Troliai Mumiai

mm
 TOVE J A N S S O N

Mažieji troliai
ir didysis potvynis

Iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė

Iliustravo autorė

garnelis
UDK 839.7(480)-93 Versta iš:
Ja424 Tove Jansson
Smatrollen och den stora
oversvamningen

ISBN 978-9955-883-17-3
© Tove Jansson 1945
First published by Schildts Forlags Ab, Finland.
All rights reserved
© Vertimas į lietuvių kalbą, Laima Bareisienė, 2011
© Leidykla „Gamelis", 2011
Buvo 1939-ųjų karo žiema. Darbai sustojo; regėjosi
beprasmiška toliau piešti paveikslus.
Tad gal ir suprantamas daiktas, jog staiga už­
simaniau parašyti kokį nors kūrinėlį, prasidedantį
žodžiais: „Vieną kartą..." Be abejonės, tai turėjo būti
pasaka, tačiau aš leidau sau išvengti princų, prince­
sių ir vaikučių, užtat pasirinkau piktą figūrėlę, ku­
rią piešdavau po savo karikatūromis, ir pavadinau
ją Muminuku.
Beveik baigtą pasakojimą buvau užmetusi iki pat
1945 metų. Opaskui apsilankė bičiulis ir pasakė, kad
iš viso to galėtų išeiti vaikiška knygelė, reikėtų ją pa­
baigti ir iliustruoti, gal leidėjai paimtų.
Mąsčiau, jog knygelės pavadinime turėtų būti žo­
dis „Muminukas", kaip jis ieško savo tėčio - kaip ir
kapitono Granto, - bet leidykla pageidavo „Mažųjų
trolių", kad būtų suprantamiau skaitytojams.
Šį pasakojimą man įkvėpė vaikystės knygos, ku-
V*

rias skaičiau ir mėgau, truputis Žiulio Verno, trupu­

tis Kolodžio (žydraplaukė mergaitė) ir taip toliau.
Kodėl gi ne?
Kad ir kaip tenbūtų, tai pati pirma laiminga mano
pabaiga!
 ieną kartą rugpjūčio pabaigoje, kai jau buvo ge­
rokai popiet, Muminukas ir mama patraukė į
pačią girios glūdumą. Tenai tarp medžių slūgsojo to­
kia tyla ir tamsa, lyg jau būtų nusileidusios sutemos.
Vienur kitur augo didžiulės gėlės, šviečiančios tary­
tumei mirguliuoją žiburiai, o tolėliau tarp šešėlių ju­
dėjo ryškiai žali taškeliai.
- Jonvabaliai, - pasakė Muminuko mama, bet juo­
du neturėjo kada sustoti ir atidžiau apžiūrėti. Mat ke­
liavo paieškoti malonios ir šiltos viečiukės, kur būtų
galėję pasistatyti namą ir jame įsikurti, kai ateis žiema.
Troliai Mumiai visiškai nepakelia šalčio, taigi namas
turėjo būti gatavas vėlių vėliausiai spalio mėnesį.
Tad juodu žingsniavo toliau, vis gilyn ir gilyn į
tylą ir tamsą. Pamažėle Muminuką perėmė baimė ir

7
ujpY

jis sušnibždėjo mamai, kaip ji mano, ar čia yra kokių

nors pavojingų žvėrių.
- Vargu, - atsakė mama, - bet gal vis dėlto būtų
geriau, jei eitume spartėliau. Nors aš tikiuosi, jog esa-

8
me tokie mažučiai, kad artėjąs pavojus mūsų nepa­
stebėtų.
Staiga Muminukas smarkiai čiupo mamai už le­
tenos.
- Žiūrėk! - tarė taip išsigandęs, kad jam net išsi­
tiesė uodega. Iš šešėlių už medžio kamienojuodu ste­
beilijo dvi akys. Iš pradžių mama išsigando, bet pas­
kui nuramino sūnų:
- Koks nors labai jau mažytis žvėrelis. Luktelėk, aš
jį apšviesiu. Supranti, patamsy viskas atrodo baisiau.
Ji nuskynė vieną iš tų didelių gėlinių žibintų ir
apšvietė šešėlį. Tada abu pamatė, jog ten tikrai tupi
labai mažas padarėlis, malonus pažiūrėti ir trupučiu­
ką išsigandęs.
- Matai, - tarė Muminuko mama.
- Kas jūs per vieni? - paklausė mažylis.
 - Aš esu Muminukas, - atsakė Muminukas, vėl
kaipmat pradrąsėjęs. - O čia mano mama. Tikiuosi,
nesutrukdėme. (Aišku, kad mama mokė jį manda­
giai elgtis.)
- Ką jūs, - atsakė mažylis. - Aš tupėjau, jaučiau­
si be galo nusiminęs ir troškau draugijos. Ar judu la­
bai skubat?
- Taip, - atsakė Muminuko mama. - Mudu išsi­
ruošėme paieškoti geros saulėtos viečiukės namui. Bet
gal norėtumei eiti kartu?
- Ar norėčiau! - šūktelėjo mažylis ir šoko prie jų. -
Aš pasiklydau ir nebemaniau, jog kada nors vėl gau­
siu išvysti saulę!
Tad dabar žingsniavojau trise, nusiskynę didžiulį
tulpės žiedą keliui pasišviesti. O tamsa aplinkui vis
tirštėjo ir tirštėjo, gėlės po medžiais švietė vis šykš-
čiau, galų gale užgeso ir pačios paskutinės. Priešais
sublizgo juodas vanduo, oras pasidarė slogus ir at­
šalo.
V
- Oi, kaip siaubinga, - tarė mažylis. - Tai raistas.
Čionai eiti nebedrįstu.
- Kodėl? - paklausė Muminuko mama.
- Ne ne, nes tenai tūno Didžioji Gyvatė, - tyliu
balseliu atsakė mažylis ir apsižvalgė aplinkui.

10
 - Et, - atkirto Muminukas, kad pasirodytų nar­
sus. - Mes tokie maži, jog greičiausiai niekas nepa­
stebės. Ir kaip mes kada nors rasime saulės šviesą, jei
neišdrįsime pereiti į aną pusę? Drožkim tiktai.
- Gal ir paėjėsiu kokį galiuką, - sutiko mažylis. -
Tačiau atsargiai. Rizikuojat savo kailiu!
Tad jie kaip įmanydami tyliau ropštėsi nuo kupsto
ant kupsto. Aplink pukšėjo ir kuždėjo juodas dumb­
las, bet kolei švietė tulpinis žiburys, keliauninkai
jautėsi ramūs. Kartą Muminukas slystelėjo ir ko ne-
nusirito į dumblą, bet paskutinę akimirką jį sugavo
mama.
- Toliau reikėtų plaukti laiveliu, - tarė ji. - Tavo
letenos šlaputėlės. Aiškus daiktas, persišaldysi.
Ji išėmė iš savo krepšio porą sausų kojinių ir už­
sodino Muminuką ir mažąjį padarėlį ant didžiulio

11
apskrito vandens lelijos lapo. Trijulė sumerkė uode­
gas vandenin kaip irklus ir įniko kastis iš raisto. Po
jais šmėseliavo juodi gyviai, kurie landžiojo pirmyn
ir atgal tarp medžių šaknų, pliuškenosi ir nardė, o iš
viršaus atsėlino migla. Staiga mažylis tarė:
- Noriu namo!
- Nebijok, mažyli, - padrąsino jį Muminukas vir­
pančiu balsu. - Užplėšime kokią smagią dainelę ir...
Ūmai jų tulpės žiedas užgeso, viską apgobė akli­
na tamsa. Ir iš tamsos atsklido šnypštimas, jie pajuto,
kaip subangavo lelijos lapas.
- Greičiau, greičiau, - suriko Muminuko mama. -
Atplaukia Didžioji Gyvatė!
Jie panardino uodegas giliau ir iš paskutiniųjų
ėmė taip irtis, kad priešaky vanduo šniokštė šniokš­
tė. Tada išvydo atsivejančią Gyvatę. Atrodė įniršusi,
geltonos akys paklaikusios.
Jiekasėsi pirmyn kiek pajėgdami, bet Gyvatė nuo­
lat artėjo ir jau pražiojo nasrus su ilgu besiraitančiu

