Kodėl taip nutiko, kad Faustas sudarė sutartį su šėtonu?

/Kodėl žmonės kartais pasirenka

blogį? Ar jie už tai atsakingi? Sutarties esmė - ką už tai gavo Faustas ir ką Mefistofelis? Su kuo
tą sutartį galima palyginti šiandieniniame pasaulyje? /ką ji primena?

Faustas sudarė sutartį su šėtonu, nes nebuvo laimingas savo gyvenimu, jam neužtenka to, ką jis jau
pasiekė. Faustas nemato gyvenimo prasmės, džiaugsmo ir vilties, sako, kad „Nebaisūs man velniai ir
pragarai.“ Faustas trokšta nuotykių („Mane vilioja žygiai negirdėti, / Geidžiu kovoti, džiūgauti, kentėti / Ir
dūžtant laivui, nedrebėti“). Todėl jis imasi burtų, tikisi, kad iškvietus dvasią, ji jam nurodys tikslą. Fausto
nepasitenkinimas gyvenimu daro jį lengvą auką Mefistui. Tačiau jis nėra pirmasis, kuris pasiūlo sudaryti
sutartį. Uždaręs Mefistą pentagramoje, tą padaro Faustas. („Tave pažinęs, aš nesigailiu, / Nes, jei
įstatymai ir požemyje veikia, / Galėsim sutartį bendrai pasirašyt.“). Atrodo, jog Faustas jaučiasi toks
beviltiškas, kad visaip bando priprašyti Mefistą pasirašyti su juo sutartį. Kitą dieną Mefisto noras, kad už
tarnavimą Fausts anam pasauly atsilygintų tuo pačiu, visiškai neatbaido Fausto nuo noro pasirašyti
sutartį, jam nerūpi, kas atsitiks jo sielai po mirties. Jis pasiūlo Mefistui pasiimti jo sielą kai tik pasijaus
laimingas, norės gyventi esamoje akimirkoje („Še! Jeigu tu išgirsi iį manęs: / „O, stabtelėk, akimirkni
žavingas!“ – / Tai kuo greičiau užnerk man grandines...“).

Žmonės pasirenka blogį, nes dažnai taip būna lengviau. Dauguma supranta blogį kaip taisyklių ar kitų
žmonių gerovės nepaisymą, gyvenimą vien dėl savęs. Taigi Faustui, kuris neturi žmonos, nemato
prasmės mokyti, gyventi kaip gyvenęs, yra nesunku galvoti tik apie save. Jis nori daugiau nei jam leidžia
jo amžius, kūnas ir Mefistofelis sudaro jam labai palankias sąlygas išpildyti norus, ieškoti nuotykių.

Negalima pasakyti ar žmogus pas vienintelis yra atsakingas už savo pasirinkimą. Visų pirma tai labai
priklauso nuo to, kaip mes suvokiame blogį, nes kiekvienas turi savo moralinį kompasą, nusistatymus.
Dažniausiai gėris suprantamas kaip visuomenės taisyklių laikymasis, atsižvelgimas į kitus. Tačiau skirtingi
žmonės yra auklėjami skirtingai. Pavyzdžiui žmogui, kuris užaugo geroje šeimoje, jam buvo nuo vaikystės
ugdomos vertybės kaip atsakingumas, žinojimas, jog kartais reikia pasiaukoti, bus lengviau pasirinkti gėrį
ir jo laikytis. Bet žmogui, kuriam vertybės nebuvo ugdomos tai gali pasirodyti daug sunkiau ar net
neįmanoma.

Fausto ir Mefistofelio sutarties esmė gana elementari. Mefistofelis prisiekė tarnauti Faustui iki jo mirties,
o už tai Fausto siela atsilygins tuo pačiu aname pasaulyje. Tačiau Faustas taip pat pridėjo sąlygą, jog tik
jam pradėjus džiaugtis esama akimirka, Mefistofelis gali pasiimti jo sielą. Šia sutartimi Faustas gavo
kelionių „partnerį“, tarną. Mefistofelis jam atvėrė kelią į norėtų nuotykių patyrimą, suteikė galimybių,
kurių Faustas pats niekada nebūtų turėjęs pats. Mefistofeliui ši sutartis suteikia galimybę įrodyti Dievui,
kad žmonių sielos gali būti palenktos į blogio pusę, o taip pat amžiną tarną Faustui mirus.

Fausto ir Mefistofelio sutartį galima palyginti su neapgalvotu, greitu, sprendimu, kuris dažniausiai padaro
daugiau blogo nei gero. Netinkama investicija, pasitikėjimas žmogumi, kuris turi blogų ketinimų.