Levon Airapetian, TB1

Kokia Fausto kelionės prasmė - ką jis atrado ar suprato?

Henrikas Faustas – išsilavinęs daktaras, kuris patyręs gyvenimo krizę ištrokšta

naujų potyrių ir įspūdžių. Jis žmogiškų malonumų kaip valgymas, gėrimas neišaukština.
Kelionės pradžioje Faustas yra pasipūtęs ir labai naivus: šaiposi iš Mefistofelio, mano
esąs galingesnis už jį, galvoja, kad Velnias padės jam pažinti viską. Tačiau
besirutuliojant kūrinio siužetui Faustas bręsta kaip asmenybė, supranta, jog žmogui
pažinti viską yra neįmanoma. Kai Henrikas susipažįsta su Margarita, jis praranda norą
tirti gamtą ir ieškoti esmės dėl bręstančio meilės jausmo. Jis supranta, jog, nors meilė
trukdo žmogui mokytis ir maišo jo interesams, ji yra labai svarbi – padeda atrasti save,
pažinti kitus, jausti laimę net ir menkiausiuose dalykuose. Faustas, pabėgęs į Valpurgijos
naktį, dėl Margaritos brolio nužudymo, supranta, kad atsakomybė slypi žmoguje ir nuo
savęs neįmanoma pabėgti, dėl to reikia priimti atsakomybę ir stengtis išspręsti savo
problemas. Prieš mirtį jis supranta, kaip pasiekti laimę, tačiau jis žino, kad jam per vėlu
ją patirti. Galima teigti, jog Fausto kelionė buvo prasminga: daktaras atrado, jog meilė
yra svarbi vertybė žmogaus gyvenime, kad gyvenimo trukmė ir ribotos žmogaus
galimybės daro absoliutų pažinimą neįmanomu.

Žodžių: 215