12
liežuviu. Muminukas užsidengė letenomis akis, šūk­
telėjo: „Mam!" ir tikėjosi būsiąs prarytas.
Bet nieko nenutiko. Tuomet jis atsargiai pažvel­
gė pro pirštus. Tai bent staigmena! Jų tulpinis žibu­
rys vėl švietė, išskleidęs visus vainiklapius, o tarp jų
stovėjo mergaitė žydrais plaukais, kurie jai siekė net
ligi kojų.
Tulpės žiedas švietė vis ryškiau ir ryškiau. Gyvatė
ėmė markstytis, staiga piktai sušnypštusi apsisuko ir
nėrė gilyn į dumblą.
Muminukas, jo mama ir mažasis padarėlis buvo
tokie susijaudinę ir apstulbę, kad ilgokai nepajėgė iš­
tarti nė žodžio.

13
 Galų gale Muminuko mama iškilmingai pareiš­
kė:
- Neapsakomai dėkojame jums už pagalbą, gra­
žioji ponia.
OMuminukas nusilenkė taip žemai, kaip niekuo­
met nebuvo lenkęsis, nes gražesnės būtybės už žydra-
plaukę mergaitę kaip gyvas nebuvo matęs.
- Ar jūs ir gyvenate tulpėje? - droviai paklausė
mažylis.
- Tai mano namas, - atsakė ji. - Gali vadinti mane
Tulipa.

14
 Ir jie ramiai nusiyrė į kitą raisto pusę. Čia augo
paparčių sąžalynas, po jais Muminuko mama pataisė
samanų patalą miegui. Muminukas gulėjo prisiglau­
dęs prie mamos ir klausėsi, kaip raiste tolėliau kur­
kia varlės. Naktis buvo pilnutėlė nemalonių ir keistų
garsų, Muminukas ilgai negalėjo užmigti.

Kitą rytą Tulipa ėjopati pirma, ir žydri jos plaukai

švietė lyg ryškiausia dieninės šviesos lempa. Takas vis
statėjo ir statėjo, galop iškilo skardingas kalnas, toks
aukštas, jog jie nematė viršūnės.
- Ten aukštai greičiausiai šviečia saulė, - graudžiai
tarė mažylis. - Man labai šalta.

15
 - Ir man, - pritarė Muminukas. Ir nusičiaudėjo.
- Taip ir maniau, - pasakė mama. - Tu persisal­
dei. Būk gerutis ir prisėsk čia, tuo tarpu aš sukursiu
laužą.
Ir ji sukrovė didžiulę krūvą sausų šakų, o uždegė
jas kibirkštimi nuo žydrų Tulipos plaukų. Visas ket­
vertukas sėdėjo ir žvelgė į ugnį, o Muminuko mama
sekė istorijas. Ji pasakojo apie tai, kaip gyveno maža,
kai troliams Mumiams nereikėjo keliauti per klaikius
miškus ir raistus ir ieškoti gyvenamosios vietos.
Anuomet jie gyveno kartu su naminukais pas
žmones, dažniausiai būstų užkrosniuose.
- Kai kas iš mūsiškių tenai laikosi ir dabar, - kal­
bėjo mama. - Mat žmonės dar tebeturi krosnis. Tačiau
centrinio šildymo mes nepakenčiame.
- Ar žmonės žinojo, kad mes tenai gyvename? -
paklausė Muminukas.
- Kai kurie, - atsakė mama. - Dažniausiai jie pa­
jausdavo mus pakaušiu kaip skersvėjo pūstelėjimą -
kai būdavo vieniši.
- Papasakok apie tėtį, - paprašė Muminukas.
-Jis ypatingas trolis, - susimąsčiusi liūdnai pasa­
kė mama. - Visąlaiktroško kraustytis, iš vieno užkros-

16
nio į kitą. Niekur nejsigyveno. Ir dingo - iškeliavo su
hatifnatais, mažaisiais bastūnais.
- O kas jie tokie? - paklausė mažylis.
- Savotiški troliukai, - paaiškino Muminuko ma­
ma. - Daugumai neregimi. Kai kada jie įsikuria po
žmonių būstų grindimis, tuomet, kai vakarais įsivieš­
patauja tyla, girdėti, kaip jie tenai krebžda. Bet daž­
niausiai jie keliauja aplink pasaulį, kur nors apsistoja
ir niekuo nesirūpina. Niekada nepasakytumei, ar ha-
tifnatas linksmas ar piktas, liūdnas ar nustebęs. Esu
tikra, kad jie visai bejausmiai.

17
 - Tai tėtis dabar tapo hatifna-
tu? - paklausė Muminukas.
- Ne, žinoma, ne! - atsakė
mama. - Juk supranti, kad hatifna-
tai jį tik suviliojo kartu keliauti.
- Ojei vieną gražią dieną jį su­
tiktume! - tarė Tulipa. - Ar jis ap­
sidžiaugtų?
- Tikrai, - atsakė Muminuko
mama. - Bet greičiausiai jo nesu­
tiksime.
Ir ji pravirko. Taip graudžiai,
kad visi ėmė šniurkščioti, o verk­
dami pradėjo mąstyti apie aibę
kitų dalykų, irgi liūdnų, tad ver­
kė vis smarkiau ir smarkiau. Iš to
graudulio Tulipos plaukai ėmė
\ blukti ir galop visiškai nublanko.
Kai praslinko gerokai
laiko, staiga pasigirdo
griežtas balsas:
- Ko tenai apačio­
je bliaunat?
 Keliauninkai bemat liovėsi verkę ir
įniko dairytis į visas puses, bet niekur
nepamatė kalbinusiojo.
Tą akimirką palei kalną kabaldžiuo-
damos nusileido virvinės kopėčios. O
aukštai pro duris uoloje iškišo galvą se­
nas ponas.
- Nagi? - suriko jis.
- Atsiprašom, - pasakė Tulipa ir nu­
silenkė. - Bet supraskite, pone, viskas
tikrai labai liūdna. Muminuko tėtis iške­
liavo, mes šąlam, nepajėgiampersiropšti
per šį kalną ir susirasti saulės, ir neturi­
me kur gyventi.
- Mat kaip, - pasakė senasis ponas. -
Tada tikriausiai gausit kopti pas mane.
Puikesnės už mano saulės šviesą neįma­
noma įsivaizduoti.
Buvo labai sunku repečkotis aukš­
tyn virvinėmis kopėčiomis, ypač Mu-
minukui ir jo mamai, nes jų letenos itin
trumpos.
- Dabar nusidžiovinsit letenas, -
tarė senasis ponas ir užtraukė kopėčias.
Paskui labai kruopščiai uždarė duris, kad vidun neį-
slinktų joks pavojus. Visi užsilipo ant judamų laiptų,
kurie nešė juos aukštyn, tiesiai į kalną.
- Jūs tikri, kad galima pasikliauti šiuo ponu? - su­
kuždėjo mažylis. - Prisiminkit, rizikuojat savo kailiu.
Jis susigūžė kiek pajėgdamas, kad atrodytų kuo
mažesnis, ir pasislėpė už Muminuko mamos nugaros.
Tada priešais sutvisko ryški šviesa ir laiptai įvažiavo
tiesiai į nuostabaus grožio kraštovaizdį. Medžiai ki­
birkščiavo spalvomis, pilni vaisių ir žiedų, kokių jie
niekuomet nebuvo matę, o po jais žolėje žvilgėjo bal­
ti sniego lopai.

