Šią knygą nusipirko Algirdas Svaravičius algirdas.svaravicius@yahoo.

com

Aleksandras Svijašas

Išmintingas pasaulis
Leidykla „Luceo", 2011
ISBN 978-9955-678-63-2
El. versiją paruošė:
www.skaitykle.lt
Versta iš leidinio:
Александр Свияш
Разумный мир.
Как жить без лишних переживаний
© А. Свияш, 2004
ISBN 978-5-17-031704-2

Iš rusų kalbos vertė Virginija Bertulė ir Andrius Rondomanskis

 Įžanga
Stebuklų metas baigėsi, ir ateina laikas ieškoti priežasčių,
kodėl ir kas vyksta pasaulyje.
– ŠEKSPYRAS

Gerbiamieji skaitytojai, jūs turite rankose naują knygą. Kodėl būtent

šią? Galbūt pasirinkote ją netyčia ar jums padarė įspūdį jos pavadinimas?
O galbūt jūs jau esate pažįstami su kitais mano darbais, ir jie paliko
pėdsaką jūsų širdyje?
Kad ir kaip būtų, džiaugiamės, jog galime susitikti su jumis, ir tikimės,
kad jums pakaks kantrybės perskaityti knygą iki galo ir praktiškai
pritaikyti joje išdėstytas idėjas bei rekomendacijas.
Esame įsitikinę, kad tai jums bus naudinga.

• Apie ką mūsų knyga

Leiskite į šį klausimą atsakyti iš karto, kad jūs galėtumėte nuspręsti, ar
verta skaityti tokį didelį kūrinį – o gal tai tebus laiko gaišimas?
Žmogui būdinga siekti tikslų. Sėkminga karjera, gerovė, meilė, šeima,
vaikai, išsilavinimas, poilsis, kūryba, – tai toli gražu ne visas mūsų
poreikių sąrašas. Žinoma, mes norime, kad viskas klotųsi sklandžiai.
Deja, dauguma mūsų gyvena rūpesčių ir neigiamų išgyvenimų
kupiname pasaulyje. Kodėl taip yra?
Ar galima padaryti taip, kad problemos lengvai ir greitai išnyktų, kad
tikslų link judėtume greitai ir lengvai ir kad gyvenimas teiktų vien
malonumą? Kaip išmokti gyventi ramiai ir džiaugsmingai, kaip atsikratyti
visai bereikalingų rūpesčių?
Jeigu šis ir kiti klausimai kirba jūsų galvoje, tai mūsų knyga skirta kaip
tik jums.

• Ši knyga – pirmasis žingsnis į išmintingą pasaulį

 Iš pradžių paaiškinsime, kas yra neprotingas, arba iracionalus, pasaulis.
Tai pasaulis, kuriame gyvena dauguma mūsų. Jame žmonės nepatenkinti
gyvenimu ir vieni kitais. Jie nuolat skuba ir dažnai net patys nesuvokia
kur. Jie visą laiką ko nors nori, tačiau dauguma jų norų niekada
neišsipildo.
Mūsų knyga padės jums išsiveržti iš iracionalaus pasaulio ir įžengti į
išmintingą pasaulį. Tai pasaulis, kuriame jūs galėsite daryti
sąmoningus sprendimus, kadangi žinosite įvairių gyvenimo įvykių
priežastis bei savo poelgių pasekmes.
Jeigu jums nepasiseks, jūs žinosite, dėl kokios priežasties tai įvyko.
Jeigu jums gims troškimas, jūs žinosite, kaip jo siekti.
BŪSITE SAVO GYVENIMO ŠEIMININKAI.
Nejaugi visa tai įmanoma? Taip. Mes sakome, kad taip gyventi gali
praktiškai kiekvienas. Na, bent jau tie, kurie nepatingės perskaityti šią
knygą iki galo.

• Pagrindinės idėjos
Visa ši knyga remiasi keliomis pagrindinėmis idėjomis. Galima sakyti,
tai yra pažiūrų sistema, teigianti štai ką:

– Kiekvienas žmogus gimdamas gauna teisę būti laimingas.

– Kiekvienas žmogus gali ugdytis dvasią.
– Kiekvienas žmogus gali pats kurti savo gyvenimą, jo galimybės
neribotos ir tuo reikia džiaugtis.
– Visas savo problemas kuriamės tik mes patys.
– Kiekvienas žmogus gali pakeisti savo gyvenimo situaciją ir padaryti
ją geresnę, jis tik turi suprasti, kokiu būdu susikūrė savo problemas.
– Sąmonė ir pasąmonė per mintis lemia mūsų poelgius, o poelgiai
formuoja mūsų būtį, tad jei ja mes nepatenkinti, turime keisti minčių turinį
– keisis mintys, keisis poelgiai, keisis mūsų tikrovė.

Štai iš esmės ir viskas. Visa kita – tik praktinės rekomendacijos, kaip

siekti šio tikslo.
 • Ši knyga yra judėjimo per gyvenimą taisyklės
Ši knyga jums bus tarsi taisyklių rinkinys. Tos taisyklės panašios į kelių
eismo taisykles, tik čia judėsite ne keliais, o per gyvenimą. Knygoje rasite
tuos nerašytus dėsnius, kuriems paklūsta visa jūsų būtis. Tai savotiški
šviesoforai, ženklai ir rodyklės, kurių žmonės dažnai nepastebi arba
pastebėti nenori. Šioje knygoje pasistengsime padaryti juos matomus ir
suprantamus.
Jūsų reikalas, kaip pasinaudosite gauta informacija. Žmogus turi didelę
pasirinkimo laisvę. Žinoma, galima ir nepaisyti raudono šviesoforo
signalo. Galima pasukti į gatvę, kurios pradžioje kabo ženklas „važiuoti
draudžiama". Rizikuokite, jei jums taip patinka! Tačiau jeigu norite likti
sveiki, privalote laikytis taisyklių. Be to, tada, siekdami savo tikslų, dar
sulauksite ir paties Gyvenimo palaikymo. Skamba gražiai, ar ne?

• Kam ši knyga skirta

Išmintingo Gyvenimo technologijos skirtos toli gražu ne visiems. Kam
jos gali praversti?
– Tiems, kurie jau pavargo kovoti su Gyvenimu ir ginti savo idealus,
tad jie dabar jau norėtų gyventi ramiau.
– Tiems, kurie yra pasirengę prisiimti atsakomybę už visus savo
gyvenimo įvykius.
– Tiems, kurie nori tobulėti – ne tik skaityti „protingas" knygas, bet ir
negailėti pastangų.
– Tiems, kurie sugeba mąstyti, nes čia siūloma sistema reikalauja, kad
žmogus pirma gerai pagalvotų, o paskui imtųsi veiksmų.
– Tiems, kurie sugeba vykdyti savo sprendimus.

• Kam ši knyga neduos jokios naudos

Tam tikra žmonių kategorija šios knygos idėjomis pasinaudoti negalės.
Kas jie?
– Tie, kurie dėl savo nesėkmių visad kaltina kitus: žmoną, vyrą, tėvus,
vaikus, vyriausybę, karmą, priešus, kerus ir taip toliau.
 – Tie, kurie linkę pernelyg atsiduoti emocijoms: iš pradžių jie kelias
valandas verkia, o paskui pradeda galvoti.
– Tie, kurie linkę paklusti instinktams, o ne protui.
– Tie, kurie jaučiasi menki ir laukia, kol koks nors „šviesulys" jiems
nurodys, kaip dera elgtis (daugeliui tokia pozicija atrodo priimtina ir jie
jos mielai laikosi).
– Tie, kurių intelektas pernelyg žemas.

• Su kuo nereikia painioti šios metodikos

„Išmintingo kelio" metodika nėra dieviškasis apreiškimas, jos niekas
mums nenuleido „iš aukščiau". Tai visų pirma yra žmonijos sukauptų žinių
sintezė ir tipiškų mūsų daromų klaidų analizė.
Taip pat tai nėra koks nors religinis ar mistinis mokymas. Mes
nekalbėsime apie Dievą, ritualus ar kokius kitus religinio gyvenimo
atributus.
Ši knyga nėra karmos teorija, kuri buvo sukurta prieš daug tūkstančių
metų, idant menkai išsilavinę žmonės genami baimės imtų gyventi pagal
visuomenės normas.
Ši knyga nėra rinkinys rekomendacijų „daryk taip, ir viskas eisis kaip
per sviestą". Tai ne asmeninės vadybos vadovėlis, nes mes kalbėsime ne
tik ką daryti, bet ir aptarsime, kodėl tai reikia daryti.
Tai ne psichoterapijos priemonė, nors psichoterapijos elementų čia
rasite.
Tai nėra NLP metodika, kuri iš esmės skirta žmonėms programuoti, kad
šie imtų „šokti pagal jūsų dūdelę". (NLP yra pamėgę reklamos kūrėjai ir
politikai.)
Mes siūlome jums patiems pasiekti dvasios ramybę ir pakelti savo
veiksmų efektyvumą.
Nesitikėkite iš šios knygos stebuklų. Tai ne tas daiktas, kurį galima
priglausti prie skaudamos vietos ir tokiu būdu pasveikti.
Norai patys neišsipildys. Reikia stengtis.
Ir ši knyga nėra filosofinis mokymas, nes jos pobūdis – taikomasis.
Tai kas gi yra ši knyga? Kas yra „Išmintingas kelias"?
 Tai sąmoningo ir sėkmingo gyvenimo technologija, mokanti siekti
darnos su savimi ir išoriniu pasauliu. Ši technologija reikalauja iš
žmogaus nedidelių, tačiau nuolatinių pastangų – jis turi tobulėti ir pažinti
save.

• Kam ši metodika pravers

Teoriškai ji gali būti reikalinga visiems, kurie siekia savo tikslų.
Pavyzdžiui:
– Suaugusiems žmonėms, pavargusiems nuo rūpesčių – kad jie galėtų
pagaliau pasidžiaugti savimi ir gyvenimu. – Paaugliams, kad jie pagaliau
liautųsi smerkti tėvus, mokytojus ir draugus.
– Vyresnio amžiaus žmonėms, kad jie nereikštų pretenzijų jaunimui ir
gyvenimui apskritai.
– Tarnautojams, kad jie greičiau kiltų karjeros laiptais ir sulauktų
didesnio finansinio atlygio.
– Verslininkams, kad jie suprastų pasaulį valdančius dėsnius ir imtų
geriau organizuoti savo verslą.
– Namų šeimininkėms, kad jos slapta ar atvirai nebepyktų ant savo
vyrų.
– Vienišiems žmonėms, kad jie suprastų, kodėl yra tokie, ir kad galėtų
pakeisti savo situaciją.
– Vedusiems vyrams ir ištekėjusioms moterims, kad jie ir jos atsisakytų
minties pakeisti artimus žmones ir suprastų, kokios jėgos juos suvedė į
vieną vietą.
– Tėvams, kad jie liautųsi kovoti su savo vaikais.
– Politikams ir visuomenės veikėjams, kad jie suprastų, kokie skirtingi
yra žmonės ir kad atsisakytų norų visus padaryti vienodus.
Ir taip toliau...

• Kas sudaro šią knygą

Knygoje yra penkios dalys. Pirmojoje kalbėsime apie klaidas, kurias
žmonės daro siekdami savo tikslų – jie tarsi susikuria kliuvinius, kurie
atskiria juos nuo trokštamų rezultatų. Taigi sužinosime, kaip tokius
kliuvinius pašalinti.
Antrojoje dalyje sužinosite, kaip mąstyti ir elgtis pakeliui į tikslą.
Blogai suformuluotas tikslas gali būti visai nelaukto rezultato
priežastis. Kita vertus, net kai nėra jokių kliuvinių, jei tik gulėsite lovoje ir
nieko neveiksite, tai jūsų troškimai taip ir liks tik troškimais.
Reikia imtis veiksmų, be to, pageidautina laikytis tam tikrų taisyklių.
Trečioji dalis yra praktinė – kaip taikyti pirmosiose dalyse išdėstytus
principus, kad pasitaisytų jūsų finansinė padėtis, verslo reikalai, profesinis
gyvenimas.
Ketvirtoje dalyje kalbėsime apie asmeninį gyvenimą ir šeimos reikalus.
Ir galų gale penktoje dalyje paliesime labai svarbias sveikatos
problemas.

• Trečioji redakcija
Tai trečioji šios knygos redakcija. Jei skaitėte pirmąsias dvi,
pastebėsite, kad šioje bus mažiau mistikos elementų bei ezoterikos ir
daugiau psichologijos. Išplėstas sąrašas vidinių kliuvinių, kurie trukdo
mums siekti tikslų. Mažiau skiriama dėmesio išorės veiksniams –
auklėjimui, karmai – ir tvirčiau pabrėžiamas žmogaus vaidmuo, nes jis yra
savo gyvenimo šeimininkas. Deja, tas šeimininkas ne visada supranta, ką
daro.
Be to, daugiau kalbėsime apie darbą bei verslą ir apie veiklos
planavimą. Tai labai svarbu žmonėms, kurie nori pakelti savo veiksmų
efektyvumą.

• Reikės pasistengti
Nesitikėkite iš šios knygos metafizinių stebuklų. Jau sakėme: nereikia
jos glausti prie skaudamų vietų. Taip pat neverta jos laikyti po pagalve ir
tikėtis, kad ji padės. (Na, nebent tada naktį dažniau prabustumėte ir
galėtumėte ramiai apsvarstyti čia pateiktas idėjas.)
Stebuklų būna, tačiau jie, deja, šiaip sau iš dangaus nekrinta. Gyvenime
galite patys susikurti viską, kas jums dabar atrodo tarsi stebuklas. Būtent
susikurti, o ne gauti kaip nors atsitiktinai ar iš kieno nors malonės.
 Viskas mūsų gyvenime priklauso tik nuo mūsų pačių, nors kartais ir
atrodo, kad taip nėra. Todėl stebuklo nelaukite. Verčiau stenkitės, kad visi
jūsų troškimai išsipildytų.
Netgi pasakų herojai stebuklų sulaukia ne iš karto, o tik gerokai
pasistengę patys. Štai Pelenė daug ir sunkiai plušėjo, pozityviai mąstė ir
tik tada jos gyvenimą nušvietė stebuklas. Senis daug kartų metė jūron
tinklus, kol galų gale sugavo auksinę žuvelę.
Tad ir jūs stebuklo šiaip sau nelaukite. Stebuklai įvyksta, kai žmogus
pats juda savo tikslo link ir atlieka reikiamus veiksmus. O kaip tai daryti,
jūs sužinosite perskaitę šią knygą.
Joje rasite daug pratimų, taisyklių, pavyzdžių. Ją įdomu skaityti ir ji
bus puiki priemonė asmeniniam efektyvumui pakelti, ji patars jums, kaip
gyventi išmintingai, be pernelyg didelių rūpesčių, nerimo ir be audringų
emocijų.
Išmoksite suprasti savo gyvenimo įvykių priežastis ir imsite elgtis taip,
kad jus lydėtų tik pageidaujami įvykiai.
Ir jų tikrai bus, nes būtent toks yra gyvenimo įvykių formavimo
metodikos poveikis.
O jei kas nors nesiseks, jūs lengvai atskleisite nesėkmių priežastis ir
per daug dėl jų nesuksite sau galvos. Be to, juk truputis jaudulio tikrai
nepakenks – be jaudulio gyvenimas praranda savo aromatą ir skonį.

• Padėkos
Autorius dėkoja visiems, kurie rėmė „Išmintingo kelio" centro veiklą ir
projektus.
Štai jie, mūsų rėmėjai: Aleksejus Kupcovas („TEKOservis" direktorių
tarybos pirmininkas), Borisas Medvedevas (Ryga) ir Pavelas Loskutovas
(Krasnojarskas). Labai dėkojame už pagalbą!

Taigi linkime jums sėkmės Išmintingame pasaulyje. Tegu ši knyga

padės jums ten nepasiklysti. Laimingo kelio!
 I DALIS
Pašalinkime kliuvinius kelyje į tikslą

Ši knyga kalba apie tai, kaip sėkmingiau siekti trokštamų tikslų.

Tikslai yra natūrali žmogaus gyvenimo dalis. Kai nesiseka, tampame
nepatenkinti savimi, kitais žmonėmis ir netgi Gyvenimu apskritai. O
žmogus, beje, gimė, kad džiaugtųsi, vystytųsi, pažintų save ir patirtų
dvasios evoliuciją. Suprantama, tai pavyksta ne visiems. Vieni visą
gyvenimą praleidžia skurde, juos kamuoja ligos, varžomos jų laisvės ir
taip toliau. O kiti gyvena viskuo aprūpinti ir apsaugoti nuo įvairių bėdų.
Aišku, kad pastarieji turi kur kas daugiau galimybių atlikti savo didingą
misiją – juk jiems nereikia rūpintis savo išlikimu.
Kita vertus, dažnai matome, kad materiali gerovė – stabilios pajamos,
namai, automobiliai – žmogų laimingą padaro toli gražu ne visada. Kodėl?
Taip atsitinka dėl tos priežastis, kad žmonės vis siekia turėti daugiau,
nori pagerinti tas savo gyvenimo sritis, kurios jų netenkina.
Kaip sako vienas iš Parkinsono [Cyril Northcote Parkinson (1909 –
1993) – anglų istorikas, daugelio knygų autorius. Jo „dėsniai"
suformuluoti humoro forma ir pašiepia neefektyvią biurokratinę
ekonomikos valdymo sistemą (vert.).] dėsnių, „žmogaus poreikiai auga
greičiau nei jo pajamos". Kitaip sakant, žmogui būdinga visą laiką ko nors
norėti, kad ir kiek ko jis šiuo metu turėtų. Tai yra normalu.
Deja, savo norus patenkina toli gražu ne visi. Ir užuot džiaugęsi
gyvenimu, žmonės pasiduoda neigiamoms emocijoms, kurios aptemdo jų
kasdienybę. Ar galima tokią padėtį kaip nors pakeisti? Mūsų atsakymas
yra teigiamas: taip, galima.

• Visi ko nors nori

Dauguma norų mūsų materialiame pasaulyje irgi materialūs: žmonės
nori geriau gyventi, būti saugesni, susitvarkyti asmeninį gyvenimą.
Dauguma mūsų nuolat ko nors nori. Norai suteikia gyvenimui prasmės,
padaro jį vertingesnį.
 Netgi jei žmogus yra atsisakęs pasaulietinių dalykų ir domisi tik
religine ar dvasine veikla, jis vis viena turi norų, pavyzdžiui, kuo greičiau
nušvisti, pažinti Dievą ar dar ką nors – priklauso nuo jo išpažįstamos
religijos. O jeigu vis dėlto žmogus nežino, ko nori, tai, matyt, jo noras yra
sužinoti, ko jis galėtų norėti...
Žinoma, yra žmonių, kurie nenori nieko ir neturi jokių tikslų, tačiau
tokių mažai. Todėl šioje knygoje mes apie tai nekalbėsime. Sutelksime
dėmesį į tai, kaip gauti iš Gyvenimo visko kuo daugiau ir kuo greičiau. Ir
per daug nepersistengti. Tai yra visai įmanoma, tik reikia iš savo kelio
pašalinti kliuvinius.
 1
Kas trukdo kelyje į tikslą

Dauguma žmonių yra laimingi tiek, kiek jie laimingi būti nusprendė.
– ABRAHAM LINKOLN

Jeigu žmogus gimsta, kad džiaugtųsi ir pažintų save, tai kas jam gali
sutrukdyti siekti visų tų tikslų, kurie jo gyvenimą galėtų padaryti geresnį?
Teoriškai – niekas. O praktiškai kliuvinių kiekvieno mūsų kelyje
atsiranda labai daug.
Panagrinėkime tik pagrindinius vidinius veiksnius, kurie trukdo
priartėti prie trokštamo rezultato. (Ekonominių ir gamtinių sąlygų,
politikos ir kitų išorinių veiksnių neliesime.) Tokių vidinių barjerų visai
nedaug, tačiau jų poveikis didžiulis. Tą poveikį patiria daugybė žmonių.
Žmonės vis klumpa ties tais pačiais kliuviniais, palieka juos savo
paveldėtojams, dovanoja draugams ir perduoda kitiems žmonėms.

• Tikslų siekimo strategijos

Teoriškai jų esama dviejų. Pirma, žmonės tikslo siekia jėga, jie kovoja
ir stengiasi nugalėti sunkumus.
Gyvūnų pasaulyje taip elgiasi bizonai ar šernai – šie žvėrys nieko
nebijo ir visas kliūtis savo kelyje tiesiog nubloškia į šoną. Yra žmonių,
kurie tikslo siekia panašiomis priemonėmis – azartiškai ir užsispyrę jie
pergali visas kliūtis. Galima sakyti, kad visas jų gyvenimas yra kova.
Kliūtys jiems netgi patinka, nes jos leidžia pajusti gyvenimo skonį. Tie
žmonės yra nugalėtojai, jie drąsūs, veržlūs, pasitikintys savimi, žodžiu,
tikri lyderiai. Žinoma, tai trunka tol, kol jiems užtenka sveikatos.
Antra, žmonės tikslo link eina neskubėdami ir ramiai. Jie praktiškai
nesivelia į konfliktus, nekovoja, su dideliais sunkumais nesusiduria.
Taip elgiasi išminčiai. Jie nešvaisto jėgų kovai su žmonėmis, kurie
nesuvokia, ką daro.
 Antrasis kelias tinka žmonėms, kurių gamta neapdovanojo lyderio
savybėmis. Visų pirma apie tai šioje knygoje ir kalbėsime.
Mokysimės artėdami prie tikslo išgirsti tuos signalus, kuriuos mums
nuolat siunčia Gyvenimas, ir stengsimės pasinaudoti jo pagalba.
Gyvenimas su mumis be perstojo bendrauja, tik mes nesugebame
išgirsti jo patarimų ir atitinkamai į juos sureaguoti. Mūsų to niekas
nemokė. Štai kodėl darome tiek klaidų – tai priežastis, dėl kurios daugelis
mūsų norų neišsipildo.

• Mes gyvename gausos pasaulyje

Iš principo pasaulyje visko yra tiek, kad kiekvienas žmogus galėtų
džiaugtis gyvenimu ir dvasiškai tobulėti. Aplink mus daugybė materialių
gėrybių: pinigų, automobilių, namų, drabužių, maisto ir taip toliau...
Pasaulyje daug grožio, laimės, meilės, daug vyrų ir moterų, daug vaikų,
džiaugsmo, darbo, kūrybos ir visa kita...
Tačiau visos šios nesuskaičiuojamos gėrybės pasiskirsčiusios labai
netolygiai: vieni jų turi gerokai per daug, kiti – per mažai.
Kodėl taip yra? Ar galima tokią padėtį pakeisti neprievartiniu būdu
(prievartiniu būdu jau mes bandėme)? Matyt, galima.
Tai įvyks, jei žmonės liausis laukę Dievo, vyriausybės ar kokių kitų
išorės jėgų malonės ir realizuos visas jiems nuo gimimo suteiktas
didžiules galias.
Iš esmės žmonės taip ir bando elgtis, tačiau daro daugybę klaidų ir dėl
to jų rezultatai būna menki.
Todėl kai siekiame savo tikslų, turime nebedaryti vis tų pačių klaidų. Iš
pradžių tas klaidas suminėkime, o paskui kiekvieną jų panagrinėsime
smulkiau.

• Nesąmoningas nemalonumų užsisakymas

Pirmoji ir labiausiai paplitusi klaida yra ta, kad mes nesąmoningai
kviečiamės į savo gyvenimą nemalonumus, juos užsisakome. Kitaip
sakant, nesekame savo minčių, o mintys juk yra tas šaltinis, iš kurio
formuojasi mūsų tikrovė.
 Mintys gimdo veiksmus, o veiksmai – rezultatus. Amžinos baimės ir
abejonės traukia prie mūsų įvairias neigiamybes, o mes paskui su jomis
ilgai ir nesėkmingai kovojame. Atrodytų, žmogus yra protinga būtybė, tad
kodėl gi jis taip elgiasi? Gal esame mazochistų civilizacija? Tačiau taip
elgiasi ne visi. Yra žmonių, kurie sugeba susikurti visai neblogas
gyvenimo sąlygas ir kuriuos lydi palankūs įvykiai. Ko gero, visiems
„kankiniams" būtų neprošal išmokti taip elgtis.
Netrukus (antrame šios dalies skyriuje) mes panagrinėsime, kaip
žmonės netinkamai naudoja savo potencialą ir kuriasi sau kliuvinius. O
paskui, kitose knygos dalyse, kalbėsime apie tai, kaip susiformuoti tokį
gyvenimą, kokio norime: kaip susitvarkyti asmeninius dalykus, kaip būti
sveikiems ir kaip kaupti materialinę gerovę.

• Svetimų programų poveikis

Kita labai paplitusi klaida yra paklusti toms pasąmoningoms
programoms, kurias mums „įdiegė" tėvai, draugai, mokykla, visuomenė,
bažnyčia, žiniasklaida, vyriausybė ir taip toliau. Mes paklūstame toms
programoms tarsi robotai, o paskui dejuojame: „Ak, kodėl viskas taip
blogai, kodėl neturiu pinigų, kodėl manęs niekas nemyli, negerbia, kodėl
nieko neturiu..."
Daugelis žmonių nesupranta, kodėl daro vienokius ar kitokius
sprendimus. Jų niekas nemokė apie tai galvoti, juos veikia iš šalies įteigtos
nuostatos. O paskui jie renka karčius savo neįsisąmonintų poelgių
užaugintus vaisius.
Išeitis paprasta. Reikia suprasti, kokios idėjos, kokios programos lemia
mūsų poelgius ir kas tas programas mums įpiršo. Ar daro jos mūsų
gyvenimą džiaugsmingesnį, ar mus lydi sėkmė? Jei ne, kam mums tas
užkratas reikalingas?
Trečiame šios dalies skyriuje patyrinėsime, koks yra tų pasąmoninių
programų šaltinis, išmoksime jas atpažinti ir sustabdyti jų veikimą.

• Neleidžiame, kad Gyvenimas būtų kitoks

Dar viena būdinga klaida yra ta, kad mes visose gyvenimo sferose
nepaliaujami kovojome už savo idealus. Daugeliui tai reiškia kovą su
artimais žmonėmis: tėvais, sutuoktiniais, vaikais, viršininkais,
pavaldiniais... O kartais kaunamės ir patys su savimi.
Gyvenimas nuolat bando mums pranešti, kad taip elgtis nedera, tačiau
kas jo klauso? Kaunamės už savo idealus iki galo, negailime jėgų,
sveikatos, veltui iššvaistome daug metų... Laiko džiaugtis ir pažinti save
nelieka – juk kur kas svarbiau įrodyti, kad esame teisūs, o visi kiti labai
klysta.
Išeitis čia viena: reikia leisti kitiems žmonėms turėti savo nuomonę.
Tegu jie būna tokie, kokie yra. Bet ar kas atsisakys savo kovų?
Ketvirtame ir penktame pirmosios dalies skyriuose kalbėsime apie tai,
kaip persiauklėti dvasiškai ir išvengti nereikalingų auklėjimo procesų –
Gyvenimo pamokų.

• Neaiškiai suformuluoti tikslai

Net jei ir nekuriame sau nemalonumų, mūsų nevaldo svetimos
programos (Pavyzdžiui, tokia: „Žmogus sukurtas tik tam, kad dirbtų.") ir
nesame įsitraukę į kovas už savo idealus... taip, net ir tada galime negauti
trokštamų dalykų.
Ir ne todėl, kad būtume jų neverti, o dėl tos priežasties, kad nelabai
gerai žinome, ko gi mes iš tikrųjų trokštame. O gal žinome, tačiau apie
juos tik nedrąsiai užsimename, užuot aiškiai pasakę, kokie yra mūsų
tikslai.
Pavyzdžiui, sakote: „Noriu tiek pinigų, kad man būtų ramu gyventi."
Tačiau tai nereiškia, kad pinigų jūsų kišenėse atsiras daugiau, nors pats
noras, galimas dalykas, ir išsipildys. Taip gali įvykti dėl to, kad jūs nejučia
sumažinsite savo poreikius ir jus ims tenkinti esamos jūsų pajamos.
Todėl svarbu labai aiškiai žinoti, ko norite, o paskui tą norą aiškiai
suformuluoti. Kitaip tikslo nepasieksite arba tai bus ne tas tikslas, kurio
norėjote. Plačiau apie tai kalbėsime antroje knygos dalyje.

• Keturios kliuvinių grupės

Visus kliuvinius, kurios sutinkame pakeliui į tikslą, galima suskirstyti į
keturias grupes. Kad būtų aiškiau, įsivaizduokite keturias dideles kliūtis –
jas reikia pašalinti. Žinoma, yra gausybė mažesnių kliūtelių, tačiau,
apskritai imant, mums turėtų rūpėti štai šios keturios grupės:

Nesąmoningi nemalonumų užsisakymai

Neaiškūs tikslai
Neigiamos programos
Pernelyg sureikšminti idealai

Su kliuviniais galima kovoti ir skirti tam visas jėgas arba juos galima
tiesiog pašalinti iš savo kelio – nuspręskite patys, kaip pasielgti.
Iki šiol rinkotės kovą. Galbūt perskaitę šią knygą pasirinksite kitą
kelią? Viskas įmanoma. Na, mes pasistengsim duoti jums instrumentą,
kuriuo jūs tas kliūtis galėsite ramiai nustumti į šoną. O ar tuo instrumentu
pasinaudosite – jūsų reikalas.
Kai kliuvinių jūsų kelyje nebeliks, siekti tikslų bus įdomu ir natūralu,
gyvenimas bus harmoningas ir džiugus. Tapsite Gyvenimo numylėtiniais
ir susidraugausite su Sėkme! Viskas priklauso tik nuo jūsų.
O dabar grįžkime prie pirmosios tipinės klaidos. Tai yra mūsų pačių
vykdomos pasąmoningos nemalonumų paieškos. Drauge apibendrinsime
pirmo skyriaus medžiagą.

IŠVADOS:
• Visi žmonės turi norų ir tikslų, tačiau toli gražu ne visi juos
realizuoja.
• Yra dvi pagrindinės tikslų siekimo strategijos. Pirmoji – tai kova ir
maksimalios pastangos. Antroji – įvairias gyvenimo situacijas lemiančių
priežasčių supratimas ir optimalių tikslo siekimo priemonių paieškos. Mes
jums siūlome antrąją strategiją.
• Visus kliuvinius kelyje į tikslą galima suskirstyti į keturias grupes:
Pirma, tai pasąmoningas nemalonumų užsisakymas. Antra, pasąmoningos
programos ir nuostatos. Trečia, pernelyg arši kova už savo idealus.
Ketvirta, neaiškiai suformuluoti tikslai.
 • Kiekvienas iš šių kliuvinių gali sutrukdyti siekti sėkmės, todėl būtina
juos pašalinti visus.
 2
Liaukitės ieškoti nemalonumų

Kiek nedaug žmogui reikia, kad jis jaustųsi laimingas,

ir kiek daug, kad įveiktų nelaimės skausmą.
– VLADIMIRAS TUROVSKIS

Šiame skyriuje aptarsime tuos sunkumus kelyje į tikslą, kuriuos

žmogus susikuria pats. Tie sunkumai – tai mūsų pačių prisišauktos, arba
užsisakytos, problemos.
Kodėl tarsi ir protingi žmonės patys susikuria kliūtis, o paskui
didvyriškai stengiasi jas įveikti? Priežasčių yra kelios, ir mes jas
panagrinėsime detaliau.

• Baimė ir abejonės
Vienas iš labiausiai paplitusių būdų, kaip prisišaukti nemalonumus, yra
nuolat puoselėti abejonių ir baimės kupinas mintis. Kaip žinome,
Gyvenimas stengiasi vykdyti mūsų pageidavimus, kad ir kokie jie būtų
keisti (apie tą mechanizmą kalbėsime antroje knygos dalyje). Todėl jei be
perstojo galvojame apie nemalonius dalykus, anksčiau ar vėliau jie
įvyksta.
Bijodami ir abejodami jūs užsisakote tuos dalykus, kurių visaip
stengiatės išvengti. Ko žmonės dažniausiai bijo? Bedarbystės, ligų,
nelaimingų atsitikimų, vienatvės... Kaip tik tokio likimo dauguma žmonių
ir sulaukia. Prašėte – gavote. Ir net nepadėkojote.
Taip pat žmonės labai bijo, kad panašios nelaimės neužkluptų jų vaikų
ir artimųjų. Vadinasi, tas nelaimes tarsi ir užsako. Laimei, tokie
užsakymai paprastai neišsipildo (antraip didžioji dalis naujagimių
neišgyventų – juk tėvai ir seneliai taip bijo, kad jų mažyliai nesusirgtų).
Tačiau jei ko bijote patys, tuos dalykus ir patiriate. Pavyzdžiui, jei ilgai
ir aistringai baiminatės, kad jus atleis iš darbo, tai ta baimė tiesiog
įsispaus jūsų veide. Aplinkiniai žmonės jūsų „prašymą" išgirs ir pasistengs
padaryti taip, kad jis būtų patenkintas. Svajojote, tad dabar pasidžiaukite.
Pasirodo, galite patys kurti savo gyvenimo įvykius. Tik šitą, deja,
susikūrėte visai be reikalo.
Tas pat pasakytina ir apie sveikatos problemas: jei bijote susirgti,
organizmas tą baimę pajus ir anksčiau ar vėliau į ją sureaguos. Norėjote
ligos – gavote. Ak, jūs nenorėjote susirgti... tad kam tada galvojote apie
ligą? Organizmas tai suprato kaip signalą, kad ligos jums labai reikia.
Taigi labiausiai paplitęs būdas traukti savęs link visokias neigiamybes
yra nuolatinis galvojimas apie jas ir nuolatinė jų baimė, ypač jei tokias
mintis lydi stiprios emocijos. Todėl atidžiai stebėkite, kas vyksta jūsų
galvoje, ir „cenzūruokite" vidinį dialogą.
Kaip įveikti baimę, mes kalbėsime kiek vėliau.

• Neįsisąmoninta nauda
Visų pirma atlikime vieną pratimą. Pratimo pavadinimas yra
„Neįsisąmoninta nauda".
– Iš visų dabartinių savo problemų ar tikslų išrinkite vieną, kuris
reikalauja didžiausių pastangų arba kurio niekaip nepavyksta įgyvendinti
ar išspręsti. Pavyzdžiui, problema gali būti apibūdinta taip: „Nesugebu
uždirbti daugiau", „Negaliu susirasti vyro", „Nesuprantu pats savęs",
„Nemoku pradėti savo verslo", „Mano sveikata nesitaiso" ir panašiai.
Savo problemą užrašykite štai čia:
__________________________________________________________
_____________

– Dabar problemą užrašykite šiek tiek kitaip – štai taip: „Aš esu
žmogus, kuris negali
__________________________________________________________
_____________
__________________________________________________________
_____________
 nes man tai naudinga." O į tuščias eilutes įrašykite konkrečią savo
problemą – vieną iš tų, kurias suminėjote aukščiau. Tai atrodytų,
pavyzdžiui, taip: „Esu žmogus, kuris nesugeba uždirbti daugiau pinigų,
nes man tai naudinga." O toliau pasistenkite rasti bent penkis naudingus
dalykus, kuriuos patirsite, jei jums nepavyks daugiau uždirbti. Surašykite
juos:
__________________________________________________________
_____________
__________________________________________________________
_____________
__________________________________________________________
_____________
__________________________________________________________
_____________
__________________________________________________________
_____________

Kokie tai gali būti naudingi dalykai? Patys įvairiausi. Galbūt turite
daugiau laiko poilsiui ar jums nereikia priimti tam tikrų įsipareigojimų.
Gal jums patinka verkšlenti, kaip jus nuskriaudė likimas, o gal tiesiog
mėgstate patinginiauti. Naudingų dalykų paprastai būna daug, tad penkiais
galite ir neapsiriboti.
Jei sąžiningai atliksite šį pratimą, neapgaudinėsite patys savęs ir
nesistengsite prisilipinti angelo sparniukų, tai suprasite, kodėl jums
naudinga turėti tą problemą neišspręstą ar tikslą nepasiektą. Jums tai
teikia malonumą. Grynas džiaugsmas! Žodžiu, neišspręsta problema
jums yra labai naudinga, nors jūs apie tai nė nepagalvojote.
Gyvenimas nė kiek neskuba vykdyti jūsų deklaruojamų norų (noriu
daugiau pinigų, noriu gero darbo ir taip toliau), nes mato, kad jums ir taip
labai gerai, taigi jūs nieko iš tikro keisti nenorite.
Štai keli tokio neįsisąmoninto elgesio pavyzdžiai:

– Vyras skundžiasi, kad jo darbe nepastebi ir neskiria į aukštesnes

pareigas. Tačiau iš tikrųjų jis nenori girdėti net užuominų apie aukštesnes
pareigas, nes bijo, kad jam gali nepasisekti, taip pat abejoja, ar tokiam
paskyrimui pritars kolegos. Todėl pasąmoningai jis renkasi ramybę (tai
nauda!) ir atsisako paaukštinimo.

– Moteris verčiasi tinkline prekyba ir norėtų padidinti pajamas, tačiau

ji jaučia, kad tada sugaištų daugiau laiko ir dėl to mažiau galėtų būti su
savo vyru ir vaikais – santykiai su jais tada pablogėtų. Be to, dėl didelio
užimtumo ji netgi negalėtų skaityti mėgstamų romanų. Vadinasi, prarastų
patogų, nors ir skurdoką gyvenimą, prie kurio ji taip pratusi. Patogus
gyvenimas čia yra neįsisąmoninta nauda, kuri nusveria galimybę daugiau
uždirbti.

– Jauna moteris nori atsikratyti antsvorio, tačiau visos jos pastangos

perniek. Atlikusi aukščiau aprašytą pratimą ji suprato, kad antsvoris duoda
jai pretekstą nevaikščioti į pasimatymus su vyrais, nes ji įsitikinusi, kad
nėra verta meilės. Neįsisąmoninta nauda ta, kad įsitikinimas pasitvirtina –
ji vyro nesusiranda.

– Moteriai daug metų skauda nugarą, nepadeda jokios procedūros.

Atlikusi mūsų pratimėlį, ji suprato, kad nugaros skausmai leidžia jai gulėti
ant sofos ir nejausti sąžinės graužaties. Mat ji tvirtai įsitikinusi, kad
„žmogus privalo dirbti". Suprantama, toks įsitikinimas pernelyg ilgai
ilsėtis ant sofos neleidžia. Tačiau kai skauda nugarą, tai daryti galima –
sąžinė tada tyli.

– Vyras skundžiasi, kad jo žmona tikra despotė, kuri nuolat jam kelia
skandalus. Tačiau paanalizavęs situaciją jis suprato, kad jam trūksta
žmonos dėmesio, taigi jis jį ir gauna – išprovokuoja situacijas, kad jo
žmona imtų pykti.

Mes skelbiame, kad siekiame tam tikro rezultato, tačiau iš tikrųjų

nieko keisti nenorime, nes prie esamos padėties esame įpratę, ji
nuspėjama ir netgi teikia mums naudos.
Ką tokiais atvejais daryti?
 • Ką daryti su neįsisąmonintais norais?
Ką daryti, kai jau supratote, kad tie norai, kuriuos esate nustūmę į
pasąmonės užkampius, trukdo jums siekti trokštamų tikslų?
Atsakymas paprastas: visiškai sąmoningai pasirinkite, kas jums yra
brangiau. Ar ramybė ir dabartinis nedidelis atlyginimas, ar didesnis
atlyginimas ir nauji kolegos, kuriems, galimas daiktas, nepatiksite ir
reikės įrodinėti savo teisumą? Ar sveikata, ar pasitenkinimas, kurį gaunate
ginčydamiesi su žmonėmis ir bandydami „atvesti juos į doros kelią"? Ar
dabartinė laisvė, ar santuoka ir laisvės suvaržymai?
Sąmoningai pasirinkite ir nurimkite. Geras bus bet katras
pasirinkimas, jei tik jIs suteiks jums dvasios ramybę. Galite rinktis
dvasios ramybę ir menką atlyginimą – puikus pasirinkimas, nes argi verta
dėl pinigų gadinti nervus? Kita vertus, galite rinktis naują darbą ir daugiau
pinigų, o su tuo susiję konfliktai primins jums jaunystę su jos
nežabojamais norais – ar gali būti kas geriau?
O jei mergina svarsto, ar jai verta ištekėti, ji turi apsispręsti, kas jai
brangiau. Jei nori laisvės, ji turėtų susitaikyti su mintimi, kad daugybę
vakarų ir naktų praleis viena. O jei ji nuspręs ištekėti, jai reikės paaukoti
dalį savo laisvės ir netgi tuo džiaugtis, antraip šeimyninis gyvenimas virs
kova dėl nepriklausomybės.
Taigi pasirinkite ir nurimkite – Gyvenimas besišypsančius žmones myli
ir padeda jiems siekti tikrųjų tikslų.
O padarę pasirinkimą nesikankinkite svarstydami, ar tas
pasirinkimas geras. Tokio elgesio pasekmės būtų labai liūdnos. Jei jau
pasirinkote, tai atmeskite visas abejones ir tarkite sau, jog jūsų
pasirinkimas yra pats geriausias, kad ir ką apie tai kalbėtų kiti žmones.
Jūsų laukia sėkmė!

• Žema vieta vertybių skalėje

Kitas nemalonumų užsisakymo aspektas yra tas, kad jūs nesąmoningai
traukiate savęs link dalykus, kuriuos aukštai vertinate. Ir atsisakote tų,
kurie jums atrodo nesvarbūs, nors jų turėti jus, galimas daiktas, skatina
šeima, visuomenė ar dar kokie nors išoriniai veiksniai. Kad geriau
suprastumėte, ką aš noriu pasakyti, atlikite žemiau pateiktą pratimėlį.

Mano vertybių sistema

Gerai pagalvokite, kas jums gyvenime svarbiausia, kokios vertybės turi
didžiausią prasmę. Gal tai pinigai, šeima, sveikata, kova, adrenalinas,
kūryba, tobulėjimas, valdžia, grožis, seksas, sportas, namai, saugumas,
pramogos, dvasingumas ir taip toliau.
Išsirinkite penkias svarbiausias vertybes ir jas užsirašykite:
__________________________________________________________
_____________
__________________________________________________________
_____________
__________________________________________________________
_____________
__________________________________________________________
_____________
__________________________________________________________
_____________

Ar čia užrašytos vertybės sutampa su pagrindiniais jūsų gyvenimo

tikslais? Jeigu sutampa, tai gerai – vadinasi, to tikslo jūs siekiate
nuoširdžiai.
O jeigu ne? Jeigu jūsų vertybė yra dvasingumas, tačiau turite tikslą
uždirbti daug pinigų, nes to reikalauja šeima ir artimieji? Ar pasiekiamas
toks tikslas? Abejotina, nes pinigai jūsų vertybių sistemoje užima žemą
vietą. Paprasčiau tariant, jie jums ne itin reikalingi. Todėl kad ir kaip
blaškysitės ir bandysite uždirbti daugiau, to padaryti nepavyks.
Arba galite užsibrėžti tikslą išmokti užsienio kalbą ar išsigydyti kokią
nors ligą, tačiau jei to nėra tarp jūsų vertybių, jūsų pastangų rezultatai bus
liūdni. Jums tol nesiseks, kol tikslai nederės su vertybėmis. Tai reiškia,
kad tam tikras vertybes savo vertybių skalėje turite kilstelėti į viršų. Ir
tą padaryti turite ne vien formaliai, ne vien raštu – jos jums išties turi
pasidaryti svarbios. Tik tada galėsite joms skirti daugiau dėmesio ir laiko.
O jei ne, tai Gyvenimas vykdys kitus jūsų norus, nei jūs deklaruosite.

• Neaiškiai suformuluotas noras

Netgi tikras noras gali ilgai nevirsti tikrove, jeigu jūs neaiškiai
suformuluosite, ko gi iš tikrųjų norite. Kaip tinkamai užsibrėžti tikslus,
mes kalbėsime antroje knygos dalyje. O čia kol kas tik atkreipsime jūsų
dėmesį, kad, pavyzdžiui, aistringai pareiškę, jog norite meilės, tos meilės
galite sulaukti iš... praskrendančios musės, o gal jus dar karčiau ims
mylėti draugė, kuri jau ir taip jums iki gyvo kaulo įkyrėjo savo patarimais
ir rūpesčiu. Taigi noras lyg ir išpildytas, tačiau jūs nepatenkinti.
Savo norą jūs suformulavote neaiškiai – tad ir gavote, ko visai
nelaukėte.

• Menka savivertė
Kitas paplitęs būdas, kaip jūs susikuriate sau nemalonumų, yra jausti,
kad esate neverti savo tikslų. Jūs apie juos paskelbiate, tačiau širdimi
netikite, kad tai yra įmanoma.
Pavyzdžiui, žmogus pareiškia, kad jis nori turėti daug pinigų, tačiau
jam atrodo, kad jis to nevertas. Aišku, Gyvenimas pasistengs jo nenuvilti
ir daug pinigų neduos – kad viskas būtų taip, kaip jis ir tikėjosi. Gavęs
daug pinigų, jis tiesiog nemokėtų jų tvarkyti. Na, o jei vis dėlto per vargus
jis jų gautų, tai greitai prarastų, nes daug pinigų nedera su jo menka
saviverte.
Toks reiškinys labai dažnas – kai menka savivertė tampa didele
kliūtimi kelyje į trokštamą tikslą. Gyvenimas tarsi išgirsta jūsų vidinį
balsą, kuris sako: „Aš nevertas didelių pinigų (valdžios, aukštų pareigų,
meilės ir taip toliau), tai skirta ne man, o žmonėms, kurie gimė kažin kur
kitoje vietoje, kitoje šeimoje..." O Gyvenimas, išgirdęs tokius svarstymus,
padaro taip, kad tai būtų tiesa. Į jūsų silpnus pareiškimus apie siekiamą
tikslą ir neryžtingus žingsnius jo link Gyvenimas rimtai nežiūri. Jis
reaguoja į pagrindinę vidinę programą: „Esu nevertas didelio tikslo."
Todėl tikslo jūs ir nepasiekiate.
 Kokia išeitis iš šios situacijos? Labai paprasta. Reikia suprasti, kad tai,
ką dabar turite, visiškai atitinka jūsų savivertę. Esate verti lygiai tiek, kiek
dabar turite. Gyvenate taip, kaip norėjote. Viską esate susikūrę patys!
Jei norite pakeisti tikrovę, iš pradžių pasikelkite savo savivertę. Tai
nėra lengva, bet įmanoma. Šioje knygoje apie tai kalbėsime dar ne kartą.

• Žodis ne žvirblis
Kaip pažinti savo pasąmoningus įsitikinimus, kurie mums trukdo siekti
tikslų? Vienas būdų tai padaryti yra sekti savo kalbą.
Paslėptos programos atsispindi kalboje. Ar atkreipėte kada nors
dėmesį, kokius posakius ar žodžius dažniausiai vartojate? Ar dažnai jūsų
kalboje pasitaiko žodžiai „aklavietė", „galvos skausmas", „visiškas
krachas", „viskas veltui" ir panašūs?
Žinokite štai ką: kokie žodžiai dominuoja jūsų kasdienėje kalboje, tą
jūs ir turėsite gyvenime. Jei problemos sukasi ant liežuvio galiuko, jų
būtinai atsiras ir gyvenime.
Ką daryti? Reikia filtruoti ne tik savo mintis, bet ir žodžius.
Gyvenime problemų praktiškai nėra. Pasitaiko situacijų, kurias mes
apibrėžiame kaip „tragiškas" ir pavadiname jas „problemomis". O jas
reikėtų tiesiog vertinti kaip situacijas, iš kurių turi būti rasta išeitis.
Taigi turėsime problemų ar ne – priklauso tik nuo mūsų. Nuo to, kaip
mes vertinsime įvairius gyvenimo įvykius, ir daugiau nuo nieko.
Todėl siūlyčiau išbraukti iš savo asmeninio žodyno žodžius
„problema", „nelaimė", „vargas" ir panašius. Ir tų dalykų jūsų gyvenime
taps kur kas mažiau.

• Ką renkamės?
Dar viena priežastis, dėl kurios traukiame savęs link blogus dalykus,
yra ta, kad iš visos gausybės pasaulio įvykių mes sutelkiame dėmesį tik
į neigiamus.
Kaip motina atpažįsta savo vaiko balsą tarp kitų vaikų balsų? Lengvai
ir pernelyg nesistengdama. Į tą balsą sutelktas jos dėmesys – ji jį visad
išgirs tarsi savaime.
 Tas pat pasakytina ir apie kitas mūsų gyvenimo sritis. Į ką sutelkiame
dėmesį, tą „sugauname" neaprėpiamoje informacinėje ir įvykių erdvėje.
Į ką esate sutelkę dėmesį jūs? Kokia laidas mėgstate žiūrėti per
televizorių? Kokius laikraščius skaitote? Kokiomis naujienomis dalijatės
su pažįstamais žmonėmis? Ar tos naujienos geros, ar tik paaimanavimai,
kad ką nors apvogė, nuteisė, atleido iš darbo?
Jei dėmesį telkiate į blogus įvykius, Gyvenimas nusprendžia, kad jie
jums reikalingi, ir paslaugiai jums jų parūpina. Iš pradžių gausite
informaciją apie tai, o paskui – ir pačius įvykius, kad galėtumėte
patvirtinti savo neigiamas nuostatas, pavyzdžiui, tokią: „Gyvenimas –
mėšlas, viskas blogai, bet bus dar blogiau." Na, ką gi – norėjote ir turėkite!
Žodžiu, į ką telkiate dėmesį, ko ieškote gyvenimo įvairovėje, tą ir
turite.
Jeigu gyvenimo tikrovė jūsų netenkina, pasistenkite ją pakeisti. Pirmas
žingsnis būtų toks: liaukitės telkti dėmesį į negatyvius dalykus.
Pasistenkite gyvenime rasti gerų dalykų, kad ir kaip tai jums būtų sunku.
Greitai pamatysite, kad gyvenimas nėra toks jau siaubingas, kaip jums
neseniai atrodė. Jame rasite daug nuostabių dalykų, kurie pirmiau jums
tiesiog praslysdavo pro akis. Kai nukreipsite į juos dėmesį, jų ims rastis
jūsų tikrovėje, gyvenimas pamažėle gerės. Ir tai priklauso ne nuo
vyriausybės, ne nuo įstatymų ar blogos karmos – tiesiog iš gyvenimo
įvykių gausos jūs dabar renkatės tik tai, kas teigiama.
Pradėkite ieškoti gerų dalykų, ir Gyvenimas jums jų duos.
Ypač sunku šiuo atveju žmonėms, kurių tokia profesija, kad jie nuolat
susiduria su įvairiausiais negatyviais reiškiniais. Tai yra teisėsaugos
sistemos tarnautojai, socialiniai darbuotojai, medikai, gydūnai ir netgi
psichologai. Šiems žmonėms nuolat tenka susidurti su įvairiomis
nelaimėmis, todėl kartais jiems ima atrodyti, kad pasaulyje daugiau nieko
ir nevyksta. Jei jie neišmoksta atsiriboti nuo rūsčios savo profesijos
tikrovės, tai jų gyvenimas bus nesaldus. Jie pernelyg panirę į negatyvumą,
tad Gyvenimas tuo negatyvumu juos ir aprūpina. Deja, ne tik profesinėje
aplinkoje, bet ir namie.
Kad to nebūtų, reikia išmokti matyti aplink save ne tik blogį, reikia
tikėtis ne tik nemalonumų.
O dabar apibendrinsime šios skyriaus medžiagą ir padarysime išvadas:
 IŠVADOS:
• Žmonės nesirinkdami minčių ir norų susikuria sau daugybę problemų,
o paskui „didvyriškai" su jomis kovoja.
• Pirmas būdas, kaip traukti savęs link nemalonumus, yra įvairios
galvoje tūnančios baimės ir abejonės.
• Kita priežastis yra ta pasąmoninga, arba slapta, nauda, gaunama iš
dalykų, kuriuos tarsi ir norėtumėte pakeisti. Tačiau kadangi esama
situacija jums teikia naudą, tai jos jūs taip ir nepakeičiate.
• Dar viena priežastis, dėl kurios nepasiekiate savo tikslų, kad ir kaip,
regis, stengiatės, yra jūsų vertybių sistema. Tai reiškia, kad siekiamas
tikslas jums nesvarbus, jūsų vertybių sistemoje jis užima labai žemą vietą.
• Tikslo nepasieksite ir tada, jei jūsų savivertė bus žema, kitaip sakant,
jei būsite įsitikinę, kad tikslo esate neverti.
• Į savo tikrovę nemalonumus kviečiatės ir telkdami dėmesį į visokias
neigiamybes ir dažnai vartodami žodžius, turinčius neigiamą reikšmę.
• Kiekviena iš čia paminėtų priežasčių gali tapti neįveikiama kliūtimi
kelyje į tikslą ir dar kartą patvirtinti jūsų įsitikinimą, kad „viskas yra
blogai ir bus dar blogiau".
• Supratę, kokiais būdais kviečiamės į gyvenimą nemalonumus, galime
pakeisti savo mąstyseną ir pradėti traukti savęs link teigiamus dalykus.
 3
Pasąmoningų programų šalinimas

Pats raitelis be galvos visai nebaisus. Baisu, kai jis joja pulko priekyje.
– VLADIMIRAS TUROVSKIS

Šiame skyriuje panagrinėsime dar vieną būdą, kaip kelyje į tikslą

susikuriame kliuvinius. Mes tarsi robotai patys to nejausdami vykdome
pasąmoningas programas.

• Mes vykdome pasąmoningas programas

Mūsų pasąmonė panaši į sandėlį, kuriame sudėti įvairūs įsitikinimai,
nuostatos, stereotipai, baimės ir kitos programos, kuriomis mes patys to
nenujausdami vadovaujamės, kai reikia priimti sprendimus. Dalis tų
programų yra visiškai pozityvios ir daro mūsų gyvenimą paprastesnį,
labiau nusakomą. Pavyzdžiui, tai yra tokios nuostatos: „Vaikais ir tėvais
reikia rūpintis", „Žmonėms reikia padėti", „Svetimo turto imti negalima",
„Susitikus pažįstamą žmogų reikia pasisveikinti" ir taip toliau.
Tačiau esama ir keistų nuostatų, kuriomis mes vadovaujamės nė kiek
nesusimąstydami, kodėl taip darome.
Štai daugelis restoranuose padavėjams ir taksistams palieka
arbatpinigių, tačiau parduotuvėje reikalauja, kad grąžą jiems kasininkė
atiduotų vienos kapeikos tikslumu. O kuo kasininkė blogesnė už padavėją
ar taksistą? Arba kitas pavyzdys. Yra tokia nuomonė, kad vestuvės turi
būti prabangios, į iškilmes reikia pakviesti kuo daugiau žmonių ir juos
pavaišinti. O kodėl? Kam leisti pinigus būtent vestuvėms? Juk kartais
atsitinka taip, kad jaunieji jau išsiskyrę, o tėvai dar nebūna grąžinę skolų
už jų vestuves.
Deja, kai kurie mūsų įsitikinimai kuria didelio diskomforto zoną.
Pavyzdžiui, visai nebloga yra nuostata (pasąmoninga programa), kad
„žmogus sukurtas dirbti", tačiau kartais ji mums neleidžia normaliai
pailsėti. Vos prigulę ant sofos pajuntame diskomfortą: „Ir ko aš čia
drybsau, juk aplinkui visi dirba..."
Panašių pasąmoningų programų yra labai daug ir kol jų nepažinsite, jos
jus valdys ir trukdys siekti trokštamų tikslų.
Tarkime, protas jums sako, kad turtas yra gerai, tačiau viduje tūno
įsitikinimas, kad „visas blogis kyla iš pinigų" arba „vargšas gimiau,
vargšas numirsiu" ir trukdo jums praturtėti. Jūs toms nuostatoms
pasąmoningai paklūstate ir nieko nedarote, kad jūsų pajamos išaugtų.
O jeigu moteris paklūsta nuostatai „aš pasmerkta būti viena" arba „vyrų
dabar mažai, visoms neužteks", tai ji nė nesistengs susitvarkyti asmeninio
gyvenimo, elgsis visiškai pasyviai, nors galbūt vis kalbės, kad nori
ištekėti. Panašių pavyzdžių labai daug.

• Pasąmonė mumis rūpinasi

Reikia pabrėžti, kad pasąmonė saugo tuos įsitikinimus ir ištraukia juos
į paviršių, kad mums viskas būtų gerai ir kad mes išvengtume streso bei
kančios. Kas, pavyzdžiui, yra vienatvės baimė? Tai pasąmoninga
programa, kurios tikslas yra pasirūpinti, kad mes neliktume vieni ir dėl to
nekentėtume. O nuostata, kad „už viską reikia mokėti" verčia mus atiduoti
daugiau, negu kad gauname. Tačiau ji gina mus nuo nemalonaus jausmo,
kai mus kas nors pavadina gobšuoliais ar egoistais, nes tie žodžiais mus
labai žeidžia.
Pasąmonė apibendrina mūsų patirtį ir mūsų gaunamą
informaciją,daro išvadas ir saugo jas savyje programų, ar nuostatų,
forma. Tuo būdu pasąmonė mumis rūpinasi. Deja, tokio rūpesčio
rezultatai ne visada būna tokie, kokių mes norėtume. Kaip pasakė vienas
politikas, „norėjome, kad viskas būtų kuo geriau, o išėjo, kaip visada".
Garsusis kovotojas su žmogaus elgesio stereotipais Salvadoras Dali
keliuose savo kūriniuose pavaizdavo, kaip iš žmonių kūnų kyšo stalčiukai.
Matyt, menininkas norėjo pasakyti, kad žmonės panašūs į vaikščiojančius
katalogus, į kuriuos sudėti įvairūs įsitikinimai, o sudėjo juos ten tėvai,
visuomenė, susidėjo ir patys žmonės.
Koks yra žmogaus nuostatų ir įsitikinimų šaltinis? Jų ne vienas.
 • Pirmieji gyvenimo metai
Štai gimė kūdikis. Jis guli lovelėje ir dar nesusigaudo, kas aplink jį
vyksta. Jis girdi garsus ir nors jų reikšmės dar nesupranta, į juos aktyviai
reaguoja. Net šuo, nesuprasdamas žodžių, puikiai skiria šeimininko balso
intonacijas.
Jeigu mažylio tėvai tarpusavyje sutaria gerai ir šeimoje vyrauja darna,
jis pasąmoningai jaučiasi saugus. Kitaip sakant, jo supratimu, pasaulis yra
saugi vieta.
Jeigu šeimos nariai (tėvai, seneliai, kiti vaikai) nuolat pykstasi, kūdikis
supranta jų suirzusius balsus kaip grėsmę ir jam kyla noras gintis. Ima
formuotis nuostata „suaugusių žmonių pasaulis – pavojinga vieta, čia
reikia būti budriam". To rezultatas – išauga agresyviai nusiteikęs žmogus,
nuolat pasiruošęs atremti kokį nors antpuolį. Toks jis būna visą gyvenimą.
Suprantama, tokie asmenybės bruožai visuomenėje trukdo, neleidžia
siekti sėkmės – juk visas jėgas ir laiką reikia skirti gynybai. Štai kodėl iš
nedarnių šeimų kilę žmones retai kada būna ramūs ir pasitikintys savimi.
Jeigu mažylis yra nemylimas ir motinos balse nuolat girdi susierzinimo
gaidas, jis pasijunta visiškas bejėgis, neapgintas, nereikalingas, o tie
pojūčiai laikui bėgant transformuojasi į tokią programą: „Aš niekam
nereikalingas. Meilę ir dėmesį reikia užsitarnauti. O aš meilės nevertas."
Žinoma, žmogus, valdomas tokios programos, nepasitikės savimi ir nuolat
lauks kitų žmonių pritarimo.
Tačiau netgi jei šeima ir darni, tačiau rūpestinga mama ar senelė nuolat
kartoja „Ak, tik neperšalk", „Ar viską suvalgei?", „Būk atsargus, kad kas
neatsitiktų" ir panašiai, tai rezultatas irgi gali būti nepalankus.
Kiekvienas žmogus yra tarsi vaikščiojantis siųstuvas, kuris į aplinką
spinduliuoja bangas. Žinoma, ramūs ir mylintys tėvai spinduliuos
vienokias bangas, o suirzę – visai kitokias. Kūdikis tas bangas priima ir
prie jų prisiderina, jos jį persmelkia. Pavyzdžiui, žmogus, kuris
nepernelyg mėgsta futbolą, atsitiktinai nueina į stadioną... ir tą akimirką,
kai publikos palaikoma komanda įmuša įvartį, jis pajunta galinga
energijos blyksnį. Taip ir vaikas – pirmus penkerius ar šešerius gyvenimo
metus ji beveik be išimčių gyvena energiniame tėvų lauke. Ar gali išvengti
jų skleidžiamų virpesių? Ne, negali.
 Todėl jei tėvai irzlūs ir neramūs, toks bus ir vaikas, o jo santykį su
pasauliu apibūdintų tokios mintys: „Pasaulis yra nepatikimas", „Kad tik
nieko neatsitiktų", „Ar aš viską padariau gerai?"
Toks vaikas, kai suaugs, bus neryžtingas, jį nuolat kamuos abejonės, jis
vadovausis tokiomis nuostatomis: „Viską privalau padaryti tiktai gerai,
tačiau man trūksta žinių (kvalifikacijos, patirties, gabumų ir taip toliau),
todėl niekada nepažinsiu sėkmės skonio." Kaip jums atrodo, ar saldu
gyventi turint tokią nuostatą?
Ar galima pakeisti tokias nuostatas? Kitaip sakant, ar galima pakeisti
savo charakterį, tapti ramesniems, įgauti daugiau pasitikėjimo savo
jėgomis ir daugiau savarankiškumo?
Taip, galima, tačiau reikės pasistengti.

• Tėvų įsitikinimai ir patirtis

Kitas vidinių programų šaltinis yra tėvų įsitikinimai ir jų gyvenimo
patirtis – jie tai perduoda savo vaikams. Tėvai tai daro sąmoningai, kai
kartoja tam tikras frazes, pavyzdžiui: „Neišsišok, būk kaip visi", „Čia ne
tavo nosiai", „Tenkinkis tuo, ką turi", „Būk savo vietoje".
Tos frazės vaikui nurodo, kokia turi būti jo pozicija gyvenime. Jeigu tos
frazės bus kaip ką tik suminėtos, ta pozicija daug džiaugsmo nesuteiks.
Savo gyvenimo patirtį vaikui tėvai gali perduoti tarpusavio pokalbiais,
kuriuos vaikas nugirsta. Pavyzdžiui, tėvai dažnai kartoja: „Turime daug
dirbti, kad išgyventume", „Paukščiui lemta skraidyti, o žmogui – dirbti",
„Daug pinigų, vadinasi, daug ir bėdų, todėl mums bus gana ir trupučio".
Suprantama, tėvai auklėdami vaikus jiems linki tik gera, tačiau laikai
pasikeitė. Štai pozicija „Neišsišok, būk kaip visi", galimas daiktas, padėjo
jiems išgyventi totalitarizmo metais, tačiau dabar ji tik trukdo siekti
sėkmės. Trukdo tėvams, trukdys ir jų vaikams.
Pasitaiko, kad tėvai, bendraudami su vaikais, renkasi, švelniai tariant,
ne visai korektišką leksiką. Prisiminkite, ką tėvai sakydavo jums, kai
norėdavo priversti jus laikytis tvarkos, elgtis ramiau ar šiaip jus bardavo.
Ar neteko girdėti štai tokių žodžių: „Bukagalvis!", „Tu nieko nesugebi!",
„Tu amžinai viską sugadini!", „Ir į ką tu toks atsigimei?"
Tokie žodžiai, kai tėvai juos nuolat kartoja ir dar suteikia jiems emocinį
krūvį, įsirėžia į vaiko pasąmonę ir formuoja jo elgesį. Užaugęs toks vaikas
nepasitiki savo jėgomis, perdėtai bijo suklysti, jam sunku priimti
sprendimus ir panašiai. Žodžiu, tėvai norėjo, kad būtų kuo geriau...

• Socialinės aplinkos poveikis

Dalį programų tėvai perduoda vaikui praktiškai be žodžių, tyliai
sutikdami su tam tikrais reiškiniais ar įvykiais. Kokios tai yra programos?
Pačios įvairiausios.
Štai vaikas jau ūgtelėjo, išmoko kalbėti ir klausia: „Kodėl mano senelis
žilas ir susiraukšlėjęs" Gera linkintys tėvai atsako: „Jis jau senas, kai tu
pasensi, irgi turėsi raukšlių ir būsi žilas." Vaikas klausosi šių žodžių ir
bando įsivaizduoti savo senatvę. Viskas – senėjimo programa vaiko
organizme jau veikia, nors niekas nieko bloga nenorėjo.
Stiprias programas tėvai savo vaikams įdiegia per lūkesčius.
Pavyzdžiui, šeima gyvena kaime, dirba žemę ir tikisi, kad užaugęs vaikas
jiems padės. O vaikas tokius lūkesčius norom nenorom priima kaip savo
gyvenimo gaires.
Motina, skyrusi visą gyvenimą vaikams, perduoda dukrai nuostatą, kad
„moteris turi gyventi tik dėl vaikų". Ir vėliau, kai dukra jau turi savo
šeimą, ji tokia nuostata ir vadovaujasi.
Sunkų ir monotonišką darbą dirbančių darbininkų šeimoje vyrauja tokia
nuostata: „Gyvenimas yra sunkus, reikia kovoti už išlikimą, tad ilsėsimės
kitame pasaulyje." Nuolat tai girdėdamas, vaikas ima ruoštis daug ir
sunkiai dirbti. O kam ruošiesi, tą ir gauni.
Mokslininkų šeimoje iš vaiko laukiama, kad jis bus intelektualas ir taip
pat pasuks mokslininko keliu, o vaikas tas viltis stengiasi pateisinti.
Aplinka lemia, kaip reikia reaguoti į įvairius įvykius. Pavyzdžiui,
pietiniuose planetos regionuose žmonės į viską reaguoja audringai, o
šiaurėje – santūriai ir apgalvotai. Tokias reakcijas sąlygoja ne vien
temperamentas, bet ir aplinka, nes tie patys pietiečiai, jei persikelia
gyventi į šiaurę, po kiek laiko perima naujas bendravimo taisykles ir ima
elgtis kus kas ramiau (arba užsidaro savo etninėje bendruomenėje ir ten
„užsikonservuoja").
Tokias vidines žmogaus nuostatas išaiškinti sunku todėl, kad jos
suformuluotos ne konkrečiais žodžiais ar frazėmis, o egzistuoja kaip
supratimas, kad gyventi reikia kaip tik taip, o ne kitaip. Jei paklausiame
žmogaus, o kodėl būtent taip, jis dažnai atsako klausimu: „O kaip dar
galima gyventi?"

• Svarbių žmonių programos

Programą galima „gauti" ne tik vaikystėje. Žmonės gauna jų ir išaugę iš
vaikystės amžiaus, jei tik ją perteikia kokie nors bent kiek svarbūs
žmonės. Tai gali būti mokytojai, giminaičiai, vyresni draugai ir dar daug
kas.
Pavyzdžiui, jei koks jums svarbus žmogus apie jus ar jūsų sugebėjimus
atsilieps nepagarbiai, jūsų pasąmonėje gali nusėsti tokia programa: „Esu
nevykėlis, man nesiseks." Ir tokia programa blokuos visas jūsų pastangas
siekti gyvenimo tikslų.
Arba jūsų draugai gali pasijuokti, jei ką padarysite ne taip, kaip priimta
jų aplinkoje. Taip, pavyzdžiui, gali susiformuoti nuostata, kad „su
mergaitėmis mandagiai elgtis yra nevyriška, reikia su jomis kalbėti
šiurkščiai".
Neretai pasitaiko situacijų, kai žmones neigiamai užprogramuoja
gydytojai, gydūnai, astrologai ar panašių profesijų atstovai. Pavyzdžiui,
būrėja iš delno sako: „Matau, kad jūs išsiskirsite su žmona (su vyru)",
„Ak, kokia trumpa jūsų gyvenimo linija", „Jums tas verslas nesiseks" ir
taip toliau.
Kuo didesnis tokio pranašautojo autoritetas, tuo tvirčiau jo žodžiai
įsirėžia mūsų pasąmonėje ir ima mums diktuoti, kaip gyventi.

• Žiniasklaida, knygos, kinas

Daug pasąmoninių programų gauname iš knygų, ypač – iš romantinės ir
sentimentalios literatūros. O įvairūs televizijos transliuojami filmai dažnai
propaguoja prievartą ir turtingą gyvenimą – jų peršama programa sako:
„Tikras žmogus turi daug pinigų, daug meilužių ir savo interesus moka
apginti jėga."
Visa tai nusėda mūsų pasąmonėje ir formuoja elgesio stereotipus, kaip
reikia reaguoti į įvairias situacijas.

• Asmeninė patirtis
 Dar vienas svarbus vidinių programų šaltinis yra asmeninė patirtis.
Pozityvi patirtis stiprina savivertę ir didina pasitikėjimą savo jėgomis. O
jei asmeninė patirtis neigiama, savivertė smunka, sunkiau tampa siekti
norimų rezultatų.
Tarkime, uždirbote daug pinigų, tačiau paskui įsivėlėte į konfliktus su
kolegomis ir mokesčių inspekcija. Pinigai galų gale baigėsi, o jūsų
pasąmonė užfiksavo išvadą: „Dideli pinigai – dideli ir nemalonumai." Ir
dabar pasąmonė jus jau saugo, kad pinigų daugiau negautumėte. Prabėga
keleri metai, jūs vėl stengiatės uždirbti, tiesiog neriatės iš kailio, bet jūsų
verslas stovi vietoje. Ir taip trunka metus, paskui – dar metus. Jūs niekaip
nesuprantate, kokia yra nesėkmės priežastis – juk, regis, darote viską, ko
reikia, kad verslas augtų. O priežastis yra jūsų praeitis. Tada išsigandote, ir
dabar ta baimė pasąmoningai kontroliuoja situaciją.
Jūsų pasąmonė bijo didelių pinigų, nes dideli pinigai lemia didelius
nemalonumus. Ir pasąmonė jus gina.
Arba štai kitas pavyzdys. Buvote karštai įsimylėję, tačiau mylimasis (ar
mylimoji) jus smarkiai nuvylė, jūs dėl to patyrėte stresą, galbūt netgi
susirgote. Tada jūsų pasąmonėje susiformavo aiški nuostata: „Meilė
kenkia sveikatai." Ir dabar, kad ir kaip norite užmegzti naujus santykius,
viskas veltui – pasąmonė saugo jus nuo naujo streso. Žinoma, taip būna ne
visada, tačiau gana dažnai įvykiai susiklosto būtent taip.
O gal jums atsitiko taip, kad jus viena po kitos užgriuvo kelios bėdos, o
jūs, užuot ieškoję priežasčių, padarėte apibendrintas beveik filosofines
išvadas: „Man visada nesiseka", „Mano lemtis yra skurdas", „Visada
kenčiu už kitus" ir taip toliau. Ir tokios programos dabar lems jūsų
gyvenimo įvykius. Kad ir kaip jūs stengsitės juos pasukti kita linkme,
programos ims viršų.
Ar yra čia kokia nors išeitis? Juk niekas nenori jaustis marionete, kuri
nesąmoningai vykdo nežinia kieno įdiegtas programas.
Viską galima pakeisti.

• Pirmas žingsnis yra išsiaiškinti pasąmonines programas

Taigi visų pirma turime išsiaiškinti, kokios mus valdo programos,
nuostatos ir stereotipai.
 Tai padaryti nėra lengva, nes kai kurių programų buvimas paaiškėja tik
susidarius tam tikroms sąlygoms. Kaip tai vyksta? Pavyzdžiui, jūsų
šeimos nariai vienas kitu rūpinasi, elgiasi mandagiai, rūpestingai, nekelia
balso. Jums atrodo, kad tai visiškai natūralu, ir jūs net neįsivaizduojate,
kad žmonės gali gyventi kitaip. Ir staiga jus išsiunčia į ilgalaikę
komandiruotę... ten jūs atsiduriate tarp piktų, agresyvių ir savanaudžių
žmonių.
Bandote su jais elgtis taip, kaip elgėtės savo šeimoje, tačiau jie tik
juokiasi ir jūsų geras manieras vadina silpnumu. O jūs savo nuostatų dėl
elgesio pakeisti negalite ir tiems žmonėms pralaimite. Jūs nesugebėjote
prisitaikyti prie naujos situacijos ir jums baigėsi blogai, o juk pirmiau tos
pačios nuostatos leido susikurti tam tikrą komforto zoną. Kita vertus, po
šio įvykio jūs bent jau geriau pažinote save.
Savęs pažinimas – labai ilgas procesas, taigi visiškai save pažinsite ne
per savaitę, ne per mėnesį ir net ne per metus. Savęs ir savo nuostatų bei
programų pažinimas ir jų analizė, o paskui jų atsisakymas, jei jos
negatyvios, ir yra gyvenimo vyksmas.
Knygos pradžioje mes kalbėjome, jog kiekvienas žmogus gimsta, kad
džiaugtųsi, būtų laimingas ir pažintų save. Savęs pažinimas ir savo vidinių
nuostatų korekcija yra užsiėmimas, trunkantis visą gyvenimą.
O kad geriau sektųsi, reikia turėti tam tikrų instrumentų. Jų nedaug.
Ypač lyginant su mūsų baimėmis ir nuostatomis.
Taigi pirmas žingsnis yra išsiaiškinti tas pasąmonines programas,
nuostatas ir baimes, kuriomis mes vadovaujamės gyvenime (ir kurias
galime išsiaiškinti esamomis gyvenimo aplinkybėmis). Sudarykite
programų, nuostatų ir baimių sąrašą. Galite jį pavadinti taip: „Kas sudėta
mano pasąmonėje."Antroje knygos dalyje pateiksime techniką, kaip
užmegzti tiesioginį pokalbį su savo pasąmone. O dabar paimkite lapą
popieriaus ir surašykite viską, ką manote apie savo amžių, išvaizdą,
sveikatą, gabumus, sėkmę, pinigus, darbą, poilsį, meilę, seksą, vaikus,
tėvus, draugus, pramogas ir taip toliau (galite visa tai padaryti ir
kompiuteriu). Tegu tas sąrašas jums visad būna po ranka, nes jūs
tikslinsite jį dar daug metų!
Paskui sąrašą suskirstykite į dvi dalis. Vienoje dalyje bus viskas, kas
yra teigiama, kas jus įkvepia ir skatina siekti sėkmės. Kitoje – tai, kas
jus riboja, kas jums trukdo, kas blokuoja jūsų pastangas, gimdo
abejones ir neigiamus išgyvenimus.
Pirmosios dalies punktus surašykite atskirai ir kartkartėmis tą sąrašiuką
perskaitykite – jis įkvėps jums jėgų. Pavyzdžiui, jį gali sudaryti tokios
frazės:
Mano nuostabi sveikata!
Aš kupinas jėgų!
Man visada sekasi!
Aš jaunas ir gražus!
Aš gimiau būti turtingas!
Esu vertas turėti visa, kas geriausia!
Galiu uždirbti tiek, kiek panorėsiu!
Esu laimės kūdikis!

Sąrašą vis papildykite, kai tik pastebėsite kokią naują savo teigiamą
savybę.
O antroje dalyje surašytų dalykų turite atsikratyti, pakeisti juos kitais.
Tai visiškai įmanoma, nors ir reikalauja pastangų.
Yra keli būdai, kaip pašalinti surastas savo neigiamas nuostatas ir
programas.

• Negatyvių programų panaikinimas vizualizacija

Jeigu aiškiai žinote, kas, kaip ir kada jums įskiepijo negatyvią
programą ar nuostatą, galite jas pašalinti vizualizacijos būdu.
Šio būdo esmė tokia: jūs mintyse regite tą situaciją, kai perėmėte
negatyvią programą, tačiau šį kartą – jūsų mintyse – viskas baigiasi gerai,
tai yra jūs tos programos nepriimate.
Vietoj jos priimate pozityvią idėją ir jaučiatės pakylėti.
Kad tai įvyktų, turite kuo tiksliau prisiminti situacijos detales, o paskui
mintimis pakeisti įvykių eigą. Pavyzdžiui, jei koks žmogus tada apie jus
kalbėjo blogai, tai dabar regėkite ir girdėkite, kaip jis apie jus taria gerus
žodžius.
 Tuo būdu jūs panaikinsite jo jums įskiepytą negatyvią programą ir
pakeisite ją pozityvia programa, kuri jūsų gyvenimo daugiau nenuodys.
Galbūt prisimenate, kaip kokia būrėja jums pasakė, kad jūs ištekėsite
tris kartus, tad dabar, gyvendama su pirmu vyru, jūs jaučiatės nepatogiai,
netgi imate svarstyti, dėl kokios priežasties galėtumėte išsiskirti,
pradedate įtarti, kad vyras jums neištikimas ir taip toliau. Jei norite šia
negatyvią programą panaikinti, kuo aiškiau prisiminkite epizodą, kai
išgirdote būrėjos pranašystę (svarbu viskas: kaip buvote apsirengusi, kokia
buvo būrėjos veido išraiška, kokie garsai aidėjo aplinkui ir kitos detalės).
O paskui vizualizuokite, kaip būrėja jums sako, kad ištekėsite tik vieną
kartą, kad santuoka bus sėkminga ir kad visą gyvenimą mylėsite tik vieną
vyrą. Pakartokite mintyse šią vizualizaciją bent dvidešimt kartų, stenkitės,
kad ji būtų kuo ryškesnė ir detalesnė.
Kai tai atliksite, sena programa išsitrins ir jos vietą pasąmonėje užims
nauja programa („Ištekėsiu tik vieną kartą ir visą gyvenimą mylėsiu vieną
vyrą.") Jūsų savijauta pagerės ir nepatogumo jausmas dings.
Arba štai dar vienas pavyzdys.
Tarkime, koks giminaitis, kurio nuomonę jūs vertinate, kažkada suirzęs
jums tarė: „Esi nevykėlis ir visą gyvenimą klaidžiosi šunkeliais..." Dabar
kuo aiškiau prisiminkite tą epizodą ir vizualizuokite, kad giminaitis jums
pasako: „Didžiuojuosi tavimi! Tau viskas puikiai sekasi. Esi talentingas ir
tavęs laukia didelė sėkmė. Būsiu laimingas, jei dalelę tos sėkmės dovanosi
man." Vizualizuokite tai bent dvidešimt kartų, ir giminaičio jums įskiepyta
negatyvi programa neteks savo galios.
Jeigu vis dėlto vizualizuoti jums sekasi sunkiai, yra kitas būdas, kaip
panaikinti neigiamas programas.

• Pozityvūs teiginiai ir jų formulavimo taisyklės

Šio būdo esmė tokia, kad jūs turite suformuluoti pozityvų teiginį, kuris
būtų priešingas nei negatyvi programa. Pozityvus teiginys turi užimti
negatyvios programos vietą.
Pozityvūs teiginiai formuluojami pagal tam tikras taisykles. Bendrais
bruožais jos yra tokios:
• Pozityvus teiginys turi būti visiškai priešingas nei negatyvi
programa, kurią norite panaikinti. Pavyzdžiui, negatyvi programa buvo
tokia: „Meilę ir dėmesį reikia užsitarnauti." Tada pozityvus teiginys turėtų
skambėti taip: „Esu vertas žmonių meilės ir dėmesio jau vien todėl, kad
gyvenu šiame pasaulyje. Ir pats lengvai dovanoju kitiems savo meilę ir
dėmesį."
• Pozityvus teiginys neturėtų būti pernelyg ilgas – vienas ar du
sakiniai, sudaryti iš paprastų žodžių.
• Pozityviame teiginyje negali būti neiginių, todėl kalbėkite tik apie
tai, ko norite, o nenorimų dalykų neminėkite.
• Pozityvus teiginys visada turi būti nukreiptas į save, kitaip sakant,
jame turi būti pavartoti įvardžiai „aš", „man", „mane" ir taip toliau. Į save
nenukreipti bendro pobūdžio pozityvūs teiginiai (pavyzdžiui: „Šis pasaulis
yra nuostabus ir kiekvienam duoda viską, ko reikia.") veikia kur kas
silpniau ir vargu ar padės jums išspręsti savo problemas.
• Pozityvus teiginys turi jums būti malonus, kad jį kartodami
jaustumėtės gerai. Jei tik mechaniškai kartosite kokią nors frazę, kad ir
labai gerai suformuluotą, ji jums naudos neduos.

Esama įvairių šių taisyklių taikymo niuansų, tačiau jums visiškai

pakaks to, kas parašyta čia – galėsite tikėtis, kad pozityvūs teiginiai jums
padės.
Suformulavę pozityvų teiginį, toliau tikslo siekiate dvejopai: arba
pasikeičiate patys taip, kad jaustumėtės gerai, arba pakeičiate požiūrį į
probleminę situaciją ir ji jums daugiau nebekelia nepatogumų. Abu
būdus aptarsime smulkiau.

• Keičiatės patys
Visų pirma išsiaiškinate, kokia yra jūsų neigiama nuostata, ar
programa, ir apibrėžiate ją vienu sakiniu, pavyzdžiui: „Aš niekada
neragausiu sėkmės...", „Aš nepakankamai išsilavinęs, kad gaučiau gerą
darbą...", „Aš negraži, todėl niekada nesusirasiu vyro..."
O paskui suformuluokite visiškai priešingą pozityvų teiginį: „Man
visada šypsosi sėkmė, kai užsiimu mėgstama veikla...", „Esu nuostabi ir
įdomi ir daugybė vyrų siekia mano rankos..."
 Tokiu būdu sudaryti pozityvūs teiginiai padės jums visiškai kitaip
pažvelgti į save ir pasikeisti taip, kad tai, kas pirmiau buvo problema,
jūsų nebekamuotų. Ir iš neryžtingo bei nuolat abejojančio nevykėlio jūs
tapsite energingais žmonėmis, imsite pasikliauti savimi. Pavyzdžiui,
liausitės išgyvenę, kad jūsų menkas išsilavinimas, jūs tiesiog spjausite į šį
faktą ir užsiimsite ta veikla, kuri jums teiks malonumą, be to, prisiminsite,
kad nemažai garsių žmonių turėjo dar menkesnį išsilavinimą, tačiau tai
jiems nesutrukdė siekti sėkmės.
Na, o jei moteris pasikliaus savimi, tai ji vien tokia savo savybe trauks
vyrų dėmesį, kad ir kokia būtų jos išvaizda.
Kaip su pozityviais teiginiais elgtis toliau ir kaip gauti iš jų kuo
daugiau naudos, mes kalbėsime šiek tiek vėliau.

• Keičiate požiūrį į probleminę situaciją

Kartais jūsų blogos savijautos priežastis tokia, kad panaikinti jos
neįmanoma, nes ji yra tikrovės dalis. Pavyzdžiui, jūs nuo gimimo turite
labai didelę nosį ar esate labai aukšti arba stori. Tų kūno savybių pakeisti
neįmanoma (kartais galima atlikti plastinę operaciją, tačiau tai labai
brangu),o jos jus verčia blogai jaustis.
Tokiais atvejais galite imtis pozityvių teiginių ir juos kartodami
pakeisti savo santykį su tikrove, kad ta tikrovė jums taptų malonesnė
ir priimtinesnė.
Suprantama, dabar netiktų kartoti „Mano labai maža ir daili nosytė",
nes tie žodžiai nosies dydžio nepakeis –pamatysite tai kiekvieną kartą
dirstelėję į veidrodį.
Todėl geriau suformuluoti tokį teiginį, kuris jums leistų pajausti savo
nosies privalumus, pavyzdžiui: „Mano nosis daro mane nepaprastą, tokių
kaip aš dar reikia paieškoti. Esu išskirtinis ir tuo didžiuojuosi." O jeigu
jūsų netenkina kūno formos ir jų negalima ištaisyti, galite susikurti tokį
teiginį: „Mano figūra teikia man seksualumo, aš netgi atrodau paslaptingai
ir tuo traukiu vyrų žvilgsnius. Galų gale jie žino, kas tai yra tikra
moteris..."
Trumpai tariant, turėtumėte pradėti didžiuotis tais dalykais, kurie
pirma jums kėlė nerimą. Ir tada paaiškės, kad gyvenimas yra nuostabus,
o visa tai, kas pirmiau buvo problema, dabar jums tik kels juoką. Apie tai
netgi yra toks anekdotas:

Praėjus penkiolikai metų po mokyklos baigimo susitinka du klasės

draugai. Vienas žvalus, visas švyti, matosi, kad jam sekasi, kitas –
nukabinęs nosį, liūdnas. Pirmasis klausia, kaip reikalai, o antrasis atsako,
kad blogiau ir būt negali. Pasirodo, jis iki šiol šlapinasi į lovą.
– Kreipeisi į gydytojus? – klausia pirmasis.
– Taip, daugybę jų aplaksčiau ir pas vidaus ligų buvau, ir pas urologą,
viskas veltui.
– O pas psichologą buvai?
– Ne.
– Būtinai nueik...
Susitinka jie po dviejų savaičių. „Ligonis" dabar atrodo puikiai,
linksmas, net švyti.
– Ar buvai pas psichologą?
– Buvau.
– Na, ir kaip, padėjo?
– Padėjo, pats matai.
– Tai jau nebesišlapini į lovą?
– Šlapinuosi, bet dabar aš tuo didžiuojuosi!

Taigi išvada yra tokia: jei negalime pakeisti situacijos, tai reikia
pakeisti požiūrį į ją. Tik psichologo vaidmenį turėsite atlikti jūs patys.

• Spręskite patys
Patys nuspręskite, kokį pozityvų teiginį jums verta pasirinkti. Svarbu,
kad gerai suprastumėte, ko siekiate: ar pasikeisti patys, ar pakeisti savo
požiūrį į problemą. Tarkime, jūs kartais mėgstate patinginiauti. Tai jums
gyvenime nė kiek netrukdo, tačiau kartais dėl to ima graužti sąžinė. Tada
jaučiatės nepatogiai ir norėtumėte to jausmo atsikratyti. Jei taip, galite
rinktis pirmojo tipo pozityvų teiginį: „Esu ryžtingas ir atkaklus žmogus,
veltui nepraleidžiu nė vienos gyvenimo akimirkos. Mano veiklos
rezultatai yra puikūs..." Ir štai iš tingaus žmogaus jūs virstate tikru
energijos kamuoliu, negalite nustygti vietoje ir nuolat ką nors darote.
O jeigu pasirinksite antrojo tipo pozityvų teiginį, jis galėtų skambėti
taip: „Kad ir ką daryčiau, aš visada viską spėju. Visi reikalai susitvarko
tarsi patys be jokių ypatingų mano pastangų. Džiaugiuosi gyvenimu ir
ilsiuosi tiek, kiek man reikia. Aš sugebu optimaliai paskirstyti savo jėgas."
Pastaruoju atveju jūs nekeičiate gyvenimo būdo, tačiau liaujatės krimstis
dėl savo tingumo ir dėkojate Gyvenimui, kad jis už jus išsprendžia jūsų
problemas, tad jums net nereikia pernelyg stengtis. Galimas daiktas, jums
nepavyks pasiekti tokių rezultatų, kokiais džiaugiasi itin dalykiški
žmonės, tačiau jūsų gyvenimo kokybė nuo to nenukentės, ypač jei
vertinsite dvasinį komfortą, o ne vien materialius dalykus.
Kaip matome, du požiūriai į tą pačią situaciją padiktuoja skirtingus
pozityvius teiginius, tačiau rezultatas abiem atvejais tas pat – jūs liaujatės
jautę diskomfortą ir panaikinate vidines kliūtis kelyje į savo tikslą. Jums
ima geriau sektis, kad ir kokia būtų jūsų veikla.
O dabar pažiūrėkime, kai šis metodas veikia, kai reikia panaikinti
vaikystėje įgytas negatyvias programas.

• Vaikiškų programų ištrynimo pratimas

Paimkite švarų popieriaus lapą ir per vidurį nubrėžkite vertikalią liniją.
Kairėje pusėje užrašykite: „Ką apie mane kalbėjo, kokios buvo mano
pravardės, kokie trūkumai." O dešinėje lapo pusėje bus jūsų pozityvūs
teiginiai.
Dabar pasistenkite prisiminti, kokias pravardes turėjote vaikystėje ir ką
jums sakydavo tėvai, kai jus drausmindavo ir norėdavo pažaboti jūsų
energiją. Galimas daiktas, jie kreipdavosi į jus tokiais žodžiais:
„Neklaužada, viską darai atbulomis rankomis", „Tu nieko nesugebi", „Tik
pasižiūrėk į save", „Ir iš kur tu toks atsiradai..." , „Niekšelis". Panašių
posakių yra labai daug.
Lapo kairėje surašykite, kokie panašūs posakiai vaikystėje būdavo
skirti jums. Paskui dešinėje pusėje suformuluokite pozityvius teiginius,
kurie būtų visai priešingi, negu kairėje surašytos frazės ar žodžiai.
Pavyzdžiui, šalia „Tu nieko nesugebi" parašykite: „Esu talentingas ir
išradingas žmogus, man viskas sekasi..."; šalia „Niekšelis" – „Aš puikus
žmogus"; šalia „Ir iš kur tu toks atsiradai..." – „Aš energingas žmogus,
tikras savo gyvenimo šeimininkas..."
Svarbu tik kad pozityvūs teiginiai būtų be neiginių (ne) ir skelbtų
priešingą dalyką nei negatyvios programos.
O štai dar vienas pratimas, padėsiantis panaikinti kitų žmonių jums
įskiepytas negatyvias programas.

• Dar vienas negatyvių programų trynimo pratimas

Paimkite tuščią lapą popieriaus, tada prisiminkite neigiamą frazę,
pasakytą kokio nors jums svarbaus žmogaus, pavyzdžiui: „Visos mūsų
giminės moterys lieka vienišos." Sukurkite priešingos reikšmės teiginį,
tarkime, tokį: „Kiekviena mūsų giminės moteris gali sukurti šeimą ir
turėti vaikų." Užrašykite šį pozityvų teiginį ne mažiau kaip 300 kartų.
Tuo būdu jūs neutralizuosite neigiamą programą, kurią jums per
neatsargumą (o gal ir sąmoningai) įdiegė autoritetingas žmogus. Jos vietą
užims teigiama programa, ir jūsų gyvenimas taps jaukesnis.
Jeigu neigiamą programą susikūrėte patys apibendrinę savo
gyvenimo patirtį, ją pašalinti galima panašiu būdu. Pavyzdžiui, esate
susikūrę tokias programas (suformuluokite jas taip, kad programą
išreikštų 3 – 5 žodžiai): „Vyrais negalima pasitikėti", „Turėti daug pinigų
pavojinga", „Artimi draugai visada išduoda"... Jei jus valdo tokios
programos, suformuluokite visiškai priešingus pozityvius teiginius – jie
užims neigiamų programų vietą.

• Daugiau negatyvių ir pozityvių programų pavyzdžių

Čia matote daugiau negatyvių ir pozityvių programų pavyzdžių.
Negatyvios programos arba jums įskiepytos kitų žmonių, arba jas
susidarėte patys iš savo gyvenimo patirties; pozityvios programos yra
dviejų tipų, kaip ką tik kalbėjome, tipas nurodytas skliaustuose.
 Daugiau pozityvių teiginių pavyzdžių rasite kitose knygos dalyse.

• Ką daryti toliau?
Kai jau suformulavote pozityvų teiginį, reikia padaryti taip, kad jis
pakeistų jūsų pasąmonėje įdiegtą negatyvią programą. Suprantama, tai
nebus paprasta, nes pasąmonė priėmė neigiamą programą turėdama pačius
geriausius ketinimus – kad apsaugotų jus nuo įvairiausių nemalonumų.
Todėl dabar ji priešinsis, kad tik programa išliktų ir jos vietos neužimtų
kita, teigiama programa. Kuo ilgiau neigiama programa jus valdė, tuo
sunkiau bus ją pašalinti. Ji jūsų pasąmonėje tarytum išleido šaknis ir ją
reikės tiesiog rauti, kad paskui jos vieton galėtumėte „pasodinti" naują
programą. Todėl pozityvūs teiginiai, net ir patys gražiausi, neduos jokios
naudos, jei tik mechaniškai juos rašysite popieriuje. Galutinis darbo su
pozityviu teiginiu rezultatas yra visiškas jo įsidiegimas į pasąmonę,
kad jis taptų jūsų gyvenimo dalimi. Tai pasiekiama keliais būdais.
 • Perrašymas
Pirmas būdas yra perrašyti pozityvų teiginį ne mažiau kaip 3000 kartų.
Per parą perrašykite ne daugiau kaip šimtą kartų – tada šis darbas jums
užims mėnesį. Perrašydami visą dėmesį būkite sutelkę į teiginio turinį,
stenkitės daugiau apie nieką negalvoti. O kad šis pratimas netaptų vien
mechanišku veiksmu, galite pabandyti rašyti kaire ranka (arba dešine, jei
jūs kairiarankiai) – lengviau išlaikysite dėmesį ir neleisite jam klaidžioti.

• Kartojimas mintimis
Antrasis būdas yra išmokti pozityvius teiginius mintinai ir kartoti juos
lyg mantrą ar maldą (galite užsirašyti ant lapelio popieriaus ir tą lapelį
visus su savimi nešiotis). Iš viso vieną teiginį reikėtų kartoti 3 – 10
valandų.

• Atmintinės
Kad pozityvių teiginių nepamirštumėte, pasigaminkite įvairių
atmintinių. Pavyzdžiui, surašykite juos lapeliuose (arba atsispausdinkite
spausdintuvu) ir tuos lapelius pritvirtinkite savo darbo vietoje – kad jie
nuolat jums būtų prieš akis. Taip pat galite teiginius įvesti į kompiuterį,
kad jie pasirodytų kiekvieną kartą, kai tik jūs pradedate darbą.

• Garso įrašai
Pozityvius teiginius galite įrašyti į garso laikmeną (tegu jūsų balsas
skamba energingai ir žvaliai) ir paskui klausytis, kai tik pasitaikys proga:
automobilyje, virtuvėje namie ir panašiai. Smulkiau apie garso įrašus
galite pasiskaityti mūsų tinklalapyje www.sviyash.ru
Po kiek laiko (kiekvienam tas laiko tarpas bus skirtingas) jūs
išsibrauksite sau iš pasąmonės tas negatyvias programas, kurias jums
įskiepijo tėvai ar kiti žmonės vaikystėje arba vėlesniu gyvenimo periodu.
Ir jos liausis veikusios jūsų gyvenimą.

• Dėmė ir balti dažai

 Štai įtaigus pavyzdys, kaip veikia pozityvūs teiginiai. Įsivaizduokite,
kad jūsų negatyvi programa yra dėmė baltame popieriaus lape. Ir ta dėmė
trukdo jums gyventi, nes verčia elgtis taip, kad jūs negalėtumėte pasiekti
savo tikslų. Todėl dėmę reikia panaikinti. Tai galima padaryti keliais
būdais.
Pavyzdžiui, dėmę galite iškirpti žirklėmis. Tada popieriaus lapas bus
švarus, tačiau jame atsiras skylė – tarsi jums iš atminties bus iškritęs koks
įvykis ar net keli įvykiai, savo laiku lėmę tos dėmės atsiradimą. Panašiai
veikia hipnozė: pacientas panardinamas į gilų miegą ir jam liepiama
visiems laikams pamiršti kokį nors žmogų ar su juo susijusį įvykį. Kai
pacientas nubunda, jis negatyvaus įvykio nebeprisimena – jo atmintyje
atsirado skylė. Gaila (o gal kaip tik labai gerai),kad ne visi žmonės
pasiduoda hipnozei, todėl šis metodas taikomas gana retai. Pozityvūs
teiginiai veikia kitaip ir čia labiau tiktų kitoks palyginimas. Šie teiginiai
primena baltus dažus, kuriais mes uždažome dėmę. Jos nebelieka, ji
dingsta po storu baltų dažų sluoksniu, ir popieriaus lapas vėl švarus. Jūsų
gyvenime nebelieka problemų, kurias pirmiau kėlė neigiama programa
(dėmė). Kuo storesnis baltų dažų sluoksnis, tuo patikimiau esate apsigynę
nuo neigiamų programų. O jeigu baltų dažų nedaug, dėmė gali prasimušti
pro juos ir vėl veikti jūsų gyvenimą. Todėl pozityvius teiginius reikia
kartoti ilgai ir sudėti į juos kuo daugiau emocijų. Tada baltų dažų
sluoksnis ant jūsų dėmės bus storesnis.
Tikiuosi, šis palyginimas padės jums geriau suprasti pozityvių teiginių
veikimo mechanizmą. Apie tai šios knygos puslapiuose dar kalbėsime ne
kartą. O dabar apibendrinkime šio skyriaus medžiagą.

IŠVADOS:
• Pasąmonė yra tarsi sandėlys, kur saugomos mūsų elgsenos
programos, nuostatos, idėjos, įsitikinimai, baimės, nuoskaudos.
• Tomis programomis ir nuostatomis, įsitikinimais ir baimėmis
pasąmonė valdo mūsų elgesį; valdymo tikslas yra apsaugoti mus nuo
klaidų ir nemalonumų.
• Dalis tų programų yra teigiamos, jos padeda mums prisitaikyti prie
socialinės aplinkos.
• Dalis tų programų yra neigiamos, nes trukdo siekti įvairių tikslų.
 • Neigiamų programų šaltinis dažnai būna vaikystėje išgirsti kai kurie
tėvų ar kitų artimų žmonių pasakymai ir asmeninė neigiama gyvenimo
patirtis.
• Kad negatyvios programos nustotų veikti, reikia atpažinti ir apibrėžti,
o paskui pakeisti jas pozityviais teiginiais.
• Pakeisti negatyvias programas pozityviais teiginiais galime daug
kartų pakartoję pastarąjį teiginį. Kai tai įvyksta, gyvenimo kokybė
pagerėja.
 4
Dvasinis auklėjimas

Galų gale laikini sunkumai baigėsi ir prasidėjo sunkūs laikai.

– VLADIMIRAS TUROVSKIS

Jau sužinojome, kokie yra du barjerai, trukdantys mums siekti

trokštamų tikslų. Visų pirma mes patys užsisakome, arba prisišaukiame,
nemalonius gyvenimo įvykius, antra, mums trukdo pasąmonėje saugomos
neigiamos programos. Ir taip pat sužinojome, kaip tuos du kliuvinius
įveikti.
Tačiau tai ne viskas. Yra dar vienas procesas, kurį galima būtų
pavadinti mūsų „dvasinio auklėjimo vyksmu". Kas tai yra?
Dauguma mūsų daugiau ar mažiau susipažinę su Biblija, šventąja kelių
religijų knyga. Ten mes randame vieną priesaką, kurį buitine kalba galima
suformuluoti taip: „Neteiskite ir nebūsite teisiami patys." Tai ne šiaip sau
žodžiai. Mūsų gyvenime gausu įvykių, į kuriuos mes tiesiog nekreipiame
dėmesio. Galima sakyti, tai mūsų dvasinio auklėjimo vyksmas, kai mes
esame mokomi „neteisti". Šį vyksmą patiria visi žmonės, kad ir kokio jie
būtų amžiaus, kad ir koks būtų jų išsilavinimas, kilmė, užimamos pareigos
ir kiti dalykai. Apie tai pamokslauja šventikai, bet argi kas jų šiandieną
klauso!? Juk tam nėra laiko, reikia skubėti, reikia tvarkyti gyvenimą,
auginti vaikus, kaupti materialias gėrybes, rūpintis sveikata ir dar daugybe
kitų svarbių reikalų...
Ir nė nepagalvojame, kad išleidžiame iš akių kai kuriuos labai svarbius
dalykus. Pavyzdžiui, tai yra mums duodamos pamokos, kad „negalima
teisti" kitų. Tos pamokos neišvengiamos. Ir jeigu koks nors materialus
tikslas trukdo gauti tas pamokas, visada nugali pamokos, o tikslas
užblokuojamas.
Dvasinis auklėjimas yra svarbesnis dalykas nei mūsų kasdieniai
buitiniai siekiai, beje, nuolat kintantys. Tai panašu į mistiką, tačiau yra
tiesa. Nesunkiai patys pastebėsite savo gyvenime dvasinio auklėjimo
įvykius, tik jums reikia žinoti, kokiu būdu jie reiškiasi kasdienybėje. Apie
tai toliau ir kalbėsime.
 5
Gyvenimo pamokos

Kad būtų aiškiau, kaip vyksta dvasinio auklėjimo procesas, turėsime

šiek tiek nukrypti nuo mūsų temos ir pakalbėti apie kai kurias tikėjimo
sistemas.
Beveik visos religijos moko, kad žmogus neturi pats rūpintis savo
būtimi, juo pasirūpins Dievas ar kitos aukštesniosios jėgos. Pavyzdžiui,
Naujajame Testamente randame priesaką: „Nekraukite sau lobių žemėje,
kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia." (Evangelija pagal
Matą 6, 19)
Hinduizme aiškiai pasakyta, kad mūsų pasaulis yra iliuzija (maja) ir
neverta ko nors siekti, nes visos pastangos bus lyg bandymai nutverti
vaivorykštę. Panašių tvirtinimų yra ir kitose religijose.
Visi šie tvirtinimai prieštarauja mūsų įsitikinimams ir gyvenimo
patirčiai. Juk puikiai žinome, kad jei nieko neveiksime, susilauksime
didelių problemų, pavyzdžiui, galime likti be būsto, be darbo, be
sveikatos... ar kam tai patiktų? Galbūt senovinės rekomendacijos buvo
skirtos tik vienuoliams ar kokiems kitiems ypatingiems žmonėms?
Vis dėlto ne. Visa tai liečia mus visus. Tačiau kad tą tiesą suprastume,
visų pirma turime suprasti, kodėl žmogus gimsta šiame pasaulyje. Kad
būtų paprasčiau, padarykime vieną prielaidą.
Taigi nagrinėdami šią temą mes remsimės neateistine pozicija ir
pripažinsime, kad žmogaus dvasia įsikūnyti gali daugybę kartų ir
įvairiuose kūnuose.
Šis reiškinys vadinamas reinkarnacija. Įsikūnijimai tęsiasi tol, kol
dvasiai to reikia ar kol ji to nori. Apie tai verta pakalbėti smulkiau.
Mes manome, kad aukštoji žmogaus substancija – jo nemirtinga dvasia
– Žemėje galėtų ir neįsikūnyti, o neribotą laiką likti pasaulyje, kurį mes
vadiname neišreikštuoju, arba subtiliuoju (krikščionims tai yra rojus arba
pragaras ). Tačiau dauguma dvasių pasirenka grįžti į Žemę, kur jų laukia
tikrai nelabai saldus gyvenimas.
 • Subtiliojo pasaulio aukštai
Viena iš grįžimo priežasčių yra ta, kad neišreikštame, arba
subtiliajame, pasaulyje daugelis dvasių gyvena ne itin patogiai. Kaip sako
įvairūs religiniai šaltiniai, subtilieji pasauliai yra „daugiaaukščiai".
Žemieji jų aukštai primena vargingiausias Azijos ir Afrikos šalis – tokios
ten yra egzistavimo sąlygos. O žemiausias aukštas krikščionybėje
vadinamas pragaru.
Gyvenimas aukštesniuosiuose aukštuose kitoks – tarsi žmogus gyventų
nuosavoje viloje saloje ant jūros kranto. Todėl visai suprantama, kad
kiekviena dvasia trokšta įsikurti kuo aukščiau, o tai priklauso nuo to, kiek
nuodėmių ji turėjo žmogaus mirties akimirką, kai paliko žemiškąjį kūną.
Čia mes prieiname prie Rytų šalyse paplitusios karmos sąvokos.
Panagrinėkime šią sąvoką smulkiau.

• Senovinis Rytų mokymas

Terminas „karma" yra labai senas, sanskrito kalba jis reiškia
„veiksmą". Rytuose žmonės dar senovėje suprato, kad jų praeitį, dabartį ir
ateitį lemia jų pačių poelgiai ir veiksmai.
Apie karmos problemas parašyta daugybė knygų, tai yra ir teosofų bei
praeities mistikų kūriniai, ir šiuolaikinių autorių knygos. Karma
nagrinėjama įvairiais aspektais. Vieni tyrinėja karmą jogos požiūriu (netgi
pasirodė nauja jogos kryptis karma joga), kiti – religiniu, bioenerginiu,
fiziologiniu.
Visų pirma tyrėjus domina tos problemos ir ligos, kurias žmogaus
dvasia kaip karminę naštą atsineša į šį pasaulį. Ezoterikai tai vadina
„subrendusia, brandžia" arba „prigimtine" karma.
Jums gali susidaryti įspūdis, kad mūsų gyvenimas yra iš anksto
nulemtas ir jo tėkmės pakeisti negalima, nes visus dabartinius įvykius
nulemia praeities poelgiai. Laimei, taip nėra.
Kaip rodo mūsų patirtis, didžioji dali problemų žmonėms kyla dėl tų
klaidų, kurias jie padaro jau būdami sąmoningo amžiaus. Žmonės
pažeidžia tam tikrus paprastus reikalavimus, kurių dera laikytis šiame
gyvenime, ir dėl to susilaukia pačių įvairiausių nemalonumų, ligų, netgi
belaikės mirties. Tačiau tai įvyksta ne dėl praeituose gyvenimuose atliktų
veiksmų, tikrai ne! Žmonės blogai elgiasi gyvendami šį gyvenimą,
išsiugdo ydingą požiūrį į pasaulį, pernelyg sureikšmina vienus gyvenimo
aspektus ir visai nepaiso kitų.
Gyvenimas yra daugialypis, tačiau žmonės tos įvairovės nepriima,
susikuria savo idealus, tikisi tam tikrų dalykų ir net negali įsivaizduoti,
kad gyvenimas jiems jų neduos, kad jų viltys žlugs.
Tokias pernelyg sureikšmintas idėjas mes vadiname idealizacijomis.

• Idealizacija
Idealizuoti – tai pernelyg sureikšminti kokius nors jums svarbius
gyvenimo aspektus. O jeigu tikrovė su jūsų idealizuotais lūkesčiais
nesutampa, jūs pradedate jaustis blogai.
Pavyzdžiui, mintyse susikuriate idealų modelį, kaip turėtų elgtis jūsų
vyras (žmona), vaikai, pažįstami, viršininkas, pavaldiniai, valdžios
atstovai ir kiti žmonės. Tačiau jie elgiasi šiek tiek (arba smarkiai) kitaip,
nei kad jūs tikėjotės, kitaip sakant, jų elgesys neatitinka jūsų vaizduotėje
esančio idealo.
Jūs laukėte iš jų kitokio elgesio. Todėl dabar imate pykti, tampate
agresyvūs ir bandote priversti juos elgtis taip, kaip jums atrodo reikalinga,
arba tiesiog nuliūstate, kad jie elgiasi ne taip. Abiem atvejais jūs
nepriimate žmonių tokių, kokie jie yra. O drauge nepriimate ir viso
pasaulio. Nepriimate todėl, kad jie kitokie, nei jūsų idealai.
Idealizuojate ne tik atskirus žmones, bet ir įvairius pasaulio reiškinius.
Pavyzdžiui, jus piktina, kad politikai galvoja tik apie save, o žmonės jiems
visai nerūpi, kad religiniai ekstremistai visai išprotėjo ir pasiruošę atiduoti
gyvybes už savo absurdiškas idėjas, kad gyvenimas neteisingas, nes
daugybė nekaltų žmonių žūna karuose ir katastrofose...
Idealizacijos objektai galite būti ir patys: žinote, kaip turėtumėte
atrodyti, tačiau tikrovė kitokia, ir tai yra priežastis, dėl kurios kenčiate.
Idealizacijos nuodija jūsų gyvenimą ir jų yra daugybė. Pakalbėsime
apie jas smulkiau.

• Akivaizdžios ir slaptos idealizacijos

 Idealizacijos būnas dvejopos: akivaizdžios ir slaptos.
Apie akivaizdžias idealizacijas galima kalbėti tada, kai ilgą laiką
esate nepatenkinti tam tikrais dalykais, kai jie jus erzina ar kaip nors
kitaip veikia jus neigiamai. Tai gali būti jūsų darbas, butas, televizijos
programos, vyriausybė, uošvė, žmona, bendradarbiai, kieno nors elgesys,
netgi jūs patys.
Jeigu jūsų aplinkoje yra objektas, kuris nuolat jus erzina, vadinasi, jūs
jį idealizuojate, suteikiate jam pernelyg didelę vertę, kitaip sakant, esate
susidarę savo mintyse jo vaizdinį, o tas vaizdinys neatitinka tikrovės, todėl
jūs esate nepatenkinti.
Savo nepasitenkinimą galite rodyti atvirai, galite jį slėpti – jokio
skirtumo. Svarbu, kad jūs vienaip ar kitaip ilgą laiką protestuojate prieš
tikrovę ir nieko daugiau negalite padaryti.
Slaptos idealizacijos požymiai ima reikštis tada, kai esate
nepatenkinti pažeistomis savo vertybėmis. Kartais net patys neįtariate,
kad ta ar kita vertybė jums tokia svarbi, bet štai jos nelieka, ir jus
užplūsta nepasitenkinimas, imate elgtis agresyviai, galbūt netgi
gyvenimas jums netenka prasmės. Pavyzdžiui, staiga gali paaiškėti, kad
neįsivaizduojate gyvenimo be darbo ar šeimos. Pirmiau, kai visa tai
turėjote, jūs net nesusimąstėte, kokie tie dalykai jums brangūs. Tai
supratote tik tada, kai vieną dieną jų netekote. Pasirodė, kad tai buvo jūsų
slaptos idealizacijos.
Pavyzdžiui, ramiai gyvenote ir neturėjote žmonėms jokių pretenzijų,
bet netikėtai į svečius pas jus dviem savaitėms atvažiuoja tolimas
giminaitis. Svečias prie stalo garsiai čepsi, nuolat kramsnoja česnaką,
nesiprausia, jam vis išsprūsta koks necenzūrinis žodelis... Jam toks elgesys
visiškai natūralus, o jums jis kelia stresą. Jei taip, vadinasi, turite tam tikrą
„užgniaužtą" supratimą apie tai, kaip žmonės turi elgtis prie stalo, kaip
valgyti, kaip dažnai praustis ir taip toliau. Kadangi giminaičio jūs išprašyti
negalite, jus visą jo viešnagės laiką kamuos stresas, ypač jei svečias dar
nuspręs pratęsti savo vizitą dviem trim savaitėm. Taigi susiklosčius tam
tikrai situacijai, jūsų slapta idealizacija pasireiškė ir tapo akivaizdi.
Jei norite išsiaiškinti savo slaptas idealizacijas, įsivaizduokite, kaip
iš jūsų gyvenimo viena po kitos dingsta įvairios vertybės. Kokios tos
vertybės, mes pakalbėsime kiek vėliau. Jei vertybės nebuvimas nesukelia
jokios jūsų emocinės reakcijos, vadinasi, jūs tos vertybės neidealizuojate,
kitaip sakant, nesuteikiate jai pernelyg didelės reikšmės. Tačiau jei be jos
(pavyzdžiui, be darbo, šeimos, pinigų, vaikų, sekso, valdžios, be gero
vardo ir taip toliau) negalite įsivaizduoti gyvenimo, tai tą vertybę jūs
vertinate pernelyg aukštai. Galite net neįtarti, kad tokia idealizacija
egzistuoja, bet štai patenkate į situaciją, kurioje jums svarbi idėja, ar
vertybė, būna kaip nors pažeidžiama; tarkime, esate pratę prie tvarkos ir
švaros, tačiau staiga atsiduriate aplinkoje, kur nešvaru ir netvarkinga –
tada nauja situacija ims jus erzinti, sukels stresą.

• Neleidžiate pasauliui keistis

Taigi idealizacija reiškia, kad jūs pernelyg vertinate savo pasaulio
modelį (pavyzdžiui, esate įsitikinę, kad visi žmonės turi būti sąžiningi,
kad vaikai turi rūpintis tėvais, kad žmonės neturėtų vieni kitų įžeidinėti ir
taip toliau). Jums atrodo, kad Gyvenimas kitoks būti negali. Jūs tiesiog
negalite to įsivaizduoti.
Kai žmogus idealizuoja savo vertybes ir idėjas, jis niekaip nesutinka,
kad įvykiai klostytųsi ne taip, kaip nori jis. Jei taip įvyksta, jis patiria
pernelyg daug negatyvių emocijų.
Būtent pernelyg daug, nes tam tikra išgyvenimų dozė nėra nieko bloga.
Juk kai kas nors nepatinka, galite šiek tiek pamurmėti, netgi nusikeikti
(pageidautina, žinoma, kad neperžengtumėte norminės leksikos ribų) ar
trinktelėti kumščiu į stalą.
Tačiau negerai, jei dėl kokio nors netobulo pasaulio elemento
(netobulo, žinoma, jūsų supratimu) jūs ilgą laiką išgyvenate labai
neigiamas emocijas. Tai rodo, kad jums ta vertybė labai brangi ir jūs
negalite susitaikyti, kai kas nors ją pažeidžia.
Religijų požiūriu, kiekviena negatyvi emocija yra tikrovės
pasmerkimas, kitaip sakant – nuodėmė. Vadinasi, sureikšminę kokius nors
savo lūkesčius ar vertybes, mes sudarome prielaidas kaupti nuodėmes.
Todėl anksčiau ar vėliau ta vertybė turi būti panaikinta ar iš mūsų
atimta, idant neužmirštume, kad viską duoda ir atima tik Dievas. Jis tą
vertybę iš mūsų atims, nes esame nepatenkinti šiuo pasauliu, kuris yra Jo
kūrinys. Tada taip išeina, kad nepatenkinti ir Dievu, o tai jau yra nuodėme,
todėl Jis turi mums parodyti, kad klystame.
 Jis nebaudžia mūsų tarsi vergų, tarnų ar nepaklusnių vaikų. Jis parodo,
pasako, auklėja, elgiasi su mumis kaip su protingomis būtybėmis, kurios
kol kas nesupranta kai kurių akivaizdžių tiesų. Kai tik išgirsime, ką Jis
mums nori pasakyti, Jis liausis mus mokęs.

• Gyvenimas moko nesureikšminti

Taigi jei žmogus ką nors idealizuoja, jį pradeda dvasiškai auklėti.
Auklėjimo esmė tokia, kad sunaikinamos pirmiau idealizuotos žemiškos
vertybės. Gyvenimas tarsi pasako: „Žiūrėk, tavo idealas žlugo, betgi nieko
baisaus neatsitiko! Esi, koks buvęs, o gyvenimas teka įprasta vaga. Niekas
nepasikeitė. Tad ar verta gadinti nervus dėl savo iliuzijų."
Pavyzdžiui, jeigu pernelyg karštai mylite savo partnerį ir jį
idealizuojate, jis greičiausiai jus paliks arba pamils kitą žmogų. Na, ir ką?
Ar gyvenimas po šio įvykio sustos? Tik jums ir tik tam laikotarpiui, kol
jūs „maudysitės" savo išgyvenimuose. Tuos dalykus patiria bemaž
kiekvienas ir dažniausiai ne vieną kartą.
Jeigu idealizuojate kokius nors šeimyninio gyvenimo aspektus, tai labai
tikėtina, kad jūsų žmona (ar vyras), vaikai ir tėvai jums nepritars. Tas pat
pasakytina apie visas idealizuojamas vertybes.
Kad būtų aiškiau, kodėl taip yra, panagrinėkime tokį modelį.

• Išgyvenimų kaupimo modelis

Įsivaizduokime, kad visos mūsų negatyvios emocijos, kurias patiriame,
kai Gyvenimas netenkina mūsų norų, skysčių pavidalu kaupiasi
specialiame inde – „neigiamų išgyvenimų talpykloje". Skysčio lygis
inde rodo mūsų nepasitenkinimo gyvenimu laipsnį. Vienais vamzdeliais
skystis į indą įteka (neigiami išgyvenimai ir emocijos), o kitais – išteka.
Išteka tiek skysčio, kiek mes gyvenime turime nuopelnų.
Kai indas prisipildo iki tam tikro lygio (tam tikro „nuodėmių" kiekio),
suveikia „priverčiamojo dvasinio auklėjimo mechanizmas" ir mums
parodoma, kad mes veltui taip branginome savo idealus. Yra šeši būdai,
kuriais Gyvenimas parodo, kokie klaidingi yra mūsų perdėti lūkesčiai.
Pakalbėsime apie juos smulkiau.
 IŠGYVENIMŲ TALPYKLA

• Mūsų pasaulis – skaistykla

Jau sakėme, kad dvasia iš principo gali visą laiką egzistuoti
subtiliajame pasaulyje ir žmogiškajame kūne neįsikūnyti. Suprantama,
kiekviena subtiliojo pasaulio dvasia nori pakilti į kuo aukštesnę pakopą,
tačiau vietą jos gauna priklausomai nuo jų karmos mirties valandą – kiek
yra užpildyta jų „išgyvenimų talpykla". Pačios nuodėmingiausios dvasios
susiburia žemiausiuose aukštuose – arčiau pragaro, o švarios dvasios kyla
aukščiau ir apsistoja arčiau rojaus.
 Sumažinti skysčio lygį „išgyvenimų talpykloje", kai esame
subtiliajame pasaulyje, labai sunku, o jeigu ir galima, tai tik per labai ilgą
laikotarpį. Sunku tikėtis, kad būdami tenai gausime progą taip pasielgti,
kad mūsų karma pagerėtų.
Kur kas greičiau tai galime padaryti gyvendami Žemėje ir įsikūniję
žmogiškajame pavidale.
Mūsų planeta yra kaip tik ta vieta, kurioje galime gana greitai
sumažinti savo „išgyvenimų talpyklos" skysčio lygį, todėl Žemę drąsiai
galima pavadinti savotiška skaistykla.
Kaip tik todėl žemųjų subtiliojo pasaulio aukštų gyventojai taip
stengiasi pakliūti į mūsų pasaulį. Tačiau atsitinka ir taip, kad čia jie
priklausomai nuo savo ankstesnių klaidų patenka į ligų, karų, skurdo,
prievartos ir kitų nelaimių kamuojamas šalis arba šeimas.
Tokia terpė neskatina atleisti nuodėmių nei ugdytis kilnių savybių,
tačiau jeigu žmogus net ir taip gyvendamas sugeba nesupykti ant pasaulio,
tai jo „išgyvenimų talpyklos" prisipildymo lygis gerokai sumažėja.
Mūsų pasaulis tyroms dvasioms, gyvenančioms ant aukštųjų
subtiliojo pasaulio pakopų, yra ta vieta, į kurią galima ateiti ir patirti
tikro gyvenimo pojūčius bei suprasti savo klaidas. Todėl dauguma
nušvitusių dvasių nusileidžia į Žemę, nors galėtų to ir nedaryti. Jos pačios
išsirenka kūną, kuriame reinkarnuoja, leidžiasi į mūsų pasaulį turėdamos
pačius geriausius ketinimus. Be to, dauguma jų įsipareigoja skleisti
žmonėms gėrį ir palaimą, šviesti juos bei gydyti.
O kai kurie aukštesniųjų pakopų gyventojai gali į mūsų planetą atvykti
tik apsidairyti – lyg į ekskursiją. Jie čia pajaus tai, ką galima pajusti tik
tikrame pasaulyje ir tik žmogiškame pavidale. Tai yra meilė, seksas,
pasimėgavimas maistu, vynu, bendravimu, materialine gerove, kūryba,
menu. Šios būtybės paprastai gimsta turtingose šeimose ir gyvenime
nesusiduria su jokiomis materialiomis problemomis, jeigu, žinoma, šioje
„ekskursijoje" nepažeidžia tam tikrų kelionės taisyklių.
Deja, patekę į mūsų „skaistyklą", toli gražu ne visi prisimena savo
pažadus ir gražius ketinimus. Žemiškosios aistros žmogui apsuka galvą ir
jis užmiršta, kad gyvenimas tėra trumpa ekskursija. Trumpa todėl, kad
70 – 90 metų fiziniame kūne yra tik menka akimirka, palyginus su
milijonus metų egzistuojančia mūsų nemirtinga dvasia.
 • Mūsų gyvenimas – ekskursija
Kai dvasios ruošiasi įsikūnyti Žemėje, joms duodami priesakai,
pavyzdžiui: „Nepamirškite, kad keliaujate į ekskursiją, o tai beveik kaip į
muziejų. Gerai elkitės."
Taip, mūsų gyvenimas yra tarsi ekskursija. Ekskursija ne į paprastą
istorijos muziejų, kuriame visi eksponatai paslėpti už stiklinių gaubtų ir į
juos galima tik žiūrėti, o liesti draudžiama. Mes keliaujame į šiuolaikinį
muziejų, tokie būna technikos muziejai išsivysčiusiose Vakarų šalyse; ten
kiekvienas lankytojas gali eksponatus liesti ir netgi su jais žaisti. Salėse
įrengti prietaisai demonstruoja įvairiausius fizinius efektus: aidą,
interferenciją, difrakciją, magnetizmą, lazerio spindulius ir kitus.
Lankytojai gali patys reguliuoti prietaisus ir taip susipažinti su jų veikimu.
Nusipirkęs bilietą į tokį muziejų, žmogus neribotą laiką turi teisę žaisti
su visais eksponatais (žinoma, muziejaus darbo metu). Tačiau jis negali tų
eksponatų išsinešti, nes jie yra ne jo. Atėjo, susipažino ir išėjo.
Lygiai tas pats pasakytina ir apie žmogaus sielą. Kai ruošiasi keliauti į
Žemę, ji gauna tokį nurodymą: „Mes suteikiame tau galimybę tapti
žmogumi. Keliauk, pažiūrėk, išbandyk viską, kas tik ten yra. Jei
sugebėsi, ištaisyk savo nuodėmes. Bet neužmiršk, kad ten tave siunčiame
tik laikinai. Pasaulis, kurį ten rasi, ne tavo. Naudokis viskuo, bet nepažeisk
muziejaus lankytojo elgesio taisyklių ir dėkok tiems, kurie tave ten
priims." Tokios yra taisyklės ir kiekvienas žmogus privalo jų laikytis.
Deja, mūsų dvasia paprastai tuos priesakus užmiršta. Patekusi į fizinį
pasaulį ji nusprendžia, kad jis toks yra vienintelis ir visas priklauso jai.
Kaip tik šito moko ateizmas ir visa mūsų auklėjimo sistema. O štai visos
religijos mums primena, kad pasaulis nėra mūsų ir kad viskas čia
priklauso Dievui. Tačiau šį priminimą išgirsta vos vienas kitas.
Žmonės tuo netiki. Jie visiškai pasineria į materialų pasaulį, ima už jo
kabintis. Jei jau myli, tai myli aistringai, jiems atrodo, kad be meilės jie
negalės gyventi. Arba taip pat aistringai prisiriša prie pinigų, prie
valdžios. O kai tik prisirišimas tampa pernelyg stiprus, žmonės pamiršta,
kas sukūrė šį pasaulį ir kas jį valdo. Beje, iš žmonių net nereikalaujama
Kūrėją mylėti kaip nors ypatingai. Tegu tik jie nepamiršta, kad viskas
šiame pasaulyje priklauso Dievui, ir atitinkamai elgiasi. Paėmėte,
pažaidėte ir padėjote į vietą.
Todėl nereikia pernelyg prie nieko prisirišti: nei prie materialiojo
pasaulio, nei prie dvasinių vertybių, nei prie savo gabumų, nei prie šeimos,
nei prie darbo, nei prie kūrybos... Tačiau tikrame gyvenime ta taisyklė
dažnai pažeidžiama. Pavyzdžiui, jeigu žmogus iš prigimties turi piešėjo
talentą, tai jis pradeda tuo didžiuotis – esą aš nepaprastas, aš kūrėjas, aš
aukščiau už visus.
Tai būdingas klaidingas įsitikinimas, ir žmogus, užuot valęs savo
nuodėmes, padaro jų dar daugiau. Prisirišęs prie materialaus pasaulio, jis
tepatiria vien negatyvias emocijas, o tada atsidaro tam tikras vožtuvas, ir
jo „išgyvenimų talpykla" ima pilnėti.
O jeigu jis savo talentą realizuoja džiaugsmingai ir tai darydamas
neatsiduoda emocijoms, jokių problemų sau nesusikurs, jo auklėti
nereikės. Gaila, bet taip būna labai retai. Iš esmės beveik visi žmonės
pažeidžia elgesio mūsų pasaulyje taisykles ir Gyvenimas turi juos
pamokyti.

• Mūsų prižiūrėtojas
Matyt, Kūrėjas turi savų reikalų ir negali nuolat stebėti mūsų minčių,
emocijų ir poelgių. Juk mūsų – žmonių – keli milijardai. Todėl protinga
Gamta sukūrė tam tikrą mechanizmą ir įtaisė jį tiesiai žmogaus dvasioje.
Tas mechanizmas tikrina mūsų mintis bei veiksmus ir atitinkamai
reguliuoja „skysčio" lygį „išgyvenimų talpykloje". Kaip šis mechanizmas
funkcionuoja ir kas mus stebi, mes pakalbėsime vėliau, o kol kas
pavadinkime tai „prižiūrėtoju".
Taigi šis „prižiūrėtojas" stebi, kaip mes čia elgiamės, ir reguliuoja
skysčio lygį mūsų „talpykloje", o paskui sprendžia, kokias pamokas mums
pateikti.

• Kai talpykla prisipildo

Kol „išgyvenimų talpykla" pripildyta ne daugiau kaip iki pusės,
„prižiūrėtojas" žmogui didesnių pretenzijų neturi. Žmogui leidžiama
gyventi patogiai, gyvenimas jį džiugina, norai išsipildo lengvai. Tai toks
sėkmės lygis, kai Gyvenimas mielai padeda žmogui. Žmogus yra jo
numylėtinis.
Tačiau kai tik žmogus ima ką nors idealizuoti, jį ima kamuoti
išgyvenimai, ir tai trunka ilgą laiką. „Talpykla" tada pradeda pilnėti. Kai
jos prisipildo du trečdaliai, „prižiūrėtojas" pradeda žmogų auklėti. Iš
pradžių žmogus gauna maždaug tokį priminimą: „Gerbiamasis, jūs
pamiršote, jog šiame pasaulyje esate tik lankytojas. Jūs nusipirkote bilietą,
kad šioje vietoje šiek tiek pabūtumėte, tad kodėl manote, kad čia viskas
priklauso jums? Padėkite, ką paėmėte, atgal." Tokių pranešimų žmogus
gauna ir daugiau, o jei jis jų neišgirsta, susilaukia didelių problemų.
Pranešimų dėl įvairių smulkmenų žmogus gaudavo ir anksčiau, tačiau
dabar jie sustiprėja ir tampa nuolatiniai. Priklausomai nuo to, ką žmogus
idealizuoja, jis vis susiduria su rimtais nemalonumais darbe,
bendraudamas su artimais žmonėmis, jam tampa sunku grąžinti skolas ar
kreditus, kyla įtampa šeimoje, iš jo pradeda vogti pinigus ir daiktus, galbūt
jis netgi pateks į avariją (iš pradžių pasekmės būna nesunkios).
Jei žmogus neišgirsta ir tokių jam asmeniškai siunčiamų pranešimų ir
nusprendžia, kad visi šie įvykiai yra tik sutapimai, jis gauna griežtesnį
perspėjimą. Mūsų pasaulyje nebūna jokių atsitiktinumų – pasaulis
griežtai determinuotas. Visus nemalonumus jums organizuoja jūsų
„prižiūrėtojas". Jų tikslas yra priminti, kad jūsų požiūris į pasaulį
ydingas.
Žinoma, galite atmesti šias mintis ir tarti, kad visa, kas nutinka bloga,
yra atsitiktinumai. Tačiau tada būsite panašūs į laukinius, kurie nenori
priimti žmonijos sukauptų žinių ir kurie laiko žaibą bei lėktuvą danguje
tos pačios srities stebuklais.
Jeigu jums nutiko koks nemalonus įvykis (tarkime, jus apvogė),
neabejokite, kad tai jūsų „prižiūrėtojas" susitarė su vagies „prižiūrėtoju",
jog šis paskatintų savo globotinį jus pamokyti. Tai yra priminimas, kad
jūs šiame gyvenime elgiatės negerai, kad nepaisote tam tikrų taisyklių
ir dėsnių.
Tačiau žmogus to dažniausiai nesupranta ir gyvenimo būdo nekeičia.
Pavogė automobilį – nusipirko naują. Su nauju pateko į avariją, susižeidė.
Regis, laikas susimąstyti apie gyvenimą, bet juk patogiau viską laikyti
atsitiktinumu arba suversti bėdą kitam žmogui. „Pamanykite, papuoliau į
avariją, maža kas atsitinka, aš dėl to nekaltas..." Kaltų paprastai žmonės
ieško kitur.
Kai žmogus užsispiria, Gyvenimas priverstas imtis dar griežtesnių
priemonių.
Kai „talpykla" pripildyta daugiau kaip 80%, „prižiūrėtojas" pradeda
siųsti dar stipresnius signalus, žmogų ima persekioti dar didesnės bėdos,
pavyzdžiui, išyra šeima, jį atleidžia iš darbo arba sutrinka jo verslo
reikalai.
Pirmiausia nukenčia tie dalykai, kuriems žmogus teikė didžiausią
reikšmę. Verslininką palieka klientai, atsiranda skolų, visos pastangos
ištaisyti situaciją eina perniek. Namų šeimininkę užklumpa asmeninio
gyvenimo problemos, tampa sunku bendrauti su vaikais, giminėmis, kitais
žmonėmis.
Jeigu žmogus vis viena nesupranta tokių įvykių prasmės, prasideda
sunkios ligos, nelaimingi atsitikimai. Kartais ligą žmogui, pavyzdžiui,
fiziškai tvirtam sportininkui, „prilipinti" būna sunku, be to, daugelį ligų
medicina dabar išgydo. Tačiau „prižiūrėtojas" turi daug kitų galimybių
žmogų perspėti. Jei nepavyko nusiųsti jam ligos, tai jo likimas žlunga
kitais būdais – kyla daugybė problemų įvairiose gyvenimo srityse.
Pavyzdžiui, tas pats sportininkas, pakilęs į sėkmės viršūnę, dažnai
išpuiksta, pradeda pernelyg didžiuotis savo pergalėmis, į kitus ima žiūrėti
iš aukšto, su panieka. Tas reiškinys vadinamas žvaigždžių liga. Jau turbūt
supratote, kad tai yra akivaizdus turisto elgesio taisyklių pažeidimas.
Tada atsidaro atitinkami vožtuvai, „išgyvenimų talpykla" persipildo ir
klestinčio sportininko gyvenimas pradeda griūti. Jis nulekia nuo sėkmės
pjedestalo, jo niekas nepriima į darbą, nuo jo nusisuka žmonės, nuolat
žeminamas jo orumas, jam atrodo, kad jo gyvenimas sudužo į šipulius.
O iš tiesų tokiu būdu vyksta žmogaus dvasios valymas. Jis patenka į
tokias situacijas, į kurias pirmiau patekdavo jo įžeisti ir įskaudinti
žmonės. Jei jis galų gale supras, kas vyksta, ir paprašys atleidimo už
klaidas, gyvenimas greitai susitvarkys.
Tačiau žmogus dažniausiai nemato savo nesėkmių priežasties. Jam
neaišku, kad tai pats Gyvenimas leido jam dalyvauti žaidime, kurio
pavadinimas „sportas", ir ten pakilti ant pjedestalo. O vėliau tas pat
Gyvenimas nuleido jį į dugną, idant šis suprastų, jog šiame pasaulyje yra
tik paprastas keliautojas – kaip ir tie, kuriuos jis anksčiau niekino.
Kai dvasia atsiranda Žemėje, ji gauna leidimą žaisti visus žmonių
žaidimus. Tie žaidimai yra verslas, meilė, karas, valdžia, dvasingumas,
menas ir taip toliau. Tačiau dvasia privalo nepamiršti, kad į Žemę ji
atvyko kaip į muziejų, o gal tiksliau būtų pasakyti – kaip į didelį gamtos
draustinį, į nacionalinį parką.

• Gyvenimas – tai kelionė po gamtos draustinį

Nusipirkę kelialapį, galite nuvykti į kokį nors nacionalinį parką,
pasistatyti ten palapinę, pagyventi, netgi retkarčiais jums būtų leidžiama
pamedžioti. Tačiau ten būdami nė minutei negalėsite užmirti, kad jus
nuolatos stebi, kontroliuoja. Jei tik pažeisite nacionalinio parko taisykles,
tuojau pat pasirodys girininkas ir pareikalaus sumokėti baudą. O jeigu
pažeidimas šiurkštus, jūs būsite išprašyti lauk ar net keliausite į kalėjimą.
Šis pavyzdys geras tuo, kad parodo, kaip žmogus privalo elgtis
pasaulyje. Žmogui gali kas nors nepatikti, tačiau ji dėl to neturi įsižeisti
ar tapti agresyvus. Pavyzdžiui, gal jam nepatinka, kad žirafos toks ilgas
kaklas ar kad liūtas per garsiai riaumoja. O gal jam nemalonu žiūrėti, kaip
tas pat liūtas drasko antilopę. Taip, jums gali daug kas nepatikti, tačiau
turite suprasti, kad pakeisti jūs čia nieko negalite. Nacionalinį parką
(pasaulį) turite priimti tokį, koks jis yra – norite to ar nenorite. Juk
nepyksite ant žirafos už jos ilgą kaklą... O štai realiame gyvenime žmonės
pyksta ant deputatų, verslininkų, giminaičių, pažįstamų, jiems nepatinka
santvarka ir dar daugybė kitų dalykų. Jie nieko negali padaryti – tik pykti
ir išgyventi neigiamas emocijas. Ir taip bus todėl, kad jie nesugeba
įvertinti pasaulio reiškinių – tų dalykų, kurie sukurti ne jų rankomis ir nuo
jų visiškai nepriklauso.
Todėl geriausia pozicija, kokią tik galime čia užimti, yra lankytojo,
arba svečio, pozicija. Svečio, kuris atvyko į šį pasaulį tik trumpam.
Pasaulį sukūrėme ne mes, todėl turime džiaugtis juo tokiu, kokį
matome. Jis priklauso ne mums, be to, čia mus nuolat stebi, kad
nepažeistume priimtų elgesio taisyklių.
Tačiau atėję į gyvenimą žmonės visa tai užmiršta. Jie nesilaiko
taisyklių, todėl jiems siunčiami atitinkami priminimai.
 Toks pasaulio supratimo modelis padeda paaiškinti, kodėl susiklosčius
kritinei situacijai galime kreiptis į Dievą ir sulaukti Jo pagalbos.
Kas tai yra kritinė situacija? Ji susiklosto tada, kai jūs ilgą laiką
pažeidinėjote nacionalinio parko taisykles. Galų gale girininkas jus
nutvėrė ir tempia į kalėjimą. Kas jus gali išgelbėti? Beje, girininkas tik
vykdo savo pareigas ir kaip nors susitarti su juo neįmanoma. Galite tik
laukti „parko šeimininko" malonės. O „parko šeimininkas" šiuo atveju yra
Dievas.
Geriausias būdas atkreipti Jo dėmesį – ilgai Jam pasakoti, kokie esate
nuoširdūs ir kaip Jį mylite. Galimas daiktas, Jis patikės ir šį kartą jums
atleis. Juk žinome, kad Dievas yra gailestingas.
Žinoma, Jis mato, kad jūs elgiatės ne visai nuoširdžiai. Ir kaipgi jūsų
meilė Jam galėtų būti nuoširdi – juk iki pat šios akimirkos, kai patekote į
kritinę situaciją, jūs Jį prisimindavote labai retai. Tačiau kai aplinkybės
priverčia, žmogus juk gali pamilti bet ką... Svarbu tik paskui nepamiršti,
ką tada pasižadame, nes nors Dievas ir gailestingas, Jis tiesiog gali
neturėti laiko be paliovos jums atleisti nuodėmes. O jūsų „prižiūrėtojas"
tik ir laukia, kol jūs nusižengsite (be to, jis žino, kaip jūs sugebate išnešti
sveiką kailį), tad kita kartą gali sugalvoti tokią bausmę, kad net nespėsite
paprašyti atleidimo. Tada tai jums jau kliūtų ne juokais.
Žodžiu, kritinėse situacijose visada reikia persvarstyti savo žemiškąsias
vertybes ir aistringai išpažinti meilę Dievui – tai gana veiksmingai
padeda.

• „Išgyvenimų talpyklos" viduje

Kad būtų aiškiau, kodėl didėjant problemų kiekiui didėja ir jūsų
„išgyvenimų talpyklos" skysčio lygis, įsivaizduokite save stovinčius indo
viduje (indas aukštas, kaip tik jūsų ūgio).
Kai „talpykla" pripildyta 40 – 50%, jūs dar galite lengvai keliauti per
gyvenimą ir siekti savo tikslų, kol kas susidursite tik su nedideliais
sunkumais.
Kai skystis užima jau 80% indo ir pasiekia jums krūtinę, judėti tampa
sunku, reikia „dirbti" visu kūnu, o tai tikrai nėra lengva, todėl eidami
tikslų link sugaištate daug laiko ir iššvaistote gausybę energijos.
 Štai skystis jau siekia smakrą (90% indo pripildyta)... ir jums jau jokie
tikslai nerūpi, svarbu dabar nepaspringti.
Skystis vis dar kyla, jau pripildyta 93 – 95% indo, jūs stovite ant pirštų
galiukų ir karštligiškai gaudote orą. Kokie čia dar tikslai, kad tik liktumėte
gyvi...
Jei nesuprantate, kad jums beliko keli gurkšniai oro, ir jūs tebekaupiate
naujus išgyvenimus, greitai kvėpuoti negalėsite, uždusite ir paliksite šį
pasaulį, kuris jums sukėlė tiek negatyvių potyrių.

• „Išgyvenimų talpykla" jau pilna

O kaip auklėjimas vyksta toliau, kai indas prisipildo beveik iki viršaus?
Tada žmogus suserga mirtina liga arba susilaukia labai rimtų bėdų,
pavyzdžiui, jam gresia kalėjimas.
Jeigu žmogus ir dabar nesupranta, kad pažeidė „draustinio lankymo
taisykles", ir ima laukti gydytojų, gydūnų ar kitokių specialios pagalbos,
tai jam taikomos kraštutinės poveikio priemonės. (Bent mums taip atrodo,
kad jos yra kraštutinės.)
Taigi „išgyvenimų talpykla" persipildo, o „prižiūrėtojo" kantrybė
baigiasi. Jei žmogus dar spėja susivokti, kad šiame pasaulyje jis elgėsi
nederamai, ir ryžtingai pakeičia savo elgseną, tai skysčio lygis inde šiek
tiek sumažėja. Tada liga pasitraukia. Žinome nemažai atvejų, kai žmonės
spontaniškai išgydavo nuo vėžio ar AIDS. Taip pat neretai pasitaiko, kad
žmogų prieš laiko paleidžia iš kalėjimo arba teismas persvarsto jo bylą ir
jį išteisina.
Tačiau jei žmogaus mąstysena ir elgesys nesikeičia – iš jo atimama
gyvybė. Jis miršta anksčiau, nei kad jam buvo skirta. Tai įvyksta nelabai
dažnai, tačiau pasitaiko ir tokių atvejų. (Dauguma miršta nuo natūralių
priežasčių. Tos priežastys yra senatvė arba žmonės tiesiog nebenori ilgiau
gyventi.)
Kas atsitinka, jei žmogus miršta turėdamas perpildyta „išgyvenimų
talpyklą"? Toks indas sunkus, todėl žmogaus dvasia įstringa
žemesniuosiuose subtiliojo pasaulio aukštuose. Faktiškai tai yra
pragaras. Ir ten jis patenka į draugiją tokių pačių žmonių (jų dvasių), koks
buvo pats. Pavyzdžiui, jei jis niekino žmones, dabar kiti niekins jį. Galite
įsivaizduoti, kaip „saldu" gyventi pasaulyje, kuriame visi vieni kitus
niekina. Jei žmogus pernelyg vertino seksą, tai po mirties jį sups dvasios
žmonių, kurie gyvenime dėl sekso turėjo problemų.
Žodžiu, po mirties kiekvienas patenka į tokį subtiliojo pasaulio aukštą,
kokį jam nulemia jo „išgyvenimų talpyklos" turinys. Rojų ir pragarą mes
susikuriame patys.
Kad mirties akimirką „išgyvenimų talpykloje" skysčio būtų mažiau,
vyresnio amžiaus žmonės netenka potraukio seksui, skaniam maistui ir
kitiems materialiems dalykams. Senatvėje žmonės į materiją kabinasi
silpniau, todėl net patys to nenutuokdami savo „talpyklą" šiek tiek
patuština.
Pamatėme, kas atsitinka žmogui, kuris nesuvokia, kad tėra tik
trumpam į šią planetą užsukęs keliautojas. O kadangi to nesuvokia, jis
elgiasi netinkamai.
Dabar pažiūrėkime, kas atsitinka žmogui, kuris pasiprašė į ekskursiją
po Žemę suprasdamas, kad čia bus tik svečias. Ir jį įleido.

• Sąmoninga išvyka į Žemę

Toks keliautojas tikriausiai būna nusipirkęs bilietą. Bilieto kaina,
matyt, yra pasižadėjimas skleisti žmonėms šviesą ir jiems padėti. Tai
darydamas keliautojas drauge išvalys savo „išgyvenimų talpyklą", jei tik
joje kas nors buvo užsilikę. Visiškai aišku, kad iš aukštesniųjų subtiliojo
pasaulio aukštų atkeliavusi dvasia turi daug pasirinkimų, kur jai įsikūnyti.
Idant išvengtų bereikalingų kančių ir kovos už išlikimą vaikystėje, ji
greičiausiai atgims turtingų tėvų šeimoje – tai liudija daugelio dvasinių
lyderių biografijos.
Be to, tokiai dvasiai dažnai suteikiami ypatingi talentai piešti, kurti
muziką, gydyti žmones, valdyti finansus, prekiauti, net sportuoti. Tie
talentai ir gebėjimai žmogaus gyvenimą šiame pasaulyje padaro lengvesnį,
jam seksis geriau nei kitiems, kurie šių dovanų neturės.
Kita vertus, talentai yra tam tikras išbandymas, nes talentingi žmonės
savo gabumus neretai ima idealizuoti, jiems tampa svarbi šlovė,
materiali gerovė ir kiti dalykai.
Jeigu žmogus sugeba realizuoti savo talentus ir neišpuiksta, nepradeda
niekinti kitų žmonių, neužsikrečia žvaigždžių ambicijomis, tai jis dar
labiau išvalo savo „išgyvenimų talpyklą" ir po mirties pakyla į aukštesnį
subtiliojo pasaulio lygį.
Gaila, bet daugelio garsių poetų, rašytojų, mokslininkų ir kitų žinomų
asmenybių biografijos liudija, kad jie buvo atsidavę žemiškoms aistroms
ir prisirišę prie materialių dalykų. Labai tikėtina, kad po mirties jie
subtiliajame pasaulyje gavo vietą dviem trim aukštais žemiau, nei turėjo
pirmiau.

• Žmogaus galimybės Žemėje

Nepamanykite, kad mes norime jus išgąsdinti ir siūlome jums visko
bijoti. Visiškai ne.
Žmogus atkeliauja į Žemę, kad išbandytų visa, ką čia galima išbandyti.
Kiekvienas gali užsiimti verslu ar politika, kiekvienas gali kurti,
kaupti materialinę gerovę, mylėti ir užsiimti seksu. Visa tai reikia
daryti azartiškai ir su pasitenkinimu.
Svarbu tik įžvelgti subtilią ribą, kurią peržengęs žmogus liaujasi viską
vertinęs kaip žaidimą ir pradeda visai rimtai pykti, nekęsti, niekinti. Tai
jau yra klaida, ir jei taip atsitinka, prasideda auklėjimas.
Kaipgi tos subtilios ribos neperžengti? Kaip išvengti auklėjimo?
Vis dėlto kiekvienas žmogus ribą turi pajausti pats, mes čia tik
pateiksime kelias rekomendacijas. Na, pavyzdžiui, žvejojate ir jums nuo
kabliuko nutrūksta didžiulė žuvis. Tikriausiai ta nesėkmė jus labai
nuliūdins, sureaguosite į ją labai jausmingai. Tačiau po kelių akimirkų jau
priimsite šią situaciją ramiai, atleisite sau, žuviai ir pasauliui.
Taip pat reikia reaguoti ir į kitas gyvenimo nesėkmes, kad ir kokią
veiklos sritį jos paliestų: verslą, darbą, asmeninį gyvenimą, kūrybą... Kas
įvyko, įvyko, nieko jau nepadarysi. Tada lengvai plauksite su Gyvenimo
tėkme ir įgyvendinsite visus savo siekius.

• Apibendrinimas
Jau galime padaryti pirmąsias išvadas.
Pateiktas pasaulio modelis (ir žmogaus tikslai čia įsikūnijus)
paaiškina daugelio (bet ne visų) ligų, nemalonumų ir nelaimių
priežastis. Taip pat šis modelis leidžia suprasti, kodėl kartais visai
nereligingas žmogus Dievo akyse būna daug vertingesnis nei tas, kuris
uoliai meldžiasi, dalyvauja apeigose, tačiau niekina visus, kurie
neišpažįsta jo tikėjimo. Ir dar mūsų modelis dera su visų religijų dogma,
kad šiame pasaulyje viskas priklauso ne mums, todėl reikia išmokti
ramiai priimti situacijas, kai mūsų lūkesčiai ką nors gauti neišsipildo. Kita
vertus, jei žmogus supranta elgesio taisykles, galiojančias šiame
pasaulyje, ir prima aplinką tokią, kokia ji yra, tai jis gali prašyti iš
Gyvenimo visko, ko jam reikia. Ir tikriausiai gaus, nes mūsų planetoje
viešpatauja gausa, tik mes patys neįsileidžiame kai kurių dalykų į savo
gyvenimą.
Gyvenimas myli besišypsančius ir pozityviai nusiteikusius žmones ir
visada mielai vykdo jų prašymus.

SKYRIAUS IŠVADOS:
• Atėjęs į šį pasaulį žmogus gali daryti viską, ką nori (suprantama,
nekenkdamas kitiems), tačiau jis privalo žinoti, kad čia jam niekas
nepriklauso, tad jokių žemiškųjų vertybių jis idealizuoti negali. Čia jis yra
tarsi trumpoje ekskursijoje ir savo pergales bei pralaimėjimus turi vertinti
tik kaip žaidimą.
• Jeigu žmogus pernelyg sureikšmins kokias nors materialias ar
dvasines vertybes (idealizuos jas), tai jo „išgyvenimų talpykla" greitai
persipildys ir Gyvenimas jį pradės auklėti. Tada tos vertybės, kurias jis
pernelyg buvo sureikšminęs, žlugs – Gyvenimas parodys, kad jos tebuvo
iliuzija.
• Jei žmogus nesupranta Gyvenimo jam siunčiamų perspėjimų ir toliau
nesilaiko buvimo Žemėje taisyklių, iš jo anksčiau laiko atimama gyvybė.
• Jei žmogus pakeičia savo požiūrį į Gyvenimą ir kitus žmones bei
liaujasi pernelyg vertinęs savo idėjas, tai Gyvenimas jo daugiau nebemoko
– pamokas žmogus jau išmoko. O kai išmokstame Gyvenimo pamokas,
galime atsikratyti ligų (net ir sunkių) bei įvairių problemų, mūsų
nebepersekioja nelaimingi atsitikimai ir niekas mums nebetrukdo gyventi.
 6
Tokios svarbios iliuzijos

Daugelio dalykų nesuprantame ne dėl to, kad menkas

mūsų supratimas, o todėl, kad jais tiesiog nesidomime.
– KUZMA PRUTKOVAS

Tęskime pokalbį apie žmones, kurie laikosi įsitvėrę kokių nors idėjų,
jas labai sureikšmina ir negali susitaikyti su padėtimi, jei jų lūkesčiai
neišsipildo. Kas tokiems žmonėms atsitinka?
Noriu priminti, kad „išgyvenimų talpykla" mes vadiname tam tikrą
įsivaizduojamą indą, kuriame renkasi mūsų neigiamos emocijos, kilusios
dėl to, kad būname nepatenkinti gyvenimu.
Kaip atrodo „išgyvenimų talpykla", mes nežinome. Greičiausiai
tikrovėje tokio dalyko nėra, mūsų atveju tai – tiesiog įvaizdis, padėsiantis
geriau suprasti kai kuriuos gyvenimo procesus. Galime tą indą įsivaizduoti
kaip tam tikrą rezervuarą, ar talpą, į kurią iš viršaus tarsi koks skystis
subėga mūsų pretenzijos Gyvenimui. Tokią „išgyvenimų talpyklos"
schemą mes pateikėme 59 puslapyje.
Virš „talpyklos" mes matome horizontalų vamzdį su daugybe trikampio
formos vožtuvų. Kiekvienas vožtuvas atstovauja kokiai nors materialiai
ar dvasinei idealizacijai.
Dar aukščiau, virš vamzdžio, yra debesis, o jame sukauptos negatyvios
emocijos, kurios patenka į vožtuvus, o šiems atsidarius – į „talpyklą".
Vožtuvas atsiveria tada, kai susikuriame idealizaciją – pernelyg
sureikšminame kokią nors vertybę. Ir visai nesvarbu, ar tą vertybę mes
turime, ar tik apie ją svajojame.

• Žemiškųjų ir dvasinių vertybių idealizacija

Dabar smulkiau panagrinėsime, kokios materialios ir dvasinės
idealizacijos užpildo mūsų „išgyvenimų talpyklą", pažiūrėsime, kokios
mintys ir įsitikinimai praneša apie idealizacijų buvimą.
Pinigų ir materialių gėrybių idealizacija reiškia, kad žmogus turi
nusistatęs, kiek pinigų ir kitų materialių dalykų jam reikia. Tai jam yra
labai svarbu, todėl kai tokie planai neišsipildo, jį ima kamuoti negatyvūs
išgyvenimai, ir tai trunka ilga laiką.
Matome, kad vien norėdami pinigų, kad ir labai daug, idealizacijos dar
nesukuriame. Idealizacija atsiranda tada, kai sielvartaujame, kad negalime
pragyventi iš tų pinigų, kuriuos turime, ir nieko nedarome, kad jų būtų
daugiau.
Ši idealizacija pasireiškia nuolatiniais nusiskundimais, kad pinigų
mažai, kyla nepasitenkinimo savo pajamomis būsena ir ji tampa pastovi.
Apie šią idealizaciją praneša tokios mintys bei įsitikinimai:

– Man visą laiką trūksta pinigų;

– Su tokiais pinigais ne gyvenimas;
– Koks siaubas turėti tokias pajamas, kokias turiu aš;
– Mano atlyginimas tiesiog juokingas. Tai išvis ne pinigai;
– Argi tai pinigai? Gyventi pradėsiu tada, kai man ims normaliai
mokėti;
– Viskas veltui, aš pasmerktas niekada neturėti pinigų ir nieko jau čia
negaliu pakeisti.

Pasitikėjimo idealizacija reiškia, kad žmogus turi labai jam

reikšmingą idėją, esą pažįstamais galima pasitikėti. Jei kas nors jo
pasitikėjimo nepateisina, jį pradeda kamuoti negatyvūs išgyvenimai, tai
paprastai trunka ilgai.
Ši idealizacija pasireiškia stipriu nepasitenkinimu, kai net artimi
žmonės būna nepatikimi, nevykdo savo pažadų. Pavyzdžiui, skolinate
jiems, o jie tų skolų vis negrąžina ir vis prašo dar. Jūsų nepasitenkinimas
tokiu atveju tampa pastovus. Kita tos idealizacijos forma yra įsitikinimas,
kad artimiausi žmonės (vyras ar žmona) jums turi būti ištikimi tik todėl,
kad ištikimi esate jūs. Apie šią idealizaciją praneša tokios būdingos
mintys bei įsitikinimai:
 – Ir kodėl gi jis man negrąžina skolos? Juk aš juo taip pasitikėjau... ji
mano geriausias draugas, argi galima taip elgtis?
– Kaip mano draugė galėjo iškrėsti tokią niekšybę? Kaip ji drįso
nuvilioti mano mylimąjį ir iškalbėti visas mano paslaptis? Aš juk ja taip
pasitikėjau...
– Kaip jis man galėjo būti neištikimas? Atidaviau jam viską, o jis
pasielgė kaip paskutinis niekšelis...

Dvasingumo (arba religingumo) idealizacija reiškia, kad žmogui

labai svarbus pasaulio modelis, pagal kurį visi turi būti labai dvasingi ir
religingi. Susidūręs su tikrove, toks žmogus patiria ilgalaikį išgyvenimą,
kad aplinkiniai per daug domisi pasaulietiniais dalykais, nesiugdo dvasios
arba ugdosi ją ne taip, kaip reikėtų (pavyzdžiui, meldžiasi ne tam Dievui).
Šio tipo idealizacija būdinga įvairių religinių, mistinių ar ezoterinių
organizacijų nariams, nors jie viešai skelbia, kad prieš Dievą visi lygūs ir
kad žmonių teisti negalima.
Ši idealizacija pasireiškia griežtu „bedievių" ir kitatikių smerkimu, ją
galime atpažinti iš tokių minčių bei įsitikinimų:

– Dievo link veda tik vienas kelias;

– Žmonės domisi tik materialiais dalykais. Kur ritasi pasaulis?
– Iš kur dabar tiek bedievių?
– Visi mistikai ir ezoterikai yra velnio tarnai. Vieną dieną Dievas juos
nubaus;
– Svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslas yra dvasios ugdymas.
Materialus pasaulis – tai grubios ir žemos energijos kūrinys, aš niekinu
žemiškuosius poreikius;
– Esu nusidėjėlis. Ak, kiek aš kartų klydau... Man skirta degti pragare.

Gyvenimo ir likimo idealizacija yra žmogaus idėja, kaip turėtų

klostytis jo paties ir jo artimųjų gyvenimas. Jeigu tie lūkesčiai neišsipildo,
žmogų ima kamuoti neigiami išgyvenimai, jis pradeda reikšti pretenzijas
Gyvenimui.
 Ši idealizacija pasireiškia ilgalaikiais išgyvenimais dėl artimųjų ligų
ar net žūties, žmogus pasijunta bejėgis prieš likimą, jam atrodo, kad
Gyvenimas su jam artimais žmonėmis elgiasi neteisingai ir be reikalo
verčia juos kentėti.
Šiai idealizacijai būdingos tokios mintys ir įsitikinimai:

– Visas gyvenimas perniek, aš pasmerktas kentėti;

– Likimas su manimi elgiasi blogai, mano gyvenimas – tai ištisa kančia;
– Pasaulis žiaurus ir neteisingas, jei leidžia susirgti ir mirti mano
mylimam žmogui;
– Kaip po visa to man gyventi toliau?
– Gyvenimas neteisingas netgi geriems žmonėms;
– Esu prislėgtas, ir niekas negali man padėti;
– Ir už ką aš turiu taip kentėti?

Kontrolės idealizacija parodo, kad žmogus yra įsitikinęs, jog jis turi
kontroliuoti gyvenimą aplink save taip, kaip jam tai atrodo reikalinga. Jis
turi tvirtą nuomonę, kaip privalo elgtis žmonės ir klostytis įvykiai, o jeigu
visa tai vyksta kitaip ir jei negali kontroliuoti situacijų, jis pasijunta
blogai. Kontrolės idealizacija pasireiškia tokiais požymiais:

– Jis stengiasi primesti aplinkiniams savo nuomonę, siekia visiškai juos

kontroliuot ir jais nepasitiki;
– Nuolat bijo dėl savo vaikų ar kitų artimų žmonių gyvybės, bijo
ateities, bijo pokyčių (kad tik nebūtų blogiau) ir taip toliau;
– Pavydi; kartais pavydas būna be jokio pagrindo, kartais toks
pagrindas yra;
– Artimieji stengiasi ištrūkti iš tokios visuotinės globos ir tapti nors
truputį savarankiški.

Štai būdingos tokio žmogaus mintys:

 – Negaliu ramiai jaustis, jei nežinau, kur mano vaikas (vyras, motina,
brolis ir taip toliau), ką jis daro, ar viskas jam gerai;
– Kodėl jie pasielgė ne taip, kaip aš liepiau? Nieko niekam negalima
patikėti, viską turiu daryti pats;
– Negaliu nė minutės pailsėti, nes tada viskas iš karto žlugs;
– Jei aš čia nedalyvausiu, šis reikalas tikrai neišdegs;
– Žinau, kaip turi elgtis žmonės, ir bet kokia kaina priversiu juos
paklusti;
– Mane labai baugina ateitis.

Grožio ir išvaizdos idealizaciją žmogus įkūnija idėjoje, kaip jis turi

atrodyti, kokia turi būti jo oda, plaukai, šukuosena, apranga... Suprantama,
kai kurie tikrovės aspektai dažnai būna kitokie, nei yra idealizuojami, o tai
sukelia daug nemalonių išgyvenimų.
Ši idealizacija pasireiškia nuolatiniu susirūpinimu savo išvaizda,
įvairių trūkumų paieškomis, nesibaigiančia „kova su antsvoriu" ir taip
toliau. Be to, toks žmogus neretai smerkia visus tuos, kurie fizinės
išvaizdos per daug nesureikšmina.
Apie grožio idealizaciją byloja tokios mintys ir įsitikinimai:

– Mano figūra (oda, kojos, krūtinė) yra nuolatinio susierzinimo

šaltinis;
– Atrodau siaubingai... kam aš iš viso gimiau šiame pasaulyje?
– Visada nerimauju, ar esu gerai apsirengusi;
– Mano figūra labai negraži. Trūks plyš privalau numesti dešimt
kilogramų;
– Jei šalia manęs yra geriau atrodantis žmogus, aš pasijuntu bjauriai;
– Kodėl žmonės taip neskoningai rengiasi? Jie nesupranta, kokį blogą
įspūdį daro kitiems žmonėms.

Tautybės (rasės, odos spalvos) idealizacija byloja apie įsitikinimą,

jog tam tikros žmonių grupės yra geresnės (ar blogesnės) už kitas. Iš tokio
įsitikinimo gimsta niekinimas, teisimas, neapykanta. Štai kaip pasireiškia
tautybės idealizacija:

– Smerkiami kitos tautybės ar tautybių, ar tiesiog kitur gyvenantys

žmonės;
– Kartais žmonės blogai jaučiasi, kad priklauso tam tikrai tautybei;
– Žmonės jaučiasi pranašesni, kad priklauso tam tikrai tautybei;
– Jie stengiasi gyventi ir dirbti tik tarp savo tautybės žmonių, o kitų
tautybių atstovus iš tos aplinkos išstumti, net jei jie ir gali būti naudingi;
– Susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, žmonės ima tarp kitų tautybių
atstovų ieškoti priešų ir suverčia jiems kaltę dėl savo nesėkmių.

