Žmogaus vaizdavimas literatūroje

(V. Šekspyras, J. V. Gėtė, F. Dostojevskis)

Žmogaus vaizdavimui pasaulinėje literatūroje skiriamas didelis dėmesys. Keičiantis

epochoms, keitėsi ir žmogaus vaizdavimas. Antikoje (VI a. pr. Kr. – III a. po Kr.) žmogaus
likimas priklauso nuo dievų, svarbiausi visuomeniniai interesai, vertinamas jo vidinis ir
išorinis (kūno) grožis, santūrumas, teisingumas, narsumas, meilė tėvynei, atsidavimas
visuomenei. Kai kurios Antikos idėjos atsikartoja ir Renesanso (kitaip Atgimimo) epochoje
(XV a. pab. – XVI a.). Antikos menas tampa įkvėpimo šaltiniu renesanso žmogui, įsivyrauja
humanizmas (žmogus iškeliamas kaip didžiausia vertybė), gerbiama universali jo asmenybė,
priešingai nei viduramžiais (kai žmogaus kūnas yra niekinamas, nuodėmingas, svarbi tik jo
siela), visatos pasaulio centre atsiduria ne Dievas, o žmogus, kuris pats kuria likimą. Nuo
XVIII a. prasidėjusi apšvieta skatino optimistiškai žiūrėti į ateitį, prigimtiniu, esminiu bruožu
tampa protas, teigiama, kad visuomenę ir žmogų gali pakeisti mokslas ir švietimas, iškeliama
lygybės idėja, inicijuojama švietimo sistemos pertvarka, kurios tikslas visuotinis ir privalomas
visų luomų vaikų mokymas, plinta deizmas – religinė filosofija, teigianti, kad Dievas sukūrė
tobulą pasaulį ir žmogų. Vėliau XIX a. viduryje Vakarų Europoje įsitvirtina realizmo epocha,
kurios veikėjas – besiformuojantis, ieškantis savęs ir vietos pasaulyje žmogus. Paminėtų
epochų bruožai atsispindi literatūros kūrinių veikėjų paveiksluose. Renesanso rašytojas
Viljamas Šekspyras tragedijoje „Hamletas“ vaizduoja humanišką, išsilavinusį, dvejojantį
žmogų; apšvietos epochos atstovas Johanas Volfgangas Gėtė filosofinėje tragedijoje
„Faustas“ aukština žmogaus troškimą tobulėti, siekti žinių, grįžtama prie humanizmo
sampratos, o realizmo epochos kūrėjas Fiodoras Dostojevskis psichologiniame
intelektualiniame romane „Nusikaltimas ir bausmė“ aptaria žmogaus prigimties dvilypumą,
jo santykį su tikėjimu, dorove.
Viljamas Šekspyras (1564 – 1616 m.) – didysis vėlyvojo Renesanso kūrėjas, anglų
nacionalinis poetas ir pasaulinės reikšmės dramaturgas, vienas iš „Gaublio“ teatro įkūrėjų –
pesimistiniu kūrybos laikotarpiu (1598–1609 m.), inspiruotas Danijos kronikos siužeto apie
princą Hamletą, sukuria penkių veiksmų filosofinę tragediją „Hamletas“. Kūrinyje ryškiai
atskleidžiami Renesanso bruožai: pasaulio centre atsiduria žmogus (humanizmas),
išaukštinama laisva pasirinkimo teisė, visuomenės skatinimas tobulėti. Centrinė dramos
figūra, pagrindinis kūrinio veikėjas – jaunas Danijos princas, Vitenbergo universiteto
studentas, humanistinio sąjūdžio dalyvis, epochos lūžio žmogus Hamletas. Grįžęs į savo
gimtąją šalį pamato, kad po paslaptingos tėvo mirties naujasis Danijos karalius (dėdė)
Klaudijus apleidžia karalystę ir leidžia blogio šaknims įsitvirtinti žemės paviršiuje: „<...> Tai
užžėlęs sodas. / Kur usnys ir piktžolės nuodingos / Laisvai keroja“. Hamleto svarstymų,
abejonių pagrindu tampa tėvo (idealo) ir Klaudijaus (visiškos priešingybės) lyginimas: „<...>
Tai lyg Hiperionas (mitologinis senovės graikų didvyris, titanas) prieš satyrą (gašlus, gerti
mėgstąs padaras, dažnai vaizduojamas ožio kojomis, ragais ir uodega)“. Veikėjas taip pat
nusivilia ir savo motina Gertrūda, kurios poelgis labiausiai įskaudina sūnų. Danijos karalienė,
turinti aukščiausią titulą, neišlaukusi net dviejų mėnesių po vyro mirties susituokia su vyro
broliu. Išdavusi savo vyro idealą, motina žlunga sūnaus akyse: „<...> Ji išteka. Kokia skuba
gėdinga / Taip greitai pult kraujomaišos glėbin!“. Patriarchalinėje visuomenėje moteris yra
šeimos tradicijų saugotoja, o karalienės (aukščiausias moteriškumo ir motiniškumo simbolis)
