ROBERTAS

PETRAUSKAS

Trečiojo Reicho
triumfas
Antrasis pasaulinis karas
Europoje

P I R M A K N Y G A

Vilnius, 2010
Žemėlapius kūrė:

Simonas Mačionis
Evaldas Maniušis
Kazimieras Pečiulevičius

© Robertas Petrauskas, 2010

© „Tyto alba“, 2010

ISBN 978-609-465-005-5
 Vietoj įžangos
Šis pasisveikinimas yra, ko gero, ne tokia įžanga, kokia priklausytų storai
istorinei knygai. Pirmiausia dėl to, kad aš pats įžangų, ypač ilgų, nemėgstu ir jas
ramia širdimi praverčiu, antra, nematau jokios prasmės pasakoti apie knygą,
kuri, mano tvirtu įsitikinimu, kaip ir visos knygos, viską gali pasakyti pati.
Turbūt turėčiau išvardyti svarbiausius šaltinius, istoriografijos parinkimo
metodus, pagrįsti informacijos svorio kintamuosius aprašant įvykius ar
asmenybes, chronologinę metodiką ir, išvardijęs aibę tokių įmantrybių, dar
atsakyti į klausimą, kuriam galui reikalinga dar viena knyga apie II pasaulinį
karą. Žinoma, galėčiau pamėginti atsakyti, bet koks skirtumas, iš ko pagamintas
tortas? Svarbiausia, kad jis būtų skanus.

Kai buvau mažas, labai džiaugiausi tapęs spaliuku, didžiavausi, kai mūsų
pionierių būrys laimėjo žygio konkursą, ir kartu niekaip negalėjau suprasti, kodėl
mano mylima močiutė Leniną ir Staliną laiko bjauriausiomis būtybėmis
pasaulyje. Vadovėliuose rašė, kad toks yra Hitleris, o jei ne tarybinė liaudis,
būtume tapę vokiečių fašistų vergais amžinai. Vėliau atsirado kitokių vadovėlių,
kurie rašė, kad Tarybų Sąjungos jungas buvo didžiausia Lietuvos vergija,
baisiausias dalykas, koks galėjo mūsų šaliai nutikti. Šaliai, kurios valdovai
kadaise žirgus Juodojoje jūroje girdė... Valstybei, kurios istorija mes privalome
didžiuotis. Galiausiai, būdamas istorijos studentu, supratau (ačiū už tai
nuostabiems dėstytojams), kad istorijos nereikia smerkti, istorija nereikia
didžiuotis, kartais galbūt net nereikia mėginti suprasti, istoriją tiesiog reikia
išmanyti. Ir ji nėra juoda arba balta – vadovėliai viską supaprastina, kad lengviau
būti pasiruošti egzaminams.

Be to, laikas nenumaldomai gludina aštrius kampus ir turi galią paskandinti

net didžiausias uolas. „Čingischanas ramia širdimi liepė išžudyti milijonus
moterų ir vyrų. Istorijos akimis žiūrint, jis didis valstybės kūrėjas“, – sakė
Hitleris savo generolams įsiveržimo į Lenkiją išvakarėse, ir buvo teisus.
Čingischanas tapo garsiausiu mongolų vadu, sukūrusiu keturiskart didesnę
imperiją nei Aleksandras Makedonietis. Aleksandras, kurio mokytojas buvo pats
Aristotelis, vadinamas Didžiuoju, bet nedaug kas prisimena, kad kurdamas savo
imperiją jis skerdė tūkstančius, o su vergais elgėsi žiauriai vien dėl to, jog šie
buvo „barbarai“. Taip pat kaip romėnai, taip pat kaip kryžiuočiai, taip pat kaip ir
kiti „didieji“, kurių tikslai buvo svarbesni už priemones ir tuo labiau už atskirų
žmonių likimus.

Stalinas, kaip ir Hitleris, mėgo istoriją. Didžiojo teroro metais, kai žmonės
buvo šaudomi šimtais tūkstančių, jis tarsi teisindamasis (nors to niekada nedarė)
sakė: „Kas prisimins šias atmatas po dešimties ar dvidešimties metų? Niekas.
Kas prisimena bojarinų, kuriais atsikratė Ivanas Rūstusis, vardus? Niekas.“ Jeigu
būčiau nežinojęs apie svarbiausias Ivano IV reformas, būčiau neišlaikęs istorijos
abitūros egzamino mokykloje...

Ir ne tik vadovėliai viską supaprastina. Nudažo viską juoda ir balta spalva

nepalikdami nei atspalvių, nei šešėlių. „Istorija bus man palanki, nes aš ketinu
apie ją rašyti“, – rašė Winstonas Churchillis pradėdamas savo II pasaulinio karo
versiją, puikiai žinodamas, kad istoriją visada rašo nugalėtojai. Galbūt dėl to mes
tiek daug žinome apie antikinę Graikiją ir tiek mažai apie jos užkariautą Persiją.

Laikas daug ką nugramzdina užmarštin, bet taip pat daug ką sudėlioja į savas
vietas. Dabar, praėjus 65 metams, atslūgus emocijoms ir nuoskaudoms,
išslaptinus gausybę dokumentų (bet vis dar toli gražu ne visus), galima
pamėginti atkurti tikrąjį vaizdą. Su visomis spalvomis, su likusiais klaidžioti
šešėliais, su ilgą laiką neliestais skauduliais. Aš norėjau papasakoti istoriją, kurią
būtų įdomu skaityti. Tačiau be dirbtinių pagražinimų, be nebūtų sensacijų.
Istorija, kuri būtų ne rusiška ar vakarietiška, ne vokiška ir ne lietuviška. Tiesiog
istorija. Parašyta lietuvių kalba.

Prisimindamas visus iškilius darbus, kuriais remdamasis rašiau šią istoriją,

turiu būti sąžiningas ir pripažinti, kad negaliu vadintis tikru istoriku, nes niekada
nesėdėjau dulkėse paskendusiuose archyvuose ir niekada neturėjau progos pats
pakalbinti dar likusių gyvų liudininkų. Perskaitęs krūvas knygų, aš tiesiog dėjau
jas ne tik į savo namų lentyną, bet ir į galvą, kurioje vis dažniau kirbėjo
klausimas – o kodėl apie tai nieko nėra lietuviškai? Klausimas virto mintimi
surinkti viską, kas geriausia, ir išleisti tokią knygą. Galiausiai ilgai brendusi
mintis tapo realybe. Daiktinį jos pavidalą laikote savo rankose. Tai tarsi
kokteilis, kurio ingredientai buvo sukurti ir atrasti iki tol, aš juos tik surinkau,
parinkau ir sujungiau. Aš net analizuoti, primesti savo išvadų ir tuo labiau
moralizuoti nemėgstu – už žmones kalba jų darbai. Vis dėlto tai mano kokteilis,
ir jeigu paduočiau netgi visas jo dedamąsias, kitas žmogus jį suplaktų visiškai
kitokį. Aš nuoširdžiai tikiuosi, kad manasis jums patiks. Nei mano idėjų, nei
entuziazmo, nei įdėtos širdies gaminant jį nebūtų pakakę, kad ši svajonė virstų
knyga, jei ne būrys žmonių, kuriems noriu padėkoti.

Pirmiausia visam leidyklos „Tyto alba“ kolektyvui, kuris, įvertinęs

pirmuosius šios istorijos štrichus, patikėjo manimi ir mane įtikino, kad tai gali
tapti knyga. Ačiū šios knygos redaktorei Reginai, ne tik už tai, kad ši knyga
parašyta taisyklinga lietuvių kalba (visi likę barbarizmai palikti tik dėl mano
užsispyrimo), bet ir už pirmą ir patį gražiausią komplimentą – kad knyga
parašyta kaip detektyvas. Ačiū Ilonai už nuostabų viršelį ir už tai, kad krūva
nuotraukų ir šūsnys teksto virto knyga, kurią malonu vartyti. Ačiū visai
komandai, kuri man parodė, koks sunkus yra knygos kelias iki lentynos, ir kuri
padėjo man tą kelią nueiti.

Sako, be moterų nebūtų ir karų, nors man atrodo, kad tai netiesa. Jei būtų
toks įstatymas, pagal kurį mamos galėtų neleisti savo vaikų į karą, pasaulyje
neliktų nė vieno kareivio. Jei ne mano mama, beje, daug metų bandanti
mokykloje įskiepyti vaikams meilę istorijai, šios knygos tikrai nebūtų –
labiausiai dėkoju jai (ir tėčiui, žinoma) už tai, kad esu šiame pasaulyje, ir už tai,
kad nuo mažens išmokė mane mylėti knygas. Esu dėkingas visoms knygoms,
kurias perskaičiau. Niekas taip nežadina žmogaus vaizduotės, niekas taip
nelavina jo iškalbos, kaip neišsemiami knygų lobynai. Šiandien jaučiuosi tarsi
grąžindamas mažą dalelytę iš visko, ką pasiėmiau.

Bet visa tai neturėtų jokios prasmės, jei ne trys brangiausios mano mergytės
pasaulyje. Vaida, bučiuoju Tave dėkodamas už palaikymą, meilę, kantrybę ir
supratimą... Apkabinu savo gražuoles dukrytes – Guodą ir Kotryną. Atsiprašau
jūsų visų už prarastą laiką, laiką, kurio jau niekada negalėsiu sugrąžinti. Todėl ši
knyga skirta jums.

Atsiprašau visų, kuriems pamiršau padėkoti, taip pat už tai, kad pamelavau,
jog įžanga bus trumpa. Nieko baisaus, jeigu ją praleidote, – knyga prasideda
kitame puslapyje.

Robertas Petrauskas

P. S. Visus atsiliepimus, gerus ir blogus, galite palikti Facebook’e

Žemėlapiai
1. Versalio sutartis – Naujosios
Europos vizija ir „taika visiems
laikams“
Kerštas! Vokietijos tauta!.. Už 1919-ųjų gėdą bus atkeršyta.
Vokietijos laikraščio Deutsche Zeitung antraštė. 1919 m. birželio
28 d.

Tai ne taika. Tai paliaubos dvidešimčiai metų.

Ferdinandas Fochas, Prancūzijos maršalas, vyriausiasis
Sąjungininkų karo pajėgų vadas
 Nuo vieno karo prie kito
Jeigu kada nors būsite Belgijoje ir atsidursite Ipro miestelyje, nepatingėkite
nuvažiuoti į už aštuonių kilometrų nuo jo esantį Lanžmarko kaimą. Čia
pamatysite karių kapines, kuriose ilsisi daugiau vokiečių kareivių nei žuvo
amerikiečių per karą Vietname. Tiesa, tas 25 000 nežinomų vokiečių kareivių
kapas nėra pats didžiausias. I pasaulinis karas paliko ir didesnių kapinių, tačiau,
anot garsaus karo istoriko Johno Keegano, Lanžmarkas „...yra toji vieta, kur
prasidėjo II pasaulinis karas“[1] 1. Iki XX a. žmonija apskritai nežinojo tokio
dalyko kaip pasaulinis karas. Karų buvo daug, tačiau tai būdavo didesni ar
mažesni lokalūs konfliktai. Karas, kuris baigėsi 1918 m., truko ketverius metus
ir kraujo jūroje paskandino kone visą Europą. Visos jo dalyvės mobilizavo savo
materialiuosius ir žmogiškuosius išteklius iki beprecedenčio lygio. Į karą
įsijungė ne tik Europos šalys, bet ir jų užjūrio kolonijos. Didžiausiame iki tol
kariniame konflikte žuvo apie 8,5 milijono kareivių2. Vaikai prarado savo tėvus,
moterys – vyrus, netekėjusios merginos – galimybę sukurti šeimas, Europa –
savo būsimus mokslininkus, poetus ir lyderius. Mirčių statistikoje nematyti karo
invalidų, likusių be rankų, kojų ar akių; nematyti tų, kurie liko gyvi, tačiau taip ir
neatsigavo po nuodingų dujų poveikio, nematyti tų, kurių nervinė sistema
niekada nebesugebėjo grįžti į normalaus gyvenimo vėžes. Išgyvenusieji šį
košmarą tikėjosi, kad daugiau jis niekada nepasikartos, tačiau II pasaulinis karas
prasidėjo vos po 20 metų. Pertrauka buvo tokia trumpa, kad du didžiausius karus
XX amžiuje, du didžiausius karus apskritai žmonijos istorijoje tarpusavyje
beveik tiesiogiai sieja ne tik J. Keeganas, bet ir daugelis istorikų.

I pasauliniame kare buvo dvi lemiamos pergalės: Vokietijos pergalė prieš

bolševikinę Rusiją Rytų fronte 1918 m. kovą ir Vakarų sąjungininkų – prieš
Vokietiją Vakarų fronte 1918 m. lapkritį. Antroji užbaigė karą, todėl pirmoji
greitai buvo pamiršta. Iki 1914 m. Europoje buvo nusistovėjęs jėgų balansas –
Prancūzijos ir Rusijos aljansas prieš Centrines Senojo žemyno valstybes
(Vokietiją bei Austrijos ir Vengrijos imperiją). Tačiau Prancūzijos ir Rusijos
pergalei nepakako. Iš pradžių Vakarų frontą papildė milijonai britų, o 1917 m. –
ir amerikiečių kareivių. Sustiprėjęs Vakarų frontas neišgelbėjo Rusijos. 1918 m.
kovą bolševikinė Rusijos valdžia Brest Litovske pasirašė kapituliaciją, ir tik
pralaimėjimas Vakarų fronte neleido Vokietijai pasiimti pergalių Rytuose
apdovanojimų. Rusijos, kaip stiprios ir galingos valstybės, pasitraukimas iš
esmės pakeitė jėgų balansą Europoje, tačiau 1918 m. tai neatrodė taip svarbu
kaip faktas, jog I pasaulinio karo likimas buvo išspręstas išskirtinai Vakarų
fronte. Prancūzija, Didžioji Britanija ir JAV laimėjo karą be Rusijos pagalbos. Ši
netikėta baigtis iš esmės pakeitė Europą. Bolševikinės Rusijos tarp galingųjų
neliko, Habsburgų monarchija nustojo egzistavusi, o būsimai tvarkai ėmėsi
vadovauti JAV, Prancūzija ir Didžioji Britanija. Pastarosios dvi netrukus buvo
pramintos „Vakarų sąjungininkais“, nors šis terminas joms galėjo būti taikomas
su didelėmis išlygomis.

Nors karą pralaimėjo ir Rusija, ir Vokietija, jų pralaimėjimų pasekmės buvo

skirtingos. Rusija, tapusi bolševikine, tiesiog dingo iš politinio žemėlapio,
kadangi naująją jos vyriausybę kitos šalys tiesiog ignoravo ir atsisakė pripažinti.
O Vokietijos atžvilgiu visos šalys laimėtojos priėmė vieningą sprendimą –
pripažinti Vokietijos valstybę ir jos vyriausybę. Nors dar ilgai buvo svarstoma,
kokios turi būti galutinės taikos sutarties sąlygos, Vokietijos valstybės
egzistavimo klausimas niekada nebuvo kvestionuojamas3. Šis labai svarbus
sprendimas buvo priimtas likus vos keletui dienų iki I pasaulinio karo pabaigos.
Tuo metu Vokietijos armija nebuvo sumušta ir pasirašant taikos sutartį joks
priešų kareivis nebuvo įkėlęs kojos į Vokietiją. Atvirkščiai – vokiečių kariniai
junginiai vis dar tebebuvo toli į vakarus nuo savų namų. Sprendimą nutraukti
karo veiksmus priėmė ne politikai, o karo vadai. Vis dėlto, nepaisant vėlesnių
vokiečių generolų, o vėliau ir Hitlerio arogantiškų pareiškimų, Vokietijos armija
buvo sumušta mūšio lauke dar prieš jos vyriausybei ėmus prašyti paliaubų ir dar
prieš senajam režimui ėmus byrėti iš vidaus. 1918 m. vasarą, sustiprinti šviežių
iš Amerikos plūstančių karo pajėgų ir tūkstančių tonų karo reikmenų, Vakarų
sąjungininkai pradėjo puolimą. 1918 m. rugpjūčio 8 d. tapo „juodąja“ Vokietijos
armijai. Ketverius metus iki tol pergalės Vakarų fronte buvo matuojamos
metrais, o per šį puolimą vokiečiai buvo priversti trauktis kilometras po
kilometro, palikdami ginklus ir nespėjančius kareivius. Per pirmąsias šio
puolimo dienas buvo sunaikinta ir išblaškyta 16 vokiečių divizijų. Rugpjūčio 14
d. Erichas Ludendorffas užsiminė kaizeriui, kad Vokietija turėtų pagalvoti apie
derybas su Sąjungininkais; rugsėjo pabaigoje jis jau reikalavo taikos bet kokia
kaina4. Taigi vokiečių lyderiai nutarė pasirašyti taikos sutartį anksčiau nei
frontas subyrės, nors prancūzų ir britų armijos tuo metu taip pat buvo smarkiai
išsekusios. Tik Johnas Pershingas, vyriausiasis JAV pajėgų vadas, buvo nieko
prieš žygį iki pat Berlyno5, tačiau jo partneriai tokios motyvacijos neturėjo, nes
Vokietijos kapituliacija suteikė galimybę gauti viską be papildomų aukų.

Besąlygiška Vokietijos kapituliacija buvo pasirašyta Kompjenės miške

stovinčio traukinio vagone lapkričio 11 d. trečią valandą nakties. Nugalėtojai
gavo viską, ko norėjo: Vokietijos armija buvo atitraukta už Reino, karinis
laivynas internuotas, Sąjungininkų kariniai daliniai užėmė vakarinę Reino
pakrantę ir strateginius taškus kitoje pusėje. Kai 1919 m. birželį Vokietijos
vyriausybė sprendė, pasirašyti Versalio taikos sutartį ar ne, karinė jos vadovybė
turėjo pripažinti, kad bet koks karo veiksmų atnaujinimas yra neįmanomas6.
Paliaubų sutartį pasirašė ne karinė delegacija, o paskubomis sudaryta nauja
pirmoji Vokietijos demokratinė vyriausybė. Ji pripažino pralaimėjimą, o
nugalėtojai pripažino ją. Vokietijos pripažinimas buvo vienas iš svarbiausių ir
lemtingiausių 1918 m. paliaubų padarinių7. Kad skubotas paliaubų pasirašymas
buvo klaida, paaiškėjo gerokai vėliau. Dauguma Vokietijos gyventojų ne tik
nematė, bet ir nepajuto, kaip jų šalis pralaimėjo karą. Priešų kareivius savo
akimis matė tik gyvenantieji prie Reino. Priešingai nei vokiečiai, 1871 m.
triumfatoriškai įžygiavę į Paryžių, Sąjungininkai tokio žygio į Berlyną
nesurengė. Tiek Sąjungininkų, tiek vokiečių kariniams lyderiams tuo metu buvo
aišku, kad Vokietija karą pralaimėjo, todėl tolesni veiksmai, galėję netrukus
persimesti į Vokietijos miestus ir kaimus, buvo sustabdyti abipusiu susitarimu.
Tačiau ne tik paprastiems civiliams, bet ir daugeliui vokiečių kareivių tas
susitarimas tapo staigmena. „Mes buvome nustebę, kadangi tikrai nesijautėme
sumušti. Stebėjomės, kodėl taika buvo pasirašyta taip greitai ir kodėl mes
skubėdami turime palikti visas savo pozicijas. Visa tai mums buvo keista. Ir
buvo pikta, nes, jautėme, kad dar turime pakankamai jėgų“, – sakė vokiečių karo
veteranas Herbertas Richteris8. Jis buvo vienas iš daugelio vokiečių, įsitikinusių,
jog Vokietija nepralaimėjo, o tiesiog nustojo kariauti. Ši nuostaba, neviltis,
apmaudas neturėjo nieko bendra su tikrąja padėtimi fronte, tačiau tada
vienintelis realus įrodymas galėjo būti ryžtingas Vakarų sąjungininkų žygis iki
pat Berlyno ir triuškinama pergalė. Tuo metu 1918 m. paleisti kareiviai
tvarkingai žygiavo namo, juos pasitiko džiaugsmingai mojuojančios minios, o
naujasis Vokietijos prezidentas Friedrichas Ebertas Berlyne sveikindamas karius
sakė: „Joks priešas jūsų nenukariavo!“9. Netikėta ir staigi karo pabaiga
Vokietijoje pasėjo vadinamąjį „dūrio iš nugaros“ mitą. Anot jo, kol vokiečių
kareiviai guldė savo galvas už tėvynę, bevaliai politikai jiems už nugarų
nusprendė pasiduoti. Paliaubas pasirašę politikai tapo „lapkričio nusikaltėliais“,
atsakingais už gėdingą pralaimėjimą.

1919 metais netoli Paryžiaus, prašmatniuose Versalio rūmuose, susirinkę

nugalėtojai sprendė, kaip turi atrodyti naujoji Europa ir kaip turi būti nubausta
Vokietija. Karo metu Vokietijai galiojo paskelbta ekonominė blokada, jai
pasirašius kapituliaciją, karas baigėsi, taigi turėjo nustoti veikti ir blokada, tačiau
jos gniaužtus Vokietija kentė dar beveik metus. Maisto importas buvo griežtai
kontroliuojamas, miestai badavo, o Vidurio Europoje kilusi epidemija nusinešė
dar 10 milijonų žmonių gyvybių10. Ekonominė blokada buvo tiesiog politinė
priemonė paspausti Vokietiją priimti visas sąlygas, tačiau ji akivaizdžiai
prasilenkė su morale, nes bado gniaužtai kaustė ne subyrėjusią karo mašiną, o
civilius gyventojus: moteris, vaikus, senelius. „Mes, britai ir amerikiečiai, ypač
britai, tęsėme Vokietijos blokadą, nes nenorėjome, kad iki Versalio sutarties
vokiečiai atsitiestų“, – rašė ekonomistas Maynardas Keynesas11. Teoriškai
paliaubų sutartis leido pradėti gabenti maistą į Vokietiją, tačiau praktiškai
procesas vyko vangiai, lėtai ir nereguliariai. Sąjungininkų karo patarėjai teigė,
jog pasisotinusią Vokietiją priversti sutikti su visomis sąlygomis gali būti gerokai
sunkiau, o vienintelis rimtas britų ir amerikiečių nuogąstavimas šiuo klausimu
labiau buvo susijęs ne su pačia Vokietija, o kad plintanti joje anarchija ir
bolševikinės idėjos „užkrečiamą infekciją gali pernešti į visą Europą“12.
Britanijos, o dar labiau Prancūzijos žmonėms, per karą praradusiems savo
artimuosius, namus, turtą, tai buvo lyg mažytė išankstinė kompensacija už
patirtas skriaudas. Pirmoji bausmė įsigaliojo dar nepaskelbus nuosprendžio,
tačiau netrukus paaiškėjo, kad patį nuosprendį sugalvoti ir įgyvendinti bus
gerokai sunkiau.

Problema, kai viena valstybė Europoje tampa galingesnė už kitas ir veikia

kaip agresorė, nebuvo nauja. Ji nuolat kartojosi. Silpnesnės ir taikingesnės šalys
tokias problemas visada spręsdavo susiburdamos į sąjungas ir vieningai viena
kitą palaikydamos agresorius sutramdydavo. Taip buvo XVI a. prieš Ispaniją,
XVII a. prieš Burbonų Prancūziją, XIX a. prieš Napoleono Prancūziją, taip
turėjo būti ir XX a. prieš Vokietiją. Tačiau daug kartų suveikusi sistema šį kartą
nesuveikė. Taikos konferencijos posėdžiai vyko praktiškai visus 1919 metus.
Paryžius virto pasaulio sostine, o joje susirinkę nugalėtojai – galingiausiais
pasaulio politikais. Iš esmės konferencija buvo surengta kaip nugalėtojų
kongresas, o ne Europos valstybių susirinkimas. Joje nebuvo nei Tarybų
Sąjungos[2], nei Vokietijos, o naujai kuriamos valstybės dalyvavo globotinių ir
prašytojų teisėmis. Nugalėtojai elgėsi kaip nugalėtojai, tačiau dažniausiai per
karą sudarytos koalicijos pradeda byrėti dingus priežastims, dėl kurių jos
susikūrė. Vienybė netrukus baigėsi, interesai ir tikslai ėmė kirstis, o grandiozinę
misiją atlikti reikėjo.

Pagrindinius sprendimus priėmė Didysis trejetas – JAV, Didžioji Britanija ir

Prancūzija[3]. Aršiausiai keršto Vokietijai siekė Prancūzijos ministras
pirmininkas Georges’as Clemenceau. Dėl savo agresyvumo jis gavo „Tigro“
pravardę. G. Clemenceau norėjo susilpninti Vokietijos karinę galią taip, kad ši
daugiau niekada neturėtų galimybių užpulti Prancūzijos, taip pat siekė, kad
Vokietija sumokėtų už padarytą žalą ir atlygintų karo nuostolius. Jis buvo
įsitikinęs, jog Prancūzijai turi būti grąžintos ne tik Elzaso ir Lotaringijos žemės,
užimtos 1871 metais, bet taip pat atiduotos Reino žemės į rytus nuo upės.
Sraunusis ir platusis Reinas turėjo tapti savotišku skydu, saugančiu Prancūziją
nuo Vokietijos, jei ši kada nors vėl sustiprėtų. Prancūzijos reikalavimai didžiausi
buvo dėl paprastos priežasties. Per I pasaulinį karą žuvo apie 1,5 milijono
prancūzų13. Taikos konferencija vyko Paryžiuje, kuris dar prieš metus regėjo
patrankų ugnį ir girdėjo kanonadų gaudesį. Grėsmė Prancūzijos sostinei buvo
iškilusi ne tik 1918 m. Lygiai taip pat buvo 1814, 1815, 1870 ir 1914 metais.
Skirtingai nei britus ar amerikiečius, karo konfliktai su Vokietija prancūzus
visada liesdavo tiesiogiai. Jie nuolat jautė baimę, keliamą grėsmingai
nusiteikusios Rytų kaimynės, ir po sunkiai laimėtos kovos tikėjosi pasiekti, kad
ši grėsmė nebepasikartotų niekada. Vokietijos galia ir jos baimė buvo viena iš
svarbiausių priežasčių. Jai sutramdyti prireikė kone visų likusio pasaulio išteklių,
ir tik po ilgos, sunkios ir brangiai kainavusios kovos buvo pasiekta pergalė.
Prancūzijos likimas I pasauliniame kare ne kartą buvo pakibęs ant plauko.
Ketverius ištisus metus kariaujama buvo būtent Prancūzijos teritorijoje ir 10
okupuotų jos provincijų nuolat buvo valomos priešų arba virsdavo griuvėsių
krūva po didžiulių armijų susidūrimų. Keršto ir baimės derinys diktavo aiškų ir
vienintelį G. Clemenceau prioritetą – saugumą. Jį reikėjo užtikrinti bet kokia
kaina, bet kokiomis priemonėmis. Tačiau jo partneriai nebuvo tokie radikalūs.

JAV prezidentas Woodrow Wilsonas, kurio šalis nebuvo paliesta tiesioginių

karo veiksmų ir įsijungė į karą tik 1917 metais, į Versalį atvyko ne su žūtbūtiniu
noru nubausti pralaimėtojus, o su „14 punktų“ programa ir idealistiniais
teiginiais, tokiais kaip: „Europos gyventojai patys turi nuspręsti dėl savo
ateities“, „reikia padaryti galą Europos šalių sukurtoms imperijoms“, „įsteigti
Tautų Sąjungą, kuri padėtų Europos valstybėms diskutuoti tarpusavyje“ ir, aišku,
„apsaugotų nuo karinių konfliktų ateityje“. Ši programa kirtosi su Prancūzijos ir
Didžiosios Britanijos tikslais išsaugoti ir sustiprinti savo imperijas, tačiau
nepaisyti JAV nuomonės nebuvo galima. W. Wilsonas siūlė nuginkluoti ne tik
Vokietiją, bet tą patį savanoriškai padaryti ir kitoms valstybėms.

Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Davido Lloydo George’o pozicija

dažniausiai laikoma viduriu tarp radikalių G. Clemenceau keršto siekių ir
W. Wilsono idealizmo. Jis buvo vienas iš nedaugelio Europos politikų, kurie
manė, kad bausmė neturi būti per didelė ir sunki, o Vokietijai po karo turi būti
sudarytos sąlygos atsigauti. Tokia jo nuomonė turėjo aiškų ir racionalų pagrindą.
Vokietija buvo tradicinė ir antra pagal dydį Didžiosios Britanijos prekybos
partnerė, tad bet kokie primesti ekonomikos sunkumai būtų turėję tiesioginės
įtakos šalių prekybai. „Argi protinga buvo elgtis su ja (Vokietija) kaip su karve,
iš kurios norima gauti ir pieno, ir mėsos tuo pat metu?“14 – vėliau klausė
D. Lloydas George’as. Tačiau jo, beje, nuolat besikeičianti asmeninė pozicija
nesutapo su tuometine nuotaika Britanijoje. Daugelis britų, kare praradusių savo
vyrus, sūnus ir draugus, troško keršto ir kompensacijų suluošintiems kareiviams,
našlėms ir našlaičiams. Šūkiai „Išgręžti juos, kad kaulai girgždėtų“ ar „Pakarti
kaizerį“ buvo tokie populiarūs, kad norėdamas laimėti rinkimus savo šalyje
D. Lloydas George’as buvo priverstas įtraukti juos į savo rinkimų kampaniją15.
Svarstant taikos sutartį Didžiosios Britanijos premjeras gavo telegramą su
reikalavimu priversti Vokietiją mokėti reparacijas. Telegramą pasirašė 370
parlamento narių ir, žinoma, ignoruoti jos buvo neįmanoma. Sunkus uždavinys
D. Lloydui George’ui buvo rasti kompromisą ir tarp savo visiškai skirtingų
partnerių. Amerikiečių idealizmas kirtosi su norais išsaugoti ir sustiprinti
Britanijos imperiją, o Prancūzijos radikalizmas ir noras jėga nustatyti naują
tvarką Europoje irgi kirtosi su Britanijos interesais išlaikyti jėgos balansą
Europoje – jokia valstybė neturėjo tapti galingesnė už kitas. Aišku, taika ir
stabili Europa atitiko Britanijos interesus ir ji buvo pasirengusi kooperuotis su
Prancūzija, bet tai nereiškė, kad britai sutiks su kiekvienu prancūzų reikalavimu.
Didžioji Britanija buvo prieš Prancūzijos dominavimą Europoje Vokietijos
sąskaita. D. Lloydo George’o nuomone, Reino zona galėjo būti tik
demilitarizuota, bet jokiu būdu ne užimta Prancūzijos. Skirtingų interesų ir tikslų
derinimo rezultatas buvo sutartis, kurią amerikiečių politikas Henry Kissingeris
pavadino „trapiu kompromisu tarp amerikietiško utopizmo ir europietiškos
paranojos“.

Iš esmės Sąjungininkai sutarė dėl pagrindinių tikslų, kuriuos reikia pasiekti

sutartimi su Vokietija. Niekas nesiginčijo, kad 1871 m. iš Prancūzijos atimtas
Elzasas ir Lotaringija turi būti grąžinti, ir niekas net nebandė laikytis „tautų
apsisprendimo“ principo ir atsiklausti vietos gyventojų nuomonės. Visi sutiko,
kad Belgijai ir Prancūzijai padaryti nuostoliai turi būti atlyginti, ir visi sutiko, jog
karą pradėjo Vokietija (tik vėliau dėl to ėmė kilti abejonių). Nubausti, priversti
sumokėti ir užtikrinti, kad tai niekada nepasikartotų – dėl šių tikslų nebuvo jokių
esminių interesų konfliktų16. Tačiau klausimų buvo gerokai daugiau. Ar kaizeris
ir pagrindiniai jo patarėjai turi būti baudžiami kaip karo nusikaltėliai? Kokius
nuostolius Vokietija turėtų atlyginti? Kiek Vokietija gali sumokėti? Kokio dydžio
armiją jai palikti? Kiek iš jos atimti teritorijų? Ar ją laikyti senąja Vokietija ar
naujai įkurta po karo? Ar garbinga yra bausti naują demokratinę valstybę už jos
pirmtakės nuodėmes? Bausmė, atlyginimas, prevencija – tikslai aiškūs, bet
besikertantys tarpusavyje. Mažesnė Vokietija – mažesnė grėsmė kaimynėms,
tačiau mažesnė Vokietija – taip pat silpnesnė Vokietija, ir kokiu būdu tada iš jos
išsireikalauti solidžių kompensacijų? Dar labiau visus klausimus komplikavo tai,
kad nebuvo jokių aiškių principų, kurių reikėjo laikytis. Iki tol viskas būdavo
paprasta. Visas karo grobis atitekdavo nugalėtojams, pralaimėjusieji
apmokėdavo karo išlaidas ir, savaime suprantama, prarasdavo užkariautą
teritoriją. Po I pasaulinio karo šios paprastos ir įprastos praktikos pritaikyti
nebuvo galima, kadangi diplomatija pakeitė kursą. Jos vedliu turėjo tapti „tautų
apsisprendimo principas“. „Mes negalime leisti jokiam keršto jausmui, jokiai
godumo dvasiai, jokiam prasiveržusiam troškimui pažeisti pamatinių teisingumo
principų“, – sakė D. Lloydas George’as17. Tačiau „tautų apsisprendimo principą“
pritaikyti realybėje buvo gerokai sunkiau nei deklaracijose.
[1] Lanžmarko kapinės priglaudė amžinam poilsiui tuomet dar nelabai kam

žinomo austrų savanorio Adolfo Hitlerio bendražygius. Mūšyje prie Ipro jis tapo
baisiųjų Kindermord – „kūdikių skerdynių“ liudininku ir savo akimis išvydo,
kaip dešimtis tūkstančių beveik neapmokytų vokiečių naujokų, kurių daugumą
sudarė studentai, į gabalus sudraskė profesionalių britų kareivių ugnis.
[2] Nuo 1917 iki 1922 m. ši valstybė vadinosi Tarybų Rusija (Sovietų Rusija).
Formali Tarybų Sąjungos egzistavimo pradžia 1922 metų gruodžio 30 d., tačiau
realiai ji pradėjo egzistuoti tik 1923 m. liepos 6 d., kai Rusijos Tarybų
Federacinė Socialistinė Respublika privertė Užkaukazės TFSR , Baltarusijos
TSR ir Ukrainos TSR pasirašyti sąjungos aktą. Šiame skyriuje terminas Tarybų
Sąjunga vartojamas tik patogumo ir paprastumo dėlei.
[3] Kai kurie istorikai nurodo Didįjį ketvertą, pridėdami Italiją. Italija į karą

įsijungė 1915 metais, sudarydama slaptą sutartį Londone. Sutartyje Prancūzija ir

Britanija sutiko, kad italams po karo atitektų Adrijos pakrantė. Versalyje Italijos
premjeras Vittorio Orlando tikėjosi gauti savo karo prizą, tačiau to pasiekti jam
nepavyko dėl JAV siūlomo „tautų apsisprendimo principo“. 1919 m. balandį, dar
nebaigus derinti sutarties, jis demonstratyviai išvyko namo, o į Versalį grįžo tik
pasirašyti galutinio dokumento. Taigi Italijos balsas nebuvo lygiavertis Didžiojo
trejeto balsams.
 Perbraižytas Europos žemėlapis
Taip dramatiškai Europos žemėlapis dar niekada nebuvo perbraižytas ir kažin
ar kada nors bus. Tiesa, ne viskas buvo nuspręsta Paryžiuje. Kilus nacionalizmo
ir naujų valstybių kūrimosi bangai, didiesiems Europos tvarkdariams dažnai teko
tiesiog stebėti ir laukti, kuo baigsis tai čia, tai ten kylantys susirėmimai ir
konfliktai, ir pasitikinėti įvairias delegacijas, kurių kiekvienai atrodė, kad ta ar
ana teritorija neabejotinai turi priklausyti jų valstybei. Kai kurios valstybės:
Lenkija, Čekoslovakija, Jugoslavija – jau egzistavo dar neprasidėjus
konferencijai ir Sąjungininkams teko ieškoti geriausių sprendimų faits
accomplis. Rusijoje kilęs pilietinis karas baigėsi tik 1921 m. vasarį, ir tik
paaiškėjus, jog Rusijos imperiją keičia bolševikinė Rusija, Sąjungininkai
oficialiai pripažino dar 1918 m. savo nepriklausomybę paskelbusias Suomiją,
Estiją, Latviją ir Lietuvą. Iš tikrųjų didžiuliai Rusijos teritorijos praradimai buvo
susiję ne su sprendimais Versalyje, o su jos pralaimėjimais I pasauliniame kare ir
po jo. Kapituliacinėje 1918 m. Brest Litovsko sutartyje bolševikinė Rusijos
vyriausybė atsisakė savo įtakos Suomijai, Lenkijai, Latvijai, Lietuvai, Estijai,
Baltarusijai ir Ukrainai. Taip pat daliai Armėnijos ir Gruzijos. Šios teritorijos
turėjo tapti Vokietijos imperijos satelitais, bet vokiečiams pralaimėjus karą visos
jos pasinaudojo pasikeitusiomis aplinkybėmis ir tapo suvereniomis valstybėmis,
išskyrus Baltarusiją ir Ukrainą. Šios šalys iš naujojo Rytų Europos žemėlapio
dingo pasibaigus vienam svarbiausių pokario konfliktų – Lenkijos ir Rusijos
karui. Jis prasidėjo 1919 m., nes lenkai norėjo susigrąžinti iš Rusijos Didžiosios
Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijas. J. Piłsudskio
vadovaujamos karinės pajėgos 1920 m. gegužę pasiekė Kijevą, o jų pusėje stojo
kariauti ir ukrainiečiai, vadovaujami Simono Petliūros. Tačiau netrukus
Raudonoji armija smogė atgal ir lenkai buvo ne tik išstumti iš Ukrainos, bet ir
atsidūrė ties visiško pralaimėjimo riba. Jų pergalė mūšyje prie Varšuvos prieš kur
kas stipresnes Raudonosios armijos pajėgas dažnai vadinama „stebuklu prie
Vyslos“. Šis stebuklas iš tikrųjų turėjo didžiulę reikšmę visai Europai. Jeigu
bolševikams būtų pavykę okupuoti Lenkiją, revoliucijos banga būtų galėjusi
nesunkiai pasiekti ir Vokietiją, o tada bandymai sukurti naująją Europą Versalyje
būtų netekę prasmės. Nublokšti ir pralaimintys bolševikai 1921 m. kovo 18 d.
pasirašė su Lenkija Rygos sutartį, pagal kurią Lenkijai atiteko nemažai
Baltarusijos ir Ukrainos teritorijų. Teisybės dėlei reikėtų priminti, kad lenkai,
spaudžiami Tautų Sąjungos, atsisakė bolševikų siūlytų teritorijų, į kurias pateko
netgi Minskas, tačiau po Rygos sutarties paaiškėjo, kad Rytuose Lenkijai
atitenka kur kas daugiau nei buvo planuota pagal „tautų apsisprendimo
principą“. Į jos teritoriją papildomai pateko apie 4 milijonai ukrainiečių, 2
milijonai žydų ir milijonas baltarusių18. Ukrainą – savo karinę sąjungininkę,
Lenkija išdavė, ir nei ukrainiečiai, nei baltarusiai nepriklausomybės negavo. Ši
išdavystė stipriai komplikavo ukrainiečių mažumos bei lenkų santykius ir jos
padariniai bus tragiški.

1919 m. apskritai atrodė, kad Lenkijos valstybė panašesnė į svajonę nei į

tikrovę. Ji buvo supama priešų ir su visais jais 1918–1920 m. kariavo net
šešiuose skirtinguose karuose. „Lenkai tiesiog beviltiški, – sakė D. Lloydas
George’as. Jie kivirčijasi su visais savo kaimynais: vokiečiais, rusais, čekais,
slovakais, lietuviais, rumunais, ukrainiečiais – ir bus sumušti.“19 Jis klydo.
Lenkija atgimė ir už tai turėjo būti dėkinga ne tik savo ambicijoms ir karinėms
pergalėms, bet ir Vakarų sąjungininkams, kuriems Rytų Europoje teko nelengvas
arbitrų vaidmuo. Supratusi, kad kadaise istorinė partnerė Lietuva neketina būti
„mažąja sesute“ ir siekia savo nepriklausomybės, Lenkija nusprendė užimti
Vilnių. Kadangi toks žingsnis galėjo būti pasmerktas tarptautinėje arenoje,
1920 m. spalį lenkų pajėgos, vadovaujamos generolo Lucjano Żeligowskio, po
inscenizuoto sukilimo užėmė Vilnių. Tautų Sąjunga pareikalavo, kad Lenkija
atsitrauktų, tačiau ši nepakluso ir 1922 m. vasarį, po plebiscito, Vilniaus kraštas
buvo paskelbtas vaivadija ir inkorporuotas į Lenkijos sudėtį. Vilnių Lietuvai
1920 m. liepos 12 d. sutartimi grąžino besitraukianti bolševikinė Rusija. Etniniu
požiūriu, tai buvo grynai lenkiškas kraštas, tačiau Lietuvai Vilnius, nors ir
polonizuotas, buvo jos istorinė sostinė, visada priklausiusi Lietuvos Didžiajai
Kunigaikštystei. Taip dviejų kadaise sąjungininkių santykiai po naujo atgimimo
buvo užnuodyti tarpusavio pykčio, nuoskaudų ir pretenzijų dvasios. Dvasios,
kuria po I pasaulinio karo netrukus persismelkė visa Europa.

Kol Lenkija kariavo su bolševikais, dar viena nauja valstybė – Čekoslovakija

sugebėjo įtikinti Sąjungininkus padalyti Tešino kunigaikštystę Aukštutinėje
Silezijoje, kurioje iš pusės milijono gyventojų lenkų buvo dvigubai daugiau nei
čekų20. Už tai Lenkija savo naujajai kaimynei niekada neatleido. Čekoslovakija
buvo sukurta daugiausia Vengrijos ir Austrijos sąskaita. Iki tol čekų žemes valdė
austrai, slovakų – vengrai. Iš 14 milijonų gyventojų du trečdalius sudarė čekai ir
slovakai, tačiau jie nebuvo vieningi, o tarp tautinių mažumų atsidūrė 3 milijonai
etninių vokiečių, 700 000 vengrų, 550 000 rusėnų[1] ir nemažai lenkų21. Apie
Čekoslovakijoje atsidūrusius vokiečius bus atskira kalba, o Vengrija iš karto tapo
dar viena užprogramuota prieše, laukiančia tik patogios progos atsirevanšuoti ir
susigrąžinti tai, ką prarado. O prarado ji daug. Trianono sutartimi (1920 m.)
Vengrija buvo atskirta nuo Austrijos ir prarado beveik du trečdalius savo
istorinės teritorijos22, 3 milijonai vengrų atsidūrė kitose valstybėse23. Ši sutartis
vengrams tapo tokiu pat Sąjungininkų žiaurumo ir neteisybės simboliu kaip
Versalis vokiečiams. Vengrijos sąskaita atsirado ne tik Čekoslovakija. Rumunijai
Vengrija turėjo atiduoti Transilvaniją, kurios teritorija buvo didesnė nei likusi
Vengrijai po jos žemių dalybų24. Beveik 60 000 serbų atsidūrė Rumunijoje,
74 000 rumunų ir beveik 400 000 vengrų liko Jugoslavijoje[2] 25. Pastarosios
kąsnis taip pat buvo milžiniškas: Bosnija ir Hercegovina, Slovėnijos širdis –
Austrijos provincija Kranis (Kranj, vok. Krain), didžioji dalis Dalmatijos ir,
žinoma, senoji Kroatijos karalystė. Jugoslavijai taip pat atiteko nedidelė teritorija
Bulgarijos, kuri, kaip valstybė, kariavusi pralaimėtojų pusėje, prarado palyginti
nedaug. O Rumunija susigrąžino Besarabiją, kurią nuo 1878 m. buvo užgrobusi
Rusija.

Nepaisant gerų Sąjungininkų norų ir troškimo kiek įmanoma labiau laikytis

tautų apsisprendimo principo, didžiulės tautinių mažumų grupės atsidūrė ne ten,
kur joms norėjosi. Radikalaus nacionalizmo dvasios kupinu laikotarpiu
sugyventi taikiai, kaip parodys tolesni įvykiai, joms bus labai sunku. Pamatas,
ant kurio turėjo būti sukurta naujoji Europa, buvo nestabilus nuo pat pradžių.
Naujai susikūrusios valstybės tapo ne tik suskaldytųjų priešėmis, bet ir beveik
visos turėjo pretenzijų viena kitai. Maža to, dauguma jų nebuvo vieningos ir
savo pačių viduje, kur kirtosi politinių asmenybių ir grupių ambicijos, kaip, pvz.,
Lenkijoje, ar nesutaikomi etniniai barjerai, kaip, pvz., daugiatautėje
Jugoslavijoje. Pastarosios atsiradimas taip supykdė Italiją, kad ji demonstratyviai
pasitraukė iš derybų Versalyje. Jugoslavija ir Albanija ne tik kenkė Italijos
saugumo strategijai Adrijos regione, bet ir atėmė galimybę gauti karo prizus.
Italija į karą įsijungė 1915 metais, sudarydama slaptą sutartį Londone. Sutartyje
Prancūzija ir Britanija sutiko, kad Italijos senoji siena su Austrija–Vengrija po
karo bus pastūmėta 50–100 kilometrų į rytus, ten, kur yra dabartinė Slovėnija ir
Kroatija, iš čia į pietus palei Dalmatijos pakrantę link Splito ir jai atiteks visas
Istros pusiasalis. Taip pat Italijai buvo pažadėta keletas salų Adrijos jūroje,
gabalai Dalamatijos aplink Zadaro bei Šibeniko miestus ir Albanijos uostas
Vliorė26. Tačiau nieko apie tai nežinojęs JAV prezidentas W. Wilsonas iš karto
pareiškė, jog jokie slapti susitarimai, pažeidžiantys tautų apsisprendimo principą,
net nebus svarstomi. Neskaitant miestų, populiacija rytinėje Adrijos pakrantėje
buvo slaviška: čia gyveno apie 750 000 kroatų, slovėnų, serbų, bosnių27. Jiems
šios žemės priklausė ir Versalyje jau buvo pažadėtos, tačiau Italija atvyko
neketindama nusileisti, reikalaudama visko, kas pažadėta Londono sutartyje, ir
dar Fiumės uosto – taip šiurkščiai skambėjo Vittorio Orlando reikalavimų
formuluotė, visuotinai, beveik fanatiškai palaikoma jo šalyje. Viva Orlando! Viva
Fiume! Viva Italia! – šaukė italai, pasitikdami V. Orlando po protesto Paryžiuje
grįžtantį namo28. Fiumė buvo nedidelis uostas Adrijos jūros pakrantėje. Dabar
net sunku įsivaizduoti, kaip toks mažas, maždaug 50 000 tūkstančių gyventojų
miestelis galėjo tapti konferencijos, sprendusios visos Europos, ir ne tik jos,
galvos skausmu. Tačiau Italijos nacionalistams jis tapo simboliu, atlygiu už
daugiau kaip pusę milijono žuvusiųjų ir dar maždaug tiek pat sužeistųjų I
pasauliniame kare. Jeigu už tokius nuostolius Italija nieko negauna, dėl ko jie
kovojo? Kai Vitorio Orlando pagrasino išvyksiąs namo, jei reikalavimai nebus
patenkinti, D. Lloydas George’as paklausė: „Dėl Fiumės? Dėl miesto, kuriame
gyvena 24 000 italų, o jei suskaičiuosime priemiesčius, jų dauguma taps labai
abejotina?“29 Iš tikrųjų tai buvo klausimas, kurį užduotų daugelis, tačiau
V. Orlando išvažiavo, ir tai turėtų mums padėti labiau suprasti, kokie buvo tie
laikai. Fiumė dabar vadinasi Rijeka ir tik pati vyriausia jos karta dar prisimena
čia gyvenusius italus. Versalyje W. Wilsonas padarė Italijai tik vieną nuolaidą –
atidavė jai Pietų Tirolį, kur 250 000 vokiškai kalbančių tiroliečių buvo ne taip
gaila30, o dėl kitko Italija su Jugoslavija netikėtai 1920 m. susitarė pačios. Italija
gavo praktiškai visą Istros pusiasalį, Zadarą (vienintelį miestą Dalmatijos
pakrantėje su italų dauguma) ir keletą nedidelių ir nelabai svarbių salų Adrijos
jūroje. Jugoslavija gavo likusią Dalmatijos dalį, o Fiumė buvo paskelbta
laisvuoju miestu31. Sutartis, kaip ir daugelis kitų, sudarytų tuo metu Europoje,
buvo laikina. Kroatai ir slovėnai, kurių žemių sąskaita buvo padarytas
kompromisas, supyko ant serbų. 1924 m. Benito Mussolini, Italijos diktatorius,
užims Fiumę, o 1940 m. darys viską, kad Jugoslavija vėl išnyktų iš Europos
žemėlapio.
 Vis dėlto, kad ir kokie klausimai buvo sprendžiami Versalio taikos
konferencijoje, nebuvo svarbesnių už tuos, kurie susiję su Vokietija. Iš jos
atimtos visos kolonijos Afrikoje ir Ramiajame vandenyne, Epeno ir Malmedi
žemės atiduotos Belgijai, Elzasas ir Lotaringija grąžinti Prancūzijai, Šlėzvigo
žemėse turėjo būti paskelbtas plebiscitas, kurio rezultatai vėliau nustatė
Vokietijos ir Danijos sieną. Iš visų teritorinių pertvarkų Vakaruose daugiausia
problemų kėlė gretimi Saro bei Reino kraštai. Prancūzija norėjo jų abiejų. Saro
kraštas, kaip dalinė kompensacija už vokiečių sunaikintas anglių ir geležies
rūdos kasyklas, buvo perleistas Prancūzijai, bet tik 15-ai metų, po kurių šiose
teritorijose turėjo būti surengtas plebiscitas. Tačiau prancūzai Saro anglių
kasyklų, kur iki I pasaulinio karo buvo iškasama 8 proc. Vokietijos anglių32,
norėjo visam laikui ir be jokio Tautų Sąjungos kišimosi. Iš tikrųjų turtingas
išteklių Saro kraštas buvo tik sudėtinė kur kas didesnio prancūzų trokštamo
paketo dalis. Tarp radikaliausių svajonių buvo netgi viso Otto von Bismarcko
kūrinio sunaikinimas. Vokietijos suskaldymas, Bavarijos, Saksonijos ir, žinoma,
karingosios Prūsijos atkūrimas – štai kas galėtų išgelbėti Prancūziją nuo visų
košmarų ir užtikrinti taiką Europoje, ir toks pasiūlymas buvo paskelbtas viename
iš Užsienio reikalų ministerijos dokumentų33. Tačiau nei W. Wilsonas, nei
D. Lloydas George’as nė nemanė, kad tai ko nors vertos fantazijos.
G. Clemenceau nebuvo toks radikalus, tačiau iki pat paskutinės akimirkos bandė
įtikinti savo koalicijos partnerius, kad Reino kraštas yra vienintelis realus
Prancūzijos saugumo garantas. Pastarieji rėžė atgal, kad įkūrus Tautų Sąjungą
jokių papildomų garantijų nereikės. Ginčai dėl Reino krašto pasiekė tokį įkarštį,
jog nedaug trūko, kad pasipiktinęs prancūzų įžūlumu 1919 m. balandį, galbūt
norėdamas juos pagąsdinti, o galbūt ir neblefuodamas, W. Wilsonas įsakė
paruošti laivus, kad bet kurią akimirką galėtų išvykti iš konferencijos34. Pagal
sunkiai pasiektą kompromisą Reino kraštas buvo demilitarizuotas, o
Sąjungininkų kariniai daliniai penkiolikai metų okupavo strateginius regiono
taškus. Įvertindamas tai, radikaliausias ir karingiausias iš visų prancūzų maršalas
Ferdinandas Fochas pareiškė: „Tai ne taika. Tai paliaubos dvidešimčiai metų.“35
Visi šie teritorijų pakeitimai, išskyrus Elzasą ir Lotaringiją, buvo atliekami
vadovaujantis vadinamuoju „tautų apsisprendimo principu“, ir dėl šių praradimų
Vokietija neprotestavo ar bent nedarė to viešai36. Pavyzdžiui, plebiscitais
nustatyta Vokietijos ir Danijos siena išliko nepakitusi iki pat šių dienų.

Tuo metu Rytuose viskas buvo gerokai sudėtingiau. Nubrėžti aiškias ribas
tarp naujai besikuriančių valstybių, kuriose persimaišiusios įvairiausios tautybės,
čia buvo tiesiog neįmanoma. Geriausias to pavyzdys – Lenkijos, išnykusios iš
Europos žemėlapio 1795 m., atgimimas. W. Wilsonas Lenkiją netgi įvardijo savo
programos 13-ame punkte, kuriame, kaip ir daugelyje miglotų ir neapibrėžtų jo
teiginių, buvo sakoma apie būtinybę Lenkiją atkurti „neginčijamai lenkiškoje
teritorijoje“ ir užtikrinti jai priėjimą prie jūros37. Bet šis priėjimas prie jūros
niekaip negalėjo pasiekti Baltijos, nekirsdamas vokiškų Prūsijos ir Poznanės
(vok. Posen) provincijų. Taip atsirado „lenkiškasis koridorius“, atkirtęs nuo
Vokietijos Rytų Prūsiją ir palikęs Lenkijoje apie 2 milijonus vokiečių38.
Sprendimas sunkiai paaiškinamas etniniu ar geografiniu požiūriu. Strateginiu
atžvilgiu sumanymas buvo aiškus. Sąjungininkams reikėjo, kad Lenkija būtų
stipri buferinė valstybė, o tam jai buvo reikalingas priėjimas prie jūros. Tačiau
viskas baigėsi tuo, kad Lenkija strategiškai atsidūrė tarp Vokietijos bei Tarybų
Sąjungos ir abi šios galingos kaimynės jai turėjo teritorinių pretenzijų.

Paskutinę akimirką D. Lloydo Georges’o iniciatyva dėl didžiulio vokiečių

delegacijos pasipiktinimo ir protestų buvo padaryta keletas kompromisų.
Vokiškasis Dancigas (dabar Gdanskas) paskelbtas „laisvuoju miestu“, taip pat
paskelbti plebiscitai Alenšteine (dabar Olštynas) ir Marienverderyje (dabar
Kvidzynas), jų gyventojai balsavo už pasilikimą Vokietijoje, tačiau tai nepakeitė
esmės. Naujai sukurtoje Lenkijos teritorijoje vokiečių liko akivaizdžiai per daug
ir strateginis sprendimas sukurti stiprią Lenkijos valstybę prasilenkė su „tautų
apsisprendimo principu“. Lenkijos išsiplėtimo niekada nepripažino nė viena
Veimaro Respublikos vyriausybė, o vokiečių visuomenė tai laikė Lenkijos
pasipelnymu Vokietijos sąskaita39. Kaip vėliau paaiškėjo, dirbtinai sukurtas
„lenkiškasis koridorius“ su maždaug 20 proc. etninių vokiečių40 tapo uždelsto
veikimo bomba, kuriai sprogus prasidės II pasaulinis karas, nors tai buvo ne
vienintelė teritorijos revizija tarp Vokietijos ir Lenkijos.

Sąjungininkų sudaryta lenkų teritorijų komisija pripažino, kad Aukštutinėje

Silezijoje lenkiškai kalbantys gyventojai sudaro apie 65 proc.41 Tai buvo labai
svarbi teritorija. Iki karo čia buvo išgaunama 23 proc. Vokietijos anglių, 80 proc.
cinko ir 34 proc. švino42. Vokietijos vyriausybė pareiškė, kad šių žemių
atidavimas Lenkijai būtų šiurkštus tautų apsisprendimo principo pažeidimas:
Aukštutinės Silezijos gyventojai buvo vokiečiai, čekai ir vietos lenkai, kalbantys
vokišku dialektu ir niekada nereiškę nė menkiausio noro būti Lenkijos piliečiais.
Aukštutinė Silezija ne vieną amžių buvo atskirta nuo Lenkijos, o už savo
išsivystymą turėjo būti dėkinga Vokietijos pramonei ir Vokietijos sostinei.
Vokietijai pagrasinus, kad praradusi tiek daug gamtos išteklių šalis negalės
įvykdyti kitų sutartyje numatytų savo įsipareigojimų, Silezijoje taip pat buvo
surengti plebiscitai, kurie baigėsi tokiu skirtingu balsų pasiskirstymu, kad
Sąjungininkams teko Aukštutinę Sileziją padalyti į dvi dalis: vakarinė, kurioje
dominavo žemės ūkis, priskirta Vokietijai, kita, mažesnė, bet gerokai labiau
išvystyta, atiteko Lenkijai. Pridėjus dar Mėmelio uostą, kuriuo po Prancūzijos
protektorato[3] skėčiu buvo leista naudotis Lietuvai, visi Vokietijos apkarpymai
reiškė, kad ji praranda apie 13,5 proc. (įskaitant Elzasą ir Lotaringiją) 1914
metais turėtų savo teritorijų, apie 7 milijonus (apie 10 proc.) savo gyventojų ir
apie 13 proc. savo ikikarinio ekonomikos pajėgumo43. Ir tai dar ne viskas. Tada
galbūt atrodė nesvarbu, tačiau milijonai etninių vokiečių (vėliau gavusių
Volksdeutsche pavadinimą), išbarstytų po visą Europą, taps dideliu Hitlerio
diplomatijos ginklu. 1919 m. žiemą jaunas amerikiečių diplomatas Vienoje
priėmė delegaciją iš Slovėnijos. Jos nariai kalbėjo vokiškai. Visas jų 60 000
gyventojų miestelis kalbėjo vokiškai jau 700 metų. Dabar Slovėnija turėjo tapti
Jugoslavijos dalimi. Jie baiminosi naujos valdžios, baiminosi, kad atsidurs po
priespauda tų, kuriuos laikė ne tokiais išsivysčiusiais. Negi JAV leis juos
aneksuoti? Klausimas buvo išsiųstas JAV prezidentui, tačiau jo autoriai
atsakymo taip niekada ir nesulaukė44. Mažas ir jaudinamas pavyzdys, kaip
politikų sprendimai vėto paprastų žmonių likimus. Daugelis tokių pavyzdžių
nugrimzdo užmarštin, išskyrus tuos, kurie turėjo liūdnus padarinius ne tik
paprastiems žmonėms, bet ir tiems patiems politikams. Pvz., Čekoslovakijai
atitekusioje Sudetų teritorijoje liko apie 3 mln. etninių vokiečių ir dėl jų 1938 m.
kils didžiulė krizė. Nors 1919 m. Vokietijos delegacija apie Sudetų vokiečius
užsiminė vos kartą – nepaisant simpatijų, niekas nenorėjo rizikuoti derybose dėl
žmonių, kurie niekada nebuvo Vokietijos piliečiai45. Lygiai taip pat tuo metu
niekam Vokietijoje nerūpėjo Austrijos vokiečių likimas. Sudetai, beje, iki karo
buvo būtent Austrijos teritorija, o pati Austrija dabar virto savo buvusios galios
šešėliu. Jai buvo paliktas tik ketvirtadalis buvusios teritorijos, tik penktadalis
buvusios populiacijos46. Šalyje siautėjo badas, nedarbas ir chaosas. Reicho
vokiečiams, užaugusiems O. Bismarcko Vokietijoje, Austrija buvo tiesiog
kaimyninė užsienio šalis, o Austrijai, kurios piliečiu tuo metu buvo ir Hitleris,
susijungti su Vokietija staiga pasidarė kone vienintelis išsigelbėjimo ir saugumo
garantas47. Tačiau Sąjungininkai, įžvelgdami tokio junginio grėsmę, atskiru
sutarties punktu uždraudė Vokietijos ir vokiškai kalbančios Austrijos
susijungimą. Kad tai dar vienas draudimas, neturintis nieko bendra su „tautų
apsisprendimo principu“, austrai pademonstruos 1938 m., kai už prisijungimą
prie Vokietijos balsuos vienbalsiai.
[1] Rytų slavų etnosas, davęs pradžią dabartinėms baltarusių (gudų) ir iš dalies
rusų bei ukrainiečių etninėms tautoms.
[2] Jugoslavijos pavadinimas pradėtas vartoti tik 1929 m. Dar prieš Taikos

konferenciją Paryžiuje, 1918 m. spalio 29 d. kroatai, serbai ir slovėnai Zagrebe

paskelbė savo nepriklausomybę nuo Austrijos–Vengrijos. Gruodį Serbijos
princas Aleksandras įkūrė Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystę. Jau pats
pavadinimas Jugoslavija kėlė problemų, nes pabrėžė visų tautų lygybę, o taip,
serbų nuomone, nebuvo.
[3] Nuo 1923 metų, po Lietuvos valdžios inscenizuoto sukilimo, Mėmelis buvo

prijungtas prie Lietuvos ir pavadintas Klaipėda.

 Kariniai apribojimai ir reparacijos
Kitas svarbus Versalio svarstomas klausimas – Vokietijos karinės galios
apribojimas. Jai buvo leista turėti tik 100 000 kareivių armiją. Buvo uždrausta
karo prievolė, ginklų, artilerijos, tankų gamyba bei jų importas. Karinio jūrų
laivyno pajėgų skaičius sumažintas iki 15 000. Didžiųjų karo laivų skaičius
sumažintas iki šešių, o povandeniniai laivai ir karinės oro pajėgos uždraustos
visai. Su tokiomis labiau į policiją nei į armiją panašiomis pajėgomis Vokietijai
turėjo būti atimta net teorinė galimybė imtis agresyvių karo veiksmų. Visi
įtvirtinimai palei Reiną buvo sugriauti, ginklų ir šaudmenų sandėliai sunaikinti.

Dėl vokiečių laivų Sąjungininkų pozicijos išsiskyrė. Pvz., dėl povandeninių

laivų amerikiečių ir anglų nuomonė sutapo. „Šiais parazitais reikia atsikratyti“, –
sakė D. Lloydas George’as, o JAV karinio laivyno sekretorius Josephus
Danielsas netgi lygino juos su nuodingomis dujomis: „Aš manau kad visi
povandeniniai laivai turi būti nuskandinti, ir jokia valstybė neturėtų jų statyti, kai
bus įkurta Tautų Sąjunga.“ Prancūzai ir italai buvo kitos nuomonės. „Nėra
klastingų ginklų, klastingi gali būti tik jų panaudojimo būdai“, – sakė prancūzų
laivyno ministras. Galiausiai prancūzai išsireikalavo 10 povandeninių laivų, kiti
buvo nuskandinti48. Dar daugiau ginčų sukėlė diskusija, ką daryti su didžiaisiais
vokiečių karo laivais – paskandinti juos ar išsidalyti tarpusavyje. Britai siūlė
pirmąjį variantą, tačiau prancūzai ir italai nenorėjo praleisti puikios galimybės
sustiprinti savo laivynus. W. Wilsonas manė, kad būtų kvaila sunaikinti gerus ir
galingus laivus, tačiau JAV buvo nesuinteresuotos Didžiosios Britanijos laivyno
stiprėjimu, o būtent britams būtų atitekusi didelė karo grobio dalis. Tarp JAV ir
Didžiosios Britanijos prasidėjo laivynų statybų lenktynės ir kova dėl
hegemonijos vandenynuose, ir neaišku, kaip ginčas būtų baigęsis, jei ne
vokiečiai. Supratę, kad bet kuriuo atveju savo laivų neatgaus, jie patys
nuskandino savo laivyną ir taip šioje istorijoje padėjo tašką. Tačiau ties kitais
klausimais vietoj taškų buvo klaustukai ir daugtaškiai – apie Vokietijos
geranorišką bendradarbiavimą nebuvo nė kalbos, o Sąjungininkų bandymai
susitarti kartais primindavo pasakėčią, kurioje kiekvienas vežimą tempia į
skirtingas puses.

KARINIAI DRAUDIMAI IR APRIBOJIMAI VOKIETIJAI

Reino regionas demilitarizuotas.
Karinės pajėgos sumažintos iki 100 000 kareivių. Generalinis štabas ir karo prievolė uždrausta. Karininkų
korpusas sumažintas iki 4000.
Karinio laivyno personalas negali viršyti 4000.
Gaminti ginklus uždrausta.
Gaminti nuodingąsias dujas ir jas saugoti uždrausta.
Gaminti tankus uždrausta.
Statyti povandeninius laivus uždrausta.
Gaminti karinius lėktuvus uždrausta.
Gaminti artileriją uždrausta.
Karinio jūrų laivyno pajėgų skaičius sumažintas iki 15 000. Leidžiama turėti tik 6 linijinius karo laivus, 6
kreiserius, 12 eskadrinių minininkų, 12 torpedinių laivų (visų kategorijų laivų tonažas apribotas).

Naujai susivienijusi Vokietija 1995 m. sutiko grąžinti skolas, kurias gavo iš

kitų valstybių, kad galėtų mokėti reparacijas tarp I ir II pasaulinio karo. Visos
skolos bus padengtos tik 2020 m.49 XX a. pabaigoje nedaugelis į tai atkreipė
dėmesį – didžiulio ir komplikuočiausio Versalio sutarties klausimo aidas
ilgainiui nusilpo ir išsiblaškė. Tačiau 1919 m. Taikos konferencijoje Paryžiuje
joks kitas klausimas nesukėlė tiek daug problemų, ginčų, nuoskaudų, pykčio ir
atidėliojimų kaip reparacijos. Būtent reparacijos porai dešimtmečių užnuodijo
santykius ne tik tarp Vokietijos ir Vakarų, bet ir tarp pačių Sąjungininkų. Iš
pirmo žvilgsnio klausimas atrodė paprastas: „Kažkas turi sumokėti. Jeigu
negalės Vokietija, tada turės susimokėti britų mokesčių mokėtojai“, – sakė
D. Lloydas George’as50.

Pavyzdžių, kai pralaimėtojai moka nugalėtojams, istorijoje daug. Vienos

kongrese Napoleono Prancūzija prarado visas užkariautas teritorijas ir dar turėjo
sumokėti 700 milijonų frankų už jų okupaciją. Pralaimėjusi 1870–1871 m. karą
Prūsijai, Prancūzija prarado Elzaso ir Lotaringijos žemes ir buvo priversta
mokėti 5 milijardų aukso frankų reparacijas. Ir nereikia netgi žvelgti šimtmečius
atgal.

1918 m. Brest Litovsko sutartimi bolševikinė Rusijos valdžia perleido

Vokietijai didžiules teritorijas nuo Baltijos iki Kaukazo ir įsipareigojo sumokėti
daugiau kaip milijardą rublių reparacijų51. Pasirašydama paliaubas Vokietija
sutiko mokėti kompensaciją už savo agresijos padarytą žalą, tačiau vos tik
prasidėjo konkrečios diskusijos, ėmė kilti klausimai, į kuriuos nebuvo aiškaus ir
vieno atsakymo. Kiek Vokietija gali sumokėti? Jeigu našta bus pernelyg didelė,
jos ekonomika gali žlugti, jei per maža, Vokietija atsigauti gali greičiau nei to
nori Prancūzija. Už ką turi mokėti Vokietija? Už tiesioginę žalą ar už visus
Sąjungininkų patirtus nuostolius? Ar galima įtraukti į nuostolius visus dėl karo
prarastus mokesčius, pensijas našlėms ir invalidams? Jei taip, suma šoktelės
dvigubai. Sąjungininkų interesai išsiskyrė. JAV iš pažiūros užėmė
nesavanaudišką poziciją – joms pačioms nieko nereikia, tačiau Europos
valstybės privalo grąžinti per karą paimtas skolas. Didžioji Britanija buvo
skolinga JAV 4,7 milijardo dolerių, Prancūzija – 4 milijardus, dar 3 milijardus –
Didžiajai Britanijai. Tiek Anglija, tiek Prancūzija prieš tai paskolino didžiules
sumas Rusijai, kuri įšaldė savo sąskaitas, taip pat Italijai ir Rumunijai, iš kurių
artimiausiu metu nebuvo galima tikėtis jokio grąžinimo52. Europiečiai, ypač
nuolat „didžiomis idėjomis“ persisunkęs D. Lloydas George’as, tikėjosi, kad
Sąjungininkai sugebės panaikinti visas tarpusavio skolas, tačiau JAV greitai
sugriovė tokias iliuzijas. Amerika aiškiai demonstravo, jog neketina spręsti
Europos ekonomikos problemų savo sąskaita, o kadangi „kas nors privalo
sumokėti“, reparacijos tapo vienintele išeitimi Europos valstybėms, kurios,
gavusios kompensacijas, tikėjosi išmokėti skolas ir sugrąžinti savo visuomenes į
normalų gyvenimo ritmą. Liko du dideli klausimai – už ką ir kiek? Nuo pirmojo
priklausė, kokiomis proporcijomis atiteks „karo grobis“, ties antruoju pozicijos
taip išsiskyrė, kad Sąjungininkai nusprendė sudaryti komisiją, kuri turėjo
įvardyti sumą per 2 metus, taigi vokiečių delegacijai teko pasirašyti tuščią čekį.
„Jie žaidžia su milijardais tarsi vaikai su medinėmis kaladėlėmis, – rašė vienas
žurnalistas. – Kad ir kas bus nuspręsta, vokiečiai niekada negalės sumokėti tokių
milžiniškų sumų.“53 Britai reikalavo 24, prancūzai 44, amerikiečiai 4,4 milijardo
svarų sterlingų54.

Dabar, žinoma, lengva sakyti, kad, užuot rūpinęsi, kaip nubausti Vokietiją,
Sąjungininkai turėjo susitelkti į Europos ekonomikos atgaivinimą. Tačiau kaip
buvo galima atleisti ir pamiršti karo katastrofą, kuri taip sukrėtė Europos
gyventojus? To meto viešoji nuomonė nedavė politikams jokios veiksmų laisvės.
Kad ir kokie ciniški buvo politikų skaičiavimai, dar labiau jie baiminosi, kad
paskelbtos galutinės sumos jų rinkėjams nepasirodytų pernelyg menkos55.

Prancūzija patyrė daugiausia tiesioginių nuostolių, nes karas vyko jos

teritorijoje. „Mano vargšėje Prancūzijoje yra šimtai kaimų, į kuriuos iki šiol
niekas negrįžo. Prašau suprasti: tai dykuma, tai tuštuma, tai mirtis“, – rašė
išlaisvintųjų Prancūzijos regionų ministras56. Amerikiečių ekspertai, ko gero,
išsamiausiai išanalizavę nuniokotas Belgijos ir Prancūzijos teritorijas, padarė
išvadą, kad prireiks mažiausiai dvejų metų nenutrūkstamo finansavimo, kad jos
būtų atstatytos57. Britai savo ruožtu apkaltino savo partneres, jog šios taip
išpučia savo nuostolius, kad gautų daugiau nei turėjo iki karo. Išskaičiavimas
paprastas – kuo daugiau gaus Prancūzija, tuo mažiau Anglija. JAV prezidentas
W. Wilsonas tvirtai pareiškė, kad turi būti atlyginta už nuostolius, kuriuos atnešė
neteisėti karo veiksmai, bet kompensacijų negalima reikalauti už patirtas karo
išlaidas. Iš tikrųjų Vokietija pasirašė kapituliaciją pasikliaudama „14 punktų“
programa ir suvokdama, jog privalės sumokėti už suniokotas Belgijos ir
Prancūzijos teritorijas, tačiau ji nemanė, kad turėtų mokėti už Sąjungininkų
išlaidas, pvz., maistui ar savo kareivių ginklams58. Pagal šį principą liūto dalis
reparacijų turėjo atitekti Prancūzijai, tačiau Britanija, suprasdama, kad gali likti
tik su kompensacijomis už paskandintus laivus, ėmėsi spaudimo. D. Lloydas
George’as netgi pagrasino negalėsiąs pasirašyti sutarties, jei kai kurie Britanijos
nuostoliai nebus įtraukti prie atlygintinųjų59. Tada, spaudžiant JAV, buvo
priimtas kompromisas – nuspręsta, jog Vokietija turi sumokėti už žalą, padarytą
civiliams. Būsimasis JAV valstybės sekretorius Johnas Fosteris Dullesas pasiūlė
formuluotę, pagal kurią Vokietija turi prisiimti moralinę ir teorinę atsakomybę už
sukeltą karą ir drauge įsipareigoti mokėti ne už viską, o tik už žalą, padarytą
civiliams60. Taip atsirado 231-as punktas, gavęs „karo kaltės“ pavadinimą. Net
dabar, kai daugelis iš visų 440-ies punktų jau pamiršti, 231-asis lieka Versalio
sutarties simboliu. Tarsi įrodymas, kad šis kerštingumo persmelktas dokumentas
buvo trumparegiškas ir nuodingas. Būtent šis punktas sukėlė didžiausią
nusivylimą Vokietijoje, nors ironiška, jog jis atsirado tik todėl, kad reikėjo
pagrindo, pagal kurį Vokietija turi įsipareigoti mokėti, nes kitas – 232-as punktas
skelbė, jog Vokietija negali apmokėti visko, todėl yra įpareigojama atlyginti tik
tam tikrus nuostolius, išskyrus išmokas Belgijai, nes užpuldama ją Vokietija
pažeidė neutralumą61. Vis dėlto šis kompromisas reiškė, kad suma įspūdingai
dvigubėja, o W. Wilsonas visiems savo ekspertams, bandantiems įrodyti, kad
sprendimas absurdiškas ir nelogiškas, atšovė: „Logika! Logika! Nusispjaut man į
tą logiką!“62 Matydama, jog šis kompromisas padidins britų dalį, kad ir kiek
Vokietija mokėtų, Prancūzija pakeitė taktiką ir ėmė įrodinėti, jog turi būti
atlyginta tik už tiesioginius nuostolius: sugriautus miestus ir kaimus, anglių
kasyklas, suardytus geležinkelius. Tokiu atveju Prancūzijai būtų atitekę apie 70
proc., Britanijai apie 20 proc., Belgijai, Italijai ar Serbijai – kas liko. Po
intensyvių derybų, užtrukusių iki 1920 m., britai gavo 28 proc., prancūzai – 52
proc., likusios šalys – 20 proc. reparacijų dalies63. Tačiau tai buvo tik proporcijų
pasidalijimas, o nustatyti konkrečią sumą buvo dar sudėtingiau. Niekaip
negalėdami rasti visiems priimtino sprendimo, Sąjungininkai atidėjo šį klausimą,
kol bus išsiaiškinta, kiek Vokietija gali mokėti. Pati Vokietija nerodė jokio noro
prisidėti prie problemos sprendimo. Užuot pamėginusi apskaičiuoti savo
galimybes ir kovojusi dėl visiems tinkamo sprendimo, ji net nesistengė
stabilizuoti ekonomikos šalies viduje, puikiai suprasdama, kad vos tik reikalai
pagerės, jai teks pradėti mokėti reparacijas64. Vokietija pasistengė padaryti viską,
kad sugriautų savo valiutą ir parodytų, jog apskritai yra nepajėgi mokėti
reparacijų65. Vis dėlto, nors vokiečių delegatai protestavo, kad reikia pasirašyti
„tuščią čekį“, laikas išėjo į naudą būtent Vokietijai. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad
Prancūzija nusileido labiausiai ir sumažino reikalaujamą sumą nuo 44 milijardų
iki 8 milijardų svarų sterlingų. Britai atsisakė nusileisti iki mažesnės nei 9,4
milijardo svarų sterlingų sumos ir ne be pagrindo įtarė, kad prancūzai susitarė su
amerikiečiais norėdami britus paversti reikalaujančiais daugiausia, tačiau kuo
ilgiau vyko diskusijos, tuo labiau mažėjo milijardų skaičiai. Vienas amerikiečių
ekspertas rašė, kad „sumos paskelbimo atidėjimas išgelbės Didžiąją Britaniją ir
Prancūziją nuo problemų, kurios gali kilti paskelbus ją šalių visuomenėms. Abu
premjerai baiminosi, kad žmonės, sužinoję tikruosius faktus, nuvers jų
vyriausybes“66. Jis buvo teisus. Kai 1921 m. komisija pagaliau paskelbė galutinę
132 milijardų aukso markių sumą67 (maždaug 6,5 mlrd. svarų sterlingų, arba 34
mlrd. JAV dolerių), emocijos, susijusios su Vokietija, ypač Didžiojoje
Britanijoje, jau buvo atslūgusios. Vis dėlto net ir ši daug kartų mažinta ir derinta
suma atrodė astronominė. Įvertinus infliaciją, 2007 m. ši suma būtų viršijusi 400
milijardų dolerių68. Mokėti Vokietija turėjo iki 1984 m. Nieko nuostabaus, kad,
išgirdę skaičius, vokiečių delegatai pareiškė, jog Vokietijos žmones norima
paversti amžinais vergais69. Ir tai buvo ne tik jų nuomonė. Talentingas ir įtaigus
britų ekonomistas Maynardas Keynesas, atvykęs į Paryžių kaip vyriausiasis iždo
patarėjas, protestuodamas prieš ten priimtus sprendimus paliko Taikos
konferenciją. Iškart po to, kai Vokietija pasirašė sutartį, jis išleido knygą
„Ekonominiai Taikos sutarties padariniai“, labai prisidėjusią prie daugeliui iki
pat šių dienų pažįstamo paveikslo. Jame atsakomybė už visus tragiškus
padarinius atitenka 1919 m. taikdariams: kerštingajam G. Clemenceau,
silpnadavasiui ir neryžtingajam D. Lloydui George’ui bei beviltiškajam,
palūžusiam W. Wilsonui, kuris leidosi apmulkinamas. „Sutartyje nėra jokio
Europos ekonomikos atkūrimo garanto – nieko, kas Centrines valstybes padarytų
geromis kaimynėmis, nieko, kas stabilizuotų naujas Europos valstybes, nieko,
kas pataisytų Rusiją; nieko, kas pagerintų ekonominį solidarumą tarp pačių
Sąjungininkų; Paryžiuje nepasiekta jokio susitarimo, kuris pataisytų pašlijusią
Prancūzijos ir Italijos ekonomiką ar bent sujungtų Senojo ir Naujojo Pasaulio
sistemas. Akivaizdu, kad pagrindinė problema – badaujanti ir susiskaldžiusi
Europa, buvo nesuderinama su Ketverto interesais. Ekonomikos lygmeniu
reparacijos buvo pagrindinis sprendimas. Jis, o ne ekonominė ateitis valstybių,
kurių likimas buvo jų rankose, apsvarstytas iš visų pusių“, – rašė M. Keynesas70.
Pasak jo, karas pradėjo, o Versalio sutartis užbaigė Europos ekonomikos griūtį.
Anot jo, buvo braižomos naujos sienos, kai reikėjo kurti laisvosios prekybos
zonas, buvo ginčijamasi dėl tarpusavio skolų, kai reikėjo jas panaikinti.

M. Keynesas dar konferencijoje sakė, kad Vokietija gali sumokėti daugiausia

2 milijardus svarų sterlingų (10 mlrd. JAV dolerių). Bet kokia didesnė suma, jo
manymu, gali sukelti ne tik nusivylimą, bet ir „revoliuciją su pavojingais
padariniais visai Europai“71. 1919 m. prieš Kalėdas pasirodžiusi M. Keyneso
knyga netrukus tapo bestseleriu. Ji buvo išversta į vienuolika kalbų, o tiražas
greit viršijo 100 000 egzempliorių. Knyga tapo populiari ne tik Vokietijoje, bet ir
JAV bei Didžiojoje Britanijoje. Joje išsakytomis mintimis ėmė remtis net
politikai. Pvz.: vienas britų kabineto ministras 1924 m. pareiškė, kad „ši geležies
ir kraujo sutartis išdavė visus principus, dėl kurių mūsų kareiviai kovojo“72. Kai
naciai įvykdė „revoliuciją“ ne su „pavojingais“, o su katastrofiškais padariniais,
M. Keynesas tapo tarsi pranašu. Jo nuomonės pertvarkant Europą po II
pasaulinio karo buvo klausomasi kur kas atidžiau.

Šiuolaikiniai ekonomistai ir istorikai vis dažniau prieina išvadą, kad

reparacijos negalėjo paversti Vokietijos „trečiarūše Azijos šalimi“, kaip buvo
tikima tada. Dar per II pasaulinį karą sąmojingas prancūzas Etienne’as Mantoux
rašė, kad Hitleris pats pademonstravo, jog Vokietija galėjo nenuskursdama
mokėti reparacijas, jeigu tik būtų to norėjusi73. Tai jis pagrindė milžiniškomis
sumomis, kurių nacių režimas išsireikalavo iš okupuotos Prancūzijos.
Paskutiniais skaičiavimais, 1918–1932 m. Vokietija sumokėjo apie 22 milijardus
markių (1,1 mlrd. svarų sterlingų, arba 4,5 mlrd. JAV dolerių), tai yra netgi
mažiau nei Prancūzija su daug silpnesne ekonomika sumokėjo Vokietijai po
pralaimėto karo 1870–1871 m.74 Vis dėlto klausimas, ar galėjo Vokietija mokėti
nustatytas reparacijų sumas, yra labiau akademinio pobūdžio ir dabar atsakymai
į jį nebeturi jokios reikšmės. O tada blogų emocijų banga paskandino bet kokią
ekonominę logiką.

Trečiajame dešimtmetyje tarp pačių Sąjungininkų ir Vokietijos vyko daug

susitikimų ir konferencijų. 1923 m. prancūzai, norėdami užsitikrinti reparacijų
mokėjimus, netgi užėmė Rūrą. Tada prasidėjo amerikiečių inicijuoti
kompromisai. Ir kiekvieną kartą derybas lydėdavo kivirčai, reikalavimai,
išsisukinėjimai. Prieš Didžiąją ekonomikos depresiją reparacijų mokėjimas buvo
sustabdytas, o 1932 m. Lozanos konferencijoje jų iš viso buvo atsisakyta.
Trylika metų tarpusavio įtarinėjimų, nuoskaudų, pykčio, pagiežos, tarptautinio
priešiškumo, o galiausiai prancūzai pasijuto apgauti, vokiečiai – apvogti.
Prancūzija padarė daugybę nuolaidų, tačiau su kiekviena jų Vokietija buvo tik
dar labiau įsižeidusi ir priešiškesnė, kol galiausiai Prancūzija liko su moraliniu
priekaištu, kad iš viso reikalavo reparacijų. Jos tapo simboliu, kuris geriau negu
kas nors kitas tiesė kelią į II pasaulinį karą75.

Tai stipriai pablogino Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos santykius. Šūkis

„išsunkti apelsiną“ buvo britiškas, ne prancūziškas. Tačiau Anglijos politikai ir
visuomenė palaikė prancūzų entuziazmą reparacijų klausimu tik kol atslūgo I
pasaulinio karo emocijos. Tada kursas pasikeitė. Anglijos eksportui reikėjo
atsigaunančios Vokietijos, o ne prancūzų engiamos pralaimėtojos, kuri, praradusi
karinį laivyną, Britanijai nekėlė jokios grėsmės. Prancūzijos interesas kiek
įmanoma labiau stabdyti Vokietijos ekonomikos atsigavimą staiga pasidarė
priešingas tam, ko reikėjo Britanijai. Prancūzijos teiginiai, kad visų sutarčių turi
būti garbingai laikomasi, tapo tarsi jos kerštingumo įrodymu. Netrukus
paaiškėjo, kad dviem kaimynėms nepavyksta susitarti taip rūpimais Prancūzijai
savitarpio pagalbos ir saugumo klausimais, ir kuo toliau, tuo labiau partnerės
tolo viena nuo kitos.

Tačiau katastrofiškiausiai reparacijų efektas, be abejo, paveikė pačią

Vokietiją. Suprantama, nusivylimas buvo neišvengiamas. Vokietija pralaimėjo
karą, prarado daug teritorijų, buvo nuginkluota ir priversta prisiimti išimtinę
kaltę. Apie visus šiuos praradimus buvo daug kalbama, diskutuojama, tačiau iš
visų vokiečių nuoskaudų reparacijas išskiria vienas svarbus aspektas – jos
tiesiogiai smogė kiekvienam vokiečiui ir visai šaliai, bent jie taip manė. Visų,
pradedant politikais, baigiant paprastais darbininkais, nuomonė šiuo klausimu
buvo vieninga – reparacijos griauna jų valstybę, griauna jų gyvenimus. Ginčas,
ar tikrai buvo taip, neturi jokios prasmės. Svarbiausia, kad vokiečiai buvo
įsitikinę, jog reparacijos juos persekioja kiekviename žingsnyje: dėl verslininkų
problemų, dėl mažos mokytojo algos, dėl augančio nedarbo, dėl visko kaltos
reparacijos. Didžioji 1923 m. infliacija? – kaltos reparacijos. 1929 m. Didžioji
depresija? – kaltos reparacijos. Visuotiniu ir nepalaužiamu įsitikinimu, jos tapo
visų Vokietijos ekonomikos bėdų priežastimi, ir tuo tikėjo ne tik paprasti
žmonės, bet ir iškiliausi Vokietijos ekonomistai ir politikai76. Reparacijos mus
atveda prie svarbiausio Versalio sutarties padarinio – reakcijos Vokietijoje.
 Reakcija Vokietijoje
Kai 1919 m. gegužės 4 d. buvo paruoštas galutinis sutarties su Vokietija
variantas, toli gražu ne visi juo buvo patenkinti. Prancūzų maršalas Ferdinandas
Fochas dienraščiui New York Times pareiškė: „Atminkite, kitą kartą vokiečiai
nepakartos klaidos. Jie įsiverš per Šiaurės Prancūziją ir užims Kanalo (Lamanšo)
uostus, kurie taps baze kitoms operacijoms prieš Angliją.“77 Ko gero, savo
laimei, F. Fochas bus jau miręs, kai praėjus dvidešimčiai metų Hitleris pasielgs
būtent taip, kaip maršalas prognozavo. Tačiau tada Sąjungininkai labiau
nerimavo, kaip sureaguos Vokietija. Vokiečių delegacijos vadovo, šalies užsienio
reikalų ministro Ulricho von Brockdorffo-Rantzau reakcija gavus sutarties
sąlygas tilpo į du sakinius: „Nereikėjo tokio storo tomo. Jie viską galėjo pasakyti
kur kas paprasčiau ir vienu punktu – L’Allemagne renonce a son existence78 [1].

Šoko reakcija akimirksniu pasklido po visą Vokietiją. Kodėl Vokietija

praranda 13 proc. savo teritorijų, 10 proc. savo gyventojų? Ar tikrai Vokietija
pralaimėjo karą? Kodėl ji viena turi nusiginkluoti? Kodėl Vokietija turi prisiimti
išskirtinę atsakomybę už karą? Daugelis vokiečių 1914 m. karinę mobilizaciją
laikė būtinąja gintimi nuo barbarų slavų grėsmės, kilusios Rytuose79. Vokietijos
kancleris Philippas Scheidemannas pareiškė, kad ranka, pasirašiusi po tokiu
dokumentu, „turėtų nudžiūti“80. Kur dingo W. Wilsono pažadai? Aš jums
parodysiu atviros diplomatijos pavyzdį, sakė vienam amerikiečių žurnalistui
Vokietijos gynybos ministras Gustavas Noske: „Jūs, amerikiečiai, nešdinkitės į
savo Ameriką ir užsikaskite su savo Wilsonu!“81 JAV prezidentas su savo
idealizmu persmelktomis idėjomis iš gelbėjimosi šiaudo per vieną naktį staiga
tapo nekenčiamiausiu politiku. Kai 1924 m. W. Wilsonas mirė, Vokietijos
ambasada JAV vienintelė nenuleido vėliavų82. „Viltis, – rašė vienas amerikiečių
apžvalgininkas 1919 m. balandį, – buvo vienintelis dalykas, kurį vokiečiai
turėjo... viltis, kad amerikiečiai ką nors padarys, viltis, kad galutinės sąlygos bus
ne tokios griežtos, kaip numatyta paliaubų dokumente... Jie buvo didesni
optimistai nei patys suvokė.“83 Būtent dėl šio nepagrįsto optimizmo ir realybės
sužlugdyta viltis akimirksniu virto visuotine desperacija ir nusivylimu. Vokiečių
delegacija, dar nesuvokdama savo padėties, bandė ginčyti kai kuriuos sutarties
punktus ir teikti savo pasiūlymus. Jos vertinimu, sutartis buvo nei teisinga, nei
garbinga, kaip Sąjungininkai buvo žadėję. Teritorijose, kurias iš Vokietijos
norima atimti, pažeidžiamas „tautų apsisprendimo principas“, o reparacijos
„pasmerkia Vokietijos žmones amžinai vergystei“84, U. Brockdorffas-Rantzau
drąsiai pareiškė, kad Vokietija niekada nepripažins savo išskirtinės kaltės dėl
karo: „Toks pripažinimas būtų melas mano lūpose“, – sakė jis85. Tačiau niekas
vokiečių nuomonės net neketino klausytis. Jiems buvo pateiktas ultimatumas
pasirašyti sutartį tokią, kokia ji yra, arba Sąjungininkai imsis „atitinkamų
žingsnių“. „Jeigu Vokietija atsisakys pasirašyti, – sakė G. Clemenceau, – aš
pasisakau už galingą karo smūgį, kuris privers ją tai padaryti.“ W. Wilsonas ir
D. Loydas George’as sutiko nedvejodami. Britai ėmė ruošti blokados
atnaujinimą, o F. Fochas – 42 divizijas galimam įsiveržimui į Vokietiją86.
U. Brockdorffas-Rantzau manė, kad Sąjungininkai blefuoja, ir toliau bandė
laikytis savo taktikos: „Sutarties sąlygos yra nepakeliamos, ir Vokietija negali jos
pasirašyti išsaugodama savo, kaip tautos, garbę.“87 Karinė vadovybė buvo tos
pačios nuomonės: „Nėra jokių vilčių, kad mes atsilaikytume prieš
Sąjungininkus, – sakė feldmaršalas Paulas von Hindenburgas, – bet kaip
kareiviui man geriau garbingas pralaimėjimas nei gėdinga taika.“88 Matydama
šalyje kilusią pasipiktinimo audrą ir protesto mitingus, Vokietijos vyriausybė
atsistatydino, o U. Brockdorffas-Rantzau pasitraukė ir iš delegacijos vadovo
posto, ir iš politikos. Nedaug trūko, kad šalis būtų likusi ir be prezidento –
F. Ebertą vis dėlto pavyko įkalbėti likti. Likus dienai iki ultimatumo nustatytos
galutinės pasirašymo datos, paskubomis sudaryta vyriausybė nutarė pasirašyti
sutartį, išskyrus „karo kaltės punktą“ ir įsipareigojimą išduoti „karo sukėlėjus“.
Atsakymas iš Paryžiaus buvo lakoniškas – Vokietija privalo pasirašyti sutartį
nieko nekeisdama ir iki ultimatume numatyto laiko89. Galiausiai paskutinę
akimirką Vokietija pasidavė. Protestuodama, bet neturėdama galimybės pasielgti
kitaip.

1919 m. birželio 28 d. – Vokietijos sutarties su Sąjungininkais pasirašymo

diena – tapo švente Paryžiuje. Iškilmingos ceremonijos vieta, į kurią bilietas tapo
didžiausiu deficitu, buvo pasirinkta neatsitiktinai. Toje pačioje Veidrodžių
galerijoje, kurioje 1871 m. žeminančiomis sąlygomis savo pralaimėjimą Prūsijai
turėjo pripažinti Prancūzija. Tūkstančiai smalsuolių užtvindė kelius ir gatves,
valstybių atstovai, diplomatai, karininkai, žurnalistai ir šiaip laimingieji užkimšo
visą Veidrodžių galeriją, kad pamatytų istorinę akimirką. Pirmą kartą pasaulio
istorijoje ceremonija buvo filmuojama.

Paprastas ir formalus dalykas – sutarties pasirašymas – virto švente, kaip

įvardijo prancūzų ambasadorius Londone Paulas Cambonas, „verta paties
Liudviko XIV“. „Jiems trūksta tik muzikos ir baleto šokėjų, kurios padavinėtų
rašiklius... Liudvikas XIV mėgo baletą, bet sutartis pasirašinėdavo darbo
kabinete. Demokratija yra teatrališkesnė nei didysis karalius“, – sakė jis90. „Tai
labai panašu į romėnų triumfą su karo vežimais, velkančiais paskui save
nužudytus priešus“, – netiesiogiai jam antrino W. Wilsono patarėjas Edwardas
House’as91. Šventės Paryžiuje kontrastas buvo gedulas Vokietijoje. Visoje šalyje
vėliavos buvo nuleistos iki pusės, o per miestus nuvilnijo masinių protesto
mitingų banga. Žmonių nusivylimu geriausiai pasinaudojo nacionalistai: jie
apkaltino valdančiąją koaliciją tėvynės išdavyste, nors prieš tai buvo davę žodį
neabejoti patriotizmu tų, kurie beviltiškoje padėtyje priėmė vienintelį įmanomą
sprendimą. 1921 m. du buvę armijos karininkai nužudė Matthiasą Erzbergerį –
politiką, Kompjenės miške pasirašiusį paliaubų sutartį. „Šis žmogus, – rašė
populiariausias nacionalistų laikraštis, – pagaliau sulaukė bausmės, vertos
išdaviko.“ Žudikai pabėgo į Vengriją, tačiau Hitleriui atėjus į valdžią grįžo į
Vokietiją kaip didvyriai[2] 92. Beviltiška Vokietijos padėtis 1919 m. greitai
išsitrynė iš atminties, vis labiau plito įsitikinimas, kad Vokietija galėjo
pasipriešinti žeminančios sutarties sąlygoms, jei ne silpnavaliai politikai.
Sutartis, kaip buvo dainuojama vienoje populiarioje dainoje, vokiečiams buvo
nieko vertas „popiergalis“93. 1921 m. prancūzų diplomatai raportavo, jog
Vokietijos spaudoje vyksta įnirtinga kampanija, kurios tikslas – panaikinti teisinį
Versalio sutarties pagrindą – Vokietijos karo sukėlimo kaltę94. Vokietijos
užsienio reikalų ministerija netgi įsteigė specialų padalinį, kad jis galėtų
analizuoti ir kritikuoti šį punktą. Tuo metu Bavarijos aludėse vis daugiau žmonių
susirinkdavo paklausyti jauno vyruko, vardu Hitleris, postringavimų apie tai, kad
„Versalio gėda turi būti ir vieną dieną bus nuplauta“95. Naujoji Veimaro
Respublika pradėjo savo egzistenciją su sunkia našta, ir nacionalsocialistai
sugebėjo pasinaudoti vokiečių pasipiktinimu ir nusivylimu, tačiau viešoji
nuomonė Versalio sutarties nenaudai greitai keitėsi ne tik Vokietijoje. Per
artimiausią dešimtmetį ėmė rastis vis daugiau knygų ir prisiminimų apie tai, kad
žiaurioje I pasaulinio karo apkasų mėsmalėje kareiviai abiejose pusėse kentėjo
vienodai. Pvz.: vokiečių rašytojo Ericho Maria Remarque’o knygos „Vakarų
fronte nieko naujo“ (1929 m.) angliškas vertimas vien tik per pirmuosius metus
buvo parduotas 250 000 tiražu96. Paviešinti slaptieji prieškario dokumentai
pradėjo griauti iki tol nediskutuotiną prezumpciją, kad dėl kilusio karo kalta tik
Vokietija. Kaltųjų sąrašas vis labiau ilgėjo: nustoję egzistuoti Rusijos, Austrijos–
Vengrijos imperiniai režimai, ginklų gamintojai ar kapitalizmas apskritai97.

Pačioje Vokietijoje nacionalistams nereikėjo jokios rinkiminės programos.

Užteko tik kartoti tuos pačius klausimus: kodėl milijonai vokiečių atsidūrė po
svetimtaučių jungu Čekoslovakijos Sudetuose ar Lenkijos Dancige? Kodėl,
pažeidžiant tautų apsisprendimo principą, Vokietijai neleidžiama susijungti su
Austrija? Reparacijos virto ne klausimu, o atsakymu į visas problemas. Dėl
aukštų kainų, dėl mažų atlyginimų, mokesčių, nedarbo, infliacijos – dėl visų
šalies ekonomikos problemų buvo kaltos jos – reparacijos. Versalio „diktatas“,
arba „vergiška sutartis“, kaip ją buvo mėgstama vadinti Vokietijoje98, tapo visų
sunkumų ir blogybių priežastimi.

Pats jos sudarymo principas, kai Sąjungininkai, laikydami save nugalėtojais,

sprendė karo kaltės ir bausmės klausimus, vokiečiams buvo nepriimtinas,
negarbingas ir žeminantis. Vokiečių spaudoje pasirodė karikatūrų, vaizduojančių
išprievartautą vokietaitę ir Vokietijai mirties nuosprendį skelbiančius keturis
tamsiai apsirengusius vyrus. Vokietijos visuomenė buvo įsitikinusi, kad kerštas
nugalėjo blaivų protą ir iš jų valstybės buvo atimta per daug, pareikalauta
daugiau nei ji gali duoti. Kaina, kurią teko pasauliui sumokėti už šį sukeltą
nepasitenkinimą, dažniausiai yra vadinama pagrindiniu ir katastrofišku Versalio
sprendimų padariniu. Bet ar tikrai viskas taip paprasta? Hitleris, pasinaudojęs
vokiečių nusivylimu, ateina į valdžią ir keršto už pažeminimą vedamas sukelia
naują pasaulinį karą? Tokia formulė yra taip supaprastinta, kad norėdami ja
patikėti turėtume užbraukti visus dvidešimt metų, skiriančius didžiausius XX a.
karus. Kad ir kaip sumaniai visus kozirius išnaudojo nacionalsocialistai, kad ir
kaip garsiai jie rėkė, daugiau nei dešimtmetį po Versalio sutarties jie buvo tik
nedidelė mažuma. Pokario Vokietijoje šūkis „Daugiau jokio karo“ buvo daug
populiaresnis nei „Vergiškai sutarčiai – ne!“. Pavyzdžiui, nacionalistai, pabandę
surengti referendumą prieš Youngo planą, kad būtų užtikrinti reparacijų
mokėjimai, patyrė visišką fiasko99. Kai Hitleris atėjo į valdžią, jis pakeitė daug
ką – tačiau ne Vokietijos užsienio politiką. Demontuoti, anuliuoti arba bent
pakoreguoti Versalio sutartį buvo visų vokiečių politikų, dirbančių ryšių su
užsieniu srityje, svarbiausias noras ir tikslas100. Laisvos, nesusaistytos jokiais
tarptautiniais apribojimais, neslegiamos jokių finansinių įpareigojimų Vokietijos
norėjo visi vokiečiai. Politinės pažiūros čia niekuo dėtos. Tačiau nėra jokių
abejonių, kad bendra nuoskauda ir pažeminimas suteikė Hitleriui progą, kuria jis
pasinaudojo ar bent jau užsikabino už atsiradusios galimybės. Vis dėlto
apmaudžiausia buvo tai, kad Versalio sutartis ne tik sukėlė bendros vokiečių
nuoskaudos fenomeną, bet ir nepasiekė jokių Sąjungininkų tikslų – ekonomikos
stabilumo, pasaulio tautų draugiškumo ir svarbiausia – saugumo ir taikos.
Paaiškėjo, kad gerų ketinimų ir didelių vilčių kupini sprendimai netiko nė vienai
pusei. Vokietija jautėsi nepelnytai nuskriausta, o nugalėtojai negavo to, ko
tikėjosi.
[1] Vokietija atsisako savo egzistencijos (pranc.).

[2] M. Erzbergerio žudikai buvo nubausti po II pasaulinio karo.

 Tikrasis „Naujosios Europos“ paveikslas
Kuo daugiau istorikai gilinasi į Vokietijos padėtį po Versalio sutarties, tuo
labiau M. Keyneso nupieštas žlugdomos ir be reikalo žeminamos Vokietijos
paveikslas panašėja į kreivų veidrodžių karalystę. Taip, Vokietija prarado daug
savo teritorijų, bet juk ši karo nugalėtojų tradicija nebuvo jokia naujiena ir
netikėtumas. Jeigu Vokietija karą būtų laimėjusi, Belgija, Liuksemburgas,
didžioji dalis Olandijos ir Šiaurės Prancūzija būtų integruotos į naujosios
imperijos sudėtį101. Rytuose vokiečių ketinimus aiškiai demonstruoja Brest
Litovsko sutartis ir, žinoma, joks tautų apsisprendimo principas čia nebūtų
taikomas. Rytų Prūsijos atskyrimas ir Lenkijos „pasipelnymas Vokietijos
sąskaita“ buvo vienas iš didžiausių pasipiktinimo objektų, bet juk Prūsija kone
visada būtent taip ir karpė kaimynų teritorijas. Teritorijos dalijimas niekada
neatrodo natūralus, tačiau tarp kaimynų problemos kyla tik tada, kai jie nusiteikę
agresyviai. Pavyzdžiui, Kanada skiria Aliaską nuo kitų JAV valstijų – kada šios
valstybės pykosi dėl tranzito teisių? Tačiau vokiečiai niekada nesusitaikė su
„lenkiškojo koridoriaus“ dariniu. Jo niekada nepripažino politikai, o bendras
vokiečių priešiškumas lenkams ir lenkų arogantiškumas vokiečių atžvilgiu
tarpukariu tik sunkino padėtį. Žinoma, tuometinėje Europoje nubrėžti tikslias ir
visiems tinkamas naujų sienų ribas buvo neįmanoma, tačiau vokiečiai gedėjo ne
tik sava kalba šnekančių prarastų regionų. Netgi išsilavinęs bankininkas
Hjalmaras Schachtas buvo nuoširdžiai įsitikinęs, kad kolonijų praradimas buvo
viena iš Vokietijos ekonomikos nuosmukio priežasčių – šio požiūrio jis
nepakeitė net po II pasaulinio karo, nors po jo praradusi gerokai daugiau
teritorijų valstybė suklestėjo kaip niekada102. Ar kolonijos neša naudą, ar yra
našta, nėra taip svarbu, kaip žvilgsnis į tarpukario Europos žemėlapį, atmetus
visas emocijas. Pirmiausia, Vokietija išliko didžiausia valstybė Senajame
žemyne į vakarus nuo Tarybų Sąjungos. Sienos gali būti diskutuotinos, bet
svarbiausias veiksnys buvo tas, kad aplink Vokietiją neliko jokių stipresnių
priešų ir galimybių aljansams, o jos strateginė padėtis buvo kur kas geresnė nei
1914 m.103 Nekenčiamas „Versalio kūdikis“ – Lenkija tapo barjeru prieš Rusiją.
Vietoj galingos Austrijos–Vengrijos šalia atsirado mažesnės, silpnesnės ir
tarpusavyje nesutariančios valstybės, o vakaruose, nepaisant visų savo pastangų,
Prancūzija liko viena. Nustekentoje karo Prancūzijoje buvo apie 40 milijonų
gyventojų, Vokietijoje šis skaičius artėjo prie 70 milijonų104 – statistika, kurią
nuolat kartojo maršalas F. Fochas, norėdamas atkreipti dėmesį į nesaugią savo
šalies padėtį. Tačiau jo raginimai pažaboti Vokietijos potencialą nebuvo išgirsti
ne tik Sąjungininkų, bet ir paties G. Clemenceau, F. Fochas niekada jam
neatleido: „Vilhelmas II pralaimėjo karą, Clemenceau pralaimėjo taiką“105, –
sakė maršalas ir protestuodamas net nepasirodė iškilmingoje Versalio
ceremonijoje. Visi jo didžiausi nuogąstavimai pasitvirtino. JAV ir Didžiosios
Britanijos pažadai suteikti saugumo ir savitarpio pagalbos garantijas išsisklaidė
vėjyje, kai JAV senatas neratifikavo Versalio sutarties. Be amerikiečių britai
nerodė jokio noro susisaistyti įsipareigojimais, juo labiau kad jų prioritetu
netrukus tapo imperijos reikalai106. Amerika su ambicingais laivyno planais
kėsinosi į Britanijos viešpatavimą vandenynuose, o armijai teko gesinti
nepriklausomybės gaisrus Airijoje, Egipte, Indijoje107.

Bandydama nors kiek išsaugoti balansą, Prancūzija buvo priversta sudaryti

karines sąjungas su Lenkija ir Čekoslovakija. Prie 40 milijonų prancūzų pridėjus
30 milijonų lenkų ir 12 milijonų čekų, kiekybinė persvara krypo ne Vokietijos
naudai, tačiau tai tik teoriniai skaičiavimai. Iš tikrųjų visa prancūzų diplomatija
tarpukariu visada rėmėsi klausimu – kaip mums gali padėti Rytų sąjungininkai, ir
niekada – kaip mes galėtume padėti jiems108.

Prancūzijos karinė strategija ir jos diplomatinė politika po karo greitai

nužygiavo į skirtingas puses. Strategija buvo išskirtinai gynybinė (ypač po
sprendimo statyti Maginot įtvirtinimų liniją), o diplomatija tarsi bandė sutelkti
visas įmanomas jėgas prieš galimą Vokietijos agresiją. Prancūzija žadėjo
atakuoti Vokietiją, jei ši pultų Lenkiją ar Čekoslovakiją, tačiau tik su sąlyga, jei
ją palaikys britai. Didžioji Britanija savo ruožtu siūlė karinę pagalbą tik tuo
atveju, jei Prancūzija būtų užpulta, o ne atvirkščiai109. Iš šios aklavietės niekas
taip ir nerado išeities.

Kita saugumo viltis – Tautų Sąjunga – be JAV mandato ir be Rusijos

pasirodė neveiksni. Tiesa, ekonomikos lygmenyje ji atliko gerų darbų. 1922 m.
tarptautinė finansinė parama išgelbėjo nuo bankroto Austriją, paskui Vengriją.
Tačiau kilus karinėms krizėms, kurias spręsti ir buvo pagrindinis Sąjungos
uždavinys, jos neveiksnumas buvo labiau nei akivaizdus. Kai 1923 m. Italija
užėmė Graikijos Kerkyros salą, keršydama už Italijos pareigūno nužudymą
Albanijoje, Tautų Sąjunga ne tik nenubaudė B. Mussolini, bet ir leido jam
išsireikalauti iš Graikijos kompensacijų, nors jos kaltė nebuvo įrodyta110.
1931 m. Japonija įsiveržė į Kiniją, ir kol Sąjunga svarstė, kaip reaguoti, 1933 m.
okupavo visą Mandžiūriją. Galiausiai Japonija nebuvo pasmerkta kaip agresorė,
tik išbarta, kad neišnaudojo „visų taikių priemonių“. Konfliktas baigėsi tuo, kad
Kinija dėl taikos pati atsisakė prarastos teritorijos, o Japonija išstojo iš Tautų
Sąjungos111.

Vis dėlto viena iš didžiausių Sąjungininkų problemų – kad jie nesugebėjo

priversti Vokietijos vykdyti įsipareigojimų. Reparacijų sumos nuolat buvo
mažinamos, dengiamos amerikiečių paskolomis, o galiausiai panaikintos.
Okupacinės pajėgos Reino regioną paliko 1930 m., t. y. penkeriais metais
anksčiau nei numatyta, o tarptautinė nusiginklavimo kontrolės komisija
pasitraukė 1927 m. Nuolaidžiauti Vokietijai imta gerokai anksčiau nei įprasta
manyti, tačiau kiekviena nuolaida vokiečiams buvo nepakankama. Paradoksalu,
bet kiekvieno susitarimo vykdymas priklausė iš esmės nuo geros valios, o jos
ties viskuo, kas susiję su „gėdingu Versalio diktatu“, nebuvo. Prakeikę
reparacijas, vokiečiai vieną po kito atmetė ir visus kitus sutarties punktus: naujas
valstybes, sieną su Lenkija ar prievartinį nuginklavimą. Pastarasis neturėjo nieko
bendra su Vokietijos ekonomikos padėtimi[1], tačiau vokiečiai nuginklavimą
laikė ne tik žeminančiu, bet ir pavojingu, nes juos, pvz., gali užpulti Lenkija ar
Prancūzija. Galingos Vokietijos armijos nuginklavimas ir buvo dar vienas
Sąjungininkų saugiklis, kuris nesuveikė. Tarpukariu Vokietijoje atsirado tiek
aviacijos klubų, kad Hitleriui atėjus į valdžią karinės oro pajėgos buvo sukurtos
akimirksniu. Versalio sutartis ribojo karininkų korpusą iki 4000, tačiau joje nieko
nebuvo kalbama apie puskarininkius, taigi netrukus Vokietijos kariuomenėje
atsirado 40 000 seržantų ir kapralų. F. Fochas buvo teisus – savanorių armija
tapo tvirtu būsimų karo pajėgų stuburu, ir perėjimas nuo aukščiausio lygio
kokybės prie kiekybės bus sklandus ir greitas. Gamyklos, ką tik gaminusios
tankus, staiga susidomėjo sunkiaisiais traktoriais, o Berlyno kabaretuose sklandė
juokeliai apie darbininką, pasivogusį vaikų vežimėlio dalis ir netekusį žado, kai
surinkus detales išėjo kulkosvaidis113. Eksperimentai su tankais ar
povandeniniais laivais toliau vyko neutraliose valstybėse, pvz., Švedijoje ar
Olandijoje, kadangi čia buvo nemažai vokiečių kapitalo bendrovių. Saugiausia
vieta karo technologijoms plėtoti netrukus tapo Tarybų Sąjunga, kai 1921 m. dvi
valstybės suprato, jog, nepaisant ankstesnių nesutarimų, bendradarbiauti gali būti
labai naudinga. Mainais už technologijas ir pratybas Vokietija gavo nuo
nereikalingų akių paslėptas teritorijas savo aviacijos ir tankų eksperimentams113.

Niccolo Machiavelli rašė, kad nugalėtojas turi tik dvi galimybes – susitaikyti
su savo priešu arba jį sunaikinti. I pasaulinio karo nugalėtojai nepadarė nei
viena, nei kita. Jie nesutramdė Vokietijos, nesugebėjo jos susilpninti ir kartu ją
nubaudė bei pažemino. Problema buvo ne tai, kad Versalio sutartis buvo
negarbinga, o tai, kad tokia ją laikė vokiečiai, sėkmingai įtikinę ir kitus, jog buvo
nubausti per stipriai ir neteisingai. Priversti Vokietiją pasirašyti taikos sutartį
buvo svarbus, tačiau tik pirmas žingsnis. Antras, kur kas svarbesnis – priversti
Vokietiją laikytis sutarties sąlygų, ir jo Sąjungininkams žengti nepavyko. Po
1919 m. Vokietija išliko galingiausia valstybė Europos žemyne, kadangi Rusija
iškrito iš konteksto, jos pranašumas buvo dar didesnis, o vietoj stiprių kaimynių
aplink išdygo valstybės, kurioms, palyginti su Vokietija, tiko nykštukių statusas,
išskyrus galbūt tik Lenkiją. Nepaisant visų praradimų, jos ekonominiai ir
žmogiškieji ištekliai gerokai lenkė konkurentes114. Žinoma, tada, 1919 m.,
Vokietija atsidūrė nuopuolyje, jos grėsmė atrodė tolima ir hipotetinė, tačiau buvo
tik laiko klausimas, kada ji atsigaus. Ir kai tai su beprecedenčiu greičiu ir galia
įvyks, paaiškės, kad sistema, turėjusi užtikrinti taiką, panaši į liliputų virveles
Guliveriui. „Galima atimti iš Vokietijos kolonijas, iki policijos lygio sumažinti
ginkluotę, palikti laivyną, vertą mažos valstybėlės; visa tai neturės jokios
reikšmės. Jei ji jausis, kad 1919 m. taikos sutartyje su ja buvo pasielgta
neteisingai, ras būdų atsiteisti su savo užkariautojais“115, – šiuos žodžius
D. Lloydas George’as pasakė pačioje Didžiojo ketverto pradžioje bandydamas
užbrėžti savo gaires Vokietijos klausimu, tačiau galiausiai atsitiko būtent taip.

Net praėjus 80-čiai metų įtakingasis The Economist savo šventiniame

tūkstantmečio numeryje rašė: „Didysis nusikaltimas buvo Versalio sutartis,
kurios griežtos sąlygos lėmė II pasaulinį karą.“116 Išvada, užbraukianti viską, ką
artimiausią dvidešimtmetį veikė politikos lyderiai, diplomatai, kareiviai, rinkėjai.
Ilgainiui Versalio sprendimų ir jų padarinių vertinimas keitėsi: nuo kaltinimų
paruošus idealią dirvą pasauliniam konfliktui iki liaupsių, kad per rekordiškai
trumpą laiką buvo atliktas milžiniškas darbas ir kad Sąjungininkai padarė viską,
ką galėjo. Kad ir kaip dabar žiūrėtume, bandymas užtikrinti „taiką visiems
laikams“ baigėsi fiasko, ir prabėgus 20-čiai metų taika sprogo tarsi muilo
burbulas. Tačiau Versalio sprendimai, kad ir kiek buvo padaryta klaidų,
neužprogramavo karo. Kai 1939 m. jis prasidėjo, tai buvo rezultatas padarytų ar
nepadarytų žingsnių ir sprendimų per tą dvidešimtmetį, o ne tų, kurie buvo
priimti 1919 m. Be „Versalio pažeminimo“ sunku įsivaizduoti nacių atėjimą į
valdžią, be Versalio nuoskaudų sunku įsivaizduoti keršto žygiui sutelktą
Vokietijos visuomenę, be Sąjungininkų kaltės jausmo sunku įsivaizduoti jų
nuolaidžiavimo politiką. Žinoma, Versalio „diktatas“ buvo tikra dovana tada
nelabai žinomam Adolfui Hitleriui, bet mes labai nuvertintume šį talentingą
oratorių, jeigu teigtume, kad už savo atėjimą į valdžią jis turi būti dėkingas tik
Paryžiaus taikos konferencijai. Jeigu Veimaro demokratija būtų stipresnė, jeigu
pasaulio nebūtų ištikusi ekonomikos krizė, istorija galėjo pasisukti kitaip. Žodį
„jeigu“, galima kartoti daug kartų: jeigu Vokietija būtų sutriuškinta, jeigu JAV
būtų tokios galingos kaip po II pasaulinio karo ir tą galią būtų panaudojusios,
jeigu Didžioji Britanija ir Prancūzija nebūtų taip nusilpnintos karo, jeigu
Austrija–Vengrija nebūtų išnykusi, jeigu nacionalizmo persmelktos naujos
valstybės būtų sutarusios tarpusavyje, jeigu Tautų Sąjunga būtų tapusi galinga ir
visų gerbiama organizacija ir t. t. Tie „jeigu“ neturi jokios reikšmės. Gyvenimas
visada kupinas galimybių, klausimas tik kas ir kaip jomis pasinaudoja. Kai
1939 m. Vokietija atsikariavo Dancigą, užsienio reikalų ministras Joachimas von
Ribbentropas džiūgaujančiai miniai sakė: „Fiureris nepadarė nieko, išskyrus tai,
kad ištaisė rimtas klaidas, kurių pridarė pats neišmintingiausias istorijoje
diktatas, primestas tautai, o iš esmės visai Europai. Kitaip tariant, jis ištaisė
didžiausias ne kieno kito, o Vakarų demokratinių valstybių veikėjų padarytas
klaidas.“117 Tada, 1919 m. birželį, apie Hitlerį niekas nieko nežinojo. Didžiausi
ir galingiausi pasaulio politikai baiginėjo savo misiją Paryžiuje, o iki „klaidos
atitaisymo“ Dancige buvo likę daugiau nei dvidešimt metų. 1919 m. Hitleris
buvo vienas iš milijonų, tačiau jo kelias į vokiečių širdis prasidėjo nuo šūkių,
skelbiančių, kad „nusikaltėliškos kapituliacijos“ ir Versalio sutarties gėda vieną
dieną bus nuplauta.
[1] Beje, Vokietijos generolai sugebėjo nusiginklavimą padaryti brangesnį nei

buvo ginklavimasis. 1919 m. išlaikyti mažą armiją vokiečių mokėtojams kainavo

daugiau nei 1914 m., kai armija buvo didžiulė ir turėjo karinį laivyną. (Taylor, p.
74)
 2. Hitlerio šuolis į valdžią
Tai yra mūsų amžiaus stebuklas, kad jūs atradote mane, atradote tarp
daugybės milijonų! Ir kad aš atradau jus. Tai Vokietijos laimė1.
Adolfas Hitleris. Iš kalbos partijos suvažiavime 1937 m.
 „Alaus pučas“
1919 metais Vokietijoje viešpatavo chaosas ir suirutė. Miunchene, Bavarijos
sostinėje, komunistai surengė perversmą ir balandį paskelbė čia savo
komunistinę vyriausybę. Gegužę vyriausybė, padedama armijos likučių (vok.
Freikorps), šią revoliuciją jėga numalšino, bet pats jos faktas buvo tarsi
įrodymas, kad „raudonojo maro“ grėsmė šalyje yra reali. Šūkiai „Tegyvuoja
pasaulinė revoliucija“, smurtas ir neramumai tą pavasarį Bavarijoje buvo puiki
dovana dešiniesiems radikalams. Būtent čia prasidėjo nacistų judėjimas. Būtent
tada greta „dūrio į nugarą“ legendos atsirado dar viena propagandos skleidžiama
paranoja apie marksistų ir žydų pasaulinį sąmokslą.

Tuo metu trisdešimtmetį Hitlerį Miuncheno revoliucija sukrėtė ne mažiau nei

„nusikaltėliška lapkričio kapituliacija“2. Per savo gyvenimą jis kol kas nebuvo
padaręs nieko išskirtinio: nebaigė mokyklos, nesugebėjo įstoti į Vienos menų
akademiją, neįgijo jokio išsilavinimo ir vienintelis dalykas, kuriuo didžiavosi,
buvo 1-ojo laipsnio Geležinis kryžius už drąsą kovojant I pasauliniame kare. Dar
prieš tai akimirką, kai gavo 2-ojo laipsnio Geležinį kryžių, jis pavadino
„laimingiausia savo gyvenime“3. Armija buvo vieta, su kuria Hitleris siejo savo
ateitį. Tačiau karjera pasisuko kitaip. Armijos agitacijos skyriaus nusiųstas
„prižiūrėti“ Vokietijos darbininkų partijos susitikimo vienoje iš Miuncheno
aludžių, Hitleris, išgirdęs vieno iš dalyvių siūlymą Bavarijai atsiskirti nuo
Vokietijos, išrėžė tokią ugningą kalbą, kad prieš devynis mėnesius įkūręs partiją
Antonas Drexleris pasiūlė prie jos prisijungti4. Hitleris nebuvo partijos įkūrėjas,
kaip vėliau skelbė nacių propaganda, tačiau per dvejus artimiausius metus jis
tapo vienvaldžiu jos lyderiu5. Pati organizacija 1921 m. buvo pervadinta į
Nacionalsocialistų vokiečių darbininkų partiją – jos vokiškas sutrumpinimas
NSDAP virto lengviau ištariamu ir visiems gerai pažįstamu NAZI – nacistų, arba
nacių, partija. Iš esmės ji niekuo nesiskyrė nuo kitų ekstremistinių ir radikalių
dešiniųjų partijų, kurios visos deklaravo tuos pačius tikslus – atitaisyti Versalio
neteisybes ir kovoti su komunistais. „Aš įstojau į partiją ne dėl kokių nors
ideologinių nesąmonių, o dėl to, kad ji buvo revoliucinė“, – vėliau sakė
Hermannas Göringas6. Vienas iš anksčiausiai prie nacių judėjimo prisijungusių
buvo reichsvero (Reichswehr – Vokietijos armija) kapitonas Ernstas Röhmas.
„Karas ir neramumai man patinka labiau nei buržuazinė tvarka, – teigė
E. Röhmas. – Žmonėms reikia baimės jausmo, nes jie turi ko nors bijoti.“7
Žiaurumas ir smurtas buvo išskirtinė nacių savybė. 1921 m. buvo įsteigti
smogiamieji būriai (Sturmabteilung – SA), kurių muštynės su komunistais ir
riaušės gatvėse tapo nuolatiniu reiškiniu.

Vis dėlto pradėjusi savo egzistenciją Bavarijoje nacių partija tada buvo
vietinės reikšmės. Ironiška, kad Versalio sutarties sprendimu įvesta nauja
parlamentinė valdymo sistema, kuria buvo siekiama apsaugoti Vokietiją nuo
diktatorių iškilimo, galiausiai tapo viena iš Hitlerio atėjimo į valdžią priežasčių.
Nė vienai iš daugiau nei trisdešimties politinių partijų Veimaro Respublikos
egzistavimo laikotarpiu taip ir nepavyko įgyti daugumos ir sunkiais šaliai
momentais žmonės šalyje, neturinčioje demokratijos tradicijos, ėmė pasigesti
„stiprios rankos“.

Krizė ir neramumai Hitleriui buvo reikalingi kaip deguonis ir ilgai laukti

neteko. Vokietijos ekonomikos padėtis po karo buvo sudėtinga. 1921 m. maisto
produktai kainavo aštuonis kartus brangiau nei ką tik pasibaigus karui, o kai
1921 m. balandį buvo paskelbta reparacijų suma, šalyje prasidėjo infliacija ir
kainos šoktelėjo apie 130 kartų8. Vyriausybė paprašė atidėti mokėjimus.
Prancūzija nesutiko, Vokietija sustabdė mokėjimus ir į tai reaguodamos 1923 m.
sausį Prancūzijos bei Belgijos kariuomenės okupavo pramoninę Rūro sritį.
Infliacija staiga virto hiperinfliacija. Jos mastas buvo neįtikėtinas.
„Įsivaizduokite, aš turėjau mokėti 4 milijardus markių už dešrelę, – sakė Emilis
Kleinas, pirmą kartą atėjęs į Hitlerio mitingą 1920 m. – Suprantama, ši suirutė
buvo Hitlerio judėjimo naudai ir prisidėjo prie jo augimo, nes žmonės ėmė
kalbėti, kad toliau taip gyventi neįmanoma. Taip po truputį vis stiprėjo diskusija,
kad reikalingas stiprus lyderis, nes demokratija nieko nepasiekė.“9

Žmonės prarado santaupas, alkanųjų eilės nusidriekė po visą šalį. Kai

1923 m. rugsėjį Vokietijos vyriausybė nusprendė nusileisti ir vėl mokėti
reparacijas, kilo dar viena nusivylimo ir neramumų banga, kuria pasinaudojusios
ekstremistinės partijos tik dar labiau didino chaosą. Nacių sekėjai, kurių tuo
metu buvo jau 55 00010, ėmė reikalauti veiksmų, ir Hitleris, suprasdamas, kad
atsisakydamas gali prarasti savo įtaką, nusprendė rizikuoti. Padedamas
populiaraus I pasaulinio karo generolo Ericho Ludendorffo jis tikėjosi gauti
kariuomenės palaikymą ir įvykdyti perversmą.

MARKĖS INFLIACIJA SVARO STERLINGŲ ATŽVILGIU 1919–1923 M.

1919 m. gruodis – 20 markių
1920 m. gruodis – 250 markių
1921 m. gruodis – 1000 markių
1922 m. gruodis – 35 000 markių

1923 m. lapkritis – 50 milijardų markių1

Lapkričio 8 d. SA pajėgos, vadovaujamos H. Göringo, apsupo Miuncheno

Bürgerbräukeller aludę, kurioje buvo susirinkę Bavarijos politiniai lyderiai. Dėl
to šis pučas gavo „Alaus pučo“ pavadinimą. Tačiau naciams nepavyko nuversti
valdžios Miunchene, jau nekalbant apie žygį į Berlyną. Revanšistinių Versalio
šūkių ir ekonomikos suirutės buvo maža – revoliucijos laikas dar nebuvo atėjęs.
Kitą dieną, kai maždaug 2000 nacių surengė žygį į Miuncheno centrą, juos
sustabdė policijos šūviai. Žuvo 14 nacių ir 4 policininkai – užteko viso labo 100
policininkų, kad „revoliucija“ būtų numalšinta11. Po tokio fiasko daugelis
politikos apžvalgininkų prognozavo Hitlerio karjeros pabaigą, tačiau atsitiko
atvirkščiai. Teismo procesas buvo plačiai aprašomas spaudoje ir Hitleris staiga
tapo žinomas visoje Vokietijoje. Progą kalbėti nemokamoje tribūnoje jis
išnaudojo. „Aš prisiimu atsakomybę, bet nesu nusikaltėlis... Nėra tokio dalyko
kaip valstybės išdavystė, kai kovojama su 1918 m. išdavikais12, – kalbėjo teisme
Hitleris, žinodamas, kad procesas išsamiai aprašomas spaudoje. – Ponai, ne jūs
esate tie, kurie mums paskelbs nuosprendį, jūsų iškeltus kaltinimus įvertins
amžinasis istorijos teismas... Jūs galite paskelbti, kad mes kalti, tūkstančius
kartų, tačiau deivė, vadovaujanti amžinajam istorijos teismui, šypsodamasi
sudaužys į šipulius valstybės kaltinimus ir šio teismo nuosprendį. Nes ji mus
išteisina.“13
 Mein Kampf – filosofas ir oratorius laimi kovą dėl
valdžios partijoje
Hitleris buvo pripažintas kaltu ir nuteistas kalėti penkerius metus.
Landsbergo kalėjime, netoli Miuncheno, jam buvo skirta atskira kamera ir visos
įmanomos privilegijos. Dovanos, gėlės, palaikymo ir pagarbos laiškai plūdo
nesustabdoma banga. Hitleris priėmė 500 lankytojų, kol nusprendė, kad reikia
atsiriboti nuo viešumos ir pamąstyti, kaip veikti toliau14. „Landsbergas, – vėliau
savo ministrui be portfelio Hansui Frankui sakė Hitleris, – buvo mano
universitetas, už kurį sumokėjo valstybė.“15 Čia jis ne tik daug skaitė, bet ir
parašė pusiau autobiografinę, pusiau ideologinę knygą Mein Kampf (Mano
kova). Joje Hitleris suformulavo savo pasaulėžiūrą, persmelktą kone maniakiško
antisemitizmo, nukreiptą prieš „žydišką bolševizmą“, kurio nesunaikinusi
Vokietija niekada neatsigaus, ir pagrįstą neišvengiamo karo koncepcija, nes
didžiajai Vokietijai reikia išsikovoti „gyvybinę erdvę“. Hitlerio nuomone,
aukščiausia žmonijos rasė – arijai, ji ir turi valdyti pasaulį. Žemesnėms rasėms
jis priskyrė slavus ir žydus, kuriuos įvardijo kaip mirtinus arijų priešus.
Kaltindamas tarptautiniu sąmokslu, pasaulio finansų ir spaudos kontrole,
demokratijos ir marksizmo platinimu, išvadindamas juos klastingais kraujo
siurbėjais, monstrais, veltėdžiais ir griovėjais, Hitleris išvedė sąmokslo teoriją, ir
arijų kovos su žydais bei pusžmogiais (Untermenschen) dėl viešpatavimo
pasaulyje akcentavimas tapo vienu iš svarbiausių punktų nacių ideologijoje.
Kitas svarbus klausimas buvo gyvybinės erdvės (Lebensraum) išsikovojimas.
Anot Hitlerio, arijams reikalinga didelė erdvė, nes tik ji gali užtikrinti
išrinktosios tautos klestėjimą. Ta erdvė yra Rytuose ir ją reikia iškovoti jėga.
Slavų ir žydų sunaikinimas buvo būsimo Trečiojo Reicho gerovės sąlyga.

Ne Mein Kampf išgarsino Hitlerį, ko gero, netgi atvirkščiai. Iki 1929 m. buvo
parduota maždaug 36 000 abiejų leidimų egzempliorių. Po nacių partijos sėkmės
rinkimuose 1932 m. parduotų egzempliorių skaičius šoktelėjo iki 80 000, o nuo
1933 m. ėmė augti neįtikėtinu greičiu. Vien tik tais metais knyga buvo parduota
1,5 milijono tiražu, o iš viso iki 1945 m. vien tik Vokietijoje buvo išpirkta 10
milijonų tiražu, neskaičiuojant milijonų užsienyje, kur knyga buvo išversta į
šešiolika kalbų16. „Rašytojo“ karjera padarė Hitlerį milijonieriumi. 1933 m. jo
pelnas už autorystę sudarė maždaug 1,2 milijono markių, tuo metu vidutinė
mokytojo metų alga buvo maždaug 4800 markių. Dar sėdėdamas kalėjime
Hitleris įsigijo prabangų Mercedes automobilį, o tapęs kancleriu, priešingai nei
visi jo pirmtakai, galėjo sau leisti atsisakyti algos. Naciams Mein Kampf tapo
biblija, o jų valdžios metais nemokamą egzempliorių gaudavo ne tik kiekvienas į
frontą einantis kareivis, bet ir jaunavedžių pora17.

1925 m. iki milijoninių Mein Kampf tiražų buvo toli. Už gerą elgesį,
neprabėgus nė devyniems mėnesiams, iš kalėjimo paleistas Hitleris turėjo stoti į
kovą ne su „žydų marksistų sąmokslu“, o dėl valdžios partijoje. Per tą laiką, kai
sėdėjo kalėjime, nacionalsocialistų partija, beje, uždrausta visose Vokietijos
žemėse, išskyrus Tiuringiją, susiskaldė į nedideles tarpusavyje nesutariančias
frakcijas18. Pvz., partijos leidykloje Miunchene dirbo tik trys žmonės19. 1925 m.
vasarį toje pačioje Bürgerbräukeller aludėje, kur prasidėjo pučas, Hitleris rėžė
kalbą reikalaudamas lojalumo ir paklusnumo jam, kaip lyderiui, ir tūkstančiai
susirinkusių šalininkų pasidavė reikalavimams „besąlygiškai“20.

Politinės karjeros pradžioje svarbiausias Hitlerio ginklas buvo žodis. „Jėga,

galinti sukelti didžiausias religinių ar politinių judėjimų griūtis istorijoje, nuo
neatmenamų laikų buvo magiška žodžio galia“, – rašė jis Mein Kampf21. Netgi
Mein Kampf tekstą Hitleris padiktavo tarsi kalbėdamas auditorijai – jį užrašė
vienas iš bendražygių ir pučo bendrininkų Rudolfas Hessas. Nėra jokių abejonių,
kad žodžio galia Hitleris mokėjo naudotis, o nuolat augantis partijos narių
skaičius daugiausia buvo jo nuopelnas.

Pagal nacių sukurtą istorijos versiją, Hitleris buvo likimo siųstas mesijas,
kurio atėjimas į valdžią buvo neišvengiamas, panašiai kaip Kristaus atėjimas,
išgelbėjęs žmoniją prieš 2000 metų. „Kas šis vyras? Pusiau plebėjas, pusiau
dievas! Tikras Kristus ar tik šventasis Jonas?“ – klausė savęs būsimasis Trečiojo
Reicho propagandos ministras Josephas Goebbelsas, perskaitęs Mein Kampf.
„Hitleris vienišas. Kaip ir Dievas. Hitleris panašus į Dievą“, – sakė 1936 m.
Hansas Frankas22. Tokių citatų nacių dienoraščiuose galima rasti daugiau – jiems
fiureris[1] buvo antgamtiškų galių turintis antžmogis, prieš kurio magišką jėgą
negali atsilaikyti joks mirtingasis.

H. Frankas taip rašė apie savo reakciją pirmą kartą išgirdus kalbantį Hitlerį:
„Aš buvau tiesiog sužavėtas. Tai buvo visai kas kita nei buvau girdėjęs kituose
mitinguose. Jo metodas buvo aiškus ir paprastas. Jis pasirinko svarbiausią tuo
metu temą – Versalio diktatą, ir tada pabėrė klausimų: „Kas toliau, Vokietijos
žmonės? Kokia iš tikrųjų yra padėtis? Kokia vienintelė likusi galimybė?“ Jis
kalbėjo daugiau kaip dvi su puse valandos, nuolat pertraukiamas audringų
plojimų – ir daugelis galėjo jo klausytis daug daug ilgiau. Viskas liejosi iš
širdies, ir jis sulaukė visų mūsų pritarimo... Kai jis baigė, plojimai niekaip
nesiliovė... Nuo to vakaro, net ir nepriklausydamas partijai, aš buvau įsitikinęs,
kad jeigu yra žmogus, galintis valdyti Vokietijos likimą, tas žmogus yra
Hitleris.“23

1925 m., po susitikimo su fiureriu, Josephas Goebbelsas savo dienoraštyje

užrašė: „Adolfai Hitleri, aš tave myliu, kadangi tu esi didis ir kartu paprastas.
Tokie būna tik genijai.“24 Tais metais Hitleris J. Goebbelsą paskyrė Berlyno
gauleiteriu, ir jis tarsi ištikimas šuo išliks greta mylimo šeimininko iki pat
paskutinių gyvenimo akimirkų bunkeryje.

Kitas fiurerio bendražygis, Kurtas Ludecke, pirmą kartą išgirdęs Hitlerio

kalbą, 1922 m. rašė: „Mano kritiškas nusistatymas buvo nušluotas... Jis atrodė
tarsi antras Liuteris. Aš užmiršau viską... Aš mačiau, kaip jo magnetizmas
suvienija tūkstančius... Aš patyriau dvasinį pakilimą, prilygstantį tik religiniam
atsivertimui.“25

1928 metais būsimasis Hitlerio architektas ir karo ekonomikos ministras,

jaunas intelektualas, technologijos instituto dėstytojas Albertas Speeras į
susitikimą ėjo be ypatingo noro. Neryžtinga ir drovoka kalbos pradžia
prieštaravo isteriško demagogo, spiegiančio ir gestikuliuojančio fanatiko su
munduru įvaizdžiui, kurį iš oponentų kalbų buvo susidaręs A. Speeras, tačiau
„...Hitleris ėmė kalbėti su hipnotizuojamu įtaigumu ir mane užplūdo entuziazmo
banga, kurią jutau beveik fiziškai. Ji nepaliko vietos jokiam skepticizmui,
jokioms išlygoms“, – rašė A. Speeras26.

„Masės yra tarsi gyvulys, pasiduodantis instinktams... Masiniame mitinge

mąstymas yra eliminuotas“, – sakė Hitleris27. Viena jo, kaip oratoriaus, sėkmės
priežasčių buvo ta, kad jis kalbėjo tai, ką minia norėjo girdėti. Be pralaimėto
karo, komunistinės revoliucijos baimės, „Versalio diktato“ ir visuotinio
pažeminimo jausmo, visos neapykanta ir revanšo pažadais persmelktos tirados
vargu ar būtų ką nors sudominusios.

Herbertas Richteris buvo vienas iš nepasidavusių „hipnozės“ burtams: „Man

jis atrodė komiškai su tais juokingais mažais ūsiukais. Manęs jis nesužavėjo...
Labai daug rėkė... ir tai, ką bandė pasakyti, buvo labai paprasta. Dėl to net
neverta buvo ginčytis. Jis daugiausia kritikavo Versalio sutartį – kad ji turėtų būti
panaikinta.“28 Tokiems išprususiems ir politiškai išsilavinusiems žmonėms kaip
H. Richteris Hitleris buvo panašus į komišką veikėją, kalbantį savaime
suprantamus dalykus, tačiau daugeliui jis buvo „nuostabus fenomenas“.

Kad Hitleris turėjo oratoriaus talentą, mes dar ne kartą įsitikinsime, bet už
patį kalbų turinį, ko gero, svarbiau tai, kad visi pasirodymai buvo kruopščiai
apgalvoti ir suplanuoti iki menkiausių smulkmenų. Auditorija dažniausiai
būdavo priversta laukti. Rudmarškiniai SA nariai tuo metu mosuodavo
vėliavomis, traukdavo karines dainas, rengdavo eisenas ir galiausiai pasitikdavo
savo fiurerį vieningu Heil!. Įspūdis uždarose salėse, apšviestose teatro stiliumi ir
papuoštose svastikomis[2], buvo įkaitinantis ir užkrečiantis, Hitleriui net
nepradėjus kalbėti. Kurį laiką jis dažniausiai stovėdavo tylėdamas, o minia
sulaikiusi kvapą laukdavo, kada jis prabils. Iš pradžių kalbėdavo ramiai ir tyliai,
paskui tempas pradėdavo greitėti lydimas įspūdingų gestų, o augant jo
emocijoms didėdavo ir besiklausančiųjų įkarštis, kone fanatiškas susižavėjimas,
besąlygiškas atsidavimas kalbėtojo valiai29.

Vis dėlto, kad ir koks talentingas oratorius buvo Hitleris, „magiška žodžio
galia“ neužhipnotizavo Vokietijos. Tokiai vienareikšmiškai išvadai nereikia nei
psichologų, nei astrologų pagalbos. 1928 m. Reichstago rinkimuose NSDAP
surinko 2,6 proc. balsų ir, kaip buvo rašoma slaptoje Reicho ataskaitoje 1927 m.,
partija neturėjo „jokios pastebimos įtakos gyventojų daugumai“30. Taip partijos
krizė, kilusi tuo metu, kai Hitleris buvo kalėjime, pademonstravo, kad būtent jo
asmenybė vienija judėjimą, kad būtent jis yra tikrasis ir vienintelis nacių fiureris.
Tačiau, kad ir koks buvo išskirtinis, Hitlerio atėjimas į valdžią nebuvo nulemtas
likimo.

Pasitelkęs visus savo gebėjimus, Hitleris įstengė laimėti kovą dėl partijos
lyderio pozicijos. Žinoma, buvo bandžiusiųjų pasipriešinti didėjančiam fiurerio
autoritarizmui partijoje. Tarp jų I pasaulinio karo generolas Erichas von
Ludendorffas, taip pat ambicingas farmacininkas Gregoras Strasseris. Pastarasis,
Hitleriui sugrįžus, sutiko vėl prisijungti prie atkuriamos partijos, tiesa, ne kaip
„sekėjas“, o kaip „kolega“31. G. Strasserio ir Hitlerio pažiūros buvo vienodos,
išskyrus lyderio klausimą. „Lyderis turi tarnauti idėjai“, – sakė G. Strasseris.
„Tai, ką jūs sakote, yra visiška nesąmonė... nes lyderis ir yra idėja, ir kiekvienas
partijos narys privalo paklusti tiktai lyderiui“, – rėžė jam atgal Hitleris32. Šią
dvikovą fiureris laimės kiek vėliau, o E. Ludendorffas iš konkurentų sąrašo
dingo po pirmųjų Veimaro Respublikos prezidento rinkimų, kuriuose generolas
gavo tik 286 000 (1,1 proc.) balsų33. Rinkimus laimėjęs kitas I pasaulinio karo
didvyris feldmaršalas P. Hindenburgas bus rimta kliūtis Hitleriui pakeliui į
valdžią Vokietijoje, tačiau savoje partijoje jis atsikratė labai rimtu konkurentu. Iš
tikrųjų daugelis NSDAP lyderių turėjo pripažinti, kad tik Hitlerio sugrįžimas gali
išgelbėti susiskaldžiusią ir populiarumą prarandančią partiją. Kai 1928 m.
Tiuringijos regiono partijos lyderis Arturas Dinteris paruošė rezoliuciją apie
Hitlerio valdžios apribojimą, partijos suvažiavimui rezoliucija nebuvo pateikta,
nes už ją balsavo tik pats jos autorius. A. Dinteris buvo pašalintas iš partijos, o
Hitleris visiems regionų lyderiams išsiuntė laiškus, kad šie patvirtintų pasisaką
prieš bet kokius fiurerio valdžios apribojimus. Visi laiškai grįžo su parašais34.

Hitleris ne be reikalo kovojo dėl lyderio pozicijos partijoje. Kalėjime jis

padarė svarbų sprendimą – siekti valdžios tik legaliais būdais. Legalus būdas
buvo tik vienas – laimėti rinkimus, ir 1928 m. jis atrodė kaip neįgyvendinama
svajonė.

1929 m. rugpjūtį Niurnberge buvo surengtas antrasis NSDAP partijos

suvažiavimas. Trisdešimt penki specialūs traukiniai atgabeno 25 000 SA ir SS[3]
bei 1300 hitlerjugendo[4] narių į šventę, kurioje, policijos vertinimu, iš viso
dalyvavo 30 000–40 000 žmonių. Tai buvo gerokai įspūdingesnis ir didingesnis
renginys nei pirmasis suvažiavimas prieš dvejus metus. Naciai galėjo justi ir
matyti vis didėjančią savo jėgą – jų skaičius tuo metu pasiekė 130 00035, tačiau,
nepaisant visų vado pastangų, ta galia buvo butaforinė – Vokietijai jie buvo
nereikalingi. Hitleris laimėjo kovą dėl valdžios partijoje, kurios populiarumas
šalyje buvo apgailėtinas. Jo nuopelnas tuo metu buvo tik tas, kad, nepaisant
fiasko rinkimuose ir niūrių perspektyvų, judėjimas ne tik išliko, bet ir darėsi vis
gausesnis, drausmingesnis, pastebimesnis ir pasiruošęs išnaudoti savo progas,
jeigu jų pasitaikys.
[1] Žodis Führer vokiečių kalboje reiškia lyderis. Tada jis buvo tik terminas, o

oficialiu titulu tapo, kai 1933 m. Hitleris sujungė prezidento ir kanclerio postus.
[2] Svastikos simbolio istorija siekia daugiau kaip 3000 metų. Pats terminas

„svastika“ kilęs iš sanskrito kalbos ir reiškia kryžių su užlenktais galais. Oficialia

NSDAP emblema svastika tapo 1920 metų rugpjūčio 7 dieną Zalcburgo
kongrese. Mein Kampf apibūdindamas naująją vėliavą, Hitleris teigė, jog
svastika simbolizuoja arijų pergalę.
[3] SS (Schutzstaffel, „Apsaugos būrys“) – karinė organizacija, įkurta 1925 m.

balandį. Sudaryta iš kruopščiai atrinktų jaunų vyrų, asmeniškai prisiekiančių

ginti Hitlerį, jei prireiks, ir gyvybės kaina. Pirmą kartą fiurerio asmeninės
apsaugos būrys viešumoje pasirodė 1926 m. liepą per pirmąjį partijos
suvažiavimą. SS narių uniforma, sekant Italijos fašistų pavyzdžiu, buvo juoda.
[4] Hitlerio jaunimas (Hitlerjugend) – Balduro von Schiracho vadovaujama

jaunimo organizacija, įkurta 1922 m. Naciai nuo pat pradžių bandė pritraukti
jaunimą. 1930 m. į hitlerjugendą buvo įstoję daugiau kaip 25 000 berniukų nuo
14 m. amžiaus. Čia jie buvo „teisingai“ politiškai auklėjami, taip pat fiziškai
lavinami ir privalėjo laikytis griežtos drausmės. Vėliau hitlerjungendo narių
gretos pasiekė milžinišką 7,7 milijono narių skaičių. Tai buvo 14–18 metų
amžiaus berniukai, iki tol priklausę Jungvolk. Merginos iki 13 metų būdavo
Jungmadel organizacijos narėmis, paskui stodavo į Vokietijos merginų lygą.
Vaikinams tekdavo praeiti ir pirmuosius karinius apmokymus, o merginos buvo
ruošiamos tapti geromis žmonomis ir mamomis. Nacių požiūrį į moters vietą
visuomenėje atspindi visiems gerai žinoma „K trijulė“ – Kinder, Küche, Kirche
(vaikai, virtuvė, bažnyčia). Kas valdo jaunimą, tas valdo ateitį – tai naciai puikiai
suprato. Tikruoju Dievu jaunajai kartai turėjo tapti Hitleris. B. Schirachas sukūrė
maldelę, kurią moksleiviai kartodavo prieš valgį: „Fiureri, mano fiureri,
pasiųstas man Dievo, apgink ir išsaugok mane, kol aš gyvas! Tu išgelbėjai
Vokietiją nuo didelės nelaimės. Aš esu dėkingas tau už duoną kasdieninę. Būk
visada su manimi, nepalik manęs, fiureri, mano fiureri, mano tikėjime ir mano
šviesa! Hail, mano fiureri!“ Fiziškai stipriausi berniukai buvo pervedami į
specialias Adolfo Hitlerio mokyklas ir ugdomi būti lyderiais. Taip pat buvo
įsteigtos elitinės mokyklos (vok. Nationalpolitische Erziehungsanstalten), į
kurias patekdavo tik atrinktieji pagal „rasės grynumo“ ir fizinio pasirengimo
kriterijus bei priklausantieji Hitlerio jaunimo organizacijai. Naujai kartai
išauginti pritrūko laiko, tačiau Vokietijos jaunimas tapo vienu ištikimiausių ir
lojaliausių Hitleriui visuomenės sluoksnių. Karo pabaigoje, baigiantis
žmogiškiesiems ištekliams, į mūšius kaip patrankų mėsa buvo mesti jaunuoliai,
net nesulaukę šešiolikos. Daugelis jų nesusimąstydami buvo pasiruošę mirti už
savo fiurerį ir Vokietiją. (Overy, Atlas of the Third Reich, p. 30–31)
 „Juodasis ketvirtadienis“ Niujorke – Didžioji
depresija pasaulyje
Nacių nepopuliarumo priežastis buvo paprasta – Vokietijoje atsirado naujas
gelbėtojas. Gustavas Stresemannas, 1923 m. paskirtas šalies kancleriu ir užsienio
reikalų ministru, sugebėjo išmušti Hitleriui iš rankų pagrindinį kozirį –
ekonomikos suirutę. Jis sustabdė hiperinfliaciją, sudegindamas senuosius
banknotus ir išleisdamas naują valiutą.

1924 m. pagal Daweso planą reparacijos buvo sumažintos. Vokietija gavo

didžiulę paskolą iš JAV ir jos ekonomika iš karto pradėjo atsigauti.
G. Stresemannas daug pasiekė ir užsienio politikoje. 1925 m. spalį buvo
pasirašyta Lokarno sutartis, kuria Vokietija pirmą kartą oficialiai pripažino
Versalio sutartimi pertvarkytas vakarines sienas ir pasirašė nepuolimo sutartis su
Prancūzija, Belgija, Didžiąja Britanija ir Italija. Už tai Vakarų sąjungininkai
pažadėjo išvesti savo karines pajėgas iš Reino regiono (pažadas įvykdytas
1930 m. birželį) ir 1926 m. priėmė Vokietiją į Tautų Sąjungą. Atrodė, kad po
Versalio pažeminimo Vokietija grįžta į Europos valstybių bendriją ir tampa
„normalia“ valstybe. G. Stresemannas už šiuos savo pasiekimus ir naują viltį,
kad Europoje įsivyraus taika, netgi buvo apdovanotas Nobelio premija.
Nepaisant visų pergalių užsienio politikoje, pagrindinis G. Stresemanno tikslas
buvo sumažinti reparacijų naštą Vokietijos ekonomikai. Šį tikslą jis pasiekė
sudarydamas ekonominę sąjungą su JAV, kurios buvo suinteresuotos, kad
Vokietija, kaip prekybos partnerė, atsigautų. Strategija suveikė nepriekaištingai.
Vienintelė problema, kurią vargu ar galima buvo tada įžvelgti – kad Vokietijos
ekonomika tapo visiškai priklausoma nuo Amerikos pinigų. Gustavas
Stresemannas mirė nuo širdies smūgio 1929 m. spalio 3 d. Po trijų savaičių,
Niujorko Wall Street akcijų biržoje prasidėjo „juodasis ketvirtadienis“: akcijų
kainos siaubingai nukrito, kilo panika, bankai atšaukė paskolas – prasidėjo
pasaulio ekonomikos krizė – Didžioji depresija.

„Norėdamas užkariauti mases, privalai turėti raktą, atrakinantį duris į jų

širdis“, – rašė Hitleris. Visi raktai, kuriuos jis bandė pritaikyti iki tol – Versalio
nuoskaudos, fanatiška drausmė partijoje, paties fiurerio oratoriniai gebėjimai,
pažadai sunaikinti „žydišką marksizmą“ ir atkurti didingą Vokietiją – užrakto
neįveikė. Tačiau su Didžiąja depresija durys ėmė ir atsidarė pačios.
 Amerikos įtaka pasaulio ekonomikai atsigręžė prieš pasaulį. Poveikis
Vokietijai buvo katastrofiškas. Pinigų, kurie pagal 1924 m. Daweso ir 1929 m.
Youngo planus padėjo Vokietijai mokėti reparacijas, dabar Amerikai reikėjo
spręsti savoms problemoms. JAV davė 90 dienų terminą, kuriam pasibaigus
Vokietija turėjo pradėti grąžinti skolas. Pagalbos kreiptis nebuvo į ką, ir visa
Veimaro Respublikos ekonomikos sistema ėmė byrėti. 1930 m. sausį bedarbių
skaičius Vokietijoje viršijo 3 milijonus, o iki 1933 m. šoktelės dvigubai36. Per
ketverius Didžiosios depresijos metus antros pasaulyje industrinės valstybės
prekyba nukrito daugiau nei per pusę, du penktadaliai darbingo amžiaus
gyventojų liko be darbo, ant bankroto slenksčio atsidūrė ne tik smulkieji
verslininkai, bet ir pati valstybė37. „Tomis dienomis, – prisimena vokietis Bruno
Hahnelis, – kiekvieną penktadienį bedarbiai išsirikiuodavo milžiniškose eilėse
prie darbo biržos... Atsirado daugybė žmonių, neišgalinčių nusipirkti net
maisto.“ „Tai buvo beviltiška, – pritarė kitas liudininkas Aloisas Pfalleris. –
Žmonės vaikščiodavo su šaukštais kišenėse, kad turėtų su kuo valgyti sriubą už
vieną markę labdaros virtuvėse.“ Net ir sugebėjusieji išsaugoti darbo vietą ir
pajamų šaltinį dažniausiai turėdavo sutikti dirbti už gerokai mažesnį atlyginimą.
Jie nepateko į bedarbių statistiką, tačiau taip pat kentėjo nepriteklių ir gyveno su
baime dėl rytojaus38. Už 7000 kilometrų nuo Vokietijos kilusi panika atnešė į
šalį skurdą, nedarbą ir norą rasti sprendimą, padėsiantį išgyventi. Bet kokį
sprendimą.

1930 m. valdančioji liberalų ir socialdemokratų koalicija dėl nesutarimų,

kaip elgtis esant krizei, sutrūkinėjo, ir iki pat 1933 m. Reichstagas iš esmės
prarado savo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios, statusą. Kancleris
Heinrichas Brüningas pradėjo apeidinėti parlamentą ir leisti specialiuosius
dekretus, kuriais su prezidento leidimu pagal 48-ą Veimaro Konstitucijos punktą
buvo galima valdyti šalį susiklosčius ypatingoms sąlygoms. Vokietijos
demokratija žlugo ne su Hitlerio atėjimu – ji ėmė byrėti anksčiau.

Negalėdamas susitvarkyti su opozicija, H. Brüningas nusprendė paleisti

Reichstagą ir paskelbė naujus rinkimus. Nacių laikas veikti atėjo, ir tam jie buvo
pasiruošę. Visuotinio skurdo ir netikrumo fone naciai surengė tokią rinkiminę
kampaniją, kokios dar niekas nebuvo regėjęs. Prieš dvejus metus NSDAP
spaudoje praktiškai buvo ignoruojama, dabar jos nepastebėti buvo neįmanoma.
Energija ir metodai, su kuriais kampaniją organizavo nenuilstantis Josephas
Goebbelsas buvo tiesiog pritrenkiami. Per paskutinį kampanijos mėnesį
Vokietijoje buvo surengta tūkstančiai mitingų – jokia partija nė iš tolo neprilygo
tokiai bangai. Pats Hitleris kalbėjo dvidešimtyje didžiulių renginių. Auditorijos
buvo milžiniškos. Berlyno Sportpalast rūmuose rugsėjo 10 d. jo klausėsi
mažiausiai 16 000 žmonių. Po dviejų dienų Breslau (dabar Vroclavas) susirinko
20 000–25 000 minia ir dar 5000–6000, netilpusių salėje, klausėsi kalbos per
garsiakalbius39. Tai buvo dovana, kuria oratorius mėgavosi. Atrodė, kad jis gali
išspręsti visas problemas: duoti darbą bedarbiams, suklestėjimo galimybę
verslininkams, pelną pramonininkams, persiginklavimą armijai, socialinį
teisingumą piliečiams ir Vokietijos šlovę bei vienybės jausmą jį praradusiems40.
Versalio pažeminimas ir reparacijos, pasaulinis žydų sąmokslas ir Vokietijos
gyvybinės erdvės būtinybė tebebuvo jo nuolatinės temos, tačiau greta jų atsirado
dar vienas taikinys – šalį griaunanti demokratinė partinė sistema. „Darbininkai
turi savo partijų, – sakė Hitleris vienoje iš savo kalbų, – ir net ne vieną. Būtinai
turi būti bent trys keturios. Buržua sluoksnis yra labiau išsilavinęs, todėl jiems
partijų reikia dar daugiau. Vidurinė klasė privalo turėti savo partiją... Ūkininkai
turi savo partiją ir taip pat, žinoma, ne vieną, o tris keturias. Namų savininkai
taip pat turi savo politinių ir filosofinių interesų, kurie gali būti atstovaujami tik
partijos. Nuomininkai, aišku, tada irgi negali likti šešėlyje. Katalikai taip pat turi
savo partiją, net viurtembergiečiai turi partiją – iš viso trisdešimt keturias savo
mažoje žemėje. Ir visa tai vyksta dabar, kai mūsų laukia didžiulės užduotys, tada,
kai joms įgyvendinti reikalinga visa vieningos tautos jėga. Mus,
nacionalsocialistus, ypač mane asmeniškai, priešai kaltina netolerancija ir
agresyvumu. Jie sako, kad mes nenorime bendradarbiauti su kitomis partijomis...
Bet negi Vokietijai yra įprasta turėti trisdešimt partijų? Aš turiu pripažinti viena:
tie ponai yra visiškai teisūs. Mes esame netolerantiški. Aš išsikėliau vieną tikslą:
iššluoti trisdešimt partijų iš Vokietijos!“41 Ši nauja tema buvo gana svarbus
posūkis – Hitleris ir naciai nebeslėpė, kad siekia revoliucijos – jie tai sakė atvirai
ir be užuolankų.

Žingsnis pasiteisino. Versalio „diktato“ primesta demokratija neturėjo

tradicijų Vokietijoje, ir krizės akivaizdoje daugeliui vokiečių atrodė, kad dėl visų
blogybių kalta demokratija. Rinkimų rezultatai akivaizdžiai patvirtino, kad
Vokietijos rinkėjai atvirai protestuoja prieš demokratinę sistemą ir renkasi tuos,
kurie žada šią sistemą sugriauti – nacius arba komunistus.

1930 metų rugsėjo 14 d. įvykusiuose rinkimuose NSDAP surinko 18,3 proc.

(6 371 000) balsų ir gavo Reichstage 107 vietas (1928 m. NSDAP gavo tik 2,6
proc. balsų). Komunistų partijos populiarumas taip pat šoktelėjo iki 13,1 proc.
1932 m. bendras nacių ir komunistų rinkiminio pyrago gabalas išaugs nuo 31 iki
52 proc.42 Vokietijos rinkėjai, pavargę nuo valdančiosios koalicijos
neveiksnumo, ėmė sukti ekstremalų link. Žinoma, patys ekstremalai buvo
nesutaikomi priešai. Jų tarpusavio susidūrimai ir muštynės gatvėse tik dar labiau
didino chaosą ir nesaugumo jausmą. Vien tik 1932 m. per gatvių susirėmimus
žuvo 155 žmonės, iš jų 55 nacionalsocialistai, 54 komunistai. Sužeistieji buvo
skaičiuojami tūkstančiais, policija nepajėgė palaikyti tvarkos, o muštynės
įsiplieksdavo net tarp politikų. Gregoras Strasseris už kolegos užpuolimą buvo
laikinai nušalintas iš parlamento. Netgi Hitleris nešiodavosi užtaisytą pistoletą43.
1930 m. rinkimai pranoko pačių nacių lūkesčius: tikėjęsi 50–60 vietų, jie gavo
dvigubai daugiau, ir per vieną naktį iš pačios mažiausios Hitlerio partija tapo
antra pagal dydį Vokietijoje – rezultatas, kuriam tikrai tinka vieno istoriko
apibūdinimas – „politinis žemės drebėjimas“44. Po tokio proveržio pirmą kartą
pradėjo atrodyti, kad taktika siekti valdžios demokratiškai gali pasiteisinti.
Žinoma, vargu ar toks triumfas būtų įmanomas be įspūdingos rinkiminės
kampanijos, tačiau jos poveikio nereikia pervertinti. Pvz., Rytų Prūsijos
Neidenburgo regione NSDAP neturėjo savo partijos būstinės iki pat 1932 m.
1928 m. rinkimuose naciai čia gavo tik 360 (2,3 proc.), o 1930 m. net 3831 (25,8
proc.) balsą. Neidenburgo gyventojai balsavo už nacius ne dėl to, kad juos
užhipnotizavo Hitlerio kalbos ar rudmarškinių fakelų paradai, o dėl to, kad
norėjo esminių pokyčių45. Be Vokietiją užklupusios krizės toks radikalus posūkis
būtų sunkiai įsivaizduojamas. Kad ir kaip ten būtų, rezultatas buvo toks ir
įspūdinga pergalė rugsėjo rinkimuose padarė Hitlerį tarptautinio masto įžymybe.
Užsienio žurnalistai užvertė nacių lyderį klausimais. Ką jis turi omeny,
sakydamas, kad reikia nuplauti Versalio gėdą ir nustoti mokėti reparacijas?
Kodėl teigia, kad Vokietija nėra atsakinga už I pasaulinį karą?46

Sėkmė buvo stiprus pagrindas tolesniam šuoliui. Į partijos sąskaitą ėmė

plaukti ženklios Vokietijos pramonininkų skiriamos sumos, mat kai kurie jų
dabar laikė Hitlerį ateities investicija, kuri atsipirks. Miunchene buvo atidaryta
puošni partijos būstinė – Rudieji rūmai, Mein Kampf tiražas šoktelėjo iki 50 000,
Hitleris tapo perkamiausiu autoriumi šalyje. Į vyrą, žadantį panaikinti Versalio
apribojimus ir grąžinti Vokietijos armijai šlovę ir didybę, ėmė kreipti dėmesį ir
reichsvero vadovybė. Generolams turėjo patikti Hitlerio kalba teismo procese,
kuriame trys karininkai buvo teisiami už nacių doktrinos skleidimą armijoje.
Hitlerio žinia buvo tokia, kokią norėjo girdėti generalinis štabas – reguliarioji
armija niekada nebus pakeista jo smogiamaisiais būriais47. SA rudmarškiniai
tokius fiurerio pažadus laikė išdavyste. Hitleriui su SS pagalba netgi teko gesinti
maištą Berlyne. Pagrindinis jo organizatorius Walteris Steinnesas buvo
nušalintas, o SA vadu paskirtas fiurerio bendražygis Ernstas Röhmas. Tai buvo
tik laikinas problemos sprendimas. Kuo labiau Hitleris norėjo vaizduoti esąs
išmintingas ir solidus politikas, tuo labiau SA fanatikams atrodė, kad fiureris
išsižada revoliucijos ir juos išduoda.
 Vienintelė Hitlerio meilė?
Dar viena problema tuo metu Hitleriui iškilo ne politiniame, o asmeniniame
gyvenime. 1928 m. vasarą Berchtesgadene Hitleris išsinuomojo nedidelį namelį
su nuostabiu vaizdu į Bavarijos Alpes. 1939 m. 50-ojo fiurerio jubiliejaus proga
čia bus įrengtas įspūdingas kompleksas, gausiąs „Erelio lizdo“ pavadinimą, tada
tai buvo tiesiog pirmieji Hitlerio namai. Jis pasikvietė ir pusseserę Angelą su
dviem dukterimis. Viena jų – Geli Raubal buvo moteris, kurią istorikai dažnai
vadina vienintele tikra Hitlerio gyvenimo meile. Fiurerio santykiai su moterimis,
ypač seksualiniai, jeigu tokie buvo, liko už nepraskleistos uždangos. Visi
pasakojimai ir liudijimai šia tema pagrįsti spėlionėmis, nuojautomis ir
nuogirdomis, tačiau, ko gero, išsamiausią Hitlerio biografiją parašęs profesorius
Ianas Kershaw, remdamasis netiesioginių įrodymų gausa, daro išvadą, kad Geli
Raubal buvo vienintelė moteris (išskyrus motiną), nuo kurios Hitleris buvo
priklausomas emociškai. Seksualinio jų ryšio įrodyti neįmanoma, tačiau fiurerio
dėmesys dukterėčiai buvo akivaizdus. Beveik perpus jaunesnę už save merginą
(jai buvo 20, Hitleriui – 39 m.) „dėdė Alfis“ visur vesdavosi kartu: į teatrus,
kavines, koncertus, parduotuves, net į partijos susirinkimus. Jų ryšys tuometinėje
visuomenėje buvo toleruotinas, nes Angela buvo tik pusseserė. Jaunajai Geli
patiko vis labiau populiarėjančio dėdės dėmesys ir jo teikiamos privilegijos,
tačiau ji nevengdavo paflirtuoti ir su jaunesniais vyrais. Sužinojęs apie Geli
romaną su savo vairuotoju ir asmens sargybiniu Emiliu Maurice’u, Hitleris
iškėlė tokią pavydo sceną, jog pats E. Maurice’as vėliau prisipažino manęs, kad
fiureris jį nušaus. Vairuotojas buvo atleistas, tačiau pavydo kamuojamas Hitleris
praktiškai uždarė Geli į aukso narvelį. Išeiti ji galėdavo tik kieno nors lydima,
namo grįžti privalėdavo nurodytu laiku. Viskas, ką ji darė, buvo prižiūrima ir
kontroliuojama. „Mano dėdė yra monstras, – sakė Geli. – Jūs net negalite
įsivaizduoti, ko jis iš manęs reikalauja.“ Dėl nuolatinės kontrolės ir suvaržymų
santykiai darėsi vis labiau įtempti, daugėjo barnių, kol galiausiai 1931 m. rugsėjį
Geli nusprendė norinti grįžti į Vieną. Anot populiariausios versijos, Hitleris
uždraudė dukterėčiai išvykti, uždarė ją savo bute Miunchene, o pats išvyko į
Niurnbergą. Kivirčas įvyko rugsėjo 17-ą, o kitą rytą teko laužti užrakintas Geli
kambario duris. Ji buvo rasta negyva, gulinti ant grindų su šautine žaizda
krūtinėje. Greta gulėjo revolveris. Išgirdęs tragišką žinią Hitleris strimgalviais
pasileido atgal į Miuncheną (policija netgi užfiksavo jo automobilio greičio
viršijimą), tačiau kai grįžo, Geli kūnas jau buvo išvežtas. Oficialioje išvadoje
teigiama, jog Geli Raubal nusišovė. Anot fiurerio artimiausios aplinkos
liudijimų, po tragedijos Hitlerį apėmė tokia didelė depresija, kad jis net ėmė
kalbėti apie politinės karjeros pabaigą. Hermannas Göringas vėliau sakė, kad po
dukterėčios savižudybės Hitleris „niekada nebebuvo toks kaip anksčiau“. Iš
tikrųjų kambarius, kuriuose gyveno Geli, Hitleris pavertė savotiškomis
šventovėmis. Sienos buvo iškabinėtos Geli portretais, kurie per jos mirties ir
gimimo metines visada paskęsdavo gėlėse. Pats Hitleris uždraudė garsiai kam
nors tarti jos vardą, o kai pats prisimindavo Geli, neretai jo akyse pasirodydavo
ašaros. Visa tai, žinoma, byloja, kad Geli Raubal buvo išskirtinė moteris Hitlerio
gyvenime. Net ir Evai Braun (su kuria, beje, jis susipažino Geli dar tebesant
gyvai) jis niekada neskyrė tokio dėmesio ir viešai niekada nerodė romantinių
jausmų. Tačiau vargu ar Geli galima vadinti Hitlerio femme fatale, pakeitusia
būsimo diktatoriaus požiūrį į realybę ir žmones. Kad ir koks didelis buvo
sielvartas po brangaus žmogaus netekties, Hansas Frankas, pvz., daro išvadą,
kad tomis dienomis kur kas didesnis buvo nerimas dėl konkurentų bandymo
išpūsti skandalą spaudoje. Hitleris netgi viešai spaudoje turėjo neigti kaltinimus,
neva jis nužudęs ar privedęs iki savižudybės Geli Raubal. Net ir sielvartas
nepakeitė fiurerio prioritetų. Ko gero, baimindamasis dėmesio, jis nedalyvavo
Geli laidotuvėse. Tą rugsėjo 24-osios vakarą jis kalbėjo tūkstantinei miniai
Hamburge, ir nors, anot vieno liudininko, atrodė „įsitempęs“, kalba buvo
„sklandi ir gera“. Asmeninė tragedija nepakeitė pagrindinių Hitlerio tikslų48. Jo
trokštamiausia nuotaka buvo Vokietija, ir jis buvo pasiruošęs padaryti viską, kad
ją užkariautų. Praėjus vos trims savaitėms po Geli mirties, Adolfas Hitleris
pirmą kartą buvo pristatytas šalies prezidentui Paului von Hindenburgui.
 Svajonės išsipildymas: Hitleris – Vokietijos kancleris
Kad ir kaip Hitleris stengėsi, įspūdžio prezidentui padaryti nepavyko.
P. Hindenburgas netgi leptelėjo, kad Hitleris „galbūt tiktų būti pašto viršininku,
bet tikrai ne Vokietijos kancleriu“49. Tačiau 1931 m. spalis buvo politinių intrigų,
atvesiančių Hitlerį į valdžią, pradžia. Depresija truko jau dvejus metus. Milijonai
bedarbių šlaistėsi gatvėse, tūkstančiai smulkiojo verslo įmonių užsidarinėjo,
šalyje sklandė skurdo ir bado šmėkla, o Reichstagas, kuriame visos partijos
traukė vežimą į skirtingas puses, nieko negalėjo padaryti. 1932 m. atėjo metas
prezidento rinkimams, ir Hitleris nusprendė juose dalyvauti. Įdomu tai, kad
techninės kliūtys tam buvo pašalintos tik 1932 m. vasarį, kai jis gavo Vokietijos
pilietybę. Šiaip ne taip, po ilgų įkalbinėjimų antrai septynerių metų kadencijai
sutiko kandidatuoti ir Paulas von Hindenburgas. Pirmajam Veimaro Respublikos
prezidentui tuo metu buvo jau aštuoniasdešimt penkeri, todėl, suprantama, nacių
kampanija buvo supozicionuota paprastai: balsas už Hitlerį – balsas už pokyčius,
balsas už P. Hindenburgą – balsas už tai, kad niekas nepasikeistų. „Senas
žmogau... tu turi pasitraukti“, – sakė Hitleris 25 000 miniai Berlyno Sportpalast
vasario 27 d.50 J. Goebbelso vadovaujami naciai vėl surengė įspūdingą
reklaminę kampaniją. Be jau įprastų mitingų, paradų, plakatų, buvo panaudoti
plokštelių įrašai ir filmai. Fiureris skraidė po Vokietiją išsinuomotu lėktuvu ir
suspėjo pasakyti 20 didžiulių kalbų beveik milijonui žmonių51. Ši prezidento
rinkimų kampanija įdomi dviem aspektais: pirma, ji gali skaičiais atsakyti, kiek
rinkėjų tuo metu pasirinko Hitlerį, antra, kokią įtaką jų pasirinkimui turėjo
propaganda. Energingos nacių kampanijos fone P. Hindenburgas iš esmės nedarė
nieko. Labai nenoriai sutikęs dalyvauti rinkimuose, jis rėmėsi savo reputacija ir
balsais tų, kurie buvo nusistatę prieš radikaliąsias jėgas. Net ir be didelių
pastangų P. Hindenburgo išskaičiavimai pasiteisino: pirmajame ture Hitleris
gavo 30, senasis prezidentas 49 proc. balsų – jam pritrūko tik 350 000, kad
laimėtų jau pirmajame rate. Po mažiau nei mėnesio įvykusiame antrajame ture
P. Hindenburgas laimėjo prezidento rinkimus surinkęs 53 proc. rinkėjų balsų.
Hitleris pralaimėjo, tačiau gavo 36 proc., t. y. beveik 13,5 mln. Vokietijos rinkėjų
balsų. Skaičius didžiulis. Jeigu Hitleris būtų dalyvavęs prezidento rinkimuose
1928 metais, būtų tapęs pajuokų objektu, dabar jis buvo vienu populiariausių
žmonių šalyje. Ir tai dar ne viskas. Tokia pati sėkmė nacius lydėjo iš karto po to,
balandžio 24 d., vykusiuose rinkimuose Prūsijos (36,3 proc.), Bavarijos (32,5
proc.), Viurtembergo (26,4 proc.), Anhalto (40,9 proc.) žemėse ir Hamburgo
mieste (31,2 proc.)52. Hitleris ir partija Vokietijos rinkėjams darėsi neatskiriami.
 Pačiame Reichstage toliau tęsėsi politinė krizė. 1932 m. gegužės 30 d.,
praradęs P. Hindenburgo pasitikėjimą, atsistatydino žmonių „alkio kancleriu“
pramintas Heinrichas Brüningas. Vietoj jo buvo paskirtas aristokratų klasės
atstovas Franzas von Papenas, tačiau naujoji vyriausybė iškart susidūrė su
neįveikiamomis problemomis ir F. Papenui teko skelbti priešlaikinius rinkimus.
1932 m. liepos 31 d. įvykęs balsavimas tapo didžiule nacių pergale – NSDAP
gavo 37,4 proc. (13 745 000) balsų ir su 230 vietų Reichstage tapo
populiariausia partija Vokietijoje. Hitleris, savaime suprantama, pareikalavo
kanclerio posto, bet prezidento atsakymas buvo neigiamas. „Hindenburgas
pareiškė, – rašė Reicho kanceliarijos viršininkas, – kad pripažįsta Hitlerio
patriotinius įsitikinimus ir nesavanaudiškus tikslus, bet turint omenyje įtemptą
atmosferą ir jo atsakomybę prieš Dievą ir Vokietijos žmones, jis negali atiduoti
valdžios partijai, kuri neatstovauja elektorato daugumai, be to, ji buvo
netolerantiška, nedrausminga ir dažnai netgi smurtaujanti.“53 Tai buvo aklavietė,
kuri neretai lieka nepastebėta. Tiesa yra ta, kad naciai vargu ar būtų išpopuliarėję
Vokietijoje, jei ne ekonomikos nuosmukis ir politinė krizė, susiklosčiusiomis
aplinkybėmis jie sugebėjo maksimaliai pasinaudoti, tačiau, nepaisant krizės,
nepaisant beprecendentės propagandos, jų galimybės buvo ribotos. Dar po
pergalės balandžio rinkimuose J. Goebbelsas savo dienoraštyje ne tik džiaugėsi,
bet ir pridūrė: „Mes turime ateiti į valdžią artimiausioje ateityje, antraip gausim
galą nesibaigiančiuose rinkimuose.“54 Jis buvo įžvalgus. Triumfas liepą buvo
aukščiausias nacių pasiektas taškas kovoje dėl valdžios demokratiniuose
rinkimuose. Tačiau net ir tokia pergalė neleido pasiekti tikslo. Šuolis į valdžią
baigėsi skaudžiu atsitrenkimu į žemę. Įtūžęs Hitleris atsisakė kooperuotis
valdžioje su prezidento siūlomomis kandidatūromis ir užsiėmė poziciją „viskas
arba nieko“. Tai reiškė, kad naciams neliko nieko kita, tik laukti. Ir laikas
nebedirbo jų naudai. Rugsėjo 12 d. Reichstagas pareiškė nepasitikėjimą
F. Papenu, tačiau prieš atsistatydindamas kancleris spėjo paskelbti dar vienus
rinkimus. Po jų tapo aišku, kad J. Goebbelso pastangos sutelkti tautą pasiekė ribą
– 1932 m. lapkritį naciai prarado per 2 milijonus balsų ir 34 vietas Reichstage.
Net ir išsikovoję 13 milijonų balsų, naciai neįstengė paimti valdžios ir niekada
nebūtų to padarę be politinių intrigų ir įtakingų sąjungininkų paramos. Toks yra
atsakymas į klausimą, kaip Hitleris atėjo į valdžią. Ne „likimas“, ne „Apvaizdos
ranka“ ir ne „valios triumfas“.

Norėdami atsakymą papildyti, turėtume atsakyti į dar vieną klausimą: kaipgi

atsitiko, kad po nacių pergalės liepos rinkimuose Vokietijos prezidentas
P. Hindenburgas atmetė Hitlerio kandidatūrą, tačiau po jų pralaimėjimo lapkritį
staiga persigalvojo?
 Atsakymas slypi politinėse intrigose, kuriose dalyvavo generolas Kurtas von
Schleicheris ir jau minėtasis aristokratų atstovas Franzas von Papenas. Abu jie
priklausė Katalikiškajai centro partijai, kurioje F. Papenas atstovavo
konservatyviajam sparnui. K. Schleicheris tapo svarbia figūra politikos
užkulisiuose, nes sugebėjo užmegzti artimus ryšius su prezidentu
P. Hindenburgu. Būtent K. Schleicherio „užkulisinė veikla“ privertė atsistatydinti
kanclerį Heinrichą Brüningą. Šio generolo tikslas buvo toks pat kaip ir Hitlerio –
autoritarinė valdžia. Ją jis tikėjosi įgyti padedamas armijos, tačiau naciams tapus
populiaria partija K. Schleicheris negalėjo neįtraukti į politinius žaidimus
Hitlerio. Jis nusprendė pasinaudoti „naudingais šio judėjimo elementais“55.
Pirmoji žaidimo dalis baigėsi SA ir SS draudimų atšaukimu mainais už Hitlerio
sutikimą, kad kancleriu taps F. Papenas. K. Schleicheris savo ruožtu tapo
gynybos ministru. Didžioji K. Schleicherio ir F. Papeno klaida buvo ta, kad savo
politinėse intrigose jie laikė Hitlerį savo įrankiu ir manė esą pajėgūs jį
kontroliuoti. Po lapkričio rinkimų, nors nacių rinkėjų palaikymas sumažėjo,
politiniame fone iš esmės niekas nepasikeitė. F. Papenas, negalėdamas sudaryti
valdančiosios koalicijos, lapkričio 17 d. atsistatydino, o Hitleris, po dviejų dienų
susitikęs su prezidentu P. Hindenburgu, vėl gavo neigiamą atsakymą. Tiesa, šį
kartą prezidento tonas buvo draugiškesnis.

P. Hindenburgas prašė NSDAP lyderio kooperuotis su kitomis partijomis,

tačiau Hitleris toliau atkakliai laikėsi taktikos „viskas arba nieko“56. Tai reiškė,
jog politinė padėtis toliau lieka aklavietėje – Hitleris negali tapti kancleriu,
tačiau be jo negali būti sudaryta jokia stabili vyriausybė.

Tą patį lapkričio mėnesį P. Hindenburgas gavo Vokietijos pramonininkų,

bankininkų ir verslininkų peticiją, kurioje buvo prašoma paskirti kancleriu
Hitlerį. Tiesa, iš galingųjų ir įtakingųjų laišką pasirašė tik buvęs Reichsbanko
prezidentas Hjalmaras Schachtas, tačiau tai buvo ženklas, į kurį P. Hindenburgas
negalėjo nekreipti dėmesio. Ko gero, prie tokio pramonininkų žingsnio prisidėjo
ir tai, kad pastaruosiuose rinkimuose dar labiau išaugo komunistų populiarumas
– daugelis verslo elito atstovų Vokietijoje nejautė didelės meilės naciams, tačiau
kur kas labiau jie baiminosi komunistų. Pagrindinis laiško akcentas buvo
raginimas baigti besitęsiančią sumaištį, kuri daro daug žalos ne tik politikos, bet
ir ekonomikos stabilumui57.

P. Hindenburgas ėmė abejoti. Jis pasikvietė pas save F. Papeną ir

P. Schleicherį. Klausimas buvo vienintelis – ką daryti toliau? F. Papeno
pasiūlymas buvo vertas paties Hitlerio: jis tampa kancleriu, paleidžia Reichstagą,
padedamas kariuomenės ir policijos numalšina politinių partijų pasipriešinimą ir
pakeičia Veimaro konstituciją taip, kad šalį būtų galima valdyti tiktai dekretais.
Didžiulei F. Papeno nuostabai, K. Schleicheris ne tik atmetė „aristokratiškąjį
variantą“, bet ir pareiškė, kad Vokietijos kancleriu turi būti paskirtas jis.
K. Schleicheris pažadėjo, kad sugebės sudaryti daugumą Reichstage,
supriešindamas nacius ir persiviliodamas į savo pusę 60 jų deputatų. Du valdžios
ištroškę „politikieriai“, pamiršę savo susitarimą laikyti Hitlerį ant trumpo
pavadėlio, stojo į atvirą dvikovą. Priblokštas P. Hindenburgas pasirinko savo
favoritą – F. Papeną, o kai prezidentas paliko kabinetą, du buvę bendražygiai
ėmė vienas ant kito rėkti58.

Kitą dieną K. Schleicheris pagrasino F. Papenui, kad bet koks jo bandymas

formuoti naują vyriausybę įstums šalį į chaosą, ir tokiu atveju Vokietijos
ginkluotosios pajėgos nesikiš. Jo grasinimus sustiprino armijos karo žaidimų
rezultatai. Vyriausybės kabinetui ir prezidentui pateiktose reichsvero išvadose
buvo teigiama, kad armija negalėtų sutramdyti neramumų, jeigu tarp
nacionalsocialistų ir komunistų kiltų konfliktų59. Pilietinis karas, net ir
hipotetinis, P. Hindenburgui buvo blogiau sia iš visų galimybių. Pabūgęs
neramumų, prezidentas pakeitė savo sprendimą ir apie tai pranešė asmeniškai:
„Mano brangusis Papenai. Jūsų nuomonė apie mane bus nekokia, jeigu aš
pakeisiu savo sprendimą. Bet esu pernelyg senas ir pernelyg daug patyręs, kad
galėčiau prisiimti atsakomybę dėl pilietinio karo. Mūsų vienintelė likusi viltis –
leisti Schleicheriui pamėginti savo laimę.“60

Kurtas von Schleicheris, 1932 m. gruodžio 2 d. paskirtas kancleriu, iš karto

ėmėsi savo pažado įkalti pleištą nacių partijoje ir taip užsitikrinti daugumą
Reichstage. Jo planas buvo paprastas. Kadangi Hitleris nesutinka su jokiais
kompromisais, K. Schleicheris pasirinko kitą kandidatūrą – Gregorą Strasserį,
pagal galias ir įtaką nacių partijoje asmenybę nr. 2. Populiarus ir plačiai
gerbiamas politikas G. Strasseris, priešingai nei Hitleris, buvo už
bendradarbiavimą su kitomis politinėmis jėgomis ir manė, kad fiurerio
užsispyrimas atima iš NSDAP galimybę dalyvauti valdžioje. Negana to,
mažėjantis rinkėjų skaičius, didėjančios partijos lėšų problemos buvo tarsi
perspėjimas, kad Hitlerio taktika gali nepasiteisinti apskritai61. Slaptame
susitikime K. Schleicheris jam pasiūlė vicekanclerio ir Prūsijos premjero postus.
Sužinojęs apie tai, įtūžęs Hitleris pareikalavo G. Strasserio tučtuojau baigti visas
derybas, šis savo ruožtu atrėžė, kad naciai turėtų kooperuotis ar bent jau toleruoti
K. Schleicherio vyriausybę. H. Göringas ir J. Goebbelsas stojo į Hitlerio pusę.
Dar po dviejų dienų audringame susitikime G. Strasseris apkaltino Hitlerį
partijos griovimu, fiureris atšovė, jog yra atvirkščiai, ir taip elgdamasis
G. Strasseris duria ir jam, ir partijai iš nugaros62. Ginčas baigėsi tuo, kad
G. Strasseris nusprendė atsistatydinti iš visų postų partijoje ir baigti politinę
karjerą. Gavęs tokį jo laišką, Hitleris neapsidžiaugė. Tai, kad vienas
įtakingiausių partijos žmonių pasitraukia, buvo ne tik akibrokštas – toks poelgis
kvepėjo galimu nacių partijos skilimu. Jeigu taip atsitiks, sakė Hitleris, „aš
pribaigsiu save per tris minutes“63. Tačiau taip neatsitiko. Po dar vienos lojalumo
patikrinimo akcijos tapo aišku, kad Hitlerio valdžia ir autoritetas partijoje yra
neginčijami, jokio vidinio maišto nebus. G. Strasseris išvykdamas atostogų į
Italiją vienam savo bičiuliui pasakė: „Atmink mano žodžius, kad ir kas atsitiktų.
Nuo šiol Vokietija yra apsigimusio melagio austro (Hitlerio), buvusio karininko,
iškrypėlio (Röhmo) ir šlubio (Goebbelso) rankose.“ „Šlubis“ savo dienoraštyje
pergalingai pažymėjo: „Strasseris yra žuvęs žmogus.“64

Kol Hitleris tvarkėsi su krize partijoje, F. Papenas, negalėdamas susitaikyti

su valdžios praradimu, sugalvojo naują planą. 1933 m. sausio 4 d. susitikime
Kelno bankininko Kurto von Schröderio namuose jis pritrenkė Hitlerį
pasiūlydamas nuversti K. Schleicherį ir sudaryti vyriausybę, kurioje juodu su
Hitleriu būtų lygūs partneriai. Tai buvo pirmasis iš daugelio susitikimų, kuriuose
Hitleris, pajutęs galimybes, išsireikalaus kanclerio posto mainais už pažadą, kad
F. Papenas bus paskirtas vicekancleriu ir kad tik du naciai gaus ministrų kėdes.

Sužinojęs apie tai, K. Schleicheris nuskubėjo pas P. Hindenburgą ir apkaltino

F. Papeną išdavyste. Jis pareikalavo paleisti Reichstagą, paskelbti ypatingąją
padėtį ir suteikti jam įgaliojimus sutramdyti nacius bei atidėti rinkimus.
Prezidento atsakymas buvo „ne“. K. Schleicherio padėtis Reichstage vis blogėjo,
kadangi jam niekaip nesisekė rasti bendros kalbos su politinėmis jėgomis.
Nepaisant prarastų balsų, nacionalsocialistai vis dar buvo didžiausia partija ir
turėjo 196 vietas. Matydamas, kad kažką reikia daryti, P. Hindenburgas leido
savo favoritui F. Papenui slapčia ir toliau bendradarbiauti su Hitleriu. Sausio 28
d. K. Schleicheris dar kartą paprašė P. Hindenburgo paleisti Reichstagą.
Prezidentas dar kartą atsisakė, ir išsilaikęs poste tik 57 dienas K. Schleicheris
atsistatydino. Kitą dieną pasklido gandai, kad K. Schleicheris rengiasi kariniam
valdžios perversmui. Gandai neturėjo realaus pagrindo, tačiau, išgirdęs juos,
P. Hindenburgas nustojo abejoti. Pavargęs nuo politinių intrigų, jis apsisprendė.
1933 m. sausio 30 d. vidurdienį, pasipuošęs fraku ir cilindru, Hitleris buvo
paskirtas Vokietijos kancleriu65. „Tai beveik kaip sapnas, kaip pasaka. Gimė
naujasis Reichas. Keturiolika metų darbo apvainikuoti pergale. Vokietijos
revoliucija prasidėjo“, – užrašė tą dieną savo dienoraštyje J. Goebbelsas66. Iš
tikrųjų tai atrodė panašu į pasaką. Tai, kas dar prieš metus atrodė įmanoma tik
nacių fanatikams, tapo tikrove. Nepaisant visų kliūčių, agresyvi Hitlerio taktika
pasiteisino. Tai, ko nepavyko padaryti patiems naciams, už juos padarė įtakingi
„draugai“. K. Schleicheris buvo žmogus, pristatęs Hitlerį P. Hindenburgui.
F. Papenas manė suvystęs Hitlerį ir galėsiąs manipuliuoti juo kaip tik panorės. Iš
11 postų naujoje vyriausybėje tik 3 atiteko naciams (be Hitlerio, H. Göringas
buvo paskirtas ministru be portfelio ir Prūsijos vidaus reikalų ministru,
Wilhelmas Frickas – Vokietijos vidaus reikalų ministru). Vicekancleris
F. Papenas, turėdamas aiškią persvarą vyriausybėje ir gavęs P. Hindenburgo
pažadą, kad Hitleris niekada nebus priimamas prezidentūroje jam nedalyvaujant,
buvo įsitikinęs, kad valdo padėtį. Savame rate jis gyrėsi: „Per du mėnesius mes
taip įvarysime Hitlerį į kampą, kad jis cyps.“67 Be šio politinio apsiskaičiavimo
istorija galėjo pasisukti visai kitaip.

„Po 1933 m. sausio 30 dienos Vokietija daugiau niekada nebus tokia, kokia
buvo... Ši istorinė diena buvo pabaiga ir pradžia“, – rašė istorikas Ianas
Kershaw68. Žinodamas viską, kas atsitiko vėliau, jis šiai dienai suteikia pridėtinę
simbolinę reikšmę. Vis dėlto ji yra tiktai simbolinė. Senas Hitlerio bendražygis
generolas Erichas Ludendorffas telegramoje prezidentui rašė: „Paskirdamas
Hitlerį kancleriu, jūs atidavėte mūsų šventą Tėvynę vienam iš didžiausių visų
laikų demagogų. Aš pranašauju, kad šis blogas žmogus nugramzdins mūsų
Reichą į bedugnę ir atneš mūsų tautai neišmatuojamą sielvartą.“69 Jeigu
pranašystė nebūtų išsipildžiusi, šios telegramos turinys niekam nebūtų įdomus.
Kad ir kaip ten būtų, E. Ludendorffas buvo vienas iš nedaugelio įžvalgiųjų.
Dauguma net nenutuokė, kokie staigūs posūkiai laukia jų šalies. Net ir patys
rimčiausi dienraščiai nereiškė jokių nuogąstavimų dėl naujosios vyriausybės70.

„Aš atiduosiu visas savo jėgas Vokietijos žmonių gerovei, Konstitucijos ir

žmonių teisių apsaugai, sąžiningai eisiu man patikėtas pareigas, nešališkai
atliksiu savo tarnybą ir būsiu teisingas kiekvienam“, – taip skambėjo Hitlerio
priesaika, kurios žodžius galima pritaikyti bet kuriam prisiekiančiam teisingai
naudoti savo galias politikui. Todėl nieko nuostabaus, kad tada niekam nešovė į
galvą mintis, jog Vokietijos revoliucija prasideda. „Mes tai padarėme!“ – sušuko
Hitleris savo gerbėjams išėjęs iš prezidento rūmų. Naciams ši diena buvo
triumfas, kurio jie taip ilgai siekė ir laukė. Didžiulės minios gerbėjų sveikino
fiurerį grįžtantį namo, o vakare simbolių meistras J. Goebbelsas surengė
įspūdingą šventę. Visi SA ir SS nariai, pasipuošę šventinėmis uniformomis, su
degančiais fakelais rankose žygiavo pro Brandenburgo vartus iki pat prezidento
rūmų. Jie saliutavo pro langą žvel giančiam P. Hindenburgui ir ėmė laukti, kol
J. Goebbelso rūpestingai paruoštoje scenoje pasirodys jų fiureris. Jūra rankų su
fakelais, apšviečiančiais raudonas ir auksines nacių vėliavas, atrodė įspūdingai.
Atmosferą dar labiau kaitino lėtai, bet vis smarkiau mušami būgnai. Vyrai,
moterys, vaikai kartu su SA ir SS būriais laukė, ir kuo labiau laukė, tuo labiau
troško pamatyti naująjį dievą. Laukimo šūksnius ir visą atmosferą,
pasinaudodamas naujuoju statusu, J. Goebbelsas perkėlė į tiesioginę radijo
transliaciją, o galų gale pasirodęs Hitleris buvo sutiktas tokia galinga
susižavėjimo ir garbinimo banga, kokios nebuvo matę nei O. Bismarckas, nei
Frydrichas Didysis. Heil! Sieg Heil! – skambėjo vieningai ir griausmingai71.
Masinės eitynės užtruko iki vidurnakčio. J. Goebbelsas per radiją pranešė, kad
jose dalyvavo milijonas žmonių, nacių spauda kitą dieną skaičių sumažino
perpus, Didžiosios Britanijos ambasadorius nurodė, kad susirinko „ne daugiau
kaip 50 000“, tačiau kad ir kokie tie skaičiai buvo iš tikrųjų, reginys buvo
įspūdingas. Ir tie, kas jame dalyvavo, 1933 m. sausio 30 dieną įsiminė ilgam.
3. Ein Volk, ein Reich, ein Führer
Nebijodamas pasirodyti kaip nesąmonių paistytojas, aš jums pasakysiu:
nacių judėjimas tęsis tūkstantį metų!.. Nepamirškite, kaip žmonės juokėsi
iš manęs prieš penkiolika metų, kai pareiškiau, jog vieną dieną valdysiu
Vokietiją. Jie lygiai taip pat kvailai juokiasi dabar, kai aš sakau, kad
liksiu valdžioje!
Adolfas Hitleris britų korespondentui Berlyne
Žurnalas TIME, 1934 m. liepos 2 d.

Šiandien fiureris yra visa Vokietija!

Nacių laikraščio antraštė po prezidento mirties
 Gaisras Reichstage
1933 m. vasario 27 d. Putzis Hanfstaenglis, pagarsėjęs tuo, jog per savo
gyvenimą dirbo ne tik Hitleriui, bet ir JAV prezidentui F. D. Rooseveltui,
vakarieniavo Goebbelsų namuose. Putzį nuo pakilusios temperatūros krėtė šaltis,
ir jis nusprendė pernakvoti Goebbelsų rezidencijos miegamajame su vaizdu į
Reichstagą. Vėlų vakarą jį pažadino namų šeimininkės šūksniai, kad dega
Reichstagas. Jis pašoko iš lovos ir pro langą pamatė liepsnose skęstantį pastatą.
Tada iš karto paskambino J. Goebbelsui ir uždususiu balsu pranešė, kad reikia
tučtuojau informuoti Hitlerį. „Ar tai koks nors pokštas?“ – paklausė
J. Goebbelsas1. Tai buvo ne pokštas. Netrukus Hitleris su J. Goebbelsu išlėkė į
įvykio vietą, kur jau laukė Hermannas Göringas. Prie jų prisijungė ir F. Papenas.
Visi nacių lyderiai buvo įsitikinę, kad tai komunistų darbas. Hitleris F. Papenui
pareiškė: „Tai Dievo siųstas ženklas, pone vicekancleri! Jeigu šis gaisras yra
komunistų darbas, o aš tuo tikiu, tada mes turime šiuos žudikiškus parazitus
sutraiškyti geležiniu kumščiu.“2 „Jūs esate naujos Vokietijos istorinės epochos
pradžios liudininkai... Šis gaisras yra pradžia“, – sakė Hitleris atskubėjusiam prie
Reichstago žurnalistui3. Dažnai mėgdavęs sureikšminti nebūtinai svarbius
dalykus, šįkart Hitleris nė kiek neperdėjo. Tai tikrai buvo naujos epochos
pradžia. Kai gaisro vietoje sulaikytas dvidešimt ketverių metų buvęs olandų
komunistas Marinusas van der Lubbe prisipažino padegęs Reichstagą, Hitleris
jau nebevaldė savo įtūžio: „Vokietijos žmonės per ilgai buvo švelnūs. Kiekvienas
komunistų pareigūnas turi būti sušaudytas. Visi komunistų deputatai turi būti
pakarti dar šią naktį. Visi komunistų draugai suimti! – šaukė Hitleris4. Iš tikrųjų
nėra pagrindo manyti, kad jis buvo nenuoširdus. Net ir po to, kai 1990 m.
Berlyne ir Maskvoje tapo prieinami gestapo dokumentai, nė vienam istorikui
nepavyko įrodyti, kad naciai prisidėjo prie gaisro organizavimo. Ši versija tebėra
gyva, nors į paskutinius bandymus ją pagrįsti vokiečių žurnalas Der Spiegel
2001 m. atsakė didžiuliu straipsniu, kurio išvadoje teigiama, jog Marinuso van
der Lubbe prisipažinimas, kad jis padegė Reichstagą vienas pats, niekieno
nepadedamas ir neraginamas, yra „vienintelė dėmesio verta įvykio versija“5. Ko
gero, visiškai realu, kad paranojiškai bijojusiam komunistų sukilimo Hitleriui tai
buvo akibrokštas, į kurį jis reagavo visiškai tikėdamas viskuo, ką daro. Ilgus
metus Hitleris kalbėjo apie žydų ir raudonųjų rengiamą sąmokslą, ir šis
incidentas suteikė puikią progą pademonstruoti Vokietijos žmonėms, kad kalbos
nebuvo laužtos iš piršto. Kaip visada, „Apvaizdos“ ar „paties Dievo“ siųstas
dovanas naciai mokėjo išsipakuoti.
 Kitą rytą vyriausybės posėdyje Hitleris pareiškė, jog norint išspręsti krizę
jam reikalingos ypatingos valdymo galios. Nesvarbu, kad kabineto narių
dauguma buvo ne naciai – prieštaraujančiųjų neatsirado. Tą patį vakarą
prezidentas P. Hindenburgas pasirašė specialų „tautos ir valstybės apsaugos“
dekretą. Iki tol buvusiems kancleriams P. Hindenburgas, susidarius ypatingai
padėčiai, taip pat leisdavo pasinaudoti 48-uoju Konstitucijos straipsniu, tačiau
įgaliojimų suiminėti žmones, atlikinėti kratas, konfiskuoti privatų turtą,
kontroliuoti paštą, telegrafą, telefoninį ryšį ir t. t. iki Hitlerio nebuvo gavęs nė
vienas kancleris. Gavę laisvas rankas, naciai pradėjo veikti iš karto. 4000
komunistų ir praktiškai visi partijos lyderiai buvo suimti. Kovą Prūsijos policijos
raportas skelbė, jog kalėjimuose uždaryta 20 000 komunistų ir kitų politinių
nacių oponentų6. Visa tai tapo įmanoma po P. Hindenburgo pasirašyto dekreto,
leidžiančio vyriausybei imtis priemonių „apginti viešąjį saugumą“. Vienišas
Marinuso van der Lubbe protesto aktas prieš nedarbą ir socialinį neteisingumą
virto smurto banga, kurios protestuotojas net negalėjo įsivaizduoti. Vyriausiojo
policininko darbo ėmėsi Hermannas Göringas: „Kiekviena iššauta policininko
kulka yra mano kulka. Jei kas nors tai vadina žmogžudyste, tai aš esu
žmogžudys. Aš tai įsakiau. Aš tai remiu. Aš prisiimu atsakomybę ir nebijau to
daryti“, – sakė ką tik Prūsijos vidaus reikalų ministru paskirtas H. Göringas7.
„Negali iškepti kiaušinienės, nesudaužęs kiaušinių“, – mėgstamas jo posakis,
pasiskolintas iš britų tautosakos8. Valstybės legalizuotoje smurto orgijoje buvo
nužudytas 51 žmogus9, tačiau visuomenės reakcija Vokietijoje daugiausia buvo
teigiama. Pvz., Louise Soilmitz, kaip ir jos draugai bei kaimynai, nuo šios
akimirkos buvo pasiryžusi palaikyti Hitlerį visomis išgalėmis: „Jo šlovė pakilo
iki žvaigždžių, jis yra blogo ir liūdno Vokietijos pasaulio gelbėtojas.“10
Gelbėtojas nuo ko? Žinoma, kad nuo raudonojo komunizmo šmėklos. Nacių
laikraščiai tuo metu spausdino vis naujas, įrodymais nepagrįstas komunistų
sąmokslo smulkmenas, tačiau jokių įrodymų žmonėms nereikėjo. J. Goebbelso
naujasis ruporas – valstybinis radijas buvo galingesnis už bet kokius milžiniškus
mitingus, ir dabar jis nacių propagandą ir Hitlerio kalbas transliavo visai šaliai.
Nieko nuostabaus, kad dauguma vokiečių buvo linkę manyti, kad gaisras
Reichstage – komunistų darbas.

Kad ir kaip stengėsi, naciams taip ir nepavyko įrodyti, kad Marinusas van der
Lubbe veikė ne vienas. Parodomajame teisme visi jo „bendražygiai“: Vokietijos
komunistų partijos lyderis Ernstas Torgleris bei trys Bulgarijos komunistai,
nelegaliai gyvenę Vokietijoje, buvo išteisinti, ir tik vienintelis Marinusas van der
Lubbe 1933 m. pabaigoje buvo pripažintas kaltu. Jis buvo giljotinuotas Leipcigo
kalėjime 1934 m. sausį, likus trims dienoms iki 25-ojo gimtadienio[1]. Teismo
rezultatai sunervino Hitlerį, tačiau procesas vyko, kai aistros buvo jau
atvėsusios, o padėtis Vokietijoje pasikeitusi.

Vos tapęs kancleriu, pačią pirmą dieną Hitleris įtikino prezidentą, jog būtina
surengti naujus rinkimus. Tai buvo gerai apgalvotas politinis manevras.
Vienintelis būdas apeiti P. Hindenburgą valdžios piramidėje buvo proga laimėti
daugumą Reichstage. Daugiau kaip 50 procentų balsų būtų leidę naciams
priiminėti sau palankius įstatymus buldozerio principu, o dviejų trečiųjų
dauguma būtų galėjusi be prezidento suteikti kancleriui ypatingas galias. Senasis
P. Hindenburgas buvo paskutinė Hitlerio kliūtis. Reichstago gaisras kilo likus
savaitei iki rinkimų ir tapo dideliu nacių koziriu rinkiminėje kampanijoje. Be to,
Vokietijos pramonės elitas nacionalsocialistams suteikė 3 milijonų markių
piniginę injekciją. Susitikime su verslininkais H. Göringas buvo tiesus: „Auka,
kurios prašome, neturėtų jūsų apsunkinti, jeigu turėsime omeny, kad ateinantys
rinkimai bus paskutiniai per artimiausius dešimt, o labiausiai tikėtina – ir per
artimiausius šimtą metų.“11 Šimto metų Trečiasis Reichas neišsilaikė, bet iki
1945 metų tai tikrai buvo paskutiniai demokratiški rinkimai Vokietijoje. Juose
dalyvavo net ir komunistų partija. Išsprendę visas finansines problemas,
pasiskelbę Vokietijos gelbėtojais nuo raudonojo maro ir išnaudodami staiga
jiems suteiktus valstybės išteklius, naciai buvo kupini vilties. Tačiau kovo 5 d.
suskaičiavus rezultatus paaiškėjo, kad nacionalsocialistams nepavyko gauti
trokštamos daugumos. Jie surinko 43,9 proc. balsų ir laimėjo 288 vietas. Masinė
propaganda nepadėjo iš Reichstago eliminuoti kitų partijų. Nepaisant represijų,
komunistai surinko net 12,3 proc. balsų ir pridėjus 18,3 proc. balsų, kuriuos gavo
socialdemokratai, kairioji opozicija sugebėjo išlaikyti maždaug trečdalį
elektorato12. Išsvajotas nacių tikslas – valdžia Vokietijoje be jokių demokratinių
trukdžių – buvo per žingsnį. Hitleris tai jautė ir niekur nebeskubėjo.

1933 m. kovo 21 d. Įgulos bažnyčioje (Garnisonkirche) Potsdame, Frydricho

Didžiojo amžinojo poilsio vietoje, įvyko iškilminga ceremonija. Potsdamo
šventę sugalvojo ką tik propagandos ministru paskirtas J. Goebbelsas. Jo idėja
atriboti nacius nuo ką tik nuvilnijusios smurto bangos ir pademonstruoti
Vokietijai ir pasauliui gerąjį naujosios valdžios veidą, visiškai pasiteisino.
Potsdamo iškilmės simbolizavo naujojo Reicho pradžią ir drauge siejo jį su
šlovinga praeitimi. Bažnyčia, kurioje vyko šventė, nuo XVIII a. simbolizavo
karinės Prūsijos monarchijos, valstybės galios ir protestantizmo ryšį. Prezidentas
P. Hindenburgas, pasipuošęs prūsiška uniforma ir rodydamas feldmaršalo lazda į
tuščią kaizerio sostą, aiškiai tą ryšį reprezentavo: sostą, altorių ir karinę Prūsijos
praeities šlovę. Senasis prezidentas jungė praeitį ir dabartį, Hitleris buvo ateitis.

Iškilmėse dalyvavo daug užsienio svečių, politikų, kariuomenės elitas. Jie

klausėsi Hitlerio kalbos apie nacionalinę vienybę, pagarbą P. Hindenburgui ir
naujojo Reicho susijungimą su karinėmis Prūsijos tradicijomis. Tai nebuvo vien
tik žodžiai. Netrukus šalia senosios imperijos vėliavų plevėsuos ir svastikos.
Baigęs kalbą, Hitleris priėjo prie P. Hindenburgo ir spausdamas jam ranką
pagarbiai nusilenkė. Įspūdinga scena buvo nufilmuota, o jos nuotraukos atsidūrė
ne tik Vokietijos, bet ir pasaulio spaudoje13. „Niekas negalėtų nuginčyti, – rašė
vienas ne nacių apžvalgininkas, sužavėtas kuklios Hitlerio kalbos, – kad jis
subrendo. Demagogas ir partijos lyderis, fanatikas ir agitatorius gana netikėtai
visiems oponentams, atrodo, tampa tikru valstybės veikėju.“14 Tai buvo būtent
tokia žinia, kokią norėjo pasiųsti J. Goebbelsas. Tą pačią dieną P. Hindenburgas
pasirašė du jam pakištus dekretus. Pirmasis suteikė malonę visiems kalintiems
nacistams, antrasis leido suimti bet kurį asmenį, įtariamą kritikuojant vyriausybę
ir nacių partiją. Valdžia krypo į vieną pusę, bet laipsniškai.

Kovo 23 d. tapo Veimaro demokratijos pabaiga. Naujai išrinktas Reichstagas

susirinko Krollio operos rūmuose[2] svarstyti vienintelio klausimo – ypatingų
įgaliojimų suteikimo vyriausybei, t. y. kancleriui. Atmosfera politiniams
oponentams buvo nejauki. Ginkluoti SS ir SA nariai supo visą pastatą, o viduje
juos pasitiko milžiniška svastika. Posėdyje trūko 81 komunistų parlamentaro –
jie buvo suimti arba slapstėsi, todėl naciai apsidrausdami nusprendė, kad balsai
bus skaičiuojami ne nuo bendro Reichstago skaičiaus, o nuo dalyvaujančiųjų.
Kad įstatymas įsigaliotų, buvo reikalingi du trečdaliai. Niekas neišdrįso
prieštarauti, tad vietoj 432 reikalingų balsų, liko tik 378. Bet kuriuo atveju tai
buvo tik spektaklis, kadangi Hitleris jau buvo įtikinęs Katalikiškąją centro partiją
palaikyti įstatymą. Prieš balsavimą Hitleris kalbėjo dvi su puse valandos. Žadėjo,
kad vyriausybė šias galias naudos tik esant būtinybei, kad nei Reichstago, nei
prezidento institucijų pozicijos ir teisės nebus keičiamos, kad Bažnyčios įtaka
niekaip nebus ribojama15. Tai buvo pažadai, kuriuos jis sulaužys, tačiau tuo metu
jie tiesiog buvo priemonė tikslui pasiekti, ir ji veikė. Tik vienas žmogus salėje,
socialdemokratų lyderis Otto Wellsas, išdrįso atsistoti ir tyliu balsu ištarti: „Joks
ypatingų galių įstatymas negali sugriauti amžinų ir nesugriaunamų idėjų.“
Susinervinęs Hitleris netruko parodyti tikrąjį savo veidą: „Jūs daugiau
nereikalingi! Vokietijos žvaigždė pakils, o jūsų nuskęs. Jūsų laidotuvių varpai
jau nuskambėjo!16 Šią akimirką mes prašome Reichstago suteikti mums tai, ką
mes ir taip galėjome pasiimti.“17 Rezultatu 441 : 84 (prieš balsavo tik
socialdemokratai) ypatingas galias suteikiantis įstatymas buvo priimtas. Naciai
užtraukė savo himną Horst-Wessel-Lied (Kelk vėliavą aukštai) ir tai buvo
demokratijos šalyje pabaiga. Reichstagas nubalsavo už savo paties panaikinimą.
Veršeliai patys išsirinko skerdiką ir įteikė jam peilį, kad turėtų kuo juos
paskersti18. Formaliai jis niekada nebuvo paleistas, tačiau nuo šios akimirkos
Hitleris galėjo imtis „ypatingų priemonių“ be jo sutikimo. Per tris mėnesius
šalyje liks tik viena partija, per kelerius metus Vokietija pasikeis neatpažįstamai.
Trečiojo Reicho[3] epocha prasidėjo.
[1] 2008 m. Marinusui van der Lubbe buvo suteikta malonė po mirties.
Sprendimas priimtas vadovaujantis teisės aktais, kurie gali panaikinti nacių
režimo sukurtą neteisybę, tačiau teismas nesvarstė, ar van der Lubbe padegė
Reichstagą, ar ne.
[2] Krollio operos rūmai buvo natūralus pasirinkimas, nes jie buvo greta nuo
gaisro numos čia, o kadangi Krollio operos rūmai galėjo sutalpinti daug žmonių,
Hitleris juose rengdavo savo kalbas. Paskutinis Reichstago posėdis įvyko
1942 m. balandžio 26 d. Tada Hitleris buvo įteisintas kaip „aukščiausiasis
vokiečių tautos teisėjas“. Krollio operos rūmai buvo sugriauti 1943 m. lapkritį
per Sąjungininkų bombardavimą. Griuvėsiai išmontuoti 1951 m.
[3] Trečiasis Reichas yra terminas, apibūdinantis naują Vokietijos imperiją, po

Šventosios Romos imperijos viduramžiais ir 1871 m. O. Bismarcko

suvienytosios Vokietijos, kuri nustojo egzistuoti 1918 m. Nuo 1943 m. po visų
užkariavimų pavadinimas buvo pakeistas į Didįjį Vokietijos Reichą
(Grossdeutsches Reich).
 Ilgųjų peilių naktis
1933 m. liepos 6 d. Hitleris sukvietė nacių lyderius aptarti padėties.
„Nacionalsocialistinė revoliucija pavyko, valdžia mūsų ir tik mūsų, ir dabar atėjo
metas stabilizuoti režimą, – sakė jis susirinkusiems. – Revoliucija nėra nuolatinė
būsena“, – tęsė Hitleris ir pabrėžė, kad „antrosios revoliucijos“ šūkis buvo
reikalingas, kol tebebuvo galimybė kilti kontrrevoliucijai. – Dabar viskas
pasikeitė. Nėra nė menkiausios abejonės, kad jeigu reikės, bet koks bandymas ją
sukelti bus paskandintas kraujyje. Nes antroji revoliucija gali būti nukreipta
tiktai prieš pirmąją.“19 Tai buvo aiškus signalas, kad partijos kursas keičiasi.
Nacių lyderiai W. Frickas, H. Göringas, R. Hessas tai iš karto suprato, tačiau
signalo nesugebėjo suprasti žmogus, kuriam jis buvo skirtas tiesiogiai – SA
vadas Ernstas Röhmas. Hitlerio bendražygis nuo pat pradžių, kovojęs su
komunistais gatvėse ir šalinęs visus, kurie stodavo naciams skersai kelio, dabar
tiek savo pareiškimais, tiek darbais davė aiškiai suprasti, jog revoliucija
nesibaigė valdžios užėmimu. Ji tik prasideda. „Kiti gali švęsti nacių pergalę, bet
politiniai kariai, kurie dėl jos kovojo, turi viską paimti į savas rankas ir vykdyti
ją toliau.“20 Aiškaus plano, kaip tęsti „revoliuciją“, E. Röhmas neturėjo, tačiau
jo ambicijos buvo rimta problema. Nacių partija, baimindamasi prisimetėlių ir
norinčiųjų jos sėkme pasinaudoti, 1933 m. gegužę sustabdė naujų narių
priėmimą, E. Röhmas paskelbė, jog bet kuris „patriotiškai nusiteikęs“ vokietis
gali jungtis prie SA. Nuo 1933 m. pradžios iki 1934 m. pradžios rudmarškinių
skaičius išaugo šešis kartus – iki 3 milijonų narių, o pridėjus dar po SA sparnu
prisiglaudusias kitas sukarintas ir veteranų organizacijas siekė net 4,5 milijono21.
Tai buvo armija, didesnė už pačią nacių partiją, nekalbant jau apie Versalio
sutartimi iki 100 000 apribotą reichsverą. Nesiskaityti su ja buvo neįmanoma,
tačiau kažką daryti reikėjo, nes ją suvaldyti darėsi vis sunkiau. Ką tik kilusioje
„revoliucijoje be kraujo“, kaip ją vadino naciai, buvo nužudyta 500–600 žmonių,
apie 100 000 atsidūrė SA barakuose, improvizuotose stovyklose ir kalėjimuose,
kur buvo kankinami ir kentė patyčias. Visa tai vyko spontaniškai, be jokių
leidimų ir įsakymų – tiesiog ilgą laiką tik demonstravusi savo jėgą, SA sulaukė
progos ją panaudoti. Kilus tokiam smurto protrūkiui P. Hindenburgas asmeniškai
paprašė Hitlerio atkurti tvarką22.

Matydamas visa tai H. Göringas ėmė stiprinti savo policines pajėgas.

Rinkiminės kovos su oponentais, šventinės eitynės bei demonstracijos baigėsi, ir
milijonai rudmarškinių ėmė jausti, kad jiems tiesiog nebėra ką veikti. Maža to,
nacių pergalė, nepaisant didelių lūkesčių, nieko gera SA karjeristams neatnešė.
Iki tol galėję siautėti nevaldomai, dabar jie pamažu buvo stumiami į zoną už
įstatymo ribų.

1934 m. vasario 1 d. E. Röhmas gynybos ministrui Werneriui von

Blombergui nusiuntė memorandumą. Dokumento kopijos neišliko, tačiau iš to,
ką pateikė reichsvero vadams W. Blombergas, buvo galima susidaryti įspūdį, jog
E. Röhmas reikalauja pakeisti senąsias ginkluotąsias pajėgas SA „liaudies
armija“. Reikalavimai skambėjo labai drastiškai, neatmestina versija, jog
W. Blombergas sutirštino spalvas, tačiau nesunku nuspėti, kad naujienos
pašiurpino karininkus23. Kad ir koks buvo tikrasis memorandumo turinys, nėra
jokių abejonių, kad tapti ginkluotųjų pajėgų vadu buvo sena tikro kareivio
E. Röhmo svajonė ir viena iš didžiausių jo ambicijų. W. Blombergas davė aiškiai
suprasti, kad susidarius tokiai padėčiai Hitleriui reikia apsispręsti, kurioje jis
pusėje. Mainais už pažadus sugrąžinti šauktinių tarnybą, inicijuoti
persiginklavimo programą ir grąžinti reichsverui buvusią galią, Hitleris gavo
armijos lojalumą ir palaikymą. Pats gynybos ministras iš neutralios pozicijos,
kurią armija dažniausiai sugebėdavo išsaugoti, dabar akivaizdžiai suko nacių
režimo palaikymo link. Niekieno nespaudžiamas, W. Blombergas prie armijos
emblemų pridėjo svastiką ir išleido „Arijų paragrafą“, pagal kurį karinėse
pajėgose negali tarnauti žydai24. E. Röhmas taip pat deklaravo savo lojalumą
fiureriui, bet dviejų armijų šalyje negalėjo būti, tad Hitleris privalėjo rinktis –
vienoje pusėje reichsveras, kurio vyriausiasis vadas buvo prezidentas
P. Hindenburgas, kitoje – E. Röhmas su rudmarškiniais, postringaujančiais apie
antrąją revoliuciją. Diplomatiniais sumetimais Hitleris atidėliojo apsisprendimo
datą, tačiau į kurią pusę krypsta svarstyklės, buvo aišku iš karto. Kai britų
užsienio reikalų sekretorius Anthony Edenas atvyko į Berlyną pareikšti
nusiskundimų dėl slapta plėtojamos vokiečių karo aviacijos ir Versalio sutarties
pažeidinėjimų, Hitleris diplomatui pareiškė, jog leisti egzistuoti dviem armijoms
būtų klaida, tad ketina SA nuginkluoti25. 1934 m. vasario 28 d. įvyko armijos,
SS ir SA vadų susirinkimas, kuriame fiurerio spaudžiamas E. Röhmas buvo
priverstas pasirašyti susitarimą ir pažadėti, kad SA nebandys pakeisti armijos.
Būsimosios Vokietijos ginkluotosios pajėgos bus profesionali ir moderniai
apginkluota armija, o SA gali veikti tik kaip politinė, bet ne karinė jėga – sakė
Hitleris. Nereguliarioji kariuomenė, kuriai ypatingo statuso reikalavo
E. Röhmas, anot Hitlerio, negalėtų užtikrinti net minimalios gynybos, o
reichsveras gynybai bus paruoštas per penkerius, puolimui – per aštuonerius
metus. Pereinamajam laikotarpiui jis patenkino W. Blombergo pasiūlymą skirti
SA karius apmokymams reichsvere ir leisti juos atlikti užduotis pasienio
teritorijose, bet „vienintelis ginklo nešėjas bus tik vermachtas[1]“. E. Röhmas ir
W. Blombergas paspaudė vienas kitam rankas, ir Hitleris, manydamas, kad
pasiekė kompromisą, išvyko. Tačiau problema niekur nedingo. Tai, ką mano iš
tikrųjų, E. Röhmas neatsargiai pasakė iškart po to, kai išgėrę šampano išvyko
karininkai: „Tai, ką kalba tas kvailys jefreitorius, mums nieko nereiškia... Jei ne
su juo, tai be jo mes pasieksime savo.“ Išdavikišką frazę Hitleriui perdavė SA
karininkas Viktoras Lutze. Anot jo, fiureris neatrodė labai susidomėjęs, tačiau
lojalumo gestas neliko nepastebėtas – V. Lutze bus Hitlerio žmogus, kai jam
reikės naujo SA vado26. Tai buvo ne vienintelis raportas, pasiekęs fiurerį. Pvz.,
kitas SA lyderis, Maxas Heydebreckas, sakė: „Kai kurie armijos karininkai yra
kiaulės. Daugelis jų yra per seni ir turi būti pakeisti jaunesniais. Mes palauksime,
kol papa Hindenburgas mirs, ir tada SA patrauks prieš armiją. Ką gali padaryti
100 000 kareivių prieš gerokai galingesnes SA pajėgas?“27

Bet SA priešas buvo ne tik reichsveras. Supratę, kad E. Röhmas atsidūrė

pavojingoje zonoje, nacių lyderiai iš karto pajuto savo galimybes iš to
pasipelnyti. H. Göringas, pirmasis gavęs nurodymą prižiūrėti SA veiksmus, buvo
taip suinteresuotas nuversti E. Röhmą, kad sutiko Prūsijos gestapo[2] kontrolę
atiduoti Heinrichui Himmleriui. Taip buvo atvertas kelias centralizuotai policinei
sistemai, tačiau tuo metu SS formaliai buvo SA padalinys. H. Himmleris ir jo
dešinioji ranka Reinhardas Heydrichas uoliai ėmėsi darbo ieškodami
kompromituojančios informacijos ir būdų, galinčių padėti pašalinti SA
organizaciją, nes ji buvo didžiulė kliūtis jų išsvajotosios SS imperijos
ambicijoms. H. Himmleris padarys viską, kad įtikintų Hitlerį, jog E. Röhmas
rengia valstybinį perversmą. Lygiai taip pat SA trukdė ir partijos vadams:
fiurerio pavaduotojui Rudolphui Hessui ir vis galingesniu užkulisių žaidėju
tampančiam Martinui Bormannui. Armija buvo prieš SA ambicijas užimti
karines pozicijas, nacių lyderiai buvo prieš bet kokią SA įtaką politiniuose
reikaluose. E. Röhmas atsidūrė vienas prieš galingą sąjungą, kurioje kiekvienas
turėjo savų ambicijų, tačiau visus juos vienijo bendras tikslas – eliminuoti rimtą
varžovą Trečiojo Reicho valdžios piramidėje.

Ir tai dar ne viskas. SA rudmarškinių už gangsterišką elgesį gatvėse –

plėšikavimus, girtuokliavimus, muštynes – nemėgo paprasti vokiečiai. Kliūtimi
jie buvo netgi vicekancleriui F. Papenui, vis dar gyvenančiam nerealiame
pasaulyje ir svajojančiam apie realią valdžią. Kai Hitleriui tapus kancleriu buvo
suformuotas vyriausybės kabinetas, jame buvo tik trys naciai, 1934 m. gegužę jų
jau buvo devyni28 – aritmetika, akivaizdžiai rodanti, kad F. Papeno
konservatorių viltys laikyti Hitlerį ant trumpo pavadžio dūžta į šipulius. Ne jie
manipuliavo naciais, o naciai jais. Vis dėlto F. Papenas netgi tuo metu nebuvo
atsisakęs svajonių įvykdyti savo aristokratiškąją revoliuciją. Jo grupė kantriai
ieškojo sau lojalių asmenų reichsvere, tų, kurie nemėgsta SA, ir tų, kurie galėtų
būti naudingi netolimoje ateityje. J. Goebbelsas 1934 m. gegužę savo
dienoraštyje skundėsi apie sklindančius gandus, kad F. Papenas laukia prezidento
mirties, nes jo akys yra nukreiptos į prezidentūrą29. Balandžio mėnesį
P. Hindenburgas sunkiai susirgo, o netrukus tapo aišku, kad iš ligos patalo jis jau
neišsikapstys. Birželio pradžioje prezidentas nusišalino nuo reikalų ir išvyko į
savo dvarą Rytų Prūsijoje. Buvo aišku, kad virš SA susikaupę tiršti juodi debesys
jau nebeišsisklaidys, liko tik klausimas, kada nugriaudės griaustinis. Norintieji
po šios audros ką nors laimėti nebegalėjo laukti.

Tuo metu Hitleris, ko gero, buvo vienintelis vis dar neapsisprendęs. Artimas
jo bendražygis E. Röhmas buvo vienas iš nedaugelio privilegijuotųjų, galėdavęs
kreiptis paprastu „tu“, o ne „mano fiureri“, kaip daugelis kitų30. J. Goebbelsas
jau ne pirmą kartą buvo susierzinęs dėl savo boso negalėjimo apsispręsti:
„Padėtis darosi vis rimtesnė. Lyderis turi veikti. Kitaip opozicija gali pasidaryti
pernelyg stipri.“31 Tačiau šį Hitlerio laukimą vargu ar galima pavadinti
neryžtingumu. Kantriai stebėdamas padėtį ir priešų žingsnius, jis išlaukdavo
palankiausio meto. Ši strategija padės Hitleriui iškovoti visas didžiąsias
diplomatijos pergales. Ir atvirkščiai, kai fiurerio kantrybę pakeis karštakošiški
sprendimai, Trečiojo Reicho reikalai pasisuks blogąja kryptimi.

Birželio 4 d. Hitleris susitiko su E. Röhmu privataus pokalbio. Susitikimas

užtruko net penkias valandas, po jo E. Röhmas pareiškė, kad dėl „sveikatos
sutrikimų“ išeina atostogų. Be to, jis paskelbė, kad liepą atostogaus ir visa
milijoninė SA organizacija, tik prieš tai bus surengta SA lyderių konferencija,
kurioje pažadėjo dalyvauti ir Hitleris32. Tai buvo panašu į paliaubas. Tačiau tada
netikėtai įsikišo F. Papenas. Birželio 17 d. Vokietijos vicekancleris Marburgo
universitete rėžė ugningą kalbą. Jis užsipuolė chuliganišką rudmarškinių elgesį,
perspėjo apie jų galimą bandymą įvykdyti antrąją revoliuciją ir ragino Hitlerį
nedelsiant užkirsti tam kelią. Jis netgi ryžosi sukritikuoti „klaidingą asmenybės
kultą“, tai, be abejo, buvo skirta nacių lyderiui. „Didžius žmones padaro ne
propaganda, juos užaugina jų darbai, – sakė F. Papenas ir pridūrė: – Jokia tauta
negali gyventi amžinos revoliucijos sąlygomis, todėl ir Vokietija negali toliau
gyventi netvarkoje, kuriai nematyti pabaigos.“33 Kalba buvo palydėta audringų
plojimų, ir nors J. Goebbelsas stengėsi ją uždrausti, atgarsiai pasklido tiek po
šalį, tiek už jos ribų. Tai buvo paskutinis kartas Trečiojo Reicho istorijoje, kai
aštri kritika nuskambėjo iš tokio aukšto pareigūno lūpų, tačiau F. Papeno,
besitikinčio, kad armija su prezidento palaiminimu imsis sutramdyti SA,
nustumdama Hitlerį į šalį, laukė didžiulis nusivylimas. Drąsi kalba tapo
nebeatidėliotino starto signalu netrukus prasidėsiantiems brutaliems nacių
veiksmams. Maža to, po F. Papeno išsišokimo svarbiausių taikinių sąraše
atsidūrė ne tik SA, bet ir politiniai „reakcionieriai“.

Sužinojęs apie J. Goebbelso cenzūrą, F. Papenas pareiškė Hitleriui nematąs

jokių alternatyvų, išskyrus savo atsistatydinimą. Hitleris, užuot paleidęs į darbą
savo tiradas, išmintingai pripažino savo propagandos ministro „klaidą“, taip pat
sutiko, kad SA reikia sutramdyti, ir paprašė F. Papeno atidėti atsistatydinimą iki
pokalbio su prezidentu. Vicekancleris sutiko ir taip prarado savo paskutinę
progą.

Negaišdamas laiko, Hitleris nuskubėjo pas P. Hindenburgą. Lipdamas

prezidento rezidencijos laiptais jis sutiko W. Blombergą. P. Hindenburgas
išsikvietė gynybos ministrą po F. Papeno kalbos sukelto furoro. Apie ką kalbėjo
P. Hindenburgas, W. Blombergas pasakė Hitleriui tiesiai šviesiai: būtina
nedelsiant imtis visų priemonių taikai ir tvarkai Vokietijoje užtikrinti. Jeigu
Reicho vyriausybė negali susitvarkyti su valstybėje kilusia įtampa, prezidentas
paskelbs karinę padėtį ir atiduos kontrolę į armijos rankas34. Hitleriui tapo aišku,
kad daugiau delsti nebegalima. Jeigu jis dar ir turėjo kokių nors abejonių, dabar
tiesiog neliko jokio kito pasirinkimo. SA privalėjo būti eliminuota, ir greitai.
Birželio 22-ą, t. y. kitą dieną po audiencijos pas prezidentą, fiureris pasišaukė
savo lojalumą pademonstravusį SA vadą Viktorą Lutze ir prisaikdinęs tylėti
pareiškė turįs patikimų žinių, jog E. Röhmas rengia sąmokslą, todėl V. Lutze turi
būti pasiruošęs tolesniems įsakymams35. Juodas dangus virš E. Röhmo galvos
ėmė žaibuoti.

Tuo metu H. Himmlerio ir R. Heydricho slaptosios tarnybos uoliai dirbo

ieškodamos įrodymų, kad SA rengia valstybinį perversmą. Birželio 25 d. SS ir
SD[3] lyderiai Berlyne gavo instrukcijas, kaip elgtis, jei SA sukils, ir buvo
perspėti, kad tai gali atsitikti pačiu artimiausiu metu36. Armija taip pat nesnaudė.
Karo ministerijos koridoriuose buvo paruošti kulkosvaidžiai, o reichsvero vadai
ėmė bendradarbiauti su SS: tiekti ginklus, amuniciją ir transportą, kad kilus
rimtam kariniam konfliktui turėtų sąjungininkę37. Ambicingi armijų generolai
tokiomis aplinkybėmis dažniausiai renkasi tą pusę, kuri jiems atrodo
naudingiausia ir perspektyviausia – reichsveras pasirinko Hitlerį. Birželio 27 d.
Hitleris susitikime su vadais užsitikrino jų paramą. Kitą dieną E. Röhmas buvo
išmestas iš Vokietijos karininkų lygos, kariuomenėje paskelbta kovinė parengtis,
o W. Blombergas spaudoje patvirtino, kad armija visiškai lojali naujajai
valdžiai38.

Iš tikrųjų, kad ir kokios buvo E. Röhmo ambicijos ir SA svajonės apie antrą

revoliuciją, rudmarškiniai niekada neturėjo jokio rimto plano, kaip ją įvykdyti, ir
pučui nesirengė. Tačiau fantastiškų gandų vis daugėjo. Armijos vadai per
pastaruosius porą mėnesių gavo tiek pranešimų apie SA lyderių pareiškimus,
ginklavimąsi ir kitą įtartiną veiklą, kad reichsvero vadovybė buvo praktiškai
įsitikinusi, jog reikia būti pasiruošus pučui vasarą arba rudenį. Birželio 26 d.
pavojaus varpai ėmė skambėti visu garsu, kadangi buvo „perimtas“ E. Röhmo
įsakymas apie SA pasiruošimą pulti reichsverą. „Įsakymas“, ko gero, buvo
klastotė, tačiau atsidūręs ant žvalgybos (Abwehr) šefo stalo, jis netruko tapti
„akivaizdžiu įrodymu“ visiems aukštiems pareigūnams. Hitleriui taip pat.

Birželio 28 d. Hitleris ir H. Göringas dalyvavo gauleiterio[4] Josefo

Terboveno vestuvėse Esene. 1945 m. per apklausą H. Göringas sakė: „Čia
(Esene) mes buvome informuoti, kad E. Röhmas įsakė SA būti visiškoje
parengtyje ir sukvietė pas save visus SA lyderius.“39 H. Himmleris telefonu
parnešė fiureriui, kad pučo grėsmė yra reali, be to, F. Papenas ruošiasi
audiencijai pas prezidentą birželio 30 d. Laukti nebebuvo kada, ir Hitleris
nusprendė veikti nedelsdamas. Jis paliko vestuves, iš viešbučio paskambino
E. Röhmo adjutantui ir pareikalavo, kad visi SA lyderiai birželio 30-osios rytą
dalyvautų susitikime Bad Vyszės kurorte40. Šeštadienis dar daug kartų bus
mėgstama fiurerio „didelių darbų“ die na. Hitleris paskubomis informavo
J. Goebbelsą ir savo asmeninės apsaugos SS vadą Seppą Dietrichą, kad smūgis
pučistams bus suduotas rytoj, o H. Göringą išsiuntė į Berlyną, kad šis užkirstų
kelią bet kokiems neramumams sostinėje. „Taigi, tai prasideda, ačiū Dievui! –
užrašė J. Goebbelsas savo dienoraštyje. – Bet kas yra geriau už tą baisų
laukimą.“ Prieš vidurnaktį Hitleris sulaukė dar vieno skambučio. Po pokalbio jis
J. Goebbelsui pareiškė, kad sukilėliai ginkluojasi, ir patarė savo propagandos
ministrui nugabenti šeimą į saugią vietą41. Iš tikrųjų SA nei ginklavosi, nei
rengėsi pučui, tačiau nežinodami, kaip reaguoti į nesiliaujančius gandus,
maždaug 3000 rudmarškinių Miunchene surengė spontanišką akciją. Siautėdami
gatvėse, jie šūkavo, kad sutraiškys bet kokius bandymus sugriauti jų
organizaciją: „Fiureris prieš mus, reichsveras prieš mus, SA kyla į gatves“, –
skandavo jie. Apie šias demonstracijas Hitleris sužinojo anksti ryte nusileidęs
Miunchene. Pasiutęs iš įniršio, lydimas SS, jis patraukė į Bavarijos vidaus
reikalų ministerijos pastatą ir užsipuolė tris SA vietos lyderius. Nelaukdamas iš
jų jokių pasiaiškinimų jis nuplėšė nuo uniformų karininkų ženklelius,
šaukdamas, jog šie yra suimami ir bus sušaudyti42. Buvo tik 6.30 val. ryto, tačiau
nieko nelaukdamas Hitleris nusprendė vykti pas E. Röhmą. SA vadas ir jo
bendražygiai po didelių išgertuvių miegojo ir buvo išversti iš lovų tiesiogine to
žodžio prasme. Ernstas Röhmas buvo apkaltintas išdavyste ir suimtas, tada ir visi
kiti. Edmundas Heinesas, Breslau SA lyderis, buvo rastas gretimame kambaryje
su jaunu vyruku – scena, kurią J. Goebbelsas vėliau išnaudojo piešdamas SA
„irštvos amoralumą“[5]. Tą pačią dieną Hitleris įsakė sušaudyti šešis SA narius
be jokių apklausų ar teismų. Seppo Dietricho būrys nuosprendį paskelbė
akimirką prieš šūvių salvę: „Fiurerio vardu jūs nuteisti mirti. Heil Hitler!“ Tiesa,
tarp šių šešių pasmerktųjų E. Röhmo nebuvo43. Net keletas liudininkų tomis
dienomis girdėjo Hitlerį sakant, kad E. Röhmo reikia pasigailėti. Alfredas
Rosenbergas buvo vienas iš jų: „Hitleris nenorėjo nušauti Röhmo“, – rašė
dienoraštyje nacionalsocialistų filosofas. „Jis stovėjo šalia manęs prieš liaudies
teismą“, – sakė fiureris nacių spaudos magnatui Maxui Amannui. Tuo tarpu
H. Göringas ir H. Himmleris, vos tik gavę kodinį operacijos žodį „kolibris“,
veikė be jokių abejonių. Reicho vicekanceliarijoje F. Papeno sekretorius
Herbertas von Bose buvo nušautas vietoje, vicekanclerio ideologas Edgaras
Jungas suimtas ir sušaudytas, pačiam F. Papenui buvo pritaikytas tik namų
areštas, nes jis buvo per daug stambi politinė figūra ir pernelyg artimas
prezidento draugas. Žudynių aukų sąrašas vis ilgėjo ir jį pildė pavardės, dažnai
net neturinčios nieko bendra su SA. Generolas Kurtas von Schleicheris,
paskutinis Vokietijos kancleris, bandęs stoti skersai kelio Hitleriui, buvo
nušautas namuose kartu su žmona. Gregoras Strasseris, paskutinis nacis, metęs
iššūkį dėl valdžios partijoje, buvo nušautas kalėjimo kameroje. Bene žiauriausiai
buvo nužudytas Gustavas Ritteris von Kahras, prisidėjęs prie „alaus pučo“
žlugimo. Jį esesininkai užkapojo negyvai ir paliko pelkėje netoli Dachau44.

Orgija tęsėsi iki pat vėlaus vakaro. Kai Hitleris parskrido į Berlyną, buvo
apie 22 val. Vėliau fiurerio adjutantas Wilhelmas Brückneris savo asmeniniuose
dokumentuose aprašė Hitlerio susierzinimą, kai H. Himmleris pateikė galutinį
aukų sąrašą – jame vietoj pradinių septynių buvo aštuoniasdešimt dvi pavardės.
Sprendimą priėmė pats fiureris, tačiau jo įgyvendinimas buvo panašus į nuo
kalno paleistą sniego gniūžtę, kuri besirisdama žemyn darosi vis didesnė.
Efektas, kuris dar ne kartą suveiks Trečiojo Reicho gyvavimo metu. „Taip
fiureris atsidūrė keblioje padėtyje, nes turėjo sankcionuoti aštuoniasdešimt dvi
žmogžudystes joms jau įvykus“, – skundėsi naujasis SA vadas V. Lutze. Jo
manymu, kalčiausi dėl to buvo H. Himmleris ir H. Göringas45. Kitą rytą jie galų
gale įkalbėjo Hitlerį likviduoti ir E. Röhmą. Tiesa, net ir davęs sutikimą, fiureris
savo buvusiam bendražygiui norėjo suteikti galimybę išvengti egzekucijos ir
pasitraukti iš gyvenimo pačiam. Į Ernsto Röhmo kamerą atvykę du SS vyrai
padėjo revolverį ir davė dešimt minučių nusižudyti. Kadangi šūvio nenuaidėjo,
jiems teko grįžti į kamerą. Vienas esesininkas buvo Dachau koncentracijos
stovyklos viršininkas Theodoras Eicke, kitas – jo pavaduotojas Michaelis
Lippertas. E. Röhmas jiems arogantiškai išrėžė: „Jei aš turiu būti nužudy tas,
tegu tai padaro pats Adolfas.“ Paskutiniai jo žodžiai buvo „Mano fiureri, mano
fiureri“, Theodoras Eicke į tai atsakė: „Anksčiau reikėjo galvoti, dabar jau per
vėlu.“[6] 46

Liepos 2 d. Hitleris formaliai paskelbė, kad „valymo akcija“ baigta. Iš viso

buvo nužudyti 85 žmonės, 12 iš jų – Reichstago deputatai47. Ne vienas buvo
žinomas ne tik Vokietijoje, bet ir užsienyje. Kremliuje, išgirdęs naujienas,
Stalinas pritrenkė politbiuro narį Anastasą Mikojaną: „Jūs girdėjote, kas atsitiko
Vokietijoje? Tai bent vyrukas tas Hitleris! Tiesiog puikus! Meistriškas darbas!“48
Bolševikų lyderiui politinių oponentų skerdynės nebuvo naujiena, tačiau kitose
užsienio šalyse žudynės be jokių teismų buvo įvertintos kaip gangsteriškas
nusikaltimas valstybės vadovų lygmeniu. Pačioje Vokietijoje buvo kitaip. Sunku
šią unikalią šalį buvo suprasti iš šalies tada ir, ko gero, dar sudėtingiau dabar.
Dar tebevykstant susidorojimui su oponentais, gynybos ministras Werneris von
Blombergas viešai paskelbė apie visišką armijos atsidavimą ir ištikimybę
Hitleriui, o savo kreipimesi į ginkluotąsias pajėgas šlovino „kareivišką fiurerio
ryžtą ir pavyzdinę drąsą triuškinant išdavikus ir maištautojus“. Kitą dieną
sveikinimo telegramą atsiuntė prezidentas P. Hindenburgas. Jis su „didžiu
dėkingumu“ sveikino Hitlerį už „drąsų asmeninį indėlį gelbėjant Vokietiją nuo
didžiulio pavojaus“49. Dar kiek vėliau, kai Hitleris nuvyko pas P. Hindenburgą,
sergantis prezidentas sušnabždėjo: „Mano mielas kancleri, istorijos kūrėjai turi
būti pasiruošę pralieti kraują.“50 Didžiulė minia, susirinkusi prie Reicho
kanceliarijos ir Propagandos ministerijos, traukė nacių himną Horst-Wessel ir
demonstravo lyderiui savo lojalumą. Vienintelė Hitlerio užduotis buvo paaiškinti
Vokietijos žmonėms ir pasauliui, kas gi vis dėlto atsitiko birželio 30 d. Tai daryti
jis mokėjo. Iš pradžių jis kreipėsi į vyriausybės kabinetą. Apkaltinęs E. Röhmą,
K. Schleicherį ir G. Strasserį kartu su Prancūzija metus rengus sąmokslą, jis
pareiškė neturėjęs jokio kito pasirinkimo. Jeigu dėl to, kas buvo padaryta, kyla
teisinių prieštaravimų, tai jo atsakymas yra paprastas – susidarius tokioms
aplinkybėms, tam tiesiog nebuvo laiko. „Jeigu laive kyla maištas, jo kapitonas ne
tik turi teisę, bet tiesiog privalo nedelsdamas maištą numalšinti.“51 Kai liepos 13
d. Hitleris prabilo Reichstage, fiurerio kalbos klausėsi ne tik deputatai. Kalba
buvo transliuojama per radiją, visuose namuose, aikštėse ir baruose. Dvi
valandas trukęs pasirodymas buvo vienas emocingiausių per jo karjerą. „Tiems,
kas man priekaištauja ir klausia, kodėl aš nesikreipiau į teismus ir nelaukiau jų
nuosprendžių, mano atsakymas yra toks: šią akimirką aš buvau atsakingas už
Vokietijos tautos likimą, ir todėl aš buvau aukščiausiasis Vokietijos liaudies
teisėjas!.. Aš daviau įsakymą sušaudyti besislepiančius po šia išdavyste. Tauta
dabar žinos, jog niekas negali kėsintis į jos egzistenciją ir likti nenubaustas, nes
ją garantuoja vidaus įstatymai ir tvarka! Ir kiekvienas turi įsidėmėti visiems
laikams – to, kuris pakels ranką prieš valstybę, laukia tik mirtis.“52 Kalbą lydėjo
ilgi ir audringi plojimai. Plojo ne tik naciai Reichstage, visa šalis sutiko žinią su
palengvėjimu. Paprastiems žmonėms dažniausiai nerūpi intrigos ir kova dėl
valdžios užkulisiuose. Jie matė žiaurių, girtų ir nuolat smurtaujančių
rudmarškinių sutramdymą. Vietoj šoko, kuris po žudynių be jokių teismų
greičiausiai ištiktų piliečius šiuolaikinėje visuomenėje, dauguma vokiečių tada
be išlygų patikėjo, kad jų fiureris išgelbėjo šalį53. Nuo amoralios ir korumpuotos
SA armijos. Nuo homoseksualių, nuolat girtaujančių ir ištvirkusių jų lyderių.
Žudynes vyriausybė ir prezidentas palaimino atgaline data, o Hitleris vėl buvo
išgelbėtojas. Tik jo ryžtingi veiksmai leido šalyje išsaugoti taiką ir tvarką.

Formaliai SA su nauju vadu Viktoru Lutze išliko, tačiau vos po metų kadaise
galinga organizacija sumažėjo dviem trečdaliais54, o ilgainiui, paskelbus
šauktinių karo prievolę, jos likučiai ištirps reguliariojoje kariuomenėje. Pačioje
nacių struktūroje rudmarškinius netrukus pakeitė juodmarškiniai. Liepos 20
dieną Heinricho Himmlerio SS buvo atskirta nuo SA ir nuo šiol buvo atsakinga
tik Hitleriui. Tuo metu tai vis dar buvo nedidelė, tik iš elitinių ir lojalių naciams
„grynakraujų arijų“[7] sudaryta organizacija – savotiškas pretorių gvardijos,
Romos imperatorių asmens sargybinių būrių, atitikmuo Trečiajame Reiche.
Tačiau tai buvo H. Himmlerio galimybė sukurti savo imperiją, ir jis tuo
pasinaudos.

Po „Ilgųjų peilių nakties“ lengviau atsikvėpė ir armija. Aukščiausi reichsvero

vadai šventė pergalę prieš rimtą konkurentę ir kėlė tostus už tai, kad Hitleris
stoja mūru už tvirtą ginkluotųjų pajėgų statusą šalyje. Sveikinimo kalbas rėžė ne
tik W. Blombergas. Tą patį padarė jo štabo vadas generolas Walteris von
Reichenau, tą patį darė keldami šampano taures ir žemesnio rango karininkai,
nuo senosios kartos, kaip kad generolas majoras Erwinas von Witzlebenas, kuris
savo draugams sakė, jog būtų norėjęs būti šalia sušaudant E. Röhmą, iki
naujosios kartos, kurios viena iš kylančių žvaigždžių, leitenantas Clausas von
Stauffenbergas, palygino pučo numalšinimą su šunvotės prapjovimu55. Tačiau
reichsvero triumfas buvo sąlygiškas. Taip, ginkluotosios Vokietijos pajėgos ne
tik išsaugojo savo svarbų statusą, bet ir gavo pažadą susigrąžinti kaizerio laikų
galią ir įtaką. Tačiau susitarimas buvo abipusis. Į Hitlerio pažadus ir paramą
armija atsakė tuo pačiu ir pati to nenorėdama vietoj politinio žaidėjo slinkosi į
politinio įrankio vietą. Po lemtingų 1934 m. birželio 30 d. įvykių reichsvero
generolai buvo įsitikinę, kad Hitleris – jų žmogus. Bet tikrovė buvo kitokia. Per
kelerius artimiausius metus paaiškės, kad „Ilgųjų peilių naktis“ buvo pirmoji
stotelė kelyje, kuriame su kiekvienu įveiktu ruožu aiškėja, kad armija tampa
Hitlerio įrankiu, o ne atvirkščiai.

1934 m. rugpjūčio 2 d. mirė Vokietijos prezidentas Paulas von Hindenburgas.

Jo mirties išvakarėse, rugpjūčio 1 d., sužinojęs iš gydytojų, kad liga palauš
prezidentą ne vėliau nei per 24 valandas, Hitleris padavė savo ministrams
pasirašyti dokumentą, pagal kurį prezidento ir kanclerio pareigybės yra
sujungiamos, o pats Hitleris tampa Vokietijos fiureriu ir kancleriu. Apie šio
įstatymo įsigaliojimą Reichstagas paskelbė praėjus vos trims valandoms po
P. Hindenburgo mirties. Tarp pasirašiusių dokumentą vyriausybės narių buvo ir
gynybos ministro Wernerio von Blombergo pavardė. O juk šis įstatymas reiškė,
kad Hitleris tampa vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu. Reichsvero vadovybės
tai negąsdino. Išnaudodami momentą, ir tikėdamiesi naudos sau, generolai
stengėsi susieti Hitlerį su ginkluotosiomis pajėgomis kiek įmanoma labiau. Dar
nespėjus atšalti Hindenburgo kūnui, be jokio fiurerio prašymo W. Blombergas ir
W. Reichenau nusprendė, kad nuo šiol kiekvienas karininkas, kiekvienas kareivis
privalo prisiekti besąlygišką paklusnumą ir ištikimybę fiureriui, aukščiausiajam
ginkluotųjų pajėgų vadui Adolfui Hitleriui56. Tai buvo precedento neturinti
priesaika. Anksčiau kareiviai prisiekdavo savo gyvybėmis Vokietijos valstybei ir
aukščiausioms jos institucijoms (kaizeriui, prezidentui ar Konstitucijai), dabar jie
prisiekė asmeniškai Hitleriui. Jaunas oro pajėgų karininkas Karlas Boehm-
Tettelbachas buvo vienas iš prisiekusiųjų 1934 m. Jam priesaika buvo šventa ir
jis laikėsi jos iki pat karo pabaigos. Jis teigė, kad ir tada, ir praėjus daug metų po
karo jam buvo visiškai aišku, jog sulaužius priesaiką lieka tik vienas kelias –
savižudybė. K. Boehm-Tettelbachas buvo Hitlerio bunkeryje 1944 m., kai prieš
fiurerį buvo įvykdytas pasikėsinimas. Sąmoksle jis nedalyvavo, bet jei būtų
gavęs pasiūlymą, būtų atsisakęs, nes negalėjo sulaužyti duotos priesaikos. Daug
vokiečių karo veteranų šia tema išklausęs britų istorikas Laurence’as Reesas
daro išvadą, kad K. Boehm-Tettelbachas yra tik vienas pavyzdys57. Vienas iš
daugelio, kuriems neliko jokio skirtumo tarp valstybės ir Hitlerio – po priesaikos
jiems tai buvo vienas ir tas pats. Ambicingi reichsvero vadai, užuot sukūrę
didesnę fiurerio priklausomybę nuo ginkluotųjų pajėgų, patys vis labiau buvo
nuo jo priklausomi. Priesaika tapo šio proceso simboliu.

Paulas von Hindenburgas buvo pompastiškai palaidotas Rytų Prūsijoje,

Tanenbergo mūšio memoriale. Pats prezidentas norėjo būti palaidotas Noideke
(Neudeck, dabar Ogrodzenecas), tačiau propagandiniai Hitlerio sumanymai buvo
svarbesni už paskutinį P. Hindenburgo norą – I pasaulinio karo didvyris buvo
palaidotas ten, kur laimėjo vieną iš didžiausių mūšių Europos istorijoje[8].
Propaganda ir toliau liko svarbus nacių ginklas. „Šiandien fiureris yra visa
Vokietija“58, – skelbė laikraščio antraštė rugpjūčio 4 d.

Teisiškai sujungti kanclerio ir prezidento pareigybes buvo nelegalu, nes

prieštaravo Vokietijos konstitucijai ir 1933 m. Ypatingųjų įgaliojimų suteikimo
įstatymui, kuris draudė Hitleriui tapti prezidentu. Tačiau tai nebuvo problema.
Rugpjūčio 19 d. surengtame plebiscite dalyvavo 95 proc. balso teisę turinčių
vokiečių. Daugiau kaip 38 milijonai (beveik 90 proc.) Vokietijos piliečių tarė Ja
ir tik kiek daugiau nei 4 milijonai pabraukė Nein59. Tauta entuziastingai
palaimino savo lyderį ir suteikė jam tai, ko jis taip ilgai ir skrupulingai siekė –
neribotą ir visišką valdžią Vokietijoje.

Rugsėjį Niurnberge buvo surengtas įspūdingas nacių partijos suvažiavimas.

Didingas viduramžių miestas Niurnbergas sujungė gotikinę Vokietijos praeitį ir
nacistinę ateitį – jis tapo nacių judėjimo širdimi. Iki pat karo, kai suvažiavimai
nutrūko, kiekvieną rugsėjį į Niurnbergą tarsi piligrimai vyko tūkstančiai nacių.
Jie iškilmingai žygiuodavo su fakelais gatvėse, rengdavo įspūdingas ceremonijas
ir didžiulius karinius paradus. Taip, kaip tūkstančiai katalikų laukia popiežiaus
šventinio kreipimosi į pasaulį, naciai laukdavo pasirodant savo fiurerio. Pamatyti
Hitlerį iš arti buvo vienas iš svarbiausių atvykėlių į savaitę trunkančią šventę
siekių. Amerikiečių korespondentas Williamas L. Shireris aprašė tai, ką pamatė
savo akimis. Štai koks buvo nacių pompastikos ir didybės apakinto žurnalisto
įspūdis: „Aš pradedu suprasti kai kurias stulbinamos Hitlerio sėkmės priežastis...
– rašė jis. – Šio ryto atidarymo ceremonija buvo daugiau nei puikus šou, joje
buvo kažkokio misticizmo ir religinės aistros, apimančios per Kūčias ar
Kalėdas... Salė skendo ryškių vėliavų jūroje. Netgi Hitlerio atvykimas buvo
dramatiškas. Orkestras nustojo groti. Daugiau kaip trisdešimties tūkstančių minia
nuščiuvo. Tada pasigirdo Badenweilerio maršas... Hitleris pasirodė auditorijai iš
nugaros. Lydimas savo padėjėjų Göringo, Goebbelso, Hesso, Himmlerio ir kitų,
jis lėtai žingsniavo centriniu taku, jam saliutavo trisdešimt tūkstančių rankų.“
Anot W. Shirerio, tvyrojo tokia atmosfera, kad „kiekvienas Hitlerio ištartas žodis
skambėjo lyg įkvėptas iš aukščiau“. Būtent per šį atidarymą Hitleris pareiškė:
„Vokiškoji gyvenimo forma yra aiškiai apibrėžta tūkstančiui metų!“60 Trečiojo
Reicho tūkstantmečio pradžią paskelbusiam fiureriui buvo 45-eri.

Hitlerio kulto iškėlimas aukščiau visko prasidėjo būtent 1934 m.61 Prie jo
sukūrimo labai prisidėjo talentinga kino režisierė Leni Riefenstahl[9]. Gavusi
užduotį nufilmuoti 1934 m. Niurnbergo suvažiavimo kroniką, ji ėmėsi
novatoriškų sprendimų ir sukūrė kino propagandos šedevrą – filmą, pavadintą
„Valios triumfu“. J. Goebbelsas puikiai suprato kino galią. 1934 m. Niurnbergo
suvažiavime dalyvavo daugiau kaip milijonas žmonių62, tačiau kino teatruose
filmą pamatė daug kartų didesnė auditorija. Ir netgi dabar nėra geresnio būdo
pajusti tuometinę vokiečių euforiją – reikia tiesiog pažiūrėti „Valios triumfą“.
Tikrovė ir propaganda visada skiriasi – nacių fiureris nebuvo Apvaizdos siųstas
išgelbėtojas, net jei pats tuo nuoširdžiai tikėjo. Nacistinė Vokietija nebuvo
puikiai organizuota supervalstybė, kaip gali pasirodyti žiūrint L. Riefenstahl
šedevrus. Tačiau ši šalis tikrai buvo išskirtinė.
[1] Iki nacių atėjimo į valdžią terminas „vermachtas“ iš esmės apibrėžė bet kurios
valstybės gynybos pajėgas. Pvz., britų pajėgos vokiečių buvo vadinamos
Britische Wehrmacht. Nuo 1936 m. reischsveras (Reichswehr) bus pervadintas į
vermachtą (Wehrmacht) ir taip bus vadinamos išskirtinai tik Vokietijos
ginkluotosios pajėgos.
[2] Gestapo – Slaptosios valstybės policijos įkūrimo data – 1933 metų balandžio
26 diena. Iš pradžių organizacijos pavadinimas buvo GPA (Geheime Polizei
Amt), tačiau dėl pernelyg didelio panašumo į Tarybų Sąjungos politinę policiją
(GPU) pavadinimas buvo pakeistas į Gestapo. Šį pavadinimą sugalvojo vienas
Berlyno pašto pareigūnas, turėdamas omeny, kad jis turi tilpti ant standartinio
pašto antspaudo. Pavadinimas buvo sukurtas panaudojant pirmąsias viso
pavadinimo žodžių raides – Geheime Staats Polizei.
[3] SD (Sicherheitsdienst) – saugumo tarnyba, atsakinga SS ir NSDAP už

žvalgybą. Neretai vadinama gestapo sesute. 1933–1939 m. SD buvo atskiras SS

padalinys, vėliau buvo inkorporuotas į Reicho saugumo tarnybą
(Reichssicherheitshauptamt, arba RSHA). Per karą SD pradėjo konkuruoti su
karo žvalgyba – abveru (Abwehr).
[4] Gauleiteris – aukščiausias nacių partijos pareigūnas atskirame regione.
Vokiškas žodis leiter reiškia „lyderis“, o senovinis krašto ar regiono
administracinis pavadinimas buvo Gau arba Reichsgau. Pvz., Gau Berlin, Gau
Danzig, Gau Ostpreussen ir t. t.
[5] Homoseksualių polinkių turėjo ir kiti SA lyderiai, įskaitant ir patį E. Röhmą.
1931 m. nacių konkurentai pabandė sukelti skandalą, kai spaudoje buvo
paviešinti jo draugui rašyti laiškai, kuriuose jis aprašo savo seksualinius
santykius su vyrais. Hitleris visa tai žinojo, tačiau tuo metu SA vadas fiureriui
dar buvo reikalingas.
[6] E. Röhmą nušovęs Michaelis Lippertas 1957 m. buvo teisiamas už
žmogžudystę. Jis buvo vienas iš nedaugelio „Ilgųjų peilių nakties“
egzekucininkų, kuriems nepavyko išvengti teisingumo.
[7] Savo vokišką kilmę nauji SS nariai turėjo įrodyti pateikdami genealogijos

medį nuo 1750 m. ir, žinoma, jame negalėjo būti jokių žydiškos kilmės
giminaičių.
[8] 1914 m. per I pasaulinį karą Vokietijos armija, vadovaujama Paulo von
Hindenburgo, prie Tanenbergo laimėjo svarbų mūšį prieš Rusijos kariuomenę. Jo
metu buvo praktiškai sunaikintos dvi Rusijos armijos. Žuvusiųjų ir sužeistųjų
pralaimėtojų pusėje – 80 tūkstančių, dar apie 90 tūkstančių pateko į nelaisvę.
[9] Kurdama „Valios triumfą“, 31-erių režisierė panaudojo tuomet visiškai naujus

filmavimo būdus: trajektorija ant bėgių judančias kameras, dinamišką filmavimą

nuo statybinių kranų ir to paties vaizdo fiksavimą iškart keliomis kameromis iš
skirtingų taškų. „Valios triumfą“ apdovanojo ne tik J. Goebbelso vadovaujama
Propagandos ministerija, jis buvo puikiai sutiktas ir apdovanotas JAV,
Prancūzijoje, Švedijoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Žiūrovams jis palikdavo
neišdildomą įspūdį, o kino kritikai iki šiol vadina kūrinį techniškai
nepriekaištingu ir tiesiog geriausia visų laikų propagandine juosta. „Valios
triumfas“ ir 1936 m. Berlyne vykusioms olimpinėms žaidynėms pastatytas
filmas „Olimpija“ tapo didžiausiu L. Riefenstahl triumfu ir didžiausia jos
problema. Genialios kino režisierės novatoriški darbai jos vardą visiems laikams
susiejo su nacių vardu. Nors ji niekada nebuvo nacionalsocialistų partijos narė ir
šiuos savo projektus vadino ne ideologiniais, o komerciniais, ne propagandiniais,
o dokumentiniais, po karo buvo apkaltinta „bendradarbiavimu su propagandine
režimo mašina“. L. Riefenstahl beveik ketverius metus praleido kalėjime (ji du
kartus buvo teisiama ir abu kartus išteisinta). Pokarinėje Europoje L. Riefenstahl
pateko į „juoduosius sąrašus“ ir užsispyrimas ir pavydėtina energija padėjo
L. Riefenstahl sugrįžti į kinematografą – sulaukusi septyniasdešimt vienerių, ji
pradėjo nardyti ir filmuoti povandeninį pasaulį. Paskutinį kartą akvalangą
L. Riefenstahl užsidėjo jau atšventusi savo devyniasdešimt septintąjį (!)
gimtadienį. Ji liko gyva po sraigtasparnio katastrofos Sudane, tačiau nuo to laiko
nebegalėjo nė dienos ištverti be stiprių skausmo malšinamųjų vaistų. Legendinė
kino režisierė bei fotografė L. Riefenstahl mirė savo namuose netoli Miuncheno
2003 m. rugsėjo 9-osios naktį, sulaukusi 101 metų amžiaus. Viename iš
paskutinių interviu į klausimą „Kiek jums metų“ L. Riefenstahl atšovė: „Jūs
nekukliai klausiate, todėl turiu teisę nekukliai ir atsakyti: mano amžius – XX
amžius…“
 Naujoji Vokietija
Po karo surengtoje apklausoje daugiau nei 40 proc. vokiečių pareiškė, kad 4-
asis dešimtmetis jiems buvo „geri laikai“63. Turint omenyje, kad apklausa buvo
vykdoma 1951 m., ir respondentai puikiai žinojo ir apie karo žiaurumus, ir apie
mirties stovyklas, ši statistika labai iškalbinga. Praėjus daugeliui metų vokietė
Erna Kranz (nacių laikais ji buvo paauglė) taip ir nepakeitė savo nuomonės. „Aš
galiu kalbėti tik už save, – sakė ji leisdama žurnalistui suprasti, jog suvokia, kad
jos nuomonė nėra politiškai korektiška. – Manau, tai buvo geras laikas. Man jis
patiko. Mes negyvenome taip prabangiai kaip dabar, bet buvo tvarka ir
drausmė.“ Paprašyta palyginti dabartinius ir nacių laikus ji atsakė: „Aš manau,
kad anie laikai buvo geresni. Taip kalbėti, be abejo, yra rizikinga, bet aš tai vis
tiek pasakysiu.“64 Iš tikrųjų nacių plebiscitų skaičiai nebuvo sufabrikuoti. Taip,
propaganda, cenzūra, neturėjimas iš ko rinktis ir manipuliavimas masių
nuomone buvo svarbu, bet Vokietijos žmonės tikrai palaikė Hitlerį. Erna Kranz
buvo viena iš daugelio. Kaip ir bankininko sūnus Manfredas Freiherris von
Schröderis. 1933 m. jis prisijungė prie nacių judėjimo ir buvo įsitikinęs, kad tai
nuostabaus, naujo Vokietijos laikotarpio pradžia. „Sugrįžo tvarka ir švara.
Tvyrojo tautos išsilaisvinimo ir naujos pradžios pojūtis.“ Kaip ir daugelis kitų
vokiečių, M. F. Schröderis žinojo, kad socialistai ir komunistai atsidūrė
koncentracijos stovyklose, bet jis tai atmetė kaip nereikšmingą smulkmeną: „Tai
yra revoliucija, neįtikėtinai taiki, bet vis dėlto revoliucija. Taip, koncentracijos
stovyklos buvo, bet, kaip daugelis tuo metu sakydavo, oi, juk tai anglai jas išrado
per Būrų karą.“65 Jeigu istorijos vadovėlyje atsiverstume skyrių apie nacių
Vokietiją, pamatytume vaizdą, kuris niekaip negali būti pavadintas „gerais
laikais“. Dėl to, kad Hitleris įvedė diktatūrą, dėl to, kad tapęs Vokietijos fiureriu
jis pavertė Vokietiją policine valstybe, kurioje viešpatauja gestapas, o
nepaklusnieji yra uždaromi į koncentracijos stovyklas, dėl to, kad Vokietijoje
nustojo galioti žodžio ir pasirinkimo laisvė, dėl to, kad nuo šiol tik nacių cenzūra
ir propaganda sprendė, kas yra gerai, o kas blogai, dėl to, kad tuomet buvo žengti
pirmieji žingsniai, žydų atžvilgiu pasibaigę holokaustu, ir galiausiai dėl to, kad
gavęs Vokietijos žmonių pasitikėjimo mandatą Hitleris paskandino pasaulį ir
savo tautą viską naikinančio karo liepsnose. Vadovėliai, kad ir kaip būtų gaila,
visada viską supaprastina, bet net ir turėdami tai omenyje, mes gauname keistą
realybės ir istorijos kontrastą. Pavyzdys galėtų būti nuotrauka su
šimtatūkstantine minia, tiesiančia rankas ir saliutuojančia savo fiureriui, o šalia
galėtume padėti tą pačią nuotrauką, bet su prierašu „Kvaili vokiečiai, jie net
nenutuokia, kad tai jų pabaigos pradžia.“ Vokiečiai tikrai nebuvo kvaili, jų viltys
buvo nuoširdžios, ir nors žinant, kaip viskas susiklostė, kalbėti visada yra
lengva, mums reikia nutrinti tą užrašą ir pamėginti pažvelgti į nacių Vokietiją,
tarsi karo niekada nebūtų buvę. Juo labiau kad tada, 1934-aisiais, jis tikrai
nebuvo nei neišvengiamas, nei tuo labiau užprogramuotas.
 Ekonomikos atsigavimas
Pirmas ir pats svarbiausias įspūdis, kurį vokiečiai sutapatino su Hitlerio
atėjimu į valdžią, buvo akivaizdžiai atsigaunanti šalies ekonomika. Nesu
ekonomistas, todėl negaliu ginčytis su tais, kurie įrodinėja, kad atsigavimas
prasidėjo dar net nespėjus naciams apšilti valdžioje. Neverta ginčytis ir su tais,
kurie sako, kad daugelis tada suveikusių metodų buvo trumpalaikiai ir ateityje
galėjo virsti dar didesniu burbulo sprogimu, bet tuo metu tai tikrai buvo
nesvarbu iš didžiulės krizės brendantiems vokiečiams. Hitleris nebuvo didis
ekonomistas, tačiau pažadėjo išgelbėti Vokietiją nuo nedarbo ir tikrai tai padarė.
Ne pats, o pasikvietęs į pagalbą tikrai puikų ekonomistą, buvusį Reichsbanko
prezidentą Hjalmarą Schachtą. Jis suvaldė infliaciją, ir svarbiausia, sukūrė
programą, aprūpinančią bedarbius darbo vietomis. Kaip jam tai pavyko, nėra
labai svarbu, kadangi eiliniam piliečiui nerūpi ekonomikos teorijos, svarbiausia
– šeimos gyvenimas ir gerovė. Po 1933 m. Vokietijoje staiga nustojo streikuoti
darbininkai ir nebekilo socialinių neramumų, profsąjungos buvo panaikintos, o
vietoj jų įkurta viena – Vokiečių darbo frontas (Deutsche Arbeitsfront – DAF).
Tai buvo didžiausia ir viena iš sėkmingiausių profsąjungų pasaulyje. Priklausyti
jai teoriškai nebuvo privaloma, tačiau savanoriai plūdo patys. DAF nariais tapo
35 milijonai darbininkų66. Iš nario mokesčio surenkamos sumos buvo tokios
įspūdingos, kad ši organizacija galėjo sau leisti gerinti darbo sąlygas, daug
dėmesio buvo skiriama higienai ir švarai gamyklose. Buvo statomi
sveikatingumo centrai, viešbučiai, namai. Pagal žaibiškai išpopuliarėjusią DAF
programą „Jėga per džiaugsmą“ (Kraft durch Freude) buvo organizuojamas ne
tik darbas, bet ir poilsis. Už visuomenines lėšas buvo rengiamos išvykos į
koncertus, teatrus, kinus, parodas, organizuojami šokių vakarai, sporto varžybos,
darbininkų lavinimo kursai. Buvo netgi pastatyti du naujutėlaičiai laineriai,
kuriais paprasti darbininkai galėjo vykti į prašmatnius kruizus. Kelionėms po
Vokietiją ar kaimynines šalis buvo taikomos tokios nuolaidos, kad praktiškai
kiekviena darbininkų šeima galėdavo jas sau leisti. Skamba tarsi tikras
komunizmo rojus, bet nedarbo išsekintoje Vokietijoje tai iš tikrųjų atrodė panašu
į stebuklą. Po karo trumpai Hitlerio įpėdiniu pabuvęs Karlas Dönitzas sakė: „Jūs
manote, kad darbininkams rūpėjo žydai ir visa kita? Svarbiausia, kad jie vėl
turėjo maisto ir darbo, kad su jais buvo elgiamasi kaip su žmonėmis.“67 Nedarbo
mažinimo programoms vyriausybė skyrė maždaug 5 milijardus markių, iš jų 3,5
milijardo buvo panaudota iki 1936 m.68 Pinigai buvo skiriami tiek privačiam
verslui kredituoti, tiek viešiesiems valstybės organizuojamiems darbams
apmokėti.

Dar vienas milžiniškas projektas buvo Vokietijos greitkelių ir šalies

motorizavimo programa. Pagal ją šalį turėjo apraizgyti modernių greitkelių
voratinklis, o važiuoti jais turės ne elito atstovai su rolsroisais, o paprasti žmonės
su liaudies automobiliais (Volksmobile[1]). Šis žingsnis turėjo dvigubą poveikį –
pirmiausia, jis sukūrė tūkstančius naujų darbo vietų, antra, simbolizavo
dinamiškos ir modernios Vokietijos eros pradžią. 1933 m. rugsėjį Hitleris
kastuvu simboliškai atidarė greitkelio statybą Frankfurte. Jis kreipėsi į
susirinkusiuosius: „Aš žinau, kad ši šventinė diena netrukus baigsis – bus dienų,
kai lietus, šaltis ar sniegas privers jus labai sunkiai dirbti. Bet niekas mums
nepadės, jei mes nepadėsime patys sau.“69 Ir darbas vyko. 1938 m. buvo nutiesta
3500 kilometrų greitkelių tinklo – kokybė buvo tokia įspūdinga, kad net nacių
propagandos nereikėjo – didžioji dalis šių kelių išliko iki pat šių dienų70.
1936 m. Hitleris įsakė vakarines šalies sienas greitkeliuose papuošti didžiuliais
paminklais – tai buvo ne šiaip aprūpinimo darbu programa, ne tik infrastruktūros
gerinimas, reikalaujantis novatoriškų inžinerinių sprendimų, tai buvo projektas,
kuriuo vokiečiai galėjo didžiuotis71. Žinoma, prie nedarbo mažinimo labai
prisidėjo kita milžiniška programa – persiginklavimas, prie jos mes dar grįšime,
tačiau nedarbo pažabojimas buvo didžiulis pasiekimas. 6 milijonų bedarbių
skaičius 1932 m. sausį per porą metų nukrito daugiau nei perpus; 1935 m. jis
sumažėjo iki 2,2 milijono, o 1937 m. jau nesiekė ir milijono72. Hitlerio pažadas
pažaboti nedarbą per ketverius metus buvo išpildytas. Nacių propaganda
triumfatoriškai skelbė apie pergalę prieš nedarbą ir turėjo rimtą argumentą tiems,
kurie iš pradžių buvo nusiteikę skeptiškai. Ekonomistai niekada nenustos
ginčytis, kuri sistema geresnė, tačiau XXI a. pradžioje kilusi pasaulio
ekonomikos krizė yra dar vienas patvirtinimas, kad rinkos ekonomika ne visada
gali susitvarkyti pati, ir depresijos laikotarpiu jai prireikia griežtesnės kontrolės.
Stiprios rankos ekonominė politika Vokietijoje, kainų, pelno, atlyginimų,
mokesčių reguliavimas suveikė – ir paprasti žmonės nekvaršino sau galvos, ar jų
gyvenimas pagerėjo tik trumpam. Jie vėl turėjo darbą. Vien tik to pakanka
paaiškinti entuziazmui, su kuriuo buvo sutikta naujoji valdžia ir permainos. Per
pastaruosius dvidešimt metų vokiečiai nematė savo gyvenime nieko gera: karą,
nusinešusį jaunąją kartą ir pasibaigusį nacionaliniu pažeminimu, ekonomikos
krizę ir infliaciją, surijusią visas santaupas, begalines demokratinių partijų
rietenas, nuolatinius neramumus ir nesaugumą gatvėse, neįsivaizduojamo masto
nedarbą – štai ką jie galėjo prisiminti atsisukę. Ir visa tai staiga, tarsi per vieną
akimirksnį, išnyko. Fiurerio garbinimas mums gali būti nesuprantamas, tačiau jis
nėra nepaaiškinamas ir netikėtas.
[1] Vien tik nuo 1933 m. kovo iki birželio darbininkų, turinčių automobilį,

skaičius išaugo 40 procentų. Jų gamybos kiekiai dvigubėjo 1933, paskui 1935

metais. Per metus buvo pagaminama daugiau nei ketvirtis milijono mašinų, o jų
skaičius keliuose 1936 m. siekė beveik milijoną. Tačiau visiems prieinamų
liaudies automobilių vizijos Hitleriui įgyvendinti nepavyko. 1939 m. vasarį
Berlyne vykusioje tarptautinėje automobilių parodoje Hitleris išdidžiai pristatė
pirmą Ferdinando Porsche sukurtą modelį. Kitą padovanojo Evai Braun, tačiau
kadangi netrukus prasidėjo karas, Trečiajam Reichui teko gaminti tankus, ir tik
po karo, pervadintas Volkswagenu, šis modelis tapo vienu iš populiariausių
pasaulyje. (Evans, p. 327–328)
 Policinė valstybė
1933 m. kovą apleistoje gamykloje, maždaug 15 kilometrų nuo Miuncheno,
Dachau miestelyje, buvo atidarytas keistas kompleksas. Užrašas ant metalinių jo
vartų skelbė Arbeit macht frei (Darbas išlaisvina). Tai buvo pirmoji
koncentracijos stovykla[1] Vokietijoje. Dar po mėnesio šalyje ėmė veikti slaptoji
policija – gestapas, taigi jokių abejonių, kad vos tik atėjęs į valdžią Hitleris
ėmėsi kurti policinę valstybės sistemą. Koncentracijos stovyklos ir gestapas –
pavadinimai, kurie kelia siaubą vien tik juos išgirdus. Kyla klausimas – ar gali
būti laimingi žmonės šalyje, kurioje egzistuoja tokios įstaigos ir organizacijos?
Nėra jokių abejonių, kad nė vienas iš mūsų nenorėtų atsidurti gestapo tardymo
kameroje ar koncentracijos stovykloje, lygiai taip pat, kaip ir bet kuris vokietis
tada. Tačiau po automatiškai kylančiomis asociacijomis yra ir kita pusė.