Štai kokios mintys ir įsitikinimai atskleidžia tautybės idealizaciją:

– Nekenčiu žydų (rusų, čečėnų, azerbaidžaniečių ir taip toliau), nes jie

užsėdo visas šiltas vietas, nedirba, o tik prekiauja, ir trukdo dirbti kitiems;
– Koks siaubas, kad esu uzbekas (rusas, žydas...) Kokie laimingi yra
rusai (amerikiečiai, kanadiečiai...) Už ką man teko tokia bausmė?
– Man nepatinka „juodukai"... tegu nešdinasi visi į savo Vidurinę Aziją;
– Kazachija skirta kazachams, o kitiems čia vietos nėra;
– Visi Maskvos gyventojai yra niekšai ir snobai, todėl kai tik pasitaiko
proga, jiems iškrečiu kokią niekšybę.

Nepriklausomybės idealizacija atspindi daugeliui labai svarbų

gyvenimo ir elgsenos modelį, pagal kurį žmogus visus sprendimus turi
priimti tik pats, neatsižvelgdamas į kitas nuomones ar aplinkybes. Jei
žmogus idealizuoja nepriklausomybę, bet kokia kontrolė, išoriniai
apribojimai ar kokia nors priklausomybė (pavyzdžiui, priklausomybė nuo
bankų, kai paimtas kreditas) verčia jį protestuoti.
Ši idealizacija pasireiškia konfliktais su viršininkais ar giminaičiais,
kurie bando žmogui nurodyti, kaip reikia elgtis. Taip pat idealizuojantis
nepriklausomybę žmogus stengiasi vengti situacijų, kai tai
nepriklausomybei gresia pavojus, pavyzdžiui, jis pasirenka vienatvę ir
individualią profesinę veiklą, kad tik jam nereikėtų vaikščiot į darbą ir nuo
ko nors ten priklausyti.
Apie nepriklausomybės idealizacija praneša tokios mintys ir
įsitikinimai:

– Mane erzina, kai reikia dirbti pagal instrukcijas ir su kuo nors derinti
visus veiksmus. Aš pats žinau, ką man daryti;
– Niekas neprivers manęs daryti to, kas man ne prie širdies;
– Man nepatinka, kai su manimi kalba valdingai, negaliu pakęsti
įsakymų ir nurodymų;
– Labai nemėgstu, kai tampu priklausomas nuo aplinkybių;
– Svarbiausia, kad niekas nesikėsintų į mano laisvę;
– Niekada nesiskolinu pinigų, kad nesijausčiau priklausomas nuo
skolintojo.

Moralės normų idealizacija parodo, kad žmogus turi nusibrėžęs labai

aiškią ribą, kas yra moralu, o kas – ne. Jis linkęs smerkti visus, kurie
nesilaiko tam tikrų moralės standartų. Tokia idealizacija būdinga vyresnio
amžiaus žmonėms, kurie buvo auklėti savo laiko moralės dvasia. Jie
piktinasi nedorovingu (kaip jiems atrodo) jaunimo elgesiu, gyvenimo
vertybių sistemos bei kitais pokyčiais.
Moralės normų idealizacija pasireiškia „ne taip" gyvenančių žmonių
smerkimu. Idealizuojantieji moralės normas smerkia nesantuokinį seksą ir
seksą tarp tos pačios lyties asmenų, jiems nepatinka per daug atvira
apranga ir nesantūrus elgesys, kartais jie smerkia save už kokį nors
amoralų poelgį, pavyzdžiui, vagystę ar išdavystę.
Jei žmogus idealizuoja moralės normas, jam būdingos tokios mintys:

– Kaipgi taip galima...

– Tik pažiūrėkite į juos – jokios gėdos. Kas vyksta pasaulyje? Kur mes
ritamės?
– Ir kodėl aš tada taip pasielgiau? Juk už tai mane nubaus;
 – Negaliu šitaip pasielgti, negalima, neleidžiama (nors „be to"
neįsivaizduoju savo gyvenimo).

Gyvenimo būdo idealizacija parodo, kad žmogui yra labai

reikšmingos idėjos apie tai, kaip reikia gyventi. Dažnai jis smarkiai
kremtasi, kad pats gyvena per mažame name, važinėja per prastu
automobiliu, dirba ne prestižinį darbą ar mokosi ne prestižinėje
mokykloje. Ši idealizacija pasireiškia:

– Ilgalaikiu nepasitenkinimu, kad nepavyksta pasiekti aukštų vartojimo

standartų;
– „Paprastų" žmonių niekinimu ir aistringu siekiu kuo artimiau
bendrauti su „garsenybėmis";
– Siekiu būtinai „įtaisyti" savo vaikus į prestižines mokyklas;
– Siekiu trūks plyš gyventi taip, kaip gyvena „tikri žmonės".

Idealizuojančiam gyvenimo būdą žmogui būdingos tokios mintys ir

įsitikinimai:

– Niekada nesugebėsiu gyventi taip, kaip turi gyventi žmonės. Aš tik

šiaip ne taip vegetuoju;
– Kaip aš gyvenu, tai apskritai ne gyvenimas;
– Argi galima gyventi tokiame name, kokiame gyvenu aš? Tai tikras
siaubas;
– Jei nepavyko man, tai tegu bent mano vaikai susikuria padorų
gyvenimą;
– Nesuprantu, kaip žmonės gali taip gyventi.

Viešosios nuomonės idealizacija parodo, kad žmogus siekia elgtis

taip, kad jo niekas nepasmerktų, netgi visai nepažįstami žmonės. Dažnai
idealizuodamas viešąją nuomonę žmogus pasielgia prieš savo norus ir
interesus, o paskui ima reikšti pretenzijas ir kitiems, ir pats sau.
 Ši idealizacija pasireiškia perdėtu jautrumu įvairioms gyvenimo
situacijoms: žmogus atidžiai jas stebi, kad tik koks jo poelgis netaptų
aptarimų objektu ar kad jo kas nepasmerktų. Jis tiesiog priverstas elgtis
„kaip visi", rengtis „kaip visi" ir atsisakyti tų norų bei interesų, kurie
prieštarauja aplinkinių interesams. Taip pat toks žmogus griežtai smerkia
visus, kurie yra nepriklausomi ir viešosios nuomonės nepaiso.
Viešosios nuomonės idealizacija – reiškinys, labai pastebimas mažuose
miesteliuose, ten taip elgiasi valdininkai, kariškiai, kiti žmonės, dirbantys
uždaruose kolektyvuose.
Jei žmogus idealizuoja viešąją nuomonę, jis paprastai mąsto taip:

– Negaliu taip elgtis, ką pasakys žmonės?

– Negaliu nepatenkinti savo artimųjų prašymų, net jei tai gerokai
apsunkina mano gyvenimą;
– Myliu šį žmogų, tačiau mes niekada nebūsime drauge, nes tam
nepritartų mano tėvai ir draugai;
– Negaliu rengtis, kaip man patinka, nes tai nepatiks žmonėms;
– Tik pažiūrėkit į tuos išgamas: jie daro, ką nori, ir galvoja tik apie
save.

Santykių idealizacija atspindi žmogaus supratimą, kaip reikia

bendrauti tarpusavyje. Jei tikrovėje santykiai susiklosto kitaip, žmogus
patiria daug nemalonių išgyvenimų.
Ši idealizacija reiškiasi nuolatiniu nepasitenkinimu, kad žmonės
aplinkui elgiasi storžieviškai, meluoja, nevykdo pažadų ar elgiasi
netinkamai dar kitaip. Jei žmogus idealizuoja santykius, jis linkęs į
konfliktus, greitai įsižeidžia, dažnai reiškia pretenzijas, jo kova už savo
idealus neretai baigiasi depresija. Štai kokios mintys ir įsitikinimai
būdingi tokiems žmonėms:

– Kaip jis galėjo pamiršti, kad vakar buvo mano gimimo diena (vestuvių
metinės ar dar koks įvykis)?
– Ji mane išdavė ir viską apie mane išpliurpė savo draugėms;
 – Jis visiškas bejausmis, nesupranta, kaip man reikia jo dėmesio ir
pagalbos;
– Negaliu nepadėti giminaičiams, net jei ir pati turiu didelių bėdų;
– Aš taip stengiuosi gerai sutarti su kolegomis darbe, o jie man tik
meluoja ir nemandagiai atsikerta;
– Negaliu atleisti to žmogaus iš darbo, nes serga jo žmona ir jis augina
tris vaikus. Ką daryti, juk jis visai nieko nesugeba?

Darbo idealizacija parodo, kad žmogus labai brangina pačią darbo

idėją, jam atrodo, kad be darbo gyventi neįmanoma. Iš esmės ši mintis
gera, tačiau kartais toks žmogus patiria daug negatyvių išgyvenimų. Tai
įvyksta tada, kai jis dėl susiklosčiusių aplinkybių ilgą laiką nedirba arba
dirba nemėgstamą darbą, taip pat tada, kai jis nuolat mato, kaip kiti dirba
ne taip, kaip jam atrodo, kad reikia.
Darbo idealizacija reiškiasi darbo manija ir smerkimu tų žmonių, kurie
darbui neatiduoda visų savo jėgų.
Žmonėms, idealizuojantiems darbą, būdingi tokie įsitikinimai ir
mintys:

– Nedirbti yra gėda;

– Neįsivaizduoju, kaip žmonės gali gyventi be darbo. Juk tai ne
gyvenimas. Aš taip negalėčiau nė dienos;
– Kai nedirbu mėgstamo darbo, kuriam galėčiau visiškai atsiduoti, man
gyvenimas neturi jokios prasmės;
– Niekinu visus veltėdžius, švaistančius savo gyvenimo laiką veltui;
– Tikras žmogus yra tas, kuris be paliovos dirba;
– Man nepatinka egoistai, nes jiems rūpi tik jų pačių interesai. Juk mes
privalome būti naudingi ir kitiems žmonėms.

Logikos idealizacija parodo, kad žmogus yra įsitikinęs, jog visiems jo

poelgiams turi vadovauti logika. Jis mano, kad panašia logika turėtų
vadovautis ir kiti žmonės, o kai jie to nedaro, jį ima kamuoti neigiami
išgyvenimai – jam atrodo, kad žmonės yra kvaili ar keisti.
 Ši idealizacija reiškiasi neigiamomis emocijomis, kurios žmogų
užplūsta tada, kai jis mato kvailai ir beprasmiškai (jo supratimu)
besielgiančius kitus žmones. Jis nuolat apeliuoja į jų sveiką protą,
stengiasi su jais susitarti ir viliasi, kad šie susitarimo laikysis.
Jei žmogus idealizuoja logiką, jis paprastai mąsto šitaip:

– Kodėl jie viską daro savaip? Juk aš tiek kartų siūliau jiems susėsti ir
aptarti padėtį;
– Kodėl šį darbą padarėte taip? Argi negalėjote paskambinti man ir
paklausti, kaip reikia dirbti iš tikrųjų?
– Kodėl jis nesupranta akivaizdžių tiesų? Juk viskas taip paprasta, tik
jis nenori manęs išgirsti;
– Mano bendradarbiai daro vis tas pačias klaidas. Nuolatos. Net
beždžionė jau būtų supratusi, kaip reikia dirbti.
– Argi galima švaistyti laiką tokiems kvailiems dalykams kaip
internetas, žvejyba, seksas... Juk per tuos dalykus neteksi darbo ir
sveikatos.

Atsipeikėk.
Savo gabumų idealizacija rodo, kad žmogus gerokai pervertina savo
galimybes ir profesionalumą, todėl yra linkęs įsižeisti, kai kiti žmonės jo
neįvertina ar net ima kritikuoti. Paprastai savo gabumus idealizuoja iš
tikro profesionalūs ir talentingi žmonės, kurie jokiu būdu negali leisti, kad
kokioje nors srityje jiems nepasisektų. Tokie žmonės nori visko ir tuojau
pat, jie nelinkę tikslo siekti žingsnis po žingsnio. Jei vis dėlto jiems kas
nors nepasiseka, jie visomis jėgomis bando įrodyti, kad nėra nevykėliai.
Savo gabumų idealizacija pasireiškia stipriomis ambicijomis, cinizmu,
polinkiu niekinti kitus žmones ir iš jų pasityčioti, netgi jei šie užima
aukštesnius postus nei jis pats. Iš esmės tai reiškia, kad toks žmogus
stengiasi kam nors suversti kaltę dėl savo nesėkmių, nes pats jis niekada
nepripažins, kad ko nors nesugeba padaryti.
Apie savo gabumų idealizaciją byloja tokios mintys ir įsitikinimai:
 – Kas tu toks, kad drįsti mane mokyti? Aš pats tave galiu visko
išmokyti;
– Šito darbo niekas geriau už mane nepadarys;
– Ir kaip toks netalentingas žmogus gali mums vadovauti? Aš jo net
kiemsargiu nepriimčiau dirbti;
– Man nereikia mažų rezultatų. Arba viskas, arba niekas!
– Ak, kaip sunku gyventi, kai aplink vieni asilai ir idiotai;
– Aš esu savo srities profesionalas ir nepakęsiu jokių patarėjų;
– Maži pinigai – man ne pinigai. Man reikia daug ir iš karto;
– Ak, jie mano, kad viskas taip ir baigsis... na, ne, jie dar atsimis mane,
aš jiems parodysiu.

Savo netobulumo idealizacija – tai labai reikšminga idėja (tam tikras

etalonas) apie tai, koks turi būti tobulas žmogus, be to, tai dar ir nuolatinis
savo netobulumo konstatavimas.
Tokia idealizacija pasireiškia nuolatine saviplaka ir savo gebėjimų
menkinimu, žmogus stengiasi visiems būti geras ir nieko nenuliūdinti
(dažniausiai dėl to kenčia jo paties interesai), priimdamas sprendimus jis
labai svyruoja, nesugeba pasakyti, kiek kainuoja jo darbas ir nemoka
išsireikalauti, kas jam priklauso; jis – perfekcionistas, siekia tobulybės,
todėl vieną darbą gali dirbti be galo ilgai.
Štai kokios mintys sukasi tokio žmogaus galvoje:

– Vis bijau, kad ką nors padarysiu ne taip;

– Negaliu sau leisti negrąžinti skolos. Grąžinsiu, kad ir kiek man tai
kainuotų;
– Neturiu teisės skirti laiko savo malonumams – esu to nevertas;
– Siaubinga, jei per mane kas nors nukentės;
– Esu kaltas, kad nesugebėjau padėti šiam žmogui. Niekada sau to
nedovanosiu;
– Geriau jau viską padarysiu pats, nei suversiu savo rūpesčius kitiems;
– Verčiau net nebandysiu, vis viena nieko neišeis.
 Šeimos idealizacija atspindi žmogui labai reikšmingą idėją apie tai,
kaip turėtų klostytis jo šeiminis gyvenimas; kai šeiminis gyvenimas
neatitinka šito modelio, žmogus patiria daug stiprių neigiamų emocijų, jos
trunka ilgą laiką.
Šeimos idealizacija pasireiškia nuolatiniais išgyvenimais dėl to, kad
šeimos nėra apskritai ar kad ji kitokia, nei žmogus tikėjosi, nes ne toks yra
jo partneris, pavyzdžiui, nedėmesingas, gyvenime jo nelydi sėkmė, jis
nesirūpina namais, nenori išlaikyti šeimos, blogai auklėja vaikus, neduoda
pinigų, geria, mažai domisi seksu ir taip toliau.
Apie šeimos idealizaciją praneša tokios mintys ir įsitikinimai:

– Gyvenimas be šeimos – tai išvis ne gyvenimas. Pradėsiu gyventi tik

tada, kai ištekėsiu (vesiu);
– Šeima nevisavertė, jei nėra vaikų. Tikras gyvenimas prasidės tada, kai
gims vaikas;
– Už kokias nuodėmes aš gavau tokį vyrą (tokią žmoną)?
– Jei šeima normali, vyras turi uždirbti daugiau nei žmona. Vyras turi
išlaikyti šeima, būti jos maitintojas;
– Sutuoktiniai privalo būti ištikimi vienas kitam;
– Vaikai privalo....
– Žmona privalo...
– Vyras privalo...

Sekso idealizacija reiškia, kad žmogus yra tvirtai įsitikinęs, koks turi
būti jo seksualinis gyvenimas, o jei tikrovė kitokia, jei jo partneris
seksualinį bendravimą supranta kitaip, žmogų ima kamuoti sunkūs
išgyvenimai, jie paprastai trunka ilgą laiką.
Sekso idealizacija pasireiškia neigiamomis emocijomis, kilusiomis
todėl, kad žmogaus seksualinis gyvenimas ne toks, kokį jis sau įsivaizdavo
(sekso nėra visai ar jis retas, per švelnus ar per grubus, per trumpai trunka
ir taip toliau).
Seksą idealizuojantis žmogus dažnai mąsto taip:
 – Gyvenimas be sekso – tai ne gyvenimas. Gyventi pradėsiu tada, kai
susirasiu sekso partnerį;
– Kodėl jis toks šiurkštus (kodėl taip skuba, toks drovus, pasyvus,
nejausmingas ir taip toliau). Argi galima taip elgtis?
– Kodėl ji tokia abejinga seksui? Argi tokia turi būti moteris?
– Jam galvoje tik seksas. Tikras gyvulys!
– Nemokėsiu elgtis lovoje, o, koks siaubas!
– Atidaviau jam VISKĄ, o jis to nevertina. Bejausmis padaras!
– Seksas turi būti toks, kokį rodo pornografiniuose filmuose. O ką
darome mes?

Savo išskirtinumo idealizacija (puikybė) atspindi žmogaus

įsitikinimą, kad jis pranašesnis, geresnis už kitus. Toks žmogus visus
niekina, žiūri į juos kaip į „bandą, minią, gyvulius". Štai kaip reiškiasi ši
idealizacija:

– Žmogus niekina tuos, kuriuos laiko „žemesniais" už save, stengiasi su

jais nebendrauti, jaučiasi už juos geresnis dėl savo kilmės ar dėl realių
pasiekimų (pastaruoju atveju galima kalbėti apie „žvaigždžių ligą");
– Visus dalykus skirsto į tuos, kurie jam „leistini", ir tuos, kurie yra
„žeminantys";
– Kalbėdamas vartoja daug žodžių ir posakių, kuriais pabrėžia savo
pranašumą prieš kitus žmones;
– Laiko save visų svarbių įvykių, ir gerų, ir blogų, centru („Per mane
susirgo mama", „Per mane jūs nukentėjote").

Į puikybę pasikėlusiam žmogui būdingos tokios mintys ir įsitikinimai:

– Jiems reikės dar ilgai stengtis, jei jie nori, kad aš į juos atkreipčiau
dėmesį;
– Jūs tyčia mane nervinate!
– Jūs neverti net mano mažojo kojos pirštelio!
– Niekada neprašysiu atleidimo ir man nesvarbu, kaip viskas baigsis.
 Nesižeminsiu prieš juos;
– Prašyti pagalbos yra žema;
– Aplink vieni nevykėliai. Nesižeminsiu ir su jais nebendrausiu;
– Kaip jie drįsta reikalauti, kad parodyčiau jiems dokumentus! Gal jie
nežino, kas aš esu?!

Savo susidomėjimo idealizacija atspindi žmogaus požiūrį į hobį ar

šiaip mėgstamą užsiėmimą (sportas, politika, kulinarija, automobilio
vairavimas, žvejyba, riedučiai ir panašiai). Jis tariasi esąs šios srities
žinovas, todėl jei kas suabejoja jo pasiekimais ar sugebėjimais, jis
smarkiai suirzta. Arba būna nepatenkintas savimi, kad negali savo
mėgstama veikla užsiimti.
Ši idealizacija pasireiškia stipriu nepasitenkinimu, kai kas nors
nesutinka su jo nuomone, nevertina jo pasiekimų tam tikroje veiklos
srityje arba apskritai nesidomi tais dalykais, kurie jam tokie svarbūs.
Susidomėjimo idealizacija panaši į gabumų idealizaciją, tačiau pastaroji
daugiau liečia profesinės veiklos sritį (darbą).
Jei žmogus idealizuoja savo hobį, jo galvoje sukasi panašios mintys:

– Jei niekuo nesidomi, jei neturi jokio hobio, esi panašus į augalą;
– Mūsų politinė sistema siaubinga. Kada gi pagaliau tai baigsis!
– Mano mėgstama komanda turi laimėti, antraip pasijusiu labai blogai;
– Gyvenimas netektų prasmės, jei negalėčiau laikyti žuvyčių (žaisti
šachmatais, žvejoti, vairuoti automobilio ir taip toliau);
– Esu futbolo (politikos, žvejybos ir panašiai) žinovas ir jums tai
įrodysiu. O jūs ką išmanot apie futbolą?! Jums dar mokytis ir mokytis.

Savo pasiekimų (išsilavinimo, intelekto) idealizavimas parodo, kad

žmogus yra įsitikinęs, jog visi privalo būti gerai išsilavinę, turėti
mokslinius laipsnius ar kokius kitus savo veiklos pripažinimo požymius.
Iš tokios idėjos kyla panieka tiems, kurie menkai išsilavinę ar yra
žemesnio intelekto.
 Savo pasiekimų idealizavimas reiškiasi nenoru bendrauti su menkiau
išsilavinusiais žmonėmis, kurių paprastesni interesai ir tikslai. Be to, toks
žmogus bet kokia kaina pasistengs gauti prestižinį išsilavinimą ir suteikti
jį savo vaikams. Tokia idealizacija būdinga mokslininkams, menininkams
ir apskritai žmonėms, kurie laiko save inteligentais.
Šie žmonės dažnai mąsto taip:

– Mano vaikas turi gerai mokytis ir gauti aukštąjį išsilavinimą, kad ir

kiek tai kainuotų;
– Jei neparašysiu mokslinio darbo, man bus gėda pažiūrėti žmonėms į
akis;
– Į neišsilavinusius žmones neverta kreipti dėmesio;
– Ko verti žmonės, jei jie nesupranta tarptautinių žodžių?

Tikslo idealizacija parodo, kad žmogus pasiruošęs siekti tikslo bet

kokia kaina, jam atrodo, kad jei tikslas nebus pasiektas, jo gyvenimas
sustos. Todėl visiškai suprantama, kad visos kliūtys kelyje į tikslą jam
kelia labai neigiamus išgyvenimus, tada jis ima kaltinti save arba
kaltinimus nukreipia į kitus – esą jam trukdo.
Ši idealizacija pasireiškia kruopščiu veiksmų planavimu ir rezultatų
numatymu, visos jėgos skiriamas geidžiamam tikslui, kiti gyvenimo
aspektai ignoruojami. Be to, tokie žmonės niekina tuos, kurie gyvena
neturėdami aiškių tikslų.
Štai kokios mintys ir įsitikinimai būdingi žmogui, kuris idealizuoja
savo tikslą:

– Gyvenimas – tai nuolatinė kova už savo tikslus. Aš tikrai laimėsiu,

kad ir kaip man kas trukdytų;
– Aš visada tiksliai susiplanuoju ateitį ir visomis jėgomis tuos planus
vykdau;
– Kai neturiu tikslo, gyvenimas netenka prasmės;
– Esu pasiruošęs paaukoti viską, kad tik pasiekčiau tikslą;
 – Kliūtys kelyje į tikslą mane erzia, bet aš esu pasiryžęs jas įveikti bet
kokia kaina.

Sveikatos idealizacija reiškia, kad žmogus yra įsitikinęs, jog jis

privalo būti visiškai sveikas. Ši idėja jam labai reikšminga, todėl jį be
paliovos kamuoja įvairios su sveikata susijusios baimės.
Sveikatos idealizacija pasireiškia, kaip sakėme, baime susirgti ir
įsitikinimu, kad žmonės privalo būti visiškai sveiki, todėl idealizuojantis
sveikatą žmogus smerkia tuos, kurie „nepakankamai" rūpinasi sveikata ir
yra prastai pasiruošę fiziškai.
Apie sveikatos idealizaciją praneša tokios mintys ir įsitikinimai:

– Ak, man ant odos vėl atsirado dėmelė (pradėjo diegti šoną ir
panašiai), reikia skubėti pas gydytoją;
– Koks siaubas, aš pamiršau išgerti tabletę! Tai baisi žala mano
sveikatai;
– Kodėl mano tokia silpna sveikata ir toks silpnas kūnas?
– Kodėl tokie ištižėliai apskritai gimsta šiame pasaulyje?

Be šių, žmonės dar idealizuoja bei sureikšmina ir kitus dalykus, kuriuos

laiko vertybėmis, pavyzdžiui, valdžią ar gimimo vietą.
Kaip jau sakėme (žiūrėkite paveikslėlį 59 psl.), kiekviena iš šių
idealizacijų turi savo vožtuvą, ir kai tik žmogų apninka ilgalaikiai
išgyvenimai dėl kokios nors vertybės, vožtuvas atsidaro ir į „išgyvenimų
talpyklą" ima lietis skystis.
Kol žmogus idealizuoja bent vieną žemišką vertybę, atitinkamas
vožtuvas yra atviras, ir „išgyvenimų talpykla" vis pilnėja.
Tačiau kai tas pat žmogus supranta, kad jo idealizacija buvo klaida,
vožtuvas užsidaro ir skystis į „išgyvenimų talpyklą" nebesilieja. Jeigu
užsidaro visi vožtuvai (jeigu žmogus liaujasi idealizavęs visas buvusias
vertybes), tai skysčio lygis „išgyvenimų talpykloje" ima kristi. Gyvenimas
tada nutraukia savo pamokas, nebeauklėja žmogaus, ir šio padėtis ima
pastebimai gerėti.
 • „Išgyvenimų talpyklos" valymas
„Talpyklos" apačioje (dar sykį pažvelkite į paveikslėlį 59 psl.) yra keli
vamzdžiai, kuriais skystis išteka lauk – tada „talpykla" valosi. Kitaip
sakant, žmogus savo veiksmais ir mintimis išperka padarytas nuodėmes.
Galima spėti, kad apatiniai vamzdžiai visada šiek tiek atviri ir skystis
po truputį iš „talpyklos" išteka. Todėl kai tik jis liaujasi įtekėjęs per viršų,
jo lygis „talpykloje" ima palaipsniui kristi.
Skystis iš „išgyvenimų talpyklos" išteka keturiais vamzdžiais.

• Sąmoningi teigiami poelgiai

Vieną iš apatinių vamzdžių galima pavadinti sąmoningų teigiamų
poelgių vardu. Galbūt žmogus idealizuoja kai kurias žemiškas vertybes,
tačiau gerai elgdamasis ir padėdamas kitiems jis atidaro tą vamzdį ir juo iš
„talpyklos" pradeda ištekėti skystis. Skysčio lygis „talpykloj" sumažėja,
taigi žmogus išvengia pražūtingų idealizacijos pasekmių.
Sąmoningi teigiami poelgiai tai yra atjautos ir gailestingumo rodymas,
nesavanaudiška tarnystė šviesiems tikslams, labdara, pasiaukojimas ir
panašūs dalykai, skirti kitų žmonių labui. Pavyzdžiui, jei nuoširdžiai
dovanosite šią knygą kokiam savo draugui, kuris dabar yra užkluptas
sunkumų, tai bus jūsų sąmoningas teigiamas poelgis.
Prie sąmoningų teigiamų poelgių galima priskirti ir platinimą
žinių, kurios gali padėti žmonėms gyventi džiaugsmingiau ir ramiau.
Tokios yra šios knygos idėjos, nes jos padeda atsikratyti problemų ir
rūpesčių – gyvenimas tada ima teikti daugiau pasitenkinimo.

• Teigiami asmenybės bruožai

Antrasis vamzdis, kuriuo iš „išgyvenimų talpyklos" išteka skystis, yra
teigiami asmenybės bruožai. Tai gerumas, nuoširdumas, linksmumas,
optimizmas ir kiti. Žmogus gali būti labai prisirišęs prie žemiškų dalykų,
tačiau kadangi jis pasižymi čia išvardintomis savybėmis, jo „išgyvenimų
talpykla" niekada nepersipildo – pasiekiama tam tikra pusiausvyra.

• Kitų žmonių poveikis

 Tai yra trečiasis apatinis „išgyvenimų talpyklos" vamzdis. Kiekvienas
žmogus gali kreiptis į gydūną, ekstrasensą ar psichologą, kad šie atliktų
tam tikras korekcijas ir padėtų sumažinti „talpykloje" esančio skysčio
lygį.
Tačiau toks poveikis dažniausiai būna trumpalaikis, nes neuždarius
viršutinių vožtuvų, tai yra neatsisakius žemiškų vertybių, „talpykla"
greitai prisipildys vėl. (Gal tai įvyks per savaitę, gal – per mėnesį ar
metus.) Todėl gydūnų ir ekstrasensų poveikis panašus į tablečių veikimą:
kol jas vartoji – padeda, nustoji – liga atsinaujina.
Tas pat pasakytina ir apie religinius apvalymo ritualus bei praktikas.
Pavyzdžiui, krikščionybėje tai yra išpažintis ir pasninkas. Tikinčiam
žmogui tai padeda, tačiau atlikti išpažintį ir pasninkauti reikia gana
dažnai, nes ritualai ir praktikos vertybių sistemos nepaliečia, taigi
vožtuvai lieka atviri ir „išgyvenimų talpykla" greitai vėl prisipildo.
Bažnyčios tarnai tą dalyką gerai supranta, todėl ragina tikinčiuosius
valytis kiekvieną savaitę.

• Misijos atlikimas
Ketvirtasis vamzdis yra misijos atlikimas. Tai ta užduotis, kurią
žmogus gavo įsikūnijęs šiame pasaulyje.
Rytų mokymai sako, kad kiekvienas žmogus savo reinkarnacijų
grandinėje turi įvykdyti tam tikras paskirtis: sukurti šeimą, duoti gyvybę
vaikui, pabūti kariu, mokslininku, pagyventi kaime ir mieste, sukurti ką
nors nauja, sukaupti žinių... Netgi galima sakyti, kad jam skirta išbandyti
viską, kas žemiška. Tai ir meilė, ir valdžia, ir politika, ir pedagogika, ir
sportas, ir karas, ir įvairus darbas... Kai kurie žmonės per vieną gyvenimą
įvykdo kelias tokias paskirtis. Pavyzdžiui, dirba žmogus mokytoju ar
virėju, jam puikiai sekasi, tačiau vieną dieną jis, regis, be jokių priežasčių
viską meta ir pradeda visai naują veiklą, tarkime, tampa aktoriumi ar
ūkininku. Pelnęs sėkmę vienoje veiklos srityje (atlikęs vieną užduotį),
žmogus eina į kitą sritį (imasi kitos užduoties). Pastaruoju metu tokių
žmonių daugėja.
Savo misijos pobūdį apytiksliai galima išsiaiškinti pagal horoskopą –
ten rasite suminėtas pagrindines veiklos sritis, kur jums gali pasisekti.
Logika visai paprasta. Jeigu jums (jūsų dvasiai) reikia vadovo pareigų, tai
jums tikslinga buvo gimti po Liūto ženklu. Jei ankstesniame gyvenime
jums trūko meilės ir jautrumo, turėjote gimti po Skorpiono ženklu ir taip
toliau. Tačiau tai bendros gairės, žmogus turi teisę pasirinkti ir kitaip, kad
tik liktų patenkintas ir jo nekamuotų išgyvenimai.
Kai ruošiasi įsikūnyti, žmogaus dvasia gali pasirinkti, kokius gabumus
ji turės Žemėje ir kokią misiją vykdys. Pavyzdžiui, jos tikslas gali būti
dovanoti žmonėms naują meno kūrinį ar suteikti naujų mokslo žinių,
sukurti nuostabią šeimą ar naują verslo įmonę. Tuo būdu dvasia kaupia
patirtį ir žengia dar vieną žingsnį savo evoliucijos keliu.
Deja, žmonės paprastai nesuvokia, kokią misiją jie vykdo. Tačiau išeitis
yra. Juk mes dažnai jaučiame potraukį tam tikrai veiklai: politikai,
verslui, medicinai, pedagogikai, technikai, menui ir taip toliau. Jeigu
žmogus užsiima ta veikla, kuri jam patinka ir kuriai ji turi gabumų, tai jam
dažniausiai viskas sekasi, jis būna patenkintas savo likimu ir gyvenimu.
Tai yra požymis, kad žmogus vykdo savo misiją. Gaila, bet žmonės ne
visada vertina iš prigimties gautas dovanas.
Jeigu žmogus, verčiamas tėvų, giminių, draugų ar savo paties susikurtų
idealų, nepaklūsta dvasios polinkiams, ima kauptis nepasitenkinimas
darbu – atsiveria atitinkamas vožtuvas, ir į „išgyvenimų talpyklą" ima
lietis skystis. Žmogus nejaučia gyvenimo džiaugsmo, tampa įžeidus,
irzlus, piktas. Pavyzdžiui, taip gali atsitikti tada, kai žmogus jaučia
potraukį dirbti pedagoginį darbą, bet įsidarbina banke ar kokioje nors
turtingoje bendrovėje, nes ten daugiau moka. Jis turi daugiau pinigų, bet
negali džiaugtis gyvenimu. O jei nėra gyvenimo džiaugsmo, atsiranda
problemų šeimoje, sutrinka sveikata ir prasideda panašūs rūpesčiai.
Kai žmogus su pasitenkinimu dirba jam skirtą darbą, skystis iš jo
„išgyvenimų talpyklos" po truputį teka laukan.
Vis dėlto ne kiekvieno žmogaus misija būna susijusi su profesine
veikla. Ir ne kiekvienas jaučia potraukį kokiam nors darbui. Daugelis
žmonių gali užsiimti faktiškai bet kuo ir nepatirti jokių nepatogumų. Maža
to, dažni atvejai, kai žmogus apskritai neturi jokios misijos. Tada jis turi
įvykdyti tik vieną reikalavimą: priimti gyvenimą ir jo įvairovę ir nereikšti
jokių pretenzijų.
Labai galimas daiktas, kad tokio žmogaus dvasia atkeliavo į Žemę tik
pasidairyti – kaip į ekskursiją, o ne kaip į komandiruotę. Todėl žmogus
gali rinktis profesiją vadovaudamasis pačiais įvairiausiais motyvais.
Pavyzdžiui, tai gali būti didelis atlyginimas, laisvas darbo grafikas,
darbovietė arti namų, galimybė keliauti ir panašiai.

• Nėra būtina realizuoti gabumus

Dažnai kyla toks klausimas: ar būtinai žmogus turi realizuoti iš
prigimties gautus gabumus? Gal galima į juos tiesiog nekreipti dėmesio?
Mes padarėme išvadą, kad gabumų galime nerealizuoti.
Kita vertus, jei žmogus tuos gabumus pritaiko profesinėje veikloje, ta
veikla jam duoda daugiau pasitenkinimo, jis greičiau pasiekia
meistriškumo viršūnę.
Tačiau ne visus gabumus galima realizuoti profesinėje veikloje (čia
mes kalbame apie masines profesijas) ir ne visi gabumai padeda gyventi
geriau. Pavyzdžiui, kaip profesinėje veikloje pritaikyti talentą kurti eiles,
piešti ar šokti, jei nesate nei poetai, nei dailininkai, nei šokėjai?
Daugybė žmonių savo veikloje įgimtų gabumų nepritaiko, tačiau darbas
juos visiškai tenkina, jie džiaugiasi gyvenimu ir jų „išgyvenimų talpykla"
nedaug tepripildyta. O savo tikruosius gabumus jie prisimena tik
laisvalaikiu.
Galima sakyti, kad Gyvenimas kai kuriems žmonėms duoda gabumų,
bet nereikalauja, kad jie būtų realizuoti. Kadangi gabumai paprastai
duodami žmonėms, atėjusiems į Žemę iš aukštesniųjų subtiliojo pasaulio
pakopų, matyt, tų gabumų paskirtis yra padaryti žmonių gyvenimą
patogesnį, geriau aprūpintą (taip pat ir materialiai). Tačiau žmogus gali
nuspręsti tas gabumais nepasinaudoti, ir niekas jam dėl to nepareikš jokių
pretenzijų.

• Tuščia „išgyvenimų talpykla"

Jei žmogus sugeba nieko nesmerkti ir neteisti (taip pat ir savęs) ir jei
nieko šiame gyvenime per daug neidealizuoja, kitaip sakant, prie nieko
pernelyg neprisiriša, apatiniai jo „išgyvenimų talpyklos" vamzdžiai būna
visad atviri ir „talpykla" gali visai ištuštėti. Toks žmogus neturės
sukaupęs jokių neigiamų emocijų, nebus prisirišęs prie jokių žemiškų
dalykų, jis pasaulį matys ir priims tokį, koks jis yra.
 Paprastai toks žmogus linkęs padėti kitiems; galbūt jis yra gydūnas, gal
rodo gerą pavyzdį ar sugeba patarti. Tačiau šio pasaulio įvykiai jo
emociškai neveikia, šioje planetoje jo faktiškai niekas nelaiko, jis čia yra
tik savo noru ir gali išeiti kiekvieną akimirką.
Tokių žmonių labai nedaug. Tai yra nušvitę jogai ir kai kurie
nuoširdžiai tikintys žmonės. Panorėję jie gali palikti materialių žmogiškąjį
kūną ir keliauti po subtiliuosius pasaulius, o paskui grįžti atgal. Kai atlieka
savo misiją, jie šį pasaulį palieka visiems laikams, neatsižvelgdami į savo
amžių.
Vienas būdų pasiekti tokį lygį yra askezė – tai žemiškųjų vertybių
atsisakymas. Tačiau paprastiems žmonėms tai pasekti labai nelengva, nes
pasaulis be paliovos juos trikdo įvairiais žemiškais dalykais: reikia
rūpintis artimaisiais, stengtis uždirbti pinigų ir taip toliau.
Kai gyvename įprastą gyvenimą ir užsiimame įprastais žemiškais
reikalais, negatyvių išgyvenimų išvengti labai sunku, todėl daugumos
žmonių „išgyvenimų talpykla" tuščia nebūna.
Štai taip, trumpai kalbant, prisipildo ir ištuštėja „išgyvenimų talpykla".
Kiekvienas turi pats įvertinti, pro kokį vožtuvą į jo „talpyklą" įteka
skystis. Ir kiekvienas pats turi gerai pagalvoti, ar nebuvo gyvenime
auklėjamas už savo idealizacijas ir prisirišimus. Ko gera, kiekvienas
gyvenime yra patyręs kokią bėdą, kuri buvo tokio auklėjimo rezultatas.
Todėl siūlome jums dar kartą gerai išanalizuoti savo gyvenimą, kad
susivoktumėte, kokius turite susikūrę idealus, ir tuo būdu
„pamatuotumėte", kiek prisipildžiusi jūsų „išgyvenimų talpykla". Kaip
formuojasi idealizacijos, mes kalbėsime kitame skyriuje, o dabar – šio
skyriaus išvados.

IŠVADOS:
• Sąlyginė „išgyvenimų talpykla" prisipildo todėl, kad idealizuojame
tam tikrus dalykus, juos sureikšminame ir prie jų prisirišame.
• Iš „išgyvenimų talpyklos" skystis išteka keturiais vamzdžiais, jų
pavadinimai yra sąmoningi teigiami poelgiai, teigiami asmenybės
bruožai, kitų žmonių poveikis ir misijos atlikimas.
• Jei žmogus žino, kokiu būdu prisipildo ir ištuštėja „talpykla", jis gali
reguliuoti jos skysčio lygį, kitaip sakant – valdyti savo likimą.
 7
Iš kur atsiranda idealizacijos

Viskas jau seniai pasakyta, tačiau kadangi niekas neklauso, nuolat

reikia viską kartoti iš naujo.
– ANDRÉ GIDE

Jau žinome, kokius dalykus idealizuojame. Kitas klausimas, kaip

idealizacijos susiformuoja mūsų sąmonėje ir pasąmonėje. Tai žinodami,
galėtume jų išvengti ir nesusikurti kliūčių, kurios paskui mums užtveria
kelią į tikslą.
Idealizacijos kyla iš daugelio šaltinių. Visų pirma tai yra tie patys
šaltiniai, iš kurių atsiranda pasąmoningos programos, apie kurias mes jau
čia kalbėjome. Prisiminkime tai.

• Pirmieji gyvenimo metai

Viskas prasideda kūdikystėje, nuo pat pirmųjų gyvenimo metų. Mažylis
girdi pasaulio garsus ir daro išvadas, dalis kurių vėliau virsta
idealizacijomis.
Pavyzdžiui, tėvų dėmesio ir meilės trūkumas gali suformuoti savo
netobulumo idealizaciją. Vaikas, gyvenimo pradžioje negavęs tėvų
šilumos, jaučiasi nuskriaustas ir nevisavertis, tokia savijauta jį gali lydėti
visą gyvenimą. Jis nuolat ieškos aplinkoje savo vertės patvirtinimo,
reikalaus iš žmonių pritarimo. Čia gali kilti problemų, todėl jis bus
nepatenkintas savimi; tokia būsena, nors ir neturinti realaus pagrindo,
paprastai trunka labai ilgai.
Kitas variantas – mylintys, tačiau labai griežti tėvai („kontrolieriai"),
kurių tikslas yra turėti paklusnų vaiką. Tačiau toks vaikas bus ne tik
paklusnus, bet ir pasyvus, jį vėlgi valdys ta pati savo netobulumo
idealizacija.
 Kartais vaikas perima griežtų ir kontroliuoti linkusių tėvų elgesio
modelį ir suaugęs tampa despotu „kontrolieriumi". Pats nemaloniausias
atvejis yra dvi vieno žmogaus turimos idealizacijos: kontroliavimo
idealizacija ir savo netobulumo idealizacija („nieko nežinau ir nieko
nesugebu, bet visus mokau gyventi").
Įsivaizduokite, kaip nelengva žmogui gyventi, kai slegia tokia baisi
pasąmoningų nuostatų našta.
Pirmaisiais gyvenimo metais formuojasi ilgalaikės nuostatos, iš kurių
vėliau kyla visa virtinė įvairiausių idealizacijų.

• Tėvų gyvenimo patirtis ir įsitikinimai

Kitas idealizacijų šaltinis yra tėvų įsitikinimai ir jų patirtis – jie tai
perduoda vaikams duodami jiems įvairius nurodymus ir garsiai
reikšdami mintis.
Dažnai tėvai mėgsta „apdovanoti" vaikus štai tokiais epitetais: tinginys,
bukagalvis, veltėdis ir panašiais. Kadangi tėvų nuomonė vaikui labai
svarbi, šie vertinimai įsispaudžia jo pasąmonėje ir daro jam poveikį visą
likusį gyvenimą. Todėl iš energingo vaiko gali užaugti amžinai abejojantis
nevykėlis, idealizuojantis savo netobulumą.
Taip kreipdamiesi į savo vaikus tėvai faktiškai prieš juos vykdo
psichinį antpuolį. Dažniausiai jie tai daro visiškai sąmoningai,
pavyzdžiui, mokina vaiką: „Neišsišok. Būk kaip visi...", „Tai ne tavo
nosiai...", „Žinok savo vietą..." Šios frazės vėliau skatina vaiką užimti
gyvenime tam tikrą poziciją. Pasekmės, kaip suprantate, būna ne itin
malonios.
Kai vaikas suauga, ištrinti jam iš pasąmonės tokias nuostatas būna labai
sunku. Dažnai sutinkame žmonių, kuriems kaip tik tokiu būdu tėvai patys
to nenorėdami sugadino gyvenimą. Tokie žmonės būna nesveikai įtarūs,
užsidarę, nemėgsta bendrauti, juos valdo daugybė idealizacijų, o
idealizacijas lydi neigiami išgyvenimai.
Tačiau idealizacijos formuojasi ir tada, kai vaikas tėvus tik stebi.
Tarkime, vaikas auga geroje šeimoje, tėvai gerbia vienas kitą, niekada
nekelia balso, yra dėmesingi ir malonūs. Vaikui toks tėvų elgesys labai
patinka ir jis nusprendžia: „Mano gyvenimas bus kaip jų ir ne kitoks." O
jeigu „ne kitoks", tai jau yra idealizacija. Gyvenimas dažnai tokį žmogų
suveda su partneriu, kilusiu iš šeimos, kur tėvų elgesys buvo visai
priešingas. Nors žiauroka, bet veiksminga auklėjamoji priemonė.
Arba štai auga mergaitė ir mato, kaip tėvas išlaiko visą šeimą. Ji
nusprendžia: „Turėsiu tokį vyrą, kad būtų savarankiškas, galėtų išlaikyti
šeimą ir kad juo būtų galima pasikliauti sunkią valandą. Kitokio man
nereikia." Jei „kitokio nereikia", vadinasi, tai jau šeimos idealizacija, ir
Gyvenimas ją vis suves su vyrais, kurie bus silpni, ištižę ir nesugebės
uždirbti. Bent jau tokie jie bus tol, kol gyvens su ta moterimi.
Kitas variantas – vaikas auga šeimoje, kuri materialiai apsirūpinusi kur
kas geriau nei daugelis kitų šeimų. Vaikas mato, kad jam prieinama daug
dalykų, kurių kiti gauti negali, todėl jam susiformuoja pranašumo prieš
kitus pojūtis, kitaip sakant, jį užvaldo puikybė. Pripažinimą ir sėkmę savo
pastangomis pelnė tėvai, o pranašumo pojūtis susiformavo vaikui, kuris
jaustis geresnis už kitus neturi jokio realaus pagrindo.
O jeigu turtingi tėvai jaučiasi geresni už „minią", jeigu laiko save elito
dalimi, tai vaikas net ir nenorėdamas perims jų gyvenimo modelį ir ims
idealizuoti savo išskirtinumą. Dėl tos priežasties turtingiems ir garsiems
tėvams vaikai dažnai sukuria daug problemų; o Gyvenimas savo ruožtu
tokiems vaikams siunčia rimtas pamokas, kad jie numaldytų savo puikybę.

• Aplinkos įtaka
Dar vienas idealizacijų šaltinis yra idėjos, kurias vaikas perima iš kitų
žmonių. Tos idėjos jį pasiekia įvairių nurodymų arba viešosios nuomonės
forma.
Pavyzdžiui, viešoji nuomonė (viešajai nuomonei čia gali atstovauti
draugai, giminės, šiaip pažįstami žmonės) gali suformuoti tokias griežtas
nuostatas: „Moteris privalo turėti šeimą ir vaikų", „Gėda, jei moteris lieka
netekėjusi" ir panašias. Taip atsiranda šeimos idealizacija, ir moteris bet
kokia kaina stengiasi ištekėti, kitaip ją kamuos nevisavertiškumo pojūtis.
Sekso idealizacija neretai kyla aptarinėjant šią temą su bendraamžiais.
Tarkime, jie turi seksualinių ryšių, o jūs – ne. Puiki priežastis patirti
neigiamas emocijas. Arba jūsų seksualinis gyvenimas ne toks, kokiu
giriasi jūsų draugai arba kokį kartais matote filmuose – irgi geras motyvas
susikrimsti ir išgyventi neigiamas emocijas.
 Jeigu koks jūsų pažįstamas turi prabangų automobilį (namą, butą,
katerį) ir žiūri į jus šiek tiek niekinamai, nes jūs tų dalykų neturite, jums
kyla aistringas noras įrodyti, kad esate už jį ne blogesni – ir tada imate
idealizuoti savo gabumus. Iš esmės noras ką nors kam nors įrodyti yra
galingas tikslo siekimo instrumentas, tačiau kai tokį norą lydi stiprūs
išgyvenimai, tai jau bus idealizacija.
Savo idealus mums perša religiniai ir politiniai lyderiai, todėl tam tikra
dalis žmonių ima jausti priešiškumą kitų tikėjimų atstovams (religijos
idealizacija) ar kitų partijų šalininkams (kontrolės idealizacija).
Žodžiu, visuomenė kala mums į galvas savo programas, o mes
leidžiame, kad jos mus valdytų. Ir kai mums nepasiseka pasiekti tų tikslų,
kurių link stumia programa, imame jausti stiprius neigiamus išgyvenimus.

• Literatūros ir žiniasklaidos įtaka

Mus labai stipriai veikia viešai skleidžiama informacija. Pavyzdžiui,
įvairūs kino filmai mums nuolat perša idėją, kaip turi gyventi „tikras
žmogus": jis privalo turėti namą, automobilį, šeimą ir kitus gražaus
gyvenimo atributus. Dažnai tai matydami, mes tampame nepatenkinti savo
gyvenimu, jeigu jis ne toks, koks filmuose – susiformuoja gyvenimo būdo
idealizacija.
Arba štai aukštosios mados pasaulis – jis perša mums tam tikrą moters
grožio idealą. Tai aukšta, perdžiūvusi moteris su didele krūtine. Gamta
tokių formų praktiškai nekuria, todėl milijonai moterų sielvartauja, kad
jos atrodo „ne taip". Mados kūrėjai šiuo atveju sukūrė masinę kūno grožio
idealizaciją. Moterys puolė siekti grožio idealo, o išlošė iš to tik plastikos
chirurgai ir įvairių papildų gamintojai.
Šia tema yra toks anekdotas:

– Kaip vadinasi vyras, kuris nekenčia moterų ir nori viešai iš jos

pasityčioti?
– Tai aukštosios mados kūrėjas...

Idealus mums perša ir knygos. Meilės romanai sužadina troškimą

užmegzti aistringus romantinius santykius. Iš esmės tai nėra blogai, tačiau
bėda ta, kad tikrovėje sutikti partneriai būna visai kitokie, idealai lieka
nepatenkinti, prasideda neigiami išgyvenimai.
Galima sakyti, kad žmonės yra nuolat pasiruošę priimti iš išorės
ateinančius nurodymus ir jais sekti. Tokiu būdu jie susikurią idealizaciją,
tačiau kai susiduria su tikrove, idealų ten neranda ir ima tikrovei reikšti
pretenzijas.

• Asmeninė patirtis
Kitas pernelyg reikšmingų idėjų šaltinis yra asmeninė patirtis.
Pavyzdžiui, paėmėte paskolą verslo plėtrai, tačiau sandoriai žlugo ir jūs
vos išsisukote. Ir po šio nemalonaus įvykio jums pasąmonėje nusėda
programa „turėti savo verslą pavojinga" arba „aš nesugebu vadovauti
verslui". Ta programa veiks nepriklausomai nuo jūsų sąmoningo požiūrio į
gyvenimą. Tai reiškia, kad galite sąmoningai siekti sukurti naują verslą,
tačiau situacija klostysis taip, kad šis jūsų ketinimas žlugs. Kad ir kaip
stengsitės, jums nieko neišeis. Pasąmoninė programa dėstys įvykius tokiu
būdu, kad jums nekiltų naujų nemalonumų. Tai tęsis tol, kol tos programos
„neišvilksite" į sąmonės šviesą ir nepakeisite nauja, pozityvia programa.
Galbūt šie samprotavimai jums atrodo per daug painūs. Tačiau iš
tikrųjų taip nėra. Jei domėjotės, kokie yra mentalinio programavimo
būdai, padedantys siekti sėkmės versle, tai žinote, kad viena pagrindinių
sėkmės sąlygų šiuo atveju yra jūsų minčių tėkmė. Turite pajausti, kad
esate sėkmės lydimi verslininkai, turite iš anksto išgyventi verslo sėkmės
džiaugsmą. Suprantama, tai nėra lengva pasiekti, jei jus kamuoja
pasąmoninės baimės.
Kalbėjome apie verslą, tačiau panaši programa gali liesti ir kitas
gyvenimo sritis. Tarkime, jaunystėje buvote karštai pamilę, tačiau
mylimoji jus paliko ir sukėlė jums daug kančių – taip jūsų pasąmonėje
susiformavo programa „karštai mylėti yra pavojinga". Nuo to laiko nieko
negalite nuoširdžiai pamilti ir dėl to kaltinate save, jus kamuoja neigiami
išgyvenimai.
Kitas neretas atvejis yra savo sugebėjimų ir talentų idealizacija, kartais
netgi perauganti į „žvaigždžių ligą", arba puikybę. Tai įvyksta tada, kai
žmogui smarkiai sekasi. Kol jis kopia į sėkmės viršūnę, dar pripažįsta, kad
jį supantys žmonės yra jam lygūs, o gal kai kurie jų netgi ir pranašesni.
Bet štai viršūnė pasiekta (jis tapo čempionu, pelnė pripažinimą, uždirbo
daug pinigų) ir žmogus užriečia nosį: „Aš talentas, tikras profesionalas."
Tokios mintys nėra blogos, jos padeda siekti sėkmės, tačiau jei šalia
atsiranda minčių, kad žmonės (minia) menkesni, tai jau yra idealizacija su
visomis pasekmėmis. Žmogus, idealizuojantis savo gebėjimus, dažnai
pasirodo esąs blogesnis už tuos, kuriuos jis dabar niekina.

• Įgimti instinktai
Dar vienas idealizacijų šaltinis yra mūsų pirmapradė praeitis. Kad ir
kokia sudėtinga būtų žmogaus struktūra, reikia nepamiršti, kad jo
protėviai yra gyvūnai. Ir ta kilmė tam tikru būdu reiškiasi jo elgesiu,
sąmoningu ar pasąmoningu.
Kitaip sakant, kai kurie mūsų poelgiai yra nulemti instinktų. Tai yra
giminės pratęsimo instinktas, bandos instinktas, išgyvenimo instinktas ir
kiti.
Pavyzdžiui, giminės pratęsimo instinktas verčia moteris rinktis tuos
vyrus, kurie demonstruoja išorinius „aukšto rango patino" požymius.
Tačiau tokie vyrai dažnai nepatenkina kitų moters reikmių (socialinių),
todėl prasideda idealizacijoms būdingi konfliktai.
Tas pats giminės pratęsimo instinktas skatina vyrus užmegzti ryšius su
kuo daugiau moterų, o tai, be kita ko, yra įvairių konfliktų priežastis.
Išlikimo instinktas verčia vyrus iš paskutiniųjų kopti socialinės sėkmės
laiptais, vis daugiau uždirbti ir vis daugiau turėti. Aišku, iš čia kyla pinigų,
postų, savo sugebėjimų ir kitos idealizacijos.
Pagal instinktų pasireiškimo lygį žmones galima suskirstyti į
primityvius (juos didele dalimi valdo instinktai) ir racionalius.
Pastariesiems instinktai padeda išgyventi. Ramiose šalyse, kur gyventi
saugu, dažniau sutinkami racionalūs, o ne instinktų valdomi žmonės.
Iš esmės kuo daugiau žmogus turi rytietiško kraujo, tuo labiau jį valdo
instinktai, vadinasi, tuo daugiau jis turi galimybių susikurti idealizacijų
(šeimos, santykių, sugebėjimų, tautybės ir taip toliau).
Tai reikia suprasti ir mokytis savo gyvūniškąją prigimtį pažaboti.

• Potraukis prie intensyvių emocijų

 Idealizacijos taip pat kyla tada, kai žmogus pasąmoningai siekia aštrių
išgyvenimų, vidinių energijos iškrovų, adrenalino poveikio.
Psichologai teigia, kad kai kurie žmonės yra priklausomi nuo
ekstremalių pojūčių. Kartais tokia priklausomybė gali būti netgi teigiama
ir socialiai priimtina, pavyzdžiui, kai žmogus stengiasi patirti stiprias
emocijas stebėdamas sporto varžybas ar pats jose dalyvaudamas.
(Beje, ar nesusimąstėte, kodėl aistringi sporto mėgėjai vadinami
„sirgaliais"? Tas pavadinimas puikiai atspindi paprastą idėją: sporto
mėgėjai serga; tik nesveikas yra ne jų kūnas, o galva.)
Nenugalimą adrenalino poreikį galima patenkinti ne tik stebint sporto
varžybas. Žmonės patiria ekstremalių išgyvenimų iš sekso, meilės,
valdžios, pinigų, kūrybos, netgi moksliniai atradimai gali būti didelio
jaudulio šaltinis; taip pat dar yra religinė ekstazė ar meditacinis transas...
O jeigu labai siekiate ką nors gauti ir neįsivaizduojate gyvenimo be to
malonumo, tai pagal dvasinio auklėjimo principus turite to netekti.
Gyvenimas atima iš jūsų trokštamą emocinį narkotiką, ir jūs ilgam laikui
panyrate į neigiamus išgyvenimus: „Aš negaliu gyventi be meilės (sekso,
valdžios, pinigų, sporto, nušvitimo)."
Net konfliktai gali teikti malonumą, nes duoda žmogui galimybę
išgyventi stiprias emocijas. Kartais atsitinka, kad šiaip ramaus būdo
žmogus įsivelia į konfliktą ir pats nesupranta, kodėl tai įvyko. Tai
prigimtis pastūmėjo jį taip pasielgti, nes pasąmoningai jis jautė emocinio
sukrėtimo poreikį, kurio ramiai gyvendamas patirti negali.
Baigėme nagrinėti idealizacijų šaltinius. Suminėjome ne visus. Yra ir
kitų priežasčių, kodėl žmogus pasąmoningai sureikšmina kai kurias idėjas.
Svarbu mokėti jas pažinti ir jų nebeidealizuoti, nesuteikti joms tokios
didelės reikšmės – tegu jos būna tiesiog svarbios.

• Idealizacijų ir negatyvių nuostatų skirtumai

Trumpai aptarkime, kuo idealizacijos skiriasi nuo negatyvių nuostatų ar
programų.
Iš esmės tai beveik tas pats. Vis dėlto nedidelių skirtumų esama ir tuos
niuansus reikia suprasti.
Vidinė programa (elgesio stereotipas, negatyvus įsitikinimas ir taip
toliau) yra pasąmoningas motyvas, lemiantis žmogaus poelgius tam
tikrose gyvenimo srityse. Žmogus tais motyvais vadovaujasi, ir viskas.
Programa pati savaime nėra neigiamų išgyvenimų šaltinis, nėra
idealizacija. Pavyzdžiui, programa „Moteris privalo ištekėti" skatina
moterį ieškoti vyro, su kuriuo ji galėtų sukuti šeimą. Tai visiškai normalu.
Tačiau jei ieškodama tinkamo vyro ji ima reikšti sau pretenzijas ir ją
apninka baimės, tai jos poreikis turėti šeimą tampa idealizacija.
Idealizacija, kaip sakėme, yra tam tikrų dalykų sureikšminimas.
Pastaruoju atveju pernelyg didelė reikšmė suteikta santuokai. Vidinė
programa gali virsti idealizacija tuo atveju, jei imsite labai rūpintis, kad ta
programa nevykdoma. Ir taip neatsitiks, jei moteris tars sau: „Ištekėsiu tik
tada, kai sutiksiu sau skirtą vyrą, o kol kas man ir taip bus gerai." Esant
tokiam požiūriui, programa į idealizaciją neperaugs.
Štai kitas pavyzdys. Tėvai jums įteigė, kad „pinigai uždirbami sunkiu
darbu", todėl suaugę susiradote darbą, kur reikia sunkiai ir ilgai plušėti.
Tai dar ne idealizacija – tiesiog pasąmoningas pasirinkimas, kurį atlikote
veikiami programos. Tačiau jei jūs turėdami tokį darbą imate reikšti
pretenzijas sau ar kitiems žmonėms, kurie dirba mažiau ir lengviau, kyla
idealizacija. Jūs idealizuojate savo darbą, suteikiate jam pernelyg daug
reikšmės.
Apibendrintai galima pasakyti taip: jei yra pasąmoningas pasirinkimas,
bet žmogus nejaučia jokio nepasitenkinimo, vadinasi, tai programa. O
jeigu žmogus ilgą laiką jaučia nepasitenkinimą, tai požymis, kad programa
yra peraugusi į idealizaciją.
Bendras idealizacijų ir programų bruožas tas, kad tuos du dalykus
galima apibūdinti viena charakteringa fraze. Todėl idealizacijų galima
atsisakyti taip, kaip persikoduojame vidines neigiamas programas. Apie
tai dar kalbėsime kiek vėliau.
O dabar šio skyriaus išvados.

IŠVADOS:
• Idealizacija yra pernelyg sureikšminta idėja. Idealizacijos kyla iš
kelių šaltinių.
• Žmogaus vertybių ir įsitikinimų sistema pradeda formuotis beveik nuo
pirmųjų gyvenimo dienų; paskui žmogus vadovaujasi ja visą gyvenimą. Kai
kurios vertybės žmogui susidūrus su tikrove virsta idealizacijomis.
 • Vaikystėje perimame daug tėvų ir kitų svarbių žmonių puoselėjamų
idėjų, taip pat idėjų šaltinis yra knygos, filmai ir asmeninė patirtis. Dalis
idėjų, kai jas sureikšminame, tampa idealizacijomis.
• Kai kuriuos sprendimus žmonės daro veikiami instinktų, tačiau tie
poelgiai ne visada duoda norimą rezultatą. Todėl instinktyvus elgesys yra
dar vienas idealizacijų šaltinis.
• Idealizacijų šaltinis taip pat gali būti pasąmoningas potraukis prie
intensyvių emocijų.
• Ir idealizacijas, ir vidines programas galima apibūdinti tam tikromis
standartinėmis frazėmis, tačiau programa peraugs į idealizaciją tik tada,
jei pagal tą programą veikdami nepatirsime pasitenkinimo ir imsime
reikšti pretenzijas sau ar pasauliui.
 8
Kaip pažinti savo idealizacijas

Vaikai domisi, iš kur viskas atsiranda,

suaugusieji klausia, kur viskas dingsta.
– VLADIMIRAS TUROVSKIS

Taigi jau pamatėme, kad žmogui pernelyg reikšmingų idėjų išvengti

beveik neįmanoma. Kiekvienas mūsų turime tam tikrą iliuzijų rinkinį, dėl
tų iliuzijų esame pasiruošę paaukoti viską – pavyzdžiui, santykius su
mylimais žmonėmis ar netgi gyvybę.
Todėl labai svarbu žinoti, kokios pernelyg reikšmingos idėjos mus
valdo – kad galėtume padaryti jas tiesiog svarbiomis ir tuo būdu išvengti
nemalonių Gyvenimo pamokų.
Kaip galime atpažinti tas pernelyg reikšmingas idėjas, arba
idealizacijas? Būdų tai padaryti nedaug. Iš esmės jų yra du. Pirma, tai yra
savo vertybių sistemos apmąstymas; antra, savo išgyvenimų stebėjimas.

• Vertybių sistemos apmąstymas

Šis būdas paprastas ir nekelia jokių nepatogumų – reikia tik sugebėti
padaryti atitinkamas išvadas. Kita vertus, kaip tik tai daugeliui žmonių
sekasi sunkiai. Jie labiau linkę vykdyti kitų žmonių nurodymus arba
tenkinasi emocinėmis reakcijomis į įvairius gyvenimo įvykius (tave
palietė – tu nusikeikei). Jie nerealizuoja visų savo protinių gabumų, todėl
šis idealizacijų pažinimo būdas tiks ne visiems.
Šio būdo esmė paprasta. Prisiminkite, kas jums gyvenime yra labai
svarbu ir ko jūs negalėtumėte niekada atsisakyti. Peržvelkite visas
gyvenimo sferas: santykius su žmonėmis, pramogas, savo išvaizdą, darbą
ir taip toliau.
Žinoma, nė vieno iš dalykų nereikia atsisakyti. Tiesiog įsivaizduokite,
kad kam nors iš jūsų aplinkos jie nepatinka – ar galėtumėte toleruoti tokią
padėtį ilgą laiką?
Pavyzdžiui, ar sutiktumėte, kad tėvai nuolat kištųsi į jūsų gyvenimą,
vaikai blogai mokytųsi, vyras mažai uždirbtų ar žmona jūsų negerbtų?
Ar leistumėte, kad draugė jus išduotų ar kad jūsų mylimasis dairytųsi į
kitas moteris? Ar susitaikytumėte su tokia padėtimi, kai jūsų pavaldiniai
nesugeba atlikti savo užduočių?
O kaip gyventumėte, jeigu netektumėte darbo? Jeigu jūsų veiklos
pobūdis pasikeis ir jums nereikės demonstruoti tiek veržlumo, kiek
demonstravote iki šiol? Ar esate pasiruošę kovoti už savo įsitikinimus?
Kaip suprantate, mes kalbame visų pirma apie slaptas idealizacijas –
jūs dar neįtariate, kad jos egzistuoja. Tačiau jei jos ims reikštis (tai gali
atsitikti susiklosčius tam tikroms aplinkybėms), jus užklups išgyvenimai
ir tai tęsis ilgą laiką. Kaip tik tie išgyvenimai ir praneš apie idealizacijos
buvimą.
Tačiau kai kurios idealizacijos, galimas daiktas, jau yra „išplaukusios į
paviršių" ir kelia jums rūpesčių dabar (ar kėlė praeityje). Jas pastebėti kur
kas lengviau. Čia tinka antrasis būdas – savo negatyvių išgyvenimų
stebėjimas ir analizė.

• Savistabos dienoraštis
Jums padės dienoraštis. Jame fiksuosite savo išgyvenimus. (Beje,
negana tiesiog stebėti savo išgyvenimus ir krimstis, kad jie yra.)
Dienoraščio pavadinimas bus „Savistabos dienoraštis".
Dienoraščio rašymas ir savo minčių bei gyvenimo įvykių fiksavimas
jame jau savaime yra gera psichoterapijos priemonė. Psichoterapeutai
dienoraštį rašyti pataria jautriems ir nervingiems savo pacientams. Tuo
būdu pastarieji tarsi atsikrato neigiamų emocijų ir neleidžia joms kauptis
viduje.
Dienoraštis, apie kurį čia kalbėsime, turi kiek kitokią paskirtį ir formą.
Rašysite į jį tik tuos įvykius, kurie sužadino jums išgyvenimus – kitų ne. O
paskui tuos įvykus analizuosite laikydamiesi tam tikrų taisyklių.
Suprantama, ta veikla pareikalaus pastangų, nors galbūt nedidelių,
tačiau daugelis gali tam nesiryžti ir sugalvoti įvairių priežasčių, kad
pateisintų tokį pasirinkimą.
 Žmonės už savo problemų sprendimą pasiruošę mokėti pinigus kitiems
žmonėms, tačiau patys pasistengti nenori! Tai primena situaciją, kai
nutukęs žmogus, užuot ėmęs saikingiau maitintis, griebiasi vaistų, kad šie
pagerintų virškinimą.
Siūlome neišsisukinėti. Idant išsiaiškintumėte savo pernelyg
reikšmingas idėjas, turėsite visai nedaug pasistengti ir išanalizuoti savo
emocijas. Kaip sakėme, čia jums padės dienoraštis. Po mėnesio ar dviejų
jūs jau turėsite prieš akis savo pagrindinių idealizacijų ir klaidingų
įsitikinimų rinkinį – tai tie dalykai, kurie jau daug metų nuodija jums
gyvenimą ir daro jį nepatogų.
Dienoraštyje reikia surašyti visus negatyvius išgyvenimus – ir silpnus,
vos juntamus, ir aiškius, stiprius. Nieko nuo savęs neslėpkite, tačiau
nerašykite bendrų įspūdžių, kuriuos jums sukėlė tas ar kitas įvykis – tik
susipainiosite. O jei nenorite, kad dienoraštį kas nors perskaitytų,
pasirūpinkite tuo iš anksto.
Štai kokie yra dienoraščio rašymo principai:
• Šiandieną įvyko (aprašote konkretų įvykį)
• Išgyvenau neigiamas emocijas
• Užrašiau šį įvykį dienoraštyje ir išanalizavau savo būseną
Dienoraštį rašyti patartume vakare, o dieną stenkitės įsiminti įvykius,
kurie privertė jus negerai jaustis.
Dienoraštį galite rašyti į storą sąsiuvinį ar ant atskirų lapų, kuriuos
paskui susegsite į segtuvą. Jei turite kompiuterį, galite dirbti su juo –
turėsite elektroninį dienoraštį.
Nuolat skaitydami dienoraštį pastebėsite, kad seniau užrašyti
nemalonūs įvykiai palaipsniui tampa emociškai neutralūs arba net linksmi.
Tad jei panaši situacija atsitiks ateityje, ji jums jau nebus tokia nemaloni.
Ir jūsų pernelyg sureikšminta idėja neteks savo galios, iš idealizacijos ji
virs tiesiog idėja.
Kokie konkretūs nurodymai dėl dienoraščio vedimo?
Dienoraštis gali būti dviejų formų: lentelių ir atviras.

• Lentelė
 Pirmame stulpelyje rašykite kasdienio gyvenimo epizodus, kurie jums
sukėlė neigiamų emocijų. Pasistenkite emocijas apibūdinti konkrečiau.
Antrame stulpelyje surašykite, kokias idealizacijas Gyvenimas tokiais
įvykiais stengiasi išgydyti. Kadangi už kiekvienos neigiamos emocijos yra
jums reikšminga idėja apie tai, koks turi būti šis pasaulis (arba konkretus
žmogus), surašykite, ko tikitės ir kaip norite, kad ta idėja būtų patvirtinta.
(Kai tikrovė jūsų sureikšmintų idėjų nepatvirtina, kyla neigiamos
emocijos.)
Dažniausiai neigiamų išgyvenimų šaltinis yra kiti žmonės, kurie elgiasi
ne taip, kaip jūs norėtumėte. Todėl užrašykite, kaip tas žmogus turėtų
elgtis, kad jums nesukeltų neigiamų emocijų. Koks jis turi būti? švelnus?
delikatus? dėmesingas? protingas? atsakingas? seksualus? gal dar koks
kitoks? O kaip turėjote elgtis jūs patys, kad išvengtumėte neigiamų
emocijų? Kokia idealizacija šiuo atveju valdė jūsų elgesį? Visa tai
surašykite antrame dienoraščio stulpelyje.
Trečiame stulpelyje surašykite, kaip tą idealizaciją galėtumėte
panaikinti. (Pirma tai gerai apmąstykite.) Kitaip sakant, jūs įsipareigojate
nebepatirti neigiamų emocijų, jei ta situacija pasikartos ateityje.
Pavyzdžiui:
Atsiprašau Gyvenimo ir savęs už neigiamas emocijas. Žinau, kad
pernelyg sureikšminu idėją ... (apibrėžkite idėją).
Atsisakau ateityje reaguoti taip negatyviai ir požiūrį į tuos dalykus
pakeisiu. Prisiimu visą atsakomybę už tą epizodą ir už savo išgyvenimus.
Dėkoju gyvenimui už šią pamoką ir už man parodytą dėmesį. Jei
ateityje pasikartos panaši situacija, įsipareigoju ją priimti kur kas ramiau.
Tai formulė, kurią savo ranka turite užrašyti trečiame dienoraščio
stulpelyje. Taip pat tarkite ją sau mintyse.
Šalia šios formulės galite parašyti dar ką nors, kas jums svarbu.
Štai keli pavyzdžiai, kaip atrodo trys užpildyti dienoraščio stulpeliai:
 Žodžiu, dienoraštyje aprašote visus epizodus, kurie kelia jums
neigiamas emocijas. Rašydami jūs išsiaiškinate savo pernelyg
sureikšmintas idėjas (idealizacijas). Labai tikėtina, kad laikui bėgant
pamatysite, jog darote vis tas pačias klaidas, tai yra neigiamus
išgyvenimus jums kelia panašios situacijos. Gal laikas pradėti elgtis
kitaip?
Jei stropiai pildysite dienoraštį, po kelių mėnesių tos situacijos
išgyvenimų jums nebekels, taigi ir Gyvenimas liausis jums siuntęs savo
nemalonias pamokas.
 Nebandykite vesti dienoraščio mintyse – tai nepadės. Jei neperkelsite
savo išgyvenimų į popierių ir atitinkamai neįsipareigosite, nesulauksite
jokio teigiamo efekto. Todėl nepatingėkite ir fiksuokite savo išgyvenimus
popieriuje bent porą mėnesių. Galimas daiktas, kad po šio laikotarpio jūs
tiesiog nebeturėsite ką į dienoraštį rašyti.

• Atvira dienoraščio forma

Tokiu būdu galima aprašyti svarbius gyvenimo įvykius (ne paprastus
kasdienius konfliktus), kurie privertė jus krimstis ir nervintis bent kelias
dienas. Tų įvykių ir jūsų išgyvenimų analizė atliekama pagal tokią
schemą:

KAS ATSITIKO?
Čia aprašote patį įvykį ir savo reakciją į jį.

UŽ KĄ GYVENIMAS MANE AUKLĖJA?

Aprašote savo idealizacijas, kurių turite atsisakyti.

KODĖL MAN TO REIKĖJO?

Analizuojate, kaip patys išprovokavote šį įvykį, nustatote, kokios čia
suveikė programos, padarote išvadas, kokią iš to galite gauti naudą.

AČIŪ UŽ PAMOKĄ
Nurodote, kokią pamoką jums davė Gyvenimas. Atsakote į kausimą,
kaip turite pasikeisti ir kokias galimybes būtumėte praradę, jeigu
nebūtumėte gavę šios pamokos.

Tokia analizė padeda įvertinti situaciją įvairiais aspektais, o tai atlikę

pamatysite, kokia yra jos auklėjamoji reikšmė ir kaip ji pozityviai paveikė
jūsų gyvenimą (kai kam nuskambės keistai, kad tokios situacijos gali kaip
nors būti naudingos).
Štai situacijos analizės pavyzdys, kurį mums atsiuntė viena mūsų
skaitytoja.
 Kas atsitiko?
Kalbėsiu apie savo mėgstamą ir labai nelengvą darbą. Beje, dirbu
pašte, telegramų pristatymo skyriuje.
2000 metų spalio mėnesį pašte mažino etatus. Pirmiau mūsų skyriuje
dirbo keturi žmonės, dabar liko tik du. Darbo krūvis man ir mano
porininkei smarkiai padidėjo. Kad galėtume gauti laisvą dieną,
turėdavome atidirbti dvi pamainas iš eilės, o atlyginimas liko toks pats.
Tačiau tai tik pusė bėdos. Vasarį mano porininkė dviem mėnesiams
atsigulė į ligoninę, ir aš likau viena. Prasidėjo košmaras. Negalėjau dirbti
dviem pamainomis ir dar be išeiginių. Naujos porininkės man nedavė,
atlyginimo irgi nepakėlė. Tokiomis pragariškomis sąlygomis išdirbau dvi
savaites. Nespėdavau... Kiek prisiklausiau nusiskundimų, kokie buvo
nepatenkinti žmonės!.. Man buvo gėda, kad tokia turtinga organizacija
kaip paštas negali pasirūpinti greitu telegramų pristatymu.
O mano valdžia atsakė taip: „Nepatinka, nedirbk. Duosime telegramas
nešioti paštininkams." Tačiau paštininkai turi dvi laisvas dienas ir nedirba
per šventes, o telegramas žmonės siunčia kas dieną...
Kaip sakiau, buvo vasaris, oras bjaurus, ištisai lietūs, o vėjas toks, kad
plėšia iš rankų lietsargį. Namo grįždavau visa permirkusi ir supykusi ant
to prakeikto gyvenimo, ant darbo, kurį aš mylėjau ir tuo pat metu
nekenčiau. Keikiau savo valdžią, kad ji mane ir išdavė ir paliko dirbti
vieną visame dideliame mūsų kaime nepaprastai sunkiomis sąlygomis. Ir
tada mano vyrui šovė mintis: jis pasiūlė man pasiimti nedarbingumo
pažymą.
Ši mintis mane papiktino. Kaipgi gali sveikas žmogus imti
nedarbingumo pažymą? Jokiais būdais! Sąžinė man to nebūtų leidusi
padaryti... Kita vertus, toks žingsnis būtų padėjęs išspręsti mano
problemas. Pirma, į skyrių būtų priėmę naują žmogų, antra, būčiau bent
dvi tris dienas pailsėjusi (svajojau apie tai, nes buvau pervargusi, nervai –
pertempti). Na, žodžiu, nutariau „susirgti".
Kilo klausimas, kaip tai padaryti? Visų pirma aplankiau kelias drauges,
kurios tuo metu sirgo gripu. Net paprašiau, kad jos prispjaudytų man į
arbatą (atleiskite, kad pasakoju tokias smulkmenas, tačiau tikslas tada
pateisino priemones). Tikėjausi, kad prie manęs prilips gripo virusas.
Tačiau ne, neprilipo. Po darbo grįždavau namo per lietų, brisdavau per
mūsų upelį, sušlapdavau kojas, tačiau net neperšalau. Viena giminaitė
pasiūlė man išgerti šalto pieno, atseit šaltame piene veisiasi mikrobai,
kurie sukelia anginą. Nors pieno nemėgau nuo vaikystės, išgėriau du
didelius puodelius! Gerklę suspaudė šaltis, bet angina manęs griebti
neskubėjo...
Na, bet galų gale susirgau. Visą dieną vaikščiojau lyjant stipriam lietui
ir nė karto nepersirengiau. Kojos sustingo, pakilo temperatūra (pagaliau!)
ir aš gavau nedarbingumo pažymą keturioms dienoms. Į skyrių laikinai
priėmė dar vieną žmogų.
Atėjo vasara. Ir štai aš vėl susirgau, nors vasarą sirgti jokiais būdais
negalima, nes mūsų kurortiniame kaime labai padaugėja telegramų,
žodžiu, darbo per akis. Tik nedarbingumo pažymos imti dabar negalėjau,
nes būčiau palikusi savo porininkę (ji jau buvo grįžusi) vieną. Tris savaites
dirbau sirgdama. Gėriau vaistus, mušiau temperatūrą, skaudėjo ir svaigo
galva. Kur buvo liga, kai man jos reikėjo? Kodėl ji visu rimtumu pasirodė
tada, kai jos jau nelaukiau? Apskritai kodėl gyvenime viskas vyksta ne
taip, kaip mes norime? Apie tai daug galvojau ir štai kokias padariau
išvadas:

Už ką mane auklėjo?
Pirma, buvau idealizavusi atsakomybę. Jaučiau atsakomybę už viską,
kas vyko aplinkui, netgi tada, kai visai nebeturėjau jėgų ir kai darbas
aiškiai kenkė mano sveikatai. Patyriau neigiamas emocijas, kai negalėjau
susitvarkyti su savo darbu, nors darbas buvo tikrai nepakeliamas. Man
atrodė, kad be manęs viskas sustos ir sugrius, įvyks katastrofa. Tačiau
susirgau, o katastrofos neįvyko.
Antra, buvau idealizavusi savo sugebėjimus. Ši idealizacija pasireiškė
vadovybės smerkimu. Man atrodė, kad savo viršininkų vietoje būčiau
susitvarkiusi su ta situacija, viską būčiau kontroliavusi ir neleidusi kilti
problemai. Tada man atrodė, kad pašto vadovybė elgiasi nekompetentingai
ir nejautriai. Linkėjau jiems nors trumpam pabūti „mano kailyje", kad jie
suprastų, ką reiškia išnešioti žmonėms telegramas.
Trečia, aš visai nesirūpinau savo sveikata. Tai irgi yra idealizacija,
savo sugebėjimų pervertinimas, esą sugebėsiu pakelti bet kokį darbo
krūvį. Maža to, kad aukojau sveikatą dėl darbo, aš dar sąmoningai
nusprendžiau susirgti!

Kam man to reikėjo?

Na, čia viskas aišku. Faktiškai pati prisišaukiau ligą. Dariau viską, kad
pasiekčiau tikslą (kai susirgau pirmą kartą), nors buvo signalų, kad taip
elgtis nedera – juk susirgau ne iš karto, o tik po kelių bandymų. Signalai
rodė, kad negalima sąmoningai žaloti savo kūno, kurį mums davė pats
Dievas. Tai yra didelė nepagarba. Todėl liga užklupo mane dar kartą, kai
jos jau visai nereikėjo. Be to, aš savo organizmui nusiunčiau aiškią žinią:
jeigu nori pailsėti, susirk. O jei sirgti nenori, tave susargdinsim.
Organizmas priėmė šią žinią ir paskui stipriai susirgo nelaukdamas mano
sutikimo.
Troškau ligos pasąmoningai. Pagrindinis motyvas – išvengti problemos.
Sergu, guliu lovoje, mane slaugo, aš, žinoma, nedirbu ir man neįdomu nei
telegramos, nei jų laukiantys žmonės – atseit aš irgi žmogus, irgi turiu
savo norų. Tada tiesiog mėgavausi tokiomis mintimis. Man svarbu buvo
pailsėti ir išmesti iš galvos visas mintis apie darbą. Ir sulaukti, kol neliks
darbe jokių problemų.

Ačiū už pamoką!
• Visų pirma aš sužinojau, kaip gera yra dirbti net tada, kai sunku. Ir
įvertinau, kad turiu porininkę, kad nesu čia visiškai viena.
• Supratau, kad negalima prisiimti tokios didelės atsakomybės ir aukoti
savo nervų bei sveikatos. Atsakomybė, jei ji kenkia sveikatai, yra negerai.
• Pamačiau, kad liga nėra geras būdas sumažinti darbo apimtį, ypač jei
aš to darbo atlikti neprivalau. Galėjau juk atsisakyti dirbti viena ir
nesikankinti. Versti savo kūną sirgti – bloga išeitis. Ačiū tau, Gyvenime,
kad tu davei man kūną.
Linkiu sveikatos visiems žmonėms ir noriu jiems pasakyti, kad sirgti
neapsimoka!

Kaip matome, tokiu būdu savo idealizacijas galima išanalizuoti

detaliau, nors šiuo atveju reikia daugiau laiko ir šiokių tokių literatūrinių
gabumų. Tad jei laiko turite ir mokate sklandžiai dėstyti mintis, galite
dienoraštį vesti būtent taip.
Apie idealizacijų išaiškinimą kalbėti baigėme. Toliau aptarsime, kaip
patiems nustatyti, kiek pretenzijų gyvenimui susirinko jūsų „išgyvenimų
talpykloje".
O dabar šio skyriaus išvados.

IŠVADOS:
• Jei norite išvengti dvasinio auklėjimo pamokų, turite žinoti, kokios
yra jūsų idealizacijos, o paskui paversti jas tiesiog svarbiomis idėjomis (iš
labai svarbių).
• Idealizacijas išsiaiškinti galima dviem būdais.
• Pirma, apmąstykite savo vertybių sistemą ir nustatykite, kokių
vertybių pažeidimas jums sukelia daugiausia ilgai trunkančių neigiamų
emocijų – tos vertybės bus jūsų idealizacijos pagrindas.
• Antra, galite vesti dienoraštį, kuriame fiksuosite tas gyvenimo
situacijas, kurios jums kelia nemalonias emocijas, jus trikdo, ilgam
sugadina nuotaiką. Išanalizavę tas situacijas pamatysite, kokios yra jūsų
idealizacijos.
• Dienoraštis gali būti lentelės formos ar atviras. Atviras dienoraštis
tinka tada, kai norite užsirašyti kokią sudėtingą situaciją, kuri privertė jus
ilgą laiką jausti neigiamas emocijas.
 9
Savidiagnostika: kiek sukaupta neigiamų
išgyvenimų

Kai rodote į žmogų rodomuoju pirštu, kiti trys pirštai nukreipti į jus.
– KINŲ PATARLĖ

Pažiūrėkime, kaip galime nusistatyti, kiek yra pripildyta mūsų

„išgyvenimų talpykla". Remdamasis tais rezultatais, kiekvienas žmogus
gali nuspręsti, kaip jam toliau elgtis gyvenime.
Štai kaip tai daroma.

• Pirmasis diagnostikos etapas

Visų pirma turite išsiaiškinti, su kokia našta atėjote į šį pasaulį.
Kitaip sakant, iš kokio subtiliojo pasaulio aukšto atkeliavo į Žemę jūsų
dvasia. Arba dar kitaip – kiek buvo pripildyta jūsų „išgyvenimų
talpykla" jūsų gimimo akimirką. (Daugumos žmonių talpykla šiems
gimstant jau būna netuščia.)
Teosofijoje tai vadinama „brandžia, arba subrendusia, karma" – ją jūs
atsinešate iš praeitų gyvenimų. Ji lemia jūsų gimimo sąlygas, charakterio
bruožus, būsimuosius įpročius ir taip toliau. Kuo džiaugsmingiau žmogus
gyveno ankstesniuose įsikūnijimuose ir kuo tuštesnė buvo jo „išgyvenimų
talpykla" mirties metu, tuo didesnį pasirinkimą jis turės gimdamas šį kartą
(galės pasirinkti tėvus, gimimo vietą ir kitus dalykus).
Patogumo dėlei įsivaizduokime, kad subtilusis pasaulis turi dešimt
aukštų. Gyvenimo sąlygos kiekviename aukšte vis kitokios. Pirmasis
aukštas yra pragaras, dešimtasis – rojus. Suprantama, tai sąlygiškas
skirstymas. Iš tikrųjų viskas yra kur kas sudėtingiau.
„Išgyvenimų talpyklos" užpildymo lygį patogu matuoti procentais.
Todėl tarsime, kad 100% pripildytą „talpyklą" turi didieji nusidėjėliai,
kurie ilgai ir nenumaldomai šioje Žemėje laužė elgesio taisykles. O
tuščias indas (pripildytas 0%) priklauso šventiesiems, kurie šiame
pasaulyje vykdo savo ypatingas misijas ir neišgyvena jokių neigiamų
emocijų. Tai palaimintieji, kurie priima pasaulį visiškai tokį, koks jis yra.
Beveik kiekvieno žmogaus „talpykla" jo gimimo akimirką būna
užpildyta ne mažiau kaip 5 – 6%. Apie „talpyklos" užpildymo laipsnį
byloja tokie rodikliai:
– Kokioje šalyje gimėte. Jei gimėte šalyje, kurios ekonomika stabili ir
išvystyta (Europa, Šiaurės Amerika), tai reiškia, kad jūsų dvasia turėjo
daugiau galimybių rinktis, o tai būdinga aukštesniųjų subtiliojo pasaulio
lygių gyventojams.
– Kokioje šeimoje gimėte. Galimybių, kaip patys suprantate, čia daug.
Vienas gali gimti Rotšildų ar arabų milijardierių šeimoje, kito tėvai gali
būti vargšai, narkomanai ar alkoholikai. Pirmajam garantuotas sotus ir
sutvarkytas gyvenimas, antrajam – daugybė aštrių ir nemalonių problemų.
Kuo geriau elgėtės praeitame gyvenime, tuo didesnį pasirinkimą įsikūnyti
dabar turės jūsų dvasia – ji galės pasirinkti gerą ir turtingą šeimą.
– Tėvų išsilavinimas ir kultūra. Dvasios iš aukštesniųjų subtiliojo
pasaulio lygių pasirenka išsilavinusius tėvus, paprastai mokslininkus,
vadovus , menininkus.
– Sveikata iš karto po gimimo. Jeigu jūsų „išgyvenimų talpykla"
mirties akimirką nebuvo perpildyta, atgimsite sveiki. O jeigu turite įgimtų
susirgimų, vadinasi, jūsų „talpykla" praeitame gyvenime buvo pilna.
– Jūsų gabumai ar destruktyvūs charakterio bruožai. Jau kalbėjome,
kad iš aukštesniųjų lygių atkeliavusios dvasios gali pasirinkti ne tik
gimimo vietą ir tėvus, bet ir gabumus, talentus. Charakterio bruožai taip
pat parodo, iš kokių subtiliojo pasaulio sferų atkeliauja dvasia. Karšti,
įžeidūs, linkę žiauriai elgtis žmonės šiuos bruožus išsiugdo ankstyvoje
vaikystėje, jei gimsta blogose šeimose, o gimimą tokioje aplinkoje lemia
pripildyta „išgyvenimų talpykla". Tokios dvasios turi nedidelį pasirinkimą,
kokioje aplinkoje atgimti. Be to, dalį neigiamų charakterio bruožų dvasia
gali „atsinešti" iš praeitų gyvenimų, o tai parodo, jog tada jus valdė
stiprios aistros.
Visi aptarti požymiai tam tikru mastu parodo, koks buvo jūsų
ankstesnis gyvenimas ir kokią naštą jūsų dvasia atsinešė į šį pasaulį.
Turėdami galvoje šiuos požymius, galite apytikriai įvertinti, kokiu
laipsniu gimimo akimirką buvo pripildyta jūsų „išgyvenimų talpykla".

• Apytikris įvertinimas
Sveiko ir talentingo vaiko, gimusio labai geroje ir turtingoje šeimoje,
„išgyvenimų talpykla" būna pripildyta maždaug 5 – 6%.
Jei vaikas gimsta šalyje su stabilia ekonomika aukštąjį išsilavinimą ir
normalias pajamas turinčių tėvų šeimoje, jo „talpykla" būna pripildyta 10
– 12%.
Jei tėvai neišsilavinę ir neturi nuolatinio darbo, o šeima skursta,
„talpyklos" pripildymo lygis yra 15 – 18%.
Jei vaikas turi įgimtų lengvų fizinių defektų, jo „talpyklos" pripildymo
lygis yra 20%.
O sunkūs įgimti susirgimai rodo, kad „išgyvenimų talpykla" gimimo
metu yra pripildyta 20 – 25%.
Turėdami galvoje šiuos skaičius, galite nusistatyti, kiek pripildyta yra
jūsų „išgyvenimų talpykla".
Tačiau tai yra pripildymo lygis gimimo akimirką. Jums suaugus tas
lygis jau gali būti visiškai kitoks. Jis priklausys nuo jūsų gyvenimo būdo,
nuo jūsų minčių. Ir tai, kas buvo jums tik gimus, dabar bus nebesvarbu. O
svarbu bus jūsų „suaugusios" mintys ir poelgiai.

• Skirtingi reikalavimai
„Išgyvenimų talpyklos" prisipildymo lygis jums gimus tėra tam tikros
„starto sąlygos", kurias žmogus turi pačioje gyvenimo pradžioje. Reikia
pasakyti štai ką: kuo geriau jis pradėjo, tuo jam sunkiau bus keliauti
per gyvenimą.
Žmogus, atėjęs į šį pasaulį su gerokai pripildyta „išgyvenimų talpykla",
gali daryti viską, kas jam šaus į galvą – blogiau nebus, mat jis nuo
vaikystės gyvena tokį gyvenimą, kuris kitiems atrodo kaip bausmė.
O štai jeigu jūsų dvasia įsikūnyti atkeliavo iš viršutinių subtiliojo
pasaulio aukštų, turite būti labai atidūs, nes smukti žemyn kur kas
lengviau, nei pakilti į viršų. Žmonės iš viršutinių aukštų turi geresnes
starto sąlygas, jiems greičiau nusišypso sėkmė, jie greičiau susikuria
asmeninę gerovę, tačiau tik tada, jei nepažeidžia buvimo šiame pasaulyje
taisyklų. Kita vertus, jiems taip pat keliami didesni reikalavimai. Todėl
jei jie ima ką nors idealizuoti, jų „išgyvenimų talpykla" ima pilnėti labai
sparčiai. Tai viena priežasčių, kodėl kartais taip anksti iš gyvenimo
pasitraukia talentingi, ryškūs, aistringi žmonės. Tokie, pavyzdžiui, būna
poetai, muzikantai, aktoriai. Žmonės, kurių būtis bespalvė, kurie
neišgyvena audringų emocijų ir kurie apriboti materialiai, mūsų pasaulyje
dažnai išgyvena kur kas ilgiau.
Taigi įvertinote starto sąlygas. O dabar svarbiausia: turite įvertinti,
kaip atrodo jūsų „išgyvenimų talpykla" dabar. Ir turite tai padaryti
patys, be būrėjų, aiškiaregių, ekstrasensų ar kitų panašių „specialistų"
pagalbos.

• Antrasis diagnostikos etapas

Įvertinkite savo „išgyvenimų talpyklos" prisipildymo lygį, koks jis yra
dabar. Apie vieną būdą, kaip tai padaryti, mes jau užsiminėme. Kadangi
išgyvenimai į „talpyklą" patenka per specialius vožtuvus (dar kartą
pažiūrėkite paveikslėlį 59 psl.), jums reikia išanalizuoti kiekvieno
vožtuvo būseną. Tuo būdu nustatysite, kokias esate susidarę idealizacijas.
Tai padaryti nesunku.

• Idealizacijų paieška
Jau žinote, kad idealizacijoms būdingi ilgai trunkantys išgyvenimai
(pavyzdžiui, išgyvenate, kad jūsų vyrui prastai sekasi, kad neseksuali
žmona, kad neklauso vaikas, kad turite blogą darbą, kad kas nors serga ir
taip toliau).
Prisiminkite, kokios problemos ir situacijos jus labiausiai trikdo,
paskui paanalizuokite, gal tokia jūsų reakcija kyla todėl, kad esate
pernelyg sureikšminę kokią nors žemišką vertybę. Jei taip, vadinasi,
atitinkamas jūsų „išgyvenimų talpyklos" vožtuvas yra atviras ir „talpykla"
pildosi. Turite ne tik išsiakinti, kokios yra jūsų idealizacijos, bet ir
nustatyti, kiek pripildyta jūsų „talpykla".
Kad jums būtų lengviau nustatyti savo idealizacijas, pabandykite
įsivaizduoti gyvenimą be meilės, šeimos, pinigų, sveikatos, darbo, garbės
ir daugelio kitų dalykų, kuriuos žmonės linkę sureikšminti (apie kiekvieną
šių dalykų galvokite atskirai, nesuplakite jų į krūvą).
Jeigu galite įsivaizduoti, kad gyvenimas be visų vertybių nepraras
prasmės ir netaps tuščias, vadinasi, idealizacijų neturite. Jūs – šventieji.
Šiame pasaulyje jums nėra ką veikti.

• Gyvenimas kaip žaidimas

Tačiau didžioji dauguma aptiks bent po vieną ar net daugiau vertybių,
be kurių jiems gyvenimas netektų prasmės. Tos vertybės gali būti šeima,
vaikai, meilė, darbas, verslas, moralė ir taip toliau. Tokių sureikšmintų
vertybių (idealizacijų) buvimas rodo, kad jūsų „išgyvenimų talpyklos"
vožtuvai atviri ir per juos į talpyklą srūva skystis. Tos idealizacijos yra
jūsų ligų, nemalonumų, konfliktų ir kitų neigiamybių priežastis.
Anaiptol nesiūlome šių vertybių atsisakyti apskritai, nes tada
gyvenimas jums visiškai netektų prasmės. Tiesiog pakeiskite požiūrį į jas.
Pasistenkite jas vertinti kaip laimėjimą loterijoje, kurios pavadinimas yra
Gyvenimas. O jeigu jaučiate, kad jos jums kelia problemų, laikykite jas
laikinais pralaimėjimais, o ne gyvenimo pabaiga. Loškite toliau ir
bandykite laimėti. Smulkiau apie tokį požiūrį kalbėsime antrojoje knygos
dalyje.

• Netiesioginiai auklėjimo požymiai

Negalime pažvelgti į savo „išgyvenimų talpyklą" ir įvertinti jos
prisipildymo laipsnio tiesiogiai. Galime tai padaryti tik netiesiogiai.
Įvertinkime, kokias Gyvenimas mums siunčia pamokas, kaip jis mus
auklėja. Gyvenimas, priešingai nei gydytojai ar ekstrasensai,
diagnozuodamas mūsų būseną niekada neklysta.
Kadangi žinome, kokios būna auklėjamosios priemonės, tai
analizuodami jas galime nustatyti, kiek „talpykloje" turime sukaupę
nepasitenkinimo. Taip pat galbūt paaiškės, kokie „talpyklos" vožtuvai yra
atviri.
(Gyvenimo siunčiamos auklėjamosios priemonės yra menki
nemalonumai, planų žlugimas, problemos darbe, problemos šeimoje,
konfliktai šeimoje, asmeninio gyvenimo nesklandumai, ligos ir dar daug
kitų nemalonių dalykų.)
Tos priemonės parenkamos individualiai, jos priklauso nuo jūsų
idealizacijų ir ydingų įsitikinimų. Menki kasdieniai nemalonumai ir
įvairios ligos paliečia bemaž kiekvieną.
Todėl siūlome jums dabar prisiminti paskutinius negatyvius savo
gyvenimo įvykius. Įvertinkite jų sudėtingumą (arba sunkumą) ir pagal
tai pabandykite nustatyti, kiek pripildyta jūsų „išgyvenimų talpykla".
Štai keli pavyzdžiai. Pradėsime nuo sudėtingiausių.

• Pasitarkite su pasąmone
Kol kas bandėme nustatyti „išgyvenimų talpyklos" prisipildymo lygį
logiškai, racionaliai mąstydami. Tie būdai suprantami ir neblogai veikia.
Tačiau yra ir kitas kelias: atsakymus į svarbius klausimus galime gauti
tiesiog iš pasąmonės, racionalų kritišką protą palikę nuošalėje.
Kaip rodo mūsų patirtis, tai gali padaryti kiekvienas žmogus (išskyrus
labai griežtus skeptikus). Antroje knygos dalyje rasite kelis pratimus,
kurie padės jums gauti informaciją iš pasąmonės automatinio rašymo
būdu.

• Gailestingumas: gerai ar blogai?

Skaitant šią knygą, kyla klausimas: ar gerai yra rodyti gailestingumą
ligoniams, vargšams ir kitiems gyvenimo nuskriaustiems žmonėms?
Krikščionybė, pavyzdžiui, tvirtina, kad taip elgtis yra gerai. Kam gerai?
Aptarkime šią temą turėdami galvoje tuos reikalavimus, kuriuos mums
kelia Gyvenimas.
Tas, kuris nesavanaudiškai šelpia vargšus ir gailisi ligonių, daro gerą
darbą. O tai reiškia, kad jo „išgyvenimų talpykla" tuštėja, kaip jau
kalbėjome anksčiau apie sąmoningus teigiamus poelgius. Atrodytų, daryti
gerus darbus verta.
Dabar pažvelkime į tą dalyką kitu žvilgsniu. Kas toks yra ligonis ir kas
toks yra vargšas? Kaip jau žinote, tai žmonės, kuriuos už ydingas
pažiūras ir klaidingus poelgius aktyviai auklėja Gyvenimas. Jie savo
noru pasirinko būti tokie, kokie yra, nors galbūt to sąmoningai ir
nesuvokia. Jie kovojo su Gyvenimu dėl savo idealų ir dabar turi tos kovos
rezultatą: Gyvenimas jiems duoda pamokas, idant tie idealai, tos
idealizacijos, būtų sugriautos. O jūs, aukodami jiems pinigus ir juos
atjausdami, atiduodate dalį savo gyvybinių jėgų ir susilpninate Gyvenimo
pamokų poveikį. Vadinasi, trukdote Gyvenimui keisti juos ir taisyti jų
ydingas pažiūras, atitolinate tą akimirką, kai jie persvarstys savo santykius
su Gyvenimu. Todėl mūsų tarsi ir geri poelgiai tik užtęsia auklėjimo
procesą. Ar tai yra gerai, ar blogai – spręskite patys.
Žinoma, apie dvasinį auklėjimą lengva kalbėti, kai nematome tikrovės.
Tačiau gatvėje išvydę pagyvenusią moterį, kuri prašo išmaldos, imame
galvoti visai kitaip. Aišku, ji pyksta ant gyvenimo, ant žmonių, ji kupina
ydingų įsitikinimų, ir Gyvenimas jai rodo, kad ji elgiasi blogai. Kita
vertus, jei jos niekas nesušelps, ji, galimas daiktas, mirs iš bado.
Jei į gyvenimą žvelgtume atsietai nuo mūsų kasdienybės, tik kaip į
trumpą ekskursiją, gal ir neblogai yra mirti ir pradėti viską iš naujo.
Tačiau jei matuosime žmogiškumo matais, neduoti išmaldos yra negerai.
Šiuo atveju logika sako viena, o emocijos – visai ką kita. Spręskite patys,
kaip tokiose situacijose elgtis.
O dabar skyriaus išvados.

IŠVADOS:
• Kiekvienas žmogus gali nusistatyti, kiek praeitame gyvenime jis yra
padaręs nuodėmių ir kokiu laipsniu pripildyta jo „išgyvenimų talpyk la".
• „Išgyvenimų talpyklos" prisipildymo lygį, koks jis yra žmogui gimus,
galima nustatyti pagal šiuos rodiklius: gimimo šalį, šeimą, kūdikio
sveikatos būklę, kai kuriuos charakterio bruožus.
• „Išgyvenimų talpyklos" prisipildymo lygį, koks jis yra dabar, galima
nustatyti pagal pamokas, kuriomis Gyvenimas jus auklėjo pastaruoju metu.
 10
Dvasinio auklėjimo būdai

Smarkiai skubėdami patenkame ne ten ir ne laiku.

– POSAKIS

Kokių gi būdų Gyvenimas (mūsų „prižiūrėtojas") imasi, kad įkrėstų

proto mūsų paklydusioms dvasioms, kurios nuolat reiškia pretenzijas
pasauliui ir pačios sau?
Tokių auklėjimo būdų šiandieną yra šeši.

• Pirmasis būdas: negaunate tų dalykų, be kurių

neįsivaizduojate gyvenimo
Tokio poveikio pavyzdžių yra labai daug. Tarkime, negalite įsivaizduoti
gyvenimo be šeimos – tada turėsite problemų. Neįsivaizduojate gyvenimo
be vaikų – labai tikėtina, kad greitai jų nesulauksite. Labai stengiatės, kad
jūsų planai nebūtų suardyti – galimas daiktas, svarbiausieji iš jų niekada
nevirs tikrove...
Tai netgi nėra atskiras poveikio būdas, o veikiau bendrasis dvasinio
auklėjimo principas: negauname tų dalykų, be kurių neįsivaizduojame
gyvenimo. Ir duodami mums tie dalykai, kuriuos atvirai ar
netiesiogiai smerkiame.
Šį bendrąjį principą galima suskirstyti į penkis mūsų dvasinio
auklėjimo būdus.

• Antrasis būdas: tiesiogiai susiduriate su žmogumi,

kuriovertybių sistema priešinga arba tiesiog kitokia nei jūsų
Tokia dvasinio auklėjimo procedūra aktyviai vyksta šeimose, kur
sutuoktinių vertybės yra skirtingos. Jie patys to nesuprasdami vienas kitą
dvasiškai auklėja. Pasitaiko ir tokių situacijų, kai abu tėvai idealizuoja
vaikus (vaikų idealizacija), o vaikai tokį tėvų požiūrį sugriauna. Vieni kitų
vertybes neretai paneigia draugai, verslo partneriai, vadovai ir jų
pavaldiniai – taip vyksta dvasinis auklėjimas.
Kodėl Gyvenimas suveda žmones, kurių vertybės skirtingos? Ar tam,
kad jie nuolat reikštų vieni kitiems pretenzijas? Žinoma, ne. Gyvenimas
tokiu būdu siekia parodyti, kad jokia vertybė nėra svarbesnė už kitą ir kad
jos visos turi teisę egzistuoti (nekalbame apie kraštutinius atvejus, kai
vertybe laikomas smurtas – tai visiškai neleistina). Tad neverta dėl jų
veltis į buitinius konfliktus, per kuriuos, apskritai imant, žmonės paranda
daugiau nei per karus ar katastrofas.
Pavyzdžiui, jei moters vertybė yra labai seksualus vyras, sugebantis
išlaikyti šeimą, ji dažnai išteka už žmogaus, kuris įsitikinęs, kad jo
gyvenimo pašaukimas yra žvejyba (mokslas, kortos, pramogos ir taip
toliau) ir kad visais kitais dalykais turi rūpintis žmona. Suprantama,
seksas ar pinigai jam bus nė motais (tarkime, jis yra mokslininkas), jis
gyvens savo pomėgių pasaulyje ir stebėsis, kodėl žmona jam vis
priekaištauja. Katro iš jų gyvenimas bus laimingesnis? Ar vyro, kuris
dieną naktį galvoja apie žvejybą ar mokslą, ar žmonos, kuri be paliovos
graužiasi, kad gavo tokį „nevykėlį"?
Tačiau reikalas tas, kad jos vyras jokiu būdu nėra „nevykėlis" ir
Gyvenimas jai jį atsiuntė ne šiaip sau, o kad parodytų, jog jos vertybės,
nors ir visai neblogos, nėra geresnės už jo pomėgius. Jei ji to nesupras, jos
gyvenimas darysis vis blogesnis, o jo, jei tik jis bus pozityviai nusiteikęs –
vis geresnis.
Tokie procesai sugrupuoja žmones į poras, pavyzdžiui, sąžiningas –
nesąžiningas, įsipareigojęs – neįsipareigojęs, išsiauklėjęs – chamas arba
isterikas, geras – piktas, tvarkingas – nevala ir taip toliau.
Gyvenimas suveda žmones su skirtingomis vertybių sistemomis todėl,
kad šie taptų dvasingesni ir liautųsi smerkti tuos, kurie turi kitokius
įsitikinimus. Visiškai nereikia, kad jūs taptumėte tokie kaip jie – tiesiog
išmokstate toleruoti žmones, kurie elgiasi ne taip, kaip norite jūs.
O jūs būkite tokie, kokie patinkate sau: sąžiningi, atsakingi, tvarkingi ir
taip toliau. Tai visai ne problema, jei pripažinsite, kad gali būti žmonių,
kurie mąsto ir gyvena kitaip, ir nepulsite jų keisti. Nepatinka –
pasitraukite nuo jų, tačiau smerkti jų negalima.
 Deja, didesnė dalis Gyvenimo pastangų nueina perniek, nes žmonės vis
nepatenkinti dalykais, kurie nuo jų nepriklauso. Todėl Gyvenimas vis
suveda juos su tokiais žmonėmis, kurie gali nurodyti jiems jų klaidas.

• Trečiasis būdas: patenkate į situaciją, kurioje žlunga jūsų

labai reikšmingi idealai
Šiuo atveju sunku nustatyti, koks žmogus atliko auklėtojo funkciją.
Dažniausiai jų būna daug ir visi drauge jie nesąmoningai sukuria situaciją,
kurioje jūsų vertybių sistema subyra. Pavyzdžiui, žmogus idealizavo
pinigus, bet taip atsitiko, kad visus juos prarado. Tokiais atvejais ne visada
galima pasakyti, kas konkrečiai dėl to būna kaltas. Pinigų žmogus gali
netekti bankrutavus jo firmai arba žlugus individualiam verslui, o tai gali
įvykti dėl daugelio priežasčių – konkretų kaltininką rasti sunku.
Kodėl reikia atimti pinigus iš žmogaus, kuris juos idealizuoja? Kokia
yra tokio auklėjimo esmė? Tikriausiai tokiu būdu žmogui parodoma, kad
kiekvieną gyvenimo akimirką jis gyvena rojuje, tad jo nepasitenkinimas
esama padėtimi yra tik klaidingas įsitikinimas. Netikite? Pažiūrėkime,
kaip Gyvenimas jums įrodo tas tiesas.
Tarkime, uždirbate du tūkstančius rublių per mėnesį ir tokiu gyvenimu
esate nepatenkinti – juk kiti uždirba po tris, net po penkis tūkstančius, o
yra ir tokių, kurie susižeria po šimtą tūkstančių kas mėnesį. Kodėl ir jūs
tiek negalėtumėte gauti?
Iš principo, žinoma, galėtumėte. Tačiau turėtumėte nepykti ant
Gyvenimo ir ieškoti realių būdų, kaip pagausinti savo pajamas. O jeigu
jausitės nuskriausti ir kitus žmones smerksite, Gyvenimas jus ims auklėti
– atsitiks taip, kad per mėnesį gausite tik tris šimtus rublių (pašalpą). Tiek
gaudami gyvensite toliau, bet ankstesni du tūkstančiai dabar jums atrodys
tikras stebuklas. Jeigu nesuprasite, kad gavote pamoką, ir neatsiprašysite
Gyvenimo už savo nepasitenkinimą, auklėjimo procesas tęsis. Galbūt
neteksite ir tų trijų šimtų, galbūt jus ištiks lengvas paralyžius ir tapsite
našta savo šeimai, nors visai neseniai ją išlaikėte. Gulėdami lovoje dabar
prisiminsite tas mielas dienas, kai uždirbdavote net du tūkstančius per
mėnesį, buvote sveiki ir turėjote daug galimybių. Taip, tai buvo tikras
rojus, palyginti su dabartine jūsų situacija, tiesa? O jeigu gyvenote rojuje,
tai kodėl buvote tokie nepatenkinti ir verkšlenote?
 Jeigu ištiktas tokių bėdų žmogus vis dėlto supras, kokie klaidingi buvo
jo įsitikinimai, ir atsiprašys už tai, tai jam galbūt bus leista grįžti į
ankstesnę padėtį, kai jis uždirbdavo du tūkstančius rublių. O jei jis pajaus
dėkingumą, kad taip atsitiko, pinigų jam bus duota daugiau – tiek, kiek jis
sugebės paimti nesusikūręs naujos idealizacijos.
Taip vyksta dvasinis auklėjimas, kai žmogus idealizuoja pinigus
(tiksliau, kai yra nepatenkintas jų trūkumu). Auklėjimo rezultatai,
žmogaus supratimu, būna labai liūdni ir skaudūs. O auklėtojo supratimu,
jie visiškai pelnyti.
Panašiai auklėjami žmonės, kurie idealizuoja valdžią, karjerą, tikslus,
gabumus ir taip toliau – jie patenka į tokias situacijas, kuriose jų vertybės
žlunga. Tokiu būdu jiems parodoma, kad jų požiūris į gyvenimą buvo
ydingas.

• Ketvirtasis būdas: patenkate į situaciją, kurioje patys

turite daryti dalykus, už kuriuos žmones pirmiau
smerkdavote ar niekindavote
Taip atsitinka, jei esate linkę teisti žmones už kvailumą,
nedalykiškumą, nedrausmingumą ir kitas neigiamybes, kitus moralės
normų ar elgesio taisyklių pažeidimus.
Prisiminkite, kai buvote nepatenkinti kitu žmogumi ir jį kritikavote
(gal jis pavėlavo į svarbų susitikimą arba ne taip apsirengė). Ar paskui
neatsitiko taip, kad patys pavėlavote į kokį svarbų susitikimą ar dėl kokių
nors priežasčių negalėjote tinkamai apsirengti?
Tikriausiai tokių atvejų jūsų gyvenime būta, tačiau jūs nesusiejote tų
dviejų epizodų. Juo labiau kad juos, matyt, skyrė kelių dienų ar mėnesių
(ar netgi metų) laiko tarpas. Taigi susiklostė aplinkybės (nuo jūsų tai
nepriklausė), kuriuos privertė jus pažeisti savo principus. Bent jau jums
taip pasirodė.
Norime jums tvirtai pranešti, kad tokia situacija buvo sukurta specialiai
– kad jūs pabūtumėte kailyje žmogaus, kurį patys smerkėte. Tai
reiškia, kad tą situaciją jūs susikūrėte patys, tačiau apie tai nė neįtariate.
Štai neišgalvotas pavyzdys:
 Galina, 32 metų, vieno Maskvos banko tarnautoja, netekėjusi.
Kartą šeštadienio vakarą gatvėje į ją kreipėsi užsienietis – paprašė,
kad ji padėtų paskambinti iš telefono automato. Galina, kadangi gerai
mokėjo anglų kalbą, išsišnekėjo su juo ir sužinojo, kad jį ištiko problema:
bankomatas „prarijo" jo kortelę ir atgauti ją bus galima tik pirmadienį,
kai atsidarys bankas, o jam dabar žūtbūt reikėjo apmokėti vieną sąskaitą.
Galina nusprendė jam padėti ir iki pirmadienio paskolino turėtus
pusantro tūkstančio dolerių. Laikas ėjo, prabėgo mėnesis, o skolos
užsienietis (belgas, kaip paaiškėjo) negrąžino. Jis nesislapstė, su juo
būdavo galima pasikalbėti mobiliuoju telefonu, bet vis atsirasdavo
priežasčių, dėl kurių pinigų atiduot jis negalėdavo.
Galina ėmė gailėtis savo gerumo. Ir ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl
taip pasielgė. Juk ji dirbo banke, buvo pratusi racionaliai mąstyti, pasverti
ir įvertinti kiekvieną savo žingsnį – ir še tau toks neapdairus poelgis...
Ir tik vėliau, jau kalbėdama su mumis, ji prisiminė, kad likus iki šio
įvykio dviem savaitėms ji lankėsi pas draugę. Ir sužinojo, kad draugė,
pasigailėjusi vieno mažai pažįstamo žmogaus, paskolino šiam visas savo
tėvų santaupas – penkiolika tūkstančių dolerių. O skolos tas žmogus
grąžinti neskubėjo. Kilo didelių problemų. Galina tada ilgai ir griežtai
kritikavo draugę, kam ši taip neapgalvotai pasielgė. O po kiek laiko, kaip
matėme, pati susikūrė sau tokia pat problemą.

Šis pavyzdys toks iracionalus, kad net sunku patikėti, kad taip gali būti,
tačiau Gyvenimas kartais „išjungia" mūsų kritinį mąstymą ir priverčia
mus atlikti tokius veiksmus, už kuriuos pirmiau smerkėme kitus žmones, o
gal net ir patys save.
Būdingas tokio auklėjimo pavyzdys yra nesibaigianti moterų kova su
savo kūno svoriu. Kol jos graušis ir smerks save, kad per daug sveria (per
daug valgo), tol svoris nenukris, kad ir kaip jos stengtųsi.
Kitas paplitęs pavyzdys yra nuolatinis kai kurių žmonių vėlavimas į
darbą. Pavėlavę jie kiekvieną kartą prisiekia, kad „nuo rytojaus" ateis į
darbą laiku, tačiau viskas veltui. Jie negali susitaikyti su savimi tokiais,
kokie yra – vėluojantys į darbą. Todėl ta situacija vis kartojasi ir kartojasi.
Tai nesibaigs tol, kol jie nesiliaus kovoję su savimi. Arba tokie žmonės
gali tarti sau, kad į darbą jie nevėluoja – tiesiog kiti žmonės ateina per
anksti. O jei nevėluoja, tai ir krimstis nereikia. Taip nusiteikę jie greitai iš
tikrųjų į darbą ims vaikščioti laiku kaip ir visi.
Taigi galime padaryti paprastą išvadą. Jeigu patekote į situaciją, kurioje
pažeidžiami jūsų branginami principai bei elgesio normos, ir jūs dėl to
jaučiatės blogai, pasistenkite suprasti, kodėl tokia situacija atsirado.
Prisiminkite, ką ir kada už tokį elgesį pasmerkėte ar kritikavote.
Atsiprašykite, kad taip elgėtės, ir Gyvenimas tokių situacijų jums
nebesiųs.
Jeigu neprisiminsite ir nuspręsite, kad tai tik atsitiktinumas, ir toliau už
tai smerksite kitus, situacija ims kartotis. Pavyzdžiui, jūs nuolatos
vėluosite į svarbius susitikimus ir nuolatos save už tai smerksite. Arba vis
būsite ne taip apsirengę. Arba jus nuolat kamuos antsvoris ir visos
pastangos jo atsikratyti bus perniek. Arba turėsite kokią kitą problemą ir
nuolatinę priežastį jaustis blogai.
Čia kalbėjome apie lengviausią ketvirtojo auklėjimo būdo variantus.
Tikrovėje jis kartais įgauna labai nemalonią tėvų ir vaikų konfliktų
formą. Kaip tai vyksta? Tarkime, jūsų vaikystė buvo labai nesaldi, ją
nuodijo tėvų tarpusavio barniai ir kartais net muštynės. Tam tikru
gyvenimo momentu jūs nusprendėte, kad jūsų pačių šeimoje šito niekada
nebus! Tačiau jūs pasmerkėte savo tėvus, o tai reiškia, kad Gyvenimas
privers jus užimti jų poziciją. Galimas daiktas, kad sukūrę savo šeimą
tapsite labai irzlūs ir kelsite triukšmą dėl menkiausios smulkmenos ar
visai be jokios priežasties. O jei stengsitės elgtis ramiai, tai visi aplinkui
pradės jus provokuoti. Žmona (arba vyras) kels isterijas, vaikai, giminės ar
kaimynai elgsis bjauriai, – žodžiu, verste vers jus prarasti pusiausvyrą ir
bent truputį patriukšmauti, tai yra užimti tokią poziciją, kurią kitados buvo
užėmę jūsų tėvai ir kurią jūs smerkėte.
Tai tęsis tol, kol jūs smerksite tėvus. O kai galų gale liausitės, būtinybė
jus auklėti dings ir nemalonios situacijos jūsų šeimoje nebesikartos.

• Penktasis būdas: patenkate į situaciją, kurioje

realizuojami jūsų ydingi pasąmoningi įsitikinimai
Atrodytų, koks gali vykti auklėjimas, kai tikrovėje ima realizuotis
mūsų baimės ir pasąmoningos negatyvios nuostatos? Vis dėlto auklėjimas
vyksta visai veiksmingai, nes auklėjimo tikslas yra vienas – priversti mus
suprasti, kad visas problemas susikuriame patys, kai sureikšminame
kokias nors savo iliuzijas ir tokiu būdu patys įsivarome save į kampą.
Ir tada kyla būtinybė susimąstyti, kodėl atsidūrėme tokioje sudėtingoje
ir nemalonioje situacijoje. Apmąstymai turi paskatinti mus pakeisti
požiūrį į gyvenimą, o kaip tik toks ir yra auklėjimo tikslas.
Žinoma, dauguma žmonių net patekę į labai painias situacijas išvadų
nepadaro. Arba jie iki paskutinio atodūsio kariauja su Gyvenimu (tiksliau,
su savimi), arba juos ima kankinti depresija. Gyvenimas stebisi, kad taip
elgiasi būtybės, kurios pačios save vadina „protingomis". Suprantama,
žmonės turi teisę rinktis, ir tas pasirinkimas gali būti pats keisčiausias,
tačiau tada Gyvenimui telieka duoti jiems savo nesaldžias pamokas. Ir tos
pamokos vis kartojasi.
Mes jau kalbėjome, kaip atsiranda mūsų klaidingos nuostatos,
aptarėme, ką daryti, kad Gyvenimas mūsų nepradėtų auklėti, tad prie tos
temos negrįšime.

• Šeštasis būdas: Gyvenimas ištraukia jus iš įvykių tėkmės,

kuri perpildė jūsų „išgyvenimų talpyklą", ir duoda jums
laiko pasvarstyti, ar gerai elgėtės.
Dažniausiai tai reiškia, kad jūs sunkiai susergate ar patenkate į
kalėjimą – jūsų klaidingų įsitikinimų sistema tada subyra.
Tokį dvasinio auklėjimo būdą patiriate tada, kai kiti būdai jūsų
nepaveikia. Liga tada įgauna auklėjamąjį poveikį. Išskirtinis jos požymis
yra jūsų idealizacijų sukeltų išgyvenimų sustiprėjimas.
Pavyzdžiui, idealizuojate galimybę kontroliuoti savo artimuosius,
globojate juos, imate nerimauti, jeigu jie išeina iš jūsų kontrolės zonos. Ir
staiga susergate. Liga apriboja jūsų galimybes judėti, vadinasi, ir
kontroliuoti, todėl jūsų dvasinės kančios gerokai sustiprėja.
Tuo būdu Gyvenimas parodo jums, kad jūsų artimieji gali puikiai
išsiversti ir be jūsų priežiūros. Jeigu ligos priežastis yra būtent tokia,
kovoti su ja įprastomis medicininėmis priemonėmis būna labai sudėtinga.
Gyvenimas neleis jums pasveikti, kol jūs neišmoksite jo pamokų.
Aptarėme dvasinio auklėjimo būdus. Apskritai jų esmę galima
apibrėžti tokia formule: gaunate tai, kas jums yra nepriimtina, o kas
yra svarbu ir be ko negalite įsivaizduoti gyvenimo – negaunate.

• Kada prasideda auklėjimas?

Lieka dar vienas klausimas: kiek laiko praeina nuo to momento, kai
susikuriame idealizaciją, iki Gyvenimo pamokos pradžios?
Tai priklauso nuo „išgyvenimų talpyklos" prisipildymo lygio. Jeigu
„talpykla" pripildyta 25 – 35%, auklėjimas gali prasidėti po idealizacijos
atsiradimo tepraėjus dienai ar dviem.
Kitas reikalas, jei „talpykla" pripildyta 70% ar daugiau. Tai reiškia, kad
žmogus jau auklėjamas seniai ir nesėkmingai – jis į tai nekreipia dėmesio.
Vadinasi, pateikti jam dar vieną pamoką visai nėra skubu. Jei jis dar
nesuprato praeitos pamokos, tai, matyt, nesupras ir dar vienos. Kam
skubėti, jei jis toks nesusipratėlis? Tačiau auklėjimas ne atšaukiamas, o
atidedamas mėnesiui, metams, dešimtmečiui.
Todėl nė kiek neabejokite, kad jūsų neapmokėtos sąskaitos kaupiasi ir
vieną dieną bus jums pateiktos, jei tik laiku neateisite į protą. Viskas galų
gale priklauso nuo jūsų gebėjimo suprasti Gyvenimo pamokas.
Dabar šio skyriaus išvados.

IŠVADOS:
• Yra šeši būdai, kuriais Gyvenimas griauna pernelyg reikšmingas mūsų
idėjas ir įsitikinimus.
• Koks būdas (ar keli būdai) bus mums pritaikytas, priklauso nuo mūsų
idealizacijų rinkinio ir kitų aplinkybių.
• Kada prasideda auklėjimas, priklauso nuo mūsų gebėjimo reaguoti į
pamokas, o tai savo ruožtu lemia mūsų „išgyvenimų talpyklos"
prisipildymo lygis.
 11
Sąmoningas išgyvenimų atsisakymas

Kas nesimoko, panašus į asilą, kuris eina ten, kur jį varo.

– KINŲ PATARLĖ

Dabar, kai jau žinome, kokiomis griežtomis priemonėmis Gyvenimas

griauna mūsų idealizacijas, pakalbėsime, kaip jų atsikratyti ir kaip
išvengti auklėjimo proceso. Visų pirma reikia turėti galvoje, kad
auklėjimas prasideda tik tada, kai turime idealizacijų. Nėra idealizacijų,
nėra ir jas naikinančio proceso. Tai gera naujiena.
Kita naujiena blogesnė: žmonių be idealizacijų praktiškai nėra.
Tiksliau, jų, matyt, esama, tačiau jie gyvena užsisklendę vienuolynuose,
kalnuose ar miškuose. O įprastoje aplinkoje jie yra labai reti. Mes augame
šeimose, mokomės mokyklose, bendraujame su žmonėmis ir norom
nenorom priimame tam tikras idėjas, pažiūras. Dalį jų pernelyg
sureikšminame, o kai taip atsitinka, atsisakyti jų būna labai sunku, reikia
tuo užsiimti specialiai.

• Beveik neįmanoma
Ir dar viena nelabai linksma žinia: atsikratyti idealizacijų beveik
neįmanoma.
Ką daryti? Kam reikėjo imti į rankas šią knygą, jei tiek perskaitę
sužinote, kad idealizacijų panaikinti nepavyks? Vadinasi, viskas veltui,
taip? Šiame gyvenime mums lemta be paliovos išgyventi neigiamas
emocijas ir mokytis?
Laimei, ne viskas taip jau blogai.
Taip, atsikratyti pernelyg reikšmingų idėjų praktiškai neįmanoma.
Tačiau galima sąmoningai išvengti negatyvių emocijų, kurios paprastai
kyla tada, kai žlunga reikšminga idėja. Tada reikšminga idėja jau
nebėra idealizacija. Žinoma, ji lieka jums svarbi, tačiau jūs sutinkate, kad
ji kartais gali žlugti, nes gyvename daugialypiame pasaulyje, kuris
neprivalo būti toks, kokį mes jį sau įsivaizduojame.

• Nesikrimskite!
Turėdami tai galvoje, galime tarti, kad pirmas būdas, kaip atsikratyti
idealizacijų, yra toks: jeigu reikalai klostosi ne taip, kaip jums norisi,
prisiverskite nejausti neigiamų emocijų!
Tegu pasaulis būna toks, koks jis yra iš tikrųjų, o ne toks, kokį jūs jį
regite savo vizijose. Ne jūs esate pasaulio kūrėjai, tad ir nereikalaukite,
kad čia viskas vyktų taip, kaip norite jūs.
Pavyzdžiui, esate labai sąžiningi (sąžiningumo idealizacija) ir visada
susikremtate, kai kas nors pasielgia nedorai. Būkite sąžiningi, tačiau
padarykite prielaidą, kad pasaulis yra daugialypis ir kad jam dėl kažin
kokios priežasties reikia nesąžiningų žmonių. (Gal jie padeda auklėti
pernelyg aršius kovotojus už padorumą.)
Padarę tokią prielaidą, nesąžiningų žmonių nebesmerksite, tik
pasistengsite suprasti, kodėl jų pasitaiko jūsų gyvenime ir kokią pamoką iš
jų galite išmokti. Jūs liausitės idealizavę sąžiningumą ir padarysite jį
eiline gyvenimo norma. Kai tai įvyks, jūsų auklėjimas baigsis.
Tai nėra labai lengva, bet vis dėlto pasistenkite į galvą įsileisti tokią
mintį: „Jei yra nesąžiningų žmonių, vadinasi, jie reikalingi, ir ne man
spręsti, kaip ir kas turi vykti." Kai tokia mintis jūsų galvoje įsitvirtins ir
jūs imsite ja vadovautis, greitai sulauksite teigiamų rezultatų.

• Neidealizuokite
Supratę, kad pernelyg idealizuojate kokią nors idėją, galite ją
susilpninti savo valios pastangomis. Tarkite sau maždaug tokius žodžius:
Atleisk man, Gyvenime, kad buvau sureikšminęs savo idealą. Dabar aš
supratau, kad tu sukūrei tokį daugialypį pasaulį tam, kad aš suprasčiau,
kokie ydingi mano įsitikinimai.
Ateityje neprieštarausiu, kai žmonės mano idealus pažeis, tai nebebus
priežastis blogai jaustis, o tik paskatins mane susimąstyti. Stebėsiu tuos
žmonės ir stengsiuosi suprasti, kokią pamoką jie man savo elgesiu duoda.
Pasaulis daugialypis, ir aš džiaugiuosi, kad taip yra!
 Ilgokas tekstas, bet pasakyta viskas. Galite šią mintį suformuluoti
savaip, svarbu, kad liktų jos esmė: jūs nesikeičiate, bet leidžiate, kad kiti
žmonės neatitiktų jūsų puoselėjamų standartų.
Pavyzdžiui, liekate ir toliau sąžiningi, tačiau jei kas bando jus apgauti
(ar apgavo), nepuolate į neviltį. Suprantate, kad pasaulyje negali gyventi
vien sąžiningi žmonės. Turi būti ir kitokių, bent jau tam, kad sugriautų
jūsų idealizaciją!
Toks persiprogramavimas turėtų trukti ne mažiau kaip du tris
mėnesius. Jei nuoširdžiai kartosite naujos programos žodžius (tą reikės
daryti kiekvieną kartą, kai tik jus užklups neigiamos emocijos),
nesąžiningi žmonės jums nuotaikos nebegadins.
Persiprogramavimą geriausiai atlikti pildant dienoraštį (kaip jį reikia
vesti, mes jau kalbėjome). Į trečią dienoraščio stulpelį („Idealizacijos
panaikinimas") įrašykite savo persiprogramavimo tekstelį. Atlikę tai kokį
šimtą kartų (ar daugiau), išmoksite pastebėti savo neigiamas emocijas vos
šioms užgimus. O kai jas pastebite, iš karto galite jų atsisakyti. Jas
sutramdys jūsų protas, ir Gyvenimo pamokų jums neprireiks.
O dabar šios skyriaus išvados.

IŠVADOS:
• Atsisakyti reikšmingų idėjų, kurias žmogus puoselėjo visą gyvenimą,
beveik neįmanoma – tai reikalauja didžiulių pastangų.
• Tačiau galima atsisakyti negatyvių emocijų, kurios kyla, kai kas nors
tas idėjas pažeidžia. Tada idėja jau nėra idealizacija, o tiesiog eilinė
vertybė.
• Idealizacijų atsisakymas jokiu būdu nereiškia, kad jūs imsite elgtis
taip, kaip elgiasi tie žmonės, kuriuos jūs smerkėte. Jūs ir toliau gyvenate
taip, kaip jums diktuoja jūsų vertybių sistema, tačiau nepatiriate jokių
neigiamų emocijų matydami, kad kitų žmonių vertybės kitokios.
• Negatyvias emocijas, kai jos kyla, galite nuslopinti valios jėga.
 12
Pozityvus užsiprogramavimas

Paradoksas: apgauti save lengviau, nei savimi patikėti.

– VADIMAS ZVEREVAS

Pakalbėsime dar apie vieną būdą, kaip atsisakyti idealizacijų. Daugelį

mūsų negatyvių išgyvenimų palydi charakteringos mintys (dažniausiai
gana nemalonios). Jau apie tai kalbėjome, kai aptarėme kai kurias
konkrečias idealizacijas. Na, pavyzdžiui, jeigu idealizuojate savo
nepriklausomybę, jūsų galvoje sukasi tokia ar panaši mintis: „Niekas
neprivers manęs pasielgti taip, kaip aš nenoriu." O jei idealizuojate savo
netobulumą, galvojate taip: „Aš vis baiminuosi, kad ką nors padarysiu ne
taip."
Idealizacijos reiškiasi ilgalaikiais išgyvenimais (emocijomis) ir
charakteringomis mintimis. Todėl galima persiprogramuoti ir
išgyvenimus, ir mintis. Dabar pažiūrėsime, ką galima padaryti su
mintimis.

• Charakteringų minčių nustatymas

Visų pirma charakteringą mintį reikia nustatyti ir užrašyti. Čia padės
savistaba. Jums reikės atkreipti dėmesį, ką kalbate ar pagalvojate, kai jus
kas suerzina, kai pykstate ar jaučiate kokią kitą neigiamą emociją.
Paprastai tokios charakteringos mintys sukasi galvoje nevalingai, mes
pirmiau į jas tiesiog nekreipdavome dėmesio. O dabar pasiimsite lapą
popieriaus ir jas užsirašysite.
Jei vis dėlto tokių minčių nekils, pabandykite viena ar keliomis
frazėmis aprašyti savo negatyvią būseną. („Viskas blogai", „Esu suirzęs",
„Daugiau taip nebegaliu", „Ir už ką man tokia kančia?")
Dažniausiai ta frazė išreiškia jūsų nepasitenkinimą kokia nors situacija
ar žmogumi. Jūs jau esate praradę viltį, kad reikalai pasitaisys. Todėl kita
mintis (ar kita frazė) gali būti tokia: „Aš tiek stengiausi, bet viskas veltui",
„Man nieko nepavyko padaryti".
Tai medžiaga, su kuria dirbsite. Turi kas nors įvykti, kad ta situacija ar
tas žmogus nebenuodytų jums gyvenimo.
Su charakteringomis mintimis darome tą pat, ką ir su negatyviomis
programomis – keičiame priešingomis, tai yra pozityviomis, mintimis. Jau
kalbėjome, kaip tai daroma, bet dėl visa ko tas taisykles čia pakartosime.

• Rekomendacijos, kaip formuluoti pozityvius teiginius

Pozityvių teiginių formulavimo taisyklės nesudėtingos, ir jei jų
laikysitės, jums tai bus tarsi instrumentas, kuris padės atsisakyti
idealizacijų.
Pirma, pozityvus teiginys savo prasme turi būti visiškai priešingas
negatyviai nuostatai, kuri apibūdina jūsų idealizaciją.
Antra, pozityvus teiginys neturi būti per ilgas – vienas ar du sakiniai,
sudaryti iš jums įprastų žodžių.
Trečia, pozityviame teiginyje negali būti neigimo.
Ketvirta, jūsų pozityvus teiginys nukreiptas į jus, tai reiškia, kad jame
turi būti pavartoti įvardžiai „aš", „man", „mane" ir taip toliau. Juk
keičiatės jūs, o ne kiti žmonės ar aplinkybės.
Penkta, pozityvus teiginys turi jums būti malonus, kad jį kartodami
gerai jaustumėtės. Jei tik mechaniškai kartosite kad ir pačius geriausius
žodžius ir nieko nejausite, norimo rezultato nepasieksite.
Pateikiame pavyzdį, kaip turėtų būti suformuluoti pozityvūs teiginiai,
kai norime atsisakyti pinigų ir savo netobulumo idealizacijos.

PINIGŲ IDEALIZACIJA
SAVO NETOBULUMO IDEALIZACIJA
 Daugiau pozityvių teiginių rasite priede knygos gale. Rekomenduojame
juos kartoti kiekvieną kartą, kai tik pajusite, kad imate idealizuoti kokią
vertybę ar idėją. Tinkamus sau teiginius taip pat galite suformuluoti patys.
 • Tolesni žingsniai
Kai jau pozityvus teiginys suformuluotas, reikia, kad jis pakeistų seną
negatyvią pasąmoningą programą ar įsitikinimą. Tada senųjų vertybių
reikšmė susilpnės, jos liausis būti idealizacijos ir liks tik svarbios vertybės
arba senąsias pakeis visiškai priešingos reikšmės idėjos, pavyzdžiui, idėją,
kad esate nieko verti, pakeis auštos savivertės idėja.
Kad pasąmonėje įvyktų tokia permaina, reikės pasistengti. Kuo ilgiau
sena negatyvi nuostata jus valdė, tuo sunkiau ją iš pasąmonės pašalinti.
Šio darbo rezultatas toks, kad neigiamos emocijos tam tikrose
situacijose jūsų daugiau nekamuoja. Tai reiškia, kad idealizacijos jūs
atsikratėte.
Kaip elgtis su pozityviais teiginiais, jau kalbėjome (žr. 3 skyrių
„Pasąmoningų programų šalinimas"), tad čia tik trumpai pakartosime.

• Užrašymas
Pirmas būdas yra užrašyti pozityvų teiginį daug kartų – ne mažiau kaip
3000 kartų iš viso. Kas dieną užrašykite po 100 kartų, tai visas šis darbas
jums užims mėnesį. Rašydami į teiginį sutelkite visą dėmesį ir apie nieką
daugiau negalvokite.

• Kartojimas mintyse
Užuot rašę, pozityvius teiginius galite išmokti ir kartoti mintyse kaip
mantrą ar maldą. Vieną teiginį reikia kartoti nuo trijų iki dešimties
valandų (tiek susidaro sudėjus visų kartojimų laiką).
Kad teiginio neužmirštumėte, galite pasidaryti atmintinę apie savo
ketinimą neatsiduoti neigiamoms emocijoms. Pavyzdžiui, tai gali būti
užrašas kompiuteryje ar dienoraštyje, lapelis su teiginio tekstu piniginėje
ar ant automobilio prietaisų skydelio. Tinka viskas, svarbu tik kad
prisimintumėte savo pasiryžimą siekti permainų. („Mano pastangos duoda
nuostabius vaisius! Man viskas sekasi puikiai! Mane neša sėkmės banga!")
Dabar šios skyriaus išvados.
 IŠVADOS:
• Jei norite atsisakyti idealizacijų, galite pabandyti pakeisti
charakteringas negatyvias mintis, kurios lydi jūsų išgyvenimus.
• Charakteringų negatyvių minčių vietą turi užimti pozityvūs teiginiai.
• Pozityvių teiginių formulavimo taisyklės paprastos: teiginių prasmė
turi būti visiškai priešinga nei negatyvi mintis, jie jums turi būti malonūs.
• Pozityvų teiginį „įsidedate" į galvą jį rašydami arba nuolatos
kartodami kaip mantrą ar maldą.
 13
Puolame idealizacijas

Jeigu jus apgavo – dar nieko bloga. Blogai, jeigu jums tai patiko.
– VLADIMIRAS TUROVSKIS

Kitas būdas atsisakyti idealizacijų yra patiems pasielgti taip, kaip

pirmiau jums atrodė visiškai neleistina. Jūs jau leidote kitiems
žmonėms elgtis, kaip jie nori, dabar savo idealus sąmoningai pažeisti
turite patys. Tai padaryti sudėtinga, tačiau jei pavyks, idealizacijos greitai
liausis pildžiusios jūsų „išgyvenimų talpyklą". Ką konkrečiai reikia
daryti? Tai, už ką anksčiau smerkėte kitus žmones. Toks elgesys jums
atrodė nepriimtinas.
Tarkime, idealizuojate viešąją nuomonę ir labai bijote pasielgti taip, už
ką žmonės jus galėtų pasmerkti. O dabar, kad sunaikintumėte tą
idealizaciją, su malonumu padarykite ką nors, kas sukeltų audringą
žmonių reakciją. Padarykite nebijodami, lengvai ir žaismingai:
„nepadoriai" apsirenkite, pasakykite savo nuomonę, kaip dar nebuvote
sakę, padarykite ką nors ekstravagantiško...
Žinoma, žmonės puls jus smerkti ar bent jau apie jus daug kalbės. Tegu.
Leiskite jiems kalbėti viską, kas tik užeis ant seilės. Nė nesistenkite jų
nutildyti. Juk žmonės turi apie ką nors kalbėti, tad suteikite jiems tokį
džiaugsmą! Daug metų gyvenote taip, kad jie apie jus nieko negalėjo
pasakyti. Tačiau dabar jūs gyvenate ne jiems, o sau. Ir pradedate džiugiai,
energingai, iš karto atsiduriate dėmesio centre. Vienas netikėtas poelgis,
antras, trečias... ir jie su jūsų permaina susitaikys, liausis apie jus kalbėję,
ims ieškoti naujų pokalbių temų. O jeigu ir nesiliaus, jūs juk leidžiate
jiems būti netobuliems! Pasaulis daugialypis, jame yra vietos netgi
paskaloms ir smerkimui.
Jūs visa tai suprantate, todėl visai nesikremtate, kad esate apkalbų
objektas. Ir kuo jūsų poelgiai bus neįprastesni, tuo labiau niekam tikę jums
ims rodytis jūsų seni įsitikinimai. Ar vertėjo tiek graužtis dėl menkniekių?
 Jei žmogus idealizuoja viešąją nuomonę, juo labai lengva manipuliuoti,
priversti elgtis taip, kaip reikia kitiems. Gana jam pasakyti „Turėk gėdos,
ką apie tave pasakys žmonės", ir jis padarys viską, ką jam liepsite, kad
kažin kokie mitiniai žmonės apie jį nepradėtų blogai kalbėti.
Galbūt kaip tik taip jus kas nors valdo arba jūs patys tokiu būdu
manipuliuojate kitais žmonėmis. Ar ne geriau gyventi sąmoningai ir
nebūti manipuliacijų objektu? Pradžiai padarykite tai, ko visą laiką
bijojote – pažeiskite savo taip brangintą vertybę.
Jei esate liguistai sąžiningi ir smerkiate visus nesąžiningus žmones,
pabandykite kartelį kitą sumeluoti. Darykite tai su malonumu ir
neteisdami savęs. Ar pavokite iš pažįstamo kokią smulkmeną (pavyzdžiui,
rašiklį). Esate sąžiningi žmonės ir tokie liksite, tačiau jau nebesmerksite
kitų, kurie nesąžiningi – juk ir patys pasielgėte panašiai kaip jie.
Mes anaiptol nesiūlome jums atsisakyti savo vertybių sistemos,
nesiūlome tapti melagiais ar vagimis. Ne!
Mes tik siūlome kelis kartus pasielgti taip, kaip jums pirmiau atrodė
neįmanoma. Tada jūs kur kas lengviau susitaikysite su mintimi, kad
žmonės gali elgtis ne tik taip, kaip patinka jums.
Štai vienas pavyzdys, kaip tokie poelgiai padeda atsikratyti
idealizacijų. Į mus kreipėsi moteris, kuri idealizavo savo grožį ir viešąją
nuomonę. Grožio idealizacija vertė ją prieš išeinant į gatvę kelias valandas
praleisti prieš veidrodį (ji net šiukšlių negalėjo išnešti „nesusitvarkiusi"
savo išvaizdos). Suprantama, tai jai kėlė daug rūpesčių ir nemalonių
išgyvenimų.
Mes jai patarėme bent kartą apsirengti kuo paprasčiau, susivelti
plaukus, išsitepti veidą suodžiais ir nueiti į parduotuvę. Pirma jos reakcija
buvo tokia: „Tai neįmanoma! Aš numirsiu nuo jaudulio..." Tačiau paskui ji
nusiramino ir prisivertė mūsų siūlomą procedūrą atlikti (aišku, be jokio
džiaugsmo). Paaiškėjo, kad į ją niekas net neatkreipė dėmesio, o juk ji
labiausiai bijojo, kad žmonės pamatys ją netvarkingą! Po šio epizodo jai
tapo kur kas lengviau išsiruošti į parduotuvę ar kur kitur.
Ne visas idealizacijas galima taip lengvai ir greitai sugriauti. Kartais
sunku rasti atitinkamą poelgį, pavyzdžiui, ką daryti, jei idealizuojate
gyvenimą ir blogai jaučiatės, nes mirė giminaitis – argi mirsite patys, kad
tą idealizaciją sugriautumėte?
 Vis dėlto jei yra koks poelgis, kurio, kaip manote, jokiu būdu
negalėtumėte atlikti ir už kurį smerkiate kitus žmones, pabandykite. Jei
idealizuojate mandagumą – nusikeikite; jei esate sureikšminę
punktualumą – pavėluokite į svarbų susitikimą; jei jums pernelyg svarbūs
pinigai – nusipirkite kokį brangų menkniekį; jeigu jūsų idealizacija yra
tobulumas ir jūs stengiatės viską daryti tik „labai gerai", tada, pavyzdžiui,
prieš viešą kalbą tarsi netyčia išpilkite stiklinę vandens ar parverskite kėdę
(pirmiau tai jums būtų buvusi tikra katastrofa) ir pamatysite, koks bus
sėkmingas jūsų pasirodymas, kokia susidomėjusi bus publika.
Tokie poelgiai leis jums sušvelninti patiriamus išgyvenimus, todėl jūsų
„išgyvenimų talpykla" pilnės kur kas lėčiau.
Jeigu taip elgtis jums visiškai nepriimtina, siūlome dar vieną būdą,
kaip įveikti idealizacijas. Tai yra savo išgyvenimų išjuokimas.
O dabar šio skyriaus išvados.

IŠVADOS:
• Jei norite atsisakyti idealizacijų, patys pasielkite taip, už ką anksčiau
smerkėte kitus ir kas jums atrodė nepriimtina.
• Tačiau tai darydami jūs savo vertybių sistemos nekeičiate – tik
liaujatės smerkti žmones, nes jau pabuvote jų kailyje; jūs jau nebeskirstote
jų į „gerus" ir „blogus".
 14
Pasijuokime iš savo išgyvenimų

Pasaulis išliko, nes juokėsi iš tų, kurie neišliko...

– VLADIMIRAS TUROVSKIS

Šis idealizacijų atsisakymo būdas labai paprastas. Tereikia pasijuokti iš

savęs ir iš savo vaidmens, kurį atliekate gyvenimo cirko spektaklyje. Į
visas situacijas, kurios jums pirmiau atrodė beviltiškos ar siaubingos,
žvelkite su humoru. Kai tik pradėsite šypsotis, jūsų idealizacija išnyks.
Tokia pozicija vadinasi „Gyvenimas yra cirkas". Apie kitas pozicijas
mes kalbėsime antrojoje knygos dalyje, o dabar aptarsime tik šią.
Tokią poziciją užimti nesunku. Įsivaizduokite, kad visi žmonės yra
klounai, vaidinantys cirke. Kuo labiau jūs nervinatės ir kuo intensyvesni
jūsų išgyvenimai, tuo nuoširdžiau atliekate savo vaidmenį. Ar neatsibodo
būti klounais?
Šios pozicijos pavadinimas primena garsų posakį, kad „Gyvenimas yra
teatras". Galima pavadinti ir taip, tačiau mes specialiai pasirinkome žodį
„cirkas" – kad pabrėžtume kritinį mūsų siūlomos pozicijos aspektą. Būti
aktoriais gyvenimo teatre daugumai netgi atrodo patrauklu, bet klounais
cirke... Mūsų gyvenimas toli gražu ne teatras. Tai veikiau cirkas, o mes
esame jo pagrindiniai klounai. Žmonės to nesupranta, todėl pyksta tai
ant cirko, tai ant savo atliekamo klouno vaidmens.

• Gyvenimas – vaidinimas arenoje

Taigi jei norite atsikratyti neigiamų emocijų, išsiugdykite nuostatą, kad
viskas, kas vyksta gyvenime, yra cirko klounada. Žmonės yra klounai ir
kiekvienas arenoje savaip darkosi. Reikia pridurti, kad kuo daugiau
emocijų žmogus patiria kasdieniame gyvenime, kuo karščiau smerkia
kitus žmones ar juos moko, kuo dažniau veliasi į įvairius konfliktus, tuo
jo, kaip klouno, vaidyba yra profesionalesnė. Beje, arenoje esama ne tik
klounų, bet ir iliuzionistų (jiems kažin kur nuolat viskas dingsta ir iš kažin
kur vėl atsiranda), galiūnų (jie eina visus stumdydami, kol sutinka
stipresnį už save galiūną), žongliruotojų, dresuotųjų, sportininkų... Tačiau
pastebimiausi arenoje yra klounai – jūs.

• Žiūrovo pozicija
Arenoje verda emocijų kupinas gyvenimas. Iki šiol jūs buvote aktyvūs
jo dalyviai, tačiau dabar mes jums siūlome iš arenos pakilti į žiūrovų
tribūnas ir į įvykius arenoje pažvelgti iš šalies. Būdami tribūnose, galite
juoktis iš spektaklio, galite užjausti jo dalyvius, tačiau patys vaidiname
nedalyvaujate. Visa tai jums nepriklauso.
Žiūrovo pozicija leidžia „neužsikabinti" už vertybių, kurios anksčiau
jums buvo labai brangios. Jūs tik stebite. Jūs sąmoningai pasirinkote vietą
tarp žiūrovų. Tačiau jei jums kiltų noras suvaidinti savo vaidmenį kokiame
nors spektaklio epizode (apie meilę, profesinę karjerą, didelį atlyginimą ir
taip toliau), galite nusileisti į areną ir įsijungti į įvykius, nusistatyti tikslus
ir jų siekti.
„Gyvenimas yra žaidimas" – taip vadinasi spektaklis. (Apie tai
smulkiau kalbėsime vėliau.) Kai tikslą pasieksite, grįžkite į tribūnas. Ir
neleiskite, kad kas nors per jėgą jus ištemptų į areną, įveltų į kokį nors
vaidinimą.

• Jūsų juokdario kepurė

Labai svarbu prisiminti štai ką: jei gyvenime esate kuo nors
nepatenkinti, su kuo nors pykstatės ar ką nors teisiate, tai esate
klounai cirko arenoje ir dalyvaujate spektaklyje. Ant galvos turite
užsimaukšlinę juokdario kepuraitę su varpeliais ir ryškiu užrašu,
nurodančiu, kokį vaidmenį atliekate gyvenimo cirke. Vaidmenų esama
daugybės. Pavyzdžiui:
„Niekšingo žmogaus auka", „Žmona ožka" – tokius užrašus ant savo
juokdario kepuraičių turi žmonos, mėgstančios visiems pasakoti, kokie
tironai yra jų vyrai.
„Mokau visus gyventi", „Namų teroristas", „Didysis
kontrolierius",„Kvėpuoti tik man leidus" – tai vaidmenys žmonių, kurie
linkę be galo šokdinti savo artimuosius, kišasi į jų reikalus su savo
patarimais ir pastabomis.
„Didysis kankinys", „Vaikščiojanti nelaimė" – tai tinka žmonėms,
kurie mėgaujasi neigiamomis emocijomis ir visiems pasakoja, kaip jiems
blogai.
„Vienintelis protingas kvailių šalyje", „Aplinkui vieni debilai" –
tokį užrašą turi žmonės, kurie idealizuoja savo sugebėjimus ir kuriuos
erzina visi, kurie išmano mažiau nei jie.
„Neįvertintas talentas", „Intelektualas kvailių šalyje" – tokį
vaidmenį dažnai prisiima supykę ant gyvenimo inžinieriai ir mokslininkai.
„Nešokinėk, vis tiek aptarnausiu", „Sau pačiam – špygą" – tokie
užrašai puikuojasi ant kepuraičių žmonių, kurie viską daro dėl kitų, o
savimi pasirūpinti jie paprastai neturi laiko.
„Dirbu už dyką, nes esu mulkis" – tai žmonės, idealizuojantys savo
trūkumus, nesiryžtantys už darbą paprašyti deramo atlyginimo ir dėl to
pykstantys ant savęs.
„Nosinaitė ašaroms nusivalyti" – išklauso visų bėdas, su visais kartu
paverkia.
„Šeimos karo auka" – tai žmonės, kaip nors nukentėję nuo sutuoktinio
ir apie tai visiems skelbiantys.
„Noriu sekso" – aišku ir be komentarų.
„Nepareigingų pavaldinių auka" – tokį užrašą turi viršininkas, kuris
nuolat skundžiasi, kad pavaldiniai nevykdo jo nurodymų.
„Pasiutusios motinos auka", „Padėkite ištekėti" – tokios būna
merginos, kenčiančios nuo pernelyg griežtos motinos.
„Nieko negaliu baigti" – tai žmonės, kurie apsiima atlikti daugybę
darbų, bet nė vieno jų nebaigia.
„Gyvenu kaip pakabintas ore" – užrašas ant kepuraitės žmogaus,
kuris niekaip negali nuspręsti, su kuo jam gyventi, kokį darbą dirbti ir taip
toliau.
„Drybsau užrietęs nosį" – tai tinginiai, kurie turi didelių ambicijų ir
laukia pripažinimo.
 Tai tik keli juokdario kepuraitės užrašai; juos susikuria patys žmonės.
Susikurkite užrašą ir jūs, kad galėtumėte pasijuokti iš savo išgyvenimų.
Kuo juokingesnis ir ciniškesnis bus jūsų vaidmens pavadinimas, užrašytas
ant juokdario kepuraitės, tuo greičiau jūs to vaidmens sugebėsite
atsisakyti.
Sugalvoję pavadinimą klouno vaidmeniui, pasistenkite atsisieti nuo
savo išgyvenimų, pažvelkite į juos iš šalies, tapkite tarsi pašaliniais
žmonėmis, kuriems kelia juoką klouno maivymasis ir kančia.
Jeigu sugebėsite taip pažvelgti į save, jūsų išgyvenimai neteks
intensyvumo. Tai, kas anksčiau jums buvo baisu ir neišsprendžiama, dabar
kels tik juoką.
Kai pradėsite šypsotis, Gyvenimas tuojau pat ateis jums į pagalbą, ir
jūsų problemos išsispręs pačios. Gyvenimas myli besišypsančius žmones
ir visada jiems padeda.
(Beje, juokdario kepuraitės užrašą sugalvokite tik sau, neklijuokite jo
kitiems žmonėms!)
Įdomu, kad didžioji dauguma žmonių gyvenimo cirke įsijautę vaidina
savo vaidmenis neturėdami jokio konkretaus tikslo! Netgi galima
pasakyti, kad jiems ta visa klounada ir yra gyvenimas. Jie neįsivaizduoja,
kad galima gyventi kaip nors kitaip, kad įmanoma nesivelti į
nesibaigiančias kovas dėl neegzistuojančių tikslų.
Pabandykite pažvelgti į gyvenimą kaip į cirko spektaklį.

• Ką reiškia būti tribūnose?

Jei esate tribūnose, tai dar nereiškia, kad tik stebite veiksmą arenoje
ir nieko daugiau nedarote. Elgiatės, kaip jums nustatyta: einate į darbą,
atliekate ten įvairias užduotis, tvarkote popierius, vedate derybas,
pykstatės su tiekėjais ar partneriais, mezgate meilės romanus ir taip toliau.
Tačiau visa tai darydami esate emociškai nuo veiklos atsisieję, tarsi
stebėtumėte save iš šalies. Tokia pozicija leidžia jums už nieko
„neužkibti" – jūsų „išgyvenimų talpykla" nepilnėja.
Štai tokio elgesio pavyzdys. Tarkime, nedidelio skyriaus viršininkas
turi iki tam tikros datos užsakyti tam tikrų prekių, tiksliau, statybinių
medžiagų. Tačiau netikėtai paaiškėja, kad to jam padaryti nepavyks dėl
priežasčių, kurios nuo jo nepriklauso.
Tokioje situacijoje ir išaiškėja, kur žmogus yra: ar cirko arenoje, ar
tribūnose. Jei jis dėl to susikremta, ima keiktis ir guostis kitiems
žmonėms, vadinasi, jis arenoje. Juk iš tikrųjų nei keiksmai, nei neigiamos
emocijos šios problemos neišspręs. Jam belieka laukti. Jis gali ramiai
laukti, kol situacija išsispręs, ir priimti tai kaip objektyvią tikrovę; to
paties įvykio jis gali laukti nerimaudamas, konfliktuodamas ir gerdamas
raminamuosius vaistus – pastaruoju atveju jis, galima sakyti, aktyviai
dalyvauja arenos vaidinime. O ant jo juokdario kepuraitės puikuojasi
užrašas „Nėra laimės be užsakytų statybinių medžiagų" arba „Tiekėjų
sąmokslo auka".

• Kartais reikia nusileisti

Vis dėlto žmogui kartais reikia dalyvauti cirko spektaklyje net ir tuo
atveju, kai jis to nenori, antraip gali susilaukti nemalonumų.
Štai tokios situacijos pavyzdys. Natalija dirba nedideliame moterų
kolektyve, kuriam vadovauja vyras. Jis nėra labai geras vadovas, neretai
klysta, tačiau dar aukštesni viršininkai jo keisti neketina, nes jiems
maloniau bendrauti su vyru. Žinoma, moterys savo viršininko poelgius
gyvai aptarinėdavo. Natalija irgi tuose pokalbiuose dalyvaudavo ir kaupė
neigiamas emocijas. Tačiau baigusi mūsų treniruočių programą tais
dalykais ji domėtis liovėsi. Bendrame spektaklyje ji jau nedalyvavo, todėl
iškrito iš kolektyvo, kolegės ėmė jos šalintis, netgi pamėgino ją išėsti iš
darbo. Klounams nepatiko, kad vienas žmogus atsisakė jų draugiškos
kompanijos, ir jie beveik ėmė ją laikyti priešu.
O tas darbas Natalijai labai patiko, ji jokiu būdu nenorėjo jo keisti.
Taigi ji vėl įsiliejo į klounų kompaniją ir ėmė apkalbėti savo viršininką.
Tiesa, dabar ji tik vaidino klouno vaidmenį, nesmerkė savo viršininko,
nekaupė neigiamų emocijų ir širdimi iš savo vaidmens juokėsi. Bet ji
grįžo į kolektyvą, ir kolegės liovėsi ją smerkusios.

• Aklos gynybos pozicija

Norėtume pabrėžti, kad pozicija „Gyvenimas yra cirkas" smarkiai
skiriasi nuo „aklos" gynybos pozicijos, kurią sudėtingose gyvenimo
situacijose rekomenduoja užimti kai kurie psichologai.
Pasitraukti į „aklą" gynybą – tai liautis reaguoti į bet kokias
pretenzijas, išpuolius, įžeidimus. Žmogus tai gali padaryti ir be psichologų
pagalbos. Taip neretai atsitinka šeimose, kai vienas iš sutuoktinių yra labai
valdingas ir be perstojo auklėja kitą, nurodinėja, kaip gyventi ir elgtis
(juokdario kepurė su užrašu „Mokau visus gyventi"). Žmogus, girdėdamas
tokius pamokymus, paprastai sakomus įžeidžiamu tonu, reaguoja įvairiai,
bet tipiškiausia reakcija yra atsikirtimas tokiu pat tonu. Tačiau taikos tai
negarantuoja, todėl būna, kad kritikuojamas sutuoktinis griebiasi alkoholio
arba pasitraukia į „aklą" emocinę ir mentalinę gynybą, tai yra liaujasi
reagavęs į visas pretenzijas ir įžeidimus. Nors ši pozicija panaši į
„Gyvenimas yra cirkas" poziciją, ji turi savo ypatumų. Čia labai svarbu,
kaip pats žmogus jaučiasi. Jeigu jis iš tikro sugeba visiškai atsiriboti
nuo partnerio antpuolių, jeigu išoriškai į juos nereaguoja, o viduje
tyliai iš jų pasišaipo, tai viskas gerai. Ant gyvenimo jis nepyksta, jo
„išgyvenimų talpykla" nepilnėja.
Tačiau dažniausiai būna kitaip. Puolantysis vis randa naujų silpnų
partnerio vietų (idealizacijų) ir įveikia jo gynybą. Rezultatas – emocijų
pliūpsnis, pretenzijos, riksmai ir taip toliau. „Išgyvenimų talpykla", kaip
suprantate, tampa pilnesnė.
Kitas variantas – žmogus „užsidarė" ir nereaguoja į jokius antpuolius.
Išoriškai jis galbūt netgi panašus į bejausmį rąstą. Tačiau jo viduje siaučia
emocijų audra, jo protas įsitempęs ir kuria atsakus į visas pretenzijas.
Taip reiškiasi idealizacija (santykių ar kokia nors kita). Todėl Gyvenimas
tokiam žmogui prie išorinių problemų dar pridės ir vidinių – taip vyksta
auklėjimas. Labai tikėtina, kad tokia gynyba laikui bėgant pakels
kraujospūdį, sukels širdies ligą ar baigsis dar liūdniau. Žmogus atsiduria
spąstuose: išorėje skandalai, viduje ligos. Jo ekskursija po Žemę gali
baigtis anksčiau numatyto laiko.
Ką daryti? Ar yra išeitis iš tokios padėties? Žmogui, kuris linkęs
trauktis į „aklą" gynybą, gali padėti „Gyvenimas yra cirkas" pozicija. Jo
vieta – žiūrovų tribūnoje. Tačiau turite suprasti štai ką: kol viduje
išgyvenate emocijas (jei net išoriškai jų neparodote), tol esate cirko
arenoje ir maivotės drauge su kitais klounais.
Todėl pasistenkite visą laiką būti tarp žiūrovų. Stebėkite įvykius iš toli,
matykite, kaip jūsų valdingasis partneris vaidina kontrolieriaus ar mažo
imperatoriaus vaidmenį. Žinoma, jis iš paskutiniųjų stengsis ištempti jus
iš tribūnų į areną, kad ir jūs dalyvautumėte spektaklyje. Jis ieškos vis
naujų būdų, kaip neleisti jums nuobodžiauti žiūrovų tribūnose.
Jūsų užduotis yra neleisti, kad taip atsitiktų. Įsivaizduokite, kad tas
žmogus rankose laiko kilpą. Vos jūs atsipalaiduojate, jis meta ją jums ant
kaklo ir tempia į areną. Galite priešintis kaip neprajodinėtas laukinis
arklys, tačiau iš kilpos išsivaduoti sunku. Jei jau jus pagavo, tai būtinai
nuvilks į areną ir jūs ten vaidinsite drauge su kitais. Todėl kai susitinkate
tą žmogų (ar net kai kalbatės su juo telefonu), neužmirškite, kad jis turi
kilpą, nesileiskite pagaunami.
Pavyzdžiui, įsivaizduokite tą kilpą jo rankose. Kai tik jis jus pamato,
ima ja mojuoti ir taikosi ją užmesti jums ant kaklo tarsi kokiam nuo
bandos nuklydusiam arkliui. Jūsų tikslas yra neleisti, kad tai įvyktų. Jei
partnerio akivaizdoje mintyse susikursite tokį vaizdinį, jūs liksite ramūs,
viduje juoksitės iš situacijos ir kilpos išvengsite. Taip elgdamiesi visą
laiką būsite tarp žiūrovų, jūsų „išgyvenimų talpykla" nepilnės.
Dabar – šio skyriaus išvados.

