savitas organizmas, atskiras pasaulis, žmo­
gutis, kuriam reikia ypatingos priežiūros.

14
 Antra, šis klausimas tapo aktualus, kai Lietuvoje pradėjo
išgyventi neišnešioti naujagimiai, kurie išvysdavo pasaulį ge­
rokai anksčiau, nei nustatytas laikas. Jie gimdavo labai mažo
svorio - mažesni nei 1500 gramų, kai kurie vos 1000 gramų.
Yra gimusių ir tokių, kurie svėrė 420-450 gramų - tiek, kiek
du dideli obuoliai.
Tokių pacientų neįmanoma lyginti netgi su išnešiotais
naujagimiais, nes jie gyvena kitame pasaulyje. Net medicinos
teoretikai negalėtų pasakyti, kokia yra neišnešiotų naujagimių
fiziologija, nes nėra aišku, kas yra norma. Pats atėjimas į šį
pasaulį trim ar keturiais mėnesiais anksčiau - tai jau nėra fi­
ziologija. Išmokti šiuos mažylius suprasti, pajusti - iki šiol tai
svarbiausias uždavinys, nuo to priklauso naujagimių išgyve­
nimas ir gydymo rezultatai.
Trečia, kartais nesusimąstome, kiek daug jie turi įveikti kliū­
čių. Anksčiau laiko gimę naujagimiai yra silpni, neprisitaikę
gyventi be pagalbos. Jie dar nemoka kvėpuoti, žįsti motinos
krūties, net verkti. Išsaugoti tokio vaiko gyvybę reikia ne tik
begalinės meilės, vilties ir tikėjimo, bet ir lėšų. Jeigu reikėtų at­
sakyti į klausimą, kas valstybei kainuoja brangiau - operuoti
širdį ar išgydyti neišnešiotą naujagimį, neaišku, koks būtų atsa­
kymas. Norint įrengti vieną vietą naujagimiui, būtina įsigyti in­
kubatorių, kelis monitorius, difuzinių siurblių, visa tai kainuoja
ne mažiau kaip 150 tūkstančių eurų - tiek, kiek prabangus au­
tomobilis „Bentley“. O Neišnešiotų naujagimių skyriuje įrengta
10 tokių vietų, vadinasi, išleista ne mažiau kaip 2 milijonai eurų.
Ketvirta, sėkmingai gydyti neišnešiotus naujagimius buvo
įmanoma iš esmės pakeitus Lietuvos medicinos paslaugų tei­
kimo modelį. Šioje knygoje gydytojas A. Liubšys pasakoja
apie savo studijas, mokslininko karjerą, sutiktus gyvenimo
mokytojus ir savo gyvenimo universitetus. Vienas iš jų - tuo­

15
metiniame Leningrade gyvenęs Eduardas Cybulkinas, tapęs
lietuvio disertacijos moksliniu vadovu. Lemtingas susitikimas
su garsiuoju pediatru - tai dar vienas pavyzdys, kaip talen­
tingas mokytojas sugeba savo auklėtinį paraginti nenuleisti
rankų. Keturiskart perrašęs disertaciją A. Liubšys visam gy­
venimui įsiminė E. Cybulklno žodžius: „Neabejoju, kad tokį
darbą, koks jis yra dabar, tu tikrai apsiginsi. Bet aš noriu, kad
ir po dvidešimties metų, kai jį paimsi į rankas, tau nebūtų dėl
jo gėda.“ Šie žodžiai A. Liubšį nuginklavo. Ir dabar, praėjus
daugeliui metų, jis kartoja tuos žodžius savo mokiniams ir
jauniesiems kolegoms.
Penkta, ligoninėje kabo vaikų nuotraukos, piešiniai, ant
kurių užrašyti linkėjimai, bet mažai kas žino, jog turėjo su­
griūti geležinė uždanga ir pasikeisti visa politinė sistema, kad
ligoninėje būtų panaikinti įvairūs draudimai. A. Liubšys pasa­
koja, kaip buvo nugalėta bakterijų baimė ir kodėl atėjusiems į
skyrių tėvams nebereikia persivilkti drabužių, autis vienkarti­
nių batų, nors dar prieš tris dešimtmečius toks elgesys atrodė
kaip įžūli šventvagystė. Apie tai, kaip patys medikai suprato,
kad naujagimis yra šeimos dalis, o ne ligoninės nuosavybė,
kaip jie atsikratė nerimo, kad tėvai gali jiems nurodinėti, ką
reikia daryti, - šios permainos brendo pamažu ir keitė m edi­
cinos personalo mąstymą ir elgseną.
Šešta, ne tik gera įranga ir medicinos aparatūra, nauji me­
dikamentai lemia gydymo sėkmę, yra svarbūs ir tokie dalykai
kaip maistas, šiluma ir meilė. Ypač tokios meilės trūksta jau­
nai šeimai. Genų defektų pažymėtas naujagimis ilgisi abiejų
tėvų, tačiau dažnai jo gimimas paskatina skyrybas ar partne­
rystės iširimą. Niekas nežino, kodėl taip nutinka, bet kartais
laukti vaiko yra kaip ruoštis į tolimą kelionę. Įsėdus į lėktuvą
ir jam nusileidus oro uoste, staiga gali paaiškėti, kad vietoj pa-

16
sirinkto Viduržemio jūros kurorto teks gyventi vietovėje, kur
vidutinė metų temperatūra kur kas žemesnė. Bet ir čia būna
nuostabūs saulėlydžiai, skamba paukščių balsai, čia laukia
nauji atradimai, apie kuriuos tėvai net neįtarė. Toks lūžis nere­
tai ištinka tėvus, niekada nedrįsusius pagalvoti, kad jiems gali
gimti kitoks vaikas, nei svajojo. Visuomenei, kuri turi keisti
požiūrį į silpnesnius iš prigimties vaikus, tačiau apdovanotus
jautrumu, gerumu ir nuoširdumu, gydytojas A. Liubšys skyrė
atskirą knygos skyrių.
Septinta, knygoje užsimenama ir apie tai, kaip skaudu
būna, kai naujagimio gyvenimo pradžią ir pabaigą skiria vos
kelios valandos, dienos ar mėnesiai. Kai naujagimiui gresia
mirtinas pavojus, tėvai dažnai jaučiasi bejėgiai, jie nėra tikri,
ar padarė viską, ką galėjo. Dar sunkesnė našta prislegia tėvus,
kai miršta vienas iš naujagimių dvynių. Tėvų skausmas gali
būti toks stiprus, kad jie nedrįsta prisiliesti ir prie išlikusio
gyvo naujagimio. Tokiu atveju būtina psichologinė pagalba.
Aštunta, tyrimai rodo, kad aplinka, kurioje naujagimio
mirtis ir artimųjų sielvartas laikomas nereikšmingu dalyku,
lemia patologinį gedėjimą. Todėl padėdamas tėvams neslėpti
jausmų ir gedėti medicinos personalas taip pat turi būti jautrus
ir mokėti išreikšti emocinę paramą. Juk emocijų proveržis su­
teikia palengvėjimą ir nusiraminimą, o neigiamų jausmų slo­
pinimas sekina jėgas ir alina. Dažnai sielvarto ištikta šeima
netenka ir paramos, kuri jai buvo teikiama, kol naujagimis
sirgo, nustoja bendrauti su kūdikį pažinojusiais žmonėmis.
Devinta, kai kurios Europos valstybės yra įteisinusios gim­
dymą namuose, pavyzdžiui, Olandija. Ar šis modelis tinka
Lietuvoje? Kas turėtų mokėti už tokią pagalbą? Knygoje įspė­
jama apie gimdymo namuose pavojus. Pasiryžusios gimdyti
namie jaunos moterys dažnai mano, kad tokiu būdu joms

17
pavyks apsaugoti savo vaiką nuo streso, nes jis ateis į pasaulį
jaukioje namų aplinkoje. Ar tai nėra saviapgaulė, kuri gali
brangiai kainuoti, kartais net vaiko gyvybę? Yra nagrinėjama,
kodėl toks gimdymas gali būti mirtinai pavojingas gimdyvei
ar vaikui.
Dešimta, Lietuvoje kasmet gimsta beveik 2000 neišnešiotų
naujagimių. Nors jie ir nesudaro didžiausios gimstančių nau­
jagimių dalies, be jokios abejonės, tai viena iš sudėtingiausių
ir brangiausiai kainuojančių pacientų grupių. Taip yra ne tik
Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tobulėjant technologijoms,
gerėjant gyvenimo lygiui, neišnešiotų naujagimių Lietuvoje,
kaip ir visame pasaulyje, išgyvena vis daugiau. Bet Lietuvoje
netyla diskusijos apie pagalbinį apvaisinimą. Yra svarbu ži­
noti, kaip šį metodą vertina naujagimių gydytojas, kokie pa­
vojai tyko, įsodinus į gimdą ne vieną, o kelis embrionus, kaip
tai susiję su pirmalaikiu gimdymu ir visame pasaulyje vis di­
dėjančiu skaičiumi neišnešiotų naujagimių.
Apie gydytojo profesijos šviesiąsias ir tamsiąsias puses pa­
sakojantis A. Liubšys niekada nekeistų Neišnešiotų naujagi­
mių intensyviosios terapijos skyriaus į kitą, ramesnį postą,
nes neonatologija - viena perspektyviausių medicinos sričių.
Visame pasaulyje vieni brangiausių pacientų yra neišnešioti
naujagimiai, jiems skiriama apie 70 proc. visų lėšų, kurios ati­
tenka vaikų gydymui ir priežiūrai. Ar verta tiek daug inves­
tuoti? Tokių skeptikų yra ne tik mūsų šalyje. Abejones gali
išblaškyti tik skaičių kalba. Pavyzdžiui, pasaulyje brangiausią
sveikatos apsaugą turinti JAV įrodė, kad gydyti neišnešiotus
naujagimius perspektyvu, nes išgelbėjus bent vieną gyvybę
nuostoliai ilgainiui atsiperka.
Istorijoje daug pavyzdžių, liudijančių, kad anksčiau gim u­
sius žmones likimas apdovanoja ypatingais gebėjimais ir ta­

is
lentų. Tai Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas,
anglų fizikas, matematikas, astronomas, alchemikas, filosofas
Isaacas Newtonas, mokslo istorikų neretai vadinamas svar­
biausiu visų laikų mokslininku, JAV kompozitorius ir daini­
ninkas Stevie Wonderis, britų politikas, labiausiai išgarsėjęs
būdamas Didžiosios Britanijos premjeru Antrojo pasaulinio
karo metais Winstonas Churchillis, vokiečių fizikas Alber­
tas Einšteinas, suformulavęs reliatyvumo teoriją ir teigęs, kad
vaizduotė svarbiau už žinias, nes šios ribotos, taip pat vienas
žymiausių prancūzų rašytojų Victoras Hugo, priminęs, kad
didžiausia liga - kvailumas.

Danutė Jonušienė
 Riksmas, kuriuo vaikas
pasveikina gyvenim ą

Pasiilgstu naujagimio verksmo. Gal tai ir keista, bet daugelis

Naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus pacientų never­
kia. Jie būna tiek nusilpę, kad nebeįstengia verkti. Pirmasis
riksmas - tai savarankiško gyve­
nimo pradžia ir geros sveikatos po­ Pirmą kartą vaikas surinka
žymis. Ne tik gimdymą priimantys ne dėl to, kad patekęs į naują
medikai, bet ir gimdyvė, jos vyras aplinką jaučia skausmą. Jis
laukia akimirkos, kada iš nauja­ pradeda klykti turėdamas aki­

gimio krūtinės prasiverš riksmas. vaizdų tikslą, nes tai padeda

išsiskleisti jo subliūškusiems
Jei mes jo neišgirstame, sunerims-
plaučiams.
tame, kad kažkas negerai.
Verksmas - sudėtingas reiš-
kinys. Pirmą kartą vaikas surinka ne dėl to, kad patekęs į
naują aplinką jaučia skausmą. Jis pradeda klykti turėdamas
akivaizdų tikslą, nes tai padeda išsiskleisti jo subliūškusiems
plaučiams. Šio riksmo neįmanoma neatpažinti. Gilus įkvėpi­
mas ir riksmas iš visų jėgų būna šaižus, spiegiantis, veriantis
širdį. Ką tik gimusio vaiko plaučiuose esančios alveolės dar

21
turi susikaupusio vaisiaus skysčio, kuriame jis plaukiojo bręs­
damas motinos įsčiose. Vaikas turi išsivaduoti iš skysčio, kurį
turi pakeisti oras. Tai įmanoma tik giliai įkvėpus ir iš visų jėgų
surikus. Tokį riksmą lemia naujagimio fiziologija.
Puiku, jei naujagimis verkia. Tai rodo, kad kūdikis sugeba
kvėpuoti. Yra gerai išnagrinėtas mechanizmas, padedantis jo
plaučiams užsipildyti oru. Gimęs silpnas, pridusęs ar neišne­
šiotas naujagimis nepravirksta. Viena dažniausių neverkimo
priežasčių - kvėpavimo sutrikimai, rodantys, kad naujagimis
nesugeba laiku išsivaduoti iš plaučius pripildžiusių skysčių.
Tai kelia nerimą, nes tokį mažylį reikia kuo greičiau pradėti
gaivinti.
Naujagimio verksmas gali rodyti, kad jam nėra taip blogai,
kita vertus, galime manyti, kad jam nėra gerai. Jei naujagimis
pernelyg anksti nusilpęs, bet vėliau pradeda verkti, yra vilties,
kad jis atsigauna ir stiprėja.
Iš kūdikio balso tonų ir garso stiprumo motina gali suprasti,
ko jam trūksta. Tai lemia stiprus biologinis ryšys. Pasiūlius
geriausią daiktą pasaulyje - motinos krūtį, vaikas nurimsta,
nes praalkus didžiausias malonumas - valgyti ir miegoti.
Verkdamas vaikas stengiasi bendrauti, jis gali niurzgėti,
nes nori atkreipti į save dėmesį. Kai būna prisišlapinęs ar pasi-
tuštinęs, odą ima dirginti drėgnos sauskelnės, todėl jis gali pa­
leisti gerklę visu balsu. Kol kūdikis nepradeda čiauškėti ir kal­
bėti, vienintelė jo saviraiška - verksmas, nes tik tokiu būdu jis
gali prisišaukti savo motiną ar tėvą. Ilgainiui vaikas išmoksta
verksmu naudotis.
Mokslininkai yra ištyrę, kad naujagimio verksmas būna la­
bai skirtingas. Jei skauda pilvą, kamuoja diegliai, pučia vidu­
rius, sklinda šaižūs, veriantys garsai. Stengdamasis atkreipti į
save dėmesį, kūdikis ima kūkčioti ar knirksėti.

22
 Esu įsitikinęs, kad geriausiai naujagimio verksmą supranta
jo mama. Jei verksmas kažkoks ypatingas, ji gali įtarti, kad
vaikui kas nors negerai. Verksmas - signalinė sistema, pade­
danti mums suprasti, ko nori mažylis. Kai naujagimis klykia
kelias valandas, niekas negali to ilgai ištverti. Vadinasi, jam
kažkas atsitiko. Galbūt nubudęs naktį jis praalko? Jei taip, pa­
valgęs tuoj nurimsta ir užmiega.
Kai naujagimis verkia dusdamas ir ilgai nenurimsta maiti­
namas, myluojamas, sūpuojamas, nešiojamas ant rankų, rei­
kia ieškoti ligos priežasties.
Mane kur kas labiau sugraudina ne verksmas, o naujagi­
mio vangumas, glebumas, silpnumas, stenėjimas, kai būna
sunku jį pažadinti. Pats verksmas nėra grėsmingas ženklas,
kur kas blogiau - vangumas ir mieguistumas, silpnumas, nes
tai rodo, kad naujagimis nebeturi jėgų.
Ar gali naujagimis verkti iš skausmo? Kaip jį įmanoma nu­
raminti? Jei naujagimis verkia ilgai, tarsi būtų ištiktas prie­
puolio, didžiausia klaida skirti raminamųjų ar skausmą malši­
nančių vaistų. Tėvams nereikėtų įsijausti į gydytojo vaidmenį
ir duoti savo kūdikiui vaistų. Medicinoje lengvabūdiškas el­
gesys yra bloga praktika, nebent tai būtų traukuliai, kuriuos
reikia malšinti. Patys traukuliai taip pat nėra liga, tik ženklas.
Verksmas gali būti ir įspėjimas apie kokį nors negalavimą. Jei
neįprastas kūdikio elgesys tėvams kelia nerimą, jie turi kreip­
tis pagalbos į šeimos gydytoją.
Yra daug verksmo priežasčių. Naujagimis jautrus skaus­
mui ir jį būtina malšinti. Prieš keletą dešimtmečių medikai
nebuvo tuo tikri, jie netgi manė, kad naujagimiui nebūtina
malšinti skausmo imant kraujo ar atliekant kokias nors kitas
nesudėtingas procedūras. Jie rėmėsi požiūriu, kad naujagi­
mis atsparus skausmui, nes jo nervų sistema nėra subrendusi,

23
 nėra tiek nervinių galūnėlių, kiek jų turi suaugęs žmogus, o
neišnešioto naujagimio nervinės skaidulos dar neturi dangalo
mielino. Neretai net chirurgas, atėjęs į mūsų skyrių atlikti
nedidelės procedūros, manydavo, kad naujagimiui nereikia
skirti vaistų nuo skausmo. Buvo manoma - prapjausi pūlinį,
paverks vaikas ir nustos. Tokių dalykų seniai nebėra, nes nie­
kas neabejoja, kad naujagimis jautrus skausmui, o ypač neiš­
nešiotas, gimęs 37-ą nėštumo savaitę ir anksčiau.
Moksliniai tyrimai rodo, kad viskas yra priešingai - nau­
jagimis kur kas stipriau jaučia skausmą. Įdūrus adata į pirštą
suaugusiam žmogui, skausmas jaučiamas tik dūrio vietoje ir
po penkių ar dešimties minučių jis gali nieko nejusti. O nau­
jagimio skausmas nuo piršto plinta į visą galūnę. Naujagimio
skausmo pojūtis kur kas stipresnis ir išlieka kur kas ilgiau - jis
nurimsta tik po pusės valandos, o kartais trunka iki valan­
dos. Šio fakto negalima užmiršti, jei norima tuoj pat atlikti
kitą procedūrą. Netgi tada, kai naujagimis vystomas, keičiama
jo kūno padėtis, jam gali vėl suskausti anksčiau įdurtą vietą.
Naujagimiui skauda kitaip nei suaugusiam žmogui, ir šį
skausmą būtina malšinti. Yra atlikta daug klinikinių tyrimų,
kurių rezultatai rodo, kad netin-
Moksliniai tyrim ai rodo, kad karnai slopinant skausmą mažėja
naujagim is kur kas stipriau jo slenkstis, todėl menkiausias pri-
jaučia skausmą. silietimas gali vėl jį išprovokuoti.
Yra svarbi naujagimystės patirtis.
Nuo pirmųjų dienų ilgai gydyti intensyviosios terapijos sky­
riuje vaikai net sulaukę paauglystės skiriasi nuo bendraamžių,
nes yra kur kas jautresni skausmui. Prieš 30 ar 40 m etų pasau­
lyje nebuvo daug dėmesio skiriama skausmo malšinimui, tuo
metu gydyti naujagimiai net sulaukę brandos kitaip reaguoja į
skausmą. Manoma, kad didelis kiekis skausmingų procedūrų

24
gali būti svarbi priežastis, kodėl sulaukęs mokyklinio amžiaus
vaikas negali susikaupti ir prasčiau mokosi. Skausminga pa­
tirtis taip pat gali būti susijusi su vaiko raidos ypatumais, hi-
peraktyvumu, polinkiu į priklausomybę nuo alkoholio ir nar­
kotikų.
Dažniausiai naujagimiui imama kraujo iš kulno, nes ši vieta
gerai išvagota kraujagyslių, specialia adata įdūrus į kulną ne­
sunku paimti kraujo laboratoriniams tyrimams. Taip imami
kapiliarinio kraujo mėginiai, jiems užtenka vos kelių lašų
kraujo. Kuo dažniau duriama į kulną, tuo labiau toje vietoje
išveši nervinės galūnėlės. Ši aplinkybė gali paaiškinti, kodėl
žmogaus kulnas gali likti jautrus skausmui visą gyvenimą. Me­
dicinos literatūroje aprašyta net tokių atvejų, kai suaugęs žmo­
gus negali normaliai prim inti kojos, nes jam visą laiką diegia
kulną. Tokio negalavimo priežastis - skausmingos medicini­
nės procedūros, atliktos pirmosiomis gyvenimo dienomis.
Į naujagimio veną duriama tik prireikus didesnio kraujo
kiekio sudėtingesniems tyrimams, pavyzdžiui, tiriant kraujo
dujas, įvairius fermentus, atliekant genetinį tyrimą. Kaip tą
veną surasti ir kurioje vietoje durti? Dažniausiai pasirenkama
vena, esanti arčiausiai odos paviršiaus. Naujagimio galvoje
nėra riebalinio sluoksnio, todėl poodyje esančios venos m a­
tomos geriausiai. Iš tikrųjų nėra didelio skirtumo, ar durti į
kulną, ar į kraujagyslę galvoje. Ši procedūra skausminga, kar­
tais dūris į rankos poodinę veną naujagimiui būna skausmin-
gesnis nei dūris į veną galvoje. Tačiau jauni tėvai to nežino,
jiems toks tyrimas kelia siaubą, todėl visada paaiškinu, kodėl
kraujas imamas iš venos naujagimio galvoje.
Mūsų proseneliai gerai žinojo, kaip malšinti skausmą. Nuo
seno kaimo moterys duodavo verkiančiam vaikui į marlę su­
vyniotos duonos. Čiulpdamas tokį gumulėlį jis nurimdavo,

25
nes burnoje esančios seilės skaido angliavandenius ir vaikas
tuoj pat pajunta saldumą. Mūsų prosenelės taip pat įberdavo
į medžiagos skiautę aguonų. Visi puikiai žinome, kad išgėrus
per Kūčias aguonų pieno traukia į miegą. Dar į medžiagos
skiautę suvyniodavo cukraus gabalėlį, jį čiulpdamas naujagi­
mis nurimdavo ir užmigdavo.
Jau galime paaiškinti, kodėl taip yra. Sulašinus į burną
saldaus tirpalo, pavyzdžiui, gliukozės, pavyksta numalšinti
skausmą. Šį fenomeną tyrinėję mokslininkai nustatė, kad
dirginant skonio receptorius naujagimio organizme gami­
nasi biologiškai aktyvių medžiagų endorfinų, slopinančių
skausmą. Jei gliukozės tirpalą sulašinsime per zondą tiesiai į
naujagimio skrandį, nebus jokio skausmo malšinimo povei­
kio. Pasaulyje atlikta daug tokių tyrimų, įrodančių šį mecha­
nizmą, bet dar niekam nepavyko atsakyti į klausimą, kodėl
cukraus gabalėlis nepadeda atsikratyti skausmo vėliau, kai
vaikas sulaukia keturių ar šešių mėnesių.
Prieš atlikdami įvairias procedūras gydytojai taip pat sten­
giasi apsaugoti naujagimį nuo skausmo ir į burną lašina keletą
lašelių gliukozės. Viename tarptautiniame suvažiavime italų
mokslininkai rodė filmą, kaip reaguoja naujagimiai, kai jiems
imama kraujo. Vienam iš jų prieš tokią procedūrą buvo sula­
šinta gliukozės, todėl įdūrus adata į kulniuką jis ir toliau mie­
gojo nereaguodamas į skausmą. O gliukozės negavęs naujagi­
mis smarkiai krūptelėjo nuo dūrio į kulną ir ilgai nenustojo
verkti.
Įmanoma mažinti skausmą ir duodant čiulptuką. Tam ne­
pritartų čiulptukų kritikai, juk apsilankius kūdikiams draugiš­
koje ligoninėje čiulptukų niekur nepamatysite, nes jų stengia­
masi nenaudoti. Aš niekada nebuvau toks kategoriškas, esu
įsitikinęs, kad negalima pulti į kraštutinumus. Čiulptukas ne-

26
gali pakeisti krūties, todėl neverta naujagimio maitinti iš bute­
liuko. O čiulptukas atlieka kitą vaidmenį. Čiulpimas - svarbus
procesas, jis gali būti refleksinis ir nesusijęs su maitinimu, nes
naujagimis pradeda čiulpti dar būdamas motinos įsčiose. Vie­
nas švedų fotografas įamžino, kaip vaisius laiko pirštą burny­
tėje. Refleksinis čiulpimas yra kitoks nei žindant krūtį. Yra už­
fiksuoti netgi kitokie judesiai. Nėra teisūs skeptikai, raginantys
išmesti čiulptukus ir jų neduoti naujagimiams, jie neatsižvelgia
į kūdikio fiziologiją. Refleksinis čiulpimas labai reikalingas.
Dabar gaminami čiulptukai la­
bai pasikeitė, jų neįmanoma lyginti Čiulpimas - svarbus procesas,
su tais, kuriuos duodavome nauja­ jis gali būti refleksinis ir nesu­
gimiams prieš kelis dešimtmečius. sijęs su maitinimu, nes nauja­
Jie kitokios formos, atitinka nauja­ gimis pradeda čiulpti dar bū­

gimio burnos anatomiją, yra paga­ damas motinos įsčiose.

minti iš kitokių medžiagų. Noriu,

kad suprastumėte, aš neraginu grąžinti čiulptukų į gydymo
praktiką, tačiau noriu priminti, kad refleksinis čiulpimas taip
pat padeda malšinti skausmą. Toks čiulpimas naudingas, nes
naujagimiui teikia saugumo jausmą ir nukreipia jo dėmesį. Pa­
mirkius čiulptuką į saldų tirpalą, dar labiau stiprėja skausmo
malšinamasis poveikis. Tai žinodami, mes suvilgome čiulp­
tuką ir duodame jį naujagimiui, kuriam ketiname atlikti kokią
nors procedūrą. Nors toks skausmo malšinimas trunka vos ke­
lias minutes, per tą laiką daug ką įmanoma atlikti be skausmo.
Refleksinis čiulpimas nesąmoningas, ilgainiui jis išnyksta,
bet pirmosiomis gyvenimo dienomis toks čiulpimas svarbus,
nes mažina stresą. Kai naujagimis žinda motinos krūtį, čiul­
pimas vyksta bangomis, jis prasideda nuo nedidelių judesių,
ilgainiui jų amplitudė didėja, vėliau mažėja. O refleksinis čiul­
pimas yra ritmiškas, nes tai vienodos amplitudės judesiai. Ga-

27
 lime netgi daryti išvadą, kad refleksinis čiulpimas susijęs su
naujagimio psichomotoriniu vystymusi.
Nuraminti naujagimį gali ir kiti ritmiški judesiai, pavyz­
džiui, supimas, ne veltui mūsų protėviai guldydavo vaiką į pa­
kabintą lopšį. Vaikui nusiraminti padeda ir glostymas, nešio­
jimas ant rankų, liūliavimas. Jei motina nenori vaikui duoti
cukrumi pasaldinto skysčio, gali pasiūlyti savo krūtį, žindy-
mas teikia malonumo, todėl naujagimis nejaus skausmo.
Kad vaikui neskaudėtų, galima paglostyti pilvą, priglausti
prie krūtinės, parodyti šiek tiek daugiau meilės. Kai tai nepa­
deda, naudojamos specialios žvakutės. Kur kas stipresnį po­
veikį turi medikamentai, mažinantys pooperacinį skausmą.
Pridėjęs .ranką prie širdies galiu pasakyti, kad atliekant m edi­
cinines procedūras skausmas mūsų skyriuje visada malšina­
mas - ar reikėtų naujagimiui nuo
odos nuimti pleistrą, ar paskie­
Nuraminti naujagimį gali ir ki­
pyti. Turime nepamiršti, kad nau­
ti ritmiški judesiai, pavyzdžiui,
jagimiui skauda. Kad po sunkios
supimas, ne veltui mūsų pro­
operacijos nesikankintų, galime
tėviai guldydavo vaiką į paka­
bintą lopšį.
jam skirti netgi morfino ar fenta-
nilio. Tai - narkotiniai analgetikai,
tokių vaistų kartais prireikia netgi
kelias paras. Yra žinoma, kad skiriant jų ilgiau kaip savaitę kū­
dikis gali priprasti, o staiga sumažinus jų dozę gali pasireikšti
kita bėda - abstinencijos sindromas. Šių kraštutinumų įm a­
noma išvengti, skiriant saugias vaistų dozes, todėl tėvai netu­
rėtų nuogąstauti, kai išoperuotam naujagimiui leidžiami nar­
kotiniai analgetikai. Skirtingai nuo kitų medikamentų, į kurių
klinikines studijas nėra įtraukiami tokio amžiaus vaikai, nar­
kotiniai analgetikai gerai ištyrinėti ir plačiai taikomi intensy­
viosios terapijos praktikoje.

28
 K o k iu s g a rs u s g ird i n e iš n e š io ti n a u ja g im ia i

Kūdikiai per miegus šypsosi, tose galvelėse kažkas vyksta. Il­

gesnį laiką būdami skyriuje naujagimiai pradeda pažinti balsą,
geba nukreipti savo žvilgsnį. Kalbiesi su mažyliu, o jis žiūri į
tave didelėmis akimis, tarsi sektų žvilgsniu, kur toliau eisi. Jei
pavyktų suprasti, ką naujagimis mąsto, ko jis nori, ką sten­
giasi pasakyti, tai būtų naujo pasaulio atradimas. Tai atverstų
dar vieną medicinos puslapį. O jų kūno kalba - čia tiek daug
įdomių dalykų, kuriuos reikia atrasti, tai galėtų dar labiau
pakeisti mūsų požiūrį į neišnešiotus naujagimius. Šiuo metu
dar negalime rasti atsakymų į daugelį klausimų. Kuo ilgiau
dirbu, tuo labiau stiprėja nuojauta, kurią aš vadinu devintuoju
jausmu. Tai jausmas, kurio neįmanoma paaiškinti vien me­
dicininiais faktais. Stebiu pakitusią vaiko veido išraišką, ji iš­
duoda, kad kūdikis kenčia ar liūdi. Matau, kad kažkas negerai,
bet jis negali to pasakyti, negali parodyti. Jeigu naujagimis ga­
lėtų kalbėti, turėtų daug ką pasakyti. Ypač vykęs man pasirodė
vienas kūrybinis eksperimentas, kurio ėmėsi JAV studijavusi
slaugos studentė Diana Higginson. Ji stengėsi aprašyti, kaip
jaučiasi intensyviosios terapijos skyriuje atsidūręs naujagimis.
Šis rašinys apie įsivaizduojamus balsus, kurie supa naujagimį,
buvo įtrauktas į daugelį mokymo priemonių.

Ar žinai, ką aš jaučiu, kai į m an o šiltą, drėg n ą ir tam sią b u ­

veinę staiga įsiveržė šviesa, rankos ir balsai. Padėkite, kur
m an e neša? Kažkas laiko m a n e a n t rankų ir labai greitai eina.
T u o m et atsiranda daug balsų ir rankų. Jie m ane trin a, kalba
ir, žin o m a, šviečia ryški šviesa. Ar jie žino, kad m an šalta?
Anksčiau m an niekada nebuvo šalta. Atrodo, kad m an o krū­

29
tin ę kažkas slegia, kodėl m an taip sunku kvėpuoti? Ką čia
kiša m an į gerklę? Balsas sako:„Aš ja u ten..." Sodrūs ir aukšti
balsai atro d o laim ingi, m an jau dau g lengviau kvėp u o ti. Aš
atsim erkęs, b et nieko nem atau , viskas liejasi.
Balsai... Kur tas švelnus balsas, kuris ta ip dažnai su m a ­
nim i kalbėdavo ir m an dainuodavo? Ir kur tas žemas balsas,
kuris m an ta ip patinka? Jie eidavo visur kartu su m a n im i. Aš
girdžiu balsą sakant: „Kokia kūgiška galva." Kitas balsas: „Pa­
našus į Jodą", dar kitas: „Koks juokingas kūdikis." Juokingas...
Aš tu riu ausis ir girdžiu, ką jie apie m a n e kalba. Ak, kažkas
m an įdūrė. M an skauda ranką, b et balsas sako:„Greitai p aim k
kraujo, kol nesukrešėjo."
Pagaliau m an šilta, atrodo, šiluma sklinda iš viršaus. Balsų
lyg ir sum ažėjo. Bet rankos toliau m a n e liečia ir tikrina. Aukšti
ir žem i balsai aptaria skaičius, skysčius ir antibiotikus. Jau­
čiu, kaip vien ą po kitos spaudžia m a n o galūnes. Ką jie daro?
M alonus balsas sako: „Laikas tavo pirm ajai voniai, vaikeli."
M an p atinka vonios, jos šiltos ir drėgnos, kaip ta vieta, iš kur
atėjau. Girdžiu naują balsą tariant: „Ar g a lė tų d a b a r užeiti
m am a ir tėtis?"
Aš girdžiu... švelnų balsą, suteikiantį sparnus m an o šir­
džiai. Jis graudžiai ištaria: „O, ji tokia m aža, b et tokia graži."
Jos prisilietim as išdavė švelnų liūdesį. Žem as ram inantis b al­
sas ta ip p at yra čia: „Taip, ji tikrai graži." D abar aš žinau, kad
balsai, suteikiantys inkarą m ano sielai, yra čia, ir aš privalau
išgyventi.
 M ano gyvenim o universitetas

Geras mokytojais - tai likimo dovana, nes gera turėti tam tikrą
pavyzdį ir juo sekti. O geras mokinys yra tas, kuris pralenkia
savo mokytoją. Dar svarbiau, kai mokytojas didžiuojasi tuo,
kad mokinys jį pralenkė. Yra ma­
žai tokių didžiadvasių mokytojų, Geras mokytojais - tai likimo
bent jau aš esu sutikęs vos kelis. dovana, nes gera turėti tam
Artėjant Rugsėjo pirmajai, kas­ tikrą pavyzdį ir ju o sekti. O
met prisimenu savo mamą, ji buvo geras mokinys yra tas, kuris

pradinių klasių mokytoja, savo pralenkia savo mokytoją.

mokytojus. Nuo vaikystės mokyto­

jas man buvo svarbus žmogus. Vis dažniau prisimenu ir kaip
aš pats kur nors vykdavau ko nors mokyti. Todėl skaudu, kad
Lietuvoje beveik niekas nebenori tapti mokytoju, ir ne tik dėl
to, kad medicinos studentai neturi korifėjų, kurie jiems dėstytų.
Aš turėjau talentingų mokytojų, kurie mane mokė ne m e­
dicinos, o gyvenimo. Jie formavo mano pasaulėžiūrą. Esu
jiems dėkingas. Mano mama, pedagogė iš pašaukimo, ugdė
manyje tam tikras savybes ir aiškino apie tai, kas vertinga gy­
venime. Jos likimas nebuvo lengvas - mūsų šeimą anksti pa-

31
liko tėvas, ji turėjo viena užauginti mudu su broliu. Mamai
teko sunki našta. Pamenu, kiek ji stengėsi, kaip griežtai mus
auklėjo. Ji ugdė mūsų požiūrį į gyvenimą, nubrėždama ribą
tarp to, kas yra balta, o kas juoda.
Grįžusi iš mokyklos mama ir toliau likdavo mokytoja. Jei
kas nors šeimoje turi mokytojų, puikiai žino, kad nėra lengva
gyventi po vienu stogu su šios profesijos žmogumi. Mokyto­
jas neretai moko ir nebūdamas klasėje. Jis stengiasi kontro­
liuoti ir savo atžalas, įsprausti jas į „teisingo“ gyvenimo rėmus.
Mama neleido mums su broliu gyventi netinkamai. Ji stengėsi,
kad nesusidėtume su blogomis draugijomis, neįgytume blogų
įpročių, vengtume tų dalykų, kuriuos nori išbandyti paaugliai.
Todėl m udu su broliu nerūkėme ir nevartojome svaigalų.
Esu dėkingas savo mamai, aiškinusiai, kas yra gėris, grožis
gyvenime, kas tauru, dora, nesavanaudiška. Be tokių dalykų
neturėčiau idealų, nežinočiau, ko siekti. Net susidūrimas su
blogiu gali būti vertingas, nes tik taip įmanoma pažinti gėrį.
Kai baigiau Panevėžyje vidurinę mokyklą ir atvykau į Vil­
nių, kad galėčiau studijuoti mediciną, ne visada būdavau dė­
kingas savo mamai, nes ji tikrovę piešė tik kontrastingomis
spalvomis. Ji buvo atsidavusi savo profesijai, optimistė, bal­
tos spalvos jos auklėjime buvo kur kas daugiau nei juodos.
Kai ėmiau gyventi savarankiškai ir susidūriau su įvairiais iš­
šūkiais, suabejodavau, ar ji tinkamai mane auklėjo. Ji manęs
neruošė akistatai su pilkuma ar juoduma, nors pilkos spalvos
matydavau kur kas daugiau nei baltos. Pavydas, pyktis, ne­
apykanta, egoizmas - taip pat kasdienybės dalis. Susidūręs su
egoistiškais žmonėmis jaunas žmogus tampa pažeidžiamas,
nes nebūna tam pasiruošęs.
Norėčiau žodį „Mokytojas“ rašyti didžiąja raide, nes šis
žmogus nulemia vaiko ateitį. Tai ne tik profesija, tai - pašau­

32
kimas. Norėdamas būti geru mokytoju, pedagogas privalo
mylėti vaikus ir mėgti savo darbą, kaip ir gydytojas. Be pa­
siaukojimo pacientams neįmanoma tapti geru gydytoju. Jei
mokytojas neturi tokio pašaukimo, jis negali būti mokytoju
iš didžiosios raidės. Šis pavyzdys tinka ir medikui, nes nieko
nėra blogiau, kaip sergančiam žmogui patekti pas abejingą
gydytoją. Mokytojas ir gydytojas -
tai profesijos, kur be meilės ne­ Norėdamas būti geru moky­
įmanoma žengti nė žingsnio. Mo­ toju, pedagogas privalo my­
kytojas bendrauja su vaiku, kurio lėti vaikus ir m ėgti savo darbą,

pasaulėjauta dar tik formuojasi, o kaip ir gydytojas. Be pasiauko­

jim o pacientams neįmanoma
naujagimių gydytojas bendrauja
tapti geru gydytoju.
su gležnu kūdikiu, dar nesugeban­
čiu gyventi savarankiškai.
Tai, kad esu gydytojas, daug lėmė mano biologijos moky­
toja. Ji pažadino susidomėjimą šiuo mokslu, kartą dalyvauda­
mas respublikinėje olimpiadoje net užėmiau garbingą antrą
vietą Lietuvoje. Nuo penktos klasės domėjausi biologija, šis
dalykas man labai patiko. Per biologijos pamokas daug ką su­
žinojau ir apie žmogaus organizmą, jo fiziologiją. Ši mokytoja
daug prisidėjo prie to, kad pasirinkau mediciną.
Ne kiekvieną mokytoją taip aiškiai prisimenu, iš mano
atminties išsitrynė kai kurių pedagogų vardai ir pavardės,
išnyko jų veido bruožai. Bet dalį mokytojų prisimenu taip
aiškiai, lyg būčiau su jais išsiskyręs vakar. Jų įvaizdis manyje
lindi taip giliai, kad prisimenu netgi tuos, kurių nelabai mė­
gau. Laimei, jie privertė pamilti kokį nors dalyką. Tai tinka
mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytojui, jis buvo griež­
tas, kategoriškas, mokė pamilti literatūrą, sklandžiai dėstyti
mintis. Mes jo nemėgome, jį pašiepdavome, bet šis mokyto­
jas gerai išmanė savo dėstomą dalyką, privertė mus kitomis

33
akimis pažvelgti į lietuvių kalbą, lietuvių rašytojų kūrybą.
Turėdavome daug skaityti, jis buvo susikūręs testavimo sis­
temą. Pro šį mokytoją negalėdavo praslysti moksleivis, tin-
gintis skaityti. Kai reikėdavo perskaityti kokią knygą, jis už­
duodavo bent dešimt klausimų ir sučiupdavo neskaičiusius
kūrinio. Pavyzdžiui, klausdavo, kas ir kokiomis aplinkybėmis
pasakė tam tikrus žodžius. Jei knygos nesi skaitęs, mažai vil­
ties, kad atspėsi. Jo metodas priversti mokinius skaityti buvo
labai veiksmingas. Jis nebuvo sukalbamas ir nesileido į jo ­
kius kompromisus. Jeigu ne mokytojo reiklumas, galbūt ne­
būtume tiek daug skaitę. Negaliu ant jo pykti - jis stengėsi
tobulinti mūsų sielas.
Dabar santykiai tarp mokytojų ir moksleivių kur kas li­
beralesni. Garbinamos vaiko teisės, bet užmirštama apie jo
pareigą ir atsakomybę. Liūdna, kad šalyje vis mažiau abitu­
rientų svajoja tapti mokytojais, nenori dėstyti mokykloje to­
kių esminių dalykų kaip matematika, fizika. Imu galvoti, kas
ateityje mokys mūsų vaikus, jei mokytojo profesija pasidarė
nepatraukli.
Prisimenu savo abiejų močiučių pasakojimus apie prieš­
kario Lietuvą. Smetoninėje Lietuvoje mokytojo ir gydytojo
profesijos buvo labiausiai gerbiamos visuomenėje. Dabar to
nėra. Yra gerbiami verslininkai, bankininkai, politikai, prieš
televizijos kamerą nesugebantys suregzti sakinio, visuome­
nės nuomonę formuoja pramogų pasaulio atstovai, televizi­
jos „žvaigždės“, socialinių tinklų lyderiai, nors jie nieko ne­
nuveikė, bet turi daug sekėjų. Lietuvos įtakingiausių asmenų
sąraše gydytojai ir mokytojai atsidurtų tik sąrašo gale.
Bet yra valstybių, kur pagarba mokytojui vis dar gyva. Kai
2004 metais pirmą kartą apsilankiau Uzbekijoje, kur skaičiau
medikams paskaitas, netekau žado. Man įėjus į auditoriją, visi

34
klausytojai atsistojo, pridėjo dešinę ranką prie širdies ir n u ­
silenkė. Sutrikau ir nežinojau, kaip elgtis. Vėliau man buvo
paaiškinta, kad tokiu būdu uzbekų medikai išreiškia pagarbą
mokytojui. Iki šiol atmintyje įsirėžusi ta akimirka. Nežinau,
kaip dabar elgiasi moksleiviai, bet mano laikais įėjus į klasę
mokytojui visi turėdavome atsistoti. O mokytojas sakydavo:
„Prašau sėstis.“ Vidurinės Azijos šalyse, kur man tenka skai­
tyti paskaitas, išliko tradicija gerbti mokytoją ar dėstytoją. Tai
įaugę į kraują. Kai girdžiu savo kolegų priekaištus: „Ko tau
taip toli belstis? Ką tu gauni?“, būna skaudu. Visada užplūsta
geri jausmai, kai matai, kad tave gerbia vien už tai, kad pas
juos atvykai. Tai skatina kitaip bendrauti su auditorija, nes
matai dėkingumą. O Lietuvoje mokytojo autoritetas nyksta
kaip pernykštis sniegas.
Dar viena pamoka, kurią gavau lankydamasis kaip tarp­
tautinių programų ekspertas buvusiose Sovietų Sąjungos ša­
lyse, - mokinių noras pakartoti ir įgyvendinti tuos pačius
dalykus, kuriuos nuveikė mokytojas. Mėgdžioti nėra blogai.
Manau, blogas lektorius, kuris skaitydamas paskaitas neper­
duoda savo patirties, jei nėra grįžtamojo ryšio su klausytojais.
Man sekėsi - sutikau savo kelyje žmonių, kurie padėjo su­
prasti, kaip turiu bendrauti su pacientais ir jų šeimos nariais.
Vienas iš jų - astronomas Antanas Juška, dar prieškario Lie­
tuvoje pažinojęs mano senelį, o šis buvo Lietuvos savanoris,
kariavęs su lenkais. A. Juška studijavo Prancūzijoje, buvo eru­
ditas. Kai atvykau studijuoti į Vilnių, A. Juška priėmė mane
gyventi. Visada galėdavau su juo pasitarti, jis niekada ne­
smerkdavo, padėdavo, turėti tokį žmogų buvo didelė laimė.
O žmonių, kurie pakiša koją, ima pavydėti ar kitaip neap­
kęsti, būna kur kas daugiau. Dar per stojamuosius egzaminus
į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą, kur kiekvienas

35
stengėsi kuo geriau pasirodyti, susidūriau su didele konku­
rencija. Niekaip neužmiršiu, kai vienam pažįstamam, su ku­
riuo kartu stojome, daviau per fizikos egzaminą nusirašyti
savo išspręstą uždavinį, o jis man neleido nusirašyti kito keb­
laus uždavinio. Tada supratau, kad gyvenimas nėra rožėmis
klotas, nors mama diegė požiūrį, kad visi žmonės yra geri, to­
dėl juos reikia mylėti. Greitai įsitikinau, kad bendraujant su
žmonėmis reikia būti atsargiam.
Mokslininku A. Juška buvo galima pasikliauti, mane priėmė
visa jo šeima, buvau jam kaip sūnus, nors jis turėjo vyresnių
vaikų. Jis visomis prasmėmis buvo mano mokytojas. Vėliau
sutikau daug mokytojų, kurie skaitė paskaitas, vedė praktikos
darbus. Tai buvo puikūs pedagogai, gebėję tinkamai perteikti
žinias, bet nepalikę gilesnės vagos mano atmintyje. Matyt, tik­
rasis mokytojas ne tas, kuris perduoda žinias, bet tas, kuris
padeda suvokti gyvenimą, jo vertę, parodo tavo kelią ir tavo
vietą po saule. Tikras mokytojas neišdyla iš atminties, nes ver­
tini jį bendražmogiškąja prasme. Bet kai studijuoji ir mokaisi,
daug kas priklauso nuo tavęs paties, kiek nori domėtis, skai­
tyti, dirbti. Mokytojas tik parodo kelią. Dar mažiau pasitaiko
mokytojų, kurie tampa tavo bičiuliais ir bendražygiais.
Įsikūriau A. Juškos senamadiškame bute, gavau nedi­
delį kambarėlį kaip kokią celę. Čia susipažinau su daugybe
žmonių, kurie lankydavosi A. Juškos namuose. Kai svečiai
žaisdavo preferansą, turėdavau garbės išvirti jiems kavos.
A. Juška skirdavo man daug laiko, pasakodavo apie prieška­
rio Lietuvą, įvairius kultūrinius renginius. Turėjau galimybę
skaityti tam tikrą literatūrą, kuri nelegaliai patekdavo iš JAV
į Lietuvą, pavyzdžiui, buvo toks JAV leidžiamas kultūrinis
žurnalas „Akiračiai“. A. Juška kažkaip gaudavo šį leidinį, jį
vartydamas supratau, kad už geležinės uždangos yra kitoks

36
pasaulis. A. Juška buvo mano gyvenimo mokytojas, palikęs
manyje gilų pėdsaką, padėjęs rasti tikrąsias vertybes. Niekada
nepamiršiu mūsų kelionės į Palangą. Savo draugams prista­
tydamas jis mane vadino „jaunuoju bičiuliu“. Buvome artimi
draugai, nors mūsų amžiaus skirtumas buvo milžiniškas. Man
buvo laimė būti su juo, pamenu, kaip jis mane supažindino su
poetu Eduardu Mieželaičiu.
Norėčiau papasakoti apie dar vieną savo mokytoją. Atsitik­
tinumas, o gal vidinės logikos dėsnis veikia taip, kad jaunas
žmogus turi teisę rinktis. Kai įstojau į aspirantūrą, dar tiks­
liai nežinojau, koks konkrečiai bus mano mokslinis darbas,
man buvo sunku pasirinkti temą. 1982 metais kartu su kitais
Lietuvos medikais nuvykau į Rygą, kur vyko anesteziologų ir
reanimatologų suvažiavimas iš visos tuometinės Sovietų Są­
jungos. Ten sutikau savo būsimą mokytoją. Tai buvo profeso­
rius iš tuometinio Leningrado pediatrijos medicinos instituto
Eduardas Kuzmičius Cybulkinas.
Jis jau buvo gerai žinomas savo srities specialistas, daugelio
straipsnių ir monografijų autorius. Tąkart man labai patiko
jo pranešimas, išsiskyręs iš kitų, gerokai nuobodžių. Jo tema
buvo naujagimių poreanimacinė liga. Gydytojai žinojo, kad
atgaivinus naujagimį jo bėdos nesibaigia - dažnai pasireikš­
davo įvairių organų ir sistemų pažeidimo požymių, kurie ne­
retai nulemdavo blogą išeitį. Manau, būtent jis pirmą kartą pa­
vartojo šį terminą, bandydamas minėtiems pokyčiams duoti
vieningą paaiškinimą. Supratau, kad labai norėčiau dirbti su
šiuo žmogumi, todėl įsidrąsinęs per pertrauką tame suvažia­
vime priėjau prie jo ir prisipažinau, kad norėčiau atvykti pas
jį į Leningradą pasikalbėti. Turėjau slaptą viltį įkalbinti jį tapti
mano mokslinio darbo vadovu. Po kelių mėnesių aš vykau į
Leningradą, bet tris dienas praleidau bendrabutyje, nes smar­

37
kiai susirgau. Profesorius buvo sunerimęs, kodėl manęs nėra,
nes žinojo, kad atvyksiu. Kai nustojau karščiuoti, nuėjau pas jį
į namus, pokalbis užtruko apie 5-6 valandas. Kalbėjomės apie
daug ką - darbą, pomėgius, šeimą, bandydami geriau pažinti
vienas kitą, išgėrėme ne vieną puodelį arbatos. Po truputį iš­
sikristalizavo ir mano galimo mokslinio darbo tema. Mūsų
susitikimas baigėsi draugiškai. Jis manęs paklausė: „Ar norė­
tumėte, kad tapčiau jūsų mokslinio darbo vadovu?“ Atsakiau,
kad man būtų didelė garbė. Abu sutikome, kad dar per m a­
žai pažįstame vienas kitą, kad būtų galima taip greitai priimti
tokius svarbius sprendimus. Tačiau kai sprendimas vis dėlto
buvo priimtas, sutarėme, kad svarbiausiu mūsų bendradarbia­
vimo pagrindu turėtų būti abipusis pasitikėjimas ir pagarba.
„Aš tikiu, kad jūs norite nuoširdžiai dirbti, o aš įsipareigoju
nuoširdžiai jums vadovauti“, - pasakė jis. Sandoris įvyko. Pro­
fesorius dar pridūrė, kad jam būtų labai sunku vadovauti, jei
aš dirbčiau Vilniuje, todėl pakvietė atvykti į Leningradą ir čia
trejus metus padirbėti.
Kai grįžęs namo papasakojau apie tai savo žmonai, ji ne­
buvo itin laiminga, nes tai reiškė, kad trejus metus jai teks vie­
nai auginti mūsų mažametę dukrelę, kuriai tuomet dar nebuvo
net trejų metų. Bet sprendimas jau buvo priimtas. Tais laikais
Leningradas, kaip ir Maskva, buvo ypatinga vieta, kur gydyto­
jai galėjo ko nors išmokti, visi mūsų žymieji medikai tuo metu
vyko mokytis į šiuos du miestus. Niekas mūsų tada neišleis­
davo stažuotis į Vakarus, negalėjome apie tai net pasvajoti.
Taip atsidūriau tuometiniame Leningrade, kur trejus me­
tus dirbau kartu su talentingu gydytoju, mokslininku ir peda­
gogu. Jis daug ko išmokė. Tai buvo puiki gyvenimo mokykla.
Aišku, mano svarbiausias tikslas buvo mokslinis darbas, ta­
čiau turėjau puikias sąlygas tobulėti ir kaip gydytojas. Juo-

38
lab kad mano mokytojas nuolat kalė į galvą: „Jei tave kviečia
prie ligonio, atidėk savo disertacijos reikalus ir eik, ligonis yra
svarbiau už visus mokslus. Jei tave gerbs kaip gydytoją, gerbs
ir kaip mokslininką. Būti mokslininku - nereiškia būti geru
gydytoju!“ Šis patarimas pravertė
ne tik tada, vadovaujuosi juo ir Liaudyje geras daktaras vi­
lki šiol... Neretai būna liūdna, kai sada buvo tas, kuris gydė, kurį
žmogus, apgynęs daktaro diserta- ligoniai mylėjo, gerbė ir nere-
ciją, tampa „didžiu daktaru“, pra- vadino profesoriumi,

deda pretenduoti į aukštas pozici­

jas ir iš aukšto žiūrėti į savo kolegas tarsi koks povas. Liaudyje
geras daktaras (gydytojas, liekarius) niekada nebuvo tapati­
namas su mokslų daktaru. Geras daktaras visada buvo tas,
kuris gydė, kurį ligoniai mylėjo, gerbė ir neretai vadino pro­
fesoriumi. Tai gerai prisimenu ir iš kai kurių savo mokytojų
pavyzdžių.
Taip ilgainiui tapau Eduardo Kuzmičiaus pirmuoju, o vė­
liau ir mylimiausiu jo aspirantu, kaip vieną sykį man prisipa­
žino. Jo pasiaukojimas medicinai buvo stulbinamas. Galbūt
tai buvo susiję su fiziniu negalavimu, nes pats E. Cybulkinas
turėjo įgimtą širdies ydą. Naujagimystėje jis ištvėrė sunkią
operaciją, kurią atliko garsus akademikas kardiochirurgas
Piotras Kuprijanovas, o profesorius Cybulkinas buvo vienas
iš dviejų pirm ųjų pacientų Sovietų Sąjungoje išgyvenusių
po F allot Tetrada operacijos. Kasmet jis du kartus minėdavo
savo gimtadienį... Ši operacija pavadinta prancūzų gydytojo
Ėtienneo-Louis Arthuro Fallot (1850-1911) vardu, tai daž­
niausiai pasitaikanti sunki įgimta širdies yda. Jai būdinga tai,
kad netekęs deguonies kraujas iš kūno negali lengvai patekti
į plaučius dėl pernelyg siauros plaučių arterijos, todėl dalis jo
srūva į kairįjį skilvelį, o šis išpumpuoja nevisiškai deguonies

39
prisotintą kraują į kūną. Kuo plaučių arterija siauresnė, tuo
daugiau neprisotinto kraujo patenka į kūną, tuo mėlynesnė
būna oda. Tokia operacija gyvybiškai svarbi - jei dėl įgimtos
širdies ydos kūdikis nėra operuojamas, jis miršta. Mano pro­
fesorius išgyveno, nors negalią jautė visą likusį gyvenimą. Ne­
lengva buvo iš šalies žiūrėti į nedidelio ūgio, melsvo atspalvio
žmogų, besiremiantį lazdele, kasdien būnantį šalia ligonių,
rašantį straipsnius ir knygas, vadovaujantį katedrai. Negalėjau
nesižavėti jo valia, užsispyrimu ir, be abejo, protiniais gebėji­
mais. Kur vienoje vietoje gamta atėmė, kitoje pridėjo.
Jis man buvo ir visada liks vienu šviesiausių protų ir au­
toritetų neonatologijos srityje, nors nepriklausomybės metais
teko garbė susipažinti ir net artimai bendrauti su daugeliu iš­
kilių neonatologų iš įvairių šalių. E. K. Cybulkinas liko geriau­
siųjų trejetuke. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, jis buvo išrinktas
Amerikos vaikų intensyviosios terapijos asociacijos garbės
nariu. Šis faktas daug ką pasako.
Man pasisekė, kad galėjau rašyti pas jį mokslinį darbą ir
tapau jo pirmuoju aspirantu. Išlaikęs visus reikiamus egza­
minus Vilniuje galėjau išvykti mokytis į Leningradą, nes tarp
Vilniaus universiteto ir Leningrado pediatrijos medicinos
instituto buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, leidusi
man ten tęsti aspirantūros studijas. Ten buvo mano tikrieji
gyvenimo universitetai. Ten turėjau galimybę išmokti tai, ko
Lietuvoje tuo metu nebuvo pas ką ir kur mokytis. Kad ir ką
sakytume, to meto Lietuvos pediatrijos mokykla buvo stipri,
turėjome žinomų vaikų kardiologų, pulmonologų, imuno-
logų ir kitų specialistų, tačiau neturėjome naujagimių inten­
syviosios terapijos specialistų. Daug ko reikėjo mokytis nuo
pradžių, nes tai buvo visiškai nauja sritis. Tuo metu ir visame
pasaulyje naujagimių intensyvioji terapija dar žengė pirm uo­

40
sius atsargius žingsnius, bandydama įsitvirtinti kaip nauja pe­
diatrijos atšaka.
Mums reikėjo pradėti šią tarnybą kurti nuo pradžių, o ligo­
ninėje, kurioje dirbau Leningrade, jau buvo sukaupta nem a­
žai patirties gydant sergančius naujagimius, čia pirm ą kartą
pamačiau medicinos įrangą, naudojamą pasaulio klinikose.
Būdamas aspirantas, mokiausi, kaip su ja dirbti, o Lietuvoje
tokios tiesiog dar nebuvo.
Negaliu sakyti, kad vykdamas į Leningradą nieko nežino­
jau, daug kuo domėjausi, daug skaičiau, bandžiau perprasti
tuos mažuosius pacientus. Bet mano žinios buvo padrikos,
galvoje, mintyse dar nebuvo reikiamos tvarkos.
Šis rusų medikas man padėjo susidėlioti prioritetus, geriau
suprasti, kas yra liga ir kas yra ligonis. Man patiko jo m in­
tis, kad gerą gydytoją nuo prasto padeda atskirti tai, kaip vie­
nas ir kitas supranta būtinybę aktyviai įsikišti į ligos gydymą.
Iš savojo mokytojo pirm ą kartą išgirdau sąvoką „patologi­
jos norma“. Paprastai kalbant, tai reiškia, kad kiekvienas pa­
cientas, nesvarbu, suaugęs žmogus ar naujagimis, turi unikalią
savybę - jo organizmas sugeba pats kovoti su liga, gintis nuo
jos. Ir ginasi jis tol, kol gali tai daryti, mobilizuodamas visus
galimus išteklius. E. K. Cybulkinas buvo įsitikinęs, kad iki tam
tikros ribos, kol ligonio organizmas gali valdyti ligą, gydyto­
jas turi tik stebėti pacientą, aktyviai nesikišdamas į šį procesą.
Net ir į nevisiškai gerus tyrimų rezultatus jis ragindavo žiūrėti
kaip į ligonio organizmo gynybinę reakciją, o gydytojų siekį
gauti tyrimų rezultatus, prilygstančius sveiko žmogaus rodik­
liams, jis vadino aktyviu žmogaus organizmo gynybinės sis­
temos griovimu. Noras per daug aktyviai „padėti“ neretai la­
biau pakenkia ligoniui. Nėra kalbos, riba, kai organizmui dar
nereikia padėti, o kada jau ta pagalba gali būti pavėluota, yra

41
 labai subtili. Ypač kalbant apie naujagimį. Ir tą ribą gali pajusti
tik brandus, patyręs, kvalifikuotas specialistas. Nepajutęs tos
ribos, gydytojas per anksti gali „įsivelti į kovą“ su liga ir kartu
pridaryti bėdų ligoniui. Ne kartą teko susidurti su situacija,
kai sunku pasakyti, nuo ko ligoniui blogiau, - nuo pačios li­
gos ar nuo netinkamo gydymo. Taigi, visada prisimenu dar
vieną savo mokytojo frazę: „Didžiausia gydytojo neonatologo
(reanimatologo) vertybė yra laiku sustoti.“ Toks požiūris susi­
jęs ir su Hipokrato priesaika, kurios esminė mintis - gydytojo
pareiga nepakenkti ligoniui, ypač jei jis gydo naujagimį.
Tarp mudviejų susiklostė nuoširdūs santykiai, E. K. Cy-
bulkinas mane gerbė ir mylėjo, kaip ir aš jį. Kaip ir sutarėme
iš pat pradžių, pasitikėjome vie­
Didžiausia gydytojo neonato­ nas kitu... Jis mane mokė ne tik
logo (reanimatologo) vertybė gydymo meno, pratino prisiliesti
yra laiku sustoti. Toks požiūris prie medicinos mokslo, bet ir
susijęs ir su Hipokrato prie­ diegė pasitikėjimą savo jėgomis.
saika, kurios esminė mintis - Retai kuris mokytojas bando puo­
gydytojo pareiga nepakenkti
selėti šią savo mokinio savybę, bi­
ligoniui, ypač jei jis gydo nau­
jodamas, kad galų gale jam teks
jagim į.
užleisti savo vietą. Neretai, kvie­
čiamas pas sunkiai sergantį ligonį,
kartu pasiimdavo ir mane. Kartais net pasiūlydavo nuvykti
pas sunkiai sergantį ligonį vietoj savęs. Į mano klausimą:
„Kaipgi taip, Eduardai Kuzmičiau, kviečia gi jus, profesorių,
o ne mane - jūsų aspirantą“, jis atsakydavo: „Tai ligonis iš tos
srities, kurioje tu ekspertas, už tave niekas geriau jo nepakon­
sultuos.“ Tai būdavo didžiausias mokytojo pripažinimas ir
paskatinimas. Jis iš tiesų buvo iškilus mokytojas ir didis žmo­
gus! Manau, tie du dalykai neatsiejami. Deja, ne tiek daug pa­
našių žmonių sutikau savo gyvenime.

42
 Ugdydamas pasitikėjimą savo jėgomis jis išmokė mane
gerbti save, nes, kaip sakė mano mokytojas, jei negerbsi sa­
vęs, ir kiti tavęs negerbs. Ne pasipūtimas, ne arogancija, bet
savigarba ir pasitikėjimas savo jėgomis. Manau, šios savybės
neatsiejamos nuo profesionalumo. Besiblaškantis, savimi ne­
pasitikintis gydytojas vargu ar gali kelti pasitikėjimą ir pa­
cientui arba jo artimiesiems. Per didelis pasitikėjimas savo
jėgomis taip pat ne visada gerai, nes neretai tampa gydytojų
klaidų prielaida. Tokiais atvejais visada prisimenu dar vieno
savo mokytojo profesoriaus Jono Gradausko žodžius: „Bijok
ne to gydytojo, kuris klausia, bijok to, kuris viską sprendžia
vienas.“ Taigi, tikras profesionalas, geras gydytojas niekada
nebijo tartis su savo kolegomis, išklausyti jų nuomonės, iš­
dėstyti savo argumentų. Paprastai geriausias sprendimas būna
kolektyvinis.
Per daugelį savo darbo metų pastebėjau dar vieną keiste­
nybę. Ne vienam piliečiui ypatingo pasitikėjimo savo jėgomis
suteikia koks nors vardas arba titulas, na, pavyzdžiui - pro­
fesoriaus. Ypač pastaraisiais metais tie „profesoriai“ dygsta
kaip grybai po lietaus - ką tik apsigynė disertaciją, po poros
metų - jau docentas, dar vieni kiti, žiūrėk, - jau profesorius.
Nesuvoki, kokio gi jis „universiteto“ profesorius, nelabai su­
pranti, ką tas žmogelis nuveikė, kad taip greitai užkopė į karje­
ros aukštumas, už ką jis nusipelnė šio garbaus vardo. O vieną
dieną šis „profesorius“ ateina tavęs mokyti, ką ir kaip turi da­
ryti. Jeigu tai būtų varžtelių gamykla, dar galima būtų vienaip
ar kitaip su tuo susitaikyti. Bet šis „profesorius“ ima manyti
tapęs ir gydymo meno didžiuoju specialistu, kaip sakoma,
guru... Ir jam jau rodosi, kad jis ir yra tas Dievas Tėvas visaga­
lis. Ne veltui visada prisimenu savo mokytojo E. K. Cybulkino
žodžius: „Pirmiausia būk geras gydytojas, džiaukis, jeigu tave

43
 kviečia pas ligonį ne kaip mokslininką ar profesorių, bet kaip
gydytoją.“ Labai esu dėkingas savo mokytojui, kad sudėliojo
mano gyvenimo prioritetus. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad
tarp profesorių nėra iš tiesų labai gerų gydytojų, bet, atrodo,
tai būdinga daugiau anos kartos profesoriams. Kaip ir mano
mokytojas, daugelis kitų'tikrų savo srities specialistų niekada
nesipuikavo profesoriaus vardu ir netapatino jo su talentingo
gydytojo sąvoka. Profesorius - tai pedagoginis arba mokslinis
vardas, kuris gali nurodyti, kad tu
Pirmiausia būk geras gydyto­ esi to vardo vertas kaip pedagogas
jas, džiaukis, jeigu tave kvie­ arba mokslininkas, bet nebūtinai
čia pas ligonį ne kaip moks­ esi geras gydytojas. Deja, mūsų
lininką ar profesorių, bet kaip visuomenėje daugelis mano, kad
gydytoją. jeigu pateksiu pas profesorių, tai
vien jo prisilietimas padės pa­
sveikti. Noriu pas profesorių! Gink Dieve, nenoriu gretinti
anų ir šių laikų, bet anų laikų profesorius būdavo profesorius
iš didžiosios raidės.
Pastaraisiais metais teko dalyvauti ne vienos disertacijos
gynime. Visokių jų buvo. Už kai kurias tiesiog gėda, nes nei
mokslo, nei praktikos pasiekimais nesublizgėjusios. Bet spren­
dimas tas pats: „Sveikiname sėkmingai apgynus...“ Čia iš tos
pačios plejados docentų ir busimųjų profesorių, kurie automa­
tiškai nuo tos dienos tampa „savo srities ekspertais“. Liūdna,
nes tarp tokių ekspertų sutrinki ir nebežinai, kas ko vertas.
Negaliu pamiršti, kaip mane Eduardas Kuzmičius auklėjo,
kai rašiau savo disertaciją. Tuo metu tai buvo visiškai nauja
tema buvusioje Sovietų Sąjungoje: „Zondinis maitinimas nau­
jagimių intensyviojoje terapijoje“. Temą parinkome kartu, kad
mokslinis darbas būtų įdomus ir praktiškai vertingas. Manau,
kad ir šiandien ne viena disertacijos išvada vertinga kasdie-

44
nėję praktikoje. Anais laikais buvo daug nepramintų takų:
tyrėme sunkiai sergančių naujagimių pagrindinę medžiagų
apykaitą, skaičiavome jų mitybos poreikius, sprendėme, kokie
būdai geriausi tuos poreikius patenkinti, stebėjome žarnyno
bakterijų pokyčius ir bandėme įvertinti jų reikšmę sergančio
naujagimio mitybai. Buvau atsidavęs darbui, nes buvo nauja,
įdomu ir, kaip man atrodė, reikalinga ligoniams. Bet noriu pa­
kalbėti ne tiek apie pačią temą ar kaip buvo atliekamas darbas,
o apie mokytojo požiūrį, apie pamokas, kurias gavau.
Bebaigiant aspirąntūrą buvo surinkta pakankamai me­
džiagos darbui, suformuluoti svarbiausi uždaviniai, num a­
tyta disertacijos struktūra. Išvažiavau namo rašyti darbo. Kad
niekas netrukdytų, užsidariau Panevėžyje pas mamą, užsibrė­
žiau, kiek turiu padaryti kasdien, ir pradėjau savo „kūrybi­
nes kančias“. Turiu prisipažinti, dirbau užsispyręs - jei vieną
dieną nepavykdavo įvykdyti plano, kitą dieną stengiausi atsi­
griebti. Viską atlikau beveik laiku, net pats mašinėle atspaus­
dinau darbą (o reikėjo viską spausdinti rusų kalba!). Ir išdidus
buvau pasiruošęs vežti darbą savo mokytojui.
Kadangi buvau dviejų aukštųjų mokyklų aspirantas, darbą
turėjau pristatyti Vilniaus universiteto gydytojų tobulinimosi
Pediatrijos katedroje ir gauti pritarimą gynimui. Viskas buvo
gerai, visi gyrė darbą kaip naują, įdomų ir perspektyvų. Tai
mane pakylėjo, suteikė pasitikėjimo ir jėgų. Bet dar laukė
svarbiausio žmogaus, mano pagrindinio vadovo ir mokytojo,
nuosprendis. Taigi, vykau į Leningradą apimtas prieštaringų
jausmų.
Įteikiau jam darbą ir laukiau, kada jis pasakys savo nuo­
monę. Sunkus buvo tas laukimas. Jis lyg tyčia neskubėjo, skai­
tydavo mano rašliavą, kai turėdavo laisvo laiko. Juokaudamas
pasakė, kad jam mano disertacija kaip „tramvajaus literatūra“.