nuopuolis atskleidžia visas šalies moralinį nuosmukį. Princas supratęs, kad blogis išplitęs po
karalystę, nusprendžia, jog už tiesą teks kovoti jam vienam, pasiaukoti kilniam ir narsiam
tikslui ją apginti, išsklaidyti chaoso verpetus, pasirinkti vienišumo kelią, todėl simuliuoja
pamišimą (tai yra jo ginklas ir stiprybė). Jis atsiriboja nuo visų žmonių, išsižada efemeriškų
(trumpalaikių, vienadienių, trapių) santykių, viduramžiškos moters (lengvai sutinkančios su
kitų nuomone, psichologiškai silpnos, nekovojančios už savo principus) meilės. Hamletui
meilė ne šiaip tik jausmas, bet ir stiprus dviejų sielų ryšys. Jam labai svarbi dvasinė,
intelektinė, moralinė asmenybės branda, todėl atstumia (padaro tragiškąją herojaus klaidą)
geros širdies, tačiau savo nuomonės neturinčią, gyvenimą laikančią tragedija Polonijaus
dukterį Ofeliją. Kūrinio užuomazga (V scena) vaizduoja šmėklos ir protagonisto dialogą, kurio
metu atskleidžiama tikroji Danijos karaliaus mirties paslaptis, paneigianti iki šiol skambančius
gandus („<...> Yra paleistas gandas, jog mane, / Užmigusį sode, angis įgėlė“). Dvasia išduoda,
jog „<...> Angis, pakirtusi tavajam tėvui / Gyvybę, dėvi šiandien jo karūną“. Herojaus tikslu
tampa kerštas (viduramžiams būdinga vertybė) dėdei Klaudijui, kurio rankos suteptos
karaliaus Hamleto krauju. Iš pradžių Hamletas nevykdo savo tikslo, o viską permąsto keletą
kartų (Renesanso žmogaus bruožas), liepia Ofelijai pasitraukti iš visuomenės gyvenimo ir eiti
į vienuolyną, suorganizuoja keliaujančios aktorių trupės spektaklį „Pelėkautai“, kurio metu
nori dar kartą įsitikinti dėdės kaltumu. Tragedijos intriga stiprėja pagrindinio veikėjo
monologe „Būt ar nebūt“. Viljamo Šekspyro 66 soneto tema labai artima monologui. Sonete
lyrinis subjektas taip yra paskendęs dvejonėse. Pirmoji kūrinio eilutė: „<...> Mirities
šaukiuosi širdžia nukamuota“ rodo lyrinio „aš“, psichologiškai pavargusio, pasaulio
neteisybės nukamuoto žmogaus, būseną, vyrauja niūri mirties nuotaika. Soneto eilutė
„Menkysta / Ant karžygio lavono kelia puotą“ yra tarsi nuoroda į žiaurų žmogžudį Klaudijų.
Lyrinis veikėjas ir Hamletas tarsi būtų kaip vienas asmuo. Jie abu yra gėrio ir teisingumo
(šviesiojoje) pusėje, nelygioje kovoje kaunasi su visa apimančiu blogiu (tamsiąja puse), kuris
įgyja materialų kūną. Jei vietoje monologo „Būt ar nebūt“, Hamletas sakytų 66 sonetą,
įvykių eiga būtų pasikeitusi, nes, priešingai nei tragedijoje, eilėraštyje lyrinis „aš“ mirties
nebijo, renkasi ją norėdamas atitrūkti nuo žiaurios realybės: „<...> Aš mirt geidžiu, aš neturiu
jėgų“. Tuo tarpu princas pasiryžta lemiamam žingsniui, įgyja tragiškosios didybės, nes
nusprendžia „būt“ – pasipriešinti blogiui, pakilti kovai, kuri reikalaus krauju susitepti rankas
ar net paaukoti gyvybę. Jaunojo herojaus misija pranoksta paprasto žmogaus galimybes:
kaip žmogus jis pasmerktas žūti, kad triumfuotų jo idėja. Kūrinio kulminacijoje Hamletas
įvykdo teisingumą, nužudo tėvo žudiką, kurio neteisėtu būdu pelnytos karūnos siekimas
kainuoja (beveik) visų tragedijos veikėjų gyvybes. Tragedija baigiasi priešmirtiniu Hamleto
prašymu draugui Horacijui: „<...> Papasakok apie mane kitiems“. Jis nori, kad tiesa
triumfuotų (svarbus renesanso bruožas). Horacijus pasirūpina humanisto laidotuvėmis ir jį
pagerbia kaip naujos epochos žmogų: „<...> Tai jį, kaip karį, neša į estradą. / Nors jis
prireikus būtų pasirodęs / Tikrai karališkai“. Hamletas pasiekia savo tikslą. Taigi, Viljamas
Šekspyras filosofinėje tragedijoje „Hamletas“ atskleidžia Renesanso žmogaus abejones,
atranda naują realybę (vidinį žmogaus pasaulį ), iškelia tiesos svarbą.