IŠVADOS:
• Dar vienas būdas atsisakyti idealizacijų yra pasijuokti iš savęs ir savo
išgyvenimų.
• Todėl turite užimti „Gyvenimas yra cirkas" poziciją – į visus įvykus
pažvelgti kaip į cirko arenoje vykstančią klounadą, o į save – kaip į
vyriausiąjį klouną.
• Paskui sugalvokite juokingą savo vaidmens pavadinimą. Kuo jis bus
juokingesnis ir ciniškesnis, tuo greičiau jūs liausitės jautę neigiamas
emocijas – į jūsų „išgyvenimų talpyklą" nustos tekėjęs skystis.
• Jūsų pozicija leis jums pasijusti žiūrovais, kurie sėdi tribūnose ir
stebi, kaip azartiškai vaidina žmonės arenoje.
• Ši pozicija skiriasi nuo „aklos gynybos" pozicijos tuo, kad žmogus į
pasaulio įvykius nereaguoja netgi savo viduje.
• Žiūrovo pozicija leidžia į pirmiau baisią ir neišspendžiamą situaciją
pažvelgti iš šalies ir sugalvoti juokingą savo vaidmens pavadinimą; kai tai
įvyksta, situacija susitvarko tarsi savaime.
 15
Keičiame standartus

Diena iš dienos žmonės veikia vieni kitus, tačiau tai vyksta

be tikslo, be prasmės ir be tvarkos.
Ir beveik niekas nesimėgauja savo poveikio vaisiais.

Kitas idealizacijų atsisakymo būdas yra iš naujo įvertinti savo

standartus, kurie verčia mus reikšti pretenzijas žmonėms. Šis būdas tinka
tik tais atvejais, kai žmonės nejaučia natūralių permainų, įstringa
prisiminimuose ir nepriima gyvenimo tikrovės. Norime pasakyti, kad
bėgant laikui keičiasi ir žmonių vidus, ir išorė. Žmogus, su kuriuo
pragyvenote 5, 10 ar 20 metų, yra visai kitas, nei buvo tada, kai su juo
susipažinote. Ar esate pasirengę jį priimti? Tai pavyksta toli gražu ne
kiekvienam.
Pavyzdžiui, žmogui sunku ramiai žiūrėti, kaip jo tėvas, kitados buvęs
energingas vyras, dabar yra amžinai suirzęs pensininkas. Vyras
nepasirengęs vietoj linksmos žmonos matyti pagyvenusią ir amžinai
susirūpinusią moterį. Žmona nenori vyro, kuriam rūpi tik jo draugai ir
alus. („Koks jis seniau buvo šaunus!") O tėvai sunkiai susitaiko, kad jų dar
visai neseniai paklusnūs vaikai šiandieną jau yra savarankiški vyrai ir
moterys.
Mes karštligiškai kabinamės į senus įvaizdžius ir nenorime matyti
tikrovės, kokia ji yra. Todėl imame jai reikšti pretenzijas, kad ji ne tokia,
kokią mes ją matėme anksčiau. Ar yra kokia nors išeitis?
Aišku, kad objektyvios tikrovės (žmonos su antsvoriu ar prie
kompiuterio murksančio vyro) nepakeisime. Tad belieka pažvelgti į tuos
dalykus kaip į „neišvengiamas aplinkybes", su kuriomis mes net
nebandysime kovoti, nors jos mūsų ir netenkina.
Kaip ramiai priimti sutuoktinį, jeigu jo pokyčiai mums nepatinka?
Pabandykite elgtis taip.
 • Susikurkite naują standartą
Iš pradžių pasistenkite suprasti, kad kai kurių žmonių įvaizdį (tam tikrą
standartą) jūs susikūrėte prieš daug metų, tada, kai tik susitikote, kai
buvote jauni, kai kitokios buvo aplinkybės.
Bėgo metai, daug kas pasikeitė. O jūs vis dar turite galvoje seną
standartą, senas aplinkybes.
Visi mes saugome atmintyje daugybę pasenusių standartų, o kai kuris
nors iš jų būna pažeidžiamas, mes pasijuntame negerai, užuot priėmę
naują standartą.
Pavyzdžiui, dauguma moterų jaunystėje susikūrė vyro standartą:
lieknas, stiprus, rūpestingas, lydimas sėkmės, jam visų pirma rūpi
mylimos moters interesai. Toks standartas tinka tada, kai moteris vyro dar
tik ieško, tai yra idealas, kurį ji pateikia Gyvenimui, ir Gyvenimas padeda
jai rasti ką nors panašaus.
Tačiau po 10 – 15 metų tą vyro standartą jau reikia keisti. Dabar ji toks:
plikas (arba visas apžėlęs plaukais), susiraukšlėjęs, pilvotas, nuolat
ieškantis sugėrovų ir meilužių.
Tokie yra daugelis vyrų, perkopę keturiasdešimties metų ribą. Jeigu ir
jūsų vyras toks, liaukitės dėl to krimstis ir priimkite tai kaip neišvengiamą
dalyką. Pakeiskite standartą. O jeigu dar jūsų vyras kiek geresnis nei čia
aprašytas atvejis (ne visai plikas ir nelabai storas) – džiaukitės ir dėkokite
Gyvenimui, kad jis atsiuntė tokią tobulą vyriškos lyties būtybę.
Panašiai naujus standartus turėtų kurti ir vyrai. Pavyzdžiui, daugumai
jų moteris turi būti grakšti, liekna, rami, į vyrą ji žiūri susižavėjusi ir
visada nori sekso. Tačiau vyrai pamiršta, kad laikas nenumaldomai bėga.
Kur jie matė tokį standartą? Tokios buvo jų mylimosios jaunystėje, o
paskui panašių moterų jie galėjo pamatyti nebent kino filmuose,
blizgančiuose žurnalų viršeliuose ar reklamose. Taip, filmai pažadina
senas svajones ir jos vyrams neleidžia ramiai gyventi. Tarp vyresnio
amžiaus moterų retai kada galima sutikti tokį standartą, vos viena kita turi
galimybę prisižiūrėti savo kūną. O dauguma moterų – tai apvalainos
būtybės, nuolat pavargusios, pasiligojusios ir reikalaujančios pinigų. Kaip
tik tokį naują standartą turėtų susikurti vyrai, pragyvenę su moterimi
penkerius ar dešimt metų – ir tada jie neturės jokių problemų, liausis
reiškę žmonoms tuščias pretenzijas. Metai ir šeimyniniai rūpesčiai (vyrai
nesugebėjo nuo jų apsaugoti savo mylimųjų) paliko savo pėdsakus. O
jeigu žmona bent kiek geresnė, nei čia aprašyta, vyras turėtų tyliai
džiaugtis ir dėkoti Gyvenimui už tokią dovaną.
Gal jums atrodo, kad visa tai yra pokštas? Visiškai ne. Mes čia tiesiog
aprašėme, kaip atrodo dauguma vyrų ir moterų, perkopę 40 metų ribą.
Suprantama, kiekvienas konkretus atvejis kitoks, reikia standartą
pakoreguoti, tačiau pati naujo standarto idėja nesikeičia.
Jei neplanuojate skirtis, tai užuot reiškę pretenzijas sutuoktiniui
pakeiskite lūkesčius. Susikurkite naujus tikrovės standartus ir gyvenkite
jais vadovaudamiesi. O senus standartus, kaip turi atrodyti jūsų partneris,
pamirškite.

• Keiskite ir kitus standartus

Keisti standartus galite ne tik tada, kai norite atsisakyti pretenzijų
sutuoktiniui. Naujus standartus galite taikyti kur kas plačiau.
Pavyzdžiui, prieš kelerius metus su draugu pradėjote verslą, buvote
apimti entuziazmo ir darbe praleisdavote ištisas dienas. Tačiau metai bėgo,
padėtis keitėsi. Jūs entuziazmo ugnelę išsaugojote ir esate pasiruošę
plušėti visą parą, tačiau jūsų partneris sukūrė šeimą, įsitaisė skrandžio opą
ir daug dirbti nenori. Žinoma, jus tai erzina ir jūs parteriui imate
priekaištauti, kad šis yra tinginys, egoistas. O kai esate kuo nors
nepatenkinti, jūsų „išgyvenimų talpykla" pilnėja. Todėl keiskite standartą.
Priimkite nuostatą, kad partneris turi būti aptingęs, nedalykiškas ir tik
savimi besirūpinantis žmogėnas. Ir kaip tik tokį partnerį jūs turite. Tai yra
normalu. Jei jis kiek geresnis – džiaukitės, vadinasi, jums smarkiai
pasisekė!
Arba kitas atvejis. Kai atlikote studentišką gamybinę praktiką, jums
labai patiko tos įmonės atmosfera. Viršininkai su pavaldiniais elgėsi
draugiškai, niekas niekada nekėlė balso ir taip toliau. Dabar jūs dirbate
kitoje įstaigoje. Čia žmonių santykiai visai kitokie. Jūsų viršininkas irzlus
ir ambicingas, jis pavaldiniais nepasitiki ir jų nevertina. Jums tokia
padėtis nepatinka ir jūs imate idealizuoti žmonių santykius. Kaip tokios
idealizacijos atsikratyti?
Pakeiskite standartą. Tarkite sau, kad viršininkas turi būti mažaraštis,
ambicingas, apykvailis isterikas, turintis seksualinių problemų. Kaip tik
tokį viršininkėlį ir turite. Viskas normalu, nes jie visi ir turi būti tokie. O
jei jis vos gerėlesnis – jums labai pasisekė. Padėkokite už tokią dovaną
Gyvenimui. Taip pasielgti galite tada, kai jūsų netenkina žmonių
tarpusavio santykiai darbe. Jeigu jums atrodo, kad bendradarbiai turi vieni
su kitais elgtis šiltai ir mandagiai (gal apie tai skaitėte knygą ar matėte
tokius santykius per televizorių), bet taip nėra – keiskite standartą!
Susitaikykite su padėtimi, kad žmonės darbe vieni kitus skundžia ir krečia
vieni kitiems smulkias ar stambias kiaulystes. Tebūnie tai naujas
standartas.

• Nuleiskite reikalavimų kartelę

Naujų standartų idėja labai paprasta: jūs smarkiai nuleidžiate savo
reikalavimų kartelę. Imate mažiau norėti tiek iš aplinkinių žmonių, tiek
iš savęs. Ir tada pasirodo, kad ne viskas taip blogai, kaip jums atrodė
pirmiau.
Pirmiau jūsų reikalavimai buvo per aukšti. Todėl jums buvo sunku
priimti tikrovę. O kai reikalavimų kartelę nuleidote (susikūrėte naujus
standartus), priežastis jaustis blogai dingo, nors tikrovė liko tokia pati. Jūs
atsisakėte idealizacijų.
Taip pasielgti galite visada, kai tik iš pasaulio tikitės daugiau, nei jis
gali jums duoti, ar kai savo lūkesčius jums primeta visuomenė. Tikrovė
jau pasikeitusi, tačiau mes dar stengiamės ją matyti tokią, kokia ji buvo.
Mūsų įsitikinimai neatitinka šios dienos reikalavimų. Štai tokių pasenusių
įsitikinimų pavyzdžiai: „Moteris privalo turėti šeimą", „Vyras turi būti
stiprus ir išlaikyti šeimą", „Šeimą galima sukurti tik vieną kartą
gyvenime", „Vaikas negali augti be tėvo"...
Anksčiau šie įsitikinimai atspindėjo mūsų tikrovę, tačiau pasaulis
keitėsi ir dabar jis kitoks. Prieš šimtą metų vyrai iš tikrųjų buvo stiprūs ir
išlaikė šeimą, auklėjo vaikus. O šiandien sunku sutikti tikrai stiprų vyrą –
mūsų civilizuotame pasaulyje jiems neliko vietos. Visų pirma tai įvyko
todėl, kad savo pozicijas pasaulyje pakeitė moterys, jos tapo laisvesnės,
savarankiškesnės. Šiandieną milijonai moterų savo iniciatyva skiriasi su
vyrais ir gyvena vienos. Tai reiškia, kad milijonai vaikų auga be tėvo.
Tokia mūsų tikrovė, kurios mes priimti nenorime, todėl pasaulis mums
atrodo baisus, nors iš tikro jis yra toks, koks yra. O mes jį norime matyti
kitokį.
Žinoma, tai įmanoma, tačiau pirmučiausias žingsnis pokyčių link yra
priimti dabartinę tikrovę. Tai padaryti mums padės nauji standartai, o
nusistatyti juos turime patys. Svarbu tik kad jie atspindėtų tikrovę ir
nebūtų mūsų fantazijos vaisius.

• Standartas – ne idealizacija
Standarto sąvoka panaši į idealizacijos, tačiau siauresnė. Standartas yra
idealizacijos dalis ir atspindi aplinkiniame pasaulyje vykstančius
pokyčius. Pokyčius reikia stebėti ir priimti juos kaip neišvengiamą
reiškinį – tada bus lengviau nesikabinti į senus idealus.
Naujas standartas galioja iki naujo pokyčio. Kai jį priimame,
neturime savęs įkalbinėti, kaip tai darome skelbdami sau pozityvius
teiginius ar naujas elgesio programas. Tiesiog vieną kartą tariame sau, kad
tikrovė pasikeitė, ir toliau jau vadovaujamės nauju ją atspindinčiu
standartu. Pakartosime, kas yra svarbiausia: nesikabinkite į savo iliuzijas
ar prisiminimus, gyvenkite realiame pasaulyje ir matykite jį tokį, koks
jis yra iš tikrųjų. Ir tada Gyvenimas jums savo skaudžių pamokų neduos.
Dabar šios skyriaus išvados.

IŠVADOS:
• Žmonės linkę įstrigti tose gyvenimo situacijose, kai jiems buvo gerai.
Tikrovei keičiantis, jie vis mato ją tokią, kokia ji buvo anuo metu, ir nenori
priimti jokių permainų.
• Kad prisiminimai netaptų neigiamų išgyvenimų priežastimi, priimkite
esamą tikrovę kaip standartą ir liaukitės ją lyginę su praeitimi.
• Jei nenorite jausti pretenzijų savo sutuoktiniui, kad jis jau ne toks,
koks buvo jaunystėje, priimkite jo dabartinę išvaizdą kaip naują standartą
– o jeigu sutuoktinis atitinka standartą, tai viskas gerai, jūs neturite jam
jokių pretenzijų.
• Jeigu ankstesni standartai jums labai svarbūs ir jūs negalite jų
pakeisti, bent jau išmokite lanksčiai reaguoti į aplinkos permainas. Kai
patys tapsite lankstesni, pamatysite, kad gyvenimas yra puikus ir nėra
jokio pagrindo smerkti objektyvią tikrovę.
 16
Aplenkime įvykius

Žmogaus gyvenimas panašus į degtukų dėžutę:

elgtis su ja rimtai yra juokinga, o nerimtai – pavojinga.
– AKUTAGAVA RIUNOSKĖ

Štai dar vienas būdas, kaip atsisakyti idealizacijų: radikaliai pakeiskite

savo požiūrį į situaciją, kuri jums atrodo siaubinga ir be išeities. Tai gana
paprasta. Tiesiog patikėkite, kad kiekvieną akimirką jūsų situacija yra
nuostabi ir jūs neturite jokių motyvų krimstis. O jei vis dėlto krimsitės,
Gyvenimas jums greitai įrodys, kad klydote.

• Jūs gyvenate rojuje

Tokio požiūrio esmė yra viena bendra idėja, kurią reikia nuolat saugoti
galvoje ir ją prisiminti, kai ima pulti negatyvūs išgyvenimai. Išoriškai
idėja gana paprasta, tačiau ją suprasti ir priimti sugeba toli gražu ne visi.
Pripažinkite, kad dabar, šią akimirką, gyvenate rojuje! Taip,
kiekvieną gyvenimo akimirką, kad ir kokia ji baisi jums atrodytų, jūs esate
rojuje.
Aišku, kad išsiugdyti tokį požiūrį į gyvenimą nelengva, ypač taip sunku
pasijausti tada, kai situacija kelia stresą. Ko gera, Gyvenimas jus jau
seniai auklėja, bet jūs esate užsispyrę ir jo užuominų suprasti nenorite.
Sakote, koks gi čia rojus, jau blogiau ir būti negali! O gal gali? Turbūt apie
tai niekada nebuvote susimąstę. Kam tokios mintys? Juk visos saviugdos
metodikos (taip pat ir pateikta šioje knygoje) siūlo jums galvoti tik apie
gerus dalykus. Jūs taip ir stengiatės daryti, tačiau gyvenimas vis blogėja.
Suprantama, kodėl taip yra. Jūs nepatenkinti kokiais nors įvykiais, jūsų
„išgyvenimų talpykla" pilnėja, ir Gyvenimas tada jums pasiunčia
griežtesnę pamoką. Atkreipkite dėmesį, kad tai nėra kerštas ar bausmė, o
tik bandymas pakeisti jūsų ydingus įsitikinimus.
 Kadangi svajojate apie geresnį gyvenimą ir liekate nepatenkinti savo
esama padėtimi, tai labai tikėtina, kad ta padėtis toliau blogės. Todėl
siūlome neslėpti galvos smėlyje ir drąsiai pažvelgti į savo ateitį – o ji
tikriausiai bus blogesnė, nei kad yra ši diena.
Netgi nesunku atspėti, kas bus blogiau. Tai priklausys nuo to, kas
jums gyvenime nepatinka. Pavyzdžiui, jei esate nepatenkinti šeima ar
asmeniniu gyvenimu, kaip tik čia situacija ir blogės. O profesinės veiklos
sritis, jei ja iki šiol nesiskundėte, nenukentės.
Kaip išvengti situacijos pablogėjimo, jei jau nustatėte, kokios yra jūsų
pagrindinės idealizacijos? Kaip jų atsisakyti, jei jos tokios brangios ir
artimos?
Atsakymas labai paprastas: supraskite, kad dabar gyvenate rojuje.
Jeigu to nepripažinsite, anksčiau ar vėliau pateksite į pragarą. Bus kur kas
blogiau nei dabar. Žinoma, rojaus ir pragaro sąvokos čia sąlyginės. Koks
rojus, kai už sienos triukšmauja kaimynas... O kaip tada turėtų atrodyti
pragaras? Vis dėlto galima įsivaizduoti ir blogesnę situaciją: pavyzdžiui,
už sienos apsigyvena tokie kaimynai, kad dabartinis triukšmadarys yra
šventasis, palyginti su jais. Arba visas jūsų namas sudega ir niekas
neskuba pasirūpinti, kad turėtumėte kur prisiglausti. Jei taip atsitiktų,
ankstesnį gyvenimą su triukšmadariu kaimynu prisimintumėte kaip gražų
sapną. Štai taip Gyvenimas jums gali įrodyti, kad jūsų požiūris buvo
klaidingas. Jūs suprasite, kad pirmiau gyvenote rojuje.
Žinoma, toks rojus gana menkas, palyginti su užmiesčio vila. Kita
vertus, niekas ir jums nedraudžia turėti vilos, tačiau pirma turite
pripažinti, kad ir taip kiekvieną gyvenimo akimirką gyvenate rojuje (na,
gal ne pačioje prašmatniausioje jo gatvėje).
Žinokite, kad šiame pasaulyje viešpatauja gausa, ir jei tik mokėsite
gerai paprašyti, Gyvenimas jums būtinai duos namą užmiestyje.
O jeigu neduos, nesmerkite Gyvenimo, tik pasvarstykite, kokia nuostata
neleidžia jums turėti tų dalykų, kuriuos turi milijonai žmonių.
Požiūris, kad jau dabar gyvenate rojuje, padės jums atsikratyti ilgai
trunkančių neigiamų emocijų ir Gyvenimo auklėjimo.
Atrodytų, idėja nesudėtinga, tačiau ją įgyvendinti sunku net jei ir
pripažįstate, kad turite klaidingų įsitikinimų.
 Čia reikalinga kokia nors praktinė priemonė, deja, nei jogos pratimai,
nei kitokios psichofizinės treniruotės šiuo atveju nepadės.
Kodėl?
Nes klaidingi įsitikinimai yra mūsų sąmonės ir pasąmonės veiklos
vaisiai. O pasąmonės stovėdami ant vienos kojos, deja, nepakeisime (per
ilgai reikėtų stovėti).
Todėl siūlome pasąmonę paveikti per sąmonę.

• Nelaukime blogos ateities

Tai labai paprastas būdas. Jo esmė tokia: nelaukime, kol Gyvenimas
mus pradės auklėti. Aplenkime jį ir patys į savo tikrovę įsileiskime
dalykus, kuriuos jis mums gali atsiųsti kaip pamokas.
Suprantama, visa tai atliksime tik mintyse. Kaip tai padaryti? Labai
paprastai! Tam tikslui yra vienas pratimas, kuris vadinasi „Įvykių
ežiukas".
Šis pratimas tinka tada, kai jūs nesugebate susitaikyti su faktu, kad
gyvenimas klostosi kitaip, nei jūs pageidaujate. Pavyzdžiui, mintyse
matote savo tėvą kaip gerą, jautrų ir mandagų žmogų. Toks jūsų tėvas
buvo prieš daug metų, ir jūs nenorite susitaikyti su mintimis, kad dabar jis
jau pasikeitęs (santykių idealizacija), galbūt tapo šiurkštus ir mėgsta
patriukšmauti. Jūs jį už tai smerkiate.
Tačiau kuo griežčiau smerksite, tuo blogesnis jis bus. Visų pirma
blogesnis jums. Jo santykiai su kitais žmonėmis gali būti ir geri, ir blogi,
tačiau jums jis rodys vis daugiau negatyvumo, ir tai tęsis tol, kol jūs
pakeisite savo požiūrį į jį. O tai padaryti visai nesunku.
Kad jūsų tėvas netaptų dar blogesnis, turite mintimis sukurti
situaciją (įsivaizduoti), kurioje jis elgiasi su jumis labai blogai.
Padarote tai mintimis nelaukdami, kol šis dalykas įvyks tikrovėje. Ir tada
dabartinis tėvo elgesys pasirodys visai neblogas, palyginti su tuo elgesiu,
kokį jis galėtų jums pademonstruoti. Kitaip sakant, jis galėtų būti dar
blogesnis, nei kad yra dabar. Dėkokite jam, kad toks nėra. O jūs jį dar
smerkėte!
Tikriausiai jis toks ir taps, jei jūs nepakeisite savo požiūrio į jį. Taigi
kol kas su juo esate rojuje, tačiau po kurio laiko galite atsidurti pragare.
 Tokia logika gali sutaikyti jus su bet kokia situacija, kad ir kokia ji
bloga atrodytų iš pirmo žvilgsnio.
Tokiu principu veikia „Įvykių ežiuko" pratimas.
„Įvykių ežiuko" pratimas:
Susikurkite tokią aplinką, kad 15 – 20 minučių galėtumėte būti vieni ir
kad jums niekas netrukdytų.
Patogiai atsisėskite ar atsigulkite, užsimerkite, atpalaiduokite kūno
raumenis, „išvykite" iš galvos visas mintis.
Įsivaizduokite savo gyvenimą kaip įvairių įvykių variantų grandinę –
tarsi daugybę spyglių, styrančių iš vieno taško. Tai primena susirietusį į
kamuoliuką ežį (žr. paveikslėlį).

Iš visų to paties įvykio variantų jūs norėtumėte matyti tik vieną – tą,
kuris jus tenkintų (pirmasis spyglys). Tačiau kadangi turite susikūrę daug
idealizacijų, Gyvenimas jums nuosekliai pateikia vis blogesnius to įvykio
variantus (antrasis ir kiti spygliai).
Koks būs jūsų gyvenimas, jei auklėjimas nesiliaus? Kitaip sakant, jei
jums bus pateikiami vis blogesni įvykių variantai? Pasistenkite
įsivaizduoti, kokie tie variantai gali būti, stenkitės juos išgyventi, į juos
įsijausti (skirkite kiekvienam variantui 5 – 10 minučių). Ką darytumėte, jei
taip atsitiktų, kaip klostytųsi jūsų santykiai su pasauliu ir su žmonėmis,
kokios mintys suktųsi jums galvoje?
 Baigdami apgalvoti kiekvieną variantą tarkite sau: „Jei man taip
atsitiks, nė kiek neįsižeisiu ir nesipriešinsiu. Matyt, tai bus pamoka, kurios
aš esu nusipelnęs. Priimsiu ją su dėkingumu. Tačiau aš norėčiau, kad man
įvyktų pirmasis variantas."
Dar kartą mintimis pakartokite, kad nesmerkiate esamos situacijos, kad
priimate ją kaip pamoką, kurios esate nusipelnę savo poelgiais ir mintimis.
Tarkite, kad ši situacija yra labai gera, geriausia, kokia gali būti
šiandieną, ir pridurkite, kad jūs tikitės, jog ateityje, jei tik bus įmanoma, ji
taps dar geresnė.

Atlikę šį pratimą, patvirtinsite Gyvenimui, kad visus įvykius priimate

ne kaip bausmę ar kerštą, o kaip pamoką, kurią gavote todėl, kad suklydote
mintimis ar veiksmais.
Prisiminę senyvo tėvo pavyzdį, galime sakyti, kad geriausias variantas
(pirmas „įvykių ežiuko" spyglys) jums būtų ramūs ir stabilūs tarpusavio
santykiai. Kitas variantas (antras spyglys) būtų dabartinė situacija, kai
tėvas elgiasi šiurkščiai ir provokuoja konfliktus. Dar blogesnis variantas
(trečias spyglys) gali būti situacija, kai tėvas susirgs, jums reikės juo
rūpintis, o jo charakteris visai nepasikeis. Ketvirtas spyglys – jis pradėjo
gerti ir vestis į namus savo sugėrovus. Penktas spyglys – atsivedė į namus
kelias moteris. Šeštas spyglys – ėmė tyčiotis iš savo anūkų. Septintas
spyglys – sukėlė gaisrą. Aštuntas spyglys – ėmė nešti iš namų daiktus ir
juos pardavinėti. Ir taip toliau...
Spyglių gali būti labai daug. Pasistenkite juos smulkiai išgyventi ir
pajusti nepykdami ant Gyvenimo. Laimei, galite tai padaryti ne
tikrovėje, o mintimis, įsivaizdavę, kaip rutuliotųsi įvykiai, jei Gyvenimo
pamokos tęstųsi.
O galų gale mintimis tarkite: „Jeigu nusipelniau, tai priimsiu visus tuos
įvykius ir jiems nesipriešinsiu, nes suprantu, kad tai yra mano pretenzijų
tėvui rezultatas. Vis dėlto jeigu galima, norėčiau, kad tėvas liautųsi mums
gadinti nuotaiką."
Toks situacijos įsivaizdavimas padės jums aplenkti Gyvenimo
pamokas, jūs parodysite, kad žinote, kokios jūsų laukia sankcijos, ir kad
esate pasiruošę jas priimti. Be to, pranešite Gyvenimui, kad esamą
situaciją vertinate kaip labai gerą, bet suprantate, jog ji, jei būsite ja
nepatenkinti, gali smarkiai pablogėti. Taigi jūs jau atsisakėte
nepasitenkinimo, ir Gyvenimui nėra reikalo siųsti jums blogiausių įvykių
variantų. O jeigu dabar jums viskas gerai, tai toliau bus tik dar geriau.
Tokie samprotavimai padeda atsisakyti pačių įvairiausių idealizacijų ir
išvengti jas lydinčio nepasitenkinimo.
Kai žinome, kad Gyvenimas visada turi blogesnių variantų, galime
džiaugtis tuo, ką turime dabar.

• Ar nebus blogiau?
Iš karto atsakome, kad aukščiau aprašytas pratimas nėra negatyvios
ateities užsakymas. Nes įsivaizdavę kiekvieną nepalankią situaciją jūs
tariate: „Jeigu to nusipelniau, tai priimsiu visus tuos įvykius ir jiems
nesipriešinsiu. Bet jeigu tai įmanoma, tegu viskas susiklosto... (ir išsakote
pageidaujamą variantą)." Tuo būdu jūs leidžiate Gyvenimui suprasti, kad
negatyvus įvykių variantas jums nereikalingas. Taip, esate jam
pasiruošę, bet jums jo nereikia. Jums reikėtų kito varianto, o jis kol kas
niekaip neišsirutulioja, tačiau jūs jau liovėtės dėl to krimstis, nes galų gale
supratote, kad ir dabar jums ne taip jau blogai.
Jūs nekeliate griežtų reikalavimų, o tik prašote, taigi nusileidžiate iš
puikybės. Gyvenimas myli neišpuikusius žmones ir jiems padeda. Žinoma,
jie turi paprašyti.

• Tegu jūsų gyvenimas netampa „įvykių ežiuku"

Prisiminkite, kad pratimas su „įvykių ežiuku" yra vienkartinis
veiksmas. Juo jūs siekiate sumenkinti savo problemų reikšmę, pakeisti
požiūrį į situaciją, kuri šiuo metu jums atrodo siaubinga. Pratimas trunka
iki dvidešimties minučių; per tą laiką jūs pakeičiate požiūrį į situaciją ir
imate ją vertinti kaip gerą. O paskui „ežiuką" užmirštate ir pradedate
džiaugtis gyvenimu.
Tačiau jei nuo ryto iki vakaro aistringai galvosite apie įvairius
gyvenimo įvykių variantus, tai jau nebebus „įvykių ežiukas". Tai reikš, kad
nebevaldote situacijos ir pradėjote užsisakyti tuos nemalonumus, apie
kuriuos su pasigardžiavimu galvojate. Jei taip atsitinka, jums iki
depresijos – vienas žingsnis.
 Kuo greičiau sustabdykite nevaldomą minčių srautą ir paprasčiausiai
mėgaukitės gyvenimu! O „ežiuko" pratimą darykite ne dažniau kaip kartą
per savaitę ir ne ilgiau kaip dvidešimt minučių.
Linkime jums šiame kelyje sėkmės!

• Kada tai tinka?

Kada tinka „įvykių ežiuko" pratimas? Visada, kai jums atrodo, kad
esama padėtis siaubinga ir siaubingesnė jau būti negali. Šis pratimas
padeda greitai pakeisti požiūrį į įvykius ir leidžia sumenkinti savo
išgyvenimų reikšmingumą.
Gal jūsų vaikas per daug laiko praleidžia prie kompiuterio ir jūs dėl to
nerimaujate? Atlikite „įvykių ežiuko" pratimą ir suprasite, kaip nuostabu,
kad jūsų vaikas sėdi namie ir nebendrauja su gatvės išdykėliais. Jūsų vyras
kas dieną išlenkia po bokalą alaus, ir jūs jau imate jaudintis, kad jis serga
alkoholizmu? „Įvykių ežiukas" padės jums įvertinti, kaip nuostabu, kad jis
geria tik po vieną bokalą ir tik alaus. Jūsų žmona ilgai plepa telefonu ir jus
tai smarkiai erzina? Atlikite „ežiuko" pratimą ir pamatysite, kaip gerai,
kad jūs žinote, kuo ji domisi ir galite ją kontroliuoti...
Neaišku, ar pavyko jus įtikinti, koks veiksmingas šis pratimas, kai
norite atsikratyti idealizacijų. Vis dėlto pabandykite. Jei jis jums tiks –
nuostabu. Jei ne – yra ir kitų būdų, tad raskite sau tinkamą.
O dabar skyriaus išvados.

IŠVADOS:
• Jei norite numalšinti nepasitenkinimą gyvenimu, pripažinkite, kad
kiekvieną akimirką gyvenate rojuje.
• Kad jūsų gyvenimo situacija nepablogėtų, pasistenkite aplenkti
įvykius ir įsivaizduokite, kad tai jau įvyko. O paskui mintimis praneškite,
kad esate pasirengę visas blogas situacijas priimti be jokio smerkimo ir
nepasitenkinimo. Jei galima, paprašote Gyvenimo, kad esamą realią
situaciją jis pagerintų.
• Galite atlikti „įvykių ežiuko" pratimą. Tai yra įsijautimas į vis
blogesnius kokio nors įvykio variantus. Kiekvienas „ežiuko spyglys" yra
tam tikras variantas, situacija. Dalis situacijų jau įvyko, kita dalis dar tik
įvyks (kiekviena jų vis blogesnė), jei jūsų „išgyvenimų talpykla" pilnės.
 17
Susidraugaukime su neigiamomis emocijomis

Kuo gilesnė bedugnė, į kurią krintate,

tuo daugiau turite galimybių išmokti skraidyti.
– VLADIMIRAS TUROVSKIS

Kitas idealizacijų atsisakymo būdas pasirodys kiek netikėtas. Reikia

liautis kovoti su savo negatyviomis emocijomis.
Pasirodo, emocinių neigiamybių galima nenaikinti ir netgi jų
neišjuokti. Atvirkščiai – joms reikia padėkoti už rūpestį ir nusiųsti savo
meilės užtaisą. Taip padėsite neigiamybėms tapti teigiamybėmis.
Tam reikės šiek tiek pastangų ir vaizduotės. Jei norite įveikti dvasines
kančias, šių išteklių tikrai rasite.
Šis būdas vadinasi „susidraugaukime su savo išgyvenimais".

• Neigiamų emocijų vizualizacija

Pabandykite įsivaizduoti, kaip atrodo jūsų baimė, įniršis, susierzinimas,
kaltės jausmas ar kokia kita tamsi emocija. Tai turi būti nemalonus
vaizdinys, kad jums nepatiktų. Pavyzdžiui, baimę galite įsivaizduoti kaip
buožgalvį su labai ilgu kaklu. Kaklas – jo pažeidžiamiausia vieta, todėl jis
visko bijo. Arba baimė gali būti kaip bjauri rupūžė, kokia nors juoda dėmė
ar net panaši į žmogų, kuris jums nepatinka.
Tas vaizdinys yra tarsi kokia būtybė, apsigyvenusi jūsų auroje. Jūs ją
kažkada sukūrėte, davėte jai gyvybę, o dabar ji minta jūsų neigiamais
išgyvenimais. Jai patogu ir gera, be to, ji moka atlikti tam tikrą jums
reikalingą funkciją. Jei pabandysite jos atsikratyti, ji, žinoma, priešinsis; ji
mano, kad jums reikalinga, ji linki jums gera, o jūs bandote ją sunaikinti.
Todėl visų pirma reikia suprasti, kokią „reikalingą funkciją" ta
negatyvi emocija atlieka.
 Kiek pasukę galvą suprasite, kad už kiekvienos negatyvios emocijos
slypi pozityvus siekis, geras ketinimas.
Pavyzdžiui, baimės emocija gina jus nuo kokio nors galimo pavojaus,
kitaip sakant, rūpinasi jūsų pačių ir jūsų artimųjų saugumu. Įniršis kyla
tada, kai kas nors sutrukdo jums siekti pačių gražiausių tikslų – įnirštate
todėl, kad esate bejėgiai ką nors pakeisti. Suirztate todėl, kad kitas žmogus
pažeidė jums suprantamas elgesio taisykles. Jūs norite, kad jis elgtųsi
gerai (teigiamas ketinimas), tačiau jis jūsų norų nepaiso, ir jūs nieko
negalite padaryti. O kaltės jausmas jus ima kamuoti tais atvejais, kai
norite, kad visiems viskas sektųsi, tačiau tokie gražūs jūsų ketinimai
žlunga. Panašios yra ir kitų neigiamų emocijų priežastys.

• Siųskime meilę ir dėkingumą

Nustatę už negatyvios emocijos slypintį pozityvų ketinimą, mintimis
padėkokite neigiamai emocijai, kad ji stengiasi jums padėti. Galimas
daiktas, jums net pavyks pabučiuoti neigiamos emocijos vaizdinį (jeigu jis
toks, kad jį galima bučiuoti). Pamatysite, kaip emocija bus jums dėkinga
už tokį dėmesį. Juk pirmiau jūs tik keikėte save, kad per daug kremtatės, ir
jums nė netoptelėjo, jog neigiamos emocijos atlieka tokį teigiamą
vaidmenį. Gal ta emocija iš pradžių muistysis, prieštaraus, esą dar ne
laikas bučiuotis, nes geidžiamas rezultatas dar nepasiektas.
Tačiau būkite atkaklūs ir jūs greitai su savo neigiamomis emocijomis
susidraugausite.
Tai yra pirmasis darbo etapas – su emocija užmezgėte draugiškus
santykius. Jūs jos neišgyvenate, nesistengiate paaiškinti, kodėl ji atsirado,
jūs tiesiog bešališkai į ją žvelgiate ir su ja bendraujate. Esate lygiaverčiai
partneriai.
Štai jūs, o štai jūsų emocija (baimė, įniršis, kaltės jausmas ir taip
toliau). Ji egzistuoja jumyse ir linki jums gera. Anksčiau jūs tarpusavyje
nesutarėte, nesupratote vienas kito, o dabar susidraugavote.
Norime pabrėžti, kad vienu metu galima dirbti tik su viena emocija.
Jeigu vienu metu išgyvenate kelias emocijas, išsirinkite vieną, o
malonumą pabendrauti su likusiomis atidėkite kitiems kartams.

• Raskite neigiamos emocijos siekį

 Paskui prasideda antrasis darbo su emocija etapas – jūs pasistengsite
savo naujajai draugei padėti pakilti į aukštesnį raidos lygį. Drauge su ja
paieškokite, ko ji galų gale savo poveikiu jums siekia. Nuspręskite, koks
pozityvus rezultatas jums būtų geriausias. Rezultatu laikysime tą
būseną, kurią galite pasiekti, jei emocijos ketinimas būtų įgyvendintas.
Pavyzdžiui, jei emocijos tikslas yra jus visiškai apginti (pozityvus
baimės ketinimas), galėtumėte pasiekti ramybės, dvasinio komforto ir
pasitikėjimo savimi būseną.
Įniršis peraugtų į taikingumą, susierzinimas – į ramybę, o kaltės
jausmas, jeigu tik būtumėte iš tikrųjų saugūs, virstų žaismingu
nerūpestingumu ir lengvumu.

• Raskite pozityvaus rezultato vaizdinį

Patys turite pasirinkti, kuo virs negatyvi emocija, jei bus įgyvendintas
jos pozityvus siekis. Pabandykite įsivaizduoti, kaip pasiekta nauja jūsų
būsena atrodo. Suprantama, tas vaizdinys jau bus visai kitoks:
džiaugsmingas, ramus, stiprus, jis skleis pasitikėjimą savo jėgomis. Tai
gali būti žmogus, koks mielas gyvūnas, saulė, vandens srautas, jūra ir taip
toliau.
Paskui mintimis negatyvios emocijos vaizdinį pakeiskite teigiamu
vaizdiniu, nedarykite to per jėgą, susitarkite su savo neigiama emocija,
kad ji tam neprieštarautų. Tarkime, baimė (buožgalvis su ilgu kaklu),
veikiama jūsų meilės ir dėkingumo, virsta pasitikėjimu savimi (dideliu
drambliu). Dramblys nieko nebijo, jis visada geras ir pasitiki savimi, tad
apgins jus nuo visų nemalonumų. Jūsų įniršis (pikto šuns vaizdinys) virsta
gerumu (spalvotais muilo burbulais). Susierzinimas (jūros ežys) virsta į
ramybę (granitiniu rutuliu). Kaltės jausmas (purvinas vatos gniutulas)
virsta žaismingu nerūpestingumu (auksiniu spindinčiu balionu) ir taip
toliau.
Galite susikurti ir kitokius vaizdinius, kad jie būtų jums artimesni ir
suprantamesni. Jeigu virsmas įvyksta ir jūs pajuntate norimą būseną
(ramybę, nerūpestingumą ir panašiai) – tai puiku. Tada belieka įsiminti
malonų vaizdinį ir atlikti perkeitimo procedūrą kiekvieną kartą, kai tik
susivoksite, kad jus vėl užklupo ir valdo neigiama emocija. Iš pradžių
jums tą pratimą turbūt reikės daryti po kelis kartus per dieną, tačiau paskui
jo reikės vis rečiau, nes negatyvių emocijų vietą vis tvirčiau užims
pozityvios būsenos. Galiausiai negatyvios emocijos liausis jus kamavusios
iš viso. Tai reikš, kad idealizacijų jau neturite. Tai ir bus jūsų
pageidaujamas rezultatas.
Ir vėl išvados.

IŠVADOS:
• Kitas idealizacijų atsisakymo būdas yra savo neigiamų išgyvenimų
pakeitimas vizualizacijos būdu.
• Reikia turėti galvoje, kad už kiekvienos negatyvios emocijos slypi
geras ketinimas, tačiau kol jis neįgyvendintas, žmogus jaus baimę,
susierzinimą ar kokią kitą emocinę neigiamybę.
• Vizualizuodami, kaip neigiama emocija užleidžia vietą pozityviai
būsenai, jūs neigiamai emocijai siunčiate savo meilę ir dėkingumą, kad ji
jumis rūpinosi. Meilės ir dėkingumo veikiama neigiama emocija virs savo
priešybe.
• Vykdykite šį virsmą nuolatos, ir laikui bėgant jis taps savaiminis, tai
yra negatyvių emocijų jūs nebejausite ir patirsite tik gerus, šviesius
jausmus, kad ir kokios būtų išorinės aplinkybės. Jūsų idealizacijos galų
gale išnyks.
 18
Keiskime standartines reakcijas

Kiekvienas arklys yra įsitikinęs, kad sunkiausia naštą tempia jis.

– THOMAS FULLER

Ir dar vienas būdas atsisakyti idealizacijų. Vėl bandysime įvaldyti savo

emocijas. Tiksliau – standartines emocines reakcijas, kurios kyla tada, kai
būna pažeistos mūsų idealizacijos. Kokios būna standartinės emocinės
reakcijos? Žmogus nusikeikia, suirzta, įniršta, įsižeidžia, pajunta kaltę ar
pasijunta nevisavertis. Neblogas pasirinkimas, tiesa?
Mes ne veltui tas reakcijas pavadinome standartinėmis – mat jos vis
kartojasi. Tačiau ar jos būtinai turi būti tokios? Juk galima reaguoti ir
kitaip. Jeigu amebai įdursime su adata, ji būtinai sujudės. Jei dursime
žmogui, jis krūptels. Dauguma reaguos būtent taip. Bet ne visi.
Jei žmogus praktikavo jogą ar kitaip ugdėsi savo galias, tai jis valios
pastangomis gali atjungti skausmo receptorius, ir tada jo organizmas į
audinių pažeidimus nereaguos. Tokių žmonių vis matome per televiziją,
kai rodo laidas apie Indiją ar kitas Rytų šalis.
Ką tai reiškia? Suprantama, žmogus yra kur kas tobulesnė gyva būtybė
nei ameba. Ir į tą patį dirgiklį jis gali reaguoti įvairiai. Žmogaus reakcijos,
be kita ko, priklauso nuo jo nuostatų, todėl du žmonės toje pačioje
situacijoje gali elgtis labai skirtingai.
Pavyzdžiui, jus pasikviečia viršininkas ir duoda pylos, kad ne taip
atlikote darbą. O jūs esate įsitikinę, kad viską padarėte gerai, tiesiog jis
neįsigilino į situaciją. Reaguoti tokioje situacijoje galite taip:

– Puolate ginčytis ir nesirinkdami žodžių karštai įrodinėjate, kad viską

atlikote gerai.
– Vangiai teisinatės, įsižeidžiate ir pradedate galvoti apie naują darbą,
kur viršininkai „normalesni".
 – Tylite ir smarkiai įsižeidžiate, o paskui širdyje dar ilgai nešiojatės
nuoskaudą.
– Tylite, o paskui ilgai pykstate ant savęs, kad nesugebėjote reikiamai
pranešti apie atliktą darbą.
– Šiek tiek pasiginčijate su viršininku, o paskui jo elgesį ilgai
aptarinėjate su kolegomis („Šefas visai kuoktelėjo, jau nieko
nebesupranta...")
– Tylite ir jums darosi gaila viršininko, kad jis taip mažai nutuokia apie
savo darbą.
– Tylite, visus piktus žodžius praleidžiate pro ausis, nes, ko gero,
viršininkas vėl namie turi problemų ir jam reikia kaip nors išlieti emocines
paplavas, o šiandieną jam po ranka pasitaikėte jūs.
– Tylite ir jums tik gaila, kad viršininko tirada jums trukdo klausytis
įdomių futbolo rungtynių reportažo.
– Tiesiog nekreipiate dėmesio į šią kvailą situaciją, nes jūsų jau laukia
kiti darbai ir niekais užsiimti jūs neturite laiko.

Kaip matome, reakcijų į tą pačią situaciją gali būti daug. Kaip

reaguotumėte jūs, jei jus visai nepelnytai išbartų? Pultumėte į kovą už
tiesą, susitaikę su emociniais ar net finansiniais nuostoliais? Įsižeistumėte,
kad jūsų neįvertino, ir užsisklęstumėte savyje? Imtumėte pykti ant savęs
už savo trūkumus? Leistumėte žmogui išlieti emocijas ir neimtumėte jo
pikto elgesio pernelyg giliai į širdį?
Dauguma žmonių į panašius dalykus reaguoja neigiamai, jų reakcijos
būna nevalingos ir jie pildo savo „išgyvenimų talpyklą". Ar reikia reaguoti
būtent taip? Juk kiti sugeba tokiose situacijose likti ramūs ir nepatiria
jokių emocinių nuostolių. Kodėl jie pasirenka elgtis vienaip, o jūs –
kitaip?
Greičiausiai čia suveikia tam tikros pasąmoningos programos, kurias
esate perėmę iš kitų žmonių. Jei vaikystėje matėte, kad žmonės
nemaloniose situacijose dažniausiai įsižeidžia ir sukelia konfliktą, tai ir
dabar galbūt visai negalvodami apie pasekmes rinksitės reaguoti kaip jie.
Jeigu tėvai dėl menkiausių smulkmenų ima triukšmingai aiškintis
santykius, tai ir jų vaikai tikriausiai užaugę elgsis taip pat. Ne veltui
sakoma, kad obuolys nuo obels netoli nurieda.
 Jei tėvai elgiasi mandagiai ir niekada nekelia balso, tai tikėtina, kad ir
jų vaikai nebus linkę triukšmauti, kai spręs šeimos problemas.
Jūs pasąmoningai kartojate svarbių jums žmonių elgesio stereotipus. Ir
skaitote įvairias knygas (pavyzdžiui, šią knygą), kuriose tikitės rasti
atsakymą, kaip tokių poelgių išvengti, nes jie nedera su jūsų sąmoningais
lūkesčiais. Tačiau atsakymą rasite ne knygose, o savo galvoje, jei tik
sąmoningai naudosite ją geriems tikslams (prisiminkite, kad galva jums
duota ne vien tam, kad valgytumėte ar bučiuotumėtės).
Tarp išorinio dirgiklio poveikio ir jūsų reakcijos yra trumputis, beveik
neapčiuopiamas laiko tarpelis, ir kaip tik tada pasąmonė pasirenka
standartinę reakciją, kuri jai yra priimtiniausia toje konkrečioje
situacijoje.
Pavyzdžiui, jei sunkiai serga koks artimas žmogus (vaikas, mylimasis),
tai nepelnytą viršininko kritiką jūs tikriausiai praleisite pro ausis. Ar verta
kreipti dėmesį į tokias smulkmenas, kai yra kur kas rimtesnių problemų?
Jūsų pasąmonė, matyt, pasirinks ramią reakciją, nes supras, kad neverta
eikvoti gyvybinių jėgų ir krimstis dėl viršininko pastabų – tų jėgų dabar,
kai serga artimas žmogus, jums ir taip trūksta.
Vadinasi, mūsų reakcijoms į išorės dirgiklius vadovauja kažin kokios
nuostatos ar kiti vidiniai mechanizmai – ne mes patys, kaip sąmoningos
būtybės.
Aišku, turite teisę elgtis visaip. Jei neturite jėgų pasirinkti kitaip, galite
sukelti skandalą, įsižeisti ar supykti ant savęs. Tačiau tada neužmirškite
užsimaukšlinti juokdario kepuraitės su užrašu „Ameba". Tai tas vaidmuo,
kurį jūs vaidinate gyvenimo cirko arenoje.
O jeigu norite būti sąmoningi, privalote išmokti reaguoti taip, kad jūsų
„išgyvenimų talpykla" nepilnėtų ir kad nesulauktumėte nelinksmų su tuo
susijusių pasekmių.
Kaip tai padaryti? Visų pirma sąmoningai nuspręskite į įvykius reaguoti
kitaip, nei kad reagavote iki šiol. (Tai panašu į idealizacijų atsisakymą, ir
apie tai mes jau kalbėjome.) Tvirtai tariate sau: „Kai jis (viršininkas) kitą
kartą mane užsipuls ar ims kalbėti nesąmones, aš liksiu ramus."
O paskui jums reikės išmokti sutelkti dėmesį į tą laiko tarpelį, kuris
skiria įvykį ir jūsų reakciją į jį. Ir ne tik sutelkti dėmesį – tą tarpelį
reikia ištęsti. Būkite lėtesni, ypač jei dabar esate linkę pirma ką nors
padaryti, o tik paskui apie tai pagalvoti.
Tas patarimas nėra naujas. Turbūt esate apie tai skaitę ar girdėję, tik
neatkreipėte į tai dėmesio. Jums buvo labai malonu mėgautis savo pykčiu,
malonu jaustis įskaudintiems. Kelis paprastus patarimus jums primename:

– Prieš atsakydami, suskaičiuokite iki penkių.

– Pirma giliai įkvėpkite ir išvėpkite, tada atsakykite.
– Mintimis padėkokite pašnekovui už jo žodžius, tada jam atsakykite.

Jei įprasite laikytis šių nesudėtingų taisyklių (ar bent vienos iš jų), jūsų
negatyvių emocijų našta palengvės – jūs gerai pasvarstysite, ar verta veltis
į konfliktą arba įsižeisti. Ir tikriausiai nuspręsite, kad neverta eikvoti savo
nervų ir sveikatos (na, gal konfliktai jums yra malonūs, bet apie tai
kalbėsime kitame skyriuje).
Šios taisyklės turi vieną bendrą bruožą: jų laikytis reikia ne vien
konfliktinėse situacijose, nebent tokios situacijos jums kyla kas penkios
minutės. Mokykitės sulaikyti atsakomąją reakciją visais atvejais, netgi
visiškai neutraliose situacijose, pavyzdžiui, kai į jus kreipiasi pardavėja ir
klausia, kiek jums pasverti dešros: įkvėpkite, iškvėpkite ir tik tada
atsakykite, net jei už jūsų stovi eilė. Žmonės pamanys, kad esate
šiauriečiai ir lėtai reaguojate iš prigimties. Jie net neįtars, kokie galbūt
karštakošiai esate.
Treniruokitės ilginti pauzę tarp įvykio ir reakcijos į jį visose situacijose
(tai, aišku, netinka, kai vairuojate automobilį). Ir tada, gavę neigiamą
informaciją, jūs, prieš sureaguodami į ją, jau būsite pasiruošę padaryti
pauzę. Tai leis jums duoti protingesnį ir mažiau negatyvų atsakymą.
Jūsų standartinė reakcija pasikeis ir jūs ištrūksite iš idealizacijų
valdžios.
Laikui bėgant, kai išmoksite valdyti savo reakcijas, taip pat išmoksite
ir sutrumpinti laiko akimirką tarp įvykio ir reakcijos. Tačiau tai įvyks
vėliau, o kol kas treniruokitės lėtinti atsakymus; tai ypač svarbu, jei jums
jau įgriso nesibaigiančios neigiamos emocijos ir jūs norėtumėte sumažinti
jų naštą.
 Dabar – išvados.

IŠVADOS:
• Žmonės paprastai į nemalonias jiems situacijas reaguoja vis taip pat
ir nesusimąsto, kodėl taip yra.
• Jų reakcijas dar vaikystėje greičiausiai suformuoja auklėjimas ir
stereotipinis tėvų bei kitų artimų žmonių elgesys.
• Žmogus gali pasirinkti, kaip kokioje situacijoje reaguoti; jis turi
įsisąmoninti, kad tokio pasirinkimo galimybė egzistuoja.
• Norint reaguoti sąmoningai, reikia ištempti laiko tarpą tarp įvykio ir
reakcijos į jį.
• Todėl mokykitės prieš reakciją padaryti pauzę – tada jūsų neigiamų
emocijų našta smarkiai palengvės.
 19
Mėgaukimės išgyvenimais

Galva yra užpakalinė nosies dalis.

– ARKADIJUS ARKANOVAS

Štai jums dar vienas būdas, kaip atsikratyti ilgalaikių išgyvenimų. Jo

esmė tokia, kad jūs išmokstate jausti pasitenkinimą neigiamomis
emocijomis. Kaip sakoma viename anekdote, jei jau negalite išvengti
nemalonumų, tai pasistenkite atsipalaiduoti ir patirti pasitenkinimą.
Dauguma žmonių negali pažaboti savo emocijų, emocijos stipresnės už
juos. Tiksliau, jie patys tam tikru gyvenimo momentu pasąmoningai
pasirinko tokią nuostatą: „Aš negaliu suvaldyti savo emocijų." Todėl dabar
emocijos valdo juos. Ką daryti, jei esate tokie žmonės, kurie kelias
valandas (dienas, mėnesius) „spirga", labai garsiai kalba, pyksta ir kitais
būdais rodo savo požiūrį į situaciją, o paskui susigriebia ir ima pykti ant
savęs, kam taip karščiavosi ir netramdė emocijų?
Taigi jei esate iš tokių žmonių, išmokite į save pažvelgti iš šalies tuo
metu, kai jus valdo stipri negatyvi emocija. Ir pasistenkite nuoširdžiai
pajausti malonumą, kokį teikia karštos emocijos ir intensyvi vidinė
energija.
Konfliktas spinduliuoja stiprią energiją, panašią į orgazmo energiją. O
dauguma žmonių jaučia didelį emocinių pliūpsnių poreikį. Praktiškai tai
yra priklausomybė. Ir jei tų emocijų jie negauna iš ekstremalaus sporto ar
sekso, tai gali pasisemti jų iš konfliktų. Konfliktas visada „po ranka".
Gyvenimo cirko arenoje tokie nuo emocijų priklausomi žmonės turi
juokdario kepuraites su užrašu „Ieškau orgazmo".
Ką vis dėlto daryti, jei jums tokie nestandartiniai emociniai „orgazmai"
atsibodo?
Išsivaduoti iš tokios priklausomybės nesunku. Visų pirma liaukitės save
teisti už emocijų proveržius. Jie reikalingi jūsų organizmui, tad jis nuolat
skatina jus elgtis taip, kad jie vis kartotųsi. Todėl pažadėkite organizmui,
kad rasite kitų būdų, kaip patirti kuo daugiau aštresnių pojūčių. (Paskui
nepamirškite to pažado įvykdyti!)
O tada pradėkite gėrėtis, kaip nuostabiai jūs baratės, nervinatės ir
keliate skandalus! Jūsų galvoje sukasi maždaug tokios mintys: „Ak, kaip
aš pykstu! Kaip grakščiai dreba mano rankos, kaip veržiasi iš krūtinės
energija! Koks aukštas, šaižus ir įtikinamas mano balsas, turbūt žmonės jį
girdi net už šimto metrų!.. Kokia iškalbinga mano veido išraiška!.. Tuoj
pasakysiu viską, ką apie jį manau, tegu neriečia nosies!.."
Jei jūsų išgyvenimai silpni ir nesuteikia jums visaverčio malonumo,
sustiprinkite juos. Padraskykite šiek tiek savo dvasinę žaizdą. Prisiminkite
ankstesnius panašius konfliktus, kai tas žmogėnas jus erzino ar įžeidė.
Prisipildykite emocijų. Jūsų išgyvenimai įgaus naują kokybę ir ims teikti
daugiau malonumo.
Jei sugebėsite mintis nukreipti būtent tokia linkme, tai situacija neteks
savo reikšmingumo ir jūsų išgyvenimai iš negatyvių taps pozityvūs. Jūs
nebesmerksite žmonių (ar savęs) ir situacija mėgausitės, o tai jau visai
kitos emocijos.
Iš pradžių mintis iš įniršio ar susierzinimo gauti malonumą jums šaus į
galvą tik konflikto pabaigoje. Tai normalu. Svarbu neužmiršti savo
ketinimų iš viso. Laikui bėgant, prisiminsite tai vis ankstesnėse konflikto
stadijose. Po dviejų trijų mėnesių praktikos konfliktai neigiamų emocijų
jums nebekels (vadinasi, būsite atsisakę idealizacijų). O retkarčiais
pasikarščiuoti ir paskui viską išmesti iš galvos nedraudžiama.
Aptarėme idealizacijų atsisakymo būdus. Visi jie padeda siekti vieno
tikslo – kad jūsų nekamuotų ilgai trunkantys negatyvūs išgyvenimai, kai
reikalai klostosi ne taip, kaip jūs norite. Tegu nemalonumai jums sugadina
nuotaiką tik trumpam laikui ar iš viso nesukelia jokių tamsių emocijų.
Tada Gyvenimui nebereikės jūsų auklėti, nes jau būsite išmokę priimti
įvairialypį pasaulį tokį, koks jis yra.
Pereisime prie skyriaus išvadų.

IŠVADOS:
• Dar vieno idealizacijų atsisakymo būdo esmė yra gauti iš patiriamų
neigiamų emocijų malonumą.
 • Faktiškai visi žmonės jaučia stiprių emocinių (energinių) pliūpsnių
poreikį. Tradiciškai tą poreikį padeda patenkinti seksas, meilė, sportas,
ekstremalios pramogos, karas.
• Jeigu negalite ar nenorite emocinių pliūpsnių patirti aukščiau
aprašytais būdais, tam tikslui tiks konfliktai, nes konfliktuodamas žmogus
išgyvena intensyvias emocijas. Tačiau tokiu būdu sužadintos emocijos
kaupiasi ir galų gale paskatina Gyvenimą jus auklėti.
• Vėliau turėtumėte išmokti numalšinti emocinį alkį kitais būdais, bet
kol kas stenkitės gauti pasitenkinimą iš konflikto metu kylančių emocijų,
tada jos iš negatyvių taps pozityvios.
 20
Šalin negatyvias emocijas!

Keista! Žmogus piktinasi nedorybėmis, kurias skleidžia kiti žmonės,

nors niekaip negali jų paveikti, o su savo ydomis nekovoja,
nors lengvai gali tai padaryti.
– MARKAS AURELIJUS

Ankstesniuose skyriuose kalbėjome, kaip savo pernelyg reikšmingas

idėjas (idealizacijas) galima pervesti į tiesiog „svarbių" idėjų kategoriją.
Kas įvyksta?
Jei prisiminsime „išgyvenimų talpyklos" schemą (žr. 59 psl.), tai
idealizacijų atsisakymas reiškia, kad uždarote vožtuvus, pro kuriuos į
„talpyklą" teka skystis, tai yra neigiamos emocijos. Kai taip atsitinka,
Gyvenimas liaujasi jus auklėjęs.
Tačiau ar to gana, jei norite tapti gyvenimo numylėtiniais ir nusitiesti
savo tikslų link kelią, kuriuo žygiuoti būtų lengva ir džiugu? Taip, gana,
jeigu jums dar tik penkiolika metų ir jei jūsų vaikystė prabėgo meilėje ir
džiaugsme, tai yra jei jūsų „išgyvenimų talpykla" beveik tuščia.
Jei esate vyresni ir jau spėjote sugadinti žmonėms ir sau daug nervų, tai
jūsų „talpykla", žinoma, yra netuščia ir Gyvenimas jau pradėjęs jus
nesaldžiai auklėti. Galbūt jo užuominas supratote ir „išgyvenimų
talpyklos" vožtuvus uždarėte – tada labai gerai. „Talpykla" nebesipildo,
tačiau ką daryti su seniau sukauptais išgyvenimais, jei, pavyzdžiui,
„talpykla" pripildyta 70%?
Išeitis paprasta: reikia kuo skubiau išvalyti „talpyklą". Tam tikslui, kaip
kalbėjome, apačioje yra keturi vamzdžiai, vienas iš jų atsiveria tada, kai
sąmoningai atliekame gerus darbus. Tada „išgyvenimų talpykla" ima
tuštėti. Negatyvumas dingsta iš ląstelių atminties visam laikui.

• Ne tik kūnas ir kraujas

 Toliau mes remsimės tradiciniu rytietišku žmogaus struktūros modeliu,
pagal kurį žmogus yra ne tik materialus objektas (fizinis kūnas). Tam tikra
jo dalis yra nemateriali, nekūniška.
Taigi pagal rytietišką modelį žmogus yra labai sudėtinga esybė, kurią
sudaro fizinis kūnas ir šeši subtilieji, arba nematerialūs, kūnai: eterinis
(energinis), emocinis (astralinis), mentalinis ir dar trys kūnai, kurie sudaro
tai, ką mes vadiname dvasia. Ši žmogaus esybės dalis vykstant
reinkarnacijoms „keliauja" iš vieno fizinio kūno į kitą. (Jei esate
materialistai ir subtiliųjų kūnų egzistavimu netikite, galite pažiūrėti į
žmogų kaip į kūno, energijos, proto ir emocijų visumą.)

• Emocijos – minčių formos

Kiekvieną emociją lydi tam tikras minčių rinkinys. Todėl emocijos
(ypač jei jos stiprios) įgauna minčių formą. Tai yra energijos ir
informacijos darinys, kuris panaši į purviną pilką ar rusvą dėmę (jeigu
emocijos neigiamos); to darinio vieta – mūsų emocinėje atmintyje
subtiliajame emociniame kūne. Kuo emocija buvo stipresnė (jautėme
didelę nuoskaudą ar ką nors karštai smerkėme), tuo energijos ir
informacijos darinys bus didesnis ir tankesnis.
Taigi mūsų išgyvenimai, deja, niekur nedingsta, jie kaupiasi ir skatina
protą kurti naujus išgyvenimus. Pavyzdžiui, vos pamatote gatvėje ar kur
kitur žmogų, panašų į jūsų skriaudiką, emocinė atmintis jums paslaugiai
pakiša jau paruoštą minčių formą, ir išgyvenimai prasideda iš naujo: jūs
prisimenate patirtas skriaudas ir vėl patiriate neigiamas emocijas, o jos
savo ruožtu sustiprina jau esamą minčių formą. Ji padidėja ir tampa
tankesnė. Žinoma, taip pat pilnėja jūsų „išgyvenimų talpykla" ir vyksta su
tuo susiję procesai.

• Visas nuoskaudas nešiojamės su savimi

Todėl sulaukę keturiasdešimties metų jau galite turėti sukaupę didelę
minčių formų naštą. Kiekviena forma susijusi su konkrečiu žmogumi:
mylimuoju, tėvu, motina, vaikais, vyru ar žmona, viršininku... Tai gali būti
bet koks žmogus, su kuriuo susidūrėte gyvenimo kelyje ir kuris privertė
jus patirti stiprius neigiamus išgyvenimus.
 Kartais atrodo, kad laikas nutrina aštrius senų skausmingų išgyvenimų
kampus, jie tarsi ir apskritai dingsta iš atminties, tačiau iš tikrųjų, deja,
taip nėra.
Negatyvus vaikystės potyris gali dingti iš fizinio kūno atminties, tačiau
iš emocinio kūno be specialių procedūrų jis neišsitrina. Ypač jei
skausmingos emocijos minčių forma kūrėsi daug metų – tarkime, visą tą
laiką smerkėte kokį nors žmogų ar jis jus nuolat skaudino. Per tuos visus
metus tokia minčių forma tapo tanki ir didelė ir jos ištrinti iš emocinės
atmintis neįmanoma.
Didelės minčių formos neįmanoma ištrinti net tada, kai savo
skriaudikams atleidžiate. Žinoma, atleidimo veiksmas uždaro atitinkamą
„išgyvenimų talpyklos" vožtuvą, tačiau „talpyklos" prisipildymo lygis
nesumažėja, nuoskauda ar smerkimas saugomi jūsų emociniame kūne, ir
Gyvenimas, norėdamas sugriauti idealizaciją, pastato jus į tokią poziciją,
kurioje buvo jūsų smerktas žmogus (žr. 10 skyrių apie dvasinio
auklėjimo būdus). Pavyzdžiui, vaikystėje ir jaunystėje žmogus smerkia
tėvus, kad šie nesugeba harmoningai sugyventi. Todėl jo emociniame kūne
susiformuoja stambi minčių forma. Kai toks vaikas suauga, jis gali
sąmoningai atleisti tėvams ir pakeisti požiūrį į juos (ypač jei jie gyvena
kur nors toli ar jau yra mirę), tačiau nuoskaudų ir pasmerkimo minčių
forma iš žmogaus emocinio kūno niekur nebus dingusi. Ji nustumiama
kiek toliau, ją užgožia naujesni išgyvenimai, tačiau žmogus tą naštą
tamposi su savimi. O Gyvenimas, mūsų dvasinis auklėtojas, tai žino ir
imasi atitinkamų priemonių – kuria mums tokias situacijas, kuriose mes
elgiamės taip, kaip kitados elgėsi mūsų tėvai. Ir mes norom nenorom
kartojame jų elgesį.

• Negatyvių minčių formų trynimas

Vadinasi, jei norime išvengti Gyvenimo pamokų, turime minčių
formas iš emocinio kūno ištrinti.
Kas tai geriausiai gali padaryti? Žinoma, jūs patys. Tačiau jums
reikalingas specialus instrumentas. Paprastas šepetys čia netiks.
Instrumentas turi būti toks, kad juo galėtumėte prisiliesti prie subtiliosios
savo emocinio kūno substancijos.
 Tokių instrumentų yra daug. Tai ir įvairūs psichologinio poveikio
metodai, ir religinės praktikos (pavyzdžiui, atgaila), ir kiti būdai. Tačiau
psichologai, kai į juos kreipiatės, paprastai sutelkia dėmesį į kurią nors
vieną jūsų emociją – pačią intensyviausią, kuri labiausiai nuodija jums
gyvenimą ir kuri privertė jus ieškoti pagalbos (tarkime, tai gali būti
nuoskauda dėl neištikimo mylimojo ar palikusio jus sutuoktinio). O
Gyvenimas gali jus auklėti ir už kitas sukauptas negatyvias minčių
formas.

• Visiškas emocinio kūno išvalymas

Todėl siūlome jums emocinį kūną išsivalyti visiškai, tai yra pašalinti iš
jo visas negatyvias minčių formas, kurios susiformavo jums bendraujant
su įvairiais žmonėmis.
Jei jau esate ne jaunuoliai ir gyvenime nebuvote labai delikatūs, tai,
matyt, tampotės su savimi šimtus minčių formų. Jų yra tiek, kiek buvo
žmonių, su kuriais bendraudami jautėte neigiamas emocijas.
Ar galite įsivaizduoti, kaip atrodo emocinis kūnas? Tai didelis purvinai
pilkas negatyvių išgyvenimų gniutulas. Turėsite gerokai pasistengti, kad jį
išvalytumėte.

• Prisiminkite visus pažįstamus

Pirmiausia sudarykite visų savo pažįstamų žmonių sąrašą. Įtraukite ten
visus, su kuriais buvote susidūrę ankstyvoje vaikystėje, mokykloje,
universitete, darbe, namie... Žodžiu, surašykite viską, ką sugebėsite
prisiminti.
Svarbiausieji tame sąraše bus tie, kurie jums kėlė aštriausias emocijas,
o paskui – visi kiti. Jums reikės išsivalyti kiekvieno jų sukeltus
išgyvenimus. Tai sudėtinga užduotis, ir jums prireiks mėnesio ar dviejų jai
atlikti.
Valymo technika gana paprasta, ji vadinasi „Atleidimo meditacija".
Tas pratimas gerai žinomas, jo variantus praktikuoja įvairios
psichologijos mokyklos ir dvasinės tradicijos. Taip pat pratimas padės
jums sustabdyti vidinį dialogą, kuriuo jūs kurstotės neigiamus
išgyvenimus.
 „Atleidimo meditacija" remiasi gerai žinomu išstūmimo principu –
nekontroliuojamas neigiamas mintis išstumiame teigiamomis mintimis.
Šį meditacinį pratimą galite atlikti bet kada, kai tik nedirbate jokio
protinio darbo – kai einate gatve, ko nors laukiate, važiuojate autobusu ir
panašiose situacijose, žodžiu, tada, kai jūsų galva laisva.

Atleidimo meditacijos pratimas

Išsirinkite žmogų, kuris jus įskaudino ir jūs dėl to susikūrėte minčių
formą. Pavyzdžiui, tai gali būti jūsų vyras.
Mintimis daug kartų pakartokite atleidimo formulę: „Su meile ir
dėkingumu atleidžiu savo vyrui ir priimu jį tokį, kokį jį sukūrė Dievas
(arba „tokį, koks jis yra"). Prašau, kad vyras man atleistų už visas mano
su juo susijusias neigiamas emocijas ir mintis."
Kartokite šią frazę, kol krūtinėje pajusite iš širdies sklindančią šilumą.
Tas pojūtis praneš jums, kad minčių forma, susijusi su jūsų vyru, ištrinta.
Reikia pasakyti, kad kai kurie jautrūs žmonės šilumą krūtinėje pajunta
jau po penkių minučių, o kiti šilumos nepajaučia iš viso, tačiau tai nėra
svarbu, nes pagrindinis sėkmingo meditavimo rodiklis yra visas šiai
meditacijai skirtas laikas. Su vienu žmogumi susikurtas minčių formas (jei
tai truko daug metų ir jūsų santykiai buvo įtempti bei konfliktiški) iš viso
turėtumėte valyti 3 – 5 valandas. Tas laikas susidaro iš trumpų (5 – 10
minučių) meditacijų, kurias atliekate bet kada, kai tik turite laiko. Jei
santykiai su tuo žmogumi buvo švelnesni, bendras meditacijos laikas
turėtų būti 30 – 50 minučių.
Paskui imkite kartoti tokią frazę: „Su meile ir dėkingumu mano vyras
atleidžia man." Taip jūs iš savo emocinio kūno ištrinsite tas negatyvias
minčių formas, kurias jums „prikabino" jūsų vyras per judviejų konfliktus
(juk būdavo, kad jį įskaudindavote ir jis pajusdavo jums pyktį).
Pastarosios frazės tikslas nėra pakeisti jūsų vyrą, jus juk neprivalo keistis
vien todėl, kad jūs tariate tuos žodžius. Jie valo tik jus, ir nieko daugiau!
Kartokite šią frazę, kol krūtinėje vėl pajusite šilumą. Arba kol
užsimerksite ir pamatysite savo vyrą. Jei meditacija pavyko, jis, galimas
daiktas, atsisuks į jus veidu (žinoma, visa tai regėsite savo minčių ekrane),
nusišypsos ir net pamojuos jums ranka. Tai reikštų, kad iš jūsų emocinio
kūno jau išvalytos visos su juo susijusios nuoskaudos ir kitos neigiamybės.
Jei vis dar su juo matotės, tai liausitės jautriai reaguoti į jo žodžius ir
poelgius.

Tokie vaizdiniai ir pojūčiai kyla ne visiems, todėl nesikrimskite, jei jų

nepatirsite. Galutinis atleidimo meditacijos rezultatas turi būti toks
santykis su žmogumi, kad jūsų neįskaudintų ir nesuerzintų joks jo
poelgis. Tie žodžiai ir veiksmai, kurie pirmiau jums kėlė neigiamas
emocijas, dabar jūsų visai neužgauna.

• Tai nėra pozityvūs teiginiai

Turėkite galvoje, kad pateikta atleidimo formulė nėra pozityvus
teiginys ir negatyvaus įsitikinimo ja pakeisti negalima. Pateikta technika
tik valo iš jūsų emocinio kūno susikaupusias negatyvias minčių formas.
Tai tarsi didele dilde bandytumėte nuzulinti neigiamų išgyvenimų akmenį.
Jo vietoje po tokio valymo nelieka nieko – tik tuščia ir švari vieta. Ir
neskubėkite jos užpildyti naujais išgyvenimais – bent neilgai pasidžiaukite
vidinės ramybės ir atleidimo būsena!
Nuostabu, kai pasauliui nejaučiate jokių pretenzijų ir kai jis jums linki
tik gera.

• Būkite susikaupę
Atleidimo formulė yra meditacija, o medituodami (kartodami formulę)
turite būti susikaupę ir panirę į save. Jokiu būdu negalima mechaniškai
kartoti formulės ir tuo pat metu galvoti apie praėjusios dienos įvykius.
Tada formulės kartojimo rezultatas bus nulis.
Taip pat nepatartume atleidimo meditacijos derinti su kokiais nors
judesiais ar vizualizacijomis (vaizdiniais), nes bet kokie priedai
pareikalaus papildomų pastangų, išsklaidys dėmesį, ir meditacija virs
mechanišku formulės kartojimu.
Kai medituojate, turite būti visiškai susikaupę ir panirę į save, jums
tada turi rūpėti tik atleidimas.
Kad meditacijos poveikis būtų stipresnis, galite prisiminti, kaip
konfliktavote su tuo žmogumi. Tokie prisiminimai truputį sujudins jūsų
emocijas ir atleidimas įvyks greičiau.
 Kartais meditacijos pradžioje ima kamuoti fiziologiniai reiškiniai:
kosulys, spazmai, ašaroja akys, dusina, skauda galvą. Tokie simptomai
byloja, kad palietėte didžiausią savo minčių formą ir jau imate ją trinti. O
jai tas nepatinka! Ir ji provokuoja nemalonius pojūčius, kad jums
sutrukdytų. Nepasiduokite! Iškentėkite kokias penkias minutes, ir paskui
viskas eisis gerai. Nemalonūs pojūčiai ir skausmas dings, o meditacijos
poveikis bus didžiulis. Jūs iš karto pajusite palengvėjimą, ir pasaulis prieš
jus suspindės naujomis spalvomis!

• Atleiskite visiems
Atleisti vyrui (ar kitam artimam žmogui) yra tik pirmas žingsnis.
Emocinį kūną reikia valyti toliau. Atleiskite savo tėvui, motinai,
broliams, seserims, atleiskite buvusiems sutuoktiniams (visiems, kiek
jų turėjote), su kuriais jūsų santykiai buvo įtempti ir su kuriais
konfliktavote. Taip pat atleskite visiems giminaičiams (kiekvienam
atskirai), kurie bent kiek kišosi į jūsų gyvenimą ir vertė jus jaustis
nemaloniai. Paskui atleiskite pažįstamiems, bendradarbiams, piktiems
viršininkams ir nedėkingiems pavaldiniams. Kartodami formulę
atleiskite buvusiems mylimiesiems, su kuriais išsiskyrėte piktuoju. Ir
atleiskite sau, jei bent kiek ant savęs pykstate. Formulė šiuo atveju
panaši: „Su meile ir dėkingumu atleidžiu pati sau už neigiamas emocijas
bei mintis ir priimu save tokią, kokia esu..."
Žmonės dažnai būna linkę ant savęs pykti („Na, kodėl aš tokia
negraži... drovi.... kvaila...") ar užsikrauti sau kaltės naštą. Tačiau
pykdami ant savęs ar save kaltindami nepriimame tikrovės lygiai taip
pat, kaip ir pykdami ant kitų žmonių. Todėl labai svarbu yra atleisti sau.
Paskui atsisakykite pretenzijų Gyvenimui. Tikriausiai kartais
supykdavote ant Gyvenimo – kad jis atėmė iš jūsų mylimą žmogų ar kad
jums pašykštėjo laimės ir taip toliau.
Atleisdami Gyvenimui tarkite tokią frazę: „Su meile ir dėkingumu
atleidžiu Gyvenimui ir priimu jį tokį, koks jis yra. Prašau Gyvenimo
atlesti man už visas negeras mintis ir emocijas. Gyvenimas su dėkingumu
ir meile man atleidžia."
Apskritai atleidimo meditacijos laikas priklauso nuo to, kiek
nuoskaudų ir pretenzijų konkrečiam žmogui turite sukaupę. Jei santykiai
su kokiu žmogumi buvo labai konfliktiški, atleidimo formulę reikėtų iš
viso kartoti kelias valandas (toks laiko tarpas turi susidaryti sudėjus
trumpas meditavimo atkarpėles; kaip sakėme, medituojate bet kada, kai
tik turite laiko). Kai norite atleisti seniems pažįstamiems ar giminaičiams,
kuriuos sunkiai prisimenate, skirkite kiekvienam jų 10 – 30 minučių.
Paskaičiuokite, kiek laiko šiai meditacijai skirsite iš viso. Pavyzdžiui,
jei žmogui keturiasdešimt metų, jis, nusprendęs visiškai išvalyti savo
emocinį kūną, sugaištų ne mažiau kaip mėnesį kas dieną medituodamas po
valandą. Bendra atleidimo meditacijos trukmė būtų daugiau nei trisdešimt
valandų.
Turbūt jums kyla klausimas, kodėl atleidimo formulę reikia kartoti taip
ilgai. Juk jūs kai kurių nuoskaudų net neprisimenate, kitiems žmonėms jau
seniai esate atleidę, o dar kitus netgi užjaučiate, kad jie turi problemų.
Naujų emocinių pretenzijų jiems neturite, tai kam tiek stengtis?

• Nuodėmės – tarsi purvo dėmės

Kad atsakytume į šį klausimą, pasitelksime paprastą palyginimą.
Įsivaizduokite, kad jūsų negatyvi minčių forma yra tarsi purvo dėmė ant
balto popieriaus lapo. Kuo tankesnė ir didesnė minčių forma, tuo didesnė
dėmė.
Jums reikia išvalyti popierių ir tam tikslui jūs turite trintuką.
Kiekvienas trintuku atliktas judesys išvalo tam tikrą nedidelį užteršto
popieriaus plotelį. Tad jei norite dėmę išnaikinti visai, turite atlikti
daugybę judesių. Jų, suprantama, bus tuo daugiau, kuo didesnė dėmė.
Štai kodėl atleidimo formulę reikia pakartoti daugybę kartų.
Kiekvienas pakartojimas nutrina tik nedidelę minčių formos dalelę. Be to,
įsisąmoninę, kokie klaidingi buvo jūsų įsitikinimai, ir atleidę savo
„priešams", jūs padarote žingsnį į priekį, ir negatyvi minčių forma
sumažėja. Galų gale Gyvenimas liaujasi jums siuntęs savo pamokas.

• Meditacijos efektyvumas
Ar efektyvus čia siūlomas emocinis apsivalymas? Esame pastebėję, kad
per dvi savaites, jei kasdien medituosite apie valandą, galima išvalyti 15%
„išgyvenimų talpyklos" turinio. Galbūt galima pasiekti ir dar geresnių
rezultatų, tačiau tada kiltų pavojus, kad jūs galite „perkaisti" – užuot
apsivalę, ko gera, patektumėte į psichiatro kabinetą. Todėl skubėkite lėtai.
Kartais meditacijos rezultatas jau būna pastebimas po 15 – 30 minučių.
Būna, kad žmonės, atleidę giminaičiams, su kuriais pykosi kelerius metus,
sulaukia pastarųjų skambučio – konfliktas baigiasi. Arba vyras, kiek
pameditavęs, kad atleistų savo žmonai, eina ir perka jai gėlių, nors to
nebuvo daręs jau daug metų. Panašių pavyzdžių yra daug. Kita vertus,
specialiai nesitikėkite, kad žmonės, kuriems atleisite, staiga pradės su
jumis elgtis kitaip, vis dėlto taip gali atsitikti.

• Gal galima greičiau?

Neretai kyla klausimas, ar galima emocinį kūną išvalyti greičiau. Juk
ne kiekvienas pasiruošęs taip ilgai medituoti.
Žinoma, galima. Tik reikėtų atlikti tą pačią atleidimo procedūrą ne
mintimis, o iš tikrųjų. Turėtumėte susitikti su visais savo priešais (tikrais
ir tariamais) ir išsiaiškinti su jais santykius. Žinoma, tai reikia atlikti ne
formaliai, o nuoširdžiai. Tačiau norėtume pridurti, kad daugumai tai
padaryti būna beveik neįmanoma, todėl siūlome ilgesnį meditacijos kelią.
Kad medituoti jums būtų lengviau, galite įsigyti specialių garso įrašų.
Daugiau informacijos šią tema rasite adresu www.sviyash.ru

• Jeigu atleidimo formulė nepadeda

Kai kuriems žmonėms atleidimo meditacija nepadeda. Jie nuolat
blaškosi, nesugeba prisiminti konfliktinių situacijų arba tiesiog nemoka
susikaupti. Kaip jie galėtų išvalyti savo emocinį kūną?
Konkretaus patarimo neturime. Kiekvienas turėtų rasti apsivalymo
būdą pats. Pavyzdžiui, galima kreiptis į psichologą, į holistinės medicinos
specialistą ar kokį gydūną. Taip pat tokiais atvejais apsivalyti padeda tam
tikri kvėpavimo pratimai. O jei žmogus yra tikintis, jis gali kreiptis į savo
išpažįstamos religijos dvasininką. Jeigu tik išsikelsite tikslą apsivalyti,
Gyvenimas jums būtinai padės ir šnibžtelės, kaip tai geriausiai padaryti.
Dabar šios skyriaus išvados.

IŠVADOS:
 • Visi patiriami neigiami išgyvenimai kaupiasi mūsų emociniame kūne
ir įgauna tamsios spalvos minčių formas.
• Neigiamos minčių formos neišnyksta, kai jūsų santykis su pasauliu ir
žmonėmis pasikeičia, todėl vieną kartą kam nors atleisti būna negana.
• Dėl šios priežasties patariame atlikti atleidimo meditaciją. Kai daug
kartų pakartosite atleidimo formulę, minčių forma sumažės ar išnyks.
• Atleidimo meditacija turi paliesti visus žmones, su kuriais gyvenimo
nesutarėte. Tai gali būti jūsų giminaičiai, pažįstami, sutuoktinai, netgi jūs
patys.
 21
Apie tai, kas nesuprantama

Visos protingos mintys jau buvo šovusios kam nors į galvą...

– GOETHE

Dabar atsakysime į keli būdingesnius klausimus, kurie jums galbūt

kilo, kai perskaitėte paskutinius skyrius.

• Kuo skiriasi idealizacija nuo tikslo?

Pirmas tipiškas klausimas yra šis: Kuo skiriasi idealizacija nuo tikslo?
Juk tikslo irgi siekiame visomis jėgomis. Ar netampa tada tikslas
idealizacija? Apskritai ar gerai yra aistringai ko nors norėti?
Atsakymas į šį kausimą yra pats idealizacijos apibrėžimas. Idealizacija
yra tokia pervertinta vertybė, kuri, kai žmogus jos netenka ar kai
pažeidžiama, sukelia ilgalaikę negatyvią emocinę būseną. Vertybės ir jų
siekimas dar nėra idealizacija. Būkite pozityviai nusiteikę, azartiški,
pasitikėkite savimi bei savo pasirinkimu – ir anksčiau ar vėliau tikslą
pasieksite.
Tačiau jei tikslo kelyje susidūrę su sunkumais ilgą laiką patiriate
neigiamas emocijas, tai tikslas tampa idealizacija. O idealizacijų turinčius
žmones Gyvenimas auklėja.
Kita vertus, jei kliūtis priimsite ramiai ir pakoreguosite savo veiksmus,
idealizacijų nekils. Jei nėra ilgalaikių nemalonių išgyvenimų, nėra ir
idealizacijų.

• Ar gerai yra ko nors norėti?

Jei viskas taip painu, ar galima apskritai ko nors norėti? Gal verčiau
apriboti savo poreikius ir tenkintis mažais dalykais, kuriuos dovanoja
Gyvenimas (Dievas, Aukščiausios Jėgos)?
 Atsakymas gana paprastas. Gyvenimui (Dievui, Aukščiausioms
Jėgoms) yra visiškai tas pat, ar jūs gyvensite prabangioje viloje ar kokioje
lūšnoje, ar valgysite restoranuose ar badausite. Juk galima gyventi lūšnoje
ir nuostabiai jaustis, taip pat galima gyventi rūmuose ir kankintis,
pavyzdžiui, dėl to, kad kaimynas gyvena geriau.
Materialios gėrybės savaime nedaro žmonių laimingų. Laimingi jie
tada, kai gali džiaugtis Gyvenimu. Kita vertus, kai patenkinti maisto, būsto
ir kiti poreikiai, priežasčių džiaugtis visada būna daugiau. Ir Gyvenimas
tada mielai padeda žmogui, kad tik šis galėtų džiaugtis.
Todėl norėti materialių dalykų yra visiškai normalu. Reikia tik visada
sugebėti džiaugtis jau turimais dalykais ir nepamiršti už tai Gyvenimui
padėkoti.

• Ar visada reikia stengtis?

Pagrindinis mums keliamas Gyvenimo reikalavimas yra priimti jį tokį,
koks jis yra. Ar tai reiškia, kad turiu susitaikyti, kai su manimi elgiasi
šiurkščiai ir neteisingai, kai atima iš manęs pinigus ar visaip žemina? O
gal galima priešintis?
Galite pasirinkti bet kokią elgesio strategiją, svarbu, kad
nesukauptumėte per daug negatyvių emocijų. Pavyzdžiui, Rusijoje
Pilietinio karo metais bolševikai nužudė daug vienuolių, tačiau šie stiprūs
ir sveiki vyrai pasirinko verčiau nesipriešinti, nei „pražudyti" dvasią – o
taip atsitinka, jei imi kovoti ir kaupti neigiamas emocijas.
Tačiau jūs, šios knygos skaitytojai, nesate vienuoliai, todėl galite
pasirinkti elgtis ir kitaip. Turite teisę gintis visais įmanomais būdais. Tik
darykite tai be pykčio, tegu jūsų veiksmus lydi pozityvios emocijos.
Pavyzdžiui, gindamiesi galite atjausti savo užpuolikus, nes šie patys
nesupranta, ką daro. Galbūt verslo partneris per daug myli pinigus ir nori
pasisavinti jūsų dalį – tada ginkitės. Kelkite konfliktą, kreipkitės į teismą
ar trečiuosius asmenis ir taip toliau, tačiau nepykite, nesiekite atkeršyti,
atjauskite partnerį, kad jam pinigai svarbiau už žmonių santykius. Galite
jam netgi padėkoti, kad jis nurodė vieną iš jūsų idealizacijų.
Lygiai taip pat kartais galima bausti vaikus ar pavaldinius, jei šie
nesilaiko nustatytų elgesio taisyklių. Jeigu žmonės nejaučia, kad elgiasi
nederamai, jiems tai reikia paaiškinti tokia kalba, kurią jie supranta.
 Žinoma, konflikto pradžioje jūs tikriausiai pasiduosite negatyvioms
emocijoms – juk jūs ne šventieji. Tegu tai įvyksta. Svarbu, kad tokia
būsena nesitęstų ištisas savaites, mėnesius ar metus. Taigi ginti savo teises
galite, tik nepasiduokite ilgai trunkančioms neigiamoms emocijoms.

• Ar žmonės turi keistis?

Ilgai pykau ant savo tėvų (viršininko, verslo partnerio, draugo), kad jie
taip elgėsi. Tačiau dabar jau supratau, kad jie tik mane mokė, tad atleidau
jiems ir lioviausi juos smerkti. Ar tai reiškia, kad jie privalo irgi pasikeisti
ir nebesielgti po senovei?
Atsakymas į šį klausimą akivaizdus. Niekas nieko šiame pasaulyje
neprivalo. Žmonės neturi keistis vien dėl to, kad jūs jiems atleidote.
Kodėl, pavyzdžiui, turėtų keistis jūsų tėvai? Jie juk jus taip smarkiai
kontroliavo ne iš pykčio, o stengdamiesi apsaugoti nuo klaidų ir parodyti
geriausius sprendimus. Suprantama, jie elgėsi taip, kaip jiems diktavo jų
išsilavinimas ir išsiauklėjimas, asmeninė patirtis ir įsitikinimai. Ir kodėl
dabar jie turėtų pradėti elgtis kitaip? Ar todėl, kad jūs jiems atleidote? Ne,
jie to daryti neturi. Jie ir toliau stengsis jus kontroliuoti ir žarstys jums
savo patarimus, nes kitaip gyventi jie tiesiog nemoka. O jūs tik galite
pasirinkti, ar pykti ant jų už tai, ar jiems padėkoti už rūpestį.
Kita vertus, gali būti ir taip. Jūs smerkėte savo vyrą, kad šis
girtuokliauja, o jis tyčia gėrė vis daugiau – atseit gynė savo asmenybės
laisvę. Jūs galų gale nustojote jam reikšti pretenzijas, leidote gerti į valias,
tačiau jis gerti metė, nes jam jau nebereikia nieko niekam įrodinėti.
Žinoma, jis nebūtinai mes gerti, jei jūs ant jo už tai nebepyksite!
Neprivalo to daryti. Jis ir toliau gali gerti dėl kokių nors kitų priežasčių.
Todėl kai jam jau atleidote, galbūt verta pagalvoti, ar gyventi su tokiu
žmogumi toliau. Juk tikėtina, kad jis gers iki gyvenimo pabaigos ir neleis
gyvenimu džiaugtis jums. Ar jums to reikia? Mūsų siūlomi metodai
padeda tobulėti tik jums, jie neskirti tam, kad keistumėte kitus žmonės.
Turėkite tai galvoje.

• Ar jūs nesate auka?

Ar mes nesame Gyvenimo ir auklėjimo aukos? Atrodytų, žmogus laisvos
valios neturi ir privalo paklusti tam tikroms taisyklėms, kurių jis netgi
nežino?
Taip, toks įspūdis gali kilti. Daugybė žmonių jaučiasi sunkių aplinkybių
aukomis ir nieko nenori keisti, tik mėgaujasi kančia, tačiau tokia pozicija
yra ydinga.
Čia mūsų aprašomas dvasinio auklėjimo procesas yra sąlyginis dalykas.
Tai patogus modelis, padedantis aprašyti žmogaus gyvenimo įvykius.
Kitas toks modelis yra „išgyvenimų talpykla". Jį pasitelkę aprašome, kaip
blogėja žmogaus gyvenimo kokybė, kai jis ima reikšti per daug pretenzijų
žmonėms ir pasauliui. Jokios „išgyvenimų talpyklos", suprantama, mūsų
kūne nėra.
Iš tikrųjų visus dvasinio auklėjimo procesus skatiname mes patys
savo baimėmis, nepasitikėjimu savimi ir pernelyg didelėmis
ambicijoms. Kai kurie procesai tikrai atrodo nuo mūsų nepriklausomi,
pavyzdžiui, pamilstame žmogų, kurio požiūris į gyvenimą visiškai kitoks
nei mūsų. Tačiau net šiuo atveju (ir panašiais kitais) esame „kalti" mes
patys! Čia suveikia gana paprastas mechanizmas: žmogus pasąmoningai
nori visada būti teisus – tai jo didžiausia vertybė! Jis susikuria kokią nors
idėją ir trokšta visiems įrodyti, kad tai yra tiesa. O Gyvenimas, kaip
kalbėjome, pasiruošęs padėti gauti tai, kas mums yra svarbu. Todėl jis
(tiksliau, mes patys!) ima ieškoti būdų, kaip mums tą vertybę apginti ir
įsitikinti savo teisumu. Ko čia visų pirma reikia? Kito žmogaus, kuris dar
nesupranta, kokie mes esame teisūs. Kai toks žmogus atsiranda, mes
puolame jam savo teisumą įrodinėti.
Todėl žmonės pasąmoningai patys (!!!) renkasi tokius draugus ar
partnerius, su kuriais paskui galėtų pakovoti ir įrodyti jiems savo tiesas.
Priešybės viena kitą traukia.
Moteris, kuri yra įsitikinusi, kad gerti negerai, iš gausybės vyrų
išsirinks girtuoklį, o paskui visą gyvenimą su juo kovos ir bandys jam
įrodyti, kad jis yra neteisus. Teisumas – didelė vertybė, už ją galima daug
ką atiduoti, netgi geriausius gyvenimo metus, sveikatą ir taip toliau.
Vyras, kurio vertybė seksas, susiras moterį, kuriai seksas visai
nesvarbus, ir paskui daug metų su ja kovos arba kentės (kančia irgi yra
kovos forma).
Žmogus, idealizuojantis santykius (pasitikėjimą, padorumą),
pasąmoningai iš daugybės žmonių išsirenka nesąžiningus, užmezga su jais
santykius ir paskui ima kovoti.
O jei žmogus nieko neidealizuoja, jam nereikia ir kovoti, ginti savo
pozicijų. Todėl tokius žmonės jis ir rinksis – kuriems nereikia nieko
įrodinėti. Jie tiesiog gyvens ir džiaugsis. Deja, taip būna retai.
Taigi matote, kad visus gyvenimo procesus kuriamės mes patys. Esame
ne aukos, o savo situacijų šeimininkai, jų kūrėjai. Galime sugadinti visą
savo gyvenimą, tačiau niekas mums netrukdo juo džiaugtis. O kad
suprastumėte, kaip čia viskas vyksta, mes pasitelkėme dvasinio auklėjimo
modelį.
Baigėme pasakoti, kodėl žmonės nepasiekia savo tikslų ir tampa
nelaimingi. Kad geriau įsimintumėte medžiagą, pakartosime pagrindines
pirmosios knygos dalies idėjas.
 22
Kaip mes trukdome patys sau: pagrindinės
idėjos

Kodėl mes taip mėgstame taisyti klaidas ir taip nenorime jų išvengti

apskritai?
– VLADIMIRAS TUROVSKIS

Priminsime pagrindines pirmosios knygos dalies idėjas. Visa ši dalis

buvo skirta vienai temai: kaip mes patys sau trukdome keliaudami savo
tikslų link.
Žmogus gimsta, kad būtų laimingas ir džiaugtųsi gyvenimu, ugdytųsi
dvasią ir pažintų save. Jis gali siekti pačių didžiausių tikslų. Tačiau tame
kelyje atsiranda kliūčių, ir didesnę jų dalį mes susikuriame patys, nors
apie tai net nenutuokiame. Visos tokios kliūtys skirstomos į keturias
dideles grupes:

– Mes pasąmoningai užsisakome įvairius nemalonius dalykus, kurie

galų gale lemia, kad nepasiekiame geidžiamo rezultato.
– Mes pasąmoningai vadovaujamės vidinėmis programomis ir elgesio
stereotipais, kurie blokuoja mūsų sąmoningas pastangas.
– Mes pervertiname kai kurias idėjas (vertybes) ir nesugebame
pamatyti Gyvenimo tokio, koks jis yra iš tikrųjų, todėl Gyvenimas mums
nuolat siunčia tuos dalykus, kuriuos mes atvirai ar slapta smerkiame.
– Mes nežinome, ko siekiame, nes neaiškiai formuluojame savo tikslus,
todėl mūsų pastangų rezultatas dažnai būna visai kitoks, nei kad mes
laukėme.

• Pirmoji kliūčių grupė

 Kaip žmonės užsisako sau nemalonumus? Esama kelių būdų, kaip tai
įvyksta.

– Nuolat galvoje „sukame" emociškai įkrautas baimingas mintis ir

abejojame, o tai Gyvenimas supranta kaip nurodymą, ką mes norime gauti.
Todėl gauname tai, ko bijome.
– Įvairios nemalonios situacijos teikia mums neįsisąmonintą naudą,
todėl mes nenorime jokių permainų, kurias sukeltų pasiektas tikslas, ir
pasąmoningai stengiamės nieko nekeisti.
– Jeigu tikslas, kurio siekiame, mūsų vertybių sistemoje užimą žemą
vietą, tai mes pasąmoningai jo link neskubėsime, nes jis mums bus
nesvarbus.
– Jei neaiškiai (nekorektiškai) suformuluojame savo tikslą, tai pasiekto
rezultato galime net nepastebėti arba juo būsime nepatenkinti.
– Jei dažnai tariame žodžius „nesėkmė", „galvos skausmas", „nelaimė"
ir panašius, Gyvenimas tai supras kaip mūsų pageidavimą ir pasistengs jį
išpildyti.
– Jei iš visų pasaulyje vykstančių dalykų dėmesį pirmiausia kreipsite į
visokias nelaimes, Gyvenimas tai vėlgi supras kaip jūsų užsakymą ir
pasistengs jį įvykdyti – kad turėtumėte kuo daugiau nelinksmų dalykų.

Vadinasi, visų pirma mes turime išmokti kontroliuoti savo mintis,

įsisąmoninti tikruosius norus, pažinti savo vertybių sistemą ir aiškiai
formuluoti tikslus.

• Antroji kliūčių grupė

Kita kliūčių grupė yra pasąmoningos programos, kurios mus valdo tarsi
robotus.
Mūsų pasąmonė panaši į sandėlį, kuriame saugomos idėjos, nuostatos,
įsitikinimai, elgesio programos, stereotipai, baimės. Pasąmonė verčia mus
tą visą medžiagą realizuoti turėdama vieną kilnų tikslą: ji nori, kad mes
išvengtume klaidų ir įvairių gyvenimo nemalonumų.
Dalis tų programų yra teigiamos. Jos padeda mums tam tikrose tipinėse
situacijose – kai jomis vadovaujamės, lengviau prisitaikyti prie
visuomenės reikalavimų.
Tačiau yra ir negatyvių programų – jos trukdo mums siekti savo tikslų
(kaip sakėme, pasąmonė tai daro tik „linkėdama mums gera").
Vidinių programų šaltinis yra vaikystėje nugirsti tėvų ir kitų svarbių
žmonių pokalbiai, žiniasklaidos spaudimas, visuomenės nuomonė,
asmeninė patirtis. Jei norime tas programas ištrinti, pirmiausia turime jas
gerai pažinti ir tiksliai suformuluoti. Tai ilgas procesas, nes mūsų
pasąmonėje programų, stereotipų ir nuostatų saugoma labai daug.
Kai jau negatyvią programą „perskaitėme" ir ją suformulavome
(įsisąmoninome), ją turime pakeisti pozityvia programa. Štai kaip
patartina tą pozityvią programą sudaryti:
– Ji turi visiškai priešinga, nei negatyvi programa.
– Ji turi būti neilga.
– Joje neturi būti neiginių, nes jūs čia kalbate tik apie tai, ko norite.
– Ji visada kuriama tik sau, todėl joje turi būti pavartoti įvardžiai „aš",
„man", „mano" .
– Ji turi būti jums „sava", tai yra maloni, artima širdžiai, kad ją
kartodami jaustumėtės gerai.
Pozityvi programa jums padės arba nekurti probleminių situacijų,
arba pakeisti savo požiūrį į jas, kad jos jums daugiau nekeltų jokių
diskomforto.
Pozityvią programą reikia įsidiegti į pasąmonę, kad ji ten pakeistų
senąją, negatyvią. Čia padės vizualizacijos metodas, taip pat galite naująją
programą daug kartų mintimis pakartoti ar perrašyti popieriuje.

• Trečioji kliūčių grupė

Trečioji grupė – tai priverstinis dvasinis auklėjimas: mes mokomi
pasaulį priimti tokį, koks jis yra iš tikrųjų.
Bemaž kiekvienas žmogus turi susikūręs pernelyg reikšmingų idėjų,
kurias mes vadiname idealizacijomis.
Idealizuoti – tai pervertinti kokį nors savo gyvenimo aspektą. Tokio
pervertinimo pasekmė yra ilgalaikiai neigiami išgyvenimai, kylantys, kai
tikrovė nepateisina mūsų lūkesčių. Jeigu žmogus pernelyg vertina kokias
nors dvasines ar materialias vertybes (idealizuoja jas), Gyvenimas jį
pradeda dvasiškai auklėti ir tas vertybes sužlugdo. Kai tai įvyksta, mes
pamatome, kokie iliuziniai buvo mūsų įsitikinimai.
Gyvenimas idealizacijas gydo šešiais būdais:

Pirma, jūs niekaip negauname tų dalykų, be kurių, kaip jums

atrodo, negalėtumėte gyventi.
Antra, Gyvenimas nuolat jus suveda su žmonėmis, kurių vertybės
visiškai kitokios nei jūsų.
Trečia, patenkate į situacijas, kuriose jūsų pernelyg reikšmingos
vertybės (lūkesčiai) žlunga.
Ketvirta, būnate priversti patys pasielgti taip, už ką pirmiau
smerkdavote kitus.
Penkta, patenkate į situacijas, kuriose realizuojami jūsų ydingi
pasąmoningi įsitikinimai.
Šešta, Gyvenimas ištraukia jus iš įvykių tėkmės, kuri perpildė jūsų
„išgyvenimų talpyklą", ir duoda jums laiko pasvarstyti, ar gerai
elgėtės.

Šių priemonių Gyvenimas imasi, kad suprastume, kokios iliuzinės yra

vertybės, dėl kurių mes patiriame tiek daug negatyvių emocijų. Kai tik
mums tampa aišku, kokios klaidingos yra mūsų pretenzijos kitiems
žmonėms, sau ar Gyvenimui apskritai, auklėjimas iš karto baigiasi.
Visos neigiamos emocijos nuo pirmųjų gyvenimo minučių kaupiasi
sąlyginiame inde, kurį galima pavadinti „išgyvenimų talpykla".
Žmogaus gyvenimo sėkmę lemia „išgyvenimų talpyklos" prisipildymo
lygis. Jei „talpykla" pripildyta mažiau nei iki pusės, žmogų lydi didelė
sėkmė, ir Gyvenimas jam įvairiopai padeda.
Kai „talpykla" pripildyta daugiau kaip 80%, žmogų pradeda persekioti
baisios nesėkmės, visos jo pastangos žlunga. O kai „talpyklos" lygis
perkopia 90% ribą, žmogus mirtinai suserga arba patenka į kalėjimą.
Todėl „išgyvenimų talpyklą" reikia valyti kartojant atleidimo formulę:
Su meile ir dėkingumu atleidžiu (žmogaus vardas) ir priimu jį tokį, kokį jį
sukūrė Dievas. Prašau, kad jis man atleistų už visas mano su juo susijusias
neigiamas emocijas ir mintis. „Išgyvenimų talpyklą" valyti padeda ir kiti
saviugdos būdai.
Negatyvios emocijos patenka į „talpyklą" iš viršaus per dvidešimt tris
vožtuvus (žr. paveikslėlį 59 psl.). Kai turime kokią nors idealizaciją,
atitinkamas vožtuvas yra atidarytas ir per jį į „talpyklą" srūva neigiami
išgyvenimai.
Jei norite išsiaiškinti, kokios yra jūsų idealizacijos, kelis mėnesius
veskite savistabos dienoraštį – ten fiksuosite savo negatyvius išgyvenimus
ir juos analizuosite.
Idealizacijų atsisakymas reiškia, kad liovėtės teikę savo vertybėms
pernelyg didelę reikšmę. Kitaip sakant, jei kas įvyksta ne taip, kaip
tikėjotės, jūs dėl to per daug nesikremtate.
Štai devyni būdai, kaip atsisakyti idealizacijų:

Pirma, valios pastangomis prisiverčiate tam tikrose situacijose

nejausti negatyvių emocijų.
Antra, suformuluojate pozityvų teiginį, kuris paneigia jūsų
idealizaciją, ir jį kartodami persiprogramuojate.
Trečia, sąmoningai atliekate tokius veiksmus, už kuriuos pirmiau
smerkėte kitus. Kadangi ir jūs jau „tokie", tai smerkti jų nelieka už
ką.
Ketvirta, įsivaizduokite, kad esate klounai gyvenimo cirko arenoje,
ir iš savo idealizacijų tiesiog pasijuokite.
Penkta, sumažinkite savo standartus, kitaip sakant, žemiau
nuleiskite reikalavimų sau bei kitiems žmonėms kartelę, ir pagrindo
ką nors smerkti neliks.
Šešta, aplenkite įvykius, pasistenkite pamatyti, kas jūsų laukia, jei
elgsitės po senovei, ir galbūt suprasite, kad dabar gyvenate rojuje.
Septinta, susidraugaukite su savo neigiamomis emocijomis, siųskite
joms meilę ir dėkingumą – ir neigiamos emocijos persimainys į
teigiamas.
 Aštunta, išmokite didinti laiko tarpą tarp įvykio ir savo reakcijos į
jį; per tą tarpą sąmoningai pasirinkite, kaip reaguoti.
Devinta, išmokite gauti pasitenkinimą iš bet kokių emocijų ir tada,
užuot kovoję už savo idealus, jūs galėsite mėgautis savo psichiniais
procesais.

Kai liaujatės idealizavę vertybes ir jūsų nebekamuoja neigiamos

emocijos, Gyvenimas savo pamokas nutraukia ir dingsta dar viena kliūtis
kelyje į sėkmę.

• Ketvirtoji kliūčių grupė

Tai yra aiškiai suformuluotų trumpalaikių ir ilgalaikių tikslų
nebuvimas. Šiuo atveju jūs Gyvenimo prašote, kad jis išsaugotų jūsų
esamą padėtį, todėl gaunate visai ne tai, ko tarsi ir siekėte.
Apie tikslus plačiau kalbėsime antrojoje knygos dalyje.
 II DALIS

Formuojame gyvenimo įvykius

Protingas žmogus ras išeitį iš bet kokios blogos padėties. O išmintingas

į jokią blogą padėtį nepateks.
– J. P. RICHTER

Antrojoje knygos dalyje kalbėsime apie tai, kaip artėti savo tikslų link
tada, kai kliūtys iš kelio jau pašalintos.
Suprantama, jei dar pirmoje knygos dalyje aptartų kliuvinių neįveikėte,
siekti tikslų jums bus sunku, nes jūsų sąmoningas pastangas žlugdys
pasąmoniniai vidiniai barjerai .
Tačiau net jei kliūčių jau nebeliko ir jūsų veide švyti šypsena, tai dar
nereiškia, kad jūsų norai ims pildytis patys savaime. Na, gal pildysis,
tačiau ne taip, kaip jūs tai būsite įsivaizdavę.
Iš tikrųjų iš Gyvenimo jūs galite gauti viską, ko panorėsite: draugų,
gabumų, pinigų, mylimųjų, gerų santykių, mėgstamų užsiėmimų... Tačiau
praktiškai tai įvyksta retai, nes žmonės, net ir įveikę vidines kliūtis, dažai
daro daug klaidų. Ko nors iš Gyvenimo prašyti (formuluoti prašymus)
reikia mokėti.
Klaidingas didžiulių savo ir Gyvenimo galimybių panaudojimas gali
sukelti įvairių nenumatytų pasekmių. Pasodinkite penkerių metų vaiką
prie prabangaus automobilio vairo, įjunkite variklį ir palikite mažylį
vieną. Kaip manote, kas atsitiks?
Taigi tas pat nutinka milijonams žmonių, kurie nemoka elgtis su
Gyvenimo galybe. Jie nesilaiko tam tikrų taisyklių, todėl labai dažnai
patenka į „avarijas".
Todėl šioje dalyje mes ir panagrinėsime, kokios yra bendrosios
taisyklės, kurių reikėtų laikytis, kai siekiame tikslų.
 • Dvi sėkmės sąlygos
Visų pirma aptarsime kelias bendrąsias sėkmės sąlygas. Čia panašu į
kelių eismo taisykles: jos irgi prasideda nuo bendrųjų nuostatų.
Pavyzdžiui, potencialus vairuotojas turi būti pilnametis (kad sugebėtų
vairuoti automobilį fiziškai), psichiškai sveikas (kad laikytųsi bendrai
priimtų taisyklių ir nebandytų kurti savųjų), raštingas (kad perskaitytų
kelyje pasitaikančius užrašus), turėti gerą regėjimą ir taip toliau.
Matome, kad dar prieš laikantis konkrečių eismo taisyklių reikia
įvykdyti tam tikrus bendruosius reikalavimus, antraip avarijų išvengti būtų
sunku.
Taip ir siekdami tikslų turime paisyti kai kurių bendrųjų reikalavimų ir
laikytis taisyklių. Apibendrinus jas galima suvesti į du punktus.
Pirma, turime pašalinti prieštaravimus tarp savęs ir pasaulio, tapti
sąmoningomis asmenybėmis ir suprasti, kokia kryptimi judame (apie
tai kalbėjome pirmojoje knygos dalyje).
Antra, siekdami tikslų turime užmegzti su Gyvenimu tam tikrus
tarpusavio santykius.
Taisyklės nesudėtingos. Kita vertus, erzina jau vien reikalavimai, kad
turime jų laikytis, juk kartais norisi paprasčiausiai atsiduoti būties tėkmei.
„Tegu bus, kaip bus", – štai tokia poziciją yra užėmę dauguma žmonių. Jie
nekvaršina sau galvos, kaip sąmoningai siekti tikslų ir kryptingai stengtis.
Galima gyventi ir taip. Tačiau tada nesitikėkite, kad jūsų rezultatai bus
kaip žmonių, kurie tikslų siekia paisydami tam tikrų taisyklių, ar sąlygų.
Jie mėgaujasi pasiektomis viršūnėmis, o jūs – Gyvenimo nenuspėjamumu.
Tiesą sakant, tokie spontaniški žmonės nelabai originalūs, nes mes į
savo metodiką irgi esame įtraukę poziciją, kurią vadiname „Gyvenimas –
tai didelis mechanizmas" (apie tai kalbėsime trečiame šios dalies
skyriuje.) Ši pozicija turi savų ypatumų, ir jei į juos nekreipsime dėmesio,
Gyvenimo kirčių išvengti bus sunku.
Apskritai imant, jei siekiate realizuoti savo įgimtas galimybes,
patartume visų čia suminėtų taisyklių laikytis.

• Ar visada reikia laikytis sąlygų?

 Čia kyla klausimų. Pavyzdžiui, kokiose gyvenimo ir veiklos sferose
reikia laikytis mūsų minimų sąlygų? Ar jos būtinos, kai siekiate verslo
tikslų? Gal šiuo atveju būtų gana paprašyti iš Gyvenimo pinigų, o
idealizacijų ar negatyvių programų nenaikinti? O kiek sąlygų reikia
įvykdyti, jei norite sukurti laimingą šeimą ar rasti gerą darbą?
Norime pabrėžti, jog būtina įvykdyti visas sąlygas, kad ir kokia būtų
situacija. Jei liks neįvykdytų sąlygų, gali prasidėti auklėjimo procesas. O
kai jus auklėja, dideli tikslai jau nerūpi, svarbu išsivaduoti iš problemų!
Todėl vykdykite sąlygas, kad ir kokie būtų jūsų tikslai – ar ekspedicija
dviračiais į Šiaurės ašigalį, ar pigiausių batų paieška prekybos centre. Gali
skirtis tikslų mastai, sąmatų dydis, terminai, tačiau santykis su Gyvenimu
turi likti toks pats.

• Tikslo siekimo strategija ir taktika

Apie pirmą sąlygą kalbėjome pirmojoje knygos dalyje. Dabar
aptarsime antrą. Visas rekomendacijas, kaip siekti sėkmės, galime
suskirstyti ir taktines ir strategines.
Nesunku suprasti, kad strategija – tai didelis ir labai svarbus dalykas.
Čia siūloma tikslų siekimo strategija aprėpia rimtus ir į ateitį nukreiptus
sprendimus, kurie lemia mūsų mąstymo kryptį, santykį su visais įvykiais
ir elgesio stilių.
Strateginiai sprendimai nepriklauso nuo išorės veiksnių ir tuo metu
siekiamo konkretaus tikslo – jie daromi vieną kartą ir galioja labai
ilgai. Prie tikslo siekimo strategijos mes priskiriame tą gyvenimo poziciją,
kurią žmogus užima ir jos pastoviai laikosi, idant išvengtų naujų vidinių
kliuvinių. Taip pat tai yra įvykių formavimo metodikos principai – jie
padeda mums koreguoti mąstymą ir poelgius, kai siekiame tikslo. Tikslai
gali keistis, bet šie dalykai išlieka.
Žodis „taktika" skamba švelniau, tačiau kai siekiame tikslų, taktika irgi
yra svarbus dalykas. Mūsų supratimu, taktika yra tikslų formulavimas,
tarpinių rezultatų analizė ir atitinkami veiksmai. Tai yra praktiniai
žingsniai, kurie priklauso nuo konkretaus tikslo, turimų išteklių ir
daugybės kitų veiksnių.
Žinoma, pirmučiausia reikia susikurti bendrąją strategiją, ir pirmas
žingsnis čia būtų gyvenimo pozicijos pasirinkimas.
 1
Gyvenimo pozicijos pasirinkimas

Kai kurios gyvenimo pozicijos gali sukelti jums daugybę problemų ir

nemalonumų. Pavyzdžiui, tokia yra pozicija „Gyvenimas neteisingas
(kančia, atsitiktinumų virtinė ir taip toliau)". Ją užėmę žmonės tampa
pasyvūs ir atsiduoda aplinkybėms. Kam stengtis, mąsto jie, jei teisingumo
vis viena pasiekti neįmanoma. Tokios „neteisingumo aukos" bejėgiškai
(kartais agresyviai) laukia iš savo viršininkų ar vyriausybės eilinės
išmaldos; jų dažnai pasitaiko tarp mažas pajamas gaunančių žmonių.
Poziciją „Gyvenimas yra kova" užima žmonės, chroniškai nepatenkinti
savo tikrove. Jie be paliovos kovoja su esama tvarka, nuolat vaikšto į
mitingus ir demonstracijas, mėgsta užgaulius laikraščių straipsnius ir
mėgaujasi neigiamomis emocijomis. Gyvenimo cirke jie yra gerbiami
klounai. Aišku, kad šios dvi pozicijos garantuoja daugybę rūpesčių ir
neigiamų emocijų, o apie gyvenimo sėkmę šiuo atveju geriau net
neužsiminti.
Tačiau esama pozicijų, kurios leidžia žmogui būti sąmoningam ir
padeda siekti sėkmės. Kaip tik apie jas dabar ir kalbėsime.
 2
Gyvenimas yra žaidimas

Pirmoji gyvenimo pozicija, kurią siūlome jums prisitaikyti sau,

vadinasi „Gyvenimas yra žaidimas". Ji, be kita ko, padės išvengti įvairių
idealizacijų ir dėl to patiriamo auklėjimo.

• Tikslo siekimo žaidimas

Ši pozicija reiškia, kad turite konkretų tikslą (ar kelis tikslus) ir jo
siekiate, tačiau žiūrite į šį procesą tarsi į žaidimą. Visiškai nesvarbu,
kokie tai yra tikslai. Gal norite naujų kailinių ar iškeliauti pasižvalgyti po
užsienį, gal – sudaryti pelningą sandorį ar padaryti naują mokslinį
atradimą, gal trokštate turėti namą užmiestyje, o gal – tiesiog būti
laimingi.
Turite tikslą ir jo siekiate, stengiatės, kiek galite, tačiau tikslas dar
nepasiektas. Štai čia gyvenimas ir tikrina, ar jūs neidealizuojate savo
galimybių ir gebėjimų. Todėl žaidėjo pozicija tokiose situacijose labai
naudinga.
Kokia ta nauda yra? Jūs nepervertinsite savo pastangų reikšmės. Kitaip
sakant, neidealizuosite tikslo ir jo siekimo planų.
Jei pavyks – puiku! O jei ne – ką gi, negerai, tačiau tai dar ne priežastis
susikrimsti. Kai vyksta žaidimas, visada galima laimėti, tačiau visada
galima ir pralaimėti. Todėl visus sėkmingus žingsnius vertinkite kaip
laikinas pergales, o visas nesėkmes – kaip laikinus pralaimėjimus.
Nesikrimskite dėl jų. Ir žaiskite aistringai!
Pavyzdžiui, jeigu darbe nepavyko užimti aukštesnių pareigų, vadinasi,
šį kartą jūsų kolega jus aplenkė. Bet jūs bandysite dar ir darysite tai,
galimas daiktas, kitoje žaidimų aikštelėje, kitaip sakant, pretenduosite į
dar aukštesnes pareigas kitoje organizacijoje. Arba jums nepasisekė verslo
planas ir jūs įklimpote į skolas. Jei taip, vadinasi, lošėte ne savo žaidimą,
todėl arba turite greitai keisti taisykles (galbūt jums trukdo negatyvios
pasąmoninės programos ar idealizacijos), arba susitaikyti su pralaimėjimu
ir pradėti visai naują žaidimą. Būtent taip turite elgtis, kad ir kokie būtų
pralaimėjimai.

• Požiūris į nesėkmes
Toks požiūris padės gerokai sumažinti patiriamų neigiamų išgyvenimų
kiekį. Mažiau pyksite ant savęs, savo partnerių, pasaulio. O už tokį pyktį
skiriamas, kaip kalbėjome, auklėjimas.
Žaidėjas aktyviai ir azartiškai dalyvauja žaidime, siekia tikslo, tačiau
pralaimėjęs dėl to per daug nesikremta. („Pralaimėjau, tai pralaimėjau,
kitą kartą atsilošiu.")
Tai patogi ir naudinga gyvenimo pozicija, jos laikosi nemažai
valdininkų ir verslininkų. Pažiūrėkite į kai kuriuos mūsų vyriausybės
narius – jie žino, kad savo postuose išsilaikys neilgai, bet mielai žaidžia tą
šalies ar pramonės šakos valdymo žaidimą ir dažnai gauna iš jo
apčiuopiamą naudą. Tikriausiai Gyvenimui yra visai tas pats, kokiu būdu
uždirbsite pinigus – ar gausite juos kaip atlyginimą, ar kaip verslo
pajamas, ar kaip kyšį.
Svarbu tik tai, kokias emocijas patirsite. Jei džiaugsitės ir dėkosite
Gyvenimui, kad pildo jūsų norus – viskas puiku. Jeigu išpuiksite ar imsite
pykti – jums prasidės problemos. Žaidėjai negali ilgai krimstis ar liūdėti,
nes tada jiems neliks laiko žaisti.
Pozicija „Gyvenimas yra žaidimas" labai paplitusi išsivysčiusiose
šalyse. Vakarų verslininkai nors ir į savo veiklą žiūri rimtai, jie supranta,
kad visada egzistuoja nesėkmės galimybė. Jie pasiruošę pralaimėti ir
gyvena lengvai, atvira širdimi. Bankrotas – dar ne gyvenimo pabaiga, o tik
vienas kelio į viršūnę etapas. Jis leidžia pasisemti patirties ir nauju
žvilgsniu įvertinti situaciją.
Todėl jei jūsų pagrindinis ir vienintelis gyvenimo tikslas yra pinigai,
išsirinkite bet kokį žaidimą, kuris jums jų atneštų kuo daugiau ir kuo
greičiau. Žiūrėkite, kad žaidimas neverstų jūsų pažeisti savo šalies
įstatymų, kuriam laikui pamirškite kūrybą, tarnystę, saviraišką,
humanizmą ir kitus panašius dalykus (savo vertybių sistemos skalėje
nuleiskite juos žemiau). Kai gausite planuotus pinigus, padėtį galėsite
atstatyti.
 Jeigu jūsų tikslas yra saviraiška ir kūryba, jums reikalingas kitoks
žaidimas, kad jūs galėtumėte kurti, tačiau negauti didelių pajamų. Nes
suderinti saviraišką ir didelius pinigus – tai žaisti aukščiausios klasės
žaidimą, o tai sugeba vos vienas kitas žaidėjas.
Užėmę žaidėjo poziciją, nusiteikiate laimėti, nuolat ugdotės savo
meistriškumą ir ieškote naujų ėjimų, kurie priartintų jus prie tikslo. O
gal atsitiko taip, kad viską išbandėte, bet tikslo nepasiekėte? Vadinasi,
jums reikia ieškoti naujų galimybių! Jei būsite pozityviai nusiteikę ir
elgsitės kryptingai, Gyvenimas jums jų tikrai pateiks.

• Žaidimo požymiai
Žaidimas yra ne viskas, ką jūs gyvenime darote. Žaidimai, apie kuriuos
čia kalbame, turi tam tikrų specifinių požymių, ir svarbiausias jų yra
tikslas. Jūs siekiate konkretaus tikslo. Jei tiesiog atliekate kokius nors
veiksmus, tai dar nebus žaidimas. Ne žaidimas, kai kasdien einame į
darbą, pykstamės su kaimynais ar sutuoktiniu, vaikštome po parduotuves
ir panašiai. Tai galėtų tapti žaidimu, jei atlikdami šiuos veiksmus
turėtumėte konkretų tikslą.
Tarkime, tokį tikslą turite. Jūs siekiate paaukštinimo darbe ir imatės
atitinkamų veiksmų: stengiatės dažniau matytis su savo organizacijos
vadovais ir padaryti jiems gerą įspūdį. Tai žaidimas. Tačiau jei siekdami to
pat tikslo tiesiog apie jį kartais pakalbate su draugais, tai jau žaidimas
nebus. Tai – cirkas. Jūs norite gyvenimo cirko arenoje būti klounais, tad
jais ir būkite, bet nesitikėkite, kad tai duos kokių nors rezultatų.
Poziciją „Gyvenimas yra žaidimas" galite užimti tik tada, kai
siekdami tikslo sąmoningai atliekate tam tikrus veiksmus. O kitu metu,
kai tokių veiksmų neatliekate, geriau užimkite poziciją „Gyvenimas yra
cirkas" (apie tai kalbėjome pirmojoje knygos dalyje). Būkite žiūrovai ir
smalsiai stebėkite, kokius vaidmenis vaidina jus supantys klounai.

• Bendrai priimti žaidimai

Civilizuotame pasaulyje sukurta nemažai taisyklių, kaip žmonėms
elgtis įvairiose situacijose. Yra „verslo žaidimo" taisyklės, „padoraus
elgesio" taisyklės, yra taisyklės, nusakančios, kaip vyras turi siekti moters
palankumo, ir taip toliau. Jei norite įsijungti į kokį nors žaidimą, jums
reikės išmokti jo taisykles.
Pavyzdžiui, jei žaidžiate žaidimą „Skaidrus verslas", tai taisyklės
reikalauja branginti gerą firmos reputaciją, laiku mokėti visus mokesčius,
siūlyti klientams tik aukštos kokybės paslaugas ar prekes.
Jei įsitraukėte į žaidimą „Pinigai bet kokia kaina", taisyklės leis jums
apgauti partnerį ar net visą valstybę, nugvelbti svetimus pinigus, klastoti
dokumentus ir panašiai. Vienas iš tokio žaidimo etapų gali būti pastangos
ištrūkti iš teisėsaugos rankų.
Kiekvienas žmogus pats pasirenka, kokį žaidimą jam žaisti. Iš esmės
tai priklauso nuo jo auklėjimo, padėties visuomenėje, asmeninių tikslų,
įsitikinimų ir taip toliau.

• Asmeninis žaidimas
Žaidimas gali būti kolektyvinis („Skaidrus verslas") – tada jums, kaip
kalbėjome, reikia laikytis tam tikrų taisyklių. Jei jums tokie žaidimai
nepatinka, galite sukurti savo asmeninį žaidimą, kurio taisykles
žinosite tik jūs patys. Galbūt žmonės jūsų nesupras ar net pyks ant jūsų
už kai kuriuos poelgius, tačiau tai jau jų problema. Jiems atrodo, kad jūs
žaidžiate kokį nors kolektyvinį žaidimą ir nesilaikote bendrai priimtų
taisyklių, tačiau iš tikrųjų jūs laikotės visai kitokių taisyklių (beje, galite
jas pakeisti kiekvieną akimirką).

• Apribojimai
Kai pradedate asmeninį žaidimą, turite nepamiršti vieno apribojimo:
žaisdami priimkite tikrovę tokią, kokia ji yra, kad ir kokie būtų jūsų
lūkesčiai. Antraip gali prasidėti dvasinis auklėjimas.
Kaip tai gali įvykti?
Pavyzdžiui, nusprendėte sužaisti žaidimą „Meilė" ir aistringai į jį
įsitraukėte. Tačiau jei žaidimo rezultatai jums turi per daug reikšmės ir jūs
susikūrėte idealizaciją, Gyvenimas sutvarkys šį reikalą taip, kad antras
žaidimo dalyvis nebus toks aistringas kaip jūs.
Pagal žaidimo taisykles tokioje situacijoje jūs turite arba pripažinti
pralaimėjimą šiame etape ir pereiti prie kito etapo, arba pakeisti žaidimą.
 Pakalbėkime apie pirmąjį įvykių raidos variantą.
Pripažinę pralaimėjimą, jūs įvertinate situaciją ir sprendžiate, kaip
elgtis toliau. Pavyzdžiui, partneris (antras žaidimo dalyvis) jūsų nemyli
todėl, kad jo ar jos širdis užimta. Jei taip, galite palaukti, kol ji taps laisva,
ir tada vėl pabandyti ją užkariauti.
Tačiau toks laukimas gali užtrukti labai ilgai (galbūt net iki kito
gyvenimo), o jums per tą laiką reikia rūpintis, kaip neperpildžius
„išgyvenimų talpyklos". Todėl labai svarbu, kaip nusiteiksite laukdami.
Viskas bus gerai, jei ramiai lauksite savo valandos, tarsi tūnodami
pasaloje. Jūs išsaugosite gerą nuotaiką ir tikro žaidėjo azartą. Pergalė jums
tada beveik garantuota.
Kita vertus, jei imsite krimstis, kad jūsų meilė be atsako, tai pradėsite
naują žaidimą, kurio pavadinimas bus „Nelaiminga meilė". Jums ims
atrodyti, kad esate nelaimingi, palikti ir užmiršti, kitaip sakant, pradėsite
pykti ant Gyvenimo. Tai jau idealizacija, o Gyvenimas už tai siunčia savo
pamokas – viskas gali tapti dar blogiau, ir jūs suprasite, kad meilė be
atsako dar nėra pats blogiausias dalykas.
Į tokį žaidimą, kai su Gyvenimu užmezgame ydingus santykius, įsivelti
labai paprasta. Pavyzdžiui, neįstojote į aukštąją mokyklą ir pradėjote
graužtis, kad esate tokie nevykėliai, arba nepavyko pradėti verslo, ir jūs
nukabinote nosį. Prasidėjo žaidimas „Nėra gyvenime laimės" arba „Aš
nelaimingiausias iš visų".
Todėl žaisdami asmeninius žaidimus neturite pasijusti nuskriausti,
nelaimingi, nuskurdę. Neatsiduokite neigiamoms emocijoms,
neįsileiskite į galvą juodų minčių. Net patyrę laikiną pralaimėjimą turite
išsaugoti gerą nuotaiką ir žaidėjo azartą.

• Bendrai priimtos taisyklės

Labai patogu, kai žaisdami asmeninį žaidimą galime keisti jo taisykles.
Tačiau ne viskas čia taip paprasta. Kai kurios taisyklės bendros ir jų turi
laikytis kiekvienas. Pavyzdžiui, asmeninio žaidimo galimybes riboja
įvairūs teisės aktai bei įstatymai. Tai visuomenės nustatytos taisyklės ir
jos yra aukštesnio lygmens nei asmeninės taisyklės.
Tačiau tikrovė tokia, kad įstatymų paiso ne visi. Kai kurie žmonės
žaidžia žaidimą „Kas gudresnis". Jų partneriais čia būna Vidaus reikalų
tarnybos, Mokesčių inspekcija ir kitos panašios organizacijos. Jei
žaisdami tokį žaidimą pralaimėsite, nepykite – toks buvo jūsų
pasirinkimas.

• Vidinės taisyklės
Tokios taisyklės nustatytos visose firmose ir kitose organizacijose. Jos
yra „korporacinės kultūros" dalis. Ypač tai pastebima stambiose ir senas
tradicijas turinčiose kompanijose. Atėję dirbti į organizaciją, privalote
laikytis ten nustatytų taisyklių.
Žinoma, galite žaisti ir savo asmeninius žaidimus, bet jie negali kirstis
su korporacine kultūra, antraip ta organizacija jus atstums.
Mažų firmelių vadovai ar savininkai mėgsta žaidimą „Aš čia
šeimininkas, o tu – samdinys".

• Taikymo sfera
Užėmę žaidėjo poziciją, galime išsikelti bet kokius tikslus ir jų
siekti. Visos priemonės mums bus geros, kad tik neimtume patys savęs
smerkti ir nepažeistume bendrai priimtų aukštesnio lygmens taisyklių.
Tokia pozicija labiau tinka ryžtingiems ir azartiškiems žmonėms, kurie
pasitiki savo jėgomis ir yra pasiruošę rizikuoti, kad tik pasiektų tikslą.
Tikimės, jūs jau įvertinote savo tikslus ir nusprendėte, ar jums tinka
bent kuriam laikui tapti žaidėjais. Jeigu taip – pirmyn!
O dabar pirmosios šios dalies išvados.

IŠVADOS:
• Pirmas strateginis žingsnis tikslų link yra tokios gyvenimo pozicijos
pasirinkimas, kad jūs nekauptumėte neigiamų išgyvenimų ir nesikurtumėte
naujų kliuvinių.
• Pirma tokia pozicija, leidžianti mums neidealizuoti savo pastangų
rezultatų, vadinasi „Gyvenimas yra žaidimas".
• Užėmę tokią poziciją, mes susitaikome su galimu pralaimėjimu, ir jei
tai įvyksta, ant Gyvenimo nepykstame, o pasistengiame laimėti kitą kartą.
 • Ši pozicija tinka tada, kai turime konkretų tikslą. O tuo metu, kai
tikslo nesiekiame, reikėtų užimti poziciją „Gyvenimas yra cirkas" ir tapti
žiūrovais cirko arenoje.
• Ši pozicija tinka azartiškiems, energingiems ir mėgstantiems rizikuoti
žmonėms.
 3
Gyvenimas yra didelis mechanizmas

Kita pozicija vadinasi „Gyvenimas yra didelis mechanizmas". O mes,

žinoma, esame maži šio mechanizmo sraigteliai.
Tai gera pozicija, nes garantuoja, kad Gyvenimas neims mūsų auklėti.
Tačiau ji tinka tik tam tikrose vietose ir tik tada, kai pasižymime tam
tikrais asmenybės bruožais.
Paaiškinsime, ką tai reiškia.

• Taikymo vieta
Poziciją „Gyvenimas yra didelis mechanizmas" tikslinga užimti
žmonėms, dirbantiems galingose organizacijose, kurios savo darbuotojus
visiškai aprūpina ir garantuoja jiems ramią ateitį. Geras tokių organizacijų
pavyzdys yra stambios japonų korporacijos, kuriose darbuotojai dažnai
išdirbą visą savo darbingą gyvenimą. Kitas pavyzdys yra vienuolynai.
Tokia pozicija reiškia, jog jūs vadovaujatės principu „Kad ir ką
Viešpats darytų, viskas baigsis gerai" ir viską nuolankiai priimate. Jeigu
jūsų nebara – gerai. Jeigu bara – vadinasi, ne veltui. Moka pinigus – puiku.
Nemoka – taip reikia. Jus myli – ačiū Dievui. Nemyli – matyt,
nenusipelnėte.
Žodžiu, kad ir kas vyktų, gyvenimas yra mielas, jūs patys – laimingi ir
niekam neturite jokių pretenzijų. Jūs nekuriate jokių gyvenimo modelių,
nes jums gerai taip, kaip yra. Jūs vykdote viską, ko iš jūsų reikalauja:
darbe atliekate visas profesines užduotis, namo parnešate atlyginimą,
rūpinatės šeima ir taip toliau. Darote tai ramiai ir nė kiek dėl to nesukate
sau galvos. Darote, nes taip reikia.

• Reikalavimai dalyviui
Iš karto norime pasakyti, kad žmonių, kurie užimtų grynai tokią
poziciją, yra labai mažai. Galbūt daugiau jų galima sutikti vienuolynuose.
 Vakarietiška auklėjimo sistema ruošia mus kovoti ir be paliovos siekti
vis naujų tikslų. Iš kur į mūsų protus atkeliauja idealai, kurių mes paskui
vaikomės tikrovėje? Šiandieną tai yra televizija su savo smurto, sekso ir
materialios gerovės propaganda. Milijonai žmonių pasigardžiuodami žiūri
serialus apie saldų ir kupiną tuščių rūpesčių turtuolių gyvenimą. Tokiu
būdu formuojasi pasąmoninės programos, nurodančios, kaip reikia
gyventi: nuolat keisti mylimuosius, būti neištikimiems, vis pirkti naujus
namus ar gražius automobilius, vaikščioti į prabangius priėmimus,
skraidyti asmeniniais lėktuvais, sėdėti ištaiginguose biuruose ir panašiai.
Nesakome, kad tai yra blogai. Jei turite pinigų, pirkite naujus namus ir į
valias linksminkitės banketuose. Juk žmogus atėjo į šį pasaulį, kad
išbandytų viską, kas čia yra.
Tačiau gyvenimas – tai ne tik pasilinksminimai. Tas pasakytina net apie
labai turtingus žmones. Jie taip pat siekia savo tikslų, klysta ir Gyvenimas
juos auklėja. Nuo šio „prižiūrėtojo" išsisukti sunku.
Todėl „sraigtelio" poziciją gali užimti tik žmogus, kuris per televiziją
matomų dalykų rimtai nepriima. Jam tai yra siurrealizmas, fantastika,
neturinti nieko bendra su šia tikrove. Jis turi savo gyvenimą ir yra juo
patenkintas.
Kitas, kraštutinis, šios pozicijos variantas yra laikyti save „sraigteliu"
didžiulio mechanizmo, kurio pavadinimas „Gyvenimas", ir vienodai
ramiai reaguoti tiek į gerus, tiek į blogus dalykus. Jei jūsų požiūris toks,
tai blogų dalykų jūsų gyvenime tiesiog nebūna.

• Reikalavimai „sraigteliui"
„Sraigtelio" poziciją, kaip sakėme, galite užimti, jei dirbate ar norite
įsidarbinti stambioje ir galingoje organizacijoje.
Tokios organizacijos iš savo darbuotojų reikalauja visiško lojalumo ir
paklusimo tam tikroms taisyklėms. O mainais juos socialiai gina ir
garantuoja ramią ateitį. Esant tokioms sąlygoms, daugumą rizikuoti
nelinkusių žmonių tenkina net vidutinis atlyginimas. Jie jaučiasi didelio
mechanizmo „sraigteliais", iš jų vadovybė reikalauja tik atlikti profesines
užduotis ir netrikdyti darnaus visos didelės struktūros darbo.
Tokios organizacijos paprastai būna labai konservatyvios, jos
nepakenčia staigių permainų ir savo darbuotojų rodomos iniciatyvos, nes
tai gali pakenkti bendriems interesams. Todėl čia nereikalingi žmonės,
kurie bando peršokti iš karto kelis profesinės karjeros laiptelius arba
savimi rūpinasi daugiau nei organizacija. Organizacijai reikalingi
paklusnūs darbuotojai, tik tada jiems bus garantuotas pragyvenimas ir
laipsniška karjera iki aukščiausių vykdomosios valdžios postų.
Jeigu jaučiate, kad niekada neįsižeisite, kai jūsų neįvertins ar per mažai
mokės, tai „sraigtelio" pozicija jums tinka. Jums nekils kontrolės,
nepriklausomybės ar puikybės idealizacijų.
Tačiau jei apie save esate labai geros nuomonės ir iš karto taikotės į
kompanijos prezidento kėdę, tokia pozicija ne jums. Rinkitės tada
„žaidėjo" poziciją – ji irgi leidžia neidealizuoti žemiškų vertybių, bet jūs
galėsite realizuoti savo lyderio pašaukimą ar greitai praturtėti.

• Taikymo sfera
„Sraigtelio" poziciją galite užimti tada, kai nevisiškai pasitikite savo
jėgomis ir manote, kad Gyvenimas pats jums duos viską, ko reikia. Toks
požiūris į gyvenimą tinka įvairiose veiklos sferose: kai ieškote mylimo
žmogaus, kuriate šeimą, darbe ir taip toliau. Iš esmės tai yra samdomo
darbuotojo pozicija, o ne gyvenimo šeimininko. Ji, pavyzdžiui, netiks
verslininkui, kuris siekia kuo greičiau įgyvendinti savo projektus. Kita
vertus, „sraigtelio" pozicija bus kaip tik valdininkui, dirbančiam stambioje
valstybinėje įstaigoje. Jis gali turėti savo idėjų, tačiau skelbti ir realizuoti
jas privalo nustatyta tvarka, nelipdamas per galvas savo vadovybei ir
neįsižeisdamas, kai jas atmeta. Anksčiau ar vėliau gera idėja bus priimta,
svarbu iki to laiko neatsiduoti neigiamoms emocijoms ir neperpildyti savo
„išgyvenimų talpyklos" – tada jūsų idėjai pasipriešins pats Gyvenimas.

• Palyginimas su kitomis pozicijomis

Išoriškai „sraigtelio" pozicija panaši į poziciją „Gyvenimas yra cirkas"
(apie ją kalbėjome pirmojoje knygos dalyje). Tačiau tarp šių pozicijų
esama ir principinių skirtumų. „Sraigtelis" negali kartais nusileisti į areną
ir pradėti aktyviai siekti savo tikslų. Jis negali jų turėti! Jam juk viską
duoda pasaulis, todėl pats aktyvus jis būti negali. O jei jis vis dėlto turi
nepatenkintų norų ir pradeda aktyviai juos įgyvendinti, tai koks jis
„sraigtelis"? Tada jis jau žaidėjas ir jam labiau tinka pozicija „Gyvenimas
yra žaidimas".
Tuo skiriasi šios pozicijos. Žiūrovas cirke gali bet kada nusileisti į
areną, pabūti žaidėju, o paskui vėl grįžti į tribūnas. „Sraigtelis" šito negali.
Jis – didelio mechanizmo dalis ir jeigu pradės suktis greičiau ar lėčiau, nei
reikia visam mechanizmui, ateis mechanikas ir išmes jį lauk! „Sraigtelis"
neturi teisės būti savarankiškas, jis privalo darniai funkcionuoti su kitais
mechanizmo sraigteliais. Jeigu jus tokia pozicija tenkina – pirmyn be
baimės ir abejonių! O nusileisti į cirko areną jūs spėsite visada.
Laikas padaryti skyriaus išvadas.

IŠVADOS:
• Kita yra „sraigtelio" pozicija. Pripažįstame, kad gyvenimas yra
didelis mechanizmas, o mes – tik maži jo sraigteliai.
• Tokia pozicija tinka žmonėms, kurie gyvenimui neturi jokių pretenzijų
ir priima jį visiškai tokį, koks jis yra.
• Užėmę tokią poziciją, galime užsibrėžti tikslus, tačiau jų siekdami
turime laikytis mūsų aplinkoje galiojančių taisyklių ir nerodyti jokios
asmeninės iniciatyvos.
 4
Gyvenimas yra pamoka

Panagrinėsime dar vieną poziciją, kurios pavadinimas „Gyvenimas yra

pamoka". Ši pozicija visai paprasta. Jums reikia kreipti dėmesį į visus
savo gyvenimo įvykius. Ir ne tik kreipti, o stengtis suprasti, kodėl tai
atsitiko (ar dar gali atsitikti). Žinoma, visų pirma čia kalbame apie
negerus įvykius. (Juk gerų įvykių priežasčių paprastai neieškome – kam
drumsti džiaugsmą).

• Įvairių lygių nemalonumai

Nemalonumai, į kuriuos reikia kreipti dėmesį, esti įvairių dydžių. Kai
kurie jų dideli: vagystės, gaisrai, avarijos...
Pasitaiko ir kur kas mažesnių nemalonumų, pavyzdžiui, pavėlavote į
pasimatymą, pametėte kokį dokumentą, praleidote progą nusipirkti norimą
daiktą...
O būna ir visai menkučių nemalonumų, kurių kartais ir nepastebime, jei
specialiai jų nefiksuojame, tarkime, praplyšo kišenės pamušalas ir ten
įkrito raktai arba iš rašiklio išsiliejo rašalas ir ištepė drabužius.
Siūlome kreipti dėmesį tik į didelius ir kiek mažesnius
nemalonumus, o visai menkų smulkmenų nepaisyti, antraip nenustosite
krimstis, kad atsirišo batų raištelis ar netyčia sumindėte slieką. Jeigu
stengsitės suprasti absoliučiai visų jums nutinkančių dalykų prasmę,
tikėtina, kad greitai pateksite į psichiatro kabinetą.
Kodėl reikia analizuoti tokius įvykius? Kiek vėliau mes papasakosime,
kaip žmonės sąveikauja su įvairiomis neišreikštomis jėgomis. Tada
patarsime jums atkreipti dėmesį į Gyvenimo pasufleravimus, kurie kartais
įgauna įvairių nemalonių įvykių formą.
Be to, dideli nemalonumai jus užklumpa tada, kai jūsų „išgyvenimų
talpykla" pripildyta iki 80 – 90% lygio. Todėl jei nekreipsite į tokius
įvykius dėmesio ir nepadarysite išvadų, sulauksite naujų nuotykių.
 • Kam tinka ši pozicija?
Ji visų pirma būtina žmonėms, kurie auga dvasiškai. Ši pozicija jiems
leidžia pastebėti Gyvenimo siunčiamus signalus ir atitinkamai koreguoti
savo veiklą.
Tinka ji (vos mažiau) ir visiems kitiems žmonėms, net jei jie ir laikosi
kokios kitos čia aptartos pozicijos. Pavyzdžiui, „žaidėjui" visai nepakenks
stebėti, kokios kliūtys iškyla jo kelyje, ir pasistengti suprasti, ką jam
Gyvenimas nori tuo pasakyti.
„Žiūrovas tribūnose" taip pat vis susiduria su problemomis, kurios jam
pasufleruoja, kad jo vertybių sistema turi defektų.
O „sraigteliui" įvairūs nemalonumai yra jo pozicijos tvirtumo
išbandymas. Jei tie įvykiai sugadina jam nuotaiką, tai, matyt, jis jau nebe
„sraigtelis", bet dar ir ne „žaidėjas" – galbūt kol kas klounas cirko arenoje.

• Kaip suprasti pamokų temą?

Nepasakėme svarbiausio dalyko – kaip iššifruoti nemalonius įvykius?
Kaip suprasti, kokią pamoką gavome iš Gyvenimo, kai patyrėme kokį nors
nemalonumą?
Deja, vienareikšmiškai į šį klausimą atsakyti negalima. Tas pats
neigiamas įvykis gali turėti kelias prasmes. Pavyzdžiui, tai gali būti
perspėjimas, kad laukia dar didesni nemalonumai, o gal Gyvenimas tokiu
būdu stengiasi sugriauti tam tikrus jūsų ydingus įsitikinimus arba trukdo
jums siekti tikslų, kurie jus paskui tik nuviltų.
Kad ir kaip būtų, turėkite galvoje, jog visus nemalonumus prisišaukiate
patys. Todėl kai tai įvyksta, įtempkite atmintį ir logiškai mąstydami
pasistenkite prisiminti, kaip elgėtės ar kokias mintis mintijote pastaruoju
metu.
Šiuo atveju nepatariame kreiptis į įvairius ekstrasensus ar aiškiaregius,
nes jie tikriausiai praneš jums, kad tapote išorinių aplinkybių auka – ir jūs
neteksite galimybės ištaisyti savo klaidos, be to, tapsite priklausomi nuo
kito žmogaus ir imsite elgtis pagal programą „Nuo manęs niekas
nepriklauso, esu siaubingų atsitiktinių aplinkybių auka".
 Todėl neverskite dėl savo nelaimių kaltės kitiems ir gerai pasvarstykite,
kokie jūsų pačių poelgiai ir kokios mintys galėjo sukelti
nepageidaujamą įvykį. Ir kokią pamoką jums duoda Gyvenimas, ką jis
jums primena. Kas tai: dar tik tylus perspėjimo skambutis ar jau garsus
pavojaus varpo dūžis?
Štai tokie būtų mūsų patarimai, kaip ieškoti nemalonių įvykių
priežasčių. Tikimės, jie jums pravers.
O kai rasite tą vidinę priežastį ir ją pašalinsite, jūsų „išgyvenimų
talpykla" liausis pilnėjusi ir jūs savo gyvenimo įvykius formuositės patys.
Dabar šio skyriaus išvados.

IŠVADOS:
• Visus mums nutinkančius nemalonius įvykius galima vertinti kaip
Gyvenimo siunčiamus signalus.
• Gavę tokį signalą, turėtume prisiminti savo pastaruosius (prieš
valandą, dieną, savaitę, mėnesį) poelgius bei mintis ir pasistengti suprasti,
kokią pamoką Gyvenimas mums atsiuntė.
• Supratę, kaip „prisišaukėme" nelemtą įvykį, mintimis padėkokime
Gyvenimui už tai, kad jis mumis rūpinasi. Bet kokiu atveju visų
nemalonumų priežastis esame mes patys, tad nereikia dėl to kaltinti kitų
žmonių.
 5
Gyvenimas yra tai, ko aš noriu

Skyriaus pavadinimas skamba labai patraukliai. Nuostabu, kai

gyvenimas yra toks, kokio mes norime. Net ir atskirų norų nereikia rinktis
– o kam? Renkamės iš karto visą gyvenimą tokį, koks mums patiktų.
Aktoriaus gyvenimą, dailininko gyvenimą, milijonieriaus, donžuano ar
kokį kitą!

• Pasirinkimas jau padarytas

Ar taip gali būti iš tikrųjų? Ar galime išsirinkti gyvenimą pagal savo
skonį?
Atsakymas į šį klausimą nesudėtingas. Jūs jau gyvenate tą gyvenimą,
kokį prieš kurį laiką pasirinko jūsų dvasia. O jeigu gyvenimu esate
nepatenkinti, matyt, jūsų dvasios pasirinkimo galimybės buvo nedidelės.
Kodėl? Atspėti nesunku.
Prisiminkime daugiaaukštę subtiliojo pasaulio struktūrą: didžiausią
pasirinkimą turi aukštesniųjų aukštų dvasios. Jos, įsikūnydamos šiame
pasaulyje, gali rinktis viską, ko tik panori.
O žemesniųjų aukštų dvasios taip rinktis negali. Kuo daugiau nuodėmių
turėjo dvasia iškeliaudama iš šio materialaus pasaulio, tuo menkiau ji
galės rinktis, kai vėl čia įsikūnys. Kaip sako Rytų religijų sekėjai, „ją
slegia karmos našta". Ir jau būdama čia, šiame pasaulyje, ji turės
pasirūpinti, kaip išsivalyti. Todėl laiko malonumams nelieka, nes reikia
mokėti už senas nuodėmes. O jeigu dar atsiranda naujų idealizacijų ir
„išgyvenimų talpykla" persipildo, gyvenimas apskritai tampa juodas –
nors imk ir kur nors pabėk.
Reikia pasakyti, kad kai kurie žmonės taip ir pasielgia – įlenda į kilpą
ar po kaklu prisirišę akmenį neria į vandenį... Problemų tarsi ir nelieka.
Tačiau tai yra visiška iliuzija. Nespėja kūnas atšalti, kaip dvasia jau
būna nukeliavusi į patį žemiausią subtiliojo pasaulio aukštą. O iš čia ji vėl
grįžta į materialųjį mūsų pasaulį, į kuo blogesnes sąlygas... Apie tai mes
jau šioje knygoje kalbėjome.
Todėl visas nuodėmes išpirkti reikia čia, materialiame lygmenyje. Ir
kai tai pagaliau įvyksta, kai visi nešvarumai išvalyti, galime galvoti apie
tokį gyvenimą, kokio norime.
„Gyvenimas yra tai, ko aš noriu" galioja tiems žmonėms, kurių
„išgyvenimų talpykla" praktiškai tuščia. Tačiau ir jie susiduria su
apribojimais. Kadangi gyvena šiame pasaulyje, visi jų pokyčiai turi
prasidėti nuo konkrečių pozicijų.

• Starto pozicijos
Turbūt aišku, kas tai yra „starto pozicija". Tai dabartinė jūsų
gyvenamoji vieta, šeima, darbas, įsipareigojimai ir taip toliau. Ir visa tai
staiga pakeisti, net jei ir padės Gyvenimas, yra sunku. Pavyzdžiui, jei
gyvenate Rusijos viduryje, tai tapti Rokfelerių šeimos nariu jums būtų
nelengva. Teoriškai, žinoma, tai įmanoma: galite palikti čia savo šeimą,
išvykti į Ameriką, ten sutikti Rokfelerių šeimos atžalą ir ją vesti (ar už jo
ištekėti) – visai neblogas sprendimas tiems, kurie profesionaliai
formuojasi savo likimus, tiesa?
Vis dėlto taip atsitinka tik televizijos muilo operose. O iš tikrųjų, jei
žmogaus „išgyvenimų talpykla" beveik tuščia, žemiški reikalai jam mažai
terūpi ir apie saldų gyvenimą Rokfelerių šeimoje jis negalvoja. Turėdamas
principinę galimybę susikurti norimą gyvenimą, toks žmogus pasielgs
kitaip. Greičiausiai jo pasirinkimas bus susijęs su kūryba, tarnyste ar
švietėjiška veikla. O materialinės gerovės poreikis bus nedidelis.
Ar gali pastarosios pozicijos sėkmingai siekti žmonės, kurių
„išgyvenimų talpykla" nėra tuščia?

• Nešventųjų kelias
Taip, gali. Žinoma, „starto pozicijos" apribojimų jie neišvengs. Tačiau
jie puikiai gali paspartinti savo tikslų siekimo procesą (beje, ir nesukaupti
naujų išgyvenimų).
Kelias į naują gyvenimą aiškus. Turite suprasti, ko iš tikrųjų norite,
užsibrėžti tikslus ir jų siekimo etapus. O tada, padedami Gyvenimo,
pradedate judėti jų link. Kad ir koks būtų tikslas, jis yra pasiekiamas.
Gyvenimui visiškai tas pat, kiek jūs turite pinigų: 200 dolerių ar 200
milijonų dolerių. Lyginant su visa pasaulyje besisukančių pinigų mase, tai
yra beveik vienodai menkos sumelės. Gausite tiek, kiek sugebėsite priimti
be žalos savo dvasiai – jei tik vykdysite visas čia suminėtas sąlygas ir
nesuklysite eidami to tikslo link. Detaliau apie tai pakalbėsime kiek
vėliau.
Kiekvienas, kuris skaito šias eilutes, turi galimybę susikurti tokį
gyvenimą, kokio nori. Kalbame ne apie stebuklą (stebuklai nuo mūsų
nepriklauso). Kalbame apie kryptingas pastangas, kurių rezultatas kai kam
gali pasirodyti kaip stebuklas. Ir jeigu taip neatsitiks, vadinasi, patys
tokio „stebuklo" neįsileidote į savo gyvenimą. Todėl jums verta dar sykį
atidžiai perskaityti pirmąją šios knygos dalį.

• Raskite savo poziciją

Aptarėme keturias gyvenimo pozicijas, kurios padeda nepervertinti
žemiškųjų vertybių ir nekaupti išgyvenimų – vadinasi, negauti skaudžių
Gyvenimo pamokų. Tačiau tokių pozicijų gali būti ir daugiau, todėl
kiekvienas sau poziciją ar kokį jos variantą išsirenka pats, atsižvelgdamas
į savo poreikius ir interesus.
Taigi matome, kad kiekvienas žmogus iš esmės gali susikurti tokį
gyvenimą, kokio nori. Svarbu, kad žinotumėte, ko jums iš tikrųjų reikia,
tada sulauksite Gyvenimo pagalbos. Gyvenimas visada pasiruošęs padėti
žmogui, kuris šypsosi. Dabar padarysime skyriaus išvadas.

IŠVADOS:
• Lengviausiai norimą Gyvenimą gali susikurti žmogus, kurio
„išgyvenimų talpykla" tuščia. Tačiau tokiam žmogui mažai ko norisi.
• Tą tikslą gali pasiekti ir kiti žmonės, jei jie neturės pretenzijų savo
tikrovei ir tinkamai sąveikaus su Gyvenimu.
• Kiekvienas, atsižvelgdamas į savo poreikius, gali užimti tokią
gyvenimo poziciją, kad ji jam leistų nepildyti „išgyvenimų talpyklos".
 6
Įvykių formavimo metodika

Kad žmogui iš tikrųjų nusišypsojo sėkmė,

galima pasakyti tik tada,
kai jis sugebėjo pasimėgauti jos vaisiais.
– DE VAUVENARGUES

Taigi pirmasis strateginis žingsnis sėkmės link yra tinkamos gyvenimo

pozicijos pasirinkimas. Nors iš esmės, kai esate tame kelyje, geriausia
užimti poziciją „Gyvenimas yra žaidimas". Visos kitos pozicijos tik
padeda mums išvengti neigiamų išgyvenimų tuo metu, kai mes nekuriame
(neformuojame) pageidaujamų gyvenimo aplinkybių ir įvykių.
Antrasis strateginis žingsnis yra įvykių formavimo metodikos (ĮFM)
įvaldymas. Tai yra tie esminiai principai, kuriais jūs vadovausitės
siekdami savo tikslų. Įvykių formavimo metodika (ĮFM) yra
neprieštaringos žmogaus ir pasaulio sąveikos technika.
Terminas „neprieštaringa sąveika" reiškia, kad jūs savo tikslų link
judate ne kaip sėdėdami traktoriuje, tame kelyje jūs nešluojate visų
pasitaikančių kliūčių.
Nesunku suprasti, kodėl elgtis reikia būtent taip. Jau žinome, kad visa
mus supanti tikrovė yra labai sudėtingas ir subtilus mechanizmas ir jo
negalima trikdyti jokiais šiurkščiais veiksmais, o būtent taip atsitinka, kai
žmogus pažeidžia nustatytas elgesio taisykles. Jei bandote pramušti galva
sieną, vadinasi, negirdite Gyvenimo patarimų, kurie galėtų padėti jums
išvengti įvairių problemų ir nusivylimo.
Todėl jei norite, kad jus lydėtų sėkmė, remkitės idėjomis, kurias
suformulavo sėkmės mokslo klasikas Deilas Karnegis (Dale Carnegie) bei
pakartojo kiti autoriai ir sujunkite jas su mūsų aprašytais principais.
Efektas turėtų būti nuostabus!
 Mūsų įvykių formavimo metodikos pagrindą (kai dar tikimės ir
Gyvenimo pagalbos) sudaro septyni esminiai žmogaus minčių ir poelgių
organizavimo principai. Aptarsime kiekvieną jų atskirai.

PIRMASIS PRINCIPAS
Savo gyvenimo įvykius formuojatės patys!

Teiginys, atrodytų, paprastas, vis dėlto jis kelia abejonių. Argi patys
kuriamės ligas, nesutarimus šeimoje ar darbe, kainų augimą parduotuvėse,
vėluojantį atlyginimą ir dar daug dalykų, kurie nuodija mums gyvenimą?

• Prisiminkite savo patirtį

Bemaž kiekvienas galėtų prisiminti vieną ar kelis nutikimus, kai ko
nors labai norėjo ir tai įvyko, nors atrodė, kad taip būti negali.
Pavyzdžiui, gavote dovanų daiktą, kurio seniai troškote. Arba netikėtai
jums pasiūlė įdomų darbą, apie kurį pirmiau galėjote tik svajoti. O gal
pavyko išvykti į kelionę, kuriai visai neseniai neturėjote nei pinigų, nei
laiko...
Pabandykite prisiminti tokių atvejų daugiau.
Deja, taip pat mes pritraukiame ir neigiamus įvykius.
Tarkime, labai bijojote, kad gali pavogti jūsų automobilį – taip ir
atsitiko, nors buvote įtaisę gerą signalizaciją. Vengėte persišaldyti, labai
šiltai rengėtės – bet štai ėmėte ir peršalote. Arba ruošėtės svarbiam
gyvenimo žingsniui, apgalvojote dešimt galimų nesėkmės variantų ir
suplanavote, kaip tada elgsitės – o įvykiai pasisuko taip, kad jums
sutrukdė vienuoliktas variantas, kurio nebuvote numatę.
Jei gerai supratote šios knygos idėją, taip pat turėtumėte suprasti, kad
tas nemalonumas buvo arba jūsų pačių užsakymas (gavote, ko
bijojote), arba auklėjimo proceso rezultatas (kad būtų sunaikinta
kokia nors jūsų idealizacija).
Taigi jei būsite visiškai sąžiningi, turėsite pripažinti štai ką: viskas, kas
jums atsitinka šiame gyvenime, yra sukelta jūsų pačių. Jūs mintimis
leidote tiems dalykams įvykti arba netgi juos suplanavote.
 Štai visai paprastas pavyzdys. Jauna moteris skundžiasi, kad jai trūksta
pinigų. Kai jos klausiame, kiek norėtų uždirbti, ji atšauna: „Aš netikiu, kad
man kas tiek galėtų mokėti..." Jeigu ji pati netiki, kad gali uždirbti
geidžiamą sumą, tai kas gali tada tuo patikėti apskritai? O jei niekas
netikės, tai kas tada tiek mokės? Ratas užsidaro. Žmogus pats
užsiprogramavo lėšų stygių ir varganą gyvenimą. Ir kol jis nepakeis
požiūrio, jam nepadės niekas.
Panašių pavyzdžių labai daug. Žmonės skundžiasi, esą jiems trūksta
sveikatos, pinigų, jie yra skriaudžiami – todėl ir jų tikrovė yra tokia, jie
negauna to, ko sąmoningai trokšta.

• Pirmoji taisyklė
Todėl pirmoji ir labai praktiška minčių valdymo taisyklė yra tokia:
VISADA MĄSTYKITE POZITYVIAI!
Turite save mintimis regėti tokius, kokie norėtumėte būti: sveiki,
gražūs, turtingi, laimingi...
Jeigu jūsų laukia atsakingas verslo susitikimas ir jūs bijote, kad
susitarti nepavyks, įsivaizduokite įvairius pokalbio variantus – visi jie turi
būti teigiami. Žvelgiant iš šalies, pokalbis nebūtinai turi atrodyti
draugiškas, galbūt net kalbatės pakeltu balsu, tačiau pokalbio rezultatas
yra jums palankus.
Dėmesio: prognozuokite tik teigiamą įvykių rezultatą. Viskas turi
baigtis kaip Holivudo filmuose. Jeigu jūsų įvykių prognozės bus
teigiamos, tai labai tikėtina, kad tikrovėje įvykiai susiklostys jums
palankiai.

