Hamletas

Veikėjai:

Klaudijus – danijos karalius

Hamletas - mirusiojo danijos karalius karaliaus sūnus ir dabartinio karaliaus sūnėnas

Polonijus - kancleris

Horacijus - hamleto draugas

Laertas - Polonijaus sūnus

Voltimandas

Kornelijus

Rozenkrancas dvarškiai

Gildensternas

Ozrikas

Didikas
Dvasininkas

Marcelas
karininkai
Bernardas

Franciskas - kareivis

Reinaldas - Polonijaus tarnas

Artistai
Du duobkasiai

Fortinbrasas - Norvegijos princas

Kapitonas
Anglų pasiuntiniai

Gertrūda - Danijos karalienė, Hamleto motina

Ofelija - Polonijaus duktė

Didikai ir damos, karininkai, kareiviai, žygūnai ir tarnai, Hamleto tėvo šmėkla.

Veiksmas vyksta Danijoje

1
I veiksmas Horacijus, Marcelas ir Franciskas sutinka mirusio karaliaus šmėklą, apie ją
praneša Hamletui. Karaliaus šmėkla papasakoja Hamletui, jog jį nužudė Hamleto dėdė
bei suviliojo Hamleto motiną. Laertas išvyksta į Prancūziją, Polonijus Ofelijai liepia
nebendrauti su Hamletu

II veiksmas Polonius mano, kad Hamletas pakvaišo dėl jo duktės (tačiau jis sunerimęs,
nes sužinojo tiesą apie tėvo mirtį). Karalius bei karalienė pakviečia Hamleto draugus,
tikėdamiesi jog jį pradžiugins. Atvyksta aktoriai, Hamletas planuoja suvaidinti tėvo
nužudymą.

III veiksmas Hamletas liepia Horacijui stebėti karalių. Vyksta vaidinimas. Vaidinimo
metu karalius pasijaučia blogai ir išeina, Hamletas ir Horacijus įsitikina, kad jis kaltas.
Motina pasikviečia Hamletą pasikalbėti. Hamletas išpeikia motiną, nes susituokė su
tėvo broliu. Polonijus pasislėpęs jų klausosi, Hamletas jį nužudo ir liepia motinai
pranešti karaliui, kad žino apie savo tėvo nužudymą .

IV veiksmas Karalius bando išsiaiškinti, kur Hamletas paslėpė Polonijaus kūną.

Hamletas iškeliauja į Angliją. Ofelija išprotėja dėl tėvo mirties, grįžta Laertas. Karalius ir
Laertas planuoja nužudyti Hamletą užnuodytu kardu ir vynu. Ofelija paskęsta. Hamletas
atsiunčia laišką, jog jį pagrobė piratai ir jis grįš namo.

V veiksmas Hamletas grįžta. Kalbasi su duobkasiu. Hamletas pamato, kad laidojama

Ofelija ir susiginčija su Laertu. Karalius ir Laertas susilažina ar Hamletas kaunasi geriau
už Laertą. Hamletas sutinka dalyvauti dvikovoje, tačiau nujaučia kažką blogo. Hamletas
ir Laertas kaunasi, Hamleto motina išgeria užnuodyto vyno, Hamletas ir Laertas
apsikeičia kardais ir abu nusinuodija. Jie miršta. Norvegai laimi prieš Lenkus.

2
Viljamas Šekspyras. „Hamletas“

„Tačiau žinoki, jog ir tavo tėvas

Taip pat yra netekęs tėvo, šitas
Vėl savojo netekęs, ir vaikams
Tam tikra laika mirusįjį dera
Su ašara minėti pagarbia. 
Bet širdgėloje skendėt užsispyrus
Bedieviška atžagarysitė būtų“
(karalius Hamletui apie tėvo mirtį)

„Tačiau bijok: didžiūnai niekuomet

Nebūna seimininkai savo noru.
Jisai yra kilmės savosios vergas;
Jam nevalia kaip paprastiem žmonėm
Laisvai pačiam sau kąsnį atsipjauti,
Nes nuo pasirinkimo jo priklauso
Visos valstybės laimė bei gerovė...“
(Laertas Ofelijai apie jos meilę Hamletui)

„Nors jokio priešo ir nėra arti,  / Jaunystė kasa duobę sau pati.“
(Laertas Ofelijai)

