Salomėja Bačinskaitė-Bučienė - 1904 m. lapkričio 17 d. Kiršuose (Vilkaviškio r.

), valstiečių
šeimoje. yra XX a. I pusės neoromantikė, romantinės pasaulėjautos rašytoja ir viena žymiausių lietuvių lyrikių, kuri
kūrė išpažintinę lyriką. Salomėja - meilės moteris, tačiau jos moteriškasis pasaulis buvo begalo sudėtingas, kad net
būtų galima brėžti kreives, kurios kiltų į aukštus kalnus ir kristų į žemiausias bedugnes. Jaunystėje Nėris labai tikėjo
ir mylėjo Dievą, troško tapti vienuole. Salomėjai svarbiausios vertybės: meilė, širdis ir gyvenimas. Savo jausmo
grynumu, formos lengvumu, melodingumu ji yra tikra lietuvių tautos čiulbanti lakštingala, nesudėtinga mirties
gelmėmis, bet patraukianti širdies atvirumu. Ji išsiskyrė iš mokslo draugių. Svajinga, uždaro būdo, panirusi į save, Už
tai ir praminta "mimoza": tokia pat jautri aplinkai, kaip ir lepi gėlė.

S. Neris palyginti anksti suprato revoliucijos ir socializmo perspektyvą, savo nepralenkiamą talentą skyrė kovai už
liaudies laisvę. Jos kelias nebuvo lengvas: tai dramatiška vidinė kova, ieškojimai, valingas ar net herojiškas
pasipriešinimas ramaus ir sotaus gyvenimo pagundoms bei įvairioms kitoms kliūtims.

Gyveno 1904 - 1945, tik 40 metų. Išsilavinusi ir elegantiška moteris. Vilkaviškio gimnazijoje išspausdino pirmąjį
eilėraštį. VDU (Kauno Vytauto Didžiojo universitete) studijavo lietuvių literatūra, vokiečių kalbą bei pedagogiką.
Tenai išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį. Už meilę, piktinusi visuomenę (įsimylėjo vedųsį germanistikos prof. Juozui
Eretui), todėl baigus universitetą — buvo išsiųsta mokytojauti į Lazdijus, jautėsi tarsi įkalinta tolimame Lietuvos
miestelyje su ne itin mėgstamu darbu. Anksti atsiskleidė jos gabumai literatūrai, dailei. „Tėvai, matydami mano
gabumus kai kurioj srity, dideliam mano džiaugsmui, žadėjo leisti toliau mokytis gimnazijon.“ (Iš dienoraščio). Beje,
savarankiškai pasirengusi, išlaikė egzaminus į ketvirtąją klasę ir jau 1919 m. persikėlė į Vilkaviškio „Žiburio“
gimnaziją. Gimnazijoje redagavo ateitininkų laikraštėlį „Ateities žiedai“. 1921 m. pradėjo siųsti eilėraščius į
Vaižganto „Tėvynės sargą“. 2 metus Panevėžyje dirbo kaip vokiečių kalbos mokytoja mergaičių gimnazijoje, kurioje
vadovavo meno kuopai, padėjo ruošti literatūrinius vakarus. Čia poetė susipažino su savo būsimu vyru skulptoriumi
Bernardu Buču. Su Buču persikėlė į gyvenvietė prie Kauno, Palemoną, ten smerkė katališkas pažiūras žurnale
„Trečias frontas“ .

Įsitraukė į Vinco Mykolaičio-Putino organizuojamas jaunų literatų sueigas, čia susipažino su dideliu būriu meno
žmonių, skaitė savo poeziją, kuri visiems darė didelį įspūdį, lankė parodas, koncertus, spektaklius, kino teatrus,
mėgo pasaulinės literatūros klasikus, atmintinai mokėsi poeziją. 1926 m. dienoraštyje rašė: „Visa, kuo ir kam aš
gyvenu, yra menas. Jis kaip saulė gaivino mane nuo lopšio dienų. Ilgėjosi didelės meilės, kankino nusivylimai ir
abejonės, tačiau viską nustelbė jaunatviškas tikėjimas gyvenimu ir laime. Kritikai debiutinę poetės knygą vienbalsiai
išgyrė, pabrėždami fantazijos žaismą, eiliavimo lengvumą, dainingumą. Nors šiek tiek jautėsi Maironio, simbolistų,
impresionistų įtaka, vis dėlto Salomėja Nėris prabilo unikaliu balsu - iškart subūrė savo skaitytojų ratą ir pateko į
lietuvių poezijos elitą. Jos eilių ypatingus reiškėsi: moteriškuoju aš, jaunatvišku veržlumu, drąsiais meilės jausmais,
tapybiškais vaizdais.

