Žmogaus prigimties prieštaringumo tema literatūroje

Darbas grupėse
Užduotys:
1.Perskaitykite pateikta medžiagą (kiekviena grupe savo)
2.Suformuluokite 1 teiginį/ apie žmogaus dvilypumą, prigimties prieštaringumą/ siekius,
norus ir galimybes/ prieštaringus poelgius (kokia pagrindine mintis Išryškėja patelktame
tekste). Mintį
atskleisti padės po tekstu pateikti klausimai.
3.Teigini išplėtokite, paaiškinkite savais žodžiais.
I grupe. Johanas Volfgangas Gėte. Faustas

a) Prologas danguje b) Fausto (Vagneriui) Esi apsėstas tik vienos aistros

MEFISTOFELIS Tačiau žmogus vargai man aiškiai
matos:
Mažasis žemės viešpats liko vertas
Tik tiek, kiek buvo vertas vos suvertas.
Manau, kur kas lengviau tam vargšui klotus,
Jei jam nebūtum kibirkšties šventos ižėtęs,
Mat savo protą jis temoka panaudoti,
Kad elgtųsi žvėriškiau, nei elgiasi žvėris.
Nepyk, bet kai pažiūriu i žmogų,
Galiu palyginti ji nebent su žiogu-
Tik strakalioja nenustygdamas po žolę
Ir savo sena giesme traukia uoliai.
Kad bent akimirka nurimtų žolėje.
<..>
Vis metasi i tolumas bekraštes,
Aistros apsėstas, regis, tuoj pasius;
Nurimtu tik dangaus žvaigždes nurašęs
Ir žemės įgeidžius patenkinęs visus,
Ir nors nerimstantis jo protas blaškos,
Bet niekados pasotintas nebus.
DIEVAS Jis, aišku, klaidžioja, bet ieško kelio,
Ir jeigu pasikliaus manim- klejones baigsis;
Juk sodininkas iš pačių pirmu lapeliu
Jau atpažįsta, koks bus medžio vaisius.
MEFISTOFELIS Kertu, kad šitą naivu sutvėrimą
Galiu nevest klaidžiausiu takeliu,
Tik duokite man savo sutikimą.
DIEVAS Aš nieko tau uždrausti negaliu,
Kol jis gyvas. Ir kol jis dar ieško,
Tol renkasi iš daugelio keliu.
Ir Dieve duok kitu tau nepatirti
Many dvi sielos gumias nuolatos-
Viena kitos norėtų atsiskirti;
Viena, pilna troškimų ir geismų,
Už žemiškos, šiurkščios būties kabinas;
Antroji kyla lig pačių esmių
Ir nyra į giliausius vandenynus.
1.Apie kokius jausmus kalba Faustas?
Pakomentuokite jo dvylipumą.(Ugnė)
Apie desperaciją. Jis sutrikęs, norintis daugiau patirti,
pajusti, sužinoti žmogaus gyvenimo prasmę. Šis dvilypis
jausmas verčia žmogų norėti/geisti patirti kažką
neapsakomai įdomaus ar stebuklingo, bet tuo pačiu ir
“pasilikti žemėje”, nieko nekeisti ar nebandyti.
Atsiranda baimė blogos pasekmėms.
Tokia žmogaus prigimtis gali kiekvieną žmogų su
šiurkščiu pamėgimu sukaustyti jį prie žemės, ar galingai
pakilti į erdves.

1.Kaip žmogų vertina Mefistofelis? Koki jo

gyvenimą regi?(Eva)
Mefistofelis žmogų menkina ir niekina. „Nepyk, bet
kai pažiūriu i žmogų, /Galiu palyginti ji nebent su
žiogu-/Tik strakalioja nenustygdamas po žolę/Ir savo
sena giesme traukia uoliai.“ Žmogaus gyvenimą
mato kaip kančia. „Vis metasi i tolumas bekraštes,
/Aistros apsėstas, regis, tuoj pasius;/Nurimtu tik
dangaus žvaigždes nurašęs/Ir žemės įgeidžius
patenkinęs visus,/Ir nors nerimstantis jo protas
blaškos,/Bet niekados pasotintas nebus.“

2.Ka svarbaus apie žmogaus gyvenimą teigia

Dievas? Kodėl leidžia gundyti Fausta?(Gabija)
Dievas apie žmogaus gyvenimą teigia, jog žmogus
pasikliaudamas Dievu pasirinks teisingą, dorą kelią.
„Jis, aišku, klaidžioja, bet ieško kelio,/Ir jeigu
pasikliaus manim- klejonės baigsis;”
Dievas leidžia Mefistofeliui gundyti Faustą, nes
Dievas negali nuspręsti už žmogų.
„Aš nieko tau uždrausti negaliu,/Kol jis gyvas. Ir kol
jis dar ieško,/Tol renkasi iš daugelio kelių.”
Tačiau Dievas visada pasitiki žmonėmis, kad jie
pasirinks teisingai.
„Geras žmogus ir miglotuose siekimuose nujaus
visad teisingą kelią.”

3.Kuriai iš šių nuomonių pritariate jūs- žmogus

prigimtis demoniška ar dieviška? Kodėl? Kada
žmogus turėtų prisiminti Dievo žodžius ir tikėjimą?
(Rūta)
Žmogaus prigimtis yra demoniška. Iš istorijos matyt.
kad žmonės yra savanaudžiai, gobšūs, karingi ir nori
jaustis viršesni už kitus.
Manau, kad geriausias to pavyzdys yra klebonas. Jis
įtikino visą miestelį, kad visos brangenybės turėtų
atitekti bažnyčiai (jam). Jis daugiau knygoje
neminimas, bet mano nuomone, šis vienas veiksmas
nusakė labai daug apie jo charakterį.
Taip pat Faustas nori parodyti savo pranašumą ir
viršumą, kai sutinka tarnauti Mefistofeliui
pomirtiniame gyvenime, jeigu Mefistofelis tarnaus
jam kol jis gyvas.
Žmogus turėtų prisiminti Dievo žodžius ir tikėjimą, ir
sunkumo, ir nesunkumo laikais. Žmogaus gyvenimo
prasmė yra atrasti Dievą ir elgtis pagal jo mokymus,
kitaip atsiras kitų būtybių (Mefistofelis), kurie nori
būti garbinami ir pagal kieno mokymus turėtume
gyventi.