20
 - Ei! - sušuko Muminukas ir puolė lipdyti snie­
go gniūžtės.
- Atsargiai, sniegas šaltas! - riktelėjo mama. Bet
sukišęs letenas į sniegą Muminukas pamatė, jog čia,
žinoma, ne sniegas, o ledai. O žalia žolė, kuri trupė­
jo po letenomis, buvo dailiai nulipdyta iš cukraus.
Laukus skersai ir išilgai buvo išvinguriavę marga­
spalviai upokšniai, kurie purslojo ir čiurleno per auk­
sinį smėlį.
- Žalias limonadas! - sušuko mažasis padarėlis,
pasilenkęs atsigerti. - Čia visai ne vanduo, čia limo­
nadas!
Muminuko mama nužingsniavo tiesiai prie baltu­
tėlaičio upeliuko, nes visąlaik itin mėgo pieną. (Kaip
ir daugumas trolių Mumių, gal paskui jie lėčiau sens­
ta.) Tulipa lakstė nuo medžio prie medžio ir glėbiais
skynė šokolado plyteles bei saldainius, ir kai tik nu­
skindavo vieną blizgantį vaisių, kaipmat užaugdavo
naujas. Keliauninkai pamiršo nesėkmes ir lapseno vis
gilyn ir gilyn į užburtą sodą. Senasis ponas pamažiu­
kais sekė įkandin ir atrodė itin patenkintas jų nuo­
staba ir žavėjimusi.
- Viską padirbdinau pats, - kalbėjo jis. - Saulę
taip pat.
Ir kai jie pažvelgė į saulę, pamatė, jog ta išties ne
tikra, o didžiulė lempa su auksinio popieriaus kutais.
- Šit kaip, - nusiminė mažylis. - O aš maniau,
jog čia tikra saulė. Dabar matau, kad ir šviečia ji kiek
dirbtinai.
- Taip, nesugebėjau padirbdinti geresnės, - atsa­
kė senasis ponas įsižeidęs. - Bet sodu tikriausiai esat
patenkinti?
- Žinoma, - tarė Muminukas kimšdamasis bumon
akmenukus. (Mat jie buvo nulipdyti iš marcipano.)
- Jei panorėsite likti, pastatysiu jums tortinį
namą, - tarė ponulis. - Kai kada vienamman čia nuo­
bodoka.
- Būtų labai miela, - tarė Muminuko mama, - bet
jei nepyksite, trauksime toliau. Ketiname pasistatyti
namą, kur šviečia tikra saulė.

22
 - Ne, pasilikime! - sušuko Muminukas, mažylis
ir Tulipa.
- Gerai, gerai, vaikai, - tarė Muminuko mama. -
Dar pagalvosim. - Ir ji prigulė pokaičio po šokoladi­
niu krūmu.
Kai pabudo, išgirdo klaikų vaitojimą ir išsyk su­
prato, kad tai jos Muminukui skauda pilvą. (Pilvas -
silpnoji trolių Mumių vieta.) Jis buvo išsipūtęs nuo
persivalgymo ir siaubingai skaudėjo. Šalia Muminu­
ko sėdėjo mažylis, kuriamgėlė dantį nuo saldainių, ir
vaitojo dar klaikiau. Muminuko mama nesupyko, tik
išėmė du miltelius iš savo krepšio ir davė abiem po
vieną, paskui paklausė senąjį poną, gal jis turįs gar­
džios šiltos pieniškos sriubos baseiną.

23
 - Ne, deja, - atsakė tas. - Bet yra vienas su plakta
grietinėle ir vienas su marmeladu.
- Mm, - myktelėjo Muminuko mama. - Pats ma­
tot, jog juodviem reikėtų tikro šilto valgio. O kur Tu-
lipa?
- Sako, kad negali užmigti, nes saulė niekuomet
nenusileidžia, - graudžiai paaiškino senasis ponas. -
Labai liūdna, kad jums pas mane iš tiesų negera.
- Mes sugrįšime, - paguodė jį Muminuko mama. -
Bet dabar turiu pasirūpinti, kad visi vėl įkvėptume
tyro oro. - Ji paėmė Muminuką viena ranka, mažylį
kita ir pašaukė Tulipą.

24
 - Gal verčiau leiskitės žemyn nuo slystamojo kal­
nelio, - mandagiai pasiūlė senasis ponas. - Jis perskro­
džia kalną ir baigiasi kaip tik saulėkaitoje.
- Labai ačiū, - padėkojo Muminuko mama. - Tad
iki pasimatymo.
- Iki pasimatymo, - pasakė Tulipa. (Muminukas
ir mažylis nepajėgė nieko pasakyti, nes abiem buvo
klaikiai bloga.)
- Kol kas, - atsakė senasis ponas.
Ir jie nušvilpė žemyn skersai visą kalną svaigi­
namu greičiu. Išlindę kitapus ilgai sėdėjo ant žemės
ir kvapstėsi, nes galvos buvo apsisukusios. O paskui
apsižvalgė.
 Priešais juos blizginama saulės spindulių plytė­
jo jūra.
- Noriu maudytis! - sušuko Muminukas, nes vėl
pasijuto sveikas.
- Aš irgi, - pritarė jam mažylis, ir abu stačiagal­
viais šoko į saulės atspindį vandenyje.
Tulipa susirišo plaukus ant pakaušio, kad neiš­
bluktų. Tada pasekė mauduolių pavyzdžiu ir labai
atsargiai įbrido vandenin.
- Oi, kaip šalta, - ištarė.
- Nesimaudykit per ilgai, - šūktelėjo Muminuko
mama, o tada atsigulė pasikaitinti saulėje, nes vis dar
jautėsi be galo nusikamavusi.
 Ir kaip tik tuomet per smėlį atmoklino skruzdžių
liūtas. Atrodė labai piktas ir pareiškė:
- Čia mano paplūdimys! Nešdinkitės!
- Žinia, kad nesinešdinsime, - atkirto Muminuko
mama. - Štai taip.

Tuomet skruzdžių liūtas ėmė žerti jai į akis smėlį.

Jis taip kapstė ir spardė smėlį, kad Muminuko mama
ničnieko nebematė. Skruzdžių liūtas artėjo vis labiau
ir labiau ir staiga ėmė raustis į smėlį, duobė aplink jį
mikliai gilėjo. Galų gale iš duobės dugno tebuvo ma­
tyti tiktai joakys, ir per visą tą laikąjisbe paliovos žėrė
smėlį ant Muminuko mamos. Ji pradėjo slysti žemyn
į duobę ir beviltiškai mėgino išsiropšti aukštyn.
- Padėkit, padėkit! - pratrūko ji šaukti spjaudy­
dama smėlį. - Gelbėkit!