„Minčių nepatikėk liežuvio valiai,

O paikai minčiai - poelgiu savu.
Būk sukalbamas, bet nenuolaidžiauk.
Draugus rink atsargiai ir, juos išbandęs,
Grandinėm prirakinki prie širdies,
O su visais tik vakar išperėtais,
Apsiplunksnuot nespėjusiais bičiuliais
Nezulink delno. Saugokis vaidų,
Bet įsivelės taip mokėk laikytis,
Kad tavo priešas saugotus tavęs.
Atkreipki savo ausį į kiekviena,
Bet žodį tark nedaugeliui tiktai.
Išklausinėki nuomones visu,
Bet savo nusistatymo nerodyk.
Drabužiui aukso negailėk, bet renkis
Be išmonių - gašiai, bet ne margai:
Dažnai mat rūbai skelbia apie žmogų,
Ir Prancūzijoje didikų skonis
Išgrakštintas be galo toj srity.
Neskolink ir neimk skolon, nes lengva
Sykiu netekt ir pinigu, ir draugo,
Be to, taupumas dyla į skolas.
Tačiau svarbiausia - nemeluoki sau:
Tada, kaip rytas paskui naktį seka,

3
Tu ištikimas būsi ir kitam.
Keliauki sveikas, ir mana palaima
Tavy tesubrandina visa tat.“
(Polonijus Laertui)

„Taip atsitinka žmogui neretai:

Jei jis apsigena su kokia kliauda
(Nors tai ne jo kalte, kadangi mes 
Sau pasirinkti prigimties negalim)“

„Ar jeigu kraujas jo toks gaivalingas,

Jog laužo proto užtvaras tvirčiausias,
Arba jei koki įprotį jis turi,
Aptemdanti tauriausiu, bruožu šviesą ,
Tai Šitoksai žmogus, kuri, sakau,
Gamtos ranka arba žvaigžde likimo
Paženklinus yra dėmė bent viena,
Nors jo dorybes butų begalines Ir tyros kaip dangus ,- dėl šitos ydos
Yra sudergtas akyse visu.“

„Nuodų lašelis mat gardžiausią tešlą / Subjaurinęs paverčia i niekus.“

(Hamletas Horacijui ir Marceliui)

„Kas tai yra didybė ir klusnumas, / Dėl ko diena - diena, naktis - naktis / Ir laikas - laikas, butu
ne kas kita, / Kaip veltui gaišti dieną, naktį, laiką. / Tačiau trumpumas - išminties esmė, / O
daugžodystė - puošmenos bedvasės“

„Juk šiais laikais sužvejoti pasaulyje dorą žmogų galima nebent vieną tarp dešimties
tūkstančių.“ (Hamletas)

„Juk savaime nėra nei gerų, nei blogų dalykų, tik mūsų galvojimas paverčia juos tokiais.“
(Hamletas)

„Koksai nepaprastas kūrinys - žmogus! Koks prakilnus savo protu! Koks neaprėpiamas savo
gabumais! Savo judesiais ir išvaizda - koks įspūdingas ir nuostabus! Savo veiksmais - kaip
panašus į angelą! Savo išmone - kaip panašus į dievą! Pasaulio grožis! Visų gyvių pažiba!“

„Žmones nelaiko nuodėme dar pakiršinti besiriejančius.“

4
„Būt ar neūbt - štai klausimas.
Ir kas
Yra kilniau, ar nusilenkti dvasioj
Strėlėms ir dūžiams atšiauraus likimo,
Ar su ginklu prieš negandu marias
Į kovą stot ir jais nusikratyti?
Numirt? Užmigt? - ir tiek; ir baigt užmigus
Širdies kančias bei sopulių šimtus,
Kuriuos iš prigimties paveldi kūnas ,-
O, tokia pavydėtina dalia
Kas nesidžiaugtų? Mirt - užmigt? Užmigt?
Galbūt net ir sapnus regėt? Štai kur
Galvosūkis.
Kokie gi ten sapnai
Prisisapnuos tuomet, kada mirtis
Mus išvaduos iš šio pasaulio jungo?
Štai kas priverčia stabtelt; štai dėl ko
Nelaimes mūsų niekad nesibaigia.
Ar kas pakęstų piktą amžiaus rykštę,
Skriaudas engėjo, pašaipas puikuolio,
Kartybę slaptą meilės atstumtos,
Teisėjo kliautis, nuoskaudas didžiūno
Ir niekšo užgauliojimus, kurių
Tiek pakelia dorybė nebylioji,
Jei pats galėtum padaryt sau galą
Su paprasčiausiu durklu? Kas verkšlentų
Ir prakaituotu po našta gyvybės,
Jei baimė dėl kažko ten, po mirties -
Neištirta šalis, iš kur negrįžta
Joksai keleivis,- nežabotų valios
Ir mums nelieptų čia geriau kentėt,
Nei lėkti į vargus, kurių nežinom?
Taip mąstymas padaro mus bailiais,
Taip ryžtingiausio užmojo spalva
Nublunka nuo dvejojimų liguistų
Ir patys didingiausi mūsų siekiai,
Nejučiomis iškrypę iš vėžių,
Be polėkio sugniūžta...“ (Hamleto monologas „būt ar nebūt“)

