II.

NUSIVYLIMO GYVENIMU PROBLEMA NAKTIS

Visų lengviausia gyvenime – mirti,

visų sunkiausia – gyventi.
Abul Azadas

1. Išskirtinės asmenybės krizė

VEIKĖJŲ STRATEGIJA
TEKSTO SKAITYMO STEBĖJIMO
STRATEGIJA
Skaitydami Fausto nakties scenos monologą ir
dialogą su Dvasia, atkreipkite dėmesį į herojaus fizinę ir
dvasinę būseną: ką jis mąsto, kalba, kaip vertina savo
gyvenimą, kuo nepatenkintas, dėl ko nusivylęs. Kadangi tai
drama ir veikėjų charakterizavimo būdai riboti, tad visą
informaciją susirinksite tik iš veikėjų kalbos.

Eženas Delekrua. Faustas savo kabinete

PIRMA DALIS
NAKTIS

Ankštas kambarys su aukštais gotiškais skliautais. Ir man nei pragaro, nei velnio nebaisu, –
FAUSTAS , pilnas nerimo, sėdi savo krėsle prie pulto
1 Bet kas iš to, jei džiaugsmo nerandu,
Kam apsimest, kad viską suprantu,
FAUSTAS Kam apsimesti tuo, kurs moka
Tataigi! Svarūs mokslo vaisiai – Atverst ir geresniu paversti žmogų?
Ir filosofijos 2 vingrybes gliaudau, Gyvenimas nevertas šuns buities,
Ir medicinos moksluose, ir teisėj, Net jei šlovės vainiką kas išties
Deja, net teologijoje3 susigaudau; Arba pasiūlys pinigų ir turtų!
Tiek sukaupiau savy, tačiau Todėl aš ir imuosi burtų,
Likau kvailys kaip ir anksčiau. Šaukiuosi dvasios paspirties,
Esu magistras, daktaro traktatą4 Kad man atvertų paslaptis būties,
Sukurpęs, jau veik dešimt metų Kad, veltui nesidėdamas esąs
Vedžiodamas už nosies studentus Išminčius, dėstantis neaiškias sau tiesas,
Bet kaip juos mokau ko paklius, Patirčiau, kaip man tampa pažinus
Ir pats matau, kad nieko mums žinot neskirta! Daiktų vidinis sąryšis painus,
Vien ši mintis sugniaužia širdį. Pasaulio pagrindus ir priežastis išvysčiau,
Žinau, protu man niekad neprilygo Tie daktarai, O ne tuščiai žodynus knisčiau.
magistrai, advokatai ir šventikai,
Atsižadėjau abejonių, skrupulų visų,

1
Faustas [lot. faustus – laimingas, palaimingas]
2
Filosofija [gr. philosophia < phileō - myliu + sophia - išmintis], viena visuomenės sąmonės formų, mokslas, tiriantis gamtos, visuomenės ir
mąstymo raidos visuotinius dėsnius (TŽŽ, p.159)
3
Teologija [gr. theologia <theos – dievas + logos – žodis, sąvoka, mokslas] religijos teorija, kuria grindžiamaos religinės dogmos, tikėjimas (TŽŽ,
p. 486
4 Traktatas [lot. tractatus – nagrinėjimas, samprotavimas] mokslo veikalas, kuriame išsamiai nagrinėjamas koks nors klausimas, problema

