©

Robertas Badaras, 2014

© Danutė Jonušienė, 2014
© Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2014
© „Tyto alba“, 2014

ISBN 9786094660627

Viršelio dailininkė Asta Puikienė

E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius
 … … …

Įžanga

Cheminės medžiagos lydi žmones nuo priešistorinių laikų. Pirmiausia jos

buvo pradėtos naudoti buityje, medžioklėje, gydymui, religinėse apeigose,
vėliau buvo pastebėta kai kurių medžiagų savybė sukelti svaigulį ar
haliucinacijas. Įvairios civilizacijos vartojo skirtingas svaiginamąsias
medžiagas, tačiau dažniausiai jų vartojimas buvo griežtai ribojamas. Ilgainiui,
mažėjant atskirų regionų izoliacijai, prasidėjo ir svaigalų migracija – Europa
gavo „dovanų“ tabaką, kokainą, Amerika – alkoholį, opijų, kanapes. Atsirado
galimybė derinti šias medžiagas tarpusavyje, tokie mišiniai kaip alkoholinė
opijaus tinktūra ar kokaino vynas ilgai buvo vartojami kaip vaistai ir pelnė
pasaulinę šlovę. Tik XX amžiuje suvoktas piktnaudžiavimo šiomis
psichoaktyviosiomis medžiagomis pavojus, o antroje amžiaus pusėje, kai buvo
sukurta daugybė naujų cheminių svaigalų, imta kalbėti apie „narkotikų
epidemiją“.
Visa ši lavina užklupo mus nepasirengusius, todėl psichoaktyviųjų medžiagų
vartojimas šalyje nuolat auga. Sparčiai plinta piktnaudžiavimas receptiniais
vaistais, internetu laisvai parduodamais „maisto papildais“, „liekninamosiomis
piliulėmis“. Informacinėje erdvėje pateikiama gausybė prieštaringų ar net
melagingų teiginių apie šių preparatų teikiamą naudą, kuriama pavojinga
„saugaus vartojimo“ iliuzija.
Šioje knygoje pateikiamos gydytojo praktiko mintys gali būti naudingos
žmonėms, ieškantiems atsakymų į jiems rūpimus klausimus apie nuodus,
piktnaudžiavimą psichoaktyviosiomis medžiagomis, šalutinį vaistų poveikį.
Dėkoju Danutei už didelį darbą iš mūsų pokalbių parengiant tekstą, už
pastabas, atkaklumą ir kantrybę.

Robertas Badaras
 …
Dėl apsinuodijimų Lietuvoje netenkama daugiau gyvenimo metų nei dėl
širdies ir kraujagyslių ligų. Brandi visuomenė turėtų į tai pasižiūrėti plačiai
atmerktomis akimis. Juk tai aktualu ne tik specialistams. Apsinuodijimai – kaip
nematomas dramblys: jis greta, bet mes jo neregime. Kaina, kurią visuomenė
moka už tai, kad jos piliečiai vartoja legalias ir draudžiamas chemines
medžiagas, kasmet auga. Didžiausia netektis – prarasti jauni žmonės.
Nelaimingi atsitikimai, traumos, savižudybės – tai išorinės priežastys, dėl kurių
miršta darbingo amžiaus žmonės Lietuvoje. Dažnai tokios nelaimės įvyksta
padauginus alkoholio, perdozavus nervų sistemą ir psichiką veikiančių
medžiagų, dėl apsinuodijimų darbe ar buityje.
Būtų puiku gyventi aplinkoje, kur įveikti nuodingų medžiagų keliamus
pavojus – kasdienybės dalis. Būtų puiku, jei galėtume apsaugoti save ir
artimuosius. Nebūtina perpasakoti didžiųjų valstybių istorijos, kurią griovė ir
kūrė ne tik karai, kad įsitikintume cheminių medžiagų žalingumu. Silpnybės ir
stiprybės, aistros, pavydas, kerštas, pripažinimo siekimas, svajonės apie
sportines pergales – tikra žmogiškoji tragikomedija, kurioje cheminėms
medžiagoms tenka nemenkas vaidmuo.
Netgi mokslininkų atradimai gali pradėti naują nuodijimosi erą, jeigu
visuomenė jaučia poreikį malšinti stresą, nervinę įtampą, prastą nuotaiką
cheminėmis medžiagomis, jei mūsų ir mūsų vaikų šventes laisto alkoholio
upeliai. Mes privalome išmokti valdyti alkoholio, tabako, narkotikų bei vaistų
poreikį. Vaistai šiame sąraše minimi neatsitiktinai: netinkamai vartojami
receptiniai medikamentai – dažniausia apsinuodijimų priežastis.
Ši knyga – raktas į save. Joje pasakojama, kodėl žmonės negali nė dienos
ištverti be cheminių medžiagų. Tai – pasakojimas apie realybę, kur kiekvienam
duota pasirinkti ir naudotis savo laisve.
Knyga atsirado iš pokalbių, per kuriuos Respublikinės Vilniaus
universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vadovas Robertas Badaras,
nuvogdamas laiko nuo savo rengiamos disertacijos, aukodamas laisvalaikį ir
savaitgalius, dalijosi įžvalgomis, nuojautomis ir patirtimi, pateikė naujausių
mokslinių duomenų. „Jei leidykla skirs pokalbiams kambarį su vaizdu į jūrą ir
Eiffelio bokštą, negalėsiu atsisakyti“, – juokavo R. Badaras.

Neretai pokalbiai virsdavo braidžiojimais po istorijos, kultūros, medicinos

 Neretai pokalbiai virsdavo braidžiojimais po istorijos, kultūros, medicinos
dirvonus, taip pat po gamtos slėpinius – juk iki šiol kai kurie nuodai iš augalų ir
grybų neturi priešnuodžių. Augalai gali keršyti, nuodyti, net nuvaryti į kapus.
„Jau seniai svajojau parašyti knygą, kuri vadintųsi „Robertas Badaras.
Taškas. Raštai“, – prasitarė gydytojas toksikologas, neslėpdamas, kad
Nikolajaus Černyševskio iškeltas klausimas „Ką daryti?“ aktualus ir keičiant
mūsų elgseną, įpročius, susijusius su cheminių medžiagų vartojimu.
Atsakydamas į esminį klausimą, ką daryti, R. Badaras priverčia skaitytoją
sutrikti, nes tiesa gimsta tik tada, kai žmogaus protas yra išlaisvintas. Bet būna
kartais ir taip, kad „nuneša stogą ir atsiveria dangus“.

Danutė Jonušienė
 … … …

Kasdienybės chemija: nuodus vartoja visi

Nemėgstu klausytis išpažinčių, kai kas nors pradeda pasakoti, ko ir kiek

kartų vartojo, leidosi į poodį ar veną, uostė ant galvos užsimaukšlinęs
polietileninį maišelį, grūdosi į šnerves, o galiausiai užsimanė pasivaikščioti tilto
turėklais ar užlipęs ant stogo paskraidyti, mat išvydo akinamą šviesą. Svetimos
išpažintys slegia, todėl sakau savo pacientams: „O šį epizodą praleiskime.“
Iš gailesčio motinos perka savo vaikams narkotikus. Manęs tai nestebina –
instinktai labai dažnai valdo protą. Aš prie tokių dalykų esu pripratęs. Manau,
būtų prasmingiau skirti priverstinį gydymą ir taip padėti sergančiajam
priklausomybės liga. Būna graudu, kai prikelti iš komos, naujai gimę ir vėl
pradėję kvėpuoti savo, o ne dirbtiniais plaučiais ar atsigavę po insulto jie vis dar
viliasi kada nors susiveikti dozę. Tokius žmones atpažįstu gatvėje.
Gydytojai neprikelia iš mirusiųjų, nes tai gali padaryti tik Dievas. Bet dėl
ligonių padarysiu viską, kiek leidžia toksikologo pašaukimas, patirtis, žinios,
Hipokrato priesaika. Esu Toksikologijos centro vadovas. Kartais susimąstau,
kuo skiriasi toksikologas nuo chirurgo? Jei chirurgas negali dirbti, iš karto
pasitraukia iš ligoninės. Toksikologui neretai kritinis metas būna praėjus 8–10
metų nuo klinikinės praktikos pradžios. Nors darbas patinka, staiga pasidaro
nepakeliamai sunku. Toksikologas kasdien susiduria su nusivylusiais
žmonėmis, kurių dažnas nenori gyventi, siekia padaryti sau ką nors blogo. Yra
toksikologų, kurie net 10 metų kankinasi, bet neišmoksta atsikratyti streso.
Būkime atviri – chirurgai beveik nemato, kaip pacientas miršta. Po operacijos
sunkiausi ligoniai perkeliami į reanimacijos skyrių – net jei operacija pasisekė,
nuo komplikacijų nė vienas nėra apsaugotas.
Nuodų ir nuodijimosi istorija sena kaip žmonija. Mūsų protėviai buvo
gudresni ir išradingesni nei mes. Jie kur kas mažiau blaškėsi. Nors neturėdavo
po ranka popieriaus skiautės, ant kurios galėtų užsirašyti nuodingų medžiagų
cheminę sudėtį, mokėjo aptikti gamtoje tai, ko jiems labiausiai reikėdavo.
Kas yra nuodai? Kaip žmonės juos
vartodavo? Kokiems tikslams? Kas būdavo …
nuodytojų aukos? Atsakydami į šiuos
klausimus, istorijoje rasime ne tik Cheminių medžiagų vartojimas
pasiaukojančių medikų, bet ir nusidėjėlių, turi gilias šaknis, susijusias su
nedorėlių, garbėtroškų, kurie siekė savo religija, tikėjimu, ritualiniais
tikslų ir šalino iš kelio konkurentus. papročiais.
Nesuvaldomos aistros, pripažinimo siekis,
noras įsitvirtinti ir valdyti pasaulį skatino …
ieškoti medžiagų, kurios gali amžiams
užmigdyti neklusnius pavaldinius ir konkurentus.
Kiekviena gentis turėjo medžiagų, padedančių atsipalaiduoti, keisti
sąmonės būseną, praskaidrinti nuotaiką, sukelti ekstazę. Tai susiję su žmogaus
prigimtimi, nepasotinamu poreikiu patirti naujų įspūdžių. Cheminių medžiagų
vartojimas turi gilias šaknis, susijusias su religija, tikėjimu, ritualiniais
papročiais. Šios medžiagos būdavo vertinamos kaip ypatingos, padedančios
iškviesti protėvių dvasias.
Visoje planetoje yra tokių natūralių medžiagų, o kur jų neįmanoma
užsiauginti dėl nepalankaus klimato, kuriamos naujos technologijos.
Pavyzdžiui, kanapės tradiciškai auginamos Afrikoje ir Azijoje, kur daug saulės,
nes tik tada jos sukaupia veikliųjų medžiagų, o aguonos, iš kurių išgaunamas
opijus, – Artimuosiuose Rytuose ir Azijoje, kokainmedžiai ir kolamedžiai,
tabakas ir kaktusai, vertinami dėl meskalino, – Amerikoje. Tik haliucinacijas
sukeliantys grybai nesunkiai prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų. Pavyzdžiui,
raudonoji musmirė (Amanita muscaria), kurioje esantis muskarinas sukelia
haliucinacijas, nuo seno žinoma ir Amerikoje, ir Europoje. Tačiau Europoje, kur
klimatas šaltesnis ir trumpesnis augalų vegetacijos laikotarpis, nėra daug
augalinės kilmės haliucinogenų, todėl čia žmonės išmoko distiliuoti spiritą,
pasigaminti alaus ir vyno.
Kol Kolumbas nebuvo atradęs Naujojo
pasaulio, europiečiai turėjo kur kas mažiau …
priemonių keisti sąmonę ir psichines
būsenas. Iki šio geografinio atradimo jie Nesuvaldomos aistros,
pripažinimo siekis, noras įsitvirtinti
nežinojo, kas yra tabakas, kakava, koks ir valdyti pasaulį skatino ieškoti
nikotino poveikis. Kita vertus, Katalikų medžiagų, kurios gali amžiams
bažnyčios įtaka visuomenei buvo didelė, o užmigdyti neklusnius pavaldinius ir
keisti sąmonės būseną laikoma mirtina konkurentus.
nuodėme. Tai galėdavo nebent velnio
apsėstas žmogus. Toks atskalūnas neretai
…
būdavo apkaltinamas raganavimu ir
siunčiamas ant inkvizicijos laužo. Tokia dalia laukė žiniuonių, gydančių
vaistažolėmis, filosofinio akmens ieškančių alchemikų, netgi pribuvėjų.
Centrinėje ir Pietų Amerikoje, kur klimatas šiltesnis, netrūko natūralių
narkotinių medžiagų. Šio žemyno gyventojai buvo išradingesni ir taikė
įvairesnius būdus kvaišintis nei europiečiai. Jie vertino meskaliną, kokainą, taip
pat tam tikruose grybuose esantį psilocibiną, sukeliantį įvairius vaizdinius ir
haliucinacijas. Tik eskimai neturėjo didelio pasirinkimo, nes amžinojo įšalo
žemėje sunku užauginti augalų, turinčių toksinių medžiagų.
Net į Europą atkeliavusios kakavos pupelės, iš kurių gaminamas šokoladas,
gali sukelti vaizdinius. Kofeinas stimuliuoja nervų sistemos ir širdies veiklą. Du
puodeliai kavos (maždaug du šimtai miligramų kofeino) sukelia farmakologinį
poveikį organizmui. Padauginęs kavos žmogus gali kentėti dėl galvos skausmo,
nerimo, dirglumo, nemigos. Kofeinas sukelia svaigulį, drebulį, viduriavimą.
Tačiau kava taip susijusi su mūsų gyvenimo būdu, kad labai nedaug žmonių
kaltina kofeiną dėl to, kad širdis daužosi krūtinėje, lyg norėtų ištrūkti, o kai
kuriais atvejais padidėja kraujospūdis. Be rytinės kavos daugelis žmonių
nepradeda darbo dienos. Tai gali būti ženklas, kad žmogus priklausomas nuo
kofeino. Beje, ši medžiaga yra įtraukta į sportininkams draudžiamo vartoti
dopingo sąrašą.
Kakavos pupelėse yra triptofano. Tai – biologiškai aktyvios medžiagos
serotonino sudedamoji dalis (prekursorius). Suvalgius daug šokolado,
triptofanas pradeda dirginti žmogaus smegenis, jose kyla vaizdiniai. Šiuo
požiūriu kakava – taip pat dievų ir išrinktųjų gėrimas, nes aktyvina centrinę
nervų sistemą. Kakavmedžiai (Theobroma cacao) auga Lotynų ir Centrinės
Amerikos atogrąžų miškuose. Actekai šventai tikėjo, kad kakavmedžių sėklos į
žemę atkeliavo iš rojaus. Kakavos pupelės jiems atstojo pinigus. Manoma, kad
garsusis actekų imperatorius Montesuma II turėjo net 40 tūkstančių kakavos
maišų.
 Iki actekų suklestėjimo Centrinės Amerikos gyventojai majai jau mokėjo
gaminti šokoladą ir jį vartojo skystą. Manoma, šokoladu pradėta mėgautis keli
tūkstančiai metų prieš Kristų. Majų piešiniai ant sienų, išlikę raštai ir indai
liudija juos vartojus kakavą. Šokoladas buvo geriamas, kakava vartota ir kaip
patiekalų prieskonis. Skystas šokoladas dažniausiai nebuvo saldinamas.
Majams, vėliau ir actekams, ypač gardžios buvo šio gėrimo putos.
Šokoladas anuomet buvo prieinamas tik kilmingiesiems. Gali būti, jog šis
gėrimas actekų imperatoriui Montesumai II taip aptemdė protą, kad jis
pralaimėjo keliasdešimt kartų mažesnei ispanų kariuomenei, kuriai vadovavo
konkistadoras Hernánas Cortésas. Meksikos užkariavimas 1519–1521 metais
buvo vienas sėkmingiausių Ispanijos žygių: H. Cortésas pradėjo savo žygį
turėdamas nedaug karių, bet jam pasisekė užkariauti imperiją, kurioje gyveno 5
milijonai actekų.
Ambicingajam H. Cortésui galėjo padėti ir actekų legendos. Jo buvimas
Meksikoje sutapo su majų kalendoriaus pranašyste, kad 1519 metais pasirodys
blyškiaveidis žmogus-dievas Kecalkoatlis ir pareikš teises į Tenočtitlano miestą
– actekų imperijos sostinę. Pasak legendos, šis dievas išmokė žemdirbystės,
metalų lydymo, amatų ir valstybės valdymo paslapčių. Pažadėjęs grįžti, jis neva
iškeliavo per Rytinį vandenyną, tai yra Meksikos įlanką. Nuo šokolado gėrimo
apsvaigusiam Montesumai II galėjo atrodyti, jog H. Cortésas ir yra grįžęs
dievas. Todėl actekų imperatorius nesipriešino ispanų įsiveržimui. 1519 metais
Meksikos užkariautojai paėmė Montesumą II į nelaisvę.
Jei ne didieji keliautojų atradimai, europiečiai nebūtų patyrę daug
malonumų. Kokainmedžių lapai, kuriuos kramtydavo Pietų Amerikos
gyventojai, kur kas mažiau pavojingi nei iš jų išskiriamas kokainas. Inkų
imperijoje kokainmedžių lapai buvo piniginis vienetas. Matas – toks
kokainmedžių lapų kiekis, kurį suvalgęs bėgikas galėdavo nubėgti tam tikrą
atstumą. Iš tikrųjų kokainmedžių lapų pakramtę indėnai atsikratydavo
nuovargio ir pajusdavo jėgų antplūdį, tačiau net jauniems išbyrėdavo dantys, jie
atrodydavo kaip senoliai. Šalutinis šio augalo poveikis ilgą laiką buvo menkai
ištirtas, dar 1883 metais buvo siūloma duoti jo vokiečių kareiviams, kad šie
mažiau pavargtų. Tik 1884 metais buvo išgautas kokaino alkaloidas, jis iki šiol
naudojamas kaip vietinio nuskausminimo priemonė.
Yra valstybių, kur kokainmedžių lapų kramtymas legalus. Dėl to kyla daug
nesusipratimų. Pavyzdžiui, 2006-ųjų rugsėjį Bolivijos prezidentas Evo
Moralesas, sakydamas kalbą Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, iš
tribūnos mojavo kokainmedžio lapu. E. Moralesas apkaltino JAV, kad šios,
prisidengdamos kova su narkotikų prekyba, siekia kolonizuoti Lotynų Ameriką.
„Kokainmedžių auginimą vertinti kaip nusikaltimą – istorinė neteisybė“, –
pareiškė E. Moralesas ir pridūrė, kad tai – ne narkotikas, o tiesiog augalas,
neatskiriama aplinkos dalis.
Bolivijoje įstatymai nedraudžia auginti
kokainmedžius ir vartoti jų lapus atliekant …
religinius ritualus ar gydymui. Dėl to JAV
dažnai kaltina Bolivijos valdžią nesiimant Kol Kolumbas nebuvo atradęs
priemonių kovoti su narkotikų gamyba. Naujojo pasaulio, europiečiai turėjo
Ginti kokainmedžių augintojų interesus kur kas mažiau priemonių keisti
šiam prezidentui įprasta. E. Moralesas – sąmonę ir psichines būsenas.
pirmasis indėnas nuo konkistos laikų, kai
ispanai kolonizavo Pietų Ameriką, tapęs
…
valstybės vadovu. Užaugęs skurdžioje
indėnų šeimoje, jis pats vertėsi kokainmedžių ir vaisių auginimu, įstojo į
kokainmedžių augintojų profesinę sąjungą. Tuo metu valdžia persekiojo
kokainmedžių augintojus, policija taikė jiems įvairias fizines bausmes, todėl E.
Moralesas nuo jaunystės siekė apginti jų interesus.
Mano autoritetas medicinos srityje yra Paracelsas (1493–1541), gimęs
Einzydelne, Šveicarijoje. Tikrasis jo vardas – Phillipus Aureolus Theophrastus
Bombastus von Hohenheimas. Ambicingas medikas vėliau pasivadino
Paracelsu, norėdamas savo žiniomis prilygti romėnų gydytojui
enciklopedininkui Aului Kornelijui Celsui, kuris, anot jo, vienintelis išmanė
mediciną. O apie Aviceną ir Hipokratą Paracelsas buvo nekokios nuomonės:
„Mano batai daugiau nusimano apie mediciną negu šie gydytojai.“
Būdamas šešiolikos metų Paracelsas pradėjo studijuoti mediciną Bazelio
universitete, vėliau persikėlė į Vieną, o daktaro laipsnį įgijo Feraros
universitete.
1527 m. Paracelsui teko atsisakyti Bazelio miesto gydytojo pareigų, nes
neįprasti jo gydymo būdai ir vokiškai skaitomos paskaitos kėlė akademinės
medicinos atstovų nepasitikėjimą. Jis ėmė klajoti po Europą, aplankė Vokietiją,
Prancūziją, Ispaniją, Vengriją, Nyderlandus, Daniją, Švediją. Manoma, kad
pakeliui į Rusiją Paracelsas lankėsi ir Lietuvoje.
 Keliaudamas jis ne tik patyrė daug
nuotykių, bet ir užsikrėtė sifiliu, maru, savo …
kailiu pajuto, ką reiškia būti ligoniu, todėl
pasveikęs daug rašė apie higieną, žaizdų Be rytinės kavos daugelis žmonių
gydymą, bendrąsias ligų priežastis. nepradeda darbo dienos. Tai gali būti
Paracelsas kategoriškai atmetė to meto ženklas, kad žmogus priklausomas
barbarišką būdą prideginti žaizdas nuo kofeino.
verdančiu balzamu ir reikalavo jas tvarstyti,
kad būtų apsaugotos nuo išorės poveikio.
…
Paracelsas vienas pirmųjų susidomėjo
cheminėmis medžiagomis, gydė ligonius geležies, švino, gyvsidabrio
preparatais. XVI amžiuje šis gydytojas, filosofas, botanikas, alchemikas įspėjo,
kad nėra nė vienos medžiagos, kuri nebūtų nuodinga, o vaistinę medžiagą nuo
nuodingos skiria tik dozė (vok. Alle Dinge sind Gift und nichts ist ohne Gift: allein die
Dosis macht, dass ein Ding kein Gift ist. )
Praėjus penkiems šimtams metų Paracelso idėjos nė kiek nepaseno.
Šiuolaikinės toksikologijos atstovai galėtų nebent pridurti, kad labai svarbu,
kaip nuodai patenka į žmogaus organizmą. Nustatyta, kad ta pati medžiaga,
skirtingu būdu patekusi į žmogaus organizmą, skirtingai veikia. Iki šiol galioja
tai, ką XVI amžiuje veikale „Sieben Defensiones“ rašė Paracelsas. Šis medikas
apibendrino ne tik savo, bet ir Europos patirtį.
XVI amžiuje dar nebuvo tokių medicinos sričių kaip kardiologija, chirurgija.
Sakyčiau, medicinos priešaušryje Paracelsas kūrė toksikologijos vadovėlį, nes
nuodai jau tada buvo paklausi prekė. Todėl iškilo praktinė būtinybė
apibendrinti medicinos žinias. Žinoma, Paracelsas nebuvo pirmas, kuris ėmėsi
šio sunkaus darbo, nes žinios apie nuodus būdavo perduodamos iš kartos į
kartą, tačiau jis tai darė sistemindamas.
Ispanai, į Europą atsivežę kokaino,
pirmieji aprašė šio narkotiko terapinį …
poveikį. Pasaulyje dar nebuvo farmacijos
pramonės. Tai buvo laikai, kai Europoje dar Inkų imperijoje kokainmedžių
tik formavosi šiuolaikinės medicinos lapai buvo piniginis vienetas. Matas
užuomazgos, ir vienu pirmųjų sveikatinimo – toks kokainmedžių lapų kiekis,
preparatų tapo kokainas. kurį suvalgęs bėgikas galėdavo
nubėgti tam tikrą atstumą.

Žmonijos svaiginimosi istorijoje daug

 Žmonijos svaiginimosi istorijoje daug
atsitiktinumų. Juos lėmė tai, kad nėra …
griežtos ribos tarp narkotikų ir vaistų.
Vienas pirmųjų medikamentų buvo tinktūra „Laudanum“, kurią sukūrė
gydytojas Paracelsas. Tai buvo didelis įvykis. Europoje sparčiai augant
miestams, dažnai pritrūkdavo maisto. Sausra, nederliaus metai grasindavo
badu, Europą vargindavo epidemijos. Tais laikais žmonės dažniausiai mirdavo
nuo viduriavimo, sukelto įvairių infekcijų, pavyzdžiui, šiltinės, choleros,
dizenterijos. Viduriuojantys ligoniai išsekdavo, nes niekas nežinojo, kaip šį
negalavimą sustabdyti. Paracelsas nieko neišmanė apie pavojingas bakterijas ir
virusus, sukeliančius viduriavimą, nežinojo, kad netekus vandens ir elektrolitų
žmogaus organizme prasideda negrįžtami procesai. Bet jis tikėjo, kad
sustabdžius viduriavimą organizmas pats pradės sveikti. Jis atliko daug tyrimų,
skirdamas ligoniams gydomųjų savybių turinčios opijaus tinktūros
„Laudanum“. Tokios tinktūros Paracelsas pasigamino užpylęs spirito ant
aguonų galvučių ir įdėjęs šiek tiek drignių, turinčių skopolamino, beje, taip pat
sukeliančio kliedesius. Ši tinktūra padėjo išgelbėti Europos civilizaciją. Jei nuo
šiltinės būtų išmirę dauguma Europos gyventojų, nežinia, kokia būtų ir mūsų,
lietuvių, ateitis.
Domėjimasis nuodais skatino ir tebeskatina medicinos raidą. Pavyzdžiui,
kai kurios tautos turėjo įprotį iečių smaigalius mirkyti kurarės nuoduose. Net
lašelis kurarės gali būti mirtinai pavojingas. Įmerkęs į šiuos nuodus mažąjį
pirštelį žmogus pradeda silpti. Jei pamirkyta kurarės nuoduose ietis įsmigdavo į
žmogų, šis uždusdavo. Kadangi kvėpavimui svarbi diafragma yra didelis
raumuo, o kurarė atpalaiduoja raumenis, sužeistojo laukdavo siaubinga mirtis.
Eksperimentinėje medicinoje kurarės nuodai iki šiol naudojami kaip raumenis
atpalaiduojanti medžiaga.
Nuodai ir priešnuodžiai minimi indų
Vedose keli tūkstančiai metų prieš Kristų. …
Išlikusiuose senovės indų tekstuose vyrauja
požiūris, kad visos ligos kyla dėl toksinių Apie Aviceną ir Hipokratą
medžiagų poveikio. Pavyzdžiui, buvo tikima, Paracelsas buvo nekokios nuomonės:
kad lūžusi koja greičiau sugis, skyrus „Mano batai daugiau nusimano apie
ligoniui priešnuodžio. mediciną negu šie gydytojai.“

…
Kad visos ligos susijusios su nuodų
 Kad visos ligos susijusios su nuodų
poveikiu, buvo manoma ir viduramžiais. Netgi dabar kai kurie politikai mėgsta
kalbėti apie būtinybę rasti priešnuodį, kuris gerintų ekonominę ar socialinę
situaciją.
Atsikratyti artimojo, slapčia įpylus ar įbėrus į maistą nuodų, niekada nebuvo
didelė retenybė.
Kai Viduržemio jūros šiaurėje nesustabdomai besiplečianti Romos imperija
prarijo Graikiją, eilė atėjo ir dabartinei Turkijai. Ten romėnų valdžiai
nepaliaujamai priešinosi Ponto karalius Mitridatas, bet 66 m. pr. Kr. jis buvo
nugalėtas. Nujausdamas, kad gali būti nunuodytas, Mitridatas tyrinėjo nuodų ir
priešnuodžių poveikį. Mažosios Azijos valdovas siekė nustatyti, ar vartojant
mažomis dozės nuodus įmanoma pripratinti organizmą. Bandymai buvo
atliekami su gyvūnais, vergais, pats Ponto karalius taip pat stiprindavosi
mažomis nuodų dozėmis. Sukurtas priešnuodis, kurį vartojo pats valdovas,
buvo pavadintas Antidotum Mithridaticum. Galbūt jis gerdavo atropino turinčių
šunvyšnių lapų arbatos? Ilgainiui Mitridato organizmas ėmė toleruoti vis
didesnes nuodų dozes, tačiau nuo šunvyšnių arbatos smarkiai išsiplėsdavo akių
vyzdžiai. Ponto karalius beveik nieko nematydavo, vaikščiodavo kaip pelėda,
bet slapčia džiaugdavosi, kad vis dar gyvas. Karaliaus Mitridato garbei
išsiplėtusių vyzdžių simptomas vadinamas midriaze.
Kai prieš Mitridatą sukilo jo sūnus, jis
bandė nusinuodyti, bet nuodai nesuveikė… …
Mitridato eksperimentus su
nuodingosiomis medžiagomis tęsė Romos Nėra nė vienos medžiagos, kuri
valdovai. Romos imperatoriaus Nerono (37– nebūtų nuodinga, o vaistinę
68 m.) gydytojas, iš Kretos kilęs graikas medžiagą nuo nuodingos skiria tik
Andromachas, patobulino Antidotum dozė.
Mithridaticum ir sukūrė naują vaistą, kurį
pavadino Andromacho teriaku, mat viena
…
pagrindinių jo sudedamųjų dalių buvo
gyvatė (gr. tyrus).
Teriakas naudotas iki XIX amžiaus vidurio, o kiekvienas save gerbiantis
vaistininkas turėdavo perduoti iš kartos į kartą šio priešnuodžio paslaptį.
Manoma, priešnuodis tuo geresnis, kuo daugiau sudedamųjų dalių. Kartais šių
medžiagų skaičius artėdavo prie šimto.

Mirtį, o ne gyvenimą pasirinkęs antikos mąstytojas Sokratas (469 m. pr. Kr.–

 Mirtį, o ne gyvenimą pasirinkęs antikos mąstytojas Sokratas (469 m. pr. Kr.–
399 m. pr. Kr.) išreiškė netgi savotišką protestą: jis pasitraukė į nebūtį išgėręs
nuodingosios nuokanos sulčių. Filosofui buvo svarbu ugdyti savarankiškai
mąstančius žmones, kurie gebėtų remtis logikos dėsniais, o ne prietarais ar
pojūčiais. Apkaltintas jaunimo tvirkinimu ir papročių niekinimu Sokratas
teisėjų sprendimu galėjo pats pasirinkti bausmę. Jis išgėrė taurę nuodų.
Manoma, mirdamas Sokratas turėjo aiškią sąmonę.
Ir ne tokiais senais laikais kai kurie pasaulio galingieji sąmoningai pratinosi
prie nuodų, norėdami išvengti nunuodijimo. Kasdien save nuodyti – taip
stengėsi išsigelbėti ir rusų valstietis, mistikas Grigorijus Rasputinas (1872–1916),
tapęs caro šeimos numylėtiniu. Rusijos caro Nikolajaus II sūnus Aleksejus sirgo
hemofilija – liga, dėl kurios nekreša kraujas. Taikydamas hipnozę beraštis G.
Rasputinas sugebėdavo sustabdyti caraičiui kraujoplūdį. 1915-aisiais, kai caras
vadovavo rusų kariuomenei Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose, G. Rasputino
įtaka ypač sustiprėjo – jis tapo carienės Aleksandros svarbiausiu patarėju ir
meilužiu, todėl įgijo daug priešų. Gandas apie tai, kad G. Rasputinas vilioja
kilmingas damas, pasiekė ir caro Nikolajaus II ausis. Buvo nutarta Rusiją
gelbėti nuo apsišaukėlio. Norėdami atsikratyti G. Rasputino, caro šalininkai
kartą jį pavaišino užnuodytais pyragaičiais ir vynu. Tačiau G. Rasputinas
nemirė, jis iš anksto buvo pripratinęs savo organizmą prie toksinių medžiagų.
Po puotos priešai jo nepasigailėjo – matydami, kad nuodai nesuveikė, jie ėmė
šaudyti. Sužeistas G. Rasputinas sugebėjo pabėgti į dvaro kiemą, ten buvo vėl
pašautas. Tada žudikai jį surišo ir įmetė į eketę, iškirstą užšalusioje Nevos
upėje. G. Rasputinas nuskendo.
Karališkųjų šeimų atstovams išvengti pralaimėjimo kartėlio padėdavo
gyvačių nuodai. Paskutinės senovės Egipto faraonės Kleopatros VII (69 m. pr.
Kr.–30 m. pr. Kr.), pramintos Nilo gyvate, ir karvedžio Marko Antonijaus meilės
istorija taip pat baigėsi tragiškai. Nors Roma siekė brangiausio Rytų perlo –
Egipto, nuversta nuo sosto Kleopatra ryžosi nepasiduoti. Būdama 21 metų ji
įsigeidė slaptos audiencijos pas Romos imperatorių Cezarį, o jam buvo jau per
penkiasdešimt. Norėdama padaryti staigmeną, Kleopatra prašė įnešti ją į
rūmus skalbinių maiše. Užsispyrusiai egiptietei pavyko suvilioti to meto
galingiausią vyrą Cezarį. Po Cezario nužudymo (44 m. pr. Kr.) Kleopatra sudarė
sąjungą su karvedžiu Marku Antonijumi, šis meilės romanas turėjo aiškų
politinį tikslą – siekta nušalinti imperatorių Oktavianą. Tai buvo karas dėl
pasaulio. Abi šalys susitiko Graikijoje, kur Markas Antonijus sutelkė savo
kariuomenę, o Kleopatra – egiptiečių ir finikiečių laivyną. Jūros mūšis baigėsi
Marko Antonijaus ir Kleopatros pralaimėjimu. Juodu pasitraukė į Egiptą, ten
Markas Antonijus nusižudė, o neištvėrusi sielvarto Kleopatra leidosi įkandama
gyvatės. Spėjama, kad tai buvo angis.
Senovės egiptiečiai apie nuodus žinojo
labai daug. Kleopatra buvo išdidi moteris, …
todėl negalėjo pasirinkti kobros. Nuo kobros
įkandimo audiniai pradeda mėlynuoti, nes Manoma, priešnuodis tuo
šios gyvatės nuodai yra hemolitikai – tirpdo geresnis, kuo daugiau sudedamųjų
raudonuosius kraujo kūnelius. O Kleopatra dalių. Kartais šių medžiagų skaičius
norėjo likti graži net ir po mirties… artėdavo prie šimto.
Kleopatrai ir Markui Antonijui
pralaimėjus Egiptas tapo Romos provincija
…
ir pagrindiniu grūdų aruodu. Tačiau Romos
imperija vis tiek žlugo. Viena versijų, kodėl taip atsitiko, susijusi su galimu
nuodų poveikiu. Amerikiečių sociologas Seabury Columas Gilfillanas, tyrinėjęs
evoliucijos procesus, knygoje „Romos žlugimas nuo švino nuodų“ („Rome’s
ruine by lead poison“) iškėlė prielaidą, kad daug turtingų ir išsilavinusių
romėnų nuolat nuodijosi švinu ir tai prisidėjo prie Romos imperijos žlugimo.
Romėnai švino puoduose virdavo vynuogių sirupą. Toks sirupas, į kurį
patekdavo švino, būdavo vartojamas maistui. O švino junginiai, pavyzdžiui,
švino fosfatas, kaupiasi žmogaus kauluose. Tokių sankaupų aptiko
mokslininkai, tyrinėdami senovės romėnų griaučius.
Amerikiečių sociologo teorija sukėlė daug diskusijų, ne visi istorikai sutiko
su mintimi, kad Romos žlugimą paspartino apsinuodijimas švinu. Pagrindinis
skeptikų argumentas – apsinuodijimas švinu nebuvo vietinis reiškinys,
būdingas vien Romai. Be to, romėnų namuose švino indai nebuvo dažnai
naudojami – kur kas labiau buvo paplitę variniai. Tačiau apie švino pavojų savo
raštuose yra įspėję senovės Romos autoriai Plinijus Vyresnysis ir Vitruvijus.
Švino buvo ir Romos vandentiekio vamzdžiuose. Tai taip pat galėjo būti
apsinuodijimo priežastis. Manoma, vandenyje iš čiaupo švino galėjo būti 100
kartų daugiau nei šaltinio vandenyje.
Patekęs į organizmą švinas kenkia vyriškosioms lytinėms ląstelėms.
Apsinuodijus švinu mažėja gebėjimas susilaukti palikuonių. Galbūt tai – viena
priežasčių, kodėl romėnams taip nepasisekė…
Nuodai visada turėjo paklausą. XV amžiaus įtakingos Borgių giminės narius
vienijo ne tik artima draugystė, bet ir įprotis tyliai atsikratyti konkurentų. Apie
tai sukurtas ne vienas kino pasakojimas ir televizijos serialas. Iš šios giminės
kilęs Katalikų bažnyčios galva Aleksandras VI (1431–1503) nesibodėdavo įberti
nuodų netgi į popiežiaus žiedą. Kieno lūpos prisiliesdavo prie to žiedo, tam
baigdavosi žemiškoji kelionė.
Nuodų sukeltos nelaimės įamžintos garsiausiuose literatūros šedevruose.
Vienas jų – anglų poeto ir dramaturgo Williamo Shakespeare’o (1564–1616)
tragedija „Romeo ir Džuljeta“, kur įsimylėjėlių pora per vieną naktį patiria visą
meilės apsėdimą. Mylimieji neišskiriami ir po mirties. Gerasis vienuolis davė
Džuljetai nuoviro, kurio išgėrusi ji turėjo tapti panaši į numirėlę. Turbūt jis
buvo paruoštas iš kokio nors augalo, pasižyminčio sedatyviniu (raminamuoju)
poveikiu. Džuljeta buvo smulkaus sudėjimo mergina, kad giliai įmigtų, jai
nereikėjo didelės dozės. O choleriškos prigimties Romeo, pamanęs, kad
mylimoji mirė, nieko kito geriau nesugalvojo, kaip tik nusižudyti, nes sielvartas
buvo nepakeliamas. Kai Džuljeta išsimiegojo ir nubudo, supratusi, kad neteko
mylimojo, ji padarė tą patį.
Ieškodami gamtoje nuodingų augalų ir
toksinių organinių medžiagų žmonės rado …
ne tik vaistų nuo ligų, bet ir patobulino
kariavimo įgūdžius. Cheminiai ginklai Apsinuodijus švinu mažėja
žinomi nuo seno. Pavyzdžiui, persai gebėjimas susilaukti palikuonių.
degindavo nuodingas dervas ir vieni kitus Galbūt tai – viena priežasčių, kodėl
nuodijo dūmais. romėnams taip nepasisekė…
Pirmajame pasauliniame kare, 1917
metais, pirmą kartą vokiečiai kautynėse
…
Belgijoje, prie Ipro miesto, panaudojo naują
cheminį ginklą – tai buvo nuodingos garstyčių dujos ipritas.
Gryna ši medžiaga yra bespalvis, bekvapis, lakus skystis. Jei ji naudojama
kaip ginklas, dėl priemaišų įgyja gelsvą spalvą, garstyčių ar svogūnų kvapą.
Todėl ipritas ir vadinamas garstyčių dujomis.
Įdomi šių cheminių dujų kūrimo istorija. Pirmą kartą ipritas buvo
susintetintas XIX amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Nežinia, kaip išradėjas
Césaris Mansuète Depretzas sugebėjo likti gyvas, bet aprašęs šios medžiagos
sintezę – keisčiausia – nė neįtarė, kad ji nuodinga.
Vėliau chemikas Albertas Niemannas pakartojo šį eksperimentą ir įsitikino,
kad naujasis junginys pažeidžia odą. Paskui iprito teko paragauti
laboratoriniams triušiams. Vargšai triušiai nugaišo, eksperimentus atlikusio
mokslininko Viktoro Meyerio asistentas išprotėjo, o galbūt apsimetė bepročiu,
baimindamasis, kad pats gali būti nunuodytas.
Nelaimingų atsitikimų tiriant naują cheminę medžiagą vis daugėjo. 1913
metais garsaus chemiko Emilio Fischerio draugas netyčia sudaužė indą,
kuriame buvo laikoma ši medžiaga, ir dviem mėnesiams atsidūrė ligoninėje. E.
Fischeris jautė pareigą pranešti tai Vokietijos chemikų draugijai. Itin didelis
šios medžiagos toksiškumas tikriausiai pakišo vokiečiams mintį sukurti
cheminį ginklą. Tik 1993 metais visame pasaulyje buvo uždrausta gaminti ir
naudoti ipritą.
Nuo seno žinoma ir apie apsinuodijimų sukeltas profesines ligas. 1865-
aisiais išleistoje anglų rašytojo ir matematiko Lewiso Carrollio (1832–1898)
knygoje „Alisa stebuklų šalyje“, iki šiol mėgstamoje ne tik vaikų, bet ir
suaugusiųjų, randame keistą personažą – Skrybėlių, visada nešiojantį cilindrą –
bent jau taip jis vaizduojamas iliustracijose.
Skrybėlius mėgsta nusišnekėti ir atrodo kuoktelėjęs. Jo patarimai Alisai
atima žadą. „Laikas nemėgsta stovėti mušamas, – tarė Skrybėlius. – Jei su juo
gerai sugyventum, tai su tavo laikrodžiu padarytų, ką tik nori. Pavyzdžiui,
dabar devinta valanda ryto ir turi prasidėti pamokos. Tu tiktai šnipšteli į ausį
Laikui, o laikrodžio rodyklės jau ir sukasi kaip pašėlusios.“ (Luisas Kerolis. Alisa
stebuklų šalyje. – V., „Vyturys“, 1991, p. 58.) O visi Alisos nuotykiai prasidėjo, kai
jai darėsi nuobodu sėdėti šalia sesers paupyje ir ji pamatė pro šalį bėgantį
Baltąjį Triušį raudonomis akimis. Įsmukusi į jo olą Alisa rado buteliuką, prie
kurio kaklelio buvo pririšta kortelė, o ant jos parašyta „Išgerk mane“. Tačiau ant
buteliuko nebuvo užrašo „Nuodai“.
Taip prasideda linksmas pasakojimas apie kvaištelėjusius, bet labai
protingus Alisos draugus. Beveik visi tie keisti personažai atspindi šiurkštų,
įsakinėjantį, nurodinėjantį, verkšlenantį, kvailai klausinėjantį suaugusiųjų
pasaulį.
Cilindrą privalėjo nešioti kiekvienas anglų džentelmenas. Norint padaryti
tobulą cilindrą, būdavo naudojamas sublimatas gyvsidabrio druska. O
gyvsidabris yra nuodingas. Anglijoje kepurininkai apsinuodydavo gyvsidabriu
gamindami skrybėles. Kad jos būtų dailesnės, joms gaminti naudojamos
gyvūnų odos būdavo mirkomos švino nitrato tirpale. Išsiskyrę nuodai taip
pažeisdavo namudininkams smegenis, kad jie atsidurdavo psichiatrijos
ligoninėje. Ši bjauri profesinė liga sukelia smegenų nykimą (encefalopatiją) ir
psichozę. Anglai ne veltui turi tokį posakį – „Pakvaišęs kaip kepurininkas“.
Manau, L. Carrollio Skrybėlius sąmoningai pavaizduotas trenktas.
Gyvsidabrį naudojo ne tik kepurininkai – anksčiau juo būdavo gydomos
įvairios ligos, ypač lytiškai plintančios, nors tokio gydymo pasekmės būdavo
siaubingos. Tik XIX amžiaus pradžioje medicininės intervencijos ėmė
ligoniams duoti daugiau naudos nei žalos.
Daug žinių apie nuodus gali suteikti ir detektyvai. Šnipų istorijose dažnai
rašoma, kaip koks nors bebaimis agentas įsisiuva į marškinių apykaklę kalio
cianido kapsulę, kad nereikėtų pasiduoti gyvam. Perkandęs tokią kapsulę ir
nurijęs nuodų, jis išvengia kankinimų.
Tačiau kalio cianidas nėra žaibiškai veikiantis toksinas. Kad ši medžiaga
patektų į kraujotaką, reikia laiko. Patekęs į gero mediko rankas toks žvalgas
tikrai būtų išgelbėtas. Pasaulyje nėra daug natūralių žaibiškai veikiančių
medžiagų.
Daug netikėtumų toksikologams pateikė XX amžius, su juo prasidėjo dar
viena nuodų era, šįkart gerokai paslaptingesnė. Skandalingiausi įvykiai iš
Šaltojo karo laikų jau pateko į medicinos vadovėlius.
Garsioji nužudymo skėčiu byla prasidėjo 1978-ųjų rugsėjo 7-ąją Londone.
Bulgarų rašytojas, žurnalistas disidentas Georgijus Markovas, laukdamas
autobuso prie Vaterlo tilto esančioje stotelėje, pajuto dūrį į koją. Pro šalį
einantis kažkoks vyras atsiprašė, kad G. Markovui netyčia bakstelėjo skėčiu.
Bulgarijos komunizmą kritikavęs G. Markovas atsidūrė ligoninėje, po keturių
parų mirė, bet prieš mirtį dar spėjo papasakoti gydytojui apie incidentą gatvėje.
Anglų tyrėjamas pavyko aptikti G. Markovo kojoje įstrigusią kapsulę, iššautą iš
skėčio. Jie nustatė, kad kapsulėje buvo ricino, kurio turi ricinmedžių sėklos. Iki
šiol tai vienas stipriausių nuodų, nes jam nėra priešnuodžio. Sovietinio lagerio
specialiosios tarnybos turėjo visą tokių paslaptingų medžiagų arsenalą.
Pasaulio naujienų agentūros pranešė, kad tik 2013-ųjų rudenį Bulgarija
nutraukė šios bylos tyrimą nepavykus nustatyti nusikaltimą įvykdžiusio
žmogaus tapatybės, nors žlugus komunizmui šioje šalyje daug kas tikėjosi, kad
pavyks aptikti specialiųjų tarnybų dokumentų apie pasikėsinimą į G. Markovo
gyvybę. Tačiau Bulgarijos prokurorams pritrūko laiko nustatyti įtariamąjį ir
pateikti kaltinimus dėl G. Markovo žmogžudystės. Suėjus 35 metų senaties
terminui, pernai rudenį neliko kitos išeities, kaip užversti šios bylos paskutinį
puslapį.
Specialiosios tarnybos savo ginklų arsenalą papildė ir radioaktyviosiomis
medžiagomis, kurių turi vos kelios pasaulio valstybės. Buvęs Rusijos specialiųjų
tarnybų darbuotojas Aleksandras Litvinenka taip pat buvo nužudytas – 2010-ųjų
lapkričio 23-iąją Londone nunuodytas mirtina radioaktyvaus polonio izotopo
210 doze.
Keisti apsinuodijimai neaiškios kilmės medžiagomis audrina protą ne tik
grožinės literatūros kūrėjams, bet ir mokslininkams.
Italų mokslininkas, semiotikas Umberto Ecco iki 1980-ųjų, kai išleido savo
romaną „Rožės vardas“, buvo žinomas tik nedidelei specialistų grupei kaip
viduramžių tyrinėtojas. O kokie viduramžiai, jeigu niekas nieko nenunuodija?
U. Ecco sukurto detektyvo veiksmas rutuliojasi 1327 metais kalnuose
įsikūrusiame benediktinų vienuolyne. Čia vyksta paslaptingi dalykai, susiję su
vienuolyno biblioteka. Į atokų vienuolyną atvykusiam pagrindiniam herojui
Viljamui iš Baskervilio tenka tirti, kas žudo vienuolius.
Paaiškėjo, kad senovinis rankraštis paslaptingame kambaryje taip pat gali
būti tobulas žudikas. Iš pradžių jo lapus kažkas suvilgo nuodais, išdžiūvę
puslapiai lieka sulipę, todėl norėdamas versti toliau žmogus turi paseilėti
pirštus. Taip nuo pirštų ant liežuvio patenka nuodų, ir skaitytojo likimas aiškus
– jis paslaptingai miršta, kaip ir anksčiau prie šio rankraščio prisilietęs
vienuolis.
Knygos autoriaus U. Ecco žvilgsnis ne veltui nukreiptas į viduramžius – tada
žmonėms nutikdavo keistų dalykų. Vienas jų – masinis apsinuodijimas
skalsėmis, dar vadinamas ergotizmu (pranc. ergot – skalsė). Tokia nelaimė
atsitikdavo, kai pavieniuose Europos regionuose drėgnais metais prasidėdavo
augalų liga, kurią sukelia paprastasis skalsiagrybis.
Šiuo grybu apkrėtus javus, varpoje vietoj keleto grūdų išauga ragelio formos
juodi skalsgrūdžiai, o juose būna nuodingų alkaloidų – lizergino rūgšties
darinių, taip pat tiramino, histamino, acetilcholino. Skalsgrūdžiai turi toksinių
medžiagų, todėl yra nuodingi. Sumalus skalsėmis apkrėstus grūdus ir iškepus
duoną, nuodai niekur nedingsta. Kad tokia duona būtų nuodinga, užtenka vos
0,1 proc. skalsgrūdžių.
Skalsės sukelia įvairių klinikinių simptomų, apie juos rašė viduramžių
metraštininkai. Tokios duonos prisivalgę žmonės regėdavo haliucinacijas,
pasidarydavo labai kalbūs – galėdavo kalbėti apie viską. Dilgčiojimas galūnėse,
audinių apmirimas dėl kraujotakos sutrikimų, traukuliai, stiprūs skausmai,
agresyvus elgesys, o kartais masinės epidemijos ir mirtis – visa tai gali sukelti
javuose parazituojantys mikroorganizmai skalsės.
Ergotizmo aukų globėju buvo vadinamas šv. Antanas, tokių ligonių gydymu
rūpinosi antonitų ordinas. Viduramžiais vienuolynai sukaupdavo dideles
atsargas kokybiškų javų ir kilus epidemijai teikdavo pagalbą nukentėjusiesiems.
Todėl apsinuodijimas skalsėmis dar vadinamas šv. Antano ugnimi. Jai būdingas
galūnių dilgčiojimas, traukuliai, epilepsijos priepuoliai, nosies ir pirštų
gangrena. Viduramžiais miestuose klajodavo keistos išvaizdos elgetos
nudžiūvusiais ir nulūžusiais pirštų galais, be nosies galiuko. Tai taip pat susiję
su skalsėmis, nes dėl jų poveikio susitraukia periferinės kraujagyslės, sulėtėja
galūnių kraujotaka. Ilgainiui ji visai sustoja ir pirštų galiukai tiesiog nulūžta.
Žinant, kiek per metus inkvizicijos lauže sudeginta raganų, nesunku
nustatyti, kurie metai Europoje buvo lietingi, o kurie – sausi. Mokslininkai
nustatė tam tikrą tendenciją. Tais metais, kai lietus grasindavo supūdyti javus,
buvo sučiupta kur kas daugiau moterų, prisipažinusių raganavimu. Kai
vyraudavo sausi orai, inkvizicija mažiau siautėdavo – tais metais nepagaudavo
nė vienos tikros raganos.
Lietingais metais skalsės gausiai
apkrėsdavo javus. Iš tokių grūdų iškepta …
duona pridarydavo daug bėdų, nes kai
„pavažiuoja stogas, atsiveria dangus“. O tais Sumalus skalsėmis apkrėstus
laikais nebūdavo kalbų apie marsiečius, grūdus ir iškepus duoną, nuodai
ateivius, tad moterys prisipažindavo niekur nedingsta. Kad tokia duona
skrendančios į Valpurgijos naktis. Vadinasi, būtų nuodinga, užtenka vos 0,1 proc.
yra apsėstos velnio. Dori inkvizitoriai skalsgrūdžių.
gelbėdavo tokių nusidėjėlių sielas. Net iki
XVII amžiaus Vokietijoje liepsnojo
…
inkvizicijos laužai. Tikėtina, kad skalsių
sukelta cheminė beprotybė išnaikino gražiausias germanų moteris.
 Nuo XVII amžiaus suklestėjus žemdirbystei, ergotizmo atvejų pasitaikydavo
kur kas mažiau. Taip pat didelę reikšmę turėjo pagerėjusi mityba, nes maistui
pradėta auginti bulves.
Šiuolaikiniai agrotechnikos metodai padeda apsaugoti javus nuo skalsių.
Apsinuodijimas skalsėmis susijęs su garsiuoju teismo procesu, įvykusiu 1692
metais Seilemo mieste, dabartinėje Masačusetso valstijoje JAV. Apkaltinus
raganavimu, buvo pakarta 19 žmonių, vienas žmogus negyvai užmėtytas
akmenimis, maždaug 200 žmonių atsidūrė kalėjime.
1692 metais vieno pastoriaus devynmetė
dukra ir jos dvylikametė pusseserė susirgo …
paslaptinga liga. Mergaitės blaškėsi, klykė,
slėpėsi po baldais, jas tąsė traukuliai. Jos Net iki XVII amžiaus Vokietijoje
skundėsi, kad kažkas adatomis ir peiliais liepsnojo inkvizicijos laužai.
bado kojas, kai tėvas pastorius skaitydavo Tikėtina, kad skalsių sukelta
maldas, mergaitės delnais užsidengdavo cheminė beprotybė išnaikino
ausis. Atvykęs į pastoriaus namus gydytojas gražiausias germanų moteris.
nutarė, kad ligos priežastis – raganavimas.
Gydytojas rėmėsi ankstesniais aprašymais, …
neįprastus negalavimus siejančiais su
raganų kerais ir užkeikimais.
Išgąsdintos mergaitės nurodė, kad tokia ragana gali būti jų namų tarnaitė
juodaodė vergė – neva ji pasakojo mažametėms apie raganavimą. Seilemo
mieste sergančiųjų paslaptinga liga ėmė daugėti.
Be šios vergės, buvo suimtos dar dvi moterys. Jos ilgą laiką nesirodė
bažnyčioje, buvo neturtingos, tad neturėjo užtarėjų. Prasidėjo teismas, kuriame
dalyvavo trys teisėjai. Pagrindinis raganavimo įrodymas buvo tas, kad
nukentėjusiosios matė raganos dvasią. Tokio paaiškinimo užteko, kad teisėjai
įsiveltų į teologinį ginčą, ar gali velnias parodyti žmogui savo veidą. Vėliau
įtariamųjų raganavimu daugėjo, buvo suimta ne tik Seilemo, bet ir Bostono
gyventojų.
Seilemo raganų teismo dokumentai vėliau atsidūrė mokslininkų rankose.
Aprašytieji raganavimo požymiai buvo panašūs į ergotizmą. Skrandyje,
kuriame gaminasi rūgštis, skalsės turėtų suirti, ypač jei maistas gerai
virškinamas. Tačiau mokslininkai spėjo, kad daugelis žmonių kentėjo nuo
prastos mitybos ir turėdavo skrandyje kraujuojančių opų, todėl skalsių nuodai
lengvai patekdavo į kraują. Kita vertus, iki Seilemo įvykių ergotizmas buvo
daugiau kaip du šimtus metų žinomas Europoje, todėl šios ligos požymiai
galėjo būti atpažinti.
Natūralios medžiagos kur kas toksiškesnės už sintetines. Nieko keisto – juk
žmogus pats yra Dievo kūrinys, tad jis negali nieko geriau sukurti už patį
Kūrėją.
Istorikams žinomas dar vienas šiurpus
įvykis Šiaurės Amerikoje. XVII amžiuje į …
laivą pateko duonos, iškeptos iš skalsėmis
apkrėstų grūdų. Natūralios medžiagos kur kas
Prisivalgę tokios duonos įgulos nariai toksiškesnės už sintetines. Nieko
išprotėjo ir vieni kitus iššaudė, neliko nė keisto – juk žmogus pats yra Dievo
vieno gyvo. Medicinos istorijoje tai – vienas kūrinys, tad jis negali nieko geriau
ryškiausių ergotizmo atvejų. sukurti už patį Kūrėją.
Ir šiais laikais pasitaiko tokių nelaimių.
1951 metais Pietų Prancūzijoje dėl skalsių
…
susirgo 250 žmonių, iš jų 4 mirė.
Į žmogaus organizmą nuodų gali patekti per burną, odą, kraują ar
kvėpavimo takus, nuo to priklauso jų poveikis. Kita vertus, pasitaiko, kad niekas
neįtaria apsinuodijimo, nes nesugeba atpažinti simptomų. O kam ieškoti
mirties priežasties? Sutriko širdies ritmas, o kas žino dėl ko? Yra preparatų,
skylančių taip greitai, kad jų neįmanoma aptikti net tobula įranga. Šovė žmogui
į galvą, liko skylė, o kulkos, kuri tą skylę padarė, nėra, bet juk nelaimėlis vis tiek
mirė – jei tokia nuostata ir toliau gelbės medikus nuo pernelyg didelio darbo
krūvio, toksikologijoje mažai ką nuveiksime.
Pavyzdžiui, arsenas – medžiaga, kuria esą buvo nuodijamas Napoleonas
Bonapartas. 1821 metais jis mirė tremtyje, Šv. Elenos saloje. Arsenas, ištirpintas
vandenyje ar vyne, nekeičia nei jo spalvos, nei kvapo. Po Napoleono mirties
gydytojai nustatė, kad jis mirė nuo ligos, panašios į skrandžio vėžį.
Tačiau 1961 metais iškelta nunuodijimo versija, nes Napoleono plaukų
kuokšte buvo aptikta padidėjusi arseno koncentracija. Buvo rimtai abejojama,
ar Napoleonas prieš mirtį galėjo sirgti vėžiu, nes ši liga savo auką sekina, o
Napoleonas turėjo antsvorio. Kadangi jis mėgo svečiams ir tarnams
prisiminimui dovanoti savo plaukų sruogą, tokių relikvijų rasta ne tik
Prancūzijoje, bet ir Šveicarijoje, Anglijoje, Rusijoje, Austrijoje. Švedų
mokslininkai ištyrė apie 140 Napoleono plaukų pavyzdžių. Visuose aptikta
arseno, o daugiausia – sruogoje, nukirptoje po karvedžio mirties. Tai piršo
mintį, kad Napoleoną net tremtyje kažkas nuolat nuodijo arsenu.
Kita vertus, arseno galėjo patekti į jo
organizmą geriant daug vyno. Bekvapiu ir …
beskoniu arsenu vyndariai valydavo statines.
Net ir labai gerai jas išplovus, galėjo šiek tiek Į žmogaus organizmą nuodų gali
arseno patekti į vyną, kurį mėgo patekti per burną, odą, kraują ar
Napoleonas. kvėpavimo takus, nuo to priklauso jų
Gal arsenas naudojamas ir dabar, tačiau poveikis.
Lietuvoje šiuo metu nė viena ligoninės
laboratorija negalėtų nustatyti, ar žmogus
…
nebuvo nunuodytas arsenu – ši cheminė
medžiaga tiesiog netiriama.
Drįstu teigti, kad dauguma apnuodijimų taip ir lieka nenustatyti. Daugelio
tokių atvejų klinikiniai požymiai panašūs, todėl gydytojas turi nurodyti
laboratorijos specialistams, ką tirti. Kur ieškoti išeities? Pažvelkime į kaimynus
estus ar čekus. Šiose šalyse pasitaiko atvejų, kai metanoliu apsinuodiję miršta
kelios dešimtys žmonių, o Lietuvoje – ne. Ar mes esame išimtis?
2013-ųjų žiemą Čekijoje apie 70 žmonių apsinuodijo spiritiniais gėrimais. Iš
jų 40 apsinuodijo metanoliu ir mirė. Tai gali nustatyti ypač patyręs specialistas,
Lietuvoje nė viena ligoninė neturi tokios galimybės. O Čekijoje net 19 ligoninių
laboratorijos gali nustatyti kraujyje esantį metanolį ir jo skilimo produktus.
Prisiminkime, ką XVI amžiuje rašė
Paracelsas. Jis pralenkė laiką, nes numatė …
tokius dalykus, kurių nebuvo įmanoma
pagrįsti to meto medicinos mokslu, nes šis Drįstu teigti, kad dauguma
mokslas dar tik vystėsi. Paracelsas įspėjo, apnuodijimų taip ir lieka
kad kiekviena medžiaga gali būti nuodai. Jis nenustatyti.
teisus. Pavyzdžiui, kinai išrado paraką, šilką,
rašalą, popierių, makaronus. Senovės
…
Kinijoje taip pat išrastas ne vienas žiaurus
kankinimo būdas – žmogus nužudomas pasodintas po skambančiu varpu arba
girdomas vandeniu. Priverstas išgerti iš karto 3 ar daugiau litrų vandens,
žmogus gali numirti be mediko pagalbos. Tai pavyzdys, kaip galima
apsinuodyti geriamuoju vandeniu. Litrais maukdamas paprastą geriamąjį
vandenį žmogus ištinsta, sutrinka elektrolitų pusiausvyra. Ne veltui sakoma
vienoje reklamoje: „Išgerk mineralinio, atgausi jėgas.“
Ispanai, atvežę iš Pietų Amerikos į Europą kokainmedžių ekstrakto, dar XVI
amžiuje žavėjosi kokainu. Šis ekstraktas ilgą laiką buvo panacėja nuo visų ligų.
1890-aisiais kokainas pirmą kartą buvo pritaikytas vietinei nejautrai. Tai padarė
Vienoje gyvenęs austrų gydytojas oftalmologas Karlas Kolleris (1857–1944). Jis
ilgai ieškojo būdų, kaip atlikti akių operaciją, kad ligoniams neskaudėtų.
Išbandyti kokainą jam patarė geras draugas, Vienos gydytojas, psichoanalizės
kūrėjas Sigmundas Freudas (1856–1939).
Tuo metu S. Freudas rašė mokslinį darbą apie kokainą „Über Coca“ ir šiuo
preparatu gydė moteris, kamuojamas nervinio išsekimo ir isterijos priepuolių.
Jis susidomėjo kokainu, perskaitęs apie Peru indėnus, kramčiusius
kokainmedžių lapus. Šie lapai kalnuose gyvenantiems indėnams suteikdavo
daugiau jėgų. Norėdamas įsitikinti, kaip veikia kokainas, S. Freudas vartojo šį
narkotiką kelerius metus. Jis neslėpė, kad nuo to gerėja savijauta. S. Freudas
išdėstė savo mintis keliuose straipsniuose, žavėdamasis kokaino poveikiu, jis
net džiaugėsi, kad, skirtingai nei alkoholis, gerinantis nuotaiką, kokainas
nesukelia pagirių.
S. Freudas skirdavo kokaino ne tik savo ligoniams, bet ir draugams,
seserims, sužadėtinei. Visiems to meto gydytojams kokainas atrodė kaip
tobulas medikamentas. 1885 metais S. Freudas rašė apie kokaino gydymo
tikslingumą netgi medicininiame žurnale „The Lancet“. Psichoanalizės kūrėjas
neslėpė, kad kokaino poveikis gydant įvairias ligas pranoksta lūkesčius.
Netgi metęs vartoti kokainą S. Freudas
nepatyrė nemalonių pojūčių, o atsisakyti …
tabako jam reiškė atimti malonumą iš
vargano gyvenimo. S. Freudas net Priverstas išgerti iš karto 3 ar
apsinuodydavo nikotinu, bet tai neatbaidė jo daugiau litrų vandens, žmogus gali
nuo tabako. numirti be mediko pagalbos.
K. Kolleris vertino S. Freudo nuomonę
apie kokainą. Kaip ir daugelis talentingų
…
žmonių, K. Kolleris buvo išsiblaškęs. Bičiulio
duotą pakelį kokaino miltelių jis įsidėjo į kišenę ir užmiršo. Kai nešvariais
pirštais, prie kurių odos buvo prilipę kokaino miltelių, jis prisilietė prie liežuvio,
keistai pajuto, kad liežuvis aptirpo. K. Kolleris buvo protingas žmogus – jis
suprato, kad taip galima nujautrinti ne tik liežuvį, bet ir akių gleivinę.
Naudodamas kokainą akių ligų gydytojas K. Kolleris pirmą kartą pasaulyje
pritaikė vietinę nejautrą.
Vienas iš Johnso Hopkinso medicinos mokyklos pradininkų seras Williamas
Stewartas Halstedas (1852–1922), dėl kurio anesteziologai su chirurgais iki šiol
pešasi, kieno jis yra idėjinis vadas, iš tikrųjų leisdavosi švirkštu kokainą. Tai
netrukdė jam tapti profesoriumi ir gerbiamu gydytoju. Jis pirmą kartą pasaulyje
pritaikė laidinę narkozę – suleidžiama vaistų į vieną vietą, o nuskausminama
kita. W. Halstedas padarė ir daugiau išradimų. Pavyzdžiui, kartu su gumą
gaminančia bendrove „Goodyear“ išrado chirurgines pirštines, mat jo žmona
buvo slaugytoja ir jai nuo chloroformo skilinėdavo rankų oda.
Šiais laikais tokį serą daug kas vadintų
narkomanu. Kai chirurgams pasakau, kad jų …
idėjinis vadas buvo narkomanas, jiems tai
nepatinka. Taip pat pyksta psichoterapeutai, Naudodamas kokainą akių ligų
kai jiems primenu, kad S. Freudas gydytojas K. Kolleris pirmą kartą
smaginosi kokainu. Manau, šie faktai – pasaulyje pritaikė vietinę nejautrą.
medicinos istorijos dalis, bylojanti apie tai,
kad didžiuosius atradimus kartais lydi ir …
paklydimai.
Paracelsas maišė opioidus su alkoholiu, o prancūzai nieko geresnio
nesugalvojo, kaip maišyti kokainą su vynu. XIX amžiaus septintajame
dešimtmetyje italų kilmės prancūzų chemikas Angelo Mariani sukūrė kokaino
ir vyno kokteilį „Vin Mariani“. Anglijos karalienė Viktorija už tai jam netgi skyrė
medalį. Buvo madinga kokainą gerti su vynu, visas Paryžius ir „Mulen Ružas“
lakė tokį kokteilį. O popiežius Leonas XIII šarlataną A. Mariani apdovanojo
Vatikano aukso žvaigžde, nes jo sukurtą vyną, kurio sudėtyje buvo kokaino,
vertino kaip vaistus nuo streso, nuovargio. Leonas XIII – vienas iš nedaugelio
popiežių, kuriems labiau rūpėjo žemiški, o ne dieviški reikalai.
Andų kalnuose gyvenę Peru indėnai kramtė kokainmedžių lapus, bet netapo
priklausomi nuo kokaino, o europiečiams priklausomybė išsivysto per keletą
metų. Kodėl?
Indėnams tai nebuvo svaigalai. Jie kramtydavo lapus kartu su pelenais,
žaliųjų citrinų žievės milteliais, taip išsiskirdavo šarminė kokaino forma.
Žmogaus virškinamasis traktas tokio kokaino nedaug pasisavindavo. O
europiečiai buvo gudresni ir stengėsi tobulinti kokaino vartojimo galimybes.
Seklys Šerlokas Holmsas taip pat vartojo kokainą. Šį populiarų personažą
sukūręs rašytojas seras Arthuras Conanas Doyle’is aprašė tai, ką darė visi to
meto Anglijos džentelmenai. Todėl ir seklys Holmsas 7 proc. kokaino tirpalą
vartojo kaip priemonę, stimuliuojančią protines galias.
Kodėl XIX amžiuje žmonės puolė vartoti
kokainą? Ar tai gydytojų nuodėmė? Taip, …
medikai nesąmoningai prie to prisidėjo.
Vaistai, kurių sudėtyje yra narkotinių Kai chirurgams pasakau, kad jų
medžiagų, išplito už gydymo įstaigų sienų, idėjinis vadas buvo narkomanas,
nes toks buvo visuomenės poreikis. jiems tai nepatinka.
Kokaino paklausa buvo milžiniška, jo
būdavo dedama į cigaretes, nealkoholinius
…
gėrimus, kramtomąją gumą, nosies
purškiklius, ir niekas neįžvelgė didelio pavojaus. Juk tabakas taip pat iš pradžių
buvo siejamas su gerais norais padėti ir gydyti.
Kai Europa ėmė pasauliui diktuoti madas, kiekvienas save gerbiantis
amerikietis vykdavo į Senąjį žemyną ieškoti savęs. JAV vaistininkas ir chemikas
Johnas Pembertonas iš Europos parsivežė namo idėją apie kokainvynį. 1886
metais jis sukūrė naują karamelės spalvos gėrimą ir nunešė į didžiausią
Atlantos miesto (Džordžijos valstija) vaistinę. Bet prekyba nesisekė, todėl jis
pardavė patentą kitiems. Taip atsirado prekės ženklas „Coca-cola“.
Dabar jau daugelis užmiršo, kad kokakolos etiketėje kadaise buvo
įspėjamasis užrašas, jog šį gėrimą reikia saugoti nuo vaikų ir gerti tik paskirtą
gydytojo. Dabar Lietuvoje pas vaikus važinėja kalėdiniai karavanai, gabenantys
kokakolą.
Tiesa, iki 1903 metų į kokakolą buvo dedama kokainmedžių ekstrakto.
Uždraudus gaminti gėrimą su kokainu, vėliau buvo daug teismo bylų, nes
etiketėje liko senas pavadinimas, o receptūra pakito – iš ekstrakto buvo
pašalintas kokainas.
Diskusijos apie tai, kad kokainas galėtų būti vartojamas medicinoje, netyla
iki šiol.
Kai aš buvau jaunas, garbanotas, lieknas ir sovietiniais laikais studijavau
mediciną, mums buvo siūlomas Michailo Maškovskio farmakologijos vadovėlis.
Tais laikais kokaino hidrochloridas (2 proc.) buvo vartojamas vietiniam
nuskausminimui, net visų rūšių lidokainas gaminamas iš kokaino. Manau,
išauš diena, kai istorijos ratas apsisuks ir žmonės pamatys, kad kokainas yra
unikalus preparatas. Niekas negali paneigti, kad pats baisiausias narkotikas
kokainas vėl galės būti plačiau taikomas medicinoje.
Iš dešimties medikamentų, tapusių
narkotikais, kuriais pasaulyje dažniausiai …
piktnaudžiaujama, antrą garbingą vietą
užima diacetilmorfinas. Tai patentuoto Dabar jau daugelis užmiršo, kad
medikamento heroino pavadinimas. 1906- kokakolos etiketėje kadaise buvo
aisiais heroiną patentavo vokiečių bendrovė įspėjamasis užrašas, jog šį gėrimą
„Bayer“, tai buvo padaryta po kelių savaičių, reikia saugoti nuo vaikų ir gerti tik
kai buvo patentuotas garsusis aspirinas. paskirtą gydytojo.
Kodėl diacetilmorfinui buvo sugalvotas
toks pavadinimas? Tai – opioidas. Buvo
…
tikimasi, kad heroinas padės kovoti su to
amžiaus rykšte – morfinizmu. Morfinas, taip pat gaminamas iš opijaus, buvo
sukurtas kaip vaistas nuo nemigos. Daugelį žmonių tai smarkiai įklampino.
Tiesa, ne iš karto paaiškėjo, kad vartojant morfijų išsivysto priklausomybė.
Anglijos karalienė Viktorija, garsėjusi griežtu požiūriu į gyvenimą, tapo
didžiausia prekiautoja narkotikais per visą žmonijos istoriją. XIX amžiuje kilo
du opijaus karai tarp Anglijos ir Kinijos (1840–1842 ir 1856–1858 metais), o iki XX
amžiaus pabaigos Honkongas buvo Anglijos kolonija Kinijoje. Taip atsitiko dėl
opijaus.
Iki XVII amžiaus opijus, kurio veiklioji medžiaga yra morfinas, buvo
vartojamas tik kaip skausmą malšinanti priemonė. Nors buvo žinoma, kad
opijus veikia nervų sistemą ir suteikia malonų svaigulį, nebuvo mados juo
piktnaudžiauti.
Kinija iš Indijos įsiveždavo daug opijaus.
Kai Kinijoje paplito mada svaigintis opijumi, …
viena britų bendrovė, auginusi aguonas
Bengalijoje, labai greitai suprato, kaip gali Anglijos karalienė Viktorija,
užsidirbti, ir ėmė laivais plukdyti opijų. garsėjusi griežtu požiūriu į
Prekyba puikiai sekėsi, opijus buvo gyvenimą, tapo didžiausia
keičiamas į arbatą ir šilką. prekiautoja narkotikais per visą
žmonijos istoriją.
 Kadangi anglų pirkliai užtvindė Kiniją
morfinu, o kinai atsisakė juo prekiauti, nes
…
vietos valdžia draudė šią prekybą, kilo
nemenka sumaištis. 1820 metais Kinijos vyriausybė uždraudė įvežti opijų. O tai
tik paskatino šešėlinę prekybą. Aliejinės aguonos buvo auginamos Vest Indijoje,
todėl anglai siekė žūtbūt kam nors parduoti opijų, nenorėdami prarasti pelno.
1839 metais Kinija ketino sunaikinti apie 20 tūkstančių dėžių opijaus. Anglams
trūko kantrybė – toks kiekis opijaus kainavo apie keletą milijonų svarų. Anglų
karo laivai apšaudė Kinijos miestus. 1842 metais Kinija galiausiai nusileido ir
sutiko per metus pirkti ne mažiau kaip 40 laivų opijaus, o Honkongas atiteko
Anglijai. Karalienė Viktorija mąstė kaip šiuolaikinis verslininkas, jos sandoriai
buvo skaičiuojami laivais.
Kai 1853 metais škotų gydytojas Alexanderis Woodas sukūrė medicininį
švirkštą, tikriausiai nė nemanė, kad jo išradimas taps didžiausia dovana
intraveninių narkotikų vartotojams. Tais laikais morfinas buvo vienintelis
vaistas, išskiriamas iš augalų. Šis medikamentas buvo pavadintas graikų miego
dievo Hipno sūnaus Morfėjo garbei. A. Woodas sugalvojo, kaip leisti morfiną į
skausmingas vietas. Tokį vaistą jis leido savo mylimai žmonai. Ji tapo pirmąja
pasaulyje nuo morfijaus priklausoma vartotoja. Sakyčiau, sutuoktinio valia ši
moteris tapo pirmąja pasaulyje nuo opioidų priklausoma narkomane.
O heroinas buvo vertinamas kaip saugus, manyta, kad pripratimo tikimybė
maža. Kūrėjų lūkesčius išdavė ir šio preparato pavadinimas heroinas – neva jam
galias suteikė patys dievai. Kadangi morfiną reikėjo kuo greičiau išstumti iš
rinkos, heroinas atliko šią užduotį tobulai. Galėtume palyginti šią kovą su
samanės ir lengvo alaus akistata. Morfinizmas, kaip reiškinys, baigėsi tą pačią
dieną, bet atsirado priklausomybė nuo heroino. Bėgdami nuo vilko chemikai
užšoko ne ant meškos, o dar blogiau – ant šešių dinozaurų, nors tikslas buvo
geras – pabėgti nuo vilko. Morfinistų vietą užėmė heroinistai.
Iki šiol Lietuvoje heroinas yra vienas
pagrindinių narkotikų. Ar tai rodo, kad …
mūsų šalies narkomanai prakuto? Ne, turiu
nuvilti, heroinas pastaruoju metu taip Kai 1853 metais škotų gydytojas
atpigęs, kad net šlykštu. Kokaino nusipirkti Alexanderis Woodas sukūrė
sugeba net mūsų moksleiviai, nes jis nėra medicininį švirkštą, tikriausiai nė
toks brangus kaip prieš penkerius metus. nemanė, kad jo išradimas taps
Pasiūla formuoja paklausą, o paklausa – didžiausia dovana intraveninių
kainą. Taip sukasi užburtas ratas. narkotikų vartotojams.
Kuo ypatingas heroinas? Šis
medikamentas niekada nebuvo nulipęs nuo …
vaistų scenos. Iki šiol Didžiojoje Britanijoje
preparatas diamorfinas naudojamas cezario pjūvio operacijoms nuskausminti.
Receptiniai opioidai sukelia kur kas daugiau mirčių negu narkotikai.
Pastarąjį dešimtmetį JAV populiariausias receptinis vaistas yra oksikodono
hidrochloridas, skiriamas nuo skausmo. Neatsitiktinai garsiojo televizijos
serialo „Daktaras Hausas“ pagrindinis herojus dažnai vagia vikodino tabletes iš
savo pacientų.
Šie vaistai idealiai malšina skausmą, nors tai nėra svarbiausia žmonėms,
sergantiems priklausomybės liga. JAV ir Australijoje šis preparatas seniai
pralenkęs kokainą ir heroiną pagal sukeliamų mirčių skaičių. Vikodino
nesunku įsigyti, pakanka gauti receptą. Kai vienoje JAV valstijoje žmogui
nepavyksta įtikinti gydytojo išrašyti vikodino, jis keliauja į kaimyninę valstiją.
Milžiniška receptinių opioidų paklausa
yra didžiausias JAV sveikatos draudimo …
bendrovių rūpestis, nes pinigai keliauja
farmacijos bendrovėms, o už tai moka Iki šiol Lietuvoje heroinas yra
privatūs draudikai. Todėl nenustebau, kai vienas pagrindinių narkotikų. Ar tai
atvykęs į Lietuvą vienas amerikietis kreipėsi rodo, kad mūsų šalies narkomanai
pagalbos į mus, norėdamas atsikratyti prakuto? Ne, turiu nuvilti, heroinas
priklausomybės, jos priežastis – receptinis pastaruoju metu tiek atpigęs, kad
opioidas oksikodonas, registruotas mūsų net šlykštu.
šalyje. Jis čia atvyko planinės detoksikacijos,
ir ji buvo sėkmingai atlikta.
…
Vaistų vartojimas susijęs su kultūra,
aplinka, kurioje vyrauja tam tikros vertybės ir elgesio normos. Kartą gydėme
vieną nuo opioidų priklausomą pacientą iš Visagino. Vyras gyrėsi, kad
tramadolio gali įsigyti be recepto. Lietuvoje sugriežtinus tramadolio receptų
išrašymą ir įvedus giežtą atskaitomybę, per pastaruosius trejus metus smarkiai
sumažėjo šio preparato įvežimas į šalį. Galime daryti prielaidą, kad didžioji šio
preparato dalis buvo vartojama ne pagal paskirtį, o piktnaudžiaujant.