45
Jis ją dažniausiai skaitydavo važiuodamas iš namų į darbą ir iš
darbo - namo. Galų gale sulaukiau! Maniau, pagirs, pasakys,
koks aš protingas ir kūrybingas.
Tai, kaip jis man pateikė žinią, - irgi mokytojo menas! Jis
pasakė: „Jaučiu, kad parašei vienu įkvėpimu. Puiku. Perskai­
čiau kaip intriguojantį amerikiečių rašytojo O. Henry romaną
„Šis tas apie naujagimių zondinį maitinimą“. Bet mokslo čia
nedaug. Teks dar truputį padirbėti.“ Argi ne puikus atsaky­
mas! Jokio negatyvumo, net įsižeisti ar pykti negali! Tas „teks
truputį padirbėti...“ baigėsi tuo, kad nuvykome į jo vasarnamį
ir tris savaites iš naujo dėliojome ligonių grupes, skaičiavome
duomenis, vėl dėliojome, vėl skaičiavome, kol galų gale „aš
buvau pasiruošęs antrajai disertacijos versijai“. Vėl Panevėžys,
vėl dienos planai, na, ir naujoji versija. Maniau, daug geresnė!
Vėl į Leningradą ir vėl panašus likimas: „Jau kur kas geriau,
bet dar turime truputį padirbėti...“ Vėl Panevėžys, mamai su
manim buvo vis sunkiau, nes dariausi irzlokas, ne toks pa­
kantus, bet mama labai stengėsi. Ji buvo nuostabi, savo vyres­
nėliui sūnui besiaukojanti motina. Galų gale „pagimdžiau“ ir
trečią disertacijos versiją, buvau tikras, kad paskutinę. Vežiau
ją savo mokytojui su tam tikru drebuliu ir... neapsirikau. Ir
vėl jo tas pats: „Beveik viskas gerai, bet dar teks truputį padir­
bėti...“ Ir čia aš neištvėriau. Padėjau darbą ant stalo ir pasa­
kiau: „Eduardai Kuzmičiau, darykite su tuo darbu, ką norite,
aš jo neginsiu ir daugiau neperrašinėsiu. Viskas!“ Ir tada jis
pasakė žodžius, kurie visam gyvenimui įsirėžė į mano atmintį.
„Neabejoju, kad tokį darbą, koks jis yra dabar, tu tikrai apsi­
ginsi. Bet aš noriu, kad ir po dvidešimties metų, kai jį paimsi į
rankas, tau nebūtų dėl jo gėda.“ Šie žodžiai mane nuginklavo,
prieš juos neturėjau jokių argumentų. Man pasidarė gėda už
savo avinišką charakterį... Ir dabar, praėjus daugeliui metų, aš

46
visada kartoju savo mokiniams ir jauniesiems kolegoms: „Aš
galiu priimti jūsų darbą. Svarbu, kad jums patiems dėl jo ne­
būtų gėda, kai tą darbą į rankas paimsite po metų ar kitų...“
Negaliu nepapasakoti dar vieno įvykio, dar vieno mudviejų
susitikimo. Po virtinės įvykių, kurie baigėsi Sovietų Sąjungos
subyrėjimu ir laisvos Lietuvos atkūrimu, prabėgo septyneri
metai, per tą laiką nė karto neviešėjau buvusioje „didžiosios
šalies“ dalyje. Atsivėrusi geležinė uždanga leido mums lais­
vai keliauti po pasaulį, bendrauti su kolegomis iš Vakarų. Aš
gerte gėriau šį aromatą. Stažavausi JAV, Švedijoje, aplankiau
daugelį šalių, susipažinau su kitokia medicina. Daug ko išmo­
kau. Papildžiau savo žinias, pakeičiau pasaulėžiūrą. Tačiau iš­
saugojau svarbiausias vertybes, kurias ugdė mano mokytojai.
Todėl, kai paskambino Eduardas Kuzmičius ir pakvietė mane
važiuoti su juo skaityti paskaitų į Karačiajų Čerkesiją, nė m i­
nutės nesuabejojau.
Apsistojau pas jį, gėrėme arbatą, kalbėjomės apie viską,
juk taip ilgai nesimatėme! Po kurio laiko jis manęs paklausė:
„Ar negalėtumei peržiūrėti mano parašytų metodinių reko­
mendacijų? Būtų įdomu išgirsti tavo nuomonę, jų dar nie­
kas nematė, tu būsi pirmasis.“ Pasakiau, kad padarysiu tai su
malonumu, bet pradėjęs skaityti pajutau, kad man jos nela­
bai patinka, kai kurie dalykai neatitiko šiuolaikinio požiūrio.
Todėl mandagiai paklausiau: „Eduardai Kuzmičiau, ar neįsi-
žeisite, jeigu parašysiu keletą pastabų, iškelsiu klausimų dis­
kusijai?“ Jis atsakė, kad galiu daryti, ką noriu. Praleidau keletą
valandų skaitydamas, marginau paraštes pastabomis, sudėjau
ne vieną klaustuką. Baigęs atidaviau darbą autoriui. Palinkėjęs
labos nakties, nuėjau miegoti. Jis tik paryčiais baigė savo ap­
mąstymus prie mano pastabų... Ryte susėdome gerti arbatos ir
jis man pasakė: „Žinai, dar niekas mano darbo nėra taip „su-

47
 malęs“ kaip tu. Ir aš pagalvojau, kaip gera turėti mokinį, kuris
pralenkė savo mokytoją.“ Jokios pagiežos, pykčio, jokio pa­
vydo, tik pasididžiavimas. Net susigraudinau tada, dar kartą
supratęs, koks didis yra mano mokytojas. Mokytojas, kuris
didžiuojasi tuo, kad mokinys jį pralenkė. Nemanau, kad to­
kių mokytojų ir dabar yra daug. Kažin ar pavyktų suskaičiuoti
vienos rankos pirštais.
Niekada nepamirštu ir dar vieno savo mokytojo priesako:
„Kad ir kiek būtų tau Dievas davęs, visada atsimink, kad dar
daugiau turi atiduoti kitiems.“ Vykdydamas šį priesaką, apva­
žiavau daugelį šalių, kur žmonės visada labai laukė mokytojo
ir jį gerbė. Dalijausi savo žiniomis ir patirtimi su kolegomis
Kirgizstane, Kazachstane, Tadžikistane, Turkmėnistane, Uz­
bekistane, Azerbaidžane, Rusijoje, Ukrainoje ir kitur. Moky­
damas kitus, sėmiausi patirties ir
Kad ir kiek būtų tau Dievas aš, pirmiausia - gyvenimiškos pa­
davęs, visada atsimink, kad tirties. Kartais tenka išgirsti klau-
dar daugiau turi atiduoti ki- simą: „O ko tu ten važiuoji? Ką ten
tiems- tau veikti? Juk jie gyvena dar ki­
tame pasaulyje...“ Visų pirma, va­
žiuoju ten norėdamas padėti žmonėms, kurie dar neturi gali­
mybės kur nors išvažiuoti, nemoka anglų kalbos, todėl negali
bendrauti su kolegomis iš Vakarų. Tu tampi savotišku tiltu
tarp Rytų ir Vakarų, pradedi suvokti kitokį mentalitetą, jų ga­
limybes. Labai svarbu juos gerbti, kad ir kokie jie būtų. Tada
jie tau atsilygina tuo pačiu ir dar su kaupu. Kelionės pakeitė
mano pasaulėžiūrą - tai, kas atrodė labai svarbu, iš tiesų pasi­
rodė nereikšminga. Stebėdamas, kaip žmonės moka džiaugtis
„gyvenimo trupiniais“, išmokau labiau vertinti tai, ką turiu.
Jie kitokie, bet gali mus daug ko išmokyti. Net požiūrio į se­
nolius. Neįmanoma, kad senolis taptų benamiu, kaip atsitinka

48
pas mus. Iki savo paskutinių dienų senolis yra gerbiamiausias
žmogus šeimoje. Yra dalykų, kuriuos mes po truputį praran­
dame.
Ilgainiui pradėjau kviestis į keliones ir savo sesutes-slau-
gytojas. Pradėjome tose šalyse ugdyti ir įgyvendinti koman­
dinio darbo pagrindus. Stengėmės nepiršti savo nuomonės,
atsižvelgti į jų poreikius bei pageidavimus. Taip atsirado naujų
mokymo programų, kurios tapo labai patrauklios ir laukia­
mos. Apmokėme daug gydytojų, slaugytojų, sveikatos vady­
bos specialistų. Jų rankomis išgelbėjome ne vieną tūkstantį
mažylių. Kad ir kur nuvyktume, esame visada laukiami. Jie
visada laukia MOKYTOJO.
 Bakterijos:
m ūsų draugai ar priešai

Mus supa milijardai įvairių bakterijų. Tai - mūsų palydovai,

kurie lydi visą gyvenimą. Kad ir prie ko mes prisiliestume,
visur yra šių mikroorganizmų. Daugelis bakterijų nieko blogo
nedaro. Jos netgi yra mums draugiškos. Kažin ar toje pačioje
aplinkoje sugebėtume išgyventi, jei nebūtų bakterijų. Mokslo
pasaulyje yra kilusi ne viena diskusija apie tai, ar bakterijos
yra žmogaus draugas, ar priešas. Manau, bakterija gali būti ir
draugas, ir priešas, tai priklauso nuo to, kur ji įsikuria. Pavyz­
džiui, žarnyne įsikūrusios bakterijos padeda virškinti maistą,
gaminti vitaminus, kitas organizmui reikalingas medžiagas,
formuoja žarnyno imuninę sistemą, padeda žarnynui augti.
Be šių bakterijų žmogus negali egzistuoti. Kita vertus, bakte­
rijos taip pat negali išsiversti be savo šeimininko, nes jos pra­
rastų savo terpę. Yra žinoma, kad vien tik žmogaus žarnyne
gyvena daugiau kaip 500 rūšių bakterijų, o jų bendras skaičius
viršija 100 trilijonų!
Pirmąją bakterijų dozę naujagimis gauna per gimdymo ta­
kus. Iš motinos gimdymo takų, liaudiškai kalbant - makšties,

50
bakterijos pirmiausia patenka į naujagimio burną, vėliau - į
virškinamąjį traktą. Yra nustatyta, kad paėmę pirmosiomis
minutėmis po gimimo mažylio skrandžio turinio ir jį pa-
sėję į specialią terpę rastume tokių pačių bakterijų kaip ir jo
motinos gimdymo takuose. Dalis bakterijų žūva naujagimio
skrandyje, o dalis nuslenka žemyn į žarnyną.
Kiekviena bakterija turi savo vietą. Sakyčiau, viena nešva­
riausių žmogaus kūno vietų yra burna, bet čia įsikūrusios bak­
terijos dažniausiai mums netrukdo. Ką tik gimęs kūdikis ap-
sisėja motinos bei apįinkos bakterijomis, vienos jų - gerosios,
kitos - ne. Mes, gydytojai, netgi norime, kad naujagimis kuo
greičiau įsigytų gerųjų bakterijų. Tai - laktobakterijos ir bifi-
dobakterijos. Įsikūrusios naujagimio žarnyne, šios bakterijos
geriausiai auga tada, kai gauna motinos pieno. Jei naujagimis
nuo gimimo pradedamas maitinti
karvės pieno mišiniu, žarnyne įsi- Motinos pienas yra ne tik
kuria kitokios, kūdikiui ne visada maistas, jis sudaro sąlygas
draugiškos bakterijos. Dėl šios formuotis gerajai naujagimio
priežasties medikai visada ragina žarnyno florai,

motinas pradėti žindyti kūdikį,

vos jam gimus. Motinos pienas yra ne tik maistas, jis sudaro
sąlygas formuotis gerajai naujagimio žarnyno florai. Ilgainiui
gerosios bakterijos apsėja visą žarnyną ir pradeda vyrauti, pa­
dėdamos virškinti maistą, augti ir bręsti pačiam žarnynui ir
atlikdamos dar daug kitų gerų darbų.
Kodėl gi ne visos bakterijos arba ne visada yra geros? Bak­
terijos būna geros tik tada, kai yra įsikūrusios ten, kur joms ir
vieta, pavyzdžiui, žarnyne. Jei bakterijos iš žarnyno patenka
į naujagimio kraują, tampa jam ne tik labai pavojingos, bet
ir neretai gali sukelti mirtį. Padėjusios virškinti maistą, sinte­
tinti vitaminus ir atlikusios kitų gerų darbų bakterijos staiga

51
tampa m irtinu naujagimio priešu. Tą patį galima pasakyti ir
apie mikrobus, gyvenančius ant naujagimio odos, gleivinių
ar kitų paviršių. Kalbėdami apie bakterijas mes dažnai var­
tojame dvi sąvokas: namų mikroflora ir ligoninės mikroflora,
tokiu būdu nurodome jų kilmę. Namų ir ligoninės aplinkoje
klesti skirtingi mikroorganizmai, kurie skirtingai pavojingi
mažiesiems pacientams.
Daugelį metų ligoninėje naudojami antibiotikai sudaro są­
lygas atsirasti bakterijoms, kurios ilgainiui tampa atsparios an­
tibiotikams. Bakterijos - unikalūs gyvi padarai, sugebantys per
sąlygiškai trum pą laiką sukurti įvairių mechanizmų, leidžian­
čių apsisaugoti nuo antibiotikų arba net juos suardyti. Ilgainiui
ligoninės mikroflora tampa vis mažiau jautri antibiotikams ir
vis pavojingesnė ligoniui. Štai kodėl ligoninėje išaugusios bak­
terijos ne tokios draugiškos mūsų mažiesiems pacientams.
Antibiotikai - tai vaistai, kurie sustabdo bakterijų augimą
ir dauginimąsi arba tiesiog jas nužudo. Jau pats vaistų pavadi­
nimas sako, kad jie naikina tai, kas gyva. Antibiotikai - daž­
niausiai skiriami vaistai naujagimiams, ypač neišnešiotiems.
Priešlaikinį gimdymą neretai sukelia nėščiosios infekcija, kuri
gali būti perduota ir mažyliui. Dėl šios priežasties jam labai
anksti tenka skirti antibiotikų, tai padeda apsaugoti jį nuo
infekcijos arba ją gydyti. Tačiau lazda turi du galus: naikin­
dami blogąsias bakterijas sunaikiname ir dalį gerųjų bakte­
rijų, sutrikdydami mikroorganizmų pusiausvyrą naujagimio
organizme ir tuo sukeldami kitų pavojų. Tai - antibiotikų ne­
pageidaujamas poveikis. Kai antibiotikai skiriami nepagrįstai
ar netinkamai, netgi įprastos bakterijos, susidūrusios su anti­
biotikais, ilgainiui sugeba apsiginti - jos išsiugdo unikalų ge­
bėjimą, dėl kurio antibiotikai pasidaro neveiksmingi, nes ne­
beveikia šių bakterijų.

52
 Kasdienėje aplinkoje gyvenantys mikroorganizmai, kitaip
sakant, namų mikroflora, rečiau susidurdami su antibiotikais,
yra gerokai jautresni šiems medikamentams. Net patekusius į
naujagimio organizmą ar į jo kraują šiuos mikrobus kur kas
lengviau sustabdyti antibiotikais. Daugelį metų leidžiame tė­
vams nevaržomai lankyti naujagimius, net gydomus intensy­
viosios terapijos skyriuje, ir neprašome jų persirengti - ne-
užvelkame chalatų, neuždedame
galvos dangalų ar kaukių. Visi Kuo labiau naujagimį apsėja
artimieji, pavyzdžiui, mama, tė­ nam ų bakterijos, tuo mažiau

tis, močiutė, senelis, atneša nauja­ vietos lieka blogosioms, ligo­

gimiui namų bakterijų ir padeda ninės bakterijoms. Konkuren­

cija vyksta net ir čia, ir ne vi­
jomis apsėti mažylį. Mes to nebi­
suomet ji bloga.
jome, netgi priešingai, skatiname
artimuosius liesti naujagimį, kad
ant jo kūno atsirastų namų mikrofloros. Ne veltui sakoma,
kad šventa vieta tuščia nebūna. Kuo labiau naujagimį apsėja
namų bakterijos, tuo mažiau vietos lieka blogosioms, ligoni­
nės bakterijoms. Konkurencija vyksta net ir čia, ir ne visuo­
met ji bloga.
Nuo tada, kai 1928 metais seras Alexanderis Flemingas su­
kūrė penicilino pirmtaką, atėjo antibiotikų era. Dar du moks­
lininkai - Ernstas Chainas ir Howardas Florey - daug prisi­
dėjo prie to, kad 1940 metais penicilinas buvo pirm ą kartą
skirtas pacientui, užsikrėtusiam infekcija. Antibiotikai tapo
medicinos stebuklu, ypač Antrojo pasaulinio karo metais, nes
pabėrus penicilino miltelių ant pūliuojančios žaizdos ji užsi­
traukdavo vos ne akyse. Abejoju, ar tokį stebuklą galėtume
dabar išvysti, nes beliko vos viena kita penicilinui jautri bak­
terija. Dauguma bakterijų tapo atsparios šiam antibiotikui.
Penicilinas jų nebeveikia.

53
 Per pastaruosius keletą dešimtmečių buvo sukurta daug
naujų antibiotikų, ištisos jų grupės (klasės), bet dar greičiau
bakterijos išmoko prie jų prisitaikyti. Sukūrus naują antibio­
tiką, prireikia 10-15 metų, kol jis pradedamas naudoti kli­
nikinėje praktikoje. Tačiau sėkmė vaistų kūrėjams šypsosi
trumpai. Praėjus keletui'm ėnesių nuo naujo medikamento
vartojimo pradžios, jau pasirodo pirmieji moksliniai prane­
šimai apie bakterijų atsparumą šiam naujai sukurtam vaistui!
Stulbinama bakterijų evoliucija. Didėjantis bakterijų atsparu­
mas antibiotikams verčia visus, pirmiausia medikus, susimąs­
tyti, ką mes darome. Ar visada pagrįstai skiriame ligoniams
antibiotikų? Ar tinkamai?
Vos tik mažas vaikas sukarščiavo, ėmė kosėti ar prastai pa­
sijuto, šeimos gydytojas ar pediatras tuoj išrašo antibiotikų.
Tokia ydinga praktika skatina „gamintis“ antibiotikams at­
sparias bakterijas, taip pat ir namų. Vis dažniau pasitaiko vi­
suomenėje (ne ligoninėje!) plintančių antibiotikams atsparių
mikroorganizmų (pvz., meticilinui atsparus auksinis stafilo­
kokas), kurie sukelia sunkiai gydomas ligas ir pūlingas kom­
plikacijas. Per didelis susižavėjimas antibiotikais atsigręžė
prieš mus pačius.
Pasaulio sveikatos organizacija yra paskelbusi programą,
kurioje nurodoma 12 žingsnių, kaip įmanoma išvengti arba
bent jau sumažinti bakterijų atsparumą antibiotikams. Atspa­
rios bakterijos yra žmonijos rykštė, nes mūsų laukia liūdni
dalykai. Netgi kino pramonė sugeba iš to fakto užsidirbti,
kurdama įtempto siužeto filmus apie bakterijas ar virusus, iš-
žudančius ištisus miestus. Ji semiasi idėjų iš gyvenimo. Viso
pasaulio medikai sunerimę ir skambina pavojaus varpais, nes
gali ateiti toks metas, kai nebeliks antibiotikų, kuriais galė­
tume gydyti sunkias infekcijas. Yra apie ką susimąstyti.

54
 Daugelį metų gydytojai profilaktiškai skirdavo (ir iki šiol
tebeskiria!) antibiotikų naujagimiams, vildamiesi, kad taip
pavyks juos apsaugoti nuo infekcijos. Bet nieko panašaus
neįvyko. Pastarųjų metų klinikiniai tyrimai įrodė, kad profi­
laktiškai skiriami antibiotikai neapsaugo mažylio nuo infek­
cijos, priešingai - kuo ilgiau naujagimiui skiriami antibio­
tikai, tuo didesnis ligoninės infekcijos pavojus. Yra įrodyta,
kad kraujo užkrėtimo (vadinamojo sepsio) grėsmė padidėja
dukart, jei neišnešiotam naujagi­
miui skiriama antibiotikų ilgiau Pastarųjų m etų klinikiniai ty­
nei 10 dienų. Dabar elgiamės kur rimai įrodė, kad profilaktiškai
kas griežčiau, nes skiriame anti­ skiriami antibiotikai neap­
biotikų tik tiems naujagimiams, saugo mažylio nuo infekcijos,
kuriems to reikia, ir skiriame kur priešingai - kuo ilgiau nauja­

kas trumpesniais kursais. gimiui skiriami antibiotikai,

tuo didesnis ligoninės infek­
Ligoninės infekcijos pasitaiko
cijos pavojus.
viso pasaulio klinikose, tai - vi­
siems skaudi rykštė, sunkus gal­
vos skausmas medikams netgi tokiose šalyse, kur medicina toli
pažengusi į priekį. Neseniai JAV užkrečiamųjų ligų kontrolės
centras paskelbė, kad beveik 750 000 pacientų, gydomų šios ša­
lies ligoninėse, užsikrečia ligoninės infekcija, dėl šios priežas­
ties kasmet miršta apie 70 000-80 000 žmonių, nors kasmet iš­
leidžiama apie 5-10 milijardų JAV dolerių gydyti šiai infekcijai.
Ar ne įspūdingi skaičiai? Naujagimiai yra lengviausiai bakterijų
pažeidžiami pacientai, todėl ligoninės infekcijų dažnis nauja­
gimių intensyviosios terapijos skyriuose svyruoja nuo 2 iki 20
procentų, o besivystančiose šalyse siekia net 50-70 procentų.
Jei kurio nors intensyviosios terapijos skyriaus medikai
giriasi, kad nebuvo nustatytas nė vienas ligoninės infekcijos
atvejis, aš tuo paprasčiausiai netikiu. Netikiu ir viskas. To pa­

55
prasčiausiai negali būti, nes nėra pasaulyje nė vieno intensy­
viosios terapijos skyriaus, kuriame nebūtų tokios infekcijos,
nes jos tiesiog neįmanoma išvengti. Griežtai laikantis visų
antiseptikos ir aseptikos taisyklių, įmanoma sumažinti tokių
atvejų skaičių, pavyzdžiui, iki 2-3 procentų, bet niekada taip
nebus, kad tokios infekcijos nebūtų. Kita vertus, jeigu nesilai­
koma tam tikrų normų, ligoninės infekcijos paplitimas gali
siekti 15-20 proc., net 30 proc.
Vienas iš didžiausių pavojų, kuris laukia mažylio, tai - in­
fekcija. O blogiausia, kas gali nutikti, - tai ligoninės infekcija.
Yra daug veiksnių, lemiančių, ar naujagimis susirgs šia infek­
cija, ar ne. Seniai žinomas toks universalus principas - kuo
sunkiaū ligonis serga, tuo daugiau jam yra atliekama įvairių
medicininių procedūrų, tuo daugiau jam reikia įvairių ka­
teterių, zondų ar kitų vamzdelių, pavyzdžiui, į veną įkišamo
kateterio, pro kurį leidžiami skysčiai ir vaistai. Gydant sun­
kiai sergantį arba labai neišnešiotą naujagimį, atsiveria kur
kas daugiau vartų, pro kuriuos gali įsibrauti infekcija. Tokio
paciento neįmanoma uždaryti sterilioje aplinkoje, kurioje ne­
būtų bakterijų. Reikia nepamiršti, kad neišnešiotas naujagi­
mis nesugeba tinkamai apsiginti nuo infekcijos, nes jo gyny­
binė sistema dar nėra subrendusi. Jis neturi tokių imuninių ir
kitų savigynos mechanizmų, kokius turi suaugusieji.
Kaip ant odos ar naujagimio žarnyne gyvenančios bakteri­
jos gali sukelti kraujo užkrėtimą? Nuo ko jis prasideda? Bak­
terijos tiesiogiai į kraują gali patekti pro pažeistą žarnyno glei­
vinę ar odą, pro kateterius ar kitus vamzdelius, kurie būtini
gydant sunkiai sergantį naujagimį. Bakterijų šaltiniu gali būti
net ir vaistai ar intraveninio maitinimo tirpalai, kuriuos la­
šiname naujagimiui. Netinkamai ruošiami ar saugomi tirpa­
lai, vaistai, nepakankamai gerai dezinfekuota pradurtos odos

56
vieta gali tapti infekcijos šaltiniu ir jos vartais. Kol bakterijos
tūno ant odos, būna nepavojingos, o patekusios į kraują atsi­
duria kitokioje aplinkoje, ima daugintis ir gali sukelti kraujo
užkrėtimą. Dėl nebrandžios naujagimio imuninės sistemos
nesutikusios jokio pasipriešinimo bakterijos pradeda žaibiš­
kai daugintis, todėl kraujas gali būti apkrėstas vos per kelias
valandas.
Pagrindinis infekcijos plitimo kelias yra mūsų rankos, per
jas bakterijos keliauja nuo vieno ligonio prie kito, per jas daž­
niausiai patenka iš įprastinių vietų į naujagimio kraują. At­
rodytų, toks paprastas dalykas - plauti rankas, tačiau kasdie­
nybėje, pasirodo, ne toks jau paprastas. Pamenu laikus, kai
pradėjome aktyviai kontroliuoti rankų plovimą ir kaip plautis
rankas pamažu tapo neatsiejama, įprasta mūsų darbo dalimi.
O lengva nebuvo... Atsimenu, kaip į Naujagimių intensyvio­
sios terapijos skyrių atėję chirurgai sakydavo, kad jie ką tik iš
operacinės, kur labai švariai nusiplovė rankas ir jas dezinfe­
kavo. Tačiau jie pamiršdavo paprasčiausią dalyką - kol pasiekė
naujagimių skyrių, bent keletą kartų lietė įvairių durų ranke­
nas, kalbėjosi telefonu, paspaudė ranką kolegai. Teko daug su­
gaišti, kol pavyko juos įtikinti, kad rankas reikia plauti ne tik
apžiūrėjus ligonį, bet ir prieš tai.
Dabar tai jau praeityje, tačiau tu ­ Tinkama rankų priežiūra bū­
rėjau išmokti daug pamokų, kaip tina visiems, peržengiantiems
įtikinti savo kolegas. naujagimių skyrių slenkstį, -

Tėvai gali lankyti naujagimį, ir valytojai, ir profesoriui.

net gydomą intensyviosios tera­

pijos skyriuje. Tačiau ir jiems galioja tas pats reikalavimas -
iš pradžių nusiplauti ir dezinfekuoti rankas, tik tada galima
liestis prie naujagimio. Tiesa, tėvus tenka įkalbinėti kur kas
trum piau nei kai kuriuos medikus. Kai tėvai atvyksta lankyti

57
naujagimio pirmą kartą, slaugytoja maloniai palydi juos prie
praustuvo, kur kantriai paaiškina, kaip plautis rankas ir jas
dezinfekuoti. Tinkama rankų priežiūra būtina visiems, per­
žengiantiems naujagimių skyrių slenkstį, - ir valytojai, ir pro­
fesoriui.

B a k te r ijų įv a ir o v ė

Bakterijų atradimas buvo didelis žingsnis, aiškinantis ligų

priežastis. Prie šio darbo prisidėjo ne tik medikai, bet ir tokie
smalsūs žmonės kaip danų audinių pardavėjas Antonie van
Leeuwenhoekas. Jis buvo pirmas žmogus, pamatęs bakterijas.
1660 metais jis pasigamino linzių sistemą, kad galėtų geriau
ištirti parduodamų audinių kokybę. Ši sistema leido padidinti
iki 500 kartų. Iki šiol niekas nežino, kodėl jam vieną kartą
šovė į galvą mintis pažvelgti pro didinamąjį stiklą į lašą tven­
kinio vandens. Jame audinių pardavėjas išvydo daugybę ju ­
dančių mažų padarėlių, tarp kurių neabejotinai buvo ir bakte­
rijų. Jis išsamiai aprašė, nupiešė tas smulkias gyvas būtybes ir
1670 metais nusiuntė kruopščią ataskaitą Londono karališka­
jai bendrijai. Keista, tačiau beveik 200 metų žmonija ir toliau
ignoravo didį šio dano atradimą, kol galų gale suprato, kad
šie maži gyviai, mikroorganizmai, gali sukelti daugelį ligų, nes
žmonės juos gali perduoti vieni kitiems.
XIX amžiaus viduryje ne vienas mokslininkas padarė iš­
vadą, kad bakterijos sukelia tam tikras ligas. Šioje srityje
svarbiausi atradimai susiję su Louis Pasteuro ir Roberto Ko-

58
cho vardais bei jų darbais, paskelbtais XIX amžiaus septin-
tajame-aštuntajame dešimtmečiuose. L. Pasteuras įrodė, kad
bakterijos auga specialioje terpėje, pakaitinus tą terpę iki vi­
rimo temperatūros bakterijos nustoja augti. Šis mokslininkas
įrodė, kad bakterijos yra gyvos, o virinimas jas nužudo. Iki
šiol naudojamas kovos su bakterijomis būdas, kurį pasiūlė
L. Pasteuras, - termiškai apdorojus maistą ar vandenį iki vi­
rimo temperatūros nebelieka pavojingų bakterijų, tai vadi­
nama pasterizacija.
Robertas Kochas įrodė, kad juodligę sukelia bakterijos,
esančios mažose pūslelėse, vadinamosiose pustulėse, ant žmo­
gaus odos, o ši liga plinta perduodant vieno žmogaus bakteri­
jas kitam. Iki šiol pustulės yra vadinamos Kocho vardu.

Kas g i t ie s ia u b ū n a i?

Tarp gausybės mus supančių bakterijų nėra lengva susigau­

dyti. Įvairios bakterijos sukelia skirtingas infekcines ligas, nu­
lemia vienokią ar kitokią ligos eigą.
Bakterijos gali būti įvairių formų: rutulinės (kokai), lazde-
linės (lazdelės), spiralinės ir siūlinės. Naujagimis dažniausiai
susiduria su kokais ir lazdelėmis.
Tarp naujagimių infekcijas sukeliančių kokų geriausiai ži­
nomi streptokokas, auksinis bei epiderminis stafilokokai. Kai
pradėjau dirbti Intensyviosios terapijos skyriuje, auksinio
stafilokoko sukeltas kraujo užkrėtimas (sepsis) buvo kasdie­
nybė. Tada nebuvo ir antibiotikų, įveikiančių šią bjaurią ligą.

59
Ne vieną naujagimį praradome, daugeliui sepsis komplikavosi
kaulų čiulpų uždegimu - osteomielitu, kuris pažeidžia kaulų
augimo vietas. Dėl šios priežasties nemažai vaikų liko neįga­
lūs, kai kuriuos vėliau teko chirurgiškai gydyti, atlikti įvairias
kaulų rekonstrukcijos operacijas. Dabar toks sepsis - rete­
nybė, nors šiandien šis stafilokokas tapo dar piktesnis, dažnai
jis būna atsparus daugeliui antibiotikų.
Epiderminis stafilokokas, gyvenantis ant suaugusiojo ir
naujagimio odos, dažniausiai nieko bloga mums ar mažyliui
nedaro. Patekęs į kraują, jis sukelia sunkų naujagimių sepsį -
tai dažniausias naujagimių ligoninės sepsio sukėlėjas.
Taip pat labai pavojingas mikrobas beta streptokokas, daž­
niausiai jis patenka mažyliui iš motinos. Apie 20-30 procentų
moterų yra šio streptokoko nešiotojos, šis mikroorganizmas
nesukelia moteriai jokių negalavimų. Ji gali iki paskutinės
dienos neįtarti, kad yra streptokoko nešiotoja. Tokiai moteriai
gimdant, apie pusė naujagimių apsisėja šiuo mikrobu. Da­
liai naujagimių mikrobas patenka į kraują ir sukelia žaibišką
sepsį, nuo kurio mirštamumas iki šiol sudaro 20-30 procentų.
Teko ne kartą susidurti su atvejais, kai naujagimis mirė, pra­
ėjus vos kelioms valandoms nuo užsikrėtimo. Galite įsivaiz­
duoti, kaip streptokokų armija žaibiškai dauginasi ir išskiria
toksinus, būtent jie apnuodija organizmą ir sutrikdo svarbiau­
sių organų - širdies, inkstų, kepenų veiklą. Beta streptokokas
yra dažniausias ankstyvojo (per pirmąsias 72 gyvenimo va­
landas) naujagimių sepsio sukėlėjas.
Lazdelės formą turinčios bakterijos puikiai įsikuria naujagi­
mio žarnyne. Dažniausiai jos atlieka naudingą darbą. Tai didelė
bakterijų padermė, apjungianti tokias bakterijas, kaip E. coli
(dar žinoma kaip žarnyno lazdelė), Klebsiella, Pseudom onas,
Serratia ir kt. Jei patenka į naujagimio kraują, jos tampa ypač

60
pavojingos. Dažnai šie sukėlėjai itin atsparūs antibiotikams, to­
dėl gydyti tokias infekcijas ypač sudėtinga. Patekusios į kraują,
jos išskiria toksinų, apnuodijančių organizmą, sutrikdo svar­
biausių organų veiklą ir neretai sukelia naujagimio mirtį.
Yra svarbu laiku pradėti gydyti antibiotikais. Mikrobą at­
pažinti padeda kraujo pasėlis, kai nedidelis ligonio kraujo
kiekis pasėjamas į specialią terpę, kurioje geriausiai auga
mikroorganizmai. Išaugus vienam ar kitam mikrobui, yra
nustatomas jo jautrumas antibiotikams ir skiriama medika­
mentų. Tokiems laboratoriniams tyrimams reikia laiko, kurio
dažniausiai neturime. Neretai antibiotikų tenka skirti aklai,
remiantis tik patirtimi, o ne laboratoriniais tyrimais, ir turint
omeny sukėlėjus, kurie dažniausiai sukelia naujagimio sepsį.
Apie ligos eigą sprendžiame pagal naujagimio būklę, ar ji ge­
rėja, ar ne, laboratorinius kraujo tyrimus bei visapusišką nau­
jagimio apžiūrą. Jeigu bakteriją pavyksta išauginti iš kraujo ir
geriau nustatyti jos savybes, vėliau galime tikslingiau parinkti
tinkamą antibiotiką.
Ne viena jauna mama yra girdėjusi apie dar vieną labai pa­
vojingą mikrobą - meningokoką, sukeliantį labai sunkų sme­
genų dangalų uždegimą - meningitą, žaibinį sepsį ir neretai kū­
dikio mirtį. Turiu nuraminti, kad naujagimiui meningokokas
pasitaiko labai retai. Per savo 35 metų praktiką vos 4-5 kartus
teko susidurti su šio mikrobo sukeltu meningitu ir tai dažniau­
siai nutikdavo trečią ar ketvirtą mažylio gyvenimo savaitę.
Pamenate, buvo laikai, kai reikėjo virinti vystyklus, dar juos
laidyti lygintuvu? Ar tokių dalykų jau nereikia? Pakitus požiū­
riui į infekcijos pavojų, nebūtina taip elgtis. Net jei labai norė­
tume, kad vystyklas būtų sterilus, neįmanoma to įgyvendinti.
Pridėjus naują vystyklą prie naujagimio kūno, jis pasidaro ne­
sterilus. Svarbu, kad vystyklas ar sauskelnės būtų švarūs.

61
 A p ie g r y b e liu s - k o d ė l j i e k e lia galvas?

Tai ne tie grybai ir grybeliai, kuriuos visi mėgstame rinkti

miške. Aptarsiu C an dida šeimos grybelius, sukeliančius didelį
pavojų intensyviosios terapijos skyriuje gydomiems naujagi­
miams. Grybeliai - dar vienas gydytojų galvos skausmas.
Grybelių yra visur, yra įvairių jų atmainų, eidami kaitintis į
pirtis, saunas, žmonės neretai parsineša grybelį į namus. Gry­
belis mėgsta drėgmę, šilumą. O ten, kur šilta ir drėgna, greitai
pradeda pelyti. Pelėsis ir yra tas nenaudėlis grybelis. Pelėsinis
sūris, kurį pasimėgaudami valgome, mums skanus, nors kartu
su sūriu grybelis patenka į mūsų žarnyną, ir nieko neatsitinka.
Nuo pirmųjų vaiko gyvenimo dienų C an dida šeimos gry­
beliai patenka į žarnyną ir gyvena šalia bakterijų, sudarę su
jomis tam tikrą sutartį, t. y. gyvena draugiškai, pusiausvyroje,
vadinamojoje ekosistemoje. Kol žarnyno ekosistema nesu­
trinka, jie naujagimiui nekenksmingi. O tai dažniausiai n u ­
tinka, kai pradedame naujagimį gydyti antibiotikais. Kaip
žinia, antibiotikų veikimas yra nukreiptas prieš bakterijas,
grybelių jie neveikia. Skiriant antibiotikų ir žudant bakterijas,
grybelis pakelia galvą, pamiršdamas draugystę su savo šeimi­
ninku. Neracionalus antibiotikų vartojimas tampa svarbiausia
naujagimių grybelinio sepsio priežastimi. O grybelinis sep­
sis - dar blogiau nei bakterinis. Patekęs į kraują, grybelis išsi-
keroja, apipina kraujagyslių sieneles, įvairius organus, jis gali
įsikurti širdyje, kepenyse, inkstuose.
Grybelis apsitraukia tam tikra gynybine skraiste - priga­
mina sporų, kurios jį apsaugo nuo priešgrybelinių vaistų. Su
grybeliniu sepsiu kovoti sunku, todėl gydytojai jo taip ir bijo.
Žinodami, kad ilgalaikis antibiotikų vartojimas, plataus vei­

62
kimo spektro (tie, kurie veikia prieš daugelį bakterijų) antibio­
tikai skatina grybelinio sepsio atsiradimą, stengiamės jų skirti
kuo trumpiau. Vengiame ir kai kurių antibiotikų, padedančių
grybeliams suvešėti. Didžiausias pavojus gresia neišnešiotiems
naujagimiams, nes jiems grybelių sukeltas sepsis pasitaiko ke­
lis ar net keliolika kartų dažniau. Todėl profilaktiškai tenka
skirti priešgrybelinių vaistų iš karto po gimimo. Pastarųjų
metų klinikiniai tyrimai parodė, kad tokia taktika ne tik kur
kas labiau sumažina grybelinio sepsio tikimybę, bet ir beveik
90 procentų mažina gležniausių pacientų mirštamumą.
Ne viena mama yra pastebėjusi naujagimio ar kūdikio pien-
ligę, kurios požymis - baltos burnos apnašos. Tai - ženklas,
kad įsikūrė C a n d ida šeimos grybelis. Kartais pienligė gali su­
kelti burnos gleivinės išopėjimų. Jie būna skausmingi, trukdo
žįsti krūtį, todėl naujagimis būna neramus. Tai ne bėda. Kiek­
vienoje vaistinėje jums pasiūlys priešgrybelinį tepalą ar pa­
vilgą, padedantį įveikti šį naujagimio negalavimą.
 M ano skyrius:
ketvirtis am žiaus reformų

Man visada patiko intensyvioji terapija, nes mėgstu iššūkius,

esu neramus žmogus, vis norisi kažko naujo. Šioje srityje yra
daug dalykų, susijusių ne tik su mediko patirtimi, bet ir nuo­
latinėmis naujovėmis, medicinos įranga, laboratorijos gali­
mybėmis. Man visada atrodė, kad tai viena pažangiausių sri­
čių medicinoje, nes esi kasdien priverstas žengti koja į koją su
gyvenimu.
Pasistengsiu prisiminti, kaip atrodė mūsų ligoninė, kai
daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus pradėjau čia dirbti. Man
tuo metu gydytojo darbas atrodė labai romantiškas, nes jis
nuolat susiduria su žmonių gyvybe, kabančia ant plauko. Nuo
gydytojo priklauso, kurioje pusėje atsidurs ligonis.
Baigęs stažuotę Gydytojų tobulinimosi fakulteto Vaikų ligų
katedroje, įsidarbinau Vaikų ligoninės Vaikų intensyviosios
terapijos skyriuje, kuriame buvo gydomi ir naujagimiai. Ilgai­
niui skyriuje buvo įkurtas naujagimių poskyris, čia stovėjo
šešios lovos. Naujagimiai buvo atskirti nuo vyresnių vaikų.
Prisipažinsiu, kai ryte ateidavome dirbti, niekas nenorėdavo

64
eiti pas naujagimius. Kadangi skyrius buvo bendras, vykdavo
nuolatinės diskusijos, kas šiandien prižiūrės naujagimius, o
kas - vaikus. Mums reikėdavo kažkaip pasidalyti sunkiai ser­
gančius ligonius. Kadangi paprastai dirbdavo du gydytojai,
vienam jų tekdavo vaikai, o kitam - naujagimiai. Man būdavo
gaila, kad niekas nenori gydyti naujagimių, o jų nenorėdavo,
nes bijodavo, jog jie gali numirti. Tais laikais taip ir būdavo -
daugiausia mirdavo naujagimių, nes dar nemokėjome jų su­
prasti. Taip tęsėsi užburtas ratas, o mano sąžinę vis labiau
slėgė priekaištas: „Vargšai naujagimiai, kuo jie kalti, kad mes
jų nesuprantame? Turime mokytis, reikia nepasiduoti.“ Taip
ilgainiui apie naujagimių poskyrį
būrėsi gydytojų ir slaugytojų entu­ Man būdavo gaila, kad niekas
ziastų būrys, nebijantis sunkumų nenori gydyti naujagimių, o
ir mėgstantis iššūkius. O svarbiau­ jų nenorėdavo, nes bijodavo,
sia - niekam netrūko meilės ma­ jog jie gali num irti. Tais laikais
žiesiems pacientams. Vis labiau taip ir būdavo - daugiausia
pasidalijant atsakomybe ir parei­ mirdavo naujagimių, nes dar

gomis, naujagimiai nebeatrodė nemokėjome jų suprasti.

kaip rakštis, nors juos gydant pa­

sitaikydavo ir sėkmingesnių, ir prastesnių dienų. Buvo viena
tokia tragiška budėjimo para, kai mirė penki naujagimiai.
Tada buvau labai sukrėstas, dėl šių nelaimių labai skaudėjo
širdį, buvo apėmusi depresija, net aplankė mintis - jei esu toks
bejėgis, gal metas pasitraukti iš medicinos. Man tada buvo
26-27 metai, nors dar mokydamasis ketvirtoje klasėje buvau
įsitikinęs, kad tapsiu gydytoju.
Po pirmojo streso laukė kitas, nė kiek ne mažesnis - kaip
pranešti tėvams apie nelaimę? Privalėjau atlikti šią siaubingą
pareigą. Tada susimąsčiau, nes mano akyse per parą įvyko
penkios tragedijos, kurios palietė penkias šeimas. Sugebėjęs

65
ištverti tokią dieną, supratau, kad turiu daryti viską, kad tai
niekada nepasikartotų.
Prieš kelis dešimtmečius mūsų šalyje buvo sunku rasti spe­
cialios literatūros apie neišnešiotus, taip pat sunkiai sergan­
čius naujagimius. Tuo metu Lietuvoje nebuvo nė vieno nau­
jagimių intensyviosios terapijos specialisto, su kuriuo būtų
galima pasitarti. Vakarų pasaulis mums buvo uždarytas, ge­
riausia, ką galėjome padaryti, - nuvykti į Maskvą, Leningradą
ar kitą didesnį miestą pasisemti žinių. Neretai Maskvoje įgy­
tos žinios gerokai skyrėsi nuo žinių, įgytų Leningrade ar Ki­
jeve. Tuo metu buvo susiformavusios vadinamosios Maskvos,
Leningrado, Minsko ar kitos „mokyklos“, sovietinėje medici­
noje vyravo tam tikra karalysčių sistema, kurioje kiekvienas
karalius tikino, kad jo „mokykla“ yra geriausia. Sunku buvo
tai įvertinti, nes tiesiog nebuvo galimybės palyginti jų su ka­
ralystėmis kitapus geležinės uždangos.
Per pirmuosius darbo metus intensyviai kaupėme žinias,
gaudėme kiekvieną menkiausią galimybę gauti „anos“ m e­
dicininės literatūros. Gyvenome apsupti nepramušamos so­
vietinės sienos ir buvo sunku sužinoti, kas darosi ten, už jos.
Dar dirbdamas universitete radau būdą, kaip atsisiųsdinti
mokslinių straipsnių iš Vakarų. Medicinos biblioteka gau­
davo nedidelį žurnalą „Current contents“. Jame buvo spaus­
dinami pasaulyje leidžiamų medicinos žurnalų turiniai, o
svarbiausia - straipsnių autorių adresai. Mes įsigudrinome
pasigaminti specialias korteles, kuriose įrašydavome straips­
nio pavadinimą ir išsiųsdavome autoriui, prašydami atsiųsti
straipsnio kopiją. Gerai, kad universitetas apmokėdavo tų
kortelių siuntimo išlaidas. Turiu pasakyti, kad straipsnių au­
toriai labai dažnai atsiliepdavo ir atsiųsdavo ne tik tai, ko pra­
šydavome, bet ir nemažai kitų vertingų straipsnių. Buvo net

66
tokių, kurie atsiuntė savo knygų. Tuo metu tai buvo šviežio
oro gūsis. Ilgainiui skyriuje sukaupėme tam tikrą mokslinių
straipsnių rinkinį apie naujagimių ypatumus, jų ligas, tokiu
turtu negalėjo pasigirti nė viena Lietuvos biblioteka.
Skaitydami, kaupdami žinias ir jas bandydami taikyti prak­
tikoje, daug ko išmokome. Vis daugiau naujagimių pavyk­
davo ištraukti iš mirties nagų. Ėmėme geriau suprasti vieni
kitus, vieni kitais pasitikėti. Ypač gražus bendradarbiavimas
susiklostė su vaikų chirurgais, jie mokėsi iš mūsų, mes iš jų.
Rezultatas buvo akivaizdus - vis daugiau naujagimių išgyven­
davo po sudėtingiausių chirurginių operacijų.
1987 metais, apsigynęs daktaro disertaciją, grįžau iš Le­
ningrado, kur praleidau trejus aspirantūros metus, rašydamas
mokslinį darbą ir dirbdamas naujagimių intensyviosios tera­
pijos skyriuje vienoje iš geriausių tuometinės Sovietų Sąjungos
vaikų ligoninių. Tuo metu ten dirbo daug garsių specialistų -
vaikų chirurgas G. A. Bairovas, neonatologas N. R Šabalovas,
pediatras I. M. Voroncovas, vaikų reanimatologas E. K. Cy-
bulkinas ir daugelis kitų to meto korifėjų.
Tie treji metai tapo man puikia mokykla, iš kurios parsi­
vežiau į Lietuvą daugelį dalykų ir galėjau pasidalyti su savo
jaunesniaisiais kolegomis.
Kai Vaikų intensyviosios terapijos skyriuje buvo įkurtas
naujagimių poskyris, jau tada supratome, kad tai laikina. Buvo
akivaizdu, kad naujagimis - tai kitoks organizmas, kurio kito­
kie poreikiai ir kitos ligos. Net organizuojant skyriaus darbą,
naujagimiams reikėdavo užsakyti kitokių vaistų, slaugos prie­
m onių ir kitokios įrangos. Atsimenu, kaip vyresnioji slaugy­
toja dažnai būdavo nepatenkinta - tiems naujagimiams reikia
vis kažko kito. Natūraliai iškilo poreikis atsiskirti nuo vaikų
intensyviosios terapijos, juo labiau kad mes jau žinojome, jog

67
Vakaruose naujagimių intensyviosios terapijos skyriai taip pat
dirba savarankiškai. Taip 1990-ųjų gegužę Vilniaus universi­
tetinėje vaikų ligoninėje buvo įkurtas Naujagimių intensyvio­
sios terapijos skyrius - pirmasis toks skyrius Lietuvoje. Ši data
sutapo ir su mūsų pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės me­
tais, atvėrusiais vartus į nežinomą mums Vakarų pasaulį.
Pavyko suburti jauną, entuziazmu spinduliuojančią ko­
mandą, su kuria ėmėmės darbo. Manau, tada ir įvyko svar­
biausias lūžis. Į komandą pavyko pritraukti net šešetą jaunų
vyrų ir tiek pat jiems nė kiek nenusileidžiančių moterų. Dau­
guma jų jau buvo užgrūdinti pirmųjų darbo metų naujagi­
mių intensyviosios pagalbos poskyryje. Dalį jų pasirinkau
dar jiems studijuojant, kai jie po trečio kurso įsidarbindavo
naktimis dirbti šiame skyriuje slaugytojais. Tada tokia prak­
tika buvo plačiai taikoma. Gaila, kad dabar studentai negali
taip daryti. Patirtis, kurios jie įgijo dirbdami slaugytojais, pra­
versdavo ir tapus gydytojais. Dabar mano jaunystės bendra­
minčiai vyrai išsibarstė kas kur - vieni susigundė verslu, nes
reikėjo maitinti šeimas, o gydytojo alga nėra didelė, kiti išva­
žiavo į JAV, Didžiąją Britaniją, Norvegiją, treti pakeitė savo
specializaciją. Gaila, bet neonatologijoje vyrų beveik nebeliko.
Pirmieji treji ar ketveri metai buvo labai sunkūs, daug ko
teko išmokti, daug ką pakeisti, atsisakyti įprastos, kaip tada
atrodė, nusistovėjusios tvarkos. Jauna komanda buvo imli
naujovėms, man nereikėjo kankintis, stengiantis juos iš naujo
mokyti. Kartais kelias dienas negrįždavau namo, pareidavau
tik savaitgaliais, kad galėčiau nusiprausti. Ir iš namų dažnai
būdavau kviečiamas naktimis grįžti į ligoninę, kai kam nors iš
kolegų reikėdavo pagalbos. Visa tai jau praeityje.
Ar nesigailiu, kad pasirinkau būtent šią sritį? Medicinoje
yra daug nežinomybių. Mano kelias prasidėjo nuo vaikų chi­

68
rurgijos, nes baigiau mediciną kaip vaikų chirurgas. Mano
mokytojas profesorius Jonas Gradauskas sakė, kad Dievas davė
man geras rankas ir kad būčiau tapęs geru vaikų chirurgu. Jis
negalėjo man atleisti, kai pasitraukiau iš vaikų chirurgijos. Ko
gero, būčiau tapęs geru chirurgu, bet tuo metu vaikų chirurgų
buvo pakankamai, o specialistų, kurie užsiimtų sunkiausiai
sergančių naujagimių gydymu ir slaugymu, labai trūko, jų
buvo vienetai. Esu įsitikinęs, jei vėl reikėtų rinktis, brisčiau į tą
pačią upę. Labiausiai mane traukė, kad tais laikais tai buvo vi­
siškai nauja sritis. Man patinka eiti į priekį, išbandyti tai, ko iki
tol niekas nedarė, praminti naujus kelius. Manau, man būtina
dozė adrenalino, kaip degalai automobiliui. Man patinka daly­
tis su kitais tuo, ko pats išmokau, mokyti jaunesnius kolegas.
Vėliau šalyje ėmė kurtis naujagimių intensyviosios terapijos
skyriai Kaune, Panevėžyje, Šiau­
liuose, Klaipėdoje. Mūsų skyriaus Esu įsitikinęs, jei vėl reikėtų
patirtis buvo visiems reikalinga ir rinktis, brisčiau į tą pačią upę.
naudinga, daugelis gydytojų ne- Labiausiai mane traukė, kad
onatologų, kurie pradėjo dirbti tais laikais tai buvo visiškai
tuose skyriuose ir kurių nemaža nauja sritis. Man patinka eiti į

dalis dar iki šiol ten tebedirba, priekį, išbandyti tai, ko iki tol

buvo mūsų mokiniai. Galiu tuo niekas nedarė, praminti nau­

jus kelius.
pasidžiaugti ir didžiuotis. Iki šiol
daugelis kolegų neonatologų va­
dina mane naujagimių intensyviosios terapijos tėvu, nors jau
tiktų sakyti „seneliu“. Daugelis dalykų, kuriuos šiandien atlie­
kame, prasidėjo daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus mūsų sky­
riuje. Manau, mus keičiantis jaunimas dažniausiai net nenu­
mano, kur ir kokia ta pradžia buvo.
Nėra lengva suformuoti gerą medikų komandą. Svarbu
nuo pat pradžių pasirinkti tinkamus žmones. Man visada

69
 svarbus pirmasis įspūdis, nemeluosiu, kad net 80 ar 90 proc.
atvejų pirmasis įspūdis man labai daug pasako apie žmogų.
Nežinau, kaip yra, bet aš tiesiog jaučiu - pirmas pokalbis su
būsimu bendradarbiu labai daug atskleidžia. Yra žmonių, ku­
rie tiesiog atėjo pas mane, kaip sakoma, „iš gatvės“, norėdami
dirbti mano skyriuje. Jei tai sako žmogus, kurio nepažįsti, pa­
sidaro smalsu. „Kodėl norite čia dirbti? Čia juk sunku, - klau­
siu tokiais atvejais be užuolankų. - Aš taip pat esu nelengvas
žmogus, daug reikalauju.“ Jei matau, kad jaunas medikas drą­
sus ir sako: „Aš nieko nebijau“, - sutinku ir priduriu: „Ge­
rai, galime pamėginti. Bet, žinokite, lengva nebus. Mums gali
tekti ir išsiskirti.“ Bandomasis laikotarpis svarbus, stebint ir
vertinant, kaip žmogus dirba.
Įsiklausau ir į kitų gydytojų ir slaugytojų nuomonę. Ypač
daug apie naujoko žmogiškąsias savybes gali pasakyti slaugy­
tojos, jos iš karto mato ir jaučia, ar žmogus myli naujagimį.
Su manimi kai kas gali ir nesutikti: kuo čia dėta meilė nauja­
gimiui, mylėti reikia savo vaikus, žmoną, tėvus, net Tėvynę,
o čia darbas. Darbe reikia profesionaliai dirbti, o ne mylėti!
Galbūt mūsų skyrius ir skiriasi nuo daugelio kitų, kad čia rū ­
pestis ir meilė naujagimiui, meilė darbui neatsiejami nuo pro­
fesionalumo. Aš sakydavau savo
Geras specialistas privalo my­ pavaldiniams: „Jei nemylite savo
lėti naujagimį kaip savo vaiką, darbo, nemylite pacientų, geriau
turi į jį žiūrėti kaip į savo kū­ išeikite.“ Esu įsitikinęs, kad ne pi­
dikį, tik tada gali jam suteikti nigai motyvuoja žmones, o meilė
tai, ko iš tikrųjų reikia. savo darbui. Kiekvieną jauną spe­
cialistą galima išmokyti dirbti, bet
negalima išmokyti pamilti darbo ar mažojo paciento. O kai
medikui iškyla klausimas, kaip reikėtų pasielgti vienomis ar
kitomis aplinkybėmis, geriausia įsivaizduoti, kad paciento

70
vietoje yra tavasis vaikas. Geras specialistas privalo mylėti
naujagimį kaip savo vaiką, turi į jį žiūrėti kaip į savo kūdikį,
tik tada gali jam suteikti tai, ko iš tikrųjų reikia.
Man sekėsi bendrauti su žmonėmis, skyriuje susirinko
specialistai, mylintys savo darbą, jie neskaičiuoja valandų ir
gali aukotis. Daugelis čia dirba po 10-15 ir daugiau metų.
Skyrius - tai antroji šeima, o kai kam net ir pirmoji, jei suskai­
čiuotume čia praleidžiamą laiką. Visą laiką norėjau, kad žmo­
nės noriai eitų į darbą, kad jo pasiilgtų net ir tada, kai su šeima
puikiai praleido atostęgas. Manau, kad išmokome gerbti vieni
kitus, įsiklausyti ir padėti vieni kitiems. Savo skyriaus darbuo­
tojų niekam neleidžiu skriausti, niekas kitas negali jų barti ar
bausti, nes aš pats juos ugdžiau, puoselėjau ir mokiau, jie yra
mano didžiausias atradimas.
Kita vertus, esu griežtas, kar­ Keldamas reikalavimus ki­
tais aštrokas, galiu pasakyti ne vi­ tiems, pirmiausia privalau
sai švelniai ir maloniai, būna vi­ juos taikyti sau. Niekada ne­
saip, bet stengiuosi būti teisingas. reikalauju iš kito žmogaus to,
Keldamas reikalavimus kitiems, ko pats nedarau.

pirmiausia privalau juos taikyti

sau. Niekada nereikalauju iš kito žmogaus to, ko pats neda­
rau. Mano pagrindinis motyvas renkant specialistus darbui su
naujagimiais - meilė mažajam pacientui.
Kuriant naują skyrių buvo ir tokių atvejų, kai specialistas
atsirasdavo su kieno nors „palaiminimu“, po kokio nors svar­
baus dėdės ar tetos skambučio ligoninės vadovybei. Man
nepatinka, kai žmogus ateina pro užpakalines duris, kai kas
nors į mano skyrių ką nors „įsodina“ su kieno nors pritarimu.
Negaliu sakyti, kartais toks „nutupdytas“ specialistas pasi­
rodo neblogai, tik apmaudu, kad jis atėjo ne tuo keliu. Galbūt
jam pritrūko drąsos tiesiog ateiti ir pasiprašyti priimamam į

71
darbą? Gal taip atsitiko iš baimės? Žinau, kad kai kurie žmo­
nės manęs prisibijo.
Dar vienas reikšmingas mūsų darbo aspektas - mokėti
bendrauti su tėvais ir artimaisiais. Labai svarbu įgyti tėvų
pasitikėjimą, patraukti juos savo pusėn, įskiepyti tikėjimą
sėkme, padaryti komandos dalimi. Jeigu tai pavyksta, leng­
viau bendrauti, tada ir naujagimis kur kas greičiau sveiksta.
Neslėpsiu, pasitaiko sudėtingų situacijų, kai nepatenkinti
tėvai skundžia medikus, kartais jie elgiasi agresyviai ir ima
tardyti. Kartais sulaukiu priekaištų: „Jūs, medikai, nesate tėvų
kailyje.“ Kad emocijos neužvaldytų proto, mėginu mintyse
apsikeisti su tėvais vietomis. Toks vaizduotės žaidimas padeda
kitomis akimis pažvelgti į išvargusius, nežinios kamuojamus
tėvus, taip pat suprasti neadekvačios psichologinės reakcijos
priežastis.
Kai įsivyrauja tokios nuostatos, bendraujant su tėvais nebe­
lieka sienos, nes stengiamasi užmegzti su jais draugišką ryšį.
Man pasisekė skyriuje sukurti tokią ideologiją, kuri palanki
ne tik naujagimiams, bet ir jų artimiesiems. Daugelis skyriaus
specialistų dirba su meile, lyg slaugytų ar gydytų savo vaiką,
tai greitai pajunta ir mažylį lankantys tėvai. Kadangi skyriaus
kolektyvas beveik išimtinai moteriškas, daugelis čia dirban­
čių medikių turi savų vaikų, todėl joms nėra sunku priimti
pacientą kaip savo vaiką. Galiu pasakyti dar daugiau - aš di­
džiuojuosi savo kolegomis. Mano personalas nuostabus, dau­
gelis kolegų, su kuriais pradėjau dirbti, tebedirba. Ir nesvarbu,
kokį darbą skyriuje atlieka specialistas, - ar tai valytoja, kurios
užduotis - prižiūrėti tvarką, ar tai seselė, ar gydytojas. Jie vie­
nodai svarbūs, tik atlieka skirtingus darbus.
Jei neduok Dieve, taip atsitinka, kad naujagimis numiršta,
labai dažnai sesutės negali sutramdyti ašarų. Gal ir keistai nu­

72
skambės, bet man gera matyti jų ašaras. Vadinasi, per daugelį
metų jų sielos nesurambėjo. Jei jos verkia kartu su vaiko ne­
tekusiais tėvais, tai rodo, kad jos kartu su artimaisiais sielvar­
tauja, turi empatijos užjausti kitą. O tai sutiksite ne kiekvienoje
ligoninėje ir ne kiekviename skyriuje. Dažnai susidurdami su
m irtim i medikai neretai atbunka ir pradeda šį reiškinį priimti
kaip gyvenimo dėsningumą, kaip neišvengiamybę, kad taip
ir turi būti. Jei paciento mirtis nebesukelia jaudulio - tai blo­
gas ženklas, galbūt metas pagalvoti, ar nevertėtų pasitraukti
iš darbo.
Augdami ir tvirtėdami judėjome į priekį, ne tik naujagimių
intensyvioji terapija ėmė džiaugtis gerėjančiais rezultatais,
manau, mes pastūmėjome į priekį ir kitus ligoninės skyrius.
Visa galva pasistiebė naujagimių
chirurgija, nes mūsų chirurgai su­ Dažnai susidurdami su mir­
prato, kad be ypatingos slaugos tim i medikai neretai atbunka
ir priežiūros operacija gali būti ir pradeda šį reiškinį priimti
nieko verta. Be abejonės, tai, kaip kaip gyvenimo dėsningumą,
chirurgas atlieka operaciją, yra kaip neišvengiamybę, kad
ypač svarbu, bet su naujagimiu taip ir turi būti. Jei paciento

chirurgas praleidžia operacinėje mirtis nebesukelia jaudulio -

tai blogas ženklas, galbūt
vos kelias valandas. Mes triūsiame
metas pagalvoti, ar nevertėtų
kelias savaites, kad po atliktos
pasitraukti iš darbo.
operacijos naujagimis išgyventų:
reikia skirti intraveninį maiti­
nimą, antibiotikų, tinkamai malšinti skausmą, spręsti kitus
iškilusius klausimus. Nors daugelį dalykų sprendžiame kartu,
chirurgai stengiasi „nesikišti“ į mūsų reikalus, pasitiki tuo, ką
mes darome. Jie žino, kad naujagimis po operacijos gaus pas
mus geriausią pagalbą. Per ilgus bendro darbo metus ne tik iš­
mokome kur kas geriau suprasti naujagimį, bet ir dirbti kartu

73
su kitų specialybių kolegomis. Labai svarbu, kad bendros ko­
mandos dalimi tapo anesteziologai, radiologai, kitų specialy­
bių gydytojai, su kuriais dirbame petys į petį.

A tv ir ų d u r ų p o litik a ir m a iš ta s s k y riu je

Mūsų skyrius sergančiam naujagimiui - paskutinė stotelė.

Dėl to tenka padaryti viską, kad naujagimių tėvai nesijaustų
nelaimingi, kad jų neapleistų viltis, kad jie matytų, kaip mes
stengiamės. Per ketvirtį amžiaus daug kas pasikeitė. Kai 1991
metais grįžau iš stažuotės JAV, kur praleidau 8 mėnesius, bu­
vau vienas pirmųjų Lietuvos gydytojų, turėjusių galimybę to­
bulintis už Atlanto. Tuo metu Maskvoje vyko pučas, kolegos
amerikiečiai tikino, kad galiu pasilikti jų šalyje, netgi prašyti
politinio prieglobsčio. „Jums tai iškart bus suteikta“, - neabe­
jojo jie. Bet aš nesutikau: „Ačiū, geriau važiuosiu namo, kur
manęs laukia šeima ir artim i man žmones.“
Stažuotė JAV man atvėrė akis, į daugelį dalykų pradėjau
žiūrėti kitaip, todėl grįžęs į skyrių ėmiausi reformų. Pirmoji
buvo tokia - vieną dieną sukvietęs savo darbuotojus paaiš­
kinau, kad mūsų skyriaus durys nuo šiol naujagimių tėvams
yra atviros. Tėvai gali ir turi lankyti savo vaiką ir būti kartu su
juo tiek, kiek nori. Tada kilo maištas, mano personalas pikti­
nosi: „Kur matyta, kad tėvai sėdėtų prie savo vaiko reanimaci­
jos skyriuje? Tetrūko, kad tėvai mus dar ir kontroliuotų.“ Tais
laikais atrodė šventvagystė užsiminti apie tai, kad tėvai gali
sėdėti reanimacijoje prie savo kūdikio. Vyravo tvirtas įsitiki­

74
nimas, kad intensyviosios terapijos skyrius turi būti uždaras
kaip operacinė, tikėta, kad tėvai užneš į skyrių kokią baisią in­
fekciją. Nebuvo įprasta, kad tėvai žinotų, kaip atliekama viena
ar kita procedūra, juo labiau kad dalyvautų per procedūrą.
Niekas Lietuvoje taip nesielgė, o kai kur ir dabar tai yra
nesuvokiama. Mano iniciatyva imtis reformų sulaukė pasi­
priešinimo. Kelios seselės pagrasino, kad rašys prašymą išeiti
iš darbo, jeigu skyriuje bus įvesta tokia tvarka. Supratau, kad
teks atlaikyti didelį spaudimą, nepasiduoti, todėl ramiai at­
sakiau: „Rašykite, aš pasirašysiu.“ Širdies gilumoje jaučiau ir
žinojau, kad taip neatsitiks.
Nė viena iš jų nepasitraukė, bet pradžia nebuvo lengva -
slaugytojos iš pradžių prastai jautėsi, kai šalia būdavo mažųjų
pacientų tėvai. Bet po truputį visi apsiprato su mintimi, kad
tėvai turi teisę būti šalia sunkiai
sergančio vaiko, kad jie gali domė­ Aš buvau ir iki šiol esu tvirtai
tis, kokie leidžiami vaistai, kokios įsitikinęs, kad pacientas nėra
procedūros atliekamos jų kūdi­ ligoninės nuosavybė, kad vai­
kiui. Aš buvau ir iki šiol esu tvirtai kas priklauso tėvams, šeimai,

įsitikinęs, kad pacientas nėra ligo­ o ne mums, medikams, todėl

ninės nuosavybė, kad vaikas pri­ ir neturime teisės jų atskirti.

klauso tėvams, šeimai, o ne mums,

medikams, todėl ir neturime teisės jų atskirti. Nesvarbu, ko­
kiame skyriuje tas mažylis guli. Pamažu visi priprato matyti
tėvus šalia savo vaiko, dalytis su jais visomis naujienomis -
ir geromis, ir blogomis, net su jais pasitarti, sulaukti jų pri­
tarimo. Tėvai tapo mūsų bendros didelės komandos dalimi,
aktyviai dalyvaujanti naujagimio slaugos ir gydymo procese.
Pratiname juos nebijoti sergančios ar labai mažos savo atža­
los, skatiname prisiliesti, paglostyti, pasakyti gerų žodžių ar
paniūniuoti lopšinę. Vėliau - palaikyti švirkštą, kuriame yra

75
mamos pieno, palengva lašinamo pro zondą į naujagimio
skrandį, maudyti mažylį ir dar daug kitų dalykų. Mamų ir tė­
čių širdys tiesiog apsąla, kai jiems leidžiame ant krūtinės pa­
laikyti savo mažylį. Neretai vyksta kova tarp mamos ir tėčio,
kuriam gi pirmajam teks ši misija.
Visiškai pasikeitė ir personalo, ypač slaugytojų, požiūris į
tėvų buvimą. Niekas nebesako, kad tėvai trukdo ar kontro­
liuoja, visi išmokome tėvams rodyti dėmesį, su jais bendrauti
ir padėti. Jei prie mažylio kurį laiką nepasirodo tėvai, dabar
jau slaugytojos kelia triukšmą - kurgi jie, kodėl nesirūpina
savo mažyliu. Kartais pasitelkus ligoninės socialinį darbuo­
toją net tenka tėvų ieškoti. Pasaulio sveikatos organizacija jau
seniai skatina kūdikiui draugiškos ligoninės iniciatyvą. Pas­
taraisiais metais slaugant ir gydant naujagimį vis labiau sten­
giamasi integruoti šeimą, sudaryti jai sąlygas, primenančias
namus.
Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje, planuojant statyti
naują ligoninę, į jos projektavimo darbus yra įtraukiami ir tė­
vai, jiems numatomos patalpos visai šalia jų mažylio. Tai dar
vienas žingsnis pirmyn - šeimai draugiškos ligoninės m ode­
lis. Nors specialių patalpų šeimai mes šiandien pasiūlyti nega­
lime, stengiamės žengti koja kojon, priimdami šeimą.
Būdamas Amerikoje pamačiau, kad gydytojai naujagimių
intensyviosios terapijos skyriuose dirba nedėvėdami kaukių,
galvos dangalų ir kitos „ritualinės“ aprangos detalių, kurios
mums buvo griežtai įkaltos kaip būtinos. Kai visa tai nusiė-
mėme, teko sulaukti priekaištų net iš savo mokytojų profe­
sorių, taip pat buvo įsitikinusių, kad tokia tradicinė apranga
intensyviosios terapijos skyriuje yra būtina. Dar iki šiol turbūt
ne vienas atsimena solidžius daktarus su aukštomis „virėjo“
kepurėmis ant galvos. Puikiai prisimenu, kaip jas krakmoly-

76
davom. Personalas nuoširdžiai džiaugėsi, kad nebereikės dė­
vėti šių atributų.
Dar vienas žingsnis, kuris prieš keletą dešimtmečių atrodė
neįprastas, - naujagimių tėvai gali ateiti į intensyviosios te­
rapijos skyrių su savo drabužiais. Anksčiau net ir įleisdami
į skyrių pamatyti savo mažylio aprengdavome juos taip, lyg
ruošdamiesi maro ar kitos baisios infekcijos bakteriologinei
atakai. Kaukė, kepurė, chalatas, antbačiai buvo įprasta uni­
forma, skirta naujagimiui lankyti. Dažnai už jos ir žmogų
įžvelgti būdavo sunkų. Mano pasiūlyta tvarka daug kam at­
rodė neįprasta. Pasiūliau, rodos, paprastą dalyką - einantiems
lankyti vaiko tėvams nebūtina persirengti, jie gali ateiti vilkė­
dami įprastus drabužius.
Čia taip pat teko daug padir­
Dabar įrodyta, kad namų in­
bėti, įtikinėjant įvairias tarnybas, fekcija, kurią tėvai atneša ant
pirmiausia - infekcijos kontrolės savo drabužių, gali būti nau­
specialistus. Teko pasitelkti me­ dinga naujagimiui, nes ji kon­
dicinos literatūrą, cituoti atliktus kuruoja su ligoninės infekcija.
klinikinius tyrimus, kurių išvados Tėvai „supažindina" nauja­
rodė, kad lankytojų perrengimas gim į su terpe, į kurią jis grįš,

neužkerta kelio infekcijai nauja­ kai bus išrašytas iš ligoninės.

gimių skyriuose. Priešingai, dabar

įrodyta, kad namų infekcija, kurią tėvai atneša ant savo dra­
bužių, gali būti naudinga naujagimiui, nes ji konkuruoja su
ligoninės infekcija. Tėvai „supažindina“ naujagimį su terpe, į
kurią jis grįš, kai bus išrašytas iš ligoninės.
Dar vienas svarbus aspektas - tėvai bendrauja tik su sa­
vuoju mažyliu, neprisiliesdami prie kitų pacientų, todėl jie
kitiems yra visiškai nepavojingi ir nebaisūs. Gerai, kai tėvai
liečia, glosto mažylį ar glaudžia jį prie krūtinės - taip apsėja jį
savo ir namų mikroflora.