28
 Muminukas išgirdo mamos šauksmą ir puolė iš
vandens. Jam pasisekė nutverti mamą už ausų, jis
tempė ir traukė ją aukštyn kiek tik galėjo, plūsdamas
skruzdžių liūtą. Padėti atskubėjo mažylis ir Tulipa,
taigi galop jiems pavyko iškelti Muminuko mamą
ant krašto, ji buvo išgelbėta. (Skruzdžių liūtas ir to­
liau grynai iš piktumo rausėsi vis gilyn, nežinia, ar jis
kada nors vėl išniro į paviršių.) Ilgokai truko, kol visi
išsivalė smėlį iš akių ir mažumėlę aprimo. Bet jiems
buvo išgaravęs bet koks noras maudytis, tad visi pa­
traukė jūros krantu tolyn ieškodami laivelio. Saulė
jau buvo arti laidos, o už horizonto kaupėsi grėsmin­
gi juodi debesys. Regėjosi, jog kils audra. Staiga to­
lėliau ant kranto jie išvydo kažką krutant. Daugybę
blyškių padarėlių, kurie vargingai stūmė į vandenį
burlaivį. Muminuko mama ilgai juos stebėjo, o pas­
kui balsiai sušuko:
- Čia keliauninkai! Čia hatifnatai! - Ir, kiek svei­
kata nešė, pasileido jų link.
Kai Muminukas, mažylis ir Tulipa atskubėjo, ma­
ma stovėjo tarp hatifnatų (kurie ūgiu siekė jai tik iki
juosmens) ir šnekėjo, klausinėjo, mostaguodama lete-
nomis ir neapsakomai susijaudinusi. Ji vis kartojo ir
kartojo, ar jie tikrai nematė Muminuko tėčio, bet ha-
tifnatai tik valandėlę stebeilijo ją apvaliomis bespal­
vėmis akimis, o paskui įniko toliau stumti burlaivį
vandens link.
- Ak, - sušuko Muminuko mama, - per tą skubą
visiškai pamiršau, kad jie nei kalba, nei girdi!
Ir mama nupiešė ant smėlio dailų trolį Mumį su
dideliu klaustuku. Bet hatifnatams ji nė kiek nerūpė­
jo, jie jau buvo įstūmę laivelį į vandenį ir taisėsi kelti
bures. (Gali būti ir taip, kad jie net nesusigaudė, ko
jai reikia, nes hatifnatai kvaili per visą pilvą.)
Juoda debesų siena dabar ūgtelėjo, jūra ėmė ban­
guoti.
- Nieko geriau nesugalvoju, kaip tiktai keliauti su
jais, - galop tarė Muminuko mama. - Paplūdimys at­
rodo niaurus ir apleistas, nebenoriu vėl sutikti skruz-
džių liūto. Šokit į laivelį, vaikai!
- Taip, aš tai jau nerizikuosiu, - suniurnėjo mažy­
lis, bet vis tiek įsikeberiojo į laivelį kitiems pavymui.
Vienas hatifnatas nuvairavo burlaivį tiesiai į jūrą.
Dangaus pakraščiai vis labiau niaukėsi, bangų keteros
apsipylė baltomis putomis, o tolumoje grumėjo per­
kūnija. Vėjo taršomi Tulipos plaukai vos vos švytėjo.

31
 - Aš vėl bijau, - tarė mažylis. - Ir jau beveik gai­
liuosi, kad pasekiau jumis.
- Et, - tarė Muminukas, bet jam praėjo noras sa­
kyti ką nors daugiau, ir jis nušliaužė prie mamos.
Kartkartėmis atplūsdavo banga, dydžiu pranokstan­
ti kitas, ir įtikšdavo vidun per laivelio števenį. Laive­
lis įtemptomis burėmis pašėliškai dūmė pirmyn. Kai
kada jie išvysdavo, kaip pro šalį ant bangų keterų

32
prašoka undinė, kai kada suboluodavo visas tuntas
jūrinių troliukų. Griaustinis dundėjo vis smarkiau,
žaibai raižė dangų.
- Man dar ir jūros liga, - tarė mažylis ir ėmė vem­
ti, o Muminuko mama prilaikė jam galvą.

Saulė buvo jau seniai nusileidusi, bet plyksčiojant

žaibams jie pastebėjo jūrinį trolį, kuris visąlaik taikė
gretintis prie jų burlaivio.
- Labas! - pasisveikino Muminukas perrėkdamas
audrą, nes troško parodyti, jog visai nebijo.
- Labas, labas, - atsiliepė jūrinis trolis. - Iš išvaiz­
dos tu lyg ir panašus į giminaitį.
- Būtų malonu, - mandagiai sušuko Muminu­
kas. (Greičiausiai jis manė, jog būtų labai jau tolimas
giminaitis, nes troliai Mumiai daug gražesni už jūri­
nius trolius.)

33
 - Šok į laivą, - šūktelėjo Tulipa troliui, - antraip
su mumis nespėsi!
Trolis stryktelėjo vidun per burlaivio bortą ir nu­
sipurtė tarytum šuo.
- Puikus oras, - pasakė. - Tai kur keliaujat?
- Nesvarbu kur, kad tik pasiektume krantą, - su­
vaitojo mažylis, ojo veidas buvo visai pažaliavęs nuo
jūrligės.
- Tad verčiau aš paimsiu vairą, - tarė trolis. - Šiuo
kursu burlaivis lekia tiesiai į atvirą jūrą.
Jis nustūmė šalin hatifnatą, kuris sėdėjo prie vai­
ro, ir pasuko burlaivį prieš vėją. Nuostabu, kaip pa­
lengvėjo jų plaukimas dabar, kai prisidėjo jūrų trolis.
Burlaivis šokčiodamas lėkė pirmyn, retkarčiais net
skriedamas virš bangų keterų.
Mažylis pralinksmėjo, o Muminukas klykavo iš
susižavėjimo. Tik hatifnatai kiūtojo abejingai stebei­
lydami horizontą. Jiems nerūpėjo niekas daugiau,
vien keliauti pirmyn iš vienos nepažįstamos vieto­
vės į kitą.
- Žinau puikų uostą, - tarė trolis. - Tačiau prieiga
tokia siaura, kad tiktai tokie pranašūs jūrininkai kaip
aš sugeba įplaukti.

34
 Jis garsiai nusikvatojo ir peršoko burlaiviu aukš­
tai per bangas. Tuomet visi išvydo žaibų blyksnių
apšviestą iš jūros kyšančią žemę. Muminuko mamai
pasirodė, jog tai laukinė ir kraupi žemė.
- Ar tenai yra kokio maisto? - paklausė ji.
- Yra visko, ko tik reikia, - atsakė jūrų trolis. - O
dabar laikykitės, nes skriesime tiesiai į uostą!
Tąpat akimirką burlaivis įsmuko į juodą tarpeklį,
kur tarp milžiniško aukščio kalnų sienų staugė audra.
Baltos jūros putos daužė uolas, regėjosi, kad burlai­
vis trenksis tiesiai į jas. Tačiaujis lengvai lyg paukštis
įskriejo į erdvų uostą, kur permatomas vanduo plytė­
jo ramus ir žalias lyg įlankos.
- Garbė Dievui, - pasakė Muminuko mama, nes ji
nelabai pasitikėjo jūrų troliu. - Čia atrodo malonu.
- Kaip pažiūrėsi, - atsakė jūrų trolis. - Aš tai la­
biau mėgstu audras. Verčiau dumsiu atgal, kol ban­
gos nesumažėjo.
Jis kūlvirsčiom nėrė į jūrą ir dingo.
Pamatę nepažįstamą krantą priešais, hatifnatai at­
gijo, kai kurie ėmė leisti bures, kiti sėdo prie irklų ir
energingai yrėsi gėlėmis apsipylusio žaliokranto link.
Burlaivis priplaukė prie pievos, pilnos laukinių gėlių,
ir Muminukas šoko ant kranto įsitvėręs laivo lyną.

36
 o

- O dabar nusilenkit ir padėkokit hatifnatams už

kelionę, - tarė Muminuko mama. Muminukas kuo
žemiau nusilenkė, o mažylis dėkodamas pamosavo
uodega.
- Labai ačiū, - tarė Muminuko mama ir Tulipa,
jiedvi taip pat nusilenkė iki pat žemės. Bet kai visi pa­
kėlė aukštyn akis, hatifnatai buvo iškeliavę.
- Jie tikriausiai tapo nematomi, - pasakė mažy­
lis. - Keista padermė.
Tada visi keturi nužingsniavo tarp gėlių. Saulė pa­
tekėjo, rasa žibėjo ir spinduliavo.
- Norėčiau čia gyventi, - pasakė Tulipa. - Čio­
nykštės gėlės gražesnės už mano seną tulpę. Be to,
mano plaukų spalva visuomet pjovėsi su jos.
- Žiū, namas iš gryno aukso! - staiga suklykė ma­
žylis ir parodė pirštu.

