Ką reiškia pažinti save?

Savęs pažinimas – tai viena svarbiausių žmogaus gyvenimo misijų, kurios jis siekia visą savo gyvenimą.
Kiekvienas individas trokšta pažinti save, nes tai jam leidžia įprasminti savo būtį bei atrasti tikrąją laimę.
Sunkioje ir varginančioje savęs pažinimo kelionėje individas ne tik sužino apie save, išgyvena tyrus meilės
jausmus, tačiau daug praranda, kenčia, jaučia skausmą, klysta. Darydamas daug klaidų ir iš jų
mokydamasis, žmogus artėja savęs pažinimo link, ima suvokti savo tikruosius troškimus ir gyvenimo
tikslą, semiasi patirties, kuri jį brandina ir ugdo kaip asmenybę. Nuolatinės savęs paieškos pateikia
žmogui daugybę iššūkių, su kuriais jis turi susidoroti ir sugebėti gėrį atskirti nuo blogio. Apie savęs
pažinimo paieškas kalba Viljamas Šekspyras filosofinėje penkių veiksmų tragedijoje ,,Hamletas‘‘. V.
Šekspyras – didysis vėlyvojo Renesanso menininkas, anglų nacionalinis poetas ir pasaulinės reikšmės
dramaturgas. Jo kūryboje renesansinis pasaulėvaizdis siejasi su viduramžių pažiūromis, humanistinės
idėjos atranda naują realybę: vidinį žmogaus pasaulį, apie kurį ir pradeda kalbėti. Šekspyro kūrybos
centre svarbi žmogaus gyvenimo prasmės problema, būdingas filosofiškumas, meninė įtaiga, minties ir
jausmo galia, samprotavimai apie būtį ir mirtį. Jo garsioji tragedija ,,Hamletas‘‘ , parašyta pesimistiniu
kūrybos laikotarpiu, pasakoja apie Anglijos gyvenimo subtilybes, slaptą dvaro gyvenimą, valdžios ir
keršto troškimą, pasaulio blogį ir teisybės siekimą. Grįžęs į Daniją, tragedijos herojus Hamletas susiduria
su dvare įsišaknijusiu blogiu: motinos Gertrūdos išdavyste, karaliaus Klaudijaus melu, dvaro gyventojų
pataikavimu naujajam valdovui. Nespėjęs susitaikyti su tėvo mirtimi, jis turi atkeršyti jo žudikui Klaudijui,
kovoti ne tik su pasaulyje vyraujančiu blogiu, tačiau ir su pačiu savimi. Jis leidžiasi ne tik į tiesos, bet ir į
savęs pažinimo kelionę. Pasinėręs į savo vidinį pasaulį, Hamletas nuolat samprotauja, analizuoja, dvejoja,
nežino ką pasirinkti ir vienišas ieško tiesos, nes negali niekuo pasitikėti. Jis suvokia, jog teisybės siekimas
– tai jo gyvenimo misija, dėl kurios jis turės paaukoti meilę ir net gyvybę. Hamletui meilė – tai ne tik
svarbi vertybė, bet ir dvasinis ryšys. Jis, kaip išsilavinusi, humanistinių pažiūrų asmenybė, tokio žmogaus
trokšta ir šalia savęs, tačiau jo meilė Ofelija, nors ir tyros širdies mergina, tarsi įkūnija viduramžių žmogų:
yra nuolanki, neišsilavinusi, neturi savo nuomonės. Hamletas suvokia, jog privalo atstumti Ofeliją dėl
skirtingos pasaulėžiūros, trukdančios jam vykdyti savo tikslus, tačiau pernelyg silpna mergina palūžta ir
nusiskandina. Hamletas ir pats yra pasmerktas žūti, tačiau lieka nenugalėtas – pažinęs savo vidinį
pasaulinį ir supratęs savo tikslą, jį įvykdo – pasiekia teisybę. Šia tema kalba ir Johanas Volfgangas Gėtė
filosofinėje tragedijoje ,,Faustas‘‘. J.V. Gėtė – viena iškiliausių Apšvietos epochų asmenybių, vokiečių
poetas, prozininkas, dramaturgas, filosofas, mokslininkas, diplomatas. Jo kūryboje svarbiausios žmogaus
prigimties, prasmės problemos, susijungia skirtingų epochų motyvai, pastebimos asmeninio gyvenimo
sąsajos. Gėtė tiki žmogumi ir nori atskleisti, kiek jis pats gali keisti savo likimą, kiek pajėgus prasiskverbti į
pasaulio paslaptis. Tragedija ,,Faustas‘‘ – tai Gėtės viso gyvenimo darbas, šešiasdešimt metų rašytas
kūrinys, pasakojantis apie žmogaus sielos dualizmą ir gyvenimo prasmės ieškojimą, norą pergudrauti
žmogiškąjį likimą. Tragedijos herojus Faustas, maždaug keturiasdešimties metų mokslininkas, pavargęs
nuo knygų, nes gyvenimą pažino tik iš jų, sudaro sandorį su velniu Mefistofeliu ir leidžiasi į gyvenimo
kelionę, kad jį pažintų savo kailiu. Mefistofelis nori atskleisti Faustui gyvenimo teikiamus žemiškuosius
malonumus, kuriems pastarasis negali atsispirti, todėl pirmiausia sugrąžina jam jaunystę, kuri sužadina
aistras ir troškimus. Besąlygiškai norėdamas patirti meilę, jam reiškiančią naujų potyrių pažinimą,
herojus netrukus įsimyli Margaritą, jauną, tyros širdies merginą, tačiau nemoka jos mylėti ir saugoti tai,
ką turi. Po kiekvieno noro išsipildymo, Faustui atsiranda naujų troškimų, jis nori vis ką nors veikti, pažinti,
patirti, sąmoningai pasirinkęs vienatvę. Faustui svarbu patenkinti savo įgeidžius, Jis, kaip ir Hamletas,
susiduria su blogiu, tačiau su juo ne kovoja, o yra jo valdomas. Mefistofelis kreipia Faustą į nuodėmės
kelią, veikia jį neigiamai ir priverčia sužlugdyti Margaritą. Nuolat klystantis Faustas sugriauna merginai
gyvenimą, padaro didžiausią savo klaidą – ją atstumia. Margarita neiškenčia tiek skausmo: Mefistofelio
įtakai pasidavusio Fausto priversta nužudo savo motiną, yra atstumta mylimojo ir dėl jo kaltės netenka
brolio, o ji pati, atsidūrusi kalėjime ir nuteista mirties bausme, nužudo savo kūdikį ir , kaip ir Ofelija,
nusižudo. Tik po kurio laiko Faustas atsipeikėja ir suvokia savo kaltę, išgyvena skausmą ir tuštumą dėl
prarasto meilės. Jis supranta, kad tenkindamas žemiškuosius geismus, tikrojo savo gyvenimo kelio
nesuras ir, pamatęs savo klaidas, ima ieškoti gyvenimo prasmės mene, veržiasi į Antikos pasaulį,
tęsdamas savęs pažinimo kelionę. Taigi, pažinti save – tai tarsi leistis į amžiną kelionę, ieškoti gyvenimo
prasmės ir laimės, daryti klaidų ir iš jų mokytis, siekti aukštumų bei išgyventi meilę, už aukščiausius
idealus mokant didžiausią kainą.