Trečiojo Reicho teritorijoje veikusios koncentracijos stovyklos yra ne tas pat,

kas mirties stovyklos Rytuose. Didžioji tragedija – žmonių naikinimo stovyklos
ėmė dygti kur kas vėliau, jau per karą, kai buvo priimtas „galutinis sprendimas“
žydų klausimu. Nacių valdymo pradžioje koncentracijos stovyklos atsirado dėl
to, kad „liaudies priešams“ (Volksfremde) paprasčiausiai trūko kalėjimų. Tuo
metu tai buvo labiau bauginimo, o ne mirties įstaiga. Daugumą kalinių sudarė
politiniai oponentai, kurie po „perauklėjimo“ dažniausiai buvo paleidžiami
namo. Žinoma, šalia jų buvo kriminalinių nusikaltėlių, prie kurių vėliau
prisijungė žydai ir čigonai. Pvz.: po „Krištolinės nakties“ į Dachau buvo
uždaryta apie 10 000 žydų iš visos Vokietijos, tačiau tada jų likimas dar nebuvo
nulemtas. Iki karo sugebėjusieji įrodyti, jog paliks šalį, buvo paleisti. Kalinių
skaičius ikikarinėje Vokietijoje yra gerokai mažesnis nei manyta anksčiau. 1933–
1939 m. iš viso buvo 225 000 nuteistųjų. Per visą šį laikotarpį koncentracijos
stovyklose niekada nebuvo daugiau kaip 25 000 kalinių, pvz., 1936 m. jų buvo
tik 10 000, ir tik paskutiniais karo metais, kada stovyklos buvo prikimštos karo
belaisvių, žydų, priverstinių darbininkų, skaičiai pasiekė šimtus tūkstančių73.
Vokietijos liaudies teismas iki karo paskelbė 108 mirties nuosprendžius, per karą
skaičiai šoktelėjo – 1940–1944 m. mirtimi nubausti 5088 žmonės, be 16 080
mirties nuosprendžių paprastuose teismuose 1938–1945 m.74 Labai sunku
susilaikyti nuo pagundos žvilgtelėti į kitą policinę valstybę – Tarybų Sąjungą, čia
vien tik 1940 m. gulago stovyklose, kalėjimuose, tremties vietose ir kitose
pataisos įstaigose buvo 4 milijonai žmonių75. Tačiau principas „aš blogas, bet jis
blogesnis“ yra nekorektiškas ir neteisingas. Tai, kad kažkas nužudė dešimt
žmonių, neatleidžia nuo atsakomybės to, kuris įvykdė tik vieną žmogžudystę,
juo labiau kad šioje nacių nusikaltimų statistikoje nėra kraupių holokausto
skaičių. Stalino nusikaltimus mes išsiaiškinsime atskirai, o nacių režimo aukos
dažniausiai buvo kaltos tik tuo, kad priešinosi režimui. Ir čia slypi vienas labai
svarbus dalykas. Koncentracijos stovyklos[2] tapo tarsi kaliausėmis, sėjančiomis
baimę visuomenėje, tačiau sykiu jos tarsi nelietė tų, kurie nepatenka į juoduosius
sąrašus. Politiniai oponentai, kriminaliniai nusikaltėliai ir padugnės, vėliau žydai
ir homoseksualai buvo tuose sąrašuose, tačiau dauguma vokiečių nepriklausė nė
vienai iš šių kategorijų. Maža to, daugeliui jų griežta policinė kontrolė buvo ne
problema, o išsigelbėjimas, nes išnyko smurtas ir taip gerai pažįstamas
nesaugumo jausmas gatvėse. Po labai ilgos pertraukos Vokietija turėjo valdžią,
kuri palaiko tvarką ir saugo savo piliečius. Su vienintele sąlyga – piliečiai turi
valdžiai paklusti arba bent jau jai nesipriešinti. Tik tiek. Vokiečių pasirinkimą
liudija neįtikėtina gestapo istorija.
[1] Pradėjus sklisti gandams apie koncentracijos stovyklas, Hitleris priminė, kad

koncentracijos stovyklos anaiptol nėra naujas reiškinys, nes dar Būrų kare XIX
a. pabaigoje– XX a. pradžioje jas panaudojo britai. Tai buvo Didžiosios
Britanijos karas Pietų Afrikoje. Daug moterų, vaikų ir vergų buvo uždaryta
stovyklose, kur mirtingumas buvo itin didelis dėl blogų higienos sąlygų, maisto
ir vandens trūkumo. Tik sužinojus apie tai britų visuomenei, sąlygos buvo
pagerintos. Vokietijos koncentracijos stovyklos, anot Hitlerio, įsteigtos būtent
britų pavyzdžiu.
[2] Iki 1939 m. laikantis Dachau pavyzdžio buvo pastatytos 6 koncentracijos
stovyklos: Zachsenhauzeno (1936), Buchenvaldo (1937), Flosenbiurgo (1938),
Mauthauzeno (1939) ir Ravensbriuko (1939). Pastaroji skirta moterims.
 Gestapas
Puikiai visiems žinomas populiarus mitas skelbia, kad liūdnai pagarsėjęs
gestapo tinklas buvo visagalė organizacija, savo gniaužtais užspaudusi visą
Vokietijos visuomenę. Kiekvienas žmogus buvo sekamas, kiekvienas
netoleruotinas žingsnis stebimas, nes gestapo agentai knibždėjo visur. Tačiau
tikroji tiesa visai kitokia. Pirmasis ją Viurcburgo gestapo archyvuose atrado
profesorius Robertas Gellately. Viurcburgas buvo vienas iš trijų miestų, kuriuose
naciai nespėjo sunaikinti gestapo dokumentų. Čia įžengusios amerikiečių karinės
pajėgos rado 18 000 slaptosios policijos bylų. Besiknaisiodamas po jas
R. Gellately nustatė štai ką. Viurcburgas buvo Žemosios Frankonijos, regiono su
maždaug milijonu gyventojų, administracinis centras. Visą regioną prižiūrėjo 28
gestapo pareigūnai, kurių pusė vykdė tik administracinį darbą76. 4-ajame
dešimtmetyje, didžiausio piko metu, 68 milijonus gyventojų turinčioje šalyje
dirbo tik 20 000 gestapininkų, ir į tą skaičių patenka ne tik detektyvai, bet ir
biurų klerkai ir mašininkės77. Taigi gestapo agentų tikrai negalėjo „knibždėti
visur“, jų tiesiog buvo per mažai. Tačiau kartu ši organizacija buvo veiksminga.
Kaip tai įmanoma? Atsakymas – su žmonių, paprastų Vokietijos piliečių,
bendradarbiavimu ir pagalba. Tik maždaug 10 procentų visų politinių
nusikaltimų 1933–1945 m. išsiaiškino patys gestapo agentai, dar maždaug 10
proc. bylų perdavė reguliarioji policija arba nacių partija, o likusi dalis (apie 80
proc.) bylų buvo užvesta tik dėl to, kad apie galimai nusikalstamą veiklą pranešė
patys gyventojai78 ! Tokia buvo naujoji pilietinė Trečiojo Reicho visuomenė.
Kaip dabar amerikietis, išvydęs girtą kaimyną, sėdantį prie vairo, skambina
policijai, taip vokiečiai rašydavo skundus gestapui: apie tai, kad kaimynas
bendrauja su žydais, apie tai, kad kažkas papasakojo anekdotą apie nacius arba
laiško pabaigoje pamiršo parašyti Heil, mein Führer. Tikrieji nacių režimo
šalininkai, žinoma, rasdavo rimtesnių politinių kaltinimų, tačiau skundus be
jokio atlygio, niekieno neverčiami rašė ne tik jie, bet ir žmonės, niekada
nepriklausę partijai. Kartais dėl to, kad pamatė ką nors įtartina, kartais tik dėl to,
kad nemėgo vieno ar kito žmogaus. Bet kuriuo atveju visuomenės pagalba ir
savanoriškas bendradarbiavimas buvo toks didžiulis, kad gestapo skyriai vos
spėdavo klasifikuoti ir tikrinti gaunamos informacijos srautą. Skirtingai nei
Tarybų Sąjungos slaptoji policija NKVD, kuri iš tikrųjų visą šalį buvo
apraizgiusi slaptais agentais ir informatoriais, gestapas tokių galimybių neturėjo.
Tačiau jos informatorių taip pat buvo visur: mėsos pardavėjas, senutė, ant
suolelio kieme stebinti kaimynus, kolega darbe ar mokslo įstaigoje, studentas,
besiklausantis paskaitos[1]. Vokietiją valdė ne gestapas, o gestapo baimė arba
palankumas Hitlerio režimui. Pastarasis už baimę buvo didesnis, nes tiems, kurie
už nacius, bijoti nebuvo ko.
[1] 1936 m. gestapo veikla buvo paskelbta virš įstatymo, ir jokia institucija
neturėjo įgaliojimų jos kontroliuoti. Kad žmogus atsidurtų koncentracijos
stovykloje arba netgi būtų sušaudytas, jokių teisminių priemonių ar procedūrų
nereikėjo, naujasis įstatymas legalizavo visą gestapo veiklą, nesvarbu, koks būtų
jos pobūdis.
 Įvaizdis... yra viskas!
Savo ketvirtųjų atėjimo į valdžią metinių proga 1937 m. sausį, kalbėdamas
Reichstage, Hitleris labai daug dėmesio skyrė užsienio politikai, tačiau
kreipimasis į Vokietijos tautą buvo ne mažiau svarbus: „Praėjo ketveri metai nuo
akimirkos, kai prasidėjo didžiausia nacionalinė revoliucija ir reforma, kokią tik
Vokietija buvo patyrusi. Tai buvo ketveri metai, kurių aš prašiau kaip išbandymo
laikotarpio... Nacionalsocialistinė programa keičia individualybių koncepciją į
liaudies koncepciją, kurioje visus žmones sieja jų kraujas ir žemė. Iš visų
užduočių, kurios mūsų laukia, išsaugoti savo rasę yra didžiausia ir švenčiausia.
Tai neatitolins mūsų nuo kitų tautų, atvirkščiai, tai pirmą kartą mus atves į
savitarpio supratimą... Jie (užsienio valstybių politikai – aut. past.) kalba apie
demokratiją ir diktatūrą, bet nesupranta, kad šioje šalyje įvykusi revoliucija gali
būti pavadinta demokratiškiausia tikrąja šio žodžio prasme. Ar gali būti
šlovingesnis socializmas arba tikresnė demokratija nei ta, kuri leidžia bet kuriam
vokiečių berniukui rasti kelią į valdžią?.. Dabar yra tik vienas Vokietijos
suverenumo atstovas – jos liaudis. Todėl ji yra pagrindas, o partija, valstybė,
armija, pramonė, teisingumas ir t. t. yra tik priemonės jai remti. Kai atėjau į
valdžią, buvo 6 milijonai bedarbių, ūkininkai atrodė pasmerkti žlugti. Šiandien
turite pripažinti, kad aš ištesėjau savo pažadus. Vokietijoje nebus streikų ar
lokautų, nes kiekvienas turi tarnauti nacijos interesams. Žmonių išsimokslinimo
augimas niekada nesustos, prie to prisideda hitlerjugendas, Reicho darbo
tarnyba[1], partija, armija, taip pat knygos, laikraščiai, teatras ir kinas... Atkurti
vokiečių tautos garbę buvo sunkiausia ir drąsiausia užduotis mano gyvenime.“79

Žinoma, jokia demokratija nacių Vokietijoje net nekvepėjo. Radijas,

laikraščiai ir kinas pumpavo tik propagandą, visa sistema, ne tik mokslo, bet ir
valstybės, buvo nacifikuota. Jokios žodžio, pasirinkimo ar politinės laisvės
neliko, cenzūra įvesta net kultūrai ir menui, o kai popiežius sukritikavo nacių
režimą, kliuvo ir bažnyčioms. Tačiau dėl dviejų dalykų šioje savo kalboje
Hitleris buvo teisus. Vokietijos žmonių gyvenimas po ekonomikos krizės
pagerėjo ir atsitiesė pati tauta, o tai dar svarbiau. Žmogus, kaip asmenybė,
prarado savo teises ir laisves, bet nacija atsitiesė, ėmė gerbti save. Už tai
vokiečių tauta buvo pasiryžusi daug ką atiduoti. Už tai ji gerbė ir mylėjo savo
fiurerį. Ir vargu ar kas tada būtų galėjęs pasakyti, kad kaina, kurią vokiečiams už
tai reikės sumokėti, bus tokia didelė.
 Trečiojo Reicho diktatūra buvo daug kuo panaši į totalitarinę Tarybų
Sąjungos sistemą, tačiau kartu iš esmės kitokia. Totalitarinis režimas Tarybų
Sąjungoje veikė vienintele ir aiškia kryptimi – iš viršaus į apačią, totalitarinio
režimo Vokietijoje kryptis ta pati, bet su „apačios pritarimu“. Vienas pavyzdys.
Stalino Rusija buvo šalis, kuri labai sunkiai ir nenoriai įsileisdavo užsieniečius, o
nacių Vokietija laukdavo svečių išskėstomis rankomis. Tuometinė Vokietijos
valdžia neturėjo ko slėpti nuo užsieniečių. Kiekvienas, panoręs aplankyti
Vokietiją, galėjo tai padaryti. Ir galėjo lankytis kur nori ir susitikti su kuo nori,
išskyrus, žinoma, koncentracijos stovyklas ir karinius objektus. Kaip ir
šiuolaikinėse valstybėse turistai nėra įleidžiami į kalėjimus ar karo bazes. Kad ir
kokią kritiką diktatoriškam režimui būtų girdėję savo laisvoje spaudoje,
dažniausiai po viešnagės Vokietijoje svečiai pripažindavo, kad tai, ką pamatė,
yra aiškūs „teigiamų pokyčių ženklai“, ir kad „Naujoji Vokietija“ tikrai nėra
tokia bloga, kaip apie ją neretai kalbama. Netgi buvęs Didžiosios Britanijos
ministras pirmininkas Davidas Lloydas George’as, kadaise savo rinkiminėje
kampanijoje raginęs pakarti kaizerį, po vizito Oberzalcburge 1936 m. pareiškė,
kad fiureris yra didis žmogus, turintis valią ir viziją, kaip išspręsti modernios
visuomenės socialines problemas. Jis turėjo omenyje nedarbą[2]. Lygiai taip pat
kaip užsieniečiai galėdavo atvykti į Vokietiją, vokiečiai, išskyrus keletą
tūkstančių, patenkančių į gestapo juoduosius sąrašus, galėjo laisvai keliauti po
užsienį. Priešingai nei bolševikai, kurie baiminosi, kad pamatę geresnį gyvenimą
svetur jų piliečiai nebenorės grįžti į „komunizmo rojų“, naciai nesibaimino, kad
žmonės gali pamatyti ką nors geresnio demokratinėse šalyse. Jie netgi
nesibaimino, jog iš ten jie grįš užsikrėtę antinaciškomis nuotaikomis80.

Vokiečiai keliavo po Europą laisvai, vienintelė kliūtis buvo tik užsienio

valiutos stygius, tačiau jis buvo ne didesnis nei kitose šalyse. Jeigu totalitarinėje
Trečiojo Reicho valstybėje paprastiems žmonėms gyvenimas būtų buvęs
nepakeliamai sunkus, jie turėjo visas galimybes pabėgti, tačiau jokios masinės
migracijos nebuvo. Atvirkščiai, būtent Vokietija tuo metu atrodė pakilusi ant
dinamiškos, į priekį besiritančios bangos.

1936 m. Berlyne vyko olimpinės žaidynės ir naciai puikiai išnaudojo progą

išreklamuoti „Naująją Vokietiją“ pasaulyje.

Trečiojo Reicho administracija išleido 42 milijonus reichsmarkių įspūdingam

olimpiniam sporto kompleksui šalia Berlyno. Jo pažiba buvo milžiniškas, iš
natūralaus akmens pastatytas olimpinis stadionas, talpinantis 110 000 žiūrovų.
Tuo metu tai buvo didžiausias stadionas pasaulyje81. Kai 2006 m. Vokietijoje
vyko pasaulio futbolo čempionatas, stadionas buvo modernizuotas, tačiau
pagrindinė jo struktūra išliko tokia pati kaip ir prieš 70 metų. Stadiono
modernizavimo projekto vadovas Peteris Steinhorstas duodamas interviu BBC
sakė: „Vos tik įžengę, jūs pajusite, kad tai vis dar ta pati 1936 m. olimpinių
žaidynių vieta.“ „Jūs praeisite senas nacių skulptūras. Istorija yra čia, statinių
visuma yra čia. Bokštai tarsi tvirtovėje, ir čia atvykę žmonės visada paklaus, kur
sėdėjo fiureris“, – antrino jam sporto sociologas Güntheris Gebaueris82.

Berlyno olimpinėse žaidynėse dalyvavo rekordiškai daug – 51 valstybė.

Komandos ir jų delegacijos buvo pasitinkamos su išskirtiniu dėmesiu ir
svetingumu. Kaip ir šiais laikais, valdžia prašė berlyniečių palikti miesto
svečiams tik gerus įspūdžius, visada būti paslaugių ir geros nuotaikos. Pastatai ir
gatvės visur buvo išpuoštos ne tik olimpinėmis vėliavomis, bet ir svastikomis.
Įprasti užrašai „Žydai nepageidaujami“ iš viešbučių, restoranų ir viešųjų vietų
dingo. Tai buvo pirmosios žaidynės pasaulio istorijoje, kurias transliavo
televizija. Modernus Olimpinis kaimelis su puikiu aptarnavimu taip pat paliko
neišdildomą įspūdį. Taikos, sporto ir žmonijos evoliucijos šventė Vokietijoje
buvo surengta su beprecedenčiu užmoju ir novatoriškomis idėjomis. Nacių
propaganda, užsimojusi atgaivinti fizinės žmogaus galios kultą, galėjo
didžiuotis, kad vokiečiai iškovojo daugiausia medalių, tačiau didžiausia sėkmė
buvo į neįtikėtinas aukštumas pakeltas Vokietijos įvaizdis pasaulyje.

Šimtai užsienio žurnalistų rašė, kad Vokietija surengė prabangiausias ir

didžiausias žaidynes istorijoje. Tūkstančiai turistų paliko šalį su puikiais
įspūdžiais ir prisiminimais. Nacistai kaip visada mokėjo naudotis progomis.
Nepraleido ir šios. Jie gavo tai, ko labiausiai siekė – pagarbą savo šaliai ir dar
didesnį savo visuomenės entuziazmą83. Galbūt dėl to nenuostabu, kad Ernai
Kranz tai buvo „geri laikai“. Ji, kaip ir daugelis Vokietijos piliečių, nežinojo,
kaip veikia gestapas, nežinojo, kad naujoji valdžia netrukus žudys neįgalius
vaikus, tada žydus, slavus ir visus kitus, kuriuos rasistinė ideologija paskelbs
nevertais būti šios žemės gyventojais. Tai, ką galėjo matyti eiliniai vokiečiai,
buvo atsigaunanti, dinamiška šalis, ir jie buvo jos dalis. Kita olimpiada 1940 m.
Tokijuje neįvyks. Stipriausi pasaulio šalių vyrai galynėsis ne stadionuose ar
sporto arenose, o karo laukuose. Tačiau tada to irgi niekas nežinojo.
[1] Reichsarbeitsdienst – organizacija, skirta mažinti nedarbui ir aprūpinti
darbuotojais įvairius valstybės projektus.
[2] Paties D. Lloydo George’o programa „Mes galim įveikti nedarbą“ Anglijoje
nesulaukė pritarimo.
 4. Į pavojingą zoną įžengiant
Akistata su bolševizmu artinasi. Mes norime būti jai pasirengę. Armija
dabar visiškai mūsų pusėje. Fiureris neliečiamas... Viešpatystė Europoje
praktiškai garantuota. Tiesiog reikia nepraleisti galimybės. Todėl viskas
– persiginklavimui.
Josepho Goebbelso dienoraštis, 1936 m. lapkričio 15 d.1

Nei perspėjimai, nei grasinimai manęs nesustabdys. Apvaizdos nurodytu

keliu aš einu su instinktyviu lunatiko tikrumu.
Adolfas Hitleris, 1936 m. kovo 14 d.2
 Pirmieji žingsniai tarptautinėje arenoje
Su Hitlerio atėjimu į valdžią Vokietijos užsienio politikoje nebuvo jokių
staigių ar radikalių posūkių. Pagrindiniai jos tikslai ir gairės išliko tie patys.
Užsienio reikalų ministru liko Konstantinas von Neurath’as. Kai buvo
panaikintos reparacijos, Vokietijos užsienio reikalų profesionalai ėmėsi kitų
ambicingų tikslų – susigrąžinti okupuotas Reino kraštą ir kolonijas, susijungti su
Austrija ir peržiūrėti Versalyje nustatytas sienas su Lenkija3. Vienas svarbiausių
– nusiginklavimo klausimas buvo pradėtas svarstyti aukščiausiu lygiu Ženevos
konferencijoje 1932 m., t. y. dar iki Hitleriui tampant kancleriu. Privačiuose
pokalbiuose vokiečių delegatas Rudolfas Nadolny kalbėjo apie siekį sukurti
600 000 armiją. Jeigu kitos valstybės sutiktų sumažinti savo armijas, Vokietija
sutiktų su perpus mažesniu skaičiumi4. Pats konferencijos diskusijų objektas
buvo įdomus. Idealistinis jos tikslas buvo sumažinti bendrą apsiginklavimo lygį
Europoje taip, kad neliktų jokios grėsmės rimtiems kariniams konfliktams.
Nuginkluota Vokietija buvo už visuotinį nusiginklavimą, nes tada jėgos
išsilygintų. Britanijos, Prancūzijos, Italijos pozicija buvo priešinga – jos siūlė
įvairiausius kompromisus, išskyrus vieną – didieji Vakarų sąjungininkai privalo
išlaikyti karinį pranašumą. Derybos netrukus pasiekė aklavietę. Vokietijos
pozicija buvo aiški – arba visi nusiginkluoja, kaip buvo priversta padaryti ji (tuo
metu už Vokietiją ženkliai stipresnės buvo ne tik Prancūzija ar Britanija, bet ir
Lenkija bei Čekoslovakija), arba Vokietijai turi būti suteikta teisė į karinio
pajėgumo lygybę. Vokietijai šios sąlygos atrodė sąžiningos ir teisingos,
Sąjungininkams jos buvo nepriimtinos. Bevaisės diskusijos tęsėsi iki pat
1933 m., kol reischsvero vadas W. Blombergas ėmė įtikinėti Hitlerį, kad
Ženevoje jiems nėra ką veikti. Užsienio reikalų ministras K. Neurath’as buvo tos
pačios nuomonės5. Hitleris į tokius pasiūlymus iš pradžių reagavo atsargiai.
Netgi nusiuntė savo emisarą pas prezidentą su klausimu, ką šis mano apie galimą
Vokietijos pasitraukimą iš Tautų Sąjungos. „Pagaliau nors vienam vyrui užtenka
drąsos laikytis savo įsitikinimų!“ – sureagavo senasis P. Hindenburgas6. 1933 m.
spalio 14 d. Hitleris paskelbė, kad dėl „nepagrįstų ir žeminančių kitų valstybių
reikalavimų“ Vokietija pasitraukia ir iš derybų, ir iš Tautų Sąjungos7. Galbūt
apsidrausdamas, galbūt tik propagandos sumetimais jis paskelbė, kad šį
sprendimą turi patvirtinti plebiscitas, ir jis patvirtino – 95 proc. vokiečių jam
pritarė8. Nusiginklavimo diskusijos Europoje baigėsi. Prasidėjo ginklavimosi
varžybos.
 Kitas Hitlerio žingsnis buvo labai netikėtas. 1934 m. sausį Vokietija pasirašė
dešimties metų nepuolimo sutartį su Lenkija. Nė vienas iš ankstesnių Veimaro
Vokietijos vadovų nedrįso net pagalvoti apie „Rytų Lokarną“ (žr. skyrių
„Hitlerio atėjimas į valdžią“). Nepopuliarus sprendimas Vokietijos visuomenėje
iš tikrųjų buvo didelė diplomatinė pergalė. Hitleris įkalė pleištą tarp Prancūzijos
ir Lenkijos ir panaikino pastarosios grėsmę Rytuose, jeigu kiltų karinis
konfliktas. Mainais už tai Vokietija neatsisakė savo pretenzijų į prarastas
vokiškas teritorijas Lenkijoje, bet pažadėjo, kad sienos jėga peržiūrimos nebus9.
Hitleris gavo manevro laisvę. Pagal sutartį Vokietija galėjo pradėti karą su
Lenkija ne anksčiau kaip 1944 m., mes žinome, kad karas prasidėjo penkeriais
metais anksčiau, taigi iš esmės ši sutartis Hitleriui buvo tik popieriaus lapas,
naudingas tol, kol naudingas, tačiau tuo metu sutartis su Lenkija demonstravo
Europai, kad Vokietija trokšta taikos. Tai buvo ne radikalus, o pragmatiškas
žingsnis.

Pirmasis Hitlerio vizitas užsienyje buvo susitikimas su Italijos lyderiu Benito

Mussolini. Fiureris nuoširdžiai žavėjosi duče[1] bei jo diktatūra Italijoje, tačiau
pasipuošęs juoda fašistų uniforma B. Mussolini svečią pasitiko šaltai ir iš aukšto.
Po istorinio susitikimo Venecijoje B. Mussolini savam rate sakė: „Hitleris tiesiog
mulkis su perverstomis smegenimis. Jo galva prikimšta filosofinių ir politinių
klišių, tarp kurių neįmanoma susigaudyti. Negaliu suprasti, ko jis taip ilgai
laukė, prieš paimdamas valdžią, ir elgėsi kaip kretinas su visais tais kvailais
rinkimais, kad viskas vyktų legaliai. Arba jis revoliucionierius, arba ne. Be žygio
į Romą, fašistinės Italijos niekada nebūtų buvę. Mes – veiksmo žmonės, o
sinjoras Hitleris – tiesiog plepys.“10 Hitleriui reikėjo draugo ir sąjungininko,
tačiau dučė kol kas geriausiu atveju jį laikė jaunesniuoju broliu. Keistai prasidėjo
ši draugystė. Keista ji bus iki pat pabaigos.

1934 m. sukako penkiolika metų, kai Saro kraštas buvo perleistas

Prancūzijai. 1919 m. prancūzai neslėpė savo noro prisijungti šią Vokietijos
teritoriją visam laikui, tačiau Versalio sutartis numatė, kad po penkiolikos metų
gyventojai plebiscito metu patys nuspręs, kam jie nori priklausyti. Beveik pusė
milijono šio regiono gyventojų kalbėjo vokiškai ir niekada nenorėjo būti atskirti
nuo Vokietijos. Per penkiolika savo valdymo metų Prancūzija elgėsi ne kaip
demokratiška valstybė, o kaip užkariautoja. Ji naudojo ne tik ekonominius
regiono išteklius, bet ir diskriminavo vokiečių kalbą, kultūrą ir tuos, kurie
nenorėjo atsisakyti savo šaknų. Saro gyventojų pasirinkimas buvo aiškus iš karto
– 91 proc. balsavusiųjų pareiškė norą būti Trečiojo Reicho piliečiai11. Saro
sugrąžinimo dieną, 1935 m. kovo 1-ąją, džiūgaujantiems sariečiams Hitleris
sakė: „Tai didi diena Vokietijai. Didi diena Europai. Galų gale kraujas yra
stipresnis už bet kokius popierinius dokumentus. Kas įrašyta rašalu, vieną dieną
bus ištrinta krauju.“12 Labai aiški užuomina vokiečiams Čekoslovakijoje ir
Lenkijoje. Aukštai iškeltos vėliavos su svastikomis tą dieną plevėsavo visoje
Vokietijoje. Žmonės šventė Versalio neteisybės atitaisymą. Pirmąjį iš daugelio.

Antrasis buvo kur kas rizikingesnis. Praėjus vos porai savaičių Hitleris
paskelbė, kad Vokietija kuria ginkluotąsias oro pajėgas ir grąžina šauktinių karo
tarnybą. Armiją, anot jo, sudarys 36 divizijos, 550 000 karių, t. y. penkis kartus
daugiau nei numatė Versalio apribojimai. Tai Hitleris buvo nusprendęs jau
anksčiau, o viešam paskelbimui kruopščiai pasiruošė. Užsienio vyriausybėse ir
diplomatinėse atstovybėse kilo sumaištis, nes kovo 16 d. buvo šeštadienis –
mėgstama fiurerio svarbių pranešimų diena. Vokietijoje specialiai paruošti
laikraščių tiražai skelbė apie „pirmą didelį žingsnį likviduojant Versalį,
nutrinantį pralaimėjimo gėdą, atkuriantį Vokietijos karinę reputaciją“13. Minios
žmonių susirinko prie kanceliarijos pasveikinti Hitlerio, tačiau daugelį žinia
išgąsdino – o kas, jeigu vėl prasidės karas? Tai buvo šiurkštus Versalio taikos
sutarties pažeidimas ir visi laukė, kokia bus tarptautinė reakcija. Britanijos,
Prancūzijos ir Italijos vyriausybės surengė susitikimą Strezoje (Italija) ir
deklaravo savo pasiryžimą ginti Austrijos nepriklausomybę. B. Mussolini, tuo
metu dar kitoje barikadų pusėje, pagrasino, kad demilitarizuotos Reino zonos
pažeidimas reikš tiesioginį Italijos, Britanijos ir Prancūzijos įsikišimą, dar po
savaitės Vokietiją griežtai pasmerkė Tautų Sąjunga. Visa tai buvo skambūs,
tačiau nieko nereiškiantys diplomatiniai pareiškimai. Kai tapo aišku, kad jokių
sankcijų nebus, Vokietijoje kilo euforija. Jų fiureris pasielgė taip drąsiai, kaip
neišdrįso nė vienas lyderis iki tol. „Entuziazmas milžiniškas, visas Miunchenas
ant kojų. Žmones galima priversti dainuoti, bet ne su tokiu įkarščiu... Hitleris vėl
užsidirbo neįtikimą žmonių palaikymą. Dauguma jį tiesiog myli“, – rašoma
viename iš nacių opozicijos pranešimų 1934 m. kovo 17 d.14 Pirmą kartą
diplomatinėje arenoje Hitlerio nuojauta suveikė. Jis surizikavo ir laimėjo.
Britanija, Prancūzija, Italija deklaravo, kad jokių Vokietijos tarptautinių
pažeidimų netoleruos, tačiau deklaracijos veiksmams nelygu. Hitleris buvo
lošėjas su puikia intuicija. Blefas buvo vienas iš didžiausių jo ginklų. Tačiau jis
nerizikavo beatodairiškai. Lyg šachmatininkas, stebintis oponento ėjimus, kartais
jis tiesiog kantriai laukdavo, kol pamatys priešo klaidą. Smogti ten, kur varžovas
silpniausias, tada, kai varžovas nesitiki – fiurerio savybės, kurios turės didžiulę
įtaką būsimiems įvykiams Europoje. Jis rinkosi sprendimus, rinkosi laiką, bet
visa kita priklausė ne nuo jo. Hitleris buvo ne vienas lošėjas prie stalo, ir ne su
stipriausia korta. Pyktis su visa Europa Vokietija dar nebuvo pasiruošusi, todėl
pagrindinė Hitlerio kalbos tema po šių įvykių buvo... taika. „Vokietija trokšta
taikos... Mes neketiname kam nors grasinti“, – sakė Hitleris gegužės 21 d.
Reichstage ir ramiu atsipalaidavusiu tonu išdėstė trylikos punktų programą,
kurioje buvo atsakymai į visus Europos šalių nuogąstavimus: Versalio sutartis
bus besąlygiškai gerbiama, įskaitant Reino zonos demilitarizavimą; Vokietijos
ginklavimasis nėra nukreiptas prieš ką nors, maža to, Vokietija yra pasirengusi
kooperuotis į kolektyvinę taikos Europoje išsaugojimo sistemą ir su savo
kaimynais sudaryti nepuolimo sutartis. Nebus jokio Austrijos prisijungimo,
Vokietija nesiekia susigrąžinti jokių kolonijų... Nežinia, ką manė pirmose eilėse
sėdintys užsienio šalių diplomatai, bet jeigu visi šie pažadai buvo tiesa, jiems
nebuvo ko nerimauti. Mėgstamą Hitlerio šautuvo – pyrago, rimbo – saldainio
metodiką, istorikai išnagrinėjo vėliau, o The Times šią kalbą įvertino kaip
„pagrįstą, sąžiningą ir visapusišką“15. Solidžiausio britų laikraščio pozicija buvo
tokia pat kaip ir Didžiosios Britanijos vyriausybės. Praėjus vos porai mėnesių,
1935 m. birželio 18 d., Britanija su Vokietija pasirašė susitarimą, kuriuo
Vokietijai suteikiama teisė turėti 35 proc. dydžio laivyną, palyginti su Britanija,
ir po vienodai povandeninių laivų. Vieningas Strezos frontas, nukreiptas prieš
Vokietiją, subyrėjo – viena iš stipriausių jos narių pasuko kursu, kuris gaus
nuolaidžiavimo Hitleriui politikos pavadinimą. Oficialiai Strezoje prisijungdama
prie tuščių deklaracijų prieš Vokietiją, slapta Didžioji Britanija derėjosi su
Vokietija ir galiausiai padėjo sulaužyti dar vieną Versalio taikos sutarties punktą.
[1] Fiurerio atitikmuo Italijoje.
 Pasirodo Ribbentropas
Dieną, kai buvo pasirašyta sutartis su Britanija, Hitleris pavadino
laimingiausia savo gyvenime16. Bet ne ką mažiau laimingas tą dieną buvo ir
kitas žmogus – vokiečių derybų Londone delegacijos vadovas Joachimas von
Ribbentropas. Diplomatinė jo pergalė neliko neįvertinta – netrukus
J. Ribbentropas bus paskirtas Vokietijos ambasadoriumi Londone, o vėliau taps
Trečiojo Reicho užsienio reikalų ministru.

J. Ribbentropas buvo vienas paskutinių didžiųjų nacių, prisijungusių prie

judėjimo. Tai jis padarė tik 1932 m., todėl daugelis senųjų Hitlerio bendražygių
jo nemėgo ir laikė prisiplakėliu. Prisiplakėliška atrodė ir jo gyvenimo istorija.
Aristokratiškasis „von“ šalia Ribbentropo pavardės atsirado tada, kai jis vedė
putojančio vyno gamintojo magnato dukterį. Sklandė gandai, kad vedybos buvo
aiškus J. Ribbentropo išskaičiavimas patekti į aristokratų lygą17. Josephas
Goebbelsas apie jį sakė: „Jis nusipirko savo vardą, vedė savo pinigus ir apgaule
gavo tarnybą.“ Hermannas Göringas Hitleriui pareiškė, kad J. Ribbentropas
„buvo tikras šiknius spręsdamas klausimus su britais“. „Bet jis pažįsta labai daug
svarbių žmonių Anglijoje“, – atsakė Hitleris. „Mano fiureri, tai galbūt ir tiesa,
bet blogiausia, kad jie pažįsta jį.“18 Nacių lyderiai nuolat kariavo tarpusavyje dėl
įtakos: Goebbelsas nekentė Bormanno, Göringas nepasitikėjo Himmleriu,
Rosenbergas nesikalbėjo su Himmleriu ir Kochu ir t. t. Tačiau nekenčiamiausias
iš visų buvo Joachimas von Ribbentropas. Netgi B. Mussolini nuomonė apie
J. Ribbentropą buvo kategoriška: „Užtenka tik pažvelgti į jį, kad suprastum, jog
jo galvoje nedaug smegenų.“19 J. Ribbentropas į visa tai nekreipė dėmesio. Jis
buvo pasipūtęs, visada išsipustęs, arogantiškas ir gerbė tik savo fiurerį.
Vienintelis jo tikslas buvo įtikti savo vadui. Jis stengdavosi išsiaiškinti, ką
Hitleris mano vienu ar kitu klausimu, o tada susitikęs šias mintis pateikdavo kaip
savo. Be to, jis buvo uolus. Kai Hitleris sakydavo „pilka“, J. Ribbentropas
atsakydavo „juoda juoda juoda“. Už tai jį Hitleris mėgo: „Su Ribbentropu
lengva, nes jis visada radikalus. Kiti pas mane su savo problemomis ateinantys
žmonės bijo ir mano, kad mes turime jais pasirūpinti. Kad būtų stiprūs, jiems
reikia, kad aš pratrūkčiau. Su Ribbentropu man nereikia daryti nieko. Nebent
spausti stabdžius – o tai yra kur kas ge riau“, – kartą sakė Hitleris20. Darbas
fiureriui, darbas pagal jo norimas gaires – ne tik J. Ribbentropo sugalvota
schema. Profesoriaus I. Kershaw nuomone, darbo fiureriui arba darbo fiurerio
intencijų ir norų link principas yra kertinis, norint suprasti ne tik tai, kaip nacių
valstybė egzistavo, bet ir kaip ji kariavo, kaip joje būdavo priimami sprendimai.
Norėdamas paaiškinti šį fenomeną paprastai, istorikas Laurence’as Reesas
priminė Anglijos karalių Henriką II, kuris kartą paklausė savo baronų: „Kas
mane išvaduos nuo to įkyraus dvasininko?“ Baronai puolė ir nužudė Tomą
Beketą. Tiesioginio įsakymo žudyti nebuvo, tačiau jie norėjo įtikti savo karaliui
ir padarė tai, kas, jų manymu, jam turėjo patikti21. J. Ribbentropas stengėsi
panašiai. Bet didžiausia problema buvo ta, kad jis atsidūrė užsienio politikoje –
ten, kur diplomatiniai sugebėjimai, žmogiškas žavesys, išsilavinimas yra ne
mažiau svarbūs už ištikimybę savo viršininkui.

Visa susitarimo su Britanija šlovė atiteko J. Ribbentropui, tačiau sandoris

įvyko tik dėl to, kad jo norėjo britai. Stačiokiškas ir įsakmus jo bendravimo
stilius iš pradžių susilaukė pašaipų, o vėliau ir patyčių Londono diplomatiniuose
sluoksniuose22. Ko gero, iškalbingiausias pavyzdys, kai prisistatydamas
Didžiosios Britanijos karaliui J. Ribbentropas pasveikino Jurgį VI nacių saliutu.
Britų spauda išjuokė naująjį ambasadorių, bet padaręs tai kartą J. Ribbentropas
saliutuodavo karaliui per kiekvieną susitikimą, nes tik taip manė galįs išsaugoti
orumą. Kaip sakė vienas jo darbuotojas: „Jis negalėjo atleisti ir niekada neatleido
anglams savo paties klaidos.“23 Kuo toliau, tuo labiau J. Ribbentropo antipatija
britams augo, nors daugelį jų nuodėmių sugalvodavo ar išprovokuodavo jis pats.
Tai buvo rimtų padarinių turėsianti tendencija, nes Hitleris misiją Londone laikė
prioritetine.

Vos tik atėjęs į valdžią, jis pradėjo siekti draugiškų santykių su Anglija (taip
jis visada vadino Didžiąją Britaniją). Jis žavėjosi tuo, kaip 250 000 žmonių, iš
kurių tik 50 000 kareivių, gali valdyti 400 milijonų indų24. Tai jam buvo puikus
arijų rasės pranašumo pavyzdys ir jis svajojo, kad išrinktųjų klube turėtų užtekti
vietos ir anglams, ir vokiečiams. Visi Hitlerio bandymai siekti draugystės su
Didžiąja Britanija rėmėsi idėja, kurią pabandė suformuluoti vokiečių diplomatas
Reinhardas Spitzy: „Kartu Vokietija ir Britanija praktiškai galėtų valdyti pasaulį.
Britanija – vandenynų bangas, Vokietija – žemes nuo Reino iki Uralo.“25 Hitleris
savo Indiją matė Rusijos platybėse, savo sąjungininkę, Didžiąją Britaniją, –
Vakaruose, bet 1939 m. vaizdas bus priešingas. Vokietija draugaus su Stalinu ir
kariaus su Didžiąja Britanija bei Prancūzija. J. Ribbentropas turėjo užtikrinti,
kad taip neatsitiks. Jis daug kartų taip ir darė. Bet ne dėl to, kad pats tuo tikėjo, o
dėl to, kad tai tiko Hitleriui. Fiurerio vizijos ir svajonės, besikertančios su jo
ambicijomis, buvo sunkiai įgyvendinamos, ir jeigu draugystė su Anglija buvo
prioritetas, J. Ribbentropas buvo blogas pasirinkimas.
Mussolini užpuola Abisiniją. Tautų Sąjungos pabaiga
1935 m. spalį Italija užpuolė paskutinę nekolonizuotą Afrikos valstybę –
Abisiniją[1]. Jėgos buvo nelygios ir mechanizuotos italų pajėgos lengvai
triuškino imperatoriaus Haile Selassie feodalinę armiją. Tai buvo pirmas kartas,
kai karo aviacija pademonstravo žudikišką savo galią – ir nors pranašumas buvo
akivaizdus, Italija panaudojo ir cheminį ginklą26. Šio karo žygio rezultatas buvo
aiškus, tačiau Abisinija buvo didžiulė šalis, jai užkariauti reikėjo laiko. Kita
B. Mussolini problema – kad jis užpuolė valstybę, priklausančią Tautų Sąjungai.
Kol italų kareiviai žygiavo pirmyn, visos jos narės susirinko į Ženevą. Atvykęs
Haile Selassie akimirksniu užsitarnavo daugumos simpatijas, tačiau sprendimus
priiminėjo ne dauguma. Prancūzija besikeičiančioje Europoje ieškojo visų
įmanomų svertų prieš Vokietiją. Lenkija, Čekoslovakija, netgi Tarybų Sąjunga –
visas jas Prancūzija laikė galimomis sąjungininkėmis, Italija buvo dar viena
kandidatė šiame sąraše. Mainais už jos buvimą antivokiškame fronte, 1935 m.
pradžioje Romoje svečiavęsis Prancūzijos premjeras Pierre’as Lavalis patikino
B. Mussolini, jog Italijos ambicijos Abisinijoje bus gerbiamos su sąlyga, kad
viskas vyks taikiai. Jis taip pat pažadėjo, kad Italijai nebus taikomos ekonominės
sankcijos[2] 27. Didžioji Britanija buvo priversta jas siūlyti tik dėl to, kad šalyje
vyko rinkimai, o gyventojų apklausos rodė, kad už ekonomines sankcijas
pasisako net 10 milijonų gyventojų, dar 6 milijonai buvo netgi už karines28. Po
septynių mėnesių karinės kampanijos imperatorius Haile Selassie buvo
priverstas palikti šalį, ir Benito Mussolini, atsipirkdamas „griežtu papeikimu“,
išdidžiai paskelbė naujos Romos imperijos pradžią.

Tautų Sąjungai tai buvo mirtinas smūgis. 52 valstybės, atsakingos už

saugumą ir taiką, nepadarė nieko, kad sustabdytų Italiją. Vokietijos ir Japonijos
organizacijoje nebebuvo. Italija ją paliko 1937 m. Kai prasidėjus pilietiniam
karui į Tautų Sąjungą kreipėsi Ispanijos vyriausybė, taryba ėmėsi „svarstyti
klausimą“ ir pasiūlė pasaugoti Ženevoje brangius meno kūrinius. 1938 m. Tautų
Sąjungos asamblėja buvo surengta per patį Miuncheno krizės įkarštį, tačiau apie
šią problemą nebuvo net užsiminta, tarsi jokios krizės ir nebūtų buvę. 1939 m.
rugsėjį niekas nesikreipė į Sąjungą, kad praneštų, jog prasidėjo karas. Tų pačių
metų gruodį Tautų Sąjunga pašalino iš savo gretų Suomiją užpuolusią Tarybų
Sąjungą, tačiau, paisydama Šveicarijos neutralumo interesų, net neužsiminė apie
karą tarp Vokietijos ir Vakarų sąjungininkų29. Oficiali Tautų Sąjungos
egzistavimo pabaigos data – 1945 m., tačiau nuo 1935 m. gruodžio ji įkrito į
komos būseną ir niekada daugiau neatsibudo.

Visa tai stebėdamas iš šalies Hitleris iš karto pajuto galimybę. Pasmerktas

tarptautinėje arenoje B. Mussolini kreipėsi į jį pagalbos. Siųsdamas į Romą
ambasadorių Ulrichą von Hassellį, užsienio reikalų ministro K. Neurath’o
akivaizdoje fiureris instruktavo pasiuntinį: „1934 m. įtampą[3] reikia laikyti
užverstu puslapiu ir padėti Italijai... Jeigu Italijos fašizmas bus sunaikintas,
Vokietija liks viena.“30 Hitleris neprisijungė prie ekonominių sankcijų Italijai ir
už tai B. Mussolini liko dėkingas. U. Hasselliui jis pareiškė, kad Strezos
susitarimas yra miręs. Norėdamas sutvirtinti besimezgančią draugystę, 1936 m.
birželį B. Mussolini atleido proprancūziškai nusiteikusį užsienio reikalų ministrą
ir į jo pareigas paskyrė savo žentą Galeazzo Ciano. Italija pasitraukė iš fronto
prieš Vokietiją, ir už tai Hitleris galėjo būti dėkingas Tautų Sąjungai.
B. Mussolini jis taip pat galėjo padėkoti už tai, kad dučė pademonstravo, ko
galima tikėtis iš britų ir prancūzų.
[1] Taip tuo metu vadinosi Etiopijos imperija.

[2] Ypač Italija buvo priklausoma nuo naftos importo.

[3] 1934 m. įtampa tarp Vokietijos ir Italijos kilo, kai Austrijos naciai pabandė
surengti pučą ir nušovė Austrijos kanclerį Engelbertą Dollfussą. Kad Hitleris
prisidėjo prie perversmo, niekam įrodyti nepavyko, tačiau net jeigu jis ir turėjo
minčių pasinaudoti šia galimybe, turėjo to atsisakyti. B. Mussolini Austrijos
pasienyje surinko Italijos armiją ir pagrasino karu, jei Vokietija nuspręstų
įsiveržti į Austriją. Pučas buvo numalšintas, o austrų nacius Hitleris paliko
likimo valiai.
Dar viena šeštadienio staigmena – žygis į Reino kraštą
1936 m. kovo 1 d. J. Goebbelsas savo dienoraštyje užrašė: „Dar viena
kritiška akimirka, bet dabar laikas veikti. Fortūna šypsosi drąsiems! Kas niekam
nesiryžta, tas nieko nelaimi.“31 Nacių propagandos ministras vienas iš pirmųjų
sužinojo, kad Hitleris nusprendė atsiimti Versalio sutartimi demilitarizuotą
Vokietijos industrijos širdį – Reino kraštą. Ši demilitarizuota zona apėmė visą
vakarinę Reino pakrantę ir tęsėsi iki Prancūzijos sienų, taip pat dalį rytinės
Reino pakrantės, kurioje buvo Kelno, Diuseldorfo ir Bonos miestai. Nieko
neatsitiko, kai Vokietija išstojo iš Tautų Sąjungos, nieko neatsitiko, kai ji
paskelbė apie ginklavimąsi, nieko neatsitiko, kai B. Mussolini įsiveržė į
Abisiniją, kodėl šį kartą kas nors turėtų būti kitaip? Vokiečių generolai nervinosi,
nes žinojo, kad nieko negalės padaryti, jei Prancūzijos armija nuspręs stoti į
mūšį. Joachimas von Ribbentropas įtikino savo fiurerį, kad Britanija tikrai
nesikiš, Hitleris patikėjo ir nusprendė, kad tokiu atveju Prancūzija viena karo
nepradės32. Jo pasirinktas pretekstas buvo Prancūzijos ir Tarybų Sąjungos
savitarpio pagalbos sutarties ratifikavimas. Dėl tokio akibrokšto, dėl sąjungos su
bolševikais, anot Hitlerio, Vokietija nebeprivalo laikytis ankstesnių susitarimų su
Prancūzija.

Fiureris kaip visada paruošė ir „taikos kalbą“ su visa puokšte „geranoriškų“

pasiūlymų Vakarams, tačiau pagrindinis klausimas išliko – o kas, jeigu,
nepaisant visų diplomatinių reveransų ir uvertiūrų, Prancūzija atsakys jėga?
Vėliau Hitleris pasakys, kad tos 48 valandos po vokiečių pajėgų įžengimo į
Reino kraštą buvo pačios įtempčiausios jo gyvenime: „Jeigu prancūzai būtų
patraukę į Reino kraštą, mums būtų tekę sprukti pabrukus uodegą. Nes karinių
išteklių nebūtų užtekę net kukliam pasipriešinimui.“33 Fiureris mėgo skambius
žodžius ir žinojo jų poveikį. Vokiečių generolai taip pat žinojo, kokia rimta ir
rizikinga padėtis, tačiau Hitleris prieš juos turėjo pranašumų – šaltus nervus ir
intuiciją.

1936 m. kovo 7 d., šeštadienį, 10 val. ryto užsienio reikalų ministras

Konstantinas von Neurath’as Prancūzijos, Britanijos, Belgijos ir Italijos
ambasadoriams įteikė memorandumą, kuriame skelbiama, jog Vokietija
„demilitarizuotoje Reino zonoje grąžina visą ir nedalomą Reicho valdžią“. Apie
vidurdienį Reichstage susirinkusiems deputatams ir Vokietijos žmonėms tą patį
per radiją pranešė Hitleris. Pačioje kalbos kulminacijoje jis nutildė auditoriją,
padarė pauzę ir tada ištarė: „Vokietijos Reichstago vyrai! Šią istorinę valandą,
kai vokiečių kariai žygiuoja į savo būsimas taikos įgulas vakarinėse Reicho
provincijose, mus visus suvienija du šventi įžadai!“ Jis daugiau galėjo ir
nebetęsti, nes, išgirdus žinią apie vokiečių kareivių žygį per Reiną, Reichstage
prasidėjo masinė džiaugsmo perpildyta psichozė. Pasipylė aplodismentų, ovacijų
ir Heil! banga, kuriai aprimus fiureris vis dėlto įvardijo „šventus“ pažadus:
„Pirmiausia mes prisiekiame nenusileisti jokiai jėgai, besikėsinančiai į mūsų
žmonių garbę, geriau garbingai neatlaikysime sunkiausių išmėginimų negu
pasiduosime. Antra, mes pažadame, kad dabar labiau nei bet kada sieksime
tarpusavio supratimo tarp Europos tautų, ypač su viena iš mūsų Vakarų
kaimynių... Mes neturime jokių teritorinių reikalavimų Europoje!.. Vokietija
niekada nesulaužys taikos.“ Audringos ovacijos nenutilo ilgai, o visai tai stebėjęs
W. Shireris užrašė: „Mesijas savo vaidmenį atliko nuostabiai.“34

Apie 13 val., tuo metu, kai Hitleris savo kalboje artėjo prie kulminacijos,
vokiečių kareiviai pasiekė tiltą prie Kelno. Nufilmuoti istorinės akimirkos
J. Goebbelsas atgabeno du lėktuvus žurnalistų. Tūkstančiai žmonių, pasklidus
naujienoms, užplūdo Reino pakrantes ir gatves šalia tilto. Jie sveikino
žygiuojančius kareivius, moterys dovanojo jiems gėles, kunigai juos laimino35.
Tačiau šventė galėjo labai greitai pasibaigti, jei iš priešingos pusės būtų pasirodę
prancūzų kareiviai.

Visas vokiečių pajėgas, įskaitant dėl gausos pridėtus policininkus, šioje

Reino operacijoje sudarė tik 30 000 karių.

Reino tiltus pompastiškai kirto tik 3 vokiečių batalionai (maždaug po 1000

karių), visi kiti užėmė pozicijas rytinėje Reino pusėje36. Prancūzija tuo metu
turėjo 100 divizijų37 ir nors, žinoma, ne visos buvo Vokietijos pasienyje, jos
turėjo sustabdyti vienos divizijos dydžio kariuomenę! Alfredas Jodlis, vėliau
tapęs vyriausiuoju kariuomenės štabo viršininku, Niurnbergo proceso metu sakė,
kad „tuometinė padėtis buvo tokia, kad prancūzų armija galėjo suplėšyti mus į
gabalus“. Viskas, ką padarė „toje padėtyje“ prancūzai, – prie sienos su Vokietija
perkėlė 13 divizijų. Tai buvo tik gynybinis manevras, visos jos tik sustiprino
Maginot liniją, tačiau to pakako, kad vokiečių karo štabe kiltų panika.
W. Blombergas jau norėjo atšaukti tris per Reiną persikėlusius batalionus, tačiau
įsikišo Hitleris. Jei ne fiurerio pasitikėjimas ir geležiniai nervai, viskas galėjo
baigtis gėdingu fiasko38.

Bet kuriuo atveju priešakiniai batalionai buvo gavę įsakymą trauktis iš karto,
jeigu prancūzai atsakytų ugnimi, tačiau „jeigu“ neatsitiko. Staigiai sušauktame
Prancūzijos vyriausybės posėdyje svariausias buvo generalinio štabo vado
Maurice’o Gamelino žodis. Žinoma, Prancūzijos armija gali žengti į Reino
kraštą ir sumušti vokiečių pajėgas, su įkvėpimu prabilo M. Gamelinas, o tada
ėmė vardyti sunkumus. Jo žvalgyba sugebėjo vokiečių karines pajėgas padidinti
dešimt kartų (iki 300 000). M. Gamelinas pareiškė, kad iš viso Vokietija turi jau
milijoninę armiją, todėl pirmiausia reikalinga dalinė mobilizacija, o jeigu
Vokietija priešinsis, reikia skelbti ir visuotinę. Bet kuriuo atveju, generolo
nuomone, tai būtų ilgas karas, ir turint omenyje Vokietijos pramonės pranašumą,
Prancūzija negali tikėtis jo laimėti viena39.

Tai buvo politiko, ne kareivio kalba. Norint išvaryti vokiečius iš Reino

krašto, Prancūzijai nereikėjo nei sąjungininkų, nei mobilizacijos, būtų užtekę ir
po ranka turimų divizijų. Įsakymas vokiečių kareiviams karinio konflikto atveju
nedelsiant atsitraukti reiškė, kad nebūtų buvę jokio ilgo karo, apie kurį kalbėjo
M. Gamelinas, tačiau politikai juk ne karo ekspertai. Negalėjo jie netikėti
vyriausiojo vado žodžiais. Šalyje artinosi rinkimai ir politikai apie mobilizaciją
net negalėjo pagalvoti, o jeigu Prancūzija negali sutramdyti Vokietijos viena, kas
galėtų jai padėti? Italija, kuriai pritaikytos Tautų Sąjungos sankcijos, tikrai ne.
Lenkija buvo įsipareigojusi padėti, tačiau tik tuo atveju, jeigu kas nors įsiveržtų į
Prancūzijos teritoriją, o Reino kraštas jai nepriklausė. Maža to, Lenkija su
Vokietija žaidė savo žaidimą – jos taip pat turėjo tarpusavio nepuolimo sutartį.
Liko tik Didžioji Britanija. Tačiau jos premjeras Stanley Baldwinas atsakė, kad
Didžioji Britanija neturi pajėgų, kuriomis galėtų paremti Prancūziją, o jeigu ir
turėtų, to neleistų padaryti viešoji nuomonė40. Anglijos veto užteko, kad
klausimas Tautų Sąjungoje net nebūtų svarstomas. Tik Tarybų Sąjungos užsienio
reikalų ministras Maksimas Litvinovas pasiūlė taikyti Vokietijai sankcijas, bet į
tai niekas nekreipė dėmesio. Tai, kas atsitiko, buvo įvertinta kaip savos
teritorijos susigrąžinimas, ir niekas dėl jos nenorėjo kariauti.

Žygis į Reino sritį buvo didžiausias Hitlerio blefas ir didžiausias jo triumfas

iki šiol. Vokietiją apėmė dar didesnė euforija nei 1933 ar 1935 metais.
Nuogąstavimai, kad drąsūs fiurerio žingsniai gali atnešti šaliai karą, ėmė
sklaidytis. Trečiojo Reicho piliečiams buvo tiesiog neįmanoma neužsikrėsti
visuotiniu džiaugsmu – po poros savaičių surengtame referendume 98,9 proc.
vokiečių balsavo „už“ Reino krašto grąžinimą į Reichą ir už naują „fiurerio
sąrašą“ Reichstage41.

Pasaulis pamatė, kaip 100 divizijų turinti Prancūzija negali sustabdyti 3

batalionų vokiečių, o Britanija net nemano savo sąjungininkei siųsti pagalbos. O
juk tai buvo paskutinė galimybė sustabdyti kylančią audrą, nerizikuojant įsivelti
į ilgą karą.

Prancūzijai tai buvo pabaigos pradžia. Techniniu požiūriu, Vokietijai užėmus

Reino sritį, ji prarado galimybę greitai atskubėti į pagalbą savo sąjungininkams
Rytuose[1]. Tačiau Tarybų Sąjunga, Lenkija, Čekoslovakija, Rumunija,
Jugoslavija pamatė, kad „didžioji partnerė“ yra nepasiruošusi jokiems rimtiems
veiksmams. Atvirkščiai, ji daro viską, kad tik jų išvengtų.

Labai sunku perdėti žygio per Reiną padarinius Europai. Trapi tarsi kortų
namelis Senojo žemyno saugumo sistema subyrėjo. Neliko Versalio, neliko
Lokarno, neliko jokių iki tol galiojusių susitarimų. Ir ta diena labai smarkiai
pakeitė žmogų, nuo kurio priklausė, kaip toliau elgsis Vokietija. Jo vardas –
Adolfas Hitleris. Daugelis tų, kurie buvo šalia jo, liudija, kad Reino triumfas
privertė jį patikėti savo nenugalimumo, neklystamumo aura. Jis ėmė skęsti savo
paties garbinimo jūroje ir tapo didžiausiu savo paties kulto gerbėju42. Vienas
didžiausių išbandymų, kuriuos Apvaizda siunčia žmogui, pasiekusiam neregėtų
aukštumų, yra puikybės testas. Hitleris jo nepastebėjo. Dramatiškos akimirkos
prieš žygį į Reino sritį ir per jį tik dar labiau įtikino fiurerį, kad jis viską žino ir
jaučia geriau nei jo diplomatai, kad jis turi drąsos ir ryžto daugiau negu jo
generolai, nes jį Vokietijai pasiuntė... pati Apvaizda: „Nei perspėjimai, nei
grasinimai manęs nesustabdys. Apvaizdos nurodytu keliu aš einu su instinktyviu
lunatiko tikrumu.“43 Kur nuves Apvaizda lunatiką?
[1] Rūro sritis šalia Reino krašto – didžiausias ir svarbiausias Vokietijos

pramonės regionas, kurį užėmus būtų suduotas didžiulis smūgis Vokietijos

ekonomikai.
 Pilietinis karas Ispanijoje
1936 m. Europą sukrėtė pilietinis karas Ispanijoje. Kairiosios jėgos laimėjo
vasario rinkimus, o dešiniosioms atstovaujantys armijos karininkai liepos 17 d.
įvairiose Ispanijos vietose pabandė įvykdyti valstybinį perversmą. Tačiau jiems
nepavyko greitai pakeisti respublikos į karinę diktatūrą – Ispanijoje prasidėjo
nuožmus ir kruvinas pilietinis karas. Vienas iš sukilėlių lyderių generolas
Francisco Franco kreipėsi pagalbos į Hitlerį ir ją gavo. Tą patį mėnesį į Ispaniją
buvo pasiųsti vokiečių lėktuvai, o lapkritį 11 000 kareivių su aviacija, tankais ir
artilerija – pajėgos, gavusios Legion Condor pavadinimą, išsilaipino Kadise44.
Hitlerio sprendimas padėti F. Franco buvo grynai politinio pobūdžio. „Jeigu
Ispanija taps komunistine, Prancūzija, turint omeny dabartinę jos padėtį, taip pat
bus bolševizuota, ir tada Vokietijai galas. Įsprausti tarp galingo sovietų bloko
Rytuose ir stipraus prancūzų ir ispanų komunistų bloko Vakaruose, mes
negalėtume padaryti nieko, jei Maskva nuspręstų mus užpulti“, – sakė Hitleris
atmesdamas visus diplomatinius, ekonominius ar karinius nuogąstavimus.
Didžiausias pasaulio pavojus – bolševizmas, apie kurį tiek daug kartų jis
perspėjo, buvo ne vaizduotės vaisius, ir įvykiai Ispanijoje, anot Hitlerio,
geriausias to įrodymas45. Todėl jis nusprendė padėti ispanų nacionalistams,
tačiau pagalbos dydis buvo tik simboliškas. Hitleris laikėsi žaidimo taisyklių,
pagal kurias Ispanijos karas buvo jos pačios reikalas – nė viena iš didžiųjų
valstybių nebuvo pasirengusi peržengti ribos, už kurios jos pozicija galėjo būti
įvertinta kaip neutralumo pažeidimas. Prancūzija ir Didžioji Britanija oficialiai
paskelbė nepadėsiančios nė vienai pusei, nors britai slapta siuntė materialinę
pagalbą nacionalistams. B. Mussolini pagalba F. Franco buvo gerokai didesnė
nei Hitlerio, tačiau svarstyklių pusiausvyrą išlaikė Tarybų Sąjungos parama
respublikonams46. Pusiausvyra reiškė, kad nė viena iš pusių neturi pakankamo
pranašumo greitai pergalei, tačiau turi ganėtinai išteklių ir kareivių, kad galėtų
tęsti kovą. Rezultatas – brolžudiškas ir kruvinas karas, užtrukęs beveik trejus
metus.

Vokietijos Condor legionas šiame kare labiausiai pasižymėjo savo

antskrydžiais. Generolo Hugo Sperrle vadovaujami bombonešiai 1937 m. kovo
31 d. subombardavo Durango miestelį. Žuvo 248 žmonės. Durangas buvo
pirmas miestas Europoje, patyręs naujojo ginklo galią, tačiau kur kas šiurpesniu
karo aviacijos galimybių simboliu tapo Gernika. 1937 m. balandžio 26 d. 43
lėktuvai surengė antskrydį – bombonešiai lygino miestą su žeme, o nauji
naikintuvai iš savo kulkosvaidžių guldė bandančius pabėgti ar pasislėpti jo
gyventojus. Miestelyje, kuriame gyveno ne daugiau kaip 7000 žmonių, žuvo
1600, dar 800 buvo sužeista47. Antskrydis sukrėtė Europą ir dar labiau padidino
augančią baimę, kad kitas karas bus kitoks. Kaip galima nuo tokių reidų
apsiginti?

Pasaulyje Gernikos tragediją antikariniu simboliu pavertė Pablo Picasso.

Prorespublikonas, prasidėjus karui pabėgęs iš Ispanijos, garsusis dailininkas
pasaulinėje parodoje Paryžiuje pristatė didžiulę freską, kurioje nutapė paprastų ir
niekuo nekaltų žmonių kančias. Tai buvo, ko gero, pirmas kartas, kai užsieniečiai
sužinojo, kas iš tikrųjų vyksta Ispanijoje. Furoras buvo toks didelis, kad nei
ispanų nacionalistai, nei vokiečiai neprisiėmė kaltės. Net praėjus ketveriems
metams jie vis dar teigė, kad baskai susprogdino Gerniką patys48. Privačiuose
pokalbiuose kylanti liuftvafės[1] žvaigždė pulkininkas Wolframas von
Richthofenas buvo patenkintas naujųjų lėktuvų ir bombų efektyvumu ir
apgailestavo tik dėl ispanų generolų nesugebėjimo užbaigti jų pradė to darbo.
Ispanijos pilietinis karas vokiečių karo specialistams buvo puiki proga patikrinti
naujus ginklus, išbandyti naujus taktinius sprendimus, užgrūdinti savo vadus ir
karius. Condoro legionas po Gernikos nebekartojo šio žudikiško eksperimento,
F. Franco karo pabaigoje netgi uždraudė naudoti tankus, tačiau, padedami
vokiečių ir italų, nacionalistai galiausiai iškovojo pergalę. 1939 m. gegužės 18 d.
Condoro legionas su W. Richthofenu priešakyje dalyvavo pergalės parade
Madride49. Tai buvo nedidelė Hitlerio pergalė, tačiau jis dar kartą galėjo įsitikinti
Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos neveiksnumu. Naujasis Ispanijos diktatorius
netaps Hitlerio marionete – didžiuliam fiurerio nusivylimui, Ispanija netgi
sugebės išlikti neutrali per visą II pasaulinį karą, tačiau ši nedidelė pergalė
suartino Hitlerį su B. Mussolini.

1936 m. prasidėjus pilietiniam karui Ispanijoje abu diktatoriai sutarė, kad

privalo kartu kovoti su komunizmu, Hitleris pripažino Italijai Abisiniją,
B. Mussolini išreiškė „pasitenkinimą“ nauja Vokietijos ir Austrijos sutartimi.
1936 m. spalio 24 d. Berchtesgadene pasitikdamas B. Mussolini žentą grafą
G. Ciano fiureris neslėpė savo susižavėjimo duče: „Jis yra didžiausias valstybės
veikėjas visame pasaulyje, kiti negali jam prilygti net iš tolo.“ Tarp Vokietijos ir
Italijos nėra jokių interesų konfliktų, – tęsė Hitleris. Viduržemio jūra yra „Italijos
jūra“, o Vokietija turi turėti teisę veikti Rytuose ir Baltijoje. Po savaitės
kalbėdamas Milane B. Mussolini tarp Romos ir Berlyno nubrėžė liniją, kuri, anot
jo, yra „ašis, prie kurios gali jungtis visos Europos valstybės, trokštančios
bendradarbiavimo ir taikos“50. Taip radosi naujas terminas – Ašis. 1936 m.
lapkričio 25 d. Vokietija pasirašė Antikominterno[2] paktą su Japonija. Dar po
metų, 1937 m. lapkričio 6 d., prie pakto prisijungė ir Italija. B. Mussolini
sugalvotas terminas įgavo pavidalą. Tik tikrasis Ašies turinys dar buvo neaiškus.

Ketvirtųjų savo metinių valdžioje proga 1937 metų sausio 30 d. kalbėdamas

Reichstage Hitleris paskelbė, jog Vokietija atsiima savo parašą, padėtą po
Versalio sutartimi, ir pažadėjo, kad „vadinamųjų staigmenų laikas baigėsi“51 . Ir
iš tikrųjų „šeštadienio staigmenos“ liovėsi, tačiau 1937-ieji buvo tylos prieš
audrą metai.
[1] Luftwaffe – Vokietijos karinės oro pajėgos.

[2] Nors pakto pavadinime Tarybų Sąjungos pavadinimas neminimas, slaptame

priede šalys susitarė laikytis neutralumo, jei kuri nors iš jų pradėtų kariauti su
Tarybų Sąjunga.
 Hossbacho memorandumas
Niūrią 1937 m. lapkričio 5 d. popietę aukščiausi Vokietijos karo vadai
skubėjo į Reicho kanceliariją. Priežastis šiam susitikimui, ar bent taip jie manė,
buvo žaliavų tiekimo ginkluotosioms pajėgoms sureguliavimas. Karinio laivyno
admirolas Erichas Raederis, matydamas, kaip Hermannas Göringas proteguoja
savo liuftvafę, karo ministerijos vadui W. Blombergui nusiuntė ultimatumą,
kuriame teigė, kad be papildomų plieno pristatymų jokia tolesnė karinio laivyno
plėtra neįmanoma. W. Blombergas, negalėdamas išspręsti ginčo, kreipėsi į
Hitlerį ir šis sutiko surengti susitikimą. Tačiau atvykusių karo vadų laukė
staigmena. Užuot prabilęs apie išteklių paskirstymą ginkluotosioms pajėgoms
(šiam klausimui buvo skirtos kelios minutės susitikimo pabaigoje), fiureris
surengė daugiau nei dviejų valandų monologą52.

Slaptas pasitarimas prasidėjo 16.15 val. Jame dalyvavo ne tik visi vyriausieji
ginkluotųjų pajėgų vadai, bet ir užsienio reikalų ministras Konstantinas von
Neurath’as, ir Hitlerio karinis adjutantas pulkininkas Friedrichas Hossbachas.
Pastarasis užrašė, kas buvo kalbama šiame susitikime, ir po penkių dienų savo
užrašus užfiksavo dokumente, patekusiame į istoriją Hossbacho memorandumo
vardu. Hitleris prisaikdino susirinkusiuosius, kad viskas, kas bus pasakyta, turi
likti paslaptyje. Jis pareiškė, kad nori išdėstyti savo mintis apie užsienio politiką,
ir pridūrė, kad jo mirties atveju šios mintys turėtų būti vertinamos kaip jo
testamentas. Pagrindinė fiurerio tema buvo „gyvybinė erdvė“, be kurios
Vokietija tiesiog negali egzistuoti. Kalbėdamas apie Lebensraum Hitleris
patikslino, kad turi omenyje ne kolonijas, o teritorijas Europoje. „Visų laikų
istorija – Romos imperijos ir Britų imperijos – įrodė, kad ekspansija gali būti
įmanoma tik palaužiant pasipriešinimą ir rizikuojant... niekada nebuvo teritorijų
be šeimininko... Puolantysis visada susiduria su savininku, – kalbėjo Hitleris. –
Vokietijai kyla klausimas: kur ji gali pasiekti daugiausia už mažiausią kainą?“ Jis
įvardijo dvi pagrindines jėgas, kurioms galinga Vokietija Europos vidury yra
tarsi rakštis. Tai Britanija ir Prancūzija. „Vokietijos problema gali būti išspręsta
tik jėga. Lieka tik klausimai kada ir kaip...“ Ir tada išvardijo tris scenarijus: 1)
laukti ne ilgiau nei iki 1943 metų, nes tada kitos šalys bus taip pat pasirengusios;
2) stebėti Prancūzijos vidaus problemas ir, sulaukus krizės, tokios kaip pilietinis
karas, smogti Čekoslovakijai kur kas anksčiau; 3) Austrijai ir Čekoslovakijai
smogti ne vėliau kaip 1938 metais, jei Prancūzija įsivels į karą su kita šalimi,
tokia kaip Italija53. Bet kuriuo atveju pirmasis karo tikslas yra užgrobti Austriją
ir Čekoslovakiją, kad būtų apsaugotos rytinės Vokietijos sienos. Tada
apstulbusiems savo generolams Hitleris nupiešė padėtį, kuri, jo manymu, reiškia,
kad Vokietija savo tikslus gali įgyvendinti be didelio karo: Britanija, taip pat, ko
gero, ir Prancūzija jau nurašė Čekoslovakiją. Britanija turi sunkumų savo
imperijoje, o Prancūzija be britų pagalbos nieko nedarys. Italija Čekoslovakijos
eliminavimui neprieštaraus, nors jos požiūrį į Austriją šiuo metu sunku įvardyti...
Lenkija labiau susirūpinusi Rusijos grėsme, tad Vokietijos nepuls, o Rusija savo
ruožtu turi rūpintis galima Japonijos grėsme. Austrijos ir Čekoslovakijos
inkorporacija ženkliai padidintų Vokietijos sienų saugumą, atlaisvintų pajėgas
kitoms reikmėms ir leistų sukurti dvylika papildomų divizijų. Jų aneksija taip pat
reikštų 5–6 milijonų žmonių aprūpinimą maisto produktais. Hitleris užbaigė
pareikšdamas, kad vos tik pasitaikius progai, Čekoslovakijos ataka turės būti
žaibiška54.

Hitlerio kalba šokiravo generolus. Tačiau juos išgąsdino ne fiurerio

ambicijos, susijusios su Lebensraum, netgi pats skeptiškiausias iš jų, armijos
generalinio štabo vadas Ludwigas Beckas, po keleto dienų perskaitęs
memorandumą, nesiginčijo dėl galimų veiksmų Čekoslovakijoje ir galbūt
Austrijoje, jei pasitaikytų proga. L. Becką ir kitus karo vadus labiausiai
pritrenkė, kad šios ambicijos gali įvelti Vokietiją į karą su Prancūzija ir Britanija,
o tai, jų nuomone, būtų pražūtinga. Vokietija tokiam karui tiesiog nebuvo
pasirengusi. Vyriausiasis armijos vadas Werneris von Fritschas taip susijaudino,
kad net norėjo atšaukti savo suplanuotas atostogas, tačiau Hitleris jį nuramino ir
patikino, jog jokios staigaus karo grėsmės nėra55. L. Beckas, W. Fritschas ir
K. Neurath’as sutarė, kad pamėgins įkalbėti fiurerį atsisakyti tokių pavojingų
planų. W. Fritschas po keturių dienų įteikė Hitleriui memorandumą, kuriame
teigiama, kad jokiomis aplinkybėmis negalima rizikuoti pradėti karo su
Prancūzija. Fiureris atšovė, kad jokios rizikos ir nėra, o W. Fritschas, užuot
politikavęs, geriau užsiimtų ginklavimusi56.

1938 m. sausį K. Neurath’as pabandė pasakyti Hitleriui, kad tokia jo politika

reiškia karą, o daugelį planų būtų galima įgyvendinti taikiomis priemonėmis, tik,
žinoma, lėčiau. Fiureris atsakė, kad tam neturi laiko57.

1945 m. Niurnbergo procese Hossbacho memorandumas buvo pateiktas kaip

įrodymas, kad Hitleris planavo karą. Teisininkams visada svarbu, ar nusikaltėlis
planavo nusikaltimą iš anksto, ar padarė jį spontaniškai, bet įdomiausia, kad dėl
šio klausimo ginčas užvirė ir tarp istorikų. Vienoje pusėje – skelbiantieji, kad
1937 m. lapkričio 5 d. Hitleris pirmą kartą atskleidė savo karo planus, kitoje –
kaip kad istorikas A. J. P. Tayloras – teigiantieji, jog Hossbacho memorandumas
buvo „fantazijos, neturinčios nieko bendra su tuo, kas atsitiko iš tikrųjų“58. Iš
tiesų, skaitant šio dokumento tekstą, sunku jį laikyti „fantazijų rinkiniu“, turint
omenyje, kad netrukus paminėtas jame šalis – Čekoslovakiją ir Austriją –
Vokietija tikrai praris. Tačiau paskui prasideda „bet“. Jeigu tai buvo slapčiausi ir
svarbiausi Hitlerio planai, kodėl jis atskleidė juos žmonėms, kuriais
nepasitikėjo? Tą vakarą Reicho kanceliarijoje buvo tik vienas nacis –
H. Göringas. Visi kiti, išskyrus admirolą E. Raederį, per tris mėnesius neteks
savo postų. E. Raederis, beje, buvo, ko gero, vienintelis, kuris į Hitlerio
monologą sureagavo ramiai. Jeigu galima tikėti jo vėliau pateiktu liudijimu,
E. Raederis nelaikė fiurerio pamąstymų rimtais, o visos konferencijos esmę
apibrėžė tik kaip bandymą pagreitinti ginklavimąsi. Galimas konfliktas su
Britanija, anot jo, buvo būtina dedamoji Vokietijos karinio laivyno plėtrai, bet
tuometinėje Vokietijos ginklavimosi stadijoje tai buvo tokia beprotybė, kad ji
niekaip negalėjo būti vertinama kaip rimtas pasiūlymas59.

Kai kurios tą vakarą išdėstytos Hitlerio fantazijos tapo tikrove: Didžioji

Britanija ir Prancūzija iš tikrųjų nepajudins nė piršto dėl Austrijos ir
Čekoslovakijos. Tačiau prieš tai Prancūzijoje neprasidėjo pilietinis karas, ji
neužpuolė Italijos, dokumente nėra jokių planų Lenkijoje ar Tarybų Sąjungoje –
karas, kuris prasidės 1939 m., bus kitoks nei bandė sudėlioti Hitleris. Kai jis
prasidės, Vokietija jam nebus pasiruošusi, nes pagal 1937 m. lapkričio 5 d.
išdėstytą „projektą“ konfliktas su Prancūzija ir Didžiąja Britanija turėjo įvykti
bent šešeriais metais vėliau, o tada Hitlerio argumentas visiems generolų
nuogąstavimams buvo vienas – jokio didelio karo nebus. Hossbacho
memorandumas nebuvo išsamus būsimo karo planas, bet tai nebuvo ir padrikų
sapalionių rinkinys. Hitlerio kalba tą vakarą rodo aiškias jo ekspansionistines
intencijas ir ambicijas. Prieš jas Europa turės tik vieną pasirinkimą iš dviejų –
kariauti arba pasiduoti. Generolai protestavo, nes buvo įsitikinę, jog Prancūzijos
ir Anglijos pasirinkimas bus pirmasis, Hitleris juos ramino tikindamas, kad
Vokietija gali iškovoti savo pergales mažiausia kaina, t. y. be rizikos įsivelti į
karą su didžiosiomis valstybėmis. Jis turėjo pagrindo tikėti tuo, ką sako, nes
žinojo daugiau nei jo generolai.

Nuo slaptos konferencijos Reicho kanceliarijoje praėjus vos dviem savaitėms

pas Hitlerį Berchstesgadene užsuko svečias iš Londono. Tai buvo naujai
Didžiosios Britanijos ministru pirmininku tapusio Neville’io Chamberlaino
pasiuntinys lordas Halifaxas. Būsimojo Didžiosios Britanijos užsienio reikalų
ministro atvykimo pretekstas – medžioklės paroda Berlyne, į kurią jį pakvietė
medžioklę dievinantis H. Göringas, tačiau tikrasis neoficialaus vizito tikslas
buvo kitas. Susitikime su Hitleriu lordas Halifaxas vadino nacių Vokietiją
„Europos tvirtove prieš bolševizmą“, simpatizavo vokiečių nuoskaudoms ir
teigė, kad „ilgainiui kai kurie pakeitimai gali pasidaryti įmanomi“. Tie
pakeitimai buvo Dancigas, Austrija ir Čekoslovakija. „Anglija yra suinteresuota,
kad visos permainos vyktų taikiai ir kad būtų vengiama būdų, galinčių sukelti
rimtų padarinių.“

Londone Britanijos užsienio reikalų ministras Anthony Edenas

J. Ribbentropui sakė: „Žmonės Anglijoje pripažįsta, kad ilgainiui Vokietija ir
Austrija turėtų suartėti.“ Po vizito Paryžiuje F. Papenas „maloniai nustebęs“ rašė
Hitleriui, kad premjeras Camille’is Chautemps, finansų ministras George’as
Bonnet „laiko Prancūzijos politiką Vidurio Europoje visiškai atviru diskusijoms
klausimu... Jie neprieštarautų, jei Vokietijos įtaka Austrijoje būtų didinama
taikiomis ir laipsniškomis priemonėmis; neturėtų prieštaravimų ir
Čekoslovakijoje, jei pertvarka vyktų tautų ir tautybių priklausomumo
principu.“60 Žinoma, tai buvo tik kalbos. Tačiau jos dar labiau stiprino Hitlerio
įsitikinimą, kad nei Anglija, nei Prancūzija dėl „protingų teritorinių pertvarkų“
Europoje nekariaus. Liko tie patys klausimai: kada ir kaip? Generolai klausimų
turėjo daugiau, tačiau jų opozicija netrukus bus sutriuškinta. Ne pagal iš anksto
paruoštą planą, bet dėl vieno nelemto atsitiktinumo.
 Skandalas armijos vadovybėje
1938 m. sausio 12 d. Reicho karo ministras, vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų
vadas Werneris von Blombergas vedė trisdešimt penkeriais metais už save
jaunesnę Margarethe Gruhn. W. Blombergas nuo pat pradžių buvo lojalus nacių
režimui ir 1936 m. tapo pirmuoju generolu, kuriam Hitleris suteikė feldmaršalo
laipsnį. Pirmoji W. Blombergo žmona mirė 1932 m., jų penki vaikai jau buvo
suaugę, o tapęs našliu, sulaukęs 59 metų amžiaus, jis netikėtai pats sau įsimylėjo
paprastą gatvėje sutiktą merginą. Kadangi jų padėtis visuomenėje smarkiai
skyrėsi, W. Blombergas dėl galimų vedybų nusprendė atsiklausti Hitlerio
nuomonės. Fiureris, manantis, kad socialinis statusas ir kilmė nieko nereiškia, ne
tik sutiko, bet ir pasisiūlė vestuvėse būti liudytoju, o antruoju liudytoju
rekomendavo H. Göringą. Taigi sausio 12 d. kuklioje ceremonijoje Reicho karo
ministerijoje, dalyvaujant penkiems jaunikio vaikams, jaunosios motinai ir
svarbiausiems naciams, Margarethe Gruhn ištekėjo už Wernerio von Blombergo.
Tačiau naujoji feldmaršalo žmona savo biografijoje turėjo juodų dėmių ir jos
akimirksniu išlindo į viešumą. 1931 m. tuomet aštuoniolikmetė M. Gruhn
pozavo pornografinėms nuotraukoms, kurios pateko į policijos rankas. 1932 m.
ji buvo įrašyta į įskaitą kaip prostitutė, o 1934 m. buvo apkaltinta vagyste iš savo
kliento. Praėjus vos kelioms dienoms po vestuvių, Berlyno prostitutės ėmė
kalbėti apie stulbinamą „vienos iš jų“ šuolį iš gatvės iki karo ministro žmonos, o
vyriausiasis armijos vadas generolas Werneris von Fritschas sulaukė anoniminio
skambučio, primenančio frau Blomberg praeitį. Sausio 21 d. pornografinės
nuotraukos atsidūrė ant H. Göringo stalo ir po trijų dienų pritrenkiančias
naujienas jis pranešė Hitleriui. Fiureriui tai buvo smūgis iš giedro dangaus.
Smūgis, kuris galėjo stipriai pakenkti jo prestižui. Jis bučiavo ranką prostitutei,
jis buvo jos vestuvių liudytojas – kaip išvengti pajuokos? Toks buvo klausimas,
kuris neleido tą vakarą Hitleriui užmigti. Jo adjutantas Fritzas Wiedemannas
prisimena Hitlerį vaikščiojantį iš kampo į kampą po kambarį, purtantį galvą ir
murmantį: „Jeigu vokiečių feldmaršalas gali vesti kekšę, tada pasaulyje viskas
įmanoma.“ Anot liudytojų, Hitlerio reakcija nebuvo apsimestinė – jis tikrai buvo
pritrenktas ir sutrikęs. Kitą dieną J. Goebbelsas savo dienoraštyje užrašė:
„Blombergo jau niekas neišgelbės... Garbingam vyrui tokiomis aplinkybėmis
lieka tik pistoletas... Fiureris – vedybų liudytojas. Tai neįtikima. Didžiausia krizė
nuo istorijos su Röhmu. Fiureris atrodo kaip lavonas.“61

Dar buvo tikimybė, kad W. Blombergas nenuslėpė savo žmonos praeities,

kad jis apie ją tiesiog nežinojo, tačiau, kai H. Göringas pasiūlė feldmaršalui
panaikinti santuoką, šis atsisakė62. Tai buvo jo karjeros pabaiga. Sausio 27 d.
Hitleris paskutinį kartą susitiko su juo kanceliarijoje. Fiureris išgavo iš
W. Blombergo atsistatydinimo prašymą, tačiau jie išsiskyrė draugiškiau nei būtų
galima įsivaizduoti. Hitleris pažadėjo, kad viskas bus pamiršta, jeigu Vokietija
pradės kariauti, įteikė 50 000 markių, paliko visą feldmaršalo pensiją ir išsiuntė
W. Blombergą į Italiją63. Po šio pokalbio grįžęs į savo kabinetą W. Blombergas
paprašė savo padėjėjo atidaryti seifą. „Čia paskutinė Hitlerio valia. Paimk tai ir
atiduok Hitleriui kartu su mano feldmaršalo lazdele, – pasakė jis, o tada
drebėdamas ir verkdamas ištarė: – Sudie, mano drauge“, – ir jį apkabino64.
W. Blombergo sprendimas atiduoti feldmaršalo lazdelę simboliškas, nes įprastai
pasitraukę į atsargą maršalai šį skiriamąjį ženklą pasilieka. Pirmasis nacių
feldmaršalas ir jo fiureris daugiau niekada nesusitiks. W. Blombergas liko kartu
su savo žmona. Nepaisant skandalo, jis liko lojalus ir Hitleriui. Ignoruojamas
savo buvusių bendražygių, W. Blombergas mirė Sąjungininkų kalėjime
Niurnberge 1946 m. kovą65.

Aukščiausio Reicho karo pareigūno nušalinimas buvo tik pradžia. Tą pačią

dieną, kai atsistatydino W. Blombergas, Hitleris staiga prisiminė gestapo bylą,
kurią 1936 m. vasarą jam buvo pateikęs Heinrichas Himmleris. Joje buvo
rašoma, kad generolas Werneris von Fritschas 1933 m. neva turėjo
homoseksualių santykių, dėl kurių jį šantažuoja prostitucija užsiimantis Otto
Schmidtas. Tada Hitleris pareiškė, kad nenori nieko apie tai girdėti, ir
pareikalavo, kad byla būtų sunaikinta, tačiau skrupulingas H. Himmlerio
padėjėjas Reinhardas Heydrichas dokumentą išsaugojo ir jis vėl gulėjo ant
fiurerio stalo66. Po karo ministro nušalinimo vyriausiasis armijos vadas Werneris
von Fritschas buvo pirmas kandidatas į šį postą. Ištraukti seną bylą nebuvo iš
anksto sugalvoto plano nuversti kariuomenės vadovybę dalis. Praėjus porai
dienų, kai byla atsidūrė pas fiurerį, jis vis dar galvojo apie W. Fritschą kaip
W. Blombergo įpėdinį67, tačiau, kaip ir pirmuoju atveju, reikalai pasisuko
netikėtai.

Sausio 25 d. rytą Hitleris parodė W. Fritscho bylą savo karo adjutantui

F. Hossbachui ir perspėjo, kad tai yra paslaptis. F. Hossbachas žavėjosi
W. Fritschu, tad buvo apstulbęs ir pamanė, kad generolas tikrai žinos, kaip
atremti tokius kaltinimus. Jis ignoravo fiurerio perspėjimą dėl slaptumo ir
pranešė apie bylą pačiam W. Fritschui. Šis, kaip ir tikėjosi F. Hossbachas,
reagavo audringai ir pavadino jam metamus kaltinimus melo krūva. Tada
F. Hossbachas apie pokalbį papasakojo Hitleriui ir paprašė jo suteikti galimybę
W. Fritschui apsiginti. Hitleris buvo nepatenkintas, kad F. Hossbachas išdavė
paslaptį, tačiau netikėtai sutiko pasikviesti vyriausiąjį kariuomenės vadą į Reicho
kanceliariją68. F. Hossbachas manė padaręs savo draugui paslaugą, tačiau
W. Fritschas, užkluptas netikėtų kaltinimų, ėmė karščiuotis. Jis prisiminė, kad
1933–1934 m. nuolat pietaudavo su vienu „Hitlerio jaunimo“ organizacijos
nariu, kurį aprūpindavo maistu. Jis pamanė, kad pikti liežuviai iš šios
labdaringos veiklos nusprendė sukurti skandalą, ir jeigu taip, tai jis lengvai
įrodys savo nekaltumą69.

Kitą dieną, sausio 26-ą, Reicho kanceliarijos bibliotekoje įvyko susitikimas,

kurį Hitleris iš karto pradėjo nuo reikalo. Liūdnai žiūrėdamas į W. Fritschą, jis
pareiškė, kad nori žinoti tiesą. Jeigu generolas pripažintų savo kaltę, jis pažadėjo
viską užglaistyti ir išsiųsti jį į kokią šiltą vietelę už Vokietijos ribų. W. Fritschas
šaltai atmetė kaltinimus, o paskui priminė nekaltą „Hitlerio jaunimo“ laikų
istoriją. Tai buvo klaida, nes pasakojimas, turėjęs, kaip jis tikėjosi, jam padėti, iš
tikrųjų tik dar labiau pakenkė. Hitlerio įtarimai sustiprėjo, nes iki tol jis apie tai
nebuvo girdėjęs. Tada W. Fritschui buvo įteikta byla, ir kol jis ją skaitė, į
biblioteką buvo atvestas gestapo atgabentas Otto Schmidtas. Jis atpažino
W. Fritschą kaip karininką, su kuriuo turėjo homoseksualių santykių. Generolas
keletą kartų pakartojo, kad niekada gyvenime nėra matęs šio žmogaus, ir davė
garbės žodį, jog niekaip nėra susijęs su jam metamais kaltinimais. Tačiau viskas
veltui. Hitlerio pasitikėjimas – „porcelianas“, kaip įvardijo H. Göringas,
„sudužo“70. Paprašytas išanalizuoti šią keblią situaciją, teisingumo ministras
Franzas Gürtneris padarė išvadą, kad W. Fritschas nesugebėjo įrodyti savo
nekaltumo, bet pasiūlė galutinį nuosprendį priimti karo tribunolui. 1938 m. kovo
18 d. karo tribunolas išteisino W. Fritschą, nes visi kaltinimai buvo pagrįsti
klaidingu jo asmenybės indentifikavimu – karininkas, turėjęs homoseksualių
santykių su O. Schmidtu, buvo kažkas kitas. Tačiau vasario 3 d. W. Fritschas
buvo priverstas pasirašyti atsistatydinimo raštą71. Nors munduras buvo apgintas,
jis taip ir nebuvo reabilituotas. Viskuo nusivylęs - W. Fritschas savanoriškai
grįžo į savo seną artilerijos pulką. 1939 m. rugsėjo 22 d. per Lenkijos kampaniją
jis žuvo netoli Varšuvos72.

Dviejų aukščiausių karo vadų nušalinimą pateikti visuomenei buvo sunki

užduotis. Sausio 27 d., ketvirtadienį, išblyškęs ir apsiblausęs Hitleris nusprendė
atšaukti savo šventinę kasmetinę kalbą Reichstage, o J. Goebbelsas savo
dienoraštyje užrašė: „Kaip visa tai pateikti žmonėms? Sklando neįtikimi gandai.
Fiureris ties išsekimo riba. Niekas iš mūsų nemiegojo nuo pirmadienio.“73
Oficiali W. Blombergo ir W. Fritscho pasitraukimo versija buvo „sveikatos
problemos“, tačiau aukščiausiems generolams ir vyriausybės kabinetui (beje,
susirinkusiam paskutinį kartą) 1938 m. vasario 5 d. Hitleris papasakojo tikrąją
istoriją74. Pritrenkti pikantiškų smulkmenų karininkai tiesiog tylėjo be žado75.
Fiurerio argumentai kaip visada skambėjo įtikinamai, ir jis ką tik iškovojo
didžiulę moralinę pergalę prieš galingą Vokietijos elitą, kuris iki tol naciams
nepriklausė.

Šis skandalas nebuvo suplanuotas ir surežisuotas iš anksto, Hitleris tiesiog

negalėjo numatyti tokio įvykių posūkio, tačiau jis turėjo puikią savybę išnaudoti
pasitaikančias progas. 1938 m. vasarį jis tai dar kartą pademonstravo. Per
artimiausias dienas, be W. Blombergo ir W. Fritscho, buvo atleista dar dvylika
generolų. Šeši iš jų priklausė karinėms oro pajėgoms, pertvarkos nepalietė tik
laivyno. Dar keturiasdešimt keturi aukšto rango karininkai buvo pervesti į kitas
pareigas arba laikinai nušalinti. Vietoj W. Fritscho vyriausiuoju armijos vadu
buvo paskirtas Waltheris von Brauchitschas, o į vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų
vado pareigybę nebuvo paskirtas niekas. Šio posto labai troško Hermannas
Göringas, tačiau fiureris nusprendė kitaip ir kaip kompensaciją pakėlė savo
bendražygį į feldmaršalus76.

Pertvarkos reiškė visiškai naują Vokietijos ginkluotųjų pajėgų struktūrą. Karo

ministerija buvo pakeista nauja Aukščiausiąja vermachto vadovybe
(Oberkommando der Wehrmacht – OKW). Jos vadu paskirtas generolas
Wilhelmas Keitelis buvo tiesiogiai atsakingas tik fiureriui, ir nors OKW turėjo
būti struktūra, koordinuojanti sausumos armijos (Heer), karinio jūrų laivyno
(Kriegsmarine) ir oro pajėgų (Luftwaffe) veiksmus, ji faktiškai tapo štabu, kurio
tikrasis vadas Hitleris. „Mano generolai turi būti kaip bulterjerai ant grandinių, ir
jie turi norėti kariauti kariauti kariauti kariauti. O aš turėčiau tik juos stabdyti.
Kas vyksta dabar? Aš noriu su savo stipria politika žygiuoti į priekį, o generolai
bando mane sustabdyti. Kažkokia atvirkščia situacija“, – kartą sakė fiureris77.
1938 m. pradžioje jis pasinaudojo proga tokią „situaciją“ ištaisyti.

Svarbūs buvo pasikeitimai ir kituose postuose. Užsienio reikalų ministru

vietoj Konstantino von Neurath’o buvo paskirtas Joachimas von Ribbentropas,
pakeisti ambasadoriai tokiuose svarbiuose miestuose kaip Roma, Tokijas,
Londonas ir Viena.

W. Blombergo ir W. Fritscho skandalo padariniai buvo trečias kertinis

epizodas po gaisro Reichstage ir E. Röhmo „pučo“. Jie įtvirtino visišką Hitlerio
valdžią. Nuo šios akimirkos nei armijoje, nei užsienio politikoje, nei
ekonomikoje nebus jokių kompromisų. Nušalintasis ambasadorius Romoje
Ulrichas von Hassellis prisiminė savo pokalbį su atstatydintu generolu
W. Fritschu: „Šis žmogus, Hitleris, į gera ar į bloga, yra Vokietijos likimas. Jeigu
jis žengs virš bedugnės, o Fritschas mano, kad taip ir atsitiks, kartu nusitemps ir
mus visus. Mes nieko nebegalime padaryti.“78
 Pusiau ginkluota taika
Greta pakeistų generolų ir diplomatų buvo dar vienas reikšmingas
paskyrimas – Reicho ekonomikos ministru tapo nacių režimui lojalus Waltheris
Funkas. Tai buvo Vokietijos ekonomikos stebuklo architekto Hjalmaro Schachto
eros pabaiga.

Be visų jau minėtų kovos su nedarbu programų, viena didžiausių buvo

persiginklavimas. H. Schachtas sukūrė sistemą, pagal kurią už ginklavimąsi
Vokietija mokėjo vadinamosiomis „Mefo“ obligacijomis[1]. Ji turėjo du
pranašumus: pirma, Vokietija galėjo paslėpti ginklavimosi mastą, nes ginkluotis
jai draudė Versalio sutartis; antra, ši schema už persiginklavimo programą leido
mokėti kreditu. Tačiau sykiu tai buvo ir problema, nes iš esmės tai reiškė vis
didėjantį banknotų kiekį rinkoje ir neišvengiamą infliaciją. Ekonomikos
profesorius Johanesas Zahnas, tuometinės situacijos liudininkas, aiškina tai
paprastai: „Nacių kelių statybų ir ginklavimosi problema buvo ta, kad greitkelio
nepasidėsi parduotuvėje, jo negali parduoti, o perkamoji galia išlieka.
Ginklavimosi negali parduoti, o perkamoji galia išlieka. Pinigai yra perkamoji
galia, ir tik savo nelaimei gali ją didinti, neturėdamas prekių jai patenkinti.“79

H. Schachtas galimus tokio trumpalaikio sprendimo padarinius puikiai

suprato. 1938 m. lapkritį išvada jo kalboje buvo aiški: „Pragyvenimo lygio ir
ginklavimosi gamybos santykis yra atvirkščiai proporcingas.“80 Tačiau taip
teigdamas, jis jau nebebuvo ekonomikos ministras. 1936 m. pavasarį matydamas
vis augantį ginklavimosi tempą, kuris neatitinka šalies galimybių, H. Schachtas
ėmė spausti stabdžius, tačiau milijardinėmis sumomis gaivinama armija ir
Hitleris net nemanė sustoti. Tais pačiais metais fiureris sakė: „Vokietija visada
turi būti laikoma pagrindine Vakarų pasaulio užkarda prieš bolševizmo atakas.
Turėdamas tai omenyje, aš tik noriu pareikšti, kad krizė negali nekilti ir ji tikrai
kils. Todėl mūsų išteklių panaudojimo mastas karo pramonės plėtrai negali būti
nei per didelis, nei per greitas... Jeigu mes nesugebėsime kaip įmanoma greičiau
paversti savo armijos pirmaujančia pasaulyje... Vokietija bus prarasta! –
Ekonomikos problemos Hitleriui buvo smulkmena, palyginti su bolševizmo
grėsme: – Todėl visi kiti troškimai be išimties yra antraplaniai, palyginti su šia
užduotimi (ginklavimusi). Kadangi ši užduotis apima gyvenimą, jo išsaugojimą,
kiti troškimai – kad ir kokie jie būtų suprantami kitokiomis aplinkybėmis – yra
nesvarbūs ar net mirtinai pavojingi ir todėl turi būti atmesti.“81
 Tame pačiame dokumente 1936 m. rugpjūtį Hitleris išdėstė ekonomikos
strategiją, gavusią „Ketverių metų plano“ pavadinimą. Strategija numatė sukurti
nepriklausomą ekonomiką, kuriai negalėtų pakenkti jokios blokados. Tokią,
kurioje svarbiausios karui reikalingos žaliavos būtų ne importuojamos, o
gaminamos pačioje šalyje. Taip Vokietijoje įsibėgės brangios sintetinių degalų ir
gumos, aliuminio ir geležies rūdos išgavimo programos – kad kuo labiau būtų
sumažinta priklausomybė nuo išorinių šaltinių. Planas taip pat numatė žemės
ūkio sektoriaus plėtrą, kad Vokietija nesusidurtų su bado problema kare, ir t. t.82
1936 m. Vokietija ne tik padvigubino persiginklavimo finansavimą, bet pradėjo į
karo režimą pervedinėti visą ekonomiką. Tai dar nebuvo karo ekonomika, bet
paskutinė riba, įmanoma taikos metu, buvo pasiekta83. 1936–1939 m. beveik du
trečdaliai pramonės dirbo autarkijos[2] tikslams84.

„Ketverių metų planui“ vadovauti buvo paskirtas ne H. Schachtas, o žmogus,

kuris mažiau paiso ekonomikos teorijų, bet užtat puikiai supranta Hitlerio norus
– Hermannas Göringas.

H. Schachtas buvo simboliška asmenybė. Jis palaikė nacių režimą ir sveikino

jį. „Aš norėjau didžios ir stiprios Vokietijos, o norėdamas tai pasiekti galėjau eiti
į sąjungą net su pačiu velniu“, – sakė H. Schachtas86. Jam, kaip ir daugeliui
vokiečių, naujoji diktatūra ir tvarka buvo geriau nei nepasiteisinęs Veimaro
demokratijos eksperimentas. Ginklavimasis pats savaime jam nebuvo blogybė –
iki tam tikro laipsnio jis padėjo ir atsigauti ekonomikai, ir nusiplauti Versalio
gėdą, bet netrukus tapo aišku, kad Hitleris neturi jokio kito tikslo – fiureris
pasiryžęs padaryti viską, kad tik Vokietija būtų pasirengusi karui. Johanesas
Zahnas sakė, jog 1938 m. ne tik H. Schachtas, bet ir daugelis ekonomistų buvo
įsitikinę, kad nacių ekonomikos politika patirs krachą, arba, pridūrė jis: „Tai, ko
neturi, privalai pasiimti jėga. Dėl to prasidėjo karas.“87 Šioje išvadoje slypintis
karo receptas, atrodo kur kas rimčiau nei Hossbacho memorandumas.

Vis dėlto pradėdami skyrių, kuriame Vokietija pradės užkariauti naujas

teritorijas, turėtume pasižvalgyti po visą Europą. Vienas iš didžiausių ir iki šiol
gajus mitas, kad vos tik atėjęs į valdžią Hitleris iš pradžių slaptai, paskui atvirai
ėmė kurti galingą armiją, o Vakarų sąjungininkai tikrąją grėsmę ir jo ketinimus
suprato tada, kai buvo jau per vėlu. Tai netiesa, nors iš to, ką žinome, sunku tuo
patikėti. Mes žinome, kad Vokietija lengvai sutriuškino Sąjungininkų armijas
Prancūzijoje, mes žinome, kad, pvz., 1938 m. Vokietija ginklavimuisi skyrė
daugiau nei 17 proc. savo biudžeto, Prancūzija ir Didžioji Britanija – tik po 8
proc., tačiau pradėti reikia nuo to, kad, Hitleriui atėjus į valdžią ir žengus
pirmuosius persiginklavimo žingsnius, Prancūzija ir Didžioji Britanija turėjo
savo armijas, o nuginkluota Vokietija viską pradėjo nuo pradžių. Pirmasis
prioritetas buvo investicijos į karo infrastruktūrą: kareivinių, štabų, aerodromų,
įtvirtinimų ir kitų karinių objektų statybas. Todėl didžioji dalis lėšų atiteko ne
ginklams, o statiniams88. Būtent dėl šios priežasties 1936 m. paskelbtas
„Ketverių metų planas“ į persiginklavimo programą įtraukė ir didumą viso šalies
ekonomikos pajėgumo.

VOKIETIJOS GINKLAVIMOSI IŠLAIDOS 1933/1934–1938/193989

Biudžeto išlaidos (mlrd. markių) „Mefo“ sąskaitos Iš viso
IŠ VISO ARMIJA LAIVYNAS ORO PAJĖGOS
1933/1934 0,75 – – – 0,75
1934/1935 1,95 0,81 0,5 0,64 2,14 4,09
1935/1936 2,77 1,04 0,7 1,03 2,72 5,49
1936/1937 5,82 2,43 1,2 2,23 4,45 10,27
1937/1938 8,27 3,54 1,48 3,26 2,69 10,96
1938/1939 17,25 9,46 1,76 6,03 – 17,25

Tačiau ginklavosi ne tik Vokietija. 1934 m., kai Hitleris žengė tik pirmuosius
žingsnius, bendros pasaulinės išlaidos karo sektoriui, palyginti su 3-iojo
dešimtmečio viduriu, išaugo beveik dvigubai, ginklų prekybos mastas nuo 1932
iki 1937 m. taip pat beveik padvigubėjo90. 1936 m. – lūžio taškas. Tada
paaiškėjo Tautų Sąjungos bejėgiškumas, tada nagus ėmė rodyti Italija, Japonija ir
Vokietija, tada prasidėjo ginklavimosi varžybos, nes matydamos, kad
kolektyvinė saugumo sistema neveikia, valstybės turėjo pasirūpinti pačios
savimi. Tiesa yra ta, kad totalitariniai Hitlerio ir Stalino režimai persiginkluoti
galėjo daug sparčiau, tačiau demokratinės vyriausybės, nors ir pančiojamos
rinkėjų ar oponentų nuomonės, taip pat nesnaudė. Didžioji Britanija savo
ginkluotąsias pajėgas pradėjo didinti 1934 m., o 1936 m. kovą (anksčiau nei
Vokietijoje) buvo paskelbtas „Ketverių metų planas“. Didžiosios Britanijos
išlaidos karo sektoriui 1935 m. ir 1938 m. skyrėsi net keturis kartus. Anglijos
ministras pirmininkas Neville’is Chamberlainas, pagarsėjęs kaip nuolaidžiavimo
Hitleriui politikos architektas, išlaidas ginklavimuisi nuo 1936 m. skirtų 185
milijardų svarų sterlingų 1939 m. padidino iki 719 milijardų90. Britanijos
prioritetas buvo karinis laivynas, kuriam Vokietija niekada neprilygs, ir
modernios oro pajėgos, kurioms buvo skirta apie 40 proc. biudžeto. 1939 m.
Didžioji Britanija gamino beveik tiek pat lėktuvų kiek Vokietija. Prancūzija
1936 m. taip pat paskelbė masinio persiginklavimo „Trejų metų planą“.
Prancūzija kūrė lėktuvus ir tankus, kurie tuo metu buvo vieni iš geriausių
pasaulyje91. Visi šie skaičiai byloja, kad ir Didžioji Britanija, ir Prancūzija karui
buvo daug geriau pasiruošusios nei mėgsta kartoti jų kritikai. Dar vienas
mėgstamas pastarųjų argumentas, kad savo išteklius jos panaudojo ne ten, kur
reikia, bet tada net ir karo specialistai nežinojo, koks bus naujasis karas.

I pasauliniame kare gynyba buvo kur kas stipresnė už puolimą: atakuojančiai

pusei reikėdavo trigubo, o neretai ir penkiagubo pranašumo.

IŠLAIDOS KARINĖMS REIKMĖMS PROCENTAIS METINIŲ PAJAMŲ 1932–1939 M.92

PRANCŪZIJA DIDŽIOJI BRITANIJA VOKIETIJA
1932 5,0 2,5 0,8
1933 5,2 3,0 1,9
1934 4,9 3,0 4,1
1935 5,8 2,0 6,0
1936 6,3 5,0 10,8
1937 7,1 7,0 11,7
1938 8,6 8,0 17,2
1939 23,0 22,0 30,0

1940 m. kampanija šią praktiką sugriovė – Vokietija sutriuškino Prancūziją

neturėdama nei kiekybinio, nei kokybinio pranašumo. Nė kiek ne silpnesnė
armija krito tik dėl to, kad jai buvo prastai vadovaujama. Tačiau tai irgi netapo
taisykle. Antroje karo pusėje didžioji Tarybų Sąjungos, JAV ir Didžiosios
Britanijos koalicija sugebėjo palaužti Vokietijos pasipriešinimą tik tada, kai jų
pranašumas pasidarė penkiskart didesnis. Prancūzija ir Didžioji Britanija ketino
gintis, ir to, ką jos turėjo, to, ką investavo 1936–1939 m., atrodė daugiau nei
gana.

Vis dėlto skaičiai ne visada pasako viską. Kiekvienas naujas karas būna
kitoks nei ankstesnis, ir pergalė atitenka tiems, kas padaro mažiau klaidų jį
planuodami. Tuo metu vyravo kone visuotinis įsitikinimas, kad „bombonešiai
visada prasmuks“. Buvo tikima, kad vos tik prasidėjus karui kiekvienas didelis
miestas bus sulygintas su žeme. Britanijos vyriausybė, remdamasi šia prielaida,
tikėjosi, kad aukų skaičius vien tik Londone, vien tik per pirmąją bombardavimo
savaitę, bus didesnis nei tas, kurį šalis iš tikrųjų patyrė per ilgus penkerius karo
metus. Vienintelis atsakas į tai, jos manymu, buvo galingos savo bombonešių
pajėgos. Tačiau vokiečiams oro pajėgos šiame kare buvo ne pagrindinė
smogiamoji, o tik sausumos pajėgas palaikančioji grandis. Kai jiems teko stoti į
mūšį su Anglija ore, improvizacija baigėsi tuo, kad britai atsilaikė. Ne dėl to, kad
turėjo daug bombonešių, bet dėl to, kad savo galią pademonstravo naikintuvai,
kurie iki tol buvo ignoruojama oro pajėgų dalis. Kai britai ėmė bombarduoti
Vokietiją, jų nuostoliai tapo keliskart didesni nei vokiečių93. Tai vienas iš
pavyzdžių, bylojančių apie tai, kad Sąjungininkai ruošdamiesi karui padarė rimtų
klaidų. Bet jis nepatvirtina mito, kad Europa kariniu požiūriu buvo nepasiruošusi
Hitlerio spurtui. Niekada 1936–1939 m. Vokietija nebuvo galingesnė už bet
kurią prieš ją įmanomą sąjungą. Pradėjusi ginkluotis 1933 m. ji turėjo tik
profesionalių karininkų korpusą, bet nei tankų, nei lėktuvų, nei ginklų, nei
šaudmenų, nei paruoštų atsarginių. Užsienio karo specialistai darė logišką
prielaidą, kad sukurti moderniai armijai jai prireiks ne mažiau kaip dešimties
metų. Hitleris savo pokalbiuose su B. Mussolini ir savo karo ekspertais taip pat
pabrėždavo, kad lemtingieji metai turėtų būti 1943-ieji94. Kai 1939 m. karas
prasidėjo, Vokietija buvo pasirengusi žaibiškoms pergalėms, bet ne ilgalaikiam
konfliktui. Ji irgi padarė strateginių klaidų. Pvz., ambicingas karinio laivyno
projektas Plan Z buvo pradėtas tik 1939 m., kai paaiškėjo, jog Didžioji Britanija
šiame kare taip pat bus priešė. Bet tada jau buvo per vėlu.

Žvilgtelėkime į priekį. 1940 m. pavasaris. Vokietija rengiasi šturmuoti

Prancūziją. Prieš ją ne tik Prancūzija su Didžiąja Britanija, bet ir Belgija,
Olandija, Norvegija. Vakarų sąjungininkai turi tik šiek daugiau divizijų, tik šiek
tiek daugiau tankų, tik šiek tiek mažiau lėktuvų...95 Tai tikras Vokietijos karinio
potencialo stebuklas – per ketverius metus, nuo 1936 m., kai prasidėjo tikrasis
Trečiojo Reicho ginklavimasis, ji pasiekė tai, ką, daugelio manymu, galima buvo
padaryti tik per dešimt metų. Ar reikia dar papildomų įrodymų, jei Vokietija
tokia pat stipri kaip visas Vakarų frontas kartu sudėjus? Bet šis paveikslas iš
tikrųjų yra tik jo fragmentas. Per tą laikotarpį, kurį peršokome, Vokietija
pasidarė didesnė, nes Sąjungininkai atidavė jai Austriją ir Čekoslovakiją su
visais šių šalių ištekliais. Per tą laikotarpį krito Lenkija, dėl kurios Vakarai
pajudino tik liežuvius. Per tą laikotarpį Hitleris sudarė sąjungą su Stalinu ir šis su
didžiausia armija pasaulyje ne tik atrišo Hitleriui rankas, bet ir su nekantrumu
laukė, kada prasidės didysis karas Vakaruose. Su kiekviena tokia savo pergale
Vokietija darėsi stipresnė, su kiekvienu tokiu pralaimėjimu koalicija prieš ją
prarasdavo stiprių sąjungininkų ir tik po šių pergalių ir pralaimėjimų nupiešta
1940 m. pavasario padėtis tapo įmanoma. Karas galėjo tapti kitoks dar jam
neprasidėjus, karas galėjo būti trumpesnis, karas galbūt galėjo net nekilti. Tačiau
jis kilo. Ir kad suprastume, kodėl jis buvo toks, o ne kitoks, turime grįžti atgal.
Prie istorijos, kuri primena pasakojimą apie tarakoną, kurio išsigando visi miško
žvėrys. Ir drebėjo tol, kol pasirodęs žvirblis tarakoną prarijo. 4-ojo dešimtmečio
Europoje žvirblis neatskrido. Kova su tarakonu prasidėjo tada, kai jis jau buvo
virtęs drakonu.
[1] Kadangi Vyriausybė negalėjo pasiskolinti iš centrinio banko daugiau kaip 100
milijonų reichsmarkių, buvo įkurta vos vieno milijono reichsmarkių kapitalą
turinti fiktyvi bendrovė Metallurgische Forschungsgesellschaft, m. b. H.
(sutrumpinus tiesiog „Mefo“). Sistema veikė taip, kad karo pramonės įmonės už
savo produkciją atlygį gaudavo fiktyviomis obligacijomis, kurias ši fiktyvi
bendrovė milijardais leisdavo į rinką. Kadangi obligacijas paversti grynaisiais
pinigus buvo galima kiekviename Vokietijos banke, sistemos rezultatas buvo
toks, kad už ginklavimąsi (ginklus, šaudmenis ir t. t.) mokėjo ne valdžia, o
bankinė sistema, t. y. centrinis bankas.
[2] Autarkija – pati apsirūpinanti, uždara ekonomika, pvz., dėl politinės
izoliacijos arba užsienio kapitalo intervencijos baimės.
 5. Hitlerio pergalės be šūvių
Perduokite Mussolini, kad aš niekada to nepamiršiu. Niekada niekada,
niekada, kad ir kas atsitiktų... Jeigu jam kada nors reikės pagalbos arba
jis atsidurs pavojuje, gali būti tikras, kad aš jį palaikysiu, kad ir kas
atsitiktų, net jei visas pasaulis atsisuktų prieš jį!
Hitleris savo pasiuntiniui Romoje įsiveržimo į Austriją
išvakarėse

Kaip baisu, fantastiška, neįtikima, kad mes turėsime kasti apkasus ir

bandyti dujokaukes dėl kivirčo tolimoje šalyje tarp žmonių, apie kuriuos
nieko nežinome.
Neville’is Chamberlainas kalboje per BBC radiją 1938 m.
rugsėjį

Prikišo pistoletą ir pareikalavo svaro sterlingų. Jį gavęs prikišo pistoletą

ir pareikalavo dviejų. Galop diktatorius sutiko paimti 1 svarą, 16 šilingų
ir 6 pensus, o likusią dalį – pažadais ateityje rodyti gerą valią... Mes
pralaimėjome, nors nė nekariavome... Britanija turėjo rinktis gėdą arba
karą, mes pasirinkome gėdą ir gausime karą.
Winstonas Churchillis apie Miuncheno susitarimą

Mūsų priešai yra mažos kirmėlės. Aš mačiau jas Miunchene.

Hitleris apie Anglijos ir Prancūzijos lyderius. 1939 m. rugpjūtis
 Austrijos anšliusas
1938 m. vasario 4 d. Vokietijos atstovybėje Vienoje suskambo telefonas. Kai
po pokalbio Franzas von Papenas padėjo ragelį, jis jau nebebuvo ambasadorius.
Kitą dieną F. Papenas atvyko į Berchtesgadeną atsisveikinti su Hitleriu.
Pasakodamas apie savo pasiekimus Austrijoje ir sunkumus, laukiančius naujo
ambasadoriaus, F. Papenas prasitarė fiureriui, kad Austrijos kancleris Kurtas
Schuschniggas nekantrauja su juo susitikti. Hitleris iš karto susidomėjo: „Tai
puiki mintis. Prašau nedelsiant grįžti į Vieną ir per artimiausias keletą dienų
suorganizuoti mūsų susitikimą.“1 Kiek pasispyriojęs, kad nebėra ambasadorius,
F. Papenas sutiko. Keistas sutapimas – žmogus, padėjęs Hitleriui ateiti į valdžią
Vokietijoje, padėjo jam žengti ir pirmąjį žingsnį link vyravimo Europoje. Kaip
tada, taip ir dabar, pats to nežinodamas.

Iš tikrųjų šio susitikimo labai norėjo pats K. Schuschniggas. Kai Austrijos

policija sausį per savo reidą atrado austrų nacių ginkluoto perversmo planus, jis
kreipėsi į Vokietijos ambasadorių tikėdamasis, kad šis padės išspręsti problemą.
F. Papenas nutarė, kad geriausia kreiptis tiesiogiai į Hitlerį. Lemtingas
susitikimas įvyko 1938 m. vasario 12 d. Kažin, ar K. Schuschniggas būtų
atvykęs į Berchtesgadeną, jeigu būtų žinojęs, kaip viskas pasisuks.

Dar prieš susitikimą Hitleris pasirūpino, kad jame dalyvautų ne tik naujasis
OKW vadas W. Keitelis, bet ir, paties fiurerio žodžiais tariant, „brutaliausiai
atrodantys“ jo generolai: Walteris von Reiche nau (vienas iš lojaliausių naciams
generolų) bei ką tik Ispanijoje pasižymėjęs liuftvafės generolas Hugo Sperrle2.
Jų buvimas turėjo sustiprinti svečių pojūtį, kad Vokietijos agresijos grėsmė yra
reali. Pakilusį laiptais K. Schuschniggą Hitleris pasitiko mandagiai, tačiau
mandagumas baigėsi, kai jie abu atsidūrė fiurerio kabinete su nepakartojamu
vaizdu į Alpes. Toli besidriekiančiame horizonte buvo galima įžiūrėti ir pačią
Austriją. K. Schuschniggas, norėdamas sušildyti atmosferą, prabilo būtent apie
tą nuostabų vaizdą pro langą, bet Hitleris jį iškart nukirto, jog susitikimas yra
skirtas ne diskusijoms apie gražų vaizdą ar orą3. Taip prasidėjo dviejų valandų
pragaras, kurį Austrijos kancleriui reikėjo ištverti. „Jūs padarėte viską, kad
išvengtumėt draugiškos politikos! – šaukė Hitleris. – Visa Austrijos istorija yra
vientisas ir nepertraukiamas tėvynės išdavystės aktas... Ir aš jums pasakysiu,
pone Schuschniggai, kad esu pasiryžęs padaryti tam galą. Vokiška- sis Reichas
yra viena didžiųjų valstybių ir niekas nepakels net balso, jeigu jis spręs savo
sienų problemas.“ K. Schuschniggas, mėgindamas atvėsinti kylančią įtampą,
atsakė: „Mes padarysime viską, kas įmanoma, kad pašalintume visas kliūtis,
trukdančias geresniam tarpusavio supratimui.“ Tačiau Hitleris nepasidavė: „Tai
jūs taip sakote! O aš jums sakau, kad vienaip arba kitaip ketinu išspręsti
vadinamąją Austrijos problemą... Aš turiu istorinę misiją ir ją įvykdysiu, nes pati
Apvaizda lėmė man tai padaryti... Man užtenka tik įsakyti ir visi jūsų juokingi
gynybos įrenginiai bus sudaužyti į šipulius. Rimtai, juk netikite, kad galite mane
sustabdyti ar sulaikyti bent pusvalandžiui?.. Negi jūs manote, kad kas nors šioje
žemėje galėtų sukliudyti mano sprendimams? Italija? Aš mačiau Mussolini akis į
akį... Anglija? Anglija dėl Austrijos nepajudins nė piršto... Ir Prancūzija?“
Hitleris pasakė, jog Prancūzija turėjo užtektinai galios sustabdyti jį okupuojant
Reino sritį, bet nepadarė nieko, o dabar „jau pavėlavo“4. Tada atėjo metas
reikalavimams: panaikinti bet kokius draudimus ir paskelbti amnestiją
kalinamiems austrų naciams, paskirti Arthurą Seyss-Inquartą (pronaciškai
nusiteikusį garsų Austrijos teisininką) vidaus reikalų ministru su visiška policijos
kontrole, į karo ir finansų ministrų postus taip pat turi būti paskirti naciams
simpatizuojantys žmonės; Austrija savo ekonomikos ir užsienio politiką privalo
derinti su Vokietija ir t. t.5 Priblokštas šios tirados, K. Schuschniggas vis dar
laikėsi. Jis atsakė, kad tik Austrijos prezidentas gali skirti ministrus ir skelbti
amnestiją6. Spektaklis tęsėsi toliau. Kol K. Schuschniggas tarėsi su savo
delegacija, Hitleris į kabinetą pasikvietė W. Keitelį. Kai atskubėjęs OKW vadas
fiurerio paklausė, kokie bus įsakymai, Hitleris atsakė: „Nėra jokių įsakymų. Tik
noriu, kad čia pasėdėtumėt.“7 Jie dešimt minučių kalbėjosi apie nereikšmingus
dalykus, tačiau K. Schuschniggas negalėjo žinoti, kad tai tik blefas. Jis suveikė.
Per tas dešimt minučių J. Ribbentropas su F. Papenu draugiškai tikino, kad
Hitleris gerbs Austrijos suverenumą, jeigu bus sutikta su pateiktais
reikalavimais. Manydamas, kad Vokietijos karinės invazijos grėsmė yra reali,
Austrijos kancleris grįžo į Hitlerio kabinetą pasirengęs pasirašyti. Hitleris dar
kartą paaiškino jo pasirinkimo galimybes: „Arba jūs pasirašote ir per tris dienas
įgyvendinate mano reikalavimus, arba aš įsakysiu žygiuoti į Austriją.“8
K. Schuschniggas galiausiai pasidavė ir pasirašė ultimatumą. Jis dar kartą
pakartojo, kad tokį dokumentą gali įgyvendinti tik prezidentas, tačiau šis
gangsterinės diplomatijos raundas buvo baigtas. Vasario 15 d. Wilhelmas
Miklasas ratifikavo Berchtesgadeno susitarimą ir įvykdė visus jame numatytus
reikalavimus. Tai iš esmės reiškė, kad Austrija tampa satelitine Vokietijos
valstybe, tačiau kartu tai nebuvo Austrijos, kaip nepriklausomos valstybės,
pabaiga. Atvirkščiai, atrodė, kad Hitleriui visiškai pakanka to, ką pavyko
pasiekti. Kai K. Schuschniggas išvyko į Austriją, fiureris įsakė W. Keiteliui
pasienyje imituoti karinius manevrus, tačiau paaiškėjus, kad kaimynai užkibo ant
kabliuko, visos priemonės buvo sustabdytos9.

Vasario 20 d. Hitleris Reichstage sakė kalbą. Naujas Vokietijos ir Austrijos

bendradarbiavimo etapas tapo pagrindine fiurerio tema, padėjusia į šešėlį
nustumti armijos skandalą ir aukštų pareigūnų atleidimus: „Tarp dviejų šalių
kiekvienoje srityje buvo užtikrintas draugiškas bendradarbiavimas, – sakė jis. –
Norėčiau savo ir Vokietijos tautos vardu padėkoti Austrijos kancleriui už jo
supratingumą ir geranoriškumą.“10

Kitą dieną fiureris išsikvietė penkis svarbiausius austrų nacių pogrindžio

lyderius, pareiškė, kad jų veiksmai yra beprotybė, ir uždraudė jiems grįžti į
Austriją. Austrų naciai niekada nešoko pagal Berlyno dūdelę. Pvz., po A. Seyss-
Inquarto paskyrimo vidaus reikalų ministru jie išdaužė Vokietijos ambasados
Vienoje langus. S. Seyss-Inquartą vertino vokiečių naciai, tačiau Austrijos naciai
tokį kompromisą su vyriausybe laikė išdavyste11. Kai 1936 m. liepos 11 d.
Vokietija ir Austrija pasirašė „džentelmenišką susitarimą“, pagal kurį Austrija
pripažino esanti vokiška valstybė, o Vokietija įsipareigojo pažaboti siaučiančius
Austrijos nacius, K. Schuschniggas manė, kad jo problemos baigėsi. Tačiau
austrų naciai neketino paklusti Hitlerio nurodymams. Hitleris nieko nežinojo
apie naujus jų ginkluoto perversmo planus12, dėl kurių sunerimęs
K. Schuschniggas kreipėsi pagalbos, tačiau fiureris, kaip visada, iš karto pajuto
progą. Austrijos vidaus problemos tapo jo koziriu, bet šį kartą jis stengėsi
laikytis susitarimo. Po dviejų savaičių austrų naciams jis dar kartą pakartojo, kad
viskas turi vykti taikiai ir teisėtai. Su K. Schuschniggu pasirašytas protokolas,
anot jo, „yra taip toli siekiantis, kad jeigu bus įgyvendintas, Austrijos klausimas
išsispręs automatiškai“. Jis davė aiškiai suprasti, kad nieko nenori spręsti jėga –
viskas turi vykti taikiai ir laipsniškai13. Tokios pat linijos jis laikėsi ir
diplomatiniame fronte. Ženklų, kad Didžiosios Europos valstybės nesikiš į
Austrijos problemą, daugėjo. Vasario 21 d. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų
sekretoriumi vietoj A. Edeno tapo lordas Halifaxas – tas pats, kuris taip
draugiškai bendravo su Hitleriu savo pirmojo vizito metu. Kovo 3 d. Berlyne
Hitleris perspėjo britų ambasadorių Nevile’į Hendersoną, kad jeigu Anglija
priešinsis „teisingam“ susitarimui Austrijoje, kur K. Schuschniggą palaiko tik
penkiolika procentų visuomenės, Vokietija bus priversta kautis. Tačiau paskui
pridūrė, kad „Austrijos vokiečių interesai turi būti užtikrinti taikios evoliucijos
būdu“14 – ne ginkluotas, o taikus problemos sprendimas buvo Hitlerio
deklaruojamas prioritetas. Net jei tai buvo netušti žodžiai, jiems nebuvo lemta
išsipildyti.

K. Schuschniggas iš tikrųjų buvo silpnas ir nepopuliarus diktatorius. 1919 m.

įkurta Austrijos Respublika iš 54 milijonų gyventojų imperijos tapo mažyte
valstybe su 7 milijonais gyventojų, iš kurių 2 milijonai gyveno Vienoje. Didžioji
dauguma jų kalbėjo vokiškai ir kadangi naujoji Austrija po karo taip ir nepajėgė
išspręsti savo ekonominių problemų, nieko nuostabaus, kad 3-iajame
dešimtmetyje beveik visos politinės partijos į savo programą įtraukdavo
susijungimo (Anschluss) su Vokietija punktą15. Hitlerio atėjimas į valdžią
atstūmė kairiąsias jėgas, tačiau po Didžiosios depresijos masiniame nedarbe
paskendusioje šalyje įsitikinimas, kad maža valstybė negali išsikapstyti iš
ekonomikos ir politikos bėdų viena pati, liko. Ir kuo didesni buvo Trečiojo
Reicho pasiekimai, tuo labiau austrams atrodė, kad vienintelis jų kelias yra
susijungti su Vokietija. Galų gale, pakeitus nesėkmingą diktatorių sėkmingu,
blogiau tikrai nebūtų16. Žinios apie naują susitarimą su Vokietija sustiprino viltį,
kad susijungi mas nenumaldomai artėja. Vis daugiau žmonių Austrijoje viešai
demonstravo Hitlerio saliutą ir svastiką, nepaisydami A. Seyss-Inquarto
mėginimų tokį elgesį uždrausti17. Dabar sunku pasakyti kodėl, galbūt
matydamas slystančius iš rankų paskutinius savo valdžios likučius, galbūt
tikėdamasis tarptautinės paramos, K. Schuschniggas ryžosi netikėtam
sprendimui, kuris apvertė visą padėtį aukštyn kojomis. 1938 m. kovo 9 d. rytą jis
paskelbė, kad šalyje įvyks plebiscitas, kuriame gyventojai galės pareikšti savo
nuomonę Austrijos autonomijos klausimu. Plebiscitas dėl susijungimo su
Vokietija buvo sena nacių svajonė, nes jie buvo įsitikinę, kad nesunkiai jį
laimėtų, tačiau K. Schuschniggo referendumas buvo kitoks: „Už laisvą ir
vokišką, nepriklausomą ir visuomeninę, krikščionišką ir vieningą Austriją; už
laisvę ir darbą, už lygybę visų, kurie pasisako už savo tautą ir Tėvynę!“ Po šia
ilga formuluote buvo galima parašyti tiktai „taip“ arba „ne“18. Antrasis
atsakymas galėjo būti traktuojamas netgi kaip valstybės išdavystė19. Siekiant
eliminuoti naciams simpatizuojančią jaunąją kartą, referendume leista dalyvauti
ne jaunesniems nei dvidešimt ketverių metų amžiaus žmonėms.
K. Schuschniggas taip pat pasirūpino, kad rinkimų biuletenius skaičiuotų jo
partijos pareigūnai20, kitaip tariant, plebiscito rezultatas buvo aiškus iš karto.
Kad niekas nespėtų įsikišti, referendumas turėjo įvykti po trijų dienų.

Tai buvo drąsus ir atviras akibrokštas, kurio Hitleris nesitikėjo. Tokiam

įvykių posūkiui jis nebuvo pasiruošęs, nes ši Berchtesgadeno susitarimo
išdavystė, Hitlerio žodžiais, „kvailas ir idiotiškas plebiscitas“21 galėjo sužlugdyti
visus su Austrija susijusius planus ir suduoti smūgį jo prestižui. Buvo visiškai
aišku, kad taikaus ir draugiško susitarimo planas žlugo, ir Hitleriui liko du
pasirinkimai: gėdingai pasitraukti arba veikti. Išgirdęs K. Schuschniggo kalbą
per radiją fiureris trenkė kumščiu į stalą ir sušuko: „Tai turi būti padaryta, ir tai
turi būti padaryta dabar!“22 Tokia buvo pirmoji Hitlerio reakcija, po kurios
prasidėjo improvizacijų virtinė. Kaip veikti toliau, tą vakarą fiureris su
J. Goebbelsu ir H. Göringu svarstė iki 5 valandos ryto. „Jis tiki, kad laikas atėjo,
– užrašė savo dienoraštyje J. Goebbelsas. – Jis nori apie tai dar pagalvoti, bet yra
įsitikinęs, kad Italija ir Anglija nieko nedarys. Prancūzijos veiksmai įmanomi,
bet nelabai tikėtini. Rizika ne tokia didelė kaip okupuojant Reino kraštą.“23

Kovo 10 d. Hitleris išsikvietė W. Keitelį ir pareikalavo, kad armija būtų

pasirengusi žygiui į Austriją kovo 12 d. rytą. Generalinio štabo vadas L. Beckas,
paprašytas pateikti operacijos planą, atsakė, kad jokio plano nėra. Iškviestas pas
fiurerį, jis paaiškino, kad geriausiu atveju galėtų mobilizuoti tik porą korpusų ir
pakartojo: „Aš negaliu prisiimti atsakomybės už invaziją į Austriją.“ Hitleris
atšovė: „Jūs ir neturite. Jeigu jūs dėl to išsisukinėsite, aš turėsiu patikėti šią
užduotį savo SS. Jie įžygiuos grojant orkestrams. Ar šito nori armija?“ Vėliau
L. Beckas užrašė, kad tai buvo pirmasis ir paskutinis jo karinis pasitarimas su
Hitleriu. Jis truko tik penkias minutes24. Liuftvafė jokių nuogąstavimų neturėjo.
H. Göringas iš karto parengė 300 lėktuvų propagandiniams skrydžiams. Netgi
diplomatiniame korpuse nebuvo didelių abejonių. Kadangi J. Ribbentropas buvo
Londone, jo pirmtakas K. Neurath’as entuziastingai ėmėsi netikėtai
pasitaikiusios galimybės25.

Po chaotiško dienos šurmulio, apie vidurnaktį, J. Goebbelsas vėl susitiko su

savo fiureriu. „Burtai mesti. Žygis šeštadienį. Veršimės tiesiai į Vieną... Per
savaitę Austrija bus mūsų... Vėl puikus laikas. Su didžia istorine užduotimi... Tai
nuostabu“, – rašė J. Goebbelsas26. Ir vėl „istorinė misija“ bus įvykdyta
šeštadienį, tiesa, šį kartą tai padiktavo aplinkybės, bet propagandos ministras
nepamiršo ir kito sutapimo: „Kovas visada ypatingas. Iki šiol tai buvo
laimingiausias fiurerio mėnuo.“27

Kovo 11 d. K. Schuschniggas gavo smūgį atgal. Vokietijos siena buvo

uždaryta, o Vieną pasiekė Hitlerio ultimatumas: nukelti plebiscitą dviem
savaitėms, pakeisti jo formuluotę į tokią, kokia buvo Saro referendume, t. y. kad
austrai galėtų balsuoti už susijungimą, o ne prieš jį; K. Schuschniggas privalo
atsistatydinti, o vietoj jo turi būti paskirtas A. Seyss-Inquartas. K. Schuschniggas
sutiko nukelti plebiscito datą, bet atsistatydinti atsisakė28. Jis bandė
prisiskambinti B. Mussolini, tačiau šis nekėlė ragelio. Vienintelis atsakymas,
kurį jam pavyko gauti iš britų vyriausybės, kad „ji negali prisiimti atsakomybės
už patarimus, kurie gali sukelti Austrijai nemalonumų“. Prieš tris dienas po
vidaus krizės kritusi ir pusiau egzistuojanti Prancūzijos vyriausybė nusprendė
imtis „karinių priemonių“ – pašaukti atsarginius, tačiau su sąlyga, kad tam
pritars Londonas. Pritarimo nesulaukus „karinė priemonė“ buvo atšaukta29.
K. Schuschniggas buvo paliktas vienas.

Berlyne iniciatyvą perėmė H. Göringas. Jis paskambino A. Seyss-Inquartui ir

pasakė, kad jeigu Austrijos prezidentas Wilhelmas Miklasas iki 19.30 val.
nepaskirs jo kancleriu, „pasienyje sutelktos pajėgos pradės invaziją ir tai bus
Austrijos pabaiga“.30 Unikalus atvejis – tarptautinė krizė nuo pradžios iki
pabaigos buvo valdoma telefonu. Net pats A. Seyss-Inquartas pristatydamas
ultimatumą vyriausybėje replikavo, kad jis tik atlieka „telefonų sujungimo centro
mergaitės pareigas“31. Nematydamas jokios išeities, 15.30 val. K. Schuschniggas
atsistatydino, bet prezidentas W. Miklasas atsisakė A. Seyss-Inquartą paskirti
kancleriu – tai buvo paskutinis desperatiškas nepriklausomos Austrijos gestas.

Tuo metu didžiųjų miestų gatvėse pradėjo siausti austrų nacių gaujos. Vien
tik Lince atšvęsti K. Schuschniggo atsistatydinimo susirinko 20 000 minia32.
Žinodamas tai, H. Göringas dar kartą paskambino A. Seyss-Inquartui ir įsakė
atsiųsti iš anksto padiktuotą telegramą su prašymu „atkurti šalyje tvarką“.
Pasispyriojęs, kad dar nėra kancleris, A. Seyss-Inquartas išsiuntė telegramą, kuri
Berlyną pasiekė 21.10 val., bet tai jau buvo nesvarbu – prieš pusvalandį Hitleris
buvo įsakęs kitą rytą įsiveržti į Austriją33.

Londone lordas Halifaxas J. Ribbentropui pareiškė, kad grasinimas jėga yra

„netoleruotinas“, tačiau prieš tai rašęs savo fiureriui, kad Anglija nesikiš,
Trečiojo Reicho užsienio reikalų ministras buvo teisus. Didžiosios Britanijos
premjeras N. Chamberlainas netrukus pataisė savo diplomatą pareikšdamas, kad
šalys „galės siekti nuoširdaus savitarpio supratimo, kai tik baigsis šis nemalonus
reikalas“.34 Tiesa, naciai baiminosi savo kaimynės Čekoslovakijos reakcijos.
Galbūt dėl to F. Hossbacho konferencijoje Hitleris kalbėjo apie Čekoslovakiją
kaip apie pirmąją auką. Ji turėjo stiprią armiją ir politinės valios, todėl galėjo
ateiti į pagalbą Austrijai, kuri savo ruožtu neturėjo nei vieno, nei kito. Maža to,
B. Mussolini Čekoslovakijoje neturėjo jokių interesų, priešingai nei Austrijoje.
Tačiau taip jau susiklostė, kad Hitleriui teko pradėti ne ten, kur jis norėjo.
H. Göringas kaimynų ministrui sakė: „Duodu garbės žodį, kad Čekoslovakija
neturi nė menkiausios priežasties nerimauti.“ Čekai iš karto atsakė, kad
mobilizacijos neskelbs. Ko gero, ne dėl to, jog patikėjo H. Göringu, kaip ir visi
kiti, jie tiesiog manė, kad nieko tokiomis aplinkybėmis padaryti negali35. Dar
prieš krizę Austrijoje, vasario 23 d., Italijos užsienio reikalų ministras grafas
G. Ciano savo dienoraštyje rašė: „Ką, tiesą sakant, mes galėtume padaryti?
Pradėti karą su Vokietija? Po pirmo šūvio visi austrai be išimties stotų prieš mus
į vokiečių pusę.“36 B. Mussolini atsakymas Hitlerį pasiekė įsiveržimo į Austriją
išvakarėse. Hitlerio pasiuntinys, nuvežęs laišką dučei, paskambino 22.25 val. ir
pranešė, kad Austrija B. Mussolini „visiškai nedomina“. Susijaudinęs iš
džiaugsmo Hitleris atsakė: „Perduokite Mussolini, kad aš niekada to nepamiršiu.
Niekada niekada, niekada, kad ir kas atsitiktų... Jeigu jam kada nors reikės
pagalbos arba jis atsidurs pavojuje, gali būti tikras, kad aš jį palaikysiu, kad ir
kas atsitiktų, net jei visas pasaulis atsisuktų prieš jį!“37 Tai buvo vienas iš
nedaugelio pažadų, kuriuos fiureris ištesėjo.

Apie vidurnaktį galiausiai pasidavė ir prezidentas Wilhelmas Miklasas. Jis

paskyrė A. Seyss-Inquartą naujuoju ir paskutiniu Austrijos kancleriu. Austrija
įvykdė visus Vokietijos reikalavimus, tačiau, kaip įvardijo amerikiečių
žurnalistas Williamas Shireris, naciai sulaužė savo pačių ultimatumo sąlygas38.
A. Seyss-Inquarto pirmtakas K. Schuschniggas savo emocingoje atsisveikinimo
kalboje tą vakarą sakė: „Netgi šiomis siaubingomis aplinkybėmis mes
nepasiruošę pralieti kraujo.“39 Vokiečių pajėgos Austrijos sieną kirto kovo 12 d.
5.30 val. Tai buvo ne karo žygis, o šventinis paradas. Austrai kareivius pasitiko
ne su ginklais, o su gėlėmis rankose.

Savo tankus, fiurerio palaimintas, vėliavomis ir gėlėmis išpuošė ir generolas

Heinzas Guderianas40. Karo technika nesugebėjo atlaikyti net taikaus žygio – tik
30 proc. vokiečių tankų pasiekė Vieną – kiti sugedo pakeliui41, tačiau jų
paslaugų pagal tikrąją paskirtį neprireikė. Austrijos kareiviai ir I pasaulinio karo
veteranai kartu su miniomis rikiavosi pakelėse, saliutavo ir išdidžiai
demonstravo ant savo krūtinių ordinus ir medalius už nuopelnus kare, kuriame
jie kovėsi kartu su Vokietija42.

Ryte atskridęs į Bavariją ir išklausęs naujai sukurtos 8-osios armijos vado

Fedoro von Bocko raporto, kad vokiečių kariai yra pasitinkami su didžiuliu
entuziazmu ir džiaugsmu, Hitleris įsakė mersedesų virtinei važiuoti į Lincą. Tuo
metu Berlyne buvo rengiamas dokumentas, turintis apibrėžti naują Austrijos
statusą. Balandžio mėnesį buvo planuojama surengti rinkimus, Hitleris juose bus
išrinktas federaliniu prezidentu, o Austrija atsidurs Vokietijos globoje. „Toliau
jau mes galėsime prastumti tokius pokyčius, kokių norėsime“, – rašė
J. Goebbelsas43. Anšliusas – visiškas Austrijos sujungimas su Vokietija – kaip
galimybė nebuvo svarstomas net paskutinę akimirką.

15.50 val. Hitleris pasiekė savo gimtinę Braunau prie Ino. Skambant
bažnyčios varpams čia jį pasitiko džiūgaujanti minia, tačiau kolona, saugoma SS
sargybinių, nesustodama patraukė į Lincą. Dėl didžiulių spūsčių pakelėse Lincą
pavyko pasiekti tik po keturių valandų, jau sutemus. Milijoninio miesto
pagrindinė aikštė buvo užtvenkta ekstazės apimtos minios. Ji nuolat
pertraukinėjo Hitlerį šūkiais Heil! ir pažįstama vokiečiams tirada Ein Volk, ein
Reich, ein Führer!44 Regėdamas tai Hitleris susijaudino. Jam per skruostus ėmė
riedėti ašaros45. „Jeigu Apvaizda kartą išsiuntė mane iš šio puikaus miesto ir
pašaukė vadovauti Reichui, ji tikrai turėjo omenyje kažkokią man skirtą misiją.
Ir tai gali būti tik viena misija – grąžinti savo mylimą gimtąją šalį į Vokietijos
Reichą!46 – sakė susirinkusiai miniai iš balkono Hitleris, o vėliau britų
žurnalistui pridūrė: – Šie žmonės yra vokiečiai.“47

Sujaudintas tokio karšto sutikimo, grįžęs į viešbutį Hitleris staiga ėmė

galvoti ne apie formalią Austrijos autonomiją, bet apie tikrąjį anšliusą – visišką
Austrijos inkorporavimą į Reichą. Nebuvo jokių abejonių, kad Austrijos rinkėjai
tai palaikys. Jam taip pat buvo pranešta, kad užsienio laikraščiai kalba apie
anšliusą kaip apie įvykusį faktą48. Hitleris atsiklausė H. Göringo nuomonės,
išsiaiškino, kad Austrijos vyriausybės kabinetas susijungimui pritars, ir
apsisprendė. „Yra tik viena akimirka, kai sėkmės deivė sklando šalia, ir jeigu
sudvejojęs jos nepagausi, antros galimybės nebebus“, – paaiškino fiureris savo
adjutantams49. Kitos dienos, kovo 13-osios, vakarą, kai Hitleris aplankė savo
tėvų kapus Leondinge, Austrijos susijungimas su Vokietija, tiksliau – jos tapimas
viena iš naujų Trečiojo Reicho provincijų, tapo tikrove.

Kovo 14 d., pirmadienį, Hitleris atvyko į Vieną lyg triumfuodamas. Austrijos

sostinė turėjo laiko pasiruošti fiurerio sutikimui. Vietos vyskupo nurodymu
bažnyčių bokštai buvo išpuošti svastikomis, jų varpai darniai sveikino garbingą
svečią, o pats Hitleris buvo priverstas vis pasirodyti Imperial viešbučio balkone,
kadangi to be perstojo reikalavo šalia susirinkę gerbėjai. Kitą dieną Heldentplatz
(Didvyrių aikštėje) fiureris 250 000 miniai „istorijos akivaizdoje“ paskelbė apie
„savo tėvynės prisijungimą prie Trečiojo Reicho“. Balandžio 10 d. surengtame
referendume „už“ balsavo 99,08 proc. austrų50. Pergalė buvo visiška.

Hitlerio populiarumas dar kartą šoktelėjo iki rekordinių aukštumų. Daugeliui

vokiečių jis atrodė politikos virtuozas, geresnis net už patį Napoleoną, kadangi
jo pergalės buvo pasiektos neiššovus nė vieno šūvio. Versalio sutartis iš didžiulės
ir galingos imperijos Austriją buvo pavertusi Šveicarijos dydžio nykštuke. Dabar
ši šalis šventė savo didybės susigrąžinimo galimybę. Ir tam ji turėjo tik vieną
alternatyvą arba bent taip tada atrodė – tapti didžiojo vokiško Reicho dalimi.
Šiais laikais Austrija, nepaisant savo vokiško charakterio, vėl yra nepriklausoma
valstybė, ir jeigu būtų surengtas analogiškas plebiscitas, jo rezultatai
neabejotinai būtų kitokie, tačiau tada Austrijos žmonės savo visuotiniu
džiaugsmu Europai pademonstravo, kad tai, kas atsitiko, buvo jų pasirinkimas, ir
niekam dėl to kariauti nereikia. „Vokietijos ir Austrijos susijungimas, – rašė savo
dienoraštyje Luise Solmitz, – yra mano senos vokiškos svajonės išsipildymas.“51
Tuo metu keturiolikmetė Susi Seitz niekada nepamiršo akimirkos, kai Lince
Hitleris paspaudė jai ranką: „Aš buvau tokia susijaudinusi, kad gerklėje jutau
širdies plakimą. Kai jis priėjo prie manęs, aš vos nepamiršau paduoti savo
rankos; aš pažiūrėjau į jį ir pamačiau geras akis. Ir širdyje pasižadėjau: aš visada
būsiu tau ištikima, nes tu geras žmogus... Tai buvo tarsi sapnas. Aš ištesejau savo
pažadą. Visą laisvą nuo mokyklos laiką stengiausi skirti darbui, nes jis mums
prisakė: „Jūs visi padėsite man sukurti imperiją. Gerą imperiją, kurioje gyvens
laimingi žmonės. Žmonės, kurie nori ir žada būti geri.“52 Luise savo pažadą
ištesėjo, „gerasis imperatorius“ – ne.

Visuotinės euforijos fone naciai Austrijoje greitai ėmė įvedinėti savo tvarką.
Vien tik kovo 12–13 dienomis gestapas ir SS suėmė 21 000 priešiškų režimui
žmonių. Tiesa, dauguma jų iki metų pabaigos buvo paleisti – Austrijoje nebuvo
jokio rimto pasipriešinimo judėjimo iki pat karo pabaigos. Kur kas rimtesni
padariniai laukė 200 000 žydų, iš kurių net 170 000 gyveno Vienoje. Vienintelė
gera žinia jiems buvo tik ta, kad tuo metu naciai nebuvo sugalvoję, kaip spręsti
„žydų klausimą“, taigi bent pusė jų turės galimybę legaliai palikti šalį, žinoma,
atiduodami naciams visą savo turtą53. Vis dėlto tikroji Adolfo Eichmmanno, tuo
metu pradėjusio savo šiurpią karjerą, žvaigždė patekės vėliau, tuo metu 7
milijonai austrų džiūgavo, kad Trečiasis Reichas priglaudė juos po savo sparnu,
o vokiečiai garbino savo fiurerį, nes jis vėl pasirodė už visus gudresnis.

Anšliusas tapo labai svarbiu posūkiu Trečiojo Reicho istorijoje.

Maudydamasis šlovės spinduliuose Hitleris galėjo jaustis kaip dievas. Visa tai,
kas įvyko per tas keletą kovo dienų, buvo ne iš anksto kruopščiai apgalvotas ir
įgyvendintas planas. Po netikėto K. Schuschniggo[1] akibrokšto sekusi
improvizacijų virtinė labiau priminė avantiūrą, o ne genialią operaciją, tačiau
svarbiausia buvo, kad ji pavyko. Hitleriui ėmė atrodyti, kad jis gali gauti viską,
ko užsigeidęs. Intuicija jo vėl neapgavo. Vakarų reakcija vėl buvo nevykusi.
Abejojantieji ir skeptikai vėl buvo neteisūs. Anksčiau jis manė, kad Didysis
Vokietijos Reichas – imperija, kurioje bus visi Europos vokiečiai, yra tik
siekiamybė, didžiulis tikslas, kuriam įgyvendinti gali prireikti daug laiko, o
dabar jam ėmė atrodyti, kad visa tai gali pasiekti pats. Praėjus vos keletui dienų
po Austrijos anšliuso, Hitleris ėmė studijuoti tolesnės ekspansijos galimybes.
„Dabar pirmoji bus Čekija, – užrašė J. Goebbelsas, – ...drastiškai, vos tik
pasitaikius galimybei... Fiureris nuostabus... Tikras genijus. Dabar jis
valandomis mąsto ir analizuoja žemėlapius. Atkunta iškart, prabilęs apie tai, jog
nori pats pamatyti didįjį teutonišką Vokietijos Reichą.“54

Naujajame Europos žemėlapyje buvo galima aiškiai matyti, kad dabar

Čekoslovakija apsupta iš trijų pusių. Joje 3 milijonai vokiečių, kurie norėtų būti
Trečiojo Reicho piliečiais, bet Čekoslovakija – ne Austrija, vokiečiai šioje
valstybėje tik tautinė mažuma, todėl toks pat scenarijus jai netinka. Koks bus
naujasis?
[1] K . Schuschniggas, skirtingai nei daugelis kitų Austrijos vyriausybės narių,
atsisakė palikti šalį ir buvo suimtas gestapo. Karą jis praleido Dachau ir
Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklose. Karo pabaigoje K . Schuschniggas
kartu su kitais išskirtiniais kaliniais buvo pervežtas į Tirolį, kur SS sargybiniai
kalinius paliko. Amerikiečių kareiviai jį išlaisvino 1945 m. gegužės 5 d. Po karo
K . Schuschniggas gyveno dar 22 metus.
 Žvilgsnis į Čekoslovakiją
Praėjus vos dviem savaitėms po Austrijos anšliuso, kovo 28 d., Hitleris
Berlyne susitiko su Sudetų vokiečių partijos lyderiu Konradu Heinleinu ir
pareiškė, kad Čekoslovakijos klausimas bus „išspręstas netolimoje ateityje“55.
Fiureris jam davė užduotį – nuolat kelti Prahos vyriausybei tokius reikalavimus,
kurie būtų tiesiog neįgyvendinami. Kiekvieną kartą, kai Čekoslovakijos
vyriausybė buvo linkusi nusileisti, K. Heinleinas iškeldavo naują reikalavimą,
sužlugdydamas susitarimo galimybę. Vokietijoje tuo metu prasidėjo propagandos
kampanija, trimituojanti apie čekų „žiaurumus“ vokiečių atžvilgiu56. Tą pačią
kovo 28 d. Hitleris įsakė pradėti Siegfriedo gynybos linijos statybas[1]. Taigi
pirmuosius žingsnius „Čekoslovakijos klausimu“ Hitleris žengė ankstyvą
1938 m. pavasarį. Savo norą sunaikinti šią valstybę jis ne kartą buvo išdėstęs ir
anksčiau, liko tik tie patys klausimai: kaip ir kada?

Po I pasaulinio karo iš senosios Habsburgų imperijos likučių sukurta

Čekoslovakijos Respublika tuo metu buvo viena iš nedaugelio demokratinių
valstybių Europoje. Skirtingai nei Austrija, Čekoslovakija pradėjo savo
egzistavimą turėdama daug geriau išplėtotą pramonę. Ji buvo didesnė,
turtingesnė ir stipresnė nei Austrija. Pagal ginklų gamybą tai buvo viena iš
pirmaujančių Europos valstybių, o jos armija su 34 gerai parengtomis,
drausmingomis ir ginkluotomis divizijomis buvo jėga, kuri tuo metu niekuo
nenusileido tik formuojamam vermachtui57. Tačiau Čekoslovakija turėjo ligą,
kuria net nekvepėjo Austrijoje – ji nebuvo tautinė valstybė. Iš visų skirtingų
etninių grupių tik čekai laikė save tikraisiais piliečiais, kiti – slovakai, vengrai,
rusėnai ir, žinoma, 3 milijonai vokiečių – buvo tautinės mažumos. Pastarieji
buvo labiau susiję su Austrija nei su Vokietija, tačiau austrai ką tik prisijungė
prie Reicho – sudetiečiai[2] norėjo padaryti tą patį58. Tautinių grupių teisės
Čekoslovakijoje buvo gerbiamos kur kas labiau nei daugelyje to meto Europos
valstybių, tačiau Konrado Heinleino partija tapo savotišku Trojos arkliu, kuris
padės Hitleriui sugriauti tvirtovę iš vidaus. Po Vokietijos sėkmių tarptautinėje
arenoje partijos populiarumas smarkiai išaugo – 1936 m. vokiškuose kraštuose
partija surinko 63, o po Austrijos anšliuso 1938 m. pavasarį – 75 procentus
balsų, Prahos vyriausybė, įžvelgdama grėsmę, ėmė siūlyti įvairių nuolaidų,
tačiau buvo jau vėlu59. Hitlerio nurodymas K. Heinleinui reiškė, kad jokios
nuolaidos, kad ir kokios jos būtų, nebepadės.
 Tiesa, Čekoslovakijos prezidentas Edvardas Benešas, kaip ir Hitleris, siekė
neramumų, tik turėdamas visiškai priešingą tikslą. Jis tikėjosi, kad kilus krizei
Prancūzija ir Didžioji Britanija įsikiš ir Hitleris turės atsitraukti. Taip jie ir
derėjosi žiūrėdami į Vakarus: Sudetų vokiečiai mėgino sudaryti įspūdį, kad
siekia lygių teisių, E. Benešas bandė juos priversti atvirai reikalauti atsis kyrimo,
nes manė, kad tokiu atveju Vakarų valstybės negalės apsimesti nieko
nematančios60. Jis suklydo, nes šiame žaidime sutartys nieko nereiškė.

Popieriuje Čekoslovakijos padėtis atrodė tvirta. 1925 m. sudaryta tarpusavio

pagalbos sutartis su Prancūzija; 1935 m. tokia sutartis pasirašyta su Tarybų
Sąjunga, Čekoslovakija su Rumunija ir Jugoslavija buvo sudariusios Mažąją
Antantę prieš galimą Vengrijos agresiją. Tačiau Tarybų Sąjunga buvo
įsipareigojusi ateiti į pagalbą tik tuo atveju, jeigu tai padarys Prancūzija, o
pastaroji nebuvo pasiryžusi ką nors daryti be Didžiosios Britanijos pagalbos.
Hitleris ir E. Benešas tikėjosi, kad krizė Čekoslovakijoje padės jiems pasiekti
savo tikslus, o Prancūzija ir Didžioji Britanija siekė užkirsti krizei kelią ir
išvengti nemalonaus pasirinkimo tarp karo arba pažeminimo61. Joms to padaryti
nepavyks.

1938 m. balandžio 21 d. Hitleris įsakė W. Keiteliui paruošti planus karo

veiksmams prieš Čekoslovakiją. OKW vadui fiureris paaiškino, kad artimiausiu
metu neketina pulti Čekoslovakijos, nebent aplinkybės šalies viduje arba netikėti
posūkiai tarptautinėje arenoje sukurtų tokią galimybę. Jeigu taip atsitiktų, reikia
būti pasirengusiems sutriuškinti kaimynę taip greitai, kad niekas nespėtų jai į
pagalbą. Kai niekur neskubėdamas OKW štabas po mėnesio (gegužės 21 d.)
pristatė operacijos „Žalia“ (Fall Grün) projektą, jo pradžioje vis dar buvo
rašoma, kad artimiausioje ateityje sutriuškinti Čekoslovakijos jėga
neplanuojama62. Tą pačią dieną prasidėjo krizė, kurią galima pavadinti
„aplinkybių pasikeitimu“, tačiau Čekoslovakijos likimas priklausė ne tik nuo
Berlyno. Norint suprasti, kaip viskas atsitiko, reikia užsukti į Londoną ir
Paryžių.
[1] Vokiečiai šią gynybos liniją vadino Westwall, bet Sąjungininkai ją pervadino į
Siegfriedo, nes taip vadinosi vokiečių įtvirtinimų linija per I pasaulinį karį.
Naujasis gynybos barjeras su įvairiais bunkeriais ir įtvirtinimais karo pabaigoje
drieksis daugiau kaip 630 kilometrų nuo Vokietijos pasienio su Šveicarija iki
Olandijos, tuo metu svarbiausias sienas ruožas buvo su Prancūzija. 1938 m.
rugpjūtį prie šio prioritetinio projekto dirbo apie 150 000 kareivių ir dar 50 000
karo pionierių (inžinierių). 1939 m. Hitleris nusprendė pagilinti liniją dar 100
km. Piko metu projektas susiurbdavo pusę viso Vokietijos pagaminamo cemento,
o dirbančių statybose žmonių skaičius pasiekė 500 000. (Overy, „Road to War“,
p. 66)
[2] Dauguma Čekoslovakijos vokiečių gyveno Sudetuose.
 Tarp Londono ir Paryžiaus
Vakarų valstybės suvokė Čekoslovakijos problemą daug anksčiau nei Hitleris
suformulavo savo reikalavimus. Kovo 12 d., t. y. dar įvykių Austrijoje metu,
lordas Halifaxas paklausė prancūzų ambasadoriaus: „Kokia bus Prancūzijos
koncepcija suteikiant pagalbą Čekoslovakijai?“ Ambasadorius nesugebėjo
atsakyti trumpai ir aiškiai, tad po dešimties dienų britai suformulavo savo
atsakymą. Memorandume Prancūzijai buvo rašoma: „Vilčių, kad Prancūzijos ir
Tarybų Sąjungos karo veiksmai galėtų apsaugoti Čekoslovakiją nuo Vokietijos
okupacijos, nedaug; Didžioji Britanija, jeigu ir dalyvaus kare, galės pasiūlyti ne
daugiau nei ekonominę blokadą. Todėl Čekoslovakijos vyriausybė turėtų būti
paraginta vokiečių mažumos klausimais rasti tokį sprendimą, kuris užtikrintų
valstybės integralumą.“ Privačiai lordas Halifaxas pridūrė: „Prancūzai gal net
labiau nei mes turėtų vengti skambių pareiškimų.“63

Prancūzija buvo arčiausiai galimos krizės zonos, tad kovo 15 d. pagalbos

Čekoslovakijai klausimas buvo svarstomas gynybos komitete. M. Gamelinas
jame sakė, kad prancūzai gali sukaustyti tam tikrą kiekį vokiečių pajėgų, bet jie
negali prasiveržti pro Siegfriedo liniją (tuo metu jos dar nebuvo), todėl
vienintelis veiksmingas kelias atakuoti Vokietiją, anot jo, yra per Belgiją, o
norint gauti tam leidimą, reikalinga britų diplomatų pagalba. Tai buvo antras
kartas, kai M. Gamelinas pademonstravo savo gebėjimą sukti uodegą. Politikai
uždavė karinį klausimą, bet vietoj atsakymo gavo diplomatinę užduotį.
Tuometinis užsienio reikalų ministras Josephas Paul-Bouncour buvo stiprios
diplomatijos linijos šalininkas. Kovo 24 d. britų ambasadoriui jis pareiškė, kad
„rimtas dviejų valstybių (Prancūzijos ir Britanijos) perspėjimas Vokietijai būtų
geriausias būdas išvengti karo... Dėl to, kad laikas dirba ne mūsų naudai...
Vokietija darosi vis stipresnė ir galiausiai galės pasiekti savo hegemoniją
Europoje.“ Londonas neatsakė nieko, o balandžio 10 d., išsilaikiusi tik mėnesį,
Prancūzijos vyriausybė krito. Naujasis premjeras Édouard’as Daladier užsienio
reikalų ministru paskyrė Georges’ą Bonnet. É. Daladier išbuvo premjeru iki
1940 m. balandžio, G. Bonnet Užsienio reikalų ministerijai vadovavo iki
1939 m. rugsėjo – šie du vyrai palydės Prancūziją į II pasaulinį karą. É. Daladier
buvo senųjų tradicijų radikalas, trokštantis išsaugoti Prancūzijos garbę ir
įsitikinęs, kad griežta politika savaime sustabdys Hitlerį. Tačiau jis neturėjo
supratimo, kaip tai padaryti. Kiekvieną kartą, pasitaikius bent menkiausiai
galimybei, jis kalbėjo prieš bet kokį nuolaidžiavimą, tačiau galiausiai tai taip ir
liko tik žodžiais. G. Bonnet, priešingai, buvo aiškus nuolaidžiavimo šalininkas,
pasirengęs sumokėti bet kokią kainą, kad tik Hitleris būtų nuramintas. Jis buvo
įsitikinęs, kad Prancūzijos galios ramsčiai subyrėjo, ir stengėsi, kad kaltė už
padarinius kristų kam nors kitam – britams, čekams, lenkams, rusams, nesvarbu
kam, kad tik jo karjera ir pati Prancūzija atrodytų švari. Šis duetas niekada net
nesvarstė galimybės imtis lyderio veiksmų, kuriais sektų Anglija ir kiti. Paryžius
visada laukė, ką pasakys Londonas, nes tai padėdavo išvengti būtinybės priimti
sprendimus64.

Londono duetą sudarė Didžiosios Britanijos premjeras Neville’is

Chamberlainas ir užsienio reikalų ministras lordas Halifaxas. N. Chamberlainas
iš viso ketvertuko turėjo stipriausią charakterį, tačiau jis tiesiog nekentė karo ir
tikėjo, kad su Hitleriu galima susitarti taikiai. Jis taip pat buvo įsitikinęs, jog
Vokietijos reikalavimai Čekoslovakijoje yra pagrįsti ir juos įmanoma išspręsti
taip, kad abi pusės – ir Vokietija, ir Čekoslovakija – būtų patenkintos. Kai
kalbama apie nuolaidžiavimo politiką, jos lyderiu yra vadinamas būtent
N. Chamberlainas, bet jis toli gražu buvo ne vienas. 1938 m. rugsėjį, pačiame
krizės įkarštyje, netgi Times ragino atiduoti Sudetus Vokietijai65. Tokia pat buvo
ir Anglijos visuomenės nuomonė. Sudetų grąžinimas buvo laikomas Versalio
klaidos atitaisymu, dėl kurio tikrai neverta kariauti. Juo labiau, kad tuo metu
vyravo įsitikinimas, kad naujasis karas gali Anglijos miestus paversti
gernikomis, o cheminis ginklas nusinešti tūkstančius nekaltų žmonių gyvybių.
Rugsėjį, kai vyriausybė pradėjo gyventojams dalyti dujokaukes ir evakuoti
žmones iš Londono, savo kalboje per BBC N. Chamberlainas sakė: „Kaip baisu,
fantastiška, neįtikima yra tai, kad mes turėsime kasti apkasus ir bandyti
dujokaukes dėl kivirčo tolimoje šalyje, tarp žmonių, apie kuriuos nieko
nežinome.“ Čekoslovakija Londono vyriausybei buvo tolimesnė šalis nei Indija,
Pietų Afrika ar Australija66.

N. Chamberlainas kalbėjo tai, ką norėjo girdėti Anglijos žmonės. Jo

diplomatinis korpusas dirbo ta pačia linkme. Ambasadorius Vokietijoje Nevile’is
Hendersonas taip pat buvo įsitikinęs, kad su Vokietija galima susitarti taikiai.
Tiek jis, tiek jo kolega Basilis Newtonas Prahoje manė, kad Sudetų vokiečių
reikalavimai yra pagrįsti ir kad Čekoslovakijos vyriausybė nesiima nuoširdžių
veiksmų jų atžvilgiu. Ambasadorius Paryžiuje Ericas Phippsas nuolat
pabrėždavo ir perdėdavo Prancūzijos silpnumą. Žinoma, Didžiosios Britanijos
užsienio reikalų ministerijoje buvo nuolaidžiavimo politikos priešininkų. Jie
apgailestavo, kad Prancūzija ir Britanija nesiėmė veiksmų per Reino krašto
okupaciją, ir norėjo, kad Hitleris būtų sustabdytas „kietu smūgiu į kaktą“, tačiau
nė vienas iš jų nežinojo, kaip tai padaryti. Nė vienas iš jų nenorėjo sąjungos su
Tarybų Sąjunga, nė vienas iš jų nesitikėjo pagalbos iš JAV – taigi jokios
alternatyvos N. Chamberlaino nuolaidžiavimo linijai nebuvo67. Jeigu mainais už
Sudetus galima išsaugoti taiką Europoje – kuo ši politika bloga? Tada
N. Chamberlainas negalėjo žinoti, kad Hitleris jau siekia ne atitaisyti Versalio
neteisybes, o užkariauti Europą. Jei būtų žinojęs, politika būtų buvusi kitokia.
Nuolaidžiavimo linija buvo pasmerkta būtent todėl, kad buvo pagrįsta klaidinga
įžvalga – ne visi troško taikos kaip N. Chamberlainas.

Koks Britanijos užsienio reikalų ministro lordo Halifaxo indėlis visoje šioje
istorijoje, pamatuoti nelengva. Jis turėjo išskirtinę savybę – visada būti įvykių
centre, bet drauge lyg ir šalia jų. Kai 1940 m. nuolaidžiavimo politika patyrė
visišką krachą ir karas atkeliavo į Vakarus, N. Chamberlaino vyriausybė buvo
sumaišyta su žemėmis, tačiau Halifaxas, antras žmogus po premjero, sugebėjo
ne tik tęsti savo karjerą kartu su Winstonu Churchilliu, bet nedaug trūko, kad ir
pats taptų ministru pirmininku. Ko gero, neįmanoma logiškai paaiškinti, kaip tai
atsitiko. Lordas Halifaxas, lygiai kaip ir G. Bonnet, stengėsi saugoti savo
reputaciją. Jis buvo visiškai lojalus N. Chamberlainui, ir leido savo vadovui
daryti tai, kas jam patiko – prisiimti visą atsakomybę. Tačiau drauge retsykiais
Halifaxas sugebėdavo trūktelėti į priešingą pusę, ir šie trūktelėjimai kartais
turėdavo lemiamos įtakos68. Toks buvo didysis ketvertas: Paryžiuje – É. Daladier
ir G. Bonnet, Londone – N. Chamberlainas ir lordas Halifaxas. Ketvertas, galėjęs
pakeisti Europos istoriją. Jo lyderiai, abiejų šalių premjerai, balandžio 28 d.
susitiko Londone.

N. Chamberlainas pripažino, kad Britanija turi įsipareigojimų Prancūzijai,

tačiau karui žemyne negalėtų sukomplektuoti nė dviejų divizijų. Visuomenės
nuomonė, anot jo, Anglijoje tokia, kad vyriausybė negali rizikuoti karu, net jei
galimybių jį laimėti būtų 100 prieš 1. „Jeigu Vokietija nuspręs sunaikinti
Čekoslovakiją, aš nematau būdų, kaip tam galima būtų pasipriešinti“, – sakė
N. Chamberlainas. Ir pridūrė esąs įsitikinęs, kad jeigu bus išspręstas Sudetų
klausimas, Hitleris liks patenkintas69. Jis tikėjo savo vizija. Žmonės dažniausiai
tiki tuo, kuo nori tikėti. Bet kuriuo atveju priversti Čekoslovakiją atiduoti
Sudetus, N. Chamberlaino manymu, buvo vienintelis racionalus sprendimas.

É. Daladier vizija buvo kita: „Karo galima išvengti tiktai tuo atveju, jeigu
Didžioji Britanija ir Prancūzija gerbdama laisvų žmonių teises ir pareigas aiškiai
pademonstruos savo pasiryžimą išsaugoti taiką Europoje... Jeigu mes dar vienos
grėsmės akivaizdoje vėl pasiduosime, turėsime ruoštis karui, kurio siekiame
išvengti.“ É. Daladier taip pat tikėjo tuo, kuo norėjo tikėti: „Vokiečių politika yra
ištisas blefas... Mes vis dar galime pastatyti kliūčių jos kelyje.“ Prancūzai
nusprendė paspausti Benešą, kad šis sutiktų su Sudetų reikalavimais, tačiau
paprašė britų stoti Čekoslovakijos pusėn, jei Hitleriui to būtų negana. Britai
atsisakė. Šiek tiek pasišlaistę po akligatvį, prancūzai galiausiai pasidavė70. É.
Daladier galbūt tikėjo savo skambiais žodžiais, tačiau be britų pagalbos nebuvo
pasiruošęs jų paversti darbais. Konferencijos rezultatas buvo neįtikimas – abi
šalys susitarė spausti ne Vokietiją, o Čekoslovakiją (!), kad ši nusileistų Sudetų
vokiečių klausimu. Konferencija, labai aiškiai apibrėžianti didžiojo ketverto
užsienio politikos gaires, įvyko balandžio pabaigoje.

Hitleris tuo metu, kaip, beje, ir didžiąją dalį vasaros, leido Berghofe
nekeisdamas savo atsipalaidavusios dienotvarkės: eidavo vėlai miegoti ir vėlai
keldavosi, eidavo pasivaikščioti, nepraleisdavo vakaro filmų ir bendraudavo tik
su mėgstama draugija, pvz., su savo architektu Albertu Speeru, su kuriuo
galėdavo valandų valandas kalbėti apie milžiniškus projektus71. Čekoslovakijos
krizė artėjo, tačiau Hitleriui nieko kol kas daryti nereikėjo, tik laukti, kol
susiklosčiusi situacija pati padiktuos naują sprendimą.

Kai balandžio 24 d. Konradas Heinleinas viešoje savo kalboje pareikalavo

padalyti Čekoslovakiją į nacionalines valstybes, kurios derintų savo užsienio
politiką su Vokietija, buvo aišku, kad įgyvendinusi tokius reikalavimus šalis
taptų satelitine valstybe. E. Benešas iš karto kreipėsi pagalbos į Londoną ir
Paryžių, tačiau iš ten instrukcijos buvo tos pačios – dėl taikos Europoje rasti
būdą susitarti gražiuoju72. Britanijos ambasadorius Berlyne ironiškai pareiškė:
„Prancūzija veikia už Čekoslovakiją, Vokietija – už Sudetų vokiečius. Britanija
šiuo atveju palaiko Vokietiją.“73
 Hitleris nusprendžia: „Ištrinti Čekoslovakiją iš
žemėlapio!“
Gegužės 20 d. Berlyną pasiekė netikėtos naujienos. Čekų policininkas, tarsi
patvirtindamas J. Goebbelso propagandą, netoli Egerio nušovė du vokiečių
ūkininkus, bet tai buvo niekis, palyginti su žinia, kad Čekoslovakijos vyriausybė
paskelbė beveik 200 000 atsargos karių mobilizaciją74. Pretekstas tam buvo
Prahoje, Paryžiuje ir Londone pasklidę gandai apie vokiečių pajėgų judėjimą
Čekoslovakijos pasienyje. Vokietija iš karto tokias žinias paskelbė melagingomis
ir įžeidžiamomis. Po karo išnagrinėti slapti dokumentai patvirtino, kad gandai
buvo netikri75, tačiau tuo metu ši mobilizacija tapo „tikru smūgiu Hitleriui į
kaktą“.

Kitos dienos vidurdienį Didžiosios Britanijos ambasadorius N. Hendersonas

Berlyne informavo J. Ribbentropą, kad prancūzai bus priversti įsikišti, jei
Vokietija puls Čekoslovakiją, o britai taip pat neliks nuošalyje. J. Ribbentropas
isteriškai atšovė: „Jeigu Prancūzija tokia pamišusi, kad mus pultų, tai baigsis, ko
gero, didžiausiu Prancūzijos pralaimėjimu jos istorijoje, ir jeigu Britanija prie jos
prisijungs, tada mes dar kartą turėsime kautis iki mirties.“76 Karštas
J. Ribbentropo pareiškimas iš tikrųjų nieko nereiškė, nes Hitleris tuo metu
karštligiškai ieškojo sprendimo, kaip elgtis toliau, tačiau lygiai taip pat nieko
nereiškė ir britų grasinimas. Tarpusavyje Britanijos ir Prancūzijos diplomatai
kalbėjosi visiškai kitaip. Halifaxas prancūzų ambasadoriui pareiškė, kad
Britanija palaikys Prancūziją „tik neišprovokuotos agresijos atveju“; G. Bonnet
ne tik Britanijos, bet ir Vokietijos ambasadoriui sakė, kad „jeigu Čekoslovakija
bus tikrai neprotinga, Prancūzija gali atsisakyti savo įsipareigojimų“77 – net
jeigu E. Benešas mobilizaciją paskelbė specialiai, tikėdamasis atkreipti dėmesį į
savo padėties beviltiškumą – savo tikslo jis nepasiekė. Vakarų valstybės liko prie
savo vienintelės strategijos, o Hitleris nusprendė, kad „tokios provokacijos
netoleruos“78. Jis planavo užkariauti Čekoslovakiją jau anksčiau. Tačiau po šios
netikėtos ir trumpos savaitgalio krizės (gegužės 21 d., kad ir kaip būtų keista,
buvo šeštadienis) nebebus jokių pauzių ar abejonių. Iššūkis Hitlerio savigarbai
tapo priežastimi įjungti aukščiausią pavarą – jis pasiryžo veikti.

Gegužės 27 d. fiureris išleido įsakymą paspartinti Siegfriedo linijos statybas.

Iki spalio 1 d. čia turėjo būti pastatyta 1800 papildomų betoninių įtvirtinimų ir
10 000 bunkerių79, o kitą dieną susitikime su vyriausiaisiais karo vadais
pareiškė: „Aš esu tvirtai pasiryžęs ištrinti Čekoslovakiją iš žemėlapio!“80 Po
dviejų dienų W. Keitelis fiureriui pristatė iš esmės tą patį operacijos „Žalia“
planą, tik jo įžangoje neliko papildomų sąlygų: „Mano neatšaukiamas
sprendimas yra sutriuškinti Čekoslovakiją artimiausiu metu.“ Dokumente buvo
rašoma, kad visi pasiruošimai turi būti baigti spalio 1 d. – po jos fiureris bus
„pasiryžęs išnaudoti visas politines galimybes“ savo tikslui pasiekti81. Tai buvo
sprendimas pradėti karą. Ir jeigu reikės, ne tik su Čekoslovakija.

Tarp generolų didelių diskusijų dėl Čekoslovakijos nebuvo, tačiau juos, kaip
ir anksčiau, gąsdino karo su Didžiąja Britanija ir Prancūzija perspektyva. Dar
kovo 5 d. armijos generalinio štabo vadas Ludwigas Beckas informavo Hitlerį,
kad tokio karo Vokietija laimėti negali. Paskui jis dar keletą kartų kartojo savo
nuogąstavimus, o liepos 16 d. išleido memorandumą vyriausiesiems vadams ir
perspėjo apie galimus padarinius. Jis netgi siūlė netradicinę išeitį – masiškai
atsistatydinti visiems aukščiausiesiems generolams, taip pareiškiant protestą
prieš Hitlerio planus82. Tačiau netrukus L. Beckas suprato, kad šalininkų turi
nedaug.

Jo niūrias prognozes paneigė birželio viduryje surengti karo žaidimai, kurių

rezultatai rodė, kad Čekoslovakiją galima užgrobti per vienuolika dienų. Tokiu
atveju labai greitai pajėgos, dalyvavusios operacijoje „Žalia“, galėtų būti
permestos į Vakarų frontą83.

L. Beckas taip pat netrukus įsitikino, kad nors ir pritaria jo idėjoms,

vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas W. Brauchitschas neišdrįs pateikti fiureriui
ultimatumo. Daugelis generolų pritarė L. Becko pagrindinei minčiai, kad
Vokietija negali laimėti karo prieš Vakarų valstybes, bet generolas W. Reichenau,
kalbėdamas iš „savo bendravimo su fiureriu patirties“, daugelį kolegų buvo
perspėjęs, kad tokie argumentai gali turėti visiškai priešingą poveikį. Generolas
Ernstas Buschas pareiškė, kad politikuoti yra ne kareivio darbas. Pulkininkas
Gerdas von Rundstedtas, vienas iš vyriausių ir gerbiamų karininkų, norėjo, kad
jokiu būdu tarp armijos vadovybės ir Hitlerio nekiltų dar viena krizė. Generolas
leitenantas Erichas von Mansteinas, tuo metu 18-osios divizijos vadas, patarė
L. Beckui nusimesti nereikalingą politikos naštą ir susitelkti į tai, kaip sėkmingai
įgyvendinti planus Čekoslovakijoje. W. Brauchitschas, vyriausias iš jų visų pagal
pareigas, neišdrįso išsakyti kritikos, nes neturėjo vieningo palaikymo. Sužinojęs
apie generolų diskusijas, Hitleris išsikvietė W. Brauchitschą į Berghofą ir užkūrė
jam tokią pirtį, kad rezidencijos gyventojai, girdėdami apačioje žodžių ir šūksnių
tiradą, net nedrįso eiti vidun84. Fiureris savo generolams vadovavo tvirtai. Su
galima opozicija jis susitvarkė greitai. Kai generolas pulkininkas Wilhelmas
Adamas pareiškė, kad Siegfriedo linija galės prieš prancūzus atsilaikyti tik tris
savaites, Hitleris jį iš karto pertraukė: „Aš jums sakau, generole, ši pozicija bus
išlaikyta ne tris savaites, o trejus metus!“85 Kai tas pats W. Adamas leido sau
pastebėti, jog iki spalio 1 d. neįmanoma pastatyti suplanuoto papildomų
bunkerių skaičiaus, Hitleris atšovė, kad Fritzui Todtui žodis „neįmanoma“
neegzistuoja, ir savo greitkelių komplekso specialistą paskyrė vadovauti Vestwall
statyboms86.

Izoliuotam generalinio štabo vadui Ludwigui Beckui neliko nieko kita kaip
atsistatydinti. Tą jis padarė rugpjūčio 28 d., o po kelių mėnesių karčiai užrašė:
„Aš perspėjau – tačiau galų gale likau vienas.“87 L. Becko vietą užėmė jo
pavaduotojas Franzas Halderis. Likimo ironija – jis buvo toks pat
konservatyviosios kartos atstovas, kaip ir jo pirmtakas. Hitleris net neįtarė, kad
naujasis generalinio štabo vadas simpatizuoja L. Becko samprotavimams.
F. Halderis už nuolatinius ginčus su fiureriu bus atleistas 1942 m., o prieš
Čekoslovakijos kampaniją jis kartu su L. Becku ir kitais generolais rimtai svarstė
galimybę nuversti Hitlerį ir taip išvengti katastrofos. Vermachtas tuo metu turėjo
tik 31 visiškai apginkluotą diviziją ir dar 7 atsargos. Prancūzija viena turėjo ne
mažiau kaip 60 divizijų, kurių skaičius po mobilizacijos galėjo šoktelėti iki 8088,
Čekoslovakija – 34 divizijas ir puikiai įtvirtintą gynybinę liniją prie Vokietijos
sienos – generolų nuogąstavimai buvo pagrįsti aiškia ir nieko gera nežadančia
aritmetika. Spontaniškai įsikūrusioje sąmokslininkų organizacijoje atsidūrė daug
įtakingų karininkų ir politinių veikėjų[1]. Jų planas buvo suimti visus nacių
lyderius ir netgi nušauti Hitlerį89, tačiau jis galėjo pavykti tik tuo atveju, jeigu
Vakarų valstybės tikrai būtų stojusios į kovą ir patvirtinusios niūrų L. Becko
scenarijų. Tiktai tokiu atveju perversmą būtų galima paaiškinti Vokietijos
žmonėms. Sąmokslininkų planas žlugo, nes, anot Hanso Giseviuso, Hitlerį
išgelbėjo... N. Chamberlainas90.
[1] Sąmokslininkų veiklos centru tapo Vokietijos žvalgybos vyriausiasis štabas,

kuriam vadovavo admirolas Wilhelmas Canaris. Jo dešiniąja ranka tapo Hanzas

Osteris. Per II pasaulinį karą kartu su generolu Ludwicku Becku jie buvo
pagrindiniai Hitlerio nuvertimo nuo valdžios organizatoriai. Sukilėlių sąraše
buvo daug įtakingų veikėjų: užsienio reikalų ministerijos diplomatai Ernstas von
Weiszackeris ir Ulrichas von Hassellis generolas Karlas Heinrichas von
Stülpnagelis, Karo ekonomikos departamento vadas generolas George‘as
Thomasas, gestapo pareigūnas Hansas Berndas Giseviusas ir jo kolega Arthuras
Nebe, Berlyno policijos vadovas Wolfas von Helldorfas. Jie taip pat pasirūpino,
kad per perversmą turėtų realią karinę jėgą ir susitarė su Berlyno karinės
apygardos vadu Erwinu von Witzlebenu, 23-iosios divizijos vadu Walteriu von
Brockdorff-Ahlefeldu bei Erichu Hoepneriu, kuris vadovavo tankų divizijai
Tiuringijos miškuose, netoli Miuncheno.
 Išdavystė Miunchene
Hitlerio generolai žinojo, kad Čekoslovakija gali būti puolama bet kada nuo
spalio 1 d. Londone vis daugėjo pranešimų, kad konfliktas artėja, tačiau britai
nežinojo datos, todėl pasitelkdami į pagalbą intuiciją nusprendė, kad galutinis
terminas gali būti rugsėjo 12-a – paskutinė nacių partijos suvažiavimo diena
Niurnberge91. Rugpjūčio 30 d. slaptame posėdyje vyriausybės kabinetas atmetė
siūlymą perspėti Hitlerį, kad jo agresijos atveju Britanija įsikiš į konfliktą. Vietoj
to buvo nuspręsta stipriau dar kartą paspausti E. Benešą, kad šis priimtų visus
Sudetų vokiečių reikalavimus92. Tam į Prahą buvo nusiųstas specialus
pasiuntinys – lordas Runcimanas. Oficiali jo misija buvo atrasti tinkamą
sprendimą tarp Čekoslovakijos vyriausybės ir Sudetų vokiečių, tačiau kadangi
pastarieji, kaip mes žinome, neketino nusileisti, jo misija tapo paprastesnė:
priversti E. Benešą nusileisti arba gauti įrodymą, kad jis yra nesukalbamas.
Tokiu atveju Čekoslovakija būtų pati kalta dėl susidariusios padėties93.
E. Benešas pasirodė daugiau nei sukalbamas. Rugsėjo 5 d. jis pasikvietė
vokiečių mažumos lyderius ir, didžiulei jų nuostabai, patenkino visus jų
reikalavimus. Viena vertus, tai buvo Čekoslovakijos prezidento pralaimėjimas
prieš dvigubą spaudimą, kita – tai buvo paskutinė jo, kaip diplomato, pergalė.
Sutikimas su visais reikalavimais reiškė, kad Hitleris nebeturi jokio preteksto
pulti Čekoslovakijos, tačiau pagal jo dūdelę šokantys Sudetų vokiečiai rado
formalių priežasčių nepasirašyti susitarimo94. Rugsėjo 13 d. jie nutraukė derybas
ir sukilo. Per dvidešimt keturias valandas tvarka Čekoslovakijoje buvo atkurta,
tačiau visi šie neramumai buvo naudingi Hitleriui ir stūmė į kampą Vakarų
valstybes. Jų strategija pasiekė aklavietę, nes tapo aišku, kad Čekoslovakijos jau
nėra kaip daugiau paspausti – ji sutinka su visais ultimatumo reikalavimais, o
vokiečiams vis tiek negana.

Lemtinga, kaip manė Sąjungininkai, rugsėjo 12 d. atėjo. Hitleris pasakė

kalbą, kurioje, žinoma, buvo tirada prieš čekus, tačiau fiureris nieko
nepareikalavo, nepaskelbė mobilizacijos ir nepagrasino karo veiksmais – laikas
tam pagal fiurerio planą tiesiog nebuvo atėjęs. Vis dėlto po incidentų Sudetuose
Paryžiuje ir Londone pakvipo panika. Prancūzijos užsienio reikalų ministras
G. Bonnet rugsėjo 12 d. savo laiške lordui Halifaxui rašė: „Koks bus Jo
Didenybės vyriausybės atsakymas Prancūzijos vyriausybei, jei Vokietija puls
Čekoslovakiją? Mes ruošiamės žygiuoti, ar jūs žygiuosite su mumis?“ Britanijos
užsienio reikalų ministras atsakė: „Pats klausimas, nors ir paprastai
suformuluotas, negali būti atsietas nuo aplinkybių, kuriomis yra keliamas ir
kurios šiuo metu yra visiškai hipotetinės.“ Prancūzijos premjeras É. Daladier taip
pat liko ištikimas sau. Iš pradžių rugsėjo 8 d. britų ambasadoriui E. Phippsui jis
pareiškė, kad „jei Vokietijos pajėgos kirs Čekoslovakijos sieną, visi iki vieno
prancūzai kils į žygį“. Tačiau kai rugsėjo 13 d. Sudetuose prasidėjo neramumai ir
iškilo grėsmė, kad Hitleris padės sukilėliams, skubos tvarka surengtame
vyriausybės posėdyje nuomonės išsiskyrė: šeši ministrai buvo už pagalbą
Čekoslovakijai, keturi, įskaitant G. Bonnet, – prieš. É. Daladier savo nuomonės
neišsakė95.

Po šio posėdžio G. Bonnet britų ambasadoriui E. Phippsui pareiškė tiesiai:

„Taika turi būti išsaugota bet kokia kaina.“ E. Phippsas panoro išsiaiškinti, ar tai
reiškia, kad prancūzai pasiduoda, ir uždavė É. Daladier tiesų klausimą, į kurį
prancūzų premjeras be entuziazmo atsakė: „Jeigu vokiečiai panaudos jėgą,
prancūzai bus priversti padaryti tą patį.“ E. Phippsui už žodžius iškalbingesnė
pasirodė intonacija ir jis informavo Londoną: „Man atrodo, prancūzai blefuoja.“
Britų ambasadorius buvo teisus. Tą patį vakarą É. Daladier kreipėsi į
N. Chamberlainą: „Viskas rutuliojasi taip sparčiai ir taip grėsmingai, kad
atsiranda rizika akimirksniu prarasti kontrolę... Vokiečių pajėgų įžengimui į
Čekoslovakiją reikia užkirsti kelią bet kokia kaina.“96 É. Daladier pagaliau
nusprendė pasiduoti.

Rugsėjo 14-osios vakarą pasirodė sensacinga žinia – N. Chamberlainas

susitarė dėl susitikimo su Hitleriu. Kitą rytą šešiasdešimt devynerių metų
Britanijos premjeras pirmą kartą savo gyvenime sėdo į lėktuvą ir išskrido į
Miuncheną. Sveikinamas minios žmonių, atvira mašina jis nuvyko iki stoties ir,
persėdęs į specialų traukinį, pasiekė Berchtesgadeną. Hitlerio ir
N. Chamberlaino pokalbis vyko tame pačiame kabinete, kuriame prieš pusmetį
buvo sugniuždytas Austrijos kancleris K. Schuschniggas, tačiau šį kartą svečias
buvo kur kas rimtesnis. N. Chamberlainas iš karto pareiškė, kad yra pasirengęs
svarstyti visus Vokietijai priimtinus pasiūlymus su vienintele sąlyga – kad nebus
naudojama jėga – toks ir buvo jo vizito tikslas. Hitleris iš karto pradėjo savo
tiradą: „Kas kalba apie jėgą? Ponas Benešas naudoja jėgą prieš mano tautiečius
Sudetuose. Ponas Benešas, ne aš, gegužę paskelbė mobilizaciją. Aš daugiau su
tuo nesitaikysiu. Vienaip ar kitaip aš išspręsiu šį klausimą artimiausiu metu.“.

„Jeigu aš teisingai supratau, – piktai atsakė N. Chamberlainas, – jūs esate

pasiryžęs veikti prieš Čekoslovakiją bet kuriuo atveju. Jeigu būtent tokia yra jūsų
intencija, kodėl jūs apskritai pasikvietėte mane į Berchtesgadeną? Tokiu atveju
bus geriausia, jeigu aš tučtuojau išvyksiu, nes panašu, kad visa tai beprasmiška.“
Hitleris iš karto užbaigė savo puolimo taktiką ir ramiai ištarė: „Jeigu jūs
pripažįstate tautų apsisprendimo principą Sudetų klausimo atžvilgiu, tuomet
galime pradėti diskusiją, kaip šį principą įgyvendinti realybėje.“97 „Iš esmės aš
neturiu nieko prieš Sudetų atskyrimą nuo Čekoslovakijos, jeigu pavyks įveikti
praktines kliūtis“98, – atsakė N. Chamberlainas, tačiau jis pridūrė, kad dėl to turi
pasitarti su ministrų kabinetu ir paprašė Hitlerio susilaikyti nuo karo veiksmų iki
kito vizito. Hitleris sutiko.

Panašu, kad Vokietijos kancleris paliko gerą įspūdį britų premjerui. Grįžęs
namo jis savo kolegoms pareiškė, kad vokiečių diktatoriaus ketinimai turi
„aiškias ribas“ – jeigu Sudetai bus atiduoti Vokietijai, ji daugiau nieko
nereikalaus. Laiške savo seseriai Idai N. Chamberlainas rašė: „Nepaisant
šiurkštumo ir nuožmumo, kurį aš pamačiau jo veide, man susidarė įspūdis, kad
tai yra žmogus, kurio žodžiu galima pasitikėti.“99 Čekų nuomonė jau niekam tuo
metu nebuvo svarbi, tačiau, kad Hitleriu galima pasitikėti, reikėjo įtikinti
prancūzus.

É. Daladier atsakymas buvo toks: „Jeigu jis yra tikras, kad ponas Hitleris
kalba tiesą, jog nenori nieko daugiau, tik Sudetų vokiečių, ir kad Vokietijos
tikslai tuo ir baigsis, tada neturėtų prieštarauti suteikti Britanijos garantiją. Bet aš
giliai širdyje esu įsitikinęs, kad Vokietija siekia kažko daug daugiau...“100 Tai
buvo diplomatiniai spąstai N. Chamberlainui. Kadangi jo strategija buvo pagrįsta
gera Hitlerio valia, jis privalėjo suteikti garantiją Prancūzijai, jei pasirodytų, kad
ši valia nėra gera. Britams teko suteikti garantiją, tačiau žaidimas be pabaigos
tęsėsi toliau, kadangi garantija galiojo tik tuo atveju, jeigu čekai įvykdys visus
jiems iškeltus reikalavimus. Jeigu jie to nepadarys, Didžioji Britanija nepadės
Prancūzijai, o ši tada nepadės Čekoslovakijai, nes be britų jos pagalba vis tiek
būtų neveiksminga. Rugsėjo 21 d., antrojo N. Chamberlaino vizito į Vokietiją
išvakarėse, E. Benešas, neturėdamas jokio pasirinkimo, sutiko su visomis jam
iškeltomis sąlygomis.

Tuo metu žmogus, kuriuo „galima pasitikėti“, tęsė savo karo planus.
Slaptame susitikime naciai Vengrijai ir Lenkijai pažadėjo po gabalą
Čekoslovakijos, jeigu šios prisijungs prie invazijos. Lenkijos karinė valdžia ir
fašistinė Vengrijos vyriausybė pasiūlymą su entuziazmu priėmė[1]. Rugsėjo 19 d.
Hitleris J. Goebbelsui parodė žemėlapį, kuriame atsispindėjo jo paruošti
teritorijų reikalavimai. Visą apibrėžtą teritoriją Čekoslovakijos pajėgos turėjo
užleisti Vokietijos armijai per aštuonias dienas. Jeigu britai norės papildomų
derybų, Hitleris daugiau nebus susaistytas jokiais įsipareigojimais ir galės veikti
kaip panorėjęs. „Fiureris parodys Chamberlainui žemėlapį, ir tada – viskas,
basta! Tai vienintelis būdas išspręsti šią problemą“, – pakomentavo dr.
Goebbelsas101. Žemėlapis buvo ne vienintelė staigmena, laukianti Britanijos
premjero.

Antrasis jo susitikimas su Hitleriu įvyko Dreseen viešbutyje Bad Godesberge

šalia Reino. N. Chamberlainas informavo Hitlerį, kad susitarė dėl visų jo
pageidavimų, išsakytų Berchtesgadene. „Ar aš teisingai supratau, kad britų,
prancūzų ir čekų vyriausybės sutarė dėl Sudetų krašto perleidimo Vokietijai?“ –
paklausė Hitleris. „Taip“, – šypsodamasis atsakė N. Chamberlainas ir atsisėdo į
kėdę. Netrukus jo veido išraiška pasikeitė. „Man labai gaila, – pareiškė Hitleris,
– bet tai nebeturi reikšmės... šis sprendimas nieko nebereiškia.“102 Apstulbęs
svečias klausėsi, kad Vokietijos kancleris negali pasirašyti su Čekoslovakija
nepuolimo pakto, kol nebus patenkinti Lenkijos ir Vengrijos teritoriniai
reikalavimai. Kadangi, anot jo, Sudetuose toliau žudomi vokiečiai (tai buvo
tikras melas), jis nelauks anksčiau numatytų terminų ir yra pasiryžęs okupuoti šį
kraštą nedelsdamas. N. Chamberlainas su pasipiktinimu atsakė, kad tai yra
visiškai nauji reikalavimai, prilygstantys ultimatumui, ir tuo diskusija buvo
baigta. Kitą dieną Britanijos premjeras į susitikimą neatvyko, tik parašė Hitleriui
laišką, kuriame teigė, kad negali sutikti su nauju planu, nes to nesupras Anglijos
ir Prancūzijos visuomenės. „Su didžiuliu nusivylimu ir apgailestavimu turiu
pasakyti, pone kancleri, kad jūs nė kiek neprisidėjote prie mano pastangų
užtikrinti taiką“, – rašė N. Chamberlainas103. Čekoslovakija paskelbė visuotinę
milijono armijos mobilizaciją, savo divizijas pradėjo mobilizuoti ir Prancūzija.
Anglijos laivynui įsakyta būti pasirengus bet kokiems veiksmams, Londone
paskelbta ypatingoji padėtis. Atrodė, kad karas nebeišvengiamas.
Nuolaidžiavimo politikos viltys pakibo ant plauko.

Hitleris paskelbė, kad, nepaisydamas čekų „provokacijos“, atideda savo

armijos įžengimą į Sudetus iki spalio 1 d. (šią datą prieš dvi savaites jis nurodė
savo generolams), tačiau drauge perspėjo, kad naujosios Čekoslovakijos sienos
atrodys visiškai kitaip nei susitarime, jeigu teks panaudoti jėgą.
N. Chamberlainas grįžo namo sukrėstas, tačiau turėdamas rankose vokiečių
memorandumą ir vis dar nepraradęs vilties.

Padėtis iš tikrųjų buvo sudėtinga. Sunku pasakyti, kodėl Hitleris, galėdamas

gauti viską, staiga pakėlė savo reikalavimus. Dažniausiai pateikiamas atsakymas
– jis tiesiog norėjo karo. Jis tikėjo, kad anksti mirs nuo kokios nors ligos, kaip ir
jo tėvai. Hitlerio tėvas mirė nuo plaučių uždegimo, kai jis dar buvo berniukas, o
motina pralaimėjo ilgą ir skausmingą kovą su vėžiu, kai jis buvo dar tik
paauglys. Paranojiškai įsitikinęs, kad nesulauks senatvės, Hitleris mėgdavo
kartoti: „Aš geriau kariausiu būdamas 50-ies, negu 55-erių ar 60-ies.“104
Čekoslovakijos krizės metu jam buvo 49-eri. „Karas yra visa ko tėvas“, – dar
viena fiurerio mėgstama citata, kurią savo slaptose kalbose generolams jis
kartojo iki pat 1945 m.105 Hitlerio poelgis su N. Chamberlainu 1938 m. rugsėjo
22 d. šią versiją patvirtina. Po tokio akibrokšto atrodė, kad kelio atgal nebėra.
Pats Hitleris nerizikuodamas savo reputacija nebegalėjo atsitraukti, tačiau lygiai
taip pat to nebegalėjo padaryti ir Vakarų valstybės. Nei britai, nei prancūzai
nenorėjo kariauti dėl Čekoslovakijos. N. Chamberlainui sugrįžus prasidėjo
eilinis diplomatinių vingrybių raundas: prancūzai sako, kad kariaus, bet klausia
britų, ar šie prisidės, britai sako, kad nereikia karščiuotis, nes gal užteks Hitleriui
pagrasinti... ir taip be pabaigos. Tačiau šį kartą reikėjo aiškaus sprendimo –
išsisukinėjimams Hitleris nepaliko vietos. Londonas nusiuntė į Berlyną
pasiuntinį Horace’ą Wilsoną pranešti Hitleriui, kad čekai atmetė jo pasiūlymus,
ir jeigu Vokietija neatsisakys agresijos, Didžioji Britanija su Prancūzija privalės
reaguoti.

„Jeigu Prancūzija ir Anglija nori smogti, tai pirmyn. Man nusispjaut“, –

atsakė Hitleris. Jis dar kartą pakartojo, kad Čekoslovakija iki rugsėjo 28 d. turi
priimti Bad Godesbergo memorandumą. Vokietija okupuos Sudetus spalio 1 d.
Jeigu ne geruoju, tai jėga106. Tą patį rugsėjo 26 d. vakarą fiureris dar
išraiškingiau atsakė savo kalboje prieš 20 000 auditoriją Sportpalast arenoje. Jis
patikino Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką, kad išsprendusi Sudetų
problemą Vokietija Europoje neturės daugiau jokių reikalavimų. Sprendimas dėl
karo ar taikos, anot Hitlerio, dabar priklauso E. Benešui: „Arba jis priima šį
pasiūlymą ir pagaliau suteikia laisvę vokiečiams, arba mes pasiimsime šią laisvę
patys! – šaukė fiureris. – Tegul ponas Benešas pasirenka.“ Pasiekęs beveik
ekstazę nuo savo kalbos ir griaudint vieningam Ja! išsekęs fiureris susmuko į
kėdę107. Kitą dieną jis vis dar buvo įsielektrinęs. Kai H. Wilsonas pakartojo savo
perspėjimus, Hitleris pakartojo savuosius: „Aš sutriuškinsiu Čekoslovakiją.
Jeigu Prancūzija ir Anglija smūgiuos. Tegu. Man tai visiškai nerūpi... Šiandien
antradienis, o pirmadienį mes kariausime.“ Racionaliai kalbėtis su fiureriu tą rytą
buvo neįmanoma, teigė jo vertėjas Paulas Schmidtas108.

Tą pačią rugsėjo 27 d., norint padaryti įspūdį užsienio diplomatams, Berlyne

buvo surengtas karinis paradas. Šou nepavyko. Tris valandas Hitleris sveikino
pro šalį žygiuojančius kareivius ir techniką, tačiau jokių susižavėjimo ir
palaikymo šūksnių nebuvo. Žmonės abejingai stebėjo kareivius, o kiti apskritai
nusisukinėjo arba lindo į artimiausias parduotuves ir skersgatvius. Kontrastas
tarp paprastų berlyniečių ir Sportpalast susirinkusių nacių buvo labiau nei
akivaizdus. „Tai buvo labiausiai pritrenkianti kada nors matyta demonstracija
prieš karą“, – užrašė savo dienoraštyje W. Shireris109. Prieš du dešimtmečius,
prasidedant I pasauliniam karui, Berlyno gatvės buvo užtvindytos minios, kuri
sveikinimais ir gėlių lietumi lydėjo vokiečių kareivius į frontą. Dabar nevyko
nieko panašaus. Ultimatumo Čekoslovakijai laikas turėjo baigtis kitą dieną.
Karas, kurio niekas nenorėjo, turėjo prasidėti rytoj, rugsėjo 28 d.

Staiga pačią paskutinę akimirką Hitleris žingtelėjo atgal. Įdomu, kad jo

persigalvojimui daugiausia įtakos turėjo Hermannas Göringas, taip vanagiškai
kovojęs už įsiveržimą į Austriją110. Jis bijojo karo su Didžiąja Britanija ir
stengėsi perkalbėti ne tik savo fiurerį, bet ir britus, siūlydamas surengti
tarptautinę konferenciją. Vakarų sąjungininkai taip pat bombardavo Hitlerį
laiškais. N. Chamberlainas reiškė susirūpinimą, kad Vokietijos kancleris
rizikuoja pradėti pasaulinį karą, kuris galbūt atneš civilizacijos pabaigą „dėl
kelių dienų atidėjimo“ sprendžiant ilgalaikę problemą. Jis taip pat rašė, kad
sutarė su prancūzais paspausti Čekoslovakiją atiduoti Sudetus, ir garantavo, kad
perdavimas prasidės spalio 1 d. N. Chamberlainas parašė laišką ir B. Mussolini
prašydamas tarpininkauti susitarime, kuris „padėtų mūsų tautoms išvengti
karo“111. B. Mussolini buvo būtent tas žmogus, kurio įsikišimas paskutinę
akimirką sustabdė, rodės, jau neišvengiamą konfliktą. Su jo prašymu surengti
tarptautinę konferenciją Hitleris sutiko, nes tai buvo vienintelis būdas nusileisti,
bet neprarasti orumo. Kai ši žinia pasiekė Londoną, N. Chamberlainas artėjo prie
savo kalbos parlamente pabaigos. „Mes atsistojome ant suolų, mojavome savo
popieriais ir šaukėme iki užkimimo, – užrašė vienas iš parlamentarų. – Dabar
taika privalo būti išsaugota.“ Britams tai taip pat buvo galimybė atsisakyti savo
ankstesnių žodžių... dėl taikos. Prieš palikdamas Angliją, prieš trečiąją ir
paskutinę savo kelionę į Vokietiją N. Chamberlainas sakė: „Kai buvau mažas
berniukas, mėgdavau kartoti: jeigu pirmą kartą nepavyksta, bandyk, bandyk,
bandyk vėl ir vėl. Tai aš ir darau. Kai grįšiu, tikiuosi, galėsiu pasakyti kaip
Hotspuras „Henrike IV“: „Nepaisant dilgėlių ir pavojaus, mes nuskynėme šią
gėlę saugiai.“[2] 112

Rugsėjo 29 d. konferencijoje Miunchene dalyvavo keturios šalys: Vokietija,

Prancūzija, Didžioji Britanija ir Italija. Čekoslovakijos, kurios likimas buvo
sprendžiamas, atstovai buvo palikti už durų laukti verdikto. Čekų pasiuntinys
Janas Masarykas, Čekoslovakijos Respublikos įkūrėjo sūnus, sužinojęs šią
naujieną, N. Chamberlainui ir lordui Halifaxui sunkiai tvardydamasis ištarė:
„Jeigu jūs aukojate mano tautą dėl taikos išsaugojimo, aš būsiu pirmas, kuris
jums paplos. Bet jeigu ne, džentelmenai, tegu gelbėja jūsų sielas Dievas.“113

Pradinį dokumento projektą pateikė B. Mussolini, tačiau jis iš anksto buvo

suderintas su H. Göringu ir Vokietijos užsienio reikalų diplomatais. Įdomu, kad
J. Ribbentropas apie tai nieko nežinojo, nes, anot J. Goebbelso, „Ribbentropas
buvo persismelkęs akla neapykanta Anglijai“114. Bet kuriuo atveju dokumentas,
kurį N. Chamberlainas, É. Daladier, B. Mussolini ir Hitleris derino iki paryčių,
buvo padiktuotas nacių. B. Mussolini, kaip nepriklausomo derybininko, funkcija
Miuncheno konferencijoje buvo tik visiems tinkama iliuzija. Sunku pasakyti,
kam prireikė trylikos valandų diskusijų, nes pasirašytas dokumentas buvo iš
esmės tas pats Bad Godesbergo ultimatumas, tik Sudetus okupuoti nuspręsta ne
iš karto, o per dešimt dienų nuo spalio 1 d. Kai purvinas darbas buvo baigtas,
Hitleris pakvietė visus šventinės vakarienės, tačiau N. Chamberlainas ir É.
Daladier mandagiai atsisakė. Jiems nebuvo ko švęsti. Apie 2.00 val. nakties jie
pristatė susitarimo smulkmenas Čekoslovakijos atstovams. Ne tik pristatė, bet ir
perspėjo, kad „susitarimas neskundžiamas ir nekoreguojamas“. Čekoslovakija
turi jį priimti iki 17 val. (buvo jau rugsėjo 30 d.) „arba pasiruošti padariniams“.
Ryte, rašydamas laišką vienam iš savo ambasadorių, E. Benešas apibendrino,
kad Čekoslovakijai reikia pasirinkti vieną iš dviejų blogybių: „Arba pradėti karą
su Vokietija, kurios pusėje bus Britanija su Prancūzija... arba pasiduoti
agresorei.“115 Po Vakarų valstybių išdavystės jokio kito pasirinkimo neliko.

Prieš išvykdamas į Angliją N. Chamberlainas susitiko su Hitleriu dar vieną,

paskutinį kartą. „Aš labai patenkintas vakarykščiais darbais“, – pareiškė jis
kancleriui ir pasiūlė pasirašyti popieriaus lapą, kurio tekstas skambėjo taip:
„Susitarimas, pasirašytas praėjusią naktį, ir anglų bei vokiečių karinių laivynų
susitarimas simbolizuoja dviejų mūsų tautų troškimą niekada nekariauti vienai
su kita. Mes esame pasiryžę tęsti savo pastangas šalinti visus galimus
nesutarimus ir taip prisidėti prie taikos Europoje užtikrinimo.“ Kai tekstas buvo
išverstas į vokiečių kalbą, Hitleris jį entuziastingai pasirašė116. Grįžęs į Londoną,
kur buvo pasitiktas kaip didvyris, Britanijos premjeras mojuodamas šiuo lapeliu
džiūgaujančiai miniai paskelbė: „Aš tikiu – tai taika mūsų laikams!“ The Times
rašė, kad „joks užkariautojas, grįžęs po pergalės mūšio lauke, nebuvo sutiktas
taip didingai“117. N. Chamberlainas buvo ne tik britų didvyris. Britų ministrą
pirmininką lydėdami iš Miuncheno sveikino tūkstančiai vokiečių. Žinią, jog karo
nebus, su didžiuliu palengvėjimu žmonės sutiko ne tik Anglijoje ir Prancūzijoje,
bet ir Vokietijoje. Britų ambasadorius Berlyne savo sveikinimo telegramoje rašė:
„Milijonai motinų šlovins jūsų vardą, kad išgelbėjote jų sūnus nuo karo
baisybių.“ Kaip patvirtinimą, N. Chamberlainas tomis dienomis gavo 40 000
sveikinimo ir padėkos laiškų118.

É. Daladier tikėjosi, kad sugrįžus minia jį mažų mažiausiai nušvilps, tačiau

jis taip pat buvo sutiktas kaip didvyris. Žiūrėdamas į besilinksminančius
paryžiečius prancūzų premjeras burbtelėjo: „Akli kvailiai.“119 Tik Winstonas
Churchillis nesirinkdamas žodžių Miuncheno susitarimą pavadino „visišku
pralaimėjimu“ ir pareiškė, kad „paskutinė teritorinė pretenzija Europoje“, kaip
Sudetus vadino Hitleris, „yra tik pradžia“. Žodžius W. Churchillis, beje, rinkti
mokėjo ir praėjus kiek laiko sarkastiškai apibendrino: „Prikišo pistoletą ir
pareikalavo svaro sterlingų. Jį gavęs prikišo pistoletą ir pareikalavo dviejų.
Galop diktatorius sutiko paimti 1 svarą, 16 šilingų ir 6 pensus, o likusią dalį –
pažadais ateityje rodyti gerą valią... Mes pralaimėjome, nors nė nekariavome...
Britanija turėjo rinktis gėdą arba karą, mes pasirinkome gėdą ir gausime
karą.“120 Dar daug metų čekai, prisimindami „Taikos pergalę“ Miunchene
1938 m. rugsėjį, ją vadino taip, kaip ir derėjo šį sandėrį vadinti – Mnichovska
zrada – Miuncheno išdavystė.

Įdomiausia, kad šia savo pergale buvo nepatenkintas ir pats Hitleris. Visą
vasarą jis svajojo užgrobti visą Čekoslovakiją, tačiau „tas vyrukas
(Chamberlainas) sugadino mano įžengimą į Prahą, – sakė vienam savo SS
sargybinių iš Miuncheno grįždamas fiureris121, o vėliau pridūrė: – Jie pavogė iš
manęs karą.“122 Po kelių savaičių apžiūrėjęs Čekoslovakijos gynybos įrengimus
ir susipažinęs su priešo armijos duomenimis bei kariniais planais, net pats
Hitleris pripažino, kad karas su čekais nebūtų buvęs toks lengvas
pasivaikščiojimas, kaip jis iš pradžių tikėjosi. Tačiau fiureris vis tiek liko
įsitikinęs, kad Miunchene buvo apvogtas. 1945 m. baigiantis karui jis Martinui
Bormannui sakė, kad jeigu 1938 m. būtų iki galo siekęs savo, Vokietija be jokio
didelio karo būtų gavusi ne tik Čekoslovakiją, bet ir Lenkiją123.

Praėjus vos trims savaitėms po Miuncheno konferencijos (spalio 21 d.),

fiureris įsakys savo generolams paruošti planą likviduoti Čekoslovakijos likučius
– apgirtęs nuo savo šlovės jis jau nebegalėjo įvertinti to, ką pasiekė, jis jau
nebenorėjo sustoti. Nors Hitleris taip nemanė, Miunchenas buvo didžiausias jo
drąsios ir agresyvios užsienio politikos įvertinimas. Vos prieš pusmetį jis
prijungė prie Vokietijos Austriją, o dabar buvo „sugrąžinti“ ir Sudetų vokiečiai –
Trečiojo Reicho gyventojų skaičius padidėjo dešimčia milijonų. Susijungimas su
Austrija papildė Reicho sąskaitą taip reikalingomis aukso atsargomis (apie 60
milijonų svarų), turtingas geležies rūdos Ercbergo regionas atsidūrė Vokietijos
rankose, kaip ir rudosios geležies rūdos ištekliai Sudetuose, reikalingi
sintetiniam kurui gaminti. Visi šie ekonomikos laimėjimai buvo reikalingi labiau
nei bet kada. Miuncheno krizės išvakarėse Hitleris paskelbė dar vieną galutinio
ir visiško persiginklavimo planą, kuris turėjo būti baigtas per ketverius penkerius
metus. 1938 m. Vokietija karo sektoriui jau skyrė 17 proc. bendro biudžeto,
1939 m. šis skaičius šoktelėjo iki 23 proc., pvz., I pasaulinio karo išvakarėse
karo išlaidos sudarė tik 3 proc. Pagal didžiulę programą reikėjo pasiruošti
gaminti sprogmenis milžiniškais kiekiais, patrigubinti ginklų gamybą, oro
pajėgos turėjo būti padidintos penkis kartus, ne tik lėktuvais, bet ir gerai
paruoštais pilotais. Didžiulis dėmesys buvo skiriamas ne tik kiekybei, bet ir
kokybei bei naujausioms technologijoms. 1939 m. Vokietija atsidurs per žingsnį
nuo pirmųjų pasaulyje reaktyvinių lėktuvų ir raketų sukūrimo124.

Hitleris per šiek tiek daugiau nei ketverius metus nuginkluotą ir silpną,
chaose paskendusią ir beveik bankrutavusią Vokietiją pavertė valstybe, kurios
ekonomikos šuolio pavydėjo net užsienio apžvalgininkai, prieš kurios karinę
jėgą drebėjo visos Europos šalys. Jis nušluostė nosį Didžiajai Britanijai ir
Prancūzijai, ir kad to pasiektų, neprireikė nė vieno vokiečio gyvybės. Už visa tai
savo fiurerį garbino ne tik vokiečiai. 1938 m. The Times be konkurencijos
paskelbė Hitlerį „Metų žmogumi“[3]. Tačiau Hitleriui Miuncheno susitarimas
taip pat buvo išdavystė. Jis norėjo kariauti ir tikėjo, kad Čekoslovakijai niekas
nepadės. Paskutinę akimirką įsikišę B. Mussolini su H. Göringu sugriovė jo
planus. Dėl to fiurerio santykiai su H. Göringu atšalo, o favoritų sąraše atsidūrė
agresyvios politikos šalininkai – J. Ribbentropas ir H. Himmleris125. Didžiosios
Britanijos ir Prancūzijos kapituliacija galutinai įtikino Hitlerį, kad žvangindamas
ginklais jis gali gauti viską, ko panorėjęs. Kai 1939 m. rugpjūtį tokia pat krizė
kils dėl Lenkijos, Hitleris savo generolams pasakys: „Mūsų priešai yra mažos
kirmėlės. Aš mačiau jas Miunchene.“126 Ši išvada buvo vienas svarbiausių
Miuncheno konferencijos padarinių, bet ne vienintelis. Norėdami pamatyti visus,
turime užbaigti Čekoslovakijos istoriją iki galo.
[1] Čia vėl veikė Versalio neteisybės. Lenkija norėjo Tešino, kuris buvo atiduotas

Čekoslovakijai, nors iš milijono gyventojų šiame regione lenkų buvo dvigubai

daugiau. Vengrija norėjo atgauti mažiausiai Slovakiją (plačiau 1-ame skyriuje).
[2] N. Chamberlainas čia pacitavo Wiliamo Shakespeare’o kūrinį.
[3] Nors vyrauja įsitikinimas, kad šis titulas suteikiamas iškiliems ir daug gero

padariusiems žmonėms, The Times „Metų žmogumi“ skelbia asmenybę, turėjusią

didžiausią įtaką svarbiausiems įvykiams. Svarbiausias veiksnys – įtakingumas, o
ne tai, ar darbai geri, ar blogi.
 Čekoslovakija nustoja egzistavusi
1938 m. spalio 1 d. Vokietijos pajėgos pagal grafiką įžengė į Čekoslovakijos
teritoriją. Sveikinimo ir džiūgavimo scenos Sudetuose buvo lygiai tokios pat
kaip ir Austrijoje, tačiau naujaisiais svečiais džiaugėsi tik vokiečiai. Maždaug
25 000 čekų paliko Sudetus dar rugsėjį, o po Miuncheno susitarimo prie jų
prisijungė dar maždaug 200 000 čekų ir 20 000 žydų – iš viso penktadalis
okupuojamos teritorijos gyventojų tapo pabėgėliais, nes nenorėjo būti Trečiojo
Reicho piliečiais127. Teritorijų iš Čekoslovakijos atsikirpo ne tik Vokietija.
Spalio 2 d. į Tešino sritį įžygiavo Lenkijos kareiviai. Čekų generolas,
vykdydamas tarptautinę valią, lenkų karo vadą tik perspėjo, kad jo šalis ilgai
nesidžiaugs, nes Lenkija „neabejotinai yra kita eilėje“128. Lenkija iš tikrųjų
padarė diplomatinę klaidą, nes prarado vienintelę potencialią kaimynę –
sąjungininkę prieš Vokietiją. Kartu Rytuose su pagalba iš Vakarų jos galėjo duoti
rimtą atkirtį Vokietijai, tačiau racionalūs skaičiavimai niekam nerūpėjo.
Susigrąžindama maždaug 900 km2 teritoriją su 250 000 gyventojų, kurių
daugumą sudarė lenkai, Lenkija ištaisė Versalio neteisybę savo atžvilgiu. Mes
vis grįžtame prie Versalio sutarties – tiesiog neįtikima, kiek priešiškumo ir
nesantaikos židinių pasėjo šis gerais ketinimais pradėtas grandiozinis projektas.
Vokiečiams čekai buvo antrarūšiai slavai, lenkams – tik svetimtaučiai, tačiau
autoritarinis Lenkijos režimas iš karto pradėjo juos diskriminuoti, o kraštą
polonizuoti129. Lapkritį savo dalį atsikando ir Vengrija. Jai atiteko 12 000 km2
teritorija, t. y. maždaug trečdalis Slovakijos su milijonu gyventojų – 800 000 iš
jų buvo vengrai, likę – slovakai130. Netrukus Vengrija prisijungė prie
Antikominterno pakto, o Rumunija Vokietijai pasiūlė savo draugystę – mažosios
Europos valstybės matė, jog ateina laikas rinktis. Svarstyklės aiškiai krypo ne
Prancūzijos naudai. Kaip kitaip po Miuncheno išdavystės galėjo būti vertinami
Paryžiaus pažadai Belgrade ar Bukarešte?

Atiduodama Čekoslovakiją, Prancūzija sugriovė viską, ką bandė sukurti

saugumo sistemoje po I pasaulinio karo.
 Apipjaustyta iš trijų pusių, Čekoslovakija prarado ne tik teritorijas. Šalies
ekonomika ir visa iki tol egzistavusi sistema buvo sugriauta per vieną dieną.
Kariniu požiūriu ji buvo pasmerkta, nes prarastose pasienio teritorijose buvo
gynybiniai įtvirtinimai, savo modernumu nusileidžiantys tik Maginot linijai. Be
to, gynybai didžiulį pranašumą teikė kalnų virtinė, kuri galėjo tapti sunkiai
įveikiamu puolėjų barjeru. Po karo Niurnbergo procese paklaustas, kokia buvo
Vokietijos generolų reakcija į Miuncheno krizės atomazgą, OKW vadas
W. Keitelis sakė: „Mes buvome nepaprastai laimingi, kad tai nevirto karine
operacija... Visada laikėmės nuomonės, kad mūsų turimos priemonės įveikti
įtvirtintą Čekoslovakijos gynybinę liniją nepakankamos.“ Jo štabo vadas
Alfredas Jodlis pridūrė: „Su penkiomis divizijomis ir septyniomis atsargos
divizijomis Vakarų gynybiniuose įtvirtinimuose, kurie tuo metu buvo viso labo
didžiulė statybų aikštelė, atsilaikyti prieš 100 prancūzų divizijų? Kariniu
požiūriu tai paprasčiausiai neįmanoma.“131 Žinoma, OKW „smegenys“ gerokai
perdėjo prancūzų armijos dydį, tačiau nei šturmuoti čekų įtvirtinimų, nei kovoti
su Vakarų sąjungininkais tiesiog neprireikė – Vokietija viską gavo veltui. To, kas
liko, Čekoslovakija apginti jau nebegalėjo. „Kokia nuostabi dabar mūsų startinė
pozicija, – po Miuncheno rašė Hitlerio architektas Albertas Speeras. – Mes
perlipome kalnus ir atsidūrėme Bohemijos slėniuose.“132 Garantijos
Čekoslovakijai, kaip netrukus paaiškėjo, nieko nereiškė, maža to, šalis pradėjo
byrėti iš vidaus.

Slovakai ėmė kelti reikalavimus ir neramumus. Manydamas, kad jie ketina

paskelbti savo nepriklausomybę, naujasis šalies prezidentas 66-erių Emilis
Hácha[1] 1939 m. kovo 10 d. į Slovakijos sostinę Bratislavą įvedė karines
pajėgas ir paskelbė ypatingąją padėtį. Hitleris iš karto pajuto savo progą ir įsakė
pasiruošti pulti. Kai slovakų lyderiai kreipėsi į jį pagalbos, jiems buvo pasiūlyta
pasirinkti: arba paskelbti Slovakijos nepriklausomybę su Vokietijos globa, arba
būti pasiruošusiems Vengrijos įsiveržimui. Slovakai pasirinko pirmąjį variantą ir
kovo 14 d. paskelbė „nepriklausomybę“133.

Sunerimęs dėl šių įvykių prezidentas Emilis Hácha padarė tą pačią klaidą,
kaip ir austrų kancleris K. Schuschniggas – jis nusprendė susitikti su Hitleriu
akis į akį. Fiureris, be abejo, sutiko. Dėl širdies problemų negalintis skraidyti
lėktuvu, E. Hácha į Berlyną atvyko traukiniu. Po penkių valandų kelionės jis
pasiekė Reicho kanceliariją, tačiau susitikimo su Hitleriu buvo priverstas laukti
iki pat vidurnakčio. Fiureris tuo metu žiūrėjo savo mėgstamą filmą134. „Seni ir
patikrinti politinės taktikos būdai“, – pastebėjo J. Goebbelsas135. Po ilgo ir
slegiamo laukimo, apie 1 val. nakties, E. Hácha buvo pakviestas į didžiulį
fiurerio kabinetą. Hitleris iš karto pradėjo savo tiradą apie tai, kad „Benešo
dvasia“ Čekoslovakijoje vis dar gyva. E. Hácha bandė sakyti, kad yra pasiruošęs
išspręsti visas problemas, ir prašė diktatoriaus gailestingumo savo šaliai, tačiau
Hitleris staiga pareiškė, kad Vokietijos karinių pajėgų įžengimas į Čekoslovakiją
„nebeatšaukiamas“, W. Keitelis, anot jo, gali patvirtinti, kad jos kirs sieną 6 val.
ryto. E. Hácha ir čekų užsienio reikalų ministras suakmenėjusiais veidais
klausėsi, kaip jiems pateikiamos tik dvi galimybės: arba Čekoslovakija priešinasi
ir bus sutriuškinta jėga, arba jos prezidentas pasirašo dokumentą, kuriame
sutinkama Vokietijos kariuomenę įsileisti draugiškai. Apsispręsti reikėjo greitai,
nes iki 6.00 buvo likusios vos kelios valandos. E. Hácha pasakė, kad nenori
kraujo praliejimo ir paprašė Hitlerio sustabdyti pasiruošimą karo veiksmams.
Fiureris atšovė, kad tai neįmanoma, nes pajėgos jau mobilizuotos, ir leido
E. Háchai „atsipūsti“ prieškambaryje, kur draugiją jam palaikė H. Göringas su
J. Ribbentropu. Šie toliau spaudė sutrikusį prezidentą pasirašyti šalia padėtą
dokumentą ir netgi įbruko jam į rankas rašiklį. E. Hácha atsisakinėjo. Tada
H. Göringas metė savo kozirinį tūzą. Jis pareiškė, kad jeigu E. Hácha
nepasirašys, po poros valandų liuftvafė pradės bombarduoti Prahą, tad šio
nuostabaus miesto likimas priklauso tik nuo prezidento. Tai išgirdęs E. Hácha
nualpo. Skubiai iškviestas Hitlerio asmeninis gydytojas Theodoras Morellis
suleido vaistų ir vitaminų.
 Atsigavęs Čekoslovakijos prezidentas telefonu buvo sujungtas su savo
vyriausybe Prahoje ir perdavė įsakymą nesipriešinti vokiečiams. Prieš pat 4 val.
ryto jis pasirašė dokumentą, skelbiantį, kad Čekoslovakijos žmonių likimas
atiduodamas į vokiečių Reicho fiurerio rankas136. Viskas buvo baigta.

„Taigi, vaikai, – sakė netverdamas džiaugsmu tą rytą Hitleris sekretorėms,

pirštais rodydamas į savo žandus, – kiekviena duodate man po bučkį čia ir čia...
Tai laimingiausia mano gyvenimo diena... Aš sujungiau Čekiją su Reichu.
E. Hácha pasirašė susitarimą. Aš pateksiu į istoriją kaip iškiliausias vokietis iš
visų.“137

6 val. ryto vokiečių karo pajėgos pagal planą kirto Čekoslovakijos sieną.
Čekai, laikydamiesi prezidento nurodymo, nesipriešino.

Po trijų valandų priešakiniai daliniai pasiekė Prahą. Šį kartą nebuvo

sveikinančių minių ir gėlių. Kai krintant sniegui atviroje mašinoje Hitleris
važiavo į Prahą, savo fiurerį sveikino tik vokiečių kareiviai. Prieš išvykdamas jis
spėjo paskelbti: „Čekoslovakija nustojo egzistavusi.“138 Hitleriui atvykus į
Prahą, miestas buvo tuščias – čekų kariai liko savo kareivinėse, paprasti žmonės
– savo namuose. Naktį jis praleido Prahos pilyje – senovės Bohemijos karalių
rezidencijoje – vietoje, kuri simbolizavo ir šalies istoriją, ir jos nepriklausomybę.
Kitą dieną (kovo 16-ą) iš čia jis paskelbė apie Bohemijos ir Moravijos
protektorato įkūrimą. Slovakija tą pačią dieną pasiprašė fiurerio pagalbos ir tapo
satelitine Vokietijos valstybe. Tiesa, Hitleris atidavė duoklę Vengrijai, kuri prieš
Versalio sutartį kelis šimtmečius valdė Slovakiją. Matydamas Vengriją kaip
galimą sąjungininkę, Hitleris atidavė jos regentui admirolui Miklósui Horthy
Karpatų Ukrainos regioną. Čia iš daugiau kaip pusės milijono gyventojų tik 12
proc. buvo vengrai, bet Budapešto valdžia buvo įsitikinusi, kad šis regionas
priklauso Vengrijai istoriškai139.

Formaliai Bohemijos ir Moravijos protektoratas išliko atskira valstybė, už

kurios vairo liko jos prezidentas E. Hácha. Čekams nebuvo suteikta Vokietijos
pilietybė, tačiau tiek jie, tiek jų valstybė nuo šiol dirbo Trečiajam Reichui.
Vokietijos dispozicijoje atsidūrė visi šalies gamtos ir žmogiškieji, ekonominiai ir
kariniai ištekliai. Londono vyriausybės nusivylimui, Anglijos bankas 1939 m.
birželį pervedė naujajai valdžiai visas aukso atsargas140. Pažangūs ginklų
pramonės kompleksai, įskaitant vieną iš didžiausių pasaulyje Škodą, nuo šiol
tarnavo vermachto poreikiams. Visos ginkluotės atsargos: apie 1200 lėktuvų,
2000 prieštankinių pabūklų, daugiau kaip 2000 artilerijos pabūklų, 800 tankų,
57 000 kulkosvaidžių, 630 000 šautuvų taip pat atiteko vokiečiams141. Tiesa,
nenorėdami sugriauti Čekoslovakijos ekonomikos, naciai ne žydams
priklausančioms bendrovėms, pvz., pasaulinei batų imperijai Bata ar tai pačiai
Škodai leido ir toliau eksportuoti prekes ir už savo pačių užsakymus mokėjo
didžiules sumas. Naujieji ištekliai buvo tokie dideli, kad leido apginkluoti 15
pėstininkų ir 4 tankų divizijas142.

Dar vienas išteklius buvo darbo jėga, taip reikalinga milžiniškiems nacių
planams įgyvendinti. 1939 m. kovą 18 000 čekų savo noru išvyko dirbti į
Reichą. Per kitus porą mėnesių prie jų prisijungė dar apie 30 000, tačiau šie
skaičiai buvo tik lašas jūroje. 1939 m. birželio 23 d., artinantis pasauliniam
konfliktui, H. Göringas sakė: „Karo metu šimtai tūkstančių protektorate
dirbančiųjų ne karo ekonomikai, bus perkelti į Vokietiją, kur bus su priežiūra
įdarbinti, ypač žemės ūkyje.“143 Čekoslovakijos žmogiškųjų išteklių pajungimas
Trečiojo Reicho karo reikmėms buvo milijonų Europos žmonių deportacijos ir jų
išnaudojimo pradžios ženklas. Vis dėlto praradusios nepriklausomybę ir
patekusios po Vokietijos jungu iki pat karo pabaigos Čekoslovakijos istorija yra
toli gražu ne niūriausia Europos kontekste. Apytiksliais skaičiavimais, per II
pasaulinį karą žuvo apie 345 000 žmonių, gyvenusių prieškarinės
Čekoslovakijos teritorijoje. 277 000 iš jų žydai. Žuvusių kareivių ir partizanų
skaičius – maždaug 25 000 (Vakarų sąjungininkų pusėje kariaudami žuvo 3200,
Raudonosios armijos pusėje Rytų fronte – 4570, Slovakijos deleguotose Ašies
pajėgose – 7000. Partizanų judėjimas ir per karą buvo neženklus: žuvo tik 2170
partizanų. Tiesa, per pačioje karo pabaigoje kilusius sukilimus vokiečiai nužudė
beveik 8000 čekų ir slovakų). Dar maždaug 30 000 prieškarinės Čekoslovakijos
gyventojų žuvo vilkėdami Vengrijos kariuomenės uniformą. Civilių netektys –
apie 43 000 (26 500 nuo nacių represijų, apie 10 000 nuo karo veiksmų). Į civilių
aukų sąrašą patenka ir Karpatų-Ukrainos gyventojai, nors ši teritorija po karo
atiteko Tarybų Sąjungai. Žydų holokausto aukų skaičius – 277 000 ir dar 7500
romų144.

Čekoslovakija nekariavo II pasauliniame kare. Žuvę jos kareiviai buvo

savanoriai. Jos žmonės, kaip ir valdžia, stengėsi išgyventi tomis sąlygomis,
kuriose atsidūrė. Savo okupantams čekai irgi beveik nesipriešino. Vienas iš retų
ir įsimintinų rezistencinės kovos pavyzdžių buvo vieno iš SS lyderių Reinhardo
Heydricho nužudymas 1942 metais. Keršydami naciai netoli Prahos sunaikino ir
sulygino su žeme Lidicos kaimelį. Vyrai sušaudyti vietoje, moterys ir vaikai
išvežti į koncentracijos stovyklas. Iš viso buvo nužudyta 340 Lidicos gyventojų,
o bendras keršto aukų skaičius už R. Heydricho mirtį siekia 1300.
Baimindamiesi tokių keršto aktų, Čekoslovakijos žmonės darė, ką galėjo – bandė
išgyventi. Hitleris gynė Miunchene laimėtą teritoriją iki galo. 1945 m.
„laisvindami“ Prahą galvas padės beveik 150 000 Raudonosios armijos karių.

Sakoma, kad lazda visada turi du galus. Po tremties Londone grįžęs į savo
prezidentinius rūmus Edvardas Benešas apie Prahą pasakys: „Argi nenuostabu?
Vienintelis nesugriautas Vidurio Europos miestas. Ir visa tai mano
pasiekimas.“145 Vėliau jis ištrems etninius vokiečius iš Sudetų, o vengrus iš
Slovakijos ir taip atkeršys už 1938 m. pažeminimą. Tūkstančiai ištremtųjų
niekada nebesugrįš gyvi. Vis dėlto jo antroji prezidentinė kadencija netruko nė
trejų metų – 1948 m. valdžią į savo rankas Čekoslovakijoje perėmė komunistinis
režimas. Prireiks penkiasdešimties metų, kad šalis vėl taptų demokratiška. Ir tik
1993 m. bus galutinai atitaisyta Versalio klaida – žemėlapyje atsiras dvi tautinės
valstybės – Čekija ir Slovakija. Istorija, skirtingai nei lazda, turi daugiau nei du
galus.
[1] Po Miuncheno konferencijos Eduardas Benešas, baimindamasis dėl savo
gyvybės, atsistatydino ir išskrido į Angliją.
 Reakcijos Berlyne, Londone ir Maskvoje
Po trumpo savo vizito Prahoje Hitleris grįžo į Berlyną, kur J. Goebbelsas
surengė fakelų ir fejerverkų šou. Fiurerio pasirodymą Reicho kanceliarijos
balkone po dar vienos pergalės sveikino tūkstantinė minia, tačiau šį kartą po
euforija slėpėsi sumišę jausmai ir klausimas – negi tai buvo būtina?
Čekoslovakijos užgrobimas nebuvo Versalio neteisybės atitaisymas –
Bohemijoje ir Moravijoje gyvenantys žmonės nebuvo vokiečiai. Ne tik politikai,
bet ir paprasti žmonės nepamiršo fiurerio žodžių, kad Sudetai yra paskutinė jo
teritorinė pretenzija, bet praėjus vos keliems mėnesiams jis šį pažadą sulaužė.
Žinoma, ir šį kartą nieko neatsitiko – karas neprasidėjo, tačiau ši Hitlerio pergalė
tarp vokiečių buvo nepopuliariausia iš visų pasiektų iki tol. Dauguma į ją tiesiog
nekreipė dėmesio, tačiau įžvalgesni ėmė reikšti abejones: „Kartą mes jau
skynėme pergalę po pergalės, – prisimindamas I pasaulinio karo propagandą,
ironiškai sakė vienas darbininkas, – bet visa tai blogai baigėsi.“146 Reicho
užsienio reikalų ministerijos diplomatas Reinhardas Spitzy buvo dar
kategoriškesnis: „Tai buvo pats kvailiausias veiksmas, kuris praktiškai viską
sugriovė. Nebuvo jokios būtinybės įsiveržti į Čekoslovakiją, nes visos elektros
linijos, geležinkeliai, keliai, vandentiekis galėjo būti atkirsti etniniame pasienyje
(vokiškuose Sudetuose – aut. past.). Po Miuncheno konferencijos čekai buvo
visiškai mūsų rankose ir gerai su jais elgdamiesi būtume laimėję gerokai
daugiau.“ Jo kolega Manfredas von Schröderis šį žingsnį pavadino diplomatine
savižudybe: „Tai pakeitė visą istoriją, nes nuo šios akimirkos tapo aišku, kad
Hitleris yra imperialistas ir nori užkariavimų – o tai niekaip nesusiję su
Vokietijos tautos apsisprendimo principu.“147

Iš tikrųjų Miuncheno konferencija ir joje pasiektas susitarimas buvo didžiulė

Hitlerio diplomatijos pergalė, tačiau jis neįvertino jos. Ta pati konferencija
Vakarų sąjungininkams buvo didžiulis pralaimėjimas, tačiau tai jie suprato tik
tada, kai Hitleris sulaužė savo žodį įsiverždamas į Čekoslovakiją. Gelbėdamas
Londoną ir Paryžių nuo subombardavimo N. Chamberlainas atidavė galimą savo
sąjungininkę Čekoslovakiją mainais už Vokietijos kanclerio pažadus ateityje
elgtis gerai. Po 1939 m. kovo įvykių tapo aišku, kad Hitleris nėra geras vyrukas,
„kuriuo galima pasitikėti“, kad jo ambicijos nepasiriboja vokiečių sugrąžinimu į
Reichą ir kad jis, ko gero, nesustos, kol nebus sustabdytas. Nuolaidžiavimo
politika subyrėjo į šipulius, tačiau išgirdęs naujienas iš Prahos N. Chamberlainas
vis dar negalėjo patikėti, kad jo „taikos popierėlis“ nustojo galioti. Pirmoji jo
reakcija buvo būtent tokia, kokios tikėjosi Hitleris. Premjeras pareiškė, kad britai
nebeturi įsipareigojimų ginti Čekoslovakijos, kadangi... „Slovakijai paskelbus
nepriklausomybę, tokia valstybė apskritai nebeegzistuoja“148. Jo užsienio reikalų
ministras lordas Halifaxas prancūzų ambasadoriui sakė: „Viena iš kompensacijų,
kurią įžvelgiu, yra tai, kad mes ir prancūzai natūraliu būdu buvome išlaisvinti
nuo nesmagių garantijos įsipareigojimų.“149 Nepaisant aiškaus akibrokšto ir visų
tarptautinių pažeidimų, senoji plokštelė vis dar norėjo suktis toliau. Tačiau tokį
požiūrį akimirksniu sutraiškė Bendruomenių rūmuose ir britų spaudoje kilusi
pasipiktinimo banga. Parlamente jau ne tik opozicijos nariai šaukė, kad Anglija
daugiau nebegali nuolaidžiauti Hitleriui. Ko gero, dėl šios reakcijos
N. Chamberlainas paklausė Užsienio reikalų ministerijos patarimo pasakyti
kalbą ir po dviejų dienų (1939 m. kovo 17 d.) prabilo visiškai kitaip. Kalbos,
kuri buvo transliuojama ir per radiją, pradžioje, N. Chamberlainas atsiprašė už
savo vangią pirmąją reakciją į Hitlerio veiksmus Čekoslovakijoje. Tada išvardijo
visus fiurerio sulaužytus pažadus ir paklausė: „Ar tai yra paskutinė ataka prieš
mažą valstybę, ar bus ir kitų? Ar tai yra žingsnis link pasaulio, kuriame vyrauja
jėga? – ir pats atsakė: – Jeigu taip, negalėtų būti didesnės klaidos, negu manyti,
kad tikėdama, jog karas yra beprasmis ir žiaurus, ši tauta prarado savo charakterį
ir nepanaudos visų savo įmanomų galių pasipriešinti tokiam iššūkiui, jeigu jis
kada nors bus mestas.“ Šie skambūs žodžiai simbolizavo Didžiosios Britanijos
nuolaidžiavimo politikos pabaigą. Kitą dieną (kovo 18-ąją) britų diplomatai
informavo nacius, kad Čekoslovakijos okupacija yra „visiškas Miuncheno
susitarimo ignoravimas... neturintis jokio teisinio pagrindo“. Prancūzai pareiškė
tą patį150. Įvykiai Prahoje privertė N. Chamberlainą padaryti nemalonią išvadą –
jis apsiriko, tikėdamas gera Hitlerio valia, ir tai dabar turėjo pripažinti. „Aš
nusprendžiau, kad daugiau nebegaliu pasitikėti nacių lyderiais“, – tvirtu balsu
prie pietų stalo pareiškė N. Chamberlainas savo užsienio reikalų ministrui
Halifaxui151.

Vakarų valstybių vadovai demonstravo, kad jų kantrybės taurė jau perpildyta,

tačiau skambūs žodžiai Hitleriui nepadarė jokio įspūdžio. Jis taip ir liko
įsitikinęs, kad jo priešai yra „kirmėlės“, kurių neverta baimintis. Anksčiau
Londonas ir Paryžius taip pat negailėjo rimtų perspėjimų, skirtumas dabar buvo
tik tas, kad prieš tai grasinę slaptai, dabar jie tai padarė viešai152. Rezultatas vis
tiek tas pats – skambūs žodžiai Čekoslovakijai niekuo nepadėjo. Dar viena be
šūvių iškovota pergalė tik dar labiau sustiprino Hitlerio įsitikinimą, kad agresyvi
jo politika duoda ir duos puikių dividendų. Tuo pat metu Didžiosios Vakarų
valstybės praregėjo, kad derybos su nacių fiureriu buvo klaida. Kai po pusės
metų tokia pat krizė kils dėl Lenkijos, bus aiškiai matyti, kokias išvadas padarė
visi jos dalyviai. Lenkija nenorės būti antrąja Čekoslovakija, Sąjungininkai,
viešai paskelbę apie nuolaidžiavimo politikos pabaigą, nebegalės su Hitleriu
derėtis, o fiureris iki pat paskutinės akimirkos netikės, kad tai yra tiesa. Mirtinas
receptas. Tik jame trūksta vieno labai svarbaus dėmens.

Čekoslovakijos krizės metu buvo dar viena didžioji valstybė, nors visi,
įskaitant ir pačius čekus, stengėsi apsimesti, kad ji neegzistuoja. Greta visų
katastrofiškų Miuncheno susitarimo padarinių buvo dar vienas – visiška Tarybų
Sąjungos izoliacija. Visoje šioje istorijoje nuo 1938 m. rugsėjo iki 1939 m. kovo
Tarybų Sąjungos pavadinimas šmėstelėjo vos keletą kartų. Nors iš tikrųjų
Maskva labai stengėsi dalyvauti šiame žaidime, Vakarai nekreipė dėmesio į jos
pasiūlymus ir nepakvietė jos į Miuncheną, sustiprindami Stalino įtarimus, kad
Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos tikrasis tikslas yra Hitlerio agresiją nukreipti
į Rytus. Svarių įrodymų, kad taip ir buvo, nėra, nes didžiųjų Vakarų valstybių
žodžiai skyrėsi nuo darbų, o veiksmai nuo žodžių, tačiau mes dar ne kartą
įsitikinsime, kad vakarietiškos demokratijos vykdė anaiptol ne morale ir
vertybėmis, o tik savo nauda pagrįstą politiką.

Kita vertus, išsiaiškinti tikrąją Tarybų Sąjungos poziciją irgi nėra lengva. Ji
turėjo savitarpio pagalbos su Čekoslovakija sutartį ir 1938 m. Stalinas savo
užsienio reikalų komisarui Maksimui Litvinovui ne kartą (kovą, balandį, gegužę,
birželį ir rugpjūtį) nurodė ieškoti būdų ir galimybių viešai paskelbti apie Tarybų
Sąjungos pasiryžimą ginti Čekoslovakiją153. Nėra jokių abejonių, kad šie sovietų
diktatoriaus nurodymai buvo vykdomi, tačiau sutartyje su Čekoslovakija buvo
punktas, kad Tarybų Sąjunga įsipareigoja suteikti pagalbą tik tuo atveju, jei tai
padarys ir Prancūzija. Kadangi pastaroji to nepadarė, klausimas, ar Stalinas būtų
įvykdęs savuosius pažadus, yra grynai hipotetinis. Net jeigu Maskva blefavo
žinodama, kad jai nereikės darbais įrodyti savo deklaracijų, visa moralinė kaltė
krito ant Vakarų pečių. Iš karto po Austrijos anšliuso, 1938 m. kovo 17 d. Tarybų
Sąjunga siūlė ieškoti realių kolektyvinio saugumo priemonių „Tautų Sąjungoje
arba už jos ribų“, tačiau Londonas, vengdamas bet kokių skambių pareiškimų,
pasiūlymą iš karto atmetė154. Balandžio 23 d. Stalinas, diskutuodamas apie
susidariusią užsienio politikos padėtį, savo svarbiausiems bendražygiams
suformulavo žinią čekams: „Jeigu reikės, TSRS pagal susitarimą su Prancūzija ir
Čekoslovakija yra pasirengusi imtis visų reikalingų priemonių Čekoslovakijos
saugumui užtikrinti... Vorošilovas (vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas – aut.
past.) nusiteikęs labai optimistiškai.“ Gegužės 12 d. Prancūzijos užsienio reikalų
ministras G. Bonnet užsienio reikalų komisaro M. Litvinovo paklausė, kaip
Sovietų Rusija padėtų Čekoslovakijai, jeigu Lenkija ir Rumunija atsisakytų per
savo teritorijas praleisti jos armijas. M. Litvinovas atsakė, kad tam leidimą turi
gauti Prancūzija, kadangi ji yra šių valstybių sąjungininkė. Išgirdęs tai,
G. Bonnet tik atsiduso, ir pokalbis buvo baigtas155. Tą patį mėnesį vienas iš
nedaugelio ryžtingai nusiteikusių prancūzų, ambasadorius Maskvoje Robert’as
Coulondre, atvykęs į Paryžių, ragino kuo greičiau pradėti karinius debatus tarp
sovietų, čekų ir prancūzų karo štabų. G. Bonnet sau įprasta maniera iš pradžių
sutiko, tačiau kai R. Coulondre grįžo į Maskvą, iš karto įsitikino, kad net apie
tokių diskusijų galimybę čia niekas nieko negirdėjo156. Kai rugsėjį tapo aišku,
kad krizės išvengti nepavyks, M. Litvinovas dar kartą kreipėsi su prašymu, kad
Prancūzija, Didžioji Britanija ir Tarybų Sąjunga susitiktų ir paskelbtų vieningą
frontą prieš galimą Vokietijos agresiją157. Tarybų Sąjunga tomis kritinėmis
dienomis ne tik skelbė deklaracijas, bet ir ėmėsi realių veiksmų. Maskva
pagrasino Lenkijai, kad šios invazijos į Tešiną atveju nutrauks tarpusavio
nepuolimo sutartį158. Vakarų karinėse apygardose buvo paskelbta dalinė
mobilizacija (pašaukta 330 000 atsargos karių), o čia dislokuotuose daugiau nei
30-yje divizijų buvo paskelbta karinė parengtis. Tiesa, visus šiuos skaičius ir
pasirengimus vėliau išdėstė maršalas Klimentas Vorošilovas, o vokiečių
žvalgyba, kuriai buvo būtina sužinoti sovietų intencijas, tų 30-ies divizijų taip ir
nesurado159. Kai kurie istorikai daro išvadą, kad jeigu Tarybų Sąjunga tuo metu
ir ruošėsi kariniam konfliktui, tai tik su Lenkija. Berlynas, priešingai nei
Varšuva, jokio ultimatumo negavo. Kad ir kaip ten būtų, rugsėjo 20 d. Maskva
dar kartą patikino Prahą, kad yra pasiruošusi ginti Čekoslovakiją160, tačiau visa
tai netrukus neteko prasmės. Spaudžiama Vakarų, Čekoslovakija pasidavė ir
nusileido Hitleriui. Tarybų Sąjungos pastangos nedavė jokių vaisių. Stalinas,
matydamas į įtarumo arba geriausiu atveju į abejingumo sieną atsimušančius
pasiūlymus, negalėjo padaryti kitos išvados. Vakarams „komunizmo šmėkla“
buvo didesnė blogybė nei nacių Vokietija.

Stalino žodžiais, 1939 m. pradžioje Europoje prasidėjo pokerio partija,

kurioje visi trys žaidėjai siekė įtikinti kitus du sunaikinti vienas kitą; tai
sugebėjęs pasiekti žaidėjas taptų tikruoju laimėtoju. Žaidėjai, anot Stalino, buvo
fašistinė (nacius jis kažkodėl vadino fašistais) Vokietija, kapitalistinių Didžiosios
Britanijos ir Prancūzijos sąjunga ir bolševikinė Rusija161. Už tai, kad didysis
žaidimas prasidėjo pastarosios net nepakvietus prie stalo, „kapitalistai“ po kelių
mėnesių brangiai sumokės. 1939 m. Stalinas grįš prie šios partijos. Su stipria
korta ir gudraus lošiko instinktais. 1939 m. jis bus The Times „Metų žmogumi“.
 Paskutinė be šūvių užkariauta Hitlerio teritorija –
Mėmelis
1939 m. kovo 16 d., kai oficialiai buvo paskelbta apie Čekoslovakijos
pabaigą, Hitlerio propagandos ministras dr. Goebbelsas slapta perspėjo nacių
spaudos redaktorius, kad terminas „Didysis Vokietijos Reichas“ „kol kas yra
nepageidaujamas ir turi būti paliktas galimiems ateities atvejams“162. Kiti
objektai Hitlerio tikslų sąraše buvo Dancigas Lenkijoje ir Mėmelis (Klaipėda)
Lietuvoje.

Kryžiuočių ordino 1252 m. įkurtas Mėmelis ilgus šimtmečius priklausė

Prūsijai. Nuo 1422 m. Melno taikos Mėmelis tapo riba, skiriančia Prūsiją nuo
Lietuvos. Tai buvo viena iš rečiausiai besikeičiančių sienų, nes Mėmelis išliko
Prūsijos sudėtyje iki pat 1919 metų. Nieko nuostabaus, kad pirmajame Vokietijos
himno variante, žinomame Deutschland, Deutschland über alles vardu,
apibrėžiant vokiškas žemes, buvo žodžiai: Von der Maas bis an die Memel – nuo
Maso iki Mėmelio. Po Vokietijos suvienijimo 1871 m. Mėmelis tapo tolimiausiu
vokiečių miestu Šiaurės Rytuose.

Versalio sutartimi Mėmelio miestas ir aplinkinės jo teritorijos buvo atimtos iš

Vokietijos ir paskirtos Antantės protektoratui. Mėmelyje pradėjo veikti prancūzų
vyriausybės atstovybė, tačiau Lietuva nusprendė išsikovoti priėjimą prie jūros.
1923 m. sausio 10 d. įvyko „vietos gyventojų sukilimas“ prieš prancūzų valdžią.
Iš tikrųjų „sukilime“ dalyvavo Lietuvos kareiviai, perrengti civiliais. Jiems
vadovavo Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas-
Budrys. Kariams įžygiavus į Klaipėdą (kaip ją vadino lietuviai), niekas jiems
nesipriešino ir kitą dieną Lietuvos spauda jau skelbė, kad „Didžiosios Lietuvos
broliai padėjo mažlietuviams atsikovoti vartus į jūrą“. Tiesa buvo ta, kad
maždaug 150 000 Mėmelio krašto žmonių buvo ne „broliai lietuviai iš Mažosios
Lietuvos“, o vokiečiai iš Rytų Prūsijos. Pvz., 1938 m. vietos rinkimuose
Nacionalsocialistų partija gavo 87 proc. balsų. Neturėdama galimybių išsikovoti
uosto, taip reikalingo mažos valstybės ekonomikai, diplomatiniu būdu, Lietuvos
vyriausybė nusprendė inscenizuoti sukilimą. Manevras, kokius vykdė daugelis
valstybių keistame XX amžiuje, suveikė – Klaipėda atiteko Lietuvai. Tokia buvo
ilga vokiška šio miesto istorija, o trumpa tarpukario lietuviška atkarpa 1938 m.
kovą priartėjo prie savo pabaigos. Hitleris nusprendė Mėmelį susigrąžinti.
 Kovo 20 d. išsikvietęs į Berlyną Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą
Urbšį, Joachimas von Ribbentropas pateikė ultimatumą – arba Lietuva gražiuoju
atiduoda Mėmelį, arba vokiečių kariuomenė pasiims šią vokišką teritoriją jėga.
J. Urbšys, pareiškė, kad tokiems sprendimams neturi įgaliojimų ir tik laimėjo
šiek tiek laiko163. Kai Lietuvos užsienio reikalų ministras kartu su pasiuntiniu
Vokietijoje Kaziu Škirpa grįžo į pasiuntinybę, čia juos pasitikęs kitas lietuvių
diplomatas, Edvardas Turauskas, iš karto suprato, kad atsitiko kažkas labai
svarbaus ir nemalonaus: „Urbšys buvo visas baltas, o Škirpa – žalias“, – užrašė
jis164. Po Čekoslovakijos likimo jie nusprendė, kad tikėtis kokios nors
tarptautinės pagalbos nerealu. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras
Halifaxas po poros dienų tai patvirtino, atsakydamas į Lietuvos notą: „Lietuvos
vyriausybė tokiomis aplinkybėmis, neturėdama kitos išeities, kitaip pasielgti ir
negalėjo.“[1] 165

J. Urbšys tą patį vakarą išvažiavo traukiniu į Kauną. Kitą rytą jis apie
ultimatumą informavo vyriausybę ir ši jį priėmė „kaip neišvengiamą ir
neatremiamą blogybę“166. Kovo 22 d., kai J. Urbšys vokiečių lėktuvu išskrido
atgal į Berlyną suderinti Klaipėdos perdavimo detalių, Hitleris, įsitikinęs, kad
klausimas jau išspręstas, kartu su admirolu Erichu Raederiu sėdo į šarvuotąjį
kreiserį Deutschland[2] ir patraukė į Mėmelį jūra. Klaipėdos krašto perdavimo
Vokietijai sutartis Berlyne buvo pasirašyta kovo 22 d. apie vidurnaktį. Kitą
dieną, kai „prislėgtas ir suspausta širdimi“ J. Urbšys sėdo į traukinį167, Mėmelio
gyventojai džiaugsmingai pasitiko Hitlerį. Karo laivų eskadra prie Klaipėdos
uosto priartėjo apie 10 val. ryto. Į krantinę fiureris išlipo po pietų. Kartu su juo
„garbingų“ svečių sąraše buvo kylanti vermachto žvaigždė Erwinas Rommelis, o
liuftvafei vietoj H. Göringo atstovavo dar vienas būsimas feldmaršalas Erhardas
Milchas168.

Miestas buvo išpuoštas gėlėmis, svastikomis ir sveikinimo transparantais.

Hitleris važiavo išpuoštomis miesto gatvėmis skambant bažnyčių varpams ir
griežiant orkestrams. Paskui Teatro balkone jis pasakė trumpą kalbą. Jis priminė,
kad šiuo žygiu Vokietija sutraukė gėdingus Versalio taikos sutarties pančius ir
dėkojo triumfuojantiems Mėmelio vokiečiams už drąsą bei ištikimybę savo
tikrajai tėvynei. Tada fiureris porą valandų praleido „Viktorijos“ viešbutyje ir
apie ketvirtą popiet išvyko į laivą169.

Mėmelis buvo paskutinis užkariautas Hitlerio miestas, kuriame jį pasitiko ne

kulkos, o gėlės. „Kokia nuostabi savaitė, – savo dienoraštyje užrašė
J. Goebbelsas170, turėdamas omenyje, kad per ją fiureris įvažiavo ir į Prahą, ir į
Mėmelį. Ir pridūrė: – Užtenka truputėlį paspausti, ir reikalai tvarkosi.“171 Iki
visiško Grossdeutsches Reicho sukūrimo trūko tik vienos smulkmenos –
Dancigo, tačiau nuo šiol, „truputį paspaudus“, reikalai nebesusitvarkys. Iki II
pasaulinio karo pradžios buvo likę mažiau nei pusė metų.
[1] Lietuvos kariuomenės sudėtis nuo 1920 m. iki 1939 metų žiemos keitėsi.
1921 m. baigiantis kovoms už valstybingumo išsaugojimą, karių skaičius buvo
pasiekęs ir peržengęs 50 000. Vėliau kariuomenė ėmė mažėti. 1923 m. sausį
Klaipėdos krašto išlaisvinimo metu ji vėl pagausėjo iki 40 000, 1924 m. lapkritį
nukrito iki 13 000 karių. Trečiajame dešimtmetyje, 1925 metais, kariuomenės
dydis svyravo tarp 16–18 tūkstančių karių, 1926 m. vykdant vyriausybės lėšų
taupymo programą sumažėjo iki 12 000 karių, o po gruodžio 17 d. perversmo vėl
padidėjo ir 1927 m. sudarė 14–15 tūkstančių karių. 1928 m. išaugo iki 16–18
tūkstančių ir iki 1935 metų pradžios ne itin kisdamas laikėsi 18 000 karių
skaičius. (Vaičenonis, Jonas, Lietuvos kariuomenės skaičiai 1920–1939 m.) Nuo
1935 m. Lietuvos kariuomenėje prasidėjo rimtos pertvarkos. Trumpai
vadovavusį ir netikėtai sunkiai susirgusį generolą leitenantą Joną Jackų pakeitė
jaunas neseniai Vokietijos generalinio štabo akademijoje mokslus baigęs
generalinio štabo pulkininkas leitenantas Stasys Raštikis. Šalia naujo energingo
kariuomenės vyriausiojo štabo viršininko, paskirto 1934 m. rugsėjo 21 d.,
susibūrė darni komanda: štabo viršininkas pulkininkas leitenantas Jonas Černius,
mobilizacijos skyriaus viršininkas pulkininkas leitenantas Antanas Šova, karo
aviacijos viršininkas pulkininkas leitenantas Antanas Gustaitis ir kt. Ši komanda
ėmėsi reformų. Buvo patvirtintas kariuomenės modernizavimo planas, jam skirta
175 mln. Lt finansavimas 7 metams. 1935 m. buvo parengti nauji operatyviniai
planai ir mobilizacijos tvarkaraščiai. Lietuvos karinė vadovybė numatė tik du
galimus priešininkus: Lenkiją ir Vokietiją. Pirmuoju atveju, kilus grėsmei, buvo
parengtas operatyvinis planas „L“ (Lenkija), antruoju – planas „V“ (Vokietija).
Kariuomenė išaugo iki 23–26 tūkstančių karių. Šiuo laikotarpiu Lietuvos
kariuomenę taikos metu sudarė 3 pėstininkų divizijos. Lygiai tiek pat pėstininkų
divizijų Rytų Prūsijoje turėjo ir vokiečiai. Vis dėlto bandymas duoti atkirtį vargu
ar turėjo perspektyvą. Ginkluotės kokybė ir jos kiekiai smarkiai skyrėsi. Prieš
vokiečių aviaciją priešpastatyti nebuvo ko. Vienintelė priešlėktuvinės artilerijos
grupė su 3 baterijomis ir oro pajėgos su eskadrile (14 vnt.) naikintuvų Gloster
Gladiator prieš liuftvafę buvo bejėgės. Vien tik Rytų Prūsijoje vokiečiai buvo
dislokavę apie 200 lėktuvų (85 naikintuvai, tiek pat horizontaliųjų bombonešių,
daugiau kaip 30 pikiruojančių bombonešių, 15 žvalgybinių). Lietuvos karinį jūrų
laivyną sudarė vienintelis karo laivas Antanas Smetona. Kaip minų Vyganto
Vareikio, dėl savo silpnos ginkluotės karo atveju „būtų tapęs plaukiojančiu
taikiniu“. Antanas Smetona ir 6 pasienio apsaugos kateriai (Aitvaras, Šaulys,
Žaibas, Ella, Partizanas, Savanoris) buvo visas Lietuvos karinis laivynas, tuo
tarpu vokiečiai karinio konflikto Klaipėdos krašte atveju planavo operacijoje
panaudoti net 15 įvairių karo laivų (planas Flottenparade – „Laivyno paradas“).
Vis dėlto tiek vokiečių planas pulti, tiek lietuvių gintis buvo tik hipotetinis.
Hitleris nenorėjo karo su Lietuva, o mūsų šalis neturėjo realių galimybių
pasipriešinti. Diplomatinių kanalų žinios iš Londono buvo aiškios – jeigu
Klaipėdos krašto gyventojai pareikš norą susijungti su Vokietija, Vakarai niekuo
padėti negalės. (Jokubauskas, Vytautas, Tuščias šūvis: galimybės atremti
Vokietijos karinę grėsmę 1939 metais, Istorija, 2009, Nr. 1.)
[2] 1939 m. lapkritį kreiseris Deutschland buvo pervadintas į Lützow, kadangi

Hitleriui nepatiko mintis, kad tokį pavadinimą turintis laivas gali būti
paskandintas.
 6. Paskutiniai taikos mėnesiai
Taika yra brangus ir trokštamas dalykas. Mūsų karta, nukraujavusi
karuose, tikrai jos nusipelno. Tačiau taika, kaip ir visi kiti dalykai
pasaulyje, turi savo kainą, didelę, bet išmatuojamą. Mes Lenkijoje
nežinome koncepcijos „taika bet kokia kaina“. Yra tik vienas
neįkainojamas dalykas žmonių, tautų ir šalių gyvenime. Tai – garbė.
Lenkijos užsienio reikalų ministras Józefas Beckas apie
pasiryžimą duoti atkirtį Vokietijai. 1939 m. gegužės 5 d.

Užverkite savo širdis gailesčiui! Veikite brutaliai! 80 milijonų tauta turi

gauti tai, į ką ji turi teisę... Stipriausias visada teisus!.. Čingischanas
ramia širdimi liepė išžudyti milijonus moterų ir vyrų. Istorijos akimis
žiūrint, jis didis valstybės kūrėjas.
Hitleris savo generolams 1939 m. rugpjūčio 22 d.

Aš žinau, kaip vokiečių tauta myli savo fiurerį, todėl norėčiau išgerti į jo
sveikatą.
Josifo Stalino tostas rugpjūčio 23 d. naktį po pakto su Vokietija
pasirašymo

Galite neabejoti, kad Prancūzija liks ištikima savo įsipareigojimams

kitoms valstybėms, pavyzdžiui, Lenkijai... Jeigu vėl, kaip prieš dvidešimt
penkerius metus, bus pralietas Prancūzijos ir Vokietijos kraujas, šiame
ilgesniame ir pražūtingesniame kare abi tautos kausis tikėdamos savo
pergale, tačiau tikrieji jo laimėtojai bus destrukcija ir barbariškumas.
Prancūzijos premjero Édouard’o Daladier laiškas Hitleriui.
1939 m. rugpjūčio 26 d.
 Nervų karas
Tą pačią kovo 21 d., kai J. Urbšys gavo ultimatumą, Berlyne pas
J. Ribbentropą apsilankė dar vienas svečias – lenkų ambasadorius Józefas
Lipskis. Pirmą kartą prie draugiško pietų stalo jie susitiko dar 1938 m. spalį
Berchtesgadene. Tada J. Ribbentropas užsiminė, kad Dancigas turėtų būti
grąžintas Trečiajam Reichui, „lenkiškasis koridorius“ sujungtas su Vokietija
geležinkeliu ir greitkeliu Berlynas– Karaliaučius (dabar Kaliningradas), o
mainais už tai Vokietija suteiktų Lenkijai teisę naudotis Dancigu kaip laisvuoju
uostu, garantuotų esamų sienų neliečiamumą ir pratęstų nepuolimo sutartį 25
metams. J. Ribbentropas taip pat pasiūlė Lenkijai prisijungti prie
Antikominterno pakto, kuriame jau buvo Italija ir Japonija1. Dabar jis tai
pakartojo antrą kartą. Vis dėlto tai dar nebuvo ultimatumas. Vokietijos ir
Lenkijos derybos prasidėjo taip, tarsi jos būtų lygiavertės partnerės. Lenkija
buvo įsitikinusi, kad taip yra iš tikrųjų. J. Lipskis J. Ribbentropui pareiškė, kad
Slovakijos nepriklausomybės pripažinimas gali būti traktuojamas tik kaip
„smūgis Lenkijai“2. J. Ribbentropas atsakė, kad Lenkijos interesai Slovakijoje ir
Ukrainoje galės būti peržiūrėti, bet tik išsprendus Dancigo klausimą3. Tuo metu,
kai J. Lipskis išvyko pasitarti su savo vyriausybe Varšuvoje, Berlyne vyravo
įsitikinimas, kad jokių keblumų dėl Dancigo nekils.

Kovo 24 d., po pokalbio su Hitleriu, J. Goebbelsas rašė: „Jis ketina lenkus

truputėlį paspausti ir tikisi, kad jie į tai sureaguos. Tiesa, mes turėsime praryti
karčią piliulę ir garantuoti likusias Lenkijos sienas. Viskas turėtų greitai
išsispręsti.“4 Kovo 24 d. Hitleris patikino vyriausiąjį armijos vadą
W. Brauchitschą, kad neketina naudoti jėgos prieš Lenkiją. Tokia tikimybė
atsirastų nebent tada, „jeigu Lipskis duotų mums suprasti, kad Lenkijos
vyriausybė negali paaiškinti savo visuomenei savanoriško Dancigo atidavimo.
Tokiu atveju fait accompli[1] iš mūsų pusės padėtų jiems rasti sprendimą.“5 Kitą
dieną admirolas E. Raederis įsakė vėl paruošti kreiserį Deutschland – šį kartą jis,
lydimas praktiškai viso laivyno, turėjo nugabenti fiurerį į Dancigą6. Naciai buvo
įsitikinę, kad Mėmelio variantas suveiks ir Lenkijoje, tačiau į Dancigą Hitleris
atvyks tik po šešių mėnesių, ir visiškai kitokiomis aplinkybėmis nei tikėjosi.

Atsakymą J. Ribbentropui turėjo pateikti Lenkijos užsienio reikalų ministras

Józefas Beckas[2]. Nuo 1932 m. J. Beckas buvo įtakinga figūra Lenkijos
vyriausybėje. Sužinojęs Vokietijos reikalavimus, jis iš karto pareiškė, kad į
Berlyną nevyks. Kuo gali baigtis tokia kelionė, jis žinojo iš šešių dienų senumo
Čekoslovakijos prezidento E. Háchos apsilankymo Reicho kanceliarijoje. Maža
to, kovo 24 d. vykusiame slaptame posėdyje J. Beckas nubrėžė aiškias savo ir
Lenkijos pozicijos gaires: „Vokietija prarado saiko jausmą, ir dėl to Hitleris turi
būti pasitiktas su tokiu ryžtingumu, su kokiu iki šiol niekur Europoje
nesusidūrė... Lenkija, – tęsė J. Beckas, – derybose turi ribą, kurios negali
peržengti. Tai yra visiškai aišku – mes kausimės.“7 Tai buvo labai pasitikinčio
savo jėgomis žmogaus žodžiai – J. Beckas jų laikysis iki pat pabaigos. Lenkija
taip pat. Šiai pozicijai sustiprinti Lenkijoje buvo paskelbta dalinė mobilizacija8,
o žinią pranešti J. Beckas į Berlyną atgal išsiuntė ambasadorių J. Lipskį.

Kovo 26 d. J. Ribbentropas susierzino vietoj J. Becko sulaukęs J. Lipskio,

bet dar labiau jį sunervino lenkų ambasadoriaus pristatytas memorandumas,
kuriame visi Vokietijos reikalavimai buvo atmesti. J. Ribbentropas, praradęs
savitvardą ir viršydamas jam suteiktus fiurerio įgaliojimus, pareiškė, kad „bet
kokie lenkų veiksmai Dancige bus traktuojami kaip agresija prieš Reichą“.
J. Lipskis atsakė tuo pačiu: „Bet kokie vokiečių veiksmai ir planai susigrąžinti
Dancigą reikš karą su Lenkija.“9 Po poros dienų J. Beckas tai dar kartą pakartojo
vokiečių ambasadoriui Varšuvoje. „Jūs siekiate derėtis prikišę pistoleto vamzdį“,
– atsakė Vokietijos diplomatas. „Tai yra jūsų metodas“, – atrėžė jam J. Beckas10.
Vokietijos ir Lenkijos derybos baigėsi. Kitą kartą J. Lipskis su J. Ribbentropu
susitiks tik invazijos į Lenkiją išvakarėse, rugpjūčio 31 d.

Kol Hitleris svarstė, ką su užsispyrusiais lenkais daryti toliau, kovo 31 d. iš

Londono atskriejo sensacinga žinia. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas
Neville’is Chamberlainas Bendruomenių rūmuose paskelbė: „Bet kokių
veiksmų, kurie kėsintųsi į Lenkijos nepriklausomybę, atveju, jei Lenkijos
vyriausybė nuspręstų priešintis, Jo Didenybės vyriausybė laikys savo pareiga
nedelsiant suteikti Lenkijos vyriausybei visą įmanomą pagalbą.“11

Tai išgirdęs, Hitleris įtūžo: „Aš išvirsiu jiems tokį troškinį, kad jie
pasprings!“ – buvo pirmoji fiurerio reakcija. Kitą dieną, balandžio 1-ąją, naujo
linijinio karo laivo Tirpitz nuleidimo į vandenį proga Hitleris sakė: „Jeigu jie
(Vakarų sąjungininkai) tikisi, kad Vokietija sėdės sudėjusi rankas ir lauks, kol jie
kurs satelitines valstybes ir nukreips jas prieš Vokietiją, tai labai klysta,
laikydamos šiandieninę Vokietiją prieškarine Vokietija. Tas, kuris pareiškia, kad
yra pasirengęs šioms šalims padėti ištraukti kaštonus iš ugnies, turi būti
pasiruošęs ir nudegti pirštus...“12 Tiesa, tai buvo tik emocijos. Šią savo kalbą,
nenorėdamas sukelti papildomų provokacijų, jis uždraudė transliuoti per radiją.
Drąsus lenkų atsisakymas atiduoti Dancigą ir Didžiosios Britanijos vienašališka
garantija buvo dvi labai netikėtos naujienos. Padėtis aiškiai pasikeitė, ir jam
reikėjo pagalvoti, kaip veikti toliau.

Hitlerio viltys, kad Lenkija nusileis, kaip ir kitos šalys prieš tai, buvo ne be
pagrindo. Iki 1939 m. ne tik jam vienam atrodė, kad su Lenkija galima susitarti.
1938 m. lenkų pagalba draskant Čekoslovakiją ir jų ambicijos diktuoti savo
sąlygas Slovakijai, Baltijos šalims, Rumunijai13 tokias viltis tik sustiprino. „Arba
Lenkija bus didžioji valstybė, arba ji nustos egzistuoti“, – mėgo sakyti jos
diktatorius Józefas Piłsudskis. Ši dvasia išliko Lenkijoje ir po jo mirties. Lenkija
ir toliau save laikė revizionistine valstybe su svajonėmis, siekiančiomis net
Juodąją jūrą14.

Fiurerio reikalavimai Dancige buvo kur kas labiau pagrįsti nei Prahoje, ir jis
buvo įsitikinęs, kad Vakarai karo nepradės. Net lordas Halifaxas manė, kad
Dancigo ir jo koridoriaus statusas yra „pati kvailiausia Versalio sutarties
nuostata“15.

Iki netikėto posūkio 1939 m. pavasarį, Hitleris Lenkiją matė kaip savo
galimą sąjungininkę, dar geriau – kaip satelitinę valstybę, su kuria, jei kiltų karas
su Tarybų Sąjunga, Vokietija galėtų žygiuoti koja kojon16. Lenkijos akibrokštas
ir Londono garantija reiškė, kad jis apsiriko ir dėl Lenkijos, ir dėl Vakarų
reakcijos.

Varšuvos atsisakymas nusileisti Berlynui iš tikrųjų neturėjo būti netikėtas.

Viso tarpukario laikotarpiu Lenkijos politika balansavo ties pusiausvyra su
didžiosiomis kaimynėmis – Vokietija ir Tarybų Sąjunga. Būtina balansavimo
sąlyga – likti per vidurį, t. y. nepatekti nei į Berlyno, nei į Maskvos orbitą. Su
abiem šiomis valstybėmis Lenkija pasirašė nepuolimo sutartis. Nuolaidos
Berlynui būtų aiškiai nepatikusios Maskvai. Be to, lenkai ką tik galėjo įsitikinti,
ką reiškia nuolaidos Hitleriui. Pati turėdama daug teritorinių ambicijų, 4-ajame
dešimtmetyje Lenkija pusę savo biudžeto išleisdavo ginklavimuisi ir buvo
įsitikinusi, kad bet kuriam agresoriui gali duoti atkirtį. J. Beckas buvo įsitikinęs,
kad Hitleris dėl Dancigo tik nori pradėti „nervų karą“, tačiau gavęs atkirtį jokių
rimtų veiksmų nesiims. Net į vokiečių karinę galią, kurios taip baiminosi
Vakarai, jis žiūrėjo skeptiškai: „Vokietijos karinės galios pervertinimas leido jai
užkariauti Europos šalis be kraujo praliejimo tik su devyniomis divizijomis“, –
sakė J. Beckas17. Savo ruožtu jis taip pat pervertino ir Lenkijos galią. Liepos
mėnesį lenkų karinį pasirengimą apžiūrėjęs britų inspektorius generolas
Edmundas Ironside’as raportavo, kad lenkų armijos vadovybė yra „kupina
pasitikėjimo savo jėgomis“. Jis taip pat rašė, kad visa šalis yra pasirengusi kautis
ir bendrą įspūdį pavadino „beprotišku Lenkijos žmonių optimizmu“18. Kai
rugpjūtį Gdynėje apsilankęs amerikiečių žurnalistas pakalbino atsitiktinį lenką,
šis tvirtai pareiškė: „Mes pasiruošę. Mes kausimės.“19 J. Beckas ne vienintelis
buvo pasiryžęs į vokiečių agresiją atsakyti jėga. Kovo 27 d. tam pritarė
vyriausybės kabinetas, o dar po keleto dienų lenkų generalinis štabas pradėjo
kurti planus, kaip jį įgyvendinti20. Pavasarį priimtas sprendimas buvo galutinis ir
juo niekada nebuvo suabejota. „Taika yra brangus ir trokštamas dalykas. Mūsų
karta, nukraujavusi karuose, tikrai jos nusipelno. Tačiau taika, kaip ir visa kita
pasaulyje, turi savo kainą, didelę, bet išmatuojamą. Mes Lenkijoje nežinome
koncepcijos „taika bet kokia kaina“. Yra tik vienas neįkainojamas dalykas
žmonių, tautų ir šalių gyvenime. Tai – garbė“, – gegužės 5 d. Seime sakė
J. Beckas. Lenkija taps viena iš skaudžiausiai nukentėjusių aukų II pasauliniame
kare, tačiau jo išvakarėse ji tokia savęs nelaikė. Brangiai kainuosiančia galios ir
stiprybės iliuzija savimi pasitikintis valdančiųjų pulkininkų sluoksnis užkrėtė ir
visą visuomenę. Vokiečių ir lenkų derybų metu tą pavasarį lenkiškas
nacionalizmas buvo akivaizdus. Dancige lenkai mušėsi su vokiečių studentais.
Antivokiškos demonstracijos vyko visuose didžiausiuose miestuose: Varšuvoje,
Poznanėje, Lvove, Krokuvoje. Lenkų valdžia pradėjo suiminėti vokiečių
nacionalistus, gegužę buvo uždarytos vokiečių mokyklos ir verslo įstaigos.
Tūkstančiai vokiečių stengėsi pabėgti į Reichą21. Tai buvo ne J. Goebbelso
propaganda. Toks buvo tada laikas. Tokia buvo tada Lenkija.

Britų garantija tvirtą Varšuvos poziciją tik dar labiau sustiprino, tačiau lenkų
drąsus pasiryžimas čia buvo niekuo dėtas. Iki 1939 m. kovo Vakarų santykiai su
Lenkija buvo šalti. Ji buvo laikoma neliberalia, godžia revizionistine valstybe,
kurioje gyvenantys du trečdaliai lenkų nesiskaito su tautinėmis mažumomis:
vokiečiais, žydais, ukrainiečiais, rusais, lietuviais, čekais, baltarusiais. Lenkija
bus šalis, kurioje naciai sukurs žydų naikinimo pragarą, tačiau nedaug kas žino,
kad ketvirtajame dešimtmetyje su žydais Lenkijoje buvo elgiamasi ne geriau nei
Vokietijoje. Jiems buvo uždrausta užsiimti profesionalia veikla ir verslu. 1938 m.
trečdalis Lenkijos žydų gyveno tik iš vyriausybės pašalpų, tūkstančiai
emigravo22. Lenkai, ne vokiečiai, buvo pirmieji, ėmę svarstyti galimybę Europos
žydus apgyvendinti Madagaskaro saloje23.

Vakaruose Lenkija nebuvo laikoma realia sąjungininke, netgi atvirkščiai,

niekas nebūtų nustebęs, jeigu ji būtų perėjusi į Vokietijos stovyklą24. Dar labiau
šis įtarimas sustiprėjo po grobuoniško lenkų elgesio Čekoslovakijos krizės metu.
J. Beckas Londone buvo laikomas „arogantišku ir klastingu“, „su kupina
tuštybės poza demonstruojantis didį valstybės veikėją“25. Prancūzija turėjo
savitarpio pagalbos sutartį su Lenkija, bet kai ši 1934 m. pasirašė tokią pat
sutartį su Vokietija, laikėsi atokiai26. Po Miuncheno susitarimo prancūzų
ambasadorius Varšuvoje visiškai rimtai siūlė atsisakyti bet kokių įsipareigojimų
Lenkijai. Tarybų Sąjunga Lenkijos atžvilgiu buvo dar priešiškesnė. Tuo metu dar
premjeras Viačeslavas Molotovas vadino lenkus „Hitlerio šakalais“ ir nedaug
trūko, kad Tarybų Sąjunga Čekoslovakijos krizės metu pradėtų karą27. Visa tai
kažkaip nesutampa su įprastu, vadovėliuose aprašytu paveikslu, kad Vakarų
sąjungininkai 1939 m. nusprendė padėti dar vienai būsimai Hitlerio aukai.
Netikėta N. Chamberlaino garantija buvo susijusi ne tiek su Lenkija, kiek su
išryškėjusiais tikraisiais Hitlerio ketinimais. Iki balandžio Didžioji Britanija
nieko nežinojo nei apie vokiečių ir lenkų derybas, nei apie pastarųjų
apsisprendimą, jeigu reikės, kariauti. Pagrindinis klausimas buvo netgi ne
Dancigas. Po Prahos, o vėliau ir Mėmelio okupacijos Vakarai karštligiškai ėmė
ieškoti būdo parodyti Hitleriui, kad jo ambicijos daugiau nebus toleruojamos.
Lenkija staiga pasidarė potencialia partnere „taikos fronte“ prieš Vokietiją.
Žinoma, jame turėjo būti ir Tarybų Sąjunga, tačiau Lenkija britams atrodė
svarbesnė. Pirmiausia dėl paprasto geografinio veiksnio – ji turėjo sieną su
Vokietija, Tarybų Sąjunga – ne, antra, N. Chamberlainas nepasitikėjo
komunistiniu Stalino režimu28.