77
 Oro lašeliniu būdu plintantis užkratas taip pat nėra pavo­
jingas, nes kiekvienas neišnešiotas naujagimis guli savo inku­
batoriuje. Jis turi savo namelį, o tėvai gali atsidaryti tik langelį,
įkišti ranką, paglostyti savo vaikelį, pakalbinti jį. Inkubatorių
dengia stogas, todėl jis izoliuotas nuo aplinkos. Naujagimis
taip pat nekošti, nečiaudr ir negali perduoti jokios savo in­
fekcijos, nes jis dar tiek nesubrendęs. Mes, suaugusieji, ga­
lime jam perduoti užkratą tik per savo rankas. Toks pavojus
dažniausiai būna susijęs su ligoninės personalu. Prižiūrėdami
naujagimius medikai eina nuo vieno prie kito, taip plinta in­
fekcija. Už tėvus kur kas pavojingesni naujagimiui patys m e­
dikai - tiek seselė, tiek gydytojas ar laborantas. Nustoję per-
renginėti tėvus savo skyriuje, sutaupėme ir krūvą pinigų,
kurie buvo išleidžiami be jokio pagrindo. To nebedarome jau
daugelį metų.

N a u ja s ritu a la s : k o d ė l ta i s v a rb u

Dar vienas dalykas, kurį suvokiau būdamas už vandenyno, -

kaip svarbu gerai plautis rankas. Kai kas man pasakys, bai­
siai čia, atrado Ameriką, rankų plovimą! Negaliu sakyti, kad
rankų mes neplovėme. Tai buvo kaip ir savaime suprantama.
Bet kaip tik todėl, kad tai buvo savaime suprantama, mes jas
plovėme blogai. Todėl ne tik mūsų, bet ir daugelyje kitų nau­
jagimių skyrių nuolat blykstelėdavo ligoninės infekcijos pro­
trūkių. Per daug nekreipdami dėmesio į rankų plovimą dažnai
negalėjome suvokti, iš kur kyla šios infekcijos bangos. Viešė­

78
damas JAV supratau, kuo skiriasi jų ir mūsų rankų plovimas ir
dezinfekcija. Vakaruose jau seniai buvo žinoma, kad pagrindi­
nis naujagimių infekcijos perdavimo kelias yra ligoninės dar­
buotojų rankos. Pamačiau, kiek laiko ir pastangų yra skiriama,
kad personalas išmoktų tinkamai plauti bei dezinfekuoti ran­
kas ir taip išvengti skyriuose kylančių infekcijų. Taip pas mus
atsirado skystasis muilas, rankų
dezinfekuojamoji priemonė, vien­ Iš pradžių man kaip kokiam
kartiniai popieriniai rankšluosčiai. Lietuvos prieškario gimnazi­
Teko išmokti griežtai, kontroliuoti jos mokytojui teko vaikščioti
ne tik save, bet ir aplinkinius. Tu­ su liniuote ir vos ne daužyti ja
rėjome vargo su kolegomis, atei­ per rankas, stebint asmenis,

nančiais iš kitų ligoninės pada­ kurie užmiršdavo nusiplauti

linių. Kažkodėl vyravo praktika, rankas.

kad rankas reikia nusiplauti apžiū­

rėjus ligonį, bet ne prieš tai. Todėl ilgais ligoninės koridoriais
atėjęs mūsų kolega sukdavo tiesiai prie ligonio jo apžiūrėti, net
nesusimąstydamas, kad jo rankos nešvarios.
Gal tas įprotis iš namų, kad prieš einant į tualetą rankų ne­
būtina plautis, tai daryti reikia tik atlikus gamtinius reikalus?
Nežinau. Iš pradžių man kaip kokiam Lietuvos prieškario gim­
nazijos mokytojui teko vaikščioti su liniuote ir vos ne daužyti
ja per rankas, stebint asmenis, kurie užmiršdavo nusiplauti
rankas. Prabėgo ne vieni metai, kol plautis ir dezinfekuoti ran­
kas tapo visų skyriaus darbuotojų neatsiejamu įpročiu. Tai, be
abejonės, davė ir laukiamų rezultatų: skyriuje išnyko vadina­
mosios ligoninės infekcijos protrūkiai. Negaliu sakyti, kad šios
infekcijos atvejų nepasitaiko, tačiau jie pavieniai.
Prisimenu, kaip vyko (na, ir iki šiol tebevyksta) kova ir dėl
to, kad einant prie sergančio ar neišnešioto naujagimio ne­
galima mūvėti žiedų, grandinėlių, apyrankių, laikrodžių, nes

79
jie patys gali būti infekcijos užkratas. Suprantu, kad kiekviena
moteris nori atrodyti gražiai ar net prabangiai, dėvėdama pa­
puošalus, tačiau jie tampa labai pavojingi mažiesiems pacien­
tams. Yra aprašyta keletas atvejų, kai infekcija tūnojo po ilgais
slaugytojų nagais ir tokiu būdu buvo perduota keletui nauja­
gimių, kuriems tai baigėsi mirtimi. Taigi, atėję į mūsų skyrių
pastebėsite, kad šio skyriaus moterys atrodo ypač „kuklios“ -
ant rankų nepamatysite jokių papuošalų.
Kova su infekcija - sunkus frontas, jei čia nesugebėsime
įveikti nematomo priešo, negalėsime pasistūmėti nė per
žingsnį. Galima sėkmingai vaiką išoperuoti ar pagydyti nuo
retų ligų. Tačiau vos koks nors žmogus palies mažylį neplau­
tomis rankomis, jis gali num irti nuo banaliausios infekcijos,
kurios priežastis - ant odos gyvenančios bakterijos. Ir tada
apima neapsakomas pyktis ar savotiška neviltis, kai po tiek
pastangų ir vargo gydant ligonį taip paprastai jį prarandame.
Turiu keletą įdomių pastebėjimų, susijusių su rankų plo­
vimu. Gal kai kam jie nuskambės ir keistokai. Mūsų skyriuje
lankosi daug žmonių, garbių svečių. Pastebėjau, kad kuo
aukščiau žmogus yra pakilęs karjeros laiptais, tuo jis tampa
„sterilesnis“, dažniausiai pamirštantis plautis rankas. Dažnai
tokiam piliečiui net į galvą neateina, kad reikėtų prieiti prie
kriauklės ir gerai nusiplauti rankas, norint paliesti inkubato­
rių, kuriame guli naujagimis, ar kurį kitą daiktą. Toks svečias
pakelia dangtį ir iš jo lūpų išsiveržia susižavėjimo ar nuo­
stabos šūksnis. Nelengva tokiam duoti pastabą.
Prisimenu laikus, kai ateidavo vienas žymus profesorius, o
sesutės manęs klausdavo, kaip jam priminti, kad būtina nu­
siplauti rankas. Paraginau jas nesutrikti: „Prieikite prie jo,
paimkite už alkūnės, palydėkite iki kriauklės ir tyliai pasa­
kykite - eikime kartu nusiplauti rankų. Manau, jis neįsižeis.“

80
Kartą viena iš drąsiausių slaugytojų taip ir padarė. Ši pamoka
privertė garbų profesorių susigėsti, todėl kaskart užeidamas
pas mus jis pirmiausia traukdavo prie kriauklės nusiplauti
rankų. Dėl diegiamos rankų plovimo tvarkos vizitų mūsų
skyriuje nesumažėjo. Ilgainiui mūsų lankytojai apsiprato su
mintimi, kad, peržengus skyriaus slenkstį, pirmoji užduotis -
nusiplauti rankas. Tai - auksinė taisyklė, kurios laužyti nelei­
džiame niekam.
Slaugytoja yra žmogus, prie mažojo paciento praleidžian­
tis daugiausia laiko. Ji dažniausiai jį liečia, atlieka įvairias m a­
nipuliacijas ir procedūras. Ji ne tik pati turi kruopščiai plautis
ir dezinfekuotis rankas, bet ir prižiūrėti, kad niekas kitas prie
jos slaugomo naujagimio nesi-
liestų nešvariomis rankomis. Vos Galima sėkmingai vaiką išo­
tėvai pasirodo skyriuje, pirmiau­ peruoti ar pagydyti nuo retų
sia slaugytoja nuveda juos prie ligų. Tačiau vos koks nors
kriauklės ir parodo, kaip tinkamai žmogus palies mažylį neplau­
nusiplauti ir dezinfekuoti rankas, tomis rankomis, jis gali nu­
kad būtų galima liesti savo nauja­ m irti nuo banaliausios infek­

gimį. Tėvai tai daro labai kruopš­ cijos, kurios priežastis - ant
odos gyvenančios bakterijos.
čiai ir sąžiningai, tačiau dėl įgū­
džių stokos jau nusiplovę rankas
neretai pasikaso pakaušį, pasitaiso akinius ar paima mobilųjį
telefoną. Slaugytoja turi tai laiku pamatyti ir įspėti tėvus.
Pamenu, kaip prieš keletą metų pas mus buvo atvykusi ofi­
ciali Uzbekijos medikų delegacija, ir šios šalies perinatalinio
centro vadovė, kaip įpratusi pas save, pakėlė inkubatoriaus
uždangalą ir pasidžiaugė, kaip puikiai mes mokame prižiū­
rėti naujagimius. Prie moters priėjusi mūsų skyriaus seselė
priminė jai, kad pas mus negalima liesti inkubatoriaus nenu­
siplovus rankų. Ši pastaba jai sukėlė tikrą šoką, grįžusi į Uz­

81
 bekiją ji daug kartų savo kolegoms pasakojo, kaip gydytojo
Arūno seselė davė pastabą jai, Uzbekijos perinatalinio centro
direktorei. Ši pamoka paskatino ją gerokai sugriežtinti rankų
plovimą ir savo įstaigoje. Grįžusi namo uzbekė taip pat ėmė
taikyti tokią taisyklę. O aš labai didžiavausi, kad mano perso­
nalas toks atsakingas ir jau seniai išmoko nebijoti jokių rangų
ir titulų. Taisyklės visiems vienodos, ar tai būtų ministras, ar
prezidentas, ar skyriaus valytoja.
Įtariu, kad Lietuvos ligoninės beveik dešimtkart mažiau
suvartoja dezinfekuojamojo skysčio nei Skandinavijos ligoni­
nės. Tokie tyrimai atliekami ir Vaikų ligoninėje. Mūsų skyrius
ir operacinės naudoja daugiausia
Gali skirti naujagimiui dau­ rankas dezinfekuojamųjų tirpalų.
gybę įvairiausių vaistų, nau­ Esame lyderiai. Rankų ruošimo
doti sudėtingiausius apara­ kontrolė yra labai griežta.
tus, bet jei nesiplausi rankų, Jau daug metų užsiimu peda­
visas pastangas gali paversti gogine veikla, nes mano pašauki­
niekais. mas - būti ne tik gydytoju, bet ir
mokytoju. Bendraudamas su jau­
nais kolegomis gydytojais ar medicinos studentais stengiuosi
įdiegti jiems mintį, kad medicina prasideda nuo paprasčiau­
sių dalykų. O nesvarbių nėra. Jei neatlieki paprastų dalykų,
nepasieksi gerų rezultatų, nes paprasti dalykai gali sugadinti
esmę. Gali skirti naujagimiui daugybę įvairiausių vaistų, nau­
doti sudėtingiausius aparatus, bet jei nesiplausi rankų, visas
pastangas gali paversti niekais. Kils infekcijos sukeltų kom­
plikacijų, nuo kurių ligoniai mirs, ir niekas negalės padėti.
Nešvarios rankos - tai žaizdų, kvėpavimo, šlapimo organų ir
kitos infekcijos, kuriomis mes „apdovanojame“ pacientus. In­
fekcija ligoniui neretai reiškia mirties nuosprendį, nes ir mūsų
šiuolaikinės priemonės kartais būna bejėgės.

82
 Ligoninės infekcija, perduodama pacientui per personalo
rankas, yra viso pasaulio medikų rykštė. Net ir išsivysčiusiose
šalyse tai nėra iki galo išspręsta, daug ligonių iki šiol miršta
nuo ligoninės infekcijos. Ką jau kalbėti apie besivystančias ša­
lis. Čia dažniausia naujagimių mirties priežastis yra infekcija.
Tenka neretai vykti į buvusias Sovietų Sąjungos respublikas,
kur skaitau paskaitas savo kolegoms, lankausi įvairiose ligo­
ninėse. Visada atkreipiu dėmesį, kaip medicinos personalas
plaunasi rankas. Net turiu įvairių gudrybių, kaip įvertinti
rankų plovimo kokybę. Neretai įsitikinu, kad žmonės iki šiol
neturi menkiausio supratimo, kaip plauti ir dezinfekuoti ran­
kas, tiesiog iki šiol neturi jokių įgūdžių. Teko ne kartą matyti,
kaip skyriaus vadovė išdidžiai man rodė naujagimius, eidama
nuo vieno inkubatoriaus prie kito, bet nė karto nepriėjo prie
praustuvo nusiplauti rankų. Dažnai šie kolegos manęs prašo
jiems papasakoti apie sudėtingiausius naujagimių gydymo
aspektus, nesuvokdami, kad viskas prasideda nuo labai pa­
prastų ir pigių technologijų.

P la u k im e ra n k as!
P a m o k o m a Ig n a c o S e m m e lw e is o is to rija

Vengrų kilmės gydytojui akušeriui Ignacui Semmelweisui

(1818-1865) turi būti dėkingos viso pasaulio gimdyvės. Vos
47 metus gyvenęs profesorius, mokslo apie aseptikus pra­
dininkas, nustatė, kodėl po gimdymo moterims prasideda
karštligė - mirtinai pavojinga liga, dar vadinama sepsiu.

83
 Studijavęs Vienos universitete akušeriją ir chirurgiją I. Sem-
melweisas pasibaisėjo matydamas, kiek daug gimdyvių palieka
našlaičiais savo vaikus. Dirbdamas vienoje iš Vienos klinikų,
jis padarė svarbų atradimą, kuris iki šiol laikomas ligoninės in­
fekcijos profilaktikos pagrindu. Tuo metu dar nebuvo žinomos
bakterijos, todėl negalėjo būti ir kalbos apie šiuolaikinius ligo­
ninės infekcijos profilaktikos principus. XIX amžiaus viduryje
daugelyje Europos ligoninių buvo paplitusi vadinamoji po­
gimdyminė karštligė, nuo kurios mirdavo 10-30 procentų
gimdyvių.
1847 metais gydytojas I. Semmelweisas pastebėjo, kad
dviejose skirtingose Vienos akušerinėse klinikose moterų,
mirštančių nuo pogimdyminės karštligės, skaičius labai ski­
riasi, ir ėmėsi analizuoti priežastis.
Paaiškėjo, kad klinikoje, kurioje moterų mirštamumas
buvo labai didelis, buvo mokami studentai medikai, ateidavę
pas gimdyves tiesiai iš prozektoriumo, kur dalyvaudavo skro­
džiant mirusiuosius. O kitoje klinikoje prie gimdyvių dirb­
davo tik akušerės. Tuo pat metu, per skrodimą netyčia skal­
peliu įsipjovęs pirštą, po kurio laiko mirė patologo anatomas
Jakobas Kolletschka, geras I. Semmelweiso draugas. Jis paste­
bėjo, kad mirusio draugo ir ligos eiga, ir pomirtiniai radiniai
buvo labai panašūs j moterų, mirštančių nuo pogimdyminės
karštligės. I. Semmehveisui į galvą atėjo netikėta mintis, kad
tas mirtis gali sieti vienas ir tas pats dalykas - koks nors nuo­
das (kaip jau minėjau, tuo metu bakterijos dar nebuvo atras­
tos), kuris nuo mirusiųjų per studentų rankas perduodamas
gimdyvėms ir sukelia jų karštligę bei mirtį.
Todėl jis griežtai nurodė studentams plautis rankas ir de­
zinfekuoti jas chloramino tirpalu. Po poros mėnesių, įvedus
toje klinikoje rankų plovimo ir dezinfekcijos praktiką, m o­

84
terų mirštamumas nuo pogimdyminės karštligės sumažėjo
90 procentų (nuo 18,3 iki 1,2 procento) ir niekuo nebesiskyrė
nuo kitos klinikos. Tai - pamokoma istorija. Dabar jau tikrai
žinome, kad tas „nuodas“, kurį I. Semmelweisas norėjo nu­
plauti nuo rankų, buvo bakterijos.
1784-1849 metais dėl tokio reikalavimo gimdyvių ir nau­
jagimių mirštamumas Vienos ligoninėje sumažėjo nuo 18 iki
2,5 proc. - daugiau nei 7 kartus.
Bet įžvalgus akušeris ginekologas turėjo daug priešų, to­
dėl jo hipotezei, kad gimdyvių karštligę sukelia ligoninės la­
voninėje esančios bakterijos, nebuvo pritarta. I. Semmehveiso
bendradarbiai iš jo tyčiojosi. Vienos klinikos direktorius už­
draudė jam publikuoti statistiką, susijusią su rankų steriliza­
vimu ir gimdyvių mirštamumo sumažėjimu, ir netgi išvijo jį
iš klinikos. Direktorius tikino, kad tokios statistikos paskelbi­
mas tik pakenktų ligoninės reputacijai, nes tai - tikra išdavystė.
I. Semmelweisas nepasidavė, jis skaitė pranešimus konferenci­
jose, rašė laiškus įtakingiems to meto gydytojams, patardamas
plautis rankas. Daug kam jis atrodė kaip pamišęs. Vengrų gy­
dytojas savo lėšomis mokė būsimus medikus, kaip sterilizuoti
rankas, ir aiškino šio metodo esmę. 1861 metais I. Semmelwei­
sas išleido knygą „Gimdyvių karštligės etiologija, supratimas
ir profilaktika“. Bet jis nesulaukė metodo pripažinimo, ką tik
pagimdžiusios moterys mirdavo ir toliau. I. Semmehveiso m in­
tis apie tai, kad gydytojai priima gimdymus nenusiplovę rankų,
tuo metu atrodė kaip šventvagystė. I. Semmelweisas nesugebėjo
palenkti to metų gydytojų į savo pusę, nors kai kurie ištikimi jo
sekėjai sėkmingai taikė šį metodą savo klinikinėje praktikoje ir
daug gimdyvių išgelbėdavo nuo mirties.
Vėliau I. Semmelweisas susirgo psichikos liga. Jam buvo siū­
loma gultis į psichiatrijos ligoninę, bet jis nenorėjo. 1865 me­

ss
tais vienas jo draugas apgaule atvežė I. Semmehveisą į Vienos
priemiestyje esančią prieglaudą, skirtą psichikos ligoniams.
Kai I. Semmelweisas viską suprato ir mėgino pabėgti, ligoni­
nės prižiūrėtojai jį smarkiai sumušė, užvilko tramdomuosius
marškinius ir paguldė į palatą. Drąsiam gydytojui skyrė vidu­
rius laisvinamųjų vaistų ir apipylimus šaltu vandeniu.
JAV rašytojas Kurtas Vonnegutas savo knygoje „Žmogus
be tėvynės“ pavadino I. Semmehveisą humanistu. Šis gydyto­
jas tikėjo, kad mikrobai gali sukelti ligas, todėl pasiūlė ekspe­
rimentą: prieš liesdami motinas gydytojai privalės nusimaz­
goti rankas.
„Ar buvo galima sugalvoti didesnį įžeidimą? Kaip jis gali
drįsti tokį dalyką siūlyti aukštesnės visuomeninės padėties
žmonėms?! Zemelveisas suvokė esąs niekas. Jis buvo ne vie-
nietis, neturėjo draugų ir užtarėjų tarp Austrijos didikų. Bet
gimdyvės vis mirė ir mirė, tad Zemelveisas, kur kas mažiau
negu jūs ar aš nutuokiantis apie tai, kaip sutarti su kitais šiame
pasaulyje, vis prašė kolegų mazgotis rankas.
Galop jie sutiko taip daryti, norėdami iš jo pasijuokti, jį
pašiepti ir paniekinti. Įsivaizduoju, kaip uoliai jie muilavo ir
trynė rankas, kaip krapštė panages“', - rašė K. Vonnegutas.
Pasakojama, kad I. Semmelweisas baigė savo karjerą nusto­
jęs tikėti žmonija. Jis mirė paslaptingai, iki šiol medicinos isto­
rikai neturi aiškaus atsakymo, kas jam nutiko. Tai atsitiko 1865
metų rugpjūtį, praėjus dviem savaitėms po I. Semmelweiso at­
vykimo į ligoninę Vienos priemiestyje. Atlikus skrodimą, buvo
aptikta nedidelė žaizda, manoma, kad vieną dieną jis tyčia įsi­
dūrė delną skalpeliu, kuriuo skrodė lavoną. Netrukus jis mirė
nuo kraujo užkrėtimo - jis žinojo, kad taip ir nutiks.

* Kurt Vonnegut, Žmogus be tėvynės, iš anglų k. vertė V. Petrukaitis, 2007.

86
 Yra ir kita I. Semmelweiso mirties versija - paūmėjus psi­
chikos ligai beprotnamio prižiūrėtojai taip smarkiai jį su­
mušė, kad jis nebeatsigavo. 1963 metais ekshumavus jo pa­
laikus buvo aptikta abiejų rankų ir plaštakų, taip pat krūtinės
ląstos lūžių. I. Semmelweiso biografijos amerikiečių tyrinėto­
jas Sherwinas Nulandas įsitikinęs, kad prie šio genialaus gy­
dytojo mirties prisidėjo psichiatrijos ligoninės prižiūrėtojai.
1906 metais Budapešte I. Semmelweisui buvo atidengtas pa­
minklas su užrašu „Motinų gelbėtojui“.
 Kada žm ogus tam pa žm ogum i

Ligoninėje užsimezgęs ryšys su tėvais - didžiausia dovana,

kurios negalėčiau niekada pamiršti. Gimus neišnešiotam vai­
kui, laikas gerokai sulėtėja. O jei vienoje šeimoje gimsta tokie
dvyniai, kiekviena diena atrodo, lyg tęstųsi amžinybę.
„Laukiantis vaikų, viskas buvo labai netikėta, nemaniau,
kad gali kas nors atsitikti. Kai mane paguldė į ligoninę, buvau
optimistiškai nusiteikusi, tikėjausi, kad medikai greitai mane
išleis namo. Apie neišnešiotus naujagimius žinojau tik teoriš­
kai, maniau, kad tai gali grėsti kokiai nors kitai gimdyvei, bet
ne man. Taip negali būti. Net būdama gydytoja nesugebėjau
adekvačiai įvertinti savo padėties.
Iki paskutinės minutės, kol nepagimdžiau, maniau, gal
mums dar pavyks praslysti. Maniau, kad mums tai negresia.
O kai tai nutinka tau pačiai, užplūsta daug prieštaringų emo­
cijų. Gimus neišnešiotiems dvyniams, į sąmonę beldžiasi vien
mintis, kad tai yra blogai, kad mano vaikų laukia daug sun­
kių akimirkų, kurios gali baigtis tragedija. Stengiausi apie tai
negalvoti, bet teorinės žinios ėmė viršų. Bandžiau viską kuo

88
giliau savyje paslėpti“, - jei vilnietė gydytoja Inga būtų rašiusi
dienoraštį, taip pradėtų savo pasakojimą apie vieną sunkiau­
sių savo gyvenime akimirkų, kai sužinojo, kad gimė neišne­
šioti dvyniai.
Baimė ir nerimas dėl vaikų ateities, ilgi sveikimo mėne­
siai ir nuolatinis savęs tvardymas negalvoti apie tai, kad jiems
gresia mirtinas pavojus. Tokios nuotaikos užplūsta daugelį
jaunų tėvų, kuriems privalome grąžinti viltį. Nes viltis būtina
ir mums, gydytojams.
Vaikų gimimas turėtų būti didelė šventė, bet jų sulaukusi
gydytoja Inga nežinojo, džiaugtis ar ne.
Vaikų ligoninės, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros
klinikų filialo, Naujagimių intensyviosios terapijos skyrius
tampa vilties stotele į šį pasaulį pasibeldusiems neišnešio­
tiems vaikams. Kai kurie jų gimsta 22-25-ą nėštumo savaitę ir
sveria vos 500-600 gramų. Anksčiau daugelis kūdikių, kurie
gimdavo sverdami mažiau nei 1000 gramų, būdavo pasmerkti
mirčiai, o dabar gyvi lieka per 90 procentų. Ingos vaikai gimę
svėrė dukart daugiau nei patys
mažiausieji, bet jų priežiūra ne­ Baimė ir nerimas dėl vaikų
buvo paprasta. „Jiems grėsė daug ateities, ilgi sveikimo mėnesiai
komplikacijų. Tai žinojau, nes pati ir nuolatinis savęs tvardymas
esu gydytoja, bet tikėjau, kad vai­ negalvoti apie tai, kad jiems
kai gyvens“, - prisiminė moteris. gresia mirtinas pavojus. Tokios

Kai Inga dabar į ligoninę atsi­ nuotaikos užplūsta daugelį

veda savo dvynius, medikų vei­ jaunų tėvų, kuriems privalome

grąžinti viltį. Nes viltis būtina ir
dai pražysta nuo šypsenų, nors
mums, gydytojams.
70 parų, kurias Jokūbas ir Elzė
praleido inkubatoriuje, nebuvo
lengvos. Šie vaikai išvydo pasaulį 27-ą nėštumo savaitę - net
trim mėnesiais anksčiau, nei jų tėvai planavo. Jokūbas svėrė

89
 1140 gramų, o Elzė - 1070. Tuomet būsima medikė daug ži­
nojo apie neišnešiotus naujagimius. Tačiau vilnietei nuojauta
nepakuždėjo, kad toks likimas laukia ir jos vaikų.
Net būdama gydytoja nesugebėjo teisingai įvertinti savo
padėties. Gimus neišnešiotiems dvyniams Jokūbui ir Elzei,
ją užtvindė prieštaringų jausmų antplūdis, juodu su vyru
nežinojo, džiaugtis ar verkti. Tokie vaikai dažniausiai maiti­
nami motinos pienu pro ploną zondą, kuris įkišamas tiesiai į
skrandį, nes mažyliai dar neturi čiulpimo, rijimo refleksų. Jie
visiškai nepasiruošę pradėti gyvenimo šiame pasaulyje, neturi
imuniteto.
Pirmoji para po vaikų gimimo buvo labai sunki, paskui -
pirmosios trys paros, tada - pirmosios dešimt parų. Praėjus
dešimčiai dienų nuo vaikų gimimo buvo švenčiama pirma
reikšminga sukaktis, nes jaunai šeimai Naujagimių intensy­
viosios terapijos skyriaus slaugytojos padovanojo atviruką su
vaikų pėdų atspaudais. Dovana
Kartą ji manęs paklausė, ar ti­ jauną gydytoją ir jos vyrą sujau­
kiu, kad viskas bus gerai. Tada dino - jie pajuto, kad medikai iš
prisipažinau, kad jei netikė­ visų jėgų stengiasi, kad Jokūbas ir
čiau, seniai būdau metęs šią Elzė gyventų. Iš pradžių tėvai ga­
specialybę. Visada turiu vilties. lėjo į inkubatorių įkišti tik pirštą ir
trum pai paliesti kiekvieną vaiką.
Vėliau galėjo juos paglostyti. Gimdyvė suprato, kad jos vai­
kams blogai, bet stengėsi to neparodyti. Nesubrendę plaučiai,
infekcijos pavojus, maitinimas pro zondą, ne viena opera­
cija - šių kliūčių neįveikęs Jokūbas negalėjo sutvirtėti.
Elzei taip pat reikėjo medicinos pagalbos, kad jos organiz­
mas galėtų subręsti. Nujausdama, kuo gali baigtis tokia m edi­
cininė intervencija, moteris sunkiai tramdė emocijas. Kartą ji
manęs paklausė, ar tikiu, kad viskas bus gerai. Tada prisipaži­

90
nau, kad jei netikėčiau, seniai būčiau metęs šią specialybę. Vi­
sada turiu vilties. Tąsyk žodis „viltis“ įgavo kitą prasmę ir tapo
tarsi inkaru, į kurį įsikibus negalima per anksti pasiduoti. Jai
pasidarė ramiau, kai suprato, kad skyriuje, kuriame gydomi
jos vaikai, bus padaryta viskas, kas įmanoma.
Vidinis lūžis įvyko Ingai pirmąkart priglaudus savo vaiką
prie krūtinės, kad jis galėtų ne tik įsiminti motinos kvapą, bet
ir išgirsti jos širdies plakimą. Kartu su vyru moteris alpo iš
laimės - juodu sėdėjo ir vienas laikė vieną vaiką, kitas - kitą.
Tokį kengūros metodą taiko visos pasaulio klinikos, kuriose
prižiūrimi neišnešioti naujagimiai. Apie šio metodo pranašu­
mus jauniems tėvams paaiškino viena slaugytoja ir paragino
juos kuo ilgiau glausti savo vaiką, nes jis dar nežino, kas yra
tikroji mama ir tikrasis tėvas.
Nors Naujagimių intensyvio­ Nors Naujagimių intensyvio­
sios terapijos skyriuje medikai irgi sios terapijos skyriuje m edi­
laiko vaikus rankose, pasirodo, ne­ kai irgi laiko vaikus rankose,
išnešiotas naujagimis sugeba in­ pasirodo, neišnešiotas nau­
tuityviai atpažinti savo biologinę jagimis sugeba intuityviai at­

motiną iš to, kaip kas jį glaudžia pažinti savo biologinę m o­

tiną iš to, kaip kas jį glaudžia
prie savęs. Kartą Elzė taip stipriai
prie savęs.
įsikibo į motinos pirštą, tarsi ne­
norėtų skirtis. Mažylė net susi­
raukė ir pravirko. Galbūt tai nebuvo sąmoninga reakcija, bet
toks dukters elgesys laimingą motiną sugraudino iki ašarų.
Nors motinystės džiaugsmas atėjo per vargus, Ingai nerei­
kėjo dėl dvynių priežiūros išsižadėti karjeros. Ji namie su vai­
kais praleido dvejus metus. Dabar niekas negalėtų įtarti, kad
sūnus Jokūbas turėjo rim tų valgymo sutrikimų - apetitu jis
nesiskundžia. „Mama, ką čia valgai? Reikia dalytis“, - dažnai
motiną prajuokina Jokūbas.

91
 Jokūbas ir Elzė su savo tėvais ne kartą buvo atėję mūsų ap­
lankyti, jie tokie guvūs, smalsūs. Labai jų pasiilgstu. Kartais jie
ateina pas kitus specialistus, bet dvynių tėvai niekada neap­
lenkia mūsų skyriaus, užsuka ir dar kartą pasidžiaugia. Labai
gerbiame tėvelius, kurie mūsų nepamiršta, nes šie vaikai - ge­
riausias įrodymas, kad esame reikalingi.
Bendravimo džiaugsmas - vienas didžiausių atlygių gy­
dytojui. Smagu, kai nenutrūksta ryšys su vaikais ir jų tėvais,
nebelikus negalavimų. Kasmet švęsdama sūnaus Motiejaus
gimtadienį vilnietė menininkė Solveiga stengiasi rasti laiko ir
apsilankyti mūsų ligoninėje, kurijos sūnui tapo antraisiais na­
mais. Motiejus buvo vadinamas išskirtiniu piliečiu, įvariusius
gydytojus į neviltį, kol buvo duotas ženklas iš aukštai ir ber­
niuko būklė ėmė gerėti. Nors tai
nutiko prieš aštuonerius metus,
Bendravimo džiaugsmas -
Solveiga iki šiol prisimena kiek­
vienas didžiausių atlygių gy­
vieną smulkmeną. Kartą atėjusi į
dytojui. Smagu, kai nenu­
trūksta ryšys su vaikais ir jų
mūsų ligoninę ji tikino, kad Bib­
tėvais, nebelikus negalavimų. lijos žodžiai „Trečią parą kėlėsi iš
numirusių“ tinka ir jos sūnui M o­
tiejui. Jos sūnus nekart buvo atsi­
dūręs ties gyvybės ir mirties slenksčiu. Todėl ligoninėje prie
sūnaus praleistos dienos Solveigai atrodė kaip balti ir juodi
fortepijono klavišai.
Kritiškomis akimirkomis tikintys tėvai pageidauja savo
vaiką pakrikštyti. Visada pritariu tokiam jų norui. Igno krikš­
tatėviu tapau daugiau nei prieš aštuonerius metus. Man vi­
sada malonu jį apkabinti, jo tėvai iki šiol vadina stebuklu, kad
jis išgyveno. 2006-ųjų gruodžio 31 dieną pasaulį išvydęs ber­
niukas svėrė daugiau kaip 4 kilogramus, jo išsivystymas nie­
kam nekėlė jokių įtarimų.

92
 Abejonės ėmė skverbtis į Igno motinos Česlavos širdį tik
pastebėjus, kad jis darosi vangus, nebenori valgyti, dažnai at­
pila. Iš ligoninės parvežtas sveikas berniukas darėsi vis vanges­
nis ir vis mažiau reagavo į tėvų kalbinimą. Dėl Naujųjų metų
sutiktuvių poliklinika nedirbo, todėl praėjo dar kelios paros,
kol naujagimis atsidūrė ligoninėje, kur jam buvo nustatytas
žarnų nepraeinamumas. Ignui reikėjo skubios operacijos.
„Tokia žinia buvo sunkus išbandymas. Labai daug padėjo
šio skyriaus medikai, nes mums reikėjo suvaldyti psicholo­
ginę įtampą, kad galėtume visas jėgas skirti sūnui“, - pasakojo
Igno tėvas. Pirmoji mintis jam buvo kuo greičiau skambinti
kunigui ir paprašyti, kad pakrikštytų sūnų, nes kitos dienos jis
galėjo nesulaukti. Kunigui atvykus į ligoninę, paaiškėjo, kad
reikia krikštatėvio. Ką daryti? Apie tai iš anksto nepagalvoję
naujagimio tėvai buvo sutrikę. Kai jie manęs paprašė atlikti
šią pareigą, mielai sutikau.
Nors operacija buvo sėkminga, po jos prireikė dar daug
pastangų ir visų kantrybės, kad viskas baigtųsi gerai. Buvau
labai dėkingas tėvams, kurie nė minutei neprarado tikėjimo,
visada buvo labai kultūringi ir tolerantiški. Naujagimių inten­
syviosios terapijos skyriuje Ignui teko praleisti beveik mėnesį.
Iki šiol Igno tėvai įsitikinę, kad ne vien šiuolaikinė medi­
cinos technika, vaistai, bet ir gydytojai, slaugytojai daug nu­
veikė, kad jų sūnus liko gyvas. Manau, be dvasinės paramos ir
tikėjimo Igno tėvams būtų kur kas sunkiau ištverti tokį likimo
smūgį.
Šių mažųjų pacientų istorijos liudija, kiek daug pavyko
nuveikti, nes anksčiau tokie vaikai būdavo pasmerkti. Prieš
25 metus įkurtas Naujagimių intensyviosios terapijos sky­
rius tuo metu buvo vienintelis toks Lietuvoje. Tarsi savotiška
paskutinė stotelė, į kurią patenka neišnešiotas naujagimis,

93
nesvarbu, kokios bėdos kamuotų. Dabar tokie du panašūs
skyriai yra Vilniuje ir Kaune, kiek mažesni - Šiauliuose, Pa­
nevėžyje, Klaipėdoje.

Kas b r a n g ia u - n e iš n e š io to n a u ja g im io
g y d y m a s a r š ird ie s o p e r a c ija

Nuo pat pirm ųjų gyvavimo metų skyrius tapo visiškai nau­
jos ir jaunos pediatrijos atšakos - naujagimių intensyviosios
terapijos - lyderiu. Čia buvo ir tebėra diegiamos naujausios
gydymo technologijos, gydomi ir slaugomi sunkiausiai ser­
gantys išnešioti ir neišnešioti naujagimiai iš visos Lietuvos.
Čia kasmet kūdikiams atliekama apie 80-100 įvairių opera­
cijų. Didumą pacientų sudaro labai mažo (mažiau nei 1500
gramų) arba ypač mažo (mažiau nei 1000 gramų) svorio
naujagimiai, kurių dabar išgyvena daugiau nei 90 proc. Kai
prisimenu savo pirmuosius žingsnius Naujagimių intensy­
viosios terapijos skyriuje, tokių mažylių išgyvendavo 10-15
procentų... Pavyko „ištraukti“ net tokią mažylę, kurią pavadi­
nome coliuke, nes tesvėrė vos 420 gramų. Be abejo, tokiems
pokyčiams padėjo ne tik nauja įranga ir naujos technologijos,
bet ir gerokai išaugęs gydytojų, slaugytojų profesionalumas,
gebėjimas dirbti komandoje, glaudus bendradarbiavimas su
kitų specialybių gydytojais ir dar daug kitų dalykų.
Šiuo metu Lietuva atsidūrė tarp stiprių šalių, kuriose geri
naujagimių sergamumo ir mirtingumo rodikliai, nedaugelis
beprisimena tuos sunkius laikus, kai gyvenome už geležinės

94
uždangos. O mano profesinė veikla prasidėjo būtent tada, kai
turėjome nedaug galimybių padėti išgyventi neišnešiotiems
naujagimiams. Kaip orą rinkdavome žinias apie tai, kas vyksta
ten, kažkur Vakaruose, žinojome, kad ten yra vaistų, pade­
dančių neišnešiotų naujagimių plaučių alveolėms išsiskleisti,
ir jie ima patys kvėpuoti, kad atsiradę aparatų, kurie padeda
mažyliui kvėpuoti, kad yra galimybė juos maitinti į veną, ir
dar daug kitų dalykų, kuriais sunku buvo patikėti... Tada at­
rodė, kad vargu ar mus tai kada nors pasieks.
Kai palygini anuos ir šiuos laikus, gali pamanyti, kad iš pra­
garo papuolei į rojų, taip labai viskas pasikeitė. Mažai kas mus
dabar jau stebina - turime beveik visą naujausią įrangą ir tech­
nologijas, kurios naudojamos pažangiausiose pasaulio šalyse.
Jeigu paklausčiau, kiek gali kainuoti vienos naujagimio
„darbo vietos“ įrengimas, vargu ar kas nors galėtų tiksliai at­
sakyti. Aš ir pats tas išlaidas galiu tik apytiksliai įvardyti. No­
rint įrengti vieną vietą naujagimiui, būtina įsigyti inkubato­
rių, kelis monitorius, infuzinių siurblių, kvėpavimo aparatų
ir dar daug kitokios įrangos. Visa tai kainuotų apie 150-200
tūkstančių eurų - tiek, kiek prabangus automobilis „Bentley“.
O mūsų skyriuje įrengta 10 tokių darbo vietų, vadinasi, iš­
leista ne mažiau kaip 2 milijonai eurų. Yra skyriuje ir kitos
labai brangios aparatūros, kuri reikalinga ne kiekvienam nau­
jagimiui ir kuri kiekviena kainuoja ne mažiau kaip 30-70
tūkstančių eurų. O kur dar laboratorinė, diagnostikos įranga,
sukaupta kituose skyriuose, kurių paslaugomis naudojamės ir
mes? Todėl galite įsivaizduoti, kokių reikia lėšų, kad mūsų pa­
tys mažiausi šalies piliečiai išgyventų.
Naujagimių gydytojas turi būti apginkluotas šiuolaikine
stebėjimo įranga, kuri registruoja deguonies įsotinimą krau­
jyje, pulsą, kvėpavimą, kraujospūdį ir kitas gyvybines funkci-

95
 jas. Turi nepritrūkti specialių priemonių, kuriomis dozuojami
medikamentai, maistas. Juk mes skaičiuojame kiekvieną lašą
ir kiekvieną skysčio mililitrą. Suaugęs žmogus gali nė nepa­
justi, ar į veną bus sulašinta keliais šimtais mililitrų daugiau
ar mažiau. Mes negalime apsirikti net penkiais mililitrais, nes
jie gali būti naujagimiui pražūtingi. Kiekvienas neatsargus
sprendimas gali būti lemtingas, nes mūsų pacientai jautrūs ir
pažeidžiami. Neturėdamas galimybės atidžiai stebėti nauja­
gimio būklės, gydytojas gali padaryti lemtingų klaidų - per
daug sulašinti naujagimiui į veną skysčių ar dar labiau pažeisti
naujagimio plaučius, kurie ir taip yra nesubrendę.
Dabar jau negalėtume įsivaizduoti savo darbo be unikalaus
monitoriaus, kuris padeda užrašyti integruotą encefalogramą,
nenutrūkstamai rodančią galvos
Mes negalime apsirikti net smegenų aktyvumą. Šis m onito­
penkiais mililitrais, nes jie gali rius nepakeičiamas, registruojant
būti naujagimiui pražūtingi. naujagimių traukulius, įvertinant
Kiekvienas neatsargus spren­ smegenų pažeidimo laipsnį, sulei­
dimas gali būti lemtingas, nes džiamų vaistų poveikį ir pan. Ir tai
mūsų pacientai jautrūs ir pa­ galima daryti ištisas paras. Įpras­
žeidžiami.
tinėje encefalogramoje, kuri pa­
prastai užrašoma 20-30 minučių,
galima tuo metu nepastebėti labai svarbių pokyčių kūdikio
smegenyse, todėl ilgalaikis smegenų darbo registravimas turi
neabejotinų pranašumų. Dar vienas pranašumas - sukauptą
informaciją galima išsaugoti ir vėliau analizuoti, palyginti ty­
rimų duomenis.
Kai mūsų valstybė dar žengė pirmuosius savarankiškus
žingsnius, kai dar nebuvo pakankamai pajėgi skirti reikiamų
lėšų sveikatos apsaugai, stengėmės rasti būdų, kaip įsigyti rei­
kiamos medicinos įrangos. Iš tiesų, sulaukėme labai daug lab­

96
daros ir paramos iš įvairių Lietuvos ir užsienio organizacijų,
šeimų, pavienių asmenų, bendrovių. Negaliu neprisiminti
Landsbergių fondo, Lietuvos vaikų vilties fondo, įsikūrusio
Kalifornijoje, atskirų šeimų, kurias nelaimė atvedė pas mus,
indėlio įsigyjant brangios ir labai reikalingos įrangos mažylių
slaugai ir gydymui. Kiekvienas įnašas padėjo ir iki šiol padeda
išgelbėti ne vieną gyvybę. Neseniai verslininkės Kristinos
Čiuželienės ir jos vyro Mariaus įkurtas fondas padovanojo
Naujagimių intensyviosios terapijos skyriui du labai brangius
aparatus - hemodinamikos pokyčių stebėjimo sistemą ir m o­
tinos pieno sudėties analizatorių. Jie tiesiog atėjo ir pasakė:
„Norime, kad mūsų šalyje naujagimiams būtų prieinamos
pačios naujausios diagnostikos ir gydymo technologijos.“ Šie
du nauji aparatai - dar vienas žingsnis, gerinant neišnešiotų
naujagimių gydymo kokybę. Gražu, kai žmonės, kurie dau­
giau nei prieš penkerius metus taip pat daug laiko praleido
mūsų ligoninėje, nes du mėnesius buvo slaugoma ir gydoma
jų neišnešiota duktė (ši patirtis ir paskatino Kristiną ir Marių
įkurti labdaros fondą), kilniai atsilygina savo geradariams ir
kartu sudaro galimybę padėti kitiems mažyliams. Labai juos
gerbiu ir esu be galo jiems dėkingas. Dar maloniau, kad Lie­
tuvoje daugėja aukojančių žmonių. Niekada nepamiršiu tų,
kurie aukoja mūsų vaikams per įvairias televizijos akcijas - už
suaukotus pinigus buvo nupirktas naujagimių reanimobilis su
visa įranga, naujagimių hemodializės (kraujo išvalymo) apa­
ratas. O kur dar kalėdinių mugių organizatorių indėlis? Visų
ir neišvardysi...
Pastaruosius keletą metų nepaprastai svarus indėlis tenka
Vaikų ligoninės paramos fondui, kuriam vadovauja nenuils­
tanti gydytoja Olga Zimanaitė. Žmogus, didumą savo gyve­
nimo skyręs Vaikų ligoninei ir toliau pratinantis žmones būti

97
širdingus ir užjaučiančius, aukoti ir padėti sergantiems vai­
kams ir nelaimės ištiktoms šeimos. Fondas ne tik padeda įsi­
gyti trūkstamos medicinos įrangos, bet ir rūpinasi medicinos
personalo tobulėjimu - jau ne vienas ligoninės darbuotojas už
fondo sukauptas lėšas pabuvojo labai reikalingose stažuotėse,
dalyvavo tobulinimosi kursuose, kongresuose, konferenci­
jose. Žinios ne mažiau reikalingos už medicinos aparatūrą. Ir
tos žinios grįžta į mūsų ligoninę, kad labiau galėtume padėti
sergantiems vaikams. Dažnai kartoju, kad padėti gali ne apa­
ratūra, o žmogus, naudojantis aparatūrą.
Prisimindamas gerus, nesavanaudiškus, aukojančius žmo­
nes, dažnai pagalvoju, kad Lietuvoje dar gyvas geraširdiš­
kumas, gyvas noras padėti į bėdą papuolusiam, kad ir kaip
sunku būtų gyventi. Niekada nežinai, kas laukia tavęs. Kaip
sako patarlė: „Į priekį metęs, visada surasi.“
Pasiklausius istorijų apie geradarius, gali pasirodyti, kad
mūsų valstybė niekaip neprisideda prie savo mažųjų piliečių
gerovės. Iš tiesų taip nėra. Daugiausia būtiniausios įrangos
visgi nuperka valstybė. Svarbi yra Lietuvos ir Šveicarijos vy­
riausybių bendradarbiavimo programos „finansinė injekcija“,
kuri leido atnaujinti visų Lietuvos gimdymo įstaigų medici­
nos įrangą, suvienodinti teikiamos medicinos pagalbos gali­
mybes. Yra ir kitų valstybės finansuojamų programų, kurios
vis atnaujina turimą įrangą. Na, ir pati ligoninė periodiš­
kai padeda įsigyti svarbios įrangos ir medicinos priemonių.
Džiugu, kad ir valstybė vis daugiau gali investuoti į savo m a­
žųjų pacientų sveikatą.
Taigi, ar brangiai kainuoja neišnešioto naujagimio slauga ir
gydymas? Galiu atsakyti, kad taip, niekad nepamirštant ir to,
kad kiekvienai šeimai jos kūdikis yra brangiausias. Kažkada
ginčijomės su kardiochirurgais, ar brangiau atlikti širdies

98
šuntavimo operaciją, kai būna pažeista vainikinė kraujagyslė,
ar gydyti neišnešiotą naujagimį, praleidžiantį intensyviosios
terapijos skyriuje du ar tris mėnesius. Paaiškėjo, kad mažieji
pacientai valstybei kainuoja gerokai brangiau nei širdininkai.
Gydyti neišnešiotus naujagimius brangu ir kitose šalyse.
Amerikiečiai, tikrai mokantys skaičiuoti pinigus, atskleidė,
kad JAV apie 70 proc. visų lėšų, skiriamų sergantiems vai­
kams, atitenka neišnešiotiems naujagimiais. Už Atlanto irgi
atsiranda skeptikų, abejojančių, ar verta tiek daug investuoti į
šiuos mažiausius, prieš Jaiką į šį pasaulį atėjusius naujagimius.
Tokių skeptikų yra ir mūsų šalyje. Abejones gali išsklaidyti tik
skaičių kalba. Pavyzdžiui, amerikiečiai apskaičiavo, kad lėšos,
investuotos į neišnešiotų naujagimių gydymą, atsiperka per
pirmuosius šių piliečių darbingus metus. O ką jau kalbėti apie
moralinę naudą, šeimos gerovę, sugrąžinus tėvams jų pačią
brangiausią būtybę.

N a u ja s p o ž iū ris - m in im a lu s p r is ilie tim a s

Tačiau ne tik brangi aparatūra ar naujausios technologijos

gelbsti prieš laiką gimusius mažylius. Mūsų personalas taip
pat išmoko daug dalykų, pradėjo geriau jausti ir suprasti šiuos
nepaprastus pacientus. Mums daug padėjo kolegos iš Švedi­
jos, Danijos, JAV, kitų šalių, ypač pirmaisiais mūsų nepriklau­
somybės metais. Teko ir patiems nemažai pakeliauti ir pama­
tyti, kaip neišnešioti naujagimiai prižiūrimi kitose šalyse. O
ir pačiame pasaulyje per pastaruosius du-tris dešimtmečius

99
labai pasikeitė požiūris į ankstukus. Kur kas geriau imta su­
prasti neišnešiotą naujagimį, kai buvo ištirtas vaisiaus augi­
mas motinos įsčiose, jo fiziologija. Juk per anksti į visiškai kitą
pasaulį atėjęs naujagimis yra panašesnis į vaisių, o ne į laiku
gimusį kūdikį. Todėl ir mes stengiamės jam sukurti sąlygas,
kurios primena buvusias motinos gimdoje. Pavyzdžiui, inku­
batoriuje, kuriame slaugomas toks naujagimis, turi būti pa­
laikoma tinkama temperatūra ir drėgmė, sukuriama aplinka,
kurioje mažylis jaustųsi saugus.
Apie neišnešiotą naujagimį suformuojamas specialus „liz­
delis“, kuris glaudžiai apsupa mažylį, leidžia jam kojomis
įsispirti į lizdelio kraštus. Būdamas motinos įsčiose, vaisius
taip pat nuolat liečia motinos gimdos sienelę, įsispirdamas
į ją lavina savo raumenis ir skatina juos vystytis. Jei neišne­
šiotą naujagimį tiesiog paguldysi į inkubatorių ant nugaros,
žemas raumenų tonusas ir svorio jėga nusvers jo pečius ir jis
gulės kaip koks varliukas. Tokia padėtis neatsitiktinai vadi­
nama varlės poza. Ilgai gulint tokioje pozoje gali susiformuoti
ilgai išliekančių pakitimų. Todėl labai svarbu mažylį paguldyti
taip, kad padėtis prim intų jo padėtį motinos gimdoje, t. y. pa­
dėti jam grįžti į vaidinamąją embriono pozą.
Gimdoje, plaukiodamas vaisiaus skystyje ir būdamas ap­
saugotas mamos gimdos sienelės, vaisius jaučiasi saugus. Jo
netrikdo šviesa, pašaliniai garsai, išskyrus motinos širdies
dūžius ar kraujo šniokštimą - garsus, kuriuos jis priima kaip
savotišką melodiją ar lopšinę. Pastaruoju metu ypač medikų
mėgstama sąvoka „minimalus prisilietimas“, ji atspindi savitą
ideologiją, slaugant neišnešiotus naujagimius. Svarbiausias
jos principas - kuo labiau mažinti aplinkos sukeliamą stresą,
o paprastai šnekant - nesikišti ten, kur nedera. Pavyzdžiui,
uždengdami inkubatorius stengiamės apsaugoti naujagimius

100
nuo per daug ryškios šviesos ar per didelio triukšmo, taip pat
galima mažinti procedūrų ir manipuliacijų skaičių, tinkamai
malšinti skausmą, jeigu tokios procedūros yra būtinos, taikyti
neinvazyvius gydymo metodus, tausojančius neišnešioto nau­
jagimio organizmą.
Jau seniai pastebėjau, kad medicinoje, ir ne tik neonatolo-
gijoje, viskas eina savotiškomis bangomis, sakyčiau, kylančia
spirale. Iš pradžių susižavima kokiu nors metodu, vėliau juo
nusiviliama ir stengiamasi jį pamiršti, o tada ateina antroji
banga, kai vėl grįžtamą prie senojo metodo, tik šiek tiek m o­
difikuoto. Taip atsitiko ne su viena technologija, gydant ser­
gančius ir ypač neišnešiotus naujagimius.
Geras technologijų kaitos pavyzdys yra naujagimių kvėpa­
vimo sutrikimų gydymas. XX amžiaus septintajame dešimt­
metyje neišnešiotų naujagimių plaučiams išskleisti JAV buvo
pradėtas taikyti gydymo metodas, siekiantis sudaryti nuola­
tinį teigiamą slėgį kvėpavimo takuose. Kiek vėliau, atsiradus
dirbtinio kvėpavimo aparatams, šį metodą imta taikyti vis
rečiau. Buvo manyta, jei naujagimis nesugeba pats kvėpuoti
arba kvėpuoja nepakankamai, prijungus jį prie aparato bus
geriau. Paaiškėjo, kad toks kvėpavimas neretai sukelia sun­
kių plaučių pažeidimų, ypač tokiems trapiems vaikams kaip
neišnešioti naujagimiai. Praėjus dvidešimčiai metų gydytojai
prisiminė, kad anksčiau buvo taikomas kur kas mažiau inva-
zyvus gydymo būdas - teigiamo slėgio palaikymas kvėpavimo
takuose, kai nereikia į trachėją kišti vamzdelio, nereikia nau­
jagimio prievarta versti kvėpuoti. Sudarius tam tikras sąlygas,
kurios padeda plaučiams išsiskleisti, mažylis pats pradeda ge­
rai kvėpuoti. Palyginus abu šiuos metodus - mažiau invazyvų
ir agresyvesnį, paaiškėjo, kad gydymo rezultatai nė kiek ne
blogesni, kai taikomas ne toks invazyvus būdas. Daugelyje pa-

101
 šaulio klinikų vėl grįžtama prie metodo, palaikančio teigiamą
slėgį kvėpavimo takuose.
Dabar nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų mes leidžiame
naujagimiui kvėpuoti pačiam - tiek, kiek jis sugeba, tik šiek
tiek palengvindami jam tokią užduotį. Pakito gydytojų m ąs­
tysena - daugelis jų suprato, kad nebūtina gimdykloje kišti
vamzdelio į neišnešioto naujagimio trachėją, galbūt verta
leisti jam pačiam pabandyti kvėpuoti. Galbūt jis pats susitvar­
kys. Tik tuo atveju, kai jam pačiam nepavyksta to padaryti,
tenka kišti į trachėją vamzdelį ir prijungti jį prie dirbtinio
kvėpavimo aparato.
Prisimenu ir pradinį susižavėjimą ką tik atsiradusiu paren-
teriniu maitinimu (į veną). Atrodė, kad pagaliau išsprendėme
visas neišnešiotų naujagimių maitinimo problemas! Bet pasi­
rodė, kad veninis maitinimas turi
Dabar kiekvienas neonatolo­ savų trūkum ų ir pavojų, sukelia
gas žino, kad geriausias ne­ įvairių komplikacijų, tad pamažu
išnešioto naujagimio mais­ šis susižavėjimas išblėso. Dabar
tas - motinos pienas ir joks kiekvienas neonatologas žino, kad
maitinimas į veną negali būti geriausias neišnešioto naujagimio
už jį geresnis. maistas - motinos pienas ir joks
maitinimas į veną negali būti už jį
geresnis. Taigi, pamažu nusistovėjo protinga pusiausvyra tarp
enterinio maitinimo (į skrandį) ir parenterinio maitinimo.
Tokių pavyzdžių galima būtų pateikti ir daugiau.
Neišnešioto naujagimio gimimas - didelis stresas ir neei­
linis išbandymas tėvams. Mes, medikai, susiduriame su la­
bai įvairia tėvų reakcija, ne visada su jais lengva rasti bendrą
kalbą, o tėvų parama ir supratimas yra labai svarbus. Jei tėvai
nerimauja dėl savo vaiko gyvybės ir nepasitiki gydytojais, tai
apsunkina darbą. Labai svarbu nuraminti tėvus ir patraukti

102
juos savo pusėn, kad taptų mūsų pagalbininkais, tikėtų tuo,
ką mes darome, o ne laikytų mus savo priešais ar žmonėmis,
keliančiais m irtiną pavojų jų vaikui. Tėvų optimizmą jaučia
ir vaikas, todėl jis pradeda greičiau sveikti. Tokia viltis - di­
delė sėkmės garantija. Esu įsitikinęs, kad artimųjų buvimas
šalia ligonio yra labai svarbus abiem pusėms, juk pacientas
priklauso šeimai. Dėl šios priežasties turim e sudaryti tėvams
galimybę būti kartu su savo vaiku. Tyrimai rodo, kad šeimai
psichologiškai įsijungus į slaugą, naujagimiai kur kas geriau
sveiksta. Daugelyje valstybių ligoninėse dirba specialistų ko­
manda, padedanti integruoti tėvus į gydymo procesą. Tai -
ergoterapeutai, mokantys, kaip vaikelį teisingai paguldyti,
taip pat psichologai, logopedai. Nėra lengva mokytis tėvys­
tės, sulaukus neišnešioto naujagimio. Medicinos įranga pypsi,
sklindantys iš monitoriaus neįprasti garsai jauniems tėvams
kelia nerimą, tokia aplinka nė iš tolo neprimena jaukių namų.
Kad mūsų sienos neatrodytų plikos ir šaltos, lyg būtų sterilios,
daug ką nusižiūrėjome nuo švedų medikų. Mes taip pat pasi­
kabinome mažųjų pacientų nuotraukų, piešinių, žaislų. Tokių
interjero detalių pamačiau pirmą kartą lankydamasis Lundo
universiteto ligoninėje Švedijoje. Tada didelį įspūdį padarė
rankdarbiais, nuotraukomis, piešiniais ir vaikiškais žaislais
nukabinėtos sienos. Mane tai labai sužavėjo, tuo metu mūsų
gydytojai vis dar tikėjo mitu, kad panašūs dalykai gali atnešti
į ligoninę pavojingų bakterijų.
Turime tokią tradiciją - mūsų aplankyti ateinantys tėveliai,
kurių vaikai buvo patekę į šį skyrių, būtinai turi atsivesti ir savo
atžalą. Jiems būna smalsu pamatyti tuos namelius, kuriuose
patys kažkada gyveno, pamatyti žmogeliukus, kurie dabar
guli jų vietoje. Dažnai išgirstu klausimą: „Mama, ir aš toks b u ­
vau?“ Mums, medikams, taip pat labai svarbu matyti vaikus,

103
 kurie čia gydėsi, matyti, kaip jie auga ir vystosi. Kiekvienu to­
kiu apsilankymu labai džiaugiamės, nors ir ne visiems viskas
puikiai sekasi. Turime albumą, kuriame stengiamės sugretinti
vyresnių vaikų nuotraukas su tomis, kai jie buvo ką tik gimę.
Daugelis vaikų nuotraukose - besidžiaugiantys gyvenimu!
Tai matydami, džiaugiamės ir mes, nes neretai prisimename
ir skeptiškas kalbas, girdimas net
iš kolegų: „Kas čia gero bus iš šio
Jei matau, kad mažylis šypsosi,
žmogučio, eilinis invalidas?“ O tas
vadinasi, viskas bus gerai. Nė
žmogutis visiems skeptikams kaip
viename medicinos vadovė­
lyje nėra to aprašyta, nes tokie
tyčia užauga puikiu vaiku, teikian­
dalykai ateina su patirtimi.
čiu džiaugsmą visai šeimai.
Norėdami suprasti mažiausius
mūsų piliečius, dar daug ko neži­
nome. Kartais matau, kaip neišnešiotukas miegodamas šyp­
sosi. Jei miegodamas žmogus šypsosi, jis turi sapnuoti gra­
žius, malonius vaizdus ir gerai jaustis. Vargu ar kenčiantis,
patiriantis nemalonius pojūčius žmogus per miegus šypsosi.
Jei matau, kad mažylis šypsosi, vadinasi, viskas bus gerai. Nė
viename medicinos vadovėlyje nėra to aprašyta, nes tokie da­
lykai ateina su patirtimi. Gal keistai skamba - bendrauju su
asmeniu, kuriam tik 26-ios ar 28-ios nėštumo savaitės, kuris
nėra subrendęs, nėra pasiruošęs savarankiškai gyventi, bet
šypsodamasis jis man pasako kur kas daugiau nei suaugęs
žmogus. Naujagimio šypsena - pirmas ženklas, kad jis pa­
sveiks.
 Nėštumas: liga ar norm a

Nėštumas būna laukiamas arba netikėtas. Dažniausiai tai

didžiulis džiaugsmas šeimai, partneriams, tačiau nutinka
visaip. Jei nėštumas nelauktas, netikėtas, neretai jis sukelia
moteriai didžiulį stresą, tampa psichologine problema, kar­
tais net suardo partnerių santykius. Jeigu jis ilgai lauktas, pla­
nuotas, moteris skendi gerose emocijose, apsupta mylinčio
vyro dėmesio ir rūpesčio - tai ne tik normalus, bet ir labai
džiaugsmingas įvykis, kurio jokiu būdu nepavadinsi liga.
Ši moters emocinė būsena, be abejonės, turi įtakos ir sėk­
mingam vaisiaus vystymuisi. Nelauktas nėštumas gali tapti
ne tik rim ta psichologine problema moteriai, bet ir sukelti
sunkią depresiją ar kitų negalavimų. Ir nors pats nėštumas
gali vystytis normaliai, jo sukelti padariniai moteriai gali būti
sunkiai prognozuojami.
Pirmosiomis savaitėmis dar neįmanoma nustatyti nėštumo
namie naudojamu testu, nes jis nėra labai tikslus. Tačiau tam
tikri kūno pokyčiai gali išduoti, kad moteris laukiasi. Padidė­
jęs krūtų ir spenelių jautrumas - vienas pirmųjų ženklų, į kurį
atkreipia dėmesį pastojusi moteris. Net gali kamuoti keisti po­

105
jūčiai, kad krūtys pasunkėjo, ištino, skauda nuo menkiausio
prisilietimo. Tai panašu į priešmenstruacinius pojūčius.
Kadangi nėštumas moters organizme keičia horm onų
pusiausvyrą, gali patamsėti ar padidėti aplink spenelį esanti
areolė. Tai normalu. Kai embrionas įsitvirtina gimdoje, kai
kurios būsimos motinos ima šiek tiek kraujuoti. Šis kraujavi­
mas skiriasi nuo mėnesinių, nes būna skaidrus, rožinės spal­
vos, jis prasideda maždaug 5-10 dieną nuo akimirkos, kai
moteris pastojo.
Jei moteriai vis dažniau prireikia į tualetą, taip pat galima
įtarti nėštumą, įkyrus noras šlapintis prasideda anksti - maž­
daug antrą-trečią nėštumo savaitę. Besilaukiančią moterį kur
kas dažniau apima nuotaikų svyravimai, taip pat nuovargis,
mieguistumas, jai norisi labiau pailsėti nei mylėtis, nes tokiu
būdu organizmas kaupia jėgas sunkiam darbui - vaisiui au­
ginti ir gimdyti. Pojūtis, kad tuoj vems, - dar viena priežastis,
kodėl moterį traukia į tualetą. Šleikštulys ir vėmimas gali už­
klupti šeštą nėštumo savaitę, o kai kurias moteris gali kamuoti
net ir devynis mėnesius.
Jei eidama pro piceriją moteris vis dažniau užuodžia pom i­
dorų, česnakų, svogūnų, prisvilusio aliejaus kvapus, nors dar
į rankas nepaėmė valgiaraščio, tai taip pat gali būti įspėjimas,
kad ji laukiasi. Padidėjęs uoslės jautrumas yra vienas pirmųjų
nėštumo požymių. Ar dažnai pučia vidurius? Ar jaučiatės ap­
sunkusi? Tokie klausimai iš pirmo žvilgsnio gali būti labiau
susijęs su virškinimo sutrikimais, bet moteris gali savęs to pa­
klausti, jei įtaria, kad laukiasi. Dažniausiai moterys sunerimsta,
jei laiku neprasidėjo mėnesinės, ypač jei jos būna reguliarios.
Visi aptarti požymiai gali moteriai priminti, kad būsimi
devyni mėnesiai arba atneš daug džiaugsmo, arba sukels daug
rūpesčių, nerimo ir dvejonių.