• Neidealizuokite mūsų rekomendacijų

Turėkite galvoje, kad mūsų taisyklės nėra dogma, tai – praktinio darbo
instrumentas. O instrumentų juk būna įvairių. Todėl jei mūsų
rekomendacijos jums nepadeda, nenusiminkite – atkreipkite dėmesį į savo
sąveikos su Gyvenimu ypatumus ir pabandykite jais pasinaudoti.
Šis nukrypimas skirtas visų pirma tiems (tokių yra nedaug), kurių
gyvenimas vyksta pagal atvirkščią scenarijų, nei mes čia aptarėme.
Pavyzdžiui, jei jie planuoja teigiamus įvykių variantus, jiems viskas
žlunga. O jei neigiamus – jiems pasiseka.
Kaip derėtų elgtis tokiems žmonėms? Ar jiems verta aklai pasikliauti
mūsų rekomendacijomis ir stebėti, kaip griūna visi jų planai? O gal geriau
atkreipti dėmesį į asmeninius ypatumus ir siekti sėkmės savo
nestandartiniais būdais?
Turbūt atsakymas jums aiškus.
Juk jums reikia teigiamo rezultato, tai ir siekite jo tokiu būdu, kuris
leidžia tai padaryti. Jeigu kurios nors mūsų siūlomos taisyklės jums
trukdo, atmeskite jas. Jos yra tik pagalbinis (nors ir naudingas)
instrumentas. Jeigu jis jums netinka, paimkite kokį kitą. Svarbu juk
rezultatas, o ne procesas.
Mūsų taisyklės pritaikytos tam tikram vidurkiui, betgi visuomet
atsiranda išimčių. Todėl nesikrimskite, kad esate kitokie nei dauguma,
jeigu tai iš tikrųjų taip.
O dabar neatsitiks nieko baisaus, jeigu prisiminsime, kad visi mūsų
gyvenimo įvykiai klostosi taip, kaip mes tai įsivaizduojame. Šis
teiginys kyla iš aukščiau suformuluoto pirmojo principo: „Savo gyvenimo
įvykius formuojamės patys."
Jeigu jūsų galva pilna baimių ir išgyvenimų, tai neabejokite, kad visa
tai, ko bijote, jūsų gyvenime ir įvyks. Be to, jeigu netgi esate numatę, kaip
apsiginti nuo dešimties galimų nesėkmės variantų, jus tikriausiai užklups
vienuoliktas, kurio būsite visai neapskaičiavę.
Kitaip būti ir negali, nes jūs savo baimėmis taip sudėstysite aplinkybes,
kad jums nepasisektų. Kalbant įvykių metodikos formavimo terminais,
savo mintimis jūs susikursite neigiamą įvykį. Todėl mintimis visada
regėkite tik palankią įvykių eigą! Galvoje perkratykite kad ir šimtą
įvairių jums svarbaus įvykio baigties variantų, bet visi jie turi būti
teigiami. Gyvenimui tas pat, ko jūs prašote, nes jis visko – ir gero, ir blogo
– turi į valias. O jūsų mintys yra jūsų prašymas. Jeigu nuolat galvosite
„Vis tiek nieko nepešiu", „Ne, tai ne mano nosiai", „Mano laikas jau
praėjo", tai viskas taip ir bus.
Nenukreipkite savo kūrybinio potencialo neigiama kryptimi. Mąstykite
pozityviai!
 • Pirmosios taisyklės taikymo pavyzdžiai
Kaip reikėtų praktiškai taikyti pirmąją taisyklę „Visada mąstykite
pozityviai"?
Pavyzdžiui, esate nepatenkinti darbu ir norite didesnio atlyginimo. Kad
pasiektumėte šį nesudėtingą tikslą, visai nereikia mintyse kartoti, kokie
blogi yra jūsų viršininkai ir kokie egoistai kolegos. Jei taip elgsitės,
iššvaistysite daug energijos ir nieko nepasieksite, tik parodysite, kad turite
idealizaciją.
Verčiau pabandykite energingai įsivaizduoti, kaip pateikiate įdomų
pasiūlymą, vadovybė atkreipia į jus dėmesį ir pasiūlo naujas, gerai
apmokamas pareigas. Jeigu organizacijoje, kurioje dirbate, tai iš principo
neįmanoma, įsivaizduokite, kad jus pakvietė kita įmonė ir jūs kvietimą
priėmėte. Kuo intensyviau apie tai galvosite ir kuo daugiau įvairių
teigiamų variantų regėsite prieš akis, tuo greičiau jūsų tikslas taps tikrove.
Tą patį galima pasakyti ir apie daugybę kitų standartinių problemų. Jei
esate vieniši, nereikia mėgautis gailesčiu sau, kad jūsų toks likimas,
verčiau pabandykite įsivaizduoti įvairius variantus, kaip jūs susitinkate su
savo būsima žmona ar vyru. Kelias savaites ar mėnesius taip kryptingai
mąstę, jūs galų gale suformuosite pageidaujamą įvykį ir jūsų išrinktasis
(išrinktoji) pasirodys.
Viena mūsų skaitytoja daug metų negalėjo susilaukti kūdikio, niekas jai
negalėjo padėti, gydytojai buvo bejėgiai. Galiausiai ji pakeitė savo
nuostatas ir ėmė įsivaizduoti, kad ji jau yra nėščia, tik jos nėštumas trunka
ilgiau nei įprasta. Ji netgi ėmė glostyti sau pilvą, kaip tai daro nėščios
moterys, netgi pradėjo kalbėtis su būsimuoju kūdikiu. Po keturių mėnesių
ji iš tikrųjų pastojo nuo savo vyro ir pagimdė nuostabų sūnų! Pozityvus
nusiteikimas pasirodė veiksmingesnis nei gydomosios procedūros.
Čia nenagrinėsime, kodėl jūsų gyvenime įvyksta tokie negatyvūs
reiškiniai kaip turto vagystės, avarijos ar gaisrai. Dažniausiai apie juos
negalvojate, tačiau jie ima ir atsitinka – tai yra auklėjimo procesas,
Gyvenimo pamokos. Todėl nepamirškite, kaip svarbu yra pozityviai
vertinti savo tikrovę ir galvoje laikyti tik geras mintis!

• Viskas vyksta, kaip ir turi vykti

 Jeigu vis dėlto įvykiai klostosi ne taip, kaip numatėte, net ir tada, kai
laikotės visų čia paminėtų taisyklių – nenusiminkite! Priimkite Gyvenimą
tokį, koks jis yra. Jei jūsų geidžiamas įvykis dar neįvyko, vadinasi, taip
reikia. Jau kalbėjome, kodėl taip būna, ir dar prie tos temos grįšime.
Jeigu situacija jūsų netenkina, tai dar nėra priežastis krimstis. Tai
tik priežastis susimąstyti, kodėl taip yra. Ne veltui sakoma: „Kad ir ką
Viešpats darytų, viskas bus gerai."
Prieš pradėdami kalbėti apie kitą minčių ir poelgių organizavimo
principą, norėtume papasakoti, kokios subtiliojo pasaulio būtybės mums
padeda siekti tikslų ir organizuoja palankius mums įvykus. Jos egzistuoja
paralelinėje erdvėje ir mes jų nematome.

• Kas mums padeda formuoti įvykius?

Niekas tiksliai nežino, kaip sudarytas subtilusis pasaulis ir kokios
būtybės ten gyvena. Esama daugybės ezoterinių ir religinių mokymų, kurie
stengiasi atsakyti į šį klausimą, tačiau visa tai yra neįrodoma – tokia yra
šiuolaikinio mokslo pozicija. Bet jei mokslas ko nors negali įrodyti, tai dar
nereiškia, kad tų reiškinių nėra. Tiesiog mokslas dar jų nepažino.
Įdomu, jog visi mokymai apie subtiliojo pasaulio sandarą yra vienodai
efektyvūs, kad ir apie kokius dievus ar aukštąsias jėgas jie kalbėtų. Tai gali
būti Alachas, Buda, Jehova ar Pakylėtieji Mokytojai – tikintieji gauna
pagalbos tiek, kiek nuoširdžiai tiki.
Todėl ir mes galime kalbėti apie tokią subtiliojo pasaulio sandarą,
kokia geriausiai paaiškina tuos procesus, kuriuos mes čia nagrinėjame.
Nieko nauja iš esmės nepasakysime, tik pasinaudosime vienu žinomu
ezoteriniu modeliu, kuris aiškina, kaip žmonės sąveikauja su subtiliojo
pasaulio būtybėmis. Tos būtybės vadinamos egregorais.

• Egregorai
Egregoras – tai savotiškas kolektyvinis vedlys, pagalbininkas,
partneris, norų pildytojas. Egregoras susidaro tada, kai kokia nors žmonių
grupė ima mąstyti vienodai. Iš daugelio šaltinių žinome, kad mintys yra
materialios. Tik ta materija labai subtili, ir mūsų jutimo organai jos
neužčiuopia. Žmonės, kurie vis dėlto tai sugeba, vadinami aiškiaregiais ir
telepatais.
Kai didelė žmonių grupė galvoja apie tą patį dalyką, tai jų skleidžiama
minčių materija (emanacija) susijungia, o kai susijungusių minčių
apimtis pasiekia tam tikrą dydį, susidaro tos grupės žmonių, arba idėjos,
egregoras.
Galime įsivaizduoti egregorą kaip nedidelį šviesų debesėlį (mažas
egregoras) arba kaip stulbinamai didžiulį ir galingą debesį (stiprus
egregoras).

• Egregorų rūšys
Kaip jau turbūt atspėjote, galingiausi yra religiniai egregorai –
krikščionybės, islamo, budizmo, judaizmo... Egregoro sukūrimas ir jo
palaikymas yra svarbi religinių apeigų dalis. O tas apeigas kas dieną pagal
griežtas taisykles atlieka milijonai žmonių. Be šių, dar yra šeimos,
mokslo, komunizmo ir kapitalizmo, sekso, karo, nacionalizmo egregorai ir
taip toliau.
Tikriausiai dauguma egregorų egzistuoja ne kaip atskiri debesėliai, o
kaip tam tikro kryptingumo „debesų sluoksniai": religijų egregoras, verslo
egregoras ir panašiai.
Pasiekę tam tikrą galingumą, egregorai ima traukti prie savęs vis
daugiau žmonių, jie atkreipia į save dėmesį, verčia apie save galvoti.
Žmonės, kurie jiems ištikimi, gauna iš jų galingos energijos, prasideda
masiniai ir individualūs stebuklai.
Pavyzdžiui, mokslo egregorai vis „pametėja" atsidavusiems
mokslininkams sudėtingų problemų sprendimus. Psichologai tokias
netikėtas sprendimų radimo akimirkas vadina „praregėjimu" arba
„nušvitimu". Matyt, tą akimirką mokslininką globojantis egregoras
„leidžia" savo globotiniui „prisijungti" prie atitinkamos žinių srities ir
gauti iš jos nedidelį gabalėlį informacijos.
Verslo egregorai irgi globoja ištikimus jiems žmones. Taip atsiranda
klestintys verslininkai, kurie uždirba didžiulius pinigus – tai yra jų atlygis
už ištikimybę. O kiti tuo metu sėkme džiaugtis negali (mūsų terminais
kalbant, jiems nepadeda egregorai), nors ir iš paskutiniųjų siekia
finansinės gerovės.
 Daugybė žmonių jaučiasi nelaimingi ir nemažai laiko apie tai galvoja.
Štai jums priežastis, dėl kurios susiformavo didžiulis „nelaimingo
gyvenimo" egregoras. Jis tiesia mums savo čiulptuvus, kurie vadinasi
„Manęs niekas nemyli", „Aš pats nelaimingiausias žmogus", „Man ištisai
nesiseka", „Gyvenimas nuėjo perniek" ir panašiai. Tokios mintys
„nelaimingo gyvenimo" egregorui kelia didžiulį pasitenkinimą, jis jomis
„maitinasi", todėl stengiasi, kad jas skleistų kuo daugiau žmonių.
Labai stiprus yra politikos egregoras, ypač tose šalyse, kurių silpna
ekonomika ir nestabili politinė struktūra. Ten paprastai milijonai žmonių
būna užėmę aktyvią politinę poziciją ir įvairūs įvykiai šalies viduje jiems
sukelia teigiamų ar neigiamų emocijų audrą. (Nereikia tokių žmonių
painioti su profesionaliais politikais, kurių yra kur kas mažiau.) Politikos
egregoras tokiu būdu kaupia energiją ir padeda ištikimiems politiniams
lyderiams.
Šiandieną kinas ir televizija rodo nepaprastai daug smurto; tokios
scenos kelia milijonams žiūrovų neigiamas emocijas (baimę, skausmą,
neapykantą), kurios išsklinda į aplinką ir sukuria „kančių ir siaubingo
gyvenimo egregorą". O šis, tapęs galingas ir pradėjęs savarankišką
egzistavimą, neleidžia žmonėms nurimti ir ima globoti teroristus,
žmogžudžius ir kitokio plauko nusikaltėlius. Tada televizija ir kinas savo
ruožtu gauna naujos medžiagos ir toliau gąsdina žiūrovus.
Pastaruoju metu stiprėja egregorai, susiję su pramogų verslu. Labai
galingas yra įspūdingų masinių renginių egregoras, kuris sugeria gausybės
žiūrovų energiją, globoja ištikimus jam atlikėjus, padeda jiems uždirbti ir
pelnyti šlovę.

• Egregorai ir bankai
Sąlygiškai egregorų veiklą galima palyginti su bankų darbu. Ką daro
bankai? Surenka klientų pinigus, saugo juos ir teikia įvairias finansines
paslaugas. Įvairių šalių bankai dirba su įvairia valiuta ir jie suinteresuoti
turėti kuo daugiau klientų, todėl visaip juos vilioja. Jei staiga visi klientai
liautųsi naudotis bankų paslaugomis, bankai, net ir patys galingiausi,
žlugtų.
Egregorai funkcionuoja panašiai. Jie dirba su įvairių rūšių energija.
Vieni surenka religinių apeigų energiją, kiti – kūrybinę energiją, treti –
verslo energiją, ketvirti – sekso energiją, penkti – prievartos energiją ir
taip toliau. Egregorai suinteresuoti turėti kuo daugiau klientų, tai yra
žmonių, skleidžiančių tam tikrą energijos rūšį. Nuolatiniams klientams
(pavyzdžiui, ištikimiems religijų sekėjams) teikiamos įvairios
privilegijos.
Tačiau skirtingai nei bankai, kurie teikia tik finansines paslaugas,
egregorai atlieka daugybę funkcijų. Pavyzdžiui, jie gali dirbti kaip
pažinčių tarnybos (suveda vyrus ir moteris), kaip konsultantai (pakužda
gerą idėją, kaip uždirbti), kaip įdarbinimo biurai (padeda rasti norimą
darbą), kaip apsaugininkai ir panašiai. Žinoma, jiems už tai reikia mokėti,
tik ne pinigais, o savo troškimų energija.
Jei žmonės liaujasi naudotis kokio nors egregoro paslaugomis,
egregoras dingsta. Taip atsitiko su pagoniškais tikėjimais. Kelis
tūkstančius metų žmonės meldėsi įvairiems stabams ir sukūrė labai stiprų
egregorą, kuris savo ruožtu globojo atitinkamus žmones (šamanus,
žynius), padėjo jiems daryti stebuklus, gydyti ligonius ir taip toliau.
Paskui pagonybę išstūmė vieno Dievo religija (krikščionybė, islamas,
judaizmas), ir žmonės savo buvusiems stabams melstis nustojo. Jei
kalbėsime bankininkų terminais, pagonybės egregoras bankrutavo.
Šie procesai vyskta Žemėje ir subtiliajame pasaulyje, jie nuo atskirų
žmonių priklauso labai mažai. Tačiau supratę egregorų veikimo
mechanizmą, galime juo pasinaudoti siekdami savo tikslų.

• Mūsų globėjai
Beveik kiekvieną akimirką mes esame susiję su vienu ar keliais
egregorais – kaip virvelėmis valdomos lėlės.
Su kokiais egregorais bendrausime, galime išsirinkti patys ar paveikti
kitų žmonių. Su egregoru bendraujame, kai renkamės profesiją, darbą,
pramogas ir kitus dalykus. Kiekvieną iš šių sričių kuruoja savas egregoras.
Taip pat tą ar kitą egregorą mums gali priskirti Gyvenimas (mūsų
prižiūrėtojas), kai planuoja mums savo pamokas.
Mūsų praktiniai veiksmai didele dalimi priklauso nuo energijos, kurią
gauname iš egregorų. Pykčio egregorai verčia kurti situacijas, kuriose
žmonės jaučia neapykantą, būna žiaurūs, pavydūs, kelia skandalus. Beje,
tokiu savo elgesiu jie pykčio egregorus „maitina". O gėrio egregorai
padeda mums gyventi laimingai ir džiaugsmingai.
Per gyvenimą beveik kiekvieną žmogų veda vienas ar keli
„aukštesnieji" egregorai. Jie mumis rūpinasi ir padeda įvairiose gyvenimo
situacijose.
Lygiai taip pat bemaž kiekvieną mūsų lydi ir „žemieji" egregorai. Iš
pradžių žmogus pats pritraukia jų dėmesį savo blogais ketinimais ar
negatyviomis emocijomis, o paskui, kai jau patenka tokio egregoro
globon, iš jos ištrūksta sunkiai. Juk egregoras savo „maitintojo" paleisti
nenori.
„Žemųjų" egregorų energija labai stipri – štai kodėl taip sunku būna
atsikratyti žalingų įpročių, priklausomybių, agresyvumo. „Žemieji"
egregorai stengiasi susijungti su žmogumi galingais kanalais, kuriais
pastoviai tekėtų energija, skatinanti blogus poelgius. Tuos kanalus galima
uždaryti, tačiau čia reikalingos sąmoningos žmogaus pastangos ir
„aukštesniųjų" egregorų pagalba. Pastarųjų energija paprastai būna silpna,
jų patarimai – tylūs, vos girdimi. Juos išgirsti gali tik pozityviai nusiteikęs
žmogus, iš kurio emocinio kūno išvalyti negatyvūs išgyvenimai. Kaip tai
padaryti, mes šioje knygoje jau kalbėjome.
O dabar pasistenkite suprasti, kokie egregorai daro įtaką jums. Koks
egregoras sąveikauja su jumis, kai skaitote šią knygą? O koks jus užvaldys
po penkių minučių ir privers užsiimti kitais dalykais?
Visą kitą dieną pabandykite be paliovos stebėti, su kokiais egregorais
bendrausite, kokią informaciją, mintis, emocijas jie jums siųs. Paskui
atsakykite į klausimą, ar jus toks bendravimas tenkina ir ar turite užmezgę
kontaktą su „aukštesniaisiais" egregorais.

ANTRASIS PRINCIPAS
Siekite tik vienos viršūnės!

Antrasis įvykių metodikos principas skelbia: „Siekite tik vienos

viršūnės", arba „Bėkite tik į veną pusę".
Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus turi daug troškimų, kurie nuolat
keičiasi. Ir mus globojantys egregorai nespėja visų jų vykdyti. Tai trunka
visą gyvenimą.

• Vargas dėl norų pertekliaus

Paanalizavę, kokie buvo jūsų norai per tam tikrą laikotarpį, tikriausiai
pastebėtumėte, kad norėjote iš karto labai daug: pinigų, gražaus
automobilio, vilos Kalifornijoje, sekso, gražios rankinės, televizoriaus,
įgelti viršininkui, didesnio atlyginimo, papietauti restorane, nueiti į
pasimatymą ir taip toliau, ir visa kita.
Visi tie norai kyla tekant į jus iš aplinkos informacijos srautui, be to, jie
nesuskirstyti pagal svarbą, neišskirti svarbiausieji norai, antraeiliai ir kiti.
Galima sakyti, situacija panaši, tarsi bandytumėte iš karto bėgti į visas
keturias puses.
Dabar pasistenkite prisiminti ir užsirašyti visus savo šios dienos norus,
paskui – vakar dienos, praėjusios savaitės, mėnesio.
Ar yra tarp jų nuolat besikartojančių norų?
Kokia forma jūs savo norus reiškiate: pozityvia ar negatyvia?
Atlikę šį nesudėtingą pratimuką pamatysite, kokia sunki yra jūsų
nematomų globėjų užduotis, net jei jie ir tikrai nori jums padėti. Jus
globojantis egregoras negali iš karto bėgti į visas keturias puses ir pulti
vykdyti visų jūsų norų. O jei pabandytų, jis išsiskaidytų į plonus
sluoksnelius ir jo jėga susilpnėtų.
Todėl antrasis įvykių formavimo metodikos principas skelbia:
SIEKITE TIK VIENOS VIRŠŪNĖS
arba
BĖKITE TIK Į VIENĄ PUSĘ
Tai reiškia, kad iš gausybės norų reikia atsirinkti tuos, kurie
svarbiausi, ir pavesti juos egregorui. Kad siekdami svarbiausio tikslo
neišmuštumėte egregoro iš vėžių, norų skaičių sąmoningai apribokite.
Kitaip tariant, siūlome jums iš daug viršūnių išsirinkti vieną ir jos
vienos siekti, o kitas palikite ateičiai. Galbūt vėliau jau jų jums
nebereikės.

• Kiek tikslų galima turėti?

 Patarimas turėti tik vieną ar du tikslus daugeliui yra nepriimtinas, nes
gyvenimas toks, kad tų tikslų ir norų vis atsiranda daugiau. Pavyzdžiui,
susirgo vaikas – norime, kad pasveiktų. Vyras darbe turi problemų –
norime, kad jų neliktų. Nuplyšo batai – norime naujų. Ir taip be galo.
Pats gyvenimas be paliovos verčia mus siekti daugybės smulkių
dalykų, per kuriuos mes pamirštame svarbius tikslus. O mūsų principas
kaip tik ir liepia kasdienybės sumaištyje svarbiausių tikslų nepamiršti.
Kiek tikslų iš tikrųjų vienu metu galima siekti? Atsakyti į šį klausimą
nelengva. Jeigu žmogus turi tik vieną tikslą ir jo link tvirtai eina niekuo
daugiau nesidomėdamas, jį vadina fanatiku. Fanatikas – tai žmogus,
nepritampantis prie sociumo, nes su daugeliu sociumo narių jis neturi
bendrų interesų. Jis kalba tik apie savo tikslą, o žmonėms tai neįdomu, nes
jie turi savų tikslų ir troškimų. Todėl „kopti tik į vieną viršūnę sunku",
reikėtų dar turėti tikslų ir kitose gyvenimo sferose. Pavyzdžiui, darbe
galite siekti aukštesnių pareigų, asmeniniame gyvenime – ieškoti
tinkamo partnerio, šeimoje – planuoti bendras atostogas bei bendrus
pirkinius ir jiems taupyti pinigus. Saviugdos srityje jūsų tikslas gali būti
išmokti kokią nors užsienio kalbą, o siekdami gerai pailsėti, su draugais
galite susiplanuoti kelionę baidarėmis. Ir panašiai.

• Kokių viršūnių siekti?

Kokių viršūnių sieksite, nuspręsite tik jūs patys. Tai gali būti materialūs
dalykai (automobilis, namas, brangūs rūbai), kokia nors veikla (naujas
darbas, kelionė), koks nors ryškus gyvenimo įvykis (mylimo žmogaus
radimas, didelio palikimo gavimas, laimėjimas loterijoje), gyvenimo būdo
permaina arba geresnis gyvenimas (šlovė, pripažinimas, sekėjų
atsiradimas), galų gale jūsų pasirinkta viršūnė gali būti intelektinis
nušvitimas, praregėjimas, kūrybinių jėgų proveržis (naujos mokslinės
teorijos paskelbimas, sudėtingos problemos sprendimas, knygos
parašymas, paveikslo nutapymas, muzikinio kūrinio sukūrimas ir taip
toliau).
Pastaroji pozicija, beje, priimtiniausia „aukštesniesiems egregorams",
nes iš jų prašoma tik informacijos, jiems nereikia organizuoti įvykių
materialiame lygmenyje (tai jiems yra sudėtingiau).
 Šiaip ar taip, visas tas viršūnes gali pasiekti kiekvienas žmogus, jei tik
jis tinkamai sąveikaus su egregorais.

• Neskubėkite atsipalaiduoti
Reikia pridurti, kad net išsirinkę svarbiausią tikslą neturėtumėte ramiai
atsisėdę laukti, kol egregoras išpildys jūsų troškimus. Jeigu taip
pasielgsite, troškimai artimiausioje ateityje bus išpildyti tik tokiu atveju,
jei jūsų energija labai stipri ir jei jūsų troškimai yra iš tiesų aistringi. Jei
taip nėra, patartume dirbti su egregoru ranka rankon. Kad tai pavyktų,
vadovaukitės trečiuoju įvykių formavimo metodikos principu.

TREČIASIS PRINCIPAS
Plaukite pasroviui!

Trečiasis principas siūlo iš daugybės norų, ar tikslų, išsirinkti tą, kuris

šiuo metu lengviausiai pasiekiamas. Taip pasielgę, sutaupysite jėgų ir
išvengsite įvairių konfliktų.
Šis principas kyla iš jau mūsų aptartos pozicijos „Gyvenimas yra
žaidimas", kuri padeda siekti tikslų ir išsaugoti dvasios ramybę.
Bet koks konfliktas reiškia, kad jūs savo tikslą pervertinate, todėl
ištikus nesėkmei jus ima kamuoti neigiamos emocijos. Tačiau žaidėjas,
kadangi su galimomis nesėkmėmis yra susitaikęs iš anksto, neigiamiems
išgyvenimas nepasiduos ir į konfliktus neįsivels. Arba žais „konfliktą" –
jei tai padės jam siekti tikslo. Tačiau jo širdis liks rami ir jis savo
priešininką, ar varžovą, tik atjaus.

• Mes šiame pasaulyje ne vieni

Be to, trečiasis principas atspindi tą faktą, kad šiame pasaulyje esame
ne vieni. Todėl jeigu staiga užsidegėte noru turėti naują automobilį ir
laikydamiesi visų taisyklių pavedėte tai įgyvendinti egregorui, jums
nebūtinai pasiseks.
Taip yra todėl, kad šalia mūsų gyvena milijonai kitų žmonių, kurie
turi savų aistringų norų, savų tikslų. Ir jų egregorai be paliovos
blaškosi, skuba tenkinti savo globotinių norus, todėl jūsų egregorui
sėkmingai atlikti savo užduotis būna sunku, o kartais ir praktiškai
neįmanoma.

• Subtiliųjų energijų srautai

Žinoma, mes negalime tvirtinti, kad subtiliajame lygmenyje viskas
vyksta taip chaotiškai ir netvarkingai. Pavyzdžiui, kai didelės žmonių
grupės siekia vieno tikslo, susikuria kryptingi pačių įvairiausių
egregorų energijų srautai – rezultatas būna toks, kad žlunga ir atsiranda
politinės partijos, prasideda svarbios reformos, subyra valstybės ir vyksta
panašūs dalykai.
Subtiliuosiuose lygmenyse egzistuoja tam tikri galingi energijų srautai,
su kuriais siekiant tikslų geriau nesusidurti. Geriau jau prie jų prisiderinti
ir gauti iš jų kuo daugiau naudos.
Iš čia kilo trečiasis principas:
PLAUKITE PASROVIUI!
Idėja tarsi ir aiški, tačiau kaip ją realizuoti praktiškai? Subtiliųjų
energijų srautai yra neregimi, mums neaišku, kokia kryptimi jie teka
šiandieną ir kur pasuks rytoj, tad ką gi daryti?

• Kaip įžengti į srautą?

Į šį painų kausimą įvykių formavimo metodika atsako paprastai:
klausykitės Gyvenimo signalų ir darykite tai, kas šiandieną jums
geriausiai sekasi.
Dažniausiai prieš akis turime gausybę darbų ir kiekvieną akimirką
reikia rinktis, ką daryti dabar, o ką – kiek vėliau. Mes patartume dabar
daryti tai, kas geriausiai sekasi, žinoma, jei toks sprendimas
neprieštaraus kokiems nors kitiems planams ar nesutrukdys vykdyti
įsipareigojimų.
Pavyzdžiui, jums verslo reikalais būtinai reikia susitikti su žmogumi,
bet jūs niekaip negalite jo pagauti (jis tai pasitarime, tai komandiruotėje,
tai serga). Situacija aiškiai byloja, kad dabar jūsų susitikimas
nepageidautinas. Žinoma, galite bandyti toliau, galite netgi apsigyventi
prie jo kabineto durų, tačiau net jį nutvėrę reikiamo rezultato, matyt,
nesulauksite. Todėl tuo metu jums geriau užsiimti kitais dalykais ir
laukti, kol ta nepalanki situacija pasikeis ar bandyti išspręsti
problemą kitais būdais – per kitus žmones, per kitas organizacijas.

• Prieš srautą
Jeigu vis dėlto jūs atkakliai sieksite rezultato ir bandysite įveikti vieną
kliūtį po kitos, tai tikriausiai baigsis blogai. Kaip jau sakėme, per kliūtis ir
sunkumus Gyvenimas mums praneša, kad mes ne viską gerai
apskaičiavome, ne viską apgalvojome. Ir kad rezultatas, kurį gausime, bus
visai ne toks, kokio tikėjomės.
Žinoma, žmogus turi teisę užsibrėžti bet kokius tikslus ir jų siekti netgi
tada, kai reikia įveikti daugybę sunkių kliūčių. Tačiau toks elgesys rodytų,
kad jūs nepaisote Gyvenimo patarimų ir pasikliaujate tik savimi. Galite
elgtis ir taip, bet tokiu atveju liksite vieni ir Gyvenimo pagalbos
nesulauksite.
Todėl nepatariame vadovautis „tarano principu", nes tokio elgesio
pasekmės yra neprognozuojamos.
Jeigu atsitinka taip, kad dėl objektyvių priežasčių esate priversti
„plaukti prieš srovę", pasistenkite pasirinkti „lašišos" elgesio modelį. Ši
galinga žuvis, kai kyla upe prieš srovę į nerštavietes, vis viena stengiasi
prisiderinti prie upės vingių, kad sėkmingai įveiktų slenksčius ir kitas
kliūtis.

• Išgirskite silpnus signalus

Nesunku nustatyti, kada einate prieš srovę. Išmokite atkreipti dėmesį
į visus įvykius, kurie susiję su jūsų tikslu.
Pavyzdžiui, skambinate svarbiu reikalu, o ten vis užimta – tai blogas
Gyvenimo signalas. Arba galų gale prisiskambinate, tačiau paaiškėja, kad
jums reikia kito žmogaus – irgi prastas signalas. O kai randate reikalingą
žmogų, jis su jumis nenori kalbėti – dar vienas verčiantis susimąstyti
signalas.
Pateikti pavyzdžiai yra įprastas dalykas, todėl mes, žinoma, nesiūlome
jums mesti telefono ragelio po pirmos nesėkmės. Kai siekiame tikslo,
turime stengtis įveikti kliūtis, eikvoti energiją. Mes tik sakome, kad reikia
analizuoti visą informaciją, kuri susijusi su žengimu tikslo link, ir daryti
spendimus, vadovaujantis trečiuoju principu.
Beje, Gyvenimas mums informaciją siunčia nuolatos ir ji nebūtinai
susijusi su mūsų tikslais. Tik mes nesame pratę jos paisyti ir ja remtis,
kai darome kasdienius sprendimus.
Pavyzdžiui, susiruošėte į parduotuvę reikalingo daikto, nuėjote į
troleibusų stotelę, tačiau troleibuso kaip nėra, taip nėra. Jūs imate pykti
ant miesto valdžios, kad nesutvarko transporto, ir visai nepagalvojate, jog
tai galbūt jūsų egregoras siunčia jums signalą ir bando pranešti, kad
parduotuvėje, į kurią susiruošėte, to daikto nėra. O jeigu ir yra, jums jo
verčiau dėl kokių nors priežasčių nepirkti.
Panašūs signalai mums siunčiami be paliovos. Turime tik išmokti
juos pamatyti kasdienio gyvenimo įvykiuose.

• Į kokius signalus reaguoti?

Kai žmonės išgirsta tokias rekomendacijas, jie neretai klausia, o į
kokius gi signalus reikia reaguoti.
Tarkime, išėjote iš namų, ir prasidėjo lietus – tai signalas ar ne?
Žengėte žingsnį ir netyčia užmynėte ant slieko – signalas ar ne? Juk jeigu
kiekvieną akimirką ieškosite Gyvenimo signalų, galite greitai patekti į
psichiatrijos ligoninę.
Atsakymas šiuo atveju būtų toks: reikia kreipti dėmesį tik į stiprius
ir aiškius signalus; tai yra įvykiai, kurie jus erzina arba prieš kuriuos jūs
protestuojate ir, žinoma, į kuriuos norom nenorom atkreipiate dėmesį.
Pavyzdžiui, jeigu jūsų gatvėje yra penkios sankryžos ir visose jums
prieš pat nosį užsidegė raudona šviesoforo šviesa, tai jau erzina, todėl
galima manyti, kad tas įvykis yra Gyvenimo signalas. Arba dešimt kartų iš
eilės skambinate reikalingam žmogui, vis užimta ir jūs imate nervintis –
tai vėlgi signalas.
Gyvenimo signalo požymiai yra jūsų reakcija: jūs tampate
nepatenkinti ir viduje prieš tokį įvykį protestuojate. Visų kitų įvykių
nepaisykite, siekite savo tikslo ir įveikite natūralų aplinkos
pasipriešinimą. Galite nepaisyti ir akivaizdžių Gyvenimo signalų, tačiau
tada jūsų kelyje atsiras daugiau neigiamų emocijų su visomis jų
pasekmėmis.

• O gal tegu viskas teka sava vaga?

Paviršutiniškai supratę trečiąjį principą žmonės daro išvadą, kad mes
siūlome visiškai nekovoti dėl savo tikslo – tik sėdėti ir laukti, kol viskas
įvyks savaime. Todėl norime pabrėžti, kad trečiasis principas jokiu būdu
neneigia pastangų būtinumo siekiant tikslo!
Jeigu gyvenimas yra žaidimas ir jei turite didelį tikslą, tai kelyje jo link
sutiksite daug sunkumų. Ir juos jums reikės įveikti.
Tai neišvengiama. Turite būti pasiruošę susiremti su nelemtomis
išorinėmis aplinkybėmis ir, kaip dažnai būna, su savo vidinėmis
abejonėmis. Trečiasis principas tik rekomenduoja nepaversti viso
gyvenimo nesibaigiančia kova ir siekti tikslų minimaliomis pastangomis.
O tai padaryti bus lengviau tada, kai sugebėsite įvertinti visas gyvenimo
situacijas, kurias jums sukuria egregorai, ir jomis kuo racionaliau
pasinaudoti. Štai ką reiškia „plaukti pasroviui" ir drauge siekti trokštamo
tikslo.

KETVIRTASIS PRINCIPAS
Susidraugaukite su egregoru!

Ketvirtasis principas siūlo niekada nepamiršti mūsų neregimų globėjų,

ir visai nesvarbu, ar kreipiamės į juos pagalbos, ar ne.

• Padėkite egregorams
Kaip jau sakėme, kiekvienas žmogus yra susijęs bent su keliais
egregorais. Tie ryšiai užsimezgė, kai jus auklėjo, kai jūs mokėtės, augote,
kai rinkotės profesiją ar pomėgius, kai kūrėte šeimą.
Kiekvienas egregoras padeda jums tam tikroje srityje. Tačiau ir jūs
turite padėti egregorui būti stipriam ir dideliam. Juk jis maitinasi jūsų
mintimis, ir jeigu jūs nuolat mintimis jam dėkosite už pagalbą, jūsų ryšio
kanalas taps švaresnis, egregoras augs ir dar geriau jumis rūpinsis.
 Todėl visiems šios knygos skaitytojams sakome štai ką: draugaukite
su savo egregoru!
Kuo dažniau jį prisiminkite, mintimis tarkitės su juo, stenkitės suprasti
jo siunčiamą informaciją ir ieškokite savo aplinkoje jo veiklos požymių.
Nesidrovėkite ir klauskite jo bet ko – juk subtiliuosiuose lygmenyse
yra visa mums reikalinga informacija, ten saugomi duomenys apie mūsų
praeitį, dabartį ir visus galimus ateities variantus.
Atsakymas jums gali ateiti vos juntamų minčių pavidalu, galite jį rasti
netikėtai perskaitytose keliose laikraščio eilutėse, pamatyti šmėkštelint
televizoriaus ekrane ar atsitiktinai nugirsti visai nepažįstamų žmonių
pokalbyje.

• Egregorų pagalbos forma

Kadangi egregoras neturi materialaus pavidalo, jis negali jums atsiųsti
rašytinės ataskaitos, kaip vykdė jūsų užduotį.
Jeigu būtumėte labai jautrūs ir sugebėtumėte nurimę panirti į tylą,
egregoras reikiamas žinias atsiųstų tiesiai jums į galvą. Tokią būseną
kartais patiria rašytojai ir mokslininkai – tai yra praregėjimas, intuicijos
blyksnis.
Tačiau žmonės valgo per daug mėsos, geria per daug alkoholio ir
pernelyg beatodairiškai atsiduoda aistroms, todėl savo vidinio balso
negirdi, ir egregorai priversti griebtis sudėtingesnių būdų, kaip perduoti
mums savo žinias.
Gavęs užduotį, „aukštasis" globėjas peržvelgia pastaruosius mūsų
gyvenimo įvykius ir nusprendžia, kokia forma pateikti savo atsakymą
(laikraščio eilutė, žmonių pokalbio nuotrupa ir panašiai), kad jis
patrauktų mūsų dėmesį.
Jei esate bent kiek jautrūs ir pasiruošę tokiu būdu gauti informaciją,
galite su egregoru užmegzti abiem pusėms naudingus santykius.
Egregorai ne tik teikia informacinę pagalbą, bet ir organizuoja mums
reikiamus įvykius. Gavę iš žmogaus prašymą, jie ima ieškoti būdų, kaip jį
įvykdyti. Tam tikslui jie gali pasitelkti kitus žmones – įteigia šiems
pasielgti taip, kad mums būtų naudinga.
 Pavyzdžiui, jei jūs pageidaujate rasti konkretų darbą (vadybininko,
biržos tarpininko, vairuotojo ir panašiai), tai jūsų egregoras ar egregorai
visų pirma pažiūrės, kur netoliese yra tokia laisva vieta. O tada
organizuoja įvykius taip, kad jūs apie tą vietą sužinotumėte ir ją galų gale
užimtumėte (žinoma, ir jums patiems reikės pasistengti, kad tai įvyktų).
Jeigu tokios vietos nėra, egregorai gali įteigti kokios nors organizacijos
vadovams ją įkurti – ir ją užimate jūs.
Tačiau tai jau sudėtingesnis kelias, jis reikalauja kur kas didesnių jūsų
energinių sąnaudų.

• Prašymai savo globėjui

Artimas bendravimas su globėju egregoru padės jums sutvarkyti
asmeninį gyvenimą. Tik išmokite patikėti savo problemų sprendimą
egregorui ir paskui ramiai laukite.
Svarbiausia šiuo atveju yra nusiraminti ir tikėti, kad problema bus
išspręsta ir tikslas pasiektas.
Tokį savo norų išpildymo mechanizmą naudoją tikintieji, kai kreipiasi į
Dievą prašydami pagalbos. Kadangi Dievas yra visagalis, tai gerai Jo
paprašę, galime nusiraminti ir daugiau niekuo nebesirūpinti – jeigu jau
Dievui nepasiseks, tai nepasiseks niekam. Tada išsivaduojame iš baimės (o
tai reiškia, kad „nebeužsisakome" tų dalykų, kurių bijome) ir laukiame,
kol prašymas bus įvykdytas.
Žinoma, nereikia egregoro užversti prašymais (prisiminkite antrąjį
principą), nes tada jam reikės „vienu metu bėgti į skirtingas puses" ir jo
efektyvumas sumažės. Nesugalvokite kas penkias minutes naujo noro, tada
rimtus ir retus prašymus egregoras įvykdys laiku ir pačiu geriausiu jums
būdu.
Kita vertus, nėra jokios garantijos, kad įvykiai susiklostys kaip tik taip,
kaip jūs paprašysite, nes egregorui „iš viršaus" geriau matyti, ko jums
reikia iš tikrųjų.
Jeigu gyvenime išmoksite vadovautis antruoju ir trečiuoju įvykių
formavimo metodikos principais („siekti vienos viršūnės" ir „plaukti
pasroviui"), tai tokias problemas kaip būsto paieškos, gero atlyginimo
siekimas, šeimos sukūrimas ir kitas galėsite patikėti savo globėjui ir patys
jomis nesirūpinti.
 Mes anaiptol nesakome, kad turite išsitiesti ant sofos ir laukti, kol
egregoras viską sutvarkys. Turite stengtis, tačiau dabar tai darysite drauge
su egregoru, klausydamiesi jo patarimų ir naudodamiesi tomis
galimybėmis, kurias jis jums pateiks.

• Laimink, Viešpatie!
Iš esmės nieko nauja mes nepasakėme. Tikintieji tokiu būdu pagalbą iš
savo šventųjų jau gauna labai nuo seno. Prieš šimtmetį žmonės, pradėdami
bet kokį darbą, viduje sau visada tardavo: „Laimink, Viešpatie..." Tais
žodžiais buvo prašoma, kad aukštesniosios jėgos jais pasirūpintų.
Todėl ir mes jums patariame kuo dažniau kreiptis į savo neregimus
globėjus. Neturi didelės reikšmės, kaip jūs juos vadinsite, tiksliau, tai
svarbu tik jums, nes jūs šiuo klausimu, be abejo, turite savų įsitikinimų.
Kaip rodo patirtis, mūsų globėjai vienodai reaguoja į visus kreipinius,
tad galite juos vadinti Dievu, Gyvenimu, Aukščiausiuoju Globėju,
egregoru ar dar kaip nors – kaip jums yra priimtina. Kreipdamiesi į juos
energijos sueikvosite nedaug, o jų pagalba gali būti labai esminė.

• Laimingos dienos
Tikriausiai gyvenime jums pasitaiko „laimingų dienų", kai viskas
sekasi ir visos atidėtos problemos išsisprendžia tarsi savaime. Tomis
dienomis jūsų ryšys su egregoru būna itin stiprus. Galima sakyti,
būnate „įbridę į srautą", kuris šluoja visas kliūtis ir padeda formuoti
jums palankius įvykius.
Deja, tokių laimingų dienų žmogui pasitaiko nedaug – viena ar dvi
metuose. Tačiau jei išmoksite bendradarbiauti su egregoru ir sustiprinsite
savo energiją, laimingų dienų ims rastis gerokai daugiau ir jei turėsite
kokių didelių problemų, jų sprendimą galėsite atidėti kai tik tai dienai.

• Nepraleiskite galimybių
Galime padaryti dar vieną išvadą, kurią mes norime pateikti kaip
atskirą taisyklę:
STENKITĖS NEPRALEISTI
 PASITAIKANČIŲ GALIMYBIŲ!
Ši taisyklė reiškia štai ką: jeigu jums pasitaikė netikėta galimybė (siūlo
naują darbą, kelionę, kviečia susitikti nepažįstamas žmogus ir taip toliau),
neskubėkite atsisakyti. Esame pratę tokiais atvejais „įjungti savo
mąstymo mašiną" ir logiškai nustatyti, ar verta pasiūlymą priimti. Ir
dažnai atsisakome net dorai nepatikrinę, ar pasiūlymas mums naudingas.
O po kiek laiko galvoje ima kirbėti mintys, kad atsisakėme be reikalo –
dabar galbūt būtume turtingi ir laimingi.
Taigi ši taisyklė kaip tik sako, kad nereikia skubėti atsisakyti
pasiūlymų remiantis vien loginėmis išvadomis. Galimas daiktas, tai
egregoras vykdo kokį nors jūsų seną ir jau pamirštą prašymą. O jūs, nė
nepažiūrėję, kas jums iš tikrųjų siūloma, atsisakote ir įžeidžiate egregorą.
Galbūt jis kokį pusmetį ar net ištisus metus stengėsi taip suorganizuoti
įvykius, kad jūsų noras išsipildytų, o jūs tas pastangas vienu mostu
atstūmėte.
Todėl gavę informaciją apie naują galimybę turėtumėte žengti bent
mažą žingsnelį ir pažiūrėti, kaip įvykiai klostysis toliau.
Jeigu iškart kils kliūčių ir pasipils klaidos, vadinasi, tai ne jūsų kelias.
Jūsų egregoras tokiu būdu praneša jums, kad į tą pusę nežiūrėtumėte.
Matyt, ta galimybė nebuvo jo iniciatyva. Gal čia suveikė koks kitas
egregoras ir pasiūlė jums „sraigtelio" vaidmenį svetimame žaidime.
Tačiau visi tie svarstymai įgauna prasmę tik tada, kai jūs pabandėte
pasinaudoti nauja galimybe, žengėte bent kelis žingsnius ta linkme.
Jeigu to nepadarėte ir galimybę iš karto atmetėte remdamiesi savo
svarstymais, tai kaltinkite save. Labai tikėtina, kad pražiopsojote kokį nors
savo norą.

• Draugystės su egregoru privalumai

Kaip rodo mūsų patirtis, kai žmogus sąveikauja su egregoru ir visiškai
juo pasikliauja, tai jis pajunta ramybę, kurios nesudrumsčia nei įvairūs
politiniai įvykiai, nei infliacija, nei neišmokėtas atlyginimas, nei kiti
dalykai. Panašios problemos liečia tik tuos žmones, kuriems atrodo, kad
gyvenime viską sprendžia jie patys.
Jei užmegsite ryšį su egregoru, tokių problemų jums kilti neturėtų.
Jums visad laiku mokės atlyginimą ir grąžins skolas, grąžins netgi tas,
apie kurias jūs pamiršote prieš kelerius metus. Jūs niekada nenusipirksite
bilieto į lėktuvą, kuris patirs katastrofą, niekada nevažiuosite keliu, kur
jūsų galėtų tykoti pavojai. Žodžiu, problemos, kurios kamuoja daugumą
žmonių, jūsų nepalies. O jei paliestų, turėtumėte žiūrėti, ką padarėte ne
taip ir už ką jus Gyvenimas auklėja.

PENKTASIS PRINCIPAS
Būkite stiprūs!

Penktasis įvykių formavimo metodikos principas siūlo jums tikslo

siekimo kelyje būti stipriems. Stipriems ne fiziškai (nors tai irgi
neblogai), o energiškai.
Sakydami „stiprus" arba „vidinė energija", mes šiuo atveju turime
galvoje labai subtilią substanciją, kurią gauname iš maisto, oro, kitų
žmonių, iš gamtos, įvairių egregorų, iš kosmoso ir kitų šaltinių. Įvairiose
tikėjimo sistemose ta substancija vadinama „prana", bioenergija", „či
energija" ir dar kitaip. Tačiau mes tų terminų nevartosime, mums pakaks
žodžio „energija".
Tos energijos neįmanoma išmatuoti jokiais šiuolaikiniais matavimo
prietaisais, nes net jautriausi prietaisai yra pernelyg grubūs, kad galėtų ją
„užčiuopti".

• Pats jautriausias prietaisas – žmogus

Tačiau tą energiją galima pajusti, beje, matyt, galima ir išmatuoti, jeigu
pasitelksime tobulą instrumentą, sukurtą ne žmogaus, o gamtos. Tas
instrumentas yra gyvos būtybės. Pavyzdžiui, gerai žinoma, kad gyvūnai
jaučia artėjantį žemės drebėjimą, taip pat jie nujaučia kitokių katastrofų
pradžią, o štai žmonės, bent jau dauguma jų, tokių gebėjimų neturi, nors ir
sakoma, kad žmogus yra gražiausias visos kūrinijos žiedas, turintis
jautriausią organizmą, kuris geba priimti visas subtiliąsias energijas.
Tačiau tai tik teorija.
O praktiškai žmogus, sukūręs technokratinę civilizaciją, gamtos jam
duotas galimybes pamiršo. Atmintį pakeitė kompiuteris ir užrašų knygelė,
gebėjimą levituoti – lėktuvai, telepatinius gebėjimus – telefonas ir
internetas. Technikos išsivystymo rezultatas toks, kad žmogus palaipsniui
pamiršo savo prigimtį ir tapo įvairių elektroninių prietaisų priedu.
Taip, žmogus buvo sukurtas kaip tobula būtybė, tačiau dėl mums
nežinomų priežasčių vienu metu žmonija pasuko technikos vystymo
kryptimi. Šitam priešinosi Bažnyčia ir šventoji inkvizicija, kuri persekiojo
mokslininkus ir atradėjus. Jeigu inkvizicija būtų gyvavusi ilgiau, mes
šiandieną, galimas daiktas, neskraidytume lėktuvais ir kvėpuotume
tyresniu oru. Kita vertus, ta pati inkvizicija negailestingai kovojo su
žmonėmis, kurie turėjo kokių nors ypatingų gebėjimų (pavyzdžiui, su
vadinamosiomis raganomis). Kaip liudija likę protokolai, inkvizicijos
laužuose žuvo daugiau nei devyni milijonai žmonių. Tokio „selekcinio"
darbo rezultatas siekiant išvesti „vidutinį žmogų" yra tas, kad mes
šiandieną blogai matome ir girdime, trumpai gyvename ir išnaudojame tik
keturis procentus savo smegenų galimybių.
Ir mažai kas šiandieną domisi, kaip galėtų sustiprinti savo kūną ir
sveikiau gyventi. Todėl šiuolaikinio žmogaus energinės galimybės yra
gerokai apribotos, jei tik jis nepraktikuoja specialių technikų, pavyzdžiui,
jogos ar čigongo.
O mūsų energijos lygis lemia mūsų užsakymų įvykdymo greitį ir
kokybę.

• Kas vykdo mūsų užsakymus?

Jei esate susiję su prievartos, sekso ar narkomanijos egregorais, tai jie
ir vykdys jūsų užsakymus. Įvykdys taip, kad tuos įspūdžius patirsite ne
vieną kartą. Pavyzdžiui, jei jūsų noras bus pakeliauti po užsienio šalis,
„žemas" egregoras reikalus sutvarkys taip (tik tokios bus jo galimybės),
kad jūs ten vyktumėte kaip narkotikų kurjeris ar panašiai. Ne jų jėgoms
būtų išsiųsti jus su delegacija į mokslinę konferenciją – tais dalykais
užsiima „aukštesnieji" egregorai.
Žmonės, nesukaupę pernelyg daug ydų – o tokių yra dauguma –
bendrauja su vidutinio lygio egregorais. Šie egregorai užtikrina mums
normalias gyvenimo sąlygas (būstas, nebrangus automobilis, buitinė
technika ir panašiai), padeda gauti išsilavinimą, turėti pramogų (žvejyba,
vasarnamis, sportas), sukurti šeimą ir taip toliau.
 Su tokiais egregorais nesąmoningai susiję žmonės nepasižymi ypatinga
savo artimo meile ir nesistengia susikurti naujo gyvenimo. Juos visiškai
tenkina sutvarkyta buitis, stabilus darbas, aiškiai apibrėžtos pareigos ir
garantuotas atlyginimas. Kaip sakėme, šiai kategorijai priklauso didžioji
dalis žmonių.
Jei vis dėlto tokia vartotojiška būtis žmogaus netenkina ir jis nori
kiekvienoje savo veiklos sferoje sukurti ką nors nauja arba jeigu jis labiau
nei įprasta myli žmones, gyvūnus ar gamtą, tai jį imasi globoti
„aukštesnieji" egregorai, kurie atsakingi už kūrybą, mokslą, artimo meilę,
gailestingumą.
O religijų tarnai (šventikai, kunigai ir kiti) sąveikauja su
„aukščiausiais" ir galingiausiais egregorais. (Suprantama, čia nekalbame
apie satanistinius kultus arba tokius judėjimus, kurie manipuliuoja savo
sekėjais.) Žmonės, kuriuos šie egregorai globoja, sugeba kurti tikrus
stebuklus, kartais juos vadina pranašais. Šių žmonių „išgyvenimų
talpykla" yra beveik tuščia.
Žmonės, sąveikaujantys su „aukštaisiais" egregorais, yra galingi įvykių
formuotojai. Tačiau kai jie pakyla į tokį lygį, paprastų žmonių rūpesčiai
(pinigai, politika, buitis, tarpusavio santykiai) jų jau nebedomina. Jie gali
gauti „viską, ko geidžia širdis", tačiau jų širdys jau negeidžia tų dalykų,
kurie aktualūs daugeliui.

• Energinio pasirinkimo galimybė

Norime nuraminti skaitytojus, kurie pajuto, kaip toli jie yra nuo
pranašų. Jei norite tapti stipriais įvykių formuotojais, jums nebūtina visą
laiką skleisti galingą energiją. Užteks, jeigu skleisite ją tuo metu, kai
užsibrėžiate tikslus ir perduodate globėjui savo norus.
Paprasti žmonės irgi kartais sukaupia tiek energijos, kiek jos turi
pranašai. Tačiau tokie emociniai, arba energiniai, proveržiai, deja (o
gal laimei), būna labai retai.
Stipriausios būna baimės emocijos, kurias patiriame tomis
akimirkomis, kai kyla pavojus mūsų gyvybei. Gaila, bet krisdami nuo
stataus skardžio ar bėgdami nuo pikto šuns sunkiai prisiminsime, kad
dabar mūsų energijos lygis labai aukštas ir kad tai yra tinkamiausias laikas
pateikti savo norus. Bent mes negirdėjome, kad kas nors kada būtų
sugebėjęs tokiu būdu pasinaudoti baimės akimirkomis.
Tačiau tai nereiškia, kad baime pasinaudoti negalima iš viso. Juk
žmonės yra sugalvoję nemažai būdų, kaip susikurti mirtinai pavojingus
įvykius, kurie paprastai baigiasi gerai. Tokie, pavyzdžiui, yra šuoliai su
parašiutu, plaukimas plaustu sraunia kalnų upe, motociklų lenktynės ir
taip toliau. O populiariausias, ko gero, yra pasivažinėjimas vadinamaisiais
amerikietiškais kalneliais. Jeigu prie tokių įvykių metu patiriamų baimės
emocijų „pridėtume" savo norą, jis tikriausiai būtų išgirstas.
Energiškai kiek silpnesnės yra labai didelio džiaugsmo, neapykantos ir
meilės emocijos. Deja, ir tokiomis akimirkomis žmonės visiškai
atsiduoda išgyvenimams ir apie savo tikslus negalvoja.
Kita vertus, jeigu savo tikslą galvoje turėtume visą laiką, stiprių
emocijų patirti jis mums neleistų. Štai čia yra prieštaravimas ir drauge
problemos sprendimo raktas, kaip galėtume kaupti asmeninę jėgą, kuri
padėtų mums formuoti gyvenimo įvykius.
Kai kurie žinovai siūlo pasinaudoti energijos ir emocijų proveržiais,
kurie įvyksta seksualinio akto metu – ir tada išsakyti savo norus. Tačiau
čia reikia paklausti, o kas gi tokį užsakymą priimtų? Žinoma, meilės ir
sekso egregoras. Todėl ir įvykdys jis tą užsakymą atitinkamai, ypač jei dar
būsite jį netiksliai suformulavę.
Dar stipresnius emocijų ir energijos proveržius išgyvena poros, kurių
seksualinį kontaktą lydi dvasinis artumas. (Susijungia jų širdies čakros.)
Ne veltui juk sakoma, kad „meilė kalnus verčia". Ypač stipri meilės
energija leidžia žmonėms kreiptis į pačius galingiausius egregorus ir gauti
beveik bet kokią jų pagalbą. Žinoma, reikia tiksliai suformuluoti bendrą
norą ir tinkamai jį pateikti.

• Kaupkite energiją
Šiuolaikinis miesto žmogus, kamuojamas įvairių rūpesčių, truputį
pasiligojęs ir nejudrus, didelių energijos atsargų neturi.
Todėl jo siunčiamas minčių signalas egregorui bus silpnas, galbūt jis
netgi ištirps panašių silpnų signalų gausoje. O jeigu taip, vadinasi, reikia
padaryti, kad jus išgirstų. Reikia riktelėti garsiau už visus!
 Tai padarysite nuraminę jaudulį ir nutildę savo mintis – ta veikla atima
iš jūsų daug gyvybinių jėgų. Kaupkite tas jėgas ir sutelkite į vieną
pastangą tą akimirką, kai kreipiatės į egregorą. Jeigu jūsų užsakymas bus
pakankamai galingas, egregoras atidės visus savo reikalus į šalį ir pradės
tarnauti jums. Tai yra ta priežastis, kodėl penktasis principas sako:
BŪKITE STIPRŪS!
Plačiau šį principą suformuluoti galima taip:
KAUPKITE ENERGIJĄ, EIKVOKITE JĄ
KRYPTINGAI IR ATSIŽVELGDAMI Į SAVO TIKSLUS
Kaip kaupti energiją nepažeidžiant normalaus gyvenimo ritmo ir
nekuriant „aštrių" situacijų, mes papasakosime kiek vėliau, o dabar atlikite
vieną užduotį.

Energijos lygio nustatymo pratimas

Siūlome jums patiems išsimatuoti savo energijos lygį. Faktiškai tai yra
jūsų sveikatos koeficientas. Tam tikslui pasitelksime metodiką, kuri buvo
specialiai sukurta kosmonautų sveikatai tirti.
Jums reikės laikrodžio su sekundžių rodykle ir 40 – 50 centimetrų ilgio
virvelės ar pagaliuko.
Atsistokite tiesiai, kojas laikykite pečių plotyje, rankas nuleiskite
žemyn. Pradėkite skaičiuoti laiką. Paimkite virvelę (ar pagaliuką) už galų,
ištieskite rankas į priekį ir iš visų jėgų, kad net virpėtų rankos, stenkitės
virvelę nutraukti, tempdami ją į šalis. Taip tempkite vieną minutę, paskui
staiga atpalaiduokite raumenis ir virvelę paleiskite, tegu ji nukrinta ant
grindų. Jūsų rankos, dabar veikiamos per pratimą susikaupusios energijos,
pačios turi pakilti į viršų. O po kiek laiko jos pačios lėtai nusileis.
Žiūrėdami į laikrodį nustatykite, kiek laiko rankos bus iškilusios. Štai jums
kai kurie orientyrai: vidutinio žmogaus (normali sveikata ir vidutinis
energijos lygis) rankos bus iškilusios apie 40 sekundžių, o visiškai sveiko
ir turinčio daug energijos žmogaus rankos bus iškilusios net 7 – 10
minučių.

Nusistatykite savo energijos lygį ryte, vos atsikėlę, ir vakare, kai jau
esate pavargę. Ko gero, rezultatai jums pasirodys įdomūs.
 Visa tai mes kalbame todėl, kad užsibrėžę tikslą ir numatę, kaip jo
sieksite, jūs turite kreiptis į Gyvenimą būdami kaip įmanoma
energingesni.
Todėl specialiais pratimais turite kelti bendrą organizmo energijos lygį,
kad reikiamu momentu galėtumėte perduoti savo norą aukštajam globėjui
kuo energingiau (arba kuo emocingiau). Kuo stipresnė bus jūsų vidinė
energija, tuo greičiau jūsų norai ir tikslai taps tikrove.

ŠEŠTASIS PRINCIPAS
Nesiblaškykite!

• Nesėkmės – tai auklėjimo būdas

Jeigu jums gyvenime kas nors nesiseka, nesiblaškykite! Galbūt jums
atrodo, kad nesėkmės ir nelaimės jus persekioja per daug įkyriai, tačiau iš
tikrųjų viskas gali būti kitaip.
Galimas dalykas, šiandieną aplinkybės klostosi taip nepalankiai tik
todėl, kad jūs išmoktumėte rasti išeitį. Tas mokėjimas jums ateityje gali
labai padėti. Darykite išvadas iš esamos situacijos ir nekartokite tų pačių
klaidų!
Galbūt jūsų norai didesni už jūsų tikrąsias galimybes, todėl
artimiausioje ateityje jų neįgyvendinsite. Pavyzdžiui, norite užimti aukštas
pareigas savo organizacijoje, tačiau esate drovūs ir jums nepatinka didelė
atsakomybė. Tokiu atveju jums visų pirma reikalinga speciali treniruotė,
kad įvertintumėte savo galimybes ir pasirinktumėte realius tikslus.
Todėl pasistenkite tiesiog pasikliauti likimu ir dėkingai priimkite
viską, kas jums nutiks. Ir jokiu būdu neįsileiskite širdin nuoskaudos,
jeigu jums nepasiseks. Taip jūs paisysite pagrindinio reikalavimo priimti
gyvenimą tokį, koks jis yra. Sėkmė jums nusišypsos už kito kelio vingio.

• Nesėkmės – tai kelias į išsigelbėjimą

Dažnai likimas atsiunčia mums kelis menkus nemalonumus ir tokiu
būdu apsaugo nuo didelių nelaimių. (Tai įvyksta pilnėjant mūsų
„išgyvenimų talpyklai".) Ir mes tada kaip paskutiniai egoistai sakome, kad
esame nelaimingiausi žmonės pasaulyje.
 Pavyzdžiui, jums pavogė automobilį, o nusipirkti naujo jūs kol kas
neišgalite. Ir jums tai atrodo baisi nelaimė. Tačiau visai tikėtina, kad tokiu
būdu jums buvo išgelbėta gyvybė ar sveikata (gal jums buvo lemta su tuo
automobiliu patekti į avariją ir žūti).
Tai tik vienas pavyzdys, jis gana paviršutiniškas. Dažniausiai įvairūs
gyvenimo įvykiai būna taip persipynę tarpusavyje, kad mes net nežinome,
kas yra ko priežastis. Belieka visiškai pasikliauti, kad viskas, kas mums
nutinka, yra likimo parodytas palankumo ženklas, todėl turime dėkoti už
visas gyvenimo situacijas ir prisiminti jau čia minėtą posakį: „Kad ir ką
Viešpats darytų, viskas baigsis gerai."

• Nedarykite staigių judesių

Tai yra antroji šeštojo principo dalis. Primygtinai jums siūlome elgtis
taip, kad kiti žmonės sulauktų iš jūsų kuo mažiau netikėtų sprendimų.
Jeigu vadovaujate organizacijai ir norite už blogą darbą atleisti ką nors iš
darbuotojų, visų pirma paaiškinkite, kaip jis klydo, ir leiskite jam
susitaikyti su mintimi, kad reikės keisti darbą. Žengę tokį žingsnį jūs apie
savo ketinimus informuosite ne tik tą žmogų, bet ir jį globojančias jėgas.
Arba jei draugaujate su mergina (vaikinu) ir staiga nutraukiate
santykius, tai ne tik sukeliate jai stresą, bet ir rizikuojate sulaukti įvairių
negatyvių įvykių. Juk paliktas žmogus išgyvens tikrai ne pačias geriausias
emocijas, jis ant jūsų pyks, jausis įskaudintas ir siųs jums neigiamas
energijas – kaip tik taip įvyksta vadinamasis „nužiūrėjimas".
Gerai, jeigu tas įvykis jums nesudrumsčia nuotaikos (jūsų energija
stipri) ir negatyvus srautas prie jūsų „neprilimpa". Tačiau taip būna ne
visada, todėl apie savo ketinimus kitai pusei geriau kaip nors pranešti iš
anksto. Tada santykiai nutrūks natūraliai ir niekas nepatirs neigiamų
pasekmių.

• Viskas tarpusavyje susiję

Paaiškinsime, iš kur kilo šeštasis principas. Kai su kokiu nors žmogumi
norite pasielgti „ryžtingai", žiūrite į jį kaip į atskirą asmenybę, kuri, jūsų
supratimu, elgiasi blogai, todėl jūs priversti imtis tam tikrų priemonių.
 Tačiau iš tikrųjų kiekvienas, net pats blogiausias (kaip jums atrodo)
žmogus neregimais saitais susijęs su daugybe egregorų (religijos,
šeimos, darbo, pramogų, sekso, alkoholizmo ir taip toliau). Jo poelgiai yra
visų tų egregorų tarpusavio sąveikos rezultatas, nes kiekvienas egregoras
turi savų planų, kaip tą žmogų valdyti ir koks jis bus ateityje. Kai to
žmogaus atžvilgiu netikėtai atliekate kokį veiksmą, įsikišate į egregorų
sąveiką, suardote jų planus, nutraukiate jų tarpusavio ryšius ir juos visus
suerzinate. Ir jie tada pabandys jus sutramdyti. O galimybių tai padaryti
jie turi.
Turbūt daugelis iš savo gyvenimo prisimena kokius nors staiga
nutrauktus santykius. Tikriausiai kiek vėliau jums kilo problemų, kurių
jūs tada su nutrauktais santykiais niekaip nesusiejote. Prisiminkite dabar
tuos įvykius ir išanalizuokite juos turėdami galvoje ką tik čia išdėstytas
mintis – labai tikėtina, kad tokį ryšį pastebėsite.
Todėl primygtinai siūlome nepamiršti šeštojo principo, kai bendraujate
su žmonėmis. Ir visai nesvarbu, kokie jūsų santykiai – asmeniniai,
profesiniai, atsitiktiniai ar dar kokie nors.
Be abejo, nedarykite staigių judesių ir savo pačių atžvilgiu, nes taip
elgdamiesi suardysite egregorų planus, kurie buvo skirti jums.

SEPTINTASIS PRINCIPAS
Dievas neturi kitų rankų – tik tavąsias!

Paaiškinsime, ką reiškia šis principas. Mintis yra labai svarbus dalykas,

ypač kai formuojamės savo gyvenimo įvykius, tačiau jeigu nesiimsite
jokių konkrečių veiksmų, atsižvelgę į neregimųjų pagalbininkų patarimus,
šiems bus labai sunku jums padėti.

• Žmonės – egregorų „rankos"

Tai labai paprasta. Egregorus sudaro substancija, kurią mes, žmonės,
išskiriame mąstydami ir patirdami emocijas. Ta substancija, kaip jūs
patys turbūt žinote, yra beveik neapčiuopiama. Todėl kad ir koks
galingas būtų egregoras, jis savo jėgomis negali nulaikyti net plunksnelės.
Jo „rankos" – tai žmonės, gyvenantys šiame pasaulyje. O instrumentai –
mintys tų žmonių galvose.
Kai formuoja kokį nors įvykį, egregoras, visų pirma jį suplanavęs, turi
rasti jo vykdytojus, paskui jis įkvepia jiems tokias mintis, kurios
paskatina juos atlikti reikiamus veiksmus.
Tai nėra paprasta, nes žmonės yra užsispyrę ir siekia vadovautis tik
savo galva, tad jūsų trokštamas įvykis kartais formuojamas labai ilgai,
ypač jei nepadedate egregorui savo fiziniais veiksmais.
Todėl septintasis principas ir kviečia mus padėti egregorams, kad jie
galėtų padėti mums.

• Pagalbos pavyzdžiai
Tarkime, ieškote vyro ar žmonos. Pagal visas mūsų metodikos taisykles
pareiškėte tokį norą ir laukiate, kol tas užsakymas bus įvykdytas. Jei jūsų
noras labai aistringas, tai gali atsitikti gana greitai, tačiau jūs turite
egregorui padėti. Jis gali greitai rasti jums partnerį ir suorganizuoti jūsų
pasimatymą, bet ir jūs turite ieškoti galimybių susitikti su geidžiamu
žmogumi, kad noro išsipildymo tikimybė padidėtų.
Pateikę egregorui tokį užsakymą, išplėskite savo pažinčių ratą,
aktyviau lankykitės parodose, koncertuose, įvairiuose vakarėliuose,
žodžiu, visur, kur jūsų egregoras galėtų surengti jums susitikimą.
Jeigu visą laiką sėdėsite namuose ir vengsite vyrų (moterų) draugijos,
tai kaipgi egregoras įvykdys jūsų užsakymą?
Tas pat pasakytina ir apie kitus norus. Paprašę egregoro pinigų,
nesėdėkite namie ir nelaukite, kol jums atneš lagaminėlį banknotų. Tai
būtų įmanoma tik tada, jei jūsų energijos proveržis taip sudrebintų
egregorus, kad šie mestų visus reikalus ir pradėtų vykdyti jūsų užsakymą.
Tačiau ar jūs esate tokie galingi? Matyt, ne.
Todėl paprašę pinigų imkitės kokių nors veiksmų, kad jų uždirbtumėte,
ar bent jau sudarykite sąlygas, kuriomis egregorui būtų lengviau jūsų
prašymą įvykdyti. Pavyzdžiui, galite bent jau pradėti pirkti loterijos
bilietus.
Tačiau pernelyg loterijomis nepasikliaukite. Jeigu tikitės panašaus
stebuklo, vadinasi, jūsų žema savivertė ir jūs vadovaujatės negatyvia
nuostata: „Aš pats nesugebu uždirbti pinigų, nesugebu tvarkyti savo
gyvenimo, mane išgelbės tik stebuklas."
Neišgelbės, nes jūs tokiu būdu pranešate Gyvenimui, kad didelių pinigų
esate neverti. Iš pradžių pradėkite vertinti save, tada prasidės ir stebuklai.
Be to, nemanykite, kad azartinių žaidimų egregoras skubės įteikti
stambų laimėjimą bet kam. Didelius prizus, kaip rodo loterijų praktika,
gauna tie, kurie lošia daug ir azartiškai. Jie per ilgą laiką prisijaukina
lošimų egregorą, skiria tam tikslui daug energijos ir galų gale gauna už tai
atlygį. Jeigu nesate dideli azartinių žaidimų entuziastai, loterijoje
laimėsite tik tada, kai jūsų trumpalaikis noras laimėti energiškai bus toks
pat stiprus kaip ir ilgalaikės lošimų profesionalo pastangos. Taip atsitinka,
bet retai.
Kai loterijų naujokai išlošia nedideles sumas (tai įvyksta gana dažnai),
veikia visai kiti energiniai mechanizmai. Apie juos dar kalbėsime.
Tokie yra pagrindiniai strateginiai mąstymo principai, padedantys
žmogui siekti sėkmės. Jei jų laikysimės, sėkmės link eisime
nekonfliktuodami su supančiu mus pasauliu.
Dabar šio skyriaus išvados.

IŠVADOS:
• Antrasis strateginis žingsnis tikslų link yra įvykių formavimo
metodikos įvaldymas. Ji siūlo bendradarbiauti su supančiu mus pasauliu ir
naudotis Gyvenimo pagalba.
• Žmonėms padeda subtiliojo pasaulio esybės, vadinamieji egregorai.
Juos sukuriame mes, žmonės, savo minčių energija.
• Siekdami tikslų, turite mąstyti ir elgtis taip, kad neapkrautumėte jus
globojančių egregorų ir leistumėte jiems vykdyti svarbiausią savo
prašymą.
• Egregorų pagalba labai palengvina mums gyvenimą, tik turime
užmegzti su jais sąmoningą ir abiem pusėms naudingą ryšį.
 7
Ko mes norime?

Norų maišas neturi dugno.

– JAPONŲ PATARLĖ

Dabar, kai jau nusistatėme norimo rezultato siekimo strategiją,

pasirinkome tinkamą gyvenimo poziciją ir įvaldėme įvykių formavimo
metodikos (ĮFM) principus, derėtų imtis praktiškų veiksmų – trokštamų
tikslų siekimo taktikos.
Ko gi tam reikia? Labai nedaug: aiškiai suprasti, ko norite, ir prie
trokštamo tikslo artėti su šypsena ir įsitikinimu, jog rezultatas bus
pasiektas taip pat neišvengiamai, kaip keičiasi metų laikai.

• Nusistatykite kuo mažiau tikslų

Pradėdami šį darbą turite išsiaiškinti, ko norite Gyvenimo paprašyti,
tiksliau, kokį įvykį norite suformuoti.
Jei atsimenate, antrasis įvykių formavimo metodikos principas mus
moko „siekti tik vienos viršūnės", todėl pasirinkite vieną tikslą iš
daugelio ir visą dėmesį bei jėgas skirkite jam.
Būtų puiku, bet taip nebūna: žmonės nesugeba gyventi vienu tikslu,
vienu noru. Žmogus, gyvenantis vieninteliu tikslu, kalbantis ir galvojantis
tik apie jį – fanatikas. Jis neprisitaiko prie daugybę interesų turinčių
žmonių visuomenės ir gali bendrauti tik su panašiais į save. Taip elgiasi
religiniai fanatikai: jie kalba ir mąsto vien apie Dievą, o visa kita jų
nedomina. Taip įprasta ir azartinių žaidimų fanatikams: jie galvoja tik apie
žaidimą ir ieško bet kokios progos į jį pasinerti. Šitaip elgiasi narkomanai
(transo būsenų fanatikai): jiems rūpi tik narkotikai. Taip įprasta verslo
fanatikams: jie galvoja ir kalba vien apie pinigus, o visa kita jiems
svetima. Taip elgiasi sporto fanatikai: sportas ir yra jų gyvenimas. Ir taip
toliau. Visiems šiems žmonėms gera tik tokių kaip jie draugijoje, jie
išpuola iš kitokių žmonių visuomenės.
Tačiau fanatikų nedaug, tad jų problemų čia neliesime. Mes
orientuojamės į paprastų žmonių gyvenimą, o jie turi daug paprastų norų:
rasti įdomų ir prestižinį darbą, gauti dideles pajamas, įsigyti nuosavą
namą, susikurti gerą šeimą, suteikti vaikams išsilavinimą, taip pat jie
trokšta būti sveiki, aprūpinti senatvėje, puikiai pailsėti ir taip toliau. Į
kokią gi viršūnę reikėtų paprastam žmogui kopti pirmiausia?
Pasirinkite tą tikslą, kuris šiandien jums labiausiai rūpi. Tai bus
jūsų svarbiausia viršūnė. O visos kitos viršūnėlės ją sups iš šonų ir
netrukdys jums kopti.
Jei nesugebate nustatyti, į kurią viršūnę kopti pirma, tuomet
neskubėkite. Iš pradžių susidarykite savo tikslų ir norų sąrašą, įtraukite į jį
viską, kas tik ateis į galvą. Šį sąrašą papildykite, kai atsiras naujų minčių
ar siekių.
Nesivaržykite, surašykite ir visai artimus tikslus (pavyzdžiui, naujų
drabužių pirkimą), ir labai tolimus (didelių pajamų gavimą arba užmiesčio
vilos statybas, jei tik tai jums yra reikalinga). Paskui tas sąrašas dar daug
kartų bus tikslinamas ir pildomas.
Neturintiems saiko ir niekuo nepasitenkinantiems žmonėms tokį sąrašą
gali sudaryti 50 – 100 norų bei tikslų, o nuosaikesniems – dešimt
penkiolika.

• Suskirstykite norus į grupes

Paskui suskirstykite visus savo norus į kelias grupes – pagal gyvenimo
sritis. O jų nėra daug. Daugumos žmonių norus galima sudėti į kelias
grupes. Štai dažniausiai pasitaikančios:

1. Naujas darbas ar didesnės pajamos

2. Konkretūs materialūs dalykai
3. Gyvenimo partneris, asmeninio gyvenimo sutvarkymas
4. Santykiai su aplinkiniais žmonėmis
5. Savęs pažinimas, savirealizacija, pomėgiai
 6. Dvasios ugdymas
7. Pagalba kitiems žmonėms
8. Garbė, šlovė, valdžia
9. Sveikata
10. Žinios, nauji įgūdžiai
11. Kita

Pagvildenkime šias sritis.

• Naujas darbas, didesnės pajamos

Trečdalį ar net pusę savo gyvenimo daugelis suaugusių žmonių skiria
darbui. Taigi labai svarbu, kad tą trečdalį jūs pragyventumėte džiugiai ir
kad darbas jums teiktų ne tik daug pinigų, bet ir pasitenkinimą. Todėl
reikia dirbti tai, kas jums geriausiai sekasi, prie ko linksta širdis.
Aišku, esama tokių veiklos sričių, kurios šiais laikais gali teikti didžiulį
dvasinį pasitenkinimą, bet duoti mažai pajamų. Pavyzdžiui – eilėraščių
rašymas. Tačiau poetai, kad ir kaip keista, taip pat nori gerai gyventi,
jiems irgi reikia pinigų bei kitokių materialių gėrybių, kurių šiais laikais
gauti už poeziją gana sunku. Taigi poetams ir kitiems žmonėms, kuriuos
traukia lyrinės, abstrakčios ar mistinės veiklos sferos, galima patarti
sumažinti savo poreikius ir pasitenkinti tuo, ką teikia Gyvenimas. Arba
turėti nuolatinį šelpėją (vyrą, žmoną), kuris tenkintų didesnius jų
poreikius. O galbūt rasti tokį užsiėmimą, kuris netrukdytų jų pomėgiams,
bet duotų apčiuopiamas pajamas. Arba taip sutvarkyti savo kūrybą, kad ji
būtų ir maloni, ir pelninga. Tokie, pavyzdžiui, yra šiuolaikiniai rašytojai
Paulas Koeljas (Paulo Coehlo), Haruki Murakami arba Džoana Rouling
(Joan Rowling), serijos knygų apie Harį Poterį autorė. Bet koks iš tokių
kelių gali tapti jūsų tikslu, tik reikia išsiaiškinti, kurį geriau pasirinkti.
Ketvirtoje šios knygos dalyje bus išsamiau patariama, kaip rasti norimą
darbą.
Jeigu nežinote, kas gi jums tinka, pradiniame etape jūsų tikslas gali
būti ne darbo radimas, o tik supratimas, koks darbas jums geriausiai
tiktų. Tokį tikslą galima būtų suformuluoti taip: „Aš suvokiu, kokia
veiklos rūšis (koks darbas) gali teikti man didžiausią pasitenkinimą ir
garantuoti dideles pajamas." Paskui, kai šis užsakymas jau bus įvykdytas,
jūs užsibrėšite tikslą rasti norimą darbą (nes jau žinosite, kokio darbo
jums reikia).
Jei žinote, ko norite, taip ir rašykite: „Pagal savo specialybę aš gaunu
sekretoriaus referento darbą, atlyginimas už kurį – 15 000 rublių [apie
1270 litų]." Arba: „Gaunu statybos inžinieriaus darbą su man tinkamu
atlyginimu ir aukštesnių pareigų perspektyva." Arba tiesiog: „Aš gaunu
įdomų darbą, už kurį mokama 5000 (10000, 20000) rublių (ar dolerių)."
Gyvenimui vis tiek, kokią sumą nurodysite – svarbu, kad jūs jaučiate, jog
esate jos verti.
Pasitaiko situacijų, kai pinigai žmogaus tiesiog nedomina (jie uždirbti
anksčiau arba pakankamai jų uždirba sutuoktinis), bet jam nuobodu
tinginiauti ir jis ieško kokio nors užsiėmimo. Tokiu atveju galima
apsispręsti dėl tokio tikslo: „Aš randu tokį darbą, kuris man bus labai
įdomus ir visiškai užims mano laiką bei dėmesį." Galiausiai jūs rasite
tokią veiklą, kuri leis jums jaustis reikalingiems.
Kalbėjome apie tai, kuo domisi ir ko siekia žmonės, gebantys parduoti
už pinigus (atlyginimą) tik savo darbą ir neturintys kitų pajamų šaltinių.
Tokių žmonių yra daugiausia.
Tačiau be darbininkų ir tarnautojų, yra dar viena dirbančių žmonių
kategorija – verslininkai, organizuojantys kitų žmonių darbą ir už tai
gaunantys pajamas.
Iš esmės kiekvienas žmogus gali būti verslininkas ir turėti vien nuo
savo pastangų priklausantį pajamų šaltinį – savo verslą. Tačiau retai kas
ryžtasi tapti verslo šeimininku ir atsisakyti kitų su darbo santykiais
susijusių pajamų. Trukdo baimė, nepasitikėjimas savo jėgomis ir kiti
vidiniai kliuviniai (apie tai smulkiai kalbėjome pirmoje knygos dalyje).
Jeigu pašalinote šiuos vidinius barjerus ir esate pasirengę imtis savo
verslo, bet nežinote, nuo ko pradėti, pirmajame etape galite paprašyti
Gyvenimo pagalbos. Tuomet jūsų užsakymas galėtų būti toks: „Aš lengvai
randu savo veiklos sritį ir tampu nepriklausomu verslininku, mano
pajamos – 1000 dolerių per mėnesį."
Jei suformuluosite Gyvenimui tokį užsakymą, jis ims siųsti įvairias
idėjas, tad jums tereiks vieną jų pasirinkti ir realizuoti. Tačiau nepatariame
iškart pulti prie pirmo pasitaikiusio varianto: rinkitės, galvokite, tarkitės.
Gavę užsisakytus 1000 dolerių per mėnesį, užsibrėžkite naują tikslą –
padidinti savo pajamas dvigubai, trigubai ir dar daugiau.
Nuosavas verslas reikalauja visiško atsidavimo, tad jeigu toks variantas
jūsų netenkina, bet jūs norite turėti nepriklausomą pajamų šaltinį, galite
suformuluoti tokį tikslą: „Aš randu man suprantamą ir prieinamą idėją,
leidžiančią gauti pasyvias 1000 dolerių per mėnesį pajamas."
Terminas „pasyvios pajamos" reiškia tokias pajamas, kurias gaunate
bemaž nesistengdami. Tai gali būti dividendai už akcijas, palūkanos,
mokestis už būsto ar negyvenamų patalpų nuomą, dalyvavimas versle, kai
jums nereikia nuolat būti biure, ir panašiai.
Paprašę Gyvenimo tokios idėjos, sulauksite daug atsakymų. Paskui jau
viskas priklausys nuo jūsų – ar galėsite praktiškai eiti šio tikslo link, o gal
jums sutrukdys netobulumo idealizacija, ateities baimė (kontrolės
idealizacija) ar koks kitas vidinis kliuvinys. Deja, taip atsitinka daugumai
žmonių – jie nesiryžta vieni ir nuo nieko nepriklausydami plaukti
gyvenimo vandenimis.
Jei siekiate aiškumo ir konkretumo, galite nusistatyti tokį tikslą: „Aš
nesunkiai randu puikius ir lengvus savo idėjų įgyvendinimo būdus." O
paskui sudarykite planą, kaip tas idėjas paversite tikrove.

• Konkretūs materialūs dalykai

Kita žmogaus siekių sfera – materialių gėrybių gavimas. Tai gali būti
bet kas: butas, namas, automobilis, drabužiai, televizorius, turistinė
kelionė – viskas, už ką reikia mokėti pinigus.
Mes specialiai vartojame terminą „gavimas", o ne „pirkimas", kad
nesusiaurintume galimų tų gėrybių atsiradimo būdų. Aišku, daugeliu
atvejų tai bus pirkinys, kuriam jums reikia pinigų. Bet jeigu Gyvenimui
užsakysite kokį nors daiktą, jis, galimas daiktas, ras ir kitų būdų jums jį
suteikti.
Klausti Gyvenimo, ko jūs norite, vargu ar verta. Gyvenimui visiškai
nerūpi, ką jūs sau pasirinksite – kad tik tai būtų iš tiesų reikalinga ir kad
jūs patirtumėte malonumą tai turėdami.
Jeigu jūs ko nors nenorite, tai jums tikrai nereikalinga. O Jei jūs
nenorite jokių materialių gėrybių, jums nieko ir nereikia, tad galima šį
etapą praleisti. Tačiau taip būna retai.
 Daugumai žmonių šis etapas itin svarbus, nes pagrindiniai jų norai
nukreipti į materialią gyvenimo sferą. Ta sritis yra bene svarbiausia. Todėl
pasirinkite tai, ko jums šiandien labiausiai reikia. Formuluotės šiuo atveju
gali būti bet kokios: „Aš gaunu naują automobilį", „Aš perku naujus
kailinius" arba „Mes persikeliame į naują butą". Išsamesni patarimai, kaip
suformuluoti tikslą, bus pateikti vėliau.

• Gyvenimo partnerio paieškos, asmeninio gyvenimo

sutvarkymas
Šiai tikslų grupei priklauso visi norai, susiję su asmeniniu gyvenimu –
kad gyventumėte taip, kaip jums patinka. Galite norėti draugystės,
virtualios meilės, seksualinės partnerystės ar dar ko nors.
Jei jau turite tikslų šioje srityje, detaliai juos suformuluokite ir
užrašykite, pavyzdžiui: „Aš išteku už mylinčio ir mylimo turtingo vyro."
Arba: „Aš sutinku savo svajonių jaunuolį (merginą) ir mes drauge
važiuojame prie jūros ilsėtis." Ir panašiai.
Jeigu abejojate ir blaškotės, paprašykite Gyvenimo padėti išsiaiškinti,
ko jums iš tikrųjų reikia. Tuomet jūsų užsakymas gali būti toks: „Aš
aiškiai suvokiu, kokie santykiai su mylimu žmogumi mane visiškai
patenkintų daugelį metų." O tada pradėkite ieškoti mylimo žmogaus, kuris
lygiai taip pat žiūrės į asmeninį gyvenimą.
Išsamesnių patarimų šia tema rasite trečioje knygos dalyje.

• Santykiai su žmonėmis
Kita norų grupė liečia santykius su jus supančiais žmonėmis – vyru ar
žmona, vaikais, tėvais, draugais, giminaičiais, viršininkais, pavaldiniais ir
kitais.
Aišku, reikėtų užsakyti savo, o ne kito žmogaus pasikeitimą. Jei jūs dar
nesupratote šito ir norite įvykių formavimo metodais priversti sūnų gerai
mokytis ar vyrą mažiau lėbauti, jūsų laukia dideli nemalonumai. Ši
metodika nėra skirta keisti kitus žmones, ypač jei jie patys visai nenori
keistis jūsų norima linkme. Keistis reikia tik jums ir jeigu dar tos tiesos
nesupratote, patartume jums grįžti atgal ir perskaityti pirmąją knygos dalį.
 Šiaip ar taip, galima užsakyti, kad santykiai su aplinkiniais pagerėtų.
Pavyzdžiui: „Aš lengvai gerinu santykius su vyru ir nebepriekaištauju, kad
jis itin mėgsta kompiuterį." Arba: „Keičiu požiūrį į vaiko mokslus ir
širdimi esu ramus – kad ir ką jis pasirinktų, kad ir kaip elgtųsi. Aš gyvenu
žaismingai."

• Savęs pažinimas
Dar vienas itin reikalingas tikslas – savęs pažinimas. Kodėl aš taip
gyvenu? Kas verčia mane pataikauti vieniems žmonėms ir juoktis iš kitų?
Kodėl aš pasirinkau tokį darbą (vyrą ar žmoną, gyvenamąją vietą ir taip
toliau)? Kodėl mane viskas erzina? Tokie klausimai kankina daugelį
žmonių, negalinčių rasti į juos aiškių atsakymų. O atsakymų nėra, nes nėra
tiksliai suformuluotų klausimų.
Konkrečiau tariant, klausimų būna daug, bet jie tėra tokie: „Ką man
reikia padaryti?" O daryti kol kas nėra ko – „prisidarėte" jau į valias.
Dabar laikas pradėti mąstyti. Turite užduoti sau tokius klausimus, kurie
padėtų suprasti, kaip susikūrėte tokią situaciją. Kokiomis vidinėmis
nuostatomis ar vertybėmis rėmėtės, už ką kovojote? Kokias programas
vykdėte? Kokią gavote naudą?
Tiktai gavę išsamius atsakymus į šiuos klausimus galėsite nuspręsti, ką
daryti – bet ne anksčiau. Šiame darbo etape jūsų tikslas gali būti toks: „Aš
gaunu reikalingą informaciją ir aiškiai suprantu, kaip ir kodėl susikūriau
esamą situaciją." Kai tą suprasite, geriausia išeitis iš situacijos atsiras
savaime.

• Dvasios ugdymas
Daugelį žmonių, ypač kai jie peržengia keturiasdešimties metų ribą,
ima kankinti klausimai: „Kam aš gyvenu?", „Ar turi mano egzistavimas
kokią nors prasmę?", „Kokia mano paskirtis? Ar aš ją įvykdysiu?" ir
panašiai.
Niekas į tokius klausimus universalaus atsakymo nežino. Yra
atsakymų, tenkinančių vienus žmones, bet kiti jų nepripažįsta. Jums reikia
rasti savo atsakymą, kuris visiškai jums tiktų (dabartiniame jūsų
saviugdos etape). Tad ir suformuluokite tokią užduotį Gyvenimui: „Aš
lengvai randu man tinkantį atsakymą į klausimą apie egzistencijos prasmę
ir savo paskirtį." O tada ramiai laukite atsakymo ir anksčiau ar vėliau jį
gausite.

• Pagalba kitiems žmonėms

Dar viena užduotis, kurią sau išsikelia daugelis žmonių – pagalba
kitiems. Pirmiausia padedame vaikams – iš pradžių augti, paskui –
išsimokslinti, sukurti šeimą, tada – išsiskirti ir taip toliau. Visas tėvų
gyvenimas ir visos jų mintys dažniausiai būna skirti vien savo vaikams.
Taigi ir visi tėvų siekiai nukreipti tik į tai, kad vaikas gerai mokytųsi,
pavyzdingai elgtųsi, nesirgtų ir panašiai.
Deja, dažniausiai tokie užsakymai būna nesėkmingi. Sunku priversti
vaiką gerai mokytis ar domėtis muzika, jeigu tokie užsiėmimai jam
nelimpa prie širdies ir jis atvirai jų nekenčia. Įvykių formavimo metodikos
būdai šiuo atveju nebeveikia, pagelbėti gali tik paprastas diržas. Ir tik
laikinai.
Be vaikų, žmonės paprastai nori padėti tėvams, draugams,
pažįstamiems. Kai kada – benamiams ar kenčiantiems visai
nepažįstamiems žmonėms ar gyvūnams.
Padėti kitiems žmonėms galima ir reikia. Kilnu užsibrėžti tokius
tikslus ir jų siekti. Kita vertus, kaip prisimenate, negalima pasinerti į
stiprias neigiamas emocijas, jei kito žmogaus gyvenimas susiklostė ne
taip, kaip jūs norėjote, ir jūsų pagalba nuėjo perniek. Jis turi visišką teisę
elgtis su savo gyvenimu taip, kaip jam patinka, ypač jei jis suaugęs. Ir jūsų
blaškymasis nieko nepakeis – tik sukels jums nereikalingų rūpesčių.
Taigi nors ir galima užsakyti tokį dalyką kaip „Mano vaikas gerai
mokosi" arba „Mano duktė sėkmingai išteka", tai bus beprasmiška. Geriau
formuluoti užsakymą kitaip: „Aš lengvai randu būdų, kaip padėti vaikui
siekti sėkmės jo pasirinktoje veiklos srityje." Arba kaip nors dar kitaip, bet
panašiai.

• Garbė, šlovė, valdžia

Tokie užsakymai nesunkiai įvykdomi, jeigu prašote sau. Ir jei žinote,
kam jums to reikia.
 Jeigu šlovė ir pripažinimas pagražins jūsų gyvenimą, padarys jį
turtingesnį ir įdomesnį, problemų nebus. Bet jei į šlovę ir pripažinimą jūs
žiūrite tik kaip į priemones užsidirbti pinigų, tai gal geriau iš karto
užsisakyti pinigų?
Jei norite išgarsėti, kad ką nors įrodytumėte kitiems žmonėms, kurie
pirmiau jūsų neįvertino ar net jus įžeidė, tai toks žingsnis retai kada duoda
rezultatą. Jūs įsižeidę, jumyse verda puikybė ar ambicijos... Tai būsena,
kuri verčia Gyvenimą jus auklėti. Ir galimas daiktas, jūs greitai atsidursite
gyvenimo dugne tarp nevykėlių ir kitų likimo nuskriaustų žmonių. Tačiau
jeigu tada liausitės jaustis įžeisti ar nusivylę, tai tikriausiai jums atsiras
proga ką nors pasiekti ir išgarsėti. Pavyzdžiui, grįžti į ankstesnę padėtį, į
„normalių" žmonių tarpą. O jei mokėsite tuo pasidžiaugti, jums atsivers
kelias į viršų.
Apskritai išsiaiškinkite, kam jums to reikia. Ar tapti aktoriumi ar
fotomodeliu yra tikrasis jūsų pašaukimas? Gal jūs pasirinkote tokį kelią
veikiami visuomenės nuomonės ir žiniasklaidos, kuri keisčiausių profesijų
žmones (pavyzdžiui, vaikščiojančias drabužių pakabas ir
persirenginėjančius juokdarius) padarė stabais? Jeigu jūsų noras
klaidingas, Gyvenimas jums tą klaidą nurodys, ir jūsų siekių
įgyvendinimas gerokai užsitęs.
O apskritai šioje norų kategorijoje galite užsisakyti bet kokius norus:
„Aš tampu savivaldybės deputatu (iš pradžių „apsitrinkite" savivaldybėje
ir tik tada bandykite kilti aukščiau)", „Aš – madų žurnalo fotomodelis"
arba „Aš – populiarus poetas, skaitantis savo eiles klausytojų auditorijai".
Svarbiausia, kad iš tiesų to norėtumėte, o visa kita ateis savaime.

• Sveikata
Dar viena populiari tema yra sveikata, kurią iš pradžių mes žudome
alkoholiu, lėbavimais, persidirbimu, bemiegėmis naktimis ir baisiais
stresais. O paskui užsibrėžiame tikslą ją atgauti ir skiriame šiam
užsiėmimui daug gyvenimo metų.
Smulkiau apie tai bus kalbama penktoje knygos dalyje, čia tik
paminėsime, kad galima pasirinkti sveikatą kaip norimą tikslą, bet tai turi
būti galutinis visų pastangų rezultatas.
 O kaip pirmas žingsnis sveikatos atgavimo kelyje yra supratimas, kuo
ir kaip susikūrėte ligą, ko ji jus moko ar kokią iš jos gaunate naudą.
Kartais pakanka suprasti susirgimo priežastis, kad savaime pagytumėte,
nereikia jokių valingų pastangų. Arba išsigydysite visai ne medicininėmis
procedūromis, prie kurių jūs pratę. Sveikata – ne vaistinėje ir ne
ligoninėje, ji – galvoje. Tačiau mūsų niekas nemokė taip galvoti, tad ir
ligonių yra tokia daugybė.

• Žinios, nauji įgūdžiai

Pagaliau paskutinė populiari žmonių siekių grupė yra nauji įgūdžiai,
gebėjimai, žinios.
Šiai grupei priklauso geras mokymasis, kalbų studijavimas, kūrybinių
gabumų ugdymas (piešimas, dainavimas, pjaustymas pjūkleliu ir panaši
veikla). Tikslai formuluojami paprastai: „Aš puikiai piešiu", „Aš laisvai
šneku senovės chaldėjų kalba" arba „Aš puikiai išmokstu visus dalykus,
kurie dėstomi mano institute".
Kartais tokia programa sukelia vidinį pasipriešinimą. Pavyzdžiui, jūs
daugelį metų mokėtės anglų kalbos, bet veltui. Tuomet galėtumėte
paprašyti Gyvenimo, kad pakuždėtų, kodėl jums taip nesiseka mokytis
kalbų. Arba atsiųstų tokį mokytoją ar perteiktų tokią mokymosi metodiką,
kurie jums geriausiai tiktų. Tai pasiekę, jau užsibrėžiate galutinį tikslą –
išmokti anglų kalbą tiek, kad jums visiškai pakaktų.

Jei jūsų tikslas nepriklauso nė vienai iš šių grupių, susikurkite sau dar
vieną – vienuoliktą. Tik neskirkite naujos grupės kiekvienam tikslui – tai
pernelyg pretenzinga. Šiuo atveju pabandykite kelias dienas pavaikščioti
teigdami: „Aš toks pat kaip visi!" – ir suprasite, kad jūsų noras laisvai gali
būti įtrauktas į vieną iš nagrinėtųjų dešimt grupių.

• Ką daryti su norų grupėmis?

Ir tikrai – ką gi daryti, jei kiekvienoje grupėje surašėte nuo trijų iki
penkių norų? Atsakymas paprastas: pasimatuokite klouno kepuraitę.
Gyvenimo cirke jūs vaidinate klouną, ant kurio kepurės parašyta: „Noriu
visko ir greitai!!!" Norėti nėra blogai, norai padaro žmogaus gyvenimą
įvairesnį. Tačiau mažiau produktyvų – jei tik jūs nesate itin energingi ir
visiškai pozityviai mąstantys žmonės.
Todėl patariame kiekvienoje grupėje surašyti savo norus nuosekliai
pagal svarbą. Į pirmą vietą iškelkite svarbiausią tikslą, į antrą – mažiau
svarbų, o į trečią – dar mažiau...
Neskubėkite! Leiskite sau kelias dienas ramiai apmąstyti konkrečią
temą. Nedarykite sprendimo paskubomis per darbo pertraukas, valgydami
kasdienę lėkštę sriubos ar per televizorių žiūrėdami serialą. Sprendžiamas
jūsų likimas, o jūs mėginate tai padaryti skubėdami, bėgdami...
Jei nepasitikite savo protu ar intuicija, tiesiai pabendraukite su
pasąmone ir gaukite kokių nors jos patarimų. Apie galimybes tą padaryti
kalbėsime kitame skyriuje.
Visų šių apmąstymų rezultatas turi būti pagrįstas jūsų tikslų
suskirstymas kiekvienoje grupėje pagal svarbą.

• Pasirinkime pagrindinius norus

O dabar būtina iš kiekvienos grupės išsirinkti po vieną norą – patį
svarbiausią (užimantį aukščiausią rangą). Galų gale jūs gausite sąrašą, kurį
sudarys keletas norų – nuo vieno iki vienuolikos (vienuolika turės
labiausiai nenustygstantys žmonės).
Tai tokie tikslai, kurių siekti reikia pirmiausia. Juos irgi surašykite
mažėjančios svarbos tvarka. Pirmiausia užrašykite šiandien jums
svarbiausią tikslą, paskui – mažiau svarbų ir taip toliau. Nekreipkite
dėmesio į anksčiau sudarytą 11 tikslų grupių seką. Tai atsitiktinė seka;
tikra jūsų tikslų seka bus visiškai kitokia.
Neskubėkite, gerai pagalvokite, pakalbėkite su savimi, pabendraukite
su pasąmone arba tiesiog aptarkite šią temą su geru draugu, kuris iš jūsų
nepasijuoks (iš karto reikia pasakyti, kad tokių žmonių yra labai mažai).
Žodžiu, sudėliokite savo tikslus į vietas pagal svarbą.
O paskui – viskas paprasta. Jei nustatytų tikslų daugiau nei penki, po
penkto tikslo nubrėžkite sąraše liniją. Artimiausią pusmetį jūs dirbsite tik
su pirmais penkiais (daugiausia šešiais) tikslais! Visus kitus pasiliekate
atsargai, galima sakyti, atiduodate į saugojimo kamerą.
 Beje, visai gali būti, kad jie taip pat bus pasiekti, ir netgi greičiau nei
išrinkti pirmieji penki tikslai. Kodėl taip gali įvykti? Mąstydami apie savo
tikslus jūs Gyvenimui paskelbėte, kad to norite. Užsakymas „ėmė judėti".
O paskui jūs tarsi paleidžiate tą tikslą, tai yra neidealizuojate rezultato.
Būtent todėl jis gali tarsi savaime įvykti. Tai bus ne atsitiktinumas, o jūsų
noro išsipildymas, įvykęs be ypatingų pastangų. Būna ir taip.
Toliau mes gvildensime tik tuos tikslus, kurie sudaro pirmąjį
penketuką. Jei turite mažiau nei penkis tikslus – tai puiku, nes jiems
įgyvendinti liks daugiau jėgų.

• Ką daryti, jei nenorite nieko

Yra nemažai žmonių, niekaip negalinčių suprasti, ko jie nori. Taigi
jiems bus gana keblu išsiaiškinti savo norus ir iš jų išsirinkti svarbiausius.
Jiems siūlome atlikti tokį pratimą:

Pratimas „Aš – milijardierius"

Pasiruoškite rašiklį ir lapelį popieriaus.
Patogiai atsisėskite, atsipalaiduokite ir sustabdykite minčių tėkmę.
Įsivaizduokite, kad gavote 100 milijardų dolerių (po visų mokesčių
sumokėjimo) palikimą. Pabandykite nustatyti, kokius pirmus penkis
žingsnius žengsite įgiję tokius praktiškai neribotus išteklius. Šiuos
žingsnius užsirašykite.
Mintimis apžvelkite, kas nutiks po metų, jei žengsite būtent tuos penkis
žingsnius.

Jeigu jums pasirodys, kad pratimas pernelyg lengvas, norėtume

pažymėti, jog yra visai ne taip. Daugumos žmonių norai nesiekia toliau
mersedeso, buto ar namo užmiestyje ir kelionės į Bahamų salas. Be to, tai
grynai vartotojiški tikslai, kurių pasiekimas nereikalauja tiek daug lėšų.
Ar jūs turite kokių nors slaptų norų, kurie reikalauja praktiškai neribotų
išteklių? Ar jūsų norai grynai vartotojiški, ar jums norėtųsi padėti visai
žmonijai, o sau nepasilikti nieko? Nepamirškite, kad bet kokie
kraštutinumai byloja apie jūsų vertybių sistemos problemas.
 Siūlomas pratimas padės jums „ištraukti iš savęs" slaptus norus ir
pažinti savo poreikius, jūs geriau suprasite, į kokią viršūnę jums verta
kopti pirmiausia.
Jei šis pratimas neduos rezultatų, siūlome jums dar vieną, griežtesnį
pratimą:

Pratimas „Paskutinės dienos"

Patogiai atsisėskite, atsipalaiduokite, sustabdykite minčių tėkmę.
Įsivaizduokite, kad tyrimus atlikę gydytojai visiškai tiksliai nustatė, kad
jums liko gyventi tik šeši mėnesiai. Jums nieko neskaudės, visą tą laiką
gerai jausitės, bet galop gyvybė jus paliks.
Taigi mirtis neišvengiama. Ką reikia ir galima padaryti per likusį
gyvenimo laikotarpį? Pabandykite nustatyti, kokius darbus būtinai turite
suspėti atlikti per jums skirtą laiką. Užsirašykite juos.
Dar kartą mintimis apžvelkite savo gyvenimą, prisiminkite
įspūdingiausius gerus ir blogus įvykius. Ką jūs pamiršote padaryti itin
svarbaus ir reikalingo? Užsirašykite tai. Pabandykite tuos reikalus
sudėlioti pagal svarbą.
Tada būtinai apžvelkite mintimis tokią situaciją: nelauktai gaunate
žinią, jog gydytojai suklydo. Jie supainiojo jūsų tyrimų rezultatus su kito
žmogaus tyrimų rezultatais.
Jūs visiškai sveiki ir dar gyvensite ne mažiau kaip šimtą metų. Jūs
baigiate atlikti pratimą jausdamiesi sveiki, lydimi sėkmės ir geros
nuotaikos.

Tai labai stiprus pratimas, jis padės jums ištraukti iš savo pasąmonės
slėpiningiausias mintis ir norus. Jie, be abejonės, tenai glūdi, bet jūs jų
neleidžiate į dienos šviesą dėl baimių ar kokių nors vidinių programų.
Atlikę šį pratimą, būtinai turite įsivaizduoti „laimingą pabaigą". Antraip
pagal pirmąjį įvykių formavimo metodikos principą galite pritraukti kokį
nors negatyvų įvykį, kuris jums visiškai nereikalingas, nes jums ir be jo
pakanka rūpesčių.
Pratimo rezultatas toks, kad jūs atskleisite vieną du reikšmingiausius ir
svarbiausius savo gyvenimo įvykius, kuriuos formuosite pirmiausia.
 O dabar – skyriaus išvados.

IŠVADOS:
• Kaip jau minėjome kalbėdami apie žmogaus energingumą, itin greitai
galima pasiekti tik nedaugelį tikslų. Todėl pageidautina iš visos daugybės
norų atsirinkti jums svarbiausius ir reikšmingiausius.
• Patartina surašyti visus užsibrėžtus tikslus į vieną sąrašą, paskui
suskirstyti juos į kelias dideles grupes ir kiekvienoje grupėje sudėlioti juos
pagal svarbą.
• Tada reikia išrinkti tuos norus, kurie kiekvienoje grupėje turi
aukščiausią rangą, ir surašyti tik juos.
• Taip išskirtus norus reikia vėl peržvelgti ir atrinkti keturis ar penkis
(mažiau – dar geriau), kurie yra jums reikšmingiausi.
• Tai būtent tie svarbiausi tikslai, kurių sieksite, kol jie išsipildys.
 8
Bendraujame su pasąmone

Tikrąjį pasitenkinimą patiriame tik įvaldę save.

– G. DE BUFFON

Gyvenimo tėkmėje kiekvienam žmogui lemta padaryti daug sprendimų

ir prisiimti atsakomybę už jų pasekmes. Kai kam tai sekasi lengvai, bet
daugumai žmonių ką nors tvirtai nuspręsti būna sunku ir dažnai jie tą naštą
užkrauna ant kitų žmonių pečių. Beje, tai aiškus savo netobulumo
idealizacijos požymis.
Jeigu taip, pirmiausia reikia atsisakyti su savo netobulumo
idealizacijos (apie tai kalbėjome pirmoje knygos dalyje).
Bemaž kiekvienas nori rasti supratingą ir protingą (jų požiūriu)
pašnekovą, su kuriuo būtų galima apsvarstyti rūpimus klausimus. Ir
kartais atrodo, jog tokio tiesiog nėra. Bet iš tikrųjų jis – visada šalia jūsų,
tik nemokate su juo bendrauti. To jūsų niekas nemokė. Be to, jums buvo
įteigta, kad tai labai blogai ir bendravimas su juo yra psichikos liga.
Prisiminkite posakį: „Jei žmogus kalba su Dievu, jis meldžiasi, o jeigu
Dievas kalba su žmogumi, pastarasis serga šizofrenija."

• Pasąmonė yra mūsų dalis

Bet mes dabar turime omeny ne pokalbius su Dievu. Šis dalykas
nesuprantamas: kas ir kodėl tokiu atveju iš tikrųjų duoda atsakymus? Yra
paprastesnis ir prieinamesnis pašnekovas, su kuriuo visuomet galima
pasikalbėti ir iš jo gauti naudingų atsakymų. Jis – jūsų pasąmonė.
Šiuo žodžiu įprasta gąsdinti žmones, su pasąmone dažnai siejami
dalykai, kurie žmogaus psichikoje migloti ir nesuprantami. Pasąmonėje
glūdi baimės, stresai, ligų priežastys, nuslopinti norai ir dar daug kas. Taip
iš tiesų ir yra, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad nuo pasąmonės reikia
slėptis ar nekreipti į ją dėmesio – tarsi jos nebūtų. Stručio įprotis „slėpti
galvą smėlyje" tik stiprina vidines problemas ir aštrina susirgimus.
 Iš tikrųjų su pasąmone bendradarbiauti galima visai produktyviai, ir ji
tik džiaugsis.
Galima sakyti, jog pasąmonė yra žmogaus sąmonės atspindys. Jei
žmogus geras, tai ir jo pasąmonė šviesi, teigiama. O jeigu žmogus piktas,
kerštingas ar smulkmeniškas, tai ir jo pasąmonė bus skurdi, irzli.
Pasąmonė nėra kas nors išoriška, kas gali mums pakenkti. Ji – mūsų
dalis, kuri mumis rūpinasi ir visaip mums padeda. Ji visada su mumis,
kad ir kur būtume. Todėl kreiptis į pasąmonę galima visur ir visada. Tuo ji
kur kas parankesnė už astrologus, psichologus ir draugus – šių ne visuomet
būna šalia, kai prireikia. Kitas dalykas, kad jai toli gražu ne visada ir ne
viskas pavyksta, na, bent jau mums taip atrodo.

• Pasąmonės ypatumai
Pasąmonė turi keletą ypatumų. Pirmasis ir pats neparankiausias – jos
atsakymai labai silpni, vos girdimi, tad reikia įgusti su ja bendrauti.
Antrasis – ji remiasi sava logika, kuri gali skirtis nuo mūsiškės.
Pasąmonės veiklą, apskritai imant, galima apibūdinti taip: ji visokeriopai
saugo mus nuo galimų stresų. Ji tą daro labai savitai, bet jos ketinimai
patys geriausi.
Pavyzdžiui, jūsų būgštavimus dėl sveikatos (ar jūsų vaiko saugumo)
irgi galima laikyti pasąmonės veikla – ji nerimauja ir stengiasi priversti
mus elgtis taip, kad sveikata (ar vaiko saugumas) nekeltų jokių rūpesčių.
Trečiasis ypatumas – ji vykdo jūsų sprendimus tol, kol sąmoningai
jų neatšaukiate ar nepakeičiate kitais sprendimais. Jeigu vaikystėje labai
norėjote būti didelė ir solidi kaip jūsų mėgstama mokytoja, pasąmonė
priėmė tai kaip jūsų nurodymą ir visais tolesniais metais uoliai jį vykdė,
nepaisydama įvairiausių jūsų dietų ir pastangų sulieknėti.
Programa paleista, ir pasąmonė ją vykdo be jokių svarstymų. Tuo ji
kartais primena stropų kareivį, kuris aklai vykdo visus vado įsakymus. O
tas vadas – jūs, nors to nė neįtariate.
Ketvirtasis ypatumas – pasąmonė esate jūs patys ir niekas daugiau.
Ji ne Dievas, ne angelas sargas, ne aukščiausiosios jėgos, ne kitos
astralinės sferos esybės. Todėl ji neturi dieviškos informacijos, nežino
akcijų kurso ar laimingų loterijos bilietų numerių, ji nežino, ar sėkmingai
vyksta jūsų verslo projektai, nežino, kokia jūsų ateitis, taigi nereikia apie
tuos dalykus jos klausinėti!
Ji – tai jūs, ir ji žino tiek, kiek žinote jūs. Klausti pasąmonės apie ateitį,
aišku, galima, bet tai būtų tas pat, kas klausti kaimyno ar savo katino (jei
tik pastarasis atsakytų).
Tačiau jūs galite paklausti pasąmonės, ar jums verta pasitikėti nauju
partneriu (ar mylimuoju). Ji gali atkreipti jūsų dėmesį į tuos jo elgesio
bruožus, kurių jūs nepastebėjote ar nenorėjote pastebėti. O pasąmonė,
sergėdama jus nuo būsimųjų sukrėtimų, juos užfiksavo ir jums nurodys.
Apskritai pasąmonę galima laikyti nerangiu ir šiek tiek ribotu, tačiau
uoliu ir itin geranorišku draugu, kuris visuomet su jumis ir visada
pasirengęs ateiti į pagalbą.
Penktasis ypatumas – pasąmonė vis dėlto turi daugiau galimybių,
palyginus su jumis. Matyt, būtent pasąmonė suteikia mums galimybę
bendrauti su egregorais, perduoti jiems užsakymus ir gauti jų pagalbą. Tos
retos intuityvaus praregėjimo akimirkos, per kurias gauname atsakymą į
seniai mums rūpimus klausimus – taip pat mūsų pasąmonės pastangų
vaisius. Manykime, jog tokias galimybes turi tik tam tikra pasąmonės
sritis, atsakinga už kontaktus su subtiliuoju pasauliu, o kitos pasąmonės
sritys yra atsakingos už kitas mūsų gyvenimo sferas.
Nors kai formuojame savo gyvenimo įvykius, tikriausiai vyksta
anksčiau aprašytas energinis procesas: egregorai „pagauna" mūsų minčių
ar norų energiją ir ją realizuoja. O pasąmonė suteikia mums tik
informacinį bendravimo su subtiliuoju pasauliu kanalą.
Šis klausimas dar ne visai aiškus, tačiau tai neturi ypatingos reikšmės,
tad niekas nekliudo mums bendrauti su pasąmone „juodosios dėžės"
principu. Mes nežinome, kas yra joje, bet suvokiame, ką ir kaip reikia
daryti, kad gautume norimą rezultatą.
Yra keletas bendravimo su pasąmone būdų, duodančių visiškai
apčiuopiamus rezultatus; juos galime panaudoti kasdieniame gyvenime.
Panagrinėkime du iš jų: „automatinį rašymą" ir „pokalbį per kūną".

• Automatinio rašymo metodas

 Žinoma, tai ne tas klasikinis „automatinis rašymas", kai žmogaus ranka
rašo popieriuje, o jis pats tuo pat metu gali kalbėtis su kitais žmonėmis.
Taip būna labai retai, ir vargu ar jums tai reikalinga.
Mes naudosimės paprastesniu šio metodo variantu. Jūs užduosite sau
klausimus ir visiškai sąmoningai užsirašysite popieriuje bet kokias
kilusias mintis. Tai nesudėtinga.
Pavyzdžiui, pažiūrėsime, kaip šis metodas gali jums padėti atskleisti
savo tikruosius norus.
Šiuo atveju kreipsimės ne į visą pasąmonę, o tik į tą jos sritį, kuri
atsakinga už mūsų sėkmę visiškai žemiškose veiklos srityse ir kuri
suinteresuota, kad klestėtų tiek siela, tiek ir kūnas. Pavadinkime šią
pasąmonės dalį „aukštesniuoju Aš". Iš jos galima gauti visiškai praktiškus
atsakymus, susijusius su mūsų žemiškais norais ir jų įgyvendinimo būdais.

Pratimas „Mano tikrieji norai ir tikslai"

– Pasiruoškite lapelį popieriaus ir rašiklį.
– Atsisėskite ramioje aplinkoje prie stalo, išjunkite telefoną, radiją ir
televizorių, pasirūpinkite, kad jums niekas netrukdytų.
– Paimkite rašiklį.
– Padėkite rankas ant stalo taip, kad kiekvieną akimirką, nesistengdami
ir nedarydami nereikalingų judesių, galėtumėte pradėti rašyti.
– Užsimerkite, atsipalaiduokite, sustabdykite minčių tėkmę. –
Pakvieskite pasikalbėti savo „aukštesnįjį Aš" tokiais ar panašiais
žodžiais: „Kviečiu savo „aukštesnįjį Aš" į sąmoningą dialogą. Tu
pasiruošęs man atsakinėti? Prašau atsakyti į tokius klausimus..."
– Tada imkite mintimis uždavinėti klausimus: „Kokie mano tikrieji
tikslai ir norai?", „Ko man iš tikrųjų reikia?", „Kas suteiks man
daugiausia džiaugsmo ir pasitenkinimo?"
– Paskui ramiai laukite, kokios mintys (atskiri žodžiai, frazės,
vaizdiniai) ateis jums į galvą.
– Nereikia mąstyti apie savo klausimus ar per jėgą spausti iš
pasąmonės atsakymų. Būtina tiesiog sėdėti ir ramiai laukti, kol galvoje
atsiras kokių nors minčių.
 – Kai tik kyla kokia mintis, jau galite atsimerkti ir ją užrašyti, paskui
vėl užsimerkite ir laukite kitos minties. Jūsų pasąmonė, kai yra normalios
būsenos, duos jums 5 – 15 atsakymų per 10 – 15 minučių pokalbio su ja.
Nerašykite užsimerkę, nes paskui nieko nesugebėsite perskaityti!
– Iškart užrašykite visas kylančias mintis, visiškai jų nevertindami,
neanalizuodami ir nelygindami su kitomis mintimis. Jokiu būdu negalima į
šią procedūrą įtraukti vidinio dialogo ir vidinio kritiko. Išsaugokite
visišką ramybę bei pasitikėjimą savimi, ir rezultatai atsidurs popieriuje.
Atsakymai gali būti tiek konkretūs, tiek bendri – užrašinėkite viską, kas tik
ateis į galvą.

Jūsų užduotis šiame bendravimo su savo „aukštesniuoju Aš" etape yra

nieko nevertinti, tik užrašinėti visas mintis ar žodžius – netgi
beprasmiškus ar keiksmažodžius. Kad ir kas gimtų jūsų galvoje –
nesijaudinkite, tiesiog fiksuokite visas mintis ar atskirus žodžius
popieriuje, dar sykį užduokite sau klausimą ir laukite atsakymų į jį.
Užsirašę 5 – 15 atsakymų, „grįžkite" į įprastinę sąmonės būseną (tai yra
vėl mąstykite logiškai, kritikuokite, vertinkite) ir pasistenkite suprasti, ką
užsirašėte.
Galbūt gautoji informacija bus ne nauja – visa tai jūs jau žinojote.
Tačiau ir toks rezultatas bus puikus, nes jis parodys, jog jūs jau aktyviai
naudojatės savo pasąmonės patarimais ir jai nebėra ko jums duoti.
Tačiau būna ir taip, kad atsakymai, gauti automatiško rašymo metodu,
labai skiriasi nuo to, kaip jūs pratę apie save galvoti. Neskubėkite atmesti
tų dalykų, su kuriais jūs lyg ir nesutinkate! Pabandykite kelias dienas
pavaikščioti su tokiomis mintimis, apmąstyti gautus atsakymus. Gal po
kurio laiko suprasite, jog pasąmonė pasistengė jums suformuoti visiškai
naują požiūrį į gyvenimą, atkreipti dėmesį į tai, kam pirmiau jūs neteikėte
reikšmės ar net kruopščiai nuo savęs slėpėte.
Atliekant šį pratimą, svarbu nepainioti savojo besiblaškančio proto su
pasąmonės balsu. Todėl kuo mažiau analizuokite, kas vyksta, ir kuo
mažiau tuos įvykius vertinkite, ypač pradiniame automatinio rašymo
etape! Kalbėtis su vidiniu pašnekovu – jei toks pokalbis užsimezga –
galima tik pagal tokią interviu schemą: tylėjimas – klausimas –
atsakymas – tylėjimas...
 • Jeigu nesiseka
Neretai galima išgirsti tokius skundus: „Bandžiau automatinį rašymą,
bet nieko neišėjo!" Ką tai rodo? Tik tipiškas klaidas pradiniame metodo
etape.
Greičiausiai jūs taip ir nenutildėte vidinio kritiko ir vertinote į galvą
ateinančias mintis. Jūs neleidote vidiniam „kontrolieriui" ilsėtis ir visą
laiką kontroliavote procesą, sijojote „nereikalingus" ar „klaidingus"
atsakymus. Jūs laukėte dieviškojo apreiškimo ir proto nušvitimo, o gavote
tik įprastinių žodžių šiukšles. Ir nusprendėte, kad negavote nieko. Taip
manyti klaidinga. Pirmajame etape jūs tiesiog negalite gauti nieko kita!
Įsivaizduokite miško šaltinį, iš kurio daugelį metų niekas negėrė. Jis
ramiai sau trykšta, bet pasemti iš jo puodelį tyro vandens labai sunku. Kas
bus, jei stengsitės? Nieko neišeis.
Iš pradžių būtina pašalinti per daugelį metų susikaupusį purvą ir
šiukšles, leisti nutekėti nešvariam vandeniui. Tik tada ims tekėti švarus
vanduo, kurį galėsite gerti.
Taip ir šiuo atveju: būtinai reikia iš savo minčių pašalinti šiukšles ir
nešvarumus, antraip grynos informacijos nepasieksite!
Todėl kai pirmą kartą stengiatės užmegzti ryšį su pasąmone, mes
patariame užrašinėti (ištraukti iš savęs) visa, kas kyla galvoje.
Nebandykite mintimis atsijoti nereikalingų žodžių ar minčių – tada visas
darbas bus perniek! Privalu iškloti popieriuje viską, todėl šis metodas
vadinamas „rašymu", o ne „mintiniu pokalbiu". Iš pradžių jums į galvą
plauks visokios nesąmonės, o jūs skųsitės, kad nieko neišėjo. Tai netiesa.
Viskas puikiai pasisekė, tik leiskite sau keletą sykių užsirašyti tas
„nesąmones".
Taigi iš pradžių jūsų popieriaus lape gali mirgėti tokios frazės kaip
„nieko neišeina", „viskas veltui", „niežti koją", „kiek laiko praėjo", „noriu
gerti", „visa tai niekai"... Į jas reikia žiūrėti ramiai; kaip tik šių šiukšlių ir
šlamšto reikia atsikratyti. Tokie užrašai pradiniame etape garantuoja
būsimus gerus rezultatus.
Antrajame ir tolesniuose etapuose dažniausiai atsiranda prasmingesnių
žodžių ir minčių: „vaikas", „laiškas mamai", „sveikata", „reikia pinigų",
„reikia paskambinti draugui", „reikia nusipirkti naują butą"... Būtent
tokios ar panašios informacijos iš pasąmonės jums ir reikia.
Ji kol kas neaiški – jūsų šaltinis dar neapsivalė nuo nešvarumų, reikia
duoti jam laiko ir galimybių išnešti visą šlamštą lauk. Tačiau be jūsų
pastangų šlamštas niekur nedings. Tad bandykite šį metodą keletą kartų
(dienų), nors iš pradžių apčiuopiamų rezultatų ir negausite. Tolesniuose
etapuose informacija bus tikslesnė ir konkretesnė, bet tam gali prireikti
trijų penkių seansų ir tiek pat dienų.
Mūsų kursuose šį pratimą atliko šimtai žmonių ir beveik visiems jis
pavyko. O kuo skiriatės jūs – negi esate ypač defektuoti egzemplioriai?
Tiksliau, tam tikrų sunkumų mūsų kursų klausytojams kildavo, bet tik
tiems, kuriems buvo būdinga ypač stipri vidinė kritika ir abejonės; kurie
neleisdavo sau tiesiog rašyti visko, kas šaudavo į galvą, ir kurie visą laiką
vertindavo: „Tai? Ne tai? Ar aš pats tai sugalvojau, ar ta mintis kilo iš
pasąmonės? Negi pasąmonė gali kalbėti tokius niekus? Aš pats visa tai
žinau!" Tokių „kontrolierių" pasąmonė tyli, ji būgštauja, kad jos žinia bus
neišgirsta.

• Ką praneša pasąmonė?
Ką galite iš savęs „išspausti" automatinio rašymo metodu, kad
gautumėte atsakymą į klausimą apie savo tikruosius norus? Žinoma, tai
bus visa, ką jūs gerai žinote. Jūsų pasąmonė – tai jūs. Ir jūs su ja nuolatos
keičiatės informacija, tik šito nesuvokiate. Pasąmonė žino jūsų norus, o
jūs nuolatos gaunate jos patarimus. Kitaip tariant, sužinoti apie save ką
nors nauja gana sunku.
Kitas reikalas, kad pasąmonė gali jums pranešti tai, ką jūs esate
pamiršę arba stengiatės pamiršti. Pavyzdžiui, norėjote užmegzti ryšį su
kokiu nors žmogumi, bet jis nekreipė į jus dėmesio ar net kaip nors jus
įžeidė – ir jūs nusprendėte jį pamiršti. Pasistengėte iš atminties išstumti
prisiminimus apie jį, tačiau kur tie prisiminimai nukeliavo? Būtent į
pasąmonę – universalią saugyklą. O dabar ji tą norą jums grąžins, net jei
patys neprisiminsite (prieš jūsų valią).
Ji gali priminti jums senus įsipareigojimus (parašyti tėvams laišką,
atiduoti svetimą daiktą, aplankyti gerą žmogų), kuriuos besiblaškydami
jūs retsykiais prisimenate, bet paskui vėl pamirštate.
 Taip pat ji gali priminti vaikiškas svajones ar aistringus norus, laiku
neišsipildžiusius, nes taip susiklostė aplinkybės ar jūs tada tiesiog
išsigandote.
Ji gali padėti jums pažvelgti į savo vidų ir priminti nuslopintus,
užslėptus ar sąmoningai užgniaužtus norus, kuriuos dabar visiškai
įmanoma įgyvendinti.
Juk jūs jau išmokote sukurti sau bet kokią tikrovę. O gal taip nėra, gal
jūs kaip ir anksčiau norite vaidinti nevykėlį burtininką, kuris kuria sau
vien nemalonumus?

• Su pasąmone galima kalbėtis

Jeigu jau išsivalėte savo šaltinį ir pradėjote iš „aukštesniojo Aš" gauti
informaciją (tik dabar, bet ne anksčiau!!!), galite išplėsti bendravimo
diapazoną ir pateikti savo klausimus. Galite užmegzti dialogą su vidiniu
pašnekovu, kuris pasiruošęs išsamiai atsakyti į jūsų klausimus.
Būtinai užsirašykite savo klausimus ir gautus atsakymus, nes juos
greitai galite pamiršti. Tai lyg sapnas, kuris galbūt kankino jus visą naktį,
o ryte jo prisiminti neįstengiate.
Draudžiama vidinio dialogo metu kritikuoti pasąmonės atsakymus ar su
ja ginčytis. Ji gali įsižeisti ir liautis su jumis bendravusi. Gavę
informaciją, užsirašote, padėkojate pasąmonei už atsakymą ir išsiskiriate –
tai yra grįžtate į įprastinę sąmonės būseną. Pradedate sąmoningai nagrinėti
gautus atsakymus ir spręsti – reikalinga jums toji informacija ar ne.

• Vėluojantys atsakymai
Atkreipiame jūsų dėmesį, kad atsakymai gali ateiti ne tik atliekant
pratimą, bet ir gerokai vėliau – po kelių valandų ar net dienų. Jūsų
pasąmonei, kad gautų atsakymą, kartais prireikia pasitarti egregorais, o šie
būna užsiėmę savo problemomis ir ne iš karto atsiliepia į užklausimus.
Vadiname tai atidėtų sprendimų metodu. Aš ir pats juo dažnai
naudojuosi. Kai kyla koks klausimas, pasistengiu kuo tiksliau jį
suformuluoti, kurį laiką galvoju apie jį, o paskui palieku ramybėje.
Praeina kiek laiko (iki kelių dienų), ir atsakymas topteli savaime.
Pasąmonė suprato mano klausimą, pasitarė su kuo reikia, rado geriausią
situacijos sprendimo būdą ir man apie tai pranešė.

• Plečiame savo galimybes

Tokios informacijos gavimo technikos visiškai pakanka žmogui,
gyvenančiam paprastai – tokiam, kurio interesai bemaž neišeina už
bendravimo, sveikatos, materialios gerovės, rūpesčio artimaisiais ir kitų
gana žemiškų siekių ribų.
Kitas reikalas, jeigu einate dvasios ugdymo keliu ir jus domina, kas ir
kaip čia vyksta, arba kai jus vilioja beribės bendravimo su Subtiliuoju
pasauliu galimybės. Tokiu atveju automatinio rašymo metodas gali padėti
jums užmegzti ryšį su angelu sargu ar kitais Subtiliojo pasaulio
gyventojais ir gauti informaciją iš jų. Tuomet galite kreiptis į tą
pasąmonės sritį, kuri atsako už ryšius su Subtiliuoju pasauliu arba
tiesiog į angelą sargą. Dažniausiai tai pavyksta, jeigu tik kanalas atvertas
čia aprašytais pratimais.
Iš karto perspėsime, kad visos pastangos gauti iš tokio bendravimo
kokią nors praktinę naudą baigiasi bergždžiai. Net ir užmezgę ryšį su
subtiliojo pasaulio esybėmis, turite už sau palankius įvykius atsiskaityti
energiškai. Jei nesate nuolatiniai lošėjai, tai mėginimas iš azartinių
žaidimų egregoro gauti informaciją apie laimingus loterijos numerius
baigiasi nesėkme: tas egregoras nelaiko jūsų „saviškiu" ir nekreipia
dėmesio į jūsų signalus. Gal jums bus pranešti kokie nors skaičiukai, bet
jie bus visiškai atsitiktiniai – tokius galite sugalvoti patys, nebendraudami
su pasąmone.

• Ar automatinis rašymas duoda naudos?

Jei viskas taip sudėtinga, ar apskritai galima iš automatinio rašymo
gauti naudos? Patirtis rodo, kad galima, bet gana ribotos. Taip yra todėl,
kad jūs turite tiksliai nusistatyti, su kuo norite pabendrauti šiuo nepaprastu
būdu.
Jei kreipiatės neapibrėžtai, jūsų bendravimas primins situaciją, kai
atsidarę savo buto langą užduodate klausimą gatvei. Ir jums atsako
atsitiktinis praeivis. Galima įsivaizduoti, kokia bus jo atsakymo kokybė.
 Kaip tik todėl mes patarėme atliekant šį pratimą kreiptis į savo
„aukštesnįjį Aš". Jūsų „aukštesnysis Aš" – jūs patys, tačiau toks, kurio
būsena sąmoningesnė ir kurios būdami nieko nepamirštate (tai jūsų
subtilusis dvasinis kūnas).
Į ką gi daugiau galima kreiptis automatini rašymo metodu? Į tą, kurio
vardą žinote. Bet jūs nežinote jokių vardų, išskyrus angelą sargą. O šis
dažniausiai atsako vis tą patį: „Gyvenk, džiaukis gyvenimu, padėk
žmonėms, dvasiškai lavinkis."
Taip pat galima kreiptis į savo organizacijos egregorą. Šis dažniausiai
atsiliepia, nes jūs jam atiduodate daug laiko ir energijos. Ypač jeigu jūs
esate verslo savininkai ir skiriate savo veiklai visas jėgas. Tokiu atveju
galite drąsiai kreiptis į egregorą bet kokias klausimais. Iš jo galima gauti
visai protingų patarimų, bet jis nieko nežino apie ateitį! Ateitį kuriate jūs
patys savo mintimis ir veiksmais.
Kaipgi kreiptis į savo organizacijos (savo verslo) egregorą? Lygiai taip
pat, kaip ir į savo „aukštesnįjį Aš". Tam tikrame proceso etape jūs,
pasitelkę automatinio rašymo metodą, atliekate tokį veiksmą:
Pakviečiate savo organizacijos egregorą šias žodžiais: „Aš kviečiu
užmegzti sąmoningą dialogą (jūsų bendrovės ar kompanijos pavadinimas)
egregorą. Ar tu pasirengęs bendrauti su manimi ir man atsakyti?"
Jei gaunate teigiamą atsakymą „Taip, aš pasirengęs", jam užduodate jus
dominančius klausimus tokia forma, kokia yra patogi jums.
Tai geras pašnekovas, iš kurio galima gauti labai praktiškų patarimų,
liečiančių esamą situaciją, taip pat jis gali pakomentuoti ir praeities
įvykius, bet apie ateitį egregoras nežino nieko.
Sudėtingiau būna tada, kai jūs esate eiliniai didelės organizacijos
darbuotojai ir nuo jūsų mažai kas priklauso. Jeigu daugelį metų joje
dirbote ir visada galvojote apie jos pažangą, tos organizacijos egregoras
jus pažįsta ir noriai atsiliepia į jūsų kreipimąsi. O jei dirbate neseniai arba
visada buvote nepatenkinti savo darbu ar visa organizacija, vargu ar galite
tikėtis deramo atsakymo.
Be to, galite pabandyti kreiptis į pinigų egregorą, jei pinigai jums yra
svarbus dalykas. Taip pat – į kūrybos egregorą, jeigu užsiimate kūryba, į
sekso egregorą, jei jums labai rūpi seksas ir taip toliau. Pamėginkite. Tai
įdomu. Tačiau gauti iš tokio bendravimo praktinės naudos paprastai
nepasiseka.

• Pokalbio per kūną metodas

Kitą metodą galima sąlyginai pavadinti „pokalbiu su savo pasąmone
per kūną". Prisiminkime, kad pasąmonė yra tam tikra psichikos sfera, kuri
labai veikia mūsų gyvenimą ir gali tiesiai atsakyti į klausimus – mintimis
arba per kūną.
Antrasis variantas (atsakymai per kūną) yra patikimesnis, nes
pasąmonės atsakymo jūs nesupainiosite su atsitiktinai kilusiomis
mintimis. (Taip dažnai atsitinka naudojant automatinio rašymo metodą.)
„Tiesioginio pokalbio per kūną metodas" yra neatsiejama Eriksono
hipnozės ir neurolingvistinio programavimo (NLP) dalis. Šiuo metodu itin
veiksmingai išaiškinamos susirgimų priežastys: daugelį ligų, kaip
paaiškėja, sukuria mūsų pasąmonė, vadovaudamasi kuo geriausiais
ketinimais.
Šiame variante pasąmonė neturi galimybės kreiptis į egregorus ir
atsako į klausimus pati. Ir daugiausia kokybiškos informacijos iš jos
galima gauti sveikatos klausimais, nes būtent ji sukuria daugumą ligų. Dar
galima į ją kreiptis asmeninio gyvenimo, darbo reikalų tema ir kitais
klausimais, bet šiais atvejais atsakymų kokybė bus daug prastesnė, nes
šios temos priklauso nuo daugelio išorinių veiksnių – ne tik nuo
pasąmonės.
Bendravimas su pasąmone šiuo metodu skirstomas į du etapus.
Pirmajame etape būtina su pasąmone susitarti dėl to, kokiu būdų ji
jums atsakys. Tai padaroma vienintelį kartą.
Antrajame etape jūs tam tikra schema teiksite klausimus ir gausite
atsakymus. Su šia pašnekove galima bendrauti visą gyvenimą.

• Užmegzkime ryšį su pasąmone

Ryšio su pasąmone užmezgimo technika visai nesudėtinga, šis žingsnis
pareikalaus tik 5 – 15 minučių jūsų laiko.

Pratimas „Užmezgame ryšį su pasąmone"

 – Atsisėskite ramioje aplinkoje prie stalo (išjunkite telefoną, televizorių
ir radiją, pasirūpinkite, kad niekas jums netrukdytų).
– Padėkite rankas ant kelių ar stalo taip, kad galėtumėte laisvai judinti
pirštus.
– Atsipalaiduokite, užsimerkite, trumpam sustabdykite minčių tėkmę. –
Tada tarkite sau mintimis: „Aš kviečiu užmegzti sąmoningą dialogą tą
savo pasąmonės dalį, kuri yra atsakinga už mano sveikatą. Prašau atsakyti
man per kūną. Jei tu pasirengusi užmegzti su manimi ryšį,
parodyk, koks bus atsakymas TAIP."
– Paskui ramiai sėdėdami stebėkite savo kūną tarsi iš šalies. Turite
suprasti, kaip pasąmonė atsakys į jūsų klausimą. Vos pastebėję kokį kūno
judesį, galite užduoti tokį klausimą: „Ar aš gerai supratau, kad signalas
TAIP yra...................................... (nurodote pastebėtą signalą). Jei gerai
supratau, prašau dar kartą parodyti signalą TAIP."
– Tada vėl stebėkite, ar signalas pasikartos. Jei jis nepasikartoja,
kartokite ankstesnį veiksmą, kol gausite atsakymą.
– Jeigu signalas TAIP pasikartoja, pereikite prie kitos pratimo dalies. –
Sakykite sau mintimis: „Dėkoju už atsakymą tai savo pasąmonės daliai,
kuri yra atsakinga už sveikatą. Prašau per kūną parodyti, koks bus
atsakymas NE."
– Ramiai sėdėdami vėl stebėkite savo kūną tarytum iš šalies. Kai tik
pastebėsite kokį kūno judesį, užduokite sau tokį klausimą: „Ar aš gerai
supratau, kad signalas NE yra...............................................
(nurodote pastebėtą signalą). Jei gerai supratau, prašau dar kartą
parodyti signalą NE."
– Vėl stebite, ar signalas pasikartos. Jei jis nepasikartoja, kartokite
ankstesnį veiksmą, kol gausite atsakymą.
– Jei signalas NE pasikartoja, tarkite: „Dėkoju už atsakymą tai savo
pasąmonės daliai, kuri yra atsakinga už sveikatą. Prašau leisti dabar
nutraukti mūsų kontaktą ir prie jo grįžti po kurio laiko."
Kartais pasąmonė nerodo signalo NE. Tada signalu NE galima laikyti
jokių signalų nebuvimą.
Atsimerkite, grįžkite į įprastinę sąmonės būseną.
 Kaip matote, pirmajame etape nėra nieko sudėtinga, šį ryšio kanalą
lengvai sukuria bemaž visi žmonės, bandantys šią techniką ir nedarantys
tipinių klaidų.

• Kokie būna signalai?

Kaip pasąmonė gali atsakyti į jūsų klausimus per kūną? Pasakyti iš
anksto neįmanoma, nes kiekvienam žmogui atsiveria savas kanalas.
Tai gali būti vos pastebimi rankų, kojų, galvos judesiai, viso liemens
svyravimas, žiovavimas, kūno raumenų trūkčiojimas, pirštų judesiai ir
panašiai – jūs lengvai galite juos justi, jei atlikdami pratimą nesiblaškysite
ir nebūsite pernelyg įsitempę. Žodžiu, atlikite šį pratimą žaismingai.
Tai gali būti kokie nors nežymūs delno raumenų, pirštų, lūpų ar jų
kampučių, vokų, judesiai, niežėjimas ir taip toliau.
Galbūt tai bus viso kūno lingavimas pirmyn atgal ar į šonus.
Tai gali būti kvėpavimo dažnumo ar širdies ritmo pokyčiai.
Galbūt kaktos srityje vidiniu žvilgsniu pamatysite kokius nors
blyksnius ar spalvines dėmes.
Kartais galite sulaukti ir žodinių atsakymų. Pavyzdžiui, tokio: „Taip, aš
esu čia ir pasirengusi tau atsakyti." Tačiau į tokius signalus reaguokite
atsargiai, ypač darbo pradžioje. Iš pradžių paprašykite pasąmonės atsakyti
jums per kūną.
Jeigu pasąmonės pasirinktas signalas nelabai jus tenkina (pavyzdžiui, ji
pasirinko tarpvietės raumenų traukulius ar griuvimą žemėn), jūs galite
pabandyti su ja susitarti, kad ji pasiųstų kitokį, jums patogesnį signalą.
Galite pasąmonei parodyti, koks signalas jums būtų deramas, ir jos
paklausti, ar jai toks variantas tinka. Dažniausia ji neprieštarauja.
Labai patogūs ir paplitę yra tokie signalai: mažytis dešinės rankos
smiliaus pakilimas – signalas TAIP; menkutis kairės rankos smiliaus
pakilimas – NE, o iš karto abiejų pirštų pakilimas reiškia NEŽINAU.
Dauguma žmonių ryšį su pasąmone užmezga per 5 – 10 minučių.
Kartais reikia daugiau laiko, bet susitarti su kūnų pavyksta beveik visada.
Ir jokiu būdu neidealizuokite šių pastangų rezultato („Aš bet kokia kaina
užmegsiu ryšį su pasąmone!").
 Su sunkumais susiduria „kontrolieriai" ir itin besiblaškantys žmonės –
jie paprasčiausiai nesugeba susikaupti ir „pagauti" kūno signalų. Taip pat
sunku žmonėms, vartojantiems pernelyg daug skausmą malšinančių vaistų
– jie būna užblokavę savo nervų sistemą ir ši nenori atsakyti į savo
skriaudėjo klausimus.

• Į ką kreipiamės?
Paskui prasideda antrasis, pagrindinis darbo etapas – tiesioginis
pokalbis su jus dominančia pasąmonės sritimi.
Kadangi jokios tikslios informacijos apie tas sritis nėra, niekas
nekliudo jums išskirti kelias reikalingas pasąmonės sritis (skyrius,
departamentus). Pavyzdžiui, galima manyti, kad pasąmonę sudaro tokios
dalys:

1. Aukštesnysis Aš
2. Baimių sritis
3. Užsakymų ir neigiamų programų sritis
4. Sritis, atsakinga už kūną ir sveikatą
5. Sritis, atsakinga už darbų sėkmę
6. Sritis, atsakinga už gabumus ir mokymąsi

Jei norite, galite išskirti savo pasąmonėje ir kitas svarbias sritis.

Paprastai ji tam neprieštarauja ir noriai atsiliepia į bet kokius kreipinius.

• Ką galima sužinoti?
Pasąmonė – tai jūs patys, todėl nemėginkite gauti per pasąmonę
informacijos apie kitus žmones (kur jie yra, apie ką galvoja, kuo serga ir
taip toliau). Atsakymą gausite, bet jis bus nepatikimas. Daugelis
eksperimentų šia tema parodė, kad į tą patį klausimą apie kitą žmogų bus
gauta tiek įvairių atsakymų, kiek žmonių dalyvauja eksperimente ir prašo
pasąmonės atsakyti į tą klausimą. Atsakymai dažniausiai niekuomet
nesutampa.
 Užtai jūs galite gauti labai vertingos informacijos apie daugumos savo
ligų ir negalavimų priežastis. Ne kaip jų atsikratyti – į tokius
nekorektiškus klausimus pasąmonė neatsako. Juk ji pati neretai būna
susirgimų šaltinis. Argi norėtumėte sunaikinti tai, ką patys ilgai statėte?
Vargu. Taigi ir pasąmonė nenorės sunaikinti tos ligos, kurią ji jums sukūrė
turėdama pačius geriausius ketinimus.
Ką gi gali pasakyti „pasąmonės sritis, atsakinga už sveikatą"? Jums
visų pirma bus įdomu sužinoti, kokiais ketinimais ji vadovavosi kurdama
jūsų ligą. Užmezgę su ta sritimi ryšį, galite paklausti: „Ar tam tikro
organo sutrikimas turi kokią nors pozityvią prasmę?" Ir galite gauti
atsakymą: TAIP. Tada belieka išsiaiškinti, kuo ta liga jums naudinga.
Pavyzdžiui, kodėl vyresnio amžiaus žmonėms išsivysto toliaregystė, o
ne trumparegystė. Pasąmonės atsakymas paprastas: „Aš sukeliu tau regos
problemų, kad apsaugočiau nuo streso, kurį patiri žiūrėdamas į veidrodį.
Jaunystėje tu žiūri į save mėgaudamasis, o kai priartėji prie senatvės,
smulkūs tavo veido bruožai tave trikdo – taigi ir slepiu nuo tavęs tai, kas
tau nepatinka (raukšlės, odos nelygumai ir panašūs defektai)." Pasąmonė
rūpinasi mūsų nervų sistema, o mes kovojame su jos rūpesčiu tabletėmis,
lazeriu, skalpeliu... Ir visą laiką trukdome jai vykdyti savo taurų tikslą –
saugoti mus nuo dvasinių sukrėtimų.
Nuodugniau apie sveikatą kalbėsime penktojoje knygos dalyje.
Kreipimasis į kitas pasąmonės sritis leidžia mums gauti reikiamos
informacijos apie įvairių mūsų gyvenimo sunkumų priežastis.
Pavyzdžiui, su „aukštesniuoju Aš" galima aptarti savo dabartinio
gyvenimo klausimus: kur geriau važiuoti atostogauti, kaip reaguoti į
bendradarbio ar viršininko pasiūlymą, kaip susitarti su vaiku, kad jis
geriau mokytųsi...
Su „pasąmonės sritimi, atsakinga už darbų sėkmę" galima aptarti darbo
pakeitimo ar verslo vystymo planus. Tokiomis temomis pasąmonė sugeba
duoti gana naudingų atsakymų, bet ji neatsakys, ar sėkmingai klostysis
jūsų naujas projektas ir kokias pajamas jis duos. Tai priklauso nuo verslo
plano kokybės ir jūsų pastangų. Tačiau visai galimas daiktas, kad
pasąmonė nurodys dalykus, į kuriuos verta atkreipti dėmesį, kad greičiau
sulauktumėte sėkmės.
Štai pavyzdys.
 Jauna specialistė Natalija dirba banke ekonomiste. Jai buvo pasiūlyta
tapti skyriaus vadove, ir ji dvejoja, ar priimti pasiūlymą, būgštaudama, jog
nesugebės atlikti naujų pareigų.
Kai Natalija paklausė savo pasąmonės, ar verta priimti tokį pasiūlymą,
toji atsakė NE. Šito nesitikėjusi Natalija paprašė paaiškinti – kodėl.
Pasąmonė atsakė, kad ji dar neišsprendusi visų problemų, susijusių su
namais, vaiku, tad naujos pareigos jai atneš daugiau nemalonumų nei
džiaugsmo. Šiek tiek pasvarsčiusi, Natalija suprato, ką norėjo pasakyti jos
vidinė pašnekovė.
Natalija augina mažą vaiką (ji išsiskyrusi), namie jį prižiūri močiutė
(Natalijos motina). Į visus Natalijos siūlymus leisti vaiką į darželį ar
pasamdyti auklę motina atsako kategoriškai neigiamai: „Kaip galima
atiduoti vaiką į svetimas rankas, kol gyva močiutė? To nebus!" Ir tuo pat
metu motina kelia Natalijai skandalus dėl to, kad ji atseit griauna jai, jos
motinai, gyvenimą. Todėl po darbo Natalija lekia namo, kad negirdėtų
įprastinių motinos priekaištų.
O jei gautų naujas pareigas, ji turėtų po darbo dalyvauti banko vadovų
pasitarimuose. Šie pasitarimai rengiami vakarais, kai bendradarbiai
baigia darbą. Taigi tada Natalija grįžtų namo dviem trim valandomis
vėliau, o tai neišvengiamai pakurstytų jos ir motinos konfliktą. Ir
pasąmonė Natalijai priminė, kad neišsprendusi vaiko klausimo ji apie
kitus dalykus nė negalvotų.

Visa tai galima buvo suprasti bei numatyti ir be pasąmonės pagalbos.

Tačiau ar mes dažnai apmąstome visas galimas savo sprendimų pasekmes?
Dažniausiai dėmesį kreipiame į privalumus ir naudą, o apie kliūtis
stengiamės negalvoti. O šios kliūtys gali užverti kelią visai būsimai
naudai. Todėl kartais reikia pasikalbėti su tokia pašnekove, kuri sugebėtų
pažvelgti į mūsų situaciją tarsi iš šalies, kitaip tariant, objektyviau.
Užduokite jai klausimą: „Ar yra aplinkybių, kurių aš nenumačiau ir kurios
gali neigiamai paveikti mano pastangų rezultatą?"
Atsakymas turėtų būti jums įdomus ir naudingas.
Dar galima pabendrauti su pasąmonės sritimi, „atsakinga už baimes"
arba „atsakinga už nesąmoningus užsakymus bei neigiamas programas" ir
išsiaiškinti, kokiu būdu gimė jūsų baimės ir kokiomis neigiamomis
programomis vadovaujatės, pavyzdžiui, finansų sferoje. Dažniausiai
pasąmonė praneša apie tokias vidines programas (neigiamas nuostatas)
kaip „Pinigai labai sunkiai uždirbami" arba „Gėda galvoti apie pinigus".
Mes jau nagrinėjome tokių programų atsiradimo šaltinius ir dar apie tai
kalbėsime. Tas programas galima nustatyti ir visiškai sąmoningai, bet
pasąmonės pagalba šiuo atveju irgi gali praversti.
Pasąmonę galima pasitelkti ir koreguojant pozityvius teiginius, skirtus
negatyvioms nuostatoms išstumti. Iš pradžių jūs pagal čia pateiktas
rekomendacijas (ar pagal kokias kitas) suformuluojate pozityvų teiginį, o
tada iškviečiate pasąmonę ir jos klausiate – tinka jūsų formulė ar ją reikia
koreguoti?
Atsakymai TAIP ir NE paprastai gaunami darbo su pasąmone pradžioje,
o paskui pasąmonė ima atsakinėti plačiau, ilgesnėmis mintimis. Anksčiau
tokios mintys jums šaudavo į galvą tik retsykiais, atsitiktinai, ir jūs jas
vadindavote intuicijos blyksniais, o dabar galėsite tiesiogiai bendrauti su
intuicija, kai tik panorėsite. Jūsų pasąmonė ir yra toji intuicija, kurią kol
kas įsivaizduojate kaip retą ir pageidaujamą paukštę, nešančią sėkmę. Ji –
visuomet šalia jūsų, tik nemokėjote su ja bendrauti. Dabar jums niekas
negali sukliudyti – tik jūsų baimės, abejonės ir tingumas. Pasirinkimas –
jūsų valioje.
O dabar šio skyriaus išvados.

IŠVADOS:
• Kiekvienas žmogus turi geranorišką pagalbininką, visada pasirengusį
padėti. Tai yra pasąmonė.
• Pasąmonėje glūdi visi mūsų užslėpti įsitikinimai, stereotipai,
programos, nuoskaudos, baimės... visa tai turi vieną pozityvų tikslą:
padaryti mūsų gyvenimą ramesnį ir sėkmingesnį.
• Su pasąmone galima bendrauti ir gauti iš jos sąmoningus atsakymus
keliais metodais.
• Pirmasis yra „Automatinio rašymo" metodas. Jį naudodami mokotės
„pagauti" ir užrašyti labai silpnas mintis, kurios kyla tada, kai užduodate
sau klausimą.
 • Antrasis yra „Tiesioginio pokalbio per kūną" metodas. Jūs susitariate
su pasąmone, kokiu būdu ji per kūną atsakinės į jūsų klausimus.
• Savo pasąmonę galite suskirstyti į bet kokį sričių skaičių, kiekviena
sritis bus atsakinga už tam tikrą gyvenimo sferą; paskui bendraudami su
pasąmone kreipiatės į konkrečią sritį.
 9
Aiškiai formuluojame tikslus

Dažnai būna, kad yra apie ką pagalvoti, bet nėra kuo.

Dabar, kai jau išsiaiškinote savo norus ir išsirinkote svarbiausius, turite

aiškiai suprasti ir suformuluoti, ko gi jūs norite kiekvienoje pasirinktoje
gyvenimo ar veiklos srityje. Nes jeigu pateiksite netikslų užsakymą,
rezultatas gali būti labai netikėtas ir visai kitoks, negu jūs laukėte.
Kokie tikslo formulavimo reikalavimai? Jų yra keletas.

• Iš karto paskelbkite galutinį rezultatą

Formuluodami tikslą turite iš karto nurodyti galutinį rezultatą – tai, ką
norite gauti kaip visų pastangų išdavą. Norite ištekėti? Taip ir rašykite:
„Aš išteku." Norite pinigų? Formuluokite: „Aš gaunu 1000 eurų..." Ir taip
toliau.
Nebandykite gudrauti ir neskelbkite tarpinių tikslų, pavyzdžiui, tokių:
„Aš uždirbu tiek, kad galiu nusipirkti būstą." Jei jums reikia būsto,
rašykite: „Aš įsikeliu į naują trijų kambarių butą..." Galbūt jums pavyks jį
gauti minimaliomis išlaidomis ar net už dyką. Tai kam jums vargti ir kalti
pinigus? Jeigu reikalingas būstas, taip iš karto ir praneškite Gyvenimui.

• Trumpai ir aiškiai
Kitas patarimas yra toks: tikslą turite suformuluoti aiškiai ir kuo
trumpiau, bet įvertinę visus reikšmingus parametrus.
Geriausia, jeigu jis bus išreikštas trumpa energinga fraze, turinčia 6
– 10 žodžių. Tai labai panašu į pozityvų teiginį arba atleidimo meditaciją,
tačiau šiuo atveju išreiškiamas šiek tiek kitoks turinys.
Tikslą galima formuluoti ir ilgesnėmis frazėmis, galima vizualizuoti jį
blankiais vaizdiniais, bet tuomet niekas negarantuos, jog gausite kaip tik
tai, ko norite, nes patys nežinote, ko jums reikia.
 Žinoma, galite sukomponuoti išsamią formulę, kuri aprėptų visus jūsų
norus bei reikalavimus. Ją sudarytų 20 – 30 punktų. Pavyzdžiui: „Aš
sutinku mane mylintį vyrą nuo 29 iki 30 metų, 170 – 180 centimetrų ūgio,
su aukštuoju išsilavinimu, stačiatikių tikybos, rusą, uždirbanti ne mažiau
kaip 500 dolerių, miesto centre turintį atskirą dviejų kambarių butą,
neturintį vaikų, meilužių ir daugybės giminaičių; neturintį valdingos
motinos, nuolat besikišančios į jo gyvenimą; nepavydų ir
nekontroliuojantį kitų, be žalingų įpročių, dosnų, mėgstantį seksą ir
išvykas į gamtą, vertą mano meilės ir norintį sukurti su manimi šeimą."
Nebloga formulė, bet tikriausiai nė vienas egregoras nesiims vykdyti
panašaus užsakymo, nes tokio vyro tiesiog nėra! Kad ir kiek kartotumėte
formulę, užsakymas nebus įvykdytas, nes tai neįmanoma! O jei ir
įmanoma, tai užims labai daug laiko, gal net kelerius metus, o jūs ar
pasirengusi taip ilgai laukti, kol atsiras tinkamas vyras? Na, tarkime, gal
toks ir yra, bet jis, galimas daiktas, kol kas vedęs ir gyvena miesto
pakraštyje, vadinasi, turi pirmiau išsiskirti ir persikelti į centrą...
Jei vis dėlto pasiryšite laukti, susidarykite kokią norite sudėtingą
formulę ir ramiai laukite. Jums gali pasisekti, jei jūsų „išgyvenimų
talpykla" pripildyta tik 30 – 40 %, tada jūs, kad ir kas gyvenime įvyktų,
labai nesijaudinsite. Jeigu jūsų „talpykloje" yra susikaupę daugiau
išgyvenimų, tai tikriausiai jums reiktų pasirinkti paprastesnę formulę,
idant kaltindama save ir Gyvenimą nekauptumėte naujų neigiamų
emocijų.

• Venkite dviprasmybių
Rusų ir kitos kalbos leidžia plačiai interpretuoti įvairias sąvokas bei
žodžius. Daugiaprasmiu tų pačių žodžių aiškinimu remiasi nemažai
anekdotų ir kalambūrų. Yra, pavyzdžiui, tokia pasaka apie merginą, kuri
labai norėjo ištekėti ir vis regėdavo save mintyse su nuotakos suknele.
Taigi ji vieną kartą pasakė burtininkei, kad nori būti „balta ir panaši į
gulbę". O Burtininkė ėmė ir pavertė ją žąsimi...
Formuluodami užsakymą venkite bet kokių tikslo supratimo
dviprasmybių, nes tada galite gauti visiškai kitą rezultatą, negu kad būsite
laukę.
 • Veiksmas vyksta dabar
Formuluodami tikslus pabrėžkite, kad veiksmas vyksta būtent dabar,
todėl vartokite esamojo laiko veiksmažodžius. Pavyzdžiui, „aš turtėju"
arba „mano pajamos nuolatos didėja", o ne „aš turtingas žmogus".
Pastarasis teiginys gali sukelti jumyse didžiulį vidinį pasipriešinimą, nes
šiandien jis dar neatspindi realios padėties, taigi tokio užsakymo
efektyvumas labai sumažėja. O teiginys „aš turtėju" jūsų neįpareigoja: juk
jūs nesakote, kiek dar laiko turtėsite! Žinoma, norėtųsi greičiau. Argi ne
taip? Tačiau tai jau priklauso tik nuo jūsų pastangų kokybės.
Taigi jūsų tikslai bus apibrėžiami tokiomis frazėmis: „Aš gaunu
sekretoriaus referento darbą...", „Aš išteku...", „Aš įsigyju mersedesą..." Ir
taip toliau.

• Pateikite labai konkrečią užduotį

Tikslą suformuluokite kiek galėdami konkrečiau, įtraukite į tikslo
formuluotę ribines ir tikslinamąsias sąlygas. Antraip jūsų užsakymą
galima bus suprasti bet kaip, o tuomet jo rezultatas itin skirsis nuo to, ką
norėtumėte gauti iš tikrųjų.
Kokiu būdu užduotis sudaroma nekonkrečiai? Labai paprastai!
Pavyzdžiui, jūs – jauna moteris ir jums nusibodo pilkas gyvenimo
vienodumas. Jums norisi ko nors didaus ir šviesaus. Ir jūs, užsiplieskusi
emocijomis, sušunkate: „Dieve, duok man meilės!" Šitaip jums
suformulavus užduotį, tikriausiai po pusvalandžio į jūsų duris pasibels
kaimynas ir pakvies išgerti kavos, nes jo žmona išvažiavo atostogauti. Štai
jums ir visa meilė!
O jeigu atsisakysite – kaltinkite save! Jūs sudarėte labai plačią užduotį,
nenurodėte, kokios meilės jums reikia – romantiškos, kūniškos ar kokios
nors kitos. Pradėję vykdyti jūsų užduotį, egregorai peržiūrėjo galimus
užsakymo vykdymo variantus ir pasirinko lengviausią – su kaimynu.
Užsakymą jie įvykdė, ir nelaukite iš jų ko nors daugiau – juk reikalavote
tik tiek.
Apžvelgėme tik vieną netikslaus užduoties sudarymo atvejį, o tokių
gali būti daugybė. Jūs sakote: „Mesiu rūkyti, kad ir kas atsitiktų!" – ir po
mėnesio jums atsiveria skrandžio opa, taigi rūkyti nebegalite. Jūs
meldžiatės, kad jūsų firma visada turėtų užsakymų, ir ima rastis daugybė
užsakovų. Tačiau apmaudu – po užduoties įvykdymo paaiškėja, jog jie
visai neturi pinigų. Tačiau ko gi piktintis – jūs juk prašėte darbo, o ne
pinigų!
Štai tikras pavyzdys, kaip buvo įvykdyta nekonkrečiai suformuluota
užduotis:

29 metų Larisa – vyriausioji komercinio banko Maskvos filialo

buhalterė. Šį darbą ji gavo prieš penkis mėnesius.
Iki tol Larisa kelerius metus dirbo kitame komerciniame banke. Buvo
gera specialistė. Ir kai bankas bankrutavo, ji buvo tikra, jog be darbo
neliks. Įvertinusi ankstesnio darbo problemas, ji užsisakė sau darbą
tokiomis sąlygomis: „Aš gaunu vyriausiosios banko filialo buhalterės
darbą. Turiu gerą vadovą ir gerą kolektyvą. Darbovietė – netoli nuo
namų."
Po savaitės jai paskambino pažįstami žmonės ir pasiūlė vyriausiosios
buhalterės darbą neseniai atsidariusio apskrities banko filiale. Ji priėmė
pasiūlymą ir gavo mėgstamas pareigas, turi gerą vadovą, dirba gerame
kolektyve. Filialas – už penkiolikos minučių kelio nuo namų einant
pėsčiomis. Ji negauna tik norimo atlyginimo. Ankstesniame darbe ji
priprato pasiturimai gyventi ir čia jai žadėjo mokėti tokį pat atlyginimą.
Bet štai – jau penkis mėnesius moka tik penktadalį žadėtos algos. Žada
skolą grąžinti, bet laikas bėga, o pažadai taip ir lieka pažadais. Išeiti iš
darbo Larisai sunku – ji įdėjo daug jėgų tvarkydama filialo reikalus. Be to,
nesinori prarasti negautų pinigų. Bet ar juos kada nors sumokės – neaišku.

Jeigu pažvelgtume į Larisos reikalavimus dėl savo naujojo darbo, ten

atlyginimas nepaminėtas. Tarsi ir taip aišku – kaip gali vyriausioji banko
buhalterė negauti pinigų? Atrodo – negali. Tačiau tikrovė paneigė
lūkesčius. Ir niekas nekaltas – užsakant darbą uždarbis paminėtas nebuvo.
Todėl užsakydami norimą įvykį pasistenkite paminėti visas jums
svarbias ribines sąlygas! Jeigu ko nors iš anksto nenumatysite, paskui
neįsižeiskite. Ir jei geidžiamas „aukštas, turtingas ir mylintis jus vyras"
pasirodys esantis negras – niekas nekaltas!
Arba jei jums skauda dantį ir jūs mintimis tariate „Noriu, kad man
niekada neskaudėtų dantų", mes nepatariame artimiausias dvi savaites
skristi lėktuvu – jeigu įvyks lėktuvo katastrofa, dantų jums daugiau tikrai
nebeskaudės. Bent jau šiame gyvenime. Arba greičiausiai jums iškris visi
dantys ir jie irgi niekuomet nebeskaudės. Protezai neskauda.
Tai, aišku, juokas. Bet čia slypi užuomina. Jeigu nesuprantate kokia,
grįžkite į skyriaus pradžią.