Susidarius tokiai padėčiai Lenkija sužaidė gudrią partiją. Po Hitlerio karinio

parado Prahoje Vakarai pareiškė, kad daugiau nenuolaidžiaus, o tada pradėjo
blaškytis. Iš pradžių pasklido gandai, kad Vokietija ketina pulti Rumuniją.
Manydamas, kad reikia ką nors daryti, kovo 19 d. N. Chamberlainas paskelbė
kolektyvinio saugumo deklaraciją ir pasiūlė prie jos prisijungti Prancūzijai,
Tarybų Sąjungai ir Lenkijai. Prancūzai sutiko, sovietai irgi, tačiau su sąlyga, kad
Prancūzija ir Lenkija pasirašys pirmos. J. Beckas atsisakė ir pridūrė, kad dvišalį
susitarimą su Britanija jis yra pasirengęs pasirašyti nedvejodamas. J. Beckui
užteko apsukrumo neišsiduoti, kad derybos su Vokietija pasiekė aklavietę.
Priešingai, jis pabrėžė, kad Dancigo klausimas artimiausiu metu bus išspręstas29.
Kovo 29 d. britų spaudoje vėl pasirodė gandų. Šį kartą buvo skelbiama, kad
Vokietijos armija netrukus įsiverš į Lenkiją30. Žinios vėl neturėjo pagrindo,
tačiau po įvykių Prahoje ir Mėmelyje, po signalų iš Rumunijos, o dabar – ir iš
Lenkijos britai buvo linkę patikėti bet kuo. Diskredituota po Čekoslovakijos
išdavystės Didžioji Britanija nebegalėjo sau leisti prarasti orumo dar kartą, ji
nebegalėjo tylomis atiduoti Dancigo. Kovo 30 d. N. Chamberlainas išsiuntė
J. Beckui savo pagalbos Lenkijai pasiūlymą Vokietijos agresijos atveju. Kai britų
ambasadorius jį garsiai perskaitė, J. Beckas dukart spragtelėjo per savo cigaretę
ir pasirašė. Istorikas A. J. P. Tayloras ciniškai įvertino: „Du spragtelėjimai, ir
britų kareiviai pasirengę mirti už Dancigą; du spragtelėjimai, ir 1919 m. įkurta
naujoji Lenkija pasirašė sau mirties nuosprendį.“31 Ko vertas buvo britų pažadas,
mes netrukus įsitikinsime, tačiau tada J. Beckas manė pasiekęs puikią
diplomatinę pergalę.

Britų garantija buvo besąlygiška. Lenkai galėjo patys nuspręsti, kada jiems
reikalinga pagalba. Britai savo ruožtu negalėjo daryti jokio spaudimo dėl
Dancigo, negalėjo priversti Lenkijos bendradarbiauti su Tarybų Sąjunga. Nors
N. Chamberlainas šį savo sprendimą priėmė vėl nepasitaręs su É. Daladier,
Prancūzija taip pat prisijungė prie garantijos. É. Daladier neatleido Lenkijai jos
elgesio Čekoslovakijos atžvilgiu ir turėjo moralinę teisę niekuo neįsipareigoti,
tačiau jis neturėjo jokios moralinės teisės atsiriboti nuo Britanijos pažadų.
Moralė ir politika yra du visiškai skirtingi dalykai. É. Daladier sprendimas
prisijungti prie garantijos iš tikrųjų buvo susijęs ne su Lenkija, o su akivaizdžiu
išskaičiavimu: jis cementavo Prancūzijos sąjungą su Didžiąja Britanija32 –
sąjungą, kurios britai taip gudriai iki šiol sugebėdavo išvengti.

Tiesa, Sąjungininkai dar tikėjosi patobulinti savo garantijų dokumentą, bet

balandžio pradžioje atvykęs į Londoną J. Beckas su sau būdinga „didžiosios
valstybės“ veikėjo arogancija pareiškė, kad vienašališką Britanijos garantiją jis
yra pasirengęs pakeisti tik į abipusę tarpusavio pagalbos sutartį – toks, anot jo,
„yra vienintelis įmanomas pagrindas, kurį gerbianti save valstybė gali sau leisti.
Yra du Lenkijai neįmanomi dalykai. Ji niekaip negali leisti, kad jos politika taptų
priklausoma nuo Berlyno arba Maskvos... Bet koks susitarimas tarp Lenkijos ir
Maskvos sukeltų priešišką Berlyno reakciją ir, ko gero, išprovokuotų konfliktą.“
Jis pridūrė, kad britai, jeigu nori, gali derėtis su Sovietų Rusija, jie net gali
prisiimti įsipareigojimus, bet „šie įsipareigojimai niekaip negalės būti pritaikyti
Lenkijai“33. N. Chamberlainui ir Halifaxui beliko tik klausytis, kaip J. Beckas
diktuoja sąlygas. Jam pavyko pasiekti tai, ko nesugebėjo E. Benešas. Bet ar
tikrai tai buvo pergalė?

Kad ir kaip gražiai skambėjo garantija Lenkijai, tai viso labo buvo tik
deklaracija, Vakarai nebegalėjo sau leisti „antrojo Miuncheno“. Ji taip pat reiškė,
kad, norėdamos išsaugoti bent šiek tiek pagarbos pasaulyje ir savo žmonių
akyse, Anglija ir Prancūzija nebegalės sulaužyti garbės žodžio. Iš tikrųjų nuo šio
momento iki pat paskutinės akimirkos Didžioji Britanija ir Prancūzija visą laiką
kartos, kad yra pasirengusios ištesėti savo pažadą ir jokių nuolaidų Hitleriui
daugiau nedarys. Pačios įstūmusios save į tokią padėtį, jos tiesiog nebegalėjo
elgtis kitaip. Iki pat rugsėjo 31 d. tiltai taikiai susitarti dėl Dancigo bus atviri,
tačiau Vakarų valstybės kartą pareiškė ir pakartos tai dar daug kartų – jos
netoleruos Vokietijos agresijos ir jėgos Europoje. Ne dėl to, kad norėjo išgelbėti
Lenkiją, bet dėl to, kad Vokietijos ekspansija jau tapo akivaizdžia grėsme jų
interesams. Lygiai kaip J. Beckas, N. Chamberlainas su É. Daladier buvo
įsitikinę, kad tvirta pozicija privers Hitlerį atsitraukti ir jokio karo neprireiks34. O
kas, jeigu Hitleris neišsigąs šių pareiškimų? Į šį klausimą Vakarų sąjungininkai
rado atsakymą apsieidami be skambių deklaracijų.

Dar prieš suteikiant garantijas karštas jų šalininkas Halifaxas rašė, kad

praktiškų galimybių jas įgyvendinti nemato: „Ko gero, nėra jokio būdo, kaip mes
kartu su Prancūzija galėtume išgelbėti Lenkiją nuo užgrobimo.“ Kai kovą
prasidėjo slapti britų ir prancūzų kariniai pasitarimai, galimybė bombarduoti
Vokietiją iš oro buvo iš karto atmesta, nes buvo baiminamasi, kad tai
išprovokuos Vokietiją atsakyti tuo pačiu. Karališkasis laivynas turėjo kur kas
svarbesnių užduočių imperijos vandenyse. Gegužę prancūzai pažadėjo lenkams,
kad vokiečių agresijos atveju per dvi savaites pradės didžiulio masto puolimą,
tačiau liepą tas, kuris tai pažadėjo, generolas M. Gamelinas, britų generalinio
štabo vadui sakė: „Mes esame visokeriopai suinteresuoti, kad karas prasidėtų
Rytuose ir visuotiniu konfliktu virstų tik laipsniškai...“ Visos šios slaptos
diskusijos pasiekė savo logišką tašką liepą, kai du sąjungininkai nusprendė, kad
„Lenkijos likimas priklausys nuo galutinio šio karo rezultato... o ne nuo mūsų
galimybių sumažinti jai spaudimą karo pradžioje“35. Savimi pasitikinti ir Vakarų
pagalba tikra Lenkija buvo palaidota. Didžioji Britanija ir Prancūzija sutarė, kad
privalo įvykdyti savo pažadą ir paskelbti karą Vokietijai, jeigu Hitleris
nesusiprotės, tačiau Lenkijos gelbėti jos neketino. Dar viena išdavystė, apie
kurią ilgai buvo nieko nežinoma, tik patvirtina, kad Vakarų sąjungininkai
1939 m. pradėjo karą ne dėl Dancigo, o vedamos savų išskaičiavimų. Jos ne tik
nurašė Lenkiją karo pradžioje, bet nesugebės ištesėti ir mažosios savo pažado
dalies – kai karas baigsis, Lenkija niekada nebebus tokia kaip 1939 m.

Tuo metu Lenkija apie tokias didžiules savo sąjungininkų projekcijas į ateitį
neturėjo nė menkiausio supratimo. Kai J. Beckas balandį pradėjo prašyti karinės
įrangos ir finansinės paramos, vietoj prašytų 60 mln. svarų sterlingų grynaisiais
britų vyriausybė skyrė tik 8 mln. kreditą, tik prekėmis ir tik liepą36. Hitleris,
išgirdęs apie tokią kuklią paramą, ironiškai replikavo: „Britai nemėgsta merkti
pinigų į nepatikimą biznį.“37 Padėti grynųjų pinigų injekcijomis Londonas
nusprendė tik rugsėjo 7 d., praėjus savaitei po vokiečių puolimo pradžios. Tada
jau buvo per vėlu. Tuo metu 1939 m. pavasarį ir lenkai, ir naujieji jų draugai
Vakaruose buvo įsitikinę, kad „nervų karą“ laimės jie. Reikia tik tvirtai laikytis
griežtos pozicijos.
[1] Įvykęs faktas (pranc.).

[2] Po J. Piłsudskio mirties 1935 m. gegužę valdžią Lenkijoje išsidalijo

„triumviratas“, kurį sudarė generolas (vėliau maršalas) Edwardas Rydz-Smigły,
prezidentas Ignacy Mościckis ir Józefas Beckas. Nė vienas iš šios dažnai
tarpusavyje nesutarančios trijulės nesugebėjo tapti vyraujančia asmenybe, tačiau
J. Beckas gavo praktiškai laisvas rankas užsienio politikoje.
 Apsiskaičiavimas
N. Chamberlainas tikėjosi, kad viešas garantijos paskelbimas privers Hitlerį
apsigalvoti, tačiau poveikis buvo priešingas. Vos tik išgirdęs naujieną, fiureris
išsikvietė pas save W. Keitelį ir įsakė paruošti karo su Lenkija planą kodiniu
pavadinimu „Balta“ (Fall Weiss). Balandžio 3 d. pirmieji operacijos apmatai
buvo pristatyti „fiurerio tipo“ formatu[1]. Dar po aštuonių dienų Hitleris pasirašė
direktyvą, kurios pirmoji dalis prasidėjo jo politiniais samprotavimais:
„Vokietijos santykiai su Lenkija ir toliau turi turi būti pagrįsti bet kokių
pažeidimų vengimu. Tačiau jeigu Lenkija pakeistų savo politiką Vokietijos
atžvilgiu... ir taptų nusiteikusi grėsmingai, galutinis klausimo sprendimas gali
tapti būtinas, nepaisant su Lenkija galiojančios sutarties. Tokiu atveju tikslas
būtų sunaikinti karinę Lenkijos galią ir Rytuose sukurti tokią sistemą, kuri
atitiktų nacionalinio saugumo reikalavimus. Laisvas Dancigo miestas jau pačioje
karinių veiksmų pradžioje bus paskelbtas Trečiojo Reicho teritorija. Tokiu atveju
politinių lyderių užduotis būtų izoliuoti Lenkiją...“38 Nepaisydamas britų
garantijos, Hitleris vis dar tikėjo, kad karas, kuriam jis įsakė pasiruošti, bus tik
vietinis konfliktas. Nepaisydamas tvirto lenkų „ne“, jis vis dar manė, kad su jais
pavyks susitarti. Balandį ir gegužę nacių propagandos skyriai gavo pakartotinius
nurodymus, kad spaudoje nebūtų lyginama tai, kas vyksta Lenkijoje, ir tai, kas
atsitiko 1938 m. Čekoslovakijoje39.

H. Göringas, grįžęs iš atostogų Italijoje, naujienas sužinojo tik balandžio 18

d. „Kaip aš tai turiu suprasti?“ – apstulbęs paklausė feldmaršalas. Fiureris jį
pabandė nuraminti, kad jėgą panaudos tik tada, jei nepavyks visa kita.
H. Göringas perspėjo, jog pasaulio nuomonė to netoleruos. Hitleris jį dar kartą
nuramino ir pareiškė, kad anksčiau puikiai susitvarkė panašiomis aplinkybėmis:
„Lenkija nebus išimtis.“40

Balandžio 20 d. Hitleriui sukako penkiasdešimt metų. Sunku pasakyti, ar

kada nors iki tol Berlynas buvo matęs ir ar kada nors dar švęs tokio masto
gimtadienį. Šešios divizijos su maždaug 40 000 kareivių ir 600 tankų pražygiavo
pro savo fiurerį. „Penkių valandų karinis paradas, – užrašė J. Goebbelsas, – buvo
nuostabi Vokietijos jėgos ir galios demonstracija. Pirmą kartą parodyta mūsų
sunkioji artilerija.“41

Kol naciai demonstravo savo galią, Europa ne taip pompastiškai, bet irgi
ruošėsi blogiausiam. Didžioji Britanija tą mėnesį paskelbė įvedanti šauktinių
kariuomenę, o britų spauda pradėjo kampaniją prieš Hitlerį. Tą patį balandį
fiureris gavo laišką iš Franklino Delano Roosevelto – JAV prezidentas tiesiai
klausė, ar Vokietija ir Italija nepuls nurodytų valstybių, ir išvardijo 31 šalį.
Sąraše, be kitų, buvo Lenkija, Baltijos valstybės, Tarybų Sąjunga, Danija,
Olandija, Belgija, Prancūzija ir Didžioji Britanija. „Jūs ne kartą tvirtinote, – rašė
F. D. Rooseveltas, – kad nei jūs, nei vokiečių tauta nenori karo. Jeigu tai tiesa, tai
karas tikrai neturi kilti.“42 Iš pradžių Hitleris norėjo nekreipti į šį laišką dėmesio,
tačiau paaiškėjus, kad jis viešai išspausdintas Amerikoje ir aptarinėjamas
Europoje, nusprendė atsakyti. Balandžio 28 d. Reichstage jis surengė dviejų su
puse valandos šou. Dauguma vokiečių šią kalbą įvertino kaip vieną iš geriausių,
kurias fiureris kada nors sakė. Amerikiečių žurnalistas Williamas Shireris su tuo
buvo linkęs sutikti: „Hitleris šiandien buvo nuostabus aktorius – jis sėmė iš savęs
ironiją iki paskutinio lašo.“43 Įdomumo dėlei, ištrauką iš jos pateiksiu didesnę.

Iš pradžių savo kalboje fiureris padarė du svarbius pareiškimus. Dėl

Didžiosios Britanijos naujosios politikos, t. y. garantijų Lenkijai, jis paskelbė
negaliojančiu karinių laivynų apribojimų susitarimą, pasirašytą su Londonu
1935 m. Tada atskleidė iki tol paslaptyje laikytus Vokietijos pasiūlymus Lenkijai
dėl Dancigo ir jo koridoriaus. Šiuos pasiūlymus jis pavadino „didžiausia
nuolaida, kokią tik galima įsivaizduoti, dėl taikos Europoje“ ir konstatavo, kad
Lenkija juos atmetė. „Aš apgailestauju dėl tokio nesuprantamo Lenkijos
vyriausybės elgesio… Blogiausia yra tai, kad dabar Lenkija, kaip prieš metus
Čekoslovakija, spaudžiama melagingos tarptautinės kampanijos, mano, kad
būtina mobilizuoti karines pajėgas, nors Vokietija nepašaukė nė vieno kareivio ir
neketina kurti prieš Lenkiją jokių planų. Tai yra tiesiog apgailėtina, ir būsimosios
kartos vieną dieną įvertins, ar buvo teisinga atmesti šį pasiūlymą... Kartą mano
pateiktą... Unikalų kompromisą...“ Jis pareiškė, jog pranešimai apie tai, kad
Vokietija ketina pulti Lenkiją, yra „visiškas tarptautinės žiniasklaidos
prasimanymas“. „Laikraštininkų prasimanymai, – tęsė fiureris, – privedė prie to,
kad Lenkija sudarė sutartį su Anglija, kuri tam tikromis aplinkybėmis privers
Lenkiją imtis karo veiksmų prieš Vokietiją. Lenkija pažeidė vokiečių ir lenkų
nepuolimo paktą, taigi jis daugiau nebegalioja.“ Taip, nutraukęs dvi tarptautines
sutartis, Hitleris perėjo prie atsakymų į F. D. Roosevelto laišką. Šioje dalyje
fiurerio sarkazmas ir ironija pavertė JAV prezidentą pajuokos objektu. Publika
tiesiog leipo iš juoko.

Hitleris skaitė iš eilės visus F. D. Roosevelto telegramos punktus, tada darė

pauzę, šyptelėjęs tardavo: „Atsakymas“, – ir pradėdavo atsakinėti. Atsakymas
dėl garantijų išvardytoms valstybėms buvo toks:

„Kaip ponas Rooseveltas sužinojo, kokios tautos mato grėsmę Vokietijos

politikoje, o kokios ne? Gal misteris Rooseveltas, nepaisydamas milžiniškos
darbo apimties savo šalyje, turi laiko gilintis į kitų tautų ir jų vyriausybių vidaus
problemas? Pagaliau misteris Rooseveltas prašo užtikrinti, kad Vokietijos
ginkluotosios pajėgos neužpuls, negana to, neįsiverš į teritoriją ir nesikėsins į šių
nepriklausomų valstybių nuosavybę...“ Hitleris labai lėtai perskaitė visą
valstybių sąrašą, ir su kiekvienu žodžiu juokas Reichstage vis labiau stiprėjo.
(Sąraše buvo ne tik Europos valstybės, bet ir Irakas, Arabija, Sirija, Palestina,
Egiptas, Iranas). „Aš pasistengiau išsiaiškinti, pirma, ar išvardytos valstybės
mano, kad joms gresia pavojus, antra, ar Amerikos prezidento užklausimas
mums buvo pateiktas jų prašymu ar bent jau su jų sutikimu. Visais atvejais
atsakymas buvo neigiamas... Aš priverstas atkreipti misterio Roosevelto dėmesį į
porą istorinių klaidų. Jis paminėjo Airiją ir prašo mano patvirtinimo, kad
Vokietija jos nepuls.“ Hitleris pacitavo Airijos ministro pirmininko kalbą, kuri,
anot jo, prieštarauja F. D. Roosevelto pasisakymams. „Jis (Airijos premjeras)
nekaltina Vokietijos... jis kaltina Angliją už nuolatinę agresiją Airijos
atžvilgiu...“ Lygiai taip pat jis JAV prezidentui priminė, kad Palestina okupuota
ne vokiečių, o britų, ir kad „šios šalies laisvė laužoma brutalia jėga...“. Hitleris
pareiškė, kad vis tiek pasirengęs duoti garantijas visoms F. D. Roosevelto
išvardytoms šalims. Maža to, tęsė fiureris: „Aš nenorėčiau praleisti galimybės
duoti garantijų teritorijoms, kurios JAV prezidentą turėtų jaudinti labiausiai. Aš
turiu omeny pačias JAV ir kitas Amerikos žemyno valstybes.“ Reichstagas
sudrebėjo nuo griausmingo juoko, o Hitleris išlaikė rimtą veido išraišką. Atėjo
laikas apibendrinti.

„Misteri Rooseveltai! Aš puikiai suprantu, kad Jūsų valstybės dydis ir Jūsų

šalies turtų gausa verčia Jus jausti atsakomybę už viso pasaulio istoriją, už
kiekvienos tautos istoriją. Mano kompetencija, sere, yra kur kas kuklesnė ir
mažesnė...

Kartą aš atėjau į valdžią šalyje, kuri gulėjo griuvėsiuose, nes patikėjo likusio
pasaulio pažadais, ir dėl to, kad ją blogai valdė demokratinės vyriausybės... Aš
nugalėjau chaosą Vokietijoje, atkūriau tvarką, ženkliai padidinau gamybą...
išplėtojau transportą, organizavau kelių statybą ir kanalų kasimą, inicijavau
naujų milžiniškų gamyklų įrengimą ir sykiu stengiausi plėtoti tautos išsilavinimą
ir kultūrą.
 Man pasisekė rasti naudingą darbą visiems 7 mln. bedarbių... Aš ne tik
politiškai suvienijau vokiečius, aš juos perginklavau. Aš sugebėjau puslapis po
puslapio sunaikinti tą sutartį, kurios visi 448 straipsniai yra perpildyti didžiausių
ir pačių pikčiausių pažeminimų, su kuriais kada nors yra tekę žmogui taikytis.

Aš grąžinau Reichui 1919 m. iš mūsų atimtas provincijas. Aš parlydėjau į

tėvynę milijonus vokiečių, kurie buvo nuo mūsų atkirsti ir gyveno skurde... Ir
visa tai, misteri Rooseveltai, be kraujo praliejimo, nesukeldamas karo kančių nei
savo tautai, nei kitoms...

Jūsų užduotis, palyginti su manąja, misteri Rooseveltai, buvo gerokai

paprastesnė. Jūs tapote JAV prezidentu 1933 m., kai aš buvau išrinktas Reicho
kancleriu. Nuo pat pradžios Jūs atsidūrėte prie vienos iš galingiausių ir
turtingiausių pasaulio valstybių vairo... Jūsų šalyje gyvenimo sąlygos yra tokios,
kad laisvalaikiu galite skirti daugiau laiko pasaulinėms problemoms... Jūsų
rūpesčiai ir patarimai apima kur kas platesnes sritis nei manieji, nes mano
pasaulis, misteri Rooseveltai, – pasaulis, į kurį mane pašaukė Apvaizda, dėl
kurio aš jaučiu pareigą dirbti, deja, yra gerokai mažesnis. Bet jis man brangesnis
už viską, nes tai mano tautos pasaulis!“44

Dėl to vokiečiai mylėjo savo fiurerį. Jeigu 1939 m. jis būtų sustojęs ir
atsisakęs savo ambicijų, būtų patekęs istoriją kaip vienas iškiliausių visų laikų
vokiečių politikų. Tačiau tik Vokietijoje ši kalba sukėlė susižavėjimą, užsienyje ji
buvo įvertinta kaip nerimta. Nes jokių konkrečių pažadų, kaip elgsis toliau,
Hitleris nedavė, o jeigu ir būtų davęs, tikinčių jais jau buvo nedaug.

Tai, ką iš tikrųjų tuo metu manė, fiureris paskelbė slaptame susitikime su

karo vadais gegužės 21 d.: „Ant kortos pastatytas ne tik Dancigas. Mums tai yra
gyvybinės erdvės išplėtimo Rytuose, maisto tiekimo užtikrinimo, taip pat
problemų Baltijos valstybėse išsprendimo klausimas. Todėl būtina, – sakė
Hitleris, – pulti Lenkiją pasitaikius pirmai galimybei. Mes neturime tikėtis, kad
pasikartos Čekoslovakijos scenarijus. Tai bus karas. Mūsų užduotis – atkirsti
Lenkiją. Sėkmė ją izoliuojant bus lemiama.“ Fiureris pakartojo, jog konflikto su
Vakarais neturi kilti, tačiau pridūrė, kad jeigu taip atsitiktų, „mes turėsime būti
pasiruošę sudeginti tiltus... nes tada iškils klausimas, būti ar nebūti 80 milijonų
tautai“. Tada, susirinkusiųjų palengvėjimui, jis pasakė, kad konfliktas su
Vakarais yra planuojamas tik 1943–1944 m.45 Įdomu tai, jog nei tą vakarą, nei
balandžio pradžioje, kai buvo parengtas pirmas „Balta“ projektas, niekas iš
generolų jam neprieštaravo. Pvz., generalinio štabo vadas Franzas Halderis,
Čekoslovakijos krizės metu netgi planavęs Hitlerį nužudyti, dabar uoliai ėmėsi
darbo, nes buvo įsitikinęs, kad Lenkija bus sutriuškinta per tris, o gal net ir dvi
savaites46.

Vis dėlto svarbiausi akcentai fiurerio kalboje buvo aiškus jo apsisprendimas

panaudoti prieš Lenkiją jėgą ir tikėjimas, kad karas su ja bus tik vietinis. Tiek šį
apsisprendimą, tiek tikėjimą, kad Vakarų valstybės nekariaus dėl Lenkijos, jis
išsaugojo iki pat pabaigos. „Aš paskolinau 100 markių, susigrąžinau 99 ir tikrai
pasiimsiu ir tą paskutinę“, – sakė Hitleris47. Jis nebenorėjo antrojo Miuncheno,
tačiau manė, kad jo ir nereikės. Daug kartų privačiuose pokalbiuose tą vasarą
Hitleris kartojo, kad jo priešai Vakaruose yra vidutinybės. Ne asmenybės. Ne
veiksmo žmonės... Jie – tos mažos kirmėlės, kurios Miunchene jį įtikino, kad jų
nereikia baimintis. „Ponai Paryžiuje ir Londone nesiims prieš mus jokių
priemonių, – sakė Hitleris W. Keiteliui ir jo štabo karininkui rugpjūtį. –
Pamatysite. Lenkijos konfliktas niekada, niekada, niekada nevirs Europos
karu.“48 Tą patį jis pakartojo ir italų užsienio reikalų ministrui G. Ciano:
„Konfliktas bus lokalus... Prancūzija ir Anglija, žinoma, būtinai pademonstruos
teatrališkus antivokiškus gestus, bet tikrai nekariaus.“49 Jo nuomonė, kad
„prancūzai yra degeneratų pacifistų tauta“50, ir įsitikinimas, kad britai tik
blefuoja, yra kertiniai mozaikoje, kurią mes bandome sudėlioti. Vienoje pusėje –
lenkai, kurie tikrai be kovos nepasiduos, greta jų – pagalbą pažadėję ir viešai tuo
pasigyrę Vakarų sąjungininkai, o prieš juos – Vokietija, kurios fiureris įsitikinęs,
jog lenkus gali sutriuškinti, ir niekas jiems nepadės. Visi šie žaidėjai buvo tikri,
kad varžovas paskutinę akimirką atsitrauks. Lenkija neketino be kovos atiduoti
Dancigo, Vakarų sąjungininkai negalėjo atsitraukti dėl savo garbės, Hitleris
norėjo kariauti, tiesa, buvo tikras, jog kol kas tai darys tik su Lenkija. Netrukus
paaiškės, kad klydo visi. Lenkija nesulauks žadėtosios Vakarų pagalbos, Vakarų
sąjungininkų deklaracijos neprivers Hitlerio paskutinę akimirką persigalvoti ir
jam teks kariauti ne tik su Lenkija. Trigubas apsiskaičiavimas ir jokių
kompromisų. Tačiau greta buvo ir dar vienas svarbus klausimas – kurią pusę
pasirinks, jeigu apskritai pasirinks, Tarybų Sąjunga?
[1] Hitleris turėjo problemų su silpstančiu regėjimu, todėl jam pateikiami

dokumentai buvo tokio dydžio, kad nereikėtų akinių.

 Maskva vėl Europos žemėlapyje
Po Miuncheno konferencijos 1938 m. spalį sovietų ambasadorius Londone
Ivanas Maiskis laiške į Maskvą rašė: „Tautų Sąjunga ir kolektyvinio saugumo
sistema žlugo. Tarybų Sąjungos nepakvietimas į konferenciją paliko ją įžeistą ir
pažemintą.“ Atskirtis buvo visiška ir akivaizdi. Stalinas labai baiminosi, kad
kapitalistinės Vakarų valstybės nesuteiktų laisvų rankų Hitleriui Rytuose, ir šie
nuogąstavimai tvirtinosi. „Tarybų Sąjunga bus viena, – sakė vienas Kominterno
delegatas, – viena ir be jokios pagalbos ji turės kariauti su Hitleriu... Galėčiau
susitarti su pačiu velniu, kad tik išgelbėčiau savo šalį nuo šio karo.“ 51

Nuolaidžiavimo politiką Hitleriui Stalinas įvertino savo kalboje komunistų

partijos suvažiavime 1939 m. kovo 10 d. „Tarybų Sąjunga tęs taikos politiką, –
sakė jos vadas, – o partijos užduotis yra būti atsargiai ir nesileisti įtraukiamai į
konfliktą karo kurstytojų, kurie pratę kaštonus iš ugnies traukti kitų rankomis.“52
Tai buvo aiškus signalas abiem pusėms: Vakarams, kad nesitikėtų, jog Tarybų
Sąjunga už juos kariaus su Vokietija, ir užuomina Berlynui, kad dialogas su
Maskva yra įmanomas. Įdomu, kad Hitleris, pažiūrėjęs šios kalbos įrašą, pasakė,
jog Stalinas jam paliko „malonų“ įspūdį53, o reaguodamas į Britanijos garantiją
Lenkijai, jis taip pat prabilo apie „kaštonus“. Tačiau nei Hitleris, nei Stalinas
kovo mėnesį dar nebuvo nusprendę pasukti suartėjimo link.

Didžioji Britanija netrukus suvokė savo didžiąją diplomatijos klaidą –

garantija Lenkijai negalėjo būti įgyvendinta be Tarybų Sąjungos pagalbos, ir
staiga iš visiškos izoliacijos Stalinas išniro kaip labai reikalingas partneris.
Stalinas tapo politine figūra, su kuria norėjo, o gal tiksliau būtų pasakyti –
privalėjo susitarti Vakarų sąjungininkai. Hitleris tokios sąjungos jokiu būdu
negalėjo leisti. Nes tada izoliuota būtų ne Lenkija, o Vokietija, ir pakviptų ne
lengvu grobiu Rytuose, o karu dviem frontais ir garantuotu pralaimėjimu.

Naujame diplomatijos trikampyje tarp Vakarų, Vokietijos ir Tarybų Sąjungos

galimybę rinktis turėjo tik Stalinas. Jam reikėjo išsiaiškinti, kas pasiūlys
geriausią variantą.

Balandį Didžioji Britanija ir Prancūzija išreiškė savo norus tartis su Tarybų

Sąjunga, ir Stalinas nutarė suteikti savo užsienio reikalų ministrui Maksimui
Litvinovui dar vieną galimybę. M. Litvinovas buvo antinacistinės ir
antifašistinės karinės koalicijos tarp Tarybų Sąjungos ir Vakarų šalininkas, tačiau
visi jo pasiūlymai iki tol atsitrenkdavo tarsi į sieną. Balandžio 17 d.
M. Litvinovas pristatė sąlygas: triguba Britanijos, Prancūzijos ir Tarybų
Sąjungos sąjunga, garantijos visoms valstybėms nuo Baltijos iki Juodosios jūros
ir tarpusavio pagalba Vokietijos agresijos atžvilgiu. Iš tikrųjų, argi blogas
pasiūlymas sustabdyti Hitlerį? Tačiau N. Chamberlainas nepasitikėjo
komunistais: „Turiu pripažinti, kad visiškai nepasitikiu Rusija. Aš netikiu, kad ji
galėtų veiksmingai pulti, netgi jei to norėtų. Ir aš nepasitikiu jos motyvais, kurie,
kaip man atrodo, turi mažai ką bendra su laisvės idėjomis“, – rašė
N. Chamberlainas viename savo laiške54. Prancūzai, įsitikinę, kad su Tarybų
Sąjunga sudaryti sąjungą yra būtina, atsakė balandžio 25 d., tačiau jų versija
nepatiko Londonui. Didžioji Britanija savo pasiūlymą paskelbė gegužės 9 d., ir
jis nepatiko Maskvai, nes jame buvo kalbama tik apie Tarybų Sąjungos, o ne
abipusę pagalbą. Pradžia buvo nekokia.

Pagrindinė nesusikalbėjimo problema buvo požiūris į mažosioms valstybėms

suteikiamas garantijas. Britai norėjo, kad pagalba būtų suteikiama tik joms
pačioms to paprašius, o Tarybų Sąjunga savo derybose vartojo terminą
„netiesioginė agresija“ ir norėjo teisės įvesti savo kariuomenę į kaimynines
valstybes, kai pati nuspręs, jog tai reikalinga. Sąvoka buvo traktuojama taip
plačiai, kad Stalinas būtų galėjęs su Vakarų pritarimu įžengti į Baltijos valstybes,
Suomiją, Rumuniją, Lenkiją, ir N. Chamberlainas manė (pagrįstai), jog tai gali
baigtis šių valstybių okupacija. Pagal sovietų siūlomą variantą Didžioji Britanija
turėjo įsipareigoti ginti ne tik Lenkiją ar Rumuniją, bet ir stoti į karą su Vokietija,
jei ši pradėtų kariauti su Tarybų Sąjunga. Pastaruoju atveju, rašoma Didžiosios
Britanijos užsienio reikalų ministerijos memorandume, „visuomenės nuomonė
būtų labai nevienareikšmiška“55. N. Chamberlainas, ko gero, būtų net nepradėjęs
jokių derybų su Maskva, tačiau jis, priešingai nei Stalinas ar Hitleris, nebuvo
diktatorius. Jo politinė opozicija kėlė triukšmą. „Sustoti čia su garantija Lenkijai
būtų tas pats kaip sustoti niekieno žemėje[1] ir atsidurti ugnyje iš abiejų apkasų
pusių, be jokios priedangos... Pradėję kurti didįjį aljansą prieš agresiją, mes
negalime suklupti. Jei tai padarysime, atsidursime mirtiname pavojuje“, – sakė
Winstonas Churchillis balandžio 3 d. Buvęs Britanijos premjeras D. Lloydas
George’as kalbėjo dar stipriau: „Jei mes ketiname apsieiti be Rusijos pagalbos,
tai einame tiesiai į spąstus... Jeigu Rusija nėra kviečiama dėl to, kad lenkai pas
save nenori rusų, mes galime skelbti savo sąlygas, ir jeigu lenkai nebus
pasirengę su jomis sutikti, o mes tik šiomis sąlygomis galime sėkmingai padėti,
visa atsakomybė kris ant jų pačių pečių.“56 Buvo ir dar keletas aplinkybių,
kurios privertė N. Chamberlainą sutikti su derybomis. Prancūzija, visiškai
nekreipdama dėmesio į britų nuogąstavimus, siekė susitarimo su Rusija. É.
Daladier ir G. Bonnet visiškai nesijaudino dėl lenkų likimo ir netgi norėjo jiems
atsikeršyti už Čekoslovakijos išdavystę – prancūzai tikėjo, kad tik didelė jėga
gali sustabdyti Hitlerį, todėl su Tarybų Sąjunga jie buvo pasiryžę pasirašyti net ir
dvišalę sutartį57. Kad pagalba Lenkijai be Raudonosios armijos pagalbos yra
neįmanoma, nusprendė ir britų karo štabas, be to, aukščiausi Londono pareigūnai
baiminosi, kad neatsitiktų taip, jog Tarybų Sąjunga liks nuošalyje, o kitos
Europos valstybės kariaus tarpusavyje. „Jeigu kils karas, tiesiog būtina į jį
įtraukti Tarybų Sąjungą, nes, išsaugojusi savo armiją ir matydama prieš save
išsekintas Angliją ir Vokietiją, ji ims dominuoti Europoje“, – rašoma Užsienio
reikalų ministerijos memorandume gegužės 22 d.58 Visa tai privertė
N. Chamberlainą nenoriai nusileisti, tačiau nė vienas iš šių veiksnių nepakeitė jo
įtarumo komunistinio režimo atžvilgiu. Derėtis su Maskva jis sutiko tik gegužės
25 d., t. y. praėjus beveik šešioms savaitėms po pirmojo rusų pasiūlymo. Per tą
laiką aplinkybės jau buvo pasikeitusios. Nepasikeitė tik britų pozicija. Jie
nusprendė ne derėtis, o imituoti derybas. „Pageidautina neatstumti Rusijos ir
visada ją laikyti žaidime“, – apibendrino britų užsienio reikalų ministras
Halifaxas59.

Tačiau toks žaidimas iš karto nepatiko Stalinui. Gegužės 3 d. jis vietoj

M. Litvinovo užsienio reikalų komisaru paskyrė savo dešiniąją ranką, sovietų
magnatą Nr. 2 Viačeslavą Molotovą. Tai vėl buvo dvigubas ženklas. Viena
vertus, jis galėjo reikšti, kad Maskva nusprendė, jog bendra saugumo sistemos
perspektyva bankrutavo (nors oficialiai buvo teigiama, kad ne), kita vertus, tai
buvo aiškus kvietimas prisijungti prie žaidimo dar vienam dalyviui – Hitleriui.
M. Litvinovas buvo ne tik antihitlerinės koalicijos šalininkas, bet ir žydas.
V. Molotovas ne. Fiureris ženklą pastebėjo. Netgi savo žymiojoje balandžio 28 d.
kalboje Hitleris nė karto neužsiminė apie Rusiją, nors iki tol jam retai pavykdavo
išvengti grasinimų „raudonajam marui“ Rytuose. Po V. Molotovo paskyrimo jis
įsakė diplomatams Maskvoje išsiaiškinti, ką tai iš tikrųjų reiškia, o gegužės 5 d.
J. Goebbelsas uždraudė antibolševikinę propagandą Vokietijoje iki „kito
nurodymo“60. Vis dėlto sudėtinga nustatyti, kuri pusė žengė pirmąjį žingsnį
suartėjimo link ir kada jis pasidarė realus. Gegužę Maskvoje vokiečiai pradėjo
pirmuosius apsičiupinėjimus ir žvalgybą, tačiau gegužės 20 d. V. Molotovas
Reicho ambasadoriui grafui Friedrichui Werneriui von Schulenburgui liepė
baigti šiuos žaidimėlius61. Tiesa, gegužės 30 d. F. W. Schulenburgas gavo iš
Berlyno nurodymą „pradėti rimtas derybas su Sovietų Sąjunga“, tačiau dar po
mėnesio, birželio 29 d., Hitleris sustabdė visus J. Ribbentropo paruoštus
draugiškus pareiškimus sovietams ir nutraukė netgi prekybos sutarties derybas62.
Abi pusės dėl suprantamų priežasčių viena į kitą žiūrėjo įtariai.

Visa tai vyko Vakarams nieko nežinant, o jų derybos dėl tos pačios įtarumo ir
nepasitikėjimo atmosferos strigo kiekviename žingsnyje. Birželį derybos tarp
Vakarų ir Tarybų Sąjungos pasiekė aklavietę. Vis dėlto liepos 17 d. Maskva dar
kartą pabandė atgaivinti diskusijas. Sovietų derybininkai pasiūlė, kad prieš
randant politinį sprendimą reikia surengti karinius pasitarimus ir derybas.
Prancūzai su džiaugsmu, britai nenoriai sutiko63.

Kol Sąjungininkai rinko delegaciją, vokiečių derybos su rusais pradėjo įgauti

savo pavidalą. Po Hitlerio atsitraukimo pirmoji žingsnį žengė Maskva ir pasiuntė
signalą, kad sąlygos ekonominiam bendradarbiavimui yra palankios. Berlynas iš
karto įsakė ambasadoriui F. W. Schulenburgui atnaujinti diskusijas. Rugpjūčio 3
d. J. Ribbentropas liepė perduoti V. Molotovui, kad „nuo Baltijos iki Juodosios
jūros nėra jokių kliūčių, kurių abi šalys negalėtų įveikti“64. Trečiojo Reicho
užsienio reikalų ministras taip pat paprašė perduoti, jog niekur neskuba, tačiau
tai buvo blefas. Tuo metu Hitlerį aiškiai pradėjo spausti laikas. Ilgą laiką
abejojęs, dabar jis ėmė manyti, kad paktas su Stalinu ne tik „izoliuotų“ Lenkiją,
bet ir galutinai panaikintų bet kokią britų įsikišimo galimybę. Savo kanalais jis
turėjo pakankamai informacijos, kad britų ir sovietų derybos vargu ar gali baigtis
susitarimu, tačiau didžiausią nerimą jam kėlė kitas dalykas. OKW štabas,
parengęs planą „Balta“, numatė, kad optimali puolimo pradžios data dėl vėliau
pablogėsiančių rudens orų, yra rugpjūčio 25 d. Įsakyti pradėti operaciją ar ne
fiureris turėjo rugpjūčio 15 d. Taigi užsitikrinti Stalino neutralumui jam liko 2–3
savaitės65. Laikas Hitleriui tapo svarbiausiu veiksniu, ir prieš jį net ideologiniai
skirtumai nebebuvo tokie svarbūs.

O Stalinui skubėti nebuvo kur. V. Molotovas, rugpjūčio 3 d. išklausęs

netikėtai dosnaus J. Ribbentropo pasiūlymo, išliko ramus ir tik rugpjūčio 11 d.
pirmą kartą aiškiai davė suprasti, kad gerokai platesnis susitarimas su Vokietija
yra įmanomas66.

Vakarų sąjungininkai tomis kritinėmis dienomis elgėsi taip, tarsi visą

pasaulio laiką turėtų savo kišenėse. Kol naciai su sovietais dideliais žingsniais
artėjo vieni kitų link, britų ir prancūzų delegacijos pasirinko ilgą kelionę laivu.
Oficialiai buvo teigiama, kad traukiniu keliauti per Vokietiją nepatikima, o tuo
metu kaip tyčia neatsirado nė vieno laisvo lėktuvo. Tačiau jeigu misija buvo
laikoma prioritetine, vargu ar toks pasiteisinimas galėjo būti traktuojamas rimtai.
Sėdusi į keleivinį laivą, beje, nepasižymintį dideliu greičiu, Vakarų delegacija
pasiekė Leningradą[2] tik po trijų dienų, o Maskvoje atsidūrė tik rugpjūčio 11 d.

Dar prieš svečiams atvykstant, vidaus reikalų liaudies komisaras, NKVD

vadas ir svarbiausias Stalino policininkas Lavrentijus Berija informavo savo
šefą, kad tiek britai, tiek prancūzai į šią misiją delegavo toli gražu ne pirmo
rango karininkus ir diplomatus67. Tarybų Sąjunga savo ruožtu deryboms
delegavo aukščiausius savo vadus: gynybos ministrą maršalą Klimentą
Vorošilovą ir generalinio Raudonosios armijos štabo vadą bei vyriausiąjį jūrų ir
oro pajėgų vadą generolą Borisą Šapošnikovą. K. Vorošilovui per pirmą
susitikimą rugpjūčio 12 d. užteko poros klausimų, kad išsiaiškintų, kaip
partneriai pasiruošę deryboms. Jis paklausė, ar jie turi įgaliojimus pasirašyti
karinį susitarimą. Prancūzų delegacijos vadas generolas Josephas Doumencas
atsakė teigiamai, britų delegacijos vadovas admirolas Reginaldas Draxas tokių
įgaliojimų neturėjo. Antras klausimas buvo apie karines pajėgas, kurias
valstybės ketina skirti bendriems veiksmams. Išgirdęs apie britų keturias
divizijas, K. Vorošilovas tik pakraipė galvą68.

Stalinas, diskutuodamas apie tai su V. Molotovu ir L. Berija, sakė: „Jie

nežiūri į tai rimtai. Šie žmonės negali turėti reikalingų įgaliojimų. Londonas ir
Paryžius vėl žaidžia pokerio partiją...“ – „Tačiau diskusijos vis tiek turi vykti
toliau“, – atsakė Molotovas. „Na, jei turi, tai turi“, – palingavo galvą Stalinas69.
Pokerio partija ėmė panašėti į aukcioną, tačiau kartu aiškėjo, kad kelti kainą
jame pasiruošęs tik vienas dalyvis – su laiku lenktyniaujantis Hitleris.

R. Draxas ne tik neturėjo įgaliojimų pasirašyti kokio nors susitarimo, bet dar
buvo gavęs ir nurodymą vilkinti derybas, kol paaiškės politiniai rezultatai. O juk
politines diskusijas V. Molotovas sustabdė, kol bus pasiektas karinis susitarimas.
Be to, jis buvo gavęs nurodymą neviešinti karinių paslapčių. Britų diplomatas
Williamas Strungas rašė: „Tai tiesiog neįtikima, kad mes su Tarybine vyriausybe
privalome kalbėtis apie karines paslaptis nebūdami tikri, ar ji iš viso taps mūsų
sąjungininke.“70 Iš tikrųjų šis Tarybų Sąjungos reikalavimas – išsiaiškinti, kokia
bus karinė būsimo aljanso galia, buvo visiškai normalus ir suprantamas. Aptakūs
atsakymai tik stiprino Stalino įtarimą, kad Vakarai tikrai nori, kad „kaštonus“ iš
ugnies už juos trauktų kiti. Nuoširdžiais ketinimais šiose derybose nekvepėjo.
Lygiai po trejų metų, 1942 m. rugpjūtį, W. Churchillio paklaustas, kodėl pasirašė
paktą su Hitleriu, Stalinas sakė: „Mums susidarė įspūdis, kad Anglijos ir
Prancūzijos vyriausybės nesiryš stoti į karą Lenkijos užpuolimo atveju, tačiau
jos tikėjosi, kad vieninga politinė Anglijos, Prancūzijos ir Rusijos linija gali
sustabdyti Hitlerį. Mes buvome įsitikinę, kad taip neatsitiks. Kiek divizijų galės
mobilizuoti prieš Vokietiją Prancūzija? Atsakymas buvo: „Apie šimtą.“ Kiek
pasiųs Anglija? Atsakymas buvo: „Dvi ir vėliau dar dvi.“ A! O žinote, kiek
divizijų reikės rusų fronte, jeigu mes stosime į karą su Vokietija? Daugiau kaip
trijų šimtų.“71

Vis dėlto pagrindinė aklavietės priežastis buvo klausimas, kuris rusams

atrodė karinis, o britams politinis. Rugpjūčio 14 d. K. Vorošilovas britų ir
prancūzų tiesiai paklausė, ar šie užtikrins Tarybų Sąjungos karinių pajėgų
įžengimą į Lenkiją ir Rumuniją? Atsakymas buvo neigiamas, o K. Vorošilovas
pareiškė, kad tokiu atveju „karinės diskusijos neturi jokios prasmės“72. Tokia
savo pozicija Didžioji Britanija tomis dienomis iš esmės stengėsi apsaugoti visų
mažųjų valstybių nepriklausomybę. Jos įtarimus, kad reikalavimas pagrįstas ne
tik „saugumo sumetimais“, patvirtins artimiausi įvykiai, tačiau kartu tai buvo
neatremiamas argumentas su visiškai aiškia logika. Tarybų Sąjunga neturėjo
bendros sienos su Vokietija, todėl, norėdama imtis karo veiksmų, turėjo gauti
leidimą kirsti Lenkijos, Rumunijos ar Baltijos valstybių teritorijas. Neišsprendus
šio klausimo, tolesnės diskusijos iš tikrųjų „neturėjo jokios prasmės“. Po šio
pokalbio prancūzai šešias dienas visomis įmanomomis priemonėmis bandė
išgauti iš Lenkijos tokį sutikimą.

Vaidmuo tikrai keistas – priversti priimti pagalbą šalį, dėl kurios saugumo ir
užvirė visa košė. Lenkai buvo įsitikinę (kaip paaiškės, pagrįstai), kad rusai
nepraleistų progos užgrobti Lenkiją, jei tik tokia atsirastų: „Rusų pajėgos,
įžengusios į kokią nors šalį, jos niekada nebepalieka“, – perdavė Paryžiui lenkų
nuomonę prancūzų ambasadorius73. J. Beckas pareiškė: „Mes neturime karinio
bendradarbiavimo sutarties su Tarybų Sąjunga. Ir nenorime tokios74. Tai, ko jūs
prašote, yra naujas Lenkijos padalijimas.“75 Pozicija buvo aiški ir nepalenkiama.
Prancūzijos užsienio reikalų ministras G. Bonnet po demaršo Varšuvoje savo
kolegoms britams sakė: „Jeigu dėl Lenkijos atsisakymo žlugs derybos su rusais –
bus katastrofa. Lenkų ne tokia padėtis, kad galėtų atsisakyti vienintelės pagalbos,
kurios gali sulaukti Vokietijos užpuolimo atveju. Anglų ir prancūzų vyriausybės
atsidurs neįtikėtinoje padėtyje, jeigu mes kiekvienas savo šalies paprašysim
kariauti dėl Lenkijos, kuri tos pagalbos atsisakė.“76 Netekęs kantrybės prancūzų
premjeras É. Daladier nurodė delegacijos vadovui J. Doumencui į Lenkijos
poziciją nekreipti dėmesio ir pasirašyti viską, ko norės rusai77, tačiau tuo metu
jau buvo vėlu. Kai paskutiniame susitikime rugpjūčio 21 d. K. Vorošilovas
pakartojo klausimą, prancūzų bandymas meluoti dėl lenkų pozicijos jam jokio
įspūdžio nepadarė78. Matydamas, kaip vyksta derybos, Stalinas V. Molotovui dar
prieš tai pareiškė: „Užteks šitų žaidimų! Anglai ir prancūzai nori mus
nusisamdyti veltui!“79

Keistas buvo visas šis žaidimas. Oficialiai pagrindine priežastimi, dėl kurios
sovietų ir Sąjungininkų derybos atsidūrė mirties taške, tapo bekompromisė
Lenkijos pozicija. Labai sunku yra vertinti istorinius sprendimus, kai žinai, kuo
jie baigėsi. Viena vertus, lenkai dėl tikrųjų Tarybų Sąjungos ketinimų buvo
teisūs. Kita vertus, galima Lenkijos vyriausybės užsispyrimą vadinti kvailu
užsispyrimu. Iš dviejų blogybių Lenkijos vyriausybė nenorėjo rinktis nė vienos
ir gavo abi. 1939 m. rugpjūtį, norint sustabdyti Hitlerį, buvo reikalinga galinga
karinė koalicija. Be Tarybų Sąjungos ši koalicija buvo neįmanoma, galimą jos
dalyvavimą užblokavo lenkai, kuriems pagalba labiausiai ir buvo reikalinga.
Neįtikėtina situacija, kurią po Lenkijos sutriuškinimo 1939 m. rugsėjį
W. Churchillis įvertino taip: „Nors rusai, žinoma, yra kalti dėl savo klastingo
poelgio paskutinėse derybose, reikia pripažinti, kad maršalo K. Vorošilovo
reikalavimai, pagal kuriuos, būdama Lenkijos sąjungininkė, Raudonoji armija
turėjo užimti pozicijas Vilniuje ir Lvove, buvo visiškai tikslingi ir paaiškinami.
Juos atmetusios Lenkijos motyvų, kad ir kokie jie buvo, negalima vertinti
teigiamai dabartinių įvykių fone. Rusija, galėjusi užimti šias teritorijas kaip
abejotina ir įtartina draugė, dabar užėmė jas kaip priešė.“80

Vis dėlto, net jeigu Lenkija būtų sutikusi įsileisti Raudonąją armiją, neaišku,
ar su tuo būtų sutikę britai, jeigu būtų nusileidę britai, neaišku, ar Tarybų
Sąjungos pasiūlymai vis dar galiojo, nes Kremlius tomis dienomis gavo ir
geresnių.

Rugpjūčio 21 d. susitikęs su Vakarų derybininkais, maršalas K. Vorošilovas

jau žinojo, kad nei klausimai, nei atsakymai, nei tuo labiau kaltinimai
nebereikalingi – Kremlius pasirinko sutartį su nacių Vokietija.

Rugpjūčio 12 d. Berghofe Hitleris susitiko su Italijos užsienio reikalų

ministru G. Ciano. Hitleris jo nemėgo dėl nuolatinių lėbavimų ir nuotykių su
moterimis. Fiureris B. Mussolini žentą vadino pernelyg dideliu puošeiva, kad juo
būtų galima pasitikėti. Tačiau šio pokalbio tikslas buvo kitas. „Kiekvienas
memorandumas, kurį aš siųsdavau dučei, iš karto atsidurdavo britų rankose:
todėl aš rašydavau tik tai, ką norėdavau, kad žinotų britai“, – sakė vėliau
Hitleris81. Dabar jis apstulbusiam G. Ciano pranešė, kad rugpjūčio pabaigoje yra
pasiruošęs sutriuškinti Lenkiją. Tai buvo nemaloni staigmena italui, nes Vokietija
ir Italija 1939 m. gegužės 22 d. pasirašė „Plieno paktą“, kuriame sutarė, jog
bendrus karo veiksmus pradės ne anksčiau nei po trejų metų. Kartu fiureris
perspėjo Londoną, kad jo ketinimai – ne blefas. Pokalbio metu J. Ribbentropas
pasivėdėjo Hitlerį į šalį ir pakuždėjo: „Molotovas sutiko priimti derybininką
Maskvoje.“ Hitlerio veidas nušvito, ir jis dar kartą patikino G. Ciano, kad nei
Anglija, nei Prancūzija į konfliktą nesikiš[3] 82.

Rugpjūčio 14 d. vakarą buvo aišku, kad abejonės Berlyne baigėsi.

J. Ribbentropas telegramoje V. Molotovui pranešė, jog yra pasirengęs nedelsiant
atvykti į Maskvą. V. Molotovas ambasadoriui F. W. Schulenburgui atsakė, kad
toks vizitas „reikalauja atitinkamo pasiruošimo ir apsikeitimo nuomonėmis,
kurios galėtų duoti rezultatų“83. Kokių rezultatų? V. Molotovas kai kuriuos
paminėjo: ar negalėtų Vokietija padėti sureguliuoti Tarybų Sąjungos ir Japonijos
santykių?[4] Kaip Vokietija žiūrėtų į garantijas Baltijos valstybėms? „Visi šie
klausimai turėtų būti apsvarstyti taip, kad atvykus Vokietijos užsienio reikalų
ministrui būtų galima ne diskutuoti, o priimti konkrečius sprendimus“, – pridūrė
užsienio reikalų komisaras84.

Rugpjūčio 16 d. gavęs atsakymą, J. Ribbentropas besąlygiškai sutiko su

visais Maskvos pasiūlymais, kurie iš esmės buvo būsimo pakto juodraštis.
Hitlerio architektas Albertas Speeras pastebėjo, kad fiureris labai įsitempęs:
„Atrodo, netrukus gali atsitikti kažkas labai svarbaus. Fiureris man pasakė:
„Jeigu reikės, aš vyksiu netgi pats. Viską statau ant šios kortos.“85 Rugpjūčio 17
d. vokiečių ambasadorius F. W. Schulenburgas pranešė, kad J. Ribbentropas
pasiruošęs atvykti su visais fiurerio įgaliojimais ir pasirašyti susitarimą bet kada
„pradedant rugpjūčio 18 d.“. V. Molotovas ir vėl atsakė, kad viskas turi vykti
laipsniškai: iš pradžių turi būti pasirašyta ir paskelbta Vokietijos ir Tarybų
Sąjungos prekybos sutartis ir tik tada nepuolimo sutartis, o šalia jos – slaptas
įtakos sferų Rytų Europoje pasidalijimo protokolas, kuris vėlgi turi būti
suderintas iš anksto86. Kremlius visa savo esybe demonstravo, kad niekur
neskuba, o Hitlerį nenumaldomai spaudė laikas. Laikas ir akivaizdus vokiečių
skubėjimas, o ne derybos su Vakarais tuo pačiu metu leido Stalinui kelti savo
kainą.

Sovietų diktatorius taip pat apsisprendė. Tą pačią rugpjūčio 17 d. po pietų

Kremliuje tris valandas trukusiame posėdyje savo politbiuro magnatams[5] jis
išdėstė visus šio sprendimo „už“ ir „prieš“87. Ką galėjo duoti Tarybų Sąjungai
Vakarų sąjungininkai? Neišvengiamą karą su Hitleriu, kuriame pagrindinė našta
tektų būtent Raudonajai armijai. Maža to, derybos net ir dėl šios galimybės
strigo kiekviename žingsnyje. Ką galėjo duoti Stalinui Hitleris? Garantiją, kad
karo tarp Vokietijos ir Tarybų Sąjungos nebus, perspektyvą, kad Tarybų Sąjunga
liks nuošalyje, jeigu kils konfliktas, ir svarbiausia – galimybę susigrąžinti
kadaise turėtas carinės Rusijos teritorijas Rytų Europoje. Tokiam pasiūlymui
Vakarai, net ir labai norėdami, negalėjo priešpastatyti nieko. Klausimas buvo
išspręstas, tačiau Kremlius ir toliau naciams tampė nervus.

Rugpjūčio 18 d. vakarą F. W. Schulenburgas gavo nurodymą nedelsiant vėl

susitikti su V. Molotovu, o J. Ribbentropas perdavė tekstą, kurio tonas buvo
panašus į nuolankų prašymą: „...Normaliomis aplinkybėmis mes, aišku, taip pat
būtume pasiruošę siekti vokiečių ir rusų santykių gerinimo diplomatiniais
kanalais ir daryti tai tradiciniu būdu. Bet, fiurerio nuomone, susiklosčius tokiai
situacijai, reikia išnaudoti kitus metodus, galinčius duoti greitą rezultatą.
Vokiečių ir lenkų santykiai blogėja su kiekviena diena... Incidentai gali kilti bet
kurią akimirką, ir tai neišvengiamai sukels atvirą konfliktą...“ Kadangi dėl
prekybos sutarties rugpjūčio 18 d. Berlyne buvo prieita prie abipusio sutarimo,
telegramoje buvo siūloma pereiti prie antrosios stadijos. Dėl to Vokietijos
užsienio reikalų ministras galįs nedelsiant atvykti į Maskvą su fiurerio
įgaliojimais išspręsti „viso problemų komplekso“ ir bus „pasiruošęs išklausyti ir
įgyvendinti naujus rusų pageidavimus“. „Aš taip pat galėsiu, – tęsė
J. Ribbentropas, – pasirašyti specialųjį protokolą, reguliuojantį abiejų šalių
interesus sprendžiant vieną ar kitą užsienio politikos problemą, pavyzdžiui,
interesų sferas Baltijos regione. Tiesa, toks susitarimas įmanomas tik po žodinių
derybų.“88 Kai rugpjūčio 19 d. F. W. Schulenburgas visa tai pristatė
V. Molotovui, šis padavė ambasadoriui su Stalinu suderintą slapto protokolo
tekstą89 ir pareiškė, kad J. Ribbentropas laukiamas Maskvoje rugpjūčio 26–27
dienomis90. Svarbi mums detalė – Baltijos valstybių, tarp jų ir Lietuvos, likimą
tomis dienomis sprendė Stalinas, nes Hitleris tapo savo karo plano įkaitu – už
Tarybų Sąjungos neutralumą jis buvo pasirengęs sumokėti bet kokią kainą.

Atsakymas, su nekantrumu laukiamas Berlyne, buvo „taip“, tačiau invazija į

Lenkiją turėjo būti pradėta rugpjūčio 26 d., tad V. Molotovo nurodyta data buvo
pernelyg vėlyva. Rugpjūčio 19 d. kariniai pasirengimai jau vyko visu tempu. Iš
Vokietijos uostų išplaukė karo (ir povandeniniai) laivai. Sunkusis kreiseris Graf
Spee gavo įsakymą plaukti prie Brazilijos krantų, kreiseris Deutschland turėjo
pradėti kursuoti anglų laivų keliais Šiaurės Atlanto vandenyne, ten pat turėjo
išsidėstyti ir 21 povandeninis laivas. Senstelėjęs karo laivas Shleswig-Holstein
pajudėjo į Dancigą, o 220 traukinių su karine amunicija – Rytų fronto link...
Jeigu karas prasidės prieš pakto pasirašymą, kam jis reikalingas apskritai?
Paktas, žinoma, dėl to, kad savo „nedidelio karo“ su Lenkija Hitleris neketino
atsisakyti. Šiomis įtemptomis aplinkybėmis vokiečių fiureris ryžosi
beprecedenčiam žingsniui. Rugpjūčio 20 d. jis parašė asmenišką laišką Stalinui:
„...Nepuolimo pakto su Sovietų Sąjunga sudarymas man reiškia ilgalaikės
Vokietijos politikos apibrėžimą. Todėl Vokietija atnaujina politinį kursą, kuris
buvo naudingas abiem valstybėms per pastaruosius šimtmečius... Aš sutinku su
nepuolimo pakto projektu, kurį man perdavė Jūsų užsienio reikalų ministras
ponas Molotovas, bet manau, kad labai svarbu kuo greičiau apsvarstyti su juo
susijusius klausimus.

Pageidaujamo Sovietų Sąjungos papildomo protokolo tekstas, esu įsitikinęs,

gali būti paruoštas labai greitai, jeigu atsakingas Vokietijos valstybės veikėjas
galės asmeniškai atvykti į Maskvą derybų. Kitaip Reicho vyriausybė
neįsivaizduoja, kaip per trumpą laiką galima paruošti ir suderinti papildomą
protokolą. Įtampa tarp Vokietijos ir Lenkijos tapo nepakeliama... Krizė gali kilti
bet kurią dieną. Vokietija nuo šios akimirkos ir ateityje yra kupina ryžto ginti
Reicho interesus visomis turimomis priemonėmis. Mano nuomone, žinant mūsų
valstybių ketinimus pradėti naujus tarpusavio santykius, pageidautina negaišti.
Todėl aš dar kartą Jums siūlau priimti mano užsienio reikalų ministrą antradienį,
rugpjūčio 22 d., vėliausiai – trečiadienį, rugpjūčio 23 d. Jis turės visus ypatingus
įgaliojimus pasirašyti paktą, taip pat slaptąjį protokolą. Dėl tarptautinės padėties
užsienio reikalų ministro vizitas Maskvoje negali užtrukti ilgiau nei dieną,
daugiausia dvi dienas. Būčiau pamalonintas, jei atsakytumėte greitai.“91

Po šio laiško sekė ilgas ir sunkus 24 valandų laukimas. Visą naktį

negalėdamas užmigti Hitleris skambinėjo H. Göringui, ginčijosi su
J. Ribbentropu92, bet galiausiai paaiškėjo, kad beprecedentis jo žingsnis buvo to
vertas. Dar niekada joks Europos valstybės lyderis nebuvo kreipęsis į Staliną
asmeniškai. Sovietų carui žmogiški jausmai buvo svetimi, tačiau Hitleris savo
laišku jį pripažino didžiu didelės valstybės politiku. Stalinas perskaitė laišką
keletą kartų, pasibraukė „krizė gali kilti bet kurią dieną“ ir paskutinį sakinį. Tada
išklausė paskutinių K. Vorošilovo naujienų apie derybas su Vakarais, atsistojo ir
padiktavo V. Molotovui atsakymą93 : „Dėkoju Jums už laišką. Tikiuosi, kad
vokiečių ir sovietų nepuolimo paktas taps lemiamu posūkiu gerinant politinius
santykius tarp mūsų šalių. Mūsų šalių tautoms reikia taikių tarpusavio santykių.
Vokietijos vyriausybės sutikimas pasirašyti nepuolimo paktą bus pamatas
politinei įtampai panaikinti ir mūsų šalių bendradarbiavimui.
 Tarybinė vyriausybė įpareigojo mane Jums pranešti, kad sutinka sutikti poną
J. Ribbentropą Maskvoje rugpjūčio 23 d.“94

Rugpjūčio 21 d., per paskutinį susitikimą su prancūzų ir britų delegacijomis,

maršalas K. Vorošilovas pareiškė: „Tarybinės delegacijos tikslas – pasirašyti
sutartį dėl ginkluotųjų pajėgų bendradarbiavimo... TSRS, neturėdama bendrų
sienų su Vokietija, galės padėti Prancūzijai, Anglijai, Lenkijai ir Rumunijai tik su
sąlyga, kad jos kariuomenei bus suteikta teisė kirsti Lenkijos ir Rumunijos
teritorijas... Tarybinė karo delegacija neįsivaizduoja, kaip Anglijos ir Prancūzijos
generaliniai štabai galėjo neduoti nurodymų savo delegatams dėl šio
elementaraus klausimo... Dėl to kyla rimtas pagrindas suabejoti jų noro rimtai ir
veiksmingai bendradarbiauti su Tarybų Sąjunga nuoširdumu.“95 Argumentai
logiški, tačiau jie jau nebeturėjo prasmės.

Rugpjūčio 21 d. vakarą, galų gale sulaukęs Stalino atsakymo, Hitleris trenkė

kumščiu į stalą ir sušuko: „Dabar aš turiu pasaulį savo kišenėje!“96 Fiureris iš
karto visiems, išskyrus save, užsakė šampano ir Berghofe prasidėjo šventė. Tą
patį vakarą, 23.15 val., Vokietijos radijas nutraukė savo programą ir paskelbė,
anot J. Goebbelso, „sensacingą naujieną“. J. Ribbentropo vizitas nebuvo
paslaptis. Slaptas buvo tik protokolas, apie kurį niekas tada nežinojo. Varšuva,
Paryžius, Londonas į naujieną reagavo taip, lyg joje nebūtų nieko sensacinga97.
Tačiau tai buvo sensacija. Tiesa, niekas tada nežinojo, kokia bus jos atomazga.
[1] Karo terminas, apibūdinantis fronto teritoriją, nepriklausančią nė vienai pusei.

[2] Dabar Sankt Peterburgas.

[3] Praėjus ketveriems metams, sėdėdamas kalėjime, G. Ciano prisiminė 1939 m.

rugpjūčio 11 d. pasiūlytas J. Ribbentropo lažybas. Jis statė senų vokiškų ginklų

kolekciją prieš seną ir brangų itališką paveikslą iš G. Ciano pusės.
J. Ribbentropas teigė, kad Didžioji Britanija ir Prancūzija nepuls Vokietijos
gelbėdamos Lenkiją. Pralaimėto savo paveikslo G. Ciano taip ir neatidavė...
[4] 1939 m. gegužę–rugsėjį Mongolijoje tarp Tarybų Sąjungos ir Japonijos vyko

karinis konfliktas, ir buvo neaišku, ar jis nevirs plataus masto karu.

[5] Susitikime dalyvavo V. Molotovas, A. Ždanovas, M. Kalininas,

K. Vorošilovas, A. Mikojanas, L. Kaganovičius, N. Švernikas. Taigi, galutinį

sprendimą dėl pakto su Vokietija Stalinas priėmė ne vienas, o pasitaręs su
aukščiausiais pareigūnais. Nors vėliau daugelis jų teigė apie tai nieko nežinoję.
 Karinis susirinkimas Oberzalcburge. 1939 m.
rugpjūčio 22 d.
Dar nesulaukęs Stalino atsakymo, Hitleris savo generolams išsiuntė
kvietimus į konferenciją Berghofe. OKW išplatintame kvietime buvo rašoma,
jog rugpjūčio 22 d. susitikimas bus visiškai slaptas, todėl visi jo svečiai turi
atvykti apsirengę paprastais drabužiais. Svečiai – apie penkiasdešimt aukščiausio
rango karininkų: armijų grupių ir armijų vadai, jų štabų ir karinio laivyno bei oro
pajėgų vadai. Tik H. Göringas nesuprato, ką reiškia „paprasti drabužiai“, ir
išsipustė visomis maršalui priklausančiomis grožybėmis98.

Puikiai nusiteikęs fiureris tą dieną kuklumu nepasižymėjo: „Iš esmės viskas

priklauso nuo manęs, nuo mano egzistavimo, nuo mano politinio talento. Dar
daugiau, tikriausiai ateityje niekada daugiau nebus žmogaus, turinčio tokį visos
vokiečių tautos pasitikėjimą. Niekada nebus žmogaus, turinčio tokį autoritetą
kaip aš. Todėl mano buvimas yra didžiulė vertė. Tačiau kiekvieną akimirką mane
gali pašalinti koks nors nusikaltėlis ar pamišėlis!.. Mums apsispręsti lengva. Mes
neturime ko prarasti, mes galime tik išlošti. Mūsų ekonomikos ribos leis
išsilaikyti tik kelerius metus. Göringas gali tai patvirtinti. Mes neturime kito
pasirinkimo. Privalome veikti... Po dvejų trejų metų tokių palankių aplinkybių
gali nebebūti. Niekas nežino, ar ilgai aš gyvensiu. Todėl geriau veikti dabar.“99

Tada Hitleris pareiškė, kad yra „didžiulė tikimybė“, jog Vakarai nesikiš, nors
„tokia rizika yra“. „Prieš mus žiauri pasirinkimo galimybė – arba smūgiuoti
patiems, arba anksčiau ar vėliau būti sunaikintiems.“ Jis palygino Vokietijos ir
Vakarų valstybių karinę galią, reziumavo, kad Anglija niekaip negali padėti
Lenkijai, ir pranešė, kad paktas su Rusija bus pasirašytas per artimiausias dvi
dienas. „Dabar Lenkija yra tokioje padėtyje, kurioje aš ją norėjau matyti. Dabar
Vokietija gali nesibaiminti ekonominės blokados, nes Tarybų Sąjunga aprūpins
ją grūdais, anglimis, mediena, švinu ir cinku... Aš baiminuosi tik vieno: kad tik
kokia purvina kiaulė neįsikištų su pasiūlymu derėtis.“ Po pietų pertraukos
Hitleris surengė dar vienos valandos tiradą: „Aš pasirūpinsiu propagandos
motyvais pradėti šį karą, bet nesvarbu, ar jie bus įtikinami: nugalėtojo niekas
neklausia, ar jis kalbėjo tiesą. Užverkite savo širdis gailesčiui! Veikite brutaliai!
80 milijonų tauta turi gauti tai, į ką ji turi teisę... Stipriausias visada teisus!“100

Fiureris užbaigė: „Aš atlikau savo pareigą. Dabar atėjo metas jums!“
H. Göringas atsistojo, žengė tris nedidelius žingsnius ir manieringai patikino,
kad vokiečių kariai savo pareigą atliks. W. Brauchitschas išlydėjo savo generolus
sakiniu: „Na ką, ponai, į savas vietas!“101 Hitlerio apsisprendimas buvo aiškus.
Operacijos pradžia – šeštadienis, rugpjūčio 26 d. Neliko jokių prieštaravimų ar
abejonių. Tai buvo fiurerio „valios triumfas“ prieš savo generolus. Antrojo
Miuncheno nebus, karo su Vakarais greičiausiai nebus, bet karas su Lenkija
nebeatšaukiamas.

Artėdamas į savo kalbos pabaigą, jis padarė trumpą pertrauką, nes norėjo
išlydėti J. Ribbentropą ir palinkėti jam sėkmės Maskvoje.
 Ribbentropas Maskvoje. 1939 m. rugpjūčio 23 d.
Įdomu, kad didžiąją dalį dramatiškos 1939 m. vasaros, taip pat ir lemtingąjį
rugpjūtį Hitleris leido ne Berlyne, o Berchtesgadene. Nors visi diplomatiniai
signalai ir keliavo į sostinę, fiureris mieliau laiką leisdavo savo bičiulių
draugijoje nekeisdamas nerūpestingos dienotvarkės. Jis retai susitikdavo su savo
ministrais, ir netgi tokie numylėtiniai kaip J. Goebbelsas ar H. Göringas tapo
retais svečiais. H. Göringas prarado fiurerio malonę po savo „įsikišimo
Miunchene“, J. Goebbelsas – dėl savo romano su čekų aktore Lída Baarova[1].
Daugiausia laiko Hitleris skyrė savo aistrai – architektūrai ir didingiems
projektams, tad favoritų sąraše liko Albertas Speeras; bet jame buvo dar vienas
žmogus – užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas. Būtent jis
ėmėsi naujo iššūkio – sutarties su Tarybų Sąjunga. Būtent jis stūmė į priekį šį dar
taip neseniai neįtikimą projektą net tada, kai fiurerį apimdavo abejonės. Paktas
su Maskva J. Ribbentropui reiškė dar vieną spjūvį į veidą jo nemėgstamai
Anglijai, ir jis nenuilsdamas dirbo prie šio projekto nuo pat 1939 m. kovo, kai
pasirodė pirmieji bolševikų ženklai102.

Palikęs konferenciją Oberzalcburge, Berlyne J. Ribbentropas persėdo į

asmeninį Hitlerio lėktuvą ir naktį praleido Kėnigsberge[2], kruopščiai
ruošdamasis paskutinei savo darbo daliai – sudėlioti taškus Maskvoje. Kai
rugpjūčio 23 d. 13 val. Reicho užsienio reikalų ministras su savo trisdešimties
žmonių delegacija nusileido Tarybų Sąjungos sostinėje, oro uoste juos pasitiko
plevėsuojančios vėliavos su svastika ir orkestras, atliekantis vokiečių himną.
Paskui garbingi svečiai pasivaišino ikrais ir šampanu ambasadoje, ir apie 15 val.
J. Ribbentropas atsidūrė „tarybiškai“[3] kukliame V. Molotovo kabinete.
Didžiulei ministro nuostabai, greta V. Molotovo jo laukė ir pats Stalinas103. Ko
gero, negalėjo būti didesnio kontrasto tarp dviejų svarbiausių asmenų tą vakarą.
Išsipustęs, nepriekaištingai susišukavęs ir pasipuošęs brangiu kostiumu,
J. Ribbentropas stovėjo prieš žemesnį už save Staliną, vilkintį kuklią partijos
tuniką ir kaip maišas kabančias kelnes. Stalinas labai retai sutikdavo užsienio
svečius, tai, kad jis pasirodė kabinete, reiškė, jos šis susitikimas svarbus104.

„Vokietijai iš Rusijos nereikia nieko – tik taikos ir prekybos. Fiureris mane

įgaliojo pasiūlyti nepuolimo sutartį, kuri tarp dviejų šalių galios šimtą metų“, –
pareiškė J. Ribbentropas. „Jeigu mes susitarsime dėl šimto metų, – atsakė
Stalinas, – žmonės juoksis iš mūsų, nes tai atrodys nerimta. Aš siūlau, kad
susitarimas galiotų dešimt metų.“105 Taip prasidėjo nacių ir bolševikų
susitikimas, apie kurį dar prieš keletą mėnesių niekas negalėjo net pagalvoti.

Tada visi susėdo prie stalo derinti pakto detalių. Kadangi J. Ribbentropas iš
anksto žinojo sovietų reikalavimus, diskusija vyko greitai. Lenkija buvo padalyta
į dvi dalis, kurias skyrė Vyslos, Sano ir Bugo upės. Vakarų Lenkija atiteko
Vokietijai, Rytų – Tarybų Sąjungai. Suomija, Estija, Besarabija (Rumunijoje)
atiteko Tarybų Sąjungos „įtakos sferai“. Iš Baltijos valstybių tik Lietuva liko
vokiečių pusėje. Vienintele problema tapo Latvijos klausimas. Stalinas pakėlė
savo kainą ir pareiškė, kad jam reikalinga visa Latvijos teritorija, su Liepojos
(vok. Libau) ir Ventspilio (vok. Windau) uostais. Dėl šio klausimo
J. Ribbentropui teko skambinti nervingai rezultatų laukiančiam fiureriui. Šis
Stalino pretenziją patenkino106.

Kai Vokietijos ambasadoje suderinęs su fiureriu paskutines smulkmenas

J. Ribbentropas grįžo į Kremlių, buvo 22 val. Paktas ir slaptasis protokolas
greitai virto dokumentu, kurį perskaitęs Stalinas liko nepatenkintas tik įžanga,
skelbiančia apie naują dviejų šalių draugystę. „Ar jūs nemanote, kad mes
turėtume atkreipti daugiau dėmesio į viešąją nuomonę savo šalyse? Daugybę
metų vieni ant kitų galvų kibirais pylėme mėšlą, ir mūsų propagandos vyrukams
šioje srityje niekada nebuvo gana. Dabar staiga ketiname priversti savo žmones
patikėti, kad viskas pamiršta ir atleista. Reikalai taip greitai netvarkomi“, –
pasakė J. Ribbentropui Stalinas107. Sovietų diktatorius aiškiai suvokė nacių ir
bolševikų sutarties keistumą. Pvz., 1937 m. Niurnbergo suvažiavime Hitleris
sakė, kad Rusijos lyderiai yra „gauja nusikaltėlių iš necivilizuotos tarptautinės
žydų ir bolševikų gildijos“, o pati Tarybų Sąjunga yra „didžiausias pavojus
žmonijos civilizacijai ir kultūrai, kuris kada nors egzistavo subyrėjus senovės
pasaulio valstybėms“108. Tarp daugybės Stalino perskaitytų knygų buvo ir Mein
Kampf. Jis puikiai žinojo, kas ten rašoma apie „komunizmo marą“ Rytuose,
tačiau tiek jam, tiek Hitleriui tada pragmatiški išskaičiavimai, aiški ir konkreti
nauda buvo kur kas svarbiau už ideologijos priešingybes. Santuoka iš reikalo,
„vandens ir ugnies susiliejimas“, kaip įvardijo vienas nacis, tuo metu buvo
reikalinga ir naudinga abiem pusėms. Padaręs pastabą J. Ribbentropui Stalinas
užsakė degtinės, ir vakarėlis persirito į linksmąją dalį.

MOLOTOVO–RIBBENTROPO PAKTAS IR SLAPTASIS

PROTOKOLAS
 Nepuolimo sutartį, kuri buvo viešai paskelbta visam pasauliui, sudarė
septyni punktai. Abi valstybės susitarė nesiimti priešiškų veiksmų viena
prieš kitą, konsultuotis abiem šalims aktualiais klausimais, neprisidėti prie
pakto, kuris būtų nukreiptas prieš kurią nors iš jų, o kilusius konfliktus
spręsti derybomis. Esminė pastraipa skambėjo taip: „Tuo atveju, kai viena
iš susitariančiųjų šalių taptų trečiosios valstybės karo veiksmų objektu, kita
susitariančioji šalis nesuteiks tai trečiajai šaliai jokios paramos.“ Slaptas
protokolas, apie kurį tada niekas nežinojo ir be kurio, beje, visas paktas
neturėjo teisinės galios, skambėjo taip:

1. Jeigu srityse, įeinančiose į Pabaltijo valstybių sudėtį (Suomijoje, Estijoje,

Latvijoje, Lietuvoje), įvyktų teritorinis ir politinis pertvarkymas, šiaurinė
Lietuvos siena taps Vokietijos ir TSRS interesų sferų siena. Kartu abi šalys
pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus kraštui.
2. Jeigu teritorinis ir politinis pertvarkymas įvyktų Lenkijos valstybei
priklausančiose srityse, Vokietijos ir TSRS interesų sferų siena eis maždaug
ties Vyslos, Narevo ir Sano upėmis. Klausimas, ar abiejų pusių interesai
reikalauja išlaikyti nepriklausomą Lenkijos valstybę ir kokios bus šios
valstybės sienos, bus tiksliau sprendžiamas tolesnių politinių įvykių eigoje.
Bet kokiu atveju abi vyriausybės šį klausimą spręs draugiško susitarimo
būdu.
3. Turėdama galvoje Pietryčių Europą, Sovietų šalis pabrėžia TSRS
interesus Besarabijoje. Vokietija savo ruožtu pareiškia, kad ji politiškai
nesuinteresuota šiomis sritimis.
4. Abi šalys šį protokolą laikys visiškoje paslaptyje.

Apie vidurnaktį, kai stalai buvo nukrauti vaišėmis, Stalinas pasiūlė tostą: „Aš
žinau, kaip vokiečių tauta myli savo fiurerį, todėl norėčiau išgerti į jo sveikatą.“
Tada V. Molotovas pakėlė tostą už J. Ribbentropą, J. Ribbentropas – už Staliną ir
V. Molotovą. „Atmosfera, – rašė vienas vokiečių diplomatas, – jau iki tol buvusi
maloni, tapo šilta ir linksma. Rusų lyderis pats pildė svečių taures, siūlė
cigarečių ir netgi jas prideginėjo.“109 J. Ribbentropas paskui Hitleriui
telegrafavo, kad Kremliuje jautėsi tarsi „tarp senų partijos draugų“110.

Abu dokumentai – nepuolimo sutartis ir slaptasis protokolas – Kremliuje

buvo pasirašyti jau prasidėjus rugpjūčio 24 d. (apie 2 val. nakties), o įamžinti
istorinio įvykio buvo pakviesti fotografai. Stalinas tik perspėjo, kad visi tušti
buteliai būtų patraukti, nes „žmonės pamanys, kad mes šią sutartį pasirašėme
prisigėrę“111. Kai vienas vokiečių fotografas užfiksavo J. Ribbentropą ir Staliną
keliančius taures, pastarasis pagrasė pirštu ir pasakė, jog nenorėtų, kad ši
nuotrauka būtų išplatinta. Fotografas Helmutas Lauxas jau norėjo atiduoti
fotojuostą, bet sovietų lyderis gestu parodė nesivarginti, nes „jam užtenka
vokiečio garbės žodžio“112. Matydamas atsipalaidavusį ir svetingą Staliną, prie
jo įsidrąsino prieiti ir asmeninis Hitlerio fotografas Heinrichas Hoffmanas: „Jūsų
Ekscelencija, man didelė garbė perduoti jums širdingus sveikinimus ir kuo
geriausius linkėjimus nuo mano fiurerio ir gero draugo Adolfo Hitlerio! Aš
negaliu apsakyti, kaip jis trokšta vieną dieną susitikti su didžiu Rusijos lyderiu
asmeniškai.“ Anot H. Hoffmano, šie žodžiai Stalinui „padarė didžiulį įspūdį“113.

Į vakarėlio pabaigą visi buvo gerokai apgirtę, o tostai vis linksmėjo. Su

būdingu sarkazmu Stalinas pasiūlė dar vieną tostą: „Už naują Antikominterno
narę!“, tačiau atsisveikindamas su J. Ribbentropu sovietų lyderis pasivėdėjo
vokiečių užsienio reikalų ministrą šiek tiek į šalį ir surimtėjusiu veidu pasakė:
„Patikinu jus, kad Tarybinė vyriausybė labai rimtai žiūri į šį paktą, ir duodu savo
garbės žodį, jog Tarybų Sąjunga neišduos savo partnerės.“114 J. Ribbentropas
vėliau sakė, kad tuo metu nė kiek nesuabejojo Stalino nuoširdumu, bet kam
reikalingas garbės žodis, kai susitarimas ką tik buvo patvirtintas parašais? Ką
tada naujieji partneriai pasirašė? Jau pirmosios jų replikos apie nenatūralią
sąjungą patvirtina, kad nei Stalinas, nei Hitleris nepuoselėjo iliuzijų apie jos
ilgaamžiškumą. Berghofe sužinojęs rezultatus, Hitleris savo adjutantui ištarė:
„Atrodo kaip geras kraujo sandoris. Šį kartą be smurto nebeišsisuksime.“115
Vėliau jis pasakys tai, kas visiškai atitiko fiurerio elgesį užsienio politikoje:
„Kaip privatus žmogus, aš niekada nesulaužyčiau savo žodžio, bet jei tai būtina
dėl Vokietijos – tūkstančius kartų.“116 Iš Kremliaus į savo vilą Kunceve
paryčiais grįžęs Stalinas atrodė patenkintas, tačiau pranešdamas naujienas
K. Vorošilovui, N. Chruščiovui, G. Malenkovui ir N. Bulganinui sakė: „Žinoma,
visa tai yra žaidimas, kuriame visi stengiasi apmulkinti vieni kitus. Aš žinau, ko
Hitleris siekia. Jis mano, kad pergudravo mane, bet iš tikrųjų tai aš jį apmoviau.
Karas mus kurį laiką aplenks.“117

Čia galime grįžti prie „pokerio partijos“ ir pamėginti išsiaiškinti, kas vis
dėlto ją laimėjo. Anot Stalino versijos, šioje partijoje laimėtojas bus tas, kuris
sugebės likti nuošalyje ir kartu privers tarpusavyje susiremti kitus du žaidėjus.
Jeigu matuotume Ribbentropo–Molotovo paktą tik pagal šį kriterijų, nugalėtoju
neabejotinai tapo Stalinas. Net ir tada, kai 1941 m. Vokietija užpuls Tarybų
Sąjungą, Stalinas kalbėdamas apie paktą sakys: „Mes pusantrų metų užtikrinome
savo šaliai taiką ir galimybę paruošti jėgas atkirčiui, jeigu fašistinė Vokietija
nepaisydama pakto surizikuotų pulti mūsų šalį. Tai akivaizdus mūsų laimėjimas
ir fašistinės Vokietijos pralaimėjimas.“118 1939 m. rugpjūčio 23 d. Kremliuje
apie nacių invaziją į Lenkiją ir kaip tokiu atveju elgtųsi Tarybų Sąjunga,
konkrečiai kalbama nebuvo, tačiau įžvalgus sovietų lyderis nesunkiai galėjo
numatyti būsimą Hitlerio žingsnį. Kai J. Ribbentropas pareiškė, jog „Reicho
vyriausybė daugiau netoleruos vokiečių persekiojimo Lenkijoje ir fiureris yra
pasiruošęs nedelsdamas išspręsti vokiečių ir lenkų ginčus“, Stalinas atsakė
lakoniškai: „Aš suprantu.“119 Tiesa, jis negalėjo žinoti, kaip pasielgs Vakarai, kai
Hitleris užpuls Lenkiją, tačiau bet kuriuo atveju turėjo pasirinkimo laisvę ir
garantiją, kad su Vokietija kariauti nereikės. Bent kol kas. Kai rugsėjo 3 d.
V. Molotovas lenkų ambasadoriaus paklausė, ar Vakarų valstybės padės Lenkijai,
šis tvirtai patikino, kad taip ir bus. „Na, pamatysim, pamatysim“, – šyptelėjo
V. Molotovas120.

Dar didesniu laimėtoju Stalinas tapo, kai Didžioji Britanija ir Prancūzija

paskelbė karą Hitleriui – kol fašistai kariaus su kapitalistais, komunistai gavo
laiko sustiprinti savo karinę galią ir galbūt pasitaikius palankiam metui ją
panaudoti. Grasindamas, kad neleis Vakarams žarstyti karštų kaštonų svetimomis
rankomis, Stalinas kaip tik tai padarė pats.

Ir tai ne vienintelis Stalino laimėjimas. Mainais už Tarybų Sąjungos

neutralumą Hitleris sumokėjo brangiai, ir pagal slaptame protokole numatytus
„įtakos sferų“ pasidalijimus Stalinas „įvykus teritoriniams ir politiniams
pertvarkymams“ įgijo progą susigrąžinti, tai, apie ką pokerio partijos pradžioje
vargu ar galvojo. Baltijos valstybės, Besarabija (dabar Moldovos dalis) ir Rytų
Lenkija su ten likusiais ukrainiečiais ir baltarusiais buvo carinės Rusijos
imperijos prarastos žemės. Stalinas įgijo realią galimybę jas susigrąžinti ir tapti
komunistiniu imperatoriumi.

Ir vis dėlto, laimėjęs tiek daug, vieno dalyko Stalinas nenumatė. Jis laimėjo
tik didžiosios pokerio partijos pirmąjį raundą. Hitleris laimėjo ne tik Tarybų
Sąjungos neutralumą, bet ir neįkainojamą ekonominę pagalbą, kuri Vakarų
blokadą pavers niekine. Tarybų Sąjunga maitins Vokietijos karo mašiną ir
tikėsis, kad ši ilgam įstrigs Vakarų fronte, bet kai 1940 m. pavasarį Hitleris
sutriuškins Prancūziją, pasirodys, kad 1939 m. rugpjūčio partiją laimėjo Hitleris.
Dar po kelerių metų paaiškės, kad tai taip pat ne galutinis raundas. Sunku
nustatyti laimėtoją šiame žaidime – galbūt jo apskritai nebuvo, bet po pirmojo
raundo Stalinas įjungė Hitleriui žalią šviesą – fiureris buvo pasiryžęs kirsti
sankryžą nė kiek nestabdydamas.
[1] J. Goebbelso žmona Magda, sužinojusi apie romaną, pasiskundė Hitleriui.

Fiureris buvo J. Goebbelso vaikų krikštatėvis. Jis simpatizavo Magdai ir įsakė

propagandos ministrui nedelsiant romaną nutraukti. J. Goebbelsas buvo taip
įsimylėjęs, kad norėjo vesti Baarovą, išvykti su ja į Japoniją ir atsistatydinti.
Hitleris nesutiko ir paskelbė Baarovą persona non grata Vokietijoje.
J. Goebbelsas liko savo pareigose, bet kuriam laikui prarado fiurerio malonę.
[2] Karaliaučius (rus. Kaliningradas).

[3] „Antrosios klasės traukinio stoties laukiamasis“, – taip komunistinio elito

patalpas Kremliuje apibūdino vienas britų svečias.

 Paskutinės taikos dienos
Rugpjūčio 23 d., kai J. Ribbentropas buvo pakeliui į Maskvą, britų
ambasadorius Berlyne N. Hendersonas Hitleriui Berchtesgadene pristatė
N. Chamberlaino laišką, kuriame britų premjeras rašė, jog „karas tarp mūsų tautų
būtų didžiausia katastrofa“, drauge jis perspėjo Vokietijos kanclerį, kad paktas su
Tarybų Sąjunga nepakeis Didžiosios Britanijos įsipareigojimų Lenkijai, tačiau
taip pat pridūrė, kad Londonas „taikioje atmosferoje“ yra pasiryžęs diskutuoti
apie problemas, iškilusias tarp Vokietijos ir Lenkijos121. Fiureris, įsitikinęs, kad
paktas su Maskva keičia situaciją iš esmės, užsipuolė N. Hendersoną ir
pareikalavo, kad britų vyriausybė atšauktų savo garantijas Lenkijai. Kai
ambasadorius pabandė paaiškinti, kad Britanija privalo gerbti savo
įsipareigojimus, Hitleris atšovė: „Tai ir gerbkite juos! Jeigu dalijate tuščius
čekius, turite būti pasiruošę juos apmokėti.“122 Kai N. Hendersonas paliko
kabinetą, patenkintas savimi fiureris diplomatui Ernstui von Weizsäckeriui
pasakė: „Chamberlainas nebeatlaikys šios diskusijos. Jo kabinetas kris šį
vakarą.“ Netrukus paaiškėjo, kad šios Hitlerio iliuzijos su realybe neturi nieko
bendra.

Tiek Londone, tiek Paryžiuje tomis dienomis vis dar buvo tikimasi geriausio,
bet ruošiamasi blogiausiam. Ribbentropo–Molotovo paktas nepadarė sprogusios
bombos įspūdžio, kaip tikėjosi nacių lyderis. N. Chamberlainas vis dar delsė
paskelbti visuotinę mobilizaciją, tačiau 120 000 šauktinių jau skubėjo į karo
štabus, pakrantės ir priešlėktuvinės gynybos postus. Rugpjūčio 24 d. savo
kalboje parlamente N. Chamberlainas tvirtai pareiškė, kad įsipareigojimų
Lenkijai bus be išlygų laikomasi ir „Vokietijos vyriausybei dėl to neturėtų kilti
jokių abejonių“123. Prancūzijoje žinia apie nacių ir sovietų sutartį buvo sutikta su
didesniu nusivylimu, nes prancūzai vylėsi bendradarbiauti su Tarybų Sąjunga.
„Beveik visi politikai yra įsitikinę, kad kils karas, – rugpjūčio 24 d. rašė
prancūzų diplomatas, – tų, kurie tiki, jog Hitleris atsitrauks, lieka vis mažiau.“
Tarp tų, kurie tikėjo, kad karo galima ir reikia išvengti, buvo Prancūzijos
užsienio reikalų ministras G. Bonnet. Jis pats kovojo ir buvo sužeistas I
pasauliniame kare, per kurį prarado savo brolius. Kaip ir kiti, jis buvo nusivylęs
Vokietijos politika, tačiau drauge buvo įsitikinęs, kad Prancūzija neturi jokių
galimybių įgyvendinti savo įsipareigojimų Lenkijai, todėl kažkokiu būdu turi jų
atsisakyti. Ribbentropo–Molotovo paktą jis laikė nebloga galimybe tai padaryti.
Tačiau kai prancūzų premjeras É. Daladier, rugpjūčio 23 d. sušaukęs Gynybos
tarybą, vyriausiųjų vadų paklausė, ar Prancūzija pasiruošusi karui, G. Bonnet
nusivylimui, jų atsakymas buvo teigiamas. Kitą dieną vyriausybės kabineto
posėdyje G. Bonnet bandė visus įtikinti, kad aplinkybės taip pasikeitė, jog
Prancūzija turi visišką teisę nebekreipti dėmesio į garantiją Lenkijai. Vis dėlto
didžioji kabineto dalis, įskaitant É. Daladier, buvo prieš „antrąjį Miuncheną“.
Prancūzijos ministras pirmininkas, kaip ir G. Bonnet, nekentė karo, tačiau,
priešingai nei jo užsienio reikalų ministras, susiklosčiusiomis aplinkybėmis jį
laikė neišvengiamu, nebent Hitleris atsitrauktų. Rugpjūčio 24 d. É. Daladier
įsakė ruoštis mobilizacijai124. „Negerbti savo įsipareigojimų, kai Anglija,
skirtingai nei Čekoslovakijoje, pagaliau susivienijo su mumis dėl bendro tikslo,
Prancūzijai būtų buvę tiesiog nusikaltėliška“, – rašė savo kalėjimo dienoraštyje
1940 m. rugsėjį É. Daladier125.

Kartą apgauti, didieji nuolaidžiautojai: N. Chamberlainas, lordas Halifaxas,

É. Daladier – daugiau nuolaidžiauti neketino. Staigaus jų pozicijos pasikeitimo
Hitleris nepastebėjo, nes manė, kad po Miuncheno įvykių niekas nepakito.

Tiek Didžioji Britanija, tiek Prancūzija kariniu požiūriu dabar jautėsi gerokai
stipresnės. „Mes pasiruošę kovai ir technika nė kiek nenusileidžiame“, – sakė tą
rugpjūtį É. Daladier126. Didžiosios Britanijos generalinio štabo vadas savo
dienoraštyje taip pat užrašė: „Ieškoti kompromiso ir diskutuoti yra beviltiška, tai
tiesiog vėl pasikartos. Jeigu nacių režimas galėtų būti taip diskredituotas, kad
išnyktų... be karo, žinoma, būtų kur kas geriau. Bet jeigu taip neatsitiks, turime
kariauti. Mes negalime šio karo pralaimėti.“[1] 127 Pagrindinis klausimas buvo ne
Lenkija, M. Gamelinas informavo É. Daladier, kad Prancūzija niekuo jai padėti
negali ir Lenkija bus sutriuškinta „per tris mėnesius“128 – pagrindinis klausimas
buvo Prancūzijos garbė. Ant kortos buvo pastatyta šalies reputacija. Jei
M. Gamelinas sako, kad jo milijoninė armija gali atsilaikyti prieš Vokietiją,
išvada viena – paskelbti jai karą yra vienintelė garbinga išeitis.

Tvirtas atsakymas Hitleriui tarp Europos žmonių pasėjo įtampą. Po atostogų

Prancūzijoje vienas britų politikas apibendrino prancūzų nuotaiką: „Kodėl,
klausia jie, pasaulis išsikraustė iš proto?.. Negi neįmanoma rasti sprendimo,
kuris padėtų išvengti karo?“129 „Mes gyvename neįtikėtinoje įtampoje“, –
rugpjūčio 25 d. dienoraštyje rašė lenkų gydytojas Zygmuntas Klukowskis, – aš
žinau, kad karas netrukus prasidės. Žmonės labai sunerimę; bet aplink tik ir girdi
– visi nori, kad jis prasidėtų dabar.“ Mokslo metų pradžia Lenkijoje buvo
nukelta, visos šventės atšauktos. Kitoje Europos pusėje britė Vita Sackville-West
savo laiške garsiai novelistei Virginiai Woolf rašė: „Kasdien iki vidurdienio labai
bijau antskrydžių, dujų ir bombų, paskui pamažu vėl atgaunu „britišką drąsą“.
Iki ryto, kai viskas vėl prasideda nuo pradžių, vėl atsiduriu siaubingame baimės
rate ir grįžtu į bailių pusę.“130 Berlyne atmosfera atrodė ramesnė. „Žmonės
gatvėse, – rašė W. Shireris, – atrodo, įsitikinę, kad Hitleris vėl išsisuks be
karo.“131 Vis dėlto „taikos bet kokia kaina“ atmosferą, viešpatavusią Vakarų
Europoje 1938 m. rudenį, dabar pakeitė vis labiau plintantis susitaikymas su tuo,
kad karas, ko gero, nebeišvengiamas. „Aš jaučiu, kaip artinasi karas, – sako
George’o Orwello romano[2] herojus. – Tokių kaip aš milijonai. Paprasti vyrukai,
su kuriais susitinku smuklėse, autobusų vairuotojai, keliaujantys pardavėjai. Visi
jaučia, kad pasaulis pasuko šunkeliais. Jaučia, kaip viskas lūžta ir griūva tiesiog
po kojomis...“132

Hitleris, tikėjęsis, kad po rugpjūčio 24 d. N. Chamberlaino kalbos konfliktas

su Lenkija taps „vietinis“, išgirdęs griežtą Londono poziciją, nusprendė pakeisti
taktiką ir įkalti pleištą tarp Britanijos ir Lenkijos. Rugpjūčio 25 d., susinervinęs
nuo britų spaudos antraščių, skelbiančių, kad jis nori užkariauti pasaulį, fiureris
13.30 val. dar kartą susitiko su N. Hendersonu. Grįžęs į Berlyną, šį kartą Reicho
kanceliarijoje Hitleris buvo gerokai ramesnis. Jis pareiškė, kad „po to“, kai bus
išspręsta Lenkijos problema, yra pasiruošęs pasiūlyti „Britanijos imperijai visas
garantijas ir suteikti visą įmanomą pagalbą, jeigu jos prireiktų“. Jis netgi
mestelėjo mintį, kad Britanija, norėdama išsaugoti savo vardą, galėtų paskelbti
apsimestinį karą. „Kai visa tai baigsis, aš grįšiu prie mylimos architektūros, nes
tikrai nesu politikas“, – sakė britų ambasadoriui Hitleris133. Jis buvo taip
suinteresuotas, kad šis „paskutinis jo pasiūlymas“ būtų kuo greičiau pristatytas į
Londoną, kad net pasiūlė N. Hendersonui lėktuvą. Britų ambasadorius išskrido
tik kitą dieną, tačiau vos tik jis paliko kabinetą, Hitleris paskelbė, kad operacija
„Balta“, kaip ir suplanuota, prasidės kitą rytą.

Karas Lenkijoje turėjo prasidėti rugpjūčio 26 d. 4.30 ryto. Įsakymą fiureris

davė 15.02, nes generalinis štabas ilgiau laukti negalėjo. Ilgas procesas, kai
kodinis žodis yra siunčiamas nuo aukščiausios iki žemiausios ginkluotųjų pajėgų
grandies, prasidėjo. Priešakiniai daliniai Lenkijos sienos link turėjo pajudėti tą
patį vakarą, 20.30 val.134 Telefono linijos į Londoną ir Paryžių buvo atjungtos.
Nacių partijos suvažiavimas atšauktas. Oro uostai uždaryti[3] 135. Tačiau tą pačią
rugpjūčio 25 d. Berlyną pasiekė trys naujienos, kurios privertė Hitlerį paskutinę
akimirką viską atšaukti. Naujienos buvo iš Paryžiaus, Romos ir Londono.

17.30 val. prancūzų ambasadorius Robert’as Coulondre Hitlerį dar kartą

perspėjo, kad Prancūzija yra pasiruošusi įvykdyti savo įsipareigojimus Lenkijai.
Fiureris paleido tiradą, kad Reichas daugiau netoleruos „lenkų provokacijų“, ir
pridūrė, jog neketina pulti Prancūzijos, tačiau jei Prancūzija velsis į konfliktą, jis
kovos su ja iki pabaigos. Tai pasakęs fiureris atsistojo norėdamas pabrėžti, kad
nebeturi ko pridurti. R. Coulondre nepasidavė: „Esant tokiai kritinei padėčiai,
nesusipratimai ypač pavojingi. Aš noriu šį klausimą išsiaiškinti iki galo. Duodu
prancūzų kareivio garbės žodį, kad jei Lenkija bus užpulta, Prancūzija su
visomis savo pajėgomis bus jos pusėje.“ – „Man labai skaudu manyti, kad reikės
kariauti su jūsų šalimi, bet tai priklauso ne nuo manęs. Perduokite tai mesjė
Daladier“, – atsakė Hitleris136.

R. Coulondre žinia fiurerio nuotaikos, žinoma, nepakėlė, tačiau jis pagrįstai

manė, kad Prancūzija be Anglijos nesiims jokių veiksmų, todėl šis pokalbis jo
pasiryžimo nepakeitė. Bet praėjus vos penkiolikai minučių (apie 17.45) Italijos
ambasadorius Bernardo Attolico Hitleriui pranešė kur kas blogesnę naujieną –
Italija nėra pasirengusi karui. „Kaip lojalus draugas, laikau savo pareiga pasakyti
visą tiesą ir informuoti jus apie tikrąją padėtį iš anksto. Jeigu to nepadaryčiau,
padariniai galėtų būti nemalonūs mums visiems“, – rašė B. Mussolini savo laiške
ir perspėjo, kad jeigu Lenkijos sąjungininkai paskelbs karą, Italija nebus
pasiruošusi kariauti, nes „mūsų susitikimuose aptarėme, kad karą galima pradėti
1942 m.“, įsijungti į jį dabar Italija galėtų nebent tuo atveju, „jei Vokietija
aprūpintų mus reikalingomis žaliavomis ir karo atsargomis“137. Išklausęs šių
naujienų, Hitleris šaltai atleido B. Attolico ir pratrūko plūsti „klastingus kaip
lapės“ italus138. „Tai iš esmės keičia situaciją, – užrašė J. Goebbelsas. – Tai
rimtas smūgis fiureriui.“139 Praėjus vos kelioms minutėms J. Ribbentropas įlėkė
su dar viena žinia, kuri, vieno liudininko vertinimu, Reicho kanceliarijoje buvo
sutikta kaip „bombos sprogimas“ – Didžioji Britanija ir Lenkija Londone
oficialiai pasirašė tarpusavio pagalbos sutartį. Hitleris tai įvertino kaip atsakymą
į N. Hendersonui perduotą savo pasiūlymą ir priėmė jį „kaip smūgį į veidą“ 140.
Didžioji Britanija ne veltui kartais vadinama „ūkanotuoju Albionu“, iš kurio
niekada nežinai, ko tikėtis. Garsiąją savo garantiją Lenkijai N. Chamberlainas
paskelbė kovo 31 d., tačiau tik dabar ji virto rašytiniu dokumentu. Sutartyje buvo
skelbiama, kad abi šalys įsipareigoja suteikti visą pagalbą, jeigu vieną iš jų
užpultų kita „Europos valstybė“. Albionas liko ištikimas sau ir kai ką paliko
rūke. Slaptame priede, kuris nebuvo paskelbtas viešai, buvo rašoma, kad ta
„Europos valstybė“ yra Vokietija, o jeigu agresore taptų kuri nors kita,
protokolas abi šalis įpareigoja tik konsultuotis tarpusavyje. Taip Didžioji
Britanija įžvalgiai neprisiėmė jokių įsipareigojimų pradėti karo, pvz., su Tarybų
Sąjunga. Sutartis su Lenkija buvo skirta ne šiai padėti, o tik dar kartą pagąsdinti
Hitlerį. Triukas suveikė, tiesa, tik trumpam.

B. Mussolini „išdavystės“ ir britų „smūgio į veidą“ poveikis buvo staigus

Lenkijos puolimo atšaukimas. „Tučtuojau viską sustabdykite. Raskite
Brauchitschą. Man reikia laiko deryboms!“ – šaukė W. Keiteliui Hitleris141. Apie
19.00 val. vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas pažadėjo fiureriui, kad spės
atšaukti įsakymą[4] 142. Kai H. Göringas Hitlerio paklausė, ar šis sprendimas
galios ilgai, fiureris atsakė: „Ne. Aš tik noriu pasižiūrėti, ar galiu užkirsti kelią
Anglijos intervencijai.“143 Ką jis galėjo sugalvoti?

Kitą dieną, rugpjūčio 26-ąją, Hitleris gavo dar vieną perspėjimą, šįkart jam
parašė prancūzų premjeras: „Paskutiniame kare jūs, kaip ir aš, fronto linijose
buvote kareivis. Jūs lygiai taip pat kaip ir aš žinote, kokią panieką ir prakeiksmą
palieka žmonių sąmonėje karo siaubas, nepaisant to, kaip jis baigiasi...144 –
jausmingai pradėjo É. Daladier, bet užbaigė tvirtai: – Galite neabejoti, kad
Prancūzija liks ištikima savo įsipareigojimams kitoms valstybėms, pavyzdžiui,
Lenkijai... Jeigu vėl, kaip prieš dvidešimt penkerius metus, bus pralietas
Prancūzijos ir Vokietijos kraujas, šiame ilgesniame ir pražūtingesniame kare abi
tautos kausis tikėdamos savo pergale, tačiau tikrieji jo laimėtojai bus destrukcija
ir barbariškumas.“ R. Coulondre, pristatęs laišką, taip pat pabandė emocingai
apeliuoti į Hitlerį: „Visos žmonijos vardan nepraleisti paskutinės galimybės rasti
taikų sprendimą“145, tačiau, paskambinęs į Paryžių, ambasadorius turėjo
pripažinti, kad visi šie žodžiai Vokietijos kanclerio ausų nepasiekė. „Tada man
belieka pasikliauti Dievu ir Prancūzijos tautos stiprybe“, – atsakė É. Daladier146.
Hitleriui kur kas didesnį nerimą kėlė Italijos ir Didžiosios Britanijos akibrokštai.

Slėpdamas savo kartėlį fiureris parašė laišką B. Mussolini ir mandagiai

paklausė, kokios konkrečiai pagalbos reikėtų Italijai, kad ši galėtų dalyvauti
Europos konflikte. Dučės atsakymas, G. Ciano žodžiais, „turėjo nužudyti bulių,
žinoma, jei šis moka skaityti“. Jis prašė 150 zenitinių baterijų, 7 milijonų tonų
degalų, 6 milijonų tonų anglių, 2 milijonų tonų plieno, milijono tonų medienos ir
netgi šimtais tonų deficitinių spalvotųjų metalų – molibdeno, volframo,
cirkonio147. Hitleris dar kartą nurijo karčią piliulę ir atrašė, kad „pažiūrės, kokius
reikalavimus gali įgyvendinti“. Kai H. Göringas užprotestavo šaukdamas, kad
apie jokią pagalbą negali būti ir kalbos, fiureris jį nuramino: „Aš ir neketinu
nieko pristatyti, tik noriu, kad Italija neturėtų pasiteisinimo dėl savo
įsipareigojimų.“148 Pagrindinis Hitlerio tikslas atsispindėjo paskutiniame laiško
sakinyje: „Duče, aš suprantu jūsų poziciją ir prašau tiktai vieno: pritraukti anglų
ir prancūzų pajėgas aktyvia propaganda ir karinėmis demonstracijomis, kurias
jūs man jau esate siūlęs.“149 Tikslas buvo sudaryti įspūdį, kad Italija palaiko
Vokietiją, nors kare nedalyvauja. Hitleris išgavo iš B. Mussolini pažadą, kad apie
tikrąją Italijos poziciją niekas nesužinos, ir kartu dar išsiderėjo italų darbininkų
atlaisvėjusiems Vokietijos pramonės ir žemės ūkio sektoriams. B. Mussolini,
manydamas, kad ir taip nusižengė savo garbei ir orumui, sutiko150. J. Goebbelsas
dienoraštyje pažymėjo: „Italijos klausimas paskelbtas valstybine paslaptimi. Už
išdavystę – mirties bausmė.“151

Nuo „plieninio partnerio“ savo planus Hitleris slėpė beveik iki paskutinės
minutės, nes Italijos pagalba Lenkijoje jam nebuvo reikalinga. Jam reikėjo
sąjungininko, jeigu į konfliktą įsikištų Vakarai. Tokia grėsmė dabar atrodė daug
realesnė nei prieš keletą savaičių, bet fiureris vis dar manė, kad gali ją pašalinti.

Įdomu tai, kad ir Londonas, ir Paryžius iš savo žvalgybos šaltinių žinojo, jog
Vokietija ketina pulti Lenkiją rugpjūčio 26 d.152 Kai tą dieną nieko neatsitiko,
atgijo nauja viltis. Jeigu Hitleris atsisakė savo plano, vadinasi, kieta ir griežta
pozicija Vokietijos atžvilgiu veikia. Netgi pasklido gandų, kad Hitlerio režimas
gali kristi, nes nacių lyderių nuomonės skiriasi. Tai buvo netiesa, bet tokio
pobūdžio žinios labai patiko Vakarų valstybių lyderiams. Terminas wishfull
thinking yra toks angliškas, kad net nežinau, kaip jį išversti į lietuvių kalbą.
Nacių opozicijos Vokietijoje pasiuntinys rugpjūčio 27 d. Londone, Užsienio
reikalų ministerijoje, dėstė, kad „Anglija ir Prancūzija turi išlikti tvirtos bet
kokia kaina. Jei jūs tai padarysite, paskutinę akimirką Hitleris jau reikalaus
konferencijos.“ Rugpjūčio 30 d. tas pats vokiečių šaltinis atsiuntė dar vieną
telegramą: „Šefo (Hitlerio) pozicija silpnėja. Likite visiškai tvirti. Jokių
kompromisų.“153 Anglija ir Prancūzija taip ir padarys, o kitas Hitlerio ėjimas dar
labiau sustiprino viltį, kad tik toks bekompromisis kelias yra teisingas.

Šalia fiurerio tikrai buvo žmogus, norintis išvengti karo su Anglija. Jo vardas
Hermannas Göringas. Dar rugpjūčio pradžioje pasitelkęs į pagalbą savo draugą,
švedų verslininką Birgerį Dahlerusą, Šlėzvige-Holšteine netoli Danijos sienos
H. Göringas suorganizavo susitikimą, kurio tikslas – užmegzti su britais
neoficialius kontaktus. Nieko bendra su diplomatija neturintis B. Dahlerusas
ėmėsi šios misijos tikėdamasis, kad gali padėti išvengti karo. Padedamas
H. Göringo, jis bandė išgauti iš britų sutikimą problemas spręsti prie derybų
stalo, tačiau Užsienio reikalų ministerija mandagiai atsisakė. „Man buvo
nesuprantama, – rašė B. Dahlerusas, – kaip galėjo neatsirasti nė vieno ryžtingo
žmogaus, galinčio suorganizuoti kabineto susirinkimą, kai tiek daug pastatyta ant
kortos... Ir visą tą laiką feldmaršalas (Göringas) vis laukė informacijos, gal
anglai susidomės...“154 Anglai „susidomėjo“ tik po vokiečių ir sovietų pakto.
Rugpjūčio 25 d. Halifaxas padėkojo B. Dahlerusui už pastangas, bet pareiškė,
kad jos daugiau nėra reikalingos, nes toliau deramasi oficialiai. B. Dahlerusas
nepasidavė ir sugebėjo išsireikalauti, kad Halifaxas parašytų laišką H. Göringui,
pabrėždamas, jog Britanija nori taikos. Su šiuo laišku vėlų rugpjūčio 26 d.
vakarą švedas atsidūrė Berlyne. Hitleriui šie užkulisiniai žaidimai iki tol buvo
nežinomi, tačiau dabar, kai J. Ribbentropo prognozės dėl „bailių britų“ ėmė
klibėti, H. Göringas nusprendė atskleisti fiureriui savo derybų su Londonu
kanalą. Hitleris kaip tik tuo metu ieškojo būdų, kaip atskirti Angliją nuo
Lenkijos, todėl sutiko priimti svečią, nors buvo jau po vidurnakčio. Halifaxo
laiške nebuvo nieko nauja, tačiau fiureriui jo turinys apskritai nebuvo įdomus.
Maždaug dvidešimt minučių jis skaitė švedui paskaitą apie savo pasiekimus,
Vokietijos karinę galią ir bandymus rasti bendrą kalbą su britais. Kai
B. Dahlerusui šiaip ne taip pavyko išdėstyti savo vizito tikslą, Hitleris staiga
pašoko, ėmė vaikščioti iš kampo į kampą ir pats sau tvirtinti, kad Vokietija
nenugalima. Paskui jis staiga sustojo ir įsistebeilijo į vieną tašką. Balsas prikimo,
o elgtis, anot B. Dahleruso, jis ėmė tarsi nenormalus žmogus. Kalbėjo kapotomis
frazėmis: „Jeigu kils karas, aš statysiu povandeninius laivus, povandeninius
laivus, povandeninius laivus.“ Jis kalbėjo vis nesuprantamiau, bet staiga atsigavo
ir pakeltu balsu, lyg kalbėtų didelei auditorijai, sušuko: „Aš statysiu lėktuvus,
lėktuvus, lėktuvus, aš sunaikinsiu savo priešus!“

„Jis buvo panašesnis į vaiduoklį nei į žmogų“, – rašė savo prisiminimuose

B. Dahlerusas. Pagaliau susijaudinęs kancleris paklausė: „Pone Dahlerusai, jūs
gerai pažįstate Angliją? Ar galėtumėte pasakyti, kodėl visos mano pastangos su
ja susitarti baigiasi nesėkmingai?“ B. Dahlerusas pateikė savo versiją: „Nes
britai nepasitiki jumis ir jūsų vyriausybe.“ – „Idiotai! – sušuko Hitleris, ranka
trenkdamas sau į krūtinę. – Argi aš kada nors savo gyvenime melavau?“155 Toks
keistas buvo Vokietijos kanclerio ir švedų verslininko susitikimas vidury nakties.
Tačiau Hitleris nepamiršo sužaisti savo partijos iki galo. Pasiūlymas, kurį jis
liepė perduoti Londonui, buvo kur kas „geranoriškesnis“ nei pirmasis, rugpjūčio
24 d. perduotas N. Hendersonui. Vokietija nori pakto ar sąjungos su Britanija, ji
garantuos Lenkijos sienas, yra pasiruošusi ginti Britų imperiją (netgi nuo Italijos
– pridūrė H. Göringas). Savo ruožtu Britanija turi padėti Vokietijai atgauti
Dancigo koridorių ir susigrąžinti kolonijas – diktavo Hitleris ir pridėjo dar vieną
nuolaidą – sąjunga su Britanija gali būti sudaryta ne po, o prieš išsprendžiant
Dancigo klausimą156.
 Hitlerio planas buvo paprastas. Jis sušvelnino savo reikalavimus, kad šie
atrodytų patrauklūs Londone, tačiau žinojo, kad Lenkija jokiu būdu nesutiks
atiduoti vadinamojo koridoriaus. Deryboms nutrūkus dėl Lenkijos kaltės,
atsirastų galimybė išardyti lenkų ir britų sąjungą ar bent duoti pretekstą anglams
nestoti į karą dėl užsispyrusių lenkų. Įdomu, kad B. Dahlerusas vieną akimirką
tikrai tapo pasaulio centru – atskridusį su žinia iš Berlyno Londone jį pasitiko ne
tik Halifaxas, bet ir N. Chamberlainas. Tačiau Britanijos premjeras iš karto
pastebėjo Hitlerio triuką: „Lenkai gal ir atiduotų Dancigą, tačiau jie tikrai kausis
dėl koridoriaus.“157 B. Dahlerusas buvo išsiųstas atgal su žinia, kad Didžioji
Britanija norėtų susitarimo su Vokietija, tačiau „jokiu būdu nesulaužys savo
garantijos Lenkijai“158. Taip nieko bendra su diplomatija iki tol neturėjęs
B. Dahlerusas ir skraidys tarp Berlyno ir Londono. Jis nepraras vilties iki pat
paskutinės minutės. B. Dahlerusas buvo turtingas žmogus. Jis tikrai neturėjo
jokio kito intereso – tik naivią viltį, kad taikus sprendimas yra įmanomas. Jis
aiškiai pervertino abiejų pusių norą susitarti ir tapo tik smulkia detale dideliame
žaidime. Gerais ketinimais grįstas jo įsikišimas ir vieniems, ir kitiems padėjo
pasitvirtinti savo klaidingas prognozes. Britams H. Göringo vaidmuo šiame
epizode tapo dar vienu patvirtinimu, kad nacių vadovybė nėra vieninga. Iš
tikrųjų H. Göringas net negalvojo apie kokį nors perversmą. Jis tikrai nenorė jo
karo su Britanija, tačiau į žaidimą su anglais įsijungė tik rugpjūčio 25 d., gavęs
savo fiurerio leidimą. Be to, tai buvo jo proga atsirevanšuoti J. Ribbentropui.
Reicho užsienio reikalų ministras, beje, dėl savo antibritiškų nuostatų apie šį
žaidimą nežinojo nieko. Hitleris, ko gero, taip dar kartą pasitvirtino, kad britai
nekariaus dėl Lenkijos, nes yra tokioje beviltiškoje padėtyje, jog netgi sutinka
bendrauti neoficialiai159. Savo sprendimą Lenkijos atžvilgiu jis patvirtino
rugpjūčio 28 d. Hitleris informavo armijos vadovybę, kad naujoji puolimo data –
rugsėjo 1 d.160 „Negalima žaisti va bank“, – bandė jį perspėti H. Göringas, bet
būtent tai Hitleris ir ketino padaryti. „Jis buvo tarsi ruletės žaidėjas, kuris negali
nustoti lošti, nes yra įsitikinęs, jog žino sistemą, kuri padės jam susišluoti visą
banką“, – vėliau sakė Hitlerio bendražygis Otto Dietrichas161.

Vis dėlto, atiduodamas įsakymą, fiureris nemanė, kad žaidžia va bank.

Londono atsakyme, kurį vėlų rugpjūčio 27 d. vakarą jam pristatė B. Dahlerusas,
jis išgirdo tai, ką norėjo girdėti. Britanijos vyriausybė „rimtai svarsto“ jo
pasiūlymą ir pasistengs įkalbėti lenkus derėtis. Savo aplinkiniams prie pusryčių
stalo Hitleris pareiškė, kad sugebėjo išjungti Angliją iš žaidimo. Kalbėdamas su
W. Brauchitschu fiureris linksmai braižė tolesnį scenarijų: jis pareikalaus
Dancigo, tranzito teisių „lenkiškajame koridoriuje“ ir Saro tipo plebiscito.
Britanija, ko gero, su pasiūlymais sutiks, Lenkija juos atmes ir... Pulkininkas
Nikolausas von Vormannas užsirašė: „Hitleris nuostabios nuotaikos. Jis yra
tikras, kad mes galime pasukti Britaniją taip, kad patiems reikės tvarkytis tik su
Lenkija. Visi spėlioja, kokių naujienų atveš Hendersonas.“162

Rugpjūčio 28 d. 22.30 val. Didžiosios Britanijos ambasadorius

N. Hendersonas nepranešė nieko konkretaus, tačiau dar kartą patikino, kad jo
vyriausybė įtikino lenkų atstovus dalyvauti derybose. Hitleris šį kartą
nepertraukinėjo ir neįžeidinėjo britų diplomato. Ramiai jo išklausęs fiureris
pažadėjo, kad raštišką savo atsakymą pateiks rytoj163. N. Hendersonas su
optimizmu parašė į Londoną: „Hitleris pabrėžia, kad jis neblefuoja, ir tie, kurie
to nesupranta, daro didžiulę klaidą. Aš atsakiau puikiai tai suprantąs ir pridūriau,
kad mes taip pat neblefuojame. Ponas Hitleris pareiškė, jog lygiai taip pat puikiai
tai supranta.“164

Neville’is Hendersonas istorijos puslapiuose priskiriamas „taikos bet kokia

kaina“ šalininkų būriui. Jis niekada neslėpė savo nuomonės, kad garantija
Lenkijai buvo klaida, atėmusi iš Britanijos bet kokią manevro laisvę. Priešingai
nei lyderiai Londone, jis manė, kad, „įspeistas į kampą, Hitleris pasirinks
karą“165. Tačiau N. Hendersonas, kaip ir jo vadovybė, buvo įsitikinęs, kad
Lenkijos Hitleriui tiesiog šiaip atiduoti negalima ir paskutinės trys rugpjūčio
dienos parodė, kad net patys didžiausi nuolaidžiautojai turi ribas. Kai kitos
dienos, rugpjūčio 29-osios, vakarą britų ambasadorius grįžo į Reicho
kanceliariją, jo laukė nemaloni staigmena. Fiurerio tonas buvo agresyvus. Jis
paleido tradicinių kaltinimų Lenkijai tiradą ir pagrasino, kad iki meto, kada bus
išspręstos vokiečių problemos Lenkijoje, „lieka ne savaitės, ne dienos, o galbūt
tik valandos. Tik dėl anglų ir vokiečių draugystės Vokietija sutinka priimti
Anglijos pasiūlymą pradėti su Lenkija tiesiogines derybas... Tačiau Vokietijos
vyriausybė negalės garantuoti naujų Lenkijos sienų be Tarybų Sąjungos
sutikimo...“ Bet tikrieji spąstai užsitrenkė pabaigoje: „Vokietijos vyriausybė
laukia įgaliotojo Lenkijos atstovo Berlyne trečiadienį, 1939 m. rugpjūčio 30 d.“
Trečiadienis buvo rytoj. „Tai panašu į ultimatumą“, – pareiškė
N. Hendersonas166. Hitleris atsakė, kad generolai jį spaudžia kuo greičiau priimti
sprendimą: „Mano kareiviai klausia manęs: taip ar ne? Jie jau prarado savaitę ir
niekaip negali prarasti antros, nes tada tarp jų priešų atsiras dar vienas – lietingas
sezonas Lenkijoje.“167 N. Hendersonas, išgirdęs atvirą grasinimą, atsakė, kad bet
koks bandymas panaudoti prieš Lenkiją jėgą neišvengiamai baigsis konfliktu su
Britanija168. Susitikimas buvo baigtas.

Tiesa, išėjęs iš kabineto, N. Hendersonas sutiko W. Keitelį ir, prisiminęs

Hitlerio „taip ar ne?“, su šypsena OKW vado paklausė: „Smarkiai užsiėmę
šiandien, generole pulkininke?“169 Vokietijos armija iš tikrųjų turėjo ką veikti.
Kol fiureris užsiėmė diplomatijos žaidimais, mobilizacija vyko visu tempu.
Rugpjūčio 25–31 d. buvo suformuota dar 21 pėstininkų ir 2 motorizuotosios
divizijos170. Tuo metu Lenkija, laukdama naujų derybų, paklausė britų patarimo
ir atidėjo visuotinę mobilizaciją, kad neprovokuotų Hitlerio. Tik rugpjūčio 30 d.,
kai paaiškėjo, jog derybos, ko gero, neįvyks, įsakymas buvo atnaujintas171.
Brangus laikas pasiruošti smūgiui buvo prarastas.

Pirmoji Halifaxo reakcija į Vokietijos reikalavimus buvo tokia, kokios ir

reikėjo tikėtis: „Reikalavimas atvykti lenkų derybininkui per 24 val. yra
neprotingas“, – pasakė savo ambasadoriui užsienio reikalų ministras 4 val. ryto.
Diplomatai tomis dienomis dirbo dieną naktį. Rugpjūčio 30 d. Vokietijos
vyriausybė laiškais buvo raginama nutraukti nervų karą, išdėstyti savo derybų
sąlygas raštu ir sudaryti lenkų atstovams protingą grafiką. Britai, įtikinę lenkus,
jog verta pamėginti išklausyti „pagerintus“ vokiečių pasiūlymus, griežtai sutarė,
kad derybos jokiu būdu negali vykti Vokietijoje172. „Vokiečiai nebegali daugiau
tikėtis išsikviesti pas save žmonių, pakišti jiems dokumentus ir priversti juos
pasirašyti. Visa tai jau praeityje“, – sakė N. Chamberlainas173. Dėl to dabar
Londonas nespaudė Varšuvos įvykdyti Hitlerio reikalavimo pasirodyti lenkų
pasiuntiniui Berlyne. Vokietija taip pat neišsiuntė Lenkijai jokio oficialaus
kvietimo. Hitleris lošė savo partiją iki galo. Jis atmetė italų pasiūlymą surengti
naują konferenciją ir nusprendė dar kartą pasinaudoti B. Dahleruso paslaugomis.
Jis įteikė švedui iki tol neskelbtą savo pasiūlymą „lenkiškajame koridoriuje“
surengti sąžiningą plebiscitą, o pralaimėjusiai šaliai suteikti „koridorių
koridoriuje“174. Įsodintas į vokiečių karo lėktuvą, B. Dahlerusas pakeliui į
Londoną manė, kad tai puikus fiurerio geranoriškumo įrodymas, tačiau iš tikrųjų
visas tuo metu dar slaptas neįtikėtinai dosnaus pasiūlymo projektas buvo skirtas
ne lenkams. Hitlerio planas suveikė tik iš dalies. Lenkų pasiuntinys, kaip jis ir
tikėjosi, per 24 val. į Berlyną neatvyko. Britams pateiktas „geranoriškas
pasiūlymas“ buvo bandymas suteikti Londonui pretekstą atsisakyti garantijos
Lenkijai arba bent jau parodyti Vokietijos tautai, kad jis, fiureris, padarė viską,
kad susitartų su užsispyrusiais lenkais. „Geranoriškas pasiūlymas dėl Dancigo
koridoriaus man buvo reikalingas kaip alibi, ypač prieš Vokietijos žmones, kad
šie žinotų, jog aš padariau viską, kad išsaugočiau taiką“, – sakė Hitleris savo
vertėjui175.

Lordas Halifaxas atsakė, kad jokie reikalavimai pagal čekų ir slovakų diktato
modelį patenkinti būti negali. B. Dahlerusas, telefonu paskambinęs H. Göringui,
pabandė prašyti, kad konferencija būtų surengta už Vokietijos ribų. H. Göringas
atšovė, kad lenkų pasiuntinys turi atvykti į Berlyną, „ten, kur yra Reicho
kancleris“176. Rugpjūčio 30 d. vakarą situacija atsidūrė aklavietėje.

Vidurnaktį britų ambasadorius dar kartą atvyko pas Hitlerį. Kabinete taip pat
jo laukė J. Ribbentropas ir fiurerio vertėjas dr. P. Schmidtas. Pastarasis vėliau
apibūdino susitikimą kaip „audringiausią iš visų, kuriuose dalyvavo per savo
dvidešimt trejų metų karjerą“177. Kol N. Hendersonas dėstė britų poziciją,
J. Ribbentropas nenustygdamas vietoje vis įsiterpdavo su klausimu, ar
ambasadorius jau baigė. N. Hendersonas taip pat ėmė audrintis. Kai jis pareiškė,
kad jo vyriausybė turi žinių, jog vokiečiai Lenkijoje vykdo sabotažo aktus,
J. Ribbentropas pašoko ant kojų ir sušuko: „Tai gėdingas Lenkijos vyriausybės
melas! Turiu jums pasakyti, pone Hendersonai, kad padėtis sušiktai rimta!“ –
„Jūs pasakėte „sušiktai“! Taip nedera kalbėti valstybės veikėjui esant tokiai
rimtai padėčiai“, – atšovė N. Hendersonas. Du diplomatai, sunkiai kvėpuodami,
įrėmė vienas į kitą žvilgsnius. P. Schmidtas paskui užrašė, kad jam kilo
klausimas, ką jam, kaip vertėjui, reikės daryti, jei žodžius pakeis kumščių
smūgiai178.

Po kelių minučių diplomatai susitvardė, ir tada J. Ribbentropas perskaitė

N. Hendersonui 16 punktų, kuriuose buvo išdėstyti „kilniaširdiški“ reikalavimai
Lenkijai. Jų turinys priminė ne nacių, o Tautų Sąjungos dokumentą, tačiau tai
buvo nebesvarbu. Perskaitęs viską iki galo, J. Ribbentropas demonstratyviai
tėškė popierių ant stalo ir pareiškė, kad visi pasiūlymai „nebeturi prasmės, nes
lenkų emisaras iki vidurnakčio neatvyko“179. N. Hendersonas bergždžiai prašė
raštiško jam perskaityto dokumento, Hitleris buvo griežtai nurodęs jo neatiduoti.
Tiesa, kitą rytą H. Göringas sugebėjo išprašyti tuos 16 punktų, bet kai
B. Dahlerusas juos pristatė į Londoną, buvo jau rugpjūčio 31 d. vakaras180. „Per
vėlu“ buvo todėl, kad taip nusprendė Hitleris. Praėjus vos kelioms minutėms po
susitikimo su N. Hendersonu, 00.30 val. fiureris dar kartą armijai perdavė kodinį
žodį Fall Weiss181 – įsakymas pradėti Lenkijos puolimą šį kartą nebebus
atšauktas.

Kitą dieną, rugpjūčio 31-ąją, Hitleris buvo ramus ir savimi pasitikintis, toks,
kaip visada, kai galutinai apsispręsdavo. N. Hendersonas nuo pat ryto atakavo
Lenkijos ambasadą ir bandė perspėti jos diplomatus, kad iš „patikimų šaltinių
žino, jog kils karas, jei Lenkija per artimiausias valandas nepadarys kokių nors
žingsnių“. Lenkų ambasadorius J. Lipskis atsisakė pakelti telefono ragelį182.
Tiesa, spaudžiamas Londono, Lenkijos užsienio reikalų ministras J. Beckas
sutiko, kad reikia pamėginti atkurti kontaktą, o „smulkmenos – kaip, su kuo ir
kodėl – galėtų būti aptartos vėliau“. Jis pridūrė, kad „nebus antruoju Hácha ir į
Berlyną nevyks“, tačiau pažadėjo deleguoti J. Lipskį183. Po vidurdienio vokiečių
žvalgyba iššifravo Varšuvos nurodymus ambasadoriui Berlyne – „nesivelti į
jokias konkrečias derybas ir tik pristatyti Lenkijos vyriausybės pranešimą“184.
Naciai žinojo, kad lenkai tik tempia laiką. H. Göringas, tuo metu vis dar
flirtuojantis su britais, iš karto nusiuntė šiuos nurodymus į Londoną, kad
pademonstruotų, kokios bekompromisės pozicijos laikosi Varšuva.

13:00 val. Hitleris pasirašė oficialią Lenkijos puolimo direktyvą. Išgirdęs tai
J. Ribentropas palinkėjo „kuo didžiausios sėkmės“ ir gavo nurodymą ignoruoti
lenkų ambasadorių, jei šis norėtų susitikti. J. Lipskis iš tikrųjų bandė prisibelsti
nuo pat vidurdienio, tačiau buvo priimtas tik 18.00 val. Susitikimas buvo
trumpas. J. Ribbentropas iš karto paklausė, ar J. Lipskis turi įgaliojimus
deryboms, ir išgirdęs neigiamą atsakymą šaltai pareiškė, kad pokalbis baigtas.
Grįžęs į ambasadą J. Lipskis pamatė, kad visos ryšio linijos atjungtos. Dar po
trijų valandų Vokietijos radijas paskelbė apie „neįtikėtinai gerus pasiūlymus“
Lenkijai, į kuriuos ši „net nesiteikė atkreipti dėmesio“185. Apie 22.30 val.
pasirodė pirmieji pranešimai apie „rimtus incidentus“ pasienyje su Lenkija.
H. Himmlerio paruoštos diversijos buvo tik įžanga, 1,5 milijono kareivių armija
patraukė į atakos pozicijas ir ruošėsi smūgiui. Operacijos planas numatė, kad jis
turi prasidėti auštant, rugsėjo 1 d. 4.45 val.
[1] Aukščiausių Sąjungininkų karo vadų prognozės turėjo rimtą pagrindą.

1939 m. Didžioji Britanija ir Prancūzija savo ginklavimosi tempus paspartino

taip pat ženkliai kaip ir Vokietija. 1939 m. rugsėjį jos gamino daugiau tankų ir
lėktuvų. 1940 m. gegužę Prancūzija per mėnesį pagamindavo 600 lėktuvų, t. y.
tiek pat kiek Vokietija. Be to, 170 lėktuvų prancūzams kas mėnesį pristatydavo
JAV.
[2] 1939 m. išleistas romanas vadinasi Coming Up for Air.

[3] Rugpjūčio 27 d. Vokietijoje įvestas maisto produktų racionavimas.

[4] Operacijos atšaukimo įsakymo nespėjo gauti nedidelis būrys, vadovaujamas

leitenanto Hanso Herznerio. Jis įvykdė savo užduotį ir užėmė svarbų
geležinkelio tunelį. Kai Hitleris tai sužinojo, įsakė ciniškai Lenkijos valdžiai
pranešti, kad tai nieko bendra su Vokietija neturinčių slovakų banditų darbas.
„Banditai“ sugebėjo tvarkingai atsitraukti, o rugsėjo 1-osios rytą dar kartą
pakartos savo užduotį.
 7. Lenkijos išprievartavimas
Teismo valanda išmušė. Visoms kitoms priemonėms išsekus, turi
nuspręsti ginklai. Mes žengiame į šią kovą žinodami, kad teisingumas
mūsų pusėje, ir turėdami aiškų tikslą: ilgalaikį Vokietijos tautos ir
vokiečių gyvybinės erdvės apsaugojimą nuo užsieniečių piktnaudžiavimo
ir jų kėsinimosi į valdžią... Mes tikime fiureriu. Pirmyn su Dievu už
Vokietiją!
Kreipinys į karius iš OKW dienotvarkės 1939 m. rugsėjo 1 d.1

Šį rytą britų ambasadorius Berlyne įteikė Vokietijos vyriausybei notą,

skelbiančią, kad jeigu mes iki 11-os valandos nebūsime informuoti apie
pajėgų išvedimą iš Lenkijos, tarp mūsų įsigalios karo padėtis. Turiu jums
pasakyti, kad toks patvirtinimas nebuvo gautas, taigi mūsų šalis su
Vokietija yra karo būsenoje.
Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Neville’is
Chamberlainas. 1939 m. rugsėjo 3 d.

Staigaus Vokietijos, paskui ir Raudonosios armijos smūgio pakako, kad

iš šlykščios Versalio išgamos neliktų nieko.
Tarybų Sąjungos užsienio reikalų komisaras Viačeslavas
Molotovas apie Lenkiją2

Lenkija niekada nebeatgims Versalio sutarties pavidalu. Tai garantuoja

ne tik Vokietija, bet ir... Rusija.
Hitleris savo kalboje Dancige 1939 m. rugsėjo 19 d.

Mūsų tauta nenorėjo šio karo. Nė vienas prancūzas 1939 m. nenorėjo

mirti dėl Dancigo.
Marcas Blochas knygoje „Keistas pralaimėjimas“, 1939 m.
 Fall Weiss įžanga – „nelegalų“ karas
1939 m. rusėjo 1 d., 04.43 val. senas, pratyboms skirtas vokiečių karo laivas
Schleswig-Holstein atidengė ugnį Vesterplatės įlankoje Dancige. Pirmosios jo
salvės fiksuoja karo pradžią, tačiau prieš tai Lenkijos teritorijoje jau buvo
prasidėjęs „nelegalų karas“. Dar planuojant operaciją, armijų grupės „Šiaurė“
vadas generolas Fedoras von Bockas sakė, kad prasidėjus kampanijai vokiečiai
Dancige bus pažeidžiami „keletą dienų“, dėl to pasiūlė suburti čia slaptas
pajėgas iš vietos vokiečių, policijos ir savanorių. Schleswig-Holstein, savo
triumuose slepiantis batalioną kareivių, buvo šio plano dalis. Į Dancigą laivas su
„geros valios vizitu“ atplaukė dar rugpjūčio 25 d., tačiau, operaciją „Balta“
atšaukus, kodinio žodžio „žvejyba“ jam teko laukti ištisas šešias dienas3. Tuo
tarpu vis daugiau į Kėnigsbergą plaukiančių vokiečių laivų „dėl gedimų“
užsukdavo į Dancigą ir slapta čia iškraudavo ginklus bei amuniciją. Iki
operacijos pradžios generolas majoras Friedrichas Eberhardtas Dancige surinko
du pėstininkų pulkus, artilerijos batalioną ir keletą SS būrių – visi jo kareiviai iš
pažiūros atrodė paprasti civiliai4.

Rugsėjo 1 d. 10 val. ryto, kai Vokietijos karinės pajėgos jau buvo giliai
Lenkijos teritorijoje, Hitleris savo kalboje Reichstage pareiškė: „Praėjusią naktį
lenkų kareiviai pirmą kartą apšaudė mūsų teritoriją. Iki 5.45 val. ryto mes
atsakinėjome ugnimi, o nuo šiol bombas pasitiks bombos.“5 Operacijos
išvakarėse, rugpjūčio 31 d., Vokietijos ir Lenkijos pasienyje iš tikrųjų pasipylė
incidentai, tačiau tai buvo ne lenkų, o vokiečių provokacijos. Tai buvo diversijos,
turinčios padėti vermachtui užimti svarbius tiltus, geležinkelių mazgus,
gamyklas, kasyklas ir t. t., tačiau Hitleriui taip pat reikėjo preteksto, formalaus
pasiteisinimo, dėl ko jis užpuolė Lenkiją. Vokietijoje nacių propaganda jau dirbo
visu tempu. W. Shireris atsirinko keletą antraščių; rugpjūčio 26 d.: „Visiškas
chaosas Lenkijoje“, „Vokiečių šeimos bėga“, „Šis žaidimas su ugnimi jau
peržengė visas ribas“, „Lenkai numušė tris vokiečių keleivinius lėktuvus“,
„Daugybė vokiečių namų koridoriuje skendi liepsnose!“, rugpjūčio 27 d. nacių
pagrindinis laikraštis Völkischer Beobachter skelbė: „Lenkija apimta karo
karštligės! Mobilizuota 1 500 000 vyrų! Nenutrūkstamas pajėgų perkėlimas į
pasienį! Chaosas Aukštutinėje Silezijoje!“6 Toli gražu ne viskas šiose antraštėse
buvo J. Goebbelso prasimanymai, tačiau ši propaganda buvo skirta Vokietijos
žmonėms, o versiją užsieniečiams sugalvojo H. Himmlerio dešinioji ranka,
slaptosios policijos vadas Reinhardas Heydrichas.
 Rugpjūčio 31 d. 22.00 val. Alfredo Naujockso vadovaujami, civiliais
persirengę esesininkai užėmė vokiečių pasienio Glivicių miesto[1] radijo stotį, ir
eteryje netrukus pasigirdo tekstas lenkų kalba: „Dėmesio! Čia Glivicės. Radijo
stotis lenkų rankose…“ R. Heydricho sudarytame atsišaukime buvo skelbiama,
jog metas karui tarp Lenkijos ir Vokietijos atėjo, ir nors visas tekstas nebuvo
išgirstas dėl techninių nesklandumų, jau kitą dieną jis atsidūrė pasaulio spaudos
puslapiuose. Kad viskas atrodytų įtikinamai, naciai buvo pasiruošę parodyti
spaudai „lenkų kareivių“ kūnus su šautinėmis žaizdomis. „Daiktinių įrodymų“
vaidmuo turėjo atitekti perrengtiems koncentracijos stovyklos kaliniams, kurie
šios operacijos dokumentuose vadinami „konservais“. Neaišku kodėl, bet SS
nariai, dalyvavę užgrobiant radiją, vilkėjo ne lenkiškas karines uniformas, o
civilius drabužius. Nebuvo perrengti ir „konservai“. Jų A. Naujocksas[2] savo
dispozicijoje turėjo daugiau nei dešimt, tačiau panaudojo tik vieną. Auka tapo
lenkams simpatizuojantis Silezijos vokietis Franciszekas Honiokas. Išvakarėse
F. Honioką suėmė gestapas. Po inscenizuoto Glivicių radijo užgrobimo jam buvo
suleista vaistų, tada į be sąmonės tysantį kūną paleisti keli šūviai, o lavonas
paliktas įvykio vietoje kaip „lenkų provokacijos“ įrodymas. „Įrodymą“ netrukus
galėjo užfiksuoti žurnalistai ir policija7. Tą patį vakarą BBC radijas skelbė:
„Užfiksuota pranešimų, kad prie pat Lenkijos sienos Silezijoje buvo užpulta
Glivicių radijo stotis. Vokiečių naujienų agentūra praneša, kad ataka prasidėjo šį
vakarą, apie 20.00 val. lenkai įsiveržė į studiją ir paskelbė pranešimą lenkų
kalba. Pranešime skelbiama, jog po ketvirčio valandos į užpuolikus ugnį
atidengė policija. Pranešama, kad keletas lenkų žuvo, bet tikslus skaičius kol kas
neaiškus.“8 Dar keletas panašaus pobūdžio akcijų Vokietijos pasienyje buvo
įvykdyta ir kitose vietose. Naujoji Hitlerio auka pati buvo apkaltinta agresija.
Senas metodas, beje, taikomas iki pat šių dienų, galbūt ir turėjo atgarsį
Vokietijoje, tačiau Europos valstybių lyderiams buvo visiškai aišku, kad rugsėjo
1 d. prasidėjusi ginkluota invazija į Lenkiją tikrai nebuvo „neišvengiama
gynybos“ akcija9.

Slaptos nacių diversijos Lenkijoje daugelyje vietų susidūrė su rimtu tokių pat
„nelegalų“ pasipriešinimu. Pvz., Dancige lenkų gynybos įgula, į kurią atidengė
ugnį Schleswig-Holstein pabūklai, buvo dislokuota nelegaliai, nes Dancigas
buvo „laisvasis miestas“. Persirengę geležinkelininkais lenkų kareiviai sugebėjo
sustabdyti vokiečių traukinį, iš Rytų Prūsijos gabenantį ne prekes, kaip buvo
rašoma jo dokumentuose, o ginklus ir karius. Kitą dieną SA „geležinkelininkus“
sušaudė, tačiau traukiniui pasiekus Diršau (vok. Dirschau, lenk. Tczew) tiltą,
prieigos prie jo buvo atkirstos. Liuftvafė laiku subombardavo sprogmenų
užtaisus, tačiau drąsūs lenkai juos atstatė ir susprogdino daugiau kaip kilometro
ilgio tiltą per Vyslą. Lygiai taip pat sėkmingai lenkai susprogdino ir kitą svarbų
tiltą prie Graudenco (lenk. Grudziądz)10. Pačiame Dancige, praėjus vos 15 min.
po Schleswig-Holstein salvių, vietos nacių lyderis Albertas Forsteris per radiją
paskelbė, kad miestas susijungia su vokiečių Reichu. Bažnyčios ėmė skambinti
varpais, pagrindinėje miesto aikštėje iškilo svastika11, tačiau, pvz., lenkų pašto
pastatas atsilaikė visą rugsėjo 1-ąją. Didžioji dalis „paštininkų“ buvo lenkų
kareiviai ir karininkai – po apsiausties 38 iš jų liko gyvi. Tačiau vokiečiai
patikrino jų apatinį trikotažą ir visus, kurių apatiniai buvo kareiviški, sušaudė
vietoje. Vokiečių nelegalų armija, abvero (žvalgybos) ir SS, sudaryta iš
savanorių, vietos vokiečių, SA partizanų, agentų etc., į Lenkijos teritoriją įžengė
apie 3 val. nakties. Kai kur diversantams sekėsi, kai kur ne. Pvz., jau minėtoje
Jablunkos perėjoje po pirmosios vokiečių repeticijos lenkai padarė išvadas ir
susprogdino didžiulį tunelį. Tiesiausias geležinkelis, jungiantis Varšuvą su
Viena, gyvybiškai svarbus 14-ajai Wilhelmo Listo armijai, bus atstatytas tik
1948 m.12 Per pirmąją dieną šiame šešėliniame kare žuvo 174, sužeista 133
vokiečiai, lenkų nuostoliai siekė 50013. Tai iš tiesų buvo tik nedidelė didelio karo
preliudija. Netgi pats Hitleris stengėsi nubrėžti aiškią ribą tarp reguliariosios
armijos ir nelegalų. Pvz., kai Erichas von Mansteinas paprašė lenkiškų uniformų
savo trims šturmo grupėms, fiureris prašymą atmetė. Kai to paties jo paprašė
H. Himmleris, abveras buvo įpareigotas pristatyti uniformas14.
[1] Glivicės (lenk. Gliwice, vok. Gleiwitz) – pramoninis miestas dabartinėje Pietų

Lenkijoje, maždaug 20 km nuo Katovicų. Tada Glivicės buvo Vokietijos

teritorijoje.
[2] Niurnbergo teisme Alfredas Naujocksas išvengė atsakomybės už šį

nusikaltimą, „nes vykdė gestapo vado Heinricho Müllerio ir savo vado

Reinhardo Heydricho įsakymus“. Tačiau praėjus daug metų po karo jis pardavė
šią istoriją sensacijų ieškančiai spaudai. Istorija vadinosi skambiai – „Žmogus,
kuris pradėjo karą“. Lygiai taip pat skambiai – „pirmąja II pasaulinio karo auka“
neretai yra vadinamas ir vokiečių ūkininkas Franciszekas Honiokas. Tiesa, jam
niekada nebuvo pastatytas joks paminklas. F. Honiokas buvo nužudytas 1939 m.
rugpjūčio 31 d., tada karas dar nebuvo prasidėjęs „oficialiai“.
 Jėgų santykis ir planai
Vokietijos armija pranoko savo oponentę dydžiu, tiesa, kiekybinė persvara
nebuvo tokia didelė kaip kokybinė. Vokiečių ir lenkų pėstininkų divizijos,
sudariusios didžiąją dalį visų pajėgų, pagal savo organizaciją buvo beveik lygios
– jos turėjo maždaug po 16 500 kareivių, tik ugnies galia vokiečių pusėje buvo
šiek tiek didesnė15. Tačiau čia lygybė ir baigėsi. Vermachtas kampanijai
Lenkijoje metė visas penkias savo Panzer[1] (Pz) divizijas (tik viena buvo palikta
atsargoje). Kiekvienoje iš jų buvo maždaug 300 tankų16, ir nors 1939 m.
vokiečių šarvuočiai buvo toli nuo savo aukštų techninių standartų, lenkai prieš
juos turėjo keturiskart mažiau tankų, be to, iš jų tik apie 100 buvo lygiaverčiai
varžovai vokiškiems17. Greta Panzer divizijų vokiečiai išrikiavo 4 lengvąsias (su
mažiau tankų ir daugiau arklių) bei 4 motorizuotąsias divizijas. Prieš šias
mobiliąsias vokiečių pajėgas lenkai galėjo priešpastatyti tik 11 kavalerijos ir 2
mechanizuotąsias brigadas. Artilerijos ir pabūklų vokiečiai turėjo trigubai
daugiau, o karo lėktuvų net keturis kartus daugiau nei lenkai. Iš savo 3600
lėktuvų liuftvafė kampanijai Lenkijoje skyrė 1500, iš kurių 897 buvo
bombonešiai ir 426 naikintuvai. Iš 400 lenkų lėktuvų, tinkamų operacijoms, –
154 bombonešiai ir 159 naikintuvai, dauguma pastarųjų pagal tuometinius
standartus jau buvo pasenę ir ženkliai nusileido savo oponentams greičiu,
manevringumu ir techninėmis galimybėmis18.

LENKIJOS KARO KAMPANIJOS (FALL WEISS) STATISTIKA. 1939 M. RUGSĖJO 1–SPALIO

6 D.[2]
VOKIETIJA LENKIJA
SVARBIAUSI KARINIAI JUNGINIAI IR VADAI
Edwardas Rydz-Śmigły (vyriausiasis ginkluotųjų
Armijų grupė „Šiaurė“ (von Bockas) – 630 000
pajėgų vadas)
kareivių
Armijos:
• 4-oji armija (von Kluge)
• Pomorze (Bortnowskis)
• 3-ioji armija (von Küchleris)
• Modlin (Krukowicz-Przedrzymirskis)
Armijos grupė „Pietūs“ (von Rundstedtas) –
• Poznań (Kutrzeba)
886 000 kareivių
• Łódź (Rommelis)
• 8-oji armija (Blaskowitzas)
• Krakow (Szyllingas)
• 10-oji armija (von Reichenau)
• Karpaty (Fabrycy)
• 14-oji armija (Listas)
+ Atsargos armija Prusy (Dab-Biernackis)
KARINĖ GALIA
39 divizijos + 11 kavalerijos ir
52 divizijos (iš jų 5 Panzer ir 4 motorizuotosios) 2 mechanizuotosios brigados
1,5 mln. kareivių 1 mln. kareivių
6000 artilerijos ir įvairaus kalibro pabūklų 2000 artilerijos ir įvairaus kalibro pabūklų
2500 tankų 600 tankų
1500 lėktuvų 400 lėktuvų

ŽMONIŲ NUOSTOLIAI
Žuvo 11 000 Žuvo 70 000
Sužeista 30 000 Sužeista 133 000
Dingo be žinios 3400 Pateko į vokiečių nelaisvę 587 000

Vokiečių karo planą padiktuodavo geopolitinė padėtis. Hitleriui užėmus

Čekoslovakiją, rytinė šios nustojusios egzistuoti valstybės siena atiteko Reicho
marionetei Slovakijai, taigi atsirado galimybė pulti Lenkiją iš trijų pusių.
Pasirinkimas, kaip tai padaryti, dar daug kartų kartosis šiame kare – stiprūs
flangai ir statiškas bei gerokai silpnesnis vidurys. Du galingus puolimo sparnus
sudarė armijų grupės „Šiaurė“ ir „Pietūs“. Armijų grupė „Šiaurė“ (630 000
kareivių), vadovaujama generolo pulkininko Fedoro von Bocko, turėjo žaibiškai
prasibrauti pro „lenkiškąjį koridorių“, o tada susijungusios 3-ioji ir 4-oji armijos
turėjo smūgiuoti Varšuvos kryptimi iš šiaurės. Tuo metu dar galingesnė armijų
grupė „Pietūs“ (886 000 kareivių), vadovaujama generolo pulkininko Gerdo von
Rundstedto, turėjo atakuoti pietuose, kur planavo užimti Krokuvą ir Lvovą,
tačiau šios grupės pagrindinis tikslas taip pat buvo Varšuva. Kampanijos
išvakarėse kreipdamasis į savo generolus Hitleris iškėlė aiškų tikslą: „Ne
pasiekti kokią nors liniją žemėlapyje, bet sunaikinti lenkų pajėgas.“19 Fall Weiss
tikslas buvo ne tik laimėti, bet padaryti tai greitai, kadangi egzistavo konflikto
Vakaruose tikimybė. Dvi galingos smūgiuojančios armijų grupės turėjo
susijungti prie Varšuvos į vakarus nuo Vyslos ir Narevo upių ir čia atkirsti bei
sunaikinti didžiąją dalį Lenkijos pajėgų.

Lenkijos generalinis štabas gana tiksliai nustatė pagrindines priešo smūgių

kryptis20, tačiau svarstant gynybos planą prieš racionalius karinius
apskaičiavimus laimėjo politiniai veiksniai. Po Čekoslovakijos okupacijos
Lenkijos siena su Vokietija ir jos sąjungininke Slovakija pailgėjo dar 800 km, t.
y. iki maždaug 2800 km. Toks frontas Lenkijos pajėgoms buvo aiškiai per ilgas,
tačiau vyriausiasis jų vadas Edwardas Rydz-Śmigły nusprendė ginti kiekvieną
savo šalies metrą. Tas, kuris gina viską, negina nieko – mėgsta priminti istorikai
seną patarlę ir šį E. Rydz-Śmigły sprendimą vadina akivaizdžia klaida.
Vienintelis logiškas žingsnis, jų manymu, buvo dislokuoti didžiausias lenkų
pajėgas už natūralaus gynybinio barjero – Vyslos, Sano ir Narevo upių linijos.
Šią gerokai parankesnę gynybai ir, svarbiausia, trumpesnę liniją lenkai galėjo
uždengti gerokai efektyviau nei visą vakarinę šalies sieną, tačiau Varšuvos
generaliniame štabe tuo metu viskas neatrodė taip paprasta ir savaime
suprantama. Atsitraukti už upių būtų reiškę palikti priešams be kovos
derlingiausius žemės ūkio sektorius ir tokius pramonės centrus kaip Krokuva,
Katovicai, Poznanė, Bydgoščius ar Lodzė. Atidavus vokiečiams vakarines šalies
teritorijas būtų užkirstas kelias visuotinei mobilizacijai. Lenkų apskaičiavimu,
visuotinei mobilizacijai reikėjo 12–15 dienų, taigi vakarinės sienos gynyba
turėjo tapti skydu, pridengiančiu šį procesą. Jis buvo dar svarbesnis, turint
omenyje, kad Lenkija buvo etniškai susiskaldžiusi valstybė. Tik apie 60 proc. jos
gyventojų buvo lenkai, ir didžiausia jų populiacija buvo susitelkusi būtent
vakaruose, o rytinėse provincijose gyveno daug ukrainiečių ir baltarusių21.
Atidavusi vakarines teritorijas Lenkija būtų akimirksniu praradusi visus čia
esančius ekonominius ir žmogiškuosius išteklius. Mobilizacijos faktoriaus
planuojant šalies gynybą galėjo ir nebūti, tačiau Didžioji Britanija ir Prancūzija,
iki paskutinės akimirkos tikėdamosi, kad karo įmanoma išvengti, spaudė
Varšuvą „neprovokuoti Hitlerio“.

Rugpjūčio 30 d. aiškiai matydamas, kas dedasi pasienyje, vyriausiasis

Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vadas E. Rydz-Śmigły įsakė pradėti visuotinę
mobilizaciją. Po trijų valandų prancūzų spaudžiamas maršalas įsakymą atšaukė,
o kitą dieną, jau nepaisydamas Vakarų diplomatų protestų, vėl jį paskelbė
galiojančiu. Įsakymas, tada jam visiškai priešingas įsakymas, paskui dar vienas
įsakymas, atitinkantis pirmąjį, bet prieštaraujantis antrajam, virto sumaištimi,
kurios rezultatas – tik 65 proc. savo pajėgumo Lenkijos ginkluotosios pajėgos
prieš visiškai paruoštą, sukomplektuotą ir smūgiui pasiruošusį vermachtą22.

Vis dėlto greta šių ekonominių ir karinių apskaičiavimų buvo dar svarbesni –
politiniai. Lenkijos aukščiausiuose politiniuose ir kariniuose sluoksniuose buvo
nuogąstaujama, kad atitraukus gynybines pajėgas vokiečiai galėtų nekliudomi
užimti visas iš jų Versalio sutartimi atimtas teritorijas, ir Hitleris, panašiai kaip
Čekoslovakijos atveju, atsiėmęs tai, kas „priklauso Reichui“, sustotų ir
pamėgintų tartis su Vakarais. Išrikiavęs savo pajėgas ilgame fronte nuo Lietuvos
iki Karpatų kalnų, E. Rydz-Śmigły trečdalį savo pajėgų sutelkė aplink Poznanę
bei lenkiškąjį Pomeranijos koridorių ir netgi laikė specialią grupę Rytų Prūsijos
puolimui23. Atsitraukimas iš čia galėjo sudaryti įspūdį, jog lenkai neketina
kautis, ir sukurti galimybę Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai atsisakyti savo
įsipareigojimų. Lenkų vyriausybė buvo prieš bet kokius planus, kurie leistų
pasikartoti Čekoslovakijos scenarijui, ir jos sprendimas ginti visą savo teritoriją
nebuvo toks nelogiškas, kaip kartais teigia kritikai. E. Rydz-Śmigły neketino
stoti į žūtbūtinius mūšius su vokiečiais pasienyje, jis tikėjosi, kad jo pajėgoms
pavyks laipsniškai trauktis, o mobili gynyba padės laimėti laiko. Laiko ne tik
mobilizacijai užbaigti, bet ir sulaukti pagalbos iš Vakarų. Tai buvo didžioji
sprendimo klaida. Viltis, kad Prancūzija per porą savaičių atskubės į pagalbą,
buvo visų strateginių Lenkijos karo vadovybės sprendimų pamatas. Lenkai
tuomet nežinojo, kad šiai vilčiai nelemta išsipildyti, o ant nesamo pamato
sugriuvo viskas, ką buvo bandoma pastatyti. Prancūzai taip pat turėjo iliuzijų. Jie
tikėjosi, kad Lenkija gali atsilaikyti 3–4 mėnesius, niekas tuomet Europoje
nenumatė naujojo karo greičio. Lenkų pajėgų išdėstymas priešakinėse ilgo fronto
linijose tik palengvino vokiečių užduotį apsupti ir sunaikinti gynėjus. Jų buvo
tiesiog per mažai, kad būtų galima uždengti visus sektorius. Kampanijos metu
paaiškėjo, kad lenkų divizijos ne tik negali pristabdyti vermachto dalinių, bet ir
nespėja drausmingai trauktis, nes motorizuotosios ir mobiliosios vokiečių
pajėgos išnaudoja atsivėrusias spragas gynyboje kur kas greičiau nei spėja
reaguoti lenkų pėstininkų divizijos. Klausimas, kokią strategiją būtų pasirinkę
lenkai, jei būtų žinoję, kad pagalba iš Vakarų niekada neateis, lieka retorinis.
Politiniai išskaičiavimai virto kariniu planu, kuriam, anot vieno vokiečių
karininko, „aiškiai trūko realybės jausmo“24. Kokia iš tikrųjų buvo realybė,
Lenkija suvoks per kelias dienas.
[1] Panzer yra vokiškas tanko pavadinimas, tačiau šis terminas tapo visuotiniu ir

tarptautiniu, apibūdinant vokiečių tankus ar šarvuočius II pasauliniame kare.

Taigi šioje knygoje vokiečių tankų divizijos bus vadinamos Panzer (Pz)
divizijomis, ir drauge jas bus galima vienu žodžiu atskirti nuo šarvuotųjų Vakarų
sąjungininkų (Armour) ar Raudonosios armijos (Tankovaja) divizijų. Visas
vokiško sutrumpinimo „PzKpfw“ pavadinimas – Panzerkampfwagen (šarvuotoji
karo transporto priemonė).
[2] Skaičiai apytiksliai ir šiek tiek suapavalinti. Nustatyti tikslius skaičius karo

mėsmalėje beveik neįmanoma. Kartais šaltiniai vienas kitą papildo, kartais

pateikia labai skirtingus duomenis. Šioje lentelėje ne vieno, o kelių šaltinių
sintezė: Millett, A War to Be Won. Fighting the Second World War; Roberts, The
Storm of War. A New History of the Second World War, Zaloga, Poland 1939.
The Birth of Blitzkrieg; Zabecki, „1939 September. Poland“, Great Battles. 10
World War II Turning Points (2005); Fowler, Poland and Scandinavia 1939–
1940.
 Pirmosios penkios dienos
Karo laivo Schleswig-Holstein ugnis Vesterplatės įlankoje Dancige buvo
nukreipta į bazę, kurią saugojo 182 vyrai, vadovaujami majoro Henryko
Sucharskio. Po pabūklų salvių vokiečių kareiviai pabandė išsilaipinti, bet jų
ataka buvo atremta. Lenkai gynėsi ne tik didvyriškai, bet ir sumaniai. Per
pirmąją dieną Vesterplatėje žuvo 82 vokiečiai ir tik 4 lenkai. Pirminis
H. Sucharskio įsakymas buvo atsilaikyti 12 valandų, kol ateis pagalba. Ji taip
niekada ir nepasirodė, tačiau nedidukas lenkų garnizonas prieš aviacijos, karo
laivų ir vokiečių kareivių atakas sugebėjo išsilaikyti neįtikėtinas septynias
dienas. Vokiečiai netgi praminė šią poziciją „mažuoju Verdenu“ (Kleines
Verdun). Rugsėjo 7 d. H. Sucharskio dalinys, likęs be vandens ir amunicijos,
pasidavė, tačiau šis epizodas tapo viena iš retų išimčių 1939 m. rugsėjį, kurį
prisimindami lenkai galėjo didžiuotis ne tik savo drąsa, bet ir nedideliu
laimėjimu. Tikslus vokiečių skaičius nebuvo nustatytas, tačiau manoma, kad čia
jų žuvo 200–300. Lenkų nuostoliai buvo gerokai mažesni – 15 žuvusiųjų ir 53
sužeisti25.

Tuo pat metu, auštant rugsėjo 1 d., visame fronte savo galingą ataką pradėjo
liuftvafė. Vokiečių bombonešiai bombardavo kelius, geležinkelius, aerodromus,
karinius sandėlius, mobilizacijos centrus ir miestus. Nedidelės lenkų oro pajėgos
nebuvo sutriuškintos pačią pirmąją dieną. Lenkai sumaniai atitraukė savo
lėktuvus į atokesnes bazes, tačiau vokiečių lėktuvų techninis ir kiekybinis
pranašumas buvo akivaizdus ir jie iš karto įgijo visišką viešpatystę ore – vieną iš
pačių svarbiausių veiksnių šiame šešerius metus truksiančiame kare. Rugsėjo 6
d. lenkai turės jau tik pusę savo naikintuvų, o dar po kelių dienų pilotai su savo
lėktuvais, kaip ir sausumos kareiviai, ieškos prieglobsčio Rumunijoje. Per šią
kampaniją Lenkija prarado beveik 300 lėktuvų, 98 spėjo evakuotis į Rumuniją.
Oro mūšiuose lenkų pilotai numušė 121 vokiečių lėktuvą. Dėl techninių gedimų,
nelaimingų atsitikimų ir kitų priežasčių liuftvafė iš viso prarado 285 lėktuvus26,
ir nors nuostoliai abiejose pusėje panašūs, Vokietija juos galėjo sau leisti,
Lenkija ne. Ką reiškia priešo lėktuvų viešpatystė ore, netrukus sužinos ne tik be
gailesčio bombarduojami kareiviai, bet ir civiliai žmonės.

Smūgiai sausumoje rugsėjo 1 d. buvo ne mažiau galingi. Šiaurėje 3-ioji

armija smogė iš Rytų Prūsijos Varšuvos link, o 4-oji armija patraukė tiesiai į
Pomeranijos koridorių, kurį atkirsti ir susijungti su 3-iąja armija buvo pirmasis
jos tikslas. Generolo Güntherio von Kluge kelyje stovėjo čia „politiškai“
dislokuota armija Pomorze. Negalėdamos atsilaikyti Władysławo Bortnowskio
divizijos iš karto buvo priverstos trauktis. Būtent po šių kautynių koridoriuje
atsirado vienas iš didžiausių mitų. Rugsėjo 1 d. apie 19.00 val. 18-asis lenkų
kavalerijos pulkas užklupo vokiečių pėstininkų batalioną ir jo vadas pulkininkas
Kazimierzas Mastelarzas nusprendė surengti raitelių su kardais ataką. Lenkų
ataka iš tikrųjų atnešė vokiečiams didelių nuostolių, tačiau susidūrimo pabaigoje,
mūšio vietoje atsiradus vokiečių lengviesiems tankams, padėtis apsivertė
aukštyn kojom. Kulkosvaidžių pliūpsniai per kelias minutes išguldė 20
kavaleristų, įskaitant ir K. Mastelarzą, o likusiems teko bėgti. Kitą dieną Italijos
karo korespondentai išspausdino nuotraukas, kuriose narsūs lenkų kavaleristai,
apsiginklavę kardais, ant arklių lekia į mūšį prieš vokiečių tankus27. Scena
apskriejo pasaulį tarsi įrodymas, kokie nepasiruošę moderniam karui yra lenkai.
Jie tikrai buvo nepasiruošę ir, kaip rašė vokiečių žvalgybos generolas majoras
Frederickas von Mellenthinas savo dienoraštyje: „Lenkų kovingumas ir drąsa
negalėjo kompensuoti modernių ginklų ir rimtų taktinių pratybų trūkumo.“28
Įdomiausia, kad pačioje Lenkijoje šis kavaleristų beprotybės mitas irgi nebuvo
atmestas, jis tapo lenkų kareivių drąsos simboliu29 – kai istorija patinka visiems,
nenuostabu, kad ji yra kartojama ir iš kartos į kartą, nenuostabu, kad ją kartais
galima rasti net mokyklų istorijos vadovėliuose. Vokiečių armijų grupės „Pietūs“
štabo vadas generolas Güntheris von Blumentrittas apie lenkų kavaleristus buvo
kitokios nuomonės: „Kampanijos metu jie ne vieną mūsų diviziją privertė
įvertinti savo išskirtinę drąsą. Jie išdygdavo netikėtai, tarsi vaiduokliai.“30
Lenkija 1939 m. rugsėjį tikrai stengėsi kovoti iš visų jėgų. Kare, kaip ir sporte,
motyvacija, noras nugalėti, nepalaužiama kovinė dvasia yra be galo svarbu,
tačiau ne tada, kai jėgos pernelyg skiriasi.
 SAUSUMOS PAJĖGŲ HIERARCHIJOS LENTELĖ[1]
Karių
Simbolis Pavadinimas Sudėtis Vadovaujantys karininkai
skaičius
Regionas, teatras ar
XXXXXX 200 000+ 2+ armijų grupės Generolas ar feldmaršalas
frontas
XXXXX Armijų grupė 100 000+ 2+ armijos Generolas ar feldmaršalas
50 000– Generolas pulkininkas, generolas ar
XXXX Armija 2+ korpusai
60 000+ feldmaršalas
30 000–
XXX Korpusas 2+ divizijos Generolas leitenantas
50 000
10 000– 2–4 brigados ar
XX Divizija Generolas majoras
20 000 pulkai
2+ pulkai ar 3–6
X Brigada 3000–5000 Brigados generolas ar pulkininkas
batalionai
III Pulkas ar grupė 2000–3000 2+ batalionai Pulkininkas
II Batalionas 300–1000 2–6 kuopos Papulkininkis, leitenantas pulkininkas
I Kuopa 70–250 2–8 būriai Kapitonas ar majoras

Lenkų kavaleristus sušaudę tankai priklausė 20-ajai motorizuotajai divizijai,

ši, kaip ir 2-oji motorizuotoji ir 3-ioji Pz divizija, priklausė tankų generolo
Heinzo Guderiano vadovaujamam XIX korpusui. Aistringas mobiliojo karo
šalininkas ir teoretikas H. Guderianas nepraleido progos pademonstruoti, kaip jo
idėjos veikia realybėje. Jo šarvuotasis ir motorizuotasis korpusas neprilygo
būsimoms Panzer armijoms, tačiau Lenkijoje H. Guderianui užteko ir korpuso.
Tiesa, dauguma vermachto kareivių tuo metu buvo tokie pat nepatyrę kaip ir jų
priešai. H. Guderianas savo užrašuose ganėtinai iškalbingai įvertino pirmąją
dieną: „Šiek tiek po vidurnakčio 2-oji (motorizuotoji) divizija mane informavo,
kad ją privertė trauktis lenkų kavalerija. Aš praradau kalbos dovaną, o kai šiaip
taip atgavau žadą, paklausiau divizijos vado, ar jis kada nors yra girdėjęs, kaip
Pomeranijos grenadierius palaužia priešo kavaleriją. Jis atsakė, kad ne, ir
patikino, jog galės išlaikyti savo pozicijas.“ Kitą dieną, 3-ioji Pz divizija
persikėlė per Brda upę, rugsėjo 4 d. H. Guderiano korpusas uždarė koridorių ir
veikdamas tarsi nepriklausoma armija per šias kelias dienas sudaužė į šipulius
porą lenkų divizijų bei kavalerijos brigadą. Rugsėjo 6 d. XIX korpusas jau kėlėsi
per Vyslą, nes visas kampanijos pradžioje iškeltas užduotis įvykdė vos per
penkias dienas. Kol generalinis štabas sprendė, ką daryti toliau, pirmąsias
žaibiško karo pamokas pademonstravęs H. Guderianas nusprendė pailsėti pilyje,
kurioje kadaise buvo apsistojęs Napoleonas, ir netgi surengė medžioklę 31.

Prieš tai rugsėjo 3 d. Bydgoščiuje nutiko tragedija, tarsi bloga šauklė

bylojanti, kad šis karas bus kitoks. Nacių propaganda, trimituojanti apie vokiečių
genocidą Lenkijoje, žinoma, perlenkė lazdą[2], tačiau nacionalistinis ir karinis
lenkų režimas iš tikrųjų diskriminavo kitataučius, taip pat ir vokiečius.
J. Goebbelsas karo išvakarėse ragindamas „penktąją koloną“ prisijungti prie
išsivadavimo kovos, padarė savo tautiečiams meškos paslaugą. Baimindamasi
sabotažo ir sukilimų Lenkijos valdžia suėmė 10 000–15 000 etninių vokiečių ir
įsakė jiems žygiuoti į rytus. Pakeliui iš jų buvo tyčiojamasi, atsiliekantieji buvo
mušami, o nebeturintieji jėgų sušaudomi. Visuotinės neapykantos ir įtarumo
atmosferoje kaimuose ir miesteliuose prieš vokiečius prasidėjo spontaniškos
atakos, juo labiau kad šie niekada neslėpė, jog norėtų grįžti į vokiškąjį Reichą32.
Tikruosius šios tragedijos skaičius nustatyti sunku, nes ilgą laiką jie buvo
laikomi tik blogio genijaus J. Goebbelso prasimanymais. Manoma, kad tomis
dienomis Lenkijoje buvo nužudyta apie 7000 etninių vokiečių33. Nacių spauda
rugsėjo 3 d. paskelbė „Kruvinuoju sekmadieniu“ Bromberge, nes, anot jos, čia
lenkai nužudė 5800 vokiečių. Brombergas – vokiškas Bydgoščiaus pavadinimas.
Į šį beveik prie pat Vokietijos sienos esantį miestą, dar prieš užsitrenkiant
Pomeranijos koridoriui, spėjo prasibrauti 27-oji lenkų divizija34. Brombergo
gyventojai vokiečiai, manydami, kad tuoj sulauks vermachto, surengė sukilimą,
ir viskas baigėsi tuo, kad įniršę lenkai, padedami savo besitraukiančių kareivių,
susidorojo su „išsišokėliais“. Per „Kruvinąjį sekmadienį“ Bromberge buvo
sušaudyta apie 300 vokiečių. Lenkų istorikai, įrodinėjantys, kad „penktoji
vokiečių kolona“ tikrai egzistavo, priduria, kad tą dieną Bydgoščiuje buvo
nužudyta ir 40–50 lenkų35, tačiau kad ir kaip sunku susigaudyti kilusioje
sumaištyje ir chaose, šie įvykiai liudijo, kad naujajame kare kovėsi ne tik
kareiviai. Lenkijos gyventojai, raginami savo valdžios, ir savanoriškai stengėsi
padėti saviems ir pakenkti priešams visomis įmanomomis priemonėmis. Naciai
jiems už tai labai greitai atkeršys, ir skaičiai bus gerokai didesni.

4-osios G. Kluge armijos spaudžiamos lenkų pajėgos per pirmąsias tris

dienas koridoriuje prarado apie 10 000 kareivių. Dauguma jų buvo apsupti ir
pateko į nelaisvę. Rugsėjo 3 d. armija Pomorze gavo įsakymą trauktis už Vyslos,
nes 3-ioji Georgo von Küchlerio armija laimėjo mūšį prie Mlavos ir privertė
armiją Modlin trauktis Varšuvos link. Abi Lenkijos armijos šiaurėje ėmė
trūkinėti, o F. Bockas jau permetinėjo pajėgas į Rytų Prūsiją Varšuvos šturmui.
10-oji Pz divizija buvo viena pirmųjų, kirtusi koridorių niekieno nekliudoma36.

Pietuose Gerdas von Rundstedtas turėjo tris armijas. Piečiausiai, Slovakijoje,

išsirikiavusi 14-oji armija (generolas pulkininkas Wilhelmas Listas) turėjo užimti
Krokuvą ir Lvovą, o kitos dvi: 8-oji armija (gen. Johannesas Blaskowitzas) ir 10-
oji armija (gen. Waltheris von Reichenau) – smūgiavo ta pačia Varšuvos
kryptimi. Pirmasis J. Blaskowitzo tikslas buvo pramonės centras Lodzė,
W. Reichenau turėjo užimti Čenstakavą (lenk. Częstochowa) ir Petrakavą (lenk.
Piotrków Trybunalski) ir įgyti galimybę apsupti Varšuvą iš pietų. Pirmąją
kampanijos dieną mūšiai čia buvo nuožmiausi. Dvi lenkų armijos – Kraków ir
Łódź – prieš vermachtą čia turėjo 2,5 karto mažesnes pajėgas, tačiau, kaip užrašė
G. Rundstedto štabo vadas Erichas von Mansteinas, pagrindiniai veiksniai,
padėję įgyvendinti puolimo tikslus, buvo Panzer divizijos ir liuftvafė37. Būtent
pagal E. Mansteino planą 10-oji W. Reichenau armija su dviem Panzer, trimis
lengvosiomis ir dar dviem motorizuotosiomis divizijomis buvo pagrindinė
smogiamoji jėga pietuose. Iš pradžių jos susidūrė su įnirtingu pasipriešinimu.
Rugsėjo 1 d. prie Mokros kaimelio lenkų kavalerijos brigada Wołyńska,
padedama šarvuotojo traukinio Śmiały, sunaikino keletą vokiečių tankų
(propaganda skelbė, kad net 5038 ), tačiau atskubėję pikiruojantys vokiečių
bombonešiai Junkers-87 (Sturzkampfflugzeug[3]) traukinį ir jo pabūklus išvedė iš
rikiuotės, o lenkų nuostoliai buvo tokie dideli, kad kavalerijos brigada,
persekiojama 4-osios Pz divizijos, buvo priversta trauktis39. Rugsėjo 2 d. brigada
Wołyńska dar bandė laikytis, tačiau greta jos, spaudžiama dviejų pėstininkų ir 1-
osios Pz divizijos, palūžo 7-oji lenkų divizija. Vokiečių tankai akimirksniu
persikėlė per Vartos upę ir negaišdami laiko patraukė pirmyn. Lenkai į tai
reagavo surengdami vieną iš didžiausių savo antskrydžių, tačiau vokiečiai buvo
tam pasiruošę. Priešlėktuviniai pabūklai numušė 5 lėktuvus, dar 7 buvo taip
sugadinti, kad sulūžo bandydami po mūšio nusileisti ant žemės. Rugsėjo 3 d.
W. Reichenau, matydamas pažeistą lenkų gynybos sektorių, čia metė papildomas
pajėgas ir galiausiai palaužė gynybos likučius. Šie rugsėjo 2–4 d. mūšiai
pralaužė didžiulę spragą tarp dviejų lenkų armijų Łódź ir Kraków. Pro šią spragą
iš karto pasipylė vokiečių tankai. Lenkijos karinė vadovybė buvo pritrenkta
priešo greičio. Galimą pagrindinio puolimo kryptį ji numatė, dėl to būtent čia
buvo dislokuota atsargos armija Prusy, tačiau jos bandymas sustabdyti dvi
Panzer divizijas baigėsi fiasko. Rugsėjo 5 d. mūšyje prie Petrakavos pirmą kartą
akis į akį susidūrė abiejų pusių tankai. 2-asis lenkų tankų batalionas sugebėjo
išvesti iš rikiuotės 17 vokiečių tankų, pats prarado tik 2, tačiau jokių galimybių
išnaudoti šį laimėjimą neturėjo. Rugsėjo 5 d. vakare Łódź ir Kraków armijos
buvo atkirstos viena nuo kitos, Prusy armija niekuo joms padėti negalėjo, nes
buvo priversta trauktis pati. Matydamas, kad padėtis gresia šių armijų apsupimu
ir sunaikinimu, E. Rydz-Śmigły įsakė joms trauktis į rytinę Vyslos pusę40.
Vienintelė maršalo viltis buvo spėti išrikiuoti armijas už patogesnės gynybai
linijos ir pamėginti pristabdyti neįtikėtinai greitą priešo puolimo mašiną čia.
Vokiečių generalinio štabo vadas Franzas Halderis savo dienoraštyje rugsėjo 5 d.
užrašė: „Priešas praktiškai sumuštas.“41 Pirmasis mūšio raundas Lenkijoje buvo
baigtas. Tačiau abi pusės su skirtingais lūkesčiais tebelaukė atsakymo į labai
svarbų klausimą: ar bus atidarytas Vakarų frontas?
[1] Šie skaičiai tik sąlygiški, nes skirtingų šalių pajėgose ir atskirais laikotarpiais
jie skyrėsi. Pvz., Raudonoji armija naudojo šią hierarchiją, tačiau II pasaulinio
karo pradžioje visos jos formuotės buvo vienu lygiu mažesnės. Vokiečių armijų
grupės atitikmuo Raudonojoje armijoje buvo frontas, korpusas buvo divizijos,
divizija – brigados dydžio ir t. t. Lygiai taip pat gali skirtis ir karininkų laipsniai
– lentelėje apibendrinti jų atitikmenys.
[2] 1940 m. vasarį nacių propagandos „patikslinti oficialūs skaičiai“ skelbė, kad

lenkai nužudė 58 000 vokiečių. (Evans, p. 9)

[3] Sutrumpintai buvo vadinami „Štukomis“. Bombardavimas pikiruojant,

išbandytas Ispanijos pilietiniame kare, Lenkijoje pirmą kartą buvo panaudotas

plačiu mastu. „Štukos“ buvo tikri teroro ginklai – lėktuvuose įtaisytos šaižios
sirenos kėlė siaubą vos tik jas išgirdus. Pilotai, artėdami prie taikinio, imdavo
pikiruoti, tada išmesdavo bombą ir išlyginę lėktuvo trajektoriją staigiai nerdavo
aukštyn. Naujasis bombardavimo būdas buvo keletą kartų tikslesnis nei
bombardavimas iš didžiulio aukščio. Dėl savo sugebėjimo smigti beveik
vertikaliai „Štukos“ galėjo numesti savo bombas maždaug su 30 metrų paklaida.
Pikiruojantis vokiečių bombonešis Ju-87 buvo vienas iš geriausių savo klasės
lėktuvų II pasauliniame kare. Lenkijoje liuftvafė su retomis išimtimis vis dar
veikė kaip atskira grandis ir bombardavo iš anksto numatytus taikinius, tačiau
netrukus šie bombonešiai taps neatskiriamu žaibo karo ginklu – oro artilerija,
atsiduriančia ten, kur sausumos pajėgoms jos pagalbos reikia labiausiai.
 Vietinis ar pasaulinis karas?
1939 m. rugsėjo 1 d. yra laikoma diena, kai prasidėjo II pasaulinis karas.
Tokia jau istorikų prigimtis – įvilkti viską į aiškius rėmus ir sužymėti juos
datomis. Tiesa, tą rugsėjo 1-ąją, kol pasaulis bandė susivokti, kas vyksta,
Vokietijos spauda skelbė tik apie vietinį konfliktą su Lenkija. Reicho spaudos
šefas Otto Dietrichas perspėjo vokiečių žurnalistus: „Spaudos pranešimuose ir
antraštėse jokiu būdu negali būti vartojamas terminas „karas“. Dabartinę padėtį
jūs galite apibrėžti, pavyzdžiui, kaip paprasčiausią atsaką į lenkų atakas.“42 10
val. ryto kreipdamasis į Reichstagą Hitleris taip pat laikėsi šios linijos: „Lenkijos
valstybė atsisakė mano siekiamo taikaus konflikto sureguliavimo ir ėmėsi
ginklų... Didžiai valstybei netoleruotini sienos pažeidimai įrodo, jog Lenkija
neketina gerbti Reicho sienų. Norėdamas sustabdyti šią beprotystę, aš neturėjau
kitos išeities, kaip tik jėgai atsakyti jėga...“ – sakė fiureris. Po kaltinimų Lenkijai
virtinės sekė dar vienas jo ištesėtas pažadas: „Nuo šios akimirkos aš esu pirmasis
vokiečių Reicho kareivis. Aš vėl apsivilkau uniformą, kuri buvo man brangi ir
šventa, ir nenusivilksiu jos tol, kol nebus pasiekta pergalė, nebent nesulaukčiau
baigties.“[1] 43 Duodamas šį pažadą Hitleris dar nežinojo, kad seną kareivio
uniformą jam reikės vilkėti beveik šešerius metus. Pirmosiomis rugsėjo dienomis
jis vis dar turėjo vilties, jog Didžioji Britanija ir Prancūzija paskutinę akimirką
kokiu nors pretekstu išsižadės savo įsipareigojimų Lenkijai, tačiau šį kartą buvo
pasiryžęs eiti iki galo. Po neilgos kalbos grįžęs į kanceliariją fiureris susitiko
H. Göringo atitemptą B. Dahlerusą, ir šis užrašė keistą Hitlerio pokalbį ir elgesį:
„Jeigu Anglija nori kariauti metus, aš kariausiu metus, jeigu Anglija nori kariauti
dvejus metus, aš kariausiu dvejus...“ Tada trumpam nutilo, paskui
mosikuodamas rankomis ėmė spiegti, kad yra pasiruošęs kariauti su Anglija
„jeigu reikės, ir dešimt metų!“, tai išrėkęs Hitleris pasilenkė ir taip mostelėjo
kumščiu, kad šis vos nelietė grindų44. Savo rytinėje kalboje fiureris pareiškė, kad
„Danci gas buvo ir yra vokiškas miestas“, tačiau nepasakė nieko priešiško
Prancūzijos ir Britanijos atžvilgiu45. Jo pykčio priepuolis susitikime su
B. Dahlerusu bylojo, kad laukdamas Vakarų reakcijos jis nervinasi.

Naujienos iš Lenkijos Londoną ir Paryžių pasiekė anksti ryte. Britų generolo

lordo Gorto skambutis 7.20 val. išvertė karo ministrą Leslie Hore-Belishą iš
lovos tiesiogine šių žodžių prasme: „Prakeikti vokiečiai“, – sumurmėjo L. Hore-
Belisha, nerangiai keldamasis46. Per porą valandų diplomatams išsiaiškinus, kad
Vokietija tikrai puola Lenkiją, Britanijos ir Prancūzijos premjerai paskelbė
visuotinę mobilizaciją ir įsakė iš didžiųjų miestų evakuoti vaikus[2].
N. Chamberlainas ir É. Daladier pradėjo derinti notos Berlynui tekstą. Tiesa, šis
dokumentas, kaip jį pristatė britų kabineto karo sekretorius Hastingsas Ismay,
karo vadams „dar nėra ultimatumas, bet yra panašus į jį“. 18.00 val.
„ultimatumą, bet ne ultimatumą“ N. Chamberlainas pristatė parlamente. Dar
prieš jam atvykstant atmosfera kvepėjo karu. Aplink pastatą suversti smėlio
maišai, ką tik įstatytos nepralaidžios dujoms durys ir staiga pritemęs miestas[3]
buvo akivaizdūs jo ženklai. Ovacijomis pasitiktas N. Chamberlainas sakė:
„Atsakomybė už šią katastrofą krinta tik ant vieno žmogaus pečių – Vokietijos
kanclerio, kuris, tarnaudamas savo beprasmiškoms ambicijoms, nesibodi
paskandinti kančiose viso pasaulio.“47 Tardamas šiuos žodžius
N. Chamberlainas, retai rodantis savo emocijas, staiga pakėlė balsą ir sugniaužtu
kumščiu trenkė į pristatomą pranešimą Hitleriui. Britų deputatai plojo atsistoję ir
neišgirdo atsakymo tik į vieną klausimą – koks vokiečiams suteiktas laiko
limitas48.

Rugsėjo 1 d. vakarą, 21.00 val., Didžiosios Britanijos ambasadorius

N. Hendersonas įteikė J. Ribbentropui notą, kurioje buvo reikalaujama, kad
Vokietijos pajėgos privalo būti išvestos iš Lenkijos, ir perspėjama, kad priešingu
atveju „Britanijos vyriausybė nedvejodama įvykdys savo įsipareigojimus
Lenkijai“. Po pusvalandžio analogišką notą įteikė ir prancūzų ambasadorius49.
Hitleris vis dar manė, kad žodžiai iš Vakarų yra tik žodžiai. „Dabar ir
pažiūrėsim, ar jos (Prancūzija ir Anglija) ateis į pagalbą Lenkijai. Jos ir vėl
bailiai išsiskirstys“, – pareiškė fiureris savo adjutantui. Notų turinys buvo gana
aiškus, tačiau buvo neaišku, ar tai oficialūs ultimatumai. Halifaxas vėliau rašė,
kad buvo įpareigojęs N. Hendersoną pranešti, jog tai „ne ultimatumas, o tik
perspėjimas“, tačiau ambasadorius to J. Ribbentropui neperdavė50. Visą kitą
dieną britai ir prancūzai laukė, koks bus Hitlerio atsakymas, tačiau jo nebuvo.
Nei Londonas, nei Paryžius rugsėjo 2 d. nepaskelbė karo Vokietijai ir dar labiau
sustiprino Berlyno viltis, kad viskas ir šį kartą baigsis kaip visada.

Dienos pauzė buvo susijusi su dviem veiksniais. Prancūzijos karo vadovybė

paprašė atidėti karo paskelbimą 2–3 dienoms, kad būtų galima spėti evakuoti
civilius ir įvykdyti visuotinę mobilizaciją. Lyginant 6 milijonų prancūzų atsargos
kariuomenę su vos keliomis britų divizijomis, prašymas buvo suprantamas51.
Žinoma, prie jo logiškumo taip pat reikia pridurti faktą, kad Prancūzija ketino
ginti ne Lenkiją, o save, tad kelios dienos jai tikrai nebuvo problema. Atmesti
reikėtų prancūzų karo vadų nuogąstavimus, kad liuftvafė padarys su jų miestais
tą patį ką ir Lenkijoje. Vokiečiai tiesiog neturėjo tam jokių galimybių – visa jų
smogiamoji jėga buvo Rytuose. Kad ir kaip ten būtų, ši grynai karinė
organizacinė problema virs politine, kadangi britai niekaip negalės susitarti su
prancūzais skelbti karą kartu. Antras veiksnys – Italijos siūlymas surengti
tarptautinę konferenciją. Tokius pasiūlymus Italijos užsienio reikalų ministras
G. Ciano išsiuntė į Londoną ir Paryžių dar rugpjūčio 31 d. Hitleriui užpuolus
Lenkiją situacija pasikeitė, bet Prancūzijos užsienio reikalų ministras G. Bonnet,
„taikos bet kokia kaina“ šalininkas, griebėsi šio pasiūlymo kaip skęstantysis
šiaudo. Jis niekaip negalėjo įtikinti É. Daladier ir N. Chamberlaino, kad
G. Ciano pasiūlymas vertas svarstymų, tačiau visą rugsėjo 2 d. stengėsi jiems už
nugarų išsaugoti „antrojo Miuncheno“ galimybę. G. Ciano tapo tarpininku. Jis
perdavė G. Bonnet du Hitlerio klausimus: ar notos nėra ultimatumai ir ar jis
galėtų atsakyti dėl konferencijos rugsėjo 3 d.? G. Bonnet su niekuo nepasitaręs į
abu klausimus atsakė teigiamai. G. Ciano, įkvėptas vilties, susisiekė su Halifaxu,
tačiau šis po šiokių tokių dvejonių apie 6-ą vakaro atsakė, kad būtina sąlyga bet
kokiam tarimuisi yra Vokietijos pajėgų atsitraukimas ir Dancigo statuso
grąžinimas52. Tai buvo aklavietė, ties kuria Miuncheno miražas išsisklaidė.
B. Mussolini, jau anksčiau ėmęs dvejoti dėl šios idėjos, suprato, kad jokios
galimybės taikiam sprendimui nebėra. Po pokalbio su uošviu G. Ciano
dienoraštyje užrašė: „Ne mūsų reikalas teikti Hitleriui pasiūlymus, kuriuos jis
ryžtingai, gal net su panieka atmes.“53

Dėl užsitęsusio delsimo Londone pakvipo vyriausybės krize. 16.30 val.

kabineto posėdyje nuskambėjo reikalavimas paskelbti Vokietijai galutinį
terminą. N. Chamberlainas su Halifaxu sutiko, tačiau pridūrė, kad klausimą
reikia suderinti su Prancūzija. Iki vakaro Bendruomenių rūmuose nieko
konkretaus su prancūzais susitarti nepavyko, todėl galutinis terminas vėl
nenuskambėjo. Maža to, nebe taip karingai nusiteikęs N. Chamberlainas
pareiškė, kad „jeigu Vokietijos vyriausybė sutiks atitraukti savo pajėgas, Jo
Didenybės vyriausybė laikysis tos pačios pozicijos kaip ir prieš tai, kai vokiečių
pajėgos dar nebuvo kirtusios Lenkijos sienos. Tai reiškia, kad kelias Vokietijos ir
Lenkijos vyriausybių deryboms liks atviras.“ Visą dieną įtemptai laukę karo
paskelbimo, deputatai iš nuostabos nuščiuvo. Nuolaidžiavimo ir trypčiojimo
vietoje jau buvo gana ne tik opozicijai, bet ir N. Chamberlaino partiečiams.
Vienas iš jų paragino opozicijos lyderį: „Kalbėk už Angliją!“ – užuomina, kad
ministras pirmininkas to nesugeba. Audringa reakcija baigėsi ne tik opozicijos,
bet ir kai kurių ministrų perspėjimu, kad vyriausybė bus nuversta, jei artimiausiu
metu Hitleriui nebus pateiktas ultimatumas 54. Iš tikrųjų tomis rugsėjo dienomis
N. Chamberlainas jau ir pats netikėjo nuolaidžiavimo politika. Viskas, ką jis
stengėsi pasiekti, – kad jo šalis paskelbtų karą kartu su Prancūzija. „Mes labai
troškome, kad viskas vyktų greičiau, – rašė jis savo seseriai po savaitės, – o
prancūzai norėjo kiek įmanoma labiau atidėti karo paskelbimą... Ir nieko apie tai
nebuvo galima pasakyti viešai.“55 Pikti skambučiai į Paryžių nepadėjo išgauti iš
prancūzų sutikimo. Britai siūlė pateikti ultimatumą, kurio laikas prasideda
rugsėjo 3 d. 8 valandą ryto, o baigiasi vidurdienį. Prancūzai ir toliau spyriojosi.
Jie pasiūlė ultimatumą pateikti tik vidurdienį. Tačiau tokiu metu Londone jau
buvo numatytas parlamento posėdis, ir N. Chamberlainas aiškiai žinojo, kuo jis
baigsis, jei ultimatumas vis dar nebus pateiktas. 23.30 val. vyriausybės kabinetas
Londone apsisprendė daugiau nebelaukti.

Prancūzijos premjeras É. Daladier niekaip negalėjo sustabdyti G. Bonnet

užkulisinių žaidimų, tačiau pats atrodė apsisprendęs ir tvirtas. Jo kalba
parlamente, priešingai nei N. Chamberlaino, buvo palydėta aplodismentais,
ovacijomis ir šūkiu Vive la France!

É. Daladier išvardijo ilgą Vokietijos agresijos istoriją, visas pastangas

išsaugoti taiką ir baigė būtinybe gerbti įsipareigojimus Lenkijai, nes priešingu
atveju „Prancūzija taps neapkenčiama, Prancūzija taps izoliuota, Prancūzija bus
diskredituota“56.

Kai rugsėjo 3 d. 9.00 ryto Didžiosios Britanijos ambasadorius

N. Hendersonas atvyko į Reicho kanceliariją, jį pasitiko tik Hitlerio vertėjas
Paulas Schmidtas. Ambasada Londone iš anksto informavo fiurerį apie
dokumento esmę. Ultimatume buvo primenama apie rugsėjo 1 d. notą, kurioje
Didžioji Britanija skelbė apie ketinimus įvykdyti savo įsipareigojimus Lenkijai,
jeigu vokiečių kariuomenė nebus išvesta iš šios šalies. „Nors šis pranešimas
buvo pateiktas daugiau kaip prieš 24 valandas, – rašoma ultimatume, – į jį
negauta jokio atsakymo, maža to, vokiečių karinių pajėgų smūgiai Lenkijoje
tęsėsi ir intensyvėjo. Turiu garbės jums pranešti, kad jeigu iki šiandienos,
rugsėjo 3 d., 11 val. ryto pagal britų vasaros laiką Vokietijos vyriausybė
nepateiks tinkamų garantijų Jo Didenybės vyriausybei Londone, dvi valstybės
nurodytą valandą bus karo būsenoje.“ Griebęs dokumentą P. Schmidtas nurūko
perskaityti jo Hitleriui ir J. Ribbentropui. „Kai aš baigiau, – užrašė vertėjas savo
atsiminimuose, – stojo mirtina tyla. Hitleris nejudėdamas įsmeigė žvilgsnį
priešais save. Paskui pasisuko į J. Ribbentropą ir paklausė: „Kas dabar?“
J. Ribbentropas vos girdimai ištarė: „Aš manau, kad Prancūzija per valandą
pateiks analogišką ultimatumą.“ Išėjęs iš kabineto P. Schmidtas iš karto
papasakojo naujieną visiems. Ją išgirdęs H. Göringas atsisuko į vertėją ir pasakė:
„Tebūna Dievas mums gailestingas, jei pralaimėsim šitą karą.“57 Jis buvo ne
vienintelis nacis, nenorėjęs kariauti su Vakarais. J. Goebbelsas, ištaikęs progą,
pabandė įkąsti J. Ribbentropui: „Pone Ribbentropai, tai yra jūsų karas. Pradėti
karą paprasta. Užbaigti jį gerokai sudėtingiau.“58

Neįmanoma tiksliai nustatyti, ką po ultimatumo galvojo Hitleris. Jo spaudos

viršininkas Otto Dietrichas sakė, jog iš fiurerio išvaizdos buvo akivaizdu, kad
„jis yra pritrenktas“59. Jis tikėjo J. Ribbentropo nuolatiniais tvirtinimais, kad
britai nekariaus, nes norėjo jais tikėti. Nes jie daug kartų prieš tai pasitvirtino.
Vis dėlto, net jei Hitleris tikrai buvo pritrenktas, jis labai greitai grįžo prie sau
įprastos minčių ir veiksmų eigos. Fiurerio padiktuotame atsakyme britams buvo
teigiama, kad Vokietijos vyriausybė „atsisako priimti Didžiosios Britanijos
ultimatumą, jau nekalbant apie jo vykdymą“. J. Ribbentropas, skaitydamas
atsakymą, pareiškė, kad Anglija „siekia sunaikinti Vokietijos tautą“.
N. Hendersonas lakoniškai tarstelėjo: „Palikim istorijai nuspręsti, kas iš tikrųjų
kaltas.“ J. Ribbentropas replikavo: „Istorija jau patvirtino faktus.“60 Ši scena
vyko, kai britų ultimatumo laikas jau buvo pasibaigęs, o Prancūzija savąjį
pateikė ne taip greitai, kaip prognozavo Reicho užsienio reikalų ministras.

Prancūzų ambasadorius Robert’as Coulondre pas J. Ribbentropą pasirodė

10.20 val., t. y. iki britų ultimatumo įsigaliojimo likus 40 minučių. Prancūzišką
ultimatumo tekstą sukūrė G. Bonnet, tad nieko nuostabaus, kad jame nebuvo nei
galutinio termino, nei tiesioginio grasinimo karo paskelbimu. R. Coulondre
pranešė, kad Vokietijai neįvykdžius keliamų reikalavimų Prancūzija vykdys savo
įsipareigojimus Lenkijai, „kuriuos Vokietijos vyriausybė žino“. „Tada Prancūzija
taps agresore“, – pareiškė prancūzų diplomatui J. Ribbentropas. „Istorija
nuspręs“, – atsakė šis, užbaigdamas pokalbį panašiai kaip ir jo britų kolega61.
Nenuilstantis prancūzų užsienio reikalų ministras G. Bonnet kovojo už taiką iki
paskutinės akimirkos. Jis norėjo galutinį ultimatumo terminą atidėti iki rugsėjo 4
d. 17 val. Kai R. Coulondre pranešė apie neigiamą vokiečių atsakymą, jis
perkėlė galutinį terminą iki rugsėjo 3 d. 17 val. Iš tikrųjų, gavęs paskutinius
raportus iš karo vadų, tai privertė jį padaryti É. Daladier. Savo prisiminimuose
G. Bonnet rašė, kad stengėsi laimėti kiek įmanoma daugiau laiko, kuris būtų
pravertęs, jeigu Hitleris paskutinę akimirką būtų persigalvojęs. „Aš kovojau už
taiką taip, kaip kovoja bandantieji išgelbėti ligonį. Net tada, kai šis nustoja
kvėpuoti“, – rašė G. Bonnet62. Jo kova buvo pralaimėta.

Londone 11.15 val., t. y. praėjus 15 minučių po ultimatumo nustatyto

termino, BBC studijoje pasirodė N. Chamberlainas. Jo trumpa, vos kelias
minutes trukusi kalba taip pat skambėjo su pralaimėjimo kartėliu. „Nepaisant
visų Jo Didenybės vyriausybės pastangų išsaugoti taiką... – prasidėjo ji, o paskui
pasidarė asmeniškesnė nei įprasta tokiomis aplinkybėmis. – Jūs galite
įsivaizduoti, koks tai yra skaudus smūgis man, nes visa ilga mano kova už taiką
žlugo.“63 N. Chamberlainas paskelbė: „Šį rytą britų ambasadorius Berlyne įteikė
Vokietijos vyriausybei notą, skelbiančią, kad jeigu mes iki 11-os valandos
nebūsime informuoti apie pajėgų išvedimą iš Lenkijos, tarp mūsų įsigalios karo
padėtis. Turiu jums pasakyti, kad toks patvirtinimas nebuvo gautas, taigi mūsų
šalis su Vokietija yra karo būsenoje. Tai liūdna diena mums visiems, – sakė
Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas. – Man ji liūdnesnė nei kam nors
kitam. Viskas, dėl ko aš dirbau, kuo tikėjau per savo gyvenimą politikoje, viskas
sugriuvo. Man lieka tik viena: panaudoti visas jėgas ir turimą valdžią, kad būtų
pasiekta pergalė, kuriai aš tiek daug paaukojau... Aš tikiu, kad sulauksiu tos
dienos, kada hitlerizmas bus sunaikintas, o Europa išlaisvinta.“64

Tos dienos N. Chamberlainas nesulaukė[4]. Iškart po kalbos skelbdamos oro

pavojų Londone užkaukė sirenos. Visi puolė į slėptuves – bombonešių baimė
buvo tokia didelė, kad žmonės patikėjo, jog karas prasidės tą pačią akimirką, kai
tik buvo paskelbtas. Pavojaus signalas, kaip netrukus paaiškėjo, buvo klaidingas.

Berlyne po Britanijos deklaracijos gatvėje pasirodė berniukai su ekstra

laikraščiais, skelbiančiais: „Britų ultimatumas atmestas. Anglija skelbia
Vokietijai karą.“ Žiniai pasklidus, W. Shireris nusprendė pasivaikščioti po
miestą. „Žmonių veiduose – nuostaba, nusiminimas. Iki šiandienos jie gyveno
kaip įprasta. Žinoma, buvo maisto ir muilo kortelės, niekur neįmanoma gauti
benzino, o naktį sunku vaikščioti užtemdytomis gatvėmis. Tačiau karas Rytuose
jiems atrodė tolimas – dvi pilnaties naktys ir nė vieno lenkų lėktuvo virš Berlyno
– laikraščiai skelbia, kad vokiečių pajėgos visą laiką žygiuoja tik į priekį... Vakar
girdėjau vokiečius tarpusavyje kalbant, kad „lenkiškas reikalas“ truks tik kelias
savaites... Beveik niekas netikėjo, kad Britanija ir Prancūzija imsis veiksmų.
Vakar, kai atrodė, jog Londonas ir Paryžius abejoja, visi, įskaitant ir tuos
Vilhelmštrasėje[5], buvo nusiteikę optimistiškai. Kodėl gi ne?“65

Prancūzija karą Vokietijai oficialiai paskelbė rugsėjo 3 d. 17 val. Paryžiuje,

kaip ir Berlyne, nebuvo jokių džiūgaujančių minių. É. Daladier kreipėsi į tautą
be patoso: „Mes kariausime dėl to, kad esame priversti tai daryti. Kiekvienas iš
mūsų savo poste, Prancūzijos žemėje, laisvės krašte, nes tai yra vienas iš
paskutinių pagarbos žmogiškam orumui prieglobsčių.“66 Prancūzijos kolonijos
prisijungė automatiškai. Britanijos kolonijos, Australija, Naujoji Zelandija,
Indija paskelbė savo deklaracijas tą pačią rugsėjo 3 d. Rugsėjo 6 d. prie jų
prisijungė Pietų Afrika, rugsėjo 10 d. – Kanada. Karas, prasidėjęs 1939 m.
rugsėjo 1 d. kaip vietinis Vokietijos ir Lenkijos konfliktas, virto pasauliniu.
Džiaugsmingiausiai ši žinia buvo sutikta Lenkijoje. Kai Varšuvoje buvo
paskelbta apie Britanijos deklaraciją ir kad prie jos netrukus prisijungs
Prancūzija, žmonės ėmė plūsti į gatves. Mieste suplevėsavo visų trijų valstybių
vėliavos, nuskambėjo visų trijų valstybių himnai, prie Britanijos ir Prancūzijos
ambasadų plūdo žmonės su gėlėmis ir sveikinimo atvirukais. Prancūzų
ambasadorius Leonas Noelis, girdėdamas lenkus, traukiančius „Marselietę“, ir
stebėdamas užsikimšusias gatves, šias scenas pavadino „neįtikimomis“67. Lenkai
buvo įsitikinę, kad Sąjungininkai netrukus stos į kovą. Jie nežinojo, kad nė
vienas prancūzas, nė vienas britas nėra pasiruošęs mirti dėl Dancigo. Jie
nežinojo, kad Didžioji Britanija ir Prancūzija išdavė Lenkiją lygiai taip pat kaip
ir Čekoslovakiją. Vienintelis skirtumas buvo tas, kad šį kartą jos paskelbė
Hitleriui karą. Tačiau tai vėl buvo tik tušti žodžiai. Vakarų paskelbtas karas bus
toks keistas, kokio pasaulis dar niekada nebuvo regėjęs. Dėl savo keistumo jis
gaus daugybę vardų, tačiau patį pirmąjį jam sugalvojo Hitleris. Tą pačią 1939 m.
rugsėjo 3 d., išvykdamas į frontą savo akimis pamatyti, kaip vermachtas
triuškina Lenkiją, Hitleris J. Goebbelsui pasakė: „Tai, ką paskelbė Britanija ir
Prancūzija, bus netikra kampanija, tai bus tik Kartoffelkrieg[6].“

Tiesa, lyginant su įvykiais Čekoslovakijoje, šį kartą buvo ir dar vienas

skirtumas. Net jeigu Prancūzija būtų ištesėjusi savo pažadą per porą savaičių
pradėti „visuotinį puolimą“, jis jau nebūtų galėjęs išgelbėti Lenkijos.
Kampanijos Lenkijoje rezultatus, ko gero, buvo galima nuspėti, tačiau jos
pobūdis, tiksliau – greitis, tapo šokiruojančia staigmena.
[1] Per tris dienas iki rugsėjo 3 d. Didžiojoje Britanijoje į atokesnes vietas buvo

evakuota beveik 1,5 mln. žmonių. Iš jų daugiau kaip 800 tūkst. mokyklinio
amžiaus vaikų su savo mokytojais, daugiau nei 0,5 mln. sudarė besilaukiančios
moterys arba motinos, turinčios ikimokyklinio amžiaus vaikų. Visi vaikai gavo
korteles su savo vardu, mokyklos numeriu, taip pat maišus, kuriuose buvo
dujokaukė, naktiniai, dantų šepetukas, šukos, muilas, rankšluostis, apatiniai
drabužiai, nosinė ir apsiaustas. Anglijos vyriausybė labai skrupulingai ruošėsi
oro atakoms. Dar prieš karą buvo pagaminta 38 milijonai dujokaukių. Vaikai
apmokyti jomis naudotis. Barikadose aukščiausi smėlio maišai buvo nudažyti
chemikalais, kurie pasirodžius dujoms keičia spalvą. Nepaisant visų valdžios
pastangų, britai ne itin brangino šią apsaugos priemonę. Šimtai dujokaukių
būdavo kasdien paliekama tiesiog gatvėse ir niekas neskubėjo jų susigrąžinti.
Dujokaukių maišai buvo populiarūs, tačiau dažniau naudojami sumuštiniams
sudėti, o ne pagal paskirtį.
[2] Wilhelmstrasse – gatvė Berlyne, kurioje buvo įsikūrusios svarbiausios nacių
valdžios institucijos.
[3] Rugsėjo 1 d. Didžiojoje Britanijoje, kaip paskui ir daugelyje kitų šalių, buvo
paskelbtas visuotinis „užtemdymas“ (angl. Blackout), nes naktį šviečiantys
miestai galėjo tapti lengvais taikiniais priešų aviacijai. Buvo išjungtas ne tik
gatvių apšvietimas. Kiekvieno namo šeimininkai turėjo pasirūpinti, kad pro
langus neprasiskverbtų nė mažiausias šviesos spindulėlis. Tamsios užuolaidos,
rudas ir juodas popierius, netgi dažai, kuriais buvo uždažomi langų stiklai,
netrukus tapo deficitinėmis prekėmis. Parduotuvių ir užeigų savininkai turėjo
pasirūpinti ne tik langų sandarumu, bet ir įstatyti dvigubas duris, kad atidarius
pirmąsias iš patalpų neišsprūstų šviesa. Tamsiuoju paros metu gatvėje buvo
draudžiama netgi rūkyti, o automobiliams uždrausta jungti žibintus. Aklinoje
tamsoje paskendusiose gatvėse eismo įvykių skaičius netrukus išaugo dvigubai.
Karaliaus gydytojas Wilfredas Trotteris British Medical Journal ironiškai rašė,
kad „Užtemdymo“ įstatymas, leidžia liuftvafei nužudyti 600 britų per mėnesį
„net nepakylant į orą“. Vaikščioti mieste pasidarė pavojinga ne tik dėl eismo
įvykių. Žmonės tamsoje krisdavo nuo tiltų ir viadukų, traukinių platformų, kai
kurie nuskendo kanaluose, atsitrenkdavo į medžius, priešlėktuvinės gynybos
smėlio maišų sienas, tiesiog į kitą apgraibomis einantį pėsčiąjį ir pan. 1940 m.
sausį Gallup apklausa skelbė, jog kas penktas žmogus patyrė kokią nors kad ir
nedidelę traumą arba stresą. Taigi valdžiai teko švelninti įstatymą. Miestų sienas
išpuošė plakatai su raginimu dėvėti ką nors balta ir buvo leista nešiotis mažus
kišeninius žibintuvėlius. Bėda tik ta, kad netrukus jiems neliko maitinimo
elementų. Laimingieji turėdavo prožektorius apvynioti popieriumi ir šviesti tik
sau po kojomis. Tuo metu atsirado ir baltos vidurio linijos keliuose. Automobilių
greitis apribotas iki 20 mylių per valandą. Ironiška, kad pirmasis už tokio greičio
viršijimą nubaustas vairuotojas vairavo katafalką. Galų gale automobiliams buvo
leista mirkčioti šviesomis, jei lempos uždengtos specialiu apdangalu. 1939 m.
pabaigoje bažnyčios, turgūs, gatvių sankryžos, aikštės bei kitos didesnio
susibūrimo vietos galėjo būti minimaliai apšviestos. Kino teatrai ir restoranai
galėjo uždegti blankiai blyksinčius ženklus, tiesa, su sąlyga, kad oro pavojaus
metu visas apšvietimas būtų nedelsiant išjungtas. 1944 m. rugsėjį buvo
paskelbtas „dalinio užtemdymo“ įstatymas (ang. Dim-Out). Jis reiškė, kad
naktimis gali šviesti šviesa, ne stipresnė už mėnulio šviesą, tiesa, oro pavojaus
atveju vėl įsigaliodavo Blackout. Įstatymas, tiesiogiai atsiliepęs kiekvieno
paprasto brito gyvenimui, buvo atšauktas tik 1945 m. balandžio 30 d., kai
gyventojai su nepaprastu palengvėjimu ir didžiuliu džiaugsmu pamatė
simboliškai įžiebiamą Didįjį Beną. Po 5 metų ir 123 dienų Anglijos gatvės vėl
nušvito.
[4] N. Chamberlainas mirė 1940 m. lapkričio 9 dieną. Jo aršiausias kritikas
Winstonas Churchillis, pagerbdamas buvusį oponentą, sakė: „…Neville‘iui
Chamberlainui teko susidurti su viena didžiausių pasaulio krizių, su
prieštaringais įvykiais, nusivilti savo paties lūkesčiais ir būti apgautam
piktadario. Kokie gi buvo tie lūkesčiai, kuriais jis nusivylė? Kokie buvo tie
norai, kurių jam nepavyko įgyvendinti? Koks buvo tikėjimas, kuriuo blogis
pasinaudojo? Neabejotinai tai buvo patys kilniausi žmogiškos širdies proveržiai
– meilė taikai, darbas dėl taikos, jos siekimas, veržimasis išsaugoti taiką net
pačiu pavojingiausiu metu, nekreipiant dėmesio į populiarumo praradimą ir
pasipiktinimą.“
[5] Wilhelmstrasse – gatvė Berlyne, kurioje buvo įsikūrusios svarbiausios nacių
valdžios institucijos.
[6] Bulvių karas (vok.).
 Fall Weiss – antras raundas
Operacija „Balta“ buvo OKH (Oberkommando des Нееres – aukščiausiosios
armijos vadovybės) kūdikis, pradedant jos planais ir baigiant įgyvendinimu.
Hitleris į šį procesą nesikišo ir praktiškai tik pasirašė parengtą dokumentą, nuo
savęs pridurdamas tik įžangą. Tačiau fiurerį be galo domino ne tik menkiausios
planų smulkmenos, bet ir pati karo eiga. Rugsėjo 3 d., norėdamas viską pamatyti
savo akimis, jis sėdo į šarvuotąjį traukinį Amerika ir išvyko į frontą. Kas rytą jis
palikdavo traukinį ir mašina vykdavo į kokią nors fronto vietą, tarsi važinėtųsi
po Vokietiją68. „Mes gyvename traukinyje jau dešimt dienų, – rašė fiurerio
sekretorė, – jo buvimo vieta nuolat keičiasi, bet mes niekada iš jo neišlipame, tad
monotonija darosi baisi. Karštis nepakeliamas... O svarbiausia, kad visiškai nėra
ką veikti... Žinoma, tai, kad kareiviai mato savo fiurerį pačiame pavojaus
įkarštyje kartu, pra skaidrina jų nuotaiką, tačiau aš vis tiek manau, kad tai
pernelyg pavojinga.“69 Hitleriui šie pavojai ir rizika buvo nė motais, jis degė
karu ir nuo to, ką matė, jautėsi pakylėtas. Rugsėjo 5 d., žiūrėdamas į lenkų
artilerijos ir kitos technikos nuolaužas, jis paklausė H. Guderiano: „Ar tai mūsų
pikiruojančių bombonešių darbas?“ – „Ne, – atsakė H. Guderianas, – tai padarė
mūsų tankai.“ Buvęs pėstininku apkasų kare, Hitleris, anot H. Guderiano, buvo
akivaizdžiai nustebęs70.

Po pirmų penkių kampanijos dienų vokiečių lauko generolams darėsi aišku,

kad lenkai stengiasi išvengti žūtbūtinių mūšių ir visu frontu bando atsitraukti už
Vyslos. Jie iš karto ėmė spausti OKH štabą pakeisti pradinį planą ir ne tik
pamėginti lenkus uždaryti prie vakarinio upės kranto, bet ir keltis į rytinį, kad
priešai čia nespėtų organizuoti gynybos linijos. W. Brauchitschas ir OKH štabas
abejojo, nes Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai paskelbus karą baiminosi puolimo
vakaruose. Jeigu jis prasidėtų, vermachto divizijos neturėtų būti įklimpusios toli
rytuose. Rugsėjo 5 d. W. Brauchitschas netgi uždraudė F. Bockui veržtis giliau į
rytus ir šį draudimą atšaukė tik rugsėjo 9 d., kai paaiškėjo, kad jokiomis
komplikacijomis Vakaruose nekvepia71.

Nepaisant vadovybės dvejonių, vokiečių tankų divizijos skynėsi kelią į priekį

greičiau nei lenkų armijos įstengė trauktis, maža to, jas be gailesčio ir atvangos
persekiojo liuftvafė. Vienas lenkų karininkas pasakojo, kaip besitraukianti jo
divizija buvo bombarduojama: „Nebuvo įmanoma rasti jokios priedangos, visur
tik prakeiktos plynės. Kareiviai spruko nuo kelio, tikėdamiesi pasislėpti
grioviuose, tačiau arkliams nebuvo kur dėtis. Kartą po vieno antskrydžio
suskaičiavome 35 negyvus arklius. Tas žygis į rytus, – tęsė karininkas, – buvo
panašesnis ne į armijos, o į kai kurių Dangaus rūstybės vejamų Biblijos veikėjų
žygį iki pranykstant tyruose...“72

Pirmoji apsuptyje atsidūrė armija Kraków. Nuo rugsėjo 7 d. jos kareiviai jau
nebesigynė, o tik desperatiškai bandė išsigelbėti iš vis stiprėjančio apsupties
žiedo. Krokuva – istorinė Lenkijos sostinė ir antras pagal dydį šalies miestas,
atsidūrė vokiečių rankose. Rugsėjo 9 d. armijų grupė „Pietūs“ apsupo
besitraukiančias lenkų pajėgas prie Radomo. Tris dienas lenkai bandė ištrūkti iš
apsupties katilo, bet nesėkmingai. 60 000 armijos Prusy karių buvo priversti
sudėti ginklus73 , 7 divizijos buvo prarastos, o kelias į Varšuvą iš pietų tapo
atviras74.

4-oji Pz divizija Varšuvos prieigose atsidūrė rugsėjo 8 d., tačiau pabandžiusi

šturmuoti miestą patyrė didžiulius nuostolius. Per tris valandas trukusį mūšį iš
120 savo tankų Georgas-Hansas Reinhardtas prarado net 5775. Savo sostinėje
lenkai turėjo daugiau prieštankinių pabūklų, be to, ir vokiečių tankai tada
nepriminė važinėjančių tvirtovių. Vermachto vadams tai buvo pirmas rimtas
perspėjimas, kad tankai, išdarinėjantys stebuklus lygiose ir atvirose vietovėse,
yra visiškai netinkami miestams pulti. Lenkijoje ne jų ugnies galia, o greitis
buvo svarbiausias koziris.

Matydamas, kokiu tempu priešai skina pergalę po pergalės, ir suprasdamas,

kad Varšuva greitai gali būti atskirta nuo likusios Lenkijos, rugsėjo 7 d. E. Rydz-
Śmigły nusprendė perkelti vyriausiosios karo vadovybės štabą iš sostinės į
Brestą prie Bugo[1]. Lenkų karinės komunikacijos buvo primityvios nuo pat
pradžios, tačiau po šio sprendimo ryšys su lauko armijomis visiškai nutrūko76.

Katastrofa nenumaldomai artinosi, tačiau rugsėjo 9 d. lenkai pateikė savo

priešams vienintelę ir didžiausią staigmeną. Verždamiesi vis gilyn į rytus,
vokiečiai nė kiek nepalietė armijos Poznań. Per pirmąją savaitę šį armija
praktiškai nedalyvavo jokiuose mūšiuose, nors generolas Tadeuszas Kutrzeba
nuolat prašė leidimo smūgiuoti pro šalį žygiuojančiam vermachtui. E. Rydz-
Śmigły jam to daryti neleido, nes norėjo išvengti didelių mūšių iki Vyslos, tačiau
dabar, matydamas visišką gynybos plano krachą, galiausiai sutiko.
J. Blaskowitzo vadovaujama 8-oji vokiečių armija buvo ištįsusi nuo savo
puolimo, ir jeigu T. Kutrzebos smūgis būtų sėkmingas, jis leistų atsitraukti kitai
lenkų armijai – Łódź. Iš tikrųjų buvo svarstoma galimybė šioms armijoms
smūgiuoti kartu iš dviejų pusių, tačiau suderinti tokią operaciją iš tolimo Bresto
pasirodė neįmanoma77.

Armijų grupės „Pietūs“ štabo vadas E. Mansteinas vėliau sakė, kad,

nepaisant puikios kampanijos pradžios, jį persekiojo keista nuojauta, „jog kažkas
bręsta šiauriniame armijų grupės flange“78. Tas „kažkas“ buvo armijos Poznań
smūgis palei Bzuros upę, užklupęs vokiečius visiškai nepasiruošusius.
T. Kutrzeba su trimis pėstininkų divizijomis ir dviem kavalerijos brigadomis,
atakuodamas dvi vokiečių divizijas, išnaudojo ne tik netikėtumo veiksnį, bet ir
itin retą Lenkijos pajėgoms šioje kampanijoje kiekybinę persvarą. Puolimas
prasidėjo rugsėjo 9 d. vakarą, o rugsėjo 10 d. vokiečių pasipriešinimas buvo
palaužtas. Vien tik iš 30-osios divizijos į nelaisvę pasidavė 1500 vokiečių
kareivių79. Per tris puolimo dienas lenkai priešus nustūmė atgal 16 km, kol
galiausiai juos sustabdė atskubėjusios į pagalbą vokiečių 8-osios ir 10-osios
armijos daliniai80.

Vermachto vadovybės reakcija į šią lenkų kontrataką buvo žaibiška.

G. Rundstedtas iš karto pamatė galimybę ir nusprendė ne suduoti lenkams smūgį
atgal, o juos apsupti. 1-oji ir 4-oji Pz divizijos gavo įsakymą apsisukti nuo
Varšuvos prieigų ir užblokuoti visus kelius link Lenkijos sostinės armijai
Poznań. Per dvi dienas T. Kutrzebos puolimas buvo sustabdytas, o vokiečiai
sektoriuje susigrąžino kiekybinę persvarą. 9 lenkų pėstininkų ir 2 kavalerijos
divizijos buvo apsuptos 19 vokiečių divizijų, iš kurių 5 buvo Panzer arba
lengvosios81. Ir tai dar ne viskas. Pirmą kartą šioje kampanijoje vermachtas
paprašė liuftvafės pagalbos. Iki tol vokiečių bombonešiai bombardavo iš anksto
numatytus taikinius ir veikė tarsi nepriklausoma grandis, dabar pėstininkai,
tankai ir lėktuvai veikė kartu. Vėliau iki tobulybės išpuoselėtas oro ir sausumos
pajėgų bendradarbiavimas, kai bombonešiai radijo ryšiu yra iškviečiami ten, kur
jų pagalba labiausiai reikalinga, bus vienas iš svarbiausių ir galingiausių
vokiečių karo taktikos ginklų, o prie Bzuros apsupti lenkai vieni iš pirmųjų
galėjo įsitikinti jo galia. Vien tik rugsėjo 16 d. 820 lėktuvų išmetė 328 000 kg
bombų82, greta jų sektorių pliekė sutempta vokiečių artilerija. Poveikis buvo
toks demoralizuojantis, kad iš nevilties lenkų kareiviai ėmė mesti iš rankų
ginklus83. Iš šio pragaro išsigelbėjo tik saujelė lenkų, organizuota gynyba
subliūško per dvi dienas, nors vokiečiams prireikė dar trijų, kad išvalytų visus
pasipriešinimo taškus. Po šio mūšio šokiruoti buvo ne tik pralaimėtojai. Vienas
vokiečių kareivis laiške namo rašė: „Puldami mes atsidūrėme toje mūšio lauko
dalyje, kur prieš tai stovėjo armija Pomorze. Visa teritorija pažymėta mirtimi ir
destrukcija. Išpurtę žmonių ir gyvulių kūnai pajuodavę nuo karštos saulės,
sudaužyti vežimai, sudegusios mašinos ir pačios tragiškiausios karo aukos –
sužeisti arkliai, laukiantys, kad kas nors juos iš pasigailėjimo nušautų...“84

Drąsus T. Kutrzebos smūgis baigėsi tuo, kad į nelaisvę pateko 120 000 lenkų,
o dvi armijos – Poznań bei Pomorze – buvo eliminuotos85. Tapo aišku, kad
daugiau lenkų kontratakų nebebus – joms tiesiog neliko jėgų. Varšuvos dienos
buvo suskaičiuotos. Lenkijos sostinėje panika prasidėjo vos tik pasirodžius
priešakiniams vokiečių daliniams. Kai rugsėjo 6 d. buvo paskelbta, jog armijos
vadovybė palieka sostinę, kilo chaosas, dar daug kartų pasikartosiantis Europoje.
Antros rugsėjo savaitės pabaigoje savo dienoraštyje varšuvietis gydytojas
Zygmundas Klukowskis rašė: „Visa magistralė užkimšta karinių dalinių,
įvairiausių motorizuotų transporto priemonių, arklių traukiamų vežimų ir
tūkstančių pėsčiųjų. Visi juda viena kryptimi – į rytus. Prašvitus prie jų
prisijungia masės žmonių, pėsčiomis ar su dviračiais jie sukelia dar didesnę
sumaištį... Visa ši masė žmonių, apimta panikos, keliauja pirmyn, nežinodama
nei kur, nei kodėl, neturėdama žalio supratimo, kur šis egzodas galėtų
pasibaigti... Dauguma transporto priemonių registruota Varšuvoje. Liūdna matyti
tiek daug aukštų karininkų, pulkininkų ir generolų, bėgančių su savo šeimomis.
Daug žmonių užsikorę ant mašinų ir sunkvežimių stogų bei buferių... Gerokai
lėčiau juda įvairiausi autobusai iš Varšuvos, Krokuvos, Lodzės – visi perpildyti
keleivių. Už jų dar lėčiau juda arklių vežėčios, perkrautos moterų ir vaikų, visi
labai pavargę, alkani ir murzini...“ Z. Klukowskis suskaičiavo, kad iš Varšuvos
pabėgo maždaug 30 000 žmonių86, tačiau ši scena įvairiomis savo atmainomis
kartojosi visuose Lenkijos kampeliuose, kurių neaplenkė karas. Tūkstančiai
pabėgėlių, palikę viską, bandė bėgti nuo karo kuo toliau. Kuo toliau į rytus, tuo
mažiau bus girdėti artilerijos kanonadų ir rėkiančių „Štukų“. Kuo toliau nuo
vokiečių, tuo didesnė galimybė šiame košmare išlikti gyviems. Tačiau jie
nežinojo, kad ten, kur jie eina, išsigelbėjimo nėra. 1939 m. rugsėjo 17 d. karas į
Lenkiją atėjo ir iš Rytų.
[1] Dabar miestas vadinasi tiesiog Brestas ir yra Baltarusijos teritorijoje. Kai per I

pasaulinį karą Rusija šiame mieste pasirašė paliaubas su Vokietija, miestas

vadinosi Brest Litovskas.
 Smūgis į nugarą – prie Lenkijos sutriuškinimo
prisijungia Tarybų Sąjunga
Likimo ironija – rugsėjo 16 d. Lenkijos karinė vadovybė laukė Prancūzijos
pažadėtos atakos prieš Vokietiją87. Ji taip ir neprasidėjo, tuo tarpu rugsėjo 17 d.
savo invaziją į Lenkiją pradėjo Tarybų Sąjunga. Šis „smūgis iš nugaros“ buvo
užprogramuotas Molotovo–Ribbentropo pakto slaptame protokole, tačiau apie jo
egzistavimą tada niekas nežinojo, o Hitleriui teko paplušėti įkalbinėjant Staliną
prisijungti prie Lenkijos triuškinimo.

Rugsėjo 3 d., kai Prancūzija ir Didžioji Britanija paskelbė Vokietijai karą,

J. Ribbentropas iš karto nusiuntė ambasadoriui Maskvoje F. W. Schulenburgui
telegramą, kurioje kvietė Tarybų Sąjungą kuo greičiau prisijungti prie karo
veiksmų Lenkijoje. „Esame visiškai įsitikinę, kad per artimiausias savaites
Lenkijos kariuomenė bus sumušta. Tada okupuosime teritoriją, kuri Maskvoje
buvo apibrėžta kaip Vokietijos interesų sfera. Savaime suprantama, grynai
kariniais sumetimais mes pratęsime karo veiksmus prieš lenkų pajėgas, kurios
tuo metu gali būti Tarybų Sąjungai priklausančioje interesų sferos teritorijoje.
Prašau nedelsiant tai aptarti su Molotovu ir išsiaiškinti, ar Tarybų Sąjunga
nepageidauja tinkamu metu mesti savo pajėgų prieš lenkus rusų įtakos sferoje ir
savo ruožtu šią teritoriją okupuoti. Manome, kad tai ne tik palengvins mūsų
padėtį, bet ir atitiks Maskvoje pasirašytos sutarties dvasią bei sovietų interesus“,
– rašė J. Ribbentropas telegramoje su žymomis „labai skubiai“ ir „visiškai
slaptai“88. Dėl galimo karo su Vakarais naciams reikėjo Lenkiją sutriuškinti kaip
įmanoma greičiau, ir Tarybų Sąjunga jiems galėjo padėti tai padaryti, tačiau
apsukrus ir gerai apgalvojantis savo žingsnius Stalinas neskubėjo daryti skubotų
sprendimų. Jis tam turėjo keletą svarbių priežasčių.

Ko gero, pati svarbiausia buvo Vakarų reakcija. Stalinui patiko, kad Didžioji
Britanija ir Prancūzija paskelbė karą Vokietijai. Jei jos įklimptų į rimtą konfliktą
ir jame silpnintų viena kitą, „mums būtų tik į naudą“ – sakė sovietų diktatorius
V. Molotovui ir A. Ždanovui pirmosiomis rugsėjo dienomis89. Tačiau Stalinas
baiminosi, kad sovietų agresija prieš Lenkiją gali būti įvertinta lygiai taip pat
kaip ir nacių. Ribbentropo–Molotovo paktas padėjo jam išvengti karo, tačiau
lygiai taip pat galėjo į jį įtraukti. Kad Didžioji Britanija ir Prancūzija gali
paskelbti karą Tarybų Sąjungai, atrodė visiškai įmanoma, ir šis scenarijus
Stalinui netiko.
 Kita priežastis buvo karinis konfliktas su Japonija. Gegužę prasidėjęs
pasienio konfliktas užtruko ilgus keturis mėnesius ir buvo neaišku, ar jis nevirs
totaliu karu tarp dviejų valstybių. Padėtis pasikeitė tik rugpjūčio pabaigoje, kai
talentingo karo vado Georgijaus Žukovo vadovaujamos pajėgos apsupo ir
sutriuškino 6-ąją Japonijos armiją[1]. Lemiamas mūšis įvyko rugpjūčio 31 d.,
tačiau taikos susitarimas, pagal kurį abi šalys pripažino viena kitos sienas, buvo
pasirašytas tik rugsėjo 15 d. Tuo metu vokiečių pajėgos jau buvo giliai
Lenkijoje, ir Stalinas, kuriam vermachto greitis taip pat tapo staigmena, suprato,
kad laukti nebeturi kada. Matydamas, kad Vakarai toliau žaidžia žodžių žaidimus
ir Lenkijos gelbėti neketina, sovietų diktatorius nusprendė atsiriekti savąją torto
dalį.

Greta visų atsargių argumentų palaukti ir pažiūrėti, kaip viskas susiklostys,

Stalinas turėjo priežasčių Lenkijai smogti. Ir tai buvo ne tik ekonominė nauda
okupuojant didelę teritoriją. Praėjus vos dviem dienoms nuo invazijos į Lenkiją
pradžios, Tarybų Sąjungos ambasadorius Berlyne perdavė Stalinui Hitlerio
žodžius: „Vokietijos žmonės yra laimingi dėl pasirašytos nepuolimo sutarties. Šis
paktas pasitarnaus mūsų šalių bendradarbiavimui. Šis karas ištaisys padėtį,
susiklosčiusią po Versalio sutarties 1920 m. Su šia pertvarka Rusija ir Vokietija
atkurs prieš karą buvusias sienas.“ Stalinas storu raudonu rašikliu pasibraukė
paskutinį sakinį90 – kaip ir Hitleris, jis norėjo „atkurti“ senąsias sienas.

Stalinas niekada nepamiršo bolševikų pralaimėjimo lenkams 1920 m. kare.

Būtent po jo buvo pasirašyta Rygos sutartis, pagal kurią vakarinės Ukrainos ir
Baltarusijos teritorijos atiteko Lenkijai. Sutartis buvo ratifikuota 1923 m.
Europos valstybių tarptautinėje konferencijoje ir tapo visų kitų Versalio
pertvarkų dalimi. Būtent šią istoriją turėdamas omenyje V. Molotovas Lenkiją
pavadino „šlykščia Versalio išgama“91. Maža to, pralaimėjimas lenkams 1920 m.
kare buvo ne tik bolševikų armijos, bet ir asmeninis Stalino pažeminimas. Jis
šiame kare buvo Pietvakarių fronto politinis komisaras, ir kai lauko vadas
Tuchačevskis paprašė pastiprinimo, Stalinas nesugebėjo jo atsiųsti. 1925 m.
sovietų diktatorius sunaikino Kijevo archyvų dokumentus, kad šis epizodas
neiškiltų į viešumą92. Maršalas Tuchačevskis buvo sušaudytas 1937 m., ir nors
Stalino „dėmės“ liudininkų neliko, jo asmeninė antipatija lenkams ir noras
atsikeršyti niekur nedingo.

Į J. Ribbentropo telegramą V. Molotovas atsakė po šešių dienų. Rugsėjo 9 d.

sovietų užsienio reikalų komisaras sveikino vokiečius įžengus į Varšuvą.
Pranešimai apie Varšuvos kapituliaciją buvo klaidingi, Lenkijos sostinė atsilaikė
iki rugsėjo 27 d., tačiau politiniuose žaidimuose ji nuo pat pradžių buvo
svarbiausias objektas. Hitleris labai norėjo užimti Varšuvą iki rugsėjo 21 d., kad
dar nesusirinkus JAV Kongresui Lenkijos žlugimą būtų galima pristatyti kaip
įvykusį faktą93. Stalinas, beje, taip oficialiai ir nepaskelbęs karo Lenkijai,
planavo, kad Varšuvos kritimas reikštų Lenkijos, kaip valstybės, pabaigą, po
kurios atitinkamai nustotų galios visi ankstesni sovietų ir lenkų susitarimai.
Diktatorių apskaičiavimai nevirto tikrove, tačiau jų nuogąstavimai buvo be
pagrindo. Nei Hitleriui, nei Stalinui niekas neketino trukdyti draskyti Lenkijos,
su Varšuva ar be jos. Tą pačią rugsėjo 9 d. V. Molotovas perdavė žinią Berlynui,
kad sovietų intervencija prasidės „per artimiausias keletą dienų“, o kitą dieną
Vokietijos ambasadoriui F. W. Schulenburgui paaiškino, kad intervencijos
pretekstas bus Tarybų Sąjungos noras „apsaugoti ukrainiečius ir baltarusius
Lenkijoje. Šis argumentas pateisins Tarybų Sąjungos intervenciją ir drauge padės
išvengti agresorės statuso“, – sakė V. Molotovas94. Rugsėjo 17 d. V. Molotovas
šią versiją paskelbė per radiją: „Niekas nežino, kur yra dabar Lenkijos
vyriausybė[2]. Lenkijos gyventojai savo apgailėtinų lyderių yra palikti likimo
valiai... Tarybinė vyriausybė laiko šventa pareiga suteikti pagalbą savo broliams
ukrainiečiams ir baltarusiams Lenkijoje... Todėl tarybinė vyriausybė davė
nurodymą armijos vadovybei įsakyti savo pajėgoms kirsti sieną ir apsaugoti
Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos gyventojus ir jų gerovę.“95 Versija apie
pagalbą „kraujo broliams“ nebuvo visiškai laužta iš piršto. Kaip ir kitos tautinės
mažumos, ukrainiečiai ir baltarusiai Lenkijoje buvo diskriminuojami ir dabar
staiga įgijo galimybę atsikeršyti. Sovietų šūkį „Lenkams, ponams ir šunims –
šuniška mirtis!“, sulaukę „išvaduotojų“, ukrainiečiai neretai suprato tiesiogiai.
Pvz., Karčiovkos kaimelyje 24 lenkai buvo surišti spygliuota viela ir sušaudyti
arba nuskandinti. Per tris dienas Liubomlyje trukusią ukrainiečių orgiją buvo
nužudyta 500 lenkų96. Bėgantys nuo nacių teroro lenkai sovietų pusėje galėjo
patekti ne tik į NKVD[3] gniaužtus, bet ir būti nužudyti įsišėliojusių girtų
ukrainiečių. Iš tikrųjų teritorijoje, kurią nusprendė „susigrąžinti“ Tarybų
Sąjunga, iš 13 mln. gyventojų tik 5 mln. buvo lenkai. Joje gyveno 4,5 mln.
ukrainiečių, po 1,5 mln. baltarusių ir žydų97. Nieko nuostabaus, kad
Raudonosios armijos politinės vadovybės viršininkas Levas Mechlis Stalinui
raportavo: „Ukrainos gyventojai sutinka mūsų armiją kaip tikrą išvaduotoją...
Gyventojai sveikina karius ir karininkus, neša obuolius, pyragus, vandenį ir
bruka juos kareiviams į rankas. Gyventojai netgi priešakinius dalinius pasitinka
gatvėse. Daugelis verkia iš džiaugsmo.“98 Vis dėlto, kad ir kaip buvo pateikiama
agresijos priežastis tada, kad ir kaip sovietų veiksmai buvo teisinami vėliau,
faktas yra tas, kad Tarybų Sąjunga pradėjo karą ne 1941 m. birželio 22 d., kai ją
užpuolė Vokietija, o 1939 m. rugsėjo 17 d. Ne prieš nacistinę Vokietiją, o jos
pusėje.

Rugsėjo 17 d. auštant du Raudonosios armijos frontai („Baltarusijos“, vadas

Michailas Kovaliovas, ir „Ukrainos“, vadas Semionas Timošenka) įžengė į Rytų
Lenkijos teritoriją per visą beveik 1300 km sienos liniją. Sovietai nespėjo iki
galo suformuoti savo armijų, tačiau pajėgoms, kurias jie metė žygiui į Lenkiją,
gynėjai negalėjo priešpastatyti nieko. Prieš daugiau kaip 450 000 Raudonosios
armijos kareivių lenkai turėjo 18 sienos gynybos batalionų (lenk. Korpus
Ochrony Pogranicza – KOP) su 12 000 kareivių. Naujieji jų priešai turėjo
daugiau tankų nei vokiečiai su lenkais kartu sudėjus (apie 3700) ir 2000
lėktuvų99. Naujienos apie sovietų invaziją lenkų vadovybėje sukėlė sumaištį. Iš
pradžių dar buvo viliamasi, kad Raudonoji armija atskubėjo į pagalbą, dėl to
buvo įsakyta nesivelti konfliktus. Netrukus visos iliuzijos sudužo į šipulius, be
to, ir įsakymas pasiekė ne visus lenkų dalinius. Prasidėjo susidūrimai prie
Gardino ir Vilniaus, taip pat Sarnų rajone bei Galicijoje. Čia, šalies pietuose,
Lenkijos pajėgų likučiai bandė prasibrauti į Rumuniją. Nors iki rugsėjo 17 d.
vokiečiai buvo atlikę didžiąją dalį darbo, prie kampanijos prisijungus Tarybų
Sąjungai, suspausta iš dviejų pusių Lenkijos kariuomenė prarado bet kokią
galimybę organizuoti gynybą. Lenkija tapo vienintele valstybe II pasauliniame
kare, kuriai teko vienu metu kariauti ir su Vokietija, ir su Tarybų Sąjunga.
Girnapusių, kurių vienoje pusėje – moderniausia to meto karo mašina pasaulyje
vermachtas, kitoje – didžiausia pasaulyje Raudonoji armija, tuo metu nebūtų
atlaikiusi nė vienos šalies kariuomenė. Paskutinis, rugsėjo 17 d. išleistas
E. Rydz-Śmigły įsakymas trauktis į Rumuniją buvo skirtas jau ne šalies gynybai,
o tik tam, kad kuo daugiau lenkų kareivių galėtų pabėgti į Prancūziją, kaip tai
padarė Lenkijos vyriausybė. Tarybų Sąjungos įsikišimas reiškė, kad net ir šis
desperatiškas bandymas išsigelbėti nebus toks sklandus, kaip tikėtasi. Iš viso per
Lietuvos, Latvijos, Vengrijos ir Rumunijos teritorijas sugebėjo pabėgti apie
100 000 lenkų kareivių100 – jie tęs kovą su nacių Vokietija iki pat karo pabaigos.

Tuo metu Raudonoji armija išnaudodama savo kiekybinę persvarą skynė

pergalę po pergalės. Rugsėjo 19 d. buvo užimtas Vilnius, rugsėjo 24 d. –
Gardinas, o rugsėjo 28 d., pasiekusi upių liniją, dalijančią nacių ir sovietų įtakos
sferas, Raudonoji armija sustojo. OKW štabas taip pat nuo rugsėjo 17 d. pradėjo
leisti įsakymus, kuriais pagal slapto protokolo susitarimus buvo brėžiamos ribos
Rytuose. Rugsėjo 20 d. Hitleris įsakė nutraukti bet kokius veiksmus už Narevo,
Vyslos ir Sano upių linijos, ir nors čia vokiečiai kurį laiką jau kariavo, jiems
buvo įsakyta perduoti teritorijas rusams ir atsitraukti. Lenkai savo ruožtu įgijo
išskirtinę galimybę – jie galėjo rinktis, kam pasiduoti. Šešias jų divizijas Lvove
apsupo vokiečiai, tačiau rugsėjo 22 d. lenkų generolas Władysławas Langneris
nusprendė pasiduoti Raudonajai armijai. Sovietų pažadai, kad lenkų kareiviai
bus paleisti namo, o karininkai galės palikti šalį per Rumuniją, netrukus bus
sulaužyti101. Nepaisant politinių susitarimų ir pastangų griežtai jų laikytis,
susitikus karinėms pajėgoms ne viskas vyko sklandžiai. Pvz., prie Lvovo
vokiečiai atidengė ugnį ir susprogdino tris rusų šarvuotąsias mašinas. 3 kareiviai
žuvo, dar 5 buvo sužeisti. Raudonarmiečiai neliko skolingi. Jie taip pat atsakė
ugnimi, kuri sunaikino 2 vokiečių pabūklus ir nužudė 3 kareivius bei
karininką102. Vis dėlto tokių incidentų buvo nedaug, o pasaulį netrukus apskriejo
nuotraukos, kuriose vermachto karininkai draugiškai labinasi su Raudonosios
armijos vadais. Istorinis susitikimas įvyko rugsėjo 21 d. Breste, kur per šventinę
ceremoniją Heinzas Guderianas pulkininkui Semionui Krivošeinui perdavė savo
užimtą tvirtovę. Vieta buvo simboliška. Būtent Brest Litovske prieš dvidešimt
vienus metus bolševikinė Rusijos vyriausybė pasirašė vokiečių padiktuotą
kapituliacijos aktą. Dar po dvejų metų kadrai, užfiksavę šį dviejų tankų
specialistų susitikimą, atrodys kaip keistas farsas.

Tarybų Sąjungai kampanija Lenkijoje buvo trumpas ir lengvas

pasivaikščiojimas. Žinoma, matuojant ne šiuolaikiniais, o II pasaulinio karo
mastais. Žuvo 996 Raudonosios armijos kareiviai, dar 2383 buvo sužeisti. Iki
spalio 2 d. į sovietų nelaisvę pateko daugiau kaip 400 000 lenkų kareivių103,
tačiau šis skaičius nebuvo galutinis. Prie sąrašo netrukus prisijungs lenkai, su
karu neturėję nieko bendra.
[1] Istorikų pateikiami šio konflikto nuostolių skaičiai labai skiriasi, tačiau nėra
jokių abejonių, kad jie buvo didžiuliai. Manoma, kad mūšyje prie Chalchin Golo
upės žuvo apie 45 000 japonų ir 17 000 rusų kareivių. Japonijos valdžia tuo metu
paskelbė, kad žuvo 8440 japonų dar 8766 buvo sužeista, pagal tuometinę
oficialią sovietų informaciją Raudonosios armijos nuostoliai mūšyje, įskaitant
žuvusiuosius ir sužeistuosius, siekė 9284. Diktatoriškų režimų, ir ne tik jų, karo
propaganda visada stengėsi sumažinti nuostolius. Po sovietinių archyvų
išslaptinimo rusų nuostoliai „padidėjo“ iki 7974 žuvusiųjų ir 15 251 sužeistojo
(Krivošejev, p. 77–85). Japonijos nuostoliai nebuvo patikslinti.
[2] Būtent rugsėjo 17 d. Lenkijos vyriausybė paliko šalį. Armijos karinė
vadovybė tai padarė kitą dieną.
[3] NKVD – Narodnyj komissariat vnutrennich del (rus.). Vidaus reikalų liaudies
komisariatas.
Varšuva kapituliuoja – kampanijos Lenkijoje pabaiga
Vokiečiai kare su Lenkija atliko liūto dalį darbo, ir jiems reikėjo jį užbaigti
iki galo. Rugsėjo 19 d. į Dancigą atvykusį Hitlerį sveikino minios žmonių ir
gėlių jūra104. Viskas čia vyko kaip ir Reino krašte, Vienoje, Sudetuose ir
Mėmelyje, tačiau Lenkijoje buvo miestas, paruošęs naciams visiškai kitokį
sutikimą – Varšuva.

Lenkijos sostinė pirmuosius priešo tankus išvydo dar rugsėjo 6 d. Tada

vyriausioji lenkų karinė vadovybė paliko sostinę ir kariauti tinkamiems vyrams
įsakė pasitraukti į rytus. Šiam įsakymui Varšuvos gynybos vadas generolas
Walerianas Czuma ir miesto meras Stefanas Starzyńskis nusprendė nepaklusti.
Jų įsakymais Varšuva, tarsi magnetas traukiantis bėgančius nuo vokiečių
kareivius, netrukus tapo tvirtove išraizgytais apkasais, barikadomis iš smėlio
maišų, baldų, automobilių ir kitų po ranka pasitaikiusių daiktų. Pastatuose
slėpėsi snaiperiai, o tankų laukė prieštankiniai pabūklai ir granatos105. Kariniu
požiūriu Varšuvos padėtis buvo beviltiška. 140 000 gynėjų supo 13 vokiečių
divizijų su 1000 artilerijos pabūklų, tačiau W. Czuma nusprendė kautis iki
galo106.

Rugsėjo 16 d. liuftvafės lėktuvai Varšuvoje išmetė kelias tonas lapelių. Juose

civiliams gyventojams buvo duota 12 valandų ir nurodyti du keliai, kuriais jie
gali palikti miestą. Rugsėjo 17 d. vermachtas paskelbė ultimatumą, tačiau lenkai
jį atmetė. Iki galutinio vokiečių termino, rugsėjo 18 d., prie jų linijų taip ir
nepasirodė nė vienas lenkų karininkas su balta vėliava107. W. Czumos sprendimą
nepasiduoti galima vadinti didvyrišku, tačiau kartu jis reiškė, kad beprasmiškoje
karo ugnyje netrukus atsidurs ne tik kareiviai, bet ir civiliai, likę Varšuvoje.
Stebuklas prie Vyslos, padėjęs atmušti Raudonąją armiją 1920 m., šį kartą
nepasikartos.

Pirmą vokiečių šturmą rugsėjo 23 d. gerai pasiruošę ir įsitvirtinę lenkai

atlaikė. Hitlerio pageidavimu rugsėjo 24 d. Varšuvoje buvo numesta dar keletas
milijonų lapelių su raginimais karinei miesto vadovybei atsisakyti beprasmiškos
savo pozicijos ir pasiduoti108. Atsakymo nebuvo ir tada prasidėjo intensyvus
Varšuvos bombardavimas. 1939 m. rugsėjo 25 d. lenkai vadina „juoduoju
pirmadieniu“. 420 bombonešių armada tą dieną atsikartojančiomis bangomis be
gailesčio bombardavo Varšuvą. Jiems talkino artilerijos pliūpsniai. Visiškas
pranašumas ore leido vokiečiams bombomis pakrauti net ir transporto lėktuvus.
Tikslumu ši operacija nepasižymėjo. Paskandinę miestą dūmų ir dulkių
kamuolyje, vokiečių pilotai ne vieną bombą paleido ant savo kareivių galvų.
Incidentų buvo tiek daug, kad į liuftvafės ir vermachto karininkų kivirčą turėjo
įsikišti pats Hitleris109. Tačiau šis teroro bombardavimas turėjo palaužti net tik
priešo kareivių pozicijas, bet ir pasėti paniką tarp civilių. Hitleris uždraudė
išleisti civilius iš miesto, nes, ciniškais apskaičiavimais, jie turėjo greitai
pritrūkti maisto ir vandens, o palūžus civilių moralei, bus priversti pasiduoti ir
kareiviai. Planas pavyko. Matydami miesto ir jo gyventojų naikinimą, kurio jie
niekaip negali sustabdyti, lenkų kareiviai nusprendė sudėti ginklus. Pasiuntiniai
pas vokiečius buvo nusiųsti rugsėjo 26 d. vakarą, o rugsėjo 27 d. Varšuva
kapituliavo oficialiai. Bandymas „kautis iki galo“ lenkams brangiai kainavo.
Tiesa, kareivių per apgultį žuvo tik apie 2000. Dauguma iš 140 000 gynėjų
pasidavė į nelaisvę. O civilių aukų skaičius siekė net 40 000110. Netgi garbingo
karo taisykles gerbiantis 8-osios armijos vadas generolas J. Blaskowitzas savo
raporte rašė, kad jį labiausiai šokiravo, kaip lenkų karinė vadovybė klaidino savo
gyventojus, visiškai nekreipdama dėmesio į modernių ginklų galimybes, ir taip,
anot generolo, prisidėjo prie savo sostinės sugriovimo111. „Modernių ginklų“, t.
y. bombonešių, galimybės patvirtino Vakarų karo specialistų nuogąstavimus, jog
šiame kare priešas gali sulyginti su žeme net didžiausius miestus. Kai spalio 5 d.
naciai Varšuvoje surengė pergalės paradą, Hitleris užsienio žurnalistui pasakė:
„Gerai pasižvalgykite po Varšuvą. Taip aš galiu susitvarkyti su bet kuriuo
Europos miestu.“ Nuniokotos Varšuvos vaizdai iš karto apskriejo visą pasaulį.
Fiurerio generolas Erwinas Rommelis po „pasižvalgymo“ mieste savo žmonai
rašė: „Varšuva labai blogos būklės. Įspūdis toks, kad neliko nė vieno neišdaužto
lango... Žmonės čia turėjo žiauriai kentėti. Jau septynias dienas čia nėra vandens,
elektros, dujų, nėra maisto...“112 Iš tikrųjų apie dešimtadalis Varšuvos pastatų
buvo visiškai sugriauti, apie 40 proc. daugiau ar mažiau apgadinti113,
antisanitarinės sąlygos grėsė epidemijų protrūkiu, o naciai savo pagalbą pradėjo
tiekti tik po trijų dienų. Kai lauko virtuvės, filmuojamos kamerų, pasiekė
Varšuvą, buvo nemažai tokių, kuriems jos jau niekuo padėti nebegalėjo114.
Pasimokę iš šios karčios pamokos, prancūzai, artinantis vokiečiams, paskelbs
Paryžių laisvuoju miestu. Tai buvo vienintelis būdas išgelbėti milijoninių miestų
gyventojus nuo didžiulių aukų. II pasauliniame kare miestai, kuriuos nuspręs
ginti priešo kareiviai, bus laikomi fronto objektais ir „teroro bombardavimas“,
kuriuo pasinaudojo naciai Varšuvoje, bus dažnai visų kariaujančių pusių
naudojamas ginklas. Kartais pagrįstas kariniais argumentais, kartais tik kaip
ciniškas būdas palaužti niekuo nekaltų žmonių moralę.
 Kritus Varšuvai karinė kampanija Lenkijoje praktiškai buvo baigta. Tiesa, kai
kur kovos dar vyko. Modlino tvirtovėje netoli sostinės įsitvirtinę 24 000 gynėjų
pasidavė tik po šešiolikos dienų apsiausties, rugsėjo 29 d. Helio nerijos įgula
Baltijos jūros pakrantėje atsilaikė iki spalio 2 d. Tą pačią dieną prie Nisko
vokiečiai uždarė lenkų armijų likučius, bandančius prasibrauti link Rumunijos, o
paskutinis mūšis prie Kocko, užtrukęs keturias dienas, baigėsi spalio 6 d.
Generolas Franciszekas Kleebergas, iš rytinio pasienio batalionų surinkęs 16 000
vyrų, stengėsi prasibrauti į Varšuvą, nes nežinojo, kad sostinė jau pasidavė115.

Milijoninės armijos sutriuškinimas per kelias savaites netrukus pagimdė

naują ir iki tol negirdėtą terminą – Blitzkrieg – žaibo karas. 1939 m. rugsėjo 25
d. amerikiečių žurnalas Time apie kampaniją Lenkijoje rašė: „Fronto linija dingo
kartu su iliuzija, kad ji kada nors egzistavo. Nes šis karas buvo ne užėmimų, o
staigių prasiskverbimų ir sunaikinimų karas – Blitzkrieg – žaibo karas. Greitos
tankų ir šarvuočių kolonos nėrė per Lenkiją, o jų pranašas buvo bombų lietus.
Jos pjaustė komunikacijas, naikino gyvūnus, blaškė civilius ir sėjo siaubą.
Kartais net 50 km nutolusios nuo pėstininkų ir artilerijos jos laužė lenkų gynybos
linijas net nespėjus jų paruošti. Kai pasiviję pėstininkai užbaiginėdavo darbą, jos
tęsė savo žygį pirmyn ir vėl smūgiavo toli nuo tos vietos, kuri kadaise vadinosi
fronto linija.“116

Lenkijoje vokiečiai pademonstravo tik žaibo karo užuomazgas. 1939 m.

rugsėjį visos žaibiško karo grandys dar neveikė taip darniai ir tikslingai, kaip yra
aprašoma kariniuose vadovėliuose. Didelių ir nepriklausomų Panzer armijų
vermachtas dar neturėjo, ir apskritai II pasauliniame kare jis niekada nebus
visiškai motorizuotas. Kiekvienai pėstininkų divizijai reikėjo maždaug 5000
arklių117 ir jų greitis tempiant artilerijos pabūklus bei kitą techniką buvo lygiai
toks pat kaip ir priešo armijų. Tikroji žaibo karo šauklė buvo karo aviacija.
Lenkijoje ji dar tokia nebuvo, tačiau netrukus taps skraidančia artilerija, kuri dėl
ištobulinto radijo ryšio su sausumos kariniais daliniais gali atsidurti ten, kur jos
pagalbos reikia labiausiai. Talentingiems vokiečių karo vadams kampanija
Lenkijoje buvo neįkainojama repeticija. Padarę teisingas išvadas, jie netrukus
pademonstruos pasauliui tikrą žaibo karą. Jame tikrai neliks fronto linijos, jame
nebebus ilgo ir alinamo apkasų karo, kuriame pergalės matuojamos metrais.
Besiginanti pusė praras savo solidų pranašumą, nes puolantieji rinksis, kur
smūgiuoti. Maksimalios puolimo koncentracijos vietoje, kurią vokiečiai vadino
Schwerpunkt, smūgį atremti buvo be galo sunku. Čia buvo sutelkiamos visos
įmanomos pajėgos, daug artilerijos ir pabūklų, pėstininkų ir motorizuotųjų
dalinių. Intensyvaus bombardavimo tikslas – pramušti spragą gynybos linijoje, ir
kai tik tai pavyksta, pro ją įsiveržia didžiulės tankų ir motorizuotosios pėstininkų
grupuotės, kurios, išnaudodamos savo greitį, veržiasi gilyn į priešo užnugarį.
Tuo metu bombonešiai bombarduoja ne tik priešakines, bet ir užnugario linijas,
ir frontas, ką tik atrodęs stabilus, ima trūkinėti. Net jeigu šalia stovi didžiulė
priešo armija, ji priversta trauktis, kad išvengtų apsupties. Visa tai vermachtas
pademonstruos Prancūzijoje, Olandijoje, Belgijoje, Balkanuose, Tarybų
Sąjungoje ir Šiaurės Afrikoje, tačiau žaibo karas gimė Lenkijoje, nes niekas iki
1939 m. rudens neįsivaizdavo, jog per tokį trumpą laiką galima sutriuškinti
milijoninę armiją. Kai kurie britų ir prancūzų karo ekspertai padarė klaidingą
išvadą – jų nuomone, kampanijos rezultatas buvo aiškus iš anksto, kadangi
Lenkijos kariuomenė buvo nepasiruošusi karui. Vokiečių generolai, atvirkščiai,
labai pagarbiai atsiliepė apie lenkų gebėjimą kautis118, ir tik 1940 m. pavasarį
paaiškės, kad didysis skirtumas tarp kariaujančių pusių yra ne kiekybinis ar
techninis lygmuo, o taktinis. Apsupta iš dviejų pusių Lenkija desperatiškai
gynėsi 36 dienas, t. y. tik 3 dienomis trumpiau nei Prancūzijos, Britanijos,
Belgijos ir Olandijos armijos kartu sudėjus. O juk Sąjungininkai turėjo beveik
tris kartus didesnę kariuomenę, daugiau kaip tris kartus daugiau ginklų ir
pabūklų, beveik keturis kartus daugiau tankų ir daugiau kaip septynis kartus
lėktuvų.
 Stalinas ir Hitleris dalijasi grobį
Lenkija pralaimėjo karą Hitleriui, tačiau kad ji turi nustoti egzistuoti kaip
valstybė, nusprendė... Stalinas. Hitleriui reikėjo Lenkijos ekonominių išteklių,
pramonės centrų ir darbo jėgos. Tačiau kartu nacių lyderiui rūpėjo ir bendra
politinė situacija. Keletą kartų išlindęs sausas iš didžiulių vandens balų, jis ir
dabar tikėjo, jog galima eliminuoti arba bent pamėginti eliminuoti iš karo
Didžiąją Britaniją ir Prancūziją. Rugsėjo 7 d. fiureris pradėjo galvoti apie
galimybę sukurti Lenkijos valstybę, kuri savo noru atiduotų Trečiajam Reichui
vokiškas Aukštutinės Silezijos bei koridoriaus žemes ir pasirašytų taikos sutartį.
Planas buvo paprastas. Įkūrus naują Lenkijos valstybę ir nustačius su ja naujas
sienas, Didžioji Britanija ir Prancūzija įgytų galimybę peržiūrėti pasikeitusią
situaciją. Jeigu Lenkija nekariauja su Vokietija, kodėl turėtų kariauti jos? Būtent
taip viskas nutiko Čekoslovakijoje, tačiau šį kartą nei Didžioji Britanija, nei
Prancūzija negavo dar vienos progos padvejoti. Rugsėjo 19 d. Hitleris Dancige
prisiekė, kad šis miestas „bus vokiečių amžinai, ir jei reikės, Vokietija dėl jo
kausis iki galo“. O paskui pridūrė, kad „Lenkija niekada nebeatgims Versalio
sutarties pavidalu. Tai garantuoja ne tik Vokietija, bet ir... Rusija“119. Stalinas
nusprendė, kad Lenkija nebeturi atgimti jokiu pavidalu. Per artimiausias kelias
dienas jis nubrėžė orientacines demarkacijos linijas tarp Vokietijos ir Tarybų
Sąjungos, o pasiūlymą kokiu nors būdu palikti Lenkijos valstybę griežtai
atmetė120. Komunistinio diktatoriaus kritikai vėliau šią poziciją įvertino kaip
šaltakraujišką išskaičiavimą neduoti Hitleriui net teorinės galimybės išsikapstyti
iš karo su Vakarais. Kol Vokietijai grėsė karas Vakaruose, visi koziriai buvo
Stalino rankose. Jis žinojo, kad Hitleris neturi kur trauktis, todėl derybose ne tik
diktavo sąlygas, bet ir dar kartą pakėlė savo kainą. Padėtis buvo unikali. Vakarai
paskelbė karą Vokietijai dėl to, kad ši užpuolė Lenkiją. Tačiau kai tą patį padarė
Tarybų Sąjunga, stojo tyla. Stalinas ją girdėjo ir matė. Reikalaudamas visiško
Lenkijos sunaikinimo jis niekuo nerizikavo, nes žinojo, kad už šį nusikaltimą
tarptautinė bendrija atleisti niekaip negalės. Bet ne Stalinui, o Hitleriui. Tarybų
Sąjunga, sudarydama paktą su nacių Vokietija, laimėjo laiko. Tai tiesa. Tačiau
labai sunku yra ginčytis su versija, jog Stalinas siekė surišti Hitleriui rankas
Vakaruose, kad įgytų laisvę įgyvendinti savo ambicijas Rytuose. Stalino veto
Hitlerio galimiems politiniams manevrams yra dar vienas netiesioginis
įrodymas, jog Kremlius buvo suinteresuotas, kad Vokietija įklimptų į ilgą ir
alinantį karą su Prancūzija ir Didžiąja Britanija. Ir nors šių Stalino motyvų
įrodinėjimas yra daugiau ar mažiau hipotetinis, artimiausių metų įvykiai juos
patvirtina. Tiesa, ne Stalinas įvėlė Hitlerį į karą, jis įsivėlė pats, ir dar ne į tokį,
kokį planavo. Tačiau dabar Hitleriui reikėjo taikytis prie esamų aplinkybių, o
Stalinas žaidė partiją, kurioje negalėjo pralošti.

Koks buvo Vakarų paskelbtas karas Vokietijai, mes netrukus išsiaiškinsime.

Kai lenkų ambasadorius Londone, Tarybų Sąjungai pradėjus agresiją, pabandė
priminti britams apie garantijas, jam buvo atsakyta, kad Didžioji Britanija pati
gali nuspręsti, ar skelbti karą Tarybų Sąjungai. „Ūkanotasis Albionas“, kaip mes
žinome, sutarties su Lenkija slaptame protokole apdairiai nurodė, kad
įsipareigoja ginti Lenkiją tik nuo Vokietijos. Diplomatijoje nėra jokių moralės
standartų, tik šaltakraujiški išskaičiavimai, kaip išgauti kuo daugiau naudos. Ir
nors Anglijoje buvo daug nesuprantančiųjų, kodėl jų šalis skelbia karą Vokietijai,
bet nedaro to Tarybų Sąjungos atžvilgiu, britų, taip pat ir prancūzų vyriausybės
suvokė, kad tokiame kare jos tikrai nieko nelaimės. Tiesa, be skambių žodžių
neapsieita ir šį kartą. Rugsėjo 20 d. N. Chamberlainas Bendruomenių rūmuose
rėžė kalbą: „Ši ciniška ataka atnešė jos aukai didžiulę tragediją. Pasaulis,
stebėjęs bergždžias lenkų tautos pastangas kautis su nelygiomis jėgomis, su
didžiu liūdesiu ir simpatija žavisi jos drąsa ir tuo, kad ji netgi dabar atsisako
pripažinti pralaimėjimą. Nėra tokios aukos, nuo kurios mes susigūžtume, nėra
tokios atsakingų specialistų pasiūlytos operacijos, kurios mes nesiimtume, mūsų
Sąjungininkai ir mes patys esame įsitikinę, kad tai bus deramas indėlis į pergalę.
Tačiau tai, ko mes neturėtume daryti, tai skubėti imtis avantiūrų, kurių sėkmės
tikimybė nedidelė ir kurios gali susilpninti mūsų išteklius bei atidėti galutinę
pergalę.“121

Britų diplomatai, siuntinėjantys vienas kitam slaptas telegramas, galėjo sau

leisti kalbėti ir be gražbylysčių. Britų ambasadorius Maskvoje Williamas
Seedsas rugsėjo 18 d. rašė: „Aš nematau jokios naudos iš karo su Tarybų
Sąjunga, nors asmeniškai man patiktų įteikti tokią deklaraciją Molotovui.“ Toje
pačioje telegramoje W. Seedsas išdėstė prognozę, kuri pasirodys labai klaidinga:
„...sovietų invazija Lenkijoje ateityje mums gali būti netgi naudinga, nes privers
vokiečius laikyti didžiulę, daug maisto ir degalų vartojančią, daugybės reikmenų
ir transporto reikalaujančią armiją prie Rusijos...“ Tiesa, po sovietų ir nacių
sutarties pasirašymo seras Williamas pranašavo kur kas tiksliau: „...jeigu karas
dar užtruks kurį laiką, tarybinė pusė Lenkijoje bus išvalyta nuo nesovietinių
gyventojų ir tam tikrų klasių, o tada bus praktiškai neįmanoma atskirti šios
teritorijos nuo likusios Rusijos“, – rašė ambasadorius rugsėjo 30 d. ir paragino
savo vyriausybę pasiūlyti Maskvai poziciją, pagal kurią Londonas neatsisako
„protingų pertvarkų pagal etnografines ir kultūrines linijas“122. Štai tokie dvigubi
standartai įmanomi diplomatinėje politikoje. Už Hitlerio norą susigrąžinti
Dancigą skelbiamas karas, už Tarybų Sąjungos norą padėti „broliams
ukrainiečiams ir baltarusiams“ skelbiamas noras įtvirtinti prizą teisiškai. Tai yra
tikroji realpolitik. Dėl ko Didžioji Britanija Vokietijos ir Tarybų Sąjungos
agresiją traktavo skirtingai, suprasti nesunku. Britanija ir Prancūzija grynai
praktiniu požiūriu negalėjo išgelbėti Lenkijos nuo vieno Hitlerio, nekalbant jau
apie šio tandemą su Stalinu.

Lenkija tiesiog buvo per toli, o Vokietija pernelyg stipri. Pastarosios aljansas
su Tarybų Sąjunga būtų iš esmės pakeitęs pusiausvyrą ir II pasaulinio karo
kryptis. Viešai paskelbtas garantijas Lenkijai nemažai diplomatų laikė didžiausia
klaida. Nuo N. Chamberlaino žodžių apie „cinišką ataką“ iki W. Seedso replikos,
kad „ateityje“ ji gali būti britams naudinga, kelias atrodo labai ilgas, ir šie du jo
keleiviai ėjo skirtingomis kryptimis. Pragmatizmas diplomatijoje neturėtų
stebinti. Šie užkulisiniai britų žaidimai buvo moralumo ir tradicinio, visada
egzistuojančio savanaudiškumo sintezė. Tačiau čia prasideda istorija, keičianti
supaprastintą ir gerai mums pažįstamą paveikslą, kuriame II pasaulinis karas
buvo gėrio kova su blogiu. Prie jos mes dar ne kartą grįšime, o kol Vakarai
neskubėdami ruošėsi „galutinei pergalei“, Stalinas pagal stipresniojo teisę
nusprendė pasiimti viską, kas jam priklauso.

Iškart po Raudonosios armijos įžengimo į Lenkiją Maskvoje prasidėjo naujas

sovietų ir nacių derybų turas. Rugsėjo 18 d. Stalinas Vokietijos ambasadoriui
pareiškė, kad „sovietų pusė turi tam tikrų abejonių, ar Vokietijos karo vadovybė
laikysis Maskvos susitarimo ir atitinkamu laiku grįš prie linijų, užfiksuotų
Maskvoje“. Vokiečių diplomatai karštai atmetė šias abejones ir patikino, kad
vermachto vadai yra pavaldūs fiureriui ir visų susitarimų su Maskva bus
laikomasi. Nepaisant kelių incidentų tarp vokiečių ir rusų kareivių, Hitleris
įvykdė visus jam keliamus reikalavimus, o rugsėjo 27 d., kaip ir pirmą kartą,
žinodamas Kremliaus gaires, Joachimas von Ribbentropas atvyko į Maskvą
suderinti galutinių detalių.

Antrasis nacių ir sovietų susitikimas vargu ar galėjo būti didingesnis. Šį

kartą, kad sutalpintų visą savo palydą, J. Ribbentropui prireikė net dviejų
Condor lėktuvų. Apie 18 val. nusileidę oro uoste vokiečiai pastebėjo, kad kai
kurios vėliavos su svastikomis iškabintos „nugaromis į priekį“, tačiau dėl šios
„menkos klaidelės“ jie tik šyptelėjo, svarbiausia – „geri ketinimai.“ Apie 22 val.
J. Ribbentropas jau pažįstamame V. Molotovo kabinete susitiko su Stalinu. Šis
išreiškė „pasitenkinimą“ vokiečių pergalėmis Lenkijoje, o J. Ribbentropas su sau
būdinga pompastika ir ekstravagancija prabilo apie neįkainojamą dviejų šalių
draugystės svarbą ir pareiškė, kad Vokietija nori bendradarbiauti su Tarybų
Sąjunga. Stalinas pasitikslino, ar pavartotas „bendradarbiavimo“ terminas
nereiškia karinės pagalbos Vokietijai ir intencijų įtraukti Tarybų Sąjungą į karą,
tačiau pats užbaigė šią temą: „Faktas yra tas, kad kol kas Vokietijai nereikia
jokios užsienio pagalbos, visiškai įmanoma, kad ir ateityje jos neprireiks. Tačiau
jeigu nelauktai Vokietija atsidurtų sudėtingoje padėtyje, ji gali būti tikra, kad
tarybų liaudis atskubės į pagalbą ir neleis jos sugniuždyti. Tarybų Sąjunga yra
suinteresuota, kad Vokietija būtų stipri, ir ji neleis Vokietijai būti parblokštai ant
žemės“, – pasakė Stalinas. Šie jo žodžiai iškilo į viešumą tik 1990 m.123 Jie
nevirto realybe, Tarybų Sąjungai neteko gelbėti Vokietijos „sunkioje padėtyje“,
tačiau taip pat jie reiškė, kad net ir tokia galimybė egzistavo. Vis dėlto Stalinas
buvo praktiškas žmogus ir nuo hipotetinių scenarijų labai greitai perėjo prie
konkrečių klausimų. Jis pareiškė norintis pataisyti prieš mėnesį pasirašytą
susitarimą ir mainais už visą Varšuvą su apylinkėmis iki Bugo upės bei Liublino
vaivadiją pareikalavo, kad Tarybų Sąjungos „interesų zonai“ atitektų Lietuva.
J. Ribbentropas dėl šio pasikeitimo buvo priverstas atsiklausti Hitlerio
nuomonės, taigi diskusijos dėl linijų žemėlapiuose buvo perkeltos rytojui.

Rugsėjo 28 d. veiksmas iš kuklaus V. Molotovo kabineto persikėlė į

ištaigingą, didžiuliais gėlių stulpais išpuoštą Andrejaus salę, stalai buvo
serviruoti imperatoriškais porceliano indais bei aukso įrankiais. Stalinas pats
sudarė svečių sėdėjimo planą[1], ir šie stebėjo, kaip į patalpą keliauja dvidešimt
keturi patiekalai: ikrai, įvairiausių rūšių žuvys ir mėsa, nesuskaičiuojamas kiekis
degtinės ir garsusis Krymo šampanas. Tie patys baltai pasipuošę padavėjai vėliau
aptarnaus W. Churchillį ir F. D. Rooseveltą, bet tą vakarą visas rusiškas
svetingumas buvo skirtas naciams. Prieš pradedant valgyti, V. Molotovas skelbė
tostą už kiekvieno svečio sveikatą – jų buvo net dvidešimt du, tad varginančiai
ceremonijai pasibaigus vokiečių delegatai lengviau atsiduso. Stalinas pakėlė
tostą už „geležinkelių liaudies komisarą“ Lazarį Kaganovičių ir gestu paragino
išgerti ir J. Ribbentropą. Tai, kad J. Ribbentropas pakėlė taurę už žydą, taip
pralinksmino Staliną, kad L. Kaganovičius šią istoriją su pasimėgavimu
pasakojo savo anūkams. Kai V. Molotovas paskelbė tostą už savo vadą (kaip
Hitleris buvo vadinamas fiureriu, taip Stalinas buvo vadinamas vožd’), Stalinas
sukikeno: „Jeigu Molotovas nori išgerti, tai tegu, niekas neprieštarauja, bet jis
neturėtų naudoti manęs kaip pasiteisinimo.“ J. Ribbentropas, matydamas, kad
Stalinas labai gerai laikosi po tostų maratono, buvo patenkintas, kai išsiaiškino,
jog jo taurėje – ne degtinė, o baltasis vynas. Tuo metu NKVD vadas Lavrentijus
Berija gaudė vieną vokietį po kito ir su gruzinišku svetingumu bei policininko
atkaklumu vertė gerti. Kai vokiečių diplomatas Gustavas Hilgeris išdrįso
atsisakyti, jų ginčą išgirdo Stalinas. „Jeigu žmogus nenori gerti, niekas jo negali
priversti“, – paskelbė diktatorius. „Netgi NKVD šefas?“ – šypsodamasis
paklausė G. Hilgeris. „Čia, už stalo, NKVD šefas turi ne daugiau teisių nei kiti“,
– patvirtino Stalinas124.

Prieš tai L. Beriją jis pristatė J. Ribbentropui: „Tai mūsų Himmleris – jis irgi
neblogas“, – ištarė Stalinas, turėdamas omenyje L. Berijos darbą slaptojoje
policijoje125.