106
 Nors pasaulis keičiasi, iki šiol apie nėštumą išliko daug
prietarų. Teko girdėti, kaip lietuvės moterys važiuoja į Indiją,
kad galėtų pasėdėti ant akmenų, pasinerti į šventą Gangos
upę, kad tik geriau klostytųsi nėštumas.
Nėštumas nėra liga, tai - moters fiziologija, tai norma.
Nėštumas ir gimdymas - tai Dievo ar gamtos dovana žmo­
gui, skirta giminei pratęsti. Į nėščiąją nereikia žiūrėti kaip į
ligonį, kaip į krištolinį indą, prie kurio negalima prisiliesti,
nes gali sudužti. Nėštumas - tai tik vienas svarbiausių moters
gyvenimo etapų, kai ji gali pastoti, savo įsčiose išnešioti ir pa­
gimdyti kūdikį. Nėštumo eiga lemia ir pačios moters sveikatą.
Nėštumas keičia ne tik moters išvaizdą, jos organizme suakty­
vėja įvairūs hormonai, dėl kurių įtakos keičiasi būsimos m oti­
nos emocinė būsena: ji tampa jau­
tresnė, irzlesnė, piktesnė, o kartais Į nėščiąją nereikia žiūrėti kaip
priešingai - ramesnė. į ligonį, kaip į krištolinį indą,
Pasitaiko, kad moters organiz­ prie kurio negalima prisiliesti,

mas netgi atmeta besiformuojantį nes gali sudužti.

vaisių, neatpažįsta, jog tai jos kūno

dalis. Kodėl taip atsitinka? Labai dažnai nepavyksta rasti atsa­
kymo į šį klausimą. Reikia atsiminti vieną svarbų dalyką - m o­
ters gimdoje besiformuojantis naujas organizmas turi dvejopą
informaciją, dalis jos yra iš moters, o dalis - iš ją apvaisinu­
sio vyro. Nesigilinant į įvairius mechanizmus galima pasakyti,
kad pasitaiko, kai moters organizmas nepriima vyriškosios
pusės ir stengiasi atsikratyti vaisiaus. Vadinamasis persileidi­
mas (vaisiaus praradimas) gali įvykti labai anksti, pirmosiomis
nėštumo savaitėmis, arba vėliau. Kaip jau minėjau, dažniausiai
tikroji priežastis taip ir lieka neaiški. Kiekvienas toks prara­
dimas yra didelis stresas ir moters organizmui, ir jos bei vyro
psichologinei būsenai.

107
 Kaip vystysis vaisius, daug priklauso ir nuo pačios moters
elgesio. Vienas pavojingiausių laikotarpių - pirmosios nėš­
tumo savaitės, maždaug iki 10-12 savaitės, kai iš vadinamojo
pirminio vamzdelio formuojasi vaisiaus organai: plaučiai,
virškinimo, širdies ir kraujagyslių, nervų sistema ir visa kita.
Kiekvienas tokiu metu moters organizmą veikiantis nepalan­
kus veiksnys, pavyzdžiui, menkiausias peršalimas, gripas ar
kokia nors kita infekcija, rūkymas, alkoholis, gali sutrikdyti
vaisiaus organų formavimąsi ir nulemti apsigimimą. Nėš­
tumo pradžioje susidaręs defektas niekur nedingsta ir išlieka
per visą nėštumą, nors vaisiaus
svoris gali ir toliau didėti, o pats
Kiekviena besilaukianti m o­
nėštumas atrodyti visiškai nor­
teris turi jausti didelę atsako­
mybę už būsimą savo kūdikį.
malus. Neretai tik gimus mažyliui
Ir ne tik ji, bet ir jos partneris, tėvai sužino apie apsigimimą, o
jo pareiga būsimą gimdyvę medikui ne visada lengva tėvams
mylėti, puoselėti, apsupti dė­ paaiškinti, kodėl taip atsitiko. To­
mesiu ir rūpesčiu, leisti pasi­ dėl kiekviena besilaukianti m ote­
justi laimingai. ris turi jausti didelę atsakomybę
už būsimą savo kūdikį. Ir ne tik ji,
bet ir jos partneris, jo pareiga būsimą gimdyvę mylėti, puo­
selėti, apsupti dėmesiu ir rūpesčiu, leisti pasijusti laimingai.
Nuo to, kaip nešiodama kūdikį jausis moteris, labai priklausys
ir būsimo vaiko savijauta.
Ar moters mityba gali turėti įtakos vaisiaus vystymuisi? Ką
ir kiek nėščioji turi valgyti? Vienos moterys mano, kad be-
silaukdamos kūdikio jos gali valgyti, kiek širdis geidžia, ki­
tos - priešingai, bijosi visko, kas galėtų pakenkti vaisiui. Ieš­
kant atsakymų į šiuos klausimus gali kilti nepagrįstų baimių ir
nuogąstavimų, kuriais moterys pasidalija socialiniuose tink­
luose, įvairiausiuose „mamyčių klubuose“.

108
 N ė š č io ji - v ie n a k o ja k a rs te

Ar geriau išnešios ir pagimdys kūdikį apkūni moteris, ar

liekna - nuo senų laikų nuomonės šiuo klausimu skyrėsi, nes
tai susiję su kultūros tradicijomis ir grožio samprata. Pavyz­
džiui, vienas žymiausių paveikslų, kuriame įamžinta nėščioji
tarsi atsidūrusi tarp dviejų pasaulių, yra Jano van Eycko nu­
tapytas „Arnolfinių portretas“. Tai - vienas garsiausių Nyder­
landų ankstyvojo meno pavyzdžių. Kilimas, šlepetės, rožinis
ant sienos, šluotelė, vaisiai ant palangės - į tai atkreipę dėmesį
meno kritikai teigė, kad dailininkas siekė sustabdyti svarbiau­
sią pirklio šeimos gyvenimo akimirką.
Tai - sužadėtuvės, o pirklio išrinktoji laukiasi. Italų pirklys
pavaizduotas iškilmingiausią priesaikos akimirką (tai patvir­
tina virš jo galvos uždegta žvakė,
simbolizuojanti Dievo akivaizdą, Ar geriau išnešios ir pagim­
prie jaunosios kojų stovintis šu­ dys kūdikį apkūni moteris, ar
nelis - ištikimybės šeimai simbo­ liekna - nuo senų laikų nuo­
lis, ir poros užnugaryje matomas monės šiuo klausimu skyrėsi,
vestuvių guolis). Greta ant galinės nes tai susiję su kultūros tra­

kambario sienos kabančio veid­ dicijomis ir grožio samprata.

rodžio, kur atsispindi visa scena,

dailininkas pasirašė kūrinį ir patvirtino savo dalyvavimą
šioje ceremonijoje. Tai buvo 1434 metais. Ištobulinęs tapybos
meną dailininkas siekė tikslumo, tačiau jo perteiktoje atm o­
sferoje yra užuominų ir į nežinomybę, nes gimdymas tais lai­
kais buvo paslaptingas, niekas nežinojo, kaip jis baigsis.
Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės laikų mus pasiekė
posakis, kad nėščia moteris yra viena koja karste. Tuo metu
geidžiamiausia nuotaka buvo kad ir negraži, bet vaisinga. Pla-

109
 tūs klubai, storos šlaunys, apvalūs sėdmenys buvo didelis m o­
ters pranašumas, nes galimybė gimdyti, susilaukti vaikų buvo
jos svarbiausia pareiga. Toks moters grožio idealas vyravo
XVI-XVIII amžiaus LDK visuomenėje.
Vilnietė istorikė Monika Ramonaitė pasakojo, kad nedaug
kuo skyrėmės nuo Vakarų Europos, kur tuo metu buvo ap­
dainuojamos žemiau juosmens esančios moters kūno dalys.
Tais laikais sveikas žmogus turėjo būti tvirto, stambaus sudė­
jimo, pasižymintis geru apetitu, nes nevalgumas ir svorio ne­
tekimas buvo laikomas prastos sveikatos ženklu. LDK didikai
ir bajorai apie tai, kaip atsiranda vaikai, vyksta gimdymas,
nedaug žinojo.
Istorikė M. Ramonaitė ieškojo įvairių atsakymų, kodėl tais
laikais buvo svarbu turėti palikuonių ir kokia tikimybė, kad
LDK gimęs vaikas sulauks pilna-
LDK didikai ir bajorai apie tai, metystės, kodėl bevaikystė buvo
kaip atsiranda vaikai, vyksta vertinama kaip luošumas, o bevai-
gimdymas, nedaug žinojo. kės šeimos pajuokiamos ir smer­
kiamos. Ne tik katalikai, bet ir
protestantai pripažino, kad pagrindinis šeimos tikslas - susi­
laukti vaikų. Gimdymas įprasmindavo moters buvimą žemėje,
be to, suaugę vaikai leido tikėtis, kas sulaukus gilios senatvės
bus kam paduoti stiklinę vandens - slaugyti ir išlaikyti. Bevai­
kystė, nevaisingumas buvo vertinama kaip didelė bėda. Buvo
tikima, kad prie to prisidėjo piktos magiškos jėgos. Ilgai ne­
galinti susilaukti vaikų sutuoktinių pora tapdavo aplinkinių
apkalbų taikiniu. XVI-XVIII amžiuje Europoje tokios bevai­
kės poros, net ir turtingos, bet nesveikos fiziškai ar protiškai ir
dėl to negalinčios susilaukti vaikų, laikytos kaip ekonomiškai
nuostolingos visuomenei. Nevaisingumo problemos dažniau­
siai būdavo siejamos su moters sveikata. XVI-XVIII amžiuje

110
moteris galėjo nebūti graži, protinga, išsilavinusi, tačiau priva­
lėjo susilaukti palikuonių. Jų nebuvimas buvo vertinamas kaip
moters kaltė ir gėda.
Tai grėsė ir galingos giminės išnykimu, pavyzdžiui, Ang­
lijoje ir Prancūzijoje karališkosios poros nueidavo kryžiaus
kelius, išsiruošdavo į piligrimines
keliones, kad tik susilauktų sva­ XVI—XVIII amžiuje moteris ga­
jonių vaikelio. Kai kurie istorikai lėjo nebūti graži, protinga, iš­
mano, kad dalis pajuokos ir ne­ silavinusi, tačiau privalėjo su­
apykantos, kuri buvot pilama ant silaukti palikuonių. Jų nebu­
Barboros Radvilaitės galvos, buvo vimas buvo vertinamas kaip

susijusi su tuo, kad ji negalėjo su­ moters kaltė ir gėda.

silaukti palikuonių. Pirmoji jos

santuoka su Stanislovu Goštautu, trukusi penkerius metus,
buvo bevaikė. Barboros Radvilaitės sutuoktinis mirė būda­
mas vos 35 metų. Tokia netektis reiškė galingos giminės iš­
nykimą.
Kiekviena moters pastanga susilaukti vaiko buvo verti­
nama teigiamai, o moterys, kurios aukodavo daug fizinių ir
dvasinių pastangų siekdamos išnešioti ir pagimdyti kūdikį,
sulaukdavo visuomenės atjautos, jei to nepavykdavo pada­
ryti. XVII amžiaus pradžioje turtingiausia Lietuvos nuotaka
Slucko kunigaikštytė Sofija Olelkaitė, 12 metų gyvenusi su
Jonušu Radvila, taip ir nepatyrė motinystės džiaugsmo - tris­
kart buvo pastojusi, triskart gimdė, bet nė vienas naujagimis
neišgyveno. Ketvirtą kartą gimdydama 1621 metais Sofija
mirė, jos garbei skirtoje panegirikoje buvo minimas didelis
skausmas, kurį ji patyrė dėl nesėkmingų bandymų susilaukti
vaikų.
Tuo metu visoje Europoje apie moters reprodukcinius or­
ganus žinota labai nedaug. Manyta, kad m oterų kūne yra per

m
 daug drėgmės, ji stokoja gyvybinio karščio, o vyro kūne esan­
tis karštis tampa sėkla. Moters menstruacijos buvo vertina­
mos kaip teršiančios kūną. Kiaušidžių vaidmuo apvaisinimui
nustatytas tik XIX amžiuje. Iki tol buvo manoma, kad vyro
sėkla apvaisinant atlieka pagrindinį vaidmenį, netgi lemia
vaiko lytį ir suteikia jam sielą. Moters gimda ir jos aplinka yra
tik atsakinga už sėklos priėmimą ir vaisiaus išsaugojimą. To­
dėl moters organizmas turėjo būti tinkamai subrendęs.
LKD visuomenėje prieš gimdymą nėščioji surašydavo tes­
tamentą, nes niekas nežinodavo, kuo jis baigsis. Besilaukian­
čios moterys, artėjant lemtingai
LKD visuomenėje prieš gim ­ gimdymo valandai, atlikdavo iš­
dym ą nėščioji surašydavo tes­ pažintį, priimdavo Ligonio sakra­
tam entą, nes niekas nežino­ mentą ir atsisveikindavo su savo
davo, kuo jis baigsis. artimaisiais. Kiekvienas nėštu­
mas grėsė ne tik sveikatai, bet ir
gyvybei. Dažni nėštumai nualindavo moters kūną, tai lem­
davo ir silpnesnę kūdikio sveikatą. Tuo metu ligoninių ar kitų
gydymo įstaigų nebuvo, moterys gimdydavo namuose. Iki
XVIII amžiaus gimdymas Europoje buvo tik moterų reikalas.
Prancūzija - pirmoji valstybė, kurioje atsirado vyrai akuše­
riai. LDK tokia naujovė buvo priimta tik XVIII amžiaus pa­
baigoje, ir vyrai akušeriai sunkiai pritapo. Besilaukiančioji per
gimdymą buvo remiama giminaičių, kaimynių ir pribuvėjų.
Naujai gyvybei ateiti į pasaulį dažnai padėdavo vyresnio am ­
žiaus moterys, jau susilaukusios vaikų ir turėjusios praktinių
žinių apie gimdymą. Šiuo metu populiarus cezario pjūvis iki
pat XIX amžiaus buvo kraštutinė galimybė išgelbėti vaiką, bet
tik tokiu atveju, jei buvo aišku, kad gimdyvei nepavyks išgy­
venti. Kai kurios moterys pastodavo po keliolika kartų, bet
ne visada pavykdavo susilaukti palikuonių. Pavyzdžiui, XVIII

112
amžiaus pradžioje gyvenusi Pranciška Uršulė Radvilienė iš
Višnioveckių laukėsi net dvidešimt kartų, pagimdė septynis
vaikus, iš kurių dešimties metų sulaukė vos trys.
Dėl įvairių priežasčių bet koks nukrypimas nuo normalaus
gimdymo baigdavosi kūdikio ir gimdyvės mirtimi. Dėl didelio
mirtingumo kaltos buvo ir prastos higienos sąlygos. Viena iš
naujovių, XVIII amžiuje LDK sumažinusi gimdyvių miršta­
mumą, - reikalavimas pribuvėjoms prieš imantis darbo gerai
nusiplauti rankas ir laikytis kuo didesnės švaros priimant gim­
dymą. Nemažai kūdildų mirdavo
per pirmuosius savo gyvenimo Viena iš naujovių, XVIII am­
metus. Dabar išsivysčiusiose ša­ žiuje LDK sumažinusi gimdy­
lyse miršta 9 naujagimiai iki vienų vių mirštamumą, - reikalavi­
metų iš 1000 gimimų, Lietuvoje - mas pribuvėjoms prieš imantis

8,5. Iki XIX amžiaus šis rodiklis darbo gerai nusiplauti rankas
ir laikytis kuo didesnės švaros
buvo kur kas didesnis, pavyzdžiui,
priimant gimdymą.
Anglijoje per pirmuosius gyve­
nimo metus mirdavo 150 iš 1000
gyvų gimusių, Prancūzijoje - apie 200. Nors nėra išsamesnio
tyrimo apie kūdikių mirštamumą LDK, manoma, kad šis rodi­
klis nedaug kuo skyrėsi nuo kitų šalių. Neišnešioti ir silpnesnės
prigimties naujagimiai dažniausiai mirdavo praėjus vos ke­
lioms valandoms ar paroms nuo gimimo. Kritiškiausias laiko­
tarpis vaiko gyvenime būdavo pirmieji gyvenimo metai, daž­
nai dėl šios priežasties oficialiuose dokumentuose jaunesni nei
metų vaikai netgi nefigūruodavo. Mažamečiai vaikai mirdavo
nuo įvairių ligų, kurių nemokėta gydyti. Daug kas priklausė
nuo vaiko organizmo atsparumo. XVI-XVIII amžiuje Vakarų
Europoje dėl įvairių infekcinių ligų, pavyzdžiui, dizenterijos,
skarlatinos, kokliušo, raupų ir įvairių traumų, pilnametystės
sulaukdavo vos pusė visų vaikų. Dar viena svarbi priežastis,

113
kodėl mirdavo vaikai, - trūko žinių apie jų priežiūrą, tai buvo
svarbu neturtingai gyvenantiems miestiečiams ir kaimiečiams.
Tuo laikotarpiu jau buvo suvokta, kokį pavojų nėščiajai
gali sukelti įvairūs sumušimai ar traumos. Artimieji stengda­
vosi apsaugoti moterį nuo tokių dalykų. Tačiau ne visi buvo
tokie išmintingi. Pasitaikydavo atvejų, kai vyrai primušdavo
savo nėščias žmonas. Štai Vilniuje pirklys 1669 metais buvo
kaltinamas sumušęs savo besilaukiančią žmoną ir atėmęs gy­
vybę savo būsimam kūdikiui. Pribuvėja net mačiusi ant gimu­
sio kūdikio ženklus, panašius į sutrenkimus ir sumušimus. Už
atimtą ką tik gimusio kūdikio gyvybę bausmės nebuvo dide­
lės. Dažniausiai buvo atsiperkama nedidele pinigine bauda ir
dvasinėmis atgailomis. Deja, net bandymai apsaugoti nėščiąją
nuo traumų nepadėdavo išvengti persileidimų. Jų pagrindi­
nės priežastys buvo prasta besilaukiančios moters priežiūra,
kuklios medicinos galimybės.
Nėštumas ir gimdymas nuo seno apipintas įvairiais prie­
tarais, iš moters elgesio buvo stengiamasi nustatyti būsimo
kūdikio lytį. Manyta, kad jei prieš pastodama moteris buvo
blyškaus veido, o nėščia pasidarė rausva, vadinasi, laukiasi sū­
naus. Jei būsima motina negali nusėdėti vienoje vietoje, tikė­
tina, kad laukiasi mergaitės. Nėščioji turėdavo paisyti ir tam
tikrų draudimų. Buvo prietaringai baiminamasi, kad besilau­
kianti moteris netaptų krikštamote, nes vienas iš vaikų mirs.
Manyta, kad tokio prietaro nesilaikymas tapo ir Lietuvos
didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos
žmonos Cecilijos Renatos mirties priežastimi. Besilaukdama
Cecilija Renata tapo Antano Jono Tiškevičiaus sūnų krikšta­
mote. Vėliau ji pati pagimdė negyvą kūdikį ir mirė praėjus
vos 11 dienų po gimdymo. Tokie nelaimingi atvejai dar labiau
sustiprindavo LDK visuomenėje gyvavusius prietarus.

114
 Besilaukiančios moterys ir jų artimieji stengdavosi imtis
visų atsargumo priemonių, kad nepakenktų vaisiui ir išvengtų
persileidimo ar priešlaikinio gimdymo. Buvo ypač stengia­
masi apsaugoti būsimą motiną nuo susijaudinimo ir stiprių
emocijų, saugoti jos ramybę. Moters tinkamo pasiruošimo
nėštumui požymis buvo reguliarus mėnesinių ciklas. Buvo
manoma, kad nereguliarios mėnesinės ar jų nebuvimas ne­
išvalo moters organizmo nuo kraujo pertekliaus ir jį užteršia.
Dėl tokio požiūrio manyta, kad nevaisingumas yra moters ne­
sveikumo požymis. Buvo teigiama, jei moters gimda per šalta,
ji sunaikina vyriškąją sėklą, o jei per drėgna - ją nuskandina ir
atmeta po lytinio akto.
Pagrindiniu nėštumą patvirtinančiu požymiu buvo vai­
siaus judesiai. Manyta, kad nuo šios akimirkos vaikas įgyja
sielą ir tampa gyvas. LDK visuomenė žinojo ir kitų požymių,
rodančių nėštumą, pavyzdžiui, jei moteris neturi mėnesio ap­
sivalymo tuo metu, kai ji to laukia, jei pastojus šeiminės pa­
reigos jai pasidaro nemalonios ir kelia pasibjaurėjimą. Daug
dėmesio buvo skiriama ir moters mitybos įpročiams, nes nėš­
čioji pamėgsta neįprasto skonio valgius, visų pirma raugintus,
sūrius ar saldžius. Dar vienas nėštumo ženklas buvo dažnai
pasikartojantis galvos skausmas. Papilnėjusi moters krūtinė
taip pat buvo siejama su būsimo vaiko atėjimu.
Tinkamas laikas gimdyti ateina pasikeitus devyniems Mė­
nulio ciklams, gimdant pirmiausia turi pasirodyti galva, vė­
liau - kaklas, prie šono prigludusios rankos, vaikas iki pėdų
turi išlįsti, padedamas pribuvėjos. Toks gimdymas laikomas
normaliu, visi kiti atvejai, kai pirma pasirodo vaiko rankos ar
pėdos, taip pat dvynių gimimas buvo sunkūs ir skausmingi.
Buvo manoma, kad dažniausia gimdymo kančių priežastis -
maža ir užsivėrus! gimda, taip pat įsčiose įsiveisus! pikta liga

115
ar suspausta šlapimo pūslė. Sunkinančia aplinkybe buvo lai­
koma ir tai, jei moteris gėdijasi gimdyti, jei ji pikta ir apimta
niršulio. LDK laikais tikėta, kad dukterys gimdomos leng­
viau, o sūnūs - ašarose ir kančiose. Vaikui persisukus ar esant
nepatogioje padėtyje, prasidėjus kraujoplūdžiui, pagalba gim­
dant būdavo nelabai veiksminga. Kartais netgi būdavo sužalo­
jamos naujagimio galūnės.
Kartais moteris viena turėdavo susidoroti su gimdymu.
Pavyzdžiui, vilnietė Pavlova buvo apkaltinta ką tik gimusio
kūdikio nužudymu, teisme ji pasakojo: „Kai mane suėmė
gimdymo skausmai, prie savęs neturėjau pribuvėjos, vaikas
apsisuko užpakaliu, pati vaiką ištraukiau iš pilvo, bet negirdė­
jau jo riksmo, jei vaikas ir buvo gyvas, dėl skausmo nieko ne­
jaučiau. Tuomet iš šlykštumo ir skausmo nukritau ant vaiko,
bet pati to vaiko nesmaugiau.“
Požiūris į nėštumą ir gimdymą ėmė keistis XVIII amžiuje.
Pradėjus Europos universitetuose teikti specialų išsilavinimą,
atsirado ir vyrų akušerių, taip pat imta steigti specialias aku­
šerijos mokyklas. Tokie vyrai turėjo daugiau žinių apie moters
anatomiją, gimdymo metu vykstančias komplikacijas, jie ga­
lėjo naudoti chirurginius įrankius ir taikyti savo patirtį. Ta­
čiau prireikus kokios nors chirurginės intervencijos gimdyvei
likdavo labai menka tikimybė išgyventi. 1781 metais Vilniaus
universitete oficialiai atidarius Medicinos fakultetą kartu su
chirurgijos kursu pradėta dėstyti ir akušerija.
Rubenso meno paslaptis - viskam suteikti džiaugsmingos
gyvybės - iki šiol audrina dailės mėgėjų vaizduotę. Tačiau m i­
tybos specialistai turėtų jam daug priekaištų.
Yra žinomas posakis: „Kas per daug, tas nesveika.“ Jis
tinka ir būsimos gimdyvės valgiaraščiui. Nustatyta, kad gausi
ir neracionali nėščiosios mityba gali ne tik paveikti vaisiaus

116
augimą ir vystymąsi, bet ir tapti būsimo kūdikio ilgalaikio
negalavimo, lėtinių ligų priežastimi. Niekas neabejoja, kad
vaisiaus augimo sutrikimai gali
ateityje nulemti tokias ligas kaip Rubenso meno paslaptis -
nutukimą, cukrinį diabetą, šir­ viskam suteikti džiaugsmin­
dies ir kraujagyslių ligas. Kai ku­ gos gyvybės - iki šiol audrina
rių maisto dėmenų trūkumas gali dailės mėgėjų vaizduotę. Ta­

būti tam tikrų naujagimio apsigi­ čiau mitybos specialistai tu ­

rėtų jam daug priekaištų.
mimų priežastis. Jeigu šeima pla­
nuoja nėštumą, moteris dar iki
pastojimo turėtų pradėti vartoti folio rūgštį (vitaminą B9) -
tris mėnesius iki pastojimo ir mažiausiai iki antrojo nėštumo
trimestro. Folio rūgštis reikalinga formuojantis embriono
nerviniam vamzdeliui. Jos trūkstant, gali atsirasti nervų sis­
temos apsigimimas - smegenų išvarža. Moteris turėtų vartoti
folio rūgštį kaip maisto papildą - paros dozė yra 400 mikro-
gramų. Folio rūgšties turi makaronai, duona, jos yra beveik
visose daržovėse, o ypač gausu špinatuose, salotų lapuose,
brokoliuose, žaliose pupelėse, bulvėse.Nors apie nėščiosios
mitybą prirašyta daug medicinos literatūros, yra svarbios ke­
lios taisyklės. Viena paprasta taisyklė - moteris neturi atsisa­
kyti sveikos mitybos įpročių, kurių laikėsi iki nėštumo. Gerai
žinoma, kad nėščioji turi priaugti svorio - tai normalu, susiję
su vaisiaus augimu. Tačiau tai nereiškia, kad ji turi valgyti kur
kas daugiau, „kad būtų geriau“ jos įsčiose augančiai naujai gy­
vybei. Dėl optimalaus svorio prieaugio nėščioji turėtų pasitarti
su savo gydytoju. Nereikėtų ieškoti „specialaus“ ar „vertinges­
nio“ maisto ir juo praturtinti savo valgiaraštį, pavyzdžiui, val­
gyti egzotinių vaisių, jūrų gėrybių ar ko nors panašaus. La­
biausiai tinka mūsų krašte augantys vaisiai ir daržovės. Tinka
ir mėsa, ir žuvis, ir kitas įprastas maistas, nedidinant jo kiekio,

117
 gal tik vartojant mažesnėmis porcijomis, bet dažniau. Aišku,
reikėtų atsisakyti alkoholio, geriausia - visiškai.

G im d y m a s n a m u o s e :
ka i la im ė ir n e la im ė v o s p e r ž in g s n į

Pastaruoju metu vis dažniau moterys kovoja už teisę gimdyti

namie. Bet kur kas dažniau medikams tenka prabilti apie tai,
kuo baigiasi tokia drąsa. Esu įsitikinęs, kad nelaime pasibaigęs
gimdymas namuose prilygsta netyčinei žmogžudystei. Sepsis,
kūno atšalimas, sutrikęs kvėpavimas, gimdymo trauma - dėl
tokių sunkių sveikatos sutrikimų naujagimis patenka į gy­
dytojų rankas. Kartais jų pastangos išgelbėti mažylio gyvybę
baigiasi skaudžiu pralaimėjimu. Ar dėl to kalti vien medikai?
Kai liaupsinamas gimdymo na­
Esu įsitikinęs, kad nelaime pa­ mie grožis, norėčiau remtis ne tik
sibaigęs gimdymas namuose emocijomis, bet ir faktais. Manęs
prilygsta netyčinei žmogžu­ nedomina sentimentalūs pasako­
dystei. jimai apie tai, kaip vaikas ateina į
šį pasaulį nematydamas baltų m e­
dikų chalatų. Gimdymo namie šalininkai stengiasi daug ką n u ­
tylėti. Todėl nesėkmingas istorijas tenka priminti medikams.
Atsivėrus geležinei uždangai, jaunos moterys Lietuvoje
staiga suprato, kad galima gimdyti ir namie. Kai kurios jų
tvirtai įsitikinusios, kad vaiko gimimas ligoninėje susijęs su
trauma, su skausmu ir kančia, o atėjęs į pasaulį įprastoje aplin­
koje jis galėtų viso to išvengti. Ar iš tikrųjų namie gimę vaikai

118
patirs mažiau streso? Ar jie bus laimingesni? Tai - tema, apie
kurią aš galiu kalbėti valandų valandas, esu apie tai pasisakęs
ne vienoje televizijos laidoje, spaudoje.
Ateidamas į pasaulį naujagimis yra tabu la rasa {lot. - tuš­
čia lenta), jis neturi jokio neigiamo patyrimo ir nežino, kas jo
laukia. Pats gimdymo procesas - jau stresas naujagimiui. Bet
gamtoje taip viskas sutvarkyta, sakyčiau, netgi ne mes, žmo­
nės, taip viską tvarkome, o Aukščiausiasis, - stresas būtinas
naujagimiui, kad jis galėtų pradėti normaliai gyventi. Pirmą
kartą naujagimis sušunka ne todėl, kad jam skauda ir bloga,
jis turi surikti iš visų jėgų, kad išsiskleistų jo plaučiai, kad jis
galėtų pradėti savarankiškai kvėpuoti.
Pirmosiomis gyvenimo akimirkomis įvyksta dar vienas
svarbus dalykas - dėl streso naujagimio organizme išsiskiria
daug hormonų, o šie hormonai padeda pertvarkyti kraujo­
taką, išsiskleisti plaučiams, sure­
guliuoti skysčius. Stresas, kurį vai­ Pirmą kartą naujagimis su­
kas patiria gimdamas, jam padeda šunka ne todėl, kad jam
prisitaikyti prie naujo pasaulio. skauda ir bloga, jis turi surikti
Tas pasaulis yra visiškai kitoks, iš visų jėgų, kad išsiskleistų jo
palyginti su tuo, kuris buvo ma­ plaučiai, kad jis galėtų pradėti

mos įsčiose. Sklandus perėjimas iš savarankiškai kvėpuoti.

gimdos, kurioje vaisius plaukiojo

skystyje, į aplinką, kurioje jis pats turi kvėpuoti supančiu oru,
labai svarbi gyvenimo akimirka, galinti nulemti jo ateitį.
Nė vienas vaikas negali natūraliai gimti be streso, net ir
sklandžiausias fiziologinis gimdymas yra susijęs ir su moters,
ir su naujagimio stresu. Nesvarbu, kur naujagimis gimtų, -
namuose ar ligoninėje, jam svarbu patirti šį stresą. Negaliu
pritarti minčiai, kad gimdymas namuose galėtų kuo nors būti
naudingesnis naujagimiui nei gimdymas ligoninėje. Jis stresą

119
patirs ir gimdamas namuose, ir gydymo įstaigoje, nes stresas
yra gimdymo dalis.
Kiek man teko susidurti su gimdymo namuose padariniais,
bendrauti su tėvais, įsitikinau, kad tokį būdą rinkdamiesi tėvai
galvoja pirmiausia apie savo, o ne naujagimio poreikius. Būsima
gimdyvė mąsto apie patogumą, apie tai, kaip ji gulės vonioje,
mėgausis žvakių šviesa, grožėsis pamerktomis gėlėmis, uostys
malonius kvapus. Niekas nekalba apie tai, kas laukia naujagi­
mio. „Aš noriu jaustis kaip namie, - toks dažniausiai būna bū­
simos gimdyvės pageidavimas. - Noriu, kad greta manęs būtų
mylintis vyras, o ne pikti baltais chalatais vilkintys medikai.“
Liūdna, kai tėvų nuomonė pagrįsta vien egoizmu ir savo
interesų paisymu. Esame gelbėję naujagimį, kurio tėvai, ži­
nodami apie gresiantį priešlaikinį gimdymą, nepaisė medikų
įspėjimo. Jie vis tiek apsisprendė gimdyti namuose. Jie buvo
įsitikinę, įkalbėję save, kad viskas bus gerai. Tačiau kai gimęs
naujagimis negalėjo normaliai kvėpuoti, tėvai suprato, kad be
medikų pagalbos neišsivers. Naujagimiui nustojus kvėpuoti,
tėvai kvietė greitąją pagalbą, jis buvo nugabentas į artimiausią
rajono ligoninę, bet jo kūno temperatūra nesiekė nė 34 laipsnių
Celsijaus. Tėvai negalėjo žinoti vieno svarbaus dalyko: jei nesu­
teikiama kvalifikuota pagalba ir nesukuriama ypatinga aplinka,
neišnešiotas naujagimis gali vos per 15-20 minučių prarasti ke­
lis laipsnius kūno temperatūros. Tai - didelis pavojus gyvybei,
nes vaikas gali mirtinai sušalti. Mums pavyko išgelbėti mažylį,
tačiau staigus kūno temperatūros sumažėjimas gali baigtis m ir­
timi netgi tada, kai nėra kitų reikšmingų pakitimų.
Tą kartą naujagimį pavyko išgelbėti ir tėvų viltis nesudužo.
Naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus gydytojams teko
daug stengtis, kad mažylis išgyventų. Aš nepalaikiau ir nie­
kada nepalaikysiu tokių „eksperimentų“, nes žinau, kaip ne-

120
saugu gali būti gimdyti namie. Gimdymas gali sukelti kompli­
kacijų ir gimdyvei, ir naujagimiui. Merfio dėsnis sako, kad jei
kas turi atsitikti blogiausio, būtinai atsitiks ir būtinai atsitiks
tuo pačiu metu. Medikai puikiai žino, kad netikėtai kilusios
komplikacijos gimdant gali kelti grėsmę ir motinai, ir nau­
jagimiui. Pavyzdžiui, jei gimdyvei įvyko placentos atšoka ir
prasidėjo kraujavimas, naujagimis gali gimti be širdies tonų,
jį reikia nedelsiant pradėti gaivinti - ir ne bet kaip, o kvalifi­
kuotai. Tokiu atveju ir gimdyvei gali reikėti skubios pagalbos,
vadinasi, turi dirbti kelios medikų brigados. Ką tokiomis su­
dėtingomis aplinkybėmis gali pasiūlyti greta esantis mylintis
vyras ar pribuvėja? Delsti negalima. Kiekviena minutė labai
brangi, net ir atvykę medikai ne visada gali padėti.
Dirbdamas daug metų Naujagimių intensyviosios terapi­
jos skyriuje, ne kartą turėjau padėti ar net gelbėti namie gi­
musį vaikutį. Būta visokių atvejų, ne visi jie baigėsi sėkmingai.
Kartą tėvams turėjau pranešti skaudžią žinią, kad jų vaikelis
mirė nuo kraujo užkrėtimo, vadinamojo naujagimių sepsio.
Po šios netekties ir mums, medikams, liko daug neatsakytų
klausimų. Vienas jų - kaip tai galėjo įvykti, kaip pavojingos
bakterijos pateko į vaiko kraują. Mes niekada nežinome, ko­
kiomis sąlygomis gimdoma namuose, kaip jam nukerpama
virkštelė, kraujo užkrėtimo priežasčių yra daug.
Slinkdamas gimdymo takais, naujagimis apsisėja motinos
bakterijomis, gali jų praryti ar įkvėpti. Moters gimdymo ta­
kuose natūraliai įsikūrusios bakterijos dažniausiai naujagimiui
nepavojingos. Kita vertus, išaiškėjus tam tikriems žaibiškai be­
sivystančios infekcijos simptomams medikai gali įvertinti nau­
jagimio būklę ir jam skubiai suteikti reikiamą pagalbą.
Vienas dažniausių naujagimių sepsio sukėlėjų - beta gru­
pės streptokokas, lemiantis žaibišką naujagimio būklės blo­

121
gėjimą ir neretai tampantis mirties priežastimi. Dalis m oterų
yra šios bakterijos nešiotojos, dažniausiai net nieko neįtarda-
mos. Naujagimis gali apsisėti tokiomis bakterijomis gimda­
mas natūraliais gimdymo takais, tai jam gali kelti m irtiną pa­
vojų. Sunku įvertinti tokią riziką gimdant namie. O ligoninėje
įmanoma užbėgti nelaimei už akių, pavyzdžiui, prieš gimstant
naujagimiui gimdyvei yra skiriama antibiotikų. Tokia prak­
tika padeda keliolika kartų sumažinti tikimybę, kad naujagi­
miui žaibiškai išsivystys sepsis.
Dar vienas nelauktai ir netikėtai kylantis pavojus, dėl kurio
naujagimis gali visą gyvenimą likti neįgalus, - kai jis gimsta
pridusęs. Tai vadinamoji asfiksija gimstant. Net ir medikams
ne visada pavyksta ją numatyti iš anksto, nes priežasčių gali
būti įvairių. Jeigu gimdančiai moteriai yra nustatoma rizi­
kos veiksnių, medikai visada iš anksto ruošiasi gaivinti gims­
tantį naujagimį. Paruošiama gaivinimo vieta, priemonės, iš
anksto susitariame, kokius gaivinimo veiksmus atliks vienas
ar kitas komandos narys. Tai iš tiesų gerai suderintas medikų
komandos darbas, kuris leidžia laiku ir kvalifikuotai suteikti
naujagimiui pagalbą. Laiku gaivinant, yra daug vilčių, kad jis
išgyvens ir užaugs sveikas. Apie kokį kvalifikuotą gaivinimą
galima kalbėti naujagimiui gimstant namie? Laiku nesutei­
kus kvalifikuotos pagalbos, toks naujagimis gali mirti arba dėl
smegenų pažeidimo likti neįgalus. Tada tėvams belieka guos­
tis, kad tokia buvo Dievo valia.
Dar prieš kelis dešimtmečius, sovietiniais laikais, buvo nor­
malu vienoje patalpoje gimdyti keturioms ar šešioms moterims,
viena keikiasi, kita rauda, trečia kenčia sukandusi dantis ir tyli.
Buvo nenormali padėtis, nes šalia jų negalėdavo būti jokio ar­
timo žmogaus, niekas į gimdyklą neįleisdavo nei tėvo, nei kitų
artimųjų. Blogai, nes gimdymas - privatus ir intymus dalykas.

122
Naujagimio gimimas - tai šeimos šventė, todėl visiškai supran­
tama, kad šeimai norisi susikurti šventišką aplinką. Esu įsitiki­
nęs, kad moteriai gimdant turi dalyvauti ir naują gyvybę pra­
dėję vyrai. Vyro buvimas būtinas.
Jei jis myli savo moterį, kuri jam
Esu įsitikinęs, kad moteriai
gimdo vaiką, turi būti šalia jos, nu­ gimdant turi dalyvauti ir naują
raminti ją, paimti už rankos, apka­ gyvybę pradėję vyrai. Vyro bu­
binti, pasakyti gerą žodį. Moteriai vimas būtinas. Jei jis myli savo
tokia psichologinė pagalba svarbi, moterį, kuri jam gimdo vaiką,
nes ji patikėjo jam savp kūną, savo turi būti šalia jos, nuraminti ją,
dvasią. Gimdyti nėra lengva. paimti už rankos, apkabinti,

Įsiplieskus diskusijai esu girdė­ pasakyti gerą žodį. Moteriai

jęs, kaip kai kurie drąsiai rėžia - tokia psichologinė pagalba

svarbi, nes ji patikėjo jam savo
esą mūsų močiutės ir promočiutės
kūną, savo dvasią.
gimdė tiesiog laukuose, pjauda-
mos rugius ar kąsdamos bulves, tai
ką, mes namuose patys pagimdyti negalėsime? Aš savo ruožtu
„pajuokauju“, kad moteris gali pagimdyti sveiką naujagimį ir
automobilyje, ir traukinyje, ir lėktuve, jei tas gimdymas nor­
malus. Manęs neįtikina pavyzdžiai, kaip Lietuvoje gimdė anks­
tesnių kartų moterys. Visi žino, kad tais laikais, kai gimdydavo
mūsų močiutės ir promočiutės, nemažai naujagimių ir gimdy­
vių mirdavo. Moterys gimdydavo po 5-7 vaikus, o kartais ir
10-12, nes iš anksto žinojo, kad dalis jų neišgyvens. Tada buvo
kiti laikai. Didelis naujagimių ir gimdyvių mirtingumas ir da­
bar būdingas ekonomiškai atsilikusiose pasaulio valstybėse.
Dėl medicinos pažangos naujagimių mirtingumas smar­
kiai sumažėjo, todėl mums nebūtina gręžtis į praeitį. Iš esmės
pakito ir gimdymo sąlygos ligoninėse: įsigyta geros, m oder­
nios aparatūros, pagerėjo medikų kvalifikacija, visiškai pasi­
keitė ir medikų požiūris į šeimą, jos gimdymo šventę. Medikai

123
 stengiasi sukurti ne tik saugią, bet ir šeimai draugišką aplinką.
Tapo įprasta, kad vyras ar kitas šeimos artimasis būna šalia
gimdyvės. Vargu ar rasite bent vieną ligoninę Lietuvoje, ku­
rioje dvi ar dar daugiau m oterų kartu gimdytų toje pačioje
patalpoje. Mūsų šalies ligoninėse stengiamasi atsižvelgti į
gimdyvės ir šeimos norus bei pageidavimus. Moteris gali
gimdyti atskiroje patalpoje, kur
Svariausias argumentas, ko­ gali dalyvauti jos vyras ar kitas ar­
dėl gimdyti ligoninėje yra ge­ timas žmogus - sesuo, m otina ar
riau nei namie, tai - gimdymo pribuvėja. Niekas to nedraudžia.
saugumas. Jei moteris nori kurį laiką praleisti
šiltoje vonioje, toks pageidavimas
taip pat bus išpildytas. Visi priekaištai, kad ligoninėje nėra
aplinkos, panašios į namų sąlygas, dabar atsimuša kaip žirniai
į sieną, nes jie neturi jokio pagrindo.
Svariausias argumentas, kodėl gimdyti ligoninėje yra ge­
riau nei namie, tai - gimdymo saugumas. Ligoninėje gimdy­
mas prižiūrimas medikų, jie nuolat stebi gimdyvę, gimdymo
eigą - kaip gimdymui pasiruošia gimdos kaklelis, registruoja
vaisiaus širdies tonus, nuolat vertina vaisiaus būklę. Kilus
menkiausiai gimdymo komplikacijai, visa medikų komanda
pasiruošusi padėti.
Ką tokiu atveju darytų pribuvėja, būdama šalia gimdyvės
namuose? Ji neturi jokių medicinos priemonių, padedančių
gaivinti vaiką. Ji neturi patirties ir įgūdžių gelbėti naujagimį.
Toks vaikas pasmerktas žūti dėl nemokšiškumo. Kita vertus,
jei pribuvėja ir turi tam tikrų žinių, ji neturi teisės to daryti,
nes neturi licencijos, specialaus medicininio išsilavinimo
teikti skubiąją pagalbą.
Kad gimdyti namie nėra saugu, manau, turi suprasti ne tik
tėvai, bet ir pribuvėja. Dauguma medikų, net ir būdami savo

124
srities profesionalais, nesutiktų dalyvauti namų gimdyme, nes
žino, kad gimdymui pakrypus nenumatyta vaga, jie vargu ar
galėtų padėti gimdyvei ar naujagimiui, neturėdami tinkamų
priemonių ir sąlygų, nejausdami greta esančio kolegos pe­
ties. Tokiam žingsniui galėtų ryžtis arba visiškas kvailys, arba
goduolis, kuriam pažadėta nemaža pinigų suma. Be to, kiek­
vienas medikas būtinai prisimins duotą Hipokrato priesaiką
ir laukiančią atsakomybę už įvykusią nelaimę.
Kas iš tiesų atsako už nesėkmes, gimdant namie? Ogi nie­
kas! Tėvai guodžiasi Dievo valia, pribuvėja žino, kad jos veiks­
mams įvertinti negalime taikyti Pacientų teisių ir žalos sveika­
tai atlyginimo įstatymo, nes ji nėra medikė, neturi licencijos ir
negali teikti medicinos paslaugų. Dažnai ji pasislepia „už sce­
nos uždangos“ - manęs čia nebuvo, aš gimdymo nepriėmiau,
buvau šalia, kitame kambaryje. Liūdniausia, kad jauni tėvai
labai dažnai tokią pribuvėjos poziciją palaiko.
Pasvarstykime, kas nutinka, jei vairuodamas automobilį
žmogus netyčia užkliudo pėsčiąjį, ir šis nuo patirtų traum ų
miršta. Tai vertinama kaip netyčinė žmogžudystė, o vairuoto­
jas, dėl kurio kaltės įvyko nelaimė, gali būti nuteistas. Gimdy­
mas namuose taip pat gali būti susijęs su vaiko mirtimi. Tokiu
atveju niekas netraukia tėvų baudžiamojon atsakomybėn, nie­
kas neatsako už tai, kad tėvai pasirinko tokį gimdymo būdą,
niekas nenagrinėja gimdymo ir naujagimio mirties aplinky­
bių. Pasitaiko, kad ir patys medikai, žinoma, ne už „ačiū“, pa­
deda sutvarkyti naujagimio mirties liudijimo dokumentus.
Manau, tai teisinis paradoksas, egzistuojantis Lietuvoje, nes
vienu atveju už netyčinę žmogžudystę yra baudžiama, o už
netyčinę naujagimio žmogžudystę - ne.
Yra dar vienas dalykas, apie kurį visu balsu šaukia gim­
dymo namuose šalininkai: medikai privalo garantuoti gimdy­

125
 vės ir naujagimio saugumą, net jei moteris apsisprendžia gim ­
dyti namuose. Dažniausiai pateikiamas Olandijos pavyzdys,
kur apie 70-80 proc. gimdyvių gimdo namuose. Bet užmirš­
tama, kad Olandija - tai ne Lietuva. Olandija liberali ne tik
šiuo klausimu - joje leidžiama prekiauti narkotikais, ši šalis
yra įteisinusi eutanaziją. Manau, tai nėra geriausias pavyzdys.
Kiekviena šalis pasirenka savo kelią, atsižvelgdama į tradici­
jas, papročius, finansines galimybes. Neretai pamirštama pa­
minėti, kad Olandijoje prie kiekvienos tokios gimdyvės daly­
vauja medikas, o prie namo durų stovi paruoštas automobilis.
Įvykus nenumatytoms kompli­
Iš visos širdies pritarčiau gimdy­ kacijoms, gimdyvė ar naujagimis
mo namuose šalininkų skun­ bus nuvežti į artimiausią ligoninę.
dams apie žmogaus teisių pa­ Pamirštama, kiek kainuoja tokia
žeidimus ir siūlyčiau įteisinti paslauga, o ji kainuoja nemažai.
tokią pagalbą, bet su sąlyga, Ar šeima būtų pasiruošusi už to­
kad teisinė ir finansinė gim­ kios brigados budėjimą pakloti
dymo namuose atsakomybė
keletą tūkstančių eurų (juk vieno
atitektų tėvams.
tokio medikų „vizito“ išlaidas nėra
sunku apskaičiuoti)? Ar gali vals­
tybė leisti sau tokią prabangą? Manau, kad ne. Net jeigu šis
klausimas ir būtų įteisintas. Keistokai, jeigu ne kvailai skamba
šalininkų gimdyti namuose apeliacija į žmogaus teises ir gra­
sinimai kreiptis į Europos Sąjungos institucijas, kad Lietuvos
valstybė nesudaro sąlygų moterims gimdyti namuose. Iš vi­
sos širdies pritarčiau gimdymo namuose šalininkų skundams
apie žmogaus teisių pažeidimus ir siūlyčiau įteisinti tokią
pagalbą, bet su sąlyga, kad teisinė ir finansinė gimdymo na­
muose atsakomybė atitektų tėvams. Pasidairykime į kitas Eu­
ropos valstybes, pavyzdžiui, kaip šis klausimas buvo išspręstas
vienoje turtingiausių Europos valstybių - Šveicarijoje. Mote-

126
ris laukiasi, ji apžiūrima specialistų, kurie ją įspėja, kad nėš­
tumas komplikuotas, todėl gimdyti patariama tam tikro lygio
ligoninėje. Jei moteris atsisako ir aiškina, kad nori gimdyti
vietinėje kantono ligoninėje, kuri yra netoli jos namų, bet ši
ligoninė neatitinka medikų siūlomos ligoninės lygio, dėl ga­
limų padarinių visa atsakomybė tenka moteriai ir šeimai, pir­
miausia finansinė. Tokioje ligoninėje ji galėtų gimdyti, jeigu
gimdymas būtų visiškai normalus. Šveicarijoje svariausias žo­
dis tenka draudimo bendrovei, kuri jokiu būdu nesutiks ten­
kinti moters ar šeimos užgaidų: įvykus nelaimei, gimdyvės ar
naujagimio gydymo našta gula ant šeimos pečių. Patikėkit, ši
našta ne kiekvienai Šveicarijos piliečių šeimai yra pakeliama.
„Sąmoningi ir paklusnūs“ Šveicarijos piliečiai dažniausiai
klauso medikų rekomendacijų ir važiuoja gimdyti ten, kur tu ­
rėtų. Bet jokiu būdu ne namuose. Šveicarijos pavyzdys rodo,
kad labiausiai žmones drausmina pinigai, dėl jų aukojami net
norai ir ambicijos.
Jei Lietuvoje tėvams reikėtų sumokėti už savo vaiko gy­
dymą Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje, jie taip
pat susiimtų už galvos. Manau, gerokai sumažėtų skaičius
nėščiųjų, pageidaujančių gimdyti namie.
Neretai gimdymo namuose šalininkės griebiasi kito argu­
mento: „Ar norite pasakyti - jei moteris gimdo ligoninėje, ten
nieko neatsitinka?“ Būsiu atviras, ligoninėje taip pat visko pa­
sitaiko, tačiau joje dirba patyrusių specialistų komanda: aku­
šerė, gydytojas akušeris ginekologas, anesteziologas, gydyto­
jas neonatologas, yra būtina medicinos įranga ir daug įvairių
priemonių. Būtinoji pagalba gali būti suteikta nedelsiant - ir
naujagimiui, ir gimdyvei.
Neseniai Amerikos akušerijos ir ginekologijos žurnale
buvo išspausdintas straipsnis, kuriame lyginamas naujagimių,

127
planuotai gimusių namie (dalyvaujant patyrusiam medikui!),
ir naujagimių, išvydusių pasaulį ligoninėse, mirštamumas.
Paaiškėjo, kad akušerinių komplikacijų skaičius šiose grupėse
mažai skyrėsi, tačiau namuose gimusių naujagimių m iršta­
mumas buvo du kartus didesnis, o atmetus naujagimius, ku­
riems buvo nustatyta apsigimimų, tas skirtumas išaugo iki
trijų kartų. Šis straipsnis atskleidė dar vieną tendenciją - net
ir tada, kai gimdyti iš anksto būdavo suplanuota namie, daliai
gimdyvių ar naujagimių tai baigdavosi vežimu į ligoninę. Ką
tada sakyti apie gimdymus namuose, kur dalyvauja ne patyręs
medikas, o tik tėtis arba pribuvėja?
Man labai patinka jaunų šeimų, gyvenančių išsivysčiusiose
šalyse, noras iš anksto aplankyti ligoninę, kurioje planuojama
gimdyti. Būsimi tėvai apžiūri gimdymo palatą, kur gimdyvė
praleis kurį laiką su naujagimiu, jiems parodoma net nauja­
gimių intensyviosios terapijos palata ar skyrius. Tai svarbu,
jei sergančiam arba neišnešiotam naujagimiui tektų suteikti
pagalbą. Toks vizitas į ligoninę nuramina tėvus, suteikia pa­
sitikėjimą medikais, padeda užmegzti ryšį su specialistais dar
iki gimstant naujagimiui. Prisimenu, kaip viena kūdikio besi­
laukianti JAV ambasados Lietuvoje darbuotoja pareiškė norą
susipažinti su mūsų skyriumi ir gydymo galimybėmis dar il­
gai prieš gimdymą. Tai buvo savaime suprantamas būsimos
gimdyvės noras. Galbūt jaunų moterų ar šeimų požiūris pasi­
keistų, jei Lietuvoje jos būtų skatinamos prieš gimdymą apsi­
lankyti ligoninėje. Tokia išvyka į gimdyklą padėtų atsikratyti
nuogąstavimų ir abejonių dėl „baltųjų chalatų“. Tokios laisvės
rinktis neturi „senomis istorijomis“ besivadovaujančios jau­
nos šeimos, pasiduodančios pagundai žmonių, kurie už nieką
neatsakydami vilioja į „gimdymo namuose rojų“. Deja, kai
kam šis rojus tampa pragaru.

128
 Iš tikrųjų niekas to nedraudžia, siūlau įteisinti tokius gim­
dymus, bet teisiškai turime nustatyti, kam teks visa atsako­
mybė. Jei žmogus gyventų vienas miške ir jam nereikėtų tai­
kytis prie visuomenės interesų, galėtų elgtis, kaip patinka.
Būdamas visuomenės narys ir
norėdamas gauti tam tikrų socia­ Jei žmogus gyventų vienas
linių garantijų, nė vienas žmogus miške ir jam nereikėtų taiky­
negali spjauti į kitų interesus. Ne­ tis prie visuomenės interesų,
gali naudoti visų mokesčių mokė­ galėtų elgtis, kaip patinka.
tojų pinigų vien tam, kad būtų pa­ Būdamas visuomenės narys
tenkinta jo užgaida. Civilizuotoje ir norėdamas gauti tam tikrų

visuomenėje nepuolama tenkinti socialinių garantijų, nė vienas

žmogus negali spjauti į kitų
vieno žmogaus užgaidos vien dėl
interesus.
to, kad jis to nori. Niekas rimtai
neatsižvelgs į jo skundą, kad pa­
žeidžiamos žmogaus teisės.
Man neramu, kad Lietuvoje net dvynių besilaukiančios
moterys ryžtasi gimdyti namie. Viena tokia moteris net pra­
sidėjus priešlaikiniam gimdymui apsisprendė gimdyti namie.
Kai gimė vienas dvynys, staiga gimdyvei pasidarė bloga. Grei­
tosios pagalbos automobilis atvežė leisgyvę moterį į ligoninę,
ji buvo nugabenta tiesiai į operacinę. Gelbėdami antrą vaisių,
gydytojai pradėjo ją ruošti cezario operacijai. O kaip elgėsi
gimdyvės sutuoktinis? Jis ėmė priešintis, netgi nenorėjo pa­
sirašyti sutikimo, kad tokia operacija būtų atlikta. Nors buvo
brangi kiekviena minutė, medikai turėjo gaišti ir aiškinti vy­
rui, kad tokia operacija neišvengiama, nes jis gali netekti ne
tik antro dvynio, bet ir likti našlys. Kai neišnešioti dvyniai pa­
teko į intensyviosios terapijos skyrių, viskas baigėsi gerai. Šis
pavyzdys rodo, kaip dažnai būsimi tėvai neįvertina gimdymo
rizikos.

129
 Tai - ne vienintelis atvejis, kai tėvai rodo įtarumą ir nepasi­
tikėjimą medikais. Esame įpratę jiems aiškinti kiekvieną pro­
cedūrą, kodėl ji būtina. Kita vertus, suprantu, ką žmogus gali
jausti, kai gydytojai užsimena apie pavojų jo artimiesiems.
Daugelis namie gimdyti apsisprendusių jaunų tėvų atrodo
taip, lyg kas nors juos būtų. tyčia suklaidinęs. Šiam žingsniui
jie ruošiasi ne vieną dieną, lanko tėvystės kursus, kur jiems
įteigiama, kad tikras gimdymo grožis gali būti tik namuose.
Laukiantys pirmagimio tėvai turėtų būti atsargesni ir labiau
pasitikėti medikais. Niekada nekaltinu naivių žmonių, nors
jie man būna panašūs į kokios nors sektos garbintojus, sten­
giuosi juos suprasti ir pakeisti jų požiūrį. Tačiau bendrau­
damas su tėvais, kurių namuose gimusį vaiką pavyko išgelbėti
nuo mirties, niekada nebūnu tikras, ar tokia trauma nepasi­
kartos, kai jie lauks šeimos pagausėjimo.
 Svarbiausia akimirka ir
gresiantys pavojai

Kam reikalingi sąrėmiai? Kada turi nubėgti vaisiaus vandenys?

Kiek ilgai trunka gimdymas? Ką reiškia „pernešioti“ vaiką?
Visi giminaičiai ir artimieji laukia pasiruošę kūdikio kraitelę, o
vaiko kaip nėra, taip nėra.
Nėštumas trunka apie 40 sa­ Jei gimsta 37-ą nėštumo sa­
vaičių, jos „auksinės“. Normalu, vaitę, naujagimis nelaikomas

kai kūdikis gimsta dviem savai­ neišnešiotu. Jei gimsta anks­

tėmis anksčiau ar dviem savaitė­ čiau nei 37-ių savaičių, jis bus
neišnešiotas.
mis vėliau. Nėščiosios organizme
turi susikaupti tam tikras kiekis
hormonų, kurie pradeda skatinti gimdos susitraukimus, tada
prasideda gimdymas, nuteka vaisiaus vandenys. Teoriškai
įmanoma numatyti gimdymo datą, bet tai dar nereiškia, kad
kūdikis gims būtent tą dieną. Jei gimsta 37-ą nėštumo savaitę,
naujagimis nelaikomas neišnešiotu. Jei gimsta anksčiau nei
37-ių savaičių, jis bus neišnešiotas.
Sąrėmis - šauklys, duodantis signalą, kad gimda ruošiasi
paleisti vaiką į kitą pasaulį. Jei moteriai prasideda sąrėmiai,

131
nereikia panikuoti. Sąrėmiai gali būti netikri, dar nereiškia,
kad moteris tuoj pat pagimdys. Sąrėmiai gali tęsis 12 valandų,
net 24 valandas. Kilus neaiškumų, nėščioji turėtų pasitarti su
savo šeimos gydytoju ar gydytoju ginekologu.
Gimdymo trukm ė susijusi ir su tuo, ar moteris gimdo
pirmą kartą, ar ne. Antrą kartą gimdant gimdymo takai būna
jau pasiruošę. Bet pasitaiko, kad naujagimis gimsta pridusęs,
jam asfiksija (deguonies trūkumas, kai kraujyje susikaupia
anglies dvideginio). Kokios priežastys tai lemia? Taip gali nu­
tikti dėl įvairių priežasčių. Viena jų - sutrinka placentos krau­
jotaka ir deguonies bei maisto medžiagų pernešimas vaisiui.
Negaudamas deguonies, vaisius pradeda kentėti, atsiranda
įvairiausių pakitimų, iš pradžių pradeda tankiau plakti širdis,
vėliau jos susitraukimai darosi vis retesni. Dažniausiai tokiu
atveju taikomas cezario pjūvis ir tokiu būdu padedama vaikui
gimti. Laiku nesuteikus pagalbos, vaikas žūva motinos gim­
doje. Gimdydama namie moteris net negali numatyti, kokia
rimta padėtis. Būtinas specialus aparatas kardiotachografas,
registruojantis vaisiaus tonus - širdies susitraukimų dažnį.
Tik atlikus tokį tyrimą, galima nėščiąją vežti į operacinę ir pa­
ankstinti gimdymą. Brangi kiekviena minutė, nes vaikas gali
gimti pridusęs arba negyvas.
Kartais apie vaisiaus kaklą būna apsisukusi virkštelė.
Virkštelė - bambagyslė, arterija, per kurią naujagimis gauna
kraujo, deguonies ir maisto medžiagų iš savo motinos. Jei
naujagimiui slenkant per gimdymo takus virkštelė smarkiai
užspaudžiama, sutrinka vaisiaus kraujotaka, jis nebegauna
deguonies, o tai labai blogai. Nesvarbu, ar vaisius dar m oti­
nos įsčiose, ar jau pakeliui į pasaulį, kuo ilgiau tęsiasi šis su­
trikimas, tuo blogiau. Tuo sunkesnės būklės būna gimęs vai­
kas. Jautriausias organas, kuris labiausiai nukenčia, yra galvos

132
smegenys. Smegenys vadinamos jauniausiu organu, nors jos
yra tobuliausios. Sutrikus kraujotakai ar pritrūkus deguonies,
jos yra greičiausiai pažeidžiamos.
Labiausiai nuogąstaujame dėl smegenų pažeidimų. Nie­
kada nežinai, ar pridusęs vaikas bus psichiškai ir fiziškai svei­
kas. Dėl šios priežasties būna pažeisti ir kiti organai, bet ilgai­
niui jų veikla normalizuojasi, o smegenų pažeidimai dažnai
būna negrįžtami. Bėda ta, kad dalis smegenų ląstelių neuronų
žūva. Medikai negali iš anksto visko numatyti. Todėl akuše­
rija ginekologija - viena pavojingiausių medicinos specialybių,
nes akušeris ginekologas visą laiką būna nežinioje. Kiekvienas
normalus gimdymas gali baigtis
patologija. Tai nepriklauso nuo Kiekvienas normalus gimdy­
medikų kvalifikacijos ir patirties, mas gali baigtis patologija. Tai
tokie dalykai nėra prognozuojami. nepriklauso nuo medikų kvali­
Kai kuriose valstybėse, pavyz­ fikacijos ir patirties, tokie daly­
džiui, JAV, būsimi medikai nesi­ kai nėra prognozuojami.

renka akušerijos ginekologijos,

niekas nenori specializuotis šioje srityje. Jei atsitiktų bėda,
gimtų negyvas ar nesveikas kūdikis, o medikas nebūtų apsi­
draudęs, turėtų visą gyvenimą mokėti šeimai kompensaciją.
Todėl šios srities medikams taikomos labai didelės draudimo
įmokos. Ne vienoje šalyje dėl didelės atsakomybės akušerių
ginekologų trūksta.
Yra žinoma, kad apie 70 proc. smegenų pažeidimų įvyksta
dar vaisiui esant motinos įsčiose - intrauterininiu laikotarpiu.
Taip atsitinka dėl įvairiausių nepalankių veiksnių, sukeliančių
smegenų pažeidimus. Prisimenu laikus, kai gimus pridusu­
siam vaikui durdavome pirštu į akušerius, manydavome, kad
jie dėl to kalti. Juk nėštumas buvo normalus, viskas buvo ge­
rai, vadinasi, kažkas kažką ne taip padarė.

133
 Bet toks požiūris klaidingas. Mokslas įrodė, kad sutrikus
placentos kraujotakai net išnešiotų naujagimių smegenys gali
būti pažeistos. Naujagimiui gali prasidėti traukuliai, kvėpavimo
sutrikimai, nors nėštumas buvo normalus ir nėščioji niekuo
nesiskundė. Bėda ta, kad galvos smegenų pažeidimą pamatome
tik gimus vaikui. Dar nėra sukurta tokių tyrimo metodų, kad
galėtume įvertinti šią patologiją, kol vaisius motinos įsčiose.
Ultragarso tyrimas nerodo jokių pažeidimų, nebent sme­
genyse susidaro kalcinatų arba ertmių - cistų. Jei pirmosiomis
paromis matome smegenyse cistų, vadinasi, pažeidimas įvyko
prieš kelis mėnesius. Ertmėms susidaryti reikia laiko, tai ne­
susiję su gimdymo trauma.
Kodėl, susidaro smegenų vandenė - hidrocefalija? Tai sme­
genų skysčio ir kraujo apytakos sutrikimas. Skystis nuolat
gaminasi smegenyse, per tam tikras jungtis jis turi nutekėti
į kraują, tokiu būdu vyksta apytaka. Jei toks nutekėjimas su­
trinka, smegenų skysčio daugėja, jos suspaudžiamos, nyksta,
o galva didėja. Šį sutrikimą lemia daug priežasčių, o gimdymo
trauma šiame sąraše užimtų vieną iš paskutinių vietų.
Vandenė kur kas dažniau pasitaiko neišnešiotiems nauja­
gimiams, nes jiems kur kas dažniau kraujas išsilieja į smegenų
skilvelius. Tada kraujo krešuliai užkemša natūralias angas, per
kurias smegenų skystis nuteka į kraują. Dėl to galva pradeda
didėti. Vandenės priežastimi taip pat gali būti infekcija, įvai­
rios smegenų vystymosi anomalijos.
Kalbos apie tai, kad vandenė yra gimdymo trauma, rodo
tik nemokšiškumą. Tėvams būna labai sunku susitaikyti su
tuo, kad vaikas apsigimęs, jie jaučia kaltę. Kur kas lengviau
pripažinti, kad vandenę sukėlė gimdymo trauma, nes tada ga­
lima suversti kaltę medicinos personalui. Taip veikia psicho­
loginis savigynos mechanizmas.

134
 Vandenė nėra beviltiška diagnozė. Žinoma, anksčiau tokie
vaikai neišgyvendavo, dabar sudaromos naujos jungtys, kai
į smegenų skilvelius įkišama žarnelė, ji nuleidžiama į pilvą,
tada smegenų skystis nuteka ir nesikaupia galvoje. Tai ne­
trukdo smegenims augti, tokie vaikai normaliai vystosi, auga.
Tas vamzdelis turi specialų vožtuvą, kai smegenų skysčio su­
sikaupia daug, padidėja spaudimas, vožtuvas atsidaro ir skys­
čio perteklius nuteka. Tai, kas anksčiau žmonėms atrodė labai
baisu, yra sėkmingai gydoma. Taigi, nėra baisi tragedija, net
jei vystosi smegenų vandenė, medikai moka, kaip tai regu­
liuoti. Tačiau jei vaisiaus vandenė nustatoma dar jam esant
gimdoje, intrauterininiu laikotarpiu, tai blogai. Tai reiškia,
kad skystis neleidžia vystytis smegenims.
Taikant ultragarsą įmanoma anksti nustatyti apsigimimus,
lemiančius organinius ir struktūrinius vaisiaus pakitimus.
Apie 70-80 apsigimimų pavyksta išaiškinti dar vaikui negi­
mus. Bandoma vaisių operuoti, atliekama vaisiaus chirurgija
arba tokios moterys vežamos į perinatalinius centrus, čia m o­
teris gimdo ir pirmosiomis gyvenimo dienomis kūdikis ope­
ruojamas.
Gelbstint vaisių nuo žūties taip pat gali būti atliekama en­
doskopinė ar paliatyvioji operacija. Kai kurie apsigimimai
lengvai koreguojami, o kai kuriais atvejais tokios operacijos
nieko gero neduoda. Padėjęs naujagimiui, pratęsi jo gyve­
nimą 20, 50 ar 80 metų. Tai pavyko pasiekti sukūrus m eto­
dus, kaip maitinti tiesiai į veną (parenterinį maitinimą), tai
buvo esminis lūžis. Kol tokio metodo nebuvo, naujagimiai
būdavo pasmerkti, ypač turintys virškinimo sistemos apsi­
gimimų, jie mirdavo iš bado. Dabar visas maisto medžiagas
naujagimis gali gauti į veną, kol subręsta ir pradeda veikti
virškinimo sistema.

135
 M itai ir tikrovė
apie pažangius m etodus

Mitai apie žmogaus kamienines ląsteles po truputį tampa tik­

rove. Esu įsitikinęs, kad mes stovime ant naujo medicinos
mokslo ir klinikinės praktikos slenksčio. Šių ląstelių taiky­
mas klinikinėje praktikoje padarys tokį perversmą kaip kad
antibiotikai ar pacientų intraveninis maitinimas. Kai kuriose
šalyse tokie eksperimentai atliekami ir su naujagimiais, pa­
vyzdžiui, suleidžiant kamieninių ląstelių Korėjoje sėkmingai
gydomi neišnešiotų naujagimių pažeisti plaučiai, o tokia liga
vadinama bronchoplautine displazija, arba naujagimių lėtine
plaučių liga. Sukurta nauja technologija padeda išgydyti ligas,
dėl kurių naujagimiai nesugeba kvėpuoti.
Eksperimentiniai tyrimai su gyvūnais atskleidžia nenusa­
komus kamieninių ląstelių panaudojimo horizontus. Neseniai
teko būti viename iš tarptautinių kongresų, kuriame moks­
lininkai demonstravo, kaip sušvirkštus kamieninių ląstelių į
pažeistas žiurkių smegenų sritis atsikuria normali smegenų
struktūra. Pastaruoju metu kamienines ląstelės sėkmingai
naudojamos gydyti kai kurias onkologines, genetines ligas.