Kai kuriose šalyse pastarąjį dešimtmetį receptiniai opioidai jau išstūmė

 Kai kuriose šalyse pastarąjį dešimtmetį receptiniai opioidai jau išstūmė
heroiną. Taip atsitiko JAV ir Australijoje. Neabejoju, kad tokia tendencija
pasieks ir Lietuvą, vadinasi, narkotinės medžiagos bus dar lengviau
prieinamos, o riboti jų vartojimą bus dar sunkiau.
Opioidais piktnaudžiauja ne tik pavieniai žmonės. Kai kurios valstybės net
sugeba pasigaminti iš jų mirtiną ginklą. 2002-ųjų spalio 23 dieną 40 teroristų
įsiveržė į Maskvos teatrą, kur buvo rodomas populiarus miuziklas „Nord–Ost“.
Ginkluoti čečėnų teroristai paėmė įkaitais 912 žmonių – artistų ir žiūrovų. Tris
paras buvo laikomi įkaitai, paskui specialiosios tarnybos pradėjo puolimą. Iki
ausų ginkluoti teroristai nesugebėjo paleisti nė vieno šūvio, o apsijuosusios
sprogmenimis jaunos moterys nespėjo paspausti mygtuko ir susprogdinti salės.
Vaduojant įkaitus žuvo 130 civilių. Kodėl? Kokias dujas Rusijos specialiosios
tarnybos paleido teatro ventiliacijos vamzdžiais? Tokiu žaibišku poveikiu
pasižymi nebent opioidai, tačiau jie nėra lakūs, todėl skiriami tabletėmis arba
švirkščiami injekcijomis.
Rusų specialiųjų tarnybų paslaptį atskleidė vokiečių profesorius Thomas
Zilkeris – ne tik puikus toksikologas, bet ir didelis meno gerbėjas. Jis atliko
tyrimus. Dviejų išgyvenusių „Nord–Ost“ tragediją moterų tyrimų rezultatai
parodė, kad įkaitai buvo vaduojami naudojant opioidą 3-metilfentanilį. Kadangi
man teko bendrauti su šiuo profesoriumi, žinau visą istoriją iš pirmų lūpų.
Vėliau rusai prisipažino, kad prieš teroristus naudojo dujas „Kolokol-1“. 3-
metilfentanilis yra skysta medžiaga. Kad ji pasidarytų laki, turėjo būti dar viena
cheminė medžiaga, toks specialus nešėjas. Toks derinys ligoninėje būtų
anesteziologo svajonė. O rusų specialiosios tarnybos naudojo jį kaip tobulą
cheminį ginklą.
Pasaulio naujienų agentūros pranešė, kad nepriklausomi JAV ekspertai
patvirtino – „Nord–Ost“ tragedijos įkaitai žuvo perdozavę dujų, kurių viena
sudedamoji dalis yra fentanilis – opioidinis analgetikas, naudojamas
anestezijoje. Atliekant sudėtingas galvos smegenų operacijas ši medžiaga
naudojama, kai reikia, kad žmogus liktų sąmoningas.
Nukentėjusiuosius nuo cheminio ginklo buvo galima išgelbėti, tinkamai
organizavus skubiąją pagalbą. Nors dujos „Kolokol-1“ veikia žaibiškai,
nukentėjusiojo kvėpavimas galutinai sustoja tik po kokių dešimties ar
penkiolikos minučių, tereikia nedelsiant suleisti priešnuodžių. Tačiau
gelbėtojai nežinojo paslaptingų dujų sudėties, nebuvo pasirūpinta
priešnuodžiais, todėl visus nukentėjusius žmones buvo stengiamasi nugabenti į
ligoninę.
3-metilfentanilis farmacininkams gerai
žinoma medžiaga. Ji buvo sukurta …
anuometiniame Leningrade. Kai 1988-aisiais
buvau mėnesiui pašauktas į sovietų armijos Riba tarp medikamento ir nuodo
mokymus, mums visiems buvo įteikta kario yra tokia siaura, kad iš esmės sunku
vaistinėlė, o joje – priešnuodis naloksonas, apibrėžti, kas yra narkotikų
skiriamas apsinuodijus opioidais. Vadinasi, vartotojas.
tuometinėje Sovietų Sąjungoje daugiau nei
prieš du dešimtmečius buvo sukurtas …
cheminis ginklas, naudojant opioidus.
Neabejoju, kad jau tada sovietų kariškiai turėjo tobulą cheminį ginklą 3-
metilfentanilį, o praktiškai išbandė jį gerokai vėliau.
Sintetinis opioidas fentanilis – iki šiol pasaulyje viena populiariausių
svaiginimosi medžiagų, kelianti daugiausia rūpesčių. Pavyzdžiui, Estijoje jis
užėmė heroino vietą ir sukėlė didžiulę mirčių bangą. Europos Sąjungos
narkotikų stebėsenos agentūros (EMCDDA) direktorius Wolfgangas Götzas
pripažino, kad daugelio tradicinių narkotinių medžiagų, tokių kaip heroinas ar
kanapės, vartojimas netgi mažėja. Tačiau jas keičia sintetiniai pakaitalai –
neteisėtai pagamintos ar iš medicininių šaltinių gautos medžiagos.
Riba tarp medikamento ir nuodo yra tokia siaura, kad iš esmės sunku
apibrėžti, kas yra narkotikų vartotojas. Receptiniai opioidai Lietuvoje – dar tik
ateities problema, o nuo sovietinių metų populiarūs medikamentai
valokordinas, korvalolis yra tiesiog nesusipratimas, nes tai – barbitūratai,
maišomi su alkoholiu. Barbitūratai ir alkoholis – dvi slopinamosios medžiagos,
kurias sujungti į vieną derinį sugebėjo tik gabūs farmacininkai. Po tris lašelius
ant cukraus – tiek valokardino ar korvalolio išgerdavo kai kurios močiutės. Bet
kai kas per dieną įsigudrindavo išgerti po tris ar penkis buteliukus šių lašų, o tai
– sunkus apsinuodijimas.
Korvalolis netinka gydyti širdies ir kraujagyslių ligas. Pagrindinė šio maisto
papildo sudedamoji dalis – fenobarbitalis – sakyčiau, morališkai pasenusi.
Šiuolaikinėje medicinoje fenobarbitalis vartojamas tik kaip antraeilis
medikamentas gydyti kai kurių rūšių epilepsiją. Šį preparatą vartojant nuo
nemigos, miegas pailgėja, tačiau blogėja jo kokybė, todėl žmogus nepailsi.
Korvalolio lašais ginantis nuo nerimo, dažnai jaučiamas mieguistumas. Šiais
laikais fenobarbitalį ir panašiai veikiančius preparatus pakeitė benzodiazepinai
(diazepamas, oksazepamas, nitrazepamas).
Barbitūratai – vieni pavojingiausių vaistų, sukeliančių priklausomybę. Jie
slopina centrinę nervų sistemą, nuo didesnių dozių kyla apatija, mieguistumas,
tingumas.
Iki 1965-ųjų barbitūratai buvo pagrindiniai raminamieji preparatai. Nors jie
toksiški, visame pasaulyje buvo pardavinėjami kaip pagrindiniai vaistai nuo
nemigos, tik vėliau atsirado benzodiazepinai. Barbitūratų lengva perdozuoti, o
perdozavus gresia mirtis. Dėl barbitūratų kylanti abstinencija yra viena
siaubingiausių – žmogų gali kamuoti keliasdešimt traukulių priepuolių per
dieną.
Legendinė Holivudo aktorė Marilyn Monroe, būdama 36-erių, mirė
apsinuodijusi pentobarbitaliu. Tai atsitiko 1962 metais. Talentinga popkultūros
dievaitė buvo priklausoma nuo barbitūratų.
2009 metais vaistų auka tapo ir popkaraliumi tituluojamas amerikiečių
dainininkas, šokėjas Michelas Jacksonas. Jis apsinuodijo anestetiku propofoliu.
M. Jacksonas prarado sąmonę savo namuose Los Andžele. Atvykus medikams,
jis buvo skubiai reanimuotas. 51 metų M. Jacksoną ištiko koma ir jis mirė
nespėjus jo nugabenti į ligoninę. Po skrodimo nustatyta dainininko mirties
priežastis – apsinuodijimas įvairiais anestetikais.
Propofolio įvairiais terapiniais tikslais
gydytojai skiria savo pacientams kone …
kasdien. Tai – puikus, sakyčiau, tobulas
slopinamasis medikamentas. M. Jacksono Barbitūratai – vieni
gydytojas skyrė jam šio vaisto nuo nemigos. pavojingiausių vaistų, sukeliančių
Gydytojas pasirinko lengviausią kelią. Jis priklausomybę.
žinojo, kuo rizikuoja. Už šias paslaugas jam
buvo sumokėta, tai – dar blogiau. Deja,
…
privačios medicinos atstovai ne visada
įvertina apsinuodijimo vaistais pavojų. M. Jacksonas leidosi keliasdešimt
ampulių per dieną, o leisti tokius stiprius slopinamuosius vaistus namų
sąlygomis gali tik neatsakingas specialistas, nes būtina medicinos įranga
pacientui stebėti. Priešingu atveju kyla grėsmė gyvybei.

12 rūšių vaistinių preparatų – tiek rado policijos pareigūnai, 2012 metų

 12 rūšių vaistinių preparatų – tiek rado policijos pareigūnai, 2012 metų
vasarį iškviesti į viešbučio „Beverly Hilton“ kambarį. Ten vonioje prigėrė 48
metų amerikiečių dainininkė Whitney Houston, nors vandens į vonią buvo
prileista ne daugiau kaip 30 centimetrų. Tyrimai parodė, kad dainininkė vartojo
kokainą, trankviliantus ir kitus medikamentus. Niekas negalėjo jos priversti
gydytis, nors JAV įteisinta bausmės pakeitimo gydymu praktika.
Dar 2002 metais duodama interviu ABC televizijos kanalui W. Houston
prisipažino, kad kartais vartoja kokainą, tabletes, marihuaną ir alkoholį:
„Niekas neverčia manęs daryti to, ko aš nenoriu, tai mano pačios sprendimas.
Didžiausias velnias esu aš pati. Aš sau geriausia draugė ir didžiausias priešas.“
Todėl išvada dėl W. Houston nelaimingo atsitikimo vonioje toksikologų
nenustebino. Jos mirties priežastis – nuskendimas, jį lėmė nuolatinis kokaino
vartojimas ir koronarinė širdies liga – dėl aterosklerozės arterijų spindis
susiaurėjo 60 procentų.
Nuo 1965-ųjų visame pasaulyje smarkiai išpopuliarėjo benzodiazepinai. Jie
saugesni nei barbitūratai, yra labai universalūs, nes gali būti vartojami kaip
raminamieji, migdomieji, traukulius slopinantys vaistai. Jie taip pat padeda
mažinti raumenų tonusą. Bet čia slypi ir daug pavojų. Tokie vaistai yra pigūs, jų
galima įsigyti juodojoje rinkoje. Ilgainiui vartojant reikia vis didesnių dozių,
nes auga organizmo tolerancija.
Ši grupė vaistų Amerikoje ir Skandinavijoje išstūmė narkotikus iš
medikamentų, kuriais labiausiai piktnaudžiaujama, sąrašo pirmųjų pozicijų.
Lietuvoje benzodiazepinų vartojimas taip pat didėja, nors daugeliui tai
neatrodo didelė bėda. Gauti receptą nėra sunku, nes nėra griežtos apskaitos. Jei
gydytojas nori atsikratyti sudirgusio paciento, mielai išrašo receptą, ir
konsultacija baigta.
Aš nenuolaidžiauju pacientams, benzodiazepino recepto iš manęs lengvai
negausi, galiu drąsiai pacientui pasakyti: „Jūs esate priklausomas nuo vaistų.“
Jei kas nors pametė receptą, aš nepadėsiu. Piktnaudžiavimas benzodiazepinais
dažniausiai yra moterų bėda. Organizmo tolerancija šiems medikamentams vis
didėja, dėl to kyla grėsmė perdozuoti. Vieną dieną vaistai ramina, o kitą jau
sukelia nerimą, dirglumą ir nemigą. Žmogus gali ryti tabletes saujomis, bet
ramaus miego vis tiek nebus. Kadangi Lietuvoje labai nepasitikima medikais,
pas mus klesti savigyda, žmonės mėgsta gydytis patys, manydami, kad geriau
žino, kiek ir kokių tablečių jiems reikia.

Pavyzdžiui, klonazepamas JAV yra skiriamas tik nuo sunkios epilepsijos, o

 Pavyzdžiui, klonazepamas JAV yra skiriamas tik nuo sunkios epilepsijos, o
pas mus Lietuvoje šiuo medikamentu maitinasi visi, kas netingi. Diazepamo
tabletes narkomanai maišo su heroinu ir leidžiasi – tai vadinama „kvailio
uždanga“.
Lietuvoje išpopuliarėjo dar vienas derinys – dieną alkoholis, o einant miegoti
– raminamųjų tabletė. Taip norima išvengti ankstyvo rytinio prabudimo. Aš
tokį derinį vadinu girtais vaistais. Žmogus žino, kad, norint pakelti nuotaiką,
reikia išgerti degtinės, o norint nusiraminti – nuryti tabletę. Toks ciklas gali
tęstis ištisus metus, kol būklė tampa nekontroliuojama. Tada gali prasidėti
traukuliai, psichozė.
Kai skiriu vaistų nuo alkoholio priklausomybės, dažnai manęs ligoniai
teiraujasi, ar jie neveikia kepenų. Kad degtinė alina kepenis, jiems nesvarbu.
Papasakosiu tipišką piktnaudžiavimo vaistais istoriją. Į traumatologų
rankas moteris pateko dėl traukulių sukelto spontaninio lūžio. Traukuliai ją
ištiko važiuojant taksi į vaistinę, kur ketino įsigyti raminamųjų. Traumatologai
neįstengė jos nuraminti, neveikė net didelės vaistų dozės. Moteris kalbėjo, esą
kasdien jai reikia kelių tablečių, kad galėtų dirbti. Aš, išgėręs net vieną tabletę,
nesugebėčiau ateiti iki savo kabineto, tačiau nuo lūžio kenčianti pacientė
stengėsi tokį mano paaiškinimą paversti juokais. Ji nesuvokė išsivysčiusios
priklausomybės nuo vaistų, netgi pyko, kol man pavyko įrodyti, kad ji neteisi.
Kurį laiką moteris tikino, kad blogai jaučiasi dėl streso ir nemigos. Kad būklė
pablogėjo nuo vaistų, ji net nenorėjo girdėti. Nesunku paaiškinti, kodėl žmogus
atkakliai neigia mintį apie priklausomybę nuo vaistų. Kai žmogus padaugina
alkoholio, visi tai mato, o kai įninka į vaistus, atrodo, nieko baisaus – juk vaistai
gydo, o ne kenkia.
Kodėl taip atsitinka? Nežinau, nerašau romanų, nesėdžiu kartu su ligoniu ir
neverkiu, tik primenu: „Sveikata – jūsų rankose, galiu padėti, jei šioje palatoje
esantys jūsų artimieji privers jus gydytis, nes pats jūs nenorite.“ Man smagiau
padėti, o ne išgirsti dar vieną liūdną istoriją. Aš sakau: „Pasakokite liūdnas
istorijas tiems, kurie jūsų klauso, o aš to nedarysiu.“
Pacientas, jo artimieji, draugai – niekas nenori atskleisti savo paslapčių, kiek
ir kokių vaistų ar narkotinių medžiagų vartojo. Kiekviena liga – mįslė, žmogaus
organizmas irgi slepia simptomus, reikia daug įžvalgumo ir kūrybiškumo, kad
suprastum, kas iš tikrųjų atsitiko.

Kai farmacijos bendrovės pastebėjo, kad

 Kai farmacijos bendrovės pastebėjo, kad
benzodiazepinai sukelia priklausomybę ir …
kaip migdomieji negali būti ilgai vartojami,
rado išeitį – ZET hipnotikai veikė panašiai Lietuvoje išpopuliarėjo dar vienas
kaip benzodiazepinai, jie buvo vertinami derinys – dieną alkoholis, o einant
kaip saugumo etalonas. Taip ir buvo, kol miegoti – raminamųjų tabletė. Aš
paaiškėjo, kad jie sukelia agresiją, mintis tokį derinį vadinu girtais vaistais.
apie savižudybę. Tada buvo nutarta riboti jų
vartojimo laiką – ne daugiau kaip mėnesį – ir
…
skirti esant lengviems miego sutrikimams.
Bet lietuviams sunku laikytis vaistų lapelyje parašytos instrukcijos.
Nėra saugių vaistų. O mes esame unikali tauta, nes dauguma pasaulio
žmonių vartoja vaistus tam, kad nebūtų blogai, o lietuviai – kad būtų dar geriau.
Kitų šalių gyventojai tiki, kad vaistai padeda nugalėti blogį, o lietuviai – kad
vaistai gali kurti gėrį. Daugiau vaistų – daugiau sveikatos.
Tarp jaunimo sparčiai populiarėjantis amfetaminas – gerai žinomas
preparatas, susintetintas gydyti bronchų astmą. XX amžiuje pradėtas vartoti
nuo narkolepsijos. Jei vaiką kamuoja tikas, jei jis timpčioja lūpą, skirdavo
amfetamino ir viskas būdavo gerai. Tai šviesioji amfetamino istorijos pusė.
Amfetaminas priklauso psichostimuliatorių grupei. Ši grupė pasižymi tuo, kad
ne tik ramina nervų sistemą, bet ir sukelia motorinį sujaudinimą, galintį
pasireikšti nevalingais judesiais.
Ilgą laiką amfetaminas buvo liaupsinamas kaip vaistas nuo visų ligų. Kai
buvo pastebėta, kad amfetaminas mažina miego poreikį, suteikia budrumo,
skatina nemotyvuotą drąsą, juo susidomėjo karo pramonė. Antrojo pasaulinio
karo metais šis preparatas buvo naudojamas abiejose apkasų pusėse.
Pavyzdžiui, iš Sąjungininkų pasižymėjo britai – kovinei dvasiai stiprinti buvo
pagaminta 72 milijonai amfetamino tablečių. O amfetamino vartojimo
čempionai buvo japonai. Kamikadzių lėktuvėliai net neturėjo nusileidimo
mechanizmo, taigi lakūnai žinodavo, kad jiems skirta žūti. Kad labiau mylėtų
imperatorių ir nedrebindami kinkų galėtų už jį guldyti galvą, japonų lakūnai
gaudavo amfetamino.
Pagal veikimo mechanizmą amfetaminas
panašus į centrinę nervų sistemą …
veikiančius preparatus, ypač antidepresantų
grupę. Amfetaminas didina Kai skiriu vaistų nuo alkoholio
neuromediatorių kiekį sinapsėse. Skirtingai priklausomybės, dažnai manęs
nei kiti vaistai, neveikia pavienių ligoniai teiraujasi, ar jie neveikia
mediatorių, vadinasi, veikia visus iš karto. kepenų. Kad degtinė alina kepenis,
Vartojant amfetaminą neįmanoma išvengti jiems nesvarbu.
šalutinio poveikio – haliucinacijų. Dažnai
pradeda smarkiau plakti širdis, pakyla
…
kraujospūdis ir temperatūra. Medicinos
literatūroje aprašyti amfetamino sukelti traukuliai, sąmonės praradimas, koma,
netgi mirtys. Kodėl taip atsitinka?
Tyrimai, kuriuos atliko amerikiečių mokslininkai, eksperimentuodami su
beždžionėmis ir darydami galvos smegenų pozitronų emisijos tomogramą,
išsklaidė daug abejonių – buvo nustatyta, kad amfetaminas ardo smegenų
ląsteles. Dešimt dienų beždžionėms buvo duodama amfetamino. Po mėnesio
dar kartą atlikus galvos smegenų pozitronų emisijos tomogramą, smegenų
aktyvumas buvo beveik išnykęs. Praėjus pusmečiui, metams, netgi
septyneriems metams, beždžionių smegenų aktyvumas nesiekė tokio lygio,
koks buvo prieš tyrimą, kol stebimi primatai nebuvo gavę amfetamino.
Šie faktai rodo, kad amfetaminas negrįžtamai žaloja smegenis. Šį preparatą
vartojantys žmonės tampa agresyvūs, keičiasi jų asmenybė, jiems sunkiau
kontroliuoti pasąmoninius impulsus, jie dažnai įsivelia į konfliktus, į daugelį
dalykų reaguoja rizikuodami sveikata, netgi gyvybe. Neretai tokius žmones
apsėda persekiojimo manija, jie visur įžvelgia sąmokslą. Tipiškas pavyzdys –
amfetaminu ir metamfetaminu piktnaudžiavęs Adolfas Hitleris.
Kita vertus, amfetaminas iki šiol
sėkmingai taikomas medicinoje. Pavyzdžiui, …
JAV ir kitose šalyse amfetaminu gydomi
hiperaktyvūs vaikai. Tokiems vaikams keblu Kiekviena liga – mįslė, žmogaus
sutelkti dėmesį, jie blogai mokosi, negali organizmas irgi slepia simptomus,
nustygti vienoje. Pradėjus gydymą reikia daug įžvalgumo ir
psichostimuliatoriais gerėja hiperaktyvių kūrybiškumo, kad suprastum, kas iš
vaikų mokymosi rezultatai. JAV vaistų ir tikrųjų atsitiko.
maisto agentūra (FDA) yra įregistravusi 5
amfetamino rūšis, o viena iš jų – ritalinas –
…
registruota ir Europos vaistų agentūroje.
Vadinasi, amfetaminas tampa narkotiku tik tada, kai juo piktnaudžiaujama, kai
jis vartojamas ne pagal paskirtį.
Kad amfetaminas yra mirtinai pavojingas, liudija 39 metų paciento istorija. Į
ligoninę jis pateko, dėl dusulio ir skausmų krūtinėje. Apimtas panikos, kad
miršta, vyras reikalavo kuo skubiau iškviesti kardiologą. Į medikus jis buvo
kreipęsis ne kartą, prašydamas ieškoti paslaptingos širdies ligos. Per
pastaruosius septynerius metus vyras penkiskart pateko į ligoninę. Vėliau
paaiškėjo, kad net 15 metų jis vartojo įvairius psichostimuliatorius.
Jis buvo įsitikinęs, kad amfetaminas skatina smegenų veiklą. Tai buvo ypač
talentingas ir apsiskaitęs žmogus, ką nors jam įrodyti – beviltiška. Toks
pacientas, susipažinęs su farmakologija ir išmanantis neuromediatorių
veikimo principus, gali išvesti iš kantrybės net patyrusį toksikologą.
Jo vaikystė nebuvo lengva. Dėl dėmesio sutrikimų dar būdamas paauglys
pradėjo vartoti amfetaminą, vėliau išvyko gyventi į JAV, po kurio laiko grįžo į
Lietuvą. „Vieną kartą baigsite labai blogai“, – tokie gydytojų įspėjimai jam
nedarė jokio įspūdžio. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad vyras kvaišinosi ne tik
amfetaminu, bet ir ekstaziu, benzodiazepinais, kurie išrašomi kaip
raminamieji. Norėdami jį išvaduoti iš nerimo, turėjome skirti milžiniškas dozes
propofolio (dėl piktnaudžiavimo šiais vaistais mirė pramogų verslo karalius
Michelas Jacksonas). Tai pavyzdys, kad piktnaudžiaujant psichostimuliatoriais
prireikia arkliškų dozių raminamųjų.
Ką rodo prasidėjęs dusulys ir skausmai krūtinėje? Vartojant amfetaminą
ateina diena, kai žmogui pradeda atrodyti, jog trūksta oro ir jis tuoj uždus. Iš
tiesų deguonies yra daug, sakyčiau, į plaučius patenka pernelyg daug oro.
Atlikite pratimą ir pabandykite giliai kvėpuoti bent tris minutes. Neabejoju,
įsitikinsite, kad tai nėra malonu. Nuo deguonies pertekliaus ir sumažėjusio
anglies dioksido kiekio gali pradėti tinti smegenys, tada norisi dar giliau
įkvėpti. O įkvėpti nėra kur, nes plaučiai perpildyti. Žmogui kyla panika, jis
mano, kad tuoj mirs.
Paprasčiausias būdas padėti tokiam žmogui – stabdyti kvėpavimą, kad
trumpam nustotų alsuoti, tada organizmas savaime persiprogramuos. Tačiau
šis metodas yra sudėtingas ir pavojingas, jį galima taikyti tik ligoninėje.
Ne tik amfetamino vartotojai, bet ir jų artimieji gali klysti. Manęs nestebina
vaikų gailinčios motinos, kurios pačios perka jiems narkotikų. Tačiau man
skaudu, kad net motina nenori suprasti tokiam vaikui gresiančio mirtino
pavojaus.
26-erių vaikinas, gyvenantis viename Rytų Aukštaitijos mieste, pateko į
rajono ligoninę, nes staiga sutriko judesių koordinacija ir dingo kalba – jis
įstengė tik mykti. Artimieji į medikus kreipėsi tik po paros. Jaunuolį
konsultavęs reanimacijos gydytojas diagnozavo insultą, tačiau įtarė, kad tai
nėra įprastas insultas. Vaikinas buvo skubiai atvežtas į Vilnių. Insultas pažeidė
kaktinę smegenų sritį, o tai galėjo sukelti amfetaminas.
Susitikimas su paciento motina virto vos ne konfliktu. Pasiteiravus, ar sūnus
vartojo kokių nors psichostimuliatorių, pedagoge dirbanti moteris nė kiek
nesutriko: „Žinoma, pas mus visi ką nors vartoja, mano sūnus gerai uždirba, jis
gali sau tai leisti, bet vartoja tik kokybiškas medžiagas.“
Vėliau jos akys sužaibavo pykčiu: „Norite man pasakyti, kad nuo geros žolės
ir kokybiško amfetamino mano sūnų galėjo ištikti insultas? Jūs einate
lengviausiu keliu.“ Moteris viską neigė, prasmės su ja diskutuoti buvo ne ką
daugiau nei su mikrobangų krosnele. Mokytoja nieko nenorėjo girdėti. Ji
guodėsi tuo, kad sūnus niekada negeria nė lašo alkoholio, nerūko, ir nuoširdžiai
tikėjo, kad insultą lėmė kitos priežastys. Atsigavęs jaunuolis suprato – jam
nebegalima piktnaudžiauti amfetaminu, o jo motina taip ir liko įsitikinusi, kad
gydytojas kalba nesąmones.
Negalia, sutrikusi kalba, prarastas darbingumas – tokia lengvabūdiškumo
kaina. Dėl amfetamino poveikio netenkama daug skysčių, daug prakaituojama,
todėl tirštėja kraujas. Tai – organizmo dehidratacijos pasekmė. Šio paciento
hemoglobinas buvo labai didelis – net 191 gramas litre, o normalus siekia iki 140.
Sulašinus trūkstamą kiekį skysčių, hemoglobino rodiklis nukrito iki 139 – tarsi
tai būtų kito žmogaus kraujo tyrimas. Pacientas buvo praradęs didelę dalį
skystosios kraujo frakcijos, o tokie dalykai baigiasi insultu, nes kraujo krešulys
sutrikdo smegenų kraujotaką. Blogiausia, kad insultas dažnai palieka pasekmių
visam gyvenimui.
Amfetaminą nesunku sintetinti, lietuviai tai puikiai moka, ne veltui
Europolas priskyrė Lietuvą prie retų ES šalių, kuriose nelegaliu būdu dideliais
kiekiais sintetinami narkotikai. Lietuvoje pagamintas amfetaminas jau dabar
sudaro nemažą dalį Skandinavijos rinkos.
Esu įsitikinęs, kad amfetamino gali pasigaminti aštuntos klasės moksleivis,
jeigu jis šiek tiek domisi chemija. Kartą susilažinau su savo mokytoju, kad
surasiu internete smulkiai aprašytą amfetamino sintezės planą per tris
minutes. Laimėjau, maža to – man pavyko tai padaryti dar greičiau – vos per 1
minutę ir 20 sekundžių. Manau, tai mūsų vaikai jau žino. Didelė amfetamino
paklausa lemia ir didelę pasiūlą, o ši diktuoja kainą. Norint gaminti
metamfetaminą, būtinos kitos žaliavos – prekursoriai. Pavyzdžiui, JAV šiuo
metu nėra lengva įsigyti žemės ūkyje naudojamų trąšų. Kita vertus, reikia ir
kitokio išsilavinimo chemijos srityje.
Vartojant psichostimuliatorius, kad ir
kokia būtų jų cheminė sudėtis, siekiama …
vienintelio tikslo – dopamino koncentracijos
šuolio. Tai lemia pakylėtą būseną ir Mes esame unikali tauta, nes
neįprastus pojūčius. Eksperimentuojant su dauguma pasaulio žmonių vartoja
pelėmis, buvo matuojamas dopamino šuolis vaistus tam, kad nebūtų blogai, o
ir taikomi įvairūs dirgikliai – pavyzdžiui, lietuviai – kad būtų dar geriau.
maistas ir seksas didina dopamino šuolį
pusantro ar du kartus. O maisto negavusių ir
…
neragavusių sekso pelių smegenyse
dopamino koncentracija yra keliskart mažesnė. Galima daryti prielaidą, kad
nuo gero maisto ir sekso žmogaus savijauta taip pat pagerėja keliskart.
Nikotinas pelėms taip pat sukėlė dukart didesnį dopamino šuolį, todėl
galima teigti, kad tokia euforija prilygsta maisto ar sekso sukeltai palaimai.
Alkoholis eksperimentines peles veikė panašiai, amfetaminas sukėlė triskart
didesnę dopamino koncentraciją nei koks nors fiziologinis dirgiklis. O
metamfetaminas dopamino šuolį didina 12 kartų.
Ką tai reiškia? Įsiminiau vieno paciento žodžius. Jį sutikau maždaug 1995-
aisiais. Šis žmogus buvo įklimpęs į heroiną. Norėdamas jį įtikinti, kad liautųsi
vartoti, pasakiau: „Geduli, atleisk už šiurkštumą, bet tu prarandi viską, prarandi
moteris.“ Tai tiesa, nes vartojant heroiną silpsta lytinis potraukis. Bet tai mano
paciento nė kiek neišgąsdino. Kiek patylėjęs jis atsakė: „Daktare, bet jūs
nežinote, ką aš gaunu.“ Tada man jo žodžiai pasirodė kvaili, nes Gedulis atrodė
baisiai – visas žaizdotas, vos galėjo paeiti.
Paskaitęs apie minėtus eksperimentus
supratau, kad už naują patirtį toks žmogus …
gali atiduoti viską, net gyvybę.
Esu įsitikinęs, kad amfetamino
gali pasigaminti aštuntos klasės
Iki šiol nėra nieko siaubingesnio už
 Iki šiol nėra nieko siaubingesnio už moksleivis, jeigu jis šiek tiek domisi
metamfetaminą. Dažnai pakanka vienos chemija.
metamfetamino dozės, kad žmogus
užsikabintų – tikimybė, kad pirmą kartą jo …
pavartojęs žmogus taps priklausomas, iš
visų narkotinių medžiagų didžiausia.
Metamfetaminas pakeitė žmonijos istoriją. Prasidėjus Antrajam
pasauliniam karui Adolfas Hitleris švirkšdavosi metamfetamino injekcijų.
Galbūt todėl jam nieko nereiškė žmogaus gyvybė, jis buvo apimtas didybės
manijos pertvarkyti visą pasaulį. Neseniai paskelbti vokiečių rašytojo Heinricho
Böllio, pokariu tapusio Nobelio premijos laureatu, laiškai atskleidė daug karčios
tiesos apie nacių karių kasdienybę apkasuose ir prie fronto linijos. Vokiečių
savaitraštis „Der Spiegel“ publikavo Reichui tarnavusio 22-ejų H. Böllio laiškų
ištraukas. Paaiškėjo, kad nacių budrumą palaikydavo metamfetamino tabletės.
1939-ųjų lapkričio 9-ąją, atsidūręs okupuotoje Lenkijoje, būsimasis rašytojas
neslėpė nuo tėvų, gyvenančių Kelne, kad jam sunku. „Mieli tėvai, broliai ir
seserys, aš tikiuosi, jūs suprasite, kad galiu rašyti jums kas dvi ar keturias
dienas. Rašau norėdamas pirmiausia jūsų paprašyti pervitino“, – lyg pagalbos
šauksmas nuaidėjo jaunojo H. Böllio laiške.
Po pusmečio, 1940-ųjų gegužės 20-ąją, jaunas karys vėl sutrikęs rašė tėvams:
„Galbūt jūs galėtumėte gauti šiek tiek daugiau pervitino, kad būtų atsargų?“
Apie pervitiną H. Böllis užsiminė ne viename savo laiške. Šio preparato poveikis
prilygsta keliems litrams stiprios kavos.
Pervitinas buvo tarsi laimės piliulė,
vokiečių karo medikai vien nuo 1940-ųjų …
balandžio iki liepos išdalijo savo kariams
daugiau nei 35 milijonus pervitino ir izofano Dažnai pakanka vienos
tablečių, kurių veiklioji medžiaga metamfetamino dozės, kad žmogus
metamfetaminas. Iš pradžių šie užsikabintų – tikimybė, kad pirmą
medikamentai slopina nuovargį, padeda kartą jo pavartojęs žmogus taps
žvaliau jaustis. Bėda ta, kad tabletės sukelia priklausomas, iš visų narkotinių
ir daug nemalonių potyrių. Vokiečių kariai medžiagų didžiausia.
ne veltui skundėsi galvos skausmais,
depresija, prakaitavimu, net …
haliucinacijomis. Ne paslaptis, kad
prasidėjus širdies nepakankamumui narkotikai paankstindavo karių mirtį, kai
kuriems sukeldavo psichozę – neištvėrę įtampos kariai paleisdavo sau kulką į
galvą.
Metamfetamino sukelta psichozė gali ištikti ne tik apkasuose, bet ir taikiu
metu, kai pabūklai tyli. JAV atlikti tyrimai rodo, kad ginkluoti išpuoliai vaikų
darželiuose ar mokyklose itin dažnai susiję su psichostimuliatorių vartojimu.
Kur kas didesnė tikimybė, kad toks asmuo griebsis šautuvo, nes manys, kad
taikosi į velnius. Ir tik vėliau paaiškėja, kad tie velniai – nekalti kaimynai, gatvės
praeiviai ar net vaikai.
Psichostimuliatorių veikimo principas nėra sudėtingas – jų tikslas neleisti
sinapsėse išsiskyrusiems neuromediatoriams – nesvarbu, ar tai būtų
serotoninas, dopaminas ar noradrenalinas – grįžti į presinapsinį neuroną.
Psichostimuliatoriai stabdo šį procesą, todėl nervinis impulsas plinta toliau.
Kas vyksta smegenyse? Pateiksiu pavyzdį iš istorijos. Kai Leninas darė
revoliuciją, kai kuriems atrodė – prasideda nauja era. Bolševikų vadas buvo
dosnus, leido grobstyti grūdų sandėlius, kurį laiką visiems buvo puiku – kas
norėjo, galėjo pasivogti grūdų, o kas nors netgi pasipelnyti. Vėliau užklupo
badas.
Panaši situacija būna vartojant
psichostimuliatorius. O metamfetaminas, …
skirtingai nei kokainas, kuris taip pat yra
psichostimuliatorius, ne tik neleidžia JAV atlikti tyrimai rodo, kad
sugrįžti išsiskyrusiems neuromediatoriams, ginkluoti išpuoliai vaikų darželiuose
bet ir užremia visas grūdų sandėlio duris, ar mokyklose itin dažnai susiję su
kad neuromediatoriai nepakliūtų atgal. psichostimuliatorių vartojimu.
Tokiu atveju dopamino koncentracijos
šuoliai būna dar didesni. Ilgainiui atsėlina
…
badas, bet kam tai rūpi?
Metamfetamino vartotojai miršta jauni, bet jų išvaizda prieš mirtį būna
neatpažįstamai pasikeitusi. Be priverstinio gydymo iš esmės neįmanoma padėti
tokiems žmonėms. Jie tampa vaikščiojančiais lavonais.
Metamfetaminas nualina organizmą, žmogus praranda apetitą, jį kankina
nemiga, išsivysto psichozė. Pradėję vartoti metamfetaminą žmonės retai
ištempia daugiau kaip 10 metų. Nežinau, kodėl jie pajunta jėgų antplūdį – juos
traukia erdvės, dangaus šviesa, jie nutaria galintys skraidyti, todėl dažnai
gyvenimą baigia šuoliu nuo namo stogo ar tilto atramos. Tokia savižudybė itin
būdinga žmonėms, įnikusiems į metamfetaminą.
Kaip greitai įmanoma nuriedėti nuo Olimpo kalno iki kloakos, rodo 23 metų
vaikino patirtis. Gabus lietuvis dėl metamfetamino prarado visus savo
gebėjimus. Išvykęs mokytis į JAV, jis susidomėjo internetu platinamais
narkotikais. Grįžo į Lietuvą neatpažįstamai pasikeitęs. Jis tapo globos namų
gyventoju. „Taip, mane mokyklos laikais vadino genijumi, o dabar esu niekam
nereikalingas“, – viską dėl narkotikų praradusio žmogaus išpažintis mane
nustebimo begaline ramybe.
Kitas bernelis-kvailelis kvaišintis pradėjo nuo amfetamino, vėliau įsigudrino
smagintis mišiniu – metamfetaminu ir marihuana. Siekdamas euforijos
žmogus griebiasi to, kas stimuliuoja nervų sistemą, o jei nori ramybės, vartoja
tai, kas ją slopina. Bet juk neįmanoma vienu metu kilti ir leistis. Kai jaunuoliui
sulėtėjo kvėpavimas, artimieji iškvietė greitosios pagalbos medikus. Mes jį
prijungėme prie dirbtinio kvėpavimo aparato, jo gyvybę palaikė tik medicinos
įranga. Atsigavęs po dviejų parų jis pareiškė, kad išeina iš ligoninės, nes esą
moka vartoti tai, kas jam patinka. Ką mes padarėme? Paleidome jį namo. Juk
Lietuva – laisva šalis, o mes, gydytojai, negalime pažeisti žmogaus teisių ir skirti
priverstinį gydymą. Nežinau, ar tas žmogus buvo kvailas iš prigimties, ar jo
protą sunaikino narkotikai. Daug mūsų pacientų giriasi, kad yra susipažinę su
Konstitucija ir žino savo teises.
Vartojant metamfetaminą padidėja rizika
susirgti Parkinsono liga. Šis narkotikas …
pagreitina dopamino išsiskyrimą, todėl jo
kiekis mažėja. Kai organizmas nebesugeba Daug mūsų pacientų giriasi, kad
pasigaminti dopamino, prasideda centrinės yra susipažinę su Konstitucija ir žino
ir periferinės nervų sistemos griūtis. savo teises.
Yra atlikta nemažai tyrimų. Pavyzdžiui,
Kalifornijoje dešimt metų buvo stebimi
…
žmonės, vartojantys metamfetaminą,
kokainą ir žolę. Paaiškėjo, kad rizika susirgti šizofrenija vartojant
metamfetaminą yra 9,37 karto didesnė.
Metamfetaminas sukelia specifinį ėduonį, nes džiovina burną, tada trūksta
seilių, saugančių dantenas ir emalį. Ėduonis pažeidžia viršutinį žandikaulį ir
pirmiausia dantis prie šaknies, o apatinio žandikaulio dantys lieka sveiki. Tai –
sparčiai progresuojantis ėduonis. Ketverių metų užtenka, kad mergina taptų
tokia „grožio“ deive.
Metamfetaminas labai skatina agresiją, todėl 27 proc. žmogžudysčių ir 15
proc. savižudybių susijusios su šio narkotiko vartojimu.
Ar tokia tendencija būdinga Lietuvai?
„Dievo darbas atleisti nuodėmes, o mano darbas suorganizuoti tavo
susitikimą su juo“, – tokius žodžius įrašęs socialiniame tinkle „Facebook“
dvidešimtmetis prieš keletą metų sukėlė tragišką avariją. Apsvaigęs nuo
narkotinių medžiagų kelių erelis viename sostinės rajone važiavo automobiliu
123 kilometrų per valandą greičiu. Apvirtęs automobilis čiuožė stogu per
šaligatvį ir rėžėsi į būrį žmonių. Šios avarijos pasekmės kraupios: du žmonės
žuvo, vienas jų – kūdikis, dar penki sužaloti, trys iš jų – sunkiai. Atlikę avarijos
kaltininko šlapimo tyrimus ekspertai aptiko metamfetamino pėdsakų. Jei tai
būtų scena iš kino filmo, įžūlus vairuotojas galėtų dirbti kaskadininku, bet
dabar jam teks atlikti bausmę kalėjime. Lietuvos gyventojų mirtingumas dėl
išorinių mirties priežasčių – vienas didžiausių Europoje. Toks šalies peizažas nė
iš tolo neprimena Marijos žemės, nors Lietuva ne kartą savinosi šį vardą.
Džiaugiuosi, kad Lietuva tapo pirmąja valstybe Europoje, kurioje
nepilnamečiams nuo 2014-ųjų lapkričio bus draudžiama pardavinėti energinius
gėrimus. Nors nuo mažumės mane tėvai mokė, kad svarbūs dalykai daromi
nesigiriant, esu pridėjęs ranką prie to, kad Seimas uždraustų paaugliams
pardavinėti energinius gėrimus. Energinių gėrimų versle – dideli pinigai. Jų
gamintojai yra automobilių lenktynių „Formulė 1“ rėmėjai, tačiau pirmoji
energinio gėrimo etiketė buvo sukurta Tailande. O Austrijoje „Red Bull“
gėrimas atsirado nukopijavus šio gėrimo etiketę.
Jei paauglys per dieną išgeria 10 energinio gėrimo skardinių, jis vaikšto kaip
apdujęs. Lietuvoje nepilnamečiai įsigudrino energinius gėrimus derinti su
degtine. Įsivaizduokite, kokia uždelsto veikimo bomba pradeda tiksėti, jei vienu
metu organizmas stimuliuojamas, nes tokiu poveikiu pasižymi energiniai
gėrimai, ir slopinamas, nes taip veikia degtinė.
Už draudimą vartoti energinius gėrimus
jaunesniems nei 18 asmenims balsavo 88 …
Seimo nariai, 6 susilaikė. Nepritarę tokiai
Maisto įstatymo pataisai parlamentarai Metamfetaminas labai skatina
teisinosi, esą tai prekybos ribojimas, galintis agresiją, todėl 27 proc.
atsigręžti prieš smulkųjį verslą. O kam toks žmogžudysčių ir 15 proc. savižudybių
verslas reikalingas, jei prioritetas yra susijusios su šio narkotiko vartojimu.
prekyba, o ne vaikų sveikata? Net JAV yra
susidūrusios su dideliu galvosūkiu, nes …
energinių gėrimų vartojimas šioje šalyje
smarkiai plinta, todėl daugėja sergančių priklausomybės liga paauglių.
Energinis gėrimas neturi alkoholio, bet jo litre yra daugiau kaip 150
miligramų kofeino. Lietuvos prekybos centruose tokių gėrimų galėjo įsigyti net
moksleiviai. Daugeliui atrodė, kad jie padeda malšinti troškulį. Toks požiūris
klaidingas. Neretai susimąstoma tik tada, kai nepilnametis atsiduria
intensyvios terapijos skyriuje.
Energiniai gėrimai ne tik stimuliuoja. Ilgai juos vartojant būna sunku
užmigti, todėl griebiamasi raminamųjų ar migdomųjų. O tai reiškia, kad rytas
būna sunkus. Norint susikaupti, vėl reikia energinio gėrimo. Susidaro uždaras
ratas – nualinamas organizmas, žmogus pasidaro dirglus, prislėgtas. Nerimas,
nemiga, panikos priepuoliai, sutrikęs širdies ritmas, padidėjęs kraujospūdis –
tokia energinių gėrimų kaina, gali ištikti net infarktas ar insultas. Energiniai
gėrimai taip pat dirgina virškinamąjį traktą.
Yra duomenų, kad maždaug 12 proc.
energinių gėrimų mėgėjų patenka į medikų …
rankas. Taip atsitinka dėl veikliosios
medžiagos kofeino perdozavimo, mat Lietuvos gyventojų mirtingumas
energiniam gėrimui gaminti naudojamos ne dėl išorinių mirties priežasčių –
įprastos kavos pupelės, o guaranos pupelės, vienas didžiausių Europoje. Toks
turinčios keliskart daugiau kofeino. Todėl šalies peizažas nė iš tolo neprimena
vienoje skardinėje energinio gėrimo gali Marijos žemės, nors Lietuva ne kartą
būti tiek kofeino, kiek susidarytų išgėrus 15 savinosi šį vardą.
espreso puodelių.
Draudimas pardavinėti nepilnamečiams
…
energinius gėrimus yra svarbi pergalė.
 … … …

Ar įmanoma atsidurti anapus savęs?

Kartą buvau Amsterdame, Nyderlanduose. Visi nuėjo gerti alaus, o aš tris

valandas stovėjau eilėje prie muziejaus, kur eksponuojami postimpresionisto
Vincento van Gogho (1853–1890) darbai. Aplink būriavosi japonai, siekiantys
man ne daugiau kaip iki bambos, aš kantriai laukiau eilėje prie muziejaus kasos
ir nepasidaviau. Paroda man patiko. V. van Gogho gyvenime būta ir šviesių, ir
tamsių periodų. Kai kuriuose darbuose vyrauja šviesūs ir blyškūs atspalviai,
priėjęs salės kampą vos nedūriau nosimi į tamsią drobę „Bulvių valgytojai“,
paskui apakino ryškios spalvos, tada išvydau paveikslą „Kviečių laukas su
varnais“. Gal toks kontrastinių spalvų derinimas yra grynas atsitiktinumas?
Nesu dailės kritikas. Bet ir asilui aišku: kai žmogaus savijauta gera, jam
norisi šviesių spalvų, kai prasta – tamsių, kad būtų galima pasislėpti, atsiriboti
nuo visų. O kai susimaišo šviesa ir tamsa – jau blogai, tai rodo, kad žmogus
kenčia vidinę dramą, jam neša stogą. Gal meno istorikai ir žino, kuo iš tikrųjų
sirgo V. van Goghas. Nustatyti diagnozę – psichiatrų reikalas, o ne toksikologų.
Bet neabejoju, kad didis menas gali būti susijęs su haliucinogeninių medžiagų
vartojimu.
V. van Goghas ieškojo intensyvios šviesos ir spalvų, todėl iš Paryžiaus išvyko
į Pietų Prancūziją. Šią kelionę rėmė jo brolis Theo, vertęsis meno dirbinių
pardavimu. Jis tikėjo Vincento talentu, nors įstengė parduoti tik vieną brolio
paveikslą jam gyvam esant. Garsus meno istorikas Ernstas Gombrichas knygoje
„Meno istorija“ rašė apie V. van Gogho laiškus broliui Theo: „Tie kuklaus ir
beveik savamokslio menininko parašyti laiškai yra vienas labiausiai jaudinančių
ir įdomiausių šio žanro kūrinių. Iš jų aiškėja Van Gogho menininko misijos
samprata, jo kova ir pergalės, vienatvės neviltis ir troškimas bendrauti, ir mes
suvokiame, kokia baisi buvo jo kūrybinė įtampa, kaip karštligiškai ir užsidegęs
jis dirbo.“
 Vincento karjera netruko nė dešimties metų. Jis nusižudė būdamas 37-erių,
o garsiuosius paveikslus nutapė vos per trejus metus, nuolat blaškomas
nevilties, krizių ir beprotybės priepuolių. Savo potėpiais jis ne tik skaldydavo
spalvas, bet ir perteikdavo susijaudinimą, nerimą.
Flamandų tapytojo gėrimo įpročiai buvo
tokie pragaištingi, kad apdujęs imdavo save …
žaloti. Nėra žinoma, ar dėl to kaltas vien
absentas. V. van Goghas – Ką vadinti kliedesiais, iš tikrųjų
postimpresionistas, jis vienas pirmųjų kaip tėra susitarimo dalykas. Tačiau
dailininkas atrado ražienų, gyvatvorių, atsidūrę ant drobės jie gali tapti
kukurūzų laukų, alyvmedžių šakų, kiparisų šedevrais.
ir kasdienių daiktų (kėdžių, batų) grožį.
Mėgo didelius spalvos plotus, nervingus
…
potėpius, raudoną, violetinę, ryškią geltoną
spalvas, išreiškiančias vidinį nerimą. Daugelis V. van Gogho kūrybos tyrinėtojų
neabejoja, kad šis dailininkas gerdavo godžiai ir buvo priklausomas nuo įvairių
medžiagų. V. van Goghas nesibjaurėdavo vartoti net dažų skiediklio. Tikėtina,
kad tapytojas buvo ne kartą apsinuodijęs digitonino turinčiu augalu rusmene.
Tuo metu rusmenė buvo įprastas vaistas nuo epilepsijos priepuolių. Rusmenė
smarkiai padidina žmogaus jautrumą šviesai – galbūt tai paaiškina V. van
Gogho tapybai būdingą aureolės efektą. Manoma, kad dailininką apėmusi
psichozė, kai jis nusirėžė ausį, yra veikiau sunkaus alkoholizmo nei absentizmo
požymis.
Ne tik meno istorikams mįslė, ką iš tikrųjų regėjo šis dailininkas. Nesamų
dalykų jutimas, matymas, girdėjimas – tokie suvokimo sutrikimai vadinami
haliucinacijomis, o šiuos kliedesius sukeliančios cheminės medžiagos –
haliucinogenais. Ką vadinti kliedesiais, iš tikrųjų tėra susitarimo dalykas.
Tačiau atsidūrę ant drobės jie gali tapti šedevrais.
XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje absentą mėgo Paryžiaus
bohema. Dailėtyrininkai spėja, kad galbūt visas modernizmas yra susijęs su
tujono, kuris lupa per kepenis, poveikiu žmogaus psichikai. Absentas
gaminamas iš karčiųjų pelynų, turinčių tujono, dėl skonio taip pat dedama
pankolių, anyžių. Čekijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje gaminti absentą kurį laiką
buvo uždrausta. Medicinos istorijoje žinoma atvejų, kai absento mėgėjai
apakdavo, juos ištikdavo silpnaprotystė.
 Absento draugija, kuriai priklausė
Paryžiaus menininkai, buvo spalvinga. Šį …
gėrimą mėgo ir Henri de Toulouse’as-
Lautrecas (1864–1901). Baigęs dailės studijas Dailėtyrininkai spėja, kad galbūt
jis atsidavė bohemiškam gyvenimui, daug visas modernizmas yra susijęs su
laiko praleisdavo kabaretuose, žirgų tujono, kuris lupa per kepenis,
lenktynėse, viešnamiuose. Neūžauga poveikiu žmogaus psichikai.
dailininkas nuolat sulaukdavo patyčių ir
negalėdavo patirti Monmartro teikiamų
…
fizinių malonumų. Širdgėlą H. de
Toulouse’as-Lautrecas skandindavo alkoholyje. Iš pradžių gėrė alų ir vyną,
vėliau perėjo prie brendžio, viskio ir absento. Menas ir alkoholis buvo
vienintelės meilužės, kurioms Paryžiuje gyvenęs dailininkas skyrė visą savo
laiką ir energiją.
Nuobodulys, vienišumas, tingumas, nesėkmės baimė, noras pakeisti
mąstymą taip, kad jis tekėtų nauja vaga, įspūdžių skurdumas, kūrybinės
kančios, įtampa – daug priežasčių, kodėl menininkai griebiasi butelio.
Amerikiečių rašytoją Ernestą Hemingway’ų (1899–1961) taip pat galima įtraukti į
absento klubą. Šis gėrimas minimas jo romane „Kam skambina varpai“,
dokumentinėje apysakoje „Mirtis per popietę“. Už apysaką „Senis ir jūra“ 1954
metais gavęs Nobelio premiją, E. Hemingway’us buvo didelis absento mėgėjas
ir pavojingas girtuoklis, ypač dėl to, kad žavėjosi šaunamaisiais ginklais ir
peiliais. Jo patarimas jauniems rašytojams „Rašyk išgėręs, redaguok blaivus“ –
vienas dažniausiai cituojamų, kai kalbama apie menininkus ir alkoholį.
Alkoholis buvo atvirai šlovinamas literatūroje. Kadangi besaikis gėrimas buvo
siejamas su palaima, o ne mirtina nuodėme, nieko nuostabaus, kad kartu su
vynu, degtine ar viskiu buvo liaupsinamas ir absentas.
E. Hemingway’us prasimanydavo absento net tada, kai šis gėrimas buvo
uždraustas daugelyje pasaulio šalių. Dažniausiai absentą rašytojas gerdavo
lankydamasis Ispanijoje, kur šis gėrimas buvo gaminamas ir prieinamas iki XX
amžiaus septintojo dešimtmečio. Yra duomenų, kad gyvendamas JAV E.
Hemingway’us po ranka turėdavo gertuvę su absentu. Nuvykęs į Kubą, kur
gaminamas absentas, rašytojas nusipirkdavo tiek gėrimo, kad grįžus į Floridą
dar ilgai užtektų.

Labiausiai dėl absento nukentėjo prancūzų dailininkas Édouard’as Manet

 Labiausiai dėl absento nukentėjo prancūzų dailininkas Édouard’as Manet
(1832–1883). 1859 metais É. Manet sukūrė vieną pirmųjų paveikslų absento tema
– „Absento gėrėjas“. Tais pačiais metais rengiant oficialią parodą vadinamajame
Paryžiaus salone dėl šio paveikslo kilo didelis triukšmas. Atrankos komitetas
nesutiko, kad É. Manet paveikslas būtų eksponuojamas. Svirduliuojančio
dendžio girtuoklio portretas (iš tikrųjų É. Manet pavaizdavo savo gerą draugą)
aukštuomenei ir tuometiniams meno kritikams atrodė nepriimtinas, netgi
užgaulus. Iki tol buvo įprasta vaizduoti girtuoklius kaip apgailėtinus
nusmurgusius vargetas, tad šio žmogaus išdidumas ir gyvybingumas trikdė.
Komitetas užsipuolė paveikslo autorių dėl „vulgaraus realizmo“. Buvo ir
daugiau nuožmios kritikos. Ne veltui laiške savo draugui, vienam didžiausių
XIX amžiaus poetų Charles’ui Baudelaire’ui É. Manet skundėsi: „Įžeidinėjimai
kaip kruša liejosi ant manęs.“
Išdidaus ir gyvybingo žvilgsnio gėrėjų portretų (dažniausiai su absento
buteliais) netrūksta XIX–XX a. Vakarų dailės meistrų kūryboje. Ne tik É. Manet
vaizdavo absento gėrėją. Šį motyvą naudojo daugelis dailininkų – taip atsirado
Edgaro Degas „Absento gėrėjas“ (1870), Paulio Cézanne’o „Girtuoklis“ (1890),
Pablo Picasso „Absento gėrėjas“ (1901), Amedeo Modigliani „Pasirėmęs į stalą
vyras“ (1918). O lietuviškas atitikmuo būtų dailininko Antano Samuolio drobė
„Girtuoklis“ (1935), kurioje, tikėtina, pats autorius įsiamžino apsikabinęs
lietuvišką butelį.
1915 metais Europoje buvo uždrausta
gaminti absentą, nes labai daug žmonių …
apsinuodydavo šiuo gėrimu. Tačiau dabar
draudimų nebeliko. Ernesto Hemingway’aus
Dėl karčiųjų kiečių absentas sukelia patarimas jauniems rašytojams
haliucinacijas. Tai nėra optinė iliuzija ar „Rašyk išgėręs, redaguok blaivus“ –
kliedesiai. Tai suvokimo sutrikimas – vienas dažniausiai cituojamų, kai
nesamų dalykų jutimas, matymas ar kalbama apie menininkus ir
girdėjimas. Vartojant tam tikras chemines alkoholį.
medžiagas, gali pasikeisti tikrovės
suvokimas. Šios medžiagos neužtemdo
…
sąmonės, žmogus ir toliau lieka
sąmoningas. Haliucinacijos gali būti vaizdinės, garsinės, jutiminės, kvapinės.
Jos iškreipia tikruosius jutimus, pavyzdžiui, skonį, kvapą. Haliucinacijų
apimtas žmogus gali regėti marsiečius, gražią ateitį Lietuvos. Vartojant
haliucinogenus gali būti „smagios kelionės“, o gali būti ir visai prastai, gražūs
animaciniai filmai arba bjaurūs komiksai, – daug kas priklauso nuo žmogaus
lūkesčių, ko jis tikisi iš haliucinogenų, taip pat nuo jo asmenybės.
„Akys plačios, ausys stačios“ – tai ne apie lietuvių pasakos herojų kiškį. Taip
galėčiau apibūdinti haliucinogenus vartojantį žmogų. Tai liguista būsena:
pakyla kūno temperatūra, padažnėja pulsas, daužosi širdis, pila prakaitas,
dingsta apetitas – toks žmogus gali kelias paras nieko nevalgyti ir dėl to
nesiskųsti. Jei nebūtų graudu, sakyčiau – tai puikus būdas mesti svorį.
Haliucinogenai retai kelia tikrą pavojų gyvybei, bet dėl jų poveikio gali sutrikti
miegas, apimti drebulys, prasidėti traukuliai. Platūs vyzdžiai, sausa burna,
pykinimas, sutrikę judesiai, nemiga – štai kuo moka haliucinogenines
medžiagas vartojantys žmonės.
Dar vienas svarbus požymis – vartojant
haliucinogenus, išnyksta giluminiai jutimai, …
todėl žmogus nejaučia erdvės, neskiria, kur
kairė, kur dešinė, nesuvokia reljefo, nejaučia „Akys plačios, ausys stačios“ – tai
laiko. Tai galima pavadinti plūduriavimu – ne apie lietuvių pasakos herojų kiškį.
aplinka tokiam žmogui atrodo pakitusi. Bet Taip galėčiau apibūdinti
jis vis tiek patenkintas. haliucinogenus vartojantį žmogų.
Jam lieka minčių laisvė, netgi atsiveria
tokia mąstymo erdvė, kad žmogus negali …
liautis galvojęs. Jis negali pasikliauti savo
jutimais, todėl sako: „Girdžiu spalvas“, „Matau garsus“.
Manau, aiškiausias haliucinogenų apibūdinimas būtų toks: tai medžiagos,
sukeliančios tokius psichinius efektus, kuriuos normalus žmogus mato tik
sapnuodamas arba sirgdamas šizofrenija.
Iki XX amžiaus niekas nežinojo, kaip cheminiu būdu pasigamini
haliucinogenų, todėl buvo kruopščiai tyrinėjami augalinės ir gyvūninės kilmės
medžiagos. Mokslininkų akiratyje atsidūrė netgi atogrąžų rupūžės. Suerzintos
jos išskiria lipnios medžiagos, o joje aptinkama dimetiltriptano (DMT), todėl
palaižius įpykusią rupūžę galima patirti haliucinacijų. O jei šis varliagyvis bus
įmestas į cukraus maišą, sulipęs nuo išskyrų cukrus taip pat įgis neįprastų
galių.

Prie haliucinacijas sukeliančių augalų priskiriama efedra, auganti Azijoje.

 Prie haliucinacijas sukeliančių augalų priskiriama efedra, auganti Azijoje.
Efedrinas vartojamas kaip vaistas nuo kosulio, o efedros lapai gali sukelti
vaizdinius. 100 gramų sausos efedros yra apie 2,6 gramo efedrino.
Įmanoma piktnaudžiauti netgi Lietuvoje augančia durnarope. Kartą
internetu du vilniečiai studentai įsigijo durnaropių sėklų ir išsikepė blynų.
Vėliau įkaitusiais linksmais veidais atsidūrė ligoninėje.
Kai mes, toksikologai, pasakėme, kad Lietuvoje nereikėtų pardavinėti tokios
gėlės kaip kvaitulinis šalavijas, buvo daug nepatenkintų. Šis augalas taip pat
sukelia haliucinacijas.
Tokį poveikį turi net kai kurie maisto prieskoniai. Kai kepdama kalėdinį
meduolį šeimininkė patarkuoja muskato riešutų ir įberia žiupsnį į tešlą, mažai
kas susimąsto, kad tai – nuo seno vartojamas haliucinogenas. Nuo vieno
gabalėlio meduolio nepasidarys bloga, bet pabandykite suvalgyti visą pyragą.
Muskato riešutai ir kevalai turi psichotropinių medžiagų miristino ir elemicino,
sukeliančių haliucinacijas.
Vieni haliucinogenai gali tą patį receptorių slopinti, o kiti – stimuliuoti. Dėl
savo cheminės sudėties haliucinogenai veikia skirtingas biologiškai aktyvias
medžiagas – neuromediatorius.
Toksikologijos vadovėliuose prie haliucinogenų priskiriamos ir kanapės,
nors daug kas gali dėl to ginčytis. O žodis „kanapė“ nevienareikšmis – tai gali
būti visi preparatai, gaminami iš vienmečio žolinio augalo kanapės (Cannabis).
Šį narkotiką galima valgyti, gerti, rūkyti, nuo vartojimo būdo priklauso jo
poveikis. Iš kanapių gaminama visa, kas gali būti vadinama marihuana, hašišu,
žole ir dar velniai žino kaip.
Pagal poveikį visos medžiagos, laikinai sutrikdančias psichiką ir
sukeliančios haliucinacijas, skirstomos į kelias grupes. Vienos jų veikia per
serotoniną, kitos – per noradrenaliną, dar kitos – per acetilcholiną. Pavyzdžiui,
vienos medžiagos trikdo mąstymą – jutiminė informacija neanalizuojama ir
lieka iškreipta.
Kitos grupės medžiagos trumpam sukelia baltąją karštligę (delyrą). Manau,
daug kas žino, kas yra alkoholinė psichozė. Daug dienų svaiginantis
alkoholiniais gėrimais ima atrodyti, kad iš visų kištukinių lizdų lenda bitės. Tai
ne kas kita kaip kliedesys, lydimas regėjimo sutrikimų. Tokių kliedesių gali
atsirasti ir sergant infekcinėmis ar psichikos ligomis. Vartojant haliucinogenus,
būsena panaši į baltąją karštligę.