Po banketo J. Ribbentropas išvyko į Didįjį teatrą žiūrėti „Gulbių ežero“. Tuo

metu Stalinas su V. Molotovu, persikėlę į darbo kabinetą, susitiko su Estijos
užsienio reikalų ministru. Kaip įvardijo vienas estų istorikas, Karlas Selteris tapo
pirmuoju „Maskvos Kremliaus Hácha“. Įdomu tai, kad dingus lenkų
povandeniniam laivui Orzeł[2], sovietai nepateikė jokių reikalavimų, ir
iniciatyvos dėl susitikimo Maskvoje ėmėsi Talinas. Vykdama į Kremlių „derybų“
estų delegacija jau žinojo, ko tikėtis. Dar rugsėjo 24 d. V. Molotovas iš Estijos
užsienio reikalų ministro K. Selterio pareikalavo, kad šalys pasirašytų
„Tarpusavio pagalbos“ sutartį ir sovietams būtų leista Estijos teritorijoje įkurti
keletą karinių bazių sausumoje ir jūros uostuose. Susitikimo metu V. Molotovas
pateikė pageidaujamą Raudonosios armijos įgulos Estijoje skaičių – 35 000
karių. „Nagi, Molotovai, nebūk toks griežtas mūsų draugų atžvilgiu“, –
geraširdiškai nuramino savo užsienio reikalų komisarą Stalinas126 ir sumažino
skaičių iki 25 000. Esmė liko ta pati – tai buvo daugiau nei visa Estijos
kariuomenė. Vienas Estijos delegacijos narys rugsėjo 27 d. vakarą rašė: „Ką
daryti?.. Gal priimti sovietų okupaciją savanoriškai?.. Būtų neišmintinga
priešintis tokiai jėgai. Kas žino, galbūt istorija išteisins E. Háchą. Leisti įkurti
bazes ir įvesti įgulas reiškia ne ką kita kaip atiduoti savo likimą į svetimas
rankas. Bet ar yra kokia nors kita išeitis? Gal pasirinkti betiksles žudynes ir
šalies sugriovimą? Pirmuoju atveju bent jau išsaugotume savo tautą, o kas bus
vėliau – parodys laikas.“127 Netrukus tokius pat ultimatumus gaus Latvija ir
Lietuva. Per vieną „Gulbių ežero“ dalį suvystęs Estiją, apie vidurnaktį Stalinas
vėl susitiko su J. Ribbentropu ir sužinojo, kad fiureris atiduoda Lietuvą. „Hitleris
išmano reikalus“, – reagavo Stalinas128. Kai paryčiais buvo paruošti suderinti
žemėlapiai, Stalinas storu mėlynu rašikliu suraitė didžiulį parašą ir šypsodamasis
paklausė: „Ar mano parašas pakankamai aiškus?“129

Naujoji Tarybų Sąjungos ir Vokietijos „Sienų ir draugystės sutartis“ buvo

pasirašyta 5 val. ryto. Joje buvo skelbiama, kad po Lenkijos valstybės žlugimo
įvedama nauja Vokietijos ir Tarybų Sąjungos bendra siena, o savo interesų
zonose abi valstybės „atkurs taiką ir tvarką“ ir „atsižvelgdamos į nacionalines
tradicijas garantuos čia gyvenantiems žmonėms taikų gyvenimą“130. Ši sutartis
buvo paskelbta viešai, tačiau, kaip ir rugpjūtį, svarbiausi susitarimai buvo
įtvirtinti papildomuose protokoluose, kurie buvo tokie slapti, kad juos
egzistuojant V. Molotovas neigė iki pat savo mirties[3]. Pagrindinis iš jų buvo
mainais už Lietuvą Trečiajam Reichui tenkančios Varšuvos ir Liublino
vaivadijos. Tiesa, atiduodamas mūsų šalį Stalinui Hitleris „patogumo ir
natūralumo“ sumetimais pakoregavo žemėlapį ir Suvalkiją į vakarus nuo
Šešupės bei dalį Suvalkų[4] pasiliko, kita Suvalkų dalis su Augustavu atiteko
Tarybų Sąjungai. Hitleris gerai žinojo, kuo kvepia „sovietinių interesų
užtikrinimas“ Baltijos šalyse, todėl Maskvoje buvo pasirašytas protokolas,
kuriame Tarybų Sąjunga įsipareigojo nedaryti jokių kliūčių vokiečių kilmės
piliečiams palikti šias valstybes, savo ruožtu naciai pažadėjo nekliudyti grįžti į
Tarybų Sąjungą ukrainiečiams ir baltarusiams, atsidūrusiems Trečiojo Reicho
zonoje[5] 131. Paskutinis slaptas priedas skelbė, kad abi šalys „savo teritorijoje
netoleruos jokios lenkiškos agitacijos kitos šalies atžvilgiu, informuos viena kitą
ir derins priemones bei būdus pasiekti šį tikslą“132.
 Taip 1939 m. rugsėjo 28 d. paryčiais galutinai buvo perbraižytas Rytų
Europos žemėlapis. Lenkija, kaip prieš tai Austrija ir Čekoslovakija, iš jo išnyko.
Didžiulė šalis, kurioje ši nacių ir sovietų sutartis neretai vadinama ketvirtuoju
padalijimu[6], praktiškai buvo perskelta pusiau. Vokietijai atiteko visa vakarinė
teritorija su sunkiąja Lenkijos pramone, tačiau dėl jos Hitleris įklimpo į karą su
Vakarais. Stalinas, kurio Raudonoji armija, palyginti su vermachtu, kariavo tik
simboliškai, gavo kitą pusę, netrukus ji bus prijungta prie tarybinių Ukrainos ir
Baltarusijos respublikų, bet dėl to niekas jam karo nepaskelbė. Negana to,
Stalinas gavo laisvas rankas susigrąžinti tai, ką prarado Leninas: Suomiją, Estiją,
Latviją, Lietuvą, Besarabiją – visos šios šalys netrukus pažins tikrąjį bolševikų
veidą. Karo prizai buvo išsidalyti ne pagal nuopelnus. Stalinas laimėjo gerokai
daugiau. Jis gavo viską, ko norėjo, vien dėl to, kad Hitleriui reikėjo sovietų
neutralumo. Tiesa, visi šie prizai kol kas buvo išdėstyti tik slaptuose
protokoluose, Stalinui dar reikėjo juos pasiimti, bet kas galėtų tam sutrukdyti, jei
su vokiečių fiureriu viskas sutarta, o Vakarai net balsą bijo pakelti? Tinkamos
progos laukti ilgai nereikės. Stalinas vėl buvo laimėtojas, tačiau greta įspūdingų
jo trofėjų buvo vienas „bet“. 1939 m. rugsėjo 28 d. naciai su sovietais susitarė,
kad perkels savo ekonominį bendradarbiavimą į kitą lygmenį. Kai 1940 m.
vasario 11 d. buvo pasirašyta nauja prekybos sutartis, jos dydis greta 100 mln.
markių, sutartų 1939 m. rugpjūtį, šoktelėjo dar 500 mln.133 Per septyniolika
bendradarbiavimo mėnesių Tarybų Sąjunga Vokietijai pristatys beveik 1,5 mln.
tonų grūdų, 865 000 t naftos, 648 000 t medienos, 14 000 t vario134 ir daugybę
kitų produktų: medvilnės, fosfidų (sprogmenims gaminti), chromo, geležies
rūdos, metalų laužo, mangano, platinos135 ir kitų gyvybiškai svarbių karo
ekonomikai žaliavų, kurios padės Hitleriui išvengti ekonominės blokados
padarinių. Tai, ko Vokietija nebegalėjo gauti jūrų keliais, Stalinas sutiko
atgabenti geležinkeliais. Maža to, Tarybų Sąjunga sutiko padėti nupirkti ir
pristatyti į Vokietiją produktų, kurių nebuvo pačioje Rusijoje. Taip, pvz., per
Japoniją atkeliavo 15 400 tonų kaučiuko. Maskva taip pat sutiko, kad Vokietija
gali naudotis tranzitu reikalingoms žaliavoms ir produktams gabenti iš
Rumunijos, Irano, Afganistano ir Tolimųjų Rytų. Vokietijos karo laivus nuo šiol
draugiškai sutikdavo Murmansko uostas, o rusų ledlaužiai pravalydavo kelią
vokiečiams, medžiojantiems Sąjungininkų laivus arktiniuose vandenyse136. Kai
taip pamaitinta vokiečių karo mašina atsisuks į Rytus, ši Stalino paslauga
Hitleriui pasidarys panaši į savižudybę. Tiesa, ekonominė nauda turėjo būti
abipusė. Be kosminių pinigų sumų, kurias Vokietija turėjo sumokėti Tarybų
Sąjungai už tiekiamus produktus, ši taip pat norėjo kai kurių deficitinių žaliavų,
tačiau labiausiai sovietus domino karo technologijos: karo laivų ir lėktuvų
brėžiniai ir pavyzdžiai, pabūklai, tankai, ginklai, šaudmenys, sprogmenys,
lokomotyvai, dyzeliniai varikliai ir t. t. Kadangi visomis šiomis karinėmis
technologijomis Stalinas buvo itin susidomėjęs, Hitleris šių susitarimų buvo
priverstas laikytis, net protestuojant jo karo vadovybei137. Tarybų Sąjunga viską
pristatydavo tiksliai pagal grafiką, o naciai 1941 m. vasarą savo partnerei liks
skoloje, nes pasiėmė iš jos kur kas daugiau negu atidavė. Jeigu reikėtų ieškoti
svertų, kurie galėtų sumažinti Stalino ir padidinti Hitlerio laimėjimus 1939–
1940 m., tai ekonominė sovietų ir nacių pakto dalis galėtų būti vienas iš jų.
 Staliną galima kaltinti daug kuo, bet tik ne netoliaregiškumu ar naivumu.
Nepasitikėjimas visais, net ir pačiais artimiausiais žmonėmis, buvo viena
ryškiausių jo charakterių savybių visą gyvenimą. Palaidojęs abi savo žmonas[7],
asmeniniame gyvenime šiltus jausmus jis rodė nebent savo dukrai Svetlanai, o
kaip politikas visada elgėsi pragmatiškai, be skrupulų ir emocijų, jeigu šioms
nepriskirtume cinizmo. Jis mėgo viską pamatuoti ir apskaičiuoti. Sandorį su
Hitleriu Stalinas sudarė ne dėl to, kad pasitikėjo žmogumi, kurio niekada net
nebuvo matęs, bet todėl, kad šis sandoris buvo jam reikalingas.

Jis laimėjo ne tik prarastas Rusijos imperijos teritorijas, bet ir laiko pasiruošti
karui. Kad Hitlerio karo mašina veiktų, irgi buvo Stalino interesas, nes kuo ilgiau
karas užtruks Vakaruose, tuo geriau jam bus galima pasiruošti Rytuose.
Norėdamas laimėti tik laiko, Stalinas galėjo apsiriboti neutralumu. 1940 m.
pradžioje, kai ant nacių ir sovietų prekybos sutarties buvo dėliojami paskutiniai
taškai, buvo neaišku, ar karas Vakaruose apskritai prasidės. Tiksliau, buvo aišku,
kad Vakarai jo neketina pradėti, o pagalba ir garantijos Rytuose Hitleriui turėjo
suveikti kaip dopingas, kad šis įsibėgėjęs staiga nesumanytų sustoti. Tarybų
Sąjunga praris Baltijos valstybes, vos tik prasidėjus karui Vakaruose. Stalinas
neapskaičiavo tik vieno – laiko jis laimėjo gerokai mažiau nei tikėjosi. 1939 m.
rudenį prie pokerio stalo su kortomis buvo tik du žaidėjai, trečias – Vakarų
sąjungininkai – paskelbė, kad žais, bet staiga pasitraukė į šalį, tarsi tik dabar
supratęs, kad statymai bus labai dideli.
[1] Hitleris taip pat mėgo sudarinėti svečių išdėstymo planus ir teikė tam didelę

svarbą.
[2] Kad Estija patenka į sovietų sferą, buvo susitarta dar rugpjūtį, tačiau ši

Baltijos valstybė atsidūrė Stalino sąrašo viršuje, nes Tarybų Sąjunga įgijo
pretekstą. 1939 m. rugsėjo 18 d. iš Talino jūrų uosto sugebėjo pabėgti lenkų
povandeninis laivas Orzeł. Pagal tarptautines taisykles, atsidūręs neutralios šalies
uoste, laivas privalo būti nuginkluotas ir internuotas su visa įgula. Spaudžiama
Vokietijos, Estija ketino viską atlikti pagal taisykles, tačiau rugsėjo 18 d. Orzeł
įgula paėmė į nelaisvę du estų sargybinius ir pabėgo. Vokietijos ir Estijos spauda
iškart paskelbė sargybinius žuvusiais, tačiau Orzeł kapitonas Janas Grudzińskis
iškeldino juos prie Švedijos krantų, davė maisto ir pinigų teigdamas, jog „grįžti
iš povandeninės kelionės privaloma pirmąja klase“. Pats laivas, išvengęs
susidūrimų ir su rusų, ir su vokiečių laivais, pasiekė Didžiosios Britanijos
krantus, o Kremlius išsyk apkaltino Estiją nesugebėjimu apginti savo krantų ir
neutralios valstybės statuso pažeidimu. Jau kitą dieną sovietų karo laivai įplaukė
į Estijos teritorinius vandenis. Estijos vyriausybei buvo pareikšta, jog karinis
Tarybų Sąjungos laivynas atstovauja neutraliai valstybei ir pradeda vykdyti
Talino uosto blokadą, kad panašūs incidentai nepasikartotų. Susidarius
grėsmingai padėčiai, Estijos vyriausybė nusprendė išsiaiškinti, kaip galėtų
susitarti su Tarybų Sąjunga.
[3] Vokiečių archyvuose dėl Sąjungininkų bombardavimo slaptų protokolų
originalo neišliko, tik jo fotokopija. Ji buvo rasta 1945 m. Nors dokumentas
iškilo į viešumą, Tarybų Sąjunga neigė jo egzistavimą iki 1989 m. Tais metais
Vokietijos Federacinė Respublika ir Michailo Gorbačiovo vadovaujama Tarybų
Sąjunga paskelbė, kad slaptųjų protokolų sąlygos yra niekinės nuo pat jų
pasirašymo dienos. 1992 m. Maskvos archyvuose dokumentas buvo išslaptintas.
2009 m. netgi Vladimiras Putinas, mėgstantis tik „didingąją“ Rusijos istorijos
pusę, duodamas interviu lenkų laikraščiui Gazeta Wyborcza Molotovo–
Ribbentropo paktą pavadino „amoraliu“.
[4] 1919–1920 m. Suvalkai buvo Lietuvos Respublikos sudėtyje. 1920 m. spalio
27 d. Suvalkuose pasirašyta Lietuvos taikos sutartis su Lenkija, kuri pripažino
Vilniaus kraštą Lietuvai. Tačiau netrukus, sulaužiusi Suvalkų sutartį, lenkų
kariuomenė okupavo Suvalkus, Seinus, kitus lietuviškus miestelius ir šį regioną,
kaip ir Vilniaus kraštą, inkorporavo į Lenkijos sudėtį. Lietuva nutraukė su
Lenkija diplomatinius santykius ir visą tarpukario laikotarpį iki 1939 m. šios
teritorijas laikė okupuotomis.
[5] Apie 86 000 etninių vokiečių iš Estijos ir Latvijos buvo perkelti į Vokietiją.
Kadangi Lietuvos „vokiškoji“ dalis liko Trečiojo Reicho interesų zonoje,
Lietuvos ši evakuacija nepalietė. (Shirer p. 630)
[6] XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos Valstybė tarp Prūsijos, Rusijos ir Austrijos buvo

padalyta 3 kartus: 1772 m., 1793 m. ir 1795 m.

[7] Kai 1907 m. po trejų metų santuokos mirė jo pirmoji žmona Jekaterina
Svanidzė, laidotuvėse Stalinas pasakė, kad visi jo šilti jausmai žmonėms mirė
kartu su ja. Antroji žmona Nadežda Alilujeva, apimta depresijos, nusišovė
1932 m. Nuostabią Stalino biografiją parašęs Simonas Sebagas Montefiore šį
epizodą laiko kertiniu Stalino kelyje į neregėto masto terorą ir represijas.
 Keistasis karas Vakaruose
1939 m. rugsėjo 3 d. Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbė Vokietijai karą,
tačiau iki pat 1940 m. balandžio Vakarų fronte joks karas nevyko. Tai, kas čia
vyko, gavo daug vardų. Britai šį karą praminė tuščiu, netikru (angl. Phoney
War), W. Churchillis jį vadino „šešėlių karu“, vokiečiai jam pritaikė Blitzkriego
antonimą – Sitzkrieg (sėdimasis karas), o prancūzai pavadino Drôle de guerre
(keistuoju karu).

Prieš išvykdamas į frontą Lenkijoje Hitleris pasirašė direktyvą Nr. 2, kurioje

buvo skelbiama, kad Vakaruose vermachtui leidžiama imtis tik gynybinių
veiksmų, ir tik karinis laivynas gavo leidimą leisti į priešo vandenis minas bei
atakuoti prekybinius laivus138. Vietoj šūvių Vakarų fronte pasigirdo vokiečių
radijo kreipimasis į prancūzus jų kalba: „Mes nešaudysime, jeigu jūs
nepradėsite, Vokietija neketina pirma pradėti karo.“139

Prancūzai ir nesirengė šaudyti. 6 milijonų kareivių mobilizacija pati savaime

triuškinamai Lenkijai jokio palengvėjimo neatnešė – dauguma kareivių keliavo į
gynybines pozicijas Maginot linijoje, besidriekiančioje palei sieną su Vokietija.
Bet to, Prancūzijos armijos vadovybė stiprino savo pajėgas Šiaurės Afrikoje,
jeigu B. Mussolini persigalvotų ir taip pat pradėtų karą140. Vis dėlto Prancūzijos
karo vadovybė lenkams buvo pažadėjusi, kad per 2 savaites nuo konflikto
pradžios smūgiuos Vokietijai 35–38 divizijų dydžio pajėgomis141. Iš pradžių
atrodė, kad pažadas, kurio ištesėjimo labiausiai laukė lenkai ir kurio taip
baiminosi vokiečių generolai, bus įvykdytas. Rugsėjo 7 d. dvi prancūzų armijos
pradėjo „Saro operaciją“, tačiau netrukus paaiškėjo, kad tai ne ataka, o tik jos
imitacija. 1939 m. gegužės 31 d. prancūzų karo štabo išleistoje direktyvoje
puolimo operacija buvo pakeista veiksmais, kurie tik „sukeltų operacijos
pojūtį“142. Lenkijos atstovai, žinoma, apie tokį drastišką pakeitimą nebuvo
informuoti, o vokiečiai netrukus suprato, kad prancūzai tiesiog nusprendė
pasivaikščioti po niekieno žemę. Nors Saro grupės vadas generolas Gastonas
Pretelatas turėjo 31 diviziją, žygiui panaudojo tik devynias143. Vokiečiai be jokių
mūšių atsitraukė iki Siegfriedo linijos. Maždaug 25 km frontu, niekieno
nekliudomi, prancūzai nužygiavo 8 km, tačiau pasiekę vokiečių gynybos
įtvirtinimus sustojo144. Rugsėjo 12 d. po vis prastėjančių žinių iš Lenkijos
sustabdė Saro „puolimą“, nors iš tikrųjų nebuvo ko stabdyti. Tos pačios dienos
armijos raportas skelbė: „Diena visame Vakarų fronte praėjo ramiai.“ Saro
puolimo nuostoliai, palyginti su tuo, kas tomis dienomis vyko Lenkijoje, buvo
juokingi: 27 prancūzai žuvo, 22 buvo sužeisti, 28 dingo be žinios145. Daugelis
žuvo ne nuo vokiečių kulkų, o nuo minų146. Viename iš Saro kaimelių,
Otveileryje, vokiečiai su visomis karinio pagerbimo iškilmėmis palaidojo
leitenantą Louis Paulą Deschanelį – buvusio Prancūzijos prezidento sūnų. Per jo
laidotuves skambėjo „Marselietė“, vėliau ši ceremonija buvo panaudota
propagandos kampanijoje, skelbiančioje, kad vokiečiai nieko neturi prieš
prancūzus147. Spalio 4 d., subyrėjus lenkų pasipriešinimui, visi prancūzų
kareiviai buvo atitraukti ir ruošėsi saugiai praleisti žiemą Maginot linijos
fortuose.

Po karo OKW štabo vadas Alfredas Jodlis pasakys: „Lenkijos kampanijos

metu mes nesužlugome tik dėl to, kad 110 prancūzų ir britų divizijų Vakarų
fronte nedarė nieko prieš 23 vokiečių divizijas.“148 Vokiečių generolas šiek tiek
perdėjo priešų ir sumažino savas pajėgas[1], tačiau problema buvo ne jėgų
santykis, o ryžto, drąsos, politinės valios ir motyvacijos stoka. Prancūzai buvo
keturis kartus stipresni, tačiau taip ir liko stovėti savo pusėje, nes jų generolai
buvo įsitikinę, jog prieš vokiečius užtenka išteklių tik gynybai, bet jokiu būdu ne
puolimui. Logika sunkiai paaiškinama, nes 1940 m. Prancūzijai teks gintis nuo
viso vermachto, o ne jo likučių – tuo metu Vakaruose vokiečiai neturėjo nė vieno
tanko, tik minimalų kiekį amunicijos, o Siegfriedo linijos tvirtumas buvo gerokai
perdėtas. Vis dėlto svarstyti, kas būtų atsitikę, jeigu Prancūzija būtų pradėjusi
plataus masto puolimą 1939 m. rugsėjį, tas pats kaip burti iš kavos tirščių.
Prancūzai pralaimėjo šį mūšį dar iki jam prasidedant. Pralaimėjo ne mūšio lauke,
o savo galvose. „Šis mūšis, – rašė W. Churchillis, – buvo pralaimėtas gerokai
anksčiau.“149 Jis turėjo omenyje 1938 m. Miuncheną, 1936 m. Reino krašto
reokupaciją, metus, kai Hitleris, sulaužydamas Versalio sutartį, paskelbė
grąžinantis šauktinių armiją. Už visa tai Vakarų sąjungininkai dabar gavo
sąskaitą ir kažkodėl vis dar manė, kad galės jos išvengti nieko nedarydami.
Čekoslovakiją jie paaukojo pasirašydami su Hitleriu taiką, dėl Lenkijos paskelbė
karą, tačiau rezultatas vis tiek buvo tas pats – ko gero, būtų net sąžiningiau, jei
Lenkija iš anksto būtų buvusi informuota, kad pagalbos nesulauks. Tai iš tiesų
buvo keistas karas. Toks, kokio dar niekas nebuvo matęs. Spalio 10 d. įsėdęs į
traukinį Karlsrūhėje amerikiečių žurnalistas Williamas Shireris išvyko į Bazelį
Šveicarijoje. Ne vienoje vietoje kelionės maršrutas ėjo palei prancūzų frontą,
tačiau niekur nebuvo jokių karo ženklų. Traukinio įgula patvirtino, kad per
daugiau nei mėnesį vykstantį karą čia negirdėjo nė vieno šūvio: „Mes galėjome
įžiūrėti prancūzų bunkerius ir kaip jie dirba prie įtvirtinimų. Toks pat paveikslas
ir vokiečių pusėje. Atrodo, kad kariai laikosi paliaubų. Puikiai matomi, jie
užsiima savais darbais visiškai greta vieni kitų. Viena prancūzų 75-uko[2] salvė
galėjo sunaikinti mūsų traukinį. Vokiečiai tempia ginklus ir atsargas
geležinkeliu, bet prancūzai net neketina jiems trukdyti. Kažkoks kurioziškas
karas“, – užrašė W. Shireris150. Tų dienų metraštininkas prancūzas Marcas
Blochas užrašė trumpai ir aiškiai: „Mūsų tauta nenorėjo šio karo. Nė vienas
prancūzas 1939 m. nenorėjo mirti dėl Dancigo.“151 Tai, o ne armijų ir ginklų
skaičiai, buvo kur kas svarbiau. Prancūzų sąjungininkai britai taip pat niekur
neskubėjo. Simbolinė jų pagalba karui žemyne – 4 divizijos buvo perkeltos į
Prancūziją tik spalio 11 d., t. y. kai kampanija Lenkijoje buvo baigta. Pirmas
britas Vakarų sausumos fronte žuvo 1939 m. gruodį152.

Britai neturėjo didžiulės sausumos kariuomenės, tačiau jie disponavo ginklu,

kurio patys bijojo labiau už viską – bombonešių armija. Paskutinę rugpjūčio
savaitę Anglijoje į atokius kampelius buvo evakuojami ne tik žmonės, bet ir
didžiausios meno vertybės bei brangenybės153. Prancūzai, baimindamiesi
antskrydžių, išmontavo ir į saugią vietą išgabeno net Paryžiaus Dievo Motinos
katedros vitražus. Atsargumas gėdos nedaro, bet pagrindinis klausimas buvo
kitas: kodėl Sąjungininkai patys nepasinaudojo šiuo mirtinu ginklu?

JAV prezidentas F. D. Rooseveltas iš karto kreipėsi į kariaujančias šalis,

ragindamas jas susilaikyti nuo beprasmiškų oro atakų prieš civilius. Britanijos
vyriausybė akimirksniu atsakė, kad jos taikiniai bus „tik kariniai objektai“, kol
šios taisyklės laikysis kitos valstybės. Hitleris paskelbė, kad Vokietijos pozicija
yra lygiai tokia pat154. Po tokių garbingų pažadų žmonės galėjo atsidusti
lengviau. W. Shireris rugsėjo 10 d. savo dienoraštyje pastebėjo, kad gyvenimas
Berlyne vyksta taip, tarsi nebūtų jokio karo: „Operos, teatrai, kino salės – visi
pilnut pilnutėliai... Laikraščiai spausdina dviejų šimtų šiandien vykusių futbolo
rungtynių rezultatus.“ Tos pačios dienos įraše jis klausia: „Eiliniai vokiečiai
stebisi, ar tai apskritai yra karas... Anglija ir Prancūzija formaliai įvykdė savo
įsipareigojimus Lenkijai. Jau savaitę jos kariauja su Vokietija, bet ar tai karas?
Taip, britai pasiuntė dvidešimt penkis bombonešius į Vilhelmshafeną. Bet jeigu
tai karas, kodėl tik dvidešimt penkis? Jeigu tai karas, kodėl atsišaukimo lapeliai
mėtomi tik Reino krašte? Vokietijos pramonės širdis prie Reino yra visiškai greta
Prancūzijos. Iš čia keliauja didžioji dalis amunicijos, taip mirtinai
sprogdinančios Lenkiją. Tačiau nė viena bomba nenukrito ant Reino krašto
gamyklų. Argi tai karas? Ištįsę veidai, kuriuos mačiau prieš savaitę, šį
sekmadienį nebėra tokie.“155 Iš tikrųjų, kaipgi dėl antskrydžių tik prieš „karinius
objektus“? Prancūzai iš karto primygtinai pareikalavo, kad britų Karališkosios
oro pajėgos (Royal Air Forces – RAF) nebombarduotų Vokietijos industrinių
centrų, nes supykę vokiečiai gali atsakyti tuo pačiu156. Britų karinių oro pajėgų
ministro Kingsley Woodo atsakymas parlamentarams, reikalaujantiems veiksmų,
buvo dar originalesnis. Ministras pareiškė, kad tokie antskrydžiai yra
neįmanomi, nes gali būti sunaikinta „privati nuosavybė“ (!)157. Taigi, užuot
bombardavę vokiečių amunicijos sandėlius, gamyklas ir Vokietijos karo
pramonės objektus, britai surengė „konfeti šou“. Vien tik per pirmąją karo dieną,
rugsėjo 3-iąją, britų bombonešiai Vokietijos teritorijoje išbarstė 6 milijonus
atsišaukimo lapelių158. Juose buvo rašoma, kad Hitlerio pažadai yra nieko verti,
kad Vokietija yra ant bankroto slenksčio, o kol jos žmonės su badui
prilygstančiomis maisto normomis yra verčiami kariauti, nacių lyderiai
pasirūpino solidžiomis bankų sąskaitomis užsienyje. Netgi H. Himmleris, – buvo
rašoma viename iš lapelių, – kaip lūšis stebintis, kad nė vienas vokietis
nepersivežtų dešimties markių per sieną, užsienyje turi 527 000 sąskaitą.“ Per
pirmąjį karo mėnesį Britanijoje buvo išspausdinta 97 milijonai lapelių, 31
milijoną RAF lėktuvai išbarstė Vokietijoje. Vienas iš populiarių juokelių tuo
metu buvo istorija apie pilotą, kuris gavo papeikimą už tai, kad išmetė sulipusius
į gabalus lapelius: „Dėl Dievo meilės, juk taip galima ką nors užmušti!“159

Tokie juokeliai ir britų visuomenės skepticizmas galiausiai privertė atsisakyti

„konfeti karo“. Nors tokių „Tiesos antskrydžių“ šalininkai tikėjosi, kad
kampanija padės įtikinti vokiečius, kokie blogi yra jų lyderiai, bei
pademonstruos, kokia pažeidžiama yra Vokietijos erdvė, būsimasis RAF
bombonešių vadas Arthuras Harrisas vėliau pasakys, kad, jo nuomone,
vienintelis dalykas, kurį britai pasiekė savo lapeliais, „buvo žemyno aprūpinimas
tualetiniu popieriumi visiems ilgiems penkeriems karo metams“160. Kadangi
buvo masinių bombardavimų šalininkas, A. Harrisas gaus „bomberio“ pravardę.
Jo įsakymais po ketverių metų Vokietijos miestai bus lyginami su žemėmis, o
civilių aukos skaičiuojamos dešimtimis tūkstančių – tai kitas kraštutinumas,
tačiau 1939 m. RAF pajėgos apsiribojo tik retais antskrydžiais prieš vokiečių
karinio laivyno bazes. Jie nebuvo veiksmingi ir brangiai kainavo. Pvz., rugsėjo 4
d. Vilhelmshafeno uoste vokiečių naikintuvai ir priešlėktuvinės baterijos numušė
7 iš 30 britų bombonešių. Dar liūdniau panaši operacija baigėsi gruodį, kai britai
prarado pusę iš savo 24 lėktuvų. Po tokio smūgio RAF vadovybė nusprendė
atsisakyti dieninių antskrydžių161. Nemesti bombų ant kranto, kad nebūtų
pažeista „privati nuosavybė“ ir nenukentėtų civiliai, buvo strategija, kurios
laikėsi abi kariaujančios pusės. Pirmoji britų bomba Vokietijos teritorijoje
nukrito 1939 m. gruodžio 3 d. ir tai tik per klaidą162. Didžiosios Britanijos logika
buvo aiški. Net ir šimtais antskrydžių ji negalėjo išgelbėti Lenkijos. Užuot
patyrus neišvengiamus nuostolius, kur kas protingiau buvo ruoštis savos šalies
gynybai. Bėda ta, kad ši pozicija visiškai tenkino Hitlerį. Vokietija taip pat
stengėsi nesivelti į rimtesnius konfliktus. Pirmoji bomba ant Anglijos žemės
nukrito tik 1939 m. lapkričio 13 d. Kaip ir britiškuoju atveju, tai buvo
antskrydžio prieš karinę jūrų bazę klaida, o aukomis tapo apleista sodyba ir
triušis. Didžiulis piloto, nuskridusio 900 km, pasiekimas163.

1939 m. karo ore tiesiog nebuvo. Kol vokiečiai bombardavo Lenkiją, britai
mėtė propagandinius atsišaukimus. Kai liuftvafė iš Rytų persikėlė į Vakarus,
susidūrimų padaugėjo, nes vokiečiai kartkartėm ėmė rengti antskrydžius prieš
karo bazes arba taikinius jūrose. Tačiau nei antskrydžių rezultatai, nei nuostoliai
neverti dėmesio milžiniškame II pasaulinio karo fone. Pirmas vokiečių lėktuvas
virš Didžiosios Britanijos buvo numuštas spalio 28 d. Škotijoje. Į neregėtą
eksponatą pasižiūrėti subėgo minios žmonių. Du vokiečių žvalgybos lėktuvo
įgulos nariai žuvo, tačiau dar du liko gyvi ir tai, ko gero, buvo ideali jų karo
pabaiga. Artimiausius šešerius metus jie praleis nelaisvėje, tačiau be jokio
pavojaus savo gyvybei164.

Tiek prancūzų tyla sausumos fronte, tiek britų nenoras kariauti ore aiškinama
labai paprastai – tokia buvo Sąjungininkų gynybos strategija. Atsakymas į
klausimą, dėl ko prasidėjo II pasaulinis karas, atrodo paprastas – Vakarai jį
paskelbė dėl to, kad Vokietija užpuolė Lenkiją. Bet jeigu iš tikrųjų dėl Lenkijos,
ką tada reiškia gynybos strategija? Jeigu vienintelis Prancūzijos ir Didžiosios
Britanijos tikslas – apginti save, kam tada apskritai skelbti karą – jų niekas
neužpuolė. Jeigu jos nusprendė visam pasauliui pademonstruoti, kad daugiau
netoleruos blogio demono Hitlerio išsišokimų ir stoja į kovą gėrio pusėje, kodėl
tada nevykdo savo pažadų? Ir jeigu Lenkija yra auka, kodėl karas paskelbtas tik
Vokietijai? Koks tada Tarybų Sąjungos statusas? Į šiuos klausimus nėra jokių
logiškų atsakymų, nes Vakarų sąjungininkų veiksmuose nebuvo jokios logikos.
Jeigu žmogus paskelbia, kad užstos kitą žmogų nuo užpuoliko, turi savo pažadą
tesėti. Jeigu jis taip nedaro, nėra niekuo geresnis už tą, kuris stovėjo šalia ir
nesikišo. Kažin kaip viskas būtų pakrypę 1939 m., jeigu Didžioji Britanija
Lenkijai nebūtų davusi savo garsiosios garantijos?

Sąjungininkų gynybos strategija ir laukimo taktika reiškė, kad, nepaisant

visų deklaracijų, 1939 m. Europoje buvo tik vienas žmogus, kuris sprendė, su
kuo, kada ir ar kariauti. Po Lenkijos sutriuškinimo Hitleris Vakarams pasiūlys
nebekariauti. Lenkijos nebėra, tad nėra ir karo priežasties. Vakarai atsakys, kad
kariaus, kol Lenkija bus išlaisvinta. Vadinasi, karas vis dėlto dėl Lenkijos?
Tačiau tai paskelbę, nei britai, nei prancūzai su Vokietija vis tiek nekariaus.
Keistasis karas baigsis tik Hitleriui nusprendus, jog tam atėjo laikas. O mums
reikia žvilgtelėti į tai, kokią kainą už Vakarų ryžto gintis bei Stalino ir Hitlerio
ryžto pulti derinį sumokėjo Lenkija. 1939 m. spalio 1 d. W. Churchillis
apibendrino: „Lenkiją vėl užgrobė dvi didžiosios valstybės, laikiusios ją savo
priklausomybėje pastaruosius 150 metų. Tačiau joms nepavyko palaužti lenkų
tautos dvasios. Didvyriška Varšuvos gynyba rodo, kad ši Lenkijos dvasia yra
nesunaikinama ir kad ji vėl pakils tarsi akmuo, kurį gali apsemti potvynio banga,
tačiau jis vis tiek išlieka akmeniu.“165 Gražūs žodžiai, bet jie niekuo negalėjo
padėti Lenkijai – tai buvo tik žodžiai. Tuo tarpu nacių ir sovietų deklaracija
„slopinti lenkišką agitaciją“ nebuvo tuščia. Jie patvirtino ją realiais darbais,
tokiais, kurie gali ir akmenį suskaldyti.
[1] 1939 m. Vakarų fronte prancūzai turėjo apytiksliai 90 (skaičius svyruoja nuo

80 iki 110) divizijų prieš vokiečių 20 (skaičius svyruoja nuo 20 iki 34). Tiesa yra
tai, kad skubiai komplektuojamos prancūzų divizijos ne visos atitiko vienetą,
laikomą armijos divizija, tačiau ir vermachto pusėje padėtis buvo panaši. Kol į
Vakarų frontą nepersikėlė divizijos iš Lenkijos, tik 14 divizijų čia buvo visiškai
sukomplektuotos. Likusios buvo ne tik mažesnės, bet ir amunicijos turėjo tik
trims dienoms. (Roberts, p. 19)
[2] 75 mm kalibro artilerijos pabūklas.
 8. Lenkijos tragedija
Jeigu aš norėčiau iškabinti po plakatą kaskart, kai nušaunami septyni
lenkai, tokiam kiekiui popieriaus pagaminti neužtektų Lenkijos miškų.
Generalinės gubernijos valdytojas Hansas Frankas. 1940 m.

Tai jau nebe žmonės. Jie yra gyvuliai. Todėl užduotis yra ne
humanitarinė, o chirurginė. Reikia imtis žingsnių, radikalių taip pat.
Kitaip šis užkratas pražudys Europą.
Josephas Goebbelsas apie žydus. 1939 m. lapkritis

Jeigu Tarybų Sąjungos nusikaltimai būtų priskirti tai pačiai kategorijai

kaip ir nacių, visas moralinis pagrindas, dėl ko mes kovojome II
pasauliniame kare, virstų griuvėsiais. Dabar mes žinome, kad Stalinas
per karą nužudė daugiau savo žmonių nei Hitleris per holokaustą.
Britų istorikas Normanas Daviesas
 „Dievo žaislas“ užkariautojų rankose
2009 m. rugpjūtį Lenkijos nacionalinis atminimo institutas, ilgai tikslinęs
visus išslaptintus archyvinius duomenis, paskelbė, kad per II pasaulinį karą žuvo
nuo 5 620 000 iki 5 820 000 Lenkijios gyventojų, t. y. beveik 17 proc. žmonių,
buvusių Lenkijos piliečiais 1939 m.1 Kraupi ir protu nesuvokiama statistika. Kai
istorikai, naudodamiesi skirtinga metodika ar įžvalgomis, bando įrėminti šią
žmonijos tragediją, skaičiai svyruoja nuo 5 iki 7 milijonų. Tokia jau statistikos
prigimtis – kuo didesni skaičiai, tuo didesnė paklaida. Milijonas šen, milijonas
ten, pasirodo, įmanoma paklaida, netgi skaičiuojant žmonių gyvybes. Ko gero,
teisus buvo tas, kuris sakė, kad „vieno žmogaus mirtis yra tragedija, o milijonų –
tik statistika“[1], tačiau Lenkijos statistika yra tragedija. Katastrofa, kurios
neįmanoma su kuo nors palyginti. Įsivaizduokite savo kelionę per Lietuvą,
Latviją ir Estiją. Jūs važiuojate ir nesutinkate nė vieno žmogaus. Miestai ir
kaimai, kuriuose ką tik virė gyvenimas, tušti, juose nė gyvos dvasios.
Tikėdamiesi atrasti gyvybės pėdsakų, jūs sėdate į lėktuvą, bet matote ne
gyvybės, tik mirties pėdsakus. Visi kadaise čia gyvenę yra negyvi. Kai kurie
užkasti, kai kurie sudeginti, kai kurie tysantys plynuose laukuose – visi negyvi.
Tai ne statistika. Tai tragedija, ir pasidarytų dar baisiau, kai paaiškėtų, kad tai ne
gamtos, o žmogaus rankų darbas.

„Dievo žaislas“, – taip pavadino Lenkiją britų istorikas Normanas Daviesas,

rašydamas šios šalies istoriją. Lenkų istorikas Piotras Vrobelis pavadinimą
perfrazavo į „Šėtonų žaislą“. Ko gero, pastarasis pavadinimas tikslesnis. Kam
gyventi, o kam mirti, per II pasaulinį karą sprendė ne Dievas danguje, o du
žemiškieji Lenkijos valdovai – Hitleris ir Stalinas.

Žmonija kariavo nuo neatmenamų laikų, ir buvo netgi tokių, kai karas
laikomas „normalia“, o taika tik „laikina“ būsena. Bet net ir tais baisiais laikais
didžiausią žuvusiųjų dalį sudarydavo karo mūšių lauke galvas paguldę kareiviai.
II pasaulinis karas buvo pirmasis žmonijos istorijoje, kuriame civilių aukos
sudarė apie du trečdalius visų žuvusiųjų. Lenkija yra šalis, kurios pavyzdžiu
remiantis galima suprasti, kaip tai tapo įmanoma. Sudėjus visas karo kampanijas
ir pasipriešinimą okupantams, per II pasaulinį karą žuvo apie 240 000 lenkų
kareivių2. Šias aukas filosofiškai reikėtų laikyti natūraliu karo padariniu, tačiau
jie sudaro tik maždaug 4 proc. tų, kuriuos Lenkija per karą prarado. Visi likę
(maždaug 2 mln. lenkų ir 3 mln. žydų) buvo civiliai, dauguma niekada nelaikę
rankoje ginklo. 1939 m. prasidėjęs karas buvo kitoks ne dėl naujų masinio
naikinimo ginklų, bet dėl to, kad jame blogio ideologija sunaikino viską, ką mes
vadiname žmogiškomis vertybėmis. Tamsioji žmogaus prigimtis sukėlė visuotinį
karą, kuriame neliko nieko riteriško. Arba tu sunaikini priešą, arba jis tave,
tačiau šio karo mėsmalėje tankai ir lėktuvai buvo kur kas mažesnės gyvybės
naikinimo priemonės nei masinės egzekucijos, koncentracijos stovyklos,
prievartinis darbas, deportacijos ir mirties fabrikai su krematoriumais.

Okupuotose teritorijose ir naciai, ir sovietai labai greitai įvedė savo tvarką.

1939 m. spalio 22 d. rytinėje pusėje įvyko „laisvi ir nepriklausomi“ rinkimai, per
kuriuos buvo išrinktos „liaudies tarybos“. Jos pateikė „prašymus“ priimti
buvusias Lenkijos vaivadijas į Tarybų Sąjungos sudėtį ir šie akimirksniu buvo
patenkinti. Lapkričio 1-ąją Vakarų Ukraina buvo prijungta prie Ukrainos TSR[2],
Vakarų Baltarusija – prie Baltarusijos TSR. Lapkričio 28 d. visi šių respublikų
gyventojai tapo Tarybų Sąjungos piliečiais – niekas neklausė, ar jie sutinka3.

Hitleris spalį atsisakė savo sumanymų įkurti atskirą valstybę iš Lenkijos

likučių. Spalio 6 d. fiureris kreipėsi į Vakarus su „paskutiniu taikos pasiūlymu“,
bet taip pat pabrėžė, kad tokios Lenkijos, kokia buvo po Versalio sutarties,
daugiau nebus. N. Chamberlainas spalio 12 d. atmetė bet kokias galimybes tartis,
o spalio 26 d. karinę vokiečių administraciją Lenkijoje pakeitė nauja, kaip visada
paskubomis ir improvizuotai sukurta nacių administracinė sistema4.

Didelės buvusios Lenkijos teritorijos buvo prijungtos prie Reicho ir tapo jo

provincijomis – Reichsgau. Dancigo ir Vakarų Prūsijos gauleiteriu tapo buvęs
nacių lyderis Dancige Albertas Forsteris, Pozeno Reichsgau (pavadinimas
netrukus pakeistas į Wartherland, arba tiesiog Warthegau (Vartegau)) gauleiteriu
paskirtas Dancigo Senato prezidentas Arthuras Greiseris, taip pat prie Vokietijos
buvo prijungtos Rytų Prūsijos ir Silezijos teritorijos. Trečiojo Reicho sienos
pasistūmė į rytus 150–200 km, o gyventojų pagausėjo dar 10 milijonų. Tik
penktadalis jų buvo etniniai vokiečiai, todėl visose prie Reicho prijungtose
teritorijose buvo planuojama atlikti etninį valymą ir germanizaciją. Likusi
Lenkijos dalis gavo Generalinės gubernijos pavadinimą ir, priešingai nei
Bohemijos Moravijos protektoratas, ji tapo kolonija, kurioje negalioja nei
Vokietijos, nei Lenkijos įstatymai. Daugiau kaip 11 mln. žmonių gyveno
Generalinės gubernijos teritorijoje su Varšuvos, Liublino ir Krokuvos miestais –
pastarasis tapo sostine. Šios „Gestapolandijos“ gauleiteriu paskirtas dar vienas
senas nacis – teisininkas Hansas Frankas5.
 Abiejų pusių okupantai – tiek naciai, tiek sovietai – netrukus pademonstravo,
ką reiškia pažadas „buvusioje Lenkijos valstybėje atkurti taiką ir tvarką“.
[1] Šių žodžių autorystė neretai priskiriama Stalinui, tačiau tikrasis jų autorius
buvo vokiečių rašytojas Erichas Maria Remarque‘as.
[2] TSR – Tarybų Socialistinė Respublika.
 Nauji karo metodai
Likus 5 minutėms iki prabylant karo laivų pabūklams Dancigo įlankoje,
1939 m. rusėjo 1 d. auštant, 04.40 val., liuftvafė subombardavo Veliunio miestelį
pasienyje. Ši ataka buvo pirmas ženklas, jog šis karas bus kitoks nei tie, per
kuriuos kareiviai už tūkstančių kilometrų liedavo kraują, o civiliai, likę savo
namuose, galėjo užsiimti įprastais reikalais. Ši ataka simbolizavo, kad ne karo
taikinių ir žmonių, kurie gali likti fronto nuošalyje, nebus. Vokiečių bombonešiai
sugriovė apie tris ketvirtadalius miestelio pastatų, įskaitant istorinę gotikinę
bažnyčią ir ligoninę. Žuvo maždaug 1200 žmonių, dauguma buvo civiliai. Aižiai
cypiantys vokiečių bombonešiai pradėjo ne tik karo operaciją, bet ir gyvenamųjų
namų, miestų, besitraukiančių civilių vilkstinių, kelių, geležinkelių
bombardavimą, sėjantį visuotinę paniką ir baimę. Tačiau ne naujų karo
technologijų galimybės buvo svarbiausias skirtumas tarp ankstesnių karų ir to,
kuris prasidėjo 1939 m.

„Mūsų jėga yra greitis ir žiaurumas. Čingischanas ramia širdimi paliepė

išžudyti milijonus moterų ir vyrų. Istorijos akimis žiūrint, jis didis valstybės
kūrėjas... Aš įsakiau – ir nušausiu kiekvieną, ištarusį bent vieną kritišką žodį, –
šio karo tikslas yra ne pasiekti tik tam tikras linijas, o fiziškai sunaikinti priešą.
Todėl kol kas tik į Rytus aš išsiunčiau savo Totenkopf (Mirties galvų) būrius,
kurie, gavę įsakymą, yra pasiruošę be gailesčio žudyti lenkų kilmės vyrus,
moteris ir vaikus... Tik taip mes įgysime gyvybinę erdvę. Kas, pvz., šiandien
kalba apie armėnų išnaikinimą?“[1] – sakė Hitleris savo karo vadams
Oberzalcburge, likus savaitei iki Lenkijos užpuolimo6.

„Fiureris paskelbė lenkams rūstų nuosprendį. Jie panašesni į gyvulius nei į

žmones. Jie visiškai primityvūs. Jų valdančiųjų klasė – nevykęs žemųjų rasių ir
viešpačių arijų rasės maišos vaisius. Lenkai neįsivaizduojamai purvini. Jie neturi
nė menkiausio gebėjimo protingai spręsti... Fiureris nesirengia asimiliuoti
lenkų... Jei Henrikas Liūtaširdis būtų nukariavęs Rytus... tikrai būtų atsiradusi
smarkiai suslavinta negrynakraujų vokiečių rasė. Dabar padėtis geresnė. Mes
žinome rasių paveldimumo dėsnius ir galime deramai tvarkytis“7, – rašė
J. Goebbelsas savo dienoraštyje.

Pirmosios civilių žudynės prasidėjo kartu su karo veiksmais. Prieš

prasidedant karo kampanijai Lenkijoje buvo suformuoti etninių vokiečių
savigynos policijos būriai (Volksdeutscher Selbstschutz), vadovaujami
H. Himmlerio adjutanto Ludolfo von Alvenslebeno. Iki spalio 7 d.
L. Alvenslebenas raportavo, jog pritaikė „griežčiausias priemones“ 4247
lenkams. Pvz., nuo spalio 12 d. iki lapkričio 11 d. vien tik Kulmo regione
vokiečių nacionalistų policija sušaudė apie 2000 vyrų, moterų ir vaikų8. Jie
gaudė visus, kuriuos rasinė nacių ideologija laikė arijų priešais – lenkus,
katalikus, žydus, tačiau elgėsi taip spontaniškai ir nevaldomai, kad iki 1940 m.
pradžios buvo uždrausta9. Tuo metu visos etninio valymo priemonės ir
institucijos jau buvo H. Himmlerio SS rankose.

Kur kas organizuočiau elgėsi specialiųjų užduočių būriai – Einsatzgruppen.

Penkios Einsatzgruppen su maždaug 3000 smogikų10 ir trimis SS Totenkopf
pulkais buvo tie mirties būriai, apie kuriuos Hitleris užsiminė savo karo vadams
kalbėdamas apie Čingischaną. SS saugumo šefas Reinhardas Heydrichas
Einsatzgruppen suformavo dar Austrijos anšliuso ir Čekoslovakijos užėmimo
metu. Šiose šalyse jie veikė kaip mobilieji daliniai, nukreipti prieš Reicho
priešus ir atsakingi už režimo saugumą. Lenkijoje, sekdami armijoms iš paskos,
jie taip pat turėjo suimti arba pašalinti visus nacionalsocializmo priešus.
Teoriškai priešo teritorijas užkariaujanti reguliarioji Vokietijos armija turėjo
įgaliojimus ne tik nuslopinti ginkluotą pasipriešinimą, bet ir rengti karo lauko
teismus. Ji tai ir darė, tačiau „antivokiškų elementų“ per dieną buvo sušaudoma
„tik 200“, ir R. Heydricho toks efektyvumas netenkino. Jis reikalavo, kad visi
nepageidaujami elementai – aristokratai, dvasininkai, žydai – būtų sušaudomi
arba pakariami be jokių teismų11. Formaliai Einsatzgruppen ir SS būriai buvo
armijos dispozicijoje ir turėjo padėti užtikrinti saugumą užnugaryje. Tačiau jie
kovojo ne tik su partizanais, šnipais ar kitais pasipriešinimo dalyviais, bet ir
surengė savo masinius areštus, deportacijas ir žudynes. Pagal rasistinę nacių
ideologiją lenkai buvo prisikirti priešpaskutinei žemiausiai rasinei kategorijai. Že
miau už juos atsidūrė tik žydai ir čigonai. Slavai, į kurių kategoriją pateko ir
lenkai, nacių buvo laikomi „pusžmogiais“ (Untermenschen), todėl Reicho priešu
galėjo būti laikomas praktiškai kiekvienas. Būtent taip buvo galima traktuoti ir
SS vado H. Himmlerio rugsėjo 3 d. įsakymą, kuris leido sušaudyti visus,
„keliančius grėsmę vokiečių gyvybėms ar turtui“, tiesa, lenkai tokį pretekstą
neretai iš tikrųjų suteikdavo, tačiau naciai visada keršijo su neregėtu žiaurumu.

Kruvinas vokiečių sekmadienis Bydgoščiuje (Bromberge), netrukus virto

lenkų kraujo jūra. Karo tribunolas už vokiečių žudynes iki metų pabaigos nuteisė
myriop 100 lenkų, tačiau keršto akcija prasidėjo vos tik įžengus į miestą
Einsatzgruppen, SS ir vermachto kariams. Per kelias dienas čia buvo sušaudyta
200–400 lenkų. Tikslaus skaičiaus nustatyti istorikams nepavyko, nes daugelis
žudynių vyko spontaniškai, o išliko tik formalūs įsakymai, pvz., sušaudyti 80
įkaitų (įkaitais naciai visada imdavo iškiliausius bendruomenių atstovus)12. Tai
buvo tipinė nacių keršto akcija. Viena iš daugelio. Už vieną ar kelis vokiečių
kareivius, jau nekalbant apie karininkus, galvas paklodavo šimtai žmonių, o iš jų
gyvenviečių likdavo tik pelenų krūva.

Mūsų jau minėtas gydytojas Z. Klukowskis aprašė tokį incidentą Vaverio

kaime: „Girtas lenkų valstietis susikivirčijo su vokiečių kareiviu ir grumtynėse
sužeidė jį peiliu. Vokiečiai, pasinaudoję proga, surengė tikrą keršto žudynių
orgiją. Iš viso buvo nužudyti 122 žmonės. Kadangi dėl kažkokių priežasčių šio
mažo kaimelio gyventojai nepateikė reikalaujamo įkaitų skaičiaus, vokiečiai
sustabdė traukinį į Varšuvą... išsitempė keletą jo keleivių ir įvykdė egzekuciją
vietoje, be jokių formalumų. Nors šie žmonės buvo visiškai nekalti ir net
nežinojo, kas atsitiko. Trys iš jų keturioms dienoms buvo palikti kaboti
geležinkelio stotyje žemyn galva. Didžiulis plakatas virš jų skelbė, kad už
vokiečio mirtį ar sužeidimą toks likimas laukia visų vietos gyventojų.“ Kai girtas
vietos SS lyderis Hohenzalco kalėjime sušaudė 55 lenkų kalinius, vienintelė
nuobauda jam buvo išgautas pažadas dešimt metų nevartoti alkoholio. Per kitą
incidentą Obluze netoli Gdynės buvo išdaužti vietos policijos langai. Policija
suėmė 50 mokinių. Kai šie atsisakė išduoti kaltininką, jų tėvams buvo įsakyta
prie bažnyčios mušti savo vaikus. Kai šie nepakluso, SS paleido į darbą šautuvų
buožes, 10 berniukų nušovė ir paliko tysoti jų kūnus prie bažnyčios13. Vokietis
Wilhelmas Mosesas iš reguliariosios armijos transporto pulko, išvydęs SS
žiaurumus, sakė: „Žvėrys nėra tokie pavojingi kaip naciai Lenkijoje.“ Viename
kaime jis matė, kaip SS pakorė septynis ar aštuonis žmones, grojant orkestrui. Iš
pradžių visos aukos buvo surištos kartu per pėdas, paskui prie jų prikabinti
akmenys, kad mirtis būtų ilga ir skausminga. „Jų liežuviai išvirto, veidai mėlo ir
žaliavo. Aš nebegalėjau suvokti, kur esu, – sakė W. Mosesas. – Tiesiog
neįmanoma nupasakoti to, ką mačiau. Muzika grojo tik dėl to, kad tie žmonės
garsiai klykė.“14 Šis vokiečių kareivis buvo Lenkijoje. Šalyje, kuri taps
milžinišku nacių rasinio eksperimento poligonu.

Vokiečių kareivių gebėjimą kariauti ir nacių gebėjimą naikinti žmones

neretai bandoma atskirti. Iš tikrųjų tarp jų tikrai negalima dėti lygybės ženklo,
tačiau lygiai taip pat negalima jų visiškai atsieti. Armija, skirtingai nei SS mirties
būriai, neturėjo instrukcijų vykdyti „etninio valymo“ – jos darbas buvo kariauti
su priešo armija. Rugsėjo 1 d. W. Brauchitschas išplatino kreipimąsi į lenkus,
kad civiliai gyventojai nebus laikomi priešais ir bus laikomasi visų žmogaus
teisių. Bet jau pirmosiomis rugsėjo savaitėmis į štabus ėmė plūsti pranešimai
apie plėšikavimus, savavališkas egzekucijas, prievartavimus, nederamą elgesį su
beginkliais, sinagogų deginimus ir žydų žudynes, kurias vykdo vermachto
kareiviai15. Karinė administracija iš Lenkijos pasitraukė spalio 26 d. ir per tą
laiką Lenkijoje buvo sudeginta 531 miestas ir kaimas, o karo tribunolas paskelbė
nuosprendį 16 376 lenkams16. Pvz., Prancūzijoje 1944 m. SS sudegino visą
Oradūro prie Glano kaimą. Vyrai buvo atskirti ir sušaudyti, o 400 moterų su
vaikais užrakinti bažnyčioje ir sudeginti gyvi. Tačiau tai buvo vienos iš
nedaugelio civilių žudynių Prancūzijoje, o Lenkijoje viduramžiška ištisų kaimų
deginimo kampanija tęsėsi praktiškai iki tol, kol paskutinis vokiečių kareivis
paliko Lenkijos žemę. Karas Rytuose buvo kitoks nei Vakaruose. Viena vertus,
nacių rasinė ideologija skelbė, kad karas Rytuose prilygsta kryžiaus žygiui prieš
barbarus, antra – lenkai, kaip vėliau ir rusai, kovėsi gerokai nuožmiau nei
civilizuotas Vakarų pasaulis – ir ne tik kareiviai, bet ir civiliai.

Armijų grupės „Šiaurė“ vadas F. Bockas savo rugsėjo 10 d. įsakyme rašė:

„Jeigu yra šaudoma iš kaimo užnugaryje ir jeigu nėra įmanoma nustatyti, iš
kurio namo, turi būti sudegintas visas kaimas.“17 Kaip tai vykdavo, išsamiau
pasakoja Gerhardas M. – paprastas kareivis, likimo ironija, prieš karą dirbęs
ugniagesiu. Rugsėjo 7 d. jo dalinys susidūrė su „bailių lenkų snaiperių“
pasipriešinimu ir padegė visą kaimą: „Degantys namai, raudančios moterys,
klykiantys vaikai. Vargo paveikslas. Bet lenkai nenori nieko geresnio. Viename
iš primityvių valstiečių namų netikėtai užklupome moterį su kulkosvaidžiu. Mes
uždarėme namą ir jį padegėm. Netrukus apsupta liepsnų moteris bandė išsprūsti
lauk, bet mes sustabdėme ją taip kietai, kaip ji to nusipelnė. Su kareiviais neturi
būti elgiamasi kitaip vien dėl to, kad jie vilki suknelę. Jos klyksmas man dar
ilgai skambėjo ausyse. Visas kaimas degė. Mes turėjom eiti pačiu gatvelės
viduriu, nes karštis nuo degančių namų iš abiejų pusių buvo pernelyg stiprus.“
Praėjus vos trims dienoms ugniagesys užrašė dar vieną panašią istoriją:
„...liepsnose klykė žmonės. Jie slėpėsi šiuose namuose ir dabar nebegalėjo
išsigelbėti. Gyvuliai jautė artėjančią mirtį ir bliovė, šuo šliaužė, kol užsidegė, bet
blogiausia už viską buvo tas žmonių klyksmas. Jis tebeskamba mano ausyse iki
pat dabar. Bet jie šaudė į mus ir dėl to nusipelnė mirties.“18

Vis dėlto tarp H. Himmlerio ir R. Heydricho mirties politikos ir armijos

vadovybės buvo skirtumas. Vermachto generolai, kad ir kokie drakoniški buvo jų
metodai Lenkijoje, nesankcionuotus savo kareivių žiaurumus laikė šiurkščiais
drausmės pažeidimais, kurie turi būti išgyvendinti bet kokia kaina. Jau
pirmosiomis rugsėjo savaitėmis padaugėjo aukšto rango armijos karininkų, kurie
ėmėsi veiksmų prieš SS žvėriškumus, jų manymu, pažeidžiančius karo taisykles
ir keliančius grėsmę stabilumui užnugaryje19. 3-iosios armijos vadas generolas
G. Küchleris nuginklavo ir suėmė smogikus iš Einsatzgruppen V už tai, kad šie
sušaudė keletą žydų ir padegė jų namus prie Mlavos. Jis karo tribunole nuteisė
SS artilerijos pulką, Rozanės sinagogoje be jokios priežasties sušaudžiusį 50
žydų. Tokių veiksmų ėmėsi ir kiti lauko vadai. Viename iš tokių epizodų buvo
areštuotas SS narys iš paties Hitlerio apsaugos būrio20.

Vyriausiasis armijos vadas W. Brauchitschas, norėdamas išspręsti šias

problemas, rugsėjo 20 d. susitiko su Hitleriu, rugsėjo 21 d. – su R. Heydrichu.
Fiurerio atsakymas buvo visuotinė amnestija karo nusikaltimus padariusiems
vokiečiams, nes juos išprovokavo „lenkų žvėriškumai“21. Spalio 13 d. Hitleris
pareiškė J. Goebbelsui, kad generolai Lenkijoje yra „pernelyg minkšti ir taikūs.
Tik jėga gali būti veiksminga prieš lenkus. Azija prasideda Lenkijoje“. Spalio 22
d. SS ir policija gavo visišką nepriklausomybę nuo karinės jurisdikcijos22.
1945 m. Waffen SS armija išaugs iki 830 000 kareivių ir bus ne tik atskira
kariuomenė, bet ir atskira valstybė, nepriklausoma nei nuo partijos, nei nuo
vyriausybės23.

Atviriausiai ir drąsiausiai savo nuomonę apie naujus nacių karo metodus

išsakė generolas pulkininkas Johannesas Blaskowitzas. Vadovaudamas 8-ajai
armijai jis labai prisidėjo prie sėkmės karo kampanijoje Lenkijoje, o kai karinę
valdžią pakeitė naujoji nacių administracija, buvo paskirtas vyriausiuoju karo
vadu Rytuose. Nors realios valdžios Lenkijoje nebeturėjo, J. Blaskowitzas buvo
atsakingas už regiono gynybą ir matydamas okupacinę politiką ryžosi nusiųsti
Hitleriui porą išsamių memorandumų apie SS ir kitų dalinių nusikaltimus. Jis
pasmerkė dešimčių tūkstančių lenkų ir žydų žudynes kaip „duodančias visiškai
priešingus rezultatus“. Tai, anot generolo, „pakenks Vokietijos reputacijai
užsienyje. Tai tik sustiprins lenkų nacionalinius jausmus ir nuves daug lenkų ir
žydų į pasipriešinimą. Tai žeidžia armijos reputaciją tarp gyventojų.“ Jis
perspėjo, kad „beribis brutalumas ir moralės ištvirkimas per labai trumpą laiką
gali išplisti tarsi epidemija“, jeigu tam nebus padarytas galas. J. Blaskowitzas
vardijo jam žinomus žudynių ir plėšimų atvejus ir nuogąstavo, kad Lenkijoje
viso to sustabdyti gali būti neįmanoma, nes taip besielgiantieji „yra įsitikinę, kad
turi valdžios nurodymus ir pateisinimą bet kokiems savo žiaurumo aktams“.
„Kiekvienas kareivis, – rašė generolas, – jaučia pasibjaurėjimą ir pasišlykštėjimą
nusikaltimais, kuriuos Lenkijoje vykdo Reicho nariai ir jo valstybės atstovai.“24

„Vaikiškos pažiūros. Negalima kariauti Gelbėjimo armijos metodais. Aš

niekada nepasitikėjau ir nemėgau J. Blaskowitzo. Tai tik patvirtina mano
įtarimus“, – pareiškė fiureris savo adjutantui, perdavusiam memorandumą25.
Hitlerio reakcija buvo nuspėjama, tačiau tai, kad J. Blaskowitzas ir keletas kitų
aukščiausių vermachto vadų bandė siųsti panašius protestus, demonstruoja tada
dar egzistavusią viltį, jog SS žvėriškumai Lenkijoje buvo spontaniškas
nesusipratimas, kuriam fiureris gali užkirsti kelią. Kai 1941 m. naciai pradės
kampaniją Tarybų Sąjungoje, tokių naivuolių nebebus. Iš tikrųjų netgi tada visi
protestai ir skundai įstrigo ties vyriausiuoju vadu W. Brauchitschu. Po
kampanijos Lenkijoje griežtai sukritikavęs savo pavaldinius dėl nedisciplinuotų
incidentų, W. Brauchitschas netgi neišdrįso J. Blaskowitzo laiško pristatyti
asmeniškai. Nuoširdų generolo raportą jis pavadino pilnu „apgailėtinų vertinimo
klaidų“ ir „pagrįstu gandais“. Pabendravęs su SS reichsfiureriu tapusiu
H. Himmleriu, W. Brauchitschas prabilo nacių terminologija: „Fiurerio
nurodytas ir gyvybinei erdvei užtikrinti būtinas etninių ir politinių užduočių
sprendimas neišvengiamai sukėlė griežtas, kai kuriais atvejais neįprastas
priemones lenkų gyventojų atžvilgiu okupuotose teritorijose...“26 Vyriausiojo
Vokietijos armijos vado stuburas buvo toks minkštas, kad net nelūždavo. Jis
išsilenks taip, kaip reikia, dar ne kartą, o šis kompromisas reiškė, kad vermachtas
pripažįsta ne tik SS veiksmus, bet ir dar vienos armijos egzistavimą Trečiajame
Reiche. J. Blaskowitzas bus atleistas 1940 m. gegužę. Tiesa, jis kariaus kituose
karo frontuose, bet niekada nepretenduos į maršalo lazdelę, kurią gaus beveik
visi jo rango generolai, kartu pradėję II pasaulinį karą. Generolas von Küchleris,
karo tribunolais rimtai išgąsdinęs keletą esesininkų, 1940 m. liepą išleis
įsakymą, draudžiantį „bet kokią kovos su Generalinės gubernijos populiacija
kritiką. Pvz., elgesį su lenkų mažuma, žydais ar bažnyčia. Tam, kad būtų
pasiektas galutinis šios šimtmečius palei rytines sienas trunkančios etninės kovos
tikslas, reikalingos ypač kietos priemonės“, – rašoma jame27. Daugelis armijos
senjorų mąstė panašiai. Ne vienam iš jų tiko modelis, pagal kurį visi „nešvarūs
darbai“ tampa ne armijos reikalu. Tai, dėl ko jie nuogąstavo po Lenkijos
incidentų, buvo faktas, kad reikia pagerinti armijos drausmę. Dauguma
„nesankcionuotų incidentų“ – vagysčių, plėšikavimų, smurto prieš beginklius
vyrus ar moterų prievartavimų – kilo ne dėl to, kad juos buvo įsakyta vykdyti, o
dėl to, kad savivalės orgijų metu įsakymų buvo nepaisoma.

Pvz., Vokietijos kariuomenės vadovybė neketino laužyti Ženevos

konvencijos ir su karo belaisviais stengėsi elgtis taip, kaip numato „garbingo
karo“ taisyklės. Tačiau kadangi belaisvių buvo šimtai tūkstančių, neretai
sargybiniai sušaudydavo nebegalinčius paeiti ar atsistoti arba jie būdavo
suvaromi į stovyklas po atviru dangumi ir paliekami be maisto ir vandens. Kaip
ir kiekviename kare, kartais viską lemdavo akimirkos emocija. Pvz., po tankų
mūšio netoli Mročos vokiečiai sušaudė 19 lenkų karininkų28. Kai rugsėjo 9 d.
motorizuotasis vokiečių pulkas prie Cepeliuvo paėmė į nelaisvę 300 lenkų, jam
vadovaujantis pulkininkas, įniršęs dėl žuvusių 14-os savo vyrų, išrikiavo
belaisvius prie duobės palei kelią ir visus sušaudė. Lenkų tyrėjai suskaičiavo,
kad panašių atvejų buvo ne mažiau nei 6329.

Sunku juos visus suskaičiuoti. Sudegintus ir pakartus. Sušaudytus ir

išprievartautus. Statistika sako, kad SS su Einsatzgruppen būriai spėjo išžudyti
ne mažiau kaip 6000 žmonių30. Kai pridėsime „Barbarosos“ skaičius, paaiškės,
kad Lenkija buvo tik neblogas apšilimas. Statistika sako, kad vokiečių karo
lauko teismai sušaudė mažiausiai 16 000 lenkų, tačiau skaičiai, kaip visada, šalti
ir bejausmiai.
[1] Paskutinis šio kreipimosi sakinys iki pat šiol lieka politinių diplomatinių
diskusijų objektas. Tai klasikinis pavyzdys, kaip istorinę tiesą gali kraipyti
politika. Turkijos vyriausybė iki šiol neigia armėnų genocido faktą, nors pasaulio
istorikai iš esmės jau pripažino, kad tai, kas atsitiko armėnams Osmanų
imperijoje 1914–1923 metais, visiškai atitinka genocido apibrėžimą. 1915 m.
gegužės 27 d. Osmanų vyriausybė paskelbė, kad armėnai turi būti priverstinai
iškeldinti iš Rytų Anatolijos. Per priverstinį iškeldinimą dėl smurto, bado, ligų ir
kitų priežasčių žuvo 1 mln.–1,5 mln. armėnų. Šie įvykiai laikomi pirmuoju
genocido atveju, nors pats terminas pirmą kartą paminėtas tik 1944 m., o
teisiškai apibrėžtas 1948 m. Ir nors nemažai valstybių (tarp jų ir Lietuva) bei
tarptautinių organizacijų pripažino armėnų genocido faktą neginčijamu, lieka
nemažai valstybių, kurios vengia oficialių pareiškimų šia tema. Tarp tokių šalių
yra Didžioji Britanija, JAV, o ironiškiausia, kad genocido fakto Turkijoje
nepripažįsta Izraelis. Istoriniai faktai yra nesvarbūs, kai įsijungia ekonominiai ar
politiniai interesai. Bet kurį faktą diplomatai ir politikai traktuoja taip, kaip jiems
naudinga.
 „Velniškas darbas“
1939 m. lapkritį į vieną seniausių Europoje Jogailos universitetą Krokuvoje
naciai sukvietė visus jo profesorius. Manydami, kad naujoji valdžia nori išdėstyti
jiems savo viziją, mokslininkai susirinko į paskaitą, tačiau čia juos apsupo
kareiviai ir visi profesoriai bei dėstytojai atsidūrė koncentracijos stovyklose31.
Vienas iš nacių planų Lenkijoje buvo eliminuoti ryškiausius ir šviesiausius
visuomenės narius. Tai turėjo užkirsti kelią organizuotam pasipriešinimo
judėjimui ir padėti išnaudoti neišsilavinusią ir be savo vedlių likusią visuomenės
dalį kaip darbo jėgą – lenkai naciams buvo reikalingi tik kaip pigūs vergai32.
„Lenkų inteligentija turi būti atkirsta nuo galimybės suformuoti valdančiąją
klasę. Pragyvenimo lygis šalyje turi likti žemas; mums ji reikalinga tik kaip
darbo jėgos rezervuaras“, – pareiškė Hitleris spalio 17 d. savo parankiniams33.
„Lenkams nereikia universitetų ar vidurinių mokyklų: lenkiškos žemės turi būti
paverstos intelektine dykuma“, – vėliau sakė Generalinės gubernijos valdytojas
Hansas Frankas34, tačiau kova su inteligentais prasidėjo nuo pat pirmųjų karo
dienų. Rugsėjo 19 d. OKH štabo vadas Franzas Halderis užrašė tai, ką išgirdo iš
R. Heydricho lūpų: „Lenkija bus išvalyta nuo žydų, inteligentų, dvasininkų,
aristokratų.“35 R. Heydrichas žinojo, apie ką kalba, nes jo organizacija sudarė
specialų 61 000 Lenkijos visuomenės veikėjų sąrašą36. Visiems kilmingiems
didikams, dvasininkams, mokslininkams, mokytojams, teisininkams, valstybės
veikėjams, kurių pavardės buvo šiame sąraše, grėsė koncentracijos stovyklos.
Diena po dienos Z. Klukowskio dienoraštyje atsidurdavo vis naujos lenkų
rašytojų, menininkų ir intelektualų pavardės, daugelis jų buvo gydytojo draugai.
„Daug jau nužudyta, daug ir toliau miršta vokiečių stovyklose“, – užrašė
Z. Klukowskis 1940 m. lapkričio 25 d.37 Kiek naciai išžudė Lenkijos inteligentų,
nėra žinoma. Tačiau kartu su sovietais (kurie lygiai taip pat naikino „šviesiausius
ir ryškiausius“) tikslas buvo pasiektas. Per II pasaulinį karą Lenkija prarado 45
proc. gydytojų ir stomatologų (tiek lenkų, tiek žydų), 57 proc. teisininkų,
daugiau kaip 15 proc. mokytojų. 40 proc. universitetų profesorių ir dėstytojų ir
daugiau kaip 18 proc. dvasininkijos38. Vis dėlto šios istorijos pradžioje buvo
viena netikėta atomazga – po keturiolikos mėnesių beveik visi Krokuvoje suimti
profesoriai buvo paleisti, nes naciai pasidavė užsienio, pirmiausia Romos
popiežiaus, spaudimui39. Jiems pasisekė dėl to, kad savo imperijos kūrimo
pradžioje net patys naciai nežinojo, kaip ta imperija turėtų atrodyti.
 Bendrą viziją, kaip turi būti tvarkomasi Lenkijoje, Hitleris paaiškino tame
pačiame spalio 17 d. susitikime. Generalinės gubernijos statusą jis apibrėžė taip:
„Čia netinka tai, ką mes darome Reiche... sunki etninė kova neleidžia čia taikyti
įprastinių suvaržymų, todėl metodai bus nesuderinami su normaliais mūsų
principais... Tai mums leis išvalyti Reichą nuo žydų ir lenkų... Ši etninė kova turi
išgelbėti mus nuo tokio pobūdžio skerdynių ateityje. Velniškas darbas“, –
užbaigė fiureris40.

Paprastai tariant, Generalinė gubernija turėjo tapti vieta, į kurią iš Reicho yra
suvežamos visos „šiukšlės“ – lenkai, žydai ir kiti „nepageidaujami elementai“, o
prie Reicho prijungtos Lenkijos teritorijos turėjo būti germanizuotos ir tapti
tokiomis pat vokiškomis kaip ir bet kurios kitos žemės Vokietijoje. Hitleris
nenurodė, kaip tai turi būti padaryta, tačiau suteikė naujiems gauleiteriams
visišką veiksmų laisvę ir pareiškė, kad iš jų reikalauja tik vieno – „ataskaitos po
dešimties metų, jog jų valdomos teritorijos yra grynai vokiškos“41. Tai buvo
tipinis fiurerio žingsnis. Norėdami jam įtikti du gauleiteriai – Arthuras Greiseris
(Vartegau) ir Albertas Forsteris (Dancigas ir Vakarų Prūsija) pradėjo tarpusavio
lenktynes. Tiks- las buvo vienas, metodai skirtingi. A. Greiseris buvo iš kietųjų
nacių. Geriausiu savo patarėju jis laikė H. Himmlerį. Jis skrupulingai laikėsi
išsamių nacių rasinės ideologijos kriterijų, kad nustatytų, kurie lenkai gali būti
germanizuoti, kurie ne. A. Forsteris buvo kitoks. Kartą jis net pajuokavo, kad
„jeigu atrodytų kaip Himmleris, tiek daug apie rasių grynumą nekalbėtų“42.
Nekreipdamas dėmesio į rasių klasifikaciją, A. Forsteris stengėsi, kad jo
teritorijoje kuo daugiau gyventojų įsirašytų į „etninių vokiečių sąrašą“. Lenkai
tai darė masiškai, nes patekusieji į jį gaudavo didesnius maisto davinius, o
svarbiausia – galėjo išvengti deportacijos. Iki 1942 m. tokių „trečios kategorijos“
vokiečių Dancige ir Vakarų Prūsijoje buvo jau 600 00043. Vienas iš tokių lenkų,
Romualdas Pilaczynskis, Bydgoščiuje pasirašė ir tapo „vokiečiu“, o vėliau
sužinojo, kad jo dėdė, gyvenęs Pozene (Poznanėje), t. y. A. Greiserio gau, buvo
klasifikuotas kaip lenkas ir deportuotas į Generalinę guberniją44. A. Greiseris,
pasipiktinęs A. Forsterio metodais, ne kartą skundėsi H. Himmleriui. 1943 m.
kovo 16 d. jis rašė: „Nuo pat pradžių aš stengiausi vengti pigių pasiekimų
germanizuojant žmones, kurie negali pateikti aiškių įrodymų apie savo vokišką
kilmę... Kaip jau ne kartą minėjau, mano etninei politikai kelia grėsmę tai, kas
vyksta Dancigo ir Vakarų Prūsijos gau, nes iš pirmo žvilgsnio paviršutiniškiems
stebėtojams ji atrodė sėkmingesnė.“ SS reichsfiureris H. Himmleris atsakė
A. Greiseriui, kad yra patenkintas jo darbu, o A. Forsteriui dar 1941 m. negailėjo
kritikos: „Aš nenoriu, kad Rytų gauleiteriai pradėtų varžybas, kuriose po dvejų
trejų metų raportuotų: „Mano fiureri, gau yra germanizuota.“ Aš noriu, kad
gyventojų populiacija taptų rasiškai priimtina, ir būsiu patenkintas, jei gauleiteris
pateiks tokią ataskaitą per dešimt metų. Jūs pats esate toks senas
nacionalsocialistas, kad puikiai žinote, jog vienas netinkamo kraujo lašas,
patekęs į žmogaus venas, niekada negalės būti pašalintas.“45

A. Forsteriui H. Himmlerio priekaištai buvo nė motais. Ši istorija yra viena iš

daugelio, kuri išmuša iš rankų daugelio nacių pagrindinį pasiteisinimą po karo –
„aš tik vykdžiau fiurerio įsakymus“. Tai, kad H. Himmleris dėl netinkamos
rasinės politikos rašė priekaištus A. Forsteriui net po dvejų metų, reiškė, kad net
ir SS reichsfiureris nieko negalėjo padaryti Hitlerio paskirtiems feodalams. Šiuo
atveju abu gauleiteriai turėjo tik vieną nurodymą – germanizuoti savo gau per
dešimt metų, kaip tai padaryti, jie sprendė patys. Vartegau iš tikrųjų tapo
pavyzdine naujos nacių tvarkos Rytuose provincija. Su neįtikima lenkų ir žydų
diskriminacija, masinėmis deportacijomis ir gyventojų iškeldinimais, lenkų
kultūros naikinimu, katalikiškų bažnyčių uždarymais ir dvasininkų areštais bei jų
egzekucijomis[1] 46. Pagal visus šiuos parametrus Vartegau laimėjo lenktynes,
nes jo valdytoju buvo paskirtas A. Greiseris. Jis buvo toks žiaurus, kad žmonės jį
praminė „lenkų niekintoju“. A. Greiseris buvo ne tik užkariautojas, kuriam
privalo lankstytis visi pavergtieji. Jis gyveno paskendęs prabangoje ir elgėsi taip
arogantiškai dėl to, kad tikėjo tam turįs teisę. Lenkai jam buvo tik vergai. Savo
filosofiją jis išdėstė taip: „Senais laikais kai kurie žmonės šimtmečiais mėgavosi
geru gyvenimu priversdami dirbti užsieniečius be atlygio ar teisingumo jų
atžvilgiu, ir mes, vokiečiai, norime pasimokyti iš šios istorijos. Mes daugiau
niekada neliksime nuošalyje, atvirkščiai, mes visi turime tapti valdančiąja
rase!“47

1946 m. birželio 20 d. Poznanėje vyko šventė, kurią norėjo pamatyti visi.

Žmonės lipo į medžius, korėsi ant tvorų ir užsiiminėjo kuo patogesnes vietas,
kad tik pamatytų, kaip bus pakartas Vartegau valdovas48. Arthuras Greiseris tapo
paskutiniu žmogumi, kuriam Lenkijoje buvo įvykdyta vieša egzekucija. Ir jei
nors vienas žmogus nusipelno tokio simboliško taško, tas žmogus tikrai buvo
A. Greiseris. Albertas Forsteris, Dancigą ir Vakarų Prūsiją valdęs gerokai
švelniau, tačiau tik lyginant su A. Greiserio metodais, taip pat buvo pakartas.
Tiesa, bausmė jam buvo įvykdyta tik 1952 m. Taip slaptai, kad žmona apie tai
buvo informuota tik po dvejų metų.

Buvo ir dar vienas nacis, po karo pakartas už savo nusikaltimus Lenkijoje.

Tai Generalinės gubernijos valdytoju paskirtas Hansas Frankas. Jis kartu Albertu
Speeru buvo vienas iš tų didžiųjų nacių, kurie Niurnbergo tribunole nesistengė
suversti kaltės Hitleriui. Atvirkščiai, H. Frankas savanoriškai atidavė
Sąjungininkams 38 tomus savo dienoraščio, kuris buvo panaudotas kaip jo kaltės
įrodymas. Jis visiškai pripažino savo kaltę ir jam skirtą mirties bausmę vertino
kaip galimybę nusiplauti nuodėmes. H. Frankas Niurnberge pareiškė, kad „net
tūkstantis metų nenuplaus Vokietijos kaltės“49. 1946 m. spalio 1 d. egzekucijos
liudininkas, britų žurnalistas, užrašė: „…jis (H. Frankas) buvo vienintelis
nuteistasis, kuris šypsojosi… Po suėmimo atsivertęs į katalikybę, jis, regis, jautė
palengvėjimą laukdamas atpirkimo už savo baisius darbus...

Paprašytas tarti paskutinį žodį, jis beveik šnibždomis pasakė: „Aš esu
dėkingas už gerą elgesį su manimi arešto metu ir prašau Dievo malonės mane
pasitinkant.“50 H. Frankas buvo įdomi asmenybė. Dienoraštyje jis užrašė, kad
jame egzistuoja du žmonės – „aš pats ir kitas Frankas, nacių lyderis. Žiūrėdami
vienas į kitą, jie abu gali pasakyti – koks gi tu bjaurybė“. Geresnės savianalizės
išvados nė nesugalvosi.

H. Frankas buvo išsilavinęs teisininkas, intelektualas. Jis mėgo skambinti

fortepijonu, dievino šachmatus ir, priešingai nei A. Greiseris, buvo labai
kultūringas, mandagus ir malonus. Net tik su sau lygiais, bet ir su tarnais51 bei
tais pačiais lenkais, kuriems kartais prašydavo tokių nuolaidų, kad H. Himmleris
jį netgi pavadino „besiburkuojančiu su lenkais tėvynės išdaviku“52. Tapęs
Generalinės gubernijos valdytoju ir įgijęs čia neribotą valdžią H. Frankas
mėgavosi prabanga: važinėjo tokio dydžio limuzinu, į kurį buvo neįmanoma
neatkreipti dėmesio, visuotinio skurdo fone įsikūrė net keletą rezidencijų, o prie
Zakopanės kalnų, imituodamas fiurerį, pasistatė savo Berghofą. Prabangios
puotos ir banketai buvo tokia neatskiriama jo gyvenimo dalis, kad galiausiai teko
samdyti netgi asmeninį dietologą53. Visa tai, žinoma, galima vertinti kaip
žmogiškas pagundas, kurioms sunku atsispirti, juolab kad vienu akies mirksniu
gali gauti viską. Tačiau buvo ir kita H. Franko pusė, tamsi ir baugi. 1940 m.
paprašytas žurnalisto palyginti Generalinę guberniją su Bohemijos Moravijos
protektoratu, jis išrėžė vieną iš garsiausių savo frazių: „Prahoje šiandien buvo
iškabinti didžiuliai raudoni plakatai, skelbiantys apie septynis sušaudytus čekus.
Jeigu aš norėčiau iškabinti po plakatą kaskart, kai nušaunami septyni lenkai,
tokiam kiekiui popieriaus pagaminti neužtektų Lenkijos miškų.“54

Iš visų trijų Hitlerio feodalų Lenkijoje Hansui Frankui nepasisekė labiausiai.

Jis gavo teritoriją su dauguma lenkų ir norėjo paversti ją Reicho „aruodu“.
Išlaikyti žemdirbius savo ūkiuose ir vykdyti ekonominio išnaudojimo politiką,
kad kiltų kuo mažiau problemų abiem pusėms. H. Himmleris ir A. Greiseris
turėjo rimtesnę viziją. Jų prioritetas buvo ne ekonomika, o rasinis grynumas.
Šimtai tūkstančių žmonių turėjo palikti į Reichą inkorporuotas žemes ir užleisti
jas grįžtantiems iš užsienio etniniams vokiečiams. Visi nepageidaujami
elementai – žydai ar lenkai, keliantys grėsmę režimui, turėjo būti išgabenti į
Generalinę guberniją. H. Frankas protestavo, tačiau bergždžiai55. 1939 m. gruodį
88 000 Pozene suimtų žydų ir lenkų buvo suvaryti į traukinius ir „iškrauti“
Generalinėje gubernijoje56. Niekas čia jų nelaukė, niekas nepasirūpino nei kur
juos apgyvendinti, nei kaip pamaitinti57. Kai kuriems jokios pagalbos ir
nebereikėjo. Pvz., Krokuvoje iš vieno traukinio tą šaltą gruodį pareigūnams teko
iškrauti 40 mirtinai sušalusių vaikų58. Tarp atvykėlių nebuvo sveikų vyrų – visi,
galintys dirbti, būdavo atskiriami ir siunčiami į priverstinius darbus Reiche.
Savaime suprantama, iškeldinamieji negavo jokių kompensacijų už prarastus
namus, turtą, verslą ar santaupas. Dvidešimt minučių susikrauti svarbiausiems
daiktams ir kelionė į nežinią – toks buvo tūkstančių deportuojamųjų likimas.
Kad ir kas jie buvo prieš tai, per tas dvidešimt minučių visi tapo benamiais ir
elgetomis. Vienas atvykėlius pasitinkantis vokiečių pareigūnas, Wilmas
Hosenfeldas, 1939 m. gruodžio 14 d. savo dienoraštyje rašė: „Aš norėjau
kažkaip pamaloninti visus tuos nelaimingus žmones ir paprašyti jų atleidimo už
tai, kad vokiečiai su jais taip elgiasi. Žiauriai, be pasigailėjimo ir žmogiškumo.
Kodėl šie žmonės yra išplėšiami iš savo namų, jeigu nėra aišku, kur juos galima
apgyvendinti? Visą dieną jie stovi šaltyje, sėdi ant savo skurdžių ryšulių ir neturi
ko valgyti. Ko gero, tai yra sistema – paversti šiuos žmones ligotais, skurdžiais,
bejėgiais, pasmerkti juos pražūčiai.“59

Tai tikrai buvo sistema, tačiau skirtingi didžiųjų nacių interesai tempė vežimą
į skirtingas puses. Deportacijų šalininkai H. Himmleris ir A. Greiseris užsimojo
išvalyti Reichą nuo ne vokiečių ir ambicingoje jų etninio valymo programoje
buvo ne tik iškeldinti nepageidaujamus, bet ir sugrąžinti tūkstančius
Volksdeutsche. Nuo 1941 m. traukinių vagonai tapo reikalingesni Rytų fronte,
tačiau iki to laiko vien tik iš A. Greiserio gau į Generalinę guberniją buvo
deportuota 365 000 žmonių. Ne tokiais dideliais tempais deportacijos vyko ir
kituose regionuose, bendras jų skaičius pasiekė milijoną, iš kurio trečdalį sudarė
žydai60. Į jų paliktus laisvus namus buvo siūloma atsikelti naujakuriams
vokiečiams, tačiau lygiai taip pat iš savo namų lenkai ir žydai buvo metami ir
Generalinėje gubernijoje. Susiviliojusių gero gyvenimo pasiūlymais grįžtančių
vokiečių buvo tiek daug, kad, pvz., 1941 m. pradžioje H. Frankui teko iš namų
išvaryti dar 400 000 lenkų. Jie netgi nebuvo deportuoti, tiesiog išmesti, kad
vokiečių naujakuriai turėtų kur gyventi. Iš viso 136 000 vokiečių grįžo iš Rytų
Lenkijos, 150 000 iš Baltijos šalių, 30 000 iš Generalinės gubernijos ir 200 000
iš Rumunijos. Etniniai vokiečiai turėjo įrodyti, kad yra vokiečiai, tad procesas
buvo ilgas. 1942 m. pabaigoje iš 1 250 000 norinčiųjų tapti naujakuriais tik
500 000 buvo apgyvendinti. Į Reichą inkorporuotose Lenkijos teritorijose 3
milijonai žmonių buvo registruoti kaip vokiečiai, tačiau čia vis dar buvo 10
milijonų lenkų. Ambicijos išmesti, permesti, sukeisti vietomis žmones tarsi
daiktus buvo sunkiai įgyvendinamos61.

H. Himmleris turėjo rimtą konkurentą. Hermanno Göringo vadovaujamai

karo ekonomikai reikėjo darbo jėgos. Kiekvienas, galintis dirbti, turėjo dirbti
Reichui, o ne būti deportuojamas į niekur. Ir tai lietė ne tik karo pramonę. Iš
milijono darbininkų, kurių norėjo Lenkijoje gauti H. Göringas, 75 proc. buvo
reikalingi žemės ūkio sektoriuje, ir kol H. Himmleris vykdė deportacijas į
Generalinę guberniją, reichsmaršalas pradėjo deportacijas iš čia. Iš pradžių
lenkai vyko dirbti netgi savanoriškai, tačiau pasklidus gandams, kaip su jais
elgiamasi, jie ėmė slapstytis. Į miškus pabėgę lenkai būrėsi į pasipriešinimo
grupes. Jų žudynės ir plėšikavimai vokiečių kaimuose baigėsi tuo, kad 1940 m.
gegužės 30 d. H. Frankas iššaudė 4000 pasipriešinimo dalyvių, iš kurių pusė
buvo intelektualai. 1940 m. vasarą Reiche dirbo apie 700 000 lenkų.
Mėgindamas pasiekti H. Göringo reikalaujamą milijoną, H. Frankas ėmėsi
griežtų priemonių. Policija apsupdavo kaimus ir suimdavo vyrus. Bandantieji
pabėgti buvo šaudomi vietoje. Miestuose lenkai lygiai taip pat buvo apsupami ir
suimami kino teatruose, aikštėse ar kitose susibūrimo vietose. 1941 m. rugsėjį
H. Göringas pagaliau gavo milijoną62 lenkų darbininkų, bet tai tikrai nebuvo
panašu į „vokišką efektyvumą“. H. Himmleris prievarta išvarė iš namų ir
deportavo į Generalinę guberniją milijoną žmonių. Milijoną darbininkų, taip pat
prievarta, H. Göringas turėjo susigrąžinti.

Manipuliuodami šimtų tūkstančių žmonių likimais, naciai žaidė tarpusavio

žaidimus. H. Frankas prieš savo teritorijos „šiukšlinimą“ protestavo nuo pat
pradžių. Nuo 1939 m. spalio iki 1940 m. vasario jo gau gyventojų skaičius
padidėjo nuo 10 iki 13 milijonų63, ir jis tiesiog neturėjo kur jų dėti. 1940 m.
vasario 12 d. Göringo Karinalo viloje netoli Berlyno susitiko visi šio keisto
žaidimo dalyviai: H. Himmleris, H. Frankas, A. Greiseris ir, žinoma, pats
H. Göringas. Susitikimo šeimininkas tapo H. Franko sąjungininku ir pareiškė,
kad Generalinė gubernija turi tapti Reicho aruodu, o pats svarbiausias prioritetas
turi būti stiprinti ekonominį Reicho potencialą. H. Himmleris užprotestavo ir
pareiškė, kad jam reikalinga erdvė apgyvendinti grįžtančius etninius vokiečius.
H. Göringas dar kartą pabrėžė, kad svarbiausia dabar būsimas karas su
Prancūzija, ir privertė H. Himmlerį padaryti kompromisą – SS reichsfiureris
pažadėjo derinti būsimas evakuacijas su H. Franku64. H. Frankas buvo
patenkintas, tačiau savo pergale džiaugėsi neilgai. H. Himmleris, ko gero,
talentingiausias intrigantas ir manipuliatorius visoje nacių hierarchijoje, kreipėsi
tiesiai į Hitlerį. Jis ištaikė tinkamą momentą, ir 1940 m. gegužės 15 d., kai
vermachtas sėkmingai triuškino Prancūziją, nusiuntė fiureriui dokumentą,
pavadintą „Keletas pamąstymų apie elgesį svetimšalių atžvilgiu Rytuose“. Jis dar
kartą pakartojo, kad Generalinė gubernija turėtų tapti „sąvartynu“
nepageidaujamiems lenkams, o kadangi Prancūzijai grėsė krachas, žydus pasiūlė
gabenti ne į Generalinę guberniją, o į kokią nors Prancūzijos koloniją Afrikoje.
Jis taip pat pridūrė, kad tie lenkai, kurių neįmanoma germanizuoti, turi būti
paversti „darbo klase be lyderių“. Kadangi Hitleris šiuos pamąstymus pavadino
„gerais ir tinkamais“, SS reichsfiureris tai priėmė kaip savo idėjų palaiminimą, o
savo kolegoms ir oponentams tai pateikė kaip paties fiurerio liniją, kurios privalu
laikytis65. H. Frankas netruko įsitikinti, kad ideologinių vizijų kovą pralaimėjo,
ir 1940 m. gegužės 30 d., sukvietęs į Krokuvą policijos galvas, paskelbė, kokia
bus naujoji politika: „Mes, nacionalsocialistai, susiduriame su tokia neįtikėtinai
sudėtinga ir atsakinga užduotimi, kad apie tai galima kalbėti tik privačiausiuose
sluoksniuose... Fiureris sakė man, kad politikos Lenkijoje įgyvendinimas
priklauso nuo tų, kurie valdo Generalinę guberniją, ir su tuo jie turi susitvarkyti
patys. Jis perdavė štai ką: mes privalome likviduoti visus žmones, kurie bando
suformuoti kokią nors vadovybę Lenkijoje; visi jų šalininkai turi būti suimti, o
po kurio laiko jų reikia atsikratyti. Mums nereikia tokia politika apkrauti Reicho
organizacijos Vokietijoje. Mums nereikia apsisunkinti gabenant šiuos žmones į
koncentracijos stovyklas Reiche, nes tai sukels tik papildomų rūpesčių ir
nereikalingos korespondencijos su jų giminaičiais. Mes užbaigsime šiuos
reikalus čia. Mes tai padarysime pačiu paprasčiausiu būdu.“66 Tai buvo ne
mandagaus ir kultūringo, tai buvo „tamsiojo“ H. Franko veidas. „Paprasčiausiu
būdu“ reiškė, kad 1940 m. vasarą Generalinėje gubernijoje tūkstančiai lenkų bus
tiesiog išžudyta, tūkstančiai sulauks tokio pat likimo vėliau. Asmeninis
H. Franko pralaimėjimas buvo ne jo, o būtent šių tūkstančių tragedija.

Šis užkulisinių nacių žaidimų rezultatas iš tikrųjų buvo žingsnis kur kas
toliau nei tuo metu atrodė. Trečiojo Reicho karo mašinai reikėjo veiksmingo
užkariautų teritorijų ekonominio išnaudojimo. Pvz., tokio kaip Čekoslovakijoje,
kur sistema su visais pramonės ar žemės ūkio sektoriais liko egzistuoti.
Vienintelis skirtumas, kad sistema be ypatingų komplikacijų dirbo ne sau, o
Reichui. Iš tikrųjų, kam reikėjo eikvoti milijoninius išteklius ir degalus
deportacijoms, kai jie reikalingi karo mašinai? Kam reikėjo išvaryti žmones iš
savų vietų, jeigu dirbdami, pvz., savo ūkiuose, jie galėjo auginti derlių, kurį
paskui galima tiesiog atimti? Akivaizdžios ekonominės naudos pralaimėjimas
utopinei rasinio grynumo teorijai buvo viena iš labai svarbių priežasčių, dėl
kurių Vokietija pralaimėjo II pasaulinį karą. Tuo mes dar ne kartą galėsime
įsitikinti, tačiau kartu tai buvo žingsnis didžiulės žmonijos tragedijos link.

Hitleris buvo blogio įsikūnijimas, bet milijonus žmonių sunaikinsiančią

sistemą sukūrė ne jis. Šioje sistemoje tokie kaip H. Himmleris ar R. Heydrichas,
A. Greiseris ar A. Rosenbergas stengėsi dirbti „pagal fiurerio liniją“. Tačiau jų
rankose buvo tokia valdžia, kad jie galėjo įgyvendinti bet kokias savo fantazijas.
Ir tai buvo būdinga ne tik įtakingiausiems naciams, bet ir didžiulei jų klerkų
armijai. Istorikai ir filosofai kūrė teorijas, pateisinančias Vokietijos hegemoniją
Rytuose, rasinės ideologijos „ekspertai“ teikė vieną pasiūlymą po kito, ką daryti
su „pusžmogiais“. Vieni kūrė megalomaniškas schemas, kiti apsiėjo konkrečiais
pasiūlymais, tačiau tendencija buvo viena – jie radikalėjo, o Hitleris tik rinkosi
ir, jo biografo I. Kershaw žodžiais, „išdavinėjo licencijas barbarizmui“67.
„Genocidinis mentalitetas“ – dar vienas I. Kershaw sugalvotas terminas –
progresavo kaip maža sniego gniūžtė, paleista nuo kalno ir virstanti didžiuliu
kamuoliu.

Sunkiai suvokiamas protu šio proceso pavyzdys yra Eutanazijos programa T-

4[2]. Jos esmė – sunaikinti žmones, „nevertus gyventi“, – fiziškai ar protiškai
atsilikusius. Dar 1935 m. išleisti Niurnbergo įstatymai numatė tokių žmonių
sterilizaciją, kurios mastas apėmė 400 000 žmonių. „Jeigu neįgalūs žmonės
suprastų savo egzistavimo kančią ir beprasmybę, jie patys nenorėtų gyventi“, –
skelbė nacių propaganda68, tačiau jokių drastiškų priemonių imtasi nebuvo iki
pat 1939 m., kai Hitleris gavo keistą laišką. Fiurerio kanceliariją kas savaitę
pasiekdavo šimtai laiškų, visų jų perskaityti jis, žinoma, negalėjo, todėl
dažniausiai į juos atsakydavo adjutantai, o Hitleriui pateikdavo tik, jų manymu,
svarbiausius. Laiške vienas tėvas prašė, kad jo aklas, neturintis kojos ir dalies
rankos, sutrikusio intelekto sūnus būtų „išgelbėtas nuo kančių“ ir jam būtų
pritaikyta „gailestinga mirtis“69. Kanceliarijos klerkai, vadovaujami ambicingo
Philippo Bouhlerio, žinodami apie fiurerio maniją pseudodarvinistinei teorijai,
nusprendė, kad šis laiškas turi būti perduotas bosui asmeniškai. Kai Hitleris jį
perskaitė, davė nurodymą savo gydytojui Karlui Brandtui išsiaiškinti tikrąją
padėtį, ir jeigu tėvo pateikta informacija teisinga, įgyvendinti jo norą. Be to, jis
žodžiu Ph. Bouhleriui ir K. Brandtui davė nurodymą lygiai taip elgtis ir visais
kitais panašiais atvejais70. Mažas kamuoliukas, paleistas nuo kalno, ėmė riedėti.
Sudaryti gydytojų konsiliumai sukūrė „nevertų gyventi“ nustatymo sistemą,
kanceliarijos pareigūnai sugalvojo būdą, kaip slaptai ją įgyvendinti, ir netrukus
prasidėjo masinė vaikų eutanazija. Paimtiems iš tėvų neva moksliniams
tyrimams, jiems buvo suleidžiama nuodų, o namiškiams pranešama kokia nors
kita mirties priežastis. Iš viso taip buvo nužudyta ne mažiau kaip 5000 vaikų71.
Liepą Hitleris Reicho sveikatos ministrui pareiškė, kad pasisako už neįgaliųjų
eutanaziją, nes ligoninių, gydytojų, slaugių ir visos infrastruktūros reikia
artėjančiam karui. Ministras Leonardo Conti užuominas suprato. Rugpjūtį jis
raportavo apie puikius vaikų eutanazijos pasiekimus, o netrukus Reicho
kanceliarijoje susirinkęs gydytojų būrys ne tik pasisakė už „žudynes iš malonės“,
bet ir pranešė Hitleriui, kad tokių pacientų turėtų būti apie 60 000.

Rugsėjo 1 d., tą pačią, kai pradėjo karą, Hitleris davė nurodymą visiškai
slaptai pradėti vykdyti programą T-4. Tai buvo mirties nuosprendis dar 70 000
žmonių, šį kartą suaugusių72.

Nesunku nuspėti, kad Vokietijoje prasidėjusi žmonių su negalia žudynių

banga persirito ir į Lenkiją. Skirtumas buvo tik tas, kad čia nereikėjo laikytis
tokios „civilizuotos“ tvarkos kaip Vokietijoje. Rugsėjo 22 d. SS ir policijos
būriai, vadovaujami Kurto Eimanno, susodino pirmuosius Konradšteino
(Kocborovo) psichiatrijos ligoninės netoli Dancigo pacientus į sunkvežimius ir
išvežė juos į mišką. Čia gestapo pareigūnai iš Vokietijos Reicho jau laukė su
iškastomis duobėmis ir išrikiuoti šalia jų visi ligoniai, kai kurie taip ir likę su
tramdomaisiais marškiniais, buvo sušaudyti. Per kelias artimiausias savaites
tokių nelaimėlių bus jau 2000, per kelis mėnesius – 7700, o iki 1941 m. vasaros
– apie 12 000. Neįgaliųjų iš Treskau (Owińska) ligoninės netoli Poznanės
žudynės vertos atskiro dėmesio, nes pirmą kartą čia buvo pritaikytas naujas
masinio žudymo metodas. Apie 1000 ligoninės pacientų buvo nugabenti į
paruoštus bunkerius, kuriuose vienu metu tilpo apie 50 žmonių. Į juos buvo
paleistas anglies monoksidas (CO), ir po 10–15 minučių galima buvo traukti
lavonus, o į jų vietą įleisti būsimuosius. Tai buvo pirmieji nacių bandymai
ieškant efektyvaus masinio žudymo metodo, ir jiems buvo teikiama tokia svarba,
kad gruodį pasižiūrėti „naujoviškos egzekucijos“ atvyko pats H. Himmleris.
Nors žudynės vyko slaptai, jos buvo masinės. Pasklidus gandams, gydytojas
Z. Klukowskis 1940 m. vasarį dienoraštyje užrašė: „Sunku patikėti, kad tokie
baisūs dalykai iš tikrųjų vyksta.“73 Sunku patikėti tuo netgi dabar. Galbūt per
drąsu būtų sakyti, kad šioje istorijoje viskas prasidėjo nuo vieno lemtingo laiško,
bet pats procesas labai primena sniego gniūžtės efektą. Mechanizmas,
persismelkęs „genocidiniu mentalitetu“ veikė kartais inertiškai, kartais
chaotiškai, toli gražu ne visada racionaliai, bet visada radikaliai. Daugelis jo
dalyvių visiškai tikėjo tuo, ką daro.

Pvz., lenkų lyderiuose rasių teorijos ekspertai įžvelgė „nemažas gero kraujo
porcijas“, nes, „priešingai nei dauguma bevalių slavų, jie sugebėjo imtis
iniciatyvos“. Tokie potencialūs pasipriešinimo lyderiai turėjo būti eliminuoti,
tačiau jų vaikus naciai nusprendė išgabenti į Vokietiją ir germanizuoti. Tai jau
minėtuose savo pamąstymuose Hitleriui pasiūlė H. Himmleris. SS reichsfiureris
rašė: „Tai mums padės atsikratyti pavojaus, kad pusžmogiai Rytuose gali įgyti
lyderių sluoksnį iš žmonių, turinčių gero kraujo. Tai būtų pavojinga, nes jie
mums būtų lygiaverčiai.“ Hitleris sutiko su idėja: „Mūsų pareiga pasiimti
vokišką kraują arba jį sunaikinti.“74

Tūkstančiai „tinkamų germanizuoti“ lenkų vaikų buvo pradėti gabenti į

specialias stovyklas Reiche. Dažniausiai tai buvo našlaičiai iš globos namų, taip
pat nacionalistų ir pasipriešinimo veikėjų palikuonys, kurių tėvai buvo sušaudyti,
deportuoti arba kalėjo koncentracijos stovyklose, o neretai ir atsitiktinai gatvėje
sugauti vaikai. Nacius labiausiai domino tie, kurie buvo panašūs į arijus (šviesūs
plaukai, žydros akys etc.), tačiau jų likimas priklausė nuo „rimtesnių“ tyrimų
Vokietijoje. Pats svarbiausias kriterijus buvo atstumas tarp kaktos ir pakaušio.
Pripažintieji kaip tinkami arijų rasei buvo siunčiami į specialias stovyklas ir
perauklėjami nacistine dvasia. Jiems buvo suteikiami vokiški vardai ir nauji
dokumentai, o po pusmečio nacių ideologijos ir vokiečių kalbos pamokų vaikai
atsidurdavo programoje dalyvaujančiose vokiečių šeimose. Naujieji globėjai taip
pat nežinojo tiesos apie įsivaikintus vaikus, nes dažniausiai jiems buvo teigiama,
jog tai žuvusių vokiečių kareivių atžalos. Nenuostabu, kad 80 proc. šių vaikų
niekada nebesugrįžo į Lenkiją. Lebensborn[3] (Gyvybės šaltinis) programa buvo
vykdoma ir kitose šalyse, pvz., iš Ukrainos ir Baltijos šalių į Vokietiją buvo
išgabenta po 50 000 vaikų, tačiau Lenkijoje šis skaičius siekė net 200 00075.
Keistos ir liūdnai unikalios nacių idėjos keitė žmonių likimus ne tik realiu laiku,
bet ir daugeliui metų į priekį.

Žiaurūs okupantų metodai labai greitai suskaldė lenkų visuomenę. Gaujos

banditų šlaistėsi po kaimus ir miestus plėšdamos ir terorizuodamos gyventojus,
prievartaudamos moteris. Lenkai skųsdavo vienas kitą, tikėdamiesi atlygio –
kolaborantų buvo visur, ir Lenkija nebuvo išimtis. Suklestėjo prostitucija.
1940 m. lapkritį gydytojas Z. Klukowskis nuo venerinių ligų gydė 32 pacientes
ir savo dienoraštyje pažymėjo, kad „kai kurios iš jų buvo tik 16-os metų. Kai
kurios iš pradžių buvo išprievartautos ir tik tada ėmė verstis prostitucija, tarsi tai
būtų vienintelė jų galimybė išsilaikyti.“ „Girtavimas auga, – rašė Z. Klukowskis
1941 m. sausį. – Suprantama, dėl to kyla daugiau girtų peštynių, tačiau panašu,
kad vokiečiai yra tuo patenkinti.“ Lenkai plėšė žydų parduotuves, o buvę
policijos pareigūnai dirbo vokiečiams. „Niekada nemaniau, kad Lenkijos
gyventojų moralė gali smukti taip žemai. Jokio tautinio pasididžiavimo, – tęsė
temą Z. Klukowskis, o vasarį apibendrino: – Mums trūksta tik vokiškų uniformų.
Aplink vien tik gandai, intrigos, skundimai...“76
[1] Iš viso apie 1700 lenkų kunigų atsidūrė koncentracijos stovyklose. (Evans, p.
34)
[2] Pavadinimas kilo nuo šią programą organizavusios įstaigos adreso –
Tiergartenstrasse 4.
[3] Programos Lebensborn tikslas buvo praturtinti ir pagausinti „grynakraujų

arijų rasę“. Vokietijoje ji prasidėjo nuo merginų ir moterų skatinimo gimdyti

rasiškai grynus vaikus. Dar 1936 m. Vokietijoje įkurti Lebensborn fondo namai
netoli Miuncheno. Per karą Vokietijoje veikė apie 10 tokių namų. Dažniausiai tai
buvo prabangios įstaigos, kurių patalpos buvo perimtos iš turtingų žydų ar
užsieniečių. Namai buvo išlaikomi iš SS narių mokesčių ir buvo atviri tik
grynakraujėms arijų moterims. Kad būtų priimta į tokius namus, moteris turėjo
turėti visus keturis senelius vokiečius ir būti visiškai sveika. Lebensborn
programa nebuvo labai veiksminga – jai padedant Vokietijoje gimė apie 8000
vaikų. Tai, kad Lebensborn namai buvo tiesiog SS viešnamiai, yra holivudinis
mitas. Daugelis čia atvykstančių moterų buvo ištekėjusios, o nesantuokinio
būsimojo vaiko tėvo kilmė buvo kruopščiai tikrinama – maždaug pusė prašymų
priimti į Lebensborn namus buvo atmesta. Netekėjusios moters kūdikis tapdavo
SS nuosavybe ir po maždaug metų priežiūros buvo atiduodamas vokiečių
šeimoms, dalyvaujančioms Lebensborn programoje. Lebensborn namuose
sąlygos buvo idealios. Nėščios moterys gaudavo savo asmeninius kambarius ir
puikų maistą – per karą tai buvo didžiulė prabanga, nekalbant apie kvalifikuotą
medicinos priežiūrą tiek prieš, tiek po gimdymo. Pats H. Himmleris dažnai
lankydavosi šiuose namuose, o vaikams, gimusiems per jo gimimo dieną, siuntė
dovanas. Šiose įstaigose visapusišką priežiūrą ir komfortą gavo net ir vaikai,
atgabenti iš okupuotų šalių. JAV karo tribunolas nerado įrodymų, kad tokie
vaikai būtų kankinami ar žeminami. Atvirkščiai, kai kuriems našlaičiams kelionė
į Lebensborn namus tapo išsigelbėjimu. (Wagner, „NAZI Lebensborn Program“)
 Didysis „chirurgų“ klausimas – kur dėti žydus?
Lenkai nacių rasistams buvo „pusžmogiai“, o žydai nepateko net į šią
kategoriją – jiems tai buvo net ne žmonės. Žydų tautos istorija II pasauliniame
kare asocijuojasi su vienu žodžiu – holokaustas[1]. Ši tema, o tiksliau – tragedija,
yra tokia didžiulė, tokia kompleksinė, kad jai reikėtų atskirų kelių tomų.
Tūkstančiai jų jau parašyta, lietuviškai taip pat, tad šioje knygoje žydų tragedija
bus pateikta tik fragmentiškai. Vis dėlto juodas holokausto šešėlis šiame kare
toks didelis, kad nekreipti į jį dėmesio negalima.

1939 m. Lenkija buvo šalis, kurioje gyveno daugiausia žydų Europoje –

beveik 3,5 milijono. Iš 2 milijonų, gyvenusių vokiečių okupuotose teritorijose,
pabėgti spėjo tik 350 00077. Pirmiausia jiems, kaip ir lenkams, teko atkentėti SS
ir Einsatzgruppen smurto bangą. Rugsėjo 8 d. esesininkai sudegino sinagogą ir
iššaudė 500 žydų Bendzine, po kelių dienų Dynuve 150 žydų buvo sušaudyta,
dar 50 užrakinti ir sudeginti su visa sinagoga. Tai buvo tik pradžia. Kad prie šio
teroro prisijungė ir paprasti vermachto kareiviai, nenuostabu – Vokietija jau
šešerius metus buvo maitinama antisemitine nacių propaganda. Pvz., generolo
J. Blazkowitzo 8-osios armijos štabo vadas Hansas Felberis po apsilankymo
Lodzėje rašė, kad žydai yra „pasibaisėtinų, purvinų ir klastingų prasčiokų
tuntas“. Ir pridūrė, kad „jie turi būti deportuoti“. Hitleris irgi apsilankė žydų
kvartale Kelcuose. Jo spaudos bosas O. Dietrichas, išklausęs fiurerio įspūdžių,
užrašė: „Jie gyvena nesuvokiamame purve. Tokiose lūšnose, į kurias Vokietijoje
net valkata nekeltų kojos.“ J. Goebbelsas, kaip visada, buvo iškalbingiausias:
„Tai jau nebe žmonės, – rašė jis lapkritį, – jie yra gyvuliai. Todėl užduotis yra ne
humanitarinė, o chirurginė. Reikia imtis žingsnių, radikalių taip pat. Kitaip šis
užkratas pražudys Europą.“78

Vokiečių kareiviai buvo jau pripratę prie žydų diskriminacijos savo šalyje,
kur buvo ne tik leidžiami įvairūs įstatymai, bet ir vyko pogromai[2]. Primaitinti
propagandos, Rytų žydus jie laikė dar blogesniais ir visuotinės paniekos ir
neapykantos fone elgėsi su jais kaip šaudavo į galvą. Plėšimai ir vagystės buvo
kasdienis reiškinys. Žydaičių vokiečiai stengėsi neprievartauti, bent jau atvirai
(arijams tokius santykius draudė įstatymai), tačiau žmonės, ieškodami
pažeminimo būdų, būna išradingi. Pvz., per vieną iš didžiausių švenčių žydų
kalendoriuje, Jom Kipurą, keletas tūkstančių žmonių buvo užrakinti Petrakavo
sinagogoje, ir kadangi jiems nebuvo leista eiti į tualetus, teko tuštintis šventoje
vietoje. Paskui naciai privertė viską išvalyti šventų knygų puslapiais ir sinagogos
relikvijų audeklais79. Gruodžio 16 d. Lodzėje žydaitėms buvo įsakyta savo
palaidinėmis išplauti viešuosius tualetus, o kai darbas buvo atliktas, prižiūrėtojai
palaidines užvyniojo merginoms ant veidų. Valyti tualetus ir gatves, priversti
žydus mėtytis ekskrementais buvo mėgstamos vokiečių užduotys, kaip ir skusti
arba padegti barzdas, versti valgyti kiaulieną, atlikti fizinius pratimus ar šokti
okupantams80. Vieną tokį epizodą gana tikroviškai savo filme „Pianistas“ parodė
Romanas Polanskis. „Šokėjų“ likimas priklausė nuo vokiečių nuotaikos, jie
galėjo pradėti šaudyti, apstumdyti ar net peiliu ant kaktos išrėžti Dovydo
žvaigždę[3], bet taip pat galėjo ir pavaišinti cigaretėmis.

Vokiečių kareiviai pirmą kartą gyvenime matė „tikrus“ žydus, nes Vokietijoje
jie sudarė mažiau nei 1 proc. visų gyventojų, ir dauguma jų buvo prisitaikę prie
socialinių ir kultūrinių sąlygų, t. y. atrodė ir elgėsi taip pat kaip ir visi81.
Ortodoksai, kuriuos jie sutiko Lenkijoje, buvo „žydai su tikromis barzdomis,
purvini ir atrodė blogiau nei juos apibūdindavo Stormer“[4], – rašė vienas
puskarininkis laiške namo. „...Skarmaluoti, purvini, šlykštūs. Jie mums atrodo
kaip maras. Jų keisti žvilgsniai, klastingi klausimai ir įtartinas sukiojimasis
aplink labai dažnai mus priverčia išsitraukti pistoletus ir parodyti šiems pernelyg
smalsiems subjektams, kas yra kas“, – rašė kitas82. Lenkai, beje, dažnai su
linksmu entuziazmu prisidėdavo ne tik prie patyčių, bet ir plėšikavimo bei žydų
įstaigų siaubimo83.

Vis dėlto deginamos sinagogos, žeminami žydai, smurtaujama ir žudoma

Lenkijoje 1939 m. buvo tik spontaniškai. Antisemitizmas, be abejo, buvo viena
iš tokių veiksmų priežasčių, tačiau kur kas labiau smurto protrūkį paskatino pats
karas. Paprastas kareivis, galbūt nieko nepasiekęs gyvenime, su šautuvu rankose
prieš beginklius civilius įgyja neįprastą sau pranašumą. Tai nematoma tamsioji
žmogaus pusė. Net ir šiais laikais užtektų keletui savaičių panaikinti policiją
civilizuotoje šalyje, ir nebaudžiamumas taptų nevaldomas. Kareiviai netrukus iš
Lenkijos pasitraukė, o nacių vadams reikėjo sugalvoti, kaip spręsti jų pačių
susikurtą „žydų problemą“. Nors mes žinome, kuo viskas baigėsi, faktas yra tas,
kad tuo metu jie nežinojo, kaip tai padaryti.

„Iš žydų nenoriu nieko, tik kad jie išnyktų“, – kartą sakė Hansas Frankas,
tačiau 2 milijonai žmonių negalėjo tiesiog išnykti. Kur juos padėti? – toks buvo
didysis klausimas, sulaukęs pačių fantastiškiausių atsakymų. Adolfas
Eichmanas, 1939 m. gruodį tapęs gestapo padalinio, kuris rūpinosi žydų reikalais
ir buvo atsakingas už jų deportavimą bei evakuaciją, vadovu, siūlė perkelti visus
okupuotų teritorijų žydus į „rezervatą“ Liublino-Nisko regione Pietų Lenkijoje.
Po Prancūzijos užkariavimo H. Himmleris ėmė svajoti, kad Europą galima
išvalyti visus žydus perkeliant į... Madagaskarą. Ši Afrikos atogrąžų sala buvo
Prancūzijos kolonija. Pagal planą Madagaskarą prancūzai turėjo perleisti
Vokietijai, kuri čia įkurdintų karines bazes, iškeldintų visus salos gyventojus ir
vietoj jų atgabentų žydus. Šie čia galėtų verstis žemės ūkio darbais ir netgi turėtų
savivaldos teises, tiesa, vietinė vyriausybė būtų pavaldi policinei H. Himmlerio
vadovybei. Į Madagaskarą žydai turėjo būti deportuojami jų konfiskuoto turto
sąskaita, tačiau šis planas tikrai buvo utopinis. Naciai planavo saloje
apgyvendinti milijonus žydų, tačiau geriausiu atveju čia galėjo tilpti tik 40 000–
60 000 žmonių. Tuo metu jų buvo apie 25 000. Naciai, beje, šio plano atsisakė
tik po to, kai 1940 m. nepavyko parklupdyti Didžiosios Britanijos.

Vienas rusų istorikas archyvuose rado dokumentų, liudijančių, kad vokiečiai

siūlė pasiimti žydus Tarybų Sąjungai. Sovietinės gyventojų perkėlimo tarnybos
komisaras Evgenijus Čekmenevas 1940 m. vasario 9 d. laiške V. Molotovui rašė:
„Gyventojų perkėlimo tarnyba gavo du laiškus iš Berlyno ir Vienos gyventojų
perkėlimo biurų. Juose liečiamas klausimas dėl žydų perkėlimo iš Vokietijos į
Tarybų Sąjungą, konkrečiai į Birobidžaną ir Vakarų Ukrainą. Pagal TSRS
vyriausybės susitarimą su Vokietija dėl gyventojų evakuacijos į TSRS teritoriją,
evakuacijos subjektais gali būti tik ukrainiečiai, baltarusiai ir rusai. Manome,
kad nurodytų gyventojų perkėlimo biurų pasiūlymai negali būti priimti. Lauksiu
nurodymų.“84 Raštiško Kremliaus atsakymo į tokius pasiūlymus neišliko, tačiau,
savaime suprantama, tokios dovanėlės – 2 milijonų žmonių – priimti negalėjo
net tokia didelė valstybė kaip Tarybų Sąjunga. Stalinas buvo antisemitas ir, pvz.,
kai Raudonoji armija pradėjo vaduoti nacių mirties stovyklas, visada reikalavo,
kad žydai kaip aukos nebūtų išskiriami iš kitų tautybių. Tačiau bent jau iki karo
pabaigos Stalino antisemitizmas buvo labiau maniera nei pavojinga manija, kuria
buvo apsėstas Hitleris85. Sovietai taip pat žudė ir trėmė žydus. Tačiau NKVD
gniaužtuose atsidurdavo tik tie, kurie kartu su visais kitais patekdavo į „liaudies
priešų“ kategoriją. Tai, kad Stalinas nepriėmė 2 mln. žydų, nereiškia, kad jis
kaltas dėl jų likimo. Tiesiog besiblaškydami tarp savo utopinių idėjų tuo metu
naciai norėjo žydus kur nors pradanginti, tik niekaip negalėjo rasti kur.

A. Greiseris norėjo kuo greičiau išvalyti savo teritorijas, H. Frankas nenorėjo

priimti ne tik lenkų, bet ir žydų, o kai pasigirdo planai apie Madagaskarą, jis
įgijo argumentą – kam žydus siųsti iš pradžių į Generalinę guberniją, o paskui į
Afriką? Tegu jie lieka ten, kur yra, iki galutinio deportavimo. Tačiau A. Greiseris
nenorėjo laukti ir todėl sugalvojo laikiną sprendimą – suvaryti žydus į getus.
Pirmas didelis getas 1940 m. balandį buvo atidarytas, o tiksliau – sienomis ir
tvoromis uždarytas Lodzėje (Litzmannstadt). Iš 220 000 miesto ir apylinkių žydų
jame atsidūrė 162 00086. Sąlygos šioje skurdžioje miesto dalyje buvo
katastrofiškos. Iš 31 721 buto, kurių dauguma buvo vieno kambario, tik 725
turėjo vandentiekį87. Po karo apskaičiuota, kad, pvz., Varšuvos gete vienas
kambarys tekdavo vidutiniškai devyniems žmonėms. Varšuvos geto teritorija
sudarė tik 2,4 proc. miesto, tačiau į ją buvo sugrūsta apie 30 proc. miesto
gyventojų, ir taip vyko visur. Perpildytuose namuose dažniausiai nebuvo ne tik
vandens, bet ir šildymo, elektros, tualetų, todėl dėl ligų, epidemijų ir
antisanitarinių sąlygų žydai getuose netrukus pasidarys tokie, kaip juos piešė
nacių propaganda, – „purvini ligų nešiotojai“88. Didžiausia problema tapo
maistas – uždaryti gete ir neturėdami teisės jo palikti žydai turėjo jį pirkti
kosminėmis kainomis. Tai, kas prieš karą kainavo 5000 markių, spekuliantai
galėjo įvertinti tik 100 markių – vienintelis likęs tikras dalykas buvo maistas.
Duonos riekė už auksinį žiedą – nereali kaina, tačiau tomis rinkos sąlygomis ji
buvo normali89 : noras nemirti iš bado gali būti įvertintas labai brangiai.
Likusieji už geto sienų įgijo gerą progą pasipelnyti.

Vokiečiai getuose leido sukurti vietos valdžią (Judenräte). Jos uždavinys

buvo sudaryti žydų sąrašus, perduoti konfiskuotą turtą, suburti darbo jėgos
dalinius, paskirstyti gyvenamuosius plotus, rūpintis maisto pristatymu, darbų
organizavimu, sveikatos reikalais ir t. t., tačiau visai tai buvo tik savivaldos
iliuzija. Iš tikrųjų naciai mainais už darbą ir turtą suteikdavo getams minimalų
maisto kiekį ir vykdė organizuotą reketą. Be to, kai kurie žydai, tokie kaip
Chaimas Rumkowskis Lodzėje, tapo tikrais savo tautiečių diktatoriais90.
Principas „skaldyk ir valdyk“ naciams buvo nesvetimas. Kai daliji duonos
kepalą dešimčiai žmonių, sunku tikėtis, kad kuris nors iš jų liks patenkintas
dalybomis. Net ir privilegijuoti žydai neturėjo didelio pasirinkimo, kiek ir už ką
mokėti, sprendė ne jie. Už nacių nurodymų nevykdymą grėsė mirtis, už stropų
darbą – tautiečių bendruomenės panieka. Ch. Rumkowskio, arogantiškai
vaikščiojančio po getą su asmens sargybiniais, žmonės nemėgo, tačiau drauge jis
buvo vienintelė grandis tarp žydų ir nacių, padedanti žmonėms gete nemirti iš
bado. Jis vis dar tikėjosi, jog ši tauta gali egzistuoti net ir naujajame nacių
pasaulyje. 1940 m. balandžio 5 d. viename iš daugelio savo laiškų okupacinei
valdžiai Ch. Rumkowskis rašė, kad gete gyvena tūkstančiai kvalifikuotų
darbininkų: „Aš galiu viską organizuoti taip, kad šie žmonės dirbtų valdžiai“, –
rašė jis, tikėdamas, kad žydai gali būti naudingi, o gal net reikalingi nacių
režimui91. Viską praradę žydai buvo pasiruošę atiduoti viską, kas liko, kad tik
gautų galimybę išgyventi. Viltis ne tokia ir naivi, kadangi toks scenarijus atrodė
abipusiškai naudingas, tačiau logikos nacių veiksmuose buvo nedaug.

1940 m. rugpjūtį žydų pinigai Lodzės gete baigėsi. Naciams reikėjo

nuspręsti, ką daryti toliau – leisti žydams mirti badu ar maitinti juos mainais už
darbus. Vadai Berlyne tokiais klausimais sau galvos nekvaršino. Lodzės geto
nacių administracijos vadovas Hansas Biebowas susiginčijo su savo pavaduotoju
Alexanderiu Palfingeriu. Pastarasis buvo įsitikinęs, kad žydai slepia turtus ir
pinigus, todėl manė, kad bado grėsmė turėtų juos priversti atiduoti viską. „Jeigu
aš klystu, – sakė A. Palfingeris, – ir žydai pradės masiškai mirti iš bado, tebūnie,
nes man tai visiškai nesvarbu.“ H. Biebowas norėjo paversti getą pelningai
dirbančia verslo organizacija ir ginčą laimėjo. A. Greiseriui patiko nauja schema,
kadangi iš jos nemažai pinigų turėjo nukristi tiesiai jam į kišenę. Žydai turėjo
dirbti pagal nustatytus tarifus. 35 proc. pinigų atite ko jiems, kad turėtų iš ko
nusipirkti maisto, 65 proc. keliavo į specialią A. Greiserio sąskaitą92. Netrukus
šiuo pavyzdžiu pasekė ir kiti miestai. H. Frankas pradėjo Varšuvos geto statybas
vasarą, kai pasigirdo svajonės apie Madagaskarą, trumpam viską sustabdė, tačiau
1940 m. lapkritį, po ilgus mėnesius trukusių statybų, Varšuvos getas buvo
aptvertas 3,5 metro aukščio siena, apraizgyta spygliuota viela93. Varšuvos ir
Lodzės getai buvo didžiausi – juose atitinkamai gyveno 380 000 ir 160 000
žydų, tačiau netrukus „laikinas sprendimas“ tapo visuotine sistema. Lenkiją
pradėjo raizgyti šimtų getų tinklas. Didesni iš jų buvo Krokuvoje (68 000) ir
Liubline (40 000). Po invazijos į Tarybų Sąjungą Galicija buvo prijungta prie
Generalinės gubernijos ir 1941 m. gruodį įkurtas getas Lvove (Lemberg, 115 000
žydų). 1941 m. pabaigoje getų sistema Lenkijoje jau veikė visu tempu, o jos
metodus ir patirtį naciai pritaikė naujai užkariautose teritorijose. Didesni getai
buvo įkurti Minske (100 000 žydų), Brest Litovske (20 000), Rygoje (30 000),
Černovitcuose (46 000), Odesoje (35 000), Charkove (21 000), Salonikuose
(45 000), Terezyne (Čekoslovakijoje, vok. Theresienstadt, 53 000)94. Didžiausi
getai Lietuvoje buvo Vilniuje (80 000) ir Kaune (40 000)[5].

Getų istorija yra dar viena sniego gniūžtės istorija. Jie buvo įsteigti kaip
laikinos stovyklos prieš deportavimą į Generalinę guberniją. Vėliau „laikinosios
stovyklos“ ėmė dygti ir Generalinėje gubernijoje – kol visi žydai bus perkelti į
Afriką. Iš pradžių naciai pardavinėjo maistą už pinigus, kai šie baigėsi,
nusprendė paversti žydus darbininkais tose pačiose „laikinosiose stovyklose“.
Sprendimo išmarinti žydus badu nebuvo, atvirkščiai, juos buvo nutarta paversti
vergais už duonos kąsnį, dirbančiais užkariautojams. Žinoma, mirtingumas nuo
bado, išsekimo ir epidemijų buvo didžiulis. Pvz., kai 1941 m. pavasarį Varšuvoje
kilo šiltinės epidemija, mirtis gete tapo tokia kasdienybe, kad niekas
nebekreipdavo dėmesio į lavonus gatvėje. Iš viso Varšuvos gete mirė apie
140 000 žmonių, tačiau dėl vis atvežamų naujų gyventojų bendras jų skaičius
niekada ženkliai nenukrito95. Kai 1940 m. balandžio 27 d. H. Himmleris įsakė
statyti Aušvico kompleksą, jo planuose nebuvo nei dujų kamerų, nei milžiniškų
krematoriumų. Aušvicas buvo viso labo dar viena koncentracijos stovykla, skirta
vis gausėjantiems kaliniams. Pirmasis Aušvico komendanto Rudolfo Hösso
uždavinys – sutalpinti stovykloje ne mažiau kaip 10 000 kalinių, daugiausia
lenkų. Būsimasis holokausto simbolis iliustruoja nacių sistemos inertiškumą.
Pati didžiausia istorijoje masinio žmonių naikinimo mašina tuo metu neturėjo ne
tik ratų, bet ir plano, kur važiuoti. Nepaisydami visų sunkumų, žydai prisitaikė
prie naujų sąlygų. Jie virto Trečiojo Reicho vergais, tačiau įgijo viltį išgyventi.
Laikinas sprendimas įkurti getus tapo sistema, savaip naudinga abiem pusėms.
Tačiau ši sistema pasirodys irgi tik laikina. Ateis laikas, kai vietoj dilemos, kaip
padalyti maisto trupinius, rabinai privalės naciams sudarinėti deportuojamųjų į
mirties stovyklas sąrašus. Blogiausia laukė ateityje, tuo tarpu 1940 m. Varšuvoje
buvo kalbama, kad viską galima nusipirkti už pinigus, svarbiausia tik žinoti, kam
duoti kyšį. 125 zlotai už atleidimą nuo privalomųjų darbų, 500 zlotų už galimybę
nenešioti Dovydo žvaigždės, 1200 – už dokumentus, patvirtinančius arijų kilmę,
10 000 – už paleidimą iš kalėjimo ir 150 000 – už emigraciją į Italiją (tiesa, kai
Italija 1940 m. birželį prisijungė prie karo Vokietijos pusėje, šios galimybės
neliko)96.
[1] Žodis „holokaustas“ kilęs iš graikų žodžio „holokauston“. Jis reiškė „visiškai“

(holos) „sudegintą“ (kaustos) auką dievui. Iki vėlyvo XIX a. holokausto terminas
buvo vartojamas apibūdinant nelaimes ir katastrofas. Pirmą kartą apibūdinant
nacių veiksmus žydų atžvilgiu žodis „holokaustas“ pavartotas 1942 m., tačiau
standartiniu terminu tapo tik XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje. Holokaustas iš
esmės yra genocido atitikmuo, tačiau norint išskirti su niekuo nesulyginamą
Europos žydų naikinimo mastą atsirado atskiras pavadinimas. Patys žydai nuo
XX a. 5-ojo dešimtmečio vartoja terminą „Šoa“, kuris išvertus iš hebrajų kalbos
reiškia nelaimę.
[2] Didžiausias pogromas, patekęs į istoriją „Krištolo nakties“ pavadinimu, įvyko

1938 m. lapkričio 9 d. Prieš tai, lapkričio 7 d., norėdamas atkreipti pasaulio

dėmesį į prastėjančią savo tautiečių padėtį Vokietijoje ir tik atkeršyti už savo
šeimos deportaciją į Lenkiją, septyniolikmetis Herschelis Grynszpanas Paryžiuje
nušovė vokiečių diplomatą Ernstą vom Rath’ą. Per Vokietijoje nuvilnijusią
smurto bangą buvo nužudyta apie 90 žydų, apie 20 000–30 000 suimta. Taip pat
buvo sugriauta ir išplėšta tūkstančiai žydų verslo įstaigų, padegta šimtai
sinagogų. Už visus finansinius nuostolius žydai turėjo susimokėti patys.
H. Grynszpanas nebandė bėgti ar slėptis. Prancūzijos policijai jis sakė: „Būti
žydu nėra nusikaltimas. Aš nesu šuo. Aš turiu teisę gyventi. Mano tautos žmonės
turi teisę egzistuoti šioje žemėje. Bet dabar jie yra medžiojami kaip žvėrys.“
Netrukus Herschelis pateko į gestapo rankas. Paskutiniai jo pėdsakai slapčia
išnyko 1942 m.
[3] Kad žydus būtų lengva atskirti, 1939 m. gruodžio 22 d. buvo išleistas
įsakymas, kad visi vyresni nei 10 m. žydai privalo nešioti išsiuvinėtą Dovydo
žvaigždę. Už įstatymo nesilaikymą grėsė mirtis. Turintis tokią žvaigždę buvo
nesunkiai pastebimas ir bet kuriuo metu viešumoje galėjo tikėtis patyčių ir
pažeminimų.
[4] Nacių laikraštis.

[5] Kiti getai Lietuvoje: Panevėžys (7000), Šiauliai (5000), Marijampolė (3000),

Kėdainiai (3000), Tauragė (2000), Vilkaviškis (2000), Žagarė (2000).

 Sovietų teroras Lenkijoje
Sovietų teroras Lenkijoje buvo nė kiek ne švelnesnis nei nacių. Bolševikai
taip pat turėjo savo kategorijas, tik jos buvo pagrįstos ne rasių, o klasių principu.
Pasmerktųjų kategorija vadinosi „liaudies, arba tarybinės valdžios, priešais“. Į ją
pateko buvusios Lenkijos valstybės pareigūnai, aristokratai, pasiturintys
verslininkai ar žemvaldžiai (sovietų terminologija – buožės), intelektualai,
policininkai, karininkai, dvasininkai etc. „Liaudies priešų“ kategorija buvo tokia
universali, kad joje galėjo atsidurti bet kas – netgi esperanto mėgėjai ir
filatelininkai – jie buvo įtartini, nes turėjo ryšių su užsieniu97. Smurto protrūkis –
plėšikavimas, vagystės, prievartavimai, o neretai ir žudynės prasidėjo iš karto su
Raudonosios armijos pasirodymu. „Jeigu padarė tai ne iš blogos valios, jiems
galima atleisti“, – rašė Stalinas vienam savo pareigūnui, paklausiusiam, ką daryti
su plėšikaujančiais kareiviais98. Raudonosios armijos kariai elgėsi kaip
užkariautojai, kuriems viskas galima, o skirtumas nuo vokiečių buvo tik tas, kad,
pripumpuoti bolševikinės propagandos, rusai nustebo pamatę, jog kapitalistinėje
Lenkijoje žmonės gyvena geriau nei jie komunizmo rojuje. „Judėdami į priekį
mes pamatėme, kad žmonės čia gyvena kur kas geriau... – pasakojo rusų kareivis
Georgijus Dragunovas. – Mes matėme puikiai įrengtus netgi valstiečių namus.
Net patys neturtingiausi jų žmonės gyveno geriau nei mes – jų baldai buvo
poliruoti. Panašiai poliruoti savo baldus mes pradėjome daug vėliau. Kiekvienas
neturtingas lenkų valstietis turėjo ne mažiau nei du arklius, kiekvienas ūkis laikė
tris keturias karves ir daug naminių paukščių. Mums tai buvo netikėta.
Propaganda staiga tapo bereikšmė, nes pamatėme, kad valstiečių ūkiai turi
elektrą, tarybinėje Baltarusijoje mes galėjome apie ją tik pasvajoti.“99 Nespėjo
„buržujai“ atsitokėti nuo šeimininkaujančių kareivių, kai paskui juos atžygiavo
sovietų Einsatzgruppen – NKVD būriai. Jau pirmosiomis okupacijos dienomis
šalyje prasidėjo masiniai suėmimai. NKVD greitai sukūrė informatorių tinklą.
Atsidūrę „antisovietinių elementų“ sąrašuose, lenkų nacionalistai ir
antikomunistai buvo gabenami į kalėjimus, čia kankinami išduodavo naujas
pavardes arba buvo sušaudomi. Kadangi iš pradžių Lenkijoje nebuvo įprastos
NKVD infrastruktūros, sovietų tardytojai improvizuodavo: kaliniai buvo mušami
tvorų stulpais, jų rankos laužomos kamerų durimis; ant galvos uždėjus ploną
knygą ir per ją smūgiuojant plaktuku galima buvo išvengti mirtinų kaukolės
lūžių ir sukelti „tik“ smegenų sukrėtimą, užfiksuotas atvejis, kai kalinio penis
buvo apvyniotas popieriumi ir padegtas100. Žmogus yra žiauriausia būtybė
žemėje – nė vienam gyvuliui ar plėšrūnui nėra būdingas sadizmas, tik Homo
sapiens. Nuo 1939 m. rugsėjo iki 1941 m. rugpjūčio sovietinėje Lenkijos
teritorijoje iš viso suimta apie 110 000 žmonių101. Beveik trečdalis jų, apie
30 000, buvo sušaudyti ar nužudyti kitaip102. Sovietai, kaip ir naciai, griovė
paminklus, keitė gatvių pavadinimus, uždarinėjo periodinius leidinius,
knygynus, bibliotekas. Universitetuose ir mokyklose lenkų kalbą pakeitė
ukrainiečių ir baltarusių kalbos. Katalikų bažnyčios veikla buvo paralyžiuota,
privatus turtas nacionalizuotas – Lenkija turėjo tapti „švaria tarybine teritorija“.
Skirtingai nei naciai, sovietai aiškiai žinojo, kaip okupuotas teritorijas išvalyti ir
kur dėti nepageidaujamus asmenis. Kol naciai okupuotoje Lenkijoje dar tik statė
savo koncentracijos stovyklų tinklą, sovietai jau turėjo paruoštą lagerių sistemą
ir išbandytą mechanizmą, kaip turi būti vykdomos deportacijos. Sovietinę
koncentracijos stovyklų infrastruktūrą 1920 m. pradėjo kurti Leninas, Stalino
laikais ji veikė visu pajėgumu. Geriausiai žinomas jos pavadinimas kilo
sutrumpinus stovyklų veiklą organizuojančios ir vykdančios institucijos
pavadinimą – „Glavnoje upravlenije ispravitelno-trudovych lagerej i kolonij“[1]
– GULAG. 1940 m. gulago stovyklose buvo 1,3 mln. žmonių, tačiau gulago
terminas dažniausiai yra vartojamas aprėpiant visą nubaustųjų, įkalintųjų ir
ištremtųjų Tarybų Sąjungoje sistemą. Pridėjus 300 000 kalėjimuose, 997 000
specialiose kolonijose ir 1,5 mln. deportacijos stovyklose – įvairiose „pataisos“
įstaigose nuo Rusijos iki neaprėpiamų Vidurio Azijos ir Sibiro platybių buvo
apie 4 mln. žmonių103.

Panašu, kad tikslūs Stalino režimo aukų skaičiai niekada nebus nustatyti – jie
svyruoja nuo 3 iki 60 milijonų104. „Skaičiuotojai“ yra pasidaliję į dvi
nesutaikomas stovyklas – vieni bando monstrą padidinti, kiti – sumažinti.
„Didžiulis mitas, kad tik fašistinis priešas buvo pasiruošęs vykdyti genocidą ir
masinius nusikaltimus. Jeigu Tarybų Sąjungos nusikaltimai būtų priskirti tai
pačiai kategorijai, kaip ir tie, kuriuos įvykdė naciai, visas moralinis pagrindas,
dėl ko mes kovojome II pasauliniame kare, virstų griuvėsiais. Dabar mes
žinome, kad Stalinas per karą nužudė daugiau savo žmonių nei Hitleris per
holokaustą“, – rašo britų istorikas Normanas Daviesas. Jis priklauso tiems
istorikams, kurie nenuilsdami įrodinėja, kad Stalino režimas buvo baisiausia
tragedija žmonijos istorijoje – baisesnė nei abu XX a. pasauliniai karai, vergų
prekyba ar masinės epidemijos. N. Daviesas ištikimai laikosi šios pozicijos ir
savo knygose vis kartoja 50 milijonų Stalino aukų skaičių, į kurį nepatenka II
pasaulinio karo nuostoliai105. Kiti istorikai nurodo gerokai mažesnius skaičius.
„Kompromisas“, ties kuriuo šiuo metu sutariama, yra 20 milijonų aukų106, tačiau
besiginčijančių pusių jis nesutaiko.
 XX a. 10-ajame dešimtmetyje išslaptinti archyvai atskleidė gerokai
„kuklesnius“ skaičius. Bendras suimtų ir nuteistų žmonių skaičius 1930–1953 m.
pagal oficialius dokumentus yra 3 851 450 žmonių. Iš jų mirties bausme buvo
nuteista 776 074107. 1934–1953 m. gulage nuo ligų, nežmoniškų darbo krūvių,
nušalimų, prastos mitybos mirusiųjų skaičius pagal tuos pačius oficialius
duomenis yra 1 053 829108. Prie NKVD imperijos pridėdami „nepolitinius“
nuosprendžius istorikai bendrą aukų skaičių padidino iki 3 mln. (apie 800 000
sušaudytų, 1,7 mln. mirusių gulage ir apie 390 000 „buožių“, mirusių
priverstinių iškeldinimų metu)[2] 109. „Kuklesnių skaičių“ stovykla laimėjo?
Nieko panašaus. Istorikai pradėjo skaičiuoti įvairias praleistas arba nežinomas
statistikos spragas ir netrukus skaičiai vėl ėmė augti. Pvz., rusų istorikas
Vadimas Erlikmanas juos rikiuoja taip: 1,5 mln. egzekucijų, 5 mln. mirusiųjų
gulage, 1,7 mln. mirusiųjų deportacijų metu (iš 7,5 mln. visų deportuotųjų) – be
milijono nužudytų karo belaisvių ir vokiečių civilių – represijų tik prieš „savus“
skaičius – 8 milijonai, ir jame nėra mirusiųjų badu110.

Pvz., vien tik Ukrainoje 1932–1933 m. kolektyvizacijos sukelto bado metu

mirė 4–5 milijonai žmonių111. Istorikai ginčijasi ir dėl to – vieni sako, kad tai
didžiausia žmogaus sukelta katastrofa, kiti teigia, kad tai buvo neplanuotas
„kolektyvizacijos padarinys“. Kovą su valstiečiais pradėjo ne kas kitas, o
Stalinas. Jis nusprendė visus juos suvaryti į kolūkius, o badas kilo dėl to, kad
bandant palaužti valstiečių pasipriešinimą iš jų buvo atimamas visas derlius ir
gyvuliai. Ukrainos grūdai turėjo būti panaudoti kaip valiuta gigantiškam užmojui
paversti Rusiją industrine valstybe įgyvendinti. Neįmanomos grūdų kvotos
baigėsi tokia katastrofa, kad net pats Stalinas 1932 m. rugpjūtį laiške Lazariui
Kaganovičiui parašė: „Jeigu mes nieko nepadarysime, kad padėtis Ukrainoje
pagerėtų, galime ją prarasti.“112 Tarybų Sąjungos diktatorius baiminosi ne dėl
mirštančių badu milijonų žmonių – jis bijojo pralaimėti savo susigalvotą kovą už
„šviesesnį rytojų“. „Padėties pagerinimas“ reiškė naujus ir dar drastiškesnius
metodus113. Didžioji kova su tikrais ir menamais priešais prasidėjo būtent tada, ir
ji nesustos iki pat sovietų diktatoriaus mirties. Vėliau Stalinas W. Churchilliui
prisipažino, kad tai buvo sunkiausias metas jo gyvenime, sunkesnis netgi už
Hitlerio invaziją: „Tai buvo baisi kova, kurioje aš turėjau sunaikinti dešimt
milijonų. Tai buvo baisu. Tai truko ketverius metus, bet buvo būtina... Bandyti
juos įtikinti buvo beprasmiška... Tam tikras skaičius jų buvo perkeltas į šiaurines
šalies dalis... Valstiečiai taip jų nekentė, kad kitus paskerdė patys.“114 10
milijonų – tokį aukų skaičių paminėjo pats sovietų diktatorius. Tiesa, jis kalbėjo
ne tik apie nužudytuosius, tačiau kolektyvizacija buvo ne vienintelė jo kova prieš
savus. Vokiečiai kariavo su priešais – per II pasaulinį karą nacių koncentracijos
ir mirties stovyklose 90–95 proc. kalinių sudarė užsieniečiai. Stalinas kariavo ne
tik su priešais, bet ir su savo žmonėmis – gulago platybėse ir NKVD kalėjimuose
77 proc. kalinių buvo etniniai rusai ir ukrainiečiai115. Prie represijų pridėjus
mirusius badu ir dėl kitų režimo sukeltų krizių, aukų skaičius šokteli iki 10
milijonų, tačiau nemažai šiuolaikinių istorikų, nagrinėdami ne tik žudynių
dokumentus, bet ir demografinius nuostolius, grįžo arba liko prie tų pačių 20
milijonų[3]. „Mažų skaičių“ stovyklos atstovai laiko tokius išvedžiojimus
absurdiškai dideliais, itin didelių skaičių šalininkai, tokie kaip Normanas
Daviesas ar Rudolphas Rummelis, siūlo 20 milijonų padauginti iš dviejų ar net
trijų116. Statistika visada buvo interpretacijų prostitutė – skaičiai tie patys, o
vertinimas skiriasi – kas kaip nori, taip juos ir sukioja, tačiau šioje diskusijoje
dėl vienos konstantos niekas nesiginčija. Stalino represijų skalė matuojama ne
šimtais tūkstančių, o milijonais.

„Normalus“ ir įprastas bolševikų būdas tvarkytis su „liaudies priešais“ buvo

deportavimas. Išskirtiniai buvo tik „Didžiojo teroro“ metai. Ježovščinos[4]
didžiojo valymo metu 1937–1938 m. buvo sušaudyta 681 692 žmonės, t. y. 88
proc. visų pasmerktųjų 1931–1953 m. pagal oficialią statistiką. Egzekucijų
vidurkis „normaliais“ 1932–1936, 1939–1940 ir 1946–1953 metais buvo „tik“
1432 žmonės – dauguma nuteistųjų keliavo į „didžiausią pasaulio darbovietę“.
1950 m. sovietinių koncentracijos stovyklų ir kolonijų imperijoje nuo Vidurio
Azijos iki Sibiro ne savo noru gyveno 6,4 milijono žmonių117. Kuo labiau plėtėsi
Tarybų Sąjunga, tuo daugiau tautų atsidurdavo traukinių vagonuose,
riedančiuose į Sibirą ar Vidurio Aziją. Ateis laikas ukrainiečiams, latviams,
lietuviams, estams, Volgos vokiečiams, Krymo ir Šiaurės Kaukazo tautoms,
rumunams ir daugeliui kitų. Į Lenkiją ši teroro sistema atkeliavo 1939 m.

Pirmoji deportacijų banga prasidėjo 1940 m. vasarį, pirmoji „liaudies priešų“

grupė buvo vadinamieji osadnikai. Kas jie tokie, NKVD vadas Berija išdėstė
slaptame dokumente Stalinui 1939 m. gruodžio 2 d.: „1920 m. gruodį buvusi
Lenkijos valdžia išleido dekretą dėl vadinamųjų osadnikų apgyvendinimo TSRS
pasienio regionuose. Osadnikai, parinkti išskirtinai iš lenkų karinio personalo,
gavo po 25 hektarus žemės su gyvuliais ir įranga greta sienų su Baltarusija ir
Ukraina.“ L. Berija buvo įsitikinęs, kad šie žmonės vien tik savo egzistavimu
kelia grėsmę Tarybų valdžiai, dėl to išvada buvo paprasta: „Mes esame įsitikinę,
kad yra neišvengiama ir būtina juos ir jų šeimas deportuoti.“ Po dviejų dienų jis
gavo leidimą įvykdyti savo ketinimus – visi osadnikai turėjo būti deportuoti į
atokiausius Tarybų Sąjungos kampelius ir įdarbinti „miškų projektuose“. Tik
„piktybiškiausi“ turėjo būti atskirti nuo grupių ir suimti118. NKVD dirbo
kruopščiai. Iš pradžių buvo renkama informacija, kas kiek turi žemės, gyvulių,
kiek žmonių gyvena šeimose ir t. t. Tada sudaromi sąrašai, ir tik tuomet, kai
visos detalės būdavo surinktos, prasidėdavo operacija. Žaibiškai ir netikėtai
apsuptuose kaimuose viskas vyko pagal panašų scenarijų kaip ir nacių
okupuotoje Lenkijoje. 20–30 min. pasiimti svarbiausiems daiktams ir – į
geležinkelio stotį. Čia vyrai buvo atskiriami nuo savo šeimų, nes jų laukė sovietų
lageriai, o moterys ir vaikai buvo grūdami į nešildomus gyvulių vagonus,
kuriuose jie turėjo iškęsti ilgą kelionę be vandens, maisto ir ventiliacijos.
Kiekvienoje stotelėje pakeliui į Sibirą ar Vidurio Aziją iš vagonų buvo
iškraunami lavonai. Kiek jų neatlaikė šalčio, bado ir troškulio išbandymo, niekas
jau nesuskaičiuos. Tūkstančiai mirė nuo išsekimo pakeliui, tūkstančiai mirė
pasiekę galutinę stotelę, nes čia jų laukė sunkus darbas, o kur įsikurti ir kaip
išgyventi, reikėjo sugalvoti patiems119. Pvz., į Temnikovskio darbo stovyklą
atvežti tremtiniai, atlaikę ilgą kelionę, dar dvi dienas buvo palikti be maisto, nes
pareigūnai išvyko savaitgaliui į namus120.

TARYBŲ SĄJUNGOS SAUGUMO ORGANŲ BYLŲ NUOSPRENDŽIAI 1930–1953 M.

Metai Mirtis Lageriai Tremtis Kita Iš viso
1930 20 201 114 443 58 816 14 609 208 069
1931 10 651 105 683 63 269 1093 180 696
1932 2728 73 946 36 017 29 228 141 919
1933 2154 138 903 54 262 44 345 239 664
1934 2056 59 451 5994 11 498 78 999
1935 1229 185 846 33 601 46 400 267 076
1936 1118 219 418 23 719 30 415 274 670
1937 353 074 429 311 1366 6914 790 665
1938 328 618 205 509 16 842 3289 554 258
1939 2552 54 666 3783 2888 63 889
1940 1649 65 727 2142 2228 71 746
1941 8011 65 000 1200 1210 75 421
1942 23 278 88 809 7070 5249 124 406
1943 3579 68 887 4787 1188 78 441
1944 3029 73 610 649 821 78 109
1945 4252 116 681 1647 668 123 248
1946 2896 117 943 1498 957 123 294
 1947 1105 76 581 666 458 78 810

1948[5] 0 72 552 419 298 73 269

1949 0 64 409 10 316 300 75 025
1950 475 54 466 5225 475 60 641
1951 1609 49 142 3452 599 54 802
1952 1612 25 824 773 591 28 800
1953 198 7894 38 273 8403

Nacių koncentracijos stovyklos ir sovietų lageriai ilgą laiką buvo skirstomi į

skirtingas kategorijas, tačiau iš tikrųjų skyrėsi tik pavadinimas. Net ir užrašai bei
šūkiai, tokie kaip Trudom domoj (Darbu – namo), Tarybinė visuomenė jums
dovanoja darbą ar Darbas – tai garbė, drąsa ir didvyriškumas, labai priminė
vokiškąjį Arbeit Macht Frei (Darbas išlaisvina)121. Tiesa, karo metu nacių ir
sovietų požiūris į kalinius išsiskyrė. Naciai savo koncentracijos stovyklų tinklą
pavertė žydų ir slavų naikinimo mašina, o sovietai greitai suvokė, kad milijonai
kalinių ir tremtinių yra didžiulė, pigi ir reikalinga darbo jėga. Karo metu kaliniai
išgavo 8,9 mln. tonų anglių, pagamino 30,2 mln. minosvaidžių sprogmenų (13
proc. visos produkcijos), 22,5 milijono artilerijos sviedinių, 9,2 mln. minų, 1,7
mln. niekam nereikalingų dujokaukių ir t. t. Tremtiniai, dirbantys žemės ūkyje,
išmaitindavo ne tik save, bet ir lagerių kalinius bei jų prižiūrėtojus – vien tik
1941 m. jų indėlis sudarė 140 000 tonų grūdų, 203 000 t pomidorų, 225 000 t
pašarų, 366 500 gyvulių122. Gulago imperija buvo labai svarbi Tarybų Sąjungos
karo ekonomikai – jeigu Stalino režimas būtų norėjęs tremtinius išžudyti, tai
būtų ir padaręs – sistemai jų reikėjo gyvų. Kita vertus, naujai atvykstančiųjų
srautas buvo toks didelis, kad visiškai kompensavo didelį mirtingumą.
Aleksandras Solženicynas, vienas iš garsiausių disidentų, sugebėjusių išgyventi
gulage, cituoja lagerio komendantą: „Mes privalome išspausti iš kalinio viską
per tris mėnesius – paskui jis mums jau nebereikalingas.“123

A. Solženicynas atsidūrė, ko gero, didžiausioje visų laikų koncentracijos

stovykloje, jos pavadinimas – Kolyma. Iš tikrųjų tai buvo ne stovykla, o triskart
didesnis už Prancūziją lagerių kompleksas. Oficialus jo pavadinimas –
Dalstroj[6]. Kolymos vardą jis gavo dėl to, kad driekėsi palei Kolymos upę
Šiaurės Rytų Sibire, netoli paties šalčiausio taško planetoje. Regiono sostinę
Magadaną Ramiajame vandenyne su nedideliu Ambarčiko uostu Arkties
vandenyne jungė 1064 km kelias. Laivais, gabenančiais iki 12 000 kalinių,
kelionė iš Vladivostoko į Magadaną trukdavo dvylika dienų124. Lenkas
Stanisławas Kowalskis buvo vienas iš nedaugelio, sugebėjusių sugrįžti iš „aukso
ir mirties žemės“. Tai iš tikrųjų buvo aukso žemė – Kolymos kasyklos išgaudavo
400–500 tonų aukso per metus125, tačiau tai buvo ir mirties žemė – žmonės
Tarybų Sąjungoje Kolymos bijojo labiau nei bet kurio kito regiono. Kolyma
značit smert’ (Kolyma reiškia mirtį) buvo frazė, kurią daugelis išdrįsdavo ištarti
tik pašnibždomis126. Tai buvo tokia tolima ir izoliuota vieta, kad ją drąsiai
galima vadinti pasaulio kraštu, tačiau labiausia išskirtinė Kolyma buvo dėl savo
atšiauraus klimato. Du trys mėnesiai visiškos tamsos, šeši septyni mėnesiai
žiemos, kai temperatūra gali nukristi net iki 60 laipsnių šalčio, buvo pagrindinė
priežastis, dėl kurios mirtingumas čia buvo ženkliai didesnis nei kituose
regionuose127. Vorkutoje temperatūra nukrisdavo „tik“ iki 40 laipsnių šalčio.
Palyginti su Šiaure, Kazachstano klimatą buvo galima vadinti tiesiog rojumi.
Būtent šaltis arktiniame Sibiro regione sukūrė jam daug pavadinimų su žodžiu
„mirtis“. Visa kita: alkis, antisanitarinės sąlygos, nežmoniški darbo krūviai,
žiaurus prižiūrėtojų elgesys, ligos ir epidemijos – buvo kasdienybė ir kitose
tremties vietose. Terminas „koncentracijos stovyklos“ mums asocijuojasi su
nacių režimu, tačiau nors Tarybų Sąjungoje lageriai ir stovyklos buvo vadinami
kitaip, esminio skirtumo tarp jų nėra – tiek Vokietijoje, tiek Tarybų Sąjungoje
kaliniai jose krito kaip lapai. Žinoma, nacių stovyklos buvo aptvertos vielos
tvoromis su apsaugos bokštais, daugelis sovietų stovyklų būdavo atviros, nes
bėgti nebuvo kur – Sibiro miškuose sargybinių vaidmenį žiemą puikiai atliko
meškos ir vilkai, o vasarą – uodų debesys128. Pačios stovyklos tarpusavyje irgi
labai skyrėsi – nuo paprastų gyvenviečių iki bausmės lagerių, kur gyvenimo ir
darbo režimas buvo itin sunkus. Vieni buvo vežami į kalėjimus ir katorgas, kiti į
priverstinių darbų stovyklas, treti įkurdinami neapgyvendintose teritorijose. Kad
ir kur atsidurdavo tremtiniai, jų tikslas buvo vienas – išgyventi. Sunkus darbas
už galimybę patenkinti mažiausius žmogaus egzistavimo poreikius – toks buvo
didysis jų likimo išbandymas.

Kai kurie istorikai lygindami du režimus į pagalbą pasitelkia skaičius.

Suskaičiuota, kad nacių koncentracijos (ne mirties) stovyklose per visą jų
gyvavimą mirė apie 40 proc. kalinių iš milijono jose pabuvojusių. Mirtingumo
rodiklis gulago sistemoje siekia 14,6 proc., tačiau tai nereiškia, kad sovietų
lageriuose sąlygos buvo švelnesnės. Gulage mirtingumo procentas mažesnis,
tačiau čia pabuvojo beveik 7 milijonai žmonių – mirusiųjų ar nužudytųjų
skaičius tik pagal oficialią statistiką yra 980 091. Proporcija dar labiau
pasikeistų, jeigu pridėtume 4 milijonus kalinių ir tremtinių, išleistų dėl to, kad
atbuvo bausmės laiką arba buvo pašaukti į karines pajėgas. Taip pat žinoma, kad
mirtingumas nacių koncentracijos stovyklose kelis kartus šoktelėjo 1944–
1945 m., kai Vokietija, atsidūrusi ant pralaimėjimo slenksčio, nebegalėjo
užtikrinti maisto pristatymo, o Sąjungininkai bombardavo ne tik vokiečių
civilius, bet ir nacių kalinius129. Magiški skaičiai gali sušokti skirtingai – žiūrint
iš kurios pusės papūsim dūdelę, tačiau tam tiesiog nėra reikalo. Iš visų mirties
stovyklų II pasaulinio karo metais Kolyma nusileidžia tik Aušvicui, Treblinkai ir
Belžecui – manoma, kad čia mirė 500 000 žmonių (antroji vieta gulage atitenka
koncentracijos stovyklų kompleksui Vorkutoje – 100 000 žmonių)130. Tikrojo
skaičiaus jau nebenustatys niekas – jis svyruoja iki milijono, bet net mažiausias
yra didžiulis – 250 000131. Pvz., iš vienos į Kolymą 1940 m. deportuotos 12 000
lenkų grupės po metų Stalino amnestijos sulaukė tik 583, įskaitant būsimąjį
Lenkijos prezidentą emigracijoje Ryszardą Kaczorowskį132.

Kitiems pasisekė labiau, nes trėmimų geografija buvo plati: nuo Šiaurės
poliaračio iki sienos su Mongolija pietuose, nuo Archangelsko prie Baltosios
jūros iki Kazachstano ir Uzbekistano.

1940 m. vasarį buvo deportuota apie 130 000 tikrų ir menamų osadnikų133 –
banga didelė, bet ne paskutinė. Deportacijos tęsis iki pat 1941 m., kol Hitleris
okupuos visą Lenkiją. Iš viso sovietai deportuos apie 320 000 žmonių[7] 134.
Dauguma jų buvo lenkai, tačiau lygiai taip pat buvo tremiami priešiški tarybinei
valdžiai ukrainiečiai, baltarusiai ir žydai. Bolševikų okupuotoje Lenkijos dalyje
prie 1,2 milijono žydų prisijungė apie 300 000 pabėgėlių iš Vakarų. Jie tikėjosi
pabėgti nuo nacių rasizmo ir manė, kad tarybų valdžia apsaugos juos nuo lenkų
antisemitizmo. Nemažas žydų skaičius iš tikrųjų gavo postus naujame valdžios
aparate – to užteko įtikinti lenkų ir ukrainiečių nacionalistus, kad žydai yra
išvien su nekenčiamais komunistais. Tuo pat metu NKVD suiminėjo
pasiturinčius žydus, intelektualus ir profesionalus bei tuos, kurie atsisakė
pasirašyti naujos pilietybės dokumentus. Žydų iliuzijos apie išsigelbėjimą labai
greitai išsisklaidė. Tie, kurie nebendradarbiavo su bolševikais, tapo „liaudies
priešais“, tie, kurie pasiliko, už savo entuziazmą pasitinkant Raudonąją armiją
brangiai sumokės atėjus vokiečiams135.

Tarybų valdžia neskirstė žmonių į tautybes, pagrindinis kriterijus – galimas

priešiškumas režimui. Pavojaus zonoje iš karto atsidūrė visi tie, kurie buvo
„kapitalistinėje“ lenkų valdžioje, visi pasiturintys, visi nacionalistai ir
antikomunistai. Daugumos iš jų laukė įprastinė sovietų bausmė – deportavimas.
Tačiau 1940 m. balandį, antrosios bangos metu, didžioji dalis tremtinių buvo
moterys ir vaikai – kokią jie galėjo kelti grėsmę? Trėmimų geografija vėl buvo
plati – nuo Sibiro iki Kazachstano, tačiau nė viena iš šių šeimų nebuvo
deportuota ten, kur iškeliavo pirmieji tremtiniai. Vasarį ištremtosios atsidūrė
miškų stovyklose kartu su savo maitintojais. Balandį vyrų greta moterų ir vaikų
nebuvo, todėl dauguma šeimų buvo nugabentos į izoliuotus kolūkius136. Bet kur
buvo jų vyrai, broliai ir tėvai? Rusijos archyvuose yra vienas mažos mergaitės
laiškas su užrašu „Mūsų mylimam ir brangiam Stalinui“. Krissi Mykuntskoj
laiške rašo: „Šiuo metu aš sergu ir guliu lovoje. Man labai liūdna, aš ilgiuosi
tėtuko, kurio nemačiau jau keletą mėnesių, ir aš pamaniau, kad tik jūs, didysis
Stalinai, galėtumėte jį grąžinti. Jis buvo inžinierius, karo metu pašauktas į
tarnybą pateko į nelaisvę. Dabar jis Kozelske (kalėjime – aut. past.), Smolensko
regione. Mus iš Pinsko[8] perkėlė į kazachų respubliką... Mes čia neturime
giminių. Mano mama labai silpna. Maldauju visa savo širdimi, sugrąžinkite
mūsų tėtį.“137 Vargu ar Stalinas atsakė į šį laišką.

Nespėjo į paskutinius savo vaikų laiškus atsakyti ir tėčiai, kurių atžalos jų

taip ilgėjosi. Štai keletas laiškų, kuriuos vokiečiai atrado masinių žudynių
kapavietėse ir iš papuvusių lapelių vėliau surengė ne vieną ekspoziciją. Vaikų
laiškai tėvams, stambiomis, aiškiomis raidėmis:

„8 sausio, 1940 m. Tėveli, mielasis! Mylimasis!.. Kodėl tu negrįžti? Mamytė

sako, kad tomis kreidutėmis, kurias man dovanojai gimtadienio proga...
(NEĮSKAITOMA)... Į mokyklą dabar aš neinu, nes šalta. Kai grįši, turbūt būsi
patenkintas, kad turime naują šuniuką. Mamytė jį pavadino Filiuska... Czes. “

„12.II.40. Mielas tėti, karas greičiausiai tuoj pasibaigs. Mes visi labai tavęs
ilgimės ir labai tave bučiuojame. Irka nusikirpo ir mama labai pyko. Ar šilta
name, kuriame tu gyveni, o tai pas mus nėra kuo kūrenti. Mama norėjo pasiųsti
tau šiltas pirštines, bet... balandį mes persikelsime pas dėdę Adamą ir aš tau
parašysiu, kaip ten viskas yra...“138 Tą 1940 m. balandį Krissi tėtukas, mylimas
tėvelis Česius ir Irkos tėtis, kaip ir tūkstančiai kitų, buvo sušaudyti viename iš
ciniškiausių II pasaulinio karo nusikaltimų. Tokiame, kurį sunku paaiškinti netgi
žinant sovietų metodus.
[1] Vyriausioji pataisos darbų stovyklų valdyba (rus.).

[2] Autorius nurodo, kad 1937–1952 m. buvo 14 269 753 „nepolitinių“

nuosprendžių. Iš jų 34 228 nuteisti mirtimi, 2 066 637 – iki vienų metų,
4 362 973 – 2–5 metams, 1 611 293 – 6–10 metų ir 286 795 – daugiau nei 10
metų. Kitais atvejais laisvės atėmimas nebuvo taikomas.
[3] Simon Sebag Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar (2007) – 20
milijonų nužudyta, 28 milijonai deportuota, iš jų 18 milijonų tapo vergais
gulage; Dmitri Volkogonov, Autopsy for an Empire: The Seven Leaders Who
Built the Soviet Regime (1998) – 21,5 milijono; Alexander N. Yakovlev, A
Century of Violence in Soviet Russia (2002) – nuo 20 iki 25 milijonų; Robert
Gellately, Lenin, Stalin, and Hitler: The Age of Social Catastrophe (2007) – nuo
10 iki 20 milijonų; Stéphane Courtois, The Black Book of Communism: Crimes,
Terror Repression (1999) – 20 milijonų; Jonathan Brent, Inside the Stalin
Archives: Discovering the New Russia (2008) – mažiausiai 20 milijonų; Robert
Conquest, The Great Terror: A Reassessment (1990) – 20 milijonų.
[4] Pavadinimas kilo nuo tuometinio NKVD vado Nikolajaus Ježovo pavardės.

Terminą pamėgo ir pats Stalinas, kadangi taip jis tarsi atsiribojo nuo masinių
egzekucijų „Didžiojo teroro“ metu. Visi sušaudytieji buvo pripažinti valstybės
išdavikais, NKVD galimybes išgauti prisipažinimus: „Jie suėmė berniuką ir
apkaltino jį parašius „Eugenijų Oneginą“, – kartą sakė Stalinas, – berniukas
bandė tai neigti, bet po poros dienų NKVD tardytojas atsiduria prie jo tėvų durų
ir pareiškia: „Sveikinimai! Jūsų sūnus yra „Eugenijaus Onegino“ autorius.“
Tardomieji buvo taip žiauriai kankinami ir mušami, kad jų akys neretai
iššokdavo ant kaktos tikrąja to žodžio prasme. Neatlaikiusieji kankinimų buvo
registruojami kaip mirę nuo širdies smūgio – dar viena kategorija, nepatenkanti į
oficialius represijų aukų skaičius. (Montefiore, p. 252). N. Ježovas, apkaltintas
siekimu nužudyti Staliną, buvo sušaudytas 1940 m. vasario 4 d.
[5] Mirties bausmė 1947 m. panaikinta, bet sugrąžinta 1950 m. išskirtiniams
atvejams.
[6] Glavnoje upravlenije stroitelstva Dalnego Severa (rus.).

[7] Lenkijos nacionalinis atminimo institutas naujausius statistikos skaičius

paskelbė 2009 m. rugpjūtį – minint Tarybų Sąjungos invazijos į Lenkiją 70-ąsias

metines. Deportuotųjų skaičius buvo sumažintas nuo milijono iki 320 000 – juo
galima tikėti dėl tyrimo metodikos – visi tremtiniai ir nužudytieji yra traukiami į
duomenų bazę, kurioje privalo būti žmogaus vardas ir pavardė, patvirtinantys jo
egzistavimą prieš karą, bei dokumentai ir aplinkybės, patvirtinančios tolesnį
žmogaus likimą. Vis dėlto kai kurie lenkų istorikai laikosi nuomonės, kad tai tik
ledkalnio viršūnė, tik pradinis skaičius, nuo kurio galima atsispirti.
[8] Dabar Baltarusijos, tada Lenkijos teritorijoje.
 Katynė
2007 m. garsus lenkų režisieriaus Andrzejaus Wajdos filmas „Katynė“ buvo
nominuotas Oskarui geriausio užsienio filmo kategorijoje. Tai aukštas kino
kritikų įvertinimas, tačiau kur kas stipresnė buvo politinių kritikų reakcija.
Oficialiame Rusijos vyriausybės laikraštyje Rossijskaja gazeta pasirodė
straipsnis, kurio autorius rašė, kad visuotinė Katynės tragedijos versija remiasi
vienintele abejotino patikimumo dokumento kopija, todėl Tarybų Sąjungos
atsakomybė už ją tikrai nėra įrodyta139. Lenkijoje kilo triukšmas, ir jau kitą dieną
Gazeta Wyborcza išspausdino „nepatikimo“ dokumento kopiją. Nedaug trūko,
kad Rusijos kino teatruose, kaip komunistinės Kinijos, filmas būtų uždraustas. Iš
tikrųjų neįtikima, kad prieš daugiau nei 65-erius metus įvykusi tragedija gali
kelti tokias aistras. A. Wajda, kaip ir kiekvienas menininkas, kai ką pagražino,
kai ką sutirštino, tačiau jo darbas su šiuo projektu buvo daugiau nei režisieriaus
ambicija priminti pasauliui apie tragiškus įvykius Lenkijoje 1940 m. pavasarį. Jų
metu buvo nužudytas jo tėvas. A. Wajdai tuo metu buvo 13 metų. Kas gi vis
dėlto atsitiko tą pavasarį?

Dokumentas, kurį išspausdino Gazeta Wyborcza, buvo tikras. Jį paruošęs

L. Berija raportavo, kad 14 700 lenkų karininkų, žemvaldžių, policininkų, taip
pat 11 000 „kontrrevoliucionierių“ (kurie tuo metu buvo NKVD kalėjimuose)
yra „šnipai ir sabotažininkai... užkietėję tarybų valdžios priešai, kuriuos turi
nubausti draugai Merkulovas, Kobulovas ir Baštakovas“. Mirties nuosprendį
maždaug 20 000 žmonių, 1940 m. kovo 5 d. pirmasis pasirašė Stalinas, o paskui
voždių ir kiti politbiuro nariai: K. Vorošilovas, V. Molotovas, A. Mikojanas.
M. Kalininas ir L. Kaganovičius „už“ balsavo telefonu140.

Dabartinėje Rusijos teritorijoje, maždaug 15 km nuo Smolensko, stūkso

Katynės miškas, čia 1943 m. balandį vokiečiai atkasė 4000 sušaudytų lenkų
karininkų palaikus ir apie tai paskelbė visam pasauliui. Dėl to tragedija
vadinama Katynės vardu, nors jis nėra visiškai tikslus – Katynė buvo tik viena iš
masinių žudynių vietų.

Per Lenkijos karo kampaniją Raudonoji armija paėmė į nelaisvę apie

450 000 lenkų kareivių141. Kai kurie iš jų turėjo galimybę rinktis, kam pasiduoti,
tačiau pasirinko rusus, nes patikėjo jų pažadais. Pvz., prie Lvovo Semionas
Timošenka pažadėjo lenkų generolui W. Langneriui, kad jo kareiviai bus paleisti
į Rumuniją ar Vengriją ir galės tęsti kovą su vokiečiais iš Prancūzijos; nepanorę
palikti šalies bus paleisti namo142. S. Timošenka nemelavo – jo generalinis
štabas išleido įsakymą, pagal kurį Raudonajai armijai pasidavę kariai turi būti
laikomi „draugais“, o Kremliuje šalies gynybos vyriausieji komisarai įtikinėjo
Staliną, kad lenkų belaisvius reikia paleisti. Tai buvo neįprastai demokratiška
diskusija, ir maršalo G. Kuliko užsispyrimas baigėsi tuo, jog dauguma belaisvių
iš tikrųjų buvo paleisti, tačiau tarp jų nebuvo nė vieno karininko – visus juos ir
25 000 įtartinų kareivių NKVD pasiliko savo dispozicijoje. Kareivių laukė
gulagas ir priverstinių darbų stovyklos – normalus sovietų metodas, o visi
karininkai buvo išgabenti į tris specialias stovyklas: Kozelską (prie Smolensko),
Ostaškovą (Kalinino, dabar Tverės, rajone) ir Starobelską (prie Charkovo). Visos
jos buvo įkurtos buvusiose vienuolynų patalpose. Čia su kaliniais buvo elgiamasi
gerai – jie buvo normaliai maitinami, prižiūrimi, galėjo netgi rašyti laiškus ir
juos gauti. Nors buvo laikomi pavojingais „kontrrevoliucionieriais“, jų likimas
dar nebuvo nuspręstas. Kalinių dienoraščiai byloja, kad jie iki paskutinės
akimirkos tikėjo, jog bus paleisti į laisvę143.

Formaliai jie netgi neturėjo belaisvių statuso – Tarybų Sąjunga nebuvo

pasirašiusi Ženevos konvencijos, be to, kadangi Lenkijos valstybė
nebeegzistavo, tokio dalyko kaip jos karo belaisviai taip pat neliko, tačiau vėliau
L. Berijos sūnus pasakojo, kad jo tėvas buvo prieš lenkų karininkų žudynes. Ne
dėl geranoriškų sumetimų, o dėl to, jog manė juos dar būsiant reikalingus
ateityje. L. Berijai iš tikrųjų praktinė nauda būdavo svarbesnė už ideologiją,
tačiau net jeigu jo pozicija tada ir buvo tokia, diskusiją jis pralaimėjo144.

Visą rudenį „draugiškais pokalbiais“ NKVD tardytojai bandė nustatyti, kurie

iš kalinių yra „pataisomi“, ir dauguma atvejų atsakymas į šį klausimą būdavo
neigiamas – išsilavinę, gerbiantys savo vertybes ir katalikybę, lenkai nerodė noro
tapti komunistais. Pasibaigus tardymams, 1940 m. pradžioje Buvo nuspręsta
kalinius išsiųsti į gulagą, tačiau kovo mėnesio įsakymas šią bausmę pakeitė
mirtimi145. Kodėl Stalinas taip pasielgė, taip ir liks mįslė. Sprendimas buvo jo, ir
mes žinome, kad Stalinas degė priešiškumu ir įtarumu lenkams. L. Berijos
raportas, jog lenkų kaliniai yra „nepataisomi“, galėjo būti viena iš priežasčių.
Vėliau diskusijose su Vakarų valstybių vadovais Stalinas nuo pat pradžių užsiims
tvirtą poziciją – jo užkariauta Rytų Lenkija daugiau niekada nebus Lenkija – tai
visiems laikams bus Tarybų Sąjungos teritorija, ir tokiomis aplinkybėmis visi
joje likę lenkų elito atstovai yra pavojingi režimui. Tačiau visus tokius
nacionalistus buvo galima išsiųsti dvidešimčiai metų į Sibirą. Taip pat tiesa, kad
NKVD glaudžiai bendradarbiavo su gestapu, – keitėsi ne tik kaliniais, bet ir savo
darbo organizavimo patirtimi. Abiejų pusių atstovai diskutavo apie
bendradarbiavimą 1939 m. spalį Lvove, lapkritį Berlyne įvyko paties
H. Himmlerio susitikimas su L. Berijos pavaduotoju V. Merkulovu. Kaip ir
naciai Krokuvoje, sovietai Lvove suėmė vietos profesorius ir dėstytojus. Kai
kurie istorikai teigia, kad šios vienu metu vykusios identiškos operacijos –
NKVD ir gestapo bendradarbiavimo bei jo rezultatų pavyzdys146.

Stalinas puikiai žinojo apie nacių politiką Vakarų Lenkijoje, ir gali būti, kad
jos radikalumas buvo užkrečiamas, tačiau visa tai tik hipotezės. Aišku yra tai,
kad lenkų karininkų korpusas, taip pat kalėjimuose atsidūrę inteligentijos
atstovai buvo pavojingi ir jais reikėjo atsikratyti. Jeigu L. Berija būtų pasirinkęs
ne Katynę, o kokią atokesnę vietą, galbūt apie šį nusikaltimą detalių nežinotume
ir dabar. Kovo 5 d. įsakymas su Stalino ir politbiuro narių parašais 1992 m. buvo
rastas Michailo Gorbačiovo archyvuose. Tais metais Rusijos prezidentas Borisas
Jelcinas perdavė šio ir kitų su Katyne susijusių dokumentų kopijas Lenkijos
prezidentui Lechui Wałęsai. Štai iš kur jas paėmė Gazeta Wyborcza. Dokumentas
skelbė, kad visi karininkai ir „priešiški elementai“ kalėjimuose specialios
procedūros metu turi būti susiskirstyti į „nepageidaujamus“ ir „pataisomus“. Iš
beveik 15 000 karininkų pasilikti Tarybų Sąjungoje ir bendradarbiauti su tarybų
valdžia sutiko tik 400. Iš 11 000 inteligentų, pasiturinčiųjų ir nacionalistų
kalėjimuose tokių buvo daugiau – apie 4000. Visiems likusiems, iš viso 21 857
žmonėms, parašai ant šio dokumento reiškė mirties nuosprendį147.

Gavę masinių užsieniečių žudynių įsakymą tuo negalėjo patikėti net kai kurie
NKVD darbuotojai. Vienas iš jų, NKVD generolas Dmitrijus Tokarevas, tuo
metu dirbęs Kalinine, šiurpiais prisiminimais pasidalijo tik 1991 m. Jeigu galima
tikėti jo žodžiais, jo reakcija į gautą „aukščiausių ešelonų“ nurodymą sušaudyti
lenkus buvo tokia: „Nė už ką gyvenime nedalyvaučiau tokioje operacijoje!“ –
„Mes jumis pasikliaujame“ (rus. My na vas rasčityvajem), – šaltai atsakė
„aukščiausi ešelonai“. Bet kuris nacis už tokius nusikaltimus būtų pakartas,
NKVD atstovas D. Tokarevas pragyveno ilgą gyvenimą su karininko renta ir
netgi ryžosi papasakoti sensacingą istoriją – jis tiesiog buvo laimėtojų pusėje.
1940 m. grįžęs į Kalinino kalėjimą jis įsakė paruošti dvi kameras ir jų sienas
iškloti veltiniu, kad sugertų triukšmą. Kiekvienas kalinys būdavo atvedamas pas
NKVD pareigūną, kuris, sužinojęs pavardę, sutikrindavo ją su esančiomis
sąrašuose. Sovietai buvo tokie pat skrupulingi kaip ir naciai – nužudytas turi būti
tik tas, kuris turi būti nužudytas. Pagal įsakymą. Tada kalinys surištomis
rankomis buvo vedamas į gretimą kamerą ir nušaunamas šūviu į galvą iš už
nugaros. Kūnas per kitas duris išvelkamas į paruoštą sunkvežimį. Tada – kito
eilė148.

Pirmoje partijoje balandžio mėnesį iš Ostaškovo stovyklos buvo atgabenta

300 lenkų karininkų. „Jų buvo per daug, – sakė D. Tokarevas. – Naktys buvo
trumpos, o dirbome tik naktimis. Paskui jie pradėjo vežti po 250 žmonių.“149
Ironiška, kad šaudoma buvo iš vokiškų Walther pistoletų – šie ne taip greit
įkaisdavo ir rečiau užsikirsdavo nuo dažno naudojimo. Vis dėlto pagrindinis
egzekucijų vadas Vasilijus Blochinas trečiąją dieną skundėsi dėl pūslių ant
pirštų150. Jam dar reikėjo „pakentėti“. Apsitaisęs odiniais drabužiais, kepure ir
pirštinėmis, kad neišsiteptų krauju ir ištiškusiomis smegenimis, V. Blochinas
nenuilsdamas darbavosi 28 naktis. Su juo kartu dirbo 20–30 NKVD darbuotojų –
atgabenti kalinius, patikrinti jų pavardes, iškasti duobes, išvežti lavonus ir juos
užkasti, išvalyti kameras – visiems šiems darbams reikėjo žmonių, tačiau
egzekucijas su retomis išimtimis V. Blochinas vykdė pats151. 7000 vieno asmens
per 28 dienas nužudytų žmonių152 – neabejotinas pasaulio rekordas. Jeigu tokia
kategorija būtų Guinnesso rekordų knygoje, V. Blochinas nesunkiai aplenktų bet
kurį serijinį žudiką[1].

Charkovo NKVD kalėjime viskas vyko pagal tokį patį scenarijų, o Kozelsko
kalinių paskutinė kelionė buvo kiek kitokia – čia jie buvo šaudomi, kai
atsidurdavo Katynės miške. Vietos gyventojai atsimena žvalius ir linksmus jaunų
lenkų karininkų veidus. Juos traukiniu pristatydavo į Gnezdovo geležinkelio
stotį, nuo kurios iki Katynės miško keli kilometrai. „Lenkai mums mojuodavo.
Jie buvo jauni ir su karinėmis uniformomis. Dar ir dabar pamenu, kokie jie
dailūs“, – pasakojo Nina Vojevodskaja, kuriai tada buvo 11 metų153. Lenkų
šypsenos ir gera nuotaika patvirtina, kad nei būdami stovykloje, nei palikdami ją
kaliniai nenutuokė apie savo likimą. Prieš šią kelionę jie gavo papildomus
maisto davinius ir netgi buvo paskiepyti – kam tai daryti su pasmerktaisiais? Iki
paskutinės baisios tiesos akimirkos jie manė, kad yra vežami darbams. Kaip ir
žydai dujų kamerose, manantys, kad jiems pagaliau leista išsimaudyti. Sunku
pasakyti, kodėl NKVD žudynių sistema Katynėje buvo kitokia. Vietos
gyventojai gerai žinojo, kas vyksta. Vienas rusų valstietis 1943 m. vokiečiams
pasakos: „1940 m. pavasarį maždaug 4–5 savaites trys keturi sunkvežimiai,
prikrauti žmonių, vykdavo į mišką. Aš girdėjau šūvius ir vyrų riksmus... Tai, kad
NKVD šaudo lenkus, mums nebuvo jokia paslaptis.“154 Vieno lenko kalinio
paskutinis užrašas dienoraštyje toks: „Jie mus atsivežė į mišką. Atėmė žiedus,
mano laikrodį, diržą, peilius. Ką jie su mumis darys?“ Po kelių minučių visi
pasmerktieji surištomis už nugaros rankomis buvo surikiuoti prie iškastos
duobės ir sušaudyti. Šūviais į galvą iš nugaros. Žudynės baigėsi gegužės
pradžioje. Po kelių mėnesių Katynės miške stojo tyla. Virš masinių kapaviečių
išdygo jauni berželiai ir eglutės, sunkvežimių ir buldozerių pėdsakai buvo
apsodinti žole155 – nusikaltimas, peržengiantis bet kokias ciniškumo ribas, turėjo
nugrimzti užmarštin.

Tarp sušaudytųjų Katynėje buvo admirolas, 2 generolai, 24 pulkininkai, 79

leitenantai pulkininkai, 258 majorai, 654 kapitonai, 17 karinio laivyno kapitonų,
3420 jaunesniųjų karininkų, 7 kapelionai, 200 pilotų, 85 eiliniai kareiviai. Tai tik
Katynės skaičiai. Iš viso NKVD eliminavo praktiškai pusę Lenkijos karininkų
korpuso156. Vien tik aukščiausio rango generolų nužudyta 14. Žudomi buvo ne
tik karininkai, bet ir žemvaldžiai, valstybės pareigūnai, profesoriai,
mokslininkai, teisininkai, inžinieriai, mokytojai, rašytojai, žurnalistai –
išsilavinimas, rangas ir socialinė padėtis buvo jų mirties priežastis. Iš viso beveik
22 000 žmonių157. Tai ne didžiausias, bet vienas iš amoraliausių nusikaltimų II
pasauliniame kare. Net racionalumo jame buvo nedaug. 1940 m. balandžio
deportacijos buvo Katynės tęsinys, puikiai iliustruojantis sovietų logiką ir
metodiškumą. Jeigu kuris nors valstybės priešas yra sušaudomas, automatiškai
pasidaro pavojingi visi jo artimieji. Jie gali jo ieškoti, jie gali už jį keršyti, jie
gali kelti režimui nereikalingą triukšmą. Taigi visų sušaudytų karininkų ir kitų
asmenų žmonos, tėvai, vaikai ir giminės pateko į deportuojamųjų sąrašus, nors
dėl nieko nebuvo kalti. Viskas apgalvota, tačiau netrukus net pats L. Berija
pavadins šį sprendimą klaida158.

Kai 1941 m. Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą, Lenkijos emigracinė

vyriausybė tapo viena iš Kremliaus sąjungininkių kovoje su Hitleriu. Jos
vadovas Władysławas Sikorskis atidėjo ginčus dėl sovietų okupuotos teritorijos
ir pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Stalinui buvo reikalinga lenkų armija, todėl
jis pasirašė amnestiją, pagal kurią iš tremties ir darbo stovyklų buvo paleista
beveik 400 000 „buvusių Lenkijos piliečių“[2] 159. Šauktinių kariuomenės centrus
pradėjo pildyti ką tik vergais Sibire buvę kareiviai, tačiau lenkų karo vadovybė iš
karto pasigedo dingusių karininkų. 1941 m. gruodį W. Sikorskis kartu su
naujuoju vyriausiuoju Lenkijos armijos vadu Władysławu Andersu atvyko į
Kremlių ir pareiškė Stalinui, kad „labai daug pačių vertingiausių žmonių tebėra
darbo stovyklose ir kalėjimuose“. „Tai neįmanoma, – atsakė Stalinas, –
amnestija galioja visiems, ir visi lenkai buvo paleisti.“ W. Sikorskis neatlyžo ir
paaiškino, kad turi kelių tūkstančių lenkų sąrašą – kadangi nė vienas iš jų
neatvyko, jie greičiausiai tebėra kur nors Tarybų Sąjungoje. „Tai neįmanoma, –
vėl atsakė Stalinas, – jie, ko gero, pabėgo.“ – „Kur jie galėjo pabėgti?“ – įsijungė
į pokalbį generolas W. Andersas. „Na, kad ir į Mandžiūriją“, – nukirto Stalinas.
Toks ciniškas buvo sovietų diktatoriaus atsakymas, nors jis puikiai žinojo lenkų
karininkų likimą160.

Kai 1943 m. balandžio mėnesį vokiečiai Katynės miške atkasė daugiau kaip
4000 palaikų, nekilo jokių abejonių, jog tai paslaptingai dingusių lenkų
karininkų kūnai. Apie tai bylojo jų mundurai, ordinai, dokumentai, laiškai,
dienoraščiai, lenkiški pinigai. Nacių propagandos virtuozas J. Goebbelsas iš
karto įžvelgė progą įkalti pleištą anthitlerinėje koalicijoje tarp Lenkijos, Vakarų
sąjungininkų ir Tarybų Sąjungos. Sovietų nusikaltimo įrodymai buvo akivaizdūs,
ir naciai netgi įsileido Raudonąjį Kryžių, kad komisijos, tiriančios karo
nusikaltimą Katynėje, išvados būtų objektyvios. Tačiau J. Goebbelsas
apsiskaičiavo – net po savo mirties nužudyti lenkų kareiviai liko politinių
išskaičiavimų įkaitais. Nepaisant akivaizdžių įrodymų, sovietai nacių
pareiškimus pavadino provokacija ir pareiškė, kad lenkų belaisvius 1941 m.
rugpjūtį sušaudė… patys vokiečiai. Vakarai versiją priėmė. Nepaisant
akivaizdžių įrodymų, Tarybų Sąjungos indėlis antihitlerinėje koalicijoje buvo
pernelyg didelis, kad su ja būtų galima pyktis. Stalinas buvo svarbiausias ir
stipriausias sąjungininkas kovoje su Hitleriu – dėl to tiek Vašingtonas, tiek
Londonas užmerkė akis į žudynes Katynėje. Kai 1943 m. W. Sikorskis
pareikalavo nepriklausomo ir objektyvaus tyrimo, W. Churchillis tokią iniciatyvą
uždraudė, o Stalinas pasinaudojo formalia dingstimi ir dėl „nepagrįstų
kaltinimų“ bei „kolaboravimo su fašistine Vokietija“ atšaukė diplomatinį
emigracinės Lenkijos vyriausybės pripažinimą161. Nuo šios akimirkos jis ėmė
spausti Vakarus pripažinti sovietų marionetinę vyriausybę Lenkijoje. Po dviejų
mėnesių Sikorskis, savo bekompromise pozicija kėlęs tiek daug keblumų, žuvo
aviakatastrofoje[3].

1944 m. Raudonoji armija susigrąžino Smolenską ir sovietų suburta komisija

patvirtino Maskvos versiją – žudynės vyko ne 1940 m., o 1941 m., t. y. tuomet,
kai šią teritoriją jau buvo okupavę nacistai. Padrąsinti Vakarų sąjungininkų
pritarimo šiame farse, rusai taip įsismagino, kad 1946 m. Niurnbergo procese
netgi pabandė Katynės žudynes įtraukti į kaltinimų sąrašą – kaip vieną iš
svarbiausių nacistų karo nusikaltimų.

Katynė yra trigubas simbolis – Stalino žiaurumo, Vakarų abejingumo ir

Lenkijos tragedijos. Visais trimis atvejais jis ne vienintelis toks – Stalino
cinizmo, gėdingos Vakarų demokratijų realpolitik ir mažųjų valstybių nepaisymo
II pasaulinio karo metais mes dar pamatysime, tačiau ryškesnio lakmuso
popierėlio, padedančio suprasti, kaip moralinės vertybės ir didžiųjų strategų
politiniai išskaičiavimai žygiuoja į skirtingas puses, ko gero, nėra.

Tai, kad Tarybų Sąjunga 50 metų neigė šį nusikaltimą, vargu ar gali ką nors
nustebinti. Kad šis epizodas nuodija Lenkijos ir Rusijos tarpusavio santykius iki
pat šiol, irgi nėra netikėta[4]. Varšuva su Maskva stumdosi panašiai kaip Lietuva,
beviltiškai bandanti įrodyti, kad Tarybų Sąjunga buvo ją okupavusi, jau
nekalbant apie žalos prisiteisimą. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų
ministerija oficialiai pripažino Katynės žudynių kaltininkus tik 1972 m.162 Argi
ne teisus buvo Hitleris teigdamas, kad nugalėtojų niekas nieko neklausia ir
niekuo nekaltina? Kad teisus visada yra stipresnis? Katynė kaip simbolis, kaip
tikrasis šio karo veidrodis iškils dar ne kartą. Žiūrėdami į jį, greta dėdės Džo ir
blogojo Hitlerio Vakarų sąjungininkai negalės nepastebėti savęs, o mes
kartosime klausimą – ar iš tiesų šiame kare gėris nugalėjo blogį? Blogiausia, kad
trikampyje tarp Stalino ir Vakarų vietoj Lenkijos bus galima įrašyti visą Rytų
Europą – žaidimas vyks pagal tas pačias Stalino taisykles. Lenkijai tiesiog jas
teko patirti pirmai.

Naujausiais duomenimis, per sovietų okupaciją Lenkijoje 1939–1941 m.

nužudyta 150 000 žmonių163. Vertinant tik sausus aukų skaičius okupacijos
sunkumo svarstyklės krypsta nacių naudai – jie buvo gerokai efektyvesni
žudikai. Tačiau kolektyvinė lenkų atmintis sovietų okupaciją laiko ne mažiau
žiauria. Masinės deportacijos buvo veiksmingiausias sovietų ginklas, tačiau jie
taip pat žudė. Žudė iki pat paskutinės akimirkos. 1941 m. prasidėjus vokiečių
invazijai Rytuose NKVD kalėjimuose buvo tūkstančiai kalinių. Karštligiškai
besitraukiančiai Raudonajai armijai transporto problema tapo labai opi.
Nesugebėdami iš okupuotų Lenkijos teritorijų išvežti visų kalinių sovietai juos
tiesiog šaudė vietoje. Pagal NKVD dokumentus, kalėjimuose buvo sušaudyta
10 000 „tarybų valdžios priešų“[5]. Tiems, kurie buvo išgabenti su Raudonąja
armija, pasisekė – gulage, kad ir koks jis būtų baisus, jie turėjo galimybę
išgyventi. Buvo ir dar vienas dalykas – sovietai sugrįš ir karaliaus Lenkijoje
dešimt kartų ilgiau nei naciai. Komunistinio režimo korozija Lenkijos
visuomenei bus kur kas gilesnė, nes raudonasis teroras demoralizuos dar ištisas
tris kartas po karo. Iš tikrųjų nereikia tų svarstyklių. Galbūt labiau tiktų lenkų
generolo W. Anderso žodžiai. Patyręs savo kailiu, ką reiškia NKVD kankinimai,
po amnestijos W. Andersas su savo armija Sąjungininkų pusėje kariavo
Vakaruose. Ko gero, jis buvo patenkintas, kad neliko Rytų fronte, nes kartą JAV
generolui George’ui S. Pattonui pasakė: „Su naciais mes (lenkai) prarandame
gyvybes, su sovietais prarandame savo sielas… Jeigu mano armija atsidurtų tarp
nacių ir sovietų, aš atakuočiau abiem kryptimis.“164 W. Anderso ten nebus, bet
taip jau susiklostys, kad lenkų kareiviai 1944 m. tikrai atsidurs tarp vermachto ir
Raudonosios armijos. Lenkai Varšuvoje surengs sukilimą prieš vokiečius, o
Raudonoji armija stovės kitoje Vyslos pusėje ir ramiai lauks, kol naciai pabaigs
skerdynes. Vakarai vėl bus užsimerkę. Pažįstama istorija. 1939 m. buvo tik
vienas skirtumas – naciai su sovietais buvo sąjungininkai ir trypė Lenkiją
sutartinai, niekieno nekliudomi.
[1] 7000 lenkų – tik dalis V. Blochino „žygdarbių“. Dešimtis tūkstančių savo
rankomis jis nužudė Didžiojo teroro metais. 1940 m. balandžio 27 d. už
„kvalifikaciją ir efektyvų specialiųjų užduočių vykdymą“ V. Blochinas buvo
apdovanotas Raudonosios vėliavos ordinu ir gavo nedidelę piniginę premiją. Vis
dėlto aukų šešėliai budelį, ko gero, persekiojo visą gyvenimą. Po L. Berijos
saulėlydžio Nikita Chruščiovas atėmė iš V. Blochino visus laipsnius. Jis pasinėrė
į alkoholizmą, pasidarė panašus į psichinį ligonį, kol galiausiai 1955 m., eidamas
šešiasdešimtuosius metus, nusižudė.
[2] Remiantis 1942 m. sausio 15 d. L. Berijos laišku Stalinui buvo amnestuota
200 828 lenkai, 90 662 žydai, 31 392 ukrainiečiai, 27 418 baltarusių, 3421 rusas.
Kartu su kitų tautybių žmonėmis iš viso 389 041 žmogus..
[3] 1943 m. liepos 4 d. vos tik pakilęs iš Gibraltaro bazės jo lėktuvas tapo

nevaldomas ir nukrito į jūrą. Iki šiol šis nelaimingas atsitikimas vadinamas

paslaptingu. Po W. Sikorskio mirties Lenkijos atstovai nebuvo pakviesti į
Teherano konferenciją, kurioje Stalinas išsireikalavo, kad visos Rytų Lenkijos
teritorijos liktų Tarybų Sąjungos dalimi. W. Sikorskis buvo palaidotas Anglijoje,
netoli Notingamo. 1993 m. rugsėjo 17 d. jo palaikai buvo perkelti į karališkąją
kriptą Vavelio pilyje Krokuvoje. 2008 m. palaikai buvo ekshumuoti. 2009 m.
sausį ekspertai pateikė išvadą, kad jokių žmogžudystės įrodymų nėra.
[4] Panašu, kad Katynė yra tiesiog Lenkijos prakeiksmas. 2010 m. balandžio 10

d. čia nukrito ir sudužo lėktuvas, gabenęs aukščiausių Lenkijos pareigūnų

delegaciją į Katynės žudynių 70-mečio minėjimą. Aviakatastrofoje žuvo
Lenkijos prezidentas Lechas Kaczyńskis, jo žmona ir visi aukščiausieji Lenkijos
karinių pajėgų vadai. Aviakatastrofa, per kurią žuvo 97 žmonės, įvyko maždaug
20 km nuo Katynės miško, kur 1940 m. NKVD sušaudė ir užkasė lenkų
karininkus. Ironiška, bet ši antroji Katynės tragedija tapo dideliu postūmiu
Rusijos ir Lenkijos santykiuose. Rusijoje A. Wajdos filmas „Katynė“ pirmą kartą
buvo parodytas per valstybinę televiziją, spauda nebeneigė 1940 m. įvykių, o
Rusijos valdžia išdavė Lenkijai visus dokumentus, susijusius su 1940 m. NKVD
žudynėmis. Sprogus pūliniui, žaizda pradeda gyti greičiau. Komunistinėje
Lenkijoje po karo žodis „Katynė“ tapo tabu iki pat komunizmo žlugimo 1989 m.
Tarybų Sąjungoje nauji vėjai papūtė prasidėjus „Perestroikai“ ir galiausiai jai
tapus Rusija. Rusų ir lenkų mokslininkams buvo leista atlikti kasinėjimus
žudynių vietose, pasirodė knygų, kuriose Katynė vadinama nusikaltimu
žmonijai, tačiau Katynė netgi dabar tebėra žaizda, kuri negyja. Lenkija nori, kad
Maskva aktą pripažintų genocidu ir leistų jį ištirti iki galo. Kremliuje, skirtingai
nei Berlyne, po karo niekas nepasikeitė. Prispausta faktų Rusijos užsienio reikalų
ministerija iš dalies juos pripažįsta, tačiau pateikia savąsias interpretacijas.
Interviu lenkų laikraščiui Vladimiras Putinas Katynės įvykius pavadino
„nusikaltimu“, tačiau tas pats V. Putinas 2004 m. sustabdė 14 m. trukusį šio
epizodo tyrinėjimą. Kai lenkai pareikalavo dokumentų, jiems buvo atsakyta, kad
visi, išskyrus susijusius su valstybės paslaptimis, yra išleisti. Katynė, anot
Rusijos valdžios atstovų, apskritai negali būti laikoma karo nusikaltimu, kadangi
„Tarybų Sąjunga niekada su Lenkija nekariavo“. (Ian Traynor, „Russian Victory
Festivities Open Old Wounds in Europe“. The Guardian (2005))
[5] Vėliau sovietų propaganda ir už šias žudynes bandė primesti kaltę

vokiečiams.
9. Vakarų fronte nieko naujo?
Dabartinės Vokietijos vyriausybės pažadais negalima pasitikėti. Jeigu ji
nori taikos – turi įrodyti tai darbais, ne žodžiais.
Neville’is Chamberlainas 1939 m. spalio 12 d.

Mūsų laivynas savo dydžiu ir galia taip nusileidžia britiškajam, kad

netgi surinkus jį visą galima tik pademonstruoti, kaip narsiai moka žūti
mūsų jūreiviai…
Vokietijos karinio jūrų laivyno grosadmirolas Erichas Raederis
1939 m. rugsėjo 3 d.

Mano sprendimas yra nepakeičiamas. Aš pulsiu Prancūziją ir Angliją

pačiu tinkamiausiu ir artimiausiu metu. Belgijos ir Olandijos
neutraliteto sulaužymas neturi reikšmės. Kai mes laimėsime, niekam dėl
to klausimų nekils.
Hitleris kariuomenės vadams 1939 m. lapkričio 23 d.
 Hitleris siūlo taiką
1939 m. rugsėjo 3 d. vakarą povandeninis laivas U-30 netoli Airijos krantų
torpedavo britų lainerį Athenia. Jame buvo apie 1400 keleivių, vykstančių iš
Glazgo į Monrealį. Gavę SOS signalą britų, norvegų ir švedų laivai spėjo
išgelbėti didžiąją dalį žmonių. Kai Athenia kitą rytą nugrimzdo į dugną, kartu su
ja žuvo 112 žmonių. „Šalia laivo išdygo vandens stulpas, paskui į cigarą panašus
juodas daiktas šovė jūra link mūsų. Tada smūgis, ir aš povandeniniame laive
pamačiau vyrus, sukančius pabūklą ir šaudančius“, – pasakojo vienas laimingai
išsigelbėjęs čekas1. Rugsėjo 4 d. britų spauda trimitavo apie tai, kaip vokiečiai
laužo garbingo karo taisykles nuo pirmosios dienos, tačiau tai buvo ne ciniškas
aktas, o tragiškas atsitiktinumas. Hitleris tuo metu vis dar tikėjosi, kad rimto
karo Vakaruose pavyks išvengti. Jis nenorėjo provokuoti britų visuomenės, ir kai
H. Göringas paprašė leidimo bombarduoti britų karinį laivyną, fiurerio
atsakymas buvo neigiamas. Hitleris taip pat griežtai uždraudė atakuoti civilių
laivus, todėl, iš britų spaudos sužinojęs apie Athenia, ne juokais įtūžo2. Kuo gali
baigtis tokie incidentai, jis žinojo iš istorijos. Keleivinio lainerio Lusitania
paskandinimas 1915 m. buvo viena iš priežasčių, paskatinusių į I pasaulinį karą
įsijungti JAV. Šį kartą tarp žuvusiųjų buvo 28 amerikiečiai3. Kai karinio laivyno
vadas grosadmirolas[1] Erichas Raederis pareiškė, jog tai tikrai ne jo
povandeninio laivo darbas, Hitleris įsakė imtis visų įmanomų veiksmų, kad
kaltinimai būtų paneigti. J. Goebbelsas taip įsismagino, kad ciniška provokacija
apkaltino W. Churchillį[2], kuris neva pats įsakė nuskandinti Athenia, kad
sugadintų Vokietijos reputaciją4. Tik po kelių savaičių grįžęs į uostą U-30
kapitonas Fritzas Julius Lempas pripažino padaręs klaidą, nes palaikė keleivinį
lainerį karo laivu. Hitleris nusprendė šią tiesą pasilaikyti ir prisaikdino
F. J. Lempą tylėti[3].

Mušimosi į krūtinę viešųjų ryšių kampanija baigėsi tuo, kad Hitleris

uždraudė bet kokiomis aplinkybėmis atakuoti keleivinius laivus, netgi jei tai
būtų jūrinio konvojaus dalis, nepriklausomai nuo valstybės vėliavos. Athenia
incidentas buvo nelaimingas atsitikimas, bet savo pagrindinius taikinius –
krovininius laivus, vokiečių povandeniniai laivai skandino sėkmingai. Per
pirmąją savaitę jie nuskandino 11 britų laivų, kurių bendras tonažas buvo 64 595
tonų. Vis dėlto rugsėjo karas jūrose buvo tik apšilimas. Povandeninių laivų
pergalių skaičiai netrukus ėmė mažėti: per antrąją savaitę nuskandintų laivų
tonažas buvo 53 561, per trečiąją – 12 750, per ketvirtąją – tik 4646 tonos – šios
tendencijos priežastys buvo politinės. Rugsėjo 7 d. Hitleris po ilgos diskusijos su
E. Raederiu įsakė grosadmirolui sumažinti apsukas. Fiureris buvo patenkintas
įspūdingomis pergalėmis Lenkijoje ir tuo, kad Prancūzija neišdrįso pulti
vakaruose. Didžiosios Britanijos pozicija irgi atrodė svyruojanti. Hitleris
nusprendė stabtelėti ir išsiaiškinti, kaip išsirutulios susidariusi politinė situacija.
Didieji laivai Deutschland ir Graf Spee gavo įsakymus atsitraukti ir kol kas
susilaikyti nuo reidų vandenynuose. E. Raederis savo dienoraštyje pažymėjo,
kad bendra nuostata yra laikytis susilaikymo taktikos, kol paaiškės politinė
situacija Vakaruose. „Viskas turėtų paaiškėti maždaug per savaitę“, – pridūrė
grosadmirolas5. Jo prognozė buvo pernelyg optimistiška. Luktelėti teko šiek tiek
ilgiau.

Paskelbę karą Vakarų sąjungininkai turėjo tik vieną strateginę kryptį – laukti,
ruoštis ir, jeigu reikės, gintis. Hitleris buvo lankstesnis – jis pasirinko dvi visiškai
priešingas kryptis – karą arba taiką. Kad ir kaip keistai tai gali pasirodyti, abu
šiuos tikslus fiureris laikė prioritetiniais. Tą pačią dieną, kai kapituliavo Varšuva,
Hitleris savo generolams pareiškė, kad yra pasiruošęs jau tą patį rudenį pulti
Prancūziją, kol ši nespėjo pasiruošti. „Kariniu, laiko ir ypač psichologiniu bei
materialiuoju požiūriu, laikas dirba mūsų nenaudai, todėl svarbu nedelsiant
parengti Prancūzijos puolimo planus. Po kelių savaičių prasidės lietaus sezonas.
Oro pajėgos pavasarį bus stipresnės, bet mes negalime laukti. Jeigu susitarti su
N. Chamberlainu nepavyks, mes daužysime priešą, kol jis nugrius...“ – pareiškė
fiureris apstulbusiems vyriausiesiems karo vadams ir išmetė savo kalbos užrašus
į židinio ugnį6. F. Halderis savo dienoraštyje užrašė, jog reikėtų kažkaip
paaiškinti fiureriui, jog Prancūzija ne tas pats kas Lenkija, tačiau Hitleris tai
žinojo ir pats. Po poros dienų užsienio reikalų valstybės sekretoriui Ernstui von
Weizsäckeriui jis paaiškino suprantąs, kad naujasis puolimas gali kainuoti
gyvybę milijonui vokiečių, bet tiek pat jis kainuos priešui, kuris to sau leisti
negali7.

Kuo greičiau, tuo geriau – buvo pagrindinis Hitlerio argumentas diskusijose

apie Prancūzijos puolimą. Jis bus pakartotas dar daug kartų, tačiau sykiu fiurerio
galvoje sukosi ir kita idėja. Generolams įsakęs ruoštis Prancūzijos puolimui,
savo diplomatams jis davė nurodymą imtis visų veiksmų, kurie galėtų padėti
susitarti su Vakarais taikiai. Spalio pradžioje E. Weizsäckeris šiuos nurodymus
apibendrino savo dienoraštyje: „Pastangos užbaigti karą dabar yra tikros. Aš
duodu 20, Hitleris 50 procentų; jo noras yra šimtaprocentinis. Pasiekus taiką,
nebereikėtų ieškoti keblių būdų, kaip susilpninti Britaniją karinėmis
priemonėmis.“8 „Taikos kampanija“ Vokietijoje prasidėjo rugsėjo pabaigoje, o
šalia oficialių diplomatinių kanalų vėl išdygo nenuilstantis švedų verslininkas
Birgeris Dahlerusas. Pajutęs atgijusią viltį, H. Göringas iš karto jį išsiuntė į
Londoną su pasiūlymais, o spalio 9 d. jis jau raportavo Hitleriui britų
reikalavimus. „Britanijos vyriausybė nori taikos, vienintelis klausimas, kaip ji
galėtų išsaugoti savo reputaciją“, – pareiškė B. Dahlerusas. „Jeigu britai tikrai
nori taikos, gali ją gauti per dvi savaites, neprarasdami reputacijos. Bet jiems
reikia paskubėti“, – atsakė fiureris ir išsiuntė B. Dahlerusą su pasiūlymais dėl
tarptautinės konferencijos atgal į Londoną9.

Spalio 6 d. savo kalboje Reichstage Hitleris šiuos pasiūlymus paskelbė visam

pasauliui: „Kam reikalingas šis karas Vakaruose? Dėl Lenkijos atkūrimo?
Versalio sutarties Lenkija nebeatgims daugiau niekada... Jos atkūrimo problema
bus sprendžiama tik tarp Vokietijos ir Rusijos, o ne kare Vakaruose... Būtų
beprasmiška sunaikinti milijonus žmonių ir sugriauti milijonų vertus turtus, kad
būtų rekonstruota valstybė, kurią visi ne lenkai nuo pat jos gimimo praminė
abortu. Ar yra kokia nors kita priežastis?.. Jeigu šis karas turi kilti dėl to, kad
Vokietijoje būtų pakeista valdžia... tada milijonai žmonių gyvybių bus paaukota
tuščiai... Ne, šis karas Vakaruose negali išspręsti jokių problemų.“ Tada Hitleris
išvardijo problemas, kurias turėjo omenyje: reformuoti Lenkijos valstybę,
išspręsti žydų klausimą, grąžinti Vokietijos kolonijas, atgaivinti tarptautinę
prekybą, besąlygiškai garantuoti taiką Europos valstybėms, siekti visuotinio
nusiginklavimo, sureguliuoti oro karo taisykles, nuodingųjų dujų, povandeninių
laivų naudojimą, išspręsti Europos tautinių mažumų problemas... Kad visi šie
didingi tikslai būtų pasiekti, jis siūlė tarptautinę konferenciją, tačiau kaip visada
prie savo geranoriškų pasiūlymų pridūrė grasinimą: „Viena yra aišku. Pasaulio
istorijoje niekada nebuvo dviejų laimėtojų, bet labai dažnai pralaimėdavo visi.
Tegu šios tautos ir joms atstovaujantys lyderiai pateikia savo atsakymą. Tegu
būna atstumti tie, kurie mano, kad karas yra geresnis sprendimas nei ištiesta
mano ranka... Jeigu vis dėlto laimės misterio Churchillio ir jo šalininkų
nuomonė, šis mano pareiškimas bus paskutinis. Tokiu atveju mes kausimės...
1918 m. lapkritis Vokietijos istorijoje daugiau niekada nepasikartos.“10 Kitą
dieną nacių laikraščiai trimitavo: „Vokietija siekia taikos“, „Jokių karinių tikslų
prieš Prancūziją ir Angliją“, „Daugiau jokių reikalavimų, išskyrus kolonijas“,
„Ginklavimosi mažinimas“, „Visų Europos šalių bendradarbiavimas“, „Siūloma
konferencija“11.

Gali būti, kad Hitlerio taikos siekis šį kartą buvo nuoširdus. Tačiau kartu jis
buvo įžūlus. Hitleris užkariavo Lenkiją ir dabar tiesiai šviesiai reikalavo, kad
Vakarai pasirašytų tam leidimą atgaline data. Atkurti Lenkijos sienas ir išvesti
visas karines pajėgas iš jos teritorijos buvo pagrindinis Londono reikalavimas
prieš tolesnes diskusijas. Tai buvo esminis punktas, nes tik jo įvykdymas galėjo
padėti Vakarams „išsaugoti reputaciją“. Net jei būtų norėjęs, Hitleris negalėjo jo
įvykdyti – Lenkiją jis jau pasidalijo su Stalinu ir, žinoma, neketino atiduoti to, ką
užkariavo. Hitlerio reikalavimai buvo maksimalūs, nes jis žaidė va bank, visiškai
nesibaimindamas neigiamo atsakymo, gal net jo tikėdamasis. Jeigu dar kartą
viską ir net daugiau galima gauti pakėlus toną, kodėl gi ne, bet jeigu įprastas
triukas nustojo savo galios, tada karas.

Hitlerio neapleido mintis, kad Vakarai tik nori išlošti laiko ir užbaigti savo
persiginklavimo programas, todėl jis nenorėjo laukti12 ir net nesulaukęs
atsakymo iš Londono spalio 9 d. pasirašė direktyvą Nr. 6, kurioje įsakė
nedelsiant pasiruošti karo kampanijai Vakaruose.

Vokiečių karo vadai, skirtingai nei fiureris, baiminosi prancūzų karinės galios
ir taikos norėjo labiau nei karo. Jie buvo įsitikinę, kad taktika, atnešusi pergalę
Lenkijoje, prieš galingą Prancūzijos armiją nesuveiks, be to, trumpėjančios
dienos, lietingi orai galėjo atimti pranašumą ore, jau nekalbant apie tai, kad
vermachtas stipriai išeikvojo savo išteklius Lenkijoje13. Jų apskaičiavimais,
reikėjo kelių mėnesių suremontuoti tankams, mėnesinis plieno tiekimo trūkumas
išaugo iki 600 000 tonų, amunicijos atsargų liko tik trečdaliui divizijų ir tai tik
keturiolikai dienų – tačiau tokios smulkmenos fiureriui buvo nė motais14. Jis
buvo strategas, matantis didelį paveikslą. Kai spalio 7 d. vyriausiasis ginkluotųjų
pajėgų vadas W. Brauchitschas pabandė Hitleriui išdėstyti savo ir kolegų
nuogąstavimus, šis liepė palikti pastabas ir per artimiausias porą dienų paruošė
didžiulį penkiasdešimt aštuonių puslapių memorandumą, kuriame išaiškino,
kodėl kampanija Vakaruose turi būti surengta kaip įmanoma greičiau ir kodėl
laikas dirba ne Vokietijos naudai15.

Puolimo plano direktyvą ir memorandumą Hitleris aukščiausiems karo

vadams pristatė spalio 10 d. Direktyva skelbė: „Jeigu artimiausiu metu paaiškės,
kad Anglija ir jos vadovaujama Prancūzija neketina nutraukti karo, aš esu
apsisprendęs nedelsti ir veikti energingai bei agresyviai... Todėl įsakau: puolimas
turi būti planuojamas... per Liuksemburgą, Belgiją bei Olandiją ir turi būti
įvykdytas artimiausiu įmanomu laiku.... Operacijos tikslas – sutriuškinti kiek
įmanoma daugiau Prancūzijos ir jos sąjungininkų karinių pajėgų bei užimti kuo
didesnes Olandijos, Belgijos ir šiaurinės Prancūzijos teritorijas. Šios teritorijos
bus bazė galimam karui su Anglija ore ir jūroje... Reikalauju, kad vyriausieji
vadai nuolat mane informuotų ir kaip įmanoma greičiau pateiktų išsamias
ataskaitas apie savo planus, pagrįstus šia direktyva.“16

Moralės planuose surengti ataką per neutralių šalių teritorijas ieškoti neverta.
Hitleris tiesiog vertino savo priešų galimybes ir svarstė, kaip pats pasielgtų jų
vietoje. Tą pačią dieną, kai Reichstage siūlė taiką, Hitleris W. Brauchitschui ir
F. Halderiui įsakė kuo greičiau sustiprinti frontą Šiaurės Vakarų Vokietijoje ir
pasiruošti atremti prancūzų smūgį, jei šie nuspręstų smeigti į Reicho pramonės
širdį ir Achilo kulną Rūre17.

Pristatydamas generolams savo ilgą memorandumą fiureris pareiškė, jog po

įspūdingos pergalės Lenkijoje ir su sąlyga, kad Vokietijai bus palikti visi
laimėjimai, jis neprieštaraus karo užbaigimui, tačiau memorandumas buvo
skirtas antrajam variantui. Pagrindinis jame nurodomas tikslas – sunaikinti
Vakarų valstybių galią, kad jos daugiau niekada nebekeltų grėsmės Vokietijai ir
jos siekiams Europoje. Pagrindinė priežastis – susiklosčiusios aplinkybės ir
laikas, veikiantis Vokietijos nenaudai. Sutartis su Rusija reiškia, kad karas su
Prancūzija ir Anglija vyktų viename fronte. Pergalė Lenkijoje tapo įmanoma dėl
tos pačios priežasties. Situacija išliko – bet ar ilgam? – klausė Hitleris ir tęsė:
„Jokia sutartis ar paktas su Rusija negali užtikrinti jos neutralumo visam laikui...
Po aštuonių mėnesių, metų ar kelerių tai gali pasikeisti... Didžiausia apsaugos
nuo Rusijos puolimo garantija slypi... staigioje Vokietijos galios
demonstracijoje... Britanija ir Prancūzija gali priversti Belgiją su Olandija
atsisakyti neutralumo – to Vokietija leisti negali. Laikas dirba prieš Vokietiją – ir
tik taip jis turi būti vertinamas... Jokia puolimo pradžia nebus pernelyg ankstyva.
Jis turi įvykti bet kuriomis aplinkybėmis (jeigu iš viso bus įmanoma) šį
rudenį.“18

Žodžiai „jeigu įmanoma“ skliausteliuose reiškė, kad planas netenka prasmės,

jei Londonas ir Paryžius pasirašys Hitlerio taikos pasiūlymą, tačiau juos
netrukus buvo galima išbraukti.

Į Hitlerio pasiūlymą, kad ir kaip keista, pirmieji atsakė prancūzai.

Prancūzijos vyriausybės kabineto dauguma su užsienio reikalų ministru
G. Bonnet priešakyje buvo už taiką, tačiau visas diskusijas griežtai nutraukė É.
Daladier. Spalio 7-ąją, t. y. jau kitą dieną po Hitlerio kalbos Reichstage,
Prancūzijos premjeras pareiškė, kad nesudės ginklų ir kariaus, „kol bus
užtikrinta tikra taika ir visuotinis saugumas“19. Hitleriui, kaip visada, atskira
Paryžiaus pozicija nerūpėjo, jis buvo įsitikinęs, kad Prancūzija be Britanijos
nedarys nieko. Spalio 10 d. fiureris viešai dar kartą pakartojo, kad Vokietija
neturi priežasčių karui su Vakarais ir jai nieko iš jų nereikia, tačiau visas šias
uvertiūras N. Chamberlainas užbaigė spalio 12 d. Didžiosios Britanijos ministras
pirmininkas Hitlerio pasiūlymus pavadino „miglotais ir neaiškiais“. „Juose
nekalbama apie žalos atitaisymą Čekoslovakijai ir Lenkijai, – sakė
N. Chamberlainas. – Dabartinės Vokietijos vyriausybės pažadais negalima
pasitikėti. Jeigu ji nori taikos – turi įrodyti tai darbais, ne žodžiais.“ Hitlerio
planas „A“ nesuveikė, atėjo metas planui „B“. „Aš irgi galėčiau pareikalauti iš
Britanijos atitaisyti žalą, padarytą Indijai, Egiptui ir Palestinai. Anglija galėtų
gauti taiką kada tik panorėjusi, bet tie – įskaitant išsipusčiusį idiotą Edeną ir tokį
pat nieko nesugebantį Churchillį – turi išmokti laikyti savo nosis toliau nuo
Europos“, – kalbėjo fiureris ir tą patį vakarą įsakė liuftvafės vadams atnaujinti
bombų gamybą: „Karas tęsis toliau!“20

Kitą dieną Berlynas oficialiai paskelbė, kad atmesdama Vokietijos pasiūlymą

Didžioji Britanija pasirinko karą. Spalio 19 d. vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų
vadas W. Brauchitschas gavo tikslią puolimo datą. Kampanija kodiniu
pavadinimu „Geltona“ (Fall Gelb) turėjo prasidėti lapkričio 12 d.21 „Mes
laimėsime šį karą, netgi jei jis prieštarauja šimtams generalinio štabo doktrinų –
mes turime geresnius karius, geresnius ginklus, stipresnius nervus ir vieningą bei
ryžtingą vadovybę!“ – sakė Hitleris OKW štabo vadui A. Jodliui22. Armijos
vadovybė nebuvo vieninga. Daugelis generolų, išgirdę naujienas, susigriebė už
galvų. Tuo tarpu grosadmirolas E. Raederis lengviau atsiduso. Nuo šios
akimirkos karui jūrose jokių apribojimų nebeliko. Dar spalio 10 d. jis sakė
Hitleriui: „Jeigu Britanija turi būti nugalėta, ji turi būti apsiausta ir apgulta,
nepaisant sausumos pajėgų tikslų. Kuo anksčiau pradėsim, tuo anksčiau
pamatysim rezultatus ir tuo trumpesnis bus karas.“23
[1] Aukščiausias Vokietijos karinio laivyno laipsnis. Grosadmirolai, kaip ir

maršalai, turėjo teisę nešioti lazdą. Per visą II pasaulinį karą Vokietijoje tokios
garbės sulaukė tik du vadai. Vyriausiasis karinio laivyno vadas Erichas Raederis
grosadmirolu tapo 1939 m. balandžio 1 d. 1943 m. jį pakeis Karlas Dönitzas,
karo pradžioje vadovavęs povandeniniams laivams. Vokietijos grosadmirolo
laipsnį Didžiojoje Britanijoje ir JAV atitiko laivyno admirolai.
[2] Rugsėjo 3 d. Karališkasis britų laivynas sužinojo ne tik apie prasidėjusį karą,
bet ir apie tai, kad jam vadovauti sugrįžo W. Churchillis. „Winstonas grįžo“, –
skelbė žinia. W. Churchillis ėjo šias pareigas 1911–1915 m.
[3] F. J. Lempas žuvo 1941 m. gegužę būdamas U-110 kapitonu. Didžiąją dalį
įgulos britai išgelbėjo, F. J. Lempo tarp jų nebuvo. Manoma, kad supratęs, jog
nesuveikė laivo detonatoriai, kapitonas ryžosi nusiskandinti.
 Nekeistas karas jūrose
Britų karinio laivyno vadas W. Churchillis nepamiršo I pasaulinio karo
pamokų ir ėmėsi priemonių apsaugoti prekybinius laivus. Geriausia apsauga
jiems buvo konvojų sistema. Kordonas eskadrinių minininkų ir krūvos mažesnių
laivų, apsiginklavusių ASDIC[1] navigacijos sistema, turėjo padėti pastebėti ir
eliminuoti priešo povandeninius laivus, tačiau W. Churchillis buvo ne gynybos,
o puolimo šalininkas. Didžiausias pajėgas jis metė ne konvojams apsaugoti, o
povandeniniams laivams medžioti. Strategija nepasiteisino. Kol Karališkasis
laivynas švaistė laiką ir energiją atvirame vandenyne ieškodamas povandeninių
laivų, šie sėkmingai skandino prekybinius laivus24. Maža to, netrukus
medžiotojai patys tapo taikiniais.

Rugsėjo 17 d. U-29, jau nuskandinęs tris tanklaivius, prie Airijos krantų

torpedavo lėktuvnešį Courageous. Didžiulis, 26 500 tonų sveriantis laivas
nuskendo mažiau nei per penkiolika minučių, dėl to pavyko išgelbėti tik pusę iš
tūkstančio įgulos. Dvi torpedos pataikė taip tiksliai, kad jūreiviai nespėjo išmesti
net gelbėjimosi valčių. Į vienintelį katerį metėsi tiek žmonių, kad jis kartu su jais
nugrimzdo į dugną. Laimingieji turėjo atlaikyti valandą šaltoje Šiaurės jūroje.
Courageous buvo seniausias britų lėktuvnešis, tačiau Karališkasis laivynas
apskritai jų turėjo tik keturis, ir prieš tris dienas tokia pat lemtis galėjo ištikti
moderniausią lėktuvnešį Ark Royal. Jo laimei, U-39 torpedos skriejo pro šalį, ir
eskadriniai minininkai giluminėmis bombomis užpuoliką paskandino. Šių dviejų
epizodų užteko, kad britai patrauktų visus savo lėktuvnešius iš povandeninių
laivų medžioklės25.

Dar didesnis smūgis Karališkajam laivynui buvo suduotas spalio 14 d., kai
U-47 paskandino linijinį laivą Royal Oak. Smūgis buvo dvigubas. Per visą II
pasaulinį karą vokiečių „u-boutai“ paskandino tik du už Royal Oak didesnius
laivus[2], o dar svarbiau, kad 29 000 tonų Royal Oak buvo užkluptas pačioje britų
laivyno širdyje – gerai ginkluotoje, akylai saugomoje ir neįveikiama laikytoje
karo bazėje Skapos įlankoje. I pasaulinio karo metais, pabandę atlikti panašią
operaciją, du vokiečių povandeniniai laivai buvo eliminuoti, tačiau U-47 vadas
Güntheris Prienas ryžosi šiai be galo pavojingai misijai ir užklupo savo oloje
miegantį liūtą visiškai nepasiruošusį. Operacija buvo savanoriška. Supažindinęs
savo įgulą su misija, G. Prienas pareiškė, kad bet kuris nenorintis rizikuoti
jūreivis gali palikti laivą. Tokių neatsirado. Spalio 14 d., pasinaudojęs trosais ir
vielomis neuždengta maždaug 50 m povandenine spraga, U-47 įnėrė į bazės
teritoriją. Visą dieną laivas praleido po vandeniu, o 19 val., iškilęs į paviršių,
paleido septynių torpedų seriją. Keturios torpedos nesprogo[3], tačiau trys buvo
mirtinos. Royal Oak iš pradžių pasviro, paskui apsivertė ir per trylika minučių
nugrimzdo į dugną su savimi nusitempdamas 810 jūreivių, tarp kurių buvo 24
karininkai, įskaitant admirolą Henry Blagrove’ą. Išsigelbėjo tik 414 įgulos narių.
Viskas galėjo baigtis ir dar blogiau, jei baiminantis antskrydžių iš bazės prieš tai
nebūtų patraukti kiti britų laivai, tačiau smūgis vis tiek buvo didžiulis. Tiesiai į
širdį. Kitą dieną pranešdama apie Royal Oak netektį britų valdžia paskelbė, kad
jį torpedavęs povandeninis laivas taip pat buvo paskandintas, tačiau tai buvo tik
propaganda. U-47 akibrokštas buvo toks įžūlus ir netikėtas, kad britai net
nespėjo sutrukdyti G. Prienui sėkmingai pabėgti. Šis fiasko galbūt net galėjo
pakeisti karo eigą. Jis užbaigė keletą britų karinio laivyno aukštų karininkų
karjerų, o jo pirmasis lordas W. Churchillis išsaugojo savo postą, ko gero, tik dėl
to, kad į jį ką tik buvo paskirtas26.

Kapitonas Güntheris Prienas namuose buvo sutiktas kaip didvyris. Spalio 15

d. Vilhelmshafene visi U-47 įgulos nariai buvo apdovanoti Geležiniu kryžiumi, o
G. Prienui, pirmajam iš visų povandeninių laivų kapitonų, buvo įteiktas Pirmojo
laipsnio Geležinis kryžius[4]. Ordiną įsegė pats Hitleris, ir tai buvo ne paskutinis
apdovanojimas. G. Prienas, gavęs „Skapos įlankos buliaus“ pravardę, II
pasaulinio karo vokiečių „gelmių asų“ sąraše užėmė devintąją vietą. Jis
neabejotinai buvo vienas iš talentingiausių povandeninių laivų kapitonų, nes per
trumpą savo karjerą spėjo paskandinti 30 prekybinių laivų, kurių bendras tonažas
viršijo 162 000 tonų27. Praėjus metams po triumfo Skapos įlankoje, G. Prienas
buvo apdovanotas Geležiniu kryžiumi su ąžuolo lapais, o J. Goebbelsas padarė jį
tokia žvaigžde, kad 1941 m. kovą, kai U-47 dingo Atlanto vandenyne, nacių
propaganda ilgai tylėjo nežinodama, kaip pranešti apie tautos didvyrio žūtį. Net
po to, kai gegužę buvo paskelbta, jog Güntheris Prienas dingo be žinios,
Vokietijoje dar ilgai sklandė fantastiški gandai apie U-47 likimą28.

Tikri ir sukurti didvyriai karuose reikalingi žmonių moralei palaikyti. Kas gi

daugiau, jei ne geros naujienos gali praskaidrinti jų nuotaiką? Ir kas gali būti
geriau už įspūdingas pergales? Todėl visos kariaujančios pusės apie jas trimitavo
kiek įmanydamos, bėda tik ta, kad įspūdingų mūšių ar tokių kvapą gniaužiančių
žygdarbių kaip G. Prieno reidas buvo nedaug. Karas jūrose iš esmės buvo kitoks.
„Sunkus, plačiai išsikerojęs ir rūstus, einančių apgraibomis ir skęstančių, pasalų
ir apgaulių, mokslo ir jūreivystės – toks yra šis povandeninių laivų karas“, – sakė
W. Churchillis rugsėjo 26 d. kalbėdamas Bendruomenių rūmuose29. Pirmasis
Admiraliteto lordas, žinoma, nepridūrė dar vieno svarbaus dėmens šiame kare –
propagandos. Jis paskelbė, kad Karališkasis laivynas laimi ir per pirmąjį mėnesį
sunaikino 18 vokiečių povandeninių laivų, nors per visus 1939 m. vokiečiai
prarado tik 530. Vokiečiai irgi nesivaržė skelbdami apie savo pergales. Į
klausimą, ar tikrai priešai paskandino lėktuvnešį Ark Royal, W. Churchillis
ironiškai atsakė, kad britų laivų, kuriuos vokiečiai paskelbė jau nuskandinę,
užtektų pergalei prieš visą vokiečių karinį laivyną31. Tada jis privalėjo kalbėti
optimistiškai, tačiau po karo savo atsiminimuose pripažino: „Vienintelis tikrai
mane gąsdinęs dalykas per karą buvo povandeninių laivų grėsmė... Ji neįgijo
ryškių mūšių ir įspūdingų pasiekimų formos, ji buvo matoma tik statistikoje,
diagramose, kreivėse. Nežinomose tautai, nesuprantamose visuomenei.“32

Pirmųjų karo mėnesių statistika bylojo apie pirmuosius rimtus pavojus. Iki
1940 m. kovo vokiečių povandeniniai laivai paskandino 222 Sąjungininkų ir
neutralių šalių laivus. Per tą patį septynių mėnesių laikotarpį Sąjungininkams
pavyko sunaikinti tik 9 povandeninius laivus33. W. Churchillio planuota „u-
boutų“ medžioklė nedavė rezultatų. Tyliai išnyrantys, paleidžiantys torpedas ir
vėl pradingstantys, vokiečių povandeniniai laivai tapo rimtu galvos skausmu.

SĄJUNGININKŲ LAIVŲ NETEKTYS. 1939 M. RUGSĖJIS–1940 M. KOVAS34

Priežastis Paskandintų laivų skaičius Bendras tonažas
1. Povandeniniai laivai 222 765 000 t
2. Minos 129 430 000 t
3. Karo laivai 16 63 000 t
4. Aviacija 30 37 000 t
5. Kita 5 8000 t
Iš viso: 402 1 303 000 t

Žinoma, žmonių vaizduotę labiau žadino didžiųjų karo laivų mūšiai, tačiau
tikroji povandeninių laivų užduotis buvo kur kas paprastesnė – skandinti
krovinius gabenančius laivus. Paskelbusi ekonominę blokadą Didžioji Britanija
su savo galingu laivynu iš karto atkirto Vokietiją nuo išteklių, galinčių ją pasiekti
jūros keliais. Tačiau Vokietija turėjo alternatyvų žemyne, pvz., dosnų Staliną
Rytuose, o Didžiosios Britanijos likimas visiškai priklausė nuo to, ar jai pavyks
apsaugoti savo jūrų kelius. Britai turėjo puikiai išplėtotą pramonę ir galėjo
gaminti beveik viską: ginklus, šaudmenis, lėktuvus, tankus. Vėliau pamaitinta
JAV finansinėmis injekcijomis jų pramonė galės apginkluoti ne tik savo karius,
bet ir prie jų prisijungusius čekus, lenkus, prancūzus, net padėti Tarybų Sąjungai.
Tačiau visa tai Didžioji Britanija galėjo padaryti tik išlaikydama gyvybiškai
svarbių prekių ir žaliavų importą jūrų keliais. Ji importavo praktiškai visą naftą,
beveik visus spalvotuosius metalus, visą kaučiuką, 30 proc. geležies rūdos, 80
proc. medienos bei vilnos ir, svarbiausia, du trečdalius maisto, reikalingo
neproporcingai gausiai apgyvendintai salai35. 1939 m., norėdama tik palaikyti
normalų šalies gyvenimą ir užtikrinti ekonominius poreikius, Britanija turėjo
atsigabenti 55 mln. tonų prekių. Būtent todėl jos prekybinis 20 milijonų tonų
laivynas buvo didžiausias pasaulyje – bet kuriuo metu jūrose ir vandenynuose
būdavo ne mažiau kaip 2500 krovininių laivų36. Būtent todėl ji privalėjo
apsaugoti jūrų arterijas, maitinančias imperijos širdį. Nukirtus jas, Britanija būtų
ne tik negalėjusi kariauti – ji būtų pasmerkta badui. Tai suprasdamas vokiečių
povandeninio laivyno vadas admirolas Karlas Dönitzas sakė: „Svarbiausia kare
su Britanija yra atakos prieš jos prekybinius laivus Atlanto vandenyne.“
Winstonas Churchillis po karo su juo sutiko: „Povandeninių laivų atakos buvo
pati didžiausia blogybė. Metę tam visas savo jėgas vokiečiai būtų pasielgę
išmintingai.“37 W. Churchillio laimei, vokiečiai to nepadarė.

K. Dönitzas buvo povandeninių laivų šalininkas nuo pat pradžių. I

pasauliniame kare jis mokėsi iš gelmių aso Walterio Forstmano, kol gavo savo
povandeninį laivą. 1918 m. patekęs į nelaisvę, Gibraltare ant kreiserio denio
stebėdamas Sąjungininkų pergalės šventę, K. Dönitzas britų kapitono paklausė:
„Koks gali būti malonumas iš pergalės, kai Sąjungininkų gretose visas pasaulis?“
– „Tai tikrai keistas jausmas“, – atsakė kapitonas. Pamoką, kas atsitinka, kai
Vokietija skelbia karą pasauliui, K. Dönitzas pamiršo. Versalio sutartimi
povandeniniai laivai Vokietijoje buvo uždrausti. 1935 m. sutartis su Britanija
leido ne didesnį kaip 52 700 tonų povandeninį laivyną ir nė vienas laivas
negalėjo būti sunkesnis nei 2 tonos. Vokietija slapta naudojosi Ispanijos ir
Suomijos statyklomis, tačiau nei to, ką ji statė legaliai, nei to, ką bandė nuslėpti,
būsimiems karo iššūkiams aiškiai nepakako. Be to, Karinio jūrų laivyno
ministerijoje buvo įtakingesnių už K. Dönitzą.

Vyriausiuoju karinio laivyno vadu paskirtas E. Raederis svajojo apie galingą

laivyną, galintį stoti į kovą su bet kuria pasaulio armada. Pagal laivyno statybos
planą „Z“ Vokietija planavo turėti 4 lėktuvnešius, 13 linijinių ir 300
povandeninių laivų – tačiau šis ambicingas planas turėjo būti įgyvendintas
1944 m.38, o 1939 m. jis buvo tik svajonėse ir brėžiniuose. Rugsėjo 3 d., kai
Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbė Vokietijai karą, E. Raederis savo
dienoraštyje užrašė: „Šiandien prasidėjo karas su Anglija ir Prancūzija. Karas,
kurio, remiantis ankstesniais fiurerio patikinimais, mums nereikėjo tikėtis iki
1944 m… Visiškai akivaizdu, kad mūsų laivynas nepasiruošęs dideliam karui su
Didžiąja Britanija… Povandeninio laivyno jėgos dar pernelyg menkos, kad
galėtų padaryti lemiamą įtaką karo eigai… Maža to, visas likęs laivynas savo
dydžiu ir galia taip nusileidžia britiškajam, kad netgi surinkus jį visą galima tik
pademonstruoti, kaip narsiai moka žūti mūsų jūreiviai…“39 Karas su Anglija,
prasidėjęs 1939 m., E. Raederiui tapo nemalonia staigmena. Karinis laivynas
buvo neabejotinai silpniausia Vokietijos ginkluotųjų pajėgų dalis, ir jėgų
balansas su naujais priešais nežadėjo nieko gera. Krygsmarinė (Kriegsmarine –
vokiečių karinis jūrų laivynas) neturėjo nė vieno lėktuvnešio, tik 2 modernius
linijinius kreiserius, 3 kišeninius[5] linijinius laivus, 2 sunkiuosius ir 6
lengvuosius kreiserius bei 22 eskadrinius minininkus40. Didžioji Britanija ir
Prancūzija kartu turėjo 5 lėktuvnešius, 11 linijinių laivų, 38 kreiserius ir daugiau
kaip 115 eskadrinių minininkų. E. Raederis puikiai suprato, kad neturi jokių
galimybių kautis su priešu akis į akį, todėl jo rekomendacijomis rugsėjo 3 d.
direktyvoje Nr. 2 Hitleris kariniam laivynui įsakė du dalykus – atakuoti
prekybinius laivus ir minuoti priešo vandenis41.

SĄLYGINĖ DIDŽIŲJŲ KARO LAIVŲ KLASIFIKACIJA (pagal galingumą).

Greta angliški atitikmenys
Lėktuvnešis Aircraft Carrier
Linijinis laivas Battleship
Linijinis kreiseris Battlecruiser
Kišeninis linijinis laivas Pocket battleship
Sunkusis kreiseris Heavy cruiser
Lengvasis kreiseris Light cruiser
Eskadrinis minininkas Destroyer

KARINIŲ LAIVYNŲ DYDŽIAI 1939 M.42

Laivų tipai Britanija Prancūzija Vokietija
Linijiniai 9 2 5
Lėktuvnešiai 4 1 –
Kreiseriai 35 3 8
Eskadriniai minininkai 95 20 22
Povandeniniai 25 – 57
 Prekybinių laivų atakose povandeniniai K. Dönitzo laivai iš karto pasirodė
esą patys veiksmingiausi. 1939 m. Unterseeboote admirolas savo dispozicijoje
turėjo tik 57 povandeninius laivus. Tik 27 iš jų galėjo vykdyti tolimas misijas
Atlanto vandenyne, ir vis dėlto būtent povandeniai vokiečių laivai tapo pirmuoju
rimtu iššūkiu Sąjungininkams. Pačiame Atlanto mūšio įkarštyje, 1942 m.
gegužę, krygsmarinės ekspertai suskaičiuos, kad jeigu iki metų pabaigos pavyktų
kas mėnesį paskandinti po 700 000 tonų britų laivų, Anglija būtų atkirsta nuo
savo imperijos ir eliminuota iš karo43. K. Dönitzas dar prieš karą nenuilsdamas
aiškino, kad su 300 povandeninių laivų jis tikrai gali parklupdyti Britaniją.
Žiūrint į pirmųjų mėnesių rezultatus, ko gero, ne per drąsu būtų teigti, kad jis
tikrai tai galėjo padaryti. Karo pradžioje tokie planai panėšėjo į utopiją. Mėnesio
planą vokiečiai įvykdė per septynis mėnesius, tačiau taip buvo tik dėl to, kad
K. Dönitzas turėjo mažai laivų. Bet kuriuo metu tik trečdalis povandeninių laivų
galėjo vykdyti savo misijas Atlante, kiti buvo remontuojami uostuose ar pildėsi
atsargas, treti kelionėse į savo operacijas arba iš jų44. 1939 m. Atlanto
medžioklėse vienu metu dalyvavo tik 6–7 povandeniniai laivai, 1940 m. šis
skaičius neperžengs 20. Vis dėlto Sąjungininkų nuostoliai tais metais šoktels iki
2,3 mln. tonų, ir tik tada Hitleris supras, kokią progą praleido45. 1941 m. vasarį
jis savo direktyvoje pripažins, kad atakuoti prekybinius laivus yra daug svarbiau
nei karinius, ir įsakys pradėti masinę povandeninių laivų statybą46. 1942 m. su
140 „u-boutų“ K. Dönitzas per 12 mėnesių pasieks neįtikėtiną 7 milijonų tonų
skaičių47 ir įrodys, kad jo pažadai buvo ne iš piršto laužti, bet tada jau bus per
vėlu.

Iš tikrųjų, jeigu 1939 m. rugsėjį vokiečių karinis laivynas būtų turėjęs tiek
povandeninių laivų, kiek 1945 m. kovą, t. y. ne 57, o 46348, Anglija, ko gero,
būtų parklupdyta. K. Dönitzas pralaimėjo savo povandeninio karo viziją prieš
brangų antvandeninį E. Raederio projektą, tačiau pastarojo taip pat įgyvendinti
nepavyko. Karinis laivynas, reikalaujantis didžiulių investicijų ir išteklių, turėjo
konkurentus, kuriuos Hitleris mėgo labiau – vermachtą ir liuftvafę. Fiurerio frazė
apie save: „Sausumoje aš didvyris, jūroje – bailys“, – iškalbinga. Fiureris
žavėjosi didžiuliais karo laivais, domėjosi juose pritaikytais novatoriškais
sprendimais, gilinosi į technines specifikacijas ir detales, tačiau nesuprato jūrų
karo potencialo, neišmanė apie jo strategiją ir nelabai ja domėjosi. 1939 m.
rugsėjo 24 d. grosadmirolas E. Raederis kelias valandas bandė įrodyti fiureriui,
kad susidariusiomis aplinkybėmis vienintelė išeitis yra pradėti didžiulę
povandeninių laivų programą. Hitleris atsakė, jog viskas, ką išgirdo, jam patinka,
bet darbo jėga ir plienas tokiais kiekiais, kokių nori krygsmarinė, jai niekaip
negali būti suteikti49. Platesniame kontekste problema buvo kompleksiškesnė.
Jeigu 1937 m. prioritetas būtų suteiktas kariniam laivynui, H. Göringas būtų
turėjęs mažiau lėktuvų, jeigu K. Dönitzas būtų gavęs daugiau povandeninių
laivų, N. Brauchitschas būtų turėjęs mažiau tankų. Vis dėlto skaičiuojantieji
strategines Hitlerio klaidas II pasauliniame kare šią gali įrašyti kaip pirmąją.
W. Churchillio memuarai tai patvirtina. Tolesni įvykiai taip pat. Bet visa tai mes
galime pasakyti dabar.

Tuo metu Hitleris metė į jūrų mūšį naują, iki tol negirdėtą ginklą –
magnetines minas. Paprastos, plūduriuojančios vandens paviršiuje minos buvo
senas ginklas ir nuo jų išvalyti vandenis specialistams nebuvo jokia problema,
tačiau magnetinės veikė visiškai kitaip ir, svarbiausia, niekas nežinojo, kad jos
magnetinės. „Slaptas Hitlerio ginklas“, kaip jį pavadino W. Churchillis, iš karto
pasėjo chaosą Sąjungininkų vandenyse. Iki lapkričio pabaigos minų aukomis
tapo 29 prekybiniai laivai50. Iki Naujųjų metų nuo minų nuskendusių laivų
tonažas padidėjo iki 260 00051, o iki Keistojo karo pabaigos pasiekė 430 000
skaičių52.

Tai buvo daugiau nei trečdalis visų vokiečių nuskandintų laivų per šį
laikotarpį, bet statistika, ko gero, būtų buvusi kitokia, jei britai nebūtų greitai
įminę „slapto ginklo“ veikimo principo. Padaryti tai tapo karinio laivyno
ekspertų prioritetu, nes priešams minavimas buvo pigus ir ne toks pavojingas
karo metodas. Minavimo misijose nereikėjo galingų pajėgų – jose dalyvavo
palyginti nedideli vokiečių antvandeniniai laiveliai[6] ir povandeniniai laivai.
Lapkričio pabaigoje, matydamas puikius minų karo rezultatus, Hitleris įsakė
padvigubinti jų gamybą, o jų paleidimas į vandenį nuo šiol buvo patikėtas ne tik
laivams, bet ir lėktuvams. Šie mirtiną krovinį galėjo nuleisti parašiutais. Jokių
tiesioginių mūšių, bet tyliai ir nepastebimai pamaitinti minomis vandenys tapo
britų problema. Jokių priešo laivų horizonte, tačiau britų pakrančių vandenys,
netgi Temzės žiotys, staiga pasidarė nesaugūs. Išspręsti šią problemą buvo
galima tik išgriebus iš vandens sveiką miną ir išsiaiškinus, kaip ji veikia, bet
kaip tai padaryti? Magnetinės minos neplūduriavo paviršiuje, jos nusileisdavo į
jūros dugną ir suveikdavo tuomet, kai pro šalį plaukdavo koks nors didesnis
metalinis objektas, paprasčiau tariant – laivas. Minų sprogimai būdavo galingi –
tarp jų aukų buvo ir eskadrinis minininkas Gipsy, ir net visiškai naujas kreiseris
Belfast – po susidūrimo su mina jis išėjo iš rikiuotės trejiems metams53.
Lapkričio 20 d., bandydamas išgriebti tinkluose įstrigusią miną, susprogo
minininkas (laivas, kurio tiesioginis darbas – nukenksminti minas) Mastiff.
 Tiesa, ant minų „sėkmingai“ užplaukdavo ir laivai, kurių vokiečiai nenorėjo
skandinti. Lapkričio 12 d. žuvo 86 iš 400 žmonių, plaukusių keleiviniu olandų
laineriu Simon Bolivar. Olandų visuomenė buvo sukrėsta pasakojimų, kaip
vienas britas daugiau kaip valandą ant medinio plausto per naftos sutirštintą
ledinį vandenį plukdė savo dukrą į krantą arba kaip kitas keleivis iš Indijos
sugebėjo išgelbėti svetimą trejų metukų vaiką, tačiau prarado abu savo vaikus ir
žmoną54. Lapkričio 19 d. iš penkių nuo minų nuskendusių laivų du buvo britų,
vienas prancūzų, po vieną švedų ir italų55, tačiau nepaisydamas visų
N. Chamberlaino ir W. Churchillio kaltinimų „niekingais kariavimo metodais“,
Hitleris nebuvo nusiteikęs sustoti. Spalį įsakęs atakuoti visus ginkluotus priešo
laivus be perspėjimo, numatyto tarptautinėse taisyklėse, lapkričio pabaigoje
fiureris perspėjo neutralias šalis laikyti savo laivus atokiau nuo Didžiosios
Britanijos ir Prancūzijos krantų. Toks buvo jo atsakymas į britų pareiškimą, kad
keršydami už užminuotus vandenis Sąjungininkai sustabdys ir konfiskuos visus
Vokietijos eksporto laivus56. Sunku pasakyti, kuo šis karas be apribojimų būtų
pasibaigęs, jei ne vienas laimingas atsitiktinumas. Lapkričio 21 d. vakarą vienas
britų kareivis pastebėjo, kaip vokiečių lėktuvas į vandenį Temzės žiotyse
parašiutu nuleido „neatpažintą objektą“. Admiralitetas iš karto į įvykio vietą
išsiuntė du minų ekspertus – R. C. Lewisą ir J. G. D. Ouvry. Kadangi buvo pats
atoslūgis, jiems pavyko nustatyti minos vietą ir ištraukti ją iš vandens. Mina
nukrito per arti kranto, ant seklumos, tačiau nesprogo. Specialistai ėmėsi visų
įmanomų saugumo priemonių, tačiau galima įsivaizduoti, kokia buvo įtampa tiek
traukiant paslaptingą daiktą iš vandens, tiek gabenant jį į laboratoriją, tiek jau į
ją atvykus. Dėl įtarimų, kad bomba gali būti akustinė, viskas vyko mirtinoje
tyloje, tad buvo aiškiai girdėti, kaip joje tiksi vieno iš dviejų detonatorių
laikrodis. Kai mina atsirėmė į vandenyno dugną, šis laikrodis turėjo ją įjungti,
tačiau jis nesuveikė57. Naujasis vokiečių ginklas buvo išardytas iki mažiausių
detalių ir magnetinės minos paslaptis buvo įminta. Šis pasiekimas buvo kur kas
didesnė pergalė nei vieno ar kito laivo nuskandinimas, apie kuriuos trimitavo
spauda. Pavyzdžiui, taip ir neišsiaiškinę, kaip veikia amerikiečių minos, japonai
po penkerių metų praras šimtus savo laivų, o priešai praktiškai nepatirs jokių
nuostolių.

Gruodžio 19 d. dar du tylūs britų herojai, mokslininkai C. F. Goodeve’as ir

E. C. Bullardas, sugalvojo priešnuodį magnetinėms minoms. Jis buvo paprastas
– sukurti priešingą elektromagnetinį laivų lauką negu tas, į kurį minos
reaguodavo. Tada pasipylė sprendimai, kaip naudojant laivus ir lėktuvus galima
minas detonuoti ir išvalyti didelius vandens plotus58. Svarbiausia, kad dabar
Sąjungininkai žinojo magnetinių bombų veikimo principą. Tą dieną, kai
pastabus anglų kareivis pamatė ant seklumos numestą miną, Hitleris savo
generolams skelbė apie būsimą Prancūzijos, Belgijos ir Olandijos ataką.
Invazijos į Britaniją, anot Hitlerio, nereikės, nes ją „ant kelių parklupdys
povandeniniai laivai ir minos“59. Fiureris nežinojo, kad technologijų kare ką tik
patyrė pralaimėjimą. W. Churchillis įsakė, kad tais atvejais, kai laivo
nuskendimo aplinkybės nežinomos, esant galimybei, visada nurodyti, jog laivas
nuskendo nuo magnetinės minos. Pirmasis laivyno lordas apie šią pergalę su
palengvėjimu rašė F. D. Rooseveltui: „Atrodo, mes pagavome žvėrį už
uodegos.“60 Tai buvo tyli pergalė. Apie paslapties įminimą negalima buvo
skelbti viešai. Jos neaptarinėjo pirmieji laikraščių puslapiai, apie ją nekalbėjo
žmonės gatvėje. Tačiau 1939 metais tai buvo didžiausia Sąjungininkų pergalė.
Didesnė netgi už tą, apie kurią netrukus kalbėjo visas pasaulis.
[1] Garso aidu pagrįsto navigacijos ir objektų aptikimo po vandeniu įrenginys,

išrastas 1917 m. Visuotinai laikoma, kad pavadinimas kilo iš šią sistemą

išradusios instancijos pavadinimo – Allied Submarine Detection Investigation
Committee (ASDIC). Tačiau esama šaltinių, patikslinančių šią versiją. Minimas
darbas buvo užsakytas Gynybos sio slaptumo sąlygomis. Garso bangoms skleisti
ir priimti buvo naudojami pjezoelektrinėmis savybėmis pasižymintys kvarco
kristalai. Siekiant išlaikyti slaptumą buvo draudžiama minėti kvarco pavadinimą,
projektas vadintas ASD’ics (pagal užsakovo pavadinimo santrumpą), o kvarcas –
ASD’ivitu, taip atsirado pavadinimas ASDIC. 1939 m. atsakydamas į Oxford
English Dictionary redakcijos paklausimą dėl santrumpos reikšmės,
Admiralitetas sukūrė istoriją, esą santrumpa reiškia Allied Submarine Detection
Investigation Committee (Priešo povandeninių laivų aptikimo tyrimų komitetas),
ir ši versija buvo visuotinai paskleista, nors iš tiesų jokių užuominų apie kokį
nors panašų komitetą Admiraliteto archyvuose nerasta. (Hackmann)
[2] Linijinis karo laivas Barham paskandintas 1941 m. lapkritį, transatlantinis

laineris Empress of Britain paskandintas 1940 m. spalį. Pastarasis, 42 000 tonų,

greičiausias ir prabangiausias britų laivas, buvo didžiausias iš visų lainerių,
paskandintų II pasauliniame kare, ir didžiausias laivas, kurį paskandino
povandeninis laivas.
[3] Nesuveikę torpedų detonatoriai išgelbėjo ne vieną Sąjungininkų laivą. Šis
techninis brokas kuo toliau, tuo labiau darėsi karinio laivyno problema.
[4] Vokiečių karo apdovanojimas Geležinis kryžius turėjo 7 laipsnius: 1) II
laipsnio; 2) I laipsnio; 3) Riterio; 4) Riterio kryžius su ąžuolo lapais; 5) su
ąžuolo lapais ir sukryžiuotais kardais; 6) su ąžuolo lapais, sukryžiuotais
kalavijais ir deimantais (šį apdovanojimą gavo tik 27 vokiečių karininkai); 7) su
auksiniais ąžuolo lapais, sukryžiuotais kalavijais ir deimantais (šis aukščiausias
apdovanojimas buvo įteiktas tik vienam žmogui – liuftvafės asui Hansui Ulrichui
Rudeliui, sunaikinusiam daugiau kaip 500 rusų tankų ir netgi rusų linijinį karo
laivą Leningrade).
[5] Terminas „kišeninis“ pritaikytas siekiant pabrėžti, kad tai mažesnis nei
linijinis laivas. Savo dydžiu jie buvo panašūs į sunkiuosius kreiserius, tačiau
turėjo galingesnius pabūklus.
[6] Schnellboot, arba S-boot (greitas laivas) – pradėti statyti 1932 m. kaip
motorinės torpedinės valtys. Sąjungininkai šiuos laivus vadino E-Boats.
 Graff Spee žūtis
Per pirmuosius karo mėnesius du trečdalius nuostolių Didžioji Britanija
patyrė savuose vandenyse, tuo tarpu tolimame Pietų Atlanto ir netgi Indijos
vandenyne smaginosi vienas iš moderniausių krygsmarinės laivų – Graf Spee.
Tai buvo vienas iš trijų vadinamųjų „kišeninių“ linijinių vokiečių laivų, tačiau
terminas „kišeninis“ neturėtų klaidinti. Kadangi pagal Versalio sutartį Vokietija
negalėjo turėti didesnių nei 10 000 tonų laivų, Graf Spee buvo suprojektuotas
taip, kad neviršytų šio limito, tačiau tai buvo pasiekta novatoriškais inžineriniais
sprendimais. Karo metu apginkluotas didžiuliais ir galingais pabūklais laivas
tapo 16 000 tonų sveriančiu banginiu. Jo misija Atlante prasidėjo tik rugsėjo
pabaigoje, tačiau per trumpą laiką Graf Spee paskandino 10 prekybinių laivų61.
Laivo kapitonas Hansas Langsdorffas skrupulingai laikėsi garbės kodekso. Prieš
paskandindamas priešo laivus jis evakuodavo iš jų visus žmones. Dešimt
prekybinių laivų svėrė 50 000 tonų, tačiau jų sunaikinimas nepareikalavo nė
vieno žmogaus gyvybės. Britų jūreiviai, pabuvę H. Langsdorffo kaliniais, apie
vokiečių kapitoną kalbėjo tik gerus dalykus. Puikiai kalbantis angliškai
H. Langsdorffas netgi dalydavo britams angliškų knygų, kad laikas slinktų
greičiau. Graf Spee buvo gavęs įsakymą vengti susidūrimų su karo laivais, jis
skandino tik prekybinius, tačiau W. Churchillis vokiečių reiderio medžioklei
sukūrė net keletą grupių. Sutikęs vieną iš jų, 1939 m. gruodžio 13 d.
H. Langsdorffas nusprendė kautis. Prieš jį stojo trys britų kreiseriai: Ajax,
Achilles (su Naujosios Zelandijos įgula) ir Exeter. Mūšis La Platos įlankoje tarp
Argentinos ir Urugvajaus prasidėjo 6.14 val. ryto ir truko beveik dvi valandas. Ir
jo eiga, ir baigtis, ir atomazga iki pat šiol kelia diskusijas.

Graf Spee turėjo šešis 280 mm, aštuonis 150 mm ir šešis 105 mm kalibro
pabūklus. Tik sunkusis britų kreiseris Exeter su aštuoniais 230 mm pabūklais
galėjo priartėti prie Graf Spee tiek, kad padarytų jam žalos, dėl to
H. Langsdorffas visą ugnį nukreipė į jį. Tuo tarpu priešingoje pusėje išsidėstę
lengvieji kreiseriai ne tik nepasitraukė, bet prisiartino taip, kad jų pabūklai galėtų
pasiekti Graf Spee. Po pusantros valandos kovos Exeter buvo iš jos pašalintas.
Sunkusis britų kreiseris dar bandė šaudyti iš vienintelio likusio savo pabūklo,
tačiau stipriai apgadintas ir liepsnojantis laivas atrodė pasmerktas.
H. Langsdorffas turėjo progą jį pribaigti, bet to nepadarė ir atidengė ugnį į
lengvuosius kreiserius62. 7.25 val. Graf Spee salvės išvedė iš rikiuotės
pagrindinius Ajax pabūklus, tačiau tą akimirką, kai jau atrodė, kad mūšis baigsis
britų pralaimėjimu, H. Langsdorffas nusprendė iš jo pasitraukti. Achilles
kapitonas Edwardas Parry vėliau rašė: „Iki šiol nežinau, kodėl Graf Spee
nesusidorojo su mumis laivuose Ajax ir Achilles. Susitvarkęs su Exeter jis tikrai
tai galėjo padaryti.“63 Abu kreiseriai išsiskyrė ir atsitraukė nuo Graf Spee per
daugiau nei 24 km atstumą, tačiau, užuot surengęs medžioklę, H. Langsdorffas
pasuko link kranto.

Vis dėlto vokiečių kapitono klaida buvo labiau politinė nei karinė. Nors
mūšio liudytojai bei tie, kas matė Graf Spee po jo, sutartinai teigia, kad laivas su
visais veikiančiais savo varikliais ir sveikais pabūklais galėjo tęsti mūšį ir
pribaigti priešus, naujausių šaltinių duomenimis, Graf Spee dar pačioje
susidūrimo pradžioje patyrė vieną katastrofišką smūgį: Exeter pažeidė degalų
perdirbimo sistemą, ir tai reiškė, kad laivas nebegali kuro žaliavų perdirbti į
degalus. To, kas liko, pakako tik 16-ai valandų, o per šį laiką Graf Spee negalėjo
pasiekti jokio draugiško uosto. Net jeigu būtų norėjęs, H. Langsdorffas negalėjo
pagauti greitesnių priešo kreiserių, todėl informavo grosadmirolą E. Raederį, kad
dėl patirtų apgadinimų suka į neutralų Montevidėjaus uostą, „nors čia gali būti
apsuptas“64. Jeigu H. Langsdorffas neperdėjo ir iš tikrųjų neturėjo kito
pasirinkimo, iš likusių blogybių jis pasirinko blogesnę. Urugvajus, kurio uostą
Montevidėjų pasirinko H. Langsdorffas, teoriškai buvo neutrali šalis, tačiau
Britanijos įtaka čia buvo didžiulė. Sunku pasakyti, kaip būtų pasibaigęs
diplomatų mūšis, jei Graf Spee būtų prisišvartavęs Mar del Platos uoste
Argentinoje. Montevidėjuje vokiečiai sugebėjo išsiderėti tik 72 valandas[1].
Praėjus šiam laikui[2] Graf Spee turėjo palikti uostą arba būti internuotas.

Gruodžio 15 d. H. Langsdorffas raportavo, kad didžiulės priešo laivų pajėgos

yra visiškai užblokavusios kelius iš Montevidėjaus. Kadangi, jo nuomone, nėra
jokių galimybių prasiveržti į atvirą jūrą, kapitonas siūlė pamėginti prasibrauti iki
neutralių Buenos Airių, tačiau drauge klausė: „Jeigu prasiveržimo rezultatas bus
Spee sunaikinimas be galimybės padaryti nuostolių priešams, prašau nuspręsti,
ką tokiu atveju daryti: nuskandinti laivą, nepaisant nepakankamo gylio La Platos
estuarijoje, ar jį internuoti?“65 Raportas buvo parengtas remiantis klaidinga
informacija. H. Langsdorffas neturėjo žvalgybos lėktuvo ir patikėjo priešų
sumaniai skelbiama dezinformacija, kad uostą blokuoja galinga britų karo laivų
eskadra. BBC radijas skelbė, jog netrukus atvyks lėktuvnešis Ark Royal ir
linijinis kreiseris Renown. Kompanija, kurios svarbiausias uždavinys visada
buvo informacijos patikimumas, taip pat patriotiškai dalyvavo šiame kare66. Iš
tiesų į pagalbą stipriai apgadintiems La Platos mūšyje lengviesiems kreiseriams
gruodžio 15 d. vakarą atvyko tik sunkusis kreiseris Cumberland. Tikrasis
pastiprinimas buvo taip toli, kad būtų spėjęs atvykti tik gruodžio 19 d. Graf Spee
vis dar galėjo ištrūkti, tačiau H. Langsdorffas to nežinojo.

Hitlerio reakcija buvo tipiška. Išklausęs E. Raederio raporto, gruodžio 16 d.

fiureris pareikalavo, kad Graf Spee bandytų prasiveržti į atvirą jūrą; jeigu toks
laivas turi nuskęsti, jis privalo pasiimti su savimi ir keletą priešų. Hitleris uždėjo
grosadmirolui ranką ant peties ir pasakė: „Patikėkit manimi, šio laivo ir jo įgulos
likimas mane skaudina ne mažiau nei jus. Bet tai yra karas, ir iškilus reikalui
mes privalome būti griežti.“67 Fiureris pasirašė dokumentą duodamas suprasti,
kad tikisi iš Graf Spee kovos iki galo, tačiau E. Raederio sudarytose
instrukcijose veiksmų pasirinkimo laisvė buvo didesnė: 1) prasiveržti į Buenos
Aires leidžiama; 2) jokio internavimo Urugvajuje; 3) jeigu reikės paskandinti
laivą, efektyviai jį sunaikinti68. Užspeistas į kampą ir įsitikinęs, kad nelygiame
mūšyje tik beprasmiškai aukos savo jūreivius, H. Langsdorffas pasirinko trečiąjį
variantą.

Gruodžio 17 d. prieš pat aušrą Graf Spee išplaukė iš uosto. Trijų dienų dramą
Montevidėjuje prikaustęs savo dėmesį sekė visas pasaulis. Pamatyti, kuo ji
baigsis, krantinėse susirinko 20 000 žmonių, milijonai klausėsi tiesioginių radijo
transliacijų69. Likus trims mylioms iki Urugvajaus vandenų ribos, laivas sustojo.
Buvo matyti, kaip įgula keliasi į baržas – jomis jie iškeliavo į Buenos Aires, o
Graf Spee netrukus tapo įspūdingu fejerverku. Po serijos sprogimų virš vandens
liko kyšoti tik liepsnojantys jo stiebai70.

Tai buvo skambiausia Didžiosios Britanijos pergalė 1939 m. W. Churcillis

apie ją pranešė su didžiuliu džiaugsmu ir pasimėgavimu. Hitleris, su nekantrumu
laukęs Graff Spee paskutinio mūšio, pratrūko pykčiu ir apkaltino H. Langsdorffą
padarius didžiulę žalą Vokietijos įvaizdžiui71. Ko gero, Graff Spee kapitonas
neturėjo stoti į mūšį su trimis britų kreiseriais, neturėjo užspeisti pats savęs į
kampą ir net po šių klaidų jis vis dar galėjo laimėti mūšį. Jo, kaip jūrų karo
profesionalo, reputacija kelia labai daug klaustukų, ir nors H. Langsdorffą
galima apkaltinti daug kuo, į mūšį jis nestojo ne dėl to, kad buvo bailys. Tarsi
pademonstruodamas tai, praėjus dviem dienoms po Graf Spee paskandinimo,
viešbutyje Buenos Airėse H. Langsdorffas, apsijuosęs savo laivo vėliava,
nusišovė. Atsisveikinimo laiškuose žmonai ir draugams jis rašė, kad privalėjo
taip pasielgti, nes negalėjo atiduoti laivo priešams ir neturėjo teisės rizikuoti
savo jūreivių gyvybėmis beprasmiškame mūšyje. Tai, o ne baimė dėl savo
gyvybės ar drąsos stoka, buvo jo poelgio priežastis: „Dabar tik savo mirtimi aš
galiu įrodyti, kad Trečiojo Reicho karinis laivynas yra pasiruošęs mirti dėl savo
vėliavos garbės. Tik aš esu atsakingas už Graf Spee nuskandinimą. Ir esu
laimingas, kad, sumokėdamas savo gyvybe, galiu išsklaidyti bet kokius šešėlius
aplink mūsų vėliavos garbę. Pasitinku savo likimą tvirtai tikėdamas mūsų tautos
pagrindais, jos ateitimi ir savo fiureriu.“72 H. Langsdorffas patyrė nesėkmę. Jis
pralaimėjo. Prarado vieną iš galingiausių ir moderniausių krygsmarinės laivų.
Netgi nuskandinti Graf Spee sėkmingai nepavyko[3], tačiau savo jūreiviams ir
netgi priešams jis liko garbės riteris. Daugiau kaip tūkstantis vokiečių įgulos
narių atsidūrė Argentinoje ir, nepaisant visų britų pastangų, liko čia iki karo
pabaigos, o daugelis ir po jo. H. Langsdorffo laidotuvėse paskutinę pagarbą savo
kapitonui atidavė ne tik jie, atsisveikinimo ceremonijoje dalyvavo nemažai britų
karininkų ir, kai kurių šaltinių teigimu, net 100 000 argentiniečių73.

Graf Spee ir garbingo jo kapitono istorija ilgam išliko žmonių atmintyje.

1997 m. iš vandens buvo iškeltas ir restauruotas vienas iš laivo pabūklų. Jį
galima pamatyti Montevidėjaus nacionaliniame jūrų muziejuje, nedaug trūko,
kad čia būtų atsidūręs ir visas laivas. Jo iškeldinimo darbai prasidėjo 2004 m.
Užuodęs antrąją „Titaniko“ legendą, juos filmavo Jamesas Cameronas, tačiau
2009 m. Urugvajaus vyriausybė darbus sustabdė. Graf Spee liko savo
povandeninėje kapavietėje. Kaip vienas iš didelių, žadinančių žmonių vaizduotę,
bet nežinia ką simbolizuojančių II pasaulinio karo simbolių.

Sąjungininkams ši pergalė buvo labai didelė morališkai, tačiau

W. Churchilliui nerimą kėlusiose „statistikos diagramose ir kreivėse“ ne tik Graf
Spee, bet ir apskritai didžiųjų antvandeninių karo laivų pasiekimai buvo neverti
dėmesio. Per Keistąjį karą jų pergalių indėlis sudarė tik 5 proc. bendro
nuskandintų laivų tonažo. Tokiems laivams pastatyti reikia ne vienų metų, Graf
Spee kainavo astronominę 82 mln. reichsmarkių sumą, tačiau gerokai pigesni
povandeniniai laivai ir magnetinės minos buvo daug kartų efektyvesni. Didieji
laivai, iki tol laikyti jūrų karaliais, šiame kare išlaikys savo statusą tik
simboliškai. Tokių mūšių kaip La Platoje bus nedaug, o pergalės ir pralaimėjimai
matuojami sausais ir tik specialistams suprantamais skaičiais. 1939 m. Britanija
prarado 422 000, Vokietija 224 000 tonų laivų, ir nors britų nuostoliai buvo
didesni, jie sudarė tik 2 proc., o vokiečių praradimai – 5 proc. bendro laivyno
tonažo74. Šiame kare bus svarbios tik šios proporcijos.

Karas jūrose 1939 m. atrodė intensyvus, nes sausumoje jis apskritai nevyko,
tačiau palyginti su tuo, kas laukė ateityje, tai buvo tik simboliška įžanga. Jokių
lemiamų pergalių nepasiekė nė viena pusė. Tiesa, Hitleris ėmė įtikėti, kad
Britaniją galima parklupdyti ne karo lauke, o blokuojant jos uostus, skandinant
laivus ir bombarduojant industrinius centrus, tačiau realybėje tikslas buvo labai
toli. Per Keistojo karo laikotarpį Sąjungininkai ir neutralios šalys kartu sudėjus
prarado 402 laivus, bendras jų tonažas – 1,3 mln. tonų. Kad blokada būtų
veiksminga, pačių vokiečių apskaičiavimu, krygsmarinė turėjo skandinti po
750 000 tonų per mėnesį. Kol kas mėnesio vidurkis sudarė tik 186 000.
Optimizmą žadino tik tai, kad šie rezultatai buvo pasiekti santykinai nedidelėmis
pajėgomis. E. Raederio rugsėjo 3 d. dienoraštyje įrašyta prognozė buvo
nelinksma, bet, palyginti su sausumos ir oro pajėgų vadais, jis turėjo vieną
pranašumą. Kadangi fiureris nesuprato jūrų karo subtilybių, grosadmirolas turėjo
gerokai didesnę veiksmų laisvę. Galbūt dėl to jūrų karas, priešingai nei
sausumos, prasidėjo be jokių keistenybių, nors jėgos buvo nelygios. Iš karto nuo
pat pirmosios dienos.

Tikrasis mūšis dėl Atlanto laukė ateityje. Toks, apie kurį po karo
W. Churchillis rašė: „Mūšis dėl Atlanto išliko dominuojantis faktorius per visą
karą. Niekada, nė vienos akimirkos mes negalėjome pamiršti, kad viskas, kas
vyksta kitur – sausumoje, jūrose, ore – visiškai priklauso nuo jo (Atlanto mūšio
– aut. past.) baigties. Todėl, nepaisydami visų kitų rūpesčių, mes diena iš dienos
su viltimi ir baime stebėjome besikeičiančią padėtį, sėkmes ir nesėkmes.“75 Mes
prie šio mūšio sugrįšime, tačiau dabar reikia sužinoti atsakymą į klausimą, kodėl
Keistasis karas nesibaigė 1939 m. Kodėl jo nepakeitė tikras, juk Hitleris įsakė
pradėti kampaniją „Geltona“ lapkričio 12 d.? Atėjo Kalėdos, o Vakarų fronte
tvyrojo ta pati keista ir nežinia ko laukianti tyla.
[1] Pagal tarptautinę teisę, karo laivas neutraliame uoste gali praleisti tik 24
valandas.
[2] Į uostą Graf Spee įplaukė gruodžio 14 d., kelios minutės po vidurnakčio. Kitą

dieną tapo aišku, kad Graf Spee privalo jį palikti gruodžio 17 d.

[3] Kadangi suveikė ne visi detonatoriai, Sąjungininkai sugebėjo iš Urugvajaus

nusipirkti laiką pralenkusią laivo radaro sistemą, ją išsikelti ir išstudijuoti.

 Pasikėsinimas į Hitlerį. 1939 m. lapkritis
Hitlerio apsisprendimas nedelsiant smūgiuoti Prancūzijai armijos vadovybėje
sukėlė sumaištį. Armijų grupių vadai F. Bockas ir G. Rundstedtas neslėpė savo
skepticizmo, R. Leebas, be karinių problemų, savo memorandume pasmerkė
galimą Belgijos ir Olandijos neutralumo pažeidimą, kampanijai Vakaruose
prieštaravo ir ką tik Lenkijoje pasižymėjęs generolas W. Reichenau. Kai
W. Keitelis grįžo iš armijos štabo Cosene, Hitleris apkaltino savo OKW šefą
sąmokslu su generolais ir pareikalavo, kad nuo šiol jis lojaliai ir be jokių
diskusijų tik perduotų fiurerio valią Karo departamentui. „Armija pervertina
Prancūzijos pajėgas, didesnį nerimą man kelia britų pajėgų augimas
Prancūzijoje“, – sakė Hitleris. Vieną britų diviziją jis laikė verta trijų keturių
prancūziškų76.

Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas W. Brauchitschas buvo įsitikinęs, kad

kampanija Vakaruose taps I pasaulinio karo košmaro tęsiniu, tačiau jis vis dar
puoselėjo iliuzijas, kad remdamasis rimtais argumentais gali fiurerį perkalbėti. Jo
štabo vadas Franzas Halderis buvo nusiteikęs radikaliau. Jo manymu, vienintelis
būdas Vokietijai išvengti katastrofos buvo suimti ir nuversti Hitlerį tą akimirką,
kai šis įsakys pradėti ataką. F. Halderis įsakė peržiūrėti beveik metus išgulėjusį
valstybinio perversmo planą, kuris buvo paslėptas armijos štabe Cosene.
Generolo L. Becko ir žvalgybos vadų W. Canariso bei H. Osterio sąmokslininkų
grupė, kurios planas žlugo 1938 m., vėl pradėjo veikti. Viskas priklausė nuo to,
ar prie pučo prisidės armija. F. Halderis per savo gerą draugą ir pavaldinį
generolą Otto von Stülpnagelį pabandė išsiaiškinti, kurie iš aukštų vadų
palaikytų perversmo idėją. Naujienos nebuvo džiugios. Nors armijų grupių vadai
F. Bockas, G. Rundstedtas, R. Leebas nepritarė kampanijai Vakaruose, jie buvo
prieš pučą. Moraliniu atžvilgiu valstybės galvos nušalinimas ir kareivio
priesaikos sulaužymas kėlė abejonių ir pačiam F. Halderiui, tačiau visus
naujuosius perversmo planus, pats to nežinodamas, sugriovė Hitleris77.