136
Tai dar tik pirmieji viltingi žingsniai. Pasaulyje vyksta daug
klinikinių tyrimų, kurių tikslas - taikyti kamienines ląsteles
gydant vaikų cerebrinį paralyžių, autizmą, smegenų vandenę,
cukrinį diabetą. Vilčių daug, bet įtikinamų pergalių šiame
fronte dar nėra daug. Yra skeptikų, įspėjančių, kad per didelis
susižavėjimas kokiu nors nauju dalyku gali duoti nelauktų re­
zultatų, nors dalis žmonių įtikėję, kad kamienines ląstelės gali
būti panacėja nuo visų ligų ar net gali tapti amžinos jaunystės
eliksyru. Iš tikrųjų dar daug ko nežinome: kokios ląstelės yra
tinkamiausios gydyti vieną ar kitą ligą, kaip jas reikia dozuoti,
kokiu būdu geriausiai „pristatyti“ į paciento organizmą, koks
gali būti šalutinis poveikis ir kokie
padariniai ateityje. Dėl kamieni- Nors kamieninių ląstelių tai­
nių ląstelių populiarumo ne viena kymas medicinoje yra didelis
klinika ar atskiri asmenys bando žingsnis į priekį, šiandien dar
pasipelnyti. Juos mažai domina negalime būti tikri, kad ji bus

galimi pavojai. Kita vertus, ser­ panaudota tik žmonijos pa­

žangai.
gantieji neišgydomomis ar sun­
kiomis onkologinėmis ligomis,
praradę viltį pasveikti griebiasi kad ir šiaudo. Neabejoju, kad
šie ligoniai yra geriausias taikinys kamieninių ląstelių „didie­
siems specialistams“.
Kamienines ląsteles įmanoma išskirti iš įvairių audinių, bet
virkštelės kraujas - vienas turtingiausių šių ląstelių šaltinis.
Šios ląstelės gali transformuotis į kraujagysles, atskirus orga­
nus ar žmogaus audinius. Yra žinoma, kad virkštelės kraujo
kamienines ląstelės jau taikomos gydant kai kurias kraujo vė­
žio formas ir kitas ligas. Dėl šios priežasties daugelyje šalių
yra kilęs virkštelės kraujo surinkimo ir saugojimo bumas, pa­
vyzdžiui, JAV jau surinkta daugiau kaip milijonas virkštelės
kraujo vienetų, saugomų šeimos bankuose. Dar dalis virkš-

137
teles kraujo dovanojama arba saugoma. Virkštelės kamieni-
nių ląstelių bankai pradėjo savo veiklą ir Lietuvoje. Jie siūlo
surinktą virkštelių kraują saugoti apie 20-25 metus. Bet ne
už ačiū. Tokia paslauga kainuoja daugiau nei 2000 eurų, todėl
ne kiekviena šeima gali sau leisti tokį „malonumą“. Kai ku­
rios gimdyvės skundžiasi, kad šių bankų specialistai net įky­
riai perša savo paslaugas - skambina ar siunčia elektroninius
laiškus. Nors virkštelės kraują saugoti įmanoma ir Lietuvoje,
virkštelės kamieninių ląstelių persodinimas pas mus dar ne­
atliekamas. Tai ateities perspektyva arba galimybė surinktą
virkštelės kraują gabentis kur nors į užsienį.
Pritariu minčiai, kad virkštelės kraują reikia saugoti, nes
galbūt atėityje kas nors sukurs naują būdą, kaip gydyti ka-
mieninėmis ląstelėmis, gali paskatinti medicinos mokslo pa­
žangą. Tačiau turime suprasti, kad virkštelės kraujas yra tik
vienas iš kamieninių ląstelių šaltinių. Iš kiekvieno audinio ga­
lima išskirti kamieninių ląstelių, tai įmanoma taikant naujas
ląstelių auginimo technologijas. Kraujas - tik viena iš terpių,
kur lengviausia atskirti kamienines ląsteles. Tai nėra kas nors
unikalaus ir išskirtinio.
Paimti ir saugoti kraują - viena paprasčiausių procedūrų.
Kur kas sudėtingiau iš kraujo išskirti kamienines ląsteles ir jas
tinkamai paruošti, kad būtų įmanoma persodinti. Šiandien
mokėdami už virkštelės kraujo saugojimą žmonės neįvertina
kamieninių ląstelių ruošimo išlaidų, o jos gali kainuoti kelis­
kart brangiau nei kraujo saugojimas. Lieka didelė nežinomybė,
kada galėsime pasinaudoti surinktu krauju, ar jis kada nors
bus reikalingas kuriam nors šeimos nariui.
Esu įsitikinęs, kad kamieninių ląstelių technologijos šian­
dien gali būti prieinamos tik pasiturintiems žmonėms, nes jos
daug kainuoja. Tuo gali naudotis išskirtinė visuomenės dalis.

138
Tokia padėtis sukuria savotišką nelygybę ir socialines prob­
lemas visuomenėje. Nors kamieninių ląstelių taikymas medi­
cinoje yra didelis žingsnis į priekį, šiandien dar negalime būti
tikri, kad ji bus panaudota tik žmonijos pažangai. Ar tai mūsų
nenublokš į praeitį? Prisiminkime, branduolinės energijos su­
kūrimas buvo didelė pažanga, bet branduolinio ginklo nau­
dojimas sukėlė žmonijai daug kančių.
Kaip žmonės taikys naujas medicinos technologijas? Ar tai
neatsigręš prieš juos pačius? Šiuo metu kamieninių ląstelių
tyrimai dosniai finansuojami. Ar nebus taip, kad ateis diena,
kai jie bus sustabdyti? Prisiminkime, kas atsitiko su žmogaus
embriono tyrimais. Jie uždrausti dėl etinių priežasčių. Tarp­
tautiniai susitarimai neleidžia to daryti, nors britų mokslinin­
kams puikiausiai pavyko užauginti ėriukus be biologinio tėvo
ir motinos. Mes dedame daug vilčių į naujas technologijas,
bet nuolat reikia prisiminti apie galimus pavojus.

G in č a i a p ie s v e ik ą ir n e s v e ik ą v is u o m e n ę -
s k a ič ių k a lb a

Mes, lietuviai, linkę idealizuoti praeitį. Ir mūsų protėviai buvo

galiūnai, sveikesni ir gražesni. Atsigręžti į praeitį vis labiau
norime tikriausiai dėl to, kad dabartis ne visada mus džiu­
gina. Ne vienas mėgsta postringauti, kad anksčiau kaime vai­
kai gimdavo sveiki, o moterys galėdavo gimdyti net laukuose.
Ir pagimdydavo, ir išaugindavo ne po vieną sveikuolį, šeimos
maitintoją. O dabar dažnai girdime, kad šeimoje yra vos vie­

139
nas kitas vaikas ir tie patys ligoti. Neretai net medikai tikina,
kad dabar reta kuri nėščioji yra visiškai sveika, pati būdama
silpnos sveikatos gimdo silpnus ir sergančius vaikus. Kažin ar
su tokiais samprotavimais galima sutikti. Statistika iškalbinga:
prieškario Lietuvoje kūdikių mirštamumas buvo vienas di­
džiausių Europoje - mirdavo ne mažiau kaip 50-60 naujagi­
mių iš 1000 gyvų gimusių. Žinodamos, kad ne visi vaikai išgy­
vens, kaime moterys dažniausiai gimdydavo po 10-12 vaikų,
iš kurių neretai pusė mirdavo. Išgyvendavo stipriausi, gamta
pati darydavo savotišką atranką. Neretai numirdavo ir pati
gimdyvė. Ir moterų, ir vyrų vidutinė gyvenimo trukm ė tuo­
metinėje Lietuvoje buvo kur kas trum pesnė nei dabar. Vargu
ar galime'kalbėti apie tai, kad ana Lietuva buvo sveikesnė.
Net ir sovietmečiu Lietuva turėjo vieną geriausių sveikatos
apsaugos sistemų Sovietų Sąjungoje. Tais laikais Lietuvoje kū­
dikių mirtingumas buvo pats mažiausias tarp visų „broliškų
respublikų“. Gaila, bet tada negalėjome savęs lyginti su kito­
mis šalimis, nes sovietinė statistika gyvais gimusiais naujagi­
miais registruodavo tik tuos, kurie gimdavo vėliau nei 28-ą
nėštumo savaitę ir sverdavo daugiau nei kilogramą. Mažes­
nieji buvo „nurašomi“ kaip gimę negyvi (abortai). Kartais
toks žmogutis, net ir gimęs gyvas, išgulėdavo kelias valandas
kokioje nors vonelėje ar kitame inde, kol apleisdavo šį pasaulį.
Sovietinė statistika turėjo būti viena geriausių pasaulyje, tokia
padėtimi šalyje niekas nesipiktino, nes neturėjo teisės, piliečių
nuomonė totalitarinei valstybei nebuvo svarbi.
O mažieji bandydavo kabintis už gyvenimo. Tiesa, kai ku­
riems pavykdavo, jeigu jie išsilaikydavo savaitę. Tada naujagi­
mis būdavo užregistruojamas, kaip gyvas gimęs ir iš nežinios
grįždavo į šeimą. Ir čia veikė savotiškas gamtos dėsnis - išgy­
vendavo stipriausi. Esminiai pokyčiai įvyko atkūrus Lietuvos

140
nepriklausomybę, kai iš pagrindų buvo pertvarkoma sveikatos
apsaugos sistema, o viena pirmųjų sričių, patyrusių reformą,
buvo motinos ir vaiko sveikatos apsaugos sistema. 1991-aisiais
Lietuva perėjo prie naujų gyvų gimusių naujagimių registra­
vimo tvarkos (nuo 22 savaičių nėštumo ir 500 gramų svorio),
pasiūlytos Pasaulio sveikatos organizacijos. Tai lėmė ir naujos
medicinos statistikos pradžią, nes jau galėjome save lyginti
su kitomis šalimis ir pasižiūrėti, kur mes esame. Sovietiniais
laikais rezultatai nebuvo džiuginantys: 1992 metais Lietuvoje
iš 1000 gyvų gimusių kūdikių beveik 18 mirdavo. Pastaruoju
metu Lietuva pasiekė puikių rezultatų, nes pavyko sumažinti
kūdikių mirtingumą iki 3-4 tūkstančiui gyvų gimusių. Dabar
rikiuojamės greta Europos Sąjungos šalių senbuvių. Lietuvoje
ėmė vis daugiau išgyventi ypač mažos kūno masės (mažesnių
už 1000 gramų) naujagimių, dabar jų išgyvena daugiau nei 60
procentų. Beveik nustojo m irti išnešioti naujagimiai, išskyrus
tuos, kuriems nustatyti įvairūs apsigimimai. Tiesa, sužino­
jome apie naujas ligas, būdingas patiems mažiausiems, tokias
kaip bronchų ir plaučių displazija, neišnešiotų naujagimių re­
tinopatija ir kitos. Gaila, bet dalį
ligų, kuriomis serga suaugusieji ar Gelbėdami neišnešiotus nau­
vyresni vaikai, lemia neišnešiotu- jagimius mes ne tik atliekame
mas ir pirmalaikis gimdymas. savo pilietinę pareigą, mes

Gelbėdami neišnešiotus nauja­ stengiamės, kad kuo mažesnė

būtų demografinė krizė.
gimius mes ne tik atliekame savo
pilietinę pareigą, mes stengiamės,
kad kuo mažesnė būtų demografinė krizė. Lietuvoje per ke­
letą dešimtmečių katastrofiškai sumažėjo gimstamumas. Reta
šeima augina daugiau kaip du vaikus. Padėtį blogina siaubingi
emigracijos mastai, didelis nevaisingų šeimų skaičius. Mažėja
ir vyrų gebėjimas tapti biologiniu tėvu. Pasaulyje atliekama

141
daug tyrimų, kurių išvados rodo, kad prastėja spermos ko­
kybės rodikliai - mažėja spermatozoidų kiekis, jų gyvybin­
gumas. Anksčiau neretai ir aštuoniasdešimtmečiai vyrai galė­
davo apvaisinti moterį ir susilaukti dar vieno kūdikio, o dabar
toks reiškinys retenybė. Šiuolaikiniai vyrai anksčiau praranda
šią dovaną. Bet sunku įvertinti, kuri visuomenė sveikesnė, -
anoji ar dabartinė. Mes, medikai, visada turėsime darbo ir
duonos.

R eto s lig o s g y d o m o s ir g r ie ž t a d ie ta

Europos Sąjungoje vyrauja požiūris, kad reta liga - tai liga,

kuria serga mažiau nei 5 iš 10 000 gyventojų. Šios ligos gali
pažeisti bet kurį žmogaus organą ar organizmo sistemą, daž­
nai tai būna daugiasistemis pažeidimas. Šiuo metu žinoma iki
8000 retų ligų, 80 procentų jų yra genetinės kilmės, likusios -
hematologinės, onkologinės, autoimuninės, infekcinės ir ki­
tos ligos.
Tikėtina, kad kiekvienas žmogus gali būti 6-8 paveldimų
ligų nešiotojas, tačiau tai neatsiliepia jo sveikatai. Tik tada, kai
susitinka du tos pačios ligos nešiotojai, pora gali susilaukti
palikuonio, sergančio reta paveldima liga. Vadinasi, reta liga
nėra tokia reta, nes gali paliesti kiekvieną šeimą.
Ligų retumas paaiškina, kodėl nauji diagnostikos ir gydymo
metodai kuriami taip lėtai. Tyrimai yra sudėtingi ne vien dėl
to, kad yra mažai sergančiųjų tam tikra liga. Net atradus naują
preparatą sunku įrodyti jo veiksmingumą, nes turi būti atlikti

142
klinikiniai tyrimai, kuriuose dalyvautų didelis skaičius ligo­
nių. Retomis ligomis sergantieji yra išsibarstę - vienoje šalyje
jų gali būti 20, kitoje - 5, o didesnėse, pavyzdžiui, JAV - gal
net 100. Dėl šios priežasties yra sukurta retų ligų koncepcija.
Jos tikslas - atlikti retų ligų „inventorizaciją“, išsiaiškinti, kiek
ir kokioje šalyje yra ligonių. Nors medicinoje įprasta pagrin­
dinį dėmesį skirti dažniausiai pasitaikančioms patologijoms,
būtina rasti vietą ir vadinamosioms „našlaitėlinėms“ ligoms,
nes jos itin retos ir lieka neatpažintos.
Vasario 29-oji - ręčiausia kalendoriaus diena. Ji vadinama
Tarptautine retųjų ligų diena. Tačiau ši diena būna ne kas­
met, todėl vasario 28-ąją taip pat minime Retųjų ligų dieną.
Manoma, retos ligos vargina apie 6 procentus populiacijos
(1 iš 17 asmenų). Europos Sąjungoje - apie 30 milijonų, Lie­
tuvoje - apie 200 000.
Retos ligos gali būti susijusios su apsigimimais, dėl kurių
sutrinka tam tikrų organų vystymasis, gali susidaryti širdies
yda, žarnyno ar pilvo sienos defektas. Dažniausiai šiuos po­
kyčius įmanoma nustatyti, kol vaisius bręsta moters įsčiose.
O įgimti medžiagų apykaitos sutrikimai kur kas paslap­
tingesni, nes juos įmanoma nustatyti tik kūdikiui gimus. Jie
išryškėja vaikui augant. Bėda ta, kad šių ligų diagnostika už­
trunka, nes reikia atlikti daug laboratorinių tyrimų, tai gali
padaryti tik patyrę specialistai.
Lietuvoje jau pirmąją savaitę naujagimiai tiriami dėl gene­
tinės ligos fenilketonurijos, kai organizmas negali pasisavinti
baltymų. Sergant šia liga trūksta fenilalaninhidroksilazės fer­
mento, todėl amino rūgštis fenilalaninas nesuskaidomas iki
tirozino ir kaupiasi organizme.
Lietuvoje kasmet nustatomi 3-4 fenilketonurijos atvejai -
vienam naujagimiui iš 9000. Fenilketonurija - tai reta įgimta

143
medžiagų apykaitos liga, kuriai būdingas aminorūgšties fe-
nilalanino kaupimasis organizme. Fenilalaninas aptinkamas
daugelyje maisto produktų. Labiausiai pažeidžiama nervų sis­
tema ir smegenys: ilgainiui prasideda mokymosi, elgesio su­
trikimai, gali ištikti epilepsija, atsilikti raida, berti odą. Vos
gimę naujagimiai dažniausiai neturi šiai ligai būdingų požy­
mių. Pagrindinis metodas, padedantis išvengti fenilalanino
kaupimosi organizme, - išbraukti iš valgiaraščio tam tikrus
maisto produktus. Todėl fenilketonurijos gydymas remiasi
griežta dieta. Ypač svarbu kuo anksčiau pradėti gydyti fenil-
ketonuriją - iki trijų mėnesių amžiaus, tada vaiko protinė ir
fizinė raida bus normali.
Sergantys fenilketonurija vaikai negali valgyti įprasto
maisto, todėl skiriami specialūs amino rūgščių mišiniai. Bū­
tina visą gyvenimą laikytis dietos, jos pagrindą sudaro pro­
duktai, kuriuose nėra įprastų baltymų, pavyzdžiui, nebaltymi-
niai makaronai, duona, sausainiai. Fenilketonurija sergantis
vaikas negali valgyti mėsos, žuvų, kiaušinių, sūrio, kruopų,
žirnelių, pupelių, šokolado, kavos, miltinių produktų.
Įgimta hipotirozė taip pat priklauso retų ligų sąrašui. Tai
įgimtas skydliaukės veiklos susilpnėjimas naujagimystės lai­
kotarpiu, šio sutrikimo priežastis - sumažėjusi skydliaukės
hormonų gamyba. Įgimta hipotirozė pasireiškia maždaug
vienam iš 2000-4000 naujagimių. Tai viena dažniausiai iš­
vengiamų protinės negalios priežasčių, tačiau tik tuo atveju,
jei laiku pradedama tinkamai gydyti. Skydliaukės horm onų
trūkum ą gali sukelti skydliaukės vystymosi anomalijos, fer­
mentų, dalyvaujančių horm onų gamyboje, sintezės įgimti po­
kyčiai, paveldimi autosominiu recesyviniu būdu. Daugiau nei
95 procentų naujagimių šia liga suserga be simptomų. Negy­
dant gresia psichomotorinės raidos sutrikimas.

144
 Dar viena genetinė liga, dėl kurios naujagimiams atliekami
tyrimai, - hipertirozė, ją sukelia įgimtas skydliaukės hor­
mono trūkumas. Įgimta hipertirozė pirmosiomis naujagimio
gyvenimo savaitėmis beveik nepastebima. Vos pusei kūdikių,
sergančių įgimta hipotiroze, liga nustatoma iki trečiojo gy­
venimo mėnesio. Ką tik gimusiam vaikui įmanoma įtarti šią
ligą, jei yra bambos išvarža, padidėjęs momenėlis, pastebimas
gūžys. Įgimta hipotiroze sergančiam naujagimiui ilgiau neiš­
nyksta gelta, būna patinusios rankos ir kojos, pamėlęs veidas.
Nors vaikas gali būti .ramus, mieguistas, jo kūno oda vėsi, re­
tas pulsas, jis mažai valgo, kamuoja užkietėję viduriai. Speci­
finiai ligos bruožai - didelis liežuvis, kimus balsas, sausa oda,
žema galvos plaukų augimo linija. Jei vaikas negydomas, jau
po trijų mėnesių išryškėja psichomotorinės raidos, vėliau -
intelekto, kalbos sutrikimai, iš lėto formuojasi kaulėjimo ži­
diniai.
Galaktozemija - taip pat reta įgimta medžiagų apykaitos
liga, kuriai būdingas angliavandenio galaktozės apykaitos
sutrikimas. Lietuvoje kasmet nustatomi 1-2 galaktozemi-
jos atvejai. Sergant galaktozemija, šis angliavandenis neskai­
domas, jis kaupiasi audiniuose ir kraujyje. Labiausiai pažei­
džiamos kepenys, inkstai, smegenų žievė, smegenėlės, nervai,
akių lęšiukai: ilgainiui vystosi protinis atsilikimas, kalbos su­
trikimai, katarakta (akies lęšiuko drumstumas), mergaitėms
vėluoja lytinis brendimas, dažnai suaugusios moterys būna
nevaisingos dėl pažeistų kiaušidžių ir estrogenų (moteriškųjų
hormonų) trūkumo.
Ši liga - vienintelė būklė, kai griežtai draudžiamas maitini­
mas motinos pienu. Naujagimiui skiriami laktozės neturintys
mišiniai. Tokiems vaikams visą gyvenimą būtina vengti galak­
tozės ir laktuliozės. Pirmiausia dieta - mamos pienas pakei­

145
čiamas sojų pienu arba mišiniais be laktozės. Tad labai svarbu
laiku imtis reikiamų priemonių ir pavyks ligai užkirsti kelią.
Įgimta antinksčių hiperplazija - tai būklė, kai antinksčių
liaukos nesugeba pagaminti reikiamo kiekio horm onų - kor­
tizolio ir / arba aldosterono, ir per daug gamina androgenų.
Šią ligą sukelia genų mutacija, kuri koduoja tam tikrus fer­
mentus, atsakingus už horm onų (kortizolio ir aldosterono)
gaminimą.
Dažniausi pirmieji įgimtos antinksčių hiperplazijos po­
žymiai - prastas apetitas, krintantis svoris ir vėmimas pirm ą
bei antrą savaitę po gimimo. Sunkia ligos forma sergančioms
mergaitėms būdingas išorinių genitalijų suvyriškėjimas.
Anksti nustačius šią ligą ir pradėjus gydymą, galima užtikrinti
geresnę gyvenimo kokybę.
Dėl įgimto antinksčių žievės funkcijos sutrikimo (adreno-
genitalinio sindromo) taip pat gali sutrikti hormono kortizo­
lio gamyba. Dėl šios priežasties sutrinka lytinis brendimas,
esant sunkiai ligos formai organizmas netenka druskų, nau­
jagimis vemia, atpila maistą, liesėja, o laiku neskyrus gydymo
iškyla pavojus jo gyvybei.
Nors šios ligos nustatomos nedažnai, džiaugiamės, jei jas
nustatome ir mums pavyksta išgelbėti nors keleto vaikų li­
kimus.
Tai, kad vaikui kažkas negerai, pirmieji pastebi tėvai, nes
jie kasdien su juo bendrauja. Susirūpinti mažylio sveikata rei­
kėtų pastebėjus, kad jis pasidarė vangus, blaškosi per miegus,
jei ima drebėti rankos ar smakras. Nieko baisaus, jei vaikas
krūpteli trinktelėjus durims, uždegus šviesą ar išgirdęs kokį
nors netikėtą garsą. Kur kas didesnį įtarimą sukelia vaiko
krūpčiojimas be aiškios priežasties. Jei atsiranda traukulių, tai
ženklas, kad jau pažeista nervų sistema.

146
 Dėl įvairių įgimtų medžiagų apykaitos ligų silpsta kūdikio
raumenys, pavyzdžiui, jis nesugeba apsiversti ant kito šono,
negali nulaikyti galvos, būna suglebęs, vėliau išmoksta sėdėti,
trūkčioja raumenys.
Bėda ta, kad retų ligų simptomai nėra specifiniai. Vienos
įgimtos ligos duoda ženklą vos tik kūdikiui gimus, kitos - tik
po kelių mėnesių ar net metų. Kūdikis gali normaliai valgyti
ir augti, bet būna itin dirglus, mieguistas. Tėvams vaikas gali
atrodyti net sveikas. Jo savijauta gali labai pablogėti dėl virusi­
nės infekcijos ar skiepų, pavyzdžiui, gali sutrikti sąmonė, pa­
ralyžiuoti raumenis, atsirasti traukulių, prasidėti stiprūs gal­
vos skausmai, pasikeisti elgesys.
Retos ligos nustatomos atliekant kraujo tyrimus. Tačiau
retų ligų diagnostika itin sudėtinga. Tam reikia brangios įran­
gos, specialių tyrimo metodų, specialių reagentų. Sudėtingais
atvejais atliekami ne tik kūdikio kraujo, bet ir šlapimo, dujų
sudėties tyrimai. Kartais kraujo
mėginiai siunčiami ištirti į Lenki­ Žinia, kad vaikas serga reta
jos, Vokietijos, JAV klinikas. Ypač liga, sukelia skaudų smūgį
retos ligos nustatomos tik garsiau­ tėvams. Sužinoję apie pavel­
siose pasaulio klinikose. dim ą ligą, jie ima kaltinti vie­
Žinia, kad vaikas serga reta nas kitą. Diduma genetinių

liga, sukelia skaudų smūgį tėvams. sutrikimų būna atsitiktiniai, jų

priežastys nėra aiškios.
Sužinoję apie paveldimą ligą, jie
ima kaltinti vienas kitą. Diduma
genetinių sutrikimų būna atsitiktiniai, jų priežastys nėra aiš­
kios. Genų defektai gali atsirasti ankstyvo nėštumo metu, kai
formuojasi vaisiaus organai, - maždaug 8 - 12-ą nėštumo sa­
vaitę.
Protinis atsilikimas - viena rimčiausių įgimtų medžiagų
apykaitos ligų padarinių. Vaikus taip pat gali kamuoti kepenų

147
veiklos sutrikimas, kepenų cirozė, pilvo ertmėje besikaupian­
tis skystis, širdies yda, polinkis kraujuoti.
Yra žinoma apie 30 medžiagų apykaitos ligų, kurios gali
sukelti staigią kūdikio mirtį. Daugeliui jų būdingi pasikar­
tojantys traukuliai, kai kuriais atvejais gali susidaryti lęšiuko
drumstis, iki visiško kurtumo silpnėti klausa.
Svarbu kuo anksčiau atlikti tyrimus ir nustatyti retą ligą.
Laiku skyrus gydymą, vaikas auga sveikas ir protiškai, ir fiziš­
kai. Kūdikis turi būti ir tinkamai maitinamas, ypač kol jis in ­
tensyviai auga ir formuojasi jo smegenys. Vėliau dieta gali n e­
bebūti tokia griežta. Žmogus gali normaliai gyventi - valgyti
daržoves, vaisius, galbūt jam teks užmiršti blynus ar duonos
gaminius. Tačiau tokie suvaržymai neatima laimės gyventi.
 Kuo gresia nutukim as

Kai užlipęs ant svarstyklių matau, kad sveriu daugiau, nei no­
rėčiau, susimąstau, ar kalti genai, ar netikęs įprotis valgyti tik
tada, kai turiu laiko. Apie tai svarstau ne tik aš vienas. Daugelį
žmonių, net jaunų, kamuoja antsvoris. Būdamas naujagimių
gydytoju stengiuosi suprasti, kodėl nuolatinis persivalgymas
pavojingas ne tik vienam žmogui, bet ir kaip tai gali atsiliepti
busimosioms kartoms. Yra daug prielaidų padaryti liūdną iš­
vadą. Nutukimas yra mūsų amžiaus rykštė. Tokiose ekonomiš­
kai išsivysčiusiose šalyse kaip JAV apie 30 procentų penkioli­
kmečių paauglių turi antsvorį, dar
apie 15 procentų jų yra jau nutukę. Nutukimas yra mūsų amžiaus
Vyresnės amžiaus grupėse nutu- rykštė,
kusiųjų dar daugiau. Lietuvoje at­
likti tyrimai rodo, kad mūsų šalis nėra išimtis. Laimei, iki šiol
Lietuvoje yra mažiau nei JAV antsvorį turinčių ir nutukusių
paauglių, bet suaugusiųjų grupėje jų vis daugėja. Ši tendencija
nėra gera. Mane domina ypač svarbus klausimas, kokią įtaką
moters nutukimas turi nėštumui ir kokie gresia pavojai. Esu
įsitikinęs, kad taip pat būtina analizuoti, kaip naujagimio ne-

149
 tinkama mityba gali užprogramuoti įvairius medžiagų apykai­
tos sutrikimus, kurie dažnai „išlenda“ vyresniame amžiuje ar
jau suaugus.
Dėl antsvorio ar nutukimo moteriai kur kas sunkiau pa­
stoti, nes yra slopinama normali ovuliacija - kiaušinėlio iš­
ėjimas iš kiaušidės, pasikartojantis maždaug kas 28 dienos.
Nutukimas gali prisidėti ir prie pagalbinio apvaisinimo pro­
cedūros nesėkmės. Nutukusioms
Didelį antsvorį turinčioms mo- moterims nėštumo metu dažniau
terims kur kas dažniau tenka įvyksta persileidimas, neretai iš-
atlikti cezario pjūvio operaciją. sivysto gestacinis (susijęs su nėš­
tumu) diabetas. Jos imlesnės įvai­
rioms infekcijoms, taip pat nėra apsaugotos nuo nėščiųjų ligos
eklampsijos, tai nėštumo toksikozė, kuriai būdingi traukulių
priepuoliai ir alpimas. Didelį antsvorį turinčioms moterims
kur kas dažniau tenka atlikti cezario pjūvio operaciją.
Atlikti tyrimai JAV parodė, kad nutukimas didina pirm a­
laikio gimdymo riziką, itin dažnai šios moterys gimdo anks­
čiau nei 28-ą nėštumo savaitę ir ypač mažo svorio naujagi­
mius. Šie faktai liudija, kad dėl savo mitybos įpročių pačios
moterys gali priartinti pirmalaikį gimdymą. Tokia tikimybė
didesnė gimdant pirmą kartą, nors ji išlieka ir laukiantis
antros ar trečios atžalos.
Yra žinoma, kad ką tik gimę neišnešioti naujagimiai savo
organizme turi mažesnį riebalų sluoksnį nei išnešioti, nes vai­
sius pradeda kaupti riebalus trečiąjį nėštumo trimestrą. Gimę
per maži arba prieš laiką naujagimiai turi „pasivyti“ bendra­
amžius, todėl intensyviausiai auga 6-12 gyvenimo mėnesį.
Tokį augimą skatina didesnė hormono insulino gamyba, vė­
liau tai lemia greitesnį lytinį brendimą, antrojo tipo diabetą ir
nutukimą. Nustatyta, kad per mažo svorio arba prieš laiką gi-

150
musiems naujagimiams daugiau kaupiasi riebalų, daugiau jų
kaupiasi raumenyse, kepenyse ir pilvo srityje. Dėl šių priežas­
čių susidaro užburtas ratas: nutukusi moteris linkusi dažniau
pagimdyti neišnešiotą kūdikį, o pats neišnešiotumas - prie­
laida, kodėl suaugęs žmogus kenčia nuo nutukimo. Pasau­
lio statistika rodo, kad, neatsižvelgiant į ligas, antsvoris žudo
žmones savaime. Antsvorio turintiems žmonėms kur kas daž­
niau negu kitiems gresia mirti maždaug po penkerių metų
nuo bet kokios priežasties, pavyzdžiui, nukristi nuo kopėčių,
žūti automobilio avarijoje. Antsvoris susijęs ir su kitomis ne­
laimėmis, tai - kraujospūdžio sukeltos mirtys, kurios ištinka
dėl infarkto ar insulto, akių tinklainės degeneracija, inkstų
nepakankamumas, sąnarių ligos, sunkiai gyjančios trofinės
žaizdos, invalido vežimėlis dėl insulto. Yra aibė tokių liūdnų
istorijų.
Ieškodami įvairių lėtinių ligų priežasčių, mokslininkai vis
dažniau kalba apie vadinamąjį kai kurių sutrikimų „progra­
mavimą“, tačiau šie negalavimai pasireiškia tik žmogui per­
kopus į antrąją gyvenimo pusę. Prieš keletą metų vykau į
Šveicariją, kur Lozanoje vyko tarptautinė konferencija, skirta
naujagimių ir kūdikių mitybai. Joje daug dėmesio buvo skirta
nutukimui, padidėjusiam kraujospūdžiui, cukriniam diabe­
tui, širdies ir kraujagyslių ligoms. Paaiškėjo, kad polinkis sirgti
šiomis ligomis gali būti užprogramuotas dar vaisiui bręstant
motinos įsčiose. Medicinos moksle yra daug neatskleistų pa­
slapčių, kurios padėtų atsakyti, kas iš tikrųjų nulemia me­
džiagų apykaitos pokyčius, dėl kurių išsivysto nutukimas ir
įvairios lėtinės ligos. Daug kas priklauso nuo to, kaip kūdikis
yra maitinamas pirmaisiais gyvenimo metais. Tyrimai rodo,
kad gali būti ir taip - toje pačioje šeimoje augantys dvyniai,
sulaukę pilnametystės, turi skirtingą kūno sudėjimą, vienas -

151
nutukęs, o kitas - sulysęs. Šių dvynių palikuonys taip pat gali
skirtis savo svoriu. Tai rodo, kad netinkama mityba gali pa­
keisti net genų struktūrą. Man šiek tiek kelia šypseną motina,
kuri sako: „Koks gražus mano vaikas“, o jo žandai nukarę kaip
barsuko, jau matyti kabantis pilvukas. Iki šiol daug kam žodis
„apkūnus“ asocijuojasi su „gražus“, ypač motinai, kuriai savas
kūdikis visada yra gražiausias. Abejoju, ar ji suvokia, kad tas
gražus vaikas, sulaukęs 8 ar 10 metų, bus dar storesnis, o kai
kurios kūno dalys kabos kaip pagyvenusio žmogaus. Jis aki­
vaizdžiai bus nutukęs.
Nutukimo epidemija palietė ekonomiškai išsivysčiusias
valstybes, kur didelė maisto pasiūla, daug greitojo maisto ka­
vinių. Ypač daug žmonės vartoja saldumynų, kurių pagrin­
das - angliavandeniai. Net galingiausiose pasaulio valstybėse
yra nedaug gyventojų, kurie pagal kūno masės indeksą (kūno
masės ir ūgio kvadrato santykis, leidžiantis įvertinti, ar žmo­
gaus kūno masė yra normali, ar ne) priklauso optimaliai gru­
pei. Tačiau norint įvertinti naujagimio kūno masę, ūgį, k rū ­
tinės apimtį, dažniau taikomas ne kūno masės indeksas, o
augimo kreivės, kurios atspindi konkrečios populiacijos, pa­
vyzdžiui, Lietuvos naujagimių, kūdikių ir vaikų, augimo nor­
mas. Pagal augimo kreives sprendžiama, ar naujagimis, kū­
dikis, vaikas yra per daug liesas, ar nutukęs (turi antsvorį).
Nėra paprasta pasiekti optimalią augimo kreivę, nes yra daug
įvairių veiksnių, nuo kurių priklauso vaiko augimas. Žinome,
kad optimali naujagimio ir kūdikio mityba turi didelę įtaką fi­
zinei ir psichinei sveikatai. Mažylis turi ne tik gauti kaloringą
maistą. Niekas neabejoja baltymų svarba naujagimio, kūdikio
ir vaiko smegenų vystymuisi. Daug metų medikai manė, jog
naujagimiui reikia skirti daugiau baltymų, kad jis ne tik gerai
augtų, bet ir būtų protingas. Tačiau pastarųjų metų tyrimai

152
parodė, kad per didelis baltymų kiekis naujagimystėje gali
lemti užaugusio vaiko nutukimą. Šių tyrimų išvados verčia
susimąstyti: jei skiriama pernelyg mažai baltymų, gali sulėtėti
vaiko augimas, jo smegenų vystymasis, jei pernelyg daug -
gresia nutukimas ar kitos medžiagų apykaitos ligos. Vadinasi,
ne tik riebalai ir angliavandeniai, bet ir didelis baltymų kiekis
sukelia tuos pačius negalavimus.
Neišnešiotų naujagimių mityba kelia ne vieną galvosūkį.
Iki šiol nėra aiškaus atsakymo, kaip šiuos naujagimius maitinti
namie, kai jie išrašomi iš ligoninės. Ar jiems užtenka tik m oti­
nos pieno? Ar motinos pienas turi būti praturtinamas vadina­
maisiais maisto papildais? Nėra aišku, kas ir kaip turi kontro­
liuoti bei vertinti kūdikio augimą. Ar tokiems vaikams geriau
duoti specialių, neišnešiotiems naujagimiams skirtų mišinių?
Kokios sudėties mišinys yra tinkamiausias? Daugelis moksli­
ninkų ir praktikų gydytojų sutinka, kad idealus ankstuko au­
gimas turi būti toks, kad atitiktų vaisiaus brendimą nėščiosios
gimdoje. Deja, kad ir kaip gerai maitintume neišnešiotus nau­
jagimius, daugelis jų pirmąjį gyvenimo mėnesį pradeda atsi­
likti nuo „idealaus augimo“ tempo. Dėl šios priežasties medi­
kai daug stengiasi, kad nors vėliau
šie naujagimiai pasivytų bendra­ Pasaulyje dar niekam nepa­
amžius. Todėl sunku rasti tą auk­ vyko pagaminti tokio nauja­
sinį standartą, kuris atitiktų idealų gimiams skirto maisto, kuris

augimo tempą. būtų labai artimas motinos

Mišinių gamintojai taip pat pienui.

daug eksperimentuoja ir tebeieško

tobulos sudėties - tai padidindami, tai vėl sumažindami tam
tikrų sudedamųjų dalių kiekį. Idealiausias variantas - miši­
nys, kurio sudėtis būtų artimiausia motinos pienui. Tačiau
šioje srityje jiems nelabai sekasi. Pasaulyje dar niekam nepa­

153
vyko pagaminti tokio naujagimiams skirto maisto, kuris būtų
labai artimas motinos pienui. Pasaulio sveikatos organizacijos
ekspertai pripažįsta, kad geriausias maistas neišnešiotam nau­
jagimiui yra motinos pienas, o jei jo nėra arba trūksta - dono­
rinis motinos pienas. Šių ekspertų rekomendacijose neužsi­
menama apie karvės pieno pagrindu pagamintus mišinius. Ne
veltui sakoma, kad karvės pienas geriausias veršeliui, o m oti­
nos pienas - naujagimiui.
Anksčiau buvo siekiama didinti baltymų kiekį mišiniuose,
kurie skirti neišnešiotiems naujagimiams. Šiuo metu vyrauja
kita tendencija - mažinamas baltymų kiekis ir grįžtama prie
idėjos, kad baltymų turi būti tiek, kiek jų yra motinos piene.
Vienoje tarptautinėje konferencijoje vienam garsiam lektoriui
uždaviau ne vieną svarbų klausimą. Ar neišnešiotas naujagi­
mis su maistu turi gauti įvairių medžiagų tiek, kiek gauna to­
kio nėštumo amžiaus vaisius? Ar jį reikia maitinti kaip nor­
maliai gimusį kūdikį? Tąsyk neišgirdau aiškaus atsakymo.
Kadangi neišnešiotam naujagimiui reikia ypatingo maisto ra­
ciono, neįmanoma pasiekti vaisiaus augimo tempo. Mes jam
negalime skirti tiek maisto, kiek gauna normalus naujagimis.
Ne veltui gamta skyrė devynis mėnesius vaisiui bręsti. Šis lai­
kotarpis - vienas intensyviausių jo augimo laikotarpių. Kol
vaisius motinos įsčiose, jo augimo tempas yra maksimalus, o
gimęs vaikas kasdien auga vis lėčiau. Galų gale žmogaus au­
gimas sustoja.
Ir išnešioti, ir neišnešioti naujagimiai per pirmąsias gyve­
nimo paras netenka svorio. Tai vadinamasis fiziologinis svorio
sumažėjimas. Kodėl gimęs vaikas staiga praranda svorio? Tai
normalus procesas, rodantis, kad naujagimio organizmas per­
sitvarko, prisitaiko gyventi visiškai kitomis sąlygomis, nei buvo
motinos gimdoje. Būdamas motinos įsčiose, vaisius plaukioja

154
vaisiaus vandenyse ir visko, ko reikia, gauna per bambagyslę.
Pirmosiomis gyvenimo valandomis naujagimio skysčiai per­
siskirto jo organizme, pasikeičia kraujotaka, kvėpavimas, žar­
nynas pratinasi pasisavinti maistą. Natūralu, kad vaiko orga­
nizmas negali suvirškinti tiek, kiek jam tuo metu reikėtų, todėl
mažėja jo svoris. Dėl šios priežasties jauniems tėvams nerei­
kėtų panikuoti ar nerimauti. Per pirmąsias keturias ar penkias
gyvenimo dienas išnešiotas naujagimis gali netekti iki 10 pro­
centų savo svorio. Jei tris kilogramus sveriantis naujagimis per
penkias dienas netenka 300 gramų svorio, nieko baisaus. Ne­
išnešiotas naujagimis gali netekti apie 15 procentų savo kūno
svorio, tai - fiziologinio svorio mažėjimo riba. Nuo šeštos ar
septintos paros svoris vėl pradeda pamažu didėti. Jeigu svoris
negrįžta 7-10 gyvenimo parą, priklausomai nuo to, naujagi­
mis išnešiotas ar ne, reikėtų sunerimti: gal mažyliui neužtenka
pieno, gal jis alkanas, galbūt jo prastą apetitą lemia kokia nors
liga. Dažniausiai per pirmąjį mėnesį naujagimis priauga apie
500-600 gramus, o daugiau kaip tris kilogramus sveriantis
naujagimis - iki 800 gramų. Svarbu nepermaitinti - nėra ko
džiaugtis, kad per pirmąjį mėnesį vaikas priaugo pusantro ki­
logramo, tai nėra gerai.
Jei kūdikis gimė 6 kilogramų, reikėtų pagalvoti, ar jo m o­
tina neserga diabetu. Pasitaikė atvejų, kai į pasaulį atėjo 8
kilogramus sveriantis naujagimis. Vertinant naujagimio gi­
mimo svorį, reikėtų atsižvelgti ir į biologinių tėvų anatomines
ypatybes, populiacijos savitumus. Pavyzdžiui, mes, lietuviai,
gimdome stambesnius vaikus nei Azijos žemyno gyvento­
jai. Esame aukštesni, stambesnio kūno sudėjimo, todėl mūsų
naujagimių augimo kreivės yra kitokios. Jei naudotume azijie­
čių sudarytas kreives, beveik visi mūsų naujagimiai būtų per
didelio svorio arba nutukę.

155
 Svajonių vaikas:
m es ne tokio laukėm e

Kiekvienai mamai svarbu, ar vaikas gimė turėdamas tamsius

plaukus, ar šviesius, ar jis panašus į tėtį, ar į mamą. Norma­
laus amžiaus gimęs vaikas turi tam tikrų ypatybių, kurios jį
sieja su vienu iš tėvų. Iš vieno ir kito tėvo vaikas gauna po
50 procentų genų, būna, kad lūpos - mamos, o kakta - tėvo.
Bendraudamas su tėvais nesistebiu, kad kiekvienas jų trokšta
matyti kūdikyje bent dalelytę savęs. Kartais jauna mama sako:
„Čia tikras tėtis“, tikriausiai taip norėdama įtikti savo vyrui.
Pasitaiko, kai vaikas lyginamas su vyresne šeimos karta, pa­
vyzdžiui: „Čia tikra močiutė“, nors visi supranta, kad gimusi
mergaitė dar labai keisis.
Kai gimsta neišnešiotas naujagimis, tėvams kyla abejonė,
ar jis turi individualių bruožų. Kaulėtas, labai mažas, nes dar
menkai susiformavęs poodinis sluoksnis riebalų, santykinai
didelė galva - neišnešiotam naujagimiui reikia šiek tiek laiko,
kad pasivytų savo bendraamžius. Nejudrus kūnas, rožinė oda,
pro kurią matyti kraujagyslių tinklas, neišsivystę ausų kauše­
liai - visa tai būdinga per anksti motinos įsčias palikusiam

156
vaikui. Jo sąnariai laisvi, judesiai didelės amplitudės, jis guli
ištiesęs rankas ir kojas, jo delnuose ir paduose matyti kelios
klostės, jis nemoka drebėti, yra prastai reguliuojama kūno
temperatūra, vaikas kvėpuoja negiliai ir neritmingai, todėl tė­
vams kartais kyla nerimas, ar jis nemiršta. Toks vaikas daug
ko nesugeba, yra silpnai išsivystę rijimo, čiulpimo, griebimo
refleksai. Tačiau pirminiai fiziniai požymiai nelieka visam gy­
venimui, jie kinta. Neišnešioto kūdikio veidas kasdien keičiasi
ir įgyja vis naujų bruožų, kaip ir ploni plaukai, kurie iš pra­
džių būna panašūs į pūką. Gimus jie gali būti šviesūs, vėliau
patamsėti arba atvirkščiai. Kadangi gamta mėgsta iškrėsti iš­
daigų, kartais vaikai gimsta garbanoti ir tamsiaplaukiai, o vė­
liau plaukai pašviesėja, garbanėlių nebelieka.
Būsimo vaiko išvaizda svarbi ir besilaukiantiems tėvams.
Dabar į Lietuvą atėjo mada tėvams pasidaryti vaisiaus trimatį
ultragarso vaizdą, nors vaikas dar tik pakeliui į pasaulį. Šiuo
metu gali būti daromi ne tik trimačiai, bet ir keturmačiai vaiz­
dai. Nors tie vaizdai gražūs ir įspūdingi, jie mažai kuo pana­
šūs į būsimą kūdikį. Pamatę pimpaliuką, tėvai džiaugiasi, kad
gims sūnus, tačiau tai įmanoma pamatyti ne tik trimačiu, bet
ir įprastu ultragarso aparatu. Kol moteris laukiasi, galima pa­
daryti ne vieną tokią nuotrauką ir patyrinėti, kaip vaisius vys­
tosi. Nors iki šiol kyla nemažai diskusijų apie ultragarso po­
veikį bręstančiam vaisiui, ultragarso tyrimas negali pakenkti
vaisiui. Kita vertus, nebus jokios naudos tyrimus kartojant
dažnai, nes jie neteiks jokios papildomos informacijos, todėl
per visą nėštumą toks tyrimas atliekamas ne daugiau kaip ke­
turis kartus, nebent kiltų kokių nors įtarimų. Ar iš tiesų tri­
matis ultragarso vaizdas geriau už įprastą? Iš tiesų taip nėra,
nes tai tik rekonstruotas atvaizdas, šešėlių menas, todėl vaiz­
das nėra idealus ir niekada nebūna labai tikslus, gali net pa­

157
 sitaikyti, kad gimęs vaikas bus visai nepanašus į tyrimo metu
užfiksuotą vaizdą.
Ultragarsinis tyrimas svarbus ne tik vertinant vaisiaus
būklę, jis padeda nustatyti galimus apsigimimus. Apie 80-90
procentų apsigimimų įmanoma išaiškinti dar vaikui negimus.
Tai labai svarbu, nes kuo anksčiau aptinkamas apsigimimas,
tuo daugiau galimybių naujagimiui išgyventi. Daugiausia ap­
sigimimų operuojama naujagimystėje, o kai kuriuos medikai
sugeba pašalinti vaisiui dar įsčiose.
Planuodami šeimą, tėvai turi žinoti apie galimų apsigi­
mimų riziką. Tai gali lemti jų apsisprendimą dėl kitų palikuo­
nių. Iš tikrųjų diduma apsigimimų yra atsitiktiniai. Jei vienas
vaikas šeimoje yra apsigimęs, dar
Neįgalus vaikas - didelė tra­ nereiškia, kad ir kitos tos šeimos
gedija jauniems tėvams. Vie­ atžalos bus nesveikos. Dažniausiai
nas dažniausiai užduodamų kiti vaikai būna sveiki. Kita vertus,
klausimų - kodėl taip atsi­ gydytojas nėra visagalis, jei apsigi­
tiko. Kas dėl to kaltas? Tenka mimas nulemtas genetiškai, o tai
guosti ir raminti tėvus, kad reiškia, kad jis gali būti perduoda­
šiuo atveju kaltųjų nėra.
mas iš kartos į kartą.
Neįgalus vaikas - didelė trage­
dija jauniems tėvams. Vienas dažniausiai užduodamų klau­
simų - kodėl taip atsitiko. Kas dėl to kaltas? Tenka guosti ir
raminti tėvus, kad šiuo atveju kaltųjų nėra. Tokie dalykai nu­
tinka anksti, kai pradeda formuotis vaisiaus organai, maždaug
8-12 nėštumo savaitę. Motinos peršalimas, įvairios infekcijos,
nėštumo metu paūmėjusios lėtinės ligos, rūkymas, alkoholio
vartojimas - visa tai gali sukelti vaisiaus organų vystymosi su­
trikimų. Yra ir daugiau nepalankių veiksnių. Ypač nepalanku
vystytis vaisiui, kai būsima motina nežino apie nėštumą, todėl
nesaugo savo sveikatos.

158
 „Mes laukėme ne tokio vaiko“, - toks skaudus praregėji­
mas užklumpa tėvus, gimus neįgaliam vaikui. Tėvai patiria
šoką: būna sutrikę, susijaudinę, jie nežino, kaip toliau elgtis.
Yra šeimų, kurios atvirai pareiškia: „Ne, mums tokio vaiko
nereikia“, „Tai ne mūsų vaikas.“ Tokių frazių dažniau tenka
išgirsti iš porų, kai vyras gerokai vyresnis už savo išrinktąją.
Sukūręs dar vieną šeimą vyras tikisi, kad nauja žmona pagim­
dys sveiką kūdikį, o gimęs neįgalus bejėgis vaikutis būna kaip
perkūnas iš giedro dangaus.
Neabejoju, kad daugelis tėvų, atsisakę vaiko vien dėl jo ap­
sigimimo, vėliau labai gailisi. Palūžę silpnumo akimirką jie
paiso vien emocijų, kurios gali būti apgaulingos.
Bendraujant su tėvais tenka būti ne tik gydytoju, bet ir
psichologu. Medikams taip pat būna sunku, labiau pažengu­
siose šalyse tokiu atveju su tėvais dirba specialistų komanda,
kurią sudaro psichologas, vaiko raidos specialistas, socialinis
darbuotojas. Ši komanda padeda
šeimai prisitaikyti prie nepalan­ Neabejoju, kad daugelis tėvų,
kios situacijos, nuima psicholo­ atsisakę vaiko vien dėl jo ap­

ginį krūvį nuo gydytojo pečių, nes sigimimo, vėliau labai gailisi.

mūsų pagrindinis tikslas - gydyti. Palūžę silpnumo akimirką jie

paisė vien emocijų, kurios gali
Mes švenčiame kiekvieną mažą
būti apgaulingos.
pergalę, jei pavyksta įtikinti tėvus,
kad neįgalus vaikas - pats geriau­
sias, nes tai jų vaikas. Galbūt jie turės tokiai atžalai skirti dau­
giau dėmesio, bet tai yra jų vaikas, jų džiaugsmas. Ilgainiui vis
daugiau šeimų sugeba susitaikyti su mintimi, kad jų vaikas yra
kitoks, ir jo neatsisako.
Vienas didžiausių atradimų, kuris mane lydėjo užsienio
kelionėse po Vakarų šalis, kaip ten elgiamasi su neįgaliaisiais.
Į įvairias šventes užsieniečiai atsiveža savo artimuosius, sėdin-

159
 čius neįgaliųjų vežimėlyje. Koks didelis dėmesys jiems skiria­
mas. Šie žmonės neatiduodami į internatus, neuždaromi tarp
keturių sienų, nes bendruomenė juos priima.
Mūsų visuomenėje trūksta geranoriškumo, dar nesuge­
bame priimti kitokiais talentais ir gebėjimais apdovanotų
vaikų, kuriems gamta pašykštėjo sveikatos. Nors Lietuvoje jau
įrengta keltuvų, liftų, kuriais gali naudotis vežimėlyje sėdintis
žmogus, dar žengiame pirmuosius žingsnius, padedančius in ­
tegruoti neįgaliuosius į visuomenę.
Fizinė ir protinė negalia - du
skirtingi dalykai. Pažįstu kelias
Viskas priklauso nuo tėvų po­
žiūrio - nors vaikas auga sė­
šeimas, auginančias vaikus, ištik­
dėdamas vežimėlyje, jei jį ma­ tus cerebrinio paralyžiaus. Tokie
tai kaip genialų mokslininką, vaikai gali būti ne tik talentingi,
belieka sukurti jam specialią bet ir genialūs. Vienintelė išeitis -
aplinką, kurioje jis galėtų ge­ padėti vaikui rasti savo vietą šiame
rai jaustis. Tai nėra lengvas už­ pasaulyje. Toks vaikas gali sugebėti
davinys, bet jį įmanoma įgy­ atlikti daugybę neįtikėtinų dalykų.
vendinti.
Viskas priklauso nuo tėvų požiū­
rio - nors vaikas auga sėdėdamas
vežimėlyje, jei jį matai kaip genialų mokslininką, belieka su­
kurti jam specialią aplinką, kurioje jis galėtų gerai jaustis. Tai
nėra lengvas uždavinys, bet jį įmanoma įgyvendinti.
Kad galėtų save išreikšti ir atskleisti savo protines galias,
vaikui reikia specialios aplinkos. Žmonijos istorijoje yra pui­
kių pavyzdžių, kaip fiziškai nuskriausti vaikai tampa genia­
liais atradėjais, mokslininkais.
Geras gydytojas yra ne tas, kuris gydo, o tas, kuris moka
bendrauti su pacientu.
Daugelio prieš medikus nukreiptų skundų priežastis yra ne
jų prastas darbas, ji kur kas paprastesnė - jie neskiria pakan-

160
karnai laiko bendravimui. Tėvai dažnai palūžta, kai paaiškėja,
kad jų vaikas yra kitoks. Man teko matyti šeimų, kurios puola
į depresiją. Tada būna sunku ne tik tėvams, bet ir medikams.
Ateini, kad galėtum su jais pasikalbėti, o matai nuleistas akis,
girdi, kaip jie sako vienas kitam: „Nieko nebus, mūsų vaikelis
neišgyvens. Mes buvome pas būrėją, ji sakė, kad vaikas neiš­
gyvens.“ Galbūt tėvų pesimizmas
yra susijęs su psichologine gynyba, Stengiuosi priminti, kad tėvų
noru išvengti dvasinio skausmo? tikėjimas taip pat yra vaistas.
Galbūt juos labiausiai kamuoja Viltis reikalinga ne tik mums,
nežinia? Stengiuosi priminti, kad gydytojams, bet ir jūsų vaikui.

tėvų tikėjimas taip pat yra vaistas.

Viltis reikalinga ne tik mums, gydytojams, bet ir jūsų vaikui.
Jei tėvai netiki, kad jų vaikas išgyvens, būna nejauku ir gydy­
tojui, jis jaučiasi taip, lyg darytų beprasmišką darbą.
Niekas pasaulyje nėra atsakęs, ko medicinoje daugiau -
mokslo, ar meno. Geras gydytojas privalo turėti ne tik žinių,
bet ir intuiciją, kuri ateina su patirtimi, su tikėjimu. Aš ne
kartą įsitikinau, kaip prisilietęs prie vaiko kunigas suteikdavo
jam stiprybės. Pakrikštytas kūdikis turėdavo daugiau jėgų
išgyventi. Netgi sovietiniais laikais, kai ligoninė ištuštėdavo,
leisdavau tėvams pasikviesti kunigą, kad pakrikštytų vaiką.
Tuometinis Vilniaus (Kalvarijų) Šv. Kryžiaus Atradimo Kal­
varijų parapijos kunigas Julius Baltušis pakviestas visada at­
eidavo į Vaikų ligoninę. Jis tikino, kad dvasininkai ir medi­
kai atlieka tą patį darbą, tik gydytojai gelbsti vaiko gyvybę ir
kūną, o jis - sielą.
Bendraudamas su tėvais stengiuosi būti atviras, nesle­
piu, kai vaiko būklė kritiška: „Mes negalime pasakyti, į kokią
grupę pateks jūsų kūdikis - išgyvens, ar mirs. Bet turime visi
nusiteikti, kad vaikas pateks į gerųjų pusę.“ Gali nutikti ir taip,

161
 kad net išgyvenęs vaikas turės sutrikimų visą likusį gyvenimą.
Neretai tėvai būna dėkingi už suteiktą viltį ir psichologinę
paramą. Netgi jei vaiko savijauta šiuo metu nėra gera, tėvai
neturi prarasti vilties, kad ateityje
Neretai tėvai būna dėkingi bus geriau. Viltis ir tikėjimas pa­
už suteiktą viltį ir psicholo­ deda pasiekti geresnius gydymo
ginę paramą. Netgi jei vaiko rezultatus. Neonatologo profesija
savijauta šiuo m etu nėra tuo puiki, kad mes matome gerą
gera, tėvai neturi prarasti vil­ ilgalaikę perspektyvą. Pasveikęs
ties, kad ateityje bus geriau.
naujagimis gali gyventi ilgą ir
gražų gyvenimą. Pašalinęs apsigi­
mimo priežastį gydytojas gali būti ramus, kad vaikas užaugs ir
gyvens dar ne vieną dešimtmetį.
Kitaip yra su senyvo amžiaus žmonėmis, juos gydantys
specialistai žino, kad netgi daug stengiantis neįmanoma pada­
ryti stebuklo, nes dar niekam nepavyko sustabdyti organizmo
senėjimo. Netgi pavykus pristabdyti lėtinės ligos vystymąsi,
gamtos apgauti neįmanoma.
Mažo vaiko organizmas apdovanotas plastiškumu, taip
pat ir galvos smegenys. Mūsų požiūris į pažeistas smegenis
ir jų atsinaujinimo galimybes pastaraisiais metais gerokai pa­
sikeitė. Netgi psichomotorinės raidos įvertinimas pirmaisiais
vaiko gyvenimo metais nėra labai reikšmingas. Tokius rezul­
tatus pirmaisiais gyvenimo metais reikia vertinti ir numatyti
atsargiai. Juk gamta iš dalies pati taiso esamus defektus, to­
dėl daugelis vaikų, sulaukę mokyklinio amžiaus, dažniausiai
nesiskiria nuo savo bendraamžių. Šis faktas pagrįstas mokslo
įrodymais, vadinasi, kiekvienas silpnesnis iš prigimties vaikas
turi neblogų perspektyvų.
Tėvams optimizmo gali suteikti ir gydytojo požiūris į m e­
diciną. Aš niekada nežudau tėvų neviltimi, stengiuosi paaiš­

162
kinti: „Žinote, galbūt tai, kas dabar neįmanoma, pavyks išgy­
dyti po dešimties metų.“ Medicinos technologijoms žengiant
į priekį septynmyliais žingsniais, šiandien nelengva numatyti
mūsų gydymo galimybių po dešimties ar dvidešimties metų.
Vėl norisi prisiminti eksperimentinius tyrinėjimus ir klini­
kinius tyrimus su kamieninėmis ląstelėmis. Eksperimentai
su gyvūnais rodo, kad suleidus kamieninių ląstelių į pažeis­
tas vietas, pavyzdžiui, galvos smegenis ar plaučius, įmanoma
atkurti jų normalią struktūrą. Labai tikėtina, kad netolimoje
ateityje toks gydymas suteiks vilties pasveikti ir žmonėms.
Jei šiandien vaiką vargina koks nors smegenų pažeidimas ir
mes negalime jo išgydyti dabar, dar nereiškia, kad to negalė­
sime padaryti ateityje. Neprarasdami vilties ir tikėjimo mes
sulauksime tos dienos. Pirmieji klinikiniai tyrimai su nauja­
gimiais, atlikti Korėjoje, parodė, kad kamieninėmis ląstelėmis
sėkmingai galima gydyti neišnešiotų naujagimių pažeistus
plaučius, vadinamąją bronchų ir plaučių displaziją (ji dar va­
dinama naujagimių lėtine plaučių liga). Į trachėją sušvirkštus
kamieninių ląstelių, pažeisti plaučiai daug greičiau ir geriau
atsistato.
Štai dar vienas pavyzdys, kaip naujosios technologijos su­
teikia naujų gydymo galimybių, o tėvams - naujų vilčių. Ne­
seniai žiniasklaida pranešė apie Lenkijos medikų stebuklą,
kai pirmą kartą pasaulyje pavyko išgelbėti ypač mažo svo­
rio neišnešiotą naujagimį, taikant inkstų pakeičiamąją tera­
piją - kraujo dializę (kraujo išvalymą specialiu aparatu, va­
dinamuoju dirbtiniu inkstu). Šis gydymo būdas suaugusiems
pacientams ir vyresniems vaikams taikomas jau seniai ir dau­
gelyje ligoninių tapo rutina. Tačiau naujagimiams, ypač gi-
musiems labai mažo svorio, jo negalima buvo taikyti dėl tam
tikrų techninių priežasčių, todėl Lenkijos atvejis išskirtinis.

163
 2015-ųjų balandį Lenkijoje gydytas neišnešiotas naujagi­
mis, sveriantis vos 820 gramų, tapo mažiausiu ir jauniausiu
pasaulyje pacientu, kurį nuo mirties išgelbėjo dirbtinis inks­
tas. Kamilis gimė 15 savaičių anksčiau. Praėjus kelioms die­
noms po gimimo jo būklė smarkiai komplikavosi, nes įprasti
metodai, palaikantys šio mažylio gyvybę, nebuvo sėkmingi.
Gydomas intensyviosios terapijos skyriuje naujagimis ken­
tėjo nuo skysčių kaupimosi audiniuose, nes buvo sutrikusi
jo inkstų veikla. Dializė gali būti taikoma naujagimiams, sve-
riantiems bent tris kilogramus. Tačiau lenkų medikai pripa­
žino, kad vienintelė išeitis išgelbėti 820 gramų sveriantį ber­
niuką - prijungti jį prie dirbtinio inksto. Lenkų kolegoms
pasisekė - jie turėjo pirmąjį pasaulyje kraujo dializės aparatą,
nupirktą už lėšas, surinktas per vieną televizijos labdaros
akciją, kuris galėjo būti taikomas patiems mažiausiems pa­
cientams. Pasisekė ir mažyliui, jam aparatas padėjo išgelbėti
gyvybę. „Tai stebuklas“, - pripažino Kamilio tėvas Adamas
Wawruchas. Praėjus penkiems mėnesiams nuo gimimo, ber­
niukas svėrė 4 kilogramus, gydytojai leido tėvams jį vežtis
namo.
Iš tikrųjų dializė nėra joks stebuklas, šis metodas taiko­
mas ir kūdikiams, ir mažamečiams, ir suaugusiems pacien­
tams. Tai, kad pasisekė išgyventi vos 820 gramų sveriančiam
naujagimiui, - reta, nes daug ką lemia techninės galimybės.
Intensyviosios terapijos skyriuje naudojami aparatai, pa­
vyzdžiui, dirbtinis inkstas ar dirbtinės kraujotakos aparatas,
kuriems reikia didelio tūrio skysčio. Jei naudojama dirbtinė
kraujotaka, aparatui, kad jis galėtų veikti, reikia didelio kiekio
kraujo. O naujagimis neturi tiek kraujo, jis gali numirti vien
dėl to, kad visas jo cirkuliuojantis kraujas sutekės į dirbtinės
kraujotakos sistemą.

164
 Panaši istorija ir su dialize. Padedantis valyti kraują ir ša­
linti šlakus dializatorius gali normaliai veikti tik esant di­
deliam kiekiui kraujo. Imamos dvi paciento kraujagyslės -
įdūrus į vieną jų kraujas paimamas, o į kitą - grąžinamas.
Pagrindinė kliūtis, kodėl Vilniaus universiteto Santariškių kli­
nikų kardiochirurgai negali operuoti mažesnių nei 1,5-2 ki­
logramų sveriančių naujagimių, yra ta, kad jiems reikia dirb­
tinės kraujotakos.
Nors techniškai įmanoma atlikti širdies operaciją labai m a­
žiems vaikams, dirbtinė kraujotaka veikia tik tada, kai yra pa­
kankamai kraujo. O naujagimio organizme būna labai mažai
cirkuliuojančio kraujo. Pavyzdžiui, neišnešiotas naujagimis
cirkuliuojančio kraujo turi aštuntadalį ar dešimtadalį savo
svorio. Apskaičiuokime - jei neišnešiotas naujagimis gimė
kilogramo svorio, jis turės vos 100 mililitrų cirkuliuojančio
kraujo. Kad galėtų veikti dirbtinė kraujotakos sistema, tokio
kraujo kiekio neužtenka. Tai esminė priežastis, kodėl neiš­
nešiotiems naujagimiams negalima taikyti tokio kasdienio
metodo kaip kraujo dializė. Turi būti naudojamos specialios,
tokiems vaikams pritaikytos sistemos, tikiu, kad ateityje gal­
būt atsiras toks techninis sprendimas. 70 kilogramų sverian­
tis žmogus turi apie 3,5-5 litrus cirkuliuojančio kraujo, kurį
varinėja susitraukdama širdis, tai sudaro 7-8 procentus kūno
masės, dar šiek tiek kraujo yra kepenyse, blužnyje ir kituose
organuose.
Naujagimiams taip pat turi būti pritaikyti dirbtinio kvė­
pavimo aparatai, nes kilogramą sveriantis kūdikis ir 70 ki­
logramų sveriantis suaugęs žmogus - du skirtingi pasauliai,
nors jiems abiem gali būti taikomas toks pats gydymo prin­
cipas.

165
 D ow no sindromas:
kaip keičiasi požiūris į kitokius vaikus

JAV Metropoliteno muziejuje kabo XVI amžiaus nežinomo

olandų tapytojo darbas, skirtas Dievo kūdikėlio garbinimui.
Paveiksle yra bent keli asmenys, turintys tipiškų Downo sind­
romo bruožų. Tai - vienas pirmųjų meno kūrinių, kuriuose
vaizduojami šį sindromą turintys asmenys.
1866 metais britų gydytojas Johnas Langdonas Downas ap­
rašė grupę pacientų, kurie turėjo labai panašią išvaizdą: įstri­
žus akių plyšius, platų viršnosį, trum pą kaklą, plokščią galvos
formą, vieną delninę raukšlę ir kyšantį liežuvį.
1961 metais šis sindromas buvo pavadintas pirmą kartą jį
aprašiusio žmogaus, Dawno, vardu. Seniausias Downo sind­
romo atvejis iš rastų griaučių nustatytas vaikui, mirusiam
Prancūzijoje prieš daugiau nei 1500 metų, tačiau tik XX am­
žiaus šeštajame dešimtmetyje išaiškinta tikroji, genetinė, šio
sindromo priežastis. Taip paženklinti žmonės turi vieną pa­
pildomą 21 chromosomų poros fragmentą, nulemiantį šių
žmonių fizinius tapatumus bei protinę negalią (ši liga dar
vadinama trisomija 21). Neretai naujagimiai, kuriems nusta­

166
tytas Downo sindromas, turi ir kitų apsigimimų, pavyzdžiui,
įgimtą širdies ydą, žarnų nepraeinamumą, įvairių kitų sutri­
kimų.
Galbūt dėl fizinių pokyčių net iki XX amžiaus vidurio tokie
vaikai buvo niekinami ir vadinami mongoloidais. Downo sind­
romą turinčių kūdikių gimsta visame pasaulyje, tai nepriklauso
nuo rasės, tėvų socialinės padėties,
išsilavinimo, netgi mitybos įpročių Downo sindromą turinčių kū­
ar tėvų sveikatos. Iki šiol moksli­ dikių gimsta visame pasau­
ninkams nepavyko nustatyti, kad lyje, tai nepriklauso nuo rasės,
šį apsigimimą lemtų tėvų ligos, tėvų socialinės padėties, išsi­
vartoti medikamentai, alkoholis, lavinimo, netgi mitybos įpro­

psichoaktyviosios medžiagos ar čių ar tėvų sveikatos.

persirgtos infekcijos.
Downo sindromas skiriasi nuo kitų sudėtingų būklių, nes
šį sutrikimą įmanoma nustatyti pirmosiomis kūdikio gyve­
nimo dienomis.
Atėjęs į pasaulį kitoks vaikas - smūgis tėvams, kurie nėra
pasiruošę priimti tokio iššūkio. Pažįstu šeimą, kuri susilaukė
Downo sindromą turinčio sūnaus. Jo tėvas neslėpė pagiežos:
„Ne, mums šis vaikas nereikalingas. Nenoriu, kad mano žmona
jį matytų ir priprastų prie jo.“ Iš pradžių vyras net neleido savo
žmonai lankyti Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje
atsidūrusio vaiko, kuriam buvo nustatytas ne tik Downo sind­
romas, šį naujagimį dar reikėjo operuoti dėl dvylikapirštės žar­
nos nepraeinamumo. Neįgalaus sūnaus tėvas buvo išsilavinęs,
daug gyvenime pasiekęs žmogus, žinomas visuomenėje. Žinia
apie nesveiką sūnų jį taip prislėgė, kad buvo apimtas vien nei­
giamų jausmų. Ieškojęs ir neradęs savyje atsakymo, ką reikės
daryti su tokiu vaiku, vyras elgėsi impulsyviai. Jo protas tarsi
tylėjo, užleisdamas vietą sukilusioms emocijoms.