Kokius haliucinogenus pasirinks žmogus

 Kokius haliucinogenus pasirinks žmogus
ir ką jaus, priklauso nuo lūkesčių. Gali būti, …
kad pirmą kartą susidūręs su narkotine
medžiaga žmogus visam gyvenimui įsimins Kartą internetu du vilniečiai
stiprų nuotaikos pasikeitimą. Kai kurie studentai įsigijo durnaropių sėklų ir
nieko nepatiria – pavyzdžiui, parūkius išsikepė blynų. Vėliau įkaitusiais
marihuanos lieka tik salsvas skonis burnoje linksmais veidais atsidūrė ligoninėje.
ir jokio polėkio. Tai rodo, kad pojūčio
intensyvumą lemia ne tik cheminės
…
medžiagos sudėtis, bet ir žmogaus nuostata.
Psichodelinės medžiagos sukelia euforiją, didina emocinį jautrumą, tarsi
ištrina tikrovės ribas.
Jei žmogus yra kambaryje, kuriame stovi raudona sofa, ant stalo –
arbatinukas, ant sienos kabo paveikslas, vaizduojantis katiną, ant lentynos auga
vazoninė gėlė, jam gali nerūpėti visos šios detalės, jis gali būti sukaupęs dėmesį
į kitus dalykus. Tokiu atveju ne visa informacija pasiekia dominuojančią galvos
smegenų sritį, nes veikia tam tikras filtras. O psichodelinės medžiagos pašalina
šį filtrą, visa informacija tampa vienodai reikšminga, ir viskas būna susieta tam
tikrais ryšiais. Pavyzdžiui, žmogui akyse atgyja žalias indų ploviklis, nupieštas
katinas, pradeda judėti arbatinukas, bet galvoje nebelieka vietos pagrindinei
minčiai. Vartojant psichodelines medžiagas viskas įgyja kitą prasmę, žmogus
pradeda analizuoti tai, kas užeina ant seilės, už ko užkliuvo žvilgsnis, jaučiasi
ramus, atsipalaidavęs, sėdi, jam linksma, juokiasi, nes viskas gražu. Tai – grynas
sapnelis.
Iš visų haliucinogenų daugiausia mitų sukurta apie lizergino rūgšties
dietilamidą (LSD). Tai nėra gerai. Melas, kad ir koks įžūlus ir išradingas, nėra
didžiausias tiesos priešas – kur kas pavojingesnis už melą yra mitas, kuriuo
niekas neabejoja. LSD – vienas stipriausių narkotikų, plačiausiai vartojamų ir
geriausiai žinomų haliucinogeninių medžiagų. LSD – tai „klasika“.
Šią medžiagą šveicarų chemikas Albertas
Hofmannas, bendradarbiaudamas su …
farmacijos bendrove „Sandoz Laboratories“,
susintetino 1938-aisiais, o patobulino 1943 Melas, kad ir koks įžūlus ir
metais – šis mokslininkas mėgo savo darbą. išradingas, nėra didžiausias tiesos
priešas – kur kas pavojingesnis už

Kodėl LSD įsismelkė į Vakarų kultūrą,

 Kodėl LSD įsismelkė į Vakarų kultūrą, melą yra mitas, kuriuo niekas
skatino drąsiausius psichologinius neabejoja.
eksperimentus, jaudino mokslininkų
jausmus ir vaizduotę? Kurį laiką LSD buvo …
įrankis valdyti žmogaus protą, nes jį
vartojant prarandamas tapatumo jausmas, vienu metu atsiveria dangus ir
pragaras, o tai panašu į psichozę. LSD – labai aktyvi psichotropinė medžiaga,
nes veikia labai daug įvairių receptorių. Lizergino rūgšties junginys, kaip ir
antidepresantai, taikosi į serotonino receptorius.
LSD buvo kuriamas kaip medikamentas, jo terapinės dozės buvo juokingai
mažos. Iš tikrųjų žmogus pradeda jausti LSD poveikį, kai šio narkotiko dozė
siekia vos 20 mikrogramų. Medikamentus įprasta dozuoti dešimtimis
miligramų, o vartojant LSD pakanka vos dviejų šimtųjų miligramo.
Kai kurie LSD mėgėjai, sakyčiau, yra tikri profesionalai, nes jų dozė siekia iki
1200 mikrogramų. Nieko baisaus neatsitinka, jie lieka gyvi. Tiesa, išsivysto
klinikinė beprotybė, bet kas žino, kam kas geriau. Medicinos literatūroje nėra
aprašyta atvejų, kad nuo LSD perdozavimo kas nors būtų miręs.
LSD veikia keletą valandų, kartais – iki pusės paros. Unikalu tai, kad LSD
būdingas bumerango efektas – net apie 90 proc. asmenų, vartojusių lizergino
rūgšties junginio, po kelių savaičių, mėnesių ar net po kelerių metų gali patirti
tą pačią „kelionę“, nors jų organizmas tuo metu švarus. Bėda ta, kad kartojasi ir
košmarai, tada būna nelabai smagu.
A. Hofmannas LSD išskyrė tyrinėdamas skalses ir vienas pirmųjų patyrė šios
medžiagos poveikį. Kartą laboratorijoje jis pasijuto keistai, manė, kad susirgo,
ir grįžo namo. Atsigulęs chemikas išvydo neapsakomai įspūdingus raštus,
panašius į kaleidoskopą. Po kelių valandų vaizdai išnyko. Tada A. Hofmannas
nutarė įsitikinti, ar iš tikrųjų taip gali veikti iš skalsių išskirtas junginys. Paėmė
mažą dozę – ketvirtadalį miligramo. Bet tokia dozė buvo arkliška, nes LSD
sveriama milijoninėmis gramo dalimis, jau nuo 20 mikrogramų LSD kyla
vaizdinių. Todėl antrą kartą A. Hofmannas pasijuto dar maloniau, to pakako,
kad „iškeliautų į keistą kelionę“. Mokslininkas išsamiai aprašė savo regėjimus –
kiekvieną garsą, triukšmą lydėjo atitinkamas vaizdas. Jis padarė išvadą, kad
LSD veikia nuotaiką, mintis ir keičia jutimus.
1950-aisiais psichiatrai pradėjo naudoti LSD gydymo tikslams, siekdami
ištirti, kaip reaguoja žmogaus psichika. Prasidėjus hipių erai, dėl didelės LSD
paklausos, neįrodytų JAV kariuomenės bandymų ir nenuspėjamų padarinių ši
veiklioji medžiaga buvo uždrausta.
Pirmieji piktnaudžiavimo LSD atvejai pasaulyje nustatyti tik 1963 metais, o
1966 metais LSD uždrausta naudoti kaip medikamentą. Tačiau tokie draudimai
nieko negąsdino.
XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje LSD taip išplito Amerikoje, kad tapo
gyvenimo būdo simboliu. LSD pranoko visus lūkesčius ir peržengė ligoninės
sienas. Šį narkotiką tyrė ne tik chemikai, bet ir psichologai. LSD keičia
mąstymą, sukelia religinius, mistinius potyrius, žmogus pradeda vertinti
haliucinacijas kaip realybę, kurioje jam gera, jis nori skraidyti, susilieti su
kosmosu, pakilti į dangų. LSD veikia sąmonę, o ne smegenų veiklą, todėl sukelia
mažai fiziologinių pokyčių.
Nors LSD vis dar uždraustas kaip
medikamentas, šiuo metu mokslininkai …
puoselėja viltį, kad šis narkotikas gali
praversti gydant psichikos ligas. Kuriami LSD būdingas bumerango
eksperimentinės medicinos centrai, kur efektas – net apie 90 proc. asmenų,
lizergino rūgštis skiriama didelių skausmų vartojusių lizergino rūgšties
varginamiems onkologiniams ligoniams. junginio, po kelių savaičių, mėnesių
Manau, ateityje LSD vėl gali būti ar net po kelerių metų gali patirti tą
naudojamas gydymo tikslams. Šiuo metu pačią „kelionę“, nors jų organizmas
atliekami eksperimentiniai mokslo darbai, tuo metu švarus.
bet tai nereiškia, kad LSD yra prieinamas
kaip preparatas. Ironiška, kad kai kurie …
psichotropiniai vaistai ir toliau naudojami
medicinoje, o A. Hofmanno atradimas įtrauktas į juoduosius sąrašus.
Lizergino rūgšties galima aptikti ne tik skalsėse, bet ir kituose augaluose,
pavyzdžiui, Havajuose augančio augalo Argyreia nervosa sėklos įeina į daugelį
kaljano mišinių. Tai – gamtinis haliucinogenas.
Kurį laiką Lietuvoje buvo manoma, kad LSD neprieinamas. Taip nėra – prieš
keletą metų šį narkotiką vartojo net paaugliai. Lizergino rūgštimi galima
įmirkyti paprasčiausią popierių ir prisiklijuoti prie dantenų jo skiautę. LSD kaip
pašto ženklus vos už keliasdešimt litų kažkas mielai pardavinėjo moksleiviams.
Juos galima susiplėšyti į skiauteles, o vieną tokią skiautelę užsiklijavus prie
dantenų, LSD dozė atsieina pigiau nei bandelė, o smagumas trunka pusę paros.
 LSD poveikį yra aprašęs Belgijoje gyvenęs lietuvių rašytojas Eduardas Cinzas
(1924–1996). Su juo susipažinau maždaug 1990 metais, kai Eduardas Čiužas
(toks tikrasis rašytojo vardas ir pavardė) lankėsi Vilniuje ir gydėsi tuometinėse
Antakalnio klinikose.
Šis rašytojas mokėsi Telšių gimnazijoje, dirbo Kaune, bet karo audros jį
nubloškė į Vakarus. 1944-aisiais atsidūręs Vokietijoje, vėliau įsikūrė Belgijoje,
dirbo anglių kasykloje. Buvo ištiktas sunkios nelaimės – traukinio avarijoje
neteko abiejų kojų. Po traumos atsidėjo literatūriniam darbui, dėl to netgi lankė
narkomanų reabilitacijos klinikose besigydančius pacientus, fiksavo jų
potyrius, emocijų šuolius, dvasines krizes.
Aš tuo metu buvau jaunas gydytojas. E. Čiužą reikėjo perkelti iš palatos į
reanimacijos skyrių. Nors netekęs abiejų kojų, jis atrodė kaip stiprus žemaitis,
linksmų plaučių žmogus. Išdrįsau pasigirti, kad skaičiau jo knygą „Raudonojo
arklio vasara“. Ji buvo išleista Lietuvoje dar sovietiniais laikais, 1986 metais. Šis
romanas man paliko stiprų įspūdį. Svarsčiau, kaip galėjo būti, kad pagrindinis
herojus yra narkomanas, o knyga leidžiama Tarybų Lietuvos Socialistinėje
Respublikoje.
Šioje knygoje daug vertingų aprašymų, kurie būsimiems gydytojams gali
daug ką paaiškinti. Romane „Raudonojo arklio vasara“ buvo vaizdžiai ir detaliai
aprašytos grįžtamosios LSD haliucinacijos. Pagalvojau, kad taip gali rašyti tik
žmogus, pats vartojęs šį narkotiką arba artimai bendravęs su buvusiu
narkomanu.
Romano pagrindinis veikėjas – lietuvių kilmės chirurgas. Kad ir ką jis
darytų, kur eitų, vis susiduria su raudonuoju arkliu.
„Iš kur atsirasdavo tasai, kuris užsipuldavo mane, smogdavo į galvą peilio
ašmenimis blizgančiu ragu ir sutrypdavo?“ – tokios mintys įkyriai persekioja
romano „Raudonojo arklio vasara“ herojų chirurgą Stanį Dogenį – lietuvį Stasį
Daugintį. E. Cinzas pateikė ne vieną įspūdingą aprašymą, kaip stipriai LSD gali
veikti žmogaus sąmonę, sukelti haliucinacijas ir priepuolius. Apie E. Cinzo
kūrybą rašęs literatūros kritikas Bronius Raguotis nurodė, kad autorius
baidęsis storų knygų, bet mėgdavęs dokumentinius šaltinius. Tikrais įvykiais
grįstas romanas atsirado iš rašytojo draugystės su jaunuoliu, vartojusiu LSD.
Darbas prestižinėje klinikoje ir svajonės
apie chirurgo karjerą staiga nutrūksta, …
Stanio likimą komplikuoja sunki liga – vis
Nors LSD vis dar uždraustas kaip
pasirodo raudonasis arklys. Iš smalsumo medikamentas, šiuo metu
pamėgintas narkotikas jam sukelia mokslininkai puoselėja viltį, kad šis
traukulius ir haliucinacijas, todėl Stanis yra narkotikas gali praversti gydant
nelaimingas, dvasiškai traumuotas žmogus, psichikos ligas.
narkotikų patirtis apsunkina netgi jo meilę
Monai, kurią žadėjo vesti.
…
O ligos pradžia labai kasdieniška.
Staniui, atvykusiam iš Europos į JAV stažuotis viename universitete, teko tik
vieną vakarą pabūti „LSD keliautoju“.
„Man galvoj netelpa, kaip tu, protingas vaikinas, įklimpai į LSD liūną?“ –
teiravosi romane Stanio jį priglaudęs kaimo gydytojas Roksas. „Amerikos
universitetuose LSD – kasdieninės buities detalė. Pasibaigus kursui, bičiuliai
amerikiečiai surengė atsisveikinimo išgėrimą. Aš, kaip negeriantis, slankiojau
pakampiais ir užėjau viename kambaryje susispietusius „LSD keliautojus“.
Vienas pasiūlė man „pabuvoti anapus savojo aš“. Kodėl ne, pagalvojau, ko
neišmėginus cheminės iliuzijos? Kitą dieną išvykau į Europą ir pamiršau LSD
sukeltas haliucinacijas. Po metų Lježe man pasirodė Raudonasis arklys. Vieni
LSD vartoja metų metus ir jiems nieko neatsitinka, kiti – kaip aš – tik paragauja
ir nebeatsikrato „atošvaisčių“.“ (Eduardas Cinzas. Raudonojo arklio vasara. Trys
liūdesio dienos: Romanai – V.: Vaga, 1986. – 119 p.)
Jauną gydytoją priepuoliai užklupdavo staiga, be jokio įspėjamojo simptomo.
Jis dienų dienas klaidžiodavo, protarpiais įsiklausydamas, ar neišgirs vėl
atsivejančio raudonojo arklio šuoliavimo. Tačiau raudonasis arklys užklupdavo
taip netikėtai, kad buvęs „LSD keliautojas“ net nesuspėdavo surikti: „…siena
sueižėdavo į besvorius, ore plaukiojančius gabalus, ir plyšyje pasirodydavo
raudona vaiduokliška arklio galva. Amžinybę trunkančią sekundę žiūrėdavome
vienas į kitą, paskui arklys prasisprausdavo pro kiaurymę ir puldavo mane.
Staugdamas iš siaubo, įsikibdavau nagais į ragą, bet jis persmeigdavo mane,
parbloškęs ant grindų, triuškindavo galvą. Paskui nukrisdavo tamsa, ir aš
nebetekdavau sąmonės.“ (p. 10).
Gydymas psichiatrijos ligoninėje talentingam chirurgui mažai padėjo.
Epileptinės konvulsijos arba haliucinacijų košmarai ir toliau jį persekiojo.
Pabėgęs iš ligoninės jis bastėsi, kur akys veda, kol atsidūrė viename Ardėnų
kalnų kaimelyje. Čia jis susimąstė: „Dvi savaites bėgęs sustojau ant bedugnės
krašto, reikėjo apsispręsti: šokti žemyn ar sugrįžti į gyvenimą.“
 Turėdamas savo kelionmaišyje užrašų knygutę Stanis gilinosi į savo vidų ir
stengėsi suprasti, kodėl kartojasi priepuoliai. Nutaręs padėti kaimo gydytojui,
Stanis gavo ne vieną gyvenimo pamoką. Viena jų – emociškai nesipriešinti,
nesistengti išvengti priepuolio, o susitapatinti su juo. Mat vien mintis apie
būsimus epileptinius traukulius gali juos priartinti ir išprovokuoti. Ties
beprotybės slenksčiu atsidūrusiam gydytojui grįžti į kasdienybę padėjo
neužmiršti chirurgo įgūdžiai.
Lizergino rūgšties dietilamido aptinkama ne tik skalsėse, bet ir kituose
augaluose. Brazilijos miškuose gyvenančios indėnų gentys vartojo klajoklinį
karolmedį, turintį bufotenino, ir regėdavo protėvius. Šio augalo alkaloidu kai
kurios užsienio privačios klinikos gydo priklausomybę nuo heroino.
Tokia praktika paplitusi Karibų salų klinikose. Jos remiasi paprastu principu
– stengiamasi taip smogti per smegenis, kad kiltų chaosas ir nutrūktų
įprastiniai ryšiai, tada atsipeikėjęs narkotikų vartotojas galbūt nebenorės
heroino.
Yra dalis tiesos. Įsivaizduokite: narkotikų vartotojo smegenys programuotos
kaip kareivio, jos nuolat vykdo tuos pačius įsakymus – keltis, eiti, vogti, švirkštis
į veną, džiaugtis, verkti, vėl keltis. Narkotikų vartotojas nėra savarankiškas, nes
neturi valios. Kai smegenys gauna, pavyzdžiui, psichoaktyviojo alkaloido
ibogaino, kyla haliucinacijos. Tada žmogus svarsto, kur atsidūrė, kas jam
atsitiko, – užburtas ratas suyra. Jam niekas negali įsakinėti, neveikia įprastas
komandų ciklas (keltis, eiti, vogti, leistis, džiaugtis, verkti ir vėl keltis), žmogus
tampa laisvas, tai – pirmas žingsnis link sveikimo. Sakyčiau, tai – malonus
būdas bandyti pasveikti.
Sukūrus naują įpročių ciklą, kur nėra vietos ydingiems įpročiams, nelieka
potraukio kvaišintis. Tokiu principu vadovaujasi Anoniminių alkoholikų,
Anoniminių narkomanų bendruomenės. Jos turi 12 žingsnių programą
naujiems įpročiams ugdyti. Šios bendruomenės daug dėmesio skiria
grupiniams susitikimams, darbui, maldai, savianalizei, meditacijai. Tai – naujas
ciklas. Vadinasi, norint atsikratyti priklausomybės nuo narkotikų, būtina keisti
ciklo figūrėles. Klaidinga manyti, kad detoksikacija išgydo. Buvusiam narkotikų
vartotojui reikia grupinės paramos, o jei ne, jis vėl grįš prie įprastos tvarkos –
senos ir blogos tvarkos.
102 metus nugyvenęs šveicarų mokslininkas A. Hofmannas pirmasis
pasaulyje išskyrė ne tik LSD, bet ir gryną psilociną ir psilocibiną iš grybų. 1960
metais mėginta psilocibiną skirti kaip medikamentą, gerinantį apetitą, taip pat
psichikos ligoms gydyti. Nuo 2001 metų JAV atgaivinti tokie tyrimai.
Kas nėra girdėjęs apie magiškuosius grybus, kuriuos garbino actekai ir
vadino šventaisiais? Ir ne veltui. Iki Kristupo Kolumbo atvykimo į Ameriką
indėnai svaigindavosi šiais grybais, o vėliau paragavo ugninio vandens –
europiečių atvežtos degtinės. Archeologai yra aptikę magiškųjų grybų
statulėlių, kurių amžius siekia 1000 metų prieš Kristų. Manoma, jau tada
indėnai juos vartojo.
Haliucinacijas sukeliantys grybai turi alkaloido psilocibino, todėl dar
vadinami psilocibais. Yra paplitusi grybų rūšis, vadinama „laisvės kepure“, mat
grybo forma primena garsiąją karvedžio Napoleono Bonaparto trikampę
kepurę. Magiškieji grybai auga tiek Amerikoje, tiek Europoje. Dėl psilocibų
poveikio nuobodūs darbai gali tapti linksmi, apima stiprūs religiniai
išgyvenimai.
Magiškųjų grybų veikimo principas artimas LSD poveikiui. Lietuvoje
mokslininkai taip pat yra nustatę kelias šių grybų augimvietes. Psilocibai
(glotniagalvės) turi amatoksino, kaip ir raudonosios musmirės.
Gerai išdžiovinti magiškieji grybai turi iki 2 proc. psilocibino. Džiovinti
grybai ilgai kramtomi, naudojami gėrimams, patiekalams. Vidutinė dozė – 2
gramai grybų, labai didelė – 5 gramai. Nėra žinoma, kokia dozė mirtina –
žmogus mirtų nebent suvalgęs dešimtis kilogramų magiškųjų grybų.
Visi psilocibino vartojimo efektai skirstomi į laukiamus, neutralius ir
neigiamus.
Pakili nuotaika, linksmumas prasideda praėjus valandai nuo grybų valgymo.
Ilgainiui silpnėjantis poveikis gali trukti nuo 4 iki 7 valandų. Suintensyvėja
kūrybinis mąstymas, kyla apetitas, gali prasidėti nevaldomas juoko priepuolis.
Prie neutralių efektų priskiriamas padidėjęs emocingumas, žmogui laikas
atrodo sulėtėjęs, tarsi sustojęs, jį akina daug ryškių spalvų, net vaivorykštė, o
praeities įvykiai iškyla kaip gyvi. Tačiau magiškieji grybai gali sutrikdyti
sveikatą: jaučiamas silpnumas, galvos skausmas, mažėja kraujospūdis, todėl
žmogus gali apalpti, jį gali apimti baimė, nerimas, pykinti.
Visiems žinomos raudonosios musmirės
turi muscimolio – haliucinogeninės …
medžiagos. Mėgsta jų prisiėsti net briedžiai,
o tada keliauja meilintis į ganyklą pas Sukūrus naują įpročių ciklą, kur
nėra vietos ydingiems įpročiams,
karves. Kad žmogui prasidėtų vaizdiniai, nelieka potraukio kvaišintis. Tokiu
pakanka kelių musmirių kepurėlių. Nuo principu vadovaujasi Anoniminių
raudonųjų musmirių nemirštama. Bet alkoholikų, Anoniminių narkomanų
kartais žmonės suklysta ir susigundo bendruomenės.
paragauti žaliosios musmirės – tada būna
blogiau. Šie grybai nedraugiški – nuneša ne
…
„stogą“, o kepenis, todėl žmogus miršta.
Kartą pas mus pateko vaikinas, internetu iš Olandijos įsigijęs muscimolinių
grybų. Sumokėjo nemažai. Prisiragavęs džiovintų grybų, pateko į ligoninę. Kaip
jis nusiminė sužinojęs, kad muscimolinių grybų galima rasti Lietuvos
miškuose. Ligonio veidas ištįso, jam buvo apmaudu, kad išleido tiek pinigų už
muscimolinius grybus. Kaip nesididžiuosi įnikusia į kompiuterį naująja karta.
Meksikoje augantis kaktusas kvaitulinis pejotlis turi meskalino – vieno
svarbiausių narkotikų, kuriuos vartojo actekai ritualinėms ir kitokioms
apeigoms. Šis kaktusas bręsta net 15 metų.
Pirmą kartą meskalino poveikis aprašytas 1800 metais, o 1919 metais šį
narkotiką pavyko susintetinti. Apie meskaliną daug rašė iš Peru kilęs
amerikiečių rašytojas antropologas Carlosas Castaneda. Nuo šios medžiagos
plečiasi vyzdžiai, matomos ryškesnės spalvos, gerėja nuotaika, žmogus jaučiasi
atsipalaidavęs. Būna ir nemalonių fiziologinių pojūčių – pavyzdžiui, kyla
nerimas, kūno temperatūra, žmogus sutrinka, nebežino, kur ranka, o kur koja.
Sutrikus kvėpavimui, ištinka mirtis.
Meskalinas – vienas iš nedaugelio haliucinogenų, galinčių sukelti mirtį.
Dabar jis retai vartojamas.
Džiaugsmą teikiančiu narkotiku ilgą
laiką buvo vadinamas ekstazis, tačiau …
pirminė jo paskirtis buvo slopinti apetitą. Ši
medžiaga susintetinta 1914 metais Nuo raudonųjų musmirių
Vokietijoje ir patentuota kaip medicininis nemirštama. Bet kartais žmonės
preparatas. Jis gaminamas iš suklysta ir susigundo paragauti
metilamfetamino komponentų ir balkšvųjų žaliosios musmirės – tada būna
sasafrų arba muskato riešutų. Ekstazis dar blogiau. Šie grybai nedraugiški –
vadinamas MDMA, nes chemine sudėtimi nuneša ne „stogą“, o kepenis, todėl
panašus į MDA – 3,4- žmogus miršta.
metilendioksiamfetaminą. Tokių cheminių
…
medžiagų turi Pietryčių Azijoje augantis
medis (Myristica fragrans), brandinantis muskato riešutus. Ne vieną
tūkstantmetį šių riešutų kevalai ir branduoliai buvo vertinami kaip
psichotropinės medžiagos. MDA ir MDMA sukelia panašų poveikį kaip
haliucinogeniniai narkotikai.
Ilgą laiką MDMA buvo vartojamas įvairiems psichikos sutrikimams gydyti.
Kai kurie autoriai rašo, kad tabletę psichoterapeutas lauždavo per pusę ir
pasidalydavo su savo klientu. Buvo tikima, kad taip lengviau įgyti paciento
pasitikėjimą. MDMA, kaip vaisto, karjera truko net 60 metų. Ilgainiui buvo
pripažinta, kad šios medžiagos nauda yra kur kas mažesnė nei sukeliama žala.
Fiziniu požiūriu ekstazis – vienas saugiausių kvaišalų, bet gali išprovokuoti
ir nemalonių pojūčių, pavyzdžiui, karščiavimą, pulso šuolius. Kita vertus, šis
narkotikas nesukelia agresijos. Ekstazis buvo pramintas šokių narkotiku, nes
suteikia energijos, kelia nuotaiką.
Viskas būtų neblogai, jeigu nebūtų pastebėta, kad kai kurie ekstazio mėgėjai,
tapę profesionalais, pasidaro liūdni, jiems viskas atsibosta, o didinant dozę
savijauta negerėja, apima egzistencinis nerimas. Gal tai depresija? Deja,
antidepresantai negelbsti. Gydytojai skiria naujausios kartos vaistų nuo
depresijos, bet jie taip pat neveikia. Pradėta aiškintis, kodėl vieniems ekstazio
vartotojams išsivysto depresija, o kitiems – ne.
Mokslininkų žvilgsnis nukrypo į laboratorinius gyvūnėlius. Eksperimentai
su beždžionėmis parodė, kad MDMA pasižymi neurotoksiškumu.
Nervinė ląstelė turi ataugą – aksoną, kuriuo jungiasi prie kitų neuronų. Kad
galėtų plisti nervinis impulsas, būtina sinapsė – neuronų jungtis. Ekstazį skaido
fermentas peroksidazė, susidaro tarpinis produktas peroksidas. Peroksidas ne
tik didina blondinių skaičių tautoje, bet ir išskiria burbuliukus, o šie
burbuliukai drąsiai sprogdina aksonus. Dalis jų prarandama negrįžtamai.
Įsivaizduokite tokią situaciją: skiriant antidepresantų ekstazio vartotojams,
neuromediatoriaus serotonino inhibitoriai suka ratus, šoka valsą, vėliau polką,
o tada paaiškėja, kad nėra taikinio, kurį galėtų paveikti. Aksonai susprogdinti
kaip Panemunės tiltas, o susidarę nauji aplinkkeliai taip greitai nepraleidžia
nervinio impulso, nes naujo tilto dar niekas nepastatė. Susidaro tokia impulsų
spūstis kaip Vilniuje uždarius Geležinio Vilko gatvę. Depresija plinta toliau, nes
neveikia serotonino koncentraciją reguliuojantys medikamentai.

Tokie procesai išsivysto, jei MDMA vartojama kasdien ne mažiau kaip trejus
 Tokie procesai išsivysto, jei MDMA vartojama kasdien ne mažiau kaip trejus
metus. Serotonino atsargų taip sumažėja, kad energiją teikiantis degalų bakas
lieka tuščias. Tai rodo beždžionių galvos smegenų tyrimai. Dvi savaites šėrus
beždžiones vadinamuoju šokių narkotiku, serotonino kiekis drastiškai
sumažėjo. Po septynerių metų pakartojus tyrimą, pakilią nuotaiką lemiančio
neuromediatoriaus aptikta šiek tiek daugiau, bet jo nepakako, kad beždžionės
džiaugtųsi gyvenimu. Jos vis tiek liūdėjo, nes smegenys jau buvo pažeistos.
2001 metais olandų mokslininkai aprašė
ekstazio sukeltą psichozės atvejį. 1999 metais …
vienas iš trijų autoritetingiausių pasaulyje
medicinos žurnalų „The New England Viskas būtų neblogai, jeigu
Journal of Medicine“ paskelbė, kas atsitiko nebūtų pastebėta, kad kai kurie
29 metų vyrui. Jis negalėjo ne tik vairuoti, ekstazio mėgėjai, tapę
bet ir rašyti tušinuku, jam sutriko mimika, profesionalais, pasidaro liūdni, jiems
kalba, o šių negalavimų priežastis – dvylika viskas atsibosta, o didinant dozę
mėnesių kasdien ryjamos ekstazio tabletės. savijauta negerėja, apima
Didžiojoje Britanijoje toks atvejis nieko egzistencinis nerimas.
nenustebino, nes jau anksčiau mokslininkai
įspėjo, kad su ekstaziu negalima juokauti. …
Šįkart netrūko akivaizdžių įrodymų, kad
šis narkotikas veikia vadinamąją smegenų juodąją medžiagą (substantia nigra) ir
branduolius. Ekstaziui skylant organizme susidarantis peroksidas – chemiškai
labai aktyvi medžiaga. Kaip laisvasis radikalas ji kabinasi prie bet ko,
pavyzdžiui, reaguoja kaip oksiduojanti molekulė su greta esančiomis
nukleorūgštimis, proteinais, lipidais, dėl to nyksta ląstelės ir išsivysto
Parkinsono liga.
Ši liga pavadinta anglų gydytojo ir geologo, visuomenės veikėjo Jameso
Parkinsono (1755–1824) garbei. 1817 metais Londone jis išspausdino straipsnį
„Esė apie drebantįjį paralyžių“ ir aprašė šešių pacientų simptomus. Tai buvo
pirmoji mokslinė publikacija apie šią neurologinę ligą. Susirgus šia liga mažėja
biocheminės medžiagos dopamino kiekis, nes žūsta jį gaminančios juodosios
medžiagos ląstelės. Todėl ši liga priskiriama neurodegeneracinių ligų grupei.
XX amžiaus devintajame dešimtmetyje Vakarų kultūroje įvyko ekstazio
atgimimas. Tai susiję su naktinių klubų ir audringų vakarėlių populiarumu.
Ekstazis, kaip ir LSD, keičia sąmonės būseną, bet nesukelia haliucinacijų, o
labiausiai veikia emocijas, nes slopina baimės jausmą.
Karščiavimas, jėgų netekimas, traukuliai ir ūminiai inkstų veiklos sutrikimai
gali būti susiję ne tik su ekstazio poveikiu, bet ir su skysčių netekimu. Įtampa,
jaučiama žandikauliuose, dantų griežimas, nerimas, širdies ritmo sutrikimai –
taip pat šalutinis ekstazio poveikis. Šis narkotikas gali padidinti kraujospūdį.
Didžiausias pavojus – nusipirkti ekstazio, kurio sudėtyje yra įvairių mišinių.
Apie tai įspėja Austrijos mokslininkai, patys įsigiję šokių narkotiko ir tyrę jo
sudėtį. Paaiškėjo, kad ekstazį lengva falsifikuoti, tik 63 proc. tablečių sudėtyje
buvo MDA, 37 proc. – pseudoefedrino, taip pat stimuliuojančio psichiką.
Moterys jautresnės ekstazio poveikiui – tokią išvadą paskelbė Didžiojoje
Britanijoje leidžiamas mokslinis žurnalas „The Lancet“, kuriame buvo paskelbti
mokslinio tyrimo rezultatai. Olandų mokslininkai ištyrė 69 nuo narkotikų
mirusių žmonių smegenis. Eksperimentui buvo atrinkti prisiekę sintetinių
narkotikų mėgėjai, kurie, tikėtina, per savo gyvenimą suvartojo daugiau kaip 50
ekstazio tablečių.
Mokslininkai nustatė, kad moterų galvos smegenyse buvo kur kas daugiau
žuvusių ląstelių negu vyrų smegenyse. Nuolat vartojančių sintetinius
narkotikus moterų smegenys yra mažiau atsparios šių medžiagų poveikiui.
Tačiau, ekspertų nuomone, tokiai hipotezei patvirtinti dar reikia išsamesnės
studijos. Kol kas žinoma tik tiek, kad nuo ekstazio labiausiai sumažėja
neuromediatoriaus serotonino kiekis smegenų ląstelėse ir dėl to jos gali žūti.
Kai kurios mokslinės studijos pateikia įrodymų, kad ekstazį vartojančių
moterų smegenyse įvyksta lemtingi pokyčiai. Sumažėjus serotonino kiekiui,
neretai moterys skundžiasi depresija, miego ir apetito sutrikimais. O ištyrus
vartojusių narkotikus vyrų smegenis nebuvo pastebėta struktūrinių smegenų
nykimo požymių. Manoma, moterys yra jautresnės narkotikų poveikiui ir dėl
to, kad narkotikų pasisavinimą spartina moteriškieji lytiniai hormonai
estrogenai.
Jei ne noras regėti haliucinacijas, neturėtų didelės paklausos ir tirpikliai.
Apsinuodijimas šiomis medžiagomis vadinamas tirpiklių sindromu. Medicinos
literatūroje jis aprašytas kaip profesinė liga.
Mano bičiulis autoserviso savininkas
kartą pripirko respiratorių ir savo …
dažytojams pasiūlė juos naudoti. Kuo tai
Moterys jautresnės ekstazio
baigėsi? „Tu nesakyk man, ką daryti, aš poveikiui – tokią išvadą paskelbė
nesakysiu, kur tau eiti“, – toks buvo Didžiojoje Britanijoje leidžiamas
atsakymas. Lietuviai – drąsūs žmonės. O mokslinis žurnalas „The Lancet“,
tirpiklių sindromas nėra itin malonus kuriame buvo paskelbti mokslinio
dalykas – sutrinka koordinacija, kamuoja tyrimo rezultatai.
čiaudulys ir kosulys, prasideda seilėtekis,
kyla haliucinacijos – žmogus pradeda tikėti,
…
kad gali pakilti į dangų ir skristi. Gal dėl to
nuo daugiaaukščių šokinėti labiausiai mėgsta metamfetamino vartotojai ir
tirpiklių sindromo aukos, jų gretose pasitaiko ir paauglių.
Tirpiklių sindromas nėra reta liga, tik ne visada ją pavyksta laiku nustatyti.
Tokia liga gali susirgti ne tik autoservisų darbuotojai, bet ir plytelių klijuotojai,
su chemikalais dirbantys valytojai. Apsinuodijama, kai nedidelėse ir prastai
vėdinamose patalpose prisiuostoma įvairių tirpiklių. Tirpiklių sindromą gali
išduoti nerimas, galvos skausmas – šie negalavimai užklumpa savaitgalį būnant
namuose. Sulaukus pirmadienio ir atėjus į darbą, pagerėja savijauta, nes vėl
prisiuostoma tirpiklių. Šios cheminės medžiagos tirpdo riebalus, o galvos
smegenys taip pat sudarytos iš riebalų, tad nuo tirpiklių smegenys nyksta
tiesiogine to žodžio prasme.
Netgi vaistai gali sukelti haliucinacijų, –
pavyzdžiui, preparatas nuo skausmo …
ketaminas. Viena medikė, kuriai prireikė
chirurginės procedūros, buvo Mano bičiulis autoserviso
nuskausminama ketaminu. Operuojama ji savininkas kartą pripirko
matė du meškiukus: vienas jų buvo geltonas, respiratorių ir savo dažytojams
o kitas – žalias. Geltonasis meškiukas buvo pasiūlė juos naudoti. Kuo tai baigėsi?
slaugytoja, žaliasis – chirurgas, o greta jų „Tu nesakyk man, ką daryti, aš
augo palmė, ant kurios kybojo bananai – iš nesakysiu, kur tau eiti“, – toks buvo
tikrųjų tai buvo lašelinė. Moteriai buvo atsakymas.
linksma, nors vyko operacija. Tai buvo
„linksmoji kelionė“.
…
Blogybė ta, kad vartojant
haliucinogenines medžiagas greitai vystosi tolerancija. Tai reiškia, kad
norėdamas antrą kartą „pakeliauti“ (pasiekti tą patį cheminį efektą) žmogus
turės didinti narkotikų dozę. Laimei, abstinencijos sindromas nėra labai
sunkus.
 … … …

Plantacijos mažėja, kokainas pinga, o krizė tęsiasi

Kai kurie mokslininkai mano, kad pasaulinę finansų krizę galėjo sukelti
bankininkai, kurių smegenis veikė kokainas, – prisiuostę Londono Sičio
baruose finansininkai, Niujorko ūžautojai, per vieną vakarą galėdavę suuostyti
iki dešimties „takelių“, įtakingas banko valdytojas, tablečių nuo rėmens
buteliuke saugojęs kokaino miltelius. Dalis tiesos yra šiuose ganduose.
Pavyzdžiui, buvęs Jungtinės Karalystės vyriausybės patariamosios tarybos
piktnaudžiavimo narkotikais klausimais vadovas profesorius Davidas Nuttas
žurnale „Times“ aiškino, kad kokainą vartojantys bankininkai – visų
nemalonumų priežastis. Šis narkotikas pritapo prie bankininkus traukiančios
„jaudulio kultūros ir siekio gauti vis daugiau“. Kai kuriuos žmones kokainas
taip audrina, kad jie nesustoja gražbyliavę aptarinėdami netgi tokius dalykus,
apie kuriuos nelabai nutuokia. Pasitikėjimas jiems suteikia pernelyg daug jėgų.
Todėl kreditų burbulas, užsimezgęs 2000-ųjų viduryje, greitai ėmė pūstis.
Milijardai dolerių hipotekinėms obligacijoms pirkti – didelė rizika. Tokiu
optimizmu galėjo spindėti nebent kokaino prisiuosčiusiųjų veidai, tik jie galėjo
nepaisyti to, kad, perkaitus nekilnojamojo turto rinkai, šios obligacijos taps
nulio vertės. Kai kurie bankai buvo vadinami Šiaurės ašigaliu, nes jų
darbuotojai dėl kokaino nesuvokė tikrovės. Siurrealistinėje aplinkoje dirbantys
asmenys priimdavo finansinius sprendimus, nuo kurių priklausė milijonų
žmonių ateitis.
Ilgą laiką kokaino vartojimo mastas buvo nustatomas remiantis
anoniminėmis apklausomis. Tokios sociologinės apklausos ne visada atspindi
tikrąją situaciją. Reikėjo kur kas objektyvesnių metodų. Tokią metodiką sukūrė
italų mokslininkas Ettore Zuccato. Jis pasiūlė nustatyti su šlapimu išskiriamo
pagrindinio kokaino skaidymo produkto ekgonino kiekį. Jis pirmas sugalvojo,
kaip upės ir nuotekų vandenyje aptikti kokaino pėdsakų ir apskaičiuoti, kiek
žmonių galėjo vartoti šio narkotiko.
2005 metais keturiuose Italijos miestuose
buvo tirti Po upės ir nuotekų vandens …
mėginiai. Pagal pratekančio vandens kiekį
buvo įmanoma apskaičiuoti, kiek narkotikų Kai kurie mokslininkai mano,
per dieną patenka į kanalizacijos sistemą. kad pasaulinę finansų krizę galėjo
Tyrimo rezultatai parodė, kad apie 5 sukelti bankininkai, kurių smegenis
milijonai Italijos gyventojų, įsikūrusių Po veikė kokainas.
upės regione, kasdien suvartoja po keturis
kilogramus kokaino – apie 40 000 kokaino …
dozių arba 200 000 kokaino „takelių“. Tai
pranoko mokslininkų prielaidas. Akivaizdu, kad kokainas laiko turtingiausią
Italijos dalį savo gniaužtuose, o narkotikų vartojimas nėra tik tam tikrų
marginalinių grupių kasdienybė. Šie duomenys buvo paskelbti žurnale
„Environmental Health“. Net kai kurie Italijos įstatymų leidėjai priklausomi
nuo kokaino. Tai patvirtino šios šalies parlamente pisuarams naudojamo
vandens tyrimai – nuplaudamas šlapimo likučius vanduo nusineša ir kokaino
metabolizmo produktus.
O 2001 metais Italijoje atlikta sociologinė apklausa apie kokaino vartojimą
rodė kur kas kuklesnius skaičius. Tąkart sociologai nustatė, kad Po upės regione
tėra 1,5 mln. vartotojų, jie per mėnesį suvartoja 15 000 kokaino dozių. Apie 1,1
proc. 15–34 metų asmenų prisipažino, kad vartojo kokaino bent kartą per
mėnesį. Tąkart tyrėjai neturėjo jokių išsamesnių duomenų apie tikrąjį
narkotikų vartojimą.
E. Zuccato nuotekų vandens tyrimas gerokai papildė šiuos duomenis. Pirmą
kartą visuomenės piktnaudžiavimas narkotikais buvo išmatuotas tokiu būdu. Šį
metodą italų mokslininkas anksčiau taikė siekdamas išsiaiškinti
piktnaudžiavimą vaistiniais preparatais, pavyzdžiui, nustatydamas antibiotikų
kiekį.
Italų mokslininkas ketina Po upės vandenyje ieškoti ir kitų narkotinių
preparatų vartojimo požymių. Tai nėra paprasta, nes kai kurių narkotikų
skaidymo produktus sunku atskirti nuo legalių nuskausminamųjų preparatų
metabolitų. Pavyzdžiui, iš kanalizacijos nuotekų beveik neįmanoma spręsti apie
heroino ir morfino vartojimą, nes šių narkotikų skaidymo produktai panašūs.
Dar sudėtingiau iš nuotekų nustatyti marihuanos vartotojų skaičių –
organizmui skaidant šį narkotiką susidaro pernelyg mažai stabilių junginių, jie
tiesiog ištirpsta nuotekų ir upių vandenyje.
Nežinia, ar pasaulio finansų krizė jau pasibaigė, bet prestižiniuose klubuose,
uždaruose elito vakarėliuose kokaino milteliai ir toliau yra paklausesni už
alkoholį. Kokaino nevengia uostyti finansininkai, pramogų verslo atstovai,
menininkai, aukštas pareigas einantys vadybininkai, net sportininkai.
Nereikia pamiršti, kad nemažai kokaino į Europą patenka narkotikų
gabentojų žarnyne, todėl taip aukštinamas jo grynumas labai abejotinas. Pats
esu ne kartą matęs su išmatomis pasišalinusius kokaino paketus – nekoks
vaizdelis. Kai man kas nors pradeda pasakoti apie išskirtinės kokybės ir
švarumo kokainą, nesusilaikau nesusijuokęs.
Toks pomėgis svaigintis nėra pigus. Įnikusiems į kokainą dažnai vieno
gramo per parą nepakanka. Ištuštėjus piniginei, šiems žmonėms gresia ne tik
karjeros žlugimas, bet ir pavojus sveikatai. Nuo kokaino vartojimo gali staiga
sustoti širdis, ištikti paralyžius.
Kokainas sužlugdo net ištvermingus ir valingus žmones. Juodajame sąraše
dėl dopingo eritropoetino vartojimo atsidūrusiam legendiniam italų
dviratininkui Marco Pantani narkotikų pomėgis kainavo ne tik karjerą. 2004-
ųjų vasario 14-ąją jis buvo rastas negyvas Riminio kurorto viešbutyje. „Pirato“
pravardę turėjęs M. Pantani 1998 metais tapo „Giro d’Italia“ ir „Tour de France“
lenktynių nugalėtoju. 34 metų dviratininko mirties priežastis – smegenyse ir
plaučiuose susikaupę skysčiai.
Kurį laiką M. Pantani vartojo antidepresantus su kokainu. Atsisakęs 1999-
aisiais lenktynėse „Giro d’Italia“ atlikti dopingo testą jis stengėsi įrodyti, kad
buvo švarus, bet jam tai nepavyko. Kokaino perdozavimas italų dviratininkui
baigėsi tragiškai.
Atsisveikindami su talentingu
sportininku jo gerbėjai ant rankų užsirišo …
geltonus raiščius – „Tour de France“
dviratininkų lenktynių lyderio marškinėlių Nereikia pamiršti, kad nemažai
spalvos. Kitų rankose buvo M. Pantani kokaino į Europą patenka narkotikų
vėliavos su kaukole ir kaulais. gabentojų žarnyne, todėl taip
Narkotikų kokteilis pasiuntė į amžinybę aukštinamas jo grynumas labai
ir Holivudo aktorių Philipą Seymourą abejotinas. Pats esu ne kartą matęs
Hoffmaną. Niujorko medicinos ekspertų su išmatomis pasišalinusius kokaino
biuras paskelbė, kad 2014-ųjų vasario 2-ąją paketus – nekoks vaizdelis.
amerikiečių aktorius mirė nuo per didelės
įvairių narkotikų – heroino, kokaino ir …
amfetamino – dozės.
Savo namuose Niujorke 46 metų aktorius buvo rastas ant vonios kambario
grindų su švirkštu rankoje. Jo bute buvo aptikta vokų su heroinu, daugybė
naudotų adatų ir tuščių maišelių, kuriuose anksčiau buvo laikomi narkotikai.
2006 metais už Trumeno Kapotės vaidmenį filme „Kapotė“ („Capote“) jis pelnė
„Oskarą“. Stambus, netvarkingas, nė iš tolo nepanašus į gražuolį vyrą, dėl kurio
moterys eitų iš proto, šis aktorius turėjo pašaukimą vaidinti. Nevykėlis
žurnalistas, nerandantis kalbos su policijos tyrėjais, – toks vaidmuo išgarsino
Ph. S. Hoffmaną, nors jam teko persikūnyti į homoseksualios orientacijos
rašytoją Trumeną Kapotę, kuris fiziškai buvo smulkus ir nė iš tolo nepanašus į jį
– putlų ir stambų. Aktorius puikiai vaidino netgi apgailėtinus, silpnus,
užuojautos vertus herojus, jis sugebėjo persikūnyti į bet kokį vaidmenį.
Gyvenime Ph. S. Hoffmanas taip pat atliko ne vieną vaidmenį, deja, vienas
bjauriausių iš jų – narkotikų vartotojas. Ph. S. Hoffmanas to neslėpė, jis ne
kartą yra atvirai kalbėjęs apie praeities kovas su priklausomybe nuo narkotikų.
2013 metais jis prisipažino, kad vėl turi problemų dėl heroino ir gydėsi
reabilitacijos klinikoje. Tai atsitiko praėjus 23 metams, beveik ketvirčiui
amžiaus, po to, kai aktorius apsisprendė nevartoti narkotikų. Pražūtingas
potraukis, su kuriuo jis stengėsi kovoti, buvo galingesnis.
Visi kokaino vartotojai slepia savo liguistą įprotį. Dažniausiai jie į ligoninę
patenka netekę sąmonės, todėl juos gaivinti tenka toksikologinės reanimacijos
skyriuje. Tačiau net atsigavę šie žmonės gali visą gyvenimą likti neįgalūs.
Detoksikacija yra sudėtinga. Ištikus abstinencijai, kamuoja ne tik fizinės, bet ir
dvasinės kančios. Toks pacientas turi būti stebimas, kad apimtas agresijos
nepaspruktų iš ligoninės.
Kokainas greitai išpopuliarėjo šešėlinėje rinkoje, nes jį vartoti patogiau nei
kitas nervų sistemą stimuliuojančias medžiagas. Euforija apima jau po kelių
minučių, todėl kokainu gundomi net paaugliai, ypač turtingų tėvų atžalos. Šiuo
narkotiku galima svaigintis ne tik jį uostant, bet ir rūkant, geriant, tepant
kokaino pastos ant dantenų, švirkščiant į veną.

Lietuvoje galima nelegaliai įsigyti kokaino, kurio grynumas siekia apie 70–80
 Lietuvoje galima nelegaliai įsigyti kokaino, kurio grynumas siekia apie 70–80
procentų, o likusią dalį sudaro įvairūs priedai, tarkim, talkas. Prie kokaino
priprantama psichologiškai. Po pirmos dozės palaima trunka apie 20–30
minučių. Siekiama, kad ši būsena truktų kuo ilgiau. Daugelis kokaino mėgėjų
gerai moka aritmetiką ir žino, kad tai stiprus narkotikas, todėl jo lengva
perdozuoti.
Įkvėpus nedaug kokaino, suaktyvėja žmogaus elgesys, judesiai tampa labiau
koordinuoti. Padažnėja kvėpavimas, širdies ritmas, pakyla temperatūra ir
kraujo spaudimas.
Pavartojus kokaino, padidėja seksualinis potraukis, padažnėja pulsas,
susitraukia vyzdžiai. Pasibaigus narkotiko poveikiui žmogus jaučiasi labai
pavargęs, prislėgtas. Norėdamas nugalėti blogą nuotaiką, jis turi didinti
kokaino dozę. Nuo didelių kokaino dozių gali kamuoti drebulys, nevalingi
judesiai. Tada žmogų apima nerimas, depresija, galvos skausmai. Vartotojas
gali nualpti, neretai jį ištinka konvulsijos ar kvėpavimo takų paralyžius.
Įtraukiant kokaino į nosies ertmę,
rizikuojama pažeisti nosies gleivinę ir …
sukelti kraujavimą. Tokie negalavimai
užklumpa kokainą vartojant apie 3–5 metus. Kokainas greitai išpopuliarėjo
Dar ilgiau vartojant gali iškristi nosies šešėlinėje rinkoje, nes jį vartoti
pertvara ir atrofuotis nosies gleivinė. patogiau nei kitas nervų sistemą
Perdozavus kokaino sutrinka psichika, stimuliuojančias medžiagas.
žmogų kankina persekiojimo manija.
Tam tikrais atvejais gali išsivystyti …
toksinė psichozė. Ilgai vartojant kokainą
didelėmis dozėmis, žmogui ima vaidentis. Jam kyla haliucinacijos, tarsi kūnu
ropinėtų skruzdėlės, vabalai ar kirmėlės. Bandydama išsivaduoti nuo
įsivaizduojamų parazitų, kokaino auka ima gnaibyti savo odą, kol atsiveria
žaizdos. Kai kuriems žmonėms 30 miligramų uostomojo kokaino gali būti
mirtina dozė. Mirtis gali ištikti ir vienu metu suleidus į veną apie 20 miligramų
kokaino.
Ypač pavojinga kokainą maišyti su alkoholiu, amfetaminu, tabletėmis nuo
nemigos ar raminamaisiais. Tokiu atveju narkotiko poveikis sustiprėja, o
pagunda užgerti kokainą alkoholiu kyla tada, kai žmogus nebegali įsigyti dar
vienos dozės. Perdozavus kokaino, ištinka sunki abstinencija, būtinas gydymas.
Jis trunka apie savaitę. Pagerėjus savijautai, ligonis išleidžiamas į namus.
Tokiems žmonėms sveikti toliau turėtų padėti reabilitacijos centrai,
priklausomybės ligų specialistai, psichoterapeutai, socialiniai darbuotojai.
Nuo šio narkotiko perdozavimo miršta daug žmonių. Vartodami kokainą
lėtinėmis širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys žmonės gali mirti staiga
sustojus širdžiai arba išsiliejus kraujui į smegenis.
Dažnai tik praėjus keleriems metams nuo
kokaino vartojimo pradžios artimieji …
pastebi, kad žmogus jau smarkiai įklimpęs.
Įtarimą dėl kokaino vartojimo gali kelti Kai kuriems žmonėms 30
pasikeitusi elgsena, nuolatinis miligramų uostomojo kokaino gali
mieguistumas, padidėjęs potraukis valgyti būti mirtina dozė. Mirtis gali ištikti ir
saldumynus, varginantis troškulys. Kad vienu metu suleidus į veną apie 20
žmogus vartoja kokainą, gali išduoti miligramų kokaino.
vyzdžiai. Kol narkotikas veikia nervų
sistemą, vyzdžiai būna susitraukę lyg
…
taškeliai, tarsi žmogus bijotų ryškios šviesos,
o prasidėjus abstinencijai jie smarkiai išsiplečia.
Įtarimus, ar žmogus vartoja kokainą, padeda išsklaidyti šlapimo testas. Nors
ši medžiaga greitai pasišalina iš organizmo, šlapime lieka tam tikrų specifinių
junginių.
Pastaruoju metu pasaulyje mažėja kokaino vartojimas, nes nyksta
kokainmedžių plantacijos. Kaip psichostimuliatorius jis traukiasi nuo scenos į
užkulisius. Paklausos mažėjimas numuša kainą, todėl šis narkotikas pinga ir
tampa lengviau prieinamas.
Kokaino gamyba sutelkta trijose šalyse – Bolivijoje, Kolumbijoje ir Peru. Per
pastarąjį dešimtmetį JAV kokaino rinka sumažėjo, bet padidėjo Europos – iš
dalies prie to prisidėjo Lietuvos piliečiai, nes vis daugiau jų užsiima kokaino
kontrabanda. Pavyzdžiui, 2009 metais iš Lietuvos piliečių užsienyje konfiskuota
99 kilogramai kokaino, o po metų – šešiskart daugiau. Tais metais net 46
Lietuvos gyventojai buvo suimti Centrinės ir Pietų Amerikos bei Europos šalyse.
 … … …

Kaip anaboliniai steroidai padeda užmiršti biologinį amžių

Anksčiau žmonės svajojo apie amžiną gyvenimą, dabar – apie amžiną

jaunystę. Prieš gerą šimtmetį sulaukę maždaug penkiasdešimties žmonės
pasendavo ir mirdavo, vidutinė gyvenimo trukmė buvo neilga. Apie lėtinius
ligonius – vis sveikstančius, bet taip ir nepasveikstančius – mažai kas
beužsimindavo. Infekcinės ligos juos greitai pribaigdavo. O dabar žmogus gali
nežiūrėti į pasą, biologinis amžius niekam neįdomus, svarbu, kaip žmogus
atrodo. Šiuolaikiniai senėjimo tyrimai rodo, kad ilgaamžiams nestinga
energijos, fizinės sveikatos. Žmogus gali patobulinti savo išvaizdą – išlyginti
raukšles, patempti ir atjauninti odą, o botulino toksinu, paralyžiuojančiu
raumenis, pakelti antakius taip, kad veido išraiška būtų tarsi apstulbusio
jaunuolio. Pensininkai džiaugiasi trečiojo gyvenimo tarpsnio dovana, nes
pirmą kartą žmonijos istorijoje daugelis išsivysčiusių šalių gyventojų gali
sulaukti gilios senatvės. O XX amžiaus pradžioje gimusiam kūdikiui likimas
buvo kur kas šykštesnis – du pasauliniai karai, masinis civilių žudymas, tremtis,
badavimas praretino ne tik Europos ilgaamžių gretas.
XX amžiaus pabaigoje daugelio amerikiečių gyvenimo trukmė pailgėjo apie
trisdešimt metų. Tikiu, kad ir Lietuvoje taip bus. Ką tai reiškia? Greta jaunystės
ir vidutinio amžiaus atsiranda trečiasis tarpsnis. Bet gyventi ilgai dar nereiškia
būti tuo patenkintam. Labai svarbu, kaip žmogus jaučiasi. Jeigu kamuos mirties
baimė, tie keli padovanoti dešimtmečiai gali atrodyti kaip kasdienis
patvirtinimas, kad senstantis kūnas ruošiasi iškeliauti, bet jaunatviškas protas
ir nemari siela to nenori.
Kūno rengybos specialistai, dietologai, gyvenimo būdo mokytojai,
detoksikaciją propaguojantys natūraliosios medicinos atstovai nesnaudžia –
visi stengiasi, kad trečiasis tarpsnis prilygtų antrajai jaunystei, kad kūne būtų
kuo mažiau senatvės žymių, triumfuotų maištingas jaunatviškas protas.
Nelepinkime šito išdykusio vidinio vaiko, kuris rankoje laikydamas saldainį
neiškenčia jo neišvyniojęs ir nenurijęs. Sutramdykime jį, mėgaukimės mintimi
apie tai, kad pasenus nereikia nerimauti dėl to, kad mirti teks pačiame jėgų
žydėjime, pačioje jaunystėje. Sakyčiau, jaunystės kultas daugeliui žmonių
aptemdo realybės jausmą, sujaukia protą, sudrumsčia ramybę. Šveicarų
psichologas ir filosofas Carlas Gustavas Jungas (1875–1961) yra rašęs, kad
nesvarbu, ką sąmonė galvoja, pasąmonė vis tiek ruošiasi mirti. Būkime atviri –
jaunystė yra kliūtis, kurią daugeliui teks įveikti. Kai kam tai pavyks lengvai, o
kiti galės kasdien tobulinti senatvės apibrėžimą. Žmogaus gyvenimą
skirstantys į atskirus tarpsnius psichologai ne kartą perrašė savo teorijas apie
tai, kokio amžiaus senoliui jau reikia globos. Dažniausiai taip atsitikdavo, kai
patys autoriai pasendavo. Septyniasdešimt, aštuoniasdešimt, devyniasdešimt
metų – senatvės riba nukeliama vis toliau.
Nieko nėra pavojingiau už norą atrodyti
gražiai. Noras atrodyti, o ne būti – tai savęs …
apgaudinėjimas, iš tikrųjų žmonės keičiasi
labai nedaug, o daugiausia, ką jiems Anksčiau žmonės svajojo apie
pavyksta pasiekti, – tai prisitaikyti prie savo amžiną gyvenimą, dabar – apie
paveldėtų savybių. Mėginimas būti tuo, kuo amžiną jaunystę.
žmogus iš tikrųjų nėra, sukelia nusivylimą, o
kartais taip išsekina organizmą, kad jis …
pradeda jausti mirties dvelksmą. Savęs
apgaudinėjimas daug kainuoja, ypač tiems žmonėms, kurie vartoja
draudžiamus preparatus – anabolinius steroidus. Mane baugina tai, kad
nesusimąstydami dėl ateities paaugliai ir jauni vyrai farširuoja savo organizmą
cheminėmis medžiagomis. Kas jų laukia? Pateiksiu pavyzdžių.
Vartojant anabolinius steroidus, mintis apie tai, kad viskas įmanoma, gali
patupdyti net į kalėjimą. Draudžiamų steroidų sukeltas įsiūčio priepuolis
privertė Pietų Afrikos Respublikos sostinėje Keiptaune neįgalų bekojį bėgiką
Oscarą Pistoriusą nutaikyti ginklą į širdies draugę 29 metų gražuolę Reevą
Steenkamp. Dar 30-ies nesulaukusiam sportininkui pasivaideno, kad kažkas
įsilaužė į jo namą, jis ėmė šaudyti, o kulkos kaip tyčia smigo į jo draugę. Ji mirė
nuo šautinių žaizdų 2013-aisiais, Valentino dieną. Sprinto legenda laukia
teismo sprendimo dėl draugės nužudymo. Įvykus tragedijai, tiriantys
nužudymo bylą pareigūnai O. Pistoriuso namuose aptiko anabolinių steroidų.
Karštakošis sportininkas ir anksčiau pasižymėjo agresija, impulsyviu pykčiu,
kurio nesugebėdavo suvaldyti. Dažnai jis elgdavosi kaip kaprizingas vaikas ir
jam viskas būdavo atleidžiama. Ar jam pasiseks dar kartą išsisukti nuo
atsakomybės?
Kas gali paneigti, kad veikiantys nervų
sistemą ir keičiantys elgseną anaboliniai …
steroidai nesukėlė šiam bėgikui žiaurios
agresijos? Medikamentą nuo nuodų skiria Gyventi ilgai dar nereiškia būti
tik dozė. tuo patenkintam.
Garsiam bėgikui, nutaikiusiam ginklą į
savo mylimąją, netrūko šlovės. Jis gimė …
turėdamas neišsivysčiusias galūnes, todėl jo
abi kojos amputuotos žemiau kelių, bet toks neįgalumas nesutrukdė siekti
sporto pergalių. O. Pistoriusas sugebėjo dalyvauti sveikųjų varžybose, Londone
jį garbino minios žmonių. Bet dėl žmogžudystės, kol teismas paskelbs
nuosprendį, jis privalės stabdyti savo karjerą.
Ne tik įtarumas ar įsiūtis yra ženklai, kad anaboliniai steroidai veikia
pražūtingai. Tobulindami kūną kai kurie pacientai Lietuvoje patenka į medikų
rankas išsekę, stipriai pasiligoję. Kasmet vien mūsų ligoninėje tokių atvejų
būna po keliasdešimt. 26 metų jaunuolio eksperimentas su 240 steroidų
tablečių ir injekcijomis truko vos du mėnesius, bet to pakako, kad jis pakliūtų į
ligoninę. Per penkias savaites jaunas vyras neteko 15 kilogramų. Apie tai gali tik
svajoti žmogus, norintis atsikratyti antsvorio, o kultūrizmu susidomėjusiam
vyrui toks liesėjimas reiškė tragediją. Blogiau gali būti tik sapne. Norint
užsiauginti kalną raumenų, nepakanka vien fizinių pratimų, tenka vartoti
didelius kiekius anabolinių steroidų – biologiškai veiklių medžiagų. Kad po oda
išryškėtų reljefiniai raumenų kontūrai, steroidų dozė turi būti šimtus kartų
didesnė nei gydomoji, kurią pacientui skiria gydytojas dėl tam tikrų ligų.
Paslaptis, kas iš tikrųjų atsitiko jaunam
pacientui, buvo įminta ne per vieną dieną. …
92 kilogramus sveriantis 1,88 metro ūgio
vyras buvo nepatenkintas savo išvaizda, Žmogaus gyvenimą skirstantys į
todėl nutarė prisiauginti raumenų. Du atskirus tarpsnius psichologai ne
mėnesius jis ne tik gėrė steroidų tabletes, kartą perrašė savo teorijas apie tai,
bet ir švirkštėsi ampulių. Taip elgėsi ir kokio amžiaus senoliui jau reikia
panašaus fizinio sudėjimo jo bendraamžis globos. Dažniausiai taip atsitikdavo,
draugas. kai patys autoriai pasendavo.
Iš pradžių viskas buvo puiku, bet vėliau
vyrui ėmė skaudėti galvą, užklupo nemiga, …
dingo apetitas, pasidarė sunku nuryti net
kąsnį, krito svoris. Jaunuoliui pagelto oda, ėmė niežėti visą kūną,
neapsikęsdamas niežulio jis draskydavo odą iki kraujo. Medikų šeimoje gimęs
vaikinas turėjo ne vieną patarėją, su jais galėjo pasitarti dėl sveikatos būklės. O
kaip tėvai gelbėjo savo atžalą? Medikų mąstymas pasižymi konkretumu, kai
atmetama viena hipotezė po kitos, ir nesvarbu, kad veltui eina laikas. Nė vienas
save gerbiantis gydytojas nenori prisipažinti, kad klydo.
Iš pradžių sergantį jaunuolį gimdytojai ketino siųsti pas infekcinių ligų
specialistą, nes įtarė geltą, vėliau jiems kilo mintis nusiųsti sūnų pas
reumatologą, nes atrodė, lyg būtų prasidėję autoimuniniai procesai. Pagaliau
buvo nutarta išrašyti vaistų nuo alergijos. Kad sūnus nesinervintų, dar skyrė
raminamųjų.
Sūnaus būklė vis blogėjo, o tėvai kaip detektyvai toliau atkakliai ieškojo jo
ligos priežasčių. Ultragarsu ištyrus jaunuolio pilvą nekilo jokių įtarimų, tyrimas
rodė, kad viskas gerai. Tėvams nedavė ramybės pageltusi sūnaus oda, jie manė,
kad tai gelta, kuri užklumpa, kai kraujyje padidėja tulžies pigmento bilirubino
kiekis. Buvo atliktas ir toks tyrimas, jo rezultatai parodė, kad bilirubino rodiklis
15 kartų didesnis už normą, o tai – tiksinti bomba.
Patekęs į Ūmių apsinuodijimų skyrių
jaunuolis buvo apdujęs, akių obuoliai …
pageltę, jis atrodė kaip kosmonautas – visas
kūnas aptvarstytas. Ne tik įtarumas ar įsiūtis yra
Atlikti kepenų tyrimai nieko gero ženklai, kad anaboliniai steroidai
nežadėjo: fermentų rodikliai buvo kritiniai, veikia pražūtingai. Tobulindami
o „gerojo“ cholesterolio kiekis – minimalus. kūną kai kurie pacientai Lietuvoje
Nė vienas mano kalbintas specialistas patenka į medikų rankas išsekę,
negalėjo prisiminti, ar savo praktikoje kada stipriai pasiligoję.
nors buvo susidūręs su tokiu keistu atveju,
nes tokie prasti rodikliai nesuvokiami sveiku
…
protu. Tada ir aš suabejojau dėl cholesterolio
tyrimo rodiklių. Gal laboratorija suklydo? Pakartojus cholesterolio tyrimą,
rezultatas buvo beveik toks pat kaip ir pirmą kartą. Teko patikėti – juk
neįmanoma įvelti dukart tos pačios klaidos.
Bendraudamas su šiuo jaunuoliu kasdien sulaukdavau staigmenų. Galėjau
vis geriau pažinti jo „vidinį pasaulį“, pažeistą milžiniškų dozių draudžiamų
preparatų. Nukentėjo net širdis. Skyrus gydymą, pažeista miokardo dalis vėl
atsikūrė.
Šis vaikinas vos nežuvo. Apmaudu, kad net jo motina nesuvokė, kokį pavojų
kelia anaboliniai steroidai. Pagaliau atėjo diena, kai iš ligoninės jis galėjo grįžti
namo. Atsisveikindamas jaunuolis neslėpė nusivylimo, kad pernelyg pasikliovė
anaboliniais steroidais. Kita vertus, jo draugui, taip pat dideliais kiekiais
vartojusiam draudžiamus preparatus, nieko neatsitiko.
Dar vienas pavyzdys, kaip auginant raumenis artėjama prie mirties
slenksčio: 38 metų pacientui sutino koja, po dviejų mėnesių ėmė kamuoti
dusulys, trūkdavo oro netgi kalbant. Išgirdęs, kad nustatyta plaučių arterijos
trombembolija, pacientas sutriko, nes nuo tokios ligos dažniausiai miršta
senyvo amžiaus žmonės. Trykštantis energija vyras daug dėmesio skyrė
mitybai, mėgo aktyvų poilsį, net savaitgaliais netingėdavo užsukti į sporto
klubą. Ar galėjo taip greitai susidėvėti jo organizmas?
Negrįžtamų organizmo pokyčių buvo ne
vienas. Pažeista buvo ne tik stambiausia …
kraujagyslė – plaučių arterija. Su krauju
nukeliavusių krešulių buvo aptikta ir Nė vienas save gerbiantis
daugiau, pavyzdžiui, giliosiose kojų venose. gydytojas nenori prisipažinti, kad
Atlikus laboratorinius tyrimus, buvo aptikta klydo.
daug didelio tankio cholesterolio – tiek, kiek
gali būti ne į ketvirtą dešimtmetį įkopusio
…
vyro, o gyvenimo saulėlydžio belaukiančio
senolio organizme. Ši žinia dar labiau sugadino pacientui nuotaiką.
Sužinojęs apie šį pacientą įtariau, kad sveikata galėjo pašlyti nuo anabolinių
steroidų. Apie tai užsiminiau kolegoms medikams, o jie tik pasišaipė iš manęs.
Tąsyk padėkojau skeptikams už atvirumą, nors buvau teisus. Pacientas
prisipažino, kad lankė vieną sporto klubą, o jame sutiktas treneris patarė vartoti
steroidus. „O ką? Ar tai blogai?“ – sutriko sveikstantis ligonis. Šis verslininkas
mankštinosi savo malonumui, jam nerūpėjo, kiek centimetrų padidės žasto ar
krūtinės apimtis, jis nebuvo profesionalus sportininkas. Sportuoti sumanė tik
tada, kai įsigijo naują motociklą „Harley Davidson“. Pasibalnojęs šį plieninį
žirgą verslininkas susimąstė, kad galėtų atrodyti bent dešimt metų jaunesnis.
Priėjęs prie veidrodžio jis išvydo, kad trūksta baltinių sagos kaip tik ten, kur
rišamas kaklaraištis. Naujas kaklaraištis galėjo paslėpti ištrūkusią sagą, bet jį
suveržęs vyras jautėsi kaip smaugiamas, gyvaplaukiais apaugusios riebalų
raukšlės lipo per apykaklę. „Senstu ir plinku“, – pagalvojo vyras, o savo pašto
dėžutėje lyg tyčia rado naują skrajutę, kviečiančią nemokamai triskart
apsilankyti sporto klube. Taip ir užkibo ant meškerės.
Mintys apie antsvorį, netinkamą mitybą, nejudrų gyvenimo būdą netgi
didžiausiam optimistui gali įvaryti baimės, kad geriausi metai jau praeityje, o
dabar bus tik blogiau.
Ne tik paaugliams ant nosies išdygęs spuogas atrodo tikra tragedija. Dėl
išvaizdos ne mažiau jaudinasi ir žmonės, sulaukę antrosios jaunystės. O šis
metas ateina, kai biologinis amžius tampa didesnis už batų dydį. Fizinis
patrauklumas gali būti pasiekiamas mankšta, sportavimu, bet tai – sunkus
kasdienis darbas, reikia nubraukti ne vieną prakaito lašą, o vartojant didžiuliais
kiekiais anabolinius steroidus įmanoma padidinti raumenų masę per keletą
mėnesių.
Varginančios pastangos išsaugoti jaunystę gali nuvaryti į kapus. Norintys
gerai atrodyti, o ne būti savimi žmonės linkę rizikuoti, todėl labiau pasitiki
draugais ir medicininio išsilavinimo neturinčiais treneriais nei gydytojais.
Mediko patarimo paisoma nebent tada, kai sutrinka sveikata. Anaboliniai
steroidai nėra maisto papildas. Tiesa, nuo šių cheminių medžiagų gali šiek tiek
padidėti raumenų apimtis, bet jėgos ir ištvermės jos daug neprideda.
Ilgą laiką steroidai buvo dažniausiai sportininkų vartojamos medžiagos,
suteikiančios cheminį pranašumą prieš konkurentus. Androgeniniai
anaboliniai steroidai savo sudėtimi mažai kuo skiriasi nuo natūralaus vyriškojo
lytinio hormono testosterono. Tokie steroidai suteikia vyriškumo, o anaboliniai
steroidai padeda užsiauginti didesnę raumenų masę.
Anaboliniai steroidai – ypač svarbūs
biologiniai junginiai. Šiai grupei priklauso …
antinksčių gaminamas hormonas kortizolis,
reguliuojantis medžiagų apykaitą. Mintys apie antsvorį, netinkamą
Steroidams priklauso ir kai kurie mitybą, nejudrų gyvenimo būdą
medikamentai, pavyzdžiui, kortikosteroidai netgi didžiausiam optimistui gali
– jie nepakeičiami nustačius tam tikras įvaryti baimės, kad geriausi metai
patologijas, taip pat cholesterolis, kurį jau praeityje, o dabar bus tik blogiau.
daugelis medikų įvardija kaip didžiausią
širdies priešą, nes „blogasis“ cholesterolis …
paspartina aterosklerozę ir kraujagyslių
susiaurėjimą.
Be hormonų žmogus negalėtų vystytis, bręsti, mylėtis, susilaukti palikuonių,
hormonai padeda prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų ir streso. Šios
medžiagos reguliuoja fiziologines reakcijas, pavyzdžiui, lemia gliukozės kiekį
kraujyje.
Jei netektų cholesterolio, žmogus mirtų – jei ne tą pačią dieną, tai po kelių
parų. Cholesterolis būtinas medžiagų apykaitai. Visų steroidų pagrindas –
„blogasis“ cholesterolis, kurio pasigamina pats organizmas. Iš cholesterolio
susiformuoja keletas svarbių hormonų, pavyzdžiui, kortizolis, testosteronas,
kuris vėliau gali tapti estradioliu. O tai reiškia, kad visi moteriškieji lytiniai
hormonai kilę iš vyriškųjų. Jei koks nors pacientas pareiškia, kad jam nereikia
cholesterolio, vadinasi, jam nebūtinas ir testosteronas. O testosteronas, kaip ir
visi natūralūs anaboliniai steroidai, pasigamina liaukose iš cholesterolio.
Vadinasi, be cholesterolio negimtų vaikų, nes be šios medžiagos nei moters, nei
vyro organizme nebūtų lytinių ląstelių.
Ar dėl to galime daryti išvadą, kad riebiai valgyti sveika? Dalį cholesterolio
mes gauname su maistu, bet išorinis ir vidinis cholesterolis, gaminamas
kepenyse, skiriasi kaip diena ir naktis. Jau seniai paneigtas mitas, kad su
maistu gaunamas cholesterolis gali turėti esminę įtaką vidiniam cholesteroliui.
Toks poveikis siekia vos kelis procentus. Man kelia juoką, kai žmonės vengia
valgyti virtų kiaušinių, nerimaudami, kad dėl to padidės „blogojo“ cholesterolio
kiekis kraujyje. Kiaušiniai, kurių sudėtyje taip pat yra cholesterolio, šiuo atveju
niekuo dėti. Žmonės turi pagaliau suprasti, kad su maistu pasisavinamas
cholesterolis beveik neturi įtakos kraujo riebalams. Nėra jokios prasmės laikytis
dietos, raginančios išsiversti be riebalų, nes riebalai mums gyvybiškai
reikalingi.
Anabolinių steroidų paskirtis – didinti baltymų gamybą. Medicininiu
požiūriu šie preparatai gali būti vartojami gydant kai kurias ligas. Lietuvoje
registruotas vienintelis toks preparatas – nandrolonas. Jis skiriamas, kai vyro
organizme trūksta androgenų, kai būna neišsivysčiusios sėklidės, nustatomi
įvairūs augimo sutrikimai ar tam tikra mažakraujystė. Jei pacientai nusilpsta
dėl sunkių traumų, onkologinių ligų, anaboliniai steroidai gali pagerinti
apetitą, papildyti organizmo baltymų atsargas. Kitais atvejais anabolinių
steroidų vartojimas yra nelegalus ir vertinamas kaip piktnaudžiavimas.
Dėl didesnio baltymų poreikio anaboliniai steroidai vis dažniau atsiduria ne
tik kultūrizmo atstovų valgiaraštyje. Apie tobulas kūno linijas svajojantys
žmonės mėgsta valgyti daug vištos krūtinėlių. Toks valgiaraštis – kaip miško
sanitaro vilko, mintančio vien mėsa. Žmogaus žarnynas siekia 7–8 metrus, o
vilko – gerokai trumpesnis. Vilkas greitai virškina mėsą, o žmogus – lėtai. Kai
žmogaus žarnyne pritrūksta ląstelienos, pradeda pūti nesuvirškinta mėsa, todėl
baltymų skilimo produktai veikia toksiškai. Žarnyne kyla gaisras. Ugnis
įsiliepsnoja dar labiau, kai vartojantys anabolinius steroidus žmonės laikosi
baltyminės dietos. Nuo baltymų pertekliaus jų organizmo veikla dar labiau
sutrinka. Tokios dietos šalininkų man visada knieti paklausti, kaip mūsų
protėviai išgyveno be maisto papildų. Jei sulaukęs 50 metų žmogus gerai
jaučiasi, vadinasi, jo mityba gera. Nuo baltyminės dietos jis netaps jaunesnis, o
kad ši dieta gerokai patuštins kišenę, – nė kiek neabejoju.
Steroidų vartojimas susijęs su dopingo
istorija. Dar antikoje, olimpinių žaidynių …
metu, graikai stengėsi stiprinti savo
organizmą įvairiomis stimuliuojamosiomis Jau seniai paneigtas mitas, kad
medžiagomis. O pirmas dopingo vartojimo su maistu gaunamas cholesterolis
atvejis nustatytas 1865 metais Amsterdame, gali turėti esminę įtaką vidiniam
kur kanaluose vyko plaukimo varžybos. cholesteroliui. Toks poveikis siekia
Kai 1935 metais mokslininkams pirmą vos kelis procentus.
kartą pavyko iš cholesterolio susintetinti
testosteroną, dopingo džinas ištrūko iš
…
butelio – testosteroną pradėjo vartoti ne tik
sportininkai. Antrojo pasaulinio karo metais Reicho armija kartu su
amfetaminu būdavo aprūpinama ir testosterono tabletėmis – vokiečių kariai
privalėjo būti narsūs, drąsūs ir vikrūs.
1952 metais juodajame dopingo sąraše atsidūrė tuometinės Sovietų Sąjungos
sunkumų kilnojimo rinktinės sportininkai. Jie laimėjo visus olimpinių žaidynių
medalius, nes saujomis rijo anabolinius steroidus. Nėra žinoma, kaip toliau
susiklostė šių sportininkų likimas. Tai buvo Šaltojo karo metai, kai buvę
sąjungininkai kovojo ne tik ginklavimosi varžybose, bet ir sporte bei kosmose.
1960 metais anabolinių steroidų mada pasiekė JAV – ten joks save gerbiantis
sportininkas be jų neišsiversdavo. Vienas pripažintas lengvosios atletikos
treneris nedviprasmiškai yra kalbėjęs, kad vartojantis steroidus bėgikas 100
metrų distancijoje gali laimėti vieną papildomą metrą.
Tik 1975 metais Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) pagaliau išdrįso
uždrausti steroidus kaip priemonę, gerinančią sportininkų rezultatus. Ilgą laiką
steroidai buvo tokie populiarūs, kad beveik niekas nekvaršino galvos dėl jų
šalutinio poveikio. Pavyzdžiui, likus metams iki TOK oficialaus pareiškimo dėl
steroidų tuometinės Sovietų Sąjungos moterų plaukimo rinktinė pageidavo
atskiros dušo patalpos, šios sportininkės nesutiko praustis kartu su kitų šalių
plaukikėmis. Viena priežasčių – dėl anabolinių steroidų poveikio sovietų
plaukikės buvo tapusios individais, turinčiais abiejų lyčių požymių. Tai buvo
sąmoningas sportininkių žalojimas, bet statant komunizmą viskas buvo
leistina.
Anaboliniai steroidai sukelia daug nelaimių ir dėl to, kad leisdamiesi juos į
veną tuo pačiu švirkštu naudojasi ne vienas sportininkas. Šie preparatai, kaip ir
intraveniniai narkotikai, daug prisidėjo prie krauju plintančių infekcijų
(hepatito, žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV)) protrūkio. 1984 metais
pasaulyje nustatytas pirmas atvejis, kai leisdamasis į veną steroidų sportininkas
užsikrėtė ŽIV.
Daug faktų byloja apie pragaištingą steroidų poveikį, bet pasaulyje ir toliau
plinta jų vartojimas. Tokio piktnaudžiavimo mada į Lietuvą atkeliavo iš JAV, kur
patraukli fizinė išvaizda siejama su sėkme, karjera, visuomenine padėtimi,
įtaka ir pinigais.
Daugiau kaip prieš 20 metų JAV mokslininkai įspėjo, kad anaboliniai
steroidai gali sukelti priklausomybės ligą. XX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje
Amerikoje buvo tiriama, kiek išplitęs nelegalus steroidų vartojimas. Paaiškėjo,
kad šiuos preparatus ne pagal paskirtį vartojo 40 procentų JAV aukštųjų
mokyklų studentų.
Lietuvoje iki šiol nėra atlikta tokių sociologinių tyrimų. Nuojauta man
kužda, kad tokių studentų mūsų šalyje taip pat yra nemažai. Kai užsukęs į
sporto klubą pamatau kokį nors spuogais išbertą jaunuolį ir jis ima skųstis, kad
daug sportuoja, daug geria vandens, bet viduriai vis tiek užkietėję, duodu
vienintelį patarimą: „Mesk vartoti steroidus.“ – „O iš kur jūs žinote?“ – nustebęs
klausia raumenų galiūnas. Dažniausiai tyliu, kad nereikėtų veltui ginčytis, o
mintyse jam pasakau: „Ant tavo veido parašyta.“ Nė kiek neabejoju, kad
steroidų mada, įsigalėjusi JAV prieš keletą dešimtmečių, jau pasiekė Lietuvą.
Nežinau, ar mes artėjame prie tų 40 procentų, bet akivaizdu, kad padėtis nėra
gera.
Sintetiniai steroidai – medžiagos, apie
kurias mūsų gydytojai dar nedaug žino, …
todėl ir nesieja sunkių būklių su šalutiniu
steroidų poveikiu. Dėl anabolinių steroidų poveikio
Mėgstu filmus, kuriuose vaidina aktorius sovietų plaukikės buvo tapusios
Bruce’as Willisas, ypač kino juostą „Šeštasis individais, turinčiais abiejų lyčių
pojūtis“. Joje pasakojama apie tai, ką visada požymių. Tai buvo sąmoningas
nujautėme egzistuojant, tačiau niekada sportininkių žalojimas, bet statant
nežinojome, kaip toli ši nuojauta gali komunizmą viskas buvo leistina.
nuvesti.
Anaboliniai steroidai, kaip ir mirusieji,
…
apie kuriuos pasakojama šiame filme, yra
nematomi. Daug jaunimo Lietuvoje juos vartoja ir rizikuoja sveikata, bet
didžioji dalis gydytojų to „nemato“. Įsivaizduokite: į ligoninę patenka
dvidešimtmetis jaunuolis, kurio pečius išmargino strijos – tokios pat, kokios
kamuoja ką tik gimdžiusias moteris. Jei gydytojas nepaklaus, ar ligonis vartoja
anabolinius steroidus, jis tikrai nepuls girtis.
Kūno rengybos treniruotes lankančių vaikų tėvai taip pat neįtaria pavojaus –
jie patenkinti, kad sūnus sportuoja, nerūko, negeria. Kai pusryčiaudamas
sūnelis suvalgo dešimt virtų kiaušinių, tėvai džiaugiasi, esą tai rodo gerą
apetitą.
Rengdami anonimines apklausas apie cheminių medžiagų vartojimą, mūsų
sociologai net neįtraukia klausimų apie anabolinius steroidus. Gal jie nieko
nežino apie šių medžiagų žalą ir priklausomybės riziką?
Apie tokią situaciją yra geras anekdotas. Kartą keliavo kaubojus per
Laukinius Vakarus ir atvyko į vieną miestelį. Užėjo į salūną, užsisakė viskio,
atsisėdo prie stalo, bet jam pasidarė liūdna, nes nieko nepažįsta. Tada jis
paprašė barmeno supažindinti su salūno lankytojais. Kaubojus su visais
pasisveikina, bet vienas lankytojas jam atrodo tikras atskalūnas. Kaubojus
toliau klausinėja, kas čia per tipas. „Čia – Džonas Nesugaunamasis“, – sako
barmenas. Kaubojus neatlyžta – kodėl toks keistas vardas? „Ai, kad jo niekas
negaudo. Dėl to jis yra Džonas Nesugaunamasis.“
Manau, anabolinius steroidus irgi būtų
galima pavadinti džonais …
nesugaunamaisiais, nes jų rinka klestėte
klesti. Sintetiniai steroidai – medžiagos,
Kodėl žavimasi draudžiamomis apie kurias mūsų gydytojai dar
medžiagomis? Sporto šakose, kur jėga, nedaug žino, todėl ir nesieja sunkių
ištvermė ir fizinis krūvis daug reiškia, būklių su šalutiniu steroidų poveikiu.
steroidai padeda siekti pergalių. XX amžiaus
6-ajame dešimtmetyje steroidus pamėgo
…
kūno rengybos šalininkai ir sunkumų
kilnotojai. Tačiau yra žinoma, kad šios medžiagos nedidina fizinės ištvermės,
reakcijos greičio – savybių, kurių reikia profesionaliems sportininkams. Jos
padeda tik auginti raumenų masę ir veikia kai kurias raumenų skaidulas,
didinančias jėgą. Žmogaus raumenų skaidulos yra dviejų tipų – vienos jų
vadinamos liūto skaidulomis, nes lemia jėgą, o kitos – elnio skaidulomis, nes
lemia ištvermę. Liūto skaidulos nuo anabolinių steroidų didėja, todėl didėja ir
jėga.
Kur kas daugiau abejonių, ar anaboliniai steroidai iš tikrųjų padeda skinti
pergales. Susikaupus baltymų atsargoms organizme gali sumažėti nuovargis,
bet tai nepagerina ištvermės.
Anaboliniai steroidai gali būti vartojami tabletėmis ir injekcijomis. Tabletės
yra toksiškesnės. Taikomos įvairios schemos, pavyzdžiui, „krauti į vieną krūvą“
– tabletės geriamos nuo dviejų iki trijų mėnesių (keletas skirtingų preparatų
vartojami tuo pačiu metu), toliau daroma tokios pat trukmės pertrauka. Kad
nebūtų plato efekto, kai pasiekiama riba ir rezultatai negerėja (raumenų masė
negali didėti iki begalybės), schema keičiama. Pavyzdžiui, steroidai gali būti
vartojami ciklais – keičiant jų rūšis ir didinant dozes. Tokiu atveju vienu metu
vartojami keli anaboliniai steroidai, dažniausiai vienas jų geriamasis, o kitas –
leidžiamasis. Likus 3–4 mėnesiams iki varžybų, daroma pertrauka, kad
organizmas spėtų išsivalyti.
Dar gali būti taikomas piramidės principas – „aukštyn žemyn“, kai
pradedama nuo mažų dozių, ilgainiui jos vis didinamos, o vėliau – mažinamos.
 Kai tokius čempionų pusryčius (yra tokia Kurto Vonneguto knyga –
„Čempionų pusryčiai“) – keliasdešimt tablečių – susižeria į gerklę pliktelėjęs
vyras, siekiantis padaryti įspūdį panelei, tinkančiai jam į dukteris, norisi
paklausti, ką jis daro. Toks galiūnas gali apgauti tik save. Jis gali teisintis, kad
gyvena tik kartą, bet man tai neįdomu. Kur kas įdomiau, kas vyksta jo kepenyse.
Vyksta sprogimas.
Ar žmogus piktnaudžiaus steroidais, ar ne, daug lemia jo vaikystė. Atrodyti
taip, kad visi bijotų, – toks gali būti gyvenimo tikslas nesubrendusio paauglio,
persekiojamo įvairių psichologinių traumų. JAV apklausų duomenimis,
ketvirtadalis anaboliniais steroidais piktnaudžiaujančių asmenų vaikystėje
buvo seksualiai išnaudojami. Yra mokslinių studijų, kuriose aiškinama, kad
daugelis asmenų pasirenka kultūrizmą neatsitiktinai. Tai gali lemti elgsenos
sutrikimas, vadinamoji raumenų dismorfija. Pagal JAV neseniai patvirtintą
naują ligų klasifikaciją raumenų dismorfija vertinama kaip psichikos
sutrikimas. Pavyzdžiui, žmogus nuolat nepatenkintas kokiu nors vienu
raumeniu, jam norisi jį patobulinti. Iš šalies tokie žmonės atrodo keistai – tarsi
būtų sudaryti iš kelių dalių: krūtinės ir rankų raumenys neproporcingai dideli ir
reljefiniai, o kiti, žemiau liemens, – gerokai menkesni, kartais kojų raumenys
atrodo netgi prasčiau nei žmogaus, kuris niekada nesitreniravo.
Daug kas priklauso ir nuo vaikų trenerio. „Nugalėk bet kokia kaina“, – toks
šūkis gali pražudyti didįjį sportą pasirinkusį nepilnametį. Prisimenu vieną
vilnietį trenerį, mėgusį kartoti: „Aš iš jūsų visų padarysiu invalidus, bet turėsiu
mažiausiai du čempionus.“ Visų savo auklėtinių jam nepavyko suluošinti, bet
du čempionus jis iš tikrųjų išugdė.
Dar viena priežastis, kodėl anaboliniais steroidais susidomi paaugliai, yra ne
tik noras įtikti treneriui, bet ir smalsumas, noras maištauti. Tai paauglystės
krizė.
„Svajojau, kaip ateisiu į vakarėlį, užsimovęs šortus, užsimetęs marškinėlius
be rankovių, įdegęs, o visos merginos žiūrės tik į mane“, – tai anaboliniais
steroidais susigundžiusio paauglio išpažintis. Gražiai atrodyti jam yra svarbiau
nei būti savimi.
Noras išbandyti tai, kas draudžiama, – ne vieno būsimo revoliucionieriaus
bruožas. Dievukų, kurių pėdomis aklai seka nepilnamečiai, netrūksta
populiariojoje kultūroje. Iš žurnalų viršelių žvelgiančios Holivudo žvaigždės kur
kas dažniau turėjo reikalų su anaboliniais steroidais nei su treniruokliais.
Niekas nesusimąsto, kodėl užsimaukšlinęs kepurę amerikiečių aktorius
Sylvesteris Stallone siekia vos 1,76 metro. Toks ūgis, mažesnis nei vidutinis,
vyrui – greičiau trūkumas nei privalumas. Tik žydrajame ekrane S. Stallone
atrodo aukštaūgis. Nuo steroidų karjerą pradėjęs austrų kilmės amerikiečių
aktorius ir buvęs generalgubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris taip pat ne
ką aukštesnis (tiesa, vėliau jis daug nuveikė siekdamas gerinti priklausomybių
ligų gydymą JAV). Nedidelis šių Holivudo aktorių ūgis rodo, kad jų organizmas
nustojo augti labai anksti – ne paslaptis, kad tai galėjo atsitikti pradėjus
piktnaudžiauti anaboliniais steroidais.
Ūminis apsinuodijimas steroidais nėra kuo nors išskirtinis. Kitas dalykas –
lėtinis toksiškumas. Daug literatūros paaugliams apie tai leidžiama JAV. Ko
galima tikėtis iš sporto klubo, iškalbingai pavadinto „Gym Steroid“, pasakojama
vienoje skrajutėje, kuri pateko man į rankas lankantis JAV. Blogybių sąrašas
įspūdingas: svyruos nuotaika, slinks plaukai, kamuos aknė (jaunatviniai
spuogai), vystysis ankstyvoji aterosklerozė, o tai reiškia, kad organizmas pradės
senti nesulaukęs lytinės brandos, kepenyse išsilies kraujo, nuo fizinio krūvio
ims trūkinėti sausgyslės, galimi net savaiminiai lūžiai.
Kartą konsultavau vieną galiūną,
susilažinusį su draugu, katras laimės rankų …
lenkimą. Atsitiko taip, kad nugalėtojas
susilaužė žastikaulį. „Viskas vyko normaliai, Rengdami anonimines apklausas
nugalėjau, bet išgirdau, kad kažkas apie cheminių medžiagų vartojimą,
girgžtelėjo, žiūriu, negaliu pakelti rankos mūsų sociologai net neįtraukia
nuo stalo“, – pasakojo nukentėjusysis, klausimų apie anabolinius steroidus.
kuriam teko gipsuoti galūnę. Tokia trauma
nėra reta, nes nuo anabolinių steroidų
…
raumenys sustiprėja, o kaulai minkštėja.
Šios medžiagos pridaro ir kitokių bėdų, pavyzdžiui, po oda susidaro
cholesterolio sankaupų – ksantomų, vyrams ima formuotis krūtys ir didėti
pieno liaukos, sumažėja lytinis potraukis, iki kaštono dydžio susitraukia
sėklidės, vystosi asmenybės sutrikimai. O blogiausia, kad toks raumeningas
žmogus gyvena gerokai trumpiau, nei skirta gamtos.
Prisipažinsiu, nenoriu nieko bauginti. Iš tikrųjų anaboliniai steroidai
padeda stiprinti raumenis, bet kiekvienas paauglys turėtų apsispręsti, ar nori
komplikacijų, kurios apkartins jam gyvenimą. Apie tokias grėsmes amerikiečiai
medikai įspėja paauglius ir jų tėvus, tokia praktika susiformavo dar
praėjusiame šimtmetyje, o Lietuvoje ši tema – nearti dirvonai.
Pakalbėkime ir apie įžengusius į antrąją jaunystę vyrus, kurie stiprinasi
steroidais. Jiems taip pat gresia daug pavojų, o mirti pačioje jaunystėje niekam
nesinori. Blogas kvapas iš burnos, pėdų tinimas, nes pradeda kauptis vanduo, –
daug požymių rodo, kad organizmas kenčia.
Steroidų vartojimas lemia seksualinius sutrikimus ir atima intymių santykių
džiaugsmą. Tikra tiesa, kad nuo anabolinių steroidų aptingsta liaukos,
gaminančios lytinius hormonus, mažėja spermos gamyba, traukiasi sėklidės,
didėja prostata, o moterims prasideda vyriškojo tipo plikimas.
Steroidai veikia ir imuninę sistemą. Kartą gydėme 22 metų jaunuolį,
patekusį į ligoninę dėl sepsio, o priežastis – net keli sukėlėjai. Jaunuolis buvo
leisgyvis, nes dėl anabolinių steroidų nusilpo imunitetas. Netgi ankstyvame
amžiuje išsivystęs prostatos vėžys gali būti siejamas su anabolinių steroidų
vartojimu. Šie faktai medicinos literatūroje aprašyti prieš trisdešimt metų.
Jei moterys piktnaudžiauja šiais preparatais, smarkiai keičiasi jų išvaizda.
Dailiosios lyties atstovės vyriškėja, testosteronas virsta estradioliu, o kad būtų
kuo daugiau estradiolio, reikia vis daugiau testosterono. Nuo steroidų moters
kūne mažėja riebalų kiekis. Neverta tuo džiaugtis, nes nyksta krūtys. Esu
pastebėjęs, kad vyro kultūristo krūtys paprastai būna didesnės už moters
kultūristės – jai net nebūtina liemenėlė.
O riebalinis audinys moterims yra gyvybiškai svarbus, nes hormonų
gamybai reikia cholesterolio. Nykstant riebalų kiekiui, prasideda ir kitos bėdos,
pavyzdžiui, šiurkštėja oda, išberia jaunatviniai spuogai, nuo steroidų žemėja
balso tembras, vystosi gerklų pakitimai.
Laboratoriniai tyrimai atskleidžia dar daugiau patologinių pakitimų, kurių
dažnai neaptinka kitų specialybių medikai. Pavyzdžiui, mažėja „gerojo“
cholesterolio, bet daugėja „blogojo“, aptinkami raudonųjų kraujo kūnelių
eritrocitų pokyčiai, didėja aterosklerozei būdingi žymenys. Tai – organizmo
senėjimo ženklai.
2000 metais australų mokslininkai atliko tyrimą, siekdami nustatyti, kokį
šalutinį poveikį anaboliniai steroidai sukelia privačių klinikų klientams. Tokios
klinikos, padedančios atsikratyti anabolinių steroidų priklausomybės, dygsta
Australijoje viena po kitos, nes šioje šalyje tokių cheminių medžiagų vartojimas
vis didėja.
 Atlikus anoniminę savanorių apklausą,
buvo vertinama sveikatos būklė, skiriami …
laboratoriniai tyrimai, taip pat kurį laiką
stebima elgsena. Šiame tyrime dalyvavo 58 Esu pastebėjęs, kad vyro
vyrai, iš jų 27 anksčiau vartojo anabolinius kultūristo krūtys paprastai būna
steroidus, 14 nekeitė savo įpročių ir toliau didesnės už moters kultūristės – jai
„stiprinosi“ šiomis medžiagomis, dar 17 net nebūtina liemenėlė.
kreipėsi į klinikos medikus, norėdami
pasitarti, kokiomis dozėmis ir kiek ilgai gali
…
vartoti šiuos preparatus.
Tyrimo dalyviai nevengė medikamentų ir net gyvūnams skirtų veterinarijos
preparatų. Tai nieko nestebina. Logiškai mąstantys žmonės nėra prietaringi –
jei galima arkliams, nėra uždrausta ir žmonėms. Apie 60 proc. tiriamųjų įsigijo
šių preparatų iš draugų, 25 proc. – iš sporto klubo trenerių, 14 proc. – iš
gydytojų. Sveikatos sutrikimų sąrašas buvo netrumpas: nuotaikos svyravimais
skundėsi 60 proc. tiriamųjų, priblėsusiu lytiniu potraukiu – 61 proc.,
sumažėjusia spermos gamyba ir susitraukusiomis sėklidėmis – 46 proc.,
jaunatviniais spuogais – 43 proc. 83 procentams tiriamųjų buvo nustatyti
kepenų fermentų pokyčiai, tai rodo, kad buvo apnuodytos ir kepenys –
svarbiausia organizmo laboratorija.
Kaip manote, kiek vyrų, aptarus tyrimo rezultatus, nutarė nebevartoti
anabolinių steroidų? Tik 19 procentų, o tai mažiau nei penktadalis. Vyrai
drąsūs, todėl dalis jų numojo ranka į mokslininkų duomenis, jiems buvo
svarbesnė išvaizda, o ne sveikata. Štai atsakymas, kodėl žmonės elgiasi
beprotiškai. Jei visi klausytų medikų patarimų, tikriausiai nebūtų ir ligonių.
Piktnaudžiavimas steroidais – pasaulinis reiškinys, internete galima aptikti
šimtus nuorodų. Bėda ta, kad nėra veiksmingų programų, kaip gydyti asmenis,
priklausomus nuo anabolinių steroidų. Net JAV medikai to nežino, nes tokie
gydymo metodai dar tik kuriami.
1993 metais Lenkijos mokslininkai nagrinėjo, nuo ko dažniausiai miršta
kultūristai. Manau, šioje šalyje anabolinių steroidų šešėlinė rinka suvešėjusi ne
ką mažiau nei Lietuvoje. Šio tyrimo išvados mažai ką guodė, nes paaiškėjo, kad
steroidai ne vieną jauną sportininką nusinešė į kapus. Jų mirties priežastys –
insultas, infarktas, ūminiai koronariniai sindromai, trombembolinės
komplikacijos. Kaip manote, iš kur visa tai? Nuo anabolinių steroidų kemšasi
plaučių arterija – tai siaubinga liga, nes nutrūkus kraujotakai plaučių arterijoje
ištinka staigi mirtis.
Kultūristai taip pat turi savo guru – toks yra Willas Brinkas, parašęs daug
straipsnių ir aiškinantis, kad anabolinių steroidų šalutinio poveikio įmanoma
išvengti tikrinantis kraują. Bent kartą per metus jis pasitikrina 80 kraujo
rodiklių. Jei reikėtų apklausti Lietuvos šeimos gydytojus, abejoju, ar jie sugebėtų
išvardyti tiek kraujo rodiklių, nes klinikinėje praktikoje to neprireikia.
W. Brinko įsitikinimu, tokio išsamaus tyrimo svarbiausi rodikliai –
testosteronas, estradiolio kiekis, kurio neturėtų būti vyro organizme, tiroidiniai
hormonai, visos cholesterolio frakcijos, trigliceridai, homocisteinas, C-
reaktyvusis baltymas. Taip pat W. Brinkas ragina tikrinti kepenų fermentus,
neužmiršti atlikti prostatos specifinio antigeno (PSA) tyrimo.
Anaboliniai steroidai veikia centrinę nervų sistemą – tik pradžioje
praskaidrina nuotaiką, o vėliau išprovokuoja maniją, psichozę, agresiją. Galbūt
todėl Sirijos ginkluotosios pajėgos nesibodi anabolinių steroidų – jie stiprina
kovinę dvasią?
1988 metais buvo aprašyti pirmieji atvejai, kai nutraukusiems anabolinių
steroidų vartojimą sporto klubų lankytojams prasidėjo depresija, nemiga, dingo
apetitas, susiaurėjo interesai, nusilpo gebėjimas sukaupti dėmesį. Tai tipiška
abstinencijos būsena. Yale’io universiteto (JAV) profesorius psichiatras
Herbertas Kleberis ne veltui rašė: „Mes matome žmones, nesuprantančius, kad
jų gyvenimas griūva, žmones, bandančius nutraukti vartojimą, bet
nesugebančius to padaryti.“ O tai klasikinės priklausomybės ligos apibrėžimas.
Su H. Kleberiu niekas nedrįsta ginčytis, nes jis – vienas didžiausių autoritetų
pasaulyje, daug nuveikusių tyrinėjant priklausomybę nuo cheminių medžiagų.
Šiuo metu pasaulyje yra ir kitokių populiarių medžiagų, kuriomis
piktnaudžiaujama dėl elgsenos sutrikimo – raumenų dismorfijos.
Vietoj įprastų steroidų dažnai vartojamas augimo hormonas, taip pat
insulinas, nuo kurio raumenys ima augti kaip ant mielių. Tačiau didelės
insulino dozės veikia toksiškai. Papildomai leidžiantis insuliną aptingsta kasa,
ji nustoja gaminti šį hormoną. O kasos neveiklumas sukelia diabetą – lėtinę ligą,
kuriai būtina pakaitinė terapija.
Net jaunos sportininkės nevengia stiprinti savo organizmo hormonais.
Plaukikės Rūtos Meilutytės konkurentės 21 metų rusės Julijos Jefimovos
kraujyje rasta sportininkams draudžiamo vartoti preparato
dehidroepiandrosterono. Tai hormonas, priskiriamas dopingui. Buvęs Rusijos
plaukimo treneris Andrejus Voroncovas, duodamas interviu Rusijos
žiniasklaidai, tvirtino, kad J. Jefimova negalėjo specialiai vartoti draudžiamų
papildų, tačiau pripažįsta, kad Rusijos sportininkų švietimas dėl dopingo –
netikęs.
Maisto papildai – ne tik profesionalių sportininkų galvos skausmas. Papildai
nėra vaistai, todėl jų sudėtis nėra nuolat tikrinama. Nesąžiningo sporto ir verslo
pavyzdžių yra ne vienas.
Pasitaiko atvejų, kai į maisto papildus
gamintojai prideda draudžiamų preparatų, …
tokių kaip hormonai, steroidai, nes norima,
kad poveikis būtų kuo stipresnis. Tai pajutę Pasitaiko atvejų, kai į maisto
sportininkai mėgėjai šių papildų perka papildus gamintojai prideda
daugiau. draudžiamų preparatų, tokių kaip
Pavojingiausi – lytiniai hormonai. Ilgai hormonai, steroidai, nes norima, kad
vartojant jų poveikis prilygsta cheminei poveikis būtų kuo stipresnis.
kastracijai, nes nuslopinama natūrali lytinio
hormono testosterono sintezė. …
Yra ir tokių maisto papildų, kurie ne tik
suteikia energijos, bet ir padeda atsikratyti antsvorio. Dažniausiai tai
hormoniniai preparatai.
Hormonas dehidroepiandrosteronas, kurio, kaip teigiama, rasta plaukikės J.
Jefimovos kraujyje, yra lytinių hormonų prekursorius – cheminė medžiaga, kuri
susidaro pirmoje reakcijos stadijoje, o paskui pasikeičia ir virsta kita medžiaga.
Vykstant apykaitai, ji virsta anaboliniu hormonu, todėl didina raumenų masę,
ištvermę.
Dehidroepiandrosteronas – tai antinksčių gaminamas hormonas, kurį
organizmas paverčia į testosteroną, o šis gali virsti į estrogenus.
Ilgainiui dehidroepiandrosterono žmogaus organizme mažėja. Vaisiaus
antinksčiai yra labai dideli, dehidroepiandrosterono, gaminamo antinksčiuose,
koncentracija staiga krinta po gimimo ir visą laiką mažėja, ypač nuo 25 metų,
kai baigiasi somatinis augimas.
Daugelis draudžiamų preparatų yra
prieinami. Pagaliau neįmanoma …
kontroliuoti visų cheminių medžiagų,
Siekdami savo tikslų, dažnai
galinčių sukelti priklausomybės ligą.
Siekdami savo tikslų, dažnai labai kvailų,
žmonės yra itin atkaklūs. Bandos jausmas,
noras, kad kiti pripažintų, mylėtų ir gerbtų,
ne vieną priverčia nuryti draudžiamą
tabletę. Nė vienas toks draudžiamas
preparatas nėra nepavojingas, o gydytojai
nėra visagaliai.
labai kvailų, žmonės yra itin
atkaklūs. Bandos jausmas, noras,
kad kiti pripažintų, mylėtų ir gerbtų,
ne vieną priverčia nuryti draudžiamą
tabletę.
…
 … … …