Puolimas Vakaruose pagal fiurerio direktyvą turėjo prasidėti lapkričio 12 d.

Pradėti paskutinius pasiruošimus turėjo būti įsakyta savaite anksčiau, t. y.
lapkričio 5 d. Tą dieną W. Brauchitschas ir F. Halderis atvyko į Reicho
kanceliariją ir paskutinį kartą bandė perkalbėti Hitlerį. Sąmokslininkų vadai
manė, kad Hitleris nepersigalvos, bet tikėjosi, kad griežtas jo atsisakymas leis
praregėti W. Brauchitschui ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas ryšis stoti į
pučistų pusę. F. Halderis liko laukiamajame, o nervingas ir įsitempęs
W. Brauchitschas pradėjo fiureriui dėstyti, kad vermachtas yra nepasirengęs
karui Vakaruose ir jo padariniai Vokietijai gali būti katastrofiški. Karinių
argumentų Hitleris klausėsi, tačiau po to W. Brauchitschas prabilo apie prastą
kareivių moralę. „Pėstininkų silpnumą ir drausmės stoką buvo galima pamatyti
jau Lenkijoje, dabar fronte tvyro nuotaikos, panašios į 1917–1918 m.“, – sakė
generolas78. Kai jis prabilo apie girtavimų ir maišto atvejus kariuomenėje,
Hitlerio nervai neatlaikė, jis griebė iš W. Brauchitscho rankų memorandumą ir
ėmė šaukti: „Nė vienas fronto vadas man net neužsiminė apie kovinės dvasios
stoką. Ir dabar, po puikios armijos pergalės Lenkijoje, aš turiu klausytis šito!79
Kokiuose konkrečiai daliniuose buvo užfiksuoti drausmės stokos atvejai? –
klausė Hitleris. – Kokių veiksmų ėmėsi armijos vadovybė? Kiek įvykdyta
mirties nuosprendžių?“80 Jis pareiškė netikįs šiais pranešimais ir rytoj pat
vyksiantis į frontą tuo įsitikinti, o atsakymas į pagrindinį klausimą buvo toks:
„Armija yra nepasirengusi dėl to, kad ji nenori kariauti. Pavasarį oras taip pat
gali būti blogas, be to, lygiai taip pat blogas jis yra ir priešams.... Aš pažįstu
Coseno dvasią ir aš ją sunaikinsiu!“ – kretėdamas iš įniršio užbaigė Hitleris ir
trenkė durimis palikdamas pabalusį ir sugniuždytą W. Brauchitschą vieną
kabinete81. Vyriausiojo sausumos pajėgų vado fiasko truko 20 minučių. Išgirdęs,
kad fiureris prabilo apie „Coseno dvasią“, F. Halderis pamanė, jog Hitleriui yra
žinoma apie armijos štabe ruošiamą sąmokslą. Įsitikinęs, kad bet kurią akimirką
Cosene gali pasirodyti gestapas, F. Halderis supanikavo ir įsakė sunaikinti visus
pučo planus ir sąmokslininkų sąrašus. Juose buvo visų dalyvių pavardės,
įskaitant ir tuos, kurie po perversmo turėjo užimti valstybinius postus.
Kalbėdamas apie „Coseno dvasią“ Hitleris turėjo omenyje tik generolų
skepticizmą ir nuogąstavimus, apie sąmokslą jis nieko nežinojo, bet jam ir
neprireikė nieko gaudyti. Dar vienas sąmokslo planas žlugo net neprasidėjęs.

Praėjus vos kelioms minutėms po pokalbio su W. Brauchitschu, Hitleris

įsakė pradėti ataką kaip ir suplanuota, lapkričio 12 d. Lapkričio 7 d. dėl prasto
oro data buvo nukelta. Tą vakarą fiureris sėdo į traukinį ir išvyko į Miuncheną,
kur kasmet su savo senaisiais bendražygiais švęsdavo „Alaus pučo“ metines.
1939 m. šventė galėjo tapti paskutine – Bürgerbräukeller aludėje fiurerio laukė
bomba. Tai, ko per visą karą nesugebėjo padaryti armija karininkų, politikų ir
intelektualų, lapkričio 8 d. vos neatliko vienas žmogus. Keisto atsiskyrėlio, 36-
erių laikrodininko ir baldžiaus vardas buvo George’as Elseris.

G. Elseris nepažinojo nacių diktatoriaus priešų ir su jais nebendravo. Tai

buvo tiesiog žmogus, nusivylęs vis labiau varžančia darbininkų teises Hitlerio
ekonomine politika. Kadaise jis buvo įstojęs į komunistų partiją, tačiau ne tiek
dėl politinių įsitikinimų, kiek dėl siekio pagerinti darbininkų gyvenimą. Po
Miuncheno konferencijos G. Elseris tapo įsitikinęs, kad Vokietija toliau kels
reikalavimus, kėsinsis į kitas šalis ir visa tai galiausiai virs pasauliniu karu.
Niekieno neraginamas jis nusprendė, kad vienintelė išeitis – nužudyti Hitlerį.
1938 m. rudenį iš laikraščių sužinojęs apie „Alaus pučo“ šventę, G. Elseris
atvyko apsižvalgyti, kaip viskas čia vyksta82.

Apsauga didelių keblumų nekėlė, čia ja rūpinosi ne policija, o partija.

G. Elseris iš karto padarė išvadą, kad geriausia vieta pasikėsinimui yra
Bürgerbräukeller aludė. Hitleris čia kalbėjo ilgai, apie pusantros valandos, o po
pasisakymo neskubėjo palikti aludės, jis nepraleido progos pabendrauti su senais
savo bičiuliais, netgi išlenkė bokalą nealkoholinio alaus. Studijuojant patalpą
G. Elserio žvilgsnis užkliuvo už kolonos, kuri stovėjo prie pat Hitlerio kalbos
tribūnos, jis nusprendė, kad tai geriausia vieta bombai. Suplanavęs kada ir kaip,
žudikas turėjo metus pasiruošti. Iki kitos lapkričio 8 d. Tada kruopštusis
laikrodininkas pradėjo rinkti visas bombos dalis. Jis išleido visas santaupas ir
pardavė savo mylimą kontrabosą. Ko negalėjo nusipirkti, nugvelbdavo iš savo
darboviečių – G. Elseris stengėsi įsidarbinti įstaigose, kuriose buvo galima prieiti
prie sprogmenų. Rugpjūtį bomba buvo paruošta. G. Elseriui nepavyko įsidarbinti
Bürgerbräukeller aludėje, tad kas vakarą apie 9 val. jis ateidavo čia
pavakarieniauti, sulaukdavo, kol lankytojai ir personalas pradės skirstytis,
nepastebimai pasislėpdavo aludės galerijoje, o kai užgesdavo paskutinės šviesos
ir pastatas ištuštėdavo, imdavosi darbo. Pasišviesdamas kišeniniu žibintuvėliu
G. Elseris ardė koloną. Kad galėtų paleisti į darbą grąžtą ir galingesnius plaktuko
smūgius, G. Elseriui tekdavo laukti triukšmo gatvėje, o paryčiais vienintele jo
priedanga tapdavo laikrodžio dūžiai. Medinėje kolonos apdailoje jis pasidarė
nematomas dureles, kuriomis baigęs darbą užmaskuodavo pėdsakus, o viduje
vietoj plytų ertmę pildė sprogmenys, detonatorius ir laikrodinis bombos
mechanizmas83. Paryčiais grįžęs į nuomojamą butą šeimininkui G. Elseris
paaiškindavo, kad dirba prie slapto išradimo parduotuvėje, kurioje darbas
prasideda vidurnaktį. Ir taip apie 30 naktų. Galiausiai viskas buvo paruošta.
G. Elserio bomba buvo „gudri“. Įgudęs laikrodininkas įmontavo joje atsarginį
laikrodinį mechanizmą, jei nesuveiktų pagrindinis. Lapkričio 5 d. G. Elseris
nustatė laiką – bomba turėjo sprogti lapkričio 8 d. 21.20 val. Paskutinę naktį
prieš sprogimą pedantiškasis jo organizatorius dar kartą grįžo įsitikinti, kad
viskas vyksta pagal planą. Jokių sutrikimų nebuvo – bombos laikrodinis
mechanizmas ir toliau skaičiavo laiką tiksliai. Kitą rytą G. Elseris išvyko iš
Miuncheno tikėdamasis saugiai pasiekti Šveicariją84. Atrodė, kad jis idealiai
apskaičiavo viską, tačiau nenumatytų aplinkybių virtinė lemtingąją lapkričio 8-
ąją viską pakeitė.

Fiurerio kalba senajai nacių judėjimo gvardijai įprastai vykdavo nuo 20.30
iki 22.00 val. Dar prieš tai buvo paskelbta, kad dėl karo šventiniai renginiai
Miunchene šį kartą vyks tik vieną, o ne dvi dienas, o lapkričio 8 d. rytą Hitleris
sulaukė skambučio iš Berlyno. Armijos vadovybė dėl prognozuojamų prastų orų
reikalavo nukelti operacijos „Geltona“ datą. Hitleris turėjo grįžti į sostinę vakare.
Kad spėtų į traukinį, jis šiek tiek paankstino kalbos laiką. Griausmingas
pasisveikinimas Sieg heil! aludėje Bürgerbräukeller nuskambėjo 20.00 val.85
Fiureris baigė kalbėti 21.07. Tada atliko nacių saliutą ir, susirinkusiųjų
nusivylimui, lydimas apsaugos, skubiai išvyko į geležinkelio stotį. Tuo metu
21.20 val. aludėje, kaip ir buvo suplanavęs G. Elseris, driokstelėjo galingas
sprogimas. Jis buvo toks stiprus, kad įgriuvo pastato stogas, dalis sienų ir
perdangų virto šipuliais, o skeveldros šovė į visas puses. 8 žmonės žuvo, 65
buvo sužeisti, 16 iš jų sunkiai86. Jeigu Hitleris per sprogimą būtų stovėjęs šalia
kolonos, jo kūną būtų tekę surinkti iš dalių, tačiau tą akimirką jis jau sėdėjo savo
šiltame limuzine.

Sprogimą ir tą, kuriam jis buvo skirtas, skyrė 13 minučių. Bomba sprogo
laiku, jos auka išėjo anksčiau nei turėjo. Šias 13 minučių Vokietijos dienraštis
Der Spiegel praėjus 66 metams skambiai pavadino pačiomis brangiausiomis XX
a. Vokiečių leidinys priminė, kokia svarbi Vokietijos istorijai buvo lapkričio 9 d.
Šią dieną 1918 m. buvo įkurta pirmoji Vokietijos respublika, 1923 m. Hitleris ją
pabandė nuversti, 1938 m. lapkričio 9-ąją per Vokietiją nuvilnijo antižydiškas
pogromas, į istoriją patekęs „Krištolinės nakties“ pavadinimu, o 1989 m.
lapkričio 9 d. buvo nugriauta Berlyno siena, skyrusi Vakarų ir Rytų Vokietiją.
Tačiau jei 1939 m. Hitleris būtų užtrukęs Bürgerbräukeller 13 minučių ilgiau,
svarstė dienraštis, Vokietijos ir viso pasaulio istorija būtų kitokia – Berlyno
sienos nebūtų reikėję griauti, nes ji niekada nebūtų buvusi pastatyta. Istorija
susiklostė kitaip. Istorikai suskaičiuoja net iki 50 pasikėsinimų ar bandymų
pasikėsinti į Hitlerio gyvybę. Jų buvo visokių, nuo išsamiai suplanuotų
valstybinių perversmų iki pavienių keistuoliškų bandymų, tačiau nė vienas iš jų
nesibaigė Hitlerio mirtimi. Tik du kartus per visą savo gyvenimą nacių
diktatorius buvo taip arti smurtinės mirties, kaip tą 1939 m. lapkričio 8 d. vakarą.
Clauso von Stauffenbergo bomba Hitlerio bunkeryje 1944 m. liepą turėjo didesnį
atgarsį. Apie ją iki šiol rašomos knygos ir statomi filmai, tačiau paprasto
amatininko G. Elserio rezultatas galėjo būti rimtesnis. 1944 m. buvo galima tik
sutrumpinti pasaulį krečiančią katastrofą, o 1939 m. dar buvo galima jos
išvengti. Galima tik spėlioti, kaip viskas būtų susiklostę, jei G. Elserio planas
būtų pavykęs.

Po sprogimo niekas iš pradžių nesusigaudė, kas vyksta. Traukinyje išgirdęs

naujieną Hitleris pamanė, kad tai pokštas, tačiau pamatęs, jog niekas aplink
nesijuokia, suprato ką tik per plauką išvengęs mirties87. Hitleris iš pradžių nutilo,
paskui pareiškė, kad tai, kas atsitiko, yra stebuklas, aiškus Apvaizdos ženklas,
jog jis privalo tęsti darbus, skirtus jam paties likimo. „Stebuklingas fiurerio
išsigelbėjimas!“ – kitą dieną skelbė Völkischer Beobachter antraštė88. Hitleris su
savo adjutantais juokavo, kad šį kartą sinoptikai, savo juodomis orų prognozėmis
varantys jį į kapus, išgelbėjo jam gyvybę. Į Berlyną pasipylė telegramos. Hitlerį
sveikino Vengrijos lyderis Miklosas von Horthy, Benito Mussolini, kaizeris
Vilhelmas, feldmaršalas Werneris von Blombergas ir daugelis kitų. Olandijos
karalienė Vilhelmina telegramoje rašė: „Pone Reicho kancleri, leiskite jus
nuoširdžiausiai pasveikinti išsigelbėjus nuo šlykštaus pasikėsinimo į jūsų
gyvybę.“89

Gėdingu ir pasibjaurėtinu poelgiu naciai apkaltino slaptąsias britų tarnybas.

Norėdamas įsitikinti šios versijos tikrumu, Hitleris asmeniškai įsakė pagrobti
britų agentus, kurie palaikė ryšį su R. Heydricho SS saugumo tarnybos
viršininku Walteriu Schelenbergu. Pagal savo personažo vaidmenį
W. Schelenbergas apsimetinėjo antinacistinių pažiūrų karininku, siekiančiu
nuversti Hitlerį. Dabar jis prie Olandijos sienos suorganizavo susitikimą su
dviem britų žvalgybos agentais. SS nušovė bandžiusį įsikišti olandų pareigūną,
įgrūdo kapitoną Payne’ą Bestą ir majorą R. H. Stevensą į automobilį ir išvežė į
Vokietiją. Tardomi britai išdavė ne vieną savo kolegą žemyne, tačiau apie
pasikėsinimą į Hitlerį nežinojo nieko90.

Tikroji, gerokai paprastesnė tiesa ėmė aiškėti, kai bandydamas kirsti

Vokietijos ir Šveicarijos sieną buvo sulaikytas George’as Elseris. Keista, bet taip
skrupulingai suplanavęs pasikėsinimą, savo saugumu G. Elseris nepasirūpino. Jis
bandė kirsti sieną likus maždaug pusvalandžiui iki sprogimo. Pasieniečiai jį
sulaikė dėl netvarkingų dokumentų, o per kratą atrado sprogmenų gaminimo
brėžinių, reples, laikrodžio spyruoklę, keletą neaiškios paskirties metalinių
detalių ir Bürgerbräukeller aludės atviruką. Pasklidus žinioms apie pasikėsinimą
į fiurerį, įtartino G. Elserio kišenių turinio paskirtis ėmė aiškėti ir jis buvo
atgabentas į Miuncheno gestapą. Lapkričio 14 d. G. Elseris prisipažino, kad
pasikėsinimą suplanavo ir vykdė vienas pats. Pats H. Himmleris, atvykęs į
tardymą, spardė ir mušė G. Elserį, norėdamas išgauti iš jo tikruosius
organizatorius, tačiau suimtasis taip ir nepakeitė savo parodymų. Maža to,
paprašytas padaryti bombos kopiją, G. Elseris, vokiečių nuostabai, reikalavimą
įvykdė91.

Vis dėlto Hitleris ir toliau manė, kad G. Elseris tik smulki žuvelė. Jis tikėjosi,
kad po karo galės nuteisti tikruosius britų organizatorius, o svarbiausias
liudytojas šiame procese bus jo vykdytojas92. Šis galimo liudytojo statusas
išsaugojo G. Elseriui gyvybę dar beveik šešerius metus. Kaip „ypatingas
kalinys“ perkeltas į Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklą, G. Elseris čia gavo
atskirą dviejų kambarių kamerą, pagerintą maisto davinį ir buvo aprūpintas
cigaretėmis, be kurių negalėjo gyventi. G. Elseriui buvo uždrausta bendrauti su
kitais kaliniais ar priimti lankytojus, tačiau tokių privilegijų kaip jis negavo nė
vienas iš išaiškintųjų sąmokslininkų prieš Hitlerį93. Tik tada, kai tapo aišku, jog
karas pralaimėtas ir jokio britų teismo nebus, naciai nusprendė ypatinguoju
kaliniu atsikratyti. 1945 m. jis buvo perkeltas į Dachau. Čia balandį, artinantis
amerikiečių pajėgoms, H. Himmlerio įsakymu G. Elseris buvo sušaudytas94. Iki
karo Europoje pabaigos buvo likusios kelios savaitės. Nedaug trūko, kad
paprastas amatininkas, neturėjęs jokių ryšių su užsienio slaptosiomis tarnybomis,
nesusijęs su nė viena sąmokslininkų grupe Vokietijoje, būtų šio karo scenarijų
pakeitęs. Ironiška, bet jo poelgio poveikis buvo priešingas tikslui.

Nacių propaganda prieš tai sėkmingai įtikino Vokietijos visuomenę, kad dėl
šio karo yra kaltos tik Vakarų valstybės. Nacių režimas, žinoma, turėjo kritikų ir
oponentų, tačiau Hitlerio populiarumas buvo neabejotinas. Dauguma vokiečių
buvo pritrenkti pasikėsinimo į fiurerį. Jie nepamiršo „dūrio į nugarą“ legendos ir
dabar kalbėjo, kad istorija galėjo pasikartoti. Fiurerio žūtis ir šalies viduje kilusi
sumaištis galėjo būti naudinga tik Vokietijos priešams. Ji galėjo pasibaigti
Vokietijos pralaimėjimu ir dar vienu Versalio pažeminimu. Viskas, ką šalis
pasiekė nuo 1933 m., būtų prarasta. Galų gale, nepriklausomai nuo politinių
pažiūrų, žmogžudystė buvo pernelyg amoralus būdas, kad bandymą ją įvykdyti
būtų galima pasveikinti95. J. Goebbelsas kaip visada iš situacijos išspaudė viską.
Anglija, su kuria, anot jo, Hitleris iš visų jėgų stengėsi taikiai susitarti, dabar
parodė, kad trokšta tiktai karo ir yra pasiruošusi jame naudoti pačius
šlykščiausius ir negarbingiausius būdus. Propagandos meistras mokėjo įtikinti.
SS saugumo tarnybos raporte tomis dienomis buvo rašoma, kad pasikėsinimas
nuteikė visuomenę prieš britus: „Meilė fiureriui dar labiau išaugo, o dėl
pasikėsinimo žmonės pradėjo vertinti karą daug pozityviau nei prieš tai.“96
Tačiau didžiausią poveikį pasikėsinimas padarė pačiam Hitleriui. Jis gavo dar
vieną patvirtinimą, kad yra „likimo išrinktasis“. Kas gi daugiau, jei ne Apvaizda,
išgelbėjo jam gyvybę? – retoriškai klausė fiureris97. E. Rommelis savo
dienoraštyje lapkričio 15 d. užrašė: „Fiureris visiškai apsisprendė. Pasikėsinimas
Miunchene jo apsisprendimą tik dar labiau sustiprino.“98 E. Rommelio išvadą
Hitleris patvirtino savo megalomaniškoje kalboje aukščiausiems karo vadams
lapkričio 23 d.

Lapkričio 20 d. Hitleris pasirašė direktyvą Nr. 8, kurioje buvo įsakymas būti

visiškai pasiruošus pradėti karo veiksmus tą pačią akimirką, kai „oro sąlygos
taps tam tinkamos“. Po trijų dienų fiureris, jausdamas armijos skepticizmą,
nusprendė savo ketinimus ir mintis išdėstyti generolams išsamiai. „Su visu
kuklumu svarbiausiu veiksniu aš turiu įvardyti save. Aš – nepakeičiamas. Nei
kariškis, nei civilis manęs pakeisti negali. Pasikėsinimai gali kartotis. Aš esu
įsitikinęs savo proto ir apsisprendimo galiomis... Niekas nepasiekė to, ką
pasiekiau aš… Aš iškėliau Vokietijos tautą į didžiules aukštumas, net jeigu
pasaulis dabar mūsų nekenčia… Reicho likimas priklauso tik nuo manęs. Aš
veiksiu atitinkamai.“ Tada fiureris priminė visas savo pergales ir tai, kad
kiekvieną kartą generolai reikšdavo abejones. Paliekant Tautų Sąjungą,
sugrąžinant šauktinių kariuomenę, okupuojant Reino žemes, prisijungiant
Austriją: „Sprendžiant visus šiuos sunkius klausimus palaikančiųjų mane buvo
mažuma, – sakė Hitleris, –...tuomet Bohemijoje buvo sukurtas protektoratas,
kuris padėjo pagrindus Lenkijos užkariavimui. Man tada nebuvo aišku, kur
pradėti – Rytuose ir paskui Vakaruose ar atvirkščiai, bet įvykių eiga privertė
pradėti nuo Lenkijos. Kai kas mane galėtų apkaltinti noru vis kariauti ir kariauti.
Bet kovoje ir yra visa būties prasmė... Augantis žmonių (Vokietijos) skaičius
reikalauja didesnės gyvybinės erdvės... Dėl to kova turi prasidėti dabar. Jokia
tauta negali išvengti šios problemos sprendimo... Jokie protingi apskaičiavimai
čia nepadės: viską galima išspręsti tik kalaviju. Tautos, nesugebančios kariauti,
privalo pasitraukti...“ Po ilgos įžangos fiureris perėjo prie susiklosčiusios
situacijos: „Pirmą kartą per 67 metus mums negresia karas dviem frontais… Bet
niekas nežino, ar ilgai taip bus… Iš esmės aš kūriau ginkluotąsias pajėgas ne
tam, kad mes nekariautume... Sprendimas, kada smūgiuoti, visada priklauso nuo
manęs... Rusija šiuo metu nėra pavojinga. Ji nualinta vidaus problemų. Be to,
mes turime su ja sutartį. Rusija laikysis sutarties, kol jai tai bus naudinga...
Rusija turi ilgalaikių tikslų, iš kurių svarbiausias – sustiprinti savo pozicijas
Baltijos regione. Mes galime atsilaikyti prieš ją tik turėdami laisvę Vakaruose...
Viskas byloja apie tai, kad dabar palankiausias metas; po šešių mėnesių taip gali
nebebūti... Mano sprendimas yra nepakeičiamas. Aš atakuosiu Prancūziją ir
Angliją pačiu tinkamiausiu ir artimiausiu metu. Belgijos ir Olandijos neutraliteto
sulaužymas neturi reikšmės. Kai mes laimėsime, niekam dėl to klausimų nekils,
– sakė Hitleris, ir užbaigė: – Mus turi įkvėpti didžių mūsų istorijos vyrų dvasia.
Likimas iš mūsų reikalauja ne daugiau nei iš jų. Kol būsiu gyvas, galvosiu tik
apie savo tautos pergalę. Aš niekur neatsitrauksiu ir sunaikinsiu kiekvieną, kuris
man trukdys!“99 Kalba truko dvi valandas. Po jos stojo mirtina tyla. Tai buvo
visiška ir galutinė Hitlerio pergalė prieš armiją. Kai vakare užsukęs
W. Brauchitschas pasisiūlė atsistatydinti, fiureris pareiškė, kad generolas turi
atlikti savo pareigą lygiai taip pat kaip ir bet kuris kareivis100. Savo ugningoje
kalboje jis negailėjo piktos kritikos ir kandžių žodžių generolų atžvilgiu, jis
sveikino agresyvią oro pajėgų ir karinio laivyno liniją, o sausumos vadų klausė:
„Ko mes galime tikėtis iš paprasto pėstininko, jei mūsų vyriausieji vadai yra prie
1914 m. nervinio priepuolio slenksčio?“ „Tai buvo būtina, – pažymėjo
E. Rommelis dienoraštyje kitą dieną, – nes kuo daugiau aš bendrauju su savo
kolegomis, tuo mažiau randu entuziazmo ir tikėjimo tuo, ką jie daro. Visa tai
labai slegia.“101 Niekas dabar jau negalėjo sustabdyti puolimo Vakaruose.
Hitleris tapo tarsi apsėstas. Liko tik vienas klausimas – kada? Sprendimas buvo
„nepakeičiamas“, tačiau palankus metas jam įgyvendinti 1939 m. taip ir neatėjo.

Pagrindinė priežastis buvo prasti orai. Liuftvafės specialistams reikėjo

penkių dienų giedro oro, kad būtų galima sutriuškinti prancūzų aviaciją ir įgyti
pranašumą ore. Lapkritį tokio tarpsnio sinoptikams niekaip nepavyko rasti.
Dienos trumpėjo, o besiartinanti žiema galėjo tapti problema greitoms vokiečių
tankų operacijoms. Ironiška, bet apie pirmąją nustatytą puolimo datą – lapkričio
12 d. – Sąjungininkai žinojo. Vienas iš jų šaltinių buvo antras pagal rangą abvero
štabe – admirolas Wilhelmas Canarisas. Vokietija buvo vienintelė šalis, kuri
turėjo tokį aukštą postą užimantį išdaviką – pačioje karo mašinos nervų
sistemoje102. Kad ir kaip ten būtų, šaltinis galėjo pasirodyti nepatikimas, nes
ataka neprasidėjo. Po G. Elserio pasikėsinimo Hitleris dar kartą nukėlė puolimo
datą. Lapkričio 13 d. jo nurodymuose buvo rašoma, kad ataka prasidės ne
anksčiau kaip lapkričio 22 d. Kai lapkričio 23 d. Hitleris skelbė generolams, kad
ataka įvyks, jis vis dar tebelaukė gero oro, tačiau Europą anksčiau nei įprasta
sukaustė žiema. Ji buvo šalčiausia per pastaruosius 20 metų. Šveicarijoje
termometro stulpelis nukrito iki –36 °C, Portugalijoje snigo pirmą kartą per 40
metų, o La Korunjoje (Ispanija) – pirmą kartą nuo 1800 m. Vengrijoje užšalęs
Dunojus įkalino 1200 laivų, Baltijos jūroje laivams prireikė ledlaužių103. Iš viso
Hitleris atidės puolimą Vakaruose net 29 kartus104. Per Kalėdas jis tris dienas
keliavo po Vakarų frontą ir bendravo su kareiviais. Grįžęs dar kartą nukėlė
kampaniją Fall Gelb, šįkart iki sausio vidurio. Naujuosius metus fiureris sutiko
Berghofe. Evos Braun nuotraukose matyti, kad A. Speero, J. Goebbelso ir
M. Bormanno draugijoje besišypsantis Hitleris laikosi savo pažado – net ir
šeimyninėje švenčių aplinkoje jis liko vilkėti pilką kareivišką uniformą, kurioje
buvo įsegtas Geležinis kryžius105. Karas buvo nebaigtas. Vakaruose tvyranti tyla
buvo laikina.

Prieš šventes, gruodžio 22 d., Hitleris nepamiršo pasveikinti „draugo“

Stalino su 60-uoju jubiliejumi: „Linkiu visa ko geriausio asmeniškai jums ir
klestėjimo draugiškos Tarybų Sąjungos tautoms.“ Stalinas atsakė: „Tarybų
Sąjungos ir Vokietijos draugystė, sutvirtinta krauju, turi visas galimybes gyvuoti
ilgai ir tvirtai.“106

Dviejų ateistų draugystė nepatiko B. Mussolini. 1940 m. sausio 3 d. dučė

parašė Hitleriui, ko gero, atviriausią savo laišką, kuriame kritikavo sąjungą su
Maskva ir padarė keletą jam nebūdingai tikslių įžvalgų: „Aš esu įsitikinęs, kad
Vokietija, netgi padedama Italijos, niekada neparklupdys Britanijos ir
Prancūzijos... Tikėti tuo reiškia apgaudinėti save. Jungtinės Valstijos niekada
neleis žlugti demokratijoms, – rašė B. Mussolini. – Ar verta rizikuoti viskuo –
įskaitant valdžia – ir aukoti Vokietijos kartų pažibas bandant jas nugalėti?“ Taika
būtų įmanoma, jei Vokietija leistų egzistuoti „kukliai, nuginkluotai Lenkijai...
Jeigu jūs tik nesate neatšaukiamai apsisprendęs kariauti iki galo, aš tikiu, kad
Lenkijos valstybės sukūrimas galėtų tapti elementu, padėsiančiu nutraukti karą ir
sudarysiančiu sąlygas taikai.“107

Tai buvo šauksmas tyruose. „Kuklios“ ir butaforinės Lenkijos atkūrimas

negalėjo tapti taikos pagrindu. Vakarai reikalavo, kad Hitleris atkurtų ne tik visą
Lenkiją, bet ir Čekoslovakiją bei Austriją. Hitleris neketino atiduoti nieko, dėl ko
taip ilgai kariavo, bet net jeigu būtų persigalvojęs, naujoji tvarka Rytuose
priklausė ne tik nuo jo, bet ir nuo Stalino. Būtent tai buvo pagrindinė
B. Mussolini laiško tema. Dučė apkaltino fiurerį fašistinės revoliucijos
išdavyste: „...Net nekariavusi Rusija pasipelnė Lenkijos ir Baltijos valstybių
sąskaita. Bet aš, apsigimęs revoliucionierius, sakau jums, kad dėl laikinų
dabartinių politinių aplinkybių negalima aukoti revoliucijos principų. Jūs
negalite išmesti antisemitinių ir antibolševikinių vėliavų, kurias nešėte dvidešimt
metų ir dėl kurių jūsų bendražygiai guldė galvas... Jūsų gyvybinės erdvės
sprendimas slypi Rusijoje ir niekur kitur... Laikau savo pareiga pranešti, kad dar
vienas suartėjimo žingsnis santykiuose su Maskva turės katastrofiškų padarinių
Italijoje.“108 Dviejų diktatorių draugystė pakibo ant plauko. Fiureris neatsakė į
B. Mussolini laišką daugiau kaip du mėnesius109. B. Mussolini niekada prieš tai
nebuvo toks atvirai kritiškas ir aštrus, bendraudamas su Hitleriu, ir niekada toks
nebebus vėliau. Šį vienintelį ir paskutinį kartą jis turėjo priežastį, kuri perpildė
kantrybės taurę. 1939 m. karas buvo keistas tik Vakaruose. Rytuose Stalinas
pradėjo tikrą. Kai Tarybų Sąjunga užpuolė nepanorusią paklusti Suomiją,
Hitleriui teko nuryti karčią piliulę ir palaikyti sąjungininko agresiją. Vakarų
fronte vis dar nebuvo nieko naujo, Rytuose, tiksliau – pragariško šalčio
sukaustytoje Šiaurėje, atsidarė naujas frontas.
10. Dovydo ir Galijoto dvikova –
Žiemos karas
Netiesa, kad armijos sugebėjimas kautis žiemą sumažėja. Visos
svarbiausios rusų armijos pergalės buvo iškovotos žiemą. Aleksandro
Nevskio pergalė prieš švedus, Petro I prieš švedus Suomijoje,
Aleksandro I pergalė prieš Napoleoną. Mes esame Šiaurės šalis.
Stalinas, 1940 m. kovo 28 d.1

Narsūs Suomijos kariai! Žinau, kad kiekvienas iš jūsų yra pasiruošęs

atlikti savo pareigą, net jei dėl to reikės numirti. Šis karas yra ne kas
kita, kaip mūsų Nepriklausomybės karo tęsinys ir paskutinis jo akordas.
Mes kovojame už savo namus, už savo tikėjimą ir už savo šalį.
Vyriausiasis Suomijos armijos vadas Carlas Gustafas
Mannerheimas, 1939 m. lapkričio 30 d.

ДВЕ СТРОЧКИ DVI EILUTĖS

Из записной потертой книжки Iš patrintos užrašų knygutės

Две строчки о бойце-парнишке, Dvi eilutės apie karį-berniuką,
Что был в сороковом году Kuris keturiasdešimtaisiais metais
Убит в Финляндии на льду. Žuvo Suomijoj ant ledo.

Лежало как-то неумело Gulėjo taip keistai pargriuvęs

По-детски маленькое тело.
Шинель ко льду мороз прижал,
Далеко шапка отлетела.
Казалось, мальчик не лежал,
А все еще бегом бежал
Да лед за полу придержал...
Jo vaikiškai mažytis kūnas.
Prie ledo jo milinę spaudė šaltis,
Kepurė jo nuskrido taip toli.
Atrodė, kad jisai net nesukniubęs
O vis dar bando bėgt
Nors skverną ledas laiko įsitvėręs…

Среди большой войны жестокой, Didžiuliam ir žiauriam kare paklydęs,

С чего – ума не приложу, Net pats dėl ko nesuprantu,
Мне жалко той судьбы далекой, Gailiuosi tos lemties baisybės,
Как будто мертвый, одинокий, Tarsi numiręs, vienišas,
Как будто это я лежу, Tarsi tai aš jo vietoje guliu.
Примерзший, маленький, убитый Sušalęs, mažas, užmuštas
На той войне незнаменитой, Kare tame negarsiame
Забытый, маленький, лежу. Mažytis, pamirštas guliu.

Aleksandras Tvardovskis, rusų poetas, dalyvavęs Žiemos kare. 1943 m. Vertė autorius
 „Vilnius mūsų, o mes rusų“
Dar nenudžiūvus Molotovo ir Ribbentropo parašams po slaptaisiais
protokolais, net nesibaigus karo kampanijai Lenkijoje, Stalinas ėmėsi savo
uždavinių įgyvendinimo keturiose Baltijos valstybėse, kurios pagal susitarimą su
Vokietija atiteko Tarybų Sąjungos įtakos sferai – Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir
Suomijoje. Visų jų likimas turėjo būti vienodas. Pirmoji eilėje atsidūrė Estija.
Mažiausioji iš „Baltijos sesių“ (Estijos gyventojų skaičius tuo metu buvo 1,1
mln.) „Tarpusavio pagalbos“ sutartį su Maskva pasirašė rugsėjo 28 d. Pagal
sutartį sovietai įvedė į Estijos teritoriją 25 000 kareivių. Netrukus toks pat
likimas ištiko ir Estijos kaimynes. Su Latvija analogiška sutartis buvo pasirašyta
spalio 5 d. (Raudonosios armijos įgulos dydis – 30 000 kareivių), su Lietuva –
spalio 10 d. (20 000 sovietų kareivių).

Lietuvai Stalinas, be rimbo, turėjo paruošęs ir saldainį. Spausdama Lietuvą

pasirašyti tarpusavio pagalbos sutartį, Maskva kaip jauką panaudojo Vilnių.

Vilniaus problema buvo pleištas tarp Lenkijos ir Lietuvos visu tarpukario

laikotarpiu. 1939 m. pabaigoje Tarybų Sąjunga panaudojo šį teritorinį ginčą kaip
kozirį savo derybose su Lietuva. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine
Vilnius tapo dar XIV a. kunigaikščio Gedimino laikais. Vėliau Lenkija ir Lietuva
tapo viena valstybe ir 1795 m. po Lietuvos–Lenkijos padalijimų Vilnius atiteko
Rusijai bei tapo gubernijos sostine. Stūksantis sankryžoje tarp Rytų ir Vakarų
Vilnius buvo įvairių etninių grupių – lenkų, lietuvių, baltarusių, rusų, vokiečių,
karaimų ir kt. – traukos centras. Visos jos paliko savo indėlį Vilniaus raidos
istorijoje. Per I pasaulinį karą Vilnių 1915–1918 m. buvo okupavę vokiečiai.
1918 m. vasario 16 d. čia buvo paskelbtas Lietuvos valstybės atkūrimo aktas.
Tai, kad Lietuva sugebėjo ne tik paskelbti savo nepriklausomybę, bet ir ją
išsaugoti, buvo didžiulis pasiekimas. Pirmasis rimtas priešas buvo bolševikai.
Vokietijai kapituliavus I pasauliniame kare, bolševikai nusprendė, kad atėjo
metas pasaulinei revoliucijai, ir patraukė į Vakarus. Lietuva, ko gero, nebūtų
atsilaikiusi, jei prie kovos su raudonaisiais nebūtų prisijungusi Lenkija. Dvi
kaimynės kartu išvarė Raudonąją armiją, tačiau 1919 m. balandį lenkai užėmė
Vilnių. Netrukus paaiškėjo, kad ilgą ir bendrą istorinę praeitį turinčios kaimynės
susitarti gražiuoju negali. Tomis dienomis atvykęs į Vilnių Józefas Piłsudskis
kreipėsi ne į lietuvius, o į „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus“:
„Noriu jums suteikti galimybę spręsti vidaus, tautinius ir tikėjimo reikalus taip,
kaip patys pageidausit, be jokio Lenkijos smurto ar spaudimo“, – pareiškė jis2. Iš
esmės tai buvo kalba apie Lietuvos autonomiją Lenkijos sudėtyje. Lietuva
kategoriškai atmetė ne tik šią viziją, bet ir pareikalavo grąžinti jai Vilniaus
kraštą. Ginčas pasiekė Ambasadorių konferenciją, prižiūrinčią Versalio taikos
sutarties nuostatų įgyvendinimą. Jau pats faktas, kad Vakarų sąjungininkai
įsikišo, buvo Lietuvos diplomatinė pergalė. Diplomatų derybos sustabdė galimą
Lenkijos veržimąsi į Lietuvą, o mūsų šalies vardas pradėjo figūruoti naujai
braižomos Europos žemėlapyje. JAV prezidentas Lenkijai netgi skyrė vieną iš
savo 14-os punktų, ji buvo oficialiai pakviesta į Paryžiaus taikos konferenciją, o
Lietuvos nepriklausomybės tuo metu nebuvo pripažinusi nė viena valstybė.
Ambasadorių konferencija vieną po kitos braižė demarkacijos linijas, tačiau rasti
abiem pusėms priimtino sprendimo buvo neįmanoma. Lenkai pasitelkė į pagalbą
„tautų apsisprendimo principą“[1], lietuviai savo ruožtu teigė, jog nors ir
polonizuotas, Vilniaus kraštas visada priklausė Lietuvos Didžiajai
Kunigaikštystei, o Vilnius buvo jos istorinė sostinė.

Su pirmuoju Ambasadorių konferencijos pasiūlymu Lietuva nesutiko, nes

Vilnius liko Lenkijai. Pastaroji taip pat nesutiko su nubrėžta linija, nes pagal ją
turėjo atsitraukti maždaug 35 km.3 Maža to, Lenkijos armija surengė puolimą ir
100 km fronte pasistūmėjo gilyn į Lietuvos teritoriją dar 20–30 km4. Lietuvos
kariuomenė negalėjo atsilaikyti prieš galingesnius kaimynus ir vėl kreipėsi
pagalbos į Vakarų sąjungininkus. Prancūzų maršalas Ferdinandas Fochas pasiūlė
naują demarkacijos liniją – pagal ją Suvalkų kraštas atiteko Lenkijai, o pirmoji
linija pasislinko 7 km lietuvių nenaudai5. Lenkai neketino sustoti. 1919 m.
rugpjūtį sukilėliai, padedami kareivių, užėmė Seinus ir atakavo Lazdijus bei
Kapčiamiestį – miestus, kurie pagal F. Focho liniją turėjo atitekti Lietuvai. Tą
patį mėnesį Lietuvos saugumas demaskavo lenkų rengiamą valstybinį perversmą
Kaune6. Nelabai sunku nuspėti, kuo ši įvykių karuselė būtų pasibaigusi, tačiau
situaciją pakeitė vėl į sceną grįžę bolševikai. 1920 m. balandį Lenkija pradėjo
didžiulio masto karo operaciją tikėdamasi užgrobti Ukrainą, tačiau birželį buvo
priversta trauktis. Nenuostabu, kad po visų pastarųjų įvykių Lietuva, nors
oficialiai ir laikėsi neutralumo, pasinaudojo lenkų pralaimėjimais ir pasistengė
susigrąžinti prarastas teritorijas. Didžioji istorijos ironija yra faktas, kad pirmoji
valstybė, oficialiai de jure pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę, buvo Lenino
vadovaujama bolševikų Rusija. 1920 m. liepos 12 d. sutartimi Maskvos
pripažintoje Lietuvos teritorijoje buvo ne tik Vilnius, bet ir Gardinas su Lyda
(dabar Baltarusija)7. Žinoma, jei bolševikai būtų laimėję karą su lenkais, Lietuvą
greičiausiai būtų ištikęs Gruzijos ar Baltarusijos likimas (jos tapo Rusijos, vėliau
– Tarybų Sąjungos dalimi). Mūsų proletaras Vincas Mickevičius-Kapsukas
pranašavo: „Ne tik Vilnius, bet ir Kaunas, kiti Lietuvos miestai bus liuosi ne vien
nuo lenkų ponų, bet ir nuo lietuviškų buožių ir kitų turtuolių.“8

Tačiau po netikėto pralaimėjimo bolševikai suprato neišlaikysią Vilniaus

savo rankose ir rugpjūtį nusprendė jį perduoti (pripažinti) Lietuvai. Trispalvė
Vilniuje plevėsavo neilgai. 1920 m. rugsėjį 4–5 kartus didesnės lenkų pajėgos
Suvalkų regione surengė ataką9. Spalio 7 d. įsikišus Tautų Sąjungai buvo
pasirašyta Suvalkų sutartis. Iš esmės tai buvo tik karinės paliaubos. Kol Tautų
Sąjunga svarstė, kaip išspręsti problemą, J. Piłsudskis nusprendė, kad nėra
geresnio būdo už fait accompli. Spalio 1 d. apie savo sumanymą jis pranešė
generolui Lucjanui Żeligowskiui: „Nei koalicijos valstybės, nei Tautų Sąjunga,
nei Vyriausybė ir lenkų visuomenė nesupranta Lietuvos problemos. Visi nori
taikos ir niekam nerūpi nei Lietuva, nei Vilnius... Jeigu dabar Vilniaus
neišgelbėsime, istorija mums to nedovanos. Maža to. Turime kovoti, kad
atstatytume istorinę Lietuvą. Tai gali padaryti tik pati liaudis, lietuvių-baltarusių
divizijos padedama. Reikia suorganizuoti sukilimą. Vilnių reikia užimti,
nepaisant pasaulio opinijos. Gali išmušti valanda, kada Tamstą pasmerks ne tik
pasaulio, bet ir Lenkijos opinija. Gali atsitikti ir taip, kad ir aš būsiu priverstas
eiti prieš Tamstą. Viską reikia prisiimti. To aš negaliu įsakyti. Tokie dalykai
neįsakinėjami.“10 J. Piłsudskis buvo teisus. Tautų Sąjungai nerūpėjo Vilnius. Ji
siekė sustabdyti kaimynų karinį konfliktą, o teritorinio ginčo sprendimas buvo
antraeilis klausimas. Scenarijų, pagal kurį lenkai užėmė Vilnių, lietuviai po trejų
metų pakartojo Klaipėdoje. Akcija buvo sumanyta taip, kad atrodytų, tarsi patys
iš tų žemių kilę kareiviai ginklu sukilo prieš Vilniaus krašto atskyrimą nuo
Lenkijos. L. Żeligowskio vadovaujamos pajėgos įžengė į Vilnių spalio 8 d. Po
keturių dienų jis buvo paskelbtas naujai įkuriamos Vidurio Lietuvos Respublikos
sostine[2]. Kai Tautų Sąjunga pasmerkė tokį lenkų žingsnį ir pareikalavo
atsitraukti, šie lyg niekur nieko paskelbė L. Żeligowskį maištininku, kuris
nepaiso Varšuvos nurodymų ir vadovaujasi moraliniu visos Lenkijos tautos
palaikymu11. Tolesnės derybos vaisių nedavė. Regione neįvyko netgi planuotas
plebiscitas. Lietuva baiminosi dėl nepalankių sau rezultatų, Lenkija nenorėjo
keisti status quo12 . 1922 m. vasarį ką tik išrinktas lenkiškas vietos Seimas
nubalsavo už Vilniaus krašto paskelbimą vaivadija ir jos inkorporavimą į bendrą
Lenkijos teritoriją. „Šiandien, didžio triumfo dieną, lenkų triumfo, kurį taip
karštai čia visi susirinkusieji jaučia, negaliu neištiesti per mus skiriančią užkardą
rankos tiems tenai Kaune, kurie galbūt šiandieną, mūsų triumfo dieną, laiko
pralaimėjimo ir gedulo diena. Negaliu neištiesti rankos kviesdamas santarvei ir
meilei. Negaliu nelaikyti jų broliais“, – kalbėjo J. Piłsudskis 1922 m. Vilniuje13.
Profesorius Mykolas Riomeris jam savo laiške atsakė: „Vilnius taps vėl kuo
buvęs, grįš į Lietuvą kaip teisėta jos sostinė, kaip Lietuvos kūrinys. Vilnius yra
ne tik Lietuvos sostinė, bet ir jos drama, o Lenkijai – tik jos gobšumą įrodantis
kąsnis...“14 „Drama“, pavertusi kaimynus nesutaikomais priešais, truko
dvidešimt metų. Nepaisant lietuvių protestų, naujas Lietuvos ir Lenkijos sienas
1923 m. kovą Tautų Sąjunga paskelbė oficialiomis15. Lietuva iki pat 1938 m. su
Lenkija nepalaikė jokių diplomatinių santykių. Tik po Varšuvos ultimatumo ir
pagrasinimo karo veiksmais 1938 m. lietuviai prievarta buvo priversti atsisakyti
oficialių pretenzijų į Vilniaus kraštą. Tačiau 1939 m. ratas dar kartą apsisuko.

Spalio 3 d. Stalinas Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui be

užuolankų paskelbė, kad pagal Tarybų Sąjungos susitarimą su Vokietija didžioji
Lietuvos dalis atitenka Tarybų Sąjungai ir tik siauras jos pasienio ruožas –
Vokietijai[3]. V. Molotovas pridūrė: „Bet kuri imperialistinė valstybė užimtų
Lietuvą, ir viskas. Mes to nedarome. Nebūtume bolševikai, jeigu neieškotume
naujų kelių.“16 Kremliuje buvo puikiai žinomas lietuvių šūkis „Mes be Vilniaus
nenurimsim“, todėl greta „Tarpusavio pagalbos“ sutarties sovietai siūlė Lietuvai
tai, ko ji troško nuo pat savo atsikūrimo – Vilniaus kraštą. Susipažinęs su
Raudonosios armijos karinių įgulų skaičiais, J. Urbšys ištarė: „Juk tai Lietuvos
okupacija“, o Stalinas nusišypsojęs pasakė, jog panašiai iš pradžių kalbėjo ir
Estija. Tarybų Sąjunga, anot jo, neketina kėsintis į Lietuvos nepriklausomybę,
atvirkščiai – įvesta kariuomenė „bus Lietuvos garantija, kad Tarybų Sąjunga ją
gins“17. Didžioji istorijos ironija vėl buvo šalia. Molotovo–Ribbentropo paktas ir
jo slaptieji protokolai pasmerkė mūsų šalį ir kelias jos kartas kančioms
komunizmo imperijoje. Ko gero, nėra kito dokumento, kuris padarė tiek žalos
Lietuvai, kiek šis paktas. Tačiau, kita vertus, jeigu toks Stalino ir Hitlerio
susitarimas niekada nebūtų įvykęs, gali būti, kad laikinoji Lietuvos sostinė
Kaunas būtų likusi amžinąja. Tiesa, net ir tada Lietuva dėl Vilniaus nebuvo
pasiryžusi bet kam. Kai pradėjusi karą su Lenkija Vokietija pasiūlė Lietuvai savo
karinę pagalbą Vilniui išvaduoti, lietuviai jos atsisakė. Lietuvoje buvo tokių,
kurie būtų pasinaudoję nacių pasiūlymu (pvz., Augustinas Voldemaras ir jo
šalininkai, Lietuvos atstovas Berlyne generalinio štabo pulkininkas Kazys
Škirpa), tačiau oficiali valdžia nusprendė laikytis neutralumo ir pakluso
Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos diplomatiniam spaudimui. Nors, skirtingai
nei Latvijai ir Estijai, Lietuvai Tarybų Sąjunga siūlė trokštamą prizą, Vilniaus
klausimas derybose buvo tik antraeilis dalykas. Lietuvos vyriausybė buvo
pasiryžusi svarstyti, ar ne geriau atsisakyti Vilniaus, kad tik išvengtų sovietų
įgulų18, tačiau toks kompromisas buvo neįmanomas. To meto Lietuvos krašto
apsaugos ministras brigados generolas Kazys Musteikis rašė: „...J. Urbšys
pasakė, kad mes atsisakome Vilniaus krašto, bet nenorime ir rusų įgulų.“ Stalinas
jau susinervinęs atsakė: „Imsit ar neimsit Vilniaus, bet rusų įgulos į Lietuvą vis
tiek bus įvestos.“19 Pasirinkimas, pasak užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio,
buvo toks: arba pasirašyti Tarybų Sąjungos reikalaujamą savitarpio pagalbos
sutartį, duodančią teisę laikyti tam tikrose Lietuvos teritorijos vietovėse sutarto
kiekio įgulas ir atgauti Vilnių su Vilniaus krašto teritorijos dalimi, arba tos
sutarties nepasirašyti ir tada negauti Vilniaus ir sueiti į pražūtingą konfliktą su
Sovietų Sąjunga. Lietuvos vyriausybė pasirinko pirmąją išeitį. Raudonosios
armijos grėsmės akivaizdoje Lietuvos vyriausybė sudėjo ginklus iš karto. Dar
nežinodama, ką sovietai siūlys ir ko reikalaus, spalio 2 d. į Maskvą išvykstant
J. Urbšiui ji demobilizavo kariuomenę[4]. Viskas vyko pagal Kremliaus planą.
Ne tik Lietuvoje, bet ir Estijoje bei Latvijoje. Visos trys Baltijos valstybės atmetė
galimybę ginti savo nepriklausomybę ginklu ir leido Tarybų Sąjungai įkelti vieną
koją į savo teritorijas bei žengti tvirtą žingsnį galutinio tikslo – okupacijos link.
Po sutarties su Lietuva pasirašymo 1939 m. spalio 11 d. Stalinas Lietuvos
vyriausybės delegacijai Kremliuje iškėlė banketą. 1939 m. spalio 28 d. Lietuvos
kariuomenė įžengė į Vilnių ir kitą dieną čia surengė šventinį paradą. Po daugiau
nei dvidešimties metų mūsų sostinėje vėl plevėsavo trispalvė, tačiau
apibendrindamas susidariusią padėtį populiarus to meto personažas Pupų Dėdė
buvo taiklus: „Vilnius mūsų, o mes rusų.“ Mykolas Riomeris dviprasmiškus savo
jausmus atsiminimuose užrašė taip: „Šiandien Vilniaus entuziazmo pagauti
Kauno lietuviai buvo kaip girti. Bet tas spontaniškas džiaugsmas negilus ir tikrai
atslūgs, kai bus blaiviai įvertinta visa sutartis, kuri faktiškai likviduoja
Nepriklausomybę. Už atgauto Vilniaus širmos stovi svetimos įgulos įvairiose
valstybės dalyse, sovietų karo su Vokietija židiniai arba, neduok Dieve, Lietuvos
pasiglemžimo bazės. Nuoširdaus ir visuotinio džiaugsmo nei gilaus
pasitenkinimo nėra, tik slegiantis rūpestis. Juokiamės pro ašaras. Koks sunkus
Lietuvos kančių kelias į Vilnių.“20

1939 m. prasidėjusi karo audra parodė, kad mažųjų valstybių neutralumas

didžiųjų kare yra tik miražas. Vienintelis kelias – rinktis vieną arba kitą pusę ir
tikė tis, kad pasirinkimas bus teisingas. Estija, Latvija ir Lietuva, įspraustos tarp
dviejų didžiausių Europos agresorių, bandė laviruoti tarp Maskvos ir Berlyno ir
kartu privalėjo klausyti Vakarų sąjungininkų nurodymų. Viskas baigėsi tuo, kad
agresoriškai nusiteikę diktatoriai susitarė tarpusavyje ir darė su mažosiomis
kaimynėmis, ką panorėję, o demokratiškieji Vakarai dėl jų nepajudino nė piršto.
 Su Tarybų Sąjunga pasirašytos sutartys reiškė, kad Lietuva, Latvija ir Estija
praranda savo neutralumo statusą ir bet kokias galimybes vykdyti nepriklausomą
užsienio politiką. Nors didžioji kaimynė tikino, kad sutartys jokiu būdu nepažeis
šalių suverenumo, valstybės struktūros, ekonominės ir socialinės sistemos,
karinių reikalų, iš tikrųjų tai buvo tik laiko klausimas.

Galima sakyti, kad tais lemtingaisiais 1939 m. Baltijos valstybių vyriausybės

neturėjo kito pasirinkimo. Jos negalėjo tikėtis jokios paramos iš šalies. Tikrieji
Stalino ketinimai mums žinomi iš slaptųjų Molotovo–Ribbentropo protokolų. Jų
įgyvendinimo sovietų diktatorius ėmėsi tik užsitikrinęs, kad jokiomis
komplikacijomis nekvepia. Jis susitarė su Hitleriu, o šis savo ruožtu buvo
suinteresuotas, kad Baltijos šalyse nekiltų joks karinis konfliktas. Vokietija
priklausė nuo žaliavų ir ekonominių išteklių, tiekiamų iš Rytų, todėl Berlynas
stengėsi visais įmanomais būdais įtikinti Taliną, Rygą ir Kauną (vėliau Vilnių)
nekonfliktuoti su sovietais. Tikėtis pagalbos iš Vakarų galėjo tik tikrovės
nesuvokiantys naivuoliai. Prancūzija nieko nesiėmė, kad išgelbėtų Lenkiją, nors
ir turėjo bendrą sieną su Vokietija, o Baltijos šalys buvo nepasiekiamai toli.

Žinoma, galima apversti monetą ir pamėginti pritarti tiems, kurie teigia, kad
pasirašydamos po primestomis Tarybų Sąjungos sutartimis Baltijos šalių
vyriausybės pasmerkė savo tautas ilgiems sovietinės okupacijos dešimtmečiams.
Per visą tarpukario laikotarpį Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos užsienio
politika buvo panaši į pasakėčią, kurios veikėjai tempia vežimą į skirtingas
puses. Pasakėčioje vežimas taip ir nepajudėjo, Baltijos valstybės taip ir nesukūrė
bendros saugumo sistemos. 1934 m. Estija, Latvija ir Lietuva pasirašė tarpusavio
bendradarbiavimo sutartį ir susitarė koordinuoti trišalio suinteresuotumo
užsienio politikos klausimus. Tačiau sutartyje nebuvo kalbama apie jokį karinį
bendradarbiavimą, atvirkščiai, „ypatingos padėties“ atveju ji turėjo nustoti savo
galios. Estija ir Latvija karinio bendradarbiavimo sutartį pasirašė dar 1923 m.,
tačiau kai 1939–1940 m. grėsmė tapo reali, Estija priėmė rezoliuciją nesiimti
jokių karinių veiksmų, net jei Latvija to pageidautų. Estijos vyriausybė buvo
įsitikinusi, kad šalies saugumą gali garantuoti tik Vokietija, ir iki karo palaikė
draugiškus santykius su Lenkija. Su pastarąja nesutarė Lietuva, laviravusi tarp
Maskvos ir Berlyno. Po Mėmelio atplėšimo Lietuvos santykiai su Vokietija
atšalo. Estija niekino Sovietų Sąjungą ir kartu jos labai bijojo, ji svajojo apie
glaudesnius ryšius su Skandinavijos šalimis. Latvija įtariai žiūrėjo į abi savo
didžiąsias kaimynes21. Visi bandymai sudaryti trijų Baltijos respublikų karinę
sąjungą baigdavosi net neprasidėję, nes jos žiūrėjo į skirtingas puses. Kai
Hitleris susitarė su Stalinu, išlaviruoti tarp Vokietijos ir Tarybų Sąjungos
mažosioms Baltijos valstybėms tapo neįmanoma. Nors tai buvo akivaizdu, jos
savo politikos nepakeitė ir net nepabandė bendradarbiauti. Nepasikeitė požiūris
net tada, kai Tarybų Sąjunga užpuolė Suomiją. 1939 m. gruodžio 14 d. už šį
agresijos aktą Tarybų Sąjunga buvo išmesta iš Tautų Sąjungos, tačiau trys
Baltijos šalys balsuojant susilaikė. Visos bijojo provokuoti Kremlių. Suomija
savo ruožtu taip pat nieko nedarė, kad būtų sudarytas Baltijos valstybių karinis
aljansas, o kai prasidėjo Žiemos karas, jai beliko protestuoti prieš Estijos karines
bazes, kuriomis naudojosi Raudonoji armija.

Estų istorikas Magnus Ilmjäru teoriškai suskaičiavo, kad trijų Baltijos šalių
karinės pajėgos galėjo siekti 600 000 kareivių, t. y. trigubai daugiau nei galėjo
surinkti Suomija[5] 22. Galima tik spėlioti, kaip būtų pakrypę įvykiai šioje
Europos dalyje, jei mažosios valstybės būtų vieningos ir dėl savo laisvės
kovojusios ginklu. Aišku, net ir tokiu atveju vargu ar jos ilgai būtų atsilaikiusios
prieš Raudonąją armiją, tačiau ar vertėjo pasiduoti be kovos? Panašu, kad šios
diskusijos dalyviai yra gudrūs žinodami, kas nutiko vėliau. Vieni primena, kad
Tarybų Sąjunga vis tiek po savo „draugišku“ sparnu priglaudė pusę Europos,
taigi sprendimas nesipriešinti tik atitolino neišvengiamą žlugimą ir apsaugojo
gyventojus nuo beprasmiško kraujo praliejimo. Kiti pateikia Suomijos pavyzdį.
Suomija, turėdama su Tarybų Sąjunga dvigubai ilgesnę sieną ir trigubai mažesnę
kariuomenę nei Baltijos šalys kartu sudėjus, nusprendė gintis. Sprendimo
rezultatas – išsaugota šalies nepriklausomybė. Išeitų, kad to paties galėjo tikėtis
ir Estija, Latvija bei Lietuva, jei būtų pasielgusios taip pat ryžtingai. Taip istorija
virsta tikimybių teorija, kurioje rizikuojantieji bent jau turi galimybę. Suomiai
savo galimybę išnaudojo, todėl klausimas „kas būtų, jeigu būtų?“ jiems dabar
nekyla.
[1] Remiantis 1916 m. gruodžio 14 d. (Vokietijos okupacija) duomenimis,

Vilniuje buvo 138 794 gyventojai. Iš jų lietuviai sudarė tik 2,09 proc. Lenkų
buvo daugiausia – 53,67 proc., 41,45 proc. sudarė žydai, toliau – rusų, vokiečių
ir baltarusių mažumos.
[2] Pavadinimas kilo iš J. Piłsudskio vizijos, pagal kurią Lietuva turėjo būti

padalyta į tris kantonus: daugumos lietuvių apgyvendinta Vakarų Lietuva su

sostine Kaunu, baltarusiška Rytų Lietuva su sostine Minsku ir lenkiška Vidurio
Lietuva su sostine Vilniumi.
[3] Šią nedidelę teritoriją 1941 m. sausį vokiečiai pardavė Tarybų Sąjungai už 7,5

mln. dolerių (31,5 mln. markių). (Bellamy, p. 65)

[4] Detaliai Baltijos valstybių gynybinius planus išstudijavę karo istorikai
J. Vaičenonis ir U. Salo (Estija) suskaičiavo, kad po mobilizacijos Lietuvos
kariuomenė turėjo išaugti iki 125 000, Latvijos iki 145 000, Estijos iki 105 000
karių. V. Jokubausko pateiktais duomenimis, 1939 metų kovą po mobilizacijos
Lietuvos kariuomenę turėjo sudaryti 5 pėstininkų divizijos, 1 pėstininkų brigada,
6 atsargos pėstininkų batalionai, 1 atsargos artilerijos pulkas, 3 kavalerijos
pulkai, 3 atsargos kavalerijos eskadronai, 12 pasienio apsaugos batalionų,
aviacija, šarvuočių rinktinė bei kiti daliniai ir tarnybos. Kariuomenė turėjo
išaugti iki 125 433 žmonių.
[5] Tuo metu praktiškai tankų divizijos atitikmuo.
 Suomija be kovos nepasiduoda
1936 m. maršalas Michailas Tuchačevskis apkaltino suomius, jog šie stato
oro pajėgų bazes, kurias išnaudodama Vokietija galėtų bombarduoti Tarybų
Sąjungą. Savo testamente, parašytame prieš egzekuciją 1937 m. birželį,
M. Tuchačevskis rašė, kad karo su Vokietija atveju Tarybų Sąjunga turi okupuoti
Baltijos šalis, tiesa, Suomiją jis išskyrė kaip sudėtingą ir atskirą problemą.
1938 m. Kremlius perspėjo Suomijos užsienio reikalų ministeriją, kad jeigu karo
su Vokietija atveju Suomija negalės užtikrinti savo neutralumo, Tarybų Sąjunga
bus priversta užpulti ne tik ją, bet ir Švediją23. Sovietai baiminosi, kad, nepaisant
galiojančios tarpusavio nepuolimo sutarties, Suomija savo ar ne savo noru gali
neišlaikyti neutralumo statuso ir tokiu atveju jos teritorija taptų puikiu poligonu
vokiečių atakoms. 1938 m. pavasario derybose suomiai atmetė Stalino
pasiūlymus apginti kaimynės „neutralumą“, tačiau po Molotovo–Ribbentropo
pakto padėtis pasikeitė. Gavęs laisvas rankas Stalinas ėmėsi kurti buferinę zoną.
Lietuvai, Estijai ir Latvijai užteko netiesioginių grasinimų, tačiau
M. Tuchačevskis buvo teisus – Suomija buvo kitoks, gerokai kietesnis riešutas.

Grynai kariniu požiūriu Tarybų Sąjungos reikalavimai buvo suprantami.

Antras šalies miestas, didžiulis pramonės centras ir didžiausias uostas
Leningradas, buvo pavojingai arti, tik už 32 km nuo Suomijos sienos.
„Leningrado patraukti mes negalim, vadinasi, turi pasislinkti siena“, – sakė
Stalinas24. Greta buvusios Petro I sostinės ėjo vienintelis geležinkelis, jungiantis
šalį su Murmansko uostu. Jeigu Baltijos ir Juodoji jūros būtų užblokuotos, tik šie
jūros vartai galėjo padėti išsaugoti langą į Vakarų Europą. Kremlius reikalavo,
kad Suomijos siena su Tarybų Sąjunga būtų pastumta 25 km toliau nuo
Leningrado, o visi gynybiniai įtvirtinimai šioje strateginėje teritorijoje išardyti.
Maža to, galingiausias iš visų sovietinių Baltijos karinis laivynas iš esmės buvo
surakintas, nes šiauriniai kaimynai kontroliavo Suomijos įlanką. Stalinas
reikalavo perleisti įlankos salas ir 30 metų išnuomoti Hanko pusiasalį. Hanko
uostas pietiniame Suomijos krante buvo raktas į Baltiją, ir Stalinas norėjo jį
turėti savo kišenėje. Mainais už prašomą 2700 km² teritoriją Maskva siūlė
dvigubai didesnę, tačiau blogai išplėtotą ir strategiškai bevertę 5500 km²
teritoriją Rytų Karelijoje25. Visi šie reikalavimai, susiję su strateginiu Tarybų
Sąjungos saugumu, buvo Stalino planas minimum. Sovietų diktatorius, žinoma,
nepamiršo, kad Suomija yra buvusios Rusijos imperijos dalis, tad jos likimas
turėjo būti toks pat kaip Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Kad Suomija leis įkelti
vieną koją į savo teritoriją, sovietų diktatorius beveik neabejojo26 ir kartu jau
planavo kitą savo žingsnį. Suomių bolševikų lyderis Otto Kuusinenas nuo karo
pradžios Stalino kabinete lankėsi 20 kartų27. Atėjus tinkamam metui jis turėjo
tapti komunistinės „Demokratinės Suomijos respublikos“ vadovu[1]. Nikita
Chruščiovas, apibendrindamas tų dienų susitikimus su Stalinu, V. Molotovu ir
K. Vorošilovu, savo prisiminimuose rašė, kad sovietų lyderiai buvo įsitikinę, jog
„vos tik šiek tiek pakėlus balsą, suomiai paklus. Jei to neužteks, suomiai
pasiduos iškėlę rankas po pirmų artilerijos salvių.“28

Pakelto balso nepakako. Kai spalio 12 d. į Maskvą atvykusi suomių

delegacija išklausė sąlygų, jai tapo aišku, kad patenkinti „minimalius“ Stalino
reikalavimus reikštų žingsnį ne tik neutralumo, bet ir nepriklausomybės
praradimo link. Delegatai pareiškė, kad tokiems sprendimams palaiminti reikia
penkių šeštadalių parlamento balsų. Stalinas nusijuokė: „Jūs tikrai surinksite 99
procentus.“ – „Ir mes dar savo balsus pridėsim“, – pridūrė V. Molotovas29.
Juokai labai greitai baigėsi. Suomiai savo poziciją pademonstravo deryboms dar
net neprasidėjus. Spalio 6 d. šalyje buvo paskelbta dalinė, o spalio 10 d. –
visuotinė mobilizacija. Tai buvo aiškus ženklas, kad Suomija nenusileis. Atiduoti
Karelijos sąsmauką grėsė tuo pačiu, kas nutiko Čekoslovakijai, praradusiai
Sudetus. Šioje vietoje buvo sutelkti vieninteliai Suomijos gynybiniai įtvirtinimai.
Praradusi juos šalis jau nebūtų galėjusi organizuoti gynybos. Suomiai
nepasitikėjo „geranoriškais“ sovietų ketinimais. Po beveik mėnesį trukusių
diskusijų, 1939 m. lapkričio 9 d., taip ir nepasiekus jokių kompromisų, derybos
nutrūko. Lapkričio 13 d. V. Molotovas apibendrino padėtį jau be jokio humoro:
„Kadangi mes, civiliai, nieko pasiekti nesugebėjome, klausimą teks spręsti
kariškiams.“30 Atnaujinti karinius Suomijos puolimo planus Stalinas įsakė dar
spalio 23 d.31

Lapkričio 26 d. Tarybų Sąjunga pranešė, kad artilerija apšaudė Mainilos

kaimelį pasienyje. Anot pranešimo, žuvo 4 rusų kareiviai, dar 9 buvo sužeisti.
Apkaltinta, žinoma, buvo Suomija. Vyriausiasis suomių ginkluotųjų pajėgų
vadas Carlas Gustafas Mannerheimas[2] nuspėjo, kad tokių provokacijų galima
tikėtis, ir dar spalį įsakė atitraukti visas artilerijos baterijas taip, kad šios niekaip
negalėtų pasiekti Tarybų Sąjungos teritorijos32. Vėliau rusų ir suomių istorikai
išsiaiškino, kad artilerijos salves paleido specialų įsakymą gavęs NKVD dalinys
– sovietai apšaudė savus norėdami sukurti casus belli33 . N. Chruščiovas savo
memuaruose patvirtina, kad artilerijos maršalas G. Kulikas buvo paskirtas
asmeniškai prižiūrėti pasienio kaimelio apšaudymą34. Stalinas elgėsi taip pat
kaip Hitleris agresijos prieš Lenkiją išvakarėse.

Mainilos „užpuolimas“ buvo sovietų fabrikatas, po kurio sekė ultimatumas.

Jame V. Molotovas reikalavo Suomijos atsiprašyti ir atitraukti karines pajėgas
nuo pasienio 20–25 km. Suomijos pasiuntinys Maskvoje perdavė savo
vyriausybės atsakymą, jog suomiai atitrauks savo pajėgas, jeigu tą patį padarys
sovietai. Helsinkis taip pat pasiūlė ištirti incidentą dalyvaujant abiem pusėms.
Molotovas šią notą pavadino „įžūliu (rus. nachalnym) faktų neigimu ir
tyčiojimusi iš aukų“. Savo oficialiame pareiškime jis paskelbė, kad Tarybų
Sąjunga atšaukia savo diplomatus ir nutraukia nepuolimo sutartį su Suomija35.
Kaip Hitleris Lenkijoje, taip ir Stalinas Suomijoje nepasivargino paskelbti karo
oficialiai.

ŽIEMOS KARAS 1939 M. LAPKRIČIO 30 D. – 1940 M. KOVO 13 D.

SUOMIJA TARYBŲ SĄJUNGA
Svarbiausi kariniai junginiai ir vadai
Carlas Gustafas Mannerheimas
(vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas)
Klimentas Vorošilovas (vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų
Sąsmaukos armija (H. Ostermanas)
vadas)
• II korpusas (H. Ohquistas)
Kirilas Mereckovas (Leningrado karinės apygardos vadas)
• III korpusas (E. Heinrichsas)
Semionas Timošenka (Šiaurės Vakarų fronto vadas)
Ladogos šiaurėje
• 7-oji armija (V. Jakovlevas, nuo gruodžio 9 d.
• IV korpusas (J. Heiskanenas, nuo
K. Mereckovas)
gruodžio 4 d. W. Hagglundas)
• 8-oji armija (I. Chabarovas, nuo gruodžio 13 d. G. Šternas)
Šiaurės Suomijos grupė (W. Tuompo)
• 9-oji armija (V. Duchanovas, nuo gruodžio V. Čuikovas)
• Laplandijos grupė (K. Wallenius,
• 14-oji armija (V. Frolovas)
Suomusalmio mūšių metu)
• Šiaurės Karelijos grupė
Karinė galia
425 640 kareivių 1939 m. lapkričio 30 d.; 760 578 kareiviai
337 000–346 500 kareivių36 1940 m. kovą38
32 tankai 2514 tankų ir 718 šarvuotųjų mašinų konflikto pradžioje; 6541
114 lėktuvų37 tankas ir 1691 šarvuotoji mašina pabaigoje39
800 lėktuvų pradžioje – iš viso 3885 lėktuvai40
Žmonių ir technikos nuostoliai

Žuvo arba dingo be žinios 25 90441,

sužeista 43 55742
Pateko į nelaisvę 100043
Civilių aukos nuo antskrydžių – 95744
20–30 tankų
62 lėktuvai45
Žuvo arba dingo be žinios 126 875, sužeista 188 67146
Pateko į nelaisvę 557247
1000–1200 tankų48
Apie 1000 lėktuvų (tik pusė iš jų karo veiksmų metu)49
[1] Marionetinė Suomijos vyriausybė buvo paskelbta 1939 m. gruodžio 1 d.
pasienio miestelyje Terijoki (dabar Zelenogorskas). Nepavykus įgyvendinti
planų maximum, „Demokratinė Suomijos respublika“ nustojo gyvuoti 1940 m.
kovo 12 d.
[2] Įdomu tai, kad maršalas C. G. Mannerheimas pasisakė už kompromisą su
Maskva. Jis geriau nei bet kas kitas suprato, kad be užsienio pagalbos Suomija
negali atsilaikyti prieš didžiulę Raudonąją armiją. Patyręs karo vadas netgi
pagrasino atsistatydinsiąs iš gynybos ministro ir vyriausiojo karinių pajėgų vado
pareigų, jei su Maskva nebus susitarta. Tačiau deryboms žlugus atsistatydinimo
raštą atsiėmė.
Kremliaus planas – viskas bus baigta per dvi savaites!
Nepaisant suomių akibrokšto, Stalino nuotaika buvo optimistiška. Jis buvo
įsitikinęs, kad kampanija Suomijoje bus toks pat lengvas pasivaikščiojimas kaip
ir Lenkijoje. Vykdyti ją buvo įsakyta tik Leningrado karinei apygardai,
vadovaujamai Kirilo Mereckovo. Generalinis štabas gavo nurodymą „užsiimti
kitais reikalais“. Stalinas buvo ne vienintelis optimistas. Tokia iš esmės buvo ir
pasaulio apžvalgininkų nuomonė, taip manė ir Suomijos maršalas
C. G. Mannerheimas. Jis prognozavo, kad Suomija be užsienio pagalbos gali
atsilaikyti 2–3 savaites. Po pirmųjų rusų bombonešių antskrydžių šalis pradėjo
evakuoti į Švediją vaikus. Blogiausiam buvo pradėta rengtis nuo pat pirmos
dienos. Ko gi daugiau buvo galima tikėtis iš milžino ir nykštuko dvikovos? 4
mln. Suomijos gyventojų buvo tik šiek tiek daugiau nei 2 proc. Tarybų Sąjungos
populiacijos50.

Kertinė data – gruodžio 21 d., Stalino 60-asis jubiliejus. Iki tol Helsinkis
turėjo būti „išlaisvintas iš fašistų priespaudos“. Leningrado regiono komunistų
partijos galva Andrejus Ždanovas iš karto paprašė kompozitorių Dmitrijų
Šostakovičių sukurti „siuitą suomiškais motyvais“. Orkestras turėjo spėti išmokti
kūrinį iki Raudonosios armijos pergalės parado Helsinkyje51. A. Ždanovas buvo
politikas, tačiau kad savo vadui galės įteikti gimtadienio dovaną, neabejojo ir
gynybos ministras Klimentas Vorošilovas: „Viskas gerai, tvarka, viskas
paruošta“, – sakė jis Stalinui52.

Kai į Kremlių iškviestas artilerijos specialistas Nikolajus Voronovas buvo

paklaustas, kiek reikėtų artilerijos sviedinių, būsimasis artilerijos maršalas
pasitikslindamas pažėrė krūvą klausimų: „Jūs planuojate pulti ar gintis?
Kokiomis pajėgomis ir kuriuose sektoriuose? Beje, kiek laiko yra skiriama
operacijoms?“ Išgirdęs 10–12 dienų terminą, N. Voronovas rimtu veidu ištarė:
„Aš būčiau laimingas, jeigu viską pavyktų įgyvendinti per 2–3 mėnesius.“ Visi
aplink ėmė juoktis. Tada tuometinis artilerijos vadas Grigorijus Kulikas atsistojo,
atsisuko į savo pavaduotoją ir iškilmingai pareiškė: „Voronovai, įsakau jums
viską skaičiuoti, turint omeny, kad operacija truks 12 dienų.“53

Niekas nekreipė dėmesio į generalinio štabo vado Boriso Šapošnikovo

nuogąstavimus, kad puolimui reikia rimtai pasiruošti. Kirilas Mereckovas,
kuriam buvo patikėta vadovauti žygiui į Suomiją, kampanijos išvakarėse rašė,
kad dėl sudėtingos vietovės – ežerų, upių, pelkių ir miškų... – „tinkamai
panaudoti mūsų pajėgas gali būti sudėtinga“. Tačiau viešai jis skelbė tai, kas tiko
Stalino ausims – operacija truks ne ilgiau nei 2 savaites. Jo instrukcijose
kareiviai buvo perspėti jokiu būdu neperžengti Švedijos sienos54.

Kareivių K. Mereckovas turėjo daug. Leningrado karinė apygarda tuo metu

sudarė maždaug ketvirtadalį visos 1939 m. Raudonosios armijos. Žiemos karo
išvakarėse K. Mereckovas savo dispozicijoje turėjo apie 450 000 vyrų, 2000
tankų ir 1000 lėktuvų ir tai buvo tik pradžia. Kiekvieną mėnesį maitinamos
didžiuliais pastiprinimais Raudonosios armijos skaičiai augo. Sausį jie pasiekė
550 757, o kovą – 760 57855. Likus mėnesiui iki kampanijos Leningrado
apygardoje buvo 20 divizijų, likus dviem savaitėms iki jos pabaigos – 58
divizijos. Pridėjus karo aviacijos ir laivyno skaičius puolančiųjų vidurkis
gruodžio–kovo mėnesiais buvo 848 570, tai sudarė penktadalį visos Suomijos
populiacijos56. Lygiai tokiu pat greičiu gausėjo tankų ir lėktuvų.

Suomių armiją karo pradžioje sudarė 337 000 karių. Kovo pradžioje skaičius
buvo beveik toks pat – 346 50057, nes suomiai, priešingai nei sovietai, negalėjo
lengvai pakeisti žuvusių kareivių naujais. Technika jie taip negalėjo pasigirti –
32 iš britų įsigyti tankai ir 114 kariniams veiksmams tinkamų lėktuvų58 vargu ar
galėjo turėti kokią nors reikšmę dvikovoje su gigantiška sovietų karo mašina.
Suomių technika buvo pasenusi ir jiems, anot vieno istoriko, trūko visko,
išskyrus drąsą ir drausmę59.

Atrodė, kad didžiulė Rytų meška tiesiog sutraiškys kaimynus, tačiau iš

pradžių, kai sovietai planavo ne karą, o pergalingą žygį, kiekybinė jų persvara
nebuvo tokia didelė, be to, K. Mereckovas savo pajėgas padalijo į keturias dalis.
Karo baigtis turėjo spręstis Karelijos sąsmaukoje, todėl čia sutelkta 7-oji
armija[1] buvo didžiausia. 12 divizijų, 1 mechanizuotasis korpusas[2], 3 tankų
brigados ir 12 artilerijos pulkų su 200 000 kareivių sudarė beveik pusę visų
Raudonosios armijos pajėgų60. C. G. Mannerheimas žinojo, kad būtent čia priešų
smūgis bus stipriausias, todėl Karelijos sąsmaukoje dislokavo 6 iš 8 savo
divizijų. Šiame strateginiame maždaug 120 km fronte tarp Suomijos įlankos ir
Ladogos ežero driekėsi geriausiai įtvirtinta suomių gynybos linija, gavusi
Mannerheimo linijos vardą. Žiemos karas apie šią įtvirtinimų liniją pasėjo
įvairiausių legendų. Po kruvinų savo nesėkmių pirmaisiais mėnesiais sovietai ją
ėmė vadinti netgi stipresne už Maginot. Linijos neįveikiamumas tapo
pasiteisinimu. Vėliau atsirado istorikų, kurie, norėdami pabrėžti tuometinį
Raudonosios armijos nesugebėjimą kariauti, netgi darė prielaidą, kad jokios
linijos apskritai nebuvo61. Linija buvo, net ir dabar galima pamatyti jos betoninių
bunkerių liekanų, tačiau lyginti ją su Siegfriedo ir Maginot linijomis neverta.
Mannerheimo linija plačiausioje vietoje buvo 135 km pločio ir 90 km gylio. Joje
suomiai pastatė 101 betoninį bunkerį. Iškirpus tokį pat gabalą Maginot linijoje
bunkerių būtų net 580062. Pagrindinėje gynybos linijoje išdėstytas mini tvirtoves
rusai vadino DOT’ais (rus. dolgovremennaja ognevaja točka), greta jų buvo
kulkosvaidžių postai, prieštankiniai barjerai, minų laukai. Gynybos taškus jungė
apkasai. Suomija neturėjo išteklių tokioms investicijoms kaip Prancūzija ar
Vokietija, todėl C. G. Mannerheimas išnaudojo natūralias gamtos kliūtis.
Pagrindinės gynybos linijos plotis siekė 70 km, bet dėl pelkių ir ežerų ne visur
buvo reikalinga žmogaus ranka63. Puolančiųjų ir besiginančiųjų jėgos Karelijos
sąsmaukoje buvo nelygios, tačiau tai, kas vyks čia karo pradžioje, bus labai
panašu į Termopilų mūšį, kuriame 300 spartiečių 2 paras sėkmingai kovojo su
12 000 persų.

C. G. Mannerheimas laukė priešų Karelijos sąsmaukoje, tačiau netrukus

sužinojo, kad antra pagal dydį 8-oji sovietų armija su 6 divizijomis ir tankų
palaikymu nori pramušti skylę šiauriau Ladogos ežero. Prasiveržę čia rusai
galėjo apsupti Mannerheimo liniją iš užnugario. Antrame pagal svarbą 100 km
sektoriuje suomiai priešpastatė 2 likusias savo divizijas, o kitur priešpastatyti
nebebuvo ko. K. Mereckovas nustebino C. G. Mannerheimą išskleisdamas savo
atakas per visą 1000 km frontą nuo Baltijos iki Barenco jūros. 9-oji armija turėjo
atakuoti Oulu kryptimi ir perkirsti Suomiją pusiau. 14-oji armija susiruošė į
Kalėdų Senelio šalį Laplandiją. Ji turėjo užimto Petsamą (dabar Pečenga) bei
Nautsi ir atkirsti Suomiją nuo Arkties vandenyno.

Popieriuje viskas atrodė paprasta ir aišku, tačiau Kremliaus šutvė iš

talentingo artileristo juokėsi be reikalo. N. Voronovas buvo teisus. Kariauti pagal
jubiliejinių datų kalendorių Raudonajai armijai nepavyks. Kampanija truks 105
dienas.
[1] Gruodžio pabaigoje po pastiprinimų ir pergrupavimo pajėgos, šturmuojančios
Mannerheimo liniją, buvo padalytos į dvi armijas – 7-ąją ir 13-ąją.
[2] Sutarties tekstas skelbiamas internete:

www.winterwar.com/War%27sEnd/moscow_peace_treaty.htm Suomių
delegacijoms nei 1939 m. spalį (nuotraukoje), nei 1940 m. kovą Maskvoje
nuolaidų išsikovoti nepavyko
 Invazijos pradžia
1939 m. lapkričio 30 d. sovietų karo aviacija subombardavo Helsinkį.
Antskrydis nebuvo toks smarkus kaip vokiečių Varšuvoje – žuvo 61 žmogus,
tačiau, užuot tapęs perspėjimu, jis įžiebė visuotinę suomių neapykantą
užpuolikams ne tik pačioje šalyje, bet ir už jos ribų. Naujojoje Zelandijoje gimęs
žurnalistas Geofrrey Coxas savo reportaže rašė: „Į ligoninę atvežta mirštanti
moteris laikė suspaudusi savo rankose mirusį kūdikį ir nė už ką nenorėjo jo
atiduoti. Kita mergina, tik dvylikos metų Dolores Sundberg, sutraiškytomis
kojomis mirė ant operacinės stalo.“ Nuotraukos su degančiais Helsinkio
pastatais, šiurpiais vaizdais ligoninėse buvo išplatintos po visą pasaulį. Tas pats
žurnalistas, karo metu keliavęs po Suomiją, rašė: „Kad ir kuriame fronte
lankydavausi, visur vienas per kitą žmonės piktai kalbėjo apie tą patį – apie
lapkričio 30 d. vidurdienį Helsinkyje.“64

Žiemos karas tuo metu Europoje buvo vienintelis karinis konfliktas, todėl
nenuostabu, kad jo įvykiai ir mūšiai atsidūrė pirmuosiuose pasaulio spaudos
puslapiuose. Simpatijos buvo mažos suomių tautos pusėje, nes visiems buvo
aišku, kad Tarybų Sąjunga yra agresorė. Tik Hitleris įsakė savo diplomatams
palaikyti Kremliaus veiksmus, o vokiečių spauda apsiribojo trumpais ir
lakoniškais pranešimais apie karo eigą. Fiureris privalėjo laikytis sutarties su
Stalinu.

Moralė yra labai svarbus karo dėmuo. Kareiviai turi žinoti, dėl ko kovoja.
Turi žinoti, kad jų kova nėra beprasmiška. Turi žinoti, kad teisybė jų pusėje.
Pirmąją invazijos dieną 42-ejų Kirilas Mereckovas savo kreipimesi į karius sakė,
kad jie puola ne Suomijos liaudį, bet vyriausybę, išprovokavusią karą su Tarybų
Sąjunga65. Kad tai yra netiesa, rusų kareiviai sužinos susidūrę su „suomių
liaudimi“.

K. Mereckovo oponentas, beveik dvigubai vyresnis 72-ejų

C. G. Mannerheimas, ką tik vėl paskirtas vyriausiuoju Suomijos ginkluotųjų
pajėgų vadu[1], tą pačią dieną sakė: „Narsūs Suomijos kariai! Aš imuosi šios
užduoties tuo metu, kai mūsų nuolatinis priešas vėl puola mūsų šalį. Pirmoji
sėkmės sąlyga yra pasitikėti savo vadais. Jūs pažįstate mane, o aš jus. Žinau, kad
kiekvienas iš jūsų yra pasiruošęs atlikti savo pareigą, net jei dėl to reikėtų
numirti. Šis karas yra ne kas kita, kaip mūsų Nepriklausomybės karo tęsinys ir
paskutinis jo akordas. Mes kovojame už savo namus, už savo tikėjimą ir už savo
šalį.“66

Nors sovietų propaganda skelbė, o gal ir pati tikėjo, kad „po priespauda
atsidūrusi suomių darbininkų klasė“ sutiks Raudonąją armiją kaip išvaduotoją,
atsitiko atvirkščiai. Sovietų invazija kaip niekada suvienijo visų politinių pažiūrų
suomius67. Pvz., per 1939 m. Kalėdas „baltųjų“ pusėje kariavę vidurinės klasės
suomiai degė žvakutes ant Raudonosios gvardijos kareivių kapų, nors iki tol tai
atrodė neįmanoma. Pilietiniame kare pralaimėję kovą dėl valdžios komunistai
dabar buvo vertinami ne pagal savo politines pažiūras, o pagal tautybę. Grėsmės
akivaizdoje Suomija tapo tokia vieninga, kad po karo C. G. Mannerheimui teko
paskelbti, jog gegužės 16-oji nebebus švenčiama, kadangi turi būti gerbiamos abi
pusės, paaukojusios savo gyvybes dėl politinių įsitikinimų 1918 m. politinės
krizės metu[2]. Ši nacionalinė vienybė vėliau buvo pavadinta „Žiemos karo
dvasia“. Teisybė ir pasaulio simpatijos buvo suomių pusėje – tačiau jų priešas
stipresnis.

Pirmąją savaitę atrodė, kad viskas vyksta pagal sovietų planą. 14-oji armija
šiaurėje per pirmąsias dešimt dienų įvykdė savo uždavinius. Ji užėmė Petsamą ir
nesunkiai nustūmė paskubomis iš atsarginių, aktyvistų, savanorių ir civilių
surinktas gynėjų gretas iki kito savo tikslo – Nautsi. Centrinėje Suomijos dalyje
C. G. Mannerheimas puolimo nesitikėjo, tad 9-osios armijos, smūgiuojančios
Kemijervio ir Oulu kryptimis, net nebuvo kam stabdyti. Aliarmo signalai
Suomijos karo vadų štabą pasiekė iš fronto Ladogos ežero šiaurėje. Gynėjams
teko trauktis iki Tolvajervio kaimelio šalia ežero, už kurio buvo strategiškai
svarbi kelių ir geležinkelių kryžkelė. Ją užėmus Raudonajai armijai kelias
apsupti iš užnugario Karelijos sąsmaukos pajėgas būtų atviras. Pagrindinė
smogiamoji jėga – 7-oji armija ne taip greitai, kaip norėjosi K. Mereckovui, bet
skynėsi kelią į priekį per buferinę gynybos zoną su minų laukais, mobiliaisiais
gynybos įtvirtinimais ir pasalomis miškuose ir kaimuose. Pagrindinę
Mannerheimo liniją pirmieji mechanizuotieji daliniai pasiekė gruodžio 6 d.,
priešakinės pajėgos – dar po poros dienų, o artilerija ir amunicija – joms iš
paskos. Vienintelę savo pergalę suomiai pasiekė atblokšdami priešų bandymus
išsilaipinti trijuose Suomijos įlankos uostuose – Porve, Turku ir Hanke. Pastarąjį
bandęs apšaudyti kreiseris Kirov buvo taip apgadintas, kad į rikiuotę grįžo tik
1941 m. gegužę68. Pirmoji Žiemos karo savaitė puolantiesiems buvo nebloga,
tačiau per artimiausius du mėnesius jie taip ir liks įstrigę savo pozicijoje.
C. G. Mannerheimas, išsiaiškinęs puolimo kryptis, į karštus taškus metė savo
rezervus, jis turėjo ir kozirių, kurių nebuvo matyti skaičiuojant kariuomenių
dydį.

Pagrindinė sovietų pasitikėjimo savo jėgomis priežastis buvo kiekybinė

persvara, tačiau pagrindiniame fronte – Karelijos sąsmaukoje – 250 000 rusų
susidūrė su 130 000 suomių kareivių69. Kadangi pastarieji priešus pasitiko
įtvirtintose pozicijose, dvigubas Raudonosios armijos pranašumas tikrai negalėjo
garantuoti sėkmės. Pirmasis Mannerheimo linijos šturmas prasidėjo gruodžio 6
d. Dešiniajame puolimo flange smūgis buvo sukoncentruotas nedideliame
sausumos plote tarp Ladogos ežero, Taipalės upės ir Suvanto vandens telkinio.
Po savo artilerijos salvių rusų pėstininkai pakilo į ataką, tačiau su didžiuliais
nuostoliais buvo atmušti. Puolime dalyvavo tik viena divizija, ir tik gruodžio 12
d. prie jos prisijungė dar viena divizija ir tankai. Gruodžio 14 d. dvigubai
sustiprėjusios pajėgos pabandė pulti dar kartą ir vėl buvo atblokštos. Niekas
nepasikeitė, kai į mūšį stojo ir trečia sovietų divizija. Vos tik rusai pakildavo į
puolimą, suomių artilerija ir kulkosvaidžiai paversdavo mūšio lauką mėsmale.
Bangomis atakuojantys priešai buvo lengvas taikinys. Bandymas pralaužti
gynybą tarano principu buvo savižudiškas – viena tipinė, tik valandą trukusi
ataka mūšio lauke paliko 1000 lavonų ir 27 tankus70. Rusų „uraaa“ labai greitai
keitė panika. Rezultatas, ko gero, buvo netikėtas ir patiems suomiams. Jie pirmą
kartą gyvenime kovėsi prieš tankus ir turėjo labai mažai prieštankinių ginklų,
tačiau priešo pėstininkų ir tankų veiksmai buvo nesuderinti. Tankai atsitrenkė į
jiems paruoštas užtvaras, o pėstininkai gerokai atsiliko. Improvizuodami suomiai
greitai išsiaiškino būdus, kaip galima išvesti tankus iš rikiuotės, jei jų nesaugo
pėstininkai. Sustabdyti tanką buvo galima įkišus į jo vikšrus rąstą ar laužtuvą,
sunaikinti jo įgulą – įmetant į vidų granatą, bet kadangi ir jų suomiai turėjo
nedaug, pagrindiniu jų prieštankiniu ginklu tapo buteliai, užpildyti degiu
skysčiu. Užkimštas butelis turėjo skudurinę skiautę ar kokią kitą lengvai
uždegamą medžiagą. Ją padegus, butelį likdavo tik paleisti į taikinį. Nors
panašaus principo ginklai buvo naudojami jau anksčiau (pvz. Ispanijos
pilietiniame kare), „Molotovo kokteilio“ pavadinimą jiems prilipino būtent
suomiai. Kai per radiją Viačeslavas Molotovas pareiškė, jog Tarybų Sąjungos
lėktuvai ant Suomijos meta ne bombas, o maistą alkstantiems suomiams,
pastarieji bombonešių krovinius ironiškai ėmė vadinti „Molotovo iškylų
krepšeliais“. Sovietų užsienio reikalų ministro vardu jie netruko pavadinti ir savo
degančius butelius, skirtus priešo tankams. Jie taip pasiteisino, kad netrukus
Suomijos valstybinė alkoholio darykla „Molotovo kokteilius“ pradėjo gaminti
masiškai. Šis ginklas buvo gana veiksmingas prieš lengvuosius tankus. Jei tanką
pavykdavo padegti, jo įgulai grėsė žiauri mirtis liepsnose arba kulkų kruša
bandant gelbėtis.
 Apie kilusias rimtas problemas ir patiriamus didžiulius nuostolius
K. Mereckovas Stalino informuoti nedrįso71. Be to, iš karo vadovybės jis gavo
aiškią užuominą, kad pralaužti Mannerheimo liniją yra prioritetinė užduotis.
Gruodžio 9 d. Leningrado apygardos vadas tapo asmeniškai atsakingas už šią
užduotį – jis buvo paskirtas 7-osios armijos vadu. K. Mereckovas nepamiršo
Stalino gimtadienio datos ir gruodžio 17 d. surengė dar vieną šturmą. Dabar
puolimas persimetė ir į kairįjį flangą. Sumos sektorius buvo raktas nuo
vadinamųjų Vypurio (suom. Viipuri)[3] miesto vartų, kuriuos atrakinus, atsivertų
kelias į Helsinkį. Suomijos karo vadovybė laukė priešų puolimo šiame
sektoriuje. Jo reljefas buvo palankesnis puolėjams, čia buvo daugiau lygumų,
tinkamų tankams manevruoti, todėl gynybinių įtvirtinimų ir pajėgų koncentracija
taip pat buvo didžiausia. Suomiai vėl turėjo atlaikyti artilerijos krušą, jie vėl
negalėjo sustabdyti rusų tankų, tačiau šie, gruodžio 19 d. prasiveržę į priekį, dėl
nesusikalbėjimo su kitomis ginkluotųjų pajėgų rūšimis pranašumo neįgijo.
Suomiai liko savo apkasuose ir tik tankams priartėjus prie pat ėmė juos naikinti.
Iš viso 20 tankų vienas po kito buvo eliminuoti72. Tris paras trukęs maždaug
120 000 kareivių ir dviejų tankų brigadų puolimas gruodžio 22 d. buvo
sustabdytas. Mūšis baigėsi suomių pergale. Kadangi jėgos „popieriuje“ buvo
nelygios, jis neretai vadinamas „Sumos stebuklu“73. Įkvėptas jo ir matydamas
demoralizuotus savo priešus, II korpuso vadas leitenantas generolas Haraldas
Öhquistas ėmė planuoti kontrataką. C. G. Mannerheimas, iš pradžių sutikęs
pasiūlymą skeptiškai, vis dėlto davė leidimą ir net skyrė operacijai papildomą
diviziją. Gruodžio 23 d. rytą prasidėjęs bandymas apsupti 3 sovietų divizijas
baigėsi tragiškai. Ataka nutrūko jau po 8 valandų, o suomiai prarado apie 1300
karių74. Suomiams tapo aišku, jog prieš juos Karelijos sąsmaukoje – galingas
priešas, tačiau ir K. Mereckovui tapo aišku, kad planas pralaužti Mannerheimo
liniją ir padovanoti Suomiją Stalinui 60-ojo jubiliejaus proga žlugo. Fiasko
baigėsi ne tik linijos šturmas – gruodis buvo nesibaigiančių Raudonosios armijos
nesėkmių mėnuo.
 Ties Mannerheimo linija vietoj sovietų planuoto žaibo karo prasidėjo
sekinančios ir sunkios apkasų kovos. Kituose frontuose viskas vyko pagal kitokį
scenarijų. Kiekybinis ir technologinis sovietų pranašumas buvo akivaizdus,
tačiau įgyvendinti jį realybėje buvo sunku. Du didžiausi suomių talkininkai buvo
vietovės ypatumai ir oro sąlygos. Sovietų planas perkirsti Suomiją pusiau
braižant schemas žemėlapyje atrodė gal ir neblogai, tačiau C. G. Mannerheimas
ne be reikalo nesitikėjo priešo smūgių centrinėje šalies dalyje. Čia reljefas buvo
nusėtas didžiuliais tankių miškų plotais, pelkėmis, ežerais, siaurais slėniais.
Tokia vietovė buvo ištisų kliūčių mechanizuotiesiems daliniams kompleksas.
Kelių čia buvo mažai, o ir esami labiau tiko pavieniams valstiečių vežimams nei
gausioms karinėms kolonoms. Tai buvo didžiulė logistikos ir manevringumo
problema, su kuria net ir dabar susiduriančios modernios armijos sunkiai
susitvarko. Raudonoji armija technologiškai tuo metu tikrai nebuvo atsilikusi.
Atvirkščiai, ji turėjo labai daug sunkiosios technikos, tačiau vietovėse, kur nėra
kelių, ši technika tapdavo našta, trukdanti judėti. Kam, pvz., reikalingi
prieštankiniai pabūklai prieš suomius, kurie neturi tankų? Žiemos kare dalyvavęs
garsus rusų poetas Aleksandras Tvardovskis savo užrašuose apie Suomijos
kelius, tiksliau – bekelę (rus. bezdorožje), rašė: „Aš pirmą kartą sužinojau, ką
reiškia spūstys keliuose. Dėl jų teko nakvoti miške. Skynėmės į priekį kažkokiu
visiškai neįtikėtinu, ką tik nutiestu keliu[4]. Švieži kelmai ir medžių šaknys
smarkiai trukdė važiuojančioms mašinoms. Ir dar viskas pažliugo. Prariedėjusi
pirmyn artilerija įspaudė provėžas, kuriose susimaišęs su vandeniu ir purvu
blizgėjo ledas. Daug kartų tampėme mašiną. Naktį joje užmigome. Visi. Ir
vairuotojas. Kolona priekyje išsisklaidė ir nuėjo. Už nugaros nieko nebuvo. Teko
judėti vieniems. Vienoj vietoj taip įklimpom, kad teko maldauti mus pavijusius,
kad padėtų. Ir vėl likom vieni. Tada vėl tie pokalbiai apie atakas, apšaudymus,
gaujas užnugaryje. Vidury miško sutikom savo kolonos paliktą sunkvežimį.
Vienas kaip pirštas sargybinis buvo be galo laimingas radęs su kuo pasikalbėti.
Nedrąsiai pasiūlė: „Pasilikit. Pernakvosim kartu. Toliau kelias dar blogesnis.“75
Ne taip poetiškai, bet ne mažiau iškalbingai apie šią problemą rašė 9-osios
armijos štabo viršininkas D. Nikiševas: „Mūsų daliniai perpildyti technikos
(ypač artilerijos ir transporto priemonių), šiame teatre tiesiog negali manevruoti
ir kariauti. Jie yra apkrauti ir surakinti technikos, galinčios važiuoti tik keliu.
Kariai bijo miškų ir nemoka slidinėti.“76 Tai, kas buvo Raudonosios armijos
problema, tapo suomių pranašumu. Neturėdami sunkių, pelkėse klampinančių
šarvų, suomiai, išnaudodami savo mobilumą, veiksmų laisvę, galimybes
improvizuoti, sumanų vadovavimą, ėmėsi partizaninio karo taktikos. Jie
nepriklausė nuo kelių, tačiau visada žinojo, kur laukti priešų. Jie puikiai pažinojo
vietovę ir mokėjo išnaudoti jos pranašumus. Vėliau užšalę ežerai ir pelkės tapo
viliojančiomis vietomis kariniams daliniams, tačiau sovietams bandymai jas
įveikti dažniausiai baigdavosi pasalomis ir didžiuliais nuostoliais. Be to,
suomiai, priešingai nei jų priešai, mokėjo slidinėti. Nedideli suomių slidininkų
būriai, užsimaskavę baltomis uniformomis, staiga pasirodantys ir lygiai taip pat
staiga dingstantys miško glūdumoje, tapo mirtį ir baimę priešams nešančiais
vaiduokliais ir kartu didvyriais ne tik suomių, bet ir viso pasaulio akyse. Nuo
mažens įpratę skraidyti virš sniego bei puikiai pažįstantys apylinkes, slidininkai
(suom. akhios) buvo veiksmingi ir naudingi netgi ekstremaliomis oro sąlygomis,
kai priešų technika tapdavo bevertė.

Oro sąlygos 1939–1940 m. žiemą buvo tikrai ekstremalios. Mes jau

kalbėjome apie šaltį, sukausčiusį Vakarų Europą. Arktinio klimato juostoje
esančioje Suomijoje buvo dar šalčiau. Kai lapkričio 30 d. sovietų aviacija
bombardavo Helsinkį, Suomijos sostinėje buvo +2 °C, tačiau sausio viduryje
temperatūra nukrito net iki –40 °C, o kai kuriose vietose ir dar žemiau. Žinoma,
vidutinė temperatūra per visą kampaniją nebuvo tokia žema, tačiau net paskutinę
jos dieną, kovo 11-ąją, sniegas krito kąsniais, o termometro stulpelis vis dar
nežadėjo pavasario. Šalies pietuose jis rodė –10 °C, viduryje –16 °C, o šiaurėje –
24 °C77. Neįprastai šalta žiema sukūrė problemų abiem pusėms, tačiau suomiai
jai buvo pasiruošę, o sovietai ketino kariauti tik dvi savaites. Planuodami greitą
ir pergalingą žygį jie nepasirūpino žiemine savo kareivių apranga. Žalsvos
spalvos (chaki) uniformos buvo ne tik netinkamos dideliems šalčiams, bet ir
neatitiko maskuotės reikalavimų. Tiek pėstininkai, tiek tankai buvo puikiai
matomi ir pastebimi sniego fone, o balta apranga, žieminės milinės ir maskuotė
tankams frontą pasiekė tik sausio pabaigoje78. Dėl tos pačios priežasties
Raudonosios armijos vadovybė neparūpino savo divizijoms slidininkų pulkų,
nors ir žadėjo. Tiesa, kai kurie daliniai netgi turėjo slidinėjimo instrukcijas,
tačiau jos buvo nieko vertos, nes karo pradžioje slidės tiesiog nebuvo pristatytos.
Suomiams trūko krosnelėmis šildomų žiemos palapinių, bet sovietai tokių
apskritai neturėjo, o palikdami savo kaimus ir trobas, suomiai stengėsi sunaikinti
viską, kad nepaliktų priešams nei prieglobsčio, nei maisto79. Karo lauko virtuvės
buvo prioritetinis partizanų ant slidžių taikinys – jie puikiai suprato, kad
didžiuliame šaltyje be maisto ilgai atlaikyti negali joks priešas80. Stereotipiškai
manoma, kad rusai pripratę ir moka prisitaikyti prie atšiaurių klimato sąlygų,
tačiau Raudonosios armijos šauktiniai iš šiltųjų kraštų – Ukrainos ar Vidurio
Azijos pateko į pragarą, kokio net nebuvo sapnavę. Niekas nebesuskaičiuos, kiek
kareivių mirtinai sušalo speigo sukaustytuose ir sniege paskendusiuose
miškuose. Liko tik rusų pavadinimas – „Baltoji mirtis“ (rus. Belaja smert’). Ji
galėjo ateiti netikėtų, slidėmis pasikausčiusių ir baltomis uniformomis
užsimaskavusių mobiliųjų būrių siunčiamų kulkų pavidalu, bet galėjo atsėlinti ir
visai taikiai, kai ištisi būriai sušaldavo gūdžiame, nepažįstamame ir tyliame
miške. Oficialioje statistikoje liko tik 10 000 rusų ir perpus mažiau suomių
kareivių, dėl nušalimų išgabentų į ligonines. Pagrindinė suomių nušalimo
priežastis – batai: arba pasiimti iš namų ir nepritaikyti tokioms sąlygoms, arba
išduoti kariški, tačiau per maži81. Naktys buvo ne tik šaltos, bet ir ilgos.
Meteorologija yra mokslas, kuriam karo specialistai privalo skirti didžiulį
dėmesį, tačiau panašu, kad sovietai tai pamiršo. Sausio mėnesį Helsinkyje saulė
teka apie 9.30 ir leidžiasi 15.30 val. – taigi diena trunka tik 6 valandas. Kuo
toliau į šiaurę tuo blogiau. Laplandijoje sausio 1-ąją diena trunka tik pusantros
valandos (nuo 11.35 iki 13.00), o mėnesio viduryje pailgėja iki trijų su puse82.
Nieko nuostabaus, kad tokioje amžinos tamsos žemėje 14-oji armija tiesiog
įstrigo. Penkiskart mažesnės suomių pajėgos savo partizaninėmis atakomis
privertė ją sustoti ir įsitvirtinti gynyboje praktiškai iki pat karo pabaigos83. Tas
pat atsitiko ir su dviem 9-osios armijos divizijomis, kurios iš pradžių užėmė
Salą, tačiau buvo atblokštos prie Kemijervio84.

Paprasta aritmetika kare negalioja. Tarybų Sąjunga turėjo visišką pranašumą

ore, tačiau Suomijoje nebuvo nei didžiulių miestų, nei pramonės centrų, nei gerai
išplėtotos infrastruktūros, taigi buvo neaišku, ką bombarduoti. Nustatyti
tikruosius karo taikinius sovietų aviacijai buvo dar sunkiau. Priešai slėpėsi
didžiuliuose miškuose, kuriuos deginti bombomis buvo bergždžia. Suprastėjęs
oras taip pat buvo gynėjams į naudą, nors, žinoma, jiems teko imtis visų
saugumo priemonių (nekurti laužų naktį, nesišildyti palapinių dieną, kad dūmai
nepadėtų priešui nustatyti taikinio, didelių karinių junginių judėjimą organizuoti
tik naktį ir etc.). Dėl to paties pernelyg didelio pasitikėjimo savo jėgomis palikti
be naikintuvų apsaugos rusų bombonešiai patyrė didžiulių nuostolių, nes net
gerokai pasenę suomių naikintuvai buvo už juos greitesni. Iš viso jie numušė 240
priešų lėktuvų, patys prarado tik 26. Teroro bombardavimas, kurį taip sėkmingai
Lenkijoje išnaudojo vokiečiai, Suomijoje buvo neveiksmingas ir nuostolingas. Iš
viso per Žiemos karą sovietų aviacija surengė daugiau nei 2000 antskrydžių virš
500 miestų ir miestelių. Per juos žuvo 957 civiliai. Tačiau priešlėktuvinės
baterijos miestuose buvo vienas iš galingiausių suomių ginklų. Jos numušė ne
mažiau kaip 300 lėktuvų, tad išsistudijavę šią nemalonią statistiką antroje karo
pusėje sovietai bus priversti keisti taktiką85. Mūšio taktika yra vienas iš tų
dalykų, kurių detaliai suplanuoti iš anksto neįmanoma. Orsonas Scottas Cardas
savo garsiame fantastiniame romane apie žmonių karą su ateiviais rašė: „Tik
priešas yra tavo mokytojas. Tik priešas tave išmokys naikinti ir užkariauti. Tik
priešas tau parodys tavo silpnybes. Tik priešas parodys tavo stiprybes.
Vienintelės žaidimo taisyklės yra: ką tu gali jam padaryti ir ko gali neleisti jam
padaryti.“ Raudonoji armija parodys, kad sugeba mokytis iš priešo, tačiau prieš
mūšį jos vadovybė pažeidė pagrindinę karo taisyklę. Ji neįvertino savo varžovo.
Todėl pamoka bus kruvina. Už pernelyg didelį pasitikėjimą savimi ir priešo
nuvertinimą Raudonoji armija sumokės brangiai.
[1] C. G. Mannerheimas buvo Rusijos imperatoriškosios karo akademijos

auklėtinis. Jis pasižymėjo ir už drąsą buvo apdovanotas I pasauliniame kare,

kuriame kovėsi carinės armijos pusėje. Po bolševikų perversmo Suomija
paskelbė nepriklausomybę, bet šalyje kilo pilietinis karas. C. G. Mannerheimo
vadovaujami „baltieji“ laimėjo prieš „raudonuosius“. 1939 m. pabaigoje savo
dukrai C. G. Mannerheimas rašė: „Dėl savo amžiaus ir sveikatos, aš nenorėjau
prisiimti vyriausiojo kariuomenės vado atsakomybės, bet turėjau nusileisti
prezidento ir vyriausybės prašymams. Taigi ketvirtą kartą gyvenime vėl
kariauju.“
[2] 1918 m., po „baltųjų“ pergalės prieš „raudonuosius“ pilietiniame Suomijos
kare, Helsinkyje buvo surengtas šventinis paradas, o gegužės 16-oji paskelbta
Armijos diena. Paskutinis toks paradas buvo surengtas 1939 m., o data šventine
buvo skelbiama iki 1942 m.
[3] Vypuris tada buvo antras pagal dydį Suomijos miestas. Nuo 1947 m. jis
oficialiai įjungtas į Tarybų Sąjungos sudėtį ir pavadintas Vyborgu. Tai vienas iš
sovietų karo su Suomija prizų.
[4] Rusams logistikos sumetimais teko statyti naujus kelius grynai kariniams
tikslams.
 Kola vis dar laikosi...
Galingas Raudonosios armijos smūgis Ladogos ežero šiaurėje tapo
nemalonia staigmena C. G. Mannerheimui. Jis manė, kad šioje blogai išplėtotoje,
atokioje ir beveik neturinčioje normalių kelių teritorijoje stiprių atakų tikėtis
neverta, bet netrukus suprato, kad klydo. Sektorių saugojo IV suomių korpusas iš
2 divizijų, ir jį Ivano Chabarovo[1] vadovaujama 8-oji sovietų armija su 6
divizijomis, tankais, artilerija ir karo aviacija užklupo nepasiruošusį. Susidūrus
su tris kartus didesnėmis priešo pajėgomis suomių gretose prasidėjo panika. Jau
gruodžio 4 d. C. G. Mannerheimui teko pakeisti korpuso vadą ir mesti į pagalbą
rezervą. Pavojus buvo akivaizdus. Šiame sektoriuje pasiekę pergalę sovietai
galėjo apeiti Karelijos sąsmaukos gynybinę liniją ir tada jau rinktis – žygiuoti į
Suomijos gilumą ar apsupti suomių pajėgas prie Mannerheimo linijos. Taip
sektorius įgijo ypatingą reikšmę abiem kariaujančioms pusėms. Žinoma, tai tiko
ir visiems kitiems sektoriams. Toks jau yra gynybos linijos principas – ją turi
laikyti visi gynėjai. Jeigu nors viena atrama lūžtų, kitos, kad ir kaip didvyriškai
stengtųsi, būtų pasmerktos. Suomių gynyba turėjo laikytis visuose sektoriuose,
praleidus priešą nors viename, iškiltų grėsmė visiems likusiems. Gruodžio 7 d.
suomių daliniai atsitraukė iki nedidelės Kolos upės. Per savaitę sovietų 56-oji
divizija įveikė 40 km, tačiau toliau prasibrauti gynėjai jai neleido. Kolos mūšis
buvo sekinantis ir tapo rimta gynėjų problema. Sovietų pajėgos nuolat augo, o
suomiai tokiais žmogiškaisiais ištekliais pasigirti negalėjo. Iš pradžių vienas
Suomijos pulkas laikėsi prieš diviziją, paskui jau puolė dvi divizijos, dar vėliau –
keturios sovietų divizijos prieš du suomių pulkus. Mūšis tęsėsi ištisas savaites ir
nepaisant kiekybinės persvaros Raudonoji armija taip ir nesugebėjo išmušti
priešo iš gynybinių pozicijų. Būtent Kolos mūšiuose išgarsėjo Simo Häyhä –
suomių snaiperis, rusų pramintas „Baltąja mirtimi“. Per 100 karo dienų S. Häyhä
paguldė daugiau kaip 500 priešų ir toks įspūdingas rezultatas leido tapti jam ne
tik Suomijos legenda, bet ir geriausiu II pasaulinio karo snaiperiu[2] 86. Sausio
viduryje persigrupavusi ir sulaukusi pastiprinimo Raudonoji armija surengė dar
vieną didelį puolimą, tačiau suomiai atsilaikė. Viena mūšio aukštuma gavo
„kalvos žudikės“ vardą. 32 suomių kareiviai čia susidūrė su beveik 4000 sovietų
karių. Mūšyje žuvo 400 rusų, tik 4 suomiai liko gyvi po kruvino susidūrimo,
tačiau gynėjų užduotis buvo įvykdyta. Kai buvo pasirašinėjama taikos sutartis,
Kola vis dar tebebuvo gynėjų rankose, o posakis „Kola vis dar laikosi“ tapo
visuotiniu87.
 Tai buvo supaprastintas frazeologizmas, reiškiantis, kad suomiai sėkmingai
stabdo 8-ąją sovietų armiją, tačiau Kola būtų kritusi, jei būtų subyrėję jos
flangai. Aukščiau, šiaurinėje kaimynystėje, jėgerio[3] Aaro Pajari vadovaujamam
16-ajam pulkui teko stabdyti dar vieną – 155-ąją sovietų diviziją, judančią
Ilomantsio link. Gruodžio 9-ąją A. Pajari grupė stabilizavo gynybos liniją, tačiau
priešų prasiveržimo grėsmė išliko. Greta 155-osios smūgiavo ir ryžtingai į priekį
besiirianti 139-oji sovietų divizija. Prieš 20 000 jos kareivių, 40 tankų ir 125
artilerijos pabūklus suomiai turėjo tik 4000 vyrų. Demoralizuotą jų vadą teko
pakeisti. C. G. Mannerheimas labai nenoriai, bet suprasdamas pralaimėjimo
šiame sektoriuje kainą, grupės vadu paskyrė talentingą generalinio štabo
karininką Paavo Talvelą. Vos tik atvykęs į frontą, pulkininkas nusprendė, kad
geriausia gynyba yra puolimas. Pirma, jis galėjo užklupti priešus netikėtai, antra,
jo kareiviams reikėjo bent nedidelės pergalės ūpui pakelti. Abu sumanymai
pavyko. Gruodžio 7-osios naktį staigaus ir netikėto antpuolio metu 140 suomių
kareivių užklupo visą priešų batalioną. Ataka buvo tokia netikėta, kad nakties
sumaištyje rusai ėmė šaudyti vienas kitą. Greiti suomių slidininkai nuolat keitė
savo pozicijas ir priešams buvo praktiškai neįmanoma susivokti, iš kurios pusės
puolama88. Gruodžio 8-ąją, įkvėpti sėkmės, suomiai puolimą pakartojo. Tada
P. Talvela pradėjo planuoti rimtą operaciją, kurios tikslas – Raudonosios armijos
dalinių flanguose pramušti skyles, apsupti ir sunaikinti 139-ąją sovietų diviziją.
Ataka turėjo prasidėti gruodžio 10 d., tačiau sovietai smogė pirmieji. Šis
puolimas buvo linksmai vadinamas „dešrelių karu“. Puolėjai, nepastebėti gynėjų,
sugebėjo išdygti jiems už nugaros ir įgijo puikią galimybę užimti svarbų kelią
šalia Tolvajervio. Šiuo keliu buvo aprūpinami suomių daliniai ir rusų
pasirodymas tapo visišku netikėtumu. Silpnai ginkluoti suomių tiekimo būriai
leidosi bėgti, tačiau rusai neišnaudojo savo pranašumo ir liovėsi atakuoti dėl...
dešrelių. Karštos keptuvės, pilnos ką tik iškeptų dešrelių, tapo neįveikiama
pagunda išalkusiems ir sušalusiems sovietų kariams. Kol jie kimšo į skrandžius
atrastą grobį, suomiai persigrupavo89.

Ataka, galėjusi baigtis labai svarbia Raudonosios armijos pergale, baigėsi

tuo, kad dauguma taip gudriai ir nepastebimai prasibrovusių sovietų kareivių
miškingose vietovėse buvo išgaudyti ir iššaudyti. Ši anekdotiška situacija, ko
gero, yra gerokai pagražinta, tačiau atsiskyrusių nuo reguliariosios kariuomenės
sovietų būrių likimas dažniausiai būdavo būtent toks. Gruodžio 12 d. suomiai
pradėjo savo kontrataką. Mūšiai buvo permainingi, chaotiški ir atkaklūs, ir nors
ambicingas planas apsupti 139-ąją diviziją nepavyko, suomiai privertė savo
priešus trauktis ir gruodžio 20 d. sumušė juos netoli Aglajervio ežero.
Tolvajervio mūšis buvo pirma rimta suomių pergalė Žiemos kare. Jame žuvo
apie 4000 rusų kareivių, 5000 buvo sužeisti, dar 600 pateko į nelaisvę. Nemenki
buvo ir technikos nuostoliai: dviejų artilerijos baterijų pabūklai, prieštankiniai
ginklai, apie 20 tankų ir 60 kulkosvaidžių. Nesugadintą techniką ir amuniciją
priešai išnaudojo „pagal paskirtį“. Pergalė nebuvo lengva. Suomių nuostoliai
siekė 2000 kareivių, iš jų 630 žuvo90, tačiau ji stipriai pakėlė Suomijos karių
moralę. Kad galėtum duoti atkirtį stipriam priešui, turi žinoti, kad tai padaryti
įmanoma, turi pasitikėti savo jėgomis. Poveikis buvo dvigubas. Raudonoji
armija pakilo į ringą tarsi tikras savo pergale boksininkas, tačiau po netikėtos
varžovo smūgių krušos pasitikėjimas savo jėgomis ėmė svyruoti.

P. Talvelai nepavyko įgyvendinti savo tikslo – atstūmęs 139-ąją diviziją,

iškart atsitrenkė į 75-ąją, tačiau jam su gerokai mažesnėmis pajėgomis pavyko
stabilizuoti padėtį labai svarbiame sektoriuje. Kaip ir Karelijos sąsmaukoje,
Ladogos Karelijos fronte po pirmo mėnesio mūšių įsivyravo pusiausvyra – rusai
negalėjo pralaužti gynybos, o suomiai neturėjo jėgų nustumti jų atgal.

Pietinėje šio fronto dalyje, prie pat Ladogos ežero, padėtis susiklostė kitaip
nei prie Kolos ar Tolvajervio. Prasidėjo viskas taip pat. Dvi sovietų divizijos
nužygiavo keliasdešimt kilometrų. 168-oji divizija užėmė Kitilę ir, susijungusi
su 18-ąja, įkūrė čia savo štabą. Tačiau paskui atsitiko kai kas netikėta. Suomių I
korpuso vadu gruodžio 4 d. paskirtas Woldemaras Hägglundas perrikiavo savo
pajėgas, apsupo įsibrovėlius maždaug 30 km2 plote ir visiškai atkirto juos nuo
tiekimo. Tai buvo taip netikėta sovietų vadams, kad jie nežinojo, kaip reaguoti.
Rusų pajėgos buvo kelis kartus didesnės, tačiau jos atsidūrė apsuptyje. Suomiai
irgi nežinojo, ką toliau daryti. Jie tikėjosi, kad priešai kontratakuos ir mėgins
išsiveržti – tokius spontaniškus mūšius miškingose vietovėse suomiai mėgo – jie
čia buvo šeimininkai. Tačiau taip neatsitiko. Manydami, kad priešo pajėgos yra
gerokai didesnės nei iš tikrųjų (priešingu atveju jų taktinis manevras atrodytų
savižudiškai), sovietų vadai įsakė savo kareiviams įsitvirtinti gynybinėse
pozicijose. Kadangi jų pajėgos, ypač 168-oji divizija, buvo didelės ir gerai
ginkluotos, suomiams iškilo problema. Priešingai nei jie tikėjosi, net
mažesniuose apsupties katiluose atsidūrę sovietų kareiviai nepanikavo. Jie
išsikasė apkasus ir pasirengė atremti atakas. Jau pirmieji mūšiai parodė, kad
įveikti rusus bus sunku. Greta artilerijos pabūklų ir minosvaidžių išrikiuoti
sovietų tankai suomiams neleisdavo net priartėti. Mūšiai buvo nuožmūs ir
atkaklūs, ir sovietų kareiviai užsitarnavo priešų pagarbą91. Jie kovėsi drąsiai.
Neretai iki paskutinio šovinio ir vyro. „Apsuptyje atsidūręs sovietų kareivis
neturėjo pasirinkimo, – rašė vienas istorikas. – Jeigu jis atsisakys kautis, bus
sušaudytas. Jeigu pamėgins šliaužti į mišką, mirtinai sušals. Pasiduoti taip pat
nebuvo išeitis; sovietų propaganda buvo prigrasinusi, kad suomiai belaisvius
kankina, kol šie miršta.“92 Net jeigu taip, net jeigu apsupti rusų kareiviai kovėsi
iš baimės būti sušaudyti savų ar nukankinti priešų, rezultatas buvo tas pats –
palaužti juos suomiams buvo labai sunki užduotis.

Tokios aplinkybės Žiemos kare kartojosi keletą kartų ir privertė suomius

sukurti naują taktiką, gavusią motti pavadinimą. Išvertus iš suomių kalbos motti
reiškia kubinį metrą malkų. Pavadinimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo keistas, iš
tikrųjų jis labai taiklus. „Malkų krūva“ – apsupta priešų grupė. Kadangi „malkų“
dažniausiai būdavo daugiau nei jas apsupusiųjų, krūvą reikėjo surišti ir sukapoti į
mažesnius gabalus. Taktika veikė maždaug taip. Nedideli būriai baltomis
uniformomis užsimaskavusių slidininkų pasiskirstydavo į atskiras komandas:
šturmo, palaikymo ir išnaudojimo (arba įsitvirtinimo). Komandos maksimaliai
apginkluotos granatomis, kulkosvaidžiais, automatais, „Molotovo kokteiliais“ ir
kt. Žvalgams nustačius priešo pozicijas, šturmo grupės įsirengdavo puolimo
vietas ir laukdavo paskutinių žvalgybos duomenų. Palaikymo grupės netrukus į
priešo pozicijas atidengdavo intensyvią ugnį, o po antro signalo ją sutelkdavo į
du ne platesnius nei 200 metrų taškus. Taip buvo sukuriamas „koridorius“, kurį
netrukus atakuodavo šturmo grupė. Pagrindinis operacijos tikslas – kirsti kelią ir
pasiekti kitą pusę. Pavykus išnaudojimo grupė stengiasi įsitvirtinti koridoriuje, jį
išplėsti ir išlaikyti. Motti plotis dažniausiai neviršijo 5 km, nes kitaip apsuptyje
bandomi „supakuoti“ priešai galėjo tapti didesniu kąsniu už tuos, kurie nori jį
praryti. Pagrindinė rusų problema buvo ta, kad jie dėl labai prastos žvalgybos ir
nežinodami vietovės ypatumų neturėjo nė menkiausio supratimo, su kokio
dydžio varžovais galynėjasi. Ne kartą ir ne du šioje kampanijoje buvo akimirkų,
kai suomių daliniai atsidurdavo ties visiško subyrėjimo riba, tačiau priešai tuo
nepasinaudojo, atvirkščiai, rusų daliniai bandydami išsiveržti iš apsupties
dažniausiai patirdavo didžiulius nuostolius, kadangi jiems nepavykdavo nustatyti
silpnesnių suomių vietų93.

Didžiojo Kitilės katilo šturmas rezultatų nedavė. Po mūšių, kurie puolėjus

išsekino ne mažiau nei gynėjus, gruodžio 19 d. operacija buvo sustabdyta ir
atnaujinta tik sausio 6 d., tada per dešimt puolimo dienų suomiai bandė
suskaldyti apsuptus priešus į kuo daugiau atskirų dalių94. Tačiau per tą laiką
suomiai pastebėjo dar kai ką. Kol jie nesiėmė jokių veiksmų, sovietai irgi tylėjo.
Suomiai galėjo ir palaukti, o rusams grėsė mirtis iš bado. Apsupta 168-oji
divizija kartais sulaukdavo lauktuvių iš oro, jei lėktuvai sugebėdavo numesti
krovinį ten, kur reikia. Dar vienas jų gyvybės kelias buvo užšalusiu Ladogos
ežeru, tačiau suomiai tai žinojo ir nuolat tykodavo pasalose. Taigi ištisus du
mėnesius rusų kareiviai buvo pasmerkti badmiriauti. Neįtikima, kad
Raudonosios armijos štabas nesiėmė jokios rimtos gelbėjimo operacijos.
Matydami apsuptųjų pasyvumą, suomiai nusprendė, kad nėra jokio reikalo
beatodairiškoms atakoms. Savo antpuolius jie ėmė telkti ten, kur galėjo pasiekti
rezultatų, didesnieji motti buvo palikti apsuptyse. Mirdami badu, neturėdami kuo
pasišildyti, matydami tirpstančias amunicijos ir degalų atsargas, rusai kovėsi iki
galo ir tai, ko gero, buvo vienintelė galimybė išlikti.

Atvejai, kai pavieniai daliniai mėgindavo desperatiškai prasiveržti iš

apsupties, dažniausiai baigdavosi tragiškai. Pavyzdžiu galėtų būti Rytų Lemečio
motti su maždaug 3000 kareivių. Vasario pabaigoje sovietai pasidalijo į dvi
grupes. Pietinė grupė (1237 žmonės) sugebėjo prasibrauti ir prarado tik 249
vyrus. Šiaurinės grupės (apie 1500 žmonių) nuostoliai buvo kur kas didesni, o
kareiviai, kuriems pavyko prasibrauti, atsidūrė kitame motti, taigi visa operacija
buvo tik iliuzija. Iki kovo 6 d. grupė buvo sunaikinta. Lemečio motti ir jo
apylinkėse suomiai suskaičiavo apie 3000 lavonų95. Vien tik per šią operaciją
suomiams atiteko daugiau kaip 100 tankų, 200 sunkvežimių, lauko virtuvės,
artilerijos pabūklai ir tūkstančiai šovinių96. Netoli Lemečio yra vieta, suomiškai
vadinama kolmen kenraalin hauta – trijų generolų kapu. Rusų istorikų teigimu,
jame palaidoti ne tie asmenys, kuriuos įvardija suomiai, bet generolų likimas bet
kuriuo atveju buvo tragiškas. Prasiveržimui vadovavęs 34-osios tankų brigados
vadas Stepanas Kondratjevas, jo štabo vadas ir brigados komisaras nusišovė. 18-
osios divizijos vadas G. Kondrašovas buvo sužeistas, bet sėkmingai pasiekė
savus ir atsidūrė ligoninėje97. Tai vargiai jam padėjo išsigelbėti. Tolesnis
G. Kondrašovo likimas nėra žinomas, tačiau kas atsitinka su vadais, grįžtančiais
be savo kareivių, technikos ir garbės, mes netrukus sužinosime.

Vis dėlto iš 11 motti Kitilėje buvo sunaikinti tik 3. Visi kiti, nepaisant bado,
šalčio ir nuovargio, atsilaikė iki pat karo pabaigos98. Tik viename iš
pasidavusiųjų (Sarijervio motti vasario 22 d.) belaisvių skaičius (391) viršijo
žuvusiųjų (apie 250)99. Daug kuo galima kaltinti Raudonąją armiją, tik ne drąsos
stoka. Tačiau Žiemos kare vyko mūšis, kuriame net ir ji negalėjo niekuo padėti.
Mūšis prie Suomusalmio buvo didžiausia suomių pergalė ir didžiausia
Raudonosios armijos katastrofa.
[1] Gruodžio 13 d. po nesėkmingo puolimo jį pakeitė Grigorijus Šternas.

[2] Simo Häyhä buvo ūkininkas ir medžiotojas. Žiemos karo metu jam buvo 35-
eri. Oficialus patvirtintų jo nušautų priešų skaičius yra 505, neoficialus dar
didesnis. Įdomu tai, kad S. Häyhä šaudė ne su optiniu, bet paprastu metaliniu
taikikliu. Savo rekordą jis pasiekė per tris mėnesius. Beje, visi kiti II pasaulinio
karo snaiperių 10-uke yra rusai. 1940 m. kovo 6 d. S. Häyhä buvo pašautas į
kairį žandą, bet kovo 13-ąją, kai buvo paskelbta taika, jis atgavo sąmonę.
Paklaustas, ar nesigaili nužudęs tiek žmonių, medžiojo ne žmones, o briedžius.
Kartais net su tokiais pareigūnais kaip Suomijos prezidentas Urho Kekkonenas.
[3] Dar prieš 1917 m. pilietinį karą apie 2000 jaunų suomių nacionalistų išvyko į
Vokietiją, kur iš jų buvo sukurtas Prūsijos 27-asis karališkasis jėgerių batalionas.
Jėgerių batalionai buvo elitiniai Vokietijos imperijos kariuomenės daliniai.
Užsigrūdinę I pasaulinio karo Rytų fronto mūšiuose ir susipažinę su vokiečių
karinėmis idėjomis bei taktika, Žiemos karo metu šie kareiviai tapo suomių
karybos smegenimis. Kone kiekvieno bataliono ir didesnių formuočių štabuose
buvo bent vienas karininkas, pradėjęs savo karjerą 27-ajame jėgerių batalione.
 „Baltoji mirtis“ prie Suomusalmio
Nedideliame Suomusalmio kaimelyje gyveno maždaug 4000 žmonių. Jie
vertėsi medkirtyste, žvejyba ir medžiokle100.

Šis iš pažiūros niekuo neišsiskiriantis Suomijos taškas Žiemos kare tapo

svarbiu strateginiu objektu. Tai buvo kryžkelė, suteikianti galimybę judėti
praktiškai visomis kryptimis. Iš čia sovietų karo vadovybė ketino patraukti į
Oulu miestą – pagrindinį šio fronto tikslą. Jį pasiekus, Suomija būtų perkirsta
pusiau, prarastų galimybę gauti paramą iš Vakarų per Švediją ir priversta kautis
beviltiškame kare dviem frontais. Tačiau tai vėlgi buvo tik popierinis planas. Tai,
kas atsitiko čia iš tikrųjų, yra klasikinis pavyzdys, kaip nedidelės karinės pajėgos
gali sutriuškinti kur kas stipresnį priešą.

Suomiai nesitikėjo atakos šiame miškuose paskendusiame ir beveik

neturinčiame kelių regione, todėl 163-ioji sovietų divizija, vadovaujama
Andrejaus Zelencovo iš pradžių žygiavo praktiškai be pasipriešinimo.
Vienintelis ją pasitikęs suomių batalionas buvo priverstas trauktis, ir gruodžio 7
d. Suomusalmis jau buvo sovietų rankose. Tiesa, prieš pasitraukdami suomiai
kaimą padegė, kad jo namai ir pastatai netaptų šiltu prieglobsčiu priešo
kareiviams. Gynėjams teko trauktis į kitą užšalusių ežerų krantą101. Kitą dieną
sovietai pabandė atakuoti per šiuos ežerus. Abi atakos, viena – vakarų, kita –
šiaurės vakarų kryptimi, buvo sustabdytos. Suomių rezervas atvyko pačiu laiku.
Suvokdamas iškilusią grėsmę, C. G. Mannerheimas permetė čia 27-ąjį pulką,
kuriam vadovavo I pasauliniame kare užsigrūdinęs Jėgerių bataliono veteranas
pulkininkas Hjalmaras Siilasvuo. Jis neturėjo prieštankinių pabūklų, artilerijos ir
karo technikos, tačiau iki gruodžio 14 d. puikiai pažįstantiems vietovę suomiams
pavyko atmušti visas rusų atakas. Matydamas, kad įklimpusi 163-ioji divizija
patiria nemažus nuostolius, 9-osios armijos vadas A. Duchanovas įsakė
Aleksejaus Vinogradovo 44-ajai motorizuotajai divizijai suteikti pagalbą.
Neįtikima, bet įsakymas buvo perduotas nekoduotu radijo signalu102. Suomiams
tapo aišku, kad norėdami eliminuoti 163-iąją diviziją jie privalo veikti greitai.
H. Siilasvuo grupė tuo metu sudarė maždaug trečdalį to, kas įprastai vadinama
divizija, tačiau ji turėjo vieną pranašumą – visišką manevrų laisvę. „Baltoji
mirtis“ – abstraktus terminas, apibūdinantis Raudonosios armijos patirtą
košmarą Žiemos kare, tačiau jam nėra geresnės iliustracijos nei mūšis prie
Suomusalmio. Suomiai buvo silpnesni, todėl, H. Siilasvuo pabandžius tiesiog
kontratakuoti ir atsiimti Suomusalmį, jo kariai su dideliais nuostoliais buvo
nublokšti atgal103. Tik tada buvo pradėta taikyti improvizuota motti taktika.
Priešai su savo sunkiąja technika neturėjo kito pasirinkimo – jų ilga, iki 8 km104
ištįsusi kolona buvo priversta laikytis kelio, o aplink miškuose zujo tylūs, puikiai
šliuožiantys slidėmis, baltais drabužiais užsimaskavę vaiduokliai. Jie galėjo
išdygti bet kur, bet kada ir lygiai taip pat tyliai dingti. Rusų kareiviai šiame
regione neturėjo ne tik slidžių. Klausydamiesi nekoduotų jų radijo signalų
suomiai girdėjo, kaip jie prašo šiltų drabužių ir batų – pergalingą žygį planavusi
Raudonosios armijos vadovybė jų tiesiog neparūpino[1] 105. Šaltis buvo suomių
koziris ne todėl, kad jie buvo labiau prie jo įpratę, bet dėl to, kad jam buvo
geriau pasiruošę. Jie taip pat puikiai suprato, kad priešas negali išgyventi be šilto
maisto, todėl lauko virtuvės buvo prioritetinis taikinys. Niekas jau
nebesuskaičiuos, kiek rusų prie Suomusalmio žuvo dėl šalčio ir bado, kiek nuo
suomių kulkų – bet tai buvo ta baisi „Baltoji mirtis“, kuri kasdien rijo
bendražygius ir sėjo vis didesnį siaubą tarp likusių gyvų. Vis dėlto laukti, kad
„Baltoji mirtis“ viską padarys pati, suomiams nebuvo kada. Gruodžio 12 d.
H. Siilasvuo smūgiavo taip, kad atkirstų 163-iąją diviziją. Planas buvo
ištįsusiose priešų pajėgose pramušti skyles ir sukurti blokavimo taškus kelyje,
palei kurį jie buvo išsidėstę. Smūgių vietas H. Siilasvuo pasirinko gudriai – šalia
jų buvo didžiuliai užšalusio vandens plotai, o tai reiškė, kad norėdami atsikovoti
pozicijas, sovietai būtų priversti pulti atvirame plote106. Jie keletą kartų iš tikrųjų
tai pabandė padaryti, bet patyrė didžiulius nuostolius. Kai prieš pat Kalėdas 662-
asis sovietų pulkas pabandė desperatiškai prasiveržti atgal į rytus per
Kiantajervio ežerą, suomiai pasiuntė du savo bombonešius. Vaizdas buvo
kraupus: didžiulė tankų, arklių, žmonių ir technikos masė nugrimzdo į ledinį
ežero vandenį107. Tuo metu suomiai sulaukė pastiprinimo ir puldami vis labiau
krinkantį priešą[2] kūrė naujus motti. Nuo gruodžio 21 d. H. Siilasvuo pagaliau
turėjo savo dispozicijoje tai, ką galima pavadinti divizija – 11 500 vyrų. Grupė
gavo ženklų pastiprinimą ne tik žmonėmis, pagaliau ją pasiekė ir artilerijos
baterija, taigi karinės pajėgos sektoriuje buvo perorganizuotos į 9-ąją Suomijos
diviziją108. 163-iosios sovietų divizijos plėšymas į gabalus intensyvėjo, tačiau jai
į pagalbą skubėjo 44-oji. H. Siilasvuo tai žinojo ir metė pajėgas jai pasitikti.
Nuspėti, kur tai reikia padaryti, buvo nesunku, kadangi A. Vinogradovo 44-oji
divizija judėjo Ratės keliu. Taigi suomiai užblokavo kelią prie Kokojervio ir ėmė
rengti partizanines atakas. Vienoje vietoje pakliuvę į pasalą sovietai prarado 100
savo kareivių, kitoje – daugiau kaip 100 arklių, tanką, keletą transporto
priemonių, prieštankinių pabūklų ir lauko virtuvę109. Tokius išpuolius palaikęs
rimta puolimo operacija, 44-osios divizijos vadas A. Vinogradovas supanikavo ir
įsakė savo kariams įsitvirtinti esamose pozicijose. Iki likusių gyvų 163-iosios
divizijos bendražygių buvo likę mažiau nei 10 km, tačiau A. Vinogradovo
įsakymas reiškė, kad jų jau niekas nebegali išgelbėti. 163-iosios divizijos būklė
tuo metu jau buvo desperatiška. Gruodžio 23–25 d. surengtas bandymas
prasiveržti baigėsi fiasko. Kilpa veržėsi vis labiau110. Gruodžio 26-ąją puolimą
pradėjo jau suomiai. Pribaigti į kampą įvarytą žvėrį nebuvo lengva. Sovietai
kovėsi žinodami, kad nebeturi kur trauktis. Tačiau besibaigianti amunicija,
degalai, maistas ir net naktį nenutrūkstantis suomių puolimas juos įveikė.

„Mes jiems neleidome ilsėtis, neleidome miegoti, – prisimena vienas suomių

karininkas. – Tai buvo nervų karas prieš kiekybinę persvarą.“ Netrukus
temperatūra nukrito iki –30 °C, o suomiai nepaliaudami bombardavo priešų
pozicijas minosvaidžiais ir nuolat taikėsi į lauko virtuves. Jų sovietai turėjo net
60, tačiau beveik negalėjo jomis pasinaudoti. Suomių snaiperiai, įsitaisę medžių
viršūnėse, tik ir laukdavo, kad priešai užkurtų laužą, pilki siluetai aplink jį –
puikūs taikiniai. Standartiniai Raudonosios armijos šautuvai neretai
užsikirsdavo, nes užšaldavo jų alyva, dėl tos pačios priežasties tankus tekdavo
palikti užvestus arba paversti juos nemobiliais pabūklais. Miegoti buvo
praktiškai neįmanoma – aplink riaumojo varikliai ir iš baimės žvengė arkliai.
Degtinės efektas, kai atrodo, jog kūnas sušyla, yra apgaulingas. Iš tikrųjų
alkoholis kaip tik padeda organizmui atiduoti šilumą aplinkai. Menkiausia žaizda
stingdančiame šaltyje akimirksniu galėjo virsti gangrena. Groteskiškos
sustingusių lavonų krūvos augo. O suomiai vieną po kito metodiškai kapojo
supakuotus „malkų ryšulius“111.

Gruodžio 30 d. pirmoji mirtino darbo dalis buvo baigta. Kai gruodžio 29 d.

krito Suomusalmis, likę sovietų kareiviai chaotiškai ėmė bėgti per ežero ledą ar
bandė pasislėpti miškuose. Atviroje ežero plynėje dauguma jų tapo lengvais
taikiniais, o miškuose beveik neturėjo galimybių išgyventi. Praėjus savaitei,
nedidelės Suomijos kareivių grupės tęsė atsiskyrusių rusų medžioklę, o šalia
„darbavosi“ dar du priešai – šaltis ir badas. Iškart po savo įspūdingos pergalės
prie Suomusalmio suomiai suskaičiavo 5000 žuvusių Raudonosios armijos
kareivių, dar 500 atsidūrė nelaisvėje. Tačiau tikslūs skaičiai niekada nebus
žinomi. Kaip ciniškai mestelėjo vienas suomių karininkas: „Vilkai šią žiemą
turės ką ėsti.“112 Atėjus pavasariui, gyventojai nuolat rasdavo miškuose
sušalusių kūnų ir niekas nežino, kiek kareivių sugebėjo prasibrauti Tarybų
Sąjungos sienos link. Aišku tik, kad 163-ioji Raudonosios armijos divizija,
maždaug 23 000 kareivių, nustojo egzistavusi. Divizijos vadas A. Zelencovas
dingo be žinios. Manoma, kad jis atsidūrė tarp tų, kurie Suomijos miškuose
nepastebimai sutiko „Baltąją mirtį“113.

Tai dar buvo ne viskas. Sutriuškinęs 163-iąją diviziją, H. Siilasvuo ėmėsi 44-
osios. Suomių drąsa kėlė susižavėjimą, o Raudonosios armijos vadų
neryžtingumas stebino net jų priešus. 44-osios divizijos priešakiniai daliniai
buvo taip arti, kad galėjo girdėti savo kolegų priešmirtinę agoniją, tačiau jos
vadas A. Vinogradovas taip ir nepradėjo puolimo, manydamas, kad prieš jį stovi
kur kas gausesnės ir pranašesnės priešų pajėgos. Dabar, kai 163-iosios neliko,
jėgų persvara pakrypo Suomijos pusėn. Suprasdami, kad jų diviziją gali ištikti
toks pat likimas, štabo vadai iš karto ėmė prašyti leidimo atsitraukti, tačiau
A. Vinogradovas žinojo, kad toks žingsnis būtų politiškai nepateisinamas –
draugui[3] Stalinui būtų sunku pasiaiškinti, kodėl jo kareiviai bėga iš mūšio
lauko114. Prašydamas leisti atsitraukti, jis kreipėsi į ką tik nauju 9-osios armijos
vadu paskirtą Vasilijų Čuikovą. Būsimasis Stalingrado didvyris savo ruožtu
prašymą peradresavo ne Leningrado apygardai, o aukščiausiai karo vadovybei
Maskvoje. Kol leidimas buvo gautas, praėjo dvi brangios dienos115. Tai buvo
viena iš didžiųjų Raudonosios armijos problemų – netgi taktiniai sprendimai
turėjo būti suderinti, lauko vadai neturėjo jokios veiksmų laisvės.

O suomiai per tas 2 dienas vėl ėmėsi motti taktikos ir istorija vos
nepasikartojo. Vėl atkirstas atsitraukimo ir tiekimo kelias, šilto maisto, šiltų
drabužių, šiltų batų trūkumas ir stringanti kelyje sunkioji technika. Neblogai
parengta statiška gynyba dar veikė, tačiau prasiveržti buvo sunku. Kol suomiai
pasikeisdami šildėsi palapinėse ir valgė karštą maistą, sovietų kareiviai kentė
šaltį ir alkį. Užfiksuota atvejų, kai rusai valgė dar nespėjusią sušalti žuvusių
arklių mėsą. Sausio 6 d. viename iš sektorių, siekdami išvalyti užminuotą plotą,
rusai į laukus paleido arklius, tačiau suomiai buvo tam pasiruošę ir gyvulius
negailestingai iššaudė. Po pietų divizijos vadas A. Vinogradovas paskelbė
desperatišką įsakymą „kiekvienas už save“. Tai reiškė, kad kiekvienas kareivis
gali elgtis kaip tinkamas ir pats ieškoti būdų išsigelbėti. Toks įsakymas apsuptųjų
gretose sukėlė dar didesnį chaosą. Suomiai pašiurpę stebėjo, kaip sovietų tankai
ir automobiliai važiuoja per savo pėstininkus, o šie trypia vienas kitą. Apsupties
katilas nebuvo užsitrenkęs, tad 44-ajai divizijai pavyko ištrūkti. Tačiau sugaištos
kelios dienos sovietams brangiai kainavo. Prasiveržiant žuvo 1001 kareivis,
1430 buvo sužeista, daugiau kaip 2000 dingo be žinios116. Sutaršyta, išdraskyta,
praradusi didžiąją dalį savo technikos „elitinė“ 44-oji divizija taip pat nustojo
gyvavusi. Apibendrintais skaičiavimais, prie Suomusalmio žuvo arba dingo be
žinios 27 000 Raudonosios armijos kareivių. Suomiai prarado tik 900
bendražygių, 1770 buvo sužeista117. Amerikiečių žurnalistas iš įvykio vietos
New York Times rašė, kad „žygis per rusų lavonus tęsėsi keturias mylias“118.
Nugalėtojams atitekęs karo laimikis buvo įspūdingas: 65 tankai, 437
sunkvežimiai, 10 motociklų, 1620 arklių, 92 lauko, 78 prieštankiniai, 13
priešlėktuvinių pabūklų, 6000 šautuvų, 290 kulkosvaidžių, tūkstančiai šovinių ir
artilerijos sviedinių, kelios dešimtys lauko virtuvių ir t. t.[4] 119 Laimikis buvo
didesnis už visą tarptautinę paramą, kurią Suomija gavo per Žiemos karą. Prie
jos mes dar grįšime, o tuo metu Suomija šventė. Bažnyčios visoje šalyje
skambino varpais, suplevėsavo šalies vėliavos, žmonės glėbesčiavosi gatvėse.
Pulkininkas Hjalmaras Siilasvuo tapo nacionaliniu didvyriu ir buvo paaukštintas
į generolus. Po karo apie Suomusalmio gynėjus jis rašė: „Jie parodė mūsų
žmonėms šlovės kelią. Kupiną sunkių išmėginimų, bet vienintelį kelią.“120 Tai
buvo jau ne tik psichologinė, bet ir strateginė pergalė. Raudonosios armijos
planas perkirsti Suomiją pusiau žlugo. Tai buvo mūšis, kuris pateko į karo
mokyklų vadovėlius, tai buvo mūšis, apie kurį neslėpdama susižavėjimo
trimitavo pasaulio spauda, bet vis dėlto tai buvo tik vienas mūšis. Karo
kampanijos likimas turėjo spręstis Karelijos sąsmaukoje. Antras raundas bus
kitoks. Suomiai padarė viską, kad priešas pradėtų juos gerbti. Po katastrofiško
gruodžio pokyčių Raudonojoje armijoje ilgai laukti nereikėjo.
[1] Žieminiai drabužiai ir veltiniai (rus. valenki) reikiamais kiekiais Raudonosios
armijos kareiviams buvo pradėti tiekti tik 1940 m. sausį. Atkirstų divizijų prie
Suomusalmio jie, žinoma, negalėjo pasiekti.
[2] Gruodžio 25 d. rusų kareiviai iš nevilties nušovė politinį komisarą.

[3] Kreipinys „draugas“ bolševikų leksikoje ir terminologijoje reiškė ne tai, ką

mes įpratę laikyti šio žodžio reikšme. Tam rusų kalboje yra žodis „drug“.
Lietuviško žodžio rusiškam „tovarišč“ nėra. Jis buvo vartojamas tarsi
komunistinis angliško misterio ar itališko sinjoro atitikmuo, bet kartu pabrėžiant,
kad Tarybų Sąjungoje visi lygūs ir ponų nėra. Sovietų technika ir žuvusiųjų
kūnai po mūšio ant R atės kelio. Suomusalmio mūšis, 1940 m. sausis
[4] Tarp trofėjų buvo tūkstančiai budionovkų – smailiaviršių raudonarmiečių

kepurių, kurias vėliau suomiai panaudos diversinėms operacijoms. (Roberts, p.

32)
 Antras raundas – persigrupavusi Raudonoji armija
pralaužia Mannerheimo liniją
Raudonąją armiją Žiemos karo pradžioje C. G. Mannerheimas apibūdino
kaip „blogai grojantį orkestrą, kuriame nė vienas instrumentas nepataiko į
taktą“121. Po pirmųjų nesėkmių Stalinui tapo aišku, kad reikia nedelsiant keisti
tiek orkestro dirigentus, tiek jo muzikantus, tačiau pirmoji reakcija buvo tipinė.
Stalinas į frontą išsiuntė savo „tamsos demoną“ – vyriausiąjį Raudonosios
armijos politinės vadovybės komisarą Levą Mechlį. „Miegu tik 2–3 valandas, –
rašė šis savo žmonai, – vakar buvo 35 laipsniai šalčio... Jaučiuosi labai gerai...
Turiu tik vieną svajonę – sunaikinti Baltąją Suomijos gvardiją. Mes tai
padarysim. Pergalė netoli.“ L. Mechlis taip pat buvo apsėstas idėjos 60-ojo
jubiliejaus proga padovanoti savo bosui pergalę, tačiau sovietų diktatorius iš
užsienio spaudos (!) sužinojo apie žeminantį pralaimėjimą prie Suomusalmio.
„Suomiai skelbia apie 44-osios divizijos sunaikinimą... 1000 Raudonosios
armijos kareivių paimta į nelaisvę... Pirmiausia pasakykite man, ar tai tiesa?
Antra, kur yra 44-osios divizijos vadovybė ir jos štabo vadas? Kaip jie aiškina
savo gėdingą pralaimėjimą? Kodėl jie paliko savo diviziją? Trečia, kodėl 9-osios
armijos vadovybė mūsų neinformavo?.. Mes laukiame atsakymo“, – tokį Stalino
laišką gavęs L. Mechlis nedelsdamas išvyko į Suomusalmį. Nuostolius jam teko
patvirtinti, bet netrukus jis rado atpirkimo ožių. A. Vinogradovas ir dar trys 44-
osios divizijos karininkai buvo sušaudyti karių akivaizdoje. „Išdavikų ir bailių
paieškos tęsiasi“, – raportavo savo vadui L. Mechlis122.

Jis iš tikrųjų buvo „tamsusis demonas“. Kol tokie kaip jis turėjo viršenybę
prieš lauko karininkus, apie jokią iniciatyvą ir veiksmų laisvę Raudonojoje
armijoje negalėjo būti nė kalbos. Tiesa, pats L. Mechlis nebuvo bailys ir kartais
elgdavosi kone savižudiškai. Galbūt dėl to, kad, būdamas žydas, norėjo atrodyti
„skaidresnis už krištolą“. Atvykęs į frontą jis vos nežuvo, nes sugaudęs
išsibarsčiusius kareivius pats juos ne kartą vedė į ataką123. Tačiau dėl jo politinio
uolumo II pasauliniame kare beprasmiškuose mūšiuose padės galvas arba bus
sušaudyta tūkstančiai kareivių ir ne vienas talentingas karininkas. Tuo metu
L. Mechlio poelgis buvo ne išimtis, greičiau taisyklė galiojančioje sistemoje. Jis
buvo išskirtinis nebent tuo, kad egzekucija buvo įvykdyta viešai ir kad
L. Mechlis įsakė sušaudyti ne tik vadus, bet ir jų politinį komisarą124. Sovietinės
armijos struktūroje „politrukas“ buvo hierarchiškai aukščiau už karininką,
tiesiogiai vadovaujantį daliniui. Komisarai turėjo įgaliojimus pakeisti ir net
atšaukti įsakymus. Nepaklusęs karininkas galėjo būti tiesiog suimtas ir atiduotas
karo tribunolui arba sušaudytas vietoje. Be „politruko“, veikė NKVD bei
kontržvalgybos tarnybos. Pavyzdžiui: 1939 m. gruodį Kitilės motti
kontržvalgybos pareigūnas „už bailumą ir panikos skleidimą (rus. panikiorstvo)“
nušovė 1-ojo bataliono vadą kapitoną Riazanovą. Kapitonas šitaip buvo
nubaustas už siūlymą veržtis iš apsupties, užuot likus savo pozicijose125. Tokia
komisarų kontrolė, pakibusi virš karo vadų galvų lyg Damoklo kardas, iki
minimumo mažino asmeninę iniciatyvą ir adekvačią reakciją į įvykius mūšių
vietose. Karyba „pagal vadovėlį“, visuotinės baimės atmosfera tarp sovietų
karininkų ir ydinga sistema buvo viena iš svarbiausių karčių pralaimėjimų ir
didžiulių nuostolių priežasčių. Šleifas, kurio rezultatai išryškėjo Žiemos kare,
driekėsi nuo didžiojo teroro, vykusio Tarybų Sąjungoje 1937 m., laikų.
Represijos ne tik palietė, bet praktiškai sunaikino karininkų korpusą. Talentingas
ir ambicingas, kupinas idėjų tuometinis vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas
Michailas Tuchačevskis buvo sušaudytas, o kartu su juo uždraustos visos
novatoriškos idėjos[1]. M. Tuchačevskis, maršalu tapęs vos 42 metų, buvo
įsitikinęs, kad ateitis priklauso didžiulėms, galingoms ir greitoms tankų ir
motorizuotųjų pajėgų armijoms. 1941 m. vokiečiai sovietams pademonstruos,
kad M. Tuchačevskis buvo teisus. Per „Didįjį valymą“ buvo sušaudyti 3 iš 5
maršalų (liko tik Klimentas Vorošilovas ir Semionas Budionas), 13 iš 15 armijų,
57 iš 85 korpusų, 110 iš 195 divizijų, 220 iš 406 brigadų vadų. Iš 80
Aukščiausiosios karo tarybos narių 1934-aisiais 1938 m. rugsėjį liko tik 5126.
Kuo žemesnis laipsnis, tuo skaičiai darėsi didesni. Iš viso valymas palietė 41 218
karininkų, nuo aukščiausios iki žemiausios grandies. Tiesa, dauguma jų buvo ne
sušaudyti ar ištremti, o tiesiog atleisti iš pareigų. NKVD suėmė ir įkalino 9500
karininkų. Suomijos karas parodė, kad jie tėvynei vis dar reikalingi. Iki 1940 m.
gegužės daugiau kaip 11 000 karininkų buvo grąžinti į tarnybą127. Stalinas su
žmonėmis elgėsi kaip su daiktais, kuriuos galima sulaužyti ir išmesti, bet jei
šeimininkui reikia, galima pataisyti ir sugrąžinti. Kai buvo analizuojamos
Žiemos karo išvados, tik generolas Dmitrijus Pavlovas išdrįso paliesti delikačią
temą. Jis pareiškė, kad su išdavikų medžiokle Raudonojoje armijoje lazda buvo
gerokai perlenkta: „Liaudies priešų“ pas mus atsirado tiek daug, kad neliko kam
kariauti“, – ironizavo D. Pavlovas128. Vėliau šią mėsmalę išgyvenęs vienas
talentingiausių sovietų karvedžių Konstantinas Rokosovskis sakė, kad valymas
padarė daugiau žalos kareivių moralei nei į savus šaudanti artilerija, nes artilerija
turėtų būti neįtikėtinai taikli, kad padarytų tiek nuostolių129.
 Stalinas buvo pragmatikas, jis suprato, kad talentingi „kadrai“ Raudonojoje
armijoje dabar reikalingi labiau nei bet kada. Be jo leidimo nė vienas „išdavikas“
nebūtų sugrįžęs, tačiau tuo pat metu sovietų diktatorius elgėsi taip, tarsi būtų
niekuo dėtas. Jis niekada nepripažindavo, kad galėtų būti neteisus. Iliustracija
galėtų būti Stalino pokalbis su grąžintu į tarnybą K. Rokosovskiu. Jis buvo taip
mušamas ir kankinamas NKVD kalėjime, kad neteko aštuonių dantų, jam buvo
sulaužyti trys šonkauliai, o pirštų nagai nespėjo ataugti. Prieš prisistatant
Kremliuje K. Rokosovskiui teko apsilankyti pas stomatologą ir susidėti
metalinius dantis. „Ar jūs buvote kankinamas? – paklausė Stalinas
K. Rokosovskio, o išgirdęs teigiamą atsakymą, šypsodamasis tarsi su priekaištu
ištarė: – Gerą laiką išsirinkote sėdėti.“ Tada prisiminė vieną pažįstamą ir
atsisukęs į S. Budioną paklausė: „O kur Serdičius?“ – „Sušaudytas“, – raportavo
maršalas. „Gaila, o aš norėjau jį skirti ambasadoriumi Jugoslavijoje...“130

Toks buvo draugas Stalinas, bet, priešingai nei L. Mechlis, jis suprato, kad
pavyzdinės egzekucijos vargu ar gali išspręsti iškilusias problemas. Panika
persimetė net į pačią karinę vadovybę. Po kelių pralaimėjimų į politbiurą su
ataskaita atskubėjusį maršalą G. Kuliką Stalinui teko raminti: „Jūs puolate į
paniką... Graikų pagonių žyniai buvo protingesni... Gavę nerimą keliančių
pranešimų jie keliaudavo į savo pirtis, išsimaudydavo ir tik tada analizuodavo
įvykius bei priimdavo sprendimus...“ Stalinas kalbėjo išmintingai, bet blogų
pranešimų iš fronto daugėjo ir jį patį apėmė depresija. Nikita Chruščiovas
prisimena jį tomis dienomis gulintį ant sofos su abejinga veido išraiška –
reakcija į pralaimėjimus Suomijoje buvo tarsi „Barbarosos“ repeticija131.
Netekęs kantrybės Stalinas ėmėsi radikalių pertvarkų.

Kai gruodžio 23 d. C. G. Mannerheimas Karelijos sąsmaukoje surengė

kontrataką, Liaudies gynybos komisariatas (gynybos ministerijos atitikmuo)
išleido įsakymą visoms Leningrado apygardos pajėgoms nuo puolimo
persirikiuoti į gynybą. „Karas su Suomija, – buvo skelbiama direktyvoje, – yra
rimtas karas, ir jis iš esmės skiriasi nuo rudens kampanijos Lenkijoje.“132
Puolimas plačiu frontu žlugo. Stalinas šį kartą sutiko su B. Šapošnikovo siūlymu
sutelkti galingą puolimą gerokai mažesniame sektoriuje. Kai Naujųjų metų naktį
abiejų pusių kareiviai Vakarų fronte mėgavosi šampanu, Stalino kabinete
Kremliuje svečiavosi L. Berija, K. Vorošilovas, B. Šapošnikovas,
A. Vasilevskis[2] – pastarųjų trijų buvimas reiškė, jog buvo kalbama apie tolesnę
kampanijos Suomijoje eigą133.

Blogai orkestrui vadovavę dirigentai buvo pakeisti. K. Mereckovas[3] liko

vadovauti 7-ajai armijai, tačiau vietoj Leningrado karinės apygardos sausio
pradžioje buvo sukurtas Šiaurės Vakarų frontas, o jo vadu sausio 7 d. paskirtas
vienas iš „Didįjį valymą“ išgyvenusių senosios gvardijos generolų. Semionas
Timošenka, kuriam po mėnesio turėjo sukakti 45-eri, Lenkijos kampanijos metu
vadovavo Ukrainos frontui. Po lengvo pasivaikščiojimo jo laukė kur kas
rimtesnis iššūkis. Naujai sukurtas frontas buvo ne armija, jis turėjo koordinuoti
visas tris karo tarnybas: sausumos, jūrų ir oro pajėgas. Suprasdamas užduoties
svarbą, S. Timošenka pasikvietė į pagalbą savo pažįstamus specialistus iš
Leningrado ir Kijevo karinių apygardų, Generalinio štabo ir Frunzės karo
akademijų134. Jis nesiėmė jokių radikalių strategijos permainų, tikslas liko tas
pats – pralaužti Mannerheimo liniją, nes čia buvo greičiausias kelias į pergalę.
Tačiau kartu S. Timošenka buvo reikiamas žmogus, atsidūręs reikiamu laiku
reikiamoje vietoje. Pagrindinė jo pirmtakų klaida buvo įsitikinimas, kad suomiai
pakriks po pirmų smūgių, dėl to atakos prasidėjo tinkamai nepasiruošus.
S. Timošenka savo smūgiams ruošėsi ir savo armijas ruošė daugiau kaip mėnesį
– iš esmės tai nebuvo antras raundas. Tai buvo naujas startas. S. Timošenka pats
asmeniškai apkeliavo visus puolimui besiruošiančius dalinius ir kantriai aiškino
užduotį vidurinės grandies karininkams135.

Naujas visuotinis linijos šturmas turėjo prasidėti vasario 11 d., tačiau nuo
vasario 1 d. Raudonoji armija Karelijos sąsmaukoje surengė 5 bandomąsias
parodomąsias operacijas. Kiekviename sektoriuje divizijų vadai gavo įgaliojimus
pasirinkti tikslus ir parengti savo karius juos pasiekti. Tai buvo iš vokiečių
pasiskolinta ir iki pat šiol moderniose armijose taikoma sistema – Auftragstaktik.
Jos esmė ta, kad subordinuotiems vadams nurodoma, ką jie turi padaryti, bet
kaip uždavinį įgyvendinti, jie sprendžia patys. Toks lankstumas labai naudingas
netikėtomis ir nestandartinėmis aplinkybėmis. Žinoma, sustyguoti tokią sistemą
tarp visų lygmenų grandžių reikia daug laiko136. Pats S. Timošenka suprato, kad
greitų rezultatų tikėtis neverta, tačiau kaip sportininkams nėra geresnių
treniruočių už tikras varžybas, taip ir kariams nėra geresnių pratybų nei tikri karo
veiksmai. Taktika, ko gero, buvo ne tokia svarbi, palyginti su tuo, kaip buvo
sustiprintos pajėgos ties Mannerheimo linija. S. Timošenka gavo tiek papildomų
kareivių, tankų, lėktuvų ir artilerijos, kiek jam reikėjo. Vietoj 10 divizijų
Karelijos sąsmaukoje naujam puolimui ruošėsi 21. Jos buvo šviežiai
atkeliavusios arba maksimaliai papildytos ir aprūpintos. 460 000 karių, padalytų
į dvi ar mijas (7-ąją ir 13-ąją), 3000 tankų, 1300 lėktuvų ir 3350 artilerijos
pabūklų ruošėsi stiprioms atakoms. Prieš juos buvo 8 suomių divizijos, turinčios
150 000 karių137. Suomiai vis dar buvo įsitvirtinę Mannerheimo linijoje, bet
savižudiško, kietakaktiško šių pozicijų šturmo daugiau nebus. Artilerijos pajėgos
buvo sustiprintos ir apginkluotos taip, kad galėjo tiesiog sulyginti suomių
bunkerius su žeme. Iš pakrančių artilerijos geležinkeliais buvo atgabenti 365 mm
kalibro pabūklai, galintys pasiekti Vypurį138. Svarbiausiose fronto vietose
vienam kilometrui teko nuo 50 iki 70 artilerijos pabūklų139. Sausis sovietams
buvo gerokai ramesnis nei gruodis, o suomiams teko atlaikyti nepaliaujamą
bombardavimą ir atrėminėti pavienes, bet vis pasikartojančias atakas. Dieną
suomiams tekdavo slėptis bunkeriuose, o naktį taisyti bombardavimo žalą.
Sovietų aviacija taip pat pakeitė taktiką ir ėmė bombarduoti ne gerai saugomas
gynybos pozicijas, o tiekimo kelių sankryžas, geležinkelius ir karo sandėlius.
Tiesa, miestai ir kaimeliai liko taikinyje, nors sovietų propaganda skelbė, jog
taikosi tik į karinius objektus. Vien tik sausio 14 d. buvo subombarduoti 35
miestai ir gyvenvietės140. Varginantis apkasų karas vis didino nuovargį gynėjų
gretose, o tikrasis puolimas dar net nebuvo prasidėjęs. Rusų artileristams sausis
buvo tik apšilimas. Vasario 1 d. Raudonosios armijos artilerija paleido tikrą
ugnies laviną. Per 24 valandas į suomių pozicijas buvo paleista 300 000
sviedinių141. Per parą paleistų sviedinių liūtis buvo didesnė nei Suomijos armija
turėjo artilerijos amunicijos savo sandėliuose per visą karą, ir ši ugnies lavina be
atvangos tęsėsi 10 parų iš eilės. Dėl amunicijos trūkumo suomių artilerijai buvo
įsakyta ugnimi atsakyti tik esant kritinėms priešų atakoms. Pvz., vasario 11 d.,
kai Mannerheimo linija buvo pralaužta, į 300 000 priešo sviedinių suomiai
atsakė tik 5962142. Jeigu taip būtų prasidėjęs pirmasis Žiemos karo raundas, gali
būti, kad antrojo net nebūtų prireikę.
 Nepaliaujamas artilerijos ir aviacijos bombardavimas, nuolatiniai sovietų
pėstininkų ir tankų antpuoliai traukė suomius į sekinantį karą. Toks karas
naudingas tiems, kurių daugiau. Sovietų vadai ir dabar nesibodėjo mesti į priekį
savo karių, nors ir žinojo, kad tokios atakos atneša daug nuostolių, tačiau po
karčių pirmo mėnesio pamokų sovietai geriau derino pėstininkų ir tankų
veiksmus. Tankai nebeatitrūkdavo nuo pėstininkų ir prireikus sustodavo jų
palaukti. Mūšio lauke pasirodė šarvuotosios mašinos, galinčios gabenti bei
tempti paskui save roges su kareiviais. Suomių galimybės pavieniui naikinti
priešo tankus sumažėjo iki minimumo. Tankai dabar stengdavosi prisiartinti prie
apkasų tokiu atstumu, kad prieštankiniai pabūklai jų beveik negalėtų pasiekti.
Sovietai sistemingai ėmė naikinti užimtus gynybinius įrenginius: spygliuotas
vielas, prieštankines kliūtis, slėptuves, bunkerius. Net jei suomiams pavykdavo
kontratakuoti, po kiekvieno tokio išpuolio jų gynybinės pozicijos silpnėjo.

Didysis šturmas prasidėjo vasario 11 d. Tą sekmadienio rytą oro temperatūra

buvo –20 °C. Schwerpunktas buvo Sumos sektorius. 7-oji armija smūgiavo
trimis kryptimis – tiesiai Sumos link ir abiejuose flanguose. Dauguma bunkerių
po bombardavimo nebegalėjo atlikti savo paskirties. Artilerija sugriovė gynėjų
komunikacijos linijas. Sovietai vieną po kito užiminėjo gynybinius įtvirtinimus,
ir nors daugelyje vietų suomiams pavyko kontratakuoti ir išlaikyti savo pozicijas
– gynyba lūžo centre. Pulkininko F. Aljabuševo vadovaujama ir tankų palaikoma
123-ioji divizija apie vidurdienį užėmė bunkerį Poppius. Spraga, kurios
Raudonoji armija niekaip negalėjo pramušti gruodį, atsivėrė. Gynybos linija ėmė
trūkinėti, atverdama galimybę fronto priekyje tebesilaikantiems daliniams
patekti į apsuptį. 20.00 val. suomiai bandė kontratakuoti, tačiau iki vidurnakčio
ataka buvo nuslopinta. Per artimiausias dienas sovietai susitvarkė ir su kitais
suomių bandymais, ir padėčiai vis labiau komplikuojantis vasario 15 d. visas
Suomijos II korpusas gavo įsakymą palikti pirmąją gynybinę liniją, nes
pagrindinėms Suomijos karinėms pajėgoms iškilo reali grėsmė atsidurti
apsupties katile143.

Tai buvo pabaigos pradžia. Pagrindinis Raudonosios armijos pranašumas –

kiekybinė persvara – pradėjo veikti. Suomių nuostoliai pasiekė kritišką ribą. Į
šalies gynybą buvo pašaukti visę likę nuo 16 iki 50 metų amžiaus vyrai144.
Tačiau šis desperatiškas įsakymas jau nebegalėjo atkurti jėgų pusiausvyros.
Traukimasis Karelijos sąsmaukoje ilgino fronto liniją. Raudonosios armijos
spaudimas artino kritinę ribą Suomijos kariniuose daliniuose. Po štilio sausį
vasarį prasidėjęs naujas sovietų šturmas pirmąją dieną nusinešė beveik 600
suomių gyvybių. Visą likusį mėnesį nuostoliai bus panašūs – 400–600 suomių
karių kasdien145. Iki kovo pradžios penktadalis Suomijos gynėjų bus žuvę.
Raudonoji armija pademonstravo, kad sugeba mokytis iš savų klaidų, be to, ji
savo žuvusiuosius visada galėjo pakeisti naujai atvykstančiais. Kaip sakė vienas
suomių kareivis: „Rusų buvo daugiau nei mes turėjome kulkų.“146 Vasario 27 d.
suomiams teko apleisti ir vidurinę gynybos liniją. Padėtis tapo beviltiška.
Atrodė, jau niekas nebeišgelbės dar vienos Baltijos valstybės nuo sovietų jungo.
Bet tada, praktiškai turėdamas pergalę savo kišenėje, Stalinas pristatė Helsinkiui
naujus taikos sutarties reikalavimus. Kodėl?
[1] Tarp kitko, M. Tuchačevskį kameroje sušaudė mūsų jau minėtasis lenkų

karininkų žudynėse pasižymėjęs Vasilijus Blochinas. Egzekucija virto tragedija

visai Tuchačevskių šeimai. 12 metų dukra apie tėčio mirtį sužinojo mokykloje,
kur vaikai pradėjo ją pravardžiuoti „fašistų išdaviko dukra“. Grįžusi namo
mergaitė pasikorė. Praėjus vos dienai po šios nelaimės, NKVD suėmė maršalo
našlę. Neatlaikiusi tokių likimo, tiksliau – komunistų, smūgių, ji išprotėjo. Iš
trijų M. Tuchačevskio moterų atsilaikė tik viena dukra Svetlana. Ji buvo išsiųsta
į „liaudies priešų“ vaikų namus. 1944 m. gavo penkerius metus gulage, tačiau
gyveno iki 1982 m. Teismo procesas, kuriame maršalas M. Tuchačevskis ir kiti
aukšti karo pareigūnai buvo kaltinami valstybės išdavyste, buvo falsifikatas.
1957 m. M. Tuchačevskis ir jo kolegos buvo reabilituoti po mirties.
[2] Tuo metu generalinio štabo operacijų departamento vadas.

[3] Kirilas Mereckovas vis dėlto netapo atpirkimo ožiu dėl nesėkmių Žiemos karo
pradžioje. Jis buvo paskirtas naujai performuotos ir sukurtos 7-osios armijos
vadu ir po sėkmingos antrosios puolimo operacijos atgavo savo reputaciją bei
buvo paskelbtas Tarybų Sąjungos didvyriu. „Barbarosos“ pradžioje
K. Mereckovas buvo vienas iš aukščiausiosios karo štabo vadovybės (rus.
STAVka) narių. Praktiškai per visą II pasaulinį karą K. Mereckovas kariavo
Šiaurėje. Iš pradžių gynė Leningradą, paskui jį laisvino. 1944 m. jis taps Tarybų
Sąjungos maršalu, o 1955 m. gynybos ministru. K. Mereckovas buvo vienas iš
šešiolikos karo vadų, apdovanotų „Pergalės ordinu“ (rus. „Ordin pobedy “).
1968 m. gruodžio 30 d. K. Mereckovui mirus, urna su jo pelenais įmūryta
Kremliaus sienoje.
 Kodėl Stalinas nepribaigė Suomijos?
Neretai Žiemos karas yra laikomas atskiru, vietiniu Tarybų Sąjungos ir
Suomijos konfliktu, bet tai netiesa. Atsakymas, kodėl Stalinas nepribaigė
Suomijos, nors galėjo tai padaryti, tai patvirtina. Kol Keistojo karo dalyviai
galando ginklus, pasaulio dėmesys nukrypo į mažytės Suomijos bandymą
atsilaikyti prieš milžinę Tarybų Sąjungą. Po netikėtų ir įspūdingų suomių
pergalių jiems atiteko ne tik visuotinės simpatijos, bet ir pagarba. Žinoma,
Tarybų Sąjungoje ir Vokietijoje informacija buvo pateikiama saikingai ir taip,
kaip reikia režimams, tačiau demokratinėse valstybėse mūšiai, jų eiga ir bendra
padėtis buvo nušviečiama plačiai ir išsamiai. Su šiuo susidomėjimu grįžo jau
pažįstamas klausimas. Jeigu Prancūzija ir Didžioji Britanija stojo ginti mažųjų
Europos valstybių nuo agresorių ir tai patvirtino paskelbdamos karą Vokietijai
dėl Lenkijos, kuo nuo Hitlerio skiriasi Stalinas, užpuolęs Suomiją? Jeigu Tarybų
Sąjunga užkariaus Suomiją ir nuspręs su Vokietija pasidalyti Skandinaviją, jų
vyriausybės vėl taip pat tylės ir nieko nedarys? Šie klausimai nebuvo
suformuluoti būtent taip, bet jie aiškiai tvyrojo ore, ir reikėjo ką nors daryti. Vien
jau dėl to Žiemos karas negali būti laikomas vietiniu konfliktu. Jis išaugo į tokį
politinį vyksmą, kad galėjo pakeisti visą II pasaulinio karo eigą.

Simpatijos, žinoma, gerai, bet Suomijai kur kas labiau buvo reikalinga reali
parama: ginklai, amunicija, kareiviai, technika. Suomijos kaimynės Danija ir
Norvegija, tik prasidėjus sovietų invazijai, paskelbė neutralumą, o Švedija
pasiskelbė nekariaujančia šalimi.

Ženevoje paskubomis susirinkusi Tautų Sąjunga gruodžio 14 d. paskelbė

Tarybų Sąjungą agresore ir išmetė ją iš organizacijos. Tačiau toks „principingas“
žingsnis Stalinui tik sukėlė šypseną. Iš esmės jis nieko nereiškė, kaip ir pati
Tautų Sąjunga. Atsakydama į tai, naujienų agentūra TASS išplatino pareiškimą,
ko gero, padiktuotą paties vado: „Šis absurdiškas sprendimas gali kelti tik
ironišką šypseną ir šokiruoti nebent jo apgailėtinus autorius.“147 Greičiausiai
kadaise kunigų seminarijoje mokęsis, bet Dievą į komunizmo idealus iškeitęs
Stalinas lygiai taip pat šypsojosi, kai popiežius Pijus XII gruodžio 26 d. Vatikane
pasmerkė sovietų veiksmus ir paragino melstis už Suomiją.

Įvairios tarptautinės organizacijos ėmė siųsti į Suomiją būtiniausią

materialinę pagalbą ir medikamentus. Iš JAV, Kanados ir kitų šalių ginti tėvynės
grįžo 350 suomių emigrantų. Prie jų prisijungė savanoriai iš Danijos (1010
žmonių), Norvegijos (895 žmonės). Švedijos savanorių būrys buvo didžiausias –
8760 žmonių. Savanoriai keliavo iš Estijos, Vengrijos, Italijos148. Iš viso Žiemos
kare suomių pusėje kariavo apie 12 000 užsieniečių, tiesa, didžioji jų dalis buvo
dislokuoti ramesniuose šiauriniuose sektoriuose. Iš jų žuvo tik 50[1] 149.

Nesikišimo į Europos reikalus politikos besilaikančios JAV paskolino

Suomijai 10 mln. dolerių, o gruodžio 18 d. sutiko parduoti 40 lėktuvų, tačiau tik
8 iš jų spėjo stoti į mūšį ore Suomijoje. 35 lėktuvus pardavė komunistų
nekenčiantis Italijos diktatorius Benito Mussolini150.

Švedija taip pat davė 12 naikintuvų, 5 bombonešius ir 8 kitokius lėktuvus.

Tai buvo trečdalis visų Švedijos tuometinių oro pajėgų. Vis dėlto Suomijai
reikėjo svaresnės Švedijos pagalbos. Ne neutralumo, o reguliariosios armijos
įstojimo į karą. Suomiai prisimindami tuos laikus dažnai laikosi nuomonės, kad
Žiemos karas net nebūtų prasidėjęs, jei Skandinavija būtų buvusi vieninga.
Keletą kartų krizės metu Suomija prašė Švedijos ir Norvegijos suteikti tranzitą
per savo teritorijas, tačiau kaskart gaudavo neigiamą atsakymą – Suomijos
kaimynės vis dar tikėjosi, kad sugebės išsaugoti neutralumą ir likti Europos
audros nuošalyje.

Ne pažadų ir politinių gestų, o realios pagalbos Suomijai reikėjo ir iš Vakarų

sąjungininkų – Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos. Vos tik prasidėjus
konfliktui, gruodžio 7 d. N. Chamberlainas paskelbė, kad Didžioji Britanija
parduoda Suomijai 30 naikintuvų151. Pažadą Londonas įvykdė, o vėliau išsiuntė
dar tiek pat, iš kurių 10 padovanojo. Prancūzija taip pat padovanojo 30
lėktuvų152, vėliau abi šalys siuntė nemažai senstelėjusios technikos ir
amunicijos: pabūklų, kulkosvaidžių, granatų, šautuvų, šovinių153. Visa ši parama
buvo labai reikalinga, bet didysis klausimas liko: ar įvardijusios Tarybų Sąjungą
kaip agresorę Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbs jai karą?

Iš pirmo žvilgsnio atsakymas buvo akivaizdus. Simpatijos simpatijomis,

idealai idealais, bet pradėti kariauti vienu metu ir su Hitleriu, ir su Stalinu būtų
panašu į savižudybę. Tačiau susidariusi situacija buvo kur kas kompleksiškesnė.
Kad ir kaip keistai skambėtų, karas Suomijoje Vakarų sąjungininkams atvėrė
naujų galimybių. Prancūzijai tai buvo proga perkelti karą iš savo šalies į šiaurę.
Londone ant vyriausybės kabineto stalo grįžo dar rugsėjį svarstytas planas
blokuoti Švedijos geležies rūdos kasyklas, pagrindines šios žaliavos tiekėjas
Vokietijai. Per pirmuosius karo metus iš 15 mln. t geležies rūdos 11 mln. t
Vokietijai pristatyta būtent iš Švedijos154. Maždaug pusė geležies rūdos galėjo
būti pristatoma sausuma per pačios Švedijos teritoriją, paskui iš Botnijos įlankos
per Baltijos jūrą arba Baltijos jūra tiesiai iš Rytų Švedijos Liuleo uosto. Tačiau
žiemą (nuo gruodžio iki balandžio) šis kelias užsidarydavo, kadangi Baltijos jūra
užšaldavo. Šaltuoju metų laiku Norvegija tapdavo tranzitine šalimi. Rūda iš
Švedijos geležinkeliu keliaudavo į Narviko uostą, o iš jo per neužšąlančius
Norvegijos vandenis laivais į Vokietiją. Kol Norvegija buvo neutrali, krovinių
gabenimas jos vandenimis buvo saugus net per karą. Tačiau šią Trečiojo Reicho
karo ekonomikos arteriją puikiai matė ir Sąjungininkai[2]. Winstonas Churchillis
jau pačiomis pirmosiomis karo savaitėmis bandė įtikinti vyriausybę suteikti
leidimą užminuoti Norvegijos vandenis ir taip uždaryti geležies rūdos kelią į
Vokietiją. N. Chamberlainas ir lordas Halifaxas pasiūlymą atmetė, nes tai būtų
akivaizdus neutralumo pažeidimas. Prasidėjus Suomijos karui padėtis pasikeitė.
Gruodžio 11 d. W. Churchillis pareiškė, kad Sąjungininkai, skelbdami tikslą
padėti Suomijai, turi išsilaipinti Skandinavijoje... tačiau kartu neįsivelti į
konfliktą su Tarybų Sąjunga. Prancūzų premjeras Eduard’as Daladier, gruodžio
19 d. pristatydamas savo planą generaliniam štabui ir britų karo kabineto
atstovams, taip pat nubrėžė sąsają tarp karo Suomijoje ir Švedijos geležies rūdos.
Jis pareiškė, kad pagrindinis Prancūzijos interesas yra apsaugoti savo žemes ir
frontas Skandinavijoje tam galėtų padėti. Kartu jis atitinka britų norus suduoti
smūgį Vokietijos karo ekonomikai. Po dviejų dienų Londone susitikusi bendra
šalių karo taryba planą patvirtino155. Gruodžio 27 d. Norvegijai ir Švedijai buvo
išsiųstos notos – jos buvo raginamos padėti Suomijai ir įsileisti Sąjungininkus į
savo teritoriją. Sausio 5 d. Stokholmas ir Oslas pasiūlymus atmetė. Hitleris dar
gruodį buvo perspėjęs Švediją ir Norvegiją, kad jeigu šios įsileis į savo teritoriją
Sąjungininkų karius, Vokietija iš karto pradės invaziją, kad apsaugotų savo
ekonominius interesus. Tada Sąjungininkai nusprendė, kad reikia ne prašyti, o
pareikalauti tranzito teisės į Suomiją per Norvegijos Narviko uostą ir Švedijos
geležinkelius. Kaip teisinį pagrindą jie nurodė Tautų Sąjungos rezoliuciją,
raginančią suteikti Suomijai visą įmanomą pagalbą. Reikalavimas taip pat buvo
atmestas156.

Po viso šio stumdymosi politinėmis notomis sausio 29 d. Sąjungininkai

suformulavo patobulintą planą. Pirma, suomiai turi paprašyti pagalbos, tada
Sąjungininkai paprašys Norvegijos ir Švedijos leisti „savanoriams“ kirsti jų
teritoriją, ir galiausiai, sutiks jos ar ne, siekdami apsaugoti savo tiekimo linijas,
Sąjungininkai išlaipins 100 000 britų ir 35 000 prancūzų kareivių Namsuso,
Bergeno ir Trondheimo uostuose. Operacija turėjo prasidėti kovo 20 d.157
Vasario 5 d. aukščiausiosios Sąjungininkų karo tarybos susitikime Paryžiuje
N. Chamberlainas išdidžiai pareiškė: „Negalima leisti, kad Suomija išnyktų iš
žemėlapio.“ Paskui pridūrė, kad jeigu operacijos metu Sąjungininkai užimtų
Jelivarės rūdos kasyklas, „vienu šūviu būtų nušauti du zuikiai“158. Sąjungininkų
planas nepavyko, nes po šešių dienų, kai jis buvo patvirtintas, Raudonoji armija
pralaužė Mannerheimo liniją, tačiau mums visą šį žaidimą reikėtų išsiversti į
paprastą ir suprantamą kalbą.

Vakarų sąjungininkai nusprendė padėti Suomijai, tačiau drauge sutarė, kad

jokiu būdu nepradės konflikto su Tarybų Sąjunga. Tai kaip jie ketino suteikti
pagalbą? Kaip jie galėjo apginti Suomiją, jeigu nesirengė kariauti su ją
užpuolusiu Stalinu? Sprendžiant šį klausimą, ko gero, fantastiškiausias buvo
prancūzų pasiūlymas – apginkluoti ir mesti į Žiemos karą lenkų kareivius159.
Prancūzija ir Didžioji Britanija negali skelbti karo Tarybų Sąjungai, nes kariauja
su Vokietija, o lenkai ne tik gali, bet su sovietais turi dar ir savo sąskaitų. Įdomu
būtų buvę pamatyti lenkus, kariaujančius petys į petį su suomiais prie
Mannerheimo linijos, tačiau visi tokie „saliamoniški“ sprendimai labai greitai
buvo pastūmėti į šalį. Vakarų sąjungininkai nusprendė „padėti“ Suomijai
suduodami smūgį... Hitleriui. Jie neketino dalyvauti Žiemos kare. Po pažadais
atsiųsti į Skandinaviją šimtatūkstantinę karo ekspediciją slėpėsi ne noras padėti
Suomijai, o tikslas atkirsti Hitlerį nuo gyvybiškai svarbių geležies rūdos telkinių.
Žiemos karas Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai buvo proga perimti strateginę
iniciatyvą II pasauliniame kare ir, prisidengiant kilniais tikslais, užimti ir
patraukti į savo pusę atkakliai neutralumo besilaikančias Norvegiją ir Švediją.
Netekęs kantrybės dėl jų pozicijos, W. Churchilis viename iš savo
memorandumų vasarį rašė: „Tautų Sąjungos vardu mes ne tik turime teisę, mūsų
pareiga laikinai sustabdyti netgi tokius įstatymus, kuriems teikiame didžiulę
reikšmę ir kurių laikymąsi norime užtikrinti. Mažosios tautos negali mums
suraišioti rankų, kai mes kovojame už jų teises ir laisvę“160, – draugas
Molotovas galėjo tik pavydėti serui Winstonui gebėjimo gražiai pateikti
planuojamą šiurkštų tarptautinės teisės pažeidimą. Skirtingai nei Hitleris ar
Stalinas, Vakarų sąjungininkai, deklaruojantys demokratijos vertybes, privalėjo
laikytis tarptautinės teisės normų ir gerbti kitų valstybių neutralumą, tačiau karas
Suomijoje joms tapo puikiu pretekstu šių pančių atsikratyti. Sėkmės atveju
„zuikiai“ tikrai galėjo būti du, tiesa, nė vienas iš jų nesusijęs su Suomija.
Pirmasis „zuikis“ – suduoti didžiulį smūgį Trečiojo Reicho karo ekonomikai,
antrasis – galimybė atidaryti naują frontą Skandinavijoje: Sąjungininkų armijos
– šiaurėje, vermachto – pietuose, o Hitleris tegul jau sprendžia, ar pulti dar ir
Prancūziją įsiveliant į dviejų frontų karą. Jeigu Vakarų sąjungininkai būtų norėję
padėti Suomijai, jie būtų galėję tai padaryti nesikėsindami į Švedijos ir
Norvegijos neutralumą, tačiau Helsinkio pasiūlymai tiekti pagalbą tiesiogiai per
neužšąlantį Petsamo jūrų uostą buvo atmesti. Londono ir Paryžiaus tikslai buvo
kiti, tačiau, norint juos įgyvendinti, reikėjo, kad karas Suomijoje tęstųsi kuo
ilgiau. Dėl to jie bombardavo reikalavimais Oslą ir Stokholmą, dėl to maitino
pažadais Helsinkį. Iš pradžių Sąjungininkai žadėjo atsiųsti 20 000 karių vasario
pabaigoje. Kai šio mėnesio viduryje Raudonoji armija pralaužė gynybą ir
C. G. Mannerheimas iš savo šalies politikų ėmė reikalauti taikos sutarties, iš
Paryžiaus atėjo žinia, jog Vakarai žada 50 000 kareivių. Suomijos vyriausybė,
gavusi netikėtą viltį, akimirką suabejojo. Politikai vėl žaidė savo partijas, nuo
kurių priklausė nieko apie jas nežinančių kareivių likimas ir tūkstančių žmonių
gyvybė. Suomija už savo nepriklausomybę ir laisvę toliau kariavo viena. Žiemos
karas nebuvo vietinis konfliktas. Per didinamąjį stiklą jį stebėjo visa tarptautinė
visuomenė, o politiniu lygmeniu interesų susikirtimai ėmė grėsti sprogimu.

Įdomu tai, kad Didžioji Britanija ir Prancūzija buvo vienintelės šalys,

suinteresuotos, kad konfliktas tęstųsi kuo ilgiau. Hitleriui kilusi sumaištis
nebuvo reikalinga. Kištis jis negalėjo, nes turėjo susitarimą su Stalinu, tačiau
Vilhemštrasė nuo pat pradžių spaudė Helsinkį, kad šis priimtų Kremliaus
reikalavimus ir užbaigtų konfliktą. Hitleris aiškiai matė kylančią grėsmę prarasti
Švedijos geležies rūdą. Ženklų, kad į Skandinavijos neutralumą kėsinasi Vakarų
sąjungininkai, daugėjo. Raudonosios armijos pergalė ir Suomijos užkariavimas
taip pat buvo nemaloni perspektyva – Stalinas buvo tik laikinas pakeleivis. Kai
Suomijos užsienio reikalų ministras Vaino Tanneris vasario 12 d. atvyko į
Stokholmą naujam derybų raundui su sovietais, nieko apie tai nežinodama
Vokietijos užsienio reikalų ministerija vasario 17 d. išsiuntė į Helsinkį notą su
raginimu pradėti derybas. Stokholmas buvo neatsitiktinė derybų vieta. Švedija
taip pat troško, kad karas kuo greičiau baigtųsi. Ji atsidūrė kryžminėje ugnyje. Iš
vienos pusės neutralumą norėjo atimti Vakarai, iš kitos – grasino Vokietija, o
Tarybų Sąjungai prarijus Suomiją, šalia galėjo įsitaisyti nauja, pavojinga ir
nepatikima kaimynė. Vasario 19 d. Švedijos karalius Gustavas V oficialiai
pareiškė, jog atmeta suomių prašymą palaikyti kaimynus karinėmis
priemonėmis161. Visa ši politinė erzelynė turėjo du padarinius. Ji pasmerkė
Norvegijos nepriklausomybę ir išgelbėjo... Suomijos.

Norvegijos likimas buvo nulemtas, nes jos neutralumą nutarė „apsaugoti“

Vakarų sąjungininkai ir Vokietija. Prasidėjusios lenktynės reiškė, kad Žiemos
karas bus ne vienintelis konfliktas Skandinavijoje. Norvegijos nuomonė niekam
nerūpėjo, liko tik klausimas, kas šių lenktynių distanciją įveiks greičiau. Tai
kitos šios knygos dalies tema, o mums reikia grįžti prie klausimo, kodėl vis dėlto
Stalinas nepribaigė Suomijos?

Prasidėjus Žiemos karui suomiai visais būdais bandė atnaujinti nutrūkusias

derybas. Tačiau įsitikinę lengva pergale Maskvos šulai į diskusijas nesileido. Po
pirmojo mėnesio nesėkmių, sausio pradžioje, suomių komunistė Hella Wuolijoki
pasiūlė Helsinkio vyriausybei slaptas derybas per sovietų ambasadorę Švedijoje
Aleksandrą Kollontai. Dviejų moterų slapto susitikimo Stokholme rezultatas
buvo rimta V. Molotovo nuolaida – Tarybų Sąjunga paliko praktiškai visus
reikalavimus, išskyrus vieną – ji pareiškė, kad yra pasirengusi atšaukti savo
įkurtą Otto Kuusineno komunistinę vyriausybę ir pripažinti dabartinę Suomijos
valdžią162. Nuo šios akimirkos kompromisas tapo įmanomas. Galima būtų daryti
prielaidą, kad Stalinas ryžosi nuolaidoms po katastrofiškų Raudonosios armijos
nuostolių karo pradžioje, tačiau suomiai, vis dar tikėdamiesi užsienio pagalbos ir
vis dar kontroliuodami padėtį fronte, susitarti neskubėjo. Tomis dienomis, kai
fortūna pagaliau atsisuko į Raudonosios armijos pusę, kai jai pavyko pralaužti
Mannerheimo liniją, kai ėmė aiškėti, kad suomiai ilgai priešintis nebegalės, į
Helsinkį iš Maskvos, o ne atvirkščiai, atkeliavo dar vienas siūlymas pasirašyti
taikos sutartį. Stalinas atsisakė pribaigti auką, kai iki galutinės pergalės buvo
likęs tik vienas žingsnis. Atsisakė ne dėl to, kad karas kainavo tūkstančius
gyvybių. Stalinui šis veiksnys niekada nieko nereiškė. Svarbiausia – tikslas;
neišsenkami Tarybų Sąjungos žmogiškieji ištekliai buvo tik viena iš priemonių jį
pasiekti. Atsisakė, nors tai buvo didžiulis smūgis Raudonosios armijos
reputacijai. Paradoksas, bet Suomiją išgelbėjo Vakarų sąjungininkų pažadai ir
savanaudiškas blefas. Tai buvo pirmas kartas, kai suveikė ne veiksmai, o
skambios deklaracijos. Kremlius nesugebėjo įtikinti tarptautinės nuomonės, kad
šis karas yra „teisingas“. Pripažinta kaip agresorė, Tarybų Sąjunga vėl tapo
izoliuota. Paktas su Hitleriu šiame kontekste neturėjo jokios reikšmės. Maža to,
tą rudenį ir žiemą Staliną kur kas labiau nei problemos Suomijoje kamavo kitas
klausimas – ar kils karas Vakaruose? Turint omenyje visus keistus Londono ir
Paryžiaus žaidimus, galimybė, kad Vakarai ras kokį nors būdą susitarti su
Hitleriu, negalėjo būti atmesta be užuolankų. Tik sausį Stalinas iš trijų atskirų
šaltinių gavo informaciją, kad karas Vakaruose kils163, bet tuo metu grėsmė, kad
Tarybų Sąjungai karą gali paskelbti Didžioji Britanija ir Prancūzija, darėsi vis
realesnė, arba bent taip atrodė[3]. Tarpusavio karo su Vakarais nepageidavo ne tik
Britanija su Prancūzija, bet ir Stalinas. Jeigu nors viena pusė būtų buvusi
ryžtingesnė, II pasaulinio karo eiga būtų pakrypusi neprognozuojama linkme.
Jeigu Stalinas būtų nusprendęs pribaigti Suomiją, Vakarai eilinį kartą būtų
atsidūrę nemalonioje padėtyje. N. Chamberlainui būtų tekę arba skelbti karą
Tarybų Sąjungai, arba paaiškinti, ką jis iš tikrųjų turėjo omenyje teigdamas, jog
Suomija negali pranykti iš žemėlapio. Nuo tokių nemalonumų britų premjerą
išgelbėjo Stalinas. Jis nusprendė atsisakyti plano maximum (tai yra Suomijos
aneksijos) ir taip panaikinti nepageidaujamo (ir realaus, kaip buvo manoma
Kremliuje) konflikto pretekstą.

Sąjungininkų karinė ekspedicija į Skandinaviją turėjo visai kitus tikslus,

tačiau pats tokių planų egzistavimas išgelbėjo Suomijos nepriklausomybę.
Planas minimum savo ruožtu liko. Kuo smarkiau bus triuškinama Suomijos
armija, tuo sukalbamesnė bus jos vyriausybė. Žiemos karas baigėsi tik pavasarį.
[1] Nepaisant stiprių Tarybų Sąjungos protestų, spaudžiama Londono, sausio 13
d. Švedijos vyriausybė sutiko per savo teritoriją praleisti savanorius. Jie turėjo
būti neginkluoti, be uniformų ir nepriklausyti jokioms karinės pajėgoms.
[2] Didžiosios Britanijos karo ekonomikos ministerijos apskaičiavimais, 1938 m.

Vokietija importavo 22 mln. t geležies rūdos. Sąjungininkų blokada sumažino šį

kiekį iki 9,5 mln. t. Iš to buvo padaryta išvada, kad, uždarius geležies rūdos kelią
per Narviką, Vokietija galėtų kariauti tik metus. (Derry, „The Campaign in
Norway “, p. 10)
[3] Kai Žiemos karo eiga pakrypo sovietų naudai, Vakarų sąjungininkai nėrė į
krūmus. Kovo 1 d. Halifaxas informavo Suomijos atstovą Londone, kad kovo 20
d. numatyta karinė ekspedicija į pagalbą „jau nespėtų“. Tą pačią dieną politikų
svajones užgesino netgi minimalus švedų pasipriešinimas, kuris, anot jų, yra
realus, neleistų karinėms pajėgoms pasiekti ne tik Suomijos, bet ir Švedijos
rūdos kasyklų – „vokiečiai čia atsirastų greičiau“. Kovo 4 d. operacija Stratford
buvo numarinta. Vienas iš britų karo kabineto narių, Winstonas Churchillis, buvo
patenkintas. Jis buvo įsitikinęs, kad karas su Tarybų Sąjunga būtų nepateisinama
diversija. Be to, jis perspėjo, kad bet kokios lėktuvų siuntos suomiams tik
susilpnintų Britaniją kovoje su Vokietija. Invaziją į Norvegiją W. Churchillis
laikė būtina, bet su Suomijos reikalais nesusijusia operacija. Seras Winstonas
šios idėjos neatsikratys net tada, kai Žiemos karas bus baigtas. (Gilbert, p. 46)
 Paskutinės karo dienos ir Maskvos sutartis
Vasario viduryje pralaužusi Mannerheimo liniją Raudonoji armija nė
neketino sustoti. Kovo 4 d. ji jau buvo prasibrovusi 10–15 km gilyn ir pasiekė
Vypurio prieigas. Vypuris, kaip jau minėjome, buvo durys į Suomijos širdį – jam
kritus karo kampanija iš esmės būtų baigta, todėl jau nuo vasario
C. G. Mannerheimas ragino savo vyriausybę susitarti su Maskva, kol dar nevėlu.
Raudonoji armija raktų nuo šių durų neieškojo – Vypuris Žiemos kare tapo
labiausiai bombarduojamu miestu. Beveik 12 000 bombų miestą pavertė
griuvėsiais164, ir kiek juose įsitaisę gynėjai dar prasilaikys, buvo tik laiko
klausimas. Dieną Vypurį bombardavo aviacija, naktį artilerija. Padėtis darėsi
kritiška, Suomijos armija, tuo metu praradusi jau penktadalį savo karių165,
neturėjo jokio atokvėpio. Kovo 4 d. sovietai, turėdami tikslą užimti Vypurį,
pradėjo intensyvią ataką. Stalino sveikata[1] ir nuotaika sužinojus S. Timošenkos
puolimo rezultatus pasitaisė. Atvykusiems jo apžiūrėti gydytojams Stalinas
parodė žemėlapį ir pareiškė: „Šiandien mes paimsime Vypurį.“166 Tiesioginis
šturmas buvo galingas, be to, suomių laukė nemaloni staigmena. Vypurio įlankos
ledas, iki tol silpnas, dabar buvo toks storas ir kietas, kad sovietai metė per ji
visą diviziją. Kadangi niekas jos čia nelaukė, 28-oji divizija be pasipriešinimo
nužygiavo ledu daugiau kaip 50 km ir smogė krante tarp Vypurio ir Helsinkio.
Gynėjams iškilo grėsmė atsidurti apsupties katile. Kitos dienos rytą Kremliaus
vyriausybė „dar kartą“ paskelbė, jog yra pasiruošusi deryboms167. Išklausęs
niūrių pranešimų ir prognozių iš fronto, nebeturėdamas iliuzijų sulaukti
tarptautinės pagalbos, suomių kabinetas sutiko.

Kovo 7-osios vidurdienį Suomijos ministras pirmininkas Risto Ryti su

delegacija atvyko į Maskvą. Derybos dabar jau buvo į vienus vartus. Suomija
privalo pasirašyti po visais sovietų reikalavimais, be to, teritorinės nuolaidos,
V. Molotovo reikalavimu, turi būti didesnės nei siūlytos spalį168. Kad suomiams
apsispręsti būtų lengviau, Raudonoji armija tęsė intensyvų puolimą. Žurnalistas
Geofrrey Coxas rašė: „Tomis rūsčiomis paskutinėmis kovos dienomis mūšiai
buvo intensyvesni nei viso karo metu.“169

Kovo 12-osios rytą Suomijos prezidentas Kyosti Kallio pasirašė įgaliojimą

derybinei delegacijai pasirašyti taikos sutartį. Jis murmėjo, kad ranka, pasirašiusi
tokį dokumentą, turi nudžiūti. Sutapimas, bet netrukus viena jo kūno pusė tikrai
buvo paralyžiuota, o po širdies priepuolio rugpjūtį jis savo postą užleido
ministrui pirmininkui R. Ryti. Taikos sutartis Maskvoje buvo pasirašyta vėlyvą
kovo 12 d. vakarą[2]. Ugnis turėjo būti nutraukta kitą dieną 11 val. ryto, tačiau
Vypurio prieigose abi pusės dar kurį laiką tęsė susirėmimus. „Tai, – vėliau rašė
7-osios armijos vadas K. Mereckovas, – buvo atvira ir abipusė demonstracija.
Mes norėjome pademonstruoti, kad galime nužygiuoti ir iki pat Helsinkio,
suomiai norėjo pademonstruoti, kad jų kovinė dvasia nepalaužta.“170 Žiemos
karas buvo baigtas, tačiau besidžiaugiančiųjų nebuvo. Suomijoje vėliavos buvo
nuleistos iki pusės stiebo – tai buvo praradimų ir gedulo diena.

Pagal kovo 12 d. Maskvos sutartį Tarybų Sąjunga gavo viską, ko reikalavo

prieš prasidedant kariniam konfliktui, ir dar šiek tiek daugiau. Suomija turėjo
perleisti beveik dešimtadalį savo teritorijos: visą suomiškąją Kareliją (ši
teritorija buvo laikoma Suomijos kultūros širdimi, taip pat čia buvo didžiulis
pramonės centras su antru pagal dydį Vypurio[3] miestu), dalį Salos regiono,
suomiškąją Rybačio (suom. Kalastajansaarento) pusiasalio Barenco jūroje dalį ir
Suomijos įlankos salas[4]. Iš viso Tarybų Sąjungai atiteko apie 40 000 km2
(maždaug Nyderlandų dydžio) teritorija. Prarasti Vypurį Suomijai buvo itin
skaudu. Prieš karą Tarybų Sąjungos reikalavimuose šio miesto nebuvo, be to,
Raudonoji armija taip ir nesugebėjo miesto užimti. Pasirašant taikos sutartį virš
jo vis dar plevėsavo Suomijos vėliava.

Prarastose teritorijose gyveno apie 450 000 žmonių, t. y. 12 proc. visos šalies
populiacijos. Jų pasirinkimas buvo paprastas – arba pasilikti ir tapti tarybiniais
piliečiais, arba palikti savo namus. Beveik be išimčių dauguma pasirinko antrąjį
variantą. Tai buvo tautos vienybės simbolis, tačiau didžiulis išbandymas
valstybės ekonomikai. Pastatyti naujus namus beveik pusei milijono gyventojų
nedidelei šaliai buvo neįvykdoma užduotis171.

Petsamo jūrų uostas buvo grąžintas su sąlyga, kad Tarybų Sąjungos civiliai
galės kirsti šį miestą norėdami patekti į Norvegiją. Hanko pusiasalis ir uostas
buvo išnuomotas 30-čiai metų ir tapo sovietų karinio laivyno baze.
Reikalavimuose taip pat buvo nurodymas, kad visi įrenginiai, instaliacijos bei
technika atitenka teritorijas perimančiai pusei. Taigi suomiai neteko lokomotyvų
geležinkelių stotyse, sunkvežimių, likusių bazėse, ir laivų perleidžiamuose
uostuose. Sovietai perėmė netgi kai kurias teritorijas, kurios pagal taikos sutartį
liko Suomijai. Pvz., Enso pramonės centrą, kuris buvo pervadintas Svetogorsku.
Sovietų perimtos teritorijos buvo svarbios Suomijos ekonomikai. Dėl jų
praradimo, paties karo, blogo oro ir visų kitų aplinkybių Suomijos grūdų gavyba
sumažėjo 60–65 proc. Šaliai iškilo bado grėsmė. Buvo prarasta daugiau kaip 10
proc. žemės ūkio teritorijų, du trečdaliai Kareliją palikusių suomių dirbo būtent
žemės ūkio sektoriuje. Taip pat 11 proc. miškų, 17 proc. pagaminamos elektros
energijos, 17 proc. geležinkelių, daugiau kaip 600 mokyklų, dešimtys globos
namų ir ligoninių – visa tai atiteko Tarybų Sąjungai172.

Suomijos gyventojai buvo šokiruoti sutarties sąlygų. Pasaulio simpatijos tapo

bereikšmės, kadangi tikros pagalbos jie nesulaukė. Tačiau suomiai kovėsi ne be
reikalo. 1940 m. Lietuva, Latvija ir Estija papildys Tarybų Sąjungos „sesių
šeimą“. Po ultimatumo Rumunijai Stalinas „susigrąžins“ Besarabijos ir Šiaurės
Bukovinos teritorijas, tapsiančias Moldavijos tarybinės respublikos dalimi. Visi
šie laimėjimai bus pasiekti be šūvių. Suomija prarado daug, bet išsaugojo savo
nepriklausomybę. Tai buvo vienintelė maža valstybė, savo krauju išsikovojusi
kitoms nepasiekiamą prabangą. Tai buvo svarbiausia, ir Suomija turės galimybę
atsikeršyti sovietams. Įsitikinusi, kad ištikus nelaimei negali tikėtis Vakarų
pagalbos, Suomija greitai peržiūrėjo savo užsienio politiką. Praėjus vos dviem
savaitėms nuo sutarties Maskvoje, Helsinkio vyriausybė užmezgė glaudžius
ryšius su Berlynu173. „Gerieji“ Vakarai nepadėjo, todėl nieko nuostabaus, kad
suomiai pasuko bendradarbiavimo su nacistine Vokietija linkme. Kai Hitleris
užpuls Tarybų Sąjungą, Suomija smogs su juo kartu. Ji kausis ne už nacių idėjas,
ji kausis ne dėl to, kad priklauso „arijų“ rasei. Suomija keršys savo skriaudikams
ir kausis dėl to, ką prarado.

Savo ataskaitoje apie Žiemos karą V. Molotovas skelbė, kad pagrindinis

tikslas buvo ne Suomijos aneksija, o Leningrado saugumas, ir jis buvo
užtikrintas174. Galbūt ir taip. Sieną nuo Leningrado sovietai pastūmėjo. Tačiau
anksčiau buvusi rami ir jokių pretenzijų neturinti kaimynė dabar laukė revanšo
progos. Raudonosios armijos vadovybei ši grėsmė buvo visiškai akivaizdi.
Prasidėjus „Barbarosai“, šį sektorių privalės saugoti 15 divizijų175. Didžiulė
armija, galėjusi būti visai kitur, jei ne Žiemos karo įskaudinti suomiai. Taika,
pasirašyta 1940 m. kovo 12 d., buvo tik paliaubos penkiolikai mėnesių.
[1] Nuo gruodžio pabaigos Stalinas sirgo ne tik depresija. Jis karščiavo ir nuolat
kosėjo. (Montefiore, p. 336)
[2] Iš tiesų jau buvo prasidėjusi kovo 13 d.

[3] Nuo šiol miestas buvo pervadintas į Vyborgą.

[4] Operacijos pavadinimas kilo nuo bunkerio, kuriame ji buvo suplanuota,

pavadinimo. Britanijos viceadmirolas Bertramas Ramsay dėl būsimos operacijos
tarėsi su W. Churchilliu Doverio bazės požeminiame bunkeryje Dynamo.
 Žiemos karo skaičiai, padariniai ir pamokos
105 dienas trukusį Žiemos karą laimėjo Raudonoji armija, tačiau nugalėtojų
nuostoliai buvo didžiuliai. Vienas sovietų karininkas ironiškai replikavo: „Mes
užkariavome lygiai tiek teritorijos, kad užtektų vietos palaidoti savo
žuvusiuosius.“ Žiemos karo veteranai Suomijoje mėgsta sakyti, kad už kiekvieną
suomį galvas padėjo dešimt rusų, tikroji statistika šiek tiek kitokia, bet nuostolių
skaičiai vis tiek pritrenkiamai dideli. XX a. pabaigoje patikslintais ir patikrintais
duomenimis, Žiemos kare žuvo arba dingo be žinios 126 875, sužeista 188 671
Raudonosios armijos kareivis176. Tūkstančių lavonų, per kuriuos žygiuoja
suomių kareiviai, nuotraukos pasaulio spaudoje nebuvo sufabrikuotos. Žuvusių
ar dingusių be žinios suomių buvo 25 904177, sužeistų – 43 557178, taigi santykis
maždaug 5–1 suomių naudai, tačiau tik 3,5 milijono gyventojų turinčiai šaliai tai
buvo didžiulis demografinis nuostolis.

Belaisvių skaičių santykis panašus: apie 1000 paėmė sovietai179, apie 5500 –
suomiai180, tik jų likimas skirtingas. Kadangi karas baigėsi, šalys apsikeitė
belaisviais. Grįžusiems į tėvynę suomiams tai buvo išsigelbėjimas, o plati
tarybinių kareivių tėvynė nebuvo tokia svetinga. Jie buvo apkaltinti pagal Tarybų
Sąjungos baudžiamojo kodekso 193-iąjį straipsnį, kuriame skelbiama, jog
„mūšio lauko palikimas be leidimo yra traktuojamas kaip Tėvynės išdavystė“.
Už tai grėsė mirties bausmė ir turto konfiskavimas. Maža to, pagal straipsnį
atsakomybėn galėjo būti patraukti visi pilnamečiai „išdavikų“ artimieji. Bausmė
jiems – balsavimo teisės atėmimas ir tremtis į Sibirą penkeriems metams.
Sušaudyti buvo ne visi, kai kuriems pavyko atsipirkti gulagu. Sovietų belaisviai
buvo išgabenti į Tarybų Sąjungą traukiniais, kuriuos lydėjo NKVD. Jie atsidūrė
stovyklose (beje, įrengtose suomių belaisviams) ir čia tardomi bei kankinami.
Tyrimų tikslas – išsiaiškinti, ar įtariamieji pasidavė savo valia, ar tai juos privertė
padaryti ypatingos aplinkybės ir priešas. Po ilgo tardymo kai kurie buvo išsiųsti
namo, apie 500 sušaudyta, 4354 ištremti į Sibirą 5–8 metams priverstinių darbų.
Bausmės neturėjo jokios logikos. Pvz.: vyrukas, netekęs abiejų kojų, nuteistas
aštuoneriems, o visiškai sveikas kareivis – tik penkeriems metams tremties181.
Užtat sistema buvo unikaliai logiška ir paprasta. Sovietų kareivis iš esmės turėjo
tik du pasirinkimus – kautis iki galo ir „garbingai“ žūti mūšio lauke arba
„negarbingai“ pasiduoti ir užtraukti nelaimę ne tik sau, bet ir artimiesiems. Tas
pats, kaip neduoti lakūnui parašiuto, kad ekstremaliu atveju galėtų katapultuotis.
 A. Tvardovskio eilėraštis apie vieną kritusį jauną rusų kareivį (žr. skyriaus
pradžioje) jaudina labiau nei sausa tūkstančių statistika, tačiau Žiemos karo
padariniai kur kas didesni nei didžiulė sovietų užkariautų teritorijų kaina ar taip
pat brangiai kainavęs Suomijos nepriklausomybės išsaugojimas.

Tarptautiniu lygmeniu šis karinis konfliktas sukėlė keletą politinių bankrotų.

Tautų Sąjunga eilinį kartą susikompromitavo ir pasirodė esanti nieko negalinti
popierinė organizacija. Vakarų sąjungininkai eilinį kartą pademonstravo
nesugebantys reaguoti į aplinkybes. Nesugebėjimas susitarti tarpusavyje,
suformuluoti savo planų, jau nekalbant apie jų įgyvendinimą, baigėsi É. Daladier
vyriausybės kritimu Prancūzijoje. Po dar vieno fiasko Norvegijoje toks pat
likimas ištiks ir N. Chamberlaino kabinetą Londone. Tuo tarpu britų karo
aviacija ir toliau „bombardavo“ Vokietiją propagandiniais atsišaukimo lapeliais.
Po vienos iš tokių konfeti operacijų Rūre kovo 5–7 d. susierzinęs anglas
H. Harwoodas žurnalui Time and Tide rašė: „Suomija ant bedugnės krašto,
Lenkijos mirties agonijos aidas keliauja po Europą. Abiem atvejais pajėgumas
ore buvo lemiamas veiksnys. Nėra abejonių, kad yra daug priežasčių, dėl kurių
mes negalėjome padėti, bet kam reikia tyčiotis iš savo bejėgiškumo? Jeigu
nenaudojame degalų ir nerizikuojame savo pilotais dėl gyvybiškai svarbių
objektų, koks galėtų būti pasiteisinimas, kad siunčiame juos už 2000 km
esančioje priešo žemėje mėtyti lapelių?“182

Tačiau labiausiai, žinoma, nukentėjo Tarybų Sąjungos ir jos armijos

prestižas. Sovietai laimėjo viską, ko siekė, tačiau moralinė pergalė liko Suomijos
pusėje. Raudonoji armija buvo didžiulė, tačiau konflikto eiga parodė, kad ši
gremėzdiška feodalinė organizacija akivaizdžai yra atsilikusi nuo naujųjų
standartų. Raudonoji armija įgijo trečiarūšės karinės jėgos reputaciją ir tokia
visuotinė išvada piršosi pati – jeigu ji negali įveikti mažytės Suomijos, tai ko
galima iš jos tikėtis kovoje su rimtesniu priešu? Kovo 22 d., kai Hitleris skrido
Velykų savaitgaliui į Berghofą, vienas jo adjutantas, pasinaudojęs proga, įteikė
H. Guderiano analizę apie prastą sovietų pasirodymą Suomijoje ir jų armijos
trūkumus. Auch die müssen wir vernichten! – lakoniškai atsakė fiureris. – „Mes
turim sunaikinti ir juos!“183 Žinoma, sprendimą pulti Tarybų Sąjungą Hitleris
priims ne dėl to, kad ši pademonstravo savo silpnybes Suomijoje. Jis buvo kone
užprogramuotas nacių biblijoje Mein Kampf, ir priežasčių bei motyvacijos tam
po triuškinamų vermachto pergalių Europoje bus nemažai, tačiau Žiemos karas
tarsi patvirtino Hitlerio rasinės doktrinos įsitikinimus, kad „vidutinis slavų
intelekto lygis“ neleidžia jiems sukurti modernių ginklų, kad jiems trūksta tikrų
ir talentingų lyderių ir kad visa sistema pūva iš vidaus. Tai buvo ne tik fanatiškų
nacių, panašios buvo ir karo ekspertų (ne tik vokiečių) išvados. Hitlerio
sprendimas pulti Tarybų Sąjungą bus vienas lemtingiausių II pasauliniame kare,
ir nevykusi Raudonosios armijos repeticija Suomijoje prie to prisidėjo. 1941 m.
vokiečiai pakartos tą pačią klaidą – jie neįvertins savo varžovo. Sovietai
neįvertino nykštuko ir galiausiai savo reikalus sutvarkė. Vokiečiai neįvertins
milžino ir jį pažadinę jau nieko pakeisti negalės. Tai bus dvikova iki mirties.

Hitleris buvo ne vienas. W. Churchillis sausį sakė, kad „Suomija visiems

pademonstravo Raudonosios armijos trūkumus ir nesugebėjimą“184. Vėliau,
prisimindamas karo pradžią, netgi Stalinas buvo tokios pat nuomonės:
„Raudonoji armija buvo niekam tikusi“, – sakė sovietų diktatorius viename iš
pirmųjų susitikimų su W. Churchilliu ir F. D. Rooseveltu185. Jis kalbėjo būtuoju
laiku, nes 1940 m. išvadas padarė ne tik tarptautiniai specialistai. Balandį
Maskvoje vykusi karo konferencija, kurioje buvo aptariamos Žiemos kare
kilusios problemos išsiskyrė savikritiškumu ir stebėtinai objektyvia analize.
Žinoma, kritika buvo skirta ne „visų laikų ir tautų didžiausiam vadui“ Stalinui,
tačiau vien tai, kad tokia plati ir atvira diskusija vyko, jau buvo didelis
laimėjimas. Kalbama buvo apie viską: vadų kompetencijos trūkumą, pėstininkų,
tankų, aviacijos ir artilerijos nesugebėjimą derinti tarpusavio veiksmų, technines
problemas ir t. t. Buvo ir temų, neįsivaizduojamų nė vienoje kitoje pasaulio
kariuomenėje. Geras pavyzdys galėtų būti viena iš silpnųjų Raudonosios armijos
grandžių – žvalgyba. Dėl to kentėjo ne tik kareiviai mūšio lauke, dėl to Stalinas
padarė klaidingą išvadą, kad Vakarai ketina paskelbti jam karą, tačiau pati
diskusija buvo tragikomiška. Kai vienas karininkas pareiškė, jog jo dalinys buvo
nemaloniai nustebintas, atsidūręs didžiuliuose miškuose, nors jų žemėlapyje
nebuvo, Stalinas pasišaipė: „Laikas mūsų armijai sužinoti, kad ten yra miškų...
Jie buvo ten jau Petro I laikais. Jelizaveta... Jekaterina... Aleksandras[1] – visi jie
atradinėjo miškus! Ką gi, dabar ketvirtas kartas!“ (Juokas aplink)186

Lengva buvo Stalinui ironizuoti. Tame pačiame susitikime K. Mereckovas

tęsė temą: „Kai norime su užduotimi pasiųsti vadą į užsienį, jis bijo eiti į tokią
žvalgybą.“ – „Nereikia veltis į tinklą, reikia veikti pavieniui, kaip turistui“, –
mestelėjo Stalinas, bet K. Mereckovas neatlyžo: „Vadai baiminasi eiti į tokią
žvalgybą, nes jų bylose gali atsirasti įrašas, kad jie yra buvę užsienyje[2]. Bijo
vadai.“ Prie diskusijos prisijungė žvalgybos viršininkas I. Proskurovas: „Vadai
kalba taip: jeigu jų bylose atsiras užrašas „buvo užsienyje“, tai visam gyvenimui.
Išsikvieti kartais puikių žmonių, gerų specialistų, o jie kratosi ir sako: „Įsakykit
ką tik norit, bet kad asmens byloje nebūtų įrašyta, jog buvau užsienyje.“ Stalino
atsakymas: „Yra gi pas mus keletas tūkstančių žmonių, kurie buvo užsienyje, ir
ką, nieko blogo, tai nuopelnas.“187 Sovietų caras galėjo dar pridurti: „Buvo
užsienyje ir vis dar gyvi, net neištremti vaikšto.“ Neįtikima diskusija,
neįmanoma jokioje kitoje pasaulio kariuomenėje. Kai kurie klausimai buvo
tiesiog juokingi. Kai L. Mechlis savo pranešime konstatavo, jog suomiai dažnai
rengdavo atakas per Raudonosios armijos pietų pogulį, Stalinas negalėdamas
patikėti perklausė: „Pietų pogulį?“ – „Taip, pietų pogulį“, – patvirtino maršalas
G. Kulikas. „Pietų pogulį gali sau leisti tik žmonės, besiilsintys namuose“, –
pratrūko Stalinas188.

Armijos aprūpinimo tarnybos vadas Andrejus Chruliovas savo ataskaitoje

nepamiršo svarbiausio žmogaus: „Kas pirmas pastebėjo, kad armija gali atsidurti
sunkioje padėtyje, kad gali būti daug nušalusių? Draugas Stalinas.“ Balsas
salėje: „O ne jūs!“189 Stalinas buvo visažinis. Jis vienintelis žinojo, kad po
lapkričio būna gruodis ir tokioje Šiaurės šalyje kaip Suomija gali būti šalta.
Tačiau nepaisydamas visų privalomų liaupsių savo atžvilgiu, Stalinas mokėjo
išgirsti ir susitelkti į tai, kas iš tikrųjų svarbu. K. Mereckovas atvirai prabilo apie
problemas, kurios kyla dėl politinių prievaizdų kariuomenėje: „Mūsų žmonės
bijo ką nors pasakyti tiesiai, jie bijo susigadinti santykius ir nemalonumų, jie bijo
sakyti tiesą.“190 Tai, kad K. Mereckovui už tokią drąsą nieko neatsitiko, bylojo
apie besikeičiančius vėjus.

Aukščiausiu lygmeniu atpirkimo ožiu tapo gynybos ministras Klimentas

Vorošilovas. Savo kalboje gynybos komitete jis plakė save: „Turiu pripažinti,
kad nei aš, nei generalinis štabas... neturėjome supratimo apie šio karo specifiką
ir sunkumus...191 Dauguma vyriausiųjų vadų buvo nepasiruošę tokioms
užduotims, – tęsė K. Vorošilovas. – Karo štabai buvo priversti keisti
vyresniuosius karininkus ir štabų vadovus, nes jų vadovavimas ne tik nedavė
naudos, bet nešė žalą. Raudonoji armija pasiekė savo palyginti greitą pergalę tik
dėl to, kad nuo pat karo pradžios iki pergalingos jo pabaigos tikrasis jos vadas
buvo draugas Stalinas.“192

K. Vorošilovas partijoje turėjo rimtų priešų. N. Chruščiovas jį vadino

„didžiausiu mėšlo gabalu armijoje“193, o tai, kad gynybos ministras daugiau
laiko praleisdavo tapytojo H. Gerasimovo studijoje nei gynybos komisariate,
laikė „nusikaltėliška veikla“. L. Mechlis, nemėgęs K. Vorošilovo ir pats svajojęs
tapti gynybos ministru, šakališkai šnibždėjo Stalinui: „Jis negali tiesiog paprastai
palikti savo posto – jis turi būti rimtai nubaustas.“194 Tačiau Stalinas po Žiemos
karo ėmėsi ne represijų, o reformų. K. Vorošilovas buvo jo bendražygis nuo
pilietinio karo laikų, ir kad Stalinui ši draugystė yra išskirtinė, rodo
beprecedentis epizodas.

Kai neoficialioje aplinkoje, Kuncevo viloje, Stalinas bandė K. Vorošilovą

apšaukti dėl nesėkmių Suomijoje, šis rėžė atgal: „Dėl to jūs galite kaltinti tik pats
save. Jūs eliminavote senąją mūsų armijos gvardiją, jūs nužudėte geriausius
generolus.“ Stalinas atsikirto, o K. Vorošilovas griebė nuo stalo lėkštę su
kiaulienos kepsniu ir trenkė ją į žemę. N. Chruščiovas vėliau pripažino, kad
tokio įžūlumo bendraujant su Stalinu daugiau neregėjo per visą savo gyvenimą.
K. Vorošilovas buvo atleistas iš gynybos ministro posto, tačiau liko tarp Stalino
„magnatų“. Jis buvo paskirtas premjero pavaduotoju kultūros reikalams.
A. Mikojanas juokėsi, kad tai, ko gero, dėl maršalo pomėgio pozuoti
portretams195.

Iš tikrųjų tai buvo Stalino paskelbta „pilietinio karo praeities kulto“ pabaiga.
Tiesa, tuo pat metu tokie nekompetentingi senosios gvardijos atstovai kaip
Semionas Budionas ar Grigorijus Kulikas liko mėgautis valdžia ir įtaka. Istorikas
S. S. Montefiore ne be reikalo savo knygą apie sovietų diktatorių pavadino
„Raudonojo caro dvaras“. Kremliuje viskas priklausė nuo Stalino malonės.
Maršalas S. Budionas 1940 m. buvo paskirtas gynybos ministro pavaduotoju,
G. Kulikas po Žiemos karo už „drąsą ir išskirtinius gebėjimus“ buvo paskelbtas
Tarybų Sąjungos didvyriu ir paaukštintas į maršalus. O juk tai „specialistai“,
kurie buvo įsitikinę, kad tankai niekada nepakeis kavalerijos. G. Kuliko
pagrindinis šūkis buvo „ordinas arba kalėjimas“, jis negalėjo suprasti, kam
reikalingi prieštankiniai pabūklai, ir kiek įmanydamas stabdė būsimo vokiečių
siaubo – „Katiušų“ gamybą: „Kam, po velnių, mums reikalinga raketų artilerija?
– klausė G. Kulikas. – Pagrindinis ginklas yra arklių traukiami pabūklai.“ Jis
lygiai taip pat stabdė efektyviausio II pasaulinio karo tanko T-34 gamybą. Kai
N. Chruščiovas pabandė suabejoti dėl jo kompetencijos ir atsilikusių pažiūrų,
Stalinas atšovė: „Jūs nepažįstate Kuliko. Aš jį žinau nuo pilietinio karo, kai jis
vadovavo artilerijai Caricyne[3]. Jis išmano artileriją.“ – „Bet kiek pabūklų jūs
ten turėjote? Du, tris? O dabar jis vadovauja visai sausumos artilerijai?“ –
neatlyžo N. Chruščiovas. Stalinas pasiūlė N. Chruščiovui geriau užsiimti savais
reikalais. Prireiks šimtų tūkstančių gyvybių, kad raudonojo caro favoritai būtų
patraukti iš aukštų postų[4] 196.

Vis dėlto šios Stalino malonės savo seniems bendražygiams buvo tik retos
išimtys. Naujasis favoritas, nauja Raudonosios armijos žvaigždė buvo žmogus,
kuris užsitarnavo tokį statusą ne už praeities pažintis ir draugystes, o už tai, kad
sugebėjo laimėti Žiemos karą. Tai buvo Semiono Timošenkos triumfo valanda ir,
kaip parodys laikas, jo, kaip kareivio, karjeros viršūnė. Savo ataskaitoje apie
sėkmingą Mannerheimo linijos pralaužimą S. Timošenka rašė: „Pirmą kartą
karinėje istorijoje per išskirtinai trumpą laiką, vieną mėnesį, buvo sumušta ir
sunaikinta aukštos klasės, pagal visus šiuolaikinius inžinerinius reikalavimus
pastatyta ilgalaikė gynybos sistema, sudaryta iš 4 pagrindinių gynybos linijų ir
vientiso gerai įtvirtinto rajono. Ši labai sudėtinga užduotis buvo įvykdyta
nepaisant neregėtai prastų vietovės sąlygų, žiaurių šalčių ir gilaus sniego.“197
1940 m. gegužę tapęs ne tik maršalu, bet ir Tarybų Sąjungos gynybos ministru,
S. Timošenka buvo teisus, tačiau jis kalbėjo apie antrąjį „Žiemos raundą“. Jeigu
konfliktas Suomijoje būtų vykęs taip, kaip nuo 1940 m. vasario, sovietų armija
būtų gavusi kur kas aukštesnį įvertinimą. Žiemos kare buvo tarsi dvi raudonosios
armijos – pirmoji, kuri lapkritį–gruodį patyrė katastrofiškai didelius nuostolius,
ir antroji, kuri vasarį–kovą nepaliko abejonių, kas šioje dvikovoje yra
pranašesnis. Į tai kažkodėl nedaug kas iš užsienio ekspertų atkreipė dėmesį. Po
savo nesėkmių Suomijoje sovietų armija įgijo trečiarūšės statusą, tačiau tame
pačiame kare ji parodė, jog geba mokytis iš savo klaidų. Nedaug kas atkreipė
dėmesį ir į kitas detales: sugebėjimą sugerti didžiulius nuostolius ir tęsti kovą
toliau, faktą, kad į nelaisvę pasidavė tik keletas tūkstančių Raudonosios armijos
kareivių. Ištisos divizijos, atsidūrusios apsupties katiluose, nesudėjo ginklų ir
kovėsi iki paskutinio šovinio. Įsakymas Stojat’ do poslednego bus vienas iš
dažniausiai skambančių rusų vadų lūpose iki pat II pasaulinio karo pabaigos.
Kai, pvz., prancūzai kels baltas vėliavas, sovietų priešams dar teks pralieti
nemažai kraujo, kad pasipriešinimas būtų palaužtas. Ši potencija turėjo daug
priežasčių, baimė būti sušaudytam savų tarp jų ne paskutinė, tačiau greta jos
buvo ir keistas bei išskirtinis „rusiškas mentalitetas“, apie kurį po Žiemos karo
suomių veteranai kalbėjo su pagarba. Ginant savo tėvynę ji išaugs keleriopai.

Turint omenyje, kas laukė Raudonosios armijos ateityje, Žiemos karas buvo
tik pratybos, ir tai, kad pasirodymas jose buvo prastas, ko gero, davė Tarybų
Sąjungai daugiau naudos nei būtų suteikęs lengvas priešo sutriuškinimas.
Suomiai parodė sovietų silpnybes ne tik pasauliui, bet ir jiems patiems.
Raudonojoje armijoje prasidėjo didžiulės reformos. Į karo laipsnių sistemą vietoj
komandarmų, komkorų, komdivų, kombrigų[5] buvo įvesti armijos generolų,
generolų pulkininkų, generolų leitenantų, generolų majorų laipsniai. Vien tik
birželį apie 1000 karininkų buvo paaukštinti, tarp jų armijos generolu (tik už
maršalą žemesnis laipsnis) tapo būsimoji sovietų karo žvaigždė Georgijus
Žukovas. Paskyrus 479 naujus generolus majorus prasidėjo naujosios karininkų
korpuso kartos formavimas, ir būtent ši karta, o ne „senoji gvardija“, kausis II
pasauliniame kare. Ko gero, svarbiausia reforma buvo 1940 m. rugpjūčio
įsakymas, atšaukiantis dvivaldystę kariniuose daliniuose. Politiniai komisarai
liko, jie ir toliau galėjo siuntinėti skundus partijos bosams, tačiau karinio dalinio
vadas nuo šiol buvo vyriausiasis karininkas198. Tokioms kadrų ir struktūrinėms
pertvarkoms reikia nemažai laiko, dar daugiau jo reikėjo technikos, technologijų
ir jų panaudojimo srityse, tačiau svarbiausia, kad Raudonojoje armijoje prasidėjo
reformos. Pavėluotai, bet ne per vėlai. Kad sovietai tapo visai kitokiu, gerokai
rimtesniu priešu, galės įsitikinti ir suomiai. Žiemos karas nebuvo paskutinė jų
dvikova su didžiąja kaimyne.

II PASAULINIO KARO SAUSUMOS PAJĖGŲ KARINIŲ LAIPSNIŲ LENTELĖ

Didžioji Britanija Tarybų Sąjunga Vokietija
Feldmaršalas Armijos generolas / maršalas Generolas feldmaršalas
(Field Marshal) (Генерал армии / маршал) (Generalfeldmarschall)
Generolas pulkininkas / vyriausiasis
Generolas Generolas pulkininkas generolas
(General) (Генерал-полковник)
(Generaloberst)[6]
Generolas
leitenantas Generolas leitenantas Generolas
(Lieutenant- (Генерал-лейтенант) (General)[7]
General)
Generolas majoras Generolas majoras Generolas leitenantas
(Major-General) (Генерал-майор) (Generalleutnant)
Brigados generolas Generolas majoras
-
(Brigadier) (Generalmajor)
Pulkininkas Pulkininkas Pulkininkas
(Colonel) (Полковник) (Oberst)
Pulkininkas
leitenantas Papulkininkis Pulkininkas leitenantas
(Lieutenant- (Подполковник) (Oberstleutnant)
Colonel)
Majoras Majoras Majoras
(Major) (Майор) (Major)
Kapitonas Kapitonas Kapitonas
(Captain) (Капитан) (Hauptmann)
Leitenantas Vyresnysis leitenantas Vyresnysis leitenantas
(Lieutenant) (Старший лейтенант) (Oberleutnant)
Leitenantas (Лейтенант)
Antrasis leitenantas Leitenantas
Jaunesnysis leitenantas (Младший
(Second Lieutenant) (Leutnant)
лейтенант)
[1] Stalinas turėjo omenyje Rusijos imperatores Jelizavetą Romanovą (1741–
1762) ir Jekateriną II (1762–1796) bei imperatorių Aleksandrą III (1845–1894).
[2] Įrašas, kad žmogus yra buvęs užsienyje, asmenį režimo sistemoje
automatiškai paversdavo įtartinu.
[3] Vėliau Stalingradas, dabar Volgogradas.

[4] Keistame Stalino pasitikėjimo / nepasitikėjimo žaidime netrūko sadizmo.

Gegužės 7 d. G. Kulikas buvo paskelbtas Tarybų Sąjungos maršalu, o prieš dvi
dienas NKVD suėmė ir Liubiankos kalėjime uždarė jo žmoną Kirą. Kai
sunerimęs maršalas atvyko pas L. Beriją, šis tęsė žiaurų spektaklį. „Maršalas
Kulikas sėdi priešais mane. Ne, jis nieko nežino. Ji tiesiog išėjo ir dingo.
Žinoma, drauge Stalinai, mes paskelbsime paiešką visoje Sąjungoje ir
padarysime viską, kas įmanoma, kad ją rastume“, – kalbėjo Berija telefonu, nors
tiek jis, tiek Stalinas puikiai žinojo, kad Kira Kulik tuo metu yra požeminėje
kameroje. Oficiali K . Kulik paieška tęsėsi 12 metų, tačiau per šį ilgą laiką
G. Kulikas, ko gero, suprato šio žaidimo taisykles ir vedė kitą moterį.
(Montefiore, p. 340)
[5] Iki 1940 m. terminas „karininkas“ buvo beveik nevartojamas. Vietoj jų buvo
tiesiog vadai (rus. komandiry): armijos (komandir armii), korpuso (komandir
korpusa), divizijos (komandir divizii), brigados (komandir brigady) ir t. t.
[6] Oberst – išvertus iš vokiečių kalbos yra pulkininkas, tačiau šiuo atveju

tiesioginis vertimas generolas pulkininkas gali būti klaidinantis, nes tai žemesnis
laipsnis bendroje hierarchijoje, o Generaloberst Vokietijos armijoje nusileido tik
feldmaršalui.
[7] Greta generiolo laipsnio Vokietijos ginkluotose pajėgose būdavo nurodomas

vadovaujamų pajėgų pobūdis: pėstininkų generolas (General der Infanterie),

artilerijos generolas (General der Artillerie), šarvuotųjų pajėgų generolas
(General der Panzertruppe) ir t. t.
11. Kampanija Skandinavijoje
Ši operacija turi užkirsti britams kelią į Skandinaviją ir Baltijos jūrą. Ji
taip pat turi apsaugoti mūsų rūdos bazes Švedijoje ir suteikti kariniams
oro ir jūrų laivynams geresnę startinę poziciją prieš Britaniją... Turint
omeny mūsų karinį ir politinį pranašumą prieš Skandinavijos valstybes,
pajėgos, skirtos „Weserübung“, turi būti kiek įmanoma mažesnės.
Kiekybinį trūkumą turi kompensuoti drąsūs veiksmai ir netikėtumas...
Svarbiausia, kad Skandinavijos valstybės ir mūsų Vakarų oponentai būtų
užklupti netikėtai... Kariai su savo tikraisiais uždaviniais gali būti
supažindinti tik išplaukę į jūrą...
Iš 1940 m. kovo 1 d. Hitlerio direktyvos

Generole, ar galiu aš, kaip senas kareivis, šį bei tą jums pasakyti? Kaip
kareivis kareiviui? Jūs, vokiečiai, vėl padarėte neįtikimą dalyką! Reikia
pripažinti, kad tai nuostabus darbas!
Danijos karalius Kristijonas X vermachto generolui, priėmusiam
kapituliaciją. 1940 m. balandžio 9 d.

Aš negaliu sutikti su vokiečių reikalavimais. Tai prieštarautų viskam, ką

aš laikau savo, kaip Norvegijos karaliaus, pareiga... Aš nenoriu, kad
mano pareiškimas darytų įtaką vyriausybės sprendimui ar kad ji šiuo
pareiškimu remtųsi. Bet aš negaliu paskirti Quislingo ministru
pirmininku.
Norvegijos karalius Hakonas VII atmeta reikalavimą paskirti
šalyje marionetinę vyriausybę. 1940 m. balandžio 10 d.

Aš pajutau visišką palengvėjimą. Pagaliau turėjau įgaliojimus valdyti ir

nustatyti visas didžiulės scenos kryptis. Aš pasijutau tarsi eidamas koja į
koją su likimu, kad visas mano ligšiolinis gyvenimas buvo tik
pasiruošimas šiai akimirkai, šiam išbandymui.
Winstonas Churchillis apie 1940 m. gegužės 10-ąją, dieną, kai
buvo paskirtas Britanijos ministru pirmininku
 Kas „pavėlavo į autobusą“?
Pirmasis Hitlerio žvilgsnį nukreipti į Šiaurę pabandė Erichas Raederis.
Grosadmirolas apie būtinybę okupuoti Norvegijos jūrų uostus ir juos išnaudoti
kaip karo bazes povandeniniams laivams prabilo susitikime su fiureriu spalio 10
d.1 Dieną prieš tai pasirašęs Fall Gelb direktyvą, Hitleris buvo susirūpinęs
puolimo Vakaruose planais, Norvegija jo nedomino2. Gruodžio 8 d. E. Raederis
vėl grįžo prie šio klausimo. Naujas jo argumentas buvo Sąjungininkų
išsilaipinimo Skandinavijoje grėsmė. Ši korta buvo rimtesnė. Grosadmirolas
pareiškė suprantąs, kad tokia operacija labai rizikinga ir Vokietija gali prarasti
savo laivyną, tačiau greta nupiešė nemalonią viziją, pagal kurią, išsilaipinę
Norvegijoje, britai galėjo atkirsti rūdos telkinius Švedijoje, o jų oro ir jūrų
pajėgos taptų rimta grėsme Šiaurės Vokietijoje ir Baltijos jūroje3.

Gruodį E. Raederis įgijo sąjungininką. Tai buvo nedidelės ir neįtakingos

Norvegijos tautinės sąjungos partijos (sukurtos vokiečių nacionalsocialistų
pavyzdžiu, Nasjonal Samling) lyderis Vidkunas Quislingas. Jo vardas į pasaulio
istoriją pateko kaip išdaviko sinonimas. 1931–1933 m. V. Quislingas spėjo
pabūti Norvegijos gynybos ministru, tačiau po to sukurta partija politinės šlovės
neatnešė. Ji surinkdavo tiek mažai balsų, kad net negalėdavo patekti į
parlamentą. Tada V. Quislingas nusprendė valdžią išsikovoti kitaip – padedamas
nacistinės Vokietijos. Jis užmezgė ryšius su įtakingu nacių partijos užsienio
reikalų sekretoriumi Alfredu Rosenbergu. Pastarasis suorganizavo V. Quislingo
susitikimą su E. Raederiu ir jame gruodžio 11 d. V. Quislingas kalbėjo apie
padėtį ir perspektyvas, atitinkančias paties admirolo prognozes bei tikslus.
V. Quislingas teigė, kad britų ketinimai okupuoti Norvegiją labai rimti ir kad
Norvegijos vyriausybė sudarė slaptą sutartį su Sąjungininkais remti tokius
veiksmus. Pirmoji dalis buvo tiesa, antroji – blefas, bet V. Quislingas čia pat
siūlė išeitį – jis teigė, kad jo partija turi užtektinai galios užimti visus svarbius
taškus (geležinkelius, pašto skyrius, komunikacijos centrus ir t. t.), sudaryti visas
sąlygas Vokietijos pajėgoms išsilaipinti svarbiausiose bazėse, o tada paskelbti
Osle naują vyriausybę, lojalią naciams. Iš esmės tai buvo anšliuso variantas, tik
A. Seyss-Inquarto vaidmenį turėjo atlikti V. Quislingas. E. Raederis apie šį
pokalbį pranešė Hitleriui ir šis panoro susitikti su V. Quislingu asmeniškai.
Panašu, kad pokalbis padarė įspūdį fiureriui, nes gruodžio 14 d. jis įsakė OKW
išnagrinėti klausimą, „kaip galima būtų užimti Norvegiją“4, o po kelių dienų
antrą kartą susitikęs su V. Quislingu, Hitleris pareiškė, kad viskas, ko jam reikia
iš Norvegijos, yra jos neutralumas. Tačiau, anot fiurerio, jeigu britai tikrai ketina
užimti Norvegiją, Vokietija imsis atitinkamų priemonių5. Jis pažadėjo finansinę
paramą V. Quislingo partijai[1] ir nurodė, kad šis turės vykdyti OKW misijas bei
pateikti visą reikalingą informaciją. Vis dėlto nei E. Raederio ambicijos, nei
V. Quislingo nupieštas paveikslas, pagal kurį atrodė, jog Norvegiją okupuoti
galima nesunkiai ir beveik taikiai, buvo neesminiai. Vokiečiai greitai išsiaiškino,
kad V. Quislingo populiarumas Norvegijoje yra menkas ir didelių vilčių į jo
siūlomą valdžios perversmą nedėjo6. Išdavikais nepasitiki ir tie, kurie iš jų gauna
informaciją. Per artimiausius mėnesius jis praktiškai buvo eliminuotas iš
invazijos planavimo. Tačiau V. Quislingas padarė svarbų dalyką – jis sustiprino
nuomonę, kad Sąjungininkų grėsmė Norvegijai yra reali, o ženklų, kad būtent
taip ir yra, daugėjo.

Kai sausio 6 d. Britanija su Prancūzija, prisidengdamos pagalbos Suomijai

pretekstu, pateikė prašymus Švedijai ir Norvegijai leisti Sąjungininkų pajėgoms
kirsti šių šalių teritorijas ir vandenis, Hitlerio dėmesys Skandinavijai ženkliai
išaugo. Kadangi OKW štabas šį projektą laikė antraeiliu ir labiau rūpinosi Fall
Gelb reikalais, fiureris pirminę studiją atšaukė ir sausio 27 d. išleido slaptą
direktyvą, kurioje pats asmeniškai ėmėsi prižiūrėti operacijos Šiaurėje
planavimą, o pasiruošimo darbams vadovauti paskyrė OKW viršininką
Wilhelmą Keitelį. Pastarasis turėjo sudaryti mini štabą, kuriame būtų visų trijų
armijos rūšių – sausumos, oro ir jūrų pajėgų atstovai. Operacijos kodinis
pavadinimas – Weserübung[2] – skambėjo nerimtai. Tarsi vokiečiai būtų planavę
persikėlimo per upę pratybas.

Vasario 16 dienos incidentas dar labiau sustiprino Hitlerio įtarimus, kad

neutralūs Norvegijos vandenys darosi nesaugūs. Vasario viduryje į juos įplaukė
vokiečių tanklaivis Altmark. Tai buvo ne karo, o pagalbinis laivas, plaukiantis su
Vokietijos prekybinio laivyno vėliava, tačiau prieš tai jis lydėjo Graf Spee ir
dabar triumuose slėpė 299 britų belaisvius. Norvegijos patruliai užrakintų
triumuose kalinių nepastebėjo ir leido Altmark kirsti neutralius vandenis, tačiau
britų Admiralitetas žinojo apie slaptą krovinį. W. Churchillis, gaudantis
kiekvieną pergalių progą, asmeniškai įsakė eskadrinių minininkų flotilei plaukti į
Norvegijos vandenis, sulaikyti Altmark ir išlaisvinti belaisvius. Altmark
pastebėjo priešo laivus ir įplaukė į Josingo fiordą netoli Egersiundo, tačiau
saugaus prieglobsčio čia nerado. Nepaisant visų norvegų protestų, britų
eskadrinis minininkas Cossack įplaukė į fiordą ir atidengė ugnį. „Įlipę į laivą jie
kaip išprotėję ėmė šaudyti kur papuola“, – rašoma incidento ataskaitoje, nors
vokiečių įgula buvo neginkluota. Iš Londono Cossack kapitonas gavo
instrukcijas atidengti ugnį ir į norvegų laivus, jei šie mėgintų įsikišti7. 4
vokiečiai žuvo, 5 buvo sužeisti ir visi 299 karo belaisviai buvo išlaisvinti. Iškart
po incidento Norvegijos vyriausybė nusiuntė protestą Londonui dėl jos neutralių
teritorinių vandenų pažeidimo, bet N. Chamberlainas atkirto, kad Norvegija pati
pažeidė neutralumą, leisdama Vokietijai gabenti karo belaisvius per savo
vandenis. Hitleriui šis ženklas buvo aiškus – Vakarų sąjungininkai neketina
gerbti Norvegijos neutralumo. „Ginkluokite laivus, parenkite dalinius“, – vasario
19 d. energingai diktavo fiureris A. Jodliui. Šis priminė, kad operacija vis dar
neturi vykdytojo, ir pasiūlė generolo Nikolauso von Falkenhorsto kandidatūrą8.
Weserübung įgijo naują pagreitį.

Vasario 21 d. išsikvietęs į kanceliariją N. Falkenhorstą Hitleris nustebino

generolą, atskleisdamas planus okupuoti Norvegiją, kol to nepadarė britai.
„Invazija į Norvegiją atvestų juos į Baltiją, paskui gal net į patį Berlyną, nes čia
mes neturime nei pajėgų, nei įtvirtintų krantinių“, – paaiškino priežastis fiureris9.
Jis pažadėjo skirti 5 divizijas ir įsakė sugalvoti karo operacijos planą, kurio esmė
– užimti Norvegijos uostus. Buvo vidurdienis, o N. Falkenhorstas gavo
nurodymą su parengtu planu grįžti į kanceliariją jau kitą dieną 17 val. Kadangi
generolas neturėjo Norvegijos žemėlapio, pakeliui namo nusipirko kelionių
vadovą (!) ir su draugu prasėdėjęs prie jo visą naktį ir dieną pas Hitlerį grįžo
nurodytu laiku. Nors N. Falkenhorstas nieko nežinojo apie ankstesnę OKW
„Šiaurės studiją“, jo planas iš esmės buvo toks pat. 5 išsilaipinimo taškai buvo
svarbiausi Norvegijos uostai: Oslas, Stavangeris, Bergenas, Trondheimas ir
Narvikas. Tiesa, N. Falkenhorstas pabrėžė, kad, norint Skandinavijoje sėkmingos
kampanijos, reikia užimti ir Daniją – jūrų ir oro bazių svarba Jutlandijoje buvo
akivaizdi. Prisaikdinęs N. Falkenhorstą laikyti operaciją visiškoje paslaptyje,
Hitleris paskyrė jį vyriausiuoju XXI korpuso vadu, o vasario 29 d. entuziastingai
patvirtino N. Falkenhorsto planą. Jis sutiko skirti prašomas dvi kalnų divizijas ir
pažadėjo daugiau kariuomenės Kopenhagai užimti. Trečiojo Reicho taikinyje
atsidūrė ne tik Norvegija, bet ir Danija10.

Neįtikima, bet apie visus šiuos planus vyriausioji karinė vadovybė nieko
nežinojo. Hitleris nusprendė, kad Weserübung ir Fall Gelb bus vykdomos taip,
kad nepriklausys viena nuo kitos11, todėl kai kovo 1 d. pasirodė Weserübung
direktyva, tarp karo vadų kilo sąmyšis. Direktyva skelbė: „Tai, kas vyksta
Skandinavijoje, verčia mus būti pasiruošusius okupuoti Daniją ir Norvegiją. Ši
operacija turi užkirsti britams kelią į Skandinaviją ir Baltijos jūrą. Ji taip pat turi
apsaugoti mūsų rūdos bazes Švedijoje ir suteikti kariniams oro ir jūrų laivynams
geresnę startinę poziciją prieš Britaniją... Turint omeny mūsų karinį ir politinį
pranašumą prieš Skandinavijos valstybes, pajėgos, skirtos Weserübung, turi būti
kiek įmanoma mažesnės. Kiekybinį trūkumą turi kompensuoti drąsūs veiksmai ir
netikėtumas... Iš esmės mes turime padaryti viską, kad operacija atrodytų kaip
taiki okupacija, kurios tikslas – karinė Skandinavijos šalių neutralumo apsauga.
Atitinkami reikalavimai bus nusiųsti vyriausybėms okupacijos pradžioje. Jeigu
reikės, oro ir karinių laivynų demonstracijos bus panaudotos kaip įtikinamas
argumentas. Jeigu vis dėlto bus priešinamasi, turi būti panaudotos visos karinės
priemonės... Kirsti Danijos sieną ir išsilaipinti Norvegijoje reikia tuo pat metu...
Svarbiausia, kad Skandinavijos valstybės ir mūsų Vakarų oponentai būtų
užklupti netikėtai... Kariai su savo tikraisiais uždaviniais gali būti supažindinti
tik išplaukę į jūrą...“12

Kadangi šis sumanymas buvo grosadmirolo E. Raederio kūdikis,

krygsmarinė neturėjo jokių pretenzijų, tačiau sausumos (OKH) ir liuftvafės
(OKL) vadovybėje kilo protestų banga. Artėjant karo kampanijai Vakaruose,
niekas nenorėjo skirti papildomų pajėgų „antrarūšiam“ karo frontui
Skandinavijoje. Kai vasario pabaigoje N. Falkenhorstas paprašė F. Halderio
skirti jam kalnų diviziją, šis atkirto, kad turi žinoti, kam ir kodėl šios pajėgos
reikalingos. Kovo 1 d. išgirdęs kam, generalinio štabo vadas savo dienoraštyje
įrašė: „Tarp fiurerio ir W. Brauchitscho šiuo klausimu nebuvo ištartas nė vienas
žodis. Tai turi būti įrašyta į karo istoriją!“13 Liuftvafės vadas H. Göringas
pasiuto, kad nebuvo supažindintas su planais, nors jo lėktuvams Skandinavijoje
buvo numatytas rimtas vaidmuo. Dar labiau jo savimeilę įžeidė faktas, kad jis,
vienintelis Vokietijos feldmaršalas, yra skiriamas N. Falkenhorsto vadovaujamos
operacijos vykdytoju14.

Kovo pradžioje Sąjungininkų intervencija į Skandinaviją darėsi vis realesnė.

Britų karo kabinetas tuo metu jau buvo palaiminęs išsilaipinimą Narvike, o
sėkmės atveju planavo lygiai taip pat užimti ir Trondheimą. Kovo 12 d.
susitikime nuspręsta, kad Norvegijos vyriausybė apie šiuos veiksmus turi būti
informuota „tik po to, kai laivai jau bus uostuose“. Hitleris nežinojo, kad jų
išsilaipinimas Norvegijoje buvo numatytas kovo 20 d., tačiau jam užteko
Londono ir Paryžiaus pažadų Helsinkiui bei notų Oslui ir Stokholmui15.

Fiureris įsakė karo štabams nevilkinti pasiruošimo Weserübung ir

pareikalavo pasiruošti taip, kad išsilaipinimas Norvegijoje galėtų įvykti kovo 17
d.16 Taigi, popieriniuose planuose Hitleris lenkė Sąjungininkus trimis dienomis.
Kovo 5 d., norėdamas numalšinti aistras ir išspręsti savo paties sukurtą
subordinacijos skandalą, fiureris sukvietė vyriausiuosius vadus. H. Göringas
bandė skeryčiotis. Jis niekaip negalėjo susitaikyti su tuo, kad planuojant
Weserübung liko už borto, todėl bandė įrodyti, jog ligšiolinis pasiruošimas
operacijai yra „nieko vertas“. Ramiai išklausęs savo vadų, Hitleris viską
nubraukė paprastu, bet aiškiu argumentu – Sąjungininkų intervencijos
Norvegijoje galima tikėtis artimiausiu metu, todėl klausimas Vokietijai yra
gyvybiškai svarbus17. Jis čia pat iš visų kariuomenės grandžių (sausumos, oro ir
jūrų laivyno) vadų išsireikalavo bendro sutarimo, kad daugiau šios problemos
svarba nebus manipuliuojama. Kampanija Skandinavijoje bus vienintelė per visą
II pasaulinį karą, kurioje visos trys vokiečių karo tarnybos – vermachtas,
liuftvafė ir krygsmarinė – veiks kaip jungtinis ir vieno štabo vadovaujamas
choras18. Žvalgyba Norvegijoje raportavo, kad Sąjungininkų invazijos grėsmė
Skandinavijoje darosi rimta. Kai kitą dieną po posėdžio su vadais Hitleris
perskaitė naujausias V. Quislingo žinias iš Oslo, fiureris pasilenkė prie
A. Rosenbergo ir ištarė: „Aš perskaičiau. Reikalai atrodo prastai.“19

„Reikalai“ staiga apsivertė ir abiem pusėms teko stabtelėti, nes 1940 m. kovo
12 d. Suomija su Tarybų Sąjunga pasirašė taikos sutartį. Taigi tiek Sąjungininkai,
tiek Vokietija nebeturėjo kuo pateisinti planuojamų veiksmų Skandinavijoje.
Vakarų sąjungininkai deklaravo norą padėti Suomijai, bet dabar pagalbos
nebereikėjo. Vokietijai reikėjo prisidengti britų ir prancūzų veiksmais ar
ketinimais, žeidžiančiais Norvegijos neutralitetą, tačiau dabar jie nebeatrodė
realūs. Abi pusės prarado politinį pretekstą, galintį pateisinti intervenciją į
Skandinaviją. Kovo 14 d. karo kabinetas Londone, nepaisydamas W. Churchillio
protestų, atšaukė savo planus Norvegijoje20, Berlyne „prevencinio karo“
Skandinavijoje būtinybe suabejojo net jo iniciatorius Erichas Raederis21. Atrodė,
kad Sąjungininkų grėsmė dingo kartu su Žiemos karo pabaiga ir jų operacijų
Skandinavijoje tikėtis artimiausiu metu neverta.

Tačiau Hitleris nepersigalvojo. Vien tik paties fakto apie britų ketinimų
egzistavimą jam buvo gana. Jis buvo įsitikinęs, kad W. Churchillis anksčiau ar
vėliau bandys atkirsti nuo Reicho Švedijos geležies rūdą. Sunku pasakyti, ar
šiomis aplinkybėmis suveikė tipinis Hitlerio užsispyrimas neatšaukti operacijų,
kurioms jau pasiruošta, ar jo, kaip lošiko, instinktas, bet fiureris buvo teisus.
Grėsmė niekur nedingo. Pertrauka buvo laikina ir trumpa.

Per ją Hitleris vėl susigrąžino B. Mussolini draugystę. Du diktatoriai

nesikalbėjo nuo pikto dučės laiško sausio pradžioje. Kai kovo 1 d. Didžioji
Britanija paskelbė, jog blokuos per Roterdamą Italijai gabenamas Vokietijos
anglis, B. Mussolini įtūžo. Hitleris pajuto progą ir kovo 8 d. parašė jausmingą
laišką: „Duče, esu įsitikinęs, kad šio karo baigtis neabejotinai nulems Italijos
ateitį... Ateis diena, kai jums teks kautis su tais pačiais oponentais, kurie šiandien
kovoja su Vokietija... Aš taip pat matau, kad mūsų šalių likimai, mūsų tautos,
mūsų revoliucijos ir mūsų režimai yra neišardomai tarpusavyje susijungę.
Galiausiai leiskite man jus patikinti – kad ir kaip būtų, aš tikiu, kad anksčiau ar
vėliau likimas privers mus kovoti petys į petį. Kad ir kaip klostytųsi dabartiniai
įvykiai, jums greičiausiai nepavyks išvengti ginkluoto susirėmimo, tokiu atveju
labiau nei bet kada jūs turite būti mūsų pusėje, lygiai taip pat, kaip mes būsime
jūsų.“22 B. Mussolini visada patiko, kai Hitleris kalbasi su juo kaip su lygiu, be
to, fiureris geležinkeliais pažadėjo atgabenti milijoną tonų anglių kas mėnesį23.
Dučė buvo patenkintas. Tačiau Hitlerio laiškas buvo tiesioginis kvietimas
prisijungti prie karo su Sąjungininkais, ir kadangi į tai jokio konkretaus
atsakymo nebuvo, fiureris nusprendė susitikti su B. Mussolini akis į akį. Prieš tai
jis paprašė A. Jodlio, kad šis paruoštų lenteles, kuriose būtų padidinti Vokietijos
karo pajėgų skaičiai. Jose, pvz., buvo nurodoma, kad Vokietija turi 207 divizijas,
nors tikrasis skaičius buvo 15724 – Hitleris norėjo savo sąjungininkui padaryti
įspūdį. Susitikimas, pirmas po Miuncheno konferencijos, įvyko kovo 12 d. Alpių
kalnų Brenerio perėjoje, Italijos ir Vokietijos pasienyje. Po maždaug valandą
trukusio Hitlerio monologo, B. Mussolini sutiko, kad Italijai neįmanoma likti
neutraliai šiame kare, ir ji renkasi Vokietiją, tačiau jis paprašė trims keturiems
mėnesiams atidėti puolimą, kad spėtų pasiruošti. Hitleris nesutiko, bet pasiūlė
B. Mussolini pasirinkti tinkamą laiką smūgiuoti, pvz.: „Kai priešas bus sumuštas
Šiaurės Prancūzijoje... Karo likimas spręsis Prancūzijoje. Kai jos bus atsikratyta,
Italija taps Viduržemio jūros šeimininke, o Anglija bus priversta sudaryti taiką.“
Šio pasiūlymo B. Mussolini nepamirš ir juo pasinaudos, tačiau tada jis pasiliko
manevro laisvę: jeigu Vokietija žygiuos pergalingai, jis negaišdamas prisijungs ir
padės pribaigti Sąjungininkus, jei ne, jis luktelės25.

„Tie italai keisti žmonės, – rašė vokiečių diplomatas Ernstas von

Weizsäckeris, sausį sužinojęs, kad italų užsienio reikalų ministras grafas
G. Ciano perspėjo belgų ambasadorių Romoje dėl Vokietijos ketinimų pažeisti
Belgijos neutralumą. – Jie lojaliai lankstosi mums, kad tik galėtų pasidalyti mūsų
sėkme. Tačiau nesibodi mažyčių dovanėlių Vakarams ir menkų išdavysčių, kad
išliktų švarūs.“26 Sunku paaiškinti, kodėl Hitleris taip brangino draugystę su
B. Mussolini. Jis žinojo, kad savo partneriu negali pasitikėti. Kai W. Keitelis
gavo instrukcijas atnaujinti šalių karo štabų bendradarbiavimą, fiureris pridūrė,
kad reikia minimizuoti „neišvengiamas karinės koalicijos problemas“, todėl italų
pajėgos, kiek tai yra įmanoma, turi būti paliktos pagrindinių vermachto operacijų
nuošalyje. Susitikime su duče Hitleris neatskleidė Prancūzijos atakos
smulkmenų ir net neužsiminė apie planus Skandinavijoje, tačiau buvo labai
patenkintas atsinaujinusiais santykiais su B. Mussolini. Tuo metu Italija, kaip
reali karo sąjungininkė, Vokietijai nelabai buvo reikalinga, įsibėgėjus karui, iš
šios pagalbininkės bus daugiau bėdos negu naudos, ir vis dėlto Hitleris brangins
šią draugystę iki pat pabaigos. Atsisveikindamas jis priminė B. Mussolini, kad
visada norėjo būti išvien su britais, tačiau „Britanija teikia pirmenybę karui“27.

Praėjus dviem dienoms po diktatorių susitikimo, Paryžiuje krito É. Daladier

vyriausybė, ir nenuilstantis agresyvių veiksmų šalininkas W. Churchillis įgijo
partnerį. Naujasis Prancūzijos ministras pirmininkas Paulis Reynaud iš karto
pasiūlė atgaivinti Sąjungininkų planus Skandinavijoje. Maža to, tarsi norėdamas
pabrėžti, kaip jis skiriasi nuo savo pirmtako, P. Reynaud siūlė bombarduoti
sovietų naftos bazes Kaukaze ir taip atkirsti Vokietiją nuo naftos, gaunamos
Tarybų Sąjungoje. Karingai nusiteikęs naujasis prancūzų premjeras kovo 28 d.
atvyko į aukščiausiosios Sąjungininkų karo tarybos konferenciją Londone.
Nepaisydamas ankstesnių savo nuogąstavimų, Neville’is Chamberlainas
užsikrėtė kolegos nuotaika. Britų ministras pirmininkas sutiko imtis aktyvių
veiksmų, nes „reikia palaikyti mūsų žmonių drąsą bei ryžtą ir padaryti įspūdį
neutralioms valstybėms“, – sakė britų premjeras. Sąjungininkų valstybių vadovai
sutarė dėl trijų operacijų: minuoti Reino upę, bombarduoti Baku naftos telkinius
ir minomis blokuoti neutralius Norvegijos vandenis. Iš pradžių atrodė, kad
kursas ženkliai pakrypo aktyvių veiksmų pusėn, buvo netgi nustatytos operacijų
datos: kovo 30 d. pradėti oro žvalgybą Kaukaze, balandžio 4 d. parašiutais
pradėti leisti minas Reine, o balandžio 5 d. pradėti minuoti Norvegijos vandenis.
Maža to, Sąjungininkai sutarė, kad Vokietijos invazijos Vakaruose atveju jie įves
kariuomenę į Belgiją nelaukdami „formalaus kvietimo tai padaryti“. Vis dėlto iš
trijų operacijų netrukus liko tik viena. Prancūzai su savo keista ir jau pažįstama
logika prispaudė britus atsisakyti Reino minavimo, nes baiminosi, kad
keršydama už tai Vokietija atsakys antskrydžiais. Britai savo ruožtu įtikino
partnerius, kad bombarduoti Tarybų Sąjungą būtų politiškai nepriimtina ir
neišmintinga. Liko tik Norvegijos vandenų blokavimo planas. „Tai bus palyginti
paprasta karinio laivyno operacija, – aiškino N. Chamberlainas. – Užblokuoti
kelią minų laukais. Tai rūdą gabenančius laivus privers pasukti į atvirą jūrą, o čia
juos užgrobs mūsų eskadra.“[3] Visos šios diskusijos, žinoma, vyko slaptai[4] 28.
Hitleris nežinojo nei Sąjungininkų planų, nei operacijų datų.

Antrąją Velykų dieną, kovo 25 d., fiureris iš Oberzalcburgo grįžo į Berlyną.

Grosadmirolas E. Raederis pareiškė, kad atėjo metas apsispręsti. Dėl
pasiruošimų Weserübung laivynas buvo paralyžiuotas ir daugiau nieko neveikė,
be to, anot E. Raederio, po balandžio 15 d. naktys taps pernelyg trumpos, kad
būtų galima užtikrinti krygsmarinės priedangą. Fiureris sutiko29. Liko tik viena
problema – Vokietijai reikėjo preteksto karinei invazijai. Netrukus žvalgyba
pranešė apie Sąjungininkų planus „balandžio pradžioje“. Kovo 30 d. buvo
iššifruota prancūzų diplomato ataskaita apie pokalbį su P. Reynaud – premjeras
tikino, jog greitai Šiaurės Europoje prasidės labai svarbios operacijos. Tą pačią
dieną W. Churchillis per BBC perspėjo Norvegiją, kad Sąjungininkai tęs kovą,
„kad ir kur ji nuvestų“[5]. Hitleris nusprendė, kad ši grėsmė ir bus pretekstas. Po
dviejų dienų diskusijų su N. Falkenhorstu, H. Göringu ir E. Raederiu balandžio 2
d. fiureris paskelbė, kad tai bus „galbūt pati akiplėšiškiausia operacija karo
istorijoje, tačiau būtent dėl to ji ir turi pavykti“30. Laikas šį kartą buvo nurodytas
tiksliai – diena (Wesertag) – balandžio 9-a, laikas (Weserzeit) – 05.15 val. ryto31.
Lenktynės, kurių rezultatą vienas britų istorikas pavadino „fotofinišu“,
prasidėjo32.

Popieriniuose planuose Sąjungininkai lenkė vokiečius keturiomis dienomis.

Jų minavimo operacija turėjo prasidėti balandžio 5 d., tačiau kažkokiu būdu
aukščiausiosios karo vadovybės įsakymas buvo suprastas ne taip. Laivai
balandžio 5 d. turėjo būti jau prie Norvegijos krantų, tačiau tą dieną jie tik
pajudėjo iš savo uostų33. Jų kelionė iki pagrindinio tikslo truks tris dienas, o
vokiečiai tuo metu jau bus pradėję savąją.

Tą pačią balandžio 5 d. N. Chamberlainas savo kalboje išrėžė, kad „Hitleris

pavėlavo į autobusą“ (Hitler missed the bus). Jis turėjo omenyje, jog Vokietija
praleido progą pulti Vakarus, kol šie dar nebuvo pasiruošę. N. Chamberlainas
taip pat išreiškė viltį, kad Sąjungininkų blokada sudavė tokį smūgį Vokietijos
ekonomikai, jog šį karą bus galima laimėti be tokio kraujo praliejimo kaip I
pasauliniame. Tą patį mėnesį N. Chamberlainas savo seseriai rašė: „Įrodymų,
kad ataka (Vakaruose – aut. past.) neišvengiamai artėja, daug... ir vis dėlto aš
negaliu prisiversti patikėti, kad ji bus.“34 Nuojauta britų ministrą pirmininką
apgavo. Hitleris niekur nevėlavo. Jis vėl buvo vienu žingsniu priekyje, tačiau šių
lenktynių rezultatas buvo neaiškus. Rizika buvo milžiniška. Viskas galėjo
pasibaigti ne tik žeminančiu pralaimėjimu, bet ir viso Vokietijos karinio laivyno
praradimu. Kita vertus, jeigu pavyktų užklupti priešus netikėtai, „įžūliausia
operacija karo istorijoje“ galėjo pasibaigti įspūdinga pergale. Hitleriui partija
„viskas arba nieko“ buvo ne pirma ir ne paskutinė. Dar invazijos į Lenkiją
išvakarėse H. Göringas bandė atkalbėti fiurerį: „Gal užteks mėginti susišluoti
visą banką?“ – „Tai yra vienintelis žaidimas, kurį aš žaidžiu – šluoju bankus“, –
lakoniškai atkirto fiureris35.
[1] 200 000 aukso markių buvo pervesta 1940 m. sausį ir pažadėta nuo kovo 15
d. skirti po 10 000 svarų sterlingų per mėnesį. (Shirer, p. 678)
[2] Weser – Vokietijos upės pavadinimas, übung – išvertus iš vokiečių kalbos
reiškia pratybas.
[3] Ko gero, dėl Norvegijos vandenų minavimo operacijos paprastumo ir „nekalto
pobūdžio“ W. Churchillis suteikė jai kodinį pavadinimą Wilfred. Vilfredas buvo
vaikų animacijos personažas.
[4] Viešai buvo paskelbta tik tai, kad Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos
vyriausybės sutarė su Vokietija nesiderėti atskirai. Bet kokios paliaubos ar taikos
sutartis galėtų būti įmanoma tik tokiu atveju, jeigu su tuo sutiks abi šalys.
[5] Vėliau Hitleris keletą kartų pakartojo, kad galutinai apsispręsti jį privertė

būtent Sąjungininkų lyderių užmačios ir vis dažnėjantys jų patvirtinimai.

Artimas fiureriui diplomatas Waltheris Hewelis po pietų su Hitleriu 1941 m.
liepą dienoraštyje užrašė fiurerio žodžius: „Jei Churchillis su Reynaud būtų
sugebėję laikyti liežuvį už dantų, aš, ko gero, į Norvegiją nebūčiau lindęs.“
(Irving, p. 282)
 Neperskaityti ženklai jūroje
Vokiečių planas Skandinavijoje buvo vienu žaibišku smūgiu tuo pačiu metu
užimti Daniją ir visus strateginius objektus Norvegijoje: 1) sostinę Oslą; 2)
tankiai apgyvendintas Pietų Norvegijos pakrantės teritorijas prie Kristiansiundo;
3) pagrindinį pietvakarių uostą Bergeną; 4) svarbų geležinkelių terminalą ir
pagrindinį Pietų Norvegijos miestą Trondheimą; 5) ir, žinoma, labiausiai į šiaurę
nutolusį Narviką, iki kurio geležinkeliu keliaudavo geležies rūda iš Švedijos. Šių
strateginių taškų užėmimas iš esmės reiškė visišką Norvegijos kontrolę. Tai buvo
tankiausiai apgyvendinti pramonės ir prekybos centrai. Užėmus šiuos miestus,
Norvegijos kariuomenė turėjo prarasti 8 iš 16 savo gynybos įgulų, beveik visą
artileriją ir oro uostus. Planas buvo pagrįstas pagrindine Norvegijos kariuomenės
silpnybe – dėl savitos šalies geografijos jos kariniai daliniai buvo išdėstyti
atskirais vienetais, tarpusavyje neturinčiais jokio ryšio. Popieriuje Norvegijos
armiją sudarė 6 divizijos. Jose 1940 m. balandį buvo apie 16 000 kareivių, tačiau
mobilizacijos atveju skaičius turėjo išaugti iki 90 000. Užimdami visus šalies
centrus naciai planavo ne sunaikinti čia esančius Norvegijos dalinius, bet užkirsti
kelią mobilizacijai36.

Visos šios prielaidos buvo tikslios ir logiškos, tačiau tikrieji priešai buvo ne
danai ar norvegai. Operacijos sėkmė, ypač labiausiai į šiaurę nutolusiame
Narvike ir Trondheime, priklausė nuo to, ar pavyks nepastebėtiems prasmukti
pro galingą britų jūrų laivyną. Tai buvo avantiūra, prieštaraujanti karybos
principams, tačiau būtent dėl to Sąjungininkų karo vadovybė buvo įsitikinusi,
jog šiaurinėje Norvegijoje jokie vokiečių veiksmai neįmanomi. Dėl to
Sąjungininkų Norvegijos okupacijos planas buvo tik preventyvus. Jie ketino
blokuoti rūdos kelią, o išsilaipinimo operacija R-4 turėjo prasidėti tik tuo atveju,
jeigu vokiečiai įkels koją į Norvegiją arba „paaiškės jų intencijos tai padaryti“.
Londone buvo manoma, jog net ir tokiu atveju tiesiogiai su vokiečiais kautis
sausumoje nereikės. Kol norvegai ginsis pietuose, Sąjungininkai tikėjosi be
ypatingo pasipriešinimo išsilaipinti iš pradžių Narvike, paskui Trondheime ir
Bergene37. Britai pasikliovė savo laivyno jėga. Jų prielaidos buvo pagrįstos
tradicine karybos logika. Norint išlaipinti sausumos pajėgas priešo teritorijoje,
reikia didžiulio kiekio transporto laivų. Turėdami visišką pranašumą jūroje, jie
tikėjosi bet kokiems panašaus pobūdžio ambicingiems projektams nesunkiai
užkirsti kelią. Tokia įvykių eiga britams būtų netgi pageidautina. Nuo I
pasaulinio karo laikų galingiausias pasaulyje jų laivynas visada siekė
išprovokuoti savo priešus dideliems mūšiams jūroje. Retai pasitaikančios progos
buvo laikomos sėkme38. Taigi, Sąjungininkai manė, kad bet kada galės įsikišti,
tuo metu vokiečiai pradėjo savo pavojingą kelionę jūra. Jų sėkmė priklausė nuo
greičio ir netikėtumo. Nuo to, ar pavyks prasmukti keliskart galingesnio priešo
panosėje.

Balandžio 9 d. rytą visos šturmo pajėgos turėjo būti savo vietose. Pirmieji
trys krovininiai laivai, kurių tikslas buvo už daugiau nei 1500 km šiaurėje esantis
Narvikas, iš uostų pajudėjo dar balandžio 3 d. 2 val. nakties. Savo sandėliuose
po anglimis jie slapta gabeno artileriją, amuniciją ir techniką. Dar keturi „anglių
kroviniai“ laukė savo kelionės į Trondheimą ir Stavangerį39. Šie krovininiai
laivai buvo lėtesni ir jų tikslas buvo aprūpinti jau išsilaipinusias šturmo pajėgas.
Jas vokiečiai nusprendė gabenti greitais karo laivais. Šis originalus sprendimas
turėjo užtikrinti greitį invazijos pradžioje, tačiau kadangi karo laivų talpa buvo
gerokai mažesnė nei krovininių, jūra gabenamų kareivių skaičius buvo smarkiai
apribotas – kiekvieną iš penkių jūrų desanto grupių sudarė ne daugiau nei 2000
karių:

1-oji kovinė grupė (Narvikas) – 2000 kareivių. 10 eskadrinių minininkų ir

linijiniai kreiseriai Gneisenau ir Scharnhorst. 4 povandeniniai laivai
netoliese.
2-oji kovinė grupė (Trondheimas) – 1700 kareivių. Sunkusis kreiseris
Hipper ir 4 eskadriniai minininkai. 2 povandeniniai laivai netoliese.
3-ioji kovinė grupė (Bergenas) – 1900 kareivių. Lengvieji kreiseriai Köln ir
Königsberg. Grupėje taip pat buvo 2 pagalbiniai laivai ir 8 torpediniai
minininkai. 5 povandeniniai laivai netoliese.
4-oji kovinė grupė (Kristiansiundas–Arendalis) – 1100 kareivių. Lengvasis
kreiseris Karlsruhe. Grupėje taip pat buvo pagalbinis laivas ir 10 torpedinių
minininkų. 6 povandeniniai laivai netoliese.
5-oji kovinė grupė (Oslas) – 2000 kareivių. Kišeninis linijinis karo laivas
Lützow (buvęs Deutschland), sunkusis kreiseris Blücher ir lengvasis
kreiseris Emden. Grupėje taip pat buvo 3 torpediniai minininkai ir 8 minų
traleriai40.
 Balandžio 8 d. naktį jūroje buvo praktiškai visas Vokietijos karinis laivynas.
Jo operacijas dengė 28 povandeniniai laivai, maždaug du trečdaliai visų, kuriais
tuo metu disponavo K. Dönitzas41. Tiek kariniai, tiek krovininiai laivai gavo
griežtas maskavimosi ir klaidinimo instrukcijas: „Visi laivai užtamsinti... Kol
įmanoma, prisistatoma turi būti britiškais laivais. Į visus Morzės abėcėle
perduodamus Norvegijos laivų pranešimus turi būti atsakoma tik angliškai...
Prisistatoma britų karo laivų pavadinimais: Köln – Cairo, Königsberg – Calcutta
ir t. t. Turi būti pasiruošta laivuose apšviesti britų karo vėliavas...“42 Tirštas
rūkas taip pat tapo nebloga priedanga, tačiau pajėgos buvo pernelyg didelės, kad
liktų nepastebėtos. Ženklų apie vokiečių karo laivų judėjimus vis daugėjo.
Balandžio 7 d. paryčiais RAF lėktuvai pranešė, kad netoli pietinių Norvegijos
krantų pastebėjo 1 kreiserį ir 6 eskadrinius minininkus. Kai 13.30 val. grupę
bandė atakuoti RAF bombonešių eskadrilė, ji jau buvo nuplaukusi 125 km į
šiaurę po to, kai buvo pastebėta pirmą kartą. Ataka buvo nesėkminga, tačiau
Sąjungininkai suprato, kad ši krygsmarinės grupė kur kas galingesnė, ir,
svarbiausia, sužinojo jos judėjimo kryptį43. Vokiečių sprendimas gabenti
kareivius karo laivais, be greičio, turėjo dar vieną pranašumą – britams nė į
galvą nešovė, kad tokie laivai gali būti panaudoti kaip transportas. Pirmoji ir
pagrindinė Admiraliteto prielaida buvo ta, kad vokiečiai susiruošė pralaužti
Sąjungininkų blokadą ir prasiveržti į Atlanto vandenyną. Vyriausiasis britų
„Namų laivyno“[1] vadas admirolas seras Charlesas Forbesas tą patį vakarą gavo
įsakymą sugauti priešo laivus. Taigi, greta viceadmirolo Williamo Whitworth’o
vadovaujamų Karališkojo laivyno pajėgų, kurios su linijiniu kreiseriu Renown ir
12 eskadrinių minininkų artinosi link Norvegijos krantų ir ruošėsi operacijai
Wilfred, iš Skapos įlankos bazės pajudėjo ir „Namų laivyno“ pajėgos. Naktį iš
balandžio 7-osios į 8-ąją abiejų pusių laivai judėjo pagal savo grafiką.