167
 Tačiau jaunos motinos reakcija buvo kitokia. Pirmą kartą
pamačiusi savo vaiką ji apsiverkė. Po atliktos operacijos nau­
jagimis išgyveno, mes jį perkėlėme iš Intensyviosios terapijos
skyriaus į įprastą naujagimių palatą. Man pavyko įkalbėti tė­
vus neatsisakyti savo vaikelio. Jie atidžiai slaugė savo vaiką ir
išsivežė namo. Praėjus penkeriems metams šeima su sūnumi
vėl pasirodė mūsų ligoninėje. Atėjęs tėvas su ašaromis akyse
atvirai prisipažino: „Žinote, mes kiekvieną dieną jus minime
ir džiaugiamės, kad įkalbėjote neatsisakyti kūdikio. Dabar jis
vienintelis mūsų džiaugsmas. Jis yra ta jungiamoji grandis,
išsaugojusi mūsų šeimą. Jei ne šis vaikas, mūsų šeima būtų
iširusi“
Šiam vaikui dabar jau septyneri ar aštuoneri metai. Jis turi
savo bėdą, bet geba prisitaikyti.
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, daugėja vaikų, turinčių
Downo sindromą, nes moterys ryžtasi gimdyti vis vėlesniame
amžiuje. Lietuvoje jau turim e asociaciją, jungiančią šeimas,
kurios augina Downo sindromu paženklintus vaikus. Jie kei­
čiasi savo patirtimi, dalijasi psichologine parama.
Kaip išmokti motinai priimti tokį vaiką? Kaip jį pamaitinti?
Kaip lavinti, kad kuo mažiau atsiliktų vaiko raida? Vaikų neu­
rologai pripažįsta, kad vienas sunkiausių uždavinių tėvams -
paskatinti kalbos vystymąsi. Jei vaikas nekalba, neturi kal­
bėjimo įgūdžių, sutrinka jo saviraiška, jis negali papasakoti,
ką jaučia, ką mąsto, negali pasidalyti informacija, toks vaikas
dažnai lieka nesuprastas, o tai nulemia dar didesnę atskirtį.
Tėvai dažnai jaučia kaltę, kad jų vaikas ne toks kaip kiti.
Stengdamiesi jį prižiūrėti kiaurą parą slopina jo savarankiš­
kumą. Tai nėra gerai, nes vaikas daug ko neišmoksta. Kad
būtų laimingas, žmogus turi būti laisvas ir veikti tai, ką nori.
Būtina stiprinti tėvų pasitikėjimą, kad žinia apie kūdikio ligą

168
jų neparalyžiuotų, jie turi suprasti, kad gyvenimas dėl to ne­
sustoja.
Yra puikių pavyzdžių, kad ši liga nenubloškia žmonių į už­
marštį, - jeigu vaikystėje tinkamai ugdomi ir lavinami, jie gali
daug pasiekti. Pavyzdžiui, Downo sindromu sergantis ispanas
Pablo Pineda vienas pirmųjų Eu­
ropoje įgijo aukštojo mokslo dip­ Tėvai dažnai jaučia kaltę, kad jų
lomą, jis tapo aktyviu visuomenės vaikas ne toks kaip kiti. Steng­
veikėju. Kitas žinomas žmogus, damiesi jį prižiūrėti kiaurą parą
turintis šį sindrom ą,,- JAV akto­ slopina jo savarankiškumą. Tai
rius Chrisas Burke’as. Tai rodo, nėra gerai, nes vaikas daug ko

kad Downo sindromas nėra kliū­ neišmoksta. Kad būtų laimin­

gas, žmogus turi būti laisvas ir
tis siekti pripažinimo.
veikti tai, ką nori.
Iki šiol mūsų visuomenėje la­
biau vertinamas intelektas, pro­
tiniai gebėjimai, bet kur kas mažiau - jautrumas, nuoširdu­
mas, emocinis prieraišumas, kuriuo būna apdovanoti Downo
sindromą turintys vaikai. Jie žavi nepaprastomis savybėmis:
yra nuoširdūs, meniškos prigimties, labai pareigingi, darbš­
tūs, smalsūs, spontaniški, nemoka meluoti, apgaudinėti. Švei­
carijoje teko lankytis vienuose slaugos namuose, į kuriuos
šeimos darbo savaitei atiduoda savo vaikus, nes dirbdami ne­
gali jų tinkamai prižiūrėti. Globos namai, kur ugdomi Downo
sindromą turintys vaikai, savaitgaliais ištuštėja, nes nuo penk­
tadienio vakaro iki sekmadienio vakaro jie būna kartu su savo
tėvais ir artimaisiais. Nuo pirmadienio, kai tėvai turi eiti į
darbą, vaikai vėl atvežami į globos namus. Aš buvau sužavėtas,
kaip Šveicarijoje dirbama su tokiais vaikais, kaip jie ugdomi.
Nustebau, kiek daug jie sugeba - kaip nuoširdžiai bendrauja,
kaip moka vienas kitą suprasti, kokie jie gabūs. Globos na­
muose įrengtos dirbtuvės, kuriose gaminami namų apyvokos

169
 daiktai, šviestuvai. Šie vaikai - tikri šilkografijos meistrai, nes
kuria neįtikėtinus piešinius, geba perteikti ant šilko ne tik su­
dėtingą peizažą, trapias spalvas, jie užfiksuoja tai, ko nemato
daugelis sveikų žmonių. Prie globos namų įkurta speciali par­
duotuvė, joje žmonės gali įsigyti meniškų darbų, kurių auto­
riai - neįgalieji. Viskas priklauso nuo to, kiek tėvai gali skirti
tokiems vaikams meilės, šilumos, dėmesio ir energijos. Tokie
vaikai tėvams atsilygina su kaupu.
Žodžio „apsigimimas“ nereikėtų vartoti bendraujant su
tėvais, ypač gydytojams, nes apsigimimas suvokiamas kaip
vaiko pažeminimas, geriau sakyti „genų defektas“. Netgi
mūsų kolegos, kurie vėliau susiduria su mūsų pacientais, kar­
tais mėgsta patraukti per dantį: „Kam jūs jį gaivinote? Juk
žinojote, kad bus apsigimėlis.“ Tokios replikos mane varo iš
proto, būnu labai piktas. Kelis kartus esu pasakęs: „Niekada
taip nekalbėkite apie mūsų pa­
Žodžio „apsigimimas" nerei­ cientus, nes toks vaikas gali at­
kėtų vartoti bendraujant su sirasti ir tavo šeimoje - toks gali
tėvais, ypač gydytojams, nes gimti tavo sūnus ar anūkas.“ No­
apsigimimas suvokiamas kaip rėčiau, kad mes pamiltume šiuos
vaiko pažeminimas, geriau vaikus, jie nekalti, kad atsinešė į
sakyti „genų defektas".
pasaulį genų defektą.
Yra puikus palyginimas, kas at­
sitinka, kai tėvai susilaukia Downo sindromą turinčio vaiko.
Viename interneto portale aprašyta situacija, kuri galėtų pa­
dėti tokioms šeimoms atskirti tikrovę nuo svajonės ir nejausti
apmaudo vien dėl to, kad ji neišsipildė. Laukdamiesi vaiko
jauni tėvai tarsi planuoja savo atostogas praleisti Italijoje. Jie
įsigyja kelionės vadovą, pasižymi vietas, kurias norėtų aplan­
kyti, daug skaito apie šią šalį, svajoja, kaip lankysis Romoje,
Venecijoje, galbūt kituose Italijos miestuose, kaip plauks į

170
Kaprio salą, maudysis Viduržemio jūroje ir lepinsis paplūdi­
myje. Šiai kelionei jie ruošiasi ne vieną mėnesį. Pagaliau iš­
aušta diena, kai jie sėda į lėktuvą, kuris turėtų nuskraidinti
juos į svajonių šalį. Tačiau po kelių valandų jie išgirsta skry­
džio palydovę, sveikinančią visus lėktuvo keleivius atvykus
į Olandiją. „Olandija? Kuo čia dėta Olandija? Juk mes skri­
dome į Italiją“, - piktinasi jauni tėvai. Vėliau jie nurimsta, nes
paaiškėja, kad nieko negalima pakeisti. Taip atsitiko, ir jie pri­
valo likti ne kur nors kitur, o Olandijoje. Jie atidžiau apsidairo,
pradeda galvoti - gerai, kad pakliuvo ne į kokią nors purviną
šalį, o Olandiją, nusiperka turistams skirtų leidinukų, įsigyja
naują žodyną ir pradeda mokytis kitos užsienio kalbos.
Olandijoje klimatas nėra toks šiltas kaip Italijoje, dangus
čia dažnai būna apsiniaukęs ir saulė ne toki ryški. Ilgainiui
šios šalies kraštovaizdis ima vis labiau patikti, nes čia daug ža­
lumos, vandens kanalų, vėjo malūnų, pavasarį pražysta daug
tulpių. Olandija netgi vadinama tulpių šalimi. Tačiau kiek­
vieną kartą, kai kas nors iš draugų ar pažįstamų grįžta iš Itali­
jos ir atveža kokių nors suvenyrų, dalijasi savo kelionės įspū­
džiais, jauni tėvai prisimena, kad ir jie ketino ten apsilankyti.
Jiems ima skaudėti širdį, kad neišsipildė svajonė pamatyti šią
įspūdingą šalį. Tačiau jei tėvai neišsivaduos iš Italijos ilgesio,
nenustos kliedėti apie šią šalį, jie niekada nepažins tikrosios
Olandijos, jiems neatsivers šios šalies unikalumas.
2014 metų kovo 21-ąją Lietuvoje pirm ą kartą buvo minima
Pasaulinė Downo sindromo diena. Vilniaus universiteto San­
taros klinikų Medicininės genetikos centras kartu su Vilniaus
universiteto Medicininės genetikos katedra ir Lietuvos žmo­
gaus genetikos draugija ne tik organizavo konferenciją, bet ir
kreipėsi į visuomenę. „Išmok pamilti kitokį“ - tai nuostabus
raginimas mums visiems, nors dažniausiai praeiname ar net

171
 prabėgame nestabtelėję, net nesusimąstę, ką šie žodžiai reiš­
kia, kol vienądien tas „kitoks“ atsiranda šalia, tampa mūsų
šeimos nariu. Tada gyvenimas pasidaro geriausiu mokytoju.
Nežinau kodėl, bet labai dažnai suprasti, įsiklausyti, net ir pa­
milti pavyksta tik tada, kai mus pačius arba mūsų artim uo­
sius paliečia nelaimė. Taip pirm ą kartą suvokiame, kad teks
„išmokti pamilti kitokį“ ir po
Nežinau kodėl, bet labai daž­ mažą žingsnelį kasdien pratintis
nai suprasti, įsiklausyti, net ir džiaugtis. Dažnai sava nelaimė
pamilti pavyksta tik tada, kai mus priverčia įsijausti ir į kitų li­
mus pačius arba mūsų arti­ kimą, ši patirtis moko tapti kur
muosius paliečia nelaimė.
kas geresniems. Tiesa, yra ir kita,
paprastesnė išeitis - atsisakyti „ki­
tokio“ kūdikio, atiduoti jį į „valdiškus namus“, kuriuose kas
nors kitas juo pasirūpins. Raginimas pamilti nėra beprasmis,
jis beldžiasi į mūsų sąžinę, Downo sindromą turintys žmonės
neturi būti atstumti. Yra svarbu išmokti juos gerbti ir mylėti,
priimti kaip lygiaverčius partnerius, nes nuo požiūrio į neįga­
liuosius priklauso ir visuomenės branda.
„Nelaukiau, nesitikėjau, svajojau apie kitokį kūdikį“, - šios
mintys neretai prislegia tėvus, susilaukusius Downo sind­
romu sergančio vaiko. Tačiau įveikę emocinę krizę daugelis jų
gali pasakyti: „Dėkoju likimui už šį išbandymą.“ Tokios atvi­
ros išpažintys verčia susimąstyti.
Daugirdo mama prisimena: „Kol bandėme susivokti savo
jausmuose, šalia gulėjo labai mielas, tobulas mažylis - m inia­
tiūriniais pirštukais, smulkutėmis pėdutėmis, pienu kvepian­
čiais plaukučiais ir nuostabaus grožio akytėmis. Kaip svajo­
jome jo laukdami, taip niekas nepasikeitė ir išgirdus diagnozę
apie Downo sindromą. Mūsų tikslas - kad jis būtų laimingas.
Labiausiai jam esame dėkingi, kad pakeitė mūsų supratimą

172
apie laimę, apie besąlygišką meilę, apie tikrąsias vertybes - to
nebūtume sužinoję jokiu kitu būdu. Būdamas toks mažas, jis
pakeitė ir daugelio aplinkinių požiūrį. Šių žmonių pagalbą,
paramą, džiaugsmą už kiekvieną sūnaus pasiekimą jaučiame
iki šiol ir esame nuoširdžiai dėkingi. Galbūt mums padėjo ti­
kėjimas, kad kiekvienas žmogus vertingas, reikalingas ir tu ­
rintis savo misiją Žemėje.“
Augant dukteriai Mijai ir matant jos šypseną, mamai ėmė
blėsti ir tolti visos baimės ir dvejonės, o gyvenimas tapo tie­
siog... gyvenimu.
„Džiaugėmės jos pirmąja šypsena, pirmuoju apsivertimu
ant pilvuko, pirmaisiais žingsniais. Mūsų kasdienybė atrodo
kaip ir visų kitų - kartu su dukrele maitinam ir migdom lė­
les, supamės ant sūpynių, baramės, kai reikia rinkti išmėtytas
dėliones, skaitome knygutes ir be galo mėgstame televizorių.
Žinoma, mums reikia logopedo, ergoterapeuto ir fizinės tera­
pijos specialistų pagalbos, reikia daugiau laiko išmokti tai, kas
kitiems vaikams pavyksta kur kas lengviau. Mija eina į m o­
kyklėlę, piešia, klijuoja, kartais pasiožiuoja, moka greitai ap­
versti visus namus, dievina ledus, mėgsta šokti ir žaisti su savo
mažąja sesute. Ji be galo švelni ir kupina meilės, o jos akys
tokios gilios ir žydros, kad paliečia kiekvieno sutikto žmogaus
širdį“, - pasakoja Mijos mama.
Austėjos tėtis ilgai svarstė, kodėl dukteriai gimus negali
džiaugtis. Apie iki širdies gelmių sukrėtusią jausmų dramą jis
pasakojo labai atvirai: „Ji nebus tokia kaip visi, jos nepriims
kiti, gal net prireiks atlikti širdies operaciją ir ji gali neišgy­
venti. Vieninteliai rūpintojėliai, sargai, draugai ir artimieji savo
vaikui esame mes, vieninteliai, kurie gali dabar jį atstumti...
Juk aš mylėjau savo vaiką iki jam gimstant, be jokių sąlygų ar
kokių nors išlygų. Todėl nusprendžiau neišgyventi dėl to, kas

173
bus ar nebus, buvau čia su savo šeima ir pradėjau po truputį
džiaugtis savo dukryte, nes nenorėjau, kad atėjus į mūsų šeimą
jos pirmieji įspūdžiai būtų tėvų persikreipę veidai.“
Vilnietė medikė Dagmara, kurios sūnų paženklino Downo
sindromas, nejautė pykčio, kad likimas skyrė tokį išbandymą.
Nieko neįtardama, ji išvengė skaudžių abejonių. Laukdamasi
sūnaus medikė nepateko į rizikos grupę - ji pastojo būdama
33-ejų. Moteris buvo įsitikinusi, kad nėra jokios būtinybės at­
likti genetinių tyrimų. Ji žinojo: kad ir kas nutiktų, vis tiek
gimdys, nes visi vaikai jos šeimoje yra laukiami.
Kartą nėščiajai į rankas pateko žurnalas, kuriame buvo
straipsnis apie šeimą, auginančią Downo sindromu sergantį
vaiką. Tąkart moteris pamanė: „Kaip baisu“, ir skubiai per­
vertė puslapį. O likimas jai pasiuntė tą patį išbandymą. Kurį
laiką moteris negalėjo atsiginti klausimų, kodėl taip nutiko.
Būdama gabi medicinos studentė, ji viena pirmųjų rinkosi
šeimos gydytojo rezidentūrą, jai viskas sekėsi. Ištekėjo, susi­
laukė dukters, įstojo į doktorantūrą, nes nuo jaunystės svajojo
atsidėti mokslui.
Gimus neįgaliam sūnui, kelis mėnesius jautėsi labai su­
trikusi. Dabar sūnaus auginimą Dagmara prilygino kelionei
į nuostabią šalį, kuri prasidėjo nuo šoko, trukusio net keletą
mėnesių. Sūnus labai pakeitė moters gyvenimą. Atidėjusi į šalį
savo mokslinį darbą, moteris suprato, kad augindama apsigi-
musį sūnų atliks kur kas didesnį darbą nei rašydama diserta­
ciją: „Mano sūnus ir yra mano disertacija. Jeigu pakeisiu nors
vieno žmogaus likimą, tai ir bus mano gyvenimo tikslas.“
Downo sindromas ženklina vaiko išvaizdą - specifiniais
ypatumais pasižymi veidas, kaukolė, plaštakos, pėdos, defektų
gali būti ir vidaus organuose. Šių vaikų emocinė ir intelektinė
raida taip pat atsilieka.

174
 Daugelis žmonių bijo Downo sindromo paliestų žmonių,
nes mano, kad jie gali būti agresyvūs. Tačiau dėl trum palai­
kės ir ilgalaikės atminties pakitimų Downo sindromą turintys
vaikai nemoka pykti. Apie 90 proc. vaikų, laiku integruoti į
visuomenę, sugeba mokytis. Tačiau šį sindromą turintį vaiką
reikia mylėti šiandien, o ne rytoj ar po kelių dešimtmečių.
Guosdami tėvus jų giminės ir draugai turėtų gerai pagalvoti,
kokiais žodžiais išreikšti emocinę paramą. Mes neturėtume
pamokslauti ir mokyti tėvų, ypač kai jų šeimoje gimė kitoks
vaikas. To manęs neseniai mokė kursuose. Tokie žodžiai, kaip
„neišgyvenkite, jūs dar susilauksite sveikų vaikų...“, „tokia to
vaikelio dalia“, yra tik blogų frazių pavyzdžiai, neturėtume
jų kartoti.
„Visuomenė dar pernelyg mažai inform uota apie Downo
sindrom ą ir pernelyg gajūs stereotipai, surišantys tėvams
rankas. Mes iš anksto būnam e nuteikti, kad atsitiks daug n e­
malonių dalykų, bet kai tai nepasitvirtina, paaiškėja, jog gy­
venimas nėra jau toks blogas. Meilė daro stebuklus“, - tikino
Dagmara.
Lietuvoje įkurta Downo sindromu sergančių žmonių ir jų
artimųjų asociacija suvienijo tėvus, auginančius neįgalų vaiką.
Ne tik vaikų, bet ir jų tėvų likimai būna skaudūs, tačiau sun­
kumai juos užgrūdina. Vilnietės Neringos šeimos gyvenimas
nesubyrėjo. Moteris laukėsi būdama 26 metų, ir jai nebuvo at­
likta genetinių tyrimų. Neringos šeimai niekas iš anksto nepa­
siuntė žinutės, kad gims kitoks vaikas. Nėštumas buvo ramus,
o dabar augindama Downo sindromą turinčią dukterį ji ėmė
kitaip suprasti gyvenimo prasmę.
Moteris džiaugėsi, kad jos dukters atsilikimas nuo ben­
draamžių nė kiek nedidėja, netgi mažėja. Dėl dukters ne­
galios jai neteko konfliktuoti su kitų vaikų tėvais ar peda­

175
 gogais. Kai jos duktė grįžusi iš mokyklos pasakoja, ką veikė
per pamokas, Neringai atrodo, kad pavyko laimėti dar vieną
dieną.
Moteriai nereikia drebėti dėl savo dukters ateities, nes nie­
kas iš jos nesityčioja, ji jaučiasi gerai ir saugiai, puikiai sutaria
su kitais vaikais. Iki šiol Neringa puikiai prisimena gydyto­
jos žodžius: „Kiek dirbsi su dukra, kiek savęs atiduosi, tiek ir
turėsi.“ Iš pradžių ją gąsdino tokie medikės patarimai, tačiau
dabar vilnietė tikina, kad dukters priežiūra jai nėra prievolė ar
darbas. Ji tiesiog myli savo dukrą.
Nenubrėžkime ribų kitokiam vaikui. Elkimės su juo taip,
kaip norėtume, kad būtų elgiamasi su mumis pačiais. Jei tė­
vai myli savo vaiką, jiems nelabai svarbu, kaip jį priima visuo­
menė, ką kalba ir kaip elgiasi aplinkiniai. Tai jau ne tėvų, o
visuomenės problema. Gal tiesiog visuomenė nėra pakanka­
mai išprususi ir pasiruošusi? Gal jai trūksta tolerantiškumo,
geranoriškumo ir geraširdiškumo? Aš kažin ar norėčiau savo
vaikui su Downo sindromu atlikti
Nenubrėžkime ribų kitokiam
plastinę operaciją vien dėl to, kad jį
vaikui. Elkimės su juo taip, „geriau priimtų“ visuomenė. Tie­
kaip norėtume, kad būtų el­ siog tokios visuomenės gaila, kuri
giamasi su mumis pačiais. Jei priima tik „į save panašų“, o ne ki­
tėvai myli savo vaiką, jiems tokį. Nors JAV populiaru daryti
nelabai svarbu, kaip jį priima plastinę operaciją žmogui, kuriam
visuomenė, ką kalba ir kaip nustatytas Downo sindromas, ši
elgiasi aplinkiniai. praktika taip pat kritikuotina, nes
toks gydymas tik panaikina kai
kuriuos išorinius požymius, liudijančius šį sindromą. „Kai ne­
belieka šių bruožų, žmogaus gyvenimas pasidaro kur kas lai­
mingesnis, nes pasikeičia visuomenės požiūris į jį“, - primena
Neringa. Labai suabejočiau, ar tam žmogui su Downo liga pa-

176
sidaro lengviau gyventi vien dėl pasikeitusio visuomenės po­
žiūrio. Juk prigimties neįmanoma išsižadėti.
Jei vaikas nemoka matematikos ir žino, kad niekada jos ne­
išmoks, nieko bloga. Jis gali turėti kitokių unikalių gabumų.
Downo sindromas nėra kliūtis ieškoti meilės ir laimės - ši liga
nekliudo svajoti apie šeimą.
Ar gims Downo sindromą turintis vaikas, daug priklauso
nuo moters amžiaus, nes metams bėgant daugėja hormonų
pusiausvyros sutrikimų. Tai, kad laukiamas vaikas bus kitoks,
galima sužinoti dar prieš jam gimstant, apžiūrint nėščiąją,
taip pat ir po gimimo. Vienu ar kitu atveju reikalingi citoge-
netiniai tyrimai.
Vilniaus universiteto Santaros klinikų Medicininės geneti­
kos centre nuo XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio taikomi tyri­
mai, nustatantys Downo sindromą. Pastarąjį dešimtmetį kas­
met nustatoma nuo 20 iki 30 šio sindromo atvejų.
Įtarus apsigimimą iš išorinių vaiko bruožų, medikai pri­
valo patvirtinti jį genetiniais tyrimais - chromosomų analize.
Toks tyrimas vadinamas kariotipo nustatymu. Kūdikio kraujo
mėginys siunčiamas į Medicininės genetikos centrą, vėliau tė­
vai informuojami apie tyrimo rezultatus.
40 metų moterims tikimybė susilaukti Downo liga sergan­
čio vaiko yra 15 kartų didesnė nei 25 metų gimdyvėms. Ge­
netikų konsultacija patariama nėščiosioms nuo 35 metų. Įta­
rus sindromą, nėščiajai gali būti skiriamas ultragarso tyrimas,
kraujo tyrimai, padedantys aptikti specifinių žymenų, koduo­
jančių šią ligą, taip pat vaisiaus vandenų bei placentos tyrimai.

177
 Sunkus pokalbis:
eutanazija ir išgyvenam um o riba

Po sunkių pokalbių ilgai būna nesmagu. Kai naujagimiui nu­

statytas Downo sindromas, mažai kuo gali padėti jo tėvams,
nors privalai tai padaryti. Psichologiškai sunku. Turime vieną
apsigimusį vaikelį, jam nustatytas ne tik Downo sindromas,
bet ir kitokių apsigimimų, atlikta kelios operacijos. Tačiau
tuo bėdos nesibaigė, vaiko tėvai nori jo atsisakyti. Daugiau
nei valandą kalbėjausi su jais, pasitelkiau į pagalbą psicho­
logę, m udu stengėmės įkalbėti jaunus tėvus prieš žengiant
tokį rimtą žingsnį gerai pagalvoti, kad vėliau nereikėtų visą
gyvenimą kamuotis dėl šio sprendimo.
Problema ne tik medicininė, bet ir socialinė. Neįgalaus
vaiko nepriima ne tik šeima, bet ir visuomenė. Nepriima ar­
timiausi giminės - užuot parėmę tėvus, jie ragina atsisakyti
kūdikio ir pasmerkti jį vegetuoti. Tai baisus dalykas, tėvai
buvo sutrikę, jie tikino nežinantys, kaip elgtis. „Kaip mes to­
liau gyvensime, jei negalėsime parodyti savo vaiko net arti-
miausiems draugams?“ O aš jų teiravausi, kaip jie galės to­
liau gyventi, nežinodami, kaip sekasi nuo jų atskirtam vaikui.

178
„Jūs kiekvieną dieną žinosite, kad jūsų dalis - jūsų vaikas -
kažkur paliktas.“ Tokiomis aplinkybėmis visiems sunku, ne­
gali kaltinti vien tėvų už tai, kad jie patiria didelį stresą, natū­
ralu, kad pirmoji jų reakcija išsižadėti vaiko. Stengiesi patarti
neskubėti ir viską gerai apgalvoti.
Motina net pasakė: „Tai ne mūsų vaikas, aš sveika, mano
vyras taip pat sveikas, o šis vaikas - gamtos klaida.“ Galė­
jau tik pasakyti, kad šį vaiką ji išnešiojo savo įsčiose devynis
mėnesius, todėl jis yra jos dalis. „Mes žinojome, kad vaikas
gims nesveikas, mus jgydytojai jau įspėjo“, - sielvartavo jauna
mama. Aš raginau suteikti vaikui viltį. „Duokite tam vaikui
galimybę, juk jūs nė nebandote
kovoti už jo ateitį, jūs pasiduodate Dauguma apsigimimų būna
nuo pirmųjų vaiko gyvenimo aki­ atsitiktiniai.Tai sunku suvokti.
mirkų ir pasmerkiate jį nežiniai.“ Nesveiko vaiko gimimas -
Tėvai jauni, o susilaukė ne­ tragedija visai šeimai, neretai

sveiko pirmagimio. Ji kūrė planus, žmonės dėl to palūžta.

o staiga kaip perkūnas iš giedro

dangaus žinia, kad vaikas bus apsigimęs. Tai paaiškėjo sep­
tintą nėštumo mėnesį, atlikus vaisiaus vandenų tyrimą, kai iš­
tiriamas kariotipas - chromosomų rinkinys. Šis tyrimas daž­
niausiai taikomas tada, kai įtariami tam tikri pakitimai arba
kai gimdyvė yra brandaus amžiaus - 35-40 metų, tuom et ap­
sigimimų tikimybė didesnė. Tačiau turintis Downo sindromą
ar kitokių apsigimimų vaikas gali gimti ir jauniems tėvams,
tai grynas atsitiktinumas.
Dauguma apsigimimų būna atsitiktiniai. Tai sunku su­
vokti. Kodėl man taip atsitiko? Kas dėl to kaltas? Kaltės jaus­
mas arba neigimas - dažniausios reakcijos. Nesveiko vaiko
gimimas - tragedija visai šeimai, neretai žmonės dėl to pa­
lūžta.

179
 Poros ima bartis, ieškoti kaltų. Galbūt šeima apsispręstų
auginti nesveiką vaiką, bet spaudimą daro giminės. Atsisa­
kydami kūdikio tėvai galvoja apie save. Tai - egoistinis po­
žiūris, nes niekada kūdikių namai negali atstoti tėvo ir m oti­
nos meilės. Downo sindromą turintiems vaikams tėvų meilės
reikia kur kas labiau nei kitiems vaikams. Kita vertus, gamta
juos apdovanoja daugeliu savybių, kurių neturi sveiki vaikai.
Jie yra jautrūs, nuoširdūs, artistiškos prigimties, prieraišūs.
Galiu pam inėti ne vieną atvejį, kai apsisprendusieji auginti
Downo sindromą turintį vaiką
Atsisakydami kūdikio tėvai vėliau būna laimingi. Tokie vaikai
galvoja apie save. Tai - egois­ gyvena vidutiniškai apie 40 metų,
tinis požiūris, -nes niekada tai nėra mažai.
kūdikių namai negali atstoti Atsisakius vaiko vėliau kelio at­
tėvo ir motinos meilės. gal nebus. Aš tam nepritariu.
Tokiems tėvams reikia padėti
suvokti, kokia gali būti vaiko išsižadėjimo istorijos antroji da­
lis. Šiuo metu visuomenės požiūris jau keičiasi - kitokiems
žmonėms rodoma vis daugiau tolerancijos ir supratimo. Nors
mūsų visuomenei dar toli iki Vakarų, kur Downo sindromą
turintys vaikai sugeba prisitaikyti, jiems skiriamos specialios
ugdymo programos. Mums dar reikia pasistengti šioje srityje,
bet neabejoju, kad ateityje požiūris į neįgaliuosius pasikeis.
Manau, kad neigiamas požiūris į neįgalius vaikus auginančias
šeimas rodo dar didelį mūsų visuomenės atsilikimą.
Tėvai, kuriems gimsta toks vaikas, turi daug ką žinoti -
kaip jis vystysis, kokios ugdymo galimybės. Daugelį įgimtų
defektų, t. y. fizinių trūkumų, įmanoma koreguoti chirurgiš­
kai. Po vienos ar kelių operacijų tokie vaikai gali sėkmingai
prisitaikyti, žinoma, jei tai nėra genetiškai nulemti defektai.
Suaugę jie gali susilaukti sveikų vaikų ir niekas netgi nega­

180
lėtų įtarti, kokių naujagimystėje buvo sudėtingų problemų.
Maždaug 95-98 proc. vaikų, turinčių fizinių defektų, yra sėk­
mingai išgydomi, jie normaliai vystosi ir niekuo nesiskiria
nuo savo bendraamžių.
Nustačius ne vieną, o kelis apsigimimus, gydymas trunka
ilgiau, tėvai turi žinoti, kad mažylio gali laukti ne viena, o
kelios operacijos. Pavyzdžiui, vienu metu gali būti žarnų ne­
praeinamumas, širdies yda ir inkstų patologija. Tokio vaiko
laukia ne viena operacija, bet šiuolaikiniai gydymo būdai su­
teikia vilties pasveikti,.
Apsigimimų būna įvairių - širdies ydos, žarnyno nepraei­
namumas, pilvo sienos defektai, diafragmos išvarža, gali būti
įgimti augliai teratomos. Naujagimis gali turėti tam tikrų
plaučių defektų. Vaisiaus organai pradeda formuotis 8-12
nėštumo savaitę. Motinos peršali­
mas, emocinis stresas, infekcija - Maždaug 9 5 -9 8 proc. vaikų,
visi šie nepalankūs veiksniai gali turinčių fizinių defektų, yra
sutrikdyti organų genezę. Dėl šios sėkmingai išgydomi, jie nor­
priežasties susidaro tam tikras de­ maliai vystosi ir niekuo nesi­

fektas, nors vaisius toliau auga ir skiria nuo savo bendraamžių.

normaliai formuojasi įsčiose. Iki

šiol niekas tiksliai negali paaiškinti atsitiktinių apsigimimų
priežasties, nes jų yra labai daug, vadinasi, nėra vienintelės.
Genetiškai nulemti apsigimimai būna kur kas sudėtin­
gesni, pavyzdžiui, chromosominės ligos. Kai kurios jų lemia,
kad visi palikuonys gali sirgti ta pačia liga, tačiau kartais tėvai
turi recesyvinį geną, kuris nepasireiškia, ir nieko apie tai ne­
žino. Tik susitikus dviem tėvams su recesyviniu genu vaikas
gali paveldėti chromosominę ligą.
Dabar jau gerai žinoma, kad vaikai, gimę su kai kuriomis
chromosominėmis ligomis, tokiomis kaip Patau sindromas,

181
Edwardso sindromas, neišgyvena, jie miršta dažniausiai ne­
sulaukę pirmojo gimtadienio. Lietuvoje genetikai jau sugeba
nustatyti daugumą genetinių apsigimimų, dar kūdikiui negi­
mus. Pavyzdžiui, prenatalinės (dar iki gimimo) diagnostikos
metodai padeda nustatyti įgimtas vaisiaus anomalijas. Lie­
tuvoje yra perinatalinės pagalbos programa, reglamentuo­
janti, kokiuose centruose turi gimdyti nėščioji, kai nustatytas
vaisiaus apsigimimas. Tam tikrais atvejais, kai genetinę arba
medžiagų apykaitos įgimtą ligą ypač sunku nustatyti, krei­
piamasi pagalbos į Europoje veikiančias laboratorijas, joms
siunčiami kraujo ar kiti mėginiai. Vienas tokių centrų Euro­
poje, su kuriuo bendradarbiauja mūsų specialistai, yra Vokie­
tijoje, Heidelbergo mieste. Kartais mėginius tenka siųsti net į
JAV klinikų laboratorijas, galinčias nustatyti ypač retas įgim­
tas medžiagų apykaitos ligas, kurių dažniausiai nėra gydymo
būdų. Šie tyrimai labai brangūs, todėl Lietuvoje netgi nėra
prasmės turėti tokią laboratoriją, nes mūsų šalyje pasitaiko tik
pavieniai tokie atvejai. Mums pigiau naudotis kitų laborato­
rijų paslaugomis, siųsti joms mėginius ir gauti atsakymą.
Kartais viena ar kita sunki liga gali „išlįsti“ savaime, kaip
yla iš maišo. Negaliu pamiršti neseniai mūsų ligoninėje nuti­
kusios istorijos, kuri gana plačiai nuskambėjo žiniasklaidoje.
O prasidėjo istorija nuo internete išplatintos nuotraukos, ku­
rioje ant kūdikio rankos buvo matyti didelė mėlynė. Berniu­
kas gimė sveikas, didelis, bet po trijų savaičių grįžo pas mus į
ligoninę karščiuodamas. Slaugytojai, kuri turėjo paimti tyri­
mams kraujo, nebuvo lengva pataikyti į putlaus vaiko veną.
Paėmusi kraujo, kaip įprasta, ji užklijavo žaizdelę pleistru,
kad nepatektų infekcijos. Praėjus maždaug keturioms valan­
doms į palatą atėjusi atlikti procedūrų fizioterapeute pamatė,
kad toje vietoje, kur buvo durta adata, susidarė didelė mėlynė.

182
Šią mėlynę pamatė ir naujagimio tėvai, jiems tai sukėlė didelį
nerimą ir pyktį. Tėvai apkaltino slaugytoją, kad imdama iš
venos kraujo sužalojo jų sūnų. Tokiu atveju nėra lengva nu­
raminti tėvus, nes jie dažniausiai nenori nieko girdėti. Tėvas
mobiliuoju telefonu nufotografavo savo sūnaus ranką ir įkėlė
nuotrauką į socialinį tinklą „Facebook“. Nuotrauka žaibiškai
išplito virtualioje erdvėje, ją pastebėję žurnalistai netruko pa­
simėgauti sensacija.
Mums buvo neįprasta, kad mėlynė tokia didelė, - net ir
pažeidus veną, gretutiniai audiniai mažai ištinsta, nes krau­
jas pradeda krešėti ir žaizda užsitraukia, todėl kraujosruva
(mėlynė) būna minimali. Kilo mintis, kad čia kažkas ne taip.
Pakviestas vaikų hematologas patarė ištirti kraujo krešėjimo
žymenis ir jau po pusdienio paaiškėjo, kad vaikas turi sun­
kią įgimtos hemofilijos formą. Tik dėl laimingo atsitiktinumo
mums pavyko laiku nustatyti sunkią ligą - vien dėl to, kad
ligoninėje iš venos buvo paimta kraujo. Dažniausiai ši liga iš­
ryškėja vaikui pargriuvus, smarkiai susitrenkus ar susižeidus.
Jei vaikas būtų kur nors namuose griuvęs ir susitrenkęs galvą,
būtų galėjęs mirti nuo kraujo išsiliejimo į smegenis. Naujagi-
mystėje hemofilija labai retai pasireiškia ir, kaip rašoma m edi­
cinos literatūroje, dažniausiai ši liga išaiškėja atliekant įvairias
procedūras.
Ligoninėje atsitikusi nelaimė iš dalies buvo savotiška laimė
šeimai, nes ji anksti sužinojo apie sūnaus ligą. Laiku pradėta
taikyti pakaitinė terapija padėjo išvengti sunkesnių bėdų,
nors hemofilija vaiką lydės visą gyvenimą. Toks pavyzdys
rodo, kad kartais net nelaimingi nutikimai padeda anksti n u ­
statyti ligą.
Ne mažiau klastingi gali būti ir kiti apsigimimai, pavyz­
džiui, širdies ydos. Pasitaiko, kad įgimta širdies yda išaiškėja

183
vėliau, o tai jaunai šeimai būna kaip perkūnas iš giedro dan­
gaus, sukeliantis daug nerimo. Ji parsiveža iš ligoninės taria­
mai sveiką naujagimį, o penktą ar šeštą dieną jis ima dusti,
mėlynuoti, tėvai nesupranta, kas jam atsitiko. Ir tik vėl atve­
žus tokį naujagimį į ligoninę jam nustatoma širdies yda. Tokių
vaikų būna ne vienas ir ne du. Puiku, jei širdies ydą pavyksta
nustatyti, kol vaisius dar įsčiose. Tuomet nėščioji nukreipiama
gimdyti į Vilniaus perinatologijos centrą šalia kardiochirurgų,
kurie tik čia atlieka širdies operacijas naujagimiams. Anks­
čiau širdies yda būdavo naujagimiui mirties nuosprendis, da­
bar daugumą jų įmanoma išgelbėti.

Be t ė v ų s u tik im o n e g a lim a
p e r p ilti n e t k r a u jo

Neretai mes, medikai, susiduriame su nenumatytomis prob­

lemomis, net ir labiausiai norėdami padėti pacientui. Daugelį
procedūrų, o juo labiau operacijų, naujagimiui negalime at­
likti be tėvų sutikimo. Bet įsivaizduokite, kad naujagimiui iš­
kilęs mirties ar gyvybės klausimas, motina po gimdymo dar
tebėra ligoninėje, o tėtis „švenčia“ savo atžalos gimimą. Pa­
dėtis dar keblesnė, kai tėvai, net ir nuodugniai jiems viską iš­
aiškinus, delsia arba nesutinka pasirašyti. Vaikas gali net nu­
mirti, bet be tėvų sutikimo neturime teisės jam perpilti kraujo.
Ne kartą teko rimtai pasikalbėti su Jehovos liudytojais, kurie
dėl religinių įsitikinimų neleidžia savo kūdikiui perpilti kito
žmogaus kraujo. Vaikų ligoninei jie netgi padovanojo aparatą,

184
padedantį operuojant surinkti paciento kraują, kurį vėliau ga­
lima jam sugrąžinti. Nors šis aparatas gana dažnai naudoja­
mas vyresniems vaikams, deja, naujagimiams jis nepadeda,
nes neįmanoma sukaupti tokio kraujo kiekio, kurį pavyktų
surinkti ir vėl perpilti naujagimiui. Dėl to kelis kartus buvome
atsidūrę keblioje padėtyje, kai tėvai - Jehovos liudytojai - ka­
tegoriškai nesutiko duoti leidimo kūdikiui perpilti kraujo.
Tenka keletą valandų įtikinėti, įrodinėti, kokia rim ta padėtis,
kol galų gale tėvai sutinka su tokia procedūra, supratę, kad
jų atžalai tai gyvenimp ir mirties klausimas. Jeigu ligonis yra
mirštantis ir jam yra gyvybiškai svarbu perpilti kraujo, galime
ir neatsižvelgti į tėvų nuomonę.
Jeigu ligonis yra mirštantis
Tokiu atveju sprendimą priima
ir jam yra gyvybiškai svarbu
kelių specialistų konsiliumas, jie
perpilti kraujo, galime ir neat­
pasirašo, nurodydami, kad vaiko
sižvelgti į tėvų nuomonę. To­
gyvybei gresia mirtinas pavojus. kiu atveju sprendimą priima
Ne visada galime sutikti, kad tėvų kelių specialistų konsiliumas,
užgaidos pasmerktų vaiką mirčiai. jie pasirašo, nurodydami, kad
Ar pasitaiko, kad matydami di­ vaiko gyvybei gresia mirtinas
delį apsigimimą arba suprasdami pavojus. Ne visada galime su­
padėties beviltiškumą tėvai prašo tikti, kad tėvų užgaidos pa­

nieko nedaryti ir leisti vaikui gy­ smerktų vaiką mirčiai.

venti tiek, kiek jam skirta?

Tai dažna situacija. Naujagimiui patekus į intensyviosios
terapijos skyrių, tėvai dažniausiai užduoda du klausimus: pir­
masis - ar vaikas išgyvens, antrasis - kas laukia kūdikio, jeigu
jis išgyvens, t. y. kokia bus vaiko psichinė ir fizinė raida. Nere­
tai sunku atsakyti į abu klausimus, nes jie dažniausiai užduo­
dami tada, kai naujagimio būklė dar būna kritiška. Dažnai tė­
vus ne tiek baugina fizinė negalia, kiek galima vaiko psichikos
negalia. Sužinoję apie vaiko apsigimimą arba nepagydomą

185
 ligą kartais tėvai desperatiškai prašo mus nustoti vaiką gydyti:
„Nekankinkite, leiskite jam ramiai num irti.“ Ką tokiu atveju
jiems reikia atsakyti? Kaip palaikyti? Kaip rasti tinkam ų žo­
džių? Tokiais atvejais nelengva abiem pusėms - tiek tėvams,
tiek gydytojams. Manau, tėvams visada reikia palikti vilties ki­
birkštėlę, kuri turėtų užgesti tik tada, kai iš tiesų tampa aišku,
kad mes, medikai, šiuo metu esame bejėgiai. Svarbu tėvams
paaiškinti, kad jų kūdikis nekentės, jam neskaudės, kad jis bus
maitinamas - jam bus skiriamas vadinamasis paliatyvusis gy­
dymas, leidžiantis jam atėjus lai­
Manau, tėvams visada reikia kui ramiai išeiti Anapus.
palikti vilties kibirkštėlę, kuri Medicinos pažanga žengia į
turėtų užgesti'tik tada, kai iš priekį gerokai greičiau nei mūsų
tiesų tam pa aišku, kad mes, sprendimai, kuriuos dažnai tu ­
medikai, šiuo metu esame rime priimti. Dabar galime iš­
bejėgiai. gelbėti tokius naujagimius, apie
kurių išgyvenimą prieš trejetą de­
šimtmečių nesvajojome. Tačiau medicinos pažanga kelia ir
naujus iššūkius, daugybę naujų klausimų, į kuriuos nelengva
rasti atsakymo. Ar galima buvo anksčiau įsivaizduoti, kad vai­
kas galėtų gyventi beveik neturėdamas plonųjų žarnų? Dabar
tai realybė. Pavyzdžiui, Lietuvoje jau yra keletas vaikų, ku­
riems nustatytas vadinamasis trumposios žarnos sindromas,
tai - būklė po operacijos, per kurią dėl apsigimimo arba kitų
priežasčių naujagimiui tenka pašalinti beveik visą žarnyną.
Taip gali atsitikti, jeigu žarnynas būna miręs (nekrotizavęsis)
arba nevisavertis dėl dauginių defektų. Pašalinus žarnyną,
vaikas neturi galimybės virškinti maisto, tačiau šiuolaikinės
technologijos leidžia jam augti ir normaliai vystytis. Įprastą
maitinimą pakeičia ilgalaikis maitinimas į veną - parenteri-
nis maitinimas. Neseniai mūsų reabilitacijos skyriuje sutikau

186
mamą su devynių mėnesių kūdikiu, kuris intensyviosios tera­
pijos skyriuje praleidęs pirmuosius tris savo gyvenimo mėne­
sius buvo išrašytas į namus. Jam buvo paskirtas parenterinis
maitinimas, kai būtinas maisto medžiagas kūdikis gauna pro
specialų ilgalaikį kateterį, įkištą į veną. Lietuvoje toks gydymo
būdas dar naujovė, tačiau pasaulyje yra nemažai žmonių, ku­
rie nuo naujagimystės ilgus metus gyvena gaudami visą mai­
tinimą tik į veną. Jie nešioja ant pečių mažą kuprinę, kurioje
įdėta infuzinė pompa, perduodanti maitinamuosius skysčius į
veną. Jie nežino, kas yęa alkio jausmas, sugeba mokytis, dirbti.
Nors toks intraveninis maitinimas niekada neatstos natūra­
laus valgymo, tai naujas būdas gyventi. Kol nebuvo taikomas
intraveninis maitinimas, visi tokie vaikai numirdavo, šiuo
metu jie gyvena. Kiek ilgai jie gyvens? Ar jie laimingi? Kiek
fizinių ir emocinių jėgų tai kainuoja šeimai? Keblu atsakyti į
šiuos klausimus, bet dar sudėtingiau tarti tėvams: „Jūsų vaikas
negyvens, nes neturi žarnyno.“ Kol kas niekas nežino tokios
istorijos pabaigos, bet vaikas iš paskutinių jėgų kabinasi į gy­
venimą, jis vystosi. Galbūt ateis tokia diena, kai bus įmanoma
išauginti žarnas mėgintuvėlyje ar kitokiu būdu. Buvo bandyta
ir iki šiol bandoma tokiems pacientams atlikti žarnų persodi­
nimo operacijas, tačiau jos yra vienos nesėkmingiausių. Ga­
lima persodinti širdį, plaučius, kepenis, inkstus, rageną, bet
iki šiol nepavyksta to padaryti su donoro žarnomis.
Prisiminęs laikus, kai pradėjau dirbti, galiu pasakyti, kad
skirtumas tarp to, ką galėjome tada, ir ką galime dabar, yra
kaip diena ir naktis. Didelė dalis vaikų, kurie tada numirdavo,
dabar išgyventų. Praėjo vos ketvirtis amžiaus, o padėtis labai
pagerėjo, todėl mūsų prognozės, kas laukia apsigimusių vaikų,
turi vis daugiau vilties. Netgi namų sąlygomis galima puikiai
auginti vaikus, kuriuos tam tikru požiūriu nuskriaudė gamta.

187
 K a ip n u b r ė ž ti rib ą ,
kas y ra h u m a n iš k a ir kas n e

Naujagimių gydytojas dažnai atsiduria takoskyroje, kur m edi­

cininiai dalykai susipina su etiniais ir teisiniais. Būna ir taip,
kad teisiniai aktai prieštarauja sveikai logikai. Medikui sunku
vienam priimti sprendimą, tai ne tik jo atsakomybė. Gaivinti
naujagimį ar ne, jei jis gimsta pridusęs? Iš pirmojo žvilgsnio
tarsi viskas paprasta.
Reikia pripažinti, kad net ir aplinkybėms susiklosčius pa­
lankiai atgaivintas naujagimis gali likti nesveikas. Tai turime
suprasti fie tik mes, medikai, bet ir naujagimio tėvai, kuriems
iki paskutinės dienos gali tekti prižiūrėti savo neįgalų pali­
kuonį. Blogiausiai jaučiamės tada, kai suprantame, kad „sėk­
mingai“ atgaivintam naujagimiui liko pažeistos smegenys. Ką
daryti toliau? Kaip tai paaiškinti tėvams? Kaip juos pripra­
tinti prie minties, kad jų mažylis niekada nebus normalus?
Ar mes bandysime pratęsti naujagimio gyvenimą, ar mirimo
procesą? Taip taip! Mirimo procesą! Kaip rasti sutarimą visais
klausimais su tėvais?
Kaip turi elgtis gydytojas, žinodamas kad dalis atgaivintų
naujagimių lieka neįgalūs, sunkūs ligoniai, priklausomi nuo
kitų, kad jie bus didelė našta šeimai ir visuomenei? Ar tėvams
būtų didesnis skausmas apraudoti kelis kartus kvėptelėjusį ir
neišgyvenusi naujagimį, ar visą laiką matyti negalios supan­
čiotą savo vaiką? Katalikiškoje visuomenėje nepadėti gyventi,
kaip ir nutraukti gyvybę, yra didelis nusikaltimas. Lietuva
nėra išimtis. Be to, ir mūsų pagrindinis įstatymas įpareigoja
suteikti naujagimiui pagalbą, jeigu jam nors kiek plaka širdis.
Plakanti širdis - gyvybės ženklas, signalas medikui, kad jis

188
privalo naujagimį gaivinti. Jokių kitų samprotavimų, išlygų,
nuorodų į galimus padarinius įstatymas nenumato. Todėl mes
galime aptarinėti ir postringauti kiek tik norime, tačiau tei­
sininkas pasakytų, kad negaivinimas yra nusikaltimas, todėl
mediką galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi,
mūsų šalyje griežtai laikomasi įstatymo raidės, kur nelieka
vietos diskusijoms ir netgi tėvų nuomonei, jų norams. Blo­
giausia, kad pasekmių našta užgula šeimos, bet ne valstybės
pečius, gal todėl šis klausimas jau daugelį metų „sprendžia­
mas“ taip formaliai. Liūdniausia, kad valstybė menkai prisi­
deda prie sprendimo ilgalaikių šeimos problemų, susijusių su
neįgaliu vaiku.
Gal todėl kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje, va­
dovaujamasi ne tik įstatymu, bet dar ir sveiku protu bei su­
kaupta patirtimi. Medikai žino, kad kuo naujagimis buvo la­
biau pridusęs, tuo vėliau jis ima savarankiškai kvėpuoti, nors
širdį „užvesti“ pavyksta gerokai greičiau. Jei naujagimis ilgai
nepradeda kvėpuoti, tai gali būti ženklas, kad pažeista ne
tik smegenų žievė, bet ir smegenų kamienas, kur yra kvėpa­
vimo centras. Nors visos šalys laikosi pripažintų naujagimių
gaivinimo rekomendacijų, švedai dar pasitelkė ir savo dau­
gelio metų sukauptą patirtį. Išanalizavę beveik per 50 metų
sukauptus visų gaivintų naujagimių duomenis, jie priėjo prie
išvados, kad ne tik pradėjusi dirbti širdis, bet ir kvėpavimas
parodo galimas vėlesnes pasekmes: jeigu naujagimis nepra­
deda pats kvėpuoti po 30 minučių, nors jo širdis ir plaka,
per 80 procentų atgaivintų nekvėpuojančių naujagimių arba
miršta, arba lieka neįgalūs. Todėl šalia pripažintų tarptauti­
nių gaivinimo rekomendacijų švedai nusprendė nebegaivinti
naujagimių, kurie nepradėjo kvėpuoti praėjus 30 minučių po
gimimo. Sakyčiau, labai pragmatiškas sprendimas, išvaduo-

189
j antis medikus ir šeimą nuo užsitęsusios nežinios ir kančios.
Ar tai humaniška? Tesprendžia kiekvienas pats...
Daugelis medikų iš savo patirties puikiai žino - jei per pus­
valandį naujagimis nepradėjo kvėpuoti, vargų ar tai padarys
vėliau. Širdis greitai užsiveda, bet nesužadinsi galvos sme­
genų, o kvėpavimo centras yra smegenų kamiene. Kai vaikas
nekvėpuoja, tai rodo, kad pažeista ne tik smegenų žievė. Sme­
genų kamienas yra kur kas senesnė smegenų struktūra. Yra
vos keli procentai tikimybės, kad toks vaikas išgyvenęs bus
normalus. Todėl gydytojai turi būti kur kas lankstesni.

{ s ta ty m o r a id ė - a u k š č ia u u ž v is k ą

Prieš keletą metų platų atgarsį visuomenėje sukėlė istorija

apie motiną, kuri ligoninėje slaugė savo smarkiai nudegusį
sūnų. Daug dienų ir naktų ji praleido šalia savo brangiau­
sio žmogaus, matydama jo nepakeliamas kančias. Reikia
tik įsivaizduoti, ką jaučia m otina matydama tokį savo sūnų
ir žinodama, kad jam padėti ji negali ir negalės, kad kan­
čios vieną dieną baigsis... Tuo labiau kad sūnus pats prašėsi
mamos padėti jam palengvinti gyvenimą... Moteris buvo
medikė, matydama sūnaus kančias ir suprasdama padėties
beviltiškumą, ji sušvirkštė sūnui vaistų ir padėjo jam išeiti
į, sakykime, geresnį gyvenimą. Tokie veiksmai teisininkų
buvo įvertinti kaip sąmoningas, tyčinis žmogaus nužudy­
mas ir ji buvo teisiama už sūnaus eutanaziją (žodyne euta­
nazija apibūdinama kaip lengvas ir neskausmingas žmogaus

190
ar kito gyvūno gyvybės nutraukimas). Ar galime šią moterį,
m otiną smerkti už jos poelgį? Kas iš viso turi teisę tai da­
ryti? Ar lengva stebėti artim o žmogaus kančią? Dienų die­
nas? Savaites? Čia yra tai, ką mes vadiname žmogiškumu?
Tai, kas yra katalikiška? Daug visokių pamąstymų kyla. O
ir tie klausimai daugiau retoriniai... O gal tiesiog mes bi­
jome atsakomybės, bijome prisipažinti, kad eutanazija -
tai žmogiška, civilizuota, kad tai atjauta kenčiančiam, nuo­
širdus noras jam padėti? Šiuo atveju mes elgiamės kaip stru­
tis, kuris užkasa galvą smėlyje ir
mano, kad pasislėpė. Bet nespren­ Kol kas pas mus įstatymas,
džiama problema nuolat iškyla, ji įstatymo raidė, stovi gerokai
niekur nedingsta. Iki šiol Lietu­ aukščiau už humaniškumą.
voje įstatymiškai eutanazija nėra Kol kas visuomenė akla ir kur­
įteisinta. M inėta byla parodė, kad čia kenčiantiesiems ir jų arti­

Lietuvoje trūksta aiškumo, kaip miesiems.

tokiu atveju turėtų elgtis ir m edi­

kai, ir artimieji. Kol kas pas mus įstatymas, įstatymo raidė,
stovi gerokai aukščiau už humaniškumą. Kol kas visuomenė
akla ir kurčia kenčiantiesiems ir jų artimiesiems.
Kai kurios Europos valstybės turi eutanazijos įstatymą,
pavyzdžiui, Nyderlandai, Belgija, Liuksemburgas. Kai kurios
kitos šalys, kaip Šveicarija, Vokietija, Japonija, Kanada, turi
įstatymą, artimą teisės aktui, kuris reglamentuoja eutanaziją.
Teko susidurti ir su „tyliu susitarimu“ tarp medikų ir paciento
artimųjų, kai ir vieni, ir kiti supranta, kad gydymas - gal net
geriau tai būtų pavadinti mirimo proceso pratęsimu - yra tie­
siog beprasmiškas. Tai teko matyti Švedijoje, Lundo univer­
siteto ligoninės naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje,
kur medikai atskiroje patalpoje leidžia artimiesiems atjungti
naujagimį nuo dirbtinio kvėpavimo aparato. Ar vieni ir kiti

191
turėtų būti už tai smerkiami? Baudžiami? Jeigu mes sektume
kolegų švedų pavyzdžiu, bandydami savo veiksmus teisinti
žmogiškumu, užuojauta artimiesiems ir panašiai, didelė tiki­
mybė, kad atsidurtume teisiamųjų suole. Šiandien mes, m edi­
kai, negalime padėti ligoniui civilizuotai numirti.
Dar daugelis šalių svarsto, ar ligonio artimųjų prašymu
medikai gali suleisti vaistų, atjungti dirbtinio kvėpavimo apa­
ratą ir leisti jam numirti. Tai - aktyvioji eutanazija, yra ir pa­
syvioji eutanazija. Lietuvoje nėra tokios galimybės „padėti
num irti“, už tokius dalykus gydytojas gali atsidurti teisiamųjų
suole. Todėl tėvų prašymas nutraukti gydymą mums nega­
lioja, negalime to atlikti teisiškai, nes nėra įstatymo, leidžian­
čio aktyviai nutraukti paciento gyvybę. Mes stengiamės pa­
dėti gyventi, o mirtis ištinka savaime. Galime tik paaiškinti
tėvams savo veiksmus.

K a d a m e d ic in a s u s ik e rta su e tik a

Norėčiau dar aptarti požiūrį į mažiausius mūsų pacientus -

tuos, kurie yra ties gyvybingumo riba. Tai 22-26 nėštumo sa­
vaičių naujagimiai, kurių dauguma prieš porą dešimtmečių
tiesiog numirdavo. Dabar „kovojame“ dėl kiekvieno „ypač
mažo gimimo svorio“ (sveriančio mažiau nei kilogramas)
naujagimio, didžiuodamiesi tais, kuriuos pavyksta išgelbėti.
Ar tai iš tiesų tai, dėl ko verta didžiuotis? Ar išgelbėtas nauja­
gimis iš tiesų reiškia, kad jis gyvens kokybišką gyvenimą? Ar
tai iš tiesų mūsų „didieji pasiekimai“?

192
 Prieš gerą dešimtmetį kreipėmės į Sveikatos apsaugos m i­
nisteriją, aš buvau darbo grupės vadovas, mūsų grupė turėjo
parengti rekomendacijas, kada būtina gaivinti neišnešiotą
naujagimį, o kada ne. Kuo visa tai baigėsi? Buvo pasiūlyta pa­
sitarti su teisininkais. Mums buvo aiškiai pasakyta, kad mūsų
parengtos rekomendacijos teisiniu požiūriu yra niekai. Mūsų
įstatymai įpareigoja gydytojus gelbėti naujagimį, jei yra bent
vienas širdies dūžis. Priešingu atveju gydytojas gali atsidurti
teisiamųjų suole vien dėl to, kad nevykdė profesinės pareigos.
Taip baigėsi mūsų entuziazmas.
Neseniai ruošiau pranešimą, kurį pavadinau „Naujagimių
ties išgyvenimo riba gaivinimas: riba, kur medicina susikerta
su etika“. Daug įdomių dalykų ir minčių perskaičiau, daug ap­
masčiau, kol sudėjau į pranešimą.
Kur ta riba, ties kuria prasideda tikrasis gyvenimas? Jei 22
ar 23 nėštumo savaičių naujagimis parodė kokius nors gyvy­
bės ženklus, ar turime pulti jį gelbėti? Svarstant šį klausimą
priartėjame prie ribos, kur medicina susikerta su etika. Mano
mokytojas kažkada pasakė: „Didžiausias reanimatologo pri­
valumas - mokėjimas laiku sustoti.“ Ar kas nors susimąstė
apie tai? Kada iš tikrųjų medikai turi sustoti?
Daugelyje šalių, kaip ir Lietuvoje, naujagimiai registruo­
jami nuo 22 nėštumo savaitės, o tai reiškia, kad tokio am ­
žiaus sulaukęs naujagimis jau yra šios šalies pilietis. Negana
to, jis turi teisę į sveikatos apsaugą, visą medicinos paslaugų
spektrą. Teisiškai žiūrint - taip. Tačiau yra kita, ne mažiau
svarbi pusė - medicininė ir etinė. Ar iš tiesų toks naujagi­
mis yra visiškai pasiruošęs ateiti į šį pasaulį? Yra žinoma,
kad daugelis jo organų ir sistemų yra labai nebrandžios, la­
bai gležnos ir lengvai pažeidžiamos. Prieš laiką gimęs nau­
jagimis patenka į visiškai kitą aplinką, palyginti su ta, kuri

193
buvo motinos įsčiose. Ar galime mes tokiam naujagimiui
sudaryti sąlygas, prim enančias mamos gimdą? Vargu. Net
ir tuo atveju, kai mažyliui pavyksta išgyventi, lieka nemaža
tikimybė, kad vėliau vaiką lydės įvairūs negalavimai. Neiš-
nešiotumas lemia įvairias ligas ir problemas vyresniame am ­
žiuje arba suaugus: dažniau pasitaiko širdies ir kraujagyslių
ligos, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, hipertonija, cukrinis
diabetas, nutukimas, lėtinis inkstų nepakankamumas. D i­
džiausių bėdų kyla dėl centrinės nervų sistemos pažeidimo,
pirm iausia - dėl kraujo išsiliejimo į smegenis. Smegenų p a­
žeidimas gali lemti cerebrinį vaikų paralyžių, ilgalaikį pro­
tinį ir fizinį neįgalumą. JAV kasmet nustatoma 6600 naujų
vaikų cęrebrinio paralyžiaus atvejų, iš kurių 40 procentų
tenka naujagimiams, gimusiems per anksti ir ypač mažo
svorio.
Akivaizdus faktas - kuo naujagimis gimsta anksčiau ir kuo
jis mažesnio svorio, tuo mažiau jam galimybių išgyventi, o iš­
gyvenus - likti sveikam. Jeigu naujagimis gimsta 22 nėštumo
savaičių, jo galimybės išgyventi neviršija 10 proc., o tarp iš­
gyvenusiųjų ne mažiau kaip pusė turi sunkią negalią, jeigu
23 savaičių - išgyvena apie 30 proc., su sunkia negalia lieka
apie 30-35 proc., jeigu 24 savaičių - išgyvena apie 60 proc.,
bet sunki negalia nustatoma kas ketvirtam gyvam likusiam,
jeigu 25 savaičių - išgyvena apie 75 proc., sunki negalia lydi
apie 15 proc. išgyvenusiųjų. Taigi, jeigu jau gimei 22-23 nėš­
tumo savaičių, tau lemta 80-95 proc. atvejų arba numirti, arba
likti gyventi su sunkia negalia. Tokia yra tikrovė.
Kas galėtų atsakyti, kaip medikams reikėtų elgtis, gimus
22-23 nėštumo savaičių naujagimiui? Stengtis jį gelbėti, tai­
kant visas įmanomas priemones? Leisti jam ramiai „išeiti“?
Įsiklausyti į tėvų nuomonę? Iki šiol Lietuvoje neturime konk­

194
rečių rekomendacijų, kaip derėtų elgtis, kai naujagimis gimsta
ties gyvybingumo riba. Nepriimta pas mus paisyti ir tėvų
nuomonės. Nors daugelyje Europos ir kitų išsivysčiusių ša­
lių tokios rekomendacijos yra ir jos gana aiškiai apibrėžia ir
medikų, ir artimųjų elgesį. Tarptautinė ekspertų grupė yra
parengusi rekomendacijas, kaip reikėtų elgtis vienu ar kitu
atveju. Pavyzdžiui, gimus naujagimiui 22-ą nėštumo savaitę
jokių gaivinimo veiksmų, nerekomenduojama imtis. Gimus
naujagimiui 23-24-ą nėštumo savaitę - sprendimą dėl gaivi­
nimo priimti kartu su naujagimio tėvais, o jeigu naujagimiui
25 ir daugiau savaičių, imtis visų gaivinimo veiksmų.

T ė v ų n u o m o n ė t a ip p a t s v a rb i

Negalime pamiršti, kad naujagimis priklauso šeimai, kuri jo

susilaukė. Gerbdami šeimą, manau, turime pripažinti, kad
tėvų žodis yra svarbesnis svarstant, ar reikia gaivinti nauja­
gimį. Galbūt aš klystu. Bet tėvai neturi likti nuošalyje, jie turi
būti įtraukti priimant sprendimą. Apie tai kalba civilizuotų
šalių patirtis.
Kartą skrisdamas lėktuvu skaičiau dienraštį „USA To­
day“. Jame buvo ilgas straipsnis apie šeimą, auginančią ne­
įgalią mergaitę, kuri neturi jėgų pakilti iš neįgaliojo vežimė­
lio. Mergaitė gimė labai neišnešiota, ypač mažo svorio. Tėvas
dalyvavo jai gimstant ir supratęs, kokia rimta padėtis, kartu
su motina prašė medikų negaivinti jų dukros. Bet medikai
paaiškino, kad įstatymai juos įpareigoja gelbėti gyvybę, todėl

195
 mergaitė, neatsižvelgiant į tėvų pageidavimą, buvo aktyviai
gydyta, ji išgyveno, bet, kaip jau buvo minėta, liko visiškai
neįgali. Straipsnyje buvo aprašyta, kokių kančių, finansinių
sunkumų patyrė šeima, augindama neįgalų vaiką. Kai mergai­
tei sukako 18 metų, tėvai padavė į teismą ligoninę, kurioje ji
gimė, reikalaudami išmokėti 7 milijonų JAV dolerių kom pen­
saciją už vaiko priežiūros išlaidas. Nežinau, kaip ši istorija bai­
gėsi, tačiau akivaizdu, kad tėvų nuomonės nepaisymas gali tu ­
rėti labai rim tų padarinių. Sunku
Nėra abejonių, kad nauja­ įsivaizduoti, kad tokia byla galėtų
gimio tėvai būtinai turi būti dabar būti nagrinėjama Lietuvoje.
įtraukti priimant sprendimą Tačiau neįgalaus vaiko priežiūra
dėl savo vaiko likimo, - tiek ir auklėjimas ir čia kainuoja labai
sprendžiant klausimą dėl gai­ daug. Neabejoju, kad anksčiau ar
vinimo, tiek svarstant būti­ vėliau tai nutiks ir pas mus.
nybę tęsti gydymą, kai baigtis
Nėra abejonių, kad naujagimio
akivaizdžiai bloga.
tėvai būtinai turi būti įtraukti p ri­
imant sprendimą dėl savo vaiko
likimo, - tiek sprendžiant klausimą dėl gaivinimo, tiek svars­
tant būtinybę tęsti gydymą, kai baigtis akivaizdžiai bloga.
Visuomenėje turėtų būti apie tai diskutuojama, tarp tėvų ir
gydytojų turėtų užsimegzti produktyvus dialogas. Galbūt
reikėtų įsteigti klubą, kuriame žmonės galėtų apie tai gar­
siai kalbėti, pasidalinti kitų šalių, tokių kaip Danija, Didžioji
Britanija, Švedija, patirtimi. Būtina paruošti ir ypač mažo gi­
mimo svorio naujagimių gaivinimo, paliatyviosios slaugos
gaires, kad visi gydytojai laikytųsi vieningų nuostatų.
Diskusija apie gyvybingumo ribą tęsiasi jau ne vienus me­
tus ir iki šiol lieka aktuali. Gyvybingumo riba leidžiasi vis
žemyn. Neseniai buvo paskelbta žinia, kad britų mokslinin­
kai visiškai dirbtinėje aplinkoje, primenančioje gimdą, išau­

196
gino ėriuką. Taigi, techniškai tą jau galima būtų padaryti ir su
žmogaus naujagimiu. Ar nepradėsime ateityje statyti fabrikus,
kuriuose „dirbtinėse gimdose“ bus pradedami ir užauginami
naujagimiai? Tai būtų dar vieno siaubo filmo scenarijus. Rei­
kia tikėtis, kad taip niekada nenutiks.
 N etekties skausmas ir
atsisveikinim as su naujagim iu

Deja, ne visos istorijos baigiasi laimingai. Apie Steveo Laroe

šeimą ištikusią nelaimę 1986-ųjų balandį parašė moterims
skirtas JAV žurnalas „Glamour“. Autoriui Steve’ui Laroe lei­
dus, vėliau šis tekstas buvo daug kartų publikuojamas, o viso
pasaulio medikai dėkingi jo šeimai už tai, kad pasidalijo savo
jausmais.