Kitokį žmogų vaizduoja apšvietos epochos vokiečių klasikas, humanistas, politikas,
filosofas Johanas Volfgangas Gėtė (1749 – 1832 m.) dviejų dalių tragedijoje (dar vadinamoje
ir filosofine poema) „Faustas“. Gėtė šį kūrinį rašė beveik visą savo gyvenimą, nuolat
grįždamas ir papildydamas naujomis scenomis, motyvais, veikėjais. Poemoje vyrauja
žmogaus troškimas tobulėti ir siekti žinių, išaukštinamas žmogus jausmingumas,
paprastumas, o dar labiau jo protas, kviečiama grįžti į gamtą. Kūrinio prologas „Danguje“
atskleidžia Dievo ir velnio ginčą dėl žmogaus galimybių. Po kurio laiko dialogas virsta
derybomis: Dievas nori įrodyti, kad žmogus iš prigimties yra geras, ir todėl paleidžia blogį į
žemę (leidžia Mefistofeliui sugundyti žmogų). Pagrindinis kūrinio veikėjas Faustas –
humanistas, mokslų daktaras, filosofas, teologas, medikas, mokęsis Vitenbergo universitete,
sąjūdžio žmogus, kuris save apibūdina: „<...> Atskirtas nuo gyvos gamtos, / Kuriai mes esam
sutverti“, vėliau pasineriantis į ezoteriją, magijos pasaulį. Jis, priėjęs gyvenimo pusiaukelę,
vis dar ieško gyvenimo prasmės (savęs). Mokslininkas vaizduojamas kaip vienišas žmogus,
apsiskaitęs ir pažįstantis teorinį pasaulį iš knygų, tačiau ne realų, fizinį. Protagonistas jaučia,
jog jam neužtenka potyrių, nori galynėtis su gyvenimo iššūkiais, „kovoti, džiūgauti, kentėti“,
pergudrauti žmogiškąjį likimą, patirti ir išgyventi meilę, kuri įprasmina daugelio žmonių būtį.
Individui svarbu pažinti save – pasileisti amžinai besitęsiančia klajone, ieškoti asmeninės
laimės, mokytis iš savo klaidų. Faustas įkūnija troškimą pažinti pasaulį, suvokti visatos ir savo
paties prasmę gyvenime: „<...> Tad leisk panirti į aistras / Kančias, išlaisvink kūniškumą“.
Veikėjas siekia aukštumų, jo netenkina žemiškieji potyriai, nuobodus gyvenimas, kurį
daugiausiai pažįsta iš knygų. Norėdamas sužinoti tikrąsias pasaulio ir gamtos paslaptis
mokslininkas pats pasirenka blogio kelią (nors pats to nesuvokia), sudarydamas kraujo
sandorį su velniu Mefistofeliu (chtoniškuoju (žemės ir požemio) mitologijos atstovu, piktąja
dvasia). Vyras pasižada atiduoti savo sielą, jei bus patyręs viską, ko tik trokšta, ir ištars
žodžius: „<...> O, stabtelėk, akimirksni žavingas!“ . Labiausiai Faustą vilioja dar neatrastas
meilės potyris, kuris leis jam išgyventi susižavėjimą, aistrą, kūniškus malonumus.