• Prašykite, ko jums reikia

Sudarydami užsakymo formulę, iš karto nurodykite, ko jums reikia, ir
nekalbėkite apie trokštamo tikslo pasiekimo būdus, nes taip apribosite
Gyvenimo galimybes. Jei jūsų tikslas susijęs su materialinių gėrybių sfera,
geriau iš karto užsakyti geidžiamą daiktą, o ne pinigų jam nusipirkti. Jeigu
jums reikalingi audinių kailiniai, užsakymo formulė būtų tokia: „Aš gaunu
nuostabius audinių kailinius ir jais džiaugiuosi."
Tuomet Gyvenimui „atrišamos rankos" ir jam jūsų užsakymą įvykdyti
kur kas lengviau. Galbūt netikėtai gausite pinigų ir kailinius nusipirksite,
gal juos jums padovanos, gal juos išlošite ar netgi rasite. O galbūt
kailinius nusipirksite, bet taip pigiai, kad pirmiau nebūtumėte galėję
įsivaizduoti! Apskritai jūsų užsakymo vykdytojai patys nuspręs, kokiu
būdu jiems lengviau įvykdyti užduotį, ir nereikia kaip nors apriboti jų
veiklos. Jūs turite paskelbti, ko norite, o jie jau pažiūrės, kaip tai galima
įvykdyti už tam tikrą energinį „užmokestį", kurį jūs siūlote.
Jei norite išvažiuoti į užsienį, suformuluokite būtent tokį užsakymą, o
ne prašykite pinigų kelionei. Norite nusipirkti automobilį? Kalbėkite apie
tai, kokios markės automobilis turėtų būti ir kokiais metais pagamintas.
Jeigu norite gauti būstą, sudarykite tokį užsakymą: „Aš persikeliu į atskirą
trijų kambarių butą antrame plytinio namo aukšte ramioje gatvėje." Ir iš
anksto nesikrimskite, kad neturite pinigų tokiam butui nusipirkti: galbūt
kas nors jį padovanos, gal jį išlošite, nusipirksite už juokingai mažą kainą,
iškeisite į rankinį laikrodį ir taip toliau.
Aišku, labai sunku atsisakyti mąstymo stereotipų ir šiek tiek patikėti
stebuklu. Ir net ne patikėti, o tiesiog turėti galvoje galimybę, kad taip
kartais atsitinka. Pažvelkite, kiek daug „stebuklų" įvyksta kitų žmonių
gyvenimuose! Negi jūs blogesni! Tik atsisakykite noro viską kontroliuoti
ir nepasitikėjimo, pažvelkite į pasaulį šviesesniu žvilgsniu. Ir Gyvenimas
duos jums, ko jūs jo paprašysite.
 Pinigai irgi gali būti tikslas, tačiau tik tuo atveju, jei juos labai
mėgstate ir jų siekiate, jeigu skiriatės su jais tik kraštutiniu atveju arba
norite tiesiog suteikti sau malonumą. O jeigu norite pinigų veikiami
baimės likti visai be jų ar kad įrodytumėte kaimynams, jog jums sekasi,
tai rezultatas bus apgailėtinas. Jūsų tikslas netikras.

• Gyvenimas vykdo tikrus norus

Štai dar vienas patarimas: stenkitės užsakyti tai, ko jums iš tikrųjų
reikia, žiūrėkite, kad jūsų noras būtų tikras. Gyvenimas gerai vykdo
tikrus mūsų norus ir blogai – iš piršto laužtus. Tikrieji – tie, kurie gyvi
sielos gilumoje. Kartais juos reikia suvokti, nes jie ne visada atrodo
gražiai ir gali iš jūsų pareikalauti kokių nors nemalonių veiksmų. Todėl
nustumiate juos gilyn į save ir nenorite apie juos nė pagalvoti. Tuo metu
kiti norai, netikri, nesipildys. O gal ir pildysis, bet labai lėtai.
Pavyzdžiui, nebejauna moteris pateikia užsakymą: „Aš išteku už gero,
mane mylinčio vyro, kuris, kaip ir aš, ieško dvasingos draugės ir priims
mane tokią, kokia esu." Užsakymas iš pažiūros neblogas: moteris domisi
joga bei gydymu ir ieško gyvenimo draugo, užsiimančio tokia pat veikla.
Tačiau pokalbyje išaiškėja, kad iš tikrųjų ji laukia iš vyro finansinės
paramos, nes pavargo dirbti, be to, darbas kliudo jos dvasinėms
paieškoms. Žodžiu, jai reikia finansinio rėmėjo. Tai jos tikrasis noras, bet
jai net kalbėti apie tai nepatogu ir ji veja tokią mintį šalin. Galop
Gyvenimas ją suveda su tokiais pat dvasiniais ieškotojais (vyrais), bet visi
jie neturtingi ir negali jos išlaikyti. Ji juos priima, bet neranda jėgų
prisipažinti, jog jos tikrasis noras šiek tiek kitoks.
Štai dar vienas pavyzdys. Moteris formuluoja tokį tikslą: „Aš gaunu
puikų dviejų kambarių butą, pro kurio langus matosi miškas." Tai yra ji
tarsi ieško sau tokio buto. O iš tikrųjų butą ji rado jau seniai, susitarė jį
pirksianti (pinigų yra), bet negali sudaryti sandorio, nes baigėsi jos paso
galiojimo laikas, o kad jį pasikeistų, jai reikia važiuoti į kitą miestą,
kuriame ji registruota. Šito jai nesinori, nes ji tame mieste yra prikrėtusi
kvailysčių. Taigi jos suformuluotas tikslas yra ne tai, ko jai reikia iš
tikrųjų („Aš žaismingai atnaujinu savo pasą.")
Kartais netikrą norą pagimdo išorinės aplinkybės (vaikai paaugo ir
reikia didesnio gyvenamojo ploto, bet jums nesinori tuo užsiimti) ar kiti
žmonės (tėvai verčia jus vesti, o jūs visai nenorite šito). O kartais siekiate
kam nors įrodyti, kad nesate nevykėliai ar kad jus kas nors be reikalo
paliko, ar nepakvietė kur nors važiuoti ir taip toliau. Tokie norai pildosi
labai prastai.
Todėl pagalvokite, ko jūs norite iš tikrųjų, ir neverskite Gyvenimo
daryti dalykų, kurių jums visai nereikia.

• Kaip sužinoti, ar tikslas tikras?

Kaip galima būtų sužinoti, ar tikslas tikras, ar laužtas iš piršto, o gal
primestas kitų žmonių arba išorinių aplinkybių? Kokią vietą jis užima jūsų
vertybių sistemoje?
Padės toks metodas.
Žemiau pateikta keletas posakių, apibūdinančių jūsų galimą požiūrį į
tikslą. Pasirinkite, koks iš jų labiausiai atspindi jūsų požiūrį.

1. Neblogai būtų gauti.

2. Neatsisakyčiau.
3. Reikia pagalvoti, gal ir verta.
4. Kur dingsi – reikės tuo užsiimti.
5. Turbūt aš imsiuos šito reikalo.
6. Dėl šio tikslo aš pasirengęs kartoti teiginius ir atlikti vizualizacijas.
7. Tai mano. Aš padarysiu viską, kad gaučiau šį rezultatą.
8. Pasižadu (prisiekiu), jog padarysiu viską, kad pasiekčiau šį tikslą.
9. Negaliu gyventi be to dalyko, pasieksiu jį bet kokia kaina.
10. Tai mano gyvenimo reikalas, aš padarysiu viską, kad man pasisektų.

Kaip manote – kurie iš šių teiginių parodo, kad tikslas yra tikras? Jų
visai nedaug – tai tik 7 ir 8 teiginiai. 1 – 6 teiginiai rodo, kad tikslas jums
nelabai reikalingas ir jūs nepasirengę jo siekti.
Teiginių kartojimas ir vizualizacijos leidžia siekti tikslų, kuriems
nereikia pernelyg didelių pastangų. Pavyzdžiui, to gali pakakti, kad
susipažintumėte su kokiu nors žmogumi (jei jam nekeliate ypatingų
reikalavimų), gautumėte neprestižinį darbą ir panašiai. Tačiau teiginių ir
vizualizacijų neužteks, jei jūsų tikslai rimti ir ilgalaikiai (pavyzdžiui,
verslo sukūrimas, namų statyba, išgijimas nuo sunkios ligos, užsienio
kalbos studijos, antsvorio atsikratymas ir taip toliau). Rimti tikslai
reikalauja rimtų pastangų, jūs turite būti pasirengę aukotis. O jei tikslas
netikras, jūs, kad jį pasiektumėte, per daug nesistengsite.
9 ir 10 teiginiai aiškiai byloja apie tikslo idealizaciją, todėl jei taip
mąstysite ir elgsitės, jūsų laukia nemenkos kliūtys, galbūt jums net
neįveikiamos.
Todėl siekite tik tikrų tikslų arba padarykite taip, kad netikri tikslai
pakiltų jūsų vertybių skalėje aukštyn ir taptų tikri, tai yra tokie, kad jūs
būtumėte pasirengę dėl jų iš tikrųjų stengtis.

• Neribokite užsakymo vykdymo būdų

Formuluodami tikslą, stenkitės vartoti kuo platesnes sąvokas, kurios
neribotų galimų jo įgyvendinimo kelių. Pavyzdžiui, užsisakydami butą,
venkite formulės: „Aš perku trijų kambarių butą..." Pavartoję
veiksmažodį „perku", jūs atimate iš savo globėjų galimybę įvykdyti jūsų
užsakymą kitaip: butą jums gali dovanoti, galite jį išlošti, paveldėti ar
gauti dar kaip kitaip. O jūs nurodėte tik vieną užsakymo įvykdymo būdą, ir
šis susijęs su pinigais. Iš tiesų palikote tik du įvykdymo variantus – arba
globėjai turi duoti jums galimybę uždirbti daug pinigų, arba rasti labai
pigų butą. Gal kas ir apsiims vykdyti tokį užsakymą, o gal ir ne, nes,
galimas daiktas, pinigų uždirbti nemokate arba juos labai greitai
išvaistote.
Lygiai taip pat ir kiti užsakymai. Nurodykite, ko jums reikia, bet
pasistenkite neriboti būdų, kuriais tas užsakymas gali būti įvykdytas.

• Tikslus užsibrėžkite tik sau

Neįtraukite į savo tikslus kitų žmonių. Jie gali norėti visai ko kita, ir
jūsų užsakymas nebus įvykdytas. Pavyzdžiui, neveiksmingi tokie
užsakymai: „Mano vaikas gerai mokosi ir baigia mokyklą puikiais
pažymiais", „Mano vyras pradeda uždirbti daug pinigų" arba „Mano mama
liaujasi kištis į mano gyvenimą". Nepradės gerai mokytis, neuždirbs,
nesiliaus kištis, nes jie visai to nesiekia ir nenori keistis. Štai kad ir toks
užsakymas: „Aš gaunu daug pinigų, kad padėčiau savo tėvams", – jis taip
pat sunkiai įvykdomas, nes jūsų tėvai neprašė sau daug pinigų. Gyvenimas
vykdo tik tai, ko paprašysite sau ir patys su malonumu naudositės.
Todėl užsakymo formulėje minėkite tik save. Joje būtinai turi būti
įvardžiai „aš", „man", „mane". Antraip jūsų užsakymas bus „kaip nors"
įvykdytas, bet jo vaisiais mėgausitės ne jūs.
Tačiau neretai aplinkybės susiklosto taip, kad vienintelis jūsų tikslas
būna pagalba kitam žmogui. Kieno gi tikslą tokiu atveju reikia
formuluoti? Matyt, vis dėlto savo, bet ypatingu būdu. Pavyzdžiui, motina
nori padėti vaikui, kad šis pradėtų gerai mokytis. Pamokslai, diržas ir kiti
tradiciniai auklėjimo būdai nepadeda. Ko gi tada Gyvenimo prašyti?
Pirmiausia – dvasios ramybės sau. Jei nerimaujate ir jaudinatės,
vadinasi, ką nors idealizuojate, šiuo atveju – arba kontrolę, arba gyvenimo
būdą. Todėl iš pradžių reikia atsisakyti neigiamų išgyvenimų. Tam tinka
toks pozityvus teiginys: „Aš leidžiu savo vaikui gyventi savo gyvenimą ir
įstoti į aukštąją mokyklą nors po 25 metų."
O vėliau, kai nurimsite, galite paprašyti Gyvenimo, kad jis padėtų
siekti tikslo, kuris nebesukelia jums jokių emocijų, bet vis dėlto lieka
trokštamas: „Aš lengvai gaunu Gyvenimo pagalbą ir patarimus, kaip
galėčiau padėti savo vaikui įstoti į universitetą." Aišku, šis tikslas bus
pasiektas, jei tik atėjus laikui pats vaikas panorės stoti į aukštąją mokyklą
ir jam bus kilę kokių nors kliūčių.
Nors šiuo atveju užsakymą nukreipiate į save, tačiau Gyvenimas jį
įvykdo taip, kad jūs gaunate galimybę padėti kitam žmogui. Jeigu
pastarasis nori ar bent nesipriešina tokiai pagalbai, užsakymas įvykdomas.
O jei tas, kam norite padėti, priešinasi pagalbai, bet jūs vis tiek peršate
jam savo valią, toks užsakymas gali sulaukti didžiulių kliūčių, rezultatas
tada bus visai kitoks, nei kad būsite prašę. Pavyzdžiui, labai stengiatės
auklėti vaiką, tačiau šis ima nekęsti savo profesijos, kurią jūs jam
primetate, ir ima kaltinti jus dėl visų savo bėdų.
Todėl kai siekiate padėti artimam žmogui, turite elgtis atsargiau, ypač
tada, kai jis jūsų pagalbos neprašo. Juk ne veltui sakoma: „Gerais norais
kelias į pragarą grįstas." Negi reikia jums prisidėti prie tokių „grindėjų"?

• Vartokite pozityvias formuluotes

 Formuluodami tikslą, nevartokite neiginių („ne"). Prašykite, ko jums
reikia, ir nesikratykite tų dalykų, kurie jums kliudo. Pavyzdžiui,
neveiksmingas toks užsakymas: „Aš noriu nesirgti." Nenorite sirgti? Tai
ko gi norite? Neaišku – gali būti įvairių variantų. Pavyzdžiui, norite mirti
(juokauju). O gal būti sveiki? Jei norite būti sveiki, tą ir paskelbkite
Gyvenimui. Nesuteikite jam galimybės įvairiopai traktuoti jūsų užsakymo.
Tikslo formuluotę paremkite pozityviu teiginiu, skelbiančiu tokį
rezultatą, kurį norėtumėte gauti.

• Ar reikia nurodyti terminus?

Dažnai žmonės klausia: „Ar reikia formulėje nurodyti laiką, per kurį
užsakymas bus įvykdytas?" Atsakymas nevienareikšmis. Viena vertus,
įvykdymo termino nurodymas – geras dalykas, nes jūs panešate
Gyvenimui ir sau, kada laukiate norimo rezultato.
Antra vertus, termino nurodymas daugumai žmonių sukelia papildomo
nerimo ir abejonių: „Kaipgi taip – laikas eina, o dar tiek mažai padaryta. O
gal nespėsiu." Vis kartojamas žodis „nespėsiu... nespėsiu... nespėsiu" bus
pranešimas Gyvenimui, jog jūs norite nespėti. Ir jis būtinai įvykdys jūsų
naująjį norą.
Tad jei jūs linkę abejoti, kontroliuoti ir nerimauti, terminų
nenustatykite. Arba nustatykite, bet tokius ilgus, kad jie nekeltų jums
baimės. Tikriausiai jūsų tikslai taps tikrove daug anksčiau, nei kad būsite
patys nurodę.
Jei vis dėlto esate linkę pasitikėti Gyvenimu ir nebijote, drąsiai galite į
savo užsakymo formulę įtraukti datas. Tačiau nepervertinkite savo
pozityvumo!

• Nepainiokite tikslo su pozityviu teiginiu

Tikslo formulės ir pozityvūs teiginiai yra labi panašūs dalykai – ir tą, ir
kitą reikia daug kartų kartoti ir vizualizuoti. Daugeliui netgi atrodo, jog tai
visiškai tas pat. Tačiau iš tikrųjų taip būna ne visada.
Pozityviu teiginiu paprastai siekiame pakeisti kokius nors negatyvius
savo įsitikinimus, kurie lemia nepageidaujamas įvykių pasekmes.
Pavyzdžiui, toks negatyvus įsitikinimas yra „Pinigai gaunami tik sunkiu
darbu", nes kaip tik tokį darbą ir verčia rinktis. Ir jeigu jūs suformuluosite
priešingą pozityvų teiginį „Pinigus uždirbu lengvai ir su malonumu", tai
nebus tikslo formuluotė. Tai bus būtent pozityvus teiginys, turintis jus
priversti pakelti galvą nuo žemės ir apsižvalgyti – kur galima būtų gauti
„lengvų" ir jums „malonių" pinigų.
Jeigu jums pavyko įsiteigti tą mintį ir jūs iš tikro panorote rasti tokią
vietą, savo tikslą galite suformuluoti taip: „Aš gaunu brokerio darbą su
500 dolerių atlyginimu per mėnesį ir laisvu grafiku." Tikslo formulė – tai
konkretumas; ji iš esmės nurodo tam tikrus rezultatus, kurių jūs sieksite.
Kartais tikslas yra tarsi jūsų viduje: „Aš sveriu 65 kilogramus (vietoj
dabartinių 80)." Tai jau konkretus tikslas, bet realizuotis jis turi tik per jus,
per jūsų kūną.
Dar vienas pavyzdys. Tarkime, jūs atskleidėte savyje negatyvią
programą: „Aš neturiu gabumų kalboms, tad anglų kalbos niekada
neišmoksiu." Tokiu atveju pozityvus teiginys būtų toks: „Aš visai
paprastai išmokstu anglų kalbą." Šis pozityvus teiginys labai panašus į
tikslo formuluotę. Tikslo formuluotę galima sustiprinti įvedus į ją kai
kurias reikšmingas smulkmenas: „Tris mėnesius aš intensyviai mokausi
anglų kalbą ir jau puikiai suprantu greitakalbę."
Taigi pozityvių teiginių formuluotės ir tikslo formuluotės turi savų
ypatybių.
Tikslo formulė apibrėžia konkretų rezultatą, kurį jūs norite gauti.
Pozityvus teiginys nusako pokyčius, kurie turėtų paliesti jūsų pažiūrų
sistemą ir jūsų santykį su savimi bei pasauliu.

• Sujunkite tikslus
Kai kada kelis įvairių gyvenimo sferų tikslus galima sujungti į vieną
didelį tikslą – „sukabinti" juos lyg priekabas vieną prie kito. Svarbu, kad
jie vienas kitam neprieštarautų ir juos būtų galima iš principo įgyvendinti.
Štai pavyzdys. Jauna moteris nori ištekėti ir gauti darbą televizijoje,
nes dabartinis darbas jos netenkina. Tai tarsi du atskiri tikslai, bet kai kada
galima juos sujungti į vieną: „Aš išteku už mylimo ir mane mylinčio vyro,
kuris padeda man gauti darbą televizijoje." Aišku – tai sudėtingesnis
užsakymas nei paprastas noras rasti mylimąjį ar darbą, tad Gyvenimui gali
prireikti šiek tiek daugiau laiko jam įgyvendinti. Tačiau tokiu būdu
išeikvosite kur kas mažiau laiko ir jėgų, nei siekdami tų tikslų atskirai.

• Patikrinkite, ar neidealizuojate
Šiame tikslų siekimo etape jau galite pasitikrinti, ar jūsų trokštamas
rezultatas nėra idealizacija. Jei atsimenate, idealizacija mes vadiname
pernelyg sureikšmintą idėją, kurią pažeidę ilgą laiką blogai jaučiamės.
Ar nėra jūsų tikslas idealizacija? Ar galite gyventi be jo? Ar
džiaugiatės gyvenimu, kol tikslas nepasiektas? Jeigu atsakymas
neigiamas, jūsų reikalai prasti: Gyvenimas turės jums įrodyti, jog klystate,
todėl siekdami tokio tikslo galite ir pralošti. Trokštamo rezultato jūs
nepasieksite metus, dvejus... Nieko tokio – gyvenimas nesustos, visata
nesusitrauks, upės nepradės tekėti atgal. Tiesiog jūs iš savęs tuos
gyvenimo metus atimsite. O kai pamanysite, kad galima gyventi ir be šio
rezultato, jis netrukus atsiras.
Bet kodėl gi jums švaistyti brangų laiką bergždžiai kovai su
Gyvenimu? To lengvai išvengsite, jei iš anksto įsivaizduosite situaciją, kad
jūsų tikslas nepasiektas ir nieko baisaus neatsitiko. Jūs pasiruošę laimėti,
kita vertus, esate susitaikę su mintimi, kad kai kuriuose etapuose galite
patirti nesėkmę.
Jei norite Gyvenimui įrodyti, kad neidealizuojate trokštamo tikslo,
rekomenduojame jums žengti nedidelį žingsnį – kuriam laikui
pamirškite tą tikslą, kelias dienas domėkitės visai kitais reikalais. Tuo
būdu jūs tarsi pasakysite gyvenimui, jog tikslo neidealizuojate.
Tomis dienomis jums būtinai kils naujų minčių ir idėjų, kurios padės
artėti prie trokštamo rezultato greičiau ir efektyviau.
Nepamirškite šio pratimo ir vėliau, kituose tikslo siekimo etapuose. Jis
labai paprastas – kelias diena tiesiog galvojate apie visai kitus dalykus –
tik ne apie tikslą. Ir tuomet trokštamas rezultatas taps artimesnis ir
suprantamesnis.

• Patikrinkite, ar jums netrukdo vidiniai kliuviniai ir ar

nesiekiate užslėptos naudos
 Viena iš tikslo pasiekimo sąlygų yra jo tikrumas, kitaip sakant, jums iš
tiesų turi būti reikalingi trokštami dalykai. Todėl iš karto tikrinkite visus
savo tikslus pagal šį rodiklį. Tai daroma paprastai. Apie tai kalbėjome
knygos pradžioje, kai aiškinomės, kas tai yra užslėpta nauda.
Tokio tikrinimo logika gana paprasta. Jeigu užsibrėžiate kokį nors
tikslą, vadinasi, iki šio laiko jūs jo nepasiekėte. Kodėl? Galbūt jis jums
išties nereikalingas ir jį pasiekę tik imsite gyventi blogiau, gal netgi
prarasite kokias nors reikšmingas vertybes?
Jei taip, jūsų tikslas klaidingas ir net nuostabiausiai suformulavę jį
pasieksite sunkiai. Kad tai suprastumėte, atlikite tokį pratimą:

Pratimas „Tikriname tikslo tikrumą"

1. Dar sykį užrašykite savo tikslą, patikslinkite jo formuluotę.
Pavyzdžiui, tikslas gali būti toks: „Aš įsigyju prestižinį importinį
automobilį (vietoj seno žiguliuko)" arba „Aš iš meilės išteku už turtingo ir
mane suprantančio vyro".
2. Kadangi pati tikslo formuluotė nurodo, kad jums to dalyko trūksta,
suformuluokite tikslą taip, tarsi jūs specialiai nenorite to turėti.
Tai gali skambėti taip: „Aš nenoriu prestižinio naujo automobilio, man
gerai ir senas."
3. Dabar raskite ne mažiau kaip penkis užslėptus šio pasirinkimo
naudos veiksnius. Pavyzdžiui, jie gali būti tokie:
– Kai važiuoju su senu automobiliu, mane rečiau stabdo kelių
inspekcija.
– Aš galiu ramiai mesti savo senutėlį automobilį bet kur, o naują
automobilį reikės statyti saugojamose aikštelėse, jų yra mažai, imsiu
bijoti, kad man jo nepavogtų.
– Turėdamas seną automobilį, aš remiu savo šalies automobilių
pramonę.
– Naujasis automobilis sukels mano pažįstamų pavydą, o man tai
nepatinka. O dabar vedybų atvejis: vidiniai kliuviniai gali turėti tokį
pavidalą:
– Aš bijau prarasti laisvę.
– Aš bijau nusivilti juo ir apskritai šeimyniniu gyvenimu.
 – Mano išrinktasis gali nusivilti manimi, jeigu pasirodysiu jo neverta.
– Aš galiu pasirodyti bloga šeimininkė, nes nemoku gaminti valgio
(skalbti, lyginti, tvarkytis, mylėtis ir taip toliau).
– Prarasiu galimybę ugdytis dvasią (sportuoti, linksmintis), susitikti su
draugais ir kita.
4. Dabar raskite būdų sau įrodyti, kad šie naudos siekiai ir vidiniai
kliuviniai visai nesvarbūs, palyginus su tuo malonumu, kurį jausite pasiekę
trokštamą tikslą.
Jeigu jums tai pavyks ir jūs tikrai pajusite, kad naudos dydis, kai
pasieksite tikslą, nusvers visus galimus nepatogumus, galėsite drąsiai
žengti to tikslo link.

Kita vertus, jei neįsitikinote, kad tikslo teikiama nauda gerokai viršys
galimus nepatogumus, tai reiškia, jog šis tikslas nesvarbus ir jums vargu
ar reikia jo toliau siekti.
Kuriam laikui jį atidėkite, kol jūsų pasąmonė išdildys visas baimes ir
įsitikins, kad jūs jau tikrai norite siekti to tikslo ir esate pasirengęs judėti
jo link.

• Būdingos tikslo formulavimo klaidos

Apžvelkime dar kelias tipiškas klaidas, kurias daro žmonės siekdami
tikslų.

• Tikslo neapibrėžtumas
Viena iš tipiškų klaidų – jūs nežinote, ko norite. Norite visko ir iš karto,
bet nieko konkretaus. O jeigu konkrečiai nežinote, ko jums reikia, bet vis
dėlto „kažko" reikia, Gyvenimas įvykdys jūsų užsakymą labai lengvai,
deja, greičiausiai ne taip, kaip jūs būsite įsivaizdavę.
Jeigu apribosite savo tikslus keliomis gyvenimo sritimis ir tų tikslų bus
tik penki ar šeši, jūsų nematomi padėjėjai supras, ko jūs norite iš tikrųjų, ir
sugebės jums padėti, tereikės tik minimalių jūsų pastangų.
Tačiau taip atsitiks tik tada, jei pasirinksite iš tiesų jums svarbius,
tikrus tikslus, o ne tuos, kuriuos jums įpiršo visuomenės nuomonė,
žiniasklaida ar dar kas nors.

• Tikslų nerealumas
Antroji tipiška klaida – nerealių tikslų užsibrėžimas. Pavyzdžiui,
norite tapti šalies prezidentu. Bet jeigu esate baigę tik devynias klases ir
paniškai bijote kalbėti plačiai auditorijai, šis tikslas išties yra nerealus, ir
jokia metodika, kad ir pati tobuliausia, čia jums nepadės.
Rinkitės realius tikslus – tokius, kuriuos sugebate gerai įsivaizduoti ir
kurie, kai bus pasiekti, jums teiks malonumą, o ne stresą. Jei užsibrėžėte
tokį tikslą, kurio siekdami patirtumėte nuolatinį stresą, Gyvenimas nuo
streso jus apsaugos – tikslo nepasieksite.
Nesikrimskite – esate saugomi nuo didelių ir nemalonių sukrėtimų.

• Netiksli formuluotė
Dar viena tipiška klaida – netikslus užsakymas. Tai gali būti labai
apibendrinta formuluotė – tokia kaip „Noriu meilės!" Nusiuntusi
Gyvenimui tokį pranešimą, jūs laukiate, kada jis pateiks jums meilę
simpatiško ir turtingo blondino pavidalu su didele sąskaita banke. Bet
kadangi teprašėte meilės, o laisvų blondinų netoliese nebuvo, Gyvenimas
visai paprastai gali jums dovanoti aistringą benamio iš gretimos gatvės ar
netgi kaimynų šunelio meilę – jūs juk nenurodėte, kokios meilės jums
reikia.
Taip pat ir aistringai sušukę „Noriu pinigų", jei nenurodote, kokius
pinigus turite galvoje, galite gatvėje rasti vieną monetą – ir jūsų
užsakymas bus įvykdytas! O jūs būsite nusivylę – kokie gi čia pinigai?!
Kaip duoti Gyvenimui tikslų užsakymą, pakalbėsime kitame skyriuje.
O dabar – šio skyriaus išvados.

IŠVADOS:
• Išsiaiškinę svarbiausius norus, turite suformuluoti juos taip, kad jie
galų gale būtų įgyvendinti.
• Yra daug tikslo formuluotės reikalavimų, kurių neįvykdę jūs savo
troškimų neįgyvendinate. Jei nežinote, ko norite, gausite tai, ko būsite
nesitikėję.
 • Formuluodami tikslą turite:
iškart nurodyti, ko siekiate;
padaryti tai kuo trumpiau ir aiškiau;
vengti dviprasmybių ir painių sąvokų;
užsakyti tai, ko jums iš tikrųjų reikia;
neriboti jo pasiekimo būdų;
skirti jį tik sau; vengti idealizacijos.
Suformulavę tikslą, patikrinkite, ar jis tikras ir ar jo siekti jums
netrukdys vidiniai kliuviniai. Jeigu vidiniai kliuviniai labai stiprūs ir jūs
nepasirengę jų atsisakyti, tam tikram laikui tikslą atidėkite, perkelkite jį į
tolimų tikslų grupę.
Tipiškos tikslų formulavimo klaidos yra šios:
tikslo nekonkretumas;
tikslo nerealumas;
tikslo neaiškumas.
• Net ir įvykdę šiuos reikalavimus, nebūtinai pasieksite tikslą, tačiau
jeigu jo paskui sieksite tinkamais būdais, tokia tikimybė labai padidėja.
 10
Užsakymų vykdymo mechanizmo ypatumai

Taikos neįmanoma išlaikyti jėga. Ją galima pasiekti tik supratimu.

– EINŠTEINAS

Tęskime pokalbį apie tikslų formulavimo taisykles. Be anksčiau aptartų

bendrųjų reikalavimų, egzistuoja daug kitų ypatumų, į kuriuos labai
svarbu atsižvelgti siekiant pageidaujamo rezultato.

• Kai turime reikalų su užsieniečiais

Pirmąjį ypatumą sudaro tai, kad tikslų realizavimas žmogui
palankiausiu būdu vyksta tik tada, kai jo „išgyvenimų talpykla" pripildyta
mažiau kaip 40% ir nėra aiškių idealizacijų, kurių reikia atsisakyti.
Mažai pripildyta „talpykla" būdingesnė jauniems žmonėms, tačiau
paprastai jie būna pilni idealų, todėl Gyvenimui tenka aktyviai imtis jų
dvasinio auklėjimo. Trokštami siekiai išsipildo, tačiau tokiu būdu, kad po
kurio laiko kuo veiksmingiau sužlugdytų pernelyg reikšmingas idėjas
(idealizacijas).
Kitas reikalas, kai žmogui daugiau kaip dvidešimt penkeri. Tai jau
visiškai brandi asmenybė, kuri, atrodytų, turėtų atsakyti už savo mintis ir
poelgius. Žinoma, tikrovėje tai mažai kam pavyksta, nors apskritai
Gyvenimo sumanymas, regis, buvo kaip tik toks.
Jei būdamas tokio ar vyresnio amžiaus žmogus nėra sukaupęs didelio
kiekio pretenzijų pasauliui arba sugebėjo jas atitinkamai apdoroti ir
atsikratyti ankstesnio negatyvumo, tai Gyvenimas stengiasi įvykdyti jo
užsakymus pačiu veiksmingiausiu būdu. Toks žmogus yra Gyvenimo
numylėtinis ir Gyvenimas nenori jo nuvilti. Todėl žmogui, turinčiam
teigiamą požiūrį į Gyvenimą, nebūtina labai tiksliai formuluoti savo
pageidavimų – viskas ir taip jam susiklostys kuo palankiausiai.
 Tačiau šitaip būna retai. Dauguma žmonių kupini idealų ir pretenzijų
Gyvenimui – mat šis vienaip ar kitaip neatitinką jų lūkesčių. Todėl
daugumos žmonių, vyresnių nei dvidešimt penkeri metai, „išgyvenimų
talpykla" pripildyta 60 – 70%. Gyvenimas jų pageidavimų vykdyti
neskuba, o jei ir vykdo, tai ne itin gerai. Norai pildosi, bet ne visada taip,
kaip mes tai įsivaizduojame.
Iš esmės šį procesą galima suvokti taip, tarsi užsakymą mes pavestume
kam nors, kas nedega dideliu noru jį atlikti mums palankiausiu būdu.
Kodėl taip atsitinka?
Kaip atsimenate, esame padarę prielaidą, kad mūsų norų vykdytojai yra
egregorai. Kadangi egregorai – tai mūsų minčių kūrinys, jie veikia
maždaug taip, kaip veiktų žmogus vykdydamas jūsų užduotį – žinoma,
jei pastarasis turėtų egregoro galimybes.
O kaip paprastai elgiasi žmonės, kai jiems patiki atlikti kokią nors
užduotį ir kai nėra galimybės rimtai kontroliuoti jos vykdymo? Dauguma
stengsis arba išsisukti nuo darbo, arba jį atliks įdėdami mažiausiai
savo pastangų (optimizuos sąnaudas). Deja, mūsų stebėjimai rodo, jog
būtent taip neretai elgiasi ir egregorai, juolab kai jūsų „išgyvenimų
talpykla" toli gražu nėra tuščia. Net jeigu jie ir imasi jūsų užduoties, tai
stengiasi ją atlikti taip, kaip jiems paprasčiau, ypač jei užduotis buvo
suformuluota bendrais bruožais.
Jų elgsena atskleidžia daugumos žmonių mintis ir norus: „Galiu ko
nors nedaryti, bet už tai gauti atlygį – gausiu jį ir nieko nedarysiu." Ir
galimybių tam yra su kaupu. O tų galimybių šaltinis – rusų kalbos (ir kitų
kalbų) daugiareikšmiškumas.
Prisiminkime anekdotą „Kaip rasti Lenino aikštę?" Žmogui,
gyvenančiam Rusijoje, toks klausimas yra vienareikšmis. Lenino aikštė
jam – tai atvira, architektūriškai sutvarkyta erdvė gyvenamojoje vietovėje,
kurią juosia kokie nors pastatai, konstrukcijos ar želdiniai ir kuri yra
pavadinta V. I. Lenino vardu. Bet tai tik jam.
Dabar įsivaizduokite užsienietį, kuris niekada negyveno Rusijoje,
nežino jos istorijos, o rusų kalbos pramoko iš vadovėlių. Jam žodis
„aikštė" reiškia visai ką kita: šiuo žodžiu bus apibūdinama plokštumos
dalis, ribojama kokios nors figūros kontūro (laužtinės), ir šios erdvės dydį
pačia bendrąja prasme sudarys tos figūros pločio ir ilgio sandauga.
 Taigi egregorai niekada negyveno Rusijoje, nemoka mūsų slengo,
nežino mūsų įpročių ir mūsų terpėje „pagal nutylėjimą" įsivyravusių tų ar
kitų žodžių reikšmių. Tarkime, rusų kalbos jie mokėsi naudodamiesi tik
žodynu, todėl vykdydami mūsų norus renkasi tą žodžio reikšmę, kuri
jiems yra suprantamesnė ir juos geriausiai tenkina.
Mums jie – užsieniečiai ir kalbėtis su jais reikia itin skrupulingai
„sukramtant" tą mintį, kurią jiems norite perteikti. Kitu atveju jie ką nors
supainios ir jūs sulauksite ne „kaip geriau", o „kaip visada".
Todėl formuluodami užsakymą pasistenkite būti ypač konkretūs ir
nurodykite visus svarbius užsakymo parametrus, antraip egregorams-
vykdytojams suteiksite galimybę pernelyg laisvai traktuoti užsakymo
formulę. Užsakymas veikiausiai bus įvykdytas, tačiau galbūt tokiu būdu,
jog to įvykdymo net nepastebėsite. Ir manysite, kad gyvenimas į jus
nekreipia dėmesio, o jūs nieko negalite suformuoti.
Galite, bet darote tai netinkamai.

• Netikslių (nekorektiškų) formulių pavyzdžiai

„Aš sutinku man patinkantį ir manęs vertą vyrą." Ši formulė visai
nebloga, tačiau ji yra susitikimų užsakymas, kitaip sakant, jūs sutiksite
savo svajonių vyriškį ir vėl išsiskirsite. Paskui vėl sutiksite ir vėl
išsiskirsite. Ir šitaip bus tol, kol nepataisysite savo užsakymo formulės,
pavyzdžiui, tokiu būdu: „Aš sutinku man patinkantį ir manęs vertą vyrą ir
mes sukuriame šeimą."
O štai formulė, turinti iškart net tris klaidas: „Aš sutinku mane mylintį
finansiškai apsirūpinusį vyriškį." Pirma, tai susitikimų užsakymo, o ne
šeimos sukūrimo ar ilgalaikių santykių užsakymo formulė. Antra, jis
mylės jus, o jūs jo – ne, nes apie tai nieko nepasakyta. Trečia, tai, kad jūsų
vyriškis turi pinigų, visai nereiškia, kad jis leis juos jūsų reikmėms arba
duos jų jums. Jis gali būti turtingas, bet šykštus, kadangi formulėje
neužsiminėte apie tai, jog jis privalo ką nors skirti jums. Tokių užsakymų
geriau nedaryti.
Tinkamesnė būtų tokia formulė: „Aš pradedu bendrą gyvenimą su
mylimu ir mane mylinčiu vyriškiu, kuris yra finansiškai apsirūpinęs ir
pasirengęs rūpintis manimi." Nors ir tokioje formulėje norint galima rasti
trūkumų.
 Štai netiksli formulė iš verslo srities: „Aš randu puikią savo verslo
plėtros idėją." Formulė viskuo gera, tačiau jūs užsakote radimo procesą.
Dėl to tą idėją galite rasti ir iškart prarasti, nes jos neišskirsite savo
padrikų minčių sraute. Paskui rasite dar vieną idėją, vėl ją prarasite ir
šitaip visą laiką.
Todėl tinkamesnė būtų tokia formulė: „Aš randu, aiškiai suvokiu ir
realizuoju nuostabią verslo plėtros idėją."
Štai komiškas užsakymas: „Aš esu finansiškai laisvas." Po tokio
užsakymo įvykdymo jūs galite tapti „laisvi nuo finansų".
Neretai žmonės nežino, ko nori, ir tada jų vidinis užsakymas įgauna
tokį pavidalą: „Aš noriu nežinau ko." Tai tarsi įsakytume egregorui: „Eik
ten, nežinau kur, ir atnešk tai, nežinau ką." Jis ir atneša – tai vagystę, tai
eismo įvykį, tai informaciją apie mylimo žmogaus išdavystę ir panašiai.
„Linksmina" jus kaip gali.
Todėl geriau savo gyvenimo nepatikėti juokdariams, o paprasčiausiai
pasakyti: „Aš lengvai randu įdomų ir mane įkvepiantį gyvenimo tikslą."
Arba: „Aš be vargo sulaukiu Gyvenimo patarimų, koks turi būti mano
tikslas, kad jis mane įkvėptų ir duotų norimą rezultatą."
Labai juokingų ir nelauktų pramogų gali sulaukti nuobodžiaujantys
žmonės, kurie siunčia maždaug tokius užsakymus: „Man nuobodu, noriu
aštrių pojūčių." Suprantama, Gyvenimas jiems nepasiūlys tolimų ir
įspūdingų kelionių – šito jo niekas neprašė. Labai nepersistengdamas
Gyvenimas ras aštrių pojūčių čia pat. Todėl tai gali būti audringas
skandalas su artimu žmogumi arba dar paprasčiau – apsinuodijimas maistu
su dizenterijos simptomais.
Garantuota visa virtinė aštrių pojūčių! O apie tai, kad jie turi būti bent
jau malonūs, niekas nekalbėjo.

• Patikrinkite savo formulę

Todėl patariame jums patikrinti savo užsakymo formulę – ji turi būti
aiškiai suprantama.
Tai galite padaryti patys, taip pat galite paprašyti pažįstamo žmogaus
suvaidinti nevykusį jūsų norų vykdytoją. Tegul jis, visiškai formaliai
vertindamas jūsų sukurtą tekstą, pasako, kaip ir kodėl jį galima iškraipyti
arba netinkamai įvykdyti. O paskui jūs turite tą formulę pataisyti taip, kad
nebeliktų galimybių ją suprasti klaidingai.
Tokiai procedūrai negalima kviestis žmonių, nesusipažinusių su mūsų
metodika, nes jie gali pagalvoti, kad jums reikia greitosios... psichiatrijos
pagalbos.
Tikriausiai dabar jums aiškėja, kodėl tiek mažai žmonių gauna tai, ko
jie iš tikrųjų nori. Mūsų niekas nemokė tiksliai formuluoti ir reikšti savo
minčių, todėl gyvenime visi dėl to kenčiame. Mes neaiškiai murmame
savo pageidavimus ir sulaukiame tokių dovanų, kurių paskui neturime kur
dėti – arba karštligiškai bandome jų atsikratyti. Ir šitaip visą – gyvenimą.
Bet ir tai dar ne viskas.

• Įvairių tipų užsakymai

Kaip jau kalbėjome, pagrindinis egregoro instrumentas yra mintys,
kurias jis pakiša į galvas potencialiems jūsų užduoties vykdytojams. Bet
kai kada jis išsirenka vykdytoju žmogų, negalintį išspręsti jūsų užduoties
taip, kaip jums norėtųsi. Todėl bus neblogai, jei egregorui nurodysite, kurį
žmogų geriausia paveikti, kad jūsų užduotis būtų atlikta. Žinoma, jei tik
toks žmogus yra ir jei jūs jį pažįstate.
Čia reikia padaryti vieną pastabą. Iš esmės galimi du užduoties
formulavimo variantai: užduotis abstrakčiam vykdytojui ir užduotis
konkrečiam žmogui.

• Sąveikaujame su abstrakčiu vykdytoju

Pirmojo tipo užduotis turi tokį pavidalą: „Aš noriu į Australiją! Noriu –
ir viskas! O kas ir kaip įgyvendins mano pageidavimą, man nerūpi." Tokia
formuluotė egregorui suteikia labai didelę veiksmų laisvę ir jis gali
įvykdyti pageidavimą taip, kaip jums net į galvą nešautų.
Todėl mes rekomenduojame formuluojant tikslą užsakymą išdėstyti
taip, kad nebūtų ribojami jūsų užsakymo vykdymo būdai. Ir kad jūs
gautumėte būtent tai, ko pageidaujate. O kas bus vykdytojas – nesvarbu,
kitaip sakant, įvykių formulavimo metodika siūlo bendrauti su
neapibrėžtu vykdytoju.
 O kad tas nežinomas vykdytojas ko nors nepripainiotų (vis dėlto
užsienietis!), siūlome kaip galima tiksliau formuluoti, ko gi jums
reikia, ir daug kartų įsivaizduoti tą rezultatą, kurio siekiate. Tada
egregoras nukopijuos jūsų tikslo vaizdinį ir žinos, ko jūs iš tikrųjų
pageidaujate, todėl jam suklysti bus sunku.
Visos mūsų anksčiau išsakytos rekomendacijos skirtos būtent tokiam
užsakymo vykdymo variantui. Tiesą sakant, tuo ir ypatinga įvykių
formavimo metodika – ji padeda siekti tikslų mažiausiomis pastangomis;
žmogus tiesiog pareiškia, ko jam reikia, ir vienas iš egregorų imasi tai
vykdyti. Tai būna tas, kuriam jūsų troškimo energija pasirodo pakankamai
stipri, kad būtų galima pradėti darbą.

• Atsargiau veikite kitus žmones

Antrasis užduoties tipas, kai reikia nurodyti konkretų noro vykdytoją,
pasižymi daug didesnėmis energinėmis pastangomis. Šio būdo privalumas
yra tas, kad jūs galite tiksliai suformuluoti užduotį ir tikrinti jos vykdymą.
Bet kartu tai ir sudėtingesnis, imlesnis egregoro užduoties variantas,
kadangi jūs atimate iš jo galimybę manevruoti. Jis privalo paveikti tik tą
žmogų, kurį nurodėte, o tai kartais būna nepaprastai sunku. Gali prireikti
jūsų didžiulių pastangų, be to, šiame kelyje pasitaiko tam tikrų kliūčių.
Norėdami eiti šiuo keliu, jūs turite tiksliai išsiaiškinti, koks žmogus ir
kokiu būdu gali išspręsti jūsų problemą – tai pirmoji sėkmingo
užsakymo įvykdymo sąlyga. Tada jūs formuluojate užsakymą (pavyzdžiui,
„Mano viršininkas kitą mėnesį padidina man atlyginimą iki penkių šimtų
dolerių") ir pradedate kuo emocingiau siųsti jį visiems su jumis
bendradarbiaujantiems egregorams. O jie savo ruožtu šią mintį įskiepys
jūsų viršininko galvoje. Ir kad šis mažiau stebėtųsi, kodėl turi jums
padidinti atlyginimą, jūs, kaip numato septintasis įvykių formavimo
metodikos (ĮFM) principas, turite nueiti pas jį ir paprašyti didesnio
atlyginimo. Toks išsakyto prašymo ir egregorų poveikio derinys gali duoti
puikių rezultatų, bet tik tuo atveju, jei jūs gerai nustatėte potencialų jūsų
užsakymo vykdytoją.
Tikrovėje šitaip būna ne visada. Pavyzdžiui, jūs užsakėte atlyginimo
padidinimą vienam viršininkui, o iš tiesų už atlyginimo dydį yra
atsakingas visai kitas žmogus, kuris apie jūsų pageidavimą net nežino ir
nenori žinoti. Įsivėlus tokiai klaidai, egregoras nieko negalės padaryti, nes
jūs prašėte jo paveikti pirmąjį viršininką, jis tai ir padarė, o toliau – jau
jūsų problemos.
Todėl antroji sėkmingo užsakymo įvykdymo sąlyga yra ta, kad
potencialus vykdytojas privalo turėti realių galimybių išpildyti jūsų
pageidavimą. Jūsų viršininkas, kurio prašote padidinti atlyginimą,
privalo turėti realių galimybių tai padaryti. Jis privalo turėti atitinkamą
lėšų kiekį. Jei jo organizacijoje šiuo metu nėra pinigų, tai joks poveikis
nepadės įvykdyti jūsų užsakymo.
Klaidingai nustačius užsakymo vykdytojo galimybes, gali susiklostyti
situacija, panaši į situaciją viename sename anekdote, kai hipnotizuotojas,
norėdamas laimėti ginčą, vertė žmogų pro langą išmesti televizorių.
Žmogus iš pradžių išmetė radijo imtuvą, paskui šaldytuvą, o galop iškišo
galvą ir sušuko: „Na, neturiu aš televizoriaus, neturiu!" Jei televizoriaus
nėra, tai joks hipnotizuotojas (ar egregoras) neprivers jo išmesti.
Tas pasakytina ir apie pinigus. Jei pinigų nėra, tai joks viršininkas, kad
ir kaip būtų veikiamas, jums atlyginimo nepadidins. Nebent parduotų savo
automobilį arba butą ir imtų jums dalyti nuosavus pinigus, betgi jūs ne
šito norite!
Todėl nesuklyskite, kai renkatės konkretų vykdytoją!
Jei tiksliai nežinote, kas gali išpildyti jūsų norą, tai geriau nurodyti
pareigas arba organizaciją, kurioje dirba jūsų užsakymo vykdytojas.
Tegul egregoras, remdamasis jūsų užuomina, pats išrinks vykdytoją ir jį
paveiks taip, kaip jums reikia.
Nenurodykite savo prašymo vykdytoju asmens, užimančio pernelyg
aukštas pareigas. Prašykite, kol užkimsite, tačiau šalies prezidentas ar
ministras pirmininkas nepradės rūpintis, kad jums būtų padidintas
atlyginimas ar skirtas papildomas gyvenamasis plotas – tai ne jų reikalas.
Daugumą mūsų problemų gali išspręsti vietiniai viršininkai arba net ne
patys viršininkai, o jų valdiniai. Nustatykite, kas jie, ir pusė darbo bus
atlikta. Paskui imkitės konkrečių veiksmų, dar pridėkite dozę troškimo
energijos – ir sprendimas atsidurs jūsų kišenėje (arba piniginėje).
Tokie užsakymai neblogai vykdomi tada, kai jūsų noras nesikerta su
vidiniais siekiais ir norais to asmens, kurį jūs numatėte savo užsakymo
vykdytoju. Pavyzdžiui, jei viršininkas nėra drauge ir įmonės savininkas ir
jūsų trokštamų penkių šimtų dolerių jam nereikia mokėti iš savo pajamų,
tai jis gali lengvai patenkinti jūsų norą – juk ne savo pinigus atiduos
tokiam geram žmogui kaip jūs!
Bet jei jis yra įmonės savininkas ir jūsų užsakymas mažina jo asmeninį
pelną, tai laukite keblumų. Jis veikiausiai myli pinigus (todėl ir turi
nuosavą verslą) ir su jais skiriasi labai sunkiai. O jūsų užsakymas aiškiai
prieštarauja jo siekiams. Kas čia laimės, pasakyti nelengva.
Lygiai taip pat jūs negalite priversti vyriausybės tarnautojo jums skirti
didesnę pensiją ar pašalpą negu priklauso pagal įstatymą. Jis tėra didžiulio
valstybinio mechanizmo sraigtelis ir negali savo nuožiūra padidinti ar
sumažinti jūsų pajamų, kad ir kokį poveikį jam darytumėte. Panašūs
užsakymai tikrai nebus įvykdyti.
Kitas variantas. Jūs – dama. Esate įsimylėjusi vieną vyrą, šis taip pat
karštai myli, bet ne jus. Visos pastangos priversti egregorus jo dėmesį
nukreipti į jus veikiausiai neduos jokių rezultatų. „Kerai" neveiks. Vyras
turi teisę rinktis ir niekas šiuo klausimu jam negali primesti savo valios.
Kitas reikalas, jei tas vyras yra vedęs, jo santykiai su žmona visai
prasti, o santuoka nenutrūksta tik dėl vaikų, bendro turto ir dar kai kurių
priežasčių. Jo širdis atvira, ir jūs galite pabandyti ją užkariauti – siųskite
energinius pranešimus, kuriuose parašyta: „Mano meilė jo širdyje uždega
atsakomąją meilę!" Pabandykite. Gal ką nors ir užkursite, jei ten dar yra
kam degti. Kartu nepamirškite palinkėti jo žmonai, kad ir ji karštai
pamiltų kokį nors kitą vyrą – tada ji nelaikys jo įsikibusi ir šitaip
palengvins jūsų užsakymo vykdymą.
Ir prisiminkite mūsų anksčiau aptartą poziciją: „Kiekvieną akimirką
aš esu rojuje ir džiaugiuosi viskuo, ką man siunčia Gyvenimas. Tačiau
aš stengsiuosi savo rojų padaryti dar geresnį." O dabar vėl išvados.

IŠVADOS:
• Gyvenimas vykdo pageidavimus žmogui palankiausiu būdu tik tada,
kai jo „išgyvenimų talpykla" pripildyta mažiau negu 40% ir jis neturi
idealizacijų.
• Jei „išgyvenimų talpykla" pripildyta daugiau negu 50%, reikia labai
tiksliai formuluoti savo užsakymą, kadangi rusų kalbos (ir kitų kalbų)
žodžiai yra daugiareikšmiai. O potencialūs jūsų užsakymo vykdytojai yra
tarsi užsieniečiai, jūsų žodžius suprantantys taip, kaip jiems patogiau.
• Savo tikslo formuluotę pageidautina iš karto patikrinti, kad dėl
dviprasmiškų ir netikslių posakių išvengtumėte klaidų.
• Lengvesni ir greičiau vykdomi yra tie užsakymai, kuriems nenumatyti
konkretūs vykdytojai. Tokiu užsakymu jūs tik pareiškiate Gyvenimui, ko
jums reikia, ir niekuo daugiau nesirūpinate.
• Kitas užsakymo tipas – kai jūs formulėje nurodote žmogų, kuris turi
būti užsakymo vykdytojas. Tokiems tikslams siekti reikia didelių energinių
sąnaudų, o kartais jie yra tiesiog neįgyvendinami – pavyzdžiui, tada, kai
prieštarauja vykdytojo interesams.
• Svarbu, kad vykdytojas turėtų realių, o ne jūsų įsivaizduojamų
galimybių įvykdyti užsakymą.
• Kai tos sąlygos patenkintos, jūsų užsakymai gali būti įvykdyti gana
greitai.
 11
Tiksliname tolimus siekius

Pats lėčiausias žmogus, nepametantis iš akių savo tikslo,

vis dėlto yra mitresnis už tą, kuris klaidžioja tikslo neturėdamas.
– G. E. LESSING

Toliau kalbėsime apie tikslus. Mes jau sukūrėme galutinę

pageidaujamo tikslo, vieno ar kelių, formuluotę. Dabar, remiantis
septintuoju ĮFM principu („Dievas neturi kitų rankų, išskyrus tavąsias"),
reikia imtis veiksmų jiems įgyvendinti.
Lemiamu veiksniu čia taps tai, ką jūs galvojate apie tuos tikslus. Ar jie
jums atrodo paprasti ir lengvai pasiekiami, o gal baiminatės, kad jums
prireiks labai daug laiko ir pastangų? Nes viskas klostysis maždaug taip,
kaip galvosite.
Kai kuriems siekiams realizuoti reikia daug laiko dėl objektyvių
priežasčių, ir jokios egregorų pastangos šio proceso nepaspartins.
Pavyzdžiui, norite pasistatyti mūrinį namą ir joks kitoks jūsų
netenkina. Vadinasi, kas nors turės jūsų namą sudėlioti iš mažų plytų. O
tam reikia laiko. Kad ir kokias formules ar kitus metodus pasitelksite,
statyba vis tiek vyks bent kelis mėnesius. Tai objektyvi tikrovė.
Arba jūs norite tapti olimpiniu čempionu ir jaučiate, kad turite
gebėjimų šiam tikslui pasiekti. Tačiau yra viena bėda – artimiausios
olimpinės žaidynės vyks tik po dvejų metų ir jokios jūsų pastangos negali
jų priartinti.
Arba norite tapti deputatu ar administracijos vadovu, tačiau rinkimai
vyksta kas ketveri metai, tad norite nenorite esate priversti laukti kitų
rinkimų. Žinoma, galite pabandyti anksčiau laiko nuversti dabartinį
administracijos vadovą, tačiau tai jau bus visai kitas tikslas ir dar tikrai
neaišku, ar sugebėsite jį įgyvendinti. Nes jums reikės paveikti konkretų
žmogų, kuris nė nesirengia pasiduoti tam poveikiui.
 Todėl šiame tikslų siekimo etape patartina juos suskirstyti į artimus ir
tolimus ir šitaip tarsi pareikšti Gyvenimui, ko jūs tikitės greitai, o ko esate
pasirengę palaukti.

• Artimi tikslai
Artimi tikslai yra tie, kuriuos, kaip jums atrodo, galima pasiekti per
artimiausias dienas ar mėnesius, ilgiausiai – per pusmetį. Jūs
įsivaizduojate, kas būtent gali arba turi įvykti, ir manote, jog nėra jokių
rimtų kliūčių, kurios jums galėtų sutrukdyti tai gauti.
Artimiems tikslams paprastai priklauso siekiai, kai nebūtina atlikti
didelės apimties darbų, (pavyzdžiui, sumūryti daug plytų), suburti didelio
skaičiaus žmonių ir keisti svarbių norminių aktų. Tai tie tikslai, kurie gali
būti pasiekti, jei vienam ar keliems žmonėms į galvą ateis tokios mintys,
kokių jums reikia.
Pavyzdžiui, artimiems tikslams paprastai priklauso toks siekis: „Aš
sutinku mylimą vyriškį." Šis tikslas įgyvendinamas lengvai, jei nesate
negyvenamoje saloje arba jei nesiekiate, kad jūsų mylimuoju taptų princas
iš karališkosios šeimos – tiesiog Gyvenimas šiuo metu gali neturėti „po
ranka" tinkamo amžiaus nevedusio princo. Arba jo neįmanoma taip greitai
pristatyti į jūsų tolimą gyvenvietę. O jei jūs norite sutikti vyriškį iš savo
rato ir neturite jam ypatingų reikalavimų, tai Gyvenimas jūsų pageidavimą
gali išpildyti labai greitai.
Lygiai taip pat greitai išpildomi norai ieškant darbo – jei, žinoma, toks
darbas egzistuoja toje vietovėje, kur gyvenate.
Artimiems tikslams priklauso užsakymas gauti jums reikalingą
informaciją, rasti gyvenimo tikslą, suprasti savo negalavimo priežastį (bet
ne išsigydyti!). Užsakymai gauti informaciją vykdomi gana lengvai ir
greitai.
Todėl savo tikslus suskirstykite į artimus ir tolimus. Artimus tikslus
užsirašykite popieriaus lape ar tiesiog čia. Tai, pavyzdžiui, gali atrodyti
taip:
Mano artimi tikslai
1. Aš randu nepaprastai įdomų darbą netoli savo namų su ne mažesniu
kaip 15 tūkstančių rublių per mėnesį atlyginimu.
 2. .............................................................................................................
3. .............................................................................................................

• Tolimi tikslai
Tolimi tikslai – tai labai rimti planai arba ketinimai, kuriems realizuoti
bet kokiu atveju prireiks daug laiko, paprastai ne vienų metų.
Tik jūs galite savo tikslus suskirstyti į artimus ir tolimus, nes labai
daug priklauso nuo to, kaip save vertinate, kokie yra jūsų gebėjimai ir
vidinės energijos ištekliai. Tam, ką vienas žmogus padarys „lyg tarp
kitko", kitam prireiks mėnesių ar metų.
Kita vertus, yra ir objektyvi, nuo mūsų nepriklausanti tikrovė.
Egzistuoja daug išorinių veiksnių, kurių neįmanoma paveikti (pavyzdžiui,
paskubinti metų laikų kaitos), ir jei tie veiksniai dalyvauja jūsų užsakymo
vykdymo procese, tai būtina į juos atsižvelgti.
Tolimais tikslais paprastai laikomi tokie dalykai kaip gyvenamojo
namo statyba, gamybinių pajėgumų sukūrimas, verslo plėtra, vaikų
auklėjimas, sunkios ligos išgydymas, valdžios arba trokštamų pareigų
pasiekimas ir taip toliau.
Tokius tikslus surašykite kitame lape.
Mano tolimi tikslai, Leistina įgyvendinimo
arba ketinimai trukmė (metais)
1. Aš užsitikrinu sau nuolatines
pasyviąsias pajamas, kurios bus
5 metai
ne mažesnės kaip 2 tūkstančiai
dolerių per mėnesį,
2. ....................................................
3. ....................................................

Šią lentelę tyrinėkite kuo dažniau. Savo tolimus tikslus persirašykite į

darbo dienoraštį, kalendorių ar kompiuterį ir juos vis skaitykite bei
tikslinkite.
 • Būtinai užsibrėžkite tolimus tikslus
Reikia pripažinti, kad dauguma žmonių neužsibrėžia tolimų tikslų.
Arba užsibrėžia, bet tik materialių gėrybių srityje: „Aš nusiperku didžiulį
butą"; „Aš įsigyju namą ant jūros kranto" ir panašiai. Beje, tai darydami
jie net nenumato, kokiu būdu tų tikslų sieks. Tiesiog šitaip pareiškia, ir
viskas.
Aš pasakiau, ko pageidauju, o tu, Gyvenime, sukis, kaip nori, bet duok
man butą arba namą, nors aš dėl to nė piršto nepajudinsiu.
Atrodytų, tokius visai normalius tikslus – turėti didelį butą ar namą –
privalėtų paremti tam tikri veiksmai. Tai galėtų būti nuosavo verslo plėtra,
aukštos pareigos (ir didelis atlyginimas) geroje kompanijoje ir kita. Tačiau
mažai kas šitaip elgiasi – dauguma tiesiog pareiškia savo užsakymą, bet
nesiteikia nieko daryti, kad jis būtų įvykdytas.
Kaip suprantate, šitaip nusižengiame septintajam ĮFM principui –
„Dievas neturi kitų rankų, išskyrus tavąsias!" Gyvenimas lyg ir norėtų
padėti, bet jei nieko nedarome patys, tai tikslas taip ir lieka svajone. Kad
jis bus realizuotas tikrovėje, galimybių labai mažai.
Kodėl žmonės nežengia kito žingsnio ir neplanuoja savo veiksmų,
padedančių siekti užsibrėžtų tikslų? Paprastai jiems trukdo savo
netobulumo idealizacija. Slaptos baimės ir tokios mintys kaip „Aš tiesiog
nežinau, ką dėl to reikia daryti" blokuoja jų vangias pastangas ir žingsnius,
kad užsakytos materialios gėrybės taptų tikrove. Galiausiai belieka laukti
tik stebuklo, tačiau ir čia žmonės, idealizuojantys savo netobulumą, kaip
suprantate, susiduria su sunkumais. Juk jie įsivaizduoja, jog yra neverti
stebuklo, taigi šis ir neįvyksta. Todėl tokie žmonės, nenorėdami nusivilti,
nutaria geriau išvis neužsibrėžti tolimų tikslų. Ar neturėti tolimų tikslų
siekiant didesnių pajamų ar pažangos kitose gyvenimo srityse yra toks jau
nekaltas dalykas? Ne. Juk kai nepuoselėjate planų pakeisti dabartinę
situaciją, tai savaime reiškia, kad jūs Gyvenimui sakote: „Aš nenoriu
nieko keisti. Mane tenkina dabartinė situacija, čia viską kontroliuoju. Aš
bijau pokyčių, aš jiems nepasirengęs. O jei man nepavyks? Tegul viskas
lieka taip, kaip yra."
O jei „tegul viskas lieka taip, kaip yra", iš kur atsiras didelis butas,
namas prie jūros, puiki sveikata ir kiti geri dalykai?
 Todėl būtinai reikia užsibrėžti tolimus tikslus. Net jei jais netikite arba
nežinote, kaip juos galėsite įgyvendinti. Žinojimas ateis vėliau, o iš
pradžių tiesiog pareikškite, kad „Aš gaunu puikų darbą su 10 tūkstančių
atlyginimu per mėnesį" arba „Aš pradedu ir sėkmingai vystau savo verslą,
kuris man kas mėnesį į kišenę įdeda po 10 tūkstančių dolerių". Žinoma,
šiandien visa tai jums veikiausiai tėra fantastika. Na, ir kas? Jei užsibrėšite
tokį tikslą, jus pradės pasiekti informacija apie tai, kaip jūsų fantazija
galėtų virsti tikrove. Tada jau nežiopsokite ir nesimėgaukite savo
netobulumu, o skrupulingai naudokitės tomis galimybėmis, kurias jums
vis dovanos Gyvenimas.
Jei Gyvenimui nepranešite apie tokį tolimą tikslą, tai reikš, kad jūs
prašote viską išlaikyti taip, kaip yra. Bet jei pradėjote skaityti šią knygą,
matyt, dabartinė situacija jūsų netenkina. Tada kodėl turėtumėte prašyti
Gyvenimo ją išsaugoti? Tad pirmyn į tolimus tikslus!

• Išskirkime tarpinius etapus

Dabar sutelkime dėmesį tik į tolimus tikslus. Kadangi jiems realizuoti
prireiks daug laiko, turite išskirti tarpinius etapus pakelyje jų link.
Pagalvokite, kokie tie etapai galėtų būti. Kiekvienam etapui reikėtų skirti
daugmaž vienodas pastangas, nors iš pradžių tai gali būti vien
intelektualinės pastangos ieškant naujos verslo idėjos.
Geriausia kelią į trokštamą tikslą padalyti į apytikriai vienodas laiko
atkarpas. Pavyzdžiui, jūs galite savo veiksmus planuoti trims
artimiausiems mėnesiams ir šitaip gautumėte keturis etapus per metus.
Nors tai galima daryti ir ne taip skrupulingai.
Šis metodas jums padės aiškiau suvokti tolimąjį tikslą ir palengvins
jūsų žingsnius jo link. Veikiausiai jūsų siekis išsipildys anksčiau, negu
būsite suplanavę, tačiau jūs vis tiek turite numatyti jo realizavimo
etapus.
Savo tolimų tikslų įgyvendinimo planus reikia apibendrinti specialioje
lentelėje. Tokią pačią procedūrą būtina atlikti kiekvienam tolimam tikslui.
Pavyzdžiui: Aš užsitikrinu pasyviąsias pajamas, kurios bus ne
mažesnės kaip 2 tūkstančiai dolerių per mėnesį.
 Pateiktas pavyzdys rodo, kokius pačius pirmuosius žingsnius galima
žengti norint įgyvendinti šį tikslą. Galbūt tai bus kokių nors vertybinių
popierių įsigijimas, buto ar žemės sklypo pirkimas nuomai ar panašūs
veiksmai. Kas tai bus, jūs nuspręsite tik šio darbo etapo pabaigoje, o ne iš
karto. Šioms paieškoms skirkite du ar tris mėnesius. Nesiblaškykite,
ištyrinėkite visus įmanomus variantus, tarkitės su žmonėmis, kovokite su
savo baimėmis ir taip toliau.
Paskui, kai išsirinksite kryptį, pradėkite ieškoti būdų, kaip du kartus
padidinti savo dabartines pajamas – kad būtų ką investuoti į pasirinktą
projektą. Galbūt investuosite ne nuosavas, bet skolintos lėšas, o jas teks
grąžinti, tad pajamų didinimas tikrai nepakenks. Šiam etapui skirkite kelis
mėnesius.
Neskubėkite, jūs liejate viso savo likusio gyvenimo pamatus. Jei jūsų
galvoje nebus baimių ir netikėjimo savo jėgomis (netobulumo
idealizacijos apraiškų), tai Gyvenimas tikrai atkreips į jus dėmesį ir
pasiūlys tokį variantą, apie kokį jūs net nesvajojote. Tačiau tam būtinai
reikia teigiamų nuostatų ir tikėjimo sėkme!
Paskui jūs įgyvendinsite savo projektą ir pradėsite gauti pajamas. Iki to
laiko jūsų poreikiai tikrai padidės ir jūs panorėsite turėti dar daugiau
pinigų – ir taip iki begalybės. Kaip yra žinoma, poreikių lygis kyla
greičiau negu pajamų lygis ir šito nedaug kam pavyksta išvengti. Vadinasi,
teks užsibrėžti naują tikslą – o tada pirmyn! Norai mūsų gyvenimą daro
įvairiapusį, ir jei jūs nepasiduosite neigiamoms emocijoms, jūsų
gyvenimas bus visavertis ir džiaugsmingas.
Mes apžvelgėme kelis žingsnius vieno tikslo link. Tas tikslas –
susikurti pasyviųjų pajamų šaltinį. Galite turėti bet kokį kitą tikslą:
nusipirkti butą, pasistatyti namą, sukurti šeimą, gauti norimas pareigas,
išauklėti vaiką, išmokti užsienio kalbą ir panašiai. Tai normalūs tolimieji
tikslai ir reikia sumaniai jų siekti.
Beje, savo veiklą dalyti į etapus galite siekdami ne tik tolimų tikslų, bet
ir tada, kai tikslas atrodo artimas, tačiau jūs nelabai suvokiate, kaip jį
reikėtų įgyvendinti. Ketvirtoje knygos dalyje mes aptarsime etapų
planavimą turint palyginti artimą tikslą – sukurti šeimą.

•Tolimų tikslų etapai

Kiekvienam tolimam tikslui reikia parengti atskirą lentelę ir ją
turėti savo darbo dienoraštyje arba kompiuteryje. Lentelėse turi būti
nurodyti norimų rezultatų siekimo etapai. Vis nagrinėkite tas lenteles,
tikslinkite etapus ir planuokite kiekvienos einamosios savaitės veiksmus.
Siekiant įgyvendinti tikslus – ir tolimus, ir artimus – labai patogu naudoti
užsiprogramavimo sistemą „Efektas" (daugiau apie tai skaitykite adresu
www.sviyash.ru).
Šiame tolimų tikslų siekimo etape neskubėkite. Jam įvykdyti skirkite
kelias dienas ar net savaites. Šitaip aiškiau suvoksite, kur ir kodėl einate.
Galbūt atlikdami to ar kito etapo užduotis suprasite, jog numatėte per
mažus arba per didelius laikotarpius, taigi prireikus galėsite atlikti
korekcijas.

• Turimi ištekliai
Kai užsibrėžiame tolimus tikslus, neišvengiamai imame abejoti: „O
kaip aš tai pasieksiu? Kodėl manau, jog tai įmanoma? Aš net
neįsivaizduoju, ką reikia daryti" ir taip toliau.
Tai visiškai normalios abejonės, jų nereikia baimintis ar su jomis
kovoti. Užuot kovoję, geriau savo energiją sutelkite į konstruktyvią veiklą,
kuri šiuo atveju yra užduotis nustatyti, kokius turite išteklius norimam
rezultatui gauti.
Jums tereikia sudaryti savo laimėjimų sąrašą. Kiekvienas žmogus,
vyresnis nei penkeri metai, jau būna šį tą pasiekęs. Tik mes savo
laimėjimų paprastai neprisimename, kadangi visą laiką arba žiūrime į
priekį, arba esame įnikę į praeities klaidas ir trūkumus. O savo privalumus
ir pasiekimus pamirštame.
 Todėl tiesiog būtina prisiminti, kokie esate nuostabūs, kiek daug turite
talentų ir kiek esate pasiekę pergalių.
Tai padaryti padės vienas pratimas. Jį galima atlikti „automatinio
rašymo" metodu.

Pratimas „Mano pasiekimai"

Paimkite lapą popieriaus ir rašiklį. Vertikaliomis linijoms padalykite
lapą į tris lygias dalis. Skilčių viršuje užrašykite: 1. Mano teigiamos
savybės. 2. Ką aš esu pasiekęs? 3. Kur galiu atsiskleisti?
Patogiai atsisėskite prie stalo, atpalaiduokite raumenis, sustabdykite
minčių srautą, paskui užduokite sau tokį klausimą: „Kokiomis teigiamomis
savybėmis aš pasižymiu?" – ir pirmoje skiltyje pradėkite užrašinėti jums
kylančius atsakymus. Tos savybės gali būti gerumas, linksmumas,
atvirumas, gebėjimas atjausti, noras padėti, taip pat fizinė jėga, grožis,
mokėjimas žaisti šachmatais, vairuoti automobilį, gaudyti žuvį, gražiai
rašyti ar piešti, groti kokiu nors muzikos instrumentu, dainuoti ir taip
toliau.
Patirtis rodo, kad kiekvienas, net pats kukliausias žmogus gali rasti ne
mažiau kaip penkiolika teigiamų savo savybių. Tad per daug nesivaržykite,
o jei neužteks vieno lapo, paimkite kitą.
Kai baigsite pildyti pirmą skiltį, imkitės antros. Lygiai taip pat,
atsipalaidavę ir sustabdę minčių tėkmę, užduokite sau antrąjį klausimą:
„Ką gi aš iki šios akimirkos esu pasiekęs?" Kai tik atsiras pirmieji
atsakymai, pradėkite juos užrašinėti, bet nesileiskite užvaldomi
prisiminimų, nepradėkite analizuoti praleistų galimybių. Jūsų „žodžių
maišyklė" nuolat bandys perimti iniciatyvą ir pradėti diskusiją dėl vieno
ar kito dalyko – nepasiduokite jai.
Antroje skiltyje turite surašyti visus, net pačius menkiausius, savo
pasiekimus. Tai gali būti įstojimas į aukštąją mokyklą ar jos baigimas,
vedybos ar skyrybos, gero daikto įsigijimas, nuostabi kelionė, susitikimai
su įdomiais žmonėmis, sunkios užduoties atlikimas, dainos sukūrimas ir
visa kita.
Kaip jau kalbėjome, nėra žmogaus, kuris negalėtų prisiminti bent
tuzino ir netgi daugiau savo pasiekimų ir laimėjimų.
 Kai pasiekimai bus surašyti, nieko nelaukdami pereikite prie trečiosios
skilties. Mintyse savęs paklauskite: „Kur aš galėčiau geriausiai
atsiskleisti?" – ir pradėkite užrašinėti kylančius atsakymus. Atsakymai ir
šį kartą gali būti patys įvairiausi. Tarkime, jūs manote, jog galėtumėte būti
iškilus karo vadas ar garsus politikas, pamokslininkas ar žvalgybininkas,
dešimties vaikų tėvas ar šaunus donžuanas ir panašiai. Nieko baisaus, jei
antrosios ir trečiosios skilties įrašai persipins ir papildys vienas kitą. Tai
reikš, jog trečiojoje dalyje užrašinėjate ne kokias nors fantazijas tema
„Kas aš norėčiau būti", o tam tikrus savo gyvenimo ir veiklos aspektus,
pagrįstus jūsų visiškai konkrečiais laimėjimais.

Panašiu būdu kiekvienas žmogus gali rasti nuo penkių ir dešimties

veiklos rūšių, kuriose jo tikrai laukia sėkmė. Jei, žinoma, jis iš tikrųjų
stengsis.
Šiam pratimui prireiks nuo penkiolikos iki trisdešimties minučių.
Kai pratimą atliksite, atgaukite įprastą sąmonės būseną ir
išanalizuokite įrašus. Neabejojame, kad jums bus didžiulis atradimas
perskaityti visus savo privalumus ir pasiekimus.
Žmonėms būdinga pamiršti ir menkinti savo laimėjimus, jie
pernelyg kreipia dėmesį į trūkumus, o tai mažina jų energines išgales ir
pasitikėjimą savo jėgomis, neigiamai veikia įvykių formavimo
efektyvumą.
Būkite itin dėmesingi ir nepraleiskite tų pasiekimų, kurie galėtų tapti
jūsų tikslų realizavimo pagrindu.
Jei turite verslo tikslų, tai gerai pagalvokite, ar visus savo
išsilavinimo, patirties, pareigų, pažinčių ir kitų galimybių išteklius
panaudojote siekdami norimo rezultato. O gal pažįstate žmonių, kurie
jūsų srityje jau nuveikė tiek, kiek trokštate nuveikti jūs. Kas jums trukdo
pakartoti jų sėkmę? Ar kliūtys objektyvios, ar psichologinės?
Jei turite tikslą asmeninių santykių srityje, tai prisiminę visus savo
ankstesnius santykius ir mielas pažintis pasakykite sau štai ką: „Jei turiu
tokią patirtį, tai niekas man negali sutrukdyti ją pakartoti." Ir taip toliau.
Pratimas, kurį ką tik atlikote, kilstelės jūsų savivertę, leis labiau
pasitikėti savimi. Padidės jūsų energiniai ištekliai, efektyviau formuosite
norimus įvykius.
 Sėkmės jums šiame kelyje! O kol kas pažiūrėkime, kokios šio skyriaus
išvados.

IŠVADOS:
• Aiškiai suformulavę tikslus, suskirstykite juos į artimus ir tolimus.
• Artimi yra tie tikslai, kurie gali būti pasiekti per kelias dienas,
savaites ar mėnesius – maždaug iki pusės metų.
• Tolimi tikslai – tai kur kas rimtesni planai, ar ketinimai, kadangi
jiems įgyvendinti bet kokiu atveju prireiks daug laiko, paprastai daugiau
nei metų.
• Visiems tolimiems tikslams reikia numatyti tarpinius įgyvendinimo
etapus, taip pat aiškiai apibrėžti, ką darysite ir kokių rezultatų tikitės
kiekviename etape.
• Be to, pageidautina dar kartą apžvelgti, kokių vidinių išteklių turite,
kokių laimėjimų esate pasiekę, ir pasvarstyti, kaip tai padės įgyvendinti
jūsų artimus ir tolimus tikslus.
 12
Praneškite Gyvenimui apie savo pasirinkimą

Kiek daug yra dalykų, kuriuos žmonės laiko neįmanomais, bet štai
vieną dieną kas nors ima ir juos padaro.
– PLINIJUS VYRESNYSIS

Toliau siekime artimų ir tolimų tikslų. Kaip tikriausiai jau supratote, ši

veikla turi du aspektus – materialųjį ir energinį.
Materialusis aspektas yra visi tie veiksmai, kuriuos turi atlikti žmogus,
norėdamas įgyvendinti savo tikslus.
Energinis aspektas – tai mums reikiamo įvykio formavimas. Atliekame
tai pasitelkę savo minčių ir troškimų galią, kitaip sakant, mums čia padeda
pats Gyvenimas (arba egregorai).

• Energinis tikslų mokestis

Jei prisimenate, formuodami įvykius mes remiamės energiniu
mechanizmu. Žmogus, norintis siekti savo tikslų padedamas Gyvenimo,
turi energiškai „susimokėti" už savo užsakymus. Susimokėti savo
mintimis ir troškimais.
Mūsų užsakymo vykdytojai yra egregorai, kurie negalėtų egzistuoti be
mūsų norų energijų. Kai siekiame pageidaujamo rezultato, jie mums kuria
„palankiausią režimą", bet tik tuo atveju, jei įsitikina, jog mes įdėjome
tam tikrą kiekį pastangų ir jau susimokėjome už jų pagalbą. Vis dėlto net
ir esant tokiai sąlygai, egregorai neskuba stengtis, jie netgi elgiasi tarsi
užsieniečiai, kurie atseit nesupranta mūsų kalbos.
Kuo svarbesnis jūsų užsakymas, tuo daugiau energijos prireiks jam
įvykdyti. Kaip egregorai vykdys jūsų užsakymą? Jiems būtina pagalba – tų
žmonių, kurie turi padaryti tai, ko reikia jiems, egregorams.
Vadinasi, tų žmonių galvose jie turi įskiepyti jums reikiamas mintis ir
juos priversti elgtis taip, kad išsipildytų jūsų troškimas. O tai, suprantama,
nelengva. Žmonės yra užsispyrę, jiems svarbios tik jų idėjos ir jų norai,
taigi kuo daugiau žmonių turi dalyvauti vykdant jūsų užsakymą, tuo
didesnis bus energinis mokestis.
Pavyzdžiui, jei jūs esate mergina ir norite susirasti mylimą vaikiną, tai
šį užsakymą egregorai gali įvykdyti dviem ar trimis ėjimais. Pirmajame
etape jiems reikės rasti kelis laisvus vaikinus (ar bent vieną), atitinkančius
jūsų reikalavimus.
Antrajame etape egregorai turės surengti jūsų susitikimą ir vaikinui
įpiršti mintį, kad jūs ir esate jo širdies išrinktoji. Be to, jie turės įtikinti
jus, jog būtent šis vaikinas tenkina jūsų pageidavimus. Jei smarkiai
nesipriešinsite, tai susitikimas įvyks gana greitai. O toliau viskas
priklausys nuo jūsų. Jėga prie altoriaus egregorai jūsų nenuves.
Tokio užsakymo atveju reikės paveikti tik dviejų ar trijų žmonių mintis,
vadinasi, energinės sąnaudos nebus labai didelės. Todėl jei neabejosite,
nesinervinsite ir nebandysite įlįsti į nelaimingų moterų kailį („Kaip
galima tikėtis susitvarkyti gyvenimą, kai tiek moterų negali susirasti
vyro!"), tai jūsų užsakymas gali būti įvykdytas per savaitę ar dvi. Žinoma,
jei jūsų reikalavimai išrinktajam nėra labai ypatingi, bet apie tai jau
kalbėjome.
Dabar panagrinėkime užsakymą, kurio esmė yra įgyvendinti didžiulį
verslo projektą: pastatyti parduotuvę, sukurti naują produktą ar parduoti
didelę partiją prekių. Visais atvejais teks įtraukti dešimtis pačių įvairiausių
žmonių, ir kiekvienas iš jų turi panorėti prisidėti prie jūsų tikslo
įgyvendinimo. Maža to, visi šie žmonės sumanūs, tvirtai tikintys savimi ir
savo idėjomis, turintys savų interesų. Viską reikia suderinti ir jiems įteigti,
kad jūsų sprendimas yra jų sprendimas.
Tokiam darbui atlikti reikia rimto energinio įnašo – tik tada jūsų
projektas judės į priekį kaip per sviestą. Jei tas įnašas bus per mažas, jūsų
tikslas įstrigs arba rutuliosis vėžlio žingsniu. Todėl mes ir sakome, kad
didelio reikalo turi imtis vienminčių komanda, nes vienam žmogui su juo
nepavyks susidoroti net energiniu aspektu.
Kiekvienam tikslui būtinas išankstinis energinis mokestis ir kuo
didesnis tikslas, tuo daugiau laiko ir pastangų prireiks jam įgyvendinti, net
jei padės Gyvenimas.
 Kad energinis mokestis būtų sumokėtas greičiau, galima panaudoti
kelis būdus. Išnagrinėkime juos nuodugniau.

• Nuolatinis kartojimas
Pats paprasčiausias ir gana veiksmingas būdas – nuolat kartoti
užsakymo formulę. Kiekvieną dieną ją reikėtų pakartoti dešimt, šimtą,
tūkstantį sykių – kaip mantrą ar maldą.
Ją galima kartoti arba mintyse, arba tyliai, arba net garsiai – tik kad
esantys šalia nepagalvotų, jog jums laikas kreiptis į psichiatrą. Ir kartoti
formulę reikia ne monotoniškai ir nuobodžiai, bet kuo emocingiau.
Užsakymą kartokite mintyse radę namuose ramią vietą, važiuodami
visuomeniniu transportu, per pertraukas, posėdžius, ryte, kai mankštinatės,
ir vakare prieš miegą. Formulę taip pat galite kartoti atlikdami energinės
įkrovos pratimą „Aš esu jėga!" (apie jį papasakosime vėliau) ir kitu metu.
Kuo dažniau kartosite tikslo formulę, tuo greičiau egregorai sužinos, ko
jūs norite šiame gyvenime. Tada jie suderins savo pastangas ir ateis jums į
pagalbą.

• Vizualizacijos metodas
Užsakymo kartojimą mintyse patartina papildyti norimo rezultato
vizualizacija. Vizualizacija – tai pageidaujamo įvykio matymas
užmerktomis akimis vidiniame ekrane, esančiame kaktos srityje.
Išsirinkite vieną iš užsibrėžtų tikslų. Įsivaizduokite, kad jis jau
pasiektas, visi sunkumai liko praeityje, norimas rezultatas gautas.
Pajuskite, ką jums reiškia tas tikslas, patirkite pergalės malonumą ir
džiaugsmą.
Jei jums reikia kailinių, įsivaizduokite, kaip juos apsirengiate, kaip
vaikščiojate juos vilkėdami ir kaip jums tai malonu. Jei jums reikia
automobilio, turite daugybę kartų įsivaizduoti, kaip jį perkate, kaip ir kur
važiuojate, kur paliekate nakčiai, kaip juo rūpinatės ir taip toliau. Jei jums
trūksta mylimo žmogaus, įsivaizduokite susitikimą su juo, pokalbius,
bendrai leidžiamą laisvalaikį ir visa kita.
Pagyvenkite savo laimingoje ateityje. Įsidėmėkite šviesias emocijas,
kurias tas rytojus jums teikia. Tokią būseną kasdien išgyvenkite nuo
penkių iki dešimties minučių – visą tą laikotarpį, kol artėsite prie tikslo.
Po pirmojo tikslo vizualizacijos galima imtis kito tikslo ir vėl pajusti tą
malonumą, kurį teikia jo įgyvendinimas.
Jei džiaugsmo gavę geidžiamą rezultatą vis dėlto nepajustumėte, tada
pagalvokite, ar jums reikia tokio tikslo. Ir ar jį įgyvendinę neturėsite tik
daugiau rūpesčių?
Ar taip gali būti? Be abejonės! Pavyzdžiui, jūs panorėjote ką nors
įsigyti, tarkime, labai brangų automobilį. Jūs pasinaudojote visomis mūsų
rekomendacijomis, įdėjote daug pastangų ir štai trokštamas mersedesas,
(lexusas, BMW7) stovi jūsų kieme. O tada pradedate kankintis: „Kur jį
saugoti naktį? Kur su juo važinėti? Kaip jį palikti gatvėje, kai eini tvarkyti
reikalų – juk nuvarys! Kur imti krūvas pinigų benzinui" ir taip toliau.
Galiausiai gyvenimas tampa gryniausiu košmaru, šis prabangus
pirkinys jūsų nė kiek nedžiugina, jis tiesiog neatitinka jūsų gyvenimo
lygio. Veikiausiai Gyvenimas pasirūpins, kad nepatirtumėte tokio streso,
tačiau turint stiprią valią ir atkaklumą, vis dėlto galima gauti viską, ko
nori. O paskui raškyti nemalonius savo atkaklumo vaisius.
Tad jei negalite pajusti džiaugsmo dėl to, kad pasiekėte pageidaujamą
rezultatą, tai yra Gyvenimo signalas, jog pasirinkote ne tą tikslą. O jei
tikslas teikia džiaugsmą, stenkitės jį išgyventi anksčiau, nelaukdami
užsakymo įvykdymo.
Praktikuokite šį metodą, kai tik turite laisvo laiko.
Labai svarbi bet kokios vizualizacijos sąlyga yra ta, kad jūs privalote
išgyventi teigiamas emocijas, nes gavote, ko siekėte. Jokių abejonių, jokių
baimių, jokių sunkumų! Tada jūsų egregoras kuo aiškiausiai žinos, ko jūs
norite, ir pasistengs, kad tai turėtumėte. Beje, kaip jis tai padarys, pasakyti
neįmanoma. Būkite atviri, pasitikėkite Gyvenimu ir jis ras būdą išpildyti
jūsų pageidavimą taip, kaip jums geriausia.
Tačiau siekdami savo tikslų nepamirškite remtis septintuoju ĮFM
principu „Dievas neturi kitų rankų, išskyrus tavąsias", taigi imkitės realių
veiksmų, antraip jūsų egregorui teks verstis per galvą, kad kaip nors
įvykdytų užsakymą. Ar jam pavyks, dar neaišku.

• Kurkite savo siužetą

 Vizualizacija (trokštamo objekto įsivaizdavimas) yra veiksmingas ir
galingas pratimas, kuriuo pagrįstos dauguma vakarietiškų tikslų siekimo
metodikų.
Vienas iš šio būdo taikymo variantų yra toks: jūs kuriate siužetą, kaip
jūsų tikslas tampa tikrove. Pavyzdžiui, jei jums reikia pinigų, galite daug
kartų įsivaizduoti, jog jus pakviečia į kitą darbą, kur jūs gaunate didžiulę
algą. Arba jūs pradedate savo verslą ir lengvai uždirbate reikiamus
pinigus. Ir jaučiate labai didelį malonumą, kad tiek turite, nors kol kas
pinigai yra tik įsivaizduojami.
Jei siekiate ne pinigų, o kitų dalykų, pavyzdžiui, prestižinio
išsilavinimo, buto ar šeimos, tada įsivaizduokite, kad netikėtai gavote
(užsidirbote, pasiekėte) būtent tai, ko jums iš tikrųjų reikia.
Mes dar kalbėsime apie panašius pratimus, tačiau siūlome jums dabar
pat sukurti scenarijų, kaip jūs gaunate tai, ko jums reikia, ir tuo iš tikrųjų
naudojatės, su tuo gyvenate, dėl to jaučiate džiaugsmą ir
pasitenkinimą.
Kaip jau kalbėjome, užsakymo įvykdymo greitis priklauso nuo jūsų
emocingumo lygio (energinių išteklių), mąstymo skaidrumo ir teigiamų
nuostatų. Ir objektyvios tikrovės, žinoma.
Mes nuoširdžiai tikimės, kad jei jums reikia pinigų, tai jų bus pasiūlyta
jums kitą dieną po užsakymo. Išsamiau pinigų gavimo klausimą aptarsime
ketvirtoje knygos dalyje.

• Piešinys arba koliažas

Dar vienas metodas, kuris padeda galvoti apie trokštamą tikslą ir jausti
malonumą, yra toks: jūs randate ir gerai matomoje vietoje pasikabinate
paveikslą, kuris simboliškai (arba tiesiogiai) primena, kokio tikslo
siekiate.
Jei jums reikia automobilio, žurnale raskite jo nuotrauką, išsikirpkite ir
pasikabinkite sau prieš akis. Bus neblogai, jei pridėsite ir savo nuotrauką –
pavyzdžiui, kad atrodytų, jog sėdite automobilio priekyje, prie vairo. Tada
jūs dažniau prisiminsite trokštamą tikslą, jausitės esantys to nuostabaus
automobilio savininkai ir išgyvensite daug teigiamų emocijų.
 Jei jums reikia mylimo žmogaus, raskite iliustracijų, vaizduojančių
laimingas poras, ir įterpkite savo nuotrauką. Kuo dažniau apžiūrinėkite
iliustracijas ir bandykite išgyventi tą džiaugsmą, kurį jausite pasiekę šį
tikslą.
Jei turite kelis tikslus, iš paveikslėlių ir nuotraukų sukurkite koliažą,
atitinkantį jūsų troškimus. Iš gražių žurnalų iškirpkite iliustracijų ir
suklijuokite viename popieriaus lape. Įterpkite savo nuotrauką taip, kad
atrodytų, jog esate visų tų įvykių dalyvis. Apžiūrinėkite koliažą kuo
dažniau ir išgyvenkite teigiamus jausmus, kuriuos jausite, kai jūsų
troškimai bus išsipildę.

• Jauskitės pasiekę norimą rezultatą

Vadinamojoje „sėkmės literatūroje" dažnai siūlomas toks metodas: jei
norite tapti milijonieriais, jau dabar pasijuskite, kad esate milijonieriai.
Nelaukite, kol uždirbsite milijoną, o nedelsdami pradėkite įsivaizduoti,
jog tai jau įvyko. Vaikščiokite kaip milijonieriai. Kalbėkite kaip žmonės,
turintys didžiulius turtus. Vertinkite įvykius taip, kaip juos vertintų
turtuoliai. Žodžiu, viską darykite kaip milijonieriai. (Na, žinoma, tik
neleiskite pinigų, nes jų kol kas nėra. Bet tik kol kas.)
Jei jums puikiai pavyks įsijausti į milijonieriaus vaidmenį, tai
trokštamas milijonas jūsų kišenėje atsiras gana greitai.
Tokį patį metodą galima taikyti ir kitose gyvenimo srityse. Elkitės taip,
tarsi norimas rezultatas jau būtų pasiektas.
Jei jums reikia susitvarkyti asmeninį gyvenimą, įsivaizduokite, kad jis
jau susitvarkė. Nesiblaškykite ieškodami mylimo žmogaus, bet pradėkite
elgtis taip, tarsi jį jau turėtumėte. Išsiaiškinkite, kuo antrą pusę turinčio
žmogaus elgsena skiriasi nuo jūsų dabartinės elgsenos. Elkitės taip, tarsi ir
jūs turėtumėte mylimą žmogų, tiesiog jis išvykęs į komandiruotę, o jūs
esate kupini vidinio džiaugsmo laukdami susitikimo su juo.
Jei norite turėti vaikų ir jums vis nesiseka, įsivaizduokite, kad jūs jau
pastojote. Vaikščiokite kaip nėščia, kalbėkite kaip nėščia, lankykite jaunų
mamų kursus, pirkite kūdikio marškinėlius, laiminga laukite būsimo
kūdikio gimimo. Keli mėnesiai šitokios elgsenos – ir geidžiamas nėštumas
taps tikrove (jei, žinoma, turite vyriškį, nekalto prasidėjimo
negarantuojame.)
 Visa tai reikia daryti puoselėjant itin teigiamas nuostatas, be baimių ir
abejonių. Jei būsite tokie, rezultatas yra garantuotas, kadangi savo elgsena
tvirtai pareikšite Gyvenimui, ko norite, kokie jūsų tikslai. Ir Gyvenimas
būtinai jums padės.

• Pasitikėkite savimi ir būkite energingi

Kadangi visų šių pratimų esmė yra energinis „mokestis" už jūsų
užsakymus, juos atlikdami turite pasitikėti savimi, būti energingi ir
emocingi.
Kad būtumėte energingi, turite stiprinti savo energines išgales. Tam
tinka įvairiausi energijos kaupimo metodai, įskaitant paprastą rytinę
mankštą, čigongo gimnastiką ir grūdinimąsi. Taip pat tinka kvėpavimo
pratimai ir kitokios kūno bei dvasios ugdymo praktikos. Visa tai didins
jūsų energinius resursus, taigi jūsų troškimai dėl to taps energiškai
„svaresni".
Čia kaip tik pravers pozicija „Gyvenimas yra žaidimas", kuri jus
skatins siekti savo tikslo kuo azartiškiau. O azartas, kaip turbūt
suprantate, yra itin energiška būsena, kai žmogus spinduliuoja daug
teigiamų emocijų – ir tikslas priartėja savaime.
Jei pasidomėsite, kaip dirba naujos kartos vadovai, pamatysite, kad šie
asmenys yra labai energingi, pasitikintys savimi ir nebijantys sunkumų.
Kuo ryškesnė žmogaus energija, tuo daugiau norinčių jam padėti. Ir jei
nedaro klaidų, apie kurias kalbėjome anksčiau, jis pasiekia kone visus
savo tikslus.
Vadinasi, jei jūs energingi ir atkaklūs, jums reikiamas įvykis formuosis
labai greitai. Jūs – Gyvenimo numylėtiniai, žinote, ko norite, ir
Gyvenimas su malonumu pildo jūsų pageidavimus.
Jei tokių savybių dar neturite, tai jas reikia ugdytis. Kaip tai padaryti,
papasakosime šiek tiek vėliau.
O kol kas dar vieno skyriaus išvados.

IŠVADOS:
• Kai užsibrėšite artimus ir tolimus tikslus, jums reikia padaryti taip,
kad Gyvenimas sužinotų apie jūsų ketinimus. Be to, būtina „susimokėti" už
užsakymą savo minčių ir troškimų energija.
• Kuo didesnis užsakymas, tuo daugiau pastangų ir energijos gali
prireikti jam įvykdyti.
• Kad energinis „mokestis" už užsakymą būtų greitesnis ir
veiksmingesnis, patartina atlikti pratimus, padedančius dažniau ir
intensyviau galvoti apie norimą rezultatą.
• Tarp šių pratimų – nuolatinis tikslo formulės kartojimas, norimo
rezultato vizualizacija, trokštamo siekio atvaizdavimas paveikslėliu ar
koliažu.
• Dar vienas pratimas: nelaukdami, kol jūsų siekis išsipildys tikrovėje,
jauskitės taip, tarsi jau turite tai, ko norėjote.
• Visus šiuos pratimus pageidautina atlikti kuo energingiau, emocingiau
ir puoselėjant teigiamas nuostatas, kitaip tikslas nuo jūsų nutols.
 13
Planuojame tikslo siekimo etapus

Gyvenimas – kaip važiavimas dviračiu.

Kad išlaikytume pusiausvyrą, turime judėti.
– ALBERTAS EINŠTEINAS

Aptarėme, kaip mintimis formuoti mums reikiamus įvykius. Ar tai

reiškia, kad šito pakanka norint gauti trokštamą rezultatą? Kai kada – taip.
Tačiau dažniausiai siekiant tikslo būtina imtis veiksmingesnių priemonių.
„Dievas neturi kitų rankų, išskyrus tavąsias", todėl jūs turite patys imtis
veiksmų, kad įgyvendintumėte užsibrėžtą tikslą.
Jei tik svajosite apie princą ar milijoną dolerių nepakildami nuo sofos,
Gyvenimas, žinoma, anksčiau ar vėliau išpildys jūsų norą. Tačiau jei jam
nepadėsite, tas išpildymas gali būti labai keistas ir jums netikėtas.
Pavyzdžiui, užuot gavę tikrą milijoną, jūs gausite jį žaisliuko ar
paveikslėlio pavidalu.

• Planuojame savo veiksmus

Kad tikslas būtų pasiektas, turime ką nors daryti. Ką būtent? Iš esmės
jau aptarėme tuos žingsnius, kai kalbėjome apie tolimus tikslus. Kelią,
vedantį į tolimą tikslą, mes suskirstėme į atkarpas – tai buvo tam tikras
mūsų veiksmų planavimas.
Dabar reikia eiti toliau: suplanuoti veiksmus trumpesniam laikui –
savaitei. Jei tai jau darote, nuostabu! Jei dar ne, reikia pradėti! Ir
nemanykite, kad vizualizacija – tai įvykio formavimo būdas, o planavimas
– kas nors kita. Tai iš esmės yra tas pats!
Rengdami planą, jūsų įtemptai galvojate apie savo galimus veiksmus
pakeliui į trokštamą tikslą. Ir šitaip galvodami mokate labai efektyvų
energinį „mokestį"! Kad ir kaip keistai skambėtų, plano rengimas yra
vienas iš įvykių formavimo būdų. Žmonės, planuojantys savo reikalus,
paprastai veikia labai efektyviai, be to, jie informuoja Gyvenimą, ko
siekia, ir Gyvenimas ateina jiems į pagalbą. Todėl mes rekomenduojame
kartu su kitais būdais naudoti šį metodą, leidžiantį paspartinti įvykius.

• Kokius tikslus planuoti?

Kyla klausimas, kokius tikslus reikia planuoti. Mus mokė kurti
gamybinių užduočių vykdymo planus. O čia nėra jokių užduočių, yra tik
noras susitvarkyti asmeninį gyvenimą arba pagerinti savo gyvenimo
sąlygas. Argi tai galima suplanuoti?
Galima ir reikia. Tai naudinga, nes jums leidžia dar geriau suprasti, ko
siekiate. Tai naudinga, kadangi jums leidžia dažniau galvoti apie norimą
rezultatą ir kartu už jį mokėti energinį „mokestį". Tai naudinga, nes jus
drausmins ir vers mažiau dėmesio skirti kitiems reikalams.
Be to, jei rengsite asmeninius planus, jūsų niekas nepasmerks ir
nenubaus už tai, kad jūs ką nors pamiršote ar ko nors nepadarėte.
Nesumanykite patys savęs teisti dėl to, jog neįvykdėte vieno ar kito plano
punkto! Tai aiškiai rodys, kad idealizuojate tikslą, idealizuojate savo
netobulumą ir taip toliau – ir tada Gyvenimas imsis auklėjimo proceso.
Todėl iš anksto sau leiskite kai kada neįvykdyti to ar kito plano punkto (ar
viso plano), nors reikia stengtis atlikti viską, ką būsite numatę. Kitaip kam
planuoti?
Planuojami bet kokie jūsų suformuluoti tikslai.
Artimiems tikslams reikia rengti savaitinius planus, be to, galutinis
viso darbo rezultatas yra trokštamo tikslo įgyvendinimas.
Tolimiems tikslams tai pat rengiami savaitiniai planai, bet šiuo atveju
galutinis rezultatas yra dar vieno etapo įvykdymas pakeliui į užsibrėžtą
tikslą.
Kodėl reikia rengti savaitinius planus? Todėl, kad mes turėsime
galimybę kas septynias dienas pradėti gyvenimą iš naujo. Ir kas septynias
dienas išgyventi džiaugsmą dėl to, kad pasiekėme galutinį (arba tarpinį)
rezultatą.
Labai svarbu fiksuoti visas pergales, net ir pačias mažiausias! Šitaip jūs
išmoksite skirti dėmesį savo laimėjimams ir didinsite vidinius energinius
išteklius! Mes paprastai pamirštame pasiektus tikslus nespėję jais
pasidžiaugti ir padėkoti Gyvenimui už tai, kad jis mums padėjo. Todėl
nepamirškime savo pergalių – tai puikus būdas geriau save vertinti ir
sėkmingiau siekti užsibrėžtų tikslų.

• Rengiame savaitinį planą

Mes planuosime savo veiklą savaitei – nuo pirmadienio iki
pirmadienio. Tam reikės lentelėje įrašyti visus veiksmus, kuriuos jūs
planuojate atlikti kitą savaitę pakeliui į užsibrėžtą tikslą.
Kokie tai gali būti veiksmai? Savaitė – labai trumpas laikotarpis, todėl
reikia planuoti tik tai, ką iš tikrųjų spėsite padaryti – jei nepamiršite.
Reikia planuoti tik tuos veiksmus, kurie padeda siekti norimų
tikslų. Lentelėje nereikia rašyti įvairių kasdienių veiksmų: ėjimo į darbą,
susitikimų su draugais, namo ar automobilio remonto ir kitų įprastų
reikalų. Jūs
planuojate tik tai, kas jums padės pasiekti norimą rezultatą, tik tai,
kas yra susiję su jūsų tikslais. Kokie veiksmai turėtų jus dominti? Tai
gali būti kokie nors visai rimti reikalai: susitikimai, skambučiai,
dokumentų pildymas, kelionės ir panašūs. Bet be jų pageidautina planuoti
ir tokius veiksmus kaip tikslo formulės kartojimas, vizualizacija arba
koliažų kūrimas. Visa tai reikia planuoti ir vykdyti! Beje, į savaitinį planą
įtraukite visus savo veiksmus, liečiančius tiek tolimus, tiek artimus
tikslus – jūsų plane turi būti fiksuojami visi žingsniai visų tikslų link.
Kitai savaitei planuojamų veiksmų lentelė gali atrodyti šitaip:
Data: nuo 201_m. _______ mėn. __ d. iki 201_m. _______ mėn. __ d.
 Antrame stulpelyje įrašykite, ką būtent darysite. Trečiame
stulpelyje pažymėkite, kuriam tikslui įgyvendinti bus skirtas jūsų
veiksmas – kad nepamirštumėte kokio nors tikslo.
Ką galima įrašyti viduriniame stulpelyje? Ką tik norite. Pavyzdžiui, jei
vienas iš jūsų tikslų yra rasti darbą su tam tikru atlyginimu, tada lentelė
galėtų atrodyti šitaip:

Per vieną savaitę jūs galite visko nepadaryti, todėl įrašykite tik tuos
veiksmus, kuriuos iš tikrųjų galėsite atlikti, juk turite ir kitų tikslų, o dėl
jų įgyvendinimo taip pat reikės ką nors nuveikti. Savaitė teturi septynias
dienas, be to, jums dar reikės gyventi, dirbti, valgyti, gerti, linksmintis ir
taip toliau. Juk ne kiekvieną akimirką formuosite įvykius!

• Apžvelgiame savaitės rezultatus

Parengę savaitinį planą, jūs imate jį vykdyti. Savaitei pasibaigus, turite
apžvelgti rezultatus – ką jums iš suplanuotų veiksmų pavyko atlikti. Tam
gali būti skirta tokia lentelė:
 Viduriniame stulpelyje įrašykite, ar jums pavyko įvykdyti plano punktą
ir ką būtent padarėte. Dešiniajame stulpelyje save tiesiog girkite. Raskite,
už ką save pagirti, net jei neįvykdėte kai kurių plano punktų.
Nesikuklinkite, įrašykite net menkiausius savo laimėjimus – tai sustiprins
pasitikėjimą savimi, savo jėgomis.
Savaitės ataskaita galėtų atrodyti šitaip:

Nepamirškite, kad atskira galutinių savaitės rezultatų lentelė yra

būtina. Negalima paimti savaitinio plano ir jame pažymėti atliktus ir
neatliktus darbus.
Tiesą sakant, šitaip daryti galima, tačiau nukentės jūsų pastangų
efektyvumas ir tikslas nuo jūsų atitols. Ar jums šito reikia?

• Skirkite sau laisvą dieną

Jei atsimenate, mes rekomendavome formuluojant tikslus numatyti
veiksmus, kurie padėtų išvengti tikslo idealizavimo. Ir vienas iš tokių
veiksmų – trumpam pamiršti savo tikslą. Bent parai ar dviem.
Tai padaryti nėra sunku. Reikia numatyti dieną ar dvi per savaitę, kai
jūs visiškai neformuosite jums reikiamų įvykių. Jų tarsi nė neprisiminsite.
O jei ir prisiminsite, tai iškart išguisite bet kokias mintis apie juos:
„Pasitraukite, dabar ne laikas. Ateikite rytoj."
 Kai kurie žmonės tokių dienų gali turėti net septynias per savaitę – jie
retai prisimena savo tikslus. Štai jiems planavimas tikrai labai padėtų.
Kitiems pamiršti savo tikslus bus nelengva, nes jie galvoja apie tai nuo
ryto iki vakaro, gyvena vien jais. Viena vertus, tai labai gerai – jų tikslai
gana greitai realizuosis gyvenime, jei tik šie žmonės nedarys tipiškų
klaidų. Antra vertus, jiems labiausiai gresia idealizacija – ir tikslo, ir kitų
žmonių.
Labai svarbu, kad jie per savaitę turėtų vieną kitą „iškrovos" dieną,
atsikvėptų ar užsiimtų visiškai kitais reikalais. Be to, tomis dienomis jų
smegenys ilsėsis po sunkaus darbo, todėl pasąmonei pagaliau pavyks į jas
įbrukti savo užuominas – būtent ilsintis į galvą dažnai šauna pačios
geriausios idėjos.
Laisvadienis gali tapti savaitinio plano punktu. Savo savaitiniame plane
taip ir užrašykite: „Sekmadienis – visiško poilsio nuo reikalų diena." Kitą
savaitę tą punktą vėl įrašykite, nors laisva gali būti bet kuri diena, ne tik
sekmadienis.

• Ką daryti toliau?
Praėjo savaitė, jūs parengėte planą ir už jį atsiskaitėte – sąžiningai
užrašėte savo pasiekimus. Ką daryti toliau?
Tą patį. Parengti ateinančios savaitės planą. Paskui apžvelgti rezultatus.
Paskui vėl parengti planą, tada už jį atsiskaityti – ir šitaip iki pat dar vieno
tikslo įgyvendinimo.
Suprantama, kad išdidus ir savarankiškas žmogus atmes visas šias
rekomendacijas. Jis eis į tikslą savo keliu be jokio plano. Darys klaidų,
blaškysis ir gaus ne tai, ko nori. Bet tai bus jo nuosavas, nepriklausomas
kelias. Be jokių planų.
Jeigu jūs neidealizuojate savarankiškumo ir reikiamus įvykius norite
formuoti greitai ir tinkamai, tai stenkitės vykdyti šiame skyriuje pateiktas
rekomendacijas.

• Kur gauti lentelių?

Jums gali kilti visai praktiškas klausimas – jei kiekvieną savaitę reikės
dviejų lentelių, iš kur jų gauti?
 Lengviausia paimti švarų popieriaus lapą ir jame nubraižyti abi
lenteles. Ir dirbti su jomis. Jei yra dauginimo aparatas, tai galite pasidaryti
tiek kopijų, kiek jums reikia. Panaudotas lenteles galite laikyti archyve –
vėliau jos padės jums suprasti, kokie galingi įvykių formuotojai esate. Jei
saugoti lentelių neturite sąlygų, tada jas tiesiog sunaikinkite (suplėšykite
ir išmeskite).
Jei turite kompiuterį, lenteles galite braižyti jame ir daugybę kartų
naudoti pagal paskirtį.
Dar efektyviau kompiuterį naudoti kartu su specialia programa, kuri
vadinasi Psichologinės savikorekcijos ir programavimosi sistema
„Efektas". Ji jums ne tik padės planuoti einamuosius reikalus, bet ir atlikti
daugybę kitų veiksmų, spartinančių norimo tikslo įgyvendinimą.
Demonstracinę „Efekto" versiją galite pamatyti adresu www.sviyash.ru
Ir vėl išvados.

IŠVADOS:
• Kai siekiant tikslo prasideda konkrečių veiksmų etapas, patartina
turėti ateinančios savaitės veiklos planą. Įsidėmėkite, kad plano kūrimas
yra vienas iš labai veiksmingų būdų formuoti jums reikiamus įvykius.
• Planuoti reikia ir artimų, ir tolimų tikslų įgyvendinimo žingsnius. Tik
tolimus tikslus suskirstykite į etapus ir į kiekvieną jų žiūrėkite kaip į
atskirą tikslą.
• Visus būsimus žingsnius patartina įrašyti į lentelę. Pasibaigus
savaitei, kitoje lentelėje surašykite atliktus darbus ir pasiektus rezultatus.
• Planavimo darbus galite atlikti su Psichologinės savikorekcijos ir
programavimosi sistema „Efektas" (žr. www.sviyash.ru).
 14
Tobulėjame

Tas, kuris netobulėja, primena asilą, einantį ten, kur jį varo.

– KINŲ PATARLĖ

Planuoti ir daryti vienokius ar kitokius praktiškus veiksmus kelyje į

tikslą – būtinas dalykas. Tačiau čia labai svarbu, kas tuos veiksmus darys.
Žinoma, tai būsite jūs, tačiau kas gi jūs esate?
Nuolat abejojantys, baikštoki žmonės, turintys menkas energines
išgales? Ar pasitikintys savimi, veiklūs, siekiantys didelių tikslų?
Neabejotina, kad pastarieji savo siekius įgyvendins kur kas veiksmingiau.
Jei turite geras lyderio savybes, jei nesate linkę į nevaldomus
impulsyvius protrūkius, jei jums nebūdingas nepasitikėjimas savimi ir
depresija, jei gebate valdyti savo mintis ir kokybiškai ilsėtis, tai galite
drąsiai praleisti šį skyrių.
Jei vis dėlto norite pasikeisti, išsiugdyti naujų savybių ar kai kurių
atsikratyti, tai siūlome perskaityti kitą skyrių ir pasinaudoti jo medžiaga.
 15
Atpalaiduojame kūno raumenis

Pasitikėdami savimi ir sėkmingai savo tikslų link žengia energingi,

kryptingi, atkaklūs žmonės. Tačiau net didžiausi jūsų energiniai ištekliai
išseks, jei jais nesirūpinsite, jei nesuteiksite galimybės įsikrauti savo
„vidiniams akumuliatoriams", o tik visą laiką juos negailestingai
naudosite.
Kada žmogus energiškai įsikrauna? Kai ilsisi nuo reikalų, kai
atsipalaiduoja, kai miega. Vadinasi, vienas iš svarbių sėkmės lydimo
žmogaus gebėjimų yra mokėjimas visavertiškai ilsėtis, atsipalaiduoti.
Žinoma, čia nekalbame apie siautėjimus apsvaigus nuo stipriųjų gėrimų –
juolab kad alkoholiui pasisavinti reikia daug energijos, taigi
girtuokliavimas nėra poilsis.
Gebėti atpalaiduoti kūno raumenis ir kokybiškai ilsėtis – didelis menas.
Ir to meno reikia pamažu mokytis. Todėl pirmasis žingsnis, kai mokomės
kaupti energiją, yra kūno raumenų atpalaidavimo įgūdžių įvaldymas.
Galbūt kai kuriems jūsų šio etapo net nereikės. Turime omenyje tuos
savo skaitytojus, kurie yra susipažinę su kokiais nors kūno valdymo
metodais: relaksacija, autogenine treniruote, hatha joga, čigongo mankšta.
O visiems kitiems rekomenduojame pradėti autogeninės treniruotės
pratimais. Šie pratimai gana išsamiai aprašyti daugelyje knygų ir
vadovėlių. Galite užsiiminėti klasikiniu autotreningu (pagal Johaną Šulcą)
arba praktikuoti kitas jo atmainas. Tuos, kurie neturi atitinkamos
literatūros, mes dabar supažindinsime su autogenine treniruote. Prieš
treniruotę galima įjungti ramią, dėmesio neblaškančią muziką be žodžių.

Autogeninė treniruotė
Įsitaisykite taip, kad būtų patogu atpalaiduoti kūno raumenis. Mes
siūlome iš pradžių tai daryti gulint aukštielninkiems ant nelabai minkšto
paviršiaus (tai gali būti kieta kušetė arba grindys, ant kurių patiesta
antklodė; pagalvio nereikia). Drabužiai laisvi. Rankos ištiestos išilgai
kūno. Akys užmerktos.
Bijantiems užsnūsti rekomenduojame įsitaisyti „vežiko" poza.
Atsisėskite į kėdę, šiek tiek pasvirkite į priekį, kad nugara būtų truputį
sulenkta, galvą nunarinkite ant krūtinės. Kojos ištiestos viena šalia kitos.
Plaštakos laisvai guli ant kelių, raumenys maksimaliai atpalaiduoti. Akys
užmerktos.
Poza primena pavargusį vežiką arba žmogų, kuris užsnūdo sėdėdamas.
Dabar jūs turite mintyse lėtai kartoti savitaigos formulę ir stengtis
išgyventi atitinkamus pojūčius. Kai kurias formules reikia kartoti kelis
sykius.
Štai klasikinės autogeninės treniruotės savitaigos formulių rinkinys
(skliausteliuose nurodytas jų kartojimo skaičius):

AŠ VISIŠKAI RAMUS (1)

KAIRIOJI RANKA SUNKI (6)
AŠ VISIŠKAI RAMUS (1)
DEŠINIOJI RANKA ŠILTA (6)
AŠ VISIŠKAI RAMUS (6)
ŠIRDIS PLAKA RAMIAI IR LYGIAI (6)
AŠ VISIŠKAI RAMUS (6)
KVĖPAVIMAS RAMUS IR LYGUS (6)
MAN LENGVA KVĖPUOTI (1)
SAULĖS REZGINYS SPINDULIUOJA ŠILUMĄ (6)
AŠ VISIŠKAI RAMUS (1)
KAKTA MALONIAI VĖSI (6)
AŠ VISIŠKAI RAMUS (6)
KAKTA MALONIAI VĖSI (6)

Tai išsami autogeninės treniruotės formulė, ji tinka tada, kai šį metodą

jau esate gerai įvaldę.
 O vos pradėję taip treniruotis, kartokite tik pirmąsias frazes, tai yra iš
pradžių „įkaitinkite" tik rankas, kitą dieną – nuraminkite širdies ritmą,
paskui – kvėpavimą ir taip toliau, kol galų gale galėsite pakartoti visą
formulę ir patirti sakomus dalykus.
Autogeninę treniruotę baikite tokiais veiksmais:
– įtempkite rankas (arba jas sulenkite ir ištieskite)
– giliai įkvėpkite
– atsimerkite
Kiekvienai treniruotei reikia skirti 15 – 20 minučių. Iš viso autogeninę
treniruotę turite praktikuoti ne mažiau kaip dvi savaites.

Daug kartų atlikę šiuos pratimus, jūs išmoksite:

• visiškai atpalaiduoti viso kūno raumenis;
• nė nekrustelėdami sėdėti ar gulėti 15 – 20 minučių ir dėl to nejausti
jokio nepatogumo. Jei jus nelabai tenkina autogeninės treniruotės
formulės teiginiai (jei jie per „kietai" skamba arba jei juos kartodami
darote psichinį poveikį savo organizmui), galime pasiūlyti „švelnesnių"
pratimų. Tačiau šiuo atveju jums prireiks lakesnės vaizduotės, tai yra jūs
turėsite įsivaizduoti tam tikrus dalykus, o šie gali būti gana neaiškūs ir
nekonkretūs.

Pratimas „Indas su skysčiu"

Stovėdami, sėdėdami ar gulėdami įsitaisykite taip, kad būtų patogu
atsipalaiduoti.
Užsimerkite ir įsivaizduokite, kaip į jus pro padus pradeda srūti sunkus,
šiltas, tirštas skystis, kuris yra auksinės ar sidabrinės spalvos. Jūsų kūnas
– tuščias indas ir į jį iš išorės plūsta tas skystis, jis sukelia malonius
šilumos ir sunkumo pojūčius. (Kai kam pratimas pavyksta geriau, kai
„skystis" srūva pro viršugalvį. Pabandykite ir vieną, ir kitą variantą, o
tada išsirinkite geresnį.)
Įsivaizdavimą turi papildyti realūs šilumos ir sunkumo pojūčiai tose
kūno vietose, kurias jau „užpildė šiltas skystis". Tose vietose raumenys
suglemba ir atsipalaiduoja.
 Kad pratimo poveikis būtų stipresnis, jums būtina išmokti valdyti
vadinamąjį vidinį žvilgsnį, arba vidinį dėmesio spindulį.
Rekomenduojame prieš tai atlikti parengiamąjį pratimą.

Parengiamasis pratimas „Dėmesio spindulys"

Padėkite plaštakas ant stalo taip, kad pirštų galiukai liestų jo paviršių.
Užsimerkite ir pabandykite „iš vidaus" pajusti dešiniosios rankos smiliaus
galiuką.
Pajuskite, kaip jis liečiasi su stalo paviršiumi, kaip įsispaudusi jo oda,
ką jaučia jo nagas ir panašiai. Kad pojūčiai būtų aiškesni, galite lengvai
spustelėti smilių prie stalo paviršiaus ir vėl atleisti.
„Sugaudę" dešiniojo smiliaus pojūčius, po 20 – 30 sekundžių sutelkite
dėmesį į kairiosios rankos smiliaus galiuką.
„Sugaudykite" tuos pačius pojūčius, paskui vėl sutelkite dėmesį į
dešiniosios rankos smilių, tada – į kairįjį smilių ir šitaip kokius 10 – 15
kartų.
Galop, savo „vidinį žvilgsnį" sustabdę prie dešiniosios rankos smiliaus
galiuko, pabandykite pajusti didžiojo piršto galiuką, paskui – bevardžio,
tada – mažylio. „Vidiniu dėmesio spinduliu" paeiliui bėgiokite per visus
dešiniosios rankos pirštus, kol išmoksite telkti dėmesį į sąmoningai
pasirinktą pirštą.
Paskui „dėmesio spindulį" nukreipkite į kairiosios rankos pirštus ir
išmokite atskirti vieno piršto pojūčių rinkinį nuo kito piršto pojūčių.
Tada „dėmesio spindulį" sutelkite į dešiniosios kojos nykštį (koja gali
likti bate). Krustelėkite tą pirštą, pajuskite visus jo ypatumus: ar jis
nesuspaustas, ar jam patogu ir panašiai. Paskui „dėmesio spindulį"
nukreipkite į kairiosios kojos nykštį, tada vėl į dešiniosios kojos nykštį – ir
taip kelis kartus.
Fiksuokite pojūčius, atsirandančius tame piršte, į kurį sutelkiate
dėmesį. Pojūčiai gali būti labai įvairūs: šiluma, dilgčiojimas, šiurpuliukai,
tvinksėjimas, čiupinėjimas – kiekvieno žmogaus vis kitokie.
Pabandykite įsiminti, užfiksuoti pojūtį, kuris kyla „vidinį žvilgsnį" nuo
vieno piršto nukreipiant į kitą.
 Labai svarbu šį pojūtį sugauti ir užfiksuoti. Jis ir yra tas „vidinis
žvilgsnis", kurį jums reikia išmokti valdyti šiuo pratimu.
Pabandykite „vidinį žvilgsnį" sustabdyti ant kelio, nosies galiuko,
alkūnės ar kokiame kitame kūno taške.
Jei tai pavyksta, pabandykite „dėmesio spindulį" išlaikyti, pavyzdžiui,
ant dešiniosios rankos delno – tol, kol aiškiai pajusite, kaip delne pulsuoja
kraujas. Paskui perkelkite „spindulį" į kitos rankos delną, į nosies galiuką
ir taip pat pajuskite kraujo pulsavimą.

Parengiamojo pratimo aprašymas gana ilgas, tačiau dauguma žmonių jį

atlieka per 5 – 10 minučių. „Indo su skysčiu" ir kitus pratimus patariame
tik tada, kai būsite išmokę nepriekaištingai valdyti savo „vidinį žvilgsnį".
„Indo su skysčiu" pratimą darykite tol, kol prisipildysite „skysčio" iki
pat viršugalvio. Kūnas turi tapti „vatinis", nepaslankus, glebus. Tokie
pabūkite 5 – 10 minučių. Tai bus ir labai kokybiškas poilsis, ir išsivalys
organizmas.
Paskui staiga įkvėpkite ir dar staigiau iškvėpkite, tada atsimerkite –
būsite budrūs ir pailsėję.
Pratimą reikia daryti kiekvieną dieną po 10 – 15 minučių. Tam skirkite
10 – 15 dienų, kad išmoktumėte jį atlikti taisyklingai ir patirti jo teikiamą
naudą. Siūlome dar vieną pratimą, susijusį su vidiniais vaizdiniais.

Pratimas „Atpalaidavimo banga"

Pratimą galima atlikti sėdint ar gulint – kaip jums patogiau.
Įsivaizduokite, kad jūsų kūnu iš viršaus į apačią ritasi atsipalaidavimo
banga. Ji labai primena jūros bangą, kuri jus užlieja, kai sėdite ant kranto.
Tik jūros banga jus apgaubia, o atsipalaidavimo banga ritasi per jus
kiaurai.
Leiskite, kad jumis nuvilnytų kelios tokios bangos ir visi jūsų raumenys
apsilptų, taptų glebūs, minkšti.
Pratimas trunka vos 3 – 5 minutes ir tai atitinka mūsų spartų gyvenimo
tempą.
Iš pradžių, kol šio pratimo poveikis nėra garantuotas, jį reikia atlikti
sėdint arba gulint. Paskui tuos pojūčius bus galima „išsikviesti" net per
pertraukėlę darbe ar važiuojant visuomeniniu transportu.

Jei bangos įvaizdis jums per daug sudėtingas, galite pasirinkti bet kokį
kitą. Pavyzdžiui, skrydį nuo kalno skraidykle, vandenyno atoslūgį, saulės
tekėjimą ir panašiai. Svarbu tik kad tas įvaizdis atpalaiduotų visą jūsų
kūną. Paskui atsipalaidavimą pabandykite susieti su tik jums žinoma
„žyme", ar „inkaru", kad ateityje tą būseną galėtumėte „išsikviesti" per
kelias sekundes.

Pratimas „Žymė"
Tokia žyme gali tapti bet koks paprastas judesys. Pavyzdžiui, galima
sulenkti didįjį pirštą, padaryti žiedą iš dviejų pirštų, patrinti ausies
spenelį ir taip toliau. Svarbu šį judesį atlikti kiekvieną kartą, kai
pasieksite visiško atsipalaidavimo būseną. Tada jūsų organizmas išsiugdys
sąlyginį refleksą: judesys – atsipalaidavimas.
Kai šis refleksas įsitvirtins (tai gali įvykti ne anksčiau kaip po 20 – 30
bandymų), jums tereiks 20 – 30 sekundžių, kad atlikę žymės judesį be jokių
psichinių pastangų pasiektumėte ramų atsipalaidavimą.

Toks būdas netgi be tolesnių pratybų jums gali labai padėti tarnybinio
ar buitinio konflikto atveju, kritinėje ar ekstremalioje situacijoje, kalbantis
su susierzinusiu ar ūmiu žmogumi ir panašiai. Užuot įsivėlę į konfliktą ir
eikvoję energiją, jūs nedelsdami atliekate savo judesį – organizmas
akimirksniu atgauna vidinę ramybę ir pusiausvyrą, o tai jums leis blaiviai
įvertinti situaciją ir su ja susidoroti be moralinių nuostolių.
Dabar – šio skyriaus išvados.

IŠVADOS:
• Kad didėtų veiklos efektyvumas, būtina mokėti kokybiškai ilsėtis ir
šitaip savo organizmui suteikti galimybę atkurti prarastas jėgas ir kaupti
naujas.
• Kūno raumenis galite atpalaiduoti bet kokiais jums žinomais
pratimais. Turite išmokti neįsitempę ir visiškai nejudėdami išbūti 10 – 15
minučių. Jei galite šitaip pabūti ilgiau, labai gerai, bet tai nėra būtina.
 16
Sustabdysime minčių srautą

Žmogus, neramus ir sutrikęs, gyvena pusiau beprotišką gyvenimą,

nes jo paklydusiame prote vyrauja visiškas chaosas.
– PH. KAPLO iš knygos „TRYS DZENO STULPAI"

Kitas labai svarbus gebėjimas, leidžiantis kaupti energiją ir jos tuščiai

neeikvoti, yra mokėjimas sustabdyti nevaldomą minčių srautą.

• Nėra ramybės galvoje!

Reikalas čia anaiptol nėra paprastas. Juk galvoje nuolatos kunkuliuoja
įvairūs klausimai, sprendžiamos problemos, prisimenami užmiršti faktai,
planuojama būsima veikla, vyksta dialogas su įsivaizduojamu pašnekovu
ir taip toliau. Mintys jūsų nepalieka ramybėje nė sekundei! Maža to –
daugelis žmonių net miegodami negali sustabdyti savo „žodžių maišyklės"
darbo – jie dėl kažin ko jaudinasi, šūkauja, vartosi. Tikro poilsio nėra net
miegant! Ir taip visą gyvenimą, kuris gerokai sutrumpėja dėl to, kad
nesiilsi mintys.
„Žodžių maišyklė" ne tik atitraukia mūsų dėmesį – ji čiulpia gyvybines
galias, sekina energiją. Jei daug galvojame apie kokį nors žmogų, mes
nesąmoningai siunčiame jam savo energiją. Jei galvojame, jog viskas labai
blogai ir bus tik blogiau, atiduodame energiją „nelaimingo gyvenimo"
egregorui, o jis jau pasistengs padaryti taip, kad jūs galėtumėte į valias
pasimėgauti depresija ir visais jos nemaloniais palydovais. Todėl
gebėjimas valdyti savo mintis – tai labai svarbi savybė, leidžianti
veiksmingai siekti tikslų.
Įvairių dvasinių mokymų klasikai daug kalba apie būtinybę valdyti
savo proto būseną. Pavyzdžiui, Filipas Kaplo savo darbe „Trys dzeno
stulpai" (Philip Kaplo, Three Pillars of Zen) rašo: „Daugeliui žmonių
niekada nešauna į galvą pabandyti kontroliuoti savo sąmonę, ir šis
fundamentalus pratimas, deja, nėra įtrauktas į šiuolaikinę ugdymo sistemą,
nėra sudedamoji dalis to, kas vadinama žinių įgijimu."
Dzeno mokyme vienas iš pirmųjų dvasinio tobulėjimo kelio žingsnių
yra gebėjimas susitelkti ir sustabdyti minčių srautą.
Visiškas minčių srauto sustabdymas – galutinis daugelio rytietiškų
dvasinių mokyklų tikslas. Pavyzdžiui, aukščiausia jogos fazė vadinasi
„samadhi", o tai reiškia „dvasinį nušvitimą, ekstazę, transą, aukščiausiąjį
sąmoningumą". Pasiekti tokią būseną (samadhi) galima tik labai ilgai
medituojant, kai kelioms valandoms sustabdomas minčių srautas, ir
žmogus, skendėdamas visiškoje tuštumoje, ima tiesiogiai bendrauti su
neregimojo pasaulio esybėmis. Bet kad išmoktume sustabdyti minčių
srautą kelioms valandoms, reikia labai daug praktikuotis. Daugeliui
žmonių visai nereikia tokių nepaprastų potyrių, todėl paieškosime kitų
būdų, kaip pažaboti mūsų neramųjį protą.

• Minčių srauto sustabdymo metodai

Egzistuoja daugybė minčių srauto sustabdymo būdų ir metodų. Juos
galima suskirstyti į keturias dideles grupes.
– Minčių išstūmimo metodai (kai vienas mintis išstumia kitos
periodiškai pasikartojančios mintys)
– Dėmesio telkimo į išorės objektą metodai
– Vaizdinių metodai
– Dėmesio perkėlimo metodai
Dabar kiekvieną grupę aptarkime nuodugniau.

• Išstūmimo metodai
„Išstūmimo metodo" esmė – netvarkingą atsitiktinių minčių srautą
pakeisti daugkartiniu tam tikros frazės arba tam tikro garsų darinio
kartojimu.
Rytų dvasinėse mokyklose tokie garsų dariniai kaip „om" arba „om
mani padme hūm" vadinami mantromis. Jei labai ilgai, valandų valandas
kartojama ta pati mantra, galima pasiekti pastovią pakitusios sąmonės
būseną; tada žmogus pradeda demonstruoti nepaprastus gebėjimus ir
užmezga glaudų ryšį su nematomo pasaulio gyventojais. Panašiai
krikščionybėje veikia maldos – gerai žinoma, kad tik ilgas ir aistringas
(tai yra kupinas susitelkimo ir labai emocionalus) maldos kartojimas
duoda norimą rezultatą (apvalo sielą, padeda nušvisti, leidžia sulaukti
dvasinio pasaulio pagalbos).
Galite patirti minčių stabdymo poveikį daug sykių tyliai pakartoję
mantrą „om" ar kokią nors maldą arba atlikę jums jau žinomą „atleidimo
meditaciją". Ji taip pat puikiai padeda pažaboti nevaldomą minčių
srautą. Užpildykite ja savo galvą ir vienu šūviu nušausite du zuikius:
sustabdysite „žodžių maišyklę" ir atsikratysite susikaupusių išgyvenimų.
Kai tik pastebėsite, kad jūsų „žodžių maišyklė" vėl ėmė suktis,
pradėkite kartoti bet kurią šios meditacijos formulę. Pavyzdžiui, tokią:
„Su meile ir dėkingumu atleidžiu šiam gyvenimui ir jį priimu tokį, koks
jis yra. Aš prašau gyvenimo atleisti už mano mintis ir poelgius jo
atžvilgiu."
Kad išmoktumėte sustabdyti savo „žodžių maišyklę", prireiks tam tikrų
pastangų. Patirtis rodo, jog pirmųjų rezultatų sulaukia tie, kurie
nereikalingas mintis stengėsi išstumti bent dvi savaites – kasdien po 20 –
30 minučių bet kuriuo laisvu metu.
Jums reikia išmokti 5 – 10 minučių neturėti jokių minčių (paskui jų
vis tiek atsiranda ir tai yra normalu).

• Dėmesio telkimo metodai

„Dėmesio telkimo" metodas taip pat paplitęs daugelyje Rytų dvasinių
mokyklų. Tokiu būdu medituodamas žmogus nepertraukiamai stebi kokį
nors daiktą ar procesą.
Tai gali būti taškas sienoje, paveikslėlis ar piešinys (specialūs piešiniai,
skirti dėmesiui sutelkti ar medituoti, vadinami mandalomis), bet galite
sutelkti dėmesį ir į savo biologinius procesus: kvėpavimą, kraujo
pulsavimą ir panašiai.
Pavyzdžiui, dzenbudizme svarbus pratimas yra savo įkvėpimų ir
iškvėpimų skaičiavimas. Pabandykite atlikti tokį pratimą.

Pratimas „Skaičiuojame savo kvėpavimą"

 Įsitaisykite patogiai, atpalaiduokite kūno raumenis. Mintyse pradėkite
skaičiuoti savo kvėpavimą. Skaičiuoti galite ir iškvėpdami, ir įkvėpdami,
nors įkvepiant tai daryti yra šiek tiek sunkiau.
Šiame pratime svarbiausia – skaičiuoti ne iki begalybės, bet tik iki
dešimties, tada skaičiavimą reikia pradėti iš naujo. Jei susimaišėte,
kiekvieną akimirką galite pradėti iš pradžių. Nesinervinkite,
nesijaudinkite, o tiesiog vėl pradėkite skaičiuoti iki dešimties.

Nors pratimas atrodo paprastas, mažai kam be ilgų pratybų pavyksta

bent dvidešimt minučių neklystant skaičiuoti nuo vieno iki dešimties
neperžengiant šios ribos. Pabandykite atlikti šį nesudėtingą pratimą ir
įvertinti, kaip gebate sutelkti dėmesį.
Pratimas „Skaičiuojame savo kvėpavimą" lavina dėmesį ir padeda
sutelkti mintis, o tai įmanoma tik sustabdžius „žodžių maišyklę". Štai ką
apie tai sako vienas iš mūsų laikų pranašų Radžnišas (geriau žinomas Ošo
vardu): „Protas gali būti galingas, jei jį susiaurinsite. Kuo labiau
susiaurinate, tuo galingesnis jis tampa. Tokia yra metodo esmė. Tai panašu
į saulės spindulių telkimą lęšiu, kai norime įkurti ugnį. Saulės spinduliai
išplitę, o lęšis juos surenka į vieną ploną spindulį, juos sutelkia."
Svarbiausia sąlyga, garantuojanti tinkamą pratimo atlikimą, – visiškai
nieko negalvoti apie susitelkimo objektą. Reikia tiesiog žiūrėti arba
jausti ir jokiu būdu nekomentuoti savo pojūčių žodžiais. Žiūrite – ir
viskas. Pavyzdžiui, „vidinį žvilgsnį" galima sutelkti į savo nosies galiuką
ir pabandyti pajusti, kaip pro šnerves įeina ir išeina oras, kaip jis
keliauja į organizmą, koks jis yra šaltas, kai įeina, ir koks šiltas, kai išeina,
ir panašiai. Visa tai reikia tik justi ir kvėpavimo vyksmo neaplipinti
maždaug tokiomis mintimis: „Štai oras įeina pro kairiąją šnervę... Nosies
oda, atrodo, atvėso..."
Kai atsiranda minčių, jas reikia arba kokiu nors būdu išguiti iš galvos,
arba tiesiog palaukti, kol jos pačios išnyks. Šitaip praktikuotis turite po
20 minučių per dieną, kol pasieksite stabilų rezultatą: – galėsite sustabdyti
minčių srautą bent 5 – 10 minučių.
Įžymus jogos žinovas B. Sacharovas knygoje „Trečiosios akies
atvėrimas" sako, kad jei maždaug mėnesį kasdien po 30 minučių telksite
dėmesį į savo nosies galiuką, tai imsite jausti nepaprastai malonų kvapą,
kuris vadinasi „ambrozija". Šis kvapas priklauso subtiliajam pasauliui ir jį
pajusti galima tik įvaldžius meditacijos meną. Ambrozijos kvapas, pasak
jį uosčiusių žmonių, nesuskaičiuojamą daugybę kartų malonesnis už
bet kokį žemišką kvapą. Įsivaizduokite, kaip malonu būtų pajusti tą
dievišką aromatą, kai jūs, suspausti iš visų pusių, viešuoju transportu
vykstate tvarkyti savo reikalų. Arba stovite įstrigę automobilių grūstyje.
Bet tai tik vienas iš rezultatų, kuriuos galima pasiekti atliekant šiuos
pratimus. Treniruodamiesi jūs išmoksite visiškai atsiduoti savo pojūčiams
ir bent trumpam ištuštinti galvą.

• Vaizdinių metodas
Sustabdyti nevaldomą minčių srautą galima vaizdiniais. Pavyzdžiui,
galite įsivaizduoti, kad imate rankšluostį ir juo savo galvoje ištrinate visas
mintis. Vos atsiranda nauja mintis, iškart čiumpate rankšluostį ir ją
ištrinate. Arba iššluojate šluotele. Ar sutraiškote sunkiu svarmeniu
(žinoma, taip tik įsivaizduojate).
Puikų rezultatą duoda vaizdinys, kad jūs savo galvą pripildote tiršto
skysčio, pavyzdžiui, tepalo. Tepale nė viena mintis negalės tarpti – vos
kilusi, ji iškart nuslops. Arba mintimis pripilkite į savo galvą smėlio –
jame mintys irgi ilgai netvers. Tokie pratimai paprastai atliekami
užsimerkus, tačiau dėl to gali kilti kai kurių keblumų.

• Paveikslėliai – ne kliūtis
Dauguma žmonių užsimerkę vidiniame ekrane (kaktos srityje) mato
kokius nors paveikslėlius: spalvotas dėmes, akis, peizažus, religinius
vaizdus ir panašiai. Tačiau tai nėra blogai. Tegul tie paveikslėliai būna –
nieko tokio! Svarbu tik tai, kad jie (mintyse) nebūtų aplipę žodžiais ar
frazėmis.
Reikia išmokti tiesiog stebėti tuos paveikslėlius ir nesusieti jų su
jokiomis frazėmis, pavyzdžiui: „Tai upeliuko krantas. Štai bangos
pasirodė. Įdomu, kas jas sukėlė?" Visus tokius svarstymus reikia slopinti
arba išguiti, tegu lieka tik vaizdiniai. Kiekvieną atsiradusią mintį reikia
nedelsiant išvaryti vaizdiniais ar paveikslėliais. Iš pradžių tikriausiai bus
nelengva atskirti žodžius ir vaizdinius, tačiau šiek tiek pasitreniravę jūs
išmoksite matyti „paveikslus", o mintys jūsų netrikdys.

• Pabandykite nereaguoti į televizorių

Ugdydamiesi gebėjimą iš išorės patenkančią informaciją atskirti nuo
savo minčių, pabandykite sėdėdami priešais televizorių kelias minutes
žiūrėti į jį ir niekaip nereaguoti į iš jo sklindančią informaciją. Tiesiog
žiūrėkite į ekraną ir niekaip nereaguokite į garsą ir vaizdą.
Tai labai sunku, tačiau po neilgų pratybų jūs išmoksite bent minutei ar
dviem atsisieti nuo išorinių dirgiklių. Tačiau tai darydami neturite
nugrimzti į vidinius apmąstymus (neturite paleisti suktis „žodžių
maišyklės"). Būtina išlaikyti tylą galvoje.
Ugdytis gebėjimą guiti mintis padės toks pratimas.

Pratimas „Akvariumas"
Įsivaizduokite, jog sėdite akvariumo dugne. Jus iš visų pusių supa
vanduo ir jūsų kūnas jį geria tarsi kempinė. Kai tik galvoje atsiras kokia
nors mintis, įsivaizduokite, kad tą mintį apgaubia oro burbulėlis ir kartu
su ja ima kilti į paviršių. Ir taip atsitinka kiekvienai minčiai. Jūsų galva
liks visiškai tuščia – tai ir yra reikiamas rezultatas.

Savaitę ar dvi kasdien darykite šį pratimą po dvidešimt minučių ir jūs

išmoksite vaduotis iš „žodžių maišyklės", atkleisite savyje naujų, netikėtų
galimybių.
O štai dar vienas pratimas.
Daugelio specialistų tyrinėjimai parodė, kad egzistuoja glaudus ryšys
tarp minčių galvoje ir akių vyzdžių judėjimo. Galvoje gimė nauja
mintis – vyzdžiai į tai sureagavo tam tikru judesiu. Kai mes mąstome,
mūsų vyzdžiai mintims į taktą be paliovos atlieka mikroskopinius
judesius.
Kadangi šis ryšys gana tvirtas ir abipusis, galima pabandyti jį
panaudoti atvirkštine seka: jei bus sustabdytas vyzdžių judėjimas,
vadinasi, iškart sustos ir minčių srautas.
 Pratimas „Akmenėliai"
Įsivaizduokite, kad jūsų vyzdžių dugne guli nedideli, bet gana sunkūs
akmenėliai. Šie akmenėliai neleidžia vyzdžiams judėti – jūs negalite
pajudinti vyzdžių, nes jie sustingę.
Jei jums tai pavyks įsivaizduoti ir aiškiai pajusti, veikiausiai
sustabdysite savo „žodžių maišyklę". Tik nebandykite jos vėl paleisti suktis
galvodami maždaug taip: „Štai vyzdžiai pagaliau sustojo. Mintys dabar
taip pat turi išnykti." Nei tokių, nei kitokių minčių neturi būti – tiesiog „iš
vidaus" stebėkite savo nejudančius vyzdžius ir jums nekils nė minties.

Dar vienas būdas, kaip sutramdyti pernelyg savarankišką protą.

Pratimas vadinasi „Šuo būdoje".

Pratimas „Šuo būdoje"

Įsivaizduokite, kad jūsų protas yra šuo, kuris paprastai turi tūnoti
būdoje, ir tik šeimininkui leidus gali išlįsti ir šiek tiek paloti (tai yra
pradėti planuoti ir svarstyti). O šeimininkas – tai jūs ir jūsų valia.
Reikia vis tikrinti, kas vyksta jūsų galvoje. Šuo privalo tūnoti būdoje;
galvoje turi tvyroti tyla. Jei pastebėjote, kad esate susijaudinę ar prislėgti,
o galvoje sukasi pačios įvairiausios mintys, vadinasi, šuo ištrūko į laisvę.
Varykite jį atgalios! Riktelėkite ant jo, subarkite ir jis vėl atsidurs savo
vietoje. Užremkite būdos angą, užrakinkite ją trimis spynomis. Šitaip jūs
kuriam laikui atsikratysite idealizacijų, vertinimų, jus audrinančių arba
slegiančių vidinių komentarų ir panašių dalykų.

Jums gali praversti dar vienas pratimas, kuris padeda pašalinti iš galvos
nepageidaujamas mintis.

Pratimas „Tuščias kambarys"

Įsivaizduokite, kad jūsų galva – tai kambarys, pilnas įvairių daiktų.
Kiekvienas daiktas yra susijęs su tam tikru įvykiu ar žmogumi jūsų
gyvenime. Sofa – darbas, krėslas – draugė, stalas – tėvai, kėdės – vaikai ir
taip toliau.
 Po vieną išneškite iš kambario visus daiktus, kad kambarys liktų
visiškai tuščias. Paskui išveskite iš kambario save (pavyzdžiui, paėmę sau
už ausies) ir uždarykite duris. Kambaryje (jūsų galvoje) neturi likti nė
vieno daikto ir su jais susijusių minčių. Retsykiais galite žvilgtelėti į
kambarį pro langelį (jei toks yra) ir išmesti jame atsiradusius daiktus
(mintis).

Šis pratimas primena rekomendaciją apie vadinamojo „vidinio

stebėtojo" įkurdinimą savo galvoje. Tas stebėtojas esate jūs ir tarsi iš
šalies stebite, kas gi jūsų galvoje vyksta.
Stebėtojas pasyvus, į nieką nesikiša, tik stebi. Tačiau poveikis yra
nuostabus. Kai tik nustosite dalyvauti „žodžių maišyklės" veikloje ir kai
ją stebėsite iš šalies, maišyklė kaipmat ims strigti ir sustos. Jai tiesiog
būtinas visas jūsų dėmesys, ji nepakenčia stebėjimų iš šalies.
Norime iš karto perspėti, kad visa tai labai primena pirmąją
šizofrenijos stadiją. Jei jūsų galvoje ims veikti iš karto „žodžių maišyklė"
ir „stebėtojas" ir jei jūs apie tai prasitarsite kitiems, jie gali pamanyti, kad
jums jau laikas gerti raminamuosius vaistus. Todėl „vidinio stebėtojo"
įkurdinimą savo galvoje mes laikome „aukštuoju pilotažu" ir primygtinai
rekomenduojame tai daryti tik tada, kai išbandysite visus kitus minčių
srauto stabdymo būdus.

• Susidraugaukime su „žodžių maišykle"

Kitas metodas siūlo su „žodžių maišykle" ne kovoti, bet susidraugauti.
Šio minčių srauto stabdymo būdo esmė – neigiamų išgyvenimų vaizdinių
keitimas teigiamų emocijų vaizdiniais (apie tai mes jau kalbėjome
pirmoje knygos dalyje).
Užuot kovoję su mintimis, „žodžių maišyklei" siųskite savo meilę ir
dėkingumą.
Ar ji verta tokių šviesių jausmų? Žinoma, verta! Juk ji ne šiaip sau jūsų
galvoje vis suka ir suka tas pačias (ar įvairias) mintis. Ji tai daro turėdama
pačius geriausius ketinimus – iš visų jėgų rūpinasi, kad jūs daugiau
nepatektumėte į nemalonią situaciją ir nepatirtumėte streso. Ji daro, ką
gali, kad jūs rastumėte gerus sprendimus ir kad nesuklystumėte. Juk visos
nesibaigiančios jūsų mintys paprastai yra apie praeitį, kurioje jūs padarėte
klaidų ir dabar bandote rasti naują problemos sprendimą. Arba jos yra apie
ateitį, kur jums galbūt gresia nemalonumai, tad jūs iš anksto svarstote,
kaip jų išvengti.
„Žodžių maišyklė" niekada nevertina dabarties, ji visada įnikusi arba į
praeitį, arba į ateitį. Kad ir kaip būtų keista, ji visada kupina pačių
tauriausių ketinimų. O jūs ją mušate šluota, svarmenimis ar varote būdon!
„Žodžių maišyklė" baiminasi, kad galiausiai jūs liksite visiškai beginkliai
būsimų sunkumų akivaizdoje. Todėl ji priešinsis jūsų bandymams jos
atsikratyti.
Vadinasi, reikia elgtis kitaip. Reikia mintyse dėkoti savo „žodžių
maišyklei" už rūpestį. Reikia siųsti jai savo meilę ir pripažinimą. Galima
ją netgi pabučiuoti, tačiau tam jūs turite įsivaizduoti, kaip ji atrodo. Jei
atsiradusį vaizdinį įmanoma pabučiuoti, nesidrovėkite! Pabandykite ją
įsivaizduoti: tai gali būti piktas gnomas, šnekus seneliukas, varlė ir
panašiai.
Žodžiu, padėkokite jai už darbą. Susidraugaukite su ja. Kartu aptarkite
jos rūpesčius. O paskui draugiškai pasiūlykite jai pailsėti – juk ji taip
ilgai ir sunkiai plušėjo. Jūs galite kartu su ja (mintyse, žinoma) susėsti ant
kušetės, išgerti arbatos ar ko stipriau. Paskui rūpestingai paguldykite ją į
lovą – tegul miega.
Be abejo, ji retsykiais vis „atsibus" ir bandys jus apsaugoti nuo dar
vienos pražūties. Nuraminkite ją. Pasakykite, kad jūs jau viską įvertinote
ir kad jai laikas pailsėti, kelias paras skirti tik miegui. Galima ją netgi
pavaišinti brendžiu – kad geriau miegotų. Jos kepenys sveikos, todėl
pilkite jai (mintyse, žinoma) negailėdami.
Taigi susitarkite su ja, kad liautųsi dėl jūsų nerimauti. Ir tada jūsų
galvoje įsivyraus ilgai laukta tyla. Ne, jūs, žinoma, ir toliau galvosite,
tačiau tik apie realius reikalus, kuriuos privalu atlikti dabar arba
artimiausiu metu. Ir viskas. Išbandykite šį metodą, jis duos labai gerų
rezultatų.
Jei jūsų netenkina nė vienas iš pasiūlytų būdų, sugalvokite savąjį ir jį
naudokite! Svarbiausia, kad jūsų nerimastingas protas pradėtų plušėti tik
tada, kai jums to reikia. Ir tylėtų visą kitą laiką.

• Dėmesio perkėlimo metodai

 Šie metodai paprastesni ir dažnai naudojami kasdieniame gyvenime, o
jų esmė ta, kad nevaldomus svarstymus reikia pakeisti valdomomis
mintimis.
Pavyzdžiui, jūs tą darote, kai virš verkiančio mažylio pakratote
barškutį. Pirmiau mažylis buvo sutelkęs dėmesį tik į jam žinomą problemą
ir garsiai reikalavo jos sprendimo. Bet štai jūs pakratėte barškutį, ir jo
dėmesys nukrypo į naują dirgiklį. Jis ėmė apie jį galvoti, o ankstesnė
problema užsimiršo.
Šis metodas lygiai taip pat efektyviai veikia ir suaugusiųjų pasaulyje,
ypač kai jūs norite kitur nukreipti dėmesį žmogaus, įnikusio į savo
problemą.
Kaip metodą taikyti praktiškai? Ogi labai paprastai. Jei jums nusibodo
ilgos pašnekovo tirados, užduokite jam tokį klausimą, kad jis pamirštų,
apie ką prieš kelias akimirkas kalbėjo, tai yra tas klausimas turi liesti
pašnekovui svarbią temą.
Pavyzdžiui, jei jūsų draugė ilgai ir nuobodžiai pasakoja, koks niekšas
pasirodė esąs jos vyras (arba draugas), ir jums tai nusibodo, netikėtai jos
paklauskite: „O tu tikra, kad išeidama iš namų išjungei lygintuvą?" Arba:
„O iš kur skylė (arba dėmė) tavo kailinukuose?" Po tokio klausimo draugė
veikiausiai nubėgs apžiūrėti savo kailinukų, o niekšas vyras bus pamirštas.
Ir jums pavyks sustabdyti jos „žodžių maišyklę".
Panašiu būdu galima sustabdyti ir savo „žodžių maišyklę". Pastebėję,
kad vėl įnikote į nevaldomus išgyvenimus, pabandykite valios jėga
perkelti dėmesį į kokią nors realią užduotį, kuri jums yra kilusi.
Pavyzdžiui, į tai, ką jūs veiksite rytojaus dieną. Arba kur vyksite ilsėtis
vasarą. Arba ką kalbėsite (arba valgysite) per vakarienę ir panašiai.
Problema, į kurią stengiatės perkelti dėmesį, turi būti reali, jos
sprendimas turi reikalauti laiko.
Tai paprastas būdas, tačiau jums reikia turėti tikrų temų, apie kurias
galėtumėte galvoti. Antra vertus, svarbu, kad tos temos vėl nepaskatintų
suktis „žodžių maišyklės".

• Išsirinkite „kreipiklį"
 Dėmesio perkėlimo metodą galima sustiprinti iš anksto išsirinkus tam
tikrą „kreipiklį", tai yra temą, į kurią jūs esant reikalui sąmoningai
perkelsite savo dėmesį. Geriausia, jei tai bus labai linksmas ir malonus
jūsų gyvenimo įvykis. Arba koks nors sąmojis, kuris jus gali
pralinksminti bet kokioje situacijoje. Tokiu atveju bus net tik perkeltas
jūsų dėmesys, bet ir įvyks problemos nukainojimas (beje, tą problemą ką
tik pasimėgaudama gliaudė jūsų „žodžių maišyklė".) Be to, šitaip jūs
atsisiesite nuo „nelaimingo gyvenimo" egregoro, kuriam prieš akimirką
leidote čiulpti savo gyvybines galias. Pateiksime tokio „kreipiklio"
veikimo pavyzdį. Viena mūsų seminarų klausytoja, simpatiška rudakė
mergina, papasakojo tokią istoriją. Prieš kurį laiką ji didelėje firmoje
dirbo referente. Siekdama palaikyti fizinę formą ir dėl geros savijautos ji
lankė atletinės gimnastikos užsiėmimus, be to, jai tai leido labiau
pasitikėti savo jėgomis.
Kartą ji atnešė dokumentus į vieną firmos padalinį, bet kai pabandė
atidaryti duris, šios nepasidavė. Tada ji truktelėjo stipriau, ir durys galop
atsidarė. Kai mergina įžengė į kabinetą, visi sužiuro į ją apstulbę. Mergina
pasiteiravo, kas atsitiko, ir tada paaiškėjo, jog tie žmonės dirbo užsirakinę,
kad jiems niekas netrukdytų rengti labai svarbių dokumentų. Nuo to laiko
ji negali šio įvykio prisiminti be šypsenos.
Taigi šį įvykį mergina pavertė puikiu „kreipikliu". Dabar ji bet kokioje
nemalonioje situacijoje gali susigriebti ir sau pasakyti: „O aš vis tiek
atidarau duris!" Ji iškart pralinksmėja, o kai linksma, problema, kuri
duoda peno „žodžių maišyklei", yra nuvertinama ir turi atsitraukti. Kai
jūsų dėmesys nukrypsta kitur, „žodžių maišyklė" jums daugiau nenuodija
gyvenimo.
Šis „žodžių maišyklės" stabdymo metodas ir lengvas, ir sudėtingas.
Sudėtingas todėl, kad reikia rasti iš tiesų linksmą „kreipiklį" ir laiku
apie jį prisiminti, o tai nėra paprasta.
O lengvas todėl, kad nereikia ilgų meditacijų ir įtemptų pastangų
tramdant savo vaizduotę. Prisiminėme, nusišypsojome, ir išgyvenimai
pasitraukė.

• „Žodžių maišyklė" nemiega

 Taigi visais aptartais metodais jūs galite pasiekti, kad jūsų galvoje būtų
tylu, tačiau būtina pabrėžti, kad „žodžių maišyklė" nemiegos. Ji su jumis
visaip kovos! Tiksliau, su jūsų ketinimu ją „uždaryti būdoje" arba dar kaip
nors nutildyti. O pati didžiausia problema, kai kovojate su ja – laiku
susigriebti ir suprasti, kad ji jau valdo jus ir vėl mala, mala liežuviu
eikvodama jūsų laiką ir gyvybines galias.
Kad išmoktumėte laiku atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta jūsų galvoje,
siūlome atlikti tokį pratimą:

Pratimas „Primintinukė-2"
Pasiruoškite įvairių „primintinukių", kurios jums padės prisiminti, kad
reikia atkreipti dėmesį į savo „žodžių maišyklę" ir kaip nors priversti ją
nutilti.
Tai gali būti popieriaus lapeliai, kuriuose ryškia spalva reikia užrašyti
maždaug tokius žodžius ar frazes: „Tylėt!"; „Užteks taukšti!"; „Į būdą!";
„Kas galvoje?"; „Laikas įpilti, aš pabudau..." ir panašiai.
„Primintinukes" reikia iškabinti geriausiai matomose kambario vietose,
kad jos iškart kristų į akis. Jas galima priklijuoti prie darbo dienoraščio,
kalendoriaus, rankinės, tualete, virtuvėje... Beje, kas tris keturias dienas
jas būtina perkabinti, antraip jos susilies su interjeru ir jūs liausitės į jas
kreipę dėmesį.
Namie galima paimti A4 formato popieriaus lapą ir iš jo išlankstyti
lygiasienę piramidę. Dviejose piramidės plokštumose ryškia spalva
užrašykite: „Kas galvoje?" ir „Užteks plepėti!"
Jei turite galimybę, šią piramidę padėkite ant grindų tarp virtuvės ir
savo kambario arba bet kurioje kitoje buto vietoje, pro kurią praeinate
dešimtis kartų per dieną. Piramidę padėkite taip, kad turėtumėte būtinai
per ją peržengti. Tokiu atveju būsite priversti perskaityti užrašą ant
piramidės ir atkreipti dėmesį į būseną savo galvoje. Toks metodas tinka tik
tada, jei gyvenate vieni arba kartu gyvenantys žmonės irgi sutinka laipioti
per jūsų piramidę.

Kaskart, kai jums į akis krinta toks priminimas, turite išsiaiškinti, ko

prikimštas jūsų protas. Jei tai visai racionalūs svarstymai, kurie jus
tenkina, ramiai svarstykite toliau. Bet jei jūsų galvoje vėl vyksta
nevaldomi disputai ir monologai, turite riktelėti „Stop!" ir galvą užimti
arba atleidimo meditacija, arba savitaiga, arba kaip nors kitaip nutildyti
nerimstantį protą.

• Išbandykite viską ir raskite savo metodą

Mes siūlome jums išbandyti visus aptartus minčių srauto stabdymo
būdus ir išsirinkti tą, kuris jums labiausiai tinka.
Pabandykite dvi savaites kiekvieną dieną po 20 minučių praktikuoti
išsirinktą minčių srauto stabdymo metodą. Jūsų užduotis – išmokti bent
minutei ar dviem sustabdyti savo „minčių maišyklės" darbą.
Sėkmė šioje srityje bus labiau tikėtina, jei pirmiau išmoksite
atpalaiduoti kūną. Tai visai nekenksminga ir netgi susiję tarpusavyje – jei
nesugebate atpalaiduoti kūno, tai veikiausiai jums bus sunku sukurti tylą
galvoje. Antra vertus, jei jūs pirma išmoksite kurti tylą savo galvoje,
kūnas gali atsipalaiduoti savaime. Rinkitės, kaip jums patogiau.
O kol kas – vėl išvados.

IŠVADOS:
• Kitas žingsnis, jei norite padidinti savo energinius resursus, yra
minčių srauto sustabdymas.
• Visus minčių srauto stabdymo būdus galima suskirstyti į keturias
grupes: Pirma, minčių išstūmimo metodai (kai vienas mintis išstumia kitos
periodiškai pasikartojančios mintys). Antra, dėmesio telkimo į išorės
objektą metodai. Trečia, vaizdinių metodai. Ketvirta, dėmesio perkėlimo
metodai.
• Kiekvienas iš šių būdų leis jums sustabdyti minčių srautą, jei
praktikuositės bent dvi savaites po 20 minučių kasdien.
 17
Kaupiame energinius išteklius

Kitas žingsnis, kuris padės siekti asmeninių permainų ir didinti veiklos

efektyvumą, yra energinių išteklių kaupimas.

• Būkite energingi!
Jau ne kartą sakėme, kad energingi žmonės yra geresni įvykių
formuotojai (jei tik jie, žinoma, nepervertina savo gebėjimų ir nedaro kitų
klaidų). Energingas – tai pasitikintis savimi, pilnas jėgų ir energijos. O
kokie jūsų reikalai šioje srityje? Jei nelabai geri, tada patartina juos
taisyti. Juk norimų įvykių realizavimo greitis priklauso nuo jūsų
vidinių energinių išteklių, tai yra nuo jūsų skleidžiamos troškimų
energijos kiekio, kurios dalį Gyvenimas panaudos jūsų užsakymams
vykdyti.
Kad jūsų užsakymų vykdymas nebūtų atidėtas ilgiems metams, kai
jums tų dalykų gal jau net nereikės, šiame įvykių formavimo metodikos
įvaldymo etape rekomenduojame jums 4 – 6 savaites kiekvieną dieną
daryti pratimus, padedančius kaupti energiją. Pasiūlysime kelis
skirtingus metodus, o jūs rinkitės, kas jus labiausiai tenkina.

• Kvėpavimas
Vienas pačių populiariausių būdų didinti vidinius energinius išteklius –
tai įvairios kvėpavimo praktikos. Tokio pobūdžio pratimų ir metodų yra
daugybė. Efektyviausi iš jų – tai rytietiška energinė čigongo gimnastika,
jogos kvėpavimo pratimai (pranajama) ar hiperaktyvaus kvėpavimo
praktikos (kartais vadinamos rebefingu). Jei turite laiko ir pinigų, galite
lankyti tokias pratybas – jos jums bus nepaprastai naudingos.
Jogoje ypatingas dėmesys skiriamas pranai. Išvertus iš sanskrito
kalbos, „prana" reiškia „gyvybinę energiją". Pasak senovės indų išminčių,
kvėpuodamas žmogus pasisavina ne vien deguonį, bet ir tam tikrą energinę
substanciją. Ši energija, įkvepiama kartu su oru, pasiekia įvairius kūno
organus ir jų perdirbta virsta vidine pranos srove.
Norime jums pasiūlyti vieną iš gerai žinomų jogos kvėpavimo pratimų.

Pratimas „Kvėpavimas trikampiu"

Jogoje vienas iš pačių efektyviausių būdų kelti energinį lygį yra
„kvėpavimas trikampiu" – tai reiškia, kad kvėpavimo procesas
suskirstomas į tris etapus: įkvėpimą – sulaikymą – iškvėpimą. Šis ciklas
kartojamas kelis ar keliolika kartų.
Skirtinguose šaltiniuose siūlomos įvairios šių etapų trukmės. Mūsų
patirtis rodo, kad geriausia, kai visų etapų trukmė vienoda, be to, etapus
reikia susieti su širdies tvinksnių skaičiumi: 6 tvinksniai – įkvėpimas, 6
tvinksniai – sulaikymas, 6 tvinksniai – iškvėpimas. Jei tokia trukmė jums
nekelia nemalonių pojūčių, pabandykite ją pailginti iki 8, 10 ar net 12
širdies tvinksnių.
Jei pratimą atliekate patalpoje, kurioje yra didelis sieninis ar stalinis
laikrodis, tada atskaitos vienetu galima imti laikrodžio tiksėjimą. Vienas
„tik tak" paprastai maždaug atitinka vieną sekundę. Vadinasi, vienas
kvėpavimo etapas turėtų trukti 6 (8, 10, 12) „tik tak".
Kvėpavimas turi būti laisvas, be užsikirtimo ar įtampos. Įkvėpimas
atliekamas šitaip: oru užpildoma apatinė pilvo dalis, tada – vidurinė kūno
dalis, o paskui – visa krūtinė. Iškvepiama atvirkštine tvarka.
Atliekant pratimą, „vidiniu žvilgsniu" (arba „dėmesio spinduliu")
energiją iš plaučių reikia siųsti į visus kūno organus ir visas jo dalis, taip
pat – į ligotus organus, kad jie sveiktų.