Ar gali dieta ir grynas vanduo nuvaryti į kapus?

Amerikiečių kardiologas Robertas Atkinsas sukūrė dietą, leidžiančią valgyti,

kiek širdis geidžia, tačiau smarkiai ribojančią angliavandenių kiekį. Pagrindinė
energija turi būti gaunama iš riebalų ir baltymų – toks šios dietos principas.
Savo pirmąją knygą „Dietos revoliucija“ R. Atkinsas išleido 1972 metais.
Nepaisant kritikos, šis veikalas pateko į populiariausių knygų sąrašus. 2003
metais pasirodė jo paskutinė knyga „Atkinsas visam gyvenimui“.
1985 metais R. Atkinsas buvo paskelbtas JAV Metų žmogumi, o 1989 metais
sėkmingai įkūrė savo bendrovę. Ji tiekė produktus milijonams amerikiečių,
pasiryžusių gyventi be angliavandenių. Tačiau per JAV nuvilnijus „Atkinso
bangai“ šis verslas smarkiai sunyko. 2005-ųjų vasarą R. Atkinso bendrovė tapo
nemoki.
2003 metų balandžio ankstyvą rytą R. Atkinsas pargriuvo ir smarkiai
susitrenkė galvą Manhatane eidamas į savo medicinos centrą, kai Niujorką po
netikėtos pavasario pūgos užklojo kelių centimetrų storio sniego ir ledo
sluoksnis. Po R. Atkinso mirties paaiškėjo, kad jis pats kentėjo nuo antsvorio ir
širdies ligos. Pasaulinio garso dietos kūrėjas nugyveno 72 metus ir svėrė 117
kilogramų.
Atkinso dietos esmę sudaro tai, kad organizmas nesugeba kaupti baltymų,
kitaip nei angliavandenių, todėl baltymų perteklius pasišalina, o visą energiją
žmogus gauna iš riebalų. Jokių bulvių, duonos, kepinių, makaronų, kruopų,
vaisių – tai daugeliui žmonių buvo tikra kančia, nes laikantis R. Atkinso dietos
per parą leidžiama suvalgyti ne daugiau kaip 20 gramų angliavandenių, o
salotų ir daržovių – tik tiek, kad neužkietėtų viduriai.
R. Atkinsas aiškino, kad, ribojant angliavandenių kiekį maiste, mažėja
insulino koncentracija kraujyje, todėl cukrus nepaverčiamas riebalais. O
baltyminis maistas skatina aktyviau dirbti inkstus ir deginti daugiau kalorijų.
Todėl vietoj angliavandenių ir cukraus amerikietis kardiologas siūlė valgyti
daug riebalų ir baltymų turinčių produktų – mėsos, kiaušinių ir sūrio.
Kaip ir daugelis abejotinų dietų,
ribojančių angliavandenių kiekį, R. Atkinso …
sugalvotas metodas nėra stebuklingas. JAV
ištyrus kelis šimtus savanorių paaiškėjo, kad Po R. Atkinso mirties paaiškėjo,
per dvylika mėnesių netenkama vidutiniškai kad jis pats kentėjo nuo antsvorio ir
4,7 kilogramo. Bėda ta, kad prasideda ketozė širdies ligos. Pasaulinio garso dietos
– kaip ir badaujant, burnoje atsiranda kūrėjas nugyveno 72 metus ir svėrė
bjaurus acetono kvapas, taip pat didėja 117 kilogramų.
širdies ir kraujagyslių ligų rizika.
Mokslininkai, atlikdami bandymus,
…
įrodė, kad Atkinso dieta tikrai veiksminga,
nes baltyminis maistas gerai malšina apetitą. Tačiau lieka vienas iš pagrindinių
nutukimo rodiklių – riebalų kiekis.
2004 metais vienas amerikietis padavė į teismą R. Atkinso dietą jam
rekomendavusius medikus, nes jis ne tik nesulieknėjo, bet dar ir susirgo
išemine širdies liga. Lieknėjimas pagal Atkinso dietą gali sukelti ir kitų
negalavimų, pavyzdžiui, anoreksiją.
Ar gali baltymų perteklius pabloginti savijautą? Palikite kambario
temperatūroje keletą dienų šviežio jautienos kumpio. Mėsa susmirs. Žmogaus
organizmas sunkiai skaido baltymus, susidaro daug šalutinių produktų, kurie
nemaloniai kvepia, – pavyzdžiui, merkaptanai, kurių dedama į gamtines dujas.
Jei tokių dujų pasklinda gyvenamojoje patalpoje, žmogus užuodžia bjaurų
kvapą ir tai jį išgelbsti nuo apsinuodijimo. Baltymų apykaitos produktai ne
veltui vadinami endotoksinais – jie apnuodija organizmą. Tai viena priežasčių,
kodėl plėšrių gyvūnų žarnynas neilgas. Tai, ką plėšrūnai suėda, greitai
pasišalina lauk.
Žmogaus prigimtis lėmė įvairialypę mitybą. Nesistenkime keisti to, ką
sukūrė gamta. 70 kilogramų sveriantis žmogus kasdien turėtų gauti apie 100
gramų baltymų (būtina norma – vienam kilogramui apie 1,5 gramo baltymų).
100 gramų baltymų sudaro 400 kilokalorijų, tai labai mažai, nes biuro
tarnautojui per parą reikėtų bent 1500–2000 kilokalorijų. Jei valgiaraštį sudaro
vien baltymai, tokia mityba yra kaip uždelsto veikimo bomba, nes apkrauna
kepenis ir inkstus.
 Dietos vilioja daugelį žmonių, nes jos yra
veiksmingos. Bet tai tik trumpalaikis …
rezultatas – dieta neišugdo naujų mitybos
įpročių, garantuojančių ilgalaikį pokytį. Žmogaus prigimtis lėmė
Dietų taikymas ribotas. Geriausias būdas įvairialypę mitybą. Nesistenkime
atsikratyti svorio – nusipjauti koją, taip keisti to, ką sukūrė gamta.
įmanoma žaibiškai atsikratyti 15 kilogramų
svorio. Efektyvu, ir pokyčiai negrįžtami. Kita
…
vertus, ar to reikia.
Dietas skirstau į dvi grupes: kvailas ir pavojingas, nesvarbu, koks specialistas
jas sugalvojo. Dietą galima sudaryti pagal vėjo kryptį, dolerio kursą, pagal
kraujo grupę. Aš ne prieš, bet nežaiskime su mirtimi. Prie kvailų dietų priklauso
obuolių acto dieta, sulčių dieta, moliūgų dieta ir daugybė įvairių taisyklių, kai
ribojami tam tikri maisto produktai. Jos gali sukelti įvairių valgymo sutrikimų,
pavyzdžiui, anoreksiją ar bulimiją.
Kai kurios dietos gali baigtis reanimacijos skyriuje, dar blogiau – nuvaryti į
kapus. Pavojinga dieta pasižymi sąmoningu organizmo žalojimu. Yra atvejų,
kai norėdami atsikratyti antsvorio vieni žmonės užsiaugina jautinį kaspinuotį,
kiti vartoja šlapimo išsiskyrimą skatinančių vaistų, nes nuoširdžiai mano, kad
reikia „varyti“ šlapimą. Galbūt jie mano, kad iš organizmo su šlapimu pasišalina
taukai? Neturėkime tokių iliuzijų – šlapimas yra sterilus ir neturi nė gramo
riebalų.
Kartą konsultavau dvi drauges, kurios liekninosi gerdamos šlapimą. Atsitiko
taip, kad viena jų jau nebegalėjo šlapintis, todėl ji gerdavo savo draugės
šlapimą. Atlikome dializę, moteris atsigavo, ėmė šlapintis, tada ji pasidalino
šlapimą su drauge ir iki lašo išgėrė. Ar tai ne beprotybė? Užsukite į bet kurį
knygyną. Lažinuosi, kad rasite bent vieną leidinį apie gydymąsi šlapimu. Yra ir
knygų apie gydymąsi žibalu – viena jų kainavo 8 litus, norėjau įsigyti, parodyti
savo kolegoms, kad beprotybei nėra ribų, tačiau tąsyk nusprendžiau finansiškai
neremti šarlatanų.
Troškulys – geriausias patarėjas, nes
primena žmogui, kada reikia gerti. Šlapimą …
sudaro ne tik vanduo ir medžiagų apykaitos
produktai. Su juo iš organizmo pasišalina Dietas skirstau į dvi grupes:
labai svarbūs mikroelementai kalis bei kvailas ir pavojingas, nesvarbu, koks
specialistas jas sugalvojo.
natris. Netekus kalio, išsivysto širdies ritmo
sutrikimai, ištinka koma. Todėl anoreksija, o
…
ne šizofrenija yra sunkiausia psichikos
patologija. Mirštamumas nuo anoreksijos per 5 metus sudaro 18 procentų. Tai –
bene didžiausiu mirštamumu pasižyminti psichiatrinė patologija.
Kartą konsultavau vieną pacientę, kuri kasdien išgerdavo keturis litrus
morkų sulčių ir nurydavo 90 laisvinamųjų tablečių. Tai – ribinis mitybos
sutrikimas. Betgi mados pasauliui, matyt, patinka tokios perkarusios
manekenės.
Patyrę mitybos specialistai ir psichoterapeutai nepriima gydyti pacientų,
kurių kūno masės indeksas nesiekia 16. Toks svoris rodo, kad žmogų ištiko
sunki būklė – klinikinis marazmas. Tai smegenų sutrikimas, atsiradęs dėl
baltymų trūkumo. Psichoterapija skirta žmonėms, kurių smegenys normaliai
funkcionuoja, o sergantys sunkia anoreksija nesugeba suvokti, ką jiems aiškina
specialistai. Dėl išsekimo tokie ligoniai neretai patenka į intensyviosios
terapijos skyrių. Kai jie atsigauna, jau galima aiškinti, kad valgymas sukelia ne
kaltės jausmą, o malonumą.
Apmaudu, kai net artimieji nesupranta, jog anoreksija – sunki liga. Moters
grožį lemia hormonai, o jie susidaro iš cholesterolio. Esu sutikęs pacienčių,
kurioms menopauzė prasidėjo sulaukus vos 24 metų.
Įsivaizduokite žmogų, kuris plaukia
atviroje jūroje, nutolęs dešimt kilometrų nuo …
kranto. Gelbėtojai priplaukia prie jo ir nori
įkelti į katerį: „Duok ranką, mes tave Yra ir knygų apie gydymąsi
išgelbėsime.“ O jis sako: „Atstokite, aš juk žibalu – viena jų kainavo 8 litus,
maudausi.“ Tada gelbėtojai jį įkelia į denį, norėjau įsigyti, parodyti savo
bet jis puola atgal, jį reikia pririšti, tik taip kolegoms, kad beprotybei nėra ribų,
įmanoma išgelbėti gyvybę. Prisiminkime, ką tačiau tąsyk nusprendžiau
Homero epe darė Odisėjas, plaukdamas pro finansiškai neremti šarlatanų.
sirenas. Jis užkimšo ausis jūreiviams, o pats
prisirišo prie laivo stiebo. Tik taip jam
…
pavyko likti gyvam. Šis mitas daug ką gali
paaiškinti ir apie anoreksiją. Nesvarbu, kiek sveria lieknėti sumaniusi pacientė.
Jei ji tokia nusilpusi, kad nesugeba nueiti daugiau kaip dešimt metrų ir
atidaryti kambario durų, reikia žiūrėti, kiek liko albumino ir fosforo atsargų
organizme. Raumenims būtinas adenozintrifosfatas (ATF) – tai vienas
pagrindinių ląstelės energinių junginių.
Prieš keletą metų Lietuvoje išpopuliarėjo sibutraminas, mažinantis apetitą.
Šalyje buvo registruotas ne vienas šios veikliosios medžiagos turintis
medikamentas. Jis veikia centrinę nervų sistemą ir slopina alkio jausmą. Toks
medikamentas turi daug šalutinių poveikių, gali net apnikti mintys apie
savižudybę. Dėl šios priežasties Europoje sibutraminas uždraustas. Nepaisant
to, iki šiol internete galima nusipirkti įvairių preparatų, kurių sudėtyje yra
sibutramino. Juos perka ne tik moterys, bet ir vyrai, ir ne po vieną pakuotę, o
maišeliais.
Sibutraminas turi įtakos neuromediatoriaus serotonino sintezei, jis veikia
kaip antidepresantas ir mažina apetitą. O serotoninas reguliuoja ne tik apetitą,
bet ir nuotaiką, emocijas, miegą, gali sukelti net kliedesių.
Vartojant sibutraminą kartu su vaistais nuo depresijos, gali išsivystyti
grėsminga komplikacija – serotonino sindromas. Taip atsitiko vienai
farmacininkei, kuri gydėsi antidepresantais. Kad taptų dar gražesnė ir
lieknesnė, moteris gėrė kinų arbatą, kurios sudėtyje yra sibutramino. Kai
moterį ėmė kamuoti drebulys, neaiškios kilmės nerimas, ji kaltę suvertė
kavinėje suvalgytai picai. Moteris kelias paras praleido reanimacijos skyriuje.
Kai pacientę perkėlėme į palatą ir paaiškinome, kas atsitiko, įspėjome, kad
negalima vartoti Lietuvoje neregistruotų liekninamųjų preparatų, ji net
apsiverkė. Labai norėjo būti liekna, sportiška, todėl užsispyrė: „Vis tiek
vartosiu.“
Sibutraminas pakišo koją ir vienai
žinomai sportinių šokių šokėjai, drąsiai …
rėžiančiai televizijos projektuose savo
nuomonę. Dėl šio preparato ji neteko Patyrę mitybos specialistai ir
iškovoto medalio. Šokėja gėrė kinų psichoterapeutai nepriima gydyti
vaistažolių arbatą „Lido“. Kai jos organizme pacientų, kurių kūno masės indeksas
buvo aptikta sibutramino, paaiškėjo, kad nesiekia 16. Toks svoris rodo, kad
nesąžiningi gamintojai į vaistažolių mišinį žmogų ištiko sunki būklė – klinikinis
prideda šios veikliosios medžiagos, nes tai marazmas.
sustiprina poveikį. Sibutraminas mažina
svorį, o dar efektyviau netekti svorio
…
„padeda“ narkotikai kokainas ir
metamfetaminas. Esu sutikęs pacientų, kurie per pusmetį neteko 40 kilogramų.
Sakyčiau, pirmiausia toks lieknėjimas paveikia smegenis. Tačiau ši žinia nėra
itin svarbi bet kokiomis priemonėmis metantiems svorį žmonėms – juk
smegenys ne visiems reikalingos.
Apetitą mažina daug įvairių narkotinių medžiagų. Pavyzdžiui, ekstazis
pirmiausia buvo patentuotas kaip medikamentas, slopinantis apetitą.
Medicinoje daug tokių pavyzdžių, kai medikamentas išpopuliarėja dėl netikėto
šalutinio poveikio. Sildenafilis iš pradžių buvo skiriamas nuo plaučių
hipertenzijos, bet visame pasaulyje išpopuliarėjo kaip viagra – preparatas nuo
erekcijos sutrikimų, nes gerina varpos kraujotaką.
Kai kurie mitybos ekspertai pataria
kasdien išgerti po tris ir daugiau litrų …
vandens. Aš atsargiai vertinčiau tokius
patarimus. Esu sutikęs pacientų, kurie per
Senovės Kinijoje buvo padaryta daug pusmetį neteko 40 kilogramų.
išradimų. Kinai padovanojo pasauliui šilką, Sakyčiau, pirmiausia toks
popierių, paraką, spagečius, juos iš Kinijos į lieknėjimas paveikia smegenis.
Italiją parsivežė keliautojas Marco Polo. Tačiau ši žinia nėra itin svarbi bet
Kinai pirmieji pasaulyje sukūrė ir kankinimo kokiomis priemonėmis metantiems
vadovėlį. Žudymas varpo garsu, sodinimas svorį žmonėms – juk smegenys ne
ant stulpo – tai menkniekis. Žiauriausias visiems reikalingos.
metodas – sugirdyti žmogui daug vandens ir
paleisti, kur akys veda. Iš pradžių vandens …
perteklių šalina inkstai, vėliau – šlapimas
išsiskiria su krauju, dar vėliau žmogus ištinsta ir miršta. Tai greitas žudymas
vandeniu.
Netekti elektrolitų labai pavojinga. Mano patarimas – vandens reikia gerti
tol, kol numalšinamas troškulys. Vanduo pasišalina per inkstus kartu su
gliukoze, baltymais ir elektrolitais. Gegužės mėnesį Vilniuje kasmet vyksta
daug bėgimo varžybų, kuriose kartais dalyvauju. Nesyk mačiau, kaip įveikę
penkis kilometrus nepatyrę bėgikai krinta ant žemės tąsomi traukulių. Jie su
prakaitu netenka elektrolitų. Prakaitas sūrus, nes jame yra natrio chlorido, o su
prakaitu pasišalina ir šios medžiagos. Geriant gryną vandenį neįmanoma
papildyti elektrolitų atsargų organizme. Kur kas naudingesnis mineralinis
vanduo.
 Dar vienas mitas – ligos kyla dėl rūgštinės
vidinės terpės, todėl būtina gerti daug …
vandens. Organizmo skysčių pH (rūgščių ir
šarmų pusiausvyra) labai svarbi normaliai Geriant gryną vandenį
organizmo veiklai. Sutrikus šiai neįmanoma papildyti elektrolitų
pusiausvyrai, baltymai tampa nebe tokie atsargų organizme. Kur kas
stabilūs, audiniai blogiau aprūpinami naudingesnis mineralinis vanduo.
deguonimi, pakinta ląstelių ir kraujagyslių
sienelių pralaidumas, sutrinka įvairių
…
organizmo fermentų veikla.
Alkalozė, kai kraujo pH yra padidėjęs, rodo, kad susidarė šarmų perteklius.
Alkalozė pavojingesnis dalykas nei acidozė – rūgščių perteklius. 7,35–7,45 –
tik tokiu intervalu gali svyruoti kraujo pH rodiklis. Rūgštėjant vidinei terpei, kai
pH siekia 6,9, žmogus dar išgyvena, o šarmėjant ir pH rodikliui pasiekus 7,6
tenka amžiams padėti šaukštą. Yra gudrių verslininkų, siūlančių įsigyti
vandens jonizatorių. Toks prietaisas atskiria šarminį ir rūgštinį vandenį. Kai
kas tiki, kad geriant jonizuotą (šarminį) vandenį pavyksta mažinti vidinės
terpės rūgštingumą ir išvengti ligų. Tokia ligų prevencija mus sugrąžina į XVIII
amžių. Tai absurdas. Skrandyje šarminis vanduo reaguoja su druskos rūgštimi
ir jokio stebuklo neįvyksta.
Manęs dažnai klausia, kaip vertinu homeopatiją. Atvirai prisipažinsiu – man
ji labai patinka, nes toksikologams nepadaugėja darbo dėl žmonių, vartojančių
homeopatinius preparatus. Gamtoje nėra distiliuoto vandens – tiek gėlas, tiek
gruntinis vanduo turi tam tikrų druskų. Labai sunku apsinuodyti mineralais,
esančiais vandenyje. Kietas vanduo turi kalkių, geležies druskų, jame gali būti
didesnis kiekis fluoro. Nuo geležies druskų gali paruduoti dantys, bet niekas dėl
to nepateks į reanimaciją. O dideliais kiekiais geriant gryną vandenį gali tekti
eiti į parduotuvę pirkti džiovintų razinų ir kitokių vaisių, nes būtina papildyti
kalio ir kitokių mikroelementų atsargas. O kur jos dingsta? Mes patys kalį
išsisiojame. Negalima kišti nagų prie kraujo pH, nes rūgščių ir šarmų
pusiausvyra unikali.
Valgymo ir dietų madas diktuoja
Holivudo žvaigždės, o Holivudo pramonei …
reikia naujų vartotojų. XX amžiaus
devintajame dešimtmetyje jos buvo Kai kas tiki, kad geriant
jonizuotą (šarminį) vandenį
pamišusios dėl Atkinso dietos, vėliau pavyksta mažinti vidinės terpės
madinga tapo Viduržemio jūros dieta, o štai rūgštingumą ir išvengti ligų. Tokia
naujausias sveikuolių valgymo įprotis – ligų prevencija mus sugrąžina į XVIII
valgyti šarminį maistą. Kaip atsirado tokia amžių. Tai absurdas.
mada? Žmogaus organizmo rūgščių ir
šarmų balansas yra šarminis, tačiau su
…
maistu mes gauname daug rūgšties.
Manoma, tai organizmui sukelia stresą, todėl priaugame svorio, jaučiamės
mieguisti. Kadangi skrandžio sultys gamina druskos rūgštį, neutralizuojančią
šarmus, kalbos apie šarminimo efektą nėra moksliškai pagrįstos. Diskusijų apie
šarminį maistą nauda tik tokia, kad žmonės paįvairina savo valgiaraštį, papildo
jį daržovėmis ir vaisiais.
 … … …

Sveiki atvykę į kepenų cirozės klubą

Yra tokia puiki lietuviška greitakalbė – „Geri vyrai geroj girioj gerą girą gėrė“.
Jei žodį „gira“ pakeistume į žodį „samanė“, manau, prasmė nepasikeistų. Visais
laikais Lietuvoje žmonės varė samanę ir kažkaip išgyveno. Alkoholio vartojimas
susijęs su mūsų buitimi ir būtimi. O gal aš klystu?
Svaigalai pridaro daug bėdų, bet pripažinti, kad kenti nuo alkoholizmo,
Lietuvoje nemadinga. Šią bėdą gali turėti nebent koks nors talentingas ir
visiems žinomas scenos žvaigždūnas, pavyzdžiui, vienas talentingiausių
aktorių Vytautas Šapranauskas. Galėjusi prajuokinti iki ašarų 54 metų scenos,
kino ir televizijos laidų garsenybė pasitraukė iš gyvenimo 2013-ųjų balandžio 18-
ąją. V. Šapranauskas palūžo, tragiškai nutrūko jo likimo siūlas. Manoma,
aplinka kalta, nes niekas negelbėjo. Atvirai prisipažinti, kad esi priklausomas
nuo alkoholio, reikia didelės drąsos, o tokių žmonių Lietuvoje beveik nėra, nors
kadaise stengėmės įpiršti pasauliui reklaminį šūkį: „Lietuva – drąsi šalis.“
Vienas pirmųjų prabilęs, kad keli alkoholio lašai gali atverti pragaro vartus, –
parlamentaras Rokas Žilinskas. „Aš turiu didelę bėdą. Man alkoholis –
neįveikiamas priešas“, – yra sakęs Rokas. O juk priklausomybė nuo alkoholio –
vis dar tabu viešose diskusijose. Tokia priklausomybė netgi nelaikoma liga,
mums vis dar atrodo, kad pakanka girtuoklį sugėdinti, pabarti, pagrasinti
atleisti iš darbo, ir problemos nebeliks. Sumanęs Vilniaus tarptautiniame oro
uoste keistomis aplinkybėmis paskaityti Šv. Raštą vienas politikas tapo
pajuokos objektu. O nuo kada civilizuotoje visuomenėje tyčiojamasi iš ligonių?
Toks negailestingumas ir piktdžiugiškas noras paniekinti kitą žmogų – labai
blogas visuomenės bruožas.
Ir dar – Lietuvoje geria kaimiečiai, o šalies verslo ir politikos elitas,
šmėžuojantis televizoriaus ekrane, gink Dieve, neturi bėdos dėl alkoholio.
Tačiau apsilankius ir pasidomėjus, kas ilsisi tautos panteonu vadinamose
Antakalnio kapinėse, ypač Menininkų kalnelyje, alkoholio aukoms suskaičiuoti
neužtektų rankų ir kojų pirštų. Degradavusių, bet menininkų. Kita vertus,
svaigalų vartotojai gali nuversti kalnus ir išgarsinti tėvynę, juk organizmas
būna stiprus tol, kol susidėvi.
Vakarėlių ir pobūvių kultūra, įsitvirtinusi
Lietuvoje vos per keletą dešimtmečių, – tikra …
kančia priklausomybę nuo alkoholio
turintiems žmonėms. Pobūviuose jie kukliai Atvirai prisipažinti, kad esi
geria mineralinį vandenį ir sultis. priklausomas nuo alkoholio, reikia
Ištvermingi žmonės svaiginasi slapčia ir didelės drąsos, o tokių žmonių
vienumoje, jiems nebūtini butelio draugai. Lietuvoje beveik nėra, nors kadaise
Nereikia didelių mokslų, kad žmogus stengėmės įpiršti pasauliui reklaminį
įsitikintų, ar gali išsiversti be alkoholio, ar šūkį: „Lietuva – drąsi šalis.“
ne. Siūlau testą – 40 dienų nevartoti
alkoholio. Aš tokį testą tęsiau dvejus metus.
…
Nieko baisaus neatsitiko, man buvo įdomu
išsiaiškinti, ar sugebu gyventi blaiviai. Likau gyvas. Kviečiu ir kitus įsitikinti,
kad gali išsiversti be svaigalų, nesvarbu, kokios susiklostytų aplinkybės. Norint
sužinoti, ar negresia priklausomybė nuo alkoholio, nėra kiekybinio kriterijaus.
Kai žmogus palūžta ir netenka valios, ne jis renkasi, o alkoholis renkasi jį.
Visada galima sugalvoti įvairių pasiteisinimų, kodėl smagu išlenkti taurelę. Juk
lengviausia suversti kaltę aplinkai.
Alkoholizmo polinkis gali būti genetiškai perduodamas iš kartos į kartą.
Kartais atėjęs į pasaulį kūdikis, dar neparagavęs nė lašo velnio lašų, būna jau
pasmerktas. Tai – apsigimimas, vadinamas vaisiaus alkoholiniu sindromu.
Užsienio mokslininkų tyrimai rodo, kad apie 75 proc. vaisingo amžiaus moterų
vartoja alkoholį, dalis jų neatsisako alkoholio net nėštumo metu.
Kad nėščiosios svaiginasi alkoholiu, žinoma nuo senų laikų – apie tai rašė
Aristotelis, Platonas, Plutarchas, netgi Biblijoje yra užuominų apie šį reiškinį.
Dar antikos laikais pastebėta – jei būsimos motinos vartodavo alkoholį,
gimdavo silpnesni ir mažesnio svorio kūdikiai. 1720–1750 metais Anglijoje kilo
džino epidemija – alkoholis atpigo ir tapo nesunkiai prieinamas. Jo nevengė ir
nėščiosios. Tuo metu šalyje sumažėjo gimstamumas, registruota daugiau
naujagimių ir kūdikių mirties atvejų. Praėjus dar keliems šimtams metų, 1910-
aisiais, suomių mokslininkai įrodė, kad moterys, vartojančios alkoholį, kur kas
dažniau patiria persileidimą ar pagimdo negyvą kūdikį. 1968 metais
Prancūzijoje buvo aprašytas alkoholio poveikis besivystančiam embrionui ir
vaisiui – tai ir buvo pavadinta vaisiaus alkoholiniu sindromu. Medicinos
mokslas sukaupė daug duomenų, įrodančių, kas atsitinka naujagimiui, jei
besilaukianti moteris negali atsispirti alkoholio pagundai.
Vaisiaus alkoholinį sindromą nesudėtinga nustatyti. Daugeliu atvejų
pastebimi tik maži nukrypimai nuo normalaus kūdikio vystymosi – tai gali būti
hiperaktyvumas, nesugebėjimas sukaupti dėmesio, vėliau gali užklupti
mokymosi sunkumai, nesugebėjimas prisitaikyti prie naujų sąlygų, sulėtėjusi
psichikos raida, kalbos, klausos, mitybos sutrikimai. Bet kartais vaisiaus
alkoholinis sindromas gali vaikui reikšti prakeikimą – pasitaiko ir itin sunkių
apsigimimų.
Kai Lietuvoje vienuose gimdymo namuose naujagimio kraujyje buvo
aptiktos 2 promilės alkoholio, nustebo net daug matę medikai. Nesuprasdama,
kas atsitiko, gimdyvė tik teisinosi, kad bijodama artėjančių sąrėmių tą dieną
išgėrė dvi stiklines sidro. Jos kraujyje buvo aptikta 1,7 promilės alkoholio.
Apnuodytas jos kūdikis vėliau gali turėti rimtų sveikatos sutrikimų, nes vaisiaus
alkoholinis sindromas – žymė visam gyvenimui.
Tokį vaiką išduoda netgi išvaizda: maža galva, bulvės formos riesta nosis,
apie lūpas nėra griovelių, mažas smailus smakras, neišsivystęs apatinis
žandikaulis, neišsivystę ausų kaušeliai, siauri akių plyšiai, plokščias smulkus
veidas, plonos lūpos. Vaikui augant veido bruožai keičiasi, tačiau neįmanoma
ištrinti smegenyse atsiradusių pakitimų. Sunkiausios vaisiaus alkoholinio
sindromo pasekmės – smarkiai pažeista vaiko psichinė ir protinė raida,
elgsenos sutrikimai. Kiekvienas toks atvejis yra tragedija, kurios galima
išvengti, jeigu būsima motina nežaloja savęs ir skubančio į pasaulį kūdikio.
Nulis promilių – nulis rizikos, nes niekur pasaulyje nėra nustatytos saugios
alkoholio dozės besilaukiančiai moteriai. Tyrimai rodo – jei serganti
priklausomybės liga nėščioji kasdien ragaus alkoholinių gėrimų, tikimybė
pagimdyti nesveiką kūdikį, kuriam bus nustatytas įgimtas vaisiaus alkoholinis
sindromas, siekia net 40 proc. Dalis naujagimių gali neturėti šio sindromo, bet
paaugus jiems bus kur kas sunkiau susikaupti ir mokytis.
Pasaulinė sveikatos organizacija 2014-aisiais paskelbė, kad Lietuva pagal
alkoholio vartojimą užėmė trečią vietą pasaulyje – vyresniam nei 15 metų mūsų
šalies gyventojui tenka 15,4 l grynojo alkoholio. Netingėkime skaičiuoti toliau –
gausime menkai guodžiančią išvadą, kad kiekvienas gyventojas per metus
išgeria 80 litrų degtinės. Šiose lenktynėse mus aplenkė tik Moldova (16,8 l) ir
Baltarusija (17,5 l). Mes nugarą parodėme netgi Rusijai (15,1 l), kurios
gyventojams degtinė kaip motinos pienas.
Ar tai reiškia, kad Rusijos gyventojai liovėsi gerti? Ne, tokios išvados
negalime daryti. Jie maukia degtinę ir toliau, bet mes geriame daugiau – štai
kur esmė. Toks aukštas rodiklis Lietuvoje fiksuojamas pirmą kartą, ir tai nėra
sovietinis palikimas, susijęs su tautos trėmimu ir naikinimu. Mes patys
renkamės alkoholį, kaip ir kitas chemines medžiagas, dėl įvairių priežasčių. Bet
mums nereikia išradinėti dviračio, nes žinome, ką daryti. 2008-aisiais taikant
tam tikras priemones, pavyzdžiui, apribojus svaigalų reklamą, sugriežtinus
vairuotojų kontrolę, jau po metų alkoholio vartojimas sumažėjo iki 10,8 l (2009),
nors dar 2007-aisiais šis rodiklis buvo 14,6 l.
Nuo 2010-ųjų ši kreivė kyla, nes didėja
šalies gyventojų perkamoji galia, o …
alkoholiniai gėrimai taip smarkiai
nebrangsta. Manau, suvartoto grynojo Nereikia didelių mokslų, kad
alkoholio kiekis vienam Lietuvos gyventojui žmogus įsitikintų, ar gali išsiversti be
gali būti dar didesnis, oficiali statistika nėra alkoholio, ar ne. Siūlau testą – 40
tiksli. dienų nevartoti alkoholio.
Alkoholio vartojimas tiesiogiai susijęs su
onkologinėmis ligomis, bet gamintojai …
nutyli apie šią grėsmę. Europos Sąjungos
reikalavimu ant cigarečių pakelio jau nurodoma, kad rūkymas sukelia vėžį, o
ant gėrimų etiketės nėra tokio sakinio. Bet moksliniai tyrimai rodo, kad
alkoholis šiuo požiūriu net pavojingesnis už tabaką.
Mėgstu remtis autoritetais ir užsienio ekspertais. Lietuvoje viešėjęs Toronto
(Kanada) universiteto priklausomybės ligų centro vadovas profesorius Jurgenas
Rehmas įspėjo, kad kasmet pasaulyje dėl alkoholio vartojimo pasekmių miršta
apie 3,3 milijono žmonių. Dar neseniai tiek gyventojų buvo Lietuvoje. Galime
įsivaizduoti, kad kasmet pasaulio žemėlapyje susidaro tamsi dėmė, prilygstanti
Lietuvos plotui, nes miršta visi gyventojai. Artėjame prie tokio išmirimo
slenksčio, nes Europoje alkoholio nulemtos mirtys sudaro 5,1 proc., o Lietuvoje –
daugiau kaip 10 procentų.

2010 metais Vakarų Europoje tarp svarbiausių rizikos veiksnių pirmoje

 2010 metais Vakarų Europoje tarp svarbiausių rizikos veiksnių pirmoje
vietoje atsidūrė tabakas ir pasyvus rūkymas, antroje vietoje – aukštas
kraujospūdis, trečioje vietoje – nutukimas, ketvirtoje – nejudrus gyvenimo
būdas ir tik penktoje vietoje – alkoholio vartojimas. Šiuo požiūriu Rytų Europa
gerokai skiriasi, nes šie veiksniai išsidėstę kitokia tvarka: pirmoje vietoje yra
alkoholio vartojimas, toliau – aukštas kraujospūdis, trečioje vietoje – tabakas ir
pasyvus rūkymas, ketvirtoje vietoje – nutukimas, o penktoje vietoje – dieta be
vaisių, o tai reiškia, kad rytų europiečiai valgo pernelyg riebų maistą.
Didžiausia bėda, kad piktnaudžiaujant alkoholiu vystosi priklausomybės liga.
Negalima numoti ranka į alkoholikus, gydyti būtina net daug geriančius
asmenis, nes tai mažina pasekmes. „Gėrimo kiekio sumažinimas – didelis
gėris“, – sakė J. Rehmas. Jis pripažino, kad tinkamai gydant Lietuvoje būtų
įmanoma išgydyti 19 proc. vyrų ir 9 proc. moterų, kenčiančių nuo
priklausomybės ligos. Yra vaistų, padedančių atsispirti įpročiui išgerti, todėl
nebūtina abstinencija. Aš tokių medikamentų neskiriu, bet jų gali skirti
psichiatrai. Man gaila laiko, todėl nežaidžiu tokių žaidimų. Kur kas svarbiau,
kad pacientas apsispręstų, ką daryti. Mano akimis, gali būti tik vienas
pasirinkimas: gerti arba gydytis.
Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuvoje 10 proc.
virškinamojo trakto ligų lemia alkoholio vartojimas, dėl šios priežasties daugiau
kaip trečdalis visų pacientų patenka į ligoninę.
2012-ųjų duomenimis, 15–64 metų amžiaus grupėje 5,9 proc. visų mirčių
pasaulyje susijusios su alkoholio vartojimu. Vienintelė išeitis – didinti
mokesčius, mažinti alkoholio prieinamumą, įvesti reklamos apribojimus, nes
alkoholis lemia ne tik ankstyvą mirtį, bet ir neįgalumą, sergamumą, taip pat
didina išlaidas sveikatos apsaugai.
Tyrimai rodo, kad Europoje alkoholio nevartoja 15 procentų vyresnių nei 15
metų gyventojų. Gal dėl religinių įsitikinimų? Kodėl gi ne. Iš visų JAV studentų
40 procentų nevartoja alkoholio. Ar tai gerai? Ar blogai?
Alkoholis – viena dažniausių apsinuodijimo priežasčių Lietuvoje, antroje
vietoje – vaistai. 2011 metais 2619 pacientų apsinuodijo alkoholiu, 1913 – vaistais.
Valstybinės ligonių kasos duomenimis, 2009 metais alkoholis lėmė 83 proc.
apsinuodijimo mirčių, 2011 metais – 63 proc. Didžioji dalis apsinuodijusiųjų
netgi nepatenka į šalies gydymo įstaigas, nes miršta pakeliui arba namuose.

O kaip kaimyninėse šalyse? Surinkus

 O kaip kaimyninėse šalyse? Surinkus
duomenis iš ligoninių, ambulatorijų, teismo …
medicinos ekspertų, paaiškėjo, kad,
pavyzdžiui, Estijoje nuo 2009-ųjų gegužės Mano akimis, gali būti tik vienas
iki 2010-ųjų gegužės apsinuodijo 3601 pasirinkimas: gerti arba gydytis.
pacientas, iš jų 415 mirė – net 76 proc. atvejų
mirties priežastimi tapo apsinuodijimas
…
alkoholiu, vaistais ar smalkėmis.
Valstybinės ligonių kasos duomenimis, Lietuvoje tais metais nuo
apsinuodijimų mirė 132 asmenys – beveik triskart mažiau nei Estijoje. Tokia
statistika tarsi piešia geresnį mūsų šalies portretą, bet aš ja netikiu. Vertinant
abiejų šalių duomenis, kyla rimtų abejonių: arba estai sugeba geriau
diagnozuoti apsinuodijimą alkoholiu, arba mūsų statistika nėra pakankamai
tiksli.
2012-aisiais Lietuvoje mirė daugiau kaip 400 gyventojų, apsinuodijusių
alkoholiu, – beveik tiek, kiek Estijoje, nors šioje šalyje gyventojų beveik triskart
mažiau nei Lietuvoje. Netikiu pasakomis, kad lietuviai geria mažiau už estus.
Mėgstu cituoti profesoriaus D. Nutto darbus, nes jis nevynioja tiesos į vatą.
D. Nuttas – vienas didžiausių autoritetų. Šis mokslininkas teigė, kad Didžiosios
Britanijos visuomenei daugiausia kainuoja alkoholis, o ne heroinas, kokainas ar
kiti narkotikai. Tokios išvados daug kam nepatiko, D. Nuttas neteko vietos
valstybės tarnyboje. Jis dėl to nenusiminė, tik pasakė: „Negaliu klastoti tyrimo
duomenų.“ Šiais laikais net moksle vyrauja konformizmas, o D. Nuttas tapo
sąžiningo tyrėjo pavyzdžiu. Jis nustatė, kad 2011 metais Didžiojoje Britanijoje,
įvertinus mirčių skaičių, finansinius nuostolius, smurto atvejus, daugiausia
bėdų pridarė šios cheminės medžiagos: pirmoje vietoje alkoholis, antroje –
kokainas, trečioje – heroinas, ketvirtoje – metamfetaminas, penktoje – krekas.
„Šį nuodą surasti labai sunku. Be to, niekas jo neieškos“, – taip viename
seriale vaidinantis privatų seklį Šerloką populiarus britų aktorius Benedictas
Cumberbatchas kalbėjo apie apsinuodijimą arsenu, kurio buvo įdėta į
sportinius batus. Tai tinka ir kalbant apie mirtiną apsinuodijimą alkoholiu. Mes
matome ledkalnio viršūnę, o didžioji dalis priežasčių, dėl kurių miršta
apsinuodiję žmonės, lieka po vandeniu. Įvairiose šalyse skiriasi tik iškilusi virš
vandens ledkalnio viršūnė.