Nei iš džiau g sm o , nei iš liūdesio aš n e b u vau verkęs m a ž ia u ­

siai d e š im t m e tų . D a b a r m a n o ašaros te k ė jo nesu laiko m ai.
M irė m an o p irm agim is, dar n et vardo n e tu rin tis sūnus. D a­
bar jis g u li nejudrus, suvystytas į a n tk lo d ę . Jo g y v e n im o is­
to rija tru k o vos kelias valandas, o ligos istorijoje liko tr u m ­
pas įrašas - kūdikis Laroe g im ė 1 9 8 0 -ų jų liepos 3 d ie n ą ,
m irė 1 9 8 0 -ų jų liepos 4 d ie n ą .
Birželis ėjo į pab aig ą, ir dienos ė m ė tru m p ė ti. Šis birželis
buvo šiltas, graži Aliaskos vasaros pradžia. Be y p a tin g ų n u o ­
ty k ių praėjo m an o trisd ešim t trečiasis gim tadienis. M a n o
m alkų verslas nestovėjo vieto je, tu rėjau užsakym ų šim tam s

198
rąstų. Tai n ebuvo svarbiausia užduotis. Laukė rim tesnis d a r­
bas - prieš septynerius m etus susituokę, m u d u su M e re
tu rė jo m e išrinkti vardą savo p irm a g im iu i, turėjusiam g im ti
rug p jū tį.
Vieną birželio naktį, pasim ylėjęs su M ary, mąsčiau ap ie
tai. N ebuvau tikras, kad šiuo n ėštu m o laikotarpiu m ylėtis
saugu, tačiau gydytojas sakė, kad lytiniai santykiai n e tu rė tų
pakenkti kūdikiui, ir m edicinos lite ra tū ro je ta ip rašom a. Bet
nuo tos dienos, kai sužinojau, kaip atsiranda vaikai, m a n y je
slypėjo kažkokios kitokios, gilesnės baim ės jausm as. Aš b ijo ­
jau , kad m an o kūdikis neišgyvens. M intis a p ie tai, kad tapsiu
tėvu kūdikio, kuris neišgyvens, m an buvo n e p riim tin a , nes
aistringai m ylėjau g yven im ą.
Ryte M ary užsim inė pajutusi netikruosius sąrėmius. Bent
ji ta ip m anė, nes sąrėm iai nebuvo reguliarūs. M an pasidarė
neram u, ji paprašė nesijaudinti ir pasakė, kad ap ie šiuos są­
rėm ius galėsim e dau g iau sužinoti vakare, dalyvau d am i pa­
siruošim o g im d ym u i pam okoje. Apie 18 valandą, pasiėm ę
pagalvėles, n u vyko m e į pam o ką. Jai pasibaigus, M a ry pa­
pasakojo m okytojai a p ie sąrėmius ir ši patikino, kad tai nor­
m alu, ji patarė M a ry keletą dien ų pasistengti labiau pailsėti
ir atsipalaiduoti. Tada sužinojau, kad M a ry ja u tė sąrėmius jau
visą dieną.
N am ie n u tarėm e išgerti po stiklą vyno m anydam i, kad tai
padės m an o žm o n ai geriau išsim iegoti. Bet sąrėmiai tęsėsi
ir stiprėjo. Ryte n u ta rė m e užsiregistruoti pas g ydytoją. Pa­
skam binę sužinojom e, kad mūsų akušerė gin eko lo g ė priims
mus apie vidurdienį.
A pžiūrėdam a m an o žm o n ą m ed ikė p aju to vien ą iš są­
rėm ių, ir jos veidas surim tėjo. Ji nenorėjo, kad vaikas g im tų
d ab ar - penkiom is savaitėm is anksčiau. Ji nutarė nusiųsti

199
žm o n ą į ligoninę, kur b ū tų užrašyti vaisiaus širdies to n ai. Tik
tada ji g a lė tų ką nors dau g iau pasakyti. M u d u su M ary n u vy­
kom e tiesiai į ligoninę.
Čia a n t M a ry pilvo bu vo uždėtas vaisiaus širdies m o n i­
torius. Kad ji n u s ira m in tų ir liautųsi sąrėm iai, buvo p ra d ė ta
lašinti į ven ą skysčių. Vaisiaus širdis su sitraukinėjo stipriai ir
to lyg iai, b e t sąrėm iai nesiliovė. D augiau nei v a la n d ą p a d ė ­
tis n ep akito . Paskam bino m ūsų akušerė g in e k o lo g ė . Pusę
ketu rių M a ry p a g u ld ė į lig o n in ę ir skyrė vaistų g im d y m u i
stab d yti.
Aš nežinojau, ką apie tai galvoti, tik supratau, kad kažkas
negerai. M an o žm o n a d irb o slaugytoja akušerijos skyriuje,
to d ėl ji tikrai suprato, kas vyksta. Galiausiai sąrėmiai liovėsi.
Atvyko m ūsų akušerė ginekologė, ir mes aptarėm e, ką d aryti
toliau. M a ry teks stebėti lig o n in ėje visą naktį, o aš galiu apsi­
spręsti, pasilikti kartu ar važiuoti nam o. Kadangi M ary trū ko
kai kurių asm eninių d aiktų, aš išvažiavau.
Kai grįžau, žm ona jautėsi geriau. Ji vis dar ju to sąrėm ius
ir visą naktį tu rėjo gau ti vaistų. Išvykstant nam o, atrodė, kad
padėtis gerėja ir yra vald o m a. Kitą rytą, liepos trečiąją, pa­
skam binau M a ry ir paklausiau, gal ja i ko nors reikia. Ji vis dar
ja u tė sąrėmius, b et gerokai retesnius, jai atrodė, kad tai geras
ženklas. Tą dien ą m edikai tu rė jo baigti lašinti vaistus, skirti
ja i tablečių, dar kurį laiką stebėti būklę, ir je i viskas klostytųsi
sklandžiai, išleisti nam o. Pasakiau Mary, kad dalį dienos pra­
leisiu kirtavietėje, nes reikia ruošti malkas.
D iena buvo apsiniaukusi. Šnerves ku te n o eglių, šviežios
žolės ir sm ėlingos dirvos kvapas, kurį m ėgau, b et m ane kan­
kino nerim as. Po p ietų nuvykęs į ligoninę radau žm o n ą kitoje
palatoje. Naujienos nedžiugino. Vaistai nep ad ėjo , vėl prasi­
dėjo sąrėm iai. Ką d ab ar daryti? Gydytoja apžiūrėjo M a ry ir

200
pasiūlė m um s kelis variantus. Ji m an dėl to ir patiko - visada
leisdavo pasirinkti.
M es nusprendėm e, kad 18 valandą M a ry bus suleista sti­
presnio m e d ik a m e n to m orfino. Jei tai nesustabdys sąrėm ių,
vadinasi, tokia Aukščiausiojo valia - g im ti vaikučiui dabar.
M ary perkėlė į atskirą p alatą. Apie 21 valan d ą vėl pasirodė
gydytoja, nes ligoninėje g im d ė dar viena jos pacientė. Prieš
išvažiuodam a nam o ji žad ėjo apžiūrėti M ary. M a ry prasitarė,
kad baigia išdžiūti jos kontaktiniai lęšiai, ir paprašė a tvežti iš
n am ų tirpalo. Aš išvykau.
Lauke švietė skaisti Aliaskos vasaros vakaro saulė. Svars­
čiau, kas atsitiks, je i sąrėm iai užsitęs. Vėl a p ė m ė nerim as. Pa­
ėm ęs indelį su ko n taktin ių lęšių tirpalu, pakeliui į ligoninę
užsukau pas draugus pranešti naujienų. Norėjau su kuo nors
pasikalbėti. Kelyje sugaišau ap ie valandą.
Tuo m etu buvo priim ti svarbūs sprendim ai. A pžiūrėdam a
m an o žm o n ą, gydytoja užčiuopė pulsuojančią bam ba­
gyslę - iškritusią virkštelę. Reikėjo nedelsiant atlikti cezario
pjūvį. M es tai jau b u v o m e ap tarę anksčiau. M ary ė m ė ruošti
operacijai. Stipriai plakė vaisiaus širdis, atė jo laikas vaikučiui
g im ti. M an buvo leista būti kartu su žm o n a. Lydėjau ją į o p e ­
racinę, lifte m u d u tru p u tį pasikalbėjom e. Vėliau m an parodė,
kur persirengti. O peracinėje anesteziologas ruošė M a ry spi­
nalinei nejautrai. Tai reiškė, kad o p eru o jam a ji nem iegos ir
mes galėsim e kalbėtis. O peracinė tviskėjo ir kvepėjo švara.
Jos sienos buvo išklijuotos žalsvai m elsvom is plytelėm is,
spindėjo visa įranga iš nerūdijančio plieno. G alvūgalyje pri­
ju n g ti prietaisai m atuos m an o žm onos kraujospūdį, pulsą,
jei prireiks, bus tiekiam as ir deguonis. Viskas buvo paruošta.
Aš sėdėjau a n t m ažos besisukančios kėdutės ir laikiau
M ary ranką. Žiūrėjau į savo žm o n ą ir p irm ą kartą g yven im e

201
mačiau jos veid e rūpestį. Abu supratom e, kad kažkas n e g e ­
rai. Bijojau, kad m ūsų vaikelis gali m irti.
M ary kūną ap d e n g ė paklodėm is, to d ėl aš ne tie k d au g
galėjau m atyti. Pažvelgiau dešinėn ir operacinės stiklinių
d u rų atspindyje mačiau visą vyksm ą. M ačiau, kaip gydytojai
perpjovę M ary pilvą ištraukė n aujagim į. M a ry m an pasakė:
„Tu tapsi tėvu dar nesibaigus nakčiai." Ji šypsojosi, b e t tik
puse lūpų. A nt kitos sienos m ačiau laikrodį, b et laikas m an
buvo sustojęs.
Po šešių m inučių anesteziologas pranešė ap ie m u d viejų
sūnaus g im im ą. Pažvelgiau į M ary ir abu nusišypsojome, iš­
girdę sūnaus verkšlenim ą. M ūsų baim ė ir nerim as buvo n e ­
p a g r įs t i- vaikas gim ė gyvas. Pediatrė p a ė m ė jį nušluostyti.
M ūsų kūdikis buvo melsvai vyšninis ir jo oda vis dar nešvie­
sėjo. Lėtai slinko laikas. M e d ik ė pasakė, kad nuneš n aujagim į
į intensyviosios terapijos skyrių, nes nežinia dėl ko jis sunkiai
kvėpuoja. Kartu su slaugytoja ji greitai išbėgo iš operacinės.
M a n o džiaugsm as išgaravo kartu su jo m is - sūnus vis dar
buvo m ėlynas. Kita gydytoja siuvo M a ry pjūvį, aš pliauškiau
visokius niekus, stengdam asis ją nuram inti.
M ary vėl perkėlė į palatą. Slaugytoja paklausė, ar noriu
p am atyti naujagim į. Ž in o m a, ir m es n u ė jo m e į intensyvio­
sios terapijos skyrių. M ačiau gydytoją. A n t šildom o stalelio
g u lėjo vis dar mėlynas m a n o sūnus, o p r iė jo buvo prijungti
keli laidai. G ydytoja ram iai pasakė, kad m ūsų sūnaus būklė
labai bloga, ji nežino priežasties, b e t įtaria, kad berniukas
g im ė be inkstų. Ir nusigręžė tęsti savo darbo.
N uėjau pas žm o n ą, ten buvo dvi slaugytojos. Atsistojau
prie jos lovos, p ažvelg ėm e vienas į kitą. Beveik verkdam a ji
paklausė: „Jis ju k nem irė, tiesa?" N egalėjau leisti jai verkti,
greitai atsakiau, kad jis gyvas, b et labai silpnas. Žiūrėdam as į

202
ją, pasilenkiau, ap kab in au ir abu pravirkom e. Kažkas nu leid o
lovą žem iau, kad galėčiau būti arčiau jos. Laikas bėgo, visi
tylėjo.
Pirmoji prašneko M ary, ji norėjo pam atyti sūnelį, kad ir kas
būtų. Pažadėjau jai. M es buvom e kartu, aplinkui zujo m e d i­
kai. Pagaliau viena gydytoja įbėgo į palatą. Ji norėjo, kad M ary
p am atytų kūdikį, kol ji gyvas. N edvejodam i m edikai ė m ė ieš­
koti būdų, kaip nuvežti M ary į intensyviosios terapijos skyrių,
kur pilna žm onių. Dėl spinalinės anestezijos ji negalėjo sėdėti
kokias šešias valandąs, to d ėl nebuvo jokios kalbos ap ie kėdę
su ratukais. Reikėjo rasti g ulim ąjį vežim ėlį. Jis buvo atvežtas, ir
slaugytojos padėjo M a ry a n t jo atsigulti. Žm ona staiga rikte­
lėjo, kad vaikelį reikia pakrikštyti. Kažkas žad ėjo paskam binti
kunigui, b et nesutikau, norėjau pats tai padaryti.
M ūsų kunigas buvo pirmas, kuriam pasakiau ap ie mirš­
ta n tį vaikelį. Raudodam as bėriau žodžius, jis pažadėjo tu o j
p at atvykti į ligoninę. D abar m a n o žm o n a buvo n au jag im ių
skyriuje. Prasidėjo liepos ketvirtoji, buvo kelios m inutės po
pirm os valandos. Nuvaliusi kraują nuo sūnaus lūpų, g ydytoja
jį p ag u ld ė an t M a ry krūtinės. Stipriai apglėbusi berniuką ji
šypsojosi: ju k laikė g lėb yje savo sūnelį. Jis svėrė beveik du su
puse kilogram o, a n t g alvutės tu rėjo kuokštelį plaukų. Šypso­
dam iesi m u d u suskaičiavom e jo rankų ir kojų pirštelius: nė
vieno netrūko. Jo g alvu tė buvo ovalo form os - to kia, kokią
turi m an o gim inė.
įėjo kunigas ir atsistojo m ūsų trijų g alvūgalyje. M es b u ­
vo m e šeima. Jis paklausė, ar išrinkom e kūdikiui vardą. Nors
nieko n eb u vo m e nutarę, kunigas pasakė„Gerai" ir pakrikštijo
sūnų. M a ry paklausė, ar aš norėčiau palaikyti sūnelį. Bijojau,
b e t labai norėjau. Jis b uvo lengvutis ir toks trapus. Jis buvo šil­
tas - vis d ar gyveno. Apžiūrėjau jo veidą, kūnelį, jis buvo gra­

203
žus. Švelniai jį priglaudžiau. Pasijutau bejėgis ką nors p ad a­
ryti, kad jis išgyventų. Pabučiavau į kaktą ir vėl priglaudžiau.
M ylėjau savo kūdikį, ir jis m irė m an o glėbyje. Paguldžiau jį
žm o n ai a n t krūtinės. Gydytoja patikrino pulsą: jis buvo m i­
ręs. Tada jį suvystė į paklodėlę. Kelias m inutes tvyrojo tyla,
tik visų akyse b lizgėjo ašaros'. M a ry buvo laikas grįžti į palatą.
G ydytoja sustabdė m a n e e in a n tį pro duris. Ji norėjo, kad
b ū tų atliktas skrodimas, ta d a žin o tu m e , kodėl vaikelis m irė.
„Ne", - piktai atšoviau. Niekas n eturėjo teisės liesti peiliu šio
m ažo kūnelio, m an o sūnaus kūnelio. Tai p aju to ir gyd yto ja,
nes ė m ė aiškinti, kodėl reikia to kio ty rim o . Svarbiausia p rie ­
žastis - įro d yti M ary, kad ji n ekalta dėl sūnelio m irties. Be to,
ta ip b ū tų galim a p ab an d yti išvengti panašių dalykų ate ity je .
Aš nusileidau: teg u atlieka autopsiją. Paaiškėjo, kad sūnus iš
tiesų g im ė be inkstų.
V alandą ar daugiau p raleid o m e kartu su M ary. Paskambi­
n o m e draugam s ir p ranešėm e apie kūdikio m irtį. M um s lig o ­
n inėje d avė pasirašyti sutikim ą autopsijai ir įteikė d o k u m e n ­
tus laidotuvėm s. N usprendėm e kuo greičiau p askam binti
savo šeim om s. Ž in o jo m e, kad liepos ketvirtąją visi bus na­
m ie, ypač tokį ankstyvą rytą. Niujorke buvo aštunta valanda
ryto, atsiliepė m an o m am a. Paprašiau, kad ji pakviestų ir tė tį.
Dėl ta m tikrų priežasčių papasakojau viską nuo pradžių, tik
pab aig o je pasakiau, kad m ūsų sūnelis m irė. Atsiprašiau jų,
kad nuvyliau ir n ep adovanojau jiem s anūkėlio. Pasakodamas
iš naujo išgyvenau sunkias akim irkas, to d ėl verkiau. Nors n e ­
norėjau verkti, ju k esu vyras ir turiu susitvardyti. Niekad n e ­
buvau m atęs verkiančio savo tėvo.
Į p alatą užėjo slaugytoja patikrinti, kaip mes laikomės.
Ji norėjo, kad M a ry pailsėtų, pažadėjo ir m an rasti lovą. N u­
sprendžiau išeiti, m an reikėjo pabūti vien am . Buvau supy­

204
kęs, sutrikęs, nuliūdęs. Gerą pusvalandį sukau m iestelio g a t­
vėmis, kol sustojau prie savo d rau g ų nam ų. Jie m an pasiūlė
pas juos p a m ieg o ti. Bet aš negalėjau užm ig ti, po valandos
juos palikau. Nuvažiavau prie savo nam ų ir visą valan d ą n e ­
išlipau iš auto m o b ilio . Kai pagaliau įėjau į nam us, akys prisi­
pildė ašarų. Neturėjau kūdikio, kurį galėčiau parsivežti nam o.
N eturėjau sūnaus, kuris m an pasakotų, ką naujo sužinojo.
Nebus su kuo kartu džiaugtis g yvenim u. Verkdam as u žm i­
gau svečių kam baryje.
Tą savaitgalį likau vienas. Draugės lankė M ary ligoninėje,
laikė ją glėbyje, kalbėjo ir leido ja i išsiverkti. M an o draugai
n eatėjo pas m ane, n etu rėjau su kuo išsiverkti, papasakoti,
kaip jaučiuosi. Kaip m an ištverti tokį sielvartą?
Sunkiom is akim irkom is vyrai neg u o d žia vienas kito. Esu
tikras, kad daugelis jų jaučiasi taip pat kaip aš. Vėliau draugai
prisipažino, kad p a m a tę m a n e nusigręždavo, nes nežinojo,
kaip reaguoti, ką m an sakyti. S ekm adienį per mišias buvo
prisim inta m ano šeimos n elaim ė. Aš sėdėjau bažnyčioje ir
verkiau, m an buvo gėda, kad žm onės palaikys m ane silpnu.
Bet negalėjau neverkti, leidau tekėti ašaroms, išsiverkus d a ­
rėsi lengviau.
Sekm adienį paskam binau savo draugui į Pensilvaniją. Jis
pritarė, kad ir vyrui, kai būna sunku, reikia verkti ir išsakyti
savo jausm us. Besikalbant su ju o te le fo n u , atėjo kaim ynas.
Jis palaukė vid in iam e kiem e. M udu sėdėjom e a n t rąstų ir
jis paklausė, kaip jaučiuosi, ar noriu pasikalbėti apie ta i, kas
įvyko. Pradėjau kalbėti ir ašaros vėl u žtvin d ė akis. Bet m an
n ebuvo gėda verkti jo akivaizdoje.
Praėjus keturiolikai m ėnesių aš vėl verkiau visų akivaiz­
doje, šįkart iš džiaugsm o, ir m an n ebuvo gėda, nes g im ė
mūsų d u ktė - sveika ir energinga m ergaitė.

205
Ši unikali amerikiečių istorija gali daug ko išmokyti - at­
skleisti, kaip neteisinga, kai žmogaus pradžią ir pabaigą ski­
ria vos kelios valandos ar dienos, kaip vaiko netektis sukrečia
šeimą ir ši patirtis lydi juos visą gyvenimą. Tačiau šis pasako­
jimas nėra niūrus, jis rodo, kaip jauni žmonės nepraranda vil­
ties susilaukti kito vaiko, kaip jie atsitiesia ir toliau kuria ateitį.

T e m a , k u rio s k a rta is n e įm a n o m a iš v e n g ti

Mirtis, viešai išsakytos mintys apie ją ir toliau išlieka savo­

tišku tabu, nors Lietuvoje labai daug ritualų, skirtų atsisvei­
kinti su mirusiuoju, gedėjimo ir sielvartavimo kultūra giliai
įleidusi šaknis. Nieko neturiu prieš kremavimą - tai dar viena
paslauga, kaip atsisveikinti su artimuoju, kaip mylintiesiems
sušvelninti netekties skausmą. Žmogus, kuris ilgai gyvena ir
staiga išeina, palieka pėdsaką kitų atmintyje. Jo netekus, yra
ką prisiminti. O ką prisiminti, kai išeina naujagimis, gyvenęs
šiame pasaulyje vos keletą valandų, dienų ar savaitę, ką tėvai
gali apie jį kalbėti? Tai tema, kurios negali išvengti dirbdamas
Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje.
Kai kapinėse pamatau mažą antkapį, galiu įtarti, kad čia
palaidotas miręs naujagimis. Nesvarbu, ar jo gyvybė užgeso
tą pačią dieną, kai gimė, ar kabindamasis visomis jėgomis į
gyvenimą sugebėjo išbūti dar kelias dienas, jis gyveno ir mirė.
Gyveno bent jau tuos mėnesius, kuriuos praleido motinos įs­
čiose. Būsima gimdyvė jį išnešiojo, maitino, juo rūpinosi. Bū­
simai motinai vaiko gyvybė prasideda ne tada, kai jis savo pir­

206
muoju riksmu pasveikina šį pasaulį, galbūt tada, kai ji pajunta
pirmuosius vaisiaus judesius, suvokdama, kad po jos širdimi
spurda nauja gyvybė, gal dar anksčiau... Jau tada ji pradeda
laukti, svajoti, mylėti savo būsimą stebuklą. Ir jeigu neten­
kama to ilgai laukto ir išsvajoto kūdikio, gyvenimas apsiverčia
aukštyn kojom.
Vaiko netektis - didelė trauma
Būsimai motinai vaiko gyvy­
tėvams, seneliams, artimiesiems.
bė prasideda ne tada, kai jis
Dėl tam tikrų priežasčių žmonės savo pirmuoju riksmu pa­
labai skirtingai priima vaiko ne­ sveikina šį pasaulį, galbūt ta­
tektį. Vieniems tai sukelia didelį da, kai ji pajunta pirmuosius
sielvartą, kai ašaros liejasi upeliais, vaisiaus judesius, suvokdama,
protrūkį nesutramdomų emocijų. kad po jos širdimi spurda nau­

Dažniausiai tėvai stengiasi su­ ja gyvybė, gal dar anksčiau...

prasti, kas iš tikrųjų įvyko, ar kas Jau tada ji pradeda laukti,

svajoti, mylėti savo būsimą
nors kaltas dėl jų vaiko mirties.
stebuklą.
Yra žmonių, kuriems vaiko m ir­
tis įžiebia pyktį, norą ieškoti kal­
tininkų, ir kai sielvartas susipina su pykčiu, atsiranda noras
žūtbūt nubausti kaltininką. Akis už akį, dantis už dantį - m a­
tyt, tokį keršto siekį esame paveldėję iš savo protėvių, kuriuos
valdė instinktai. Nesąmoningi impulsai sukyla ir patyrus di­
delę netektį.
Galiu pasidžiaugti, kad daugiau nei ketvirtį amžiaus dirb­
damas Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje nepri­
simenu, kad būtume turėję su tėvais didesnių konfliktų ar
nesusikalbėjimų, dėl kurių būtų reikėję aiškintis teisme. Ne­
teko spręsti ginčų, įsikišus teisėsaugai. Kaip įmanoma padėti
šeimai, praradusiai savo kūdikį? Kai medicinos pagalbos ga­
limybės išsemtos, lieka emocinė parama, kuri pagrįsta žmo­
giškumu. Nesvarbu, kad vaikas gyveno vos kelias dienas.

207
 Po tokios traumos kai kurios jaunos moterys taip ir neatsi­
gauna - bijo pastoti, gimdyti, nes jaučiasi kaltos.
Trauma sukelia daug prieštaringų emocijų: pirmiausia iš­
tinka šokas, vėliau apima kaltės jausmas arba pyktis ir noras
keršyti, o kartais žmogus elgiasi taip, lyg tai jo neliestų, nes jis
nepriima tos žinios, kad vaiko nebėra, - tai psichologinė gy­
nyba. Būna, kad ateina susitaikymo ir priėmimo fazė. Tokios
sielvarto fazės yra universalios, nesvarbu, ar miršta vaikas, ar
žmogus sužino, kad serga onkologine ar kokia nors kita sun­
kiai išgydoma liga.
Mus daug ko išmokė Skandinavijos medikai. Nuo 1992 metų
mus aktyviai lankė kolegos iš Danijos ir Švedijos ir būtent jie
atskleidė kai kurias, atrodytų, paprastas gyvenimo tiesas. Ypač
turiningas buvo bendravimas su kolegomis iš Lundo universi­
teto ligoninės, trukęs keletą metų, per tuos metus ir jie keletą
kartų lankė mūsų ligoninę, ir mums teko pabuvoti pas juos.
Būtent jie pirmieji mums papasa­
Trauma sukelia daug prieš­
kojo, kaip jų šalyje ir klinikoje žiū­
taringų emocijų: pirmiausia rima į naujagimio mirtį, atskleidė
ištinka šokas, vėliau apima naujagimio gedėjimo, šeimos psi­
kaltės jausmas arba pyktis ir chologinių problemų skraistę. Bet
noras keršyti, o kartais žm o­ svarbiausia, supratome, kas yra pa­
gus elgiasi taip, lyg tai jo ne­ prasčiausias žmogiškumas ir kaip
liestų, nes jis nepriima tos ži­ dar jo mums trūksta.
nios, kad vaiko nebėra, - tai
Atvykę pas mus kolegos iš Šve­
psichologinė gynyba.
dijos skaitė paskaitas, daug bend­
ravome. Kai pirmą kartą mūsų
ligoninės auditorijoje buvo skaitoma paskaita apie mirštantį
naujagimį, apie tai, ko niekas niekada nekalbėjo, dauguma
klausytojų verkė. Žmonės neturėjo jėgų sutramdyti ašarų. Ka­
dangi man teko vertėjo vaidmuo, gerklėje užstrigdavo koks

208
nors sakinys, negalėdavau kai kurių dalykų išversti iš anglų
į lietuvių kalbą ne todėl, kad nežinojau kaip, bet todėl, kad
susigraudindavau klausydamasis, ką pasakoja svečiai. Jie mus
pribloškė savo žmogiškumu. Tada pas mus buvo priimta, kad
mirštant vaikui tėvų į reanimaciją niekas neleisdavo. Buvome
įpratę tėvus tik informuoti apie vaiko mirtį, pranešdavome
tik patį faktą. Medikai iš Lundo universiteto ligoninės mūsų
supratimą apvertė aukštyn kojom. Ne, turbūt būtų teisingiau
pasakyti, kad mus nuo galvos pastatė ant kojų. Buvo netikėta
išgirsti labai nuoširdų-pasakojimą apie tai, kaip į naujagimio
neišvengiamą mirimą įtraukiami tėvai, kaip jiems sudaromos
sąlygos atsisveikinti su naujagimiu, kaip stengiamasi jiems
palikti nors ir nedidelę, bet mielą patirtį apie jų kūdikį, ir dar
daug kitų dalykų. Nerandu tinkamo žodžio visam tam apibū­
dinti, bet jie savotiškai „organizuoja“ vaiko mirimo procesą,
labai nuoširdžiai, subtiliai ir žmogiškai. Svarbiausia, kad nie­
kam tos mintys nepasirodė baisios, keistos ar nepriimtinos,
tiesiog suvokėme, kad niekada apie tai nesusimąstėme.
Lankydamiesi Lundo ligoninėje turėjome galimybę pa­
matyti atskirą kambarį, kuriame šeimai sudaroma galimybė
atsisveikinti su savo mažyliu. Jame vyravo subtilus apšvieti­
mas, stovėjo patogus fotelis, ant stalo - žvakė, uždegama sun­
kiausią akimirką. Kolegos papasakojo, kad būtent čia atneša­
mas mirštantis naujagimis ir jam leidžiama num irti ant tėvų
rankų. Jeigu tėvai nori naujagimį pakrikštyti ar suteikti pas­
kutinį patepimą, gali dalyvauti ir kunigas. Apsilankius tame
kambaryje, iš pradžių buvo kiek nejauku, per nugarą nubėgo
šiurpulys vien nuo minties, kad čia, Naujagimių intensyvio­
sios terapijos skyriuje, įrengta vieta naujagimiui mirti.
Švedų medikai mus išmokė ir kitų dalykų. Nesvarbu, kad
vaikas išgyveno vos kelias valandas ar kelias paras, tėvai turi

209
 turėti prisiminimą, kad šis žmogus, jų lauktas, jų šeimos dalis,
buvo pas juos atėjęs. Labai svarbu tėvams palikti kad ir ne­
didelį atminimą apie kūdikį: atspausti ant popieriaus vaiku­
čio pėdukes ar delniukus, nukirpti
Nesvarbu, kad vaikas išgy­ ir įdėti į dėžutę nedidelę plaukų
veno vos kelias valandas ar sruogą - visa tai padės prisiminti,
kelias paras, tėvai turi turėti kad nors ir trumpai, bet jų kūdikis
prisiminimą, kad šis žmogus, gyveno. Jis išėjo, bet liko brangus
jų lauktas, jų šeimos dalis, prisiminimas.
buvo pas juos atėjęs. Mes dabar taip pat turim e įsi­
giję specialių dažų, ir mūsų slau­
gytojos mielai padaro naujagimio pėdos ar delno atspaudą
ant popieriaus. Tėvams tai būna didžiulis netikėtumas ir di­
džiulė dovana.
Bendravimas su kolegomis iš Švedijos privertė mus su­
simąstyti: o kuo gi mūsų tėvai skiriasi nuo tėvų Švedijoje.
Ėmėme svarstyti, ar tokia praktika prigytų Lietuvoje, ar nėra
pernelyg žiauru leisti tėvams matyti, kaip miršta jų naujagi­
mis. Pirmiausia davėme sau žodį, kad kiekvieną kartą, kai
esame tikri, kad mažylis nebeturi galimybių išgyventi, pa­
klausime tėvų, ar jie norėtų pasilikti prie mirštančio savo kū­
dikio. Mūsų nuostabai, dauguma tėvų nedvejodami priėmė
mūsų pasiūlymą. Supratome, kad ir mūsų tėvai niekuo nesi­
skiria nuo švediškųjų, kad jie taip pat nori turėti galimybę at­
sisveikinti su savo mažyliu - palaikyti jį ant rankų, paskutinį
kartą paglostyti ir pabučiuoti. Atimti iš jų šią galimybę būtų
paprasčiausiai nehumaniška. Praėjus daugeliui metų nuo tos
pirmosios neįprastos mūsų patirties, visada pranešame tė­
vams apie artėjančią kūdikio m irtį ir leidžiame jiems atsisvei­
kinti su savo mažyliu. Neprisimenu tokio atvejo, kad tėvai
būtų atsisakę tokios galimybės. Tiesa, mes iki šiol neturime

210
specialaus kambario, kur šeima galėtų pabūti viena, tačiau
stengiamės sudaryti sąlygas, kad aplinkiniai netrukdytų at­
likti paskutinės savo pareigos. Tėvai visuomet turi galimybę
pakrikštyti naujagimį ar pakviesti kunigą suteiki Ligonio sa­
kramentą.
Turiu pripažinti, kad dar ir šiandien daugelyje ligoninių
tėvai ar artimieji nėra pageidaujami prie mirštančio ligonio.
Negaliu suprasti tokio požiūrio. Pa­
klauskime patys savęs - ar norėtu­ M ano geriausias patarimas
mėte praleisti paskutines minutes kolegoms - je i nežinai, kaip
prie mirštančios motinos, tėvo ar elgtis, įsivaizduok, kad pats
kito artimojo? Ar žinodami, kad patekai į tokią liūdną situa­
greit mirsite patys, norėtumėte, kad ciją, įsiklausyk į savo širdies
tą akimirką šalia būtų artimas žmo­ balsą ir pagalvok apie tai, kaip

gus? Manau, devyniasdešimt devyni pats norėtum, kad su tavimi

pasielgtų aplinkiniai. Ir tada
iš šimto atsakytų „Taip“. Vienam būti
ateis atsakymas.
baisu. Jeigu pritariame tokiam po­
žiūriui, kodėl turėtume manyti, kad
naujagimiui nereikia jūsų šilumos, kai jis išeina iš šio pasau­
lio. Naujagimis yra toks pats žmogus, bėda tik ta, kad jis dar
nieko negali pasakyti. Mano geriausias patarimas kolegoms -
jei nežinai, kaip elgtis, įsivaizduok, kad pats patekai į tokią
liūdną situaciją, įsiklausyk į savo širdies balsą ir pagalvok apie
tai, kaip pats norėtum, kad su tavimi pasielgtų aplinkiniai. Ir
tada ateis atsakymas.
Dirbdamas Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje,
stebėjau, kaip per tuos metus keitėsi ir visas mūsų personalas.
Dažnai kartodavau, kad ligoninė - tai mūsų antrieji namai,
kuriuose mes praleidžiame labai daug laiko. Kai kuriems gal
net pirmieji. Tapo įprasta, kad pasidarėme artimi, geriau su­
prantantys vieni kitus. Dar labiau džiugina faktas, kad ir kiek-

211
 vienas ligonis, kiekviena šeima, ypač jei praleido pas mus ne
vieną savaitę, tapdavo mūsų dalimi. Skyriaus darbuotojai iš­
gyvendavo ir iki šiol išgyvena kiekvieną netektį kartu su tė­
vais, kartu su šeima. Kai praleidęs nemažai laiko ligoninėje
miršta naujagimis, nebūna taip, kad medicinos personalas
nesusigraudintų, nes tokio paciento tėvai jau tapę mums ar­
tim i ir savi. Jei vieną dieną atėjęs į darbą naujagimio nebe­
randi, pasidaro velniškai liūdna,
Jei vieną dieną atėjęs į darbą lyg kas būtų išplėšęs kažką bran-
naujagimio neberandi, pasi- gaus. Išmokome būti kitokie, iš­
daro velniškai liūdna, lyg kas mokome bendrauti su tėvais, pa­
būtų išplėšęs kažką brangaus. remti šeimą, kai jai ypač sunku,
padėti tėvams suprasti, kad jie su
savo skausmu nėra vieni. Drįsčiau teigti, kad mūsų Naujagi­
mių intensyviosios terapijos skyrius yra kitoks, besiskiriantis
nuo kitų ligoninės skyrių.
Atmintin įsirėžė keletas neįprastų atvejų, ypač kai tėvai grįž­
davo padėkoti, nors naujagimis ir neišgyveno. Neįprasta, nes
šiais laikais tai nutinka ypač retai. Pamenu vieną rusakalbę m o­
terį, kurios mergaitė turėjo apsigimimų, teko mažylę keliskart
operuoti, išgyvenusi pas mus beveik mėnesį ji mirė. Jos m o­
tina, atvykusi iš kito miesto į Vilnių, ištisą dieną būdavo prie
savo dukters. Ši moteris neturėjo kur Vilniuje prisiglausti, to­
dėl išeidamas iš ligoninės palikdavau jai savo kabineto raktus,
kad galėtų pernakvoti. Visi verkėme, kai mergaitė mirė, buvo
labai liūdna, gaila jaunos motinos. Praėjus 40 dienų po mer­
gaitės mirties ateina pas mane skyriaus vyresnioji slaugytoja ir
sako: „Vedėjau, grįžo ta mama, kurios mergaitė mirė, tikriau­
siai nori parašyti skundą.“ Mano didžiulei nuostabai, moteris
ramiai prabilo: „Aš atvykau į ligoninę, kad galėčiau kartu su
jumis paminėti 40 dienų, kai nėra mano dukters. Nieko arti­

212
mesnio už jus mano vaikas neturėjo.“ Pagal rusų tradicijas ji
atsinešė degtinės, padėjo kelis gabalėlius duonos, mes susirin­
kome prisiminti jos mažylės. Dar kartą su ja išgyvenome vaiko
netektį, pajutome, kad ne tik jos abi, bet ir visi mes tapome jų
šeimos dalimi. Tos moters elgesys mus pribloškė, nes ji atvyko
pas mus kaip į savo šeimą. Mes supratome, jog tokiu būdu ji
norėjo mums padėkoti, kad stengėmės išgelbėti jos mergaitę
nuo mirties, nors to padaryti mums ir nepavyko. Vėliau su­
žinojau, kad ši moteris pagimdė kitą sveiką vaikutį, ir aš nuo­
širdžiai tuo džiaugiausi. Tokie dalykai graudina, bet visada
liudija, kad mūsų, medikų, darbas prasmingas netgi tada, kai
mažai vilties išsaugoti gyvybę. Tai dar kartą rodo, kaip svarbu
remti tėvus, kad jie neprarastų vilties, kad neblėstų jų pasitikė­
jimas medikais.
Prisimenu daug kitų mažylių ir jų tėvų. Vienos poros pir­
magimis mirė mūsų skyriuje. Kai šeima susilaukė antro vaiko,
vėl kilo panašių bėdų, dėl kurių ir šis kūdikis pateko į mūsų
skyrių. Ir nors šios šeimos pirmagimis mirė mūsų skyriuje,
tėvams nekilo jokių abejonių, kad antrajam jų kūdikiui ge­
riausia vieta yra čia. Labai stengėmės ir antrąjį mažylį pavyko
išgelbėti. Nuo tos dienos praėjo daug metų, berniukas auga
guvus ir sveikas, jo tėvas savo sūnaus gimimo dieną kasmet
pas mus ateina arba paskambina. Būdamas verslininkas, jis
aukoja lėšų, tikėdamas, kad jos padės dar ne vienam į bėdą
papuolusiam mažyliui ir jo šeimai. Nepamiršdamas mūsų
skyriaus, jis tai daro jau daug metų.
Kad galėtumei suprasti kito žmogaus bėdą, turbūt pa­
čiam reikia į ją patekti. Bent jau mintimis pasijusti tų žmo­
nių kailyje ir pabandyti suvokti, kaip jų vietoje elgtumeisi tu
pats. Stebėjau ir vieną savo kolegę, kuri neatpažįstamai pasi­
keitė, kai jai gimęs sergantis kūdikis atsidūrė mūsų skyriuje.

213
 Dėl vaiko bėdų ji pasidarė įtari, ėmė nepasitikėti kolegėmis,
įtarinėti, kad jos tyčia kenkia jos mažyliui. Buvo sunku su­
tramdyti jos jausmus ir emocijas, todėl teko imtis kraštutinių
priemonių. Pasisodinau ją šalia
Kad galėtum ei suprasti kito
ir pasakiau: „Jei nenurimsi, teks
žmogaus bėdą, tu rb ū t pa­ tave išprašyti iš skyriaus ir nebe­
čiam reikia į ją patekti. Bent leisti prie vaiko. Tu neįstengi su­
jau mintimis pasijusti tų tramdyti savo emocijų, dėl kurių
žm onių kailyje ir pabandyti visiems yra blogai, - ir tau pačiai,
suvokti, kaip jų vietoje elgtu­ ir aplinkiniams.“ Tik taip pavyko
meis! tu pats. ją nuraminti. Neretai žmonės ne­
žino, kaip elgtųsi patekę į sunkią
padėtį, todėl negalima smerkti neišnešiotų ar sergančių nau­
jagimių tėvų vien dėl to, kad jie būna sutrikę.
Naujagimio mirtis - smūgis ne tik šeimai, bet ir nelengva
našta medicinos personalui. Daugelį metų teko atlikti liūdną
pareigą - perduoti liūdną žinią tėvams: „Deja, jūsų vaikelis
mirė.“ Nėra lengva prabilti apie tai, kad ilgai lauktas ir sva­
jotas kūdikis mirė, kartais norėtųsi išsisukti nuo tokios pa­
reigos, bet tokia mano dalia.
Kokiais žodžiais pasakyti tėvams, kad jų vaikas mirė? Kaip
padaryti, kad jie nejaustų dėl to kaltės ar nekaltintų kitų? Nie­
kada neturiu iš anksto paruoštų frazių, stengiuosi atsižvelgti
į žmones, su kuriais teko bendrauti prie vaikelio lovos. Iš
anksto žinau, kad mano žinia paliks sieloje gilų randą. Kaip
turėčiau guosti, raminti, ką reikėtų patarti? Kur vaikelį pasi­
imti? Kur laidoti? Tėvai būna prislėgti ir sutrikę, todėl jiems
tenka ramiai paaiškinti paprasčiausius dalykus. Kur ateiti? Ką
su savimi turėti? Morališkai tai nėra lengva. Turiu viduje p a­
siruošti, nes einu pranešti vienos iš siaubingiausių žinių ir tai
turiu pasakyti natūraliai, nuoširdžiai.

214
 Žmonės skirtingai išgyvena skausmą ir kūdikio netektį.
Per daugelį darbo metų Naujagimių intensyviosios terapijos
skyriuje buvo visko. Mačiau, kaip motina ar tėvas pratrūksta
garsiai raudoti, mačiau pyktį, agresiją, girdėjau net grasinimų
nužudyti, jeigu vaikelis neišgyvens. Buvo tokių, kurie neigė
mirtį, nenorėjo priimti, girdėti šios žinios. Žmonės yra linkę
nuslėpti savo emocijas, jų gėdijasi. Jie stengiasi neprarasti sa­
vitvardos, likti santūrūs. Mačiau, kaip prie mirštančio vaiko
stovintiems tėvams rieda ašaros ir jie neįstengia nieko pa­
sakyti, jie nekalba. Mačiau, kaip tyla labai slegia, kaip jiems
sunku ir skaudu.
Sielvartą ir gedėjimą išduoda kūno kalba. Atsitikus ne­
laimei, žmogui reikia paramos. Kartais tai būna atsargus ir
jautrus prisilietimas, tai - ženklas, kad esi šalia ir jį remi. Kar­
tais stengiuosi paimti motiną ar tėvą už alkūnės arba kalbėda­
mas padėti ranką ant peties, kad pajustų mano artum ą ir norą
užjausti. Neprisimenu, kad būtų kokia nors nepageidaujama
reakcija.
Kai tenka spręsti ne tik gydymo klausimus, bet ir susi­
durti su psichologiškai bei emociškai sudėtingomis situaci­
jomis, medikams kartais ne pro šalį būtų pagalba. Daugelyje
užsienio klinikų, kuriose teko lankytis, yra komanda, kuri
bendrauja su tėvais, padeda jiems kritinėmis aplinkybėmis,
padeda organizuoti laidotuvių procesą. Itin svarbų vaidmenį
atlieka psichologas, ant jo pečių gula bendravimo su tėvais
našta, jis turi nepamiršti ir medikų. Būdami Lundo universi­
teto ligoninėje pavydžiai klausėmės psichologės pasakojimo,
kaip ji bendrauja su tėvais, padeda išlipti jiems iš emocinės
duobės, kaip kartą per mėnesį surenka medikus ir leidžia
jiems išsipasakoti savo bėdas, išspręsti kylančius konfliktus.
Daugelį metų mums teko būti ir gydytojais, ir psichologais,

215
net ir dvasininkais (ne kartą krikštijau mirštantį kūdikį). D a­
bar galime pasidžiaugti, nes pagaliau savo klinikoje turim e
psichologę. Ir jai iš tiesų darbo netrūksta. Ypač svarbu laiku
suvaldyti krizę, kuri jaunai šeimai tampa nemenku išban­
dymu. Būna, kad tokios šeimos palūžta, neatlaiko emocinės
įtampos, nuovargio ir net išsiskiria. Mirus kūdikiui, pora ne­
bemato prasmės toliau gyventi kartu. Tai būna paskutinis la­
šas, perpildęs kantrybės taurę. Kai žmonių lūkesčiai nepasi­
teisina, jie atsitraukia.
Daug metų Lietuvoje nebuvo priimta kalbėti apie naujagi­
mio mirtį, gedėjimą ir kitus subtilius dalykus. Niekas mūsų
nemokė, kaip patiems priimti mirties faktą, kaip padėti šeimai
gedėti, kitų svarbių dalykų. Tik pradėję aktyviai bendrauti su
savo kolegomis iš Vakarų supratome, kaip esame toli nuo jų,
kaip skiriasi jų ir mūsų žmogiškumo supratimas. Užsienio
mokslininkai jau seniai kalba ir rašo apie vaiko mirties suvo­
kimą, gedėjimą ir prieštaringus tėvų jausmus. JAV istorija liu­
dija, kaip šioje šalyje keitėsi požiūris į gedinčius vaiko tėvus.
Pavyzdžiui, nuo 1600 iki 1750 metų tėvų sielvartą slopindavo
tikėjimas. Vyravo požiūris, kad jei tėvai stengiasi suimti į savo
rankas vaiko likimą, juos už netinkamą elgesį gali nubausti
Dievas. Nuo XVIII amžiaus vidurio iki XIX amžiaus tėvai jau
galėjo kur kas laisviau reikšti savo emocijas, sentimentalūs
jausmai nebuvo draudžiami, vyravo netgi vaiko mirties ide­
alizavimas, tai buvo būdinga ir Viktorijos laikų Anglijai. Kai
kurie filosofai netgi teigė, kad apie mirtį gyviesiems nereikėtų
daug galvoti.
Daug ką pakeitė XX amžius, kurį lydėjo ne vienas karas,
epidemijos ir masinės mirtys. Nuo 1960 metų JAV imta kur
kas išsamiau tyrinėti tėvų reakciją į vaiko netektį. Mokslinių
tyrimų rezultatai įžiebė diskusiją, kas yra sveikas gedėjimas,

216
kiek ilgai netekę savo vaiko tėvai gali gedėti, kada gedėjimas
tampa liguistas. Vieni specialistai aiškino, kad gedėti - nor­
malus reiškinys, sielvartas traukiasi pamažu, kol galiausiai
tėvai grįžta į kasdienybę ir pradeda svajoti apie kitą atžalą.
Buvo ir nuomonių, kad dėl naujagimio netekties ilgai sielvar­
tauti negalima, nes tai tik gamtos klaida. Naujagimį praradę
tėvai esą net galėtų džiaugtis, kad jiems nereikės auginti ne­
įgalaus vaiko.
Tačiau psichologų tyrimai rodo, kad vaiko mirtis, kuri
visada būna nenatūrali ir ateina ne laiku, sukelia vieną sun-
kiaušių gedėjimų. Ji siejama ne tik su „baisia netektimi“, bet
ir su tuo, kad mirus vaikui tėvai taip pat netenka savo ateities.
Vaiko gedėjimas paliečia ne tik
jo tėvų santykius, bet įsiterpia ir į Nors yra daug būdų sielvar­
brolių, seserų, visos giminės jaus­ tauti ir kiekvienas žmogus tai
mus. Nors yra daug būdų sielvar­ daro skirtingai, gedėjim o iš
tauti ir kiekvienas žmogus tai daro esmės neįm anom a išvengti,
skirtingai, gedėjimo iš esmės ne­ nes tai - prieraišumo ir mei­

įmanoma išvengti, nes tai - prie­ lės kaina.

raišumo ir meilės kaina.

Nors kiekvieno vaiko mirtis unikali, panašūs išbandymai
tenka ir tėvams, ir medikams. Pirmąją gyvenimo dieną išti­
kusi naujagimio mirtis sukelia didelį šoką. Jei vaikas ateina į
pasaulį gimdymo namuose ir dėl sunkios būklės pervežamas
į Naujagimių intensyviosios terapijos skyrių kitoje ligoninėje,
tėvai jį mato labai trumpai. Vyras neretai palieka savo žmoną
ir vyksta kartu su naujagimiu į kitą gydymo įstaigą, neišsimie­
gojęs jis blaškosi tarp kitų namuose paliktų vaikų ir žmonos,
kuriai taip pat reikia jo psichologinės paramos. Gimdyvę ap­
ima bejėgiškumo jausmas ir didelis nerimas dėl kūdikio atei­
ties. Motinos dažniausiai nebūna tą akimirką, kai miršta jos

217
vaikas. Norėdami padėti motinai gedėti, medikai gali nufo­
tografuoti jos vaikelį, išsaugoti visus vystyklus ar paklodėles,
apyrankes, kitus jai brangius daiktus.
Jei naujagimis miršta tuose pačiuose gimdymo namuose,
kur ir gimė, tėvams turi būti suteikiama galimybė likti su
mirštančiu vaiku, kol jo širdis nustos plakusi. Sukrėsti ne­
laimės tėvai gali nesuvokti realios padėties, nesuprasti, kas
vyksta, todėl medikai turi jiems viską paaiškinti. Tėvai turi
neabejoti, kad naujagimis yra mylimas jų šeimos narys. Dar
sudėtingiau padėti psichologiškai, kai tėvai jau anksčiau yra
netekę vaiko, nes kiekvienas praradimas atgaivina ankstes­
nius jausmus. Netekę antrojo vaiko, jie vėl gali pradėti gedėti
ir pirmojo. Praradimo skausmas su kiekviena netektimi vis
gilėja. „Aš žinau, kad jūsų sūnus turėjo sesutę, kuri mirė prieš
trejus metus. Koks buvo jos vardas?“ - taip klausdamas gydy­
tojas padeda tėvams suprasti, kad jų išgyvenami jausmai yra
normalūs.
Kai naujagimio gyvybė priklauso nuo medicinos įrangos
ir medikų veiksmų, tėvai labai jautriai reaguoja į kiekvieną
žodį. Jei vaiko būklė pablogėja, tėvus apima nerimas, kas bus
toliau. Nežinia dėl ateities ypač kamuoja, jei gimsta neišne­
šiotas naujagimis. Kad galėtų nusiraminti, tėvams reikia su­
teikti kuo daugiau galimybių pasijusti tėvais. Nors jie negali
vaiko gydyti, bet kalbindami, glostydami ir būdami kartu su
juo tikrai nejaus kaltės, kad ko nors nepadarė. Pažindami savo
naujagimio individualybę ir užmegzdami su juo ryšį, jie galės
įsitikinti, kad elgėsi kaip geri tėvai.
Ypač sunku būna tėvams, sulaukus apsigimusio vaiko. To­
kiu atveju jie gali neigti, pykti, jausti kaltę, juos gali apimti
depresija. Daugeliui būsimų tėvų šiuolaikinės technologijos
padeda jau nėštumo metu sužinoti, kad vaikas gims apsi­

218
gimęs, ir tai leidžia tėvams priimti sprendimą iki vaiko gi­
mimo. Yra tėvų, kurie piktinasi, kad turi nulemti tokio vaiko
likimą, bet yra ir tokių, kurie jaučiasi dėkingi. Tėvai turi teisę
žinoti, ar vaisius išgyvens, kokia bus jo gyvenimo kokybė. Pa­
sitaiko šeimų, kurios nutaria, kad moteris išnešios naujagimį
netgi žinodama, kad jis gyvens vos kelias valandas. Tokie tė­
vai svajoja kuo ilgiau pratęsti vaiko gyvenimą ir gali iš anksto
suplanuoti, kaip elgsis jam gimus. Kai į pasaulį ateina apsigi­
męs vaikas, o tėvai iš anksto apie
tai nieko nežino, jų neviltis būna Kad ir koks būtų apsigimimas
dar didesnė. Kad ir koks būtų ap­ ir kokių būtų nuogąstavimų,
sigimimas ir kokių būtų nuogąs­ daugelis tėvų jaučiasi kur kas
tavimų, daugelis tėvų jaučiasi kur geriau, jei gali pamatyti ir pa­
kas geriau, jei gali pamatyti ir pa­ laikyti ant rankų savo vaiką -

laikyti ant rankų savo vaiką - kad kad ir kelias valandas.

ir kelias valandas.
Į Naujagimių intensyviosios terapijos skyrių neretai pa­
tenka ir dvynių. Kai vienas jų miršta, tėvai patiria didelį
skausmą. Tačiau šią netektį lydi ir džiaugsmas, jie suvokia,
kad išsiskiria tik su vienu naujagimiu, nes medikams pavyko
išgelbėti kitą dvynį. Kartais tėvų sielvartas būna toks stiprus,
kad jie vengia prisirišti prie likusio gyvo kūdikio, nerim au­
dami, kad ir jis gali mirti. Psichologas turėtų padėti tėvams
išreikšti savo neviltį dėl vieno dvynio mirties ir džiaugsmą,
kad galės užauginti antrąjį dvynį.
 Bendravim as su tėvais:
kai žodis išskrenda žvirbliu,
grįžta jaučiu

Manau, kad iki šiol žodis „ligoninė“ baugina ne vieną žmogų,

ypač tėvus, kurių sergantis mažylis netikėtai čia atsiduria. Il­
gus metus ligoninė asocijuodavosi su „steriliomis“ sienomis,
žmones baltais chalatais, zujančiais šen ir ten, įvairiais drau­
dimais, net tam tikra paslaptingumo skraiste. Todėl tėvai, p a­
tekę į ligoninę, mažų mažiausiai jausdavosi (matyt, jaučiasi ir
iki šiol) nejaukiai. Ne paslaptis, kad prie to nejaukumo neretai
prisidėdavo ir medikai, labai lakoniškai bendraudami su tė­
vais ir stengdamiesi nuodugniai jiems išaiškinti visus „nega­
lima“. Daugelis dalykų tėvams būdavo tabu.
Pastaraisiais metais vis daugiau kalbame apie naujagimiui
draugišką ligoninę ir stengiamės Lietuvoje įgyvendinti šią
viziją. Tokią sąvoką pasiūlė Pasaulio sveikatos organizacija,
kūdikiui draugiškoje ligoninėje jis turi būti maitinamas k rū­
timi, kad būtų kuo artimesnis motinos ir vaiko ryšys. Dabar
sąvokos reikšmė gerokai platesnė, nes vyrauja nuostata, kad

220
ligoninė turi būti draugiška ne tik kūdikiui, bet ir jo šeimai,
pirmiausia tėvui ir motinai, žinoma, neatskiriant vaiko brolių
ir seserų, vaiko senelių ir kitų giminaičių. Sukurti draugiškos
ligoninės principus mums yra labai svarbus etapas. Jau seniai
žinoma, kad gydo ne vien vaistai, bet ir gera aplinka, gera
nuotaika, geri santykiai, geras emocinis fonas.
Gera aplinka reiškia ne tik tai, kad turime mokėti m anda­
giai bendrauti su pacientu, svarbi ir visa aplinka. Prisimenu
tuos laikus, kai sanitarinė epi­
demiologinė tarnyba neleisdavo Sukurti draugiškos ligoninės
mums net ligoninės koridoriuje principus mums yra labai svar­
kabinti jokių paveikslų, kitų meno bus etapas. Jau seniai žinoma,
kūrinių. Net gėlių puokštė nega­ kad gydo ne vien vaistai, bet
lėdavo stovėti prie ką tik pagim­ ir gera aplinka, gera nuotaika,
džiusios moters lovos. Dabar to­ geri santykiai, geras emocinis

kie draudimai atrodo keisti, mes fonas.

elgiamės priešingai, net stengia­

mės, kad aplinka, kurioje tėvai būna su vaikais, kuo labiau
primintų jiems namus. Tai svarbu, nes neretai jaunos m oti­
nos su savo neišnešiotais naujagimiais praleidžia čia m ėne­
sių mėnesius, jos beveik gyvena ligoninėje, kol vaikas pasiekia
38-39 nėštumo savaites ir sugeba pats kvėpuoti, žįsti krūtį.
Tada jį jau galima išleisti į namus. Jei kūdikis gimsta 24-ą nėš­
tumo savaitę, galite nesunkiai suskaičiuoti, kiek laiko jam teks
praleisti ligoninėje, - kartais daugiau nei 15 savaičių.
Ligoninei sukurti šeimai draugišką atmosferą labai svarbu.
Žinome, kad gimdyvę ištikus stresui gali nustoti gamintis pie­
nas. Dėl jos būsenos kūdikis taip pat gali būti neramus, nes jis
streso horm onų gauna kartu su motinos pienu. Gera emocinė
būsena padeda motinai bendrauti su vaiku. Šalia mamos toje
pačioje palatoje neretai sutiksite ir kūdikio tėvą - jo emocinė

221
parama taip pat yra neįkainojamos vertės. Šeimai draugiškos
ligoninės principai yra diegiami daugelyje pasaulio valstybių,
ir dabar jau gerai žinoma, kad tai ne tik padeda pasiekti geres­
nius gydymo rodiklius, bet ir naudinga ekonomiškai.
Ar nėra pavojaus, kad ligoninė taps viešbučiu? Pernai lan­
kiausi Švedijos sostinėje Stokholme, kur naujai pastatytoje
Karolio universiteto ligoninėje įkurtas Naujagimių intensy­
viosios terapijos skyrius. Įdomu tai, kad projektuojant šią li­
goninę buvo pakviesti ir buvusių pacientų - naujagimių tė­
vai, jie išsakė savo pageidavimus ir lūkesčius, į kuriuos buvo
atsižvelgta kuriant naują koncepciją. Švedai taip viską supla­
navo, kad kiekviena dvivietė palata, kurioje slaugomi nauja­
gimiai, susisiekia su dviem atskirais kambariais, skirtais gy­
venti dviem šeimoms. Kambariai net turi atskirą virtuvėlę, yra
puikios sąlygos tėvams pailsėti. Ir tėvai, ir motinos aktyviai
padeda prižiūrėti savo vaiką, gali prie jo praleisti tiek laiko,
kiek nori, dalyvauja specialistų pasitarimuose, kaip gydyti jų
kūdikį.
Toks principas iš esmės naujas, nes šalia naujagimio, ku­
riam būtinas intensyvus gydymas, dieną naktį gali būti jo tė­
vai. Užuomina apie viešbutį-ligoninę tampa realybe, manau,
kad ir pas mus tokia ateitis įmanoma. Dabar jau daug kur pa­
saulyje siekiama įrengti atskiras palatas, kad būtų užtikrintas
šeimos privatumas, kad nereikėtų vaikščioti užsirišus kaukę,
su chalatu ar specialiu galvos apdangalu. Namų aplinka, ku­
rioje gydomas sergantis vaikas, - tokia yra šeimai draugiškos
ligoninės idėja.
Mūsų Vaikų ligoninė projektuota ir statyta daugiau nei
prieš 30 metų. Tuo metu nebuvo net minties apie tai, kad tė­
vai galėtų būti palatoje kartu su naujagimiu. Todėl ligoninės
projektavimo ir statybos planuose nebuvo numatyta vieta,

222
kur galėtume pastatyti lovą naujagimį slaugančiai mamai. Li­
goninės pastatas buvo projektuotas mažiesiems pacientams,
o ne jų tėvams. Ir tais laikais mamos likdavo nakvoti pala­
toje, jos miegodavo ant pristatomos lovos ar pasiklojusios ant
grindų miegmaišį. Bet ir tai nebuvo paprasta, jos galėjo at­
eiti į ligoninę ir pabūti prie savo vaiko tik vieną ar dvi va­
landas. Jauna mama neturėjo galimybės gyventi kartu su savo
vaiku - stebėti jį miegantį, maitinti krūtimi, nešioti ant rankų.
Dabar padėtis pasikeitė iš esmės. Rekonstruodami ligoninę,
sukome galvą, kaip tėvams suteikti daugiau galimybių ir leisti
dalyvauti gydant vaiką. Turėjome gerokai sumažinti nauja­
gimiams skirtą plotą ir padidinti erdvę, skirtą jų motinoms.
Šalia naujagimio lovelės ar šalia inkubatoriaus atsirado lova
mažojo paciento mamai.
Nuolat lankausi Rusijoje, Vidurinės Azijos respublikose -
ten naujagimių intensyviosios terapijos skyriuose tėvai iki šiol
nėra pageidaujami, jiems leidžiama su vaiku pabūti pusva­
landį ar valandą, o tada jie išvaromi. Ne kartą klausiau gydy­
tojų, kodėl jie taip elgiasi su tėvais. Ar patys turėdami sergantį
vaiką nenorėtų būti šalia jo, kaip jaustųsi išvaryti iš skyriaus?
Ar jie mano, kad naujagimis nieko nesupranta ir jam nereikia,
kad artimas žmogus būtų šalia? Po šių klausimų dažniausiai
įsivyraudavo tyla. Vis dėlto ten dar daug kur likusi senoji mąs­
tysena, pagrįsta nepaaiškinamais draudimais. Nors dabar jau
ir ten kai kuriose ligoninėse prasimuša naujas požiūris, sten­
giamasi, kad nors ir sunkiai sergantis mažylis būtų kartu su
tėvais, bent jau su motina.
Mums taip pat reikėjo ganėtinai daug laiko, kad pasikeistų
mūsų mąstysena. Tačiau pagaliau suvokėme, kad pacientas
yra šeimos dalis ir mes negalime jo atplėšti nuo šeimos, jis turi
jausti savo artimųjų paramą ir šilumą. Kasdien būdami šalia

223
 savo kūdikio tėvai pradeda geriau jį suprasti, išmoksta su juo
bendrauti, jam padėti, jie iš tiesų labai prisideda prie to, kad
naujagimis būtų anksčiau išrašomas iš ligoninės. Nepasitvir­
tino ir nuogąstavimai, kad pakeitus tvarką tėvai ims šokdinti
medicinos personalą arba kontro­
Kartais naujagimio tėvai su­ liuoti jo darbą. Nieko tokio neatsi­
kelia daugiau rūpesčių nei tiko, dažniausiai tėvai lengvai pri­
pats naujagimis. Neretai mums, tampa prie esamos darbotvarkės,
medikams, tenka „sugerti" tė ­ nesunkiai priima taisykles, kas yra
vų pyktį, nepasitenkinimą, šird­ priimtina ir leistina ligoninėje, o
gėlą, nuraminti juos.
kas ne. Deja, iki šiol Lietuvoje kai
kuriuose vaikų ir suaugusiųjų in­
tensyviosios terapijos skyriuose yra griežtos lankymo valan­
dos, artimieji negali būti ilgiau šalia sunkiai sergančio savo
šeimos nario. Jei paklaustume, kodėl taip yra, niekas konkre­
čiai negalėtų paaiškinti.
Atvirai prisipažinsiu, kartais naujagimio tėvai sukelia dau­
giau rūpesčių nei pats naujagimis. Neretai mums, medikams,
tenka „sugerti“ tėvų pyktį, nepasitenkinimą, širdgėlą, nura­
minti juos. Šeimoje, kur yra sergantis vaikas, gali kilti baimė,
nerimas, nepasitikėjimas, netgi įtarumas ir nusivylimas.
Tenka būti ir diplomatiškiems, nes ne visada abi pusės suta­
ria ir tarpusavyje. Ne kartą teko matyti, kaip vyras ir žmona
nesutaria dėl įvairiausių dalykų, pavyzdžiui, jaunas vyras ne­
nori, kad jo žmonos tėvai būtų informuojami apie naujagi­
mio sveikatos būklę, būna ir atvirkščiai, kai moteris nenori,
kad apie jos vaiką būtų informuojami jos sutuoktinio tėvai.
Mes susiduriame su įvairiomis situacijomis ir puikiai žinome,
kaip neišnešioto ar sunkiai sergančio naujagimio atėjimas iš­
provokuoja konfliktus šeimoje, kaip griūva tėvų lūkesčiai ir
svajonės.