(TŽŽ, p. 495)
 Juk visa tai – kankynė tik. Tuos ženklus magiškus aprėpti.
O pilnatie, dar vienąsyk Jau dvasių šnaresį juntu. Ar girdite?
Pasižiūrėk, kaip lig gaidžių Meldžiu jus, atsiliepkit!
Aš čia, tarp popierių, budžiu;
Nužvelk, bičiuli nebylus, Atsiverčia knygą ir išvysta makrokosmo8 ženklą
Užgrioztus knygomis stalus!
Kokia palaima šitas piešinys
O, kad galėčiau pasileist
Užlieja mano sąmonę iš karto!
Kalnais, mėnulio nušviestais, Jaučiu, kaip jauno įkarščio vilnis
Su dvasiom siausti tarp uolėtų grotų,
Nerimastingai sieloje užverda.
Klajot po miglą pievų ūkanotų
Kuris dievų sukūrė ženklą šį,
Ir nusiplaut rasa nuo kūno Kad jis sutramdo įniršį ir šėlą,
Tą glitų tvaiką mokytumo!
Kad išsisklaidžius tamsai sieloj
O varge! Aš dar vis šitoj skylėj? Aš su aistra, kurios nenoriu numalšint,
Siauruos nuspalvintuos languos Stebiu, kaip traukiasi gamtos jėgų šešėliai
Užlūžę saulės spinduliai Gal aš ir pats jau vienas iš dievų?
Net nepasiekia šios landos. Prieš mano žvilgsnį veriasi ir spindi
Tarp dulkių, knygų išminties bedantės, Esmė gamtos pavidalų gyvų;
Tarp pergamentų, kuriuos ėda trandys, Imu suvokti mokytojo mintį:
Kur lig viršaus, po akmeniniais skliautais, „Į dvasių sodus vartai atlapoti,
Aprūkę stirtos rankraščių sukrautos, Tiktai pažadink protą ir jausmus,
Retortos5, tigliai6, buteliukai, Ankstyvo ryto spinduliais rasotais
Dar protėvių liesti daiktai, Atsigaivink ir leiski jiems pabust.“
Seniai nereikalingi ūkiui, –
Įdėmiai tyrinėja ženklą
Štai koks pasaulis tavo, štai!
Kaip sklandžiai susipynus visuma,
Ir tu dar klausi, ko širdis
Kokia tvarkinga sąveikų darna!
Iš baimės gūžias nejučia?
Erdvių būtybės, nepaliaudamos dalintis
Ko gniuždo aistrą neviltis,
Tarpusavy šviesos auksiniais indais,
Ko stingdo polėkius kančia?
Tarp žemės ir dangaus gelmių nebyliai
Užuot gėrėjęsis svaigia
Plevendamos tai leidžiasi, tai kyla,
Gyvybe Dievo tvarinių,
Ir harmoningai visuma visatos spindi!
Trūniji plėkstančiam tvaike
Koks reginys! Tačiau tik reginys, deja!
Tarp tų skeletų dulkinų.
Kada suvoksiu aš, kas glūdi gamtoje?
Bėk! Ir neatsigręžk atgal! Kur užrakinti gyvasties šaltiniai,
Nejaugi kelio neparodys Maitinę dangų su žeme kartu?
Ši paslapčių pilna knyga, Nejau nelemta prisiliest prie tų krūtų,
Kur glūdi Nostradamo7 žodis? Kurios numaldo troškulį ir atgaivina?
Klausyk, ką šnabžda tau gamta,
Nusivylęs varto knygą ir išvysta žemės dvasios ženklą
Ką tau žvaigždynų raštai skelbia,
Ir atsivėrus visata Šis ženklas daug labiau patinka man!
Padės išgirsti dvasių kalbą. Jaučiu, kaip vis naujų jėgų įgaunu
Tuščiai viliesi vien protu Ir svaigt imu tarsi nuo vyno jauno –
Tu, žemės dvasia, man atrodai artima.

5
Retorta [lot. pasukta atgal] – kolbos pavidalo stiklinis indas su ilgu į šoną pakreiptu kaklu cheminėms reakcijoms daryti, agresyviems skysčiams
distiliuoti (TŽŽ, p. 425 )
6
Tiglis [vok. Tiegel] – metalinis, keramikinis indas medžiagoms lydyti, iškaitinti (TŽŽ, p. 490)

7
Nostradamas [Michel de No(s)tredame; 1503-1566] – prancūzų matematikas, astrologas, gydytojas, populiariausias Renesanso epochos pranašas.
8 Makrokosmas [gr. makrokosmos – didelis pasaulis] didžiųjų kosminių erdvės kūnų (planetų, žvaigždžių) pasaulis (TŽŽ, p. 300)
Stiprėja ryžtas prieš pasaulį kilti Ir taręsis prilygstantis mums, dvasioms?
Ir nešti žemei neviltį ir viltį, Kur dingo Faustas, kurio balso aš klausiaus,
Ir, jeigu lemta laivo pražūtį patirti, Kuris ieškojo pašnekovo, sau lygaus?
Be baimės atlaikyti vėjų kirtį. Nejau tai tu, nuo vieno mano kvapo
Visa esybe virpantis kaip lapas?
Jau niaukstosi dangus – Kaip kirminas, kuriuo bet kas pasišlykštės?
Mėnulio nematyt –
Štai lempa gęsta! FAUSTAS
Štai dūmai! – Spinduliai raudoni Manai, kad pasitraukt turiu? Tu klysti!
Man apie galvą sukas. – Šiurpas, Taip, Faustas aš, ir tau prilygstu!
Padvelkęs iš viršaus žemyn, DVASIA
Tuojau sugriebs!
Būties sūkury,
O dvasia!
Verpetuos buities,
Trokštu ir jaučiu – tai tu sklendi...
Aš kylu ir leidžiuos,
Ateik! Ateik!
Tai šen, tai čia,
Kaip blaškosi širdis!
Be laiko, be skaičiaus,
Kaip drasko širdį
Mirtis ir pradžia,
Jausmai, kurių neteko dar patirti!
Amžinos jūros
Jaučiu, kaip tau visa esybe atsiduodu. Dienos ir naktys,
Ateik! Ateik – nors tai gyvybę man kainuotų!
Gyvenimo siūlus
Audžiančios staklės;
2.
Ir laiko staklėms be perstojo ūžiant
Paima knygą ir paslaptingai ištaria dvasios ženklo Aš audžiu Dievui gyvą drabužį.
burtažodį.
Plyksteli rausva liepsna, ir išjos pasirodo Dvasia. FAUSTAS
Veiklos dvasia, pajėgianti išvysti
DVASIA Erdves pasaulio, tu tokia man artima!
Šaukei mane? DVASIA
Tik tam prilygsti, kas tavy įvyksta,
FAUSTAS Tačiau ne man.
nusigręždamas
Koks reginys kraupus! Išnyksta
DVASIA
FAUSTAS
Į mano sferų erdvę broveis godžiai,
sukrėstas
Maldaudamas, kad aš susiviliočiau,
Ne tau?
Ir štai...
Tai kam?
Aš, pagal Dievo atvaizdą sutvertas,
FAUSTAS
Tavęs nevertas? <...>
O siaube! Kaip norėčiau aš pabust!