37
 Pievos vidury stovėjo bokštas, o saulė atsispin­
dėjo ilgoje langų eilėje. Bokšto viršus buvo iš stiklo,
tvaskėjo nuo saulės spindulių lyg švytįs raudonasis
auksas.
- Įdomu, kas čia gyvena, - tarė Muminuko ma­
ma. - Gal dar pernelyg anksti juos žadinti.
- Bet aš baisingai išalkau, - tarė Muminukas.
- Ir aš, - pritarė jam mažylis su Tulipa, tad visi
sužiuro į mamą.
- Ką gi, tuomet... - pasakė ji, priėjo prie bokšto ir
pabeldė.
Po valandėlės duryse atsidarė langelis ir laukan
pažvelgė berniukas raudonais raudonais plaukais.

38
 - Jūs iš sudužusio laivo? - paklausė.
- Galima ir taip pasakyti, - tarė Muminuko
mama. - Bet išalkę tai jau iš tikrųjų.
Tad berniukas plačiai atlapojo duris ir pakvietė
juos vidun. O kai išvydo Tulipą, nusilenkė jai iki pat
žemės, nes niekuomet nebuvo regėjęs tokių gražių
žydrų plaukų. Ir Tulipa nusilenkė jam iki pat žemės,
nes neapsakomai susižavėjo raudonais jo plaukais.
Paskui visi berniukui pridurmui užlipo sraigtiniais
laiptais iki pat stiklo kambario viršuje, kur iš visų
pusių buvo matyti jūra. Bokšto kambario viduryje
stovėjo stalas, o ant jo - didžiulis garuojančio jūrinio
pudingo dubuo.

39
 - Tai iš rimtųjų mums? - paklausė Muminuko
mama.
- Žinoma, - atsakė berniukas. - Aš stebiu, kada
jūroje kyla audra, tad visi išsigelbėjusieji mano uoste
kviečiami jūrinio pudingo. Taip visuomet buvo.
Tada visi apsėdo stalą ir po trumpučiukės valan­
dėlės dubuo ištuštėjo. (Mažasis padarėlis, tarpais ne
itin gražaus elgesio, nusitempė dubenį po stalu ir šva­
rutėliai jį išlaižė.)

- Baisiai baisiai ačiū, - padėkojo Muminuko

mama. - Tikriausiai esi daug ką pakvietęs čionai jū­
rinio pudingo, spėju.
- Na, taip, - tarė berniukas. - Iš visų pasaulio
kampelių. Snusmumrikų, jūrų vaiduoklių, mažų ir
didelių gyvūnų, snorkų ir hemulių. Net vieną kitą
jūrų velnią.

40
 - O gal netyčia čia matei kokį nors trolį Mumį? -
paklausė Muminuko mama taip susijaudinusi, kad jai
net drebėjo balsas.
- Taip, vieną, - atsakė berniukas. - Po ciklono pir­
madienį.
- Negali būti, kad tai tėtis! - sušuko Muminukas. -
Ar jis įsikišdavo uodegą į kišenę?
- Taip, tikrai šitaip darydavo, - atsakė berniukas. -
Todėl ir prisimenu, kad atrodė labai šauniai.

Tuomet Muminukas ir jo mama taip nudžiugo,

jog puolė vienas kitam į glėbį, o mažylis ėmė šokčio­
ti spygaudamas „valio".
- O kur jis iškeliavo? - paklausė Muminuko
mama. - Ar ką ypatinga sakė? Kur jis? Kaip jautėsi?
- Puikiai, - atsakė berniukas. - Oiškeliavo į pie­
tus.

41
 - Tad turime tučtuojau sekti jam įkandin, - tarė
Muminuko mama. - Gal pasivysime. Greičiau, vaikai.
Kur mano krepšys? - Ir ji taip spėriai nukūrė žemyn
sraigtiniais laiptais, kad visi vos spėjo jai iš paskos.
- Palaukit! - sušuko berniukas. - Valandėlę palau­
kit! - Jis pasivijo svečius prie durų.
- Dovanok, kad deramai neatsisveikinome, - tarė
Muminuko mama, straksėdama iš nekantrumo. - Bet
tu juk supranti...
- Aš ne dėl to, - tarė berniukas, ir jo veidas pasida­
rė toks pat raudonas kaip plaukai. - Tik pamaniau...
sakau, ar nebūtų įmanoma...
- Nagi, klok pagaliau, - tarė Muminuko mama.
- Tulipa, - tarė berniukas. - Gražioji Tulipa, grei­
čiausiai tu nenorėtumei pasilikti pas mane?
- Labai norėčiau, - kaipmat atsakė Tulipa nudžiu­
gusi. - Visąlaik sėdėjau ten aukštai ir mąsčiau, kaip
nuostabiai tavo stiklo bokšte mano plaukai šviestų
jūrininkams. Ir aš be galo puikiai moku virti pudin­
gą. - Bet tada ji trupučiuką išsigando ir pasižiūrėjo į
Muminuko mamą. - Žinoma, aš su didžiausiu malo­
numu padėčiau jums ieškoti... - pasakė.
- Et, mes susitvarkysime, - tarė Muminuko ma­
ma. - Atsiųsimejudviemlaišką ir papasakosime, kaip
sekėsi.

42
 Visi išsiglėbesčiavo atsisveikin­
dami, ir Muminukas, jo mama ir ma­
žasis padarėlis nukumėjo stačiai į
pietus. Ištisą dieną jie kulniavo per
žydintį kraštovaizdį, kurį Muminu­
kas troško ištyrinėti savarankiškai.
Bet mama skubinosi ir neleido jam
sustoti.
- Ar esat kada nors matę tokį
keistą medį? - paklausė mažylis. -
Tokiu klaikiai ilgu kamienu ir ma­
žučiuke šluotele viršūnėje. Mano
galva, kvailai atrodo.
- Pats tu kvailys, - atkirto Mu-
minuko mama, nes buvo susiner­
vinusi. - Beje, tai palmė, jos visada
taip atrodo.
- Labai čia man, - atsakė mažy­
lis įsižeidęs.
Įdienojus pasidarė karšta. Visa
augalija nulėpo, o saulė pliskino
šiurpia raudona šviesa. Nors troliai
Mumiai be galo mėgsta karštį, jau­
tėsi visiškai suglebę ir būtų mielai
pailsėję po kuriuo nors iš didžiulių aplinkui augančių
kaktusų. Tačiau Muminuko mama negalėjo nurimti,
kol aptiks bent kokį tėčio pėdsaką. Jie skuto tiesiai į
pietus per tuo tarpu jau atslenkančias sutemas. Stai­
ga mažylis sustojo ir įsiklausė.

44
 - Kas čia aplinkui šlumši? - paklausė jis.
Dabar jau visi išgirdo, kaip tarp lapų kažkas šnibž­
da ir šnara.
- Čia tiktai lietus, - tarė Muminuko mama. - Ką
gi, vis dėlto lįskime po kaktusais.
Lietus pylė kiaurą naktį, tebelijo ir rytą. Kai ke­
liauninkai apsižiūrėjo, aplink viešpatavo pilkuma ir
liūdesys.
- Nieko nebus, vis tiek keliausime toliau, - tarė
Muminuko mama. - Bet jūs gausit kai ko, kąjums pa­
taupiau iš tikrųjų rimtam reikalui.
Ir iš savo krepšio ji ištraukė didžiulę šokolado
plytą. Buvo pasiėmusi iš stebuklingo senojo pono
sodo. Mama perlaužė plytą pusiau ir kiekvienam
davė jo dalį.
- Gal ir tu norėtumei trupučio? - paklausė Mu-
minukas.
- Ne, - atsakė mama. - Nemėgstu šokolado.
Taigi jie keliavo toliau merkiami lietaus visą die­
ną, kitą irgi. Vienintelis valgis, kurio aptiko, tebuvo
keli išplauti jamsų gumbai ir šiek tiek datulių. Trečią
dieną lietus visiškai pasiuto, bet koks upeliukas pa­
virto į putotą upę. Jie vis sunkiau ir sunkiau gavosi
pirmyn, vandens nepaliaujamai gausėjo, galų gale