Balandžio 8 d. rytas prasidėjo Norvegijos neutralumo pažeidimu. Renown

grupė pasiekė Vestfjordą ir užėmė poziciją netoli fiordo žiočių, tuo metu
eskadriniai minininkai pradėjo leisti į vandenį minas. Veiksmus lydėjo oficialus
ir viešas Londono pranešimas apie operaciją bei aiškinamoji nota Norvegijos
vyriausybei44. Šis šiurkštus tarptautinės teisės pažeidimas yra vienas iš daugelio
„nugalėtojų teisingumo“ pavyzdžių. Nuo britų minų sprogo 20 norvegų ir 12
vokiečių laivų, tačiau Niurnbergo tribunole buvo teisiamas tik admirolas
E. Raederis. Vienas iš kaltinimų – Norvegijos neutralumo pažeidimas45. Vis
dėlto šis britų žingsnis buvo labai parankus vokiečiams. Norvegijoje kilo tokia
protestų banga, kad E. Raederis nusprendė atsisakyti ankstesnės idėjos plaukti į
Norvegijos uostus prisidengus britų vėliavomis46. Hitleriui tai buvo pretekstas,
kurio jis laukė. Fiureris išsikvietė J. Goebbelsą ir tik dabar propagandos
ministrui paaiškino padėtį. Viskas paruošta. Jokio rimto pasipriešinimo tikėtis
neverta. Amerikos reakcija jam neįdomi. Pagalba iš JAV galėtų pasiekti ne
anksčiau nei po aštuonių mėnesių, amerikiečių kareiviai pasirodytų ne anksčiau
nei po pusantrų metų. „O mes turime pasiekti pergalę jau šiais metais, nes kitu
atveju materialinis oponentų pranašumas pasidarys per didelis. Be to, ilgą karą
sunku atlaikyti psichologiškai. Dabar mes turime aiškų pagrindą atakuoti, –
kalbėjo Hitleris ir pridūrė, kad neketina liesti Danijos ir Norvegijos karalių, kol
šie nekels problemų: – Tačiau daugiau mes šių dviejų valstybių nepaliksime.“47

Pakili nuotaika Berlyne nuslūgo, kai tą pačią balandžio 8 d. po vidurdienio

lenkų povandeninis laivas Orzeł (tas pats, kurio pabėgimą iš Talino rudenį
Tarybų Sąjunga išnaudojo kaip pretekstą Estijai spausti) torpedavo vokiečių
transporto laivą Rio De Janeiro. Laive pasirodė besą nemažai vokiečių su
karinėmis uniformomis, arklių ir amunicijos. Kareivius (apie 100 žmonių)
išgelbėjo norvegų žvejybiniai laivai. Per apklausas keletas išgelbėtųjų pareiškė,
kad jie keliavo į Bergeną padėti norvegams apsiginti nuo britų48. Britų laivyno
štabas gavo Orzeł pranešimą apie incidentą[2] netoli Lilesando (piečiausioje
Norvegijos dalyje), tačiau tuo metu buvo labiau susirūpinęs eskadrinio
minininko Glowworm dingimu netoli Trondheimo.

Glowworm turėjo būti kartu su Renown grupe, tačiau atsiskyrė, nes

nesėkmingai bandė rasti per bortą iškritusį jūreivį. Balandžio 8 d. rytą jis
atsitiktinai susidūrė su dviem vokiečių eskadriniais minininkais. Šie pakvietė į
pagalbą sunkųjį kreiserį Hipper ir jau pirmosios nelygaus mūšio salvės taip
sugadino Glowworm, kad britų laivas nebeturėjo jokių galimybių pabėgti.
Nepaisant beviltiškos padėties, Glowworm kapitonas Gerardas Roope’as
nusprendė nepasiduoti. Jis savižudiškai prisiartino prie Hipper ir paleido likusias
savo torpedas. Visos skriejo pro šalį. Tada G. Roope’as davė paskutinį
desperatišką įsakymą – taranuoti vokiečių kreiserį Hipper. Už tokį savo poelgį
G. Roope’as tapo pirmuoju britų jūrininku, apdovanotu Viktorijos kryžiumi II
pasauliniame kare. Po mirties. Tiesa, šis didvyriškumas reiškė, kad iš suplėšyto į
gabalus jo laivo išsigelbėjo tik apie 40 jūreivių. Kiti, daugiau kaip 100 žmonių,
nugrimzdo į ledinį Šiaurės jūros vandenį[3]. Hipper buvo apgadintas, tačiau
nesmarkiai. Sunkusis kreiseris tęsė savo misiją49. Vis dėlto pirmasis atsitiktinai
kilęs mūšis jūroje turėjo rimtų padarinių. Per susidūrimą Glowworm sulaužė
radijo tylą ir informavo Admiralitetą apie savo padėtį. Kadangi signalo
transmisija nutrūko, britų laivyno vadovybei tapo žinoma tik tiek, kad
Glowworm susidūrė su dideliu vokiečių laivu, kuris atidengė ugnį. Tada signalas
nutrūko, ir kadangi atnaujinti jo niekaip nesisekė, linijiniam kreiseriui Renown ir
visiems minavimo misijai skirtiems laivams buvo duotas įsakymas skubėti į
paskutinę žinomą Glowworm dislokacijos vietą.

Glowworm dingo 10 val. Apie 15.00 val. žvalgybiniai RAF lėktuvai netoli
Trondheimo aptiko antrąją vokiečių kovinę grupę. Laivai judėjo nebe šiaurės, o
vakarų kryptimi50. Visi šie ženklai nepaliko jokių abejonių, kad didžiulės
vokiečių karinio laivyno pajėgos išplaukė į Šiaurės jūrą, tačiau britų
Admiraliteto vadovybė, bandydama nuspėti priešų ketinimus, padarė lemtingą
klaidą. Jau šiek tiek anksčiau, po vis besikartojančių žinių apie vokiečių karo
laivų judėjimą, buvo nuspręsta esamoms britų laivyno pajėgoms siųsti
pastiprinimą. Admiralitetas nusprendė, kad tokios geros progos didžiuliam jūrų
mūšiui gali ir nebepasitaikyti. Iš pirmo žvilgsnio sprendimas buvo logiškas,
tačiau į pastiprinimo pajėgas pateko kreiseriai ir eskadriniai minininkai, kurie
turėjo lydėti Sąjungininkų išsilaipinimo Norvegijoje pajėgas. Planas R-4 ir
išsilaipinimo operacija buvo atšaukta, kol paaiškės padėtis jūroje51.

Už visas 1940 m. balandžio 7–9 d. britų laivyno klaidas dažniausiai

kaltinamas vyriausiasis „Namų laivyno“ vadas admirolas Ch. Forbesas, tačiau
sprendimą atšaukti suplanuotą išsilaipinimą Norvegijoje su juo nepasitaręs
priėmė Ch. Forbeso viršininkas, pirmasis Admiraliteto lordas Winstonas
Churchillis52. Ch. Forbesą šis žingsnis nustebino, nes admirolas buvo įsitikinęs,
jog krygsmarinės laivų pasirodymas Šiaurės jūroje buvo kaip tik ta trūkstama
sąlyga operacijai pradėti53. Vis dėlto problema buvo ne išsilaipinimo operacijos
atšaukimas. Sąjungininkai jau nebegalėjo aplenkti vokiečių, tačiau jie vis dar
galėjo juos sustabdyti, jeigu būtų žinoję, kur iš tikrųjų priešų laivai plaukia.
W. Whitworth’o vadovaujama grupė su linijiniu kreiseriu Renown priešakyje
buvo šiaurėje netoli Narviko ir stovėjo tiesiai vokiečių kelyje. Prie Trondheimo
Vokietijos 1-oji ir 2-oji kovinės grupės atsiskyrė. 1-oji sumažėjo iki 10
eskadrinių minininkų. Pasukę į šiaurės vakarus ją paliko linijiniai kreiseriai
Gneisenau ir Scharnhorst. Didieji krygsmarinės laivai pasuko į jūrą laukti, kol
ateis laikas lydėti eskadrinius minininkus atgal į Vokietiją54. O pastarieji plaukė
tiesiai į W. Whitworth’o pozicijas. Negana to, admirolo Ch. Forbeso pajėgos tuo
metu jau buvo vokiečių uodegoje ir galėjo smogti iš pietų. Jeigu taip būtų
atsitikę, priešai būtų patekę į kryžminės ugnies spąstus, tačiau nei britų laivyno
vadai, nei Admiraliteto štabas nežinojo tikrosios padėties. Galutinai kortas
sumaišė tai, kad pastebėta 2-oji vokiečių kovinė grupė plaukė vakarų kryptimi.
Tai tarsi patvirtino pirmines prognozes, kad krygsmarinės tikslas – Atlanto
vandenynas. Tikroji tiesa buvo ta, kad 2-oji vokiečių kovinė grupė tuo metu jau
buvo pasiekusi savo tikslą – Trondheimą, o keletą kartų keitė savo kryptį tik dėl
to, kad galėtų operaciją Weserübung pradėti sutartu tiksliu laiku – 05.15 ryto[4]
55. Britai apie tai nežinojo. Jie nežinojo, kad 1-oji ir 2-oji vokiečių grupės prie
Trondheimo atsiskyrė. Remdamiesi klaidinga prognoze, jie darė klaidingus
sprendimus. Admirolo Ch. Forbeso pajėgos, užuot toliau plaukusios palei
Norvegijos krantus, pasuko į šiaurės vakarus, admirolo W. Whitworth’o grupei
buvo įsakyta palikti pozicijas prie Vestfjordo ir plaukti į vakarus56. Šis įsakymas
Admiralitetui buvo perduotas tiesiai iš Vaitholo[5] 57. Vyriausybės karo kabinetas
vis dar persekiojo miražą – grandiozinį didžiųjų karo laivų mūšį, kuris galėtų
patekti į istoriją didžiosiomis raidėmis. Tai buvo iliuzija. Krygsmarinė neketino
plaukti nei į Arkties, nei į Atlanto vandenynus. Ji nesirengė dalyvauti jokiuose
rimtuose jūrų mūšiuose. Vokiečių karo laivų tikslas buvo nugabenti ir apsaugoti
jūrų desanto grupes. Tai, kad britų laivai, užuot uždarę vokiečius į dėžutę,
pasitraukė į vakarus, reiškė, kad kelias į Narviką atviras. 10 eskadrinių
minininkų su 2000 karių niekieno nepastebėti tą naktį nuplaukė savo tikslo link.
Šis įsakymas yra vienas iš pavyzdžių, kaip politikų įsikišimas sugadina karinius
reikalus. Tie patys politikai nesugebėjo perskaityti netgi jiems tiesiogiai skirtų
ženklų. Nacių išdavikas, žvalgybos pulkininkas Hansas Osteris[6] balandžio 7 d.
Olandijos karo atašė Berlyne pulkininkui Bertui Sasui perdavė, kad Hitleris
įsakė „nekrintant į akis dešimčia laivų nugabenti ir išlaipinti Narvike vieną
diviziją“. Tuo pat metu turi būti okupuota Danija. H. Osteris nurodė balandžio 8
d. Britų žvalgyba tuo nepatikėjo. „Visi šie pranešimai yra abejotino patikimumo
ir gali būti laikomi tik kaip dar vienas manevras nervų kare“, – buvo rašoma
ataskaitoje58. Prieš tai keletas H. Osterio perspėjimų nepasitvirtino, tad nieko
nuostabaus, kad jie nebuvo laikomi patikimais, tačiau bendroje visų balandžio 7–
8 d. įvykių mozaikoje jie galėjo tapti svarbiu veiksniu. Jeigu Sąjungininkai būtų
bent pabandę versiją patikrinti. Hitlerį vėl lydėjo sėkmė. Vokiečiams pavyko
įgyvendinti esminę operacijos sėkmės sąlygą – netikėtumą. Tačiau prie šio
neabejotinai svarbaus pasiekimo prisidėjo priešų nesugebėjimas teisingai
perskaityti pavojaus ženklų. Tomis dienomis padarytos klaidos atėmė iš
Sąjungininkų pagrindinį jų pranašumą jau kampanijos pradžioje, o toliau jį
išnaudoti bus gerokai sunkiau.

Vėlyvą balandžio 8 d. vakarą admirolas Ch. Forbesas po vis daugėjančių

pranešimų apie vokiečių laivus pietuose ėmė abejoti Admiraliteto prognoze apie
krygsmarinės ketinimus pralaužti jūrų blokadą. Savo „Namų laivyno“ pajėgas jis
pasuko į pietus, Skagerako link. Taip pat įsakė linijiniam kreiseriui Repulse su
dar vienu kreiseriu ir keletu eskadrinių minininkų šiaurėje susijungti su Renown.
Kad ankstesnės prognozės buvo neteisingos, galiausiai suprato ir Admiralitetas.
Naktį Renown grupė gavo įsakymą užkirsti galimą priešų prasiveržimą į
Narviką, tačiau buvo jau per vėlu59.

4.00 val. ryto Renown budėtojai horizonte išvydo tamsius dviejų didelių karo
laivų siluetus. Tai buvo du vokiečių linijiniai kreiseriai – Scharnhorst ir
Gneisenau. Broliais dvyniais[7] vadinami šie du laivai tuo metu buvo
moderniausi ir galingiausi krygsmarinės rikiuotėje. Kiekvienas jų svėrė 37 800
tonų, jie buvo gerai šarvuoti ir turėjo puikią priešlėktuvinės gynybos sistemą.
Tiesa, didžiausi 280 mm kalibro pabūklai buvo maži, palyginti su jų klasės
atitikmenimis britų laivuose, tačiau Scharnhorst ir Gneisenau buvo tokie greiti,
kad galėjo aplenkti bet kurį britų linijinį laivą. Renown turėjo 380 mm kalibro
pabūklų, todėl laivo kapitonas Charlesas Simeonas pabandė užkirsti priešams
kelią. Vokiečių grupės kapitonas viceadmirolas Güntheris Lütjensas stojo į mūšį
ir netrukus audringoje jūroje nugriaudėjo galingų pabūklų salvės. Scharnhorst
dukart pataikė į britų linijinį kreiserį, tačiau Renown dukart pataikė į Gneisenau
ir sugadino pabūklų valdymo sistemą. Praradęs kiekybinę persvarą G. Lütjensas
nusprendė pasitraukti. Abu linijiniai kreiseriai dūmų uždanga sutirštino rūką ir
išnaudodami didžiulį greičio pranašumą dingo horizonte60. Trumpas trijų
linijinių kreiserių susidūrimas buvo ne tas didis jūrų mūšis, kurio tikėjosi britų
Admiralitetas. G. Lütjensui susidurti su Renown buvo netikėta ir pamatęs, kad
lengva pergale nekvepia, jis pasitraukė. Jo darbas buvo atliktas. Balandžio 9 d.
rytą danų ir norvegų laukė nemaloni staigmena, Vakarų sąjungininkų – skaudus
antausis.
[1] „Namų laivynas” (angl. Home Fleet) – Karališkojo britų laivyno dalis,

veikianti Jungtinės Karalystės teritoriniuose vandenyse.

[2] Informaciją gavo ir Norvegijos vyriausybė. Pakrantės įtvirtinimų įguloms
įsakyta būti visiškoje parengtyje, tačiau jos negavo įsakymo užminuoti fiordų ir
įėjimų į uostus. Mobilizacijos paskelbimas svarstytas, bet atidėtas. Ir
Sąjungininkai, ir pati Norvegija į akivaizdžius pavojaus signalus reagavo
neadekvačiai.
[3] Pažymėtina ir tai, kad apdovanojimas iš dalies buvo skirtas jo oponento dėka.

Hipper kapitonas Hellmuthas Heye per Raudonąjį Kryžių perdavė Britanijos

valdžiai pranešimą apie nepaprastą G. Roope’o drąsą mūšyje, kuriame jo laivas
neturėjo jokių galimybių.
[4] Vokiečių laivai išplaukė ne visi kartu. Turėjusieji nuplaukti ilgesnį atstumą
išplaukė anksčiau, tačiau, kad ir koks skirtingas buvo išvykimo laikas, operaciją
visos grupės turėjo pradėti tuo pat metu – balandžio 9 d. 05.15 val. ryto.
[5] W hitehall – terminas, apibūdinantis Didžiosios Britanijos vyriausybės centrą.
Jame sutelkti visi svarbiausi vyriausybiniai pastatai ir institucijos.
[6] H. Osteris kelis kartus bandė perspėti apie būsimą ataką Vakaruose ir per
neutralius diplomatus informuoti Sąjungininkus apie fiurerio planus. Hitleris
buvo pernelyg populiarus Vokietijoje, todėl siekiantiesiems jį nuversti reikėjo
nacių nesėkmės, pvz., žeminančio ir skaudaus pralaimėjimo. Bet to, H. Osteris
norėjo, kad Sąjungininkai laikytų jį patikimu derybų partneriu. Nors H. Osterio
tikslas nuversti nacių režimą dabar atrodo kilnus, netgi šiuolaikiniame Vokietijos
baudžiamajame kodekse yra straipsnis, pagal kurį jis turėtų atsakyti už valstybės
išdavystę.
[7] Tiek vokiečių, tiek anglų kalboje žodis „laivas“ yra moteriškosios giminės,
tad iš tikrųjų Scharnhorst ir Gneisenau buvo vadinami sesėmis.
 Wesertag
Pagal Hitlerio sumanymą Norvegijos ir Danijos okupacija turėjo būti kiek
įmanoma taikesnio pobūdžio. J. Ribbentropas parengė kruopštų veiksmų planą,
pagal kurį, vos tik pajudėjus kariniams vermachto daliniams Norvegijai ir
Danijai turėjo būti įteikti ultimatumai. Idealiu atveju šalys turėjo pasiduoti be
kovos. 1940 m. balandžio 9 d. 5.20 val. ryto (4.20 Danijos laiku) vokiečių
diplomatai išvertė iš lovos užsienio reikalų ministrus Osle ir Kopenhagoje. Jiems
buvo įteikti ultimatumai, kuriuose reikalaujama be pasipriešinimo sutikti
„Reicho globą“ ir teigiama, kad Vokietija „atskubėjo į pagalbą“ Danijai ir
Norvegijai, nes siekia jas „apsaugoti“ nuo anglų ir prancūzų okupacijos. Rašyti
ultimatumus J. Ribbentropui jau buvo įprastas darbas. Iš pradžių patikinama, kad
Vokietija neturi ir neturės jokių intencijų pažeisti šalių teritorinio integralumo ir
politinės nepriklausomybės, o užbaigiama, kad bet koks pasipriešinimas „bus
palaužtas visomis įmanomomis priemonėmis“. J. Ribbentropo įtūžiui, norvegų
atsakymas buvo neigiamas. Praėjus pusvalandžiui po ultimatumo įteikimo
Berlyną pasiekė atsakymas: „Savanoriškai mes nenusileisime: kova
prasideda.“61 J. Ribbentropas pareikalavo savo diplomato Curto Bräuerio įtikinti
Norvegijos vyriausybę, kad priešintis yra beprasmiška, tačiau Norvegijos
karalius, vyriausybės ir parlamento nariai skubiai paliko Oslą. Diplomatinė
misija daugiau nieko padaryti negalėjo. Sugauti abiejų šalių karalius, palikti juos
nominaliais monarchais ir pasinaudojant jų įtaka paskelbti okupaciją kaip
įvykusį faktą buvo tikslas, kuriam naciai skyrė daug dėmesio. Norvegijos
karalius Hakonas VII buvo vienintelis XX a. monarchas, išrinktas į sostą dėl
neginčijamo populiarumo šalyje. Jis buvo pirmasis Norvegijos valdovas per
pastaruosius penkis šimtmečius[1], tačiau dar įdomesnis faktas, kad Hakonas VII
buvo Danijos princas ir tikrų tikriausias Danijos karaliaus Kristijono X brolis.
Danijoje nacių planas suveikė. Kristijonas X pasidavė iš karto, tuo tarpu Hakono
VII pasitraukimas iš Oslo buvo kone vienintelė rimta norvegų pergalė balandžio
9 d. Kadangi karinė vokiečių operacija Skandinavijoje, kaip ir planuota, vienu
metu vyko iškart visuose sektoriuose, kad nepasiklystume, paseksime ją nuo
piečiausiai įsikūrusios Danijos iki šiauriausio Norvegijos taško – Narviko.
[1] Keturis amžius Norvegija buvo Danijos karalystės dalis ir nepriklausomybę

įgijo tik 1905 m.

 Danija
Invazijos išvakarėse Danija, kaip ir Norvegija, gavo užtektinai perspėjančių
pranešimų. Likus dešimčiai dienų iki Weserübung pradžios, jau minėtasis
Olandijos karo atašė Berlyne, pulkininkas B. Sasas, gavęs informaciją iš savo
draugo H. Osterio, perdavė ją Danijos karinio laivyno atašė kapitonui Fritsui
Kjolsenui. Niekaip nebuvo sureaguota ir į tai, kad balandžio 8 d. visai netoli
Danijos buvo torpeduotas vokiečių laivas, gabenęs kareivius į Norvegiją; galų
gale danai patys savo akimis galėjo matyti krygsmarinės laivų armadą,
plaukiančią į šiaurę, tačiau ir šį vaizdą šalies karalius pasitiko su šypsena. Vienas
iš Kristijono X apsaugos karininkų vėliau sakė, kad karalius netikėjo Vokietijos
agresija62. Net jei ši prielaida buvo neteisinga, Danija nieko padaryti negalėjo.
Mažytė šalis buvo visai nepritaikyta gynybai. Joje nebuvo kalnų, kuriuose galėtų
pamėginti pasislėpti vyriausybė, didžiausia šalies dalis Jutlandija vermachto
tankams buvo praktiškai idealus poligonas. Danija, priešingai nei Norvegija,
negalėjo tikėtis pagalbos iš Britanijos. Ji nestatė jokių gynybinių įtvirtinimų,
neplanavo mobilizacijos. Vienintelė Danijos politika buvo neerzinti ir
neprovokuoti galingos kaimynės.

1940 m. balandį Danijos armijoje buvo 2 divizijos (Jutlandijos ir Zelandijos)

– 14 500 kareivių. Oro ir jūrų pajėgos miniatiūrinės, o jų technika pasenusi63.
Vokiečiai Danijai okupuoti taip pat paruošė 2 divizijas, tačiau jos buvo visiškai
sukomplektuotos ir palaikomos krygsmarinės, liuftvafės, oro desantų ir tankų.
198-osios užduotis buvo užimti didžiausią Danijos salą Zelandiją su sostine
Kopenhaga ir pietines šalies salas. 170-oji turėjo užimti Jutlandijos pusiasalį.
198-ajai turėjo padėti parašiutininkų desantai ir pajėgos, išsilaipinančios iš laivų
tiesiai Kopenhagoje. 170-oji buvo sustiprinta artilerijos pulku ir tankais. Dvi
šarvuočių kuopos (36 šarvuotosios mašinos) turėjo judėti šiaurrytine Jutlandijos
dalimi, 11-oji motorizuotoji brigada taip pat su dviem šarvuotųjų mašinų
kuopomis turėjo laikytis vakarinio kranto dalies ir kuo greičiau susijungti su oro
desantininkais, užėmusiais Alborgo oro uostus. Vermachtas turėjo apie 70
lengvųjų tankų (sunkesni buvo reikalingi Prancūzijoje), 3 kulkosvaidininkų
batalionus, 2 zenitines, 1 sunkiąją artilerijos bateriją, 3 šarvuotuosius traukinius.
Operacijoje dalyvavęs X liuftvafės korpusas turėjo po 10 eskadrų naikintuvų ir
bombonešių, iš viso maždaug 250 lėktuvų64.

Kai kas ironizuoja, kad danai buvo pernelyg civilizuoti, kad kautųsi, tačiau
jie tiesiog neturėjo šansų. Mūšis dėl Danijos neįvyko.

Tik vyriausiasis Danijos karinių pajėgų vadas generolas Williamas Wainas

Prioras prašė skelbti mobilizaciją ir ginti savo šalį. Premjeras Thornvaldas
Stauningas, užsienio reikalų ministras Edvardas Munchas ir pats karalius buvo
prieš. Paryčiais kilusioje sumaištyje danų pajėgos elgėsi pasyviai. Karo laivai ir
kranto baterijos neiššovė nė vieno sviedinio net tada, kai vokiečių laivai su
kareiviais plaukė pro pat jų nosis. Sausumoje viskas apsiribojo keletu
spontaniškų susidūrimų Jutlandijoje. Vienintelis vokiečių batalionas, padedamas
diversinės grupės, atvykusios į Kopenhagą prieš keletą dienų iki operacijos
pradžios, niekieno nekliudomas išsilaipino Danijos sostinėje ir netrukus atsidūrė
prie pat Citadelės (čia buvo įsikūręs vyriausiasis Danijos armijos karo štabas). 70
karių tvirtovės įgula pasidavė neiššovusi nė vieno šūvio. Tada vokiečiai patraukė
į karaliaus rezidenciją, Amalienborgo rūmus. Tik čia jie sutiko Kristijono X
apsaugos gvardijos pasipriešinimą. Kol karalius su ministrais diskutavo, ką
daryti, virš Kopenhagos ratus suko vokiečių bombonešiai. Jie nenumetė nė
vienos bombos – spaudimas buvo grynai psichologinis65. Niekas iš
diskutuojančiųjų nenorėjo pamatyti, kaip jų graži sostinė virsta antrąja Varšuva,
tad nuomonė buvo beveik vieninga – nutraukti bet kokį pasipriešinimą. Tik
generolas W. Prioras maldavo suteikti jam galimybę kautis. Kai karalius vado
paklausė: „Ar mūsų kariai nesikauna per ilgai?“ Prioras atšovė: „Jie nesikauna
visai.“66 Danija kapituliavo 8.34 val. ryto, jos gyventojams net nespėjus
papusryčiauti. Vermachtui, kurio nuostoliai nebuvo paskelbti, tai buvo
rekordiškai trumpa operacija. Danai prarado 16 savo karių67.

Oficialiai generolas Kurtas Himeris su Danijos karaliumi susitiko 14.00 val.

Kristijonas X patikino, kad „jis ir jo vyriausybė padarys viską, kas įmanoma, kad
šalyje būtų išlaikyta taika bei tvarka ir pašalinti bet kokie nesutarimai tarp
Vokietijos pajėgų ir jo šalies.“ Generolas K. Himeris atsakė, kad asmeniškai
labai apgailestauja, jog pas karalių atvyko su tokia misija, bet pridūrė, kad jis yra
viso labo savo pareigą atliekantis kareivis. Kai karalius paklausė, ar jam bus
leista pasilikti asmens sargybinius, K. Himeris atsakė neabejojąs, jog fiureris
neprieštaraus. Išgirdęs tai, karalius su palengvėjimu atsikvėpė ir kreipėsi į
K. Himerį tokiais žodžiais: „Generole, ar galiu aš, kaip senas kareivis, šį bei tą
jums pasakyti? Kaip kareivis kareiviui? Jūs, vokiečiai, vėl padarėte neįtikimą
dalyką! Reikia pripažinti, kad tai nuostabus darbas!“68

Prieš paskelbiant fiurerio kreipimąsi per radiją į Danijos žmones, vos

nenutiko kuriozas. Tik paskutinę akimirką buvo pastebėta, kad tekstas yra skirtas
norvegams, tad pranešėjui teko jį skubiai perrašyti. Danijos vyriausybės
pranešime užteko painiavos ir be pataisų. Jame buvo skelbiama, kad Danija
„sutinka atiduoti savo neutralumo apsaugą Reichui“69.
 Oslas
Kad Danijos okupacijos scenarijus būtų įgyvendintas Norvegijoje,
vokiečiams reikėjo lygiai taip pat žaibiškai užimti Oslą. Iš visų strateginių
Norvegijos taškų jis buvo svarbiausias. Kariniu požiūriu krygsmarinė negalėjo
apsaugoti krovininių laivų vakarinėje Norvegijos pakrantėje, o tiekimas buvo
būtinas. Vienintelis saugus kelias – Baltijos jūra. Kadangi Kategato ir Skagerako
vandenis nuo pat pirmosios operacijos dienos kontroliavo liuftvafė, Oslas turėjo
tapti svarbiausiu logistikos centru. Bet dar svarbiau buvo tai, kad Norvegijos
sostinė Oslas – svarbiausias administracinis centras. Laimėjus pagrindinį politinį
prizą ir pagavus šalies karalių su vyriausybe, kareivių darbas būtų supaprastintas
iki minimumo, kaip atsitiko Danijoje.

5-oji vokiečių kovinė grupė turėjo išlaipinti 2000 kareivių iš 163-iosios

divizijos, tuo pat metu desantas iš oro turėjo užgrobti Fornebu aerodromą, o tada
liuftvafė turėjo oru permesti dar 3000 kareivių pastiprinimą. Vokiečių karo laivai
Oslofjordene buvo pastebėti dar balandžio 8 d. 23.06 val.70 Norvegų patrulinis
laivas Pol III pirmųjų trijų vokiečių kolonos laivų paprašė sustoti ir prisistatyti.
Torpedinis minininkas Albatros pareikalavo Pol III kapitono nesinaudoti radijo
ryšiu, tačiau leitenantas Leifas Weldingas-Olsenas spėjo į Horteno bazę nusiųsti
perspėjimą. Po keleto minučių Pol III atidengė ugnį (vokiečių teigimu, bandė
taranuoti Albatrosą), tačiau buvo paskandintas. Laivo kapitonas L. Weldingas-
Olsenas tapo pirmąja Norvegijos kampanijos auka. Kai kurių šaltinių teigimu,
kai pabūklų salvė pataikė kapitonui į abi kojas, jis iššoko per bortą71.

Vidurnaktį vokiečių pajėgos, prisidengdamos tamsa ir rūku, prasmuko pro

Rauöy ir Bolaerne salų fortuose įtaisytas pabūklų baterijas. Tiesa, Rauöy
baterijos užfiksavo priešo laivų siluetus ir atidengė ugnį, tačiau tik trumpam, nes
dėl prasto matomumo salvės buvo neveiksmingos. Čia turėjo būti minų laukai,
tačiau tikėdamiesi britų pagalbos norvegai jų taip ir nenuleido į vandenis72.
Išlaipintos dvi vokiečių grupės iš sausumos užėmė fortus, dar viena 08.35 val. be
šūvių neutralizavo Horteno bazę73. Tiesa, pastarosios vandenyse vokiečiai
susidūrė su pasipriešinimu. Juos pasitiko didžiausias ir galingiausias norvegų
laivyno minininkas Olavtrygvason74 ir maurais apaugęs minų traleris Rauma.
Olavtrygvason stipriai apgadino torpedinį minininką Albatros ir paskandino
nedidelį priešų laivą R17, gabenusį į krantą kareivius. Sulaukę pastiprinimo,
vokiečiai sugadino ir užėmė Rauma ir Olavtrygvason, pastarojo pažeidimai buvo
tokie nedideli, kad vėliau laivas tarnavo krygsmarinei ir buvo pervadintas į
Albatros II (savo aukos garbei)75.

Tuo metu pagrindinės vokiečių pajėgos su sunkiuoju kreiseriu Blücher

priešakyje tęsė kelionę į Oslą. Savo tikslą jos turėjo pasiekti tą patį rytą, tačiau
Oslofjordene buvo dar viena pavojinga vieta.

Pagrindinį, gana siaurą įėjimą į uosto vandenis iš dviejų pusių dengė

Husviko baterija su trimis 150 mm pabūklais ir dar galingesnis Oskarsborgo
fortas su trimis 280 mm kalibro pabūklais bei torpedų paleidimo tuneliais, apie
kuriuos vokiečiai nieko nežinojo. Likimo ironija – pagrindinius Oskarsborgo
pabūklus 1892 m. pagamino vokiečių bendrovė Krupp. Gynėjų gretose vyravo
chaosas. Tvirtovės vadas, 64 metų pulkininkas Birgeris Eriksenas neturėjo jokių
aiškių nurodymų, kaip elgtis. Norvegija vis dar tebebuvo neutrali. Bendras
įspūdis buvo toks, kad vyriausybė pasuks britų pusėn, tačiau B. Eriksenas net
nežinojo, kas yra fiordo svečiai – vokiečiai ar britai. Kad ir kas jie būtų, jie
pažeidžia Norvegijos neutralumą, nusprendė pulkininkas ir įsakė: „Arba aš būsiu
apdovanotas, arba nuteistas karo lauko teisme. Ugnis!“76 Ugnį baterijos atidengė
priešams priplaukus arčiau. Atstumas iš vienos pusės buvo tik 1800 metrų, iš
kitos – tik 1400 metrų, tad visos salvės pasiekė tikslą. Vienas sviedinys pataikė į
Blücher šoną ir sprogo sandėliuose su degalų bidonais, padegamosiomis,
aviacinėmis ir giluminėmis bombomis. Sprogimų banga virto liepsnomis.
Stipriai apgadintas ir užsiliepsnojęs kreiseris bandė atsakyti ugnimi, tačiau
negalėjo rasti, iš kur yra apšaudomas. Blücher kapitonas Heinrichas Woldagas
dar tikėjosi išgelbėti laivą, tačiau priplaukė prie pat paslėptų povandeninių
torpedų baterijų. Dar du taiklūs šūviai pribaigė naujausią sunkųjį krygsmarinės
kreiserį. 18 000 tonų sveriantis Blücher tapo vienu iš nedaugelio didžiųjų karo
laivų, kuriuos II pasauliniame kare paskandino kranto baterijos. Tai buvo
tragedija. Liepsnojančiame ir sproginėjančiame laive buvo apie 2200 žmonių. Be
laivo vadų ir jūreivių, jame plaukė ir 882 „keleiviai“ – 163-iosios divizijos vadas
generolas majoras Erwinas Engelbrechtas su štabu ir kareiviais, kurie turėjo
užimti Oslą. Tarp keleivių taip pat buvo karo orkestras, gestapo ir politinių
pareigūnų, turinčių perimti administracinę valdžią. Kadangi visi jūreiviai privalo
mokėti plaukti, kapitonas įsakė gelbėjimosi liemenes išduoti visiems likusiems,
tačiau ir mokantieji plaukti išsigelbėjo toli gražu ne visi. Kai laivas apsivertė,
užsiliepsnojo išsiliejusi nafta. Kol vieni degė gyvi, kiti bandė pasiekti krantą
lediniu ir tirštu nuo naftos vandeniu. Jie turėjo maždaug 15–30 min., paskui
organizmas pasiduoda gamtos dėsniams. Vienas iš vokiečių, išsigelbėjusių šiame
chaose, vėliau sakė, kad plaukdamas pro drebančius nuo šalčio ir jau praradusius
viltį draugus girdėjo juos dainuojant: Das kann doch einen Seemann nicht
erschüttern (Net ir tai negali sukrėsti jūreivio)77. Aukų niekas tiksliai
nesuskaičiavo. Žuvo 650–800 vokiečių78. Apie 1200 permirkusių ir sušalusių
sėkmingai pasiekė krantą ir turėjo tapti belaisviais, tačiau norvegai pirmiausia
ėmėsi gelbėti sužeistuosius ir mirštančiuosius. Tuo pasinaudojęs 163-iosios
divizijos vadas E. Engelbrechtas pabėgo įrėmęs šautuvą sunkvežimio
vairuotojui. Blücher kapitonas H. Woldagas taip pat buvo tarp išsigelbėjusių,
tačiau po aštuonių dienų žuvo aviakatastrofoje. Jo laivas iki pat šiol guli
Oslofjordeno dugne. Jei plauksite į Oslą, prie seno Oskarsborgo forto pamatysite
pabūklus, kurie paskandino Blücher, ir galėsite apžiūrėti ištrauktus jo inkarus.
1940 m. liepą ant Oslofjordeno kranto žuvusiesiems šioje katastrofoje vokiečiai
pastatė paminklą. Po karo norvegai jį susprogdino. O pulkininkui Birgeriui
Eriksenui Oskarsborge memorialas išdygo tik po mirties. Jis ilgą laiką buvo
kritikuojamas už nereikalingą ir beprasmišką priešinimąsi vokiečiams tą ankstų
balandžio 9 d. rytą. Tačiau šiandien jis – vienas iš Norvegijos didvyrių79.

Didžiausias balandžio 9 d. vokiečių nuostolis buvo didžiausia norvegų

pergalė. Kišeninio linijinio karo laivo Lützow (kuris, beje, taip pat buvo
apgadintas) vadovybė matė savo flagmano agoniją, tačiau ji nieko nežinojo apie
torpedas ir nutarė, kad įėjimas į fiordą užminuotas. Buvo nuspręsta atsitraukti ir
išsilaipinti į pietus nuo Oskarsborgo. Gerokai praretėjusių pajėgų laukė žygis į
Oslą sausuma. Iki Norvegijos sostinės buvo maždaug 32 km ir šį atstumą jos
įveikė tik vėlai vakare. Šio uždelsimo pakako, kad Norvegijos vyriausybė ir
šalies karalius Hakonas su valstybės aukso atsargomis spėtų evakuotis į Hamarą,
maždaug 150 km į šiaurę nuo Oslo[1] 80.

Netikėtai daug žalos pridariusius fortų pabūklus netrukus nutildė liuftvafė.

Jie pasidavė kitą dieną po to, kai krito Oslas. Vokiečių karo laivai Oslo uoste
turėjo būti balandžio 9-osios rytą, tačiau įplaukė dieną pavėlavę. Pasiaukojama
Oskarsborgo gynyba padėjo norvegams laimėti laiko ir naciams kainavo
brangiai, tačiau Oslas vis tiek krito. Lemiamą vaidmenį jį užimant atliko
pajėgos, atgabentos oru.

Mažyčiame pusiasalyje į vakarus nuo Oslo įsikūrusiame Fornebu aerodrome

buvo dislokuota vienintelė Norvegijos naikintuvų eskadrilė. Vokiečių oro
šturmas turėjo prasidėti 8.00 val., tačiau dėl blogo matomumo parašiutininkai
buvo išlaipinti Danijoje, jau užimtame Alborgo oro uoste. Norvegai savo
naikintuvus į orą pakėlė 7.00 val. ryto. Jų pilotams, iš oro pasigrožėjusiems
Oslofjordene skęstančio Blücher vaizdu, teko stoti į mūšį. Iš pradžių jie numušė
tris vokiečių lėktuvus (vieną transporto ir du sunkiuosius naikintuvus Me-110[2]),
patys prarado tik vieną. Tačiau mūšis ore tęsėsi. Liuftvafė ne tik persekiojo
netikėtus užpuolikus, bet ir bombardavo Fornebu aerodromą. Baigiantis
degalams norvegų pilotai turėjo tupdyti savo lėktuvus ant užšalusių ežerų – į
dienos pabaigą iš jų eskadrilės liko tik vienas naikintuvas. Vis dėlto, kai atskridę
į Fornebu aerodromą transporto lėktuvai pabandė išlaipinti kareivius, norvegai
atidengė kulkosvaidžių ugnį. Kapitonas Wagneris klaidingai manė, kad
parašiutininkų desantas jau užėmė Fornebu, ir tai kainavo jam gyvybę. Wagneris
žuvo, o supanikavęs lėktuvo pilotas vėl pakilo į orą. Situaciją išgelbėjo
spontaniška improvizacija. Vienas iš apšaudančių norvegų pozicijas Me-110
buvo pamuštas ir priverstinai nusileido atokiau nuo gynėjų. Eskadrilei
vadovaujantis leitenantas Werneris Hansenas tuo metu jau neturėjo išeities. Po
užsitęsusių mūšių ore degalai artėjo prie pabaigos ir jis nusprendė nutūpdinti
visus savo lėktuvus ir paversti juos... kulkosvaidžiais. Dengiami jų ugnies
vokiečiai galiausiai išlaipino savo kareivius Fornebu oro uoste81. Norvegų
gynėjai laikėsi iki maždaug 9.15 val., bet jėgos tapo nelygios ir jiems teko
trauktis. Oslo gynybos pajėgos nesudarė nė 900 kareivių82. Sumanymo mesti
pajėgas ir stabdyti vokiečius prie Fornebu buvo atsisakyta, nes užėmę oro uostą
vokiečiai didžiuliais tempais ėmė laipinti naujus kareivius ir parašiutininkus.
Skirtingai nei Oskarsborge, sausumoje norvegai nesugebėjo suorganizuoti
gynybos. Dar 8.00 val. ryto vyriausiasis Norvegijos armijos štabas priėmė
sprendimą iš sostinės evakuotis į fermą netoli Eidsvolio, o pats Oslas, siekiant
apsaugoti miestą nuo subombardavimo, buvo paskelbtas „atviru miestu“. Kaip ir
virš Kopenhagos, virš Oslo tuo metu sklandė liuftvafės bombonešiai. 14.30 val.
vyriausiasis Oslo pajėgų vadas pasirašė miesto kapituliacijos aktą. Vokiečiai
įžygiavo į Norvegijos sostinę lydimi karo orkestro maršo. Jie taip pat be
pasipriešinimo užėmė Kjelerio karinį aerodromą, kuriame buvo apie 60 tonų
aviacinių degalų83. Tačiau svarbiausia, kad Oslas, priešingai nei visi kiti
Norvegijos miestai, balandžio 9-osios rytą dar nebuvo nacių rankose. Tik dėl to
Danijos scenarijus Norvegijoje nepavyko.

Vokietijos karo atašė Osle kapitonui Eberhardui Spilleriui buvo nurodyta

žūtbūt sulaikyti Norvegijos karalių. Sužinojęs, kur pabėgo monarchas ir šalies
vyriausybė, jis susodino į sunkvežimius ir autobusus dvi kuopas karių ir bandė
pasivyti Hakoną. Karaliaus apsaugos gvardija buvo tam pasiruošusi. Ypatingos
svarbos misija baigėsi fiasko. E. Spillerio vyrai buvo sustabdyti, o pats vadas
žuvo84.
[1] 50 tonų aukso buvo sukrauta į sunkvežimius ir išgabenta iš pradžių į
Ondalsnesą, paskui į Moldę, o tada iš Trumsės mažais žvejybiniais laivais
išgabentas iš šalies. Galiausiai Norvegijos aukso atsargos atsidūrė tikrai saugioje
vietoje – JAV.
[2] Messerschmitt Bf 110 (arba Me-110) buvo dviejų variklių sunkusis
naikintuvas, perdarytas į naikintuvą-bombonešį. Karo pradžioje šie universalūs
lėktuvai (galintys veikti ir kaip naikintuvai, ir kaip bombonešiai) buvo
veiksmingi, tačiau vėliau, susidūrus su technologiškai lygiavertėmis oro
pajėgomis, Me-110 buvo naudojamas tik naktinėms operacijoms.
 Kristiansandas, Arendalis ir Ergesundė
Šiame pietiniame Norvegijos sektoriuje vokiečiams sutrukdė rūkas, tačiau
pagrindinius savo tikslus jiems pavyko pasiekti be nuostolių. Atsiskyręs nuo 4-
osios kovinės grupės S-boot[1], Greif į Arendalio uostą įplaukė tik 8.50 val. ryto.
100 kareivių, 69-osios divizijos žvalgybos bataliono karių, su dviračiais
išsilaipino niekieno netrukdomi ir užėmė miesto telefono stotį. Lygiai taip pat
05.30 val. trys minininkai iš 6-osios, mažiausios kovinės grupės sėkmingai
išlaipino 150 karių Ergesundėje. Jie taip pat iš karto užėmė komunikacijas.

Pagrindinė 4-oji kovinė grupė su lengvuoju kreiseriu Karlsruhe priešakyje

dėl didžiulio rūko turėjo atidėti savo įplaukimą į Kristiansando fiordą maždaug
45 minutėms, tačiau to pakako, kad visuose norvegų kranto gynybos daliniuose
būtų paskelbta kovinė parengtis. Netikėtumo veiksnys buvo prarastas ir kai rūkas
išsisklaidė, į uostą bandančius prasibrauti vokiečių laivus pasitiko kranto
baterijos. Vokiečiai nerizikavo ir išsikvietė aviacijos pagalbą. Po trijų valandų
liuftvafės bombonešiai nutildė baterijas. 11.00 val. vokiečių laivai įplaukė į
uostą. Išsilaipinusių į krantą kareivių demoralizuoti gynėjai nestabdė. Gynybiniai
įtvirtinimai ir pats Kristiansandas praktiškai be kovos buvo užimti per kelias
valandas. Tik nedidelio Kjeviko aerodromo užgrobimas užtruko iki kitos
dienos85.
[1] Arba motorinė torpedinė valtis.
 Stavangeris
Stavangerio operacija buvo išskirtinė. Šį uostą ir šalia jo (apie 12 km nuo
Stavangerio) esantį didžiausią Norvegijos aerodromą Solą užimti buvo patikėta
išskirtinai oro desantui. Tai buvo ne karių ar parašiutininkų išlaipinimas
konkrečioje vietoje, o tikras ir pirmasis karybos istorijoje oro desanto šturmas
teritorijoje, kurią saugo gynėjai. Pagal planą Soloje turėjo būti išlaipinta oro
desantininkų (vok. Fallschirmjäger) kuopa[1]. Jai užėmus aerodromą, transporto
lėktuvai turėjo atgabenti dar 5000 karių iš 169-osios divizijos, o karo reikmenys
ir sunkioji technika turėjo būti atplukdyta laivais86. Planas pavyko beveik
idealiai.

Sola neturėjo jokios priešlėktuvinės gynybos, o keletas norvegų žvalgybinių

lėktuvų spėjo pasitraukti į šalies gilumą dar iki pagrindinės atakos. Liuftvafės
bombonešiai sunaikino 2 nespėjusius pakilti norvegų lėktuvus, likusiems teko
bėgti, o du Me-110 apšaudė gynėjų kulkosvaidininkų postus87. Po
parengiamosios oro atakos, 8.45 val. 10 vokiečių transporto lėktuvų išmetė
pirmąjį parašiutininkų desantą (jį sudarė 131 žmogus). Nors apšaudomi ir
patirdami nuostolių, jie demontavo spygliuotos vielos barjerus, blokuojančius
nusileidimo taką. Antrąja banga liuftvafė atgabeno dar 2 pėstininkų batalionus ir
po trumpos kovos Solos aerodromas bei Stavangerio miestas buvo užimti88.

Vienintelė problema vokiečiams iškilo jūroje. Krovininiai laivai, turėję

aprūpinti Stavangerio pajėgas, plaukė be apsaugos. Vieną jų, Rota, gabenusį
sunkiąją techniką, paskandino sugebėjęs nepastebėtas iš Stavangerio uosto
išsmukti modernus norvegų eskadrinis minininkas Aegir. Už krygsmarinės
nesėkmę atkeršijo liuftvafė. Jos bombonešiai surado Aegir ir taip subombardavo,
kad norvegų jūreiviams teko priplukdyti laivą prie kranto ir jį palikti. 10 vyrų
žuvo89.

Netrukus Solos aerodrome atsidūrė liuftvafės karo štabas ir vadai, kurių

pirmasis tikslas buvo paversti jį tinkama karo baze tolesnėms operacijoms. Nors
balandžio 9 d. liuftvafė per įvairius incidentus prarado 5 lėktuvus, į vakarą Solos
aerodromas jau funkcionavo. Pirmoji pasaulio istorijoje oro šturmo operacija,
nepalaikoma jokių kitų karinių pajėgų, pavyko. Strategiškai svarbiausias
vokiečiams Norvegijos aerodromas buvo užimtas pagal planą. Iš čia liuftvafės
bombonešiai galėjo pasiekti ne tik britų laivus netoli Norvegijos krantų, bet ir
Britanijos karines bazes šiaurėje. Solos aerodromas užtikrino vokiečiams
pranašumą ore, todėl netrukus britų operacijos taps labai rizikingos.
[1] Oro desantininkų operacijų Norvegijoje, ko gero, būtų buvę daugiau, bet
prioritetas tuo metu atiteko kampanijai Vakaruose. Dėl karo vadovybės protestų
Hitleriui teko padaryti nuolaidų. Viena iš jų buvo nuolaida H. Göringui. 7-oji oro
desantininkų divizija buvo atleista nuo anksčiau keliamų reikalavimų veiksmams
Norvegijoje ir palikta išskirtinai Fall Gelb. Vokietijos ginkluotosiose pajėgose
oro desantininkų būriai buvo ne vermachto, o liuftvafės dispozicijoje.
Norvegijos oro uostų užėmimo operacijose liko dalyvauti tik trys
Fallschirmjäger kuopos.
 Bergenas ir Trondheimas
Bergenas buvo užimtas taip pat žaibiškai. Antrame pagal dydį Norvegijos
uoste išsilaipinę vokiečių kareiviai šeimininkavo jau nuo 6.20 val. ryto.
Išsilaipinti pavyko be ypatingų komplikacijų, tačiau pakrantės gynybinės
baterijos spėjo laivams padaryti nemažai žalos. Nors krygsmarinės laivai
angliškai signalizavo: „Nešaudykit! Mes esame draugai!“90, norvegai atidengė
ugnį ir taip apgadino kreiserį Königsberg, kad šis tapo neveiksnus. Kliuvo ir
pagalbiniam laivui Bremse. Išaušus Sandvikeno baterija apšaudė kreiserį Köln,
prisišvartavusį uoste po to, kai išlaipino karius. Tik tada ją nutildė liuftvafės
bombonešiai ir karo laivų pabūklai. Bombonešių pasirodymas netrukus privertė
pasiduoti ir gynybinių įtvirtinimų įgulą. Vokiečiai užėmė abi baterijas ir zenitinės
artilerijos pozicijas, bet sugaišo visą likusią dieną, kad paruoštų pabūklus jau
savo poreikiams. Norvegai galėjo pasiguosti nebent tuo, kad iš uosto spėjo
pabėgti praktiškai visi didesni jų laivai91.

Trondheimas – vienas iš svarbiausių invazijos taškų – buvo paimtas lengvai.

Kai britų laivai pasitraukė iš šių vandenų, 2-oji vokiečių grupė įplaukė į uostą
niekieno nekliudoma. Užpuolikai bandė apsimesti britais, ir kol norvegai
suprato, kas yra tikrieji svečiai, buvo jau per vėlu. Sunkusis kreiseris Hipper,
dieną prieš tai paskandinęs Glowworm, dabar savo salvėmis sugadino norvegų
gynybos fortų Bretingeno ir Hysneso elektros sistemą92. Kol Hipper savo
šviesomis akino gynėjus, vokiečių eskadriniai minininkai įplaukė į fiordą be
jokių nuostolių. 7.00 val. ryto vokiečių kareiviai, nesutikę jokio pasipriešinimo,
jau buvo krante. Pasigalynėti jiems teko tik su fortuose įsitvirtinusiais gynėjais.
Juose norvegai laikėsi iki pat vakaro, tiesa, šturmas, atrodo, nebuvo smarkus ir
atkaklus. Žuvo tik vienas, sužeisti tik du norvegų kareiviai; žuvusių ir sužeistų
vokiečių skaičius – 22 vyrai93. Kadangi Trondheimas buvo sunkiai pasiekiamas
krygsmarinės laivams, oro uosto užėmimas tapo gyvybiškai svarbus. Užtrukę
ilgiau nei planavo, vokiečiai savo lėktuvams ant sušalusio ledo netgi įrengė
laikiną nusileidimo aikštelę, tačiau iki balandžio 9 d. pabaigos ir šis strateginis
taškas, trečiasis pagal dydį Norvegijos uostas su svarbia geležinkelių sankirta,
buvo nacių rankose.
 Narvikas
Į Otofjordą vokiečių eskadriniai minininkai įplaukė niekieno nepastebėti ir
05.30 ryto atsidūrė prie Narviko uosto. Pirmoji jų problema buvo tik tariama. 8
krantinės baterijos, kurių atsargiai ieškojo vokiečiai (o vėliau, beje, ir britai)
egzistavo tik V. Quislingo vaizduotėje. Jos taip niekada ir nebuvo įrengtos. Viena
vertus, tai palengvino darbą krygsmarinės laivams, kita vertus, generolas
majoras Eduardas Dietlis planavo užimti šias menamas baterijas ir panaudoti jas
galimiems Sąjungininkų laivų antpuoliams atremti.

Vis dėlto krygsmarinė sulaukė pasipriešinimo. Narviko uosto gynyba turėjo

du senus 1900 m. statybos nedidelius (4000 tonų) šarvuotuosius laivus –
Eidsvold ir Norge. Po pranešimų apie įvykius Oslofjordene, gynėjai buvo
pasiruošę, bet taip pat turėjo nurodymus nešaudyti į Sąjungininkų laivus94.
Pamatęs pirmąjį vokiečių eskadrinį minininką Wilhelm Heidkampf, Eidsvold
kapitonas paleido perspėjamąją salvę. Vokiečių laivo kapitonas Fritzas Bonte
nusiuntė savo karininką su reikalavimu pasiduoti. Norvegai atsisakė. Kai derybų
pasiuntinys paliko laivą, F. Bonte paleido keturias torpedas. Dvi iš jų perplėšė
Eidsvold pu siau – žuvo 262 norvegų jūreiviai. Netrukus buvo paskandintas ir
kitas bandęs priešintis norvegų laivas – Norge. Žuvo dar 173 žmonės95.

Su savo kareiviais išsilaipinęs iš Wilhelm Heidkampf, E. Dietlis akimirksniu

patraukė į Narviko įgulos gynybos štabą ir šio vadas Konradas Sundlo pasidavė
be kovos. Ne tik dėl to, kad 450 jo vyrų vargu ar galėjo rimtai pasipriešinti, bet ir
dėl to, kad K. Sundlo buvo V. Quislingo partijos narys. Tik dvi norvegų kuopos
spėjo pasitraukti Švedijos link96. Narvikas buvo vokiečių rankose 8.00 val. ryto.

Nepaisant lengvo ir sėkmingo Narviko užėmimo, vokiečių padėtis nebuvo

tokia gera, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Visos operacijoje Weserübung
dalyvavusios vermachto pajėgos buvo išlaipintos į krantą tik su lengvąja
ginkluote. Pastiprinimą (ir karius, ir sunkiąją techniką) turėjo atgabenti laivai ir
lėktuvai. Kuo labiau į pietus, tuo mažiau ši operacijos dalis kėlė keblumų, ir
atvirkščiai – kuo labiau į šiaurę, tuo rizika augo. Narvikas buvo per toli liuftvafei
ir per daug pavojingas krygsmarinei. Audringuose Šiaurės vandenyse transporto
ešelonas prarado arba sugadino didžiąją dalį gabentos sunkiosios technikos ir
karo reikmenų bei atsargų[1] 97. Dėl to tolimame Narvike išsilaipinę kareiviai
liko be sunkiosios technikos ir pabūklų, taip pat be amunicijos ir kitų karo
reikmenų papildymo, kuris, kaip netrukus paaiškės, buvo gyvybiškai reikalingas.
Vienintelė paguoda E. Dietliui buvo ta, kad jam pavyko užgrobti visą norvegų
gynėjų karo sandėlį98. Šis netikėtas grobis, ko gero, buvo viena iš svarbiausių
priežasčių, leidusių išgyventi E. Dietlio pajėgoms per artimiausias savaites.

Dar didesnė problema buvo ta, kad iš dviejų degalus laivams gabenusių
tanklaivių Narviką pasiekė tik vienas – Jan Wellem. Iš aštuonių savo tanklaivių
vokiečiai prarado tris. Pietinėje Norvegijos dalyje tokius praradimus buvo
galima kompensuoti ir rasti kitų sprendimų, tačiau šiaurėje jokių alternatyvų
neliko. Du iš prarastųjų tanklaivių buvo skirti operacijoms Trondheime, vienas –
Narvike99. Pastarasis, 6000 tonų Kattegat, beveik pasiekė savo tikslą, tačiau
užklupta norvegų pagalbinio karo laivo Nordkapp, vokiečių įgula supanikavo ir
paskandino tanklaivį pati100. Krygsmarinės eskadrinių minininkų degalų
talpyklos po ilgos kelionės į Norvegijos šiaurę buvo praktiškai tuščios. Jie
negalėjo išplaukti atgal nepasipildę. Tanklaivis Jan Wellem neturėjo pakankamai
degalų visiems laivams. Be to, jis negalėjo jų aptarnauti visų vienu metu. Net
jeigu F. Bonte būtų nusprendęs palikti du savo eskadros laivus Narvike, kad
papildytų likusius, jam reikėjo ne mažiau kaip 36 valandų101. Užuot po
sėkmingos operacijos tą pačią dieną pasipildę degalų ir išplaukę namo,
eskadriniai minininkai buvo priversti likti Narviko uoste kur kas ilgiau nei
planuota. Šis uždelsimas į ramų Otofjordą atneš niekada čia negirdėtą karo laivų
pabūklų griausmą ir kainuos labai brangiai. Tačiau balandžio 9 d. rytą vokiečiai
vėl buvo nugalėtojai. Penki svarbiausi Norvegijos miestai, jūrų ir oro uostai
buvo jų rankose. Pergalė būtų buvusi visiška, jei ne komplikacijos Osle,
leidusios pabėgti Norvegijos vyriausybei, tačiau kariniu požiūriu operacija buvo
įvykdyta puikiai. Prasmukę pro gerokai galingesnį britų laivyną, vokiečiai su
minimaliomis pajėgomis (pirmoje kampanijos stadijoje dalyvavo tik lengvieji
trijų divizijų daliniai, juos palaikė 800 karo ir 250 transporto lėktuvų)102 užėmė
Norvegiją ir sudavė dar vieną antausį Sąjungininkų prestižui. Jei ne Blücher
netektis, Hitleris būtų galėjęs trinti rankomis. Generolo Nikolaus von
Falkenhorsto raportas buvo lakoniška: „Norvegija ir Danija okupuotos... taip,
kaip nurodyta.“ Hitlerio svečių vakarienė tą vakarą buvo šventiška. Prieš
pagrindinius makaronų, kumpio ir salotų patiekalus, auksinėse lėkštėse buvo
patiektas tradicinis skandinavų užkandis smörrebröd103.
[1] Iš 26 transporto ešelono laivų 6 buvo prarasti. Iki 1940 m. birželio 15 d. 270

prekybinių vokiečių laivų pergabeno 107 591 kareivį, 16 102 arklius, 20 339
transporto priemones, 101 400 tonų įvairių reikmenų. Iš viso buvo prarastas 21
laivas, žuvo apie 2000 žmonių. Kritinėmis dienomis aviacinius degalus,
priešlėktuvinius pabūklus ir karo atsargas gabeno netgi povandeniniai laivai.
 Norvegijos atsakymas – kausimės, kiek galėsim!
Įžūli ir žaibiška vokiečių invazija Norvegijoje pritrenkė Sąjungininkus. Britai
negalėjo patikėti, kad tarp priešo užimtų miestų yra netgi tolimasis Narvikas. Kai
kas bandė save raminti, kad pranešimuose įsivėlė klaida, ir vokiečiai užėmė ne
Narviką, o Larviką prie Oslofjordeno104. Kruopščiai ir ilgai ruošti Sąjungininkų
planai Norvegijoje sugriuvo, kadangi jie planavo išsilaipinti esant minimaliam
norvegų pasipriešinimui arba visai be jo, o dabar uostuose jau šeimininkavo
vokiečiai. Balandžio 9 d. prancūzų premjeras P. Reynaud su užsienio reikalų
ministru É. Daladier paskubomis išskrido į Londoną, kur Aukščiausioje karo
taryboje buvo nutarta, jog į Norvegiją nedelsiant turi būti pasiųstos „stiprios
pajėgos“105.

Ko gero, Sąjungininkai ir vėl būtų nespėję nieko padaryti, jeigu nacių

diplomatų veiksmai būtų tokie pat staigūs ir koordinuoti kaip vokiečių kareivių.
Hitleris, sužinojęs apie Weserübung sėkmę, vidurdienį A. Rosenbergui sakė:
„Dabar Quislingas gali kurti savo vyriausybę Osle“106, tačiau diplomatiniu
lygmeniu V. Quislingo statusas buvo neaiškus. Norvegijos okupacijos plane
buvo sakinys, bylojantis, kad pirmasis nacių tikslas – ne nuversti esamą
vyriausybę, bet atvirkščiai – išlaikyti status quo: „Vos tik užėmus Oslą reikia
nedelsiant susisiekti su vokiečių ministru dr. C. Bräueriu bei karinio laivyno
atašė Schreiberiu ir jų padedamiems inicijuoti derybas su Norvegijos
vyriausybės bei karo vadovais. Reikia, kad jie sutiktų priimti mūsų
reikalavimus“, – rašoma dokumente. Generolo N. Falkenhorsto dokumentuose
apie V. Quislingą yra tik vienas jo žvalgybos karininko įrašas, kuriame jis
vadinamas „draugišku vokiečiams fanatiku, bet žaidime neatliekančiu jokio
vaidmens“107. Pats V. Quislingas apie savo vaidmenį turėjo kitokią nuomonę.
Lengviausias būdas naciams okupuoti Norvegiją buvo susitarti su karaliumi
Hakonu ir esama vyriausybe. Girdėdama nurodymus ir deklaracijas iš savų
politikų lūpų, visuomenė turėjo ramiau priimti politinius pokyčius – taip atsitiko
Danijoje, tačiau scenarijus Norvegijoje pasisuko kitaip.

Kadangi šalies vyriausybė atsisakė priimti nacių ultimatumą, Osle susidarė

valdžios vakuumas. A. Rosenbergo pasiuntinys Osle Hansas Wilhelmas
Scheidtas susitikęs su V. Quislingu pareiškė, kad Norvegijos vyriausybė
nusprendė priešintis, ir paklausė, ar yra koks nors būdas išvengti katastrofos.
V. Quislingas pasiūlė skelbti savo vyriausybę. Situacija susiklostė taip, kad
Berlynas suteikė leidimą. Tuo metu Hitleris, susinervinęs dėl Blücher netekties ir
dėl to, kad ultimatumas vis dar nėra priimtas, svaidėsi žaibais ir grasinimais
paversti Norvegijos miestus griuvėsiais. H. W. Scheidtas pasiūlė taikesnę išeitį –
steigti marionetinę vyriausybę ir, kaip vėliau teigė, gavo „asmenišką fiurerio
pritarimą“108. Tai buvo diplomatinė klaida.

Balandžio 9 d. apie pusę aštuonių vakaro V. Quislingas per radiją kreipėsi į

Norvegijos žmones. Jis pareiškė, kad „Vokietija siūlo neturinčią piktų kėslų
pagalbą ir žada gerbti Norvegijos nepriklausomybę, jos žmonių teises ir turtą.
Paskelbusi beprasmišką mobilizaciją, – tęsė V. Quislingas, – vyriausybė pabėgo
ir paliko savo gyventojus likimo valiai.“ Jis pareiškė, jog susiklosčius tokiai
padėčiai jo partija yra vienintelė, galinti išgelbėti šalį, ir kad perimti vyriausybės
vairą yra jo „pareiga ir teisė“. V. Quislingas pasiskelbė naujuoju ministru
pirmininku ir užsienio reikalų ministru, tada perskaitė beveik niekam nežinomas
kitų ministrų pavardes. Užbaigdamas savo penkių minučių kalbą, V. Quislingas
pridūrė, kad bet koks pasipriešinimas yra „ne tik beprasmiškas, bet ir
nusikaltėliškas“. Po šio kreipimosi kilęs sąmyšis buvo trumpas ir, užuot
sugluminusi Norvegijos žmones, ši kalba sukėlė tik dar didesnį norą priešintis
okupantams. Kur kas didesnė sumaištis kilo tarp nacių diplomatų. C. Bräueris
puolė skambinti J. Ribbentropui ir klausti, kaip elgtis toliau. Fiureris pareiškė,
kad dabartinė Norvegijos vyriausybė praleido progą įsakydama šaudyti į
vokiečių kareivius, todėl jis renkasi V. Quislingo variantą. C. Bräueris bergždžiai
bandė perspėti, kad V. Quislingas yra netinkama kandidatūra šaliai valdyti, ir
beveik nėra abejonių, jo karalius su ja nesutiks. Fiureris į perspėjimus nekreipė
dėmesio109.

Kol klostėsi šie įvykiai, karalius Hakonas, Norvegijos vyriausybė ir karo

vadovybė svarstė, ką daryti toliau. Kariniu požiūriu padėtis tikrai buvo
beviltiška. Norvegija neturėjo nė vieno tanko, nė vieno prieštankinio pabūklo ir
tik 41 lėktuvą, iš kurių nė vienas neatitiko tuometinių reikalavimų110.
Kariuomenė buvo mažytė, o visuotinė mobilizacija po vokiečių išsilaipinimo
tapo problemiška. Vardydamas visa tai Norvegijos ginkluotųjų pajėgų vadas
generolas Kristianas Laake kalbėjo tik apie viena – rimtai pasipriešinti yra
neįmanoma. Vakarų sąjungininkai nedelsdami pranešė apie savo planus suteikti
karinę pagalbą ir suduoti smūgį vokiečiams, tačiau lygiai taip pat jie dalijo
pažadus Lenkijai ir Suomijai, taigi galimas kompromisas su Berlynu buvo viena
iš rimtų alternatyvų diskusijoje. Norvegija vis dar nebuvo paskelbusi karo
Vokietijai. Ji stengėsi laimėti laiko ir sužinoti, ką galėtų išsiderėti. Po
V. Quislingo kalbos per radiją erdvės kompromisui neliko, nebent vokiečių
pasiūlymas būtų visiškai nesusijęs su „radijo perversmą“ surengusiu „naujuoju
šalies premjeru“.

Vokiečių pasiūlymas buvo susijęs su V. Quislingu. Balandžio 10 d.

C. Bräueris susitiko su karaliumi Hakonu nedidelėje kaimo mokykloje prie
Elveriumo. Jis pareiškė, kad Vokietijos ketinimai yra draugiški, o taip pasielgti ji
buvo priversta tik dėl britų provokacijų. Nesudėdami ginklų, anot jo, norvegai
pademonstravo, kad yra Sąjungininkų pusėje, todėl nuo praėjusios dienos
ultimatumo padėtis pasikeitė. Tiksliai vykdydamas fiurerio instrukcijas,
C. Bräueris pareikalavo, kad karalius grįžtų į Oslą ir pripažintų V. Quislingo
vyriausybę, priešingu atveju jis bus asmeniškai atsakingas už neišvengiamą
norvegų kraujo praliejimą. Hakonas pažadėjo duoti atsakymą per dieną, tačiau
karaliui jis buvo aiškus iš karto. Kai vokiečių pasiuntinys išvyko, monarchas
sukvietė vyriausybės narius ir pasakė emocingą kalbą: „Aš negaliu sutikti su
vokiečių reikalavimais. Tai prieštarautų viskam, ką aš laikau savo, kaip
Norvegijos karaliaus, pareiga... Aš nenoriu, kad mano pareiškimas darytų įtaką
vyriausybės sprendimui ar kad ji šiuo pareiškimu remtųsi. Bet aš negaliu paskirti
V. Quislingo ministru pirmininku. Jis yra žmogus, kurio nepažįsta nei mūsų
žmonės, nei aš... Jeigu vyriausybė vis dėlto nuspręstų sutikti su Vokietijos
reikalavimais – aš visiškai suprasiu tokio sprendimo priežastis, nes kare, kurio
grėsmė iškilo, daug jaunų norvegų turėtų paaukoti savo gyvybes. Jeigu taip
atsitiktų, vienintelis mano sprendimas bus išsižadėti sosto.“111

Formaliai politinius sprendimus Norvegijoje galėjo priimti tik vyriausybė,

tačiau po visuomenėje populiaraus ir autoritetingo monarcho pareiškimo net ir
abejojantieji šalies galimybėmis kovoti stojo į karaliaus pusę. Vienas ministras
po šios kalbos rašė: „Tai mums visiems padarė didžiulį įspūdį. Aiškiau nei kada
nors anksčiau mes po šiais žodžiais galėjome įžvelgti vyrą, karalių, nusibrėžusį
aiškią liniją sau ir savo užduočiai, liniją, kurios jis negali peržengti. Per
penkerius metus vyriausybėje mes išmokome gerbti ir vertinti savo karalių, ir
dabar savo žodžiais jis patvirtino esąs didis žmogus. Teisingas ir valingas,
lyderis lemtingą mūsų šaliai akimirką.“ Diskusijos buvo baigtos. Kai Norvegijos
užsienio reikalų ministras telefonu pranešė, kad ultimatumas atmetamas,
C. Bräueris pabandė pasitikslinti, ar tai reiškia, jog norvegai tęs pasipriešinimą.
Halvdanas Kohtas (užsienio reikalų ministras) patvirtino vokiškai: Ja, soweit wie
möglich (Taip, tiek, kiek galėsime)112. Hitlerio reikalavimas skirti V. Quislingą
naujos vyriausybės vadovu panaikino bet kokią susitarimo galimybę. „Taiki
okupacija“ tapo neįmanoma.
 Tos pačios balandžio 10 d. vakarą šalies vyriausybė per vietos radiją
paragino Norvegijos gyventojus (kurių buvo tik 3 milijonai) priešintis
okupantams. Skeptiškai nusiteikusį ir su savo pareigomis nesusitvarkantį
vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą K. Laake pakeitė skubiai į generolus majorus
paaukštintas 58-erių Otto Ruge. Jo misija atrodė neįmanoma. Vokiečiai
kontroliavo visus didžiausius miestus ir uostus. Jie užėmė didžiąją dalį
kariuomenės sandėlių ir kontroliavo svarbiausius komunikacijų bei susisiekimo
tinklus. Nacių rankose atsidūrė daug šauktinių sąrašų ir mobilizacijos centrų.
Ryžtingas Norvegijos valdžios atkirtis nederėjo su jos pasyvumu invazijos
išvakarėse ir jai jau prasidėjus. Net kai balandžio 9-osios rytą buvo gautas
Vokietijos ultimatumas ir neliko jokių abejonių dėl to, kas vyksta šalyje,
Norvegijos vyriausybė paskelbė tik dalinę mobilizaciją. Tai reiškė, kad šaukimai
bus siunčiami paštu. Karinių apygardų vadai greitai suprato, jog bus prarasta
daug svarbaus laiko ir ėmėsi iniciatyvos pagreitinti procesą, tačiau, pavyzdžiui,
Osle to padaryti nebepavyko, o netrukus ryšio galimybės tarp vyriausybės ir
gyventojų, tarp karinių dalinių ir šauktinių tapo minimalios. O. Ruge kareiviai
buvo nepasirengę mūšiams, neturėjo užtektinai ginklų ir technikos. Dauguma
šauktinių niekada nebuvo matę lėktuvų ar tankų, tačiau generolo mėgstamas
posakis tomis dienomis buvo: „Mes privalome kautis ir mes kausimės su tuo, ką
turime.“113

Ironiška, tačiau V. Quislingo faktorius, sugriovęs susitarimo galimybę,

netrukus nustojo egzistuoti. Jeigu būtų taręsi su tikrąja Norvegijos valdžia,
vokiečiai būtų turėję šansą. Stumdami į priekį V. Quislingą, jie atsitrenkė į sieną
patys ir nepaliko jokio kito pasirinkimo norvegams. V. Quislingas vyriausybės
vadovą pažaidė tik penkias dienas. Iš aštuonių ministrų, kuriuos jis paskelbė per
radiją, penki atsisakė arba išvis nesureagavo į kvietimą. Netgi senieji
V. Quislingo partijos sekėjai, nenorėdami tapti valstybės išdavikais, atsuko savo
lyderiui nugarą. Matydami, kad V. Quislingas nesugeba įvesti Osle tvarkos,
balandžio 13 d. naciai uždraudė jam kalbėti per radiją ir atšaukė iš gatvių
demonstracijų visus jo jaunuosius triukšmadarius. Balandžio 15 d. C. Bräueris
pranešė V. Quslingui, kad fiureriui jis daugiau nereikalingas114. Taip ir
nepradėjusi funkcionuoti, V. Quislingo vyriausybė per penkias dienas tapo
istorija. Bet šio trumpo jos šmėstelėjimo pakako, kad kampanija Skandinavijoje
nepasibaigtų kaip Čekoslovakijoje. Ji taip pat nebus tokia kaip Suomijoje, nes šį
kartą Vakarų sąjungininkai pabandė tesėti savo pažadus. Nokautuoti savo
varžovų jau pirmame raunde naciams nepavyko. Atėjo metas antrajam.

Žinoma, vieni norvegai sustabdyti vokiečių neturėjo galimybių. Prie Oslą

užėmusios 163-iosios vokiečių divizijos balandžio 11 d. prisijungė 196-oji ir jos
pradėjo puolimą. Netrukus joms į pagalbą buvo perkelti tankai iš Danijos bei dar
viena, 181-oji divizija. Dalis pastarosios kareivių nuo balandžio 18 d. lėktuvais
buvo nugabenti į Trondheimą115. Šis miestas buvo galutinė vokiečių žygio iš
Oslo stotelė ir pagrindinis tikslas. Susijungus su čia išsilaipinusiais daliniais, visa
pietinė Norvegija būtų saugi. Norvegai nebegalėtų blokuoti vokiečių
išsilaipinimo sektoriuose, kartu būtų užkirsta galimybė išsilaipinti
Sąjungininkams. Smūgiai buvo nesustabdomi. Jau pirmosiomis puolimo
dienomis gynėjų pajėgos ėmė byrėti. Balandžio 12-ąją generolo majoro Erwino
Engelbrechto vadovaujama 163-ioji divizija sumušė norvegų 3-iąjį pėstininkų
pulką[1]. Prie Kongsbergo į nelaisvę pateko 2000 karių. Kitą dieną panašus
likimas ištiko ir 6-ąjį norvegų pulką, tik jis spėjo atsitraukti. Dešiniajame
puolimo flange generolo leitenanto Richardo Pellengahro 196-oji divizija taip
pat sumušė gynėjus. 3000 norvegų buvo priversti internuotis į Švediją. 1-osios
Norvegijos divizijos praktiškai neliko. Kai kur vokiečiai gavo atkirtį. Pvz., kai
viena oro desantininkų grupė pabandė užimti svarbią geležinkelio sankryžą
Dombase, norvegai akimirksniu ją apsupo. 162 Fallschirmjägeriai laikėsi
keturias dienas, tačiau pasibaigus maistui ir amunicijai jiems teko pasiduoti.
Gyvi buvo likę tik 34 kareiviai116. Tačiau tai buvo viena iš retų išimčių.
Vermachto pajėgos, palaikomos lengvųjų tankų ir aviacijos, brovėsi vis gilyn.
Balandžio 19 d. jos užėmė Elveriumą ir Hamarą maždaug už 150 km nuo Oslo.

Suprasdamas, kad vienas ilgai priešų žygio stabdyti negalės, generolas

O. Ruge pareikalavo iš Sąjungininkų realaus pastiprinimo. Pagalba jau buvo
pakeliui, nes Sąjungininkai taip pat norėjo spėti į Trondheimą greičiau nei čia
pasirodys dar trys vermachto divizijos. Tai bus pirmas kartas, kai britai ir
prancūzai kausis su vokiečiais ne žodžiais, o ginklais. Prie šios „istorinės“
akimirkos mes dar grįšime. Tuo tarpu pirmą smūgį britai sudavė ten, kur jie
jautėsi tvirtai – jūroje.
[1] Visos komplektacijos norvegų pulką sudarė 3750 žmonių.
 Karališkasis laivynas smūgiuoja atgal
Po vokiečių išsilaipinimo Norvegijoje Sąjungininkams teko praryti dar vieną
karčią piliulę ir pripažinti, kad ne Hitleris, o jie „nespėjo į autobusą“. Pripažinti
neužteko. Po nesugebėjimo nieko nuveikti Lenkijoje ir Suomijoje dabar jiems
reikėjo gelbėti savo prestižą Norvegijoje. Tiek karinį, tiek politinį. Kol karo
vadovybė karštligiškai svarstė, kur būtų galima išlaipinti „stiprias pajėgas“,
pirmieji mūšiai užvirė jūroje. Krygsmarinės laivai įvykdė savo pirmąją užduotį –
išlaipino vermachto kareivius, tačiau antroji užduotis – prasmukti pro
Karališkojo laivyno pajėgas ir grįžti namo – buvo ne mažiau sudėtinga.
Netikėtumo faktoriaus neliko, taigi šį raundą, užblokavę priešų grįžimo kelius,
laimėjo Sąjungininkai. Dar prieš kampaniją E. Raederis perspėjo Hitlerį
išlaipinus kareivius nepalikti vokiečių laivų Norvegijos uostuose. Siauri fiordai
galėjo tapti mirtinais spąstais, kadangi manevro laisvė juose atakuojant priešo
laivams ar lėktuvams buvo minimali. Labiausiai jis fiureriui akcentavo Narviką
ir Trondheimą, tolimiausius nuo Vokietijos uostus. Tačiau dėl logistikos
problemų vokiečių laivams nepavyko pasišalinti iš uostų taip greitai, kaip norėjo
E. Raederis. Narvike eskadriniai minininkai įstrigo, nes nespėjo pasipildyti
degalų, be to, čia, panašiai kaip Trondheime, transporto ešelonai nesugebėjo
užtikrinti savo krovinių pristatymo kariniams daliniams. Kadangi kariams trūko
amunicijos, transporto, technikos, karo laivai savo pabūklais turėjo padėti
įsitvirtinti sausumos daliniams bei pridengti kitus krovininius laivus,
gabenančius reikalingą aprūpinimą.

Pirmasis Norvegijos uostas, kuriame balandžio 9 d. pasirodė ne tik liuftvafės,

bet ir RAF lėktuvai, buvo Bergenas. 18.00 val. 12 britų bombonešių atakavo
vokiečių laivus uoste. Lengvasis kreiseris Köln ir du torpediniai minininkai buvo
priversti bėgti iš uosto (vėliau jie pasiekė Vokietiją), tuo tarpu kitas kreiseris,
Königsberg, buvo taip apgadintas, kad negalėjo išplaukti. Kitą rytą 15 RAF
bombonešių surengė dar vieną reidą į Bergeną. Jie triskart pataikė į Königsberg,
ir šis tapo pirmuoju, bet ne paskutiniu dideliu II pasaulinio karo laivu, kurį
paskandino aviacija117. Kad ir kaip būtų keista, šis ženklas Sąjungininkams
nieko gera nereiškė. Bergenas buvo pirmasis kampanijos taškas, kuriame
Norvegija sulaukė tiesioginės britų pagalbos. Ji galėjo būti ir dar rimtesnė.
Netoli Bergeno britai turėjo galingas laivyno pajėgas – 4 kreiserius ir 7
eskadrinius minininkus. Šiems laivams įplaukus į uostą, krygsmarinė nebūtų
turėjusi jokių galimybių, tačiau tai reikėjo padaryti staigiai, nes netrukus
paaiškėjo, kad liuftvafė lygiai taip pat sėkmingai gali skandinti britų laivus.
Vokiečių pranašumas ore greitai atims pagrindinį Sąjungininkų kozirį –
pranašumą jūroje. Prie šių besikeičiančių svarstyklių mes netrukus grįšime, tuo
tarpu jūrų mūšiuose britai skynė pergales.

Balandžio 9 d. vėlų vakarą povandeninis laivas Truant torpedavo iš

Kristiansando grįžtantį lengvąjį kreiserį Karlsruhe. Žala buvo tokia didelė, kad
eskortiniams vokiečių laivams Karlsruhe teko paskandinti. Tą pačią naktį
panašus likimas vos neištiko linijinio krygsmarinės laivo Lützow. Po Spearfish
atakos Lützow nenuskendo, tačiau jį teko tempti į Kylį, o atstatymo darbai truko
ištisus metus. Britų povandeniniai laivai Norvegijos kampanijoje už vokiečių „u-
boutus“ pasirodė kur kas efektyvesni. Per pirmąją savaitę britai paskandino 6
transporto ir krovininius laivus bei tanklaivį, o patys šioje medžioklėje prarado
tik du povandeninius laivus118.

Savo ruožtu vokiečiai povandeniniame kare susidūrė su rimta technine

problema. Teoriškai vokiečių povandeniniai laivai turėjo sudaryti savotišką
apsaugos skydą ir atakuoti britų laivus, plaukiančius Norvegijos link. Progų
tokioms atakoms jie turėjo į valias, tačiau jų torpedų detonatoriai suveikdavo per
anksti arba nesuveikdavo visai. Pvz., mums jau pažįstamo Güntherio Prieno
povandeninis laivas U-47 balandžio 16 d. į britų krovininius laivus paleido 8
torpedas. Nesprogo nė viena. Dar po kelių dienų G. Prienas bandė atakuoti didelį
britų linijinį laivą, tačiau vėl nesprogus torpedoms jam vos pavyko pabėgti nuo
giluminių priešo bombų. Po šių nesėkmių grįžęs į bazę, G. Prienas pareiškė, kad
„medinėmis torpedomis“ daugiau kariauti neketina. Su ta pačia problema
susidūrė ir jo kolegos. Karlo Dönitzo apskaičiavimais, jo povandeniniai laivai
Skandinavijos kampanijos metu keturiskart atakavo linijinius britų laivus, po
dešimt kartų eskadrinius minininkus ir transporto laivus. Visų šių atakų laimikis
– vos vienas transporto laivas119. Per 48 valandas nuo operacijos pradžios britai
paskandino du vokiečių povandeninius laivus. Vieną netoli Narviko, kitą netoli
Harstado. Balandžio 15 d. britų eskadrinis minininkas Brazen paskandino
povandeninį laivą U-49, iš kurio pavyko perimti duomenis apie kitų vokiečių
povandeninių laivų dislokacijos vietas. Taigi Šiaurės Norvegijos krantų apsaugos
žiedas buvo sulaužytas ir Karališkasis laivynas čia galėjo manevruoti be
rizikos120. Čia krygsmarinei buvo suduotas didžiausias smūgis, tuo tarpu
pietinėje Norvegijos dalyje vokiečių laivai buvo ne vieni, jiems į pagalbą
atskubėjo liuftvafė.

Vokiečių žvalgybiniai lėktuvai pradėjo naršyti vandenis tarp Bergeno ir

Orknio salų nuo pat balandžio 9 d. ryto. Britų laivyno pajėgos čia buvo didelės ir
pastebėti jas buvo nesunku: vienoje grupėje 2 linijiniai karo laivai, 6 kreiseriai ir
didelis eskadrinių minininkų apsaugos žiedas, kitoje – 9 kreiseriai ir 11
eskadrinių minininkų. Pastarąją grupę apie 15.30 val., maždaug 150 km nuo
Norvegijos krantų, užklupo 88 vokiečių bombonešiai. Per ataką buvo
paskandintas eskadrinis minininkas Gurkha. Bombos pataikė ir į linijinį karo
laivą Rodney, tačiau nepramušė jo galingų šarvų. Kliuvo ir kreiseriams Glasgo
bei Southampton. Liuftvafės ataka tęsėsi dvi valandas121. Per tą laiką britų laivų
priešlėktuviniai pabūklai numušė 4 lėktuvus. Visų šių Ju-88 įgulos žuvo. Gurkha
jūreivius spėjo išgelbėti į pagalbą atskubėję kreiseriai. Atakos metu padaryti
nuostoliai nebuvo labai dideli, tačiau ji padarė Ch. Forbesui tokį įspūdį, kad
admirolas priėjo išvadą, jog laivynas negali veikti sektoriuose, kurių oro erdvėje
šeimininkauja liuftvafė 122. Išvada buvo teisinga – Norvegijos kampanija buvo
pirmoji karybos istorijoje, kai pranašumas ore tapo svarbesnis už viešpatavimą
jūroje. Tai buvo naujos epochos pamoka. Modernūs bombonešiai tapo nauju, iki
tol neegzistavusiu priešu karo laivams. Tapo aišku, kad nedidelių „uodų spiečiai“
gali mirtinai užbadyti net patį didžiausią, net patį galingiausią banginį.
Blogiausia laukė ateityje. Įsitvirtinusi Norvegijoje liuftvafė labai priartėjo prie
prekybinių Britanijos jūrų kelių. Šalia šių bazių prijungus Prancūzijos pakrantę,
britų padėtis pasidarė grėsminga. Vien tik 1940 m. vokiečių bombonešių
paskandintų laivų tonažas – 580 000 tonų. 1941 m. jis jau viršys milijoną
tonų123. Visa tai laukė ateityje, tuo tarpu okupavę visus svarbiausius oro uostus,
vokiečiai iš karto įsiviešpatavo ore. Jų pajėgos Norvegijoje nebuvo didelės. X
liuftvafės korpusas turėjo šiek tiek daugiau nei 500 karo lėktuvų (iš jų 317
bombonešių)124, tačiau RAF šioje kampanijoje niekada neturėjo daugiau nei 100
lėktuvų125. Tai reiškė, kad tiek britų laivai, tiek jų kareiviai galėjo būti
bombarduojami be gailesčio, be galimybių apsiginti. Tiesa, Karališkasis laivynas
turėjo 4 lėktuvnešius, tačiau tik vienas iš jų – Furious buvo šalia, dar du – Ark
Royal ir Glorious – paskubomis iškviesti iš tolimos Aleksandrijos, atvyko tik
balandžio 24 d.126 Liuftvafės aukų sąraše didžiųjų laivų buvo nedaug, bet tik dėl
to, kad Sąjungininkų strategai nusprendė atitraukti savo laivyną iš vietų, kurias
galėjo pasiekti vokiečių bombonešiai. Šis sprendimas turėjo milžinišką įtaką
tolesnei kampanijos eigai. Jis reiškė, kad planuodamas savo išsilaipinimo
operacijas karo štabas gali galvoti tik apie liuftvafei sunkiai pasiekiamus šiaurės
taškus – Narviką ir galbūt Trondheimą. Pietuose liko tik britų povandeniniai
laivai127. Vokiečiai greitai suderino savo logistikos sistemas ir pasiruošė atremti
bet kokį bandymą prisiartinti prie užkariautos teritorijos, tuo tarpu britų pilotams
Norvegija buvo tolima ir pavojinga. Kai iš jau minėto oro reido Bergene į bazę
grįžo 13 iš 15 RAF bombonešių, vieno iš jų skrydžio žurnale buvo pažymėta,
kad lėktuvas ore išbuvo 4 val. 30 min., nors oficialiai maksimalus galimas laikas
buvo tik 4 val. 20 min.128 Bandydami bombarduoti Solos ir Fornebu oro uostus
be naikintuvų priedangos, britai per pirmąjį mėnesį prarado 31 bombonešį.
Vienintelis būdas mesti iššūkį liuftvafei buvo pastatyti laikinų aerodromų
Norvegijos teritorijoje, tačiau visi tokie bandymai baigėsi fiasko. Iš nevilties
bombarduoti Solos oro uosto buvo išsiųsta grupė laivų su sunkiuoju kreiseriu
Suffolk ir 4 eskadriniais minininkais. Balandžio 17 d. auštant kreiseris nuo savo
denio paleido lėktuvą, kad šis padėtų nustatyti taikinius. Liuftvafės gynyba
įsibrovėlį numušė akimirksniu, tada surengė 7 valandų kreiserio medžioklę, po
kurios Suffolk į Skapos įlanką grįžo praktiškai skęsdamas. Jo remontas užtruko
iki 1941 m. vasario129. Pranašumas ore buvo svarbiausias dalykas, kurį pirmi
išsilaipinę Norvegijoje laimėjo vokiečiai. Dėl jo visi Sąjungininkų bandymai
atsakyti tapo rizikingi. Pramiegotas vokiečių išsilaipinimas atėmė iš
Sąjungininkų dominavimą jūroje, tose teritorijose, kurios buvo pasiekiamos
liuftvafės bombonešiams, tačiau vokiečiai turėjo Achilo kulną ir Sąjungininkai
netrukus jį užčiuopė. Vestfjorde prie Narviko įstrigusiems krygsmarinės laivams
liuftvafė niekuo padėti negalėjo.

Londone karo kabinetas nusprendė balandžio 12 d. išlaipinti karines pajėgas

Narvike. Rizika čia buvo mažiausia, be to, planas įžengti į Švediją ir sunaikinti
geležies rūdos infrastruktūrą Jelivarėje niekur nedingo130. Likus dienai iki šio
numatyto išsilaipinimo, Vestfjorde kilo didelis jūrų mūšis, netikėtas tiek britams,
tiek vokiečiams.

Balandžio 9 d. vidurdienį, po pasklidusių žinių apie vokiečių išsilaipinimą

Norvegijoje, įskaitant ir patį šiauriausią Narviką, arčiausiai jo su savo
eskadriniais minininkais buvęs kapitonas Bernardas Warburtonas-Lee tiesiai iš
Admiraliteto gavo nurodymą: „Spauda skelbia, kad Narvike vienas vokiečių
laivas išlaipino nedideles pajėgas. Prašome įplaukti į Narviką ir paskandinti arba
užimti vokiečių laivą.“ Spauda buvo blogas žvalgybos agentas, tačiau gavęs
įsakymą tiesiai iš pačios vadovybės, B. Warburtonas-Lee nusprendė vykdyti
užduotį. Kapitonas prieš tai krante buvo susitikęs su norvegais, kurie laužyta
anglų kalba informavo, jog fiorde matė 6 vokiečių laivus, „didesnius už
Hardy“[1], ir 1 povandeninį. Tačiau B. Warburtonas-Lee nusprendė, kad
Admiralitetas turi žinių iš patikimesnių šaltinių, ir 17.51 val. signalizavo:
„Norvegai praneša, kad vokiečiai užėmė Narviką. Jie turi šešis, kartoju, šešis
eskadrinius minininkus ir vieną povandeninį laivą. Kanalas gali būti užminuotas.
Ketinu pulti auštant, per poplūdį.“131 Sunku pasakyti, ar būtų ryžęsis kapitonas
savo operacijai, jei būtų žinojęs, kad Vestfjorde yra net 10 priešo eskadrinių
minininkų, tačiau jis mums į šį klausimą atsakyti jau negali.

Vokiečių flotilei Narvike vadovavęs Fritzas Bonte išsklaidė savo eskadrinius

minininkus po visą fiordą, o įėjimą paliko saugoti dviem povandeniniams
laivams. Neįtikima, bet nė vienas iš jų nepastebėjo įplaukiančių priešų. Paryčiais
kilusi pūga paslėpė laivus nuo žmonių akių, tačiau jie praslydo ir pro
specialistus, kurie iš savo prietaisų signalų tikrai turėjo pastebėti judėjimą132.
05.30 val. britų eskadriniai minininkai tarsi iš niekur išdygo prieš
snūduriuojančius vokiečius. Jėgos buvo lygios – penki laivai prieš penkis, tačiau
vokiečiai buvo užklupti visiškai netikėtai. „Tokio torpedų taikinio nesu
gyvenime regėjęs“, – informavo torpedų skyriaus karininkas. „Tada pirmyn“, –
atsakė B. Warburtonas-Lee133. Britų flagmanas Hardy atidengė ugnį į vokiečių
flagmaną Wilhelm Heidkamp. Viena torpeda pataikė į sprogmenų sandėlį.
Sprogimas per akimirką nusinešė 81 jūreivio gyvybę. Tarp jų buvo ir visos
flotilės vadas F. Bonte. Kiti du britų laivai – Hunter ir Havock – paleido torpedas
į Anton Shmitt. Nuo smūgių laivas lūžo pusiau ir iš karto nuskendo kartu su 50
žmonių. Ugnis pažeidė ir trečią vokiečių eskadrinį minininką – Diether von
Roeder, jo denyje kilo gaisras. Tik po šių smūgių vokiečių laivai Hans
Lüdemann ir Hermann Künne atsijungė nuo tanklaivio degalų žarnų ir stojo į
mūšį134. Manydamas, kad norvegų informacija apie 6 vokiečių laivus buvo
teisinga, B. Warburtonas-Lee pabandė ne tik surengti antrą ataką, bet ir paieškoti
vieno ar dviejų likusių vokiečių laivų. Jis nežinojo, kad, be penkių Narviko uoste
jo užkluptų eskadrinių minininkų, už jo ribų stovi dar penki. Antras mūšis
nepavyko. Britų eskadriniai minininkai išnaudojo beveik visas torpedas. Hunter
nebeturėjo nė vienos, Hotspur – keturias, Havock – tris, Hardy – vieną, ir tik
Hostile arsenalas buvo pilnas. Be to, fiordas paskendo rūke, tad B. Warburtonas-
Lee įsakė savo laivams plaukti atgal į vandenyną. Staiga jiems kelią užkirto 3
vokiečių eskadriniai minininkai. Britams pavyko išvengti nuostolių, bet neilgai.
Likus maždaug 16 km iki fiordo vartų priešais juos staiga išdygo dar du priešo
laivai. Georg Thiele ir Bernd von Arnim pagavo Hardy ir atidengė kryžminę
ugnį. Vokiečiai atkeršijo už savo vado žūtį. Jų pirmosios torpedos pataikė į
kapitono tiltelį – visi ten buvusieji žuvo akimirksniu. Bernardui Warburtonui-
Lee buvo sutraiškytos abi kojos. Patyręs sunkią galvos traumą kapitonas tik
trumpam atgavo sąmonę gelbėjimosi valtyje ir mirė. Suknežintas priešo salvių jo
laivas atsirėmė į pakrantę. Iš 175 vyrų, buvusių Hardy, 140 sugebėjo išsigelbėti,
tačiau 27 buvo sunkiai sužeisti135. O vokiečiai tęsė gaudynes. Jie paskandino
Hunter. Į šį atsitrenkė Hotspur, tačiau jam ir dar dviem britų eskadriniams
minininkams galiausiai pavyko ištrūkti iš fiordo. „Atsisveikinimui“ jie paleido
ugnį į krovininį laivą Raunfels. Jo triumuose buvo amunicijos atsargos, skirtos
E. Dietlio pajėgoms Narvike. Sprogusių sviedinių ir sunkiųjų pabūklų skeveldrų
fejerverkas pakilo net į 150 m aukštį136. Jau išplaukusius iš Vestfjordo britų
eskadrinius minininkus bandė torpeduoti vokiečių povandeniniai laivai U-25 ir
U-51, bet nesuveikė jų torpedų detonatoriai137. Tai buvo pirmojo Narviko mūšio
pabaiga. Matematiškai jis baigėsi lygiosiomis. Abi pusės prarado po du laivus ir
savo vyriausiuosius vadus. Vienas iš nedaugelio britų, Skandinavijos
kampanijoje pademonstravusių iniciatyvą, B. Warburtonas-Lee, už išskirtinę
drąsą po mirties buvo apdovanotas Viktorijos kryžiumi. Kapitonui buvo 44-eri.
B. Warburtonas-Lee neabejotinai nusipelnė pagerbimo. Abejonių kelia tik
klausimas, ar tikrai vertėjo taip rizikuoti. Atakos išvakarėse, 01.36 val. nakties,
tiesiai iš Admiraliteto jis gavo dar vieną pranešimą: „Norvegijos kranto gynybos
laivai Eidsvold ir Norge gali būti vokiečių rankose. Tokiomis aplinkybėmis tik
jūs pats galite nuspręsti, ar reikia atakuoti.“138 B. Warburtonas-Lee
nepersigalvojo. Jis užklupo priešus netikėtai ir pasiekė pergalę, tačiau kadangi
vokiečių pajėgos buvo didesnės nei tikėtasi, paaukojo savo gyvybę.
Viceadmirolą W. Whitworth’ą, kurį duodamas B. Warburtonui-Lee tiesioginius
nurodymus Admiralitetas apėjo, ši istorija slėgė visą likusį gyvenimą. „Aš visada
gailėjausi, kad neįsikišau ir neįsakiau B. Warburtonui-Lee atidėti atakos ir
palaukti, kol prie jo prisijungs Renown. Dabar, kai žinau, jog Admiralitetas
neturėjo už mane jokios tikslesnės žvalgybos informacijos, šis apgailestavimas
tik dar skaudesnis“, – vėliau rašė W. Whitworth’as139. 2 laivai buvo prarasti, 1
stipriai apgadintas, žuvo 147 vyrai140 – tokia buvo atakos kaina, tačiau dabar
britai tiksliai žinojo, kiek Narvike yra priešo laivų. Pirmasis mūšis baigėsi
lygiosiomis, jį galima netgi ciniškai pavadinti „žvalgybiniu“. Po jo visi likę
Vestfjorde vokiečių eskadriniai minininkai buvo pasmerkti – jie atsidūrė
spąstuose.

Vokiečių flotilės vado pareigas perėmęs Erichas Bey buvo užrakintas fiorde.
2 iš 8 jo laivų buvo taip apgadinti, kad nebegalėjo manevruoti. Vokiečiams trūko
degalų ir amunicijos, o britai balandžio 13 d.[2] grįžo pasipildę ir su rimtu
pastiprinimu. Jėgos buvo nebelygios. Atremti viceadmirolo W. Whitworth’o
pajėgų, įplaukusių į fiordą 8.30 val. ryto, krygsmarinė neturėjo jokių šansų. Jas
sudarė 9 eskadriniai minininkai, iš kurių 3 buvo galingiausi ir moderniausi
(Tribal klasės eskadriniai minininkai Punjabi, Cossack ir Eskimo), bei 38 000
tonų linijinis karo laivas Warspite141. Lėktuvas, pakilęs nuo Warspite denio, ne
tik nustatė priešų išsidėstymą. Bombonešis pastebėjo ir paleido dvi bombas į
vokiečių povandeninį laivą U-64. Viena iš jų pataikė tiksliai – laivas nuskendo
per pusę minutės. Žuvo 12 jūreivių142. Tai buvo pirmas kartas II pasauliniame
kare, kai povandeninis laivas tapo lėktuvo auka. Tada britų Tribal trijulė 10
minučių bombardavo Koellner. Vokiečių eskadrinį minininką pribaigė galingų
Warspite pabūklų salvės. Nepaisydami beviltiškos padėties, vokiečiai
desperatiškai kovėsi iki galo. Erich Geise šešis kartus pataikė į Punjabi. Žuvo 14
britų, 28 buvo sužeisti ir laivas turėjo atsitraukti. Skriaudikui atkeršijo ir jį
paskandino Bedouin ir Warspite. Kitas britų eskadrininis minininkas – Cossack
pabandė eliminuoti negalintį judėti Von Roeder, tačiau šio pabūklų salvė buvo
taikli – 7 smūgiai per dvi minutes privertė užpuoliką atsidurti ant seklumos. 9
britai žuvo, 29 buvo sužeisti. Vokiečiams savo ruožtu teko palikti Von Roeder ir
jį sunaikinti. Tą patį jie padarė ir su Künne. Šis laivas nebuvo pažeistas, tačiau
nebeturėjo amunicijos. Iš viso britai sunaikino 3 vokiečių eskadrinius
minininkus, likusius 5 susprogdino patys vokiečiai. Paskutiniai 4 vokiečių
eskadriniai minininkai buvo įsprausti į patį fiordo kampą, iš kur nebuvo jokio
išsigelbėjimo. Zenker ir Arnim nebeturėjo amunicijos, todėl trenkėsi į krantą iš
karto. Laivai buvo susprogdinti, o jų įgulos prisijungė prie E. Dietlio pajėgų
Narvike. Paleidęs paskutines torpedas, prie jų netrukus prisijungė Lüdemanns143.
Bandydamas suteikti savo kolegoms daugiau laiko išsigelbėti ir sunaikinti laivą
liko stovėti tik Georg Thiele. Apšaudomas iš kelių pusių laivas suliepsnojo.
Žuvo 14 jūreivių, 28 buvo sužeisti, tačiau kol jis gynėsi, iš trijų likusių
eskadrinių minininkų vokiečiai spėjo išnešti į krantą sužeistuosius, ginklus,
amuniciją, maistą. Paskutinė Thiele torpeda pataikė tiesiai į britų Eskimo, tačiau
nebeturėdamas galimybių atsišaudyti laivo kapitonas davė įsakymą „pirmyn“ į
krantą144. Jūrų mūšis Narvike buvo baigtas. Tai buvo pirma rimta britų pergalė.
10 prarastų eskadrinių minininkų buvo pusė visų šio tipo krygsmarinės laivų.
Tokių nuostolių vokiečių karinis laivynas niekada nesugebės kompensuoti.
Krygsmarinė jau niekada nebus tokia, kokia buvo prieš kampaniją
Skandinavijoje. Ir vis dėlto kažkokiu nesuprantamu, nepaaiškinamu būdu
Sąjungininkai nepasiėmė laimėto prizo. Iš karto po laimėto mūšio balandžio 13
d. vakarą viceadmirolas W. Whithworth’as informavo savo vadovybę: „Man
susidarė įspūdis, kad po šios dienos veiksmų priešai yra visiškai įbauginti...
Rekomenduoju miestą nedelsiant užimti išsilaipinusioms sausumos pajėgoms.“
Kitą rytą į Admiraliteto klausimą apie vokiečių pajėgas Narvike
W. Whithworth’as atsakė: „Norvegijos šaltinių duomenimis, Narvike yra 1500–
2000 kareivių. Vieno belaisvio vokiečių karinio laivyno karininko teigimu, jų yra
gerokai daugiau, bet aš manau, kad jis tik nori mus suklaidinti... Esu įsitikinęs,
kad Narvikas gali būti paimtas šturmu, nesibaiminant rimto pasipriešinimo.“145
Viceadmirolas buvo teisus. Balandžio 13 d. Narviko apylinkėse E. Dietlis turėjo
apie 2000 kareivių, tačiau pačiame mieste buvo ne daugiau kaip keli šimtai
Gebirgsjägerių. Kiti buvo plačiai išsiskleidę pagal visą perimetrą. Didžiųjų laivų
salvės uoste iš tikrųjų pasėjo paniką ir tarp kareivių, ir tarp jūreivių. Kai kuriuose
sektoriuose kilo netgi tarpusavio kivirčai dėl pozicijų prie geležinkelio ar kalnų –
iš čia buvo galima lengviau pabėgti nuo neišvengiamo britų šturmo146. Tačiau,
didžiulei vokiečių nuostabai, jokio šturmo nebuvo. Norvegai negalėjo patikėti
savo akimis stebėdami, kaip balandžio 14 d. britų laivai palieka uostą. Jie būtų
dar labiau nustebę, jei būtų žinoję, jog tuo metu pakeliui į Narviką buvo dvi britų
pėstininkų brigados. Panašu, kad optimistinės viceadmirolo W. Whitworth’o
prognozės padarė įspūdį karo kabinetui Londone. Pergalės euforijoje paskendusi
vadovybė balandžio 14 d. įsakė lordui Corkui tai padaryti su viena (24-ąja)
brigada, kita (146-oji) buvo nukreipta į Trondheimą147. Karališkojo laivyno
admirolas lordas Corkas[3] buvo už tiesioginį Narviko šturmą, tačiau sausumos
pajėgų vadas, generolas majoras Pierse’as Mackesy, siūlė Narviką apsupti iš
sausumos pusės. Nepaisydamas aukščiausiosios vadovybės įsakymų P. Mackesy
išlaipino 24-ąją brigadą Harstade, t. y. maždaug už 55 km į šiaurę nuo Narviko.
Užuot nedelsiant šturmavęs, jis nusprendė palaukti, kol bus atlikti visi įmanomi
pasiruošimo darbai. Lėta ir metodiškai planuojama kampanija buvo visiška
priešingybė žaibiškiems vokiečių veiksmams Norvegijoje. Praėjus mėnesiui po
savo „kruopščių“ pasiruošimo darbų, P. Mackesy bus pakeistas, tačiau jo
opozicija tiesioginiam Narviko šturmui jau bus padariusi meškos paslaugą. „Tarp
mano pavaldinių nėra nė vieno karininko, nė vieno vyro, – rašė P. Mackesy savo
telegramoje balandžio 21 d., – kurie nejaustų gėdos už save ir savo šalį, jeigu
tūkstančiai Norvegijos vyrų, moterų ir vaikų Narvike taptų siūlomo
bombardavimo taikiniais.“148 Žodžiai gražūs ir kilnūs, bet gali būti, kad tomis
dienomis Narvikas būtų atitekęs Sąjungininkams be smarkaus bombardavimo ir
rimtos kovos. Berlyne puolė į paniką žmogus, kuris iki tol demonstravo
geležinius nervus. Po triuškinamo pralaimėjimo Otofjorde Hitleris neturėjo
naujausių žinių iš Narviko, bet buvo įsitikinęs, kad britai tuoj tuoj pasirodys
mieste su didžiulėmis pajėgomis. Tą pačią balandžio 14 d. fiureris paaukštino
E. Dietlį į generolus leitenantus ir padiktavo W. Keiteliui įsakymą, pagal kurį
E. Dietlis turi nedelsiant palikti Narviką. A. Jodlis dienoraštyje užrašė:
„Bauginama isterija.“ Ji tęsėsi kelias dienas, tačiau, laimė, Hitlerio įsakymas
E. Dietlio nepasiekė. A. Jodlio štabo karininkas Bernhardas von Lossbergas
tiesiog atsisakė jį siųsti. Visa Norvegijos kampanija prasidėjo dėl to, kad
Vokietija norėjo apsaugoti geležies rūdos tiekimą, tad kodėl dabar Narvikas turi
būti atiduotas britams be kovos? – klausė B. Lossbergas. A. Jodlis jam
mandagiai paaiškino, kad toks yra asmeninis fiurerio noras. Pulkininkas
nepasidavė ir įkalbėjo W. Brauchitschą parašyti kitą pranešimą. Jame
vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas sveikino E. Dietlį su paaukštinimu, o
laišką baigė taip: „Esu įsitikinęs, kad tokią svarbią Vokietijai savo poziciją jūs
ginsite iki paskutinio vyro.“ B. Lossbergas įteikė šį tekstą A. Jodliui, jo
akivaizdoje suplėšė Hitlerio ranka parašytą pirminį variantą ir užbaigė kylančią
krizę dėl Narviko. Bent jau tą dieną149. Tuo metu E. Dietlis, užuot sulaukęs
staigaus Sąjungininkų smūgio, gavęs progą atsikvėpti ir jam pasiruošti, laiko
veltui nešvaistė. Jo pajėgas padvigubino maždaug 2600 jūreivių iš paskandintų
laivų. Jam labai pravertė užimti Norvegijos armijos sandėliai. Jūreivius jis
aprengė norvegiškomis uniformomis ir apginklavo jų ginklais150. Ant užšalusio
ežero vokiečiai įrengė improvizuotą lėktuvų nusileidimo aikštelę, kad šie galėtų
atskraidinti pastiprinimą ir kitų reikmenų. Balandžio 13 d. 10 transporto lėktuvų
atgabeno keturių 75 mm haubicų bateriją. Tiesa, liuftvafės skrydžiai į Narviką
buvo kone savižudiški. Iš 10 transporto lėktuvų grįžo tik vienas. 4 numušė
norvegų lėktuvai ir baterijos, kiti nebepakilo dėl degalų stygiaus arba gedimų,
patirtų leidžiantis ant aižėjančio ledo. Vis dėlto E. Dietlis nebuvo paliktas be
paramos. Kritinėmis dienomis iš oro uosto prie Trondheimo lėktuvai sugebės
jam pristatyti dar 528 kareivius, tarp kurių bus batalionas oro desantininkų ir per
10 dienų šokti parašiutu išmokę kalnų divizijos kariai. Be jų, bus atgabenta
technikos ir amunicijos, nors operacija liuftvafei kainuos dar 13 lėktuvų151.
Sąjungininkai pražiopsojo progą užimti Narviką vienu ypu, todėl čia vyks dar
vienas Narviko mūšis. Šį kartą sausumoje. Praslinks visas balandis, o jis dar
nebus prasidėjęs, tad kol kas mes galime nukreipti žvilgsnį į Trondheimą.
Narvikas buvo strateginis ir patogus taškas Sąjungininkams, tačiau smūgis
vokiečiams šiaurėje niekaip negalėjo išgelbėti Norvegijos. Norvegų kariai bandė
laikytis, bet tai jie galėjo daryti neilgai ir tik su sąlyga, kad Vakarai nedelsiant
atsiųs pagalbą. „Ženklų, kad nesulaukę rimtos pagalbos norvegai greitai praras
ūpą kautis, daugėjo“, – užrašė savo dienoraštyje vienas iš N. Chamberlaino
sekretorių152. Sąjungininkai pažadėjo padėti, ir šį kartą savo pažadą pabandė
ištesėti.
[1] Kapitono B. Warburtono-Lee eskadrinis minininkas, 2-osios eskadrinių

minininkų flotilės flagmanas.

[2] Dėl šios operacijos balandžio 12 d. numatytas išsilaipinimas Narvike buvo

atidėtas.
[3] Tikroji lordo Corko pavardė – Williamas Boyle’is.
 Sąjungininkų fiasko Vidurio Norvegijoje
Planuotas Sąjungininkų karinių pajėgų išsilaipinimas Norvegijoje ir jau
įsitvirtinusių pakrantėje vermachto dalinių šturmas buvo du skirtingi dalykai.
Pietinė Norvegijos dalis su sostine Oslu buvo prarasta iš karto ir operacijos šioje
dalyje buvo praktiškai neįmanomos. Vokiečiai gana greitai sprendė logistikos ir
tiekimo klausimus. Po Oslo užėmimo Norvegija jiems tapo pasiekiama neilgu ir
saugiu keliu iš Danijos uostų. Iki birželio vien tik šiuo keliu be jokių nuostolių
buvo perkelta 42 000 kareivių[1] 153. Tolimesnius ir rizikingus laivams taškus
padėjo aprūpinti liuftvafė. Pirmosiomis kritinėmis savaitėmis jos lėktuvai
nuskraidino 29 280 kareivių ir 2376 tonas būtinųjų karo atsargų ir reikmenų154.
Įspūdingas skaičius, turint omenyje blogas oro sąlygas ir tuometinius nedidelius
transporto lėktuvų pajėgumus. Šią tendenciją buvo nesunku nuspėti iš pat
pradžių. Tai reiškė, kad Sąjungininkams reikia smūgiuoti greitai. Narvikas buvo
taip toli šiaurėje, kad čia įvykiai klostėsi tarsi atskira istorija, beveik nesusijusi
su likusia Norvegija. O Trondheimą Sąjungininkams reikėjo atsikovoti, kol vis
stiprėjančios vermachto pajėgos pietuose nespėjo susijungti su atkirstais daliniais
šalies viduryje. Apskaičiuota buvo teisingai. Vokiečiams įsitvirtinus Trondheime,
kampanija būtų baigta, bet jei Sąjungininkams pavyktų priešus pralenkti,
Trondheimas galėjo tapti idealia baze tolesnei kampanijos plėtrai. Jo jūrų uostas
galėjo priimti net ir pačius didžiausius laivus, o aerodromas galėjo tapti puikiu
poligonu RAF lėktuvams. Visai tai buvo aišku Sąjungininkų strategams, tačiau
numatytas skubus Trondheimo užėmimas lygiai taip pat skubiai netrukus buvo
atšauktas, nes generalinis štabas nutarė, jog tiesioginis šturmas gali „pernelyg
brangiai kainuoti“155. Diskusijose tarp vyriausybių, karo ministerijų, žinybų,
laivyno, sausumos bei oro pajėgų ir jų generalinių štabų veiksmai klimpdavo dar
net jiems neprasidėjus. Vėliau apie šią prastą išryškėjusią tendenciją Winstonas
Churchillis sakė: „Šeši generalinių štabų vadai ir trys ministrai turi balsus
Norvegijos kampanijoje. Bet nė vienas iš jų nėra atsakingas už karinę strategiją
ir jos kūrimą.“156 Strategija vis dėlto buvo. Ją, kaip ir Narvike, galima pavadinti
atsargia. Užuot staigiai šturmavus, buvo nuspręsta Trondheimą atakuoti
netiesiogiai. Dvi karinės grupuotės turėjo išsilaipinti dviejose senosios
Norvegijos sostinės pusėse ir apsupti ją sausumoje – viena iš šiaurės, kita iš
pietų. Operacija taip ir vadinosi – Sickle (Pjautuvas). Atsargumas galbūt ne pati
blogiausia savybė, tačiau pagal šį planą apie jokį greitą Trondheimo užėmimą
negalėjo būti nė kalbos.
 Balandžio 14 d. nesutikdami pasipriešinimo Namsuse išsilaipino pirmieji
britų jūrų pėstininkai, per porą artimiausių dienų – visa 146-oji britų brigada[2], o
balandžio 19 d. prie jos prisijungė 5-oji prancūzų kalnų pėstininkų (pranc.
Chasseurs Alpins) demibrigada[3]. Šiai grupei, gavusiai Maurice pajėgų
pavadinimą, iki Trondheimo buvo maždaug 130 km.

Pietuose, prie Ondalsneso, irgi be ypatingų problemų atvyko grupė Sickle.

Čia taip pat iš pradžių į krantą išsilaipino daugiau kaip 700 jūrų pėstininkų, o
naktį į balandžio 18-ąją atvyko 148-oji britų brigada157. Nuo Ondalsneso iki
Trondheimo – apie 240 km.

Britų istorikai, turėdami privilegiją vertinti įvykius atgaline data, šią

operaciją pavadino avantiūra, kuri buvo pasmerkta nuo pat pradžių. Anot jų,
Sąjungininkų kariai buvo nepatyrę, jų ekipuotė neatitiko reikalavimų, jie buvo
tik lengvai ginkluoti ir beveik neturėjo sunkiosios technikos bei artilerijos. Bet
to, jų buvo tiesiog per mažai – brigados prieš vokiečių divizijas. Paprastai
tariant, Sąjungininkų pajėgos buvo tiesiog nepasiruošusios nei jūriniams
desantams, nei karo veiksmams sudėtingomis Norvegijos reljefo ir klimato
sąlygomis. Visi šie teiginiai iš dalies teisingi, tačiau kaip argumentai jie neatrodo
rimti. 1939 m. Didžioji Britanija ruošdamasi karui buvo priversta didinti savo
armiją. Kiekybė pasidarė svarbesnė už kokybę. Karių skaičius batalionuose buvo
padvigubintas, bet tai reiškė, kad paruoštų karių batalionus papildė antra tiek
nepatyrusių šauktinių. Argumentas, liudijantis apie prastą kovinį pasirengimą,
lyg ir akivaizdus, tačiau lygiai taip pat juo galėjo pasiguosti vokiečiai. Jų karo
vadovybei Šiaurė buvo šalutinis frontas, kadangi visas dėmesys buvo sutelktas į
kampaniją Prancūzijoje. Kai paaiškėjo jog Skandinavijoje kariauti vis dėlto teks,
Hitleriui teko daryti nuolaidų. Pvz., H. Göringas išsireikalavo, kad elitinė 7-oji
oro desantininkų divizija būtų palikta išskirtinai Fall Gelb, o W. Brauchitschui
fiureris turėjo prižadėti, kad visos jau užgrūdintos mūšių Lenkijoje divizijos bus
paliktos Vakarų frontui. Norvegijos kampanijoje dalyvavo penkios vermachto
pėstininkų divizijos. Trys iš jų (163-oji, 181-oji, 196-oji) buvo suformuotos
1940 m. sausį, likusios dvi (69-oji ir 214-oji) – 1939 m. vasarą. Taigi visos jos
buvo sudarytos iš žalių šauktinių arba atsarginių. Elitiniai vokiečių daliniai buvo
nedideli oro desantininkų būriai, kurie užėmė svarbiausius oro uostus, ir 1938 m.
beveik tik iš austrų ir šiek tiek bavarų kareivių suformuota 3-ioji kalnų
pėstininkų (Gebirgsjäger) divizija. Kadangi ji buvo elitinė, jai buvo patikėtos
sunkiausios ir rizikingiausios užduotys – Narvikas ir Trondheimas158. E. Dietlio
divizija buvo padalyta pusiau – vienas pulkas[4] išsilaipino Narvike, kitas
Trondheime. Dar viena taip pat gerai pasiruošusi ir užsigrūdinusi Lenkijoje 2-oji
kalniečių divizija mėgins padėti E. Dietliui tik kampanijos pabaigoje.

Sąjungininkų elitiniai kariai buvo prancūzų Chasseurs Alpins brigados. Jų

kalniečiai buvo ne tik gerai parengti, ne tik gerai ginkluoti, bet ir vieninteliai,
pasiruošę veikti ekstremaliomis kalnuotos ir sniege paskendusios Norvegijos
sąlygomis159. Balandį Skandinavijoje jau nebebuvo taip šalta, kaip per Žiemos
karą, tačiau Narvike temperatūra naktimis vis dar nukrisdavo žemiau –15 °C, o
Trondheime išsilaipinę kariai išvydo metro aukščio sniego pusnis160. Prancūzų
slidininkams tai tarsi ir neturėjo būti problema, tačiau jie nepademonstravo to,
kam kelerius metus buvo ruošiami. Laivai, gabenę slides, jų batus, ginklus ir
techniką, pasirodė per dideli ir negalėjo pasiekti uosto krantinės161, tad, užuot
buvę greičiausi ir mobiliausi, Chasseurs Alpins kalniečiai išsilaipinę atsiliko ir
niekaip negalėjo pavyti į priekį nužygiavusių britų162. Pastarieji atvyko be
artilerijos ir priešlėktuvinių pabūklų, nes šie iškeliavo į Narviką – ten, kur iš
pradžių plaukė ir 146-oji brigada163. Visa tai atrodo panašu į krepšininkų
pasiteisinimą, kad jie negalėjo gerai žaisti, nes nepasiėmė sportbačių.
Vokiečiams oro sąlygos kėlė tų pačių keblumų, tačiau jų kalnų slidininkai raižė
vietoves panašiai kaip suomiai. Vokiečiai nepamiršo nei slidžių, nei artilerijos,
jie turėjo netgi tankų. Tai buvo ne pratybos, tai buvo tikras karas, ir jie buvo jam
pasiruošę. Jų priešai – ne. Išsilaipinusios Sąjungininkų pajėgos aplink
Trondheimą buvo ne mažesnės, o kelis kartus didesnės nei vokiečių. Prie trijų
brigadų netrukus prisijungė dar viena, o greta kovėsi dar 6000 norvegų. Prieš
juos šiam sektoriui vadovaujantis generolas majoras Kurtas Woytaschas turėjo
tik 7 pėstininkų batalionus164. Išgirdęs šias naujienas Hitleris puolė į dar didesnę
paniką. Balandžio 17 d. fiurerio įsakymas visiems kariams Norvegijoje
skambėjo desperatiškai: „Laikykitės, kiek įmanoma!“165

Hitlerio panika nebuvo nurimusi nuo įvykių Narvike. Ten Sąjungininkų

pajėgos, besiruošiančios pulti E. Dietlį, augo tarsi ant mielių. Išgirdęs, kad priešų
šiaurėje jau daugiau kaip 12 000, fiureris vėl grįžo prie minties palikti Narviką.
Po eilinio pokalbio šia tema A. Jodlis, praradęs savitvardą, šoko iš kanceliarijos
kabineto ir trenkė durimis palikdamas paskui save aidą aukštuose koridoriuose.
Balandžio 17 d. diskusija vėl buvo atnaujinta. Hitleris vėl parašė pranešimą
E. Dietliui trauktis ir įteikdamas jį A. Jodliui sakė: „Mes negalime palikti šių
karių.“ OKW štabo vadas vėl atsakė: „Mano fiureri, kiekviename kare esti
aplinkybių, kai vyriausiasis vadas turi išlaikyti savitvardą.“ Hitleris, iš tikrųjų
pabandęs nusiraminti, paklausė: „Tai ką jūs patariate?“ Tą vakarą fiureris
pasirašė A. Jodlio įsakymą laikytis iki galo, bet iš jo įžangos buvo galima
suprasti, kad Hitleris mano, jog Šiaurėje Sąjungininkams nieko priešpastatyti
nepavyks. Po trijų dienų savo 51-ojo gimtadienio proga gavęs iš A. Rosenbergo
dovanų porcelianinį Frydricho Didžiojo biustą, fiureris susigraudino ir jo akyse
pasirodė ašaros: „Žiūrėdamas į jį supranti, kokie menki yra mūsų darbai ir
sprendimai, palyginti su tais, kuriuos reikėjo atlikti jam.“ Bemiegės Hitlerio
naktys tęsėsi. Liuftvafės žvalgyba pranešinėjo apie didžiules priešų pajėgas
aplink Trondheimą. Fiureris vieną po kito asmeniškai siuntė į Norvegiją
karininkus, kad šie raportuotų, kaip sekasi pajėgoms, bandančioms įveikti ilgą
ruožą nuo Oslo iki Trondheimo. Kai po tokios misijos į kanceliariją grįžęs
B. Losbergas pranešė, kad Namsuso ir Ondalsneso sektoriuose yra ne mažiau
kaip 5000 priešo karių, Hitlerio veidas persimainė. Pamatęs tai pulkininkas iš
karto pamėgino švelninti situaciją: „Taip, mano fiureri, tik 5000 karių.
N. Falkenhorstas kontroliuoja visus svarbiausius taškus, todėl jis gali
susitvarkyti ir su gerokai stipresniu priešu. Mes turime džiaugtis kiekvienu į
Norvegiją išsiųstu britu dėl to, kad tokiu atveju bus mažiau mus pasitinkančiųjų
prie Maso vakaruose.“ Už savo įžūliai atsainų toną B. Losbergas buvo šaltai
išprašytas iš pasitarimų kabineto ir artimiausią mėnesį fiurerio durys jam buvo
užtrenktos166.

Keistas buvo šis epizodas, nes iki tol viskas vyko atvirkščiai – Hitleris
demonstruodavo geležinę ramybę, net kai generolai imdavo panikuoti. Taip bus
ir ateityje – kai karo vadai prašys leidimo atsitraukti, Hitleris reikalaus kautis iki
paskutinio vyro, dėl kiekvieno užkariautos žemės metro – Norvegija buvo keista
išimtis. Fiureris nerimavo be reikalo. N. Falkenhorstas tikrai buvo pasiruošęs
atremti Sąjungininkus prie Trondheimo. Išeidamas B. Losbergas ant stalo paliko
dovanėlę – perimtus britų brigados dokumentus, kuriuose buvo planai užgrobti
Stavangerį, Bergeną, Trondheimą ir Narviką greičiau už vokiečius. Weserübung
tiesiog užkirto šiems planams kelią. „Tai dievų dovana, – pakiliai rašė
J. Goebbelsas. – Mes tik per plauką išvengėme katastrofos. W. Churchillis laukė
žinių apie anglų invaziją, bet, jo nelaimei, vokiečiai buvo greitesni.“ Tai buvo
rimtas įrodymas apie Vakarų kėslus Norvegijoje. Hitleris asmeniškai įsakė visus
dokumentus išplatinti spaudoje ir priversti į nelaisvę patekusius britų karininkus
patvirtinti jų autentiškumą167. Britų belaisvių vokiečiai greitai turėjo į valias.
Nacių propaganda rodė filmus, kuriuose neblogai nusiteikę britai prieš kameras
pasakoja, kad su jais elgiamasi gerai. Kad jie gauna ne tik duonos ar košės, bet ir
sotesnio karšto maisto, sūrio, vyno, cigarečių... kiekvieną dieną168. Tai buvo ir
propaganda, ir tiesa – britai, priešingai nei lenkai ar kiti slavai, vokiečiams buvo
žmonės. Kai į Berlyną iš Oslo buvo atgabenti pirmieji Sąjungininkų belaisviai,
Hitleris panoro su jais susitikti. „Jie buvo pagirdyti ir pamaitinti, paskui keturias
valandas vežiojami po Berlyną. Jie negalėjo patikėti, kad čia viskas atrodo
normaliai. Jie niekaip negalėjo atsikratyti minties, kad bus sušaudyti, nes tuo
buvo prigąsdinti ir įtikinti namuose“, – rašė vienas F. Halderio štabo karininkas.
Vėliau, išgirdęs, kad lenkų belaisviai puolė mušti atvykusius britus, fiureris
šyptelėjo ir paprašė kitą kartą fotografų užfiksuoti scenas, kuriose tariamieji
sąjungininkai bando vienas kitam perkąsti gerkles169.

Planas apsupti Trondheimą iš dviejų pusių ėmė byrėti labai greitai. Maurice
pajėgos sugebėjo nužygiuoti pirmyn apie 100 km, jos susijungė su 5-ąja norvegų
divizija, tačiau už Steincherio, pačiame Beitstado fiordo viršuje, juos pasitiko ir
sustabdė 181-osios Kurto Woytascho divizijos daliniai, o tada fiorde įstrigę
vokiečių laivai į sektorių permetė dar vieną kalniečių batalioną. Po mūšių
balandžio 21–22 d. Sąjungininkai buvo priversti trauktis170, vermachto kariai
kovėsi su gerokai didesne energija, valia ir pasitikėjimu savo vadų sprendimais.
Ši tendencija dar ilgai kartosis visuose II pasaulinio karo frontuose, bet
pagrindinė jų pergalės Norvegijoje priežastis buvo visiškas liuftvafės
viešpatavimas ore. Sąjungininkų kareivių kovinė dvasia buvo palaužta jau
pirmaisiais oro reidais ir artilerijos salvėmis. Hitleris įsakė sulyginti Namsusą ir
Ondalsnesą su žeme ir tą patį padaryti su kiekvienu miesteliu ar kaimu, į kurį
britai įkels koją, nekreipiant dėmesio į ten gyvenančius civilius. „Aš pažįstu
britus nuo Didžiojo karo. Kai jie įsitvirtina, niekas nebegali jų išvaryti“, – sakė
fiureris171.
 Tačiau šįkart britai negalėjo įsitvirtinti. Jie buvo be gailesčio, be perstojo
bombarduojami ir neturėjo jokių galimybių pasislėpti. „Miestas visiškai
sugriautas, – rašė Maurice pajėgų vadas generolas majoras Adrianas Vartonas de
Wiartas, – mediniai namai skendi liepsnose, geležinkelis ir viskas aplink jį
sunaikinta. Elektros ir vandens neliko, net prieplauka pradėjo griūti. Namsusas
tiesiog nustojo egzistavęs.“ 61-erių A. V. de Wiartas buvo vienas iš labiausiai
apdovanotų XX a. britų karo didvyrių. Po beatodairiškai drąsių savo žygdarbių
jis turėjo tik vieną akį, vieną ranką. Ankstesni karai jo kūne praktiškai nepaliko
sveikos vietos – jo kaulai buvo sutvirtinti metalo plokštelėmis, jis nelabai girdėjo
viena ausimi, o galvoje turėjo neišimamą skeveldrą, kuri sukeldavo niežulį
kaskart, kai tekdavo kirptis plaukus. Tačiau net ir šis ugnį ir vandenį perėjęs
karininkas greitai suvokė, kad jokie žygdarbiai Trondheimo užimti nepadės172.
Nesibaigiantys liuftvafės antskrydžiai Sąjungininkų kareivius varė į neviltį.
Sausumos kareiviams šiaurinio klimato sąlygos buvo sunkios, o vokiečių
aviacija galėjo smagintis praktiškai ištisą parą, kadangi Norvegijoje tuo metu
prasidėjo baltosios naktys173. Britai vos vieną kartą virš savęs matė RAF
naikintuvus, kovojančius su vokiečių bombonešiais. Balandžio 25 d. 6
naikintuvai Gladiator dvi valandas dengė savo kareivius nuo oro atakų, tačiau
kai grįžo į savo pseudobazę ant užšalusio Leskajogo ežero (tarp Ondalsneso ir
Dombaso), pamatė, kad nebeturi kur nusileisti. Improvizuotą aerodromą
pastebėjusi liuftvafė bombardavo jį be perstojo dvi dienas. Vokiečiai prarado 3
bombonešius, tačiau sunaikino net tik RAF poligoną, bet ir praktiškai visus 18
britų lėktuvų. Tuos, kurie spėjo pabėgti, dėl degalų stygiaus britams teko
sunaikinti patiems174. Liuftvafė toliau nekliudoma rengė antskrydžius aplink
Namsusą ir Ondalsnesą.

Maurice pajėgoms kelias į Trondheimą buvo užkirstas, o pietuose

išsilaipinusi 148-oji britų brigada, užuot smūgiavusi Trondheimo link, buvo
priversta skubėti į pagalbą norvegams prie Lilehamerio. Balandžio 21 d. prie
Mjosos ežero įvykusiame mūšyje britų ir norvegų pajėgos atsilaikė tik dieną.
Naktį jie atsitraukė iki Foborgo, o kitą dieną artilerijos specialisto generolo
leitenanto Richardo Pellengahro vadovaujami vokiečiai, palaikomi bombonešių,
privertė priešus jau ne trauktis, o bėgti. Vermachto slidininkai supo britus
flanguose175. Dvi paras nemiegoję, balandžio 23 d. britų kariai mėgino
įsitvirtinti Tretene, kur reljefas buvo toks palankus gynybai, kad norvegų vadas
O. Ruge tikėjosi čia laimėti 2–3 dienas. Įsitvirtinę aukštumoje, gynėjai tikėjosi
šturmo, tačiau prieš juos išdygę du vokiečių tankai tiesiog skynėsi kelią
apeidami gynėjus aplink. Neturėdami prieštankinių pabūklų britai nieko jiems
negalėjo padaryti. Paskui juos, dengiami artilerijos liūties, pasileido pėstininkai,
ir netrukus Sąjungininkams iškilo grėsmė patekti į apsuptį. Jie subyrėjo į mažus
būrius ir pasileido bėgti į miškus ir kalnus. Nemažai jų vokiečiai paėmė į
nelaisvę, kai kuriems pavyko pasislėpti norvegų kaimuose, kai kuriems teko
kirsti Švedijos sieną176. Oficialiais duomenimis, žuvo, dingo be žinios ar pateko
į nelaisvę 706 britai177, tačiau po trijų dienų mūšių prie kranto sugrįžo tik 300178,
t. y. tik penktadalis kareivių. 148-oji brigada, kurios vado Haroldo Morgano
dokumentus B. Losbergas pristatė Hitleriui, buvo sunaikinta.

Tą pačią dieną, kai subyrėjo 148-oji, į Ondalsnesą iš Prancūzijos atvyko dar

viena, 15-oji britų pėstininkų brigada. Prasilenkusi su sumuštais savo kolegų ir
norvegų 2-osios divizijos likučiais, ji pasiekė Kvamą už maždaug 55 km nuo
Dombaso. Turėjusioms padidėti, bet iš tikrųjų sumažėjusioms Sickle pajėgoms
vadovauti buvo paskirtas generolas majoras Bernardas Pagetas. 15-oji brigada
turėjo prieštankinių pabūklų, todėl jau per pirmąjį susidūrimą su 196-ąja
vermachto divizija sugebėjo eliminuoti du vokiečių tankus. R. Pellengahras vėl
paleido į darbą savo artileriją, tačiau britai į Kjoremą atsitraukė tik po dviejų
dienų. 15-oji brigada sugebėjo duoti atkirtį ir čia, ir po dviejų dienų prie Utos.
Vokiečiai patyrė nemažų nuostolių ir prarado dar du tankus179, bet jie mūšis po
mūšio, smūgis po smūgio stūmė Sąjungininkus atgal. 15-oji britų brigada gynėsi
neblogai, tačiau B. Pageto užduotis buvo ne gintis ir po truputį trauktis, o užimti
Trondheimą. Be perstojo liuftvafės bombarduojamiems jo kariams tai buvo
neįmanoma misija. Balandžio 28 d. karinė vadovybė Londone įsakė visoms
Vidurio Norvegijoje esančioms pajėgoms skubiai evakuotis. Sprendimas buvo
priimtas laiku, nes kitą dieną, pralaužusi norvegų pasipriešinimą, Hermanno
Fischerio vadovaujama kita 196-osios vermachto divizijos dalis susijungė su
pajėgomis Trondheime. Mūšis buvo baigtas. Išgirdęs šią naujieną Hitleris
netvėrė džiaugsmu: „Mes laimėjome daugiau nei mūšį, tai visa kampanija!“ Tą
pačią dieną fiureris įsakė būti pasiruošus pradėti Prancūzijos puolimą bet kurią
akimirką, pradedant gegužės 5 d.180

Norvegų generolas O. Ruge buvo pritrenktas žinių apie Sąjungininkų

evakuaciją. Jis tikėjosi, kad pagalbos daugės, o ne mažės, todėl iš karto perspėjo,
kad pasitraukus britams ir prancūzams, neturės jokio kito pasirinkimo, tik pradėti
paliaubų derybas. Matydamas, kad nei grasinimai, nei reikalavimai nieko
pakeisti negali, O. Ruge dar bandė prašyti, kad Sąjungininkai evakuotų ir
norvegų kareivius, tačiau buvo informuotas, kad tam nėra nei laiko, nei vietos
laivuose181. Tik pats O. Ruge kartu Norvegijos karaliumi Hakonu ir vyriausybės
nariais buvo permesti į šiaurę. O. Ruge vadovaus paskutiniams norvegų
kareiviams Narvike, tuo tarpu šalies pietuose 4-oji norvegų divizija kapituliavo
balandžio 30 d., 2-oji ir 5-oji divizijos centrinėje šalies dalyje sudėjo ginklus
gegužės 3 d.182

Evakuoti Sickle pajėgas pavyko neįtikėtinai sėkmingai. Per tris dienas (nuo
balandžio 30 d. iki gegužės 1 d.) Karališkojo laivyno kreiseriai ir eskadriniai
minininkai, pridengiami lėktuvnešių, išgabeno namo 5084 kareivius nė vieno
neprarasdami. Sausumos mūšiuose Sickle grupė prarado 1301 kareivį183.

Evakuoti Maurice grupę sekėsi ne taip sklandžiai. Vokiečiai, apgynę

Trondheimo prieigas, prie Steincherio priešų nebespaudė. Jie įvykdė savo
užduotį ir įsitvirtino taip, kad galėtų atremti bet kokį naują mėginimą prasiveržti.
Nespaudžiamiems iš sausumos Sąjungininkams sutrukdė oras. Dėl didžiulio
rūko fiorde, pirmąją evakuacijos naktį pavyko išgabenti tik vieną batalioną
prancūzų kalniečių – 850 karių. Likusius 5350 laivai paėmė gegužės 3-iosios
naktį. Paskutinis išsilaipinimo operaciją dengiantis dalinys įlipo į eskadrinį
minininką Afridi tik 4.30 val. ryto ir dar užtruko prisijungdamas prie visos
flotilės184. Prie kilusių nesklandumų prisidėjo ir Britanijos vyriausybė Londone:
gegužės 2 d. ji išdidžiai paskelbė, kad iš Ondalsneso išgabeno visus iki vieno
kareivio. Liuftvafė po šios žinios galėjo susitelkti į operacijas Namsuse185. 09.45
val. vokiečių bombonešiai pasivijo flotilę. Iš pradžių jie bandė pulti kreiserius,
tačiau po dviejų valandų antskrydžio pataikė į eskadrinį minininką Bisson, šis
suliepsnojo ir tapo nevaldomas. 2645 prancūzų jūreivių ir karių puolė gelbėti kiti
trys eskadriniai minininkai, tarp jų Afridi. Po mažiau nei trijų valandų Afridi irgi
buvo subombarduotas. Laivas nuskendo per 20 min., o jame buvę prancūzų
kariai ir jūreiviai antrą kartą per mažiau nei tris valandas vėl buvo priversti
kovoti už savo gyvybes šaltoje jūroje. 100 iš jų kovą pralaimėjo. Maurice
pajėgos sausumos mūšiuose prarado 153 kareivius. Jos parvyko jausdamosi, tarsi
būtų pabuvojusios pragare, tačiau nuostolių skaičius bylojo, kad jame kareiviai
ne kariavo, o tik trumpai pabuvo. Per klaidą. II pasauliniame kare bus rimčiau į
pragaro kategoriją pretenduojančių vietų, prie Trondheimo Sąjungininkai patyrė
tik eilinį fiasko. Išskirtinis jis buvo nebent tuo, kad šį kartą britai ir prancūzai
pabandė kariauti su vokiečiais ne žodžiais, o ginklais. Bet rezultatas vis tiek
nekoks. Mūšis dėl Norvegijos buvo pralaimėtas. Sąjungininkams liko tik viena
paskutinė galimybė bent šiek tiek aplopyti savo pašlijusią reputaciją. Narvike jų
pajėgos jau buvo didesnės už vokiečių penkis kartus – pernelyg gera proga
pergalei, kad būtų galima ją praleisti[5].
[1] Iš viso nuo kampanijos pradžios iki birželio 15 d. 370 įvairiausių laivų ir
tralerių perplukdė į Norvegiją 107 581 karį, 16 102 arklius, 20 339 transporto
priemones, 109 400 tonų įvairių karo reikmenų ir atsargų. Šiose operacijoje žuvo
apie 2000 žmonių, prarastas 21 laivas. (Stegemann, p. 211)
[2] 1940 m. standartinę britų armijos brigadą sudarė 3 pėstininkų batalionai,
kiekvienas su maždaug 800 kareivių. Šalia jų buvo prieštankinis dalinys su 9
pabūklais, taip pat signalų ir administracijos kuopos. Normaliai jos taip pat
turėjo turėti artilerijos palaikymą, tačiau kampanijoje Norvegijoje dalyvavo tik
vienas artilerijos pulkas su 25 pabūklais. (Dildy, p. 24)
[3] Elitinės prancūzų kalnų pėstininkų pajėgos Norvegijoje buvo sudarytos
padalijus 1-ąją Chasseurs Alpins diviziją pusiau. Demibrigada buvo savitas
prancūzų karinis junginys iš 3 batalionų. Kiekvienas kalniečių batalionas buvo
sudarytas iš trijų šaulių kuopų (190 karių kiekvienoje) ir vienos
kulkosvaidininkų kuopos. Kiekvienas batalionas taip pat turėjo po porą
prieštankinių pabūklų ir minosvaidžių. Viena tokia demibrigada buvo pasiųsta
prie Trondheimo, kita išsilaipino prie Narviko. (Dildy, p. 25)
[4] Kiekvieną 3-iosios kalnų divizijos pulką sudarė apie 3000 karių. (Dildy, p. 19)

[5] Geriausia naujiena londoniečiams tuo metu buvo balandžio 18 d. įvykusi kino
filmo „Vėjo nublokšti“ premjera. Šio tada kosminę 4 mln. dolerių sumą
kainavusio, „Oskaru“ apdovanoto ir visus rekordus JAV sumušusio filmo
premjera demonstravo, kad po pusmečio tylos, baiminęsis tapti didžiausiu
antskrydžių taikiniu, miestas grįžta prie įprasto ritmo. Iš 3500 evakuotų į
provinciją bendrovių apie 700 grįžo į sostinę, o Londono gyventojai nustojo
nešiotis dujokaukes. Nors Nacionalinės galerijos eksponatai buvo išvežti į Velsą,
joje kone kasdien vyko koncertai. Kuo ilgiau tęsėsi Keistasis karas, tuo labiau
paprastiems žmonėms jis darėsi tolimas ir vis mažiau rūpėjo.
 Epo Narvike pabaiga
Po pralaimėjimų prie Trondheimo Sąjungininkai nebeturėjo galimybių
atsikovoti Norvegijos. Žinios apie evakuaciją sukėlė politinę vyriausybių krizę
tiek Londone, tiek Paryžiuje. Narvikas buvo paskutinė vieta, kur buvo galima
suduoti bent šiokį tokį smūgį vis didėjančiai vermachto nenugalimumo aureolei.
Čia buvo galima sugriauti uosto bei geležinkelių infrastruktūrą, maitinančią
Trečiąjį Reichą geležies rūda, ir taip bent kuriam laikui nukirsti ekonominę
arteriją. Politinis sprendimas tai padaryti buvo priimtas ir galiojo nuo pat
pirmųjų kampanijos dienų, tačiau karinis jo įgyvendinimas strigo. Balandį
generolo majoro E. Dietlio 3-iosios divizijos kalniečiams teko susiremti tik su 6-
ąja norvegų brigada. Mūšiai baigėsi lygiosiomis, tuo metu Sąjungininkai pildė
savo pajėgas. Prie britų 24-osios brigados balandžio pabaigoje prisijungė 27-oji
prancūzų Chasseurs Alpins brigada, vadovaujama energingo Antoine’o
Bethouart’o. Gegužės pradžioje iš Prancūzijos taip pat atvyko 13-ioji legionierių
brigada[1], dar po kelių dienų lenkų kalnų pėstininkų („Karpatų“) brigada su
keturiais batalionais, organizuotais ir apginkluotais prancūzų, kaip ir jų pačių
kalniečiai. Iš viso Sąjungininkų pajėgos aplink Narviką pagausėjo iki 24 500
kareivių186. Juos palaikė 2 RAF eskadrilės[2], 3 lėktuvnešiai, didieji karo laivai –
nuo linijinių iki kreiserių. Po karčių liuftvafės pamokų Sąjungininkai atsigabeno
apie 100 priešlėktuvinių baterijų187 – Narvike jie turėjo pranašumą visur, netgi
ore. 6-oji norvegų divizija (vadas generolas majoras Carlas Gustavas Fleischeris)
per kelias savaites nuo karo pradžios išaugo iki 8000–10 000 kareivių188. Ką
galėjo padaryti E. Dietlis prieš tokį priešą, jei jo pajėgos Narvike nesiekė nė
5000 ir daugiau nei pusė šių karių buvo jūreiviai?

Vokiečių padėtis šiek tiek pagerėjo išsivalius Trondheimo regioną. Iš čia

esančio Verneso oro uosto Narvikas liuftvafei tapo lengviau pasiekiamas, o į
pagalbą E. Dietliui buvo mesta 2-oji kalnų divizija. Ji taip ir nespės atvykti,
tačiau britai buvo priversti permesti dalį savo pajėgų stabdyti gėbirgsjėgeriams.
Kai gegužės 11 d. šie užėmė Hatfjeldalio ir Miušioeno bazes, vokiečių lėktuvai
galėjo jose nusileisti pasipildyti degalų ar trumpam sustoti. Šios bazės išgelbėjo
E. Dietlį nuo visiško RAF pranašumo ore ir leido liuftvafei surengti keletą atakų
Narviko regione189. Didžiausia grėsme jos tapo Sąjungininkų laivams. Jau per
pirmąjį antskrydį gegužės 4 d. liuftvafė paskandino lenkų eskadrinį minininką
Grom. Žuvo 65 žmonės190. Tai buvo vienos eskadrilės darbas, netrukus prie jos
prisijungs dar dvi. Gegužės 14 d. liuftvafės bombonešiai paskandino britų
transporto laivą, gabenusį karo atsargas ir techniką į Budę. Britai prarado
vienintelius tris savo tankus, skirtus Norvegijos kampanijai191, tačiau prancūzų
tankai pasiekė Narviką. Liuftvafė, nors ir sėkmingai skandino priešų transporto
laivus, apsuptiems E. Dietlio kariams Narvike nedaug kuo galėjo padėti.

Ilgai lauktas puolimas, kuriam Sąjungininkai ruošėsi ištisą mėnesį, prasidėjo

gegužės 12 d. Geriausiai tokioms sąlygoms pasiruošę prancūzų kalniečiai ir
legionieriai kartu su norvegais, palaikomi linijinio karo laivo Resolution, dviejų
kreiserių ir penkių eskadrinių minininkų salvių192, išvarė vokiečius iš 50 km
ilgio ir 20 km pločio Skonlando pusiasalio. Prancūzų legionieriai su penkiais
lengvaisiais tankais išsilaipino ir užėmė Bjerkviką. Nedaug trūko, kad
Sąjungininkai uždarytų besitraukiančius vokiečius į apsupties katilą, ir nors
šiems pavyko ištrūkti, visa šiaurinė Otofjordo pakrantė atsidūrė Sąjungininkų
rankose. Kelias į Narviką iš čia tapo atviras. Ką tik tapęs Britanijos ministru
pirmininku, Winstonas Churchillis buvo patenkintas. Naujasis britų karo
ministras Anthony Edenas informavo Norvegijos ambasadorių Londone, kad
Sąjungininkų kariniai veiksmai Šiaurės Norvegijoje bus energingai vykdomi
toliau. Tarsi patvirtinant šiuos pažadus, neryžtingas britų Narviko pajėgų vadas
P. Mackesy gegužės 13 d. buvo pakeistas. Vietoj jo atvyko generolas majoras
Claude’as Auchinleckas193. Nepaisant energingų pažadų, galutinio Narviko
šturmo planavimas užtruko dvi savaites, ir per tą laiką jis prarado bet kokią
strateginę reikšmę. Po pirmųjų smūgių Vakarų fronte Prancūzija atsidūrė ties
prarajos riba, tad įvykiai tolimoje Šiaurėje tapo niekam nebeįdomi afera.
Gegužės 24 d. britų karo kabinetas Londone nusprendė pasitraukti iš Norvegijos.
Kiekvienas kareivis dabar buvo reikalingas Vakarų fronte, todėl visas
Norvegijoje dislokuotas pajėgas nuspręsta skubiai evakuoti. Tą pačią dieną, gavę
šį liūdną pranešimą, lordas Corkas ir C. Auchinleckas informavo apie tai
A. Bethouart’ą. Sužinojęs apie agonijoje atsidūrusią savo tėvynę, prancūzų
generolas tvirtai pareiškė, kad, nepaisant nieko, Narvikas turi būti paimtas194. Iki
jo numatyto šturmo buvo likusios trys dienos. Politinė Sąjungininkų vadovybė
operacijos neatšaukė. Sėkmingas puolimas turėjo palengvinti evakuaciją, o
pergalė galėjo bent šiek tiek kilstelėti karių moralę. Sąjungininkai vis dar norėjo
pasinaudoti galimybe sunaikinti geležies rūdos gabenimo infrastruktūrą. Jie
nežinojo, kad E. Dietlio įsakymu geležies rūdos gabenimo įrenginius sunaikino
patys vokiečiai195. Paskutinis mūšis dėl Narviko tikrai tapo tik garbės reikalu.

Taigi, gegužės 27 d., likus 20 minučių iki vidurnakčio (baltosios nakties

prieblandoje), karo laivai ir artilerija pradėjo bombarduoti. 5 prancūzų
legionierių desanto grupės su 2 tankais išsilaipino Narviko pusiasalyje iš šiaurės
vakarų. Tankai užklimpo, bet legionieriai atstūmė vokiečių gynėjus ir įsitvirtino
Orneseto paplūdimyje. Prie jų netrukus prisijungė norvegų batalionas ir prie
vokiečių ginamos aukštumos kodiniu pavadinimu „457“ užvirė kova. Priešingoje
pusiasalio pusėje, kurią nuo Narviko skyrė maždaug 1,5 km pločio fiordo
vanduo, palaikoma laivų salvių ir turėdama du prancūziškus tankus, lenkų
brigada atakavo Arkeneso miestą. Vokiečiai įnirtingai gynėsi. 04.30 val. ryto
E. Dietlis sulaukė pagalbos. 32 liuftvafės bombonešiai atakavo priešų pozicijas
aplink Narviką ir jų laivus. Pasinaudoję tuo vokiečių oro desantininkai ir
kalniečiai nustūmė prancūzų legionierius ir norvegus atgal į Orneseto paplūdimį.
Prie Arkeneso surengta kontrataka privertė trauktis ir lenkus. Po dviejų valandų
pasirodę RAF naikintuvai sugebėjo numušti 4 bombonešius, tačiau šie smarkiai
apgadino kreiserį Cairo ir privertė britų laivus trauktis iš Narviko prieigų. Vis
dėlto vokiečių sėkmė buvo trumpa ir laikina. Liuftvafės bombonešiams
pasitraukus, Sąjungininkai, kelis kartus sustiprinę savo pajėgas, tęsė puolimą
visomis kryptimis. Vidurdienį padėtis tapo kritiška, ir 400 likusių miesto gynėjų
saujelei vadovaujantis Arthuras Hausselsas nusprendė, kad daugiau laikytis
nebegali. Jis įsakė kariams trauktis vieninteliu likusiu keliu į rytus, link
Bjornfelo196.

Gegužės 28 d. 17.00 val. Sąjungininkai galų gale įžengė į Narviką.

Generolas A. Bethouart’as elegantiškai atidavė garbę tai padaryti norvegams,
vadovaujamiems generolo majoro C. G. Fleischerio. Šturmas, kuriam taip ilgai ir
skrupulingai ruošėsi Sąjungininkai, nebuvo brangus. Aukų skaičius – apie 150
žmonių. Į nelaisvę pateko apie 400 vokiečių kareivių. Tikslas buvo pasiektas.
Ataskaitoje iš užimto Narviko buvo rašoma, kad geležies rūda per uostą negalės
būti gabenama mažiausiai metus[3] 197. Eduardo Dietlio pajėgų likučiams (apie
1500 išsekusių kareivių) teko atsitraukti iki paskutinio likusio gynybos bastiono
Bjornfelo kalnų vietovėje. Dar vienas smūgis būtų juos pribaigęs ir sunaikinęs,
tačiau kelis kartus galingesniam priešui nepasidavęs, pralaimėjęs, bet atsilaikęs
E. Dietlis sulaukė savo stebuklo. Tą pačią gegužės 28 d., kai Narvike
Sąjungininkai iškovojo pirmąją savo pergalę II pasauliniame kare, kapituliavo
Belgija, o prie Diunkerko prasidėjo britų evakuacija iš Prancūzijos. Birželio 1 d.
britų karo kabinetas sustabdė visus karo veiksmus Narvike ir apie tai, kad
traukiasi iš šalies, informavo Norvegijos karalių. Hakonas su vyriausybe
nusprendė taip pat persikelti į Londoną. Birželio 7 d. Narvike neliko nė vieno
Sąjungininkų kareivio.

Birželio 8 d. Norvegijos vyriausybė kreipėsi į Vokietiją su taikos sutarties

prašymu, o E. Dietlis, grįžęs į Narviką, rado jį tuščią. 6-oji Norvegijos divizija
sudėjo ginklus. Atrodė, pasmerktas pražūčiai, Eduardas Dietlis tapo didvyriu ir
Hitlerio numylėtiniu. Jis buvo pirmasis vokiečių kareivis, gavęs Riterio kryžių su
ąžuolo lapais. II pasauliniame kare E. Dietlis kartu su E. Rommeliu tapo
labiausiai reklamuojamomis nacių propagandos žvaigždėmis vermachte. Fiureris
šiuos generolus laikė pavyzdžiu visiems: „Dietlis – sniege, Rommelis –
saulėje.“198 E. Rommelis, ko gero, buvo ryškesnis generolas šiame kare, bet
E. Dietlis Narvike išgelbėjo ne tik vermachto, bet ir paties Hitlerio reputaciją.
[1] Prancūzijos legionus sudarė puikiai apmokyti ir paruošti savanoriai tiek iš
Prancūzijos, tiek iš užsienio. Tai buvo ne šauktiniai, o karo profesionalai, iš to
užsidirbantys duoną. Narviko brigadą sudarė du legionierių batalionai.
[2] RAF baze tapo nedidelis Bardufoso oro uostas. (Ziemke, p. 99)

[3] Prognozė buvo teisinga tik iš dalies. Per Narviką pristatomos rūdos kiekis iš

tikrųjų sumažėjo nuo beveik 600 tūkstančių tonų 1939 m. iki 50 tūkstančių
1940 m. Bet kadangi žiema baigėsi, bendras kiekis nuo 1,2 milijono tonų
sumažėjo tik iki 900 tūkstančių. (Haar, p. 399). Paskui tiekimas smarkiai išaugo,
pvz., 1943 m. jis pasiekė 1,8 milijono tonų. Pačią Narviko transporto liniją
vokiečiai sugebėjo atstatyti maždaug per pusmetį. („Scandinavia – Forgotten
front“)
 Paskutinis kampanijos akordas – operacija Juno
Kampanija Skandinavijoje baigėsi taip pat, kaip ir prasidėjo prieš du
mėnesius – atsitiktinai kilusiu didžiųjų laivų susidūrimu. Sąjungininkų
evakuacijos operacija pavadinimu Juno buvo sėkminga. Liuftvafės žvalgyba ją
pramiegojo, tad saugiai pavyko išgabenti ne tik visus 24 500 kareivių, bet ir
techniką199. 15 000 kareivių tilpo į 6 greitus keleivinius lainerius, į kuriuos juos
tris naktis kėlė mažesni laivai. Likusieji atsidūrė lėtesniame konvojuje. Abi
grupes dėl komplikacijų Prancūzijoje saugojo palyginti nedidelės pajėgos –
linijinis karo laivas Valiant ir 4 eskadriniai minininkai. Liuftvafė pražiopsojo
britų laivus, o RAF nepastebėjo, kad į Šiaurės jūrą grįžo galinga krygsmarinės
trijulė – sunkusis kreiseris Hipper ir linijiniai kreiseriai dvyniai Gneisenau ir
Scharnhorst. Grupei vadovaujantis admirolas Wilhelmas Marschallas gavo
užduotį atakuoti Sąjungininkų laivus prie Harstado ir taip pagelbėti E. Dietliui
Narvike. Jis nežinojo, kad priešai tuo metu jau neša kudašių. Sąjungininkams
pasisekė, nes jei krygsmarinės trijulė, šalia kurios plaukė ir 4 eskadriniai
minininkai, būtų aptikusi transporto konvojus su kareiviais, mūšis būtų baigęsis
liūdnai. Tačiau birželio 8 d. 16.00 val. Gneisenau ir Scharnhorst susidūrė su
lėktuvnešiu Glorious. Tiksliau – ne susidūrė, o išniro šalia ir užklupo britus
visiškai nepasirengusius. Karališkojo laivyno kapitonai beveik du mėnesius
nematė jūroje vokiečių laivų. Glorious plaukė lėtai, nes nieko nesibaimino. Nė
vienas iš lėktuvų nebuvo paruoštas koviniams skrydžiams. Kapitonas D’Qyly
Hughes stebėjimo postus laikė tuščius, ir tik kartkartėm paleisdavo pakilti nuo
denio žvalgybinius lėktuvus apsižvalgyti. Gneisenau ir Scharnhorst pasirodymas
tapo staigmena. Dviejų linijinių kreiserių salvės iš maždaug 25 000 m buvo
taiklios. Lėktuvai ant Glorious denio vienas po kito ėmė sproginėti ir netrukus
liepsnojo visas laivas. Gneisenau ir Scharnhorst prisiartino prie lėktuvnešio ir jį
pribaigė. Glorious nuskendo per šiek tiek daugiau nei valandą[1]. Tai buvo
didesnė katastrofa nei patyrė vokiečių kreiseris Blücher. Glorious net nespėjo
pasiųsti pagalbos signalo. Du greta buvę britų eskadriniai minininkai Ardent ir
Acasta bandė padėti savo lėktuvnešiui, tačiau taip pat buvo paskandinti. Ardent
nuskendo dešimčia minučių anksčiau nei Glorious, bet beviltiškoje padėtyje
atsidūręs Acasta kapitonas Charlesas Glasfurdas, užuot pabandęs bėgti, pasuko
savo laivą tiesiai į Scharnhorst. Kreiserio salvė netrukus sudraskė britų
minininką į gabalus, bet prieš tai jis spėjo paleisti torpedas, kurios stipriai
apgadino Scharnhorst, o 40 vokiečių žuvo200.
 Po trijų dienų nedidelis norvegų laivas aptiko valtyje plūduriuojantį
vienintelį išsigelbėjusį Acasta jūreivį. Nickas Carteris niekaip negalėjo užmiršti
savo kapitono: „Atsidūręs vandenyje, šalia tiltelio pamačiau palinkusį kapitoną.
Jis išsitraukė iš dėžutės cigaretę ir prisidegė. Mes šaukėme jam šokti pas mus į
valtį, bet jis tik pamojavo atsisveikindamas ir palinkėjo sėkmės...“201
N. Carteriui pasisekė, jis buvo vienas iš nedaugelio sugebėjusių tris paras
išgyventi Šiaurės jūroje. Kadangi Scharnhorst buvo stipriai pažeistas ir prarado
greitį, vokiečių linijiniai kreiseriai nieko nelaukdami pasuko į Trondheimo uostą.
Kaip ir balandžio 9-osios rytą, jie greitai dingo horizonte, o skęstančių britų
neliko kam gelbėti. Iš beveik 1559 jūreivių ir lakūnų išsigelbėjo tik 40202. Tik
tiek jų spėjo mažais laiveliais sugriebti norvegai, kurie su šiurpu pasakojo apie
gausybę plūduriuojančių skenduolių203. Kampanija Skandinavijoje baigėsi.
[1] Glorious praradimas Karališkajam laivynui buvo tikra katastrofa, kadangi tai

buvo jau antras iš penkių prarastų lėktuvnešių (Courageous paskandintas

1939 m. rugsėjį). Kartu su juo buvo prarastas 21 naikintuvas – šie lėktuvai
netrukus taps svarbiausiu ginklu mūšyje dėl Britanijos. Tarp išsigelbėjusių buvo
tik 2 RAF pilotai, o pilotų trūkumą Britanija taip pat greitai pajus.

SKANDINAVIJOS KAMPANIJA. 1940 M. BALANDŽIO 9–BIRŽELIO 10 D. 204
VOKIETIJA
XXI grupė, vadas Nikolaus von
Falkenhorstas
2 divizijos Danijai užimti:
170-oji (W. Witke)
198-oji (O. Roettigas)
6 divizijos Norvegijai užimti:
Pirmoji banga: 69-oji (H. Tittelis),
163-ioji (E. Engelbrechtas), 3-ioji
kalnų divizija (E. Dietlis)
Antroji banga: 181-oji
(K. Woytaschas), 196-ioji
(R. Pellengahras), 214-oji
(M. Hornas)
Luftwaffe
500 karinių, 500 transporto
lėktuvų
Kriegsmarine
3 linijiniai karo laivai
6 kreiseriai
14 eskadrinių minininkų
31 povandeninis laivas
Žuvo arba dingo be žinios 5636
(tarp jų kareiviai, žuvę sausumos
mūšiuose, jūreiviai, lėktuvų
pilotai ir visi dingę be žinios
kitomis aplinkybėmis).
Luftwaffe nuostoliai – 117
lėktuvų;
Kriegsmarine nuostoliai:
1 sunkusis ir 2 lengvieji kreiseriai,
10 eskadrinių minininkų ir 6
povandeniniai laivai.
Po mūšio
NORVEGIJA, SĄJUNGININKAI
Sausumos kariniai junginiai ir vadai
Otto Ruge (nuo balandžio 11 d. vyriausiasis ginkluotųjų
Norvegijos pajėgų vadas)
6 Norvegijos divizijos:
1-oji (C. Erichsenas), 2-oji (J. Haugas), 3-ioji (E. Lijedahlis), 4-oji
(W. Steffensas), 5-oji (J. Laurantzonas), 6-oji (C. G. Fleischeris)
Sąjungininkų sausumos pajėgos:
Prie Narviko Ruppert (P. Mackesy, nuo gegužės 13 d. c.
Auchinleckas):
24-oji britų brigada (W. Fraseris), 27-oji prancūzų kalnų pėstininkų
brigada ir 2 legionierių batalionai (A. Bethourtas), lenkų kalnų
pėstininkų brigada (Z. Bohusz-Szyszko)
Prie Namsuso Maurice (A. de Wiartas):
146-oji britų brigada (C. Phillipsas), 5-oji prancūzų kalnų pėstininkų
brigada (Brunelli)
Prie ondalsneso Sickle (B. Paget):
15-oji britų brigada (H. Smyth’as), 148-oji britų brigada (H. Morganas)
Karinės oro ir jūrų laivynų pajėgos
RAF
Apie 150 karo lėktuvų
Sąjungininkų laivynas
14 linijinių karo laivų
4 lėktuvnešiai
24 kreiseriai
60 eskadrinių minininkų
50 povandeninių laivų
Žmonių nuostoliai
Žuvo arba dingo be žinios – 6261 (sausumos mūšiuose žuvo 1896 britų
kareiviai, dar apie 2500 prarasta jūroje; žuvo 530 lenkų ir prancūzų,
1335 norvegai). Šiek tiek mažiau nei 300 norvegų civilių žuvo per
antskrydžius. Į galutinį aukų skaičių taip pat patenka visi dingę be
žinios kitomis aplinkybėmis.
Technikos nuostoliai
RAF nuostoliai – 112 lėktuvų;
Karališkojo laivyno nuostoliai:
1 lėktuvnešis, 1 kreiseris (dar 3 stipriai apgadinti), 7 eskadriniai
minininkai ir 4 povandeniniai laivai; taip pat prarasta po 1 prancūzų ir
lenkų eskadrinį minininką bei povandeninį laivą.
 Kariniu požiūriu, operacija Weserübung baigėsi įspūdinga vokiečių pergale.
Tai buvo pirmoji pasaulyje operacija, kurią sutartinai kartu vykdė sausumos, jūrų
bei oro karinės pajėgos[1]. Krygsmarinė atgabeno ir išlaipino kareivius galingo
Karališkojo laivyno panosėje, šie įvykdė savo misijas sausumoje, o liuftvafė
susitvarkė su turbūt didžiausiu įmanomu tuo metu iššūkiu. Atstumai buvo dideli,
oro sąlygos prastos, degalų pasipildymo ir valdymo iš žemės sistemos
primityvios, tačiau vokiečių karo aviacija pademonstravo, jog yra pažengusi
gerokai toliau nei bet kurios kitos šalies oro pajėgos. Liuftvafė tapo artilerija,
skubančia į pagalbą sausumos daliniams mūšiuose ant žemės, lėktuvai kai
kuriose Norvegijos vietose tapo vienintele įmanoma transporto ir aprūpinimo
priemone, o vokiečių pranašumas ore – svarbiausiu veiksniu. Jis pasirodė esąs
svarbesnis už Sąjungininkų pranašumą jūroje. Liuftvafės indėlis į pergalę
Skandinavijoje nės ir liuftvafės orkestras. Jei bent viena iš šių grandžių nebūtų
įvykdžiusi savo užduočių, kampanijos baigtis galėjo ir nebūti tokia įspūdinga.
Greta vis labiau augančios vokiečių nenugalimumo aureolės, Sąjungininkų
neryžtingumas ir nesugebėjimas kariauti atrodė kaip slogus kontrastas. Vokiečiai
pranoko savo priešus taktiniais sprendimais, sumanumu juos įgyvendinant,
improvizacijomis esant sudėtingoms aplinkybėms. Šis skirtumas buvo
akivaizdus visose grandyse, pradedant karo vadais, baigiant paprastais
kareiviais. Sąjungininkų karo štabas operacijas planavo detaliai ir lėtai, o karo
vadai juos vykdyti ruošėsi metodiškai ir kruopščiai. Bet vokiečiai neleido jiems
skaityti karybos vadovėlių. Jų įžūlus išsilaipinimas balandžio 9 d. iš esmės
prieštaravo logikai, tačiau būtent jis tapo sėkmės pagrindu. Iš pradžių svarbiausi
veiksniai buvo greitis ir netikėtumas, paskui vermachto lauko vadai turėjo
užtektinai veiksmų laisvės, kad galėtų atlikti darbą iki galo. Jie buvo ryžtingi,
agresyvūs, atkaklūs. Jų kareiviai pasitikėjo savo vadais, o Sąjungininkai, pvz.,
Narvike, netgi turėdami akivaizdžią persvarą, delsė, abejojo ir vertino riziką. Iš
Trondheimo Sąjungininkus išstūmė nesibaigiantis bombų lietus, bet Narvike
E. Dietlis laikėsi net tada, kai buvo visiškai aišku, jog padėtis beviltiška. Sunku
įsivaizduoti, kad taip pat būtų pasielgęs, tarkim, apsiaustas britų pulkas.

Pagrindinis kriterijus vertinant karines operacijas yra klausimas, ar buvo

įgyvendinti iškelti tikslai. Pagal jį vokiečių kampanija buvo neabejotinai
sėkminga. Buvo įgyvendinti visi planai. Danija ir Norvegija okupuotos,
Sąjungininkai išstumti ir pažeminti, visi ekonominiai ir strateginiai Trečiojo
Reicho interesai Skandinavijoje užtikrinti, Baltijos jūra tapo saugiu ir priešams
neprieinamu ežeru. Tačiau ši pergalė Vokietijai atsiėjo brangiai.

Abiejų pusių nuostoliai buvo beveik vienodi. Daugelį jų tiek vieni, tiek kiti
galėjo kompensuoti, tačiau krygsmarinė prarado savo galią visiems laikams.
Grosadmirolas E. Raederis buvo šios operacijos iniciatorius, būtent jo laivynui
po šios pergalės turėjo atsiverti naujos galimybės, tačiau rezultatas buvo
priešingas. Žinoma, Vokietijos karinis laivynas, kaip ir liuftvafė, įgijo
Norvegijoje naujų bazių ir galėjo išplėsti savo veiksmų orbitą, tačiau kur kas
grėsmingesnės Sąjungininkams tapo netrukus užimtos Prancūzijos pakrančių
bazės. Kai Hitleris pradės karą su Stalinu, Vakarų konvojams, keliaujantiems į
Murmanską, šiaurinės vokiečių bazės taps rimtu galvos skausmu, bet tai bus
smulkmena, palyginti su didžiuoju karu Atlanto vandenyne. Liepos 28 d. į Kylio
uostą grįžo 1 linijinis kreiseris, 1 sunkusis kreiseris, 1 lengvasis kreiseris ir 4
eskadriniai minininkai – tai buvo likučiai laivyno (22 modernių eskadrinių
minininkų ir didesnių laivų), kuris išplaukė prieš keturis mėnesius205.
Krygsmarinė prarado vieną (iš dviejų) sunkųjį kreiserį, du (iš šešių) lengvuosius
kreiserius, dešimt (iš 22) eskadrinių minininkų. Moderniausi linijiniai laivai
Lützow, Gneisenau ir Scharnhorst[2] buvo ilgam išvesti iš rikiuotės. Du naujausi
ir galingiausi vokiečių linijiniai laivai Tirpitz ir Bismarck[3] jau ruošėsi
operacijoms, tačiau jie buvo statomi nuo 1936 m. ir bus paskutiniai brangiųjų
jūrų monstrų sąraše. Krygsmarinė Skandinavijos kampanijoje prarado pusę savo
galios ir tokių nuostolių niekada nebeįstengs kompensuoti. Į klausimą, kas
laimėjo, atsakymas paprastas, bet yra dar vienas, sudėtingesnis – ar laimėtas
prizas buvo to vertas?

Tai, kad Skandinavija pateko Trečiojo Reicho globon, Hitleriui suteikė

papildomų galimybių. Švedija tapo „draugiškai neutrali“[4], Suomija – ne tik
draugiška, bet ir kupina noro atsirevanšuoti Tarybų Sąjungai, Danijos okupacija
padėjo uždaryti vartus į Baltijos jūrą, įsitvirtinimas Norvegijoje eliminavo
Sąjungininkų grėsmę šiauriniame flange. Natūralu, kad visi šie prizai turėjo savo
kainą, tačiau dar brangiau pasirodė juos išsaugoti. Norvegijos frontas nutilo
iškart po Weserübung ir ramybė čia viešpatavo iki pat II pasaulinio karo
pabaigos, tačiau norėdamas ją išlaikyti fiureris buvo priverstas palei visą ilgą
pakrantę dislokuoti didžiules pajėgas. Apie 350 000 vermachto kareivių, kurie
galėjo būti kitur, sėdėjo Norvegijoje iki pat 1944 m.206 Neadekvačiai didelis
skaičius, turint omenyje faktą, kad Sąjungininkai į Norvegiją taip ir negrįžo, bet
Hitlerio intuicija ir šįkart neapgavo. W. Churchillis iš tikrųjų labai norėjo
įsitvirtinti Skandinavijoje ir nuolat grįždavo prie šio projekto. Kai vokiečiai
aplenkė britus, tada dar pirmasis jūrų laivyno lordas balandžio 11 d.
Bendruomenių rūmuose pareiškė: „Tai, kad mūsų mirtinas priešas buvo
priverstas padaryti šią strateginę klaidą, yra didžiulis mūsų pranašumas.“207
Seras Winstonas turėjo omenyje perspektyvas atidaryti frontą Šiaurėje ir
įklampinti vokiečius ten, kur jie visiškai nenorėjo kariauti. Įklampinti „mirtino
priešo“ nepavyko, tačiau vos tik tapęs ministru pirmininku W. Churchillis įsakė
generaliniam štabui paruošti planą Norvegijai susigrąžinti. Jis buvo labai
nepatenkintas gavęs atsakymą, kad tokia operacija dėl liuftvafės pranašumo ore
yra neįmanoma, ir netgi bandė įkalbėti jos imtis kanadiečius208. W. Churchilliui
nepavyko įgyvendinti savo norų Skandinavijoje, tačiau vien tik jų egzistavimas
privertė Hitlerį imtis veiksmų ir brangiai mokėti už status quo. Strateginiu
lygmeniu yra „netiesioginio karo“ terminas. Nors ir nesuformuluotas, šiomis
aplinkybėmis jis tikrai veikė. Vokietijai labai reikėjo geležies rūdos Švedijoje, ir
Sąjungininkų kėslai Hitleriui nepaliko kito pasirinkimo. Melžiamą karvę fiureris
išsaugojo, bet dėl išlikusios hipotetinės grėsmės greta melžėjų buvo priverstas
samdyti ir kareivius. Kaina išaugo kelis kartus, ir klausimas, ar tikrai produktas
buvo jos vertas, yra diskutuotinas. Kai Trečiojo Reicho dispozicijoje atsidurs
Elzaso ir Lotaringijos rūdos kasyklos, Švedijos rūda jau nebebus arterija, kurią
nukirtus organizmas nustoja veikęs. Kai krygsmarinė gaus Prancūzijos pakrančių
bazes, Norvegijos uostai nebebus tokie gyvybiškai svarbūs. Norvegijos
prekybinis laivynas 1939 m. buvo ketvirtas pagal dydį pasaulyje. Šalies
neutralumo sulaužymas reiškė, kad 4,6 milijono bendro tonažo laivų papildė
Karališkojo laivyno išteklius, kuriuos vokiečių povandeniniai laivai
desperatiškai bandė sunaikinti209. Klausimas, ar tikrai buvo verta, yra labai
rimtas, bet greta jo yra faktas, kad Hitleris neturėjo kito pasirinkimo. Ir nors
W. Churchillis ne tai turėjo omenyje, Vokietija buvo išprovokuota mokėti už
Švedijos geležies rūdą naujomis, karo biržos kainomis. Sąjungininkai savo
ruožtu patyrė dar vieną pralaimėjimą. Austrija, Čekoslovakija, Lenkija, o dabar
ir Danija bei Norvegija krito prieš Vokietijos karinę galią arba jos
demonstravimą. Pirmosioms Trečiojo Reicho aukoms Vakarų sąjungininkai
nesugebėjo suteikti jokios pagalbos. Norvegijoje bandymas ją suteikti baigėsi
fiasko. Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kursas politinėje biržoje
nesustabdomai ritosi žemyn. Šis fiasko turėjo dar vieną, kaip vėliau paaiškės, be
galo svarbią atomazgą, bet prieš baigdami šią istoriją turėtume atsisveikinti su
tomis jos dalyvėmis, kurioms karas iš esmės buvo baigtas.

Gegužės 9 d. Hitleris savo karo vadams Norvegijoje paskelbė: „Norvegų

kariai niekina bailius ir apgaulingus metodus, įprastus lenkams. Jie kovėsi atvirai
ir garbingai. Kaip tik galėjo prižiūrėjo mūsų belaisvius ir sužeistuosius. Civiliai
elgėsi lygiai taip pat. Jie niekada nesikišo į kovą ir padarė viską, kad suteiktų
pagalbą mūsų nukentėjusiesiems. Vertindamas tai, įsakau paleisti norvegų
kareivius, patekusius į nelaisvę.“210 Netrukus buvo paleisti ir karininkai, tiesa,
pastarieji turėjo prisiekti, jog niekada nekels ginklo prieš vokiečius. Dauguma tai
ir padarė. Vienas iš atsisakiusiųjų buvo vyriausiasis Norvegijos ginkluotųjų
pajėgų vadas Otto Ruge. Generolas turėjo galimybę palikti šalį kartu su
karaliumi, bet nusprendė, kad kapitonas neturi teisės bėgti iš skęstančio laivo.
O. Ruge buvo įkalintas iki karo pabaigos211. Skandinavų atžvilgiu nacių
nuostatos buvo visiškai priešingos nei slavų. Skandinavijos žmones nacių
ideologija laikė „Šiaurės arijais“, rasiškai išsivysčiusiais taip pat kaip ir
vokiečiai. Hitlerio planuose Skandinavijos šalys turėjo tapti pavyzdžiu, kokia
bus nacių valdoma ateities Europa.

Kadangi V. Quislingo vyriausybė Norvegijoje buvo akivaizdžiai nepopuliari,

naciams teko ieškoti kitokių sprendimų. Iš pradžių iš žymių piliečių buvo
sudaryta administracinė taryba, tačiau realiu šalies valdytoju tapo balandžio 24
d. Reicho komisaru Norvegijoje paskirtas gauleiteris Josefas Terbovenas.
1942 m. besąlygiškai lojalus naciams V. Quislingas dar kartą buvo paskirtas
Norvegijos ministru pirmininku, tačiau dėl savo nepopuliarumo tarp žmonių
nesugebėjo tapti įtakingu politiku, nors visos politinės partijos Norvegijoje buvo
uždraustos, išskyrus jo vadovaujamą Nasjonal Samling. Tikroji Norvegijos
vyriausybė veikė Londone, ten rengė radijo transliacijas bei platino naujienas
pogrindžio sąlygomis. O šalyje likę gyventojai iki pat karo pabaigos gyveno
tylaus protesto prieš okupantus sąlygomis. Nebuvo jokių rimtų sukilimų, bet ir
kolaborantų atsirasdavo tik vienas kitas. Nors norvegų sunkumai buvo nedideli,
palyginti su tuo, ką išgyveno Rytų tautos ar žydai, karui pasibaigus okupantų ir
kolaborantų laukė kerštas. Kaltinamųjų suole atsidūrė norvegai, savo noru stoję
kovoti nacių pusėje[5], Nasjonal Samling partijos nariai, įstoję į jos gretas po
1940 m. balandžio 9 d., ir visi kiti, bendradarbiavę su okupantų režimu. Jie tapo
patyčių ir neapykantos objektu, ir nors linčo teismų išvengti pavyko, Norvegija,
kaip ir daugelis kitų valstybių, susidūrė su dilema, kaip nubausti nacius ir jų
kolaborantus. Vėliau teismo procesas sukėlė daug diskusijų, kadangi jis labiau
panėšėjo į skubėjimą bet kokia kaina nubausti priešus, o ne į teise pagrįstą
procedūrą. Dauguma įstatymų buvo pritaikyti atgaline data, o mirties bausmę
vyriausybė patvirtino net nespėjus susirinkti parlamentui. Beveik 30 000 žmonių
buvo suimta. Daugelis buvo paleisti, bet nemažai nuteista. Paskelbti 45 mirties
nuosprendžiai – 30 už valstybės išdavystę, 15 už nusikaltimus žmonijai[6].
Vidkunas Quislingas buvo sušaudytas 1945 m. spalį. Josefas Terbovenas teismo
nelaukė. Po Vokietijos kapituliacijos jis susisprogdino bunkeryje. J. Terbovenas
taip ir nespėjo įkurti Norvegijoje koncentracijos stovyklos. Keršydami
vokiečiams, norvegai privertė belaisvius valyti minų laukus. Iki 1946 m. rugsėjo
žuvo 275, sužeisti 392 vokiečiai, o norvegų sužeisti tik 2, britų – 4 išminuotojai.
Užfiksuota atvejų, kai norvegai versdavo vokiečius bėgti išminuotu plotu,
norėdami įsitikinti, kad minų nebėra212.

Viena iš įdomiausių asmenybių, atsidūrusių kaltinamųjų suole, buvo garsus

Norvegijos rašytojas, Nobelio premijos laureatas Knutas Hamsunas. Jis niekada
nebuvo Nasjonal Samling narys ir neturėjo jokios politinės įtakos okupuotoje
Norvegijoje, tačiau buvo nubaustas už savo atvirai demonstruojamas simpatijas
naciams. K. Hamsunas nemėgo britų imperializmo, nekentė Tarybų Sąjungos
komunizmo ir šlovino Vokietiją bei jos kultūrą. 1943 m. po susitikimo su
Josephu Goebbelsu rašytojas, išreikšdamas savo pagarbą, išsiuntė nacių
propagandos ministrui savo Nobelio premijos medalį. Vėliau K. Hamsunas
lankėsi ir Bavarijoje pas Hitlerį. Praėjus dviem dienoms po fiurerio mirties,
rašytojas savo panegirikoje rašė: „Jis buvo riteris, žmonijos riteris ir šventas
teisingumo visoms tautoms pranašas.“213 Nieko nuostabaus, kad pasibaigus
karui norvegai viešai degino K. Hamsuno knygas, o pats jų autorius buvo
uždarytas į psichiatrijos ligoninę ir pripažintas turinčiu neišgydomų psichikos
negalių. Ši medicinos išvada leido K. Hamsunui išvengti kaltinimų valstybės
išdavyste, tačiau už tariamą bendradarbiavimą su Nasjonal Samling partija jis
buvo nubaustas 325 000 kronų bauda. 1948 m. pasibaigęs teismo procesas iki pat
šiol kelia audringas diskusijas. Susenusiam rašytojui tuo metu buvo jau 89-eri.
Tarsi bandydamas įrodyti, kad yra psichiškai sveikas, K. Hamsunas parašė dar
vieną knygą, o vėliau bylą nagrinėjęs danų autorius Thorkildas Hansenas seno
žmogaus persekiojimą už įsitikinimus įvardijo sakiniu: „Jei norite susitikti su
idiotais, atvažiuokite į Norvegiją.“ 2009 m. rugpjūčio 4 d. Knuto Hamsuno 150
mirties metinių proga buvo atidarytas rašytojo muziejus ir mokslo centras. Šalia
jo turėtų išdygti bronzinė statula – pirmoji garsiausiam ir tarptautinę šlovę
pelniusiam norvegų rašytojui jo šalyje214.

Kad ir kokia būtų okupacijos forma, ji visada palieka savo pėdsakų. Kai
kurie norvegai turi išskirtinę priežastį nepamiršti II pasaulinio karo įvykių,
kadangi šioje šalyje Lebensborn programa buvo vykdoma didžiausiu mastu.
H. Himmleris laikė norvegus rasiškai švariais vikingų palikuonimis, todėl
vokiečių kareiviai (o jų Norvegijoje per karą buvo daug) buvo skatinami su
norvegėmis turėti seksualinių santykių. Kai kurių šaltinių teigimu, buvo įkurti
net 9 Lebensborn namai, t. y. beveik tiek pat, kiek ir pačioje Vokietijoje. Į namus
buvo priimamos nebūtinai nuo vokiečių besilaukiančios norvegės. Norvegai
buvo laikomi tokiais pat arijais, tad jei sutikdavo atiduoti vaikus SS
organizacijai, būsimos motinos įgydavo teisę auginti savo atžalas išskirtinėmis
sąlygomis. Manoma, kad tokiu būdu Norvegijoje gimė apie 12 000 vaikų.
Sunkiu karo metu jie gyveno šiltnamio sąlygomis, tačiau Vokietijos
pralaimėjimas vadinamiesiems „karo vaikams“ ir jų tėvams buvo siaubingo
košmaro pradžia. Vokiečių vaikų motinos ir merginos, turėjusios ryšių su
okupantų kareiviais, tapo patyčių ir viešos paniekos objektu. „Vokiečių
šliundromis“ pravardžiuojamoms moterims viešai buvo skutamos galvos, jos
buvo teisiamos kaip kriminalinės nusikaltėlės, o jų vaikai neretai paliekami
likimo valiai. „Šliundrų vaikai“ buvo tiek morališkai, tiek fiziškai terorizuojami
mokyklose. Diskriminaciją skatino ne tik vietos bendruomenės, bet ir valdžios
pareigūnai. Gydytojai, biurokratai ir net bažnyčios atstovai savo išvedžiojimuose
pasiekė tokią absurdo ribą, kad pradėjo „karo vaikus“ vadinti psichiškai
atsilikusiais. Oslo psichikos sutrikimų centro direktorius rašė, kad norvegės,
turėjusios santykių su vokiečiais, yra psichiškai nesveikos, taigi ir jų vaikai
turėjo paveldėti psichikos sutrikimų. „Mokslo“ teorija, verta pačių nacių215.

Norvegai nešaudė vaikų, nestatė jiems koncentracijos stovyklų, bet elgesys

jų atžvilgiu prasilenkė su žmogiškosiomis vertybėmis. Iš pradžių norėta juos
išsiųsti į Vokietiją, kai paaiškėjo, kad karą pralaimėjusi šalis negali vaikų priimti,
buvo svarstomi kiti variantai. Noras atsikratyti „karo vaikais“ buvo toks didelis,
kad tarp galimų išeičių buvo svarstoma išvežti juos į Australiją216. Nori nenori,
šioje vietoje prisimeni, kaip naciai norėjo sugrūsti žydus į Madagaskarą. Kai
kurie vaikai po karo buvo išvežti pas savo vokiečius tėvus, tačiau dauguma
pateko į specialius vaikų namus, kuriuose su jais buvo elgiamasi nehumaniškai.
Praėjus daugybei metų, šio šimtmečio pradžioje, sulaukę 50–60 metų amžiaus
„karo vaikai“, ryžosi prabilti apie savo nuoskaudas. Istorijos baisios. Būdamas
visiškai sveikas Paulas Hansenas buvo uždarytas į psichikos ligonių centrą ir
išbuvo čia visą laiką, per kurį galėjo įgyti išsilavinimą217. Gerda Andersen vaikų
namuose dažnai buvo maudoma verdančiu vandeniu, kadangi tai „vienintelis
būdas išplauti riebius vokiškus plaukus“. Ši mergaitė buvo reguliariai mušama,
šeštoje klasėje ją seksualiai išnaudojo mokytojas, o vietos pastorius netgi pasiūlė
sterilizuotis. Kitas berniukas Rumsdalio vaikų namuose nuolat buvo rakinamas
tualete, nes „dvokė“. Į skundus, kad jį prievartauja vyresni berniukai, mokytojas
nekreipė dėmesio218. Tokie atvejai pateko į bylą, kurią Norvegijos vyriausybei
2001 m. iškėlė susivienijusių „Karo vaikų“ asociacija. Tie, kurie išdrįso, tie,
kurie liko gyvi, apkaltino Norvegijos vyriausybę nesugebėjimu apginti jų teisių.
Nukentėjusieji visą gyvenimą buvo diskriminuojami ne tik visuomenės, bet ir
valstybės pareigūnų bei institucijų ir patyrė psichologinį, o neretai ir fizinį
smurtą. Jų gyvenimai sugriauti dėl to, kad tėvai buvo laikomi priešais, o motinos
išdavikėmis. Šie vaikai turėjo kentėti už tėvų nuodėmes. Norvegijos teismai
atmetė ieškinį, nes, jų teigimu, šalies valdžia nežinojo apie išnaudojamus po karo
vaikus, todėl ieškinys neturi pagrindo. Tiesa, vyriausybė nutarė išmokėti
vienkartines kompensacijas (po 2500 eurų kiekvienam asmeniui, po 25 000 eurų
tiems, kurie įrodys, jog patyrė prievartą), tačiau „karo vaikai“, kurių liko tik apie
150, tokį sprendimą laiko pasityčiojimu[7] ir kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių
Teismą Strasbūre219. Taigi net praėjus 70-čiai metų Norvegija tebeskaito savo
istoriją. Didieji II pasaulinio karo mūšiai aplenkė šią šalį. Norvegijos miestai
išvengė bombonešių antskrydžių, jos gyventojai nebuvo žudomi ar tremiami
priverstiniams darbams, tačiau okupacija visada palieka pėdsakus. Ypač žmonių
sąmonėje. Net tada, kai ji trunka tik penkerius metus, net tada, kai okupantai
elgiasi mandagiau nei su kitais pavergtaisiais.

Kadangi Danija net nespėjo paskelbti karo agresorei, o Vokietija iš karto

pareiškė, kad gerbs Danijos suverenitetą, teritorinį vientisumą ir neutralumą,
susidarė keista padėtis. Praktiškai nuo šios akimirkos Danija nebebuvo laikoma
neutralia valstybe, tačiau formaliai tokia išliko. Kaip ir norvegus, danus nacių
ideologai vadino „broliška arijų tauta“, be to, Danijoje Trečiasis Reichas neturėjo
jokių rimtų strateginių interesų. Šalies vyriausybei ir parlamentui buvo leista
toliau dirbti, teisinė sistema išliko tokia pat kaip ir prieš karą, tvarką šalyje ir
toliau galėjo palaikyti vietos policija. Karalius Kristijonas X išliko vyriausiuoju
šalies vadovu, o Reichui Danijoje atstovaujantis įgaliotasis asmuo (vok.
Reichsbevollmächtigter) iš esmės vykdė tas pačias funkcijas, kurias diplomatas
atlieka nepriklausomoje valstybėje, atstovaudamas savo šalies interesams. Į šį
postą buvo paskirtas Cecilis von Renthe-Finkas, prieš karą dirbęs
ambasadoriumi Kopenhagoje. Danijos politikai sutarė, kad geriausia, ką jie
tokiomis aplinkybėmis gali padaryti, yra bendradarbiauti su Vokietijos valdžia,
siekiant išlaikyti privilegijuotą Danijos padėtį okupuotųjų sąraše. Visos
pagrindinės partijos sudarė atstovaujamąją vyriausybę, o pastaroji sutarė
visapusiškai bendradarbiauti su parlamentu. Danijos visuomenė palaikė savo
valdžią, nes po Prancūzijos žlugimo atrodė, kad vienintelė išeitis tokiomis
aplinkybėmis – neerzinti ir neprovokuoti vokiečių. Nors vyriausybei vadovavo
nacių nekenčiantis socialdemokratas Thorvaldas Stauningas, jis ir jo partija
priėmė bendradarbiavimo su naciais strategiją, kad galima būtų kuo įmanoma
ilgiau išsaugoti šalyje demokratiją ir savivaldą. Laikydamiesi šios krypties patys
danai uždraudė spaudos pranešimus ar straipsnius, „galinčius kelti grėsmę
Vokietijos ir Danijos santykiams“, ir stengėsi užkirsti kelią bet kokioms
pasipriešinimo akcijoms, nes visada buvo galimybė, kad Trečiasis Reichas įves
tiesioginį valdymą, o tada okupacijos sąlygos taps kur kas sunkesnės220.
 Pagrindinės Danijos ekonominio bendradarbiavimo partnerės iki karo buvo
Vokietija ir Didžioji Britanija, dabar bendradarbiavimas tapo įmanomas tik su
pirmąja. Danija neturėjo natūralių gamtos išteklių, o ekonominė blokada atėmė
galimybę įsivežti anglis ar naftą. Tačiau dar prieš karą šalies vyriausybė buvo
įsakiusi sukurti deficitinių išteklių atsargas, taigi kritinės ribos Danijos
ekonomika nepasiekė, o Vokietija galėjo įsitikinti, kad jų kaimynų ekonomika
stipresnė nei buvo manoma. Istorikų apskaičiavimais, Vokietija per karą Danijai
įsiskolino 6,9 milijono kronų221.

Thorvaldas Stauningas išliko Danijos ministru pirmininku iki pat savo

mirties 1942 metais. Po jo šias pareigas perėmė šalies užsienio reikalų ministras
Erikas Scaveniusas. Jis tapo Danijos bendradarbiavimo su Trečiuoju Reicho
simboliu ir iki šiol yra kritikuojamas už tuometinę nuolaidžiavimo naciams
politiką. Žymint 60-ąsias Danijos vyriausybės paleidimo 1943-iaisiais metines,
šalies premjeras Andersas Rasmussenas pavadino E. Scaveniuso pastangas
naiviomis ir moraliai nepriimtinomis. Pats E. Scaveniusas iki mirties tvirtino, jog
buvo aršiausias Danijos gynėjas, o jam metamus kaltinimus vadino politikų
bandymais pigiai užsidirbti populiarumą. Tarptautiniame kontekste Danijos
prestižas labiausiai smuko po to, kai ji 1941 m. lapkritį prisijungė prie
Antikominterno pakto[8]. Šis žingsnis sukėlė protestų bangą pačioje Danijoje.
Buvo aišku, kad visuomenė toleruos bendradarbiavimą su naciais tik iki tam
tikros ribos. Danijos vyriausybė specialiai sušauktame posėdyje šias ribas
nubrėžė: 1) neleisti diskriminuoti žydų; 2) niekada neprisijungti prie Vokietijos,
Italijos ir Japonijos Ašies; 3) neleisti šalies armijai[9] kariauti su kokiomis nors
užsienio valstybių pajėgomis222. Šių kertinių nuostatų Danijos vyriausybė
įstengė laikytis iki pat savo gyvavimo pabaigos. Žydų bendruomenės
išsaugojimas buvo praktiškai precedentų neturintis pasiekimas.

Legenda pasakoja, kad naciams pareikalavus, kad Danijos žydai nešiotų

Dovydo žvaigždę, šalies karalius Kristijonas X atšovė, jog tokiu atveju jis bus
pirmas užsidėsiantis žvaigždę, kadangi visi Danijos piliečiai yra lygūs. Iš tikrųjų
nei pats karalius, nei paprasti Danijos piliečiai niekada nenešiojo Dovydo
žvaigždės, naciai niekada to nereikalavo ir iš vietos žydų, tačiau tiesa yra dar
gražesnė už legendą. Nuo pat okupacijos pradžios Danijos vyriausybė atmesdavo
visus vokiečių reikalavimus žydų klausimais. 1941 m. rudenį karalius
Hermannui Göringui mestelėjo: „Danijoje nėra žydų klausimo.“223 Vyriausybė
neišleido nė vieno žydus diskriminuojančio įstatymo ir visų piliečių teisės
Danijoje išliko lygios. Iš pradžių ir naciai neforsavo šio klausimo. Draugiškos
okupacijos pradžioje vokiečių diplomatai priėjo išvadą, kad bet koks bandymas
eliminuoti žydus Danijoje būtų „politiškai nepriimtinas“ ir sugadintų šalių
santykius224. Šiuos santykius paaštrino… vienas trumpas laiškas. 1942 m.
rugsėjį Adofas Hitleris, sveikindamas Kristijoną X su 70-uoju jubiliejumi,
nusiuntė jam ilgą telegramą. Danijos karalius į sveikinimą atsakė: Spreche
Meinen besten Dank aus. Chr. Rex (Širdingai dėkoju. Karalius Kristijonas). Toks
lakoniškas atsakymas sukėlė fiurerio įtūžio priepuolį ir jis nedelsdamas išsiuntė
Danijos ambasadorių iš Vokietijos, o Rente Finką pakeitė SS karininku Werneriu
Bestu.

Pačioje Danijoje pirminį susitaikymą su okupacija keitė didėjantis

visuomenės priešiškumas įsibrovėliams. Valdžia stengėsi malšinti protestų ir
nepaklusnumo akcijas, tačiau po vermachto pralaimėjimų El Alameine ir
Stalingrade žmonių nuotaika pakito. Viltis, kad Hitleris gali pralaimėti karą,
viską pakeitė. 1943 m. vis dar laisvus ir demokratiškus rinkimus laimėjo
antinaciškos partijos, o šalyje prasidėjo ne tik nepaklusnumo akcijos, bet ir
diversijos prieš vokiečių karinius ar pramoninius taškus. Berlynas nusprendė, jog
draugiškumo laikas baigėsi, ir 1943 m. rugpjūtį įteikė Danijos vyriausybei
ultimatumą. Jame buvo reikalaujama uždrausti bet kokius viešus žmonių
sambūrius, streikus paskelbti už įstatymo ribų, įvesti vokiečių kontroliuojamą
cenzūrą, įsteigti vokiečių karo teismus ir mirties bausmę diversantams. Už
nužudytą vokiečių kareivį iš Odensės miesto buvo reikalaujama milijono kronų
kompensacijos, o siekiant užtikrinti saugumą ateityje vokiečiai norėjo įkaitais
gauti keletą garbingų Danijos piliečių. Danijos vyriausybė atsisakė įvykdyti
reikalavimus ir 1943 m. rugpjūčio 23 d. buvo paleista. Šalyje įvesta ypatingoji
padėtis. Vokietijos kariuomenė įžengė į Daniją ir Trečiojo Reicho okupacija iš
draugiškos virto karine. 1943 m. rugsėjo 28 d. Werneris Bestas gavo įsakymą
deportuoti į koncentracijos stovyklas visus 7500 Danijos žydų. Operacija turėjo
būti įvykdyta spalio 1 d., per žydų Naujųjų metų šventę.

Du vokiečių laivai Kopenhagos uoste buvo pasiruošę priimti 5000 žydų,

likusius 2500 į Terezyno (vok. Theresienstadt) koncentracijos stovyklą
Čekoslovakijoje turėjo išgabenti autobusai. Tačiau vokiečių karinio laivyno atašė
Danijoje George’as Duckwitzas apie šiuos planus prasitarė socialdemokratui
Hansui Hedtotfui, o šis nedelsdamas perdavė informaciją Danijos žydų
bendruomenei. Likus 2 dienoms iki deportacijos rabinas Markusas Melchioras
paragino visus savo tautiečius slėptis. Danijos visuomenė jiems padėjo.
Pavyzdžiui, Bispebjergo psichiatrijos ligoninė savo patalpose paslėpė šimtus
žydų, laukiančių galimybės pabėgti į Švediją, o kai žmonės sužinojo, kuo
ligoninė užsiima, ėmė aukoti jai pinigus. Danijos žmonės buvo pasiruošę suteikti
žydams visą įmanomą pagalbą: slėpti, perspėti, pervežti, pristatyti maisto ir
drabužių. Danijos policininkai ir kareiviai atsisakė padėti naciams, o ir patys
vokiečių kareiviai išgelbėjo ne vieną žydą, kai kurie dėl pinigų, kiti tiesiog iš
žmogiškumo. Vienintelis kelias į išsigelbėjimą buvo Švedija. Iki kranto dauguma
žydų buvo pergabenta greitosios pagalbos automobiliais, o į kitą krantą juos
sutiko perkelti danų žvejai. Jie rizikavo savo gyvybėmis, mat juos bet kada
galėjo sustabdyti vokiečių patruliniai laivai. Tačiau rizika pasiteisino – 7000
žydų buvo saugiai išgabenti į Švediją, vokiečiams pavyko sugauti tik 481.
Pastarųjų gyvybes taip pat pavyko išgelbėti. Werneris Bestas norėjo Danijoje
sukurti pavyzdinį Reicho protektoratą ir stengėsi palaikyti kuo geresnius
santykius su Danijos atstovais. Terezyno koncentracijos stovykla propagandos
sumetimais irgi buvo pateikiama kaip pavyzdinė. Danijos pareigūnai per
W. Bestą sugebėjo įtikinti Adolfą Eichmaną neišvežti Danijos žydų į Lenkiją.
Terezyno kaliniams buvo galima siųsti drabužių ir maisto, o 1944 m. Raudonasis
Kryžius netgi gavo leidimą stovyklos ir gyvenimo sąlygų inspekcijoms. Danijos
žydų išgelbėjimas yra beprecedentis įvykis holokausto istorijos puslapiuose.
Kitose okupuotose valstybėse naciams nekilo jokių keblumų deportuojant žydus,
nė viena kita šalis negynė savo žydų taip, kaip Danija. Jos gyventojai elgėsi
kitaip ir dar vienu atžvilgiu. Po karo grįžę į savo namus Europos žydai juos
atrado sugriautus, išvogtus ar kieno nors pasisavintus. Danai, išgelbėję apie 90
proc. savo žydų bendruomenės, per karą prižiūrėjo ištuštėjusius žydų kaimynų
namus ir šie grįžę rado visus savo daiktus, gėlynus ir net naminius gyvūnus225.

Iki pat šiol yra tokių, kurie norėtų piktai pašiepti danus, neišlaikiusius karo
egzamino ir nesipriešinusius Vokietijos invazijai. Tačiau ši maža 4 milijonų
gyventojų šalis pateikė pasauliui žmogiškumo pamoką, per kurią daugelis kitų
susikirto[10]. Pasibaigus karui Danijoje taip pat nuvilnijo kolaborantų teismų
banga. Ekonominis šalies bendradarbiavimas su naciais II pasaulinio karo metais
išlieka diskusijų objektu, tačiau, palyginti su kitomis šalimis, tai buvo tikrai
nedidelė kaina, kurią danai susimokėjo norėdami išgyventi vieną sunkiausių
laikotarpių savo šalies istorijoje. Danija buvo mažiausiai nukentėjusi Europos
valstybė iš visų okupuotų per II pasaulinį karą.

Švedija buvo viena iš nedaugelio Europoje ir vienintelė Skandinavijoje,

sugebėjusi išsaugoti neutralumą. Dėl susiklosčiusios nepalankios geopolitinės
situacijos Švedija buvo priversta nusileisti kai kuriems Vokietijos reikalavimams.
Norėdama apsaugoti savo šalį nuo karinio konflikto ir išlaikyti neutralumą, ji
neturėjo kito pasirinkimo. Tarp Švedijos politikų buvo netgi tokių, kurie teigė,
jog įsileidus Norvegijos princesę Martą į Švedijos teritoriją kyla grėsmė prarasti
neutralumą[11], todėl ji turi būti parsiųsta atgal, o jos vienas iš trijų sūnų (3 m.
amžiaus Haroldas) paskelbtas naujuoju Norvegijos karaliumi. Vokietija
išsaugojo geležies rūdos prekybą su Švedija, taip pat įgijo karinio tranzito
galimybę Skandinavijoje, tačiau Švedija netapo draugiška Trečiojo Reicho
partnere. Geriausiai tai galėtų patvirtinti faktas, kad net keletą kartų (1942 m.
vasarį ir 1943 m.) Hitleris planavo panaudoti Norvegijoje dislokuotas vermachto
pajėgas Švedijai užimti. Fiureris netikėjo, kad Švedija galėtų (ir norėtų)
apsaugoti savo teritoriją, jei čia išsilaipintų Sąjungininkai. Jis taip pat buvo
nepatenkintas bendradarbiavimu su Skandinavijos kaimyne, mat kiekvieną
nuolaidą naciams teko išsikovoti ne tarpusavio supratimu, o diplomatiniu
spaudimu. Švedija baiminosi galimo konflikto su Vokietija, todėl rinkosi
sprendimus, kurie padėtų to išvengti. Šalis turėjo 300 000 kareivių armiją ir
kraštutiniu atveju buvo pasiryžusi gintis. Po nesėkmių Rytų fronte vermachto
karinei vadovybei teko atsisakyti Švedijos okupacijos planų, o pati Švedija,
pajutusi besikeičiančią situaciją ėmė atsargiai bendradarbiauti su Sąjungininkais.
Tiesa, nors pastarieji primygtinai reikalavo visiškai nutraukti ekonominį
bendradarbiavimą su Vokietija, Švedija jį tik šiek tiek sumažino. Išsaugotas
Švedijos neutralumas buvo didelis pasiekimas ne tik patiems švedams. Danų
žygdarbis nugvelbiant savo žydus naciams iš panosės plačiai nuskambėjo
pasaulyje, tačiau kažin kur būtų buvę galima paslėpti tokį skaičių žmonių, jei
greta nebūtų buvusios neutralios kaimynės.

Kai Sąjungininkai išvadavo Daniją, Švedija jau buvo pasirengusi suteikti

visą įmanomą pagalbą Trečiajam Reichui pribaigti. Leidimas naudotis savo
karinėmis bazėmis ir oro uostais jau buvo panašus į neutralumo pažeidimą, šįkart
Sąjungininkų naudai. Švedijos politinis laviravimas paliko tamsių dėmių
santykiuose su kaimynine Norvegija. Po karo Švedija atsidūrė tarp šalių, kurios
buvo kritikuojamos už bendradarbiavimą su naciais, o W. Churchillis net
pabandė prilipinti jai „bailės“ etiketę, tačiau Švedijos vyriausybė sugebėjo
pasiekti savo svarbiausią tikslą – apsaugoti šalį ir savo žmones nuo karo
katastrofos. Norvegijos ir Danijos užkariavimas buvo rimtas perspėjimas, kad
neutralumo statusas toli gražu negarantuoja ramybės. Prieš tai tuo įsitikino
Suomija ir Baltijos valstybės. Apie tai 1940 m. balandžio 11 d. Winstonas
Churchillis kalbėjo: „Aš tikiu, kad šį faktą (Norvegijos ir Danijos okupaciją –
aut. past.) apsvarstys šalys, kurios galbūt rytoj, galbūt po savaitės ar po mėnesio
gali tapti lygiai taip pat gerai parengto sugriovimo ir pavergimo aukomis.“226 Jis
ragino prie Sąjungininkų jungtis visas neutralias šalis ir pirmiausia turėjo
omenyje Olandiją ir Belgiją. Pastarosios valstybės, kaip ir Švedija, norėjo
išsaugoti savo neutralumą, tačiau to padaryti joms nepavyks. Prieš atverčiant šį
naują II pasaulinio karo istorijos puslapį mums reikia pasveikinti W. Churchillį
tapus naujuoju Didžiosios Britanijos ministru pirmininku.
[1] Vis dėlto ši jungtinė operacija tik išoriškai atrodė darni. Idėja buvo nebloga,
tačiau iki galo įgyvendinti jos nepavyko. Iš esmės kampanijai per OKW štabą
vadovavo pats Hitleris. Norvegijoje netgi nebuvo įkurtas štabas, derinantis
bendrus veiksmus. Vyriausiuoju vadu paskirtam N. Falkenhorstui liuftvafė ir
krygsmarinė nebuvo tiesiogiai pavaldžios. Oficialioje Weserübung karo vadų
ataskaitoje rašoma, kad darni kooperacija buvo pasiekta asmenybių ir karo vadų
profesionalumo dėka, o vadovavimas operacijai įvertintas „nepatenkinamai”.
Doktrina bendram visų karinių pajėgų grandžių suvienijimui nebuvo ir nebus
parengta. (Ziemke, p. 32)
[2] Scharnhorst stipriai pažeidė eskadrinio minininko Acasta torpedos, o
Gneisenau birželio 20 d. torpedavo britų povandeninis laivas Clyde. Dvynukai į
jūrą 1940 m. nebegrįžo.
[3] Bismarck buvo paruoštas 1940 m. balandžio 28 d., Tirpitz 1941 m. vasario 25

d.
[4] Švedija priversta per savo teritoriją praleisti karinį tranzitą. Prasidėjus
„Barbarosai“, prieš Sąjungininkų spaudimą įsileisti pagalbą Suomijai Žiemos
karo metu, dabar Švedija negalėjo atsispirti Hitleriui, nes vermachtas atsidūrė
šalies kaimynystėje. Nors per Skandinavijos kampaniją Švedija neleido
Vokietijai aprūpinti savo pajėgų Norvegijoje, skirtingai nei Suomijoje,
nenorėdama provokuoti Berlyno, Švedija atsisakė užpultai kaimynei parduoti
ginklų ir degalų. Nors toks Švedijos „neutralumas” kėlė Sąjungininkų
pasipiktinimą, ši šalis tiesiog bandė ir galiausiai sugebėjo išlaviruoti II
pasaulinio karo girnose. Kol Vokietija buvo stipri, Stokholmas privalėjo girdėti
nacių norus, kai tapo aišku, kad Vokietija karą pralaimės, Švedija akimirksniu
atsidūrė priešingoje pusėje. Atsispirti Vokietijos spaudimui Švedija negalėjo, bet
jos sąjungininke netapo.
[5] Apie 15 000 norvegų savanoriškai įstojo į vermachto gretas. Apie 6000
atrinktų karių tarnavo Waffen SS būriuose, iš jų žuvo 950. Tie, kurie liko gyvi ir
neatsidūrė Tarybų Sąjungos koncentracijos stovyklose, grįžę namo buvo laikomi
išdavikais. („The Norwegian Volunteers of Waffen SS“,
http://www.frontkjemper.com/)
[6] Mirties bausmė įvykdyta 37 žmonėms. 25 iš jų buvo norvegai, apkaltinti
valstybės išdavyste, 12 vokiečių, nuteistų už nusikaltimus žmonijai. Dar 77
norvegai bei 18 vokiečių buvo įkalinti iki gyvos galvos. Tarp pastarųjų ir
generolas N. Falkenhorstas, bendrame Didžiosios Britanijos ir Norvegijos karo
teisme pripažintas kaltu už tai, kad perdavė į nelaisvę patekusius Sąjungininkų
karininkus SS egzekucijoms. Jis buvo nuteistas mirties bausme, tačiau vėliau
bausmė pakeista į laisvės atėmimą iki gyvos galvos.
[7] „Karo vaikų“ asociacija reikalauja, kad kompensacijos būtų gerokai didesnės
– iki 72 000 JAV dolerių asmeniui.
[8] Paktą pasirašė Vokietija, Japonija, Italija, Vengrija, Ispanija, Bulgarija,
Kroatija, Suomija, Rumunija, Slovakija ir Danija. Taip Japonijos užkariauta
Mandžiūrija ir nacionalistų Nankino vyriausybė Kinijoje.
[9] Danų istoriko Bo Lidegaardo studijoje teigiama, kad 6000 savanorių įstojo į

vermachto gretas. Daugumą savanorių sudarė Danijos vokiečiai (1500) arba

nacionalsocialistų partijos nariai. Užfiksuota šių legionierių konfliktų ir
incidentų su civiliais gyventojais, nes pastarieji į savanorius žiūrėjo su panieka.
(Lidegaard, p. 464)
[10] Tarp kitko. Dėl savo švelnios okupacinės politikos Werneris Bestas išvengė
mirties po karo. Mirties nuosprendis jam buvo paskelbtas, bet pakeistas į laisvės
atėmimą 12 metų. George’as Duckwitzas, išdavęs nacių planus danams, po karo
tapo Vokietijos ambasadoriumi Danijoje ir Izraelyje buvo apdovanotas už žydų
gelbėjimą. Hansas Hedtotfas po karo tapo populiariu politiku. Jis mirė 1953 m.
vis dar eidamas ministro pirmininko pareigas. 25-ųjų Danijos žydų išgelbėjimo
metinių proga Jeruzalėje buvo atidarytas valties pavidalo monumentas. Vilties,
gyvenimo ir žmogiškumo simbolis. Danijos vardu pavadinta mokykla, nemažai
miestų gatvių ar aikščių Izraelyje turi pavadinimų, susijusių su danų žygdarbiu.
Terezyno koncentracijos stovykloje užfiksuotas retas žydų išpirkimo atvejis.
1945 m. vasarį SS vadas H. Himmleris paleido 1210 žydų, daugiausia Olandijos,
į Šveicariją. Dėl jų su H. Himmleriu sugebėjo susitarti pronacis buvęs
Šveicarijos prezidentas Jeanas Marie Musy. Žydų organizacijos Šveicarijoje
sandoriui surinko 1,25 mln. JAV dolerių.
[11] Norvegijos karalius Hakonas nebuvo įleistas į Švediją dėl tos pačios

priežasties.
 Naujasis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas
– Winstonas Churchillis
Fiasko Skandinavijoje buvo smūgis, kurio N. Chamberlaino vyriausybė
neatlaikė. Praėjus vos penkioms savaitėms po leptelėjimo, kad Hitleris
„pavėlavo į autobusą“, N. Chamberlainas Bendruomenių rūmuose bandė
teisintis: „Pasitraukimas iš Norvegijos yra nesulyginamas su Galipoliu...[1] Čia
dalyvavo tik nedidelės pajėgos. Ne daugiau kaip viena divizija... Vis dėlto aš
puikiai suprantu, kad tai nepadrąsino mūsų draugų ir kad mūsų priešai
krykštauja... Aš noriu paprašyti nedaryti skubotų Norvegijos kampanijos
išvadų... Aš nepraradau tikėjimo galutine mūsų pergale, bet manau, kad mūsų
žmonės dar iki galo nesuvokė iškilusios grėsmės masto...“ (Replika iš salės:
„Mes tai girdėjome jau prieš penkerius metus“!) Replikos N. Chamberlaino
kalbą pertraukinėjo viena po kitos. Populiariausia iš jų buvo Hitler missed the
bus!227 Opozicijos lyderis Clementas Atlee žodžių į vatą nevyniojo: „Norvegija
ne vienintelė. Norvegija yra visų nesusipratimų kulminacija. Žmonės kalba, kad
atsakingi už mūsų veiksmus veikėjai yra nevykėliai, o jų karjera yra
nesibaigiantis nesėkmių maratonas. Norvegija sekė Čekoslovakiją ir Lenkiją.
Visur istorija ta pati – per vėlai228. Apibendrindamas padėtį torių atstovas Leo
Ameris kreipėsi į N. Chamberlainą tais pačiais žodžiais, kuriuos pasakė Oliveris
Kromvelis Ilgojo parlamento likučiams 1653 m.: „Jūs čia per ilgai užsisėdėjote,
nieko doro nenuveikdami. Aš sakau, pasitraukite ir leiskite veikti be jūsų. Dėl
Dievo meilės, išeikite!“229 Viskas baigėsi balsavimu dėl pasitikėjimo, po jo tapo
aišku, kad pasitikėjimo vyriausybė nebeturi. Lydimas šūksnių Go go go!
N. Chamberlainas paliko susirinkimą ir kitą dieną atsistatydino.

Ironiška, bet už nesėkmes Skandinavijoje labiausiai buvo atsakingas

kampanijos autorius Winstonas Churchillis. „Tai buvo stebuklas, – rašė jis savo
memuaruose. – Aš tikrai nežinau, kaip sugebėjau išsaugoti savo kailį ir
visuomenės pagarbą, kai visa kaltinimų lavina kliuvo vargšui misteriui
N. Chamberlainui.“230 Daugelis politikų į W. Churchillį žiūrėjo atsargiai, nes per
savo karštakošiškumą jis nuolat įsiveldavo į avantiūras ir dažniausiai su
prastomis pasekmėmis[2]. Politikoje W. Churchillis buvo jau apie 40 metų, tačiau
pastarąjį dešimtmetį vadino „laukiniais metais“, nes buvo atsidūręs ant atsarginių
suolo. Sugrįžti jam padėjo nuosekli ir nuolatinė kritika nuolaidžiavimo Hitleriui
atžvilgiu. Jis tapo tarsi pranašu, kurio perspėjimai išsipildė. Nemažai politikų
favoritu laikė lordą Halifaxą, tačiau karalius pasirinko W. Churchillį, nes jo
populiarumas tarp žmonių buvo akivaizdus231. Kitoks pasirinkimas galėjo iš
esmės pakeisti istoriją. Tačiau jis buvo toks, kokio Britanijai tuo metu labiausiai
reikėjo. Viena iš svarbių W. Churchillio savybių buvo jo oratoriniai sugebėjimai,
jie sutelkė šalį kovai. Dar 1897 m. apie žodžio galią W. Churchillis rašė: „Iš visų
žmonėms suteiktų talentų brangiausia yra iškalbos dovana. Turintis ją gali
daugiau nei didis karalius. Jis yra nepriklausoma pasaulio jėga. Apleistas savo
partijos, išduotas savo draugų, išmestas iš savo postų, kad ir kam jis vadovautų,
jo galia vis tiek lieka didžiulė.“232 Isteriški perspėjimai apie Hitlerio grėsmę, jo
laisvamaniškas ego ir radikalūs žingsniai paliko W. Churchillį nuošalyje partijos,
be draugų ir be postų. Tačiau jis išsaugojo iškalbos dovaną ir dabar įgijo
sprendimo galią, vertą „didžio karaliaus“[3]. Šis derinys reiškė, kad Hitleris įgijo
nesutaikomą ir neperkalbamą priešą. Kupiną ryžto, įkarščio ir pasitikėjimo
savimi. Vėliau, prisimindamas gegužės 10-ąją, Winstonas Churchillis užrašė:
„Aš pajutau visišką palengvėjimą. Pagaliau aš turėjau įgaliojimus valdyti ir
nustatyti visas didžiulės scenos kryptis. Aš pasijutau tarsi eidamas koja į koją su
likimu, kad visas mano ligšiolinis gyvenimas buvo tik pasiruošimas šiai
akimirkai, šiam išbandymui.“233 Tą pačią dieną, kai W. Churchillis tapo ministru
pirmininku, Hitleris nutraukė keistą tylą Vakarų fronte. Ambicingiausio iki šiol
smūgio taikiniais tapo Belgija, Olandija ir Prancūzija.
[1] Sąjungininkų fiasko I pasauliniam kare, kai Turkijoje, Dardaneluose,

išlaipintos pajėgos prarado daugiau kaip 200 000 kareivių.

[2] W. Churchillis buvo prieš moterų balsavimo teisę, katastrofa pasibaigęs

išsilaipinimas Galipolyje buvo jo kūdikis; jis prisidėjo prie to, kad svaras būtų
susietas su aukso standartu, o kai kilo masiniai darbininkų streikai, siūlė juos
malšinti jėga. Jis lygiai taip pat griežtai buvo prieš bet kokių autonominių laisvių
suteikimą Indijoje. Šalies politikoje jis smarkiai susigadino reputaciją per
1936 m. sosto atsižadėjimo skandalą, kai palaikė karalių, norintį vesti dukart
išsiskyrusią amerikietę. Konstitucijos krizė baigėsi tuo, kad Edvardui VIII teko
atsisakyti sosto, bet ši istorija sukėlė gandų apie neva buriamą karaliaus partiją,
kuriai vadovautų W. Churchillis.
[3] Paskirtas ministru pirmininku W. Churchillis tą pačią dieną paskyrė save

gynybos ministru.
12. Didžiausia Hitlerio pergalė
Vakarų fronto kareiviai! Šiandien prasidedantis mūšis nulems vokiečių
tautos likimą tūkstančiui metų. Veržkitės pirmyn ir atlikite savo pareigą!
Hitleris kampanijos išvakarėse savo kareiviams

Ponai, netrukus jūs tapsite didžiausios istorijoje pergalės liudininkais!

Hitleris kampanijos išvakarėse savo generolams

Mes kausimės paplūdimiuose, kausimės išsilaipinimo vietose, kausimės

laukuose ir gatvėse, kausimės kalvose; mes niekada nepasiduosime! Ir
net jeigu – kuo aš nė akimirkos netikiu – ši sala arba didelė jos dalis bus
pavergta ir merdės, mūsų imperija už jūrų, ginkluota ir saugoma britų
laivyno, tęs kovą, kol su Dievo pagalba Naujasis Pasaulis su visa savo
jėga ir galia ateis išgelbėti ir išlaisvinti Senojo.
Winstonas Churchillis. 1940 m. birželio 4 d.

Ši ceremonija nuplaus didžiausią Vokietijos pažeminimą kartą ir visiems

laikams.
Wilhelmas Keitelis prieš paliaubų su prancūzais pasirašymą.
1940 m. birželio 21 d.

Prancūzija pralaimėjo mūšį, bet ne karą... Šis karas nesibaigia mūšiu

dėl Prancūzijos. Tai yra pasaulinis karas... Kad ir kas atsitiktų,
prancūzų pasipriešinimo liepsna negali užgesti ir neužges.
Charles’is de Gaulle’is. 1940 m. birželio 18 d.

Kaip jie galėjo leistis Hitlerio nugalimi, kaip jie galėjo būti taip
sutriuškinti? Negi jie negalėjo bent kiek pasipriešinti?
Stalinas Nikitai Chruščiovui
 Vokiečių plano evoliucija
Nuo pat 1939 m. rudens[1] Hitleris laikė Vokietijos ginkluotąsias pajėgas
Vakaruose tarsi užtaisytą šautuvą, kuris turi būti pasiruošęs iššauti, kai tik bus
duotas starto ženklas. Dėl prasto oro operacija buvo vis atidėliojama, tačiau
fiureris nė nemanė jos nukelti ilgesniam laikui, jis tik laukė tinkamos progos.
1940 m. sausio 10 d. Fall Gelb detalės buvo aptariamos generaliniame štabe.
Orų prognozė buvo palanki, taigi Hitleris paskelbė tikslią datą – puolimas turėjo
prasidėti sausio 17 d. auštant. Tačiau tą pačią sausio 10-ąją Berlyną pasiekė
netikėta žinia. Iš Miunsterio į Kelną skridęs vokiečių karinis lėktuvas nukrypo
nuo kurso ir buvo priverstas nusileisti Belgijos teritorijoje. Šiuo lėktuvu skridęs
liuftvafės majoras Helmuthas Reinbergeris, 7-osios oro desantininkų divizijos
štabo karininkas, su savimi turėjo išsamius Fall Gelb planus su žemėlapiais.
H. Reinbergas padegė lagaminą su nepaprastai svarbiais dokumentais, tačiau
atskubėję belgų patruliai spėjo užgesinti ugnį. Sulaikymo kabinete majoras
pabandė įmesti dokumentus į degančią krosnį, tačiau belgų pareigūnas juos
ištraukė1.

Kad dokumentai buvo tikri, belgams nekilo abejonių nuo pat pradžių.
Kabinete buvo paslėpti mikrofonai, ir jie girdėjo, kad pirmiausia atvykęs
vokiečių karo atašė paklausė H. Reinbergo, ar jis sunaikino dokumentus2.
Majoras pareiškė, kad jam pavyko sunaikinti dokumentus iki neįskaitomų
fragmentų, bet netrukus paaiškėjo, kad tai netiesa. Pritrenktas naujienos Hitleris
įsiveržė į A. Jodlio kabinetą ir pareikalavo OKW operacijų viršininko viso
sąrašo dokumentų, kurie galėjo patekti belgams į rankas. Kol A. Jodlis vardijo,
ką galėjo sužinoti priešai, fiureris kumščiu daužė sienas ir svaidėsi prakeiksmais:
„Per tokius dalykus galima ir karą pralaimėti!“[2] 3 Sausio 13 d. dienoraštyje
A. Jodlis užrašė: „Jeigu priešams atiteko visi dokumentai, padėtis katastrofiška.“
Tos pačios dienos OKW štabo viršininko žurnale atsirado dar vienas įrašas:
„Įsakymas telefonu generolui Halderiui: Sustabdyti visus manevrus.“ Ataka
buvo atšaukta, nes sausio 13 d. Vokietijos ambasadorius Belgijoje informavo
apie ženklių Belgijos pajėgų judėjimą pasienyje ir skelbiamą mobilizaciją, kurią,
anot jo, greičiausiai paskatino „Vokietijos ginkluotųjų pajėgų koncentracija
pasienyje ir ne iki galo sudegintų vokiečių karininko dokumentų turinys“4.
Įdomu, kad, nepaisydamas šių įvykių, sausio 13 d. Hitleris puolimą nukėlė tik
trims dienoms, o paskui jį atšaukė dėl pablogėjusių orų prognozių. „Jeigu mes
nesulauksime aštuonių dienų gero ir giedro oro, teks palaukti iki pavasario“, –
pareiškė fiureris savo generolams sausio 16 d.5 Kitą dieną Berlyne tapo aišku,
kad H. Reinbergas geriausiu atveju sunaikino tik dalį savo lagamino turinio.
Belgijos užsienio reikalų ministras Paulis Henris Spaakas vokiečių ambasadoriui
be užuolankų pareiškė, kad į jų rankas patekę dokumentai yra „akivaizdus
planuojamo puolimo įrodymas. Tai ne šiaip operacijos planas, bet išsamus
puolimo įsakymas, kuriame trūksta tik datos6. Belgija išsiuntė dokumentų
kopijas Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai. Fall Gelb planas buvo demaskuotas.
Sausio 20 d. Hitleris dar kartą pareiškė esąs įsitikinęs, kad Vokietija laimės šį
karą, bet „mes galime ir pralaimėti, jei neišmoksime laikyti liežuvio už dantų“.
Ypatinga parengtis turėjo būti išlaikyta, bet tik dėl to, kad Vakarai manytų, jog
puolimas gali prasidėti bet kuriuo metu7. Operacija buvo atšaukta.

1940 m. pavasarį viskas buvo parengta. Sėkminga kampanija Skandinavijoje

artėjo prie pabaigos. Vermachtas ir liuftvafė buvo kur kas geriau pasiruošę
smūgiui nei rudenį ar žiemą, ir svarbiausia, laikas, kurį Hitleris taip bijojo
prarasti, suveikė Trečiojo Reicho naudai. Pirmasis paskubomis parengtas Fall
Gelb planas iš esmės buvo A. Schlieffeno plano modifikacija. Grafas Alfredas
von Schlieffenas hipotetinį karo su Prancūzija scenarijų sukūrė 1905 m. I
pasaulinio karo metu vokiečiai pabandė jį įgyvendinti. 1914 m. buvo
smūgiuojama dviem flangais – dešiniuoju per Belgiją, ir kairiuoju per Elzasą ir
Lotaringiją. A. Schlieffenas perspėjo, kad stipriausias turi būti dešinysis flangas,
tačiau jis buvo ženkliai susilpnintas kairiojo sąskaita. Tada vokiečių pergalė
turėjo būti greita, nes Rytų fronte laukė mūšiai su Rusija. Iš pradžių jie
sėkmingai stūmėsi į priekį nesutikdami rimtesnio pasipriešinimo, kol pernelyg
ištįsusioms pajėgoms buvo suduotas smūgis prie Marnos (upė Šiaurės
Prancūzijoje), ir prasidėjo apkasų karo mėsmalė. Galiausiai pagrindine
kaizerinės Vokietijos pralaimėjimo priežastimi tapo karas dviem frontais.
Vokiečiai įklimpo Vakaruose, o kai išsikapstė Rytuose, jau buvo per vėlu.

1939–1940 m., pasirūpinęs ramybe Rytuose, Hitleris buvo pasiryžęs

surizikuoti dar kartą. Vienintelis skirtumas nuo 1914 m. tas, kad dešiniajame
flange buvo planuojama smūgiuoti net tik per Belgiją, bet ir Olandiją, ir čia
smūgis šįkart iš tikrųjų turėjo būti galingiausias. Armijų grupei (AG) „B“ buvo
planuojama atiduoti visas 10 vermachto Panzer divizijų8.

Tai, kad pirminis Gelb planas pateko į Sąjungininkų rankas, viską sujaukė.
Šis incidentas buvo kur kas reikšmingesnis nei tuo metu atrodė. A. Schlieffeno
strategija buvo tokia paprasta ir nuspėjama, kad dar iki susipažindami su
vokiečių planais 1939 m. lapkričio 17 d. Sąjungininkai patvirtino savo „Planą D“
(„D“ raidė reiškė pirmąją Deilės upės pavadinimo raidę). Jei vokiečiai įsiveržtų į
Belgiją, jame buvo numatoma 1-ąją ir 9-ąją Prancūzijos armijas bei britų
ekspedicines pajėgas permesti prie pagrindinės numatomos gynybos linijos
Belgijoje palei Deilės ir Maso upes. Belgai, iki pat paskutinės akimirkos
nesiryžę nutraukti neutralumo ir neleidę Sąjungininkų pajėgoms įžengti į savo
teritoriją, savo ruožtu pažadėjo kiek įmanoma labiau sustiprinti šias gynybos
linijas ir duoti tokį atkirtį agresoriams, kad Sąjungininkai spėtų ateiti į pagalbą.
Taigi, jei vokiečiai būtų laikęsi pirmojo savo plano varianto, ties Deilės linija
būtų susidūrę su galingu bendrų Britanijos, Prancūzijos ir Belgijos karinių
pajėgų pasipriešinimu ir priversti stoti į mūšį su lygiaverčiu bei gerai
įsitvirtinusiu priešu. Toks scenarijus anaiptol negarantavo sėkmės. Po sausio 10
d. incidento, kai vokiečių kampanijos planas pateko Sąjungininkams į rankas,
Hitleris svaidėsi žaibais, tačiau iš tikrųjų tai buvo dar viena likimo dovana. Viena
iš tų, kurias galima įvertinti tik vėliau.

Iki tol fiureris nesikišo nei į OKW planavimą, nei juo labiau į operacijų
vykdymą, tačiau Vakarų kampanijos išvakarėse ir jos metu viskas pasikeitė
negrįžtamai. Hitleris tapo strategu, kuris įtikėjo, kad geriau už savo generolus
žino, ką ir kaip reikia daryti. 1946 m. W. Keitelis savo fiurerį vadino „iškiliausiu
visų laikų feldmaršalu“. „Aš laikiau jį genijumi. Jis sublizgėjo ne kartą...
Olandijos–Belgijos kampanijoje jis pačiu laiku ir pačiu tinkamiausiu būdu
pakeitė planus. Jis turėjo neįtikėtiną atmintį – atmintinai žinojo visus pasaulio
laivynų laivus9.

Hitlerio žinios, susijusios su karo reikalais, tikrai buvo įspūdingos. „Jo

gebėjimas suprasti menkiausias smulkmenas, istorijos pojūtis, puiki atmintis,
strateginė vizija turėjo trūkumų, bet, vertinant šaltoje ir objektyvioje karo
istorijos šviesoje, buvo išskirtinis“, – rašė vienas istorikas10. Hitlerio gebėjimas
prisiminti net menkiausias technines detales buvo fenomenalus. Jo asmeninėje
bibliotekoje buvo daugiau kaip 16 000 knygų. Tarp istorinių ir filosofinių darbų
nemažą dalį sudarė almanachai apie karo laivus, lėktuvus, šarvuotąją techniką.
Vienas užsienio žurnalistas, prieš karą gavęs progą susipažinti su bibliotekų
turiniu Berlyne ir Berchtesgadene, rašė, kad jos pilnos „išsamių darbų apie
uniformas, ginklus, karo logistiką, mobilizaciją, armijų dydžius taikos metu,
moralę ir balistiką“. Fiurerio spaudos sekretorius Otto Dietrichas žavėjosi: „Jo
ginkluotės išmanymas buvo išskirtinis. Pvz., jis žinojo visus pasaulio karo
laivus, įtrauktus į jo perskaitytus veikalus. Iš atminties galėjo sudiktuoti jų
pastatymo metus, pakeitimus ir greitį, jų šarvų storį, išvardyti jų bokštus ir
pabūklus. Jis buvo nuodugniai išstudijavęs moderniosios artilerijos sprendimus
ir šiuolaikinių tankų konstrukcijas visose šalyse.“ Epizodų, kai Hitleris
demonstravo šias savo žinias per II pasaulinį karą, buvo gausybė. Dažniausiai
diskusijose su karo vadais fiureris taip atitrūkdavo nuo jam nepatinkančios
esmės. Suglumę generolai būdavo priversti klausytis, kiek arklio galių reikia
traktoriui, kad šis galėtų tempti sunkiąsias haubicas, apie tankų pavarų
problemas, rikošeto pavojus, kylančius naudojant prieštankinius pabūklus,
sunkiųjų bombonešių galimybes naktį, žemiausią aukštį, iš kurio gali šokti oro
desantininkai, maksimalų aukštį, kurį gali pasiekti priešų naikintuvai,
povandeninių laivų greitį, liepsnosvaidžių pranašumus prieš granatas, kai
atstumas nuo priešo tik 30 metrų, ir t. t.11 Žinoma, smulkmenų ir subtilybių
išmanymas toli gražu ne tas pats, kaip strateginės įžvalgos ir vizijos, bet
kampanija Prancūzijoje, J. Goebbelso žodžiais tariant, pavers Hitlerį „didžiausiu
visų laikų karvedžiu“. Po karo daugelis vermachto vadų savo memuaruose rašys,
kad „mėgėjiškas kapralas“ atėmė iš jų pergales, tačiau tai labai vienpusiškas ir
dažnai pasiteisinimų ieškantis požiūris. Hitleris, kaip strategas, padarys ne vieną
klaidą, ir mes visas jas suskaičiuosime, tačiau lygiai taip pat reikia skaičiuoti ir
jo strateginės įžvalgos blykstelėjimus. Vienas iš jų įvyko būtent planuojant
puolimą Vakaruose 1940 m.

Dar 1939 m. spalį pristatydamas apsisprendimą smogti Vakaruose, fiureris

generolams pateikė savo išvadas apie tankų ir aviacijos panaudojimą Lenkijoje ir
rekomendacijas, kaip naująją taktiką reikia įgyvendinti Vakaruose. Svarbiausia,
anot Hitlerio, išvengti pozicinio 1914–1918 m. karo. Tankų divizijos turi
pralaužti frontą svarbiausiuose taškuose: „Jos neturi paskęsti nesibaigiančių
susidūrimų maišalynėje Belgijos miestuose. Joms apskritai nereikia atakuoti
miestų. Jų užduotis yra palaikyti pagrindines armijos puolimo kryptis
šturmuojant nustatytas silpnąsias vietas ir neleidžiant susiformuoti stabiliems
frontams... Galų gale improvizuokite!“12 Tai buvo labai tiksli būsimo karo
pobūdžio prognozė, keista, bet Vakarų karo specialistai, priešingai nei „mėgėjų
lygos kapralas“, iš pamokų Lenkijoje nepasimokė.

Spalio pabaigoje susipažinęs su Fall Gelb planu Hitleris nebuvo patenkintas.

Jis beveik niekuo nesiskyrė nuo A. Schlieffeno plano, todėl fiureris W. Keiteliui
ir A. Jodliui pareiškė: „Tokia pati operacija du kartus iš eilės pavykti negali. Aš
turiu mintyje kai ką kita. Pranešiu apie tai po kelių dienų.“ Spalio 25 d. Hitleris
išreiškė nuogąstavimą, kad dabartiniam planui trūksta netikėtumo elemento, ir
pirmą kartą išdėstė idėją, kuri pribloškė vadus. W. Brauchitschas su F. Halderiu
puolė ginčytis, o AG „B“ vadas F. Bockas dienoraštyje užrašė: „Fiurerio noras ir
idėja yra sutelkti pagrindinį smūgį Maso pietuose... kad žygiuojančios į vakarus
ir šiaurės vakarus priešų pajėgos būtų atkirstos ir sunaikintos.“ Tada tai buvo tik
idėja. Hitleris paprašė ją įvertinti ir pridūrė, kad neketina laukti iki pavasario,
tačiau pamatas buvo padėtas, ir ši mintis fiurerio nebepaleido13. Lapkritį ant jo
stalo kanceliarijos kabinete didžiąją dalį užėmė kalnuoto Ardėnų regiono reljefo
žemėlapis, ir Hitleris valandų valandas analizavo jį, bandydamas rasti atsakymą į
pagrindinį klausimą – ar gali pro čia pralįsti tankai?14

Hitleris nežinojo, kad tuo pat metu šį klausimą sprendė ir talentingas štabo
karininkas, generolas leitenantas Erichas von Mansteinas. 1939 m. lapkritį
E. Mansteinas buvo paskirtas AG „A“ štabo vadu, ir jam iš karto nepatiko
pirminis operacijos planas. Studijuodamas žemėlapius jis rado galimai (ir tikrai)
silpną vietą Sąjungininkų gynyboje. Tai buvo tas pats planuojančiųjų tiek
puolimą, tiek gynybą pamirštas maždaug 80 km pločio sektorius palei Maso upę
tarp Dinano ir Sedano. Kaip ir daugelis genialių idėjų, E. Mansteino sumanymas
buvo paprastas. Jis siūlė pagrindinį smūgį suduoti ne ten, kur priešai jo laukia, o
centre, kur stūkso Ardėnų miškai ir kalvos. Nors, visuotiniu įsitiki nimu, ši
teritorija buvo visiškai nepravažiuojama tankams ir motorizuotosioms pajėgoms,
po diskusijų su tankų ekspertu Heinzu Guderianu, įkvėptas jo naujųjų karybos
metodų, E. Mansteinas nusprendė, kad Ardėnų regionas nėra neįveikiama kliūtis.
Jis siūlė pagrindinį smūgį suduoti būtent čia, būtent su maksimalia šarvuotosios
ir motorizuotosios technikos galia ir greičiu. Idėja užsikrėtė ir jo viršininkas
generolas pulkininkas Gerdas von Rundstedtas, galbūt dėl to, kad ja patikėjo, o
galbūt dėl to, kad jam, AG „A“ vadui, pagal naująjį scenarijų atitektų visi
triumfo laurai. Liko tik viena problema – konservatoriška OKH vadovybė net
nenorėjo leistis į diskusijas šia tema. Vyriausiojo Vokietijos pajėgų vado
W. Brauchitscho neryžtingumu mes jau turėjome progų įsitikinti, o jo štabo
vadas Franzas Halderis, 1939 m. spalį gavęs įsakymą paruošti operaciją
„Geltona“, rekomendavo ją vykdyti… 1942 metais!15 Senosios vokiečių karo
gvardijos mąstymas tebedvelkė dvasia, diktuojančia atsargią ir kruopščiai
žingsnis po žingsnio planuojamą strategiją, panašią į britų ir prancūzų.

W. Brauchitschas atmetė E. Mansteino planą ir atsisakė jį parodyti fiureriui,

F. Halderis nenoriai sutiko pamėginti jį įvertinti karo žaidimuose, kurie vykdomi
prieš tokias operacijas, tačiau vidutinybės nemėgsta protingesnių už save
išsišokėlių. 1940 m. sausį nenustygstantį vietoje su įkyriais savo pasiūlymais
E. Mansteiną W. Brauchitschas paaukštino į korpuso vadus. Paaukštinimas buvo
tik formalus, iš tikrųjų E. Mansteinas buvo nušalintas nuo vadovavimo štabui ir
išsiųstas į fronto užnugarį16. Tačiau šis užkulisinis žaidimas neliko nepastebėtas.
Tuo metu pirminiai Fall Gelb planai jau buvo patekę į Sąjungininkų rankas, ir
Hitleris laukė iš savo karo vadovybės „esminių pakeitimų“. Sausio pabaigoje
fiureris išsiuntė į Vakarų frontą savo adjutantą, ir vasario 1 d. pulkininkas
Rudolfas Schmundtas raportavo apie „radikalius“ E. Mansteino pasiūlymus17.
Sužavėtas Hitleris nusprendė išklausyti šių pasiūlymų tiesiai iš jų autoriaus lūpų.
Pagal protokolą paaukštinti karininkai privalo atiduoti pagarbą valstybės
vadovui, o šis rengia šventinius pietus. Taigi vasario 17 d. E. Mansteinas atvyko
į Reicho kanceliariją, o jo pokalbis su fiureriu truko visą rytą18. Tai buvo
lemtingas susitikimas. „Mansteinas yra vienintelis generolas, suprantantis mano
idėjas“, – po jo pareiškė Hitleris19, o kitą dieną susitikime su karo vadovybe
pateikė naująją strategiją kaip savo20. Blogi orai, privertę atšaukti puolimą,
incidentas, privertęs ieškoti kitokių sprendimų, Hitlerio siekis rasti nestandartinį
ir netikėtą sprendimą bei profesionalus jo įgyvendinimo planas staiga virto vienu
kūnu. Hitleris su tokiu užsidegimu ir reikliu užsispyrimu ėmėsi darbo, kad
netrukus A. Jodlis, prieš tai vadinęs pasiūlymą rizikingu, F. Halderis, vadinęs jį
nesąmoningu, ir visi kiti, atsargiai vertinę ambicingą siūlymą, buvo priversti
pasiduoti fiurerio valiai. Iš suformuluotų idėjų per vieną savaitę po Hitlerio
pokalbio su E. Mansteinu 1940 m. vasario 24 d. planas buvo ne tik patvirtintas,
bet ir patobulintas. Karinių dalinių vadai gavo įsakymą perdislokuoti savo
pajėgas iki gegužės 7 d.21

Naujausia Fall Gelb versija vėliau gavo neoficialų pavadinimą Sichelschnitt

(Pjautuvo pjūvis). Pagal ją pagrindinis smūgis turėjo būti suduotas centre, per
Ardėnų miškus, kurie, Sąjungininkų manymu, didžiulėms tankų grupuotėms
turėjo būti neįveikiama kliūtis. Tačiau tai buvo ne vienintelė staigmena.
Vokietijos puolimas turėjo sudaryti įspūdį, kad viskas vyksta pagal planą, kuris
žinomas priešams. Todėl, norėdama sutraukti didžiules Sąjungininkų karines
pajėgas Šiaurėje, vermachto AG „B“, kaip ir pagal ankstesnį scenarijų, turėjo
atakuoti per Belgiją ir Olandiją. Kuo daugiau Sąjungininkų pajėgų ją pasitiks,
tuo didesnis bus grobis užsitrenkus spąstams. Tai, žinoma, buvo tik prognozė,
bet ji buvo teisinga. Vokiečių planas pasikeitė iš esmės, o Sąjungininkai liko prie
pirmojo ir vienintelio, jų manymu, įmanomo varianto. 1940 m. kovą Prancūzijos
vyriausiasis karinių pajėgų vadas Maurice’as Gamelinas nusprendė, kad reikia
plėsti gynybą ne tik palei Belgiją, bet ir Olandiją. Pagal jo sumanymą,
Sąjungininkų pajėgoms reikėjo būti pasiruošusioms užimti pozicijas ties Pietų
Olandijos miestu Breda. Tai buvo didelis gynybos išplėtimas. Tokiam manevrui
atlikti M. Gamelinas padidino divizijų skaičių nuo 20 iki 32, ženkliai
susilpnindamas strateginį rezervą. Maža to, kadangi invazijos atveju manevras
turėjo būti greitas, į šį sektorių jis nusprendė permesti kone visas mobiliąsias
pajėgas22. Sąjungininkai šoko tarsi pagal priešų dūdelę – jie rengėsi stačia galva
nerti į spąstus, su visomis geriausiomis savo armijomis.

Žinodami, kaip susiklostė karo kampanija Prancūzijoje, karo istorikai

kritikuoja tuometinę Sąjungininkų strategiją, tačiau tada ne tik jų, bet ir vokiečių
generaliniam karo štabui atrodė, kad kitų scenarijų paprasčiausiai nėra. Geriausia
pasaulyje gynybinių įtvirtinimų linija Maginot ėjo palei visą Prancūzijos ir
Vokietijos sieną. Tiesiogiai šturmuoti liniją prilygo savižudybei, tad vienintelis
logiškas sprendimas buvo pulti per Belgiją ir Olandiją, nes čia Maginot linija
nebuvo pastatyta. Tačiau Belgija taip pat turėjo fortų liniją, Olandija –
gynybinius įtvirtinimus ties vandens kanalų sistema. Šiame fronte tankams
vietovės buvo sunkiai įveikiamos, o Sąjungininkai ketino čia sutelkti visas
pagrindines savo pajėgas. Planas įklampinti vokiečius ir priešpastatyti jų žaibo
karui apkasų karo stagnaciją turėjo vieną rimtą spragą – jis galėjo suveikti tik tuo
atveju, jei priešai iš tikrųjų atakuotų numatyta kryptimi.

Nuostabi E. Mansteino idėja reiškė, kad priešai to nedarys, pagrindinius

kozirius – greitį ir netikėtumą – vokiečiai pasiliko sau. Jų raktas į pergalę buvo
sėkmingas prasiveržimas centre. Kirtusios „nepravažiuojamus“ Ardėnų miškus ir
kalvas, didžiulės tankų grupuotės turėjo įvykdyti svarbią užduotį – žaibiškai
užimti persikėlimo per Maso upę taškus. Ši upė buvo paskutinė rimta kliūtis, ir
jeigu tankų ešelonams pavyktų įsitvirtinti kitoje upės pusėje iki tol, kol
Sąjungininkai supras, kas vyksta, kelias į Prancūziją būtų atviras net keliomis
kryptimis. Greitis ir netikėtumas turėjo užtikrinti, kad priešai nespės šiam
sektoriui atsiųsti pastiprinimo. Sėkmės atveju buvo galima rinktis net kelias
alternatyvas: pasukti į rytus ir iš užnugario apsupti Maginot liniją, patraukti į
pietvakarius link Paryžiaus arba tęsti veržimąsi į vakarus link Lamanšo.
Operacijos metu buvo pasirinkta pastaroji kryptis, tačiau bet kuriuo atveju
Sąjungininkų pajėgos būtų perrėžtos pusiau ir tai patvirtina plano lankstumą bei
galimybes jį koreguoti pagal realiai susiklosčiusias aplinkybes. Rizikingiausia
plano dalis buvo būtent persikėlimas per Maso upę. Fedoras von Bockas,
nepatenkintas, kad jo vadovaujamai AG „B“ dabar tenka tik antraeilis vaidmuo,
dūrė pirštu į šį tašką ir pabandė nupiešti blogiausią scenarijų: „Jūs šliaušite
dešimt mylių nuo Maginot linijos savo flange ir tikitės, kad prancūzai tiesiog
inertiškai žiūrės! Jūs sugrūsite krūvas tankų junginių į siaurus kalnuotos Ardėnų
vietovės kelius, lyg neegzistuotų toks dalykas kaip karinės oro pajėgos! Ir jūs dar
tikitės įvykdyti operaciją prasiverždami 200 mylių iki pat kranto su neapsaugotu
pietiniu flangu, kur stovi krūva Prancūzijos armijų?“ – klausė F. Bockas23. Jo
replikos senosios kartos vokiečių generolams turėjo priminti, kuo baigėsi
paskutinė tokia operacija Prancūzijoje 1914 m. F. Bockas bandė perspėti, kad
„Pjautuvo smūgiams“ nepavykus, Vakarų fronte dar kartą galėjo įsivyrauti
stagnacija. Kampanijos išvakarėse jo nuogąstavimai atrodė rimti, po jos nebe,
nes 1940 m. pasikeitė tiek karo metodai, tiek bendra padėtis. Skirtingai nei
1914 m., Paryžius nebuvo gynybinė tvirtovė, iš kurios prancūzų armijos galėtų
staigiai smūgiuoti. Šį kartą Prancūziją saugojo Maginot linija, kurią pralaužti
buvo praktiškai neįmanoma, tačiau operacijos likimas turėjo spręstis kitur.
Centre vokiečių tankai ketino ne „šliaužti“, o skristi po keliasdešimt kilometrų
per dieną, kaip tai jau darė Lenkijoje. Kad ir kur stovėtų „krūvos prancūzų
armijų“, jos negalėjo pademonstruoti tokio mobilumo, nes pagrindinės greitosios
pajėgos buvo permestos į šiaurę, kaip ir numatė E. Mansteinas. „Toks dalykas“
kaip oro pajėgos, žinoma, egzistavo, tačiau jas turėjo ne tik Sąjungininkai.
Liuftvafė ne tik niekuo nenusileido Armee de l’Air ir RAF kartu sudėjus, bet kai
kuriais atžvilgiais savo priešus lenkė. Kartais sakoma, kad geras planas yra pusė
darbo, ko gero, šiuo atveju E. Mansteino idėja buvo verta net daugiau. Netrukus
prasidėsiančioje kampanijoje ji tapo lemiamu veiksniu. Tai, kad Sąjungininkai
buvo įsitikinę, jog žino būsimą scenarijų, netikėtumo elementą tik sustiprino. Jie
buvo tarsi kovotojas ringe, kurio kojas dengia nepramušami šarvai (Maginot
linija), todėl jis atidžiai saugo galvą (Belgija, Olandija ir Prancūzijos šiaurė) ir
nelabai jaudinasi dėl juosmens, nes visą pilvą dengia spyglių juosta, į kurią
smūgiuodamas priešas turėtų susikruvinti rankas. Jeigu jis vis dėlto pamėgintų
surizikuoti, laiko kontratakai turėtų būti užtektinai. Bet smūgis į paširdžius bus
toks smarkus, kad laiko atsakomajam kirčiui neliks – kovotojas bus išmuštas iš
pusiausvyros taip, kad vos galės laikytis ant kojų. O priešas tuo metu jį talžys ir
per galvą, ir per pilvą, tad taps nebeaišku, kas iš tikrųjų vyksta. Ir vis dėlto pats
planas negarantavo pergalės. Jį reikėjo įgyvendinti. Rizika buvo didžiulė jau
vien dėl to, kad šį kartą, pirmą kartą II pasauliniame kare, Trečiojo Reicho
varžovas buvo lygiavertis.
[1] Puolimo direktyva Nr. 6 pasirašyta spalio 9 d.

[2] Pirmoji Hitlerio reakcija į šį incidentą buvo sausio 11 d. įsakymas, kuriame

skelbiama: „Niekas: joks karinis biuras, joks karininkas negali būti supažindinti
su paslaptimis, kurias žinoti jiems nėra pareigybinių priežasčių. Jie turi žinoti tik
tiek, kiek yra būtina vykdant savo užduotis, ir ne anksčiau negu reikia.“
(Kershaw Nemesis p. 290). Luftlotte II vadą Helmuthą Felmy po šio incidento
pakeitė talentingas Albertas Kesselringas.
 Jėgų santykis
Mūšio išvakarėse, 1940 m. gegužę, popieriuje abiejų pusių jėgos buvo
praktiškai lygios. Abu varžovai netrukus atsidarysiančiame fronte turėjo
didžiules 3 milijonų armijas. Sąjungininkai turėjo daugiau artilerijos, daugiau
tankų. Liuftvafė pranoko savo oponentus ore. Kadangi matematiškai jėgos
atrodo lygios, verta pamėginti pamatuoti jas net tik kiekybės, bet ir kokybės
ženklu.

KAMPANIJA VAKARUOSE (FALL GELB) 1940 M. GEGUŽĖS 10–BIRŽELIO 25 D. 24

VOKIETIJA
SVARBIAUSI KARINIAI JUNGINIAI IR VADAI. 1940 m. gegužės 10 d.[1]
Armijų grupė „A“ (von Rundstedtas) – 45 divizijos
• 4-oji armija (von Kluge)
• 12-oji armija (Listas)
• 16-oji armija (Buschas)
Armijų grupė „B“ (von Bockas) – 29 divizijos
• 6-oji armija (von Reichenau)
• 18-oji armija (von Küchleris)
Armijų grupė „c“ (von Leebas) – 19 divizijų
• 1-oji armija (von Witzlebenas)
• 7-oji armija (Dollmannas)
KARINĖ GALIA
141 divizija
Apie 2,9 mln. kareivių
7378 artilerijos ir įvairaus kalibro pabūklai
2445 tankai
Apie 3200 kovinių lėktuvų (be žvalgybinių ir
transporto)
Prancūzija, Didžioji Britanija, Belgija,
Olandija
1-oji armijų grupė (Bilotte) 40 divizijų
• 7-oji armija (Giraud)
• Britų ekspedicinės pajėgos – BEF (Gortas)
• 1-oji armija (Blanchardas)
• 9-oji armija (Corapas)
• 2-oji armija (Huntzigeris)
2-oji armijų grupė (Pretelatas) 35 divizijos
3-ioji armijų grupė (Bessonas) 14 divizijų
Belgijos armija (22 divizijos)
Olandijos armija (10 divizijų)
144 divizijos
Apie 3 mln. kareivių
13 974 artilerijos ir įvairaus kalibro pabūklai
3384 tankai
1900 kovinių lėktuvų

Iki 1939 m. gruodžio Didžioji Britanija pasiuntė į Prancūziją visas penkias

savo reguliariosios armijos divizijas (British Expedition Force – BEF). Iki
1940 m. balandžio buvo permestos dar 5 divizijos, tačiau pastarosios sudarytos
iš savanorių. Jų kareiviai pasižymėjo entuziazmu, bet buvo apmokyti
paskubomis, jiems trūko įgūdžių ir patirties25.

Prancūzijos armija buvo gerų, vidutiniškų ir visiškai prastų divizijų kokteilis.

Gerosios buvo 10 reguliariosios armijos divizijų, egzistavusių ir taikos metu, 7
reguliariosios kolonijų armijos divizijos, taip pat divizijos, kurias Prancūzija
spėjo permesti iš Šiaurės Afrikos. Ne tokios geros buvo „A kategorijos“ atsargos
divizijos. Jos buvo neblogai aprūpintos, tačiau sudarytos iš jaunų šauktinių. „B
kategorijos“ atsargos divizijos buvo sudarytos iš vyresnių nei 32 m. vyrų ir buvo
prastokai parengtos. Generolas leitenantas Alanas Brooke’as, būsimasis britų
karinės vadovybės vadas, po apsilankymo 9-ojoje Prancūzijos armijoje 1939 m.
lapkritį rašė: „Vyrai nesiskutę, arkliai neprižiūrėti, drabužiai ir balnai netinkamų
dydžių, transporto priemonės purvinos, jokios pagarbos nei sau, nei savo
daliniui. Vis dėlto labiausiai mane sukrėtė vyrų veidai. Jų žvilgsniai nepatenkinti
ir nepaklusnūs. Žvilgsniai... netgi gavę įsakymą „kairėn“ nedaugelis pasistengė jį
įvykdyti.“26 Prancūzų tankų ir motorizuotųjų divizijų kareiviai buvo kur kas
aukštesnės kvalifikacijos, tačiau netinkama buvo jų organizacijos sistema. Gerai
apmokytos ir apginkluotos divizijos buvo dislokuotos Maginot linijos tvirtovėse,
bet čia jos tapo savo pozicijų kalinėmis27.

Vis dėlto didelio skirtumo lyginant pajėgas šiuo požiūriu nebuvo. 1940 m.
gegužę tik 79 vermachto divizijos buvo visiškai paruoštos apmokymuose arba
užsigrūdinusios mūšiuose. Priešakines Vakarų fronto pajėgas sudarė 93 divizijos,
taigi, be tų 79 (tarp jų 10 Panzer ir 6 motorizuotosios), į mūšių laukus teko mesti
ir 14 divizijų su žaliais naujokais. Dažniausiai jie atsidūrė ne svarbiausiuose
sektoriuose – armijų grupės „C“ dispozicijoje arba Olandijoje. Iš savo rezervo
divizijų Vakarų fronte, antrinėms operacijoms OKH trečdalio visai nepanaudojo.
Sąjungininkai turėjo gerokai daugiau artilerijos, tačiau vokiečiai juos stipriai
lenkė prieštankinių ir priešlėktuvinių pabūklų skaičiumi – dvi pozicijos, kuriose
šis trūkumas Sąjungininkams brangiai kainuos. Vermachtas disponavo apie 9000
priešlėktuvinių pabūklų, iš jų 2600 buvo 88 mm kalibro pabūklai – vienas iš
universaliausių, galingiausių ir veiksmingiausių ginklų šiame kare. Prancūzai
turėjo dar galingesnių 90 mm kalibro pabūklų, bet jų buvo tik septyniolika. 13
divizijų buvo aprūpintos naujais 25 mm pabūklais, 22 divizijos – 20 mm
pabūklais28, visi likę maždaug 1200 priešlėktuvinių pabūklų buvo senienos,
likusios nuo I pasaulinio karo29. Panaši padėtis buvo ir su prieštankiniais
ginklais. Prancūzų 47 mm modelis buvo vienas iš geriausių tuo metu, tačiau jį
gavo tik 16 divizijų. Abi pusės sunkiesiems pabūklams tempti naudojo traktorius
ir arklius, bet vokiečių Panzer divizijos šiuo požiūriu buvo išskirtinės – jos
turėjo savaeigių pabūklų, galinčių kur kas geriau palaikyti savo tankų tempą30.

Tankų daugiau turėjo Sąjungininkai. Maža to, daugeliu atžvilgių jie buvo
pranašesni už vokiečių. Pagrindinę vermachto šarvuotųjų pajėgų dalį (1400
tankų) vis dar sudarė Panzer I ir Panzer II modeliai. Pirmasis, ginkluotas
kulkosvaidžiais, pagal to meto standartus galėjo būti laikomas tik šarvuotąja
mašina31, antrasis turėjo tik 20 mm pabūklą. Panzer III ir čekiški Panzer 38(t)[2]
turėjo galingesnius 37 mm, o sunkus, 22 tonas sveriantis Panzer IV – 75 mm
pabūklus. Vokiečiai turėjo tik 349 Panzer III ir tik 278 Panzer IV modelio
tankų32. Jų atitikmenys Sąjungininkų pusėje lenkė vermachtą tiek savo galia,
tiek kiekiu. Du pabūklus – 47 mm ir 75 mm – turintis, 32 tonas sveriantis
prancūzų modelis Char B tuo metu daugelio ekspertų buvo laikomas geriausiu
sunkiuoju tanku Europoje33. „Niekada nebuvau matęs tokio milžiniško monstro,
– vėliau rašė vienas vokiečių tankistas, – mes neturėjome galimybių pramušti jo
galingų šarvų, todėl nesiveldavome į kovą. Šaudėme Renault 35B tankus, ar kaip
jie ten vadinasi, bet didžiųjų vengdavome. Jie buvo sunkesni, bet mes
greitesni.“34 Renault 35 ir Hotchkiss tankai su 37 mm pabūklais buvo pranašesni
už vokiečių Panzer I-II modelius, o greta jų prancūzai turėjo vidutinį ir ganėtinai
greitą tanką Somua su 47 mm pabūklu[3]. 800 modernių prancūzų tankų buvo
daugiau nei Panzer III ir Panzer IV kartu sudėjus35. 200 britų tankų Matilda I
niekuo nenusileido Panzer III36. Taigi Sąjungininkai ne tik turėjo daugiau tankų,
bet lenkė vokiečius pagal jų ginklų galią ir šarvų storį. Vienintelis techninis
vermachto pranašumas buvo įdiegta ir išbandyta radijo ryšio sistema, 80 proc.
prancūzų tankų iš viso neturėjo radijo įrangos37.

Jeigu abi priešininkų tankų armijos būtų išrikiuotos viena prieš kitą –
Sąjungininkų pranašumas būtų buvęs akivaizdus, tačiau didžiausią svorį šiose
svarstyklėse turėjo ne techniniai tankų duomenys, o jų naudojimo taktika ir
strategija.

Vokietijos tankai buvo suformuoti į 10 šarvuotųjų divizijų. Vermachto

Panzer divizijos nebuvo priklausomos nuo lėtų pėstininkų ir artilerijos tempų.
Tai užtikrino svarbiausią mobiliųjų pajėgų pranašumą – greitį, manevringumą ir
veiksmų laisvę. Šarvuotųjų pajėgų organizacinė sistema taip pat buvo pakeista.
Įsteigti atskiri Panzer korpusų štabai, o H. Guderiano ir G.-H. Reinhardto
korpusai kartu su Gustavo von Wietersheimo motorizuotųjų pajėgų korpusu
sudarė didžiulę savarankišką E. Kleisto vadovaujamą Panzer grupę. Panzer
divizijos pirmą kartą veikė kaip atskiri vienetai, tačiau kartu jos buvo ne vienos
ir veikė su motorizuotosiomis pėstininkų pajėgomis. Šarvuotosios mašinos
gabeno pėstininkus į karštus taškus jau per Lenkijos kampaniją, dabar vokiečiai
patobulino ir pasigamino daugiau šios technikos. Vokiškai pramintų
„panzergrenadierių“ divizijos buvo sustiprintos tankų batalionu. Motorizuotieji
pėstininkai galėjo judėti į priekį tankų greičiu ir atsidurti toje mūšio vietoje,
kurioje buvo labiausiai reikalingi, panaudoti tuos ginklus, kurie labiausiai tinka
konkrečiomis aplinkybėmis. Puikiai tarpusavyje sąveikaujantys mobiliųjų pajėgų
deriniai (angl. Combined Arms) buvo didžioji vermachto stiprybė taktiniu
lygmeniu.

Iš dešimties Panzer divizijų septynios buvo atiduotos G. Rundstedto

vadovaujamai AG „A“, kuri turėjo prasilaužti prie Sedano, ir tik trys atiteko
F. Bocko armijų grupei „B“, kuri ruošėsi puolimui šiaurėje per Belgiją ir
Olandiją. Didžiulė tankų koncentracija buvo geležinis kumštis, prieš kurį
atsilaikyti reikėjo adekvataus pajėgumo armijos, tačiau Sąjungininkai, užuot
sutelkę savo tankus, pasielgė priešingai. Britai savo vienintelę (vis dar
formuojamą) tankų diviziją išlaikė, o prancūzai pusę savo tankų (apie 1500)
išdalijo pėstininkų divizijoms (kiekvienam batalionui po 45 tankus), dar apie 700
atidavė lengvosioms mechanizuotosioms divizijoms (DLM)[4], o tikroms tankų
divizijoms jų liko tik apie 800. 1940 m. tokių šarvuotųjų divizijų Prancūzija
turėjo tik tris, ketvirtoji, vadovaujama Charles’io de Gaulle’io, buvo tik
formuojama38. Taip lygios, net pranašesnės Sąjungininkų tankų pajėgos atidavė
kozirius priešams į rankas. „Išmėtydama savo tankus po visą frontą, Prancūzijos
karo vadovybė padarė mums didžiulę paslaugą ir dėl nutikusios katastrofos
galėjo kaltinti tik pati save“, – rašė vokiečių generolas majoras Friedrichas von
Mellenthinas[5] 39. Pėstininkams priskirti tankai nebebuvo mobilūs, jie galėjo
judėti savo divizijos, t. y. pėstininkų, greičiu. Tuo metu ne tik Prancūzijos, bet ir
Vokietijos armijos vis dar tebebuvo žygiuojančios pėsčiomis, o techniką tempė
arkliai, tačiau 10 vermachto Panzer divizijų buvo „ne žygiuojanti“, o žaibišką
greitį galinti išvystyti jėga. Kartu su liuftvafės galia ore jos sudarė esminį
vermachto pranašumą, leidžiantį kurti žaibo karo stebuklus.

Liuftvafės pranašumas prieš Sąjungininkus 1940 m. Prancūzijoje buvo

neabejotinas. Ji turėjo daugiau lėktuvų, jų modeliai buvo pranašesni, taktinis
pasirengimas geresnis, o svarbiausia, pilotai jau buvo spėję įgyti neįkainojamos
patirties. Sąjungininkai šiame fronte disponavo maždaug 1100 naikintuvų ir 400
bombonešių. Liuftvafė priešpastatė 1100 naikintuvų, 1100 horizontaliųjų
(Heinkel-111 ir Ju-88) ir dar 325 pikiruojančius bombonešius (Ju-87), kurių
atitikmens Sąjungininkai tiesiog neturėjo. Iš esmės Sąjungininkai savo aviaciją
išnaudojo žvalgybiniais ir gynybos tikslais, tuo tarpu liuftvafė toliau tobulino
tiesioginio sausumos pajėgų palaikymo taktiką, išbandytą ir parodžiusią savo
galimybes Lenkijoje ir Norvegijoje40. Pikiruojančios ir kaukiančios „Štukos“
buvo visur spėjanti oro artilerija, kuri dėl patobulintų „žemės–oro“ komunikacijų
tapo dar stipresnė. Ši tarpusavio sąveika buvo vienas iš svarbiųjų vokiečių
kozirių operacijoje „Geltona“. Palaikymas iš oro ypač buvo reikalingas
atitrūkusioms nuo pagrindinių pajėgų tankų grupuotėms. Abipusis radijo ryšys
reiškė, kad liuftvafės lėktuvai gali atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku, o
Prancūzijos pajėgose radijo ryšį turėjo tik vienas kitas lėktuvas. Vokiečių Me-
109 tuo metu buvo tiesiog etalonas, pavyzdinis naikintuvas kovai dėl pranašumo
ore. Greitas, manevringas ir sunkiai ginkluotas. Jam galėjo mesti iššūkį
Dewoitine, tačiau šis prancūzų modelis buvo pradėtas gaminti tik 1940 m.
Didžiąją dalį sudarę naikintuvai Morane ar dar senesni Bloch ženkliai nusileido
tiek greičiu, tiek kitais techniniais duomenimis. Britai Prancūzijoje dislokavo
apie 500 lėktuvų, tačiau tik 130 Hurricane naikintuvų buvo verti dėmesio kovoje
dėl pranašumo ore. Bombonešių savo atsakymams Sąjungininkai turėjo nedaug,
o galimybės juos rengti, ore įsiviešpatavus liuftvafei, taps minimalios. Įdomu tai,
kad Armee de l’Air neegzistavo transporto lėktuvo standarto. Vokiečiai savo Ju-
52 sėkmingai išnaudos ir Prancūzijoje, ypač aprūpinti nutolusius aerodromus ir
tankų dalinius, kur dar nespėjo pradėti veikti normalios tiekimo linijos41.
Pranašumas ore vėl buvo vienas iš lemtingiausių, vienas iš svarbiausių faktorių.
 Dar vienas didelis skirtumas tarp varžovų egzistavo ginkluotųjų pajėgų
vadovavimo struktūroje. Vokiškoji buvo gana aiški ir suprantama. Piramidė,
prasidedanti Hitleriu, toliau ėjo per jo paties prižiūrimą aukščiausiosios karinės
vadovybės štabą (OKW), tada į aukščiausiąją sausumos armijos vadovybę
(OKH), o čia tiesiai į armijų grupes. Kadangi fiurerio štabas buvo įkurtas netoli
fronto, jis galėjo gana operatyviai palaikyti ryšį su vyriausiaisiais vadais. Hitleris
bet kada galėjo išsikviesti ne tik W. Keitelį, bet ir W. Brauchitschą, F. Halderį ar
H. Göringą. Liuftvafės štabas (OKL) bendradarbiavo su OKH, todėl oro
operacijas koordinuoti su veiksmais sausumoje nebuvo sudėtinga42.
Sąjungininkų piramidė buvo kur kas sudėtingesnė, nes jie, skirtingai negu
vokiečiai, dar turėjo derinti veiksmus tarpusavyje. Vyriausiasis visų karinių
pajėgų vadas buvo generolas Maurice’as Gamelinas, tačiau operacijos turėjo būti
vykdomos per sausumos kariuomenės štabo vadą generolą majorą Josephą
Doumencą, tada per Šiaurės Rytų fronto vadą generolą Alphonse’ą Georges’ą,
kuriam buvo pavaldžios ne tik visos trys armijų grupės, bet ir britų ekspedicinės
pajėgos. Pastarųjų vadas, generolas lordas Gortas, karinių operacijų vykdymo
atžvilgiu buvo pavaldus A. Georges’ui, bet politiškai atsakingas prieš Britanijos
vyriausybę. M. Gamelinas, tiesiogiai atsakingas Prancūzijos vyriausybei,
1940 m. gegužę įprato kreiptis į Gortą tiesiogiai, tačiau pats Gortas labiau
reagavo į Londono nurodymus nei į Prancūzijos karo vadų įsakymus.
M. Gamelino karo štabas buvo netoli Paryžiaus, A. Georges’o – šalies šiaurėje, o
J. Doumenco štabas – tarp jų, visi stipriai nutolę vienas nuo kito. Kaip
pamatysime netrukus, prancūzai su britais tarpusavio veiksmus derino labai
sunkiai, jau nekalbant apie belgus ir olandus, su kuriais bendradarbiauti pradėta
jau griaudžiant mūšiams. Oro pajėgų subordinacija irgi išskaidyta – prieš
vieningą liuftvafę prancūzų ir britų oro pajėgos veikė praktiškai atskirai viena
nuo kitos. Lordas Gortas kontroliavo RAF Prancūzijoje, tačiau gerokai didesnė
Karališkųjų oro pajėgų dalis buvo kontroliuojama iš Londono. Prancūzų ir britų
oro pajėgos veikė praktiškai atskirai. Kitaip tariant, ten, kur vokiečiai, priėmę
sprendimus, juos iš karto imdavo vykdyti, Sąjungininkai turėjo tartis ir derintis
tarpusavyje43. Trečiojo Reicho karo mašina 1940 m. buvo geriau organizuota,
tačiau net ir sudėjus visus kiekybės ir kokybės dėmenis ant svarstyklių jokios
aiškios persvaros nė viena pusė neturėjo. Kampanija Vakaruose parodys, kad
kareivių ir mašinų skaičiai, technikos kokybės ir ginkluotės skirtumų niuansai
bus anaiptol ne patys svarbiausi. Sąjungininkų karo vadai tuo metu buvo
įsitikinę, kad sustabdys vokiečius, kad vermachto smūgiui jie yra pasirengę.
[1] Antroje kampanijos fazėje vokiečiai perrikiavo ir perorganizavo savo armijų

grupes.
[2] Čekai turėjo savo tankų LT-38 gamybos liniją, okupavę šalį vokiečiai tęsė jų
gamybą, tik modelį pervadino į Panzer 38(t),. „t“ raidė reiškė tschechisch –
čekiškas.
[3] Geriausios Somua modelio idėjos vėliau buvo panaudotos kuriant garsųjį
amerikiečių Sherman, kuris į II pasaulinio karo mūšius įsijungė 1942 m.
[4] DLM buvo lengvoji mechanizuotoji divizija (pranc. Division Légère

Mécanique). 1940 m. tokia divizija turėjo 174 tankus.

[5] Friedrichas von Mellenthinas, tankų ekspertas, dalyvavęs praktiškai visuose

svarbiausiuose II pasaulinio karo mūšiuose, 1955 m. išleido knygą

Panzerschlachten („Tankų mūšiai“), kurios nauji leidimai spausdinami iki šiol.
Ją galima rasti ir elitinių karo akademijų bibliotekose: Vest Pointe ( JAV),
Sandherste (Didžiojoje Britanijoje), Frunzėje (Rusija).
 „Maginot mentalitetas“
Per I pasaulinį karą žuvo apie 1,5 milijono prancūzų, dar 4–5 milijonai buvo
sužeista. Norėdama išvengti tokių katastrofų ateityje, šalis ne tik bandė padaryti
viską, kad užkirstų kelią panašiai tragedijai, bet ir kūrė strategiją, jei karas
Prancūzijoje vis dėlto kiltų. Karo specialistų diskusiją, kaip tam pasiruošti,
laimėjo gynybinės sistemos kūrimo šalininkai. Tuometinis vyriausiasis
ginkluotųjų pajėgų vadas, maršalas Philippe’as Petainas buvo I pasaulinio karo
didvyris, ir būtent tokio, gynybinio, karo specialistas. Jis priėjo išvadą, kad
Verdeno fortai, atlaikę artilerijos ugnį, buvo viena svarbiausių pergalės
priežasčių, todėl vientisos tokių įtvirtinimų linijos sukūrimas ženkliai padidintų
šalies saugumą. Pasitelkdamas savo populiarumą ir įtaką Ph. Petainas stumtelėjo
klausimo sprendimą į priekį, o žmogus, kuris pasiekė, kad tikslas būtų
įgyvendintas, buvo tuometinis šalies gynybos ministras Andre Maginot. Linija
gavo jo vardą, nes A. Maginot sugebėjo įtikinti politikus palaiminti jos statybą.
Jis bėrė skaičius, atspindinčius šalies demografinę krizę, įtikinėjo pacifistus, kad
statyti gynybinę liniją yra kur kas pigiau nei investuoti į tankus ir lėktuvus, taip
pat gavo pramonininkų paramą, kadangi toks milžiniškas projektas
verslininkams buvo naudingas. 1930 m. Prancūzijos vyriausybė patvirtino
Maginot linijos projektą ir skyrė jo įgyvendinimui 3 milijardus frankų. Suma
buvo milžiniška, bet negalutinė. 1934 m. Ph. Petainas pasiekė, kad projektui
būtų skirtas dar vienas milijardas frankų. Nors to meto Prancūzijos vyriausybės
dokumentai taip ir nebuvo iki galo išnagrinėti, manoma, kad Maginot linijos
statyboms buvo išleista ne mažiau kaip 7 milijardai frankų[1]. Iki 1936 m.
pagrindiniai darbai buvo baigti ir jų rezultatu karo ekspertai liko patenkinti44 [2].
Įtvirtinimų linija, kuriai buvo panaudota 55 tūkstančiai tonų plieno, 1,5 milijono
kubinių metrų betono, driekėsi apie 450 km45.