Pratimas atliekamas stovint arba gulint. Jei jį atliekate prieš miegą, tai,
galimas daiktas, sapnuosite ryškius, spalvotus sapnus. Pratimą galima
daryti einant – tada etapų trukmė matuojama žingsnių skaičiumi.
„Kvėpavimo trikampiu" ciklų skaičius yra 5 – 10 įkvėpimų, sulaikymų ir
iškvėpimų; jei ciklų bus daugiau, dėl deguonies pertekliaus jums pradės
svaigti galva.
Pratimą pageidautina daryti nuolat, tačiau kad pakiltų jūsų energinis
lygis ir būtų pasiektas norimas efektas, turite taip kvėpuoti ne trumpiau
kaip mėnesį (kas dieną atlikite po vieną ar kelias tokias treniruotes).
 Kvėpavimo pratimai padidina viso kūno, o ne atskirų jo dalių energiją.
Jausitės žvalūs, pakils jūsų nuotaika, ims pildytis troškimai.

• Įsikrovimas „kietomis" energijomis

Jei norite labiau pasitikėti savimi, būti atkaklesni ir išmokti diskusijose
ginti savo nuomonę, mes rekomenduojame reguliariai daryti dar vieną
pratimą.
Pageidautina, kad atlikdami pratimą būtumėte kambaryje vieni ir
turėtumėte galimybę tegul ir negarsiai kalbėti ar netgi šūkčioti ir nebijoti,
kad kas nors iškvies psichiatrą.

Pratimas „Aš esu jėga!"

Atsistokite tiesiai, priglauskite rankas prie krūtinės, sugniaužkite
kumščius ir su jėga ištieskite į viršų, apačion ar į priekį (galima tiesti iš
pradžių vieną, paskui kitą ranką).
Kartu kaip įmanoma emocingiau ir išraiškingiau rėkte išrėkite trumpą
energinę frazę, pavyzdžiui: „Aš esu jėga!"; „Aš esu energija!"; „Man
sekasi!"; „Aš kupinas energijos!"; „Aš savo gyvenimo šeimininkas!"; „Aš
laimingas (turtingas, linksmas, klestintis)!" Tekstas gali būti ir
praktiškesnis: „Aš skyriaus viršininkas!" arba „Aš pati seksualiausia!"
Tokį veiksmą reikia atlikti 5 – 6 kartus iš eilės. Jei jį darysite itin
energingai, tiesiog fiziškai pajusite energijos bangas, plakančias pakaušį
iš vidaus.

Pratimas leidžia pasisemti daug energijos, tačiau tai yra „kieta"

energiją, kurios reikia kariškiams, vadovams, komersantams, politikams ir
žmonėms, ketinantiems reikalauti aukštesnių pareigų ar didesnio
atlyginimo. Pratimą galima daryti kelis kartus per dieną, taip pat – prieš
atsakingą susitikimą ar pasirodymą.

• Įsikrovimas „minkštomis" energijomis

Jei turite dvejonių asmeninių santykių srityje arba jei norite būti
linksmi ir šmaikštūs, siūlome semtis kitokios, lengvesnės energijos.
 Pratimas „Kosminė energija"
Atsistokite tiesiai, pasitempkite ir atsipalaiduokite. Užsimerkite.
Įsivaizduokite, kad tiesiai iš tolimų Kosmoso gelmių jums ant galvos
leidžiasi spindinčios, skaidrios energijos stulpas. Tokius stulpus kartais
matote audringą dieną, kai saulės spinduliai prasimuša pro retas tamsių
debesų properšas. Energijos srautas, patenkantis į jus tuo stulpu,
nudažytas jums malonia auksine ar žydra spalva.
Auksinė energija teikia linksmumo, lengvumo, proto aštrumo. Žydra
arba sidabrinė suteikia ryžto, vidinės ramybės, tikėjimo sėkme. Energija
jus visiškai užpildo ir per jūsų širdį liejasi ant esančių šalia, o pirmiausia
– ant to žmogaus, kuris jums reikalingas.

Jei pavyks, pabandykite padaryti taip, kad energijos srautas į jus

tekėtų nuolat – kai dirbate, kai važiuojate visuomeniniu transportu, kai
poilsiaujate ir panašiai. Jūs turite būti tarsi lėlė, kabanti ant energinio
srauto „virvelės".
Pabūkite „lėle" kelias dienas ir patys savęs neatpažinsite – tokios bus
permainos.
Literatūroje aprašyta daug įvairių pratimų, kurie padeda įsikrauti
energijos. Tam pasitelkiami saulės, medžių, vėjo, bangų, Žemės įvaizdžiai.
Visų šių pratimų esmė daugmaž vienoda. Štai vienas iš tokių pratimų.

Pratimas „Krištolinis indas"

Atsistokite priešais tekančią arba besileidžiančią saulę. Prisimerkite ir
pasistenkite pro plyšelį tarp vokų išvysti ploną spindulėlį, iš saulės
šaunantį tiesiai jums į akis. Įsivaizduokite, kad jūsų kūnas – tuščias
krištolinis indas, kurį reikia pripildyti saulėto skysčio.
Užsimerkite, tačiau mintyse išlaikykite tiesiai į save nukreipto auksinio
spindulėlio vaizdą.
Pradėkite pildytis saulėtu skysčiu. Jis tuo spindulėliu liejasi į jūsų
galvą, paskui teka žemyn ir pildo jūsų kūno indą. Saulėtas skystis pamažu
užpildo kojas, liemenį, rankas, galvą, o tada pro viršugalvį ima lietis
išorėn ir apipila jūsų kūną saulėta, spindinčia mase.
 Jei saulę dengia debesys arba jei esate patalpoje, galite spindulėlį
vizualizuoti. Baigę pratimą, kuris turi trukti nuo 3 iki 10 minučių,
išskėstais delnais atlikite veido apsiplovimą.

Be jau aptartų pratimų, labai daug energijos suteikia šlakų valymas iš

organizmo ir jums priimtini religiniai ritualai. Prieš pradedant ciklą
pratimų, skirtų energijai kaupti, patartina išsimatuoti savo energijos
lygį; čia jums padės pratimas, aprašytas 6 šios dalies skyriuje (Energijos
lygio nustatymo pratimas).
Matuoti savo energijos lygį reikia ne rečiau kaip kartą per savaitę
vienodomis sąlygomis, pavyzdžiui, atliekant rytinę mankštą. Šis
nesudėtingas pratimas padės nustatyti, kaip jums sekasi kaupti energiją.
Jei po 2 – 3 savaičių paaiškės, kad jokio rezultato nėra, vadinasi, jums
reikia paieškoti kito, efektyvesnio, energijos kaupimo pratimo.
Beje, įprasta rytinė mankšta taip pat yra energijos kaupimas,
nepamirškite šito. O jeigu ją papildysite kontrastiniu dušu arba
maudynėmis vandens telkinyje, niekas jūsų negalės sustabdyti kelyje į
trokštamus tikslus. Išskyrus jus pačius, žinoma. Bet jūs šito juk jau
nedarote, ar ne?
O dabar vėl išvados.

IŠVADOS:
• Jūsų užsakytų įvykių vykdymas priklauso nuo jūsų bendro vidinės
energijos lygio, taip pat nuo to, kiek energijos esate sukaupę tuo metu, kai
užsakote savo troškimus.
• Bendrą energijos lygį padeda pakelti įvairios rytietiškos kūno ugdymo
sistemos: joga, čigongo mankšta, kitos.
• Kiek mažiau energijos suteikia specialūs pratimai, grindžiami
vizualizacijomis.
 18
Ugdomės reikiamas savybes

Jei jūsų savivertė ir energijos lygis vis dar nėra aukšti, jums reikia
pasistengti tuos rodiklius pagerinti. Kuo aukščiau save vertinsite, kuo
geresnės nuomonės apie save būsite, tuo uoliau Gyvenimas vykdys jūsų
pageidavimus. Juk negali jis ignoruoti tokio reikšmingo žmogaus kaip jūs!

• Galvokite apie save geriau

Žmonės mus vertina taip, kaip mes apie save galvojame Jei jus nuolat
kankina dvejonės ir netikrumas, šio nepasitikėjimo bus persmelkti visi
jūsų veiksmai. Žmonės sąmoningai (arba nesąmoningai) reaguos į jūsų
nepasitikėjimą ir darys atitinkamus sprendimus. Pavyzdžiui, mažai kam
ateis į galvą jus skirti į aukštą postą, kur reikia nuolat priimti sprendimus
– juk priimdami tokius sprendimus jūs bijote ir nervingai blaškotės.
Tai reiškia, kad jums reikia suformuoti ir palaikyti įvaizdį tokio
žmogaus, kokiu jūs norėtumėte tapti. Reikia apie save galvoti gerai, ir
tada Gyvenimas tokią nuomonę visą laiką rems.
Gyvenimas – tarsi veidrodis, jis atspindi mūsų mintis. Jei mes
manome, kad viskas blogai, Gyvenimas tai patvirtina realiais
nemalonumais. Jei sakome, jog viskas gerai, Gyvenimas stengiasi, kad
viskas iš tikrųjų būtų gerai. Todėl apie save reikia galvoti tik gerai. O jūs
dažnai šitaip elgiatės?
Siūlome atlikti pratimą, kuris padės jums pagerinti nuomonę apie save.
Iš pradžių bus pravartu sužinoti, ko gi vis dėlto trūksta tokiam iškiliam
žmogui kaip jūs. Kokių asmenybės savybių jums stinga, kad galėtumėte
sėkmingai įgyvendinti visus užsibrėžtus tikslus, ir kokie jūsų asmenybės
bruožai jums trukdo juos realizuoti?

Pratimas „Mano asmenybės savybės"

 Paimkite popieriaus lapą ir vertikalia linija padalykite jį pusiau.
Kairėje lapo pusėje užrašykite: „Mano charakterio bruožai, kurių
norėčiau atsikratyti." Dešinėje lapo pusėje užrašykite: „Charakterio
bruožai, kuriuos norėčiau įgyti."
Patogiai atsisėskite prie stalo, atpalaiduokite kūno raumenis ir
sustabdykite minčių srautą.
Mintyse savęs paklauskite: „Kokie charakterio bruožai man trukdo
gyventi? Kokių savybių aš norėčiau atsikratyti? Kokios mano ypatybės
man trukdo siekti užsibrėžtų tikslų?"
Uždavę sau šiuos ir panašius klausimus, ramiai sėdėdami juos
apsvarstykite. Atsakymus rašykite į pirmąją skiltį. Jie gali būti patys
įvairiausi. Galbūt pajausite, kad jums trukdo gyventi karštumas ar
ūmumas, nesantūrumas ar šiurkštumas, perdėtas nuolaidumas ar
minkštumas ir taip toliau. Galbūt jums trukdo gyventi didelis antsvoris ar
mažas ūgis, plikumas ar trumparegystė, skrandžio opa, atlėpusios ausys ir
panašūs dalykai. Atsakymų gali būti visokių, tačiau jie būtinai turi būti
apie jus ir jūsų asmenybės ypatumus, o ne apie gyvenimo aplinkybes.
Kai surašysite visus savo trūkumus, iškart imkite aiškintis, ko jums
stinga. Mintyse sau užduokite tokius klausimus: „Kokių savybių man
trūksta, kad galėčiau sėkmingai siekti užsibrėžtų tikslų? Į ką man reikėtų
būti „panašiam"? Kokių savybių man reikia išsiugdyti?" Kelias minutes
pagalvokite ir jūs (kartu su pasąmone) gausite kelis atsakymus – juos
iškart užrašykite antrojoje skiltyje. Gali būti, kad jums trūksta ryžtingumo
ar patrauklumo, linksmumo ar stipraus balso, atkaklumo ar pasitikėjimo
savimi, gebėjimo bendrauti ar kuklumo ir panašiai. Kiekvienas žmogus
gali rasti 5 – 10 savybių, kurias jis norėtų turėti. Juo labiau kad jūs
tikriausiai įsivaizduojate, kokiomis savybėmis privalo pasižymėti žmogus,
drąsiai siekiantis užsibrėžto tikslo.
Geriausia būtų, jei jūs iš karto užrašytumėte dvi savybes: kokios
norėtumėte atsikratyti ir kokią norėtumėte įgyti vietoje anos. Pavyzdžiui,
„ūmumas – ramumas", „neryžtingumas – ryžtas", „įžeidumas –
linksmumas", „amžina auka – situacijos šeimininkas" ir taip toliau.
Kai nebeliks naujų idėjų (tai turėtų atsitikti ne anksčiau kaip praėjus
10 – 15 minučių nuo pratimo pradžios), grįžkite į įprastą sąmonės būseną
ir perskaitykite, ką būsite užrašę.
 Kai išsamiai įvertinsite savo privalumus ir trūkumus, galėsite drąsiai
pradėti ugdytis naujas asmenybės savybes. Čia galimi įvairūs variantai.
Jums tikriausiai tenka bendrauti su daugeliu žmonių, todėl būtų labai
gerai, jei galėtumėte juos paveikti.
Vienas iš tokių būdų – daryti poveikį pašnekovui pasitelkus gyvūno
įvaizdį. Kad šito išmoktumėte, siūlome kelis kartus atlikti tokį pratimą.

Pratimas „Gyvūno įvaizdis"

Iš pradžių aiškiai sau pasakykite, kokių asmenybės savybių jums trūksta
tam, kad pasiektumėte savo tikslą. Galbūt tas savybes įvardinote atlikdami
ankstesnį pratimą ir jums, tarkime, trūksta ryžto, atkaklumo, pasitikėjimo
savimi, žavumo ar ko nors panašaus.
Kai paminėsite 2 – 3 pagrindines savybes, kurių jums trūksta, mintyse
raskite gyvūną, jūsų manymu, turintį tas savybes. Tai gali būti liūtas
(drąsa, jėga, didingumas), katė (gracingumas), lakštingala
(iškalbingumas, romantizmas) ir taip toliau.
Įsivaizduokite tą gyvūną su visu reikiamų savybių rinkiniu. Paskui
mintyse susiliekite su jo įvaizdžiu ir pajuskite, kaip kartu į jus perėjo
gyvūno savybės. Jūs tampate bebaimiai kaip liūtai arba išmintingi kaip
gyvatės. Nesidrovėkite, pariaumokite, užtvokite uodega per grindis arba su
malonumu pamiauksėkite. Jūs beveik fiziškai pajusite, kaip jus perpildo
naujos savybės ir ieško, pro kur išsiveržti.
Tada įsivaizduokite situaciją, kurioje jūsų naujai įgytos savybės galėtų
pasireikšti. Pavyzdžiui, susitinkate su verslo partneriais ir pradedate
derėtis. Bet užuot buvę įprastai kuklūs ir nuolankūs, jūs puolate partnerius
kaip tigras ir jėga bei gudrumu juos tiesiog priverčiate priimti jums
reikiamas sąlygas.
Pakartokite šį pratimą 5 – 10 kartų, įsivaizduokite vis kitas, bet kuo
tikroviškesnes situacijas ir savo „naująją" elgseną jose.

Gyvūnų ir scenarijų gali būti pačių įvairiausių, svarbiausia yra

principas: išsirinkite gyvūną, pasižymintį pageidaujamomis savybėmis,
ir pajuskite, kaip tos savybės pereina į jus, paskui įsivaizduokite kelias
scenas, kuriose jūs, pasitelkę gyvūno savybes, pasiekiate savo tikslą.
Šito reikia tam, kad paskui, realioje gyvenimo situacijoje, galėtumėte
jaustis lygiai taip pat, kaip jautėtės įsivaizduotose scenose. Kad jūsų
elgesys tikrovėje būtų efektyvesnis, galima pasitelkti gyvūno įvaizdį
tiesiog tada, kai atliekate vienokius ar kitokius veiksmus. Pavyzdžiui,
prieš pat susitikimą su mergina (vaikinu), apsilankymą pas viršininką ar
dalykinį pokalbį su verslo partneriu „susiliekite" su gyvūno įvaizdžiu,
pasijuskite „jo kailyje" ir drąsiai eikite vykdyti užduoties. Tegul nedidelė
jūsų sąmonės dalis visą laiką būna už tai atsakinga.

• Susikurkite žymę
Kad susitikimo metu išsirinkto įvaizdžio neužgožtų svarbios mintys ir
reikalai, pabandykite gerai matomoje vietoje susikurti žymę, suprantamą
tik jums. Tai gali būti iškirptas iš žurnalo mažas gyvūno paveikslėlis,
užklijuotas ant darbo dienoraščio, portfelio ar tiesiog ant rankos. Kai tik
jūsų žvilgsnis užklius už šios žymės, jūs akimirksniu prisiminsite
gyvūno įvaizdį ir pajusite jo savybes. Ir sėkmė jums bus garantuota. Jei
jūsų netenkina „susiliejimas" su gyvūno įvaizdžiu, galite naudoti įvaizdį
žmogaus, pasižyminčio savybėmis, kurių jums reikia.

Pratimas „Idealas"
Išanalizuokite pratimo „Mano asmenybės savybės" rezultatus ir
išsirinkite 2 – 3 pačias svarbiausias savybes – tas, kurios dabar jums
būtinos.
Dabar pabandykite įsivaizduoti žmogų, net su kaupu turintį visų jums
reikiamų savybių. Galbūt tai bus jūsų pažįstamas asmuo, garsus aktorius,
politikas ir panašiai.
Jei neturite pažįstamų, pasižyminčių tokiomis savybėmis, tai išgalvokite
idealų žmogų. Paskui įsivaizduokite, kur jis gyvena, kaip rengiasi, kaip
vaikšto, kaip kalba, kaip juokiasi ir taip toliau.
Įsivaizduokite, kad tas žmogus ėmė spręsti jūsų problemą. Kelis kartus
mintyse pamatykite, kaip įvykis, kuris jums svarbus, jam įsikišus ima
sėkmingai rutuliotis. Tam įsivaizduojamam idealiam žmogui viskas sekasi
labai gerai ir sklandžiai.
Mintyse susiliekite su to žmogaus įvaizdžiu ir tapkite juo. Pasijuskite
„jo kailyje", pavaikščiokite po kambarį ir pajuokaukite kaip jis.
Pabandykite bent pusvalandį pabūti tuo idealiu žmogumi – drąsiu,
atkakliu, žaviu, kokiu jums reikia.

Šis pratimas labai panašus į tą, kurį atlieka aktoriai siekdami įsijausti į
naują vaidmenį. Skirtumas tik tas, kad jūs turite ne tik įsijausti į tą Idealų
Žmogų, bet ir patys sugalvoti įvykių raidos scenarijų. Aktorius,
režisierius, žiūrovas – tai vis jūs.
Darykite šį pratimą (mintyse, vienumoje) tol, kol išmoksite visiškai
įsikūnyti į susikurtą žmogaus įvaizdį. Beje, gali atsitikti taip, kad jums
prireiks akiplėšos, skandalisto ar biurokrato įvaizdžio, juk tikslų būna
pačių įvairiausių, o jų įgyvendinimo būdų – paprastai dar daugiau. Kaip
atsimenate, tai tipiška situacija, kurioje atsiduria žmogus, siekdamas savo
tikslo ir besiremiantis nuostata, jog „Gyvenimas yra žaidimas" .
Išmokę įsikūnyti į Idealų Žmogų, jūs galite drąsiai imtis veiklos. Vos
susiklostys situacija, kai turėsite pademonstruoti savybes, kurių neturite,
jūs prisiminsite Idealaus Žmogaus įvaizdį ir su juo susiliesite.
O toliau jau veiks jis, tas Idealus Žmogus, jūs tik privalėsite vykdyti
jo valią ir sprendimus. Visą atsakomybę turės prisiimti Idealus Žmogus,
todėl jūs galėsite be baimės jam leisti elgtis taip, kaip jam atrodys būtina.
Ir šitaip kiekvieną kartą, kai artėsite savo tikslo link. Žinoma, jūs vis
tiek negalite nepaisyti administracinio ar baudžiamojo kodekso, antraip
paskui jums bus sunku įrodyti atitinkamiems organams, kad visa ta
padarėte ne jūs, o „Idealus Žmogus".
Jei jums nepatinka ir šis metodas arba jei jis jums per sunkus, galite
pritaikyti patį lengviausią iš visos šios grupės. Tai metodas, kai parama
gaunama energijos srauto – nudažyto jums reikiama spalva – pavidalu.

Pratimas „Spalvotos energijos srautas"

Suminėkite asmenybės savybes, kurios jums būtinos, kad galėtumėte
lengvai siekti užsibrėžtų tikslų. Pabandykite nustatyti, kokios spalvos yra
šios savybės.
Žmonėms tokiu atveju gali kilti skirtingų asociacijų, pavyzdžiui,
raudona spalva dažnai asocijuojasi su agresyvumu, atkaklumu,
energingumu, veiklumu, emocionalumu ir panašiai. Mėlyna spalva gali
reikšti pasitikėjimą savimi, geranoriškumą, patikimumą. Juoda spalva –
tai agresyvumas, skandalingumas arba atvirkščiai – kilnumas ir
mandagumas.
Koks bus jūsų spalvos ir savybių ryšys, nesvarbu. Svarbu tik tai, kad
gerai įsidėmėtumėte tą sąsają.
Dabar turite įsivaizduoti jums reikiamo įvykio detales. Kartu
įsivaizduokite, kad kažin kur iš viršaus ant jūsų nusileidžia energija
pulsuojantis tam tikros spalvos šviesos stulpas. Jo spalva atitinka tą
savybę, kurią jums reikia pademonstruoti įvykio metu.
Tuo šviesos stulpu jus pasiekia pageidaujama savybė ir jūs jos
prisipildote. Elgiatės taip, tarsi visada pasižymėjote ta savybe. Taigi įvykis
jūsų įsivaizduotoje scenoje rutuliojasi jums palankiu būdu. Kai įvykis
baigiasi, spalvotas stulpas išnyksta.
Turite išsiugdyti pastovų sąlyginį refleksą: įsivaizduojate šviesos stulpą
– ir jumyse atsiranda reikiamas asmenybės bruožas.

Kai toks sąlyginis refleksas įsitvirtins, galėsite drąsiai jau realiame

gyvenime siekti užsibrėžto tikslo. Tik nepamirškite prieš pat įvykį
įsivaizduoti, kaip ant jūsų nusileidžia pageidaujamos spalvos energinis
stulpas. Spalva jums suteiks atitinkamų savybių ir padės susitvarkyti su
situacija. Šį stulpą sujunkite su energiniu stulpu, įsivaizduojamu pratime
„Kosminė energija", ir jūsų energinis lygis bei savivertė padidės kelis
kartus.
Pageidaujamų savybių vizualizacija – anaiptol ne vienintelis būdas
ugdytis tas savybes.

• Vadovaujamės devizu
Šio metodo esmė – tiesiog savaitėlę kitą pagyventi su reikiama
savybe, tada ta savybė jumyse įsitvirtins ir taps natūrali. Šitaip jūs gausite,
ko siekėte. Kaip tai daroma?
 Išsirinkite savybę, kurią norite ugdytis. Tada nuspręskite, kad kitą dieną
(geriau visą savaitę) gyvensite remdamiesi devizu „Aš drąsi (ryžtinga,
šneki, išdykusi ir taip toliau)". Paskui visus savo veiksmus atliekate
remdamasi tuo devizu. Drąsiai keliatės iš lovos, drąsiai einate į tualetą,
drąsiai prausiatės ir lygiai tai pat drąsiai valotės dantis. Tada drąsiai
pusryčiaujate, drąsiai važiuojate į darbą, drąsiai įžengiate į kabinetą,
drąsiai sėdate prie darbo stalo, drąsiai kalbatės su kolegomis, drąsiai su
jais geriate arbatą ir visa kita.
Jei mintyse imsite komentuoti savo veiksmus remdamiesi pasirinktu
devizu, tai netrukus iš tikrųjų daug ką darysite ne taip, kaip darėte iki šiol
– jau būsite drąsesni.
Šitaip elkitės visą savaitę ir patys pradėsite savęs neatpažinti. Iš karto
leiskite šalia esantiems žmonėms stebėtis permainomis ir nesistenkite
taikytis prie jų standartinės nuomonės apie jus. Tegul stebisi ir šnairuoja –
juk jiems reikia apie ką nors kalbėti. Tik svarbu visą savaitę turėti
omenyje, kad absoliučiai visus savo veiksmus jūs atliekate pagal
pasirinktą devizą.
Kitą savaitę galite išsirinkti kitokį devizą, pavyzdžiui, tokį: „Aš
išdykusi." O paskui visą savaitę išdykusiai vaikščiokite, išdykusiai
valykitės dantis, išdykusiai valgykite (sugalvokite ką nors!), išdykusiai
važiuokite autobusu ir taip toliau. Pamatysite, kad daugumą šių įprastų
veiksmų iš tikrųjų galima daryti išdykusiai, ir jums tai pavyks! Žinoma,
nereikia verstis per galvą, daryti žygdarbių ar prievartauti savęs. Tegul
viskas vyksta palaipsniui, natūraliai.
Jei jums reikia atsikratyti kokios nors savybės (karštakošiškumo,
ūmumo, šiurkštumo, įžeidumo ar kitų), tai užuot su ja kovoję, ugdykitės
priešingą savybę – užuot buvę karštakošiai, visą savaitę gyvenkite pagal
devizą „Aš – stabdys"; užuot buvę ūmūs, visą savaitę gyvenkite
remdamiesi devizu „Aš minkštutėlis" ir panašiai. Įsigalėjus naujai
savybei, ankstesnė savybė tiesiog nunyks ir nustos daryti poveikį jūsų
gyvenimui.
Šį būdą galite papildyti ankstesnių pratimų rezultatais – pavyzdžiui,
susilieti su drąsaus gyvūno ar Idealaus Žmogaus įvaizdžiu.
O kad nepamirštumėte, jog norite išsiugdyti tam tikrą savybę, šį siekį
įtraukite į savo savaitės veiksmų planą. Regėdami planą prieš akis, jūs
vis prisiminsite, ką turite daryti, kad pageidaujamos savybės įsitvirtintų
jūsų psichikoje.

• Pabūkite savo sielos sodo sodininkais

Kad suprastumėte šio metodo esmę, įsivaizduokite, jog jūsų siela yra
sodas su augalais, iš kurių kiekvienas atitinka tam tikrą jūsų asmenybės
savybę. Vieni augalai-savybės visą gyvenimą mėgavosi jūsų ypatingu
dėmesiu bei didžiulėmis energijos dozėmis ir dėl to išaugo dideli ir
stiprūs. Kokie tie augalai? Naudingi ar ne? Gal tai tik piktžolės, tokios
kaip neryžtingumo varnalėšos ar įžeidumo dilgėlės?
O kaip laikosi jūsų jautrumo pakalnutės, jūsų gerumo neužmirštuolės,
jūsų pasitikėjimo savimi bijūnai – ar yra šioms gėlėms vietos jūsų sielos
tankumynuose?
Jei šioms savybėms neskyrėte reikiamo dėmesio, pradėkite jomis
rūpinti bent dabar. Siųskite joms dėmesio energiją, tręškite savo mintimis
ir veiksmais. Parodykite joms, kokios jos yra svarbios. Tada jos išaugs,
pražys ir padarys jūsų sielą dar gražesnę.
Bet neskubėkite, nesiblaškykite ir nelaukite greitų rezultatų. Imkite
puoselėti savyje tai, kas buvo slopinama daug metų. Tam reikia laiko ir
meistriškumo, todėl nelaukite stebuklo akimirksniu.
Jūsų permainų stebuklas įvyks, tačiau reikia jo nusipelnyti.
Apžvelgėme metodus, skirtus asmenybės savybėms keisti ir kaupti
asmeninei energijai. Jei jums šie metodai netiko ir žinote kitų, naudokite
juos, kad tik būtų efektas.

• Pradėkite veikti
Galite pasiekti viską, ko panorėsite, jei imsite tobulėti; negana
paprasčiausiai perskaityti šią knygą, pakui kitą, dar protingesnę, tada
trečią ir taip toliau.
Knygų skaitymas – neblogas dalykas, tačiau jei jūs nenaudosite
siūlomų metodų, taip kam išvis skaityti tokios rūšies literatūrą? Juk yra
detektyvų, romanų, galų gale – anekdotų. Juos skaityti ir lengviau, ir
įdomiau.
 Jei vis dėlto skaitote šią knygą, tai pradėkite veikti, pradėkite gyvenime
naudoti tai, ką perskaitėte. Pradėkite dabar pat, nelaukite artimiausio
pirmadienio! Ir tada jūsų gebėjimas siekti tikslų gerokai išsiplės, nes jau
turėsite viską, ko tam reikia.
O dabar – išvados.

IŠVADOS:
• Kiekvienas žmogus, jei tik nori, gali išsiugdyti tokias charakterio
savybes, kurios jam leistų siekti sėkmės ir formuoti savo gyvenimo įvykius.
• Vienas iš saviugdos metodų yra pageidaujamų savybių vizualizacija.
• Dar vienas būdas ugdyti reikiamą savybę – pagyventi su ja kelias
dienas ir absoliučiai visus veiksmus atlikti taip, tarsi tą savybę jau
turėtumėte. Palaipsniui savybė ims reikštis jūsų elgsenoje ir įsitvirtins
psichikoje.
• Neapsiribokite saviugdos knygų skaitymu – pritaikykite gautas žinias
praktiškai.
 19
Vėl apie liūdnus dalykus, arba kodėl neišsipildo
troškimai tų, kurie šypsosi

Avims beprasmiška kurti rezoliucijas, palaikančias vegetarizmą, jei

vilkai yra kitos nuomonės.
– W. R. INGE

Jūs jau viską žinote apie tai, kaip formuoti pageidaujamus įvykius.
Esate pakeliui į trokštamus tikslus. Visiems atleidote ir daugiau ant
nieko smarkiai nepykstate (truputį galima). Jūsų tikslai nustatyti,
suformuluoti ir vizualizuoti. Parengti jų įgyvendinimo planai – artimų
tikslų ir tolimų tikslų. Jūsų savivertė puiki. Iš jūsų trykšta energija. Jūs
žengiate į priekį šypsodamiesi ir tvirtai tikėdami, kad viskas baigsis kuo
geriausiai.
Būtent taip ir bus, jei jūs nuodugniai pažinote save ir savo tikslus,
tačiau tai, deja, pasiseka ne visada. Jums trukdo einamieji reikalai,
jausmas, kad viską seniai žinote (o norėtųsi, kad ne tik žinotumėte), noras
kuo greičiau gauti rezultatą ir šio noro sąlygotas etapų praleidimas. Šie ir
daug kitų veiksnių labai menkina jūsų veiklos efektyvumą.
Todėl mes dar kartą aptarsime situaciją, kai jūs tarsi ir darote viską, ką
sužinojote šioje knygoje, o trokštamas siekis vis neišsipildo. Kokios gali
būti priežastys?
Patirtis rodo, kad dažniausiai viską lemia klaidos renkantis tikslą.
Suprantama, kad kalbame apie žmones, kurie jau išmoko šypsotis ir neturi
didelių pretenzijų savo tikrovei. O turėti nedidelį nepasitenkinimą netgi
naudinga – tai yra stimulas keistis.
Kokias darome klaidas rinkdamiesi tikslą? Jų nemažai, mes daug jau
aptarėme ir dar aptarsime kitose knygos dalyse. Dabar norime dar sykį
pakalbėti apie tipiškas klaidas. Pažiūrėkite, ar jos netrukdo ir jums.
 Priminsime, kad tikslas, kurį gali drąsiai užsibrėžti teigiamai nusiteikęs
žmogus, negali būti fantastiškas („Kitą savaitę noriu nuskristi į Marsą.")
arba iš esmės neįgyvendinamas („Savo automobiliu noriu važinėti tik
priešpriešine eismo juosta.")
Tačiau kartais žlunga net visai realūs tikslai. Kodėl? Tai gali lemti
nemažai objektyvių priežasčių, o jų esmė yra tokia: jums iš tikrųjų
nereikia to, ką sau formuojate, kitaip sakant, išoriškai deklaruojate
viena, o pasąmoningai trokštate kitų dalykų. Arba netinkamai įvertinote
savo pasirinkimo pasekmes ir Gyvenimas jums apie tai primena – jis
nenori, kad pasiekę savo tikslą tokie geri žmonės kaip jūs patirtų stresą,
todėl ir neskuba jums padėti.
Tokia yra bendra idėja apie kliuvinius teigiamai mąstančių žmonių
kelyje; ta idėja praktiniame lygmenyje skyla į daug variantų. Aptarkime
juos nuodugniau.

• Žema vieta vertybių sistemoje

Dažniausia norimo rezultato blokavimo priežastis yra ta, kad jums tas
rezultatas iš tikrųjų beveik nereikalingas. Jei savo užsibrėžtą tikslą,
palyginti su kitais siekiais, vertinate menkai, Gyvenimas neskubės jo
vykdyti. Jums šito nereikia ir nesvarbu, kurioje vertybių skalės vietoje tai
yra – penktoje ar septintoje.
Pažiūrėjus iš šalies, jūs tarsi ir krutate, blaškotės, tačiau visa tai nėra
nuoširdu, jūs patiriate pašalinių žmonių įtaką, jus veikia seni
įsipareigojimai ar kitos išorinės aplinkybės. Tačiau širdyje jums šito
nereikia, nes yra daugybė kitų, svarbesnių dalykų, kuriems jūs aukojate
savo laiką, dėmesį ir energiją. Ir kol jūs nepakeisite užsibrėžto tikslo
rango, kol jo nepadarysite labai svarbaus ir reikšmingo, jis ir toliau bus
nepasiekiamas. O jūs tenkinsitės einamaisiais ir svarbesniais įvykiais.
Taip gali atsitikti su bet kokiu tikslu. Moteris tarsi ir nori ištekėti, netgi
vangiai stengiasi ir planuoja tarpinius rezultatus, tačiau iš tikrųjų ji
nesupranta, kam jai šito reikia.
Vyras nori daugiau uždirbti, tačiau iš tikrųjų jis bando tai daryti
spaudžiamas žmonos, o jam pačiam tie pinigai visiškai nesvarbūs, kadangi
jis visą laiką skiria arba darbui, arba kokiam nors pomėgiui (internetui,
žvejybai, alui ir panašiai).
 Vyras nori pagerinti savo šeimos gyvenimo sąlygas, bet dėl to nesiima
jokių konkrečių veiksmų, nes jį turimas butas visiškai tenkina, o didesnio
gyvenamojo ploto reikia žmonai ir vaikams. Jam pačiam svarbu jo darbas,
draugų kompanija, su kuria gali išgerti alaus, ar koks nors kitas pomėgis.
Tai yra tikrosios vertybės ir būtent joms jis skiria visas savo jėgas ir laiką,
o didesnio buto reikalas juda lėtai, nes vyrui šis tikslas iš tiesų nėra
svarbus.
Ką tokiais atvejais daryti – spręskite patys. Arba užsibrėžtą tikslą
imkite laikyti svarbiu ir trokštamu (ir atitinkamai veikite), arba
nereikškite pretenzijų nei sau, nei Gyvenimui dėl to, kad tas tikslas
nesipildo. Pripažinkite, jog jis jums nesvarbus, ir liaukitės eikvoti savo
energiją ir laiką.

• Norite visai kitų dalykų

Dar viena, labai panaši, tikslų nesipildymo priežastis yra ta, kad jūs
užsisakote viena, o iš tiesų norite kitko. Širdies gilumoje jūs iš tikrųjų
norite ne to, ko neva siekiate. O kadangi nenorite, tai ir negaunate.
Pavyzdžiui, moteris atkakliai ieško vyro norėdama už jo ištekėti. Ji
deklaruoja, kad jos tikslas – ištekėti. Iš tikrųjų santuokos jai nereikia, ji
soti ankstesnės santuokos. Tačiau jai labai norisi rasti tėvą savo vaikui, nes
ji girdėjo, jog auginti vaiką be tėvo yra negerai. Suprantama, kad šitaip
nusistačius jai nebus lengva ištekėti.
Dar vienas variantas: buvusi namų šeimininkė pareiškia, jog labai nori
eiti į darbą, tačiau jai niekaip nepavyksta įsidarbinti. O nepavyksta dėl to,
kad dirbti jai iš tiesų visiškai nesinori – atprato. Iš tikrųjų jai reikia
bendravimo, kurio ji negali turėti sėdėdama namuose. Arba jai reikia
priežasties pabėgti nuo taip įgrisusios namų ruošos.
Panašių variantų, kai tikrasis tikslas skiriasi nuo deklaruojamo,
daugybė. O jei tikslas nėra nuoširdus, tai Gyvenimas, kaip jau kalbėjome,
visai neskuba jo įvykdyti. Jis nori, kai jūs gerokai pagalvotumėte ir
suprastumėte, ko trokštate iš tikrųjų. Tačiau kas jo, Gyvenimo, klauso? Ir
be jo patarėjų pakanka.

• Tikslų neapibrėžtumas
 Kita nesėkmių priežastis yra panaši į ką tik aptartą. Ją galima
apibūdinti kaip tikslų neapibrėžtumą. Tokia situacija susiklosto tada, kai
žmogus turi kelis įvykių raidos variantus, bet neapsisprendžia, kuris jį
tenkins labiausiai. Nė vienas variantas nėra aiškiai pranašesnis už kitus,
visi jie turi privalumų ir trūkumų ir neaišku, kurį reikia pasirinkti. Tačiau
kol jūs patys nepadarėte sprendimo, Gyvenimas irgi neskubės veikti ir
elgsis lygiai taip pat, kaip elgiatės jūs – nei pirmyn, nei atgal.
Į panašias situacijas žmonės patenka tada, kai jų netenkina turimas
darbas, tačiau jie niekaip negali nuspręsti, ką rinktis dar – nė vienas iš
žinomų variantų jų nevilioja.
Arba mergina nori ištekėti, apie ją tarsi ir sukasi keli jaunuoliai, kurie
sutiktų jų santykius įtvirtinti santuoka, tačiau merginos širdis nepriklauso
nė vienam iš kandidatų. Jie visi turi tam tikrų privalumų bei trūkumų ir
mergina visus juos šiek tiek myli. Ir dėl to, atrodytų, trokštamas siekis –
ištekėti – vis atidedamas ir atidedamas.
Dar vienas variantas: žmogus nežino, kuo jam užsiimti, kur mokytis
arba dirbti. Akivaizdžių talentų jis neturi, ir nė viena veiklos rūšis jo
netraukia labiau už kitą. Galop atsiranda vidinis stabdymas, dažniausiai
išsivystantis į nepasitenkinimą savimi.
Ką tokiu atveju daryti? Išeitis tik viena – apsispręsti. Kol nežinote, ko
norite, Gyvenimas irgi nežino, ką jums pasiūlyti.
Ir nieko nesiūlo. Jūs galite pareikšti Gyvenimui, jog trokštate rasti tai,
kas jus iš tikrųjų įkvėps ir suteiks gyvenimo prasmę (nepamirškite
pajamų!). Jei aiškiai išsakysite tokį siekį, po tam tikro laiko būtinai
gausite įdomų ir naudingą pasiūlymą. Ir jūsų gyvenimas taps prasmingas.

• Tikslų daugialypiškumas
Dar viena priežastis, dėl kurios gali būti blokuojami norimi rezultatai,
yra priešinga ką tik aptartai. Šiuo atveju jus stabdo pats Gyvenimas,
kadangi nežino, kurį iš daugybės jūsų tikslų jis turi realizuoti.
Šią blokavimo priežastį galima apibūdinti tokiais žodžiais: noriu visko
ir daug. Tikslų ir pageidavimų gausu, visi jie maždaug vienodo rango –
jums mažai reikšmingi. Tačiau Gyvenimas neskuba jų vykdyti – laukia,
kol apsispręsite. Beje, jūs taip pat nepernelyg stengiatės juos realizuoti.
Tam tiesiog neturite laiko.
 • Tikslų prieštaringumas
Dar viena užsibrėžto tikslo neįgyvendinimo priežastis – aiškus (arba
neaiškus) prieštaravimas jo turinyje. Pavyzdžiui, žmogus labai nori ką
nors pasiekti, tačiau tuo pačiu metu jis trokšta priešingo rezultato,
kartais pats to nesuvokdamas. Todėl Gyvenimas nežino, ko žmogus nori iš
tikrųjų, ir užsibrėžtas tikslas nevirsta tikrove.
Kaip tai gali būti? Pateiksime pavyzdį. Moteris daug metų kovoja su
antsvoriu, tačiau šios kovos rezultatai yra labai menki: svoris tai
sumažėja, tai vėl padidėja, kitaip tariant, norimas tikslas – sulieknėjimas –
nepasiekiamas.
Per bendravimo su savo pasąmone seansą pasąmonė moteriai pareiškė
štai ką: „Aš bandau įvykdyti tavo seną užsakymą. Prisimink, kai tu buvai
maža ir mokeisi trečioje klasėje, turėjai mylimą mokytoją. Mokytoja buvo
apkūni moteris, visi ją gerbė ir mylėjo, todėl karštai troškai būti panaši į
ją. Buvai tikra, kad didesnis svoris tau suteiks solidumo ir dėl to tave
galbūt labiau gerbs kiti. Tu pareiškei, jog užaugusi labai nori būti panaši į
savo mylimą mokytoją. Todėl aš stengiuosi vykdyti tavo pageidavimą, kad
žmonės tave mylėtų ir gerbtų – kaip aną mokytoją."
Kaip matome, čia susikirto du troškimai – senas ir naujas. Jie
konkuruoja tarpusavyje, todėl moters svoris tai padidėja, tai sumažėja,
nors pati ji nė nenutuokia apie tą slaptą kovą.
Kitas variantas: mergina nori ištekėti iš meilės ir turi tam vaidmeniui
kandidatą, tačiau jis netenkina jos tėvų, juolab kad jie turi jai numatę kitą
jaunikį. Tačiau mergina negali skaudinti tėvų ir eiti prieš jų valią, todėl du
jos siekiai kelia vien didžiulį stresą, nes jų neįmanoma realizuoti vienu
metu – jie paneigia vienas kitą.
Panašių situacijų pasitaiko dažnokai ir kartais sau verta užduoti tokį
klausimą: „Ar man reikia priešingo rezultato ir ar aš kada nors aš jo
troškau? Ar jis man šiuo metu duos kokią nors naudą?" Jei gerai
pagalvosite, galimas dalykas, sulauksite visiškai netikėto atsakymo. Ir
suprasite, kodėl Gyvenimas neskuba vykdyti jūsų užsakymo nepaisydamas
visų jūsų pastangų.

• Nekorektiškas tikslų apibrėžimas

 Kita priežastis, dėl kurios niekaip nepasiekiamas norimas rezultatas,
yra ta, kad jūs netinkamai suformulavote savo tikslą, todėl jis niekaip
neišsipildo – jūsų manymu. O iš tikrųjų gali būti visaip. Gal jūsų netikslus
užsakymas seniai įvykdytas, tačiau taip, kad jūs to net nepastebėjote.
Pavyzdžiui, jei jūs Gyvenimui pareiškiate „Mano pajamos didėja
kiekvieną dieną", jos gali iš tikrųjų didėti. Kiekvieną naują dieną jūs
uždirbsite daugiau nei ankstesnę, tačiau to net nepastebėsite, kadangi
pajamų padidėjimas bus lygiai viena kapeika!
Formaliai jūsų užsakymas įvykdytas, jūsų pajamos didėja, jūs turite
būti patenkinti savimi ir Gyvenimu. O jums atrodys, kad jūsų prašymas
nepildomas. Pildomas, tačiau netiksliai suformuluotas užsakymas lėmė
jums nelauktą rezultatą.
Anksčiau mes jau išsamiai aptarėme, kaip reikia tinkamai formuluoti
tikslus. Dabar tiesiog primename, kad netiksliai suformuluotas užsakymas
gali likti neįvykdytas. Arba įvykdytas pačiu keisčiausiu būdu.

• Troškimų konfliktas
Kita priežastis, dėl kurios blokuojamas norimas rezultatas, gali būti ta,
kad jūs vienu metu ir norite, ir nenorite to rezultato.
Kaip tai gali būti? Labai paprastai. Mergina siekia ištekėti ir dėl to daro
viską, ką gali. Bet širdies gilumoje ji žino, jog negali būti tinkama žmona,
nes nemoka gaminti valgyti ir prižiūrėti namų. Ir šis žinojimas pagimdo
slaptą troškimą atidėti situaciją, kai gali paaiškėti jos trūkumai. Kitaip
sakant, ji nesąmoningai stengsis santuokos išvengti – juk nemalonu
pasijusti nevykėle. Ir deklaruojamas siekis ištekėti nesipildys.
Labai dažnai būna, kad mes ko nors norime, bet bijome, jog
pasirodysime esantys neverti trokštamo rezultato. Todėl to rezultato ir
nėra – Gyvenimas mus saugo nuo streso, kurį sukeltų mūsų bejėgiškumas,
negebėjimas ir kiti nemalonūs išgyvenimai. Ir kol neįveiksime slaptų
baimių, pasiekti norimą rezultatą gali būti labai nelengva.

• Tikslų konfliktas
Kai kada žmonės reikalauja to, ko iš esmės išpildyti neįmanoma arba
labai sunku, tai yra jų užsakymo formuluotėje egzistuoja rodikliai, iš
esmės paneigiantys vienas kitą. O žmogus apie tai nesusimąsto ir dėl to
jo noras neišsipildo.
Kaip tai gali būti? Pavyzdžiui, moteris siekia ištekėti už stipraus
(savarankiško, valdingo) vyro ir kartu nori likti visiškai nepriklausoma. Ar
tai įmanoma? Galbūt, tačiau tokie stebuklai labai retai įvyksta be ilgų
kovinių veiksmų ir aiškinimosi, kas namie šeimininkas. O juk moteris
tikrai neužsisakė kovos, ji svajojo apie laimingą šeiminį gyvenimą, kai ji
bet kada galės prisiglausti prie „tvirto vyriško peties" ir kartu likti visiškai
nepriklausoma. Gyvenimas pamatė šį prieštaravimą ir jos norą vykdyti
delsia.
Dar vienas variantas iš šeimos gyvenimo srities: „Noriu ištekėti iš
karštos meilės vieną kartą ir visam gyvenimui." Dažniausiai taip atsitinka
romantiškuose filmuose. Tikrovėje šito beveik nebūna, todėl tokie
užsakymai vykdomi labai sunkiai. Stipri meilė paprastai baigiasi po
kelerių metų, tad reikalauti amžinos meilės, vadinasi, Gyvenimui kelti
prieštaringą užduotį.
Ir dar. Vyras iš visų jėgų stengiasi tapti turtingas, tačiau visiškai nenori
keisti gyvenimo būdo, darbo, draugų ir visa kita. Ir Gyvenimui tenka sukti
galvą, kaip jam įvykdyti šiuos vienas kitą neigiančius reikalavimus.

• Slaptos naudos gavimas

Kartais mūsų išorinės pastangos susikerta su vidinėmis reikmėmis.
Išoriškai mes norime ko nors atsikratyti, tarkime, ligos, o viduje nesame
pasirengę atsisakyti tų privalumų, kuriuos mums teikia dabartinė situacija.
Pavyzdžiui, moteris serga ginekologine liga, kuri jai leidžia atsisakyti
intymių santykių su nemylimu vyru. Ji stengiasi pasveikti, išbando visus
gydymo būdus, o rezultato nėra. Kodėl? Nes ji neapsisprendė, kaip atstums
vyrą, jei netyčia pasveiks, kitaip sakant, ligos jai reikia tam, kad nepatektų
į stresinę situaciją, kai vyras pareikalaus intymių santykių. O jei ligos
reikia, tai ji ir nesitraukia, kad ir ką darytų gydytojai ir pati ligonė.

• Proceso dalyvių interesų prieštaringumas

Dar vienas variantas – situacija, kai keli žmonės turi priešingų siekių,
kurie vienas kitą paneigia.
 Taip dažnai atsitinka šeimose, kurių nariai tam tikrą dalyką vertina
labai skirtingai. Mama svajoja padidinti gyvenamąjį plotą, tėvas norėtų
pirkti naują automobilį, senelei rūpi geras sodas, o sūnus pareiškia, kad jis
niekada niekur nesikraustys iš šio buto, nes čia turi draugų, ir taip toliau.
Todėl Gyvenimui sunku nuspręsti, kuriam šeimos nariui padėti. Tokiais
atvejais dažniausiai laimi vaikai, nes jų troškimai paprastai būna tyri ir
kupini energijos.
Panašiai atsitinka versle, kai vienas iš dalininkų nori plėsti veiklą ir
siūlo visą pelną investuoti į plėtrą. O kitas dalininkas galvoja tik apie tai,
kaip nuo verslo „atrėžti" daugiau pinigų asmeniniams tikslams ar kitiems
dalykams. Galiausiai nė vieno dalininko noras neišsipildo visa apimtimi.

• Pernelyg grandioziniai tikslai

Kartais žmonės užsibrėžia grandiozinius tikslus, kurie yra akivaizdžiai
ne jų jėgoms. Dideliems tikslams reikia vieningų grupės žmonių pastangų,
tad jei užsimojote vieni nuversti kalnus (tapti gubernatoriumi, pastatyti
didelę gamyklą), rezultatas gali būti nelabai guodžiantis. Todėl tokie
tikslai nėra įgyvendinami. Kodėl taip atsitinka, mes jau aiškinome, o dabar
primename dar sykį.

• Nepagrįstai prasta savivertė

Keblumų siekiant užsibrėžto tikslo gali kilti ir dėl to, kad save
menkinate. Jūs netikite, jog esate verti savo siekių, save laikote
nereikšmingu ir pilku žmogeliu – tokiu, kuriam lemta tenkintis mažais
dalykėliais. Ir nors galite Gyvenimo paprašyti milijono dolerių iškart,
tačiau jei tas milijonas nėra iš jūsų tikrovės, jūs paprasčiausiai
nepatikėsite, kad jis gali atsirasti. Jis ir neatsiranda.
Arba jei jūs širdimi netikite, kad galite rasti nuostabų gyvenimo
partnerį, tai jo niekada ir neturėsite. Gyvenimas realizuoja jūsų
nuoširdžius troškimus, o ne išgalvotus ar įpirštus serialų apie „gražų"
gyvenimą.

• Realių pastangų nebuvimas

 Dar viena tipinė klaida – tai realių pastangų nebuvimas. Tada tikslai
tampa svajonėmis ir fantazijomis, kurioms nelemta išsipildyti. Arba jos
išsipildo, bet kaip nors siurrealistiškai.
Pavyzdžiui, jei svajojate apie milijoną dolerių, bet net nuo sofos
nepakylate, kad bent ką dėl to nuveiktumėte, Gyvenimas ras išeitį – jis
atsiųs jums trokštamą milijoną, tačiau šis, pavyzdžiui, bus nupieštas ant
jūsų mėgstamo žurnalo viršelio.

• Priešingų veiksnių kūrimas

Be formulavimo klaidų, taip pat galimi konkretūs veiksmai, skirti tam,
kad jūsų siekis neišsipildytų. Todėl patartina tikrinti, ar jūs nesąmoningai
nedarote to, kas blokuotų norimą rezultatą. Kaip tai gali būti? Pateiksime
pavyzdį.
Mergina pareiškia, kad niekaip neišmoksta anglų kalbos, nes nuolat
pasitaiko negabūs ar tingūs mokytojai (ji mokosi individualiai, už
pinigus). Todėl jai tenka su jais triukšmingai išsiskirti.
Atlikusi pratimą, skirtą nustatyti slaptai naudai, mergina išsiaiškino,
jog ji nežino, ką darys išmokusi anglų kalbą. Ji supranta, kad jai teks keisti
darbą, bet naujo darbo neturi ir net nežino, kurioje srityje galėtų pritaikyti
anglų kalbos žinias. Taigi iškils uždavinys ieškoti naujo darbo, o šito
mergina baiminasi. Todėl ji vis peikia savo mokytojus ir su jais išsiskiria
nebaigusi mokymo kurso. Merginą pasąmoningai blokuoja tai, ko siekia
sąmoningai ir už ką moka nemažus pinigus.
Kaip matome, šiuo atveju žmogus ne tik vengia užsibrėžto tikslo, bet
netgi nesąmoningai stengiasi, kad tas tikslas nebūtų pasiektas.
Jei aptikote tokius savo veiksmus, nieko baisaus. Atjauskite Gyvenimą,
kuris jaučiasi visiškai sutrikęs, nes jūs prašote viena, o elgiatės visiškai
priešingai. (Tačiau Gyvenimas veikiausiai jau priprato prie, švelniai
tariant, keistų žmogaus poelgių.)
Paskui priimkite sąmoningą sprendimą, ko vis dėlto siekiate. Jūs galite
išsirinkti ankstesnį tikslą, bet tada reikia liautis jį blokuoti. Bet galite to
tikslo atsisakyti ir sąmoningai išsirinkti tai, ką anksčiau buvote išsirinkę
nesąmoningai. Jūs turite teisę į bet kokį pasirinkimą, tik kad dėl to jums
vėl nereikėtų reikšti nepasitenkinimo savo tikrove.
 • Gyvenimas parodo tikslo netinkamumą
Iš esmės visa tai, kas čia buvo pasakyta, galima apibendrinti tokia
išvada: jei jūs esate teigiamai nusistatę, tačiau niekaip negalite pasiekti
norimo tikslo, vadinasi, Gyvenimas parodo jūsų tikslo netinkamumą.
Jis jums tarsi sako: „Ei, bičiuli, neskubėk! Įtempk smegenis ir pagalvok,
ar taip jau labai tau reikia to rezultato, kurio taip įnirtingai sieki? Ar jį
gavęs nepateksi į stresinę situaciją? Aš tavimi rūpinuosi ir saugau tave nuo
tau nereikalingų išgyvenimų. Būk protingas!"
Tačiau paprastai žmonės nepagalvoja, kodėl atsiranda blokavimas, ir
yra linkę galva pramušinėti sieną. Ir paskui srebia savo pastangų
pasekmės. O juk tereikėjo atkreipti dėmesį į Gyvenimo užuominas ir
padaryti atitinkamas išvadas.
Žinoma, toli gražu ne visada galima įvertinti savo pasirinkimo
pasekmes, todėl dažnai tenka eiti tarsi apčiuopomis, renkant mėlynes ir
guzus. Bet mes vis dėlto rekomenduojame kreipti dėmesį į Gyvenimo
užuominas, kurias jis mums perduoda blokuodamas mūsų siekius. Juk
šitaip jis rūpinasi mumis, mūsų dvasine gerove! Antra vertus, kas jo prašo
tais dalykais rūpintis?
Tuo mes baigiame aiškinti priežastis, kurios lemia norimo rezultato
blokavimą net tada, kai žmogus atsižvelgia į visus mūsų metodikos
reikalavimus.
Visa tai galima pakeisti, tereikia įsiklausyti į Gyvenimo signalus ir
pagalvoti, kodėl užlaikomas tikslo įgyvendinimas. Tada arba pataisyti
tikslo formulę, arba pakoreguoti tikslus – ir pirmyn! Jūs turite visas
galimybes gauti iš tikrųjų trokštamą rezultatą!
Ir vėl išvados.

IŠVADOS:
• Net jei žmogus iš savo kelio pašalino pagrindinius kliuvinius ir yra
nuoširdus optimistas, jam gali nepasisekti.
• Nesėkmę gali lemti daug priežasčių, kurių esmė yra tokia: jums to
dalyko nereikia ir jūs nenorite dėl jo verstis per galvą. Gal jūs to net
nesuvokiate, bet tai nieko nekeičia.
 • Blokuodamas jūsų tikslus, Gyvenimas parodo, kad išsirinkote ne tą
kelią ir kad rezultatas bus visiškai ne toks, kokį dabar įsivaizduojate. Ir
apie tai verta susimąstyti, o ne veržtis į priekį pametus galvą.
 20
Saugumo technika formuojant įvykius

Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. O štai žinojimas

neretai atleidžia.
– TEISININKŲ POSAKIS

Dabar aptarsime dalykus, kurie praktinės naudos neturi, tačiau kai

kuriems skaitytojams gali padėti nusiraminti, o dėl to jų veiksmai taps
efektyvesni. Kalbėsime apie tai, kokiu mastu ir kokiomis sąlygomis mes
galime naudotis Gyvenimo pagalba kelyje į užsibrėžtus tikslus. Ir apie tai,
kas, galimas dalykas, tuo metu vyksta subtiliuosiuose lygmenyse.
Reikia pasakyti, kad čia siūloma įvykių formavimo technologija labai
primena įprastą psichologinę teoriją. Nesiblaškyk, sutelk dėmesį į vieną
tikslą ir eik į jį šypsodamasis – tokių ir panašių rekomendacijų galima
rasti daugelyje psichologijos knygų. O psichologai, kaip žinome, save
laiko visiškais materialistais.
Antra vertus, šioje knygoje mes kalbame apie tokius sunkiai
paaiškinamus dalykus kaip dvasinis auklėjimas ir egregorai – o tai jau
panašu į mistiką.
Tad kas gi tai? Mistika, religija ar visiškai žemiška psichologija? Mes
siūlome Išmintingo gyvenimo technologiją priskirti pažangiai,
netradicinei psichologijai. Pirmąją metodikos dalį vadiname „priežastine
gyvenimo įvykių diagnostika". Jei atsimenate, jos esmė yra išsiaiškinti,
kaip jūs patys sukūrėte tą gyvenimo situacijas, kurias dabar turite. O
paskui rasti būdų pasiekti tai, ko iš tikrųjų trokštate. Tai galima pavadinti
„teigiama psichologija", kadangi ji skirta žmonėms, kurie panorės ir
sugebės mąstyti teigiamai.
Bet kadangi ši metodika tam tikrais atžvilgiais yra nematerialistinė,
kyla įvairių klausimų. Pavyzdžiui, kokiu mastu galima naudotis egregorų
pagalba siekiant asmeninių tikslų? Esame tikri, jog daugelį mūsų
skaitytojų apninka panašios dvejonės. Jos aiškiai liudija, kad žmogus turi
tam tikrų idealizacijų ir kad ji valdo „už viską reikia mokėti" programa.
Kad ir kaip būtų, apie tai verta pakalbėti, kadangi mes jums siūlome
labai veiksmingą mechanizmą patys tiksliai nežinodami, kodėl ir kaip jis
veikia.

• ĮFM – tipiška „juodoji dėžė"

Tai panašu į situaciją, kai žmogui atveda prie didelės „juodos dėžės" ir
sako: „Patrauk štai tą virvelę, ir iš dėžės iškris saldainis (pinigėliai,
automobilis, butas ir kiti dalykai)." Žmogus patraukia ir iš tiesų iškrenta
koks nors daiktas. Žmogus patenkintas skubiai čiumpa tą daiktą ir taip pat
skubiai pasišalina džiaugdamasis, kad bent šį kartą jam pavyko ką nors
apmulkinti, o ne atvirkščiai, kaip paprastai būna.
Bet mūsų gyvenimo patirtis tam priešinasi, kadangi visi tvirtai žinome,
jog „nemokamas sūris būna tik spąstuose". Mūsų pažintys su įvairiomis
nesuprantamomis „juodosiomis dėžėmis" parodė, kad jos visos turi
nedidelį ir vos pastebimą plyšelį, į kurį iš pradžių reikia įmesti žetoną
(pinigų, kortelę ir panašiai), ir tik tada iš dėžės kas nors iškrinta. Žodžiu,
iš pradžių reikia sumokėti, o paskui jau reikalauti norimo dalyko.
Mūsų patirtis taip pat sako, kad net ir sumokėję ne visada ką nors
gauname. O čia siūlomoje įvykių formavimo metodikoje mokėjimo
klausimas iš viso liko nepaliestas: išsirinkome, ko mums reikia,
panorėjome, pasistengėme ir gavome. Iš šalies viskas atrodo būtent šitaip.

• Kam ir kuo mokame už pagalbą

Taigi mūsų žvilgsnis visur ieško plyšio, į kurį iš pradžių reikia įmesti
monetą. Mums iš mažens aiškino, kad šiame pasaulyje niekas
neatsiranda iš niekur; arba kalbėjo taip: jei vienoje vietoje ko nors
padaugėjo, tai tikrai yra vieta, kur to sumažėjo. O kalbant tiesiai šviesiai –
koks bus mokestis už mūsų realizuotus tikslus?
Į šį klausimą mes atsakome sąžiningai: nežinome. Taip, mes įtariame,
kad tas mokestis egzistuoja ir kad mes jau mokame už mūsų nematomų
globėjų paslaugas. Kuo mokame – nesunku atspėti. Kadangi pagalbą
mums teikia egregorai, mintantys mūsų minčių energija, vadinasi, jiems
reikia vieno dalyko – kad mes apie juos galvotume, jiems dėkotume,
plėstume jų garbintojų ratą ir taip toliau. Būtent tai jūs darysite, jei imsite
gyvenime taikyti šios knygos idėjas.
Kitas mūsų globėjas, kurį čia pavadinome „prižiūrėtoju", arba
Gyvenimu, rūpinasi mūsų dvasios tyrumu, kad mes neteistume savęs ir
mus supančio pasaulio. Jei šio reikalavimo laikomės, „prižiūrėtojas" už tai
atsilygina ir padeda mums siekti tikslų.
Taigi sulaukti Gyvenimo pagalbos – visiškai įmanomas ir kartais netgi
abipusiškai naudingas dalykas. Mes daug metų taikome įvykių formavimo
metodiką ir galime pasakyti, kad laikantis tam tikros „saugumo technikos"
ji yra visiškai nepavojinga.
Šį savo įsitikinimą dabar pasistengsime pagrįsti.

• Belskite, ir bus jums atidaryta

Pirma, mus ramina ta aplinkybė, kad kreiptis į Gyvenimą pagalbos arba
prašyti jo bendradarbiauti iš esmės nedraudžiama, pavyzdžiui,
krikščionybėje. Tai patvirtina ir tokios Naujojo Testamento eilutės:
Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums
atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam
atidaroma. (Mt 7, 7 – 8)
Visa antroji knygos dalis yra šio biblinio priesako įgyvendinimo
taikomasis vadovas. Nes taikant mūsų metodiką atsiskleidžia tikroji
žodžių „belskite, ir bus jums atidaryta" prasmė. „Belsti" galima tik
nematomiems globėjams, ir jei tai darysite supratingai, paisydami čia
išsakytų reikalavimų bei rekomendacijų, jums būtinai „bus atidaryta".

• Vis tiek reikia prašyti

Antra, net jei neskaitėte šio mūsų vadovo, jūs vis tiek taikote įvykių
formavimo metodiką, tik darote tai neefektyviai ir gaunate blogus
rezultatus. Jums visą laiką ko nors reikia, jūs apie tai galvojate ir visaip
stengiatės patenkinti savo reikmes. Jūs nuolatos sąveikaujate su įvairiais
egregorais, verčiate juos blaškytis ir bergždžiai bandyti įvykdyti jūsų
gausius bei skubius užsakymus.
 Tokią sąveiką su egregorais galėtų iliustruoti situacija, kai pusakliai
sklerotikai ateina į didžiulę parduotuvę norėdami nusipirkti naujų
drabužių. Jie sau šį tą išsirenka, paskui traukia prie kasos, susimoka, bet
iškart pameta čekį ir pamiršta pasiimti pirkinį. Paskui susimoka už kitą
pirkinį, vėl pameta čekį ir taip toliau. Malonūs pardavėjai (egregorai)
renka čekius ir bando suprasti, ką gi mes norėjome nusipirkti. Jie
retsykiais mums vis dėlto įteikia pirkinius, tačiau ne visada tiksliai atspėja
ir mes, pavyzdžiui, vietoj trokštamo buto gauname gerą darbą arba
nekviestą meilę. Pažiūrėkite, ar jūsų nėra aprašytoje scenoje.
Tie sklerotikai esame mes, o mūsų pirkiniai, kurių niekaip
nenusiperkame – tai mūsų besikeičiantys troškimai, už kuriuos
sumokėjome, bet pamiršome pasiimti.
O kadangi mokėti vis tiek reikia, tai ar ne geriau pasinaudoti mūsų
globėjų paslaugomis ir gauti iš jų didžiausią naudą? Būtent tam ir skirta
įvykių formavimo metodika.

• Saugumo technika bendraujant su egregorais

Pirmoji taisyklė, kaip saugiai bendrauti su egregorais, yra tokia:
NESIEKITE NEDORŲ TIKSLŲ!
Tai reiškia, kad kitiems žmonėms jūs galite užsakyti tik gerus įvykius.
Net jei žmogus iš jūsų pasiskolino pinigų ir nenori atiduoti – atleiskite jam
ir mintyse palinkėkite turėti tiek pinigų, kad skolos grąžinimas jam
atrodytų visiškas menkniekis.
Jei koks nors žmogus jums taip įkyri, jog tiesiog svajojate, kad jis
nugarmėtų pragaran ar dar toliau, jokiu būdu nebandykite užsakyti jam
ligos, automobilio avarijos ar kitų panašių įvykių. Tokia situacija rodo, jog
jūs idealizuojate žmonių tarpusavio santykius, o tas žmogus jūsų
idealizaciją žlugdo. Jūs turite būti jam už tai dėkingi, o linkite bloga. Tai
neteisinga.
Todėl geriau įsivaizduokite situaciją, kad tą jūsų taip nemėgstamą
žmogų paskiria į aukštesnes pareigas ir perkelia dirbti kitur. Arba kad jis
gauna palikimą ir išvyksta į Amazonės džiungles. Arba įsivaizduokite dar
ką nors, bet tik gerą dalyką. Ar tas žmogus vertas tokios įvykių raidos,
spręsti ne jums. Šitaip jūs tiesiog duosite jam energinę išmaldą, o kaip iš
tikrųjų rutuliosis įvykiai ir ką jis turės – tai lems egregorų susitarimas.
 Užsakysite kitiems nemalonumus – patys jų turėsite, nes žemieji
egregorai, kurie tik ir laukia iš jūsų panašių prašymų, su džiaugsmu padės
įgyvendinti tokius planus. Visai gali būti, kad tie planai taps tikrove, jei,
žinoma, jūsų aukos negloboja aukštesni ir galingesni egregorai.
Tačiau bet kuriuo atveju jūsų laukia neišvengiamas atpildas už nedorus
kėslus ir darbus! Žemieji egregorai minta baimės, kančių, nelaimių
energijomis, o gavę (arba negavę) „porciją" iš jūsų aukos, būtinai grįš pas
jus ir pasistengs išpešti iš jūsų tokią pačią „porciją". Jūs galite susirgti,
patekti į eismo įvykį, prarasti darbą, pinigų, jus gali apiplėšti arba sumušti
tik todėl, kad prieš kurį laiką linkėjote bloga kokiam nors artimam ar
pažįstamam žmogui. Beje, kuo daugiau energijos išeikvojote arba kuo
daugiau konkrečių veiksmų padarėte tuo tikslu, tuo galingesnis bus
atsakomasis smūgis. Iš kur jo laukti – neįmanoma numatyti, viskas
priklauso nuo įvykių raidos subtiliuosiuose lygmenyse ir jūsų
„prižiūrėtojo" nuostatos. Tačiau toks atpildas neišvengiamas ir to
nevertėtų užmiršti. Jūsų „prižiūrėtojas" pasistengs jums duoti dvasinio
auklėjimo pamoką, kad sužlugdytų jūsų idėją, esą šiame pasaulyje per
daug neteisybės.

• Antroji saugumo technikos taisyklė

Antroji saugumo technikos taisyklė aprėpia rekomendacijas, kaip dera
elgtis konfliktinėse situacijoje. Mes jau nagrinėjome energinį konfliktų
aspektą, dabar tai bus šiek tiek kitoks požiūris į jį.
Jei esate vienokia ar kitokia forma puolami, galimos kelios jūsų elgesio
taktikos.
Pati įprasčiausia reakcija – veltis į konfliktą ir duoti skriaudikui
deramą atkirtį. Bet šitaip paprastai būna tik koviniuose filmuose, kai
„nuskriaustas" herojus stoja į kovą su skriaudėjais ir juos visus sumala į
miltus nekreipdamas dėmesio į jų skaičių, ginkluotę ir kitus dalykus.
Gyvenime reikalai dažniausiai klostosi atvirkščiai. Kai žmogus ką nors
užpuola, jis jaučia savo stiprybę ir žemųjų egregorų paramą. Jei norite su
juo grumtis, turite būti tikri, kad jūsų jėgos nė kiek ne menkesnės už jo
jėgas. Antraip jūsų pralaimėjimas neišvengiamas, o dalyvavimas konflikte
atims iš jūsų labai daug jėgų ir energijos.
 Jei stokojate tikėjimo savo teisumu ir savo pergale, geriau stengtis
išvengti konflikto. Kaip tai padaryti? Yra daug būdų, jie išsamiai aprašyti
psichologinėje literatūroje. Paminėsime tik kelis iš jų: „negirdėti"
užpuoliko arba viską paversti juokais, tylomis „praryti" įžeidimus arba
apsimesti nieko nesuprantančiu kvaileliu. Galima pasitelkti aikido kovos
metodą ir nukreipti užpuolėjo smūgį. Tokiu atveju jūs jam vis pritariate,
pavyzdžiui: „Sakai, aš kvaila? Labai klysti. Iš tikrųjų aš esu absoliuti
beprotė... kaip tu šito dar nepastebėjai?"
Panaudoję bet kurį iš šių būdų, jūs neatsiversite žemajam agresyvumo
ir pykčio egregorui, kuris tik ir laukia, kad jūs supyksite ir įsivelsite į
konfliktą. Jam kaip tik šito ir reikia! Džiugiai kikendamas ir trindamas
rankas, jis semsis pykčio energiją, kurią skleisite jūs ir jūsų oponentas. Bet
jei jūs išvengsite konflikto, tai sąmoningai užkimšite kanalą, kuriuo į jus
patenka žemų dažnių energijos; tada priversite pagarbiai elgtis ne tik
žemuosius, bet ir aukštuosius egregorus. Jie atkreips į jus dėmesį ir jums
padės, ypač jei laikysitės ĮFM principų.
Todėl antroji saugumo technikos taisyklė bendraujant su egregorais
skamba šitaip:
NESIVELKITE Į GINČUS IR KONFLIKTUS, NES TADA
GYVENIMAS JŪSŲ NEUŽTARS
Kodėl šito negalima daryti, jūs jau žinote. Užmaršiausiems
priminsime: išgyvendami neigiamas emocija, jūs atkreipiate žemųjų
egregorų dėmesį, tad jie dės visas pastangas, kad jūs ir ateityje būtumėte
jų „maitintojai" – kad turėtumėte kuo daugiau priežasčių kivirčytis ir šiam
pomėgiui skirtumėte nors ir visą savo gyvenimą, kuris, beje, nebus nei
labai ilgas, nei labai sveikas.

• Gyvenimo aplinkybių keitimas

Šiame iš esmės paskutiniame įvykių formavimo metodikos etape mes
norime aptarti dar vieną tipišką klausimą: ar pasitelkus šios knygos idėjas
galima paveikti kitus žmones? Kitaip tariant, ar žmogus gali kitą žmogų
„atjungti" nuo vienų egregorų ir „prijungti" prie kitų?
Toks reikalas iškyla gana dažnai. Tarkime, vyras nuolat girtuokliauja ir
nepasiduoda jokiems poveikio būdams – tad kaip jį ištraukti iš žemojo
alkoholizmo egregoro nagų? Mylimas žmogus į jus nekreipia dėmesio –
kaip jam įteigti, kad jis žiūri visai ne ten? Vaikas nenori mokytis, jį
domina tik pinigai ir pramogos – ar jam kaip nors galima įskiepyti
bendražmogiškąsias vertybes?
Panašių situacijų, kai mūsų netenkina gyvenimas ir kai mes bandome jį
pakeisti, yra daugybė. Ir jūsų ligšiolinės pastangos veikiausiai nebuvo
sėkmingos, antraip jūs neskaitytumėte šios knygos.
Bet čia kyla jau kitas klausimas: o kodėl jūsų netenkina gyvenimas? Ar
tai nereiškia, jog jūsų galvoje egzistuoja perdėtai svarbus modelis tokio
gyvenimo, koks jis, jūsų nuomone, turėtų būti, pavyzdžiui, kad vyras
neturi gerti? Jūs jį už tai smerkiate, tačiau pagal visuotinį dvasinio
auklėjimo principą „ką smerkiate, tą ir gaunate" – štai ir turite
girtuokliaujantį vyrą. Arba puoselėjate jums perdėtai svarbią fantaziją, jog
mylimas žmogus privalo rodyti savo jausmus kokiu nors ypatingu būdu:
dovanoti gėlių, nerimauti dėl jūsų sveikatos, gėrėtis jūsų išvaizda ir taip
toliau. O jis elgiasi ne taip, jūs dėl to nervinatės ir nesuprantate, kad
Gyvenimas su to žmogaus pagalba rūpinasi jūsų dvasiniu auklėjimu –
moko jus neteisti.
Veikiausiai šitaip būdavo anksčiau, kol dar nebuvote perskaitę
pirmosios šios knygos dalies, tačiau jei taip yra ir dabar, kai ją jau
perskaitėte, tai jums anksti užsiiminėti įvykių formavimu. Perskaitykite
pirmąją ir paskutinę šios knygos dalis dar kartą ir gilinkitės į jose
išsakytas idėjas tol, kol suprasite, kad gyvenime viskas vyksta ne šiaip sau
ir kad savo problemas jūs kuriatės patys, todėl ir keistis turite jūs, o ne kiti
žmonės.
Beje, šie žodžiai visai nereiškia, kad jūs negalite turėti idealų ir neturite
stengtis juos įgyvendinti – tikrai ne. Žmogus turi teisę užsibrėžti bet
kokius tikslus ir jų siekti – apie tai jau kalbėjome. Reikalas tas, kokiu
būdu jūsų siekiate savo tikslų. Pozityviai nusiteikę, azartiškai, visiškai
tikėdami savo pergale, bet susitaikę su laikinais pralaimėjimais ir
įsiklausydami į Gyvenimo užuominas? Ar lipdami kitiems per galvas,
kupini nemalonių emocijų ir nepakęsdami net minties, kad tikslas gali būti
nepasiektas? Mes kaip tik nesiūlome eiti pastaruoju keliu, nes ten labai
skaudžiai auklėja.
Todėl siekiant tikslo tikrai verta remtis Išmintingo gyvenimo
technologijos idėjomis, aiškintis ir šalinti savo idealizacijas, laikytis
tinkamos gyvenimo pozicijos (pavyzdžiui, „Gyvenimas yra žaidimas").
Tai leis įsivyrauti jūsų dvasioje ramybei.
Nors gali atsitikti ir taip, kad ramybė įsivyraus tik jūsų dvasioje, o jūsų
artimieji tos ramybės nematys. Jūs jau ramūs, nors ir jūsų siekis niekaip
neišsipildo: vyras ir toliau geria, sūnus šlaistosi gatvėmis, mylimasis žiūri
kiton pusėn ir taip toliau. Jūsų žaidimuose jums kol kas iškrito
pralaimėjimas, tačiau jūs norėtumėte jį paversti pergale. Ar tokiomis
sąlygomis galima naudotis įvykių formavimo metodikos instrumentais?
Reikia pažymėti, kad siūloma metodika yra labai efektyvi
formuojant įvykius, susijusius su jumis pačiais (pajamų didinimas,
mylimojo paieškos ir panašūs dalykai), ir kur kas mažiau veiksminga, kai
reikia priversti kitą žmogų priimti jums reikiamą sprendimą (arba
pasikeisti taip, kaip reikia jums). Tačiau kadangi žmonės vis tiek bandys
šiais metodais paveikti kitus, mes pasiūlysime, kaip tai daryti sėkmingiau.

• Veikite aplinką
Patariame laikytis tokios taisyklės:
VEIKITE NE PATĮ ŽMOGŲ, O JO APLINKĄ!
Tai reiškia, kad jei ką nors norite atpratinti girtuokliauti, o jis pats šito
nenori (ar net nori, bet negali), tai jūs galite pabandyti mintyse kurti
modelius, jog tas žmogus metė gerti.
Šitaip jūs stosite į betarpišką kovą su galingu girtuoklystės egregoru ir
pabandysite nutraukti jungtį, jį siejantį su tuo žmogumi. Jei turite
neįtikėtinai stiprų energinį lauką, gal jums ir pasiseks. Tačiau žmonių,
pasižyminčių tokia energija, Žemėje ne tiek ir daug. Visiems kitiems
girtuoklystės egregoras taps „neįkandamu riešutėliu" (juo labiau kad jūs
smerkiate girtuoklį, todėl egregoras jus moko ir žlugdo jūsų idealizacijas).
Mūsų ką tik pasiūlyta taisyklė tokiais atvejais numato ėjimą
aplinkiniu keliu. Pabandykite įsivaizduoti naują situaciją, kai šis
girtuoklis tiesiog negalės gerti. Gal jis pakeis gyvenamąją vietą, pas jį
atvyks negeriantys giminaičiai ar jis pats kur išvyks (čia atsargiau, kad tai
nebūtų įkalinimo vieta), o gal susidomės kokia nauja veikla. Jei išsirinkote
panašų modelį, pasitelkite visas savo galimybes, energiją ir teigiamas
nuostatas, kad tas modelis taptų tikrove. Suformuluokite tikslą ir siekite jo
pagal visas metodikos taisykles.
 Užsibrėžkite, pavyzdžiui, tokį tikslą: „Aš žaismingai sukuriu situaciją,
kurioje mano vyras pats atsisako alkoholio." Tada jūs galvojate vien apie
šį tikslą ir paliekate vyrą ramybėje. Esate teigiamai nusiteikusi, tikite
sėkme ir viliatės, kad kas nors įvyks, dėl ko jūsų vyras galiausiai nustos
gerti. Tai yra jūsų užsakymas, kurį Gyvenimas imsis vykdyti. Gali būti,
kad situacija pasikeis į gera jums tik formuluojant tikslą (kadangi liovėtės
smerkti vyrą ir kreipti į jį dėmesį).
Užsibrėžti tikslą „Aš žaismingai randu būdą ištraukti vyrą iš
girtuokliavimo liūno" iš esmės yra beprasmiška, nes tokio užsakymo
potekstė labai aiški: „Aš vargau vargau siekdama pakeisti šį išsigimėlį,
tačiau viskas perniek. Tegul dabar Gyvenimas man pataria, ką daryti, aš jį
skelbiu savo sąjungininku kovoje su vyru." Kaip suprantate, Gyvenimas
jūsų vyro keisti nepadės.
Jei jūsų vaikas blogai mokosi, sunkiai realizuojami užsakymai, panašūs
į šį: „Aš lengvai randu būdą, kaip priversti mano vaiką gerai mokytis."
Tačiau visai neblogai vykdomi štai tokie užsakymai: „Aš lengvai sukuriu
situaciją, kai mano vaikas pats nori gerai mokytis."
Čia Gyvenimui atsiranda pasirinkimas – jis gali jūsų sūnui atsiųsti
draugą, kuris gerai mokosi ir jam padės. Arba jūsų sūnus susidomės kokia
nors sporto šaka, o treneris pareikalaus, kad šis imtų gerai mokytis. Ne jūs
priversite, o jis pats panorės. Jūs tik prašote Gyvenimo sukurti tokio
įvykio sąlygas.
Kai užsakinėsite jums reikiamą situaciją, darykite tai atsargiai, kad
įvykiai nepradėtų rutuliotis kaip žinomame posakyje: geriausia priemonė
nuo plikimo – giljotina. Pavyzdžiui, po užsakymo „Aš su malonumu
sukuriu situaciją, kai mano vyras nustos gerti visam laikui" gali atsitikti
taip, kad jūs atsitiktinai jam išvirsite sriubą su tokiais grybukais, jog jūsų
vyrui išpjaus didžiąją dalį žarnyno ir jis iš tikrųjų daugiau negalės gerti. O
kartu atsisės jums ant sprando (juk neįgalus!) ir visą likusį gyvenimą
prikaišios tuos grybukus. Užtat negers nė lašo!
Tas pasakytina ir apie daugelį kitų situacijų. Labai sunku žmogų
priversti jus pamilti, kai jis į jus net nežiūri. Kur kas lengviau užsakyti
situaciją, kai jis bus priverstas betarpiškai su jumis bendrauti ir
įvertinti visus jūsų nesuskaičiuojamus privalumus. Tada jau
nepasikliaukite egregorais ar magiškais ritualais, o pačios stenkitės jį
sužavėti. Įveikite savo netobulumo idealizaciją, pradėkite geriau vertinti
save, susikurkite Idealios Merginos elgesio modelį, kuris tikrai patiks jūsų
mylimajam – ir pirmyn!
Ir šitaip visada. Norėdami paveikti kitus žmones, eikite aplinkiniu
keliu: kurkite tokią situaciją, kai tas žmogus bus priverstas elgtis taip,
kaip reikia jums. Galbūt tai šiek tiek ilgesnis kelias nei norėtųsi, bet
geriau realus rezultatas po pusės metų negu fantastinis – niekada. Ir vėl
išvados.

IŠVADOS:
• Daugiametė įvykių formavimo metodikos taikymo patirtis rodo, kad
metodika iš tikrųjų leidžia užmegzti ryšį su Gyvenimu ir paprašyti jo
pagalbos. Gyvenimo instrumentas yra egregorai, kurie mums arba padeda
siekti tikslų, arba trukdo.
• Už Gyvenimo pagalbą kaip už bet kurią kitą reikia susimokėti. Jūs
mokate egregorams už jų pagalbą tada, kai apie juos galvojate, kai jiems
dėkojate ir kai visaip rodote savo dėkingumą.
• Tikėtis Gyvenimo pagalbos galime tada, kai pasiekiame atitinkamą
dvasinės raidos lygį. Tačiau dažnai būna taip, kad aukštesnį lygį
pasiekusiems žmonėms daugelio žemiškų tikslų jau nebereikia.
 21
Kai kurios tipiškos klaidos

Kaip dažnai žmonės naudojasi savo protu, kad krėstų kvailystes!

– FRANÇOIS DE LA ROCHEFOUCAULD

Aptarsime kai kuriuos tipiškus klausimus, kurie kyla susipažinus su

siūloma tikslų siekimo technologija.

• Ar negalima lengviau?
Nejaugi tam, kad tikslas būtų pasiektas, būtina tiek daug plušėti?
Vizualizuoti, planuoti, imtis veiksmų? Kitų autorių metodikos tokių
pastangų nereikalauja. Argi negalima lengviau?
Žinoma, galima, jei būsite absoliučiai tikri tuo, kad visi jūsų troškimai
ir užmojai turi išsipildyti. Bet ar esate tokie tikri? Žinoma, kad nelabai.
Mums visiems namuose, darželyje, mokykloje, institute stropiai aiškino,
kad žmogus sukurtas darbui, kad rezultatų galima pasiekti tik įdėjus
didžiules pastangas. Beje, net didelės pastangos negarantuoja pergalės, dar
reikia sėkmės, ryšių, „geros karmos" ir kitų nuo mūsų nepriklausančių
sąlygų. Tai liečia mus visus, ir kitaip nebūna.
Tai reiškia, kad turime plušėti. Stebuklas šalia, bet tam, kad jis įvyktų,
reikia bent dviejų sąlygų: stipraus troškimo ir veiksmų. Pasakose, kurios
yra mūsų „stebuklingų" vilčių šaltinis, pagrindiniai herojai paprastai
atlieka veiksmus ir tik paskui sulaukia lyg ir nepelnyto rezultato –
stebuklo.
Pelenė daug ir sunkiai dirbo ir karštai troško pakeisti savo gyvenimo
aplinkybes. Senis daug kartų metė tinklą, kol galop sugavo auksinę žuvelę,
ir taip toliau.
Taigi stebuklas galimas, tačiau jis įvyksta ne šiaip sau, o tik tada, kai ir
patys stengiamės. Tokia yra mūsų labai tvirta nesuvokta vidinė nuostata,
kurios atsisakyti beveik neįmanoma. Na, teoriškai, žinoma, įmanoma,
tačiau pastangos ją „išrauti" veikiausiai pranoks pastangas, reikalingas
kokiam nors įvykiui suformuoti.
Todėl bus paprasčiau formuoti tai, ko mums iš tikrųjų reikia. Ir kelyje į
trokštamą tikslą turėsime stengtis, be šito mūsų tikslai virs tuščiomis
svajonėmis, fantazijomis. Dėl to, deja, kalti ne kokie nors „pikti"
egregorai, o mes patys.
Siūloma norimų įvykių formavimo technologija skirta paprastiems
žmonėms, neturintiems laiko ir galimybių užsiimti nuodugniu savo
asmenybės keitimu. Jiems kur kas artimesnės įprastos žmogiškosios
vertybės, kurių siekdami jie yra pasirengę stengtis ir išoriniame pasaulyje,
ir savo vidiniame.
Vis dėlto jei jūs ketinate iš pradžių visas pastangas skirti asmeninėms
permainoms, o tik paskui siekti tų dalykų, kurių nori dauguma žmonių,
galite taikyti visus metodus, siūlomus dviejose pirmose šios knygos
dalyse. Arba galite pasitelkti bet kurią kitą dvasinio tobulėjimo
technologiją – jogą ar dar ką nors. Tačiau nepamirškite, kad žmonės, kurie
giliai panyra į jogą ar kitą dvasinę sistemą, paprastai prie „žemiškų"
vertybių negrįžta.

• Kaip suprasti, kur ir kas?

Ar galima tiksliai atskirti neįsisąmonintus užsakymus, vidines
programas, auklėjimo procesus ir kiekvieną iš šių trūkumų šalinti atskirai?
Atskirti galima, bet toli gražu ne visada. Mes siūlome sąlyginį vidinių
klaidų skirstymą į kelias grupes.
Pavyzdžiui, neįsisąmonintus vidinis įsitikinimas, kad „pinigai gaunami
sunkiu darbu ir niekaip kitaip", priskirtinas tik „neigiamų vidinių
programų" grupei, ir šalinti jį reikia atitinkamai.
O štai baimė, konkrečiau vienatvės baimė, viena vertus, yra
neįsisąmonintas užsakymas ir pirmasis barjeras šeimos sukūrimo kelyje.
Antra vertus, tai, kad jūs bijote, rodo, jog nepasitikite Gyvenimu ir
bandote dirstelėti į ateitį. Vadinasi, idealizuojate aplinkos kontroliavimą,
todėl priešais jus yra dar vienas barjeras – dvasiniai auklėjimo procesai,
kurie turi pakirsti jūsų idealizacijas.
Maža to, baimė yra tipiškas užsakymas, tačiau netiksliai
suformuluotas, tad ją galima prilyginti dar vienam barjerui – netiksliems
užsakymams.
Taigi tarsi paprasta vienatvės baimė (ji jumis rūpinasi) virsta iškart
trimis barjerais. Ir šalinti juos reikia visuose asmeninio tobulėjimo
etapuose.

• Kaip užmegzti ryšį su konkrečiais egregorais?

Kadangi mūsų pageidavimų vykdytojai yra egregorai, tai ar egzistuoja
koks nors specialus metodas, būdas ar ritualas, leidžiantis kreiptis į
konkretų egregorą ir su juo susitarti dėl pagalbos? Pavyzdžiui, su azartinių
žaidimų egregoru susitarti dėl didžiulio laimėjimo loterijoje? Arba
susitarti su akcijų rinkos egregoru, kad jis pasakyti, koks ateinantį mėnesį
bus kai kurių kompanijų akcijų kursas? Kaip susitarti su konkrečiais
egregorais?
Jokių slaptų taisyklių ar ritualų, leidžiančių sėkmingai derėtis su
egregorais, nėra, išskyrus ilgą ir tikslingą mąstymą apie tai, ko jūs
siekiate, ką norite gauti. Tai ir yra ritualas, skirtas ryšiui su egregoru
užmegzti. Jei ilgai ir susikaupę apie ką nors galvojate (planuojate savo
veiklą, įsivaizduojate norimą tikslą ir jaučiate pasitenkinimą dėl jo
įgyvendinimo), tai savo mintimis ir emocijomis masinate atitinkamus
vykdytojus, kurie mūsų metodikoje vadinami egregorais.
Panašiai žvejodami jūs turite pirmiausia prijaukinti žuvį pašarais ir tik
paskui bandyti ją pagauti. Jei blaškotės ir bandote pagauti daug ir iškart,
jums kibs tik smulkmė.
Tas pasakytina ir apie įvykių formavimą. Jei jūsų mintys ir troškimai
karštligiški ir trumpalaikiai, solidūs egregorai vargu ar puls jums padėti.
Stambiam rezultatui pasiekti reikia daug tikslingų pastangų – mintyse ir
visiškai realių, kaip numato septintasis įvykių formavimo metodikos
principas.

• Ar ĮFM priimtina krikščionims?

Ar gali įvykių formavimo metodiką taikyti krikščionys? Gali, kadangi
ji niekaip neprieštarauja nei krikščionybei, nei islamui, nei jokioms
kitoms tikėjimo sistemoms. Ji nėra religinga, ją taikant nesikreipiama į
kokius nors dievus, nenaudojami jokie religiniai ar kitokie atributai. Ji
panašesnė į mokslinę asmeninio efektyvumo didinimo technologiją.
 Antra vertus, visa pirmoji metodikos dalis – tai išsamesnis žinomo
krikščioniškojo priesako „Neteisk, kad nebūtum teisiamas" nagrinėjimas.
Metodika paaiškina, kad „teisimas" vyksta ne tik teisme, bet ir
kasdieniame gyvenime. Ir kad bet koks susierzinimas, nusiminimas ar
kaltės jausmas ir yra tas krikščioniui neleistinas teisimas. Taigi mes
kalbame apie tai, kaip išaiškinti savo polinkį teisti ir jo atsikratyti, o kartu
išvengti dvasinio auklėjimo, kuriuo užsiima Gyvenimas.

Tuo baigiame pasakojimą apie tai, kaip sėkmingai siekti savo tikslų ir
išvengti daugybės klaidų. Jei būsite teigiamai nusiteikę ir išmoksite gerai
suprasti, ką būtent norite pasiekti ir dėl ko, Gyvenimas su malonumu
išpildys visus jūsų troškimus. Linkime sėkmės!
 22
Formuojame įvykius: pagrindinės idėjos

Galvoti sava galva – pats sunkiausias darbas pasaulyje, ir tai

veikiausiai yra ta priežastis, kodėl tiek mažai žmonių jį dirba.
– HENRY FORD

Šiame skyriuje mes trumpai atpasakosime pagrindines antrosios

knygos dalies idėjas. Visas skyrius skirtas vienai temai – kaip elgtis, kai
siekiame užsibrėžtų tikslų.
Labai apibendrintai galima suformuluoti dvi sąlygas, leidžiančias siekti
norimų rezultatų. Jos nesudėtingos.
1. Turime pašalinti prieštaravimus, esančius tarp mūsų ir pasaulio;
turime tapti sąmoningomis asmenybėmis ir suprasti, kur ir dėl ko
einame (pirmoji knygos dalis).
2. Įgyvendindami savo tikslus, turime sąveikauti su Gyvenimu.
Visas čia sudėtas rekomendacijas galima suskirstyti į tikslų siekimo
strategiją ir taktiką.
Tikslo siekimo strategijai priskiriamos tos gyvenimo pozicijos, kurias
žmogui rekomenduojama užimti kelyje į savo tikslus; taip pat tai yra ir
įvykių formavimo metodikos (ĮFM) principai. Užsibrėžus tikslą, pirmasis
strateginis žingsnis yra gyvenimo pozicijos „Gyvenimas yra žaidimas"
pasirinkimas. Visose kitose situacijose, kai jūs nedarote konkrečių
veiksmų, susijusių su numatyto tikslo siekimu, patartina rinktis tokias
gyvenimo pozicijas: „Gyvenimas yra cirkas", „Gyvenimas yra didžiulis
mechanizmas", „Gyvenimas yra pamoka" arba „Gyvenimas yra tai, ko
aš noriu".

Antrasis strateginis žingsnis yra septynių ĮFM principų įvaldymas ir su

jais susijusių taisyklių laikymasis.
 Jūs patys formuojate visus savo gyvenimo įvykius!
Siekite vienos viršūnės! arba Bėkite į vieną pusę!
Plaukite pasroviui!
Draugaukite su savo egregoru!
Būkite stiprūs!
Nedarykite staigių judesių!
Dievas neturi kitų rankų, išskyrus tavąsias!

Tikslų siekimo taktikai priklauso praktinės rekomendacijos, skirtos

norimam tikslui suformuluoti ir tarpiniams rezultatams įvertinti, taip pat
tai yra rekomendacijos, kaip tikslą priartinti. Pirmajame etape
rekomenduojama sudaryti visų jūsų tikslų ir norų sąrašą ir juos
suskirstyti į 11 sričių.

1. Naujas darbas ar didesnės pajamos

2. Konkretūs materialūs dalykai
3. Gyvenimo partneris, asmeninio gyvenimo sutvarkymas
4. Santykiai su aplinkiniais žmonėmis
5. Savęs pažinimas, savirealizacija, pomėgiai
6. Dvasios ugdymas
7. Pagalba kitiems žmonėms
8. Garbė, šlovė, valdžia
9. Sveikata
10. Žinios, nauji įgūdžiai
11. Kita

Paskui kiekvienos grupės troškimus turite išrikiuoti pagal svarbą. Į

pirmąją vietą reikia iškelti patį svarbiausią tikslą, į antrąją – šiek tiek
mažiau svarbų, į trečiąją – dar šiek tiek mažiau svarbų ir taip toliau.
Paskui iš kiekvienos grupės reikia išrinkti po vieną ar du pačius
svarbiausius tikslus, juos vėl išrikiuoti pagal reikšmingumą ir tolesniam
darbui išsirinkti tik penkis ar šešis pačius svarbiausius tikslus.
Svarbiausių tikslų atranką galite daryti visiškai sąmoningai,
remdamiesi loginiais svarstymais ir realiais poreikiais. Be to, galite
pasitelkti pasąmonės pagalbą – kreipkitės į atitinkamą jos sritį naudodami
automatinio rašymo metodą arba tiesioginio kalbėjimo „per kūną" metodą.
Kitame etape būtina tiksliai suformuluoti visus išrinktus tikslus.
Formuluojant tikslą patartina laikytis tokių rekomendacijų:

Iš karto nurodykite, ko siekiate

Formuluokite tikslą kuo trumpiau ir aiškiau
Venkite dviprasmybių ir „savaime suprantamų" sąvokų
Užsakykite tai, ko jums iš tikrųjų reikia
Neribokite tikslų siekimo būdų
Numatykite tik savo tikslus
Venkite tikslo idealizacijos

Kai suformuluosite tikslus, patikrinkite, ar nėra vidinių kliuvinių. Tam

reikėtų įsivaizduoti bent septynias nemalonias situacijas, kurios gali
susiklostyti pasiekus tikslą. Jei tokių situacijų esama ir jei jos yra jums
reikšmingos, turite rasti būdą joms pašalinti, antraip jūs patys
pasąmoningai blokuosite tikslą.
Gyvenimas išpildo norus žmogui geriausiu būdu tik tada, kai to
žmogaus „išgyvenimų talpykla" pripildyta mažiau kaip 40% ir jis neturi
šalintinų idealizacijų.
Kadangi daugumos žmonių „talpyklos" pripildytos daugiau kaip 50%,
jiems reikia labai kruopščiai formuluoti savo tikslą ir tikrinti, ar nėra
galimybės jį netinkamai įvykdyti dėl formuluotės dviprasmybių ir
netikslumų.
Lengviau ir greičiau vykdomi užsakymai, nenurodantys konkretaus
vykdytojo. Tokiu atveju jūs Gyvenimui tiesiog pareiškiate, ko jums reikia,
negalvodami apie tai, kaip būtent bus realizuotas jūsų užsakymas.
Kitas užsakymo tipas – kai jūs formulėje aiškiai nurodote asmenį, kuris
turi būti jūsų užsakymo vykdytojas. Tokiems tikslams reikia didelių
energinių sąnaudų, be to, jų nepavyksta įgyvendinti, jei jūsų tikslai labai
prieštarauja interesams žmogaus, turinčio jums padėti. Kai nurodytas
konkretus vykdytojas, svarbu, kad jis turėtų realias, o ne įsivaizduojamas
galimybes vykdyti jūsų užsakymą.
Kai tiksliai ir aiškiai suformuluosite savo tikslus, turite juos suskirstyti
į artimus ir tolimus.
Artimiems priklauso tikslai, kurie gali būti pasiekti per artimiausias
dienas ar mėnesius – maždaug iki pusmečio.
Tolimi tikslai – tai išties rimti planai, ar ketinimai, kadangi jiems
įgyvendinti bet kokiu atveju prireiks daug laiko, dažniausiai ne vienų
metų.
Visus tolimus tikslus reikia suskirstyti į tarpinius etapus, užfiksuoti, ką
darysite kiekviename etape ir kokių rezultatų laukiate etapo pabaigoje.
Paskui reikia sudaryti savaitės veiksmų planą – tai labai veiksminga
priemonė, padedanti formuoti pageidaujamus įvykius.
Reikia planuoti ir artimų, ir artimų tikslų įgyvendinimo žingsnius. Tik
tolimų tikslų atveju artimiausia riba turi būti dar vieno kelionės į tikslą
etapo įvykdymas.
Savaitės pabaigoje apibendrinkite to laikotarpio veiksmų rezultatus
ir popieriuje užfiksuokite savo pasiekimus.
Iš karto numatykite vieną dieną, kai domėsitės kitais reikalais ir apie
savo tikslus negalvosite.
Dar kartą pažiūrėkite, kokius realius išteklius turite, kokių pergalių
esate pasiekę ir kaip tai gali padėti siekti artimų ir tolimų tikslų.
Sudarydami minėtus planus, tuo pačiu metu užsiimkite jums reikiamų
įvykių formavimu. O tam reikia padaryti taip, kad Gyvenimas sužinotų
apie jūsų ketinimus.
Be to, už užsakymą būtina „susimokėti" savo minčių ir troškimų
energijomis. Kuo didesnis jūsų užsakymas, tuo daugiau pastangų ir
energijų gali prireikti jam realizuoti.
Kad energinė „įmoka" už užsakymą būtų „sumokėta" greičiau, patartina
daryti pratimus, kurie jums padės daugiau ir intensyviau galvoti apie
norimą rezultatą.
 Tokie pratimai yra daugkartinis tikslo formulės kartojimas,
siekiamo rezultato vizualizacija, tikslo paveikslėlio ar koliažo
kūrimas.
Visus tokius pratimus atlikite kuo energingiau ir emocingiau, teigiamai
nusiteikę.
Labai svarbus įvykių formavimo sistemos elementas yra „užsakovas",
tai yra jūs. Itin efektyviai veikia pasitikintys savimi, energingi žmonės. Jei
jums trūksta tokių savybių, galite jas išsiugdyti.
Kad jūsų pastangos būtų vaisingesnės, išmokite šių dalykų:

Atpalaiduoti kūno raumenis

Sustabdyti minčių srautą galvoje
Kelti savo energijos lygį
Ugdytis būtinus charakterio bruožus

Dėmesio! Formuodamiesi pageidaujamus įvykius laikykitės tokių

saugumo technikos taisyklių:

Niekada nesiekite nedorų tikslų!

Nesivelkite į kivirčus ir konfliktus, antraip negausite Gyvenimo
užtarimo!

Jei jūsų tikslas yra susijęs su kitu žmogumi, stenkitės užsakyti tokius
įvykius, dėl kurių turėtų keistis ne tas žmogus, bet jo aplinka. Savo tikslų
siekite per aplinkos pokyčius.
Jie įvykdysite šias sąlygas ir rekomendacijas, visus norimus įvykius
susiformuosite visiškai lengvai.
 III DALIS

Kas gali būti svarbiau už meilę, šeimą ir vaikus?

Argi meilė turi ką nors bendra su protu?

– GOETHE

Trečioje dalyje panagrinėsime pirmosiose dviejose knygos dalyse

aprašytų idėjų taikymą šeiminiame ir asmeniniame gyvenime.
Atkreipkite dėmesį, kad visos aptartos idėjos gali padėti svarbiausiose
mūsų gyvenimo srityse. Meilė, šeimos sukūrimas, ilgalaikiai ir
harmoningi sutuoktinių tarpusavio santykiai, dėkingi vaikai bei sėkmės
lydimi tėvai, – tai tikslai, kurių siekia dauguma žmonių. Deja, juos
įgyvendinti pavyksta ne visiems.
Kodėl žmonės lieka vieni ir nesidžiaugia šeima? Kokios kliūtys
atsiranda taip trokštamo siekio – laimingo šeiminio gyvenimo – kelyje?
Kaip to išvengti, ką pakeisti, mes ir apžvelgsime šioje knygos dalyje.
 1
Vienatvės priežastys

Vienatvė kartais gali būti geresnis variantas, nei kitų žmonių

gyvenimas šeimoje. Kita vertus, daugelis porų neišsiskiria ir toliau kartu
gyvena net turėdamos didelių problemų. Abu sutuoktiniai mano, kad
gyventi po vieną yra tikrai prastas pasirinkimas.
Kaip vis dėlto žmonės „susikuria" vienatvę?
Taigi pirmoji kliūtis, kuri trukdo gyventi laimingą šeiminį gyvenimą,
yra pasąmoningas vienatvės pasirinkimas.
Deja, tokiam pasąmoningam pasirinkimui įgyvendinti yra nemažai
būdų.

• Baimės ir dvejonės
Pirmasis būdas, kaip sulaukti nepageidaujamo įvykio – tai tiesioginis
nemalonumų užsisakymas savo įvairiomis baimėmis ir abejonėmis.
Gyvenime visada įvyksta tai, apie ką mes galvojame, kad ir kokios keistos
tos mintys būtų.
Pagalvokite, kaip dažnai tariate sau: „Nejaugi aš niekada neištekėsiu
(nevesiu)? Vyrų yra per mažai, kad sutikčiau man skirtąjį! Aš pasmerkta
vienatvei!"
Tokios jūsų galvoje kirbančios mintys priverčia Gyvenimą šį jūsų
užsakymą įvykdyti. Tik ar jūs to tikrai norite?
Jei ne, tai nedelsdami stokite į kovą su savo baimėmis. Tam galite
taikyti metodus, apie kuriuos kalbėjome pirmoje šios knygos dalyje.
Tie patarimai tinka ir tada, kai baiminatės dėl savo vaikų, tėvų ar
sutuoktinio, taip pat – dėl savo sveikatos ar saugumo. Tai irgi yra
savotiškas nemalonumų užsakymas. Todėl mokykitės gyventi taip, kad
jūsų galvą lankytų tik šviesios ir džiaugsmingos mintys.
Viena iš baimės atmainų yra baimė vėl patirti stresą, kurį išgyvenote
ankstesnėje santuokoje ar bendraudami su buvusiuoju partneriu. Pradžioje
viskas buvo nuostabu, paskui tapo labai blogai (jus paliko, išdavė,
nebemyli ir taip toliau) ir dėl to jūs anuomet patyrėte didelį stresą.
Įsivaizduokite, kad jūsų pasąmonėje įsikūrė „gyva būtybė" (jūsų
baimė), kuri nuoširdžiai rūpinasi jūsų dvasine pusiausvyra ir stengiasi jus
apsaugoti, kad tas išgyvenimas nepasikartotų.
Ir štai kiekvieną kartą, kai tik jūsų akiratyje pasirodo eilinis kandidatas
į mylimuosius, ši būtybė pradeda ieškoti to kandidato trūkumų ir apie tai
informuoja jus. Ji iš geriausių paskatų primeta jums įvairias mintis: kad
neverta nieko pradėti, kad tai nepatikima, nenuoširdu, kad ateityje jūsų vėl
laukia nemalonumai, tad geriausia nuo to kandidato laikytis kuo toliau.
Anksčiau ar vėliau tokių minčių paveikti jūs su tuo žmogumi
išsiskirsite. Paskui ieškosite kito, ir istorija pasikartos. Taip jūsų baimė
saugo jus nuo kitados patirtų nemalonių išgyvenimų.

• Kaip atsikratyti baimės?

Ar įmanoma patiems atsisakyti šio neprašyto „gynėjo" pagalbos, kad jis
nesikištų į jūsų asmeninį gyvenimą? Žinoma, kad įmanoma, jei taikysite
tam tikrus metodus.
Pirmas metodas, kaip atsikratyti baimės pasinaudojant vizualizacijos
technika, yra detaliai aprašytas pirmoje knygos dalyje. Pradžioje jūs
susikuriate savo baimės („gynėjo") vaizdinį, paskui jam siunčiate savo
meilę ir dėkingumą už rūpestį bei apsaugą. Veikiama meilės, baimė
transformuojasi į pozityvų įsitikinimą, kuris įsitvirtina jūsų pasąmonėje
ir leidžia jums gyventi ramiau. Arba jūsų baimė virsta kokiu nors linksmu
ir mielu personažu, kuris kelia šypseną, kai jį prisimenate (pavyzdžiui, tai
gali būti paršelis ant dviračio ar agurkas sirupe).
Antrą metodą, kaip apsisaugoti nuo psichiką traumuojančių
prisiminimų, taip pat rasite pirmoje šios knygos dalyje. Jo esmė gana
paprasta. Norėdami, kad kitados patirtas stresas nežalotų dabartinio jūsų
elgesio, iš neigiamos emocijos jūs turite atimti energiją. Dėl to privalote
su visomis smulkmenomis daug (12 ir daugiau) kartų atpasakoti tą
nemalonų įvykį. Dažniausiai tai būna momentai, kai jūs pirmą kartą
išgirdote, jog jūsų nemyli, jums neištikimi ir panašiai. Įvykį atpasakokite
labai emocingai ir smulkiai.
 Galiausiai buvęs stiprus išgyvenimas neteks prasmės ir nebedarkys jūsų
dabartinio gyvenimo. (Tai labai panašu į „atsitiktinio pakeleivio" efektą:
išsikalbate su nepažįstamu žmogumi ir jums tampa geriau.)
Pabėgti nuo savęs negalite. Todėl jei neradote dvylikos „atsitiktinių
pakeleivių" ar jūsų katė nebeklauso trečio atpasakojimo, pasakokite tą
baisią istoriją savo atvaizdui veidrodyje. Sulauksite norimų rezultatų, jei
šią užduotį atliksite nuoširdžiai ir susikaupę.
Trečias būdas yra toks: savo neigiamą išgyvenimą galite „iškvėpti". Ši
metodika vadinama „holotropiniu kvėpavimu". Deja, savarankiškai tai
atlikti sunku, reikalingas vadovas, kad padėtų jums metodą įvaldyti.

• Neįsisąmoninta nauda
Kitas vienatvės susikūrimo būdas remiasi tuo, kad jūs iš savo
vienatvės turite neįsisąmonintos naudos ir pasąmoningai nenorite
keisti esamos situacijos. Sąmoningai esate pasiruošę bendram gyvenimui
ir netgi rodote tam tikras pastangas, žodžiu, deklaruojate norą sukurti
šeimą.
Kokia gali būti nauda iš vienatvės? Kokie vienišiaus gyvenimo
privalumai?
Jų esama labai įvairių. Štai keli pavyzdžiai:

– Nenorite prarasti savo laisvės ir nepriklausomybės.

– Bijote kad reikės paklusti sutuoktinio reikalavimams, kaip dažnai
būna santuokoje.
– Bijote streso dėl to, kad jums gali nepatikti būsimas išrinktasis.
– Nenorite patirti streso, jei netapsite gera žmona ar geru vyru.
– Jums nesinori santuokoje atsisakyti tam tikrų savo įpročių ar
nusistovėjusio gyvenimo būdo.
– Susituokę jūs privalėsite mylėtis ne tik tada, kai to norėsite, bet ir kai
paprašys jūsų partneris.
– Bijote didelio streso, kurį tektų patirti iširus santuokai.
– Sėkmingos santuokos atveju galite tapti aplinkinių žmonių pavydo
objektu.
 – Bijote ateityje nusivilti savo mylimuoju.

Paminėjome tik nedidelę dalį nepatogumų, kurie gali atsirasti jūsų

gyvenime, kai susituoksite. Ir jeigu visa tai yra tiesa – tai santuoka jums
tiesiog nereikalinga, nebent turėtumėte kokių išskaičiavimų, pavyzdžiui,
santuoka padėtų pabėgti nuo perdėtos tėvų globos ar rasti tėvą savo vaikui
iš buvusios santuokos.
Na, jei tuoktis ar vesti jums nebūtina, tai ir Gyvenimas neskubės pildyti
jūsų norų, nors ištisą parą murmėsite pozityvius teiginius. Jis neleis patirti
jums dar vieno streso ir ramiai lauks, kol jūs galutinai nuspręsite, ko iš
tikrųjų norite.
Jei kurdami asmeninį ar šeiminį gyvenimą susiduriate su problemomis,
tai susikaupę atlikite pratimą „Neįsisąmoninta nauda", kuris aprašytas
pirmojoje knygos dalyje.
Paskui apgalvokite pratimo rezultatus ir nuspręskite, kas jums
brangiau: asmeninė laisvė ar gyvenimas santuokoje su apribojimais?
įprotis vakarus praleisti draugių apsuptyje ar tylūs (o gal triukšmingi)
bendri džiaugsmai šeimoje? mėgavimasis gyvenimu su mylimu žmogumi
ar visiška dvasinė ramybė ir tikrumas, kad jūsų nepaliks ir niekada
neišduos, nes nebus kam taip pasielgti?
Gerai įsisąmoninę savo tikruosius norus nuspręskite, kaip jums
geriausiai pasielgti, ir nusiraminkite. Kiekvienas pasirinkimas yra geras,
jei tik jis suteikia dvasinę ramybę. Gyvenimui (Dievui, visatai) visai
nesvarbu, ar jūs turėsite sutuoktinį ir vaikų, ar jūs šeimos niekada
nesukursite.
Turite teisę rinktis, svarbu, kad pasirinkimas pateisintų jūsų pačių
lūkesčius.
Galite pasirinkti dvasios ramybę arba atvirkščiai – džiaugsmingą
šeiminį gyvenimą, tačiau iš anksto žinodami, kad ši laimė, ko gera, ne
amžina.
Arba galite pasirinkti santuoką ir atsisakyti dalies savo
nepriklausomybės bei įpročių.
Svarbiausia pasirinkti sąmoningai ir nusiraminti, nes Gyvenimas myli
besišypsančius ir padeda jiems siekti tikslų, realizuoti savo tiesas.
 Nepaverskite savo gyvenimo nuolatiniais svarstymais, ar gerai
pasirinkote – kiekvienas jūsų pasirinkimas bus geras. Jūs negalite
suklysti, nes kiekvienas sprendimas yra pats tinkamiausias iš visų galimų.
Ir visai nesvarbu, ką apie tai kalbėtų jūsų aplinkos žmonės ir kokias
abejones keltų jūsų vidinis kritikas.

• Žema vieta vertybių skalėje

Dar vienas nemalonumų užsisakymo būdas yra nesąmoningas
atmetimas tų dalykų, kurie jums nesvarbūs. Iš šalies gali atrodyti, kad
jūs nuoširdžiai siekiate tam tikro tikslo, tačiau iš tikro jis jums nesvarbus
ir darote tai tik dėl savo įsipareigojimų šeimai ar draugams, dėl
visuomenės nuomonės ar kitų veiksnių.
Kada menkos vertybės ima kelti šeimos gyvenimo problemas? Tuo
atveju, kai jaučiate, kad yra rimtesnių dalykų nei šeima, kuriems verta
skirti savo laiką ir jėgas. Tai gali būti veikla mokslo, švietimo, istorijos,
dvasinio tobulėjimo, politikos ar socialinės veiklos srityse. Vyrams tai dar
gali būti mėgstamas darbas arba verslas, reikalaujantis visiško atsidavimo.
Tai išties rimti dalykai.
O šalia jų gresia atsirasti „smulkmenų", kuriomis jūs būsite priversti
rūpintis, pavyzdžiui, šeima, vaikai ar sveikata. Jums neįdomu ir net
apmaudu, kad tie dalykėliai gali atitraukti jus nuo mėgstamos veiklos. Šis
jūsų nepasitenkinimas virsta žodiniu įsakymu sau daugiau nesidomėti
tokiomis kvailystėmis kaip šeima ir vaikai.
Gerokai dažniau taip nutinka vyrams nei moterims. Santuoka, atrodo,
reikalinga tik todėl, kad apie ją nuo ryto iki vakaro kalba tėvai ir kad
kūnas kartais reikalauja sekso, na, dar draugai vis bando jus supiršti
(tikriausiai pavydi jums laisvės).
Moterims labai svarbus santuokos motyvas gali būti vaikai, ypač
neplanuoti. Rūpinimasis vaikais atima visą jų laiką, tad nėra kada galvoti
apie save ir savo asmeninį gyvenimą. Be to, tokie rūpesčiai joms yra
nesvarbūs. O vaikų priežiūra – rimtas darbas!
Labai sunku bus sukurti šeimą žmonėms, turintiems panašią vertybių
sistemą – bendras gyvenimas jiems tiesiog nereikalingas.
Vieni būsite tol, kol sąmoningas asmeninio gyvenimo gerinimas
nepakils į aukštesnę vietą jūsų vertybių sąraše. Pokyčiai prasidės tik
tuomet, kai šie reikalai nebebus nemaloni būtinybė, bet taps siekiamais
tikslais.
Iki to laiko gyvenime pildysis kiti – tikrieji – jūsų norai. O tai, kas lyg
ir deklaruojama, neįvyks, nes jums to nereikia. Visą savo laiką ir jėgas jūs
skiriate mėgstamai veiklai, ir Gyvenimas padeda jums įgyvendinti šiuos
tikruosius užsakymus.

• Neaiškiai suformuluotas užsakymas

Vienatvę galima „susikurti" ir tada, kai jūs Gyvenimui apie savo tikslus
pranešate nesuprantamai. Akivaizdu, kad jūs tiesiogiai sau vienatvės
neužsisakote. Tačiau jūsų tikslas gali būti suformuluotas taip neaiškiai,
kad gautu rezultatu būsite nepatenkinti ir liksite vieni. Aiški tikslo
formuluotė yra labai svarbus veiksnys. Ir mes dar ne kartą grįšime prie
šios temos.

• Žema savivertė
„Susikurti" vienatvę jūs taip pat galite ir tada, kai prašote Gyvenimo
meilės ir santuokos, bet širdimi tikite, kad to esate neverti.
Pavyzdžiui, mergina pareiškia norą tuoktis, bet jos sieloje tvyro baimė
ir įsitikinimas, kad iš to nieko neišeis. Ji jaučiasi neverta meilės ir laimės
šeimoje, nes... Ir toliau seka ilgas sąrašas priežasčių, kurias sunku net
išvardinti.
Tokie įsitikinimai kyla dėl daugelio priežasčių. Tai gali būti jūsų
amžius (jums per daug metų), svoris (jūs per daug ar per mažai sveriate),
gyvenamoji vieta (gyvenate ne toje gatvėje), ne tie tėvai ar net
strazdanotas jūsų veidas. O gal esate nekomunikabilūs, nemokate protingai
kalbėti, nesugebate gerai mylėtis, slidinėti kalnų slidėmis, būti įdomūs
pašnekovai ir taip toliau.
Turėdami tiek daug trūkumų, jūs tiesiog negalite būti tarp visaverčių
žmonių, turinčių teisę mylėti ir kurti šeimą. Jūs pasąmoningai pranešate
apie tai Gyvenimui, ir jis įvykdo šį labai keistą užsakymą.
Žema savivertė tampa didele kliūtimi siekiant norimo rezultato.
Gyvenimas perskaito jūsų įsitikinimą, kad jūs „neverti meilės, šeima ne
jums, o kitiems laimingiesiems", ir realizuoja jį.
 Ką gi tokiu atveju daryti? Visų pirma supraskite, kad dabartinė jūsų
meilės ir gyvenimo situacija atitinka jūsų savivertę. Turite tokį gyvenimą,
kokio, kaip patys manote, esate nusipelnę! Jūs patys visa tai susikūrėte!
Taigi norėdami pagerinti savo tikrovę, pirmiausia pasikelkite savivertę,
pajuskite, kad esate tikrai verti siekiamo rezultato. Kaip tai padaryti?
Deja, paprasto recepto savivertei padidinti nėra. Juk galite svajoti apie
princą ar princesę, bet širdimi tikėti, kad esate jo ar jos neverti. Ir kai
Gyvenimas jums suteikia galimybę susitikti su juo ar ja (taip įvyksta
beveik visada!), jūs randate milijonus priežasčių, kad tai neįvyktų.
Norėdami išvengti šio įvykio, jūs galite netgi susirgti.
Prisiminkite, ar nebuvo panašių situacijų jūsų praeityje? Gražus,
turtingas, protingas (atitinkantis jūsų lūkesčius) vyras buvo šalia ir net
rodė jums dėmesį, bet jūs į tai nesureagavote. Galiausiai jis dingo.
Tai ir buvo jūsų menkos savivertės pasireiškimas! Jums atrodė, kad
nesate verta bendrauti su tokiu žmogumi. Bet būtent tokio žmogaus jūs
prašote Gyvenimo? Tai kaip su tokiu vyru gyvensite, jei jo akivaizdoje
akimirksniu paralyžiuojami visi jūsų gyvybiniai procesai? Kam jam
reikalinga tokia paralyžiuota mylimoji?
Siekdama būti verta princo, jūs jau dabar turite jaustis princese.
Taip, būkite princesė. Ne rūbais, suprantama, o savo vidumi. Bet ar jūs dėl
to ką nors darote? Turite būti išsilavinusi – o kaip jūsų mokslai? Gal jie
baigėsi ketvirtoje klasėje? Jei taip, tuomet galite tikėtis, kad tapsite kokios
nors Afrikos genties vado sūnaus žmona (gal net viena iš trisdešimties
žmonų).
Mes jau kalbėjome, kad vienas iš efektyviausių būdų sulaukti norimo
įvykio – tai patiems jaustis siekiamo rezultato savininkais. Taigi nuo šiol
jauskitės mylimojo savininke (arba mylimosios – vyrams)! Bet jūs turite
būti jo verta! Pradėkite nuo to, kad jūsų pasirinktas partneris galėtų
didžiuotis jumis. Ugdykitės savo įgimtus talentus – pakelsite ir savivertę.
Tad jau kitame susitikime su savo idealu jūs būsite įdomi ir pageidaujama
pašnekovė. Arba dar kas nors – kas tik panorėsite.

• Į ką kreipiame dėmesį?
Šis pasąmoningas vienatvės „susikūrimo" būdas yra labai paprastas –
jūs gaunate tai, į ką sutelkiate savo dėmesį. Į ką kreipiate dėmesį turėdami
kokių nors šeimos kūrimo problemų? Ką nuolat aptarinėjate su draugais ar
draugėmis? Kokiomis temomis kalbatės? Kokie posakiai būdingi jūsų
draugijai?
Jei esate nevykėlių draugija ir jos pokalbiuose vyrauja tema „visi vyrai
yra ožiai", „padorūs jau seniai išgraibstyti" arba „rinktis nebėra iš ko",
tada tikrovėje visa tai ir įvyksta.
Pasirinkti neturėsite iš ko, nes visus mielus ir padorius jau išsirinko, o
jums liko tik „ožiai".
Gyvenimas atidžiai įsiklauso į mūsų mintis ir žodžius ir sukuria būtent
tokią tikrovę, apie kokią jis „perskaito" mūsų galvose. Jis stengiasi, kad
būtų kuo geriau, kad visi mūsų sumanymai išsipildytų. Tačiau sunku
atspėti, kodėl tokia protinga būtybė (žmogus) susikuria sau tai, ko jai visai
nereikia?
Tokia yra tikrovė. Ir išeitis gana paprasta – pradėkite pozityviai
mąstyti, liaukitės mėgautis kitų bėdomis ir trūkumais. Neieškokite priešų,
kvailių ir „ožių" tarp aplinkinių žmonių. Netelkite savo dėmesio į blogas
žinias ir nemalonumus.
Matykite žmonių privalumus ir jų gerąsias savybes – tuomet jie
atvers jums savo sielą.
Kai ieškote žmonių privalumų, tai ir Gyvenimas jus suveda su
žmonėmis, kurie jų turi labai daug. Be abejo, jie nebus angelai ir turės kitų
įvairių savybių (gerų ir blogų), bet jūs savo dėmesį sutelksite tik į jų
teigiamybes.
Siūlau atlikti tokią užduotį. Raskite po dešimt visų savo pažįstamų vyrų
privalumų. Ieškodamos gėrio jūs nebepritrauksite į savo gyvenimą „ožių"
ir neliksite vienos.
Atrodytų, gana paprasta. Tačiau mąstymą pakeisti labai sunku! To
padaryti iš karto neįmanoma, tad keiskite mintis palaipsniui.
Pavyzdžiui, pradžiai užsibrėžkite užduotį rasti bent po vieną nuostabią
savybę tų žmonių, su kuriais bendrausite visą tą dieną. Rasite ir nustebsite,
kokie nuostabūs žmonės, į kuriuos jūs anksčiau žiūrėjote nedraugiškai ar
net su panieka. Galbūt šis vyras yra nuostabus svajotojas (anksčiau jį
vadinote melagiu)? O gal gerai vairuoja automobilį? Puikiai vilioja
priešingos lyties atstoves (anksčiau vartojote žodį „ištvirkėlis")? Arba ką
nors daro šauniai, bet jūs niekada nekreipėte į tai dėmesio, nes ieškojote
trūkumų? Pradėkite ieškoti privalumų!
Kitą dieną darykite tą patį, tik ieškokite jau kito, dar vieno, privalumo.
Trečią dieną raskite dar vieną privalumą ir taip toliau.
Kai kuriems žmonėms tokios paieškos duos prastokus rezultatus, bet
taip nutinka labai retai. Pavyzdžiui, tada, jei būtumėte tarp žmonių, kurie
ignoruoja visas žmogiškąsias vertybes. Jei gyvenate normalų gyvenimą,
dirbate įprastoje organizacijoje, tuomet jus supa padorūs žmonės, nors iki
šiol apie juos galvojote kitaip. Kiekvienas iš jų tikrai turi bent keliolika
dorybių, kuriomis galima žavėtis. Raskite jas, ir jūsų tikrovė stebuklingai
pasikeis!
Apžvelgėme priežastis, dėl kurių žmonės lieka vieniši.
Dabar šio skyriaus išvados.

IŠVADOS:
• Šeima yra svarbiausia žmogaus gyvenimo sritis. Ir būtent šioje srityje
daugelis žmonių, norinčių sukurti šeimą, pasąmoningai užsisako vienatvę.
• Pirmas ir labiausiai paplitęs vienatvės užsisakymo būdas – tai baimė,
kad jums nepavyks sukurti šeimos. Kuo didesnė baimė, tuo didesnė
tikimybė, kad gausite tai, ko jūs ir bijote.
• Kitas būdas kaip „susikurti" vienatvę, yra užslėptas nenoras
atsisakyti privalumų, kuriuos jūs turite šiandien būdami vieni.
• Jei noras sukurti šeimą jūsų vertybių sistemoje yra labai menkas, tai
Gyvenimas ir neįvykdys to, kas jums yra nesvarbu.
• Kai dėl žemos savivertės jūs įsitikinę, kad šeimoje laimingi nebūsite,
vėl užsisakote vienatvę.
• Jūsų nuolatinis dėmesys aplinkinių žmonių bėdoms ir trūkumams yra
dar vienas labai efektyvus būdas užsisakyti sau vienatvę.
• Universalus būdas, kaip išvengti vienatvės – tai pozityvus mąstymas ir
dėmesio telkimas į geriausius tikrovės momentus.
 2
Neigiamas nuostatas keičiame teigiamomis

Neaišku, kodėl vyrai taip atkakliai siekia moters rankos ir širdies – juk
vėliau tų dalykų jiems praktiškai nereikia.
– VADIMAS ZVEREVAS

Nuostatos, kurias mes ištobuliname negalvodami, kodėl tai darome,

tampa labai svarbiomis kliūtimis kelyje į tikslą. O vidinės programos taip
įsišaknijusios mumyse, kad mes net neįsivaizduojame, jog galime gyventi
ir kitaip.
Pateiksime pavyzdį, kai religiniai ir tautiniai įsitikinimai tapo
neįveikiama šeiminės laimės kliūtimi. Štai ištrauka iš vienos mūsų
skaitytojos laiško:

Man 36 metai. Išpažįstu islamą. Gyvenime dažnai susitikdavau su

vedusiais vyrais, bet visuomet užgniauždavau savo jausmus. Pagal islamą
mergina negali bendrauti su vedusiu vyru.
Ir pagaliau aš pirmą kartą savo gyvenime (taip man atrodo) įsimylėjau!
Jis buvo žydų tautybės. O musulmonėms draudžiama tekėti už judėjų.
Ištekėti galima tik išskirtiniu atveju, kai vyras priima merginos tikėjimą.
Bet mano mylimasis taip niekada nepasielgs. Ir mano mama prieš. Aš labai
kenčiu! Negaliu išsižadėti savo tikėjimo, nes tai didelė nuodėmė!
Manau, kad atsisakyti meilės irgi nuodėmė!
Padėkite man rasti išeitį! Ir prašau nemanyti, kad mūsų šeima yra
tamsuoliai ar ortodoksai! Aš esu iš inteligentiškos šeimos. Tiesiog mes
gerbiame Koraną ir laikomės jo įstatymų! Be to, aš labai myliu savo mamą
ir žinau, kad man ji niekada neatleistų, jei pabėgčiau su mylimuoju!
Padėkite man!..
 Šiuo atveju du suaugę žmonės pasirinko savo aplinkos religinius ir
tautinius įsitikinimus kaip vienintelį galimą variantą, kuris tiems
mylintiems žmonėms tapo neįveikiama šeimos sukūrimo kliūtimi.
Ar tikrai negali tuoktis judėjas ir musulmonė? Taip, negali, kol jie yra
tuo įsitikinę ir taip pasąmoningai pasirenka.
Įsivaizduokime kitokią situaciją. Tarkime, laiško autorė dėl tam tikrų
aplinkybių dar kūdikystėje neteko tėvų ir dabar gyvena krikščioniškoje
šeimoje kur nors Europoje. Žinoma, ji vadovaujasi krikščioniškų
įsitikinimų sistema ir jokių kliūčių jos santuokai su judėju nėra.
Kuo dabartinė merginos situacija skiriasi nuo tariamos? Visų pirma tuo,
kad šiai merginai nuo vaikystės buvo kalama į galvą, jog santuoka su žydų
tautybės vyru yra draudžiama. Ir ji nusprendė, kad tai yra tikra tiesa. O iš
tikrųjų tai yra jos savanoriškas ir pasąmoningas apsisprendimas.
Kitų žmonių įteigtus pasirinkimus mes darome nuolatos. Esame tarsi
robotai, veikiantys pagal įdiegtą programą. Nors galvojame kitaip.
Ar laiško autorė gali pasiekti savo tikslą neišsižadėjusi įsitikinimų?
Abejotina. Mes jau ne kartą aptarėme priežastis, dėl kurių mūsų tikslai
lieka neįgyvendinti. Viena iš jų – noras vienu metu pasiekti priešingus
rezultatus. Minėtuoju atveju – tai noras gyventi su mylimu žmogumi ir
noras būti gera artimiesiems, nekeisti gyvenimo pagrindų.
Gaila, bet tai neįmanomi ir vienas kita paneigiantys reikalavimai. Arba
jūs būkite geri giminaičiams ir tuomet gyvenkite pagal jų nuostatas, bet
nesvajokite apie dalykus, kuriuos sau leisti gali nepriklausomi ir laisvi
žmonės. Arba būkite savarankiški ir gyvenkite savo gyvenimą,
nepaisydami aplinkinių nuomonės.
Šioje knygoje jau kalbėjome apie įvairių pasąmoningų nuostatų
atsiradimo priežastis. Pavyzdžiui, tai gali būti tėvai, kurie vaikystėje su
mumis dalijasi savo gyvenimo patirtimi. Taip pat ir draugai bei pažįstami
– jie moko, kaip gyventi ir ko bijoti. Tam tikras nuostatas pasąmonėje
palieka ir asmeninė nevykusių meilės santykių patirtis. Vėliau mes
pasąmoningai ja vadovaujamės.

• Trys žingsniai iki sąmoningos laisvės

Ar įmanoma gyventi sąmoningą gyvenimą? Žinoma! Bet tam reikia
žengti tris žingsnius.
 Pirmasis žingsnis – būtina atskleisti programas, nuostatas ir baimes,
kuriomis vadovaujatės ir kurios jums kelia asmeninio ar šeiminio
gyvenimo problemų. Vėliau (antras žingsnis) reikia sudaryti iš esmės
priešingą pozityvų teiginį ir savo pasąmonėje juo pakeisti (trečias
žingsnis) ankstesnę negatyvią programą. Pozityvių teiginių sudarymo
taisyklės ir patarimai, ką daryti toliau, aptarti pirmojoje knygos dalyje.
Štai keli pavyzdžiai, kokios gali būti negatyvios programos ir pozityvūs
jas keičiantys teiginiai:
 Kairėje lentelės pusėje pateiktos tik kai kurios negatyvios programos.
Gyvenime yra gausybė neigiamų nuostatų, kurios tampa šeimos sukūrimo
kliuviniais.

• Keiskimės patys
Užslėptų negatyvių nuostatų atskleidimas ir jų pakeitimas pozityviomis
– tai ilgas savęs pažinimo ir dvasinio tobulėjimo procesas, kuris gali
tęstis visą gyvenimą.
Jei jūs tiksliai atskleidėte visas savo neigiamas nuostatas, pakeitėte jas
pozityviomis ir jūsų kelias į siekiamą tikslą yra be kliūčių, tai rezultato
nereikės laukti ilgus metus. Tik vėliau, kai sukursite šeimą, gali atsirasti
nauja negatyvi programa, kurią vėl turėsite keisti. Kitu atveju laimingas
šeimos gyvenimas taps nemalonumų virtine. Deja, nemalonumai dažnai
prasideda iš pat pradžių.
Jei manote, kad jau ištrynėte visas savo neigiamas nuostatas ir
gyvenate visiškai sąmoningai, jums tikriausiai tarp paprastų žmonių ne
vieta, jūsų vieta tarp angelų – jie tikrai neturi klaidingų nuostatų. Nors kas
juos tikrino...
Pereikime prie išvadų.

IŠVADOS:
• Mūsų pasąmoninės programos tampa antra svarbia laimingos šeimos
sukūrimo kliūtimi.
• Norėdami pašalinti šias kliūtis, turime atskleisti savo negatyvias
nuostatas, suformuluoti iš esmės prieštaringus jiems pozityvius teiginius ir
jais vadovautis.
• Pasąmoninių programų atskleidimas ir jų pakeitimas pozityviomis yra
begalinis procesas, kadangi tokių programų kiekvienas žmogus turi labai
daug.
 3
Tipiški auklėjimo procesai šeimoje

Jei norite ką nors pamilti, pirmiausia išmokite atleisti.

– A. V. VAMPILOVAS

Išnagrinėsime trečiąją laimingos šeimos sukūrimo kliūtį. Kaip turbūt

atsimenate, jos esmė yra ta, kad Gyvenimas kartais mums duoda dvasinio
auklėjimo pamokas, tai yra moko mus nesureikšminti jokių idėjų, jokių
vertybių. Mūsų metodikoje tokios labai sureikšmintos idėjos ir vertybės
vadinamos idealizacijomis. Tačiau Gyvenimas idealizacijas griauna ir šis
procesas gali tapti didele laimingos šeimos sukūrimo kliūtimi.

• Vienatvė
Dėl savo vienatvės dažnai esame kalti patys. Lyg ir labai norime turėti
šeimą, tačiau ją trukdo susikurti pasąmoninės nuostatos, kartais vienatvę
pasąmoningai užsisakome, o kartais tai gali būti ir dvasinio auklėjimo
pamoka. Kaip tai įvyksta?
Pirma, vienatvė gali būti šeimos idealizacijos griovimo rezultatas.
Šeimos idėja jums yra labai svarbi ir jūs tą vertybę aiškiai pervertinate.
Kai mergina ar vaikinas labai trokšta sukurti šeimą ir neįsivaizduoja
savo gyvenimo be jos (netiesiogiai smerkia vienatvę), tai Gyvenimas gana
lengvai jai ar jam įrodo, kad jie klysta. Ji gali neištekėti metus, dvejus,
penkerius ar dešimt. Ir kuo daugiau ji dėl to krimsis, tuo mažiau turės
galimybių pakeisti situaciją.
Mergina įsimylės išimtinai tik vedusius vyrus arba visi jos potencialūs
jaunikiai tik užsiminus apie vestuves išnyks iš akiračio. Mintis vesti ją net
neateis jiems į galvą.
Kodėl taip nutinka? Taip yra įgyvendinamas bendrasis dvasinio
auklėjimo principas: visada gauname tai, ką smerkiame, ir negauname
to, be ko neįsivaizduojame savo gyvenimo. Smerkiame vienatvę –
vadinasi, vieniši būsime tol, kol su ja susitaikysime ir kol šiai savo
būsenai reikšime pretenzijas.
Kuo anksčiau pakeisime požiūrį į tokią situaciją, tuo greičiau gausime
trokštamą rezultatą.
Antrasis vienatvės „susikūrimo" variantas – kelių šeimos gyvenimo
aspektų idealizacija vienu metu (vyras – gavėjas, vyras – gyvenimo
ramstis, vyras – galantiškas ir mielas kavalierius ir taip toliau). Dėl to gali
susidaryti situacija, kai mergina taip idealizuoja savo būsimą šeimą, kad
Gyvenimas ima ieškoti jai tokio „nenaudėlio", kuris sugebėtų ją perauklėti
ir jos idealizacijas sunaikintų.
Rasti tokį „niekšelį" visai nesunku, nes jų yra nemažai. Sudėtingiau yra
padaryti taip, kad mergina jį aklai įsimylėtų ir už jo ištekėtų. Žodžiu,
meilės mechanizmas kartais nesuveikia ir Gyvenimas merginai partnerio
„niekšelio" gali neįpiršti. O „padoraus" jai neduoda, nes pastarasis
nesugebės jos išauklėti, nesugriaus jos idealizacijų. Taip ir atsiranda
vienatvė.
Kita vertus, sulaukę brandaus amžiaus žmonės jau būna ne tokie
išrankūs ir jei kuria šeimą, gali pasirinkti partnerį, kuris visus jų idealus
sugriauna iki pat pamatų. Kuo daugiau žmogus turi pervertintų idealų, tuo
bjauresnį partnerį jis gali gauti.

• Ar galimi pokyčiai?
Ar gali pasikeisti merginos situacija be mylimo žmogaus? Laimei, gali,
bet tik pasikeitus jos vertybių sistemai. Pažiūrėkime, kaip tai atrodys
praėjus kuriam laikui.
Sakykime, devyniolikmetė išranki gražuolė norėjo ištekėti tik už
aukšto, gražaus, turtingo ir kilnaus riterio, o į visus kitus vyrus,
neatitinkančius šių reikalavimų, žiūrėjo iš aukšto.
Iki dvidešimt penkerių tokio riterio ji dar nesutiko, o ištekėti pats
laikas. Taigi dabar į vyrus jai jau tinka ne toks aukštas, saikingai gražus,
bet turtingas, kilnus ir riteris. Deja, tokio irgi nėra, todėl sulaukusi
trisdešimties ji pradeda žvilgčioti į neaukštus, ne tokius turtingus ir net ne
į riterius. O kai ji jau trisdešimt penkerių, jai tinka bet koks, net truputį
„padėvėtas" vyras – svarbu, kad tik jis būtų! Kaip tik dabar labai padidėja
tikimybė, kad galų gale pasirodys jaunystėje išsvajotas riteris. Bet tik tada,
kai ji atsisakys vyro idealizacijos ir kai susitaikys su prastesniais
variantais.

• Kitos idealizacijos
Vienatvės priežastimi, be šeimos gyvenimo idealizacijos, gali būti bet
kokia kita idealizacija. Jau kalbėjome, kad viena iš vienatvės priežasčių
būna menka savivertė.
Kas yra menka savivertė? Tai savų trūkumų perdėjimas, jų išpūtimas,
galima sakyti, savo netobulumo idealizacija. Ši idealizacija būdinga
daugumai žmonių, ypač tiems, kurių tėvai stengėsi užauginti sau parankų
ir paklusnų vaiką. „Ten neik, to nedaryk, su tuo nedraugauk", – tokiais ir
panašiais nurodymais mėgsta žarstytis tėvai kontrolieriai, besirūpindami,
kad viskas vyktų taip, kaip yra numatę jie.
Taigi vaikas tampa paklusnus, bet jis neturi patirties savarankiškai
spręsti problemų, nesugeba kovoti dėl savo tikslų. O tokią patirtį įgyti
suaugusiam žmogui yra sunku ir skausminga.
Išdava tokia, kad paklusnus vaikas virsta nepasitikinčiu savimi
suaugusiu žmogumi. Suprantama, vaikystėje tokia paklusni mergina yra
kupina baimių ir abejonių, jos savivertė menka ir ji priimdama sprendimus
skausmingai dvejoja. Ji netiki, kad savo jėgomis gali ką nors pasiekti. Visa
tai yra netobulumo idealizacijos požymiai. Ji tarsi pareiškia Gyvenimui:
„Aš neverta nieko. Visa, kas gera, ne man. Man nepavyks. Laiminga šeima
ne man, nes aš jos neverta." Ir Gyvenimas yra priverstas įvykdyti šiuos jos
užsakymus, kurių esmę sudaro mintys apie asmeninį netobulumą.
Kur čia yra auklėjimo procesas? Auklėjimas prasideda tada, kai
žmogus su savo netobulumo idealizacija gauna tai, ką jis širdimi smerkia.
Ir ką jis smerkia? Smerkia save, savo nemokšiškumą, savo bejėgiškumą,
savo baimę suklysti, savo nepasitikėjimą. Kokia gi išeitis iš šios
situacijos?
Išeitis – būtina atsisakyti idėjų, kad turite trūkumų. Reikia pradėti
šypsotis ir rasti ryškiausius savo vienatvės privalumus. Tam galite naudoti
bet kurį anksčiau aptartą idealizacijos atsisakymo būdą. Pavyzdžiui, galite
pasidaryti klouno kepuraitę su užrašu „Defektuota puselė" arba „Negaliu
gyventi be patino" ir taip pasijuokti iš savo išgyvenimų.
Galima kartoti pozityvius teiginius, kurie kryptingai didina savivertę.
 Aš – Dievo kūrinys! Myliu save ir didžiuojuosi savimi, nepaisydama
išorinių aplinkybių! Aš – šaunuolė! Džiaugiuosi, kad esu! Kiekviena
mano egzistencijos minutė kupina džiaugsmo ir meilės! Aš
spinduliuoju meilę! Aš žmonėms dovanoju džiaugsmą! Esu gėrio ir
džiaugsmo šaltinis! Viskas puiku!
Arba galite naudoti ir kokį kitą būdą – svarbiausia, kad didėtų jūsų
savivertė ir jūs savęs nebesmerktumėte. Tada ateis ir laukiama meilė, ir
santuoka. Mes visi nesąmoningai norime būti su linksmu ir savimi
pasitikinčiu partneriu. Kaip ir vengiame išsigandusio bei visada
abejojančio žmogaus. Patarkite jam, atjauskite jį, tačiau su juo susituokti
ir paskui nuolat kęsti jo nuolankumą norės mažai kas.
Ar kitos idealizacijos gali būti vienatvės priežastimi? Žinoma, taip.
Kontrolės idealizacija vers jus šokdinti savo mylimąjį jau pažinties
pradžioje, tik ar reikalinga jam karinė padėtis namuose? Reikalinga, jei jis
visiškai nepasitiki savimi ir pasiruošęs visą atsakomybę perkelti ant
mylimosios pečių. O jums toks vyras ar reikalingas?
Nepriklausomybės idealizacija nesąmoningai skatins jus nutraukti
santykius su mylimuoju artėjant vestuvėms – juk ištekėjusi jūs prarasite
dalį savo laisvės, o tai jums yra nepriimtina.
Sugebėjimų idealizacija vers jus labai jautriai reaguoti į mylimojo
pastabas. Jus be paliovos žeis jo nesupratingumas ir priekaištai netgi tada,
kai jie bus pagrįsti. Jausmai tada gali pasitraukti, santuokos planai –
žlugti.
Iš santykių idealizacijos kyla labai dideli reikalavimai mylimajam.
Turėdami tokio pobūdžio idealizaciją, jūs sureikšminsite mylimo žmogaus
vėlavimus į pasimatymus, neišpildytus pažadus ar pamirštas dovanas ir
jums reikšmingas datas. Jis tiesiog nepateisins jūsų lūkesčių. Atsiras
nuoskaudų, priekaištų, prasidės konfliktai ir visa kita, o tai galų gale
sugriaus jūsų santykius.
Jei turite kokią nors idealizaciją, tai ji vienu ar kitu būdu gali tapti
santuokos kliūtimi. Todėl pradėti reikia ne nuo mylimojo (ar mylimosios)
paieškų, o nuo asmeninių permainų. Tuomet šalia jūsų atsiras būrys
mylimųjų, o jums reikės tik išsirinkti.

• Abipusis supratimas šeimoje

 Jei kurdami šeimą išvengėte dvasinio auklėjimo, tai greičiausiai jo
sulauksite paskui, jau sukūrę šeimą.
Kaip rodo mūsų patirtis, šeima yra būtent ta vieta, kur atsiskleidžia
visos mūsų idealizacijos. Daugelyje šeimų nėra tarpusavio supratimo tarp
sutuoktinių, dėl to prasideda barniai, kivirčai, ir dažnai bendras gyvenimas
baigiasi skyrybomis. Kodėl tai vyksta?
Tai vyksta todėl, kad Gyvenimas į santuokinę porą suveda žmones,
kurie naikina pervertintas vienas kito vertybes. Vieno sutuoktinio
vertybių sistemos griovimas vyksta, kai kitas sutuoktinis neigia pastarojo
idealus. Tai ir yra daugybės sutuoktinių konfliktų ir savitarpio nesupratimo
priežastis.
Žinoma, ne visi žmonės turi idealizacijų, kurias reikia šeimoje
sunaikinti. Dalis šeimų gyvena labai laimingai, be didelių kivirčų ir
nepasitenkinimo vienas kitu. Gaila, bet tokių yra nedaug.
Didžioji dalis žmonių idealizuoja šeimos vertybes, pavyzdžiui:
santuokinę ištikimybę, rūpestingą šeimininkavimą ir ūkiškumą, tvarką ir
švarą, gerai sutvarkytą buitį, ramų gyvenimą ir kitus panašius šeimos
gyvenimo dalykus.
Nesunku atspėti, kad šios savybės artimesnės ir suprantamesnės
moterims. Jos dažniau ir idealizuoja daugelį vertybių.
Kadangi moterys vertybes idealizuoja, tai vyrams nelieka nieko kita,
kaip jas naikinti, ieškoti naujų pažinčių, išlaidauti ir daug laiko praleisti
darbe ar su draugais. Vyrai, atlikdami savo auklėjamąjį darbą, priversti
elgtis taip, kad viešoji nuomonė ir visuomenės moralė juos pasmerktų.
Tačiau mes jau kalbėjome, kad moralės normos ir dvasinio auklėjimo
uždaviniai dažnai prasilenkia tarpusavyje.
Šeimos vertybes idealizuoja ne tik moterys. Dauguma vyrų irgi turi
savų idealizacijų. Tai yra pavyduliavimas, mėginimas kontroliuoti žmonos
ir vaikų elgesį, pretenzijos vienam planuoti šeimos biudžetą ir kurti jos
gerovę. Šios vertybės turi būti sunaikintos, ir moterys kiek tik galėdamos
tą daro. Jos, kaip ir vyrai, ieško naujų santykių, leidžia pinigus jų
neskaičiuodamos, nesirūpina buitimi ir taip toliau. Taigi sutuoktiniai
vienas kitą dvasiškai auklėja negailėdami jėgų.
Patys nesuprasdami, jie įžeidinėja vienas kitą ir dažnai išsiskiria.
 Galima pateikti daug pavyzdžių, kai švaruolė moteris išteka už švarai
abejingo vyro, kuris nuoširdžiai nesupranta jos pykčio dėl po namus
išmėtytų daiktų ar purvo žymių kambariuose nuo jo nešvarių batų (kad
situacija būtų aštresnė, jis dažnai dirba tokiose vietose, kur likti švariam
tiesiog neįmanoma). Vyras asketas veda moterį, kuri turi patologišką
polinkį gyventi patogiai – ir vyrui dažniausiai tokiame gyvenime vietos
nelieka. Inteligentiška žmona, savo šeimoje išmokyta kalbėti santūriai,
turi vyrą, kuris visiškai nesupranta jos išgyvenimų dėl jo nepadorios ir
labai emocingos kalbėsenos. Vyras, mėgstantis seksą, į žmonas paima
moterį, kuriai seksas yra tik giminės pratęsimo priemonė ir reikalingas
vieną kartą per penkerius metus. Dvasinio tobulėjimo keliu einanti žmona
susituokia su vyru materialistu, kuris į tokį žmonos pasirinkimą žiūri
neigiamai.
Atvejų, kai vyras ir žmona tuo pačiu klausimu turi priešingas
nuomones, yra nemažai. Gyvenimas juos sujungė, o jie nepriima
„klaidingų" partnerio šeimos gyvenimo idėjų, konfliktuodami stengiasi
įrodyti savo teisumą. Jie nesupranta, kad nė vienas iš dviejų požiūrių nėra
geresnis, nes abu yra lygiaverčiai.

• Kodėl priešybės traukia?

Jau seniai pastebėta, kad žmonės, turintys priešingų savybių, traukia
vienas kitą. Kodėl? Gal dėl to, kad vėliau nereikėtų pyktis ir tarpusavyje
aiškintis santykių, kartais virstančių muštynėmis ar indų daužymu? Vargu
ar dėl to.
Greičiausiai tokie žmonės traukia vienas kitą norėdami įrodyti, kad nė
viena vertybių sistema nėra pranašesnė už kitą – visos jos lygiavertės.
Ir kad žmonės (netgi šeimoje) gali turėti savo nuomonę, visai kitokią
nei partnerio. Kai taip yra, išnyksta visos priežastys, dėl kurių kyla
daugybė kivirčų ir nepasitenkinimo gyvenimu. Gaila, kad tai supranta vos
vienas kitas.
Kaip Gyvenimui pavyksta į porą suvesti žmones, kurie paskui naikins
vienas kito vertybes? Atrodytų, žmonės – protingos būtybės, todėl dar iki
santuokos turėtų suprasti, kad jų požiūriai skiriasi, ir nesituokti. Tačiau
taip nėra.
 • Meilė
Gyvenimas, kad suvestų į poras žmones su priešingomis vertybėmis,
sugalvojo meilę. Meilė yra tarsi priemonė „pakerėti žmogui" ir laikyti
jį tokios būsenos tam tikrą laikotarpį, per kurį jis turi susituokti su
savo dvasiniu mokytoju.
Gyvenimas, nenorėdamas įžeisti žmogaus, meilę pavertė labai maloniu
jausmu, kuriam žmonės atsiduoda su didžiausiu pasitenkinimu ir ne vieną
kartą. Vedybos iš meilės – tai vedybos žmonių, siekiančių sugriauti
vienas kito sureikšmintų vertybių sistemas. Pavyzdžiui, žmona gali
idealizuoti švarą ir materialinę gerovę, o vyras – futbolą ir asmeninę
laisvę.
Paprastai meilė trunka maždaug dvejus trejus metus, paskui jos kerai
išsisklaido ir vyras (žmona) pastebi, kad antroji pusė elgiasi visai ne taip,
kaip dera jo (jos) požiūriu. Kyla nepasitenkinimas, nuoskaudos, agresija,
noras vienas kitą perauklėti. Taip paleidžiamas dvasinio auklėjimo
mechanizmas.
Gyvenimas taip tiksliai suporuoja žmones, kad pažinę vieną sutuoktinį
galime lengvai nuspėti kito dominuojančias savybes.
Pavyzdžiui, jei vyras yra labai apdairus ir logiškas, tai jo žmona –
impulsyvi ir ūmi.
Jei žmona „myli" pinigus ir mano, kad vyras turi „gerai uždirbti", tai
vyras gyvenime turės daug finansinių problemų arba pinigų visai
nevertins.
Jei vyras mėgsta seksą, tai jo antroji pusė bus visiškai abejinga
intymiai gyvenimo sričiai.
Jei moteris yra labai išsilavinusi ir jai nepriimtinas chamizmas, tai ji ir
įsimyli būtent tokio tipo vyrą – chamą ir storžievį.
Jei žmonai labai svarbūs tarpusavio santykiai su giminėmis, tai jos
vyras bus jiems abejingas.
Jei žmona mėgsta tam tikras pramogas, tai vyras atvirkščiai – jų
netoleruoja ir taip toliau.
Žmonės jau seniai pastebėjo šią šeimos gyvenimo ypatybę ir teigia, kad
„priešybės traukia" viena kitą. Tik niekas negali paaiškinti, kodėl jos
traukia ir kam to reikia? Juk kiekvienas gina savo idealus kaip vienintelius
teisingus, nes dėl jų kyla nesibaigiantys ginčai, pretenzijos,
nesusipratimai, nuoskaudos. O iš tikrųjų vyksta abipusis dvasinio augimo
ir idealizacijų griovimo procesas.
Žmona nesuvokia, kad jos vyras yra tarsi „karminė tabletė", kuri
išgydys ją nuo kai kurių žemiškų vertybių idealizacijos. Ir atvirkščiai. Kad
„gydymas" tęstųsi, šeimoje atsiranda vaikelis ir ne vienas.
Vaikas paprastai tampa rišamąja grandimi, neleidžiančia poroms taip
greit išsiskirti. Be to, vaikas taip pat įtraukiamas į dvasinio auklėjimo
procesą ir griauna vieno iš tėvų vertybes, o kartais ir abiejų. Tačiau apie
vaikus pakalbėsime vėliau.

• Koks bus būsimas išrinktasis?

Jei pažįstame vieną iš partnerių, nesunku atspėti, koks bus jo
išrinktasis, kokiomis asmenybės savybėmis jis ar ji pasižymės. Kitaip
sakant, iš anksto aišku, kokius žmones meilė suves į porą.
Pavyzdžiui, jei moters prioritetas yra vyro išsilavinimas ir materialinė
gerovė (išsilavinimo ir pinigų idealizacija), tai didelė tikimybė, kad ji
pamils žemesnio išsilavinimo ir nelabai turtingą žmogų.
Kai svarbiausias dalykas yra vyro išvaizda (grožio idealizacija), tai
moters draugus labai nustebins, kad jos išrinktasis nebus ypatingas
gražuolis.
Jaunuolis, puoselėjantis ištikimybę ir romantiką, pasirinks merginą,
kuri augina vaiką ir dar palaiko su jo tėvu santykius, kuriuos jai bus sunku
nutraukti net užmezgus ryšį su kitu žmogumi.
Panagrinėkite savo pažįstamų porų vertybių sistemas (prisiminkite ir
savo santykių istoriją) ir jūs pamatysite, kad iš meilės suėję į poras
žmonės turi visiškai priešingas vertybių sistemas.
Ar galima išvengti panašaus auklėjimo proceso? Žinoma, galima. Bet
pirmiausia jūs privalote atskleisti savo sureikšmintų vertybių sistemą ir
persvarstyti santykius su aplinkiniu pasauliu. Tai atlikę, išvengsite didelės
dalies Gyvenimo pamokų.

• Sąmoningas sutuoktinio pasirinkimas

 Išnagrinėkime atvejį, kai susituokia žmonės, turintys tas pačias
vertybes, tas pačias idealizacijas (paprastai jie jau būna vyresnio amžiaus).
„Prižiūrėtojui" nepavyko jiems primesti partnerių su kitokia vertybių
sistema netgi pasitelkus kaip įrankį meilę. Jie patys sąmoningai pasirinko
gyvenimo bendrakeleivį su juos tenkinančiais interesais, išvaizda ir
charakteriu. Ar tokie sutuoktiniai vienas kito neauklėja? Negriauna vienas
kito idealizacijų? Idealizacijos tada naikinamos kitais būdais. Pavyzdžiui,
Gyvenimas gali juos auklėti taip:
– Jiems reikšmingas vertybes ignoruos Jų vaikai.
– Jie dėl kokių nors priežasčių neteks bendro turto (vasarnamio,
automobilio, pinigų ir panašiai).
– Jie susirgs, ir liga pareikalaus jų abiejų pastangų ir dėmesio.
Tarkime, bendros materialinės gerovės ir sutvarkytos buities
idealizaciją galima sugriauti atėmus pinigus bei daiktines vertybes.
Pradžioje tai gali būti pinigų netekimas, nedidelė automobilio avarija,
maža turto vagystė ir taip toliau. Jei tai nepadeda, gali įvykti buto
apiplėšimas, automobilis gali patekti į didelę avariją, gali sudegti namas,
visai nelauktai pasirodyti kreditoriai, reikalaujantys grąžinti skolas, ir
panašiai. Tai paprasčiausi ir labiausiai paplitę dvasinio auklėjimo
variantai. Tikrovėje abiejų sutuoktinių „prižiūrėtojai" gali sugalvoti ir ką
nors painesnio, siekdami sugriauti jų bendrą idealizaciją.
Taigi ne mes sugalvojome gyvenimą, tačiau privalome gyventi pagal jo
taisykles.

• Skandalai – tai gerai!

Skandalai yra nuolatiniai kai kurių žmonių šeiminio gyvenimo
palydovai. Žentas ir uošvė, marti ir anyta, vyras ir žmona – taip gerai
pažįstami konfliktų dalyviai, tiesa? Kas yra konflikto pagrindas, kaip
elgtis kai jus provokuoja skandalui?

• Skandalas – energijos perdavimo procesas

Bet koks skandalas energiniame lygmenyje yra energijos
nutekėjimas iš vieno žmogaus (energinio donoro) kitam (energiniam
vampyrui).
 Dažniausiai skandalai kyla tada, kai žmogui trūksta gyvybinės
energijos, paprastai gaunamos su maistu, oru ir iš supančios aplinkos. O
žmogui sergant ar kitų liguistų būsenų atveju jo organizmui energijos
neužtenka, todėl organizmas pradeda ieškoti kitų būdų jai gauti.
Ir randa, nes energijos galima pasiimti iš kitų žmonių jų stiprių
emocinių iškrovų metu. Energijos stygiaus atveju organizmui svarbiausia
gauti energijos ir jam visai nesvarbu, kad ta energija neša negatyvią
informaciją. Taigi toks žmogus (energijos vampyras, jie dažniausiai būna
vyresnio amžiaus) pradeda provokuoti kitą žmogų (energijos donorą).
Vampyras gali pamokslauti, įžeidinėti, kritikuoti, nepadoriai kalbėti,
žodžiu, daryti viską, kad tik supykdytų oponentą. Pastarasis, iš įniršio net
pamėlęs, išmeta energijos porciją, kurią ir pasiima energinis vampyras.
Po audringų įžeidimų skandalo dalyviai pajaučia ramybę ir susitaiko.
Donoras taip jaučiasi todėl, kad nebeturi jėgų toliau aiškintis, o vampyras
– kad gavo savo porciją energijos ir kurį laiką galės ramiai gyventi.
Prisiminkite, ar taip būna ir jūsų konfliktų metu?
Taip skandalas aiškinamas energiniame lygmenyje ir taip jį supranta
ekstrasensai bei įvairūs gydūnai. Tačiau šis lygmuo – tarpinis. Be
energinio lygmens, žmogus dar turi keletą aukštesniųjų energinių
lygmenų, kurie ir yra tikroji skandalų priežastis.
Kaip atsiranda ilgalaikis energijos trūkumas? Ilgalaikį energijos
trūkumą sukelia trumpalaikiai energijos nutekėjimai dėl ligos, nemigos ar
pervargimo. Iš tikrųjų ilgalaikis gyvybinės energijos trūkumas yra
žmogaus auklėjimo proceso pasekmė, o auklėjimas, kaip žinome,
prasideda dėl jo klaidingo požiūrio į gyvenimą.
Tai būdingiau vyresnio amžiaus žmonėms, kurie gyvenime nepasiekė
didelių pergalių, turi savo nuomonę apie kitus žmones ir krūvą nuoskaudų,
nori primesti savo idealus aplinkiniams ir taip toliau. Todėl Gyvenimas (jų
„prižiūrėtojas") pradeda auklėjimo procesus, dėl kurių nutrūksta natūralus
organizmo maitinimas energija ir žmogus pradeda ieškoti kitų jos šaltinių.

• Skandalas – savo interesų gynimas

Truputį apie jus. Jeigu neturėtumėte idealizacijų, jūsų būtų
neįmanoma išprovokuoti skandalui. Jūsų niekas neerzintų, nes visi jums
būtų vienodai reikšmingi arba nereikšmingi. Todėl turėtumėte padėkoti
savo oponentui, kuris randa būdą jus „pasiekti", – vadinasi, jis užtiko
būtent tą vertybę, kurią jūs ir sureikšminate.
Toks žmogus padeda jums atskleisti sureikšmintas jūsų vertybes, kad
galėtumėte jas pakeisti. Tai gali būti labai įvairūs idealai, pavyzdžiui, jūsų
požiūris į vaiko auklėjimą, politinės pažiūros, jūsų išvaizda, protiniai
gebėjimai ir kiti dalykai, kuriuos jūs ėmėte vertinti auklėjami, lavinami,
veikiami viešosios nuomonės.
Kiekvienas žmogus turi savų idealų, kuriuos ir „pasiekia" vampyras
ginčo metu. Faktiškai jis yra jūsų gydytojas, nes parodo tai, kas jums
yra per daug brangu.
Išvada tokia: bet koks skandalas – sveika! Tai nemokama jūsų
idealizacijų diagnostika! Ir ne tik diagnostika, bet ir gydymas, nes
idealizacijas griauna. Įsidėmėkite tai ir būkite dėkingi žmogui,
įtraukusiam jus į skandalą. Jis nemokamas jūsų diagnostas ir gydytojas!

• Kaip elgtis konflikto metu

Žinodami, kad skandalas yra naudingas, jūs galėsite nuspręsti, kaip
jums elgtis konflikto metu. Variantų esama daug.
Galite išvengti konflikto – nutylėję, pavertę viską juokais ar kur nors
išėję. Tokiu atveju vampyras negaus savo gyvybinės energijos dozės ir
toliau bandys jus „paliesti" arba pereis prie kito žmogaus (tarkime, prie
vaiko, nes šio psichika lengviausiai pažeidžiama).
Jūs galite pagailėti vampyro ir patys įsitraukti į konfliktą. Vienas ar
du kontroliuojamo pykčio pliūpsniai (jei tai neprieštarauja jūsų gyvenimo
būdui) jums tikrai nepakenks, tačiau visiškai aprūpins energiškai nusilpusį
žmogų.