1929m. vasarą Salomėja Nėris praleido Vienoje, kur susibičiuliavo su Kaziu Boruta. Jis parodė jai socialinį kontrastą
tarp prabangos ir skurdo. Ši vasara pakeitė poetės mintis. Naujos jos nuotaikos, ryžtingas nusiteikimas keisti savo
poeziją ir gyvenimą atsispindėjo antrajame poezijos rinkinyje Pėdos smėly. Kritikus sužavėjo poetės gebėjimas
didelius egzistencinius išgyvenimus perteikti trumpu poetišku aforizmu, jausti gyvenimo trapumą ir stebuklingumą.

Palaikė SSRS, kūrė prosovietines poemas. Ji, būdama naivi politikė ir jausminga moteris, iš tiesių žavėjosi socializmo
idėjomis, netgi skaitė Markso, Lenino veikalus. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą poetė parašė „Poemą apie
Staliną“, važiavo į Maskvą parvežti „Stalino saulės“. Už tai ji buvo vadinama tautos išdavike. Vieną kartą nuvyko į
Maskvą ir prašė, kad Lietuva būtų prijungta prie SSRS sudėties. Salomėja Nėris ne iš karto suvokė, koks baisus yra
stalinizmas. Ką išgyveno S.Nėris, sužinome iš jos eilėraščių, parašytų toli nuo Lietuvos, Rusijoje, kur ji praleido II
pasaulinio karo metus. (Kaltė ir atgaila.) II pasaulinio karo metais poetė su mažu sūneliu pasitraukė į Rusiją. Jos
vyras Bernardas Bučas liko Lietuvoje. Manė, kad žuvo, bet išties buvo gyvas. Per visus karo metus ji negavo iš jo
jokios žinios. Poetė išgyveno artimųjų, gimtosios žemės ilgesį. „Diemedžiu žydėsiu“ apdovanota Valsybine premija.
Po 2 metų, parašė „Eglė žalčių karalienė“, „Našlaitė“. Antrojo pasaulinio karo (WW2) pasitraukė į Rusiją. Buvo
palaidota Kauno istorijos muziejuje, paskui perlaidota Petrašiūnų kapinėse. Poetei skirtas 1954 m. SSRS pašto
ženklas. Prieš mirtį pasirodė kūrinys „Lakštingala negali čiulbėti“ (originalus pavadinimas — „Prie didelio kelio“). .

Antrojo pasaulinio karo metais Nėries lyrikoje susilieja tautosakos motyvai, tragiški įspūdžiai ir universali
tremtinystės, kosminės našlaitystės retorika. Atsigręžiama į Maironį, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį,
Kristijoną Donelaitį, Adomą Mickevičių, liaudies dainas – klasikos įvaizdžius, žadinančius tėvynės ilgesį.
Išpažintiniuose eilėraščiuose Nėris drąsiai atskleidė „nefasadinę“, komplikuotą asmenybės pusę, atvirai
kalba apie savigailą, savigraužą, depresiją – oficialiam „sovietinio žmogaus“ portretui nebūdingus
bruožus. Nėries karo metų lyrika – viena lietuvių poezijos viršūnių, o kartu tragiškos epochos
prieštaringas liudijimas. Nepaisant ideologinės takoskyros, ši poezija temų ir motyvų atžvilgiu artima visų
XX a. vidurio išvietintųjų kūrybai – jie emocingai ir kartais patetiškai kalba apie pasiilgtąją tėviškę kaip
apie prarastą rojų. 1937-1939m. turėdama namus, šeimą, laisvę - Nėris buvo pati laimingiausia per visą savo
gyvenimą. Salomėja Nėris mirė 1945 m. liepos 7 d.