Antagonisto pagalba susigrąžinęs jaunystę iš pirmo žvilgsnio įsimyli jauną (14 metų), dorą,
pamaldžią merginą Margaritą (Grethen). Faustui užkalbinus gražuolę, ši bendrauja droviai,
nedrąsiai, tad Mefistofelio darbas pavergti jos širdį. Kiek vėliau Margaritos draugės Martos
sode dualistas išpažįsta meilę merginai, įsipareigoja atlikti tikrąją vyro pareigą – būti
atsakingas, rūpintis, mylėti ją. Tačiau greitai išblėsus jausmams sužlugdo antraeilę veikėją. Jis
susižavėjo tik meilės idėja, o ne Grethen, nors jos jausmai išvaizdžiam vyrui buvo patys
tyriausi. Merginai meilė – gyvenimo pilnatvė ir prasmė (moteriškumo simbolis). Ji negali
patikėti, jog stiprus emocinis romantinis ryšys tampa blogiu, atneša daug kančių, kaip ir
Viljamo Šekspyro tragedijos „Hamletas“ antraeilei veikėjai Ofelijai, kuri patiria
psichologinius sutrikimus. Kai nuo jos nusisuka mylimasis, Grethen išprotėja, nužudo savo
kūdikį. Vis dėlto veikėja intuityviai suvokia savo nuodėmes ir nuoširdžiai atgailauja (CITATA).
Po kurio laiko atsipeikėjęs Faustas supranta, ką prarado, pasipriešina demono
manipuliacijoms, išgyvena kaltę, skausmą, tuštumą, netgi dvejones, suvokia, kad gyventi turi
dėl kitų, ne savęs. Piktoji dvasia ir toliau vis bando atskirti protagonistą nuo Dievo, tačiau
atgailaudamas Faustas atsigręžia į Viešpatį, pasirenka gėrio kelią ir nukeliauja į dausas.
Vadinasi, Volfgangas Gėtė dviejų dalių filosofinėje poemoje vaizduoja apšvietos žmogaus
dvejones, gyvenimo idealu laiko nerimstančią, maištingą asmenybę, laisvę iliustruoja kaip
didžiausią vertybę, gamtą – kūrybos šaltinį, tiki, jog tik klysdamas žmogus suranda tikrą kelią.
Dar kitas žmogaus savybes pabrėžia vienas žymiausių realizmo epochos rusų
rašytojų, šiuolaikinio psichologinio romano ir polifolinės prozos pradininkas, į literatūrą
sugrąžinęs amžinųjų egzistencinių ir moralinių klausimų svarstymą Fiodoras Dostojevskis
(1821 – 1881 m.). Savo kūryboje rašytojas svarsto gėrio ir blogio santykį, lygina kančios,
tikėjimo, dorovės principų prasmę ir vertę, aiškina žmogaus prigimties dvilypumą, jo
tobulėjimo galimybes, iškelia Dievo nustatytą tvarką, pasaulio centre atsiduria žmogaus
dvasia. Realizmo rašytojui neberūpi stiliaus puošnumas, jis siekia tiksliai perteikti žmogaus
išgyvenimus, mintis ir pavaizduoti jo aplinką. Realistinis romanas pasiūlė naują požiūrį į
žmogų ir pasaulį. Antikos ir klasicizmo laikais manyta, kad žmogaus moralumas yra tiesiogiai
susijęs su visuomenine padėtimi, kilnūs yra klasikinės tragedijos veikėjai, o juokingi tik
žemųjų visuomenės sluoksnių atstovai, kurie yra pašiepiami. Garsiausias rusų realizmo
klasiko šešių dalių (su epilogu) psichologinis intelektinis romanas „Nusikaltimas ir bausmė“
(parašytas 1866 m. Peterburge) tokį požiūrį atmeta. Kūrinys liudija nusikaltimą iš idėjinių
paskatų. Vaizduojamas pervertas kančių žmogus (tuometinė bado ir skurdo situacija
Peterburge). Jaunas ir gabus studentas, introvertas Rodionas Raskolvikovas, maniakiškos
žudymo idėjos apsėstas, kirviu į momenį trenkęs užmuša šviesių, retų, apžilusių plaukų senę
lupikautoją bei netikėtai įvykio vietoje pasirodžiusią jos seserį Lizavetą Ivanovną, taip
nusižengdamas šeštajam Dievo įsakymui „Nežudyk“. Knygos ketvirtas (IV) skyrius atskleidžia
veikalo prasmę, argumentuoja žmogaus veiksmus. Epizodas prasideda protagonisto ir
antraeilės veikėjos Sonios privačiu pasimatymu, kuris pagrindiniam veikėjui Rodionui
Raskolnikovui kelia „baisų nerimą“. Jis abejoja, „<...> ar reikia sakyti, kas užmušė Lizavetą?“,
tačiau supranta, jog kito pasirinkimo nėra: jis „bejėgis prieš būtinybę“. Susitikęs su tikinčiąja,
geltoną bilietą (alternatyvų dokumentą pasui, išduodamą viešnamio gyventojams ir
prostitutėms) turinčia paleistuve Sonia Marmeladova, sako jai: „<...> Aš sakiau išeidamas,
<...> jei ateisiu šiandie, tai pasakysiu tau... kas užmušė Lizavetą“. Merginą „ėmė krėsti drugys
(drebėjimas, karščio ir šalčio bangos)“, „<...> Tartum konvulsijos nueiliojo per visą jos kūną“.