Alkoholis taikosi į kepenis ir pirmiausia jas nualina, o jei ligos istorijoje

 Alkoholis taikosi į kepenis ir pirmiausia jas nualina, o jei ligos istorijoje
atsiranda įrašas „kriptogeninė cirozė“ (neaiškios kilmės cirozė), manoma, kad
alkoholis niekuo dėtas. Sutinku, kad neįmanoma nustatyti, ar kepenys
sustreikavo nuo degtinės, ar nuo brendžio. Kepenys skaido etilo alkoholį, joms
nesvarbu, ar žmogus gėrė viskį, samanę, šampaną ar vyną. Nors žinomos šešios
pagrindinės alkoholinių gėrimų rūšys – alus, sidras, vynas, spirituotas vynas,
likeris, distiliuoti gėrimai – ir jos skiriasi chemine sudėtimi, visų pagrindinė
sudedamoji dalis yra etilo alkoholis, arba etanolis.
Buvęs Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Winstonas Churchillis
(1874–1965) mėgo girtis, kad alkoholis jam davė daugiau nei atėmė, bet tai tik jo
nuomonė, o ne mokslo įrodytas faktas. W. Churchillis buvo mėgstamas už aštrų
liežuvį. Kartą viena socialistų partijos atstovė parlamente apkaltino tuometinį
premjerą W. Churchillį padauginus alkoholio, o šis atkirto: „Gerbiamoji, jūs –
baisi. Rytoj aš būsiu blaivus, o jūs – vis tiek baisi.“ Už šį šmaikštų posakį W.
Churchillis buvo pagerbtas kaip autorius, sugalvojęs juokingiausią įžeidimą per
visą Jungtinės Karalystės istoriją. Tai paaiškėjo neseniai apklausus 2
tūkstančius britų.
Nors alkoholis ne visada sujaukia protą, akivaizdi tiesa, kad jis paankstina
daugelį ligų. 20–40 proc. pacientų, gydomų JAV ligoninėse, turi sveikatos
sutrikimų, kuriuos lėmė alkoholio vartojimas. JAV stacionaruose trečdalis
gydomų vyrų yra priklausomi, moterų rodiklis šiek tiek mažesnis – 8 procentai.
Lietuvoje neturime tokios statistikos.
Net JAV prezidentas George’as Bushas
(jaunesnysis) yra viešai prisipažinęs, kad …
turėjo rimtų reikalų su alkoholiu. Tokia
išpažintis nieko nestebino, nes Amerikoje Netikiu pasakomis, kad lietuviai
nėra smerkiami žmonės, kamuojami geria mažiau už estus.
priklausomybės ligos, nuo jų
nenusigręžiama, o stengiamasi juos gydyti ir
…
jiems padėti. Prezidentas G. W. Bushas yra
sakęs, kad jaunystėje turėjo problemų dėl alkoholio ir kartą buvo sustabdytas,
kai neblaivus vairavo automobilį. Jis tvirtina, kad alkoholio visiškai nebevartoja
nuo 1986-ųjų.
Kai nesulaukusi 21 metų G. W. Busho duktė įkliuvo gerdama alkoholį, kilo
skandalas, nes tokie dalykai JAV nėra toleruojami. Jos tėvas, būdamas
prezidentas, nepajudino nė piršto, kad šis skandalas būtų kuo greičiau
užglaistytas. Skandalas kilo 2000-ųjų balandį, tuometinio JAV prezidento G. W.
Busho 19-metė duktė Jenna, kuri anksčiau buvo prisipažinusi neteisėtai
vartojanti alkoholį, mėgino nusipirkti alkoholinių gėrimų ir pasinaudojo
svetimais dokumentais. Tai atsitiko viename Ostino, kuriame Jenna studijavo,
meksikiečių restorane. Ją pastebėjo reidą surengę policininkai. Jennai nepavyko
išsisukti nuo teismo. Teisėja skyrė J. Bush aštuonias valandas visuomenei
naudingo darbo bei šešias valandas paskaitų apie alkoholio žalą ir nurodė
sumokėti 51,25 JAV dolerio (205 litus) teismo išlaidų.
Esu girdėjęs nuomonių, kad tokia amerikiečių praktika pažeidžia žmogaus
teises. Aš taip nemanau, nes priklausomybė nuo alkoholio nėra vien
piktnaudžiaujančio svaigalais žmogaus reikalas, tai – našta visuomenei. Kaip ją
išmatuoti?
Vilnietis pilvo chirurgas profesorius Raimundas Lunevičius, šiuo metu
dirbantis Lidso universitete Didžiojoje Britanijoje, dar 2009 metais tikino, kad
skaičiuojant finansinę naštą, patiriamą dėl ankstyvos mirties, didžiausią
nuostolį visuomenei daro sužalojimai ir neuropsichologinės būklės. Tuo metu
Lietuvoje tokios mintys skambėjo kaip erezija, nes sveikatos politikai
stengdavosi mažinti mirštamumą nuo širdies ir kraujagyslių bei onkologinių
ligų, o tragiškos mirtys, susijusios su alkoholio vartojimu, atrodė atsitiktinės,
tarsi užribyje atsidūrusių tam tikrų marginalinių grupių neišvengiamas
likimas, bet ne visuomenės bėda.
Pažvelkime giliau, kas yra sužalojimas ir kaip šią sąvoką apibrėžti.
Sužalojimas – tai žmogaus kūno audinių arba organų anatominio vientisumo ir
jų funkcijų pažeidimas mechaniniu, fiziniu ar cheminiu būdu. Todėl
apsinuodijimas alkoholiu vertinamas kaip sužalojimas. Tai išorinė mirties
priežastis. Mirtys dėl išorinių priežasčių – tai smurtinės mirtys, nelaimingi
atsitikimai, savižudybės, kurios taip pat susijusios su alkoholio padauginimu.
XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje pasaulyje pasikeitė požiūris į sveikatos
ekonomiką. Norint įvertinti rizikos veiksnį, lemiantį mirtingumą, Harvardo
universitete (JAV) pradėtas taikyti DALY rodiklis (angl. disability adjusted life
years – DALY) – yra vertinami dėl ankstyvos mirties prarasti metai, taip pat
neproduktyvūs metai, kai dėl ligos nukenčia gyvenimo kokybė. Šis rodiklis kur
kas tiksliau padeda įvertinti rizikos veiksnius ir tam tikrų ligų finansinę naštą
visuomenei. DALY rodiklis yra svarbus Pasaulinei sveikatos organizacijai, taip
pat Pasaulio bankui, jis atspindi tam tikros šalies ekonominę situaciją. Jau
keliasdešimt metų šis rodiklis yra vienas reikšmingiausių, kalbant apie
konkrečios šalies ekonominę situaciją. Bet ne Lietuvoje.
Iki šiol mums rūpi statistika, kurioje figūruoja tam tikrų ligų mirštamumo
rodikliai. Tarkim, mirė devyniasdešimtmetė senolė, o mirties liudijime atsirado
įrašas, kad ji mirė nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Manyčiau, toks žmogus gali
mirti dėl senatvės. Tačiau tokia mirties priežastis oficialioje statistikoje retai
nurodoma. Kartais pagalvoju – Lietuvoje niekas neturi teisės mirti dėl senatvės.
Pavyzdžiui, 2012-aisiais oficialiai dėl senatvės mirė vos 8 šalies gyventojai.
Grįsti sveikatos politiką remiantis mirštamumo rodikliais – tai tas pats, kaip
bandyti atgaivinti telegrafą. Telegrafas – atgyvena, mes juos nesinaudojame,
nes turime naujų informacinių technologijų, galime bendrauti mobiliaisiais
telefonais, siųsti SMS žinutes ar rašyti elektroninius laiškus. Ligų prevenciją
taip pat turėtume organizuoti kitokiu principu.
Iš tikrųjų niekas nesiginčija dėl to, kad Lietuvoje daugiausia žmonių miršta
nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Mirštamumas dėl šių priežasčių Lietuvoje yra
dešimt kartų didesnis nei kitose Europos valstybėse. Ar tai reiškia, kad
prancūzai sportuoja dešimtkart daugiau nei lietuviai ir dešimt kartų mažiau
valgo riebaus maisto? Aš tuo netikiu, bet statistikos duomenys nėra mūsų
naudai. Siūlau svarstyti, kodėl taip yra.
DALY rodiklis kaip strėlė rodo silpnąsias sveikatos ekonomikos vietas.
Pavyzdžiui, perdozavus narkotikų devyniolikmečiui sustojo širdis, jis mirė
likdamas skolingas visuomenei, finansavusiai jo išsilavinimą. Jis išėjo
skolingas. Natūralu, kad dėl širdies ir kraujagyslių ligų miršta gerokai vyresni
žmonės. Jaunuolio mirtis padaro kur kas daugiau nuostolių valstybei nei
gerokai vyresnio žmogaus netektis – jei tas jaunuolis būtų sulaukęs amžiaus,
siekiančio vidutinę gyvenimo trukmę, būtų mokėjęs mokesčius mažiausiai 50
metų. Alkoholis – didelis jaunimo priešas. Bėda, kad Lietuvoje mėgstama rengti
vidurinės mokyklos, studijų baigimo vakarėlius. O kai atveža į ligoninę leisgyvį
jaunuolį, kurio kraujyje yra 2 promilės alkoholio, mes vos spėjame jį atgaivinti.
Mirtinai girtos būna ir merginos, pasidariusios šukuosenas, pasipuošusios
išleistuvių suknelėmis. Kadangi gelbėjant gyvybę brangi kiekviena minutė,
perkerpame žirklėmis brangias sukneles – nuo apykaklės iki palankos.
DALY rodiklis užsienio universitetuose
įtrauktas į būsimųjų ekonomistų studijų …
programą, o Lietuvos aukštųjų mokyklų Grįsti sveikatos politiką
profesoriai savo paskaitose vis dar remiasi remiantis mirštamumo rodikliais –
mirštamumo nuo ligų rodikliais. tai tas pats, kaip bandyti atgaivinti
Kuo naudingas DALY rodiklis? Taikant jį telegrafą.
šalies gyventojams nuo 15 iki 59 metų,
įmanoma nustatyti 10 rizikos veiksnių,
…
padarančių daugiausia nuostolių valstybei.
Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, pirmoje vietoje yra alkoholio
vartojimas, antroje – nesaugus seksas, trečioje – tabako vartojimas, toliau –
padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje, nesaugus darbas. Tik šeštą vietą užima
padidėjęs kraujospūdis, septintą – antsvoris, aštuntą – per didelis cholesterolio
kiekis, devintą – mažas fizinis aktyvumas, dešimtą – mažas geležies kiekis
kraujyje. Šių rizikos veiksnių prevencija gali iš esmės pagerinti visuomenės
sveikatą. Vadinasi, Lietuvoje pirmiausia privalome mažinti mirštamumą dėl
apsinuodijimo alkoholiu, o ne dėl širdies ir kraujagyslių ar onkologinių ligų.
Kita vertus, Lietuvoje tokia išvada gali būti pavojinga, nes sveikatos apsaugos
sektoriuje reikėtų keisti finansavimo prioritetus.
Remiantis DALY rodikliu, 2009 metais Lietuvoje 100 tūkstančių gyventojų
didžiausia našta visuomenei buvo sužalojimai, antroje vietoje atsidūrė
neuropsichologinės būklės, trečioje vietoje – širdies ir kraujagyslių ligos,
ketvirtoje – piktybiniai navikai, penktoje – virškinimo sistemos ligos, šeštoje –
raumenų ir kaulų ligos, septintoje – jutimų ligos. Tai profesoriaus Raimundo
Lunevičiaus duomenys, 2009-aisiais paskelbti leidinyje „Lietuvos chirurgija“.
(R. Lunevičius. „Sužalojimai kaip svarbiausia Lietuvos visuomenės sveikatos
problema ir jos sprendimo būdas“) Aš pritariu požiūriui, kad sužalojimai –
esminė Lietuvos problema. Iš tikrųjų prarandame labai daug darbingo amžiaus
žmonių, jeigu jų neišvaduojame iš priklausomybės ligos spąstų, – mes
netenkame pridėtinės vertės, netenkame daug mokesčių, kuriuos tokie
asmenys galėtų sumokėti būdami sveiki.
Ūminis apsinuodijimas alkoholiu sukelia psichozę – tai reiškinys, kurio
nepaslėpsi. Tyrinėjant sergamumą alkoholinėmis psichozėmis Lietuvoje 2004–
2009 metais nustatyta, kad nuo 2004-ųjų iki 2007-ųjų šis rodiklis didėjo, o
vėliau ėmė smarkiai mažėti. Alkoholinių psichozių pikas Lietuvoje buvo 2007-
aisiais, kai 100 tūkstančių gyventojų šis rodiklis siekė 43,1 atvejo, 2008-aisiais
sumažėjo iki 36,2, o 2009-aisiais – iki 25.
 Pasvarstykime, kodėl taip atsitiko. 2007-ieji buvo pasaulinės krizės
išvakarės, bet apie tai Lietuvoje mažai kas drįso prasitarti. Kita vertus, tuo metu
buvo smarkiai suvaržytas alkoholinių gėrimų prieinamumas, šalies degalinėse
buvo uždrausta naktį prekiauti alkoholiu. Tai rodo akivaizdžią tendenciją –
alkoholinių psichozių skaičius tiesiogiai susijęs su alkoholio prieinamumu,
pasiūlos mažinimu, prekybos suvaržymais, akcizo didinimu.
Susirgus priklausomybe nuo alkoholio, nebelieka draugų. Tokioje nykioje
tuštumoje buvo atsidūręs vienas garsus aktorius, kuriam gydytojai ne kartą
patarė liautis tampyti liūtą už ūsų ir pradėti rimtai gydytis, o ne apsiriboti vien
trumpalaikėmis „sveikatos taisymo“ procedūromis. „Ai, viskas gerai, praeis“, –
numodavo ranka jis.
Atsigavęs jis puldavo į darbus, nes
nenorėdavo nuvilti juo patikėjusių žmonių. …
Aktorius buvo garbingas ir darbštus, tik
gydytis jam vis nebūdavo laiko. Lietuvoje pirmiausia privalome
Alkoholizmas nesukelia užuojautos. Kaip mažinti mirštamumą dėl
ir hemorojus. Nors hemorojus, kaip ir apsinuodijimo alkoholiu, o ne dėl
širdies ligos, priklauso kraujotakos sistemos širdies ir kraujagyslių ar onkologinių
ligų grupei, bet niekas nesigiria, kad juo ligų.
serga. Kitas dalykas – sirgti širdies liga:
draugai ir giminės užjaučia, siunčia …
linkėjimų kuo greičiau pasveikti, pakilti iš
ligos patalo, pataria tausoti širdį. O jeigu šeimos narys gydosi nuo
priklausomybės ligos, geriau būtų, kad apie tai niekas nežinotų. Tai slepiama po
devyniais užraktais.
Iki šiol Lietuvoje populiarūs mitai apie alkoholį. Jei žmogus sako, kad
girtuokliavimas tik jo reikalas, – netiesa, nebent jis gyventų vienas. Dėl jo
alkoholizmo kenčia visi šeimos nariai.
Nuomonė, kad visuomenės elitas neserga kepenų ciroze, tokia liga gresia
benamiams, kurie rausiasi šiukšlių konteineryje ieškodami tuščių butelių, taip
pat klaidinga. Kad brangūs gėrimai daro mažiau žalos – dar vienas mitas, kurį
noriu paneigti, nes kepenims nėra jokio skirtumo, jos skaido alkoholį, o ne
gėrimą.
„Mūsų draugas gėrė tokius gėrimus, kokių jūs, daktare, akyse nematėte. Iš
kur galėjo atsirasti cirozė?“ – kai kartą manęs to paklausė nuo pankreatito
mirštančio jauno vyro draugai, ilgai tylėjau, nežinodamas, ką atsakyti.
„O jūs girdėjote apie tokį Jelciną?“ – „Taip, yra tokia degtinė.“ – „Jelcinas mirė
nuo cirozės.“ Šią mintį paciento draugeliai ilgai stumdė savo smegenų
vingiuose, negalėdami tuo patikėti.
„Jauni žmonės neserga alkoholine kepenų ciroze“ – šiam teiginiui taip pat
nepritariu. Esu matęs žmonių, kurie geria kelis dešimtmečius vos ne kasdien,
bet jų kepenys kaip kūdikio. Esu matęs devyniolikmečių, mirštančių nuo
kepenų cirozės. Nėra tiesioginio ryšio tarp dozės ir pasekmės, nors,
perfrazuojant žinomą posakį, galima daryti išvadą – lašas po lašo ir lietuvį
pratašo.
Mačiau, kaip devyniolikmetė mirė nuo
kepenų cirozės. Ji pas mus gydėsi ne kartą. …
Pirmą kartą mergina pateko apsinuodijusi
alkoholiu dar neturėdama 18 metų. Jos Kad brangūs gėrimai daro
vardas buvo Raminta. Kartą paklausiau mažiau žalos – dar vienas mitas, kurį
merginos: „Raminta, kodėl tu geri?“ – „Aš noriu paneigti, nes kepenims nėra
degtinės negeriu, tik sidrą“, – paaiškino ji. jokio skirtumo, jos skaido alkoholį, o
Pasirodo, Raminta gyveno kartu su močiute. ne gėrimą.
Kai tik senolė gaudavo pensiją, anūkė
atimdavo pinigus ir išleisdavo svaigalams. …
„Saikingai geriant alkoholį, nieko baisaus
neatsitiks“ – šis teiginys tinka ne visiems. Rokas Žilinskas ne veltui kalbėjo:
„Man dabar ir vienas lašas atvertų pragaro vartus.“ Už tokią drąsą gerbiu šį
žmogų. Jis kalbėjo nuoširdžiai, neišsisukinėdamas.
Polinkis į alkoholį gali būti genetiškai nulemtas. Jei alkoholiu piktnaudžiauja
abu tėvai, vaiko popieriai yra labai prasti, nes didelė tikimybė, kad užaugęs jis
taip pat taps alkoholiku. Būtų stebuklas, jei taip neatsitiktų.
Kuo ilgiau žmogus piktnaudžiauja svaigalais, tuo labiau jis ugdosi gebėjimą
gerti. Be alkoholio smegenys pradeda alkti. O slopinti emocinę įtampą
svaigalais – lygiai tas pats, kaip troškulį malšinti jūros vandeniu. Iš pradžių gali
atrodyti, kad tai padeda. Tačiau ilgainiui organizme susiformuoja tam tikri
mechanizmai, dėl kurių prireikia vis didesnių svaigalų dozių. Alkoholis, kaip ir
kai kurie medikamentai, slopina nervinių impulsų plitimą.
Alkoholio matas yra standartinis alkoholio vienetas (SAV), tai – 10 gramų
grynojo spirito. Tiek alkoholio sudaro 120 ml vyno arba 40 mililitrų degtinės,
arba 330 ml alaus bokalas. Jei kasdien vyras išgers ne daugiau kaip 3 SAV, o per
savaitę – ne daugiau kaip 21 SAV, toks alkoholio vartojimas vertinamas kaip
mažai rizikingas. Moteris mažai rizikuoja sveikata, jei kasdien išgeria ne
daugiau kaip 2 SAV, o per savaitę – ne daugiau kaip 14 SAV. Kur kas daugiau
pavojų kyla, kai per savaitę vyras išgeria 50 SAV, o moteris – 35 SAV. Jei
alkoholiu svaiginamasi dažniau ir daugiau, tai – didelė žala sveikatai ir pavojus
gyvybei.
Pasaulyje netyla diskusijos, ar alkoholis gali būti naudingas. Pastaruoju metu
daugėja duomenų, liudijančių, kad saikingas gėrimas gali būti naudingas, netgi
mažinti kai kurių ligų riziką. Pavyzdžiui, jei per parą išgeriamas ne daugiau
kaip vienas standartinis alkoholio vienetas, tai atitolina aterosklerozę, infarktą,
koronarinę širdies ligą. Tokios išvados daromos remiantis medicinos mokslo
faktais. Tačiau didžiausia bėda ta, kad žmonės nemoka saikingai gerti.
Kaip alkoholis keičia savijautą? Alkoholio poveikis priklauso ne tik nuo
suvartotų svaigalų kiekio, bet ir nuo žmogaus kūno masės, lyties, organizmo
gebėjimo toleruoti alkoholį, fermentų sistemos ypatybių, taip pat sveikatos
būklės.
Dėl poveikio centrinei nervų sistemai kai kurie mokslininkai alkoholį
prilygina narkotikams. Nuo poros taurių vyno (1–2 SAV arba 0,1–0,5 promilės)
žmogus praranda drovumą, pažvalėja, tampa drąsesnis, pagyvėja, jį apima
pakili nuotaika. Jis labiau pasitiki savo jėgomis, todėl linkęs rizikuoti, taigi
elgsenos adekvatumas jau būna sutrikęs.
Kai alkoholio kiekis kraujyje siekia 0,6–1,0 promilę, išgėręs žmogus pasijunta
tarsi erelis, pasiduoda impulsams, kuriuos anksčiau slopino, nesugeba kritiškai
mąstyti, todėl daug kuo rizikuoja.
Daugiau išgėrus ne tik atsiriša liežuvis –
kuo daugiau alkoholio, tuo didesnė …
tikimybė, kad gali sutrikti orientacija,
koordinacija, galiausiai sustoti kvėpavimas Slopinti emocinę įtampą
ir širdis. Kai alkoholio koncentracija kraujyje svaigalais – lygiai tas pats, kaip
siekia daugiau kaip vieną promilę, troškulį malšinti jūros vandeniu.
nustatomas vidutinis girtumo laipsnis.
Tuomet lėtėja žmogaus reakcijos, jis
…
praranda savitvardą, gali greitai įsižeisti,
darosi įtarus ir irzlus, neišlaiko kūno pusiausvyros.
 Kai kraujyje būna daugiau kaip 2 promilės, nustatomas sunkus girtumo
laipsnis, atsiranda nervų sistemos slopinimo požymių: apima mieguistumas,
prarandama orientacija.
Kai alkoholio kiekis kraujyje siekia daugiau kaip 3 promiles, sutrinka
atmintis, žmogus gali prarasti sąmonę, o 4–5 promilės rodo didelį pavojų.
Pasitaiko atvejų, kai pakeliama ir daugiau. Lietuvos rekordas, kurio dar
niekam nepavyko pagerinti, – 10,03 promilės, tai užfiksuota 2000 metų sausio
6-ąją. Per Tris Karalius į ligoninę pateko 23 metų vyras, jis buvo sušalęs; jei
nebūtų patekęs į ligoninę, būtų numiręs. O damos rekordas – 8,99 promilės. Jei
dama baigė mokyklą, negražu teirautis jos amžiaus. Todėl neišdrįsau paklausti
šios rekordininkės, kiek jai metų.
Pokalbiai su moterimis, neslėpsiu, mane vargina. Kartais tenka išklausyti ne
vieną gyvenimo istoriją. „Daktare, kodėl man taip nesiseka?“ – teiravosi viena
moteris, kurios sutuoktinis gydėsi nuo kasos uždegimo. Vyras buvo girtuoklis,
liko gyvas, bet tapo neįgalus. Nustebau sužinojęs, kad tai – trečias sutuoktinis,
pirmuosius du savo vyrus moteris paliko, kai įsitikino, kad jie piktnaudžiauja
svaigalais. Susipažinusi su būsimu trečiuoju sutuoktiniu, ji neslėpė
susižavėjimo. Šis išrinktasis buvo abstinentas, po vestuvių negėrė dar
penkerius metus, o vėliau neištvėrė. „Ponia, ar jūsų tėvelis gėrė?“ – tai išgirdusi
moteris net sudrebėjo. „Iš kur jūs žinote?“ – nustebo ji. Iš tikrųjų daug žinoti
nebūtina – kol moters išrinktasis negėrė, jo elgsena vis tiek buvo kaip
alkoholiko, jis vis tiek priminė jai tėvą. Tekėdama trečią kartą ji vėl suklydo,
nors du buvusius sutuoktinius pati išvijo. Matyt, vyro idealas jai buvo tėvas.
O vyras alkoholikas – prasta dovana žmonai. Ilgainiui ji taip pat tampa
emocine ligone. Žmonos grasinimai nepadeda sutuoktiniui atsikratyti taurelės,
barniai blogina atmosferą šeimoje. Nervų karas tęsiasi ne tik virtuvėje, bet ir
miegamajame. Buvo tokia linksma istorija. Kartą vyras ilgai negrįžo namo. Kai
pagaliau vidurnaktį moteris išgirdo kieme cypiančius stabdžius, suprato, kad
grįžo jos sutuoktinis. Atsirakinęs duris vyras norėjo tyliai kaip katė įslinkti į
vonios kambarį. Nuo jo sklido toks tvaikas, kad iš komos būtų prikėlęs bet ką.
„Ak, tu, kvaily, ne tik prisilupai, bet dar ir girtas vairuoji“, – užriko žmona.
Sutuoktinis įsižeidė, apsisuko ir išėjo, o įsiaudrinusi moteris negalėjo užmigti,
todėl nutarė keršyti. Surinkusi policijos telefono numerį, ji padiktavo
sutuoktinio automobilio valstybinį numerį ir paprašė sulaikyti, nes vairuoja
girtas. „Ačiū, ponia, mes jį sulaikysime. Ar sutiksite mokėti kelis tūkstančius
litų baudos?“ Išgirdusi, kuo gali baigtis girtuoklio vyro naktinis žygis, ji
atsitokėjo: „Ne, vyrai, aš pajuokavau.“
Kad policininkams nereikėtų vaikytis išgėrusių vairuotojų ir tikrinti
alkoholio matuokliu, kiek pripūtė promilių, o darbdaviams – gailėtis priėmus
lyg ir profesionalų, tačiau dažnai darbą į alkoholį iškeičiantį žmogų, yra kur kas
paprastesnis metodas. Tai biocheminis ir bendras kraujo tyrimas. Kai kurie
biocheminiai rodikliai ypač būdingi alkoholiu piktnaudžiaujantiems žmonėms,
o vienas tiksliausių rodiklių – karbodeficitinis transferinas (CDT).
Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Olandijoje, Danijoje ir JAV, nustačius
padidėjusį šio fermento kiekį kraujyje, netenkama vairuotojo teisių. Šis rodiklis
išduoda, kad pastarąjį mėnesį smarkiai girtauta. Toks žmogus gali būti blaivus,
todėl alkoholio matuoklis nerodys promilių, tačiau jo elgsena bus neadekvati. Ar
norėtumėte važiuoti kartu su vairuotoju, kuris kiaurus metus lakė kaip šuva, o
pastarąją savaitę neėmė nė lašo į burną? Aš nenorėčiau – bijočiau.
CDT tyrimas, kurį galima atlikti ir
Lietuvos gydymo įstaigose, pasaulyje …
taikomas įvairiais tikslais. Pavyzdžiui, JAV
jis atliekamas išduodant pareigūnui ginklą, Vyras alkoholikas – prasta
lakūnams, saugos tarnybos specialistams, dovana žmonai. Ilgainiui ji taip pat
taip pat asmenims, kurių profesinė veikla tampa emocine ligone.
susijusi su didesne grėsme gyvybei.
Kartą vienas pacientas sielvartavo, kad …
pametė lėktuvo raktus. Įsivaizduokite,
apdujęs nuo alkoholio jis drąsiai lipdavo į lėktuvo kabiną ir kildavo į padangę.
Toks girtas pilotas būdavo ramus – danguje jo negali sustabdyti policija ir
patikrinti blaivumo.
Lietuvos policijos generalinis komisaras netgi įkūrė padalinį, kovojantį su
girtaujančiais pareigūnais. Tokios gaudynės beprasmės, nes įmanoma
paprastesniais metodais išsiaiškinti, kas piktnaudžiauja alkoholiu – pakanka
ištirti CDT fermentą kraujyje. Žinodamas, kad tokį metodą taiko JAV
pareigūnai, turėjau drąsos pasiūlyti vienai įtakingai Lietuvos institucijai
anonimiškai tirti darbuotojų kraują – toks patikros būdas laikomas labai
veiksmingu. „Gera mintis“, – man buvo pritarta, pareigūnai domėjosi tyrimo
kaina ir rezultatų patikimumu. Po kurio laiko prisiminęs pokalbį pasidomėjau,
kur dingo pradinis entuziazmas. Išgirdau frazę, kurią atsimenu iš literatūros
pamokų apie Juozo Baltušio kūrybą – „Mums nebereikia“ (yra tokia J. Baltušio
novelė). CDT tyrimas nėra brangus, už lėšas, kurios skiriamos viso padalinio
algoms, įmanoma ištirti daugelio pareigūnų kraują ir nustatyti rizikos grupę.
Tada nereikėtų nieko vaikytis. Net žmogaus teisių gynėjai, manau, pritartų
tokiai praktikai, nes testavimas daug kur atliekamas savanoriškai, jei tik darbas
susijęs su didesne rizika.
Yra dar viena profesija, kur testavimas verkiant reikalingas. Tokia patikra
turėtų būti įteisinta vairuotojams. Kartą lankiausi Taline, skaičiau paskaitą apie
narkotikų žalą. Tarptautinė konferencija vyko Piritoje, o kitą rytą anksti turėjau
važiuoti į Talino oro uostą. Aušo saulėta diena, netoli viešbučio stovėjo taksi, jo
vairuotojas rąžėsi ir nuobodžiavo, pasisveikinau, įsėdau. Vairuotojas ryšėjo
kaklaraištį, vilkėjo baltus marškinius. Atrodė patikimas. Sunerimau užmetęs
akį į spidometrą, nes taksi judėjo vėžlio greičiu. Artėjome prie šviesoforo,
žiūriu, dega raudona šviesa, nematyti jokių automobilių, vairuotojas drąsiai
kerta sankryžą, galvoju, turbūt užsisvajojo. Artėjame prie kitos sankryžos,
matau, kad taksi vairuotojas nė neketina sustoti, todėl užstaugiau: „Stok.“
Šįkart jis nepažeidė eismo taisyklių. Vargais negalais pasiekiame oro uostą,
taksi sustoja, išsitraukiu piniginę, tiesiu ranką, laikydamas banknotą, o
vairuotojas staiga atsilošia, nukrinta jo akiniai, daryk, ką nori – galva kaip
negyvėlio. Išsigąstu – žmogus miršta, o aš sėdžiu, reikia ką nors daryti. Pakeliu
vairuotojo vokus, vyzdžiai susiaurėję. Supratau, kad jį ištiko opioidinė koma.
Svarsčiau, kada jis galėjo „susistumti“ eilinę dozę. Turbūt likus ne daugiau kaip
15 minučių iki mūsų kelionės.
Taksistai ir tolimųjų reisų vairuotojai – dažni toksikologų pacientai.
„Fūristai“, atsipeikėję po baltosios karštligės, sėda prie vairo ir vėl rieda per
Europą, nors dieną prieš tai vaikė velnius. Tokiems vairuotojams nepatikėčiau
brangaus krovinio, nors jie gali atrodyti blaivūs kaip agurkėliai. Kelios dienos
blaivybės gali būti apgaulingos – juk organizmas dar neatsigavęs po ilgalaikio
girtavimo. Kritinėse situacijose toks žmogus gali neadekvačiai pasielgti, o
važiuojant greitkeliu netrūksta pavojų.
Kokie veiksniai lemia alkoholio koncentraciją kraujyje? Yra daug priežasčių,
dėl kurių organizmas pasisavina alkoholį greičiau arba lėčiau. Visi
laboratoriniai tyrimo metodai turi tam tikrą minimalią paklaidą, todėl būtų
kvaila teisės aktuose nustatyti, kad vairuotojo kraujyje turi būti nulis promilių.

Pūsti į aparatą ir skaičiuoti promiles – nepatikimas metodas, norint

 Pūsti į aparatą ir skaičiuoti promiles – nepatikimas metodas, norint
įsitikinti, ar vairuotojas nėra išgėręs. Alkoholio koncentracija ore, kurį žmogus
išpučia, menkai susijusi su kraujo tyrimų rezultatais. Esu daręs tokį
eksperimentą su savimi. Kad kuo mažiau abejočiau, išsirinkau naują aparatą.
Papūtus – nepatikėsite – rodė nulį promilių. Tada paprašiau, kad man duotų
taurelę stipraus gėrimo. Gavau konjako, ilgai skalavau juo burną ir pasielgiau
nelabai gražiai – išspjoviau. Tada vėl pūstelėjau į aparatą, rodė 1,8–1,9 promilės,
nors prieš tris minutes buvau „švarus“. Toks aparatas padeda įvertinti alkoholio
kiekį, esantį burnoje. Iš tikrųjų gali taip būti, kad, pučiant į matuoklį, padala
rodys 1,2 promilės, o atlikus kraujo tyrimą paaiškės, kad tėra 0,3 promilės. Jei
prieš sėsdamas į automobilį žmogus išgeria pusę 40 mililitrų buteliuko širdies
lašų ir papučia į prietaisą, rodmenys gali siekti 0,6 promilės. O po pusvalandžio
kraujyje gali būti vos 0,1–0,2 promilės. Juk lietuviai įpratę gerti vaistus ne lašais,
o maukti po pusę buteliuko.
Pramogų centruose esantys alkoholio tikrintuvai gali tik sąžinę nuraminti.
Toks testas yra orientacinis, jis neparodo tikrojo girtumo. Prietaisas reaguoja
tik į alkoholį, iškvepiamą kartu su oru. Todėl jis gali rodyti girtumą net tada, kai
žmogus nevartojo svaigalų. Pavyzdžiui, žmogus gali gurkštelėti degtinės, ją
palaikyti burnoje, po to išspjauti. Išsiskalavus vandeniu burną ir papūtus į
alkoholio tikrintuvą, šis prietaisas vis tiek rodys tam tikrą promilių skaičių.
Norint nustatyti girtumą, būtina matuoti
alkoholio koncentraciją kraujyje. Tokį tyrimą …
galima atlikti medicinos įstaigoje. Girtumas
– apsinuodijimas etilo alkoholiu, kai „Fūristai“, atsipeikėję po baltosios
sutrinka žmogaus organizmo fiziologinės karštligės, sėda prie vairo ir vėl rieda
funkcijos, ypač centrinė nervų sistema. Tai per Europą, nors dieną prieš tai vaikė
priklauso nuo individualių žmogaus savybių velnius. Tokiems vairuotojams
– vieni apsvaigsta greičiau, kiti lėčiau. nepatikėčiau brangaus krovinio, nors
Medicininiu požiūriu, jeigu alkoholio jie gali atrodyti blaivūs kaip
koncentracija kraujyje siekia 0,4 promilės, agurkėliai.
tai rodo, kad žmogaus dėmesys sutrikęs, jam
sunku susikaupti. Natūralu, kad toks
…
žmogus nebegali vairuoti.
Kilus ginčams dėl promilių, visada patarčiau atlikti kraujo tyrimą, bet ne
vėliau kaip per valandą. Ar per valandą įmanoma išvalyti kraują, kad jame
neliktų alkoholio? Išvalyti galima batus, savo sąžinę, bet negalima išgryninti
kraujo – įmanoma tik sukeisti jo mėginius.
Alkoholio kiekis kraujyje taip pat priklauso nuo išgertų svaigalų kiekio.
Nesvarbu, ar geriamas vynas, ar stipresnis gėrimas – įmanoma apskaičiuoti
suvartotą grynojo alkoholio kiekį. Stiprieji gėrimai pasisavinami lėčiau, nes
didelė alkoholio koncentracija sulėtina skrandžio ir žarnyno darbą. Saldžiuose
alkoholiniuose gėrimuose esantis cukrus lėtina pasisavinimą, o angliarūgštė ir
bikarbonatai, esantys putojančiame vyne ar viskyje su soda, apsvaigina
greičiau. Jei tokį pat butelį vyno išgersite per pusvalandį ir per tris valandas,
alkoholio koncentracija kraujyje bus skirtinga. Kūno svoris taip pat turi įtakos
alkoholio koncentracijai kraujyje. Kuo žmogus stambesnis, tuo alkoholiui
daugiau vietos, kur išsivaikščioti. Jei geriant alkoholį užkandžiaujama, maistas
slopina jo pasisavinimą. Pienas ir angliavandeniai, pavyzdžiui, bulvės,
makaronai, duona, trukdo alkoholiui rezorbuotis. Tačiau nereikia turėti iliuzijų
– viskas, ką jūs išgersite, bus jūsų, tik valgant galbūt ne taip greitai.
Pradėjus gausiau prakaituoti, tirštėja
kraujas, todėl alkoholio koncentracija didėja. …
Girtumas priklauso ir nuo žmogaus lyties.
Alkoholio kiekis moters kraujyje būna Ar per valandą įmanoma išvalyti
didesnis, nors ji tiek pat išgėrė kaip ir kraują, kad jame neliktų alkoholio?
panašaus kūno sudėjimo jos bendraamžis. Išvalyti galima batus, savo sąžinę,
Dievas sukūrė Ievą iš Adomo šonkaulio, o bet negalima išgryninti kraujo –
šonkaulyje nėra daug įmanoma tik sukeisti jo mėginius.
alkoholdehidrogenazės, todėl moters
organizmas šio fermento turi mažiau nei …
vyro. Vyrų skrandyje ir net burnos gleivinėje
yra alkoholdehidrogenazės. Tai reiškia, kad jie jau rydami pradeda skaidyti
alkoholį, o moterys – tik tada, kai alkoholis nukeliauja į kepenis. Todėl moterų
galimybės „perdirbti“ alkoholį yra gerokai kuklesnės nei vyrų.
Gamta taip lėmė, kad vyrai yra ne tik psichologiškai, bet ir fiziologiškai
skystesni nei moterys. Vyro kūne yra santykiškai daugiau vandens nei moters.
Vanduo sudaro iki 58 procentų vyro kūno masės ir iki 50 procentų moters kūno
masės. Vadinasi, gerdami vienodą kiekį svaigalų tokio pat kūno sudėjimo
moteris ir vyras apsvaigs nevienodai – greičiau pasigers dailiosios lyties atstovė,
nes jos kraujyje bus didesnė alkoholio koncentracija. Nėra teisybės? Sutinku.
Abiejų lyčių skirtinga medžiagų apykaita. Kadangi moteriškieji lytiniai
hormonai turi įtakos medžiagų apykaitai, reakcija į alkoholį gali būti susijusi ir
su menstruacijų ciklu, kontraceptinių tablečių vartojimu.
Ar yra moksliškai pagrįsta nepavojinga alkoholio dozė? Šaltųjų kraštų
gyventojams, pavyzdžiui, eskimams, čiukčiams, chantams, tokios dozės nėra,
nes jų organizmas išvis negamina alkoholdehidrogenazės, būtinos skaidyti
alkoholį. Keliskart įpylus po 100 gramų degtinės, šiaurietis gali mirtinai
pasigerti. O šiltųjų kraštų gyventojai, nuo seno auginantys ir valgantys
vynuoges, išsiugdė kitokį gebėjimą.
Įkaušęs žmogus nesugeba kritiškai
vertinti savo veiksmų, todėl daugelis į …
ligoninę patenka nukentėję autoavarijose.
Kartą vienas vyras vaišinosi degtine, kad Dievas sukūrė Ievą iš Adomo
būtų ramiau, išgėrė ir raminamųjų vaistų, šonkaulio, o šonkaulyje nėra daug
tada sėdo prie vairo ir įvažiavo į picerijos alkoholdehidrogenazės, todėl moters
pastatą. Jo kraujyje aptikta 1,6 promilės. organizmas šio fermento turi
Padaręs avariją vyras negalėjo tuo patikėti, mažiau nei vyro.
jis teisinosi, kad buvo susijaudinęs ir jam
reikėjo medikamentų. Baisu, kad daugelis …
žmonių nesupranta – vairuodami girti jie
gali tapti žmogžudžiais. Tokie lengvabūdžiai kelia pavojų ne tik sau, bet ir
kitiems. Pavyzdžiui, JAV pareigūnai, nutvėrę išgėrusius vairuotojus, sodina į
kalėjimą.
Pavojingiausia yra tai, kad girti vairuotojai nejaučia atsakomybės, nėra
savikritiški, jiems atrodo, kad viskas galima. Vairavimo išgėrus kaina yra
milžiniška. Europos Sąjungoje trečdalis mirtinų įvykių kelyje susiję su ūminiu
apsinuodijimu alkoholiu – arba vairuotojai, arba pėstieji būna padauginę
svaigalų. Alkoholis – viena svarbiausių priežasčių, kodėl keliuose įvyksta daug
skaudžių nelaimių. Su ūmine intoksikacija susijusios beveik pusė
žmogžudysčių, šeštadalis savižudybių.
Smarkiai girtų žmonių tyko daug pavojų. Pavyzdžiui, jie gali sušalti.
Nereikia nė žiemos – nuo alkoholio įkaitęs kūnas atiduoda šilumą aplinkai, tad
Lietuvoje net vasarą įmanoma mirtinai sušalti.
Kai kam priklausomybė – maloni liga, tik nemalonios pagirios, todėl
daugelis tiki, kad yra priešnuodžių, palengvinančių savijautą kitą rytą. Nėra
tokio specifinio gydymo. Pavojingas netgi vėmimas. Net keturis kartus gydėme
tokį pacientą, kuris geria tol, kol pradeda kraujuoti. Prasidėjus vėmimui, plyšta
stemplės gleivinė. Į ligoninę tokie žmonės patenka, kai hemoglobino kiekis
būna smarkiai ar net grėsmingai sumažėjęs.
Apsinuodijus alkoholiu, slopinamas kvėpavimas, staiga mažėja gliukozės
kiekis kraujyje – taip atsitinka prigirdytiems alkoholio vaikams, gliukozės
sumažėjimas būdingas ir smulkaus kūno sudėjimo suaugusiesiems. Kita vertus,
daug gliukozės taip pat nėra gerai. Tačiau labai sumažėjusi gliukozės
koncentracija gali sukelti sunkių smegenų pažeidimų ar net mirtį – tokių
liūdnų atvejų yra buvęs ne vienas.
Smarkiai apgirtęs žmogus praranda sąmonę, griūva ant žemės, atsibunda,
žiūri – viena galūnė sutinusi. Ilgainiui prasideda raumenų irimas, užsikemša
inkstai, negydomas žmogus miršta, o priežastis – vadinamasis raumenų
pažeidimo sindromas.
Dar viena blogybė – ūminis kasos uždegimas pankreatitas, kurio priežastis –
alkoholis. Tokių skaudžių atvejų buvo ypač daug pirmaisiais atkurtos
Nepriklausomybės metais. Tais laikais tekėjo medicininio spirito „Royal“ upė.
Žmonės juo vaišindavosi neskiedę, nors spiritas nudegina gleivinę, apmiršta
kasos audiniai. Prisimenu vieną liūdną atvejį iš jaunystės laikų. Gimus sūnui,
vienas jaunas tėvas iš džiaugsmo lakė spiritą tris paras. Išėjusi iš gimdymo
namų su kūdikiu ant rankų jo žmona jau buvo aprūpinta našlės pensija, nes jos
sutuoktinis sugebėjo per kelias paras mirti nuo pankreatito. Jis nebuvo
girtuoklis. Jį pražudė taupumas – vyras manė, kad neverta skiesti gero daikto,
todėl maukė gryną spiritą. O juk tą patį alkoholio kiekį galima išgerti skiedžiant
vandeniu ar sultimis – gal išgersi netgi daugiau, bet pasekmės bus kur kas
švelnesnės.
Alkoholis smogia ir į širdies raumenį. To niekas nepaneigs. Dėl alkoholio gali
sutrikti širdies ritmas, prasidėti prieširdžių virpėjimas, pakirsti staigi mirtis.
Smarkiai geriantys žmonės turi vadinamąją jaučio širdį. Taip atsitinka dėl
to, kad širdis nepelnytai apkraunama. Pavyzdžiui, išgėrus 4 litrus alaus – antra
tiek, kiek yra kraujo žmogaus organizme, – širdis ima veikti kaip motoras.
Kadangi gamta ne tam kūrė žmogaus širdį, išsiplečia širdies raumens sienelė,
širdis ima didėti ir silpti, nebepajėgia susitraukinėti, vystosi miokardo
pažeidimas.

Nėra jokių metodų mažinti pagirių kančias. Atpildas už vakarykštes

 Nėra jokių metodų mažinti pagirių kančias. Atpildas už vakarykštes
linksmybes gali būti ne tik dirglumas, nerimas, bet ir galvos skausmai,
nuovargis, viduriavimas, virškinimo sutrikimai. Kadangi alkoholis sukelia
dehidrataciją, kitą rytą kamuoja troškulys, būtina atkurti skysčių pusiausvyrą,
tačiau numalšinti troškulio nepadeda net alus.
Neįmanoma palengvinti savijautos geriant sodą su vandeniu ir sukeliant
vėmimą. Taip prarandamas ne alkoholis, o skysčiai ir mineralinės medžiagos.
Netekęs elektrolitų žmogus į ligoninę atvežamas be sąmonės. Vienintelis
patarimas – negerti ir atgailauti, nes nėra dalykų, kurie palengvintų pagirias, o
pabloginti savijautą įmanoma liaudies medicinos priemonėmis.
Aktyviosios anglies tabletės taip pat negelbsti nuo pagirių. Pasaulyje anglies
tabletės nebevartojamos, o Lietuvoje tai populiari savipagalbos priemonė.
Skaičiuokime: jei žmogus nuryja 4 tabletes, jis gauna gramą anglies. O vidutinio
kūno sudėjimo žmogui reikia 100 gramų anglies, kad ji suveiktų, vadinasi, 400
tablečių. Vartojant po kelias tabletes, anglis veikia tik kaip placebas, nes ji
nesugeria alkoholio.
Pagirių nešvelnina ir dažnas šlapinimasis – per inkstus neįmanoma išvaryti
alkoholio. Maža dalis alkoholio skiriasi su prakaitu per odą, o pagrindinė
laboratorija, skaidanti alkoholį, yra kepenys.
Jei žmogus turi opą, alkoholio poveikis gali būti itin skausmingas. Bakterijos
Helicobacter pylori, kurių nešiotojai gali būti 80 procentų šalies gyventojų,
prisitaikiusios gyventi rūgščioje terpėje. Tai – viena pagrindinių skrandžio opų
priežasčių. Šios bakterijos tik džiaugiasi paragavusios alkoholio, nes tai joms
kaip trąša.
Dėl alkoholio priklausomybės vystosi
lėtinis pankreatitas – kasos uždegimas. Kasa …
pradeda gaminti mažai insulino, organizme
mažėja fermentų, todėl trinka medžiagų Alkoholis – viena svarbiausių
apykaita. Apie 70 procentų pacientų, priežasčių, kodėl keliuose įvyksta
kuriems nustatytas lėtinis pankreatitas, daug skaudžių nelaimių. Su ūmine
skundžiasi įvairiais mitybos sutrikimais. Jei intoksikacija susijusios beveik pusė
po išgertuvių žmogus pradeda viduriuoti, tai žmogžudysčių, šeštadalis
– požymis, kad prastai dirba kasa. Atlikus savižudybių.
tyrimus, nustatoma apie 26 proc. kasos
pažeidimų. Amerikiečių mokslininkai įspėjo, …
kad nuo 25 iki 75 procentų visų pankreatito atvejų priežastis – alkoholis.
Alkoholis sujaukia sąmonę ir sukelia delyrą – kliedesius, prilygstančius
psichozei. Kita vertus, iš visų smegenų pažeidimų tai – mažiausia blogybė.
Delyras yra ne tik psichikos sutrikimas, bet ir pavojinga kūno liga.
Trečdalis žmonių, kenčiančių nuo epileptinio sindromo, yra priklausomi
nuo alkoholio. Praėjus kelioms paroms, kai žmogus liaujasi girtauti, jį pradeda
kamuoti traukuliai. Tokie žmonės gauna neįgalumo pašalpą, bet tai jų
neatbaido nuo gėrimo. Svaigindamiesi jie provokuoja epilepsijos priepuolius.
Kita vertus, alkoholinė epilepsija neišsivysto per vieną dieną.
Nuo gėrimo minkštėja smegenys – vystosi smegenų atrofija ir
silpnaprotystė. Atlikus kompiuterinę tomografiją, sveiko žmogaus smegenys
atrodo kaip graikinis riešutas, o alkoholio paveiktos – kaip arbūzas, kurio
paviršius lygus, nes nyksta smegenų vingiai. Smegenyse pradeda kauptis
vanduo, jos tirpsta, vystosi besmegenystė. Yra toks jaunas pacientas, kurį
neurochirurgai pažįsta iš kompiuterinės tomografijos nuotraukos. Jis pradėjo
gerti nuo 12 metų, per dešimtmetį jo smegenų masė sumažėjo beveik trečdaliu.
Nors šiam vyrukui liko nedaug smegenų, išėjęs iš ligoninės jis dar sugeba
dirbti.
Alkoholikai dažnai kenčia nuo meningito, kurio priežastis – bakterija,
įsikūrusi storojoje žarnoje ir išmatose. Smegenų skysčio pasėlis, kuriame
išauga žarnyno lazdelė Escherichia coli, – dar vienas medicinos paradoksas. Jei
žmogus sveikas, ši bakterija tūno žarnyne, čia jos vieta. Tokių naudingų
bakterijų žmogus gali turėti kelis kilogramus. O girtuoklis sugeba pridergti
savo smegenis. Kaip jam tai pavyksta? Vartojant alkoholį, žarnyne smarkiai
daugėja bakterijų. Sutrikus mitybai, žarnyno sienelių ląstelės būna sukibusios
tiltukais. Kai jie suyra, žarnyno lazdelė patenka į kraują. O to neturėtų būti. Kai
užkrėstas kraujas pasiekia smegenis, kraujagyslių sienelės turėtų sulaikyti
bakterijas Escherichia coli, bet ir šią kliūtį jos lengvai įveikia – padidėjus
kraujagyslių pralaidumui, bakterijos iš kraujo patenka į smegenų skystį. O jį
pasiekusios bakterijos nenuobodžiauja, jos sukelia bakterinį meningitą –
infekcinę nervų sistemos ligą, pažeidžiančią minkštuosius galvos ir nugaros
smegenų dangalus. Kai toks pacientas patenka į intensyviosios terapijos ir
reanimacijos skyrių, jam nustatoma endogeninės kilmės hospitalinė infekcija.
Kol jis negėrė, bakterijos gyveno žarnyne ir nebuvo pavojingos.

Norėčiau patentuoti terminą „prasigėrusio žmogaus sindromas“ – kai bet

 Norėčiau patentuoti terminą „prasigėrusio žmogaus sindromas“ – kai bet
koks užkratas sukelia negrįžtamų pakitimų, nes nualintas organizmas
nesugeba priešintis. Panašiai kaip AIDS sergantys žmonės, tokie pacientai
miršta nuo įprastų infekcijų – bronchito, lengvo plaučių uždegimo ar šlapimo
takų infekcijos.
Alkoholis yra labai kaloringas, tačiau tos
kalorijos yra „tuščios“. Alkoholio energinė …
vertė didelė – 7,11 kcal/gramui, kaloringumu
jis gerokai pranoksta „baltąją mirtį“ – cukrų. Norėčiau patentuoti terminą
Kaloringesni yra tik riebalai, kurių vienas „prasigėrusio žmogaus sindromas“ –
gramas išskiria 9 kilokalorijas. Kai kurie kai bet koks užkratas sukelia
žmonės nieko nevalgo, bet iš alkoholio negrįžtamų pakitimų, nes nualintas
pasisavina beveik pusę suvartojamų per parą organizmas nesugeba priešintis.
kalorijų. Ir nesiskundžia alkiu. Alkoholis
neskatina apetito. Tai – niekam tikusi
…
medžiaga, joje nėra mineralinių medžiagų,
vitaminų. Alkoholis sutrikdo mitybą keliais būdais – jis tiesiogiai veikia
medžiagų apykaitos komponentus, kita vertus, dėl alkoholio sukeltų sveikatos
sutrikimų mažėja baltymų pasisavinimas. Taip mažėja baltymų sintezė
kepenyse, jos būna užsiėmusios degtinės, brendžio ar viskio skaidymu.
Organizmui taip pat trūksta vitaminų, elektrolitų, dažnai išsivysto
mažakraujystė. Nors alkoholis turi daug kalorijų, riebalai nesikaupia, todėl
dažnai geriantis žmogus prastai atrodo, būna sulysęs, išbalęs. Nuo alkoholio
mažėja jautrumas insulinui. Deginamos kalorijos virsta šiluma, todėl gausiai
prakaituojama.
Tolerancija alkoholiui, kaip ir
priklausomybė nuo jo, išsivysto ne per vieną …
dieną. Alkoholizmas vystosi pamažu.
Nebūna taip, kad vakar žmogus buvo Nepuoselėkime vilčių, kad daug
sveikas, o šiandien – jau priklausomas nuo metų girtavęs žmogus pasveiks, nes
svaigalų. Nepuoselėkime vilčių, kad daug priklausomybė – lėtinė liga. Ligonis
metų girtavęs žmogus pasveiks, nes niekada neišmoks saikingai vartoti
priklausomybė – lėtinė liga. Ligonis niekada alkoholio.
neišmoks saikingai vartoti alkoholio.
Vienintelė galimybė pasveikti – nevartoti …
svaigalų. Susidūrę su šia liga daugelis žmonių ieško stebuklų. Didžiausias
paradoksas – jie nenori visiškai pasveikti, nes svaigintis malonu. Tai klastinga
liga. Už alkoholio sukeltą cheminę palaimą kartais tenka mokėti gyvybe.
 … … …

Kodėl lengvas būdas mesti rūkyti toks sunkus?

Sugriautame majų mieste Palenkėje, Meksikoje, vienoje šventykloje išliko

drožinys, vaizduojantis rūkantį žynį. Tai rodo, kad Lotynų Amerikoje tabakas
buvo nuo seno vartojamas ritualinėms apeigoms. Kai 1492 metais Kristupas
Kolumbas atrado naują žemyną, rūkantys čiabuviai jam atrodė keistuoliai. Jam
kur kas labiau rūpėjo auksas. Tai, kad tabakas gali būti ne mažiau pelningas nei
taurusis metalas, paaiškėjo gerokai vėliau. Tik XVII amžiaus pradžioje šis
augalas atkeliavo iš Pietų Amerikos į Europą.
Tačiau Europoje plintanti rūkymo mada daug ką papiktino. 1604 metais
Anglijos karalius Jokūbas I, užėmęs sostą po karalienės Elžbietos mirties,
išleido tabaką smerkiantį raštą, kuriame užsipuolė nepadorų įprotį – bjaurų
akims, nepakenčiamą nosiai ir pavojingą plaučiams. Šis įprotis galėjo užtraukti
net mirties bausmę.
Prekyba tabaku Naujojo pasaulio naujakuriams tapo aukso gysla. 1607
metais įsteigus pirmąją nuolatinę anglų koloniją Džeimstauną Virdžinijos
valstijoje, jau po penkerių metų jos gyventojai pradėjo eksportuoti tabaką į
Angliją. Dar po dvejų Ispanijoje buvo sukurtos pirmosios cigaretės – 1614 metais
Sevilijos elgetos įsigudrino jas sukti iš cigarų atliekų. Iki tol buvo rūkomi tik
cigarai.
Pirmąja rūkymo auka tapo anglų karininkas seras Walteris Raleighis (1554 –
1618). Jis pirmasis atvežė tabaką į Angliją ir nepaleido pypkės iš dantų net
pasitikdamas mirtį. 1618 metų spalio 29 dieną jis buvo nukirsdintas, prieš
įvykdant bausmę buvo išpildytas jo paskutinis noras – leista surūkyti pilną
dubenį tabako. Kitose šalyse už rūkymą žmogus taip pat galėjo netekti gyvybės.
XVIII amžiuje Rusijoje Petras I žiauriai bausdavo rūkalius – ne tik kankindavo,
bet ir tremdavo į Sibirą arba skirdavo mirties bausmę.

Įsitikinus, kad tabakas gali būti naudingas žemės ūkyje, XVIII amžiaus
 Įsitikinus, kad tabakas gali būti naudingas žemės ūkyje, XVIII amžiaus
viduryje jis buvo naudojamas kaip insekticidas, apsaugantis augalus nuo
kenkėjų. 1828 metais iš tabako lapų pavyko išskirti nikotiną, o 1880-aisiais
amerikiečių verslininkas Jamesas Bonsackas patentavo pirmą cigarečių sukimo
mašiną, kuri per valandą pagamindavo apie 10 tūkstančių cigarečių.
Cigarečių dūmai mažiau dirgina kvėpavimo takus nei cigarų, todėl ilgainiui
jos tapo populiaresnės. Rūkstanti cigaretė yra tarsi chemijos gamykla, veikianti
visu pajėgumu. Nikotinas, anglies monoksidas ir tabako dervos – pagrindinės
medžiagos, galinčios daryti įtaką rūkalių ir aplinkinių sveikatai. Nikotinas yra
augalinis alkaloidas, viena iš keturių augalinių medžiagų, turinčių žmogaus
organizme jų vardu pavadintą receptorių.
Be nikotino, tokią privilegiją dar turi opijus, aptinkamas aguonose,
muskarinas, randamas paprastojoje musmirėje bei kai kuriuose kituose
grybuose, ir kanabioidai, kurių yra kanapėse.
Nikotinas blokuoja N-acetilcholino receptorius, pradėjus rūkyti išsiskiria
dideli dopamino kiekiai. Tai galingas narkotikas. Užtraukus cigaretę nikotinas
patenka į smegenis per kelias sekundes. Poveikis priklauso nuo tabako rūšies,
cigarečių sudėties, rūkymo būdo. Įprastoje cigaretėje yra 10–30 miligramų
nikotino, „lengvesnėje“ – 3–8 miligramai, o surūkytos cigaretės filtre – 5–7
miligramai. Nikotino taip pat yra uostomajame bei kramtomajame tabake,
kramtomojoje gumoje, kurios sudėtyje yra tabako, pleistruose – iki 20 mg.
Mirtina dozė žmogui gali būti vos 40 miligramų.
Nikotinas – greičiausiai sukelianti priklausomybę medžiaga. Net trečdalis
žmonių, užtraukusių pirmąjį dūmą, vėliau negali atsikratyti šio įpročio. Tėra
vienas narkotikas, šioje srityje galintis konkuruoti su nikotinu, – tai
metamfetaminas. O priklausomybė nuo alkoholio atsiranda gerokai lėčiau – iš
100 pirmą kartą savo gyvenime pasigėrusių paauglių tik 15 vėliau tampa
priklausomi nuo alkoholio. Rūkymas fiziškai žaloja labiausiai, jis yra kur kas
destruktyvesnis nei kitų svaiginamųjų medžiagų vartojimo įpročiai.
Pirmas įspūdis pabandžius rūkyti gali net apvilti – šleikštulys burnoje,
pykinimas, galvos svaigimas, silpnumas. Kyla klausimas, kodėl tiek daug
žmonių vartoja tabaką, jeigu tai nėra malonu. Informacija apie rūkymo žalą gali
neturėti daug įtakos apsisprendimui nerūkyti, jei žmogus turi tam tikrų
motyvų. Neretai tai susiję su poreikiu svaigintis, noru atsipalaiduoti, įveikti
stresą, užsimiršti.

Ar žinote, kodėl naujame televizijos

 Ar žinote, kodėl naujame televizijos
seriale apie Šerloką Holmsą vis kalbama apie …
nikotino pleistrus? BBC serialas, kuriame
britų aktorius Benedictas Cumberbatchas Rūkstanti cigaretė yra tarsi
vaidina XXI amžiaus britų seklį šių laikų chemijos gamykla, veikianti visu
aplinkoje, nuo 2010 metų buvo rodomas pajėgumu.
daugiau kaip 200 šalių. Prie odos priklijavus
pleistrą, nikotinas lengvai įsiskverbia į
…
kraujotaką, nukeliauja iki smegenų ir didina
dopamino kiekį. Kai Šerlokas sprendžia kokį nors galvosūkį, tai jis vadina trijų
pleistrų problema, nors pats nerūko. Šiuos pleistrus seklys vartoja, kad geriau
veiktų protas, bet tai nėra priklausomybė tikrąja šio žodžio prasme.
Degant cigaretei susidaro acto rūgštis, slopinanti monoksidazes, kurios
skaido dopaminą. Toks slopinimo mechanizmas dar labiau padidina dopamino
koncentraciją smegenyse. Degdamas nikotinas veikia stipriau nei ant odos
klijuojamas pleistras, uostomasis tabakas ar kramtomoji guma. Dėl aukštos
temperatūros nikotinas ne tik didina dopamino kiekį, bet ir mažina jo skilimą,
todėl ilgėja dopamino veikimo trukmė.
Ne veltui sakoma, kad žmonės rūko dėl nikotino, o miršta dažniausiai nuo
dūmuose esančių dervų ir anglies dioksido. Yra akivaizdžių įrodymų, kad
cigaretės su filtrais ne tokios kenksmingos, nes filtras sumažina įkvepiamų
dervų kiekį. Kita vertus, daugelis tokių cigarečių būtent dėl filtro perduoda
daugiau anglies dioksido nei cigaretės be filtro. Filtrai tik pakeičia nuodingųjų
medžiagų sudėtį, bet dėl to cigaretės netampa saugesnės.
Dopamino kiekio svyravimas susijęs su rūkymo dažnumu. Pavyzdžiui, ryte
poreikis užtraukti cigaretę susijęs su tuo, kad pailsėjusios smegenys ilgisi
dopamino. Būtent ši medžiaga pagerina žmogaus savijautą.
Skaidomas kepenyse nikotinas tampa kotininu.Tai svarbu. Jei mažamečius
auginantys tėvai rūko, kenksmingų medžiagų su dūmais patenka ir į vaikų
organizmą, jų šlapime aptinkama kotinino. Pasaulinė sveikatos organizacija
netgi pataria atlikti kotinino tyrimus, padedančius įvertinti aplinkos saugumą.
Kai kuriose šalyse sėkmingai taikoma tokia praktika – tiriamas vaikų šlapimas,
o aptikus kotinino svarstoma galimybė tėvus patraukti teisinėn atsakomybėn
už tai, kad mažametis auga užterštoje aplinkoje.

Nikotinas pasižymi dideliu toksiškumu, todėl rūkant didėja grėsmė susirgti

 Nikotinas pasižymi dideliu toksiškumu, todėl rūkant didėja grėsmė susirgti
plaučių vėžiu, plaučių obstrukcine liga, taip pat opalige, lėčiau gyja opos,
dažnėja opaligės atkryčiai, nikotinas silpnina medikamentų poveikį, ypač tų,
kurie veikia centrinę nervų sistemą. Tyrimai, atlikti su laboratoriniais gyvūnais,
rodo, kad tabake esantis N-nitrozoaminas yra labai kancerogeniškas.
Apsinuodijus nikotinu, pradeda skaudėti ir svaigti galva. Žmogus
prakaituoja, vemia, jam ašaroja akys, pakyla kraujo spaudimas, sutrinka širdies
ritmas. Sunkus apsinuodijimas nikotinu gali sukelti traukulius, raumenų
paralyžių, komą, ūminį inkstų nepakankamumą.
Nuo seno žinoma tabako plantacijų rinkėjų profesinė liga – žalio tabako liga.
Ankstų rytą skindami rasotus tabako lapus dažniausiai suserga nerūkantys
darbuotojai. Šios profesinės ligos požymiai – nerimas, galvos skausmai,
seilėtekis, pykinimas, vėmimas. O rūkaliams rasoti tabako lapai nepadaro nieko
blogo, nes jų organizmas pripratęs prie nikotino.
Cigarečių rūkymas išlieka pasaulyje
pagrindine priežastimi mirčių, kurių galima …
išvengti. Tikimybė, kad nuolat rūkantis
žmogus mirs pirma laiko dėl rūkymo sukeltų Filtrai tik pakeičia nuodingųjų
komplikacijų, siekia 50 procentų: degant medžiagų sudėtį, bet dėl to cigaretės
cigaretei susidaro smalkių, jos blogina netampa saugesnės.
širdies aprūpinimą deguonimi, skatina
aterosklerozės vystymąsi ir gali sukelti …
miokardo infarktą.
Pasyvus rūkymas taip pat pridaro daug bėdų. Pavyzdžiui, JAV tai trečia
priežastis mirčių, kurių galima išvengti. Apskaičiuota, kad valandą važiuojant
automobiliu, kuriame kas nors rūko, gaunama tiek nikotino, kiek surūkius tris
cigaretes. Gyvenant bute kartu su rūkančiu sutuoktiniu ar partneriu, kuris per
dieną sutraukia pakelį cigarečių, taip pat prisikvėpuojama tiek nuodingų
medžiagų, kiek surūkius tris cigaretes.
Nėra nieko lengviau kaip mesti rūkyti. Rašytojas Markas Twainas yra
prisipažinęs: „Aš tai dariau tūkstantį kartų.“ Iš tikrųjų nėra lengvo būdo mesti
rūkyti. Daugeliui pacientų tenka skirti ne tik medikamentinį gydymą.
Atpratimas nuo nikotino nesukelia fizinės abstinencijos, tik atsivėrusią
tuštumą ir nepasitikėjimo jausmą, o tokią būseną gali įveikti tik nauji įpročiai.
Todėl kartu su medikamentais taikant psichoterapiją pasiekiama geresnių
rezultatų. Nikotino priklausomybės gydymas yra individualus, kai kuriems
žmonėms būtinos didesnės vaistų dozės, ilgesnė gydymo trukmė ar
kombinuotas gydymas. Pavyzdžiui, gali būti taikoma pakaitinė nikotino
terapija – skiriami pleistrai, kramtomoji guma, tabletės, įvairūs inhaliatoriai ir
purškikliai.
1991 metais JAV maisto ir vaistų
administracija (FDA) patvirtino nikotino …
pleistrus, palaikančius organizme mažesnę
nikotino koncentraciją nei rūkant. Tačiau Valandą važiuojant automobiliu,
pleistras nėra visagalis. Jei klijuodamas ant kuriame kas nors rūko, gaunama
odos nikotino pleistrą žmogus nemeta tiek nikotino, kiek surūkius tris
rūkyti, išlieka pavojus apsinuodyti nikotinu. cigaretes.
Kai kurie žmonės nuogąstauja, kad metę
rūkyti priaugs svorio. Vartojant tam tikrus
…
preparatus, mažėja pasitenkinimo jausmas
rūkant, nebelieka malonumo, o svoris tik vos vos padidėja – per 12 savaičių
priaugama 2,4–2,9 kilogramo. Įveikus nikotino priklausomybę, labai sumažėja
grėsmė piktnaudžiauti alkoholiu ar psichotropinėmis medžiagomis.
Buvęs buhalteris Allenas Carras, parašęs bestselerį „Lengvas būdas mesti
rūkyti“, teigė, jog rūkymas – lyg ankštų batų avėjimas, kad juos nusiavus būtų
galima patirti malonumą. Šis britas buvo užkietėjęs rūkalius, surūkydavo iki
šimto cigarečių per dieną. 33 metus trukusi priklausomybė varė į neviltį, kol
1983 metais po daugelio nesėkmingų bandymų neberūkyti jam pagaliau pavyko
užgesinti paskutinę cigaretę.
Aprašęs knygoje savo patirtį, jis metė darbą ir nugyveno dar 23 metus,
padėdamas kitiems vaduotis iš rūkymo spąstų. Iš pradžių jo noras išgydyti
pasaulį nuo rūkymo buvo sutiktas atsainiai. Įsitikinęs, kad nustoti rūkyti sunku
ne dėl to, kad trūksta valios, o dėl norų konflikto, jis davė ne vieną vertingą
patarimą.
2006 metais knygos autorius mirė nuo plaučių vėžio. Sužinojęs savo ligos
diagnozę A. Carras prisipažino: „Kai prieš 23 metus aš pagaliau mečiau rūkyti,
tapau laimingiausiu žmogumi pasaulyje. Taip aš jaučiuosi ir dabar. Jeigu mano
liga yra ta kaina, kuria man pavyko nuo rūkymo išgydyti daugiau kaip 10
milijonų žmonių, manau, jog verta ją sumokėti.“

Lietuvoje uždraudus rūkyti uždarose patalpose, vis labiau įsigali

 Lietuvoje uždraudus rūkyti uždarose patalpose, vis labiau įsigali
elektroninių cigarečių mada. Kai kas netgi mano, kad taip mažinama žala
aplinkai. Elektroninė cigaretė – tai į cigaretę panašus inhaliatorius, skirtas
specialiems tirpalams garinti. Dažniausiai tokią cigaretę sudaro kaitiklis,
kapsulė, kurioje yra skystis, ir maitinimo elementas.
Elektroninės cigaretės pripildomos skysčio, kurio sudėtyje yra
propilenglikolio, glicerolio, aromatinių medžiagų ir nikotino. Nikotino kiekis
elektroninėse cigaretėse nevienodas: vienose gali jo išvis nebūti, o kitose – net
iki 48 miligramų. O vidutinio stiprumo cigaretėje yra 0,7 miligramo nikotino.
Per dieną surūkant 10 tokių cigarečių, į žmogaus organizmą patenka apie 7
miligramus nikotino.
Rūkant elektronines cigaretes nebūna
nemalonaus kvapo, pelenų, nesusidaro …
tamsių apnašų ant dantų, negelsta pirštai,
nes įkvepiami ir išpučiami tik garai, o ne Nėra nieko lengviau kaip mesti
dūmai. Tai nikotino pakaitalas, veikiantis rūkyti. Rašytojas Markas Twainas
panašiai kaip nikotino pleistras, bet yra prisipažinęs: „Aš tai dariau
suteikiantis žmogui rūkymo ritualo tūkstantį kartų.“
džiaugsmą. Kitaip nei rūkant įprastas
cigaretes, nesusidaro degimo …
produktų.Tačiau su garais patenkantis į
plaučius nikotinas nukeliauja į smegenis, veikia kraujagysles ir atlieka savo
juodą darbą.
Elektroninėms cigaretėms netaikoma apribojimų viešosiose vietose. Tai
palengvina nikotino vartojimą, bet negali sumažinti priklausomų nuo nikotino
žmonių skaičiaus.
Padidėjęs kraujospūdis, galvos skausmas, svaigimas, nemiga, nerimas,
sausas kosulys, burnos ir gleivinės pažeidimai – tokie negalavimai vargina
elektroninių cigarečių vartotojus. Tai gali būti susiję su nikotino perdozavimu.
Kita vertus, dalį šių simptomų gali lemti abstinencija, kai rūkant
elektronines cigaretes gaunamos pernelyg mažos nikotino dozės.
Lietuvoje dar nereglamentuojamas šių tabako pakaitalų vartojimas.
Vaikams, paaugliams, jaunimui gali kilti įspūdis, kad elektroninės cigaretės yra
saugios. Tokios išvados apgaulingos.

JAV maisto ir vaistų administracijos

 JAV maisto ir vaistų administracijos
atlikti tyrimai parodė, kad elektroninėse …
cigaretėse yra kancerogeninių ir kitų
nuodingųjų medžiagų, keliančių grėsmę Elektroninėse cigaretėse yra
inkstų veiklai, nervų ir kvėpavimo kancerogeninių ir kitų nuodingųjų
sistemoms. Ištyrus elektroninių cigarečių medžiagų, keliančių grėsmę inkstų
aerozolio sudėtį paaiškėjo, kad jame yra veiklai, nervų ir kvėpavimo
sidabro, geležies, aliuminio, alavo, chromo sistemoms.
bei nikelio dalelių. Šių medžiagų
koncentracija didesnė arba tokia pat kaip ir
…
tabako cigarečių dūmuose. Vadinasi, tabako
rūkymo imitavimas taip pat alina sveikatą.
Jei žmogus nori mesti rūkyti, elektroninės cigaretės veiksmingumas yra toks
pats kaip nikotino pleistro. Tokia išvada buvo padaryta atlikus įvairius
mokslinius tyrimus.
Aš patarčiau imtis šiuolaikinio medikamentinio gydymo, kuris Lietuvoje
prieinamas. Valstybinė ligonių kasa nekompensuoja šių vaistų, todėl pats
žmogus turi apsispręsti, ar verta investuoti į savo sveikatą.
 … … …

Apie žarnaknisį ir metalus, kuriais dažniausiai

apsinuodijama

Nuo sovietinių laikų išliko daug mitų apie nuodingąsias medžiagas, kurių
randama augaluose, maisto produktuose, prieskoniuose. Kai Ukmergės teismo
pastate buvo aptikta gyvsidabrio, įtarimai dėl apsinuodijimo šiuo metalu
pasipylė kaip iš gausybės rago. Gyvsidabris yra skystas metalas. Patekęs į
žmogaus virškinamąjį traktą, jis negali padaryti nieko blogo. Esu matęs, kaip
atrodo rentgeno tyrimo, atlikto vyrui, kuris netyčia laikydamas burnoje
termometrą nurijo ne vieną milimetrą gyvsidabrio stulpelio, nuotrauka. Šis
vyras taisė namų rūsyje šildymo katilą. Kad termometras nesudužtų, įsidėjo jį į
burną. Kažką darant jam trakštelėjo dantyse, ir sunkesnis už vandenį
gyvsidabris lėtai nuslinko gerkle žemyn.
„Ar dabar mirsiu? Aš juk ne kvailas, nesižudžiau, bet taip atsitiko. Man reikia
paskambinti žmonai“, – teisinosi ligoninėje atsidūręs vyras. Tąsyk nieko
baisaus neatsitiko, gyvsidabrio rutuliukai buvo išsibarstę kaip karoliai po visą
žarnyną ir gražiai atrodė rentgeno nuotraukoje. Nurytas gyvsidabris
nepavojingas, kur kas toksiškesni organiniai gyvsidabrio junginiai, nes juos
puikiai pasisavina organizmas.
Daugybei žmonių kas nors sutrinka, bet tai nereiškia, kad visi jie
apsinuodijo sunkiaisiais metalais. Netrūksta norinčių „išsivalyti“ inkstus,
kepenis, pašalinti šlakus. Netradicinės (gal natūraliosios, nežinau, kaip tai
vadinti) medicinos šalininkai detoksikuoja organizmą šalindami medžiagų
apykaitos produktus net per padus. Turėdamas gydytojo toksikologo licenciją
negalėčiau to pasiūlyti, nes tuo netikiu.
Detoksikacija šiandien madinga. „Man niekas nepadėjo, todėl jūs esate
vienintelė viltis“, – kai išgirstu tokią įžangą, norisi patylėti. Tokiais atvejais
neabejoju, kad teks klausyti liūdnų istorijų, kaip kas gydėsi ir niekas nepadėjo.
Viena nepažįstama moteris skundėsi, kad prieš dešimt metų jai buvo nustatytas
diabetas, bet nesigydė, nes manė, kad tai apsinuodijimo gyvsidabriu pasekmė.
Jos įtarimų nepatvirtino nė vienas iš dešimties gydytojų konsultantų, bet jai to
nepakako. Ji ir toliau ieškojo pagalbos, nors kai kurie konsultantai patarė
kreiptis į psichiatrą. Aš pasielgčiau taip pat. „Daktare, jūs mane išgelbėsite“, –
tęsė toliau savo pasakojimą moteris, o man knietėjo pasakyti: „Aš gydytojas, o
ne gelbėtojas.“
Po Ukmergės teismo įvykių šalyje
skundai dėl apsinuodijimo gyvsidabriu …
užplūdo kaip devintoji banga. Jei žmonės
pradeda sau diagnozuoti ligas, tai – Netradicinės (gal natūraliosios,
psichologinis reiškinys. Juk ir palatoje nežinau, kaip tai vadinti) medicinos
pacientai greičiau randa bendrą kalbą, kai šalininkai detoksikuoja organizmą
ligos priežastis panaši. šalindami medžiagų apykaitos
O prieš gerą dešimtį metų Lietuvoje kaip produktus net per padus. Turėdamas
iš gausybės rago pasipylė apsinuodijimo gydytojo toksikologo licenciją
švinu atvejai. Kai kurie gudrūs specialistai negalėčiau to pasiūlyti, nes tuo
buvo sumanę net vaikus gydyti dėl netikiu.
apsinuodijimo švinu universaliais
priešnuodžiais, kurių šalutinis poveikis taip …
pat žalingas.
Man keista, kad apsinuodijimą švinu gydytojai nustato iš akių rainelės,
plaukų, šlapimo, nors vienintelė patikima metodika – tirti švino kiekį kraujyje.
Visame pasaulyje taip diagnozuojamas apsinuodijimas švinu, o Lietuvoje
bandoma išrasti dviratį. Nepaisant to, norinčių išsitirti, ar organizme nėra
švino, nė kiek nemažėja. Manau, laikas išsklaidyti šiuos mitus. Tai nėra lengva,
nes kiekvienas populiarus žurnalas jaučia pareigą priminti savo skaitytojams,
kad be detoksikacijos juos gali apnikti įvairios ligos.
„Detoksikuodami“ verslininkai tik darosi pinigus, ne daugiau. Jie tikina, esą
taip įmanoma išvalyti tarpląstelinį skystį, limfą, kraują, vidinę terpę. O kur
įrodymai? Kur mokslo duomenimis pagrįstos išvados? Mes, toksikologai, esame
blogi, nes vieninteliai nedetoksikuojame. „Šiandien išvalykite inkstus, o rytoj –
kepenis“, – kai manęs to paprašo, patariu tokiam žmogui gerti aliejų, citrinų
sultis ir būtinai įdėti gabalėlį marinuoto bizono šūdo.