Maginot linija nebuvo vientisas statinys kaip, pvz., Didžioji kinų siena. Ji
buvo sukomponuota iš daugiau kaip 500 atskirų, tačiau tarpusavyje sujungtų
statinių. Svarbiausi buvo 108 (58 iš jų prie Italijos sienos) didieji fortai (pranc.
grands ouvrages), pastatyti maždaug 15 km intervalu vienas nuo kito. Šie
bunkerių kompleksai galėjo talpinti net 1000 žmonių ir daug artilerijos. Tarp
didžiųjų fortų buvo įrengta mažesnių (petits ouvrages). Juose tilpo nuo 200 iki
500 žmonių ir atitinkamai mažiau artilerijos. Bunkeriai buvo pastatyti iš betono
ir plieno, jų sienų storis siekė iki 3,5 metro, todėl ne be pagrindo buvo manoma,
kad šie solidūs įtvirtinimai atlaikys net ir labai galingą bombardavimą. Gerai
apsaugotos pabūklų ir kulkosvaidžių pozicijos galėjo ugnimi uždengti visą plotą
nuo vieno iki kito didelio forto. Fortifikacijų tinklas tęsėsi ir į gilumą: buvo
pastatyta šimtai daugiaaukščių ir mažesnių bunkerių ir bazių, iš kurių pajėgos
galėjo būti metamos tiesiai į karštus mūšio taškus, taigi linijos pralaužimas
siaurame plote iš esmės priešui nieko nebūtų davęs. Apkasai, prieštankiniai
įrenginiai, minų laukai buvo visose gynybinėse pozicijose, o apžvalgos postai
priešakyje buvo pasiruošę laiku perspėti apie besiartinantį pavojų. Ne visi
sektoriai buvo vienodai apginkluoti, kai kuriuose buvo mažiau kareivių. Alpių
linijoje (ties Italija) buvo pasinaudota natūraliais kalnų barjerais, tačiau iš esmės
Maginot linija buvo nepertraukiama ugnies ir gynybos linija ilgame fronte. Tai
nebuvo vien tik betono ir plieno krūva, dengianti tam tikrą geografinę teritoriją.
Statant Maginot liniją buvo pritaikyti visi to meto inžineriniai ir mokslo
technologijų pasiekimai. Tai buvo tarsi požeminis Jules’io Verne’o pasaulis.
Didieji fortai turėjo ne mažiau kaip šešis požeminius aukštus (kai kur požemių
gylis siekė net 30 metrų), su didžiuliais kompleksais, ligoninėmis, traukiniais bei
puikia ventiliacijos sistema. Pabūklai ir kulkosvaidžiai buvo įtaisyti išorėje,
tačiau valdomi iš vidaus, tad kareiviams didelio pavojaus nekilo. Tuneliai,
jungiantys bendrą sistemą, vieną fortą su kitu, driekėsi daugiau nei 100 km.
Statant liniją buvo pritaikytos novatoriškiausios idėjos ir praktiškai nepalikta
silpnų taškų, kuriuos priešai galėtų išnaudoti. Vos tik pastatyta, Maginot linija
tapo visuotinai pripažįstamu technikos stebuklu. Ją lankė karaliai, prezidentai,
valstybių vadovai, spauda nuolat spausdindavo futuristinėmis gyvenimo
sąlygomis gyvenančių kareivių nuotraukas. Jie galėjo atsipalaiduoti baruose,
žiūrėti filmus ir už nepramušamų betono sienų jautėsi saugūs46.

Vėliau, jau žinodami, kas atsitiko, kritikai suvarpė „Maginot strategiją“

taikliomis strėlėmis. Grandiozinis, milijardus frankų kainavęs projektas
galiausiai neišgelbėjo Prancūzijos, ir tai tapo pagrindine kritikų atspirtimi. Po
karo Maginot linija apskritai iš inžinerinio stebuklo tapo pajuokų ir pašaipų
objektu, tačiau, kita vertus, savo tiesioginę paskirtį ji atliko. Niekas, net ir
galingasis vermachtas jos nepralaužė. Mūšių Maginot linijoje buvo nedaug,
tačiau ir kelių bandymų vokiečiams pakako, kad suprastų, jog bunkeriai atlaiko
net ir pačios sunkiausios artilerijos ugnį, o bandymas juos šturmuoti baigiasi
didžiuliais nuostoliais[3]. Maginot linija vokiečius tiesiog privertė ieškoti kitų
kelių į Prancūziją.

Pirmoji rimta problema prancūzų gynybos strategijai iškilo, kai iš pradžių

Belgija, o jai įkandin Olandija ir Liuksemburgas pasiskelbė neutraliomis
valstybėmis. Tai reiškė, kad norint apsaugoti visą šalį bunkerių grandinę reikėjo
pratęsti pasienyje su Belgija. Problema buvo dviguba – pirma, tokiam
papildomam 400 km frontui įtvirtinti reikėjo milžiniškų investicijų[4], antra,
Belgija protestavo prieš tokią liniją savo pasienyje, kadangi, Briuselio nuomone,
ji praktiškai paaukotų Belgiją Vokietijai47. Statybos šiame sektoriuje vyko,
tačiau dėl finansinių ir politinių problemų, dėl laiko stygiaus pavyko pastatyti tik
nedidelę dalį numatytų įrenginių48. Prancūzijos karo štabas nusprendė
didžiausias savo armijos pajėgas dislokuoti būtent Šiaurėje, nes Maginot linijai
ginti reikėjo kur kas mažiau žmogiškųjų išteklių. Sprendimas logiškas ir
suprantamas – vokiečiai galėjo ateiti tik per čia, tačiau padėtį Šiaurės fronte
sunkino Belgijos ir Olandijos atsisakymas bendradarbiauti. Jos buvo neutralios ir
norėjo tokios būti, todėl apie jokią tarpusavio veiksmų koordinaciją, jau
nekalbant apie karinę sąjungą, negalėjo būti nė kalbos. Ši aplinkybė leis
Vokietijai iš pradžių atskirai parklupdyti Belgiją ir Olandiją, ir tik tada susikauti
su Prancūzija. Galimas bendras šių valstybių frontas buvo viena iš priežasčių,
dėl kurių Hitleris skubėjo smūgiuoti Vakaruose: „Jeigu mes gerbsime Žemųjų
valstybių[5] neutralumą, Vakarų sąjungininkai palauks pavasario ir tiesiog
įžygiuos į jas“, – sakė fiureris savo generolams rudenį49. Didžiausią strateginę
klaidą planuodami Maginot liniją padarė patys prancūzai. Jie nusprendė netęsti
fortifikacijų ties Ardėnų miškais, kurie, jų manymu, yra „nepraeinami“ gausioms
priešo pajėgoms ir tuo labiau neįveikiami didžiulėms tankų grupuotėms. Dėl tos
pačios priežasties šiame sektoriuje dislokuotos nedidelės prancūzų pajėgos buvo
paliktos be prieštankinių ir priešlėktuvinių pabūklų, o vokiečiai būtent čia
sutelkė didžiausią savo geležinį kumštį – 7 Panzer divizijas, tvirtą liuftvafės
palaikymą ir daugiau kaip milijoną kareivių. Taigi, kai kalbama apie „Maginot
strategijos“ fiasko, reikia turėti omenyje ne tiek pačią įtvirtinimų liniją, kiek
lemtingas Prancūzijos karinės vadovybės klaidas.

Vis dėlto pats svarbiausias veiksnys šioje istorijoje buvo psichologinis –

Maginot linijos neįveikiamumas, apie kurį nuolat trimitavo spauda, atėmė iš
prancūzų kareivių kovinę dvasią. Ilgainiui Prancūzijos propaganda pasiekė, kad
saugumo jausmas įsivyrautų ne tik kareivių, bet ir visuomenės sąmonėje.
Didžiulis žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius I pasauliniame kare reiškė, vieno
prancūzų generolo žodžiais, kad „patriotizmas prarado savo stebuklingą galią“, o
įsivyravęs kone visuotinis įsitikinimas, kad Maginot linija yra šalies saugumo
garantas, pavertė ją ne šiaip svarbiu statiniu, o mąstymo būdu, vėliau gavusiu
„Maginot mentaliteto“ pavadinimą50.

Dar prieš karą gynybinės strategijos priešininkas generolas Charles’is de

Gaulle’is sakė, kad pasislėpusiems fortuose prancūzams neliks nieko kita, kaip
tik stebėti aplink griūvančią Europą51. Iš esmės taip ir atsitiko – Prancūzijos
užsienio politikai ir jos saugumo strategijai Europoje Maginot linija padarė
meškos paslaugą – kas norėtų bendradarbiauti su šalimi, kuri planuoja ginti tik
savo teritoriją? 1939 m. rugsėjį Prancūzija turėjo, ko gero, geriausią galimybę
smogti Hitleriui, kol šis kariavo Lenkijoje, bet politiškai toks sprendimas buvo
neįmanomas. Maginot linija buvo šalia – prancūzų vadai nenorėjo galvoti apie
jokius rizikingus puolimo planus, jie turėjo saugią tvirtovę ir neketino jos palikti.
Maginot linija kareiviams ir jų vadams tikrai padarė daugiau žalos nei atnešė
naudos. Britų žurnalistas, apsilankęs joje per Keistąjį karą, susitiko su prancūzų
pulkininku, kuris labai didžiavosi gynybos įrenginiais prie Strasbūro.
„Nuostabus betonas, labai geras betonas, – sutiko žurnalistas ir paklausė apie
kitoje pusėje besidarbuojančius vokiečius: – Ar jie taip pat turi tokio gero
betono?“ – „Oi ne, tikrai ne“, – atsakė pulkininkas. „Ar jūs kada ketinote juos
pulti ir sunaikinti jų betoną?“ – paklausė žurnalistas. „Ne ne, tai nelabai vykęs
sumanymas“, – atsakė karininkas. Tada žurnalistas nuvyko į stebėjimo postą prie
Reino, iš kur galėjo be žiūronų matyti žaidžiančius futbolą ir besimaudančius
vokiečius. „Kodėl jūs nešaudote į juos?“ – paklausė jis sargybinių. „O kam? –
klausimu į klausimą atsakė šie. – Jie į mus nešaudo, kodėl mes turėtume?“52
Taip dvi milijoninės armijos ir stovėjo viena šalia kitos ištisus aštuonis mėnesius.
Prancūzai irgi mėgo žaisti futbolą, generalinis karinės vadovybės štabas sausį
netgi atskiru nutarimu skyrė lėšų įsigyti 10 tūkstančių futbolo kamuolių
kareiviams53. Be savos, prancūziškos, propagandos, dabar smegenis plovė ir
vokiškoji. „Nešaudykite į mus, o mes nešaudysime į jus“, „šitas karas niekam
nereikalingas“ – nacių šūkiai, skirti prancūzų kariams. J. Goebbelsas ėmėsi visų
įmanomų priemonių: iš vokiečių apkasų kilo prancūzams skirti plakatai,
skambėjo garsiakalbiai, lėktuvai mėtė ne bombas, o propagandinius lapelius, iš
pasienio miestų buvo transliuojamos radijo laidos prancūzų kalba. Viena iš tokių
laidų iš Štutgarto baigėsi žodžiais: „Prancūzų kariai, Hitleris įsakė nešaudyti į
jus. Hitleris įsakė nepulti jūsų. Mes tik laikysimės gynyboje. Mes nenorime
kariauti su Prancūzija.“ Vienas iš šios laidos klausytojų, į armiją pašauktas
būsimasis pasaulinio garso rašytojas Jeanas Paulis Sartre’as[6], savo dienoraštyje
užrašė: „Ir kam mums šitas karas?“54 Kol vermachtas nebuvo spėjęs įsitvirtinti
Vakarų fronte, taikūs ir geri vokiečių ketinimai prancūzų atžvilgiu buvo
pagrindinė tema. Paskui J. Goebbelsas atrado naujų. Viena iš jų – bandymas
įkalti pleištą tarp prancūzų ir britų: „Britai kausis iki paskutinio prancūzo –
Britanija pristatys kulkosvaidžius, Prancūzija – žmonių kūnus“, „Juk tai
Britanija įvėlė Prancūziją į karą ir dabar atsiuntė tik 10 divizijų“, – skelbė tas
pats Štutgarto radijas, kuriame vedėju, beje, buvo prancūzų žurnalistas Paulis
Ferdonett55. „Kodėl britų kareivis Prancūzijoje gauna 17 frankų per dieną, o
prancūzai tik 50 santimų?“ – klausė jis56.

Atvykusių į Prancūziją britų laukė nauji įspūdžiai. Tais laikais keliauti į

užsienį galėjo tik labai pasiturintys, bet Keistasis karas sukūrė naują turizmo
formą. „Užeikite išgerti, vyrukai“, – skelbė užrašas ant vienos įstaigos Havre,
mieste, kuris tapo naujų pažinimų vieta jauniems britų kareiviams. „Užsukę
išgerti, pamatėme, kad aptarnaujančios merginos čia visiškai nuogos, netgi be
batų – sumoki vienos dienos išmoką ir bet kuri iš jų tavo. Mes buvom mirtinai
išgąsdinti tokio elgesio“, – rašė vienas britų kapralas. Galbūt jis tikrai buvo
išskirtinis, o galbūt toks pat kaip ir daugelis, pasakojančių apie raudonųjų žibintų
kvartalą taip, tarsi viską apie jį būtų girdėję tik iš savo draugų. „Nagi, berniukai.
Čia ir jūsų tėvai pabuvojo“, – kvietė merginos primindamos istoriją. „Pažiūrėjus
į veidus tikrai galima rasti tokių, kurios ir mūsų tėvus aptarnavo“, – rašė tas pats
kapralas. Nuotaiką „turistams“ Prancūzijoje gadino tik neįprastai šalta žiema. Su
pavasariu pasitaisė ir nuotaika – jeigu esti toks dalykas kaip „geras karas“, tai
tuos aštuonis mėnesius Prancūzijoje ne vienas kareivis galėjo pamanyti, kad kaip
tik į tokį ir atvyko57.

Kuo ilgiau tęsėsi Keistasis karas tuo labiau jis darėsi panašus į kažkokį
nesusipratimą, kuris netrukus turėtų baigtis. Vokietijos ginkluotąsias pajėgas
Hitleris nuo rudens laikė ant trumpo pavadžio, vis primindamas, kad lemiamas
mūšis tuoj tuoj prasidės, o Prancūzijos armijoje vyravo nuobodulys, apatija ir
visuotinis girtuokliavimas58. Kuo ilgiau tai tęsėsi, tuo labiau ne tik paprasti
kareiviai, bet ir jų vadai ėmė manyti, kad puolimas, kurį jie rengiasi atremti, iš
tikrųjų niekada ir neprasidės59. Fronte kareivius linksmino populiarūs
muzikantai, dainininkai, artistų trupės, o labiausiai visų laukiamos buvo
savaitgalio išvykos. Po kelių mėnesių tylos Vakarų fronte jos tapo sistema60.
Nuobodus nieko neveikimas tarnyboje visą savaitę, o šeštadienį, jeigu atėjo eilė,
galima sėsti į traukinį ir nulėkti kad ir į Paryžių. Karininkų kelionės prabangiose
kajutėse buvo ištaigingesnės, bet ir kareiviai turėjo pinigų pramogoms. Gegužės
9 d. buvo ketvirtadienis. Iki išsvajoto savaitgalio prancūzams buvo likę laukti
visai nedaug... Dar viena tarnybos diena, o tada koncertai ir spektakliai, kavinės
ir restoranai, gražios moterys ir nuotykiai...

Balandžio 27 d. Hitleris pranešė F. Halderiui, kad Fall Gelb prasidės pirmąją

gegužės savaitę. „Ponai, netrukus jūs tapsite didžiausios istorijoje pergalės
liudininkais!“ – pareiškė fiureris savo generolams61. Balandžio 30 d. įsakė
visoms karinėms pajėgoms būti pasirengusioms pradėti puolimą „bet kurią
akimirką pradedant gegužės 5 d.“. Dėl nepalankių orų prognozių data buvo
perkelta į gegužės 6-ąją, paskui į 8-ąją. Gegužės 7 d. Hitlerį sunervino žvalgybos
pranešimai apie „vokiečių pilietį“, perspėjusį Vatikaną, jog Vokietija ketina pulti
Belgiją bei Olandiją ir kad pastarojoje šalyje paskelbta kovinė parengtis[7].
Pernelyg didelė buvo armija Vakaruose, kad būtų galima ilgai slėpti jos
dislokacijos vietas ir ketinimus, todėl fiureris nebenorėjo daugiau laukti.
H. Göringas, remdamasis naujausiais meteorologų duomenimis, paprašė nukelti
puolimą į gegužės 10 d., nuo kurios oras turėjo tapti „idealus“. Hitleris pareiškė,
kad tai prieštarauja jo intuicijai, bet prispaustas specialistų argumentų nukėlė
puolimą į gegužės 10-ąją, bet „nė viena diena vėliau“. Kodiniai žodžiai
vermachtui ir liuftvafei (Dancig ir Augsburg atitinkamai) turėjo būti perduoti iki
gegužės 9 d. 21.30 val.62

Hitleris taip norėjo išlaikyti slaptumą, kad kai gegužės 9 d. sėdo į savo
šarvuotąjį traukinį Amerika ir išvyko iš Berlyno, netgi artimiausi jo aplinkos
žmonės buvo įsitikinę, jog fiureris susiruošė į Oslą pasveikinti karių Norvegijoje,
o prieš tai aplankys laivų statyklas Hamburge. Tik apie vidurnaktį, kai traukinys
pasuko į vakarus, kelionės tikslas tapo aiškus. Paryčiais jis sustojo nedidelėje
geležinkelio stotyje. Visi pavadinimai buvo pakeisti geltonais kariniais ženklais.
Netrukus nedidelė delegacija kalnuotomis ir miškingomis vietovėmis limuzinais
buvo nugabenta į specialiai prie Miunstereifelio įrengtą štabą. Šis bunkeris buvo
netipiškai kuklus, palyginti su būsimaisiais fiurerio bunkeriais II pasauliniame
kare (jame buvo tik keturi kambariai), bet svarbiausia, kad jis buvo tik už 40 km
nuo Belgijos sienos. Šalia bunkerio, gavusio Felsennest (Lizdas uoloje)
pavadinimą, pranešdami apie besiartinančią aušrą, čirpavo paukščiai. Netrukus
juos nustelbė tolumoje pasigirdęs karo technikos riaumojimas ir iš toli ataidintys
sprogimų garsai. Fiurerio adjutantas pažvelgė į laikrodį. Buvo 5.35 val. ryto.
Rytų pusėje suūžė lėktuvų varikliai, Hitleris pasuko ranką į vakarus: „Ponai,
Vakarų valstybių puolimas ką tik prasidėjo.“63

Netoli Lilio, Šiaurės Prancūzijoje, kapitoną Davidą Strangewaysą iš lovos

išvertė namų tvarkytojas: „Davidas, sere, Davidas!“ Kapitonas iš pradžių
pamanė, kad kažkas vietoj laipsnio jį šaukia tikruoju vardu, paskui prisiminė –
David buvo kodinis žodis įvykio, kurio Sąjungininkai laukė nuo 1939 m.
rugsėjo64. Po aštuonių mėnesių keistos tylos karas atėjo į Vakarų Europą.
[1] Tai penktadalis viso šio laikotarpio karinio Prancūzijos biudžeto. (Keegan, p.
52)
[2] Andre Maginot nesulaukė savo šedevro statybų pabaigos. Jis mirė 1932 m.

sausio 7 d.
[3] Gegužės 19 d. 16-oji vokiečių armija surengė pavyzdinį sėkmingą mažojo
forto La Ferte šturmą (į pietryčius nuo Sedano). Karo inžinieriai, palaikomi
sunkiosios artilerijos ir tankų, užėmė fortą iš užnugario. Žuvo visi 107 prancūzų
gynėjai. Bet tai buvo tik viena iš retų išimčių. Birželį 1-oji vermachto armija
pralaužė Maginot liniją tarp Sant Avoldo ir Sarbriukeno. Kadangi prancūzų
padėtis tuo metu buvo jau beviltiška, vokiečiams pavyko užimti dar 4 mažesnius
fortus. Jie šiek tiek pasistūmė ir linijos pietuose, užimdami Strasbūrą, tačiau iš
esmės maždaug 400 tūkstančių prancūzų kareivių Maginot linijoje sudėjo
ginklus tik tada, kai buvo apsupti ir kampanijos lemtis jau buvo aiški. 1944 m.
Sąjungininkai patys galėjo patikrinti Maginot gynybinių fortų tvirtumą, nes juose
gynybą parengė jau vokiečiai. Kai kuriose vietose mūšiai buvo itin nuožmūs,
tačiau Sąjungininkai elgėsi kaip ir vokiečiai 1940 m. – jie stengėsi tiesiog apeiti
gynybines tvirtoves ir vengė pulti jas tiesiogiai.
[4] Statybas prie Lamanšo sąsiaurio komplikavo potvyniai, o pvz., Lilio ir

Valansieno regionai, per kuriuos turėjo eiti gynybos linija, buvo didžiuliai
pramonės centrai. Taigi tikrąją linijos kainą labai sunku apskaičiuoti. Ji tikrai
kainavo daugiau nei gelžbetonis ir statybininkų darbo jėga.
[5] Žemosios valstybės – istorinis terminas, apibrėžiantis Nyderlandų teritoriją.
Šiais laikais terminas nebėra vartojamas, kadangi netiksliai apibrėžia dabartines
Belgijos, Olandijos ir Liuksemburgo teritorijas. Po II pasaulinio karo imtas
vartoti alternatyvus terminas Beniliuksas, bet irgi labiau pabrėžiant regiono
ekonominį bendradarbiavimą nei kokią nors konkrečią teritoriją.
[6] J. P. Sartre’as buvo paimtas į Prancūzijos kariuomenę meteorologu. 1940 m.
jis pakliuvo į vokiečių nelaisvę. Ten parašė savo pirmąją pjesę. Po 9 mėn. buvo
paleistas dėl silpnos sveikatos. Gavęs civilio statusą, pabėgo į Paryžių ir
prisijungė prie Prancūzijos pasipriešinimo judėjimo.
[7] „Vokiečių pilietis“ buvo pulkininko H. Osterio siųstas teisininkas, katalikas

pagal tikėjimą dr. Josephas Mülleris. Apie Hitlerio ketinimus Vatikane jis
pranešė balandžio 29 d. Visos specialiosios tarnybos gavo užduotį išsiaiškinti
išdaviko asmenybę, tačiau tai joms pavyks padaryti tik po ketverių metų. Savo
ruožtu pulkininkas H. Osteris taip pat nesnaudė. Jis perspėjo belgų ir olandų karo
atašė Berlyne dar 1939 m. lapkritį. 1940 m. pradžioje Belgijos ir Olandijos karo
štabai jau disponavo žvalgybos duomenimis apie didėjantį vokiečių divizijų
skaičių pasienyje, o olandų karo atašė Berlyne B. Sasas skelbė vis naujas būsimo
puolimo datas, kurias sužinodavo iš savo draugo H. Osterio. Lapkritį ir sausį
informacija nepasitvirtino, bet šaltinio prestižas pasitaisė po teisingų perspėjimų
apie vokiečių ketinimus Danijoje ir Norvegijoje. 1940 m. gegužės 3 d. H. Osteris
perspėjo B. Sasą, kad Vokietija puls po savaitės. B. Sasas nedelsdamas
informavo savo vyriausybę. Kitą dieną Haga gavo informacijos patvirtinimą iš
pasiuntinio Vatikane ir iš karto perspėjo Briuselį. Gegužės 9-osios vakarą
B. Sasas paskutinį kartą vakarieniavo su H. Osteriu, ir pastarasis patvirtino, jog
galutinis įsakymas yra patvirtintas ir puolimas prasidės auštant gegužės 10 d.
Norėdamas įsitikinti, kad dėl kokių nors aplinkybių įsakymas nebuvo atšauktas,
po vakarienės H. Osteris grįžo į OKW štabą. Jokių pasikeitimų nebuvo. „Kiaulė
išvyko į Vakarų frontą”, – pasakė jis B. Sasui, o šis į Hagą perdavė: „Rytoj
auštant. Laikykitės!”
 Penkios dienos Olandijoje
Gegužės 10 d. 4.30 val. ryto Vokietijos pajėgos kirto Belgijos, Olandijos ir
Liuksemburgo sienas. Vokiečių tankai Liuksemburge buvo ne pirmieji svečiai –
prieš keletą dienų ant dviračių ir motociklų pasirodė pirmieji „turistai“, kurie
dabar okupavo svarbias kelių sankryžas. Kartu su sausumos pajėgomis ore
pasirodė vokiečių lėktuvai. Liuftvafė turėjo daug užduočių: minuoti Lamanšo
sąsiaurį, bombarduoti kelius, geležinkelių stotis ir aerodromus Belgijoje,
Olandijoje ir Prancūzijoje. Vien tik Prancūzijoje buvo subombarduota 50
aerodromų, bet rezultatas buvo nekoks – sunaikinta 10 Sąjungininkų lėktuvų,
apgadinta – 4265. Svarbiausias liuftvafės darbas pirmąją kampanijos dieną buvo
Olandijoje.

Ši šalis nedalyvavo I pasauliniame kare. Ji nenorėjo kariauti ir dabar. Iki

paskutinės akimirkos Olandijos vyriausybė tikėjosi, kad karas prašliauš pro šalį.
Tokią galimybę svarstė ir patys vokiečiai, tačiau Olandijos oro ir jūrų bazės buvo
pernelyg patrauklios būsimoms operacijoms prieš Britaniją. Užėmę Olandiją
vokiečiai turėtų galimybę apeiti Belgijos gynybines linijas, tad galiausiai buvo
nuspręsta, kad palikti neutralią ir Sąjungininkams potencialiai naudingą teritoriją
šioje Europos vietoje būtų žalinga Trečiojo Reicho interesams. Įvykdyti šį
uždavinį Hitleriui atrodė lengviau nei rasti jam politinį pateisinimą. Olandija,
nekariavusi nuo 1830 m., turėjo nevisiškai sukomplektuotų 10 divizijų (8
pėstininkų, 1 motorizuotąją bei 1 nereguliariąją diviziją) bei dar 3 brigadas,
suskaidytas į nedidelius dalinius, kad galėtų pristabdyti puolimą priešakinėse
pozicijose66. Patirtimi šiame fronto sektoriuje negalėjo pasigirti ir vermachto
kareiviai. Pagal Fall Gelb planą ataka per Belgiją buvo tik apgaulingas
nukreipiamasis manevras, o smūgis Olandijoje – šio manevro dalis. AG „B“
turėjo dvi armijas – 6-ąją ir 18-ąją. Pirmoji, gerokai didesnė, buvo nukreipta į
Belgiją, taigi Olandijai užimti liko 18-oji armija, vadovaujama Georgo von
Küchlerio. Iš visų vermachto armijų (neskaitant AG „C“ ties Maginot linija),
dalyvavusių Vakarų kampanijoje, 18-oji buvo pati silpniausia. Ją sudarė tik 4
reguliariosios pėstininkų divizijos[1], palaikomos vienintelės vokiečių kavalerijos
divizijos bei elitinio, kaip atskiras vienetas veikiančio SS motorizuotojo pulko
Leibstandarte Adolf Hitler (SS LAH). Vermachto divizijos buvo dvigubai
didesnės nei olandų[2], jos pranoko varžoves ugnies galia, tačiau visa operacijos
sėkmė priklausė nuo to, ar pavyks įgyvendinti ambicingą planą ore. Svarbiausias
vaidmuo Olandijoje atiteko 7-ajai oro desantininkų (Fliegerdivision) ir 22-ajai
parašiutininkų (Luftlande-Infanteriedivision) divizijoms. Pirmąją operacijos
dieną iš oro išmestos pajėgos turėjo užimti oro uostus aplink sostinę Hagą,
suimti karalienę Vilhelminą, šalies vyriausybę bei vyriausiąją karinių pajėgų
vadovybę. Planui pavykus, viskas turėjo baigtis panašiai kaip ir Danijoje. Greta
šios operacijos oro desantininkai turėjo užimti strateginius tiltus prie Roterdamo,
kad mobiliosios sausumos pajėgos nesustodamos galėtų veržtis pirmyn, jei
Olandija nekapituliuotų iš karto. Mobiliosios pajėgos buvo 9-oji Pz divizija –
silpniausia iš visų vokiečių tankų divizijų[3], tačiau olandai turėjo tik vieną (!)
pasenusį ir tik pratyboms tinkamą tanką, tik 39 šarvuotąsias mašinas ir 5
tanketes. Prieš liuftvafę jie galėjo priešpastatyti tik apie 100 nemodernių lėktuvų,
armijai trūko artilerijos pabūklų ir šaudmenų, didžioji dalis technikos neatitiko
ne tik 1940-ųjų, bet ir 1918 metų standartų67. Olandija buvo nepasiruošusi
dvikovai su tokiu varžovu kaip vermachtas, tačiau kai gegužės 10 d. rytą
vokiečių ambasadorius Julius von Zech-Burkesroda pateikė Hagos vyriausybei
ultimatumą „neišvengiamos Sąjungininkų atakos akivaizdoje priimti Reicho
globą“, atsakymas buvo neigiamas. Karalienė Vilhelmina netrukus paskelbė, kad
Vokietijos puolimas yra šiurkštus tarptautinės teisės pažeidimas, ir paragino
šalies gyventojus stoti į kovą už savo tėvynę. Mūšiai tuo metu jau buvo
prasidėję.

Ankstų gegužės 10 d. rytą Olandijos gyventojai pabudo nuo lėktuvų variklių

riaumojimo. Dar naktį liuftvafės spiečiai pažeidė neutralią oro erdvę, tačiau
perskridę Olandiją jie išnyko vakarų kryptimi sukurdami iliuziją, kad tai
operacija prieš Britaniją ir Prancūziją. Tačiau netrukus jie apsisuko ir su visa
savo galia puolė Olandijos oro uostus. Pusė gynėjų buvo sunaikinta, daugelis jų
net nespėję pakilti į orą68. Tada iš karto sekė antroji puolimo fazė – visuose
numatytuose strateginiuose taškuose transporto lėktuvai ėmė leisti oro
desantininkus. 7-oji oro desantininkų divizija, vadovaujama generolo majoro
Kurto Studento, turėjo 4500 gerai paruoštų Fallschirmjägerių69. Mėgindami
sudaryti įspūdį, kad jų pajėgos yra daug gausesnės, vokiečiai panaudojo netgi
manekenus su parašiutais70, tačiau ir be jų vaizdas buvo įspūdingas. Tai buvo
pirma tokio masto oro desanto operacija pasaulio istorijoje. Paskui oro
desantininkus užimtuose aerodromuose turėjo būti išlaipinta dar 12 000
parašiutininkų. Priešlėktuvinės baterijos kiek įmanydamos stengėsi numušti JU-
52 lėktuvus, gabenančius vokiečių kareivius. Ugnis buvo veiksminga – olandai
numušė 125 transporto lėktuvus, dar 47 apgadino71, tačiau priešų tiesiog buvo
per daug. Vis dėlto vokiečių planas žaibiškai okupuoti Hagą žlugo. Atsitokėję po
pirmųjų smūgių olandai, padedami artilerijos, įstengė atsikovoti priešo užimtus
aerodromus, o tai reiškė, kad parašiutininkų pastiprinimas galėjo būti siunčiamas
rizikingai improvizuojant. Išsibarsčiusiems vokiečiams teko trauktis į gretimus
kaimus. Iki vakaro 1000 jų pateko į nelaisvę, 22-osios parašiutininkų divizijos
vadas generolas leitenantas Hansas Grafas von Sponekas buvo sužeistas, o
likusiems jo kariams teko desperatiškai gintis ir laukti, kol į pagalbą atskubės
sausumos pajėgos72. Šis epizodas leido iš Hagos pabėgti karalienei Vilhelminai.

Prie Roterdamo vokiečiams sekėsi kur kas geriau. Čia oro desantininkai
užėmė tiltus per Naująjį Masą į pietus nuo Roterdamo, taip pat toliau į pietryčius
esančius tiltus per Masą Dordrechte bei Murdeike. Pastarasis – 1,5 km ilgio tiltas
su geležinkeliu, didžiausias toks Europoje, buvo gyvybiškai svarbus norint
užtikrinti 9-osios Pz divizijos greitį73. Būtent per šiuos tiltus į vadinamąją
„Olandijos tvirtovę“ turėjo įsiveržti 18-oji G. Küchlerio armija. Upių ir vandens
kanalų išraizgytoje šalyje kitų kelių tiesiog nebuvo. Užėmusiems tiltus
vokiečiams teko atlaikyti didžiulį spaudimą – gegužės 12 d. rytą, kai pasirodė
vokiečių tankai, mūšis sektoriuje buvo baigtas. Olandai buvo priversti trauktis į
įtvirtintas pozicijas už vandens barjerų. Ten jie tikėjosi atsilaikyti bent keletą
dienų, kol ateis Sąjungininkų pagalba. 7-oji Prancūzijos armija, vadovaujama
generolo Henry Giraud, iš tikrųjų pajudėjo į Olandiją vos tik prasidėjus
operacijai, tačiau neturinčios palaikymo iš oro ir priešlėktuvinių ginklų pajėgos
buvo stipriai subombarduotos ir priverstos trauktis. 9-oji Pz divizija negalėjo
persikelti į Roterdamą, nes olandai savo pusėje susprogdino tiltus, tačiau
apskritai šalies padėtis tapo kritiška.

Gegužės 13 d. 5 valandą ryto Anglijos karalių Jurgį VI pažadino Vilhelminos

skambutis. Olandijos karalienė maldavo atsiųsti lėktuvų šaliai ginti. „Ne taip
dažnai kas nors skambina tokiu ankstyvu metu, ypač karalienės. Bet šiomis
dienomis visko gali tikėtis, ir net kur kas blogesnių dalykų“, – pakomentavo
skambutį britų monarchas. Vilhelmina iš Hagos norėjo persikelti į Roterdamą,
tačiau jai sutrukdė liuftvafės antskrydžiai. Karalienė sėdo į britų eskadrinį
minininką ir persikėlė į Angliją. Čia ji norėjo dar kartą paprašyti pagalbos savo
šaliai, tačiau netrukus jos nebereikės, o grįžti nebebus kur. Gegužės 13 d. vakarą
karalius Jurgis VI pasitiko Vilhelminą geležinkelio stotyje Londone. „Ji buvo
labai prislėgta. Sakė, kad išvyko iš Hagos neturėdama net minties, jog teks
pasitraukti iš šalies, bet aplinkybės nepaliko kitos išeities“, – rašė Jurgis,
Olandijos karalienę gyvai pamatęs pirmą kartą gyvenime. Olandijoje buvo
monarchas, kuris niekur neketino bėgti – tai Vokietijos kaizeris Vilhelmas
II. Nuo 1919 m. kaizeris gyveno nedideliame Dorno miestelyje. Olandija jam
suteikė prieglobstį ir atsisakė išduoti Britanijai, kuri norėjo kaizerį nubausti kaip
karo nusikaltėlį. 1940 m. gegužę, vos tik prasidėjus vokiečių atakai, Winstonas
Churchillis pasiūlė kaizeriui bėgti nuo nacių į Didžiąją Britaniją. Šis atsisakė, o
po kelių valandų jo kieme jau stovėjo vermachto kareiviai. Šalia emigracinės
kaizerio rezidencijos jie išrikiavo garbės sargybą[4] 74.

Tuo metu Londone gegužės 13 d. dėmesio centre atsidūrė pirmoji naujojo

premjero W. Churchillio kalba: „Aš negaliu jums pasiūlyti nieko, išskyrus
kraują, sunkų darbą, ašaras ir prakaitą, – pareiškė seras Winstonas savo
vyriausybės nariams, o po kelių valandų pratęsė temą Bendruomenių rūmuose: –
Jūs klausiate, kokia mūsų politika? Aš atsakysiu. Kariauti jūrose, sausumoje ir
ore, su visa savo jėga ir Dievo suteiktomis galiomis; kariauti prieš monstrišką
tironiją, nepralenkiamą savo tamsa, apgailėtiną žmonijos nusikaltimų rinkinį. Tai
yra mūsų politika... Tik pergalė, pergalė bet kokia kaina[5], pergalė nepaisant
teroro, pergalė, nesvarbu, koks ilgas ir sunkus kelias į ją būtų; nes be pergalės
nėra išsigelbėjimo.“75 Žodžiai apie pergalę buvo skirti britams padrąsinti,
olandams jau niekas padėti nebegalėjo.

Gegužės 14 d. Hitleris išleido direktyvą Nr. 11, joje rašoma: „Olandų armijos
pasipriešinimas pasirodė stipresnis nei tikėtasi. Politinės, taip pat karinės
aplinkybės reikalauja, kad šis pasipriešinimas būtų palaužtas greitai.“76 „Greitį“
pasiekti nuspręsta pritaikant metodą, suveikusį Varšuvoje.

Gegužės 14 d. vokiečių korpusui prie Roterdamo vadovaujantis generolas

leitenantas Rudolfas Schmidtas nusiuntė ultimatumą, adresuotą Roterdamo
karinių pajėgų vadui ir miesto merui: „Besitęsiantis pasipriešinimas vokiečių
pajėgoms Roterdame verčia mane galvoti apie atitinkamas priemones, kurių bus
imtasi, jeigu jis tučtuojau nebus nutrauktas. Miestas gali būti visiškai sugriautas.
Kreipiuosi į jus – kaip atsakingą žmogų – padarykite viską, ką galite, kad
apsaugotumėte miestą nuo tokios baisios nelaimės. Jeigu per dvi valandas nuo
šio ultimatumo nebus gautas joks oficialus atsakymas, būsiu priverstas imtis
pačių kraštutiniausių priemonių.“ Trys vokiečių pasiuntiniai su balta vėliava ir
pačiu ultimatumu pasirodė ant tilto 10 valandą ryto. Roterdamo pajėgų vadas
pulkininkas Pieteris Scharroo gavo tekstą 10.30 val. Po neilgų diskusijų
nuspręsta su ultimatumo sąlygomis sutikti, P. Scharroo užkliuvo tik tai, kad po
dokumentu nebuvo nei karininko rango, nei pavardės, nei parašo. Vidurdienį
vokiečių pasiuntiniai gavo šią pastabą, bet jiems buvo leista suprasti, kad sąlygos
bus priimtos. R. Schmidtas iš karto išsiuntė telegramą 2-osios Luftflotte
(atsakingos už operaciją) štabą: „Oro reidas atšaukiamas. Vyksta derybos.“
Telegrama pasiekė štabą 12.42 val., tuo metu bombonešiai jau buvo pakeliui.
Kodėl jie nebuvo sustabdyti radijo ryšiu, kodėl nesuprato sausumos signalų, iki
pat šiol liko neišaiškinta mįslė. 12.40 val. net trys vokiečių generolai –
R. Schmidtas, K. Studentas ir Alfredas von Hubickis (9-osios Pz divizijos vadas)
– perdavė olandų pasiuntiniui antrąjį ultimatumą, kurio įvykdymo terminas buvo
16.20 val. Nespėjo olandų kapitonas persikelti tiltu atgal į savo pusę, kai virš
miesto išniro liuftvafės bombonešiai. R. Schmidtas sušuko: „O Dieve, tai
katastrofa!“ Tai buvo katastrofa. Kiekvienas bombonešis turėjo 1500 kg bombų.
Pirmoje grupėje buvo 54 He-111. Visi jie savo krovinius išvertė ant Roterdamo.
Antroje grupėje buvo dar 36 bombonešiai, tačiau ši grupė pastebėjo raudonas
signalo raketas, reiškiančias, kad ataka atšaukiama, ir pasuko atgal – tik trys
lėktuvai iš šios grupės išmetė savo bombas. 97 tonos bombų per kelias minutes
suniokojo miestą77. Žuvo 814 žmonių, 78 000 liko be namų78. Sąjungininkų
propaganda tikruosius žuvusiųjų skaičius netrukus išpūtė iki 20–30 tūkstančių[6],
kad liepsnojantis Roterdamas atrodytų įspūdingiau, prisidėjo ir britai. Diversinės
operacijos „XD“ metu jie sėkmingai susprogdino naftos ir degalų rezervuarus
uoste (tą patį vėliau pakartos Belgijoje ir Prancūzijoje), kad šie neatitektų
vokiečiams. Juodi dūmų kamuoliai virš Roterdamo pakilo dar iki liuftvafės
antskrydžio, tačiau už niekam nereikalingą tragediją buvo atsakingi būtent tie,
kurie davė įsakymą bombarduoti miestą, o paskui nesugebėjo jo atšaukti.

Keturias su puse dienos Roterdamą gynusį pulkininką P. Scharroo šis smūgis

palaužė. Dėl nekaltai žuvusiųjų jis kaltino save. 15.00 val. P. Scharroo įsakė
nutraukti ugnį ir nuvyko pas vokiečių vadus. Generolui R. Schmidtui
pulkininkas karčiai pareiškė negalįs šių įvykių vertinti kitaip nei garbės žodžio
sulaužymu. Schmidtas taip pat su kartėliu atsakė: Ich verstehe Herr Oberst, dass
Sie bitter sind (Aš visiškai suprantu, pulkininke, kad jums dėl to pikta). 19.00
val. vokiečių kareiviai jau buvo mieste79.

Tą patį vakarą Roterdame įvyko dar vienas keistas incidentas. Vienoje

miesto aikštėje stovėjo vokiečių batalionas. Prie jo artinosi olandų batalionas,
pasirengęs pasiduoti ir nusiginkluoti pagal kapituliacijos sąlygas. Tuo pat metu
pasirodė SS LAH kariai, pamatę olandus su ginklais rankose, jie ėmė šaudyti.
Olandai spruko į visas puses, o tuo metu viename iš aikštės pastatų buvęs oro
desantininkų vadas Kurtas Studentas šoko prie lango pažiūrėti, kas vyksta. Kulka
pataikė jam tiesiai į galvą. Tai, kad generolas majoras nežuvo vietoje, buvo
stebuklas. Kurį laiką jis netgi sugebėjo neprarasti sąmonės, tačiau paskui
nugrimzdo į komą. K. Studentą išgelbėjo tą pačią naktį sudėtingą operaciją
atlikęs olandų chirurgas. Po kelių dienų jis jau galėjo kalbėti, o visiškai atsiga vo
po devynių mėnesių. Vokiečių kareiviai iš pradžių buvo įsitikinę, kad jų
garbinamą vadą pašovė „bailiai olandai“, nedaug trūko, kad esesininkai būtų
surengę masinę egzekuciją, tačiau kitą dieną atlikus tyrimą paaiškėjo, kad kulka
buvo vokiška80.

Štai tokia karo sumaištis. Keletas olandų ir keletas vokiečių žuvo jau
paskelbus paliaubas. Nedaug trūko ir iki generolo majoro Kurto Studento
mirties, o juk jis buvo didvyris. Jo vyrai įveikė Olandijos tvirtovę, jo
desantininkai padarė stebuklą Belgijoje, apie kurį mes netrukus kalbėsime.
Kiekviename kare nuo šlovės iki mirties yra tik akimirka, ir tik likimo
numylėtiniai išlieka gerojoje pusėje. Sumaištis – natūrali karo būsena. Joje visko
pasitaiko, kai savi šaudo savus – taip pat.

Sukrėstas įvykių Roterdame vyriausiasis Olandijos karinių pajėgų vadas

generolas Henris Winkelmanas nusprendė kapituliuoti. Praradus Roterdamą
kelias tolyn vokiečiams tapo atviras. Buvo aišku, kad Sąjungininkai į pagalbą
nespės, o civilių žmonių gyvybės svarbesnės nei bandymas atsilaikyti dar keletą
dienų. Gegužės 14 d. 16.50 val. visiems kariniams daliniams jis įsakė sunaikinti
savo ginklus ir pasiduoti. „Turėdamas didžiulį šiuolaikinių ginklų pranašumą,
priešas sugebėjo palaužti mūsų pasipriešinimą. Bet galiausiai Olandija atgims
kaip laisva nacija, tegyvuoja karalienė!“ – savo kalboje per radiją tą patį vakarą
sakė H. Winkelmanas81. Formalią kapituliacijos sutartį susitikęs su G. Küchleriu
jis pasirašė kitą rytą, tiesa, pabrėždamas, kad kapituliavo ne šalis, o jos armija[7].
Prieš tris šimtmečius, 80 metų kare su Ispanija (Habsburgų imperija), sukilusios
Nyderlandų provincijos, išnaudodamos kanalų sistemas, savo miestus sugebėjo
ginti dešimtmečiais. Dabar, naujaisiais laikais, negalėdami apsisaugoti nuo
grėsmingų priešo bombonešių ir gausių oro desantų, olandai sudėjo ginklus per
penkias dienas. „Penkių dienų karo“ pavadinimas skamba pašaipiai, tačiau
Olandija, ko gero, padarė viską, ką galėjo.

Per tas penkias dienas žuvo 2332 gynėjų kareiviai, sužeista apie 8
tūkstančiai, karas taip pat nusinešė 2000 civilių gyvybes[8]. Vis dėlto olandai
sugebėjo duoti atkirtį užpuolikams. Kampanijos metu žuvo 2053 vokiečiai, kiek
tiksliai buvo sužeista, nežinoma, manoma, apie 400082. Nuostolių buvo ir
daugiau. Adolfas Hitleris po užkariavimo pareiškė, kad „broliška olandų tauta“
yra tokia pat „germaniška“ kaip ir vokiečių, tad visi karo belaisviai netrukus
buvo paleisti namo83. Tačiau vokiečiai savo belaisvių neatgavo. Iš 1750 grįžo tik
nedaugelis. 1350 jų buvo išgabenti į Angliją, paskui į Kanadą ir daugiau kare
nebedalyvavo. Dauguma šių kareivių buvo liuftvafės pilotai, oro desantininkai ir
parašiutininkai84 – t. y. aukštos kvalifikacijos kareiviai, kuriems paruošti reikėjo
daug laiko ir pastangų. Oro desantininkų operacijos sužavėjo netgi priešus.
Britanija ir JAV netrukus pradės kurti savo atitikmenis[9], tačiau, nors ir gražios,
šios operacijos buvo labai rizikingos. Jų metu Olandijoje liuftvafė negrįžtamai
prarado 213 transporto lėktuvų, dar 240 atsidūrė remonto angaruose – tai 4/5
viso tuometinio oro transporto priemonių85. Aišku, Olandija prarado visą savo
karo aviaciją, tačiau ir vokiečiams penkios dienos Olandijoje nebuvo vien tik
lengvas pasivaikščiojimas. Greita kapituliacija tapo Sąjungininkų karo
„specialistų“ kritikos taikiniu, tačiau per tas pačias penkias dienas iš esmės
paaiškėjo visos Vakarų kampanijos rezultatas. Per penkias dienas Prancūzija
atsidūrė ties prarajos riba, o Belgija, kaip ir Olandija, nusipelno daugiau pagyrų
už drąsą nelygiame mūšyje, nei priekaištų dėl greito pralaimėjimo.
[1] 3 rezervo divizijos kariniuose veiksmuose nedalyvavo. Dauguma 18-osios

armijos pajėgų buvo žali šauktiniai, kurie neturėjo jokios kariavimo patirties.
[2] Vermachto diviziją tuo metu sudarė beveik 18 000 kareivių.

[3] 9-oji Pz divizija buvo vienintelė, kuri tuo metu turėjo tik 2 tankų batalionus. Ji

turėjo 141 tanką.

[4] Paskutinis Vokietijos imperatorius taip niekada ir negrįžo į savo šalį. Jam
nepatiko gangsteriški nacių valdymo metodai, o Hitlerį jis laikė išsišokėliu.
Tiesa, po įspūdingų pergalių 1940 m. birželio 17 d. kaizeris Vilhelmas II
nusiuntė Hitleriui sveikinimo telegramą, tačiau fiureris niekada nepamiršo
kaizerio silpnumo I pasauliniame kare. 1941 m. birželio 4 d., sulaukęs 82 m.,
Vilhelmas II mirė savo rezidencijoje Dorne. Naciai kaip savo šalies simbolį
norėjo kaizerį parsigabenti į Berlyną ir surengti valstybines laidotuves, tačiau
paskutinis Vilhelmo noras buvo įvykdytas. Jis norėjo grįžti į Vokietiją tik tokiu
atveju, jeigu šalyje būtų grąžinta monarchija. Taigi laidotuvės Olandijoje buvo
kuklios. Kaizeris taip pat norėjo, kad per jo laidotuves nebūtų jokios nacių
simbolikos – naciai šį norą ignoravo, Vilhelmas buvo išlydėtas su plazdančiomis
svastikomis.
[5] W. Churchillis iš tikrųjų su naciais buvo pasiryžęs kariauti visomis

įmanomomis priemonėmis. Vienas iš pirmųjų jo įsakymų pavertė įtariamaisiais

visus užsieniečius šalyje, ypač austrus ir vokiečius. Įtartiniausi buvo išgabenti į
Rytų Angliją ir Škotiją. Jiems uždrausta palikti savo teritorijas be atskiro
leidimo. Kiti svetimšaliai privalėjo nuolat prisistatyti policijai, jiems uždrausta
naudotis mašinomis ir dviračiais bei vaikščioti gatvėmis nuo 20 valandos vakaro
iki 6 valandos ryto. Šie apribojimai lietė 11 000 svetimšalių. Iš tūkstančių
suimtųjų teisiami buvo 486 žmonės, tačiau 8000 teisės buvo apribotos.
Įrodžiusieji, kad bėgo nuo nacių režimo, liko laisvėje. Nepaisant tokių
paranojiškų valdžios veiksmų, jokių apčiuopiamų įrodymų apie „Penktosios
kolonos“ egzistavimą, išskyrus keletą fašistuojančių mėgėjų grupuočių,
Jungtinėje Karalystėje nebuvo rasta.
[6] Šiais skaičiais ilgai buvo tikima. Jie nurodomi net 1953 m. Encyclopeadia
Britannica leidime. Tiesa, Niurnbergo procese Nyderlandų vyriausybės
oficialioje ataskaitoje nurodoma, jog žuvo 814 žmonių. Beje, miesto
subombardavimas nebuvo pripažintas karo nusikaltimu, kadangi Roterdamas
buvo ne atviras, o gerai įtvirtintas gynybos miestas.
[7] H. Winkelmanas atvirai demonstravo savo priešiškumą okupantams. Maždaug
po mėnesio jis buvo suimtas ir išsiųstas į karo belaisvių stovyklą aukštiems
karininkams. Už grotų jis praleido visą karą.
[8] Sąjungininkai Olandijos teritorijoje kariavo nedaug ir trumpai. Čia žuvo 154

prancūzai ir 43 britai.
[9] Oro desantininkų panaudojimas neregėtais iki tol mastais padarė didžiulį
įspūdį W. Churchilliui. Jis įsakė surinkti 5000 vyrų ir pradėti formuoti pirmąją
Didžiosios Britanijos oro desantininkų diviziją.
 Eben-Emaelio forto užėmimas
Vyriausiasis Belgijos karaliaus Leopoldo karinis patarėjas generolas
Robertas van Overastraetenas po 1940 m. kampanijos buvo apkaltintas nenoru
bendradarbiauti su Sąjungininkais bei prastu vadovavimu savo pajėgoms
vermachto invazijos metu. Ko gero, tiesos buvo abiejuose kaltinimuose, tačiau
politiniu lygmeniu Belgija norėjo iki galo išlikti neutrali, o kariniu atžvilgiu
R. Overstraetenas buvo įsitikinęs (visiškai pagrįstai), kad jokiomis aplinkybėmis
Sąjungininkai negins visos Belgijos teritorijos ir sustos sau palankiose
pozicijose. Jo nuomone, Sąjungininkai ketino paaukoti Belgijos armijas, kad
šios, pristabdydamos vokiečių puolimą priešakinėse pozicijose ties Alberto
kanalu, suteiktų užtektinai laiko Prancūzijos kariniams daliniams įsitvirtinti palei
Deilės liniją86. Iš tikrųjų toks ir buvo Sąjungininkų „Planas D“.

Planas iš pirmo žvilgsnio turėjo perspektyvą. Belgijos kariuomenė buvo

dvigubai didesnė nei Olandijos. 22 divizijos (iš jų dvi motorizuotosios, ir dvi
pusiau motorizuotosios kalnų divizijos) sudarė 600 000 karių armiją. Po
visuotinės mobilizacijos ji galėjo padidėti iki 900 000. Belgai turėjo daugiau
kaip 1000 artilerijos pabūklų, 30 tankų ir apie 250 kovinių lėktuvų, iš kurių pusė
daugiau ar mažiau atitiko tuometinius standartus87.

Liuftvafė Belgijos oro erdvėje, lygiai kaip ir Olandijos, įsiviešpatavo jau

pirmąją kampanijos dieną88, tačiau 6-osios vermachto armijos (vadas generolas
pulkininkas Waltheris von Reichenau) laukė sunki ir kompleksiška užduotis.
W. Reichenau smogiamoji jėga buvo kavalerijos generolo Ericho Hoepnerio
vadovaujamas XVI tankų korpusas su dviem Panzer divizijomis (3-iąja ir 4-ąja).
Pasienio ruože keblumų neturėjo kilti, bet maždaug už 30 km nuo jo vokiečių
laukė rimta kliūtis – platus, įtvirtinimais ir bunkeriais apstatytas Alberto kanalas.
Į Belgijos širdį galima buvo patraukti tik persikėlus per kanalą, o per jį ėjo tik
trys tiltai. Visi įtvirtinti, visi paruošti susprogdinti. Kaip juos užimti, kaip
padaryti taip, kad belgai nespėtų tiltų susprogdinti, buvo galvosūkis, kuriam
išspręsti Hitleris netgi surengė specialią karo konferenciją89.

Tiltai buvo ne vienintelė problema. Norint įveikti šį gynybos barjerą, reikėjo

neutralizuoti Eben-Emaelio fortą – tvirtovę, kuri tuo metu buvo laikoma
galingiausia Europoje. Ji buvo modernesnė nei bet kurie statiniai prancūzų
Maginot ar vokiečių konstrukcijos Siegfriedo linijose. Ji buvo pagrindinė
priežastis, dėl kurios Sąjungininkai tikėjosi spėti įsitvirtinti gynybos linijoje palei
Deilės upę. Tiek jie, tiek patys belgai manė, kad prie Alberto kanalo vokiečius
tikrai pavyks pristabdyti.

Fortas Maso upės ir Alberto kanalo sankirtoje greta Eben-Emaelio kaimo

buvo baigtas statyti 1935 m. Jo geografinė vieta buvo svarbiausia pasirenkant
teritoriją. Tvirtovė, išaugusi ant Alberto kanalo kranto, buvo puikiai apsaugota
vandens barjerų. Jos ilgis iš šiaurės į pietus buvo daugiau nei 900, o plotis – 700
metrų. Forto viršūnė buvo iškilusi 40 metrų virš žemės paviršiaus, taigi nuo šios
aukštumos buvo galima toli matyti bet kokį judėjimą visomis kryptimis90.

Tokie gyvybiškai svarbūs vokiečiams tiltai iš Eben-Emaelio buvo ne tik kuo

puikiausiai matomi, bet prireikus galėjo būti apšaudomi iš pabūklų. Fortas
talpino iki 1200 kareivių. Jo šlaituose buvo įrengtos prieštankinės konstrukcijos,
vandens pripildomi rezervuarai, spygliuotos vielos barjerai ir ginkluoti
betoniniai bunkeriai išdėstyti per visą tvirtovės perimetrą. Kiekvienas bunkeris
turėjo prieštankinių pabūklų, sunkiųjų kulkosvaidžių, apšvietimo sistemų ir apie
20 kareivių, pasirengusių atremti bet kokį bandymą šturmuoti jų pozicijas91.
Eben-Emaelio viršūnėje buvo išdėstyti priešlėktuviniai ginklai, 20 pėstininkų
bunkerių ir kulkosvaidžių pozicijos, pabūklų bokštuose išdėstytos 75 mm
haubicos, priklausančios 2-ajai gynybos baterijai. Šeši dyzeliniai generatoriai,
moderni ventiliacijos, maisto ir amunicijos pristatymo sistema turėjo garantuoti,
kad pozicijos galės būti ginamos ilgą laiką92.

1-oji baterija buvo ginkluota dar galingiau – 120 mm haubicomis, įtaisytomis

šarvuotuose kupoluose, dar dvylika 75 mm haubicų buvo skirta saugoti tiltams
per Alberto kanalą ir pridengti čia esančias sausumos pajėgas – tiltų prieigose
pasirodę tankai būtų tapę lengvai sutraiškomu taikiniu. Gerai šarvuoti kupolai
buvo puikūs ir saugūs stebėjimo postai. Jie anksti turėjo nustatyti bet kokį
pavojų ir galimus taikinius. Kiekvienas Eben-Emaelio sektorius buvo pasirengęs
atremti visus tuo metu žinomus karinius smūgius. Šarvuotos pabūklų bokštų
sienos buvo mažiausiai pusės metro storio, betoninių bunkerių sienų storis buvo
ne mažesnis nei 2,75 metro, stebėjimo langai pagaminti iš neperšaunamo stiklo,
o tvirtovės vidus buvo tarsi laivo triumas iš sandarių sektorių su plieninėmis
durimis, rąstų ir smėlio maišų barikadomis. Eben-Emaelyje buvo panaudoti trys
papildomi butaforiniai kupolai, kurie sėkmingai įtikino priešus, kad pabūklų
tvirtovė turi dar daugiau nei iš tiesų93. Viso to pakako visuotiniam įsitikinimui,
kad Eben-Emaelio tvirtovė yra galingiausia Europoje. Iš tikrųjų ji tokia ir buvo,
o Hitleris tai gerai žinojo[1]. Buvo akivaizdu, kad tuometinės aviacinės bombos
ar artilerijos sviediniai negali padaryti jai jokios apčiuopiamos žalos, taip pat
buvo aišku, kad tiesioginis tvirtovės šturmas prilygsta savižudybei, todėl
vokiečiai ieškojo nestandartinių sprendimų ją įveikti.

Kai lapkritį Hitleris šiam klausimui surengė specialią karo konferenciją, jis
jau turėjo planą. Spalį susitikęs su mums jau pažįstamu 7-osios oro desantininkų
divizijos vadu Kurtu Studentu, fiureris paklausė, ar ant Eben-Emaelio stogo
įmanoma nutupdyti sklandytuvus. Generolas leitenantas grįžo su teigiamu
atsakymu ir, sužinojęs, kad jo kariai „specialiu ginklu“ galės eliminuoti forto
pabūklus, gavo įsakymą ruoštis operacijai94. Nauji sukurti sklandytuvai DFS 23
galėjo gabenti apie dešimt vyrų. Pačius sklandytuvus galėjo tempti vienas
bombonešis ar transporto lėktuvas. Plano esmė buvo tyliai išlaipinti šturmo
pajėgas ant Eben-Emaelio forto stogo. Tai buvo vienintelė silpna tvirtovės vieta.
Pasirengimas operacijai Vokietijoje ir Čekoslovakijoje pastatytuose įtvirtinimų
replikose truko šešis mėnesius. Kariai pratybose dalyvavo su tokio pat dydžio ir
svorio objektais kaip ir naujasis „slaptas ginklas“, tačiau niekas iš jų nesužinojo,
kaip jis veikia, iki pat 1940 m. gegužės 10-osios. Pati operacija buvo laikoma ne
mažesnėje paslaptyje nei paslaptingasis ginklas. Šturmo grupės neturėjo
skiriamųjų ženklų, buvo nuolat keliamos į kitas vietas, o jų kareiviai prisaikdinti
mirtimi tylėti apie pratybų pobūdį ir tikslus95.

Technikos mokslo požiūriu, „naujas slaptas ginklas“ nebuvo nei naujas, nei
slaptas. Hohlladung, arba kumuliacinį (įgaubtą) sprogmenį, dar 1888 m. išrado
amerikiečių mokslininkas Charlesas Munroe, tačiau kare vokiečiai jį panaudojo
pirmieji[2]. Kai J. Goebelso propaganda paskelbė, kad Eben-Emaelio fortas krito
nuo „naujo ir stebuklingo atakos metodo“, nepaaiškindama, koks jis buvo iš
tikrųjų, Sąjungininkai paskui ilgai spėliojo, koks gi yra tas stebuklingas metodas,
jeigu jis apskritai yra96.

Puolimas vakaruose buvo taip ilgai ruošiamas ir planuojamas, kad

netikėtumo veiksnio praktiškai neliko. A. Jodlio štabo karininkas žurnale įrašė:
„Mūsų pajėgos šturmuoja pasiruošusias priešo pozicijas. Nuo pat ankstaus
gegužės 10 d. ryto belgai ir olandai buvo pasirengę atakai.“97 Ir vis dėlto, kai iki
aušros likus 15 minučių sklandytuvai ant Eben-Emaelio forto stogo nuleido
šturmo specialistus[3], forto gynėjus šie užklupo nepasiruošusius. Vokiečių buvo
tik 71[4], tačiau per pirmąsias dešimt minučių Holladung sprogmenimis jie jau
buvo eliminavę pagrindinius pabūklus. Liepsnosvaidžiai vieną po kitos
neutralizavo kulkosvaidininkų pozicijas, buvo izoliuoti viršutiniai bunkeriai ir
praktiškai visa belgų įgula tapo įkalinta forte98. Per pirmąją šturmo valandą
užpuolikai išdūrė Eben-Emaelio akis. Už tvirtovės išsidėsčiusios belgų pajėgos
bergždžiai bandė išstumti nedidelį būrį užpuolikų, o jų vis gausėjo. Nusileidimą
pridengti padėjo riaumojančios „Štukos“, tačiau pikiruojantys bombonešiai
turėjo ir kitą tikslą – jie apšaudė tiltų gynėjus ir greta jų įrengtas sprogdinimo
instaliacijas. Netrukus prie kiekvieno iš šių tiltų sklandytuvais buvo nuleistos dar
trys šturmo grupės. Fortūna vokiečiams buvo palanki. Kilusioje sumaištyje
belgai spėjo susprogdinti tik vieną tiltą, per kitus du kitą rytą sėkmingai
persikėlė pirmieji E. Hoepnerio tankai. Po spontaniškų nakties susišaudymų ir
liuftvafės antskrydžių pavargę, apsupti ir praradę viltį gynėjai vidurdienį iškėlė
baltą vėliavą. Tai buvo neįtikėtina pergalė. Apie 1000 vyrų galingiausioje
Europos tvirtovėje per 30 valandų krito prieš nedidelį būrį parašiutininkų. Eben-
Emaelio forte žuvo tik 6 vokiečiai, gynėjai prarado 23 savo vyrus99. Tiesa,
bendroje šturmo operacijoje, įsikaitant ir kovą prie tiltų bei forto prieigose,
dalyvavo 493 oro desantininkai100, bendras žuvusiųjų skaičius – 43, dar 99 buvo
sužeisti101, tačiau jie pasiekė pergalę, vertą ne tik nacių propagandos liaupsių ar
priešų pagarbos. Ji reiškė, kad kelias į Belgiją, o per ją ir į Prancūziją, yra
atvertas. Ji reiškė, kad Sąjungininkai neturės laiko įsitvirtinti palei Deilės upę, ir
svarbiausia – įtikino Sąjungininkų karo vadus, kad pagrindinis vokiečių smūgis,
kaip jie ir numatė, yra vykdomas būtent per Belgiją. Savo prisiminimuose po
karo Kurtas Studentas rašė: „Tai pavyzdinės drąsos ir lemtingos svarbos
žygdarbis... Aš perskaičiau visą paskutinio karo istoriją, išstudijavau mūšius
visuose frontuose. Bet nei tarp savų, nei tarp varžovų nesugebėjau rasti nieko,
kas prilygtų nuostabiems W. Kocho šturmo grupės veiksmams ir pasiekimui.“102
W. Kochas po šio pasiekimo buvo paaukštintas į majorus ir apdovanotas Riterio
kryžiumi. Įdomu, kad toks pat aukštas apdovanojimas buvo skirtas ir veiksmams
vietoje vadovavusiam Rudolfui Witzigui. Kai paaiškėjo, kad leitenantas neturi
nei I nei II laipsnio Geležinio kryžiaus apdovanojimų (būtinų norint gauti
aukštesnį), visi ordinai buvo paskirti ir iš eilės įteikti103. Geležinį kryžių visiems
Eben-Emaelio šturmo kariams Hitleris įteikė asmeniškai[5] 104. Gegužės 11 d.
vakarą fiureris Vokietijos žmonėms paskelbė, kad prasidėjęs mūšis „nulems
vokiečių tautos likimą tūkstančiui metų!“105 „Žūtbūtinė Vokietijos kova
prasideda!“, „Fiureris Vakarų fronte!“ – raudonomis raidėmis skelbė Völkischer
Beobachter antraštės gegužės 10-ąją106.

Eben-Emaelio praradimas belgams buvo pabaigos pradžia. Kadangi olandai

atsitraukė iki Roterdamo ir Amsterdamo, kairysis belgų flangas prie Alberto
kanalo liko nepridengtas. Dešiniajame pozicijas jau supo 3-ioji ir 4-oji Pz
divizijos. Belgams neliko nieko kita, kaip tik skubiai trauktis Deilės linijos link.
Čia jie tikėjosi sulaukti prancūzų ir britų pagalbos. Karalius Leopoldas kreipėsi į
savo kareivius bandydamas įkvėpti jų kovinę dvasią ir suteikti vilties: „Belgijos
armijos kariai, – sakė jis, – užklupti beprecedentės brutalios atakos,
besigrumiantys su geriau ginkluotomis, turinčiomis didžiulį pranašumą ore
pajėgomis, jūs jau tris dienas vykdote sudėtingas operacijas, nuo kurių sėkmės
priklauso viso mūšio baigtis ir karo rezultatas. Šios operacijos reikalauja iš visų
mūsų – karininkų ir karių – išskirtinių pastangų. Nepaisant maksimalios
psichologinės įtampos, kurią sukėlė viską naikinantys negailestingi įsibrovėliai,
kad ir koks žiaurus būtų šis išbandymas, jūs narsiai sugebėsite jį atlaikyti dieną ir
naktį... Šiomis kritinėmis dienomis jūs sutelksite visas savo jėgas, jūs paaukosite
viską, kad sustabdytumėte invaziją. Dabar, kaip ir 1914 m., prancūzų ir britų
pajėgos pasitiki jumis – šalies garbė ir saugumas yra jūsų rankose.“107

F. Bocko AG „B“ ataka Olandijoje ir Belgijoje buvo ganėtinai stipri,

triukšminga ir įspūdinga, kad Sąjungininkai nesuabejotų jos svarba ir tikrumu.
Nors kai kurie jų generolai: britų 2-ojo korpuso vadas Alanas Brooke’as, Šiaurės
Rytų fronto vadas Alphonse’as Georges’as ir 1-osios AG vadas Gastonas Bilotte
atvirai demonstravo savo nepasitenkinimą „Planu D“, vyriausiasis Sąjungininkų
pajėgų vadas M. Gamelinas neturėjo jokių abejonių108. Jis iš karto ėmėsi
įgyvendinti „Planą D“. 7-oji prancūzų armija (gen. H. Giraud) pajudėjo į Bredą
Olandijoje. Jos kelias buvo ilgesnis nei priešinga kryptimi žygiuojančių
vokiečių, tačiau buvo manoma, kad laiko pasiekti savo tikslą ir įsitvirtinti
H. Giraud pakaks – jis vylėsi, kad belgai ties Alberto kanalo linija atsilaikys bent
apie penkias dienas. Iš tiesų vermachtas greičiau skynėsi kelią per gynybinius
įtvirtinimus ir vandens barjerus nei Sąjungininkų daliniai, nuolat bombarduojami
priešo. Nuo šių antskrydžių smarkiai kliuvo 25-ajai pėstininkų divizijai, taip pat
buvo išblaškyta 1-oji kavalerijos divizija109. Liuftvafės bandymas pirmąją
kampanijos dieną pasiekti daug tikslų kainavo brangiai – vien tik per gegužės 10
d. liuftvafė prarado 83 lėktuvus (iš jų 47 bombonešius ir 25 naikintuvus) – tai
buvo didžiausias vokiečių aviacijos nuostolis, patirtas per vieną dieną. Tačiau
intensyvių oro atakų psichologinis efektas buvo didžiulis – atrodė, kad vokiečių
lėktuvų yra visur ir tokios jų lavinos neįmanoma sustabdyti110. 7-oji armija taip
ir nepasiekė Bredos, prie Tilburgo ji netikėtai susidūrė su ją aplenkusia 9-ąja Pz
divizija, atvykusia čia iš Roterdamo. Gegužės 13 d. H. Giraud gavo įsakymą
pasukti atgal ir užimti pozicijas kairiajame Deilės linijos flange netoli
Antverpeno. Taip baigėsi „Plano D“ dalis, turėjusi suteikti pagalbą Olandijai.

Greta H. Giraud armijos Briuselio kryptimi pajudėjo lordo Gorto

vadovaujamas BEF korpusas. Gegužės 11 d. vakarą britai jau buvo prie Deilės
upės. Jų žygis buvo tarsi kelionė po praeitį. Britų kariai kirto Vaterlo ir I
pasaulinio karo mūšių vietas prie Ipro bei Monso. „Tai buvo tarsi kelionė sapne,
– rašė vienas amerikiečių karo korespondentas, – prieš juos išdygo seniai
žuvusių tautiečių veidai, girdėti ir tik pusiau primiršti miestelių ir kaimų
pavadinimai.“111 Tikrovė sapną netrukus išsklaidys, tačiau su problemomis
Belgijoje Sąjungininkai susidūrė jau nuo pat pirmų akimirkų. Vos tik prasidėjus
jų manevrui paaiškėjo, kad belgai nėra išardę kelių užtvarų ir pasienio postų –
skubantiems į pagalbą Sąjungininkams teko luktelėti, kol jie buvo demontuoti.
Nei prancūzai, nei britai negavo traukinių savo kariams ir karo technikai gabenti,
o karalius Leopoldas III britų generolui majorui Bernardui Montgomery viešai
išsakė nepasitenkinimą, kad šio kolonos leido sau kirsti Briuselio gatves. „Visi
belgai, nuo aukščiausių vadų iki žemiausios grandies, atrodo apimti panikos, –
gegužės 13 d. pažymėjo savo dienoraštyje Gorto štabo vadas. – Na ir
sąjungininkė.“112 Prastas bendradarbiavimas, abipusis įtarumas, o vėliau ir
abipusiai tarpusavio kaltinimai buvo labi ryški ir labai prasta tendencija
kampanijos metu tarp belgų ir Sąjungininkų. Deilės gynybos linija, kurią pasiekė
britai, kaip paaiškėjo, buvo nelabai panaši į rimtą kliūtį puolėjams. Upė buvo
neplati, natūralios gamtos kliūtys nedidelės, o gynybiniai įrenginiai išdėstyti tik
kur ne kur113.

Tarp BEF korpuso prie Briuselio ir Namiūro driekėsi maždaug 40 km fronto

linija, gavusi „Žanblu spragos“ pavadinimą – būtent per čia esančias lygumas
daugelį amžių į Prancūziją verždavosi neprašyti svečiai. Po Eben-Emaelio
kritimo jie netrukus turėjo pasirodyti čia ir šį kartą. Uždaryti šią spragą turėjo 1-
oji generolo Georges’o Blanchardo vadovaujama armija, neabejotinai stipriausia
iš visų prancūzų armijų. Visas tris savo šarvuotąsias divizijas Prancūzijos karo
vadovybė iš pradžių laikė rezerve, tačiau 1-oji armija turėjo mechanizuotosios
kavalerijos korpusą – vienintelį koncentruotos tankų jėgos junginį kampanijos
pradžioje114. Viena iš DLM divizijų atiteko H. Giraud, G. Blanchardas gavo
likusias dvi, ir šis galingas generolo René Prioux vadovaujamas korpusas dabar
turėjo pridengti visos 1-osios armijos įsitvirtinimą numatytose pozicijose.
Manevras baigėsi tuo, kad prie Haniu kaktomuša vienas su kitu susidūrė du
lygiaverčiai tankų daliniai – E. Hoepnerio ir R. Prioux tankų korpusai (pirmasis
su dviem Panzer, antrasis su dviem mechanizuotosiomis divizijomis). Nuo
gegužės 12 d. ryto užvirė trijų dienų mūšis, kuriame dalyvavo apie 1000 tankų.
Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad kiekybinė persvara vokiečių pusėje – 623 tankai
prieš 415, tačiau netrukus paaiškėjo, kad didžioji dalis jų (486 Panzer I ir Panzer
II) prancūzų tankams yra patrankų mėsa, o tokių, kurie gali atlaikyti dvikovas su
varžovų tankais, E. Hoepneris turėjo tik 125 (73 Panzer III, 52 Panzer IV). Po
dviejų dienų mūšio vokiečiai prarado 160, prancūzai – 105 tankus, tačiau
taktiniai vokiečių manevrai ir geras tarpusavio radijo ryšys vis tiek privertė
prancūzus trauktis. R. Prioux kavalerijos korpusas įvykdė savo užduotį, pridengė
1-osios armijos įsitvirtinimą, o E. Hoepnerio bandymas persekioti
besitraukiančius gynėjus kainavo brangiai. Jis buvo sustabdytas prie Žanblu ir su
didžiuliais nuostoliais nublokštas atgal. Gegužės 16 d. 3-ioji Pz divizija
tebeturėjo 75 proc. savo pradinės galios, o 4-oji liko tik su 137 tankais, iš kurių
tik 4 buvo sunkieji Panzer IV115.
 Kad ir kaip ten būtų, tuo metu mūšis šiame sektoriuje jau buvo praradęs bet
kokią strateginę reikšmę – situacija pasikeitė iš esmės. Pirmosiomis kampanijos
dienomis vermachto AG „B“ ataka buvo tokia stipri, tokia veržli, jog
Sąjungininkų strategams nė į galvą nešovė, kad F. Bocko smūgis yra tarsi
klaidinantis matadoro judesys. Smūgis per Belgiją ir Olandiją buvo tarsi raudona
skraistė, o Sąjungininkai į jį sureagavo tarsi bulius koridoje – net nemėgindami
apsižvalgyti aplink, jie su visa energija šoko ten, kur mostelėjo toreadoras.

Hitleris vėliau prisiminė akimirką, kai sužinojo, jog visos Sąjungininkų

armijos patraukė į Belgiją: „Aš galėjau apsiverkti iš džiaugsmo! Jie pateko į
spąstus... Jie patikėjo... Patikėjo, kad mes laikomės senojo Schliefeno plano.“116
Priešingoje pusėje tuo metu vis dar tebevyravo pasitikėjimas savo jėgomis.
Vakarų spauda prasidėjusį karą pasitiko antraštėmis: „Šį kartą jokių staigmenų“,
„Belgija tikra savo pergale; ji dešimt kartų stipresnė nei 1914 m.“ Times
redakcijos vedamajame buvo rašoma: „Nėra jokių abejonių, kad šį kartą yra
kruopščiai parengta strategija neatidėliotinam atsakui... Didysis šių laikų aljansas
nenukrypstamai ir tvirtai ruošiasi sunaikinti klastos ir priespaudos jėgas.“117
Gegužės 13 d. Times tonas vis dar buvo nepasikeitęs: „Britų kariai žygiuoja per
Belgiją – sėkmingi susidūrimai su priešu – RAF smūgiuoja vėl.“ Winstonas
Churchillis vos prasidėjus karui pareiškė neturįs vilčių, kad pergalė jame bus
greita ir užtikrinta, tačiau pridūrė nejaučiantis jokios baimės dėl pralaimėjimo.
Net ir vėliau savo prisiminimuose jis rašė, kad „iki gegužės 12 d. nebuvo jokio
pagrindo nerimauti, kad kas nors vyksta ne taip“118. Žinoma, nei spauda, nei
politikai negali lygiuotis į karo ekspertus, tačiau pastarieji taip pat buvo ramūs.
Britų generalinio štabo vadas seras Edmundas Ironside’as savo dienoraštyje
užrašė: „Mūsų pusėje akivaizdus pranašumas“, ir ruošėsi „rimtai kovai visą
vasarą“. Vyriausiasis vadas Maurice’as Gamelinas buvo „susirūpinęs reikalais
Olandijoje“119, bet bendra situacija buvo netgi patenkintas: „Esu tikras, kad mes
sustabdysime vokiečius“, – sakė jis gegužės 11 d.120 Šios ramybės priežastis
buvo suprantama – išrikiavę savo geriausias armijas (1-ąją, 7-ąją, 9-ąją bei BEF
su 9 divizijomis) ir susijungę su belgais, Sąjungininkai akivaizdžiai pranoko
vokiečius šiaurėje ir buvo įsitikinę, kad priešų žygį į Prancūziją sustabdys. Bet
ramybę netrukus pakeitė sutrikimas ir panika – nes vokiečių Schwerpunktas
buvo visai ne šiaurėje.

Gegužės 14 d. Hitleris savo direktyvoje skelbė: „Ligšiolinių operacijų eiga

demonstruoja, kad priešai nesuprato pagrindinės mūsų idėjos – galimo armijų
grupės „A“ (G. Rundstedtas) proveržio. Jie vis dar meta stiprias savo pajėgas
prie Antverpeno–Namiūro linijos ir panašu, kad nekreipia dėmesio į sektorių
priešais armijų grupę „A“.“121
[1] Hitleris asmeniškai įsakė gauti visus Alberto kanalo tiltų konstrukcijų
brėžinius. Jam taip pat buvo pagamintas visais turimais žvalgybos duomenimis
pagrįstas Eben-Emaelio tvirtovės maketas su tiksliais matmenimis, ginklų
išdėstymais ir techniniais parametrais. (Irving, p. 257)
[2] Atradimo, gavusio „Munroe efekto“ pavadinimą, esmė ta, kad sprogimo

energija, šiaus įgaubtumo koncentruojasi specialiai tam paliktoje tuštumoje.

Taigi sprogstamoji užtaiso galia sutelkiama mažame plotelyje po įdubusia
užtaiso dalimi ir sukuria jame milžinišką slėgį. Plona metalo plokštelė, kuria
padengiamos užtaiso vidinės sienelės, virsta skysčiu, kuris viršgarsiniu greičiu
prasiveržia pro keletą kartų storesnę nei sprogmens kalibras šarvo plokštę ar
betoninę sieną. Eben-Emaelyje šis vokiečių mokslininko Egono Neumanno
patobulintas įrenginys be ypatingų problemų išvedė iš rikiuotės gerai įtvirtintus
belgų pabūklus ir buvo veiksmingas net neprasiskverbęs pro šarvo plokštę iki
galo, nes kilusi smūginė banga sukėlė daug metalo ir betono skeveldrų, kurios
nukovė arba sužeidė bunkerių gynėjus. (Dunstan, p. 35)
[3] Visos šturmo grupės, dalyvavusios užimant Eben-Emaelio fortą ir Alberto
kanalo tiltus, buvo sudarytos iš 7-osios oro desantininkų ir 22-osios
parašiutininkų divizijų karių. Paruoštas ir vadovaujamas kapitono Walterio
Kocho padalinys gavo „Kocho šturmo grupės“ pavadinimą.
[4] Du sklandytuvai dėl susipynusių virvių buvo priversti nusileisti toli nuo

tikslo. Viename iš jų buvo grupės operacijos vadas leitenantas Rudolfas

Witzigas, tad ant stogo išsilaipinusiems kariams ėmėsi vadovauti seržantas
majoras Helmutas Wenzelis. (Shepperd, p. 33)
[5] Pirmasis, gavęs Geležinį kryžių šioje kampanijoje, buvo SS kapitonas
Oswaldas Kraussas iš Leibstandarte (LAH) pulko. Gegužės 11-osios rytą jis su
keletu savo karių perėjo Eiselio upę ir po dienos „ekskursijos“ parsivedė į dalinį
100 olandų belaisvių.
 Schwerpunkt!
Kol F. Bockas triukšmavo šiaurėje, ankstų gegužės 10-osios rytą centriniame
sektoriuje pirmyn per Ardėnų miškus ir kalvas pajudėjo galingiausia, Gerdo von
Rundstedto vadovaujama AG „A“. Iš dešimties vermachto Panzer divizijų net
septynios buvo priskirtos šiai grupei. Jos buvo suskirstytos į tris korpusus: XV
(vadas H. Hoth’as), XVI (vadas G.-H. Reinhardtas) ir XIX (vad. H. Guderianas).
H. Hoth’o korpusas buvo atskiras vienetas, kiti du buvo sujungti į didžiulę
Panzer grupę, kuriai vadovavo Ewaldas von Kleistas. Tai buvo neregėta
šarvuotosios technikos koncentracija. G. Rundstedto štabo vadas generolas
Güntheris Blumentrittas pusiau juokais suskaičiavo, kad išrikiavus tankus
kolonoje po vieną, jos uodega atsidurtų Rytų Prūsijoje. Juokelis buvo netoli
tiesos – AG „A“ atiteko trys ketvirtadaliai visų vermachto tankų122. Vien tik
E. Kleisto Panzer grupėje buvo 41 140 transporto ir kovinių priemonių (iš jų
1222 tankai), gabenančių ne tik 134 370 karių, bet ir savo degalus bei amuniciją.
Teoriškai, išrikiavus šią gigantišką armadą, ji turėjo nusidriekti apie 1500 km123,
o greta jos pajudėjo ir pėstininkų armijos.

Pakeliui link Maso upės stovėjo dvi belgų ir viena prancūzų lengvosios
kavalerijos divizijos, kurios nieko negalėjo padaryti didžiulėms vokiečių
pajėgoms ir buvo priverstos trauktis. Keista tik, kad šie daliniai apie didžiulę ir
nenutrūkstamą priešų pėstininkų, tankų ir kitos technikos falangą nesugebėjo
informuoti karo vadovybės. Išblaškyti ir išsigandę kavaleristai tik padidino
paniką tarp savų, kai gegužės 12 d. persikėlė į vakarinę Maso pusę pas savo
kolegas124.

Tačiau pirmoji kelionės atkarpa, maždaug 170 km ruožas per Ardėnus, buvo
ne lengvas pasivažinėjimas, o sunkus ir sekinantis darbas – ypač tankų
vairuotojams. Sėdėdami nežmoniškame karštyje, junginėdami pavaras, kildami į
kalną ir leisdamiesi nuo jo, ilgas valandas strigdami didžiausioje pasaulio
istorijoje transporto spūstyje, jie turėjo tik vieną tikslą – kaip nors neužmigti.
„Mūsų akys dega ir gelia. Vairuotojai sukandę dantis – neužmigti, kaip nors
neužmigti. Keliai, keliai, keliai, visą laiką vienas ir tas pats. Vyrai šalia kalbina
juos, pasakoja kas tik šauna į galvą. Bet ką, kad tik šie neužmigtų“, – rašė vienas
vokiečių tankistas. Tiek jis, tiek jo kolegos negreit gaus progą išsimiegoti –
nenuostabu, kad kiekviena Panzer divizija su savimi turėjo 20 000 pervitino –
stimuliuojamųjų tablečių125. 1-osios Pz divizijos leitenantas Hansas
Steinbrecheris negalėjo patikėti tuo, ką mato: „Jausmas toks, kad pasaulyje
daugiau nieko nėra, tik tankai!“126 Spūstys keliuose buvo tokios didžiulės, kad
OKH štabo vadas Franzas Halderis ėmė tikėti savo prognoze, jog Masui pasiekti
prireiks daugiau nei savaitės. Prognozė buvo neteisinga – per 72 valandas nuo
operacijos pradžios Panzer korpusai sėkmingai kirto „nepravažiuojamą“ Ardėnų
regioną ir gegužės 12-osios vakarą priešakiniai daliniai pasiekė Masą prie
Sedano ir Dinano127. Dabar jų laukė svarbiausias ir rizikingiausias uždavinys –
persikelti per upę.

Sraunus, apie 60 m pločio Masas buvo rimta kliūtis. Greta upės, maždaug
500 m nuo vandens, savo pusėje prancūzai buvo pastatę betoninių bunkerių, o
dar arčiau įrengę gynybinių taškų su kulkosvaidžiais, spygliuota viela ir kitais
įtvirtinimais128. Šį sektorių saugojo 9-oji generolo A. G. Corapo armija. Kadangi
jis buvo laikomas nereikšmingu, nieko nuostabaus, kad 9-oji armija buvo
silpniausia iš visų prancūzų armijų. Iš septynių A. G. Corapo divizijų tik dvi
buvo gerai parengtos reguliariosios, kitos sudarytos iš atsarginių. Prancūzai čia
beveik neturėjo tankų, išskyrus kavalerijos korpusą, kuris buvo išblaškytas
Ardėnuose129.

Greta 9-osios, toliau į pietus, buvo dislokuota 2-oji Ch. Huntzigerio armija,
bet vokiečių šturmo vietoje, kairiajame upės krante, buvo tik dvi divizijos, kitos
pajėgos buvo už maždaug 90 km. Greita gynėjų reakcija buvo būtina jų sėkmės
sąlyga, tačiau jie lengvabūdiškai švaistė savo progas. Turėdami savo
dispozicijoje artilerijos baterijas prancūzai galėjo smogti vokiečiams net
nepradėjus šturmo. „Kokia puiki proga smūgiuoti artilerijai ir paversti tuos
šarvuočius sudegusio ir sulankstyto metalo krūva“, – rašė prancūzų generolas
Charles’is Menu. Vėliau jis karštai įrodinėjo, kad gerai organizuotas ir galingas
artilerijos smūgis galėjo sugriauti visus H. Guderiano planus net nepradėjus jų
įgyvendinti. Galbūt ir taip, tačiau prancūzų artilerija tylėjo. Vienas iš argumentų,
kodėl taip atsitiko, skamba gana keistai: „Mes planavome kontrataką, ji turėjo
būti kiek įmanoma galingesnė, todėl artilerijos padaliniams buvo įsakyta
pataupyti amuniciją“, – sakė prancūzų generolas Claude’as Grandsardas130.
Vokiečių sunkioji artilerija buvo dar toli, tačiau liuftvafė savo bombų neketino
taupyti.

Generolo Heinzo Guderiano korpusas Masą pasiekė gegužės 12 d. vakarą ir

iš karto ėmė ruoštis šturmui. Vieta prie Sedano – istorinė. Čia 1870 m.
O. Bismarcko Prūsijos armija sutriuškino Napoleoną III, tačiau šį kartą Sedano
karo mūšių istorijoje buvo atverstas naujas puslapis. H. Guderianui 1940 m.
buvo 52-eji, neretai jis yra laikomas vokiečių šarvuotųjų pajėgų tėvu. Jis ir pats
prisidėjo prie savo šlovės po karo išleisdamas savikritika nepasižyminčius
atsiminimus, tačiau labiausiai jį išgarsino laimėti mūšiai. H. Guderianas buvo
toli gražu ne pirmasis susidomėjęs naujomis tankų galimybėmis ir jų sąveika su
oro pajėgomis. Kol jis eksperimentavo pratybose su mediniais tankais,
Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje šia tema pasirodė nemažai karo specialistų
darbų. H. Guderianas puikiai kalbėjo tiek angliškai, tiek prancūziškai. Jis ne tik
perskaitė visus užsienyje pasirodžiusius straipsnius, bet ir pats juos išvertė į
vokiečių kalbą[1]. Paties H. Guderiano veikalas Achtung – Panzer! (Dėmesio –
tankas) buvo visų šių idėjų rinkinys ir tęsinys, pagrįstas pratybų rezultatais,
tačiau svarbiausia buvo ne teorija, o jos įgyvendinimas. Paskraidęs po Lenkiją,
1940 m. H. Guderianas savo dispozicijoje turėjo visą korpusą su trimis Panzer
divizijomis ir visiems skeptikams ketino įrodyti, kad buvo teisus. Kampanija
Prancūzijoje buvo jo triumfo akimirka, būtent čia H. Guderianas įgijo „greitojo
Hainco“ (Der schnelle Heinz) pravardę. Arogantiškas, ūmaus būdo
H. Guderianas buvo vienas šiurkščiausių ir nesukalbamiausių vermachto
generolų. Pvz., 1943 m. jis atsisakys spausti ranką feldmaršalui G. Kluge –
neregėtas akibrokštas tradicijas, vertybes ir subordinaciją saugančioje Vokietijos
armijoje131. Lygiai taip pat jis atsisakys vykdyti aukštesnių vadų įsakymus
Prancūzijoje – iniciatyva ir greitis, viršijantis visų teorijų ir racionalių
apskaičiavimų ribas, pavers smūgį Prancūzijai greitesniu ir žaibiškesniu nei kas
nors tuo metu galėjo įsivaizduoti. Savo beatodairiškumu ir balansavimu ties
beprotiškos rizikos riba H. Guderianui tarp vermachto generolų, ko gero, prilygo
tik Erwinas Rommelis. Pastarasis gegužės 12 d. su savo 7-ąja Pz divizija taip pat
pasiekė Masą prie Dinano – iš tikrųjų jis pirmasis persikels į kitą krantą, bet
smūgis prie Sedano buvo svarbiausias ir galingiausias. Fahrkarte bis zur
Endtsation! (Bilietą į galutinę stotelę!) – buvo mėgstamas H. Guderiano šūkis
savo kariams132, tačiau, pasiekus Masą, jiems reikėjo persikelti į kitą upės pusę –
tik tada buvo galima pradėti kelionę į „galutinę stotelę“.

Gegužės 13 d. 10 val. ryto liuftvafės bombonešiai pradėjo masiškiausią

(1215 skrydžių) bombardavimo operaciją karybos istorijoje. 310 horizontaliųjų
ir 200 pikiruojančių bombonešių, palaikomų 300 naikintuvų, maždaug 4 km
ruože prie Sedano surengė tikrą pragarą. Eskadrilė po eskadrilės niekieno
nekliudomų plėšrūnių „Štukų“ spiečiai rinkosi vis naujas aukas ir sėjo tarp jų
paniką ir neviltį. Negailestingas, nė akimirkos nenutrūkstantis bombų koncertas,
prie kurio prisijungė spėję atvykti tankai ir priešlėktuviniai 88 m pabūklai, truko
ištisas penkias valandas. Nuo siaubingo triukšmo ir milžiniško oro slėgio bangų
stiklai byrėjo net vokiečių pusėje – efektas buvo pritrenkiantis ir
demoralizuojantis133. „Artileristai liovėsi šaudę ir krito ant žemės. Pėstininkai
nėrė į apkasus. Vienintelis likęs jų rūpestis buvo žemai laikyti galvas. Jie bijojo
net pajudėti. Penkių valandų košmaro pakako, kad pakriktų nervai“, – rašė 2-
osios armijos štabo generolas Eduardas Ruby134. Karininko pasakojimas skamba
tarsi stebėtojo iš šalies, o į šį pragarą patekusios 55-osios prancūzų divizijos
leitenantas Michardas net praėjus daugeliui metų nepamiršo to, ką patyrė
1940 m. gegužės 13-ąją: „Sprogimai griaudėjo visur. Bombų triukšmo košmaras
ir artėjantis jų švilpimas – viskas, ką gali jausti tomis akimirkomis. Jautiesi, lyg
jos lėktų tiesiai į tave; belieka tik įsitempus laukti. Sprogimas – tarsi
palengvėjimas, tačiau po jo pasigirsta kitas, paskui dar du, dar dešimt... švilpesys
skersai išilgai raižo erdvę, paversdamas ją tarsi vientisu, plyšių neturinčiu
audeklu; sprogimai virsta nenutrūkstamu griausmu. Kai jo intensyvumas
akimirką prislopsta, gali girdėti, kaip gaudai orą. Taigi tokie mes ir buvome:
nejudantys, tylūs, šliaužiantys, persilenkę, išsižioję, kad nesprogtų ausų
būgneliai. Aš dukart patyriau akustines haliucinacijas. Kai žmogus negali judėti,
neeikvojamas organizme susikaupęs adrenalinas ir tai tik dar labiau prisideda
prie klaustrofobijos ir frustracijos – norisi rėkti ir staugti.“135 Psichologinis šios
atakos smūgis buvo toks didžiulis, kad atokiau nuo upės buvę gynėjai ir
artileristai leidosi bėgti nuo šio košmaro kuo toliau, tačiau prancūzų garbei reikia
pasakyti, kad palūžo toli gražu ne visi. Kai klykiančios „Štukos“ pasitraukė ir
15.00 val. visų trijų Panzer divizijų šturmo batalionai ėmė guminėmis valtimis
keltis per upę, juos pasitiko ugnies lavina. Pvz., iš aštuonių 2-osios Pz divizijos
valčių tik viena sugebėjo pasiekti kitą krantą ir nebuvo jokių galimybių permesti
pastiprinimo. 10-osios Pz divizijos pionieriams sekėsi dar prasčiau – iš 50 valčių
su didžiuliais žmonių nuostoliais buvo sunaikintos net 48136. Jei ne 1-osios Pz
divizijos sėkmė – sunku pasakyti, kuo Maso šturmas prie Sedano būtų baigęsis,
tačiau puolėjai buvo atkaklesni už gynėjus. Pvz., 10-osios Pz divizijos pionierių
seržantas Hansas Rubarth’as[2] įsakė savo kariams išmesti iš valčių visus
gynybiniams įtvirtinimams plukdomus įrankius ir daiktus: „Jokio įsikasinėjimo –
arba mes prasiveržiam, arba tai pabaiga“, – sakė jis. Į dienos pabaigą devyni iš
vienuolikos jo vyrų buvo žuvę, tačiau grupė pasiekė savo tikslą137. Tai buvo tik
vienas iš daugelio tokių epizodų gegužės 13-ąją. Banga po bangos, būrys po
būrio vokiečiai bandė perplaukti į kitą upės krantą ir galų gale, nepaisant
prancūzų ugnies, jiems tai pavyko. Didžiausią pergalę iškovojo 1-osios Pz
divizijos pėstininkai – kartu su elitiniu vermachto būriu Grossdeutschland[3] jie
sugebėjo ne tik persikelti, bet ir išstumti prancūzus iš gynybos pozicijų. Vis dėlto
vokiečių padėtis tebebuvo slidi. Kitame upės krante jie turėjo tik lengvai
ginkluotų pėstininkų. Nepaisant nežmoniškų inžinierių pastangų pirmą pontoninį
tiltą pavyko įrengti tik po vidurnakčio – tai, kad pabėgo prancūzų artileristai,
reiškė, jog tiltus ir plaustus galima statyti visą naktį nesibaiminant apšaudymo iš
toli138.

Kapitonas André Beaufre, tuo metu dar jaunesnysis prancūzų karo štabo
karininkas, aprašė, kaip buvo reaguojama į grėsmingas žinias iš Sedano kitą rytą:
„Atmosfera lyg šeimoje, kurioje kažkas ką tik mirė. Georges’as… siaubingai
išbalęs. Mūsų frontas prie Sedano pralaužtas. Jis griuvo. Georges’as krito į kėdę
ir pravirko… Jis buvo pirmas žmogus šioje kampanijoje, kurį mačiau raudant.
Įspūdis siaubingas. J. Doumencas (A. Georges’o pavaldinys), nors ir pritrenktas
žinių, reagavo iš karto: „Generole, tai yra karas, ir jame tokių dalykų nutinka.“
Vis dar išbalęs A. Georges’as paaiškino, kad po baisaus bombardavimo dvi
divizijos (55-oji ir 71-oji) papustė padus. X korpusas signalizavo, kad vidurnaktį
vokiečių tankai pasirodė Bulsonėje (maždaug už 8 km į pietus nuo Sedano).
Tada nauja ašarų pakalnė. Visi, sukrėsti naujienų, tylėjo. „Gerai, generole, –
ištarė Doumencas, – visi karai turi savo kainą. Žvilgtelėkime į žemėlapį ir
pažiūrėkime, ką galima padaryti.“139

Generolo A. Georges’o ašaros ir jo jautri reakcija, ko gero, buvo

psichologinis prieš šešerius metus įvykusios tragedijos padarinys. 1934 m.
Marselyje buvo nužudytas Jugoslavijos karalius Aleksandras. Žudikas sušaudė
karalių ir jo vairuotoją, tada kilusioje sumaištyje buvo nušautas ir tuometinis
prancūzų užsienio reikalų ministras. A. George’as per šį incidentą buvo sunkiai
sužeistas, bet, daugelio jo bendražygių teigimu, didžiausias smūgis, po kurio
generolas niekada neatsigavo, buvo psichologinis140. A. Georges’as buvo
profesionalus, patyręs ir išsilavinęs karininkas, daugelio nuomone, netgi vertas
vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado posto, tačiau pastarasis atiteko Maurice’ui
Gamelinui. Šių generolų nuomonės taip skyrėsi, kad jie tarpusavyje beveik
nesikalbėjo141. M. Gamelinui 1940 m. buvo 68-eri. Jo ankstesnė karinė karjera
buvo nebloga, tačiau ilgainiui mėgindamas suderinti kareivio ir politiko karjerą,
M. Gamelinas akivaizdžiai atidavė pirmenybę pastarajai. Jis vengė bet kokių
kontaktų su kariais ir buvo atsiskyręs kabinetinis generolas, apie kurį premjeras
P. Reynaud sakė: „Jis galėtų būti neblogu prefektu ar vyskupu, bet tikrai nėra
žmonių lyderis.“142 M. Gamelino generalinis štabas buvo įkurtas Paryžiaus
priemiestyje – „pagrindinis jo priešas buvo ne vokiečiai, o Prancūzijos
vyriausybė, prieš kurią jis nuolat įvairiai manevravo, kad nebūtų pakeistas ir
panašiai, – sakė kapitonas A. Beaufre. – Jis puikiai išmanė savo darbą. Buvo ne
karinis, o politinis generolas.“143 A. Georges’o karo štabas, kuriame gegužės 14
d. vyko niūrus padėties aptarimas, buvo įsikūręs La Ferte, maždaug 55 km nuo
Paryžiaus. Sostinę nuo bręstančios krizės taško skyrė apie 190 km – iš čia
M. Gamelino štabo vadovybei gegužės 14 d. bendras įspūdis apie susidariusią
padėtį buvo netgi „labai geras“144. Vakare prieš tai M. Gamelinas paskelbė:
„Atėjo metas pasitikti priešo mechanizuotąsias ir motorizuotąsias pajėgas. Atėjo
metas kautis visame aukščiausiosios vadovybės numatytame gynybinių pozicijų
gylyje. Niekam daugiau nevalia trauktis, jeigu priešas pralaužia vietinę spragą, ji
turi būti net tik uždaryta, bet ir kontratakuota bei susigrąžinta.“145 Tai, kaip
netrukus paaiškėjo, buvo neįvykdomas įsakymas.

Gegužės 13-osios vakarą Bulsonėje nebuvo vokiečių tankų – apie 18.00 val.
prancūzai supanikavo ir ėmė bėgti tik išgirdę gandus, kad priešai artinasi146. Iš
tikrųjų tuo metu į kitą pusę prie Sedano nebuvo persikėlęs nė vienas tankas,
tačiau padėtis buvo kur kas grėsmingesnė nei atrodė iš pirmo žvilgsnio.

Gegužės 14 d. rytą dalis vokiečių tankų jau buvo persikėlusi per Masą.
Prancūzų bandymas atakuoti vienu tankų batalionu galėjo būti veiksmingas
dieną prieš tai, bet dabar kontratakuojant žuvo pusė jo karių. Praradę 70 proc.
savo technikos prancūzai buvo priversti trauktis. Vienintelė galimybė sustabdyti
ar bent pristabdyti vokiečius buvo smūgis rimtomis pajėgomis. Netoliese buvęs
generolo Jeano Flavigny vadovaujamas korpusas (3-ioji šarvuotoji ir 3-ioji
motorizuotoji divizijos) gavo įsakymą kontratakuoti, tačiau per visą gegužės 14
d. taip ir nerado tinkamos progos. Prancūzai švaistė patį svarbiausią dalyką – su
kiekviena akimirka vis labiau tirpstantį laiką. Pradėdami suvokti sektoriaus
svarbą ir norėdami sunaikinti pontoninius tiltus ir nublokšti priešus atgal, tą
pačią dieną Sąjungininkai surengė oro ataką. Vokiečiai buvo tam pasirengę. Jų
naikintuvai ir 200 išrikiuotų priešlėktuvinių pabūklų numušė net 40 RAF
bombonešių iš 70 – didžiausias kada nors iki tol patirtas Karališkojo laivyno
nuostolis per vienos dienos operaciją – kitą dieną britų bombonešiai
nebegrįžo147. „Ir vėl priešų lėktuvai krinta iš dangaus palikdami paskui save ilgą
juodą dūmų kamuolį... Kartkartėm iš krintančių mašinų spėja išsiskleisti vienas
ar du parašiutai“, – rašė šį reginį stebėjęs vienas vokiečių tankistas148. Britų
lakūnų auka buvo pavėluota. Negana to, Sedanas buvo ne vienintelė vieta,
kurioje įtrūko gynyba prie Maso.

Pirmoji, gerokai šiauriau nuo Sedano, prie Dinano, upę pasiekė divizija,
kuriai Prancūzijoje prigis „Divizijos-vaiduoklės“ (vok. Gespenster-Division)
pravardė, mat ji žygiavo taip greitai, kad susivokti nespėdavo ne tik priešai, bet
ir vokiečių karinė vadovybė. Tikrasis jos pavadinimas – 7-oji Pz divizija, o jos
vadas, mėgdavęs dingti iš radijo ryšio zonos ir raportuoti apie savo pasiekimus
post factum, buvo generolas majoras Erwinas Rommelis. Vienam iš garsiausių ir
charizmatiškiausių II pasaulinio karo karvedžių tuo metu buvo 49-eri. Jo darbai
ir žygdarbiai dar ne kartą kalbės patys už save, būsimose kampanijose jis bus kur
kas svarbesnis asmuo nei Prancūzijoje, tačiau čia jis pirmą kartą pademonstravo
savo sugebėjimus ir galimybes.

E. Rommelis dalyvavo I pasauliniame kare. 1917 m. Kaporeto mūšyje jis

prasiveržė pro italų gynybą ir po 50 valandų grįžo parsivesdamas kartu daugiau
kaip 9000 belaisvių. Už tai jis buvo apdovanotas aukščiausiu Prūsijos kariniu
ordinu Pour le Mérite ir paaukštintas į kapitonus. Skirtingai nei H. Guderianas,
prieš naująjį karą E. Rommelis išleido knygą ne apie tankų, o apie pėstininkų
veiksmus. Jis vadovavo pėstininkų karo akademijai, o 1938 m. tapo Hitlerio
apsaugos gvardijos vadu. Kartu su fiureriu E. Rommelis svečiavosi Prahoje,
Mėmelyje, stebėjo frontą Lenkijoje, tačiau netrukus stebėtojo vaidmenį iškeitė į
tikrą kareivio darbą. 1940 m. vasarį, nepaisant kai kurių generolų protestų ir
nuogąstavimų dėl patirties stokos, E. Rommelis gavo naujai kuriamą 7-ąją Pz
diviziją ir būtent su ja vos po trijų mėnesių atsidūrė prie Maso149. Kare dalijami
ordinai už drąsą turi moralinę potekstę – kareivio drąsa dažniausiai reiškia, kad
jis kovėsi pasiaukojamai, nepaisydamas pavojaus savo gyvybei. Karininkas,
demonstruojantis tokią drąsą, paprastai savo karius siunčia į mirtį – įvertinti, kur
yra riba tarp didvyriškumo, realios naudos kariniu požiūriu ir beprasmių aukų
beviltiškomis aplinkybėmis, labai sunku. E. Rommelis šiuo atžvilgiu nebuvo
išimtis. Jo užsispyrimas vis kartoti neveiksmingas ir siaubingus nuostolius
nešančias atakas šturmuojant Tobruko tvirtovę Afrikoje galėtų būti šios
tamsiosios pusės pavyzdys150.

Tačiau svarbiausių atakų metu E. Rommelis būdavo šalia savo karių ir žvelgė
mirčiai į akis kartu su jais, dėl to buvo gerbiamas. E. Rommelis buvo ne
strategas prie žemėlapio, o taktikas mūšio lauke. Jo nutrūktgalviška drąsa,
rizikos nepaisymas, intuityvus gebėjimas užčiuopti silpnąsias priešų vietas ir
vesti paskui save karius bei skinti pergales galiausiai pelnys ne tik savų, bet ir
varžovų pagarbą151.

Priešingai nei H. Guderianas, E. Rommelis prie Maso neturėjo liuftvafės

palaikymo, tačiau ankstų gegužės 13 d. rytą jis išrikiavo visus turimus divizijos
pabūklus bei tankus ir jų pridengiamas ėmė keltis į kitą krantą. Prancūzų
kulkosvaidžiai varpė kareivius guminėse valtyse, tačiau E. Rommelis tęsė ataką,
kol kartu su pėstininkų batalionu atsidūrė kitame krante, nors nuostoliai buvo
didžiuliai. Iki vidurdienio vokiečių pėsti ninkai jau buvo užėmę nemažą plotą,
kad inžinieriai galėtų pradėti tiesti pontoninius tiltus. Vienu metu priešais
pasirodė keletas prancūzų tankų, tačiau E. Rommelio vadovaujami kariai
sugebėjo juos atstumti, nors sunkiausias jų ginklas buvo kulkosvaidžiai. Ta patį
vakarą E. Rommelis dirigavo tiltų statyboms ir naktį į kitą pusę jau kėlėsi
pirmieji tankai. Kuopos vadas, inžinierių vadas, divizijos vadas, karys su šautuvu
– E. Rommelis buvo viskas viename. Gegužės 14–15 d. 7-ajai Pz divizijai teko
atlaikyti nemažą prancūzų spaudimą, tuo pasinaudojusi netoliese persikėlė
kaimynė 5-oji Pz divizija. H. Guderiano korpusas pralaužė Ardėnų frontą
pietiniame, H. Hoth’o korpusas – šiauriniame flange. Pastarojo sėkmė atvėrė
kelią ir G.-H. Reinhardto korpusui šiauriau Sedano. Jam pavyko persikelti per
Masą tik gegužės 15 d., nes priekyje buvusi 6-oji Pz divizija susidūrė su
įnirtingu 102-osios prancūzų divizijos pasipriešinimu. Gegužės 14 d. prancūzų
artilerija vis dėlto susprogdino tiltą ir atkirto nedideles vokiečių pajėgas savoje
pusėje, tačiau įvykiai prie Dinano ir Sedano privertė 9-osios prancūzų armijos
vadą André Corapą išleisti įsakymą trauktis. Drausmingai atsitraukti, ypač kai
šalia greitas ir mobilus priešas, yra vienas iš sudėtingiausių taktinių manevrų.
Vos tik 102-oji divizija pabandė tai padaryti, G.-H. Reinhardto tankai sugriovė
visą gynybos liniją ir privertė prancūzus bėgti152.
 Kartu su pradėjusia trūkinėti fronto linija ėmė krikti ir gynėjų moralė. Kol
Sąjungininkų vadų žvilgsniai buvo prikaustyti prie Sedano, E. Rommelis nieko
nelaukdamas pasileido vakarų kryptimi. Gegužės 15 d. jis A. Corapo armijai dar
nespėjus įsitvirtinti prasiskynė 27 km į vakarus, prarasdamas tik 15 savo
kareivių153. Gegužės 17 d., įveikęs net 80 km ir išblaškęs 1-ąją prancūzų
šarvuotąją diviziją, E. Rommelis dienoraštyje rašė: „Prancūzų pajėgos, užkluptos
staigaus mūsų pasirodymo, sudėjo ginklus ir žygiavo į rytus. Niekur nebuvo
jokio pasipriešinimo. Visi sutikti priešų tankai stovėjo pakelėse neveiksnūs.
Žygiuojame į vakarus nesustodami. Šimtų šimtai prancūzų kareivių kartu su
karininkais pasiduoda vos tik mums pasirodžius.“ Per dvi dienas 7-oji Pz divizija
paėmė į nelaisvę 10 tūkstančių kareivių, užgrobė 100 tankų, 30 šarvuotųjų
mašinų ir 27 pabūklus. Divizijos karo žurnalas gegužės 17 d. baigiasi sakiniu:
„Mums neužtenka laiko priimti belaisviams ir ekipuotei.“154

Gegužės 14 d. rytą vakariniame Maso krante sukurti trys vokiečių

placdarmai dar buvo tarsi nedideli izoliuoti laužai ir atrodė, kad juos greitai
pavyks užgesinti, tačiau kai gegužės 15 d. H. Guderiano ir G.-H. Reinhardto
korpusų priešakiniai daliniai susitiko prie Monkornė (maždaug 60 km nuo
Sedano), placdarmas tapo 100 km pločio ugnies viesulu, deginančiu viską savo
kelyje155. E. Rommelis smūgiavo 9-ajai prancūzų armijai iš dešinės, iš kairės dar
vieną mirtiną smūgį sudavė 6-oji Pz divizija, o pietuose patraukęs pirmyn
H. Guderianas tarp 9-osios ir 2-osios prancūzų armijos įkalė pleištą. Gynyba
sektoriuje ėmė nesustabdomai griūti, o didžiausia griūtis buvo psichologinė.
Vokiečių karo korespondentas Karlas von Stalkerbergas, pritrenktas žygiuojančių
pasiduoti prancūzų gausos, rašė: „Jų čia buvo net 20 000 vyrų... tik viename
šiame sektoriuje, tik per vieną dieną jie žygiavo atgal kaip belaisviai...
Nenoromis bandai lyginti scenas Lenkijoje ir čia. Tai nepaaiškinama. Kaip tapo
įmanoma, kad pirmo didesnio mūšio Prancūzijos teritorijoje, pergalės prie Maso
padariniai būtų tokie milžiniški? Kaip tapo įmanoma, kad šie prancūzų kareiviai
ir karininkai būtų taip sugniuždyti, taip demoralizuoti, kad daugiau ar mažiau
savanoriškai leistųsi tapti belaisviais?“156 Žinoma, ne visi prancūzai taip lengvai
nuleido rankas. Pvz., 1-oji armija šiaurėje, būdama visiškai apsupta prie Lilio,
narsiai kovėsi iki galo ir kurį laiką laikėsi. 4-osios, ką tik sukurtos prancūzų
šarvuotosios divizijos vadas Charles’is de Gaulle’is, gavęs įsakymą pristabdyti
vokiečių tankus, priėmė iššūkį su entuziazmu: „Karas prasidėjo taip, kad blogiau
neįmanoma. Jau vien dėl to jis turi tęstis. Kol būsiu gyvas, kausiuos kaip tik
galėsiu, kol priešas bus sumuštas, o nacionalinė dėmė nuplauta“157, – šiuos
žodžius Ch. de Gaulle’is užrašė kiek vėliau, o tuo metu entuziastinga ataka
gegužės 17–19 d. realios naudos nedavė. 10-ąją Pz diviziją ji užklupo netikėtai, į
nelaisvę buvo paimta 500 vokiečių, tačiau galiausiai prancūzų tankai buvo
sustabdyti ir atblokšti. Vienas vokiečių karys po šio susidūrimo rašė: „Kovinės
priešo dvasios stoka mums tapo akivaizdi; vokiečių tankai prieš tokią silpną
gynybą tikrai niekada nebūtų apsisukę.“158 Vokiečių tankai neapsisuko – trys jų
korpusai pasileido per Prancūziją tokiu greičiu, kad tai labiau priminė lenktynes,
o ne karo žygį. Ką priminė prancūzų armijos, išsiblaškiusios šio žygio pakelėse,
geriausiai apibūdino ne karo štabų suvestinės, o rašytojas Antoine’as de Saint-
Exupéry. „Mažojo princo“ autorius labai mėgo aviaciją ir prasidėjus karui
savanoriškai įstojo į lakūnų gretas. A. de Saint-Exupéry žuvo lėktuvo
katastrofoje 1944 m., o 1940 m. jis užrašė tai, ką pamatė iš savo žvalgybinio
lėktuvo, ką pajuto bendraudamas su tautiečiais ant žemės: „Kiekviename regione
kurį savo žaibiškais smūgiais prašluodavo vokiečių tankai, Prancūzijos armija,
nors ir beveik nepaliesta, nustodavo būti armija. Ji transformuodavosi į trombų
segmentus. Tarsi sukrešėdavo. Šarvuotosios divizijos veikė tarsi cheminė
medžiaga, pagreitinanti procesą. Ten, kur ką tik egzistavo organizmas, jos
palikdavo tik organus, kurių tarpusavio sąveika būdavo sugriauta. Tarp krešulių
– kad ir kokie kovingi jie būtų – priešas juda kaip jam patinka. Veiksminga
armija yra kur kas daugiau nei matematinė jos kareivių suma.“159

Smūgis prie Sedano neabejotinai buvo lemtingiausias epizodas Prancūzijos

kampanijoje. Net jeigu gynėjų pajėgos čia nebūtų taip greitai pakrikusios, jų
buvo per mažai, o karo vadovybė, „žvilgtelėjusi į žemėlapį“, dabar galėjo aiškiai
suvokti katastrofos grėsmę. Kitoje pusėje OKH generalinio štabo vadas Franzas
Halderis, žiūrėdamas į žemėlapį, užrašė: „Į šiaurę nuo Namiūro mes galime
suskaičiuoti jau baigtą 24 britų ir prancūzų bei 15 belgų divizijų koncentraciją.
Prieš jas – 6-oji mūsų armija, turinti 15 divizijų fronte ir dar 6 rezerve... Mes
pakankamai stiprūs atremti bet kokią priešo ataką. Nereikia jokio pastiprinimo. Į
pietus nuo Namiūro priešas silpnesnis. Maždaug perpus už mus silpnesnis.
Rezultatas prie Maso nulems, ar, kada ir kur mes galėsime išnaudoti šį
pranašumą. Priešas už šio fronto nebeturi stiprių pajėgų.“160 F. Halderis tai
užrašė gegužės 13-osios vakarą, o kitą dieną vermachtas frontą, „už kurio nebėra
rimtų pajėgų“, pralaužė.

Gegužės 15 d. 7 valandą ryto W. Churchilliui telefonu paskambinęs

Prancūzijos ministras pirmininkas Paulis Reynaud susijaudinęs šaukė: „Mes
nugalėti! Mes sumušti! Kelias į Paryžių atviras!“ W. Churchillis negalėjo tuo
patikėti. „Mūšis pralaimėtas“, – angliškai patvirtino P. Reynaud. W. Churchillis
pabandė nuraminti kolegą ir tą pačią dieną nusiuntė telegramą JAV prezidentui
F. D. Rooseveltui: „Aš manau, kad mūšis tik prasidėjo, ir mes, ko gero, dar tikrai
pamatysime besikaunančias didžiules mases.“ Seras Winstonas vėliau savo
memuaruose rašė, kad jam atrodė neįmanoma, jog „Didžioji Prancūzijos armija
galėtų būti nugalėta per savaitę“161.

Kad padėtis kritiška, jis įsitikino kitą dieną, kai atvyko į Paryžių. Gegužės 16
d. E. Rommelis jau buvo nužygiavęs apie 100, H. Guderianas – 80 km nuo
persikėlimo vietos. 9-oji A. Corapo armija byrėjo akyse, o šalia jos buvusi 1-oji
armija į komplikacijas savo dešinėje sureagavo pavėluotai – aiškėjo, kad stabdyti
E. Kleisto Panzer grupės tiesiog nėra kam. Tą pačią dieną M. Gamelinas
Sąjungininkų pajėgoms įsakė trauktis iš Belgijos – joms grėsė apsuptis.
W. Churchillis pradėjo kalbą, kad reikėtų skubiai organizuoti rimtą gynybą ties
Namiūro–Antverpeno linija. „Mes praradome Namiūrą“, – karčiai nukirto
P. Reynaud162. „Kur strateginis rezervas?“ – paklausė W. Churchillis
M. Gamelino. Vyriausiasis Sąjungininkų pajėgų vadas papurtė galvą, trūktelėjo
pečiais ir ištarė legenda tapusią vieno žodžio frazę: Aucune (Nėra)163. Prancūzų
vadai netrukus nukreipė temą ir paprašė dar 6 RAF naikintuvų eskadrilių[4].
W. Churchillis bandė teisintis, kad Britanijos padėtis taip pat nėra gera ir jai
trūksta lėktuvų savo pačios gynybai, bet, matydamas prancūzų neviltį, sumišusią
su pykčiu, parašė laišką savo karo kabinetui ir rekomendavo skirti papildomas 6
naikintuvų eskadriles, pabrėždamas „mirtiną svarbą“[5]. Gražus gestas iš tikrųjų
buvo tik kaukė – vizitas į Prancūziją įtikino W. Churchilį, kad situacija iš tikrųjų
labai grėsminga164. Britų premjeras pro langą galėjo matyti didžiulius laužo
dūmus ir karučius su ryšuliais – Užsienio reikalų ministerija ir kitos valstybinės
įstaigos pradėjo naikinti dokumentus – tai buvo aiškus ženklas, kad Paryžiuje
prasideda panika165. „Aš buvau priblokštas, – rašė W. Churchillis. – Niekada
nebūčiau pagalvojęs, kad armijos, ginančios 800 km frontą, vadai galėtų sau
leisti nepasilikti strateginio rezervo... Kam tada reikalinga Maginot linija?“166

Idealiai suveikęs netikėtumo veiksnys Sąjungininkams tapo šoko terapija, bet

buvo ir dar vienas labai svarbus E. Mansteino plano ingredientas – lankstumas.
Iš pradžių visos stipriausios Sąjungininkų armijos klaidingai buvo permestos į
šiaurę ir dabar galėjo būti atkirstos ir apsuptos. Grėsmė buvo reali, kadangi
sumušta ir išsklaidyta 9-oji armija šio sektoriaus centre neorganizuotai traukėsi,
bet persikėlus per Masą vokiečiams atsivėrė ir daugiau galimybių. Gynėjams
reikėjo atsakyti į pagrindinį klausimą – kuria kryptimi toliau smūgiuos E. Kleisto
Panzer grupė? Pirmąją klaidą prancūzų karo vadovybė padarė manydama, kad
H. Guderianas, prieš smogdamas dar kartą, privalės palaukti pėstininkų paramos.
Tai buvo senoji karybos logika, ir daugelis vokiečių senosios gvardijos generolų
mąstė lygiai taip pat. Tankams persikėlus per Masą, pėstininkų armijos tebebuvo
už pusantros paros kelio nuo Sedano167, tačiau H. Guderianas, matydamas
krinkančią gynybą, net nemanė laukti. Bet kur jis smūgiuos? Apsuks savo
pajėgas ir smogs Maginot linijai iš užnugario, taip įjungdamas į kampaniją
vermachto armijų grupę „C“? Baimindamasi tokio posūkio prancūzų karo
vadovybė atitraukė 2-ąją Ch. Huntzingerio armiją į pietus, o juk tai buvo
vienintelė armija, galėjusi suduoti smūgį E. Kleisto grupei iš šono. Versija
nepasitvirtino – tankai patraukė vakarų kryptimi ir būtent dėl to prasidėjo panika
Paryžiuje. Gegužės 17 d. M. Gamelino štabas, matydamas viską sau iš kelio
šluojantį „tankų koridorių“, padarė dar vieną klaidingą prielaidą – jei priešai
nepasuko Maginot linijos pusėn, vadinasi, jų tikslas – Prancūzijos sostinė. Kelias
į ją, kaip ir sakė P. Reynaud W. Churchilliui, buvo atviras, tačiau tik kitą dieną
(gegužės 18-ąją), matydama nenutrūkstantį vokiečių veržimąsi ta pačia, vakarų,
kryptimi, Sąjungininkų karo vadovybė pagaliau ėmė suprasti, kad jų tikslas gali
būti Lamanšas. Suvokti šią svarbią strateginę situaciją pavėluota mažiausiai
trimis dienomis. E. Mansteino numatytasis netikėtumo elementas veikė dar ilgai
po persikėlimo per Maso upę.

Kad smūgis prie Sedano buvo esminis, galėtų pademonstruoti G. Rundstedto

pusiau juokais išsakyta replika, kad nuo šiol jam būtų buvę kur kas įdomiau
dalyvauti kampanijoje Gamelino kailyje168. Ištarta, kai viskas buvo baigta, ji
galbūt ir nėra labai sąžininga, juo labiau kad pergalingos partijos G. Rundstedtas
nesugebėjo iki galo sužaisti be klaidų. Kita vertus, ne viskas priklausė nuo jo –
sėkmė buvo tokia pritrenkianti, kad ja negalėjo patikėti netgi tie, kuriuos ji
aplankė.
[1] Britų būsimo manevrų karo doktrinos pradininkai ir teoretikai buvo

J. F. C. Fulleris, Liddelis Hartas. H. Guderianui taip pat patiko Prancūzijoje

beveik nepastebėtas Charles’io de Gaulle’io traktatas.
[2] Už drąsą ir pasiaukojimą Maso šturmo metu H. Rubarth’as buvo paaukštintas

į leitenantus ir apdovanotas Riterio kryžiumi.

[3] Grossdeutschland pulkas, vėliau tapęs divizija, buvo elitinis armijos, ne SS

dalinys.
[4] 4 eskadrilės jau buvo Prancūzijoje, dar 4 buvo pažadėtos dar prieš šį pokalbį.
[5] Britanijos karo kabinetas sutiko, bet nenorėdamas rizikuoti Prancūzijoje
prarasti lėktuvus pažadėjo tris eskadriles iš Anglijos aerodromų nuo aušros iki
vidurdienio ir kitas tris nuo pietų iki vakaro.
 Lenktynės Lamanšo pakrantės link – Guderianas
užtrenkia spąstus

Gegužės 17 d. von Reichenau 6-oji armija įžygiavo į Briuselį – jau šeštąją

vermachto užkariautą sostinę. Sąjungininkų padėtis buvo tokia niūri, kad
kolegos įkalbėjo W. Churchillį pirmą kartą kreiptis į žmones per radiją. „Tai yra
viena iš sudėtingiausių akimirkų Prancūzijos ir Britanijos istorijoje. Ir, be jokios
abejonės, viena iš kilniausių. Britų ir prancūzų tautos išžygiavo gelbėti net tik
Europos, bet ir visos žmonijos nuo šlykščiausios ir labiausiai dvasią naikinančios
tironijos, kuri kada nors buvo užtemdžiusi ir sutepusi istorijos puslapius. Už
Britanijos ir Prancūzijos armijų bei laivynų stoja grupė suniokotų valstybių ir
terorizuotų tautų: čekai, lenkai, norvegai, danai, olandai ir belgai – virš visų jų
stos ilga barbarizmo naktis ir jos neperšvies net vilties žvaigždė, jeigu mes
nenugalėsime. Todėl mes privalome nugalėti, todėl mes ir nugalėsime.“169 Ką
turėjo W. Churchillis omenyje, sunku pasakyti, nes nesustabdomi užkariautojai,
be penkių minučių nugalėtojai, tuo metu buvo tik vieni, o „kilni“ Sąjungininkų
misija Europoje akivaizdžiai artėjo prie pabaigos. Vis dėlto tą pačią gegužės 17
d. F. Halderis savo dienoraštyje įrašė: „Baisiai nemaloni nesutarimų diena!
Fiureris nepasitiki savo paties sėkme; jis bijo rizikuoti ir tikrai norėtų dabar mus
sustabdyti.“170 Ką turėjo omenyje OKH štabo vadas?

Hitlerį, dabar tikrąja to žodžio prasme vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą

(W. Brauchitschas du kartus per dieną informuodavo fiurerį apie padėtį ir turėjo
būti pasiruošęs išsamiai paaiškinti visas smulkme nas)171, persekiojo I pasaulinio
karo šmėklos. Tada karas vokiečiams irgi prasidėjo smagiai, tačiau po sėkmingos
Sąjungininkų kontratakos viskas apsivertė aukštyn kojom. Dabar Hitlerio
neapleido mintis, kad galingos prancūzų pajėgos pietuose surengs ką nors
panašaus. „Aš viską atidžiai stebiu, – rašė Hitleris B. Mussolini. – 1914 m.
Marnos stebuklas nepasikartos.“172 Dabar Hitlerio fobijos atrodo keistai, tačiau
apie tai, kad M. Gamelinas nepaliko jokio strateginio rezervo, tiek jis, tiek
vermachto karo vadovybė sužinojo vėliau nei W. Churchillis. Kariniu požiūriu,
nuogąstavimai taip pat buvo logiški. Persikėlęs per Masą, H. Hoth’o korpusas su
E. Rommeliu priešakyje be ilgų svarstymų patraukė vakarų kryptimi. Jiems
nebuvo ko žvalgytis į šonus, kadangi dešiniajame flange artinosi AG „B“,o štai
E. Kleisto Panzer grupės kairėje buvo didžiulė tikimybė sulaukti smūgio į
pašonę. Gegužės 15 d. H. Guderianas nužygiavo į vakarus 32 km, tačiau po
žvalgybos pranešimų apie pietuose pastebėtą „ženklią prancūzų tankų sutelktį“,
10-ąją Pz diviziją ir Grossdeutschland pulką jam teko palikti savo užnugaryje.
„Ženkli sutelktis“ buvo smūgiui progos tebeieškantis mechanizuotasis
J. Flavigny korpusas, tačiau gegužės 15 d. vakare galiausiai įvykusią jo ataką
vokiečiai nesunkiai atbloškė. Ataka buvo prastai koordinuota, nepalaikoma
artilerijos ir aviacijos, tačiau vien tik jos faktas privertė Hitlerį sunerimti. Tą patį
vakarą H. Guderianas gavo E. Kleisto įsakymą stabdyti tankus ir palaukti, kol
atsivėrusią spragą užnugaryje užpildys pėstininkų armijos. Supykęs
H. Guderianas iš pradžių užsipuolė E. Kleisto štabo vadą Kurtą Zeitzlerį, paskui
ir patį E. Kleistą. Po karštos diskusijos telefonu jis išsireikalavo leidimo žygiuoti
pirmyn dar 24 valandas173. Po karo H. Guderianas pasakojo, kad stengėsi
intuityviai išnaudoti kiekvieną galimybę – jis tiesiog matė, kaip krinka prancūzų
gynyba, tačiau nei jo paties doktrinoje, nei Fall Gelb plane nebuvo numatyta,
kad šarvuotosios ir mechanizuotosios pajėgos gali veikti atskirai ir triuškinti
priešus be pėstininkų pagalbos. Problema buvo labai aiški – kuo greičiau pirmyn
judėjo tankų grupuotės, tuo labiau didėjo atstumas tarp jų ir iš paskos
keliaujančių pėstininkų bei dažniausiai arkliais tempiamos artilerijos. Kuo labiau
didėjo atstumas, tuo paprasčiau atrodė smogti priešams ir atkirsti greitaeigius
vokiečių išsišokėlius. Panzer divizijos negalėjo ištempti savo tiekimo linijų
pernelyg toli – norėdamos apsisaugoti nuo galimų kontratakų užnugaryje, jos
privalėjo laukti pėstininkų. Visa tai logiška, tačiau M. Gamelinas, nelogiškai
nepasilikęs strateginio rezervo paprasčiausiai neturėjo pajėgų, galinčių atkirsti
vokiečių tankus. Šis nelogiškumas buvo toks neįtikimas, kad Hitleris ir jo
generolai dar ilgai negalėjo tuo patikėti. Netrukus paaiškėjo, kad H. Guderianas
buvo teisus, tačiau tada tai toli gražu neatrodė taip akivaizdu. Gegužės 16 d.
H. Guderianas buvo už 80 km (prie Marli), E. Rommelis – už 100 km (kirto
Sambro upę prie Le Kato) nuo persikėlimo vietos174. Gegužės 17 d. E. Kleisto
grupė gavo antrą įsakymą sustoti. H. Guderianas, iškviestas į E. Kleisto štabą,
bandė užsipulti savo viršininką, tačiau jam buvo aiškiai pasakyta, kad įsakymas
atėjo iš OKW, t. y. iš paties fiurerio. Pagrasinęs atsistatydinimu, H. Guderianas
vis dėlto išspaudė kompromisą – jam buvo leista vykdyti „kovinę žvalgybą“.
H. Guderianui to ir tereikėjo, jis vėl patraukė pirmyn175. Prancūzų kontratakos
tik trumpam pristabdė vokiečių žygį. Gegužės 18 d. 7-oji Pz divizija privertė
pasiduoti priešus prie Kambrė. Čia nuožmiame mūšyje pirmą kartą dalyvavo
E. Rommeliui į pagalbą atsiųsta SS Totenkopf divizija. Fanatiškai besikaunančius
SS karius bandė sustabdyti marokiečių pajėgos. Jos atkakliai gynė savo pozicijas
kaimų vietovėse – desperatiška kova baigėsi tuo, jog vokiečiai prarado 16 savo
vyrų, tačiau iššaudė 200 marokiečių176. H. Guderianas tuo metu pasiekė Sen
Kanteną, ir nors dėl dažnėjančių prancūzų kontratakų kitą dieną pasistūmėjo
pirmyn tik 24 km, vokiečių tankai jau buvo pasiekę Peroną[1]. Tą pačią dieną AG
„B“ užėmė svarbų Belgijos uostą Antverpeną, o prancūzai prarado vieną iš savo
generolų. Generolas H. Giraud turėjo pakeisti po smūgio prie Sedano palūžusį
Alphonse’ą Georges’ą ir pamėginti išsaugoti 9-ąją armiją. Tačiau kai atvyko į
naują savo štabą, paaiškėjo, jog jame jau šeimininkauja vokiečiai. Iki pat šiol net
aukščiausi prancūzų vadai dar neišmoko įvertinti tikrojo priešų greičio. „Man
nereikia jums aiškinti, kokia rimta susidarė padėtis, – rašė W. Churchillis tą
dieną F. D. Rooseveltui. – Mes esame pasiryžę laikytis iki galo, kad ir koks būtų
didžio mūšio Prancūzijoje rezultatas.“ Tačiau pridūrė, kad dabar Britanija bet
kurią akimirką gali tikėtis „olandiškojo modelio“ atakos. Britai jau galvojo ne
apie kovą „iki galo“, o apie save. Gegužės 17 d. britų laivynas gavo įsakymą
pasiruošti „galimai“ BEF pajėgų evakuacijai iš Prancūzijos. Generalinis štabas
pradėjo ieškoti greičiausių konvojų, galinčių pargabenti karius iš tokių tolimų
imperijos dalių kaip Palestina ar net Indija. Gegužės 20 d. vyriausybės pastatai
Londone jau buvo apraizgyti spygliuota viela, apsupti barikadų ir kulkosvaidžių
pozicijų177. Tuo tarpu gegužės 19 d. nesutikdamas jokio rimto pasipriešinimo
vokiečių tankų koridorius jau riedėjo I pasaulinio karo mūšių laukais šiauriniame
flange į vakarus nuo Sambro ir pietiniame flange į šiaurę nuo Somos upių.
Gegužės 20 d. vakarą 2-oji Pz divizija pasiekė Abvilį Lamanšo pakrantėje –
belgų, britų ir prancūzų armijos šiaurėje buvo atkirstos. Tai buvo H. Guderiano
triumfo valanda – jis įrodė savo tiesą. Per vieną savaitę nuo persikėlimo per
Masą E. Kleisto Panzer grupė įveikė 390 km. Greitis buvo neįtikėtinas –
vidutiniškai 55 km per dieną, įskaičiuojant stabtelėjimus dėl pasipriešinimo,
būtinybės pataisyti techniką, pasipildyti degalų ir išsimiegoti kareiviams178. „Aš
prašiau jūsų laikytis be miego 48 valandas. Jūs atsilaikėte 17 dienų. Aš
priverčiau jus rizikuoti... Jūs niekada nesusvyravote“, – tokiais žodžiais kreipėsi
į savo tankistus H. Guderianas po pirmojo kampanijos etapo179. Birželio 30 d.
atsisveikindamas su savo korpusu „greitasis Haincas“ nepamirš savo kareiviams
padėkoti dar kartą: „Ačiū jums už tai, ką padarėte. Tai buvo nuostabiausias mano
daugiau kaip dešimtmetį trukusių darbų ir kovų įgyvendinimas.“180

Hitleris buvo ekstazėje. A. Jodlis užrašė: „Fiureris su didžiule pagarba kalba

apie Vokietijos armiją ir jos vadus. Pradeda galvoti apie taikos sutartį, kurios
esmė – sugrąžinti vokiečių tautai teritorijas, atimtas iš Vokietijos per
pastaruosius 400 metų... Jis atsilygins Prancūzijai už negarbingas sąlygas,
primestas 1918 m., surengs paliaubų pasirašymą tame pačiame Kompjenės
miške. Na, o britai – jie gali gauti taiką kada tik panorėję, kai tik grąžins mums
kolonijas.“181 Tačiau euforiją OKW štabe netrukus pakeitė pavojaus signalas –
gegužės 21 d. Sąjungininkai surengė vienintelę dėmesio vertą ataką per visą
Vakarų kampaniją.

Gegužės 19 d. vyriausiojo Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų vado pareigose

M. Gameliną pakeitė Maxime’as Weygandas. Prancūzų premjeras Paulis
Reynaud pertvarkų susikompromitavusioje karo vadovybėje ėmėsi jau gegužės
16 d.[2], tačiau M. Weygandas tuo metu buvo Sirijoje. Jo kelionė į Prancūziją
užtruko tris dienas. Pasinaudojęs proga P. Reynaud atleido iš gynybos ministro
pareigų savo seną priešą É. Daladier, tačiau vieningo kumščio vyriausybėje
užsitikrinti nesugebėjo, kadangi savo patarėju pasirinko Philippe’ą Petainą. Tiek
M. Weygandas, tiek Ph. Petainas buvo I pasaulinio karo didvyriai – jų
populiarumas ir buvo pagrindinė šio pasirinkimo priežastis, tačiau Ph. Petainui
tuo metu buvo jau 84-eri, o M. Weygandui 73-eji. Pastarasis 1918 m. buvo
prancūzų generalinio štabo vadas, tačiau dabar, sulaukęs garbingo amžiaus,
turėjo stačia galva nerti į desperatišką modernųjį karą. Kai vokiečių tankai
atkirto Sąjungi ninkų pajėgas šiaurėje, joms liko tik viena išeitis – nedelsiant
trauktis iš Belgijos ir pamėginti prasimušti pro „Panzer koridorių“. Tokią
operaciją gegužės 19 d. jau buvo numatęs ir M. Gamelinas, tad M. Weygando
atvykimas neatnešė jokių esminių pokyčių, išskyrus tai, kad Sąjungininkai
prarado tris brangias dienas. Jeigu britų divizijos iš šiaurės ir prancūzų divizijos
iš pietų, turėdamos akivaizdžią kiekybinę persvarą, būtų pradėjusios savo
puolimą gegužės 19 d., galimybės prasiveržti būtų kur kas didesnės182.
Didžiausia problema, kuri M. Weygandui tapo akivaizdi iš karto, buvo
nutrūkusios komunikacijos netgi pačiu aukščiausiu karo vadų lygmeniu. Atvykęs
į apsupties katilą, naujasis vadas niekaip negalėjo surinkti savo pavaldinių. Tai,
kad susitikime nepasirodė BEF vadas lordas Gortas, M. Weygandui leido įtarti
(ir visiškai pagrįstai), kad britai jau mąsto ne apie bendrus karo veiksmus, o apie
galimybes išsigelbėti. Gortas tarsi dingo – savo ruožtu gegužės 19 d. jis
informavo savo šalies vadovybę, kad jau aštuonias dienas iš 1-osios AG vado
Gastono Bilotte nėra gavęs įsakymų. Įsakymų ir nebebus – po dviejų dienų
G. Bilotte žuvo automobilio avarijoje183. Nepaisant visų šių problemų, operacija
tikrai galėjo pavykti, jeigu būtų vykdoma kaip suplanuota. Mūšis prie Araso tapo
pavyzdžiu, kokios rimtos problemos gali iškilti pernelyg ištįsusiam tankų
koridoriui smūgiuojant į jo flangus – jeigu Sąjungininkų veiksmai būtų
koordinuoti, o ataka galinga – visa E. Kleisto Panzer grupė galėjo būti atkirsta.

„Popieriuje“ joje turėjo dalyvauti 2 britų ir 8 prancūzų divizijos, iš tiesų

gegužės 21 d. smūgį sudavė tik 3 britų batalionai, palaikomi 74 tankų184, tačiau
net ir tokių pajėgų pakako, kad vokiečių gretose kiltų sąmyšis.

7-oji Pz divizija, kuriai teko atremti šią ataką, per aštuonias dienas sukorė
apie 180 km. Žygis naudojantis turistiniais žemėlapiais ir pasipildant degalų
užgrobtose vietos degalinėse buvo smagus. E. Rommelis jau neberinko belaisvių
– tik priešų paliktus tankus ir kitą techniką. Prancūzai buvo demoralizuoti, o
klausimas, kurgi pagaliau tie britai, vokiečių tankistų lūpose skambėjo su
ironija185. Tačiau gegužės 21 d. rytą britų tankai pasirodė. Keletą kilometrų
nesutikę pasipriešinimo, jie netikėtai įsirėžė į 7-osios Panzer divizijos tiekimo
dalinius – vokiečių tankai buvo priekyje, tad britų Matildos pradėjo kruviną
puotą naikindamos visą kelyje užkluptą transporto koloną. Vienas po kito
liepsnodami vertėsi sunkvežimiai, o iš jų bandė bėgti kareiviai. „Aš nežinau,
kiek mes užmušėme vokiečių, kiek sunaikinome sunkvežimių ir kitos technikos,
tačiau tai buvo nuostabu, taip sėkminga, kad pagalvojau, o kodėl mums taip iki
pat Berlyno nenužygiavus“, – rašė vienas britų tankistas. Vokiečių panika
padvigubėjo, kai paaiškėjo, jog prieštankinių 37 mm kalibro pabūklų sviediniai
nuo Matildų šarvų tiesiog atšoka. Netrukus metė savo ginklus ir leidosi bėgti ne
tik prieštankinis batalionas, bet ir SS Totenkopf divizija. Padėtį išgelbėjo
E. Rommelis: „Tuo metu man rūpėjo tik viena – sunkiųjų pabūklų ugnimi kaip
nors sustabdyti priešų tankus“, – vėliau rašė charizmatiškasis 7-osios Pz
divizijos vadas. Priešakiniams savo tankams jis įsakė apsisukti ir visu greičiu
skubėti į pagalbą, o mūšio lauke bėgiojo nuo vienos pabūklų įgulos prie kitos,
rikiavo savo krinkančius karius ir naujas ugnies linijas. Kovinė dvasia, žinoma,
svarbu, tačiau svarbiausia, kad E. Rommelis rado praktinį būdą, kaip sustabdyti,
regis, neišvengiamą priešų prasiveržimą. Jis išrikiavo visus divizijos
priešlėktuvinius 88 mm ir 105 mm lauko artilerijos pabūklus ir panaudojo juos
ne pagal tiesioginę paskirtį, o nukreipė juos tiesiai į priešo tankus. Būtent šie
pabūklai, o ne vokiečių tankai įstengė sustabdyti Matildas186. Britai prasiskynė į
priekį maždaug 5 km, jie paėmė į nelaisvę beveik 400 vokiečių, sužeistųjų
skaičius siekė apie 300187, prie Araso žuvo 89 7-osios Pz divizijos kariai, SS
Totenkopf taip pat prarado 39 vyrus188, tačiau sėkmingai prasidėjusi ataka
baigėsi didžiuliais nuostoliais. Iki vakaro britai prarado apie 40 tankų, o kai
danguje pasirodė beveik 300 „Štukų“, visiems likusiems teko skubiai sukti atgal.
Vienas britų tankistas, tą vakarą šliaužiojęs tarp žolių ieškodamas sužeistų
draugų, vėliau sakė: „Tai buvo tankai, kurių visų žinojau vardus –
Dreadanought, Dauntless, Demon, Devil; tai buvo veidai vyrų, su kuriais aš
žaidžiau, plaukiojau, gyvenau ne vienus metus – visi jie gulėjo negyvi; o šalia
niekam nebetinkami tankai, tik vienas kitas degantis, dauguma vienaip ar kitaip
sudaužytų.“189 Vokiečiai prarado tik keletą tankų190, nes šį mūšį laimėjo
pabūklai, ir nors iš esmės britai šia ataka nieko nepasiekė, jos psichologinis
poveikis turėjo rimtų padarinių. E. Rommelis, išgąsdintas šios atakos ir
tikėdamasis naujų, sustabdė savo diviziją 24 valandoms, o vadovybei raportavo,
kad yra puolamas „šimtų tankų ir maždaug penkių priešo divizijų“191. Šį įspūdį
sustiprino kitą dieną ataką greta Araso surengę prancūzai. Gegužės 23 d. jie
pagaliau puolė ir iš pietų – Amjeno atsikovoti prancūzams nepavyko, lygiai taip
pat buvo nublokšta ir britų 1-oji šarvuotoji divizija Abvilio link[3], tačiau visi šie
ženklai didino nerimą OKW štabe. Visos šio atakos stiprino fiurerio
nuogąstavimus, kad priešai dar turi atsargų, galinčių pakeisti įvykių eigą. Būtent
dėl to neturintis strateginės reikšmės mūšis prie Araso gali būti laikomas viena iš
nedaugelio, o gal ir vienintele Sąjungininkų pergale 1940 m. kampanijoje.

Užėmę Abvilį, H. Guderiano tankai pasuko į šiaurę, jų tikslas – trys

Lamanšo pakrantės uostai. Gegužės 22 d. jie apsupo Bolonę, gegužės 23 d. –
Kalė192. Čia viename iš užmirštų mūšių maždaug 3000 britų ir 800 prancūzų
laikėsi iki gegužės 27 d. Britai savo kareivius į Kalė skubiai permetė per
Lamanšą – tuo metu aiškėjo, kad šie uostai yra vienintelis likęs išsigelbėjimas,
nes kilpa sausumoje veržėsi vis labiau. Gatvių susirėmimuose žuvo apie 300
gynėjų, praktiškai visi kiti pateko į nelaisvę193. Tuo metu vokiečių pajėgos
pasiekė Aa kanalą ties Gravlinu. Nuo čia iki trečiojo uosto – Diunkerko liko
mažiau nei 30 km. O Belgijos frontas vis labiau traukėsi ir gegužės 24 d.
Sąjungininkų pajėgos buvo įspraustos į trikampį, iš kurio išsiveržti vilčių
neprarado tik prancūzai. Britų akys vis labiau krypo į Diunkerką – paskutinį
priešų neužimtą išsigelbėjimo tašką. Tuo metu vokiečiai buvo arčiau Diunkerko
nei didžioji britų pajėgų dalis. Prieš juos stovėjo tik vienas BEF batalionas – 1-
oji Pz divizija galėjo nesunkiai užimti uostą ir užtrenkti paskutinius
išsigelbėjimo vartus. Bet tą pačią akimirką, kai atrodė, jog liko tik suduoti
mirtiną smūgį, iš OKW atėjo vienas iš kontroversiškiausių II pasaulinio karo
įsakymų – E. Kleisto tankams buvo įsakyta sustoti ir griežtai uždrausta šturmuoti
Diunkerką. Lenktynes iki Lamanšo pakrantės nesunkiai laimėję vokiečių
tankistai negalėjo patikėti, kad jiems liepta sustoti ties finišo linija. Tačiau
vokiškas žodis halt (stop) buvo paprastas, ir jį savo antspaudu užtvirtino pats
fiureris. Šis įsakymas išgelbės apsuptą britų armiją ir dalį prancūzų, tuo tarpu
Belgija netrukus iškels baltą vėliavą.
[1] 4-osios prancūzų šarvuotosios divizijos atakai vadovavo Charles‘is de

Gaulle’is. Nors ataka neturėjo jokios strateginės reikšmės, ji buvo gana

sėkminga ir drąsi – Ch. de Gaulle’is buvo paaukštintas į brigados generolus.
[2] Iškart po susitikimo su W. Churchilliu, kai M. Gamelinas pribloškė visus
pareikšdamas, jog neturi strateginio rezervo.
[3] Šiame mūšyje britai prarado 20 savo tankų iš 30. Kaip ir prie Araso, didžiąją

dalį iš rikiuotės išvedė vokiečių prieštankiniai pabūklai. Tai buvo antra pamoka
ateičiai, kad tankams reikalinga pėstininkų parama. Britų tankų karo filosofai
J. F. Fulleris ir B. H. Liddellis Hartas manė, kad tankų pajėgos gali veikti
nepriklausomai, o vokiečiai demonstravo jungtinių pajėgų sąveikos jėgą. Jie
stengėsi, kad Pz divizijos turėtų mobilius pėstininkus, mobiliuosius
prieštankinius ir priešlėktuvinius pabūklus ir kiek įmanoma greitesnę artileriją.
Panzer divizija buvo toli gražu ne vien tankų rinkinys. (Kershaw, Roberts, p.
134)
 Belgijos kapituliacija – karalius pasilieka,
Sąjungininkų kareiviai traukiasi
Belgija kapituliavo gegužės 28 d. Šis žingsnis dar labiau komplikavo
Sąjungininkų padėtį, o karalių Leopoldą III užgriuvo kaltinimai, kad pasidavė ne
Belgija, o jis pats. Leopoldas iš tikrųjų priėmė šį sprendimą be vyriausybės
sutikimo. Gegužės 25 d. posėdžiavę belgų ministrai (tarp jų premjeras ir užsienio
reikalų ministras) ragino karalių nepasiduoti naciams, nes tokiu atveju jam tektų
„Háchos vaidmuo Prahoje“. Ministrai taip pat priminė karaliui, kad šis vis dar
yra šalies galva ir vyriausiasis kariuomenės vadas, tad blogiausiu atveju galėtų
organizuoti emigracinę vyriausybę, kaip kad tai padarė Norvegijos ar Olandijos
monarchai. „Aš nusprendžiau pasilikti“, – atsakė Leopoldas. Jis nutarė, kad
blaškymasis nieko neduos, nes „Sąjungininkų reikalas yra baigtas“. Gegužės 27
d. vakarą belgų derybų delegacijai buvo pareikšta, jog „fiureris reikalauja, kad
ginklai būtų sudėti besąlygiškai“. Karalius Leopoldas reikalavimą priėmė ir
gegužės 28 d. 4 val. ryto paliaubos įsigaliojo. Šią žinią Sąjungininkų vadovybė,
ieškanti bet kokių progų savo nesėkmių pateisinimui sutiko su didžiuliu
nepasitenkinimu. Prancūzijos premjeras P. Reynaud radijo transliacijos metu
prapliupo ugningais žodžiais, jam pritarė ir tuo metu buvęs Paryžiuje Belgijos
ministras pirmininkas Hubertas Pierlot. Jis informavo, kad karalius veikė
nepaisydamas vyriausybės nuomonės, todėl prarado žmonių pasitikėjimą ir
nebegali toliau valdyti. H. Pierlot pridūrė, kad Belgijos vyriausybė tęs savo kovą
emigracijoje. Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis iš pradžių
susilaikė nuo griežtų vertinimų, tačiau po kelių dienų prisijungė jei ne prie
kritikų, tai bent prie nusivylusiųjų: „Jis tai padarė vienas pats, – apie Leopoldo
kapituliaciją Bendruomenių rūmuose birželio 4 d. sakė britų premjeras, – be
išankstinių konsultacijų, be menkiausio perspėjimo, be savo ministrų
pritarimo.“194

Vis dėlto visi kaltinimai Leopoldui yra mažų mažiausiai nesąžiningi. Kai
Belgijos armija nusprendė sudėti ginklus, ji jau buvo palikta viena.
Sąjungininkai buvo labai suinteresuoti, kad belgų divizijos kuo ilgiau atlaikytų
vermachto smūgius, tačiau patys neperspėjo belgų apie tolesnius savo planus ir
paliko juos likimo valiai. Prancūzai ir britai turėjo kautis išvien su belgais, tačiau
kai vermachto AG „A“ sudavė „Pjautuvo smūgį“ iš pietų, kitas Pjautuvo
smūgis“ – AG „B“ puolimas šiaurėje – nebuvo toks svarbus. BEF vadas lordas
Gortas jau nuo gegužės 17 d. laukė leidimo evakuotis per Diunkerko uostą. Britų
karo kabinetas kol kas leidimo nedavė, tačiau prioritetas nuo šiol atiteko ne
gynybai Belgijoje, o mėginimui kaip nors susijungti su prancūzų pajėgomis
pietuose. Tai buvo vienintelis likęs kelias pamėginti stabilizuoti frontą, tačiau
kartu tai reiškė, kad pagalbos belgai nesulauks195. Teoriškai Sąjungininkų
pajėgos turėjo padėti atsilaikyti Belgijai, praktiškai dabar Belgija saugojo
Sąjungininkus nuo W. Reichenau armijos smūgių. Belgija viena gynė frontą, kurį
turėjo saugoti visi Sąjungininkai kartu, tad nieko nuostabaus, kad jis ėmė
trūkinėti. W. Churchillis ne be reikalo susilaikė nuo griežtų Leopoldo
kapituliacijos vertinimų – britai neinformavo Belgijos, kad ketina trauktis iš
žemyno – lordas Gortas gavo leidimą evakuotis gegužės 26 d. – tūkstančiai jo
kareivių pradėjo plaukti ir plaukė visą savaitę namo tuo metu, kai belgai vis dar
desperatiškai kovojo. „Jeigu tik Gortas būtų kontratakavęs su didesne energija...
belgai, jausdami palaikymą, galbūt būtų priešinęsi ilgiau“, – nesusilaikė nuo
kaltinimų britams M. Weygandas per pokalbį su Ph. Petainu196. Karo žurnalistai
liaupsino belgų drąsą ir pasiaukojimą: „Aš pats mačiau atkaklumą, kurį
demonstravo belgai kaudamiesi su pranašesniu priešu... Jie ne kartą
prasiverždavo nepaisydami negailestingo ir nekliudomo liuftvafės
bombardavimo ar bandančių juos atkirsti tankų. Nieko panašaus Vakarų
kampanijoje negalima pasakyti apie Sąjungininkų karius“, – rašė vienas197. „Iš
visų mūsų priešininkų belgai kovėsi geriausiai“, – rašė kitas. Vokiečių kareiviai
taip pat patvirtina, 18-osios vermachto divizijos istoriko žodžiais tariant,
„neįtikėtiną belgų drąsą“, o būsimasis 1944 m. Vakarų fronto štabo vadas
Siegfriedas Westphalis pažymėjo, kad „buvo neįtikėtina matyti kaunantis belgus,
kurių atkalumas karui artėjant prie pabaigos vis didėjo“198.

Vėliau Leopoldas sakė, jog gegužės 27 d. išsiuntė lordui Gortui telegramą su

perspėjimu, kad siekdamas išvengti visiško žlugimo bus priverstas pasiduoti.
Jeigu toks pranešimas iš tikrųjų buvo, Gortas jo negavo, nes tuo metu buvo
palikęs savo štabą ir skubėjo į išsigelbėjimo uostą Diunkerką. Belgų kapituliacija
reiškė, kad tarp Ipro ir jūros kranto atsivėrė maždaug 30 km koridorius, kuriuo
vermachtas gali pasiekti paplūdimius. Vyriausiajam Sąjungininkų karo štabo
vadui M. Weygandui ši žinia buvo „lyg perkūnas iš giedro dangaus“199. Nuo šios
akimirkos britai, užuot dalyvavę bendrose operacijose, turės dengti šį ruožą –
fronto išgelbėti nebebuvo įmanoma. Tai buvo akivaizdu net tik Leopoldui, bet ir
Sąjungininkų vadams. Skirtingi buvo tik interesai – Sąjungininkams reikėjo
laimėti laiko, belgams jis jau nieko nebereiškė. Kiekviena papildoma
desperatiškos gynybos diena būtų nusinešusi dar daugiau belgų karių gyvybių, ir
niekas nuo to pasikeisti nebegalėjo. Tai buvo pagrindinė Leopoldo kapituliacijos
priežastis. „Kad ir kas atsitiktų, mano likimas bus toks pat kaip jūsų“, –
kreipdamasis į savo kareivius pareiškė Leopoldas200 – jų atžvilgiu jis pasielgė
sąžiningai[1].

Per 1940 m. kampaniją Belgija atsilaikė aštuoniolika dienų, per jas buvo
sužeista 15 850201, žuvo 6098 belgų kariai, 500 dingo be žinios, dar 2000 mirė
nelaisvėje[2] 202. Belgija kapituliavo bemaž tose pačiose pozicijose, kuriose
gynėsi iki pat I pasaulinio karo pabaigos. Tada gynybos linijose padėjo laikytis ir
britai, ir prancūzai, o dabar jie patys atsidūrė ties prarajos riba. Nors
Sąjungininkai po karo dar ilgai svaidysis kaltinimais apie begėdišką Leopoldo
poelgį, frontas šiaurėje žlugo ne dėl to, kad belgai sudėjo ginklus, o dėl to, kad,
šalia subyrėjus prancūzų armijoms, britai ėmė galvoti tik apie viena – kaip
išgelbėti iš apsupties katilo vienintelę savo armiją.

Britų karininkas Brianas Horrocksas, vienas iš tų, kurie dabar žygiavo iš

Belgijos, savo autobiografijoje rašė: „Jeigu kieno nors paklaustumėte, kas
labiausiai įstrigo iš pasitraukimo Diunkerke, visi paminėtų du dalykus: gėdą ir
išsekimą. Gėdą – nes grįžome atgal lydimi tylių minių belgų pabalusiais veidais.
Tie patys žmonės sveikino ir mojavo mums, kai atvykome į jų šalį. Jų
prisiminimai apie ankstesnę Vokietijos okupaciją tebebuvo gyvi, ir dabar mes
juos palikinėjome kitai. Man buvo gėda. Mes atvykome taip nerūpestingai, o
dabar lyg išplakti šunys, pabrukę uodegas, skutome atgal. Apmaudžiausia, kad
net nebuvome išplakti. Tai buvo ne mūsų kaltė. Žygiuojant pro tuos vargšus
žmones beliko tik murmėti: „Nesijaudinkit – mes grįšime.“ Aš tai kartojau ir
kartojau.“203 Šiame kare B. Horrocksas taps vienu iš geriausių britų karo vadų.
1943 m. jis bus sunkiai sužeistas ir dėl to pasieks tik generolo leitenanto laipsnį,
tačiau kartu su kitu generolu – Bernardu Montgomeriu jis iškovos pergalę prieš
E. Rommelį Šiaurės Afrikoje ir galiausiai ištesės savo pažadą – grįš į Belgiją. Tai
atsitiks tik 1944 m., o dabar „pabalusiais veidais“ besitraukiančius karius stebėjo
ne tik belgai. Prancūzijoje prasidėjo masinis egzodas – milijonai žmonių bėgo iš
savo namų nežinia kur, kad tik toliau nuo viską šluojančios karo bangos.

Karas Vakaruose, skirtingai nei Lenkijoje, ar vėliau Tarybų Sąjungoje, vyko

iš esmės laikantis garbės kodekso, tačiau ten, kur atkeliauja didžiulės armijos,
visada, visais laikais pasitaiko visko. Pvz., vermachto archyvuose yra
dokumentas, kuriame karalius Leopoldas pyksta dėl to, kad besitraukiantys britai
ir prancūzai plėšikauja ir terorizuoja gyventojus204. Vokiečiai taip pat laikėsi
garbingo karo taisyklių. Dažniausiai jie elgėsi korektiškai, paisė statuto ir
vadovybės įsakymų tiek karo belaisvių, tiek civilių atžvilgiu, tačiau ir
Prancūzijoje buvo išimčių. Žiauriausia iš jų įvyko gegužės 27 d. – prie Le
Paradis kaimelio „pasižymėjo“ SS Totenkopf pulkas. Čia, saugodami Diunkerko
perimetrą, 99 Karališkojo Norfolko pulko britų kariai laikėsi tol, kol baigėsi
amunicija. Tada jie iškėlė baltą rankšluostį ir pakilo pasiduoti, tačiau esesininkai
paleido į darbą kulkosvaidžius. Dar po penkių minučių britams pagaliau pavyko
pasiduoti. Vokiečiai parklupdė visus ant kelių, surinko šalmus, ginklus,
dujokaukes, cigaretes[3], o tada suvarė juos į duobę šalia daržinės ir sušaudė. Kai
kulkosvaidžiai nutilo, esesininkai durtuvais ir pistoletais pribaigė dejuojančius
sužeistuosius. Ši istorija galbūt niekada nebūtų iškilusi į viešumą, tačiau du britų
kareiviai kažkokiu stebuklingu būdu liko gyvi. Eiliniai Albertas Pooley ir
Williamas O’Callaghanas tą naktį išsiropštė iš draugų lavonų krūvos ir rado
prieglobstį pas prancūzų ūkininkę Duquene-Creton. Madam keletą dienų slaugė
ir maitino sužeistus kareivius. Šiek tiek sustiprėję ir neturėdami kito pasirinkimo,
jie dar kartą pasidavė vokiečiams. A. Pooley buvo taip sunkiai sužeistas į koją,
kad 1943 m. keičiantis belaisviais buvo grąžintas į Angliją. Jo papasakota
istorija iš pradžių ne daug kas norėjo tikėti, bet kai grįžęs į tėvynę ją patvirtino ir
W. O’Callaghanas, viskas baigėsi britų karo tribunolu Hamburge, po kurio
1949 m. SS pulko vadas kapitonas Fritzas Knochleinas buvo pakartas205. Ši
tragiška istorija yra viena iš daugelio, paneigiančių mitą, kad SS kariai
nežmoniškai brutalūs Vakarų sąjungininkų belaisvių atžvilgiu buvo tik karo
pabaigoje ir tik iš nevilties. Šis nusikaltimas buvo įvykdytas artėjančios pergalės
euforijos atmosferoje. Į klausimą kodėl, ko gero, negalėtų atsakyti net jo
vykdytojai. Prieš dvi dienas keletas tos pačios SS Totenkopf divizijos karių
pašovė motociklu važiavusį britą. Sužeistas į petį karys nugriuvo. Esesininkai
priėjo prie jo ir nesėkmingai bandė susišnekėti. SS kapitonas Harreris tada
paklausė, ar šis kalba prancūziškai. Britų kareivis tylėjo. Kapitonas išsitraukė
pistoletą, įrėmė jį į galvą ir iššovė206. Ir vėl, kodėl? Ir vėl atsakymo nėra – jis
kažkur tamsiosios žmogaus prigimties gelmėse.

Gegužės 20 d. Šiaurės Prancūzijoje, prie Bovė, iš pašauto vokiečių lėktuvo

parašiutais nusileido du lakūnai. Abu beginkliai. Kol prie jų pribėgo prancūzų
kareivis, abu vokiečius jau spėjo apsupti bėgančių nuo karo civilių minia.
Prancūzas ilgai nelaukęs išsitraukė pistoletą ir visų akivaizdoje nušovė vieną
lakūną. Seržantui Wilhelmui Rossui buvo 23-eji. Jo draugui pasisekė – jis tik
pateko į nelaisvę. Vienos aukos užteko nuraminti minios keršto alkiui, mat prieš
tai šie du vokiečiai iš savo karo lėktuvo apšaudė prancūzų ir belgų civilius
pabėgėlius, traukiančius keliu į pietus207. Prancūzų kareivis bent turėjo priežastį,
bet jis turėjo ir pasirinkimą – karas suteikia teisę žudyti ir už tai būti
nenubaustam.

Civiliai, niekuo dėti žmonės, galėjo rinktis tik iš dviejų blogybių – bėgti arba
pasilikti ir tikėtis, kad jų namai nebus subombarduoti, o užsukę kareiviai elgsis
mandagiai. Įžygiavę į Paryžių, vokiečių kareiviai elgsis kultūringai. Bendraus su
išdrįsusiais prisiartinti drąsuoliais, drausmingai susimokės kavinėse ir šypsosis
prancūzaitėms, tačiau milijonai prancūzų nelaukė susitikimo su užkariautojais.
Apimti panikos, nepamiršę to, ką girdėjo apie Varšuvą ar Roterdamą, jie bėgo į
pietus. Niekas jau tiksliai nesuskaičiuos, bet manoma, kad nuo 6 iki 10 milijonų
žmonių bėgdami nuo karo fronto paliko savo namus208. Didysis bėgimas iš
Paryžiaus dar nebuvo prasidėjęs, tačiau ir kiti pavyzdžiai iškalbingi: Šartre iš 23
tūkstančių liko tik 800, Lilyje – iš 200 tūkstančių tik 20 tūkstančių gyventojų209.
Gegužės 26 d. JAV prezidentas F. D. Rooseveltas kreipėsi pagalbos į Raudonąjį
Kryžių: „Milijonai žmonių bėga kadaise taikiais Prancūzijos ir Belgijos keliais.
Palikę namus jie bėga nuo bombų, sviedinių, kulkosvaidžių neturėdami jokio
prieglobsčio, beveik visai be maisto. Jie net nežino, kur gali būti jų kelio
pabaiga.“210 Užtvindę kelius, pabėgėliai tapo rimta logistikos problema
Sąjungininkų armijoms, tačiau šią problemą, nesugebėdamos sustabdyti priešų,
prancūzų armijos sukūrė pačios. „Kelius užkimšo kolonos lėtai judančių mašinų,
furgonų, sunkvežimių, katafalkų ir arklių tempiamų vežimų, prikrautų baldų,
čiužinių, žemės ūkio padargų, gyvūnų ir paukščių narvų. Pėstieji stūmė karučius
ir vežimėlius, į kuriuos tilpo tik svarbiausi daiktai“, – rašė istorikas Julianas
Jacksonas211. „Skaudžiausiai žeidė kaltinantys žvilgsniai, daugiausia vyresniųjų,
kurie tarsi sakė, kad mes turime būti visai kitur ir kariauti su Boche[4], o ne
šlaistytis aplink“, – sakė vienas britų kareivis. Kitas jau antrą kampanijos dieną
savo dienoraštyje užrašė, kad keliai yra taip perpildyti, jog „mes sunkiai galime
apskritai judėti į priekį. Ne kartą turėjome sustoti ir laukti, kol ši tiršta masė
žmonių prasibraus pro mus“. Artėjant liuftvafės bombonešiams apimta panikos
minia pasidarydavo nevaldoma – vokiečių aviacija taip valė kelius savo tankams
– ne tik nuo priešo karinių dalinių, bet ir nuo civilių spūsčių. Vokiečių tankistams
ši grūstis buvo kur kas mažesnė problema, tačiau miegodami tuščiuose ir
apleistuose namuose jie žinojo, kad čia prieš tai kažkas gyveno: „Aš savęs
klausiau, – pasakojo 7-osios Pz divizijos tankistas, – o kas, jeigu man reikėtų
palikti savo namą, ūkį ir aš nežinočiau, ar kada nors grįšiu namo? Tai mane labai
paveikė. C’est La Guerre[5], kaip sako prancūzai, bet tuos, kurie grįžo ir nerado
savo namų, turėjo apimti didžiulis liūdesys. Ką toks žmogus turėtų galvoti? Jis
turėtų tikrai labai pykti ant vokiečių.“212 Minia moterų, vaikų, senelių – niekuo
nekaltų žmonių buvo pernelyg didelė, kad nuo jos būtų galima atsiriboti ar jos
nepastebėti. Pasukę atgal, britai negalėjo nematyti juos palydinčių žvilgsnių.
Liūdni, išsigandę, priekaištaujantys, smerkiantys žvilgsniai – beveik visų juos
mačiusių kareivių prisiminimuose. Neleidžiantys nė akimirkos pamiršti
pralaimėjimo kartėlio ir gėdos. Tarsi norėdami išpirkti kaltę, norėdami kaip nors
atsilyginti už tai, kad nesugebėjo įvykdyti savo pareigos, kareiviai, ar bent jau
kai kurie iš jų, stengėsi bent kuo nors padėti nuviltiems žmonėms.

1-osios britų šarvuotosios divizijos štabo karininkas Davidas Erskinas

dulkėtame kelyje pastebėjo įstrigusią šeimyną, kurios vaizdas taip sugraudino
karininką, kad jis sustojo ir įpylė vargšams keliauninkams degalų. Tai daryti,
žinoma, buvo griežtai draudžiama, tačiau D. Erskinas negalėjo susilaikyti.
Senyvas vyras su žmona, dukterimi ir dviem anūkais baigė užgesti su savo
perkrautu ir dūstančiu nuo antsvorio senu Renault automobiliu. „Senukas
užsivedė mašiną ir nuvažiavo. Aš prisimenu, kaip jie mojavo su keistu liūdesiu
veiduose...“ Dabar bėgančių civilių ir Sąjungininkų kareivių kryptis buvo ta pati,
tad kartkartėm ant savo tankų jie paimdavo civilių. Eilinis Williamsas, pamatęs
kelyje merginą, įkalbėjo seržantą ją pavėžėti, nes „šioji labai panaši į jo
sužadėtinę“. Tankai nepritaikyti vežti keleivius išorėje. Williamsas nespėjo
perspėti merginos dėl įkaitusio korpuso vietų, tad ši stipriai nusidegino ranką.
„Bet ji nesiskundė ir, didvyriškai įsitaisiusios, jiedvi su savo mama tęsė kelionę,
dėkingos, kad gali pailsinti kojas.“ Kai Williamso Matilda pasiekė dalinį,
majoras, pamatęs nepageidaujamas keleives, sušuko: „Patraukite šiuos žmones
nuo suknisto tanko!“213

Kareiviai irgi žmonės. Mūšio lauke karas nepalieka jiems galimybės rinktis –
arba jie priešą, arba priešas juos, tačiau kai salvės nutyla, jie rašo namo
romantiškus laiškus ir gali būti netgi labai melancholiški. Britų leitenantui Henry
de la Falaise labiau nei pabūklų griausmas fronte atmintyje įstrigo vieną vakarą
šalia jo dalinio štabo išdygusi 11-os metų mergaitė. „Jos akys buvo be galo
tamsios, kaip ir stori susigarbiniavę plaukai. Rožinė suknelė suglamžyta ir
purvina. Ant rankų ji laikė kūdikį, savo brolį, ir maldavo nors šiek tiek pieno.“
De la Falaise norėjo miego, tačiau kažkas tos mergaitės išvaizdoje neleido jam
abejingai numoti ranka. Po ilgos 65 km kelionės pėsčiomis iš Briuselio jos
dešinysis batas buvo suplyšęs, pėdos ištinusios ir žaizdotos. Mergaitė rūpinosi
savo sergančiais tėvais, vokiečių žydais, bėgančiais nuo nacių, tuo metu
besiilsinčiais geraširdės moters daržinėje netoliese. „Ji buvo įsitikinusi, kad,
pavykus pervesti šeimą per sieną, jie bus saugūs amžinai.“ Iki Prancūzijos sienos
šeimai buvo likę apie 50 km, ir kol de la Falaise nurodymu virtuvė gamino
mergaitei sumuštinių, ši nesustodama dėstė savo įsitikinimą, kad Sąjungininkų
pajėgos tikrai sugebės sustabdyti vokiečius, ir tada jos šeima bus saugi. „Su
rafinuotu mandagumu ir karalienės vertu orumu“ ji padėkojo už maistą ir nešina
broliu išėjo. Leitenantui suspaudė širdį: „Staiga man tapo gėda dėl savo
nuovargio“, – pasakojo jis. Kitą dieną de la Falaise dalinys tęsė žygį, pabėgėlių
minios kartu su jais – tik pastaruosius eismo reguliuotojai stengėsi nustumti nuo
kelio, kad galėtų pravažiuoti karo technika. Staiga de la Falaise spūstyje atpažino
rožinę suknelę ir susitaršiusius juodus plaukus – mažoji žydaitė iš Briuselio buvo
vienoje iš pabėgėlių grupių. „Šalia jos stovėjo vaikiškas vežimėlis su sulaužytu
ratu. Ji laikė savo brolį ant rankų ir bandė drąsiai nesitraukti nuo kelio. Vargšas
vaikas!“ De la Falaise neišdrįso pamojuoti, nors važiavo visai šalia. Jam buvo
gėda. Praėjusią naktį ši mergaitė buvo tvirtai įsitikinusi, kad kareiviai apgins jos
šeimą, bet kareiviai nieko nebeketino ginti: „Mes bėgome vakarų kryptimi ir
palikome ją už nugaros“, – karčiai užrašė de la Falaise214. Britų armija traukėsi į
Diunkerko uostą – paskutines duris, pro kurias dar buvo galima pasprukti namo.
Bet ar spės jie, kol durys neužsitrenkė?
[1] Po kapituliacijos Leopoldas, kaip ir žadėjo, liko Briuselyje. Hitleris elgėsi su

karaliumi pagarbiai, monarchui buvo paliktos visos privilegijos, ir nors tikruoju

Belgijos vadovu buvo paskirtas generolas Alexanderis von Falkenhausenas,
palyginti su daugeliu nacių, jis buvo liberalus ir su Leopoldu palaikė draugiškus
santykius. Leopoldas atsisakė tapti nacių marionete savo šalyje, tačiau drauge
tapo nebepripažįstamas savo vyriausybės, persikėlusios į Londoną. Naciai
Leopoldą laikė namų arešto sąlygomis iš pradžių Belgijoje, paskui, 1944–
1945 m., – Vokietijoje ir galiausiai Austrijoje, netoli Zalcburgo, kur karališkoji
šeima 1945 m. buvo išlaisvinta amerikiečių. Geriausiu prieštaringo Leopoldo III
asmenybės vertinimo teisėju tapo laikas. Po karo jis negavo kvietimo grįžti į
savo šalį ir penkerius metus praleido Šveicarijoje, nors 1946 m. speciali komisija
reabilitavo karalių, kaltinamą išdavyste. 1950 m. Belgijoje buvo surengtas
referendumas, ir 57 proc. respondentų pasisakė už Leopoldo sugrįžimą. Tačiau jo
sugrįžimas taip suskaldė visuomenę, kad matydamas kilusią įtampą Leopoldas
perleido sostą 20-ies sulaukusiam savo sūnui Baudouinui.
[2] Belgija iki šiol yra susiskaldžiusi į du regionus – prancūziškai kalbančią

Valoniją pietuose ir olandiškai kalbančią Flandriją šiaurėje. 1940 m. Hitleris

įsakė W. Brauchitschui atskirti flamandų ir valonų karo belaisvius. 200 000
germaniškos kilmės antiprancūziškai nusiteikusių flamandų buvo paleisti, o apie
150 000 valonų liko nelaisvėje. (Irving, p. 305) Vėliau II pasauliniame kare
belgų savanoriai kariavo abiejose pusėse. 1944 m. 2000 karių brigada padėjo
Sąjungininkams Vakarų fronte. Apie 1200 belgų tarnavo britų oro pajėgose ir
kariniame laivyne. Apie 38 000 belgų stojo į vermachto gretas. Dvi garsiausios
jų savanorių Waffen SS divizijos – 27-oji Langermarck ir 28-oji Wallonien –
kariavo Rytų fronte prieš Raudonąją armiją. (Fowler, p. 70)
[3] Vokiečių kareiviai labai mėgo britiškas cigaretes, o prancūziškas laikė
baisiomis. (Hertenstein, „Blitzkrieg’s Beginnings“)
[4] Boche (Bošė) – niekinamas, vokiečių kareivius menkinantis terminas, kurį I
pasaulinio karo metais pradėjo vartoti prancūzai.
[5] Tai karas (pranc.).
 „Stebuklas“ prie Diunkerko
Belgijos kapituliacija apsupties katilą sumažino iki nedidelės, maždaug 50
km2 teritorijos215, tačiau Sąjungininkų padėtis tapo kritiška jau prieš tai. Kai
britų ataka prie Araso buvo atmušta, Alanas Brooke’as (II BEF korpuso vadas)
užrašė: „Dabar tik stebuklas gali išgelbėti BEF.“216 Tai, kad britų armija
sugebėjo paskutinę akimirką ištrūkti, iš tikrųjų buvo panašu į stebuklą, tačiau jis
turėjo du savo žmogiško pavidalo kūrėjus – Trečiojo Reicho fiurerį Adolfą
Hitlerį ir BEF vadą lordą Gortą.

Britų pajėgų vadas Prancūzijoje lordas Gortas buvo patyręs štabo karininkas,
I pasauliniame kare apdovanotas Viktorijos kryžiumi. Artėjančią katastrofą jis
suvokė anksčiau nei jo vadovybė Londone – apie tai, kad BEF pajėgoms gali
tekti evakuotis per Diunkerką ir kad tam būtina pasiruošti, jis perspėjo dar
gegužės 17 d. Karo kabinetas nebuvo patenkintas šia perspektyva, bet įsakė
admirolui Bertramui Ramsey rinkti laivus ir ruoštis šiai kol kas hipotetinei
operacijai.

Tuo metu Didžiosios Britanijos vyriausybė dar tikėjosi, kad BEF su

Prancūzijos 1-ąja armija prasimuš pro tankų koridorių ir susijungs su pajėgomis
pietuose – t. y. įvykdys M. Weygando planą. Politiškai Londono vyriausybė
tiesiog negalėjo imti ir patraukti savo armijos iš Prancūzijos, nes tai būtų reiškę
akivaizdų sąjungininkės palikimą nelaimės akivaizdoje. Tuo tarpu Gorto štabo
vadas Henry Powellas, gegužės 23 d. gavęs įsakymą dalyvauti kontratakoje kartu
su prancūzais, neslėpė savo antipatijų W. Churchilliui, kuris, anot jo, visiškai
nesuvokia realybės: „Ar gali kas nors patraukti nuo vadovavimo operacijoms tą
įsijautėlį į vyriausiojo karo pajėgų vado vaidmenį? Kaip, jo manymu, mes
turėtume surinkti aštuonias divizijas atakai, kurią jis siūlo? Tarsi mes neturėtume
laikyti jokio fronto? Jis neturi nė menkiausio supratimo apie mūsų padėtį ir
sąlygas... Tas vyras išprotėjęs“, – rašė generolas leitenantas217. W. Churchillis
apie britų kareivių pasirodymą Prancūzijoje turėjo savo supratimą: „Žinoma,
jeigu viena pusė kaunasi, o kita ne, kova tampa nelygi“, – sarkastiškai sakė seras
Winstonas218. Politinis sprendimas palaukti, kuo baigsis M. Weygando
planuojama kontrataka, liko, tačiau lordas Gortas savavališkai nusprendė joje
nedalyvauti. Gegužės 23 d. iš britų karo ministro Anthony Edeno gavęs
patikinimą, kad vyriausybė parengs laivus ir lėktuvus britų pajėgoms, jis įsakė
dviem savo divizijoms prie Araso (5-ajai ir 50-ajai) trauktis Lamanšo link. Apie
šį savo sprendimą Gortas nepasivargino informuoti naujojo 1-osios Sąjungininkų
AG vado B. Blanchardo. Sužinoję, kad britai, užuot dalyvavę operacijoje, bėga,
M. Weygandas ir P. Reynaud pratrūko219. Prancūzų premjeras nusiuntė į
Londoną pasipiktinimo telegramą, kurioje kaltino britus M. Weygando plano
žlugdymu, tačiau iš tiesų jokios rimtos prancūzų kontratakos nevyko220 – tik
mėtymasis abipusiais kaltinimais. W. Churchillio karinis atstovas Prancūzijoje
generolas majoras Edwardas Spearsas gegužės 25 d. pirmą kartą perspėjo savo
bosą, kad prancūzų kabinete prasideda diskusijos apie kapituliaciją. Pasitarime
dalyvavęs M. Weygandas pareiškė, kad toliau kariauti yra beprotybė221. Tą pačią
dieną W. Churchillis irgi pagaliau pripažino, kad kitos išeities kaip evakuotis
nebėra. Norėdamas išsaugoti Diunkerko perimetrą jis įsakė apsuptoms britų
pajėgoms Kalė laikyti iki galo. Bolonėje prispausti kariai buvo laivais išgabenti į
kitą krantą, o Kalė gynėjams teko pasiaukoti, kad laimėtų nors šiek tiek laiko.
Įdomu, kad Kalė uostą laivai pasiekė, tačiau dar nepradėjus laipinti į juos karių,
gynybos įgulos vadas brigados generolas Claude’as Nicholsonas gavo telegramą:
„Evakuacija neįvyks (kartoju – neįvyks), visi laivai privalo grįžti į Doverį.
Kiekviena valanda, kurią atsilaikys įgula, bus didžiulė pagalba britų
ekspedicinėms pajėgoms.“222 Tą patį gegužės 25 d. vakarą W. Churchillis sutiko
duoti leidimą BEF evakuotis. Lordui Gortui jokio leidimo nereikėjo –
atsitraukimo ir savo pajėgų gelbėjimo operaciją, neklausydamas nei savo šalies,
nei tuo labiau prancūzų vadovybės, jis pradėjo dar prieš dvi dienas223. Jis ne tik
atitraukė prie Araso savo priešakines divizijas, turėjusias dalyvauti kontratakoje.
Nujausdamas, kad belgai ilgai neatsilaikys, jis rikiavo savo pajėgas jų
užnugaryje dar prieš pasiduodant Leopoldui – t. y. stūmė vis arčiau Lamanšo.
Jeigu Gortas būtų to nepadaręs arba būtų pradėjęs atsitraukimą tik tada, kai gavo
tam įsakymą, per keletą dienų visos BEF pajėgos būtų atkirstos, apsuptos ir
sunaikintos. Tai buvo vienas iš tų atvejų, kai asmeninė iniciatyva ir
netoleruojamas armijoje subordinacijos nepaisymas išgelbėjo tūkstančius britų
karių. Prancūzų atžvilgiu šis žingsnis buvo aiški išdavystė. Kol britai bėgo,
G. Blanchardas su M. Weygandu vis dar draudė savo pajėgoms trauktis – viskas
baigėsi tuo, kad vokiečiai apsupo 1-ąją prancūzų armiją ir ją sunaikino. Tik jos
likučiai spėjo prasibrauti pas savus, o įgula Lilyje, įstengusi atsilaikyti iki
birželio 1 d., kovėsi taip, kad jos pasidavimo ceremoniją vokiečiai surengė su
visais riteriškos pagarbos savo priešams ritualais[1] 224. Prancūzų nuoskauda
buvo suprantama: „Mes neturėjome teisės kritikuoti be perspėjimo pasitraukusių
britų, nes patys pralaimėjome mūšį, ir tai jiems buvo geras pretekstas pateisinti
savo savanaudiškumą. Ir vis dėlto jie buvo savanaudiški, labai savanaudiški. Juk
britų armija nedalyvavo rimtuose mūšiuose – pagrindinę vokiečių ataką teko
atremti prancūzams – taigi jie, tebebūdami gerai organizuoti, pasinaudojo
aplinkybėmis ir darė, ką norėjo. Tai, kad jie norėjo tik pabėgti per Diunkerką ir
niekuo nenorėjo padėti prancūzams, paliko nuosėdų“, – po karo sakė prancūzų
karininkas André Beaufre. Nesiginčijo su juo ir britų kolega Edwardas Spearsas,
puikiai matęs tuometines nuotaikas Prancūzijoje: „Neapykanta anglams buvo
visuotinė, visi (Prancūzijoje) kaltino juos už savo pralaimėjimą, teigė, kad mes
atsiuntėme nepakankamai pajėgų, kad laikėme savo lėktuvus Anglijoje, užuot
metę juos į kovą už Prancūzijos gyvybę. Mes atstovavome „ūkanotajam
Albionui“ su visu jo baisumu. Jie tikrai nekentė mūsų, ir nekentė taip, kad net ir
šiandien negaliu rasti tam tinkamo apibūdinimo“, – praėjus daug metų po karo
sakė britų generolas225. 1940 m. kuo arčiau žlugimo bus Prancūzija, tuo mažiau
jai norės padėti Britanija ir tuo labiau santykiai tarp dviejų sąjungininkių prastės.
Gegužės 26 d. atvykęs į Londoną, P. Reynaud perspėjo W. Churchillį, kad,
Vokietijai okupavus didelę dalį Prancūzijos, šalies nacionalinis didvyris maršalas
Ph. Petainas sieks paliaubų. W. Churchillis bandė teisintis, kad jam reikia ruoštis
vokiečių invazijai į Britanijos salą, tačiau P. Reynaud jį pertraukė: „Hitleris
smogs Paryžiui“, – sakė prancūzų premjeras ir buvo teisus. W. Churchillis
pareiškė, kad Britanija kausis iki galo, kad ir kaip viskas klostytųsi, o
atsisveikindamas paprašė P. Reynaud, kad M. Weygandas išleistų įsakymą BEF
pajėgoms evakuotis226. Keista visų laikų politikų savybė, naivus jų įsitikinimas,
kad politinėmis deklaracijomis galima paslėpti realybę, buvo nesvetima ir
W. Churchilliui. Įsakymas atgaline data turėjo sumenkinti kaltinimus Britanijai
išdavyste. Teisybės dėlei reikėtų dar kartą priminti, kad tikrasis jos autorius buvo
lordas Gortas. Jis išdavė belgus ir prancūzus, kad spėtų išnešti savo kailį? Ar jis
pirmasis suprato, kad katastrofa neišvengiama, kad jokios kontratakos jau
nepadės, ir savo įžvalgumu išgelbėjo Britaniją? Kuri etiketė labiau tinka –
išdaviko ar išgelbėtojo – skonio, pažiūrų ir labiausiai, ko gero, tautybės
klausimas, tačiau „įžvalgi išdavystė“ pati savaime jau nieko išgelbėti negalėjo.
Jeigu vokiečių tankai gegužės 24 d. nebūtų gavę įsakymo sustoti, jie būtų užėmę
Diunkerką ir Gorto kareiviai tiesiog būtų neturėję pro kur pabėgti. OKW
įsakymas sustoti buvo gerokai svarbesnis už Gorto įsakymą trauktis. Paties
Hitlerio pasirašytas įsakymas sustoti pasiekė vermachto dalinius gegužės 24 d.
11.42 – jame E. Kleisto tankams buvo griežtai uždrausta šturmuoti Diunkerko
prieigas ir atakuoti apsupties katilą227. Puolimas buvo atnaujintas gegužės 26 d.,
tačiau britai išnaudojo gautas dovanų dvi paras. Gynyba palei visą Diunkerko
perimetrą buvo sustiprinta, kad pridengtų evakuaciją. Vokiečiai susidūrė su
pasipriešinimu, kuris prieš dvi dienas būtų buvęs gerokai mažesnis. Įdomu, kad
bri tų karo vadovybė, realiai vertindama operacijos galimybes, planavo, jog
priešai pralauš jų gynybą per dvi dienas, ir vos tik tai padarys, kelias evakuacijai
bus užkirstas. Per tas dvi dienas britai tikėjosi išgelbėti tik 45 000 savo kareivių,
tačiau tas dvi dienas vermachto tankai bergždžiai stovėjo, o paskui prasidėjęs jų
puolimas užtruko ne dvi, o devynias dienas228. Rezultatas – vokiečiams iš
panosės pabėgusi daugiau nei 300 000 armija. Tai buvo pirma iš didžiųjų karinių
klaidų, viena iš tų lemtingųjų, kurių suma baigsis Trečiojo Reicho pralaimėjimu
II pasauliniame kare.

Prancūzijoje buvo visa Didžiosios Britanijos armija – daugiau dėmesio vertų

pajėgų tuo metu ji tiesiog neturėjo, todėl labai sunku įsivaizduoti, kaip būtų
pakrypę tolesni įvykiai, jeigu Britanija būtų praradusi ketvirtį milijono savo
karių. Tiesa, britai turėjo galingą jūrų laivyną ir aviaciją, galinčią mesti iššūkį
liuftvafei, tačiau ar tokią tragediją būtų atlaikiusi vyriausybė? Ar W. Churchillis
būtų sugebėjęs įtikinti visus savo oponentus, kad Britanija privalo nekreipti
dėmesio į beviltišką padėtį, nekreipti dėmesio į viliojančius Vokietijos taikos
pasiūlymus ir kautis iki galo? Kad politinė situacija šiuo atžvilgiu buvo labai
slidi net ir po „Diunkerko stebuklo“, mes dar įsitikinsime, bet šie klausimai yra
tik hipotetiniai, o kas ir kodėl sustabdė vokiečių tankus, reikia pamėginti
atsakyti.

Gegužės 24 d. Sąjungininkų padėtis buvo kritiška. Šiaurėje belgai atsidūrė

ties žlugimo riba, pietuose vokiečių tankai pasiekė Aa kanalą, ir ne tik pasiekė,
bet ir persikėlė į kitą jo pusę. Nuo čia iki Diunkerko jiems liko tik apie 30 km.
Apsupties katile atsidūrė visos 9 britų ir 10 prancūzų divizijų. Atrodė, kad jų jau
negali išgelbėti niekas. Kaipgi atsitiko, kad vyriausioji vokiečių karo vadovybė
atsisakė ranka pasiekiamos pergalės? Vermachto generolų atsakymas į šį
klausimą yra paprastas ir vienintelis – viską sugadino savo diletantišku rankos
mostelėjimu įsikišęs Hitleris. Išgirdęs įsakymą H. Guderianas „prarado žadą“229,
o generolas Wilhelmas von Thoma, vyriausiasis OKW štabo tankų sekcijos
vadas, nenorėjo tuo patikėti. Jis buvo taip netoli Diunkerko, kad pro savo
žiūronus galėjo matyti miesto siluetą. W. Thoma bandė siųsti į OKW radijo
pranešimus, kad reikia tęsti puolimą, tačiau visi jo reikalavimai buvo atmesti.
„Su kvailiu neįmanoma susitarti. Hitleris atėmė iš mūsų pergalę“, – sakė po karo
W. Thoma, kai fiureris jau buvo negyvas. E. Kleistas teigė panašiai: „Anglai
sugebėjo išsprūsti iš mano kruopščiai paruoštų spąstų Diunkerke tik su
asmeniška Hitlerio pagalba. Tarp Araso ir Diunkerko buvo kanalas (Aa kanalas –
aut. past.), mano pajėgos jį kirto ir užėmė į pačią Flandriją išsikišusias
aukštumas. Taigi, mano Panzer grupė visiškai kontroliavo Diunkerką ir jo
apylinkes, kuriose britai buvo uždaryti. Tai, kad anglai tiesiog nebūtų galėję
pasiekti Diunkerko, nes aš jį saugojau, yra tiesiog faktas. Tada Hitleris
asmeniškai įsakė, kad atitraukčiau savo pajėgas iš šių aukštumų.“ E. Kleisto
garbei reikia pasakyti, kad, praėjus keletui dienų po Halt įsakymo, susitikęs su
Hitleriu Kambrė oro uoste, generolas išdrįso savo fiureriui tiesiai į akis pareikšti,
kad Diunkerke „buvo prarasta puiki galimybė“. „Galbūt, – atsakė Hitleris, –
tačiau aš nenorėjau leisti tankų per Flandrijos pelkes, o britai bet kuriuo atveju į
šį karą nebegrįš.“230 Gerdas von Rundstedtas po karo taip pat prisijungė prie
fiurerio sprendimo kritikų minios: „Jeigu viskas būtų priklausę nuo manęs, –
sakė jis Kanados žvalgybos karininkui Miltonui Shulmanui, – anglams nebūtų
pavykę taip lengvai išsisukti prie Diunkerko. Bet mano rankos buvo surištos
tiesioginių Hitlerio įsakymų. Kol anglai paplūdimiuose ropštėsi į laivus, aš
beprasmiškai buvau laikomas už uosto ribų, be teisės judėti į priekį. Aš
rekomendavau OKW, kad penkios mano Panzer divizijos būtų nedelsiant
pasiųstos į miestą sunaikinti besitraukiančių britų. Bet gavau aiškius fiurerio
įsakymus, kad jokiomis aplinkybėmis negaliu atakuoti, man buvo griežtai
uždrausta siųsti bet kokias pajėgas arčiau nei per 10 km nuo Diunkerko... Ši
neįtikėtina nesąmonė buvo Hitlerio asmeninio noro būti generolu padarinys.“231
Tą patį G. Rundstedtas tvirtino ir Niurnbergo tribunolo parodymuose, tačiau taip
kalbėdamas jis analizavo istoriją iš kito galo, tai yra kaip mes, žinodamas, kas
atsitiko vėliau. G. Rundstedto pamąstymai atgaline data iš tikrųjų buvo
nesąžininga amnezija. Sprendimas stabdyti tankus nebuvo tik fiurerio klaida –
atsakomybę už ją G. Rundstedtas turėtų bent jau iš dalies pasidalyti, ir ne tik jis.

Pirmasis, kuriam šovė į galvą šita „neįtikėtina nesąmonė“, buvo pats

G. Rundstedtas. Pirmąjį įsakymą „sustoti rytoj“ AG „A“ vadas savo iniciatyva
išleido gegužės 23 d. šeštą valandą vakaro232. Vyriausiasis ginkluotųjų
Vokietijos pajėgų vadas W. Brauchitschas ir OKH štabo vadas F. Halderis buvo
taip nusivylę G. Rundstedto neryžtingumu, kad netgi pabandė sužaisti užkulisinę
partiją. Jie sumanė 4-ąją armiją[2] pervesti F. Bocko grupei „B“ tikėdamiesi
baigti apsupti Sąjungininkus ir juos sunaikinti. Apie tai Hitleris sužinojo kitą rytą
atvykęs į AG „A“ štabą Šarlevilyje. Prieš tai 4-osios armijos vadas Güntheris
von Kluge siūlė duoti laiko jo armijai ir E. Kleisto grupei persigrupuoti ir pradėti
puolimą gegužės 25 d., tačiau jo tiesioginis vadas žengė toliau. Pokalbyje su
Hitleriu G. Rundstedtas pasiūlė, kad E. Kleisto Panzer grupė ir 4-oji armija liktų
savo pozicijose, o pagrindinį smūgį prie Diunkerko apsupties Sąjungininkams
suduotų AG „B“. Tokiu būdu Panzer divizijos gautų laiko atsikvėpti ir pasiruošti
antrajam kampanijos etapui Prancūzijoje. Fiureris sutiko, kad būtų kvaila siųsti
tankus į pelkėtas ir nepritaikytas jiems vietoves Flandrijoje233, ir drauge pateikė
savo pasiūlymą – prieš apsuptas Sąjungininkų pajėgas panaudoti masyvias
liuftvafės atakas. Diskusija baigėsi antruoju Halt įsakymu, jau su paties fiurerio
antspaudu pasirodžiusiu gegužės 24 d. po vidurdienio234. OKH štabo vadas
F. Halderis savo dienoraštyje užrašė: „Mūsų šarvuotųjų ir motorizuotųjų pajėgų
kairysis sparnas bus sustabdytas tiesioginiu fiurerio įsakymu! O apsuptą priešą
pribaigti palikta oro pajėgoms!235 Taip tankų sustabdymo istorijoje atsiranda ir
Hermanno Göringo pavardė. Liuftvafės vadas pasiūlė Hitleriui nerizikuoti
sausumos divizijomis ir pažadėjo, kad apsuptas priešo pajėgas be papildomos
pagalbos gali sunaikinti liuftvafė. Tą patį vakarą F. Halderis nusiuntė
G. Rundstedtui „leidimą“ atakuoti, tačiau šis atsakė, kad prieš tai
„mechanizuotosioms grupėms turi būti leista susijungti, atsikvėpti ir
persigrupuoti tolesnėms operacijoms Prancūzijos pietuose“236. Vienas iš Hitlerio
adjutantų po kelių dienų užrašė: „Priešingai nei buvo galima tikėtis, fiureris iš
esmės paliko sprendimo teisę G. Rundstedtui.“237

1944 m. rugsėjį skrisdamas virš Diunkerko, W. Churchillis belgų princo

sekretoriui sakė: „Aš niekada nesuprasiu, kodėl Vokietijos armija nepribaigė
britų Diunkerke.“238 Sprendimas stabtelėti dabar atrodo fatališka klaida, tačiau
tuo metu „kvailystė“ turėjo racionalių argumentų. Tada vokiečiai net nežinojo,
kokias didžiules pajėgas buvo pagavę į tinklą. Gegužės 23 d. žvalgybos
duomenimis, į apsuptį pateko apie 100 tūkstančių priešų kareivių, nors tai buvo
tik ketvirtadalis tikrojo skaičiaus239. Nežinodamas tikrosios padėties ir prieš jį
atsivėrusios galimybės, G. Rundstedtas nemanė, kad ką nors per porą dienų gali
prarasti, o atokvėpio jam tikrai reikėjo. Gegužės 23 d. E. Kleisto Panzer grupė
raportavo, kad jos tankų nuostoliai viršija 50 proc.; gegužės 24 d. H. Hoth’o
korpuso raporte (5-oji Pz, 7-oji Pz ir 20-oji motorizuotoji divizijos) gegužės 24
d. raportuose nurodoma, kad kiekvienos divizijos nuostoliai yra apie 50
karininkų ir apie 1500 žuvusių arba sužeistų kareivių, šarvuotosios technikos
nuostoliai sudaro 30 procentų240. Didžioji dalis tankų ir kitos technikos nuostolių
buvo laikini mechaniniai gedimai, tačiau jiems pataisyti, papildyti degalams ir
amunicijos atsargoms tiesiog reikėjo laiko, jau nekalbant apie tai, kad vermachto
kariai beprotišku tempu kovėsi dvi savaites iš eilės. Priešų kontratakos tikimybė
irgi buvo neatmestina, todėl iš paskos keliaujantiems pėstininkams pauzė turėjo
suteikti galimybę pasivyti mobiliąsias pajėgas ir jas sustiprinti. Be viso to,
G. Rundstedto mintys jau sukosi apie antrąją kampanijos fazę. Fall Gelb
sėkmingai artėjo prie pabaigos – netrukus turėjo prasidėti kita – Fall Rot
(operacija „Raudona“). Tankams prie Diunkerko trukdė ne tik pelkių ir kanalų
išvagota vietovė, bet ir pats Diunkerko miestas – Hitleris nepamiršo tankų
nuostolių prie Varšuvos. Jis nenorėjo rizikuoti ir vis dar baiminosi rimtos
kontratakos iš pietų. Dabar G. Rundstedto pozicija vertinama kaip klaida, tačiau
tada jo pasiūlymai atrodė logiški, be to, Hitleris dar gavo H. Göringo pažadą, jog
liuftvafė pribaigs užspeistus prie kranto priešus. Po karo, analizuodamas tas
lemtingas dienas, F. Halderis rašė: „Per artimiausias dienas (po gegužės 24 d.)
tapo aišku, kad Hitlerio sprendimui didžiausią įtaką padarė H. Göringas. Greitas
armijos veržimasis, kurio rizikos ir galimybių diktatorius nesuprato dėl karinio
išsilavinimo stokos, tapo kone įtartinas. Jis nuolat buvo apsėstas nerimo, kad bet
kurią akimirką viskas gali apsiversti aukštyn kojomis... H. Göringas, puikai
pažįstantis savo fiurerį, pasinaudojo šiuo nerimu. Jis pasiūlė likusią didžio
apsupties mūšio dalį palikti liuftvafei ir taip išvengti rizikingo Panzer formuočių
panaudojimo. Jis tai pasiūlė vedamas savo neskrupulingų ambicijų. Po
neįtikėtinai sklandžių armijos operacijų jis panoro savo oro pajėgomis suduoti
lemiamą didžiulio mūšio baigiamąjį smūgį ir viso pasaulio akyse pelnyti
šlovę.“241 Taigi, suversti visą kaltę už brangiai Reichui kainavusią klaidą vien tik
Hitleriui būtų neteisinga. Tačiau lygiai taip pat būtų neteisinga ir jį išteisinti.
Fiureris pats sukūrė sistemą, kurioje lemiamas žodis priklausė jam.
G. Rundstedtas palaikė fiurerį vedamas racionalių apskaičiavimų, H. Göringas –
garbėtroškos ambicijų, tačiau opozicija buvo rimta, pradedant H. Guderianu ir
baigiant W. Brauchitschu bei F. Halderiu. Ją nutildė tik asmeniškas Hitlerio
įsikišimas. Fiurerio sprendimu vokiečių tankai niekur nejudėjo nei gegužės 24-
ąją, nei gegužės 25-ąją. Tik fiurerio sprendimu įsakymas buvo atšauktas, tačiau
tada jau buvo per vėlu. Nei liuftvafė, nei F. Bocko AG „B“ savo uždavinių
Diunkerke neįvykdė. Priešai išnaudojo netikėtai gautą laiką gynybos žiedui
sustiprinti, o už jo laivai pradėjo gabenti į Angliją tūkstančius kareivių.

Hitleris norėjo, kad visi pergalės Prancūzijoje laurai atitektų jam, tačiau jį
slėgė ir atsakomybė dėl galimų nesėkmių. „Jis nepasitikėjo savo generolais, –
vėliau sakė A. Jodlio pavaduotojas generolas Walteris Warlimontas, – todėl
atidėjo pagrindinio kampanijos tikslo įgyvendinimą prie Diunkerko... Jam kėlė
nerimą molingos Flandrijos lygumos su daugybe upelių ir kanalų... Remdamasis
I pasaulinio karo patirtimi, jis buvo įsitikinęs, kad šiose vietovėse Panzer
divizijos gali patirti didžiulius nuostolius. Hitleriui nepavyko suvokti
pritrenkiančios pirmosios kampanijos dalies sėkmės, jis ėmė mąstyti apie
antrosios dalies žingsnius, neužbaigęs pirmosios.“242 Būtų labai įdomu sužinoti,
kaip savo žingsnius Diunkerko istorijoje po karo būtų įvertinęs Hitleris, tačiau
tai neįmanoma, o 1940 m., net paaiškėjus jo įsakymo padariniams, fiureris liko
įsitikinęs, kad pasielgė teisingai. Birželio 2 d. savo generolams F. Bocko štabe
Briuselyje Hitleris sakė: „Ponai, jūs stebitės, kodėl sustabdžiau Panzer divizijas
prie Diunkerko. Tiesa yra ta, kad aš negalėjau švaistyti mūsų karinių pastangų.
Aš nerimavau, kad priešas gali surengti kontrataką prie Somos, iškirsti silpnas 4-
osios armijos šarvuotąsias pajėgas ir nužygiuoti galbūt net iki paties Diunkerko.
Toks karinis atkirtis būtų galėjęs turėti netoleruotinų padarinių užsienio
politikoje.“243

Klaida buvo grynai karinė, tačiau egzistuoja versija, kad Sąjungininkų katilas
nebuvo sunaikintas dėl... Hitlerio simpatijų Didžiosios Britanijos imperijai.
Aprašydamas Hitlerio pokalbį su G. Rundstedtu gegužės 24 d. generolas
Güntheris Blumentrittas rašė: „Hitleris buvo labai geros nuotaikos... jo manymu,
karas bus baigtas per šešias savaites. Tada jis norėtų sudaryti priimtiną taikos
sutartį su Prancūzija ir taip atverti kelią susitarimui su Britanija... Jis pritrenkė
mus su pagarba prabilęs apie Britanijos imperiją, jos egzistavimo būtinybę ir
civilizaciją, kurią Britanija davė pasauliui... Jis sakė, kad iš Britanijos jam reikia
tik Vokietijos pozicijų žemyne pripažinimo. Tik tiek. Kolonijų grąžinimas
pageidautinas, bet ne esminis... Jis apibendrino, kad pagrindinis jo siekis yra
sudaryti su Britanija tokią taikos sutartį, kuri jai būtų priimtina ir garbinga.“244
Tokią savo nuomonę britų atžvilgiu Hitleris ne kartą kartojo prieš tai ir dar ne
kartą pakartos artimiausiais mėnesiais. Tiek privačiai, tiek viešai. Prie šių
simpatijų mes būtinai grįšime, tačiau šiame konkrečiame kariniame kontekste
hipotezė, kad prie Diunkerko Hitleris tiesiog galantiškai leido britams išvengti
pažeminimo, vargu ar turi rimtą pagrindą. Jos šalininkai tvirtina, kad Hitleris taip
pasielgė tikėdamasis lengvesnio susitarimo su Didžiąja Britanija. Kitaip tariant,
karinė klaida buvo ne klaida, o sąmoningas gestas, kuris politiniu lygmeniu
turėjo atsipirkti su kaupu. Tačiau kiekvienas karvedys žino, kad lengviausia yra
susitarti su sutriuškintu ir palaužtu priešu. Geras pavyzdys galėtų būti prancūzų
belaisvių panaudojimas derybose su Prancūzija. Hitleris puikiai suprato šio savo
užkariauto prizo vertę ir sumaniai juo naudojosi kaip įrankiu, padedančiu
lengviau išgauti nuolaidų. Kaip būtų galėjęs laikytis bekompromisės karingos
pozicijos W. Churchillis, jeigu Trečiojo Reicho belaisviais būtų tapę daugiau
kaip 200 000 britų kareivių, sunku įsivaizduoti. Hipotezėje, kad Hitleris tikėjosi
savo karinę klaidą atitaisyti politiniame lygmenyje, galima užčiuopti tiesos
grūdą. Jeigu jam būtų pavykę pasirašyti taikos sutartį su Didžiąja Britanija,
klausimas, kiek šios kareivių išsigelbėjo, būtų netekęs prasmės. Tačiau, pirma,
karinės klaidos atitaisyti nepavyko, ir užsienio politikoje fiureris sulaukė
neplanuotų „netoleruotinų padarinių“. Antra, nėra jokių ženklų ar rimtų įrodymų,
kad vokiečiai būtų nusprendę paleisti britus sąmoningai. Atvirkščiai, tą pačią
lemtingąją gegužės 24 d., kai buvo nuspręsta sustabdyti ir patausoti tankus,
fiurerio direktyva Nr. 13 skelbė, kad pagrindinis tikslas tebėra visiška ir galutinė
pergalė: „Sunaikinti apsuptas prancūzų, anglų ir belgų pajėgas.“ Pasikeitė tik
užduoties vykdytojas – staigiai užimti Lamanšo pakrantę, palaikoma liuftvafės,
turėjo „sutelkta ataka mūsų šiauriniame flange“245. Taigi, jokios dovanėlės
priešams Hitleris neplanavo. Priešų „sunaikinimą“ jis tik atidėjo porai dienų.
Jeigu fiureris tikrai būtų tikėjęsis, kad jo draugiškas gestas bus deramai
įvertintas, dėl ko tada įsakė atnaujinti puolimą? Įsakė tą pačią akimirką, kai
suvokė, jog britai neša kudašių namo.
[1] Įdomu, kad labai didelę dalį šios didvyriškai kovusiosis armijos sudarė ne
tikri prancūzai, o kariai iš Prancūzijos kolonijų Šiaurės Afrikoje. (Keegan, p. 67)
[2] Gegužės 23 d. G. Rundstedtas 4-ajai armijai ir E. Kleisto Panzer grupei – t. y.
grupuotėms, esančioms arčiausiai Diunkerko, – įsakė sustoti, abi jos pasiekė
Lamanšą iš pietinės pusės.
 Operacija Dynamo
Kad britai bėga, tapo aišku gegužės 26 d. rytą. Oro žvalgyba raportavo, kad
uoste pastebėjo 13 karo ir 9 transporto lėktuvus. „Galima spėti, kad britų
ekspedicinės pajėgos pradeda laipintis į laivus“, – skelbė raporto išvada246. Apie
tai, kad neįprastai didelė laivų koncentracija Diunkerko ir Bolonės regionuose
gali reikšti BEF evakuaciją, F. Halderis bandė įtikinti OKW jau nuo gegužės 21
d., dabar tapo aišku, kad prognozė pasitvirtino. Po vidurdienio Hitleris įsakė rasti
W. Brauchitschą ir nedelsiant atnaujinti puolimą. Tiesa, ir dabar jis pridūrė, kad
tankams užtenka prisiartinti prie Diunkerko per artilerijos atstumą, tada sunkioji
artilerija ir liuftvafė užbaigs darbą247 – fiureris nenorėjo rizikuoti savo Panzer
divizijų šlove. Įsakymas W. Brauchitscho štabą pasiekė 15.30 val. Tą patį vakarą
19.00 val. viceadmirolas Bertramas Ramsay gavo admiraliteto nurodymą pradėti
operaciją Dynamo248.

Viskas buvo paruošta. Kai gegužės 20 d. lordas Gortas įsakė evakuotis

visiems ne karinės paskirties daliniams ir personalui, surinkęs karinius ir
transporto laivus B. Ramsay surengė repeticiją. Per savaitę iki oficialios Dynamo
pradžios jūra į Angliją buvo išgabenta 27 936 žmonės[1]. Tarp jų – apie 5
tūkstančiai sužeistų britų kareivių, tačiau didžiąją dalį sudarė kartografai, virėjai,
geležinkelininkai ir kitos „nebereikalingos valgyti prašančios burnos“, kaip jas
pa vadino evakuacijai vadovavęs leitenantas pulkininkas Robertas
Bridgemanas249. Vis dėlto tai buvo tik repeticija – Dynamo buvo kur kas
didesnis iššūkis. Šimtai tūkstančių karių sausumoje turėjo atlaikyti atnaujintą
vermachto spaudimą, o laivams Lamanše nuo šios akimirkos reikėjo saugotis
liuftvafės antskrydžių.

Pirmosios dvi evakuacijos dienos nepateisino net pesimistinių lūkesčių.

Gegužės 27 d. išgabenta 7669, gegužės 28 d. – 17 804 žmonės. Gegužės 28 d.
kalbėdamas Bendruomenių rūmuose W. Churchillis neslėpė, kad britų karių
padėtis Diunkerke yra „nepaprastai grėsminga“. Britų premjeras jau ruošė savo
šalį blogiausiam: „Kad ir kas atsitiktų Diunkerke, tai niekaip negali atleisti mūsų
nuo pareigos ginti pasaulį, pareigos, kurią patys pasižadėjome atlikti; tai taip pat
niekaip negali palaužti mūsų pasitikėjimo savo galia, todėl, kaip ir anksčiau
mūsų istorijoje, nepaisydami katastrofų ir nelaimių, turime pasiekti tikslą –
nugalėti savo priešą“, – kalbėjo W. Churchillis250. „Nepaprastai grėsminga“
padėtis netrukus ėmė gerėti.
 Gegužės 29 d. buvo išgabenta 47 310, gegužės 30 d. – 53 823, taigi per
pirmąsias keturias dienas iš viso 126 606 kareiviai.

Tos dienos popietę, po susitikimo su W. Brauchitschu, F. Halderis

dienoraštyje užrašė: „Brauchitschas piktas… Jei šarvuotosios pajėgos nebūtų
sustabdytos, katilas prie kranto jau būtų uždarytas. Liuftvafei trukdo blogas oras,
o mes priversti stovėti ir stebėti nesuskaičiuojamus tūkstančius priešų, bėgančių į
Angliją tiesiog mūsų panosėje.“251 Tūkstančiai augo toliau: gegužės 31 d.
evakuota 68 000, birželio 1 d. – 64 429. Per likusias operacijos dienas dėl
intensyvių liuftvafės atakų evakuojama galėjo būti tik naktimis, tačiau buvo
išplukdyta dar beveik 80 000 karių. Taigi per devynias dienas nuo gegužės 27 d.
aušros iki birželio 4 d. popietės iš mirties arba nelaisvės nagų buvo ištraukti
338 226 žmonės. 118 000 iš jų prancūzai, olandai ir belgai252. Didžiausia karine
katastrofa Britanijos istorijoje galėjęs tapti pralaimėjimas virto didžiausia ir
sėkmingiausia karine evakuacija pasaulio istorijoje. Tai, kas prieš keletą dienų
atrodė neįmanoma, virto tikrove, ir ji tikrai buvo panaši į stebuklą. „Net jeigu
vanduo būtų prasiskyręs kaip Raudonoji jūra prieš Mozę ir kareiviai būtų galėję
pėsčiomis pareiti namo, pasaulis vargu ar būtų mažiau nustebęs“, – rašė vienas
istorikas253. Vis dėlto šio stebuklo veikėjai ir didvyriai buvo ne mitologinės
būtybės – prie jo prisidėjo kareiviai, jūreiviai, lakūnai ir net civiliai – visi jie
kovėsi už save, vienas už kitą ir kartu už savo šalį.

Sausumoje įnirtingi mūšiai užvirė nuo gegužės 27 d. ryto. Neturėdami kur

trauktis, gindami už nugaros besigelbstinčius savo draugus ir tikėdamiesi prie jų
prisijungti, Sąjungininkų kariai kovėsi su desperatiška energija. Per visą
Diunkerko perimetrą pradėję puolimą vokiečiai netrukus suprato, kad šį kartą
lengvai prasibrauti nepavyks. Kiekviena laimėta diena, kiekviena laimėta
valanda, kiekviena išsaugota pozicija leido išsigelbėti tūkstančiams karių. Laikas
buvo vienintelis likęs svarbus dalykas. Valiuta irgi buvo vienintelė – bendražygių
kraujas, tačiau kitos išeities tiesiog nebuvo. SS Totenkopf žudynės Le Paradis
kaimelyje įvyko būtent po vieno iš tokių desperatiškų mūšių prie Diunkerko, ir
tai ne vienintelis pavyzdys. Hitleris asmeniškai norėjo, kad šturmuojant
Diunkerką elitinis SS pulkas Leibstandarte Adolf Hitler (SS-LAH),
vadovaujamas Seppo Dietricho, pademonstruotų pasauliui rasinį arijų pranašumą
netgi prieš tokius grynakraujus varžovus kaip britai254. Britų karališkasis
Warwickshire pulkas gegužės 28 d. sugebėjo atmušti esesininkų atakas, maža to,
mūšio sumaištyje S. Dietrichas atsiskyrė nuo savo karių ir beveik visą dieną
turėjo praleisti slapstydamasis. Galiausiai, kaip ir prie Le Paradis, britų
amunicija baigėsi, ir jie pasidavė. Sužeisti belaisviai buvo suvaryti į daržinę, tada
vokiečiai pro langus ėmė mėtyti granatas ir šaudyti bandančiuosius pabėgti. 80
britų buvo nužudyta tik dėl to, kad jie pernelyg įnirtingai gynėsi. Žudynės įvyko
Vormhauto kaime, maždaug už 27 km nuo Diunkerko, Prancūzijos ir Belgijos
pasienyje[2] 255. Įveikti šį atstumą ne tik SS pulkui, bet ir kitiems vermachto
daliniams prireiks net devynių dienų – kiekvieną iš jų tūkstančiai britų kareivių
kitame krante su palengvėjimu bučiavo Anglijos žemę. Bet H. Göringas juk
pažadėjo, kad visą mirtiną darbą atliks liuftvafė? Lėktuvų pilotai galėjo matyti
pergrūstus kareivių paplūdimius, iki 25 km ilgio užsikimšusius nuo technikos
kelius ir laivų armadą Lamanše. Ambicingasis maršalas pagyrūniškai pareiškė,
kad pro jo bombonešius prasmuks „tik žvejų valtelės. Tikėkimės, kad tomiai[3]
moka plaukti!“256 Tai kurgi buvo jo galingoji liuftvafė? Kaip „žvejybinėmis
valtelėmis“ pabėgo šimtai tūkstančių tomių?

H. Göringas nepersigalvojo – liuftvafės bombonešiai rengė antskrydžius iki

pat birželio 4 d., tačiau pažadėti buvo lengviau nei pažadą ištesėti.

Pirmoji problema, apie kurią užsiminė F. Halderis, buvo blogos oro sąlygos.
Paskutines tris gegužės dienas tvyrojo tirštas rūkas. Iš pradžių, nežinodami, kad
britų išsigelbėjimo uostas yra Diunkerkas, gegužės 25 d. vokiečiai stipriausiai
smūgiavo Belgijos uoste Ostendėje257, taigi visa jėga ir ten, kur reikia, liuftvafė
smogė tik birželio 1 d. Smūgis buvo toks, kad britai dienomis nutraukė
evakuaciją. Oras, iškrėtęs išdaigą vokiečiams, buvo paslaugus britams. Lamanšo
vandenyse tomis dienomis staiga stojo ežero tyla ir ramybė. „Visame horizonte
negalėjai pamatyti nė bangelės. Tai leido vyrams bristi į vandenį iki kaklo, o
valtims priplaukti prie pat kranto ir paimti dvigubai ar net trigubai didesnį
krovinį nei numato saugumo reikalavimai. Rami jūra buvo Diunkerko
stebuklas“, – rašė britų jūreivis Signalmanas Payne’as prie „stebuklingos“
istorijos prisegdamas dar vieną perliuką258. Vis dėlto ne blogas oras buvo
pagrindinė liuftvafės nesėkmės priežastis. Vokiečių aviacija pirmą kartą susidūrė
su lygiaverčiu priešininku ir gavo rimtą atkirtį. „Aš girdėjau, kad Hitleris
sustabdė tankus, o H. Göringas pažadėjo, kad britų armijas sunaikins liuftvafė,
tačiau mes negalėjome to įvykdyti. Mes pirmą kartą susidūrėme su britų
lėktuvais ir pilotais, kurie savo kokybe ir patirtimi niekuo mums nenusileido. Ir,
žinoma, naktį mes niekaip negalėjome užkirsti jiems kelio“, – sakė vokiečių oro
asas Adolfas Gallandas259. Be to, RAF naikintuvai buvo arčiau Diunkerko, o
dauguma liuftvafės lėktuvų tebekilo iš savo vokiškų bazių – britai turėjo vietos
pranašumą regione ir padarė viską, kad jį išsaugotų iki pat Dynamo pabaigos.
Devynias dienas trukusi dviejų oro laivynų akistata buvo tarsi Britanijos mūšio
repeticija. RAF naikintuvai numušė 240 vokiečių lėktuvų, Karališkosios oro
pajėgos prarado 177 savo lėktuvus260, tačiau, sumokėdami tokią nemažą kainą,
britai pasiekė pagrindinį tikslą – apsaugojo savo kareivius krante ir laivus jūroje.
Vėliau, apibendrindamas Dynamo rezultatus, W. Churchilis sakė, kad
išsigelbėjimą užtikrino oro pajėgos, nors britų kareiviai apie savo aviaciją buvo
kitokios nuomonės. RAF lakūnai stengėsi sudaryti oro skydą aplink Diunkerką,
tad daugelis oro mūšių vyko toli nuo kranto. Kareiviai dažniausiai jų tiesiog
nematė, užtat visi prisimena siaubą ir paniką, kuri prasidėdavo prasiveržus
vokiečių lėktuvams. „Aš nekenčiau Diunkerko, – pasakojo vokiečių pilotas
Paulas Temme. – Tai buvo grynos žudynės kareivių perpildytuose
paplūdimiuose.“261

P. Temme pilotavo naikintuvą Me-109, tačiau didžiausią siaubą tarp kareivių

sėjo pikiruojantys bombonešiai. „Jeigu kas nors jums sakys, kad nebijojo
„Štukų“ – tas žmogus yra melagis, – sakė BEF karys Charlie Brownas. – Savo
akrobatinius elementus „Štukos“ išdarinėdavo apie penkias minutes. Pagrindinis
jausmas – visiška neviltis. Jei gali rasti kokią duobę, neri į ją, o galvoje kala
viena mintis – dėl Dievo meilės, meskit tas savo bombas ir nešdinkitės iš čia.“
Psichologiškai gniuždantis pikiruojančių, kaukiančių ir bombarduojančių Ju-87
poveikis liko daugelio jo kolegų atmintyje. „Būti atakuojamam „Štukų“ – nervus
gniuždanti patirtis, – pasakojo jo bendražygis. – Jos krisdavo iš dangaus kaip
akmuo, nerdamos žemyn nutaikydavo savo bombą ir taikliai atakuodavo. Visi
apimti siaubo sklaidydavosi į visas puses. Sprogimai drebindavo orą, o kai jos
pakildavo, nuo ką tik subombarduoto taikinio kildavo didžiulis dūmų
stulpas.“262 Be psichologinio teroro, „Štukos“ turėjo dar vieną ypatumą –
daugelis patyrusių jų apšaudymą pamena, kad jautėsi taip, tarsi būtų konkretūs,
netgi asmeniški taikiniai. Britų sunkvežimio vairuotojas Tomas Bristow
prisimena, kaip prie Diunkerko, pasirodžius „Štukoms“, jo akys įsmigo į vienos
iš jų bombą tarp ratų: „Ji tarsi užhipnotizavo mane. Aš buvau auka, ji budelis. Ir
aš nieko negalėjau padaryti. Tik žiūrėti mirčiai į akis ir laukti.“263 Mirtis aplenkė
šį kareivį ir po karo jis galėjo papasakoti savo istoriją. Toli gražu ne visiems
šypsojosi tokia sėkmė, tačiau jeigu ne RAF naikintuvų gynyba, Diunkerko
uostas ir Lamanšo sąsiauris su perpildytais žmonių laivais būtų virtę masinių
žudynių vieta. Tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios H. Göringui nepavyko
ištesėti savo pažado.

Britų kareiviams tuo metu neatrodė, kad jų aviacija nusipelnė kokios nors
pagarbos. Viena, ką tomiai žinojo – kad jie buvo be perstojo bombarduojami: ir
traukdamiesi Belgijoje, ir laukdami laivų Diunkerke, ir jau plukdomi namo.
Todėl užfiksuotas ne vienas atvejis, kai kareiviai jau kitame Lamanšo krante
kibo į atlapus pilotams mėlynomis RAF uniformomis264. Tikraisiais savo
išgelbėtojais jie laikė jūreivius.

Operacijai Dynamo vadovavęs viceadmirolas Bertramas Ramsay ir jo štabas

atliko titanišką darbą. Norėdamas įveikti šį beprecedentį logistikos iššūkį, jis
įsakė operacijoje dalyvauti ne tik 222 karo laivams, bet ir pakvietė prisijungti
mažesnius civilių laivus. Savo kareivius gelbėjusi maždaug 800 laivų armada
buvo mišrainė, pradedant didžiaisiais karo ir transporto laivais, keleiviniais
laineriais ir baigiant traleriais, baržomis, keltais, jachtomis ir valtimis. 2004 m.
BBC bandė diskredituoti savanorius, dalyvavusius šioje operacijoje, ir pateikė
įrodymų, kad šiems už darbą buvo sumokėta. Tai tiesa, tačiau už pinigus buvo
galima rasti ir ne tokių rizikingų darbų, be to, už darbą mokama buvo ne tik
civiliams, bet ir karinio laivyno jūreiviams265. Statistika byloja, kad keturis
penktadalius kareivių pargabeno didieji karo laivai, tačiau be mažųjų pagalbos
evakuacija būtų ne tokia sėkminga. Mažieji laivai galėjo priplaukti prie kranto ne
tik uosto krantinėse, kurias nuolat bombardavo vokiečių bombonešiai, bet ir
atokesnėse vietose. Jie galėjo paimti kareivius beveik prie pat kranto, ten, kur
didieji laivai priplaukti negalėjo266. Patys mažiausi paskui perkeldavo juos į
didžiuosius, truputį didesni gabeno žmones į kitą krantą patys. Vienam iš tokių
laivų, jachtai Sundowner, vadovavo kadaise „Titaniko“ komandoje dirbęs
karinio laivyno atsargos karininkas C. H. Lightolleris. Jauniausias jo sūnus buvo
vienas iš pirmųjų lakūnų, žuvusių karo pradžioje, vyresnysis talkino tėvui
gabenant kareivius iš Diunkerko. Jachta Sundowner iki tol daugiausia vienu
metu plaukė 21 žmogus, tačiau dabar jos personalas dirbo visą naktį ir šalino iš
laivo „viską, kas pajudinama, netgi stiebus, kad tik ji būtų lengvesnė ir atsirastų
daugiau vietos... Aš pradėjau priiminėti kareivius ant denio, kiekvienam vyrui
įsakiau gultis ir laikytis ramiai... Pajutau, kad jachta stipriai grimztelėjo, todėl
daugiau žmonių nebepriėmėme. Paaiškėjo, kad surinkome lygiai 130. Jie,
neperdedant, buvo supakuoti kaip sardinės, netgi duše ir tualete buvo po
vieną.“267 Taip britų laivai ir zujo pirmyn atgal, dažniausiai po keletą kartų per
dieną. Evakuacijai griežtai vadovavo karinio laivyno vadai, taigi pasakojimai,
kaip paprasti mėgėjai jūreiviai padarė Diunkerke stebuklą, yra viso labo mitas,
tačiau „mažojo laivyno“ didvyriškumas greitai įsišaknijo britų sąmonėje. Jiems
tokių mitų tuo metu labai reikėjo. Mėgėjų ir profesionalų indėlio santykis šioje
operacijoje – istorikų reikalas, tada daug svarbiau buvo galutinis rezultatas ir
psichologinis bendrumo jausmas. Tai, kad paprasti Anglijos gyventojai jautėsi
asmeniškai prisidėję prie sėkmės, skatino didžiulį moralinį pakylėjimą.
 Liuftvafė darė viską, ką galėjo, stabdydama evakuaciją. Iš 56 eskadrinių
minininkų, dalyvavusių operacijoje, 9 buvo paskandinti (3 iš jų prancūzų), dar
19 stipriai apgadinta268. Iš 39 minininkų paskandinti 5, apgadinti 7; iš 230
tralerių paskandinti 23, apgadinti 2, iš 45 keltų paskandinti 9, apgadinti 8. Kliuvo
netgi laivams ligoninėms, kurių raudonas kryžius liuftvafės pilotams buvo
aiškiai matomas. Iš 8 ligoninių sveikos liko tik dvi, 1 paskandinta, likusios
apgadintos269. Nuostoliai didžiuliai, tačiau tai nesustabdė evakuacijos. Operacija
Dynamo buvo unikalus visų trijų karinių pajėgų rūšių pasiekimas. Sausumoje
kareiviai įnirtingai gynė tuos, kuriems pirmesniems buvo leista palikti krantą,
laivynas suplanavo, organizavo ir vykdė evakuaciją, o laivus kiek įmanydamos
bandė apsaugoti oro pajėgos. Šis karinių pajėgų bendradarbiavimas baigėsi
precedento neturinčiu rezultatu – trečdalis milijono pasmerktų karių buvo
ištraukti iš stipriausios pasaulio armijos nasrų.

Jeigu ne pasiaukojama visų grandžių kova – išgelbėtųjų skaičius galėjo būti

ženkliai mažesnis. Gegužės 30 d. W. Churchillis perdavė lordui Gortui, kad jo
perimetrą saugančioms pajėgoms sumažėjus iki 3 divizijų ekvivalento, vadas turi
perduoti savo pareigas ir grįžti į Angliją. Jo įpėdinis turi tęsti perimetro gynybą,
tačiau „paaiškėjus, kad organizuotas pasipriešinimas yra nebeįmanomas ir kad
nebėra galimybių suteikti priešui rimtų nuostolių, po konsultacijų su
vyriausiuoju prancūzų vadu jis yra įgaliojamas oficialiai kapituliuoti ir taip
išvengti beprasmiškų skerdynių.“270 Lordas Gortas grįžo į Angliją naktį į
birželio 1-ąją. Prieš įlipdamas į laivą jis nusiplėšė visus ordinus ir pareiškė, kad
neketina pasiimti namo „nieko daugiau nei paprastas kareivis“[4] 271. Savo
įpėdiniu jis paliko generolą majorą Haroldą Alexanderį. Diunkerke buvo likę
apie 20 000 britų ir 60 000 prancūzų, laukiančių, kol juos paims laivai, tad iki
„oficialios kapituliacijos“ H. Alexanderis kovėsi dar tris dienas. Kai jo štabo
karininkas pareiškė, jog „padėtis yra katastrofiška“, H. Alexanderis tik dėbtelėjo
į jį ir atsakė: „Atsiprašau, bet aš nesuprantu ilgų žodžių.“272 Tomis paskutinėmis
dienomis tarp britų ir prancūzų pykčio netrūko. Pastarieji kaltino britus, kad šie
gelbėja tik savuosius, o Sąjungininkus palieka likimo valiai. M. Weygandas
pareiškė, kad anglai žaidžia „sau įprastą dvigubą žaidimą“, o Prancūzijos laivyno
admirolas Jeanas Darlanas ironizavo, kad britų kareivių galvose kalė vienintelė
mintis – „į valtis!“ Užfiksuotas epizodas, kai Gortas atsisakė laivą perduoti
prancūzų generolo žinion, nes „dar du prancūzai reiškia dviem britais
mažiau“273. Visa tai suprantama – britų laivai gelbėjo britų kareivius, o į eilę dėl
išlikimo stoti nenori niekas. Vis dėlto W. Churchillis savo vizito Prancūzijoje
metu pažadėjo, kad kariai bus evakuojami lygiomis proporcijomis. Birželio 2-
osios naktį iš Diunkerko buvo paimti paskutiniai 3000 britų karių ir iš esmės
operacija Dynamo buvo baigta274, tačiau W. Churchilliui užsispyrus laivai grįžo
dar kartą. Skubioje telegramoje Prancūzijos ministrui pirmininkui P. Reynaud
W. Churchillis rašė: „Mes grįžtame jūsų vyrų šiąnakt. Prašau pasirūpinti, kad
visomis priemonėmis būtų reikiamai pasinaudota. Praėjusią naktį tris valandas
daug laivų, smarkiai rizikuodami, stovėjo bergždžiai.“275 Tą paskutinę naktį apie
26 tūkstančiai prancūzų, iki tol saugojusių Diunkerko perimetrą, buvo išgabenti į
Angliją, apie 40 000 likusių netrukus sudėjo ginklus ir pasidavė[5] 276. Birželio 4
d. rytą generolas H. Alexanderis su vyriausiuoju Karališkojo laivyno vadu
Diunkerke kapitonu Williamu Tennantu sėdo į motorinę valtį ir apiplaukė
pakrantę, kurią dabar jau galėjo pasiekti ir vokiečių artilerija. Besikaunančiųjų
toliau nuo Diunkerko išgelbėti jau nebuvo įmanoma, tačiau dūmuose ir liepsnose
skendintis paplūdimys buvo tuščias. Įsitikinę, kad niekuo naudingi būti nebegali,
abu vadai įlipo į laivą ir prisijungė prie stebuklingo išgelbėtųjų skaičiaus –
338 226. Namuose jų laukė aukščiausi apdovanojimai ir sveikinimai. Sumušti ir
pralaimėję britų kareiviai buvo sutikti kaip didvyriai. BEF vadui lordui Gortui
ordiną asmeniškai įteikė pats karalius, o kareiviai buvo sutikti su gėlėmis, arbata,
namuose pagamintais sumuštiniais ir pyragais277. Kokia buvo ką tik iškeptų
nacionalinių didvyrių patirtis Diunkerke?

Sąlygos čia prilygo pragarui. Diunkerkas liepsnojo, vandenyje ir pakrantėje

skleisdamos slogų tvaiką tysojo lavonų krūvos, o bandančius bristi į vandenį ir
patekti į valtis karius nuolat varė į neviltį lėktuvų kulkosvaidžių ugnies ir bombų
kruša, nuo kurios skeveldros skraidė į visas puses. Kiekviena išsigelbėjimo
laukimo akimirka prilygo amžinybei, kiekviena akimirka galėjo būti paskutinė,
todėl suprantama, kad bandydami ištrūkti iš šio pragaro kariai nepanėšėjo į tuos
didvyrius, kuriais jie tapo grįžę į Angliją. Seržantas Leonardas Howardas,
išgelbėtas birželio 2 d., vėliau aprašė savo laukimo valandas: „Atsiguliau ant
smėlio Diunkerko kopose ir užmigau, nes buvau visiškai išsekęs. Kitą rytą
įbridau į vandenį tikėdamasis valties, kuri mane paims. Tačiau vilties nebuvo. Jie
bandė sudaryti eiles, bet tai buvo sudėtinga, tvyrojo panika. Mačiau britų
kareivius, šaudančius britų kareivius... Priplaukė maža valtis, visi ėmė ropštis į
ją, kilo rimtas pavojus apvirsti. Valčiai vadovaujantis vyrukas nusprendė, kad jei
nesiims priemonių... ir šovė į vieną iš nepaklususių. Aš mačiau vyrukus,
neriančius į vandenį ir klykiančius, nes psichologiškai jiems to buvo per
daug.“278 Žinoma, panikavo toli gražu ne visi, tačiau kai tvarkingai ir
drausmingai stovinčiose ilgose eilėse kas nors bandydavo pulti per galvas, vargu
ar buvo kokia nors kita išeitis. Pamatęs tokį be eilės į laivą besiropščiantį karį,
laivyno leitenantas Samas Lombardas-Hobsonas nedvejodamas išsitraukė
pistoletą ir paleido šūvį tiesiai į krūtinę. Tada atsisuko į likusius ir ramiu balsu
pasakė, kad paims tik nepraradusius kovinės dvasios. Kurį laiką tai buvo
paveiku, bet vos tik pasirodžius vokiečių bombonešiams vėl kilo sumaištis279.

Patekimas į laivą taip pat negarantavo išsigelbėjimo. Didžiuliai nuskandintų

ir apgadintų laivų skaičiai slepia tūkstančius žmogiškųjų tragedijų ir mirčių.
Tiesa, nuostolius ženkliai sumažino didžiulė laivų koncentracija Lamanše. Greta
plaukiantys laivai dažniausiai spėdavo sugriebti skęstančius laivų keleivius,
tačiau toli gražu ne visada. Pvz., kai gegužės 29 d. 12 „Štukų“ užklupo eskadrinį
minininką Waverley, laivas buvo paskandintas per pusantros valandos. Iš 600 juo
plaukusių žmonių daugiau kaip pusė arba nuskendo, arba žuvo bombonešių
ugnyje. Kai kitą dieną prie evakuacijos prisijungė prancūzų laivai, vienas iš jų,
Bourrasque, užplaukė ant minos, kartu su juo susprogo ką tik likimui už
išgelbėjimą dėkojusių 150 karių280. Nuo birželio 1 d. liuftvafės atakos tapo
gerokai intensyvesnės. Vien tik tą dieną vos per kelias valandas buvo paskandinti
4 Sąjungininkų eskadriniai minininkai, dar 2 šiek tiek mažesni ir 2 transporto
laivai. Tų dienų sumaištyje buvo neįmanoma suskaičiuoti, kiek žmonių žuvo
krante, kiek jau plaukdami laivuose, tačiau iš fragmentų galima susidaryti įspūdį.
Vienas iš tą dieną paskandintų keleivinių laivų, Brighton Queen, gabeno 700
prancūzų ir marokiečių. Atskubėjęs į pagalbą minininkas Saltash išgelbėjo 400 ir
raportavo, kad „kariai laikėsi ramiai ir tvirtai, nors beveik pusė jų po sprogimo
žuvo“. Kitas keleivinis laineris, Scotia, gabeno 2000 žmonių. Po keturių tiesiai į
laivą pataikiusių bombų į pagalbą atskubėjęs eskadrinis minininkas Esk ištraukė
beveik 1000 žmonių, mažesni laivai gelbėjo kitus – žuvo apie 300. Žinoma,
proporcijos ne visada buvo tokios palankios. Pvz., minininką Skipjack vokiečių
bombonešiai užklupo tebelaipinantį kareivius. „Štukų“ egzekucija tęsėsi tris
valandas, kol galiausiai beveik visi 275 vyrai, bandę slėptis po deniu, nugrimzdo
kartu su bombų ir kulkosvaidžių suvarpytu laivu281.

Tikslių skaičių, kiek britų žuvo Diunkerke ar šalia jo, nėra. Tiksliai buvo
suskaičiuoti visi grįžusieji, paskui ir negrįžusieji. Pastarieji pateko į bendrą
1940 m. kampanijos nuostolių statistiką, pagal kurią žuvo, dingo be žinios, buvo
sužeista 68 111 žmonių282. Tiesa, iš jų apie 40 000 pateko į nelaisvę, tačiau
visiems penkeriems karo metams jie taip pat buvo parasti283. Kadangi BEF
nedaug kovėsi Belgijoje, o vėliau Prancūzijoje, neabejotina, kad didžiausia šių
praradimų dalis priklauso katastrofai prie Diunkerko. Katastrofai ar stebuklui?
Britų rašytojas J. B. Prestley 1940–1941 m. tapo BBC diktoriumi ir buvo toks
populiarus, kad jo transliacijų klausydavosi net iki 16 milijonų auditorija –
daugiau žmonių klausydavosi tik W. Churchillio. Po karo jis sakė: „Iš karto po
Diunkerko aš ėmiausi idėjos pralaimėjimą paversti pergale. Idėja, sakyčiau, labai
angliška. Mes, anglai, esame puikūs improvizuotojai. Nesu tikras, ar visi britai,
bet anglai tai tikrai. Tada tiesiog susiformavo toks stiprus jausmas, kad po visko,
kas atsitiko, mes galime pradėti iš naujo. Mes likome vieni ir galėjome
pasikliauti tik savimi, bet jausmas, kad mes tai galime padaryti, po Diunkerko
buvo labai stiprus. Transliacijose aš to neminėjau, bet žinojau, kad po Diunkerko
žmonės fabrikuose ir gamyklose dirbo iki išsekimo.“284 Anglijos spauda ir
radijas sukėlė euforiją, ilgiems dešimtmečiams sukūrusią „Diunkerko dvasią“.
Padaryti tai nebuvo sunku. Įspūdingi išgelbėtųjų skaičiai kalbėjo patys už save.
Hitleris paleido pergalę, kuri buvo jo kišenėje, ir tai buvo ganėtina priežastis
Didžiosios Britanijos džiūgavimui. Tokio džiaugsmo čia niekas nematė nuo karo
pradžios. Operacija Dynamo buvo ne pergalė, o išsigelbėjimas nuo, rodėsi,
neišvengiamo sutriuškinimo, tačiau tie trečdalis milijono karių, kurie galėjo
niekada negrįžti namo, buvo išgelbėti – sumušti, pralaimėję, bet išgelbėti ir gyvi.
Dėl to žodis „stebuklas“ mirgėjo laikraščių antraštėse, ėjo iš lūpų į lūpas ir
galiausiai žmonių sąmonėje ir atmintyje virto didvyrių legendomis.
Transformacija nuo karinio fiasko iki kone visuotinio pergalės triumfo buvo
grynai psichologinė, tačiau moralė juk vienas iš svarbiausių dalykų kare. Po
euforija slypėjusi tikrovė buvo gerokai niūresnė. Netgi W. Churchillis, visada
bandantis uždegti žmones tikėjimu ir optimizmu, savo kalbą Bendruomenių
rūmuose birželio 4 d. pradėjo vandens šliūkštelėjimu į ugnį: „Mes turime būti
atsargūs ir nepriskirti šiam išsigelbėjimui pergalės požymių. Karai nelaimimi
evakuacijomis.“285 W. Churchillis nesistengė slėpti, kad pabėgimas iš žemyno
yra „kolosali karinė nesėkmė“. Britai išgelbėjo savo kareivius, tačiau prarado
visą armiją. Ji nustojo egzistuoti kaip armija, nes buvo priversta palikti visą savo
techniką ir amuniciją: 65 000 įvairiausių transporto priemonių, 20 000
motociklų, 416 000 tonų atsargų, 75 000 tonų amunicijos, 2472 pabūklus – nuo
prieštankinių iki sunkiųjų, 162 000 tonų degalų286. Tik 13 britų tankų po
kampanijos buvo pargabenti atgal į Angliją, ir nė vienas iš Diunkerko287.
Traukdamiesi britai degino viską, kas dega, sprogdino viską, kas sprogsta, daužė
tai, kas lūžta – kas liko nesunaikinta, atiteko vokiečiams. Žinoma, priešingai
negu žmonių, ginklų ir technikos nuostolius buvo galima kompensuoti –
nusipirkti ar pagaminti, tačiau tuo metu padėtis atrodė kritiška[6]. Anglijoje liko
tik 3 divizijos, kitos 14 buvo tik formuojamos ir geriausiu atveju joms užteko tik
pėstininkų šautuvų. Iš 39 oro eskadrilių, kurios buvo laikomos minimalia jėga,
būtina apsaugoti šalies oro erdvei, 10 dalyvavo Prancūzijos kampanijoje. Nuo
gegužės 19 iki birželio 1 d. britai prarado 436 lėktuvus. Birželio 2 d. RAF
naikintuvų vadas seras Hugh’as Dowdingas informavo W. Churchillį, kad
Vokietijai užpuolus Didžiąją Britaniją jis gali garantuoti pranašumą ore tik 48
valandoms288. Nepaisydamas visų šių aplinkybių, vieną garsiausių savo kalbų
birželio 4 d. W. Churchillis baigė karingai: „Nors didžiuliai Europos plotai,
senos ir garsios valstybės pateko ar dar gali patekti į gestapo ir šlykštaus nacių
aparato gniaužtus, mes neiškelsime vėliavų ir nesusikirsime. Mes eisime iki
galo. Mes kausimės Prancūzijoje, mes kausimės jūrose ir vandenynuose, mes
kausimės su vis didėjančiu pasitikėjimu ir augančia galia ore, mes ginsime savo
salą, kad ir kokia būtų kaina.“ Tą patį vakarą visos šios kalbos per radiją jau
klausėsi milijonai klausytojų. Dėl savo užimtumo W. Churchillis leido ją
perskaityti savo antrininkui, aktoriui Normanui Shelley289, bet žodžiai buvo jo:
„Mes kausimės paplūdimiuose, kausimės išsilaipinimo vietose, kausimės
laukuose ir gatvėse, kausimės kalvose; mes niekada nepasiduosime! Ir net jeigu
– kuo aš nė akimirkos netikiu – ši sala arba didelė jos dalis bus pavergta ir
merdės, mūsų imperija už jūrų, ginkluota ir saugoma britų laivyno, tęs kovą, kol
Dievo padedamas Naujasis Pasaulis su visa savo jėga ir galia ateis išgelbėti ir
išlaisvinti Senojo.“290 Praėjus dvejiems metams Britanijos konservatorių
ministras Walteris Elliotas papasakojo, kad pasakęs kalbą W. Churchillis prisėdo
prie jo ir sušnabždėjo: „Aš nežinau, kuo mes prieš juos kausimės, – turėsime, ko
gero, per galvas daužyti buteliais, tuščiais, žinoma.“291 Kad ir ką W. Churchillis
tuo metu manė iš tikrųjų, ši jo kalba turėjo ne mažiau stebuklingą galią
gyventojų nuotaikai ir moralei nei Diunkerko skaičiai. Tačiau Prancūzijos jau
negalėjo išgelbėti jokie stebuklai.
[1] Šis 27 936 išgelbėtų žmonių skaičius nėra įtraukiamas į operacijos Dynamo

rezultatą.
[2] Vormhauto žudynėms vadovavęs SS kapitonas Wilhelmas Mohnke niekada už

šį nusikaltimą nebuvo nubaustas. Jis mirė 2001 m. Hamburge.

[3] Taip buvo vadinami britų kareiviai.

[4] Norint į laivus sutalpinti kuo daugiau kareivių, šiems buvo uždrausta su

savimi neštis bet kokius daiktus, išskyrus asmeninį ginklą, o neretai nelikdavo
vietos ir jam. Tuo metu britų kareivis su savimi turėjo plieninį šalmą, kuprinę,
dujokaukę, respiratorių, diržą, porą maišelių su 60 šovinių kiekviename, durtuvą
ir jo dėklą. Su kareiviškais batais ir šautuvu šis komplektas svėrė apie 25 kg.
(Roberts, p. 68)
[5] Apie 100 000 prancūzų išsigelbėjo laikinai. Netrukus jie buvo permesti atgal į

Prancūziją tik tam, kad po kelių dienų patektų į vokiečių nelaisvę.

[6] Gegužės 22 d. Didžiosios Britanijos parlamentas priėmė precedento neturintį
įstatymą. Jis suteikė vyriausybei praktiškai neribotas galias. Įstatymas reiškė,
kad kiekvieno salos gyventojo gyvenimas, laisvė ir nuosavybė dabar buvo ne
asmens, o valstybės nuosavybė. Bankai, gamyklos, pelnas ir visa kita pateko
valstybės kontrolėn. Pvz., darbo ministras Ernstas Bevinas gavo diktatoriškas
teises įdarbinti bet ką ir bet kur, jei to reikalauja šalies interesai. Iš esmės, kol
galiojo šis įstatymas, Didžioji Britanija nustojo būti demokratinė valstybė, t. y.
iki pat karo pabaigos. Nauji rinkimai šalyje įvyks tik 1945 m.
 Tour de France
Lygiai taip pat karingai W. Churchillis kalbėjo gegužės 31 d.
Aukščiausiosios Sąjungininkų karo tarybos susitikime Paryžiuje. Jis visais
įmanomais būdais bandė įkalbėti prancūzus tęsti kovą. Jis kalbėjo apie karinę
Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos sąjungą: „Net jei viena iš jų būtų sumušta,
kita turi tęsti kovą: jeigu atsitiktų tokia nelaimė, Anglijos vyriausybė yra
pasirengusi tęsti karą iš Naujojo Pasaulio. Reikia aiškiai suvokti, kad jeigu
Vokietija nugalės kurią nors sąjungininkę arba abi, laukti pasigailėjimo neverta.
Jos taps vasalėmis ir bus pasmerktos amžinai vergystei.“ W. Churchillis ištraukė
ir JAV kortą. Net jeigu Amerika ir neįsijungs į karą, „dabartiniai įvykiai ją turėtų
pažadinti“. Jis ragino prancūzus „milžiniškais kiekiais“ užsisakyti iš JAV plieno
ir kitų žaliavų. „Net jeigu Britanija ir Prancūzija neturės kuo už jas sumokėti,
„Amerika vis tiek jas tieks“. Būtent taip iki pat II pasaulinio karo pabaigos
Didžioji Britanija ir elgsis, tačiau Prancūzijai karas artėjo prie pabaigos dabar.
Tai buvo antrasis iš penkių W. Churchillio vizitų Prancūzijoje 1940 m.
kampanijos metu. Visi kiti bus labai panašūs – britų premjeras prašys prancūzų
kautis iki galo, šie prašys iš Anglijos realios karinės pagalbos, o situacija fronte
vis blogės. Vienas iš gegužės 31 d. konferencijos dalyvių buvo „Verdeno
didvyris“, prancūzų pasiryžimo kautis su vokiečiais I pasauliniame karo simbolis
maršalas Philippe’as Petainas. Taip jau būna, kad yra žmonės ir yra jų laikas.
Žmonės tarsi nesikeičia, bet jų laikas praeina. Visada. Kai užvirus diskusijai apie
tai, kad Prancūzija blogiausiu atveju turėtų tęsti karą iš savo kolonijų Šiaurės
Afrikoje, W. Churchillis pažiūrėjo į „niūrų“ Ph. Petaino veidą ir padarė išvadą,
kad maršalas yra pasirengęs sudaryti taiką nedelsdamas292.

W. Churchillio įžvalga buvo tiksli, tačiau nei Ph. Petaino, nei P. Reynaud, nei
M. Weygando veidai negalėjo būti kitokie. Prancūzija atsidūrė ties bedugnės
kraštu. Belgijos ir Olandijos armijų neliko, britai pabėgo iš Diunkerko – misija
atsilaikyti prieš dabar jau dvigubai stipresnį priešą atrodė vargiai įmanoma. Fall
Gelb metu prancūzų nuostoliai buvo milžiniški. Jie prarado 22 iš 71 savo lauko
divizijos, 6 iš 7 motorizuotųjų divizijų ir 8 iš 20 šarvuotųjų pajėgų batalionų293.
Tiesa, Prancūzijoje liko ir dvi britų divizijos: 1-oji (ir vienintelė) šarvuotoji
(tiksliau – jos likučiai iš dviejų brigadų) bei 51-oji kalniečių, tačiau visos
Sąjungininkų pajėgos dabar sudarė tik 55 divizijas, o prieš jas vermachtas
išrikiavo 114 divizijų294. Dviguba kiekybinė vokiečių persvara buvo dar niekada
neregėta prabanga didžiųjų kaimynių karų istorijoje, o šiame vokiečiai
demonstravo, jog kariauja geriau net tada, kai jėgos lygios. Trys likusios
prancūzų šarvuotosios divizijos buvo smarkiai nukraujavusios, o šturmuojant
Diunkerką dalyvavo tik visiškai šalia buvę Panzer daliniai, didžioji vokiečių
šarvuotųjų pajėgų dalis išnaudojo pauzę ir pasiruošė naujiems smūgiams. Jos
buvo performuotos į penkis korpusus ir tris grupes. Kiekvieną korpusą sudarė
dvi Panzer ir mažiausiai viena motorizuotoji divizija. Šis tankų ir motorizuotųjų
pėstininkų derinys netrukus taps modeliu II pasaulinio karo kariuomenėms,
tačiau dabar šį galingą puolimo įrankį savo rankose turėjo tik vokiečiai.
Neatsiejama žaibiškų smūgių dalis – liuftvafė dabar irgi buvo dvigubai stipresnė.
Daugiau kaip 2000 lėktuvų buvo pasiruošę operacijoms, o Prancūzijos oro
pajėgos, nors ir skubiai iš JAV įsigijo lėktuvų ir buvo palaikomos 350 RAF
lėktuvų, nesiekė nė tūkstančio295. W. Churchillis vis dar buvo linkęs padėti
Prancūzijai, tačiau RAF naikintuvų vadas seras H. Dowdingas netrukus pradės
mojuoti atsistatydinimo raštu – britai per dieną prarasdavo apie 25 naikintuvus,
per tą patį laiką pagamindavo tik 5 – kuo labiau artėjo Prancūzijos žlugimas, tuo
labiau ši pagalba panėšėjo į beprasmišką išteklių švaistymą.

„Galbūt dabar Prancūzija baigs savo beviltišką kovą. Jeigu ne, mes ją
pritrėkšime iki galo“, – rašė savo žmonai E. Rommelis gegužės 29 d.296 Kai
birželio 5 d. vermachtas pradėjo Prancūzijos pribaigimo operaciją, E. Rommelis
buvo netoli Abvilio. Praėjus tik dviem savaitėms, birželio 20 d., E. Rommelis
savo žmonai jau rašė iš Reno, t. y. už 340 km nuo startinės pozicijos: „Atvykome
čia be sunkumų. Karas virsta žaibišku Tour de France. Po kelių dienų viskas bus
baigta. Vietos gyventojai su palengvėjimu stebi, kad viskas vyksta taip
taikiai.“297

Prieš Fall Rot Hitleris persikėlė į naują bunkerį Briuli de Pešė Belgijoje, prie
pat Prancūzijos sienos. Nerimastingos įtampos dienos jau buvo praeityje.
Fiureris dvi dienas keliavo po Flandrijos mūšių laukus – čia jis pats kariavo I
pasauliniame kare. Hitlerio gydytojas T. G. Morellis apie šias kelionės rašė:
„Kadangi tai buvo tankiausiai apgyvendintos teritorijos žemėje, galima suprasti
nusiaubimo mastą. Didžiulė Lilio aikštė užversta apdegusiais medžių kamienais,
automobiliais, sutraiškytais arkliais. Dega tankai ir pastatai. Keliuose, kuriais
traukėsi britai ir prancūzai, mėtosi nereikalingi drabužiai, palikti pabūklai, sulūžę
tankai. Nespėję pabėgti atsilikėliai abiejomis kelio pusėmis traukia atgal namo.
Daugiausia ant dviračių, pakrautų visko, ką tik galima jais pavežti.“298
Naujajame bunkeryje fiureris su W. Brauchitschu vis dar aptarinėjo karines
detales ir pranešimus, tačiau atmosferoje tvyrojo neišvengiamai artėjančios
didžiosios žinios laukimas – kada Prancūzija paprašys paliaubų. Kas vakarą
bunkeryje Hitleris rengė vakarienę su dešimčia–dvylika žmonių ir prie stalo
buvo galima išgirsti įvairiausių diskusijų, pvz., kurių galų gegutė deda kiaušinius
svetimuose lizduose? Fall Rot planas buvo prikimštas labiau politinių nei karinių
uždavinių: kaip įmanoma greičiau užimti I pasaulinio karo tvirtovę Verdeną,
pasiekti Ispanijos sieną, uždaryti Maginot liniją iš užnugario. Paryžius, buvo
skelbiama direktyvoje, turi būti ne šturmuojamas, o apsuptas iš dviejų pusių299.
Per dvi savaites visos šios užduotys bus įvykdytos.

Paskutinė prancūzų viltis buvo Weygando linija, besidriekianti nuo Lamanšo

iki pat Maginot linijos. Palei upes miškuose ir kaimuose įsitvirtinę kariniai
daliniai turėjo gintis net tada, kai gretimuose sektoriuose priešai prasiverždavo.
Tai buvo vadinamoji „ežių gynybos“ taktika, skirta būtent mobiliosioms
šarvuotosioms pajėgoms stabdyti – gynėjai gana giliame ruože įsitaiso tvirtose
gynybinėse pozicijose, leidžiančiose atremti atakas iš visų pusių. Priešai gali
kirsti linijas tarp „ežių“, bet kiekviena pozicija tęsia kovą net ir apsupta. Taip
tarp „ežių“ turėjo susidaryti „tankų iškyšuliai“, kuriuos gynėjų mobilieji rezervai
galėtų atkirsti nuo lėčiau iš paskos žygiuojančių pėstininkų ir sunaikinti. Tai
buvo teorija, kurią įgyvendinti Rusijos platybėse vėliau imsis ir patys vokiečiai,
tačiau 1940 m. prancūzai pritaikyti jos nebeturėjo galimybių. Gynėjų buvo
tiesiog per mažai, kad jie galėtų organizuoti gilią gynybą beveik 500 km ilgio
fronte. Sąjungininkams trūko tankų, prieštankinių pabūklų, vokiečiai viešpatavo
ore, o jų tankai vėl demonstravo greičio pamokas. Spragos Weygando linijoje
atsiverdavo greičiau nei spėjo į jas reaguoti gynėjai.

Puolimas prasidėjo birželio 5 d. rytą. M. Weygandas kreipėsi į savo

kareivius: „Tegu mintys apie mūsų šalies kančias įkvepia jus nepalaužiamam
ryžtui priešintis. Nuo jūsų ryžto priklauso mūsų tautos, mūsų vaikų ateitis.“300
Prancūzai, padedami britų ir maždaug 200 000 lenkų, stengėsi kiek galėdami.
„Tuose kaimų griuvėsiuose prancūzai priešinosi iki paskutinio vyro. Kai kurie
gynybos postai laikėsi, kai mūsų pėstininkai jau buvo 20 mylių (30 km) jų
užnugaryje“, – rašė vokiečių karininkas Karlas von Stalkerbergas301. Per
pirmąsias dvi dienas vokiečiai patyrė nemažų nuostolių. Buvo nemažai taškų,
kuriuose be perstojo bombarduojami prancūzai įstengė sustabdyti priešus.
E. Kleisto Panzer grupė (jos tikslas buvo Paryžius) susidūrė su tokiu įnirtingu
pasipriešinimu, kad OKH buvo priversta atitraukti tankus ir pradėti puolimą
kitoje vietoje302. Tačiau nei pasiaukojimas, nei narsa prancūzų išgelbėti
nebegalėjo. Vien tik kairiajame jų gynybos flange palei Somos upę dislokuota
F. Bocko AG „B“ po pergrupavimo turėjo 50 divizijų ir jos šarvuotasis kumštis –
H. Hoth’o Panzer grupė su 7-ąja Pz divizija priešakyje – pralaužė gynybos liniją
per dvi dienas. „Belaisvių ir grobio kiekiai šiandien buvo didžiuliai ir augo su
kiekviena valanda. Mūsų nuostoliai nereikšmingi“, – rašė E. Rommelis birželio
7 d. Prasimušęs į priešų užnugarį jis pasuko Lamanšo pakrantės link,
Sąjungininkų gynyba sektoriuje subyrėjo. Į Havro uostą ką tik atgabenti kariai,
apie 11 000 britų ir prancūzų, užuot stoję į mūšį, turėjo būti išgabenti atgal į
Angliją. Likusios pajėgos – keturios prancūzų ir 51-oji britų kalniečių divizija
buvo atkirstos ir apsuptos. Birželio 10 d. britų vadas generolas majoras Victoras
Fortune’as atmetė prancūzų kolegos generolo leitenanto Marcelio Ihlerio
pasiūlymą pasiduoti. Netrukus nutiko kai kas keista. Kai britai rengėsi pasitikti
ugnimi besiartinančius vokiečių tankus, prancūzai iškėlė baltas vėliavas ir
patraukė pasiduoti – britams neliko kaip šaudyti303. 46 000 prancūzų ir 8000
britų pasidavė E. Rommeliui birželio 12 d rytą. „Mažiausiai dvylika generolų
tapo belaisviais, keturi iš jų – divizijų vadai. Liuftvafės leitenantas, dar prieš
valandą pats buvęs belaisvis, dabar gavo užduotį saugoti generolus – jis aiškiai
patenkintas tokiu vaidmens pasikeitimu“, – rašė E. Rommelis savo žmonai304.
„Divizija-vaiduoklė“ per 6 savaites patyrė nemažai nuostolių. E. Rommelis
prarado apie 2500 vyrų (iš jų žuvo 700) ir 43 tankus305, tačiau jis nepralaimėjo
nė vieno mūšio. 7-oji Pz divizija per Prancūzijos kampaniją paėmė į nelaisvę
beveik 100 tūkstančių kareivių, užgrobė 277 pabūklus, 458 šarvuotosios
technikos ir 4000 transporto priemonių306. E. Rommelis buvo ne vienas.
H. Hoth’o Panzer korpusas iki birželio 19 d. užėmė praktiškai visą Prancūzijos
Lamanšo pakrantę. Havras, Šerbūras, Sen Malo, Brestas – visi šie uostai atsidūrė
vokiečių rankose ir tai reiškė, kad Britanija savo sąjungininkei nebegali atsiųsti
pagalbos.
 W. Churchillis stengėsi iš visų jėgų. Vos tik prasidėjus puolimui birželio 5 d.
jis nusiuntė į Prancūziją dar dvi eskadriles naikintuvų, 4 eskadriles bombonešių
ir pažadėjo kitą dieną perkelti pėstininkų diviziją. Net kai liuftvafė birželio 5–6
d. surengė keletą antskrydžių prieš Angliją, norėdama sumažinti šios pagalbą
prancūzams, W. Churchilliui užsispyrus, pagalba buvo dar labiau padidinta307.
Tačiau birželio 8 d. plokštelė staiga ėmė suktis į kitą pusę. Prancūzų gynyba
aiškiai trūkinėjo, į posėdį susirinkęs britų karo kabinetas sužinojo, kad tą dieną
dvi RAF eskadrilės prarado po 10 lėktuvų iš 18, o ant stalo gulėjo naujas
P. Reynaud prašymas atsiųsti dar daugiau naikintuvų. W. Churchillis prabilo:
„Mes galime laikyti šį mūšį tokiu pat lemiamu sau kaip ir Prancūzijai, tad
gelbėdami padėtį turėtume mesti visas naikintuvų pajėgas. Jeigu mums nepavyks
iškovoti pergalės, liks tik pasiduoti. Kita vertus, – tęsė W. Churchillis, – turime
pripažinti – nors šis sausumos mūšis yra be galo svarbus, bet kuriuo atveju
Britanijai jis nebus lemtingas. Jeigu Prancūzija pralaimės ir bus priversta
pasiduoti, mes galėsime tęsti kovą turėdami neblogas galimybes pasiekti pergalę,
žinoma, jeigu sugebėsime išsaugoti savo šalies naikintuvų gynybą; bet jeigu mes
iššvaistysime savo gynybą, pralaimėsime karą, net jei pavyktų stabilizuoti frontą
Prancūzijoje. Kadangi tokiu atveju Vokietija galės laisvai mesti savo oro pajėgas
prieš mūsų šalį, ir mes atsidursime jos malonėje. Viena yra tikrai aišku – jeigu
mūsų šalis bus nugalėta, karas bus pralaimėtas ne tik mums, bet ir Prancūzijai.
Jeigu mes sugebėsime atsilaikyti, galėsime laimėti ir karą, o tada galėsime
atkurti ir Prancūzijos statusą.“ Tą patį vakarą karo kabinetas vienbalsiai
nusprendė jokių papildomų naikintuvų į Prancūziją nebesiųsti308.

Sausumos frontas byrėjo neįtikimu greičiu. G. Rundstedto AG „A“ puolimą

pradėjo birželio 9 d. H. Guderianas dabar vadovavo visai Panzer grupei (4
Panzer ir 2 motorizuotosios divizijos), kurios tikslas buvo pasiekti Šveicarijos
sieną ir iš užnugario Maginot linijoje bei palei Vokietijos ir Prancūzijos sieną
uždaryti visas prancūzų pajėgas. Kaip prie Somos, taip ir prie Enos upės
vokiečių smūgiai buvo neatremiami. Vokiečiai stūmėsi pirmyn taip greitai, kad
neretai užkirsdavo kelią vieni kitiems309, o M. Weygandas jau po trijų dienų
puolimo ėmė ieškoti galimybių paspausti vyriausybę sudaryti taiką. Jo nuomone,
tai reikėjo padaryti kuo greičiau, kol Prancūzijos armija dar nėra galutinai
sutriuškinta ir dar gali tikėtis „garbingų sąlygų“. W. Churchillis vis dar nenorėjo
prarasti vilties ir birželio 11 d. priešpaskutinį kartą atvyko į Prancūziją.
Susitikime dalyvavo visi vyriausieji prancūzų vadai ir politikai: P. Reynaud, Ph.
Petainas, M. Weygandas, Ch. de Gaulle’is. W. Churchillis atvyko su britų karo
ministru Anthony Edenu bei savo asmeniniu karo patarėju generolu majoru
Louisu Spearsu. Pastarasis vėliau prisiminimuose rašė: „Prancūzai sėdėjo
pabalusiais veidas, nudelbę akis į stalą. Jie atrodė tarsi kaliniai, ištraukti iš rūsių
ir laukiantys neišvengiamo nuosprendžio.“ Per karą ir po jo P. Reynaud, Ph.
Petainas, M. Weygandas iš tikrųjų bus vienų ar kitų įkalinti, o šioje karo
konferencijoje W. Churchillio kovingumas turėjo tik du sąjungininkus – Ch. de
Gaulle’į ir P. Reynaud. Britų premjeras žadėjo antrą BEF ekspediciją, sustiprintą
pajėgomis iš Narviko. Jis vylėsi, kad Prancūzijai atsilaikius iki 1941 m.
pavasario, į pagalbą galės atsiųsti naują Britanijos armiją iš 25 divizijų, tačiau
kalbai pasisukus prie konkrečios pagalbos, W. Churchilliui teko nuo gražių
žodžių ir vilčių grįžti prie realybės310. Kai P. Reynaud paprašė dar lėktuvų, britų
premjeras turėjo atvirai pripažinti, kad daugiau pagalbos nebus. „Siųsti daugiau
naikintuvų, kai Prancūzijoje ir taip kasdien mūšiuose dalyvauja nuo 6–8
eskadrilių, reikštų sunaikinti paskutinę Sąjungininkų viltį palaužti vokiečių galią.
Gali būti, kad naciai vyraus Europoje, bet tai bus Europa revoliucijoje ir
galiausiai režimas, kuriam pergales atnešė mašinos, vieną dieną žlugs. Mašinos
sumuš mašinas.“[1] Tokia ilgalaikė projekcija į ateitį prancūzams nieko nereiškė.
Tą patį vakarą maršalas Ph. Petainas pareiškė P. Reynaud, kad atėjo momentas,
„kai būtina siekti paliaubų“. W. Churchillis bandė įtikinti Sąjungininkus paversti
Paryžių tvirtove. „Atkakliai kiekvienoje gatvėje ginamas didis miestas gali
sugerti didžiules armijas“, – sakė jis. „Paryžiaus pavertimas griuvėsiais neturės
jokios reikšmės“, – atšovė Ph. Petainas, o P. Reynaud pridūrė, kad prancūzų
pajėgos po nepaliaujamo priešų bombardavimo ir bemiegių naktų yra išsekusios.
„Niekur nėra jokios vilties atokvėpiui.“311 Ši, priešpaskutinė, Sąjungininkų
vadovybės konferencija vyko jau ne Paryžiuje. Šalies vyriausybė buvo priversta
bėgti iš sostinės, nes link jos grėsmingai artinosi vokiečiai. Priešingai
W. Churchillio norams, Paryžiuje nebus barikadų, snaiperių, tankų ir gatvių
mūšių. Birželio 12 d. vakarą M. Weygandas informavo Paryžiaus karinės įgulos
vadą, kad Prancūzijos sostinė, siekiant išvengti Varšuvos ar Roterdamo likimo,
yra skelbiama „atviru miestu“. Vienintelį perspėjamojo pobūdžio antskrydį
Paryžiuje liuftvafė surengė birželio 3 d. Žuvo 254 žmonės, iš jų 195 – civiliai.
Tarp jų dėl nelaimingo atsitiktinumo buvo ir visas moksleivių autobusas, į kurį
pataikė bomba. Perspėjimo nereikėjo, 2 milijonai paryžiečių pasileido bėgti jau
prieš tai312. Ir vėl baisios istorijos apie mirtinas injekcijas judėti negalintiems
ligoniams, paliktus gatvėje vaikus ar net bandančių organizuoti gynybą kareivių
linčo teismus, Pvz., vietos gyventojai užmušė prancūzų tankistą už tai, kad šis
ketino ginti tiltą per Luaros upę. Miestų merai, beveik be išimties, darė viską,
kad jokia gynyba jų teritorijose nebūtų organizuojama, nes tai baigtųsi tik
beprasmiu civilių krauju313. Plėšikai ir banditai puolė siaubti be priežiūros
likusių namų ir įstaigų, o kelius vėl užkimšo tūkstančiai pabėgėlių. Šalies
pietuose liko nedaug miestų, kuriuose vis dar buvo galima pasislėpti. 300
tūkstančių Bordo gyventojų skaičius per porą savaičių padvigubėjo, Po
susigrūdo 150 tūkstančių žmonių, nors iki karo šiame miestelyje gyveno tik 30
tūkstančių314. Be kovos vokiečiams buvo paliktas ne tik Paryžius, po trumpų
derybų be jokio pasipriešinimo buvo atiduotos ir visos sostinės prieigos bei
gretimi miesteliai. 4-oji G. Kluge armija į ištuštėjusį Paryžių įžygiavo birželio 14
d. rytą. Ant Triumfo arkos ir Eifelio bokšto netrukus suplevėsavo svastika, o
Eliziejaus laukuose buvo surengtas karinis paradas. Jo maršrutas buvo toks pat,
kuriuo 1918 m. pergalingai žygiavo prancūzų kariai315. Tada kaizerio armijai
pavyko pasiekti tik Paryžiaus prieigas – ištuštėjusioje iki 700 tūkstančių
gyventojų Prancūzijos sostinėje vokiečių kareiviai šeimininkavo pirmą kartą nuo
1870 m. Tiems, kurie nebus išsiųsti į Rytų frontą, pasisekė – jie čia linksmai leis
laiką ištisus ketverius metus. Ir dabar jie suplūdo į tebeveikiančias kavines ir
mėgavosi nuostabiu oru, kuris visada tokiu metų laiku sutraukdavo į Paryžių
tūkstančius turistų. Nauji turistai – tiek ginkluoti kariai, tiek gestapo agentai –
buvo toli gražu ne tie laukiami miesto svečiai. Tą birželio 14 d. savo bute
Paryžiuje nusižudė austrų kilmės žydas 56-erių Ernstas Weissas. I pasauliniame
kare jis dirbo mediku Austrijos–Vengrijos armijoje. S. Freudo mokinys, Kafkos
draugas, šis rašytojas pavargo bėgti nuo nacių. 1938 m., po Austrijos anšliuso, jis
iš Vienos pabėgo į Prahą. 1939 m. vokiečiams užėmus Čekoslovakiją, iš Prahos
persikėlė į Paryžių, bet kai naciai atžygiavo ir čia, matyt, nusprendė, kad daugiau
bėgti nebėra prasmės316.

Paryžiaus netektis buvo ne vienintelė bloga naujiena Prancūzijai. Birželio 10

d. karą Vakarų sąjungininkams paskelbė Italija. Prieš tai dūsavęs, kad Italija
nepasirengusi karui, B. Mussolini, matydamas triuškinamą vermachto žygį
Vakarų Europoje, nutarė, jog atėjo metas ir jam pakovoti dėl savo dalies
leisgyvėje Prancūzijoje. Apie savo ketinimus dučė Hitleriui pranešė dar gegužės
30 d., tačiau fiureris įkalbėjo jį šiek tiek palaukti. Hitleris neslėpė savo paniekos
B. Mussolini elgesio atžvilgiu. „Iš pradžių jie buvo pernelyg dideli bailiai, kad
prisijungtų, dabar jie skuba, kad tik spėtų pasidalyti grobiu“, – pakomentavo
jis317. „Kadangi Italija praeitą rudenį mus paliko, fiurerio nuomone, dabar mes
neturime jai jokių įsipareigojimų“, – rašė W. Keitelio štabo karininkas. Užsienio
reikalų ministerijoje B. Mussolini sarkastiškai buvo lyginamas su cirko klounu,
kuris žongliruoja kamuoliais, o užbaigęs savo pasirodymą reikalauja, kad
publika paplotų318. Tarp kareivių apie italus netrukus pasipils anekdotai.
Viename iš jų teigiama, kad „fiureris leis italams sėsti prie derybų konferencijos
stalo tik tada, jei kampanijoje žus bent tūkstantis italų“319. JAV prezidentas
F. D. Rooseveltas pavadino B. Mussolini poelgį klastingu „durklo smūgiu
kaimynei į nugarą“. Londone akimirksniu buvo suimti visi 16–70 metų amžiaus
italai, gyvenantys Anglijoje mažiau nei dvidešimt metų. Iš 4100 suimtųjų
dauguma buvo ne šnipai ar agentai, o tiesiog tradicinės italų verslo šakos –
restoranų ir viešbučių sektoriaus – atstovai, nuo verslininkų ir vadybininkų iki
picų kepėjų ir padavėjų320.

Italijos prisijungimas prie karo Vokietijos pusėje atrodė grėsmingai, tačiau iš

tiesų tai buvo trumparegiškas, oportunistinis ir brangiai šaliai kainuosiantis
žingsnis. „Popieriuje“ Italija turėjo 1,5 milijono kareivių armiją, 1700 lėktuvų
oro pajėgas ir karinį jūrų laivyną su 6 didžiaisiais linijiniais laivais, 19 kreiserių,
59 eskadriniais minininkais ir 116 povandeninių laivų321, tačiau B. Mussolini
durklas nesugebėjo persmeigti net suklupusios Prancūzijos nugaros. 8 prancūzų
divizijos su 85 000 karių Rivjeroje[2] atsilaikė prieš 22 italų divizijas su maždaug
300 000 karių be didelių sunkumų. Prastai ginkluotos, blogai vadovaujamos italų
pajėgos sudėtingose kalnų vietovėse buvo sustabdytos vos tik pasiekusios
pirmuosius įtvirtinimus ir niekur nepasistūmėjo daugiau kaip porą kilometrų.
Atsidūrusi visiškoje neviltyje Italijos karo vadovybė netgi paprašė vokiečių
mesti batalioną į prancūzų užnugarį, tačiau F. Halderis nedviprasmiškai davė
suprasti, jog į šį reikalą nesivels322. Anekdotinę tūkstančio kareivių kvotą italai
įvykdė[3], tačiau suprantama, kad B. Mussolini nuotaika vykstant į Miuncheną
pas Hitlerį buvo prasta. „Mussolini nepatenkintas, – rašė G. Ciano savo
dienoraštyje. – Ši staigi taika kelia jam nerimą. Dučė norėtų visiškos Prancūzijos
ir jos laivyno okupacijos, bet nerimauja, kad jo nuomonė bus tik patariamojo
pobūdžio. Karą, be aktyvaus Italijos dalyvavimo, laimėjo Hitleris, todėl jo žodis
bus paskutinis. Tai, suprantama, liūdina Mussolini.“323 Nerimas buvo ne be
pagrindo. Hitleris nenorėjo, kad Prancūzijos laivynas atitektų britams, tačiau
kartu jis nenorėjo, kad Prancūzijos vyriausybė emigruotų į Londoną ar Šiaurės
Afriką ir tęstų kovą iš ten, todėl rengė sutartį, pagal kurią Prancūzija nominaliai
išsaugotų autonomiją ir galėtų toliau valdyti savo imperiją. B. Mussolini norėjo
okupuoti Ronos slėnio regioną su garsiaisiais Pietų Prancūzijos vynuogynais,
Viduržemio jūros karinio laivyno baze Tulone, didžiuliu pramonės centru
Marselyje ir puikiais kurortais Nicoje, tačiau Hitleris iš karto atmetė visus
teritorinius sąjungininko reikalavimus. Jis taip pat pasipriešino siūlymui
nuginkluoti Korsikos salą, Tunisą ir Džibutį. B. Mussolini netgi negavo kvietimo
į taikos pasirašymo ceremoniją. Hitleris aiškiai davė suprasti, kad savo triumfu
dalytis neketina. Viena, ką jis pažadėjo B. Mussolini – kad taika su Prancūzija
įsigalios tik tada, kai atskiru egzemplioriumi bus pasirašyta ir su Italija324.
Fiurerio ir dučės susitikime, kuris, beje, birželio 18 d. įvyko tame pačiame
kabinete, kur buvo pasirašytas 1938 m. Miuncheno susitarimas, B. Mussolini
laukė dar viena nemaloni staigmena. Prancūzija jau buvo ties žlugimo riba,
tačiau Italija tikrąja savo prieše laikė Didžiąją Britaniją ir norėjo su ja pakovoti ir
dėl viešpatavimo Viduržemio jūroje, ir dėl jos kolonijų Afrikoje. Tačiau Hitleris
pareiškė, kad nori su Britanija taikos, ne karo. Britanijos imperija yra „labai
svarbus veiksnys pasaulinei pusiausvyrai ir aš visiškai neturiu noro jo griauti“, –
sakė Hitleris nusivylusiam B. Mussolini. Po poros savaičių fiureris patikslino
savo mintis J. Goebbelsui: „Britanijos imperijos žlugimas būtų naudingas ne
Vokietijai, o didžiosioms užsienio valstybėms – pirmiausia JAV ir Japonijai, o
galbūt net ir Tarybų Sąjungai.“ „Iš to, ką Hitleris kalba, galima aiškiai suprasti,
kad jis nori viską kuo greičiau užbaigti, – užrašė G. Ciano. – Hitleris dabar kaip
didžiulę sumą susižėręs lošėjas, jis nori pakilti nuo stalo daugiau niekuo
nerizikuodamas.“325

Kai vyko šis diktatorių susitikimas, Prancūzija jau klūpėjo. W. Churchillis

ištesėjo savo pažadą – birželio 12 d. Prancūzijoje išsilaipino naujas Sąjungininkų
pajėgų desantas, tačiau jau po dviejų dienų BEF-2 vadu tapęs Allanas Brookas
gavo įsakymą grįžti į Angliją. Per šį trumpą laiką britai net nespėjo pakariauti,
jie tiesiog traukėsi į uostus, kurių nespėjo užimti vokiečiai. Pavyzdžiui, dalis
Kanados 1-osios pėstininkų divizijos išsilaipino Breste. Iš čia iki Paryžiaus
maždaug 600 km – kanadiečiai nužygiavo pusę atstumo, o pakeliui sužinoję, kad
Prancūzija kapituliavo, sėdo į laivus ir grįžo į Angliją. Iš 110 000 prancūzų,
kurie buvo grąžinti į tėvynę po Diunkerko evakuacijos, stoti į paskutinius mūšius
spėjo tik mažiau nei pusė326. Diunkerko repeticija leido britams tęsti logistikos
stebuklus. Birželio 19–24 d. Didžiosios Britanijos vyriausybė evakavo 22 656
savo piliečių iš Normandijos salų. Prieš tai sėkmingai buvo ištraukti tūkstančiai
apsuptų kareivių iš Havro (11 000) ir Šerbūro (36 630) uostų. Nuo birželio 15 d.
prasidėjus visuotinei evakuacijai, skaičiai vis didėjo. Iš Sen Malo uosto
išgabenta 21 747, iš Bresto – 32 584, iš Sen Nazero – 57 235, iš Lapaliso – 2303
kareiviai. Taigi 163 225 britų, prancūzų, kanadiečių ir lenkų kariai dar kartą
suvažinėjo pirmyn atgal327. Nors „karai nelaimimi evakuacijomis“, britai ir šį
kartą spėjo pačiu laiku – gelbėjimosi operacija baigėsi birželio 18-ąją, o kitą
dieną visi uostai, per kuriuos jie bėgo, atsidūrė vokiečių rankose. Tiesa, šį kartą
nelaimių išvengti nepavyko. Birželio 17 d. penki liuftvafės bombonešiai
paskandino keleivinį lainerį Lancastria. Didžiausioje Britanijos istorijoje jūrų
katastrofoje žuvo apie 3500 žmonių. Išsigelbėjo tik apie 1500. Katastrofa buvo
tokia didžiulė, kad W. Churchilis uždraudė apie ją skelbti viešai, ir tik po šešių
savaičių, kai apie įvykį prabilo JAV spauda, Anglijoje pasirodė ne tik
informacija, bet ir nuotrauka su apvirtusiu laivu ir antrašte – „Paskutinė
didžiausios visų laikų jūros tragedijos akimirka“328 .