224
 Nelengva medikams pakelti psichologinį krūvį, kurį su­
daro ne tik įtemptas darbas, bet ir nepaprastas bendravimas
su tėvais. Besilankant įvairiose šalyse ir įvairiose klinikose
teko matyti, kaip kiti specialistai aktyviai padeda medikams
bendraujant su tėvais, sprendžiant iškilusias problemas. Jau
seniai kirbėjo mintis ir mums pasitelkti į pagalbą kitus spe­
cialistus, kurie nuimtų dalį krūvio nuo gydytojų ir slaugy­
tojų, galėtų gerokai profesionaliau nei mes atlikti labai svarbų
darbą. Taip galų gale buvo suburta komanda, kurią sudaro
medicinos psichologas, vaiko raidos specialistas (socialinis
pediatras) ir ergoterapeutas. Ji su kaupu patenkino visus
mūsų lūkesčius, tapo savotiška grandimi tarp mūsų, medikų,
ir paciento artimųjų. Kiekvienas iš minėtų specialistų su dide­
liu entuziazmu ir atsidavimu atlieka labai svarbų savo darbą.
Vaiko raidos specialistas įvertina, kaip naujagimio nėštuminis
ir biologinis amžius atitinka jo psichikos ir motorikos vysty­
mąsi, kokia šio vystymosi dinamika. Jo priežiūra ypač svarbi
neišnešiotiems naujagimiams - anksti pastebėtus sutrikimus
galima laiku pradėti taisyti, padėti mažyliui geriau prisitaikyti
prie neįprastos aplinkos. Čia prisijungia ergoterapeutas, pa­
dedantis sukurti naujagimiui optimalią aplinką, parinkti ge­
riausias naujagimio padėtis, patariantis, kaip apsaugoti kūdikį
nuo triukšmo, nuo pernelyg stipraus apšvietimo, skatinantis
čiulpimo refleksą, kad naujagimis išmoktų žįsti. Kadangi ne­
išnešioto naujagimio organizmas yra itin gležnas, jo raumenų
tonusas ypač žemas, todėl netinkamai guldant jam gali su­
siformuoti patologinė padėtis. Dėl šių priežasčių ankstukai
dažniausiai guli vadinamojoje varlės pozoje, o tai reiškia, kad
užaugęs vaikas gali vaikščioti atitrauktais pečiais. Kad taip
neatsitiktų, ergoterapeutas padeda jam susisukti taip, lyg jis
gulėtų lizdelyje, tarsi motinos įsčiose. Taip sudaroma ir pa­

225
laikoma mažyliui natūraliausia padėtis, leidžianti jam vystytis
normaliai. Ergoterapeutas taip pat taiko muzikos terapiją -
leidžia ramią muziką arba įrašytas motinos lopšines. Dabar
jau puikiai žinoma, kad tai nuramina naujagimį, pagerina jo
miegą, prisideda prie jaukios ir malonios aplinkos.
Ypač svarbus vaidmuo tenka medicinos psichologui, kuris
dienų dienas bendrauja su motinomis, neretai ir su tėvais, or­
ganizuoja jiems grupinius pokalbius, padeda jauniems tėvams
spręsti labai svarbius dalykus, priprasti prie minties, kad ne tik
naujagimystėje, bet ir vėliau vaikui gali prireikti medikų pagal­
bos, paruošia šeimą laukiančiai kasdienybei, kai vaikas bus iš­
rašytas iš ligoninės ir sugrįš į namus. Pradėjęs ligoninėje dirbti
psichologas ir mums, medikams, į daugelį dalykų atvėrė akis,
nes padėjo suprasti dalykus, apie kuriuos anksčiau nesusimąs-
tydavome arba menkai išmanėme. Psichologas tapo labai svar­
bia dalimi grandinės, siejančios šeimą ir gydytojus.
Nors mus daug ko išmokė gyvenimas, vyresnio amžiaus
medikams, kuriems priklausau ir aš, nėra lengva perprasti
įvairias bendravimo meno subtilybes, nes tuo metu, kai studi­
javome, niekas mūsų nemokė apie mediko ir paciento bend­
ravimo ypatumus, daugelį psichologinių sunkumų, kurie
prislegia jaunų tėvų pečius. Nebuvo tradicijos būsimiems gy­
dytojams dėstyti medicinos psichologijos. Todėl teko daug ko
mokytis patiems, semtis žinių iš užsienio leidinių, klausytis
specialistų paskaitų. Be abejo, liko dar daug spragų, kurias iki
šiol bandome užtaisyti. Neseniai Šveicarijos vyriausybės para­
mos programoje buvo įtraukti kursai „Konfliktų sprendimas
ir bendravimas su pacientais“. Juose dalyvavo iš įvairių šalies
gydymo įstaigų suvažiavę gydytojai akušeriai ginekologai, ne-
onatologai, slaugytojos, vaikų ligų specialistai. Kursus vedė
geriausi Lietuvos vaikų psichologai ir psichiatrai - nebuvo nė

226
vieno dalyvio, kuris būtų nusivylęs šiais užsiėmimais. Man
buvo ypač smagu, kad juose dalyvavo ne tik gydytojai, bet ir
slaugytojos - tai žmonės, kurie daug bendrauja su mažųjų pa­
cientų tėvais.
Kai vaikas suserga, tėvų elgesys dažnai būna sunkiai prog­
nozuojamas. Ir tai suprantama, nes juos užgula labai sunki ne­
rimo ir baimės našta. Pastebėjome, kad dalis tėvų tą patį klau­
simą užduoda visiems specialistams, stengdamiesi iš skirtingų
žmonių „išpešti“ kuo daugiau informacijos apie vaiko būklę,
lyg norėtų iš atskirų detalių sudėlioti visą vaiko ligos mozaiką.
Kadangi intensyviosios terapijos skyriuje medicinos persona­
las dažnai keičiasi, tai ir ta informacija būna truputį skirtinga,
turinti gal kiek kitokį atspalvį. Ypač svarbu, kad informacija
apie naujagimio būklę, jo gydymą ir kitus dalykus būtų patei­
kiama vienodai, kompetentingai. Kai intensyviosios terapijos
skyriuje keičiasi pamaina ir viena komanda perduoda ligonį
kitai, mes įpratę kalbėti ne tik apie jo būklę, bet ir apie san­
tykius su tėvais, apie tai, ką ir kaip jiems aiškinome. Ar tėvai
buvo atėję? Apie ką jie teiravosi? Kokios informacijos gydyto­
jas jiems suteikė? Svarbu, kad atėjusi kita specialistų komanda
žinotų, apie ką jau buvo kalbėtasi su tėvais. Kai tėvai pakarto­
tinai bando išgauti informaciją iš naujai atėjusios komandos,
kartais jiems tiesiog reikia mandagiai priminti: „Šiandien apie
tai su jumis jau kalbėjosi mano kolegos.“ Esame susitarę, ko­
kio pobūdžio informaciją kas gali teikti tėvams. Pavyzdžiui,
slaugytojos informuoja tėvus apie paprastesnius dalykus -
kaip vaikas valgo, tuštinasi, šlapinasi, ką reiškia monitoriaus
parodymai, kokios procedūros jam buvo atliktos ir panašiai.
Gydytojas informuoja apie pačią ligą, atliekamus tyrimus, pa­
aiškina, kodėl jų reikia, apie paskirtą gydymą. Labai svarbu,
kad gydytojai ir slaugytojos perduotų vieni kitiems informa­

227
 ciją, kurią suteikė tėvams. Taip pavyksta išvengti nesusipra­
timų ir bereikalingų konfliktų.
Bendraudami su pacientų tėvais, medikai taip pat neišven­
gia klaidų. Bėda, kad gydytojams amžinai trūksta laiko, kuris
jiems yra aukso vertės. Jie turi rūpintis ne tik pačiu ligoniu, bet
dar yra užversti „popieriniu“ darbu - ypač daug laiko atima
medicininės dokumentacijos tvarkymas. Todėl kartais gydy­
tojas, kuriam galva sukasi nuo darbų, gali priimti tėvus kaip
savotiškus jų darbo „trikdytojus“. Iš čia neretai ir lakoniškas
bendravimas, besibaigiantis fraze „Jūsų vaiko būklė stabili“
arba „Šiandien niekas nepasikeitė“, nors tėvams dažniausiai to
maža, jie nori išgirsti išsamesnį vaiko būklės įvertinimą, tikisi
menkiausios užuominos, kad mažylis sveiksta, kad pavojus jo
gyvybei jau negresia. Kartais medikai vartoja per daug m edi­
cininių sąvokų, neatsižvelgdami į tai, kad tėvai neturi medici­
ninio išsilavinimo. Nesuprantami terminai ir frazės ne nura­
mina, o dar labiau išgąsdina tėvus,
sukelia sumaištį jų galvose.
Kartais medikai vartoja per
daug medicininių sąvokų, ne­
Kokios gi frazės tinkamiausios
atsižvelgdami į tai, kad tėvai bendraujant su tėvais? Keblu at­
neturi medicininio išsilavini­ sakyti į šį klausimą. Kiekvienas
mo. Nesuprantami terminai ir atvejis yra individualus ir kažin ar
frazės ne nuramina, o dar la­ iš viso gali būti universalių frazių,
biau išgąsdina tėvus, sukelia kurios tiktų visais atvejais. Daug
sumaištį jų galvose. kas priklauso nuo naujagimio tėvų
emocinės būklės, todėl per pirmąjį
susitikimą labai svarbu tą būklę išsiaiškinti ir suprasti. Nuo to
labai priklausys tolesnio bendravimo sėkmė, santykiai su pa­
ciento artimaisiais. Kartais daug lemia ir kūno kalba, žvilgsnis
ar atsargus prisilietimas prie verkiančios mamos rankos - nuo
to taip pat gali priklausyti tolesnio bendravimo sėkmė.

228
 Kaip jau sakiau, tėvų reakcija į vaiko ligą gali būti labai
skirtinga. Vieni tėvai gali išgyventi nerimą, baimę, kaltės
jausmą, netgi apmaudą, kad jiems taip nesiseka. Jie gali jausti
neapykantą visiems, kurie vienaip ar kitaip „prisidėjo prie jų
nelaimės“, arba tiesiog pykti ant viso pasaulio, nes susirgus
vaikui jiems tenka daug ko atsisakyti - kartais nutraukti stu­
dijas, geriau apmokamo darbo, karjeros galimybių. Būna ir
taip, kad tėvai visiškai nesugeba adekvačiai įvertinti esamos
padėties, jos rim tumo ir elgiasi taip, lyg neišnešioto nauja­
gimio atsiradimas jų šeimoje yra kaip sloga, kuri greitai sa­
vaime praeis. Tokia perdėto entuziazmo ir euforijos būsena
gali reikšti tėvų norą apsiginti nuo būsimų nemalonumų.
Svarbu tas tėvų būsenas atpažinti ir parinkti tinkamą bend­
ravimo būdą. Čia mums vis labiau padeda mūsų puikus m e­
dicinos psichologas.
Minėtuose kursuose mokėmės ir bendravimo įgūdžių,
pasiskirstę į grupes nagrinėjome įvairias situacijas, kūrėme
scenarijus, kaip ir ką sakyti, keitėmės vaidmenimis - buvome
tai paciento artimieji, tai medikai, tai stebėtojai, vertinantys
tarpusavio bendravimą. Situacijas, kurios dažniausiai pasi­
taiko mūsų darbe, tekdavo pasirinkti patiems. Mūsų moky­
tojai atskleidė daug, atrodytų, paprastų dalykų, netgi tokių,
kaip tinkamai formuluoti vieną ar kitą frazę, pranešant tė­
vams blogą žinią ar tiesiog kasdien bendraujant. Vienos fra­
zės yra tinkamos, o kitos - ne. Net ir tos, kurias aš pats varto­
jau daugelį metų, pasirodė ne pačios geriausios... Kaip frazė
bus priimta, priklausys ne tik nuo ją ištarusiojo, bet ir nuo to,
kam ji yra skirta.
Vargu ar atsirastų bent vienas medikas, kuris galėtų pasi­
girti išvengęs konfliktų su pacientų artimaisiais ar su kolego­
mis. „Konfliktų valdymas“ - dar viena labai svarbi tema, pa­

229
 dėjusi mums geriau suprasti, kaip ir iš kur kyla konfliktai, kaip
jų vengti ir ką daryti jam kilus. Dažnai pacientų nepasitenki­
nimas arba konfliktai su medicinos personalu kyla dėl nem o­
kėjimo ar nenoro bendrauti. Prisimenu, prieš keletą metų per
televiziją kalbėjusi Valstybinio medicinos audito atstovė pa­
sakojo, kad net 90 proc. pacientų skundų būna dėl nesusikal­
bėjimo, dėl medikų nemokėjimo bendrauti, o ne dėl gydytojų
kvalifikacijos ar padarytų klaidų.
Būna ir taip, kad tėvai visiškai
Kartais viena ar kita frazė kaip
nesugeba adekvačiai įvertinti žibalas gali įkurti didelę liepsną.
esamos padėties, jos rimtumo Būdami Švedijoje, Lundo univer­
ir elgiasi taip, lyg neišnešioto siteto ligoninėje, sužinojome, kad
naujagimio atsiradimas jų šei­ psichologas konsultuoja ne tik pa­
moje yra kaip sloga, kuri grei­ cientų tėvus, bet ir kartą per mė­
tai savaime praeis. nesį padeda medicinos personalui
spręsti įvairias konfliktines situa­
cijas, moko gydytojus ir slaugytojas tam tikrų bendravimo
įgūdžių, bendravimo meno. Manau, dabar, kai turime savo
psichologą, tokie užsiėmimai ir mums būtų ne pro šalį...
Atskira tema - medikų konfliktai, nes visada atsiranda gy­
dytojų, kurie būna nepatenkinti, kaip apie jų darbą atsiliepia
kolegos. Gydymas - ne tik menas, bet ir mokėjimas išlaikyti
vidinį orumą, netgi, sakyčiau, vidinę kultūrą. Gal ne kiek­
vienam jos tiesiog užtenka. Vieša paslaptis, kad kai kurie kole­
gos mėgsta suversti kaltę kitiems, ypač kai pacientas perkelia­
mas iš vienos gydymo įstaigos į kitą, kai jį tiria ir konsultuoja
ne vienos srities specialistas. Būna ir tokių, kurie nesidrovi
garsiai pasakyti pacientui: „Mes tai jus būtume gydę kitaip.“
Nežinau, kas paskatina gydytojus taip elgtis, - pasipūtimas,
savęs pervertinimas, noras sumenkinti kolegas ar dar kokie
motyvai. Nežinau. Galbūt net viskas kartu... Tai pasėja nerimą

230
paciento širdyje, jis ima manyti, kad „ten“ jis buvo „nugydy-
tas“. Neretai iš neatsakingo gydytojo išsprūdusią tokią frazę
gaudo paciento artimieji. „Kaip jūs, daktare, manote, ar gim­
dymo metu viskas buvo padaryta tinkamai, kad mano vaikas
gimė toks?“ - tai vienas dažniausių klausimų, kuriuos pateikia
jauni tėvai. Privalau elgtis išmintingai, kad dėl neatsakingos
frazės nekiltų konfliktas. „Aš negaliu atsakyti į klausimą, nes
nebuvau per gimdymą. Tačiau remdamasis gautais medicini­
niais dokumentais ir bendraudamas su specialistais, kurie da­
lyvavo gimstant jūsų vaikeliui, galiu pasakyti, kad viskas buvo
atlikta tinkamai“, - taip dažniausiai paaiškinu jauniems tė­
vams, ieškantiems kaltininkų dėl savo vaiko bėdų. Gydytojas
privalo būti korektiškas savo kolegų atžvilgiu, nes vieną kartą
neatsakingai pasielgęs, kitą kartą
to paties gali susilaukti ir pats - Gydytojas privalo būti korek­
bloga nuomonė grįžta kaip bume­ tiškas savo kolegų atžvilgiu,
rangas. Gydytojas, bendraudamas nes vieną kartą neatsakingai
ir su neišnešioto naujagimio tėvais pasielgęs, kitą kartą to paties

ar giminaičiais, turi pasverti kiek­ gali susilaukti ir pats - bloga

vieną žodį, kiekvieną sakinį, nes nuom onė grįžta kaip bume­
rangas.
kiekvienas žodis gali išskristi žvir­
bliu, o grįžti jaučiu.
Gana keblu, kai informacijos apie savo anūkėlį ar anūkėlę
nori naujagimio močiutė ar senelis. Suprantame, kaip jiems
rūpi tas mažylis. Bet, remiantis pacientų teisių ir žalos atlygi­
nimo įstatymu, teisę sužinoti apie paciento būklę turi tik arti­
miausi šeimos nariai, paprastai tai būna tėvai, bet ne seneliai.
Mano praktikoje ne kartą pasitaikė atvejų, kai tėvai prašė ne­
teikti informacijos vaiko seneliams. Todėl stengiamės laikytis
„įstatymo raidės“, mandagiai atsakome seneliams, kad visą in­
formaciją apie mažylio sveikatą jie gali gauti iš tėvų. Būna, kad

231
 paskambina koks nors „svarbus“ pilietis, norintis gauti infor­
macijos apie pažįstamų tėvų vaiką, net siūlosi kuo nors pa­
dėti. Tokiu atveju, nesileisdami į ilgas kalbas, „persiunčiame“
jį naujagimio tėvams.
Pasitaiko atvejų, kai tėvai bando iš giminių ar draugų, tu­
rinčių medicininį išsilavinimą, sudaryti savotišką „gelbė­
jimo komitetą“, kuris pradeda „audringą“ veiklą: pasitelkia
kitų įstaigų specialistų, kokį profesorių autoritetą arba bando
mus „spausti“ per ligoninės administraciją. Suprantamas tėvų
noras išgirsti ir kitų specialistų nuomonę ar bandymas „pa­
gerinti“ padėtį per ligoninės vadovus. Būna, kad tėvai netgi
kreipiasi pagalbos į būrėjas, ekstrasensus, tikinčius meridianų
ar kokios nors biologiškai aktyvios energijos gydomąja galia.
Įsileidžiame į skyrių ir tokių, svarbiausia, kad tėvams po tokio
vizito palengvėtų, kad jie jaustųsi
Būna, kad tėvai netgi kreipiasi
padarę viską, ką galėjo. Nepriešta­
pagalbos į būrėjas, ekstrasen­ raujame, jei kas nors rankomis pa­
sus, tikinčius meridianų ar ko­ mosuoja virš inkubatoriaus...
kios nors biologiškai aktyvios Gal ir nekukliai nuskambės, ta­
energijos gydomąja galia. Įsi­ čiau mūsų skyriuje dirba didžiau­
leidžiame Į skyrių ir tokių, svar­ sią patirtį ir kvalifikaciją turin­
biausia, kad tėvams po tokio tys specialistai. Nepamenu, kad
vizito palengvėtų, kad jie jaus­ mums kas nors skambintų ir ban­
tųsi padarę viską, ką galėjo.
dytų patarinėti, kaip reikia gydyti
neišnešiotą ar sergantį naujagimį.
Kartais paskambina koks nors kolega ir mandagiai pasitei­
rauja apie bendro pobūdžio dalykus, pavyzdžiui, ar vaikelis
turi galimybę išgyventi. Aš suprantu, kad tėvams šis klausi­
mas labai svarbus. Todėl negaliu nurodyti tėvams, kaip elgtis,
jei jie griebiasi vilties kaip šiaudo. Mes stengiamės padaryti
viską, kad iškovotume tėvų pasitikėjimą, kad jie neabejotų

232
mūsų gebėjimais ir žiniomis, kad jie taip pat tikėtų tuo, ką
mes darome, kad jie priimtų mūsų siūlomas sąlygas kaip pa­
čias geriausias ir kad nekiltų noras ieškoti pagalbos už mūsų
ligoninės ribų.
Jei ligonio artimieji nori dar su kuo nors pasikonsultuoti
dėl savo vaiko ateities, neprieštaraujame ir nepykstame. Jie turi
teisę įsitikinti, kad mes iš tikrųjų viską darome tinkamai. Paga­
liau yra visagalis internetas. Mokantys užsienio kalbą išsilavinę
tėvai dažnai ateina pas mus gerai pasiruošę, net profesionaliai,
kad galėtų diskutuoti apie savo vaiko ateitį medicinos sąvoko­
mis. Nors ir ne medikai, jie neretai būna daug sužinoję apie
savo vaiko ligą, diagnostikos metodus ir gydymo galimybes.
Tėvai neretai mums užduoda klausimų, kurie rodo, kad jie iš
tiesų yra įsigilinę į savo naujagimio problemas, nėra abejingi
savo vaiko likimui. Kartais klausimai būna labai profesionalūs,
nes naršydami internete jie aptinka daug svarbios informaci­
jos, o tada stengiasi sužinoti, kodėl jų vaikui dar neatliktas vie­
nas ar kitas tyrimas ar netaikomas vienoks ar kitoks gydymas.
Šiais laikais medikas turi būti ne tik psichologiškai pasi­
kaustęs, kad galėtų normaliai bendrauti su savo paciento tė­
vais. Jis neturi rodyti susierzinimo, jei tėvai ko nors atkakliai
ar net įkyriai teiraujasi. Tokių gaidelių aš kartais girdžiu iš savo
kolegų: „Atėjo čia toks mandras tėvas, kamantinėja mus ir vai­
dina, kad viską išmano.“ Tai girdėdamas stengiuosi nuraminti
savo kolegas: „O kas čia blogo? Juk jums tik lengviau bendrauti,
jei šis tėvas pasiskaitę apie vaiko ligą. Jums patiems lengviau
jam viską paaiškinti.“ Puiku, kad daug medicinos literatūros
galima susirasti internete. Kita vertus, reikia susimąstyti, ar ši
informacija patikima, ar ji objektyvi, kas yra tos informacijos
šaltinis. Be to, būnant ne mediku, ne visada paprasta tinkamai
įvertinti ir suprasti net ir gerą medicininę informaciją.

233
 Pasitaiko, kad svarbiausiais tėvų (ypač mamų) „konsultan­
tais“ tampa supermamos iš gerai žinomo supermamų tink-
lalapio, kuriame jaunos moterys dalijasi savo nuomonėmis
apie vaikų ligas bei joms pačioms kylančias problemas. Gerai,
kad mamos laisvai gali keistis nuomonėmis, tačiau tos, kurių
vaikelis labai serga ir kurioms ypač reikia paramos, vargu ar
gali pasikliauti tokių „specialisčių“ nuomone. Tokiuose por­
taluose galima prisiskaityti visokių niekų.
Būna, kad į Naujagimių intensyviosios terapijos skyrių pa­
tenka naujagimių, sergančių neišgydoma liga. Tą žinome mes,
tą žino ir tėvai. Tuomet ypač nelengva bendrauti su artim ai­
siais, nes tenka nuodugniai paaiškinti apie ligą ir kodėl ji ne­
išgydoma. Tėvai nenori prarasti vilties, kažkur sielos gelmėje
tiki, kad tai vis dėlto gali būti mūsų klaida. Gerai, kai tėvai
ateina iš anksto pasiruošę pokalbiui, daugiau ar mažiau susi­
pažinę su liga, jei jie žino, kokių užduos man klausimų ir kas
jiems nėra aišku. Tokiais atvejais klausimai būna gana konk­
retūs ir man nereikia pradėti pasakoti istorijos nuo Adomos
ir Ievos, nes tėvai būna atlikę savo
Visada vienas iš sunkiausių namų darbus. Pagal tai, kaip žmo­
klausimų, ar naujagimis iš­ gus formuluoja klausimą, man
gyvens. Net ir numanydamas pasidaro aišku, ką jis žino, ką su­
galimą blogą išeitį, mintyse pranta ir ką jam turėčiau atsakyti.
pats vis dar nenori tuo tikėti, Visada vienas iš sunkiausių
visada palieki nors ir nedidelį klausimų, ar naujagimis išgyvens.
šansą mažyliui ir jo tėvams.
Net ir numanydamas galimą blogą
išeitį, mintyse pats vis dar nenori
tuo tikėti, visada palieki nors ir nedidelį šansą mažyliui ir jo
tėvams. Pranešti tėvams apie kritišką vaiko būklę, apie tai, kad
naujagimis gali numirti, nereiškia stengtis tėvus iš anksto nu­
gąsdinti ar kažkaip iš anksto bandyti apsidrausti nuo galimos

234
nesėkmės. Labai svarbu, kad tėvai žinotų tikrąją padėtį ir re­
alias mažylio išgyvenimo galimybes. Pateikdamas informaciją
tėvams gydytojas gali remtis tarptautine patirtimi, klinikinių
tyrimų rezultatais, mūsų sukaupta patirtimi, lygindamas ją su
kitose šalyse pasiektais rezultatais. Informacija turėtų būti kuo
objektyvesnė, nei pagražinant, nei
sutirštinant spalvas. Net jeigu mūsų Geriausia, kai tėvai žino, ko­
ligonių gydymo rezultatai yra blo­ kia yra reali padėtis. Blogai,
gesni nei kitur, nėra reikalo nuo jeigu jie pasiduoda pesimiz­
tėvų tai slėpti. Be alpejo, niekada mui, puola j neviltį, bet nė
negalima atimti iš tėvų paskutinės kiek ne geriau, jeigu jie puo­

vilties, kad galima ir optimistinė selėja nerealius lūkesčius.

prognozė. Daugelį metų dirbda­

mas su sunkiai sergančiais vaikas, įsitikinau, kad geriausia, kai
tėvai žino, kokia yra reali padėtis. Blogai, jeigu jie pasiduoda
pesimizmui, puola į neviltį, bet nė kiek ne geriau, jeigu jie puo­
selėja nerealius lūkesčius. Yra savotiškas bendravimo menas
rasti aukso vidurį: viena vertus - nesužlugdyti tėvų, neatimti iš
jų paskutinės vilties, antra - nesuteikti jiems nepagrįstų iliuzijų.
Jokiu būdu nepateisinama, kai bandoma suversti kaltę ko­
legoms kitoje gydymo įstaigoje ar patiems tėvams. Niekada
neturėtų nuskambėti tokios frazės, kaip: „Jei jūsų mažylis pas
mus būtų perkeltas anksčiau, gal vaiko būklė būtų geresnė“,
„Jei anoje ligoninėje būtų laiku atlikę tą ir tą, dabar jūsų vaikui
būtų kur kas geriau“, „Mes jau nieko negalime padaryti, nes
anos ligoninės medikai privalėjo pasielgti kitaip.“ Tai ne tik
žemina, kaltina jūsų kolegas, bet ir sukelia tėvų kaltės jausmą,
kad jie kažko laiku nepastebėjo, kad per daug pasitikėjo
„anais“ medikais, nesuabejojo jų profesionalumu ir panašiai.
Nė kiek ne geriau, kai gydytojas pradeda bendrauti su
tėvais nuo frazės: „Deja, per vėlai kreipėtės, todėl nebega-

235
lime padėti...“ Toks sakinys tėvams gali smogti kaip vėzdas.
Kas dar gali būti baisiau? Jie tai gali priimti kaip didžiausią
klaidą savo gyvenime, kurios nebeįmanoma ištaisyti, dėl ku­
rios gali prarasti savo vaiką. Dėl šios priežasties jie neras sau
vietos ir negalės atsikratyti sąžinės priekaištų, pradės kaltinti
vienas kitą ar net taps priešais patys sau. Net tada, kai iš tik­
rųjų vizitas pas gydytoją yra gerokai pavėluotas, o taip nere­
tai atsitinka, nėra gerai taip kalbėti. Mes turime suprasti, kad
suaugusieji gali laiku neįvertinti pakitusios vaiko būsenos, ne­
žinoti, ką reiškia įvairūs negalavimai ir kodėl negalima delsti.
Jie nėra profesionalūs, jie nėra medikai, todėl gali nepastebėti
tam tikrų simptomų, pranašaujančią ūmią ligos eigą. Todėl
mūsų pareiga yra suprasti, o ne teisti.
 Stresas - nuolatinis m ediko
palydovas

Terminą „sudegimo sindromas“ dar 1970 metais pasiūlė ame­

rikiečių psichologas Herbertas Freudenbergeris. Jis šį terminą
pavartojo apibūdinti žmonių, kurie teikia pagalbą kitiems
žmonėms, streso pasekmėms. Gydytojai ir slaugytojos, ku­
rie kaip tik ir pateko į šią kategoriją ir kurie dažnai aukoja
save kitiems žmonėms, dažnai
savo karjerą baigia vadinamuoju Vos 500 gramų sveriantis ne­
„sudegimo sindromu“, būdami išnešiotas naujagimis gali „iš­
išsekę, apatiški, nesugebantys su­ siurbti" iš gydytojo kur kas
sikaupti ir tinkamai atlikti užduo­ daugiau energijos nei 100 kilo­
čių. Naujagimių intensyviosios gramų sveriantis darbingo am­

terapijos skyriuje dirbantys spe­ žiaus ligonis.

cialistai nėra apsaugoti nuo „su­

degimo sindromo“. Gali pasirodyti keista, kad vos 500 gramų
sveriantis neišnešiotas naujagimis gali „išsiurbti“ iš gydytojo
kur kas daugiau energijos nei 100 kilogramų sveriantis dar­
bingo amžiaus ligonis. Tačiau šio sindromo atsiradimą lemia
ne paciento amžius ir svoris, bet kasdien medikų darbą lydin-

237
tis nuolatinis stresas ir vidinė įtampa. Daug kas priklauso ir
nuo vidinės nuostatos - nuo to, kiek gydytojas atsidavęs savo
darbui, kiek jis atiduoda savo minčių, emocijų, energijos. Kuo
labiau emociškai gydytojas prisiriša prie paciento, tuo didesnė
tikimybė, kad jis greičiau išseks. Reanimacijos ir intensyvio­
sios terapijos gydytojai ir slaugytojos šiuo požiūriu yra labiau­
siai pažeidžiami. Labai svarbu, kad kiekvienas medikas užsi­
im tų tuo, kuo jis privalo užsiimti, kad jis nebūtų perkrautas
darbu ar dirbtų sau neįprastą darbą. Kai gydytojas priverstas
būti ne tik gydytoju, bet ir psichologu, kunigu ar socialiniu
darbuotoju, tai dar labiau sekina. Natūralu, kad tada jis grei­
čiau pervargsta, ypač psichologiškai, o psichologinis nuovar­
gis yra kur kas sunkesnis nei fizinis, nes reikia gerokai dau­
giau jėgų atsigauti.
Jei savaitgalį gerai padirbėjęs sodyboje jaučiu skaudančius
raumenis ir negaliu ištiesti nugaros, nesikremtu, nes žinau,
kad galėsiu gerai išsimiegoti. Žinau, kad kitą rytą atsibudęs
puikiai jausiuos. Fizinis darbas man yra kaip poilsis. Savaitga­
liais mėgstu pjauti žolę, ravėti ar kapoti malkas, ką nors meis­
trauti. Aš niekur neskubu, man tai teikia malonumo, todėl
dingsta psichologinis nuovargis.
Nesugebėdamas atsikratyti psichologinio nuovargio žmogus
atsiduria per žingsnį nuo nelaimės. Psichologinis nuovargis yra
klastingas, žmogus darosi irzlus, piktas, praranda savitvardą,
tampa netolerantiškas. Dar didesnį išsekimą liudija atsiradęs
abejingumas, dingęs gyvenimo džiaugsmas, nenuoširdumas,
medikas gali pasidaryti abejingas netgi paciento mirčiai. Jis pri­
pranta prie tam tikrų nuolat besikartojančių dalykų, todėl jo
ima nebejaudinti kitų žmonių kančios ir sielvartas.
Blogiausia situacija, liudijanti gresiantį „sudegimo sind­
romą“, kai gydytojas ar slaugytoja ateina į darbą, tarsi jam

238
reikėtų užsiregistruoti, kai darbas jam nustoja teikti bet kokį
malonumą. Dėl psichologinio nuovargio šie žmonės tampa
apatiški, be iniciatyvos, praranda gebėjimą tinkamai atlikti pa­
vestas užduotis. Neretai tenka išgirsti tokias frazes: „Kam man
viso šito reikia?“, „Kas man iš to?“, „Man tas pats.“ Vis rečiau
matai juos besišypsančius, juokaujančius, geros nuotaikos.
Man, kaip Neonatologijos centro vadovui, dažnai tenka at­
likti įvairių darbų, kurie nėra tiesiogiai susiję su mano parei­
gomis: pasirūpinti ūkiniais ar buitiniais reikalais, atsakinėti į
įvairius beprasmius laiškus, daly­
vauti įvairiuose susitikimuose, net Labai svarbu nepasiduoti įpro­
raminti beprasidedančias audras čiui būti apkrautam įvairiais
ir panašiai. Tokie dalykai atima darbais, netapti Barbe devyn­
daug energijos ir laiko, kurį galė­ darbe, atliekančia viską, kas jai
čiau skirti mažiesiems pacientams yra užkraunama.

ar jų tėvams, skaityti mokslinę li­

teratūrą ar ruošti paskaitas. Labai svarbu nepasiduoti įpročiui
būti apkrautam įvairiais darbais, netapti Barbe devyndarbe,
atliekančia viską, kas jai yra užkraunama. Tai nėra labai pa­
prasta, nes kartais net pačiam atrodo, kad už tave vieno ar kito
darbo niekas geriau neatliks. Tačiau toks požiūris ilgainiui
gali tapti tau pačiam pražūtingas. Man patinka posakis, nuro­
dantis, kaip išsivaduoti iš darbų pertekliaus: „Išmok beždžio­
nes (suprask - darbus) nuo savų pečių persodinti ant kitų...“
Paprastai sakant, išmok darbais dalintis su savo kolegomis,
neapsiimk visko pats, pasitikėk kitais. Manau, kiekvienas gy­
dytojas turėtų susimąstyti, kaip turėtų susitvarkyti darbo ir
poilsio valandas, kiek laiko skirti vienai ir kitai daliai, kaip pa­
įvairinti patį darbą, kad jis netaptų našta. Kaip gydytojas turi
susiplanuoti dienotvarkę, kad nesijaustų amžinai kaltas, jei ko
nors nespėja atlikti? Kur ir kaip jis turi leisti laisvalaikį, savo

239
 atostogas? Tai - daugybė temų, susijusių su gydytojo asme­
nybe ir jo polinkiais.
Žinau, jeigu nuoširdžiai ir atsidavęs dirbi, anksčiau ar vė­
liau ateina nuovargis. Tai, manau, natūralus procesas, kurio
neįmanoma išvengti. Neretai būna, kad ir nieko neveikdamas
ar monotoniškai poilsiaudamas, pavyzdžiui, dienų dienas gu­
lėdamas paplūdimyje, pavargsti. Svarbu, kad tas nuovargis
netaptų kasdienis, sakyčiau - patologinis. Sakoma, kad kiek­
vieno žmogaus „baterijos“ išsikrauna, todėl periodiškai jas
būtina vėl įkrauti. Šis posakis pabrėžia, kad kiekvieno žmo­
gaus fiziniai ir dvasiniai ištekliai nėra beribiai, kad tuos ištek­
lius svarbu tausoti. Žinome, kaip visi laukiame darbo savaitės
pabaigos, turėdami vilties gerai pailsėti. Neretai į savaitės p a­
baigą tampi savotiškai išsekęs, kamuojamas nemigos. Savait­
galį labai svarbu mintimis atsitraukti nuo darbo, atsiduoti p o ­
mėgiams, teikiantiems malonumą. Rami gera muzika, geras
koncertas, o gal apsilankymas sporto salėje ir baseine padės
susigrąžinti gerą savijautą. Mes,
Jei šeimoje yra du gydytojai, medikai, savotiški žmones, nere-
neretai jų vakarienė atrodo tai grįžę namo po darbo ar draugų
kaip pasitarimas ligoninėje. būryje toliau verdame savo sul­
tyse, negalėdami atsiplėšti nuo
medicinos temų. Būna, kad darbo rūpesčius, bėdas partem ­
piame su savimi namo, siekiame jas aptarti šeimos rate ir b ū ­
name nepatenkinti, kai artimieji mūsų nesupranta ar nerodo
nuoširdaus dėmesio. Jei šeimoje yra du gydytojai, neretai jų
vakarienė atrodo kaip pasitarimas ligoninėje. Kiekvienas jų
parsineša namo po naštą neišspręstų klausimų ar problemų,
kurių sprendimą perkelia į namų aplinką. Nieko tokio, jeigu
pasidžiaugiame pavykusia operacija ar pasveikusiu sunkiu li­
goniu. Tačiau ilgoms, sunkioms diskusijoms reikėtų laiku pa-

240
sakyti „ne“. Būna, kad kokioje nors draugijoje atsiduria keli
medikai. Kažkaip nepastebimai ima ir užsimezga pokalbis
ne apie meną, kasdienius dalykus, bet... apie mediciną, savo
darbą ar pacientus. Net būdami gamtoje, ilsėdamiesi kalnuose
ar plaukdami baidarėmis, neretai kalbame ne apie meilę,
grožį, pasakojame ne anekdotus, o tęsiame savo profesinius
pokalbius. Manau, kad gyvenant vien tik medicina, interesų
ratas gali pasidaryti skurdus ir vienpusis, ilgainiui žudantis
žmogaus asmenybę.
Turbūt tokia jau daugelio medikų, ypač intensyviosios te­
rapijos skyriaus vedėjo, dalia, kad nuolat esi visiems reika­
lingas - ligoniams, savo kolegoms. Per daugelį darbo metų
įpratau neskaičiuoti darbo valandų, tapo įprasti „netikėti“
skambučiai, naktinės išvykos į darbą, nemigo naktys. Norom
nenorom teko tapti ekstremalių situacijų malšinimo meistru.
Atrodė, kad prie viso to pripratau, kad kitaip ir būti negali.
Guodžiau save, kad tokia mano profesija, toks mano pašau­
kimas. Nors kartais būdavo velniškai sunku, kamuodavo ne­
apsakomas nuovargis, išsekimas. Į atmintį įsirėžė kažkada pa­
auglės dukters pasakyti žodžiai: „Tėveli, tavęs niekada nebūna
šalia, kai man labiausiai tavęs reikia. Tu visada kitiems, bet
ne mums...“ Net ir mano pačiam artimiausiam žmogui buvo
sunku suprasti ir priimti tokį mano gyvenimo būdą. Namiš­
kiams aš būdavau kaip jaunas mėnulis... Dabar, kai ji pati tapo
medike, kai kitaip supranta ir suvokia gyvenimą, visada pa­
laiko savo tėvą. Mes tapome iš tiesų artimais draugais.
Prieš 17 metų su žmona įsigijome sodybą, kuri labai pa­
keitė mano gyvenimą. Praregėjau ir supratau, kad gyvenimo
džiaugsmas yra ne tik darbe, kad bendravimas su gamta, au­
galais grąžina jėgas ir suteikia stiprybės. Negali anksti ryte
nesidžiaugti kylančia saule ar paukščių klegesiu... Net ir lie­

241
taus barbenimas j stogą - savotiška gamtos melodija. Štai kur
puikiai vėl gali įkrauti savo baterijas! Kai atsirado sodyba,
prisiverčiau įspėti kolegas, kad nuo penktadienio vakaro iki
pirmadienio ryto gyvenu sau, kad esu nepasiekiamas, manęs
tarsi nėra. Tiesa, leidau jiems trukdyti mane tik ypatingais
atvejais. Iš pradžių man pačiam buvo nelengva, vis šokinė­
davau prie telefono tikrindamas, ar nėra praleisto skambučio.
Manau, kad ir jiems nebuvo lengva, jaučiant visą atsakomybę
ant savo pečių. Bet ilgainiui visi prie šito pripratome, pasi­
rodė, kad pasaulis nesugriuvo. Dabar, turėdamas sodybą, ga­
liu atsipūsti, išvykti iš Vilniaus, man smagu, kad galiu kalbė­
tis su pasodintais medžiais, krūmais, galiu klausytis paukščių
balsų. Nesibodžiu ir fizinio darbo, tenka kasti duobes nau­
jiems medžiams ar skaldyti malkas. Sodyba - vieta, kur gali
duoti laisvę savo pomėgiams. Kartais jie mane taip užvaldo,
kad kurį laiką galiu užmiršti viską pasaulyje. Mėgstu staliaus
darbą, turiu daug įrankių, būna, kad susigundau pagaminti
kokį nors naują baldą, na, pavyzdžiui, suoliuką ar kabyklą į
pirtelę, o kartais užvaldo kokia idėja ir neatsispiriu iš tuščio
vyno butelio sumeistrauti šviestuvą ar paruošti skanią vaka­
rienę. Tuo metu tikrai negalvoju apie skyriuje likusius pa­
cientus, nes žinau, kad jais pasirūpins patyrę kolegos. Todėl
pirmadienį ateinu į ligoninę žvalus ir pailsėjęs, apimtas dar­
bingos nuotaikos.
Gal kai kam ir keistai nuskambės, bet gydytojas taip pat
turi teisę į asmeninį gyvenimą. Būna, kad sergančio naujagi­
mio tėvai tol neatsisveikina su gydytoju, kol nesužino jo asme­
ninio telefono numerio, norėdami turėti galimybę bet kuriuo
metu jį pasiekti. Daugelyje šalių ir ligoninių, kuriose teko p a­
buvoti, medicinos darbuotojai nubrėžia aiškią ribą tarp darbo
ir poilsio. Pavyzdžiui, Švedijos Upsalos universiteto ligoninėje

242
ir mokslinio tyrimo laboratorijoje teko išbūti pusę metų, bet
neatsimenu nė vieno atvejo, kad gydytojas, metęs viską, lėktų
į ligoninę pas sunkiai sergantį ligonį. Savaitgalis - šventas me­
tas, kurį jis praleidžia su savo šeima. Kaip tabu yra ir ligonių
skambučiai į asmeninį gydytojo telefoną. Aš suprantu, kad
bėda užklumpa ne pagal grafiką ir niekas nėra nuo jos ap­
saugotas, nes toks yra gyvenimas. Ištikus bėdai visada ieškai
geriausio pagalbininko. Jei labai reikia, pacientų tėvai mane
susiranda net savaitgalį ir aš dėl
to neįsižeidžiu. Neturėjau omeny, Bėda užklumpa ne pagal gra­
kad gydytojai kaip maži vaikai tu­ fiką ir niekas nėra nuo jos ap­
rėtų savaitgalį žaisti slėpynių, kad saugotas, nes toks yra gyveni­
niekas jų nerastų. mas. Ištikus bėdai visada ieškai
Yra žmonių, kurie susigundo geriausio pagalbininko. Jei la­
malšinti nuovargį vynu ar stip­ bai reikia, pacientų tėvai mane

resniais gėrimais. Tai tikriausiai susiranda net savaitgalį ir aš

nėra tinkamiausias būdas, nes dėl to neįsižeidžiu.

nervų sistema lieka nepailsėjusi, o

nuo didesnio alkoholio kiekio gresia pagirios. Negaliu sakyti,
kad esu visiškas blaivininkas, prie pietų ar vakarienės stalo su
žmona išlenkiame po taurę vyno. Nematau čia nieko bloga.
Tačiau, be abejo, alkoholis negali ir neturi tapti vienintele ar
geriausia priemone atsipalaiduoti.
Kuo sunkiau žmonės dirba, tuo svarbiau iš vienos būsenos
mokėti pereiti į kitą. Darbo higienos specialistai rekomen­
duoja darbo metu daryti trumpas pertraukas, pasimankštinti,
pasivaikščioti, bet tokie patarimai nėra skirti man. Sunkiai įsi­
vaizduoju, kad koks nors chirurgas įėjęs į operacinę nebaigtų
operacijos ir eitų pasimankštinti. Mes neturime tokios pra­
bangos, nes pats ligonis diktuoja, kada galės būti tokia per­
trauka. Tačiau pertrauką kavos puodeliui būtina rasti.

243
 Kai prieš daugelį metų stažavausi JAV, mačiau, kaip visi
gydytojai vaikšto prie diržo pasikabinę tokį aparatėlį, pra­
dedantį periodiškai pypsėti ir mirksėti. Jie jį vadino biperiu
(angį. beeper). Tais laikais dar nebuvo populiarūs mobilieji te­
lefonai. Kai tik tas aparatėlis imdavo mirksėti, gydytojas des­
peratiškai puldavo ieškoti telefono, kad galėtų paskambinti į
ligoninę, vadinasi, ten jis reikalingas, nesvarbu, ar būtų šešta­
dienis, ar sekmadienis, ar gili naktis. Nebuvau labai sužavėtas
tokia tvarka, nes visas gydytojo gyvenimas man pasirodė kaip
nuolatinis budėjimas ligoninėje.
Kai įkūriau Naujagimių intensyviosios terapijos skyrių ir
subūriau naują komandą, mano gyvenimas buvo labai pana­
šus. Beveik nebūdavo tokios nakties, kad nereikėtų keltis iš p a­
talo ir važiuoti į ligoninę. Naktį pažadintas iš miego, šokdavau
iš lovos, apgraibomis ieškodavau telefono, sėsdavau prie auto­
mobilio vairo ir vykdavau į ligoninę. Dažnai ligoninėje likda­
vau nakvoti. Nepaisydavau darbo valandų, nes mano darbo
diena baigdavosi tada, kai naujagimiui nebegrėsdavo mirtinas
pavojus. Dabar tokių dalykų nebėra, nes kažkada jauna mano
komanda tapo patyrusi, sugebanti pati įveikti rimtas bėdas.
Todėl aš galiu daugiau domėtis medicinos mokslu, daugiau
laiko skirti straipsnių rašymui ir paskaitoms.
Vyrauja nuostata, kad labai ilgai dirbdami tą patį darbą gy­
dytojai turi daugiau galimybių patirti „sudegimo sindromą“,
todėl turėtų keisti savo užsiėmimų pobūdį. Dirbantiems in ­
tensyviosios terapijos skyriuje šis pavojus yra dar didesnis.
Nejaučiu, kad būčiau nuo darbo išsekęs, pavargęs ar kad jis
man nebeteiktų malonumo. Manau, kad mane nuo šios ne­
laimės gelbsti tai, kad dirbu ne tik ligoninėje, bet ir Vilniaus
universitete, skaitau paskaitas studentams ir gydytojams, de­
rinu darbą ligoninėje su išvykomis į kitus kraštus. Netgi iš­

244
vykimas į tolimus kraštus mokyti savo kolegų Lietuvoje jau
įprastų dalykų padeda pasisemti energijos ir nejausti lėtinio
nuovargio. Nauji žmonės, nauji potyriai, kitos aplinkybės -
visa tai gelbsti nuo rutinos. Nors išvykęs svetur mokyti taip
pat privargstu, namo grįžtu geros nuotaikos. Jei gydytojas gali
savo kasdienį darbą papildyti naujais iššūkiais, jam niekada
neatsibosta jo profesija. Įveikus vienas kliūtis kyla dar dides­
nis noras įgyvendinti naujas idėjas, imtis naujų darbų, noras
perduoti savo žinias ir patirtį kolegoms, kurie elgiasi kaip ir
mes, negailėdami atiduoda save naujai medicinos sričiai ir
mažiesiems pacientams.
 Pagalbinis apvaisinimas:
kuo gali baigtis kišim asis į gamtą

Pastaruoju metu Lietuvoje padaugėjo daugiavaisių nėštumų.

Kai į Neonatologijos centrą patenka neišnešioti dvynukai ar
trynukai, kartais jų ligos istorijoje būna įrašas, kad jie gimė
pagalbinio apvaisinimo būdu. Tokios procedūros prireikia,
kai moteris dėl įvairių priežasčių negali pastoti natūraliai, ir
tokių vaikų Lietuvoje pastaraisiais metais gimsta vis daugiau.
Bet mes ne visada turime tokią informaciją. Daugelis to ­
kių procedūrų iki šiol buvo vykdomos privačiose klinikose, o
kai kurios šeimos net ir nenori pasakyti, kur tą procedūrą at­
liko, - į ligoninę grįžta tik gimdyti. Gal yra ir tam tikrų etinių
dalykų, kai šeimos ne visada nori prisipažinti, kad nėštumas -
dirbtinio apvaisinimo rezultatas.
Ilgainiui dirbtinis apvaisinimas tapo ne tik medicinine, bet
ir socialine problema, todėl turėjo būti priimti teisės aktai, aiš­
kiai reglamentuojantys ir pačią procedūrą, ir kuriais remiantis
būtų skaičiuojamos ne tik šios dienos išlaidos valstybei, bet ir
galvojama apie ateitį. Juk vieno tokio per anksti gimusio vai­
kelio išlaikymas, priežiūra bei pagalba kainuoja labai brangiai.

246
 Nors dar 1998 metais Lietuvoje buvo atliktos pirmos sėk­
mingos viso ciklo procedūros, šis metodas pradėtas taikyti
mūsų šalyje pavėlavęs mažiausiai 15-20 metų, palyginti su
išsivysčiusiomis šalimis. Pirmoji sėkminga pagalbinio apvai­
sinimo procedūra buvo atlikta 1978 metais Jungtinėje Kara­
lystėje. Pirmoji taip gimusi mergaitė Louise Brown jau yra
dviejų vaikų motina, o procedūrą sukūręs britų fiziologas
Robertas Edwardsas 2010 metais buvo apdovanotas Nobelio
premija.
Pasaulyje tai įprastas nevaisingumo gydymo metodas, tai­
kant jį kasmet gimsta 350 tūkstančių naujagimių, tačiau Lie­
tuvoje šio metodo ištakos labai miglotos ir sudėtingos. Iki šiol
ne visoms nevaisingoms poroms yra prieinama galimybė gy­
dytis tokiu būdu.
Manoma, kad Lietuvoje yra 10-15 procentų nevaisingų
porų - į šią statistiką įtraukiamos ir poros, kurioms bent m e­
tus nepavyksta pastoti. Tikėtina, kad tokių porų yra apie 50
tūkstančių. Jei kenčiantys nuo nevaisingumo jauni žmonės
apsigyventų viename mieste, jis būtų kaip Alytus.
Pagalbinio apvaisinimo įstatymas Lietuvoje buvo svars­
tomas daugiau kaip dešimtmetį ir nebuvo priimtas net ke­
letą Seimo kadencijų. Laikas, per kurį šis įstatymas galų gale
buvo priimtas, sumušė visus rekordus. Jį priimant ir svarstant
buvo išsakyta daug nuomonių, išlieta daug emocijų. Pirma­
sis įstatymo variantas buvo labai konservatyvus, todėl sukėlė
medikų ir visuomenės nepritarimo bangą. Jį vetavo ir prezi­
dentė. Galų gale įstatymas buvo pataisytas - pašalinus iš jo
arba pakeitus labiausiai nepriimtinus punktus, jis tapo pana­
šus į daugelio kitų šalių. Šis įstatymas įsigaliojo nuo 2017-ųjų
sausio. Daugiau nei per pusę metų juo pasinaudojo ne viena
dešimtis nevaisingų porų šalyje. Nors pirmieji šio įstatymo

247
 galiojimo mėnesiai atskleidė tam tikrų spragų, šis teisės ak­
tas per žingsnį ar net per kelis priartino mus prie civilizuotų
šalių. Esu įsitikinęs, kad bet kokie su pagalbinio apvaisinimo
procedūromis susiję apribojimai yra ne tik atgyvenę medici­
niniu požiūriu, bet ir nehumaniški.
Įtvirtinti pažangesnę įstatymo versiją padėjo ir mūsų ko­
legų, ir kitų šalių patirtis. Užsienio medikai ne tik pasidalijo
pasiektomis pergalėmis, bet ir įspėjo apie klystkelius bei klai­
das. Neseniai Lietuvoje viešėję
Esu įsitikinęs, kad bet kokie italų mokslininkai pasakojo apie
su pagalbinio apvaisinimo savo šalies patirtį ir ragino Lietu­
procedūromis susiję apriboji­ vos politikus nekartoti esminių
mai yra ne tik atgyvenę m e­ klaidų - 2004 metais Italijoje buvo
dicininiu požiūriu, bet ir ne­ priimtas pagalbinio apvaisinimo
humaniški.
įstatymas, leidžiantis į gimdą įso­
dinti tris embrionus, bet drau­
džiantis juos šaldyti. Italijoje dėl šio įstatymo netobulumo
buvo iškelta net 60 bylų, 58 jų išspręstos paciento naudai. Si­
tuacija buvo dramatiška visoje Italijoje, tad vietiniai teismai
klausimą perkėlė į Aukščiausiąjį Teismą, turintį galią keisti
įstatymus. Konservatyvusis įstatymas Italijoje galiausiai buvo
pakeistas kaip prieštaraujantis Konstitucijai, nes diskriminavo
Italijos piliečius dėl jų patologijų, sveikatos bei finansinės pa­
dėties. 2016-ųjų rugsėjį Vilniuje viešėjęs Italijos reprodukci­
nės medicinos tyrimų asociacijos bei Pažangios reprodukcijos
ir genetikos institutų tarptautinio tinklo mokslinis direktorius
Luca Gianaroli priminė, kad dėl draudimo atlikti embriono
diagnostiką bylą prieš Italiją viena šeima laimėjo ir Strasbūro
teisme. Ir net tada, kai 2010-2011-aisiais buvo priimtos įsta­
tymo pataisos, italai vis dar neatsigauna nuo konservatyviojo
įstatymo padarinių. Kadangi italų gydytojams tenka moky-

248
tis iš naujo, gimstamumo rodikliai po dirbtinio apvaisinimo
šioje šalyje nėra tokie geri kaip kitose Vakarų Europos šalyse.
Daugelis Europos klinikų siekia perkelti į moters orga­
nizmą tik vieną embrioną, ši technika vadinama auksiniu
standartu. Tai reiškia, kad pertekliniai embrionai yra šaldomi
ir perkeliami vėliau pagal tam tikrą gydymo planą ir poreikį.
Tai - saugiausias ir ekonomiškiausias nevaisingumo gydymo
būdas, nes moteriai nereikia var­
toti hormonų, stimuliuojančių Džiaugiuosi, kad Lietuvoje nu­
kiaušialąsčių brendimą. Per vieną galėjo sveikas protas. Pagal­
tokį stimuliavimo ciklą yra su­ binio apvaisinimo įstatymo
renkama 10-12 kiaušialąsčių. Iš priėmimas buvo mūsų visų -
jų 8-10 sėkmingai apvaisinamos, medikų, ir šeimų, kurios dėl

o į moters organizmą perkeliami vienokių ar kitokių priežasčių

1-2 embrionai. Pavyzdžiui, Suo­ negali susilaukti kūdikio, -

ilgai laukta pergalė.
mijoje, atlikus vieną nešaldytų
embrionų perkėlimo į gimdą pro­
cedūrą, gimdymų rodiklis, kai gimė vienas ar daugiau gyvų
kūdikių, siekia 20-30 procentų. Suomių moterims tokia prak­
tika padėjo išvengti papildomų kiaušialąsčių stimuliavimo.
Priešingu atveju nepasiturinčios nevaisingos poros jaučiasi
diskriminuojamos, nes apvaisinimo procedūros tampa kur
kas brangesnės ir jas gali sau leisti tik turtingos poros.
Džiaugiuosi, kad Lietuvoje nugalėjo sveikas protas. Pagal­
binio apvaisinimo įstatymo priėmimas buvo mūsų visų - ir
medikų, ir šeimų, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių
negali susilaukti kūdikio, - ilgai laukta pergalė.
Matau, kiek džiaugsmo ir laimės atneša kūdikio gimimas
šeimoms, ypač toms, kurios po ilgų metų laukimo susilaukia
vaikelio dėl pagalbinio apvaisinimo. Man brangi kiekviena is­
torija, prisimenu jas ilgus metus. Dažnai šeimos, kurių nau­

249
jagimiai mūsų Neonatologijos centre praleidžia ne vieną m ė­
nesį iki vykimo namo, vėliau atsiveda jau paaugusius vaikus,
atneša jų nuotraukų, papasakoja, kaip jiems sekasi. Skyriuje
turime buvusių pacientų nuotraukų albumų, prisimename
juos ir jų istorijas. Tokių apsilankymų ypač laukiame - tai ge­
riausia dovana mums. Kartais ir mane gatvėje užkalbina bu­
vusių pacientų tėvai ar giminaičiai, teiraujasi, kaip man sekasi.
Gera matyti besišypsančius tėvų veidus ir žinoti, kad kažkam
galėjai padovanoti džiaugsmo akimirką.
Daugiau nei trisdešimt metų esu naujagimių gydytojas ne-
onatologas. Vaiko atėjimas - didelė laimė kiekvienai šeimai.
Rodos, dar daugiau tos laimės turėtų būti gimus dvyniams
ar tryniams, tačiau taip būna ne visada. Daugiavaisių nėš­
tum ų didėjimas yra tiesiogiai susijęs su pagalbiniu apvaisi­
nimu. Šiuolaikinės technologijos leidžia į gimdą vienu metu
įsodinti kelis embrionus. Jiems įsitvirtinus įsčiose, pradeda
augti ne vienas vaisius, o du ar net trys. Tačiau retai nutinka,
kad moteris, kuriai buvo pritaikytas pagalbinis apvaisinimas,
sugebėtų iki reikiamo laiko - 40-ies savaičių - išnešioti dvy­
nukus ar trynukus. Dažniausiai tokie kūdikiai gimsta prieš
laiką, mes juos vadiname ankstukais. Daugybinis nėštumas
gali tapti nelaime gimdyvei ir jos vaikams, nes didėja tiki­
mybė, kad naujagimiai bus neišnešioti, o ir ji pati kentės nuo
įvairių komplikacijų. Tai susiję ir su padažnėjusiomis cezario
pjūvio operacijomis. Kuo daugiau vaisių vystosi motinos gim­
doje, tuo labiau tikėtinas priešlaikinis gimdymas, tuo daugiau
problemų gali turėti ir į šį pasaulį atėję naujagimiai. Jei perke­
liami trys embrionai, kaip Seimas numatė 2016 metų birželį
priimdamas konservatyvųjį pagalbinio apvaisinimo įstatymą,
kas trečia pora rizikuoja daugybiniu nėštumu. Laimei, Seimo
nariai vėliau atmetė šį variantą, nes motinai, besilaukiančiai

250
trynukų, ir naujagimiams visuomet kyla nėštumo komplika­
cijų, priešlaikinio gimdymo grėsmė, pavojus tiek mamos, tiek
kūdikio gyvybei, apsigimimų rizika.
Moksliniai tyrimai rodo, kad vienas iš 5 kūdikių, gimęs iš
trynukų, turi vienokių ar kitokių negalavimų visą likusį gyve­
nimą. Pavyzdžiui, dėl nuostatos persodinti tris embrionus Ita­
lijoje ėmė gimti daugiau trynukų. Daugybinio nėštumo atvejų
šioje šalyje padidėjo iki 3 proc., o kitose Europos Sąjungos ša­
lyse tai sudaro apie vieną procentą visų nėštumų. Didėjant ne­
išnešiotų naujagimių skaičiui, kartu padidėja ir įvairių tru m ­
palaikių bei ilgalaikių problemų, be to, labai išauga ir išlaidos
toms problemoms spręsti.
Gamta taip lėmė, kad moteris vienu metu turi gimdyti
vieną vaiką. Tokia yra norma, bet kartais tam tikri genetiniai
dalykai lemia, kad karta iš kartos tos pačios giminės atstovai
susilaukia dvynių ar trynių. Tai - savotiškas gamtos pokštas,
nors ir nebūtų galima pavadinti patologija. Daugiavaisis nėš­
tumas - papildomas krūvis moters organizmui. Bręsdamas
vaisius turi gauti iš moters organizmo visų reikalingų maisto
medžiagų, vitaminų, mineralų. Nėščioji turi atidžiau prižiū­
rėti save, racionaliai maitintis, nes jai tenka didelė atsako­
mybė ne už vieno, bet už kelių būsimų vaikų sveikatą. Viena
yra įsčiose išnešioti ir išmaitinti vieną naujagimį, o visai kas
kita - du ar tris. Sveikas naujagimis sveria apie 3,5 kilogramo.
Kai moteris nešioja įsčiose du ar tris vaisius, mažai vilties, kad
visi kūdikiai gims tokio svorio. Patirtis rodo, kad laukiantis
kelių kūdikių, jie neretai gimsta gerokai mažesnio svorio.
Daugiavaisis nėštumas dažnai susijęs ir su priešlaikiniu
gimdymu, kai naujagimis ateina į pasaulį būdamas 33-35 nėš­
tumo savaičių, o kartais dar anksčiau. Neonatologijos mokslas
gerokai pažengė į priekį, todėl taikant šiuolaikines technolo­

251
 gijas mums pavyksta išslaugyti kūdikį, gimusį 32-ą nėštumo
savaitę ar net anksčiau. Jei nėštumo metu nėra infekcijos ir
įvairių veiksnių, lemiančių vaisiaus apsigimimus, viskas daž­
niausiai baigiasi gerai. Ankstukai užauga sveiki ir tampa visa­
verčiais šalies piliečiais.
Reikia atsiminti, kad esant daugiavaisiam nėštumui, nau­
jagimiai gimsta ne tik mažesnio svorio, jiems gali kilti įvairių
pavojų ir komplikacijų: jie gali turėti kvėpavimo, kraujotakos
ar kitų sutrikimų. Didžiausias pavojus - kraujo išsiliejimas į
smegenis, dažniausiai jis įvyksta dėl per ankstyvo gimimo ar
naujagimio nebrandumo. Tačiau dėl kraujotakos sutrikimų
tai gali atsitikti vaisiui dar esant motinos gimdoje. Kai tėvai
teiraujasi, kas laukia tokių kūdi­
Naujų technologijų ir gali­ kių, negalime rožinėmis spalvo­
m ybių atsiradimas nėra blo­ mis piešti ateities - prognozės ne­
gis, jos suteikia žmonėms būna itin geros, nes tokie vaikai
vilties įveikti nevaisingumą neretai turi neurologinių, regos,
ir džiaugtis savo palikuoniu. klausos sutrikimų. Kuo anksčiau
Juk turėti laim ingą šeimą - naujagimis gimsta prieš laiką, kuo
natūralus žm onių noras.
jis mažesnis, tuo sutrikimų pobū­
dis gali būti įvairesnis, tuo daugiau
negalavimų vaikas gali patirti vėliau. Pasitaikė ir tokių liūdnų
atvejų, kai neišgyveno nė vienas iš dvynukų ar trynukų, gimu­
sių po pagalbinio apvaisinimo.
Būdamas mediku puikiai suprantu, kad pagalbinis apvaisi­
nimas - tai savotiškas kišimasis į gamtą, tai nėra natūralu. Ta­
čiau pritariu, kad šeimos, kurioms natūraliu būdu nepavyksta
susilaukti vaikų, galėtų pasinaudoti mokslo pažanga ir turėtų
galimybę džiaugtis taip laukiamu kūdikiu. Mano manymu,
bet kokie apribojimai, susiję su pagalbinio apvaisinimo pro­
cedūromis, yra antihumaniški. Ypač žinant, kad neretai tokie

252
sprendimai priimami Seimo narių, kuriems įtaką daro bažny­
čios atstovai, bandydami įteigti mintį, kad „viskas, kas vyksta
nenatūraliai, ne nuo Dievo, yra draudžiama“. Naujų techno­
logijų ir galimybių atsiradimas nėra blogis, jos suteikia žmo­
nėms vilties įveikti nevaisingumą ir džiaugtis savo palikuo­
niu. Juk turėti laimingą šeimą - natūralus žmonių noras.
Pasitaiko, kad pati gamta sukyla prieš pagalbinį apvaisi­
nimą - būsimai gimdyvei įvyksta vienas persileidimas po
kito, lyg jos organizmas priešintųsi nėštumui. Tokiais atvejais
medikai stengiasi imtis visų įmanomų medicinos priemonių,
siekdami išsaugoti nėštumą. Ne visada tai pavyksta. Kartais
vaisiai žūva dar būdami gimdoje arba iškart po gimimo (pa­
vyzdžiui, gimdymas įvyksta labai anksti - 23-24-ą nėštumo
savaitę). Tačiau taip atsitinka ne taip jau dažnai...
Neišnešiotumas - ne tik iššūkis moters organizmui, šei­
mai, bet ir našta valstybei, nes neišnešiotų naujagimių gydy­
mas ir slauga daug kainuoja. Kuo anksčiau kūdikis gimsta, tuo
daugiau įvairių technologijų jam prireikia. Negalime išsiversti
be kvėpavimo aparato, kuris pakeičia neišnešioto naujagimio
kvėpavimą iki tam tikros brandos, taip pat būtinas m aitini­
mas per zondą.
Reikia stebėti naujagimio būseną, tai padeda specialus m o­
nitorius, kuriame registruojami svarbiausi gyvybiniai rodik­
liai. Daug kainuoja ir medikamentai.
Niekas Lietuvoje neatliko ekonominių skaičiavimų, kiek
kainuoja tokio paciento gydymas ir slauga. Jei kūdikis gimsta
22-ą, o ne 40-ą nėštumo savaitę, ligoninėje mes jį turime „su­
brandinti“ tiek, kad jis pats pradėtų normaliai valgyti, kvė­
puoti. Kartais jam tenka atlikti ir tam tikrų operacijų.
Tačiau toks gydymas yra finansiškai naudingas valstybei.
Amerikiečių ekonomistai apskaičiavo, kad net dirbdamas pa­

253
prastą darbą buvęs neišnešiotas naujagimis grąžina valstybei
skolą per pirmuosius kelerius metus. Arba kitas pavyzdys:
Italijoje susilaukti kūdikio pagalbinio apvaisinimo būdu kai­
nuoja 25-40 tūkstančių eurų, tačiau toks pilietis per savo gy­
venimą vien mokesčių sumoka iki 2 milijonų eurų. Net žvel­
giant pragmatiko akimis ir vertinant tik finansinę pagalbinio
apvaisinimo pusę, neįmanoma nepastebėti, kad valstybė tik
išlošia, suteikdama galimybę nevaisingoms poroms susilaukti
atžalos.
Nebūčiau tapęs pediatru ir neonatologu (naujagimių gy­
dytoju), jeigu nemylėčiau vaikų. Jų negalima nemylėti, jie
nuostabūs, jie praskaidrina mūsų gyvenimą, suteikia džiaugs­
mingų akimirkų tada, kai jų mums labiausiai reikia. Niekas
tikriausiai nepaneigs, kad ir gyvename dėl jų. Norime, kad
jiems būtų gera, kad jie būtų laimingi. Puikiai suprantu ir kitų
tėvų norą matyti savo kūdikius, vaikus sveikus ir laimingus.
Suvokiu jų nerimą ir nuogąstavimus, kai vaikui nėra gerai, kai
jis serga, užjaučiu juos ir stengiuosi padėti sielvartaujant, kai
jie netenka savo atžalos.
Turiu prisipažinti, kad nėra lengva dirbti su mažiausiais ir
gležniausiais pacientais. Dar daug liko paslapčių, kurių m edi­
cinos mokslas neatskleidė. Naujagimiai įdomūs, nenusakomi,
jų galimybės nėra iki galo žinomos, žinau, kad dažnai kūdi­
kiai ištveria tokius dalykus, kokie būtų sunkiai pakeliami net
suaugusiems žmonėms. Būna dienų, kad grįžtu iš ligoninės į
namus pavargęs - kiekvienas sergantis naujagimis atima daug
jėgų ir energijos, o kartais dar daugiau - jo tėvai. Tačiau kai
ryte atėjęs pamatau, kad mažylio būklė gerėja, kai atsiranda
vilties kibirkštėlė ar net šypsena tėvų veiduose, patiriu di­
džiulį džiaugsmą ir moralinį pasitenkinimą. Tokios akimir­
kos suteikia naujų jėgų.

254
 Tais laikais, kai galėjau rinktis medicinos sritį, kurioje no­
rėčiau dirbti, mirdavo daug naujagimių, o jie man labai pa­
tiko, mylėjau kūdikius, buvo jų labai gaila, nes jie gležni ir
lengvai pažeidžiami. Taip atsidūriau šiame kelyje. Jei manęs
šiandien kas nors paklaustų, ar norėčiau dirbti ne medicinos,
o kokioje nors kitoje srityje, neabejodamas atsakyčiau „Ne“.
Jei tektų vėl rinktis ir viską pradėti nuo pradžių, vėl rinkčiausi
neonatologiją - ji man tapo ne tik profesija, bet ir gyvenimo
būdu.
 ARŪNAS LIUBSYS
DANUTĖ JONUŠIENĖ
N au jag im ių gydytojo užrašai

Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė

Tiražas 2 500 egz.

SL 1686. 2017 09 26. 9,89 apsk. 1.1.
Išleido „Tyto alba“, Kęstučio g. 4, LT-08117 Vilnius,
tel. 249 75 98, info@tytoalba.lt
Spausdino UAB BALTO print, Utenos g. 41a, LT-08217 Vilnius
 ARŪNAS LIUBŠYS - Vilniaus u n ive rsite to Santa
Vaikų ligoninės N e o n a to lo g ijo s ce n tro vadovas, m edicinos
m okslų daktaras, nusipelnęs Lietuvos gydytojas, Lietuvos d id ž io jo
kunigaikščio G edim ino o rd in o kavalierius, ta rp ta u tin ių organizacijų
patarėjas bei ekspertas, vienas iš n aujagim ių intensyviosios
terapijos bei m oderniosios n e o n a to lo g ijo s p ra d in in kų Lietuvoje.

DANUTĖ JONUŠIENĖ - psichologė, dienraščio „Lietuvos rytas"

ir p o rta lo lry ta s .lt žurnalistė, rašanti straipsnius apie
sveikatą ir m ediciną. Knygų „T o ksiko lo g o užrašai" (2014),
„U ro lo g o užrašai" (2015) bendraau torė.

Kiekviena šeima laukia savo stebuklo - naujagimio. Laukia

tikėdamiesi paties sveikiausio ir gražiausio. Kartais tas labai
lauktas stebuklas ateina į šį pasaulį per anksti, ne toks, kokio
buvo tikėtasi, arba labai sergantis. Tada tėvai susiduria su ne­
lauktais ir netikėtais iššūkiais, nerimu, kankinančiu laukimu
ir daugybe iškylančių klausimų. Sunkiausia būna, kai jau nuo
pirmųjų gyvenimo valandų jų kūdikiui kyla gyvybės ar mir­
ties klausimas, - tokią įtampą ir stresą ne kiekvienas gali su­
valdyti... Ką daryti, kai bėda užklumpa netikėtai, kaip padėti
šeimai ištverti negandą?
Dr. Arūnas Liubšys dalijasi savo ilgamečio darbo su nau­
jagimiais patirtimi, šių mažųjų pacientų neįtikėtinomis sa­
vybėmis, bendravimo su tėvais subtilybėmis, medikų darbo
užkulisiais, pasakoja apie savo mokytojus, pateikia savo nuo­
monę visuomenei svarbiais klausimais ir požiūrį į pastarųjų
dešimtmečių pokyčius gydant ir prižiūrint naujagimius.
Knyga „Naujagimių gydytojo užrašai“ skirta tėvams, ku­
riems neretai reikia emocinės paramos ar medicininių žinių,
ir visiems kitiems skaitytojams, kuriems įdomu išgirsti apie
kitokią medikų kasdienybę.

ISBN c17fl-bOc1-Mbb-2b3-fl
Pirkite internetu
wwlj. t y t o a l b a - lt