Žmogaus organizmas tobulas, jis prisitaiko prie visko. Yra nedaug atvejų, kai
 Žmogaus organizmas tobulas, jis prisitaiko prie visko. Yra nedaug atvejų, kai
organizmui reikia padėti detoksikuotis. Žarnyno valymas nesusijęs nei su
gydymu, nei su sveikatinimu. Egiptiečiai apie tokį metodą sužinojo stebėdami
gandrinius paukščius ibius. Senovės egiptiečiams šie paukščiai buvo kulto
objektas. Jei per kelis tūkstantmečius medicina nepažengė į priekį, galime
remtis senovės egiptiečių išmintimi. Nebūkime naivūs, pasvarstykime, kiek
klizma gali veikti žarnyną. Ji siekia tik dalį storosios žarnos, o didžioji dalis
medžiagų pasisavinama plonojoje žarnoje. „Valydami“ storąją žarną žmonės
veltui tikisi, kad jiems pavyks pasiekti plonąją žarną. To padaryti neįmanoma.
Apie žarnyno valymo naudą nėra išsamių
mokslinių studijų. Jei man kas nors parodys …
tokią studiją, kur dalyvavo keliasdešimt
tūkstančių žmonių, tapsiu klizmų Man keista, kad apsinuodijimą
propaguotoju. Vienintelis patikimas šaltinis švinu gydytojai nustato iš akių
– amerikiečių rašytojo Samuelio Shemo rainelės, plaukų, šlapimo, nors
romanas „Dievo namai“, kuriame rašoma vienintelė patikima metodika – tirti
apie „žarnaknisį“. Tai – amerikiečių švino kiekį kraujyje.
literatūros klasika, skaičiau ir juokiausi, nes
tai puiki satyra. Būsimiems medicinos
…
studentams vertėtų pavartyti šią knygą. Joje
autorius demaskuoja šiuolaikinę mediciną ir atskleidžia operacinių užkulisius.
Kai gydytojai internai pirmaisiais savarankiško darbo metais susiduria su
sunkumais, belieka guostis – kas gali būti daroma, turi būti daroma, nes tai
galima padaryti. Tikiu tik tuo, kas įrodyta mokslo. Galbūt tokie skeptikai kaip aš
tampa pažangos priešais, bet man reikia mokslinių įrodymų, o ne pasakojimų
apie Rytų mediciną.
Švinas, nitratai ir gyvsidabris – trys cheminės medžiagos, dažniausiai
siejamos su apsinuodijimo grėsme.
Dulkės, uolienos, dirvožemis, pelenai, anglys, miškų gaisrai, netgi Ramusis
vandenynas, kuriame atsiveria ugnikalniai, – visa tai yra švino šaltiniai.
Šiluminės katilinės, kurios naudoja anglis, išskiria į atmosferą ir tam tikrą kiekį
švino, kaip ir šiferio stogai, betoninės pastatų sienos. Pakilusios į orą švino
junginių dulkės nukeliauja ne vieną tūkstantį kilometrų.
Apsinuodyti įmanoma kvėpuojant švino junginiais, šio metalo gali patekti į
organizmą su maistu ir vandeniu, o kartais netyčia nurijus. Sovietiniais laikais
būdavo plačiai naudojamas benzino priedas tetraetilšvinas – sunkus kvapus
skystis. Per savo praktiką sutikau mažiausiai 50 pacientų, apsinuodijusių šia
chemine medžiaga. Vairuotojai pildavo tetraetilšvino į benziną, norėdami
padidinti oktaninį skaičių nuo 76 iki 92. Prisimenu, kartą Gariūnuose sudužo
tetraetilšvino indas, gaisrininkai šią vietą aptvėrė gyvąja grandine, o vėliau
daugelis jų atsidūrė ligoninėje, nes tetraetilšvinas labai toksiškas. Dabar
daugumoje Europos valstybių naudojamas benzinas, kurio sudėtyje nėra švino.
Švino junginių pasitaiko ir dažuose. Tik 1975-aisias JAV buvo uždrausta dėti
švino į dažus, nes tai buvo pagrindinis apsinuodijimo švinu šaltinis.
Švinas – vienas seniausiai žmonijai pažįstamų metalų. Romos imperijos
gyventojai naudojo švininių vamzdžių vandentiekį, saugojo vyną švino induose,
bet vyno rūgštis pagreitindavo šio metalo tirpimą, todėl dalis jo patekdavo į
gėrimą. Švinas pasižymi tuo, kad veikia spermos kokybę, todėl sumažėjo
romėnų vaisingumas. Vokiečių kompozitoriaus Ludwigo van Beethoveno
kurtumas taip pat galbūt susijęs su apsinuodijimu švinu. XIX amžiuje švinas
buvo naudojamas spaustuvėse, tais laikais apsinuodijimas švinu buvo ir
dažytojų profesinė liga. Šis metalas kelia grėsmę ir vitražų kūrėjams,
juvelyrams, keramikams, nes glazūros sudėtyje yra švino oksidų. Švino yra
akumuliatoriuose, todėl žmonės, mėgstantys patys įkrauti akumuliatorių,
rizikuoja apsinuodyti šiuo metalu. Apsinuodijimo pavojus kyla suvirintojams,
metalo apdirbėjams, nes daugelis jų dirbdami neužsideda respiratorių, akis
saugančių šalmų. Šauliai, ginkluotųjų pajėgų kariai taip pat rizikuoja
apsinuodyti švinu. Yra žmonių, nukentėjusių nuo kulkų, kurių neįmanoma
pašalinti iš organizmo, nes jos įstrigusios arti gyvybiškai svarbių arterijų ir
organų. Ilgainiui švinas tirpsta organizme.
Kinai tradiciškai naudoja šviną liaudies
medicinoje. Todėl visada verta pasidomėti, …
iš ko pagamintas augalinis mišinys,
atkeliavęs iš tolimosios Kinijos į Lietuvą. Galbūt tokie skeptikai kaip aš
Šioje šalyje kasamose akmens anglyse taip tampa pažangos priešais, bet man
pat yra didesnė švino koncentracija. reikia mokslinių įrodymų, o ne
Elektroninių prietaisų maitinimo pasakojimų apie Rytų mediciną.
elementuose taip pat yra švino, todėl jie turi
būti renkami ir perdirbami – pažeidus šių
…
elementų apvalkalą į aplinką patenka švino
druskų.
 Glaistas, cementas, skardinės, kosmetikos priemonės – visa tai yra švino
šaltiniai. Didesnį švino kiekį kraujyje gali turėti žvejai, gaminantys svarelius.
JAV mokslininkai nustatė, kad švinas – vienas dažniausių metalų,
patenkančių per virškinamąjį traktą ir apnuodijančių organizmą. Šios valstybės
gyventojų tyrimai rodo, kad tik 0,7 procento kūdikių iki 1 metų turėjo kraujyje
padidėjusį švino kiekį. O amžiaus grupėje nuo 1 iki 5 metų (tokie vaikai
labiausiai rizikuoja kaupti šviną, nes mėgsta šliaužioti) švino kiekis sudarė 1,6
procento – tai dukart daugiau nei bendroje populiacijoje. Kaimo vaikų kraujyje
švino kiekis buvo perpus mažesnis nei didmiesčiuose augančių mažamečių.
Mirties nuo švino atvejai labai reti. Kur kas dažniau toks pavojus susijęs su
nepagrįstu priešnuodžių chelatorių skyrimu. Įsivaizduokite, kambaryje skraido
musė, o jūs pasiimate „Kalašnikov“ automatą ir paleidžiate pliūpsnį arba
norėdami atsikratyti aruodinių kandžių padegate virtuvę. Manau, žalos bus
daugiau nei naudos.
Įkvėptas švinas dažniausiai iškosėjamas, o virškinamajame trakte šis
metalas greičiau pasisavinamas. Organinių švino druskų gali patekti į
organizmą per odą, švinas dažniausiai kaupiasi kauluose ir dantyse. Šis metalas
pasižymi tuo, kad patekęs į organizmą užima cinko ir geležies vietą, tai lemia
kraujodaros sutrikimus, taip pat sutrinka biologiškai aktyvių medžiagų
neuromediatorių, atsakingų už informacijos perdavimą, gamyba. Švinas
pasišalina su išmatomis, prakaitu ir šlapimu. Raumenyse švino kiekis perpus
sumažėja po kelių mėnesių, bet gali praeiti ne vienas dešimtmetis, kol švinas
pasišalins iš kaulų.
Sumažėjęs apetitas, silpnumas, pilvo pūtimas, pykinimas, vėmimas,
užkietėję viduriai – tai taip pat gali būti apsinuodijimo švinu požymiai. O
sunkesniais atvejais nustatomi kepenų, inkstų pažeidimai, kraujo kūnelių
irimas. Kadangi švinas veikia nervų sistemą, žmogus gali netekti sąmonės, bet
tokių atvejų pasitaiko retai.
Vaikai jautresni švinui. Apsinuodiję šiuo metalu, jie tampa nenuoramomis,
būna dirglesni, sutrinka jų dėmesys, lėčiau vystosi protiniai gebėjimai, jiems
būdingi elgesio sutrikimai, gresia mažakraujystė. Kartais nustačius, kad vaikas
hiperaktyvus, kaltė verčiama švinui ir pradedama jo ieškoti, nors ligos
priežastis – visai kita. Priešnuodžių nuo švino yra, tačiau jie gali būti skiriami
tik tada, kai švino kiekis kraujyje viršija tam tikrą koncentraciją. Kad gydytojas
galėtų skirti priešnuodžių, būtina toksikologo konsultacija – tai numato teisės
aktai.
Sąjūdžio pradžioje „žalieji“ gelbėjo lietuvių tautą nuo greitos ir netikėtos
mirties dėl daržovėse esančių nitratų, todėl protestuodami išpylė ne vieną
sunkvežimį kopūstų. O tautiečiai juos susirinko. Teisingai padarė, nes valgant
morkas, kopūstus ar burokėlius, nesvarbu, kur jie buvo auginami, neįmanoma
apsinuodyti nitratais. Nebent reikėtų vienu kartu suvalgyti pusantro
sunkvežimio daržovių. Nitratai nesikaupia organizme, o suskyla tuoj pat,
vadinasi, reikia labai didelio kiekio.
Kur kas pavojingesnis kitas nitratų
šaltinis – tyras, skaidrus, bet nebūtinai …
švarus šulinio vanduo.
Trečdalis Lietuvos gyventojų geria šulinio Mirties nuo švino atvejai labai
vandenį, o pediatrai iki šiol gelbsti reti. Kur kas dažniau toks pavojus
naujagimius, kuriems išsivysto vadinamasis susijęs su nepagrįstu priešnuodžių
mėlynojo kūdikio sindromas („blue baby“). chelatorių skyrimu.
Ką daryti? Galbūt kūdikio mitybai būtino
vandens galėtų nupirkti valstybė? …
Šulinių užterštumas nitratais – tema,
apie kurią sveikatos politikai nemėgsta kalbėti. Ekologijos sargams daug
paprasčiau kovoti su nitratais organizuojant įvairias akcijas.
O skaičiai kraupūs. Maždaug 96 proc. Vilniaus apskrities šulinių vandens
viršija kūdikiams leistiną nitratų normą. Lietuvoje registruota ne viena
naujagimio mirtis, kurios priežastis vadinamasis mėlynojo kūdikio sindromas.
Kūdikiai iki 6 mėnesių jautresni nitratų poveikiui. Suaugusieji gali gerti šulinio
vandenį, o naujagimį iš tokio vandens paruoštas mišinys gali nuvaryti į kapus.
Dar didesnė klaida – virinti šulinio vandenį, nes išgaravus daliai vandens
nitratų koncentracija dar labiau padidėja.
2004 metais sudarėme darbo grupę – mes, gydytojai, siekėme nustatyti
rizikos grupes, kurioms šulinio vandenyje esantys nitratai kelia didžiausią
pavojų. „O kam to reikia? O kas iš to bus?“ – tokie klausimai pasipylė ant mūsų
galvų. Galėčiau išvardyti net pavardes specialistų, numarinusių šią idėją.
Paskaičiuokime ir įvertinkime, kas pigiau. Kasmet šalyje gimsta apie 30
tūkstančių vaikų, trečdalis jų priklauso rizikos grupei, nes jų mitybai
vartojamas vanduo, kuriame nitratų kiekis viršija normą. Kūdikiams iki 6
mėnesių valstybė vis dar neranda lėšų nupirkti geriamojo vandens. Kur
nueisime taip taupydami?
Mėlynojo kūdikio sindromas – galvosūkis
šeimos gydytojui. Tokių mažylių oda …
pamėlusi, jų kraujas būna šokolado spalvos.
Dauguma šių vaikų išgyvena, bet nitratai Valgant morkas, kopūstus ar
sukelia audinių hipoksiją – deguonies badą. burokėlius, nesvarbu, kur jie buvo
Susidaręs methemoglobinas neperneša auginami, neįmanoma apsinuodyti
deguonies, net atkūrus normalią deguonies nitratais. Nebent reikėtų vienu
apykaitą audiniuose būna komplikacijų – kartu suvalgyti pusantro
liekamųjų reiškinių. sunkvežimio daržovių.
Tai, kad nitratais užterštas šulinių
vanduo gali susargdinti kūdikius, nustatė
…
JAV gydytojas Hunteris Comly. 1940 metais
jis pirmą kartą aprašė mėlynojo kūdikio sindromą. Į šio gydytojo rankas pateko
du sergantys kūdikiai, pamaitinti mišinėliais, atskiestais vandeniu iš seklaus
šulinio. Ištyrus vandens mėginius, buvo nustatytas padidėjęs nitratų kiekis –
nuo 90 iki 150 miligramų viename litre. Kai šis amerikiečių gydytojas apie tai
paskelbė medicinos leidinyje, paaiškėjo, kad tai nėra reta liga. 1951 metais buvo
aprašyti jau 278 atvejai, kai naujagimiai vos nemirė nuo nitratais užteršto
šulinio vandens.
Nitratai greitai pasisavinami plonojoje žarnoje, paskui iš kraujo patenka į
storąją žarną, o čia bakterijos pagamina iš jų nitritus. Tada nitritai vėl patenka į
kraujotaką ir atlieka savo juodąjį darbą, nes pakeičia hemoglobino geležies
valentingumą – iš dvivalentės į trivalentę (Fe++ Fe+++). Toks hemoglobinas
vadinamas methemoglobinu. Jis negali prisijungti ir pernešti deguonies į
audinius. Kaip koks futbolininkas su plaukmenimis methemoglobinas gali
bėgioti po visą aikštę, bet nesugebės įmušti nė vieno įvarčio.
Nitratų sukeltas dusulys – grėsmingas požymis, nes gali tapti naujagimio
mirties priežastimi, o lėtinis dusulys lemia blogesnę kūdikio raidą. Sveikų
žmonių kraujyje būna iki trijų procentų methemoglobino. Tai nėra pavojinga.
Methemoglobino koncentracija nėščiosioms natūraliai pakyla iki 10,5 proc.,
vėliau po truputį sumažėja iki įprastinio 0,5–2,5 proc. lygio.
Apsinuodijimo laipsnis ir eiga priklauso nuo nitratų dozės, individualių
organizmo ypatybių ir kitų veiksnių. Lengvai apsinuodijus mėlynuoja gleivinės,
pirštai, ausys, svaigsta galva, kamuoja pykinimas, vėmimas, nuovargis. Po kelių
valandų, kartais po nakties miego šie negalavimai praeina.
Kai kraujyje methemoglobino 50–60 procentų ir daugiau – tai jau sunkus
apsinuodijimas. Požymiai – atminties pablogėjimas, prakaitavimas, psichozė,
kai apninka haliucinacijos, baimės jausmas, žmogų gali ištikti koma.
Dar vienas nitratų šaltinis – organinės trąšos, srutos iš fermų, netvarkingi
tualetai.
Nitratais užteršta ir daug jūrų, ypač Indijos pakrantės, Raudonoji jūra. JAV
tekanti Misisipė yra tarsi nitratų kloaka, į kurią patenka Rytų ir Centrinės
Amerikos fermerių ūkiuose naudojamos trąšos, o Lietuvoje didžiausias kiekis
nitratų yra ten, kur labiausiai išplėtotas žemės ūkis. Kiekvienas ūkininkas
turėtų įrengti srutų saugyklą, kad jos negalėtų sunktis į gruntinius vandenis.
Išvežus sukauptas srutas ir jomis palaisčius laukus, gelbsti gerosios dirvožemio
bakterijos, nes jos neutralizuoja nitratus.
Nitratų į organizmą gali patekti ir su maistu, vartojant mėsą minkštinančią
druską.
Nitritinė druska – natrio arba kalio nitrito druska (NaNO2 arba KNO2),
sumaišyta su valgomąja druska (NaCl), – nuo seno vartojama gaminant mėsos
faršą, rūkytus mėsos gaminius kaip maisto priedas – konservantas. Toks
mišinys pailgina gaminio vartojimo laiką, išsaugo raudoną mėsos spalvą.
Vartoti tokį mišinį leidžiama tik mėsos perdirbimo įmonėms ir cechams.
Viešojo maitinimo įstaigose, pavyzdžiui, restoranuose, valgyklose, baruose,
mokyklų, vaikų darželių virtuvėse, draudžiama vartoti natrio nitritą ir jo
mišinius.
Kita vertus, nemažai žmonių iki šiol
pernelyg garsiai skambina varpais dėl …
nitratų pavojaus. Tai galima paaiškinti tik
neišmanymu ar noru atkreipti į save dėmesį. Šulinių užterštumas nitratais –
Du trečdaliai nitratų pasišalina iš tema, apie kurią sveikatos politikai
organizmo per pirmąją parą, jie niekur nemėgsta kalbėti. Ekologijos
nesikaupia – nei kauluose, nei smegenyse, sargams paprasčiau kovoti su
todėl nesukelia lėtinio apsinuodijimo. Net nitratais organizuojant įvairias
sveikų žmonių kraujyje gali būti iki 3 akcijas.
procentų methemoglobino, rūkaliai gali
turėti dar daugiau – iki 10 procentų.
…
Klinikiniai simptomai pasireiškia, kai kraujyje methemoglobino susidaro 20–30
procentų.
Apsinuodijus nedideliu nitratų kiekiu pamėlsta nosis, pirštai, ausų galiukai –
tai vietos, kur kraujotaka silpniausia. Tokie negalavimai greitai savaime
išnyksta, todėl nereikia iš organizmo valyti nitratų.
Ūminis apsinuodijimas nitratais sukelia dusulį, traukulius, sąmonės
netekimą, nukentėjusysis pasidaro beveik mėlynas. Tam tikrais atvejais
skiriama priešnuodžio – metileno mėlynojo, ir tada įvyksta stebuklas – pamėlęs
žmogus, beveik lavonas, atgyja, atsikelia, nusikeikia ir eina. Tai – geras ženklas.
Nedaug medicinoje pasitaiko tokių progų, kai gydytojas pasijunta atlikęs
žygdarbį. Kol gydymo įstaigos neturėdavo tokio priešnuodžio, taikydavome
pakaitinį kraujo perpylimą.
Kai manęs moterys klausia patarimo, kokią žuvį sveikiausia valgyti, nežinau,
ką atsakyti, ir dažniausiai teiraujuosi, ar jau suplanavo šeimą, ar ketina gimdyti
vaikų, o tada primenu istoriją apie gyvsidabrį.
Gyvsidabris – vienas seniausių pasaulyje naudojamų metalų. Jis tirpina
daugelį metalų, sudarydamas amalgamas – nuo seno taip iš rūdų būdavo
išgaunami taurieji metalai. Gyvsidabris padėdavo atskirti auksą nuo sidabro,
todėl alchemikai jį laikė visų metalų būtinu komponentu.
Gyvsidabrio gydomosiomis savybėmis domimasi nuo senų laikų.
Viduramžiais juo buvo gydomi įvairūs negalavimai – nerimas, nemiga – ir
baisiausia tais laikais liga sifilis.
Pirmieji profesinio apsinuodijimo gyvsidabriu faktai aprašyti Anglijoje –
veldami vilną, kad cilindras išeitų taisyklingos formos, kepurininkai naudodavo
gyvsidabrio druską – sublimatą. Dar XIX amžiuje prancūzų neurologas Jeanas-
Martinas Charcot (1825–1893) aprašė, kaip gyvsidabris veikia centrinę nervų
sistemą.
Šis metalas gali būti dar vienos ligos priežastis. Tai – vadinamoji rožinė liga,
dėl kurios kraujotaka sutrinka tose kūno vietose, kur yra smulkiausios
kraujagyslės. Susirgus šia liga delnai, plaštakos ir pėdos, skruostai, nosis būna
rožinės spalvos, žmogus pasidaro toks vangus, kad gali užmigti letargo miegu.
Sausame ore skysto gyvsidabrio sudėtis nekinta, bet reaguodamas su
organiniais junginiais jis sudaro labai nuodingas druskas. Apsinuodijama
dažniausiai gyvsidabrio garais arba junginiais. Patekęs į žmogaus organizmą
gyvsidabris kaupiasi inkstuose, kepenyse, smegenyse, raumenyse, kauluose.
Gyvsidabris sukelia kepenų atrofiją, inkstų kanalėlių nekrozę, sutrikdo
aminorūgščių sintezę, kalcio apykaitą, seleno pasisavinimą, pažeidžia centrinę
ir periferinę nervų sistemą. Iš organizmo pasišalina su prakaitu, šlapimu,
išmatomis, seilėmis.
Koks gyvsidabrio šaltinis? Daugelis žmonių įsitikinę, kad tai – dantų
plombos, nes naudojama amalgama. Iš tiesų toks gyvsidabris neturi jokios
įtakos sveikatai, nes jo neįmanoma pasisavinti per virškinamąjį traktą.
Gyvsidabrio poveikis priklauso nuo to, kokių junginių (organinių ar
neorganinių) patenka į žmogaus organizmą. Pavyzdžiui, gyvsidabrio chloridas
nuo seno buvo žinomas kaip stiprūs nuodai, pažeidžiantys inkstus ir
sukeliantys mirtį.
Neorganiniuose netirpiuose junginiuose esantis gyvsidabris nėra
pavojingas. Patekęs į virškinamąjį traktą jis pašalinamas su išmatomis,
organizmas pasisavina tik 2–15 procentų. O vandenyje ir riebaluose tirpstantys
organiniai junginiai kur kas toksiškesni, nes iš jų žmogaus organizmas
pasisavina apie 90–95 procentus gyvsidabrio.
Nuovargis, dirglumas, prasta atmintis, galvos skausmas, svirduliuojanti
eisena, drebančios rankos – tai apsinuodijimo gyvsidabriu požymiai. Didžiausia
bėda yra ta, kad gyvsidabris jungiasi su baltymais ir pakeičia jų savybes, o tai
gali lemti genų defektus.
Jei grūdai apdorojami gyvsidabrio turinčiais fungicidais, jų negalima vartoti
maistui. 1972 metais Irake kilo viena didžiausių epidemijų – iš tokių grūdų
iškepta duona apsinuodijo 6530 žmonių.
Neįtikėtina, tačiau pagrindinis gyvsidabrio taršos šaltinis – stambios jūrų
žuvys: rykliai, kardžuvės, tunai.
Apsinuodijimas gyvsidabrio junginiais visame pasaulyje žinomas kaip
Minamatos liga. XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje mažame Japonijos žvejų
kaimelyje Minamatoje, įsikūrusiame Kiūšiū salos vakariniame krante, žmonės
ėmė sirgti paslaptinga liga. Netoli esantis fabrikas gamino acetaldehidą, o
gyvsidabrį naudojo kaip cheminių reakcijų katalizatorių. Gamybinės nuotekos,
kuriose buvo gyvsidabrio oksido, būdavo pilamos į jūrą.
Išpiltas į jūrą neorganinis gyvsidabris, veikiamas bakterijų, sudarydavo
organinį metilo gyvsidabrį, kurio pakliūdavo į planktoną, žuvų raumenis.
Apnuodytas žuvis gaudydavo žvejai ir jas vartodavo maistui. Buvo teigiama, kad
žuvyse esantis gyvsidabrio kiekis mažas, todėl bendrovės veikla nebuvo
stabdoma.
Tačiau žmonės ėmė sirgti, jiems
sutrikdavo inkstai, kildavo įvairių nervų …
sistemos negalavimų. 1968 metais
gyvsidabrį, kurio iki tol į įlanką buvo išpilta Patekęs į žmogaus organizmą
apie 600 tonų, bendrovės vadovybė pakeitė gyvsidabris kaupiasi inkstuose,
kitu katalizatoriumi, tačiau ligos atvejų kepenyse, smegenyse, raumenyse,
nesumažėjo. kauluose.
Nukentėjo ne tik nėščiosios, bet ir jų
įsčiose besivystantis vaisius, nes organiniai …
gyvsidabrio junginiai tirpsta riebaluose ir
nesunkiai prasiskverbia pro placentą. Net 6 proc. Minamatos kaimelyje gimusių
kūdikių sirgo cerebriniu paralyžiumi. Tik vėliau buvo nustatyta, kad cerebrinis
paralyžius susijęs su gyvsidabriu. Iš viso Minamatos apylinkėse nuo
paslaptingos ligos mirė 1760 žmonių.
Gyvūnams tirpios gyvsidabrio druskos taip pat nuodingos. Minamatos
kaimelio žvejai pastebėjo keistą dalyką – prisiėdusios žuvų katės ėmė keistai
elgtis, nežinia dėl ko imdavo drebėti, šokinėti, puldavo į jūrą ir nuskęsdavo.
Amerikietis fotografas Eugene’as Smithas, apsilankęs Minamatoje, vienas
pirmųjų pradėjo fiksuoti aplinkos teršimo pasekmes Japonijoje.
Iki 1970 metų E. Smithas nieko nežinojo apie Minamatos ligą. Jam apie tai
papasakojo pažįstamas japonų fotografas.
Sumanęs rengti fotoreportažą E. Smithas susirado rėmėjų. 1971-ųjų rugsėjį
jis atvyko į Minamatą, čia lankė nukentėjusius nuo gyvsidabrio žmones ir juos
fotografavo. Iš šio ciklo darbų visame pasaulyje labiausiai išgarsėjo nuotrauka,
kurioje įamžinta paralyžiuota penkiolikmetė mergaitė Tomoko Uemura, kurią
prausia motina.
Tokių nesveikų vaikų dalia Japonijoje
nebuvo lengva, nes daugelis tėvų jų …
atsisakydavo. E. Smithas kelias dienas
stebėjo, kaip moteris prižiūri savo neįgalią Nėščiosioms, taip pat
dukterį. Manydamas, kad ši moteris ir jos maitinančioms ir planuojančioms
duktė gali būti Minamatos tragedijos susilaukti kūdikio moterims
simbolis, jis paprašė sutikimo fotografuoti. patariama valgyti tuno ne dažniau
kaip dukart per savaitę.
Tai buvo ne iš anksto režisuota nuotrauka, o
kasdienis ritualas, kurį amerikiečių
…
fotografui pavyko užfiksuoti.
Reikalaudami uždaryti gamyklą vietos gyventojai ėmė piketuoti. Neišvengta
riaušių, jose dalyvavęs fotografas E. Smithas buvo sunkiai sužalotas. Grįžęs į
JAV, jis pasiūlė žurnalui „Life“ fotoreportažą iš Minamatos. 1972 metais
fotoreportažas „Mirties srautas iš vamzdžio“ („Death Flow from the Pipe“) buvo
išspausdintas šiame leidinyje. E. Smithas gavo aukso medalį už savo darbus,
darytus Japonijoje. Jo nuotraukos pakeitė daugelio žmonių požiūrį, jos parodė,
kas atsitinka, kai į jūrą patenka gyvsidabrio teršalų.
Ne tik Japonijos jūros pakrantėse plaukiojančios žuvys turi gyvsidabrio
junginių. Šiaurės Atlanto ir Viduržemio jūros tyrimai taip pat parodė, kad
moliuskai, austrės ir ypač žuvys kaupia gyvsidabrį. Kai kurių jūrų plėšriųjų žuvų
raumenyse aptinkama itin daug metilo gyvsidabrio, toksiškai veikiančio nervų
sistemą. Tokios plėšriosios jūrų žuvys kaip tunai, kardžuvės, skumbrės sugeba
sukaupti gyvsidabrio 3000 kartų daugiau, nei jo yra užterštame vandenyje. Dėl
šios priežasties kai kurios valstybės pataria gyventojams riboti tunų, marlinų,
kardžuvių, auksinių lynų, karališkųjų skumbrių vartojimą.
Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) yra įspėjusi, kad metilo gyvsidabris
pažeidžia mažų vaikų ir vaisiaus nervų sistemos raidą. Nėščiosioms, taip pat
maitinančioms ir planuojančioms susilaukti kūdikio moterims patariama
valgyti tuno ne dažniau kaip dukart per savaitę.
 … … …

Švaros įkaitai. Toksiniai junginiai buityje ir aplinkoje

Mirtinas dujas spjaudantys egzotiški ežerai, nemokšiškai kūrenamos

krosnys, šildymui naudojami dujų katilai, nuotekų ir kanalizacijos sistemos,
buitiniai valikliai – visa tai kelia pavojų žmonėms, įpratusiems patogiai gyventi.
Jei aplinkoje susikaupia smalkių, metano, cianidų ir kitokių pavojingų dujų
mišinių, dažniausiai kaltininkas būna pats žmogus.
Jeigu mane kas nors pakviestų aplankyti Rytų Afrikoje tyvuliuojantį Kivu
ežerą, abejočiau, ar verta leistis į kelionę. Jei labai atkakliai prašytų, galbūt
sutikčiau, nes prie šio ežero įkurtas įspūdingas nacionalinis parkas.
Ruandą ir Kongą skiriantis Kivu ežeras žavi raižytomis pakrantėmis. Bet
vandens grožis apgaulingas. Šis vulkaninės kilmės ežeras – uždelsto veikimo
bomba. Pro jo dugną skverbiasi anglies dvideginis, susidaro metano dujos,
ežeras labai gilus (vietomis gylis siekia 450 metrų), todėl pavojingų dujų
mišinys negali per vandenį pakilti iki paviršiaus. Bloga žinia ta, kad nuo XX
amžiaus 8-ojo dešimtmečio, kai buvo pradėtas tirti Kivu ežero vanduo, jo
gelmėse susidaro vis daugiau dujų. Ir niekas nežino, kada jos išsiverš į aplinką.
Kai 1986 metų rugpjūtį taip atsitiko Kamerūne esančiame Nioso ežere, įvyko
tragedija. 1,6 milijono tonų anglies dvideginio debesis staiga iškilo iš ežero
gelmių, dujos užtvindė du slėnius, nutolusius beveik 27 kilometrus nuo Nioso
ežero. Tada žuvo per 1700 žmonių, užtroško 3500 gyvulių. Po šios katastrofos
mokslininkai pasiūlė įrengti ežere vamzdžius, šalinančius pavojingas dujas.
Nioso ežeras nėra vienintelis Kamerūne, kur įvyko tokia tragedija. Vietos
genčių pasakojimai apie piktąsias dvasias, pražudančias žmones ir gyvūnus,
Afrikoje įprasti. Mokslininkai atskleidė tikrąją šių nelaimių priežastį.
1984 metais trumpam atsivėrė Manouno ežero gelmės – tada paslaptingomis
aplinkybėmis žuvo 37 žmonės. Iš pradžių buvo manyta, kad jie tapo teroristų
aukomis, vėliau nustatyta, kad visi žmonės užduso nuo dujų.
 Jei taip atsitiktų Kivu ežere, pasekmės būtų dar siaubingesnės, nes
veikiamas bakterijų anglies dvideginis virsta metanu. Į vandens paviršių iškilęs
metanas nuo menkiausios kibirkšties virstų ugnies kamuoliu ir sunaikintų visa,
kas gyva.
Metanas – pagrindinė gamtinių dujų sudedamoji dalis. Nemažai jo susidaro
pūvant augalų ir gyvūnų liekanoms. Bakterijoms nereikia deguonies, todėl
ežero dugnas joms – ideali terpė.
Kiekvienais metais Lietuvoje aukų pasiglemžia smalkės.
Smalkės – anglies monoksidas – nuodingos bekvapės, beskonės dujos. Jos
kelis šimtus kartų greičiau negu deguonis prisijungia prie hemoglobino ir
sudaro toksišką junginį – karboksihemoglobiną. Dėl deguonies trūkumo
sutrinka ne tik širdies, bet ir centrinės nervų sistemos veikla. Žmogus gali
mirti, jeigu jo kraujyje susikaupia daugiau kaip 50 procentų
karboksihemoglobino. Smalkės jungiasi ir prie mioglobino, dėl to žmogų apima
silpnumas.
Nerūpestingumas, atsakomybės už savo ir kitų žmonių gyvybę stoka – daug
yra priežasčių, dėl kurių įvyksta skaudžios nelaimės.
Naujojo lietuvio feraris skiriasi nuo naujojo ruso ferario, nes mūsų vaikinas
sugalvoja patobulinti šį technikos stebuklą ir įsimontuoja dujų įrangą.
Valstietiškas taupumas verčia elgtis apdairiai.
Automobilių išmetamosios dujos labai pavojingos, nereikia netgi didelio jų
kiekio. Medicinos literatūroje aprašytas ne vienas kurioziškas atvejis. Daugelis
žino, kad negalima šildyti automobilio garaže, nes smalkės pirmiausia
atpalaiduoja raumenis. Bet amžinai skubantiems žmonėms brangi kiekviena
minutė, todėl jie vienu metu daro kelis darbus. Prisimenu vieną pacientą. Ryte
nusileidęs į namo rūsyje įrengtą garažą, jis pirmiausia atidarė duris, įjungė
variklį, dar sugalvojo automobilio radijuje susirasti mėgstamą stotį. Žmogus
nedaug sugaišo, kol susirado stotį, bet staiga pasidarė silpna. Pagalvojo, jog
reikėtų užlipti aukštyn ir pasimatuoti kraujospūdį. Tačiau dešinė ranka
pasidarė kaip vatinė, jam nepavyko net pasukti raktelio, kad galėtų išjungti
variklį. Sustingo ir kita ranka.
Vyras ne juokais išsigando, ėmė rėkti iš
nevilties, bet balsas buvo labai silpnas, jį …
užgožė grojantis radijas. Nelaimėlis manė,
kad tuoj mirs. Tada pasidarė gėda – artimieji Naujojo lietuvio feraris skiriasi
nuo naujojo ruso ferario, nes mūsų
gali įtarti, kad jis nusižudė. Valandos slinko vaikinas sugalvoja patobulinti šį
lėtai, prieš akis iškilo visas gyvenimas. Vyras technikos stebuklą ir įsimontuoja
užsimanė į tualetą, bet negalėjo pajudėti – dujų įrangą. Valstietiškas taupumas
kojos taip pat sustingo. Problema verčia elgtis apdairiai.
išsisprendė savaime…
Smalkių koncentracija nebuvo didelė,
…
vyras turėjo sąmonę, bet negalėjo nė
krustelėti. Striukės kišenėje keliskart suskambėjo telefonas, norėjo atsiliepti,
bet neįstengė. Pradėjo temti, o jis kaip įkalintas sėdi automobilyje, esančiame
namo garaže, ir baigta. Sėdi kaip nesavas – nei verkti, nei juoktis. Pagaliau
užgeso variklis, nes baigėsi degalai, bet iš to jokios naudos. Vyras toliau sėdėjo
prie vairo, nes nuo smalkių nusilpo raumenys.
„Girdžiu, mano šeima grįžta namo, o aš dar niekur neišvažiavęs“, – pasakojo
toliau vyras. Pagaliau jis išgirdo žmonos žingsnius. Moteris norėjo jį apšaukti,
kad paliko neuždarytas garažo duris. Pamačiusi, kad sutuoktiniui blogai, ji
iškvietė greitosios pagalbos medikus.
Ši istorija – puiki pamoka. Netgi atidarius garažo duris, gali susikaupti
pavojingas smalkių kiekis. To pakanka pažeisti raumenyse esantį baltymą
mioglobiną ir apnuodyti širdies raumenį. Toks žmogus gali ilgai sėdėti nei
gyvas, nei miręs – jis viską suvoks, bet neįstengs judėti. Todėl norėčiau priminti
vairuotojams auksinę taisyklę – jei įjungei variklį, ieškok radijo stoties ne
garaže, o išvažiavęs į lauką.
Jei automobilis surūdijęs, šildytis žiemą jame taip pat pavojinga. Prisimenu,
kartą du vaikinai sename golfe kiauru dugnu kažko laukė. Kad nesušaltų,
suklerusio automobilio vairuotojas neišjungė variklio. Automobilio dugnas
buvo toks skylėtas, kad išmetamųjų dujų pateko į saloną, vienas keleivių apalpo,
o vairuotojas išlipęs apsivėmė. Automobilio variklis buvo įjungtas net ne garaže,
o plyname lauke.
Smalkių paragavę žmonės jaučiasi kaip
apduję. 2007 metų kovą tragiškas gaisras …
Žirmūnų devynaukštyje pražudė šešis
žmones, tarp jų žuvo buvęs Seimo narys 58 Norėčiau priminti vairuotojams
metų Petras Šakalinis bei neregys auksinę taisyklę – jei įjungei variklį,
talentingas menininkas 35 metų Remigijus ieškok radijo stoties ne garaže, o
Audiejaitis. Šio daugiabučio gyventojai išvažiavęs į lauką.
negalėjo nusileisti iš šešto ir septinto aukštų,
kur viskas liepsnojo, ir išsigelbėti pro du
…
avarinius išėjimus, nes vienas buvo užkaltas,
o kitas užgriozdintas rakandais. R. Audiejaitis, draugų vadinamas Tanaka,
iššoko per šeštame aukšte esantį langą kartu su poetu ir filmų kūrėju Mantu
Gimžausku.
Net likę gyvi šios tragedijos dalyviai negalėjo suprasti, kodėl kilus gaisrui
elgėsi kaip sulėtintame kino filme, nesugebėjo atlikti elementariausių judesių.
Viena šio daugiabučio gyventoja pabudo naktį išgirdusi traškėjimą. Jos
keturmetė anūkė ragino keltis. Atidariusi buto duris moteris pamatė, kad dega
laiptinė, ir greitai grįžo pas anūkę. Ji stengėsi nepulti į paniką, susiradusi
telefoną ketino iškviesti gaisrinę. Moteris tol spaudė telefono mygtukus, kol per
langą į butą patekęs gelbėtojas išnešė ant rankų ne tik ją, bet ir jos anūkę.
Prisikvėpavus smalkių jos rankos taip nusilpo, kad pirštai nebeklausė. Ši
moteris nebuvo atsidūrusi gaisro židinyje, bet smalkės ją apgaulingai ramino.
Šilumos taupymas – dar viena nelaimių priežastis. Užkūrę krosnį taupūs
žmonės pernelyg anksti uždaro sklendę. Kai atviros liepsnos jau nėra, o
krosnyje dega vien žarijos, jie ramia sąžine uždaro pakuros sklendę. Tą
akimirką taupūs žmonės įstoja į savižudžių klubą.
Kalėdų vakarėliai, rengiami kaimo sodybose, kartais blogai baigiasi, nes
miestiečiai nemoka kurti krosnies. Nuo smalkių apima mieguistumas, o jos yra
bekvapės, tad žmonės gali užmigti amžiams. Mūsų seneliai, visą amžių gyvenę
kaime, mokėjo kūrenti krosnį, o mes tai darome tik retkarčiais, todėl nesame
įgudę. Būdamas sodyboje neleidžiu užstumti sklendės tol, kol pakura atvėsta
tiek, kad galima įkišti ranką.
Smalkių gali susidaryti ir naudojant netvarkingus šildymo įrenginius,
kuriuose deginamos gamtinės dujos butanas ar propanas.
Smalkių šaltiniu gali būti net šiuolaikiniai automatiškai išsijungiantys dujų
katilai. Jei dujinio šildymo sistema nekokybiška, smalkėmis gali apsinuodyti net
naujos statybos namuose gyvenantys žmonės. Susiklosčius tam tikroms
nepalankioms aplinkybėms net techniškai tvarkingas dujų katilas gali kelti
grėsmę žmonių gyvybei.
Pastaruoju metu teko gydyti ne vieną smalkėmis apsinuodijusią naujakurių
šeimą. Kai įspėjome, kad dėl dujų katilo galima apsinuodyti smalkėmis,
sulaukėme griežtų gamintojų pastabų. Jie tuo nepatikėjo. Vienas nelaimingas
atvejis – atsitiktinumas, du – sutapimas, o kai tokių nelaimių suskaičiavome
keliasdešimt, ėmėme įtarti, kad apsinuodijimų priežastis gali būti dujų katilų
gamintojų ar montuotojų klaida. Susidarius tam tikroms slėgio sąlygoms,
išmetamas garas gali grįžti į ventiliacijos sistemą, todėl tai, kas turėtų
pasišalinti, patenka į gyvenamąsias patalpas.
Pasaulyje tokie dalykai seniai žinomi. Leisdamiesi į šachtą kalnakasiai
anksčiau pasiimdavo narvelį su kanarėlėmis, kurios gerai jaučia metano dujas,
todėl laiku apie tai įspėja. Dabar, norint išvengti nelaimės, tereikia prie lubų
pritvirtinti smalkių daviklį. Jis kainuoja nebrangiai. Kita vertus, įsigijus gerą
dujų katilą niekam neateina į galvą mintis, kad reikia išleisti dar keliasdešimt
litų smalkių davikliams, o tie, kuriems ateina, dažnai tiesiog numoja ranka.
Lietuva – drąsi šalis, lietuviai – taupūs žmonės.
Liūdniausia, kad kai kurie žmonės
nusiperka ne smalkių daviklius, o jų …
muliažus. Žmonės nesirūpina savo
saugumu, nors ten, kur yra ugnis, yra ir Kai įspėjome, kad dėl dujų katilo
smalkių. galima apsinuodyti smalkėmis,
Prieš keletą metų apalpę savo bute ir tris sulaukėme griežtų gamintojų
paras praleidę ligoninėje sutuoktiniai vos pastabų. Jie tuo nepatikėjo.
per plauką išvengė mirties. Bute buvo pagal
visus techninius reikalavimus įrengtas …
dujinis šildymas. Atsukus vonioje karštą
vandenį, smarkiau pradėjo kaisti dujų katilas. Naktis buvo šalta, todėl
nedideliame bute buvo uždaryti visi langai ir įjungtas galingas gartraukis.
Nesijautė jokio įtartino kvapo. Tačiau praėjus 15–20 minučių nuo dujų katilo
įjungimo, vyrui pasidarė silpna, o jo žmonai ėmė svaigti galva ir spengti ausyse.
Neseniai vakarieniavę jauni žmonės įtarė, kad apsinuodijo maistu. Tačiau kai
žmonai prasidėjo į epilepsijos priepuolį panašūs traukuliai ir ji ėmė nereaguoti
kalbinama, vyras ne juokais išsigando. Jis dar spėjo paskambinti savo
giminaičiams, bet kalbėdamas telefonu nualpo.
Laimei, tą vakarą turėjo užsukti svečių. Niekas jiems neatidarė durų, todėl
nustebo, matydami languose degančią šviesą. Niekas neatsiliepė ir skambinant
sutuoktinių mobiliaisiais telefonais. Įtarę, kad šeimininkams atsitiko kažkas
blogo, svečiai pasiskolino iš kaimynų kopėčias, užlipo iki lango ir pamatė ant
grindų gulinčius buto savininkus.
 Išmušus buto langą, į vidų plūstelėjo žiemos vėjas. Tai padėjo atsigauti
nualpusiems žmonėms. Kodėl atsitiko nelaimė, negalėjo atsakyti netgi
atskubėję greitosios pagalbos medikai. Mįslė buvo įminta, ligoninėje atlikus
kraujo tyrimus. Tada paaiškėjo, kad sutuoktiniai apsinuodijo smalkėmis.
Kai vėliau į nelaimės vietą atvyko
ekspertai iš įmonės, gaminančios dujų …
katilus, jie nerado gedimų. Šildymo dujomis
sistema veikė puikiai. Vienintelė sutuoktinių Leisdamiesi į šachtą kalnakasiai
apalpimo priežastis galėjo būti nepalankios anksčiau pasiimdavo narvelį su
dujų katilo naudojimo sąlygos. kanarėlėmis, kurios gerai jaučia
Keli lemtingi sutapimai galėjo juos metano dujas, todėl laiku apie tai
pražudyti. Susiformavus žemam oro slėgiui, įspėja.
įjungus karštą vandenį, gartraukį ir
uždarius buto langus, galėjo sumažėti dujų
…
katilo ventiliacinė trauka. Ši trauka buvo
pernelyg silpna, kad pasišalintų degimo metu susidariusios smalkės, todėl jos
pradėjo kauptis bute. Šios nelaimės buvo galima išvengti, jei gyvenamosiose
patalpose būtų įrengtas smalkių daviklis, reaguojantis į padidėjusią smalkių
koncentraciją ore ir įspėjantis šaižiu signalu. Nesvarbu, kad įranga kokybiška ir
veikia nepriekaištingai. Juk pagal fizikos dėsnius karkvabalis negali skristi, bet
skrenda. Vadinasi, būna ir taip, kaip negali būti.
Kai oro slėgis žemas, stipriai sninga arba pusto, net išvalytas kaminas
prastai traukia. Dūmai virsta atgal. Todėl negalima taupyti šilumos ir pernelyg
anksti uždaryti krosnies sklendės.
Smalkės pridaro daug bėdų. Jų auka tapo ir lietuvių kilmės JAV amerikietis
Vitas Gerulaitis (1954–1994). Jo kelias į teniso elitą nebuvo lengvas. Iki 14 metų
Vitą treniravo tėvas Vytautas Gerulaitis, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje
dirbęs Lietuvos mokslų akademijos ūkvedžiu, jaunystėje nekart iškovojęs
Lietuvos teniso čempiono vardą. Karas sugriovė jo planus. Trauktis iš Lietuvos
V. Gerulaičiui patarė akademijos prezidentas rašytojas Vincas Krėvė.
Emigranto duona buvo sprangi. Kad sūnus galėtų treniruotis pas ne vieną
teniso garsenybę išugdžiusį trenerį Harry Hopmaną, V. Gerulaitis užstatė savo
turtą. Kai 1972 metais Vitas laimėjo visus JAV jaunių turnyrus, spauda
pripažino, kad tokio greito žaidimo Amerika dar nebuvo mačiusi.

Vienas žymiausių planetos tenisininkų 1994 metų rugsėjo 17 dieną

 Vienas žymiausių planetos tenisininkų 1994 metų rugsėjo 17 dieną
nebepabudo savo bičiulio Martino Rayneso prabangiuose namuose Niujorke,
Long Ailande. Pasaulį sukrėtusios tenisininko mirties kaltininkas buvo apie 60
centimetrų ilgio plastikinis vamzdelis. Iš jo smalkės pateko į miegamąjį,
kuriame ilsėjosi V. Gerulaitis. Apsinuodijęs iš sugedusios šildymo sistemos
pasklidusiomis smalkėmis, 40-metis tenisininkas mirė. Ilgaplaukis lietuvis
buvo vertinamas už puikų žaidimą, o dėl savo išskirtinio stiliaus buvo
pramintas Andre Agassi pirmtaku. Per savo karjerą V. Gerulaitis pasiekė
įspūdingų pergalių, 1978 metais pasaulio reitinge jis užėmė trečią vietą.
Prieš keletą metų Vilniuje iš vieno dėvėtų drabužių tinklo rūšiavimo cecho
du greitosios pagalbos automobiliai į ligoninę išvežė devynias moteris. Jos
pasijuto blogai, kai pradėjo rūšiuoti prekių siuntas, gautas iš Vokietijos. Iš
pradžių įtarėme, kad tai galėjo būti nuo dezinfekuojamųjų medžiagų, kuriomis
buvo išpurkšti dėvėti drabužiai. Kita vertus, net teoriškai šios priemonės negali
būti kenksmingos žmogui.
Pasirodo, darbininkės apsinuodijo smalkėmis. Tai pavyko nustatyti atlikus
nukentėjusiųjų kraujo tyrimus. Kaip drabužių rūšiavimo ceche susidarė
smalkių? Sandėlyje buvo naudojamas elektromobilis. Tą dieną jis sugedo, bet
niekas nenorėjo dėl tokios „nesvarbios“ priežasties stabdyti darbo. Vietoj
elektromobilio buvo naudojamas autokaras, kuris skirtas dirbti tik lauke, nes
turi vidaus degimo variklį. Uždarame sandėlyje pradėjo kauptis išmetamosios
dujos ir moterys apsinuodijo smalkėmis. Šįkart tikriausiai kaltas buvo
darbdavys.
Iš pradžių smalkės veikia kaip narkotikai, padedantys atsipalaiduoti. Vėliau,
kraujyje susidarius didesnei karboksihemoglobino koncentracijai, prasideda
dusulys, vėmimas, traukuliai, žmogus parausta.
Net praėjus kelioms paroms po apsinuodijimo galimos sunkios deguonies
trūkumo nulemtos galvos smegenų komplikacijos. Kai kurie ligoniai praranda
atmintį, nebeatpažįsta artimųjų ir net po gydymo lieka neįgalūs visą gyvenimą.
Smalkėmis apsinuodijusį žmogų būtina kuo greičiau išnešti į gryną orą. Jei
jis nekvėpuoja, reikia daryti dirbtinį kvėpavimą ir širdies masažą. Laiku
nesuteikus pagalbos, žmogų gali ištikti koma ir staigi mirtis.
Smalkėmis ypač sunkiai apsinuodija vaikai. Užteršto oro jie dažniausiai
prisikvėpuoja namuose – smalkių į jų plaučius patenka iš malkomis ar akmens
anglimis kūrenamų krosnių.

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, apie 90 procentų visų vaikų,

 Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, apie 90 procentų visų vaikų,
mirusių nuo apsinuodijimo smalkėmis, gyveno Albanijoje, Bulgarijoje,
Rumunijoje, Lenkijoje, Serbijoje ir Turkijoje. Du penktadaliai namų šiuose
regionuose naudoja kietąjį kurą. Jeigu jis būtų pakeistas ekologiškai švaresniu,
nebūtų tokių tragedijų.
Medicinos istorijoje yra nemažai pavyzdžių, kai žmonės smalkėmis
apsinuodydavo masiškai. 1932 metais Prancūzijoje, netoli Grenoblio, viename
miestelyje per kelias dienas apsinuodijo daugiau kaip 2,5 tūkstančio žmonių.
Praūžus uraganui, jie liko be elektros ir pradėjo šildyti gyvenamuosius namus
krosnelėmis. Stichinė nelaimė pridarė mažiau bėdų nei netinkamas būdas
apsisaugoti nuo šalčio – daugybė miestelio gyventojų nukentėjo ne nuo
uragano, o nuo smalkių. Kadangi medikai, ugniagesiai ir kariai į pagalbą
atskubėjo laiku, iš visų apsinuodijusių žmonių tąkart mirė tik penki.
80 proc. žuvusiųjų per gaisrus miršta ne
nuo nudegimų, o nuo apsinuodijimo. Gaisro …
židinyje kur kas didesnį pavojų kelia
cianidai, išsiskiriantys esant aukštai Smalkėmis apsinuodijusį žmogų
temperatūrai. Cianidai – mirtinai pavojingi. būtina kuo greičiau išnešti į gryną
Nuodingosios ciano rūgšties savybės buvo orą.
žinomos dar prieš mūsų erą, šios rūgšties
žyniai mokėdavo pasigaminti iš persikų …
kauliukų. Cianidai kvepia migdolais (šie
riešutai taip pat turi cianido), bet ketvirtadalis žmonių neužuodžia migdolų
kvapo.
Įkvėpęs cianidų žmogus gali tuoj pat mirti. Kilus gaisrui cianidai ore
pasiskirsto netolygiai, todėl net būdami toje pačioje patalpoje vieni žmonės
apsinuodija, o kiti – ne. Dar neseniai priešgaisrinės apsaugos darbuotojai savo
vaistinėlėje turėdavo cianidų priešnuodžio. Tai – amilnitritas. Kurį laiką šis
medikamentas buvo įtrauktas į būtinųjų priemonių sąrašą, vėliau nutarta, kad
šie specialistai neturi teisės gydyti, nes tai medikų pareiga. O užsienyje
gaisrininkai turi net savo barokameras. Esu įsitikinęs, kad cianidų
priešnuodžiai būtini kaip savipagalbos priemonė, nes priešgaisrinės apsaugos
darbuotojai labai dažnai atvyksta į nelaimės vietą anksčiau už medikus.
Cianidai – lakūs junginiai, jie greitai suyra. Būtina labai aukšta temperatūra,
kad susidarytų cianidai. Iš ko jie susidaro? Jų šaltiniu gali būti kiekviena
medžiaga, turinti plastiko. Šiuolaikiniame bute ar biure cianidų šaltiniu gali
tapti kiekvienas daiktas – stalas, kėdė, sienų dažai, grindjuostės ir kitokia
grindų danga, pakabinamosios lubos, paveikslų, langų rėmai.
Tai tobuli nuodai, nes veikia žaibiškai. Jei koks nors gydytojas ieškotų
cianidų pėdsakų nukentėjusiojo organizme, jam nepasisektų. Guldau galvą, kad
nepavyktų aptikti jokios cianidų koncentracijos.
Cianidai turi tokią savybę – leidžia žmogui kvėpuoti, nes netrukdo
deguoniui keliauti su krauju į audinius ir organus. „Eik kur nori“, – tarsi sakytų
deguoniui, kuris lengvai patenka į ląstelės vidų. O tada sako: „Sveiki atvykę.“
(Taip 1812 metais elgėsi rusų karvedys Michailas Kutuzovas, leisdamas
Napoleonui Bonapartui pasibastyti ištuštėjusioje Maskvoje, o tada privertęs jį
gėdingai trauktis.) Tačiau toks deguonis negali būti perduotas kitoms ląstelės
dalims, nes yra blokuojami tam tikri fermentai.
Kitas pavyzdys. Įsivaizduokite, prie vaišių
stalo susirinkę garbūs svečiai, tuoj turi …
prasidėti pokylis, virėjas paruošė puikių
valgių, bet nėra tarno su livrėja, kuris 80 proc. žuvusiųjų per gaisrus
atneštų gurmaniškas vaišes į pokylių salę. miršta ne nuo nudegimų, o nuo
Virėjui tai daryti griežtai draudžiama, o apsinuodijimo.
kilmingi svečiai išdidūs, nė vienas nenori
pakilti nuo stalo, nueiti į virtuvę ir atsinešti …
valgio. Nors maisto daug, svečiai lieka
alkani. Panašus mechanizmas veikia į žmogaus organizmą patekus cianidų. Dėl
jų poveikio ląstelė dūsta, tai – vidinio kvėpavimo slopinimas. Kai žmogus skęsta
ir jo kvėpavimo takai prisipildo vandens, būna likę šiek tiek deguonies kraujyje.
Skenduolį pavyksta atgaivinti, o sutrikus vidiniam kvėpavimui gaivinimas gali
nepadėti.
Kaip dažnai žmonės nukenčia nuo cianidų? Tokie atvejai nėra reti. Vieną
rytą sulaukėme skambučio, kad greitosios pagalbos medikai gabena į mūsų
ligoninę nežinia kuo savo sodyboje apsinuodijusį penkiasdešimtmetį vyrą. Kai
jį pamačiau, atletiško sudėjimo vyras atrodė pamėlęs, buvo prijungtas prie
dirbtinio kvėpavimo aparato, be sąmonės. Vėliau į ligoninę atvyko jo motina,
dūstanti ir sunkiai einanti. Ji papasakojo, kaip atsitiko nelaimė. Pasirodo, sūnus
tvarkė sodybos aplinką, grėbė šiukšles, sudžiūvusius lapus, o tarp jų rado tuščių
plastikinių butelių.
 Sugrėbęs šiukšles vyras užkūrė laužą atviroje vietoje, vėjuotą dieną ugnis
greit įsiliepsnojo. Staiga vyras apsvaigo ir nugriuvo, nepaleisdamas iš rankų
grėblio. Priėjusi arčiau motina pamatė, kad jis be sąmonės. Kiek turėjo jėgų,
senolė paėmė už kojų beveik šimtą kilogramų sveriantį sūnų ir nuvilko kuo
toliau nuo degančių šiukšlių – kaip skruzdėlė arklį. Stebėjausi, kaip jai pavyko
tai padaryti. Moteris nesutriko, iškvietė medikus ir jie išgelbėjo sūnaus gyvybę.
Šį penkiasdešimtmetį apsvaigino cianidai.
Degant plastikui, cianidai kyla į orą, bet toli nepasklinda. Jie tvyro nutolę
nuo ugnies ne daugiau kaip per metrą. To pakako, kad pasilenkęs įmesti šakalio
vyras įkvėptų nuodingų junginių. Šiek tiek toliau nuo laužo sėdėjusi jo motina
liko sveika, cianidai jos nepasiekė, nes toje vietoje, kur ji sėdėjo, temperatūra
buvo žemesnė ir šie cheminiai junginiai suiro.
Kai vyras atsigavo, pasiteiravau, ką jis prisimena. Nedaug ką papasakojo:
„Prisimenu, buvo gražus oras, su mama nuvykome į sodybą. Tik nežinau, kaip
atsidūriau ligoninėje. Kai atsimerkiau, pamačiau, kad gerdamas kavą jūs
vaikštote po reanimacijos palatą.“
Lietuvoje daug žmonių mėgsta deginti ne tik plastikinius butelius ir
maišelius – atšalus orams į krosnį keliauja lakuoti baldai, langų rėmai, buities
rakandai. Tai drąsūs žmonės – jie nuodijasi patys.
Nuodingos dujos ypatingos tuo, kad jų koncentracija net toje pačioje
patalpoje gali būti skirtinga. Prisiminkime tuos nelaimingus atvejus, kai
baseine besimaudantys vaikai apsinuodydavo chloru. Nuo seno chloras
naudojamas kaip dezinfekuojamoji medžiaga. Chloro garai sunkesni už orą.
Suaugusiesiems jie nepavojingi, bet vaikai gali nukentėti. Jiems blogai pasijutus
higienos tarnybos atvyksta į tokį baseiną, bet dažnai nieko nenustato, nes
chloras greitai išsisklaido.
Prieš keletą dešimtmečių vairuotojų
vaistinėlėse būdavo amoniako. Labai gerai, …
kad jo nebeliko. Amoniakas – vienas pirmųjų
nuodingųjų medžiagų sąraše, o mes jį iki Esu įsitikinęs, kad cianidų
šiol naudojame kaip liaudies medicinos priešnuodžiai būtini kaip
priemonę. Tokia kvailybė – mūsų savipagalbos priemonė, nes
nacionalinis bruožas, nes Lietuvoje ši priešgaisrinės apsaugos darbuotojai
medžiaga patenka ir į nuodų, ir į pirmosios labai dažnai atvyksta į nelaimės
pagalbos vaistinėlės sąrašus. Apalpusiam vietą anksčiau už medikus.
žmogui pakišama po nosimi amoniako,
kuris nekrotizuoja epitelio ląsteles.
…
Amoniako garai jas numarina, todėl žmogui
skauda. Jei mūsų tikslas – sukelti skausmą nukentėjusiajam, amoniakas tinka.
Kad žmogus rėktų, galima spirti jam į minkštą vietą. Bet gulinčio be sąmonės
žmogaus mes nespardome, nes manome, kad taip elgtis negražu. Duodami
uostyti amoniako mes elgiamės taip pat negražiai.
Pasitaiko gudruolių, manančių, kad amoniakas padeda išsiblaivyti. Įpilti į
kavą keletą amoniako lašų ir pasiūlyti tokio gėrimo girtam žmogui –
nusikaltimas. Tokį metodą prieš keletą dešimtmečių praktikuodavo mūsų
aktoriai. Žinoma, tai geruoju nesibaigdavo. Man teko gydyti vieną aktorių, gyvą
legendą. Gastrolėse po Šiaurės Lietuvą, vaidindamas Kupiškyje, vėliau
Rokiškyje, po kelių vakarų jis taip pavargo, kad nutarė „atsipalaiduoti“. Vėliau,
kamuojamas sunkių pagirių, pradėjo abejoti, ar sugebės vaidinti dar viename
spektaklyje. Tada jo kolegos sugalvojo pagirdyti jį arbatiniu šaukšteliu
amoniako. Kuo baigėsi šis eksperimentas?
Amoniakas yra šarmas, todėl nudegino aktoriui ne tik balso stygas, bet ir
stemplę bei skrandį. Savaime aišku, į sceną aktorius tą dieną nėjo. Dėl
sutrikusio kvėpavimo jis buvo prijungtas prie dirbtinės plaučių ventiliacijos
aparato keletą parų ir vos nemirė. Po šios nelaimės pasikeitė aktoriaus balso
tembras – jis ėmė dudenti bosu. Bet liko gyvas.
Lietuvoje vis dažniau žmones pražudo kanalizacijos dujos. Dažniausiai tai
būna grupinės mirtys. Kanalizacijos dujoms susidaryti reikia organinių
junginių – kad išsiskirtų metanas, būtinas baltymas. Kanalizacijos dujos
kaupiasi duobėse, kur nėra ventiliacijos. Šių dujų sudėtyje būna ne tik metano,
bet ir sieros vandenilio, smalkių. Tai toks kokteilis, dėl kurio refleksiškai ima
spazmuoti kvėpavimo takai. Užtenka vieno kvėptelėjimo – antrą kartą žmogus
nebegali įkvėpti, nes sustoja kvėpavimas.
Prisimenu skaudžią istoriją, nutikusią
mažame Šiaurės Lietuvos miestelyje, kur …
vandentiekio tarnybą privatizavo garsi
bendrovė. Kažkas buvo negerai vandentiekio Amoniakas – vienas pirmųjų
šachtai, todėl buvo išjungta ventiliacija. nuodingųjų medžiagų sąraše, o mes
Reikėjo nusileidus šį tą pataisyti. Buvo jį iki šiol naudojame kaip liaudies
pasiųsti du darbininkai, nė vienas jų medicinos priemonę.
neužsidėjo dujokaukės, o tai akivaizdus
darbo saugos taisyklių pažeidimas. Vienas
…
darbininkas nusileido į šachtą ir nugriuvo.
Jo gelbėti leidosi kitas, jis taip pat apsinuodijo kanalizacijos dujomis ir
sukniubo.
Tuo metu pro šalį važiavo sunkvežimis – jo vairuotojas atgabeno nuotekų,
kurias ketino supilti į valymo įrenginius. Išgirdęs apie nelaimę, vairuotojas
suskubo į pagalbą – paprašė, kad jį pririštų, ir nusileidęs į šachtą iš pradžių
iškėlė vieną vyrą, vėliau – kitą.
Gelbėtojas smarkiai nukentėjo, jį ištiko klinikinė mirtis. Iškviesti greitosios
pagalbos medikai jį atgaivino, tačiau pakeliui į Vilnių vairuotoją antrą kartą
ištiko klinikinė mirtis. Jam pasisekė – po dviejų mėnesių, praleistų
reanimacijoje, jo savijauta šiek tiek pagerėjo. Jam buvo atverta trachėja, todėl
galėjo kvėpuoti tik per vamzdelį, maitinamas buvo taip pat per vamzdelį. Jis liko
gyvas, bet neįgalus. Labiau pasisekė tiems dviem darbininkams, kurie apalpo
nuo kanalizacijos dujų anksčiau nei jų gelbėtojas. Jiems neliko apsinuodijimo
metanu pasekmių.
Sakyčiau, visada labiau pasiseka nukentėjusiesiems, o ne jų gelbėtojams,
kurie kur kas daugiau prisikvėpuoja pavojingų dujų.
Kitas pavyzdys – nelaimė viename
miestelyje. Į kanalizacijos duobę nusileido …
du jauni darbininkai, norėję vasarą
užsidirbti. Tuo metu, kai vyrai tikrino, kodėl Pasitaiko gudruolių, manančių,
neveikia kanalizacija, kažkas atsuko dujų kad amoniakas padeda išsiblaivyti.
sklendę. Vienas vyras mirtinai apsinuodijo, Įpilti į kavą keletą amoniako lašų ir
kitą dar suspėjo atvežti į ligoninę, bet ir jo pasiūlyti tokio gėrimo girtam
nepavyko išgelbėti. žmogui – nusikaltimas.
Netgi bulvės gali būti mirtinai
pavojingos. 2013 metų rugsėjį Rusijoje,
…
Tatarstane, supuvusios bulvės rūsyje išguldė
vieno profesoriaus šeimą. Jos išskyrė metano dujų, kurios telkiasi ten, kur nėra
ventiliacijos, – rūsyje, šulinyje, duobėje, šachtoje. Laiševo mieste, kur gyveno
Kazanės universiteto Civilinės ir komercinės teisės katedros vedėjas
profesorius Michailas Čelyševas, privataus namo garažo rūsyje buvo aptikti jo,
jo žmonos, aštuoniolikmečio sūnaus bei uošvės kūnai. Tragedija įvyko, kai į rūsį
nusileido profesorius. Jam į pagalbą atskubėjo žmona ir sūnus, jiems taip pat
pasidarė negera. Pamačiusi be gyvybės ženklų gulinčius artimuosius uošvė
paskambino kaimynams. Papasakojusi, kas nutiko, ji irgi nusileido į rūsį. Visi
keturi mirė iš karto.
Panaši nelaimė 2011 metais atsitiko Novosibirsko srityje. Tačiau tyrėjams
nepavyko atskleisti trijų asmenų šeimos mirties aplinkybių. Visus tris žmones
be gyvybės ženklų privataus namo rūsyje rado kaimynas. Ekspertizė neparodė,
kad jie būtų mirtinai apsinuodiję metanu.
Kad nesusidarytų metano dujų, rūsyje turi būti įrengta ventiliacija, o
leisdamasis į nežinomą užterštą patalpą žmogus privalo užsidėti dujokaukę.
Ar įmanoma apsinuodyti valant vonią? Aš
tuo nė kiek neabejoju, nes nesilaikant …
instrukcijos ir naudojant tuo pačiu metu
skirtingus valiklius gali išsiskirti pavojingos Visada labiau pasiseka
chloro dujos. Jei nušveitus vonią kam nors nukentėjusiesiems, o ne jų
prasidės dusulys ir panika, kad artinasi gelbėtojams, kurie kur kas daugiau
mirtis, – tai tik patvirtins mano spėjimą. prisikvėpuoja pavojingų dujų.
Vonios kambarys dažniausiai yra
nedidelis ir prastai vėdinamas – retas kuris …
gyventojas įsirengia papildomą ventiliacijos
sistemą. Ypač sunku išvalyti grybelį, kuris įsiveisia tarp keraminių plytelių
esančiose juostelėse.
Aitrus kvapą gniaužiantis skonis burnoje, akių ašarojimas – tokius
negalavimus pajutusi į penktą dešimtmetį įkopusi vilnietė susirado lentynoje
padėtą marlę, pasidarė kaukę ir vėl grįžo į vonios kambarį, kad pabaigtų
pradėtą ruošą. Nors medvilninė kaukė trukdė kvėpuoti, mano herojė plušo dar
15 minučių. Tik pajutusi dusulį ir už krūtinkaulio veriantį skausmą, ji išsigando.
Tada atidarė langus, išvėdino butą, bet jai nepalnegvėjo – užklupo sausas
kosulys. Būgštaudama, kad gali užtrokšti, ji surinko Apsinuodijmų kontrolės ir
informacijos biuro telefoną. Tą vakarą budėjusi gydytoja pakvietė atvykti.
Kai moteris pasiekė ligoninę, jos širdis daužėsi kaip pašėlusi, pakilo
kraujospūdis. Nukentėjusiąją teko guldyti į ligoninę. Jai buvo paskirta vaistų
nuo kvėpavimo takų uždegimo, taip pat deguonies inhaliacijos. Sunkesniais
atvejais toks ligonis gydomas reanimacijoje.

Ši moteris naudojo įvairius valiklius. Kiekvienas jų yra saugus, tačiau juos

 Ši moteris naudojo įvairius valiklius. Kiekvienas jų yra saugus, tačiau juos
sumaišius, susidaro ypač pavojingas sveikatai junginys – chloro dujos. Taip
atsitinka, kai chloro ar chloro junginių turinčios buitinės chemijos priemonės
jungiasi su druskos ar kitokių rūgščių valikliais.
Per Pirmąjį pasaulinį karą chloro dujos buvo naudojamos kaip cheminis
ginklas. Šios dujos pažeidžia kvėpavimo takus, gali sukelti net cheminį
nudegimą. Tokiu atveju pacientą gali išgelbėti tik intensyvi terapija. Ankštame
vonios kambaryje susidaro didesnė chloro dujų koncentracija, o tai jau panašu į
cheminio karo sąlygas. Kvėpavimo sutrikimai gali po kelių valandų net
pasunkėti, todėl nukentėjusįjį bent 6 valandas turi stebėti medikai.
Medvilninė kaukė nesulaiko chloro garų.
Taip pat būtina saugotis, kad valiklio …
neužtikštų ant odos, nepatektų į akis. Prieš
šveičiant kriauklę, vonią ar unitazą, būtiną Ankštame vonios kambaryje
rankas tepti apsauginiu kremu ir užsimauti susidaro didesnė chloro dujų
gumines pirštines. Baigus darbus reikia koncentracija, o tai jau panašu į
neužmiršti nusiplauti rankų muilu ir cheminio karo sąlygas.
vandeniu.
Neretai dėl tokių nelaimių būna kalti …
patys žmonės, nes jie pažeidžia pavojingų
chemikalų naudojimo taisykles. Cheminių medžiagų negalima perpilti į kitus
indus ar maišelius. Ant etikečių būna įspėjamieji ženklai apie medžiagų
pavojingumą, surašyta jų sudėtis, o perpylus buitines valymo priemones į kitą
indą, ši informacija dingsta.
Atsitikus nelaimei žmogus dažnai neprisimena, kokiomis medžiagomis
galėjo apsinuodyti. Kartais nuo apsinuodijimų neapsaugo net įspėjimas, kad
medžiaga yra nuodinga. Neretai gamintojai cheminių medžiagų sudėtį nurodo
abstrakčiai, tarkim, „PAM iki 5 procentų“. Aš, gydytojas, žinau, kad tai yra
paviršių aktyvinančios medžiagos, o vartotojui toks užrašas etiketėje gali nieko
nereikšti. Kitas nepatogumas – visi pavadinimai etiketėje būna surašyti
tokiomis mažomis raidėmis, kad norint tai perskaityti reikia didinamojo stiklo,
vien skaitymo akinių nepakanka.
Pavyzdingos namų šeimininkės po
ruošos dažnai atvyksta į ligoninę netgi …
nenusimovusios pirštinių, nes jos įtaria
alergiją lateksui, tačiau kur kas dažniau
nustatomas apsinuodijimas chloru. Nors nė
viena buitinės chemijos priemonė nėra
nuodinga, jas maišant tarpusavyje būna
rimtų bėdų.
Neretai gamintojai cheminių
medžiagų sudėtį nurodo abstrakčiai,
tarkim, „PAM iki 5 procentų“. Aš,
gydytojas, žinau, kad tai yra paviršių
aktyvinančios medžiagos, o
vartotojui toks užrašas etiketėje gali
nieko nereikšti.
…
 … … …

Statūs laiptai žemyn, arba Kodėl priklausomybė yra liga

Priklausomybė – lėtinė liga, kaip cukrinis diabetas ar aterosklerozė. Ji gali

lemti aukštą kraujospūdį, įvairius širdies negalavimus. Nuo kitų ligų
priklausomybė skiriasi tuo, kad jokiu medicininiu prietaisu neįmanoma
išmatuoti organizme vykstančių specifinių pokyčių – jų paprasčiausiai nėra.
Kai žmogus miršta nuo narkotikų perdozavimo, mirties liudijime atsiranda
įrašas apie širdies ir kitų organų veiklos nepakankamumą. Toks žmogus
nusineša į kapus paslaptį, nuo ko iš tikrųjų sustojo jo širdis, kaip vystėsi
priklausomybė. Jo mirtis palieka artimiesiems daug abejonių, jiems būna sunku
susitaikyti su mintimi, kad mylimas žmogus tapo narkotikų auka.
Jei bent vienam mokslininkui pavyktų tiksliai paaiškinti, kas yra
priklausomybės liga, įrodyti, dėl ko ir kaip ji vystosi, neabejoju, kad gautų
Nobelio premiją medicinos srityje. Didžioji dalis šio fenomeno iki šiol nėra
įminta, ne veltui JAV prezidentas Barackas Obama skundėsi, kad cheminės
priklausomybės gydymas pasiglemžia didžiąją dalį biudžeto, kurį ši valstybė
skiria sveikatos apsaugai.
Su cheminėmis priklausomybėmis susiję iššūkiai skandina JAV sveikatos
biudžetą, o jis nėra mažas, tai – milžiniškos lėšos. Kovoti su cheminėmis
priklausomybėmis amerikiečiai įkūrė vieną moderniausių pasaulyje mokslo
įstaigų – Nacionalinį narkotikų vartojimo tyrimo institutą (National Institute of
Drug Abuse – NIDA), bet jie taip pat negali pasigirti didelėmis pergalėmis
šiame fronte. Dar lieka daug neatsakytų klausimų, pavyzdžiui, kaip kyla
poreikis ieškoti malonumų, aštrių pojūčių, noras plėsti sąmonės ribas, išvysti
pasaulį kitokį, nei jis yra. Ar tai lemia vien smalsumas, kitokios patirties
troškimas? Ar cheminių medžiagų poveikis priklauso nuo to, ko žmogus tikisi ir
kaip įsivaizduoja šį poveikį, ar tai susiję su jo lūkesčiais? O gal viską lemia
cheminė medžiagos sudėtis?
 Yra daugybė žmonių, pabandžiusių rūkyti „žolę“ ir nieko nepatyrusių, netgi
nusivylusių, nes burnoje liko tik salsvas skonis ir jokio polėkio. Yra žmonių,
kurie, pirmą kartą paragavę narkotikų, pajuto sukrečiamą nuotaikos
pasikeitimą. Jiems ši patirtis įsirėžė giliai į atmintį. Turime suprasti, kad
cheminė priklausomybė nėra liguisti įpročiai, blogas elgesys ar smerktinas
egoizmas. Tai nėra yda.
Per paskaitas pateikiu savo studentams
tokį pavyzdį. Priklausomybė yra kaip …
nėštumas: yra arba nėra. Mergina gali
neįtarti, nieko nežinoti apie tai, kad ji jau Jei bent vienam mokslininkui
dešimt minučių nėščia. Šiuo atveju pavyktų tiksliai paaiškinti, kas yra
nėštumas – faktas, kurio neįmanoma priklausomybės liga, įrodyti, dėl ko ir
paneigti. Klausimas tik toks, ar ši būklė kaip ji vystosi, neabejoju, kad gautų
matoma iš šalies, ar ne. Priklausomybė turi Nobelio premiją medicinos srityje.
akivaizdžius kriterijus, padedančius ją
nustatyti.
…
Vienas paprasčiausių priklausomybės
apibrėžimų – žmogus nesugeba nevartoti cheminės medžiagos. Nesvarbu, ką
būtų suplanavęs, žadėjęs, ketinęs daryti, jis vis tiek vartoja cheminę medžiagą,
nors tai žaloja sveikatą, griauna karjerą, silpnina padėtį visuomenėje, nors dėl
to netenkama šeimos, draugų. Susirgęs priklausomybės liga žmogus praranda
kritiškumą, nesuvokia, kad turi rimtą bėdą. Jis gali aklai tikėti tuo, kas mums
atrodo klaidinga, neprotinga, nepaaiškinama. Nebelieka logikos, priežasties ir
pasekmės ryšio – taip narkotikai paveikia žmogaus smegenis. Poreikis vartoti
narkotikus biologiškai nustelbia kitus interesus, todėl bausmės, pakartotinis
baudų skyrimas ar laisvės atėmimas nėra veiksmingi ligos gydymo būdai.
Kita vertus, yra žmonių, kurie gali vartoti įvairias chemines medžiagas ir
nebūti nuo jų priklausomi. Negalime gąsdinti, kad kiekvienas iš mūsų gali tapti
priklausomas. Vieniems asmenims ši rizika siekia nulį, o kitiems – gerokai
didesnė. Nuo ko tai priklauso?
Įvairios cheminės medžiagos lydi žmoniją nuo civilizacijos užuomazgų.
Pavyzdžiui, europiečiai nuo seno svaiginasi alkoholiu, Azijos tautos – opijumi,
Rytai – hašišu, o Pietų Amerikos indėnai – kokainmedžių lapais ar iš kvaitulinių
pejotlių išgaunamu meskalinu. Cheminių medžiagų vartojimas susijęs su
kultūrinėmis tradicijomis, papročiais, religine praktika, todėl priklausomybė
turi daug įvairių veiksnių.
Daug priežasčių lemia, ar žmogus taps
priklausomas nuo cheminių medžiagų, ar …
ne.
Pirmoji priežastis – genetika. Bet kartais Turime suprasti, kad cheminė
genetinis polinkis pernelyg priklausomybė nėra liguisti įpročiai,
sureikšminamas. blogas elgesys ar smerktinas
Genetinio polinkio į priklausomybę egoizmas. Tai nėra yda.
tyrimai buvo atlikti daugiau nei prieš keturis
dešimtmečius. Eksperimentuose …
dalyvavusios tyros baltos laboratorinės
pelytės turėjo laisvę rinktis (žmonėms tokia laisvė būna apgaulinga – dar
prisimename, kaip sovietiniais laikais Lietuvoje būdavo organizuojami
rinkimai iš vieno kandidato). Kai pelė paspausdavo vieną svirtelę, į indą
pribėgdavo tyro vandens, o kitą – vandens su alkoholiu. Pelės buvo protingos,
jos greitai susigaudė, ką ir kaip reikia spausti. Kai kurių pelių elgsena smarkiai
skyrėsi. Pirmą grupę sudarė pelės, kurios kartais pasidarydavo šventę, nes
užsimanydavo atsigerti tai vandens, tai alkoholio. Antra grupė – pelės
blaivininkės, jos rinkdavosi tik vandenį. Na, o trečioji – pelės, įnikusios į
alkoholį: visą savo trumpą gyvenimą jos praleido nesitraukdamos nuo tos
svirtelės, kurią spustelėjus į lovelį pribėgdavo alkoholio, per visą eksperimentą
jos nė karto nesirinko vandens.
Pelės nežinojo, kuo vanduo skiriasi nuo alkoholio. Pelėms niekas neaiškino
apie alkoholio poveikį, jos nematė reklamos, bet nesitraukė nuo pamėgto
gėrimo. Kodėl?
Ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams būdingos tam tikros genų kombinacijas,
dėl kurių padidėja poreikis siekti malonumų bet kokia kaina.
Austrų mokslininkai stebėjo paauglius, gimusius šeimoje, kurioje bent
vienas tėvų turėjo alkoholinę priklausomybę. Tiriami paaugliai šio potraukio
dar neturėjo. Eksperimente dalyvavo ir kontrolinė grupė – paaugliai, kurių tėvai
nėra priklausomi nuo alkoholio.
Cheminė priklausomybė pasižymi tuo, kad vartojant tam tikras medžiagas
didėja dopamino koncentracija tarpsinapsiniame plyšyje – toje vietoje, kur
baigiasi viena nervinė ląstelė ir prasideda kita. Kai kuriose galvos smegenų
struktūrose įmanoma tam tikru būdu nustatyti padidėjusį dopamino kiekį. Dėl
tokio dopamino šuolio žmogų apima maloni būsena, pojūčiai tampa aštresni,
kyla jėgų antplūdis.
Mokslininkų tikslas buvo nustatyti skirtumus, kaip tiriamoji ir kontrolinė
paauglių grupė reaguoja į alkoholį. Paaiškėjo, kad nepilnamečiai, kurių vienam
iš tėvų nustatyta alkoholinė priklausomybė, yra jautresni. Jų dopamino šuolis
buvo triskart didesnis nei kontrolinės grupės asmenų. Kitaip sakant, alkoholikų
palikuonių patiriamas malonumas buvo triskart didesnis. Paaugliai – ypatinga
liaudis. Siekdami kuo greičiau tapti savarankiški jie priešgyniauja ir elgiasi
kitaip, nei liepia tėvai. Kai malonumas nervinti suaugusiuosius sutampa su
chemine palaima, visi argumentai, kad alkoholis kenkia ne tik kepenims, bet ir
smegenims, atsimuša kaip žirniai į sieną.
Šiuo atveju protas nebylus. Kuo aukštesni paauglių intelektiniai gebėjimai,
tuo didesnis pavojus tapti narkotikų vartotojais. Gąsdinti nepilnamečius, kad
laukia sunkios pagirios, yra tas pats, kaip stengtis atkalbėti nuo greitojo kredito
– jei per 15 minučių žmogus gali turėti kišenėje tūkstančius litų, gali neatsispirti
tokiai pagundai.
Šio eksperimento išvados svarbios. Genetinis organizmo polinkis smarkiau
reaguoti į nervų sistemą stimuliuojančias medžiagas – viena priežasčių, kodėl
obuolys nuo obels netoli rieda. Jei abu tėvai alkoholikai, didelė tikimybė, kad
toks pat likimas laukia ir jų palikuonių, – ši rizika siekia apie 80 procentų.
Būkime atviri – žmonės ieško cheminių medžiagų, nes jų poveikis
smegenims kai kuriems patinka. Tokiam požiūriui pritaria ir NIDA mokslinė
vadovė Nora Volkow (Stalino įsakymu nužudyto Levo Trockio proanūkė). Šį
amerikiečių mokslininkė pripažįsta, kad priklausomybė – kompleksinė liga,
kurią būtina gydyti. Priklausomybės liga keičia ne tik elgseną – ji turi įtakos
negrįžtamiems smegenų struktūros pokyčiams.
Kita vertus, genetinį polinkį vartoti alkoholį turintis žmogus gali nugyventi
nė karto nepakėlęs taurelės. Daug kovotojų už blaivybę turi šią problemą, jie
sąmoningai pasisako už alkoholio nevartojimą ir sugeba išvengti didelių bėdų.
Japonai turi tokį posakį: „Pirmiausia gėrimą paima žmogus, o vėliau
gėrimas paima žmogų.“ Taip japonai nori įspėti, kad yra išorinių jėgų, prieš
kurias žmogus bejėgis. Iš tikrųjų daug kas priklauso nuo aplinkybių. Todėl
antra esminė priežastis, lemianti, ar žmogus susirgs priklausomybės liga, yra
aplinka. Sakyčiau, priklausomybė yra labiau aplinkos, o ne psichologijos
veiksnys. Nelaiminga vaikystė, blogas tėvų pavyzdys, meilės ir šilumos
trūkumas, kaltės jausmas, menkas savęs vertinimas – tai tik prielaidos,
priklausomybė vis dėlto yra gyvenimo būdas, beje, pasirinktas laisva valia.
Susiklosčius tam tikroms situacijoms, gali niekada neišryškėti paveldėtas
polinkis vartoti tam tikrą cheminę medžiagą. Neretai tokio žmogaus sveikatos
rezervai būna kur kas didesni nei kitų. Žinodamas, kas gresia, jis gali griebtis
net kraštutinumų, pavyzdžiui, atsisako nejautros, kai reikia šalinti dantį, daryti
operaciją. Keistai elgiasi, ar ne? Tai dėl nerimo, kad nuskausminimas gali
išprovokuoti atkrytį. Deja, atkrytis dažnai pasitaiko gydant priklausomybę, jo
sunku išvengti. Turiu gerą bičiulį, kuris ilgai buvo priklausomas nuo narkotikų.
Jis apsisprendė tapti psichoanalitiku. Kartą patyręs sunkią traumą, kai lūžo
rankos kaulai, jis sąmoningai atsisakė vaistų nuo skausmo, negėrė jokių
raminamųjų. Gal kai kam toks didvyriškumas atrodo absurdas, bet mano
draugas turėjo rimtą priežastį. Jis prisipažino: „Geriau kentėsiu skausmą,
negaliu sau leisti pajusti palaimos, kurią teikia medikamentai, jei jų sudėtyje
yra svaiginamųjų medžiagų.“
Žmogus be tradicijų ir vertybių taptų
vienišu vilku, todėl daug lemia visuomenė, …
kurioje jis gyvena. Arabų šalyse nesutiksi
alkoholikų, nes gerti svaigalus – didelė Kuo aukštesni paauglių
nuodėmė. Dėl tokių tradicijų žmogus gali intelektiniai gebėjimai, tuo didesnis
sulaukti senatvės nežinodamas, kas pavojus tapti narkotikų vartotojais.
užkoduota jo genuose. O dabartiniame
Lietuvos kaime gimęs vaikas mato, kad nuo …
vidurdienio nėra nė vieno blaivaus vyro.
Jei laisvosios rinkos specialistai mano, kad žmogus turi laisvę rinktis, kokias
chemines medžiagas vartoti, o kokias ne, jie klysta. Daug ką lemia pasiūla.
Norvegijoje tėra 400 vietų, prekiaujančių alkoholiu, o Lietuvoje – daugiau nei 14
tūkstančių. Tokia situacija mums nepalanki, nes tai beprotiška alkoholinių
gėrimų pasiūla.
Niekada nepritarčiau požiūriui, kad jaunas žmogus turi teisę viską
išbandyti. Tada reikėtų legalizuoti marihuaną, leisti visiems paaugliams
išbandyti kokainą, heroiną. Nepilnamečių pasirinkimas turi būti ribojamas. Kai
už Atlanto gimęs vaikas išmoksta vaikščioti, tėvai jam gali padovanoti šautuvą,
vairuoti nepilnametis gali pradėti mokytis anksčiau, nei prasideda lytinė
branda, bet nusipirkti alkoholio JAV įmanoma tik sulaukus 21-ojo gimtadienio.
2006 metais lankiausi vienoje Čikagos
priklausomybių gydymo klinikoje. Kai …
užsiminiau, kad tokia tvarka gali pažeisti
žmogaus teises, buvau greitai nutildytas: Priklausomybės liga keičia ne tik
„Palauk, europieti. Ar tu nori pasakyti, kad elgseną – ji turi įtakos
Amerika nėra laisva šalis?“ Užsimezgus negrįžtamiems smegenų struktūros
diskusijai amerikiečiai man dar kartą pokyčiams.
priminė: „Mes esame laisva šalis, bet nesame
fariziejai ir priklausomo nuo narkotikų ar …
kitų cheminių medžiagų žmogaus
nepaliekame likimo valiai. Toks žmogus negali daryti nepriklausomų
sprendimų. Valstybė gali apsimesti, kad tokiam žmogui leidžiama pasirinkti,
bet mes, amerikiečiai, neleidžiame jam skęsti, jei savo jėgomis nesugeba
išplaukti. Mes priverstine tvarka jam suteikiame galimybę įsitverti į gyvenimą.“
Tąsyk nepuoliau ginčytis, prikandau liežuvį. Dingo noras pasidalinti
lietuviška patirtimi. Klimpstantis į svaigalų ar narkotikų liūną žmogus
nesugeba pasirinkti, nes yra priklausomas. Ne tik JAV, bet ir Skandinavijoje
priklausomi asmenys nepaliekami likimo valiai. Skandinavų požiūriu,
kiekviena valstybė privalo elgtis taip, kad gauti nervų sistemą veikiančių
medžiagų būtų sunku, o gydymas būtų lengvai prieinamas.
Apie 60 proc. atvejų priklausomybės gydymas pasibaigia pagerėjimu –
remisija. JAV – viena iš šalių, kur priklausomybės ligų gydymas yra vienas
efektyviausių pasaulyje. Pastarąjį dešimtmetį situacija už Atlanto gerėja, o
kitose šalyse – blogėja. Nuo 1989-ųjų JAV veikia atskira narkotikų teismų
sistema („Drug Court“), nagrinėjanti pažeidimus, susijusius su cheminių
medžiagų įsigijimu, vartojimu, platinimu ir pardavimu. Pavyzdžiui, jei
apsvaigęs nuo narkotikų vairuotojas padaro avariją, JAV teismas jam leidžia
pasirinkti – gydytis nuo priklausomybės ar sėsti už grotų. Teisę gydytis
nemokamai suteikia valstybė, tačiau tik kartą gyvenime. 2011 metais JAV veikė
daugiau kaip 2 600 narkotikų teismų.
Lietuvoje nusikaltusiems psichoaktyviųjų
medžiagų vartotojams taip pat turėtų būti …
suteikta galimybė rinktis tarp įkalinimo ar
Norvegijoje tėra 400 vietų,
gydymosi. Tokio įstatymo projektą buvome prekiaujančių alkoholiu, o Lietuvoje
parengę su bendraminčiais ir nunešę į – daugiau nei 14 tūkstančių.
Seimą. Kai kurie parlamentarai mums už tai
padėkojo, jau manėme, kad mums pavyks, …
bet viskas įstrigo, pakako vieno susitikimo
su tuometiniu teisingumo ministru – jis leido suprasti, kad Lietuva – ne JAV.
Mūsų šalyje ir toliau teisiami ligoniai – priklausomybės liga sergantys žmonės,
kuriems būtina medicinos pagalba, bet jie lieka be gydymo. Tai – didelis
nuostolis.
Nepatikėsite, amerikiečiai iš narkomanų išugdo net kunigus. Stebėjausi, kad
netgi teisėjas leidžia savo vaikus į privačią mokyklą, kur pedagoge dirba buvusi
narkomanė, kuriai šis teisėjas skyrė priverstinį gydymą. Įsivaizduokite, kaip
JAV teisėjai pasitiki savo darbo rezultatais ir sistemos efektyvumu.
Lietuvoje buvęs narkotikų vartotojas neturi teisės peržengti mokyklos
slenksčio. Pedagogai vis dar mano, kad tokį asmenį pakvietus į klasę
moksleiviai įtikės – jei šiam žmogui pavyko atsikratyti narkotikų, pavyks ir
jiems, tad kodėl gi nepabandžius?
Viena blogybių, dėl kurių nuolat kenčiu, – vis dar degu noru vaikščioti į
sostinės mokyklas ir pasakoti vaikams apie narkotikų žalą. Anksčiau eidavau į
mokyklas kaip į darbą. Kalbėdavausi su vaikais, jų tėvais, pedagogais. Maždaug
dešimt metų tęsėsi tokia mano praktika, žinoma, už dyką. Mano kolegos taip
pat buvo užsikrėtę tokia švietėjiška misija. O kuo tai baigėsi?
Vienas švietimo specialistas švelniai patarė mums to nedaryti – esame tik
gydytojai, neturime pedagoginio išsilavinimo. Esą galime sužeisti jautrias
moksleivių sielas, netgi juos traumuoti. Buvo leista suprasti, kad mokykloje
esame nepageidaujami. Tai išdėstęs specialistas pasilenkė arčiau manęs ir
pusbalsiu paprašė: „Daktare, šįkart dar užeikite į mano sūnaus klasę, nors šiaip
jūs neturite teisės pasakoti vaikams apie narkotikus.“
Pasijutau įžeistas. Nenešioju akmens
užantyje, bet iki šiol susitikęs šį poną …
nenoriu ištiesti jam rankos, nes man
apmaudu. Valstybės tarnautojas Niekada nepritarčiau požiūriui,
veidmainiavo. Aš jo nesmerkiau – kaip kad jaunas žmogus turi teisę viską
rūpestingas tėvas, jis tenorėjo, kad jo sūnus išbandyti.
susimąstytų ir nesugalvotų vien iš smalsumo
…
ragauti narkotikų.
Dabar mano entuziazmas priblėso, nors kartą per pusmetį vis dar užsuku į
kokią nors mokyklą susitikti su paaugliais. Atsakinėju ne tik į vaikų, bet ir į
pedagogų klausimus. Kai manęs pedagogai teiraujasi, ką daryti, kad vaikai
nevartotų narkotikų, siūlau pakviesti pareigūną ir tarnybinį šunį, sugebantį
aptikti narkotines medžiagas. Tegu keturkojis pereina mokyklos koridoriais,
pauostinėja, kuo kvepia tualetai.
Moksleivių testavimas – daug kur įprasta praktika. JAV privačios mokyklos
visus be išimties savo auklėtinius testuoja dėl narkotikų vartojimo. Ši idėja gera,
ją nesunku įgyvendinti. Amerikos pedagogai supranta, kam to reikia.
Kiek žinau, Vilniuje tėra keturios mokyklos, kur pritarus tėvams galima
atlikti vaikų testavimą dėl narkotikų vartojimo. Nereikia jokio mediko, testą
galima atlikti naudojant vaiko šlapimą ar seiles.
Prie tokios iniciatyvos daug prisidėjau. Man teko aštuonerius metus
įkalbinėti vienos mokyklos bendruomenę, kol tai buvo padaryta. Iš pradžių
daug kas piktinosi šiuo sumanymu.
Kai mokyklos direktorius teisinosi, kad nieko neišmano apie testus, kokių
reikia įsigyti, patariau jam: „Pirk kad ir nėštumo testų, svarbu, kad vaikai
žinotų – juos gali bet kurią dieną patikrinti.“
Šią mintį norėjau pirmiausia įpiršti vadovui mokyklos, kurią lankė mano
vyriausias sūnus. Tada jam buvo 10 metų, o dabar 24-eri, vadinasi, tai buvo prieš
14 metų. Turiu dar du jaunesnius sūnus, kai jie lankė mokyklą, man nereikėjo
ilgai aušinti burnos ir pasakoti mokytojams, ką daryti. Pradžia jau buvo
padaryta. Deja, dar daug yra pedagogų, kurie gelbėdami mokyklos prestižą
nesupranta, su kokiais iššūkiais susiduria jų auklėtiniai.
Trečia priežastis, lemianti
priklausomybės susiformavimą, yra …
žmogaus fiziologijos ypatybės. Iš tikrųjų
kiekvienas turime specifinę medžiagų Skandinavų požiūriu, kiekviena
apykaitą. Kaip greitai organizmas suskaido valstybė privalo elgtis taip, kad gauti
medžiagas, kokia yra fermentų sistema, nervų sistemą veikiančių medžiagų
kokiomis ligomis žmogus sirgo – visa tai turi būtų sunku, o gydymas būtų lengvai
įtakos, kokį poveikį cheminės medžiagos prieinamas.
turės savijautai, emocijoms, pojūčiams.
…
Ketvirta priežastis, dėl kurios išsivysto priklausomybės liga, – žmogaus
 Ketvirta priežastis, dėl kurios išsivysto priklausomybės liga, – žmogaus
elgsena. Sunku įsivaizduoti, kad tėvas sakytų savo vaikui: „Gerk, sūnau“, bet
visko pasitaiko. Viešėdamas Čikagos priklausomybių klinikoje, kur paaugliams
taikomas priverstinis gydymas, varčiau ligos istorijas. Didelį įspūdį paliko
paauglių ir jaunuolių, kurie čia būna iki 21 metų, nuoširdumas ir atvirumas. Kai
kurie jų galėjo tapti banditais, bet tapo puikiais žmonėmis. Tai dar kartą mane
įtikino priverstinio gydymo veiksmingumu. Kai kurie pacientai pradėjo
mokytis skaityti ir rašyti, kai jiems sukako 16 metų. Sulaukę 21-ojo gimtadienio,
daugelis jų eina tarnauti į JAV armiją. Jie būna puikūs kariai, nes neturi ko
prarasti.
Čikagos paauglių klinika, į kurią patenka
nuo narkotikų priklausomi nepilnamečiai, …
nėra vadinama reabilitacijos įstaiga, kaip
įprasta Lietuvoje. Ji skirta ne reabilituoti, o Kai mokyklos direktorius
socializuoti vaikus. Čia dirba ne tik teisinosi, kad nieko neišmano apie
gydytojai, bet ir psichologai, socialiniai testus, kokių reikia įsigyti, patariau
darbuotojai, pedagogai. jam: „Pirk kad ir nėštumo testų,
Šių vaikų gyvenimas nėra rožėmis klotas. svarbu, kad vaikai žinotų – juos gali
Kartą susipažinau su paaugliu, vardu Bobas. bet kurią dieną patikrinti.“
Jo ligos istorijoje parašyta, kad pradėjo
rūkyti žolę būdamas ketverių. Nepatikėjau, …
maniau, įsivėlė klaida. Tada paklausiau
Bobo, ar galime pasikalbėti. „Žinoma, sere“, – atsakė paauglys.
Šalia jo tupėjo šuo. Šioje klinikoje taikoma kaniterapija – tai, ką dabar
stengiamasi įdiegti ir Lietuvoje. Šuo – neatskiriamas Čikagos klinikos grupinės
psichoterapijos dalyvis. Kai visi paaugliai susėdę ratu klausosi, ką vienas jų
pasakoja, šuo puikiai jaučia nuotaikas. Kai paaugliui ateina eilė kalbėti, šuo
pakyla, prieina prie jo ir padeda ant kelių savo didelę protingą galvą. Šuns
buvimas grupiniuose seansuose lemia trečdalį terapijos sėkmės. Pasirodo,
didžiausia bausmė vaikui – neleisti bendrauti su šunimi.
„Bobai, turbūt kažkas parašė nesąmonę, kad pradėjai rūkyti žolę būdamas
ketverių?“ – pradėjau iš tolo teirautis savo pašnekovo. Ji nė kiek nesutrikęs
paaiškino: „Žinoma, sere. Nuolat rūkyti žolę pradėjau nuo penkerių, o būdamas
ketverių – tik paragavau.“

