Motinos paveikslas lietuvių literatūroje

Mes visi turime mamą. Jeigu ir buvai nemylėtas savo mamos, tu vistiek turėjai susidaręs
motinos figūrą, savo vaizduotėje. Tas motinos paveikslas dažniausiai yra kilęs iš mūsų literatūros.
Lietuvių literatūroje motinos paveikslas dažnai yra idealizuojamas ir tuo pačiu metu šmeižiamas.
Šatrijos Raganos kūrinyje „Sename Dvare“ kūrinio pagrindinė veikėja mamatė (motina)
vaizduojama tobula atsidavus savo vaikams. O štai Jurgio Savickio literatūroje motina vaizduojama
apleidus savo vaiką gyvenimo valiai. Dėl plačios kūrinių įvairovės lietuvių literatūroje sunku
suformuoti vientisą motinos paveikslą.
Šatrijos Ragana, arba Marija Pečkauskaitė, buvo kilus iš bajorų giminės, praleido savo
vaikystę gyvendama dvare, kuriame jinai augo pavyzdingoje aplinkoje su mylinčia motina. Marija
Pečauskaitė tai norėjo perinterpretuoti savo kurinyje „ Sename Dvare“. Kuriame pagrindinė veikėja
mamatė, trijų vaikų motina, vazduojama kaip gėrio įsikūnyjimas. Mamatė buvo vaizduojama kaip,
niekada neturinti laisvo laiko. Ji buvo didžiai atsidavusi savo vaikams, siekdama juos užauginti ne
tik gerais žmonėmis, bet ir mylinčiais savo kultūrą lietuviais. Mylėti savo kraštą buvo svarbu, nes
be lietuviškos kultūros žmogus gali parsiduoti kitai tautai ir atsisakyti savo šaknų. Mamatė bandė
parodyti savo vaikams, kad mirtis yra normalu ir ji laukia visų. Tai yra gerai norint užtikrint, kad
tavo vaikai nebijotų gyventi ir būtų laimingi. Mylinčios savo vaikus motinos paveikslas yra dažniau
vaizduojamas lietuvių literatūroje. Nes jeigu motina nemyli savo vaikų, jos vaikai nemato jos kaip
mamos ir tada motinystė praranda visą tikslą.
Kurinyje „Kova“, parašytam Jurgio Savickio, pasakojima apie priešingą lietuviškos motinos
paveiklą nuo Marijos Pečkauskaitės „Sename Dvare“. Jurgis Savickis nebuvo kilęs iš žemo luomo
todėl vargu, kad turėjo prastus santykius su motina. Todėl kaip jis sukūrė prastą motinos įvaizdį
galime tik spėlioti. Kūrinyje aprašoma, kad motinos didžiausia problema yra, kad ji yra per graži.
Pati motina nėra ištikima nei savo vyrui nei sūnui. Plačiai motinos paveikslas kūrinyje nėra
išplėstas, bet galima suvokti kokia ji motina yra pagal, kaip ji atlieka savo motinos pareiga
augindama savo vaiką. „Kovoje“ minima kaip vaikas yra nepavalges, apskuręs ir su dideliais batais.
Todėl nenuostabu, kad berniuką pravardžiuoja benkartu ir juokdariu žinant, kad motina yra visai
apleidus savo vaiką. Nors toks lietuviškos motinos paveikslas yra atgrasus ir gali nepatikti žmonėm,
bet tai duoda mum žvilgsnį į šiurkščią tikrovę, kurią gali parodyti mums literatūra.
Motinos paveikslas lietuvių literatūroje gali gan skirtis priklausant nuo autoriaus. „Sename
dvare“ motina vaizduojama kaip žmogus, kuris tave stengias išauginti į tobula žmogų. Kol „Kova“
kūrinyje motina vaizduojama tarsi pamiršo, kad turi vaiką ir visai juo nesirūpina. Nors būtų galima
prieštarauti, kad bloga mama nėra verta būti vadinama motina. Reikia suprasti, kad genetiškai tai
vienintelė motina, kurią berniukas jis turi ir žavisi. Vaikui nesvarbu kokia jo motina, nes jis ją turi
vienintelę ir jis ją myli.