„Lig valiai prisiklausiau aš visko ir apie jūsų tepliojimąsi; / dievas davė jums viena veidą,
o jūs sau pasidarote kitą.“ (Hamletas)

„Suraskite man žmogų,

Kurs nevergautų aistrai,- ir aš jį
Nesiošiu gyvą gilumoj širdies,
Ne, pačioje širdy širdies manosios,
Kaip kad tave nešioju.“ (Hamletas Horacijui)

5
„Drąsiausias ryžtas - vergas atminties
Ir, tik užgimęs, beregint nuvysta.
Taip lygiai vaisius, kol jisai dar žalias,
Tvirtai priaugęs laikos ant šakos,
Tačiau nunokęs tuoj nuo medžio krinta.”

„Deja, mes visados užmiršti pratę,

Ką esame skolingi patys sau;
Sumanymai, kuriuos aistra pagimdo,
Užgesus aistrai, miršta paprastai“

„Ir liūdesys, ir džiaugsmas neribotas

Dažniausiai patys griauna savo darbą.
Juo žaismingesnis krykštavimas džiaugsmo,
Tuo sielvarto vaitojimas duslesnis;
Mat sielvartą prajuokint net sunkiau, 
Negu pravirkdyt džiaugsmą.“

„Šis pasaulis
Ne amžinas; todėl nenuostabu,
Kad mūsų meile draug su laime kinta;
Kas pasakys, ar meilė valdo laimę,
Ar laimė meilę?“

„Štai didžiūnas krito,

Ir jo tarnai išlaksto; štai vargdienis
Iškilo, ir jo priešai lenkias jam“

„Taip meilė eina ten, kur krypsta laimė.

Tas, kam draugų nereikia, jų nestinga,
O kas bėdoj netikro draugo šaukias,
Tas jį iškart padaro vėl priešu sau.“ (Artistas karalius)

„Kiekvienas gyvas padaras privalo,

Atstatęs savo dvasios skydą, gintis
Nuo negandų, o ypatingai tas,
Kurio likimas suristas yra
Su tūkstančiais jam nuolankiu gyvybių.
Valdovui mirus, mirs ne vien jisai,
Kartu su juo ir visa, kas aplinkui, praraja ta pačia nuriedės“ (Rozenkrancas)

„Dažnai šiame sugedusiam pasauly / Nedorelio ranka už aukso saują / Teisėjo valią
nuperka ir tuo / Piktadarybę tylomis paverčia / Įstatymu.“ (Karalius monologe apie
sąžinę)

6
„Taip, pone, kempinė, kuri sugeria visas karaliaus malones, dosnybes ir įsakymus. Bet šitokie
dvariškiai karaliui pasirodo galų gale naudingiausi. Jis juos, lyg beždžionė riešutus, laiko
užsikišęs už dantų - įsideda į burną anksčiau už kitus, bet vėliausiai praryja. Jeigu jam prireikia
to, kas jumyse prisikaupė, jisai turi jus tik spustelėti ,- ir tu, kempine, vėl kuo sausiausias.“
(Hamletas dvariškiams)

„gudri šneka kvailoj ausy užminga.“ (Hamletas)

„Kas maitinasi karališkiau už kirminą? Mes penime visokiausius gyvius sau patiems nupenėti, o
pačius save penime kirminams. Ir įsiganęs karalius, ir sudžiūvęs elgeta - tik du skirtingi
patiekalai vienam ir tam pačiam stalui.“ (Hamletas karaliui)

„Žmogus gali sugaut žuvį ant kirmino, kuris gavo paragauti karalius, ir pavalgyti žuvies, kuri tą
kirminą prarijo.“ (Hamletas karaliui)