Susimąsčiau, kaip tai galėjo atsitikti. Tą dieną klinikoje buvo lankymo diena.
 Susimąsčiau, kaip tai galėjo atsitikti. Tą dieną klinikoje buvo lankymo diena.
Atkreipiau dėmesį, kad paauglius kažkodėl lanko senyvo amžiaus žmonės,
tinkantys jiems į senelius, bet ne į biologinius tėvus. Kai baigėsi lankymo
valandos, vienas klinikos specialistas paaiškino, kad tarp lankytojų nebuvo nė
vieno tėvo. Šios klinikos jaunieji pacientai – antroji narkomanų karta. Jie buvo
vadinamųjų gėlių vaikų palikuonys – XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio hipių
sūnūs ir dukterys. Daugelis hipių, siejusių laisvę su narkotikais, fiziškai ir
dvasiškai išseko arba mirė, todėl klinikoje besigydančius vaikus lanko seneliai.
Neatsakinga tėvų elgsena sulaužė ne vieno vaiko gyvenimą. Mano sutiktas
Bobas nebuvo išimtis. Iš pradžių tėvas davė jam pabandyti žolės. Bobui
nepatiko. Keturmetis berniukas slėpdavosi nuo tėvo, kad tik nereikėtų traukti į
plaučius bjauraus dūmo, bet vėliau viskas pasikeitė. „Aš nenorėjau rūkyti
būdamas ketverių, o po metų man jau patiko“, – patikslino Bobas.
Bobas niekada nepriekaištavo savo tėvui. Iki šiol jis mano, kad jo tėvas buvo
nuostabus žmogus, mokėjęs užmegzti nuoširdų ryšį su sūnumi. Bėda ta, kad
Bobas tapo narkomanu, o biologinis tėvas nesulaukė Bobo pilnametystės, nes
anksti mirė. Nė vienas vaikas negali pasirinkti savo tėvų, jis ateina į pasaulį
nežinodamas, ar jo tėvai sveiki, ar kuo nors serga. Tik nuo tėvų atsakingumo
priklauso, ar vaiko genuose užkoduotas polinkis taps pražūtingas.
Vienas paprasčiausių būdų įtikinti nepilnametį, kad nevartotų cheminių
medžiagų, yra tėvų įspėjimas. Tėvams tereikia aiškiai išreikšti savo poziciją.
Užtenka kartą įspėti: „Jei tu pradėsi vartoti, mes, tėvai, to netoleruosime ir
kovosime visais įmanomais būdais.“ Mokslo įrodytas faktas, kad tokia pozicija
net 35 procentais sumažina tikimybę, jog vaikas taps priklausomas nuo
narkotikų. Tai vadinama nulinės tolerancijos deklaracija.
Vagystės, melas, apgaudinėjimas, neįvykdyti pažadai – visko gali griebtis
jaunas žmogus, įklimpęs į narkotikus. Tik nuo tėvų požiūrio priklausys, kiek
ilgai vaikas vedžios visus už nosies, kiek sugebės įgyti užtarėjų, guodėjų,
pagalbininkų ir gelbėtojų. Visi šie vaidmenys garantuoja gyvenimo spektaklio
„Narkomanas“ sėkmę. Šis spektaklis gali niekada nesibaigti – narkotikų
vartotojo artimiausi draugai, bičiuliai, giminės turi ką veikti, juos vienija
bendras tikslas, tačiau norėdami išgelbėti jauno žmogaus sielą jie neretai
klysta, o klaidos brangiai kainuoja, kartais ši kaina – gyvybė.
Nėra lengva virtuvę paversti mūšio lauku, bet reikia kariauti ne su vaiku, o
su jo pasirinkimu. Tai veiksminga. Tokiame partizaniniame kare visos
priemonės pateisinamos. Tiesa, iki Napoleono laikų partizaninis karas buvo
vertinamas kaip negarbingas – tikras karys turi mūšio lauke susidurti akis į akį
su priešu. Pavyzdžiui, būtų puiku, jei sužinojusi apie tai, kad sūnus vartoja
narkotikus, motina susirastų sūnaus mobilųjį telefoną, surinktų tiek numerių,
kiek jų įrašyta į kontaktų sąrašą, ir visiems, kurie atsilieptų, pasakytų kelis
sakinius: „Noriu jus įspėti, kad mano sūnus narkomanas. Įsileidę į savo namus
ar butą, būsite patys kalti, jei po jo apsilankymo pasigesite daiktų, papuošalų ar
pinigų.“
Galbūt tokią motiną pasmerks jos artimieji ir giminės, bet aš išbučiuočiau jai
rankas, nes taip elgiasi vienetai. Kita vertus, teisingai pasielgę žmonės dažnai
nesulaukia dėkingumo. 99 proc. narkomanų motinų elgiasi priešingai. Aš
suprantu, kad galiu netekti moterų skaitytojų simpatijų ir užsitraukti jų
nepagarbą, bet būčiau ne aš, jeigu to neparašyčiau – kai kurios narkomanų
motinos turi vištos sindromą.
Žinia, kad vaikas yra narkomanas, pernelyg skaudi tėvams, ypač motinai,
todėl pirmoji reakcija būna neigimas: „To negali būti“, „Čia kažkokia klaida,
mano vaikas geras.“ Kita vertus, nėra jokio vidinio prieštaravimo tarp teiginių
„Vaikas vartoja narkotikus“ ir „Vaikas yra geras“. Geras vaikas irgi gali vartoti
narkotikus, jei tai daro jo draugai.
Praeina ne vieni metai, kol tėvai
susigriebia, kas atsitiko sūnui ar dukteriai. …
Dažniausiai tai įvyksta tada, kai iš namų
pradeda dingti dideli baldai. Kol vaikai Tik nuo tėvų požiūrio priklausys,
tempia iš namų mažesnius daiktus, nieko kiek ilgai vaikas vedžios visus už
baisaus. Kol neša pro duris televizorių, tėvai nosies, kiek sugebės įgyti užtarėjų,
to nemato, o kai kelia spintą, susigriebia: guodėjų, pagalbininkų ir gelbėtojų.
„Vaikeli, gal padėti? Kur neši?“ Gerbdami Visi šie vaidmenys garantuoja
vaiko teisę į privatų gyvenimą, kai kurie gyvenimo spektaklio „Narkomanas“
tėvai netgi tingi užlipti laiptais į antrą sėkmę.
aukštą, kur įrengtas sūnaus ar dukters
kambarys, ir įsitikinti, ar viskas gerai.
…
Tėvystė kaip instinktas būdinga retam
vyrui, o motinystės instinktas duotas iš prigimties kone kiekvienai moteriai.
Todėl tėvo ir motinos požiūris į tai, kad vaikas vartoja narkotikus, gali iš esmės
skirtis. Einu lažybų, kad motina dažniau nei tėvas perka narkotikų, eina vogti,
kad tik vaikui būtų geriau, nes jis to prašo. Riba tarp motinos ir jos vaiko
gyvenimo labai sunkiai įžiūrima.
Esu sutikęs ligoninėje ne vieną protingą moterį, kurios gyvenimo misija –
„gelbėti“ savo vaiką. Tokios pastangos – meškos paslauga. Kaip nepasiduoti
vaiko įkalbinėjimams, maldavimams jį gelbėti?
Mano kabinete prieš pusmetį sėdėjo ir verkė išsilavinusi moteris, su kuria
smagu bendrauti. Ji turėjo bedarbį sūnų. Kad prasimanytų pinigų narkotikams,
sūnus pasisavino dalį motinos santaupų, vogdavo jos daiktus, nešdavo parduoti
papuošalus. Aš tokius jaunuolius vadinu finansiniais parazitais, nes jie čiulpia
savo gimdytojų pinigus.
Situacija atrodė beviltiška, moteris
pritarė, kad tokio finansinio parazito …
neatvesi į doros kelią, jei jo tikslas –
kvaišintis. Gal kreiptis į policiją ir pasodinti Nėra jokio vidinio prieštaravimo
sūnų už grotų? Bet motinai širdis plyšo vien tarp teiginių „Vaikas vartoja
nuo tokios minties. Praėjus savaitei po šio narkotikus“ ir „Vaikas yra geras“.
pokalbio, į ligoninę vėl atvežė šios moters Geras vaikas irgi gali vartoti
sūnų, bet niekuo negalėjome padėti – jis narkotikus, jei tai daro jo draugai.
mirė nuo perdozavimo. Ko gero, iki
paskutinės savo dienos ji gailėsis, kad …
nesugebėjo pasielgti ryžtingai. Ją kankino
vidinė drama. Beribė motinos meilė aptemdo protą. Moteris suprato, kad reikia
gelbėti sūnų ir galbūt pasodinti jį į kalėjimą, bet motiniški jausmai neleido to
padaryti. Bijodama, kad sūnus gali ją atstumti, ši moteris būtų sutikusi atiduoti
savo paskutinį kraujo lašą.
Kai girdžiu ką nors aiškinant, kad narkomanai turi teisę apsispręsti, ar jiems
gydytis, ar ne, manyje užverda aistros. Per savo klinikinę praktiką, kuri tęsiasi
jau trečią dešimtmetį, mačiau labai daug jaunų žmonių mirčių. Ūmių
apsinuodijimų skyriaus toksikologinėje reanimacijoje kasmet miršta apie 150
pacientų, dažniausiai tai – darbingo amžiaus žmonės.
Kartą gydėsi nuo vaistų priklausoma moteris. Ją palydėjo į skyrių sūnus, kurį
anksčiau taip pat gydžiau. Iš pradžių moteris piktinosi, esą ją uždarė į ligoninę.
„Ponia, čia ne prieglauda ir ne kalėjimas, žmogus turi norėti pasveikti, tik tada
mes jam galime padėti“, – raminau šią moterį.

O ji tada įsidrąsino ir pakėlė balsą: „Kaip jūs su manimi kalbate? Aš verksiu.“

 O ji tada įsidrąsino ir pakėlė balsą: „Kaip jūs su manimi kalbate? Aš verksiu.“
Man beliko jai pritarti: „Pirmyn, niekas jums to negali uždrausti, tai jūsų teisė.“
Kitą dieną moteris nusiramino ir viskas buvo gerai, dar po savaitės pasikeitė
jos charakteris, ji tapo pavyzdinga paciente, netgi vienam televizijos žurnalistui
davė interviu apie tai, kodėl piktnaudžiavo vaistais.
Ne tik narkomano motinai, bet ir alkoholiko žmonai naktimis neduoda
miegoti nerimas, nervinė įtampa, baimė dėl ateities, gėda ir kaltės jausmas. Dėl
šių būsenų priklausomų žmonių artimieji tampa emociniais ligoniais. Deja,
maldavimai nevartoti cheminių medžiagų, grasinimai ar priekaištai – tai tik
laiko gaišinimas.
Psichologinis spaudimas, kurio dažnai
griebiasi moterys, norėdamas sulaikyti savo …
sutuoktinį ar partnerį nuo gėrimo, neduoda
naudos. Jei moteris neturi kam pasiskųsti, Kai girdžiu ką nors aiškinant,
gali kreiptis į mikrobangę ar televizorių – tai kad narkomanai turi teisę
bus tik monologas, o jos sutuoktinis vis tiek apsispręsti, ar jiems gydytis, ar ne,
nieko nesupras ir nekeis savo elgesio. Yra manyje užverda aistros.
vienintelis ponas, kurio jis klauso, – tai
nenumaldomas potraukis. …
Iš tiesų niekas nežino, kada išsivystys
priklausomybės liga, o kada – ne. Tai rodo dvynių tyrimai. Toje pačioje šeimoje
vienas vaikas gali nueiti klystkeliais, o kitas – ne. Dažniau taip atsitiks vaikui,
kuris nuo mažumės yra lepinamas, kuriam tėvai daugiau leidžia.
Jei cheminių medžiagų vartotojus skirstysime pagal asmenybės tipus, mes
grįšime į XIX amžių – tokia teorija nepasitvirtino, ji neturi mokslinio pagrindo.
Kita vertus, yra mokslinių darbų, įrodančių, kad daug lemia ir nepilnamečių
psichologinės savybės. Nors visi paaugliai drasko savo tėvams akis, kai kurie tai
daro kur kas dažniau ir aršiau. Tokie nepilnamečiai turi didesnę riziką tapti
priklausomi.
Ar žmogus taps priklausomybės vergu, lemia ir amžius, kada jis pirmą kartą
vartojo cheminių medžiagų.
Yra žinoma, kad alkoholikai brandesni už narkomanus, nes jie nespėja taip
greitai degraduoti. Alkoholizmas retai išlenda jaunystėje, tai – brandaus
amžiaus sutrikimas. Iki to laiko žmogus įgyja tam tikrų įgūdžių, sugeba
analizuoti savo veiksmus, o narkomanai pradeda vartoti būdami 11–12 metų,
dar neprasidėjus lytinei brandai. Dėl to paaugliams skiriama ne reabilitacija,
kai žmogus grąžinamas prie normų, o abilitacija – nepilnamečiai kaip kokiame
šiltnamyje kurį laiką ugdomi ir puoselėjami, kad susiformuotų jų gebėjimai ir
įgūdžiai.
Kadangi tokie paaugliai pradeda naikinti
savo smegenis labai anksti, natūralu, kad jie …
smarkiai atsilieka nuo bendraamžių tiek
fizine ištverme, tiek protiniais gebėjimais, Jei cheminių medžiagų
mokėjimu sukaupti dėmesį, valdyti vartotojus skirstysime pagal
emocijas, ištverti stresą. Toks paauglys asmenybės tipus, mes grįšime į XIX
pradeda gadinti dar nesukurtą daiktą – save. amžių – tokia teorija nepasitvirtino,
Vienas pavyzdžių, kaip greitai ji neturi mokslinio pagrindo.
atsiduriama prie mirties slenksčio, –
dvidešimtmečio jaunuolio, gyvenančio
…
viename Lietuvos didmiestyje, istorija. Jis
vartojo amfetaminą, heroiną, rūkė žolę, o kai atsigavo, jam pradėjo irti
raumenys, nes būdamas be sąmonės nugulėjo koją. Dar jį kamuoja medicininiu
žargonu vadinamasis inkstų blokas – vadinasi, šio dvidešimtmečio tikimybė
pasveikti yra mažesnė nei tikimybė mirti pačioje jaunystėje. Tokia sausa skaičių
kalba.
Kad nebūčiau nuobodus pamokslautojas, mėgstu studentams papasakoti,
kaip savo trims sūnums taikiau priklausomybės ligų prevencijos programą.
Nors mano abu tėvai turi pedagoginį išsilavinimą, aš jo neturiu, bet labai
norėjau, kad mano vyriausias sūnus neįklimptų ir nepatirtų tokių kančių, su
kuriomis susiduria mano pacientai.
Jau prieš 15 metų žavėjausi skandinavų mokslininkų darbais apie nulinę
toleranciją. Tada mano sūnui buvo dešimt metų, todėl nutariau įsitikinti, kaip
tokia nuostata veikia praktiškai. Pirmas žingsnis, kurį žengiau, –
pademonstravau savo sūnui, kad kategoriškai nepritariu cheminių medžiagų
vartojimui.
Apsilankęs sūnaus mokykloje pajutau žolės kvapą. Nutariau rimtai
pasikalbėti su sūnumi ir pasikviečiau jį: „Sūneli, jei tu rūkysi, tau gali vieną
kartą pasisekti ir aš to nepamatysiu. Bet kitą kartą, kai taip atsitiks ir aš
sužinosiu, kad tu rūkei, sulaužysiu tau ranką.“

Sūnui tai nepadarė didelio įspūdžio, jis

 Sūnui tai nepadarė didelio įspūdžio, jis
tik pasišaipė: „Oho.“ „Bet tai dar ne viskas, – …
patikslinau ir įspėjau, kas jo laukia: – Dar
sulaužysiu tau antrą ranką, kad negalėtum Alkoholizmas retai išlenda
nusivalyti užpakalio. Patikėk, aš tai jaunystėje, tai – brandaus amžiaus
padarysiu.“ sutrikimas.
Svarbu, kad paauglys nepradėtų naikinti
savo smegenų labai anksti, o nulinės
…
tolerancijos tikslas – kuo vėliau nukelti
tokios patirties datą. Daug gali lemti vieni ar dveji metai. Jei iš smalsumo mano
sūnus ir toliau sieks žolės suktinės, gerai būtų, kad bijotų tai daryti bent tuos
kelerius metus. Džiaugčiausi, jei mano prevencijos planas veiktų.
Pokalbis su sūnumi nepraėjo jam pro ausis. Įsižeidęs sugalvojo pasiskųsti
savo abiem močiutėms, jos pasibaisėjo mano auklėjimo metodais. Kai
paauglystės sulaukė kiti du sūnūs, jiems patariau pasiklausti brolio, kas bus, jei
pradės rūkyti.
Bet vienas jų nepatikėjo, kad galiu taip žiauriai pasielgti. Jis pradėjo rūkyti ir
įkliuvo – jį nutvėrė su cigarete rankoje viena mokytoja. Sūnus man paaiškino,
kokiame kioske įsigijo cigarečių. Parašiau skundus Alkoholio ir tabako
kontrolės departamentui, vaikų teisių kontrolierei ir policijai, kad yra toks
kioskas, kuriame nepilnamečiams pardavinėjami rūkalai. Į mano skundus daug
kas pasižiūrėjo kreivai. Pradėjus stebėti prekeivius paaiškėjo, kad tabaką
pardavinėjo ne tik mano sūnui, bet ir kitiems nepilnamečiams. Pardavėjams
buvo skirta bauda. Šios istorijos pamoka – vaikai turi žinoti, kad tėvai jų
negąsdina, bet jų ketinimai rimti.
Suaugusieji neturi nuogąstauti, kad juos kas nors pasmerks dėl rašomų
skundų ar kitokių būdų kovoti už savo vaikus. Tėvams nereikia bijoti pasirodyti
kvailai. Mano laikais pagunda buvo alus „Žigulinis“ ir cigaretės „Prima“,
kainavusios 14 kapeikų, o šiuolaikiniai vaikai susiduria su kur kas didesniais
pavojais.
Mūsų vaikams nereikia sukti galvos, kur įsigyti priklausomybę sukeliančių
medžiagų. Jiems reikia sukti smegenis, kaip jų atsisakyti, nes pasiūla
milžiniška. Ką mes, tėvai, žinome apie paslaptingiausią figūrą – narkotikų
platintoją? Beveik nieko. Patikėkite, tas siūlytojas nėra blogas dėdė,
atvažiuojantis prie mokyklos juodos spalvos BMW automobiliu ir pro langelį
įperšantis nepilnamečiui paslaptingų miltelių ar ko nors daugiau, nei įmanoma
rasti artimiausiame prekybos centre. Toks veikėjas gali būti kino filmo herojus,
o reali statistika rodo visai ką kita.
Dažniausiai nepilnamečio gundytojas – vienas iš keturių artimiausių jo
bičiulių, pats vartojantis chemines medžiagas. Narkotikų platinimo rinkodara
Lietuvoje niekuo nesiskiria nuo virtuvės puodų rinkodaros, kai reklama keliauja
iš lūpų į lūpas. Todėl neatbėga prie mokyklos kaukę užsidėjęs prekeivis ir
neatsineša keliasdešimt kilogramų sveriančio krepšio.
Narkotikus pardavinėja patys nepilnamečiai. Tai jūsų sūnaus ar dukters
geras draugas, kartais apsilankantis jūsų namuose. Būtų puiku, jei kiekvienas
tėvas žinotų bent keturių savo vaiko draugų vardus, nes gali būti, kad vienas iš
šio ketverto pasiūlys jam narkotikų. Tokia tikrovė, ir mes, tėvai, neturime būti
stručiai, slepiantys galvą smėlyje.
Matydamas, kaip motina elgiasi su savo trimečiu vaiku, galiu pasakyti, ar
jam gresia pavojus tapti narkomanu. Jei dėl vaiko nesėkmių motina linkusi
kaltinti kitus, tik ne jį, bus blogai. Kai vaikas neturi jokių įsipareigojimų,
nesijaučia už nieką atsakingas, jam pasidaro nuobodu.
Jei vaikas narkomanas, šeimoje dažniausiai vyksta žaidimas „Blogas tėvas ir
gera motina“. Motina stengiasi nuslėpti vaiko nuodėmes, nes tėvas supyks ir
bars, o vaikas jo bijo. Tėvas yra gyvulys, jis žiaurus, jam negalima nieko sakyti –
štai kokios dramos vyksta mano kabinete, kai motina nori pasitarti, ką jai toliau
daryti, nes vaikas yra narkomanas.
„Daktare, mes pas jus atėjome dviese su
sūnumi, nes su tėvu jis labai nesutaria“, – …
viena dažniausių maldelių, kurias girdžiu iš
moters, pasiryžusios padėti savo atžalai. Mano laikais pagunda buvo alus
Toliau būna dar gražiau: „Žinote, tėvas nori „Žigulinis“ ir cigaretės „Prima“,
savo sūnų netgi išvaryti į gatvę, nes keletą kainavusios 14 kapeikų, o
kartų jį apvogė, todėl smarkiai supyko.“ šiuolaikiniai vaikai susiduria su kur
Kai atveža mirštantį narkomaną, jis kas didesniais pavojais.
guldomas į toksikologinę reanimaciją ir
gydomos sunkiausios komplikacijos. Tačiau
…
tokių priemonių nepakanka įveikti
priklausomybę.

Priklausomybe sergantis žmogus, skirtingai nei baronas Miunhauzenas,

 Priklausomybe sergantis žmogus, skirtingai nei baronas Miunhauzenas,
nesugebės pats savęs ištraukti iš balos – turi būti atspirties taškas. Turi būti
taikoma planinė pagalba ir be artimųjų paramos nieko neišeis. Jeigu greta
jaunuolio nėra tėvo ir motinos, nėra prasmės kalbėti apie tolesnį gydymą.
Manyti, kad toks jaunuolis pats savo jėgomis įveiks priklausomybę, tėra savęs
apgaudinėjimas ir laiko gaišinimas.
Dėl fiziologinių savybių moterys kur kas greičiau tampa priklausomos nuo
cheminių medžiagų nei vyrai. „Bobiškas variantas“ – sunkesnis. Vyro kūnas
skystesnis, nes jame yra daugiau vandens nei moters kūne. Moters organizme
fermentai veikia kitaip.
Kuo aukštesnis žmogaus intelektas, tuo sunkiau jam padėti, nes jis
nukreipia savo protinius gebėjimus, kad apgautų save ir kitus, kad galėtų
manipuliuoti kitų jausmais ir siekti savo tikslų – toliau vartoti.
Vienos dailininkės motina mane stengėsi
įtikinti, kad jos duktė labai protinga, todėl …
viską puikiai supranta ir grįžusi iš ligoninės
liausis vartojusi narkotikus. „Kuo jūs Matydamas, kaip motina elgiasi
džiaugiatės? Protas šiuo atveju yra nelaimė, su savo trimečiu vaiku, galiu
nes jis naudojamas ne pagal paskirtį. Būtų pasakyti, ar jam gresia pavojus tapti
dukra kvaila, buka, būtų geriau“, – netekęs narkomanu.
kantrybės pasakiau.
Kai pavyksta ką nors išgelbėti nuo …
mirties, nesitikiu sulaukti dėkingumo.
Kartais sutinku gatvėje ar kokiame nors renginyje buvusį pacientą, bet manęs
jis stengiasi nematyti. Jei kas nors prieina ir pasilenkęs tyliai sušnibžda į ausį:
„Daktare, malonu jus čia matyti“, priimu tai kaip dėkingumo ženklą. Garsiai to
niekas nepasakys, nes nėra gerai turėti reikalų su gydytoju toksikologu Robertu
Badaru – tai meta įtarimo šešėlį.
Aš, kaip ir italų mąstytojas Niccolo Machiavelli, manau, kad žmogaus galima
ir bijoti, ir jį mylėti. „Bet jei reikia pasirinkti, daug saugiau, jei tavęs bijo, nei
myli“, – pripažino N. Machiavelli. Parašęs XVI amžiuje politinį traktatą
„Valdovas“ šis italų filosofas įspėjo, kad meilę sudaro virtinė įsipareigojimų,
kuriuos savanaudiškas žmogus sulaužo, kai tai naudinga jo tikslams pasiekti, o
baimę palaiko bausmės grėsmė. Daug geriau, kai žmonės tavęs bijo, o ne kai
myli. Aš neketinu tapti prezidentu, stoti į partiją ir nesiruošiu savo pacientams
būti artimiausias draugas. Mano darbas – juos gydyti.
 … … …

Visi grybai valgomi, tačiau kai kurie – tik vieną kartą

Pacituosiu vieną teisės dokumentą. Tai nėra folkloro perliukas apie lietuvių
valgymo įpročius, bet daug ką sako. Kartą teismo medicinos specialistas, ištyręs
vieno ligonio valgytą sriubą, parašė tokias išvadas: „Tyrimui pateiktoje sriuboje
valgomųjų grybų nerasta. Rasti šie grybai: margoji arba rausvarudė musmirė
(nuodinga), nuosėdis arba kūgiabudė (taip pat nuodinga), pilkoji meškutė
(nevalgoma, nuodinga).“ Ligonis pasveiko. Jei būtų miręs, niekas nebūtų tyręs
jo sriubos. Tai buvo atsitiktinis apsinuodijimas. Ponai, darykite išvadas. Visi
grybai yra valgomi, tačiau kai kurie jų – tik vieną kartą.
Prieš keletą dešimtmečių Kuršių nerijoje atostogaujantys žmonės prisirinko
tiek keistų ūmėdžių, o iš tikrųjų musmirių, kad kai kuriems grybų vaišės tapo
paskutine vakariene. Apsinuodiję musmirėmis mirė keletas žmonių. Dėl tam
tikrų oro sąlygų ar kitų priežasčių tą rudenį musmirės buvo labai panašios į
valgomuosius grybus. Taip gali atsitikti, kai po smarkios liūties nubyra
musmirių žvyneliai. Grybautojus gali suklaidinti nepažįstami grybai,
apsinuodyti musmirėmis labiau rizikuoja senyvo amžiaus žmonės, kurių
regėjimas nusilpęs. Tada blyškioji musmirė supainiojama su pievagrybiais,
žalsvoji – su ūmėdėmis ar žaliuokėmis. Gerai pažįsta, valgė ne pirmą kartą –
toks dažniausiai būna pasiteisinimas, kai paragavę grybų žmonės stebisi, kad
apsinuodijo, nors žino, kad kai kurios miško gėrybės turi labai stiprių augalinės
kilmės nuodų.
Europoje auga apie 90 nuodingų grybų
rūšių, iš jų apie 40 yra nuodingi tik švieži. …
Lietuvoje dygsta maždaug 1500 rūšių grybų,
iš kurių 30 gali sukelti apsinuodijimą. Kai Gerai pažįsta, valgė ne pirmą
kurie grybai veikia tik virškinamąjį traktą, kartą – toks dažniausiai būna
apsinuodijus iškart pasidaro bloga, pasiteisinimas, kai paragavę grybų
pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo žmonės stebisi, kad apsinuodijo, nors
raižymas užklumpa praėjus vos žino, kad kai kurios miško gėrybės
pusvalandžiui ar valandai po vaišių. „Mirsiu, turi labai stiprių augalinės kilmės
nes ką tik valgiau grybų“, – aimanuoja nuodų.
ligonis. „Pone, mirsite kaip ir visi žmonės,
bet ne dabar“, – toks atsakymas dažnai
…
nuramina ligonį, nes ūminis apsinuodijimas
dažniausiai neturi sisteminio poveikio organizmui. Gydyti tokius
nukentėjusiuosius nėra sudėtinga – susitvarkius virškinimui, dingsta ir
negalavimai. Tai pavyzdys, kai viskas baigiasi laimingai.
Pavojingiausi Lietuvoje sutinkamų grybų nuodai yra septynių rūšių. Tai
amatoksinai, giromitrinas, muskarinas, muscimolis, koprinas, psilocibinas,
orelaninas.

Amatoksinai

Amatoksinų turi įvairių rūšių musmirės. Žalsvoji musmirė (Amanita

phalloides) ne veltui vadinama žaliuoju mirties angelu, nes Lietuvoje šis grybas
yra nusinešęs daugiausia gyvybių. Šiuose grybuose esanti nuodinga medžiaga
amanitinas – augalinės kilmės nuodas, pasižymintis stipriu kepenų veiklą
trikdančiu poveikiu. Pavojingos ir kitų rūšių musmirės, pavyzdžiui,
smailiakepurė musmirė (Amanita virosa, A. bisporigera, A. ocreata). Mirtinai
pavojinga baltoji musmirė (Amanita verna) taip pat dygsta Lietuvos miškuose,
kartais ši musmirių rūšis laikoma anksčiau išdygstančios žalsvosios musmirės
porūšiu.
Amanitino yra ir kituose nuodinguose grybuose, pavyzdžiui, eglinėje
kūgiabudėje (Galerina marginata). Šiuos grybus žmonės neretai painioja su
valgomaisiais kelmučiais, nes jie taip pat auga ant kelmų, nuvirtusių medžių.
Nuodingoji smailiažvynė žvynabudėlė (Lepiota aspera) daug kuo panaši į
valgomąją skėtinę žvynabudę (Macrolepiota procera). Nuodinga ir kiškiabudė
(Conocybe), išsiskirianti iš kitų grybų ilgu kotu ir smailia kepure.
Amatoksinai nesuyra nuo karščio, tad verdant grybus jie išlieka. Užvalgius
musmirių, nuodai nesuyra virškinamajame trakte, praėjus maždaug valandai
po apsinuodijimo amatoksinų koncentracija būna didžiausia. Nuodai „vaikšto“
iš žarnyno į ląsteles, o iš jų su krauju nukeliauja į kepenis. Amatoksinai nėra
skaidomi, jie keliauja kaip praryta vinis. Iš organizmo amatoksinai pasišalina
tik su šlapimu. Šie nuodai slopina tai, kas žmogų daro žmogumi, – baltymų
sintezę. O daugiausia baltymų yra kepenyse, todėl amatoksinai pirmiausia
taikosi į kepenis, taip pat į inkstus, kasą, antinksčius ir sėklides.
Jei užvalgęs grybų žmogus pradeda vemti po valandos, tai gerai, o jei po
paros – prastai. Amatoksinų minimali mirtina dozė – vos 0,1 miligramo vienam
kūno svorio kilogramui. Žalsvosios musmirės kepurėlė sveria 10–15 miligramų,
tokios kepurėlės pakanka, kad žmogus mirtinai apsinuodytų. Kitų grybų, taip
pat turinčių amatoksinų, galima paragauti daugiau. Pavyzdžiui, kad susidarytų
mirtina kūgiabudžių dozė, reikia bent 15–20 kepurėlių.
Amatoksinai klastingi – apsinuodijimui būdingas slaptasis periodas, kuris
gali trukti nuo 6 valandų iki dviejų parų. Neretai vėmimas ir pykinimas
užklumpa antrą dieną, o pirmosios 6–12 valandų, kai šie nuodai patenka į
organizmą, nesukelia jokių įtarimų. Trečią parą atsiranda apgaulingas
pagerėjimas, nes pykinimas, vėmimas ir viduriavimas savaime išnyksta, tačiau
prasidėjęs ūminis kepenų veiklos sutrikimas kelia grėsmę ne tik žmogaus
sveikatai, bet ir gyvybei. Ketvirtą dieną prasideda kraujavimas iš virškinamojo
trakto, o tai rodo, kad organizmas nebegamina kraujo krešėjimo baltymo.
Penktą dieną dėl kepenų veiklos sutrikimo gali išsivysti galvos smegenų
funkcijos sutrikimas encefalopatija, šeštą dieną atsisako inkstai, septintą dieną
atsėlina mirtis.
Apsinuodijus grybais negalima delsti, turi būti laiku suteikta skubioji
pagalba, pavyzdžiui, skrandis pradėtas plauti ne vėliau kaip po dviejų valandų.
Bet šio patarimo dažnai nepaisoma, nes praėjus kelioms valandoms po vaišių
žmogus dar jaučiasi gerai. Taip pat padeda aktyvuotoji anglis – ji „sugaudo“
nuodus, nes jie dar būna nesuirę. Tik reikia nepagailėti aktyvuotosios anglies
tablečių, jas galima vartoti bent dvi paras. Toliau gydymas įmanomas tik
reanimacijoje, kaip amatoksinų priešnuodis didelėmis dozėmis vartojamas
antibiotikas penicilinas, apsaugantis kepenų ląsteles. Gali būti taikomas
acetilcisteinas, bet tai nėra pigus medikamentas.
Kasmet šalyje musmirėmis apsinuodija iki 10 žmonių, iš jų vienas arba du
miršta – mirštamumas sudaro apie 10–15 proc.
 Giromitrinas

Pavasariniai grybai bobausiai, kol jų nelieti, nėra nuodingi, tik juos išrovus
pradeda gamintis giromitrinas. Kai bobausių derlius geras, daug pakelės
prekeivių įsitaiso prie Vilniaus–Druskininkų kelio. Bobausiai mėgsta smėlingą
dirvožemį, pušynus, kirtavietes, jie dažniau dygsta Dzūkijos ir Aukštaitijos
miškuose. Bobausių sezonas trunka iki birželio vidurio.
Lietuvos miškuose auga keturių rūšių bobausiai. Maistui tinka valgomasis
bobausis, kitos rūšys – didysis, rudeninis ir plėtrusis bobausis – nėra valgomi.
Tačiau grybautojai dažnai supainioja šias rūšis.
Didysis bobausis, kurio kepurėlė gelsvesnė ir mažiau susiraukšlėjusi, gali
sverti net kelis šimtus gramų.
Jeigu bobausiai dygsta lietingu oru ir auga daug puvėsių turinčioje dirvoje,
jie gali būti nuodingesni nei augantys smėlynuose ir per sausras.
Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje, bobausių
niekas nerenka, nes šiuos grybus laiko nuodingais. Tačiau skandinavai, italai,
kanadiečiai, baltarusiai, estai vertina bobausius dėl puikaus skonio.
Lietuvoje kasmet bobausiais apsinuodija nuo 5 iki 10 gyventojų. Nukenčia
netgi tie, kurie gerai pažįsta šiuos grybus.
Raukšlėti malonaus kvapo bobausiai, jeigu valgomi netinkamai paruošti, ne
vieną žmogų siunčia tiesiai į toksikologinės reanimacijos skyrių. Be skubios
pagalbos apsinuodijusieji mirtų. Dėl to kai kuriose Europos Sąjungos šalyse
bobausių įmanoma paragauti tik restoranuose.
Grįžus iš miško ir nuvalius bobausius, būtina nusiplauti rankas. Ruošianti
valgį, šias miško gėrybes reikia kelis kartus bet 10–15 minučių apvirti, nuovirą
išpilti, o grybus perplauti šaltu vandeniu. Didžiausia klaida – jei virdama
bobausius šeimininkė neišpila viralo, o nutaria jį naudoti sriubai. Verdant šiuos
grybus reikia dažnai vėdinti virtuvę, nes prisikvėpavus viralo garų taip pat
galima apsinuodyti. Giromitrinas gali sukelti pykinimą, vėmimą, viduriavimą,
pilvo skausmus. Net gaminant patiekalus iš džiovintų bobausių, prieš tai juos
reikėtų kelis kartus apvirti.
Bobausiuose esanti medžiaga giromitrinas yra malonaus kvapo, bet
nuodinga. Viename šviežių bobausių kilograme randama apie 1,2–1,6 gramo
giromitrino. Šio nuodo kartais lieka ir džiovintuose grybuose – viename
kilograme džiovintų bobausių gali būti nuo 15 miligramų iki 6,4 gramo
giromitrino.
Giromitrinas skaidomas iki monometilhidrazino – tai panaši į raketų
degalus medžiaga. Negalavimai užklumpa praėjus 5–12 valandų, retai – po 50
valandų. Sutrinka virškinimas, giromitrinas sutrikdo kepenų, inkstų veiklą,
veikia centrinę nervų sistemą. Priešnuodis – vitaminas B6. Miršta apie 10–15
proc. apsinuodijusiųjų bobausiais.
Kartais pirmieji apsinuodijimo požymiai gali išryškėti ne ką tik suvalgius
grybų, o po kelių parų. Dėl to neretai sunku nustatyti, kuo žmogus apsinuodijo.
Giromitrinas – nuodai, sukeliantys traukulius, jie gali pažeisti kepenis ir
sukelti ūminį kepenų nepakankamumą. Tokiais atvejais bobausiai gali tapti net
mirties priežastimi.
Bobausių nepatariama ragauti vyresnio amžiaus žmonėms, taip pat
vaikams, nėščiosioms, sergantiems įvairiomis lėtinėmis kepenų ligomis
žmonėmis, nes tai – sunkiai virškinamas maistas.

Muskarinas

Muskarinas – iš paprastosios musmirės išskiriama nuodingoji medžiaga

(kartais siūloma ją vadinti inocibinu). Šie nuodai neatsparūs karščiui, blogai
pasisavinami iš virškinamojo trakto, suaugusiajam mirtina dozė 180–300
miligramų – tiek yra 100–150 gramų šviežių Patujaro plaušabudžių, augančių
gegužę ir birželį. Jos panašios į pievagrybius, kuo užauga didesnės, tuo būna
rausvesnės. Muskarino turi pašiurpusioji plaušabudė (Inocybe lanuginosa),
Patujaro plaušabudė (Inocybe patouillardii), taip pat nuodingoji tauriabudė
(Clitocybe rivulosa). Apsinuodijus negalavimai prasideda po 30–120 minučių,
kamuoja viduriavimas, vėmimas, dažnas šlapinimasis, ašarojimas, seilėtekis,
susiaurėja vyzdžiai, prasideda brochų spazmai. Pirmosiomis valandomis
plaunamas skrandis, gydoma atropinu. Pasveikstama per parą, sunkiais
atvejais sergama kelias savaites, retais atvejais apsinuodijimas gali baigtis
mirtimi.

Muscimolis (iboteninė rūgštis)

 Kvaišalų ieškantys žmonės dažnai susigundo paprastosiomis musmirėmis
(Amanita muscaria), nes jose yra haliucinacijas sukeliančio muscimolio.
Paprastoji musmirė stebina savo grožiu – iš tolo raudonuoja jos kepurė su
baltais taškeliais.
Muscimolis veikia smegenų žievę, Amono ragą ir smegenėles. Toks poveikis
kyla suvalgius 2–4 musmirių kepurėles – 15–20 miligramų muscimolio.
Muscimolio turi ir margoji musmirė (Amanita pantherina) bei varpelinis
mėšlinukas (Panaeolus sphinctrinus). Apsinuodijus šiais grybais, iš pradžių
sutrinka koordinacija, nusilpsta raumenys, kyla nerimas, vėliau ima dvejintis
akyse, prasideda haliucinacijos, euforija, kartais – psichozė, traukuliai, ištinka
koma.

Koprinas

Kelminis mėšlagrybis (Coprinus micaceus), rašalinis mėšlagrybis (Coprinus

atramentarius) – prasta užkanda prie degtinės. Valgyti šiuos grybus užgeriant
alkoholiu mirtinai pavojinga. Koprino hidrolizės produktai veikia pražūtingai –
išgėrus alkoholio organizme ima kauptis acetaldehidas. Apsinuodijus kamuoja
pykinimas, vėmimas, prakaitavimas, sutrinka širdies ritmas.

Psilocibinas

Paprastoji skydabudė (Pluteus salicinus), glotniagalvė (Psilocybe) – šie Lietuvos

miškuose augantys grybai turi tokių pat savybių, dėl kurių indėnai vadino
grybus magiškais ir naudojo religinėse apeigose.
Tyrinėdamas grybus, šveicarų chemikas Albertas Hofmannas pirmą kartą
išskyrė psilocibiną. Šį medikamentą gydytojai skirdavo nuo įvairių psichikos
sutrikimų, vėliau tokia praktika buvo suabejota, o 2001 metais psilocibino
eksperimentai buvo atnaujinti. Žmogaus organizme psilocibinas virsta
psilocinu. Džiovinti grybai turi apie 2 proc. nuodų. Psilocibino dozė yra
skaičiuojama pagal džiovintų grybų kiekį. Nuodingi grybai kramtomi žali arba
virti, kai kas juos drąsiai nuryja. Vidutinė dozė – apie 2 gramus grybų, didelė –
3–5 gramai. Nėra nustatytos mirtinos dozės.
 Psilocibino poveikis juntamas maždaug po valandos, o efektai skirstomi į
laukiamus, neutralius ir neigiamus.
Magiškieji grybai ne veltui buvo garbinami – nuobodūs darbai pasidaro
įdomūs, kai kuriuos išgyvenimus lydi religiniai potyriai. Psilocibinas sukelia
vaizdines ir garsines haliucinacijas, gerėja nuotaika, prasideda euforija, ima
nepaliaujamas juokas, intensyvėja kūrybinis mąstymas, didėja apetitas.
Prie neutralių efektų priskiriamas padidėjęs emocingumas, budrumas, jėgų
antplūdis, laikas atrodo smarkiai sulėtėjęs. Matoma kur kas daugiau spalvų,
šviesa atrodo kur kas ryškesnė, prisiminimai išgyvenami iš naujo, gali apimti
mieguistumas, išsiplečia vyzdžiai. Tokio suintensyvėjusio vidinio gyvenimo
kaina – pablogėjusi savijauta, kurią lydi nerimas, galvos skausmai, pykinimas,
svaigimas, susilpnėjusi trumpalaikė atmintis.

Orelaninas

Nuodingasis nuosėdis (Cortinarius orellanus) turi orelanino, kuris nesuyra

verdant. Apsinuodijus sutrinka inkstų ir centrinės nervų sistemos veikla,
priešnuodžių nėra. Šių nuodų savybės ištirtos, kai 1952 metais Lenkijoje buvo
masiškai apsinuodyta nuosėdžiais. Orelaninas skyla didesnėje nei 150 laipsnių
Celsijaus temperatūroje, nuodų išlieka sausoje grybienoje. Būdingi simptomai –
pilvo skausmai, apetito praradimas, vėmimas. Slaptasis periodas gali trukti nuo
36 valandų iki 17 dienų. Blogiausia, kas gali nutikti apsinuodijus nuosėdžiais, –
pacientas bus įtrauktas į eilę laukti donoro inksto.
Didžiojoje Britanijoje nuodingasis nuosėdis sukėlė nelaimę britų žurnalisto
ir rašytojo Nicholaso Evanso, išgarsėjusio savo romanu „Aklių užkalbėtojas“,
šeimai ir jo artimiesiems. 1995 metais parašytas romanas išverstas į daugiau
kaip dvidešimt kalbų, jis sužavėjo milijonus skaitytojų visame pasaulyje, o
garsus JAV režisierius ir aktorius Robertas Redfordas pagal jį sukūrė filmą.
2008-ųjų rugsėjį N. Evansui nutikusi istorija taip pat verta plunksnos, nes ne
tik jo, bet ir jo žmonos gyvybė buvo pakibusi ant plauko. „Norėjau mirti, tai
buvo taip nyku“, – prisipažino siaubingą apsinuodijimą Škotijoje ištvėręs N.
Evansas laikraščiui „The Telegraph“. Nuo vaikystės mėgęs grybauti N. Evansas
nutarė pavaišinti ne tik savo žmoną dainų kūrėją ir atlikėją Charlotte Gordon,
bet ir jos brolį su žmona. N. Evansas manė, kad parsinešė iš miško baravykų.
Namie visi jį pasitiko kaip didvyrį: „Kaip nuostabu.“
„Jau dešimt metų nebuvau rinkęs baravykų, tik prisiminiau, kad jie yra
kaštoninės spalvos. Aš nepastebėjau, kad grybų kepurėlių apačioje yra lakšteliai,
nors baravykai jų neturi“, – apgailestavo N. Evansas.
Praėjus 36 valandoms po gurmaniškų vaišių rašytojas ir trys jo artimieji
atsidūrė ligoninėje, jiems buvo taikoma dializė. Dėl nuosėdžių buvo pažeistos
kepenys, inkstai ir stuburo smegenys. N. Evansui ir jo žmonai šie grybai taip
apnuodijo inkstus, kad liko vienintelė išeitis – persodinti donoro inkstą.
„Pirmus metus nuodai dar tebebuvo mūsų organizme, kadangi kraujas
vaikšto po visą kūną, o su juo ir nuodai. Net aštuonis mėnesius triskart per
savaitę turėjau lankytis ligoninėje, ten tris valandas būdavau prijungta prie
dializės aparato. Mano vyrui ši procedūra trukdavo dar ilgiau – penkias
valandas. Tai buvo baisi patirtis, kaip kalėjime. Blogiausia, kad tavo gyvybę
palaiko medicinos aparatas, tai sekina, nejučiomis imi galvoti, kas būtų, jei
staiga dingtų elektra“, – pasakojo rašytojo žmona Charlotte.
2011 metais rašytojui N. Evansui buvo persodintas jo dukters inkstas.

Pilkoji meškutė (Paxillus involutus)

1980 metais šiuose grybuose buvo aptiktas imunoglobulinas – antigenas,

kurio struktūra iki šiol nežinoma. Daug valgant pilkųjų meškučių gali kilti
autoimuninė reakcija – susidaryti antikūnų. Kartais gali varginti pykinimas,
vėmimas, nugaros skausmai, o dažnai valgant pilkųjų meškučių vystosi
mažakraujystė. Specifinio gydymo nėra.

Žalsvasis baltikas (Tricholoma equestre)

Labiau paplitęs žalsvojo baltiko pavadinimas yra žaliuokė. Rašytoja Kristina

Sabaliauskaitė tarp 77 lietuviško pasididžiavimo simbolių įtraukė ir žaliuokių
salotas, o nes tai – „delikatesas, beviltiškai dingęs iš Lietuvos restoranų meniu,
tačiau turintis potencialą papuošti „Zagat“ recenziją“. Tokios salotos
nacionalinių vertybių sąraše užima 27 vietą iš 77, tiesa, autorė mini, kad ši
numeracija nėra sudaryta svarbos tvarka.
„Zagat“ apžvalgą XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje sugalvojo
amerikiečiai advokatai Nina ir Timas Zagatai. Pirmiausia buvo pradėti vertinti
Niujorko restoranai, o 2005 metais buvo reitinguoti restoranai jau 70 miestų.
Smėlinguose miškuose dygstančią žaliuokę dzūkai vadina grybų karaliene.
Žaliuokės beveik nenusileidžia baravykams, jos yra dažniausiai valgomi grybai
– sūdomi, marinuojami, troškinami su daržovėmis, o žaliuokių atsargų
prisiruošiama visai žiemai, nes Lietuvoje tai vieni mėgstamiausių grybų.
Neapsiverčia liežuvis sakyti, kad žaliuokės nuodingos, tačiau kai kuriems
žmonėms jos gali būti pragaištingos. Turintys tam tikrą genetinį polinkį
asmenys neturėtų dažnai ir daug valgyti šių miško gėrybių.
Dėl draudimo pardavinėti ir importuoti žaliuokes Prancūzijoje vos nekilo
tarptautinis skandalas, nes Lietuvos verslininkams buvo sunku patikėti, kad
žaliuokės kelia kokį nors pavojų.
Tačiau Lietuvoje žmonės taip pat miršta nuo žaliuokių. Toksikologijos centre
patvirtinti du mirties atvejai, kai žaliuokių valgytojams tokia vakarienė buvo
paskutinė. Laimei, ne visiems likimas buvo toks žiaurus – pasveiko keliolika
asmenų, apsinuodijusių šiais grybais ir atsidūrusių ligoninėje.
Žaliuokės į užsienio žiniasklaidos akiratį pateko dėl mirtinų apsinuodijimų.
Beveik prieš dešimt metų rašytojos K. Sabaliauskaitės mėgstamas žaliuokes
prancūzai įtraukė į nevalgomų grybų sąrašą, ragino jų nerinkti ir nevalgyti.
2004-aisiais Prancūzijoje buvo draudžiama parduoti bei importuoti šiuos
grybus, o tai privertė sunerimti lietuvius verslininkus, gabenančius Lietuvos
miškuose surinktas žaliuokes į užsienį.
Tokį sprendimą priėmė Prancūzijos sveikatos apsaugos ministerija.
Įspėjimus grybautojams parengė ir Prancūzijos maisto produktų saugos
agentūra. Nors specialistai patarė nevalgyti žaliuokių, jie taip pat nurodė, jog
šie grybai gali būti pavojingi, jeigu jų suvalgoma daugiau kaip 150 gramų (žalių
svorio) per savaitę.
Vakarų europiečių virtuvėje žaliuokių beveik nebeliko. Nors Italijoje ir
Vokietijoje žaliuokės nėra labai mėgstamos, šių šalių gyventojai taip pat buvo
įspėti apie gresiantį pavojų. Dar 2002-ųjų Vokietijos maisto produktų knygoje,
kurioje aprašomi grybai ir jų vartojimo principai, žaliuokės buvo vadinamos
valgomaisiais grybais, o 2003-iųjų leidime apie jas neužsiminta nė žodžio.
 Pasaulyje pasikeitė požiūris į žaliuokes, kai 2001 metais prestižinis
medicinos žurnalas „New England Journal of Medicine“ pranešė apie dvylika
apsinuodijimo atvejų, užfiksuotų Prancūzijoje 1992–2000 metais. Trys jų
baigėsi mirtimi. Mokslininkai nustatė, kad žaliuokės sukėlė rabdomiolizę –
būklę, kai nyksta raumenys, sutrinka inkstų veikla, gali sustoti širdis. Bet
oficialiai buvo pripažinta tik tai, kad žaliuokės gali būti nuodingos tik kai
kuriems žmonėms ir tik jų padauginus.
Atrodo, žaliuokėse esanti medžiaga veikia ne visus žmones, tai – pigmentai,
kurių sąveika su žmogaus organizme esančiomis medžiagomis gali sukelti
pavojingą būklę.
Mokslinėje spaudoje aprašytą žaliuokių keliamą pavojų žmonės pajunta
praėjus maždaug 24–72 valandoms po apsinuodijimo. Ištyrus tris atvejus, kai
Prancūzijoje nuo žaliuokių mirė žmonės, paaiškėjo, kad visi nukentėjusieji
valgė šių grybų mažiausiai triskart per 2–3 dienas. Būdingi negalavimo
požymiai – sunkumo jausmas, nuovargis, silpnumas, šlaunų skausmai. Tokie
pojūčiai gali užklupti ir patempus kojų raumenis, prasidėjus reumatui.
Sunkiai paaiškinamą silpnumą atskleidžia raumenų tyrimai. Pavyzdžiui, iš
dvylikos pacientų, apsinuodijusių žaliuokėmis, penki sunkiai kvėpavo, nes buvo
pažeista diafragma.
Jų tyrimų rezultatai nedžiugino – sutrikusią inkstų veiklą išdavė patamsėjęs
nuo mioglobino šlapimas, o raumenų tonusui palaikyti būtinos medžiagos
kreatino kinazės rodiklis pakilo iki patologinio. Būtent didelis kreatino kinazės
rodiklis įspėja apie raumenų irimą.
Pažeista diafragma, širdis, skeleto raumenys – tokių raumenų nykimo
ženklų po skrodimo buvo aptikta kūnuose ligonių, kurių medikams nepavyko
išgelbėti nuo mirties.
Šie tyrimų rezultatai mokslininkams pakuždėjo mintį, kad reikėtų atlikti
eksperimentus su pelėmis. Pradėjus šerti žaliuokių milteliais ir žaliuokių
ekstraktu laboratorinius graužikus, jiems taip pat nyko raumenys, padidėjo
kreatino kinazės rodiklis.
Taip buvo padaryta išvada – valgant daug žaliuokių per trumpą laiką gali
suirti raumenys. Ši hipotezė buvo įrodyta kliniškai, pagrįsta specialiais tyrimais
ir eksperimentais su gyvūnais.
Nelaimių dėl žaliuokių pasitaikė ir Lenkijoje. 2002 metais Gdansko
medicinos universiteto mokslininkai taip pat buvo paskelbę straipsnį apie
apsinuodijimą šiais grybais. To meto lenkų spauda rašė, kad moteris ir jos
vaikas per devynis kartus paeiliui suvalgė maždaug 100–300 gramų žaliuokių.
Praėjus dviem dienoms po paskutinio valgymo buvo pastebėti pirmieji
raumenų irimo simptomai – nuovargis, raumenų silpnumas. Motina ir vaikas
neteko apetito, pasijuto lengvai apsvaigę, juos ėmė pilti prakaitas. Praleidę 23
dienas ligoninėje, apsinuodijusieji buvo išleisti namo. Jie buvo visiškai pasveikę
ir nebejuto jokių ligos simptomų. Jų kreatino kinazės rodiklis buvo normalus,
taip buvo paneigtas įtarimas, kad raumenų silpnumas gali būti įgimtas.
Prieš dešimt metų, kai užsienio medicinos literatūroje buvo įsiplieskusi
diskusija apie tai, ar žaliuokės gali būti nuodingos, dar trūko duomenų. Tada aš
buvau Apsinuodijimų informacijos ir kontrolės biuro vyriausiasis gydytojas,
todėl domėjausi šiuo klausimu.
Pastarąjį dešimtmetį tokių faktų gausėjo, vien Lietuvoje valgydami žaliuokes
apsinuodijo keliolika žmonių, iš jų du mirė. Visi šie atvejai patvirtinti.
Norėčiau priminti – nesveika daug ir dažnai valgyti žaliuokių, nes tai sunkiai
virškinamas maistas. Ypač šio patarimo turėtų paisyti asmenys, turintys tam
tikrą genetinį polinkį.
 … … …

Augalai – keršytojai, svaigintojai ir žudikai

Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad augaliniai preparatai negali būti

nuodingi, nes tai „tik žolytės“, todėl augalų dalis kaip maisto priedus galima
vartoti kiek tik nori be jokios žalos sveikatai. Jie labai klysta, nes būtent gamtoje
sutinkami galingiausi nuodai, kurių mikroskopinių kiekių užtenka ne tik
negrįžtamai sugadinti sveikatą, bet ir atimti gyvybę.
Jei būtų mano valia, į žydinčių augalų sodą neleisčiau žaisti vaikų, o ant
vartų pakabinčiau devynias spynas. Nutolę nuo gamtos jauni tėvai menkai
pažįsta augalus, dar mažiau išmano apie jų savybes, o augalinės kilmės nuodai
– vieni pavojingiausių. Vien JAV maždaug 10 procentų visų apsinuodijimų
kasmet įvyksta dėl augalų. Nors tik nedidelė dalis nukentėjusiųjų apsinuodija
stipriai, kai būtina skubi ir intensyvi terapija, pasitaiko skaudžių nelaimių.
Augalais dažniausiai domisi vaikai, todėl kaltė dėl netinkamos jų priežiūros
tenka suaugusiesiems. Rečiau apsinuodijama aklai tikint gydomosiomis augalų
savybėmis, pavyzdžiui, geriami netinkamai paruošti antpilai, arbatos.
Augalas gali turėti įvairių giminingų alkaloidų, o šių medžiagų kiekis ir
santykis priklauso nuo augimo sąlygų, klimato. Netgi nustačius sveikatą
sutrikdžiusį augalą, ne visada patikslinama augalinės kilmės cheminė
medžiaga (kartais galima tik įtarti apsinuodijimą ir pagal negalavimų pobūdį
įvardyti tikrąjį augalą keršytoją). Beveik prieš du šimtus metų vokiečių
mokslininkas Carlas Meissneris pasiūlė biologiškai aktyvias augalinės kilmės
medžiagas vadinti alkaloidais – žodžiu, kilusiu iš arabų kalbos ir reiškiančiu
augalų pelenus. Toks pavadinimas puikiai tiko, nes augaluose esančios
organinės medžiagos turi azoto ir pasižymi šarmine reakcija kaip ir pelenai.
Karčios, kvapnios, saldžios ar bjauraus skonio, nuodingos, dirginančios
burną, liežuvį, lūpas, sukeliančios vėmimą, viduriavimą, pilvo skausmus, galvos
svaigimą – daug įvairių pojūčių gali sukelti augalinės kilmės medžiagos. Šie
gamtiniai nuodai veikia nervų sistemą, sukelia haliucinacijas, nuskausmina,
keičia emocijas, aptemdo sąmonę. Augalai yra protingi – alkaloidais jie ginasi
nuo kenkėjų vabzdžių, graužikų, žolėdžių, galvijų ir žmonių. O žmonės
įsigudrino augalus vartoti kaip prieskonius, vaistus, nuodus ar kvaišalus, ir tai
tęsiasi tūkstančius metų. Svarbu prisiminti, kad priešnuodžių nuodingoms
augalų medžiagoms nėra – gydomos tik sukeltos pasekmės.
Egzotiškų kambarinių gėlių vazonėlius
reikėtų laikyti tokiose vietose, kur jų …
nepasiektų vaikai. Tėvai neretai mano, kad
pavojingos gali būti tik turinčios spyglius, Būtent gamtoje sutinkami
aštrius lapus ar ūglius gėlės. Tačiau galingiausi nuodai, kurių
pavojingi sveikatai gali būti ir gražiai mikroskopinių kiekių užtenka ne tik
žydintys egzotiški augalai. negrįžtamai sugadinti sveikatą, bet
Kai kurių Europos šalių įstatymai ir atimti gyvybę.
draudžia nuodingus augalus auginti viešose
vietose pirmiausia dėl vaikų saugumo.
…
Pasaulio ekonomikai svarbių augalų
duomenų bazėje apie 300 dekoratyvinių augalų nurodyti kaip nuodingi. Sunku
pasakyti, kiek į Lietuvą įvežama tokių nuodingų augalų. Jų įvežimą reikėtų
riboti, nes jie gali sukelti pavojų žmonių sveikatai, išprovokuoti alergijų
protrūkį. Pavyzdžiui, visų rūšių fikusai išskiria baltas nuodingas sultis,
panašias į klijus. Ypač reikia saugotis, kad šių sulčių nepatektų į akis ir burną.
Iki pusantro metro užaugantis ricinmedis (Ricinus communis) – sodo
puošmena. Džiovintus į kaštonus panašius nuodingus jo vaisius floristai
naudoja įvairioms kompozicijoms. Ricinmedis – vienas nuodingiausių augalų,
o jo sėklų kiekvieną pavasarį galima įsigyti prekybos centruose.
Paragavus ricinmedžių sėklų laukia dvikova su mirtimi. Nė dvejų metų
neturinti mergaitė iš vieno Aukštaitijos miesto buvo tris paras gydoma
reanimacijoje. Nelaimė atsitiko namuose, kai ji užsiropštė ant palangės, ant
kurios stovėjo pamerktos sudaiginti tamsiai violetinės ricinmedžių sėklos.
Smalsi mergaitė susigrūdo į burną tris sėklas, ilgai jas žiaumojo.
Kai vieną išgliaudytą sėklą susiraukusi išspjovė ant stalo, į kambarį įėjęs
mergaitės giminaitis pamanė, kad ji kramto saulėgrąžas. Mėgdžiodamas
mažametę vyras taip pat paėmė iš puodelio į pupelę panašią sėklą ir prarijo.

Naktį mergaitė vėmė, tėvai įtarė, kad ji

 Naktį mergaitė vėmė, tėvai įtarė, kad ji
apsinuodijo maistu. Prastai pasijuto ir jos …
giminaitis. Kitą rytą pastebėjusi, kad iš
puodelio dingo daiginti pamerktos Augalai yra protingi – alkaloidais
ricinmedžių sėklos, mergaitės motina jie ginasi nuo kenkėjų vabzdžių,
pradėjo ieškoti internete informacijos apie šį graužikų, žolėdžių, galvijų ir
augalą. Duktė nyko akyse. Kai greitosios žmonių.
medicinos pagalbos automobilis atgabeno
leisgyvę pageltusią mergaitę į ligoninę, jau
…
buvo sutrikusi inkstų ir kepenų veikla,
apnuodytas virškinimo traktas.
Kartu su mažamete paragavusiam ricinmedžių sėklų jos giminaičiui
pasisekė labiau – jam intensyvios terapijos neprireikė. Vyras buvo paguldytas į
ligoninę, bet atlikus tyrimus išleistas po kelių parų. Šį kartą vyras lengvai
išsisuko. Medicinos literatūroje aprašyta atvejų, kai net nuo vienos sėklos
pacientai miršta.
Ricinmedis turi toksalbumino ricino, kuriam iki šiol nėra sukurta
priešnuodžių. Šis augalas gali būti naudojamas netgi teroristiniais tikslais.
Nuodingos visos augalo dalys, tačiau sėklose ricino daugiausia. Net
ricinmedžių žiedadulkės gali sukelti alerginę reakcija, o mažiems vaikams
užtiškus ricinmedžio sulčių gali išberti odą.
Toksalbuminai yra augalinės kilmės baltymai, kurių beveik neveikia
virškinimo fermentai, todėl šie nuodai sudaro patvarius junginius. Pakramčius
ricinmedžių lapų, ima deginti burną ir ryklę. Po kelių valandų prasideda
vėmimas, aštrūs pilvo skausmai, smarkus viduriavimas, kartais net su krauju.
Apsinuodijęs ricinmedžiu žmogus staiga netenka daug skysčių, vėliau gali
prasidėti kraujotakos sutrikimai, sukeliantys šoką. Silpnumas, sutrikusi
sąmonė, nusilpęs regėjimas, traukuliai – visi šie požymiai rodo, kad būtina kuo
greičiau nugabenti nukentėjusįjį į ligoninę. Inkstų nepakankamumas ir kepenų
nekrozė rodo, kad paciento būklė yra sunki.
Siūlyčiau sodininkams nerizikuoti ir neauginti ricinmedžių, o floristams
nedaryti iš sudžiūvusių vaisių kompozicijų. Nužydėjusius ricinmedžių
žiedynus geriau nupjauti ir sunaikinti, kad vaikams nekiltų pagundos žaisti su
jų vaisiais ir sėklomis. Apsinuodyti galima net nešiojant ant kaklo papuošalą,
suvertą iš ricinmedžių sėklų. Net rankomis negalima liesti lapų, ragauti uogų.

