Žmogaus išgyvenimai XX a.

literatūroje

XX a. pirmosios pusės romantinės pasaulėjautos kūrėja, priklausiusi antrajai neuromantikų kartai Salomėja
Nėris dramatiškuose rinkinio „Prie didelio kelio“ eilėraščiuose dėmesį skiria išsakyti žmogaus patiriamus
jausmus išsiilgus tėvynės, emigracija. Kiekvienam žmogui, palikti savo gimtąją šalį, namus yra labai sunku ir
ne kiekvienas išvykęs iš namų sugeba adaptuotis svetimoje aplinkoje. Tačiau žmogus išvykti iš savo šalies
gali nebūtinai savo noru. Kartais emigraciją lemia aplinkybės, susidariusios tėvynėje. Naciams užpuolus
Lietuvą, S. Nėris su sūnumi bėga į Rusijos gilumą. Rinkinio eilėraštis tuo pačiu pavadinimu parašytas 1942m.
žiemą, Maskvoje, poetės klajojimų Rusijoje metu, suvokiant visą gyvenimo dramą.Traukimosi ir gyvenimo
Rusijoje patirtys išsiliejo skausmingais lyriniais apmąstymais autorės kūryboje. Namų ilgesio, grįžimo į
gimtinę temos galėjo suartinti asmeninę poetės patirtį ir to meto visuomeninius poreikius, bet kažkas
gniaužė jai balsą. Su ilgesiu ir šiluma apie tėviškę kalbama Sibiro tremtinių eilėraščiuose. Eilėraštyje „Prie
didelio kelio“ išsakomas žmonių, atskirtų ar atsiskyrusių nuo savo krašto ir pasmerktų vienatvei,
nežinomybei svetimoje šalyje, neviltis ir skausmas, Reikšmingas išėjimo motyvas – prie kelio stovi visa tauta,
kalbama „mes“ vardu „Prie didelio kelio stovėjom – žiūrėjom...“ Autorė iškelia problemą, lyriniam subjektui
tenka pasirinkimo problema. Kaip pasielgti, kuriuo keliu pasukti iškilus pavojui Tėvynei ir visai tautai, kaip
turi elgtis mažas žmogus, susidūręs su žiauria realybę. Taigi Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinyje „Prie
didelio kelio“ pagrindinė problema buvo – tėvynės ilgesys, iškilęs dėl emigracijos ir trėmimų.