• Kad jums viskas būtų gerai

Jei jus provokuoja konfliktui ir jūs neturite jėgų ar galimybių jo
išvengti, tai ir konfliktuokite sau į sveikatą!
Kokia gi sveikata gali būti po skandalo – paklausite jūs. Ir būsite
neteisūs. Pasirodo, galima su dideliu pasitenkinimu įsitraukti į skandalą ir
paskui puikiai jaustis. Jei norite, kad taip būtų, emocinių iškrovų metu
savo oponentui turite siųsti netradicinius palinkėjimus. Pavyzdžiui: „Būk
sveikas!"
„Kad viskas tau sektųsi!" arba „Būk mylimas!", „Būk turtingas!"
Palinkėjimų galima sugalvoti įvairiausių. Sugalvokite du tris panašius
emocingus šūksnius, juos gerai išmokite, kad vėliau nereikėtų ieškoti
žodžio kišenėje, ir vėliau tarkite per konfliktą. Taip pasiruošę konflikto
metu jūs nušaunate tris zuikius iš karto.
Pirma – oponentas padeda jums atskleisti jūsų idealizacijas.
Antra – jūs pasidalijate gyvybine energija su nusilpusiu žmogumi, tai
yra atliekate gerą darbą.
Trečia – kitam žmogui palinkite gerovės, taikos ar dar ko nors gera, tai
yra jūs dar kartą pasielgiate dorai.
Paprastai skandalo metu „išgyvenimų talpykla" papildoma, tačiau šiuo
atveju jūs sumažinate jos turinį. Ko dar galima norėti!
Taigi matote, kaip truputį pakoreguotas įprastas šeiminis kivirčas gali
tapti geru poelgiu.

• Dovanokime atjautos energiją

Galite ne tik aktyviai dalyvauti konflikte, bet panaudoti ir kitą taktiką.
Pavyzdžiui, pagailėkite jus provokuojančio žmogaus, atjauskite jį.
Mintimis jam pasiųskite tai, ko jis trokšta ir ko jam trūksta: gerą dozę
pagarbos ir dėmesio, kad jis pasijustų svarbus ir kad jo savivertė šoktelėtų
į viršų. Tuo būdu jūs jam pasiūlysite savo energijos, tik jau kitos kokybės.
Jūs dovanosite meilės ir gailestingumo energiją, vietoj jo lauktos pykčio
energijos.
Įmanoma, kad jis sugebės priimti ir ją, tuomet reakcija bus visai
netikėta – atgaila ir atsiprašymai. Jei gauta energija jo netenkins, jis ir
toliau jus provokuos, kad jūs galų gale išlietumėte savo pyktį.
Reikia pasakyti, kad yra vampyrų, besimaitinančių meilės ir
gailestingumo energija. Tai žmonės, kurie ilgai ir ilgesingai pasakoja
apie savo nelaimingą gyvenimą, kad pašnekovas jų imtų gailėtis.

• Palinkėkite žmogui, ko jam trūksta

 Dar vienas konflikto sprendimo variantas – palinkėti žmogui, ko jis
nori. Dažnai skandalo priežastimi tampa kokių nors vidinių savybių
trūkumas. Tai gali būti savigarbos, pasitikėjimo savo jėgomis, nuoširdumo
ir dėmesio stygius, vienatvės ar ateities baimė ir taip toliau. Tikriausiai
žmogus tų dalykų negavo vaikystėje, todėl dabar, pasitaikius progai, jis to
siekia iš jūsų. Tiesa, jo metodai yra nešvarūs – konfliktas, bet kitaip jis
nemoka.
Kai jus užkabina ir provokuoja supykti, pabandykite išsiaiškinti, ko iš
tikrųjų iš jūsų nori oponentas. Nekreipkite dėmesio į modelį „donoras –
vampyras" ir pabūkite tiesiog žmogumi, kuris nuoširdžiai stengiasi padėti
kitam žmogui. Pirmiausia pasistenkite suprasti, ko norima gauti iš jūsų per
konfliktą ar pretenzijų atveju.
Įvertinę šį poreikį, ženkite kitą žingsnį. Mintimis pasiųskite žmogui, ko
jis iš jūsų nori! Tai gali būti pasitikėjimas savo jėgomis, savigarba,
sveikatos palinkėjimas ir panašiai.
Ir nelaukite skubios reakcijos, o toliau mintimis siųskite žmogui, ko
jam trūksta. Tai gali tęstis keletą valandų ar keletą dienų. Bet ar jūs kur
nors skubate? Siela nemirtinga, tad prieš akis visa amžinybė...
Toks palinkėjimas mintimis bus energinis siuntinys, turintis kaip tik tą
informaciją ir tas emocijas, kurių žmogui reikia.
Jūsų motinai trūksta dėmesio – mintimis dovanokite jai šimtą
rūpestingų dukterų, kurios neduos jai nė minutės ramybės. O kai ji jaučiasi
nereikalinga, mintimis jai dovanokite du šimtus visiškai bejėgių dukterų,
reikalaujančių jos patarimų ir pagalbos.
Ir jūs pamatysite, kaip įvyks stebuklingas to žmogaus virsmas – jis
nurims, susitvarkys jūsų santykiai, o buvę konfliktai liks tolimoje
praeityje. Dėl to verta stengtis!
Siuntinius mintimis atlikite lengvai, linksmai, nelaukdami skubaus
atsako. Jūs elgiatės atjaučiai – duodate žmogui, ko jam trūksta! Ar jums
padėkos, ar ne – tai neturi jokios reikšmės.
Nes jei jūs lauksite atsakomosios reakcijos į savo poelgius, susikursite
tikslo idealizaciją, ir galimybė pagerinti jūsų tarpusavio santykius bus
užblokuota.
Jei kartu su mintimis pasiųsite ir kokius nors žodžius (ta pačia tema),
išsakytus garsiai, jūsų siekiamas tikslas dar labiau priartės. Parinkite
oponentui malonius žodžius ir frazes, kad jis neįsižeistų.
Reikia pripažinti, jog labai sunku bus savyje rasti jėgų ir žodžių, kad
garsiai palinkėtumėte jums nemaloniam žmogui, ko jam trūksta. Jei jums
tai nelengva, palinkėkite trūkstamų dalykų tik mintimis.
Norint principingai nutraukti konfliktus, būtina atstatyti sergančio
žmogaus energiją. Tai bus įmanoma tik tada, kai pasikeis jo nuostatos ir
kai jis ims vykdyti pagrindinį Gyvenimo reikalavimą – priims aplinkinį
pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų, ir liausis jį smerkęs. Kaip jūs galite jį
priversti tai padaryti – spręskite patys. Tačiau tai būtina sąlyga.

• Idealizacijos jūsų šeimoje

Panagrinėkite savo šeimos situaciją, vadovaudamiesi anksčiau pateikta
informacija. Prisiminkite, kokie jūsų sutuoktinio poelgiai jus ypač erzina.
Ką būtent jis daro ne taip, kaip jūs norėtumėte? Tai gali būti namų ruoša,
intymus gyvenimas, piniginiai reikalai ar charakteris. Supraskite, kad
būtent šias savybes jūs idealizuojate, tai yra jas pervertinate. Dėl to jus
auklėja, nes idealizacijos pildo jūsų „išgyvenimų talpyklą". Kuo daugiau
partnerio savybių jūsų netenkina, tuo greičiau pilnėja jūsų „talpykla".
Prisiminkite, kokios jūsų pačių savybės ar įpročiai erzina jūsų
sutuoktinį. Akivaizdu, kad jis idealizuoja priešingas nei jūsų asmenines
savybes ir vertybes. Kuo labiau sutuoktinis nepatenkintas jumis ir kuo
daugiau priekaištų jums turi, tuo greičiau pildosi jo „išgyvenimų
talpykla".
Išsiaiškinę, kaip esate auklėjami, jūs turite priimti kokį nors sprendimą.
Galite viską palikti po senovei, tačiau jūsų „talpykla" tada pilnės toliau.
Taip pat galite pakeisti požiūrį į gyvenimą, tai yra atsisakyti širdžiai
brangių idėjų, koks turi būti jūsų sutuoktinis ir mėginimų pakeisti jį
pagal savo idealus. Tuomet jus paliks išgyvenimai ir jūs įstengsite priimti
protingą ir pagrįstą sprendimą – ar verta toliau gyventi su šiuo žmogumi?
Galbūt pamatysite, kad vyro (žmonos) trūkumai viršija jo privalumus ir
jums tikrai vertėtų išsiskirti. Išsiskirti taikiai, ramiai, be konfliktų ir
nekaupiant papildomų išgyvenimų. Išsiskirti su dėkingumu širdyje savo
sutuoktiniui už tas pamokas, kurias gavote iš jo gyvendami kartu. Tuomet
ir Gyvenimui nereikės kitą kartą jus suvesti su žmogumi, kuris pakartotų
tas pačias dvasinio auklėjimo pamokas.
 O galbūt jūs nuspręsite, kad bendro gyvenimo su sutuoktiniu
privalumai pranoksta jo trūkumus. Tuomet pasirinksite bendrą gyvenimą,
bet priekaištų ir konfliktų daugiau nebus, nes nebeturėsite idealizacijų –
pervertintų idėjų, koks turi būti jūsų sutuoktinis.
Panagrinėkime situaciją, kai abiejų sutuoktinių idealizacijos sugriovė
šeimą.

Susipažinkite su Larisa – tai protinga, išsilavinusi, savarankiška

moteris, instituto docentė.
Dar būdama studentė, ji ištekėjo iš meilės ir jau 30 metų gyvena
santuokoje. Šeima užaugino sūnų. Santuoka tęsėsi daugelį metų, nes
sutuoktiniai turėjo daug bendrų interesų – abu buvo Technikos instituto
dėstytojai. Kartu keliaudavo į žygius, darbuodavosi sode, poilsiaudavo
savo viloje ir taip toliau.
Neseniai vyras ėmėsi verslo ir tapo nedidelės, bet sėkmingai dirbančios
firmos vadovu. Atsirado daugiau pinigų ir galimybė laisviau gyventi,
tenkinti savo poreikius, apie kuriuos pora anksčiau galėjo tik pasvajoti.
Šeima gyvena vieno kambario bute; neseniai vyras nupirko dviejų
kambarių butą, tačiau pats ten kraustytis nesiruošia, jis nori likti gyventi
vienas senajame jų bute. Toks šeiminio gyvenimo modelis Larisos
netenkina.
Konfliktėliai šeimoje prasidėjo gimus sūnui. Larisa tapo reiklesnė ir
nepakantesnė vyrui, todėl pagausėjo abipusių priekaištų, įžeidinėjimų.
Prieš trejus metus Larisa pajuto stiprius skausmus juosmens srityje. Jie
varžė judesius ir sukėlė dar didesnį dirglumą. Jokie vaistai nepadėjo, todėl
moteris pati susirado maisto papildus, kurie išvalė organizmą, ir liga
pasitraukė. Deja, prieš du mėnesius skausmai atsinaujino ir ankstesnis
gydymo būdas nebegelbsti.
O prieš metus Larisos vyras įsimylėjo kitą moterį, savo kolegę. Ji
ištekėjusi (bet ruošiasi išsiskirti), vyresnė už jį ir turi vaiką. Jiedu dažnai
susitikinėja, tad vyras praktiškai gyvena tarp dviejų šeimų. Larisa labai
išgyvena dėl susidariusios situacijos, bet į jos pretenzijas vyras
nereaguoja.
 Situacijos diagnostika. Per savo gyvenimą Larisa įgijo keletą
idealizacijų, dėl kurių Gyvenimas ją taip aktyviai auklėja.
Pirma, šeiminio gyvenimo idealizacija. Larisa susikūrė tokį šeimos
gyvenimo modelį, pagal kurį vyras ir žmona privalo gyventi viename bute,
miegoti vienoje lovoje ir jis negali „žvalgytis" į jokias kitas moteris.
Kol šeimoje vyravo materialiniai apribojimai, jos vyras neturėjo
galimybės auklėti. Nupirkęs kitą butą, jis panoro būti nepriklausomas (tai
yra Larisos idealų griovimas). Bet jis nesiruošia skirtis ir tebevykdo visus
įsipareigojimus šeimai.
Antra, žmonių tarpusavio santykiai. Larisa idealizuoja sutuoktinių
ištikimybę. Pati būdama ištikima, ji net nepagalvojo, kad vyras galėtų
turėti kitą moterį. Ilgus metus šeimoje buvo ištikimybė, tačiau paaugus
sūnui ir ypač Larisos ligos metu jos vyras ėmė „žvalgytis" į šalis.
Larisa vyrui labai priekaištavo, todėl jis tarsi ir buvo priverstas pamilti
kitą moterį – nebejauną, labai valdingą. Jam niekada nepatiko tokio tipo
moterys (čia vyras pats patenka į auklėjimo procesą, nes yra priverstas
pamilti būtent tokio tipo moterį). Apie savo naują meilę vyras Larisai
pasakė pats, o tai ją labai įžeidė ir supykdė ir drauge sugriovė jos logikos
idealizaciją. (Jei linksminiesi su kita moterimi, tai kam apie tai pasakoti
savo žmonai?) Larisos sutuoktinis pasirinko gyvenimą su kita moterimi,
bet du tris kartus per savaitę lankė ir buvusią šeimą.
Trečia, aplinkos kontrolė. Larisa buvo energinga ir valdinga moteris,
todėl šeimoje lyderiavo, nenoromis primesdama vyrui savo tarpusavio
santykių modelį. Tai vyrą tenkino daugelį metų, kol jis neturėjo galimybės
pareikšti pretenzijų dėl tokios padėties.
Šeimos materialinė gerovė kilo vyro pastangomis (Larisa gaudavo
nedidelį docentės atlyginimą), todėl jis pajuto pagarbos poreikį, panoro
tapti šeimos lyderiu, žodžiu, tikru šeimininku.
Naujas sutuoktinio elgesys prieštaravo Larisos tarpusavio santykių
modeliui ir ji savo pretenzijomis bandė įrodyti teises į lyderiavimą
(įžeidinėjimais, vyro žeminimu). Kaupėsi išgyvenimai, kurie sukėlė ligą ir
dar labiau pagilino šeimos problemas.
Aptarėme svarbiausius Larisos „išgyvenimų talpyklos" prisipildymo
šaltinius. Situacija pagerėtų tik pasikeitus jos požiūriui į gyvenimą. Larisa
turi vieną būdą išsaugoti šeimą – ji turi nors laikinai pakeisti savo
šeimos gyvenimo modelį. Pavyzdžiui, leisti vyrui atskirai gyventi kitame
bute. Juk taip gyvena milijonai pasaulio turtingųjų! Objektyvių priežasčių
nerimauti dėl šeimos saugumo nėra, nes jos vyras kol kas skirtis
nesiruošia.

• Mes tik nurodome, kodėl jūsų gyvenimas toks, koks yra

dabar
Išnagrinėjome tik vieną pavyzdį, kai sutuoktinių idealizacijų rinkinys
jų bendrą gyvenimą padarė neįmanomą.
Norime pabrėžti, kad situacijos pakeitimas šeimoje nėra šios knygos
tema. Mes nesiruošiame jūsų mokyti, kaip susigrąžinti vyrą ar žmoną.
Mūsų tikslas – išmokyti jus komfortiškai gyventi tomis sąlygomis, kurias
turite šiandieną, ir padėti jums išmokti priimti pasaulį tokį, koks jis yra.
Taip pat norime, kad suprastumėte, kokiu būdu sukūrėte dabartinę savo
šeimos situaciją. Jūs ne auka, o šaltinis visa to, ką turite šiandien!
Mes nesižarstome patarimais, kaip pakeisti kitus žmones arba esamą
situaciją. Mes tik nurodome, kokie klaidingi įsitikinimai padarė jūsų
gyvenimą tokį, koks jis yra dabar.
Pasikeiskite patys – pasikeis ir aplinkinis pasaulis!

• Pradėkite keistis
Patariame pradėti keistis patiems (kitais jūs jau pasirūpinote, tad
palikite juos gyventi savuosius gyvenimus).
Norėdami pasikeisti, pirmiausia pakoreguokite požiūrį į idealus ir
atsisakykite savo vertybių idealizacijos. Be to, tai jums brangu tik
pasąmoniniame lygmenyje, kadangi sąmoningai jūs galite gana logiškai
įrodyti savo požiūrio į gyvenimą teisingumą. Deja, nuo to jūsų gyvenimas
nepagerės.
Taigi atsisakykite idealizacijų, perkelkite jas iš „labai reikšmingų"
vertybių skyriaus į tiesiog „svarbių" idėjų kategoriją.
Pradėkite nuo paprasčiausio dalyko – atleidimo. Atleiskite sutuoktiniui
viską, ką jis daro ne taip, kad ir kaip sunku būtų. Ir supraskite, kad visa tai
vyksta dėl jūsų dvasinio auklėjimo, idant jūs atsisakytumėte pervertintų
idėjų ir dvasiškai augtumėte. Sutuoktinis tai daro pasąmoningai, jis vykdo
Gyvenimo pavedimą.
Labai tikėtina, kad atleidę jam trūkumus ir priėmę jį tokį, koks yra,
pamatysite, kad jis ima keistis. Jam nebereikia daugiau jūsų auklėti ir jis
liovėsi jus „erzinęs". O jei vis dėlto jo elgesys nesikeičia, tai jūsų
nebetrikdo, nes jūs jau atleidote jam visus jo netobulumus.
Savo ruožtu jei jis ar ji priims jūsų pasiūlytas dvasinio auklėjimo
užduotis ir jums viską atleis (jūsų draugystes, alų, žvejybą ir taip toliau),
tai kartu dings ir jūsų stipri trauka tiems dalykams. O nestipri trauka liks.
Mėgaukitės tais malonumais į sveikatą!
Suprantama, atleidimas – dar ne viskas. Tai tik pirmas likimo
korekcijos etapas. Imkite elgtis taip, kad jums nebereikėtų krimstis dėl
buvusių (ar naujų) klaidų. Kaip tai padaryti? Antrojoje knygos dalyje mes
aptarėme devynis idealizacijų atsisakymo būdus. Pasinaudokite jais, ir
Gyvenimas nebesiųs jums nemalonių pamokų. Sėkmės jums nelengvame
vidinės transformacijos kelyje! Dabar – šio skyriaus išvados.

IŠVADOS:
• Šeimoje sutuoktiniai dažnai ir sėkmingai užsiima dvasiniu vienas kito
auklėjimu, jie griauna vienas kito pervertintų vertybių sistemas.
• Vienatvė yra bausmė tam žmogui, kuris sureikšmina šeimos buvimo
faktą arba vienu metu idealizuoja daugelį šeimos gyvenimo aspektų. Be to,
kiekviena nauja idealizacija gali blokuoti šeimos sukūrimo galimybę.
• Jei šeimos kūrimo etape pavyko išvengti auklėjimo procesų, tai jų su
kaupu galima sulaukti vėliau, kai šeima jau sukurta, nes Gyvenimas,
pasitelkęs meilės jėgą, suporuoja žmones, kurie turi skirtingas
idealizacijas.
• Jei žinome, kokia yra žmogaus vertybių sistema, galime prognozuoti,
kokį partnerį jis pamils ir kokios bus šio vertybės.
• Žmones su skirtingomis vertybių sistemomis Gyvenimas sujungia tam,
kad jie suvoktų, jog nė vienas idealas nėra viršesnis už kitą, tad reikia
visiems leisti turėti savo požiūrį į gyvenimą.
• Kiekvienas skandalas – tai aktyvus savo vertybių gynimo procesas,
kuris padeda nustatyti žmogaus idealizacijas.
 • Norėdami gyvenime ką nors pakeisti, pradėkite nuo savęs. Bandymai
pakeisti kitus pagal savo idealus neduos laukiamo rezultato, bet tik
pablogins situaciją.
 4
Kaip auklėja vaikai

Jei nerimaujate, kad vaikas be saiko domisi kompiuteriniais žaidimais,

pabandykite jį įtraukti į rimtesnius užsiėmimus, pavyzdžiui, išmokykite
žaisti kortomis, gerti vyną, vaikščioti į pasimatymus.
– LIAUDIES IŠMINTIS

Vaikai taip pat yra dvasinio auklėjimo įrankis, kad ir kiek jiems būtų
metų. Tėvus jie auklėja savo charakteriu, įpročiais, poelgiais, požiūriu į
gyvenimą, interesais, idealais.
Mūsų stebėjimai parodė, kad ypač daug rūpesčių tėvams sukelia
pirmasis vaikas (jei šeimoje yra keletas vaikų). Matyt, Gyvenimas,
baimindamasis, jog šeimoje gali būti tik vienas vaikas, šiam ir paveda visą
tėvų auklėjimo naštą. Vaikas dažnai nesąmoningai įgyja vertybių, kurios
prieštarauja jo tėvų (arba vieno iš jų – kuriam labiausiai reikia auklėjimo)
idealams.
Taigi tėvų vertybių sistemos griovimą dažniausiai pradeda pirmasis –
vyriausias – vaikas. Dažnai (bet ne visada!) jis pasižymi savybėmis, kurio
priešingos toms, kurias idealizuoja tėvai. Kaip tik šios vaiko savybės
labiausiai erzins tėvus ir juos auklės.

• Tipiški tėvų idealizacijų griovimo metodai

Kaipgi vaikai gali sugriauti tėvų idealizacijas? Vaikas narkomanas
nuvertina tėvų idealizuojamą drausmę, tvarką, moralę, visuomenės
nuomonę.
Blogai besimokantis vaikas paneigia tėvų žinių, intelekto, gyvenimo
būdo idealizacijas.
Vaikas, priklausantis pankams, rokeriams, reperiams ar kitai kokiai
nors jaunimo grupuotei, griaus tėvų sureikšmintą visuomenės nuomonę,
moralės normas.
 Jaunuolis, kuris anksti pradėjo seksualinį gyvenimą, sužlugdys tėvų
puritonišką požiūrį į seksą.
Vaikas, linkęs elgtis šiurkščiai, paneigs sureikšmintą tėvų švelnumą ir
delikatumą.
Vaikas, ignoruojantis mokslo ar darbo būtinybę, pasityčios iš tėvų
atsidavimo darbui, verslui ar karjerai.
Bevalis ir iniciatyvos neturintis vaikas griaus savo tėvų valdingumo ir
energingumo idealizacijas, ir atvirkščiai.
Pateiksime vieną tėvų auklėjimo pavyzdį.

Olga yra 43 metų ištekėjusi moteris, auginanti ketverių metų sūnų. Ji

labai švelni, gera, ir maloni. Niekada nesiginčija, negina savo nuomonės,
nešaukia, nesibara ir taip toliau. Dėl šių savo savybių ji labai patinka
gatvės prekeiviams, kurie padvigubina prekių kainas, kai moteris pas juos
apsiperka. Olga dirba buhaltere, todėl lengvai suskaičiuotų savo išlaidas,
bet niekada to nedaro ir net nepriekaištauja pardavėjams dėl apgaulės.
Prieš penkerius metus ji ištekėjo už švelnaus ir ramaus būdo vyriškio.
Pasitaiko, kad vyras tris mėnesius iš eilės negauna atlyginimo (nors dirba
klestinčioje įmonėje), tačiau niekur nesikreipia išsiaiškinti, kodėl taip yra.
Po pirmų bendro gyvenimo metų jiems gimė sveikutėlis berniukas.
Vaikui augant, pradėjo ryškėti tam tikri jo charakterio bruožai:
energingumas, grubumas, atkaklumas. Vaikas visada pasiekia savo
„tikslus". Pavyzdžiui, užsimano kokio nors žaislo ar saldumynų – ir gauna.
Priešingu atveju griūna ant žemės ir sukelia isteriją, o švelnūs tėvai
neištveria ir nusileidžia, nors patys jaučia didžiulį diskomfortą.
Dėl tokio sūnaus elgesio tėvai konsultavosi su specialistais, ir šie
paaiškino, kad nereikia vaikui leisti vadovauti suaugusiems. Po šios
konsultacijos, kai vaikas imdavo kelti isteriją, tėvai tiesiog išeidavo į kitą
kambarį ir palikdavo jį vieną.
Berniukas pamatė, kad jo norai nebepildomi, ir pakeitė veiksmų taktiką.
Dabar jis ateina į tėvų kambarį ir ima galva daužyti į durų staktą. Tai daro
stipriai, iki kraujo. Tėvams labai sunku matyti tokius vaizdus ir jie vėl
tenkina sūnaus norus. Taip keturmetis mažylis praktiškai valdo du savo
keturiasdešimtmečius tėvus. Tėvai, sulaukę kūdikio, net neįsivaizdavo, kad
jų švelnioje, darnioje šeimoje gali susiklostyti tokie žiaurūs santykiai. Su
savo atžala jie tikėjosi kitokio gyvenimo.

Situacijos diagnostika ir analizė. Šiuo atveju tai yra žmonių

tarpusavio santykių idealizacija, švelnumo ir delikatumo pervertinimas.
Kadangi tėvai sąmoningai pasirinko vienas kitą, nes sutapo jų vertybės, tai
jų vaikas privalo šias vertybes griauti – tą jis sėkmingai ir daro! Savo
elgesiu vaikas tėvams akivaizdžiai parodo, kad pasaulis gali būti ne tik
švelnus ir delikatus, bet ir grubus bei žiaurus. Kol tėvai nepakeis savo
vertybių sistemos ir nepradės kalbėti su vaiku jo kalba, tol situacija tik
blogės.
Norėdami pakeisti savo gyvenimą, tėvai turi nepaisyti įsitikinimų ir
savo atžalą „paauklėti" diržu. Šį veiksmą vaikas tikrai gerai supras ir
pradės gerbti savo tėvus. Bet kol kas jie – skystablauzdžiai, į kuriuos
neverta kreipti dėmesio. Arba kreipti siekiant konkrečių tikslų – pinigų ar
kitų gėrybių.
Beje, jokiu būdu minėto pavyzdžio nelaikykite fizinių bausmių
skatinimu. Mes pateikėme išskirtinį atvejį, kai reikalingas toks radikalus
„gydymas", kadangi kiti būdai čia tiesiog neveiksmingi.

• Vaikas – savarankiška asmenybė

Mes teigiame, kad nepriklausomai nuo amžiaus vaikas yra sąmoninga
asmenybė, turinti teisę į savo nuomonę. Tegul ši asmenybė kol kas turi
mažai žinių ir gyvenimiškos patirties, vis tiek ji – asmenybė!
Kai vaikas elgiasi netinkamai, jam reikia ne įsakinėti, o įrodyti, kad jis
neteisus. Įtikinti kalbant su juo kaip su savarankiška asmenybe ir
pateikiant jam suprantamus pavyzdžius ar argumentus.
Suprantama, tai nelengva, nes reikalauja jūsų laiko ir pastangų. Juk kur
kas paprasčiau įsakyti „Neik per gatvę degant raudonam šviesoforo
signalui!" arba „Nebendrauk su nepažįstamais žmonėmis!" Bet juk vaikas
turi ir savo nuomonę. Ir jis ją gins, o jūsų draudimų nepaisys. Juk jūs
nepaaiškinote vaikui suprantama kalba, kodėl jis negali taip elgtis.
Galite priversti vaiką vykdyti jam nesuprantamus nurodymus griežta
kontrole ir bausmėmis, tačiau tai bus trumpalaikis efektas. Galų gale
sužlugdysite jo iniciatyvą ir savarankiškumą. Suaugęs jis nesugebės
pasiekti pripažinimo, nes nebus išmokęs ginti savo nuomonės ir siekti
tikslų.
Visos jūsų viltys, kad toks tylus ir drausmingas vaikas ką nors
gyvenime pasieks, žlugs. Geriausiu atveju jis bus paklusnus kitų žmonių
įsakymų vykdytojas. Kuo anksčiau jūs leisite vaikui turėti savo nuomonę,
tuo tvirčiau jis jausis tada, kai jau nebegalėsite jo kontroliuoti ar
apsaugoti.

• Ko mus moko vaikai?

Jei vaiko poelgiai jums kelia rūpesčių, pasistenkite suprasti, kokias
jūsų idealizacijas jis griauna.
Pavyzdžiui, jei vaikas iš namų neša pinigus ar daiktus, jūs turite
materialinės gerovės ar gyvenimo būdo idealizaciją. Jei jis žaisdamas prie
kompiuterio pramurkso ištisas valandas ir apleidžia mokslus, tai jis
griauna jūsų gražaus tarpusavio bendravimo idėją. Jei vaikas vagiliauja ar
meluoja, tai labai tikėtina, kad jis taip elgiasi dėl to, kad jūs pernelyg
vertinate sąžiningumą ir smerkiate nesąžiningus žmones (santykių
idealizacija).
Auklėti vaiką pradėkite nuo savo vertybių sistemos analizės.
Pateiksime pavyzdį, kaip tai padaryti.

Materialiai neblogai gyvenantys jauni tėvai pastebėjo, kad jų namuose

dideliais kiekiais pradėjo dingti saldainiai, skirti svečių vaišėms ir
įvairioms šventėms. Dešimtmetis sūnus, žinoma, savo kaltę neigė.
Kartą tėvas iš darbo grįžo anksčiau nei įprasta ir kieme pamatė sūnų,
dalijantį saldainius draugams. Dažniausia tėvų reakcija pamačius tokį
vaizdą yra pyktis, kaltinimas melu, bausmės, moralizavimas, kaip sunkiai
uždirbami pinigai ir taip toliau.
Tačiau šis tėvas pasielgė kitaip. Jis svarstė: „Jei vaikas iš namų neša
daiktus ir dalija juos kitiems, tai, matyt, savo tėvus jis laiko gobšuoliais,
kurie rūpinasi tik materialine gerove. Jeigu už tai jį išbarsiu, tai situacija
vargu ar pasikeis. O ateityje galima tikėtis, kad iš namų vaikas ims nešti ir
brangesnius daiktus... Taigi šią problemą geriau spręsti taikiai ir tiesiog
pakeisti vaiko nuomonę apie savo tėvų vertybių sistemą."
 Tėvas ramiai pasikvietė sūnų į automobilį ir jie kartu nuvažiavo į
prekybos centrą. Ten jis pasiūlė savo vaikui išsirinkti į valias saldainių.
Vaikas paėmė kelias saldainių dėžes, tėvas sumokėjo ir jiedu grįžo prie
namų. Tada tėvas padėjo visus saldainius ant automobilio variklio dangčio
ir leido sūnui juos išdalyti kiemo vaikams. Šis kiek pamąstė ir nusprendė
„savo" saldainių niekam neduoti. Nuo to karto namuose nebedingo niekas.

Suprantama, kad tokių tėvų, kurie neskubėtų bausti vaiko, bet

pirmiausia patys pagalvotų, ką gi reikia pakeisti savyje, yra mažuma. Kas
gi nori prieštarauti savo idealams ir pripažinti, kad ką nors daro blogai?
Juk kur kas lengviau „įrodyti", kad kito žmogaus požiūris yra atseit
klaidingas (juolab kad tas žmogus tik vaikas).

• Kai vaikų nėra

Pažiūrėsime, kokia yra bevaikės šeimos situacija. Mus domina tik tie
atvejai, kai abu sutuoktiniai yra sveiki, ir gydytojai gali paaiškinti jų
bevaikystės priežastis.
Labiausiai paplitusi situacija, kai abu sutuoktiniai trokšta turėti
vaikų ir be jų neįsivaizduoja tolesnio savo gyvenimo. Jie abu turi
susikūrę idealios šeimos modelį, pagal kurį šeimoje būtinai turi būti
vaikas.
Tačiau vaikų jie neturi, todėl yra nepatenkinti gyvenimu. („Koks gi
gyvenimas be vaikų? Tai ne gyvenimas apskritai. Štai jei gimtų vaikas,
tuomet viskas būtų puiku...") Tokia šeiminio gyvenimo idealizacija gali
tapti viena iš nevaisingumo priežasčių. Vaikų nebus tol, kol sutuoktiniai
nepakeis savo vertybių sistemos arba kol neišsiskirs ir sukūrę kitas šeimas
šios idealizacijos nebeturės.
Dar viena galima bevaikystės priežastis yra situacija, kai tėvai
idealizuoja savo būsimą vaikelį. Jie sukaupia tokį idealizacijų (šeimos,
santykių, gyvenimo būdo, išsilavinimo ir panašiai) rinkinį, kurio niekas
sugriauti negalės – tik jų vaikas. Tokiu atveju vaikas privalėtų turėti
nemenką savo idėjų rinkinį, kurios griautų tėvų vertybių sistemą. Tačiau
jei atėjęs į šį pasaulį toks vaikas imtų vykdyti auklėjimo uždavinį, jis
greitai pripildytų savo „išgyvenimo talpyklą". Kad taip neatsitiktų,
paprasčiausiai jis neišvysta šio pasaulio – negimsta. Jei tėvai vis tiek
nepriima bevaikystės situacijos ir, tarkime, vaiką įsivaikina, visi
auklėjimo rūpesčiai atitenka jam.
Todėl tėvai, kai trokšta susilaukti palikuonių, turi persvarstyti savo
idealizacijas ir požiūrių sistemą, visiems atleisti ir priimti Gyvenimą tokį,
koks jis yra. Taip pasielgę, jie sumažina būsimąją auklėjimo užduotį, kurią
lemta vykdyti jų vaikui.
Gyvenimas yra sudėtingas, todėl jame gali įvykti įvairių nenumatytų
dalykų.
Dabar trumpos šios skyriaus išvados.

IŠVADOS:
• Vaikai yra aktyvūs savo tėvų idealizacijų griovimo proceso dalyviai.
• Dėl to jie pasižymi savybėmis, kurios priešingas toms, kurias
idealizuoja tėvai.
• Jei tėvai labai nerimauja dėl savo vaikų elgesio, jiems pirmiausia
vertėtų paanalizuoti savąsias vertybių sistemas. Tuomet gal nereikės vaiko
auklėti prievartiniais metodais.
• Vaikas – tai savarankiška asmenybė, nesvarbu, kiek jam metų. Todėl
pageidautina jo interesų ar norų neslopinti, o rasti būdą, kaip įrodyti jų
klaidingumą.
• Šeimos dažnai vaikų nesusilaukia todėl, kad pernelyg jų trokšta ir
susikuria daug su jais susijusių idealizacijų.
 5
Kontroliuokime savo gyvuliškąją prigimtį

Kiekvienas mato, kaip tu atrodai, bet tik nedaugelis jaučia,

kas esi iš tikrųjų.
– MAKIAVELIS

Išnagrinėjome tris pagrindinius kliuvinius, trukdančius susikurti

laimingą šeiminį gyvenimą. Tai – pasąmoningas nemalonumų
užsisakymas, pasąmoninių programų poveikis ir Gyvenimo dvasinio
auklėjimo procesai (pamokos).
Tačiau esama ir kitų faktorių, turinčių labai didelę įtaką ir sukeliančių
nemažai problemų asmeninio ar šeiminio gyvenimo srityje.
Dabar kalbėsime apie nesąmoningą žmonių gyvuliškosios prigimties
pasireiškimą.
Kaip žinote, žmogus kilęs iš beždžionės. Žmogus nuėjo ilgą evoliucijos
kelią ir dabar vieni žmonės yra labai nutolę nuo gyvūnų, kiti – mažiau, o
treti – beveik nuo jų nesiskiria. Išoriškai visi žmonės gana panašūs:
vaikšto dviem kojomis, turi dvi rankas, yra mažai plaukuoti, kalba daugiau
ar mažiau suprantamomis kalbomis...
Bet tuo bendrumai ir baigiasi, nes toliau prasideda skirtybės. Kai kurias
iš jų mes ir aptarsime. Neanalizuosime fiziologinių, rasinių ar kitų
skirtumų, susijusių su fiziniu kūnu. Mus domina tik psichikos skirtumai.

• Instinktyviojo prado pasireiškimas

Žmonės, be kita ko, vieni nuo kitų skiriasi tuo, kaip jų elgesyje
pasireiškia įgimti instinktai. Kartais žmogaus poelgius jie veikia labai
smarkiai.
Mokslininkai net sukūrė specialų terminą – „primatyviškumas"
(nesupainiokite su „primityvumu"), kuris nurodo įgimtų instinktų
pasireiškimo laipsnį žmogaus elgesyje. Aukšto „primatyviškumo" laipsnio
žmonės turi stiprų instinktyvųjį pradą; tai yra tie žmonės, kurie priimdami
sprendimus visų pirma vadovaujasi pagrindiniais instinktais. Jie
dažniausiai gyvena vietovėse, kur gamtos sąlygos sudėtingos ir atšiaurios:
kalnuose, dykumose, džiunglėse. Tai Afrikos, Artimųjų Rytų, Centrinės
Azijos, ir Pietų Amerikos šalys. Šių šalių gyventojams instinktai yra
būtini, nes padeda jiems išgyventi.
Žemo „primatyviškumo" laipsnio žmonės pasižymi labai racionaliu ir
loginiu (nors logika gali būti labai keista) elgesio pradu, jie sugeba valdyti
savo instinktus. Šie žmonės gyvena išsivysčiusiose Europos ir Šiaurės
Amerikos šalyse.
Apie kokius instinktus kalbame? Visų pirma – apie giminės pratęsimo
instinktą, kuris skatina žmones daugintis. Taip pat – apie bandos instinktą,
kuris verčia vienos tautos, vieno tikėjimo ar giminės žmones bendromis
jėgomis spręsti įvairias problemas.

• Giminės pratęsimo instinktas

Panagrinėsime giminės pratęsimo instinkto pasireiškimo formas. Šis
instinktas sukelia nemažai asmeninio ir šeiminio gyvenimo problemų.
Būtent šio instinkto vedami susitinka vyrai ir moterys, įsimyli vienas kitą
ir gimdo palikuonis. Tačiau vyrų ir moterų giminės pratęsimo instinktai
skiriasi, dėl to kartais atsiranda tarpusavio nesusipratimų bei įvairių
priekaištų. Detaliau paanalizuokime, kaip šis instinktas pasireiškia vyrams
ir moterims.

• Moterų giminės pratęsimo instinktas

Moters giminės pratęsimo instinktas reikalauja, kad jos vaikų tėvas
būtų stiprus ir produktyvus, nes tik toks žmogus savo palikuonims galės
užtikrinti saugią ir sočią ateitį. Kaip tik dėl to moteris instinktyviai traukia
prie stiprių vyrų, jos trokšta „atsiremti į vyrišką petį".
Šis instinktas neevoliucionavo ir nesitransformavo kartu su žmogumi,
šiandieną jis toks pat, koks buvo civilizacijos aušroje, kai klestėjo
pirmykštės bendruomenės. Nesunku išvardinti tuos bruožus, kuriais tada
pasižymėjo vyrai. Visų pirma jie turėjo būti fiziškai stiprūs, pasitikintys
savimi, drąsūs, nepaisantys kitų nuomonės ir siekiantys lyderiauti.
 Kad ir kaip juokinga, bet moterys pagal šiuos kriterijus vyrus renkasi ir
dabar. Tiesa, prie šiuolaikinio vyro savybių dar reikia pridėti ambicijas,
grandiozinius planus ir kasdienių buitinių poreikių ignoravimą. Todėl
moterų širdis (ypač jaunystėje) užvaldo ryžtingi, gundantys savo
neribotomis galimybėmis, mėgstantys demonstruoti jėgą, netgi įžūlūs
vyrai. Tūkstančiai merginų pamilsta „šaunius vyrukus" – vyrus, kurie
būtent taip save pateikia visuomenei. Protu moteris gali išsirinkti protingą
(dėmesingą, dalykišką, pasiturintį ir taip toliau) jaunuolį, bet jos širdis
links prie iškalbingo (nors ir be pinigų), stipraus ir geros išvaizdos patino.
Protu moteris gali pasirinkti gerai išauklėtą bankininką, bet jos širdis
priklausys jo įžūliam apsauginiui ar vairuotojui.
Išsirinkusi vyrą, kuris tenkina jos giminės pratęsimo instinktą, moteris
pagimdo vaiką (arba kelis) ir pasineria į auklėjimo rūpesčius nuoširdžiai
manydama, kad ir vyrui tai bus pagrindinis ir svarbiausias darbas. Kiti
vyrai (patinai) jai nerūpi, nes ji išsirinko patį geriausią ir dabar yra
visiškai atsidavusi šeimai.
Praėjus kuriam laikui, situacija kartais pasikeičia, nes jos išrinktasis
dėl kokių nors priežasčių (atleido iš darbo, bankrutavo, pasirodė
nevykėlis) reikalaujamo vyro modelio jau neatitinka. Instinktas
nebepripažįsta jo kaip produktyvaus patino. Meilė išblėsta, moteris ima
vyrui priekaištauti, jos visas dėmesys sutelktas į jo trūkumus... ateina
laimingo bendro gyvenimo pabaiga. Atrodytų, žmona turėtų palaikyti savo
vyrą sunkiu momentu, tačiau instinktai verčia ją jį palikti ir ieškoti kito
produktyvaus patino.
Giminės pratęsimo instinktas dažniausiai ir yra šeimos gyvenimo
idealizacijos pagrindas. Šis instinktas ragina aukšto „primatyviškumo"
moteris sukurti šeimą ir gimdyti vaikus, nes be šių funkcijų gyvenimas jai
yra beprasmis. Ir šis instinktas joms diktuoja, kokie vyro bruožai yra geri
(stiprus, išlaiko ir gina šeimą), net jei jos pačios materialiai apsirūpinusios
ir sugeba apsiginti, kai to reikia.
Taigi kuo stipresnį giminės pratęsimo instinktą turi moteris, tuo labiau
jis veiks jos pasirinkimus ir elgesį.

• Vyrų giminės pratęsimo instinktas

 Giminės pratęsimo instinktas valdo ir vyrų elgesį, tačiau visiškai kitaip
nei moterų. Moterims šis instinktas liepia išsirinkti patį produktyviausią
vyrą, gimdyti jo vaikus, o vyrams jis diktuoja visai ką kitą: sveikas,
stiprus patinas privalo paskleisti genus kuo plačiau, kad išsaugotų savo
giminę. Kitaip sakant, jis turi apvaisinti kuo daugiau patelių.
Instinktas skatina vyrą pasirinkti jį tenkinančią moterį ir su ja
susilaukti palikuonių. Tačiau instinktas vis nerimsta. O jei žmona nebus
sveika ir negalės turėti vaikų? Arba jei jo palikuonys neišgyvens? Nejaugi
tada išnyks giminė? Instinktas reikalauja tęsti giminę, kad ir kas atsitiktų,
ir šią užduotį jis sprendžia labai paprastai – priverčia vyrą nesustoti ties
viena moterimi. Gyvūnų pasaulyje kuo patinas produktyvesnis, tuo
daugiau patelių jis apvaisina. Panašūs dalykai vyksta ir vyro gyvenime,
ypač jei jis turi galimybių atsiduoti instinktyviam polinkiui.
Turtingas, produktyvus vyras gali sau leisti turėti palikuonių ne tik
savo teisėtoje šeimoje, bet ir su kita moterimi. Kuo stipresnis ir ryškesnis
vyro giminės pratęsimo instinktas, tuo daugiau moterų jis mylės ir jaus
joms nepaaiškinamą trauką. Vyrus galima smerkti už neištikimybę, galima
kaltinti juos nepastovumu ir bandyti priversti mylėti tik savo žmonas, bet
reikia suprasti, kad jie nepasitenkina viena moterimi todėl, kad taip
reikalauja jų gyvuliškas instinktas – kuris, beje, ir traukia moteris.
Tai gerai žinomas faktas: moteris pasirinks būti „tikro" vyro meiluže
nei „netikro" žmona.

• Visos nori pajėgaus vyro

Dauguma moterų nesąmoningai trokšta susirasti tokį vyrą, kurį jų
instinktas pripažintų „pajėgiu". Tokio „idealo" išorinius bruožus mes jau
aptarėme: stiprus (ir fiziškai), pasitikintis savimi, ryžtingas, drąsus,
savarankiškas, nebijantis sunkumų ir iššūkių, visuomet aktyvus, lyderis ir
taip toliau. Jis turi būti tikras patinas. Mūsų steriliame ir civilizuotame
pasaulyje žmonėms su tokiomis savybėmis gyventi nelengva, tokių yra
nedaug. Civilizacija neskatina vyro drąsos ir stiprybės, nes stabilioje
visuomenėje šioms savybėms pasireikšti nėra vietos – nebent sporte. Dar
tokių savybių rinkinį turinčių vyrų galima sutikti taigoje, kalnuose,
dykumose, vidaus reikalų ar apsaugos tarnybose, neformaliose grupuotėse,
kalėjimuose ir panašiose vietose. Ir tik išskirtiniais atvejais tokie gali būti
banko ar prekybos centrų vadybininkai, nes ten reikalingos visiškai kitos
savybės. Ne veltui paskutinėje mūsų oligarchų kartoje praktiškai nėra
nemalonių ir atstumiančių asmenybių. Dabartiniai milijonieriai savo
pinigus uždirba ne jėga ir drąsa, o protu. Jie nemėgsta viešumo, rengiasi
neryškiai – jie ne patinai. Pripažinti juos „tikrais patinais" galima tik
protu, bet ne širdimi.
Todėl mes siūlome moterims pasvarstyti ir išsiaiškinti, ko reikalauja jų
širdis (arba instinktai) ir ko nori protas. Protas nori, kad išrinktasis mokėtų
uždirbti pinigus, užimtų aukštas pareigas ir užtikrintų jums ir jūsų
vaikams šviesią ateitį. O instinktas reikalauja, kad jis būtų stiprus,
vyriškas, ryžtingas, energingas ir taip toliau. Tačiau mūsų visuomenėje,
kaip sakėme, sunku rasti vyrą, kuris vienas pasižymėtų visomis šiomis
savybėmis.
Reikia suprasti šį prieštaravimą. Ir reikia susitaikyti, kad tokių
„pajėgių" vyrų, tikrų patinų, ateityje bus dar mažiau.

• Ką daryti?
Ką daryti ir kaip kovoti su instinktais – juk jie nuolatos sukelia
problemų? Kaip elgtis, kai suvokiate jų poveikį ir norite juos nuslopinti?
Šie patarimai tiks žmonėms, kurie tikrai nori pasikeisti. Ir jie bus
visiškai beverčiai, jei kas nors bandys jais vadovaudamasis pakeisti savo
artimą.
Patarimai susiję su idealizacijų atsisakymo būdais. Juk instinktai,
turėdami stiprų ir pasąmoningą poveikį žmonėms, yra šeimos ir kitų
idealizacijų pagrindas.
Tai reiškia, kad kovoti su instinktais galima tais pačiais būdais, kaip ir
atsisakant idealizacijų. Tokių būdų yra keletas.

• Pasitelkime valią
Pirmasis ir būtinas instinktų įtakos mažinimo būdas – tai žmogaus
noras tai padaryti ir valios pastangos. Valią „įjunkite" jau suvokę, kad jūsų
potraukiai yra instinktyvūs.
Šiuo atveju sau įsakote: „Ateityje aš nekreipsiu dėmesio į instinktyvią
trauką ir vadovausiuosi tik savo protu." Skamba neįtikinamai, bet toks
sąmoningas pasirinkimas anksčiau ar vėliau duos savo rezultatą –
instinktas nurims. Jis nebeveiks jūsų pasirinkimų ir poelgių.

• Pozityvūs teiginiai
Kitas būdas remiasi tuo, kad instinktai paprastai sukelia įkyrias mintis.
Todėl būtina atskleisti tokias mintis, tiksliai jas suformuluoti ir pradėti jas
keisti pagal bendras negatyvių nuostatų keitimo taisykles.
Išsiaiškinę negatyvias mintis, sudarykite priešingą teiginį ir kartokite jį
tol, kol jūsų instinktas „supras", kad veltui stengiasi ir kad jam geriau
nurimti.
Pavyzdžiui, jus dažnai jaudina mintis: „Man reikia vaiko, ir kodėl aš jo
neturiu? Tai baisu, nes aš liksiu viena. Man būtinai reikia vaiko, kitaip
gyvenimas beprasmis." Užsirašykite tokias mintis, o paskui sudarykite
priešingą pozityvų teiginį: „Aš džiaugiuosi kiekviena gyvenimo akimirka!
Mano gyvenimas prasmingas tiek su vaiku, tiek ir be jo! Aš pasikliauju
Gyvenimu ir žinau, kad manęs laukia puiki ateitis!"
Teiginį kartokite, kol patikėsite ir pradėsite juo vadovautis.

• Pasijuokite iš savo instinktų

Savo instinktyvius siekius galima nuvertinti humoru. Pasijuokite iš jų.
Prisiminkite mūsų jau aptartą poziciją: „Gyvenimas yra cirkas, kuriame
mes tik klounai, atliekantys savo vaidmenis."
Jums reikia įsivaizduoti, kad kiekvieną kartą pajutę instinkto poveikį
jūs tampate klounais, kurie atlieka savo vaidmenį. Jūsų vaidmuo užrašytas
ant klouno kepuraitės. Suformuluokite jį taip, kad jūsų išgyvenimai ir
siekiai taptų juokingi.
Pavyzdžiui, moterų vaidmenys galėtų vadintis taip: „Negaliu gyventi
be patino", „Ieškau patino reproduktoriaus", „Duokite į ką atsiremti" ir
panašiai.
O vyrų vaidmenys galėtų būti „Teroristas-apvaisintojas" ar „Pašėlęs
daiktas". Jie tiktų vyrams, kurie nori, bet negali susitvarkyti su savo
giminės pratęsimo instinktu, kai jis verčia juos sekso ieškoti kitur, ne
šeimoje.
Ir tai dar ne viskas apie gyvuliškąją žmogaus prigimtį.
 • Emocijų trauka
Žmonės pasižymi dar viena ypatybe, kuri neturi nieko bendra su
instinktais ir įvairaus tipo mentaliniais sutrikimais, aptartais pirmojoje
knygos dalyje. Tai pasąmoninga žmonių trauka prie stiprių emocijų.
Tokioms emocijoms priskiriama ir meilė.
Visi žinome, kad meilė – tai labai malonus energijų kunkuliavimas
mūsų organizme. O aistringa meilė yra tiesiog energinis fontanas.
Įsimylėjęs žmogus „skraido ant sparnų", nes jį pripildžiusi energija jo
judesius padaro lengvus ir grakščius. Tuomet žmogus būna linksmas,
žvalus ir laimingas nepriklausomai nuo jį supančios aplinkos, jo
racionalus protas nesugeba adekvačiai vertinti tikrovės. Į „karštą kraują"
dideliais kiekiais be paliovos metami endorfinai (malonumo hormonai),
todėl žmogus būna labai malonios euforijos būsenos. Visas pasaulis yra
gražus ir visi tikslai pasiekiami. Žmogus tokios būsenos nori išlikti kuo
ilgiau.
Vėliau, kai dėl kokių nors priežasčių meilė praeina (hormonų fonas vėl
žemas) ir žmogus netenka tos palaimingos būsenos, pasaulis jam tampa
blankus, nuobodus ir tuščias. Pojūčiai, kai esame įsimylėję, labai skiriasi
nuo kasdieniškų jutimų. Žmogus, prisiminęs įsimylėjimo palaimą,
stengiasi patirti ją vėl. Jis ieško naujos meilės, nes jį jau kamuoja
priklausomybė nuo meilės jausmo.

• Žmonės yra priklausomi nuo buvusių išgyvenimų

Priklausomybėms nuo kitados išgyventų stiprių pojūčių priskiriama ne
tik meilė. Aštrių pojūčių galima patirti įvairiais būdais, prisiminimai apie
juos lieka net ląstelių lygmenyje. Jūs vėl norite išgyventi tą malonų
jaudulį.
Pavyzdžiui, jei žmogus kariavo, ten jo gyvybei buvo kilusi grėsmė, bet
jis liko gyvas, tik patyrė labai aštrių emocijų – ir prisiminimai apie tuos
įvykius lieka ilgiems metams, žmogus vis nori patirti tas emocijas.
Žmogus, anksčiau pasiekęs didelių laimėjimų ir pakilęs į šlovės
viršūnę, gali nesunkiai „įklimpti" prisiminimuose apie patirtą būseną.
Tačiau šiais laikais kare dalyvauja ar nepaprastų asmeninių pergalių
pasiekia tik nedaugelis, o stipriausius meilės jausmus išgyvena praktiškai
visi. Todėl dažniausiai žmones „įklampina" praėjusios meilės emociniai
pliūpsniai.
Visi šie svarstymai leidžia daryti prielaidą, kad meilė yra energiškai
stipri būsena, kitaip sakant, mylėdamas žmogus patiria pačius
stipriausius pojūčius. Ypač jie stiprūs būna tada, kai romantiška meilė
(širdies centrų lygmenyje) susijungia su kūniška meile (seksualinių centrų
lygmenyje). Dviejų mylinčių žmonių energijų mainai tokiu atveju pasiekia
aukščiausią tašką, ir sunku rasti kokią kitą situaciją, kurią vainikuotų tokie
stiprūs pojūčiai. Būtent dėl to žmonės vis siekia patirti aistringą meilę,
nepaisydami skausmo, kuris kartais apima tai meilei užgesus.
Visi šie procesai vyksta be žmonių valios, pasąmoningai, ir daro didelę
įtaką jų poelgiams. Juos būtina suprasti bei išmokti valdyti ir taip
atsisakyti priklausomybės nuo stiprių pojūčių. Ar galima tai padaryti? Gal
yra kokių nors vaistų nuo meilės?

• Tabletės nuo meilės

Ar galima greitai išsivaduoti nuo šios kankinamos priklausomybės?
Tikriausiai galima, jei pasistengsite ištrinti informaciją apie buvusius
savo meilės išgyvenimus. Ir aišku, kad tablečių nuo meilės tikrai nėra
(bent kol kas). Tačiau yra daugybė įvairių psichoterapijos metodų, kurie
padeda savarankiškai išsivaduoti nuo šios priklausomybės. Kai kuriuos iš
jų mes ir aptarsime.

• Keiskime kontrolės idealizaciją

Jūs klimpstate į savo praeitį todėl, kad bijote ateities ir ja
nepasitikite. Nesitikite patirti tokios pat „šviesios ir tyros" meilės, todėl
visaip vilkinate išsiskyrimą su praeitimi. Kitaip sakant, turite kontrolės
idealizaciją, jus kamuoja ateities baimė, jūs nepasitikite Gyvenimu. Visa
tai stabdo jūsų judėjimą pirmyn – į trokštamą ateitį, jūs pasiliekate tos
būsenos, nors ji visiškai jūsų netenkina. Pavyzdžiui, gyvenate su
nemylimu vyru (žmona) ir jau seniai galvojate apie skyrybas, tačiau
neišsiskiriate, nes bijote, kad daugiau nieko nebesutiksite ir liksite vieni.
„Aš bijau ateities. Žengsiu lemtingą žingsnį, jei būsiu absoliučiai tikra,
kad manęs laukia puiki ateitis. Aš atsiversiu naujai meilei, jei jūs
garantuojate man, kad ji bus."
 Suprantama, tokių garantijų niekas neduoda, ir žmogus pasilieka
dvasinio diskomforto būsenos, kuri šiuo atveju yra įgavusi buvusios
meilės pavidalą.
Taigi norėdami išsivaduoti nuo priklausomybės, turite kovoti su savo
baimėmis, išmokti pasikliauti Gyvenimu ir drąsiai žiūrėti į ateitį,
kurioje yra į valias visko, ko tik jūs norėsite gauti.
Šiandien jūs kuriate savo ateitį, apie kurią ne kartą patys pranešėte
Gyvenimui savo baimėmis: „Visa kas gražu – praeityje. Meilės nebėra. Aš
niekam nereikalinga. Ateitis siaubinga" ir taip toliau. Kai tik pakeisite
tokias mintis, tą pačią akimirką jūsų lauks iš tikrųjų trokštama ateitis.
Šios idealizacijos atsikratyti padės bet kuris pirmojoje knygos dalyje
aprašytas būdas.

• Ištrinkime emocinę atmintį

Kitas patarimas – reikia ištrinti pačius ryškiausius praeities
prisiminimus ar bent sumažinti jų kiekį. Jei tokių prisiminimų nebus, tai
nebus jums nuo ko priklausyti.
Kaip tai padaryti patiems? Pavyzdžiui, daug kartų papasakokite apie
savo buvusią meilę. Tam reikia turėti kantrų klausytoją arba atsisėdus
prieš veidrodį garsiai sau pačiam pasakoti apie nuostabią savo praeitį,
prisiminti smulkiausias tų įvykių detales, aplinkos vaizdus, paros laiką,
kvapus, medžiagų tekstūrą ir taip toliau. Savo prisiminimus perpasakokite
20 – 30 kartų. Kalbėdami trisdešimtąjį kartą pajusite, kad nebeturite apie
ką pasakoti. Jūsų prisiminimai tapo tušti ir neįdomūs.
Panašų efektą mes patiriame visi, pavyzdžiui, po vasaros atostogų.
Trims pirmiems pažįstamiems entuziastingai kalbame apie įdomiausius ir
ryškiausius atostogų momentus. Kitiems trims tuos pačius įspūdžius
atpasakojame jau be entuziazmo ir paskubomis, o nuo tolesnių smalsuolių
stengiamės tiesiog išsisukti, nes mums buvę įvykiai tapo nebeįdomūs. Tą
patį galima padaryti ir su buvusia meile. Po tokių smulkių atpasakojimų
viskas pasimiršta.

• „Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis"

 Norėdami atsikratyti prisiminimų apie užgesusią meilę, į savo atmintį
„įrašykite" dar stipresnių išgyvenimų (žinoma, pozityvių), kad šie
išstumtų skaudžią emocinę atmintį. Kartais stiprių išgyvenimų kupina
situacija susidaro tarsi ir atsitiktinai (arba yra nesąmoningo ir klaidingo
užsakymo rezultatas). Pavyzdžiui, kai suserga vaikas, moteris iš karto
pamiršta kitus išgyvenimus, nors dėl buvusios meilės pati kentė gilią
depresiją.
Suprantama, negalime jums siūlyti būdų, kaip išsivaduoti nuo savo
išgyvenimų per artimų žmonių kančias. Reikalingos humaniškesnės
priemonės, pavyzdžiui, šuolis su parašiutu ar maudynės žiemą eketėje ir
panašios.
Būtina žengti žingsnį, kuris sukeltų didžiulę emocinę įtampą. Jei tas
išgyvenimas bus pakankamai stiprus, jis išstums jūsų buvusius
prisiminimus. Kaip sakoma, nuo ko susirgai, tuo ir gydykis.
Taigi prisiminimus apie užgesusią meilę išdildyti galima, o greičiausiai
tai padaryti padeda nauja meilė.
O dabar – išvados.

IŠVADOS:
• Be anksčiau aptartų kliūčių, egzistuoja dar keli veiksniai, kurie trukdo
kurti laimingą asmeninį ar šeiminį gyvenimą.
• Vienas tų veiksnių yra įgimtų instinktų apraiškos. Giminės pratęsimo
instinktas skirtingai pasireiškia moterims ir vyrams, dėl to atsiranda
idealizacijų ir abipusių priekaištų.
• Kitas veiksnys yra tas, kad žmonės pasąmoningai trokšta iš naujo
patirti euforiją sukeliančias būsenas, mūsų atveju – meilę. O kai meilė
išblėsta, žmogus gali „įklimpti" prisiminimuose apie ją.
• Šiuos veiksnius turime suvaldyti, kad jie nepradėtų valdyti mūsų.
 6
Užsisakykime mylimąjį

Jei tavo žmona buvo neištikima, tai bent pasidžiauk,

kad ji išdavė tave, o ne tėvynę.
– LIAUDIES IŠMINTIS

Aptarėme tris svarbiausias ir dvi specifines laimingo šeiminio

gyvenimo sukūrimo kliūtis. Ir išnagrinėjome būdus, kaip tas kliūtis
įveikti.
Šiame skyriuje kalbėsime dar apie vieną kliūtį – klaidingą užsakymą ir
apie tai, kaip Gyvenimui pranešti savo ketinimus. Kai minėtų kliūčių
nebėra mūsų pasąmonėje, siekiamas rezultatas atsiranda savaime.
Panagrinėkime tipiškas klaidas, kurias padaro žmonės, kai praneša
Gyvenimui savo ketinimus.

• Pagrindinės tikslo formulavimo klaidos

Kurdami asmeninį gyvenimą, padarome daugiau klaidų, nei mums
atrodo.
Prisiminkite modelį, pagal kurį mūsų užsakymų vykdytojai yra
egregorai – nematomo pasaulio esybės. Jie surenka mūsų minčių bei norų
energijas ir padeda mums siekti pageidaujamų tikslų, vykdo mūsų
užsakymus.
Jei sutiktas partneris yra kitoks, nei mes jį įsivaizdavome, matyt, tai
atsitiko todėl, kad suklydome formuluodami užsakymą.
Išnagrinėsime, kaip egregorai įvykdo klaidingus užsakymus – kaip mes
gauname visai ne tai, ko norėjome.
 Tai tik nedidelis skaičius klaidingai suformuluotų tikslų, apie kuriuos
mes pranešame Gyvenimui. Pridėkite dar pasąmoningus nemalonumų
užsisakymus, neigiamas pasąmonės programas ir idealizacijas – ir
suprasite, kodėl daugelio žmonių šeiminis gyvenimas yra nenusisekęs.
Dauguma žmonių net neformuluoja, ko jie nori. Arba suformuluoja
savo norus labai neaiškiai, pavyzdžiui: „Aš nežinau, ko noriu, tegul Dievas
pats nusprendžia", „Aš pasikliauju likimu", „Meilė – tai stebuklas, o
stebuklų mes patys nekuriame, nes tai apvaizdos valia" ir taip toliau. Šios
formuluotės parodo, kad žmonės sąmoningai atsisako kurti tikrovę ir
leidžia savo likimą tvarkyti Gyvenimui.
Mes jau kalbėjome, kad geriausiai Gyvenimas realizuoja užsakymus
žmonių, kurie neturi idealizacijų ir kurių „išgyvenimų talpykla" pripildyta
ne daugiau kaip 40%. Deja, tokių yra nedaug. Daugelis nuo pat vaikystės
turi gausybę idealų, ir Gyvenimas priverstas juos mokyti (dvasiškai
auklėti).
Jei savo reikalus paliekate savieigai ir pareiškiate, kad „priimsite viską,
ką jums atsiųs Dievas", tai ir turėtumėte priimti, ką Jis (ar Gyvenimas)
jums atsiunčia. Tačiau kai dėl klaidingo užsakymo gaunate blogų dalykų,
jų priimti nė nesiruošiate, o puolate padėtį taisyti.

• Suformuluokime savo tikslus

Norėdami išvengti nemalonumų būsimoje šeimoje (o tai labai sunku),
pabandykite suprasti, ko trokštate ateityje ir koks turi būti jūsų partneris,
kad būsimas bendras gyvenimas būtų ilgas ir džiaugsmingas.
Ko dėl to reikia? Pirmiausia turite pažinti save: atskleisti savo
pasąmonėje tūnančias baimes, vidines programas ir idealizacijas, suprasti,
kokios neįsąmonintos naudos siekiate.
Vėliau patys sau atsakykite į kausimą, ko norite iš būsimos šeimos,
kokį šeiminį gyvenimą trokštate turėti, ir apibūdinkite tai žodžiais.
Prisiminkite vieną iš tų patarimų: nereikia savęs apgaudinėti, o
Gyvenimui pranešti tai, ko jūs iš tikrųjų norite.
Jei jus domina tik meilės euforija (jaunystėje tai svarbiausias siekis) ir
jūs baiminatės, kad daugiau iš nieko nebegausite šio „džiaugsmo", tai ar
verta iš karto tuoktis? Pirmiausia pabandykite atsikratyti savo baimių,
išmokite pasitikėti Gyvenimu, bet nemėginkite santuoka išspręsti kilusių
problemų. Meilė nelaisvėje gęsta žymiai greičiau nei laisvėje. Gaukite
meilę vieną kartą, antrą, trečią, gaukite tol, kol pasikeis jūsų siekiai ir jūs
norėsite daugiau nei tik meilės euforijos. Tai labai svarbi laimingo
šeiminio gyvenimo detalė.
Jei jūsų bendravimo su partneriu pagrindas yra seksas, tai kyla
klausimas, ar verta seksualinį partnerį tempti į santuokų rūmus? Žinoma,
labai patogu kasnakt jį turėti pašonėje, tai yra didelis šeimos gyvenimo
privalumas. Tačiau jei be sekso niekas jūsų nesieja, tai vargu ar seksas
galės kompensuoti visus kitus šeiminio gyvenimo privalumus.
Todėl pirmiausia pasistenkite suprasti, ko iš tikrųjų jūs norite iš
santuokos. Ir ar galima visa tai gauti nesusituokus ir neįforminus
santykių?
Jei neturite žmogaus, su kuriuo galėtumėte santykius įforminti, tai
pamąstykite, kokias užuominas jums siunčia Gyvenimas ir ką reikia keisti,
kad pasikeistų pati situacija.
Vėliau aiškiai suformuluokite, ko jūs siekiate ir ko laukiate iš
santuokinio gyvenimo. Tikslas turi būti ne pats meilės faktas, bet
gyvenimas, kurį jūs norite gyventi su mylimu žmogumi.
Pateiksime keletą daugiau ar mažiau vykusių formuluočių pavyzdžių
moterims, nes kaip tik jos labiausiai rūpinasi šeimos kūrimo reikalais.

– Aš sukuriu laimingą šeimą su mylimu ir mylinčiu vyru ir mes

gyvename abipusės meilės ir pagarbos kupiną gyvenimą, esame apsirūpinę
materialiai.
– Aš sukuriu laimingą šeimą su mylimu ir mylinčiu vyru, kuris pritaria
mano pomėgiams.
– Aš sukuriu laimingą šeimą su mylimu ir mylinčiu bei finansiškai
apsirūpinusiu ir dosniu vyru, kuris pasiryžęs mane išlaikyti ir mylėti mūsų
tris vaikus.

Jeigu turite kitokių santuokinio gyvenimo tikslų, suformuluokite juos.

Tegu jūsų formuluotė būna kuo tikslesnė. Nepamirškite joje paminėti visų
jums svarbių dalykų.
 Kita vertus, jei į formuluotę įvesite per daug reikalavimų būsimam
sužadėtiniui (aukštas, turintis nuosavą būstą, gaunantis dideles pajamas,
nerūkantis, negeriantis, sportuojantis, ramus, neturintis meilužių, buvusių
žmonų ir vaikų, savarankiškas, be valdingos mamos ir didelio giminaičių
būrio ir panašiai), gali paaiškėti, kad tokių vyrų nebūna apskritai, kad tai –
tik jūsų fantazijos vaisius. Arba jei yra keli tokie egzemplioriai, tai jie
šiuo metu užimti ir laisvi bus negreitai, todėl jūsų užsakymas nebus
įvykdytas, kad ir kaip pozityviai jūs mąstote ir nuoširdžiai norite sutikti
mylimąjį.
Nepersistenkite keldami reikalavimus, kitaip Gyvenimui kils
neaiškumų vykdant jūsų užsakymą.

• Kai jis nelaisvas

Anksčiau pateiktų formuluočių pavyzdžiai padeda užsisakyti mylimąjį,
kurio jūs dar nepažįstate, taigi jūsų širdis atvira kiekvienam žmogui, kuris
atitinka jūsų reikalavimus. Jūs dar nežinote, ką jums atsiųs Gyvenimas.
Tai gali būti jums visai nepažįstamas žmogus arba jūsų pažįstamas,
kuriam šiuo metu nieko nejaučiate ir jo nelaikote kandidatu į savo
partnerius.
Galimi ir kiti atvejai, pavyzdžiui, kai jūs įsimylėjusi, bet santuoka
negalima, nes jūsų mylimas žmogus dar neišsiskyręs ir neaišku, kada bus
laisvas. Kaipgi formuluoti užsakymą, kai žinote, kokio konkrečiai
žmogaus norite? Tokiu atveju gali būti daug užsakymo formulavimo
variantų.
Pavyzdžiui, jūs mylite pilietį X, jis myli jus, bet jis vedęs ir dėl įvairių
priežasčių niekaip negali išsiskirti (šeimoje yra mažas vaikas, serga
žmona ir panašiai). Remdamosi mūsų patarimais, jūs aiškiai
suformuluokite tikslą: „Aš išteku už piliečio X ir mes laimingai
gyvename" arba „ Aš šiais metais su X sukuriu laimingą šeimą ir mes
gyvename abipusės meilės ir pagarbos kupiną gyvenimą". Paskui tą tikslą
praneškite Gyvenimui.
Tuomet egregorai (nematomi užsakymų vykdytojai) pasistengs kuo
greičiau ir kuo paprasčiau jūsų užsakymą įvykdyti. Tačiau jie gali rasti
tokių užsakymo įvykdymo būdų, kurie vėliau apkartins visą džiaugsmą
gavus tą mylimąjį. Kodėl taip atsitinka? Panagrinėsime keletą atvejų.
 Pavyzdžiui, žmona nesiskiria su jūsų mylimuoju, nes šis išlaiko šeimą.
Taigi kad jie išsiskirtų, vyras turi likti be pinigų ir netgi tapti našta savo
šeimai, kuria ji norėtų atsikratyti, todėl mielai perduotų ją jums.
Taip gali atsitikti, jei jūsų mylimasis netektų darbo (ar žlugtų jo
verslas) ir liktų su skolomis, todėl žmona ramiai su juo atsisveikintų. Tai
bus jūsų mylimas pilietis X, tik jau jo finansinė padėtis bus kitokia. Bet ar
jus tenkins neturtingas vyras ir dar skolininkas? Jūs gi savo užsakyme
neužsiminėte apie jo pinigus, taigi Gyvenimas turi teisę jį įvykdyti bet
kokiu būdu – kad tik būtų paprasčiau.
Arba jūsų mylimojo žmona neiškentusi vyro neištikimybės ir
nematydama geresnės ateities numiršta. Tikėtina, kad ji sirgo jau prieš
jūsų pažintį su jos vyru ir savo liga tikėjosi vyrą sulaikyti. Ji susirgo ir
mirė, viena mirties priežasčių galbūt yra nenusisekęs šeiminis gyvenimas.
Jūs, suprantama, laikydama save „pasaulio bamba" tuoj pat nusprendžiate,
kad esate dalis tos priežasties, ir slegiama kaltės jausmo nugrimztate į
gilią depresiją.
Atrodytų, mylimasis tarsi ir laisvas, visas turtas liko jam, o trokštamos
laimės nėra. Jūs negalite būti laiminga, nes atėmėte gyvybę mylimojo
žmonai. (Beje, jei taip atsitiktų iš tikrųjų, jūs būtumėte nieko dėta. Niekas
negali atimti kitam žmogui gyvybės, jei jo dvasia pati dar nepasirinko
mirties.)
Todėl jei norite išvengti depresijos, privalote tiksliai suformuluoti
užsakymą ir nurodyti, kokio žmogaus laukiate.

• Visiems linkėkite gera

Veikite ne patį žmogų, bet jį supančią aplinką! Nagrinėto pavyzdžio
atveju tai reiškia, kad užsakymą jums reikia formuluoti ne tam žmogui, o
jo aplinkai, tai yra jo žmonai. Be to, yra viena taisyklė, kuri skamba štai
taip: Niekada neprašykite, kad egregorai vykdytų nedorą tikslą! Tai
reiškia, kad draudžiama formuluoti užsakymą su negatyviu palinkėjimu
jūsų mylimojo žmonai.
Tai ko gi jai palinkėti? Pačių geriausių dalykų! Sveikatos, pinigų,
meilės. Bet meilės ne savo sutuoktiniui (tai yra jūsų mylimajam), o kitam
žmogui, kuris jai duos viską, ko tik jai reikia ir ko ji negauna iš dabartinio
savo vyro: meilės, dėmesio, globos, saugios ir aprūpintos ateities.
 Visa tai jai dovanokite mintimis. Jeigu ji neturi vidinių kliūčių, tai jos
gyvenime gali įvykti teigiamų pokyčių. Bet kokiu atveju jūsų pozityvūs
linkėjimai nuramins ją ir ji paleis jūsų mylimąjį. O jūs pagaliau turėsite
galimybę įsitikinti, ar mylimasis iš tikrųjų ketina jus vesti, ar tai buvo tik
tušti žodžiai ir jūs jį patenkinate tik kaip meilužė.

• Kai nežinote, ko norite

Atvejis su vedusiu vyru gali būti ne pats blogiausias, nes mylimasis
yra, nors „priklauso" kitai moteriai. Blogiau, kai jūs nežinote, ko norite ir
koks turi būti jūsų išrinktasis. Yra tik bendras reikalavimas – kad jis būtų
priešingos lyties, o visa kita jūs pateikiate labai miglotai. Dabar jau
suprantate, kad suformulavusios savo užsakymą panašiu principu ateityje
galite sulaukti daug nuotykių. O jums nuotykių nebesinori. Tai ką tada
daryti?

• „Prisimatuokite" visus aplinkinius

Jei nežinote, kokio vyro (moters) jums reikia, patariame neskubėti ir
per keletą mėnesių išsiaiškinti, kokių savybių rinkinį turi turėti jūsų
išrinktasis (išrinktoji).
Tai daroma „prieštaravimo" metodu. Pirmiausia išsiaiškinate, kokios
partnerio savybės jūsų netenkina, o tada nesunkiai galite apibūdinti ir
pageidautinas jo savybes.
Kelis mėnesius jums reikia bandyti „prisimatuoti" kiekvieną sutiktą
vyriškį, įvertinti, ar jis gali būti jūsų išrinktuoju, ar ne. Jei negali, tai
kodėl?
Šis vyras per aukštas? Vadinasi, jūsų išrinktasis turėtų būti vidutinio
ūgio. Šis labai tylus ir uždaras, taigi jūsiškis turėtų būti atviras ir kalbus.
Na, o šis visai nesidomi teatru, tad jums netinkamas, nes išrinktasis turėtų
domėtis jūsų pomėgiais. Šis abejingas vaikams, o jūs norite vaikų, taigi ir
jūsų išrinktasis turėtų mylėti vaikus ir taip toliau.
Vertindamos vyrus ir atmesdamos netinkamus jų bruožus, jūs laikui
bėgant apsibrėšite tas savybes, kurios jus visiškai tenkins. Tai ir bus jūsų
pageidaujamo vyro portretas. Išrinkite jums svarbiausias 5 – 6 savybes
ir įveskite jas į savo užsakymo formuluotę.
 Neskubėkite. Jūs kuriate savo gyvenimą, taigi elkitės rimtai. Nors
vieną kartą.

• Praneškite Gyvenimui, ko norite

Suformulavusios užsakymą, praneškite Gyvenimui apie savo
pasirinkimą ir ženkite realius žingsnius jam įvykdyti.
Formuluotė turi tapti jūsų vienintele tiesa, gyvenimo dalimi. Dėl to ją
reikia sau pakartoti daug kartų, vis žvilgčiojant į šalis, ar neatsirado kas
nors, vykdantis tą jūsų norą.
Užsakymo formulę papildykite vizualizacija. Regėkite prieš akis savo
būsimųjų susitikimų vaizdus: ką tuomet jūs jausite, ką kalbėsite, kaip
elgsitės. Mintyse daug kartų pakartokite įvairius susitikimo variantus.
Tada susitikę tikrovėje nepulsite karštligiškai svarstyti, ką gi jums
pasakius, nes pokalbio modelį jau būsite paruošę.
Privalote atsikratyti baimių, abejonių, svyravimų, nes visa tai lėtina
užsakymo vykdymą. Pasistenkite jau dabar išgyventi tą būseną, kuri
jus apims, kai susitiksite su savo išrinktuoju. Būkite atviros,
nepraleiskite menkiausios progos susipažinti su nauju žmogumi, nes
galbūt jis ir bus tas, kurio jums reikia. Namuose taip pat turi vyrauti
laukimo atmosfera. Kai kurios moterys net nuperka dantų šepetėlį ar
šlepetes specialiai būsimam išrinktajam. Beje, šiuo atveju reikia būti ypač
atsargioms, nes daug vyriškų daiktų jūsų namuose gali jam sukelti
abejonių, kad jums jis yra ne vienintelis.
O apskritai kalbant, laukite – anksčiau ar vėliau užsakymas bus
įvykdytas.
Ir vykite šalin mintis, kad vyrų yra per mažai, o moterų – per daug, tad
visi padorūs vyrai jau išrinkti ir taip toliau. Jūsų neturi dominti „visų"
moterų problemos, nes jums reikalingas tik vienas vienintelis vyras,
atitinkantis visus jūsų reikalavimus. Na, o vienas jums tikrai atsiras! Apie
savo norą praneškite Gyvenimui ir jis su malonumu įvykdys jūsų
užsakymą.

•Suplanuokite norimą rezultatą

 Planavimas yra vienas iš būdų, kaip suformuoti norimą įvykį.
Suplanuokite susitikimą su norimu žmogumi ir laukite, kol planas taps
tikrove.
Plano realizavimo terminus nukelkite dvejiems trejiems metams į
priekį, kad neatsirastų papildomų baimių dėl to, jog „laikas eina, o jo vis
nėra". Viskas tikriausiai išsipildys kur kas greičiau, tačiau ilgesnis laiko
tarpas pašalins papildomą įtampą dėl plano realizavimo.
Kadangi sudarydama planą žiūrite kelerius metus į priekį, tas planas
yra tolimas, taigi jį dar reikia suskirstyti į tarpinius etapus. (Apie tai šioje
knygoje jau kalbėjome.) Tarpinių etapų planuose turi atsispindėti visi jūsų
darbai, kurie skirti galutiniam tikslui pasiekti.
Plane surašykite visus įmanomus susipažinimo būdus. Tai ir pažinčių
tarnybos, ir internetas, ir visos jūsų draugės, kurias jūs informuojate, kad
norite susitikti su tokiu ir tokiu vyru.
Plane parašykite ir kaip pranešite Gyvenimui apie savo norus, tai yra
kaip vizualizuosite savo tikslą, kiek kartų per dieną kartosite tikslo
formuluotę, koks bus laukimo periodas ir kaip didinsite savo savivertę.
Be to, plane turi būti nurodyta, ką darysite, kad būtumėte verta savo
išrinktojo. Jei pasiruošėte dvejus metus siekti tikslo, tai aišku, kad sau
užsisakėte neeilinį vyruką, tad irgi privalote atitikti aukštus standartus.
Reikalaudamos sau „liekno, gražaus, turtingo", jūs negalite nuo ryto iki
vakaro valgyti bandelių ir gulėti ant sofos, nes ką gi turėtų padaryti
Gyvenimas, kad tas gražuolis pamiltų jūsų 50 kilogramų antsvorį?
Žinoma, Gyvenimas galėtų metams ar dvejiems apakinti jį meile, juk
taip irgi nutinka. Bet tai paprastai tęsiasi neilgai, o paskui vyras atsipeikės
iš meilės euforijos ir su didžiausiu siaubu pamatys savo mylimąją. Ir
pabėgs pas kitą, tinkamesnę (arba pas tą, kurios plane numatytas panašus
mylimasis).
Todėl kad jūsų princas nepabėgtų, turite būti jo verta. Suplanuokite, ką
turite dėl to nuveikti. Tai galėtų būti rytinė mankšta, bėgiojimas, dieta,
kosmetinės procedūros, drabužių ir stiliaus permainos, knygų skaitymas,
akiračio plėtimas ir taip toliau.
Išsiaiškinkite, ko jums trūksta, ir pamažu papildykite savo teigiamų
savybių rinkinį, kiek jums leidžia galimybės.
 Suplanavusios tarpinius etapus, sudarykite savaitės veiksmų planą ir
vykdykite jį.
Šiems tikslams labai tinka kompiuterinė programa „Efektas".
Informacija apie ją pateikta adresu www.sviyash.ru.
Taigi matote, kad planas nemenkas ir tikrai turėsite ką veikti
artimiausius dvejus metus. Nereikės kemšant tortą su kava su
netekėjusiomis draugėmis kalbėti apie gyvenimo neteisybes.
O kai Gyvenimas suves jus su išrinktuoju, jūs būsite pasiruošusi šiam
susitikimui ir išrinktojo verta.

• Nepraleiskite savo progos

Nereikia laukti, kol Gyvenimas atsiųs jums mylimąjį kaip kokį siuntinį.
Ir labai svarbu tinkamai pasielgti, kai Jis parinks jums kandidatą. Viską
„sugadinti" galite praėjusi pro žmogų, kuris virpančia širdimi žiūri į jus.
Arba pasislėpusi, atidėjusi pažintį „kitam kartui". Kai tik atsiranda
galimybė, turite žengti žingsnį to žmogaus link, turite pasistengti su
juo susipažinti.
Prisiminkite savo draugių pasakojimus, kaip su savo būsimais vyrais
susipažino jos (arba vyrai – su žmonomis). Viena – klaidingai surinkusi
telefono numerį, kita – slėpdamasi nuo lietaus laiptinėje, trečia –
pasiklydusi nepažįstamoje vietoje, ketvirta – susistabdžiusi pravažiuojantį
automobilį. Tai buvo tarsi atsitiktinumai, bet kaip kitaip egregorai galėtų
suvesti užsakovą su jo užsakytu žmogumi? Šiais atvejais svarbiausia buvo
pasinaudoti susidariusia situacija ir nepraleisti progos.
Jūsų supratimas, kad žmonės susipažįsta tik svečiuose, baruose,
parodose ar per pažinčių tarnybas, yra labai ribotas. Laukite netikėtumų!
Pasiruoškite, kad jis gali pasirodyti bet kuriuo laiku ir bet kurioje vietoje.
Būkite atviros, leiskite Gyvenimui įteikti jums dovaną jam tinkamiausiu
būdu.
Jums galbūt dabar sunku įsivaizduoti, kaip tai įvyks tikrovėje, bet jūsų
ir neturi dominti, kur ir kada susitiksite. Veikite pagal principą:
„Kiekviena diena man dovanoja naują gyvenimą. Ir aš visu šimtu procentu
jį gyvenu. Išnaudoju kiekvieną progą norimam tikslui pasiekti. Esu verta
laukiamo rezultato!"
 Žinoma, tai nereiškia, kad turite pasirinkti pirmą sutiktąjį. Jei naujas
pažįstamas kuo nors jūsų netenkina, turite teisę manyti, kad ši pažintis yra
tik būsimo išrinktojo savybių išaiškinimo procesas, tai yra jūs vis dar
„matuojatės". Jums netiko šis kandidatas, užtat jūs atradote naują savybę,
kuri būtina jūsų išrinktajam. Tai irgi gerai. Gyvenimas po kurio laiko jums
pateiks naują kandidatą, tik jau pagal patikslintą formuluotę.
Vis dėlto įkyri mintis apie santuoką neturėtų jūsų per daug kamuoti, nes
savo susirūpinusiu veidu jūs tik išgąsdinsite potencialius kandidatus, su
kuriais Gyvenimas jus suves. Gyvenkite lengvai, džiaukitės kiekviena
akimirka, tuomet jūsų planai lengvai taps tikrove.
Dabar šios skyriaus išvados.

IŠVADOS:
• Šeimą su netinkamu partneriu galite sukurti todėl, kad neaiškiai buvo
suformuluoti jūsų tikslai.
• Galite tikėtis pasiekti tikslą jo nesuformulavę tuo atveju, jei mąstote
pozityviai ir jūsų „išgyvenimų talpykla" pripildyta ne daugiau kaip 40%.
Visais kitais atvejais sutuoktinis jūsų lūkesčių nepateisins, todėl turite juos
aiškiai suformuluoti ir pateikti Gyvenimui.
• Jei jums sunku nusakyti savo pageidavimus, pabandykite per ilgą
laiką „prisimatuoti" visus sutiktus vyrus, kad suprastumėte, ar kuris nors
iš jų gali tapti jūsų išrinktuoju. Galų gale pamatysite, kokio vyro iš tikrųjų
ieškote.
• Suformulavusios reikalavimus, būtinai praneškite Gyvenimui apie
savo ketinimus. Tam labai tinka daugkartinis užsakymo formuluotės
kartojimas, norimo tikslo vizualizacija, laukimo atmosfera jūsų namuose.
• Sudarykite tikslo siekimo planą, nurodykite pažinčių būdus, metodus,
kuriais informuosite Gyvenimą apie laukiamus įvykius ir apie tai, kaip
keisitės pačios, kad taptumėte vertos savo išrinktojo.
• Išnaudokite visas pažinčių galimybes, kurias periodiškai jums suteiks
Gyvenimas tarsi atsitiktinai suvesdamas su įvairiais žmonėmis.
 IV DALIS

Darbas, pinigai ir kitos materialios vertybės

Žmogaus sukūrimas Dievui atsiėjo tik vieną darbo dieną. Optimalus

kainos ir kokybės santykis...
– A. KNYŠEVAS

Šioje dalyje kalbėsime apie sritį, kuri yra labai svarbi daugumai
žmonių. Tai darbas, verslas, materiali gerovė ir pinigai. Kaip šioje srityje
pritaikyti mūsų knygos idėjas?
Darbui mes atiduodame nuo trečdalio iki pusės savo gyvenimo. Ir jei
šioje srityje jums kas nors nėra gerai, vadinasi, trečdalį arba pusę
gyvenimo jūs praleidžiate perniek. O juk gyvenimas ne toks jau ir ilgas,
tad ar verta jį tuščiai švaistyti? Niekas netrukdo tą trečdalį gyvenimo
pripildyti prasmės ir padaryti jį pasitenkinimo šaltiniu. Niekas, išskyrus
jus pačius.
Žmogus pats iš pradžių pasirenka jo netenkinantį darbą ir per mažas
pajamas, o paskui visą darbingo gyvenimo atkarpą (beje, tai maždaug
keturiasdešimt metų) tyliai arba garsiai keikia gyvenimą, laikydamas save
bjaurių aplinkybių auka. Ir neprisiima atsakomybės už tai, kad jis pats
susikūrė tas aplinkybes (darbą, profesiją, atlyginimą, pareigas ir taip
toliau).
Jei jūsų netenkina uždirbami pinigai ir/ar pats darbas, mes jums
siūlome šią situaciją pakeisti. Ir pirmas žingsnis šiame kelyje bus toks
jūsų pareiškimas: aš pats esu šaltinis to, ką dabar turiu pinigų ir
profesinės veiklos srityje.
Aš pats pasirinkau šį konkretų darbą (nusileidau tėvų ar draugų
nuomonei, neėmiau ieškoti kitokio darbo). Aš pats pasirinkau savo pajamų
lygį (sutikau dirbti už tuos pinigus, kuriuos dabar gaunu). Aš pats
pasirinkau savo profesiją (iš pradžių sutikau su kitų žmonių nuomone, o
paskui, pamatęs, jog pasirinkau netinkamai, nebandžiau nieko keisti).
 Tačiau šį gyvenimą pasirinkau aš pats ir niekas man netrukdo jį
padaryti tokį, kokio panorėsiu. Viskas priklauso tik nuo manęs.
Jei esate pasirengę prisiimti tokius įsipareigojimus, tai šios knygos
dalies medžiaga jums gali būti naudinga. Bet jei jums mieliau jaustis
aplinkybių auka ir dėl savo bėdų kaltinti tėvus, viršininkus, vyriausybę,
karmą ar kitus išorinius veiksnius, jei pasikeitimų baimė yra stipresnė už
jus, tada neverta nieko daryti. Ir toliau būkite bejėgiai kaip paukščio
jauniklis plačiai pražiotu snapu, į kurį daugiau pasiekę dėdės ir tetos
(viršininkai, vyriausybė, Dievas) turi kišti ir kišti kaskart didesnius
kąsnius (algas, premijas, lengvatas, pensijas) – jūs juos prarysite ir
reikalausite naujų. Tada jums šios knygos dalies visai nereikia.
Bet jei norite siekti sėkmės ir esate pasiryžę dėl to stengtis, jei esate
pasirengę vidinėms permainoms ir nemaloniems atradimams, susijusiems
su savo asmenybe, tada mes galime pradėti aiškintis, kaip jūs susikūrėte
dabartinį gyvenimą ir kam jums šito reikėjo.
 1
Nebekuriame skurdo

Pirmuoju kliuviniu kelyje į turtingesnį gyvenimą tampa sąmoningai

nesuvokiamas užsakymas, kai sau prašome įvairiausių nemalonumų. Ypač
paplitusi tokio užsakymo priemonė yra įvairios baimės.

• Baimės ir abejonės
Baimės, kaip jau žinote, turi daug teigiamos prasmės. Daugeliu atveju
jos mus apsaugo nuo gresiančių nemalonumų ir mūsų pačių labui priverčia
mus imtis praktinių veiksmų.
Bet šitaip būna, deja, ne visada. Lygiai taip pat dažnai baimė žmogų
paralyžiuoja, verčia jį be priežasties nervintis ar kęsti daug kitų nemalonių
emocijų. Dėl to žmogus į aplinką išspinduliuoja daug minčių, kuriose
įrašyta, kokių nemalonumų jis sau tikisi ateityje. Gyvenimas (tiksliau –
žemieji egregorai) gaudo šiuos „pageidavimus" ir stengiasi padaryti taip,
kad jie išsipildytų.
Visa tai lemia, kaip mes sugebame apsirūpinti materialiais dalykais.
Viena vertus, baimė (ar baimės) verčia mus rūpintis ateitimi, įgyti
profesiją, kaupti lėšas bei daiktus ir taip toliau. Kita vertus, baimė taip pat
yra daugybės nemalonumų šaltinis. Prisiminkite, kaip dažnai jus lankė
tokios mintys: „Vis tiek nepavyks", „Viskas beprasmiška", „Man šito
geriau nesiimti", „Tai ne man", „Aš su tuo nesusidorosiu", „Manęs ten
nepakvies", „Mane vis tiek apgaus", „Mane atleis", „Nežinau, kur gauti
pinigų", „Aš nesugebėsiu rasti darbo (nusipirkti buto, įsukti verslo)" ir
panašios. Ir jos paprastai lankosi ne po vieną, o plūsta spiečiais ir yra
galingas signalas Gyvenimui, kad jums kas nors nepavyks ir kad jus
būtinai apgaus. Galų gale taip ir atsitinka.
Mes jau ne kartą pabrėžėme, kad Gyvenimas visada stengiasi išpildyti
mūsų pageidavimus, kad ir kokie keisti jie būtų. Todėl jūs labai lengvai
sau galite užsisakyti bedarbystę, skurdą, atleidimą iš darbo, atlyginimo
nemokėjimą, skolos negrąžinimą, verslo partnerių apgavystę ir daug kitų
nemalonumų. Tai visai nesudėtinga. Tereikia ilgai ir su pasigardžiavimu
apie tai galvoti ir to bijoti. Ar jums to reikia?
Jau pasakojome, kaip galima susidraugauti su savo baimėmis.
Padarykite taip, kad jos paliktų jus, ir tada jūs liausitės užsakinėti sau
nemalonumus.

• Neįsisąmoninta nauda
Kitas kliuvinys, trukdantis susikurti materialią gerovę, yra
neįsisąmoninta nauda: jūs garsiai deklaruojate, jog jums reikia pinigų
(darbo, pareigų, verslo), o iš tikrųjų trokštate visa ne to, todėl užsakytas
tikslas nepasiekiamas.
Kaip tai gali būti? Labai paprastai. Pavyzdžiui, žmogus skundžiasi, kad
jis negali padidinti savo pajamų. Beje, būdai, kaip tai padaryti, jam yra
daugiau ar mažiau aiškūs (kitos pareigos, kitas darbas, savo verslo plėtra),
tačiau jam niekaip nepavyksta jų realizuoti.
Įsivaizduokite, jog tas žmogus esate jūs.
Kas gi atsitiktų, jei staiga įtempsite jėgas ir padidinsite savo pajamas?
Pasirodo, galima sulaukti tokių dalykų:

Jums pradės pavydėti draugai ar draugės.

Jums reikės daugiau laiko skirti darbui.
Jums liks mažiau laiko savo mažyliui (vyrui, giminaičiams).
Jums teks pradėti bendrauti su kitais žmonėmis.
Jums liks mažiau laisvo laiko pomėgiams.
Jumis galbūt susidomės kriminalinės struktūros ar mokesčių inspekcija.

Jei pajamų padidėjimas susijęs naujomis pareigomis (o tai įprastas

dalykas), jums atsiras papildomų nemalonumų.

Tapsite atsakingi už rezultatus, o jūs šito nemėgstate.

Jums reikės priimti daugybę savarankiškų sprendimų, o juk už juos
reikia atsakyti.
 Galbūt reikės išgyventi didžiulį nusivylimą dėl to, kad nesusidorojote
su naujomis pareigomis, arba dėl to, kad pajamų padidėjimas anaiptol
nekompensuoja atsiradusių rūpesčių.

Pavyzdžiui, nedidelio verslo (prekyba kosmetika) savininkas

skundžiasi, kad jau kelerius metus negali padidinti savo firmos pajamų. Į
klausimą, kokius privalumus jam teikia dabartinė situacija, kiek
pagalvojęs verslininkas atsakė šitaip:

Savo darbui neeikvoju daug laiko.

Neužsiiminėju nuobodžia ir man jau neįdomia veikla.
Išvengiu galimų nesėkmių.
Nedominu jėgos struktūrų.
Aš nesu vertinimo objektas, nes nusibodo varžytis, kažkam kažką
įrodinėti.
Galiu pabūti vienas, pavargau nuo žmonių srauto.
Mano darbo ritmas ramus ir įprastas.
Man nepavydi kolegos.
Turiu laiko asmeniniam ir šeimos gyvenimui.
Išvengiu problemų, kurios tikrai kiltų išplėtus verslą.
Manęs neslegia papildoma atsakomybė.
Turiu laiko saviugdai.

Kai tokia gausybė slaptų privalumų, koks normalus žmogus norės ką

nors keisti? Tokių būna, bet retai. Dauguma žmonių nesąmoningai renkasi
„žvirblį rankoje", negu esamos situacijos permainas ir krūvą dėl to
atsirasiančių nemalonumų (nauda, beje, negarantuota).
Todėl jei turite problemų, susijusių su darbu arba pajamomis,
rekomenduojame gerai pagalvoti, kokių privalumų jums teikia dabartinė
situacija. Ir kokių nemalonumų jums gali kilti, jei jūsų tikslas bus
pasiektas. Galbūt viską pasvėrę suprasite savo nesėkmių priežastį.
O paskui jums reikės rinktis tarp sprendimo didinti pajamas ir slaptų
privalumų, kuriuos turite dabar.
 Jei nuspręsite ieškoti kito darbo arba didesnių pajamų (būna ir taip),
tada jums iš pradžių reikės patikslinti savo slaptus privalumus, tai yra
savo mintis ir veiksmus organizuoti taip, kad išsipildžius jūsų siekiams
nekiltų diskomforto, kurio pasąmoningai baiminatės.

• Žema vieta vertybių sistemoje

Problemų, susijusių su darbu ar pinigais, gali kilti ir dėl to, kad jūs savo
tikslus šioje srityje menkai vertinate. Tiksliau, protu suvokiate, jog jums
šito reikia, netgi stengiatės gauti rezultatą, tačiau širdyje jums tai
nesvarbu. Jus žavi kiti dalykai, kuriems jums negaila laiko ir kurie jums
yra tikroji vertybė. Galiausiai jūs juos ir gaunate, o kas jums nesvarbu
(pinigai ir darbas) – jus aplenkia.
Jei jūsų vertybių sistemoje pinigai užimą žemą vietą, veikiausiai jų
turėsite nedaug. Ir ne todėl, kad Gyvenimui gaila jums pinigų. Jūs
paprasčiausiai patys jų nepaimsite, nes pasirinksite kitas vertybes. Kaip tai
gali atsitikti? Labai paprastai.
Pavyzdžiui, ieškote darbo ir turite kelis variantus. Kurį pasirinksite? Tą
darbą, kur daugiau moka? Ar tą, kuris įdomesnis? Ar kuriame yra
galimybė važinėti į komandiruotes? O gal tą, kuriame dirba jūsų draugai?
Ar dar ką?
Galop jūs pasirenkate darbą ir nebūtinai tą, kur galima daugiau
uždirbti. Užtat turite daug paaiškinimų, kodėl pasirinkote šitaip, o ne
kitaip: čia arčiau namų arba geresnis kolektyvas, yra galimybė užsiimti
mėgstama veikla ar dar kitų privalumų – žodžiu, pasirinkote arba
komfortą (galimybė daugiau laiko būti su šeima), arba santykius tarp
žmonių, arba savirealizaciją, arba dar kitus dalykus. Jūs tai vertinote
labiau už pinigus, kadangi pinigai jūsų vertybių sistemoje užima žemesnę
vietą. Pasirinkote, o paskui ėmėte skųstis, esą jums mažai moka, esą jums
neužtenka pinigų ir taip toliau.
O ko gi skųstis? Jūs patys šitaip pasirinkote, kadangi pinigai jums
nesvarbu.
Štai pavyzdys:

Viena verslininkė (turi dvi parduotuves, viena – baldų, kita – madingos

aprangos; vyras – nedidelės baldų gamybos firmos savininkas) nori
išsiaiškinti, kodėl jos verslas jau kelerius metus nesiplečia. Jų pajamos
prilygsta išlaidoms, nepavyksta sukaupti jokių santaupų. Verslas
organizuotas tinkamai, ji lanko specialius seminarus ir paskaitas. Deja,
pajamos nedidėja.
Pokalbio metu paaiškėja, kokiomis sąlygomis gyvena sutuoktiniai, koks
jų automobilis ir visa kita. Pasirodo, jie gyvena trijų kambarių bute, namo
ar sodo namelio užmiestyje neturi, to ir nereikia, nes ten nėra kada
važinėti, darbas atima visą laiką. Vyro automobilis senas, ji pati
automobilio neturi, rengiasi drabužiais iš savo madingos aprangos
parduotuvės – tais, kurių niekas neperka.
Taigi jie daug metų užsiima verslu, vadinasi, tarsi ir uždirba pinigų. O
iš tikrųjų pinigų jiems reikia tik verslui palaikyti ir daugiau niekam,
kadangi jie tenkinasi visiškai kitokiomis vertybėmis. Kokiomis – nesunku
suprasti. Iš eilės išvardinsime šios verslininkės vertybes:
Darbas (tai būdas leisti laiką, jaustis reikalingai ir gerbiamai, su kuria
skaitosi esantys šalia žmonės).
Savo asmenybės įtvirtinimas („Aš turiu verslą, aš daug pasiekiau.")
Kūryba, vystymasis („Aš visą laiką ieškau, kaip man plėsti savo verslą,
aš vystausi, ieškau ir randu tai, kas nauja.")
Santykiai („Man svarbu geri santykiai kolektyve, aš visada iš pradžių
sumoku algas darbuotojams, sau pasiimu likučius. Kartais man nieko
nelieka, bet tai nesvarbu.")
Šeima („Aš visada rūpinuosi savo vyru, padedu jam, kuo galiu, išlaikau
namą, auginu du vaikus.")
Pinigai („Aš juos užsidirbu savo rankomis.")
Toliau vertybių sistemoje yra išvaizda, drabužiai, automobilis ir kiti
buities dalykai.
Kaip matome, pinigai ir aprūpinta buitis šios verslininkės vertybių
sistemoje užima toli gražu ne pirmąsias vietas. Jai svarbesnės kitos
vertybės ir ji jų turi apsčiai.
Kai moteris suprato, kad jai reikia pakelti savo poreikių lygį ir,
pavyzdžiui, pradžiai įsigyti padorų automobilį, ji su vyru tai padarė labai
lengvai, o verslo lygis dėl to nepasikeitė.
Tačiau čia iškilo problema, apie kurią bus papasakota vėliau.
 Dabartiniai verslininkai vertina pinigus už tai, kad tai yra pinigai, ir
užsiima tuo, kas jiems duoda maksimalias pajamas. Šiandien
pelningiausia prekiauti akcijomis – jie prekiauja akcijomis. Rytoj akcijos
nepopuliarios, užtat klesti prekyba maisto produktais – jie pardavinėja
maisto produktus. Poryt pelningas automobilių remontas – jie steigia
automobilių remonto dirbtuves. Jiems svarbus veiklos rezultatas – pinigai,
o ne ta profesija, kurios juos mokė aukštojoje mokykloje, ar tai, ką jie
moka daryti savo rankomis.
Bet tokie ne visi. Kiti laikosi savo profesijos, savo gebėjimų arba
pomėgių ir nenori užsiiminėti jokiais kitais dalykais, net jei galėtų
uždirbti kur kas daugiau. Jų vertybių sistemoje pirmose vietose yra arba
saugumas (jie bijo permainų, rizikos), arba mėgstamas darbas, arba
savirealizacija, arba dar kas nors – tik ne pinigai. Todėl pinigų jiems
paprastai trūksta.
Visi šie svarstymai anaiptol nereiškia, kad jūs turite mesti mylimą
darbą ir bet kokiu būdu kalti pinigus – visai ne. Darbas turi teikti
malonumą, tačiau geriau, jei tai bus malonumas plius pinigai, kitaip
sakant, galima ir reikia užsiimti mėgstama veikla, tačiau neblogai, jei
kartu su malonumu, kurį teikia darbas, jūs gausite padorius pinigus. O tai
priklauso tik nuo jūsų.
Jei pasirinkote mokytojo darbą valstybinėje mokykloje, už kurį mažai
moka, nors galėjote paieškoti mokytojo darbo privačioje mokykloje už
kelis kartus didesnę algą, bet to nepadarėte, vadinasi, pinigai jums
nesvarbūs (nors tokio pasirinkimo priežastis gali būti ir kita, pavyzdžiui,
savo netobulumo idealizavimas). Jūsų prioritetas yra pats darbo turinys, o
pinigai jūsų vertybių sistemoje užima kur kas žemesnę vietą.
Jei taip yra, tada nereikia dėl mažo atlyginimo keikti šalies,
vyriausybės ar viršininkų. Norėjote dirbti mėgstamą darbą – jums buvo
suteikta tokia galimybė. O apie pinigus iš pradžių jūs nelabai
prisimindavote. Dabar prisiminėte? Jei taip, tada laikas užsibrėžti naują
tikslą – turėti mėgstamą darbą ir daugiau pinigų.

• Ką daryti?
 Ką daryti, jei jums paaiškėjo, kad pinigai jūsų visiškai neįkvepia, bet
toliau taip skurdžiai gyventi nesinori? Išeitis viena – keisti savo požiūrį į
pinigus.
Reikia pinigus padaryti realia vertybe, pakelti jų rangą savo vertybių
skalėje.
Reikia juos pamilti. Reikia apie juos daugiau galvoti.
Reikia padaryti taip, kad mintis „O kiek už tai gausiu?" jums taptų
natūrali ir jūsų nepaliktų renkantis kitą darbą ar užsiimant savo verslu.
Ir tada jūs išmoksite rinktis tokį variantą, kuris jums garantuos
didesnes pajamas. Iš pradžių šiek tiek didesnes, paskui dar šiek tiek
didesnes ir taip toliau.
Bet jei jūs savo vertybių sistemoje nieko keisti nenorite, tai taip pat
puikus pasirinkimas. Tik privalote suprasti, kad negalite pretenduoti į tokį
materialios gerovės lygį, kokį turi žmonės, kuriems pinigai yra labai
svarbi vertybė. Jie jaučia gyvenimo malonumą, nes turi pinigų; jūs tą
malonumą taip pat jaučiate, tačiau jums jį teikia kiti dalykai: geri
santykiai su artimais žmonėmis, savirealizacija, mėgstama veikla, kūryba.
O turtingi žmonės dažnai tokių malonumų neturi – šiems žmonėms jie yra
nepasiekiami.

• Pernelyg menka savivertė

Kitas paplitęs būdas sau kurti nemalonumus, susijusius su pinigais ar
darbu, yra tas, kad mes jaučiamės neverti didelių tikslų šioje srityje, nors
ir apie juos kalbame.
Pavyzdžiui, žmogus pareiškia, kad nori turėti daug pinigų, o širdyje yra
įsitikinęs, jog jis jų nevertas. Gyvenimas, žinoma, pasistengs jo
neįmurkdyti į didžiulį stresą ir pinigų neduos. Žmogus su tais pinigais
tiesiog nesusitvarkys. Taip, įmanoma įtempti visas jėgas ir situaciją
„perlaužti", tai yra gauti tą trokštamą didžiulę sumą, tačiau jei ji neatitinka
žmogus savivertės, tai jis tuos pinigus greitai praras (atsiras neatidėliotinų
išlaidų, juos pavogs arba išvilios apgaule ir panašiai). Šitaip buvo daug
kartų.
Štai mūsų pasakojimo apie verslininkę tęsinys.
 Priminsime, kad ji su vyru nusipirko prabangų automobilį, kad pakeltų
savo vartojimo lygį. Bet čia netikėtai kilo problema.
Kitos psichologinės konsultacijos metu verslininkė papasakojo, kaip jie
naudoja naują automobilį: Vyras ryte jį išvaro iš garažo, apšluosto
skudurėliu ir vėl pastato į garažą. Tada sėdame į troleibusą ir važiuojame
į darbą.
Kaip matome, iš tikrųjų pinigų jie turi, tiesiog jų neleidžia. O kai
įsigijo brangų automobilį, išryškėjo jų problema – labai prasta savivertė.
Nusipirkti automobilį jie įstengė, o leisti sau juo važinėti – ne.
Automobilis didžiulis ir brangus. O mes – maži, pilki žmogeliai, mums
jame nejauku, jis ne mums. Mums mieliau važinėti troleibusu.
Kai žmogus per klaidą įžengia į diskomforto zoną įsigijęs pernelyg
brangų pirkinį, Gyvenimas jį greitai išvaduoja iš diskomforto – atima
diskomfortą keliantį daiktą (gal jį pavagia ar jis kitaip dingsta). Tai įprasta
situacija, todėl verslininkės šeimai buvo patarta kuo greičiau parduoti
brangų automobilį ir nusipirkti paprastesnį, kuriuo ji galėtų važinėti su
malonumu ir didžiuodamasi.
Kaip nustatyti savivertę? Jūsų savivertė yra lygi toms pajamoms, kurias
šiandieną turite. Veikiausiai Gyvenimas jums leidžia gauti lygiai tiek, kad
jūs gyventumėte nuspėjamumo ir tam tikro vidinio komforto zonoje. Nors
tikrovėje pinigų gali neužtekti net svarbiausioms reikmėms tenkinti, tai
vis tiek rodys jūsų savivertės lygį. Jei jums trūksta pinigų, vadinasi, jūs
labai pigiai parduodate savo darbą. O kodėl jį parduodate taip pigiai (ar
net dirbate už dyką)? Nes manote, kad daugiau jums niekas nemokės – jūs
esą to neverti!!!
Ir kol jūs nepadidinsite savo darbo kainos sąmonėje, niekas jums
daugiau nemokės. Kiekvienas žmogus gauna tiek, kiek jis save įvertina –
tai ir yra savivertė. Jei sutinkate dirbti už 1000 rublių per mėnesį,
vadinasi, jūs manote, kad jūsų darbas daugiau nekainuoja. Reikalas aiškus,
niekas jums daugiau nemokės. O jūs ir patys neprašysite mokėti daugiau.
Ypač tai akivaizdu tada, kai žmonių „išgyvenimų talpykla" beveik
tuščia, tai yra kai jie teigiamai mąsto ir neturi pretenzijų gyvenimui.
Atrodytų, Gyvenimas turėtų džiaugsmingai vykdyti bet kokį tokių žmonių
užsakymą. Jis ir vykdo, tačiau kas atsitinka, kai savivertė yra labai prasta?
Žmogus pasirenka darbą su menku atlyginimu, o paskui didvyriškai kenčia
nepriteklius nereikšdamas jokių pretenzijų Gyvenimui. Kodėl? Atrodytų,
juk buvo galima paprašyti Gyvenimo (tai yra, paieškoti) tokio paties
darbo, tik su du, tris, dešimt kartų didesniu atlyginimu ir jį gauti. Bet jie
neprašo, nes mano, jog tokio atlyginimo nėra verti. Štai ką reiškia žema
savivertė.
Savivertė lengvai aptinkama mūsų mintyse ir jų nulemtuose
veiksmuose.
Prisiminkite, ką pagalvojate, kai einate pro prabangių prekių
parduotuvės vitrinas arba kai matote reklamą brangiame žurnale. „Tai ne
man, aš negaliu sau šito leisti", – argi ne tokį signalą jūs siunčiate
Gyvenimui? Veikiausiai tokį, tad Gyvenimui nieko daugiau nebelieka,
kaip įvykdyti šį jūsų pageidavimą.
Žinoma, pastarasis teiginys gali sukelti jūsų pasipiktinimą: „Bet juk aš
tikrai neturiu pinigų, kam dar vėpsoti į dalykus, kurių negaliu nusipirkti?
Tik nervus sau gadinčiau... Štai kada atsiras pinigų, tada ir pažiūrėsiu."
Šitaip linkę atkirsti daugelis žmonių. Ir tai yra jų klaida. Jei mes daug
kartų Gyvenimui pareiškiame „Aš negaliu sau šito leisti", jis yra priverstas
vykdyti tokį mūsų užsakymą, nulemtą menkos savivertės.
Todėl tinkamesnė būtų tokia minčių eiga: „Man labai patinka šis
daiktas ir aš jį tikriausiai nusipirksiu, kai atsiras pinigų. Esu tikras, aš tą
daiktą turėsiu." Tokia ir panašios frazės aiškiai nedeklaruoja mūsų neturto,
atvirkščiai – pabrėžia norą pagerinti materialią padėtį. Ir jei nebus kitų
kliuvinių, padėtis pagerės gana greitai.
Lygiai tas pat vyksta tada, kai mes daug kartų sau sakome: „Aš niekada
neužsidirbsiu tiek, kiek man reikia", „Aš niekada nerasiu savęs verto
darbo", „Aš niekada negalėsiu nusipirkti tokio automobilio (buto, namo,
kailinių)", „Tik idiotai gali šitiek mokėti už tą daiktą (o aš gi ne idiotas, aš
tokių pinigų mokėti negaliu)" ir taip toliau. Šios mintys yra tiesioginis
nurodymas Gyvenimui, kaip jam padėti mums organizuoti mūsų tikrovę.
Gyvenimas, žinoma, stebisi mūsų pageidavimais (kokia protinga
būtybė užsisakys sau skurdą ir kitus nemalonumus?), tačiau yra priversta
juos pildyti. Žmogus – savo tikrovės kūrėjas, ir Gyvenimas visada pildo jo
pageidavimus, kad ir kokios kvailystės žmogus sau pageidautų. Būtent
sau, nes mūsų palinkėjimai kitiems žmonėms pildosi kur kas sunkiau (ir
tai turbūt labai gerai, kai užsakovai tokie „protingi").
 • Ką daryti?
Taigi ką daryti? Kelti savivertės lygį, kitaip sakant, mintimis norėti
brangesnių daiktų, kurių jūs kol kas sau leisti negalite.
Todėl reikia vartyti gražius žurnalus, skirtus turtuoliams, ir pratintis
prie juose reklamuojamų daiktų. Parduotuvėse matuokitės brangius
drabužius. Rinkitės gerą automobilį ar būstą (tik palaipsniui, be staigių
judesių). Ir pamažėle mintimis artėsite prie sluoksnio žmonių,
apsirūpinusių šiek tiek geriau negu tie, tarp kurių dabar esate.
Nebandykite kartu temptis savo pažįstamų – jiems gera ir dabartinė jų
padėtis, jie permainų nenori.
Galite pabandyti nusipirkti sau kokį brangų daiktą, tokį, kad jums
patiktų ir jūs jaustumėte malonumą jį naudodami, kitaip sakant, nereikia
pirkti labai brangių kailinių (servizo, automobilio) ir paskui slėpti jų
spintoje (garaže) – mat „daiktas brangus, gaila be reikalo naudoti". Reikia
nusipirkti kaip tik tai, ką nuolat naudosite ir dėl to jausite malonumą:
rankinę, batus, lagaminą, virtuvės čiaupą ar dar ką nors.
O paskui tas daiktas ims „traukti" kitus brangius daiktus – jūs tiesiog
panorėsite jų daugiau. Ir pamatysite, kai tai nei baisu, nei kvaila. Jūs iš
tikrųjų užsigeisite brangesnių daiktų – o tai liudys, jog ėmėte save geriau
vertinti. Tada ims didėti jūsų pajamos, nes jūs pagaliau liausitės pigiai
pardavinėti savo darbą.

• Ką gyvenime renkatės?
Dar vienas labai panašus būdas į savo gyvenimą traukti įvairius
nemalonumus yra tas, kad iš visos pasaulio įvairovės jūs dėmesį telkiate
į skurdą ir problemas. Todėl iš įvykių gausos išsirenkate tik tai, jog
aplinkui daug bedarbių, apgaulių, vagysčių, skurdo bei kitų nemalonumų.
Ir Gyvenimas yra priverstas patvirtinti tokią jūsų nuomonę – jis kuria
jums būtent tokią tikrovę.
Kaip suprasti, kokią tikrovę jūs sau kuriate? Labai paprastai.
Prisiminkite, kokia yra pagrindinė jūsų pokalbių su giminėmis ir
pažįstamais tema. Kad viskas blogai, kad niekam nemoka pinigų, kad
šalyje siaučia nedarbas ir skurdas. („Ir kaip žmonės pragyvena iš tokių
varganų algų?)
 Jei esate tikri, kad aplink viskas blogai, kad pinigų nėra ir nebus, tada
jūsų asmeninėje visatoje viskas klostysis būtent šitaip. Nors visai šalia
(kaimynų bute, kaimyniniame name, kitoje gatvės pusėje) žmonės gali
gyventi visiškai kitoje visatoje, kur daug pinigų, darbo ir kitų gėrybių.
Tačiau jūsų nedomina, kodėl ten viskas gerai. Jūs telkiate dėmesį į savo
nemalonumus, todėl jų nuolat sulaukiate.
Prisiminkite, kokias televizijos laidas žiūrite? Tas, kurių vedėjai be
saiko mėgaujasi įvairiausiomis nelaimėmis, katastrofomis, bėdomis,
nemalonumais? Nekantraudami laukiate naujų pasakojimų apie plėšimus,
bankrotus, nelaimingus eismo įvykius, gaisrus, žūtis? Su malonumu
žiūrite laidas, skirtas istorijoms apie bjauriausius žmogaus prigimties
pasireiškimus? Jei taip, vadinasi, jums gera ir linksma gyventi pamazgų
duobėje, todėl Gyvenimas stengsis, kad turėtumėte kaip tik tokias
egzistavimo sąlygas.
Pagalvokite, ar tarp jūsų pažįstamų yra turtingų žmonių? Jei ne, tai
kodėl? Jums nėra apie ką su jais kalbėti? Jums neįdomu tai, kas įdomu
jiems? Jie visą laiką kalba apie pinigus ir išlaidas? Ir jūsų nedomina jų
nuomonė apie šalį ir vyriausybę? Tai galbūt kas negerai jūsų galvai, o ne
jų galvoms? Nes pinigų turi jie, o ne jūs. Galbūt jums laikas keistis?
Galbūt neverta laukti, kol kas ateis ir išties pluoštą banknotų? Juk
galima ir nesulaukti.

• Ko imtis?
Kaip persikraustyti į saugią ir turtingą visatą? Ką daryti? Viską, apie ką
ne kartą kalbėjome. Liautis savo dėmesį telkti į neigiamus įvykius. Liautis
žiūrėti „pamazgines" ir kriminalines laidas. Liautis su pažįstamais
aptarinėti įvairias nelaimes ir nemalonumus. Išbraukti iš savo žodyno
žodžius „problema", „bėda", „nelaimė", „nėra pinigų", „nesiseka",
„blogai", „nesėkmė" ir panašius.
Susirasti naujų pažįstamų, kurie yra veržlūs ir nuolat ieško būdų dar
sėkmingiau dirbti. Pabandyti elgtis lygiai taip pat. Pradėti šypsotis, tegul
iš pradžių ir prisiverčiant. Užvesti savo pasiekimų dienoraštį.
Ir tada jūs pamažu persikraustysite ten, kur jums ir reikia būti. Ten, kur
vyksta stebuklingos permainos ir jūsų planai virsta tikrove.
O dabar išvados.
 IŠVADOS:
• Darbas – tai pragyvenimo šaltinis, jis užima didelę mūsų gyvenimo
dalį. Todėl pageidautina, kad šioje srityje viskas klostytųsi palankiai.
• Žmonės pasąmoningai užsisako skurdą arba kitus nemalonumus,
susijusius su pinigais ar profesine veikla, kai bijo prarasti darbą arba jo
negauti, kai bijo būti apgauti, kai bijo, jog nesugebės realizuoti savo
sumanymų.
• Jei nesiseka realizuoti savo planų darbo ar verslo srityje, pabandykite
išsiaiškinti, gal kalti esate patys – gal esama situacija jums teikia daug
slaptų privalumų.
• Kita finansinių problemų priežastis gali būti ta, kad pinigai jūsų
vertybių sistemoje užima žemą vietą ir jų uždirbimas jums nėra įdomus
dalykas. Tokiu atveju reikia arba padidinti jų svarbą, arba atsisakyti
pretenzijų į materialią gerovę.
• Dar vienas svarbus vidinis veiksnys yra savivertės lygis. Prastai save
vertinantis žmogus nepretenduos į didelį atlyginimą, tenkinsis mažu, nors
turi visas galimybes už savo darbą gauti daugiau.
• Kitas būdas sau kurti skurdą – telkti dėmesį į įvairiausius
nemalonumus ir problemas. Šitaip pasąmoningai formuojama tikrovė,
kurioje apstu tokių įvykių.
• Norint liautis užsakinėti skurdą ir finansines problemas, reikia
pakeisti savo mąstymą ir pakelti savivertės lygį.
 2
Kuriame vidinę turtingumo nuostatą

Jei žmonės visada elgtųsi apgalvotai,

jiems iš paskos sekiotų laimė.
– VIKTOR FRANKL

Dabar, kai jau liovėmės sau užakinėti skurdą ir bedarbystę, laikas

žengti kitą žingsnį ir nustoti vykdyti tas programas, kurias mums įpiršo
tėvai, draugai, visuomenė arba mes patys.
Jei atsimenate, antrasis būdas kurti kliuvinius kelyje į užsakytus tikslus
yra pasąmonės programų vykdymas.
Pasąmonė – tai tam tikras „sandėlys", kuriame laikomi mūsų
įsitikinimai, nuostatos, stereotipai, baimės ir kitos programos, skirtos
įvairioms gyvenimo sritims, tarp jų – ir materialios gerovės sričiai. Kai
reikia priimti kokį nors sprendimą, pasąmonė mums paslaugiai pakiša
atsakymą, mes jį nesusimąstydami priimame, o paskui pjauname, ką
pasėjome savo pasąmoningu elgesiu.
Kokie vidiniai įsitikinimai gali trukdyti uždirbti pinigus? Jų gausybė!
Vos prieš penkiolika metų mes gyvenome „išsivysčiusio socializmo"
šalyje. Ir visi draugiškai niekinome pinigus, nes už juos vis tiek
negalėjome nieko nusipirkti. Tiksliau, galėjome, bet tik „per pažintis".
Pinigai tada neturėjo vertės, nes buvo skelbiamos visai kitos vertybės.
Kokios – nesunku prisiminti. Patriotizmas, internacionalizmas,
nesavanaudiškas darbas šviesios ateities labui, pasiaukojimas. („Pats žūk,
bet liaudies turtą išgelbėk!") Ir taip toliau, ir panašiai.
Dabar situacija pasikeitė iš esmės. Pinigai tapo realia vertybe, tačiau
atsisakyti senųjų mąstymo stereotipų įstengė ne visi. Kas sugebėjo, tas
paprastai neturi didelių turtinių problemų (užtat, tiesą sakant, gali turėti
kitų).
O visiems kitiems būtina susivokti, ką jie šiandieną mano apie
pinigus, kokios nuostatos valdo jų finansinį elgesį. Kas jiems svarbu? Kas
svarbiausia?
Pradėti reikia kaip tik nuo čia. Todėl kad būtent čia, matyt, slypi
daugelio jūsų finansinių ir materialių problemų priežastys.

• Ką daryti su neigiamomis programomis?

Kaip tapti savo gyvenimo šeimininkais ir liautis vykdyti tas
pasąmonines programas, kurios mums sukuria tiek problemų? Mes apie
visa tai jau kalbėjome.
Pirmiausia reikia išaiškinti vidines programas, nuostatas ir baimes,
kuriomis jūs remiatės gyvenime. Tam rekomenduojama sudaryti visų
savo vidinių programų, elgesio stereotipų, nuostatų ir baimių sąrašą.
O tada visuos šiuos vidinius kliuvinius suskirstykite į tuos, kurie jums
padeda gyventi ir siekti tikslų, ir tuos, kurie trukdo. Pastaruosius dalykus
vadinsime „negatyviomis programomis".
Paskui kiekvienai negatyviai programai reikia sukurti pozityvų
priešingos prasmės teiginį.
Tokių teiginių kūrimo taisyklės labai paprastos (mes jas jau aptarėme
pirmoje knygos dalyje). Trumpai jas priminsime.

• Pozityvus teiginys turi būti visiškai priešingas nei negatyvi

programa, kurią norite panaikinti.
• Pozityvus teiginys neturėtų būti pernelyg ilgas – vienas ar du
sakiniai, sudaryti iš paprastų žodžių.
• Pozityviame teiginyje negali būti neiginių, todėl kalbėkite tik apie
tai, ko norite, o nenorimų dalykų neminėkite.
• Pozityvus teiginys visada turi būti nukreiptas į save, kitaip sakant,
jame turi būti pavartoti įvardžiai „aš", „man", „mane" ir taip toliau.
• Pozityvus teiginys turi jums būti malonus, kad jį kartodami
jaustumėtės gerai. Jei tik mechaniškai kartosite kokią nors frazę, kad ir
labai gerai suformuluotą, ji jums naudos neduos.

Be to, pozityvūs teiginiai esti dviejų tipų. Pirmojo tipo teiginiai keičia
jus. Antrojo – jūsų požiūrį į probleminę situaciją. Kokio tipo teiginys
vienu ar kitu atveju reikalingas, sprendžiate jūs.
Dabar pateiksime neigiamų programų ir pozityvių teiginių pavyzdžių.
 Jei pasiūlyti teiginių variantai jūsų netenkina, kurkite savo formules.
Pozityvus teiginys būtinai turi būti „savas", tai yra suprantamas ir
patinkantis jums.
Primename, kad pozityvus teiginys nėra užsakymo, ar tikslo, formulė.
Tikslas yra konkretus rezultatas, kuris arba gaunamas, arba negaunamas, ir
tai lengva patikrinti. Pavyzdžiui, tikslo formulė gali būti tokia: „Aš
pašalinu savo vidinius kliuvinius." Šiuo atveju pozityvus teiginys yra to
tikslo siekimo instrumentas.

• Ką daryti su pozityviu teiginiu?

Sukūrę (arba išsirinkę) pozityvų teiginį, padarykite taip, kad jis iš
pasąmonės išstumtų ankstesnę negatyvią programą ir užimtų jos vietą.
Tada priimdami sprendimus jūs jau remsitės šia nauja programa.
Sukūrę pozityvų teiginį, jūs anksčiau ar vėliau pasieksite savo tikslą.
Kaip pozityvų teiginį įtvirtinti? Mes jau aiškinome, bet trumpai
pakartosime tas rekomendacijas.

• Daug kartų perrašome

Ranka bent 3000 kartų perrašykite visus savo pozityvus teiginius.
Pageidautina per parą perrašyti ne daugiau kaip šimtą kartų, taigi darbas
truks maždaug mėnesį. Perrašydami sutelkite dėmesį į teiginio prasmę ir
nesiblaškykite.

• Kartojimas mintyse
Kitas būdas – išmokti pozityvius teiginius (arba užsirašyti lapelyje
popieriaus) ir mintyse juos kartoti kaip mantrą ar maldą. Visa kartojimo
trukmė – nuo 3 iki 10 valandų.

• Darome įrašą
Be to, galite savo pozityvius teiginius įrašyti į garso juostą ar
kompaktinę plokštelę – žvaliu, energingu ir tvirtu balsu. O paskui šio
įrašo galite klausytis bet kuriuo patogiu metu: važiuodami automobiliu,
atlikdami namų ruošos darbus ir panašiai.

• Pozityvių teiginių kartojimas

Yra dar vienas labai paprastas būdas. Iš visur rinkite ir patys kurkite
jums patinkančius teiginius, išmokite juos ir paskui nuolat kartokite. Arba
įrašykite į garso juostą ar kompaktinę plokštelę, o tada klausykite jų bet
kuriuo patogiu metu.
Pateikiame pozityvių teiginių rinkinio pavyzdį. Tema – pinigai, darbas,
verslas:

Aš pats savo mintimis ir emocijomis kuriu savo ateitį. Mano ateitis

šviesi ir džiaugsminga, mano laimėjimai yra mano teigiamo požiūrio į
Gyvenimą indikatoriai. Aš pasitikiu Gyvenimu! Aš žinau, kad ateityje man
viskas bus puiku! Man ir dabar viskas puiku! Aš nuostabus žmogus, aš
dieviškoji būtybė! Gyvenimas mane myli ir manimi rūpinasi! Aš gyvenu
lengvai ir su malonumu tobulėju!
Aš džiaugiuosi tais pinigais, kuriuos dabar gaunu. Aš dėkoju Gyvenimui
už tai, ką šiandien turiu. Aš lengvai randu būdų savo dabartines pajamas
kas tris mėnesius padidinti du kartus. Pinigai verti to, kad apie juos
galvotum. Aš myliu pinigus, jie – mano draugai, aš daug ir gerai apie juos
galvoju. Pinigai man suteikia gyvenimo atramą. Pinigai – tai laimė,
sveikata, sėkmė! Pinigai man garantuoja gerą sveikatą. Kelias į laimę
nuklotas pinigais! Aš vertas didelių pinigų! Aš vertas gyventi prabangiai!
Pinigai ir materialios gėrybės mano gyvenimą daro gražų, aš nuoširdžiai
tuo džiaugiuosi. Pinigai man padeda dvasiškai tobulėti ir siekti dvasinių
tikslų.
Aš žinau, kiek kainuoja mano darbas. Į mane kreipiasi klestintys
žmonės. Aš puikus profesionalas, ir žmonės yra pasirengę dosniai mokėti
už mano paslaugas. Aš vertinu pinigus ir leidžiu sau jų gauti tiek, kiek man
reikia. Aš didžiuojuosi, kad esu turtingas. Aš esu sėkmės lydimas žmogus!
Visi mano užmojai tampa tikrove! Mane lydi sėkmė! Mano sumanymai
pildosi taip neišvengiamai, kaip keičiasi metų laikai! Aš esu sėkmės
lydimas žmogus!

• Nepakanka tai perskaityti

Dar kartą jums primename, kad vidinių kliuvinių šalinimas yra rimtas
darbas, kuriam reikia skirti daug laiko ir pastangų. Ir jei jūsų pastangos
baigėsi šios (ir kelių panašių) knygų perskaitymu, tai naudos iš to bus
mažai. Mums yra tekę sutikti nemažai žmonių, kurie perskaitė daugybę
„sėkmės literatūros", tačiau jų materialios gerovės lygis nepasikeitė.
Ieškodami vis naujo stebuklingo praturtėjimo recepto, jie nerado laiko ir
galimybių siekti asmeninių permainų.
Jūsų permainų stebuklas įvyks, jei stengsitės, kad jis įvyktų. Reikia
ugdytis, žengti konkrečius žingsnius, aukoti savo laiką. Ir ne tik kartoti
pozityvius teiginius, bet iškart atlikti realius veiksmus išoriniame
pasaulyje – kad įsitvirtintumėte naujas nuostatas.
Jei sakote, jog esate verti turto, tai nueikite ir nusipirkite kokį brangų
daikčiuką ir šitaip patvirtinkite tą teiginį. Jie tvirtinate, kad jūsų darbas
daug kainuoja, tai pakelkite savo paslaugų įkainius. Arba raskite vietą, kur
jums už darbą mokės daugiau, negu moka dabar.
Antraip neverta švaistyti laiko šiai knygai – geriau skaitykite pasakas
apie auksinę žuvelę arba stebuklingą lazdelę.
O dabar – šio skyriaus išvados.

IŠVADOS:
• Antrasis vidinis kliuvinys, kai siekiame materialių tikslų, gali būti
sąmoningai nesuvoktos nuostatos, mums įpirštos tėvų, šalia esančių
žmonių arba mūsų pačių. Dažnai atsitinka taip, kad mūsų sprendimus,
kurių pasekmėmis paskui būname nepatenkinti, nulemia būtent šios
nuostatos.
• Visas neigiamas vidines nuostatas būtina palaipsniui išaiškinti ir
pakeisti priešingos prasmės pozityviais teiginiais.
• Pozityvius teiginius būtina kartoti mintyse, perrašinėti arba jų
klausytis tol, kol pajusite, kad jie tapo jūsų esybės dalimi ir jūs
nesąmoningai jais remiatės priimdami sprendimus.
• Galutinis šių pastangų rezultatas bus realūs pasiekimai išoriniame
pasaulyje, liudijantys apie tai, kad jūs įsitvirtinote naują teigiamą
programą.
 3
Tipiški auklėjimo procesai finansų srityje

Mylėk artimą savo, bet nesileisk jo apgaunamas.

– KUZMA PRUTKOVAS

Kelyje į materialią gerovę jums gali trukdyti dar vienas barjeras. Tai
yra vadinamieji dvasinio auklėjimo procesai, kuriais Gyvenimas mus
moko neturėti idealizacijų.
Dar kartą priminsime, kad idealizacija yra mums labai svarbi idėja,
kuriai žlugus mus ima kamuoti ilgai trunkančios (kelis mėnesius ar
net metus) neigiamos emocijos. Idealizacijos būna labai įvairios, bet čia
aptarsime tik tas, kurios jums gali sutrukdyti gauti pinigų ar kitų
materialių gėrybių. Tokių idealizacijų ne tiek ir daug, tačiau siekiant
materialios gerovės jos tampa rimtomis kliūtimis. Pradėkime. Pirmoji ir
labiausiai paplitusi yra pinigų ir materialių gėrybių idealizacija.

• Pinigų ir materialių gėrybių idealizacija

Kaip ji gali reikštis? Nuolatine graužatimi dėl to, kad turite mažai
pinigų ir iš jų neįmanoma pragyventi. Jūs uždirbate, tačiau pinigų
amžinai trūksta. O poreikiai vis didėja ir didėja – visai kaip humoro forma
suformuluotame Parkinsono dėsnyje: „Žmogaus poreikiai auga greičiau
nei jo pajamos."
Tokia situacija dar apmaudesnė, kad šalia jūsų yra žmonių, kurie tuos
poreikius jau patenkino, tai yra jie jau nusipirko šaldytuvą ar automobilį, o
jūs apie tokius pirkinius tik svajojate. Arba atliko remontą, kuris jums net
sapnuojasi. Ar dar ką nors padarė.
Galų gale jūs nugrimztate į ilgai trunkančius išgyvenimus dėl
chroniško pinigų trūkumo, užuot susikaupę ir radę būdą padidinti savo
pajamas. Ir, žinoma, galimybė padidinti pinigų kiekį vis mažėja, kaip kad
numato idealizacijų žlugdymo principai. Jei tokių išgyvenimų susikaupė
išties daug, galimas dalykas, Gyvenimas jums pradėjo įrodinėti, kad
pirmiau jums viskas klostėsi nuostabiai ir nebuvo jokio pagrindo
krimstis. Kaip jis tai daro? Iš jūsų atimama didelė pinigų suma – tas
„atėmimas" gali turėti labai įvairų pavidalą: darbo netekimas, verslo
žlugimas, vagystė, apiplėšimas, apgavystė, skolos negrąžinimas, gaisras,
automobilio suknežinimas eismo įvykyje ir taip toliau. Dabar, kai pinigų ir
turto turite kur kas mažiau, jūs suprantate, kad anksčiau gyvenote visai
neblogai, ir jūs tik džiaugtumėtės galėdami susigrąžinti aną padėtį. Dabar
ji atrodo puiki, o juk vos prieš pusę metų ar metus manėte, kad ji
siaubinga.
Tokiu paprastu ėjimu Gyvenimas įrodė, jog „gyvenote rojuje" ir
neturėjote jokio pagrindo graužtis. Reikėjo džiaugtis tuo, ką turėjote, ir
imtis konkrečių veiksmų savo pajamoms pagausinti.
Šią pamoką dera išmokti kuo anksčiau, kad Gyvenimui nereikėtų jūsų
auklėti dar skaudžiau.

• Tikslo idealizacija
Kita idealizacija, kuri trukdo uždirbti pinigus, yra tikslo, arba jūsų
planų, idealizacija.
Ši idealizacija atsiranda tada, kai jūsų planai ilgai nevirsta tikrove. Jūs
užsibrėžėte tikslą (pavyzdžiui, įkurti savo verslą ar uždirbti tris
tūkstančius dolerių per mėnesį) ir iš visų jėgų stengiatės jį pasiekti. O jei
nepavyksta, imate nervintis ir graužtis arba kaltinate verslo partnerius,
bendradarbius arba save. Be kokiu atveju jūs neleidžiate įvykiams
klostytis kitaip, negu buvote suplanavę. Esant tokiam jūsų požiūriui,
Gyvenimas veikiausiai pasistengs jūsų tikslą padaryti visiškai nerealų. O
kadangi daugumos žmonių tikslai vienaip ar kitaip susiję su pinigais, tai ir
numatytų pinigų gavimas taps neišsipildžiusia svajone. Ar yra išeitis iš
tokios padėties? Žinoma, yra! Mes jau kalbėjome, kad žmogus gali
užsibrėžti ir pasiekti bet kokį tikslą, tačiau jis privalo turėti žaidėjo
nuostatą ir būti pasirengęs tiek laimėti, tiek ir pralaimėti. Pralaimėjimas
(arba laikinas pralaimėjimas) neturi sukelti jokių negatyvių išgyvenimų, o
tik skatinti žmogų ieškoti naujų tikslo siekimo variantų. Tada tikslas tikrai
bus pasiektas, kartu atsiras jums taip reikalingų pinigų ir kitų materialių
gėrybių.
 Be to, reikia apmąstyti, ką tokiomis kliūtimis jums bando pasakyti, į ką
stengiasi atkreipti jūsų dėmesį Gyvenimas. Veikiausiai jis jums praneša,
kad neatsižvelgėte į kai kuriuos veiksnius ir kad priekyje jūsų laukia visai
ne tokia ateitis, kokią įsivaizdavote. Galbūt jis rengia jums kitą, geresnį,
įvykių variantą, o jūs atkakliai nenorite apie nieką daugiau galvoti,
išskyrus savo tikslą.
Tikslo idealizacija labai panaši į fanatizmą, o šis prastas asmenybės
bruožas liudija apie lankstaus mąstymo stoką ir nenorą klausytis
Gyvenimo užuominų. Pagalvokite apie tai.

• Savo netobulumo idealizacija

Dar viena yra savo netobulumo idealizacija. Dažniausiai pasitaikanti
šios idealizacijos forma yra situacija, kai žmogus savo vaizduotėje sukuria
tam tikrą idealą, kurį jis atseit privalo atitikti (būti protingas, veiklus,
energingas ir taip toliau). O kadangi tikrovėje šį idealą atitinka ne visada,
žmogus nugrimzta į išgyvenimus dėl savo netobulumo ir nedaro nieko, ką
reikėtų daryti siekiant asmeninės sėkmės.
Pateiksime pavyzdį, kaip ši idealizacija gali paveikti pajamų lygį.
Tarkime, žmogui reikia gerai apmokamo darbo. Jis skaito skelbimus ir
aptinka, jog reikalingi jo kvalifikacijos specialistai, o ir atlyginimas
atrodo visai priimtinas. Tačiau jį iškart apninka tokios abejonės:
„Tikriausiai jiems reikia jauno specialisto, taigi aš netiksiu dėl savo
amžiaus." Arba: „Tikriausiai jiems reikia energingo ir išvaizdaus
jaunuolio, o kaipgi aš atrodau!" Ir taip toliau, ir panašiai.
Žmogus, nežinodamas tikrųjų darbdavių reikalavimų, pats išgalvoja
tam tikrą idealą, kuris neva gali pretenduoti į tą vietą. O kadangi jis
neatitinkąs šio išgalvoto idealo, tai iš anksto pasiskelbia pralaimėtoju. Ir
net neina aiškintis, ar turi galimybių gauti tą vietą, o jeigu ir nueina, tai
iškart nusiteikia, kad jam bus atsakyta. Žinoma, apie kokias nors dideles
pajamas kalbėti nė neverta.
Tokia situacija susiklosto daugybei žmonių. Pavyzdžiui, žmogus bijo
kalbėti didelei auditorijai, nes „žino", kaip turi atrodyti oratorius (aukštas,
elegantiškas, atsipalaidavęs, turintis Cicerono iškalbą). Jis, suprantama,
neatitinka šio idealo, todėl bijo lipti ant pakylos. Beje, auditorijai visiškai
nesvarbu, kaip atrodys oratorius, ji priims jį tokį, koks jis bus tikrovėje,
nes jo atžvilgiu neturi jokių idealų.
Lygiai taip pat žmonės bijo išsakyti naujus, drąsius pasiūlymus: „O jei
manęs nesupras ir aš atrodysiu kvailai ir juokingai?! Kaip aš, toks
netobulas, staiga imsiu piršti žmonėms savo nuomonę? Tai juokinga!
Niekada! Geriau patylėsiu ir pasėdėsiu kamputyje." Tokios nuostatos
daugeliui žmonių neleidžia žengti drąsių žingsnių ir užkerta kelią į sėkmę.
O tie, kurie nebijo atrodyti juokingi, anksčiau ar vėliau pasako ir
padaro tai, kas jiems leidžia pasiekti užsibrėžtus tikslus.
Savo netobulumo idealizacija blokuoja galimybę paprašyti deramo
atlygio už savo paslaugas. Jūs dirbate kitam žmogui, o kai iškyla
klausimas, kiek kainuoja jūsų paslauga, jus ištinka gerklės paralyžius ir
jūs tesugebate išlementi maždaug šitaip: „Duokite tiek, kiek negaila."
Duoda, žinoma, mažiau, negu tikėjotės, ir jūs pradedate save už tai graužti.
Tačiau kitą kartą situacija kartojasi, kadangi jūs sau negalite leisti kitų
akyse atrodyti gobšūs arba dirbantys tik dėl pinigų.
Panaši situacija gali susiklostyti ir naujame darbe. Jums siūlo mažesnį
atlyginimą, negu tikėjotės, tačiau neturite jėgų praverti burnos ir paprašyti
daugiau. Argi galite sau leisti atrodyti netobuli? Negalite. Geriau gauti
mažiau, o paskui graužtis dėl prarastų galimybių.
Taigi savo netobulumo idėjos atsisakymas, leidimas sau klysti ir
atrodyti ne visai tobuliems kitų žmonių akyse gali jums padėti uždirbti
daugiau.

• Savo gebėjimų idealizacija

Savo gebėjimų idealizacija – tai tipiškas vyrams būdingas dalykas.
Paprastai jis reiškiasi pernelyg gera nuomone apie save ir pastangomis
pasiekti rezultatą kaip galima greičiau ir kartu visiems įrodyti, koks jis
labai šaunus vaikinas. Iš esmės toks vidinis nusiteikimas nėra blogas, jis
būdingas kiekvienam verslininkui ar žmogui, norinčiam greitai kopti
karjeros laiptais.
Šis nusiteikimas tampa idealizacija tada, kai jūs labai skausmingai
reaguojate į laikinas nesėkmes arba kai jums atrodo, jog aplinkui vien
kvaili ir negabūs žmonės, per kuriuos žlunga visos jūsų pastangos.
Asmenys, pasižymintys tokia idealizacija, paprastai būna labai ambicingi,
itin išpučia savo profesionalumą ir niekinamai žiūri į kitus, jų nuomone,
menkai išsivysčiusius žmones.
Kadangi Gyvenimui juos vis moko, šie žmonės, siekdami greitos
sėkmės, dažnai keičia darbus ar verslo rūšis, tačiau jų visur laukia
nesėkmės, nors kitiems tose pačiose vietose sekasi puikiai. Tipiškas savo
gebėjimų idealizacijos požymis yra padidėjęs įžeidumas.
Ši idealizacija dažnai būdinga iš tiesų talentingiems žmonėms, kurie
sugeba sukurti visai naujus dalykus: naujus vaistus, naują gydymo ar
mokymo metodiką, naują prietaisą ir taip toliau. Jei išradėjas neturi
idealizacijos, tai jo gyvenime viskas klostosi gerai, o jo idėjos sėkmingai
realizuojamos.
Žmogus, idealizuojantis savo gebėjimus, paprastai yra įžeidus, jis
kaltina kitus žmones nesupratimu, ribotumu, jo idėjų vogimu ir panašiai.
Kartais jis slepia savo idėjas, kad jų kas nepavogtų, rašo protesto laiškus
prezidentams, Jungtinėms Tautoms, bet jam niekas nepadeda – net Dievas.
O viskas labai paprasta: jis pats savo aimanavimais ir baimėmis užsako
įvykius, su kuriais paskui bando kovoti.
Kartais gebėjimų idealizacija, ypač patvirtinta realiais laimėjimais,
perauga į puikybę ir visų kitų žmonių niekinimą. Sporto ir meno srityse tai
vadinama „žvaigždžių liga" ir jos pasekmės būna labai liūdnos.
Gyvenimas paprastai tokį žmogų nubloškia į patį dugną, į terpę tų pačių
žmonių, kuriuos jis anksčiau niekino.
Didžiuotis savo gebėjimais galima – tam jie ir duodami žmogui.
Tačiau niekinamas požiūris į kitus žmones ir perdėtas ambicingumas
yra ta priežastis, dėl kurios Gyvenimas mums siunčia savo skaudžias
pamokas ir pradeda mus auklėti.

• Viešosios nuomonės idealizacija

Dar viena idealizacija, kuri dažnai blokuoja galimybę uždirbti pinigus,
yra viešosios nuomonės baimė. („O ką apie mane pasakys žmonės?")
Kitaip tariant, jūs tarsi ir norėtumėte gauti didesnes pajamas, tačiau
baiminatės, kad jus palaikys godžiais ir šykščiais egoistais. Jums tokia
nuomonė yra labai svarbi, todėl jūs sau neleidžiate nieko, ką visuomenė
galėtų pasmerkti.
 Kaip tai vyksta? Šios idealizacijos variantų yra daugybė. Pavyzdžiui,
jūs turite laisvo nekilnojamojo turto, kuris jums galėtų duoti pajamų
(tuščias butas, vila ir panašiai). Tačiau jums nepatogu tas patalpas
išnuomoti už pinigus – ką apie jus pasakys pažįstami žmonės (giminaičiai,
draugai ir kiti)? Todėl jūs arba visai nepanaudojate šio turto, ir jis jums
tėra rūpesčių bei papildomų išlaidų šaltinis, arba leidžiate juo veltui
naudotis savo giminaičiams ar pažįstamiems.
Kitas variantas: jums siūlo pagal individualią sutartį padirbėti
telekomunikacijų kompanijoje, tačiau jūs atsisakote, nes jūsų pažįstami
turi blogą nuomonę apie telekomunikacijų verslą ir jus smerks. Arba
nesmerks, o atvirkščiai – pavydės. Jūs šito tiksliai nežinote, tik manote,
kad kas nors apie jus gali blogai pagalvoti, ir ta mintis paralyžiuoja jūsų
veiklumą. Ir nors pinigų jums labai norisi, viešosios nuomonės baimė yra
stipresnė.
Šiuo atveju pažįstamų žmonių nuomonė yra veiksnys, reikšmingesnis
už galimybę gauti papildomų pinigų. Iš esmės toks pasirinkimas nėra
blogas, svarbu tik tai, kad jis nesibaigtų maždaug tokiais išgyvenimais: „Ir
kodėl aš turiu tiek mažai pinigų?"
Jūs patys jų nenorite gauti iš ten, kur jų yra. Ir tik dėl to, kad visą laiką
stengiatės būti geri ne sau, o kitiems. O jie šito jūsų ar prašė?

• Santykių idealizacija
Dar viena labai populiari yra žmonių santykių idealizacija. Jei
atsimenate, ji atsiranda, kai kokie nors santykiai tarp žmonių klostosi ne
taip, kaip jums atrodo leistina. Vienas garsiai šaukia ir keikiasi dėl
kiekvieno menkniekio, kitas be paliovos meluoja, trečias galvoja tik apie
save, ketvirtas išvis yra pasirengęs visus parduoti dėl pinigų ar asmeninės
naudos – visi šie „negeri" žmonės jums kelia apmaudo ir pasipiktinimo
priepuolius.
Tačiau auklėjimo dėsniai lemia, kad minėti žmonės tiesiog privalo
elgtis taip, kaip jie elgiasi. Ir kadangi jie meluos ir galvos tik apie save, o
jūs dėl to nervinsitės, tai savo darbui arba verslui paprasčiausiai neturėsite
nei energijos, nei laiko.
Kita šios idealizacijos forma – kai jūs negalite su niekuo pakalbėti
griežčiau ir nieko pareikalauti sau (nors dėl kitų – visada prašom!). Šiuo
atveju santykių idealizacija persipina su savo netobulumo idealizacija: aš
neleisiu žmonėms blogai apie mane galvoti. Tokie tarpusavio santykiai
veikiausiai blokuos jūsų galimybę pareikalauti sau didesnio atlyginimo,
nes dėl to reikia šiek tiek griežčiau pakalbėti su savo vadovybe.
Dar vienas idealizacijos variantas – kai jūs manote, jog privalote
padėti artimiems žmonėms: giminaičiams, bendradarbiams, buvusiems
mylimiesiems ar sutuoktiniams, mokyklos draugams ir kitiems.
Pavyzdžiui, turite galimybę juos priimti į darbą savo įmonėje, bet darote
tai nekreipdami dėmesio į jų žemą kvalifikaciją ir nepaisydami sveiko
proto. Jie nesusidoroja su savo pareigomis, tačiau jūs negalite jų atleisti ar
net nubausti – juk jus sieja bendra praeitis, giminystės ryšiai ar dar kas
nors. Tokie dalykai nepavojingi didelėse komercinėse (bankai,
korporacijos) arba valstybinėse organizacijose, nes jos turi neribotų
resursų, tad nedidelis niekam tikusių darbuotojų būrelis nepadarys jokios
žalos. Tačiau jei jūs turite nedidelę komercinę firmą ir į ją priimate
darbuotojus skatinami noro padėti visiems savo pažįstamiems, tai tokio
verslo baigtį nuspėti nėra sunku. Santykius tarp žmonių jūs vertinate
labiau už verslo interesus, ir verslas vargu ar ilgai įstengs kęsti tokį jūsų
požiūrį.
Dar vienas variantas: jūs gerai uždirbate, tačiau didelę pajamų dalį
esate priversti išdalinti savo giminaičiams. Nepadėti giminaičiams jūs
negalite, bet ir pinigų „kalimas" jums tampa neįdomus užsiėmimas – vis
tiek jų negalite leisti savo reikmėms. Galiausiai atsiranda vidinis
susierzinimas ir nepasitenkinimas gyvenimu. Jums atrodo, kad patekote į
užburtą ratą ir esate pasmerkti visą gyvenimą prarasti savo pinigus, nors
padėti giminaičiams yra jūsų pačių pasirinkimas (sąlygotas santykių
idealizacijos).
Iš tikrųjų jūs patys to nesuvokdami perkate gerus santykius su artimais
žmonėmis. Tačiau jei taip elgiatės tik veikiami aplinkos arba vidinės
programos („Aš privalau padėti giminėms"), tada ar jums reikia tokio
pirkinio?
Galimi ir kiti šios idealizacijos variantai, kai santykiai tarp žmonių
tampa neįveikiama kliūtimi kelyje į užsibrėžtus tikslus.

• Aplinkos kontrolės idealizacija

 Uždirbti trukdo ir valdymo idealizacija. Paprastai ji reiškiasi dviem
formomis.
Pirmoji forma – siekimas kontroliuoti viską, kas vyksta aplinkui,
nepasitikėjimas kitais žmonėmis, polinkis smulkiai nurodinėti, ką ir kaip
reikia daryti.
Iš esmės ši savybė nėra bloga, ypač verslininkui, kuris privalo
kontroliuoti visus reikalus, antraip jo verslas žlugs arba atiteks kitam.
Tačiau jei aistra kontroliuoti pasiekia idealizacijos lygį, ji tampa pajamų
gavimo kliūtimi, kadangi varžo verslo plėtrą.
Jei vadovas kišasi į visas smulkmenas ir be paliovos nurodinėja savo
darbuotojams, verslas vystysis tik tol, kol vadovas visam tam turės laiko,
tačiau žmogus gali dirbti daugiausia 20 valandų per parą. Toks
„kontrolierius" nesugeba perleisti darbuotojams bent dalies savo
įgaliojimų, o tai galų gale lemia pajamų sumažėjimą. Tačiau
„kontrolieriaus" gyvenimas nėra saldus, nes jis niekada neturi laisvadienių
ir atostogų – juk niekam nieko negalima patikėti, viską reikia daryti
pačiam.
Antroji kontrolės idealizacijos forma yra ateities baimė bei siekis
tiksliai žinoti, kas ir kaip vyks po mėnesio, metų, dešimtmečio. Jei ši
baimė stipri, tai šitaip sau užsakomi nemalonumai, kurie anksčiau ar
vėliau atsitinka tikrovėje. Ji taip pat pagimdo norą taupyti pinigus „juodai"
dienai. O jei tik taupote, nepatiriate džiaugsmo, kurį teikia pinigų leidimas
ir patys pinigai. Jie nedžiugina jūsų ir jūs nesistengiate jų turėti daugiau.

• Kiekviena idealizacija gali tapti kliuviniu

Mes aptarėme iš viso septynias idealizacijas, kurios gali sutrukdyti
jums daugiau uždirbti. Iš tikrųjų jų yra kur kas daugiau. Kiekviena
idealizacija gali tapti jūsų finansinių problemų priežastimi.
Pavyzdžiui, perdėtas
religingumas jus gali versti smerkti turtingus žmones ir vengti
materialių gėrybių. Pasitikėjimo idealizacija sąlygos tai, kad žmonės iš
jūsų skolinsis pinigus ir jų negrąžins, o jūs jausitės nesmagiai vos
pagalvoję, jog reikia pareikalauti skolos. Smerkdami turtingus žmones, jūs
kartu blokuosite galimybę tapti vienu iš jų. Ir taip toliau.
 Apibendrinant galima konstatuoti, kad kiekviena idealizacija gali
baigtis auklėjimo procesu – ir pinigai iš jūsų gyvenimo ima trauktis.
Vienos idealizacijos jūsų materialios gerovės lygį veiks tiesiogiai, kitos –
netiesiogiai. Tačiau galutinis rezultatas bus toks pats.

• Ką daryti?
Išvada akivaizdi: jei norite padidinti pajamas, turite bent jau pažinti
savo idealizacijas. Paskui reikia išnagrinėti, kaip tos idealizacijos veikia
finansinius reikalus. Ir jei analizės rezultatai bus liūdni, vadinasi, laikas
keisti savo vertybių sistemą. Tam tinka visi idealizacijų šalinimo būdai,
kuriuos aptarėme pirmoje knygos dalyje. Tada Gyvenimui nereikės jūsų
auklėti skausmingomis pamokomis, o kelias į finansinę gerovę bus atviras.
Dabar vėl išvados.

IŠVADOS:
• Finansinių problemų priežastis gali būti dvasinio auklėjimo procesas,
kuriuo Gyvenimas nori sužlugdyti kai kurias jums itin svarbias idėjas apie
vidinę jūsų pasaulėlio tvarką.
• Pirmiausia materialios gerovės lygį veikia pinigų idealizacija, taip
pat – kontrolės, žmonių santykių, viešosios nuomonės, savo gebėjimų ir
savo netobulumo idealizacijos.
• Finansinių problemų priežastimi gali tapti bet kokia kita idealizacija.
• Užsibrėžus tikslus, reikia išanalizuoti savo vertybių sistemą ir
išsiaiškinti, kokios idealizacijos gali blokuoti kelią į sėkmę.
 4
Tipiški auklėjimo procesai darbe

Jei labai uoliai dirbsime po 8 valandas per dieną,

galime prasimušti į viršininkus ir dirbti po 12 valandų per dieną.
– ROBERT FROST

Dauguma žmonių darbe praleidžia apie pusę savo gyvenimo, o kai

kurie – ir daugiau. Pastarieji netgi vadinami „darbo maniakais" ir tam
tikra prasme primena alkoholikus.
Darbas žmonėms duoda labai daug: galimybę materialiai apsirūpinti,
įgyvendinti savo planus ir sumanymus, patenkinti valdžios ir vadovavimo
potraukį, realizuoti save ir daug kitų dalykų. Bet kaip tik todėl čia žmogus
turi daugybę progų nusivilti, kai tikrovė nepateisina jo lūkesčių. Ir tada
prasideda vidinės kančios, kova už savo idealus ir, žinoma, dvasinis
auklėjimas, kurį mums neišvengiamai organizuoja Gyvenimas.
Auklėjimo procesus, susijusius su pinigais, mes sąmoningai atskyrėme
nuo auklėjimo procesų darbe, nors jie yra persipynę tarpusavyje, kadangi
pinigus mes paprastai uždirbame kaip tik darbe. Tačiau darbas, be pinigų,
žmogui duoda daug kitų dalykų: galimybę užsiimti mėgstama veikla,
siekti valdžios, bendrauti su žmonėmis ir taip toliau.
Todėl dabar išnagrinėsime, kokios idealizacijos dažniausiai pasireiškia
darbe.

• Darbo idealizacija
Suprantama, pirmoji yra paties darbo idealizacija. Ji reiškiasi kaip
slaptas ir labai svarbus įsitikinimas, kad žmonės sukurti darbui, taigi
gyventi nedirbant neįmanoma.
Kartais ši iš esmės nebloga idėja sąlygoja ilgus neigiamus
išgyvenimus, kai žmogus dėl tam tikrų aplinkybių neturi galimybės dirbti.
Arba jis yra „darbo maniakas" ir nuolat smerkia žmones, kurie darbui savo
laiko skiria kur kas mažiau.
Dažniausiai slaptas „veltėdžių" smerkimas anksčiau ar vėliau baigiasi
tuo, kad žmogus pats netenka galimybės dirbti, pavyzdžiui, dėl ligos, ir
yra priverstas elgtis taip, už ką anksčiau smerkė kitus žmones. Tokia gali
būti Gyvenimo pamoka. Jei žmogus tai supras ir leis sau kurį laiką
atsipūsti, pagyventi be darbo, situacija pasikeis jo naudai. Bet jei laikina
bedarbystė tik sustiprins jo išgyvenimus, tada pamokos taps
skausmingesnės ir „darbo manija" sukels dar didesnių problemų.

• Materialių vertybių idealizacija

Darbe dažnai susiformuoja pinigų ir materialių vertybių idealizacija.
Kaip tik čia galima lengvai išpūsti materialių gėrybių – didžiulio buto,
namo ar prabangaus automobilio – reikšmę. Kiti tų gėrybių turi į valias, o
jūs – ne ir net nematote perspektyvų pakeisti situaciją.
Tokią situaciją galima vertinti ramiai, bet galima ir pasiduoti
neigiamoms emocijoms, kad jums trūksta pinigų ir kad negalite gyventi,
kaip jums patinka. Galiausiai žmogus ima smerkti save, jausti
nepasitenkinimą savimi. Arba pradeda pykti ant Gyvenimo už tai, kad jis
duoda per mažai pinigų ir kitų gėrybių. Arba kaupiasi pretenzijos šalia
esantiems žmonėms, kurie uždirba daugiau negu jis...
Tai nereiškia, kad jūs neturite stengtis uždirbti daugiau ar atsisakyti
materialių gėrybių. Atvirkščiai! Svarbu kas kita – jūsų požiūris į tuos
dalykus. Jei juos idealizuojate, jei manote, jog gyvenimas be pinigų neturi
prasmės (pervertinate jų reikšmę), tada jų galite ir neuždirbti. O
Gyvenimas jums duos pamoką (galbūt jūs visai nuskursite), kad
suprastumėte, kaip jums buvo gera, kai pinigų turėjote atseit mažai.
Šios idealizacijos pasireiškimo formų gali būti pačių įvairiausių.
Vienas nekenčia turtingųjų dėl jų turtų ir tiki, kad jo paties gyvenimas
nenusisekė, nes jis neturi tokio kiekio pinigų. Kitas labai trokšta nusipirkti
namą arba prestižinį automobilį ir baisiai įsižeidžia, kai dėl dar vienos
nesėkmės jo troškimo išsipildymas nutolsta. Trečias trokšta turėti
didžiules pajamas ir tampa agresyvus, jei pinigai pasirenka kitą adresatą.
Ir taip toliau.
 Kaip jau supratote, galima siekti ir didelių pajamų, ir automobilio, ir
gero namo, bet negalima ilgai piktintis Gyvenimu, jei tai kol kas
nepavyksta. Nors jums tikrai nedraudžiama trinktelėti kumščiu, nusikeikti,
trumpam užsirūstinti.
Svarbu nejausti ilgai trunkančių neigiamų emocijų. Jei tokių atsiras,
Gyvenimas padarys viską, kad jūs suprastumėte, jog visai nebuvo verta
piktintis dabartine būsena. Gyvenimas visada turi neribotų galimybių
nublokšti jus į patį dugną – iki pat visiško skurdo, paralyžiaus ar mirties.

• Valdžios idealizacija
Dar viena galimybė atsirasti idealizacijai – valdžios ir garbės
troškimas, dažnai būdingas nelauktai suklestėjusių verslų savininkams. Tai
anksčiau varganai gyvenę žmonės, netikėtai tapę bankų ar prekybos
kompanijų prezidentais ir gavę galimybę valdyti praktiškai neribotus
pinigų, žmonių, nekilnojamojo turto išteklius. Pro tamsius prabangių
automobilių langus jie pradeda niekinamai žiūrėti į savo buvusius
bendražygius, kuriems pasisekė mažiau.
O pasipūtėliai auklėjami gana griežtais būdais. Dažniausiai jie dėl tam
tikrų aplinkybių (apgaulė, bankrotas) patenka į terpę tų žmonių, kuriuos
niekino. Jei pasipūtėlio materialios padėties neįmanoma pabloginti, tada
jis suserga, jį ima persekioti teisėsauga ar jis sulaukia kitų bėdų, kartais
tokius žmones netgi nužudo – ir pasipūtusio turtuolio dvasia iškeliauja į
subtilųjį pasaulį. Ir ne į viršutinius aukštus, kaip suprantate.

• Pasitikėjimo idealizacija
Dar viena tipiška idealizacija – perdėtas pasitikėjimas žmonėmis, jų
sąžiningumo, padorumo, pareigingumo pervertinimas. Versle ši
idealizacija reiškiasi perdėtu pasitikėjimu verslo partneriu – jūs aklai
tikite jo pažadais, neprašote jo patikimumo įrodymų ir nereikalaujate
įtvirtinti jūsų dalykinių santykių oficialiais dokumentais.
Žmonės dažnai vieni kitiems skolina pinigų ir tai yra normalu, tačiau
jei jūs idealizuojate asmenį, kuriam skolinate, jis sužlugdys jūsų
idealizaciją negrąžinęs skolos. Tokių atvejų gausybė.
 Bemaž visi esame patyrę, kai gerai pažįstami žmonės nevykdo savo
pažadų. Jei ir jūs tokiais pernelyg pasitikėjote ir nieko nedarėte, kad
apgintumėte savo interesus, jums beliko apgailestauti ir pykti ant
gyvenimo. O šito, kaip žinote, jokiu būdu negalima daryti. Reikia suprasti,
kad tai buvo Gyvenimo pamoka, kurios tikslas – parodyti jums, jog
pasitikėjimo idėjos sureikšminti negalima.

