Salomėjos Nėries eilėraščio „Prie didelio kelio“ interpretacija

Salomėja Bačinskaitė (Bučienė)- Nėris- XX a. I pusės ryškiausia romantinės pasaulėjautos

kūrėja iš visų neoromantikų, subtiliausiai perteikusi moteriškąjį pasaulio jutimą, gyvenimo
džiaugsmą ir skausmą. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, poetė apsisprendžia
bendradarbiauti su okupantais („Trečiojo fronto“ sąjūdžiu, dalyvavo 1940 m. įvykiuose, SSRS
aneksuojant Lietuvą) ir 1941 m. kartu su mažu sūneliu Sauliumi pasitraukia į Rusijos gilumas,
kur išgyvena nostalgiją ir begalinį ilgesį prarastai tėvynei. Supratusi savo klaidas, Salomėja
Nėris jaučiasi kalta ir iš karo metų eilėraščių, Rusijoje poetė sudaro poezijos knygą. Deja
sovietinė cenzūra be autorės sutikimo ją pertvarko ir 1945 m. išleidžia kitu pavadinimu-
„Lakštingala negali nečiulbėti“. Po moters mirties, 1994 m. Lietuvoje išleidžiamas, kokio
pageidavo Salomėja Nėris, eilėraščių rinkinys - „Prie didelio kelio“. Visame rinkinyje vyrauja
skausmo, netekties, žmogaus būties trapumo, laikinumo temos. Dažnas vienišumo,
apleistumo motyvas reiškiamas našlaitės, benamės, raudotojos, klajūnės įvaizdžiais.
Eilėraštyje „Prie didelio kelio“ atsiveria kelio, ne tik kaip žmogaus, bet ir visos tautos likimo
simbolio, motyvas: „Prie didelio kelio stovėjom- žiūrėjom.../ O liūdesiai gūdūs kelių didelių!“.
Buvimas prie „didelio kelio“ tai mažo žmogaus, mažos tautos situacija, vykstant pasaulinio
lygio įvykiams- Antrajam pasauliniam karui. Lyrinis subjektas- kenčiantis, slegiamas niūrios
nuojautos, kalba būtuoju kartiniu laiku, „mes“, visos tautos- prarastosios kartos, palydinčios
jaunystę arba šalį savanoriškai palikusių žmonių, vardu. Kūrinyje vyrauja ir išėjimo- grįžimo
motyvai: „Nuėjo, nuėjo... žiūrėkit!- nuėjo/ Pavasaris mūsų didžiuoju keliu!“. Pavasario metas
pristatomas, kaip išėjusi jaunystė, džiaugsmas, gyvybė. Antroje strofoje aprašomas laiko ir
jaunystės tirpsmas. Atsiranda kūrinio erdvę ribojantis „juodojo kalno“ motyvas, kuris lyg
milžiniška siena skiria du pasaulius: praeities ir dabarties, veriančios širdį, gimtinę ir svetimą
šalį: „Už kalno, už juodo pavasaris nyko“. Atskleidžiamas lyrinio „aš“ besąlygiškas ilgesys tam,
kas yra anapus „kelio“. Skirtumą išryškina juodo kalno kontrastas su balta diena, vartojamos
antitezės: ankščiau „Su gęstančia saule, su balta diena“, dabar- „ Ištįso prieš mus be dainų, be
vainikų“. „Vainikai“, mirties motyvai, „Nutilus pakalnė- šalta ir liūdna“, įsivyraujanti tyla-
sustiprina elegišką eilėraščio nuotaiką. Lyrinis subjektas praranda viltį grįžti namo.
Paskutiniame posme eilėraščio žmogui lieka tik apverkti, apraudoti prarastą jaunystę.
Praradimo skausmą atskleidžia, artima liaudies pasakoms, metamorfozė- virtimas medžiais:
„Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio,/ Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios./ Ir svyra
mums šakos, ir krinta lapeliai,/ Ir veria mus speigas lig šerdies pačios“. Tačiau poetinę
metamorfozę galima suprasti ir kaip jausmų atspindį: prarastosios kartos skausmą dėl
jaunystės, prasmingo, pilnavertiško gyvenimo, galimybių praradimo. Taigi, Salomėjos Nėries
eilėraštyje „Prie didelio kelio“ vaizduojamas individas, pasirinkęs svetimą šalį, yra pasmerktas
sielvartui ir praranda galimybę sugrįžti į gimtąjį kraštą.