„Jo karališkajai didenybei gali tekti keliaut elgetos žarnomis.“ (Hamletas karaliui)

„O, kas yra žmogus, jei jam pasauly aukščiausias gėris – valgymas ir miegas? Galvijas,
ne daugiau.“ (Hamletas)

„Vien tas vadintis gali didis iš tiesų, kuris nesijaudina dėl menko nieko, bet grumiasi
įniršęs dėl šapelio, jei esti paliesta garbė.“ (Hamletas)

„Valdove, mes žinome, kas esam, bet nežinom, kuo galime tapti.“ (Ofelija karaliui)

„Jokia stiprybė netveria be galo ir sužydėjusi visais žiedais, pati nuo savo pertekliaus numiršta.“
(Karalius)

„žmogžudystei nėr šventovių ir kerštui nėr ribų.“ (Karalius)

„Mes turime kalbėtis pasverdami kiekvieną žodelį, nes žūsime nuo dviprasmiškumo.“
(Hamletas)

„Aš ją mylėjau, ir manosios meilės trisdešimt tūkstančių švelniausių brolių prilygt neįstengtų.“
(Hamletas apie Ofeliją)

7
„Jeigu dabar, - vadinasi, ne paskiau; jei ne paskiau – vadinasi, dabar; jei ne dabar, tai vis vien
kada nors ateity. Svarbiausia – būti pasiruošusiam. Jei mes nežinome, kas dar laukia mūsų
čionai, tai kodėl gi neatsisveikinti su šiuo pasauliu anksčiau? Kas bus, tas bus.“
(Hamletas Horacijui prieš dvikovą su Laertu)

„Po laidotuvių dar šilti kepsniai / Pateko tiesiai ant vestuvių stalo“ (Hamletas apie
motinos vestuves)

„Ir Štai po mėnesio <...> Menkybe Tu vadiniesi moteris! <...> Nespėjo / Dar veidmainingų
ašarų druska / Ant jos vokų paraudusių išnykti, - / Ji išteka. Kokia skuba gėdinga / Taip greit pult
kraujomaišos glėbin!” (Hamletas pyksta ant motinos dėl vestuvių)

„Angis, kuri įkando tavo tėvui, / Šiandiena dėvi mano karūną.“ (Šmėkla Hamletui apie tėvo
žudiką)

„Man gali kartais tekti suvaidinti / Keistuolį.“ (Hamletas apie savo planą)

„Horacijau, aš mirštu. Tu gyvensi. / Paskelbki abejojantiesiems visa, / Kaip buvo iš tiesų.“

(Hamletas prašo Horacijaus paskleisti tiesą)

„Tikėk, kad vietoj stovi saulė, / Tikėk, kad žvaigždės – ne liepsna, / Tikėki, jog tiesa – apgaulė, /
Bet mano meilė – amžina.“ (Hamletas rašo laiške Ofelijai)

„Lai šitas briedis girion bėga, / Anas lai krinta nuo žaizdos; / Kol vienas budi, kitas miega, - /
Taip buvo visados.“ (Hamletas Horacijui po vaidinimo pamatęs tiesą apie dėdę)

„O, koks aš mulkis, koks niekingas vergas! <...> Suglebęs, žioplas šiaudadvasis pliuškis, /
Dykauju, savo priedermes užmiršęs, / Ir net žodžiu bijau užstot karalių, / Kuriam valdžia ir
gyvastis brangioji / Klastingai pagrobta. Gal aš bailys? <...> Koksai aš asilas! Gražu iš tikro, /
Kad tėvo nužudytojo sūnus, / Kurį dangus ir pragaras patsai / Į kerštą šaukia, tartum paleistuvė /
Vien plepalais maitina savo sielą / Ir išsijuosęs švaistosi keiksmais / Lyg boba, lyg virėja!“
(Hamletas menkina save)

8
Šypsodamiesi viena akimi / Ir graudžiai ašarodami kita, / Liūdni vestuvėse, linksmi prie kapo, / Sulyginę skausmų ir
džiaugsmo svorį. (Karalius)
... pažinti ką nors iki galo - reikštų pažinti patį save.

Grožis yra toks galingas, jog jis veikiau suvilios pačią dorovę, negu kad dorovė privers grožį sau tarnauti.

Minčių nepatikėk liežuvio valiai,

O paikai minčiai - poelgių savų.

Vadovaukis protu, o ne pykčiu.