• Tikslo idealizacija
Dar vienas klaidingas įsitikinimas – tai bandymas kontroliuoti visą
pasaulį, siekis įgyvendinti savo tikslus bet kokia kaina, nepasitenkinimas
net menkiausiu rezultato vėlavimu. Jei tokios nuostatos yra nuolatinės,
vadinasi, jūs turite tikslo idealizaciją.
Kaip tokio požiūrio į savo tikslus pavyzdį pateiksime ištrauką iš vieno
jaunuolio laiško.

Man dvidešimt metų. Maždaug jau pusę metų esu susipažinęs su

„Išmintingo kelio" mokykla ir stengiuosi gyventi pagal jos principus.
Tačiau turiu vieną problemą. Ji mane kamuoja visą gyvenimą, vis dėlto
dabar šitaip gyventi tapo tiesiog nepakeliama.
Reikalas tas, jog tereikia man ko nors panorėti, pavyzdžiui, susirasti
darbą, ir viskas būtinai susiklostys taip, kad aš jo nerasiu. Tereikia man
suplanuoti kokį nors susitikimą – ir būtinai atsitiks kas nors, dėl ko
susitikimas neįvyks. Neseniai pradėjau lankyti mankštos grupę, maniau,
vaikščiosiu ilgai, bet gimnastikos centras užsidarė dėl remonto. Tokių
pavyzdžių daug.
Noriu pabrėžti, kad aistringai trokštu įgyvendinti savo tikslus,
dažniausiai jie man būna gyvybiškai svarbūs – ir tada nepavyksta. Bet jei
aš ką nors planuoju ir nesu pamišęs dėl rezultatų (na, nepavyks ir tiek to),
tai man, regis, viskas sekasi. Tačiau juk neįmanoma dirbtinai valdyti savo
troškimų. Jei man ko būtinai reikia, tai aš negaliu tam būti abejingas.

Kaip matome, laiško autorius nurodo visus tikslo idealizacijos

požymius. Tačiau jei jis į tikslą žiūri ramiai, jam pasiseka. Jei ne, įvyksta
blokavimas.
 Iš esmės kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip planuoja savo ateitį,
tačiau ne visi susikremta ir užpyksta ant gyvenimo, kai jų planai
neišsipildo. Ir kaip tik darbe žmogaus „prižiūrėtojui" labai lengva
patikrinti, ar jis neidealizuoja gebėjimo valdyti savo aplinką – patikrinti
sužlugdant jo planus. Ir kuo labiau žmogus stengiasi, kad viskas vyktų
pagal jo planus bei nurodymus, tuo prasčiau jam sekasi. Jei žmogus
nesugebės nesėkmės priimti kaip pralaimėjimo žaidime ir toliau bandys
realizuoti savo ketinimus bet kokia kaina, Gyvenimas jam dar labiau
priešinsis.
Tai anaiptol nereiškia, kad mes jus kviečiame sustoti ties pirmąja
kliūtimi. Visai ne.
Planus reikia kurti ir stengtis iš paskutiniųjų juos įgyvendinti, negailėti
dėl to nei laiko, nei energijos. Bet nereikia piktintis, kai kas nors vyksta
kitaip, nei esate suplanavę. Visada prisiminkite, kad jūs tik žaidžiate tam
tikrą žaidimą, o žaidimo taisyklės nenumato situacijos, kurioje būtų
galima supykti.
Galima plūstis, šaukti, rašyti skundus ir protestus, teistis ir taip toliau,
tačiau visa tai reikia daryti lengvai, širdyje visiems atleidžiant, juos
suprantant ir atjaučiant, kai jie pralaimi. Kaip meniniame filme, kuriame
bendradarbiai įnirtingai grumiasi tarpusavyje dėl savo idėjų, o po darbo
visi kartu eina gerti alaus.
Ir būkite pasirengę, kad nedideliais sutrikimais bus tikrinamas jūsų
gebėjimas priimti Gyvenimą su visa jo įvairove, įskaitant situacijas, kurių
jūs nesitikėjote ir neplanavote.
Jei neišlaikysite patikrinimo, jei imsite nervintis ir reikšti perdėtas
pretenzijas esantiems šalia ar sau, situacija tik blogės. Ir šitaip – tarsi
užburtame rate, kol nelemtos aplinkybės visiškai sužlugdys jūsų planą ir
kartu – jūsų tikslo idealizaciją.
Tas pasakytina apie visus planus ir tikslus – ar tai būtų nedidelio kiekio
prekių pirkimo planas, ar namo statybos projektas, ar kokia nors svarbi
valstybinė programa.

• Žmonių santykių idealizacija

Dar viena kategorija klaidingų įsitikinimų, galinčių lengvai apnuodyti
jūsų profesinę veiklą, yra bendradarbių tarpusavio santykių idealizacija.
Daugelis žmonių (taip pat ir vadovų) kažin kodėl įsivaizduoja, kad
kolektyve privalo vyrauti šilti, pasitikėjimo kupini tarpusavio santykiai, ir
mažai kas drįsta pagalvoti, jog galėtų būti kitaip. Šalindamas tokius
perdėtai optimistiškus įsitikinimus, Gyvenimas padaro taip, kad ši
idealizacija būtų sužlugdyta. Pateiksime pavyzdį.

Svetlana (jai penkiasdešimt ketveri) neseniai vadovavo didelio

komercinio banko skyriui. Ji įsidarbino banke tada, kai šis tik steigėsi, ir
„augo" kartu su juo, įveikė kelią nuo paprastos darbuotojos iki padalinio
vadovės, atsakingos už daugiau kaip šimto žmonių kolektyvą.
Svetlana labai mylėjo savo darbą ir jam atiduodavo visą savo laiką. Ji
buvo tipiška „darbo maniakė": penkeri metai be atostogų dirbant po 12 –
14 valandų kasdien.
Svetlanos idealas buvo geri tarpusavio santykiai kolektyve. Ji visais
būdais juos puoselėjo, rengdavo bendras gimtadienių šventes, padėdavo
darbuotojams spręsti būsto bei kitas problemas, žodžiu, rūpinosi visais.
Tačiau jos skyriuje susibūrė grupė darbuotojų, kurie Svetlaną ėmė
negailestingai pulti. Jie su ja konfliktavo, skundė bando vadovybei, skleidė
apie ją įvairius gandus ir visaip kitaip jai nuodijo gyvenimą.
Svetlana niekaip negalėjo suprasti tokio jų elgesio motyvų ir dėl
susiklosčiusios situacijos labai išgyveno. Už savo pastangas ji tikėjosi
pripažinimo, o sulaukė nedėkingumo ir niekšybės. Dėl išgyvenimų nusilpo
Svetlanos imuninė sistema ir ji kelis mėnesius praleido ligoninėje.
Paskui bankas užsidarė ir visi Svetlanos priešai kartu su ja atsidūrė
gatvėje. Svetlana, būdama aukštos klasės specialistė, ne itin jaudinasi dėl
savo ateities. Tačiau ji baiminasi, kad kitame kolektyve situacija, susijusi
su tarpusavio santykiais, gali pasikartoti. O ji šito labai nenori.

Situacijos diagnostika. Šiuo atveju turime tipišką žmonių tarpusavio

santykių idealizaciją, kuri reiškėsi darbe. Svetlana labai gerai elgėsi su
savo darbuotojais ir tikėjosi, jog jie už rūpestį jai bent padėkos. Iš kur ji
ištraukė tokią idėją – nežinia. Galbūt tai sąlygojo jos ankstesnė darbo
moksliniame kolektyve patirtis.
Kad ir kaip kas buvo, šiltų, pasitikėjimo kupinų santykių idėja jai buvo
nepaprastai svarbi. Todėl jos skyriaus darbuotojai tiesiog privalėjo šią
idėją sužlugdyti. Svetlana nesuprato pamokos ir ėmė krimstis, kad žmonės
tokie nedėkingi. Jos „išgyvenimų talpykla" prisipildė iki 90%. Išgyvenimų
rezultatas dėsningas – sušlubavusi sveikata ir naujo darbo paieškos
Mes tikrai netvirtiname, kad tarpusavio santykiai kolektyve negali būti
šilti ir kupini pasitikėjimo. Anaiptol – ir kiekvienas žmogus galėtų pateikti
tokių santykių pavyzdžių. Tačiau jie tampa neįmanomi tam, kuris net
neįsivaizduoja, kad tarpusavio santykiai gali būti kitokie. Kad tokio
žmogaus idealizacija žlugtų, jis veikiausiai atsidurs tokiame kolektyve,
kur iš jo idėjos neliks nė ženklo.
Mes aptarėme kelias tipiškas idealizacijas, kurios jūsų gyvenimą darbe
gali padaryti siaubingą. Tačiau šitaip atsitiks tik tuo atveju, jei jūs, darbe
puoselėdami tam tikras idėjas, nenorėsite sutikti, kad situacija gali
klostytis ir kitaip.
Jei kas nors vyksta ne pagal jūsų planą, jus ima kamuoti neigiamos
emocijos ir jūsų „išgyvenimų talpykla" prisipildo – Gyvenimas tada ima
jus auklėti.

• Atliekame savo „išgyvenimų talpyklos" prisipildymo

lygio diagnostiką
Kokioje dvasinio auklėjimo proceso stadijoje esate jūs, galite
nusistatyti pagal savo sumanymų realizavimo lygį.
Jei jums nepavyksta įgyvendinti nieko, ką sumanote, jei jūsų planai vis
žlunga arba stringa, jei jūsų gyvenime prasidėjęs nesėkmių ruožas,
vadinasi, jus auklėja visapusiškai ir nuodugniai. Jūsų „talpykla" pripildyta
85 – 90% ir ateityje jūsų laukia dar daugiau sunkumų bei nemalonumų.
Štai tokio pripildymo lygio pavyzdys:

Keturiasdešimt septynerių metų Sibiro verslininkė yra labai pasitikinti

savimi, energinga, veikli moteris. Buvo ištekėjusi, turi dukrą, bet vyras
trukdė verslui, tad ji jį paliko. Dukra ištekėjusi, gyvena savarankišką
gyvenimą.
Ji nuo jaunystės pasižymėjo lyderio savybėmis, savarankiškumu,
gebėjimu pasiekti bet kokį tikslą.
 Baigusi aukštąją mokyklą, ėjo pareigas, susijusias su žmonių valdymu
ir kontrole – ji buvo vyriausioji buhalterė, paskui – valstybinės darbo
inspekcijos inspektorė ir taip toliau. Galų gale ji išėjo į verslą, kur
visiškai atsiskleidė jos lyderio savybės.
Pastaruosius trejus metus ji užsiima didmenine maisto produktų
prekyba. Ir visą tą laiką ją persekioja nesėkmės: tiekėjai nevykdo
įsipareigojimų arba vykdo smarkiai vėluodami, ji įklimpo į skolas ir taip
toliau. Nuo kreditorių pykčio ją saugo tik vienos stiprios neformalios
grupuotės globa („stogas").
Jos darbuotojais ir verslo partneriais kažkodėl tampa tik buvę
kariškiai, kurie šalia valdingos moters jaučiasi visai patogiai. Tačiau jos
reikalai prasti, jai vis tenka bėgti iš biurų nesumokėjus nuomos mokesčio,
dėl tos pačios priežasties ji palieka sandėliuose krūvas savo prekių. Patys
populiariausi produktai neperkami ištisas savaites arba jie kažkur dingsta.
Pinigų nėra net mokesčiui už būstą, todėl ją priglaudė pažįstami.
Matydama tokią tragišką nesėkmę (šeimos nėra, būsto nėra, pajamų
nėra, liko tik sveikata), ji ėmė lankytis pas įvairiausius ekstrasensus ir
karmos specialistus. Šie, radę didžiulių vidinių problemų (viename iš
ankstesnių gyvenimų ji buvusi aukštas karo vadas ir niekino žmones),
bandė švarinti jos eterinį kūną ir vaduoti iš bėdų savitaigos ir atgailos
būdu. Savijauta lyg ir pasitaisė, ji tapo ramesnė, tačiau esminių verslo
pokyčių nebuvo.

Situacijos diagnostika. Visiškai akivaizdu, kad jos „išgyvenimų

talpyklos" vožtuvai (net keli iš karto) yra atviri (kitaip sakant, ji turi
idealizacijų), ir „talpyklos" lygis yra pasiekęs 90%. Todėl Gyvenimas ją
labai rimtai auklėja. Panagrinėkime, pro kokius vožtuvus (idealizacijas)
prisipildo jos „talpykla".
Sprendžiant iš įvykių eigos, ji yra pravėrusi vožtuvus, susijusius su
perdėtai geru požiūriu į savo gebėjimą siekti bet kokio tikslo (gebėjimų
idealizacija) ir viską kontroliuoti (kontrolės idealizacija). Ji įsitikinusi,
kad gali pasiekti beveik viską, nors faktai liudija priešingai. Pasak jos
pačios, ji braunasi per gyvenimą kaip tankas, šluodama iš kelio visas
kliūtis. Tačiau gyvenimas – ne pamiškė, jis nepakenčia tų, kurie veržiasi į
priekį viską traiškydami. Ir nors jos galimybės sėkmingai vadovauti
verslui kelia abejonių, ji į tai žiūri kaip į apmaudžius atsitiktinumus.
 Beje, verslas jai nėra gyvenimo tikslas ar net mėgstama veikla. Pinigų
ji nemyli ir gali neblogai verstis be jų. Ji stengiasi uždirbti tik tam, kad
atiduotų skolas ir turėtų kuo užsiimti. Kitos įdomios veiklos, kur galėtų
išlieti visą savo energiją, ji nemato.
Kitas praviras vožtuvas – išmintingumo idealizacija, pasireiškianti
žmonių kvailumo smerkimu. Ryškiausiai šis bruožas atsiskleidžia tada,
kai ji aiškinasi su kreditoriais, reikalaujančiais pinigų. Po 10 – 15
nemalonaus pokalbio minučių jos kantrybė išsenka, ji pradeda rėkti ir jos
įniršis kreditorius verčia drebėti. Ją siutina žmonių kvailumas („Na, iš kur
aš paimsiu pinigų?"). Todėl ji vis susiduria su gana primityviais
žmonėmis, kurie nesidrovi jai pagrasinti.
Kiti praviri vožtuvai – pasitikėjimo idealizacija ir žmonių santykių
idealizacija. Ją jau kelis kartus apgavo verslo partneriai – pasiėmė prekes
ir dingo nesumokėję. O skolinga liko ji.
Verslo partneriai jai kelis kartus siūlė apmulkinti klientus, tačiau ji
nesutiko, nes širdyje visada niekino apgavikus. Kad ši sąžiningumo
idealizacija taip pat būtų pašalinta, Tatjana privalėjo sutikti nesąžiningų
verslo partnerių – taip ir buvo. Savo poelgiais jie įrodė, jog pasaulis gali
būti kur kas įvairesnis, negu Tatjanai norėjosi tikėti.
Tokios yra pagrindinės mūsų pasakojimo herojės idealizacijos, o
situaciją išnagrinėjus nuodugniau, tikriausiai jų būtų aptikta ir daugiau.

• Neidealizuokite savo gebėjimų

Ši verslininkė – ne vienintelė verslo pasaulio atstovė, kuri sulaukė
Gyvenimo pamokų (auklėjimo) dėl to, kad idealizavo (tai yra pervertino)
savo gebėjimus siekti didelių tikslų ir viską daryti tik taip, kaip jai atrodo
reikalinga.
Žmogus šiame gyvenime turi teisę siekti bet kokių tikslų. Reikia tik
neidealizuoti savo gebėjimų ir suprasti, kas juos mums davė. Ir kas valdo
visą šį „draustinį".
Ką gi daryti, jei žmogus pateko į dvasinio auklėjimo proceso verpetą ir
visi jo planai žlunga?
Išeitis yra. Reikia išsiaiškinti savo idealizacijas ir paprašyti Gyvenimo
atleidimo už tai, kad pernelyg daug reikšmės teikiate savo planams (arba
savo gebėjimams juos realizuoti).
 Jūs pervertinate jų reikšmę, nes kai tikrovėje jūsų sumanymai
nesipildo, nieko baisaus (pasauliniu mastu) nevyksta. Vadinasi, jums
reikia į juos žiūrėti kaip į pralaimėjimą žaidime ir pasistengti laimėti
kitame raunde. Laimėti prieš save, ne prieš Gyvenimą. Gyvenimas negali
pralaimėti, jį tenkina bet koks įvykių eigos variantas.
Kad neužsikrėstumėte idealizacija darbe, neblogas dalykas retsykiais
pakeisti darbo vietą (būtent vietą, o ne specialybę, nors ir tai nekenkia). Iš
anksto žinodami, kad šį darbą dirbsite tik 3 – 5 metus, jūs neteiksite
pernelyg didelės reikšmės savo pralaimėjimams ir pergalėms. O kadangi
nepyksite ant Gyvenimo, pergalių pasieksite kur kas daugiau.
Tačiau toli gražu ne visi turi galimybę lengvai keisti darbo vietas,
pavyzdžiui, šachtininkai, geležinkeliečiai, kaimo gyventojai ir daugelis
kitų to padaryti taip paprastai negali. Žmones, kurie dirba ir gyvena
tokiomis sąlygomis, galima tik užjausti. Jiems pirmiausia reikia išmokti
nesipiktinti savo padėtimi, antraip Gyvenimas juos auklės vis griežčiau ir
griežčiau. Deja, dvasinių auklėtojų visiškai nedomina mūsų žemiškos
problemos. Jiems rūpi tik tobulinti mūsų dvasią, o kaip gyvena mūsų
kūnai, juos mažiausiai jaudina.
Tokia yra tiesa apie tipiškus klaidingus įsitikinimus, trukdančius siekti
savo profesinių ir verslo tikslų.
O dabar aptarkime dar vieną klausimą: ar galima savanaudiškai
naudotis duomenimis apie verslo partnerių „išgyvenimų talpyklos" būklę?

• Verslo plėtros prognozės

Ar galima naudotis duomenimis apie verslo partnerių „išgyvenimų
talpyklos" būklę ir prognozuoti būsimuosius įvykius? Žinoma, galima.
Dabar jūs jau žinote, kad kai žmogaus „išgyvenimų talpykla" bemaž pilna,
jis nebegali daryti poveikio savo gyvenimo įvykiams. Veikiau atvirkščiai –
nesipildo jokie jo sumanymai. Jis priverstas nuolat grumtis su
problemomis, kurias jį auklėdamas jam vis pakiša Gyvenimas.
Mūsų stebėjimai rodo, kad verslo tikslus lengvai pasiekia žmonės,
kurių „išgyvenimų talpykla" pripildyta 45 – 55%.
Kai pripildymo lygis didesnis kaip 60%, žmogui prasideda įvairios
problemėlės – Gyvenimas tikrina jo požiūrį į nedidelius sunkumus.
 O kai „talpykla" pripildyta 80% ir daugiau, žmogui tampa ne juokais
sunku: visi jo planai žlunga, išduoda verslo partneriai, išeina geriausi
darbuotojai, žmonės nustoja pirkti jo prekes ir taip toliau.
Taigi būsimojo darbuotojo arba verslo partnerio veiklos efektyvumą
lengva prognozuoti bent jau apytikriai įvertinus jo „išgyvenimų talpyklos"
būklę. O įvertinti galima iš jo elgesio, žinoma, jei tik žmogus atvirai rodo
savo emocijas.
Jei žmogus irzlus, linkęs visus kaltinti nesąžiningumu, liaupsina savo
privalumus arba dažnai pasiduoda depresijai ar įniršiui, piktinasi valdžia,
gyvenimu ir taip toliau, vadinasi, jo „išgyvenimų talpykla" beveik
pilnutėlė. Ir sėkmė seniai nuo jo nusigręžė.
Todėl jam patikėti svarbius reikalus ir laukti gerų rezultatų – rizikingas
reikalas.

• Ar galima padėti nevykėliui?

Padėti nevykėliui, kol jis yra nepakeitęs požiūrio į gyvenimą, verta tik
po rimtų apmąstymų. Maža to, net jei jūs pasitikėsite savo sėkme bei
išmone ir pabandysite tokį žmogų „ištraukti" iš problemų gniaužtų, tos
problemos veikiausiai ims persekioti ir jus – nes jūs idealizuosite savo
gebėjimą padėti žmonėms. Gyvenimas auklėja jūsų nevykėlį verslo
partnerį, o jūs manote, jog ateisite ir tas pamokas nutrauksite, taip?
Jei pernelyg pasitikite savo jėgomis, tai jums, galimas dalykas, šis tas
ir pavyks, ypač jūsų partnerystės pradžioje. Tačiau dar nežinia, kas bus
ateityje. Veikiausiai auklėjimas bus pratęstas. Bet jis jau palies jus abu.
Todėl padėti nevykėliui reikia, bet tik tada, kai jis pripažins savo
klaidingus įsitikinimus. Antraip problemų neatsigins abu partneriai.

• Kaip įvertinti savo verslo partnerio „išgyvenimų

talpyklą"
Naujo verslo partnerio „išgyvenimų talpyklos" būklę galima
savarankiškai nustatyti pagal jo elgesį ir veiksmų efektyvumą įvairiose
situacijose.
Vertinimo kriterijai tie patys: kaip sėkmingai jis dirbo praeityje, koks
jo požiūris į save ir kitus, ar dažnai jį apgauna kiti partneriai, kaip jis
reaguoja į naujas idėjas, kokio stiprumo jo tikėjimas sėkme, ar jis labai
emocingas ir kita.
Visa tai galima visiškai sąmoningai įvertinti dalykinių derybų metu ir
padaryti gana pagrįstas išvadas. Nors jei jūsų partneris yra įvaldęs kai
kuriuos šiuolaikinius psichologijos metodus, jis gali suvaidinti pasitikintį
savimi ir sėkmės lydimą verslininką. Beje, būtent šitaip mes jums
rekomenduojame elgtis, kai siekiate savo tikslų. Taigi jei jūsų partneris
gerai žaidžia psichologinius žaidimus, galima taip ir nesuprasti, koks jis
yra iš tikrųjų. Tiksliau sakant, suprasite vėliau, kai dėl jo kils problemų.
Tačiau toks žaidimas – retas atvejis. Dauguma šiuolaikinių verslininkų,
ypač žemesnio ir vidurinio lygio, gana atviri ir gali papasakoti apie savo
ankstesnes problemas, dėl savo nesėkmių apkaltinti aplinkybes ar kitus
žmones ir pažadėti „aukso kalnus" artimiausioje ateityje. Visa tai yra
aiškūs ženklai, liudijantys apie idealizaciją ir auklėjimą.
Štai tada jums ir pravers bent apytikslis pašnekovo „išgyvenimų
talpyklos" būklės įvertinimas. Todėl lavinkitės tokį vertinimą atlikti
bendraudami su įvairiais žmonėmis. Ir po kiek laiko jūs kur kas geriau
suprasite savo partnerius, galėsite visai neblogai prognozuoti jūsų bendrų
projektų rezultatus.
Štai mes ir baigiame nagrinėti dvasinio auklėjimo procesus, būdingus
darbo ir verslo sritims. Kaip jų išvengti, jūs jau žinote.
Pirmiausia išsiaiškinate savo idealizacijas, o paskui atsikratykite
išgyvenimų, susijusių su vienokiais ar kitokiais įsitikinimais.
Kaip keisti požiūrį į nepalankias gyvenimo aplinkybes, pasakojome
pirmoje knygos dalyje – naudokitės tais metodais. Ir tada Gyvenimas,
užuot blokavęs jūsų tikslus, džiaugsmingai padės jų siekti.
O dabar vėl išvados.

IŠVADOS:
• Darbe žmonės praleidžia didelę gyvenimo dalį. Ir ten jie, žinoma, turi
puikią galimybę pradėti kovoti už savo idealus ar tiesiog pajausti emocinį
diskomfortą. Todėl gyvenimas ima juos auklėti ir trukdo jiems siekti savo
tikslų.
• Darbe ir versle dažniausiai puoselėjama darbo idealizacija, pinigų ir
materialios gerovės idealizacija, valdžios idealizacija, pasitikėjimo
idealizacija, žmonių tarpusavio santykių idealizacija.
• Įvertinę partnerio ar būsimo darbuotojo „išgyvenimų talpyklos"
būklę, sėkmingiau prognozuosite jūsų bendros veiklos rezultatus.
 5
Tipiški vairuotojų auklėjimo būdai

Žmonės turi žinoti, kad gyvenimo teatre tik Dievui ir angelams

leidžiama būti žiūrovais.
– FRANCIS BACON

Yra dar viena sritis, kurioje mus dažnokai moko Gyvenimas. Tai
automobiliai ir keliai. Jie tarsi ir neturi tiesioginio ryšio su darbu ir verslu,
tačiau jei jums vis kartosis nemalonumai keliuose, tai tikrai paveiks jūsų
profesinės veiklos efektyvumą ir finansinę padėtį.
Mažai kam iš automobilių savininkų ar profesionalių vairuotojų yra
pavykę išvengti nemalonaus dalyko – avarijos kelyje. Didžioji dauguma
automobilių anksčiau ar vėliau patenka į įvairaus sunkumo eismo įvykį.
Avarijų priežasčių būna įvairiausių: vairuotojas nespėja sureaguoti į kliūtį,
sumėto automobilį, sugenda kokia nors detalė, kitas vairuotojas pažeidžia
eismo taisykles ir taip toliau.
Eismo įvykių priežasčių daug ir visos jos iš pirmo žvilgsnio atrodo
skirtingos prigimties. O avarija – tarsi atsitiktinis įvykis, nelauktas ir
neprognozuotas. Būtent šitaip avarijas vertina dauguma vairuotojų,
žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai vairuotojas būna neblaivus.
Deja, toks požiūris neleidžia numatyti tolesnės įvykių raidos ir ateityje
išvengti avarijų, ypač tų, kurios baigiasi liūdnai. Mes siūlome jums kitokį
požiūrį, pagrįstą nuostata, kad šiame pasaulyje nieko šiaip sau neįvyksta.
Automobilio avarija yra būdas sužlugdyti kokią nors vairuotojo
puoselėjamą idealizaciją. Galima išskirti kelias tipiškas idealizacijas,
būdingas vairuotojams.

• Savo gebėjimų idealizacija

Dauguma vairuotojų – vyrai, o jie kaip tik labiau pasižymi savo
gebėjimų idealizacija, kuri keliuose reiškiasi per daug greitu ir rizikingi
važiavimu. Vairuotojams, puoselėjantiems gebėjimų idealizaciją, būdingas
vidinio pranašumo prieš kitus vairuotojus jausmas ir panieka jų
prastesniems gebėjimams. Kitaip sakant, jūs pervertinate savo gebėjimus
ir niekinate kitus vairuotojus, sėdinčius prie automobilio vairo ir
trukdančius jums važiuoti, netgi neretai „apdovanojate" juos įvairiais
epitetais ir gestais.
Bet ir tikrųjų jokio pagrindo taip elgtis jūs neturite. Nes kad ir kaip
stengtumėtės, visada atsiras vairuotojas, kuris važiuos greičiau ir
rizikingiau už jus.
Taip pat negalite niekinti atsargiau važiuojančių vairuotojų – juk
nežinote, kas vairuoja tą automobilį. Gal tai dvasininkas ar akademikas, ar
pasaulio bokso čempionas. Pastarasis pats gali žiūrėti į jus niekinamai, nes
kilus konfliktui turės labai svarių argumentų.
Jūsų emocijos kaupiasi, ir kai „išgyvenimų talpyklos" turinys viršija
tam tikrą normą, Gyvenimas imasi jūsų dvasinio auklėjimo. Pamoka yra
standartinė – konkrečiu pavyzdžiu parodoma, kad jūs irgi vairuojate
nelabai gerai. Vieną akimirką vidinis „prižiūrėtojas" sulėtina jūsų reakciją
ir jūs padarote avariją.
Gyvenimas yra humaniškas ir savo pamokas griežtina palaipsniui,
atsižvelgdamas į jūsų sukauptų neigiamų minčių ir emocijų lygį. Todėl
nutrūktgalviškų vairuotojų iš pradžių laukia nedidelės problemos, tačiau
jei jie nepadaro išvadų, auklėjimo priemonės tampa griežtesnės. Kai
„išgyvenimų talpykla" visiškai prisipildo, žmogus netenka gyvybės.
„Kaip tai gali būti? – paklausite jūs. – Ką, negalima greitai važinėti?"
Kiek tik norite! Tačiau negalima niekinti kitų žmonių vien dėl to, kad
jie važiuoja lėčiau ir atsargiau už jus. Pakeiskite nuostatas. Atjauskite
juos, kad jie tokie netobuli. Mintyse jų atsiprašykite – jūs negalite laukti
kaip jie. Jūs tiesiog turite važiuoti greičiau.
Atrodytų, menkniekis. Tačiau jis jums gali sutaupyti labai daug pinigų
ir laiko, nes šių dalykų nereikės skirti remontui ir gydymui.

• Automobilio idealizacija
Dar vienas tipiškas klaidingas įsitikinimas, susijęs su automobiliu, yra
jo idealizacija.
 Kai kuriems žmonėms prestižinis automobilis tampa gyvenimo tikslu,
sėkmės ir turtingo gyvenimo įrodymu.
Jei turite brangų automobilį, galite pasijusti pranašesni už tuos, kurių
automobiliai prastesni ar kurie išvis automobilio neturi. Jūs netgi
imate tokius žmones niekinti. Toks elgesys aiškiai liudija apie jūsų
pasipūtimą, beje, grįstą vien tuo, kad turite tą blizgantį daikčiuką, nors ir
labai gerą. Beje, nepainiokite paniekos su pasididžiavimu – pastaroji
savybė yra visiškai teigiama.
Kad išvaduotų jus iš šio klaidingo įsitikinimo, „prižiūrėtojas" gali
panaudoti priemones, kurios sutramdys jūsų puikybės jausmą ir panieką
kitiems.
Pats paprasčiausias būdas yra nedidelė avarija – ir jums kyla remonto
problemų. Nesvarbu, kas sėdės prie vairo – jūs ar samdomas vairuotojas.
Žmonių pasąmonės sprendžia bendrą dvasinio auklėjimo užduotį ir
nesunkiai susikalba tarpusavyje.
Jei jūs greitai pašalinate avarijos pasekmes ir nekeičiate savo
įsitikinimų, iš jūsų gali apskritai atimti idealizacijos objektą. Jūsų vidinis
„prižiūrėtojas" tai lengvai padarys susitaręs su automobilių vagių
„prižiūrėtojais", ir jūs savo brangaus automobilio greitai neteksite. Taigi
tam tikra prasme jūs patys galite tapti savo automobilio vagystės
iniciatoriumi.
Ir atvirkščiai – jei neidealizuojate automobilio, kad ir koks prabangus
jis būtų, jam nieko neatsitiks. Auklėti jūsų nėra dėl ko ir automobilių
vagys užsiims kitų automobilių savininkais.
Dar vienas idealizacijos variantas galimas tada, kai jūs neturite
automobilio arba turite prastą, o įsigyti brangesnio neišgalite. Jūs
užgniaužę kvapą žiūrite į prabangius automobilius ir jaučiate arba slaptą
neapykantą jų savininkams, arba nuoskaudą dėl savo nevykusio gyvenimo.
Šitaip jūs idealizuojate turtą bei materialią gerovę ir smerkiate savo
dabartinę padėtį.
Siekdamas pakeisti jūsų klaidingus įsitikinimus, Gyvenimas imsis
priemonių, kad jūsų turtinė padėtis gerokai pablogėtų. Pavyzdžiui, dar
prastesni taps jūsų finansiniai reikalai. Šitaip susiklostys situacija, kai jūsų
ankstesnė padėtis ims atrodyti netgi labai patraukli. O jūs jos nevertinote
ir netgi niršote ant Gyvenimo!
 Kokia išvada? Siekti įsigyti prestižinį automobilį galima. Negalima
piktintis gyvenimu, jei jums tai nepavyksta ir jei jūsų finansinė padėtis
prastesnė už kitų. Jūs patys sau sukūrėte neturtą ir jums reikia mąstyti
būtent apie tai. Jei ir toliau piktinsitės savo padėtimi, sulauksite naujų
pamokų. Ir taip iki visiško skurdo, ligos ar net mirties, nes Gyvenimui
jūsų dvasios tyrumas yra kur kas svarbiau už jus draskančias aistras ir
troškimus.

• Drausmės idealizacija
Aptarėme dvi tarp vairuotojų paplitusias idealizacijas. Žinoma, būna ir
kitokių, bet rečiau. Pavyzdžiui, yra žmonių, idealizuojančių drausmę,
tvarką, eismo taisykles (žmonių santykių idealizacija). Jie stengiasi
skrupulingai laikytis šių taisyklių, ir tai iš esmės yra gerai. Vis dėlto kai
kada taisyklėms jie teikia per daug reikšmės ir gana agresyviai smerkia jas
pažeidžiančius žmones.
Tas smerkimas gali būti arba atviras („teisuolis" įnirtingai maigo garso
signalą, tyčia važiuoja labai lėtai ar griebiasi kitų panašių veiksmų), arba
slaptas – agresyvumas nuolat kunkuliuoja jo esybės gelmėse, bet jokiais
poelgiais nepasireiškia.
Bet kokiu atveju jūsų „prižiūrėtojas" pastebi šią idealizaciją ir pradeda
jus auklėti – sužlugdo jūsų įsitikinimą, kad absoliučiai visi privalo būti
drausmingi. Galimas dalykas, jūs sutiksite daug nedrausmingų vairuotojų,
kurie savo veiksmais jus pačius vers nusižengti eismo taisyklėms. Gali
būti, kad netgi pateksite į eismo įvykį, dėl kurio veikiausiai būsite kalti
patys. Šitaip jus auklės tol, kol jūs liausitės idealizavę geležinę drausmę
keliuose.
Tai nereiškia, kad mūsų pasąmonė nemėgsta drausmės. Tik jai visiškai
nerūpi žmonių sugalvotos elgesio keliuose ar visuomenėje taisyklės. Ji
rūpinasi žmogaus dvasios tyrumu, kad ši nebūtų pritvinkusi pykčio ir
nieko nesmerktų, taip pat – ir tvarkos pažeidėjų dvasių.
Mes aptarėme klaidingus įsitikinimus, būdingus vairuotojams
mėgėjams. Lygiai taip pat būtų galima išnagrinėti tuos klaidingus
įsitikinimus, kuriais pasižymi verslininkai, politikai, mokslo darbuotojai,
menininkai ir kiti. Kiekvienas žmogus priklauso tam tikrai profesinei
grupei ir gali turėti toje srityje paplitusių klaidingų įsitikinimų.
 Bet jūs jau išmokote visus savo gyvenimo įvykius vertinti remdamiesi
štai tokiu požiūriu: jei tai įvyko, vadinasi, Gyvenimas man duoda dar
vieną pamoką. Belieka suprasti, kokia tai pamoka, ir padaryti atitinkamas
išvadas.
Gyvenimas yra toks, ir mes negalime jo pakeisti. Galime tik stengtis
suprasti jo dėsnius ir gyventi jų laikydamiesi.
Baigiame nagrinėti trečiąjį vidinį kliuvinį, kuris mums trukdo uždirbti
daugiau pinigų ir sėkmingiau vykdyti profesinę veiklą, taip pat – ir
vairuoti automobilį.
O ką daryti, jau pasakojome anksčiau. Reikia išsiaiškinti savo
idealizacijas ir imtis veiksmų, kad jūsų vertybė iš perdėtai reikšmingos
pavirstų į jums tiesiog svarbią idėją.
Dabar kai jūsų lūkesčiai neišsipildo, jūs jau neatsiduodate ilgai
trunkantiems išgyvenimams, ir Gyvenimui nėra reikalo jūsų dvasiškai
auklėti savo pamokomis. Kliuvinio jūsų kelyje į trokštamus tikslus
daugiau nėra, tad Gyvenimas yra pasirengęs jums padėti, jei tik jūs patys
žinote, ko norite. Bet apie tai kalbėsime kitame skyriuje.
O kol kas pereikime prie šio skyriaus išvadų.

Išvados:
• Eismo įvykį galima laikyti vienu iš būdų žlugdyti vairuotojų
idealizacijas.
• Tarp vairuotojų labiausiai paplitusios yra gebėjimų idealizacija,
materialių vertybių idealizacija ir žmonių santykių idealizacija (pastaroji
reiškiasi nedrausmingų vairuotojų smerkimu).
• Visus Gyvenimo auklėjimo procesus galima sustabdyti, tereikia
išmokti jo pamokas ir pakeisti požiūrį į vertybes, kurioms teikiate pernelyg
daug reikšmės.
 6
Apsirūpiname materialiai

Optimistas tiki, kad mes gyvename geriausiame iš pasaulių. Pesimistas

būgštauja, kad būtent taip ir yra.
– MURPHY

Šiame skyriuje aptarsime ketvirtą kliuvinį, kuris dažnai trukdo uždirbti

daugiau pinigų ir siekti sėkmės. Tai yra netiksliai (nekorektiškai)
suformuluotas užsakymas. Kliuvinio esmė gana paprasta: jei jūs tiksliai
nenurodote, ką, kiek ir kada norite turėti, tai niekas ir neprivalo jums
padėti. Tiksliau, pagalbos jūs sulauksite, bet visai ne tokios, kokios būsite
laukę. Ir vargu ar galėsite ja pasinaudoti.
Kaip tai gali būti? Labai paprastai.
Tarkime, esate moteris, jums nusibodo kasdien vaikščioti į tarnybą,
todėl sau užsibrėžiate tokį tikslą: „Aš gaunu darbą su laisvu grafiku ir 20
tūkstančių rublių atlyginimu per mėnesį." O paskui pagal visas metodikos
taisykles pradedate formuoti jums reikiamą įvykį.
Bet jei atsimenate, Gyvenimas visiškai neprivalo jūsų užsakymų
vykdyti taip, kad jums patiktų. Jis dažniau renkasi tą galimybę, kuri yra
čia pat ir nereikalauja didelių pastangų. Todėl Gyvenimas jums veikiausiai
pasiūlys variantą, kurį jūs tikrai atmesite, pavyzdžiui, užsiimti intymių
paslaugų teikimu (žinoma, jei tam neužkerta kelio jūsų išoriniai
duomenys, nors tada galite gauti pasiūlymą tapti laisvo elgesio merginų
„brigadininke").
Tokia veikla jūsų netenkins – juk jūs norite darbo, kurio nesmerktų
visuomenė. Tačiau tikslo formulėje apie tai nepasakyta nė žodžio! O jei
jūs tylite, kas turi atspėti jūsų slaptus troškimus? Norinčių nedaug. Nors
gali būti siūlomi ir kiti variantai, pavyzdžiui, pardavinėti narkotikus.
Darbo režimas laisvas, pajamos didelės, taigi viskas formaliai atitinka
jūsų pageidavimą. O dėl galimos baudžiamosios atsakomybės – jūs apie
tai nieko nesakėte!
 Dėl tos priežastis daugelio žmonių norai iš tikrųjų išsipildo, bet patys
žmonės apie tai nenutuokia, kadangi gautas rezultatas visiškai nesutampa
su jų neaiškiais ar netiksliai išsakytais lūkesčiais.

Anekdotas ta tema:
Pagavo senis auksinę žuvelę, ši žada jam išpildyti tris jo norus, jei jis
ją paleis.
– Noriu būti madingas!
Nespėjo mirktelėti ir jau stovi senis prabangiai apsitaisęs. Ant kaklo
auksinė grandinė, iš kišenių kyšo pluoštai dolerių.
– Noriu prabangaus automobilio!
Ir jau sėdi naujame mersedese, viskas aplinkui tviska. Apsiprato senis
ir užsigeidė dar daugiau egzotikos.
Noriu aštrių pojūčių!
Akimirksniu mersedeso durelės užsiblokavo, o po sėdyne pasigirdo
laikrodinio mechanizmo tiksėjimas...

• Netikslių formuluočių pavyzdžiai

Panagrinėsime kai kuriuos vidinius užsakymus, kurie gali lemti
visiškai nenuspėjamus (arba atvirkščiai – nuspėjamus, bet
nepageidautinus) rezultatus.
 Tai tik keli pavyzdžiai, kai tikslų formuluočių supratimas gali būti toli
gražu nevienareikšmis. Ką daryti?

• Korektiškai formuluojame tikslą

Išeitis čia tik viena – taip suformuluoti savo tikslą, kad egregorai
neturėtų galimybės kaip nors išsisukti nuo to jūsų vidinio užsakymo
varianto, kurį jūs sau užsibrėžiate. Todėl formuluodami tikslą atkreipkite
dėmesį į mūsų rekomendacijas, kurios pateiktos antroje knygos dalyje. Jas
glaustai priminsime.

– Iš karto paskelbkite galutinį pageidaujamą rezultatą.

– Jūsų tikslas turi būti išreikštas kuo trumpesne energinga fraze.
– Formuluodami tikslą vartokite esamojo laiko veiksmažodžius
(veiksmas vyksta dabar).
– Tikslą suformuluokite kiek galėdami konkrečiau, įtraukite į tikslo
formuluotę ribines ir tikslinamąsias sąlygas.
– Tikslus užsibrėžkite tik sau.
– Vartokite pozityvias formuluotes.

Tai pagrindiniai tikslo formuluotės reikalavimai, nors įmanomi įvairūs

variantai.
Sukūrę tikslo formulę, pabandykite patys joje paieškoti slaptų prasmių
ir trūkumų. Pažiūrėkite, ar nėra galimybės taip formaliai įvykdyti jūsų
užsakymą, kad rezultatas visai nebus panašus į užsakytąjį. Ir jei tokią
galimybę aptiksite, formulę būtinai patikslinkite, kad gautumėte tai, ko
siekiate.

• Vykusių formulių pavyzdžiai

Pateiksime kelias palyginti vykusias tikslų formuluotes, kurios neturi
aiškių trūkumų. Nors tikriausiai gerai pamąsčius taip pat būtų galima rasti
galimybių, kaip ir tokį užsakymą įvykdyti tik formaliai.
 – Aš lengvai, lyg juokais, uždirbu 50 tūkstančių rublių (dolerių) per
mėnesį užsiimdamas mėgstama veikla
– Aš lengvai randu įdomų ir įkvepiantį gyvenimo tikslą.
– Per tris mėnesius randu naują darbą, kurį atlieku su įdomumu ir
malonumu ir kuris man per mėnesį duoda 50 tūkstančių rublių.
– Aš turiu pakankamai pinigų patogiai gyventi.
– Aš plečiu savo verslą ir nuo kitų metų sausio jis man duoda 5
tūkstančius dolerių per mėnesį.

• „Matuokitės"
Neretai žmonės patys nežino, ko nori. Pavyzdžiui, žmogus nori
pagerinti savo gyvenimo sąlygas, bet nežino, kaip tai turi įvykti, į ką
sutelkti pastangas.
Suprantama, kad šiuo atveju reikia užsibrėžti tokį tikslą: „Aš lengvai
suvokiu, koks būstas mane visiškai tenkintų kelerius artimiausius metus."
O paskui pajudėkite tikslo link. Tam tiks metodas, kuris vadinasi
„Matuokitės". Jums reikės kelis mėnesius vaikščioti ir nuolat „matuotis"
namus, kurie pasitaikys jūsų kelyje. Kad ir kur eitumėte, kai tik jūsų
žvilgsnis užklius už kokio nors namo, pradėkite svarstyti, ar norėtumėte
čia gyventi, ar ne.
Jei ne, tai kodėl? Jei taip, kodėl? Ar jums tinka šio namo vieta, jo
išorinis vaizdas, susidėvėjimo lygis, lubų aukštis, vaizdas pro langus,
aukštų skaičius? Kokiame aukšte norėtumėte gyventi, kokį vaizdą pro
langus išsirinktumėte? Kai tik jūsų žvilgsnis užklius už kito namo, vėl
įvertinkite jį savo reikmių požiūriu.
Šio pratimo privalumas tas, kad jūs galiausiai suprasite, ko norite. Jei
gyvenate su tėvais ar uošviais, jums, ko gero, atrodo, jog esate pasirengę
bėgti nors į pasaulio kraštą, svarbiausia, kad turėtumėte atskirą butą.
Tačiau jei gausite butą jums nepatogiame miesto rajone arba jis pats bus
nepatogus, tai vėl būsite nepatenkinti. Galbūt Gyvenimas jums iki šiol ir
nepadėjo, nes nežino, koks būtent būstas jums suteiktų tikrą džiaugsmą.
Nežinodamas tikrųjų jūsų reikmių, jis tiesiog laukia, kada apsispręsite.
O jei įvertinsite daugybę namų, tai patys galiausiai suprasite, kokio
buto nuoširdžiai norite: kokiame rajone, kelintame aukšte, kokio
suplanavimo, su kokiu vaizdu pro langus ir taip toliau. Įsisąmoninę tai,
galėsite formuluoti kitą tikslą: „Aš gaunu nuosavą dviejų kambarių butą su
didele virtuve antrame mūrinio namo aukšte pietiniame miesto rajone."
Tada užsiimate konkrečiu savo tikslo įgyvendinimu.
Gyvenimas džiaugsmingai jums padės, nes jūs aiškiai jam būsite
pasakę, ką pageidaujate gauti.
Reikia pabrėžti, kad šis metodas padeda ne tik įsigyti būstą. Jis turi kur
kas didesnį pritaikymo diapazoną.

• Darbo keitimas
Pavyzdžiui, norite pakeisti darbą, tačiau nežinote, koks darbas jus
patenkins. Neskubėkite ir visų pirma išsiaiškinkite, ko iš tikrųjų norite.
Suformuluokite tokį tikslą: „Aš lengvai išsiaiškinu, koks darbas man
teiks pasitenkinimą ir duos du tūkstančius dolerių per mėnesį."
O paskui 2 – 3 mėnesius vaikščiokite ir „matuokitės" įvairius
vaidmenis: autobuso vairuotojo, policininko, ledų pardavėjo, kiemsargio,
laikraščių išnešiotojo, prekybos bendrovės vadybininko, firmos
direktoriaus ir kitus. Iš esmės „matuokitės" viską, kas pasitaikys jūsų
kelyje.
Ar norėtumėte dirbti tokį darbą? Jei ne, tai kodėl? Nustatykite
kiekvieno darbo privalumus ir trūkumus. Privalumus įsidėmėkite ir galų
gale suprasite, kas jums tinka, o tada galėsite aiškiai suformuluoti naują
tikslą; formuluodami nurodysite veiklos rūšį, pajamų dydį, bendravimo su
žmonėmis galimybę, kelionių dažnumą, atsakomybės dydį ir kitus
veiksnius.

• Verslo kūrimas
Jei jus domina nuosavas verslas, bet nežinote, kur nukreipti savo jėgas
ir gebėjimus, jums irgi padės šis metodas. Pirmiausia suformuluokite
tikslą rasti verslo idėją, tarkime, tokį: „Aš be vargo randu nuostabią naujo
verslo idėją, numatančią didesnes negu 10 tūkstančių eurų per metus
pajamas ir nedideles pradines investicijas."
O paskui tiesiog vaikščiokite ir žiūrėkite, kur ir kaip galite uždirbti
tuos pinigus, kuriuos nurodėte savo formuluotėje. Kaupkite informaciją
ir ją vertinkite. Einate gatve ir „matuojatės", kokia verslo rūšis iš matomų
jus tenkintų, o jei netenkina, sau paaiškinkite kodėl. Paskambino
pažįstamas – jūs imate svarstyti, ar kartu su juo nebūtų galima kaip nors
uždirbti. Pažiūrėjote naujienų laidą per televiziją – pradedate sukti galvą,
kaip būtų galima uždirbti remiantis kokia nors išgirsta žinia. Skaitote
knygą – svarstote, kaip uždirbo kūrinio veikėjai ir ar jūs negalite
pasinaudoti tais būdais...
Tačiau užsisakydami verslą, turėkite galvoje ir nefinansinius tikslus,
kuriuos kartais užsibrėžia žmonės: verslas kaip būdas pabėgti nuo
nuobodulio, verslas kaip adrenalino šaltinis ir panašius. Geriau iš karto
išsiaiškinkite, ką jums turi duoti nauja veikla. Antraip tai gali paaiškėti
tik tada, kai pradėsite ją vykdyti. Ir jei pasirodys, kad pinigai čia nėra
svarbiausia, dėl to per daug nesikrimskite – tai buvo jūsų pasirinkimas.

• Kiek prašyti?
Jei ieškote naujo darbo ar norite sukurti (ar išplėsti) savo verslą, gali
kilti toks klausimas: kokias pajamas nurodyti savo paraiškoje Gyvenimui?
Teoriškai Gyvenimas lyg ir turi daugybę pinigų, tad kodėl iš karto
nepaprašius kuo daugiau? Tačiau viskas ne taip paprasta. Jei paprašysite
sumos, daug kartų pranokstančios jūsų dabartines pajamas, tai Gyvenimas
šio tikslo jums veikiausiai nepadės siekti. Ir jūsų pageidavimas liks viena
iš tų svajonių, kurios prasideda žodžiais: „Neblogai būtų, jei..."
Todėl reikėtų laikytis tokios bendros rekomendacijos: prašoma suma
neturėtų viršyti dabartinių jūsų pajamų daugiau kaip 3 – 5 kartus,
antraip jūs tiesiog nepatikėsite, kad esate nusipelnę tokio rezultato. Jus
ims kamuoti abejonės, iš kur galėtų atsirasti tokie dideli pinigai, ir taip
toliau. Galiausiai ši baimė užblokuos galimybę rasti atitinkamą darbą.
O štai pajamų išaugimas pusantro ar du kartus jums pasirodys
pasiekiama užduotis ir jūs lengvai įgyvendinsite šį tikslą, jei jį užsibrėšite.
Po kiek laiko vėl padidinkite savo pajamas du kartus, vėliau – dar du
kartus ir taip toliau. Kitaip sakant, judėkite į priekį žingsnis po žingsnio,
kaip mus moko daugybė žmonių, kurie norimų rezultatų siekė palaipsniui.
Ši rekomendacija grindžiama ne tuo, kad Gyvenimui ko nors gaila. Jis
mielai jums duotų dešimt kartų daugiau, bet jūs patys neimsite –
nepatikėsite, jog šito esate verti, jog tai skirta jums.
 Tik retas kuris žmogus turi tokį aukštą savivertės lygį, kad iš karto
pareikalauja labai daug, ir jei jis tinkamai elgiasi, greitai tą sumą gauna.
Toks yra kelias žmonių, padariusių svaiginamą karjerą versle ar meno
srityje. Tačiau tai tik saujelės kelias, beje, šie žmonės taip pat turėjo
įveikti savo pakopas, tik jos buvo didesnės. O daugumai skaitytojų mes
rekomenduojame iš karto neužsibrėžti grandiozinių tikslų – jūs patys jų
neįsileisite į gyvenimą ir dėl to prarasite tikėjimą savo jėgomis.
Įsibėgėkite palengva, ir viskas bus puiku.

• Ką daryti toliau?
Jūs iš pasąmonės jau pašalinote visus vidinius kliuvinius, nuodugniai
išsiaiškinote ir kruopščiai suformulavote savo tikslą. O ką daryti toliau?
Atsakymas yra septintasis įvykių formavimo metodikos principas, kuris
teigia: „Dievas neturi kitų rankų, išskyrus tavąsias!"
Toliau reikia pradėti dirbti ir įvykių formavimo srityje, ir materialiame
lygmenyje.
Įvykių formavimo srityje tai bus daugkartinis tikslo formulės
kartojimas, jo vizualizacija, koliažo kūrimas, išankstinis džiaugsmo
pasiektu rezultatu išgyvenimas.
Materialiame lygmenyje jūs atliekate visiškai praktiškus veiksmus:
nustatote, ar tikslas yra artimas, ar tolimas, kelią tikslo link suskirstote į
etapus, paskui parengiate veiksmų planą artimiausiai savaitei – ir pirmyn
link savo svajonės! Rašykite, vaikščiokite, skambinkite, susitikinėkite su
reikiamais žmonėmis – kiekvienas užsibrėžto tikslo siekia savaip.
Svarbiausia negulėti ant sofos svajojant išlošti milijoną dolerių. Ir visų
savo pastangų nepaverskite kalbomis rūkomajame apie tai, kaip viskas
blogai, ir spėlionėmis, kada visa tai pasikeis.
Reikia būti aktyviems, ir tada Gyvenimas jums nešykštės naujų idėjų ir
naujų galimybių.
Kelyje užsibrėžto tikslo link jums pravers užsiprogramavimo sistema
„Efektas". Informaciją apie ją rasite adresu www.sviyash.ru.
O dabar – išvados.

IŠVADOS:
 • Ketvirtas vidinis kliuvinys kelyje tikslų link yra nesugebėjimas tiksliai
formuluoti užsakymų Gyvenimui. Todėl žmonės sulaukia visiškai ne to
rezultato, kurio jiems reikia.
• Išsiaiškinę savo tikslą ir patikrinę, ar jums netrukdys vidiniai
kliuviniai, turite tiksliai suformuluoti, ko jūs siekiate ir kokios sąlygos
jums yra būtinos.
• Jei nežinote, ko norite, pabandykite kelis mėnesius naudoti metodą
„Matuokis", kuris jums padės geriau suprasti, kas jus tenkina artimiausiu
metu.
• Užsakydami pinigus, iš karto neprašykite sumos, daug kartų
viršijančios jūsų dabartines pajamas – jūs nepasirengę tokiems pinigams
ir Gyvenimas jums nepadės siekti šio tikslo. Geriau užsakyti sumą, kuri
jūsų dabartines pajamas pranoksta du ar tris kartus – toks padidėjimas
nesukelia vidinio diskomforto ir lengvai pasiekiamas.
• Suformulavę tikslą, imkitės praktinių jo įgyvendinimo veiksmų. Jums
padės sistema „Efektas" (www.sviyash.ru).
 V DALIS

Sveikata – tai tikrovė, kurią mes kuriame patys

– Daktare, ar aš gyvensiu?
– O kokia prasmė?

Šioje knygos dalyje kalbėsime apie tai, kaip pirmoje ir antroje dalyse
aprašytas idėjas pritaikyti sveikatos apsaugos srityje.
Kiekvienas žmogus arba turi sveikatą, arba jos neturi. Sveikatos srityje
egzistuoja du be galo klaidingi įsitikinimai, kurie labai paplitę tarp
žmonių ir sukelia masinius susirgimus.

• Pasinaudokime nemokamais ištekliais

Sveikata – tai nemokami ištekliai, kuriuos mes įgyjame gimdami.
Esame išmokę vertinti brangiai kainuojančius dalykus ir nevertiname
pigių. Kadangi kol nesergame ir nemokame už gydymą, sveikata
nekainuoja nieko, tai jos ir nesaugome. Švaistome sveikatą (ypač
jaunystėje) net nesusimąstydami, kas mūsų laukia vėliau. Bemiegės
naktys, alkoholis, nekokybiškas maistas, poilsio stoka ir kiti kenksmingi
veiksniai – tai pasekmės įsitikinimo, kad „viskas svarbu, išskyrus
sveikatą, nes ją visada galima paaukoti dėl kitų mums svarbesnių dalykų".
Juk šia idėja vadovaujatės valgydami praėjusio gimtadienio ar kitų
švenčių maisto likučius – gaila išmesti produktus, nes už juos sumokėti
dideli pinigai! O apie savo sveikatą visai pamirštate...
Taigi pirmasis masinis įsitikinimas formuluojamas taip: „Sveikata – tai
tokia organizmo būsena, kuria galima pasirūpinti paskiausiai." Apie
sveikatą paprastai prisimename tada, kai jos nebėra ar kai ji „pareikalauja"
mūsų pinigų bei laiko.

• Sveikata – vaistinėje
 Kitas klaidingas masinis įsitikinimas yra toks: Sveikata – ne mano
rūpestis. Ji priklauso nuo gydytojo, gydūno , ligoninės ar vaistinės. Aš
tik objektas, kurį jie turi išgydyti.
Reikia pridurti, kad šį įsitikinimą aktyviai palaiko gydytojai, kurie į
sergantį žmogų žiūrį kaip į objektą, kuriam reikalinga medicininė pagalba.
Jų visai nedomina, kodėl šis „objektas" susirgo ir kokią pasąmoningą
naudą jis turės iš savo ligos. Tokį požiūrį į ligą ir ligonį gydytojai įgijo
savo mokymosi įstaigose ir neketina jo keisti.
Toks gydytojų požiūris sudarė puikiausias sąlygas klestėti medicininių
paslaugų, sveikatinimo bei farmacijos verslui – pelnas čia skaičiuojamas
milijardais. Ir nė vienas šio verslo atstovas nesuinteresuotas, kad žmonės
būtų sveiki.
Taigi pirmiausia turite pažinti jau mūsų aptartus pasąmoninius
įsitikinimus, o paskui nuspręsti – ar jie jus tenkina ir ar jūs pasiruošę
keisti savo požiūrį į sveikatą. Jeigu ne – tai šios knygos dalies galite ir
neskaityti. Toliau mindžiosite gydytojų (ar gydūnų) kabinetų slenksčius,
vildamiesi stebuklingai pasveikti. Retkarčiais taip nutinka.
Tačiau jei nusprendėte prisiimti visą atsakomybę už savo sveikatą,
tuomet šioje knygos dalyje rasite naudingų patarimų, kaip keisti požiūrį į
šią gyvenimo sritį ir kokių teigiamų pokyčių galite sulaukti tai padarę.
Dar kartą priminsime kliuvinius, kurie trukdo pasiekti norimą tikslą –
turėti stiprią sveikatą:

Pasąmoningas ligos užsisakymas

Negatyvios pasąmoninės programos
Dvasinio auklėjimo procesai, griaunantys mūsų idealizacijas
Nekorektiškas siekiamo tikslo suformulavimas

Vėliau panagrinėsime smulkiau, kaip šie faktoriai veikia mūsų

sveikatą. Bet pirmiausia pakalbėkime, kas yra sveikata apskritai ir kodėl
mes sergame.
 1
Mūsų ligų ištakos

Jei jūs prabudote ir jums nieko neskauda – pasitikrinkite,

kuriame pasaulyje esate...
– POSAKIS

Beveik visi žmonės serga, tai yra skundžiasi vienokiais ar kitokiais

nukrypimais nuo sveikatos normos.
Vieni serga nuo pat vaikystės, kitus ligos užklumpa brandžiame
amžiuje, ir tada svarbiausias mūsų tikslas yra susigrąžinti sveikatą.
Tą patį susirgimą tik visiškai skirtingais būdais bando gydyti įvairių
sričių specialistai. Pavyzdžiui, kai jums skauda galvą, koją, nugarą ar
kepenis, vieni skiria gerti vaistus ar žolelių antpilus, kiti siūlo gydytis
„stebuklingais" prietaisais, treti bando jus gydyti energinėmis srovėmis,
ketvirti įkalbinėja vartoti maisto papildus, penkti pataria atgailauti ir taip
toliau. Kartais tos priemonės padeda. Žinoma, ne visiems ir ne visada, bet
dalis žmonių pasveiksta.
Kita vertus, jei koks nors prietaisas ar žolelių antpilas padėtų
absoliučiai visiems, tai tikriausiai nebeliktų nei ligonių, nei gydytojų.
Deja, kol kas taip nėra. Mes matome, kad augant pragyvenimo lygiui ir
tobulėjant medicinai taip pat didėja susirgimų ir ligonių skaičius.
Labai dažnai žmonės, sergantys ta pačia liga, kreipiasi į įvairių sričių
specialistus, siekdami rasti tą būdą ar priemonę, kuri padėtų būtent
jiems. Jei tokios paieškos trunka gana ilgai ir be ypatingų neigiamų
išgyvenimų, tai jų rezultatas gali būti teigiamas. Anksčiau ar vėliau jūs
rasite tik jums tinkamą būdą. Aišku, kad sulaukti rezultato norisi kuo
greičiau.
Kodėl sergame? Mes manome, kad fizinio kūno susirgimas yra tik tam
tikrų sutrikimų apraiškos viename iš žmogaus kūnų. O tokių kūnų žmogus
turi keletą.
 Antrojoje knygos dalyje mes pasitelkėme rytietišką žmogaus struktūros
modelį, pagal kurį žmogus, be fizinio kūno, dar turi ir keletą subtiliųjų
kūnų: eterinį, emocinį, mentalinį ir dvasinį.
Jei jūs esate materialistai ir aprašytas modelis kelia jums abejonių, tai
galite nagrinėti fizinį žmogaus kūną ir įvairius žmogaus psichikos
komponentus. Žmogaus psichika yra labai sudėtingas ir dar mažai ištirtas
reiškinys. Galima išskirti tokias jos dalis: energinę psichiką – tai
pasitikėjimas savimi, aktyvumas, energingumas; emocinę psichiką –
gebėjimas patirti įvairias emocijas; mentalinę psichiką – tai mūsų protas,
įsitikinimai, idealai; ir pasąmoninę psichiką, kurioje slypi mūsų baimės,
nuostatos ir elgesio programos. Šis modelis padeda mums suprasti daugelį
savo būties aspektų.
Taigi žmogus turi daug kūnų ir tik vienas jų – fizinis kūnas – yra
materialus. Ir tik jame ligos pavidalu gali pasireikšti kitų subtiliųjų
kūnų sutrikimai.
Suprantama, jei gydytojas ar gydūnas sugebės pašalinti tą sutrikimą
subtiliajame kūne, tai liga paliks ir fizinį kūną. Jei gydytojas gydys tik
fizinį kūną, o ligos priežastis bus subtiliajame kūne, tai gydytojo
pastangos geriausiu atveju duos trumpalaikį rezultatą.

• Kas yra sveikata?

Dabar galime padaryti išvadą, kad sveikas yra tas žmogus, kuris turi
sveiką fizinį kūną ir sveikus visus subtiliuosius kūnus. Jei negaluoja
nors vienas iš subtiliųjų kūnų, tai neišvengiamai paveiks ir fizinio kūno
būseną.

• Pirminis ligų šaltinis

Labai įdomu, kaip mūsų kūnuose (tiek fiziniame, tiek subtiliuosiuose)
atsiranda sutrikimų. Mes jau žinome, kad be priežasties pasaulyje nieko
nevyksta. Jei atsiranda kokių nors pakitimų, tai reiškia, kad mes ką nors
darėme ne taip.
Galbūt netinkamai elgėmės su organizmu, todėl savo nepasitenkinimą
jis parodo per ligas. Daugelis žmonių gimsta sveiki (išskyrus retus
atvejus), tačiau vėliau suserga, nes į sveikatą, kurią dovanoja Gyvenimas,
turi vartotojišką požiūrį. Arba jie prisikaupia įvairių idėjų, šios ima
kelti neigiamus išgyvenimus, o neigiami išgyvenimai savo ruožtu sukelia
ligą
Mūsų sveikatos būklę lemia mūsų požiūris į ją. O požiūrį mes galime
susiformuoti sąmoningai. Vadinasi, galime tvirtinti, kad pirminis mūsų
sveikatos (arba ligos) šaltinis yra mūsų sąmonė. Siela lemia materijos
būtį.

• Sveikata yra galvoje, o ne vaistinėje!

Šis teiginys taip pat paaiškina ir įgimtų ligų priežastis. Rytų išminčiai
tvirtina, kad įgimtų ligų šaltinis yra mūsų karma, kitaip sakant, tie
veiksmai, kuriuos mes padarėme praeituose gyvenimuose.
Taigi mūsų sveikatą lemia mūsų mintys, emocijos ir poelgiai. Fizinio
kūno sveikatos atstatymo būdų paieškos bus pagrįstos būtent šiomis
idėjomis.

• Kaip gydysimės?
Remdamiesi ankstesniais paaiškinimais darome išvadą, kad gydymo
būdas turi būti adekvatus priežasčiai, kuri sukėlė fizinio kūno
susirgimą, tai yra mes tvirtiname, kad gydymas bus efektyvus, jei jis nuo
pat pradžių bus atliekamas tame kūne, kurio sutrikimai ir sukėlė fizinio
kūno ligą. Priešingu atveju gydymas rezultato neduos arba rezultatas bus
trumpalaikis.
Tai reiškia, kad visų ligų priežastys slypi subtiliuosiuose kūnuose ir kad
esant net menkiausiai slogai reikia Gyvenimo prašyti atleidimo.
Vis dėlto pirmiausia derėtų nustatyti, kokiame subtiliajame kūne
slypi mūsų sveikatos sutrikimo priežastis ir kokia ji yra.
Dabar smulkiau ir panagrinėsime tas priežastis, kurios trikdo įvairių
žmogaus kūnų funkcijas.

• Ištakų ieškome fiziniame kūne

Mūsų fizinio kūno susirgimo priežastis gali būti ir pačiame fiziniame
kūne, jei su juo netinkamai elgiamės. Mūsų kūnas yra savotiškas
„arkliukas", kuris „vežioja" mūsų sielą ir stengiasi jai įtikti. Tačiau mes
dažnai su juo elgiamės labai nerūpestingai: blogai jį maitiname,
neišleidžiame pasivaikščioti, per daug apkrauname... ir galiausiai jis
nebeiškentęs suserga.
Kai mūsų sąmonė nevertina kūno, šis per ligas bando protestuoti prieš
vartotojišką ir nepagarbų požiūrį į save.
Būdingiausios elgesio su fiziniu kūnu klaidos yra šios:
Nesveika arba vienoda mityba: kūno nepapildome mikroelementais,
kurie reikalingi ląstelėms atsistatyti. Visos mūsų organizmo ląstelės
nuolatos atsinaujina, todėl joms reikia „statybinių medžiagų", o jas
organizmas gauna su maistu. Taigi mityba turi būti įvairiapusė ir turtinga
įvairių mikroelementų, kitaip „statinys" bus su defektais.
Autointoksikacija: kūnas suvartoja perteklinį maisto kiekį. Mūsų
valgymo poreikiai gana riboti, bet veikiami įpročių ir baimių mes dažnai
persivalgome. Kol savo valia nepažabojame šių instinktų, tol
neišvengsime įvairių ligų ir antsvorio.
Netinkamas gyvenimo būdas: tai veiksnys, kuris trukdo tinkamai
funkcionuoti raumenims ir sąnariams. Pavyzdžiui, kai dirbame sėdėdami
ir visą dieną neatliekame nors keleto mankštos pratimų, raumenys
suglemba, o sąnariuose pradeda kauptis druskos.
Sugebėjimų idealizacija: mes pervertiname savo galimybes.
Pavyzdžiui, kai stengiamės pakelti ar pastumti labai didelius svorius,
greitai išsenkame, pervargstame. Organizmo resursai yra dideli, bet ne
begaliniai, o mes ilgais perkrovimais jį nualiname ir galų gale
susargdiname.

• Energiniai kūno pažeidimai

Mūsų fizinio kūno susirgimų priežastis gali būti ir kokie nors
pažeidimai eteriniame, ar energiniame, kūne.
Tokius pažeidimus gali sąlygoti blogas darbo režimas, kai jūs nuolatos
patiriate perkrovas, neišsimiegate ir neatostogaujate. Viso to pasekmė –
gyvybinių jėgų sąnaudos viršija jų papildymą, išsenka resursai, ir
organizmas suserga.
 Perdėtai atjausdami kitus žmones, jūs savanoriškai jiems atiduodate
dalį savo gyvybinių jėgų. Taip pat alinate organizmą nuolat būdami šalia
išsekusių ar ligotų žmonių. Gyvybinių jėgų reikalauja ir jūsų
nekontroliuojama „žodžių maišyklė", kuri nuolatos nerimsta bandydama
užtikrinti jūsų saugumą ir linkėdama jums sėkmės. Savo energiją jūs
atiduodate ir tiems žmonėms, apie kuriuos nuolatos galvojate.
Taigi veiksnių, neigiamai veikiančių eterinį žmogaus kūną, yra daug ir
visi jie duodą tą patį rezultatą – galų gale suserga fizinis žmogaus kūnas.

• Negatyvių emocijų perkrovos

Tačiau eterinis kūnas yra tik tarpinė grandis, per kurią neigiamas
poveikis į fizinį kūną atkeliauja iš kitų subtiliųjų kūnų, pavyzdžiui, iš
emocinio kūno. O daugumos žmonių vyraujančios emocijos tikrai nėra
džiaugsmingos.
Jau šioje knygoje kalbėjome, kad kiekvienas mūsų negatyvus
išgyvenimas nešvaraus koncentrato (minčių formos) pavidalu nusėda
emociniame kūne. Didelis ledkalnis iškreipia povandeninių jūros srovių
tėkmę. Lygiai taip pat stiprus minčių srautas sukelia eterinio kūno
energijos srovių nukrypimus arba sąstovius, o dėl to fizinis kūnas
neišvengiamai suserga. Todėl kad ir kaip mes gydytume savo fizinį ar
eterinį kūną, sulauksime tik trumpalaikio jo pasveikimo, jei
nepasirūpinsime emocijomis.
Negatyvios minčių formos atsiranda dėl stiprių išgyvenimų.
Išgyvenimų priežasčių esama labai daug ir įvairių. Kuo didesnius
išgyvenimus jūs patiriate, tuo didesnė tikimybė, jog organizmas per ligas
ims prieštarauti, kad pavertėte jį „emociniu šiukšlynu". Iš pradžių tai gali
būti tik nedideli sveikatos sutrikimai, galvos skausmai, kraujospūdžio
šokinėjimai.
Tačiau jei žmogus nesupranta tokių savo organizmo užuominų, jį ima
pulti sunkesni susirgimai, net onkologinės ligos. Tokias ligas gydyti tik
fizinio kūno lygmenyje yra labai sudėtinga, o kartais ir neįmanoma, jei
ligonis nepakeičia gyvenimo būdo.

• Klaidingos idėjos
 Kita ligų atsiradimo priežastis slypi mentaliniame lygmenyje. Tai yra
mūsų pažinimo ir idėjų lygmuo. Mentalinis kūnas kaupia negatyvias
programas, nuostatas, idealizacijas, o tai yra neigiamų išgyvenimų
šaltinis, iš kurio kilusios neigiamos minčių formos kaupiasi
emociniame kūne. Jos savo ruožtu sutrikdo eterinį kūną, o eterinis kūnas
sukelia fizinio kūno ligą. Taigi matome, kad ligos priežastis iš tikrųjų yra
negatyvios programos, nuostatos ir idealizacijas, ir kol visa tai tūnos
mentaliniame kūne (pasąmonėje), tol fizinis kūnas nepasveiks.
Jei žmogus turi keletą idealizacijų, kurias išoriniame pasaulyje
sugriauti sunku, tai Gyvenimas vietoj dvasinio auklėjimo proceso gali
pasiųsti žmogui ligą. Pavyzdžiui, puikybei sumenkinti žmogus gali
susirgti tokia liga, apie kurią gėdysis papasakoti ne tik pažįstamiems, bet
ir gydytojams.
Sugebėjimų idealizaciją sugriaus atminties sutrikimai, pablogėjęs
regėjimas ar klausa. Nepriklausomybės idealizaciją žlugdo susirgimai,
kurių gydymas reikalauja tikslaus tam tikrų procedūrų atlikimo.
Taip pat galite atsitiktinai užsisakyti sau ligą to visai nesuvokdami.
Užsakymą duos jūsų pasąmonė, o jį vykdys fizinis kūnas. Taip dažnai
elgiasi vaikai, kurie stokoja tėvų dėmesio. Norėdami tėvams parodyti savo
reikšmingumą, jie pasirenka labai paprastą būdą – suserga. Kartais taip
pasielgia ir suaugę žmonės, tik jie to niekada nepripažįsta, net patys sau.

• Problemos, atsineštos iš praeitų gyvenimų

Dar viena ligų priežastis yra problemos, atsineštos iš praeitų gyvenimų.
Kalbėsime apie įgimtus susirgimus, kuriuos žmogus turi nuo gimimo
momento.
Šių susirgimų šaltinis yra ankstesniuose gyvenimuose sukaupta karma,
kurią nemirtinga siela (sudaryta iš subtiliųjų kūnų) nešasi su savimi per
įsikūnijimų grandinę.
Rytų išminčiai teigia, kad karma – tai atpildo už nuodėmes
mechanizmas. Tos nuodėmės perpildo žmogaus „išgyvenimų talpyklą" ir
dėl to jį per įsikūnijimus ima lydėti įvairios problemos.
Jei žmogus gyvendamas elgėsi padoriai, nereiškė pretenzijų
aplinkiniams ar sau, tai po mirties jo dvasia rado prieglobstį
aukščiausiame subtiliojo pasaulio aukšte. Todėl įsikūnydama kitą kartą
tokia siela turi daugiau galimybių pasirinkti geras būsimojo gyvenimo
sąlygas, taip pat – ir sveiką kūną.
Ir priešingai, jei žmogaus „išgyvenimų talpykla" mirties akimirką buvo
perpildyta, jo dvasia pateko į kurį nors iš žemųjų subtiliojo pasaulio
aukštų ir paskui vėl gimdama turėjo labai mažą būsimojo gyvenimo
sąlygų pasirinkimą. Pavyzdžiui, ji galėjo rinktis arba atgimti ligotame
kūne, arba visai neatgimti. Dvasia ligotą kūną pasirenka pati. Ir paskui ji
turi praleisti jame visą gyvenimą nepriekaištaudama likimui – tada po
mirties ji pateks į aukštesnįjį subtiliojo pasaulio aukštą ir atgimdama
dar kartą pasirinkimo galimybių jau turės daugiau.
Panašu, kad šiuo modeliu galima paaiškinti daugelį įgimtų ligų. Kyla
klausimas: ką reikia padaryti, kad tokių ligų nebeliktų. Tikriausiai reikėtų
pozityviai žiūrėti į gyvenimą, nieko nesmerkti, nekaltinti ir išmokti
pranešti Gyvenimui apie savo tikslus – o paskui daug metų jų siekti.
Dar viena problema, atsinešta iš praeitų gyvenimų, yra įvairios fobijos,
kurios neturi jokių paaiškinamų ir logiškų priežasčių. Yra gausybė
žmonių, bijančių aukščio, nors šiame gyvenime nebuvo jokių priežasčių jo
išsigąsti; kiti bijo vandens, nors niekada nėra skendę; dar kitus nuolat supa
artimieji ar draugai, bet juos kankina vienatvės baimė ir taip toliau.
Jei fobijos priežasčių nepavyksta rasti šio gyvenimo įvykiuose, tai
galima manyti, kad jūsų dvasia šią informaciją atsinešė iš praeitų
gyvenimų. Beje, tokią neigiamą informaciją galima nesunkiai pakeisti
perkodavimo būdu.

• Universalus sveikatos algoritmas

Fizinis kūnas yra vienas, o priežasčių, sukeliančių ligas – daugybė.
Daug priežasčių reiškia, kad ir kovos su jomis būdų turėtų būti daug. Šis
teiginys leidžia suprasti, kodėl niekaip nepavyksta rasti universalios
priemonės, panacėjos, kuri žmones išgydytų nuo visų ligų.
Kaip rasti greito jūsų ligos išgydymo algoritmą? Pasirodo, šį algoritmą
žino visi. Jūs taip pat jį žinote, tik nenorite sau to pripažinti.
Norėdami tai suprasti, grįžkime prie sveikatos sąvokos. Sveikas yra
tas žmogus, kurio sveiki visi kūnai: fizinis, energinis, emocinis,
mentalinis, dvasinis. Jūsų susirgimo priežastis slypi viename iš tų kūnų.
Arba iškart keliuose, nes labai jau sunku rasti žmogų, turintį tik vieną
nukrypimą nuo normos. O sveiki juk turi būti visi jūsų kūnai!
Taigi reikia gydyti juos visus! Štai čia ir yra jūsų sveikatos algoritmas.
Ne konkretus vaistas nuo kepenų ligos, aukšto kraujospūdžio ar galvos
skausmo, bet totalus viso jūsų organizmo sudedamųjų dalių
normalizavimas. Vieno kurio nors organo susirgimas dažniausiai būna
viso organizmo funkcionavimo sutrikimo pasekmė, o liga pirmiausia
pakirto silpniausią organizmo vietą.

• Ir vėl galva
Pasirodo, grįžome prie minties, kad dėl visko kalta galva. Tai vieta,
kurioje slypi visos kūno galimybės ir visos mūsų mintys, idėjos bei
nuostatos.
Mes nesiūlome atsisakyti šiuolaikinės medicinos paslaugų ir analizuoti
tik savo mintis. Daugeliui žmonių tai būtų tiesiog neįmanoma. Taip,
susirgimo priežasčių reikia ieškoti mentaliniame kūne, bet nereikia
pervertinti savo galimybių tas paieškas atlikti.
Išvada būtų tokia: prižiūrėkime visus savo kūnus, kad jie būtų švarūs, ir
tada toks totalinis valymas neišvengiamai duos teigiamą rezultatą.
Būtent tai ir yra universalus sveikatos algoritmas. Pradedame rūpintis
savo fiziniu kūnu, lygiagrečiai pamaitiname ir energinį kūną, užkertame
kelius pertekliniam gyvybinių jėgų nutekėjimui, atsikratome mums
žinomais būdais neigiamų emocijų ir drauge nustatome, kokie klaidingi
įsitikinimai sukelia neigiamus išgyvenimus, dėl kurių paskui atsiranda
sveikatos problemų.
Toks požiūris aprėpia visus mūsų kūnus, o rezultatas toks, kad jaunėja
ir sveiksta fizinis kūnas.
Tam tikslui pasiekti galime pasitelkti visus senosios ir šiuolaikinės
medicinos bei mokslo pasiekimus.
Toliau – išvados.

IŠVADOS:
• Dauguma žmonių turi du esminius klaidingus įsitikinimus. Pirmas:
„Sveikata yra tai, ką galima prisiminti ir pradėti rūpintis paskiausiai."
Antras: „Sveikata – ne mano rūpestis. Ji priklauso nuo gydytojo, gydūno,
ligoninės ar vaistinės. Aš tik objektas, kurį jie turi išgydyti." Tokiu būdu
patys žmonės sukuria vartotojišką požiūrį į savo kūną.
• Žmogus turi labai sudėtingą struktūrą, kurią sudaro vienas fizinis
kūnas ir keturi subtilieji kūnai. Nukrypimai viename iš tų kūnų sukelia
fizinio kūno ligą.
• Sveikas yra tas žmogus, kurio sveiki visi kūnai: fizinis, energinis,
emocinis, mentalinis ir dvasinis.
• Sveikatos ištakos yra mūsų sąmonė, kuri sukuria rūpestingą arba
vartotojišką santykį su savo kūnu.
• Universalus sveikatos algoritmas yra ne naujai sukurtas gydymo
būdas ar priemonė, o visų žmogaus kūnų būsenos normalizavimas. Gydymo
tikslams galima pasitelkti visus žinomus senosios ir dabartinės medicinos
pasiekimus; gydyti būtina iš karto visus kūnus. Vieno organo išgydymas
gali duoti tik trumpalaikį atokvėpį prieš kitą ligą.
 2
Nebeužsisakykime ligų

Sveikata daugiau priklauso nuo mūsų įpročių ir mitybos,

nei nuo gydymo meno.
– D. LEBBOK

Šiame skyriuje aptarsime keletą tipiškų būdų, kaip žmonės

pasąmoningai susikuria sau ligas.

• Baimė dėl sveikatos

Begalinė baimė susirgti yra labiausiai paplitęs būdas užsisakyti sau
ligą. Viena iš tokios baimės atsiradimo priežasčių gali būti ligų simptomų
aprašymai įvairiuose medicininiuose leidiniuose. Kai toks simptomas
aprašytas pakankamai įtikinamai, kaipgi jo nerasi savyje?
Panašiai veikia jūsų giminaičių ar pažįstamų susirgimų patirtis, taip pat
jūsų pačių prisiminimai apie buvusias savo ligas ir televizijos laidos,
plačiai nušviečiančios įvairius sveikatos sutrikimus. Be to, savo darbą
padaro reklamos, kuriose žmonės baltais chalatais pasakoja, kiek milijardų
baisių mikrobų gyvena aplink mus ir mumyse – gydytojai taip tikisi
gudriai „užkabinti" išsigandusį žmogų pirkti jų stebuklingus vaistus.
Baimė susirgti daugumai žmonių yra normalus reiškinys. Ta baimė
atlieka teigiamą vaidmenį, ji skatina žmogų imtis kokių nors apsaugos
priemonių, kad būtų galima išvengti tos ar kitos ligos. Pavyzdžiui, galbūt
jis genamas tokios baimės rytais pradės mankštintis.
Bet dažniau baimei nepavyksta padaryti nieko, kad mes bent kiek
pagerintume savo sveikatą. Viskas baigiasi įtarimais „O jeigu ir aš
sergu?", kuriuos pasąmonė priima kaip užsitęsusią stresinę situaciją ir
pasistengia jus nuraminti. Ji jums duos tai, dėl ko jūs jaudinatės. Geriausių
paskatų vedama pasąmonė sukurs jums norimą ligą, kad tik tas jūsų
jaudulys liautųsi. Tai labai panašu į atvejį, kai verkiančiam vaikui
duodamas žaisliukas.
Pasąmonė „mano", kad žmogus, pagaliau sulaukęs trokštamo įvykio
(tai yra ligos), nusiramins. Pasąmonės logika yra primityvi ir laikui bėgant
nesikeičia. Tačiau kas gi gali nusiraminti sulaukęs ligos, kurios ilgą laiką
taip bijojo. Veikiau priešingai – įsitikinęs, kad baimė nebuvo beprasmė,
žmogus nugrimzta į dar juodesnius išgyvenimus, jį ima kamuoti dar
didesnė baimė ir jis stoja į kovą su liga, kuri ir atsirado dėl tos pačios
baimės. O ramybę tada galima tik sapnuoti...
Pateiksime tokios situacijos pavyzdį. Jauna mergina susitikinėja su
mylimu jaunuoliu, bet siaubingai bijo pastoti, nes jų santykiai dar
neformalūs, be to, vaikelio gimimas artimiausiu metu neplanuojamas.
Todėl intymūs santykiai su mylimuoju jai tampa didžiuliu stresu, nors ir ji
saugosi nuo nėštumo įvairiomis šiuolaikinėmis priemonėmis. Pasąmonė,
sureagavusi į gautą pranešimą apie stresą, sukuria merginai problemą
lytinių organų srityje. Atrodytų, gyvenk ir džiaukis, nes vaikučio nebus,
kad ir kas atsitiktų. Juk ji to ir norėjo. Bet ar gali džiaugtis mergina, jog ji
negalės pastoti? Suprantama, ne. Ją užvaldo stresas dėl naujo susirgimo ir
ji pradeda kovoti su juo. Ir visos pasąmonės pastangos jai padėti nueina
perniek.
Štai taip atrodo ligos susikūrimo mechanizmas.
Kaip sustabdyti tokio mechanizmo darbą? Kad jis neveiktų, reikia
nebesijaudinti ir nebebijoti. Padėkoti savo baimei už rūpestį, pasiųsti jai
savo meilę ir dėkingumą. O vėliau tą baimę reikia transformuoti į tikėjimą
ir ramybę.
Jei jūs jau sergate ir bijote, kad liga nepaaštrėtų, tai įvykių seka bus ta
pati. Būtina vizualizuoti (įsivaizduoti ) savo baimę, padėkoti jai už rūpestį,
pasiųsti jai savo meilės ir dėkingumo dovaną.
Paskui baimę paverskite tikėjimu, kad jūs tuoj pasveiksite. Vėliau šį
tikėjimą vis pastiprinkite meile ir dėkingumu, kad jis visiškai išstumtų iš
pasąmonės baimę. Ir gijimo vyksmas dešimteriopai paspartės.

• Neįsisąmoninta nauda
Svarbi ligų atsiradimo priežastis yra ta, kad liga dažnai padeda spręsti
tam tikras gyvenimo problemas. Be ligos jų išspręsti nepavyksta. Tai yra
slapta ligos teikiama nauda.
Išnagrinėsime keletą tokios slaptos naudos pavyzdžių.

• Liga – priemonė sulaukti dėmesio

Dažniausiai pasąmoningai ligą užsisako vaikai. Vaikui labai reikia tėvų
šilumos, dėmesio, rūpesčio. Šiame skubančiame gyvenime tėvai dažnai
būna labai užsiėmę savo reikalais – darbu, verslu, karjera, pramogomis ar
tarpusavio santykiais. Vaikas lieka lyg ir nuošaly. Tad kaipgi jam į save
atkreipti tėvų dėmesį? Geriausias sprendimas yra susirgti, ir vaikas tuo
puikiausiai naudojasi. Susirgus atžalai, tėvai meta visus darbus ir visą
savo dėmesį bei rūpestį skiria jam.
Suaugusieji taip pat kartais nori pailsėti nuo šurmulio ir nesibaigiančių
bėdų, nori pajusti artimųjų meilę ir globą. Jie bando rasti būdų, kaip tai
gauti, ir neretai jiems padeda liga.
Sergantis žmogus greitai sulaukia artimųjų dėmesio. Susirūpinę vaikai
siūlo savo pagalbą, nuolat darbuose paskendęs sutuoktinis susidomi ne tik
ką skauda, bet ir „kas slegia širdį" . Atsiranda laiko tarpusavio
bendravimui, švelnumui ir meilei. O juk viso to sveikam žmogui sulaukti
beveik neįmanoma.

• Liga – priemonė tikslui pasiekti

Šiuo būdu taip pat dažniausiai pasinaudoja vaikai. Pavyzdžiui, vaikas
labai nori kokio nors žaislo, bet tėvai randa priežasčių jo nepirkti. Tada
vaikas suserga ir tėvai tuoj pat jam nuperka viską, ko tik jis paprašo, nes
juk svarbiausia, kad vaikas būtų geros nuotaikos ir kuo greičiau pasveiktų.
Gana sėkmingai savo tikslų taip siekia ir suaugę žmonės. Pavyzdžiui,
jūs nenorite eiti į susitikimą su nemaloniu žmogumi, bet nerandate būdų,
kaip to išvengti. Jūs jaudinatės, jus puola stresas, bet štai tada į pagalbą
„atskuba" jūsų organizmas. Jums pakyla temperatūra (kartais 2 – 3
valandoms) ir jūs ramia sąžine pasiliekate namuose, nes kurgi eisite, kai
sergate?
Tai gana paprasti atvejai. Bet kartais galima užsisakyti ligą ir ilgiems
metams, ir tada net medicina būna bejėgė ją išgydyti.
Pateiksime pavyzdį:
 Eleonora – nedidelės firmos direktorė, ji ištekėjusi ir augina vaiką. Jau
18 metų ją vargina ginekologinis susirgimas. Jai atliko daugybę tyrimų,
procedūrų, skyrė įvairius vaistus, bet susirgimas tai aprimsta, tai vėl
paūmėja.
Pokalbio metu paaiškėjo, kad ši moteris slapta niekina savo vyrą, nes
šis neturi jokių ambicijų ir nenori gyventi geriau (jis yra sandėlininkas).
Eleonora – labai ryški ir aktyvi moteris. Ištekėjo jau po trisdešimties, ne iš
meilės, o dėl to, kad „atėjo laikas". Santuokos pradžioje ji labai stengėsi
padaryti savo vyrą „žmogumi", prastumti jį tarnyboje į aukštesnes
pareigas ir taip toliau. Tačiau vyras buvo užsispyręs ir nepasidavė žmonos
auklėjimui. Galiausiai ji pradėjo jį niekinti, bet... Kartu pragyventas
laikas, vaikas, bendras turtas – ir ji susitaikė su pilka vyro asmenybe, o
pati paniro į darbą.
Gyvendama santuokoje su vyru ji turėjo atlikti ir žmonos pareigas, nors
to labai nenorėjo. Ji vis svarstė, kaip atsisakyti sekso ir kartu išsaugoti
šeimą. Moters organizmas patirdavo nuolatinį stresą ir į jį sureagavo
ginekologiniu susirgimu, o tai privertė ją nutraukti lytinį gyvenimą. Liga
jau tęsiasi daug metų, ji Eleonorai reikalinga, nes apsaugo ją nuo vyro
pretenzijų.
Kol moteris to nesuvoks ir nepriims kokio nors sprendimo, bet koks
gydymas neduos stabilaus rezultato, nes ji iš ligos turi neįsisąmonintą
naudą.

• Liga – egzistencijos būdas

Dalis žmonių ligą užsisako tam, kad pasijustų „užsiėmę rimta veikla".
Pavyzdžiui, pensinio amžiaus žmonės serga dažniau nei kiti, nes liga jiems
suteikia veiklos galimybę. Jie lankosi pas gydytojus, vaikščioja į
procedūras, laikosi skirto gydymo režimo, reguliariai vartoja vaistus. Be
to, atsiranda galimybė pabendrauti su kitais ligoniais – aptarinėjami
naujausi vaistai, pažįstamų žmonių ligos, gydytojų ir ligonių santykiai ir
taip toliau, ir visa kita. O ką gi toks žmogus veiktų be ligos?
Kitą „kovotojų" dėl savo sveikatos grupę sudaro namų šeimininkės,
kurias materialiai visiškai aprūpina jų vyrai. Kai šeima gyvena „nuo algos
iki algos", nes vyras tik tiek teuždirba, žmona labai aktyviai dalyvauja
materialios gerovės kūrimo procese. Ji stengiasi racionaliai leisti pinigus
ir kuo geriau pasirūpinti savo šeima. Tokia moteris jaučiasi reikalinga ir
labai užsiėmusi „rimtais darbais".
Tačiau įsivaizduokite moterį, kurios vyras uždirba labai daug. Dirbti jai
nėra prasmės, taupyti – tuo labiau. Kol šeimoje yra mažų vaikų, ji jaučiasi
svarbi ir reikalinga. Bet kai vaikai užauga, sukuria savo šeimas ir palieka
tėvų namus, ką daryti tokiai moteriai, ypač jei ji energinga ir kupina jėgų?
Kartais tokios moterys „užsipuola" vyrus: kad jie nedėmesingi, nepaiso
jų nuomonės ir visa kita. Puolimas dažnai baigiasi skyrybomis. Likusi
viena moteris turi daug tikslų: susirasti darbą, rasti vyrą ne prastesnį už
buvusį ir taip toliau. Tokiu atveju jos gyvenimas tampa prasmingas.
Kitos gi visus šeimos reikalus perleidžia vyrams ir pamažėle lieka be
veiklos. Namus tvarko pasamdyti žmonės, vaikai gyvena savo gyvenimus,
vyras visada darbe – tai kuo gi užsiimti jai pačiai?
Dažnai į pagalbą moteriai įsitraukia pasąmonė, kuri jai ir suteikia
veiklos – visą savo laiką ir jėgas skirti kovai su liga. Pradžioje tai gali būti
stipriausia migrena, kraujospūdžio šokinėjimai, odos ligos ir kitokie
negalavimai.
Medicininiai tyrimai rodo, kad organizmas visiškai sveikas, o
susirgimas yra psichinės kilmės. Taip įsisuka veiklos ratas: tyrimai,
vaistai, susitikimai su įvairių sričių specialistais, vėl tyrimai, vėl vaistai...
Tačiau tokiai moteriai padėti negali niekas, nes pasveikti ji nenori.
Kartais tokioje situacijoje atsiduria vienišos, materialiai apsirūpinusios
moterys, kurioms nėra būtinybės dirbti. Tuomet jos atranda sau veiklos
sritį – gydytis. Tai įdomus užsiėmimas, nors kartais ir skausmingas.
Namų šeimininkės, prisižiūrėjusios televizijos laidų ir prisiklausiusios
visokių patarimų, dar pradeda kovoti su antsvoriu. Čia svarbiausia ne
rezultatas, o pats procesas, todėl ši kova dažnai tęsiasi daug metų.
Tai trunka tol, kol žmogus sąmoningai pasirenka kokią nors kitą veiklą
– tada būtinybė „kovoti" su ligomis išnyksta savaime.

• Liga – priemonė savo reikšmingumui padidinti

Kartais susiklosto tokia situacija, kai pirmiau garsus ir sėkmės lydimas
žmogus lieka be darbo ir be jokios rimtos veiklos. Taip dažniausiai nutinka
sportininkams, aktoriams, šokėjams ir politikams.
Ką daryti žmogui, pratusiam prie šlovės ir dėmesio, prie bendravimo su
įžymybėmis? Dirbti eilinį darbą? To daryti neleidžia savigarba, tad
žmogus suserga, bet ne paprasta, eiline liga, o ypatinga, kurios niekas
negali išgydyti. Iš pradžių toks pilietis gydosi savo poliklinikoje, paskui –
miesto klinikose, vėliau jį nusiunčia į tiriamąjį institutą, kur jo ligą gydo
žymiausi medicinos mokslo atstovai.
Taigi jis vėl dėmesio centre, juo visi rūpinasi, jį atjaučia. Tegul ir
skausmingai, bet jis sau vėl susikūrė tokį gyvenimą, kokio troško. Šio
žmogaus reikšmingumo poreikis patenkintas.

• Liga – poilsio priemonė

Reikia paminėti dar vieną labai paplitusią priežastį, dėl kurios mes
susergame – tai noras pailsėti.
Galbūt jūs dirbate labai atsakingą darbą arba jūsų darbo ritmas toks
įtemptas, kad jums visai nelieka laiko poilsiui. O gal jūs turite laisvą
darbo grafiką, bet jūsų įsitikinimai neleidžia jums ilsėtis, kai kiti dirba.
Todėl jūs dirbate, dirbate ir dirbate... ir neturite jokių galimybių sustabdyti
tą „bėgimą ratu". Jūs labai norite pailsėti, bet nežinote, kaip tai padaryti. O
iš tikrųjų išsekęs jūsų organizmas kaip tik ir sudaro sąlygas, kad toks
užsakymas būtų įvykdytas.
Jūs susigriebiate aštrų peršalimą ar ką nors rimčiau ir savaitę ar dvi
ramia sąžine ilsitės. Jei nebūtų buvę užsakymo pailsėti, tai organizmas ir
toliau būtų vilkęs savo naštą be jokio aštraus peršalimo. Jeigu jūsų
organizmo resursai dideli, tai jūs daugelį metų dirbate siaubingu ritmu ir
beveik neatsikvėpdami. Tikrovėje taip pluša dauguma žmonių, mėgstančių
savo darbą. Jie neturi nei noro, nei laiko kaip nors nuo darbo „nutrūkti", be
to, jų organizmas neleidžia sau sirgti, nes vykdo šeimininko užsakymą –
nešvaistyti veltui laiko ir rimtai dirbti.
Retkarčiais tėvams pailsėti padeda jų vaikai. Susirgus vaikui, mamai
išduodamas nedarbingumo lapelis, kad ji savaitę ar dvi galėtų vaiką
slaugyti. Šios situacijos ypatumas toks, kad vaikas paprastai pasveiksta
per 3 – 4 dienas, o likusį laiką mama gali skirti asmeniniam poilsiui.

• Liga – nemalonumų vengimo priemonė

 Kai kada liga padeda išvengti nemalonių darbų ar reikalų. Pavyzdžiui,
jus siunčia į nemalonią komandiruotę, verčia dirbti nuobodų ir
nemėgstamą darbą, jūs turite bendrauti su nemaloniu žmogumi ir taip
toliau. Kaip išvengti šių dalykų, jei niekas nesiruošia net jūsų išklausyti?
Tik liga gali viską pakeisti jums norima linkme. Pavyzdžiui, kai nesinori
skaityti pranešimo – gelbsti gerklės skausmas. Taigi tikrai ne visada liga
būna nemaloni.

• Liga – priemonė svarbiam sprendimui atidėti

Taip nutinka, kad žmogui kartais reikia priimti rimtus sprendimus.
Pavyzdžiui, jis nori pakeisti darbovietę, planuoja sukurti šeimą ar
išsituokti, jam reikia į ką nors kreiptis su rimtu prašymu ar reikalavimu...
bet jis vis nesiryžta. Jam trukdo galutinai apsispręsti savo netobulumo
idealizacija (baimės suklysti pavidalu). Kai laikas spaudžia, o sprendimo
vis nėra, į pagalbą atskuba organizmas – jis suserga. Tada atsiranda puiki
dingstis sprendimą kuriam laikui atidėti.
Pasitaiko atvejų, kai sprendimą atitolina ne liga, o antsvoris.
Pavyzdžiui, moteris lyg ir norėtų ištekėti, bet vidinis balsas pataria
neskubėti. Jei nereikia skubėti, tai kam eiti į pasimatymus? Paprastai imti
ir atsisakyti nepatogu. Reikalinga priežastis. Neištvėrusi tokių svyravimų,
pasąmonė moteriai sukuria priežastį – papildomus kūno svorio
kilogramus. Štai dabar galima atsipūsti ir neiti į jokius pasimatymus, o
visą dėmesį nukreipti į antsvorio problemą. Moteris dabar rami,
pasimatymus atidėjo neribotam laikui – kol sumažės svoris.

• Liga – priemonė manipuliuoti aplinkiniais

Labai paplitęs būdas daryti aplinkiniams įtaką yra grasinimas susirgti
arba numirti. Pavyzdžiui: „Aš neištversiu, jei jūs nepaklausysite manęs ir
padarysite kitaip!" – tokius tėvų ar kitų artimųjų žodžius yra girdėjęs ne
vienas. Taip savo valią kitiems paprastai primeta silpni žmonės, kurie
neturi kitų poveikio priemonių. Šis būdas ypač veiksmingas tada, kai
artimieji jus myli ir nenori tapti jūsų kančių šaltiniu. Dar kartą rimtai
susirgę tik sustiprinsite jo efektą ir aplinkiniams išgaruos bet kokios
abejonės. Jie paklusniai vykdys visas jūsų užgaidas.
 Ligą galima užsisakyti ir tokiu atveju, kai norite išlaikyti kitą žmogų
šalia savęs. Pavyzdžiui, moteris nuogąstauja, kad jos vyras (ar mylimasis)
nori ją palikti, nes audringi jausmai išgaravo, prasidėjo pilka kasdienybė.
Kaip išsaugoti vyrą? Viena išeitis yra – tai liga. Padorus vyras niekada
nepaliks sergančios moters. Kodėl renkamės ligą, juk tikslingiau būtų
tiesiog atsikratyti savo baimės? Bet tam būtina gerai suprasti savo poelgių
motyvus, šiuo atveju reikalingos žinios. Daug paprasčiau manipuliuoti
mylimais žmonėmis ir naudotis jų padorumu bei atsakingumu.

• Raskite kitą būdą

Nagrinėti pavyzdžiai parodė, kad liga duoda daug paslėptos naudos ir
jos neįsisąmoninus galima nesėkmingai gydytis visą gyvenimą. Rezultato
nebus, nes jūsų pasąmonė vis grąžins jums ligą, kuri jums reikalinga
slaptai naudai gauti.
Kokia išeitis iš tokios padėties?
Pirmiausia reikia suvokti, kokią naudą jūs turite sirgdami.
Paskui – paieškoti kitų būdų, kaip gauti tokią pat naudą. Jų radę,
galėsite siekti tos pačios naudos nesirgdami, o savo pasąmonei pranešite,
kad jos pagalba jums nebereikalinga. Jūs nebereikalaujate savo vyro
dėmesio sirgdama, o jo sulaukiate dėl savo seksualumo. Nebeieškote būdų,
kaip išvengti nemalonaus susitikimo, o skambinate tam žmogui ir atvirai
pasakote, kad bendrauti su juo nenorite. Ir taip toliau.

• Žema vieta vertybių sistemoje

Ligą sau galima susikurti ir tada, kai sveikata nėra didelė vertybė ir kai
ignoruojami organizmo poreikiai.
Šio skyriaus pradžioje mes jau kalbėjome apie klaidingus žmonių
įsitikinimus, liečiančius jų sveikatą. Kaip antai: „Sveikata – tai tokia
būsena, kurią galima prisiminti ir ja pasirūpinti paskiausiai." Suprantama,
žmogus paskiausiai rūpinasi tais dalykais, kurie jam nereikšmingi ir
kuriuos galima paaukoti dėl kitų vertybių.
Mes patariame nelaukti, kol išseks jūsų organizmo resursai ir jis
privers jus juo pasirūpinti per ligą. Savo sveikatą įtraukite į brangiausių
vertybių sąrašą ir tiesiog nuo šio momento imkite ja nuoširdžiai rūpintis.
O organizmas atsidėkos jums puikia savijauta.

• Žema savivertė
Ligas žmonėms taip pat „prišaukia" toks įsitikinimas: „Sveikata – ne
mano rūpestis. Ji priklauso nuo daktaro, gydūno, ligoninės ar vaistinės. Aš
tik objektas, kurį jie turi išgydyti."
Ką parodo šis įsitikinimas? Ogi tai, kad žmogus nepasitiki savimi ir
laiko save neišmanėliu, nesugebančiu pasirūpinti savo sveikata. Toks
požiūris į save patvirtina žemą savivertę (arba savo netobulumo
idealizaciją). Žmogus pats visiškai nesistengia dėl savo sveikatos ir patiki
tuos rūpesčius gydytojams.
Dažnai gydytojai iš tikrųjų padeda – jei tik turite pakankamai lėšų
kvalifikuotai medicininei pagalbai. Tačiau žmonės, turintys žemą
savivertę, paprastai turi ir finansinių problemų, todėl neretai atsiduoda
Dievo malonei ar atsitiktinumui.
Taigi nebūkime pasyvus šioje srityje, kelkime savivertę ir patys būkime
savo sveikatos šeimininkai. Juk daugelis žino (skaitė ar girdėjo), kad
žmogus sugeba pats išsigydyti praktiškai nuo visų ligų (prisiminkite
Valentino Dikulio išgijimo istoriją).

• Nekontroliuojami posakiai
Jei dažnai savo kalboje vartosite posakius „Koks hemorojus", „Tas
nuolatinis galvos skausmas", „Geriau jau būčiau nematęs tos karpos" ir
panašius, tai nesunkiai galite sulaukti liūdnų pasekmių. Tokiais žodžiais
jūs tarsi nurodote pasąmonei, kas jums turi atsitikti, o ji pasistengia
vykdyti jūsų nuorodas – jūs susergate hemorojumi ar kokia nors akių liga.
Kaip to išvengti?
Galvokite, ką sakote, ir apskritai mažiau kalbėkite apie ligas bei jų
simptomus. Stenkitės mąstyti pozityviai.

• Ką renkatės?
Norėdami suprasti dar vieną ligų užsisakymo būdą, atsakykite sau į
klausimą: „Kokioje visatoje aš gyvenu?"
 Gal gyvenate neekologiškoje visatoje, kurioje dauguma žmonių serga ir
kurioje aukštas mirtingumo lygis? O gal – švarioje ir darnioje visatoje,
kurioje žmonės gyvena ilgai ir laimingai, nes daug sportuoja ir daro viską,
kad būtų sveiki?
Abi šios visatos yra greta, vienoje gatvėje, viename name ar net tame
pačiame bute. Kurioje iš jų gyvenate jūs, galima nesunkiai nustatyti iš jūsų
pokalbių su pažįstamais, iš televizijos laidų, kurias žiūrite, iš jūsų
gyvenimo būdo.
Ar laimingi jūs savo visatoje? Jei ne, tai persikelkite į kitą. Jūs jau
žinote, kaip tai padaryti. Tad rinkitės.

IŠVADOS:
• Žmonės pasąmoningai įvairiausiais būdais susikuria sau ligas, paskui
stengiasi iš jų išsivaduoti.
• Populiariausias būdas užsisakyti ligą – tai įvairios baimės,
tampančios komanda, kurią pasąmonė įvykdo.
• Ligą galima užsisakyti ir ieškant slaptos naudos – ji padeda spręsti
tam tikras problemas.
• Žema savivertė ir menkas geros sveikatos vertinimas pagimdo pasyvų
požiūrį į savo organizmą. Anksčiau ar vėliau be dėmesio palikto
organizmo resursai išsenka ir jis suserga.
• Jei dažnai savo kalboje vartosite žodžius apie ligas ir jų simptomus,
tai pasąmonė juos gali priimti kaip nurodymą, kad jums būtent to ir reikia
– ir tą užsakymą ji stengsis įvykdyti.
• Dauguma žmonių su savo kūnu, tuo tobulu Gyvenimo dovanotu
instrumentu, elgiasi barbariškai – štai dar viena ligų priežastis.
 3
Vaduojamės iš negatyvių programų

Rūkyti kenksminga, gerti šlykštu,

o mirti sveikam gaila...

Šiame skyriuje kalbėsime apie mūsų negatyvias vidines programas ir

klaidingus įsitikinimus, kurie vienaip ar kitaip sukelia įvairius susirgimus
arba blokuoja sveikimą.
Šios programos yra mūsų pasąmonėje ir mes pasąmoningai jomis
gyvenime vadovaujamės. Geros programos, kita vertus, skatina teigiamus
poelgius, taip pat ir sveikatos srityje. Be to, pasąmonė kai kurias
programas vykdo tiesiogiai, net nereikia, kad mes atliktume kokius nors
veiksmus. Pavyzdžiui, čigonė jums išbūrė, kad sulaukę 40 metų susirgsite
nepagydoma liga, ir jūs patikite, o pasąmonė šį įsakymą ima ir įvykdo –
jūs susergate.
Organizmas neišvengiamai realizuoja visas jūsų negatyvias
nuostatas, kurios liečia sveikatą. Ir kaip jūs bekovotumėte su liga,
organizmas vis vien turi vykdyti jūsų pateiktą pasąmoninę programą.

• Kas viršesnis?
Gali kilti klausimas, kas yra viršesnis: žmogaus valia ar neįsisąmoninta
programa? Atrodytų, kad žmogus nėra savo gyvenimo šeimininkas, o tik
robotas, vykdantis neaišku kada ir kieno paleistą programą. Jo gyvenimą
valdo kiti žmonės.
Tačiau tikrovėje viskas yra kitaip. Žmogaus valia ir sąmoningumas yra
pirminiai dalykai, jų nuorodas organizmas vykdo nesvarstydamas. Pats
žmogus kuria savo tikrovės įvykius.
Kitas dalykas, kad mes nemokame pasinaudoti šiuo galingu
instrumentu, kuriuo galima valdyti savo gyvenimą ir sveikatą. Tiksliau,
mes juo naudojamės, bet nemokšiškai, todėl susikuriame sau daugybę
nemalonumų. Iš pradžių pasąmoningai renkamės įsitikinimą „Aš gyvenu
pasaulyje, kuriame visi serga" (jį mums dažniausiai taip pat pasąmoningai
primeta aplinkiniai). Vėliau organizmas šį įsitikinimą būtinai realizuoja.
Taip viskas ir klostysis, kol mes nepasirinksime kito, pozityvaus
įsitikinimo, pavyzdžiui: „Aš puikiai jaučiuosi, esu visiškai sveikas."
Taigi žmogus gali pasirinkti vidinę programą, kurią vėliau organizmas
ims vykdyti. Šiuo principu paremtas masinis ir individualus gydūnų
vykdomas gydymas. Gydūnas įteigia žmonėms, kad jie privalo pasveikti,
kadangi jau pateko pas jį. Jei sergantis žmogus patiklus, tai yra atviras
išoriniam programavimui, tai jis pats savyje „paleidžia" sveikimo
programą. Nors atrodo, kad jam padėjo gydūnas.
Bet jei žmogus yra labai savikritiškas, tai išorinės įtaigos kaip tiesos jis
nepriims – nepatikės gydūnu ir savyje sveikimo programos „nepaleis".
Atrodys, kad gydūnas jam nepadėjo.
Trumpai apžvelgsime su sveikata susijusių negatyvių programų
atsiradimo priežastis.

• Tėvai, giminės, pažįstami

Tai jūsų artimiausi žmonės, kuriems iš tiesų rūpi jūsų sveikata. Jie taip
jumis rūpinasi, kad nuolatos jūsų veide ieško artėjančios ligos požymių. O
kas ieško, tas ir randa. Todėl jie periodiškai jus informuoja apie pastebėtus
kokio nors susirgimo simptomus ir vis siūlo „išsitirti". Jei jūs nors truputį
jais patikite, tai negatyvi programa jau jūsų galvoje. Vėliau ji nulems
pranašauto susirgimo požymius. Tokios baigties gali išvengti tik patys
didžiausi cinikai, kuriems artimųjų rūpestis nė motais.
Negatyvių programų šaltinis gali būti ne tik artimiausi žmonės, bet ir
kokie tolimesni pažįstami.
Pavyzdžiui, kas nors jūsų klausia: „Kokie ten maišeliai jums po
akimis? Gal turite bėdų su inkstais? Reikia kuo skubiau kreiptis į
gydytojus, kad nebūtų per vėlu." Žmonės paprastai net nesusimąsto, kad
savo žodžiais ir bereikalingu rūpesčiu galima padaryti daugiau žalos nei
naudos.

• Viešoji nuomonė
 Tai labai galingas žmogaus sveikatą veikiantis faktorius. Aplinkinių
žmonių įsitikinimai, ypač negatyvūs, gali tapti mūsų neįsisąmoninta
programa. Prisiminkite pasakymą: „Šešiasdešimt metų – o jis kaip
agurkėlis." Paslėpta šių lyg ir malonių žodžių prasmė yra tokia:
„Sulaukusiam šešiasdešimties metų apie kapines pagalvoti reikėtų, o jis
vis smarkauja!" Žmonės, kurie sako tokius žodžius, patys būna įsitikinę,
kad sulaukę šešiasdešimties vos pavilks kojas. Kadangi programa jau yra,
tai anksčiau ar vėliau ji bus įgyvendinta per įvairius susirgimus.
Panašių negatyvių nuostatų visuomenėje apstu, jos yra tapusios mūsų
gyvenimo norma ir mes jų net nepastebime. Dažnai galima išgirsti: „Koks
baisus oras mūsų mieste, visi mes čia tuoj susirgsime. O juk ir serga
žmonės!" arba „Tik pažiūrėkit, ką mes valgome, vieni nuodai!" Šios
nuomonės visą laiką girdimos, žmonės jas kartoja daug kartų ir galiausiai
jos tampa neįsisąmonintomis programomis, kurias organizmas įvykdo.

• Gydytojai, vaistininkai ir kiti medicinos pasaulio atstovai

Labai didelę įtaką žmonėms turi įvairių medicinos sričių darbuotojai,
todėl jie neretai tampa negatyvių programų šaltiniu. Štai atlikę tyrimus jie
garsiai pareiškia: „Jūsų vietovės oras labai užterštas, jums gresia plaučių
ligos!", „Jūs vartojate ne tą dantų pastą, todėl dantų ligos neišvengiamos!",
„Gerkite tuos vaistus jau dabar, kol dar nesusirgote!" Suprantama, kad
esant tokiam programavimui, kai dar pasitelkiama žiniasklaida ir veikia
valstybinių institucijų autoritetas, atsilaiko tik „nelabai protingi" žmonės.
Nes „normalus" žmogus tokią informaciją priims ir pasiruoš susirgti.
Pavyzdžiui, informacija apie artėjančią gripo epidemiją sukelia
gyventojų baimę (masinę psichozę), žmonės išsigąsta, pasiruošia susirgti
ir, žinoma, šie būkštavimai pasiteisina. Tokiu atveju laimi įvairios
farmacijos kompanijos, nes iškiša į rinką didžiulius vaistų nuo gripo
kiekius. O pralaimi visi gyventojai – jie netenka pinigų ir sveikatos, be to,
pilnesnė tampa jų „išgyvenimų talpykla".

• Reklama
Gyventojus įbaugina ir šiuolaikinė reklama. Garsūs aktoriai ar žmonės
su baltais chalatais, atstovaujantys gydytojų asociacijoms, išsamiai
aiškina, kad jūs būtinai susirgsite jei nevartosite jų rekomenduojamų
preparatų. Nupasakojami tokie ligų simptomai, kurių rasti negalėtų tik
mirusieji. Esant tokiam psichologiniam spaudimui, nesuserga tik labai
sveikos psichikos žmonės. Deja, tokių praktiškai nėra.
Dar mus gąsdina gausybė astrologų, esą tam tikromis dienomis paūmės
tam tikri susirgimai, o meteorologijos centrai perspėja, kada reikėtų laukti
su orų permainomis susijusių sveikatos sutrikimų. Ir taip toliau. Net sunku
suprasti, kaip išvis mes dar esame gyvi.

• Kitų žmonių stebėjimas

Negatyvių programų galite įsiskiepyti stebėdami kitų žmonių ligą. Jūs
juos atjaučiate, jiems padedate ir pasąmoningai prisiimate jų susirgimų
simptomus (neaiškius skausmus, temperatūros pakitimus ar bendros
savijautos pablogėjimą). Suprantama, kai kurie simptomai gali sutapti ir
jūs pradedate nerimauti: gal ir aš jau sergu ta liga? Kuo intensyviau
ieškote savo nerimo patvirtinimų, tuo daugiau jų randate. Juk pasąmonė
visada pasiruošusi žmogui duoti tai, ko jis ieško.
Kartais programos „Galbūt ir aš sergu?" priežastis yra ne artimo
žmogaus susirgimas, bet labai natūralistinis kokios nors ligos
pavaizdavimas meniniame ar dokumentiniame filme arba knygoje.
Žmonės neretai susitapatina su filmų ar knygų herojais ir padaro išvadą:
mes galime sirgti tokiomis pat ligomis kaip ir jie. Belieka pradėti ieškoti
simptomų – ir ligos užsisakymo mechanizmas paleistas.

• Asmeninė patirtis
Dar vienas negatyvių programų šaltinis yra jūsų asmeninė patirtis. Jei
kartą sirgote sunkia liga, kurią šiaip taip įveikėte, tai dabar baiminatės,
kad ji gali atsinaujinti. Todėl nuolatos stebite save, ar neatsirado kokių
nors tos ligos simptomų. O jei labai uoliai ieškosite, tai tikrai ką nors
rasite.
Yra daugybė būdų įsitikinti, kokia beviltiška mūsų sveikatos būklė. Ir
labai sunku susekti, kada įvyksta eilinis mentalinis antpuolis prieš mūsų
psichiką, nes jo mes galime sulaukti iš artimųjų arba visai nepažįstamų
žmonių, iš televizoriaus ekrano arba spaudos puslapių, iš kitų šaltinių. Vis
dėlto mums reikia gyventi ir nesusirgti net tokiomis sąlygomis.
 • Atskleidžiame savo negatyvias programas
Visų pirma negatyvias pasąmonines programas įsisąmoninkite, o paskui
pagal tam tikras taisykles sudarykite priešingus pozityvius teiginius – jais
pasąmonėje tas programas pakeiskite. Kaip tai padaryti, mes aptarėme
pirmojoje knygos dalyje.
Panagrinėsime būdingiausias neigiamas programas, kurios turi įtakos
žmogaus sveikatai. Kadangi jau žinote, kad fizinio kūno sveikata priklauso
nuo visų žmogaus kūnų (energinio, emocinio, mentalinio ir dvasinio)
būklės, tai negatyvių programų pavyzdžius pateiksime turėdami galvoje
visus tuos kūnus.
PROGRAMOS, SUKELIANČIOS FIZINIO KŪNO SUSIRGIMUS

>
PROGRAMOS, SUKELIANČIOS ENERGINIO KŪNO
NEGALAVIMUS

PROGRAMOS, SUKELIANČIOS EMOCINIO KŪNO

NEGALAVIMUS
 (PRIPILDO JĮ MINČIŲ FORMŲ)

PROGRAMOS, SUKELIANČIOS MENTALINIO KŪNO

NEGALAVIMUS
 Kalbant apie dvasinį žmogaus kūną, negalima išskirti jokių specialių
negatyvių programų, nes tai tiesiog neįmanoma.
Kelis mėnesius patariame stebėti save ir „ištraukti" tas baimes bei
negatyvias nuostatas, kurios įsikūrusios jūsų pasąmonėje ir valdo jūsų
gyvenimą bei sveikatą.
O paskui transformuokite jas į pozityvias programas ir pasistenkite,
kad jūsų pasąmonėje jos užimtų reikiamą vietą.
Dabar šio skyriaus išvados.

IŠVADOS:
• Dar vienas kliuvinys, trukdantis turėti gerą sveikatą, yra mūsų vidinės
negatyvios programos ir klaidingi įsitikinimai.
• Negatyvių programų priežastis gali būti tėvai, giminaičiai, pažįstami
ir nepažįstami žmonės, gydytojai, vaistininkai, viešoji nuomonė, asmeninė
patirtis ir kita.
• Būtina atskleisti savo negatyvias programas ir jas aiškiai
suformuluoti. Paskui sudaryti priešingus pozityvius teiginius ir stengtis
jais vadovautis.
• Išmokę valdyti vidines programas, jūs pašalinsite dar vieną ligų ir
negalavimų priežastį.
 4
Auklėjimo procesai sveikatos srityje

Patys gražiausi ir sveikiausi žmonės yra tie, kurių niekas neerzina.

– G. LICHTENBER

Šiame skyriuje kalbėsime apie vieną dvasinio auklėjimo procesą. Jį

vykdydamas Gyvenimas atima tai, ką jūs pernelyg sureikšminate
(idealizuojate), ir visą laiką suveda su tais dalykais, kuriuos jūs smerkiate.
Atrodytų, kokį ryšį su sveikata turi šie procesai? Pasirodo, jie sveikatą
veikia tiesiogiai.
Jau nagrinėjome būdus, kaip Gyvenimas gali sugriauti mūsų
idealizacijas. Dažniausiai Gyvenimas sukuria mums tokias sąlygas,
kuriomis idealizacija žlunga ir netenka savo vertės.
Kartais Gyvenimui būna sunku sukurti atitinkamą situaciją išorinėje
aplinkoje, todėl idealizacijai griauti jis panaudoja ligą.

• Grožio idealizacija
Grožio ir savo išvaizdos idealizacija labiausiai paplitusi tarp
moteriškos lyties atstovių.
Ją turi moterys, kurios negali būti negražios, o bet kokia užuomina apie
kokius nors trūkumus joms sukelia didžiulius išgyvenimus.
Pavyzdžiui, jei moteris kiekvieną spuogelį ar dėmelę ant odos laiko
pasauline katastrofa, tai didelė tikimybė, kad ji susirgs odos liga, kuri
sukels dar didesnių kančių. Ir jokie vaistai ar procedūros šiuo atveju
nepadės, nes veiks trečiasis dvasinio auklėjimo būdas – jūs visada
turėsite tai, ką smerkiate arba niekinate.
Gydymas prasideda nuo požiūrio į savo kūną pakeitimo. Kol jūs
nepriimsite naujos „defektuotos" išvaizdos ir nesiliausite reiškusios
Gyvenimui priekaištų, sveikimas neprasidės.
 Šis veiksnys daugeliui moterų trukdo sulieknėti. Jei jūs smerkiate savo
sustambėjusį kūną, tai papildomo svorio gausite dar daugiau. Gausite jo
tol, kol turėsite pretenzijų savo kūnui ir jį smerksite.
Retkarčiais tereikia atleisti sau ir Gyvenimui, išsivalyti negatyvias
emocijas, ir susirgimas (ar antsvoris) pasitrauks savaime. Gyvenimo siųstą
pamoką jūs jau išmokote.

• Sugebėjimų idealizacija
Sugebėjimų idealizacija būdingesnė vyrams nei moterims. Ši
idealizacija, kaip prisimename, pasireiškia tuo, kad žmogus tariasi galįs
siekti didelių laimėjimų savo pasirinktoje srityje: versle, mene, įprastame
darbe ar dar kur kitur. Patarimus ar kritiką jis laiko įžeidimu, už tai pyksta
ir įnirtingai gina savo įsitikinimus. Arba įsižeidęs užsisklendžia savyje.
Paprastai ši idealizacija griaunama išoriniame pasaulyje, kai žmogui
susiklosto labai nepalankios gyvenimo aplinkybės. Jam nuolatos žlunga
grandioziniai planai, aplinkiniai nepastebi ar nepripažįsta jo sėkmės,
nevertina jo pastangų, nesudaro sąlygų užimti atitinkamas pareigas. Tokiu
atveju dažniausiai vyrai pradeda gerti.
Ir tuomet įsikiša Gyvenimas. Pavyzdžiui, jei žmogus dirba vienas ir
nori padaryti ką nors labai reikšmingo – parašyti naują kompiuterinę
programą, sukurti naują energijos rūšį arba naują teoriją – jam gali
atsirasti atminties, dėmesio ar regėjimo sutrikimų. Jis pamiršta
elementariausius dalykus, nesugeba susikaupti ties jam svarbiu dalyku ir
taip toliau. Susirgimas nėra skausmingas, bet nemalonus ir blokuoja
galimybę siekti didelių tikslų.
Sveikatos srityje sugebėjimų idealizacija pasireiškia tuo, kad jūs save
laikote labai sveikais, todėl atseit galite išgerti bet kokį alkoholio kiekį,
surūkyti per dieną keletą pakelių cigarečių, visiškai nesaikingai maitintis,
dirbti be jokio poilsio ir nieko nedaryti, kad organizmas atsistatytų.
Žinoma, anksčiau ar vėliau sveikata išseks ir jūs dėl to labai išgyvensite.

• Savo išskirtinumo idealizacija

Sugebėjimų idealizacija dažnai perauga į puikybę ir išskirtinumo
jausmą. Tokia idealizacija žlunga situacijose, kai žmogus yra viešai
pažeminamas. Pavyzdžiui, vyro puikybę griauna be jokios priežasties
gautas antausis ar kiti panašūs dalykai.
Gyvenimas puikybei sugriauti kartais panaudoja ligą. Paprastai
parenkami vadinamieji gėdingi, reti susirgimai, turintys sudėtingus
medicininius pavadinimus. Tačiau jie visada yra auklėjamojo pobūdžio,
nes priverčia žmogų iš puikybės aukštumų nusileisti ant žemės.

• Nepriklausomybės idealizacija
Jaunų žmonių aplinkoje ypač paplitusi nepriklausomybės idealizacija.
Ši idealizacija pasireiškia kova už visišką laisvę nuo tėvų, mokytojų ar
draugų. Tačiau būna atvejų, kai susivaidijęs su tėvais ir išsilaisvinęs iš jų
kontrolės, jaunas žmogus patenka į ligos gniaužtus. Pateiksime tokio
atvejo pavyzdį.

20 metų mergina netikėtai susirgo cukriniu diabetu. Kadangi šeimoje

niekas ir niekada šia liga nesirgo, tai jos mergina ir nepaveldėjo.
Pokalbio metu paaiškėjo, kad mergina vienu metu mokosi dviejose
aukštosiose mokyklose, be to, nesutaria su tėvais, kurie, jos supratimu,
kišasi į jos asmeninį gyvenimą. Dar ji susikivirčijo su visais savo
draugais, nes jai pasirodė, kad jie ją išdavė. Ji pykstasi su visais, kurie
stengiasi turėti savo nuomonę (draugai) arba bando jai patarti, kaip
gyventi (tėvai).
Ir štai, tapusi nepriklausoma nuo žmonių, ji staiga tapo priklausoma
nuo insulino, kurį dabar būtina leistis tris kartus per dieną tuo pačiu
laiku. Jai tai yra tikra katastrofa, o ne gyvenimas. O juk pasaulyje gyvena
dešimtys milijonų žmonių, sergančių cukriniu diabetu, ir ji tik papildė jų
gretas.

Šis atvejis parodo, kaip Gyvenimas, negalėdamas sugriauti visiškos

nepriklausomybės idealizacijos išoriniame pasaulyje, ją sugriovė per ligą.

• Viešosios nuomonės idealizacija

Jūsų sveikatą gali paveikti ir viešosios nuomonės baimė, pavyzdžiui,
baimė tapti apkalbų objektu. Tarkime, norėdami pagerinti sveikatą, rytais
nutarėte bėgioti, bet staiga jums ima atrodyti, kad jūsų amžiuje tai jau
nepriimtina. Tegul bėgioja jauni, o jūs geriau tyliai pasėdėsite ant suolelio.
Tačiau jaunimui bėgioti nereikia, nes jie dar trykšta sveikata. Bėgioti
reikėtų jums, bet trukdo baimė, „ką pasakys žmonės". Taigi jūs dėl
viešosios nuomonės aukojate savo sveikatą.

• Kaip nustatyti, ar vyksta auklėjimas?

Nagrinėti pavyzdžiai atskleidžia vieną bendrą principą, kuris nurodo,
kad atsiradęs susirgimas turi auklėjamąją reikšmę. Šis principas gana
paprastas: jei jūs dėl kokios nors priežasties labai išgyvenote, o susirgus
šie išgyvenimai sustiprėjo, tai tikriausiai susirgimas atsirado jūsų
idealizacijai sugriauti. Taip pat jis turi jums įrodyti, kad ir neįgyvendinę
užsibrėžto tikslo jūs galite puikiai gyventi. Nors anksčiau manėte, kad tai
yra neįmanoma.
Taigi aiškindamiesi užslėptas ligos priežastis, turite nustatyti, kokias
jūsų idėjas ta liga sužlugdė. Pakeitę požiūrį į tas idėjas, imsite sveikti.

• Vienareikšmiško ryšio nėra

Ar yra ryšys tarp konkrečios idealizacijos ir konkrečios ligos?
Pavyzdžiui, ar gali būti, kad puikybę griauna dizenterija, sugebėjimų
idealizaciją – kurtumas, nepriklausomybės idealizaciją – cukrinis diabetas
ir taip toliau.
Matyt, tokio ryšio nėra. Galbūt todėl, kad nėra žmonių, turinčių tik
vieną idealizaciją. Žmonės turi po kelias idealizacijas ir jų deriniai visais
atvejais skirtingi.
Be to, kiekvienas žmogus turi savo asmeninį negatyvių programų
rinkinį, kuris taip pat lemia ligų atsiradimą. Todėl Gyvenimas kiekvienam
žmogui parenka tokį susirgimą, kuris labiausiai paskatintų jo dvasinį
augimą.
Prieš pradėdami gydytis gerai pagalvokite, ar kartais jūsų susirgimas
nėra Gyvenimo siųsta pamoka. Jei taip, paanalizuokite, kokias esate
sureikšminę idėjas ir kokios jus valdo negatyvios programos. Priešingu
atveju medikų pastangos gali būti perniek.
Pereisime prie šio skyriaus išvadų.
 IŠVADOS:
• Kartais Gyvenimas idealizacijas griauna per ligą. Liga yra dvasinio
auklėjimo priemonė.
• Jei jūs dėl kokios nors priežasties labai išgyvenote, o susirgus šie
išgyvenimai sustiprėjo, tai tikriausiai susirgimas yra jūsų idealizacijos
griovimo priemonė.
• Tarp idealizacijos ir konkretaus susirgimo vienareikšmio ryšio nėra.
Panašu, kad Gyvenimas siunčia tas ligas, kurios lengviausiai griauna
mūsų idealizacijas.
 5
Susiformuojame norimą sveikatą

Geri įpročiai gyvenimą ilgina, o blogi – daro jį malonų

Sveikatos problemų galite įsigyti ir neaiškiai (nekorektiškai)

suformulavę savo tikslą.
Prisiminkite, kad Gyvenimas (egregorai, pasąmonė) neįpareigotas
vykdyti mūsų norų mums palankiausiu būdu. Jis paprastai pasirenka būdą,
kuris yra lengviausias jam pačiam.
Pavyzdžiui, netiksliai suformuluotas prašymas „Kad man nebeskaudėtų
dantų" gali sukurti visai nelauktą situaciją: jums išbyra visi dantys. Kai
pareiškiate, kad norite sumažinti svorį, bet nenurodote šios užduoties
įvykdymo būdo, galite susirgti tokia liga, dėl kurios visiškai prarasite
apetitą ir neišvengiamai sulieknėsite.
Todėl labai svarbu aiškiai ir tiksliai suformuluoti, kokie yra jūsų
siekiai.

• Vienas tikslas
Sveikatos srityje beveik visi žmonės siekia vieno tikslo – stiprios
sveikatos, o materialinės gerovės, verslo ar asmeninio gyvenimo srityse
tikslų gali būti labai daug. Formuluojant sveikatos tikslą būtina laikytis
tam tikrų reikalavimų.
Priminsime juos:

– Iš karto paskelbkite galutinį pageidaujamą rezultatą, o tarpinius

etapus praleiskite.
– Jūsų tikslas turi būti išreikštas kuo trumpesne energinga fraze.
– Formuluodami tikslą vartokite esamojo laiko veiksmažodžius
(veiksmas vyksta dabar).
 – Tikslą suformuluokite kiek galėdami konkrečiau, įtraukite į tikslo
formuluotę ribines ir tikslinamąsias sąlygas.
– Tikslus užsibrėžkite tik sau. – Vartokite pozityvias formuluotes.
– Venkite specialių (medicininių) terminų, diagnozių pavadinimų.

Pateiksime keletą klaidingų formuluočių pavyzdžių:

– Aš noriu išsivaduoti nuo migrenos (opaligės, radikulito) –

nenurodytas galutinis rezultatas („Noriu būti sveikas"), be to, paminėta
diagnozė, o to daryti nereikia.
– Noriu, kad pasveiktų mano vaikas – užsakymas liečia kitą žmogų,
kuriam susirgimas galbūt reikalingas, kad išvengtų matematikos
kontrolinio darbo.
– Nenoriu sirgti – neigiama formuluotė ir nenurodytas galutinis tikslas.
– Mano regėjimas gerėja – nepateiktos ribinės sąlygos, todėl jis gali
pagerėti 0,001% per artimiausią dešimtmetį.
– Aš nebenoriu rūkyti – klaidinga formuluotė, nes galite rūkyti ir
nenorėdami.
– Aš turiu šimtaprocentį regėjimą – galima suprasti, kad jūs norite po
50% kiekvienai akiai, susumavus bus 100%.
– Mano potencija normali – žinoma, kad jūsų potencija dabar normali.
Nenormalią potenciją turi maniakai.

Tokios klaidingos formuluotės gali neduoti jokių rezultatų arba sukelti

visai nelauktas pasekmes.
Tinkama sveikatos užsisakymo formuluotė būtų tokia: „Aš visiškai
sveikas. Visi mano organai funkcionuoja puikiai."
Siekdami pagerinti konkretaus organo darbą, užsakymą sudarykite taip:
„Mano kepenys visiškai sveikos", arba „ Mano širdis visiškai sveika".
Savo užsakymo formuluotėje nenurodykite jokių diagnozių. Tai
gydytojai mūsų susirgimus skirsto į įvairias rūšis, o organizmas pripažįsta
tik „organas sveikas" arba „organas serga".
 Sudarę formuluotę, dėkite visas pastangas, kad pasiektumėte savo
tikslą. Galite pasinaudoti visais jums prieinamais sveikatinimo ar
medicinos metodais bei priemonėmis, įskaitant ir vidinių kliuvinių
šalinimo procesus.
Jei nežinote, kokios tos priemones galėtų būti, visų pirma paprašykite
Gyvenimo, kad jis duotų jums užuominą. Šiuo atveju jūsų tikslas gali būti
formuluojamas taip: „Aš lengvai randu būdą, kuris padės man pagerinti
regėjimą (išsigydyti nugarą ir panašiai). Gavę Gyvenimo užuominą
reklamos, laikraščio straipsnio ar televizijos laidos pavidalu, pasistenkite
ja pasinaudoti.
Žinoma, jums nieko neatsitiks, jei ir nieko nedarysite net gavę
Gyvenimo užuominą. Tai tik parodys, kad jums sveikata nėra vertybė ir
kad jūs neturite nei laiko, nei noro jos atstatyti. Ką gi, laukite savo
pasirinkimo pasekmių.
Jei pasinaudosite Gyvenimo užuomina, galite netrukus sulaukti norimo
rezultato. Kita vertus, daugelis bandydami pasveikti susidurs su vidiniais
kliuviniais, apie kuriuos čia jau kalbėjome. Jei trokštamos sveikatos vis
dėlto nesulauksite, matyt, jums reikalingi ypač dideli pokyčiai, kuriems
jūs dar nepasiruošę.

• Patikrinkite savo tikslo vertę

Štai jūs suformulavote užsakymą tapti visiškai sveiku žmogumi, tačiau
nepagalvojote, kokios bus galutinės tokio siekio pasekmės. Juk gali
susidaryti situacija, kuriai jūs esate nepasiruošę. Panagrinėkime tokias
situacijas.

• Pasikeis gyvenimo ritmas

Pareiškėte, kad norite būti visiškai sveikas žmogus, ir jūsų pasąmonė
šią komandą pradėjo vykdyti. Pirmiausia ji bandys jus atpratinti nuo
žalingų įpročių: persivalgymo, girtavimo, rūkymo. Pavyzdžiui, maistą jūs
galite išvemti, jei organizmas nuspręs, kad suvalgėte per daug. Nuo
alkoholio jums labai skaudės galvą, o nuo rūkymo jus pykins ar susuks
pilvą. Ir jūs pamanysite, kad susirgote, bet tai bus tik jūsų užsakymo
vykdymas! Tokiu būdu jūsų organizmas stengsis atpratinti jus nuo
persivalgymo, rūkymo ir alkoholio.
 Jeigu jūsų organizmui pavyks (jei jūs neslopinsite jo pastangų jokiais
vaistais), jis jūsų vidinio užsakymo vykdymą tęs. Organizmas jus žadins
anksti ryte, kad padarytumėte mankštą. Galbūt jam pavyks įkvėpti jums
norą nueiti į sporto salę ar savaitgalį praleisti užmiestyje – nesipriešinkite
šiems kilniems tikslams. Pasąmonė negali priversti jūsų, bet ji gali
sužadinti norus. Tuomet pamažėle, atsisakydami blogų įpročių ir keisdami
gyvenimo ritmą, jūs imsite sveikti.
Suprantama, šie pokyčiai ištrauks jus iš įprastos bendravimo terpės, nes
jūsų nebedomins išgertuvės, televizijos sporto laidos ar ilgi pokalbiai su
draugais rūkomajame. Todėl būsite priversti ieškoti naujų draugų ar
pažįstamų, jūsų gali nesuprasti giminaičiai, nes neliks tų dalykų, kurie jus
anksčiau jungė. Ar jūs pasiruošę tokiems pokyčiams?

• Gausite papildomą krūvį

Sergančio žmogaus niekas nevargina darbais, juo rūpinasi, jį globoja.
Kas gi nutiks, jei jūs greit pasveiksite?
Galimas daiktas, darbe viršininkas jums užkraus papildomų darbų,
pradės siuntinėti į komandiruotes ir su didžiausiu malonumu „nuodys"
jūsų nusistovėjusį gyvenimą. Ar jums to reikia? Juk jūs pripratote prie
savo gyvenimo ritmo ir jūsų migrena (skrandis, kraujospūdis ir kita) buvo
puiki priežastis atsisakyti nemalonių darbų. Ar norėsite keisti gyvenseną
vien dėl to, kad išsigydėte kokią opelę?
Namiškiai taip pat apsidžiaugs jūsų pasveikimu ir pradės jus „kankinti"
žygiais į turgų, namų ruošos ar ūkio darbais. Ir neturėsite jokios teisės
atsisakyti. Tad kam jums gera sveikata, jei kartu su ja atsiras tiek
rūpesčių?

• Dings manipuliacijos instrumentas

Galbūt jūsų liga vertė aplinkinius elgtis taip, kaip jūs norėjote. Ir viskas
buvo tarsi savaime suprantama.
Įsivaizduokite, kad rytoj būsite visiškai sveiki. Šeimynykščiai, kuriuos
anksčiau šokdinote grasindami ligos paūmėjimu, su palengvėjimu
atsikvėps ir griebsis savo darbų, nebekreipdami dėmesio į jus. Ar jums tai
patiks? Vargu. Gal jau geriau sirgti, bet savo rankose turėti kontrolės
instrumentą?
 • Nebeliks egzistavimo prasmės
Dėl ligos jūsų gyvenimas buvo įgavęs savotišką prasmę, tad ar reikia
skubėti pasveikti, kol dar neturite kitos veiklos? Jei netikėtai pasveiksite ir
atsikratysite polinkio persivalgyti, jei neteksite noro išgerti taurelės ar
surūkyti cigaretės, tai kas gi jums liks? Ištisas dienas bėgioti? Kam jums
tokie primityvūs užsiėmimai? Štai gydymasis nuo sunkios ligos – darbas
sudėtingas ir labai svarbus, reikalaujantis visų pastangų. Ar esate
pasiruošę taip paprastai išsiskirti su savo liga?
Gal jums nereikia būti visiškai sveikiems? Gal geriau viską palikti taip,
kaip yra? Jūs prisitaikėte prie savo padėties, gerai žinote, kaip elgtis ligai
paūmėjus. Esate su ja susigyvenę, ji yra tapusi neatsiejama jūsų gyvenimo
dalimi. Ar verta ką nors keisti, juk neaišku, kas jūsų laukia, kai
pasveiksite.

• Pirmyn!
Tačiau jei rimtai nusprendėte būti sveiki – pirmyn! Negatyvias
emocijas, užslėptas programas ir neįsisąmonintą naudą keiskite į gerą
sveikatą ir naują gyvenimo būdą.
Jau šiandien pakeiskite mitybos režimą, baikite nuodytis alkoholiu ir
nikotinu (apie narkotikus net nekalbame), padarykite mankštą, jei
anksčiau jos nedarėte. Rytoj darykite tą patį ir poryt, ir visas kitas dienas.
Pertvarkykite savo dienotvarkę, kad joje atsirastų laiko sveikatingumo
procedūroms, poilsiui ir dvasios ugdymui.
Antrojoje knygos dalyje mes patarėme savaitėje turėti vieną ar dvi
laisvas dienas, kad galėtumėte atitrūkti nuo kasdienių darbų. Tas dienas ir
skirkite sveikatai: nueikite į sporto salę, pasivaikščiokite pėsčiomis
gamtoje, raskite kitų panašių užsiėmimų. Padarykite sau ir savo kūnui
dovaną, o jis jums atsidėkos puikia savijauta.
Ir šalin visas abejones, tingulį, žalingus įpročius! Mainais turėsite
puikią savijautą, kuri jūsų gyvenimą padarys džiugesnį ir prasmingesnį.
Dabar šio skyriaus išvados.

IŠVADOS:
 • Gerą sveikatą trukdo pasiekti nekorektiška to tikslo formuluotė.
• Sudarydami geros sveikatos užsakymo formuluotę, naudokitės jau
žinomais patarimais.
• Pasveikimas gali pareikalauti didelių jūsų gyvenimo permainų. Jei
joms būsite nepasiruošę, liga nepasitrauks.
• Tvirtai nusprendę pasveikti ir suformulavę tokį tikslą, būtinai
pradėkite keisti savo gyvenimo būdą. Rezultatą duos tik praktinės
pastangos, patvirtinančios, kad šis tikslas jums iš tikrųjų reikalingas.
 6
Pasitarkite su pasąmone

Mane nuolatos persekioja protingos mintys,

bet aš esu greitesnis ir nuo jų pabėgu

Šioje knygoje mes dažnai minėjome pasąmonę kaip vietą, kurioje slypi
mūsų nesėkmių ir ligų priežastys. Pasąmonė labai stengiasi padėti savo
šeimininkui (tai yra mums) gyventi ramiai ir laimingai. Ji neturi
galimybių veikti mūsų gyvenimo įvykių iš šalies, nes ji ne egregoras. Jos
vienintelis poveikio objektas – tai mūsų kūnas.
Norėdama mums padėti išspręsti vidinius uždavinius, ji veikia mūsų
kūną. Pavyzdžiui, žmogui skauda kaklą. Jis „užklausia" pasąmonės, dėl ko
jam reikalinga ši liga, o ji atsako: „Tu nuolatos nepatenkintas savimi
(muši sau per kaklą) dėl blogai atlikto darbo, tad aš tau sukuriu tų smūgių
pojūtį."
Moteriai ant lūpų dažnai atsiranda bėrimas, ir ji savo pasąmonės
klausia, už ką jai tas nemalonumas. Pasąmonė atsako: „Tu labai dažnai
čepsi lūpomis ir tokiu būdu smerki save už įvairias kalbas. Kai nustosi
save smerkti, bėrimas išnyks."
Dar vienas pavyzdys. Moteriai prasidėjo dažni migrenos priepuoliai. Į
klausimą, dėl ko jai šie nemalonūs skausmai, jos pasąmonė atsako: „Aš
tau parodau, kaip blogai jautiesi susitikdama su nemaloniais žmonėmis.
Tu tariesi esanti siaubingų aplinkybių auka, o auka juk turi kentėti, tai aš
tau ir padedu jausti tą blogumą."
Kartais pasąmonė labai aktyviai dalyvauja žmogaus gyvenime ir per
kūną išreiškia jo mintis bei reakcijas į įvairius įvykius.

• Reikia stengtis
Pasąmonė neskuba vykdyti mūsų komandų, pavyzdžiui, tokių: „Aš
visiškai sveikas."
 Tiksliau, pasąmonė būtinai įvykdys šį nurodymą, jei tik jūs įrodysite
(jai ir sau), kad jūsų ketinimai rimti ir jūs dėl puikios sveikatos
nepagailėsite nei pastangų, nei laiko. Tai reiškia, kad negana suformuluoti
tikslą „Aš visiškai sveikas" ir kartoti tą formulę po šimtą kartų per dieną.
Pagalvokite, kiek laiko ir jėgų jūs skiriate savo profesinei veiklai? Ir
kokie rezultatai? Tikriausiai tokie, kiek įdedate pastangų. Daug pastangų –
geri rezultatai. Mažai pastangų – rezultatai menki.
O puikią sveikatą jūs norite pasiekti minimaliomis pastangomis. Argi
patys patikėsite, kad tai įmanoma? Tam prieštaraus visa jūsų gyvenimiška
patirtis. Juk sielos gelmėse jūs įsitikinę, kad „stebuklų nebūna" (negatyvi
programa). O jei tikite, kad nebūna, tai ir nebus. Todėl dėl savo sveikatos
turėsite paplušėti.
Šiame kelyje pravartu pasinaudoti pasąmonės užuominomis.

• Pasąmonės patarimai
Antrojoje knygos dalyje (žiūrėkite 8 skyrių „Bendraujame su
pasąmone") detaliai aprašyta, kaip užmegzti ryšį su pasąmone.
Pirmame etape jūs turite su pasąmone susitarti, kokiais kūno signalais
ji atsakys į jūsų klausimus.
Antrame etape jūs pasąmonei duosite klausimus apie savo susirgimų
atsiradimo priežastis ir gausite į juos atsakymus.
Bendravimo su pasąmone technika gana aiškiai aprašyta V. Sinelnikovo
knygoje „Pamilk ligą savo". [Ši knyga išversta ir į lietuvių kalbą.]
Autorius tvirtina, kad ligos atsiranda dėl keturių pagrindinių priežasčių.

Iš ligos jūs turite aiškią naudą

Liga atsirado dėl ydingų jūsų minčių
Liga atsirado dėl labai stipraus išgyvenimo
Liga atsirado dėl kokio nors jūsų poelgio

Apie susirgimo priežastį reikia klausti tos pasąmonės dalies, kuri

atsako už pasiligojusį jūsų kūno organą. Klausimas skamba taip: „Aš
kreipiuosi į tą pasąmonės dalį, kuri atsakinga už mano nugarą (galvą,
kepenis ir taip toliau). Prašau su manimi užmegzti ryšį ir nurodyti mano
susirgimo priežastis. Jei esi pasiruošusi bendrauti, duok signalą TAIP."
Jei kontaktas su reikiama pasąmonės dalimi įvyko, jūs klausinėjate
toliau: „Ar aš teisus, kad nugaros skausmo priežastis yra kokia nors
užslėpta nauda, kurią aš turiu dėl šios ligos?"
Jei pasąmonė atsako TAIP, jūs stengiatės sužinoti, kokią būtent naudą
turite iš šio susirgimo – jei patys dar nesupratote. Arba galite sužinoti,
kokį diskomfortą patirsite pasveikę. Klausimus pateikite nuosekliai ir
tokia forma, kad į juos būtų galima atsakyti TAIP arba NE. Dažnai šiame
etape atsakymai pateikiami netikėtai kilusios įžvalgos ar vaizdinio
pavidalu. Galiausiai jūs suprantate, kam jums reikalingas šis susirgimas.
Kaip elgtis vėliau, jūs jau žinote – turite atsisakyti gaunamos naudos
arba ją gauti kitu būdu, nesirgdami. Apie tai irgi galite paklausti
pasąmonės ar net paprašyti jos pagalbos.
Beje, nesivilkite, kad pasąmonė jums pateiks stebuklingą variantą,
kurio jūs nebūtumėte galėję sugalvoti patys.
Jei pasąmonė į klausimą apie užslėptą naudą atsako NE, jums reikės jos
paklausti dar apie kitas priežastis. „Ar aš gerai suprantu, kad nugaros
skausmo priežastis yra mano ydingos mintys ar nuostatos?" Paskui
klausiate: „Ar aš gerai suprantu, kad nugaros skausmo priežastis yra koks
nors poelgis ar įvykis iš mano praeities?"
Į vieną iš šių klausimų jūs tikriausiai gausite atsakymą TAIP, o tuomet
pasistenkite iš pasąmonės sužinoti visas smulkmenas: kur, kada, su kuo ir
taip toliau. Ir šiuo atveju klausimus pateikite nuosekliai ir tokia forma,
kad į juos būtų galima atsakyti TAIP arba NE.
Gavę atsakymus, pagalvokite, kaip panaudoti tą informaciją. Galimi
keli variantai.
Jei ligos priežastis yra jūsų klaidingos nuostatos, tai reikės sudaryti
pozityvų teiginį, kuris iš pasąmonės klaidingą nuostatą išstumtų. Kaip tai
padaryti, mes jau kalbėjome.
Jei ligos priežastis yra stiprus praeities išgyvenimas, jums reikės
išvalyti iš savo emocinio kūno ten susikaupusias minčių formas. Kaip tai
padaryti, šioje knygoje irgi kalbėjome ne kartą.
Jei ligos priežastis yra koks nors buvęs įvykis, tuomet galima savo
pasąmonės paklausti, kaip pamiršti tą įvykį. Galbūt jums reikės prašyti
atleidimo savo kūno, kad negerai su juo pasielgėte.
Pateiksime susirgimo pavyzdį. Keturiasdešimtmetis vyras jau daug
metų serga haimoritu (žandinio sinuso uždegimu), net kelis kartus jam
darė nosiaryklės operaciją. Kalbėdamas su pasąmone jis išsiaiškino, kad
šio susirgimo priežastis yra kažkada įvykęs atsitikimas. Žmogus iš pradžių
nesuprato, apie ką kalbama, ir paprašė pasąmonės priminti tą atsitikimą. Ir
staiga jis prisiminė, kad prieš dvidešimt metų, kai buvo pirmo kurso
studentas ir nespėjo pasiruošti egzaminui, jam būtinai reikėjo gauti
nedarbingumo lapelį. Paklausęs draugų patarimų, jis sutrynė gniutulą
sudžiuvusių silikatinių klijų į miltelius ir jų įkvėpė. Kilo stiprus
nosiaryklės gleivinės uždegimas, nosis užgulė, pasipylė ašaros – atleidimo
lapelis rankose. Tačiau organizmas, nesitikėjęs tokio šeimininko poelgio,
„įsižeidė". Nuo to laiko nosies gleivinės uždegimas vis pasikartoja. Kad
liga pasitrauktų, reikėjo atsiprašyti savo organizmo dėl netinkamo elgesio
su juo ir ištrinti informaciją apie šį įvykį iš kūno atminties. Tai atlikus
susirgimas dingo.
Taigi nereikia manyti, kad jūsų kūnas – tik mėsa ir kaulai. Jis yra
gyvas, mąsto, viską supranta ir jumis rūpinasi. Niekada to nepamirškite.

• Ko geriau pasąmonės neklausti?

Jūsų pasąmonė yra rūpestingas, geranoriškas pagalbininkas ir
pašnekovas. Ji pasirengusi atsakyti į visus tinkamai pateiktus klausimus.
Tačiau negalima pervertinti jos sugebėjimų ir galimybių. Pasąmonė
neatsako kaip konkrečiai galima išsigydyti ligą, ji nurodo tik jos
atsiradimo priežastis.
Ji nieko nežino apie karmą ir dvasinius auklėjimo procesus, todėl ji gali
nežinoti ir priežasčių tų susirgimų, kurie atsirado be jos žinios.
Mūsų pasąmonė linki tik gera ir stengiasi padėti mums gyventi be
neigiamų emocijų.

• Ar gali būti neigiamų pasekmių?

Ar jūsų bendravimas su pasąmone gali turėti neigiamų pasekmių?
Akivaizdžių neigiamų pasekmių nebūna, bet yra keletas tokios sąveikos
ypatybių. Jos pasireiškia tuo, kad jūsų organizmas, supratęs, jog jūs
klausote jo patarimų, aktyviau reaguoja į jūsų gyvenimo būdą. Tai
pasireiškia įvairiomis liguistomis reakcijomis.
Pavyzdžiui, jei išvakarėse persivalgėte, tai jūsų žarnynas jau ryte apie
tai jums praneš. Jei persigėrėte, tai į tai atsilieps jūsų inkstai. Jei surūkėte
kelis pakelius cigarečių, tai jums primins visi jūsų vidaus organai. Savo
nuomonę jie išsakys per skausmą.
Anksčiau jie nepiktnaudžiavo savo nuomone ir tylėjo, nes žinojo, kad
„pasireiškę" gaus dozę skausmą malšinančių vaistų. O dabar jūs jau
klausote savo organizmo ir su juo bendraujate, taigi jis džiaugiasi
galėdamas kaip nors pranešti jums apie save.
Suprantama, jūs galite vėl užgesinti tokius pasireiškimus vaistais, bet
kam tada pradėjote bendrauti su organizmu? O jei jau klausotės
pasąmonės patarimų, tai ir elkitės atitinkamai. Beje, nėra jokio reikalo
apie tai kalbėti su aplinkiniais. Tegul tai būna jūsų intymūs reikalai.
Daugelis žmonių yra labai sumaterialėję, todėl jie tiesiog jūsų nesupras
ar net išsigąs. O tai gali paveikti jūsų savitarpio santykius, karjerą, verslą.
Ar jums to reikia?
Taigi sveikite, siekite kuo didesnės sėkmės ir naudokitės Gyvenimo bei
pasąmonės patarimais. Niekas negali jums sutrukdyti, išskyrus jus pačius.
Bet juk jūs esate IŠMINTINGI žmonės! Arba žengiate išminties link.
Dabar paskutinės šios knygos išvados.

IŠVADOS:
• Pasąmonė aktyviai dalyvauja visuose procesuose, vykstančiuose
žmogaus kūne. Ji taip pat aktyviai dalyvauja ir mūsų gyvenime, per kūną
išreikšdama žmogaus mintis ir reakcijas į įvairius įvykius.
• Su pasąmone galima bendrauti sąmoningai ir iš jos gauti reikiamą
informaciją apie ligų atsiradimo priežastis.
• Ligų priežastims nustatyti galima naudoti V. Sinelnikovo modelį, kuris
aprašytas knygoje „Pamilk ligą savo" [knyga išleista ir lietuvių kalba].
• Išsiaiškinę ligos atsiradimo priežastį, turite rasti atitinkamų būdų
toms priežastims pašalinti.
• Nepervertinkite pasąmonės galimybių, nes apie ligą ji informacijos
gali suteikti tik tada, jei pati prie tos ligos atsiradimo prisidėjo.
 • Norėdami turėti nuolatinę pasąmonės pagalbą, keiskite požiūrį į savo
kūną ir baikite jį nuodyti alkoholiu, nikotinu bei stipriai veikiančiais
vaistais.
 Pabaigos žodis

Baigiame mūsų susitikimą šios knygos puslapiuose. Tačiau jūsų kelionė

į „Išmintingą pasaulį" tuo nesibaigia. Jei knygą apie sėkmę perskaitėte iki
galo – tai puiku. Knygų apie tai dabar yra labai daug ir kiekviena iš jų
savaip įdomi bei naudinga. Galima skaityti ir skaityti. Deja, pritaikyti
praktiškai perskaitytus dalykus dažnai pritrūksta laiko.
Tai tipiška daugelio žmonių klaida. Patariame jums taip nesielgti ir šios
knygos medžiagą pritaikyti praktiškai. Suprantama, tam reikės laiko.
Skirkite kelis mėnesius ir pasistenkite per tą laiką gerai suprasti
Išmintingo pasaulio idėjas. Paskui, jei reikės, ieškokite papildomos
informacijos.
Žmogus – ieškanti būtybė, taigi tikėtina, kad jūs eisite toliau, tuo
paremtas žmogaus raidos procesas. Tačiau „nešokinėkite" nuo vienos
metodikos prie kitos – pirmiausia įsisavinkite, ką perskaitėte šioje
knygoje, antraip būsite ją skaitę be jokios naudos.

Ši knyga nėra galutinė tiesa

Gali būti, kad tai, ką čia perskaitėte, jus nuoširdžiai sudomino. Gal
jums netgi atrodo, kad tik dabar supratote savo gyvenimą, pamatėte jį
nauju žvilgsniu ir jums atsiskleidė Tiesa.
Taip nutinka, tai yra gerai, tačiau galutinės tiesos nėra, yra tik idėjos,
kurios gali būti jums artimos tam tikrame jūsų asmeninės evoliucijos
etape. Šis etapas gali trukti keletą mėnesių ar net metų, o vėliau jums
norėsis ko nors naujo. Tai irgi gerai.
Žmonės labai skirtingi, tad mūsų pasaulį galima įsivaizduoti kaip
sluoksniuotą pyragą. Kas artima vieniems, visiškai netinka kitiems.
„Išmintingo pasaulio" technologijos tiks tik tam tikros kategorijos
žmonėms – tiems, kurie logiškai mąsto. Tiems, kurie nekaltindami kitų ar
likimo gali prisiimti atsakomybę už savo nesėkmes. Tiems, kurie turi
valios pradėti ką nors daryti, o ne tik suprasti, kodėl taip yra. Ir tiems,
kurie suvokia, kad pasaulis yra ne tik materialus – juk jame dar tiek
nepažintų dalykų.
 Deja, tokių žmonių nedaug. Jei ši metodika artima jums, tai nereiškia,
kad ją priims jūsų artimieji, pažįstami, verslo partneriai ar kolegos. Tai
normalu, tad ir nesistenkite jų jėga traukti į savo rojų.
Matyt, jiems suprantami ir artimesni kiti dalykai, kurie nepriimtini
jums. Leiskite jiems gyventi savo gyvenimą ir nepildykite savo
„išgyvenimų talpyklos" dėl jų klaidų. Jie turi teisę rinktis, nes tai jų
dvasinio tobulėjimo kelias.
Geriausias jūsų požiūrio į gyvenimą kriterijus yra jūsų asmeninė
sėkmė. Jei jums seksis, tai visiems bus smalsu, kodėl taip yra, jie
susidomės, ką turi daryti patys, kad irgi prisiviliotų sėkmę. Tada ir galėsite
jiems papasakoti apie „Išmintingą pasaulį".
Ši knyga – tai tik vienas požiūris iš daugelio į gyvenimo procesus.
„Išmintingo pasaulio" technologijos aprėpia tik siaurą, bet labai svarbią
mūsų gyvenimo sritį – žmogaus santykius su aplinka ir savimi. Kadangi
visas mūsų gyvenimas yra glaudžiai susijęs su kitais žmonėmis, tai blogi
santykiai su jais ar pretenzijos sau gali apkartinti jūsų egzistenciją
daugeliui metų. Ir atrodys, kad gyvenimas bėga pro šalį tuščiai. Na, jei
taip ir yra, tai dabar savo rankose turite instrumentą, kuris leis jums
pagerinti situaciją.
„Išmintingo pasaulio" metodika gali apsaugoti jus nuo daugelio
nemalonumų, o jūsų gyvenimą padaryti džiaugsmingą ir prasmingą.
Tačiau visų mūsų gyvenimo įvykių ji nepaaiškina. Ji nepaaiškina
naujagimių mirties, žmonių žūties katastrofose, karuose, per teroristų
išpuolius ar epidemijas, mes negalime atsakyti, kodėl kyla stichinės
nelaimės ir politinė priešprieša... Tų atsakymų šioje knygoje neieškokite,
nes jų ten paprasčiausiai nėra.
Knygos pradžioje mes nurodėme, kad „Išmintingo pasaulio" metodika
– tai ne filosofija, ne religija ir ne kontaktinė informacija iš Aukštesniųjų
jėgų sferos. Tai sąmoningo gyvenimo technologija, besiremianti kai
kuriais dėsningumais.
Tikimės, kad ši knyga jus sudomino, o joje esanti informacija jums bus
ne tik įdomi, bet ir naudinga realiame gyvenime. Jūs pažvelgsite į pasaulį
nauju žvilgsniu, sugebėsite išsivaduoti iš problemų gniaužtų, jus nustos
kamuoti neigiamos emocijos. Išmoksite gyventi išmintingame pasaulyje.
Jei tai įvyks – knygos tikslas bus pasiektas.
 Atleiskite už perdėtą griežtumą
Kai kurie knygos skyriai parašyti perdėtai griežtu stiliumi ir todėl
galėjo jums nepatikti.
Taip pateikėme savo mintis todėl, kad norėjome sukelti jums nedidelį
emocinį ir protinį virpulį. Daugeliui žmonių to reikia, nes jie pernelyg
įprato guostis mintimis: „Dabar nepavyko – tai atsitiktinumas, vėliau
tikrai pavyks", „Nenusisekęs šeimyninis gyvenimas? Nusiramink, nes jis
(ji) nebuvo tavo antroji puselė. Kitą kartą tu būtinai ją rasi", „Susirgai?
Nusiramink, nieko nedaryk. Išgerk šių miltelių ar pridėk šį amuletą prie
skaudamos kūno vietos ir tau pagerės".
Panašius patarimus dalija daugybė autorių, jie skatina labai
išpopuliarėjusią aukos mąstyseną. Knyga, žadanti stebuklingus išgijimus,
kalbanti apie aiškiaregystes, žadanti turtus ir kitus džiaugsmus, patiks
tiems žmonėms, kurie savo situacijos permainų galimybių ieško ne savyje.
Tačiau jei jums nepadėjo „stebuklingi" receptai, tai gal vertėtų
paieškoti ko nors kito? Kaip tik tokia yra mūsų knyga. Joje pateiktas
kitoks požiūris.
Be kita ko, mes siūlome nesuprantamo Gyvenimo ir dar keistesnių
egregorų pagalbą. Tai irgi stebuklas. Vis dėlto ir šiuo atveju svarbiausieji
veikėjai būsite jūs, o svarbiausias permainų veiksnys – jūsų pastangos,
nors ir jums padės neregimojo pasaulio esybės.
Tik taip galima siekti didelių tikslų ir valdyti savo gyvenimą.
Priedas

IDEALIZACIJOS, JOMS BŪDINGOS MINTYS

IR POZITYVŪS TEIGINIAI, KURIAIS JAS GALIMA PAKEISTI
(pavyzdžiai)

Pinigų ir materialios gerovės idealizacija

Pasitikėjimo idealizacija
Religijos idealizacija
Gyvenimo ir likimo idealizacija
Aplinkos kontrolės idealizacija
Nepriklausomybės idealizacija
Moralės normų, arba dorovės, idealizacija
Gyvenimo būdo idealizacija
Tarpusavio santykių idealizacija
Sugebėjimų idealizacija
Savo netobulumo idealizacija
Pomėgių idealizacija
Sveikatos idealizacija
Tikslo idealizacija
Pabaiga.