Prarastos tėvynės ilgesys Lietuvos literatūroje

Tėvynės ilgesys yra viena pačių seniausių temų literatūroje. Antikinės Homeropoemos herojui
Odisėjui tėvynės ilgesys padėjo įveikti įvairiausius išbandymus kelionėje ir sėkmingai pasiekti namus.
Tėvynes ilgesio tema lietuvių literatūroje galima rasti nuo XVI amžiaus poetuose kaip Adomas
Mickevičius, kuris buvo išsiūstas į Rusijos gilumą dėl savo pasipriešinimo carinei valdžiai. Rusijoje
rašė kūrinius kaip "Vėlinės" kuris vaizdavo Lietuvos dvasią ir jos kančias. Tėvynes ilgesio tema vėl
tapo dažna po antrojo pasaulinio karo kai lietuviai kaip Salomėja neris turėjo palikti savo gimtinę.
Rusijoje gyvenus Salomėja Neris paraše eilėraščių rinkinį "Prie didelio kelio" kuriuose apipasakojančių
jos skausmą netekus savo tėvynės.
Sovietu valdžia norėjo sudaryti įspudį Lietuvai, kad valstybė savaime norėjo prisijungti prie
tarybų valdžios. Salomėja Neris ir keli kiti poetai buvo išsiūsti į Maskvą, kad duotu prašyma prisijungti
ir kartu padeklaruotu poemą iš rinkinio "Poemos apie Staliną". Po prisijungimo poetė tapo matoma
lietuvių tautos kaip jų išdvikė. Prasidėjus karui ji iškeliavo į Rusijos gilumą, kur jinai parašė eileraščių
rinkinį "Prie didelio kelio". Vienas iš labiausiai žinomų kūrinių buvo "Maironiui". Poemoje išlieja savo
skausmą ir skundžias kaip ją iškeikė jos pačios tautą , bet negana to vistiek jos pasiilgo. Iškeliami
klausimai ar išvis jai būtų galima iš pusekelės sugrįžti po viso to kas nutiko. Salomėja neris atgailavo
neverčiama, savo gyvenimo kelių artėdama prie krikščioniškos atgailos esmės. "Tik akmuo paduotas
duonos vietoi, bus man atpildas skurdus" Peomoje Salomėja neris teigia, kad ji gali būti net akmenimis
būtu apmėtyta, kad tik galėtu vėl pamatyti savo mylimuosius."Tik prie žemės prisiglaust brangios"
kūrinio pabaigoje pabrėžia, kad jai užtektu bent numirti ant brangiosios tėviškes žemės.
Salomėja Neris jausdama, kad gali negrįžti i Lietuvą apipasakoja ko pasiilgo Lietuvoje. "Prie
didelio kelio" sekančiame kūrinyje "Aš tau pavydžiu" neo-romantišku stilium apipasakoja apie
artimuosius dėl kurių graužiasi nes nagali su jais susimatyti. Poemoje išreiškia savo pavyda saulei kuri
gali matyti Lietuvą ir Poetės artimuosius. Išreiškia kaip kekviena vakarą saulei besileidžiant jos "
Mintys eina sunkyn" .Klausia saulutės kaip tenais gyveno jos motina, mylimas draugas, sesuo.
Trokšdama bent kokio kontakto su savo artimais prašo saulės, kad jinai besileidžiant, bent spinduliu
jiems pamosuotu. Kol poemos gale pabrežia, kad jai svarbu pamatyti net tik savo gyvuosius
pažystamus, bet ir aplankyti mirusiųjų kapus.
Adomas Mickevičius nors buvęs dalinai lenkas ir gimęs dabartinės Baltarusijos teritorijoi,
visada laike Lietuvą savo gimtine. Ištremtas į Rusiją, dėl bendradarbiavimo su lietuvių ir lenkų
sukileliais, prieš carinę valdžią. Rusijoje pradėjo jausti ilgėsi savo šaliai. Poetas norėjo aprašyti ne tik
savo skausmą, bet ir visos tautos, kartu apipąsąkoti Lietvuvos krašto grožį ir tautinį nusilpimą. Sukūrė
epinėje poemą "Vėlines" pavadintą pagal lietuvių pagonišką šventę, skirtą prisiminti numirusius.
"Vėlinės" buvo poeto viso gyvenimo kurinys suskirstytas į keturias dalis. Antroje ir ketvirtoje dalyje
pasakojima apie dvasias kurios kaip ir pati tautą be tėvynės klaidžioja aplinkui neturėdamos jokio
tikslo.

Nors pats ilgesio, kaip išgyvenimo, intensyvumas Č. Milošą leidžia lyginti su S. Nėrimi, vis dėlto savo
poetika jis priklauso kitai mūsų literatūros tradicijai. Rašytojo kūryboje juntamas stiprus prarastos
tėvynės ilgesys jį leidžia lyginti su kitais dideliais, išties moderniais lietuvių rašytojais. „Didžiuokis
tuo, jog netekai namų“, - rašo poetas Tomas Venclova, nes tas išgyvenimas atveria tikrąjį tėvynės grožį,
suteikia naujų kūrybinių impulsų savo literatūroje tvirtai „įsišaknijusiam“ žmogui. Šia prasme Č.
Milošas artimas ir minėtajam A. Škėmai, taip pat A. Nykai-Niliūnai, A, Mackui ir kitiems, išėjusiems,
bet neprigijusiems, tačiau nepasidavusiems ir paradoksaliai savo kančia turtinusiems mūsų literatūrą.