45
keliauninkai turėjo įsitaisyti ant kalniuko, kad van­
dens srautai nenusineštų kartu. Tenai visi tupėjo ir ste­
bėjo, kaip šniokščią verpetai vis labiau artėja, ir jautė,
jog netrukus gali peršalti. Visur aplinkui plūduriavo
baldai, namai ir stori medžiai, nešami potvynio.
-Aš vėl užsimaniau namo! - tarė mažylis, bet nie­
kas jo negirdėjo. Bendrakelioniai išvydo keistą pada­
rą, kuris šokčiojo ir sukaliojosi vandenyje.
- Čia sudužusio laivo keleiviai! - sušuko Mumi-
nukas, kurio akys buvo labai aštrios. - Visa šeima!
Mama, turime juos išgelbėti!
Sūpuodamasis jų link artėjo minkštas krėslas, ret­
karčiais jis užkliūdavo už medžių viršūnių, styrančių
virš vandens, bet srautai jį atplėšdavo ir nešdavo to­
liau. Krėsle tupėjo šlapia katė, ją buvo apspitę penki
taip pat šlapi kačiukai.
- Vargšė motina! - suriko Muminuko mama ir
šoko vandenin ligi pat juosmens. - Prilaikykit mane,
o aš pamėginsiu sučiupti juos uodega!
Muminukas stipriai apglėbė mamą, omažylis taip
susijaudino, kad nebepajėgė nieko daryti. Krėslas suk­
damasis lėkė prošal, Muminuko mama žaibiškai ap­
sivijo uodega ranktūrį ir ėmė traukti.
- Ojoi! - šaukė ji.

46
 - Ojoi! - šaukė Muminukas.
- Oi oi! - spygčiojo mažylis. - Nepaleiskit!
Pamažėle krėslas pasuko prie kalno, tada paslau­
gi banga išmetė jį ant kranto. Katė vieną po kito ėmė
kačiukus už sprando ir dėliojo į eilę džiūti.
 - Dėkui už mielą pagalbą, - pasakė ji. - Nesu pa­
tyrusi nieko blogiau. Kad tave kur.
Ir įniko laižyti vaikus.
- Manau, giedrijasi, - tarė mažylis, norėdamas
nukreipti jų mintis kita linkme. (Jis gėdijosi, kad nie­
kuo neprisidėjo prie gelbėjimo.) Ir tikrai - debesys
praplyšo, saulės spindulys smigo tiesiai žemyn, dar
vienas - ir staiga saulė nušvietė visą didžiulio garuo­
jančio vandens paviršių.
- Valio! - suriko Muminukas. - Pamatysit, dabar
viskas susitvarkys!
Pakilo vėjelis, ėmė sklaidyti debesis ir šlaminti
apsunkusias nuo lietaus medžių viršūnes. Įsisiautė­
jęs vanduo nurimo, tolėliau sučiulbo paukštis, o katė
atsigulė saulėkaitoje.
- Keliausimtoliau, - ryžtingai pareiškė Muminu-
ko mama. - Nėr kada laukti, kol vanduo nuslūgs. Sės­
kit į krėslą, vaikai, aš įstumsiu jį vandenin.
- Oaš pasilieku, - tarė katė ir nusižiovavo. - Ne­
verta be reikalo kamuotis. Namo grįšiu, kai žemė iš­
džius. - Ir penketas jos jauniklių, pažvalėjusių nuo
saulės, taip pat atsitūpė ir nusižiovavo, ir jie.
Tad Muminuko mama nustūmė krėslą nuo sau­
sumos.

48
 - Atsargiai! - įspėjo mažylis. Jis tupėjo ant atkaltės
ir žvalgėsi aplinkui, nes jam dingtelėjo mintis, jog jie
iš tiesų galėtų rasti kokį brangų daiktą, nuplautą po­
tvynio vandens. Pavyzdžiui, pilną papuošalų skrynią.
Kodėl ne? Jis akylai dairėsi ir staiga išvydo kažką su­
blizgant jūroje, tad susijaudinęs suklykė visa gerkle.
- Plaukit tenai, - šaukė. - Ten kažkas blizga!
- Mums nėra kada graibyti visko, kas plaukioja ap­
linkui, - tarė Muminuko mama, bet vis dėlto nusiyrė
tenai, nes buvo miela mama.
- Čia tik senas butelis, - liūdnai pasakė mažylis,
išgriebdamas radinį uodega.
- Ir jame nieko gero, - tarė Muminukas.
- Bet argi nematot, - rimtai pasakė mama. - Čia la­
bai keistas butelis, tai pašto butelis. Jo viduje laiškas.
Iš savo krepšio ji išsiėmė kamščiatraukį ir atkim­
šobutelį. Virpančiomis letenomis išskleidė laišką sau
ant kelių ir garsiai perskaitė:
 Mielas radėjau, kaip įmanydamas pasistenk mane
išgelbėti! Nuostabų manonamąnunešėpotvynis, o
dabarašvienišas, alkanas irsustiręs sėdžiu medyje,
tuo tarpu vanduo kyla vis aukščiau ir aukščiau.
Vargšas trolis Mumis.

- Vienišas, alkanas ir sustiręs, - pasakė Muminuko

mama ir pravirko. - Ak, nelaimingas mano Muminuk,
tavo tėtis tikriausiai jau seniai nuskendo!
- Neverk, - tarė Muminukas. - Gal jis sėdi savo
medyje kur nors visai netoli. Juk vanduo senka kaip
įmanydamas.
Iš tikrųjų taip ir buvo.
Čia vienur, čia kitur vandens paviršiuje jau radosi
kalvelių, tvorų ir namų stogų, paukščiai dabar plyšo­
jo nenutildami.
Krėslas pamažėle prilingavo prie aukštumėlės,
ten galybė gyvūnėlių lakstė aplinkui ir graibė iš van­
dens savo mantą.
- Čia juk mano krėslas! - sušuko stambus hemu-
lis, jau surinkęs savo valgomojo baldus ant kranto. -
Kaip jums šovė galvon plaukioti mano krėslu!
- Iš jo prastas laivas! - piktai atrėžė Muminuko
mama ir išlipo ant kranto. - Už nieką pasaulyje jo
neimčiau!

SI
 - Neerzink jo, - sukuždėjo mažylis. - Jis kandžio­
jasi!
- Mannusispjaut, - tarė Muminuko mama. - Eime,
vaikai.
Ir jie patraukė tolyn palei krantą, tuo tarpu hemu-
lis ėmė tyrinėti permirkusius krėslo apmušalus.
- Žiūrėkit, - tarė Muminukas ir parodė marabu,
kuris sliūkinėjo aplinkui ir bambėjo panosėje. - Įdo­
mu, ką jis pametė - atrodo dar piktesnis už hemulį!
- Įžūlus vaikiūkšti, - tarė marabu, nes jo klausa
buvo gera. - Jei tu būtumei bene šimto metų ir parneš­
tumei akinius, irgi atrodytumei toks pat linksmas. -
Marabu atsuko jiems nugarą ir ieškojo toliau.
- Eime, - paragino Muminuko mama. - Mums
reikia ieškoti tavo tėčio.

52
 Ji nusitvėrė Muminuką ir mažylį už letenų ir nu­
skubėjo toliau. Po valandėlės žolėje, kur buvo nuse­
kęs vanduo, jie pamatė kažką blizgant.
- Čia jau tikrai deimantas! - suriko mažylis. Bet
pažiūrėję jie pamatė akinius.
- Mama, kaip manai, ar jie pono marabu? - pa­
klausė Muminukas.
- Tikrai, - atsakė ji. - Gal pabėgėk atgal ir atiduok
jam. Ponas marabu apsidžiaugs. Bet pasiskubink, nes

53
vargšas tavo tėtis sėdi kur nors alkanas, peršlapęs ir
visiškai vienas.
Muminukas puolė bėgti atgal kiek įkabina trum­
pos jo letenos ir iš tolo pamatė, kaip marabu braido
po vandenį ir snapinėja.