DVASIA Kažkas beldžia. Įeina Vagneris su chalatu ir naktine

Visad meldei išvysti mano veidą, kepuraite, rankoje laikydamas lempą. Faustas
Išgirsti balsą ir pažvelgti į akis. nepatenkintas atsigręžia. Mokytojas ir mokinys aptaria
pažinimo klausimą. Jų nuomonės išsiskiria: Vagneriui
Štai aš ir čia! Tai ko dabar drebi?
irgi svarbios visatos paslaptys, bet jam užtenka tiesų iš
Nejau stiprybė antžmogį apleido?
knygų. Faustas abejoja tokiu pažinimu, jis nori pažinti
Kur dingo polėkių aistra gaivi?
pats. Vagneris išeina, Faustas lieka vienas.
Kur tas, visatą tveriantis savy,
Ją puoselėjęs kaip relikvijas šventąsias
 FAUSTAS O polėkiai, suteikiantys gyvenimui vertės,
<...> Atgrumba nuo kasdienės sumaišties.
Aš, gyvas Dievo atvaizdas, kuris Vaizduotės skrydžiuos kartais mintimis
Jau manės amžinas tiesas palietęs Pakylame lig amžinybės plotų,
Ir savo žemišką drabužį žemėn sviedęs, Bet greitai susitraukia kambarys
Savim dangaus skaistybėje besigėrįs, – Nuo kasdienybės rūpesčių vienodų.
Kaip aš galėjau taip puikybėn pasikelt! Ir net nepastebim, kaip įpročio angis
Maniaus turįs net cherubinams9 valios Širdies kertėj giliai susirangys
Ir sau atrodžiau vos ne visagalis, Ir tau nei džiaugtis, nei svajot neleis;
Gamtos arterijomis sruvo mano galios, Vis rodysis pavidalais naujais:
Ir tik griausmingas žodis parbloškė atgal. Tai žmoną, tai vaikus primins, tai ūkį,
Nevertas aš su tavimi lygiuotis! Baisu ir gaisro, ir nuodų,
Jėgų pakako tik tave atsivilioti, Imi drebėt dėl dar tik būsiančių bėdų
O sulaikyti – per menka jėga. Ir net dėl to, ko apskritai negali būti.
Laiminga nuopuolio minutė, Ne Dievas aš...
Didybės ir kančios pilna, <...>
Į neišvaizdžią žemės būtį
Tu žiauriai grąžinai mane. Faustas priglaudžia taurę prie lūpų. Pasigirsta varpų
O viltys, polėkiai, užsimojimai platūs, gausmas ir choro giedojimas. Skambantys varpai pirmą
Turiu juos tramdyt ar paklust? Kas atsakys? Velykų dieną sulaiko Fausto ranką su nuodais ne dėl to,
Deja, ir mūsų aistros, ir mes patys kad jis pajunta dangaus ir žemės ryšį, o dėl to, kad
Dažniausiai esame kliūtis. prisimena, kaip jaunystėje jautė dievišką bučinį, maldai
Tauriausi potyriai, širdy vos prasivėrę, atsiverdavo širdis. Religinis Fausto jausmas susietas su
Išsklinda rūpesčių pritvinkusiam ore; išgyvenimais gamtoje – neregėto pasaulio atsivėrimu
Kai prasimanom šiokio tokio gėrio,
Aukštesnis gėris rodos chimera. 10

9 Cherubinas [hebr. kerub] religijoje, mitologijoje – aukščiausiojo rango angelas (TŽŽ, p. 85)
10
Chimera – žuvis, paplitusi Atlanto vandenyne ir Viduržemio jūroje; geba keisti spalvas (TŽŽ, p. 85)