W. Churchillis taip pat dar kartą, jau paskutinį, suvažinėjo į Prancūziją ir

atgal. Birželio 13 d. Maximas Weygandas jį pasitiko reikliu tonu: „Tik anglų
pagalba dar gali išgelbėti Prancūziją. Mums nedelsiant reikia britų pėstininkų
divizijų, artilerijos, o svarbiausia – visų naikintuvų, ir dar kartą naikintuvų“, –
sakė prancūzų generolas. W. Churchillis pažadėjo tris divizijas ir, matydamas
ištįsusį M. Weygando veidą, bandė jį nuraminti: „Generole, pagalvokite apie
paskutinį karą. Kiek milžiniškų problemų mes kartu turėjome išgyventi, kol
viskas baigėsi pergale.“ Vos valdydamasis M. Weygandas atrėžė: „Jūs, pone
ministre pirmininke, matyt, turite omeny 1918 m. pavasarį, kai vokiečiai
pralaužė anglų frontą. Leisiu sau priminti, kad tada mes nedelsdami į pagalbą
išsiuntėme 25 divizijas, paskui dar 15, dar 10 laikėme rezerve. Dabar atsargoje
turiu tik vieną pulką ir jis mūšyje bus per artimiausias valandas. Šiandienos
popietę paskutiniai mūsų tankai buvo išsiųsti į mūšį – tiesiai iš gamyklų, net
nenudažyti.“ Galiausiai M. Weygandas pasakė tai, ką iš tiesų jau kurį laiko
galvojo – be rimtos Anglijos paramos Prancūzijai neliks kitos išeities, kaip
sudaryti su Vokietija atskirą taiką[4] 329. Ph. Petainas tam iš karto pritarė, ir net
vis dar bandantis nenuleisti rankų P. Reynaud kalbėjo liūdnai: „Prancūzija
atidavė viską, ką turėjo geriausia, savo jaunimą, savo gyvybės šaltinį; vargu ar ji
gali padaryti dar ką nors.“ Neturėdamas ką atsakyti į prancūzų reikalavimus,
W. Churchillis pakilo ruoštis atgal į Londoną. Prieš išvykdamas jis pakartojo,
kad Prancūzija nėra atleidžiama nuo įsipareigojimo nepasirašyti atskiros taikos
su Vokietija ir pasiūlė P. Reynaud griebtis dar vieno šiaudo – kreiptis pagalbos į
JAV prezidentą. P. Reynaud sutiko ir savo telegramoje F. D. Roosevelto prašė,
kad „Amerika mestų visą savo galią Prancūzijai, priešakinės demokratijos
saugotojai, išgelbėti. Jeigu galite, paskelbkite karą, bet mes bet kuriuo atveju
lauksime bet kokios pagalbos.“ Tą patį vakarą Prancūzijos vyriausybei jau teko
evakuotis į patį piečiausią šalies tašką – Bordo. JAV prezidento atsakymas karo
pažadais nekvepėjo: „Amerikos vyriausybė daro viską, kas jos galioje,
suteikdama Sąjungininkų vyriausybėms būtiniausią skubią materialinę pagalbą...
Mūsų pastangos bus padvigubintos.“ Prancūzija su Britanija dar pabandė
pasiekti, kad F. D. Roosevelto atsakymas būtų paskelbtas viešai, naiviai
tikėdamosi, kad šis pranešimas ką nors galėtų pakeisti, bet JAV atsakymas buvo
neigiamas330. Tą pačią birželio 14 d., kai jis pasiekė Bordo, vokiečiai įžygiavo į
Paryžių. Kitą dieną krito Verdenas, tada Mecas, Dižonas, o pasiekusi Bezansoną
prie Šveicarijos sienos, H. Guderiano Panzer grupė uždarė tris prancūzų armijas
(3-iąją,5-ąją, 8-ąją) Maginot linijoje iš užnugario. Iki tol Vokietijos pusėje
stovėjusi Friedricho Dollmanno 7-oji armija persikėlė per Reiną ir ėmė
bombarduoti Maginot linijos pozicijas. 400 000 prancūzų karių čia laikėsi iki pat
kapituliacijos, tačiau visa 2-oji Prancūzijos armijų grupė buvo eliminuota iš
tolesnės kampanijos. Likusioje šalies dalyje frontas taip pat subyrėjo, o gynėjų
likučiai chaotiškai traukėsi į pietus331. Teritorijos, kurių dar nespėjo užimti
vokiečiai, buvo perpildytos murzinų, alkanų, pavargusių kareivių, bėgančių be
aiškios krypties, dažnai be savo vadų. Tarp jų buvo jauni šauktiniai, pagyvenę
atsargos kariai, juodaodžiai senegaliečiai ir arabai, lenkų ir čekų savanoriai...
Pėstininkai, tankai, kavalerija, artilerija – visa armija, susimaišiusi su lygiai taip
pat nežinia kur bėgančia civilių minia, tapo chaotiškai besitraukiančia mase. Šio
egzodo vaizdas ilgam išliks atmintyje mačiusiųjų 1940 m. karą332. Mūšis
Prancūzijoje iš esmės buvo baigtas, liko tik klausimas, kada šalis iškels baltą
vėliavą.

Birželio 15 d. prancūzų premjeras P. Reynaud pareiškė britų ambasadoriui,

kad jeigu Amerika „pačiu artimiausiu metu neįsijungs į karą, Prancūzija
nebegalės tęsti kovos netgi iš Šiaurės Afrikos“. W. Churchillis irgi bandė
prisijungti prie raginimų F. D. Rooseveltui: „Kalbėdamas apie Jungtinių Valstijų
įsitraukimą į karą, aš, žinoma, turiu omenyje ne karinę ekspediciją. Aš suprantu,
kad ji nėra įmanoma, tačiau toks Amerikos sprendimas galėtų turėti milžinišką
moralinį poveikį ne tik Prancūzijai, bet ir visoms demokratinėms pasaulio
valstybėms, taip pat Vokietijos ir Italijos tautoms priešingoje pusėje.“333
Tikimybė, kad neutrali Amerika galėtų tiesiogiai prisijungti prie Europos karo,
tuo metu buvo lygi nuliui, kaip ir Sąjungininkų galimybės dar bent kiek
atsilaikyti. Per dešimt dienų, iki birželio 15-osios, vokiečiai numušė 75 RAF
lėktuvus, dar 120 teko sunaikinti patiems britams. Visi dėl techninių gedimų ar
degalų trūkumo negalintys pakilti lėktuvai birželio 15 d. buvo sunaikinti, kad
nepatektų į rankas vokiečiams334. Britams mūšis Prancūzijoje buvo baigtas, kaip
ir prancūzams. Birželio 16 d. Prancūzijos vyriausybės ir karo vadovybės
posėdyje ministro pirmininko pavaduotojas Ph. Petainas pareiškė, jog būtina
skubiai sudaryti taiką ir pagrasino atsistatydinti, jeigu kolegos su pasiūlymu
nesutiks. Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas M. Weygandas dar prieš tai
atmetė P. Reynaud siūlymą tęsti kovą iš Afrikos kolonijų, niekas nepalaikė
prancūzų premjero, kai šis prabilo apie Britanijos pasiūlymą sudaryti su
Prancūzija bendrą politinę uniją. Pagal šią neįtikimą W. Churchillio viziją
Anglija ir Prancūzija turėjo tapti vientisu nedalomu vienetu[5], tačiau Ph.
Petainas iš karto ją atmetė: „Kam Prancūzijai vienytis su lavonu?“335 Tą vakarą
P. Reynaud atsistatydino, o ministru pirmininku tapęs Ph. Petainas iš karto
susisiekė su Berlyno ambasadoriumi Ispanijoje ir paprašė jo tarpininkauti dėl
taikos derybų su Vokietija sąlygų336. Išgirdęs šią džiaugsmingą naujieną Hitleris
netvėrė džiaugsmu. „Jis buvo toks patenkintas, kad net šoktelėjo. Niekada iki tol
tokio fiurerio nebuvau matęs“, – užrašė A. Jodlio štabo karininkas, tuo metu
buvęs bunkeryje337. Nedidelį šuoliuką su iškeltu keliu užfiksavo ir asmeninis
Hitlerio kino operatorius. Vėliau montuojant suklijavus tą patį kadrą daug kartų,
išėjo filmukas, kuriame atrodo, kad Hitleris šoka338. Fiureris jau prieš kelias
savaites buvo nusprendęs, kaip pasielgs su Prancūzija, tad iš karto panoro
susitikti su B. Mussolini, bet kol kas įsakė vermachtui tęsti puolimą. Prancūzijos
uostai Šerbūras ir Brestas turi būti užimti strateginiais sumetimais, paimti
Strasbūrą – garbės reikalas339. Vokiečiai šį miestą užėmė 1871 m., o Prancūzija
jį susigrąžino 1918 m. – Elzasas ir Lotaringija nebuvo esminis Versalio punktas,
bet dabar buvo galima nubraukti ir jį.

Birželio 17 d. Ph. Petainas kreipėsi į Prancūzijos žmones per radiją:

„Šiandien aš turiu nurodyti Prancūzijos vyriausybės kryptį... Aš atiduodu save
Prancūzijai, kad apmalšinčiau jos nelaimę... Su liūdesiu širdyje sakau, kad
turime baigti kovą. Vakar kreipiausi į mūsų priešininką klausdamas, ar jis yra
pasiruošęs su manimi kaip kareivis su kareiviu po mūšio garbingomis
priemonėmis nutraukti karo veiksmus.“340 Hitleris ruošėsi ne „garbingoms
priemonėms”, o keršto spektakliui.
[1] W. Churchillis ne tik kalbėjo apie „mašinas“. Iš JAV tomis dienomis į
Anglijos uostus atvyko pirmoji karinė siunta. 900 lauko pabūklų, 80 000
kulkosvaidžių, pusė milijono šautuvų, kiekvienas su 250 šovinių rinkiniu.
Birželio 11 d. W. Churchillis taip pat palaimino programą, pagal kurią iki
1941 m. pavasario būtų pagaminta 500–600 tankų. (Gilbert, p. 92)
[2] Pakrantės regionas tarp Viduržemio jūros ir Alpių.

[3] Per penkias dienas Alpėse trukusius mūšius žuvo 1258 italai, 2631 buvo

sužeistas. Alpėse net tokiu metų laiku būna šalta, todėl tarp sužeistųjų buvo
nemažai nušalusių, tačiau italų aviacijos bombarduojamų prancūzų nuostoliai
buvo neįtikėtinai maži – žuvo tik 20, sužeista 80 prancūzų kareivių. (Overy, p.
38)
[4] 1940 m. kovo 28 d. Didžioji Britanija ir Prancūzija pasirašė susitarimą, pagal
kurį nė viena iš šalių be kitos sutikimo negalėjo pasirašyti taikos sutarties su
Vokietija atskirai.
[5] Vėliau W. Churchillis pripažino, kad atsisakydama Prancūzija išgelbėjo abi

šalis nuo neįsivaizduojamų padarinių, tačiau tuo metu idėja simbolizavo

desperatišką britų vadovo norą išlaikyti savo kaimynę kare. (Roberts, p. 71)
 „Puikiausia jų valanda“
Pramogos vietą jis sugalvojo dar tada, kai gegužės 20 d. vokiečių tankai
pasiekė Abvilį. „Prancūzija turės apmokėti sąskaitą, – pareiškė Hitleris. – Ji
privalės grąžinti visas teritorijas ir turtus, atimtus iš Vokietijos žmonių per
pastaruosius keturis šimtus metų“, o už gėdingas sąlygas, primestas Vokietijai
1918 m., sumokės tame pačiame Kompjenės miške, tiksliai toje pačioje vietoje,
kur 1918 m. lapkritį buvo pažeminta Vokietija341. Birželio 20 d. prancūzų
delegacija buvo nugabenta į Paryžių ir tik kitą dieną atsidūrė greta tikrosios
ceremonijos vietos342. Birželio 21 d. vokiečių pajėgos Prancūzijoje pasiekė
tolimiausius savo žygio taškus – viskas buvo aišku jau anksčiau, tiesiog Hitleris
su B. Mussolini norėjo pažaisti politinius žaidimus ir paruošti dekoracijas.
Inžinieriai iš memorialinio muziejaus išmontavo, atgabeno ir pastatė traukinio
vagoną – tą patį, kuriame buvo pasirašytos 1918 m. paliaubos. Jis buvo
pastatytas tiksliai tame pačiame taške, kur stovėjo 1918 m. lapkričio 11-ąją343.
Tada sąlygas diktavo prancūzai, dabar atėjo vokiečių eilė.

15.15 val. fiureris atvyko lydimas H. Göringo, W. Brauchitscho, W. Keitelio,

E. Raederio, J. Ribbentropo ir R. Hesso. Paminklas Sąjungininkų pergalei I
pasauliniame kare buvo pridengtas vokiečių karo vėliavomis, kad Hitleris
nepamatytų didžiulio Sąjungininkų kardo, simboliškai persmeigiančio erelį.
Fiurerio dėmesį patraukė granito blokas, ant kurio didelėmis raidėmis
prancūziškai buvo išgraviruota: „Čia 1918 m. lapkričio vienuoliktą dieną žlugo
nusikaltėliška Vokietijos imperijos puikybė – nugalėta laisvų žmonių, kuriuos ji
bandė pavergti.“ Hitleris tai perskaitė, tą patį padarė ir kiti. Visi stovėjo
tylėdami, tačiau daug kartų fiurerio veido išraišką matęs žurnalistas W. Shireris,
tą akimirką ją apibūdino penkiais žodžiais: „Panieka, pyktis, neapykanta,
kerštas, triumfas.“[1] Paskui visa delegacija įlipo į vagoną ir Hitleris atsisėdo į tą
vietą, kurioje 1918 m. buvo įsitaisęs prancūzų maršalas F. Fochas. Prancūzų
delegaciją sudarė 2-osios sausumos armijos vadas generolas Charles’is
Huntzigeris, oro pajėgų generolas Jeanas Bergeret, karinio jūrų laivyno
viceadmirolas Maurice’as Le Lucas ir buvęs prancūzų ambasadorius Lenkijoje
Leonas Noelis. Jie atrodė sutrikę, tačiau stengėsi laikytis. Visas šis spektaklis
jiems buvo netikėtas, tačiau svarbiausia, dėl ko jie atvyko, buvo paliaubų
sąlygos.344

W. Keitelis pradėjo skaityti preambulę su tirada, kad 1918 m. Vokietija turėjo

pasirašyti paliaubas, nors vokiečių pajėgos net nebuvo sumuštos. Ši sutartis, anot
jo, „nuplaus didžiausią Vokietijos pažeminimą kartą ir visiems laikams“. Po
dešimties minučių Hitleris pasišalino iš vagono, o OKW vadas ėmė vardyti
paliaubų sąlygų punktus: Prancūzija padalijama į dvi dalis – okupuojamąją ir
laisvąją. Į Vokietijos okupacinę zoną patenka šiaurinė ir vakarinė šalies dalys su
visomis Lamanšo ir Atlanto vandenyno pakrantėmis. Pietinė Prancūzijos dalis
(maždaug 2/5 šalies teritorijos) su administraciniu centru Viši paliekama valdyti
Ph. Petaino vadovaujamai vyriausybei. Pastarajai paliekama teisė administruoti
Prancūzijos kolonijas Afrikoje bei Indokinijoje. Armijoje ir laivyne gali likti iki
100 000 kareivių, visi kiti turi būti nuginkluoti ir demobilizuoti. Okupacijos
išlaidas (400 milijonus frankų per dieną) apmoka Prancūzija[2]. Visi prancūzų
karo belaisviai lieka Vokietijos rankose, visi vokiečių belaisviai turi būti paleisti.
Pasipriešinimo kovotojams turi būti taikoma mirties bausmė, Prancūzija taip pat
turi perduoti visus antinaciškai nusiteikusius vokiečių pabėgėlius. Daug metų
praleidęs Prancūzijoje ir neblogai pažinojęs jos politikus britų generolas
Edwardas Spearsas, bėgdamas į Angliją, prognozavo: „Prancūzai vis dar gyvena
senųjų karalysčių laikų pasaulyje. Tada buvo galima atiduoti keletą provincijų,
sumokėti tam tikrą sumą ir gyventi toliau, tikintis, kad kitą kartą labiau pasiseks.
Bet netrukus jiems teks atverti akis.“345 Kaip tik tai ir vyko dabar Kompjenėje.
Naujoji perspektyva skambėjo prasčiau nei po 1870 m. pralaimėjimo, tada
Prūsija iš nugalėtos Prancūzijos pasitraukė po trejų metų.
 Išklausęs sąlygų, generolas Ch. Huntzigeris iš karto pareiškė, kad jos
„griežtos ir negailestingos“, kur kas blogesnės nei tos, kurias 1918 m. pasirašė
Vokietija. Be to, pridūrė jis: „Jeigu ir kita šalis už Alpių, nenugalėjusi
Prancūzijos (Huntzigeris nepaminėjo Italijos vardo greičiausiai norėdamas
parodyti jai panieką) pateiks panašius reikalavimus, Prancūzija jokiomis
aplinkybėmis nesutiks. Ji kovos iki galo.“ Bet tai buvo ne derybos. Prancūzams
buvo konstatuota, kad niekas iš esančiųjų vagone neturi teisės pakeisti fiurerio
sąlygų. Arba prancūzai pasirašo, arba išeina. Viena, ką prancūzų delegacijai
pavyko išsiderėti, buvo galimybė susisiekti su vyriausybe. M. Weygandas bandė
prieštarauti reikalavimui atiduoti Reichui visus emigrantus iš Vokietijos. Jo
manymu, tai negarbinga, tačiau W. Keitelis atšovė, kad šie vokiečių emigrantai
„išdavė savo tautą“ ir turi būti grąžinti „bet kokia kaina“. Niekas neprotestavo
prieš punktą, kad kiekvienas prancūzas, kitos šalies pusėje kariaujantis prieš
Vokietiją, turi būti sušaudytas vietoje[3], niekas neprotestavo ir dėl karo belaisvių
palikimo Vokietijai. M. Weygandas manė, kad netrukus bus parklupdyta ir
Didžioji Britanija, o po galutinės taikos sutarties kareiviai galės grįžti namo. Dar
prieš tai į Ch. de Gaulle’io raginimus tęsti kovą iš Šiaurės Afrikos
M. Weygandas atšovė: „Nesąmonė! Po trijų savaičių Britanija cyps kaip
smaugiamas viščiukas.“346 Taip beveik 2 milijonai prancūzų be didelių diskusijų
liko nelaisvėje, kurioje praleis beveik penkerius metus. Bet kuriuo atveju
diskusijos tarp šių nugalėtojų ir pralaimėtojų buvo neįmanomos. 18 val.,
neapsikentęs, kad paliaubų sutartis vis dar nepasirašyta, W. Keitelis pateikė
ultimatumą: „Jeigu mes nepasieksime susitarimo per valandą, derybos bus
nutrauktos ir delegacija bus grąžinta atgal į prancūzų linijas.“ Derybininkai
puolė skambinti vyriausybei Bordo, ši davė sutikimą ir 18.50 val. paliaubos buvo
pasirašytos347. Tiesa, sutartyje buvo punktas, numatantis jos įsigaliojimą tik po
to, kai bus pasirašyta paliaubų sutartis su Italija. Tai buvo padaryta po dviejų
dienų Romoje[4]. Oficialiai taika įsigaliojo jau prasidėjus birželio 25 d., 1.35 val.
po vidurnakčio. Hitleris šios akimirkos laukė savo gerai saugomame štabe
nedideliame Šiaurės Prancūzijos kaimelyje. Sargyba buvo išrikiuota, o į fiurerio
kotedžą atvyko svečiai – Albertas Speeras, adjutantai, sekretorės. Hitleris įsakė
užgesinti šviesas ir praverti langus, kad visi galėtų išgirsti istorinį momentą
skelbiančius trimitus. Tai buvo jaudinanti akimirka. Po jos niekas nedrįso
kalbėti, visi laukė fiurerio. „Jausdamas atsakomybę...“ – prabilo šis ir iš
susijaudinimo nebegalėjo tęsti, tik paprašė valgomajame vėl įjungti šviesas348.
Mūšis dėl Prancūzijos buvo baigtas, ir jis buvo laimėtojas. Paprastas kareivis I
pasauliniame kare, dabar jis buvo didis užkariautojas ir karvedys, su kuriuo
vargu ar kas nors galėjo lygintis.

Per I pasaulinį karą, padedama Sąjungininkų, atsilaikiusi ketverius metus,

dabar Prancūzija krito per šešias savaites. „Didysis mūšis dėl Prancūzijos
baigtas, – rašė jaunas karininkas Karlas Heinzas Mende, – jis truko dvidešimt
šešerius metus.“349

Niekam iki tol pasaulio karų istorijoje nebuvo pavykę apsupti priešų tokiu
milžinišku mastu. Niekas iki tol viename mūšyje nepaėmė į nelaisvę 1,9
milijono priešo kareivių350 ir nė viena didelė vermachto pergalė jau niekada
nebus iškovota taip greitai, taip lengvai ir už tokią nedidelę kainą.

1940 M. KARO KAMPANIJOS ŽMONIŲ NUOSTOLIAI. 1940 M. GEGUŽĖS 10– BIRŽELIO

25 D.351
Vokietija, Italija Prancūzija, Didžioji Britanija, Belgija, Olandija
Vokietija: Prancūzija:
žuvo apie 43 000, žuvo apie 120 000, sužeista apie 200 000, 1,9 milijono pateko į nelaisvę
sužeista 111 000. Didžioji Britanija:
žuvo apie 11 000, sužeista apie 17 000, apie 40 000 pateko į nelaisvę
Italija:
žuvo 1250, Olandija: žuvo 2 500, sužeista apie 8000
sužeista 2600 Belgija: žuvo 6600, sužeista 16 000
Iš viso žuvo apie 180–185 tūkstančiai
 Iš karto po pergalės buvo suskaičiuota, kad žuvo 27 000 vokiečių kareivių,
kiek vėliau šį skaičių papildė taip ir neatsiradę dingusieji be žinios, tačiau
Sąjungininkų nuostoliai buvo keturis kartus didesni. Vien tik skaičiuojant
žuvusiuosius, futbolo terminiais kalbant, Vokietija laimėjo rungtynes rezultatu
4–1, pridėjus sužeistuosius ir belaisvius, rezultatas tampa triuškinančiu 15–1.
Didžioji netekčių dalis teko Prancūzijai, kurią nusėjo tūkstančiai antkapių ir
bendrų paminklų. Užrašas ant jų „Žuvusiesiems 1939–1940 m. kare“ vėliau bus
tarsi priminimas amerikiečiams ir britams, kad tą vasarą Prancūzija nesulaukė
tikros Sąjungininkų paramos352. Mūšis Prancūzijoje buvo tarsi atskira II
pasaulinio karo dalis. Pagal visų karų statistiką ir istorikų sutartą bei dažniausiai
besikartojantį santykį žuvusiųjų dažniausiai būna triskart mažiau nei sužeistųjų.
Matuojant pagal jį, prancūzų kareiviai kovėsi iki mirties gerokai dažniau nei
prisimena jų oponentai. Strateginių jų karinės vadovybės klaidų, puikaus
vokiečių plano ir ne mažiau įspūdingo jo įgyvendinimo derinys pavertė visas
prancūzų pastangas beprasmiškomis. Skaičiai patys savaime nieko nereiškia.
Pvz., karo aviacijos nuostoliai kampanijoje buvo panašūs (Vokietija prarado
1284 lėktuvus, Didžioji Britanija – 931, Prancūzija – 560353 ), tačiau Vokietija ją
išnaudojo daug veiksmingiau. Kaip ir tankus, kurių tandemas su liuftvafe pateikė
pasauliui dar vieną žaibo karo pamoką. Už tokią pergalę, kai per šešias savaites
buvo parklupdytos Olandija, Belgija ir Prancūzija, Hitleris buvo pasiruošęs
sumokėti ir daugiau – dabar jo imperija driekėsi nuo Narviko šiaurėje iki Bordo
pietuose, nuo Atlanto vandenyno vakaruose iki Vyslos rytuose. Trečiojo Reicho
triumfas Vakarų Europoje ženklino naują Senojo žemyno eros pradžią.
Stipriausia ir vienintelė tikra jo valdovė nuo šiol buvo Vokietija. Rytuose
tebegaliojo taikos sutartis su Tarybų Sąjunga, ir net panoręs ją sulaužyti Stalinas
dabar vargu ar ką nors galėjo padaryti prieš Trečiojo Reicho karo mašiną vienas
prieš vieną; JAV ir toliau laikėsi nuošalyje, Didžioji Britanija liko viena ir silpna,
be to, jos gi kapitalistinės valstybės, su kuriomis bolševikams ne pakeliui.
V. Molotovas „šiltai“ sveikino F. W. Schulenburgą su „nuostabia vokiečių
vermachto sėkme“, bet kitame Kremliaus kabinete Stalinas lakstė iš kampo į
kampą ir vis klausė N. Chruščiovo: „Kaip jie galėjo leistis Hitlerio nugalimi,
kaip jie galėjo būti taip sutriuškinti? Negi jie negalėjo bent kiek pasipriešinti?“
Tai buvo ne klausimai, tai buvo reakcija į netikėtai greitą Prancūzijos žlugimą.
Jo galimą pasekmę Stalinas pasakė garsiai: „Dabar Hitleris sumals mus į
miltus!“354 Kitoje Europos pusėje, Londone, birželio 18 d. Winstonas
Churchillis rėžė vieną garsiausių savo kalbų: „Tai, ką generolas Weygandas
vadino Prancūzijos mūšiu, yra baigta. Manau, kad netrukus prasidės Britanijos
mūšis. Nuo šio mūšio priklauso, ar išliks krikščionių civilizacija… Nuo jo
priklauso mūsų, britų, gyvenimas ir mūsų imperijos bei jos institucijų ilgalaikis
gyvavimas. Visas priešo įsiūtis ir galybė netrukus turėtų atsisukti prieš mus.
Hitleris žino, kad turės mus palaužti šioje saloje arba pralaimėti karą. Jei
įstengsime atsilaikyti, visa Europa galės būti išlaisvinta, ir pasaulis vėl galės
siekti plačių ir saulėtų aukštumų. Bet jei mums nepavyks, visas pasaulis,
įskaitant ir Jungtines Valstijas, įskaitant visus, kuriuos mes pažinojome ir kuriais
rūpinomės, nugrims į naujo Tamsos Amžiaus bedugnę, pragaištingesnę ir, ko
gero, dėl iškrypusio mokslo gerokai ilgesnę. Todėl atsiduokime savo pareigai ir
elkimės taip, kad Britų imperijai ir jos Tautų Sandraugai išsilaikius dar tūkstantį
metų, žmonės vis dar galėtų ištarti: „Tai buvo puikiausia jų valanda (angl. Their
finest hour).“355 Vėliau savo prisiminimuose W. Churchillis rašė visada tikėjęs,
jog Britanijai pavyks atsilaikyti. Jis nuo pradžių iki pabaigos išsaugojo kone
mistišką tikėjimą likimu, tačiau tą 1940 m. vasarą net ir jis suprato, kad
pralaimėjimas yra gerokai realesnė tikimybė nei „galutinė pergalė“. Vos prieš
kelias dienas iki šios jo kalbos britų ministro pirmininko karo patarėjas
Hastingsas Ismay W. Churchilliui pareiškė, kad „dabar, nebelikus Sąjungininkų,
kuriais reikia rūpintis, mes laimėsime Britanijos mūšį“. W. Churchillis įdėmiai
pažvelgė generolui majorui į akis ir atsakė: „Mudu su jumis per tris mėnesius
būsime negyvi.“356

Tai iš tiesų buvo „puikiausia jų valanda“. Tai buvo didingiausia Hitlerio

gyvenimo akimirka, įspūdingiausia jo pergalė ir didžiausias jo triumfas. Bet ką
jis darys, pasiekęs šią viršūnę? Prie atsakymo į šį klausimą mes grįšime po to,
kai atsisveikinsime su Trečiojo Reicho užkariautomis šalimis. Joms ši akimirka
buvo viena iš tamsiausių per jų istoriją, ir ji truks ketverius metus. Prancūzijos
vėliava Paryžiuje suplevėsuos tik 1944 m. rugpjūtį.
[1] Vakarų sąjungininkų pergalės paminklas Kompjenėje Hitlerio įsakymu buvo

susprogdintas. Istorijos apsivertimą aukštyn kojomis matęs traukinio vagonas

išgabentas į Berlyną, bet toliau besisukantis istorijos ratas pasieks jį ir čia.
Vagonas bus susprogdintas per Sąjungininkų antskrydžius Berlyne. Paminklas
maršalui F. Fochui, taip pat Hitlerio įsakymu, buvo nepaliestas.
[2] 20 milijonų Reicho markių per dieną, 1 markę sudarė 20 frankų. Tai daug
kartų didesnė suma nei karinės vokiečių įgulos Prancūzijoje poreikiai.
[3] Šio punkto taikinys buvo aiškus. Birželio 18 d. Charles’is de Gaulle’is

kreipėsi į Prancūzijos žmones iš Londono: „Prancūzija pralaimėjo mūšį, bet ne

karą. Aš prašau patikėti manimi, kai sakau, kad Prancūzijos klausimas nėra
išspręstas. Šis karas nesibaigia priešinimo liepsna negali užgesti ir neužges.“
Nedaug prancūzų girdėjo šiuos žodžius, dar mažiau pažinojo 49-erių generolą,
dabar iš esmės pasiskelbusį Prancūzijos vadovu ir gelbėtoju. „Aš, generolas de
Gaulle’is, prancūzų kareivis ir karo lyderis, suprantu, kad dabar kalbu
Prancūzijos vardu“, – sakė jis. Už šį poelgį de Gaulle’is netrukus Ph. Petaino
režimo buvo paskelbtas išdaviku ir už akių nuteistas myriop. Gražūs žodžiai,
kurie tuo metu niekuo negalėjo padėti okupuotai Prancūzijai, dabar yra iškalti
pastato, kuriame kalbėjo de Gaulle’is, sienoje. (Roberts, p. 72, Gilbert, p. 99–
100). 1940 m. rugpjūtį „Laisvos Prancūzijos pajėgos“ sudarė tik šiek tiek
daugiau nei 2000 kareivių ir karininkų. (Overy, p. 39)
[4] B. Mussolini gavo maždaug penkiasdešimt kilometrų į šalies gilumą

demilitarizuotas zonas ties savo sienomis su Prancūzija ir Tunisu.

 Vakarų Europa po svastika
„Žmonės visose okupuotose valstybėse buvo priversti bendradarbiauti, o jų
vyriausybės arba pabėgo, arba buvo nuverstos, ir nė vienoje iš jų, netgi
mažyčiame Liuksemburge, ženkli politinės klasės dalis nesiryžo mesti iššūkio
tiems, kurie tuo metu atrodė esą laimėtojų pusėje“, – rašė vienas istorikas357. Jis
buvo teisus – Belgijos karalius Leopoldas, kaip ir naujoji Prancūzijos
vyriausybė, liko savo šalyse, Olandijos karalienė Vilhelmina[1] pabėgo į
Londoną, kaip ir Liuksemburgo hercogienė Šarlotė, tačiau kad ir koks buvo
vadovų pasirinkimas, rezultatas iš esmė buvo tas pats – jų valstybės tapo
išnaudojamomis Trečiojo Reicho marionetėmis, o jų gyventojai, skirtingai nei
karaliai ar politikai, pabėgti nuo okupacijos galimybių neturėjo.

Tik dalinė Prancūzijos okupacija buvo gerai apgalvotas Hitlerio žingsnis – jis
užkirto kelią emigracinės vyriausybės sukūrimui ir Prancūzijos bandymui tęsti
karą iš savo kolonijų. Už tokią alternatyvą pasisakęs Paulis Reynaud Ph. Petaino
įsakymu buvo suimtas ir visą likusį karą praleido vokiečių nelaisvėje. Liepos 1
d. šalies Nacionalinė Asamblėja suteikė Ph. Petainui visišką valdžią –
demokratinę respubliką pakeitė maršalo Ph. Petaino, tapusio chef de l’Etat
français, vadovaujamas režimas[2]. Jo dešiniąja ranka ir įpėdiniu buvo paskirtas
Pierre’as Lavalis, o Fernandas de Brinonas tapo prancūzų atstovu karinėje
Vokietijos vadovybėje Paryžiuje. Prancūzų moto Liberté, Egalité, Fraternité
(Laisvė, lygybė, brolybė) buvo pakeistas į Travail, Famille, Patrie (Darbas,
šeima, tėvynė), tačiau atsisveikinimas su demokratija nebuvo problema, greičiau
netgi sveikintinas įvykis Viši[3] režimo vadovams. Britų karininkas Edwardas
Spearsas, per pastarąjį dešimtmetį iš arti stebėjęs politinius įvykius Prancūzijoje,
sakė: „Visos aukštesniosios prancūzų klasės iki pat vidurinių, dešinieji, jeigu
jums taip labiau patinka, teikė pirmenybę vokiečiams, nes labiausiai baiminosi
komunistų. Manau, tai galima pavadinti galinga penktąja kolona, kuria vokiečiai
sumaniai pasinaudojo.“358 Philippe’as Petainas buvo būtent toks. Jis priklausė
monarchistams, kurie Prancūzijos Trečiąją respubliką laikė chaoso šalyje
priežastimi. Maršalas apskritai nekentė politikų, ir tai, kad juo nusprendė tapti
pats, buvo tiek jo asmeninė, tiek ir visos Prancūzijos tragedija. Šis žingsnis jį
pavertė prieštaringiausiai vertinamu XX a. prancūzu. „Viši sindromas“ iki pat
šiol yra Prancūzijos praeitis, kuri nepraeina, ir nėra vieningo atsakymo į
dešiniųjų radikalų atstovo Jeano Marie Le Peno suformuluotą klausimą: „Ar
generolas de Gaulle’is Londone buvo drąsesnis už maršalą Petainą okupuotoje
zonoje?“ 1940 m. ne tik Ph. Petainui, bet ir daugeliui kitų politikų atrodė, kad
Vokietija netrukus nukariaus visą Europą, todėl palaikyti draugiškus santykius ir
bendradarbiauti su Trečiuoju Reichu yra vienintelis kelias užtikrinti geresnį
rytojų Europai ir savo tautai. Ph. Petainas ir P. Lavalis tikėjosi, kad kolaboracija
netrukus atneš teigiamų pokyčių: karas baigsis, prancūzų karo belaisviai bus
paleisti, kapituliacijos akto primesta finansinė našta bus ženkliai sumažinta – jie
rinkosi mažesnę blogybę ir drauge mėgavosi turima valdžia ir privilegijomis.

Kartais Ph. Petainas blykstelėdavo, kaip kad 1940 m. spalį, kai susitikime su
Hitleriu atmetė šio pasiūlymą paskelbti karą Britanijai, tačiau jis neturėjo
politiko įgūdžių ir sulaukęs 84-erių buvo jau per senas jų mokytis. Verdeno
didvyris nuolat viską pamiršdavo, prastai girdėjo ir neretai tiesiog užsnūsdavo
sėdėdamas. Jo atsikirtimas Hitleriui liko nepastebėtas, o nuotrauka, kurioje
prancūzų maršalas ir nacių fiureris šypsodamiesi spaudžia vienas kitam ranką,
apskriejo pasaulį kaip kolaboravimo simbolis. Ph. Petaino laiškai Hitleriui „apie
naują viltį Europai, kurią suteikė vermachto pergalės“, patenka į to paties
simbolio kategoriją359. Kad ir kaip būtų, senasis maršalas sugebėjo užsikariauti
žmonių simpatijas ir populiarumą. 1944 m. balandį Paryžiuje jį pasitiko gerokai
didesnė prancūzų minia nei Ch. de Gaulle’į[4] po keturių mėnesių360.

Viši Prancūzijos oficialus statusas buvo neutralumas, tačiau išsaugoti jį, kai
iš vienos pusės spaudė Vokietija, iš kitos – Sąjungininkai, buvo sudėtinga
užduotis. Ph. Petainui ne kartą teko nusileisti Hitleriui, o Sąjungininkai, turėdami
savo interesų, šį neutralumą laužydavo. Kai 1941 m. Irake prasidėjo bandymas
nuversti Britanijos imperijos valdžią, jį palaikiusi liuftvafė gavo leidimą
pasipildyti degalų Sirijoje. Kadangi Viši neatsispyrė Berlyno spaudimui, Didžioji
Britanija užėmė Siriją bei Libaną. 1942 m. britai, baimindamiesi, kad salą gali
užimti Japonija, okupavo Madagaskarą. Taigi Viši noras išvengti karinių
konfliktų buvo sunkiai įgyvendinamas. Galiausiai šalis turės atkentėti ne tik
nacių okupaciją, bet ir Sąjungininkų sugrįžimą. Iš maždaug 150 tūkstančių
prancūzų civilių, žuvusių per II pasaulinį karą, du trečdaliai žuvo nuo
Sąjungininkų karinių veiksmų. Vien tik antskrydžiai prieš išsilaipinimą
Normandijoje, turėję „suminkštinti“ vokiečių gynybą, nusinešė dešimtis
tūkstančių gyvybių361.

Kad ir kokie buvo Viši vyriausybės interesai, tikslai ar norai, greta jų visada
egzistavo nacių primesta valia ir šalia stovinti vokiečių armija, kuri galiausiai
okupuos Prancūzijos likučius 1942 m. Trečias paliaubų sutarties punktas skelbė,
kad Prancūzija įsipareigoja bendradarbiauti su vokiečių karine valdžia, turinčia
visas galias ir teises okupuotoje zonoje. Vietos valdžios organai okupuotoje
zonoje buvo įpareigoti paklusti vokiečiams ir vykdyti visus jų reikalavimus, savo
ruožtu vokiečių vadovybė galėjo vetuoti jai netinkamus prancūzų sprendimus.
Kita vertus, Viši vyriausybė administravo ne tik „laisvąją zoną“ (zone libre).
Civilinės valdžios jurisdikcija iš esmės veikė visoje Prancūzijos metropolijoje,
išskyrus Elzaso ir Lotaringijos regioną, kurį perėmė Reicho administracija.

Prancūzijos, kaip ir Olandijos bei Belgijos, okupacija buvo žeminanti, bet

šios šalys išvengė siaubingo Lenkijos likimo. Prancūzija apskritai buvo
vienintelė šalis, kurios vyriausybė išsaugojo didžiąją dalį savo autonomijos ir
buvo pripažinta tarptautiniu lygiu[5]. Viši kontržvalgyba sušaudė ne mažiau kaip
40 abvero šnipų, ir demaskavo dar keletą šimtų agentų. Keturi penktadaliai jų
buvo prancūzai362. Žinoma, reali valdžia buvo nacių ideologo, buvusio
ambasadoriaus Prancūzijoje Otto Abetzo ir karinio valdytojo, generolo Karlo
von Stülpnagelio[6] rankose, tačiau antižydiškų priemonių Viši klerkai ėmėsi
gerokai anksčiau nei to pareikalavo naciai iš Berlyno ar Paryžiaus. Jų interesas
buvo materialinė iškeldinimo ir turto konfiskavimo nauda363. Tiesa, Viši režimas
stengėsi apsaugoti Prancūzijos žydus ir atsisakė versti juos nešioti geltonas
žvaigždes. Padėtis okupuotoje zonoje buvo kur kas blogesnė – čia žandarmerija
gaudė žydus nekreipdama dėmesio į jų kilmę. Jų kelionė per liūdnai pagarsėjusią
Dransi stovyklą[7] netoli Paryžiaus baigdavosi stotelėmis, iš kurių grįžo
nedaugelis, – mirties stovyklose Lenkijoje. Jų suėmimo ir perdavimo operacijas
rengė prancūzai, tokie kaip René Bosquet ar Maurice’as Paponas. 1942 m. liepą
nutikusi istorija yra liūdnai iškalbingas prancūzų policijos bendradarbiavimo su
naciais pavyzdys.

1942 m. po „galutinio sprendimo“ žydų klausimu Adolfas Eichmanas

paskelbė, kad į mirties stovyklas turi būti deportuota 10 000 Belgijos, 15 000
Olandijos ir 100 000 Prancūzijos žydų nuo 16 iki 40 metų amžiaus. Pagal planą
per pirmuosius tris mėnesius iš Prancūzijos turėjo būti išgabenta 40 000 žydų,
tačiau viena buvo suplanuoti, visai kas kita – įgyvendinti. Naciai tiesiog neturėjo
tiek žmonių ir praktinių galimybių identifikuoti, suimti ir deportuoti tokį
milžinišką kiekį žmonių, taigi jiems teko kreiptis pagalbos į prancūzus. Viši
policijos vadas René Bosquet pareiškė, kad „laisvojoje zonoje“ gali būti
deportuoti tik užsienio žydai, o „okupuotos zonos“ žydų gaudynėse prancūzų
policija nedalyvaus: „Prancūziškoje pusėje prieš areštus neturime nieko prieš.
Tik mūsų policijos egzekucijos Paryžiuje būtų nepageidautinos. Toks yra
maršalo (Petaino) noras“, – sakė jis. Vokiečių saugumo policijos viršininkas
Helmutas Knochenas, suprasdamas, kad be prancūzų pagalbos operacija yra
neįmanoma, atsakė, kad fiureriui tai yra „labai svarbus klausimas“ ir jis tokios
pozicijos „gali nesuprasti“. Išgirdęs grasinimą, R. Bosquet pasiūlė kompromisą –
jo policija dalyvaus areštuose abiejose zonose, tačiau suiminės tik užsienio, ne
prancūzų žydus364. Prancūzų pozicija ginti savo piliečius buvo suprantama.
1940 m. Prancūzijoje buvo apie 350 000 žydų, bet beveik pusė iš jų – pabėgėliai
iš kitų šalių ir neturėjo prancūziškų dokumentų365. Apginti savus svetimų
sąskaita – toks buvo politinis sprendimas, bet istorija tuo nesibaigia. Po dviejų
dienų, susitikęs su A. Eichmano atstovu Paryžiuje Theodoru Danneckeriu[8], Viši
premjeras Pierre’as Lavalis pareiškė, kad „iš laisvosios zonos deportuojami ir
jaunesni nei 16 metų vaikai“, o žydų vaikai okupuotoje zonoje „jo nedomina“366.
Sunku pasakyti, kodėl P. Lavalis ėmėsi šios iniciatyvos, galbūt taip jis tikėjosi
greičiau užpildyti nacių reikalaujamą kvotą. Pats jis sakė, kad deportuoti vaikus
pasiūlė iš „humaniško“ siekio neleisti išskirti šeimų, tačiau tam, kas atsitiko po
šio pasiūlymo, vargu ar galima rasti antihumaniškesnį palyginimą. Per dvi dienas
nuo 1942 m. liepos 16 d. Paryžiuje buvo suimta 12 884 žydai, 4114 iš jų vaikai.
Micheliui Mulleriui, papasakojusiam šią istoriją, tuo metu buvo tik 7-eri. Du 10-
ies ir 11-os metų amžiaus jo broliai paklausė mamos ir spėjo pabėgti prieš pat
areštą. Padedami gerų žmonių, jie išgyveno karą, o Michelis su savo mama ir 9-
erių metų sesute Annete atsidūrė „Žiemos velodrome“, kuris pačiame Paryžiaus
centre, šalia Eifelio bokšto, buvo paverstas žydų tranzito stotele. Kelias dienas
be maisto ir vandens čia laikomi žydai miegojo tiesiog ant takelių, kuriais dar
neseniai riedėjo sportiniai dviračiai, paskui traukiniais buvo perkelti į stovyklas
atokesnėse kaimų vietovėse. Iš čia jų laukė kelionė į mirties stovyklas Rytuose,
tačiau iškilo keblumų. Vokiečiai buvo pasiruošę priimti tik suaugusiuosius –
deportuoti kartu šeimas kol kas nebuvo nuspręsta, taigi prancūzai ketino
suaugusiuosius išsiųsti pagal grafiką, o vaikus – kai bus sutvarkyti formalumai.
Priimdamas tokį sprendimą, Viši policijos pareigūnas Jeanas Leaguay[9] jau
žinojo, kad traukiniai vaikams bus paruošti tik antroje rugpjūčio pusėje ir kad
palikti be savo tėvų vaikai turės pragyventi dar kelias savaites. Akimirka, kai jie
buvo atskiriami nuo savo mamų, buvo šiurpi. „Vaikai klykdami ir verkdami
laikėsi įsikibę savo mamų, žandarai nežinojo, ką daryti“, – pasakojo Michelis.
Annete Muller taip pat niekada nepamiršo šios dienos: „Policija bandė atstumti
mamas ir žiauriai jas mušė. Vaikai vis tiek laikėsi įsikibę į jų drabužius. Tada jie
paleido vandens čiurkšles ir ėmė plėšti nuo moterų drabužius. O aplink riksmai
ir raudos. Didžiulis triukšmas ir staiga kurtinama tyla. Prieš moteris ir vaikus
buvo pastatytas kulkosvaidis – grasinimas buvo aiškus – moterys visa linija
žengė pirmyn. Šis vaizdas man iki pat šiol stovi akyse. Ir vaikai, besilaikantys
vienas už kito. Mano mama irgi buvo priešakinėje eilėje. Ji pasiuntė ženklą
akimis, ir man atrodė, kad jos šypsosi, tarsi sakydamos, kad ji grįš. Michelis
pravirko...“ Mullerių mama nesugrįš – tai buvo paskutinis kartas, kai ji šypsojosi
savo vaikams367. Jeigu egzistuoja gyvenimas anapus, ji tikrai nusišypsojo dar
kartą, kai sužinojo, kad visi keturi jos vaikai sugebėjo išgyventi šį košmarą.
Brolis dar dvi savaites mušėsi apskretusių vaikų eilėse prie šlakelio sriubos sau ir
sesei, o kai nepavykdavo, valgydavo žolę. Nauja jų stotelė buvo Dransi stovykla,
iš kurios kartu su nepažįstamų suaugusiųjų minia vaikai turėjo atsidurti Aušvice.
Tačiau jiems pasisekė. Tėvas sugebėjo papirkti iš pradžių įtakingą žydą, o paskui
ir prancūzų pareigūną – nepaisant savo amžiaus Michelis ir Annete buvo
perkvalifikuoti į „tinkamus dirbti“ ir pervežti į katalikiškus vaikų namus,
kuriuose slėpėsi iki pat karo pabaigos368. Tačiau tokių laiminguolių buvo tik
vienas kitas. Nė vienas iš daugiau kaip 4000 vaikų, išvežtų be savo tėvų į
Aušvicą 1942 m. vasarą, negrįžo369. Iš viso per nacių okupaciją žuvo 77 000
Prancūzijos žydų, tai tik 20 proc., tik kas penktas žydas iš visų buvusių šalyje
1940 m. Kai kas šią statistiką vadina nebloga, tačiau ką tik papasakotas
pavyzdys byloja apie tai, kad išgelbėtųjų skaičiai galėjo būti ir dar didesni. Viši
pareigūnų nuopelnas, ko gero, nėra toks didelis kaip žmonių, kurie
nepažįstamose okupantams vietovėse, dažniausiai kaimuose, priglaudė, slėpė ir
maitino žydus370. Prancūzija buvo per didelė, kad nacių aparatas galėtų ją
apžioti. Tokių kaip Quentino Tarantino išgalvotas personažas SS pulkininkas
Hansas Landa „Negarbinguose šunsnukiuose“ realybėje buvo gerokai mažiau.
Vokiečių teroro aparatą Prancūzijoje (ir okupuotoje, ir laisvojoje zonoje) sudarė
tik 1500 pareigūnų371 – skaičius, aiškiai bylojantis, kad ką nors pasiekti „žydų
klausimu“ buvo galima tik padedant prancūzams. Tuo tarpu žydų holokausto
statistika Belgijoje ir Olandijoje gerokai liūdnesnė – atitinkamai 24 000 (40 proc.
visų žydų) ir 102 000 (75 proc.)372. „Olandija buvo vienintelė šalis, kur žydai
neturėjo jokių galimybių, – rašė holokausto istorikas Raulis Hilbergas. Vos
prasidėjus vokiečių invazijai, vietos žydai bandė bėgti, bet šalis buvo okupuota
žaibiškai, ir visi keliai tiek sausuma, tiek jūra buvo uždaryti. Olandai –
tolerantiška tauta, tad kai 1940 m. balandį jų žydams buvo įsakyta nešioti
„Dovydo žvaigždę“, kai kurie olandai patys prisisegė tokias žvaigždes, tik su
užrašu „Žydai ir ne žydai yra tas pats“. Tačiau taikios protesto akcijos nieko
pakeisti negalėjo. Kai 1942 m. imta deportuoti žydus „darbams“ Vokietijoje,
nemažai žydų savanoriškai su šeimomis pakluso šiam reikalavimui, nes pačioje
Olandijoje jie neturėjo teisės užsiimti jokia veikla. Neturintiesiems pinigų liko
tik du pasirinkimai – važiuoti dirbti į Vokietiją arba keliauti į koncentracijos
stovyklas. Tačiau netrukus ėmė aiškėti tikrasis deportacijų tikslas – nei seneliai,
nei vaikai darbams gamyklose netiko. Išvežtųjų artimieji nebegaudavo laiškų –
dėl karo problemų, sakė vokiečiai, o iš tiesų dėl to, kad jie buvo vežami į mirtį.
Tiesa, tada tiek Olandijoje, tiek daugelyje kitų pasaulio šalių toli gražu ne visi
tikėjo pranešimais apie tai, kad naciai naikina žydus. Pvz., I pasaulinio karo
metais Sąjungininkų propaganda irgi skelbė apie vokiečių žiaurumus Belgijoje.
Buvo rašoma apie deginamus gyvus žmones, nukryžiuojamus vaikus,
nupjaunamas moterų krūtines... Tačiau po karo paaiškėjo, kad tai tik
propagandos tikslais sufabrikuotos istorijos. Tikrąjį holokausto mastą pasaulis
suvokė tik pasibaigus II pasauliniam karui. Bet kuriuo atveju Olandijos žydams
bėgti nebuvo kur. Suburti keliuose nedideliuose Amsterdamo rajonuose, jie
galėjo tik laukti, kada pasibels uniformuoti svečiai ir lieps susikrauti daiktus.
Dingti iš namų taip pat reiškė, kad maisto kortelės asmeniui nebegalioja, o
maistas „juodojoje rinkoje“ kainavo kosminius pinigus.

Bene žymiausia holokausto auka Olandijoje yra Anne Frank. Ją išgarsino

dienoraštis, kuriame paauglė pasakoja savo šeimos slapstymosi istoriją 1942–
1944 metais. Gimė Anne Frank Frankfurte, tačiau į valdžią atėjus Hitleriui šeima
persikėlė į Amsterdamą. Kai 1942 m. Anne sesuo Margo gavo šaukimą
priverstinai dirbti Vokietijoje, iškilo pavojus visai šeimai, dėl to Frankai kartu su
kita žydų šeima persikraustė į slėptuvę, įrengtą palėpėje už Anne tėvo įmonės
biuro. Jiems slapčia padėjo bendrovės darbuotojai. Savo dienoraštyje mergaitė
pasakoja apie savo jausmus ir aštuonių žmonių, susispaudusių ankštose
patalpose, košmarą ir baimę būti aptiktiems. „Vieną dieną šis baisus karas
baigsis, ir mes galėsime būti žmonės, o ne tiesiog žydai! Kas mums tai atnešė?
Kas išskyrė mus iš visų kitų? Kas mus pri vertė kęsti tokias kančias?“ – rašė
Anne Frank 1944 m. balandžio 1 d.373 Paskutinis sakinys dienoraštyje įrašytas
1944 metų rugpjūčio 1-ąją: „...aš vis stengiuosi atrasti būdą būti tokia, kokia
norėčiau ir kokia galėčiau būti, jeigu tik... jeigu tik nebūtų jokių kitų žmonių
pasaulyje.“374 Po trijų dienų slėptuvėje pasirodė gestapo pareigūnai. Nei Anne
mama, nei jos sesuo, nei pati Anne iš koncentracijos stovyklų negrįžo. Anne
mirė nuo šiltinės nesulaukusi savo 16-ojo gimtadienio. Gyvas liko tik tėtis ir...
dienoraštis. Jo pradžioje Annė rašė: „Keista mintis tokiam žmogui kaip aš rašyti
dienoraštį; ne tik dėl to, kad niekada anksčiau to nedariau, bet ir todėl, kad, regis,
niekam pasaulyje nebus įdomu trylikametės moksleivės išsipasakojimai…“375
Šie „išsipasakojimai“ buvo išversti į daugiau kaip 60 pasaulio kalbų ir tapo
bestseleriu.

Jeigu Anne Frank būtų gyvenusi ne Olandijoje, o, pavyzdžiui, Danijoje, jos

likimas galbūt būtų susiklostęs kitaip. Beveik visi Danijos žydai buvo išgelbėti
tik dėl to, kad šalis sugebėjo atrasti bendradarbiavimo su okupantais formą.
Įdomu tai, kad Danija trečiajame dešimtmetyje labai ribojo užsieniečių žydų
imigraciją, o nuo 1938 m. apskritai uždarė savo sieną užsienio žydams, taigi
šalyje iš esmės buvo tik jos piliečiai. Pagrindinis nacių interesas buvo
ekonominis. Nedidukė Danija tiekė net 15 proc. Trečiojo Reicho maisto
produktų – nenorėdami griauti šios linijos į savo skrandžius, naciai stengėsi
nepersistengti – visą sistemą Danijoje prižiūrėjo tik 215 vokiečių pareigūnų376.
Toks pat modelis naciams būtų tikęs ir Olandijoje, tačiau jo pritaikyti nepavyko.

Tiek Belgijoje, tiek Olandijoje buvo nedaug kvislingų, tačiau ir

pasipriešinimas okupantams buvo minimalus. Tankiai apgyvendintose šalyse
nebuvo miškų ar kalnų, kuriuose galėtų pasislėpti partizanai, be to, belgų ar
olandų mentalitetas kitoks nei graikų, serbų ar ukrainiečių. Užuot priešinęsi, jie
stengėsi prisitaikyti prie esamų sąlygų. Pirmosios protesto akcijos buvo taikios
pilietiškumo demonstracijos. Pvz., 1940 m. birželio 29 d. karalienės Vilhelminos
žento, princo Bernardo, gimtadienio proga žmonės išėjo į gatves įsisegę
oranžinius gvazdikus, nors A. Seyss-Inquartas buvo uždraudęs viešumoje rodyti
ne tik nacionalinę, bet ir oranžinę vėliavą, kadangi oranžinė spalva tradiciškai
asocijavosi su karališkąja Olandijos šeima. Išradingai olandai boikotavo ir nacių
filmus apie „didįjį fiurerį“ bei vermachto pergales. Vos tik kino teatruose
prasidėdavo propaganda, jie stodavosi ir palikdavo sales. Šis reiškinys taip
sunervino A. Seyss-Inquartą, kad jis išleido specialų dekretą, draudžiantį palikti
kino sales377. Nacių viltys sukurti draugiškos okupacijos atmosferą ėmė tirpti
1941 m. vasarį. Kai buvo nužudytas vienas iš režimo kolaborantų, A. Seyss-
Inquarto dešinioji ranka SS ir Olandijos policijos viršininkas Hannsas
Rauteris[10] įvykdė pirmąją keršto akciją. Jo įsakymu Amsterdame buvo suimta
ir į Mauthauzeno koncentracijos stovyklą Austrijoje išvežta 450 žydų.
Reaguodama į tai pogrindyje veikusi olandų komunistų partija sukurstė
Amsterdamo žmones streikuoti. Vasario 25 d. į darbą neatėjo ne tik gamyklų ar
uosto darbuotojai, bet ir apie pusė municipaliteto tarnautojų. Mieste nekursavo
praktiškai joks transportas, o olandų policija nesiėmė jokių veiksmų.
Užkrečiamas pavyzdys ėmė ristis į kitus šalies miestus, taigi vokiečiams teko
įvesti ginkluotąsias pajėgas. Streiką pavyko numalšinti, tačiau tai buvo nacių
„medaus mėnesio“ su olandais pabaiga. Streikas tapo susižavėjimo objektu
pasaulyje ir pačių olandų pasididžiavimu, tačiau tų, dėl kurių jis vyko, išgelbėti
nepavyko. Tas pat atsitiko 1943 m., kai Vokietija pareikalavo 300 tūkstančių
darbininkų savo karo ekonomikai. Tai buvo totalaus Hitlerio karo padarinys –
Reichui tiesiog reikėjo darbo jėgos, nes Vokietijos vyrai, nuo jauniausio iki
vyriausio – keliavo į frontą, o atsiradusią tuštumą kažkaip reikėjo užpildyti.
Olandai vėl surengė streiką, naciai jį vėl numalšino jėga. Kuo didesnis buvo
pasipriešinimas, tuo griežtesnės buvo okupantų priemonės. Dilema – priešintis ir
už tai brangiai mokėti ar paklusti ir prisitaikyti – nebuvo paprasta378.

Per pirmuosius aštuoniolika okupacijos mėnesių Paryžiuje nebuvo nužudytas

nė vienas vokietis, tačiau kai 1941 m. rugpjūčio 21 d. tai atsitiko, naciai
nežinojo, kaip elgtis. Rugsėjo 3 d. buvo nužudytas dar vienas vokiečių kareivis –
buvo aišku, kad reikia imtis kokių nors priemonių. Iš karto po rugsėjo incidento
išsiaiškinusi, kad žudynėse dalyvavo prancūzų komunistai, vietos valdžia
keršydama sušaudė tris įkaitus, tačiau Hitleriui to pasirodė negana. „Fiureris
mano, kad vienas vokiečių kareivis yra vertas gerokai daugiau nei trijų prancūzų
komunistų. Fiureris tikisi, kad į tokius atvejus bus reaguojama kur kas griežčiau.
Už kiekvieną vokietį turi būti nedelsiant sušaudyta mažiausiai 100 žmonių. Be
tokių drakoniškų bausmių reikalai gali tapti nevaldomi“, – telegrafavo Hitlerio
poziciją į Paryžių Wilhelmas Keitelis. Hitleris tuo metu jau buvo savo Rytų
Prūsijos bunkeryje – netrukus Ukrainoje prasidės įvykiai, atitinkantys šias
rekomendacijas, tačiau vokiečių valdžios Paryžiuje tikslas buvo kitoks. Tokiomis
keršto akcijomis ji rizikavo prarasti vietos gyventojų bendradarbiavimą –
įžvalga, kuri akimirksniu pasitvirtino, kai 1941 m. spalį už vokiečių karininko
nužudymą Nante buvo sušaudyti 98 įkaitai. Generolui K. Stülpnageliui buvo
akivaizdu, „kad lenkiški metodai“ Prancūzijoje netinka, tačiau kadangi fiureris
savo nuomonės keisti neketino, jo vietininkai Paryžiuje ėmė ieškoti alternatyvų.
Jų tikslas – laikytis Hitlerio linijos, t. y. taikyti „drakoniškas bausmes“, tačiau
drauge neprarasti vietos gyventojų pasitikėjimo. Kitaip tariant, padaryti taip, kad
ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika. Kompromisas baigėsi tuo, kad keršto
egzekucijų skaičius buvo sumažintas, tačiau už nužudytus vokiečius vietos
gyventojai turėjo mokėti milžiniškas pinigines baudas, o keršydami naciai
deportuodavo į koncentracijos stovyklas po kelis šimtus žydų ar komunistų.
Kadangi jų filosofijoje žydas ir komunistas buvo praktiškai tas pats –
deportuojamųjų atranka atrodė teisinga. Nepaisant šio kompromiso,
K. Stülpnagelis 1942 m. sausį rašė, kad „jo sąžinė daugiau nebegali nei
susitaikyti su masinėmis egzekucijomis, nei rasti joms pateisinimų prieš istorijos
teismą“. Netrukus karinis Prancūzijos valdytojas atsistatydino, bet principas – už
bet kokius prancūzų išsišokimus deportuoti žydus ir komunistus, liko379.

Pasipriešinimo judėjimas Prancūzijoje buvo stipriai susiskaldęs. Flagmanu

visoms išsibarsčiusioms ir neretai skirtingų tikslų siekiančioms grupėms tapo
1940 m. Jeano Moulino įkurta Nacionalinio pasipriešinimo taryba – Conseil
National de la Resistance (CNR). J. Moulinas buvo kairysis ateistas, tačiau nuo
1943 m. tapo Ch. de Gaulle’io judėjimo šalininku. Tais pačiais metais
neaiškiomis aplinkybėmis, bet, manoma, išdavus komunistams, J. Mouliną
suėmė ir po žiaurių kankinimų nužudė gestapas. Prancūzų komunistai ėmė
priešintis vokiečiams tik tada, kai Hitleris užpuolė Tarybų Sąjungą. Jie taip pat
norėjo išvaryti iš šalies nacių okupantus, tačiau tai buvo tik pagrindinio tikslo
dalis. Kai Sąjungininkai išlaisvins Paryžių, jie ruošis valstybiniam perversmui ir
planuos išžudyti visus Pasipriešinimo judėjimo dalyvius, kurių populiarumas
galėtų tapti kliūtimi. Kol 1945 m. prancūzų armija persekios vermachtą iki pat
Bavarijos, prancūzų komunistai lauks Stalino ženklo pradėti revoliuciją. Ženklo
jie taip ir nesulauks, tačiau Ph. Petaino ar P. Lavalio nuogąstavimai dėl
komunistų grėsmės šalies viduje buvo ne iš piršto laužti380.

Iš viso Prancūzijoje buvo sušaudyta apie 30 tūkstančių Pasipriešinimo

judėjimo dalyvių, apie 60 tūkstančių ne žydų buvo išvežta į koncentracijos
stovyklas. Apie 350 tūkstančių prancūzų įstojo į karines ar fašistuojančias
vokiečių organizacijas[11], tačiau tai sudarė viso labo tik apie 1 proc. visų šalies
gyventojų, dauguma žmonių tiesiog bandė išgyventi. Paryžiuje atgimė
gyvenimas: vėl pradėjo veikti kavinės, restoranai, teatrai – viskas grįžo į įprastas
vėžes. Pasipriešinimo akcijos buvo retos ir taikios: grafitis su šuns uodega, ant
kurios nudažyta Prancūzijos trispalvė, Ph. Petaino ir P. Lavalio portretai
knygyno vitrinoje greta V. Hugo romano „Vargdieniai“ ir pan. Net intelektualai
negalėjo sutarti tarpusavyje. „Tegyvuoja gėdinga taika“, – sakė Jeanas Cocteau.
„Kaip reaguoti į vokiečių kareivį, mandagiai klausiantį tavęs kelio?“ – retoriškai
klausė Jeanas-Paulis Sartre’as. Dauguma prancūzų nekentė okupacijos, tačiau
nesirengė jokiems žygdarbiams prieš okupantus. Tai buvo kaip tik tai, ko reikėjo
vokiečiams. 1941 m. Prancūzijoje liko tik 30 tūkstančių vermachto kareivių.
Kaip ir paprasti gyventojai, prie naujosios tvarkos greitai prisitaikė ir politikai
bei funkcionieriai: „Aš susitinku su politikais, miestų tarybų nariais, prefektais,
magistrais... Iš penkiasdešimt šių garbingų piliečių keturiasdešimt devyni prašo
vienokių ar kitokių nuolaidų ir privilegijų, degalų kuponų – ir tik
penkiasdešimtas kalba apie Prancūziją“, – rašė O. Abetzas į Berlyną 1940 m.381

Kai 1999 m. Prancūzijos valdžia išslaptino to meto abvero dokumentus, tapo

aišku, kad tūkstančiai prancūzų tapo nacių agentais grynai finansiniais
sumetimais. Jie skundė ir išdavinėjo tiek užsieniečius, tiek savo tautiečius už
gana nedidelius atlyginimus, nors buvo ir tokių, kurie per mėnesį įstengdavo
uždirbti 10 tūkstančių frankų. Tarp šnipų buvo visokiausių profesijų atstovų:
kirpėjas, aktorius, viešnamio vadybininkas, lėktuvo pilotas ir net fokusininkas.
Tarp dokumentų yra sutartis, kurioje paprasta moteris sutinka už nedidelį
mėnesinį mokestį leisti vokiečių agentams tikrinti jos pašto dėžutę ir
korespondenciją. Tūkstančiai prancūzų siuntė skundus į gestapą be jokio atlygio
– tiesiog suvedinėdami sąskaitas ar bandydami įsiteikti naciams. Kai kurie
istorikai, susipažinę su šiais dokumentais, šį laikotarpį pavadino „Franko-
prancūzų karu“, neturinčiu jokio atitikmens kitose valstybėse, išskyrus galbūt tik
susiskaldžiusią Jugoslaviją. „Kol kiti kovėsi prieš Hitlerį, prancūzai kovėsi
tarpusavyje“, – rašė vienas iš jų382. Bet tikroji tiesa yra ta, kad, nepatyręs bado ir
skurdo, negali suprasti ir neturi teisės vertinti žmonių, kuriems reikėjo išgyventi
tokiomis sąlygomis. II pasaulinio karo istorija byloja, jog kiekvienoje
visuomenėje susiklosčius tam tikroms aplinkybėms užtektų iškrypėlių, sadistų,
žudikų ar tiesiog įsakymų vykdytojų, kad joje su visu savo tragizmu galėtų
klestėti koncentracijos stovyklos, tiesiog tokia yra žmogaus prigimtis.
Šešiolikmetis Simone’as Weile’as, sugebėjęs išlikti Aušvice, rašė: „Dauguma
buvo ir geri, ir blogi tuo pat metu“. Daugelis buvo nei tokie, nei tokie.
Kiekvienam šventajam ir kiekvienam nuodėmingajam tenka mažiausiai tuzinas
paprastų, niekuo neišsiskiriančių žmonių. Jie turėjo vieną tikslą – išgyventi, o
formas: bendradarbiavimą, kompromisą, prisitaikymą ar kolaboravimą –
kiekvienas rinkosi individualiai. Pvz., prancūzai manė, kad visiškai normalu
smagintis su vokiečiais bare, bet jokiu būdu ne namuose383.

Pagrindinis žmonių rūpestis buvo maistas ir nuolatinė bado grėsmė. Vokietija

nusavino pusę 1940–1944 m. išaugintos ir pagamintos Prancūzijos maisto
produkcijos. Kai kurių šakų netgi daugiau nei pusę. Keturi penktadaliai į Paryžių
pristatomos mėsos buvo iš karto konfiskuojama, todėl jos kaina juodojoje
rinkoje buvo beprotiška. Reiškinys, kai 2000 žmonių nuo 3 val. ryto stovi eilėje
prie 300 triušienos davinių, buvo tik vienas iš daugelio384. 2 kg duonos ir 180 g
mėsos per savaitę – toks buvo maisto davinys paprastam, jokių privilegijų
neturinčiam prancūzui 1942 m.385 Nieko nuostabaus, kad gestapui teko saugoti
maisto ir degalų krovinius nuo plėšikaujančių banditų. Olandijoje padėtis buvo
panaši. Turtinga, turinti puikiai išplėtotą žemės ūkio sektorių (šalis gamino labai
daug kokybiškos pieno ir paukštininkystės produkcijos), Olandija dabar turėjo
atiduoti savo užkariautojams didžiules ir vis augančias maisto kvotas. Išskirtinės
iš Reicho okupuotų valstybių karo metais buvo tik Danija ir Norvegija, čia mėsa
nebuvo normuojama386 (sutapimas ar ne, bet abiejose valstybėse liko jų karaliai),
o tai, kad karo metu netrukus tapo beveik neįmanoma gauti muilo, degtukų,
drabužių ar kitų būtinų prekių387, buvo realybė ne tik okupuotose kraštuose, bet
ir pačioje Vokietijoje. Nors 1943 m. Olandijos naciai galėjo raportuoti Berlynui,
kad šalis yra Judenrein (laisva nuo žydų), likusių gyventojų laukė sunkiausi
išbandymai. 1944 m. rudenį po mūšių Normandijoje Sąjungininkai ženkliai
pasistūmėjo į priekį. Jie išlaisvino Paryžių, Liuksemburgą ir užėmė Antverpeną,
Belgijos miestą už maždaug 30 km nuo Olandijos sienos. 1945 m. rugsėjo 5 d.
Olandijoje žinoma kaip Dolle Dinsdag (Beprotiškas antradienis), nes po gandų,
kad Sąjungininkai jau žygiuoja Olandijos teritorija, žmonės visoje šalyje su
vėliavomis išėjo į gatves. Darbininkai metė savo darbus, tikėdamiesi netrukus
sutikti Sąjungininkų karinį paradą, atrodė, kad išlaisvinimo diena atėjo. Tačiau
iki jos pasirodė dar toli. Operacija Market Garden nepavyko, ir olandams teko
atkentėti žiemą, kurią jie pavadino Hongerwinter – „Bado žiema“. Operacijos
Market Garden metu Olandijos emigracinė vyriausybė Londone paragino šalies
geležinkelių darbuotojus pradėti visuotinį streiką. Tai turėjo apsunkinti vokiečių
karo pajėgų aprūpinimą. Žmonės Olandijoje tikėjo, kad pergalė čia pat, tad
masiškai jungėsi prie streikuotojų. A. Seyss-Inquartas nedelsdamas paskelbė, jog
už pagalbą Sąjungininkams gresia mirties nuosprendis, taigi streikuotojams teko
slėptis pogrindyje, tačiau svarbiausia Reicho komisaro keršto akcija buvo
gerokai žiauresnė. Jis šešioms savaitėms sustabdė maisto tiekimą į vis dar
okupuotas Olandijos dalis. Pastarosios su Amsterdamu, Roterdamu ir Haga buvo
gausiai apgyvendintos. Iki tol kritiškas maisto trūkumas tapo katastrofiškas.
1944-ųjų žiema buvo labai šalta, tad maisto nebuvo galima gabenti užšalusiais
kanalais. 1945 m. sausį dienos davinys gyventojams nukrito iki 450 kalorijų.
Žmonės ėmė valgyti tulpių svogūnus ir net naminius gyvūnus. Anglių pasišildyti
nebuvo. Elektros taip pat. Vandens irgi trūko. Kanalizacijos sistema nebeveikė.
Transporto neliko. Žmonės pradėjo mirti nuo šalčio, bado ir ligų, kurių iki karo
ši klestinti šalis nepažinojo. Padėtis buvo tokia kritiška, kad A. Seyss-Inquartas
balandžio pabaigoje Sąjungininkų lėktuvams leido atgabenti maisto – praėjus
savaitei Vokietija kapituliavo. Už Olandiją vėliau buvo išlaisvinta tik Norvegija.
Šios akimirkos sulaukė ne visi – vien tik per 1944 m. žiemą mirė 16 000 žmonių.
Iš viso šalis per karą prarado apie 200 tūkstančių savo piliečių, pusė iš jų buvo
žydai388. Karo veiksmai Olandijoje truko tik penkias dienas, karo nelaimės –
beveik penkerius metus. Po visų kančių, kurias buvo priversti iškęsti,
tolerantiškieji olandai keršijo savo skriaudikams lygiai taip kaip ir visi. Iš šalies
buvo deportuota keletas tūkstančių vokiečių, o vyriausybė kaip kompensaciją
netgi norėjo aneksuoti dalį Vokietijos žemių. Kolaborantai ir moffenmeiden
(moterys, turėjusios santykių su naciais) buvo mušami ir žeminami viešai,
panašiai kaip ir Prancūzijoje389.

DUONOS DAVINYS (GRAMAIS) PER SAVAITĘ EILINIAM GYVENTOJUI, 1942 M.

Danija 2280
Bulgarija 2100
Vokietija 2000
Čekija 2000
Vengrija 2000
Prancūzija 1925
Serbija 1800
Olandija 1800
Suomija 1750
Belgija 1570
Lietuva 1750
Latvija 1700
Slovakija 1670
Norvegija 1645
Rumunija 1500
Lenkija 1490
Kroatija 1400
Italija 1050
Graikija 1000

MĖSOS KIEKIS PER SAVAITĘ (GRAMAIS), EILINIAM GYVENTOJUI, 1942 M.

Vokietija 300
Italija 100–200
Belgija 245
Bulgarija neracionuota
Čekija 300
Slovakija 300
Danija neracionuota
Suomija 70
Prancūzija 180
Vengrija neracionuota
Latvija 250
Lietuva 300
Olandija 225
Norvegija neracionuota
Lenkija 130
Rumunija 250
Kroatija 300
Serbija 200

Daugiau kaip pusantro milijono prancūzų kareivių išėjo į karą ir negrįžo iki
pat jo pabaigos (dauguma praleido jį dirbdami vokiečių gamyklose), o linksmi
vokiečių kareiviai, atrodė, čia apsistojo visam laikui. Per ketverius metus
prancūzaitės pagimdė 200 tūkstančių vokiečių vaikų. Turint omenyje, kad seksas
toli gražu ne visada turi tokį aiškiai matomą ir dažniausiai smerkiamą rezultatą,
šį skaičių galima laikyti linksmojo okupacijos gyvenimo ledkalnio viršūne.
Daugelis tų, kurie šias moteris paskui skuto plikai, murkdė purve, o neretai ir
surengdavo linčo egzekucijas, patys vienokia ar kitokia forma bendradarbiavo su
okupantais390. Riba tarp moters, kuri dėl savo saugumo ir materialinės gerovės
tapo vokiečių karininko meiluže, ir verslo bendrovės, tenkinusios nacių
poreikius dėl pelno, labai jau menka, jeigu iš viso yra. Pvz., 1941 m. prancūzų
fotokompanija Photomaton pati pasiūlė savo paslaugas fotografuoti žydus
koncentracijos stovyklose. Per pirmuosius karo metus jos pelningumas ženkliai
augo. Apskritai dauguma karo ekonomikai svarbių (anglių, plieno, aviacijos,
motorizuotosios technikos ir pan. pramonės sričių) prancūzų bendrovių galėjo
trinti rankas – pasirašiusios sutartis su Reichu, jos buvo tikros, kad ne tik išliks,
bet ir klestės391. Galima sakyti, kad tiek vieniša moteris, tiek verslo bendrovė
neturėjo kito pasirinkimo – badas ar bankrotas ne išeitis, galima šiuos veiksmus
vadinti kompromisais dėl išlikimo, o galima ir prostitucija, kurios tikslas visada
yra vienas – pelnas. Vis dėlto žodis kolaboravimas visu savo stiprumu tinka ne
pavieniams asmenims, o Viši režimui – nuo ekonominio iki policinio teroro
kolaboravimo.

„Nė viena kita II pasauliniame kare okupuota šalis neprisidėjo prie nacių
valdymo Europoje taip ženkliai kaip Prancūzija“, – rašė vienas istorikas392 ir
buvo teisus. Po karo istorikai ir ekonomistai apskaičiavo nacių piniginę naudą,
gautą iš okupuotų kraštų. Pagal ją, okupuotos ir satelitinės valstybės įnešė į
Trečiojo Reicho iždą 72 milijardus markių ir dar 53 milijardus sumokėjo
padengdamos okupacines išlaidas. Taigi, iš viso 125 milijardai markių, o kad
vaizdas būtų dar aiškesnis, galima pridurti, jog ši suma sudarė maždaug 20 proc.
visų Vokietijos išlaidų per karą. Prancūzijos indėlis – 34 milijardai markių –
sąrašo viršuje be jokios konkurencijos393. Nors nacių propaganda trimitavo apie
„Naująją Europą“ ir svarbią vietą, kurią joje užims La France Eternele,
Prancūzija tapo išnaudojama Trečiojo Reicho vasale ir melžiama karve.
Milžiniški Prancūzijos ekonominiai ištekliai Vokietijos karo mašinai atvėrė
naujas galimybes.
 PINIGINĖ OKUPUOTŲ EUROPOS KRAŠTŲ INDĖLIO IŠRAIŠKA TREČIOJO REICHO
KARO EKONOMIKAI
(milijardais markių)
Prancūzija 34,200
Italija 13,300
Olandija 10,078
Belgija 5,840
Norvegija 2,940
Lenkija 2,175
Bohemija 2,020
Okupuotos Rytų teritorijos 1,100
Serbija 0,472
Graikija 0,095

Viši vyriausybė vykdė nacių užgaidas. 70 000 „įtartinų valstybės priešų“

(daugiausia pabėgėlių nuo nacių režimo) buvo atiduota Vokietijai, 35 000 civilių
tarnautojų dėl politinio lojalumo trūkumo atleista iš pareigų, 135 000 atsidūrė
teismo suole394. Tikrasis prancūzų pasipriešinimas okupantams prasidėjo tik
1942 m., kai vyriausiasis Trečiojo Reicho įdarbinimo tarnybos vadas Fritzas
Sauckelis[12] pareikalavo, kad darbams į Vokietiją būtų atsiųsta 250 000
prancūzų. P. Lavalis bandė ieškoti kompromiso ir pasiūlė schemą, pagal kurią
mainais už tris darbininkus Vokietija grąžintų vieną karo belaisvį. Tačiau schema
nesuveikė. Reikiamos darbo jėgos nebuvo surinkta, todėl buvo paskelbta
privalomoji darbo tarnyba395. Nuo šio momento Pasipriešinimo judėjimo gretos
ėmė sparčiai augti, nes prancūzai, anot vieno istoriko, „iki tol dirbę Trečiajam
Reichui Prancūzijoje, nenorėjo to daryti Vokietijoje“396. Kadangi, užuot tapę
vergais svetimoje šalyje, daugelis rinkosi partizanų judėjimą, Prancūzijoje užvirė
gaudynės ir susirėmimai. Didžiausius smūgius Pasipriešinimo judėjimui rengė
ne naciai, o sukarinta Josepho Darnando Viši policija. Vienam iš jo mirties būrių
vadovavęs ir su savimi nešiojęsis iš žydo odos išraižytą Dovydo žvaigždę
Josephas Lecussanas 1944 m. liepą apsupo 80 žydų, sumetė juos į šulinį ir
užbetonavo gyvus. Ph. Petainas kartkartėm priekaištaudavo P. Lavaliui dėl tokių
šiurpių metodų, tačiau ne tik žydų, bet ir prancūzų žudynės vyko kaip
vykusios397. Iš viso į Vokietiją priverstiniams darbams buvo išvežta 650 000
prancūzų vyrų ir 44 000 moterų – taigi ir pagal šį indėlį į Reicho ekonomiką
Prancūzija tarp lyderių – antra po Lenkijos398.

J. Darnandas tęsė savo pilietinį karą, kol paaiškėjo, jog kariauja ne toje
pusėje. Viši policijos šefas ir Pierre’as Lavalis[13] buvo vieni iš pirmųjų, kuriems
įvykdyta mirties bausmė. Tokį nuosprendį išgirdo apie 1500 žmonių, tačiau
atslūgus aistroms daugeliui bausmės buvo perkvalifikuotos į švelnesnes.
Philippas Petainas 1945 m. irgi buvo nuteistas mirties bausme sušaudant, tačiau
Ch. de Gaulle’is pakeitė bausmę į įkalinimą iki gyvos galvos. Tuo metu Ph.
Petainui jau buvo 89-eri[14]. Apskritai mirties bausmės egzekucijų po karo
daugiau buvo įvykdyta mažytėje Belgijoje nei didžiulėje Prancūzijoje, o dar po
kelerių metų prasidėjo amnestijų banga. Tarp amnestuotųjų buvo ne tik
intelektualai, Waffen SS kovotojai, pramonininkai, valdžios tarnautojai, bet ir ne
vienas aukštas Viši režimo pareigūnas. Tarp jų J. Darnando pirmtakas, iš
policijos vado pareigų 1943 m. atsistatydinęs René Bousquet ir Maurice’as
Paponas. Pastarasis buvo antras pagal rangą Viši režimo pareigūnas Bordo
regione, atsakingas už „žydų klausimus“. Apie 1500 žydų jo įsakymais buvo
deportuota į Dransi. 1944 m. viduryje, kai tapo aišku, kad Vokietija karą
pralaimės, M. Paponas pradėjo bendradarbiauti su Pasipriešinimo judėjimo
dalyviais, o po karo ne tik sugebėjo nuslėpti savo nusikaltimus, bet ir tapo
Paryžiaus policijos prefektu. Jo vadovaujama policija dalyvavo 1961 m.
Paryžiaus žudynėse, kuriose buvo žiauriai susidorota su tūkstantine beginklių
alžyriečių minia, surengusia taikią demonstraciją (žuvo apie 100 žmonių). Vis
dėlto M. Paponas tęsė savo karjerą: 1968 m. jis tapo Golistų partijos iždininku, o
1978 m. – Prancūzijos finansų ministru. R. Bousquet karui artėjant į pabaigą taip
pat pradėjo bendradarbiauti su Pasipriešinimo judėjimu, o jam pasibaigus savo
gynybą pagrindė teiginiu, kad svarbus postas padėjo daug nuveikti Prancūzijos
labui. Nuosprendis buvo švelnus – penkeri metai kalėjimo ir atimta teisė užimti
valstybės postus. Tačiau 1958 m. jis buvo amnestuotas ir tęsė politinę karjerą. Jis
palaikė glaudžius santykius su 1981 m. išrinktu šalies prezidentu Francois
Mitterrand’u. Šį reiškinį nacių ir jų kolaborantų persekiotojai pavadino
kolektyvine amnezija. Niekas taip nepersekiojo savo skriaudikų taip, kaip žydai.
Net praėjus daugeliui metų Viši kolaborantams teko atsakyti už savo
nusikaltimus. R. Bousquet už 194 vaikų deportaciją ir nusikaltimus žmonijai
buvo teisiamas 1991 m. Nuosprendžio jis nespėjo išgirsti – 1993 m. birželio 8 d.
R. Bousquet nušovė nestabilios psichikos asmuo. M. Papono karjera baigėsi, kai
1981 m. laikraščiai išspausdino archyvuose rastus dokumentus, įrodančius, kad
jis prisidėjo prie žydų deportavimo. Jo byla dėl įvairiausių teisinių
išsisukinėjimų ir delsimų tapo ilgiausia Prancūzijos istorijoje. Oficialiai
kaltinimai pateikti 1983 m. sausį, o galutinis nuosprendis paskelbtas tik 1997 m.
spalį. M. Paponas buvo nuteistas kalėti 10 metų, tačiau po kasacinio skundo
nuteistasis pabėgo į Šveicariją ir iš ten buvo sugrąžintas tik po pusantrų metų. Į
kalėjimą jis buvo pasodintas 1999 m. spalio 22 d., tačiau 2002 m. rugsėjį jo
advokatai pasinaudojo įstatymu, suteikiančiu galimybę senyvo amžiaus ir
ligotiems kaliniams gauti medicinos pagalbą laisvėje. Tuo metu 92-erių
M. Paponas tapo antruoju asmeniu, kuriam šis įstatymas buvo pritaikytas.
Praleidęs kalėjime mažiau nei trejus metus, M. Paponas mirė 2007 m. vasario 17
d. Jam buvo 96-eri. Gal ir neblogas buvo „Negarbingų šunsnukių“ metodas
išraižyti naciams ant kaktos svastiką, kad šie niekada negalėtų nuslėpti savo
praeities.

Ar tikrai buvo pasirinkta geriausia iš blogybių, ar tikrai valstybės

bendradarbiavimas su nacistine Vokietija gerokai sušvelnino okupacijos
padarinius, prancūzai ginčijasi iki šiol. Žmonių, pergyvenusių tą sunkų laiką,
liko nedaug, o naujoms kartoms suvokti, kas vyko II pasaulinio karo metais, nėra
lengva, ypač kai paliečiami kolektyvinės atsakomybės už praeitį klausimai.

Svarbiausia tada buvo, kad Viši modelis Prancūzijoje tapo stulbinama nacių
sėkme. Tokiu išskirtiniu bendradarbiavimu su Vokietija galėjo „pasigirti“ galbūt
tik Kroatija ir Slovakija. Vakarų Europą užkariavęs Trečiasis Reichas valdė ir
išnaudojo šią didžiulę savo imperijos dalį be jokių rimtų problemų,
minimaliomis sąnaudomis bei pastangomis ir su maksimalia ekonomine nauda.
Jeigu šį modelį naciai būtų pritaikę visose savo užkariautose teritorijose, jeigu
Ukraina būtų tapusi Rytų Prancūzija, jeigu Baltijos šalys būtų tapusios Rytų
Skandinavija, jeigu antibolševikinei Rusijos daliai ir visuomenei būtų suteikta
tokia autonomija kaip kad Viši, labai gali būti, kad Europos Sąjunga Senajame
žemyne būtų buvusi sukurta gerokai anksčiau, tik jos vėliava būtų ne su
žvaigždutėmis, o su svastika, ir jos sostinė būtų ne Briuselis, o Berlynas.

1940 m. birželio pabaigoje, apimtas pergalės euforijos ir tokių didingų

svajonių, Adolfas Hitleris pirmą ir vienintelį kartą savo gyvenime aplankė
Paryžių.
[1] Karalienės Vilhelminos portretas ar bet kokios užuominos apie karališkąją

šeimą Olandijoje buvo uždraustos. Vilhelminos portretas dingo iš vadovėlių,

gatvių pavadinimai, susiję su karališkąja šeima, pakeisti. Kadangi Olandijoje,
skirtingai nei Danijoje, Belgijoje ar Prancūzijoje, naciams nepavyko sukurti
marionetinės vietos vyriausypradėjęs eiti Olandijos Reicho komisaro pareigas
(Reichkomissionar für die besetzten niederländischen Gebiete) A. Seyss-
Inquartas vietos gyventojams pareiškė, kad Vokietija neketina aneksuoti
Olandijos ar primesti jai savo ideologijos. Jis taip pat pridūrė, kad visi šalies
įstatymai lieka galioti. Idealiai susiklosčius aplinkybėms nacių lyderiai tikėjosi,
kad „broliška olandų arijų tauta” anksčiau ar vėliau taps nedaloma Trečiojo
Reicho dalimi ir palaikys draugiškus santykius su „didžiąja vokiečių tauta“.
[2] Po šalies išlaisvinimo šis aktas buvo pasmerktas ir paskelbtas neteisėtu, nes
1884 m. konstitucija skelbė, kad „respublikos valdymo forma yra
nekvestionuojama“. Vis dėlto tada sprendimas buvo priimtas beveik vienbalsiai:
569 – už, 80 – prieš, 17 nedalyvavo.
[3] Režimas gavo Viši pavadinimą, kadangi Ph. Petainas vadovavo Prancūzijos
likučiams iš kurortinio Viši miestelio viešbučio. Vokiečiai jį okupavo birželio 20
d.
[4] Vakarų sąjungininkai – tiek W. Churchillis, tiek F. D. Rooseveltas – į Ch. de

Gaulle’į žiūrėjo įtariai. Po Sąjungininkų išsilaipinimo Alžyre 1942 m. pabaigoje

prancūzų kariuomenės vyriausiuoju vadu buvo paskirtas ne de Ch. Gaulle’is, o
admirolas François Darlanas, iki tol buvęs priešingoje, Viši stovykloje. Kai
1942 m. gruodžio 24 d. F. Darlaną nužudė jaunas monarchistas Bonnier de La
Chapelle, vietoj jo vadu buvo paskirtas generolas Henris Giraud, o Ch. de
Gaulle’is Prancūzijos lyderiu formaliai buvo pripažintas tik 1944 m. lapkritį, kai
Sąjungininkai išsilaipino Prancūzijoje. Dėl savo užsispyrimo II pasaulinio karo
metais Ch. de Gaulle’is ne kartą atsidūrė situacijose, kai atrodė, jog bus išmestas
iš žaidimo. „Prancūzija neturi draugų, tik interesus“, – sakė jis. Savo karjeros
viršūnę Ch. de Gaulle’is pasiekė 1959 m. tapęs Prancūzijos prezidentu. Jis valdė
šalį 10 metų. De Gaulle’is mirė likus dviem savaitėms iki savo 80-ojo
jubiliejaus, taip ir nespėjęs užbaigti memuarų. Laidotuvėse jo pageidavimu
nedalyvavo valstybių vadovai ar ministrai, tik Compagnons de la Libération.
Ant antkapio, taip pat jo prašymu, nėra jokių įmantrybių, tik užrašas „Charles de
Gaulle, 1890–1970“. Skirtingai nei daugelis politikų, Ch. de Gaulle’is
neužgyveno turto, ir po jo mirties artimiesiems teko parduoti rezidenciją. Ją
įsigijęs fondas įsteigė Ch. de Gaulle’io muziejų. Jo vardu pavadintas
svarbiausias Paryžiaus oro uostas.
[5] JAV iš karto atsiuntė savo ambasadorių ir užmezgė diplomatinius santykius.

Amerikos tikslas buvo padaryti viską, kad Viši netaptų karine Hitlerio
sąjungininke, taip pat nesuteiktų savo oro bazių Sirijoje ar leidimo Vokietijai per
Šiaurės Afrikos teritorijas vykdyti karinį tiekimą. Svarbiausia amerikiečiams
buvo, kad Viši nesiimtų jokių veiksmų, galinčių pakreipti karo eigą Vokietijos
naudai. Oficialus Viši statusas buvo neutralumas, tad buvo tikimasi, kad šalis
nedarys nieko, kas nenurodyta sutartyje su Vokietija. Tarybų Sąjunga irgi
užmezgė diplomatinius santykius su Prancūzija ir juos nutraukė tik prasidėjus
„Barbarosai”. Apie priežastis, dėl kurių santykiai su Didžiąja Britanija buvo
labai komplikuoti, skaitykite kitoje šios serijos knygoje.
[6] Jo pusbrolis Otto Stülpnagelis 1940 m. kampanijoje vadovavo 2-ajai
vermachto armijai.
[7] Dransi viršininką austrų nacį Aloisą Brunnerį Adolfas Eichmanas vadino savo
„geriausiu vyru“. 2001 m. jis už akių buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos už
nusikaltimus žmonijai, tačiau 2007 m., anot britų dienraščio The Guardian, buvo
aukščiausio rango nacis pasaulyje, „kuris vis dar gali būti gyvas“. Tokiu atveju
jam turėjo būti 95-eri.
[8] Theodoras Danneckeris buvo vienas iš svarbiausių A. Eichmano parankinių.

Žydų klausimus jis sprendė ne tik Prancūzijoje. 1943 m. jis buvo perkeltas į
Bulgariją, paskui į Graikiją ir Jugoslaviją, Italiją ir Vengriją. 1945 m. jį suėmė
amerikiečiai, ir po kelių dienų T. Danneckeris nusižudė.
[9] R . Bousquet dešinioji ranka Jeanas Leguay po karo tapo Warner Lambert,
Inc. Londone prezidentu. Ši bendrovė vėliau susijungė su Pfizer. Jis niekada
nebuvo nuteistas ir mirė savo mirtimi 1989 m. Tiesa, po jo mirties Prancūzijos
teismas padarė beprecedentį pareiškimą, kad J. Leguay dalyvavimas
nusikaltimuose žmonijai nekelia jokių abejonių.
[10] Po karo Olandijoje laikinai buvo įvesta mirties bausmė ir H. Rauteris tapo

vienu iš nuteistųjų, kurie buvo sušaudyti. H. Rauterio egzekucija įvykdyta

1949 m. kovo 24 d.
[11] Apie 20 tūkstančių prancūzų ir apie 55 tūkstančiai olandų įstojo į Waffen SS

gretas. Garsiausia prancūzų divizija Charlemagne kovėsi Rytų fronte. (Overy,

„Atlas of the Third Reich“, p. 87)
[12] Fritzas Sauckelis Niurnbergo procese buvo pripažintas kaltu už karo
nusikaltimus bei nusikaltimus žmonijai ir 1946 m. spalio 16 d. pakartas. Jo
paskutiniai žodžiai: „Aš mirštu nekaltas, nuosprendis man yra neteisingas.
Dieve, saugok Vokietiją!“
[13] Prieš sušaudymą P. Lavalis bandė nusižudyti cianidu. Bandymas nepavyko,
tačiau nuodai stipriai paveikė jo organizmą ir egzekucijos metu jis nelabai
suvokė, kas vyksta.
[14] 1951 m., sulaukęs 95-erių, Ph. Petainas mirė Jė salos kalėjime. Ten ir
palaidotas.
 Imperatorius grįžta namo
Po Prancūzijos kapituliacijos Hitleris įsakė savaitę penkiolika minučių
kasdien visoje Reicho teritorijoje skambinti bažnyčių varpais. Pergalės proga
iškeltos vėliavos plevėsavo dešimt dienų iš eilės399, tačiau pats fiureris namo
neskubėjo. Iš pradžių jis su didžiuliu susidomėjimu lankė tiek ką tik praūžusio,
tiek I pasaulinio karo mūšių laukus. Į šias keliones jis pasikvietė porą
bendražygių, su kuriais kartu kariavo. Kartu jie atrado namą, kuriame kadaise
netoli fronto linijos buvo įsikūrę. Kitoje vietoje Hitleris užsiropštė šlaitu
tikėdamasis rasti betoninę sieną, už kurios kadaise jie slėpėsi nuo priešų ugnies.
Aptriušusi, apaugusi samanomis, siena vis dar tebestovėjo. Jaudinančią nuotaiką
kelionėje po kareiviškos praeities laikus fiureriui šiek tiek sugadino epizodas,
apie kurį jis pasakojo feldmaršalui G. Kluge net po pusantrų metų: „Priešais
mane vis dar stovi moters iš Lilio veidas. Ji pamatė mane pro langą ir sušuko:
„Šėtonas!“400

Birželio 28 d. pusę šešių ryto Hitlerio lėktuvas slapčia nusileido Paryžiuje.

Tai buvo ne karinis vizitas – mėgstantys pamiegoti paryžiečiai galėjo jo net
nepastebėti – vokiečių fiureris atvyko į pažintinę kultūrinę kelionę, kuri truko
vos tris valandas. Kartu su Hitleriu atvyko mėgstamiausi jo architektai Albertas
Speeras, Hermannas Giesleris ir skulptorius Arno Brekeris. Jų ekskursija po
garsiausias Paryžiaus vietas prasidėjo Grand Opéra, kurios kieme pasirodžius
trims mersedesams buvo įžiebtos visos šviesos. Hitleris demonstravo savo
architektūros išmanymą ir liko patenkintas, kai gidas parodė užmirštas patalpas,
kurias jis prieš tai rado studijuodamas Paryžiaus šedevrų inžinerinius planus401.
Sužavėtas tiek pastato išorės, tiek vidaus, fiureris pasiūlė 50 markių arbatpinigių,
tačiau gidas jų atsisakė. Fiksuojama fotoir vaizdo kamerų, kelionė tęsėsi pro Šv.
Magdalenos bažnyčią iki Eliziejaus laukų. Jie stabtelėjo prie Triumfo arkos ir po
ja esančio Nežinomo kareivio kapo, tylėdami pastovėjo prie Napoleono
sarkofago Invalidų katedroje. Hitleriui patiko Panteono išorinė didybė, tačiau
vidaus interjerą jis pavadino „didžiuliu nusivylimu“. Draugija, žinoma,
įsiamžino prie Eifelio bokšto ir savo ekskursiją baigė grožėdamasi miesto
panorama nuo Monmartro kalvos402. „Aš dėkingas likimui, kad galėjau pamatyti
miestą, kurio aura visada kėlė didžiulį susidomėjimą“, – ištarė fiureris savo
palydovams, o kai įsėdo į lėktuvą, paprašė piloto apsukti virš miesto dar keletą
ratų403. „Pamatyti Paryžių buvo mano gyvenimo svajonė, – sakė Hitleris
A. Speerui, – aš negaliu apsakyti, koks esu laimingas jai išsipildžius.“404 Tą patį
vakarą jis įsakė A. Speerui paruošti dekretą apie visų architektūrinių Berlyno
planų ir statybų atnaujinimą. Visi grandioziniai planai prasidėjus karui buvo
sustabdyti, dabar jie vėl turėjo būti atnaujinti. „Argi nenuostabus buvo Paryžius?
– sakė A. Speerui Hitleris. – Bet Berlynas bus kur kas nuostabesnis. Anksčiau aš
svarsčiau, sugriauti Paryžių ar ne, bet kai mes pabaigsime Berlyną, Paryžius bus
tik jo šešėlis. Tai kam mums jį tada griauti?“405

Nuo 1937 m. Berlyno meno akademijoje gerai saugomose patalpose buvo

įrengtas 30 m ilgio būsimo Berlyno centro maketas. Slaptu požeminiu keliu iš
Reicho kanceliarijos Hitleris mėgdavo pasišviesdamas žibintuvėliu vesti čia savo
svečius ir rodyti jiems, kaip atrodys Vokietijos sostinė ateityje. Tai turėjo būti jau
net ne Berlynas, o Germanija, jau ne tik Vokietijos, bet viso pasaulio sostinė –
Welthauptstadt. Pirmuosius architektūros ir dizaino eskizus 2-ajame
dešimtmetyje padarė pats Hitleris. Pagal juos 5 km ilgio Pergalės alėja turėjo
būti 120 m pločio (platesnė nei Eliziejaus laukai). Joje turėjo stovėti didžiausia
pasaulyje, 117 m aukščio triumfo arka – paminklas, ant kurio granito sienų turėjo
būti iškalta 1,8 mln. kareivių, žuvusių I pasauliniame kare, vardai. Pačiame
centre turėjo stovėti milžiniška Tautos halė (Volkshalle) dviem šimtams
tūkstančių žmonių, ji būtų tapusi didžiausia uždara patalpa pasaulyje. Jos kupolo
skersmuo – 250 m, aukštis – 74 m – septyniskart didesnis nei Šv. Petro bazilikos
kupolo Vatikane. Pats pastatas turėjo būti net 290 m aukščio. „Tai bus statiniai,
kurie kaip mūsų praeities katedros išliks tūkstančius metų“, – sakė fiureris
partijos suvažiavime 1937 m.406 Pagal po pergalės prieš Prancūziją atnaujintus
terminus, naujasis Berlynas turėjo būti baigtas statyti 1950 m. „Šis pasiekimas
bus didžiausias žingsnis mūsų istorijai išsaugoti“, – sakė nacių lyderis407.

Hitlerio propagandos architektas Josephas Goebbelsas padarė viską, kad

fiurerio sugrįžimas į senąjį Berlyną būtų toks, kokio šis miestas dar niekada
nebuvo matęs. Liepos 6-oji Vokietijos sostinėje buvo paskelbta visuotine švente.
Milijonas vėliavėlių su svastikomis buvo išdalyta nemokamai. Kai 15 val. į
geležinkelio stotį atvyko „visų laikų didžiausias karvedys“, jo pergalės paradą
per radiją komentavo pats J. Goebbelsas408. Šimtatūkstantinės žmonių minios
šioje stotelėje laukė savo fiurerio traukinio šešias valandas. Gatvės nuo
geležinkelio stoties iki pat Reicho kanceliarijos skendo gėlių ir iškeltų rankų
jūroje. Kai Hitlerio kortežas gėlėmis nuklotu kilimu pasiekė kanceliariją,
ekstazės apimta minia iki užkimimo skandavo toliau. Fiureris net keletą kartų
buvo priverstas išeiti į balkoną ir pamojuoti – kiekvieną kartą išvydusi savo
lyderį minia prapliupdavo ovacijomis ir susižavėjimo klyksmais409.
 Kai prieš du mėnesius Hitleris išvyko į frontą, o Berlyne buvo paskelbta apie
karą Vakarų fronte, Vokietijos sostinėje stojo nerimastinga tyla. Jokiais
džiūgavimais net nekvepėjo, nes žmonės nepamiršo, kuo baigėsi ankstesnis
karas, ir baiminosi Sąjungininkų bombonešių antskrydžių. Tačiau priešingai
visoms niūrioms prognozėms, didžioji kaimynė Prancūzija buvo parklupdyta vos
per šešias savaites. I pasaulinio karo veteranai buvo apstulbinti pergalės greičio.
Momentų, kai tvyrojusią įtampą keitė visuotinis palengvėjimo jausmas, buvo ir
anksčiau. Nacionalinio pasididžiavimo bangos Vokietijoje nuvilnijo ir po
Austrijos anšliuso, ir po Miuncheno susitarimo, tačiau šįkart kilusi euforija buvo
neprilygstama, nes pergalė buvo neįtikėtina, su niekuo nepalyginama. „Jeigu
Adolfo Hitlerio garbinimas galėjo būti dar didesnis, jis tapo realybe tą dieną, kai
jis grįžo į Berlyną“, – komentavo vienas provincijos žurnalistas. „Tokios didybės
akivaizdoje nublanksta visos smulkmenos ir murmėjimai“, – antrino kitas. Netgi
režimo oponentai negalėjo atsispirti pergalingam triumfui. Įsitikinimas, kad
galutinė pergalė šalia, kad karas bus baigtas tą pačią vasarą, buvo visuotinis.
Kaip ir karo pabaigos troškimas – tiek tų, kurie už, tiek tų, kurie prieš nacius.
Anglija dar nepasidavė? Tegu apsigalvoja, nes bus akimirksniu parklupdyta – tai
buvo vienintelis kartas Trečiojo Reicho istorijoje, kai vokiečiai užsidegė
natūralia karo karštlige410.

21-erių studentė Lore Walb dar gegužės 21 d., po pirmųjų vermachto

pergalių Vakaruose, dienoraštyje apie Hitlerį rašė: „Tik dabar mes galime
įvertinti savo fiurerio didybę. Jis įrodė esąs genialus valstybės vadovas, o dabar
paaiškėjo, kad yra ne mažiau genialus karvedys... Su šiuo fiureriu karas gali
pasibaigti tiktai pergale! Visi tuo tvirtai tiki.“ „Mūsų karinių pajėgų garbinimas
yra beribis, – rašoma SS Saugumo tarnybos gegužės 23 d. ataskaitoje, – jį jaučia
netgi tie, kurie kampanijos pradžioje neslėpė skepticizmo.“ „Belgijos
kapituliacija sukėlė didžiulį gyventojų entuziazmą“, o kai vokiečių kareiviai
įžygiavo į Paryžių, „entuziazmas visuose Reicho kampeliuose pakilo iki niekada
nematyto lygio. Audringos, triukšmingos, linksmybių kupinos demonstracijos su
emocionaliomis scenomis daugelyje miestų aikščių ir gatvių“, – plūdo raportai.
„Kyla įspūdis, – skelbė raportas birželio 20 d., – kad dabartinis entuziazmas jau
nebegali būti didesnis, tačiau su kiekviena šviežia naujiena gyventojų
džiaugsmas yra dar intensyvesnis, dar išraiškingesnis.“ Ph. Petaino mestas baltas
rankšluostis virto masinėmis demonstracijomis didžiausiuose Vokietijos
miestuose. Tai buvo didžiausia šventė Trečiojo Reicho istorijoje, tai buvo
didžiausio triumfo akimirka, tai buvo didžiausia Hitlerio pergalė – fiureris
pasiekė aukščiausią savo karjeros viršūnę.
 Liepos 19 d. Reichstage vyko šventė šiai pergalei pažymėti. Hitleris pasakojo
apie karo eigą, liaupsino karo vadus. Žuvusių aukštųjų karininkų vietos buvo
demonstratyviai paliktos tuščios ir papuoštos vainikais, o dalyvaujančių generolų
laukė staigmena. Viduryje savo daugiau nei dvi valandas trukusios kalbos
fiureris surengė „maršalatą“. Kaip Napoleonas 1804 m. aštuoniolikai generolų
suteikė maršalo laipsnį, taip dabar Hitleris vardijo dvylikos generolų, pakeliamų
į feldmaršalus, pavardes ir kiekvienam iš jų asmeniškai saliutavo. Feldamaršalais
tapo visų trijų armijos grupių vadai: Fedoras Bockas, Ritteris von Leebas ir
Gerdas von Rundstedtas, OKW štabo viršininkas Wilhelmas Keitelis, OKH
vyriausiasis vadas Waltheris von Brauchitschas, keturi lauko armijų vadai:
Güntheris von Kluge, Erwinas von Witzlebenas, Waltheris von Reichenau ir
Wilhelmas Listas bei trys liuftvafės vadai: Erhardas Milchas, Hugo Sperrle bei
Albertas Kesselringas. Hermannas Göringas gavo ypatingą naujai įsteigtą
reichsmaršalo laipsnį, iškeliantį jį rangu aukščiau už kitus[1]. OKH štabo
viršininkas Franzas Halderis nepateko į garbingąjį sąrašą (manoma, kad dėl
opozicijos Hitleriui Vakarų kampanijos išvakarėse) ir buvo pakeltas tik vienu
laipsniu411. Be maršalų, tą dieną aukštesnius laipsnius gavo dar šešiolika
generolų, keturi iš jų – Georgas von Küchleris, Ewaldas von Kleistas,
Maximilianas von Weichsas ir Ernstas Buschas – vėliau taip pat gaus
inkrustuotas brangakmeniais maršalų lazdeles. Iki tol maršalo laipsnis
Vokietijoje buvo suteikiamas itin retai. Vokietijos kaizeris per visą I pasaulinį
karą į feldmaršalus pakėlė tik penkis karininkus, šio laipsnio negavo netgi
legendinis E. Ludendorffas. Iki 1940 m. liepos 19 d. Vokietijoje buvo tik keturi
gyvi feldmaršalai ir tik vienas iš jų – H. Göringas ėjo aktyvią karinę tarnybą[2].

Netikėtą Hitlerio gestą, kai per dieną vietoj vieno maršalo atsirado net
vienuolika, nemažai istorikų vertina kaip bandymą sumenkinti aukščiausio
armijos laipsnio rangą – kuo daugiau feldmaršalų, tuo mažesnė reali jų įtaka ir
galia. Vienas iš pagerbtųjų, W. Keitelis, Niurnberge savo psichologui sakė: „Aš
neturėjau jokios įtakos. Mano feldmaršalo laipsnis buvo tik pavadinimas. Aš
neturėjau karinių pajėgų, jokios valdžios – mano darbas buvo tik vykdyti
Hitlerio įsakymus. Aš buvau susaistytas jam duotos priesaikos.“ Britų istorikas
Liddellis Hartas apie Hitlerio generolus rašė: „Ironiška, bet didžiulis jų indėlis
istorijai tik dar labiau silpnino jų pozicijas. Pasaulio akyse visas triumfas atiteko
Hitleriui, pergalių laurai puošė jo, ne jų pečius.“412 Ko gero, tiesos šiuose
žodžiuose yra nemažai. Napoleonas Bonapartas irgi surengė maršalatą
norėdamas užsitikrinti armijos lojalumą. Hitleriui patiko senoviniai imperatoriški
gestai ir jis savo generolus galėjo atleisti nuo mokesčių, dovanoti jiems dvarų ir
kitokio turto, tačiau visiškai gali būti, kad tokią šventę jis surengė tiesiog
norėdamas pasidžiaugti įspūdinga pergale ir atsidėkoti tiems, kurie padėjo ją
pasiekti. Iš viso per II pasaulinį karą Trečiajame Reiche feldmaršalo laipsnį gaus
26 karininkai – taigi triumfas Prancūzijoje sukūrė beveik pusę jų, o iki karo
pabaigos dar buvo likę net penkeri metai.

Hitleris tuo metu manė, kad karą jau laimėjo, bent jau Vakaruose. Jis ne tik
grįžo prie grandiozinių architektūros projektų, bet ir įsakė sumažinti vermachto
divizijų skaičių nuo 155 iki 120[3]. Tiesa, fiureris įsakė padvigubinti šarvuotųjų
divizijų skaičių, o jo žvilgsnis vis labiau krypo į Rytus, kur smaginosi Stalinas. Iš
Vakarų fronto į pasienį su Tarybų Sąjunga nedelsiant buvo permesta 17
divizijų413.

Šiame 1940 m. karštos vasaros taške mums reikia sustoti. Pirmąją kelionės
per II pasaulinį karą dalį mes baigiame ten, kur ir pradėjome, tik aplinkybės
pasikeitė. Pradžioje džiaugsmo ir pergalės euforijos buvo pripildytos Paryžiaus
gatvės, o Vokietijoje vykusios demonstracijos buvo tik desperatiškas bandymas
protestuoti prieš pažeminimą. Dabar istorija apsuko ratą. Per dvidešimt metų tie,
kurie buvo viršuje, atsidūrė apačioje, tie kurie buvo apačioje, atsidūrė viršuje.
Hitleris pažadėjo atkurti Vokietijos didybę ir pažadą ištesėjo. Hitleris pažadėjo
suvienyti visus Europos vokiečius ir pažadą ištesėjo. Hitleris pažadėjo sunaikinti
Versalio neteisybes ir pažadą ištesėjo. Tačiau kažkas šioje pažadų vykdymo
misijoje pasisuko ne taip. Paskutinė „Versalio liekana“, kurią jis norėjo
sunaikinti, buvo Lenkija – už šį norą jis sumokėjo dvigubai. Jis buvo priverstas
sudaryti taiką su tikrąja, didžiausia ir patologiškai nekenčiama prieše – Tarybų
Sąjunga, o už šį „nedidelį teisybės atkūrimą“ Vakarų sąjungininkai paskelbė
Vokietijai karą. Nuo to momento tai buvo ne tik Hitlerio karas. Tą dieną, kai
vermachto kareiviai įžygiavo į Paryžių, Kremlius pateikė ultimatumą Lietuvai.
Dar po dviejų dienų tokius pat ultimatumus gaus Latvija ir Estija, tą patį mėnesį
Besarabiją Stalinui turės atiduoti Rumunija. Kol Hitleris kūrė savo imperiją
triukšmingai kariaudamas, Stalinas atstatinėjo savąją sėdėdamas kabinete.
Sovietų caras pasirinko patį tinkamiausią laiką, tačiau prie jo grobuoniško
grybšnio Rytuose mes būtinai sugrįšime.

Sutriuškindamas Prancūziją, Hitleris laimėjo karą, kurio iš pradžių

neplanavo. Jis manė, kad Britanija, likusi be sąjungininkės, bus priversta
pasitraukti iš žaidimo. Manė, kad dabar, tapęs Europos tvirtovės valdovu, jis
galės grįžti prie tikrųjų savo svajonių, prie tikrųjų ir didžiausių savo tikslų.
Hitlerio logika buvo paprasta – kodėl Didžioji Britanija turėtų tęsti beviltišką
karą, jeigu be jokių pastangų gali sudaryti taiką ir, skirtingai negu Lenkija,
Prancūzija bei kitos šalys, likti laisva, nepriklausoma ir vis dar ta pati didžiausia
pasaulio imperija? Iš tikrųjų, kodėl? Bergždžiai laukęs britų pasiūlymų beveik
mėnesį, liepos 19 d. Reichstage pasveikinęs naujuosius feldmaršalus, fiureris
kreipėsi į Britaniją pats: „Šią akimirką aš laikau savo sąžinės pareiga dar kartą
apeliuoti tiek į Didžiosios Britanijos, tiek į kitų šalių sveiką protą ir
supratingumą. Manau, kad mano padėtis leidžia kreiptis su tokiu raginimu,
kadangi esu ne nugalėtasis, prašantis išmaldos, aš esu nugalėtojas, kalbantis
sveiko proto vardu. Aš nematau priežasties, kodėl karas turėtų tęstis.“414

Mes turime sustoti dar prieš W. Churchillio atsakymą, nes Londono

vyriausybėje jau kuris laikas vyko mūšis dėl „Britanijos mūšio“. Prieš tris dienas
iki savo taikos pasiūlymo, tam atvejui, jeigu Londonas jį atmestų, Hitleris
pasirašė direktyvą Nr. 16 apie pasiruošimą invazijai ir karinių pajėgų
išsilaipinimui Anglijoje, tačiau direktyvos preambulė mirgėjo abejonėmis: „jei
bus būtina“, „jeigu prireiks“414. Mes turime sustoti dėl to, kad 1940 m. liepos 31
d., kai „Britanijos mūšis“ vyko tik W. Churchillio vaizduotėje, aukščiausi
Vokietijos karo vadai konferencijoje Oberzalcburge kalbėjo ne tik apie Angliją.
Po jos F. Halderis dienoraštyje užrašė fiurerio nubrėžtas gaires: „Sutriuškinus
Rusiją, žlugs paskutinė Anglijos viltis. Vokietija tada taps Europos ir Balkanų
šeimininke. Sprendimas: Rusijos sunaikinimas turi būti įtrauktas į mūsų kovą.
1941 m. pavasarį. Kuo greičiau Rusija bus sutriuškinta, tuo geriau... Jei
pradėsime 1941 m. gegužę, turėsime penkis mėnesius darbui užbaigti.“416

Pakilęs virš Europos erelis laikė save jos valdovu. Banginis Vakaruose jį
domino kur kas mažiau nei meška Rytuose, bet ar gali jis laimėti šią kovą prieš
abu iš karto? Hitleris perrašė istoriją, tačiau nesugebėjo sustabdyti jos
palankiausiame sau taške – kai ratas dar kartą apsisuks, Paryžius nebus
Germanijos šešėlis. Triumfo arka ir Eifelio bokštas, Dievo Motinos katedra ir
Eliziejaus laukai stovės ten, kur stovėję, o Berlynas skendės griuvėsiuose.
Vokietijos sostinę iš tikrųjų teks perstatyti, bet ne pagal Hitlerio eskizus, užtat
karo liepsnose skendinčią Europą jis suprojektavo puikiai.

Prancūzijos kapituliacijos dieną Hitleris A. Jodliui ir W. Keiteliui pareiškė,

kad lyginant su tuo, kas buvo pasiekta Vakaruose, „kampanija prieš Rusiją bus
tik vaikų žaidimas (vok. Sandkastenspiel)“417. Žinoma, sukeitus dėmenis
vietomis, jų suma nesikeičia, tačiau tai, dėl ko II pasaulinis karas taps didžiausiu,
visa apimančiu pasauliniu įvykiu žmonijos istorijoje, laukė ateityje. Mes
baigiame savo kelionę stotelėje, nuo kurios iki galutinio tikslo dar labai toli. Tą
vasarą mūšiai prislopo, bet įvykiai buvo svarbūs, o sprendimai lemtingi. Hitleris
sukeitė dėmenis vietomis, nes tada dar nežinojo, kad, palyginti su tuo, kas
prasidės šiame kare netrukus, viskas, kas nutiko iki tol, tikrai atrodys kaip „vaikų
žaidimas“.
[1] 1940 m. liepos 19 d. H. Göringas taip pat tapo vieninteliu, II pasaulinio karo
metu gavusiu Geležinio kryžiaus Didįjį kryžių. Jis buvo įsteigtas ne drąsiems
kareiviams, o štabo karininkams „už išskirtinius strateginius sprendimus“.
Įdomu, kad apdovanojimo originalas buvo susprogdintas per antskrydį Berlyne,
tačiau pasiduodamas Sąjungininkams 1945 m. H. Göringas su savimi turėjo
platininę jo kopiją.
[2] W. Blombergas buvo priverstas atsistatydinti, o kiti du – paskutinis Bavarijos
karališkasis princas Rupprechtas ir Augustas von Mackensenas buvo garbaus
amžiaus sulaukę I pasaulinio karo vadai.
[3] 20 iš 35 paleidžiamų divizijų turėjo būti išformuotos taip, kad, iškilus reikalui,

galėtų būti vėl skubiai surinktos.

 Šaltiniai
Versalio sutartis – Naujosios Europos vizija ir „taika visiems laikams“
1. John Keegan, „When the guns fell silent: the Belgian battlefield where the seeds of German revenge
were sown“. Daily Telegraph (1988): 23.
2. Matthew White, „Source List and Detailed Death Tolls for the Twentieth Century Hemoclysm“,
http://users.erols.com/mwhite28/warstat1.htm. Ši interneto svetainė nurodo, apvalina ir apibendrina
visus skirtingų šaltinių, leidinių ir istorikų pateikiamus statistinius duomenis apie XX a. žmonių
nuostolius didžiausiose katastrofose ir karuose.
3. Gerhard L. Weinberg, A World at Arms. A Global History of World War II, Second ed. (New York:
Cambridge University Press, 2005), 9.
4. Margaret Macmillan, Peacemakers: Six Months That Changed the World (London: John Murray
(Publishers), 2001), 167.
5. A. J. P Taylor, The Origins of the Second World War (London: Penguin Books, 1991), 45.
6. Ten pat, 46.
7. Ten pat, 48.
8. Laurence Rees, THE NAZIS. A Warning from history (London: BBC Books, 2005), 15.
9. Klaus Schwabe, Woodrow Wilson, Revolutionary Germany, and Peacemaking, 1918–1919:
Missionary Diplomacy and the Realities of Power (Chapel Hill and London, 1985), 156.
10. John Keegan, Atlas of World War 2 (London: Collins, 2006), 14.
11. Maynard Keynes, „The Economic Consequences of the Peace“ (1920),
http://www.gutenberg.org/files/15776/15776-h/15776-h.htm.
12. J. M. Keynes, Two Memoirs: Dr. Melchior, A Defeated Enemy, and My Early Beliefs. (London1949),
61-62.
13. White, „Source List and Detailed Death Tolls for the Twentieth Century Hemoclysm“.
14. A. J. Grant, Harold Temperley, Europe in the Nineteenth and Twentieth Centuries (1952). Knygos
ištrauka cituojama interneto puslapyje: http://www.spartacus.schoolnet.co.uk/FWWversailles.htm
15. P. Rowland, Lloyd George (London, 1975), 463–469.
16. Macmillan, Peacemakers: Six Months That Changed the World, 171.
17. Ten pat, 173.
18. Ten pat, 238.
19. C. P. Scot, The Political Diaries of C. P. Scot, 1911–1928, ed. T. Wilson (London, 1970), 386.
20. T. Komarnicki, Rebirth of the Polish Republic: A Study of Diplomatic History of Europe, 1914–1920
(London, 1957), 356.
21. Macmillan, Peacemakers: Six Months That Changed the World, 252.
22. Keegan, Atlas of World War 2, 14.
23. Ruth Henig, Versailles and After, 1919–33 (Routledge, 1995), 30.
24. Ten pat.
25. Macmillan, Peacemakers: Six Months That Changed the World, 144.
26. Ten pat, 300.
27. Ten pat.
28. C. S Maier, Recasting Bourgeois Europe (Princeton, 1975), 701–702.
29. P. Mantoux, The Delibarations of Council of Four, trans. A.S. Link, 2 vols. (Princeton, New Jersey,
1992), 288, vol. 1.
30. Macmillan, Peacemakers: Six Months That Changed the World, 300.
31. Henig, Versailles and After, 1919–33, 27; Macmillan, Peacemakers: Six Months That Changed The
World, 313.
32. Henig, Versailles and After, 1919–33, 23.
33. Macmillan, Peacemakers: Six Months That Changed the World, 183.
34. Henig, Versailles and After, 1919–33, 23.
35. Ten pat, 52.
36. Taylor, The Origins of the Second World War, 50.
37. Macmillan, Peacemakers: Six Months That Changed the World, 217.
38. Henig, Versailles and After, 1919–33, 25.
39. Macmillan, Peacemakers: Six Months That Changed the World, 229.
40. Richard Blanke, Orphans of Versailles: The Germans in Western Poland 1918–1939 (University of
Kentucky Press, 1993), 244. Dėl Lenkijos valdžios veiksmų po koridoriaus sukūrimo vokiečių
populiacija nuo 42,5% (421 029 gyventojų) 1910 m. nukrito iki 18,8% 1921 m. Dar po dešimtmečio
vokiečių koridoriuje sumažėjo iki 70 000, ir jie čia nebesudarė nė 10%.
41. Henig, Versailles and After, 1919–33, 25; Macmillan, Peacemakers: Six Months That Changed the
World, 229.
42. Henig, Versailles and After, 1919–33, 25.
43. Henig, Versailles and After, 1919–33, 30.
44. Macmillan, Peacemakers: Six Months That Changed The World, 498.
45. D. Perman, The Shaping of the Czechoslovak State: A Diplomatic History of the Boundaries of
Czechoslovakia (Leiden, 1962), 220–221.
46. Henig, Versailles and After, 1919–33, 29.
47. Macmillan, Peacemakers: Six Months That Changed The World, 259.
48. Ten pat, 188.
49. Jörg Friedrich, „Von deutschen Schulden“. Berliner Zeitung (1999-10-09).
50. Macmillan, Peacemakers: Six Months That Changed The World, 191.
51. Ten pat, 171.
52. Ten pat, 194.
53. Ten pat, 195.
54. „Edward Mandel House Papers“, in Yale University Library, New Haven. House’o dienoraštis, 1919-
02-21
55. P. M. Burnett, Reparation at the Paris Conference from Standpoint of the American Delegation, 2
vols. (New York, 1965), 34, vol. I.
56. Ten pat, 33, vol. I.
57. Macmillan, Peacemakers: Six Months That Changed The World, 197.
58. Burnett, Reparation at the Paris Conference from Standpoint of the American Delegation, 4–8, 21,
vol. I.
59. D. P. Silverman, Reconstructing Europe After the Great War (Cambridge, Massachusetts, 1982), 39.
60. Henig, Versailles and After, 1919–33, 21.
61. Ten pat.
62. Burnett, Reparation at the Paris Conference from Standpoint of the American Delegation, 777, vol. I.
63. Macmillan, Peacemakers: Six Months That Changed the World, 203.
64. Taylor, The Origins of the Second World War, 69–70.
65. Weinberg, A World at Arms. A Global History of World War II, 16.
66. Macmillan, Peacemakers: Six Months That Changed the World, 203.
67. Keegan, Atlas of World War 2, 14.
68. „Infliacijos skaičiuoklė“, http://www.westegg.com/inflation/.
69. Macmillan, Peacemakers: Six Months That Changed the World, 203.
70. Keynes, „The Economic Consequences of the Peace“.
71. R. Skidelsky, John Maynard Keynes: A Biography, 2 vols. (London, 1983), 384–391, vol. I.
72. S. A. Schuker, The End of French Predominance in Europe: the Financial Crisis of 1924 and the
Adoption of the Dawes Plan (Chapel Hill, North Carolina, 1976), 296.
73. Taylor, The Origins of the Second World War, 70.
74. Grant, Europe in the Nineteenth and Twentieth Centuries, 54, vol. 2
 75. Taylor, The Origins of the Second World War, 70–71.
76. Ten pat, 73–74.
77. Mantoux, The Delibarations of Council of Four, 473, vol. 2.
78. Macmillan, Peacemakers: Six Months That Changed the World, 475.
79. Ten pat.
80. E. Eyck, A History of Weimar Republic, 2 vols. (New York, 1970), 98, vol. 1.
81. Schwabe, Woodrow Wilson, Revolutionary Germany, and Peacemaking, 1918–1919: Missionary
Diplomacy and the Realities of Power, 336.
82. P. Kruger, German Dissapointment and Anti-Western Resentment, 1918–1919, ed. H. J. Schroder
(Providence And Oxford, 1993), 323–335.
83. Macmillan, Peacemakers: Six Months That Changed The World, 475–476.
84. Ten pat, 476.
85. H. Holborn, Diplomats and Diplomacy in the Early Weimar Republic, ed. G. A. Craig and F. Gilbert,
The Diplomats, 1919–1939 (New York, 1963), 141.
86. Mantoux, The Delibarations of Council of Four, 462, 59–75, vol. 2.
87. A. Luckau, The German Delegation at the Paris Peace Conference (New York, 1971), 91.
88. K. F. Nowak, Versailles (London, 1928), 266.
89. Mantoux, The Delibarations of Council of Four, 513.
90. K. K. Eubank, Paul Cambon: Master Diplomatist (Norman, Oklahoma, 1960), 193.
91. E. M. House, The Intimate Papers of Colonel House Arranged as a Narrative by Charles Seymour, 4
vols. (Boston and New York, 1926-1928), 487, vol. 4.
92. K. Epstein, Matthias Erzberger and the Dilemma of German Democracy (New York, 1971), 388–
389.
93. S. A. Schuker, American „Reparations“ to Germany, 1919–1933: Implications for the Third-World
Debt Crisis (Princetown, 1988), 12.
94. J. Keyger, Raymond Poincare (Cambridge, 1997), 271.
95. Ian Kershaw, Hitler, 1889–1936: Hubris (London and New York, 1998), 148–153.
96. Macmillan, Peacemakers: Six Months That Changed The World, 489.
97. Ten pat.
98. Taylor, The Origins of the Second World War, 48.
99. Ten pat, 87.
100. Ten pat, 97.
101. Macmillan, Peacemakers: Six Months That Changed the World, 492.
102. Taylor, The Origins of the Second World War, 75.
103. Weinberg, A World at Arms. A Global History of World War II.
104. Henig, Versailles and After, 1919–33, 31.
105. Macmillan, Peacemakers: Six Months That Changed the World, 486.
106. Ten pat, 492.
107. Henig, Versailles and After, 1919–33, 32.
108. Taylor, The Origins of the Second World War, 64.
109. Ten pat.
110. Henig, Versailles and After, 1919–33, 46.
111. Taylor, The Origins of the Second World War, 92.
112. Macmillan, Peacemakers: Six Months That Changed the World, 491.
113. Ten pat, 492.
114. Taylor, The Origins of the Second World War, 48.
115. Macmillan, Peacemakers: Six Months That Changed the World, 208.
116. The Economist (1999-12-31).
117. Macmillan, Peacemakers: Six Months That Changed the World, 493.

Hitlerio šuolis į valdžią

 1. E. H. Schwaab, Hitler’s Mind: a Plunge into madness (New York, 1992), 29.
2. Ian Kershaw, Hitler (London: Penguin Books, 2008), 58.
3. Ten pat, 55.
4. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 21.
5. Ten pat, 23–24.
6. Joachim Fest, The Face of the Third Reich (Penguin Books, 1972), 115.
7. Ten pat, 208–211.
8. Kershaw, Hitler, 108.
9. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 26.
10. Keegan, Atlas of World War 2, 14.
11. Kershaw, Hitler, 118.
12. Ten pat, 131.
13. Philip Gavin, „The Rise of Adolf Hitler“.
http://www.historyplace.com/worldwar2/riseofhitler/index.html. Chapter: Hitler on Trial for Treason
- February 26, 1924.
14. Nazism: A Documentary Reader 1919–45, ed. Jeremy Noakes and Geoffrey Prindham (University of
Exeter Press, 1984), Vol. 1, 35.
15. Kershaw, Hitler, 136.
16. Ten pat, 145.
17. Ten pat, 147–48.
18. Ten pat, 148; BBC, „Hitler dodged taxes, expert finds“.
http://news.bbc.co.uk/1/hi/world/europe/4105683.stm.
19. D. Orlow, The History of the Nazi Party: Volume I, 1919–1933 (Newton Abbot, 1973), 49.
20. Ten pat, 52–53.
21. Richard Overy, The Dictators: Hitler’s Germany, Stalin’s Russia (Penguin Books, 2005), 31.
22. Ten pat, 17.
23. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 14.
24. Kershaw, Hitler, 89.
25. Ten pat, 171.
26. David F. Crew, Hitler and the Nazis. A History in documents (New York: Oxford University Press,
2005), 44.
27. Augis Evertas, Adolfas Hitleris: vadizmo struktūra (Kaunas: Europa, 1995), 85.
28. Overy, The Dictators: Hitler’s Germany, Stalin’s Russia, 19.
29. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 33.
30. Gavin, „The Rise of Adolf Hitler“. Chapter: Germans Elect Nazis.
31. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 15.
32. P Stachura, Gregor Strasser and the Rise of Nacizm (London, 1983), 38.
33. Kershaw, Hitler, 201.
34. Ten pat, 165.
35. Orlow, The History of the Nazi Party: Volume I, 1919–1933, 135–136, 43.
36. Kershaw, Hitler, 194.
37. Ten pat, 196.
38. Overy, The Dictators: Hitler’s Germany, Stalin’s Russia, 44.
39. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 36.
40. Kershaw, Hitler, 202.
41. Gavin, „The Rise of Adolf Hitler“. Chapter: Germans Elect Nazis.
42. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 38.
43. Overy, The Dictators: Hitler’s Germany, Stalin’s Russia, 44.
44. Ten pat, 45.
45. Kershaw, Hitler, 204.
46. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 38.
47. Gavin, „The Rise of Adolf Hitler“. Chapter: Germans Elect Nazis.
 48. Ten pat. Chapter: „Success and a Suicide“.
49. Kershaw, Hitler, 218–222; Gavin, „The Rise of Adolf Hitler“. Chapter: „Success and a Suicide“.
50. Gavin, „The Rise of Adolf Hitler“. Chapter: „Hitler Runs for President“.
51. Kershaw, Hitler, 227.
52. Ten pat.
53. Ten pat, 228.
54. Otto Meissner, Staatssekretar (Hoffmann und Campe Verlag, 1950), 240.
55. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 40.
56. Kershaw, Hitler, 229.
57. Ten pat, 238.
58. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 41.
59. Gavin, „The Rise of Adolf Hitler“. Chapter: „The Republic Collapses“.
60. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 43.
61. Gavin, „The Rise of Adolf Hitler“. Chapter: „The Republic Collapses“.
62. Kershaw, Hitler, 245.
63. Gavin, „The Rise of Adolf Hitler“. Chapter: „The Republic Collapses“.
64. Kershaw, Hitler, 248.
65. Gavin, „The Rise of Adolf Hitler“. Chapter: „The Republic Collapses“.
66. Kershaw, Hitler, 249–255; Gavin, „The Rise of Adolf Hitler“. Chapter: „The Republic Collapses“.
67. Gavin, „The Rise of Adolf Hitler“. Chapter: „Hitler Named Chancellor“.
68. Ten pat, „Hitler Named Chancellor“.
69. Kershaw, Hitler, 262.
70. Gavin, „The Rise of Adolf Hitler“. Chapter: „Hitler Named Chancellor“.
71. Kershaw, Hitler, 259.
72. Gavin, „The Rise of Adolf Hitler“. Chapter: „Hitler Named Chancellor“.

Ein Volk, ein Reich, ein Führer

1. Kershaw, Hitler, 274–275.
2. Ten pat, 275.
3. Gavin, „The Rise of Adolf Hitler“. Chapter: The Reichstag Burns.
4. Ten pat. Chapter: The Reichstag Burns.
5. Tony Paterson, „Historians find ‘proof’ that Nazis burnt Reichstag“. Telegraph.co.uk,
http://www.telegraph.co.uk/news/worldnews/europe/germany/1310995/Historians-find-proof-that-
Nazis-burnt-Reichstag.html.
6. Richard J. Evans, The Third Reich in Power (Penguin Books, 2006), 11.
7. Gavin, „The Rise of Adolf Hitler“. Chapter: The Reichstag Burns.
8. Richard Overy, The Penguin Historical Atlas of the Third Reich (Penguin Books, 1996), 34.
9. Gavin, „The Rise of Adolf Hitler“. Chapter: The Reichstag Burns.
10. Kershaw, Hitler, 277.
11. Gavin, „The Rise of Adolf Hitler“. Chapter: The Reichstag Burns.
12. Kershaw, Hitler, 277.
13. Gavin, „The Rise of Adolf Hitler“. Chapter: Hitler Becomes Dictator.
14. Kershaw, Hitler, 280.
15. Ten pat, 281–282.
16. Gavin, „The Rise of Adolf Hitler“. Chapter: Hitler Becomes Dictator.
17. Kershaw, Hitler, 282.
18. Dietrich Schwanitz, Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus (Vilnius: Tyto alba, 2001), 206.
19. Evans, The Third Reich in Power, 20.
20. Ten pat, 21.
21. Ten pat, 22.
22. Kershaw, Hitler, 302–303.
23. Ten pat, 304.
24. Evans, The Third Reich in Power, 25.
25. Ten pat, 26.
26. Kershaw, Hitler, 305.
27. Evans, The Third Reich in Power, 26.
28. Ten pat, 27.
29. Ten pat, 28.
30. David Irving, Hitler’s War and the War Path (Parforce UK Ltd, 2001), 26.
31. Evans, The Third Reich in Power, 29.
32. Philip Gavin, „The Triumph of Adolf Hitler“,
http://www.historyplace.com/worldwar2/triumph/index.html. Chapter: Night of the Long Knives.
33. Kershaw, Hitler, 307.
34. Ten pat, 308.
35. Irving, Hitler’s War and the War Path, 27.
36. Kershaw, Hitler, 308.
37. Evans, The Third Reich in Power, 30; Irving, Hitler’s War and the War Path, 27.
38. Evans, The Third Reich in Power, 31.
39. Irving, Hitler’s War and the War Path, 27–28.
40. Kershaw, Hitler, 309–310.
41. Irving, Hitler’s War and the War Path, 28–29.
42. Kershaw, Hitler, 310.
43. Ten pat, 311.
44. Ten pat, 311–312.
45. Irving, Hitler’s War and the War Path, 31.
46. Gavin, „The Triumph of Adolf Hitler“. Chapter: Night of the Long Knives – June 30, 1934.
47. Evans, The Third Reich in Power, 39–40.
48. Simon Sebag Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 2004 ed. (London: Phoenix, 2003), 134.
49. Kershaw, Hitler, 313.
50. Irving, Hitler’s War and the War Path, 32.
51. Evans, The Third Reich in Power, 37.
52. Ten pat, 38.
53. Kershaw, Hitler, 315.
54. Ten pat, 313.
55. Evans, The Third Reich in Power, 41.
56. Kershaw, Hitler, 318.
57. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 50–51.
58. Kershaw, Hitler, 318.
59. William L. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 1990 ed. (New York, 1959), 229.
60. Gavin, „The Triumph of Adolf Hitler“. Chapter: „Triumph of the Will“.
61. Kershaw, Hitler, 319.
62. Gavin, „The Triumph of Adolf Hitler“. Chapter: „Triumph of the Will“.
63. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 57–58.
64. Ten pat, 56.
65. Ten pat, 48.
66. Evans, The Third Reich in Power, 467.
67. Irving, Hitler’s War and the War Path, 14.
68. Evans, The Third Reich in Power, 330.
69. Irving, Hitler’s War and the War Path, 21.
70. Evans, The Third Reich in Power, 323.
71. Irving, Hitler’s War and the War Path, 21.
72. Evans, The Third Reich in Power, 333.
 73. Overy, The Dictators: Hitler’s Germany, Stalin’s Russia, 196.
74. H. W. Koch, In the name of the Volk: Political Justice in Hitler’s Germany (London, 1989), 132.
75. E. Bacon, The Gulag at War: Stalin’s Forced Labour System in the Light of the Archives (London,
1994), 28–30.
76. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 58-59.
77. Robert Gellately, The Gestapo and German Society: Enforcing Racial Policy 1933–1945 (Oxford,
1990), 44–46.
78. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 59.
79. „Hitler’s Speeches“. Hitler Historical Museum, http://www.hitler.org/speeches/. Speech of January
30, 1937.
80. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 232.
81. Gavin, „The Triumph of Adolf Hitler“. Chapter: The Berlin Olympics.
82. Ray Furlong, „New future for Nazi stadium“ BBC (2004-07-31),
http://news.bbc.co.uk/2/hi/europe/3942661.stm.
83. Gavin, „The Triumph of Adolf Hitler“. Chapter: The Berlin Olympics.

Į pavojingą zoną įžengiant

1. Ian Kershaw, Hitler (London: Penguin Books, 2008), 364.
2. Richard Overy, The Dictators: Hitler’s Germany, Stalin’s Russia (Penguin Books, 2005), 441.
3. Richard J. Evans, The Third Reich in Power (Penguin Books, 2006), 618.
4. Kershaw, Hitler, 297.
5. Ten pat, 299.
6. David Irving, Hitler’s War and the War Path (Parforce UK Ltd, 2001), 22.
7. Evans, The Third Reich in Power, 618.
8. Kershaw, Hitler, 300.
9. A. J. P Taylor, The Origins of the Second World War (London: Penguin Books, 1991), 111.
10. Augis Evertas, Adolfas Hitleris: vadizmo struktūra (Kaunas: Europa, 1995), 118.
11. Evans, The Third Reich in Power, 623.
12. Ten pat, 626.
13. Kershaw, Hitler, 335.
14. Ten pat, 336.
15. William L. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 1990 ed. (New York, 1959), 286–287.
16. Kershaw, Hitler, 338.
17. Evans, The Third Reich in Power, 629.
18. Laurence Rees, THE NAZIS. A Warning from history (London: BBC Books, 2005), 85.
19. ———, World War Two Behind Closed Doors: Stalin, the Nazis and the West (BBC Books, 2008), 8.
20. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 85–86.
21. Ten pat, 53.
22. Evans, The Third Reich in Power, 630.
23. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 84.
24. H. R. Trevor-Roper, Hitler’s Table Talk 1941–1944 (Enigma Books, 1953), 15.
25. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 84.
26. Evans, The Third Reich in Power, 631.
27. Taylor, The Origins of the Second World War, 120.
28. Ten pat, 121.
29. Ten pat, 128.
30. Evans, The Third Reich in Power, 632.
31. Kershaw, Hitler, 353.
32. Evans, The Third Reich in Power, 633.
33. Philip Gavin, „The Triumph of Adolf Hitler“.
 http://www.historyplace.com/worldwar2/triumph/index.html. Chapter: „Nazis March into the
Rhineland“.
34. William L. Shirer, Berlin Diary, 2004 ed. (Tess Press, 1941), 42–43.
35. Kershaw, Hitler, 355.
36. Evans, The Third Reich in Power, 635.
37. Gavin, „The Triumph of Adolf Hitler“. Chapter: „Nazis March into the Rhineland“.
38. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 293.
39. Taylor, The Origins of the Second World War, 131.
40. Ten pat, 132.
41. Kershaw, Hitler, 356.
42. Ten pat.
43. Evans, The Third Reich in Power, 637.
44. Ten pat., 639.
45. Kershaw, Hitler, 363.
46. Evans, The Third Reich in Power, 639.
47. Hugh Thomas, The Spanish Civil War, 1986 (3rd edition) ed. (London, 1961), 623–631.
48. Herbert Rutlege Southworth, Guernica! Guernica!: A Study of Journalism, Diplomacy, Propaganda
and History (Berkeley, California, 1977).
49. Evans, The Third Reich in Power, 640.
50. Kershaw, Hitler, 370.
51. Ten pat, 371.
52. Ten pat, 387.
53. Gavin, „The Triumph of Adolf Hitler“. Chapter: „Hitler Reveals War Plans“.
54. Kershaw, Hitler, 389.
55. Ten pat, 390.
56. Taylor, The Origins of the Second World War, 171.
57. Kershaw, Hitler, 391.
58. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 91.
59. Kershaw, Hitler, 390.
60. Taylor, The Origins of the Second World War, 175.
61. Kershaw, Hitler, 391–393.
62. Evans, The Third Reich in Power, 643.
63. Kershaw, Hitler, 393.
64. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 95.
65. Kershaw, Hitler, 399.
66. Evans, The Third Reich in Power, 643.
67. Kershaw, Hitler, 394.
68. Ten pat.
69. Evans, The Third Reich in Power, 643.
70. Kershaw, Hitler, 396.
71. Evans, The Third Reich in Power, 644.
72. Kershaw, Hitler, 396, 99.
73. Ten pat, 396–397.
74. Evans, The Third Reich in Power, 645.
75. Kershaw, Hitler, 399.
76. Evans, The Third Reich in Power, 644.
77. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 94.
78. Gavin, „The Triumph of Adolf Hitler“. Chapter: „Hitler Becomes Army Commander”
79. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 87.
80. Nazism: A Documentary Reader 1919–45, ed. Jeremy Noakes and Geoffrey Prindham (University of
Exeter Press, 1984), vol. 2, 263.
81. Ten pat, vol.2 281.
 82. Richard Overy, The Penguin Historical Atlas of the Third Reich (Penguin Books, 1996), 56.
83. Kershaw, Hitler, 361.
84. Overy, The Penguin Historical Atlas of the Third Reich, 56.
85. Ten pat, 57.
86. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 81.
87. Ten pat, 87.
88. Richard Overy, The Origins of the Second World War, 2nd 1998 ed. (1987), 49.
89. Ten pat, 54.
90. ———, The Second World War Experience: Blitzkrieg 1939–1941 (London: Carlton Books, 2008),
14.
91. Overy, The Origins of the Second World War, 52.
92. ———, The Second World War Experience: Blitzkrieg 1939–1941, 15.
93. Taylor, The Origins of the Second World War, 151.
94. Ten pat, 104.
95. Overy, The Penguin Historical Atlas of the Third Reich, 67.

Hitlerio pergalės be šūvių

1. A. J. P. Taylor, The Origins of the Second World War (London: Penguin Books, 1991), 180.
2. David Irving, Hitler’s War and the War Path (Parforce UK Ltd, 2001), 72.
3. Ian Kershaw, Hitler (London: Penguin Books, 2008), 405.
4. Philip Gavin, „The Triumph of Adolf Hitler“,
http://www.historyplace.com/worldwar2/triumph/index.html. Chapter: „Nazis Take Austria“.
5. Taylor, The Origins of the Second World War, 181.
6. Kershaw, Hitler, 405.
7. Irving, Hitler’s War and the War Path, 73.
8. Gavin, „The Triumph of Adolf Hitler“. Chapter: „Nazis Take Austria“.
9. Taylor, The Origins of the Second World War, 182.
10. Ten pat.
11. Richard J. Evans, The Third Reich in Power (Penguin Books, 2006), 650.
12. Taylor, The Origins of the Second World War, 177–178.
13. Kershaw, Hitler, 406.
14. Ten pat, 407.
15. Ten pat, 401.
16. Evans, The Third Reich in Power, 648.
17. Ten pat, 650.
18. Kershaw, Hitler, 407.
19. Irving, Hitler’s War and the War Path, 76.
20. Evans, The Third Reich in Power, 650.
21. Kershaw, Hitler, 408.
22. Irving, Hitler’s War and the War Path, 77.
23. Kershaw, Hitler, 408.
24. Irving, Hitler’s War and the War Path, 77.
25. Ten pat, 77–78.
26. Kershaw, Hitler, 409.
27. Irving, Hitler’s War and the War Path, 77.
28. Evans, The Third Reich in Power, 651.
29. Taylor, The Origins of the Second World War, 187.
30. Evans, The Third Reich in Power, 651.
31. Kershaw, Hitler, 409.
32. Evans, The Third Reichin Power, 651.
33. Kershaw, Hitler, 411.
34. Taylor, The Origins of the Second World War, 186.
35. Ten pat, 187.
36. Ten pat, 184.
37. Evans, The Third Reich in Power, 651; Kershaw, Hitler, 410.
38. Kershaw, Hitler, 410.
39. Evans, The Third Reich in Power, 652.
40. Irving, Hitler’s War and the War Path, 79.
41. Taylor, The Origins of the Second World War, 188.
42. Irving, Hitler’s War and the War Path, 80.
43. Kershaw, Hitler, 411.
44. Evans, The Third Reich in Power, 652.
45. Kershaw, Hitler, 411.
46. Irving, Hitler’s War and the War Path, 81.
47. Evans, The Third Reich in Power, 653.
48. Kershaw, Hitler, 412.
49. Irving, Hitler’s War and the War Path, 81.
50. Kershaw, Hitler, 413–414.
51. Evans, The Third Reich in Power, 663.
52. Laurence Rees, THE NAZIS. A Warning from history (London: BBC Books, 2005), 100.
53. Evans, The Third Reich in Power, 657, 661.
54. Kershaw, Hitler, 414.
55. Rees, THE NAZIS. A Warning from history.
56. Kershaw, Hitler, 424.
57. Evans, The Third Reich in Power, 665, 67; Taylor, The Origins of the Second World War, 194.
58. Taylor, The Origins of the Second World War, 190.
59. Evans, The Third Reich in Power, 667.
60. Taylor, The Origins of the Second World War, 192–193.
61. Ten pat, 193–194.
62. Kershaw, Hitler, 425.
63. Taylor, The Origins of the Second World War, 195–196.
64. Ten pat, 197.
65. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 103.
66. Evans, The Third Reich in Power, 672.
67. Taylor, The Origins of the Second World War, 198.
68. Ten pat, 199.
69. Ten pat, 200–201.
70. Ten pat, 200.
71. Kershaw, Hitler, 430.
72. Taylor, The Origins of the Second World War, 202.
73. Ten pat, 203.
74. Irving, Hitler’s War and the War Path, 91.
75. Taylor, The Origins of the Second World War, 206.
76. Kershaw, Hitler, 426.
77. Taylor, The Origins of the Second World War, 207.
78. Kershaw, Hitler, 427.
79. Irving, Hitler’s War and the War Path, 92.
80. Evans, The Third Reich in Power, 664.
81. Kershaw, Hitler, 427.
82. Evans, The Third Reich in Power, 669.
83. Kershaw, Hitler, 428.
84. Ten pat, 429.
 85. Irving, Hitler’s War and the War Path, 107.
86. Kershaw, Hitler, 431.
87. Ten pat, 432.
88. Taylor, The Origins of the Second World War, 208.
89. James P. Duffy, Vincent L. Ricci, Target Hitler. The Plots to Kill Adolf Hitler (Praeger Publishers,
1992).
90. Klemens von Klemperer, German Resistance Against Hitler: The Search for Allies Abroad, 1938–
1945 (Oxford University Press, 1992), 108.
91. Taylor, The Origins of the Second World War, 209.
92. Kershaw, Hitler, 432.
93. Taylor, The Origins of the Second World War, 211.
94. Kershaw, Hitler, 432.
95. Taylor, The Origins of the Second World War, 215.
96. Ten pat, 216.
97. Kershaw, Hitler, 434–435.
98. Taylor, The Origins of the Second World War, 217.
99. Kershaw, Hitler, 436.
100. Taylor, The Origins of the Second World War, 219.
101. Kershaw, Hitler, 437.
102. Gavin, „The Triumph of Adolf Hitler“. Chapter: „Conquest at Munich“.
103. Kershaw, Hitler, 438.
104. Gavin, „The Triumph of Adolf Hitler“. Chapter: „Conquest at Munich“.
105. Irving, Hitler’s War and the War Path, 113.
106. Kershaw, Hitler, 440.
107. Ten pat, 441.
108. Ten pat.
109. William L. Shirer, Berlin Diary, 2004 ed. (Tess Press, 1941), 115.
110. Evans, The Third Reich in Power, 673.
111. Kershaw, Hitler, 442-43.
112. Gavin, „The Triumph of Adolf Hitler“. Chapter: „Conquest at Munich“.
113. William L. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 1990 ed. (New York, 1959), 411.
114. Evans, The Third Reich in Power, 674.
115. Taylor, The Origins of the Second World War, 229.
116. Ten pat, 230–231.
117. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 420.
118. Richard Overy, The Road to War (Penguin Books, 1999), 103–104.
119. Ten pat, 152.
120. Norman Davies, Europos istorija (Vilnius, 2002), 985.
121. Gavin, „The Triumph of Adolf Hitler“. Chapter: „Nazis Take Czechoslovakia“.
122. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 103.
123. Overy, The Road to War, 57.
124. Ten pat, 58.
125. Evans, The Third Reich in Power, 676.
126. Kershaw, Hitler, 445.
127. Evans, The Third Reich in Power, 678.
128. Ten pat, 680.
129. Hans Roos, A History of Modern Poland from foundation of the State in First World War to the
Presnt Day, 1966 ed. (London, 1961), 154–156.
130. Evans, The Third Reich in Power, 680.
131. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 424.
132. Overy, The Road to War, 57.
133. Evans, The Third Reich in Power, 682.
134. Ten pat.
135. Kershaw, Hitler, 477.
136. Ten pat, 477–478; Gavin, „The Triumph of Adolf Hitler“. Chapter: „Nazis Take Czechoslovakia“.
137. Irving, Hitler’s War and the War Path, 162.
138. Gavin, „The Triumph of Adolf Hitler“. Chapter: „Nazis Take Czechoslovakia“.
139. Evans, The Third Reich in Power, 687.
140. Ten pat, 686.
141. Williamson Murray and Allan R. Millett, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 2001
ed. (Cambridge, Massachusetts and London: The Belknap Press of Harward University Press, 2000),
13.
142. Overy, The Road to War, 63.
143. Evans, The Third Reich in Power, 687.
144. K. Pacner, Osudove okamžiky Československa (Praha, 1997), 270; Martin Gilbert, Atlas of the
Holocaust (1988), 244.
145. Taylor, The Origins of the Second World War, 230.
146. Evans, The Third Reich in Power, 688.
147. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 105.
148. Gavin, „The Triumph of Adolf Hitler“. Chapter: „Nazis Take Czechoslovakia“.
149. Taylor, The Origins of the Second World War, 251.
150. Gavin, „The Triumph of Adolf Hitler“. Chapter: „Nazis Take Czechoslovakia“.
151. Overy, The Road to War, 111.
152. Taylor, The Origins of the Second World War, 253.
153. Dmitri Volkogonov, Stalin. Triumph and Tragedy, trans. Harold Shukman, 2003 ed. (London, 1991),
348.
154. Taylor, The Origins of the Second World War, 196.
155. Ten pat, 205.
156. Ten pat, 206.
157. Ten pat, 214.
158. Ten pat, 224.
159. Overy, The Road to War, 237–238.
160. Volkogonov, Stalin. Triumph and Tragedy, 348.
161. Simon Sebag Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 2004 ed. (London: Phoenix, 2003), 308.
162. Irving, Hitler’s War and the War Path, 163.
163. Juozas Urbšys, Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais (Mintis, 1988), 11.
164. Edvardas Turauskas, Lietuvos nepriklausomybės netenkant (Kaunas: Šviesa, 1990), 30.
165. Ten pat, 32.
166. Urbšys, Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais, 13.
167. Ten pat, 14.
168. Irving, Hitler’s War and the War Path, 164.
169. Daiva Janauskaitė, „Teatro balkonas mena išskirtinius įvykius“. Klaipėda, 2009-03-23.
170. Irving, Hitler’s War and the War Path, 164.
171. Kershaw, Hitler, 481.

Paskutiniai taikos mėnesiai

1. Richard Overy, 1939. Countdown to War. (London: Penguin Books, 2009), 8.
2. Taylor, The Origins of the Second World War, 258.
3. Kershaw, Hitler, 481.
4. Irving, Hitler’s War and the War Path, 164.
5. Taylor, The Origins of the Second World War, 259.
6. Irving, Hitler’s War and the War Path, 164.
 7. Overy, 1939. Countdown to War, 9.
8. Kershaw, Hitler, 481.
9. Ten pat, 482.
10. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 464.
11. Kershaw, Hitler, 482.
12. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 467.
13. Overy, 1939. Countdown to War, 6.
14. ———, The Road to War, 7.
15. Ten pat, 11.
16. Kershaw, Hitler, 482–483.
17. Overy, The Road to War, 12.
18. ———, 1939. Countdown to War, 16.
19. Shirer, Berlin Diary, 141.
20. Overy, The Road to War, 13.
21. Ten pat, 13–14.
22. Ten pat, 6.
23. W. Hagen, Before the Final Solution: Towards a comparative analysis of political anti–Semitism in
interwar Germany and Poland, (1996), 354–360, 70–77.
24. Overy, 1939. Countdown to War, 6–7.
25. ———, The Road to War, 10.
26. Ten pat, 157.
27. Ten pat, 10.
28. Taylor, The Origins of the Second World War, 256.
29. Ten pat, 255–256.
30. Evans, The Third Reich in Power, 689.
31. Taylor, The Origins of the Second World War, 260.
32. Overy, The Road to War, 183.
33. Taylor, The Origins of the Second World War, 262.
34. Overy, The Road to War, 16.
35. Ten pat, 15–16.
36. Taylor, The Origins of the Second World War, 271.
37. Irving, Hitler’s War and the War Path, 195.
38. Kershaw, Hitler, 483.
39. Irving, Hitler’s War and the War Path, 166.
40. Ten pat.
41. Evans, The Third Reich in Power, 690.
42. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 470.
43. ———, Berlin Diary, 133.
44. ———, The Rise and Fall of the Third Reich, 471–475.
45. Kershaw, Hitler, 486–487.
46. Ten pat, 483–484.
47. Irving, Hitler’s War and the War Path, 187.
48. Ten pat, 192.
49. Overy, The Road to War, 65.
50. Ten pat.
51. Ten pat, 238.
52. Ten pat, 240.
53. Irving, Hitler’s War and the War Path, 165.
54. Taylor, The Origins of the Second World War, 256.
55. Ten pat, 288.
56. Ten pat, 276–277.
57. Ten pat, 275.
 58. Ten pat, 279–280.
59. Ten pat, 278.
60. Irving, Hitler’s War and the War Path, 167.
61. Overy, The Road to War, 242.
62. Kershaw, Hitler, 489.
63. Taylor, The Origins of the Second World War, 292.
64. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 505.
65. Irving, Hitler’s War and the War Path, 189–191.
66. Overy, The Road to War, 244.
67. Volkogonov, Stalin. Triumph and Tragedy, 349.
68. Overy, The Road to War, 243.
69. Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 313.
70. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 503.
71. W. S. Churchill, The Second World War. Vol. 1. „The Gathering Storm“ (London-Toronto: Cassell
and Co Ltd, 1950), 391.
72. Overy, The Road to War, 243.
73. Ten pat, 17.
74. Ten pat, 158.
75. Taylor, The Origins of the Second World War, 313.
76. Shirer, The Rise and Fall Of The Third Reich, 536.
77. Overy, The Road to War, 158.
78. Ten pat, 243.
79. Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 314.
80. Viktor Pravdiuk, „Vtoraja mirovaja voina. Den za dnem“ (Rusija, 2005). Serija Nr. 2, 1939 m.
rugsėjis.
81. Irving, Hitler’s War and the War Path, 194–195.
82. Ten pat, 195.
83. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 521.
84. Ten pat.
85. Overy, The Road to War, 68.
86. Volkogonov, Stalin. Triumph and Tragedy, 353–354.
87. Pravdiuk, „Vtoraja mirovaja voina. Den za dnem“. Serija Nr. 1, 1939 m. rugpjūtis.
88. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 524.
89. Pravdiuk, „Vtoraja Mirovaja Voina. Den za dnem“. Serija Nr. 1, 1939 m. rugpjūtis.
90. Volkogonov, Stalin. Triumph and Tragedy, 354.
91. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 527.
92. Irving, Hitler’s War and the War Path, 197.
93. Volkogonov, Stalin. Triumph and Tragedy, 354–355.
94. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 528.
95. Ten pat, 538.
96. Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 315.
97. Kershaw, Hitler, 496.
98. Irving, Hitler’s War and the War Path, 200.
99. Kershaw, Hitler, 497.
100. Ten pat, 497–498.
101. Irving, Hitler’s War and the War Path, 201.
102. Kershaw, Hitler, 488-90.
103. Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 316.
104. Laurence Rees, World War Two Behind Closed Doors: Stalin, the Nazis and the West (BBC Books,
2008), 7–8.
105. Ten pat, 10.
106. Kershaw, Hitler, 499.
107. Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 317.
108. Rees, World War Two Behind Closed Doors: Stalin, the Nazis and the West, 11.
109. Ten pat, 18.
110. Overy, The Road to War, 244.
111. Rees, World War Two Behind Closed Doors: Stalin, the Nazis and the West, 18.
112. Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 318.
113. Rees, World War Two Behind Closed Doors: Stalin, the Nazis and the West, 19.
114. Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 318.
115. Ten pat.
116. Irving, Hitler’s War and the War Path, 199.
117. Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 318.
118. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 542.
119. Rees, World War Two Behind Closed Doors: Stalin, the Nazis and the West, 17.
120. Overy, The Road to War, 247.
121. Kershaw, Hitler, 500.
122. Irving, Hitler’s War and the War Path, 202.
123. Overy, 1939. Countdown to War, 25.
124. Ten pat, 26–27.
125. ———, The Road to War, 160.
126. Ten pat.
127. Ten pat, 116.
128. Ten pat, 160.
129. ———, 1939. Countdown to War, 28.
130. Ten pat, 32.
131. Shirer, Berlin Diary, 147.
132. Overy, The Road to War, 120.
133. Irving, Hitler’s War and the War Path, 204.
134. Ten pat, 205.
135. Kershaw, Hitler, 502.
136. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 549–550.
137. Ten pat, 555.
138. Irving, Hitler’s War and the War Path, 206.
139. Kershaw, Hitler, 503.
140. Overy, 1939. Countdown to War, 36.
141. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 557.
142. Irving, Hitler’s War and the War Path, 206.
143. Kershaw, Hitler, 503.
144. Irving, Hitler’s War and the War Path, 208.
145. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 568.
146. Irving, Hitler’s War and the War Path, 208.
147. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 566.
148. Irving, Hitler’s War and the War Path, 207.
149. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 566.
150. Irving, Hitler’s War and the War Path, 208.
151. Ten pat, 209.
152. Overy, 1939. Countdown to War, 22–23.
153. Ten pat, 50.
154. Ten pat, 52.
155. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 571–572.
156. Kershaw, Hitler, 504.
157. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 573.
158. Kershaw, Hitler, 504.
159. Overy, 1939. Countdown to War, 55.
160. Irving, Hitler’s War and the War Path, 210.
161. Overy, The Road to War, 70.
162. Irving, Hitler’s War and the War Path, 210.
163. Kershaw, Hitler, 505.
164. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 576.
165. Overy, 1939. Countdown to War, 57.
166. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 578.
167. Ten pat, 579.
168. Kershaw, Hitler, 506.
169. Irving, Hitler’s War and the War Path, 212.
170. Overy, 1939. Countdown to War, 38.
171. Ten pat, 57.
172. Ten pat, 56.
173. Irving, Hitler’s War and the War Path, 212.
174. Kershaw, Hitler, 506.
175. Ten pat, 507.
176. Overy, 1939. Countdown to War, 60.
177. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 580.
178. Overy, 1939. Countdown to War, 61.
179. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 581.
180. Overy, 1939. Countdown to War, 62.
181. Irving, Hitler’s War and the War Path, 213.
182. Ten pat.
183. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 587.
184. Irving, Hitler’s War and the War Path, 213.
185. Ten pat, 214.

Lenkijos išprievartavimas
1. Will Fowler, Poland and Scandinavia 1939–1940 (Ian Allan Publishing, 2002), 8.
2. Robert C. Tucker, Stalin in Power: The Revolution from Above, 1929–1941. (New York: Norton,
1992), 612.
3. Richard Overy, 1939. Countdown to War. (London: Penguin Books, 2009), 69.
4. David Irving, Hitler’s War and the War Path (Parforce UK Ltd, 2001), 187.
5. William L. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 1990 ed. (New York, 1959), 599.
6. ———, Berlin Diary, 2004 ed. (Tess Press, 1941), 148–149.
7. „Museum in Gliwice: WHAT HAPPENED HERE?“, http://www.muzeum.gliwice.pl/en/radiostacja/.
8. „Aktion Reinhard Camps“, http://www.deathcamps.org/. Straipsnis: „Reinhardt Heydrich“
9. Steven J. Zaloga, Poland 1939. The Birth of Blitzkrieg. (Oxford: Osprey Publishing, 2002), 39.
10. Irving, Hitler’s War and the War Path, 215.
11. Overy, 1939. Countdown to War, 69.
12. Andrew Roberts, The Storm Of War. A New History of the Second World War (Penguin Books, 2009),
18.
13. Irving, Hitler’s War and the War Path, 215.
14. Ten pat, 196.
15. Zaloga, Poland 1939. The Birth of Blitzkrieg, 30.
16. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 21.
17. Zaloga, Poland 1939. The Birth of Blitzkrieg, 29.
18. Fowler, Poland and Scandinavia 1939–1940, 36, 38.
19. Irving, Hitler’s War and the War Path, 225.
20. Zaloga, Poland 1939. The Birth of Blitzkrieg, 19.
21. Ten pat, 20.
22. T. Zabecki, „1939 September. Poland“.
23. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 17.
24. Ten pat, 18.
25. T. Zabecki, „1939 September. Poland“.
26. Ten pat.
27. Zaloga, Poland 1939. The Birth of Blitzkrieg, 42–43.
28. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 24.
29. Zaloga, Poland 1939. The Birth of Blitzkrieg, 6.
30. Caleb Carr, „Blitzkrieg“. World War 2. 2,194 Days that Changed Everything (2007).
31. Ten pat.
32. Richard J. Evans, The Third Reich at War 1939–1945 (Penguin Books, 2008), 9.
33. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 23.
34. Zaloga, Poland 1939. The Birth of Blitzkrieg, 53.
35. Jochen Böhler, Auftakt zum Vernichtungskrieg. Die Wehrmacht in Polen 1939. (Frankfurt: Fischer
Taschenbuch Verlag, 2006), 144.
36. Zaloga, Poland 1939. The Birth of Blitzkrieg, 53–54.
37. Carr, „Blitzkrieg“.
38. T. Zabecki, „1939 September. Poland“.
39. Zaloga, Poland 1939. The Birth of Blitzkrieg, 47.
40. Ten pat, 60–62.
41. Ian Kershaw, Hitler (London: Penguin Books, 2008), 516.
42. Fowler, Poland and Scandinavia 1939–1940, 9.
43. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 599.
44. Ten pat, 600.
45. Overy, 1939. Countdown to War, 71.
46. Ten pat, 73.
47. Kershaw, Hitler, 510.
48. Overy, 1939. Countdown to War, 75.
49. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 602.
50. Overy, 1939. Countdown to War, 76.
51. Ten pat, 78.
52. Ten pat, 80–83.
53. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 607.
54. A. J. P Taylor, The Origins of the Second World War (London: Penguin Books, 1991), 335.
55. Richard Overy, The Road to War (Penguin Books, 1999), 118.
56. Overy, 1939. Countdown to War, 89.
57. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 613.
58. Laurence Rees, THE NAZIS. A Warning from history (London: BBC Books, 2005), 109.
59. Overy, 1939. Countdown to War, 97.
60. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 615.
61. Ten pat, 617.
62. Overy, 1939. Countdown to War, 100–101.
63. Ten pat, 93.
64. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 619.
65. ———, Berlin Diary, 161–162.
66. Overy, 1939. Countdown to War, 102.
67. Ten pat, 103.
68. Kershaw, Hitler, 516.
69. Irving, Hitler’s War and the War Path, 227.
70. Carr, „Blitzkrieg“.
 71. Zaloga, Poland 1939. The Birth of Blitzkrieg, 62.
72. Martin Gilbert, Second World War, New Edition, 2000 ed. (Phoenix, 1989), 9.
73. Fowler, Poland and Scandinavia 1939–1940, 56.
74. Carr, „Blitzkrieg“.
75. Fowler, Poland and Scandinavia 1939–1940, 54.
76. Zaloga, Poland 1939. The Birth of Blitzkrieg, 63.
77. Ten pat, 66.
78. Carr, „Blitzkrieg“.
79. Zaloga, Poland 1939. The Birth of Blitzkrieg, 66.
80. Fowler, Poland and Scandinavia 1939–1940, 54.
81. Zaloga, Poland 1939. The Birth of Blitzkrieg, 66.
82. Ten pat, 67.
83. R. Millett, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 49.
84. Fowler, Poland and Scandinavia 1939–1940, 57.
85. Zaloga, Poland 1939. The Birth of Blitzkrieg, 67.
86. Evans, The Third Reich at War 1939–1945, 6.
87. T. Zabecki, „1939 September. Poland“.
88. „Nazi - Soviet Relations 1939–1941: Documents from the Archives of the German Foreign Office“,
http://www.yale.edu/lawweb/avalon/nazsov. Ribbentropo telegrama Schulenburgui 1939 m. rugsėjo
3 d.
89. Simon Sebag Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 2004 ed. (London: Phoenix, 2003), 318.
90. Dmitri Volkogonov, Stalin. Triumph and Tragedy., trans. Harold Shukman, 2003 ed. (London, 1991),
359.
91. Laurence Rees, World War Two Behind Closed Doors: Stalin, the Nazis and the West (BBC Books,
2008), 22.
92. Volkogonov, Stalin. Triumph and Tragedy, 361.
93. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 24.
94. Rees, World War Two Behind Closed Doors: Stalin, the Nazis and the West, 23.
95. Volkogonov, Stalin. Triumph and Tragedy, 358.
96. „World War II – Poland. Timeline“, http://www.polandsholocaust.org/1939.html.
97. Piotr Wrobel, „The Devil’s Playground: Poland in World War II“,
http://www.warsawuprising.com/paper/wrobel2.htm.
98. Volkogonov, Stalin. Triumph and Tragedy, 359.
99. Zaloga, Poland 1939. The Birth of Blitzkrieg, 80.
100. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 26.
101. Zaloga, Poland 1939. The Birth of Blitzkrieg, 84.
102. Volkogonov, Stalin. Triumph and Tragedy, 359.
103. Grigoriy Krivosheyev, Soviet Casualties and Combat Losses in the twentieth century (London:
Greenhill Books, 1997), 57.
104. Irving, Hitler’s War and the War Path, 233.
105. Zaloga, Poland 1939. The Birth of Blitzkrieg, 70.
106. T. Zabecki, „1939 September. Poland“.
107. Irving, Hitler’s War and the War Path, 232.
108. Ten pat, 239.
109. Zaloga, Poland 1939. The Birth of Blitzkrieg, 75, 78.
110. T. Zabecki, „1939 September. Poland“.
111. Irving, Hitler’s War and the War Path, 232.
112. Ten pat, 239.
113. Zaloga, Poland 1939. The Birth of Blitzkrieg, 78.
114. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 26.
115. Zaloga, Poland 1939. The Birth of Blitzkrieg, 84.
116. „Polish Theatre: Blitzkrieger“, TIME Vol. XXXIV, no. 13 (1939-09-25).
117. Evans, The Third Reich at War 1939–1945, 3.
118. Zaloga, Poland 1939. The Birth of Blitzkrieg, 86–87.
119. „Seven Years War?“, TIME (1939-10-02).
120. Kershaw, Hitler, 517.
121. Rees, World War Two Behind Closed Doors: Stalin, the Nazis and the West, 35.
122. Ten pat.
123. Ten pat, 30–31.
124. Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 320– 321.
125. Rees, World War Two Behind Closed Doors: Stalin, the Nazis and the West, 32.
126. Montefiore, Stalin: the Court of the Red Tsar, 321.
127. Magnus Ilmjäru, „Estijos užsienio politika 1939– 1940 m.“. Genocidas ir rezistencija 2(8)(2000).
128. Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 322.
129. Rees, World War Two Behind Closed Doors: Stalin, the Nazis and the West, 33.
130. „Nazi - Soviet Relations 1939-1941: Documents from the Archives of the German Foreign Office“.
German-Soviet Boundary and Friendship Treaty.
131. Ten pat. Confidential Protocol.
132. Ten pat. Secret Supplementary Protocol.
133. Ten pat. Memorandum on the german-soviet commercial agreement signed on february 11, 1940.
134. Richard Overy, Russia’s War (Penguin Books, 1997), 53.
135. „Nazi - Soviet Relations 1939–1941: Documents from the Archives of the German Foreign Office“.
Memorandum On The German-Soviet Commercial Agreement Signed On February 11, 1940.
136. Overy, Russia’s War, 53.
137. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 668.
138. Overy, 1939. Countdown to War, 103.
139. Shirer, Berlin Diary, 163–164.
140. Overy, 1939. Countdown to War, 104.
141. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 634.
142. Zaloga, Poland 1939. The Birth of Blitzkrieg, 19.
143. Fowler, Poland and Scandinavia 1939–1940, 34.
144. Zaloga, Poland 1939. The Birth of Blitzkrieg, 64.
145. Fowler, Poland and Scandinavia 1939–1940, 35.
146. Zaloga, Poland 1939. The Birth of Blitzkrieg, 64.
147. Shirer, Berlin Diary, 176.
148. ———, The Rise and Fall of the Third Reich, 635.
149. Ten pat.
150. ———, Berlin Diary, 189.
151. Viktor Pravdiuk, „Vtoraja mirovaja voina. Den za dnem“ (Rusija, 2005). Serija Nr. 4, 1939 m.
lapkritis.
152. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 634.
153. Overy, 1939. Countdown to War, 45-46.
154. Ten pat, 107.
155. Shirer, Berlin Diary, 167.
156. ———, The Rise and Fall of the Third Reich, 635.
157. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 35.
158. Overy, 1939. Countdown to War, 106.
159. Gilbert, Second World War, 18.
160. „The Phoney War“, 2000-2010 historylearningsite. co.uk,
http://www.historylearningsite.co.uk/phoney_war.htm.
161. „European Air War. Timeline 1939“, worldwar-2.net, http://www.worldwar-2.net/timelines/war-in-
europe/european-air-war/european-air-war-index-1939.htm.
162. World War II: Day by Day - Witness the 2175 Tumultuous, Tragic and Triumphant Days That Shook
the World., ed. Derrik Mercer (Dorling Kindersley, 2004), 43.
163. Ten pat, 39.
164. ———, Second World War, 25.
165. Fowler, Poland and Scandinavia 1939–1940, 65.

Lenkijos tragedija
1. Tomasz Szarota Wojciech Materski, Polska 1939–1945. Straty osobowe i ofiary represji pod dwiema
okupacjami. (Warszawa: Institute of National Remembrance (IPN) 2009).
2. Mateusz Gniazdowski, „Losses Inflicted on Poland by Germany during World War II. Assessments
and Estimates—an Outline The Polish Quarterly of International Affairs“, no. 1 (2007).
3. Laurence Rees, World War Two Behind Closed Doors: Stalin, the Nazis and the West (BBC Books,
2008), 38, 41.
4. Ian Kershaw, Hitler (London: Penguin Books, 2008), 517.
5. Richard J. Evans, The Third Reich at War 1939–1945 (Penguin Books, 2008), 13.
6. Norman Davies, Rising ‘44. The Battle for Warsaw. (Pan Books, 2004), 84.
7. ———, Europos istorija (Vilnius, 2002), 997; Evans, The Third Reich at War 1939–1945, 11.
8. Evans, The Third Reich at War 1939–1945, 14–15.
9. Kershaw, Hitler, 519.
10. Evans, The Third Reich at War 1939–1945, 17.
11. Kershaw, Hitler, 520.
12. Christopher Browning, The Origins of the Final Solution: The Evolution of Nazi Jewish Policy
(University of Nebraska Press), 29.
13. Evans, The Third Reich at War 1939–1945, 19.
14. Laurence Rees, THE NAZIS. A Warning from history (London: BBC Books, 2005), 131.
15. Kershaw, Hitler, 523.
16. Evans, The Third Reich at War 1939–1945, 20.
17. Ten pat.
18. Ten pat, 20–21.
19. Kershaw, Hitler, 523.
20. Evans, The Third Reich at War 1939–1945, 25.
21. Kershaw, Hitler, 523.
22. Ten pat.
23. Andrew Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War (Penguin Books, 2009),
28.
24. Evans, The Third Reich at War 1939–1945, 25–26; Kershaw, Hitler, 524.
25. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 116–117.
26. Kershaw, Hitler, 524.
27. Evans, The Third Reich at War 1939–1945, 26.
28. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 28.
29. Evans, The Third Reich at War 1939–1945, 26–27.
30. Davies, Rising ‘44. The Battle for Warsaw, 86.
31. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 115.
32. Williamson Murray and Allan R. Millett, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 2001
ed. (Cambridge, Massachusetts and London: The Belknap Press of Harward University Press, 2000),
52.
33. Evans, The Third Reich at War 1939–1945, 14.
34. Ten pat, 34.
35. Ten pat, 16.
36. Dr. Jan Moor-Jankowski, „Holocaust of Non-Jewish Poles During WWII“,
http://www.warsawuprising.com/paper/jankowski1.htm.
37. Evans, The Third Reich at War 1939–1945, 35.
38. Piotr Wrobel, „The Devil’s Playground: Poland in World War II“,
http://www.warsawuprising.com/paper/wrobel2.htm.
39. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 116.
40. Kershaw, Hitler, 522.
41. Ten pat, 526.
42. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 126.
43. Evans, The Third Reich at War 1939–1945, 32.
44. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 126.
45. Ten pat, 129.
46. Kershaw, Hitler, 527.
47. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 127–128.
48. Ten pat, 111.
49. Davies, Rising ‘44. The Battle for Warsaw, 86.
50. Kingsbury Smith, „The Execution of Nazi War Criminals“ (1946),
http://www.law.umkc.edu/faculty/projects/ftrials/nuremberg/NurembergNews10_16_46.html.
51. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 134.
52. Davies, Rising ‘44. The Battle for Warsaw, 86.
53. Evans, The Third Reich at War 1939–1945, 22–23.
54. Davies, Rising ‘44. The Battle for Warsaw, 87.
55. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 131.
56. Evans, The Third Reich at War 1939–1945, 29.
57. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 130.
58. Evans, The Third Reich at War 1939–1945, 29.
59. Ten pat, 30.
60. Ten pat.
61. Ten pat, 35–37.
62. Ten pat, 21–22.
63. Ten pat, 32.
64. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 131.
65. Ten pat, 132.
66. Ten pat, 133.
67. Kershaw, Hitler, 526.
68. Raul Hilberg, Nusikaltėliai, aukos, stebėtojai. Žydų tragedija 1933–1945 (Vilnius, 1999), 81.
69. Kershaw, Hitler, 532.
70. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 74.
71. Kershaw, Hitler, 532.
72. Ten pat, 532–535.
73. Evans, The Third Reich at War 1939-1945, 75–76.
74. Christopher Wagner, „NAZI Lebensborn Program: Occupied Countries“ (2007),
http://histclo.com/essay/war/ww2/leb/leb-occ.html.
75. Ten pat.
76. Evans, The Third Reich at War 1939–1945, 43–44.
77. Ten pat, 49.
78. Ten pat, 50.
79. Martin Gilbert, Second World War, New Edition, 2000 ed. (Phoenix, 1989), 13.
80. Evans, The Third Reich at War 1939–1945, 51–52.
81. Ten pat, 48.
82. Ten pat, 52.
83. Ten pat, 51.
84. Pavel Polyan, „Two Million Unsaved Jews“. The Moscow News (2005).
85. Simon Sebag Montefiore, Stalin: the Court of the Red Tsar, 2004 ed. (London: Phoenix, 2003), 310.
86. Evans, The Third Reich at War 1939–1945, 59.
 87. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 137.
88. Evans, The Third Reich at War 1939–1945, 62.
89. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 138.
90. Evans, The Third Reich at War 1939–1945, 60.
91. „Ghettos“, http://www.deathcamps.org/occupation/ghettos.html.
92. Rees, THE NAZIS. A Warning from history, 138–139.
93. Evans, The Third Reich at War 1939–1945, 61.
94. „Ghettos“.
95. ———, The Third Reich at War 1939–1945, 63.
96. Ten pat, 41.
97. Ten pat, 45.
98. Montefiore, Stalin: the Court of Red Tsar, 319.
99. Rees, World War Two Behind Closed Doors: Stalin, the Nazis and the West, 25.
100. Richard Overy, Russia’s War (Penguin Books, 1997), 51–52.
101. Rees, World War Two Behind Closed Doors: Stalin, the Nazis and the West, 41.
102. Stephane Courtois, The Black Book of Communism: Crimes, Terror, Repression (Harvard University
Press, 199), 372.
103. E. Bacon, The Gulag at War: Stalin’s Forced Labour System in the Light of the Archives (London,
1994), 28-30; J. P. Pohl, The Stalinist Penal System (London, 1997), 11, 15.
104. Matthew White, „Source List and Detailed Death Tolls for the Twentieth Century Hemoclysm“,
http://users.erols.com/mwhite28/warstat1.htm.
105. Davies, Europos istorija, 1323.
106. White, „Source List and Detailed Death Tolls for the Twentieth Century Hemoclysm“.Tokį skaičių
nurodo istorikai R. Conquestas, Z. Brzezinskis, S. Courtois, J. Heidenrichas, enciklopedija
„Britannica“. Dažniausios žirklės – 15–25 mln. aukų.
107. Pohl, The Stalinist Penal System, 8.
108. Richard Overy, The Dictators: Hitler’s Germany, Stalin’s Russia (Penguin Books, 2005), 194.
109. Stephen G. Wheatcroft, „Victims of Stalinism and the Soviet Secret Police: The Comparability and
Reliability of the Archival Data. Not the Last Word“. Europe-Asia Studies 1999-03-02, 315–345.
110. Vadim Erlikman, Poteri narodonaseleniia v XX veke: spravochnik. (Moscow: Russkayja panorama,
2004).
111. Overy, The Dictators: Hitler’s Germany, Stalin’s Russia, 42.
112. Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 94.
113. Overy, The Dictators: Hitler’s Germany, Stalin’s Russia, 42.
114. Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 93.
115. Overy, The Dictators: Hitler’s Germany, Stalin’s Russia, 616.
116. R. J. Rummel, „How Many Did Stalin Really Murder?“ (2006),
http://www.distributedrepublic.net/archives/2006/05/01/how-many-did-stalin-really-murder/.
117. Overy, The Dictators: Hitler’s Germany, Stalin’s Russia, 194.
118. Rees, World War Two Behind Closed Doors: Stalin, the Nazis and the West, 47.
119. Overy, Russia’s War, 52.
120. ———, The Dictators: Hitler’s Germany, Stalin’s Russia, 620.
121. Norman Davies, Europe At War 1939-1945. No Simple Victory. (London: Macmillan, 2006), 330;
Overy, The Dictators: Hitler’s Germany, Stalin’s Russia, 598.
122. Overy, The Dictators: Hitler’s Germany, Stalin’s Russia, 609.
123. Alexandr Solzhenitsyn, The Gulag Archipelago, trans. Thomas P. Whitney, vol. 2 (Harper & Row,
1973 ), 49.
124. Davies, Europe At War 1939–1945. No Simple Victory, 331.
125. Ten pat.
126. Stanislaw J. Kowalski, „Kolyma. The Land of Gold and Death“,
http://www.aerobiologicalengineering.com/wxk116/sjk/kolyma.html.
127. Davies, Europe At War 1939–1945. No Simple Victory, 331, 334.
128. Ten pat, 331.
129. Overy, The Dictators: Hitler’s Germany, Stalin’s Russia, 614.
130. White, „Source List and Detailed Death Tolls for the Twentieth Century Hemoclysm“.
131. Martin J. Bollinger, Stalin’s slave ships : Kolyma, the Gulag fleet, and the role of the West (Praeger,
2003), 217.
132. Davies, Europe At War 1939–1945. No Simple Victory, 331.
133. Rees, World War Two Behind Closed Doors: Stalin, the Nazis and the West, 49.
134. „Polish experts lower nation’s WWII death toll“ (2009), http://www.expatica.com/de/news/german-
news/Polish-experts-lower-nation_s-WWII-death-toll--_55843.html.
135. Evans, The Third Reich at War 1939–1945, 46.
136. Rees, World War Two Behind Closed Doors: Stalin, the Nazis and the West, 61.
137. Ten pat, 63–64.
138. Jozef Mackiewicz, „Dūmai virš Katynės“. Europos istorija: Rytų ir Vakarų patirtis (Vilnius: Kultūros
barai, 2010), 267–268.
139. Aleksandr Sabov, „Zemlia dlia Katyni. Komentary“. Rossiyskaya gazeta 2007-09-18.
140. Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 341.
141. Grigoriy Krivosheyev, Soviet Casualties and Combat Losses in the twentieth century (London:
Greenhill Books, 1997), 57.
142. Chris Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War. (New York: Vintage Books,
2008), 62.
143. Rees, World War Two Behind Closed Doors: Stalin, the Nazis and the West, 53.
144. Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 341.
145. Rees, World War Two Behind Closed Doors: Stalin, the Nazis and the West, 53.
146. Ten pat, 54.
147. Ten pat, 55.
148. Ten pat, 56.
149. Ten pat.
150. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 25.
151. George Sanford, Katyn and the Soviet Massacre of 1940: Truth, Justice and Memory (Routledge,
2005), 102.
152. Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 341.
153. Rees, World War Two Behind Closed Doors: Stalin, the Nazis and the West, 57.
154. Ten pat, 58.
155. Overy, Russia’s War, 53.
156. Benjamin B. Fischer, „The Katyn Controversy: Stalin’s Killing Field“. Studies in Intelligence (1999–
2000), https://www.cia.gov/library/center-for-the-study-of-intelligence/csi-publications/csi-
studies/studies/winter99-00/art6.html.
157. Dmitri Volkogonov, Autopsy for an Empire: The Seven Leaders Who Built the Soviet Regime. (New
York: Free Press, 1998), 220.
158. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 25.
159. Tadeusz Piotrowski, „Deportation, „Amnesty“, and the Polish Diaspora“ (2000),
http://www.electronicmuseum.ca/Poland-WW2/soviet_deportations/dapd.html.
160. Rees, World War Two Behind Closed Doors: Stalin, the Nazis and the West, 118–119.
161. „The Katyn Forest Massacre Remembered“, http://www.allempires.com/article/index.php?
q=The_Katyn_Forest_Massacre_Remembered.
162. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 25.
163. „Polish experts lower nation’s WWII death toll“.
164. Witold J. Lukaszewski, „Polish Losses in World War II“ (2003),
http://www.ruf.rice.edu/~sarmatia/498/losses.html.

Vakarų fronte nieko naujo?

 1. Andrew Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War (Penguin Books, 2009),
35.
2. David Irving, Hitler’s War and the War Path (Parforce UK Ltd, 2001), 225.
3. Richard Overy, 1939. Countdown to War. (London: Penguin Books, 2009), 108.
4. Irving, Hitler’s War and the War Path, 225.
5. William L. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 1990 ed. (New York, 1959), 635–636.
6. Ian Kershaw, Hitler (London: Penguin Books, 2008), 538.
7. Irving, Hitler’s War and the War Path, 238.
8. Ten pat, 240.
9. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 639–640.
10. Ten pat, 642.
11. William L. Shirer, Berlin Diary, 2004 ed. (Tess Press, 1941), 187.
12. Kershaw, Hitler, 538.
13. Irving, Hitler’s War and the War Path, 241.
14. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 644.
15. Irving, Hitler’s War and the War Path, 241.
16. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 644.
17. Kershaw, Hitler, 539.
18. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 644–646.
19. Ten pat, 643.
20. Irving, Hitler’s War and the War Path, 244.
21. Kershaw, Hitler, 539.
22. Irving, Hitler’s War and the War Path, 249.
23. Ten pat, 246.
24. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 356.
25. World War II: Day by Day - Witness the 2175 Tumultuous, Tragic and Triumphant Days That Shook
the World., ed. Derrik Mercer (Dorling Kindersley, 2004), 25.
26. Ten pat, 31; The Second Warl War. A World in Flames, ed. Alexander Stilwell (Osprey Publishing,
2004), 108; ———, The Storm of War. A New History of the Second World War, 36.
27. „Uboat.net“, http://uboat.net/index.html. Top U-boats aces: Gunther Prien
28. Viktor Pravdiuk, „Vtoraja mirovaja voina. Den za dnem“ (Rusija, 2005). Serija Nr. 3, 1939 m. spalis.
29. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 346.
30. „Battle of the Atlantic. Timeline 1939“, Worldwar-2. net, http://www.worldwar-2.net/timelines/war-
at-sea/atlantic/battle-of-the-atlantic-index-1939.htm.
31. World War II: Day by Day 37.
32. John Keegan, The Second World War (London: Pimlico, 1989), 83.
33. Gordon Smith, „Royal, Dominion & Allied Navies in World War 2“ (Naval-History.Net, 2006),
http://www.naval-history.net/NAVAL1939-45RN.htm. Chapter: Chapter: „Battle of Atlantic starts,
‘Phoney War’ on land, Battle of River Plate”.
34. Ten pat. Chapter: „Battle of Atlantic starts, ‘Phoney War’ on land, Battle of River Plate“.
35. Keegan, The Second World War, 83; Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World
War, 351–352.
36. Keegan, The Second World War, 83.
37. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 352.
38. The Second Warl War. A World In Flames, 101.
39. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 622.
40. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 354.
41. Overy, 1939. Countdown to War, 103.
42. Smith, „Royal, Dominion & Allied Navies in World War 2“. Chapter: Atlantic & Europe at the Start,
Main Role of Royal Navy.
43. John Barratt, „The U-boat War, The Climax, July 1942–May 1943“ (2002),
http://www.militaryhistoryonline.com/wwii/atlantic/climax.aspx.
44. Williamson Murray and Allan R. Millett, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 2001
ed. (Cambridge, Massachusetts and London: The Belknap Press of Harward University Press, 2000),
238.
45. John Barratt, „The U-boat War, 1939–42“ (2002),
http://www.militaryhistoryonline.com/wwii/atlantic/uboatwar.aspx.
46. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 354.
47. Keegan, The Second World War, 84.
48. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 352.
49. Ten pat, 353–354.
50. World War II: Day by Day 40.
51. Ten pat, 57.
52. Smith, „Royal, Dominion & Allied Navies in World War 2“.
53. Roberts, The Storm Of War. A New History of the Second World War, 36.
54. World War II: Day by Day 39.
55. Martin Gilbert, Second World War, New Edition, 2000 ed. (Phoenix, 1989), 29.
56. Ten pat, 30.
57. World War II: Day by Day 40.
58. Ten pat, 48.
59. Gilbert, Second World War, 30.
60. Ten pat, 35.
61. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 37.
62. Joseph Gilbey, „Captain Hans Langsdorff – Seventy Years in Purgatory: A Military Enigma!“ (2010),
http://www.grafspee.com/news.html.
63. Dudley Pope, The Battle of the River Plate (London, 1999), p.ix.
64. Gilbey, „Captain Hans Langsdorff – Seventy Years in Purgatory: A Military Enigma!“.
65. Irving, Hitler’s War and the War Path, 265.
66. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 37.
67. Irving, Hitler’s War and the War Path, 265.
68. Gilbey, „Captain Hans Langsdorff – Seventy Years in Purgatory: A Military Enigma!“.
69. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 37.
70. World War II: Day by Day 47.
71. Irving, Hitler’s War and the War Path, 266.
72. Gilbey, „Captain Hans Langsdorff – Seventy Years in Purgatory: A Military Enigma!“.
73. Thomas Adam, „Admiral Graf Spee. Germany and the Americas“. (2005),
http://books.google.com/books?id=8uxfTF4Lm-
kC&pg=PA45&lpg=PA45&source=bl&ots=4noiS9ZtqX&sig=47nj4Wguiiz9tgb694obaPkdalQ&hl=en&ei=oEQzSvLd
on3Dg&sa=X&oi=book_result&ct=result&resnum=7#v=onepage&q=&f=false.
74. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 37.
75. The Second Warl War. A World in Flames, 107.
76. Irving, Hitler’s War and the War Path, 250.
77. Kershaw, Hitler, 542.
78. Ten pat, 543.
79. Irving, Hitler’s War and the War Path, 252.
80. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 650–651.
81. Kershaw, Hitler, 543.
82. Ten pat, 545.
83. Richard J. Evans, The Third Reich in Power (Penguin Books, 2006), 111.
84. Kershaw, Hitler, 545–546.
85. Irving, Hitler’s War and the War Path, 253.
86. Kershaw, Hitler, 546.
87. Evans, The Third Reich in Power, 109.
88. Kershaw, Hitler, 546.
 89. Irving, Hitler’s War and the War Path, 254.
90. Evans, The Third Reich in Power, 110.
91. Ten pat.
92. Kershaw, Hitler, 547.
93. Evans, The Third Reich in Power, 111.
94. Kershaw, Hitler, 547.
95. Ten pat.
96. Evans, The Third Reich in Power, 111.
97. Ten pat, 113.
98. Gilbert, Second World War, 29.
99. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 656–659.
100. Irving, Hitler’s War and the War Path, 259.
101. Ten pat, 258.
102. Gilbert, Second World War, 25.
103. World War II: Day by Day 58.
104. Kershaw, Hitler, 544.
105. Irving, Hitler’s War and the War Path, 266.
106. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 670.
107. Ten pat, 666.
108. Ten pat.
109. Irving, Hitler’s War and the War Path, 267.

Dovydo ir Galijoto dvikova – Žiemos karas

1. Ewan Mawdsley, Thunder in the East. Nazi-Soviet War 1941–1945, 2007 ed. (London, 2005), 88.
2. Antanas Maištas, Ignas Kapleris, Karolis Mickevičius, Živilė Tamkutonytė-Mikailienė, XX amžiaus
Lietuvos ir pasaulio istorija (Briedis, 2009).
3. Piotr Łossowski, Stosunki polsko-litewskie w latach 1918–1920 (Warsaw: Książka i Wiedza, 1966),
49–50.
4. Vytautas Lesčius, Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920 (Vilnius, 2004), 272.
5. Ten pat, 254, 57.
6. Ten pat, 269–270.
7. Georg von Rauch, The Baltic States: The Years of Inde pendence (University of California Press,
1970), 51.
8. Ignas Kapleris, XX amžiaus Lietuvos ir pasaulio istorija, 109.
9. Lesčius, Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920, 324.
10. Lucjan Żeligowski, Zapomniane prawdy (London, 1943), 34.
11. Alfonsas Eidintas, Vytautas Žalys, Alfred Erich Senn, Lithuania in European Politics: The Years of
the First Republic, 1918–1940, ed. Edvardas Tuskenis (New York: St. Martin’s Press, 1999), 76.
12. Alfonsas Eidintas, Vytautas Žalys, Alfred Erich Senn, Lithuania in European Politics: The Years of
the First Republic, 1918–1940, ed. Edvardas Tuskenis (New York: St. Martin’s Press, 1999), 78.
13. Czesław Miłosz, Išvyka į Dvidešimtmetį (Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2003), 24.
14. Ten pat, 29.
15. Alfonsas Eidintas, Vytautas Žalys, Alfred Erich Senn, Lithuania in European Politics: The Years of
the First Republic, 1918–1940, 85.
16. Juozas Urbšys, Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais (Mintis, 1988), 25.
17. Ten pat, 26.
18. Edvardas Turauskas, Lietuvos nepriklausomybės netenkant (Kaunas: Šviesa, 1990), 128, 31.
19. Kazys Musteikis, Prisiminimų fragmentai (Nida, London, 1970), 59–60.
20. Lietuva: praeitis, kultūra, dabartis, (Vilnius, 1999).
21. Magnus Ilmjäru, „Estijos užsienio politika 1939–1940 m.“, Genocidas ir rezistencija 2(8)(2000).
22. Ten pat.
23. Chris Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War (New York: Vintage Books,
2008), 69.
24. Viktor Pravdiuk, „Vtoraja mirovaja voina. Den za dnem“ (Rusija, 2005). Serija Nr. 4, 1939 m.
lapkritis.
25. Andrew Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War (Penguin Books, 2009),
29.
26. Simon Sebag Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 2004 ed. (London: Phoenix, 2003), 334.
27. Pravdiuk, „Vtoraja mirovaja voina. Den za dnem“. Serija Nr. 4, 1939 m. lapkritis.
28. Richard Overy, Russia’s War (Penguin Books, 1997), 56.
29. Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 334.
30. Ten pat.
31. Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War, 70.
32. Pravdiuk, „Vtoraja mirovaja voina. Den za dnem“. Serija Nr. 4, 1939 m. lapkritis.
33. Tomas Ries, Cold Will: The Defense of Finland (London: Brassey’s Defence Publishers, 1988), 77–
78.
34. Robert Edwards, White Death: Russia’s War on Finland 1939–40 (London: Weidenfeld & Nicolson,
2006), 105.
35. Pavel Aptekar, „Casus Belli“, http://www.rkka.ru/analys/mainila/mainila.htm.
36. Markku Palokangas, Suomalaisjoukkojen aseistus ja varustus (Suomijos karinių pajėgų ginkluotė ir
ekipuotė), 1999, 299.
37. Ten pat, 318.
38. Grigoriy Krivosheyev, Soviet Casualties and Combat Losses in the twentieth century (London:
Greenhill Books, 1997), 63.
39. Pekka Kantakoski, Punaiset panssarit: Puna-armeijan panssarijoukot 1918–1945 (Raudonieji
tankai: Raudonosios armijos tankų pajėgos 1918–1945 m.), 1998, 260.
40. Sami H. E. Korhonen, „Winter War“, http://www.winterwar.com/mainpage.htm. Chapter: The Soviet
Air Forces.
41. Pekka Kurenmaa; Riitta Lentilä, Sodan tappiot (Karo nuostoliai), 2005, 1152.
42. Riitta Lentilä; Antti Juutilainen, Talvisodan uhrit (Žiemos karo aukos), 1999, 821.
43. Timo Malmi, Suomalaiset sotavangit, 1999, 792.
44. William R. Trotter, The Winter war: The Russo–Finnish War of 1939–40 (London: Workman
Publishing Company, 2002), 187-193.
45. Korhonen, „Winter War“. Chapter: The Finnish Air Defense.
46. Krivosheyev, Soviet Casualties and Combat Losses in the twentieth century, 77–78.
47. Ohto Manninen, Venäläiset sotavangit ja tappiot (Rusų karo belaisviai ir nuostoliai), 1999, 815.
48. Ten pat, 810–811; Kantakoski, Punaiset panssarit: Puna-armeijan panssarijoukot 1918–1945
(Raudonieji tankai: Raudonosios armijos tankų pajėgos 1918–1945 m.), 286.
49. Manninen, Venäläiset sotavangit ja tappiot (Rusų karo belaisviai ir nuostoliai), 810–811.
50. Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War, 70.
51. Edwards, White Death: Russia’s War on Finland 1939– 40, 98.
52. Overy, Russia’s War, 56.
53. Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War, 74.
54. Trotter, The Winter war: The Russo–Finnish War of 1939–40, 34.
55. Krivosheyev, Soviet Casualties and Combat Losses in the twentieth century, 63.
56. Ten pat, 65.
57. Palokangas, Suomalaisjoukkojen aseistus ja varustus (Suomijos karinių pajėgų ginkluotė ir ekipuotė),
299.
58. Ten pat, 318.
59. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 30.
60. Krivosheyev, Soviet Casualties and Combat Losses in the twentieth century, 65.
61. Pravdiuk, „Vtoraja mirovaja voina. Den za dnem“. Serija Nr. 5, 1939 m. gruodis.
 62. Ohto Manninen, Stalinin kiusa – Himmlerin täi (Helsinki, 2002), 57.
63. Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War, 71.
64. Martin Gilbert, Second World War, New Edition, 2000 ed. (Phoenix, 1989), 31.
65. Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War, 71.
66. Stig Jägerskiöld, Mannerheim: Marshal of Finland. (Minneapolis: University of Minnesota Press,
1986)
67. Trotter, The Winter War: The Russo–Finnish War of 1939–40, 61.
68. Vladimir Yakubov; Richard Worth, The Soviet Light Cruisers of the Kirov Class. Warship 2009, ed.
John Jordan (London: Conway, 2009), 91.
69. Carl Fredrik Geust; Antero Uitto, Mannerheim-linja: Talvisodan legenda. (Ajatus, 2006), 54.
70. Trotter, The Winter War: The Russo–Finnish War of 1939–40, 76–78.
71. Pravdiuk, „Vtoraja mirovaja moina. Den za dnem“. Serija Nr. 7, 1940 m. vasaris.
72. Lasse Laaksonen, Kannaksen taistelut (Mūšiai sąsmaukoje), (1999), 411–412.
73. Brent Snodgrass; William Trotter; Jarkko Vihavainen, „Fire and Ice. The Winter War of Finland and
Russia“, http://www.wfyi.org/fireandice/. Battles: The Karelia Isthmus
74. Trotter, The Winter War: The Russo–Finnish War of 1939–40, 87–89.
75. Pravdiuk, „Vtoraja mirovaja voina. Den za dnem“. Serija Nr. 7, 1940 m. vasaris.
76. Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War, 76.
77. Korhonen, „Winter War“. Chapter: „The Weather during the Winter War”.
78. Trotter, The Winter War: The Russo–Finnish War of 1939–40, 145–146.
79. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 31.
80. Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War, 75.
81. Korhonen, „Winter War“. Chapter: „The Weather during the Winter War”.
82. Ten pat. Chapter: „The Weather during the Winter War”.
83. Trotter, The Winter War: The Russo–Finnish War of 1939–40, 171–174.
84. Ten pat, 178–180.
85. Ten pat, 187–193.
86. „Sniper Central“, http://www.snipercentral.com/snipers.htm#WWII.
87. Snodgrass, „Fire and Ice. The Winter War Oof Finland and Russia“. Chapter: Battles: Ladoga Karelia
Area.
88. „Scandinavia – Forgotten Front“, in Battlefield TV series (2002).
89. ———, „Fire and Ice. The Winter War of Finland and Russia“. Chapter: Battles: Ladoga Karelia
Area.
90. „Scandinavia – Forgotten Front“.
91. ———, „Fire and Ice. The Winter War of Finland and Russia“. Battles: Ladoga Karelia Area
92. Trotter, The Winter War: The Russo–Finnish War of 1939–40, 148–149.
93. Korhonen, „Winter War“. Chapter: Mottis.
94. Antti Juutilainen, Laatokan karjalan taistelut (Mūšiai Ladogos Karelijoje) (1999), 514.
95. Korhonen, „Winter War“. Chapter: Mottis.
96. Snodgrass, „Fire and Ice. The Winter War of Finland and Russia“. Chapter: Battles: Ladoga Karelia
Area.
97. Korhonen, „Winter War“. Chapter: Mottis.
98. Snodgrass, „Fire and Ice. The Winter War of Finland and Russia“. Battles: Ladoga Karelia Area.
99. Korhonen, „Winter War“. Chapter: Mottis.
100. Roberts, The Storm Of War. A New History of the Second World War, 31.
101. Korhonen, „Winter War“. Chapter: The Battle of Suomussalmi.
102. Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War, 75.
103. Korhonen, „Winter War“. Chapter: The Battle of Suomussalmi.
104. Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War, 75.
105. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 31.
106. Snodgrass, „Fire and Ice. The Winter War of Finland and Russia“. Chapter: Battles: The Finnish
Center.
107. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 32.
108. Korhonen, „Winter War“. Chapter: The Battle of Suomussalmi.
109. Michael R. Evans, „The White dead: The Battle for Suomussalmi“ (1997),
http://home.interserv.com/~tazio/7dSuomu.htm.
110. Snodgrass, „Fire And Ice. The Winter War of Finland and Russia“. Chapter: Battles: The Finnish
Center.
111. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 32.
112. Ten pat.
113. Korhonen, „Winter War“. Chapter: The Battle of Suomussalmi.
114. Snodgrass, „Fire And Ice. The Winter War of Finland and Russia“. Chapter: Battles: The Finnish
Center.
115. Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War, 76.
116. Ten pat.
117. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 32; Evans, „The White Death:
The Battle for Suomussalmi“.
118. Evans, „The White Death: The Battle for Suomussalmi“.
119. Korhonen, „Winter War“; Snodgrass, „Fire And Ice. The Winter War of Finland and Russia“.
120. Gilbert, Second World War, 36.
121. World War II. The Definitive visual guide (London: Dorling Kindersley, 2009), 65.
122. Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 335–336.
123. Ten pat, 336.
124. Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War, 76.
125. Korhonen, „Winter War“. Chapter: Tactics.
126. Alan Clark, Barbarossa. The Russian-German Conflict 1941–1945, 2005 ed. (London: Orion, 1965),
34.
127. Overy, Russia’s War, 30.
128. Pravdiuk, „Vtoraja mirovaja voina. Den za dnem“. Serija Nr. 9, 1940 m. balandis.
129. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 33.
130. Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 338; Roberts, The Storm of War. A New History of the
Second World War, 33.
131. Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 336.
132. Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War, 76.
133. Pravdiuk, „Vtoraja mirovaja voina. Den za dnem“. Serija Nr. 6, 1940 m. sausis.
134. Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War, 77.
135. Pravdiuk, „Vtoraja mirovaja voina. Den za dnem“. Serija Nr. 8, 1940 m. kovas.
136. Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War, 77.
137. Geust, Mannerheim-linja: Talvisodan legenda, 77.
138. Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War, 77.
139. Korhonen, „Winter War“. Chapter: The Karelian Isthmus.
140. Gilbert, Second World War, 38.
141. Trotter, The Winter War: The Russo–Finnish War of 1939–40, 214–215.
142. Korhonen, „Winter War“. Chapter: The history of the Mannerheim Line.
143. Ten pat. Chapter: The history of the Mannerheim Line.
144. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 33.
145. Korhonen, „Winter War“. Chapter: Finnish Deaths per Day.
146. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 34.
147. Dmitri Volkogonov, Stalin. Triumph and Tragedy, trans. Harold Shukman, 2003 ed. (London, 1991),
364.
148. Philip Jowett; Brent Snodgrass, Finland at War 1939– 45. (Osprey, 2006), 21–22.
149. Antti Juutilainen, Talvisodan ulkomaalaiset vapaaehtoiset (Užsienio savanoriai Žiemos kare) (1999),
776.
150. Korhonen, „Winter War“. Chapter: The Finnish Air Defense.
151. Gilbert, Second World War, 34.
152. Korhonen, „Winter War“. Chapter: The Finnish Air Defense.
153. Gilbert, Second World War, 34.
154. William L. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 1990 ed. (New York, 1959), 674.
155. Edwards, White Death: Russia’s War on Finland 1939– 40, 145–146.
156. Trotter, The Winter war: The Russo–Finnish War of 1939–40, 237–238.
157. Ten pat, 238–239.
158. Gilbert, Second World War, 42.
159. Trotter, The Winter War: The Russo–Finnish War of 1939–40, 235–36.
160. Pravdiuk, „Vtoraja mirovaja voina. Den za dnem“. Serija Nr. 7, 1940 m. vasaris.
161. Trotter, The Winter War: The Russo–Finnish War of 1939–40, 246–48.
162. Ten pat, 234–235.
163. Pravdiuk, „Vtoraja mirovaja voina. Den za dnem“. Serija Nr. 6, 1940 m. sausis.
164. Trotter, The Winter War: The Russo–Finnish War of 1939–40, 187–188.
165. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 34.
166. Montefiore, Stalin: the Court of Red Tsar, 337.
167. Gilbert, Second World War, 47.
168. Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War, 78.
169. Gilbert, Second World War, 47.
170. Pravdiuk, „Vtoraja mirovaja voina. Den za dnem“. Serija Nr. 8, 1940 m. kovas.
171. Korhonen, „Winter War“. Chapter: The end of the Winter War.
172. Ten pat. Chapter: The end of the Winter War.
173. Edwards, White Death: Russia’s War on Finland 1939– 40, 277–279.
174. Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War, 71.
175. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 34.
176. Krivosheyev, Soviet Casualties and Combat Losses in the twentieth century, 77–78.
177. Kurenmaa, Sodan tappiot (Karo nuostoliai), 1152.
178. Lentilä, Talvisodan uhrit (Žiemos karo aukos), 821.
179. Malmi, Suomalaiset sotavangit, 792.
180. Manninen, Venäläiset sotavangit ja tappiot (Rusų karo belaisviai ir nuostoliai), 815.
181. Korhonen, „Winter War“. Chapter: Casualties in the Winter War.
182. Gilbert, Second World War, 48.
183. David Irving, Hitler’s War and the War Path (Parforce UK Ltd, 2001), 280.
184. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 34.
185. Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 337.
186. Ten pat.
187. Pravdiuk, „Vtoraja mirovaja voina. Den za dnem“. Serija Nr. 9, 1940 m. balandis.
188. Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 337.
189. Pravdiuk, „Vtoraja mirovaja voina. Den za dnem“. Serija Nr. 9, 1940 m. balandis.
190. Overy, Russia’s War, 58.
191. Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 337.
192. Volkogonov, Stalin. Triumph and Tragedy, 365.
193. Overy, Russia’s War, 57.
194. Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 337.
195. Ten pat, 337, 339.
196. Ten pat, 338–339.
197. Pravdiuk, „Vtoraja mirovaja voina. Den za dnem“. Serija Nr. 8, 1940 m. kovas.
198. Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War, 86.

Kampanija Skandinavijoje
 1. Ian Kershaw, Hitler (London: Penguin Books, 2008), 552.
2. Earl F. Ziemke, The German Decision to Invade Norway and Denmark (Washington, D.C: Center of
Military History, U.S. Army 1990), 53.
3. David Irving, Hitler’s War and the War Path (Parforce UK Ltd, 2001), 263.
4. Ziemke, The German Decision to Invade Norway and Denmark, 54–55.
5. Irving, Hitler’s War and the War Path, 264.
6. Richard J. Evans, The Third Reich in Power (Penguin Books, 2006), 118.
7. Irving, Hitler’s War and the War Path, 275.
8. William L. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 1990 ed. (New York, 1959), 679–680.
9. Andrew Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War (Penguin Books, 2009),
38.
10. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 681.
11. Ziemke, The German Decision to Invade Norway and Denmark, 61–62.
12. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 681–682.
13. Ten pat, 681.
14. Irving, Hitler’s War and the War Path, 276.
15. Martin Gilbert, Second World War, New Edition, 2000 ed. (Phoenix, 1989), 48.
16. Ziemke, The German Decision to Invade Norway and Denmark, 63.
17. Ten pat.
18. Williamson Murray and Allan R. Millett, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 2001
ed. (Cambridge, Massachusetts and London: The Belknap Press of Harward University Press, 2000),
57.
19. Irving, Hitler’s War and the War Path, 276.
20. Gilbert, Second World War, 49.
21. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 683.
22. Ten pat, 688.
23. Irving, Hitler’s War and the War Path, 279.
24. Ten pat.
25. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 690–691.
26. Irving, Hitler’s War and the War Path, 271.
27. Ten pat, 280.
28. Gilbert, Second World War, 50–51.
29. Irving, Hitler’s War and the War Path, 281.
30. Ten pat, 282.
31. Ziemke, The German Decision to Invade Norway and Denmark, 69.
32. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 39. Autorius cituoja britų karo
istoriką Liddelį Hartą.
33. Gilbert, Second World War, 52.
34. Williamson Murray; Allan R. Millett, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 2001 ed.
(Cambridge, Massachusetts and London: The Belknap Press of Harward University Press, 2000), 63.
35. Irving, Hitler’s War and the War Path, 211.
36. Ziemke, The German Decision to Invade Norway and Denmark, 60.
37. T. K. Derry, The Campaign in Norway (London, 1952), 15.
38. „Scandinavia – Forgotten Front“, in Battlefield TV series (2002).
39. Irving, Hitler’s War and the War Path, 282.
40. Mike Yaklich; Jason Pipes; Russ Folsom, „The Invasion of Norway (Operation Weserübung)“,
http://www.feldgrau.com/norwegian.html ; Kurt Assman, The German Campaign In Norway
(London, 1975), 10-13.
41. Douglas C. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation (Oxford: Osprey
Publishing, 2007), 12.
42. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 697.
43. Assman, The German Campaign in Norway, 28.
44. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 32.
45. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 39.
46. Irving, Hitler’s War and the War Path, 284.
47. Kershaw, Hitler, 553.
48. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 695.
49. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 32–33; „Scandinavia – Forgotten
Front“.
50. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 31.
51. „Scandinavia – Forgotten Front“.
52. Derry, The Campaign in Norway, 26.
53. Robert Gennette, „The German Invasion of Norway, 1940“,
http://www.magweb.com/sample/sconflic/co03wese.htm.
54. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 33.
55. „Scandinavia - Forgotten Front“.
56. Assman, The German Campaign in Norway, 24.
57. Gennette, „The German Invasion of Norway, 1940“.
58. Gilbert, Second World War, 53.
59. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 33.
60. Ten pat, 33–34; „Scandinavia – Forgotten Front“.
61. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 697–698.
62. Ten pat, 695.
63. Gert Laursen, „The German occupation of Denmark“ (1997),
http://www.milhist.dk/besattelsen/9april/9april.html.
64. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 18; Laursen, „The German
occupation of Denmark“.
65. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 36.
66. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 695.
67. Laursen, „The German occupation of Denmark“.
68. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 700.
69. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 41.
70. Derry, The Campaign in Norway, 35.
71. Yaklich, „The Invasion of Norway (Operation Weserübung)“.
72. Derry, The Campaign in Norway, 35.
73. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 37.
74. Geirr H. Haar, The German Invasion of Norway. April 1940. (Seafort Publishing, 2009), 147.
75. Yaklich, „The Invasion of Norway (Operation Weserübung)“.
76. „1940 m. balandžio 9 d.“, Loforeno karo muziejaus svetainė,
http://www.lofotenkrigmus.no/april2.htm.
77. Frank Binder; Hans Hermann Schlünz, Schwerer Kreuzer Blücher (Hamburg: Koehlers
Verlagsgesellschaft, 2001), 89.
78. Asbjørn Ribsskog, Kystartilleriet under den annen verdenskrig 1939–1945 (As, 1998), 53.
79. John Asmussen, „Oscarsborg Fortress & Blücher Wreck Site Today“, http://www.admiral-hipper-
class.dk/bluecher/miscellaneous/oscarsborg_bluecher_wreck_site_today/oscarsborg_bluecher_wreck_site_today.html
80. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 42.
81. Ten pat, 41.
82. Yaklich, „The Invasion of Norway (Operation Weserübung)“.
83. Ten pat.
84. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 42.
85. Ten pat, 43.
86. Yaklich, „The Invasion of Norway (Operation Weserübung)“.
87. Derry, The Campaign in Norway, 39.
88. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 42.
 89. Yaklich, „The Invasion of Norway (Operation Weserübung)“.
90. Derry, The Campaign in Norway, 40.
91. Yaklich, „The Invasion of Norway (Operation Weserübung)“.
92. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 44.
93. Yaklich, „The Invasion of Norway (Operation Weserübung)“.
94. Derry, The Campaign in Norway, 41.
95. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 45.
96. Ten pat.
97. Bernd Stegemann, „Operation Weserübung“. Germany initial conquests in Europe, vol. 2, Germany
and the Second World War (Oxford, 1991), 211.
98. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 45.
99. Stegemann, „Operation Weserübung“. Germany initial conquests in Europe, 211.
100. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 47.
101. Stegemann, „Operation Weserübung“. Germany initial conquests in Europe, 47.
102. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 39.
103. Irving, Hitler’s War and the War Path, 284.
104. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 39.
105. Gilbert, Second World War, 54.
106. Ten pat.
107. Haar, The German Invasion of Norway. April 1940, 186.
108. Ten pat, 187–188.
109. Ten pat, 188.
110. Earl F. Ziemke, The German Theatre of Nothern Operations (Washington: Department of the Army,
1959), 69.
111. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 705.
112. Haar, The German Invasion of Norway. April 1940, 190.
113. Ten pat, 192.
114. Ten pat, 195.
115. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 56, 59.
116. Ten pat, 57.
117. S. W. Roskill, The War at Sea, History of Second World War (London, 1954), 172.
118. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 54.
119. Viktor Pravdiuk, „Vtoraja mirovaja voina. Den za dnem“ (Rusija, 2005). Serija Nr. 9, 1940 m.
balandis.
120. Gennette, „The German Invasion of Norway, 1940“.
121. Derry, The Campaign in Norway, 34.
122. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 48–49.
123. Richard Overy, Why the Allies Won, 2006 ed. (London: Pimlico, 1995), 36.
124. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 21.
125. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 40.
126. Ten pat.
127. Derry, The Campaign in Norway, 34.
128. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 53.
129. Ten pat, 65.
130. Gilbert, Second World War, 55.
131. Haar, The German Invasion of Norway. April 1940, 336–338.
132. Ten pat, 339.
133. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 52.
134. Ten pat, 49.
135. Haar, The German Invasion of Norway. April 1940, 345.
136. „Scandinavia – Forgotten Front“.
137. Yaklich, „The Invasion of Norway (Operation Weserübung)“.
138. Haar, The German Invasion of Norway. April 1940, 338–339.
139. Ten pat, 338.
140. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 53.
141. „Scandinavia – Forgotten Front“.
142. ———, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 55.
143. Ten pat.
144. Haar, The German Invasion of Norway. April 1940, 368.
145. Ten pat, 371.
146. Ten pat, 370.
147. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 59.
148. Gilbert, Second World War, 56.
149. Irving, Hitler’s War and the War Path, 286–287.
150. Haar, The German Invasion of Norway. April 1940, 373–374.
151. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 73.
152. Gilbert, Second World War, 55.
153. Gennette, „The German Invasion of Norway, 1940“.
154. Ziemke, The German Theatre of Nothern Operations, 56.
155. Gilbert, Second World War, 55.
156. World War II. The Definitive visual guide. (London: Dorling Kindersley, 2009), 74.
157. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 60.
158. „Scandinavia – Forgotten Front“.
159. Ten pat.
160. Gilbert, Second World War, 55.
161. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 42.
162. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 60.
163. Ten pat, 59.
164. Richard D. Hooker, Jr.; Christopher Coglianese, „Operation Weserübung and the origins of joint
warfare“ JFQ (1993): 106.
165. Gilbert, Second World War, 55.
166. Irving, Hitler’s War and the War Path, 287–288.
167. Ten pat, 289.
168. Jeremy Isaacs, „The World at War“ (United Kingdom, 1973). Chapter: Distant War. September
1939–May 1940.
169. Irving, Hitler’s War and the War Path, 289.
170. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 58, 60.
171. Irving, Hitler’s War and the War Path, 286.
172. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 42.
173. Ten pat.
174. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 69.
175. Ten pat, 61; „Scandinavia – Forgotten Front“.
176. „Scandinavia – Forgotten Front“.
177. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 61.
178. „Scandinavia – Forgotten Front“.
179. ———, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 61,71; „Scandinavia – Forgotten
Front“.
180. Irving, Hitler’s War and the War Path, 290.
181. „Scandinavia – Forgotten Front“.
182. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 11.
183. Ten pat, 71.
184. Ten pat, 72.
185. „Scandinavia – Forgotten Front“.
186. ———, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 82.
187. „Scandinavia – Forgotten Front“.
188. Yaklich, „The Invasion of Norway (Operation Weserübung)“.
189. Ziemke, The German Theatre of Nothern Operations, 95–97.
190. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 76.
191. Yaklich, „The Invasion of Norway (Operation Weserübung)“.
192. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 76.
193. „Scandinavia – Forgotten Front“.
194. ———, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 82.
195. Derry, The Campaign in Norway, 213.
196. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 78–79, 81; „Scandinavia – Forgotten
Front“.
197. Derry, The Campaign in Norway, 211.
198. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 15.
199. Ten pat, 83.
200. Ten pat, 84–85.
201. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 43.
202. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 85.
203. Derry, The Campaign in Norway, 225.
204. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 28–29; Roberts, The Storm of War. A
New History of the Second World War, 44; Ziemke, The German Theatre of Nothern Operations,
109; Yaklich, „The Invasion of Norway (Operation Weserübung)“.
205. Dildy, Denmark and Norway 1940. Hitler’s Boldest Operation, 90.
206. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 44.
207. Ten pat, 45.
208. Andrew Roberts, Masters and Commanders. The Military Geniuses Who Led the West to Victory in
World War II, vol. London (Penguin Books, 2009), 47.
209. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 45.
210. Irving, Hitler’s War and the War Path, 290.
211. Yaklich, „The Invasion of Norway (Operation Weserübung)“.
212. Jomas Tjersland, „Tyske soldater brukt som mineryddere“ (2006), http://www.vg.no/pub/vgart.hbs?
artid=166207.
213. Walter Gibbs, „Norwegian Nobel Laureate, Once Shunned, Is Now Celebrated“. New York Times
(2009), http://www.nytimes.com/2009/02/28/books/28hams.html?
_r=2&scp=1&sq=hamsun%20lackey&st=cse.
214. Ten pat.
215. Christopher Wagner, „ NAZI Lebensborn Program: Occupied Countries“ (2007),
http://histclo.com/essay/war/ww2/leb/leb-occ.html.
216. „Norway’s Lebensborn“, BBC (2001-12-05),
http://news.bbc.co.uk/2/hi/programmes/crossing_continents/1691452.stm.
217. Ten pat.
218. Nina Berglund, „Tormented ‘war children’ take Norway to court“. Aftenposten (2005-11-14),
http://www.aftenposten.no/english/local/article1156044.ece.
219. Ten pat.
220. Jerry Voorhis, Germany and Denmark: 1940–45, Scandinavian Studies, (1972).
221. Phil Giltner, „The Success of Collaboration: Denmark’s Self-Assessment of its Economic Position
after Five Years of Nazi Occupation“. Journal of Contemporary History (2001).
222. Bo Lidegaard, Dansk Udenrigspolitiks historie. Vol. 4, (2003), 474–483.
223. Louis Bülow, „Rescue of Danish Jews“, http://www.auschwitz.dk/Denmark.htm.
224. Harold Flender, Rescue in Denmark (New York, 1963), 30.
225. Bülow, „Rescue of Danish Jews“.
226. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 710–711.
227. Max Hastings, Finest Years. Churchill as Warlord 1940–1945. (London: Harper Press, 2009), 1–2.
228. Evans, The Third Reich in Power, 121.
229. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 66.
230. Hastings, Finest Years. Churchill as Warlord 1940– 1945, 2–3.
231. Ten pat, 2.
232. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 46.
233. Hastings, Finest Years. Churchill as Warlord 1940– 1945, 4–5.

Didžiausia Hitlerio pergalė

1. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 671.
2. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War.
3. Irving, Hitler’s War and the War Path, 272.
4. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 672.
5. Irving, Hitler’s War and the War Path, 272.
6. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 672.
7. Irving, Hitler’s War and the War Path, 273.
8. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 48.
9. Ten pat, 49.
10. Alan Clark, Barbarossa. The RussianGerman Conflict 1941–1945, 2005 ed. (London: Orion, 1965),
XX.
11. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 50–51.
12. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 645–646.
13. Irving, Hitler’s War and the War Path, 250–251.
14. Ten pat, 256.
15. John Keegan, The Second World War (London: Pimlico, 1989), 46.
16. Ian Kershaw, Hitler. 1936–1945: Nemesis. (London: Penguin Books, 2000), 290.
17. Irving, Hitler’s War and the War Path, 273.
18. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 718.
19. Richard Holmes, The World at War (Ebury Press, 2007), 98.
20. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 718.
21. Ten pat.
22. „Battle of France“, in Battlefield TV series (1994).
23. Keegan, The Second World War, 48.
24. Ten pat; Samuel M. Osgood, The Fall of France 1940 (Boston: Heath, 1965); Richard Overy, The
Second World War Experience: Blitzkrieg 1939–1941 (London: Carlton Books, 2008); Roberts, The
Storm of War. A New History of the Second World War; Alan Shepperd, Blitzkrieg in the West
(London: Osprey Publishing, 1990).
25. Keegan, The Second World War, 53.
26. Will Fowler, Blitzkrieg. France Holland and Belgium. 1940 (Ian Allan, 2002), 15.
27. Keegan, The Second World War, 54.
28. Shepperd, Blitzkrieg in the West, 15.
29. Osgood, The Fall of France 1940, 40.
30. Shepperd, Blitzkrieg in the West, 15.
31. Richard Overy, The Road to War (Penguin Books, 1999), 159.
32. Shepperd, Blitzkrieg in the West, 15.
33. Overy, The Road to War, 159.
34. Rolf Hertenstein, „Blitzkrieg’s Beginnings“. World War II Magazine (March, 2006).
35. Shepperd, Blitzkrieg in the West, 13.
36. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 54.
37. Osgood, The Fall of France 1940, 38–39.
38. Keegan, The Second World War, 51.
39. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 54.
40. Ten pat.
41. Shepperd, Blitzkrieg in the West, 17.
42. Keegan, The Second World War, 54.
43. Ten pat, 54–55.
44. Robert Wilde, „The Maginot Line“ (2001),
http://europeanhistory.about.com/library/weekly/aa070601a.htm.
45. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 52.
46. Wilde, „The Maginot Line“.
47. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 53.
48. Wilde, „The Maginot Line“.
49. Irving, Hitler’s War and the War Path, 255.
50. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 52,76.
51. Wilde, „The Maginot Line“.
52. Holmes, The World at War, 99–100.
53. Pravdiuk, „Vtoraja mirovaja voina. Den za dnem“. Serija Nr. 8, 1940 m. kovas.
54. Ten pat. Nr. 4, 1939 m. lapkritis.
55. Fowler, Blitzkrieg. France Holland and Belgium. 1940, 14.
56. Shepperd, Blitzkrieg in the West, 19.
57. Robert Kershaw, Tank Men (Hodder, 2008), 98–99.
58. A. Goutard, The Battle of France 1940 (New York, 1959), 82.
59. Keegan, The Second World War, 55.
60. Shepperd, Blitzkrieg in the West, 19.
61. Irving, Hitler’s War and the War Path, 290.
62. Ten pat, 291.
63. Kershaw, Hitler. 1936–1945: Nemesis, 294.
64. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 54.
65. Shepperd, Blitzkrieg in the West, 31.
66. Rogier Peeters, „Royal Dutch Army Order of Battle. May 10th, 1940“,
http://www.xs4all.nl/~nubo/Rogier/.
67. Fowler, Blitzkrieg. France Holland and Belgium. 1940, 12.
68. Keegan, The Second World War, 56.
69. Fowler, Blitzkrieg. France Holland and Belgium. 1940, 17.
70. „Battle of France“.
71. Edward R. Hooton, Luftwaffe at War, Volume 2; Blitzkrieg in the West 1939–1940 (London:
Chervron/ Ian Allen, 2007), 59.
72. Fowler, Blitzkrieg. France Holland and Belgium. 1940, 24.
73. Ten pat, 23.
74. Gilbert, Second World War, 62.
75. Ten pat, 64; Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 58.
76. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 722.
77. Allert Goossens, „War over Holland. May 1940: the Dutch struggle“, http://www.waroverholland.nl/.
Chapter: May 14. Rotterdam
78. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 722.
79. Goossens, „War over Holland. May 1940: the Dutch struggle“. Chapter: May 14. Rotterdam.
80. Ten pat. Chapter: 14 May. Rotterdam.
81. World War II: Day by Day – Witness the 2175 Tumultuous, Tragic and Triumphant Days That Shook
the World, ed. Derrik Mercer (Dorling Kindersley, 2004), 84.
82. ———, „War over Holland. May 1940: the Dutch struggle“. Chapter: 14 May. Balance.
83. Ten pat. Chapter: The capitulation ceremony – 15 May.
84. Ten pat. Chapter: The Aftermath.
85. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 68.
 86. Keegan, The Second World War, 57–58.
87. Fowler, Blitzkrieg. France Holland and Belgium. 1940, 12.
88. Hooton, Luftwaffe at War, Volume 2; Blitzkrieg in the West 1939–1940, 48.
89. Irving, Hitler’s War and the War Path, 257.
90. Chris Ellis, 7th Flieger Division: Student’s Fallschirmjager Elite, Spearhead Series (Ian Allan
Publishing, 2002), 25.
91. Simon Dunstan, Fort Eben Emael: The Key to Hitler’s Victory in the West (Osprey Publishing, 2005),
23.
92. James E. Mrazek, The Fall of Eben Emael: Prelude to Dunkirk (Robert Hale Ltd, 1970), 28–30.
93. Ten pat, 25.
94. Milton Dank, The Glider Gang: An Eyewitness History of World War II Glider Combat
(Philadelphia: Lippincott, 1977), 22–24.
95. Dunstan, Fort Eben Emael: The Key to Hitler’s Victory in the West, 36–37.
96. Shepperd, Blitzkrieg in the West, 34.
97. Irving, Hitler’s War and the War Path, 297.
98. Charles Whiting, Hunters from the Sky: The German Parachute Corps 1940–1945, (1974), 32–33.
99. Gilbert, Second World War, 62.
100. James Lucas, Storming Eagles: German Airborne Forces in World War Two (Arms and Armour
Press, 1988), 22.
101. Peter Harclerode, Wings of War: Airborne Warfare 1918–1945. (Wiedenfield and Nicholson, 2005),
55; Volkmar Kuhn, German Paratroops in World War II. (Ian Allen, 1978), 31–32.
102. Kuhn, German Paratroops in World War II, 36.
103. Shepperd, Blitzkrieg in the West, 30.
104. Gilbert, Second World War, 62.
105. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 55.
106. Irving, Hitler’s War and the War Path, 295.
107. Belgijos užsienio reikalų ministerija, The Official Account of What Happened 1939– 1940. (London:
Evans Brothers, 1941), 38.
108. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 55–56.
109. Ronald E. Powaski, „Cut of the Sickle “ World War II Magazine 2003.
110. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 69.
111. Keegan, The Second World War, 58.
112. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 56.
113. Keegan, The Second World War, 58.
114. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 59.
115. Karl-Heinz Frieser; John T. Greenwood, The Blitzkrieg Legend: the 1940 campaign in the West.
(Annapolis: Naval Institute Press, 2005), 241, 43, 46.
116. Irving, Hitler’s War and the War Path, 297.
117. Hastings, Finest Years. Churchill as Warlord 1940–1945, 8.
118. Ten pat, 12.
119. Keegan, The Second World War, 59.
120. World War II: Day by Day 82.
121. Irving, Hitler’s War and the War Path, 298.
122. Keegan, The Second World War, 59.
123. Kershaw, Tank Men, 101.
124. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 70.
125. Kershaw, Tank Men, 101–102.
126. Ten pat, 115.
127. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 70.
128. Fowler, Blitzkrieg. France Holland and Belgium. 1940, 34.
129. Ronald E. Powaski, „Cut of the Sickle “ World War II Magazine November, 2003.
130. Ten pat.
131. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 72.
132. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 57.
133. Kershaw, Tank Men, 103.
134. Powaski, „Cut of the Sickle“.
135. Kershaw, Tank Men, 104.
136. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 73.
137. Keegan, The Second World War, 61.
138. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 73–74.
139. Keegan, The Second World War, 60.
140. Holmes, The World at War, 101.
141. Shepperd, Blitzkrieg in the West, 9.
142. Ten pat, 8.
143. Holmes, The World at War, 101.
144. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 74.
145. Keegan, The Second World War, 62.
146. Fowler, Blitzkrieg. France Holland and Belgium. 1940, 37.
147. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 74.
148. Hastings, Finest Years. Churchill as Warlord 1940–1945, 15.
149. Shepperd, Blitzkrieg in the West, 11.
150. Kershaw, Tank Men, 151.
151. Stephen Bungay, Alamein (London: Aurum Press, 2002), 229.
152. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 71–72.
153. Keegan, The Second World War, 62.
154. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 71–72.
155. Powaski, „Cut of the Sickle“.
156. Keegan, The Second World War, 63.
157. Ten pat.
158. Fowler, Blitzkrieg. France Holland and Belgium. 1940, 48.
159. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 76.
160. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 726.
161. Hastings, Finest Years. Churchill as Warlord 1940–1945, 15.
162. Gilbert, Second World War, 67.
163. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 77.
164. Hastings, Finest Years. Churchill as Warlord 1940–1945, 16.
165. Gilbert, Second World War, 68.
166. Keegan, The Second World War, 65.
167. „Battle of France“.
168. Irving, Hitler’s War and the War Path, 289.
169. Gilbert, Second World War, 69.
170. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 75.
171. Irving, Hitler’s War and the War Path, 298.
172. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 727.
173. Fowler, Blitzkrieg. France Holland and Belgium. 1940, 46.
174. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 75.
175. Fowler, Blitzkrieg. France Holland and Belgium. 1940, 49–50.
176. Gilbert, Second World War, 69.
177. Ten pat, 68–69.
178. „German War Machine. German Army of World War II“, http://germanwarmachine.com/index.html.
Chapter: 1940 – The German attack, phase I
179. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 48.
180. Fowler, Blitzkrieg. France Holland and Belgium. 1940, 87.
181. Irving, Hitler’s War and the War Path, 299.
182. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 728.
183. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 78.
184. „Battle of France“.
185. Kershaw, Tank Men, 118.
186. Ten pat, 120–121.
187. L. F. Ellis, The War In France and Flanders 1939–1940, United Kingdom Military Series (London,
1954), 94.
188. Gilbert, Second World War, 70.
189. Kershaw, Tank Men, 121–122.
190. Ellis, The War In France and Flanders 1939–1940, 94.
191. Keegan, The Second World War, 65.
192. „Battle of France“.
193. Fowler, Blitzkrieg. France Holland and Belgium. 1940, 56.
194. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 729.
195. Hastings, Finest Years. Churchill as Warlord 1940–1945, 20.
196. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 80.
197. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 730.
198. Keegan, The Second World War, 57.
199. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 730.
200. Fowler, Blitzkrieg. France Holland and Belgium. 1940, 61.
201. John Ellis, The World War II Data Book (Aurum Press, 1993), 255.
202. Fowler, Blitzkrieg. France Holland and Belgium. 1940, 61.
203. Brian Horrocks, „A Full Life“. Ištrauka cituojama internete:
http://www.spartacus.schoolnet.co.uk/2WWdunkirk.htm
204. Irving, Hitler’s War and the War Path, 305.
205. Gilbert, Second World War, 76–77.
206. Ten pat, 74.
207. Ten pat, 70.
208. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 58.
209. Fowler, Blitzkrieg. France Holland and Belgium. 1940, 49.
210. Gilbert, Second World War, 76.
211. Fowler, Blitzkrieg. France Holland and Belgium. 1940, 48–49.
212. Kershaw, Tank Men, 107.
213. Ten pat, 116.
214. Ten pat, 117–118.
215. Fowler, Blitzkrieg. France Holland and Belgium. 1940, 60.
216. Keegan, The Second World War, 66.
217. Hastings, Finest Years. Churchill as Warlord 1940–1945, 22.
218. Ten pat, 24.
219. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 79.
220. Hastings, Finest Years. Churchill as Warlord 1940–1945, 24.
221. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 79.
222. Gilbert, Second World War, 75–76.
223. Hastings, Finest Years. Churchill as Warlord 1940–1945, 25.
224. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 80.
225. Holmes, The World at War, 106–107.
226. Hastings, Finest Years. Churchill as Warlord 1940–1945, 26.
227. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 60.
228. Ten pat, 64.
229. Fowler, Blitzkrieg. France Holland and Belgium. 1940, 62.
230. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 61.
231. Ten pat, 62.
232. Gilbert, Second World War, 72.
233. Irving, Hitler’s War and the War Path, 301.
234. Gilbert, Second World War, 73.
235. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 732.
236. Ellis, The War in France and Flanders 1939–1940, 350.
237. Gilbert, Second World War, 73.
238. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 61.
239. Gilbert, Second World War, 72.
240. Ellis, The War in France and Flanders 1939–1940, 151.
241. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 733.
242. Holmes, The World at War, 107–108.
243. Irving, Hitler’s War and the War Path, 304.
244. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 734–735.
245. Gilbert, Second World War, 73.
246. Ten pat, 75.
247. Irving, Hitler’s War and the War Path, 302.
248. Gilbert, Second World War, 75.
249. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 60; Ellis, The War in France
and Flanders 1939–1940, 247–48.
250. Gilbert, Second World War, 77–78.
251. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 736.
252. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 64; Shirer, The Rise and Fall of
the Third Reich, 736–737; Ellis, The War in France and Flanders 1939–1940, 248.
253. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 67.
254. Irving, Hitler’s War and the War Path, 302.
255. Gilbert, Second World War, 78–79.
256. Irving, Hitler’s War and the War Path, 302.
257. Gilbert, Second World War, 74.
258. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 65.
259. Holmes, The World at War, 107.
260. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 81.
261. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 67.
262. Kershaw, Tank Men, 103.
263. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 67.
264. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 736.
265. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 65.
266. Ellis, The War In France and Flanders 1939–1940, 246.
267. Gilbert, Second World War, 82.
268. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 81.
269. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 65.
270. Gilbert, Second World War, 80.
271. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 65.
272. Ten pat, 68.
273. William F. Engdahl, „Halford MacKinder’s Necessary War“,
http://www.engdahl.oilgeopolitics.net/History/MacKinder/mackinder.html.
274. Gilbert, Second World War, 83.
275. World War II: Day by Day 92.
276. Walter Lord, The Miracle of Dunkirk (London: Allen Lane, 1983), 268–269.
277. World War II: Day by Day 92.
278. Ten pat, 93.
279. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 66.
280. Gilbert, Second World War, 79–80.
281. Ellis, The War in France and Flanders 1939–1940, 244.
282. Ten pat, 326.
283. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 67.
284. Holmes, The World at War, 111.
285. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 68.
286. Ten pat, 67.
287. Ellis, The War in France and Flanders 1939–1940, 327.
288. Gilbert, Second World War, 81, 85.
289. World War II: Day by Day, 101.
290. ———, Second World War, 86.
291. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 68.
292. Gilbert, Second World War, 81–82.
293. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 70.
294. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 81.
295. Keegan, The Second World War, 67–68.
296. Gilbert, Second World War, 80.
297. Keegan, The Second World War, 72.
298. Irving, Hitler’s War and the War Path, 304.
299. Ten pat, 304, 06.
300. Gilbert, Second World War, 86.
301. Keegan, The Second World War, 68.
302. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 82.
303. Gilbert, Second World War, 89.
304. Ten pat, 92.
305. „Battle of France“.
306. Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War, 82.
307. Gilbert, Second World War, 87–88.
308. Ten pat, 89.
309. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 738.
310. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 91.
311. Gilbert, Second World War, 91.
312. Ten pat, 94.
313. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 70.
314. Richard J. Evans, The Third Reich at War 1939–1945 (Penguin Books, 2008), 132.
315. Gilbert, Second World War, 94.
316. Ten pat, 96.
317. Ten pat, 90.
318. Irving, Hitler’s War and the War Path, 306.
319. Holmes, The World at War, 112.
320. Gilbert, Second World War, 90.
321. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 70.
322. Keegan, The Second World War, 70.
323. Shirer, The Rise and Fall of The Third Reich, 740.
324. Ten pat.
325. Kershaw, Hitler. 1936–1945: Nemesis, 298.
326. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 72.
327. Martin Gilbert, The Routledge Atlas of the Second World War, 2nd ed. (London and New York:
Routledge, 2008), 13.
328. Gilbert, Second World War, 98; Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War,
73.
329. Engdahl, „Halford MacKinder’s Necessary War“.
330. Gilbert, Second World War, 93–94.
331. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 72.
332. Keegan, The Second World War, 72.
333. Gilbert, Second World War, 96–97.
334. Ten pat.
335. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 73.
336. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 738.
337. Irving, Hitler’s War and the War Path, 307.
338. Gilbert, Second World War, 97.
339. Irving, Hitler’s War and the War Path, 307.
340. Keegan, The Second World War, 71.
341. Irving, Hitler’s War and the War Path, 299.
342. Keegan, The Second World War, 71.
343. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 742.
344. Ten pat, 742–743.
345. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 74.
346. Ten pat, 73.
347. Gilbert, Second World War, 101.
348. Irving, Hitler’s War and the War Path, 308.
349. Keegan, The Second World War, 72.
350. Overy, The Second World War Experience: Blitzkrieg 1939–1941, 39.
351. Skaičiai apytiksliai ir suapvalinti. World War II. The Definitive visual guide; Keegan, The Second
World War; Murray, A War To Be Won. Fighting the Second World War; Overy, The Second World
War Experience: Blitzkrieg 1939–1941; Roberts, The Storm of War. A New History of the Second
World War; Mathew White, „National Death Tolls for the Second World War“,
http://users.erols.com/mwhite28/ww2stats.htm.
352. Keegan, The Second World War, 72.
353. „Battle of France“.
354. Simon Sebag Montefiore, Stalin: The Court of the Red Tsar, 2004 ed. (London: Phoenix, 2003), 341;
Richard Overy, Russia’s War (Penguin Books, 1997), 59.
355. Ewan Mawdsley, World War II. A New History. (Cambridge University Press, 2009), 127.
356. Hastings, Finest Years. Churchill as Warlord 1940–1945, 47.
357. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 73.
358. Holmes, The World at War, 97.
359. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 80.
360. Ten pat, 81.
361. Ten pat, 84.
362. Ten pat, 77.
363. Gerhard Hirschfeld; Patrick Marsh, Collaboration in France: politics and culture during the Nazi
occupation, 1940–1944 (New York: St. Martin’s Press, 1989), 12.
364. Laurence Rees, Auschwitz. The Nazis and the Final Solution (BBC Books, 2005), 155.
365. Ten pat, 151.
366. Ten pat, 156.
367. Ten pat, 160–161.
368. Ten pat, 162, 164.
369. Ten pat, 170.
370. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 78.
371. Rees, Auschwitz. The Nazis and the Final Solution, 151.
372. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 78.
373. Anne Frank, The Diary of a Young Girl (New York: Bantam Books, 1997), 258.
374. Ten pat, 332.
375. Ten pat, 5–6.
376. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 85.
377. Anthony Anderson, „A Forgotten Chapter: Holland Under the Third Reich“ (1995), http://www-
lib.usc.edu/~anthonya/waralt.htm.
378. Ten pat.
379. Rees, Auschwitz. The Nazis and the Final Solution, 152–154.
380. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 83.
381. Ten pat, 79.
382. Ten pat, 83.
383. Ten pat, 82.
384. Ten pat, 84.
385. Richard Overy, The Penguin Historical Atlas of the Third Reich (Penguin Books, 1996), 89.
386. Ten pat.
387. Anderson, „A Forgotten Chapter: Holland Under the Third Reich“.
388. Ten pat.
389. Ten pat.
390. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 84.
391. Robert Le Petit, „State Collaboration“ (1998),
http://www.sunderland.ac.uk/~os0tmc/occupied/collab.htm.
392. Hirschfeld, Collaboration in France: politics and culture during the Nazi occupation, 1940–1944,
14.
393. Overy, The Penguin Historical Atlas of the Third Reich, 88–89.
394. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 82.
395. Le Petit, „State Collaboration“.
396. Hirschfeld, Collaboration in France: politics and culture during the Nazi occupation, 1940–1944,
13.
397. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 81.
398. Le Petit, „State Collaboration“.
399. Kershaw, Hitler. 1936–1945: Nemesis, 299.
400. Gilbert, Second World War, 104.
401. Irving, Hitler’s War and the War Path, 308.
402. Kershaw, Hitler. 1936–1945: Nemesis, 299–300.
403. Gilbert, Second World War, 102.
404. Evans, The Third Reich at War 1939–1945, 133.
405. Gilbert, Second World War, 102.
406. Richard Overy, The Dictators: Hitler’s Germany, Stalin’s Russia (Penguin Books, 2005), 219–220.
407. Gilbert, Second World War, 102.
408. Irving, Hitler’s War and the War Path, 315.
409. Kershaw, Hitler. 1936–1945: Nemesis, 300.
410. Ten pat.
411. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 744–745.
412. Roberts, The Storm of War. A New History of the Second World War, 75.
413. Irving, Hitler’s War and the War Path, 313.
414. Shirer, The Rise and Fall of the Third Reich, 754.
415. Kershaw, Hitler. 1936–1945: Nemesis, 302.
416. Ten pat, 308.
417. Ten pat, 305.
 Literatūros sąrašas
„1940 m. balandžio 9 d.“. Lofoteno karo muziejaus svetainė, http://www.lofotenkrigmus.no/april2.htm.
Adam, Thomas. „Admiral Graf Spee. Germany and the Americas“, 2005.
„Aktion Reinhard Camps“, http://www.deathcamps.org/.
Anderson, Anthony. „A Forgotten Chapter: Holland under the Third Reich“, 1995, http://www-
lib.usc.edu/~anthonya/waralt.htm.
Aptekar, Pavel. „Casus Belli“, http://www.rkka.ru/analys/mainila/mainila.htm.
Asmussen, John. „Oscarsborg Fortress & Blücher Wreck Site Today“, http://www.admiral-hipper-
class.dk/blue-
cher/miscellaneous/oscarsborg_bluecher_wreck_site_today/oscarsborg_bluecher_wreck_site_today.html.
Assman, Kurt. The German Campaign in Norway. London, 1975.
Bacon, E. The Gulag at War: Stalin's Forced Labour System in the Light of the Archives London, 1994.
Barratt, John. „The U-Boat War, the Climax, July 1942 – May 1943“, 2002,
http://www.militaryhistoryonline.com/wwII/atlantic/climax.aspx.
Barratt, John. „The U-Boat War, 1939–42“, 2002,
http://www.militaryhistoryonline.com/wwII/atlantic/uboatwar.aspx.
„Battle of France“. In Battlefield TV series, 1994.
„Battle of the Atlantic. Timeline 1939“. Worldwar-2.net, http://www.worldwar-2.net/timelines/war-at-
sea/atlantic/battle-of-the-atlantic-index-1939.htm.
BBC. „Hitler Dodged Taxes, Expert Finds“, http://news.bbc.co.uk/1/hi/world/europe/4105683.stm.
Belgijos užsienio reikalų ministerija. The Official Account of What Happened 1939–1940 London: Evans
Brothers, 1941.
Bellamy, Chris. Absolute War. Soviet Russia in the Second World War. New York: Vintage Books, 2008.
Berglund, Nina. „Tormented ‚War Children‘ Take Norway to Court“. Aftenposten (2005-11-14),
http://www.aftenposten.no/english/local/article1156044.ece.
Binder, Frank; Schlünz, Hans Hermann. Schwerer Kreuzer Blücher Hamburg: Koehlers Verlagsgesellschaft,
2001.
Blanke, Richard. Orphans of Versailles: The Germans in Western Poland 1918–1939. University of
Kentucky Press, 1993.
Böhler, Jochen. Auftakt Zum Vernichtungskrieg. Die Wehrmacht in Polen 1939. Frankfurt: Fischer
Taschenbuch Verlag, 2006.
Bollinger, Martin J. Stalin's Slave Ships: Kolyma, the Gulag Fleet, and the Role of the West Praeger, 2003.
Browning, Christopher. The Origins of the Final Solution: The Evolution of Nazi Jewish Policy. University
of Nebraska Press.
Bülow, Louis „Rescue of Danish Jews“, www.auschwitz.dk/Denmark.htm.
Bungay, Stephen. Alamein. London: Aurum Press, 2002.
Burnett, P. M. Reparation at the Paris Conference from Standpoint of the American Delegation. 2 vols.
New York, 1965.
Carr, Caleb. „Blitzkrieg“. World War 2. 2,194 Days that Changed Everything (2007): 12–16.
Churchill, W. S. The Second World War. Vol. 1. „The Gathering Storm“. London–Toronto: Cassell and Co
Ltd, 1950.
Clark, Alan. Barbarossa. The Russiangerman Conflict 1941– 1945. 2005 ed. London: Orion, 1965.
Courtois, Stephane. The Black Book of Communism: Crimes, Terror, Repression: Harvard University Press,
1999.
Crew, David F. Hitler and the Nazis. A History in Documents. New York: Oxford University Press, 2005.
Dank, Milton. The Glider Gang: An Eyewitness History of World War II Glider Combat. Philadelphia:
Lippincott, 1977.
Davies, Norman. Europe at War 1939–1945. No Simple Victory. London: Macmillan, 2006.
———. Europos istorija. Vilnius, 2002.
———. Rising'44. The Battle for Warsaw. Pan Books, 2004. Derry, T. K. The Campaign in Norway.
London, 1952.
Dildy, Douglas C. Denmark and Norway 1940. Hitler's Boldest Operation Oxford: Osprey Publishing,
2007.
Duffy, James P.; Ricci, Vincent L. Target Hitler. The Plots to Kill Adolf Hitler Praeger Publishers, 1992.
Dunstan, Simon. Fort Eben Emael: The Key to Hitler's Victory in the West. Osprey Publishing, 2005.
„Edward Mandel House Papers“. In Yale University Library, New Haven.
Edwards, Robert. White Death: Russia's War on Finland 1939–40 London: Weidenfeld & Nicolson, 2006.
Eidintas, Alfonsas; Žalys, Vytautas; Senn, Alfred Erich.Lithuania in European Politics: The Years of the
First Republic, 1918–1940. Edited by Edvardas Tuskenis. New York: St. Martin's Press, 1999.
Eyck, E. A History of Weimar Republic. 2 vols. New York, 1970.
The Economist (1999-12-31).
Ellis, Chris. 7th Flieger Division: Student's Fallschirmjäger Elite Spearhead Series: Ian Allan Publishing,
2002.
Ellis, John. The World War II Data Book. Aurum Press, 1993.
Ellis, L. F. The War in France and Flanders 1939–1940. United Kingdom Military Series: London, 1954.
Engdahl, William F. „Halford Mackinder's Necessary War“,
http://www.engdahl.oilgeopolitics.net/History/MacKinder/mackinder.html.
Epstein, K. Matthias Erzberger and the Dilemma of German Democracy New York, 1971.
Erlikman, Vadim. Poteri narodonaseleniia v XX veke: spravochnik. Moscow: Russkaya panorama, 2004.
Eubank, K. K. Paul Cambon: Master Diplomatist. Norman, Oklahoma, 1960.
„European Air War. Timeline 1939“, worldwar-2.net, http://www.worldwar-2.net/timelines/war-in-
europe/european-air-war/european-air-war-index-1939.htm.
Evans, Michael R. „The White Dead: The Battle for Suomussalmi“, 1997,
http://home.interserv.com/~tazio/7dSuomu.htm.
Evans, Richard J. The Third Reich at War 1939–1945. Penguin Books, 2008.
———. The Third Reich in Power. Penguin Books, 2006.
Evertas, Augis. Adolfas Hitleris: vadizmo struktūra. Kaunas: Europa, 1995.
Fest, Joachim. The Face of the Third Reich. Penguin Books, 1972.
Fischer, Benjamin B. „The Katyn Controversy: Stalin's Killing Field“. Studies in Intelligence (1999–2000),
https://www.cia.gov/library/center-for-the-study-of-intelligence/csi-publications/csi-
studies/studies/winter99-00/art6.html.
Flender, Harold. Rescue in Denmark. New York, 1963.
Fowler, Will. Blitzkrieg. France Holland and Belgium. 1940. Ian Allan, 2002.
———. Poland and Scandinavia 1939–1940. Ian Allan Publishing, 2002.
Frank, Anne. The Diary of a Young Girl. New York: Bantam Books, 1997.
Friedrich, Jörg. „Von Deutschen Schulden“. Berliner Zeitung (1999-10-09).
Frieser, Karl-Heinz; Greenwood, John T. The Blitzkrieg Legend: The 1940 Campaign in the West.
Annapolis: Naval Institute Press, 2005.
Furlong, Ray. „New Future for Nazi Stadium“. BBC (2004-07-31),
http://news.bbc.co.uk/2/hi/europe/3942661.stm.
Gavin, Philip. „The Rise of Adolf Hitler“, http://www.historyplace.com/worldwar2/riseofhitler/index.html.
———. „The Triumph of Adolf Hitler“, http://www.historyplace.com/worldwar2/triumph/index.html.
Gellately, Robert. The Gestapo and German Society: Enforcing Racial Policy 1933–1945. Oxford, 1990.
Gennette, Robert. „The German Invasion of Norway, 1940“, www.magweb.com/sample/sconflic/co03wese.
htm.
„German War Machine. German Army of World War II“, http://germanwarmachine.com/index.html.
Geust, Carl-Fredrik; Antero, Uitto. Mannerheim-linja: Talvisodan legenda. Ajatus, 2006.
„Ghettos“, http://www.deathcamps.org/occupation/ghettos.html.
Gibbs, Walter. „Norwegian Nobel Laureate, Once Shunned, Is Now Celebrated“. New York Times, 2009,
http://www.nytimes.com/2009/02/28/books/28hams.html?_r=2&scp=1&sq=hamsun%20lackey&st=cse.
Gilbey, Joseph. „Captain Hans Langsdorff – Seventy Years in Purgatory: A Military Enigma!“, 2010,
http://www.grafspee.com/news.html.
Gilbert, Martin. Atlas of the Holocaust, 1988.
———. The Routledge Atlas of the Second World War. 2nd ed. London and New York: Routledge, 2008.
———. Second World War. New Edition, 2000 ed: Phoenix, 1989.
Giltner, Phil. „The Success of Collaboration: Denmark's Self-Assessment of Its Economic Position after
Five Years of Nazi Occupation“. Journal of Contemporary History, 2001.
Gniazdowski, Mateusz. „Losses Inflicted on Poland by Germany During World War II. Assessments and
Estimates–an Outline the Polish Quarterly of International Affairs“. No. 1, 2007.
Goossens, Allert. „War over Holland. May 1940: The Dutch Struggle“, http://www.waroverholland.nl/.
Goutard, A. The Battle of France 1940. New York, 1959.
Grant, A. J.; Temperley, Harold. Europe in the Nineteenth and Twentieth Centuries, 1952.
Haar, Geirr H. The German Invasion of Norway. April 1940. Seafort Publishing, 2009.
Hackmann, Willem. Seek and Strike: Sonar, Anti-Submarine Warfare and the Royal Navy, 1914–1954.
London: HMSO, 1984.
Hagen, W. Before the Final Solution: Towards a Comparative Analysis of Political Anti-Semitism in
Interwar Germany and Poland, 1996.
Harclerode, Peter. Wings of War: Airborne Warfare 1918– 1945. Weidenfield and Nicholson, 2005.
Hastings, Max. Finest Years. Churchill as Warlord 1940– 1945. London: HarperPress, 2009.
Henig, Ruth. Versailles and after, 1919–33. Routledge, 1995.
Hertenstein, Rolf. „Blitzkrieg's Beginnings“. World War II Magazine (March, 2006).
Hilberg, Raul. Nusikaltėliai, aukos, stebėtojai. Žydų tragedija 1933–1945 Vilnius, 1999.
Hirschfeld, Gerhard; Marsh, Patrick. Collaboration in France: Politics and Culture During the Nazi
Occupation, 1940–1944. New York: St. Martin's Press, 1989.
„Hitler's Speeches“. Hitler Historical Museum, http://www.hitler.org/speeches/.
Holborn, H. Diplomats and Diplomacy in the Early Weimar Republic. Edited by G. A. Craig and F. Gilbert,
The Diplomats, 1919–1939. New York, 1963.
Holmes, Richard. The World at War. Ebury Press, 2007.
Hooker, Richard D., Jr.; Coglianese, Christopher. „Operation Weserübung and the Origins of Joint
Warfare“. JFQ, 1993.
Hooton, Edward R. Luftwaffe at War, Volume 2; Blitzkrieg in the West 1939–1940. London: Chervron/Ian
Allen, 2007.
Horrocks, Brian. „A Full Life“.
House, E. M. The Intimate Papers of Colonel House Arranged as a Narrative by Charles Seymour. 4 vols.
Boston and New York, 1926–1928.
Ilmjäru, Magnus. „Estijos užsienio politika 1939–1940 m.“. Genocidas ir rezistencija 2(8) (2000): 89–95.
Infliacijos skaičiuoklė, http://www.westegg.com/inflation/.
Irving, David. Hitler's War and the War Path. Parforce UK Ltd, 2001.
Isaacs, Jeremy. „The World at War“. United Kingdom, 1973.
Yaklich, Mike; Pipes, Jason; Folsom, Russ. „The Invasion of Norway (Operation Weserübung)“,
http://www.feldgrau.com/norwegian.html.
Yakubov, Vladimir; Worth, Richard. The Soviet Light Cruisers of the Kirov Class. Warship 2009. Edited by
John Jordan. London: Conway, 2009.
Jägerskiöld, Stig. Mannerheim: Marshal of Finland. Minneapolis: University of Minnesota Press, 1986.
Janauskaitė, Daiva. „Teatro balkonas mena išskirtinius įvykius“. Klaipėda, 2009-03-23.
Jokubauskas, Vytautas. „Tuščias šūvis: galimybės atremti Vokietijos karinę grėsmę 1939 metais“. Istorija,
Nr. 1, 2009.
Jowett, Philip; Snodgrass, Brent. Finland at War 1939–45. Osprey, 2006.
Juutilainen, Antti. Laatokan Karjalan Taistelut (Mūšiai Ladogos Karelijoje), 1999.
———. Talvisodan ulkomaalaiset vapaaehtoiset (Užsienio savanoriai žiemos kare), 1999.
Kantakoski, Pekka. Punaiset panssarit: Puna-armeijan panssarijoukot 1918–1945 (Raudonieji tankai:
Raudonosios armijos tankų pajėgos 1918–1945 m.), 1998.
Kapleris, Ignas; Maištas, Antanas; Mickevičius, Karolis; Tamkutonytė-Mikailienė, Živilė. XX amžiaus
Lietuvos ir pasaulio istorija. Kaunas: Briedis, 2009.
„The Katyn Forest Massacre Remembered“, http://www.allempires.com/article/index.php?
q=The_Katyn_Forest_Massacre_Remembered.
Keegan, John. Atlas of World War 2. London: Collins, 2006.
———. The Second World War. London: Pimlico, 1989.
———. „When the Guns Fell Silent: The Belgian Battlefield Where the Seeds of German Revenge Were
Sown“. Daily Telegraph, 1988.
Keyger, J. Raymond Poincare. Cambridge, 1997.
Keynes, J. M. Two Memoirs: Dr. Melchior, a Defeated Enemy, and My Early Beliefs. London, 1949.
Keynes, Maynard. „The Economic Consequences of the Peace“, 1920,
http://www.gutenberg.org/files/15776/15776-h/15776-h.htm.
Kershaw, Ian. Hitler. London: Penguin Books, 2008.
———. Hitler, 1889–1936: Hubris. London and New York, 1998.
———. Hitler. 1936–1945: Nemesis. London: Penguin Books, 2000.
Kershaw, Robert. Tank Men: Hodder, 2008.
Klemperer, Klemens von. German Resistance against Hitler: The Search for Allies Abroad, 1938–1945.
Oxford University Press, 1992.
Koch, H. W. In the Name of the Volk: Political Justice in Hitler's Germany London, 1989.
Komarnicki, T. Rebirth of the Polish Republic: A Study of Diplomatic History of Europe, 1914–1920.
London, 1957.
Korhonen, Sami H. E. „Winter War“, http://www.winterwar.com/mainpage.htm.
Kowalski, Stanislaw J. „Kolyma. The Land of Gold and Death“,
http://www.aerobiologicalengineering.com/wxk116/sjk/kolyma.html.
Krivosheyev, Grigoriy. Soviet Casualties and Combat Losses in the Twentieth Century. London: Greenhill
Books, 1997.
Kruger, P. German Dissapointment and Anti-Western Resentment, 1918–1919. Edited by H. J. Schroder.
Providence And Oxford, 1993.
Kuhn, Volkmar. German Paratroops in World War II. Ian Allen, 1978.
Kurenmaa, Pekka; Lentilä, Riitta. Sodan tappiot (Karo nuostoliai), 2005.
Laaksonen, Lasse. Kannaksen taistelut (Mūšiai sąsmaukoje), 1999.
Laursen, Gert. „The German Occupation of Denmark“, 1997,
www.milhist.dk/besattelsen/9april/9april.html.
Le Petit, Robert. „State Collaboration“, 1998, http://www.sunderland.ac.uk/~os0tmc/occupied/collab.htm.
Lentilä, Riitta; Juutilainen, Antti. Talvisodan uhrit (Žiemos karo aukos), 1999.
Lesčius, Vytautas. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920 Vilnius, 2004.
Lidegaard, Bo. Dansk Udenrigspolitiks Historie. Vol. 4, 2003. Lietuva: Praeitis, kultūra, dabartis. Vilnius,
1999.
Lord, Walter. The Miracle of Dunkirk. London: Allen Lane, 1983.
Łossowski, Piotr. Stosunki polsko–litewskie w latach 1918– 1920 Warsaw: Książka i Wiedza, 1966.
Lucas, James. Storming Eagles: German Airborne Forces in World War Two. Arms and Armour Press,
1988.
Luckau, A. The German Delegation at the Paris Peace Conference. New York, 1971.
Lukaszewski, Witold J. „Polish Losses in World War II“, 2003,
http://www.ruf.rice.edu/~sarmatia/498/losses. html.
Mackiewicz, Jozef. „Dūmai virš Katynės“. Europos istorija: Rytų ir Vakarų patirtis Vilnius: Kultūros barai,
2010.
Macmillan, Margaret. Peacemakers: Six Months That Changed the World London: John Murray
(Publishers), 2001.
Maier, C. S. Recasting Bourgeois Europe. Princeton, 1975.
Malmi, Timo. Suomalaiset sotavangit, 1999.
Manninen, Ohto. Stalinin kiusa – Himmlerin täi. Helsinki, 2002.
———. Venäläiset sotavangit ja tappiot (Rusų karo belaisviai ir nuostoliai), 1999.
Mantoux, P. The Delibarations of Council of Four. Translated by A.S. Link. 2 vols. Princeton, New Jersey,
1992.
Materski, Wojciech; Szarota, Tomasz. Polska 1939–1945. Straty osobowe i ofiary represji pod dwiema
okupacjami Warszawa: Institute of National Remembrance (IPN), 2009.
Mawdsley, Ewan. Thunder in the East. Nazi–Soviet War 1941–1945. London, 2007.
———. World War II. A New History. Cambridge University Press, 2009.
Meissner, Otto. Staatssekretar. Hoffmann und Campe Verlag, 1950.
Miłosz, Czesław. Išvyka į dvidešimtmetį. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2003.
Montefiore, Simon Sebag. Stalin: The Court of the Red Tsar. 2004 ed. London: Phoenix, 2003.
Moor-Jankowski, Dr. Jan. „Holocaust of Non-Jewish Poles During WWII“,
http://www.warsawuprising.com/paper/jankowski1.htm.
Mrazek, James E. The Fall of Eben Emael: Prelude to Dunkirk. Robert Hale Ltd, 1970.
Murray, Williamson; Millett, Allan R. A War To Be Won. Fighting the Second World War 2001 ed.
Cambridge, Massachusetts and London: The Belknap Press of Harward University Press, 2000.
„Museum in Gliwice: What Happened Here?“, http://www.muzeum.gliwice.pl/en/radiostacja/.
Musteikis, Kazys. Prisiminimų fragmentai. Vilnius: Mintis, 1989.
„Nazi–Soviet Relations 1939–1941: Documents from the Archives of the German Foreign Office“,
www.yale. edu/lawweb/avalon/nazsov. Nazism: A Documentary Reader 1919–45. Edited by Jeremy Noakes
and Geoffrey Prindham: University of Exeter Press, 1984.
„Norway's Lebensborn“. BBC (2001-12-05),
http://news.bbc.co.uk/2/hi/programmes/crossing_continents/1691452.stm.
Nowak, K. F. Versailles. London, 1928.
Orlow, D. The History of the Nazi Party: Volume I, 1919– 1933. Newton Abbot, 1973.
Osgood, Samuel M. The Fall of France 1940. Boston: Heath, 1965.
Overy, Richard. 1939. Countdown to War. London: Penguin Books, 2009.
———. The Dictators: Hitler's Germany, Stalin's Russia. Penguin Books, 2005.
———. The Origins of the Second World War, 1998.
———. The Penguin Historical Atlas of the Third Reich. Penguin Books, 1996.
———. The Road to War. Penguin Books, 1999.
———. Russia's War. Penguin Books, 1997.
———. The Second World War Experience: Blitzkrieg 1939– 1941 London: Carlton Books, 2008.
———. Why the Allies Won. 2006 ed. London: Pimlico, 1995.
Pacner, K. Osudove okamžiky Československa. Praha, 1997. Palokangas, Markku. Suomalaisjoukkojen
aseistus ja varustus (Suomijos karinių pajėgų ginkluotė ir ekipuotė), 1999.
Paterson, Tony. „Historians Find ‚Proof‘ That Nazis Burnt Reichstag“. Telegraph.co.uk,
http://www.telegraph.co.uk/news/worldnews/europe/germany/1310995/Historians-find-proof-that-Nazis-
burnt-Reichstag.html.
Peeters, Rogier. „Royal Dutch Army Order of Battle. May 10th, 1940“, http://www.xs4all.nl/~nubo/Rogier/.
Perman, D. The Shaping of the Czechoslovak State: A Diplomatic History of the Boundaries of
Czechoslovakia. Leiden, 1962.
„The Phoney War“. 2000–2010 historylearningsite.co.uk,
http://www.historylearningsite.co.uk/phoney_war.htm.
Piotrowski, Tadeusz. „Deportation, „Amnesty“, and the Polish Diaspora“, 2000,
http://www.electronicmuseum.ca/Poland-WW2/soviet_deportations/dapd.html.
Pohl, J. P. The Stalinist Penal System. London, 1997.
„Polish Experts Lower Nation's WWII Death Toll“, 2009, http://www.expatica.com/de/news/german-
news/Polish-experts-lower-nation_s-WWII-death-toll--_55843.html.
„Polish Theatre: Blitzkrieger“. TIME Vol. XXXIV, no. 13 (1939-09-25).
Polyan, Pavel. „Two Million Unsaved Jews“. The Moscow News 2005).
Pope, Dudley. The Battle of the River Plate. London, 1999. Powaski, Ronald E. „Cut of the Sickle „World
War II Magazine, November, 2003.
Pravdiuk, Viktor. „Vtoraja mirovaja voina. Den za dnem“. Rusija, 2005.
Rauch, Georg von. The Baltic States: The Years of Independence. University of California Press, 1970.
Rees, Laurence. Auschwitz. The Nazis and the Final Solution. BBC Books, 2005.
———. The Nazis. A Warning from History. London: BBC Books, 2005.
———. World War Two Behind Closed Doors: Stalin, the Nazis and the West BBC Books, 2008.
Ribsskog, Asbjørn. Kystartilleriet under den annen verdenskrig 1939–1945. As, 1998.
Ries, Tomas. Cold Will: The Defense of Finland. London: Brassey's Defence Publishers, 1988.
Roberts, Andrew. Masters and Commanders. The Military Geniuses Who Led the West to Victory in WWII.
Vol. London: Penguin Books, 2009.
———. The Storm of War. A New History of the Second World War Penguin Books, 2009.
Roos, Hans. A History of Modern Poland from Foundation of the State in First World War to the Presnt Day
London, 1966.
Roskill, S. W. The War at Sea, History of Second World War. London, 1954.
Rowland, P. Lloyd George. London, 1975.
Rummel, R. J. „How Many Did Stalin Really Murder?“, 2006,
http://www.distributedrepublic.net/archives/2006/05/01/how-many-did-stalin-really-murder/.
Sabov, Aleksandr. „Zemlia dlia Katyni. Komentary“. Rossiyskaya gazeta, 2007-09-18.
Sanford, George. Katyn and the Soviet Massacre of 1940: Truth, Justice and Memory. Routledge, 2005.
„Scandinavia – Forgotten Front“. Battlefield TV series, 2002.
Schuker, S. A. American „Reparations“ to Germany, 1919–1933: Implications for the Third-World Debt
Crisis. Princetown, 1988.
———. The End of French Predominance in Europe: The Financial Crisis of 1924 and the Adoption of the
Dawes Plan. Chapel Hill, North Carolina, 1976.
Schwaab, E. H. Hitler's Mind: A Plunge into Madness. New York, 1992.
Schwabe, Klaus Woodrow Wilson, Revolutionary Germany, and Peacemaking, 1918–1919: Missionary
Diplomacy and the Realities of Power. Chapel Hill and London, 1985.
Schwanitz, Dietrich. Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus. Vilnius: Tyto alba, 2001.
Scot, C. P. The Political Diaries of C.P. Scot, 1911–1928. Edited by T. Wilson. London, 1970.
The Second Warl War. A World in Flames. Edited by Alexander Stilwell: Osprey Publishing, 2004.
„Seven Years War?“. TIME (1939-10-02).
Shepperd, Alan. Blitzkrieg in the West. London: Osprey Publishing, 1990.
Shirer, William L. Berlin Diary. 2004 ed: Tess Press, 1941.
———. The Rise and Fall of the Third Reich. New York, 1990. Silverman, D. P. Reconstructing Europe
after the Great War. Cambridge, Massachusetts, 1982.
Skidelsky, R. John Maynard Keynes: A Biography. 2 vols. London, 1983.
Smith, Gordon. „Royal, Dominion & Allied Navies in World War 2“. Naval-History.Net, 2006.
Smith, Kingsbury. „The Execution of Nazi War Criminals“, 1946,
http://www.law.umkc.edu/faculty/projects/ftrials/nuremberg/NurembergNews10_16_46.html.
„Sniper Central“, http://www.snipercentral.com/snipers.htm#WWII.
Snodgrass, Brent; Trotter, William; Vihavainen, Jarkko.
„Fire and Ice. The Winter War of Finland and Russia“, http://www.wfyi.org/fireandice/.
Solzhenitsyn, Alexandr. The Gulag Archipelago. Translated by Thomas P. Whitney. Vol. 2: Harper & Row,
1973 Southworth, Herbert Rutlege. Guernica! Guernica!: A Study of Journalism, Diplomacy, Propaganda
and History. Berkeley, California, 1977.
Stachura, P. Gregor Strasser and the Rise of Nacizm. London, 1983.
Stegemann, Bernd „Operation Weserübung“. Germany Initial Conquests in Europe. Vol. 2, Germany and
the Second World War. Oxford, 1991.
Taylor, A. J. P. The Origins of the Second World War. London: Penguin Books, 1991.
Thomas, Hugh. The Spanish Civil War. London, 1986. Tjersland, Jomas. „Tyske Soldater Brukt Som
Mineryddere“, 2006, www.vg.no/pub/vgart.hbs?artid=166207.
Traynor, Ian. „Russian Victory Festivities Open Old Wounds in Europe“. The Guardian, 2005.
Trevor-Roper, H. R. Hitler's Table Talk 1941–1944. Enigma Books, 1953.
Trotter, William R. The Winter War: The Russo–Finnish War of 1939–40. London: Workman Publishing
Company, 2002.
Tucker, Robert C. Stalin in Power: The Revolution from above, 1929–1941. New York: Norton, 1992.
Turauskas, Edvardas. Lietuvos nepriklausomybės netenkant. Kaunas: Šviesa, 1990.
„Uboat.Net“, http://uboat.net/index.html.
Urbšys, Juozas. Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais. Mintis, 1988.
Vaičenonis, Jonas. „Lietuvos kariuomenės skaičiai 1920– 1939 m.“, 2002,
http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2002~ISSN_1392-6489.V_17.PG_144-
180/DS.002.0.01.ARTIC.
Volkogonov, Dmitri. Autopsy for an Empire: The Seven Leaders Who Built the Soviet Regime. New York:
Free Press, 1998.
———. Stalin. Triumph and Tragedy. Translated by Harold Shukman. London, 2003.
Voorhis, Jerry Germany and Denmark: 1940–45, Scandinavian Studies, 1972.
Wagner, Christopher. „Nazi Lebensborn Program: Occupied Countries“, 2007,
http://histclo.com/essay/war/ww2/leb/leb-occ.html.
Weinberg, Gerhard L. A World at Arms. A Global History of World War II. Second ed. New York:
Cambridge University Press, 2005.
Wheatcroft, Stephen G. „Victims of Stalinism and the Soviet Secret Police: The Comparability and
Reliability of the Archival Data. Not the Last Word“. Europe-Asia Studies, 1999-03-02.
White, Mathew. „National Death Tolls for the Second World War“,
http://users.erols.com/mwhite28/ww2stats.htm.
White, Matthew. „Source List and Detailed Death Tolls for the Twentieth Century Hemoclysm“,
http://users.erols.com/mwhite28/warstat1.htm.
Whiting, Charles. Hunters from the Sky: The German Parachute Corps 1940–1945, 1974.
Wilde, Robert. „The Maginot Line“, 2001, http://europeanhistory.about.com/library/weekly/aa070601a.htm.
„World War II – Poland. Timeline“, http://www.polandsholocaust.org/1939.html.
World War II. The Definitive Visual Guide. London: Dorling Kindersley, 2009.
World War II: Day by Day – Witness the 2175 Tumultuous, Tragic and Triumphant Days That Shook the
World. Edited by Derrik Mercer: Dorling Kindersley, 2004.
Wrobel, Piotr. „The Devil's Playground: Poland in World War II“,
http://www.warsawuprising.com/paper/wrobel2.htm.
Zabecki, David T. „1939 September. Poland“. Great Battles. 10 World War II Turning Points 2005: 10-17,
84.
Zaloga, Steven J. Poland 1939. The Birth of Blitzkrieg. Oxford: Osprey Publishing, 2002.
Żeligowski, Lucjan. Zapomniane prawdy. London, 1943.
Ziemke, Earl F. The German Theatre of Nothern Operations. Washington: Department of the Army, 1959.
Ziemke, Earl F. The German Decision to Invade Norway and Denmark. Washington, D. C: Center of
Military History, U.S. Army, 1990.