- Ei, ei! - sušuko. - Štai dėdės akiniai!

- Vaje, iš tikrųjų, - tarė ponas marabu akivaizdžiai
nudžiugęs. - Gal tu ir nesi vienas iš tų nepakenčiamų
mažvaikių, kurių čia trainiojasi aplinkui. - Jis užsidė­
jo akinius ir pasukiojo galvą į visas puses.
- Man jau metas, - tarė Muminukas. - Mat mes
irgi iškeliavome ieškoti, ir mes.
- Šit kaip, taigi, - maloniai pasakė marabu. - O
ko?
- Savo tėčio, - atsakė Muminukas. - Jis kažkur čia
įsilipęs į medį.
Ponas marabu ilgai mąstė. Opaskui ryžosi:

54
 - Patys niekuomet nesurasite. Bet aš jums pagel­
bėsiu, nes tu suradai mano akinius.
Ir jis paėmė Muminuką snapu, labai atsargiai, pa­
sisodino ant nugaros, kartą kitą mostelėjo sparnais ir
nusklendė palei krantą.
 Muminukas niekados nebuvo skridęs, tad jampa­
sirodė neapsakomai linksma ir trupučiuką kraupu. Be
to, jis labai didžiavosi, kai ponas marabu nutūpė šalia
jo mamos ir mažylio.
- Esu jūsų paslaugoms tiriamajai kelionei, - tarė
ponas marabu ir nusilenkė Muminuko mamai. - Jei
ponai teiktumėtės atsisėsti, galėtume iškart pradė­
ti. - Pirmiausia jis užsikėlė ant nugaros mamą, paskui
mažąjį padarėlį, kuris cypė iš susijaudinimo. - Tvirtai
laikykitės, - įspėjo marabu, - nes skraidžiosim virš
vandens.
- Tai tikriausiai pats keisčiausias nuotykis iš visų,
kuriuos ligi šiol patyrėme, - tarė Muminuko mama. -
Ir visai ne taip siaubinga skristi, kaip maniau. O da­
bar visur žvalgykitės tėčio!
Ponas marabu skrido plačiais lankstais, kiek nu­
sileisdamas palei kiekvieno medžio viršūnę. Jie matė
galybę padarų, tupinčių tarp šakų, bet niekur to, ku­
rio ieškojo.
- Visą šitą gyvastį aš išgelbėsiu vėliau, - pasakė
ponas marabu, kuris labai įsiaistrino per gelbstimąją
kelionę. Jis ilgai ir šauniai skraidė pirmyn ir atgal virš
vandens, saulė artėjo prie laidos, paieškos atrodė vi­
siškai beviltiškos. Staiga Muminuko mama suriko:

56
 - Štai jis! - Ir kaip papaikusi
taip sumostagavo letenomis, kad
ko nenusirito žemėn.
- Tėti! - klykė Muminukas, o
mažylis prisidėjo vien iš prielan­
kumo.
Ten, ant vienos iš pačių aukš­
čiausių didžiulio medžio šakų,
sėdėjo šlapias liūdnas trolis Mu­
mis, stebeilydamas virš vandens.
Šalimais buvo prisirišęs signalinę
nelaimės vėliavėlę. Jis taip apstul­
bo ir nudžiugo, kai ponas mara­
bu nutūpė ant medžio ir visi jo
namiškiai nusikabarojo ant šakų,
kad nepajėgė ištarti nė žodžio.
 - Daugiau niekados nebesiskirsime, - kūkčiojo
Muminuko mama jį apsikabindama. - Kaip tu jautie­
si? Ar nepersišaldei? Ar buvai pasistatęs labai puikų
namą? Ar dažnai apie mus galvojai?
- Deja, namas buvo labai puikus, - atsakė Mumi­
nuko tėtis. - Mano brangus vaikeli, kaip tu užaugai!
- Ką gi, - pasakė ponas marabu ėmęs grauden­
tis. - Gal aš verčiau nukelsiu jus ant žemės ir pasku­
bėsiu gelbėti kitų, iki saulė nusileis. Labai malonu
gelbėti gyvastį.
Tad jis nulakdino visus ant kranto, tuo tarpu ke­
liauninkai vienas per kitą pasakojosi patirtus siaubin­
gus nuotykius. Palei krantą gyvūnėliai buvo sukūrę
laužus, šildėsi ir virė valgį, nes daugumas buvo ne­
tekę namų. Prie vieno iš laužų ponas marabu nukėlė
Muminuką, jo tėtį, mamą ir mažąjį padarėlį, pasku­
bom atsisveikino ir nuplasnojo virš vandens.
- Labas vakaras, - tarė du jūrų velniai, kurie kū­
reno laužą, - malonėkite prisėsti, sriuba netrukus
išvirs.
- Labai ačiū, - padėkojo Muminuko tėtis. - Neį-
sivaizduojat, kokį puikų turėjau namą iki potvynio.
Pasistačiau savo letenomis. Bet kai turėsiu naują, pra­
šombet kada apsilankyti.
- Okokio jis buvo didumo? - paklausė mažylis.
- Trijų kambarių, - atsakė Muminuko tėtis. - Vie­
nas žydras kaip dangus, antras geltonas kaip saulė,
o trečias žirniukais. O ant aukšto svečių kambarėlis
tau, mažyli.
- Tu iš tikrųjų galvojai, kad ir mes galėtume tenai
gyventi? - be galo nudžiugusi paklausė Muminuko
mama.
- Žinoma, - atsakė tėtis. - Visąlaik jūsų ieškojau,
visur. Niekaip negalėjau pamiršti mūsų senos mielos
krosnies.
Taigi jie sėdėjo, pasakojosi išgyvenimus ir valgė
sriubą, kol patekėjo mėnulis ir palei krantą išblėso
laužai. Tuomet jūrų velniai paskolino jiems apklotą,
visi sugulė po juo susiglaudę ir užmigo.

60
 Kitą rytą vanduo buvo gražu žiūrėt kiek nusekęs
ir visi neapsakomai puikiai nusiteikę iškeliavo švie­
čiami saulės. Mažylis strikinėjo pirmas, iš džiaugsmo
sukdamas uodegą. Jiekeliavo ištisą dieną ir visur, kad
ir kur prieidavo, buvo gražu, nes po lietaus sužydo
nuostabiausios gėlės, o medžiai apsipylė ir žiedais, ir
vaisiais. Tereikėdavo krestelti medį, ir aplink pribyrė­
davo vaisių. Galų gale keliauninkai pasiekė nedidelį
slėnį, gražesnio už kurį tądien nebuvo matę. Ojame,
pievos vidury, stovėjo namas, panašus į krosnį, labai
dailus ir nudažytas mėlynai.
- Čiajuk mano namas! - iš džiaugsmo nesitverda­
mas kailyje sušuko Muminuko tėtis. - Atplaukė čio­
nai ir dabar štai stovi!
- Valio! - suklykė mažasis padarėlis, ir visi nu-
kumėjo žemyn į slėnį pasigrožėti namu. Mažylis net­
gi užsiropštė ant stogo, o tenai suklykė dar garsiau,
nes ant kamino kabojo tikrų stambių perlų vėrinys,
užkliuvęs per potvynį.
 - Dabar mes turtingi! - klykavo jis. - Galime nu­
sipirkti automobilį ir dar didesnį namą!
- Ne, - atsakė Muminuko mama. - Gražesnio už
šį namą niekados negautume.
Ji paėmė Muminuką už letenos ir įsivedė į mėly­
ną kaip dangus kambarį. Ir šiame slėnyje jie gyveno
visą savo gyvenimą, gal tik keletą kartų buvo iškelia­
vę prasiblaškyti.
Tove Jansson ir jos sukurti personažai
 Trumpai apie autorę ir knygą