Tai parodo, jog Soniai žmogaus nužudymas – didžiausias nusikaltimas. Sutrikusios psichikos
hipochondrikas (nuolat savo sveikata susirūpinęs žmogus, kurį persekioja baimė dėl
neišspręstų dalykų) prisipažinimą pradeda ne pirmu asmeniu „aš“, o trečiuoju „jis – geras
bičiulis“. Aiškina, jog draugas Lizavetos ušmušti nenorėjo, tik senę. Taip vaikinas tarsi
prisipažįsta merginai ir šiai labai jo pagailo „<...> Nebėr, nebėr už tave nelaimingesnio tokio
dabar visame pasaulyje!”, prižada niekada jo nepalikti, net žada kartu į katorgą (bausmė
taikyta XVI – XVIII amžiuje, skirta už sunkius kriminalinius ir politinius nusikaltimus; bausmės
atlikimo vieta tremtyje (Sibiras)). Raskolnikovas pradeda teisinti savo veiksmus: laiko save
„išskirtiniu“, jam negalioja jokie moralės dėsniai, joks žmogiškumas, neturi širdyje Dievo, jis
moralinių suvaržymų nepripažįstantis žmogus, tapęs nekontroliuojama jėga. Jam imponuoja
didžiojo karvedžio Napaleono Bonaparto (diktatorius, patvaldys (vienvaldystė – autokratija,
aukščiausia nekontroliuojama, neatsakinga, nerinkta vieno asmens valdžia), prancūzų
generolas, karais ir sąjungomis užvaldė didžiąją dalį Vakarų ir centrinės Europos) pavyzdys:
„<...> Aš tik Napaleonu norėjau tapti, todėl ir užmušiau“. Lygina žmogų su kraują siurbiančiu
parazitu utėle. Toliau bando pateisinti save, kalba apie valdžios dėsnį: „<...> Valdžia
duodama tik tam, kas išdrįsta pasilenkti ir pasiimti ją!“, ir kaip norėjo tik „išdrįsti“, tikina, kad
pats velnias jį sugundė. Nors pats ir nesigaili dėl nužudytų moterų, dvilypis (viena pusė
žmogžudys, kita jautri, užjaučianti) žmogus galiausiai prisipažįsta, jog pats save sužlugdė
(„<...> Aš save nužudžiau, o ne senę“), suvokia, kad amorali jėga žmogaus nepadaro didvyriu,
jis lieka niekingas, dabar turi kovoti su sąžinės kančiomis (sielos pragaru, žmogiškosios
prigimties protestu prieš nežmogiškas teorijas, bausme už nusikaltimą). Mergina mylimąjį
bando priversti atgailauti ir atsigręžti į Dievą, : „<...> Stok kryžkelėje, nusilenk, pabučiuok
pirmiausia žemę, kurią tu suteršei, o paskui nusilenk visam pasauliui, į visas keturias šalis, ir
pasakyk visiems balsu: „Aš nužudžiau!““. Buvusio pareigūno dukra jaučia protagonisto
skausmą, sujungia krikščioniškąjį tikėjimą su visiškai nepriimtinu, baisiu gyvenimo būdu:
siūlo savo kryželį, taip tarsi pasiimdama jaunuolio naštą ant savo pečių: „<...> Drauge juk
kentėti eisim, drauge ir kryžių nešim!”. Taigi, Fiodoras Dostojevskio psichologiniame
intelektiniame romane „Nusikaltimas ir bausmė“ atsispindi tamsioji žmogaus pusė,
asmenybė vedama per kančias, sielvartą, praradimus.
Taigi, peršasi išvada, kad Renesanso rašytojo Viljamo Šekspyro tragedijos „Hamletas“,
apšvietos epochos atstovo Johano Volfgango Gėtės filosofinės poemos „Faustas“, realizmo
epochos kūrėjo Fiodoro Dostojevskio psichologinio intelektualinio romano „Nusikaltimas ir
bausmė“ pagrindinius veikėjus slegia nuodėmės. Vis dėlto autoriai žmogų vaizduoja kaip
skirtingų epochų atstovą: Šekspyras iškelia išsilavinusio, dvejojančio žmogaus paveikslą,
Gėtė vaizduoja veikėją, kuris trokšta pažinti gamtą ir pasaulį, išgyventi jausmus ir aistras, o
Dostojevskis atskleidžia žmogaus dualizmą, tamsiąją jo pusę.