Tokia svarbi informacija turėtų būti skelbiama ant ricinmedžių sėklų

 Tokia svarbi informacija turėtų būti skelbiama ant ricinmedžių sėklų
maišelio. Priešingu atveju sėklas tiekianti bendrovė galėtų pažeisti vartotojų
teises, nes priverstų juos rizikuoti sveikata. Tik spaudžiamas iš sėklų ricinos
aliejus nėra nuodingas. Jis naudojamas medicinoje kaip vidurių laisvinamoji
priemonė.
Didelės ricino dozės greitai apnuodija žmogaus organizmą, o mažesnės
veikia lėčiau. Apsinuodijimo požymiai gali išaiškėti po kelių valandų. Žmogus
ima smarkiai vemti ir viduriuoti. Toksalbuminai sulipdo raudonuosius kraujo
kūnelius, todėl gali susidaryti krešulių, o sunkiai apsinuodijus sutrinka inkstų,
kepenų ir širdies veikla.
Apie septyniasdešimt kilogramų sveriantis žmogus gali mirti, jeigu į jo
skrandį pateks vos 70 miligramų ricino. Suleidus toksalbuminų į raumenį,
poveikis gerokai stipresnis. Vos vienas gramas ricino galėtų pražudyti tūkstantį
žmonių. Medikams kartais sunku atpažinti apsinuodijimo ricinu požymius. Jie
nėra tipiški. Kita vertus, jei ricinmedžio sėkla praryjama nesukramtyta, jos
tvirtas dangalas padeda išvengti apsinuodijimo.
Toksalbuminų aptinkama ir kituose augaluose. Pavyzdžiui, baltažiedis
vikmedis (Robinia pseudoacacia), atvežtas iš Amerikos ir paplitęs Europoje kaip
dekoratyvinis augalas, taip pat nuodingas. Kad būtų galima atskirti nuo
afrikinės akacijos (joje aptinkama toksalbumino robino), šis augalas dar
vadinamas pseudoakacija.
Ar vartydami kulinarijos knygas
atkreipėte dėmesį, kad nėra receptų iš …
šviežių pupelių? Atsakymas paprastas –
neprinokusių ir nevirtų pupelių negalima Apsinuodyti galima net nešiojant
vartoti, nes jose taip pat yra toksalbuminų. ant kaklo papuošalą, suvertą iš
Nusiskynus daržinės pupelės (Phaseolus ricinmedžių sėklų.
vulgaris) ankštį, ją išaižius ir paragavus
vaisių, gali pasidaryti bloga. Šis augalas,
…
išskyrus lapus, turi nuodų, kurie suyra
verdant mažiausiai pusvalandį, todėl puodo su pupelėmis nereikėtų nuo
viryklės nukelti anksčiau. Jei pupelės nėra gerai išvirtos, jomis galima
apsinuodyti.
Smalsūs vaikai mėgsta viską ragauti. Deginantį lūpų dilgčiojimą, burnos
gleivinės ir liežuvio tinimą sukelia rūgštynės, rabarbarai, kiškio kopūstai,
begonijos, nes šie augalai – oksalo rūgšties šaltinis. Šios rūgšties susidaro ir
augant špinatams.
JAV yra žinoma daug atvejų, kai žmonės apsinuodijo rabarbarų stiebais –
sutriko virškinimas, vargino skrandžio skausmai. Oksalatai sutrikdo kalcio
apytaką. Oksalatams sujungus kalcį, sumažėja jo kiekis kraujo plazmoje, mažėja
kraujo krešėjimas, todėl sutrinka inkstų veikla. Oksalo rūgšties kristalai taip pat
ardo raudonuosius kraujo kūnelius eritrocitus.
Nuo sultingų difenbachijos (Dieffenbachia) ar filodendro (Philodendron) lapų
taip pat gali sutraukti burnos gleivinę, nes šios kambarinės gėlės turi oksalo
rūgšties kristalų. Pakramčius lapo ar stiebo, pamažu kyla deginantis lūpų
skausmas, patinsta burnos gleivinė, liežuvis. Kartais gali sutrikti rijimas, tampa
sunku kalbėti ar net kvėpuoti. Patrynus akis rankomis, ant kurių užtiško augalų
sulčių, turinčių oksalo rūgšties, gali prasidėti akių junginės uždegimas
(konjunktyvitas) ar ragenos pažeidimas. Hiacintų ir narcizų svogūnėliuose
esanti oksalo rūgštis mažiems vaikams gali pažeisti netgi odą.
Dideliais žiedais pražystantys amariliai nėra valgomi, tačiau supainiojus
juos su lysvėje augančiais svogūnais, nuo kurių trykšta ašaros, ir netyčia
užvalgius ima burnoje tvenktis seilės, žmogus pradeda vemti, viduriuoti.
Amarilinės gėlės (Narcissus, Amarylis, Galanthus) sukaupia beveik pusantro šimto
cheminių junginių, iš kurių geriausiai žinomi narcizų alkaloidas likorinas ir
snieguolių alkaloidas galantaminas. Gali apsinuodyti ne tik vaikai, pakramtę
amarilių svogūnėlių, bet ir senoliai, kuriems dėl amžiaus silpsta regėjimas.
Pirmoji pavasario gėlė snieguolė (Galanthus nivalis) taip pat nuodinga.
Snieguolėmis patariu grožėtis iš tolo, negalima valgyti jų svogūnėlių. Seilėtekis,
priepuolinis vėmimas, kartais viduriavimas – tokių negalavimų priežastis yra
snieguolių nuodai.
Nuodingos ir Lietuvoje anksti žydinčios plukės (Anemonae), šilagėlės
(Pulsatila), žibuoklės (Hepatica), purienos (Caltha palustris), vėdrynai (Ranunculus)
– visi šie augalai turi nuodingos medžiagos protoanemonino. Sauja plukės
antžeminių ūglių – mirtina nuodų dozė.
Nuskynus vėdryną, ištrykšta gelsvas odą ir gleivines dirginantis skystis. Nuo
šio skysčio parausta ir patinsta oda, gali iškilti pūslių, sunkesniais atvejais –
apmirti audiniai. Patekęs į virškinimo traktą protoanemininas sukelia sunkų
uždegimą, pacientas vemia, viduriuoja su krauju.

Išgliaudžius ir paragavus kaštono vaisių (Aesculus hippocastanum) teks dažnai

 Išgliaudžius ir paragavus kaštono vaisių (Aesculus hippocastanum) teks dažnai
lakstyti į tualetą, nes paleis vidurius. Kaštonuose aptinkama triterpeninio
saponino aescino. Dėl šių nuodų kamuoja nerimas, vėliau – mieguistumas, gali
ištikti koma. Kartą keturmečiam vaikui, sukramčiusiam per keletą dienų vos
kelis kaštono gabalėlius, buvo taip prastai, kad negalėjo padėti net medikai. Šis
atvejis – pavyzdys, kas gali atsitikti tėvų neklausantiems vaikams.
Neklaužadoms kažin ar patiktų, jei ant jų kapo būtų paminklas, ant kurio
puikuotųsi užrašas: „Čia ilsisi berniukas, kuris valgė kaštonų.“
Apie tokį nenuoramą daugiau nei prieš 150 metų vokiečių gydytojas
Heinrichas Hoffmannas, gyvenęs Frankfurte prie Maino, sueiliavo ne vieną
linksmą istoriją. 1844 metais nežinodamas, ką padovanoti Kalėdoms savo
trimečiam sūnui, jis parašė ir iliustravo dešimt linksmų poemėlių apie tai, kaip
neklusnūs vaikai sulaukia atpildo. Pavyzdžiui, su degtukais žaidusi mergaitė
sudega, o siuvėjas berniukui nukerpa nykščius už tai, kad šis nuolat juos čiulpė.
Nuo kaštono mažai kuo skiriasi ciklamenas (Cyclamen) – šios kambarinės
gėlės svogūnėlyje taip pat yra saponinų. Vienas šių junginių yra ciklaminas,
ardantis raudonuosius kraujo kūnelius eritrocitus, todėl apsinuodijus gali
išsivystyti inkstų nepakankamumas.
Dekoratyvinė gėlė sansevjera (Sansevieria), vadinama kardu, populiarioji
dracena (Dracaena) taip pat turi itin toksiškų saponinų, nors spėjama, kad jų
sudėtyje gali būti ir kitokių, dar nenustatytų nuodingų medžiagų.
Anksti pavasarį pražystantis maždaug 1,5 metro aukščio žalčialunkio
(Daphne mezereum) krūmas vilioja rausvais violetiniais kvepiančiais bekočiais
žiedais. Žalčialunkio išvaizda apgaulinga ir nebūdinga kraštui, kur ilgos ir
šaltos žiemos. Paprastai augalų žiedai išsiskleidžia ant kotelių, o žalčialunkio
žiedai pražysta tiesiog ant stiebo. Toks reiškinys būdingas atogrąžoms,
pavyzdžiui, taip žydi kavamedis, noksta kofeino turinčios pupelės.
Iš tolo žalčialunkio krūmas atrodo kaip alyvos. Bet žydinčios šakelės lengvai
nenusiskinsi, o jei bandysi kąsti, gali tapti bedančiu. Šio augalo negalima liesti,
nes jis turi nuodingų medžiagų – mecereino ir dafnetoksino.
Kai nubyra bekočiai žiedai, išsprogsta žalčialunkio lapai, o vasarą sunoksta
raudoni sultingi kaulavaisiai (uogos). Visas augalas nuodingas (dafnetoksinas
išskiriamas iš žalčialunkio žievės, o mecereinas – iš sėklų). Augalo syvai labai
nuodingi, prisilietimo vietoje sudirgina ir nudegina odą. Patekę į žmogaus
organizmą jie kelia didžiulį pavojų sveikatai ir net gyvybei. Syvuose esantis
neurotoksinas veikia centrinę nervų sistemą ir inkstus, sunkesniais atvejais gali
visiškai neišsiskirti šlapimas, išsivystyti ūmus inkstų nepakankamumas.
Paprastojo žalčialunkio žiedadulkės
jautriems žmonėms gali pažeisti akis ir …
kvėpavimo takus. Ypač pavojingos uogos.
Jomis dažniausiai apsinuodija vaikai. 10–12 10–12 žalčialunkio uogų vaikui
žalčialunkio uogų vaikui yra mirtina dozė. yra mirtina dozė. Todėl jo
Todėl jo nepatariama auginti prie namų, nepatariama auginti prie namų,
sodybose, kur jis gali būti lengvai sodybose, kur jis gali būti lengvai
pasiekiamas vaikams. pasiekiamas vaikams.
Suvalgius kelias žalčialunkio uogas
smarkiai užburksta nosiaryklė, atsiranda
…
sloga, vėliau prasideda vėmimas,
viduriavimas. Nuodai veikia nervų sistemą, todėl užklumpa silpnumas,
svaigimas, galvos skausmas. Gali prasidėti dusulys, širdies veiklos sutrikimai,
nes nuodingos medžiagos trikdo kraujotaką. Trečdalis apsinuodijimo atvejų
baigiasi tragiškai.
Kai kurios Europos Sąjungos šalys draudžia parkuose ir gėlynuose sodinti
rudeninį vėlyvį (Colchicum autumnale), nors jo balti ar šviesiai violetiniai žiedai
yra tikra puošmena. Jie išsiskleidžia rugsėjo–spalio mėnesiais, žiedai stambūs
kaip vidutinės tulpės. Nuo seno šis nuodingas augalas buvo naudojamas gydyti
podagrą, nes jame yra veikliosios medžiagos kolchicino.
Nuodingas visas augalas, ypač sėklos, nes jose susikaupia daugiausia
nuodingosios medžiagos kolchicino. Kartais vėlyvis painiojamas su krokais
(Crocus), labai panašiomis, tik anksti pavasarį žydinčiomis gėlėmis.
Rudeninis vėlyvis klastingas, nes apsinuodijimo požymiai gali išaiškėti
praėjus 1–6 valandoms, o kartais – net parai. Kolchicinas nuo seno vadinamas
augaliniu arsenu, nes žudo lėtai ir negailestingai. Šie nuodai su krauju greitai
pasklinda po visą kūną, dalį jų suskaido kepenys. Apsinuodijus degina burną,
kamuoja troškulys, vėmimas, sutrinka rijimas, prasideda į cholerą panašus
viduriavimas, maudžia pilvą. Ligoniui trūksta oro, sunku įkvėpti. Rudeninių
vėlyvių nuodai veikia nervų sistemą, todėl apsiblausia sąmonė, prasideda
kliedesiai, silpsta raumenys. Gali išsivystyti ūminis žarnų nepraeinamumas.
Kilus komplikacijoms, dažnai išsivysto sepsis, nusilpsta kaulų čiulpai, sutrinka
kraujodara. Smarkiai sumažėjus kūno temperatūrai, ištiktas šoko ligonis gali
numirti. Jei pavojus gyvybei praeina, sveikstant nuslenka plaukai – laimei, po
kelių mėnesių jie atauga.
Nuo vaikystės lietuviai įpratę valgyti
bulves (Solanum tuberosum), pomidorus …
(Lycopersicon lycopersicum), bet mažai kas
susimąsto, kodėl valgomi tik prinokę Rudeninis vėlyvis klastingas, nes
pomidorai, o ne žali, kodėl nukastos bulvės apsinuodijimo požymiai gali išaiškėti
saugomos tamsiuose rūsiuose. Bulvėms praėjus 1–6 valandoms, o kartais –
augant susidaro alkaloidas solaninas. Žali net parai
bulvių lapai, žiedai, stiebai, gumbai taip pat
turi solanino. Daugiausia solanino …
susikaupia bulvių žievėje ir akutėse,
daiguose, ypač intensyviai šis nuodingas junginys pradeda gamintis dėl šviesos
poveikio. Salonino kiekis bulvėse gali padidėti dėl netinkamų saugojimo sąlygų,
pavyzdžiui, jei bulvės nukasamos nebrandžios, gumbai pašąla ar yra pažeisti.
Pažaliavusios ir dygstančios bulvės netinkamos maistui. Gali atrodyti keista,
bet žalių bulvių daigai yra labai toksiški.
Solanino taip pat yra ir kitose daržovėse,
pavyzdžiui, baklažanuose, neprinokusiuose …
pomidoruose. Solaninas apkartina bulves,
apsinuodijus kamuoja mieguistumas, Pažaliavusios ir dygstančios
šleikštulys, vėmimas. bulvės netinkamos maistui. Gali
Solaninas tirpus, o verdant suyra. Šie atrodyti keista, bet žalių bulvių
nuodai ne tik dirgina gleivinę, gali sukelti daigai yra labai toksiški.
viduriavimą, pykinimą, bet ir veikia nervų
sistemą, todėl sukelia drebulį ir traukulius.
…
Panašiais kaip bulvės žiedai pražystantis
krūmas karklavijas (Solanum dulcamara) rudenį sunokina raudonas pailgas
uogas. Šis augalas taip pat turi solanino. Suvalgius apie 20 uogų lengvai
apsinuodijama, o daugiau nei 200 – mirtina dozė.
Nuodingoji nuokana, dėmėtoji mauda, darželinis pupmedis sukelia
traukulius. Visame Šiaurės pusrutulyje nuodingoji nuokana (Cicuta virosa) pelnė
prastą vardą dėl joje esančio cikutotoksino. Cikutotoksinas lėtai pasisavinamas
iš virškinimo trakto, jo poveikis išryškėja po keliolikos minučių ar kelių
valandų. Žmogus gali mirtinai apsinuodyti nuodingosios nuokanos sultimis, jei
sakingo salsvo aromato ir greitai tamsėjančio skysčio patenka ant odos.
Cikutotoksinas veikia nervų sistemą.
Nuodingoji nuokana – salierinių šeimos daugiametis augalas, augantis
balose, užpelkėjusiose pakrantėse, senvagėse. Vieniems nuodingosios
nuokanos kvapas primena salierus ir morkas, kitiems – peles ar šunis.
Nuokanos stiebas tuščiaviduris, lapai dideli, žydi baltais smulkiais žiedais.
Pažeidus nuodingosios nuokanos šakniastiebį, išsiskiria gelsvas tamsėjantis
skystis. Jis ypač nuodingas, patekęs į organizmą, sukelia stiprius spazmus.
Dažniausiai apsinuodijama nuokanų šaknis supainiojus su salierų šaknimis,
nes jos labai panašios. Ypač daug nuodų šaknyse. Mirtina dozė – vos keli gramai
šviežios šaknies.
Traukuliai gali prasidėti ir apsinuodijus kurpele (Aconitum), kukmedžiu
(Taxus), čemeriu (Veratrum). Apsinuodijus degina burną ir ryklę, skauda pilvą,
būna silpna, svaigsta galva, susiaurėja regos laukas, pakinta skausmo jutimas
(kartais tai įvardijama kaip nejautra). Išsiplečia vyzdžiai, sustabarėja žvilgsnis,
gęsta sąmonė. Vėliau ištinka traukulių priepuoliai, jie kartojasi tol, kol ligonis
išsenka. Nesuteikus pagalbos mirštama pirmąją valandą. Toks likimas gresia
30–50 procentų nukentėjusiųjų.
Jei pavojus gyvybei praeina, pacientams kurį laiką būna išsiplėtę vyzdžiai,
pastiręs žvilgsnis, sutrikę jutimai.
Dėmėtosios maudos (Conium maculatum) junginiais (konijinu ir mišiniais su
kitais nuodais) nuodijama ir nuodijamasi daugiau nei du tūkstančius metų.
Senovės Graikijoje tokia tinktūra būdavo vykdomos mirties bausmės.
Apsinuodyti dėmėtąja mauda šiais laikais – retas dalykas, bet taip gali atsitikti,
nes šis augalas paplitęs visoje Europoje. Dėmėtoji mauda – salierinių šeimos
augalas, iki 2,5 metro aukščio, skleidžiantis nemalonų pelių kvapą. Kartais
mauda atrodo kaip didelis krapas, žydintis baltai, tik jo stiebas išmargintas
violetinėmis dėmėmis, todėl augalas vadinamas dėmėtuoju. Nuodingas visas
augalas, ypač šaknys, sėklos.
Anksčiau dėmėtosios maudos nuodai buvo taikomi palengvinti skausmus.
Jie sukelia paralyžių kaip ir kurarės nuodai, kuriuose indėnai mirkydavo iečių
smaigalius. Apsinuodijus mauda, degina burną ir ryklę, teka seilės, sutrinka
regėjimas, silpsta kojos. Iš pradžių paralyžius sukausto kojas, vėliau kyla
aukštyn, kol pasiekia kvėpavimo raumenis. Aiški sąmonė išlieka iki paskutinės
akimirkos.
 Vaikai gali apsinuodyti pakramtę daržinio prožirnio (Genista tinctoria L.)
medienos, nes ji saldžiai kvepia. Šis augalas turi citizino. Kadangi citizinas
veikia panašiai kaip nikotinas, daugelį augalų, turinčių šios medžiagos,
mėginta naudoti kaip tabako pakaitalą. Taip net siekta atpratinti nuo rūkymo.
Darželinio pupmedžio (Laburnum
anagyroides Med.) ankštys ir sėklos sukaupia …
didesnį kiekį citizino. Mirtinai apsinuodyti
galima nurijus 15–20 jo sėklų. Apsinuodiję Dėmėtosios maudos junginiais
pacientai kartais vemia net su krauju. Taip iš nuodijama ir nuodijamasi daugiau
organizmo pasišalina dalis toksinių nei du tūkstančius metų. Senovės
medžiagų. Tai gelbsti nukentėjusiųjų Graikijoje tokia tinktūra būdavo
gyvybę. Suvalgius daugiau nei tris vykdomos mirties bausmės.
pupmedžio ankštis, mažėja kraujospūdis,
sutrinka širdies ritmas, išpila šaltas
…
prakaitas, kamuoja troškulys. Nukentėjusieji
kliedi, praranda sąmonę, pasibaigus traukuliams ištinka paralyžius.
Traukulius gali sukelti ir augaluose esantys alkaloidai sparteinas, lupininas,
anagirinas, nors jie mažiau toksiški. Tokių medžiagų aptinkama šluotiniame
zuikiakrūmyje (Sarothamnus scoparius), lubinuose (Lupinus). Kartais
apsinuodijama ilgai vartojant zuikiakrūmio preparatus kaip gydomuosius.
Daugelis lubinų, ypač kultūrinių rūšių, turi nedaug lupinino, jie gali būti
naudojami net kaip prieskoniai.
Širdies ritmas sutrinka apsinuodijus rusmenėse, pakalnutėse, oleandruose,
adoniuose, kurpelėse ir čemeriuose esančiomis toksinėmis medžiagomis.
Didžiažiedė rusmenė (Digitalis ambiqua) žydi geltonais, stambiais, į ilgą kekę
sukibusiais žiedais. Lietuvoje auginama paprastoji rusmenė (Digitalis purpurea)
žydi rausvais, purpuriniais, rečiau – baltais žiedais.
Gauruotoji rusmenė (Digitalis lanata) žydi rausvai geltonais žiedais.
Paprastosios rusmenės pagrindinis glikozidas yra digitoksinas, o gauruotosios
rusmenės – digoksinas.
Širdį veikiančių glikozidų nuodingumas žinomas ne vieną šimtmetį.
Rusmenių milteliais gydomos širdies ligos, perdozavus kyla įvairių keblumų.
Rusmenė yra karti, todėl vaikai ją greitai išspjauna. Tačiau pasitaiko nelaimių,
kai mirtinai apsinuodijama rusmenių žiedų arbata.

Apsinuodijus rusmenių lapais kyla virškinimo sistemos ir širdies veiklos

 Apsinuodijus rusmenių lapais kyla virškinimo sistemos ir širdies veiklos
sutrikimų, būdingas apsinuodijimo požymis – pasikeičia spalvų suvokimas, nes
matomas geltonas nimbas.
Nuodinga yra ir paprastoji pakalnutė (Convallaria majalis). Šis augalas turi
konvalotoksino, mažiau nuodingo nei rusmenės glikozidai. Paragavus
pakalnučių uogų ar lapų, sutrinka virškinimas. Kadangi apsinuodijęs žmogus
daug vemia, dalis nuodų pasišalina iš organizmo.
Dekoratyvinio augalo oleandro (Nerium oleander) lapuose yra bent penki širdį
veikiantys glikozidai. Apsinuodijama panašiai kaip ir paragavus rusmenės.
Širdies negalavimų priežastimi gal būti ir apsinuodijimas pavasariniu
adoniu (Adonis vernalis). Tai vėdryninių šeimos daugiametis augalas geltonais
žiedais. Lietuvoje savaime neauga, bet dažnai sodinamas gėlynuose.
Apsinuodijus pykina, žmogus vemia, viduriuoja, galimi regos sutrikimai.
Daugiau nei 2000 metų žmonės nuodijo vieni kitus dekoratyvinėmis
gėlėmis kurpelėmis (Aconitum napellus). Šis augalas turi akonitino. Europoje
auga apie 60–350 rūšių kurpelių, ši gėlė paplitusi ir Lietuvoje. Augalais
apsinuodijama retai, dažniau – jų alkoholiniais tirpalais, kurie nuo seno
naudojami skausmui malšinti. Nuodingas visas augalas, ypač šaknų gumbai.
Akonitinas – stipriausias iki šiol žinomas augalinis nuodas, pakanka 2–4
gramų šaknies. Akonitinas veikia greitai, jis didina membranų pralaidumą
natrio jonams. Šie nuodai lengvai pasisavinami ne tik iš virškinimo trakto, bet
ir per burnos gleivinę ar odą.
Išgėrus kurpelių nuodų, po kelių minučių
pradeda tirpti burna, tada pirštai, visas …
kūnas, galiausiai užklumpa skausminga
nejautra (Anaesthesia dolorosa). Žmogus ima Širdies ritmas sutrinka
skųstis, tarsi kraujagyslės būtų pripildytos apsinuodijus rusmenėse,
ledinio vandens, nes mažėja kūno pakalnutėse, oleandruose,
temperatūra, vargina silpnumas, vėmimas, adoniuose, kurpelėse ir čemeriuose
viduriavimas, pilvo skausmai, retėja širdies esančiomis toksinėmis medžiagomis.
plakimas. Kvėpavimas pasidaro silpnas,
netolygus, žmogus ima regėti geltonai žalią
…
spalvą. Nepakeliami skausmai išlieka iki
mirties. Mirštama dėl kraujotakos nepakankamumo. Opioidiniai preparatai
nepalengvina skausmų.

Dirvinis raguolis (Consolida regalis S. F.) turi panašaus alkaloido delfino, bet
 Dirvinis raguolis (Consolida regalis S. F.) turi panašaus alkaloido delfino, bet
apsinuodijimai būna lengvesni, nes šis augalas sukaupia mažiau nuodų.
Dirviniu raguoliu gali mirtinai apsinuodyti nebent galvijai.
Baltasis čemerys (Veratrum album) savaime Lietuvoje neauga, bet iš jo
gaminami preparatai nuo seno vertinami. Anksčiau čemerys buvo vartojamas
kaip vimdomoji priemonė. Lietuvoje dažniau apsinuodijama medicininiu
čemerių tirpalu, kuris vartojamas kaip išorinis preparatas nuo utėlių.
Nuodingas visas augalas, bet šaknyse daugiausia toksinės medžiagos
veratrino. Sergantys alkoholine priklausomybe žmonės neretai įsigyja
vaistinėse vadinamojo čemerių vandens, nes jame yra alkoholio. Išgėrus
čemerių antpilo, kuris iki šiol naudojamas plaukams prižiūrėti ir utėlėms
naikinti, pirmieji apsinuodijimo požymiai atsiranda po 15–30 minučių.
Kamuoja čiaudėjimas, ašarojimas, seilėtekis, degina ir peršti nosiaryklę, apima
silpnumas, skauda pilvą, prasideda žiaugčiojimas ir vėmimas, rečiau
viduriavimas. Pulsas pasidaro kur kas retesnis – iki 35–40 tvinksnių per minutę,
sutrinka širdies veikla.
Širdį veikiančių nuodų galima aptikti rododendruose ir jiems gimininguose
augaluose (Rhododendron, Kalmia, Pieris). Tai – grajanotoksinas.
Niekam nepatarčiau gerti rododendrų (Rhododendron L.) lapų arbatos, nes
gali smarkiai pablogėti savijauta, o pykinimas, vėmimas, letargija, silpnumas
gali trukti kelias dienas. Rododendrai įdomūs ir tuo, kad gali būti nuodingas ir
iš šių augalų bičių suneštas medus.
Nuodingi gali būti ir žiemą vasarą žaliuojantys krūmai, iš kurių sodinamos
gyvatvorės. Nieko blogo nenujausdami, daugelis žmonių Lietuvoje augina ir
nuodingus medžius bei krūmus. Prie sodybų, gyvatvorių nėra užrašų, kad šių
augalų negalima liesti rankomis. Pavyzdžiui, puošnus kukmedis (Taxus bacatus),
kuriame yra nuodingos medžiagos taksino, neretai sodinamas parkuose,
soduose. Lietuvoje jis įtrauktas į Raudonąją knygą. Prisivalgius kukmedžių
sėklų, gresia apsinuodijimas.
Kadaise šių medžių Lietuvoje netrūko, tačiau jie buvo išnaikinti dėl puikios
medienos, o Vidurio Europoje auga apie 10 giminingų kukmedžio rūšių.
Taksinas veikia širdį stipriau nei rusmenės glikozidai. Nuodingi ne tik
spygliai, bet ir sėklos, o vaisius valgomas. Įtarus apsinuodijimą kukmedžių
spygliais ar sėklomis, nukentėjusįjį būtina guldyti į ligoninę, ypač vaikus, ir
stebėti bent parą, nes taksinas gali sukelti gastroenteritą, pažeisti inkstus,
kartais nuo jo mirštama per kelias valandas.
Žaliasis maras, prasčiausias importuotas augalas, Stalino kerštas – taip apie
Sosnovskio barštį, atkeliavusį prieš 50 metų iš Kaukazo į Lietuvą, kalba ne tik
botanikai, bet ir toksikologai. Šį augalą būtina naikinti, nes jis sparčiai plinta.
Kasmet kiekvienas barštis subrandina dešimtis tūkstančių sėklų, kurias
išbarsto maždaug keturių metrų spinduliu.
Nėra tokios vasaros, kad medikams nereikėtų padėti žmonėms,
nukentėjusiems nuo Sosnovskio barščių. Į Lietuvą barštis atgabentas manant,
kad tai gali būti pašaras galvijams. Tačiau pažeistas augalas išskiria skaudžiai
deginančias sultis, kurios yra tokios pavojingos, kad prieš penkerius metus
Sosnovskio barštis buvo įtrauktas į naikintinų laukinių augalų ir grybų rūšių
sąrašą.
Augalo sultys nudegina odą. Nudegimai
ypač stiprūs, kai odą apšviečia saulė. …
Paveiktos vietos parausta, gali iškilti pūslių.
Naikinant Sosnovskio barščius, reiktų Rododendrai įdomūs ir tuo, kad
dėvėti neperšlampamus drabužius, gumines gali būti nuodingas ir iš šių augalų
pirštines, o akis apsaugoti akiniais, kad ant bičių suneštas medus.
jų neužtikštų sulčių. Paprasti drabužiai
nelabai tinka, nes per juos sultys gali …
prasiskverbti ir sudirginti odą. Be to, reikėtų
imtis papildomų atsargumo priemonių. Jei pjaunama žoliapjove, būtina
naudoti respiratorių, nes kylantys sulčių lašeliai gali patekti į kvėpavimo takus
ir nudeginti vidaus gleivinę.
Kodėl Sosnovskio barštis toks pavojingas? Visos šio augalo dalys turi
furanokumarino, sukeliančio fotodermatozę. Todėl Sosnovskio barščius
pavojinga ne tik liesti, laužyti, bet ir būti arti jų – augalai gali apnuodyti net
kvėpavimo organus.
Šviesa ir drėgmė gali šimtus kartų sustiprinti nuodingų medžiagų poveikį.
Jei rasotą rytą ar po lietaus žmogus prisilies ne tik prie Sosnovskio, bet ir prie
sibirinio barščio, vaistinės gelsvės ar pastarnoko, gali išberti odą. Tai nebus
alerginė reakcija.
Fotodermatozę sukeliančių furokumarinų dažniausiai aptinkama
sibiriniame barštyje (Heracleum sibiricum), vaistinėje šventagaršvėje (Angelica
aechangelica), vaistinėje gelsvėje (Levisticum officinale). Furokumarinų
toksiškumas priklauso nuo saulės šviesos intensyvumo. Ultravioletiniai
spinduliai aktyvina furokumarinus, kurie jungiasi su timinu ir baltymais.
Debesuotą ir apsiniaukusią dieną
furokumarinai veikia kur kas silpniau. …
Patekę į kraujotaką furokumarinai sukelia
fotosensibilizaciją – padidina odos jautrumą Žaliasis maras, prasčiausias
šviesai (ypač jautrūs šviesaus gymio importuotas augalas, Stalino kerštas
žmonės). Šie junginiai yra ir kontaktinio – taip apie Sosnovskio barštį,
dermatito priežastis. atkeliavusį prieš 50 metų iš Kaukazo
Furokumarinų ir ultravioletinių į Lietuvą, kalba ne tik botanikai, bet
spindulių paveikta oda parausta, patinsta, ir toksikologai.
susidaro pūslių, o kartais – sunkiai gyjančių
opų. Padidėjusi odos pigmentacija gali išlikti
…
keletą mėnesių. Nuo tokių bėdų gelbsti
emulsijos ir kremai, turintys ultravioletinių spindulių filtrus. Reikėtų pasirinkti
preparatus, nepraleidžiančius ultravioletinių spindulių (apsauginis faktorius
21–35).
Odos pažeidimų gali atsirasti ir dėl sisteminio fotosensibilizuojamojo
poveikio. Pavyzdžiui, geriant jonažolių arbatą padidėja odos jautrumas
ultravioletiniams spinduliams. Todėl ši arbata netinka susiruošus į paplūdimį
pasilepinti saulės voniomis.
Atropinas, hiosciaminas ir skopalaminas – augalinės kilmės nuodai, kuriuos
žmonija nuo seno vartojo gydyti ligas, nuodyti priešus ir svaigintis. Tokį poveikį
atspindi augalų pavadinimai: paprastoji durnaropė (Datura stramonium), juodoji
drignė (Hyoacyamus niger), vaistinė šunvyšnė (Atropa belladonna).
Dvejinimasis akyse, išsiplėtę vyzdžiai, karšta ir paraudusi kūno oda, sutrikęs
rijimas, psichozė, haliucinacijos, koordinacijos sutrikimai – apsinuodijimo šiais
augalais požymiai. Darželiuose auginamų šunvyšnių žiedai būna rausvi, rudenį
vietoj jų subręsta tamsiai violetinės uogos. Šunvyšnėmis apsinuodijusiam
žmogui kyla haliucinacijų, išsiplečia akių vyzdžiai, jis pradeda kliedėti.
Klastinga ir nuodingoji šunpetrė, jeigu ji kaip piktžolė suveša petražolių
lysvėje. Jauni šunpetrių lapai panašūs į petražolių, tačiau jų apatinė dalis blizga.
Šunpetrę nuo petražolės įmanoma atskirti pagal kvapą, primenantį česnaką.

Vaikai gali apsinuodyti žaisdami su

 Vaikai gali apsinuodyti žaisdami su
neįprastai atrodančiomis durnaropių sėklų …
dėžutėmis. Medicinos literatūroje aprašytos
vaikų mirtys nuo kelių atropino miligramų. Geriant jonažolių arbatą
Kita vertus, kai kam nusišypso laimė – yra padidėja odos jautrumas
žinoma atvejų, kai žmogus pasveikdavo ir ultravioletiniams spinduliams. Todėl
nelikdavo jokių šalutinių reiškinių netgi ši arbata netinka susiruošus į
tada, kai į organizmą patekdavo visas paplūdimį pasilepinti saulės
gramas atropino. voniomis.
Kad išvengtume apsinuodijimo
nuodingais augalais, turime mokytis juos …
atpažinti, paaiškinti vaikams, kad jų
negalima liesti. Būtina atsiminti, kad ne visos augalo dalys yra valgomos – net ir
tų augalų, kurių vaisiais gardžiuojamės. Nepažįstamų augalų geriau neliesti,
nerauti, o prieš sėdant miške ar pievoje ant žemės reikėtų atidžiai apžiūrėti tą
plotą. Prieš apželdindami savo sodybas pasidomėkite, ar pasirinkti augalai nėra
nuodingi. Tai padės padaryti augalų žinynai ir medicininė literatūra.
 … … …

Į sveikatą! Baigiamasis žodis

Vanduo be priemaišų užverda 100 laipsnių Celsijaus, o etilo alkoholio virimo

temperatūra žemesnė – siekia apie 78 laipsnius Celsijaus. Kai buvo išmokta
specialiu aparatu kaitinant alkoholinį raugą ir vėsinant jo garus atskirti
distiliatą, žmonija atvertė naują istorijos puslapį.
Vyno distiliavimą viduramžiais vienuoliai galėjo perimti iš arabų alchemikų.
Degtindaryste užsiėmę alchemikai vertėsi ir gydymu. XI amžiuje Salerno
(Italija) medicinos mokyklos traktate minimas toks gėrimo gaminimo būdas.
Nors alkoholio distiliavimas nėra europiečių išradimas, jis prisidėjo prie
Europos išlikimo. Vyno ir vynuogių išspaudų distiliatams buvo priskirtos
stebuklingos galios, jie ilgai buvo viena svarbiausių priemonių gelbėjantis nuo
maro. XIV amžiuje juodoji mirtis – buboninis maras – kaip giltinė šienavo
maždaug trečdalį Europos gyventojų, todėl alkoholiniai gėrimai buvo vartojami
ne tik vienuolynų celėse. Kai kurie istorikai teigia, kad degtinę Lietuvoje buvo
pradėta daryti Aleksandro Jogailaičio laikais XV amžiuje. Galbūt lietuviai
perėmė kaimynų patirtį. Antanas Astrauskas knygoje „Per barzdą varvėjo:
svaigiųjų gėrimų istorija Lietuvoje“ nurodo, kad degtinei galiojo apribojimai,
ypač nederliaus metais. Pavyzdžiui, 1553 metais Žygimantas Augustas suvaržė
degtindarystę Vilniuje ir uždraudė degtinę gaminti iš salyklo, o vietoj jo nurodė
naudoti alaus ir midaus mieles. Bet ir per badmetį jis priekaištaudavo, jeigu
laiku negaudavo midaus.
Kai kurie įsitikinę, kad lietuviai pirmieji išrado būdą, kaip distiliuoti degtinę.
Nors skamba juokingai, bet yra tokia teorija apie lietuvišką degtinę. Prasidėjus
kryžininkų žygiams į Lietuvą, ne tik riteriai, bet ir valkatos iš visos Europos
siekė pasipelnyti. Grįžę namo jie ėmė distiliuoti alkoholinius gėrimus, matyt,
nusižiūrėję į pagonis. Iš tikrųjų kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Airijoje,
Škotijoje, distiliuotų gėrimų atsirado tik po kryžininkų žygio. Reikėtų kritiškai
vertinti tokią teoriją, bet kiekvienas melas gali turėti grūdelį tiesos. Prisiminę
lietuvių tautos sumanumą virti samanę, galime manyti, kad mūsų genuose
daug kas yra užkoduota. Lietuvoje degtinė liejosi laisvai šiek tiek daugiau nei
prieš pusantro šimto metų. XIX amžiaus viduryje Telšių vyskupas Motiejus
Valančius ragino steigti blaivystės brolijas ne šiaip sau. Carinė Rusija siekė
nugirdyti vadinamąjį Šiaurės Vakarų kraštą, nes tai jai buvo paranku. Jei ne
M.Valančius, praėjus dar keletui dešimtmečių, gal ir nebūtų kam giedoti
„Tautiškos giesmės“. Blaivystės brolijos nariai buvo įrašomi į knygas ir
prisaikdinami, kad nebegers stipriųjų alkoholinių gėrimų, bet nedrausta
saikingai vartoti vyną, alų ir midų. Dėl blaivystės Lietuvoje degtinės daryklos
patirdavo nuostolių, todėl carinė valdžia pareikalavo blaivininkų statistikos, o
M.Valančius buvo net kaltinamas valstybės iždo žlugdymu. Tačiau vyskupas
pasiekė savo tikslą. 1862 metais M. Valančius rašė: „Žmonių papročiai yra dori ir
nesugadinti, didesni nusikaltimai retai bepasitaiko. Visa Žemaitija išsižadėjo
gerti svaigalus. Žmonės savo pamaldumu, svetingumu, mandagumu nė kiek
nenusileidžia kitoms tautoms.“
O kokia situacija dabar? Pasižiūrėkime,
kiek Lietuvoje suvartojama vadinamojo …
kosmetinio spirito, kurio dedama į burnos
skalavimo skysčius ir įvairias kūno Kai buvo išmokta specialiu
priežiūros priemones. Didžioji dalis šių aparatu kaitinant alkoholinį raugą
priemonių neužsiguli prekių lentynose. ir vėsinant jo garus atskirti distiliatą,
Kosmetinis spiritas pigesnis, jį parduoti žmonija atvertė naują istorijos
nėra jokių apribojimų. Didžioji dalis jo puslapį.
pirkėjų yra priklausomi nuo alkoholio.
Lietuvoje taip pat populiarus langų
…
ploviklis – jame yra medžio spirito
(metanolio), gaminamo pramoniniu būdu. Primenu, kad geriausia, kas gali
ištikti apsinuodijusį metanoliu žmogų, – apakimas. Vien Respublikinėje
Vilniaus universitetinėje ligoninėje kasmet pasitaiko metanoliu apsinuodijusių
žmonių, kuriuos pavyksta išgelbėti nuo mirties, bet jie netenka regėjimo.
Norint laiku suteikti pagalbą, būtini laboratoriniai tyrimai, kurie nustatytų, ar
žmogaus organizme yra metanolio. Deja, gyviems pacientams atlikti tokių
tyrimų nėra galimybės. Lietuvoje puikiai veikia teismo medicinos ekspertizė –
kaip ir dera mirties kultūrą išpažįstančiai valstybei. Dėl mirusiųjų daroma
viskas, o dėl gyvųjų – dar ne. Pilstukas „kaukolinis“ gaminamas iš metilo spirito,
išgėrus tokio alkoholio pasekmės būna tragiškos.
Kartą kreipiausi į Lietuvos aklųjų
draugijoje leidžiamo žurnalo redaktorių, – …
juk mes, toksikologai, esame šios
organizacijos rėmėjai. Kasmet mūsų dėka Jei ne M. Valančius, praėjus dar
pasipildo šios draugijos gretos, todėl keletui dešimtmečių, gal ir nebūtų
mokydami Brailio rašto aklųjų pedagogai kam giedoti „Tautiškos giesmės“.
nelieka be darbo. Viliuosi, kad kada nors ši
draugija įteiks kokiam nors gydytojui
…
toksikologui medalį už gerą darbą. Niekas
nežino, kiek dar žmonių, apsinuodijusių metanoliu, nepasiekia ligoninės
priėmimo skyriaus. Tokio pobūdžio apsinuodijimas neturi specifinių
simptomų, vadinasi, jis lieka neatpažintas. Kai išgėręs žmogus guli be sąmonės,
jis nepasakys, kad nemato. Jam nustatomas neaiškios kilmės sunkus sveikatos
sutrikimas, o galiausiai įsimeta infekcija.
Vos netapęs metanolio auka vienas ligonis atvėrė širdį. Atgaivintas vyras taip
papasakojo apie savo nelaimę: „Pavaišino mėlynu samagonu, man jis pasirodė
keistas, bet labai gražiai prašė išgerti į sveikatą, nebuvo kaip atsisakyti.“ Mes
turime būdų, kaip padėti tokiems vargšams, bet liūdniausia, kad šie ligoniai iš
pradžių patenka į kokią nors rajono ligoninę, kur nėra specializuotos pagalbos.
Rūsti tiesa – didžioji dalis apsinuodijusių žmonių Lietuvoje miršta negavę
tinkamos medicinos pagalbos. Valstybinė ligonių kasa netgi sutaupo, nes nė
vienai gydymo įstaigai nereikia mokėti už suteiktas paslaugas. Medicinoje
labiau apsimoka investuoti į traumų gydymą, į kaltelius ir varžtelius, bet
niekam neįdomu, kad kasmet dėl apsinuodijimų miršta po kelis tūkstančius
gyventojų, o tai nemažas miestelis. Jo nebelieka Lietuvos peizaže.
Vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje –
viena gėdingiausių. Vyrai miršta sulaukę 68 …
metų, skirtumas tarp vidutinės vyrų ir
moterų gyvenimo trukmės sudaro 11 metų. Lietuvoje puikiai veikia teismo
Mes galime didžiuotis, kad Lietuvoje medicinos ekspertizė – kaip ir dera
atliekamos unikalios širdies operacijos, ne mirties kultūrą išpažįstančiai
tik Europoje, bet ir visame pasaulyje dar valstybei. Dėl mirusiųjų daroma
mažai kas išdrįsta jas atlikti. Tačiau pagal viskas, o dėl gyvųjų – dar ne.
gyvenimo trukmę mus „lenkia“ tik rumunai.
Kaip mes prarandame savo piliečius? Dėl
…
kokių priežasčių taip anksti nutrūksta
gyvenimo styga? Būkime atviri, mes daug žmonių netenkame dėl išorinių
mirties priežasčių – traumų, apsinuodijimų, savižudybių. Čia mes esame
nepralenkiami lyderiai.
Užsienio tyrimų duomenimis, ligoninėse pavyksta diagnozuoti vos 15 proc.
visų apsinuodijimo atvejų. Toksikologija – Lietuvos medicinos Pelenė, tai
vienintelė sritis, per pastaruosius dešimtmečius negavusi jokių lėšų iš Europos
Sąjungos struktūrinių fondų. Kai trūksta pinigų, daugelis susėda prie stalo ir
tariasi vieni su kitais: „Kaip dalinsimės – broliškai ar po lygiai?“ Mes vis dar
dalinamės broliškai, todėl kai kam atitenka viskas, o kai kam – špyga taukuota.
Dar vienas kvailių džiaugsmas – marihuanos legalizavimas. Kaip tai susiję su
Lietuva? Urugvajus – pirmoji pasaulyje šalis, kurios parlamentas įteisino
marihuaną. Nieko keisto – pasaulyje kanapių lobistų yra labai daug, tai susiję su
verslo interesais. Jei Lietuvoje prieš keletą metų vienas švietimo ir mokslo (ne
koks nors ekonomikos ar finansų) ministras pasisakė už kanapių legalizavimą,
tai ženklas, kad ruošiama dirva naujai narkotikų vartotojų kartai. Visame
pasaulyje tyrimai rodo, kad į narkotikus įklimpę žmonės pradėjo būtent nuo
kanapių. Nesvarbu, ar vartojama marihuana, ar hašišas – poveikis panašus.
Kalbėdami apie alkoholio žalą, mes galime išsamiai aptarti, kaip veikia alus,
vynas, degtinė ar spiritas, bet esmė ta pati. Žmonės neapsinuodija nuo kanapių,
bet susiformavęs įprotis jas vartoti yra susijęs su kai kuriomis psichikos
ligomis.
28 gramai marihuanos, kuriuos galima
jau legaliai nusipirkti Kolorado valstijoje, …
JAV, nieko bendro neturi su sveikatinimu ar
medicininiu vartojimu. Biocheminiu Medicinoje labiau apsimoka
požiūriu kanapės yra vienas iš nedaugelio investuoti į traumų gydymą, į
augalų, kurių garbei pavadinti žmogaus kaltelius ir varžtelius, bet niekam
organizme esantys tam tikri receptoriai. neįdomu, kad kasmet dėl
Nėra daug tokių augalų. Kanapių šalininkai apsinuodijimų miršta po kelis
vadovaujasi šūkiu: „Reikia išbandyti viską.“ tūkstančius gyventojų, o tai
Tada tegu pabando nušokti nuo tilto, įkišti nemažas miestelis.
ranką į verdantį vandenį. Baisu? Kitas
…
kvailas argumentas – kai kurie kanapių
preparatai vartojami kaip vaistai. Tačiau tokio aiškinimo nepakanka, nes jis
niekuo nepagrįstas, tik emocijomis. Juk vidurių laisvinamieji augalai taip pat
yra vaistai, bet šių natūralių medikamentų paaugliai netrokšta išbandyti.
Kažkodėl jiems nekyla noras eksperimentuoti, kad įsitikintų, koks šios
veikliosios medžiagos poveikis. Visi žino, kas bus, ir to pakanka. O kanapių
vartojimas yra apaugęs klaidingais įsitikinimais, kai kurie jų neturi nieko
bendro su tiesa.
Kanapės nuo seno auginamos ir Lietuvoje. Kai kurie patiekalai, kuriems
pagardinti naudojamos kanapės, tapo kulinariniu paveldu. Kastinis,
pabarstytas kanapių sėklomis, – mėgstamas žemaičių valgis. Nuo tokių sėklų
neapsvaigstama, nebent kas nors užsimanytų suvalgyti jų kelis maišus.
Lietuvoje augančios kanapės beveik neturi veikliosios medžiagos.
Kita vertus, kanapės labai daug davė
civilizacijai. Iš kanapių audžiamos burės, …
vejamos virvės, gaminamas brezentas.
Kanapių gimtinė – Pietryčių Azija. Šiems Jei Lietuvoje prieš keletą metų
augalams reikia daug šviesos, todėl vienas švietimo ir mokslo (ne koks
neatsitiktinai dieną naktį apleistuose nors ekonomikos ar finansų)
rūsiuose ar buvusiose kolūkių fermose kur ministras pasisakė už kanapių
nors Lietuvoje dega lempos. Į Lietuvą legalizavimą, tai ženklas, kad
kanapės atkeliavo iš Europos. Manoma, ruošiama dirva naujai narkotikų
XVII amžiuje iš Italijos į Lietuvą kanapių vartotojų kartai.
sėklų atvežė Bona Sforza. Jei daugiau būtų
buvę tokių gabių sodininkų kaip Bona …
Sforza, mes savo prieskoniais taip pat
būtume išgarsėję. Tačiau man neapsiverčia liežuvis sakyti, kad kanapių
sėklomis pabarstytas kastinis yra mūsų nacionalinis patiekalas. Juk Vytauto
Didžiojo laikais Lietuvoje nebuvo ne tik kanapių, bet ir bulvių.
Marihuanos vartojimas medicinos tikslais atrodo perspektyvus dalykas.
Deja, nėra rimtų mokslinių studijų apie klinikinį poveikį. Marihuana negydo
bronchų astmos, nepadeda įveikti nei fizinio, nei dvasinio skausmo, nors kai
kas tikisi išsigelbėti iš streso, susijusio su potrauminiu sindromu. Tokie žmonės
„apsipučia“ ir nieko nemato – būkime atviri, tai nėra gydymas.

Kitas dalykas – marihuana skiriama priklausomiems nuo narkotikų

 Kitas dalykas – marihuana skiriama priklausomiems nuo narkotikų
žmonėms, įtrauktiems į žalos mažinimo programą. Tokie žmonės neišmoksta
gyventi be nervų sistemą ir psichiką veikiančių medžiagų.
Kas yra priklausomybė? Buvo toks sovietinis filmas „Savižudžių klubas“,
kuriame vaidino legendinis aktorius Donatas Banionis. Siužetas intriguojantis
– du žmonės traukia kortas, vienas jų tampa savižudžiu, o kitas – žudiku.
Trečiasis kuria situaciją, kur tie du tipai susitiks ir kaip tai įvyks.
Priklausydamas savižudžių klubui žmogus rizikuoja savo gyvybe, jam nėra kur
trauktis. Jis privalės ką nors nušauti arba pats bus nušautas. Įstojęs į tokį klubą,
žmogus tampa priklausomas.
Priklausomybė – liga, bet kiekvienas
žmogus turi teisę pasirinkti, ar pradėti …
vartoti chemines medžiagas. Būtų kur kas
mažesnė bėda, jei kanapių pirmą kartą Kanapių šalininkai vadovaujasi
užsimanytų žmogus, sulaukęs 21-erių, kai šūkiu: „Reikia išbandyti viską.“ Tada
psichika subrendusi. Bet jei nusipirkęs 28 tegu pabando nušokti nuo tilto, įkišti
gramus marihuanos jis padalins į kelias ranką į verdantį vandenį.
dalis ir parduos paaugliams už gerokai
didesnę kainą, bus labai blogai. Toks …
perpardavinėjimas klesti ekonomiškai
išsivysčiusiose šalyse, piktnaudžiaujant receptiniais opioidais. Pavyzdžiui, JAV
registruota daug atvejų, kai stipriai veikiančius preparatus perka vieni žmonės,
o juos vartoja kiti, sumokėję dešimtkart brangiau. Tai tampa šešėliniu verslu.
Tokia tarpininkų sistema puikia veikia, nes opioidų paklausa didelė. Dėl šios
priežasties daugelyje valstybių pagrindinė apsinuodijimų priežastis yra
piktnaudžiavimas receptiniais medikamentais.
Įsivaizduokite, daugelyje šalių net tabako ir cigarečių verslą įmanoma
padaryti pusiau legalų, todėl marihuana nebus išimtis, nes „vien tik auksas
valdo mus“. Kas taip pasakė? Mefistofelis, kuriam pardavė savo sielą Faustas.
Šioje vokiečių poeto Wolfgango Goethe’s tragedijoje Faustas – žinių ištroškęs
mokslininkas, norintis perprasti visatos esmę, taip pat filosofas, kuris bodisi
miesčionišku gyvenimu. Šėtoniška Mefistofelio ir Fausto sutartis įkūnija ir
liaudies legendą apie XVI amžiaus magą ir alchemiką, koks buvo ambicingasis
šveicarų gydytojas Paracelsas, teigęs, kad vien tik dozė skiria vaistus nuo
nuodų.

Toksinės medžiagos tampa mūsų aplinkos dalimi. Sakyčiau, pasiekėme

 Toksinės medžiagos tampa mūsų aplinkos dalimi. Sakyčiau, pasiekėme
civilizacijos lūžio tašką – vos per vieną kartą Lietuvoje iš esmės pasikeitė
gyventojų vartojamos cheminės medžiagos. Pasižiūrėkime, kokios vaistų
grupės dominuoja – tai veikliosios medžiagos, prie kurių mūsų senelių ir tėvų
organizmas nebuvo pripratęs. Tai nėra gerai, nes mes pernelyg arti
prisileidžiame pavojingus dalykus, nors turėtume jų šalintis. Mes netgi
„užsižaidžiame“, nes tolerantiškai žiūrime į savo vaikus, kurie dėl kvailumo, o
gal nesubrendimo siekia viską išbandyti. Kai kuriamos naujos gydymo
metodikos, nauji algoritmai, turime vis daugiau ginklų kovoti su sunkiomis
ligomis. Tačiau Lietuvoje vaistai labai lengvai prieinami. Žmogus gali net
nesivarginti eidamas pas šeimos gydytoją. O ir šeimos gydytojas pataikauja,
dažnai išrašo tokį receptą, kokio prašo ligonis. Gydytojas nori jaustis
naudingas, jis daro viską, kad pacientas nesugalvotų užsiregistruoti kitoje
poliklinikoje, kur ras sukalbamesnį mediką. Pacientų teisės gerbiamos, o
žmogaus sąmoningumas – mažesnis už aguonos grūdelį, atsakomybė už savo
sveikatą beveik nulinė.
Ar taip mes treniruojame savo
organizmą, savo imunitetą? Manau, mes …
patys sau darome meškos paslaugą. Anglų
gamtininkas ir keliautojas Charlesas Priklausomybė – liga, bet
Darwinas (1809–1882), sukūręs evoliucijos kiekvienas žmogus turi teisę
teoriją apie gyvųjų organizmų natūralią pasirinkti, ar pradėti vartoti
atranką, kadaise rašė, kad nyksta tie, kurie chemines medžiagas.
nesugeba prisitaikyti. Jei manysime, kad
ateityje galės išgyventi tik atsparūs vaistams …
ir cheminėms medžiagoms žmonės,
prarasime realybės jausmą. To nebus, nes žmogaus, kaip rūšies, galimybės taip
pat ribotos. Geriausiai prie natūralios aplinkos prisitaikę individai ateityje
tikrai nebus žmonės, tokią galimybę turi tik bakterijos. Antibiotikams atsparių
bakterijų protrūkis pasaulyje – dar vienas rimtas iššūkis.
Civilizuotame pasaulyje piktnaudžiavimas receptiniais vaistais tapo viena
pagrindinių apsinuodijimų priežasčių. Lietuvoje taip pat susiklostė
nepavydėtina situacija, nes didžioji dalis nukentėjusiųjų vargsta dėl vaistų
vartojimo. Mes pernelyg laisvai elgiamės su cheminėmis medžiagomis. Nuėjęs į
artimiausią prekybos centrą per kelias minutes galėčiau įsigyti medžiagų,
kuriomis įmanoma apnuodyti pusę Žirmūnų gyventojų. Aš turiu teisę taip
sakyti, nes esu toksikologas.
Pasaulyje nieko nėra naujo. Nepavyksta sukurti stebuklo, nors kasdien
ieškoma naujų sąmonės būseną keičiančių medžiagų. Paskutinis stebuklas
įvyko, kai prisikėlė Jėzus Kristus, bet tai atsitinka per kiekvienas Velykas. Dabar
diskutuojama apie vadinamuosius dizainerių narkotikus, kurie dažniausiai yra
dar vienas neįprastu būdu sintetinamų narkotikų pavyzdys. Jie gaminami šiek
tiek pakeičiant molekulių struktūrą, todėl gaunamas nuo seno gerai žinomos
narkotinės medžiagos analogas. Dėl to kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, JAV,
įmanoma apeiti įstatymus, kadangi naujos veikliosios medžiagos, susintetintos
kad ir virtuvėje, nebūna narkotikų sąraše. Taip gali būti susintetintas net ir
naujas heroinas. Įsivaizduokite, paimu talentingo drabužių dizainerio sukurtą
paltą ir pakeičiu vieną sagą – vietoj juodos įsiuvu raudoną. Chemiškai tai
nesunku padaryti, tereikia pakeisti vieną radikalą. Taip sukuriama nauja
veiklioji medžiaga. Dizainerių narkotikai gali būti gaminami ne tik heroino, bet
ir kitų opioidų pagrindu. Naujos narkotinės medžiagos nėra įtrauktos į
tarptautinės teisės dokumentus, todėl jomis prekiaujama kaip legaliomis
svaiginimosi medžiagomis. Dažnai jos parduodamos internetu, o jų poveikis
panašus į nelegalių narkotinių medžiagų, tokių kaip kokainas ar LSD. Tai rodo,
kad narkotikų vartojimo istorija dar kartą apsuko ratą. Netgi veterinarijai skirti
anestetikai vartojami svaigintis, bet aš nepatarčiau to daryti. Šiam tikslui
naudojamos ir buitinės chemijos priemonės, nagų lako valiklis, klijai, įvairūs
valymo skysčiai, pramoniniai tirpikliai, dažai, lakai.
Apsidairykime – mes stovime prie prarajos. Galime „didžiuotis“, nes iš
narkotikų vartotojų perėjome į aukštesnį lygį ir tapome jų gamintojais. Čia kaip
su beisbolu – iš pradžių tik stebėjome beisbolo rungtynes per televizorių, o
dabar turime puikių sportininkų, galinčių žaisti užsienio beisbolo klubuose.
Atsivėrus sienoms, į Lietuvą plūdo prastos kokybės amfetaminas, o dabar mūsų
piliečiai sugeba aprūpinti metamfetaminu didžiąją dalį Skandinavijos. Mūsų
talentingiausi protai slaptuose šiltnamiuose, kurių mikroklimatą ir apšvietimą
reguliuoja kompiuteris, augina kanapes. O iš kur gauname narkotikams būtinų
ruošinių – prekursorių? Nėra nieko neįmanomo, nes lietuviai sugeba nelegaliai
įsigyti net ginklų, o prekursoriai – tik cheminės medžiagos.
Vos per dešimtmetį Lietuva pateko į
aukščiausią narkotikų gamintojų lygą. …
Europos policijos biuras (Europolas) 2011 Nuėjęs į artimiausią prekybos
metais paskelbė organizuoto centrą per kelias minutes galėčiau
nusikalstamumo grėsmės vertinimą. įsigyti medžiagų, kuriomis įmanoma
Lietuvių nusikalstamos veiklos spektras itin apnuodyti pusę Žirmūnų gyventojų.
platus: prabangių automobilių vagystės,
įsitraukimas į prekybą kokainu, nes mūsų
…
nusikaltėliai sugeba organizuoti šio
narkotiko atgabenimą iš Lotynų Amerikos į Europą, nelegalių kanapių
auginimas ir platinimas. Europolas įspėjo, kad lietuvių stipriausios pozicijos –
įvairių sintetinių narkotikų gamyba, gabenimas ir platinimas. Lietuva
priskiriama prie tų retų Europos Sąjungos šalių, kuriose gaminamas
metamfetaminas. Europos Komisija ir Europolas savo ataskaitoje nurodė, kad
Lietuvos nusikaltėliai – vieni didžiausių metamfetamino tiekėjų Skandinavijos
rinkoje.
Ilgai laukti nereikėjo. 2013 metais Kauno rajone aptikta slapta laboratorija,
kur dideliais kiekiais buvo gaminamas metamfetaminas. Surinkus įrodymus,
tikėtina, kad nusikaltėliai galėjo pagaminti apie 250 kilogramų
metamfetamino, kurio vertė šešėlinėje rinkoje siekia apie 2 milijonus litų. Tai
viena iš 10 garsiausių bylų, už ją galima suteikti Metų seklio titulą.
Mūsų žinios apie pasaulį – tai dalis
globalizacijos, kuriai mes turime būti …
dėkingi už informacinį sprogimą. Kartą
televizijos laida „National Geographic“ rodė Apsidairykime – mes stovime prie
siužetą, kaip Denverio mieste (JAV) prarajos. Galime „didžiuotis“, nes iš
praverčia naudoti elektros elementai – narkotikų vartotojų perėjome į
naudojamas jų skystis, pridedama dar tam aukštesnį lygį ir tapome jų
tikrų medžiagų, viską supylus į kokakolos gamintojais.
butelį tris valandas rankomis plakamas
kokteilis, kol gaunama pusantro gramo
…
metamfetamino. Kadangi Amerikoje visi
žino tokį būdą, ši laida nebuvo apkaltinta narkotikų gamybos propagavimu.
Vieša paslaptis – narkotikų gamybai reikalingų medžiagų galima įsigyti net
prekybos centre, o receptą įmanoma susirasti internete. Skiriasi tik narkotikų
vartojimo įpročiai. Pavyzdžiui, kokaino vartotojai yra aukštesnę padėtį
visuomenėje užimantys žmonės, o heroino – niekur nedirbantys ir
priklausantys žemesnei socialinei grupei. Į mūsų ligoninę patenka ir tokių
vartotojų, kurie per vieną naktį narkotikams išleidžia tiek pinigų, kiek
gydytojas uždirba per mėnesį.
Kartą į priėmimo skyrių atvežė leisgyvę studentę. Atsigavusi ji pasigyrė, kad
vartojo penkis gramus „kokso“ ir „kristalo“. Nepaisydama įkalbinėjimų,
mergina nesutiko gultis į ligoninę, nors tokiais atvejais gresia širdies ritmo
sutrikimas ir staigi mirtis. Užsiminiau apie šį atvejį neketindamas ką nors
įbauginti – netikiu narkotikų prevencijos programos veiksmingumu, jeigu tokia
programa remiasi baimės puoselėjimu.
Nors esame maža šalis, neturime rimtos strategijos, kaip mažinti narkotikų
pasiūlą, neturime specializuotų reabilitacijos klinikų, kuriose galėtume daug ką
nuveikti. Tačiau tokiais atvejais nugali noras gražiai atrodyti, o ne būti.
Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai proga į Vilnių buvo atvykę du
pasaulyje pripažinti specialistai – Markas L. Krausas iš Yale’o universiteto (JAV)
ir Nicholas Lintzeris iš Australijos Perto universiteto. Pasirodo, tai, dėl ko mes
Lietuvoje laužome ietis, nėra didžiausia bėda – alkoholio ir narkotikų
vartojimas pasaulyje nėra didžiausias iššūkis, nes jų vietą užėmė
piktnaudžiavimas receptiniais vaistais ir tai sukelia kur kas sudėtingesnių
problemų nei alkoholio vartojimas. Su tuo susidūrė daugelis Europos valstybių.
Lietuvą galima vadinti drąsia šalimi, nes
eksperimentuojame su savo sveikata. Tokia …
mūsų vaistų vartojimo kultūra. Šalies
žiniasklaida taip pat daug prisidėjo prie to, Į mūsų ligoninę patenka ir tokių
kad vis mažiau pasitikima gydytojais. Todėl vartotojų, kurie per vieną naktį
mūsų gyventojai patys ėmėsi gydymo meno. narkotikams išleidžia tiek pinigų,
2012-ųjų duomenimis, pagal kiek gydytojas uždirba per mėnesį.
piktnaudžiavimą receptiniais vaistais
Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje: 15–64
…
metų amžiaus grupėje apie 20 proc. asmenų
vartoja raminamuosius vaistus, iš jų 3,7 proc. vartoja ne pagal gydytojo
paskyrimą. Tokia savigyda ypač būdinga Lietuvos moterims, kurias tenka vis
dažniau gydyti nuo medikamentinės priklausomybės.
Tikėjimas stebuklingais vaistais gali pražudyti, o paaugliai išradingesni nei
jų tėvai. 2011-ųjų duomenimis, net 13,1 proc. 15–16 metų paauglių vartoja įvairius
medikamentus ne pagal paskyrimą, o ES vidurkis siekia 6 procentus. Mūsų
merginos apsukresnės už vaikinus – net 19 proc. jų vartoja receptinius vaistus
be gydytojų žinios, o taip besielgiančių vaikinų yra triskart mažiau. Tai rodo,
kad mūsų paaugliai „sėdi“ ant vaistų, jie patys susiranda medikamentų, jiems
nereikia gydytojo patarimų. Bet vaistai nėra gėris, jais negalima piktnaudžiauti.
Dėl šalutinio poveikio raminamuosius ir migdomuosius galima vartoti ne ilgiau
kaip 4 savaites.
Medikamentai Lietuvoje labai populiarūs. Dirglumas, nerimas, nemiga –
tokių negalavimų nežinojo mūsų senoliai, nes gydydavosi vaistažolėmis ir
nevalgė saujomis tablečių. Mūsų įpročiai jau kitokie. Ryte keli puodeliai kavos,
per pietus – taurė vyno, vakare grįžus iš darbo – kai ko stipresnio, nes norisi
nuplauti susikaupusias nuoskaudas ir užmiršti stresą, o einant gulti – tabletė,
kad nekankintų nemiga. Tokiais atvejais aš kalbu apie girtus vaistus. Šio
termino nerasite jokiame medicinos vadovėlyje, nes aš pats jį sugalvojau.
Dažnai svarstau, ar nereikėtų jo patentuoti, bet vis pritrūksta laiko.
Kodėl norėčiau, kad man priklausytų šio termino autoriaus teisės?
Pastaruoju metu Lietuvoje pastebima tendencija, kai vaistai užgeriami
alkoholiu. Tai – girti vaistai. Juos vartoja netgi labiausiai išsilavinusi
visuomenės dalis – teisininkai, advokatai, prokurorai, žurnalistai, gydytojai ir
visi, kas netingi.
Nuo civilizuoto pasaulio dar esame atsilikę, bet ne per šviesmetį, tad vis
dažniau Lietuvoje apsinuodijama ne alkoholiu, o girtais vaistais. Būna, kad per
dieną žmogus nuryja pusę šimto, o kartais net šimtą tablečių. Tai kur kas
kietesnis riešutėlis gydytojui toksikologui ir visai medikų bendruomenei.
Kodėl pasirinkau gydytojo profesiją? Mano močiutė, užauginusi 14 vaikų,
sakydavo: „Vaikeli, darbas durniui kaip daina.“ Manau, jos žodžiuose yra daug
tiesos. Dirbdamas Toksikologijos centro reanimacijoje negaliu skųstis, kad
nuobodu. Gal mano tokia paskirtis šiame gyvenime – dirbti? Mano giminėje
buvo nuostabių medikų, jie mane žavėjo nuo mažumės. Mano dėdė, motinos
brolis, buvo žinomas ginekologas akušeris Povilas Ručinskas. Baigęs
universitetą jis pradėjo dirbti Vilniuje, bet taip susiklostė, kad jo tėvas,
jaunystėje uždarbiavęs Amerikoje, grįžo į Lietuvą ir nusipirko žemės, todėl tapo
buože ir buvo ištremtas į Sibirą. O dėdė, būdamas studentas, išvengė trėmimo.
Tačiau gavęs mediko diplomą jis ilgiau negalėjo pasilikti Vilniuje, todėl atsidūrė
Jurbarke. Visi mano jurbarkiečiai draugai išvydo pasaulį ligoninėje, kur
keliasdešimt metų dirbo gydytojas P. Ručinskas. Jo duktė, mano pusseserė, taip
pat tapo gydytoja.
O teta Marijona Ručinskaitė ilgą laiką buvo tuometinės „Raudonojo
kryžiaus“ ligoninės operacinės vyriausioji slaugytoja. Ji – iš tų žmonių, kurie
gali stovėti operacinėje ir dirbti tol, kol be sąmonės griūva ant grindų.
Svarstydamas, ką galėčiau veikti gyvenime, supratau, kad noriu eiti šių žmonių
pėdomis, todėl pasirinkau medicinos studijas. Galiu pridėti ranką prie širdies –
nesigailiu, kad taip pasielgiau.
Nežinau, kodėl dabar jauni gydytojai rezidentai renkasi toksikologiją.
Manau, po dešimties metų jie vis dar susidurs su „mėlynojo samagono“
mėgėjais. Lietuviai verslininkai apsukrūs, niekas jiems neuždraus gaminti
alkoholinio gėrimo iš lenkiško langų ploviklio. Kasmet į Lietuvą įvežama
keliasdešimt tonų tokio skysčio. Jei tokį kiekį langų ploviklio šalies gyventojai
sunaudotų pagal paskirtį, kiekviename kaimelyje turėtų būti po stiklinį
dangoraižį. Vien namų ruošai ar biurams švarinti tiek skysčio neįmanoma
sunaudoti.
Kai sulauksiu pensijos, manau, sėsiu rašyti dar vienos knygos. Esu jau
sugalvojęs pavadinimą – ant naujos knygos viršelio būtų auksinėmis raidėmis
užrašyta: „100 būdų, kaip už tris litus nužudyti žmogų“. Žinoma, juokauju –
jokių instrukcijų duoti neketinu. Amerikiečių gydytojas Alexanderis Shulginas
su savo žmona Anna parašė narkomanų bibliją. Ji sudaryta iš dviejų dalių. 1991
metais JAV išleistos knygos visas pavadinimas yra „Feniletilaminai, kuriuos aš
pažinau ir pamilau: cheminės meilės istorija“. Tai biografinio pobūdžio
pasakojimas, kuriame pateiktas mokslinis aprašymas, kaip susintetinti daugiau
nei 200 psichodelinių medžiagų, daugelį jų susintetino pats A. Shulginas.
Antroji knygos dalis išleista 1997-aisiais, šio veikalo pavadinimas „Triptaminai,
kuriuos aš pažinau ir pamilau: tęsinys“. Knygoje aprašyta, kaip susintetinti
daugiau nei 50 psichodelinių triptanų. Šios dvi knygos tapo bestseleriais, todėl
tikiuosi, kad ir šioje knygoje išsakytos mintys ką nors sudomins.
Prie mano darbo kabineto ant sienos kabo įrėmintas popieriaus lapas,
kuriam kaligrafiškai parašytas Marijos žemės piliečių, besiskandinančių
toksiniame liūne, vandens telkiniuose bei dehidratacijos labirintuose, padėkos
žodis Toksikologijos centro darbuotojams: „Žmogui reikia nedaug:
televizoriaus ir išgerti, bet laidų ilgai neištversi, gležna inteligento siela
neatlaiko nenumaldomo geismo įsiskverbti į virtualųjį pasaulį ir kurį laiką ten
pabūti. Dažnai durys užsitrenkia kaip kokioje NATO bazėje. Tada apsižiūri, kad
neturi rakto, nežinai kodo. Ir tampi nevaldomas atomas, nenusakomas
daugialąstis genetinis nesusipratimas. Ir štai čia pasirodote jūs, toksikologai,
gelbėdami mūsų likimą, mūsų šeimų išlikimą. Ir tampate tautos išlikimo
garantu, nes puoselėjate kiekvieną ląstelę kaip koks sodininkas agurkus. Mes be
jūsų – tai medis be lapų, daina be žodžių. Nuoširdžiai dėkodami ir tikėdamiesi
pagalbos mūsų kūnams bei sieloms, likime jums daug kūrybinio džiaugsmo,
Vyriausybės subsidijų ir neprognozuojamų pacientų.“ Pasirašė grupelė
inteligentų.
Kaip išvengti apsinuodijimo

…
Kad išvengtumėte nelaimės, nelaikykite pavojingų cheminių medžiagų
lengvai prieinamose vietose. Jas derėtų saugoti atskirai nuo maisto produktų ir
higienos priemonių (patikėkite, tai nėra visiems savaime suprantamas dalykas).

…
Atidžiai skaitykite buitinės chemijos priemonių instrukcijas.

…
Visas nuodingas chemines medžiagas reikėtų laikyti originaliose pakuotėse,
o ne mineralinio vandens ar gazuotų gėrimų buteliuose. Tikiu, kad cheminę
medžiagą į kitą butelį perpylęs žmogus atsimins ir žinos, kad ten laikomi
nuodai, bet kitiems tai nėra savaime suprantama. Teko matyti labai skaudžių
tokio „išradingumo“ padarinių.

…
Jei sukrapštėte pinigų dujiniam katilui, raskite jų ir smalkių davikliams.
Nebijau būti apkaltintas smalkių daviklių reklama. Jei norite, kaltinkite mane,
bet vėliau įsigykite smalkių daviklių ir juos naudokite.

Iš anksto apgalvokite, kokių augalų norėtume pasisodinti kieme, sode ar

 Iš anksto apgalvokite, kokių augalų norėtume pasisodinti kieme, sode ar
kaimo sodyboje. Jei žavitės nuodingais dekoratyviniais augalais, bent jau
žinokite jų pavadinimus. Nusipirkę egzotiškų kambarinių gėlių, padėkite jų
vazonėlius taip, kad nepasiektų vaikai, nes daugelis jų yra nuodingos.

…
Jei mėgstate rinkti ir valgyti grybus, nesusigundykite ragauti nepažįstamų
miško gėrybių. Neruoškite sriubos iš bobausių nuoviro – vanduo, kuriame virė
švieži bobausiai, yra nuodingas.

…
Jei koks nors medikamentas padėjo kaimynei, draugui ar uošvei, nebūtinai
padės jums. Ne veltui vaistų reklamoje nurodoma: „Dėl vaistų vartojimo
pasitarkite su gydytoju ar vaistininku.“

…
Naudojant keliskart didesnę medikamento dozę, nei paskyrė gydytojas,
efektas nebūtinai bus tiek pat kartų geresnis – kartais būna priešingai.

…
Užgerti medikamentus alkoholiu – prasta mintis. Net jeigu vartojate „ne
kartu“, po kelių valandų organizme jie neišvengiamai susitinka.

…
Vaistus reikėtų saugoti atskiroje spintelėje, ypač jei namie yra vaikų,
kuriems spalvotos tabletės gali pasirodyti panašios į saldainius.
Pirmoji pagalba apsinuodijus

…
Laiku ir tinkamai suteikta pirmoji pagalba mažina pavojingų komplikacijų
riziką.

…
Jei įtariate apsinuodijimą, labai prašau nesiimti „visiems žinomų“ pirmosios
pagalbos priemonių. Neretai jos yra ne tik neefektyvios, bet ir pavojingos.

…
Kiekvienas ūminis apsinuodijimas, net jei nukentėjęs asmuo jaučiasi gerai,
turi būti vertinamas kaip pavojingas sveikatai ir gyvybei. Patekus į organizmą
cheminių medžiagų, apsinuodijimo simptomai gali paaiškėti ne iš karto, o
praėjus šiek tiek laiko.

…
Apsinuodijus draudžiama iš virškinamojo trakto šalinti nuodus geriant
pieną, sodos ar druskos tirpalą, aliejų, kiaušinio baltymą ar kitas medžiagas.
Ieškant šių skysčių prarandama daug laiko, o jų naudojimas didina
komplikacijų riziką.

Anglies tablečių negalima duoti asmeniui, kuriam dėl apsinuodijimo trinka

 Anglies tablečių negalima duoti asmeniui, kuriam dėl apsinuodijimo trinka
ar yra sutrikusi sąmonė, taip pat jei apsinuodijimą sukėlė alkoholis ar jo
surogatai bei korozinės medžiagos – šių nuodų aktyvioji anglis nepašalina.

…
Pagrindinė nespecifinės detoksikacijos priemonė apsinuodijus yra vanduo.

…
Nuodingų medžiagų patekus į akis, reikia 10–20 minučių jas plauti
vandeniu. Plaunant būtina pakelti akių vokus, kad nuodai lengviau pasišalintų
iš ragenos ir junginės.

…
Jei cheminės medžiagos pateko ant odos, reikia kuo greičiau nusivilkti
drabužius ir pažeistą vietą plauti dideliu kiekiu vandens. Kad medžiagos
neprasiskverbtų į gilesnius odos sluoksnius, pamuilinkite pažeistą vietą ir
nuplaukite šepečiu. Nešvarius drabužius supakuokite į plastikinį maišelį.

…
Jei nuodingų medžiagų pateko į kvėpavimo takus, nukentėjusįjį reikia kuo
greičiau išvesti ar išnešti į gryną orą.

…
Apsinuodijus cheminį nudegimą sukeliančiomis medžiagomis, pavyzdžiui,
rūgštimis ar šarmais, negalima skatinti vėmimo, nukentėjusiajam patariama
duoti atsigerti vandens.
 …
Nesidrovėkite pasikonsultuoti su specialistu. Lietuvoje jau 10 metų visą parą
veikia Apsinuodijimų kontrolės ir informacijos biuras, kurio specialistai
konsultuoja visais su apsinuodijimais susijusiais klausimais.

Skambinkite.
Nebūna kvailų klausimų, būna neprofesionalūs atsakymai.

+370 523 62052

+370 687 53378