Tove Jansson (Tuvė Janson) gimė 1914 metais Helsinkyje. Abu

tėvai - menininkai. Mažajai Tovei jie įskiepijo meilę gamtai ir
gyvūnijai. Penkis mėnesius per metus visa šeima praleisdavo
saloje, ir toji vaikystės sala tapo busimosios rašytojos fantasti­
nių pasakiškų apysakų veiksmo vieta - garsiuoju trolių Mu-
mių slėniu. Saloje buvo ir paslaptingoji grota, kur ji žaisdavo,
stebėdavo saulėtekį ir saulėlydį, saloje ji grybaudavo, plau­
kiodavo po jūrą palei jos krantus. Iš pat vaikystės T. Jansson
turėjo neeilinę vaizduotę, labai mėgo žaisti teatrą. Busimoji
rašytoja studijavo dailę Helsinkyje, Stokholme, Paryžiuje. Iš
pradžių ji iliustruodavo kitų rašytojų knygas, o 1939 metais
pati parašė knygutę „Mažieji troliai ir didysis potvynis" ir ją
iliustravo. Nuo to laiko T. Jansson sukūrė dar keliolika kny­
gų apie trolius Mumius: „Burtininko skrybėlė" (1948), „Mu-
minuko tėčio memuarai" (1950; pataisytas leidimas - 1968),
„Baisus vidurvasaris" (1954), „Stebuklinga žiema" (1957),
„Nematomas vaikas" (1962), „Tėtis ir jūra" (1965) ir kitas. Jos
išverstos daugiau kaip į 30 kalbų.
Troliai Mumiai - tai rašytojos sugalvotos mažos būtybės,
kurios elgiasi kaip suaugę žmonės - rūko pypkę, rašo me­
muarus, ūkininkauja, o žaidžia kaip vaikai. Jie visi tarytum
vaidina teatre. Tai itin dori ir geraširdžiai padarėliai. Mumių
slėnyje mielas bet koks svečias. „Šitokio pasaulio savo širdies
gelmėse trokšta kiekvienas iš mūsų", - rašė T. Jansson. 1966
metais ji tapo H. Ch. Anderseno premijos laureate.
Vertėja
 'Tvpliaj

---<JU

Tove Jansson
BURTININKO SKRYBĖLĖ
MUMINUKO TĖČIO MEMUARAI
Iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė; iliustravo autorė

Pačioje kalno viršūnėje Muminukas su draugais

suranda juodą skrybėlę ir nutaria ją parsinešti namo, net
nenutuokdamas, kad nuo šios akimirkos trolių Mumių
slėnyje prasidės įvairiausi stebuklai ir keistenybės. Kokie
nuotykiai laukia slėnio gyventojų - sužinosite perskaitę
knygą „Burtininko skrybėlė".

Vaikai, kurie netiki, kad visi tėčiai kažkada buvo maži,

tegul perskaito knygą „Muminuko tėčio memuarai" - ir
tuo kaipmat įsitikins. Kai pagalvoji, kartais visai neblogai
apsirgti, kad galėtum parašyti apie save knygą, kurią vėliau
ims ir perskaitys visas pasaulis!
 Tove Jansson
BAISUS VIDURVASARIS
STEBUKLINGA ŽIEMA
Iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė; iliustravo autorė

Ugnikalnio sukelta baisioji banga vos nepaskandina trolių

Mumių slėnio. Gelbėdamiesi nuo potvynio, Mumiai įsikrausto
į keistą srovės atplukdytą namą ir jame apsigyvena. Pradžioje
atrodo, kad namas tuščias, tačiau netrukus paaiškėja, jog čia
gyvena paslaptingoji Ema, kuri paaiškina, kad tai ne šiaip
namas, o pats tikriausias teatras... Skaitydamas knygą „Baisus
vidurvasaris" mažasis skaitytojas išmoks daug naudingų
dalykų (pavyzdžiui, kaip nardant pasirūpinti pusryčiais) ir
sužinos, kaip rašoma pjesė...

Knygoje „Stebuklinga žiema" pasakojama apie tai, kaip

netikėtai iš žiemos miego pabudęs Muminukas sužino, kaip
atrodo žiema, be to, susiranda naujų draugų.
 Tove Jansson
KOMETA ATSKRIEJA
NEMATOMAS VAIKAS
Iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė; iliustravo autorė

Vieną dieną, kai Snifas aptinka visiškai naują taką, o

Muminukas jūroje prisižvejoja perlų, žemę netikėtai nukloja
keistos dulkės. Nieko nedelsdami troliai Mumiai išsiruošia
ieškoti observatorijos, kur manosi sužinoti, ar atskriejanti
kometa nepražudys žemės. Apie artėjančią kometą ir ne tik -
knygelėje „Kometa atskrieja".

Knyga „Nematomas vaikas" mus vėl lydi į įstabią kelionę po

pasakišką šalį, kurioje gyvena mieli, geraširdžiai padarėliai.
Savaime suprantama, tai - ne žmonės, tačiau skaitydami apie
„Filifjonką, kuri tikėjo katastrofomis" ir „Hemulį, kuris mėgo
tylą", nesunkiai atpažinsite pačius save.
 Tove Jansson
TĖTIS IR JŪRA
VĖLAI LAPKRITĮ
Iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė; iliustravo autorė

Vieną dieną gyvenimas trolių Mumių slėnyje Muminuko

tėčiui pabosta, tad netrukus Mumiai pakelia bures ir išplaukia
j tolimą salą jūroje. Atvykę jie randa vienišą pakrantę su
užgesusiu švyturiu, kur tegyvena vienas nedraugiškas žvejys.
Muminukui neduoda ramybės mintis, jog ir čia šmirinėja
Morą, o Muminuko mama vis labiau ilgisi namų... Apie visa
tai - knygoje „Tėtis ir jūra".

Apimti rudens ir besiartinančios žiemos nuotaikos, muminukų

draugai - Toftas, Filifjonka, Hemulis ir kiti - leidžiasi į slėnį
aplankyti trolių Mumių. Deja, namą jie randa tuščią, nes
troliai Mumiai išvykę... „Vėlai lapkritį" - devintoji, paskutinė,
grožinės literatūros knyga, pasakojanti apie trolius Mumius.
 Jansson, Tove
Ja424 Mažieji troliai ir didysis potvynis: [apysaka] / Tove Jansson;
iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė; iliustravo autorė. -
Vilnius: Gamelis, 2011. - 72 p.: iliustr.
Kn. taip pat: Trumpai apie autorę ir knygą: p. 65
ISBN 978-9955-883-17-3
Pirmoji pasaulinę šlovę pelniusios rašytojos knyga apie
trolius Mumius. Joje pasakojama, kaip Muminukas su mama
ir draugais leidžiasi ieškoti pražuvėlio tėčio ir kaip visi su­
randa garsųjį trolių Mumių slėnį. Lietuvių kalba leidžiama
pirmą kartą.
UDK 839.7(480)-93

TOVE JANSSON
Mažieji troliai
ir didysis potvynis

Viršelio dailininkas Alvydas Ladyga

Maketavo Rokas Gelažius
Išleido leidykla „Gamelis",
Konstitucijos pr. 23A, LT-08105 Vilnius
www.gamelis.lt
Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė",
Vakarinis aplinkkelis 24, LT-48184 Kaunas
www.spindulys.lt
 „Šitokio pasaulio savo širdies gelmėse
trokšta kiekvienas iš mūsų."
T O V E JA N S S O N

Vaikų literatūros klasika tapę pasakojimai

apie trolius Mumius švedų kalba rašiusiai
suomių rašytojai pelnė pasaulinę šlovę.
Pagal T. Jansson knygas pastatyta spektaklių,
operų, vaidybinių filmų, parengta radijo ir
televizijos laidų, Japonijoje sukurtas garsusis
52 serijų animacinis šedevras.
Knygos apie trolius Mumius išverstos daugiau
kaip į 30 pasaulio kalbų.

www.garnelis.lt
ISBN 978-9955-883-17-3

'789955 883173