Vaiko pasaulis lietuvių literatūroje

Jeigu būtų galima atsukti laiką atgal ir nukeliauti į praeitį, daug kas grįžtume į
vaikystę. Tai toks metas, kai kasdien galima patirti nuostabos jausmą,
lengvabūdiškai šėlti, neturėti buities rūpesčių. Tačiau daug svarbiau yra tai, kokie
moralės pagrindai suformuojami šeimoje bei kokius prisiminimus palieka
vaikystės laikas. Lietuvių literatūroje skleidžiasi mintis, kad gražiausios vaikystės
pamokos - mieli prisiminimai ir vertybėmis paremtas auklėjimas, kuris kuria
pilnatvės pojūtį. Kita vertus, kai tokių vaikystės pamokų vaikystėje negaunama,
vaikas neturi moralinių atramų, todėl pats mokosi atsakomybės ir savarankiškumo.
Vienas iš gražiausių vaikystės pamokų ar net dovanų - krikščioniškųjų vertybių
ugdymas ir ypatingas ryšys šeimoje, paremtas meile ir harmonija.Apie vaikų
auklėjimą, pagrįstą bibliniu mokymu ir amžinosiomis vertybės, kalbama XX a.
pradžios rašytojos Marijos Pečkauskaitės- Šatrijos Raganos apysakoje „Sename
dvare“. Kūrinyje regimos dvi pasakotojos: suaugusi Irusia, kuri tarsi nori sugrįžti į
prarastą aukso amžių išgyvenimai atskleidžiami dienoraščio forma. Savo
vertybėmis minėtos apysakos veikėja - savo vaikystę, ir mamatė, kurios mamatė
artima pačios rašytojos motinai. Šatrijos Ragana tikina, kad nuo vaikystės mama,
rašytojos vadinama mamate, buvo kūrėjai be galo artimas žmogus. Anot Šatrijos
Raganos, mama buvo sutinkanti su Dievo valia bei savęs išsižadėjimo, kantrybės
idealas. Iš motinos rašytoja perėmė meilę nuskriaustiems: daugelis miestelio
žmonių ją pažinojo kaip pasiaukojančią, užjaučiančią, taurią, puikią mokytoją,
aktyvią altruistę. Apysaka „Sename dvare" yra autobiografinio pobūdžio, todėl joje
akcentai - subjektyvūs jausminiai išgyvenimai, parodantys, kad pamokos, įgytos
mylinčioje ir darnioje šeimoje, išlieka kaip širdį glostantis prisiminimas, apie kurį
norisi kuo daugiau pasakoti. Kūrinio pagrindinė veikėja mamatė, skindama rožes,
nejučia sustabdo akimirką ir tokiu būdu apsaugo vaikus nuo mirties baimės:
aštuonerių metų pasakotoja Irusia, matydama meilias rožes ir mamą drauge, net
nesusimąsto, kad viskas laikina ir trapu. Apysakoje skleidžiasi mintis, kad buvimas
su mamate vaikams teikia jaukumo ir saugumo pojūtį. Kai mamatė skaito pasaką
apie riterius, vaikams prie mamos jauku, šilta ir miela kaip kregždėms lizdelyje,
kur neužpučia vėjas ir neužlieja lietus. Mamatei svarbiausia užauginti dorus
vaikus, todėl ji pati prisiima atsakomybę už auklėjimą. Kūrinyje pasakojama, kaip
mamatė aiškina, kad reikia daryti gerus darbus, tada vaiko sieloje užauga daug
auksinių plunksnelių - tai patinka Dievuliui. Mirus Kazelei, mamatė įtikina Irusią
atiduoti pačią gražiausią suknelę ir taip įrodyti, kad geriausiai draugei nieko
negaila. Svarbiausia, mamatė neišleidžia dukros gyventi pas tetą Karusią ir
Boleslovą, nes sulenkėjusiems ir tuščiagarbiams miestiečiams nesvarbios
krikščioniškos vertybės ir auklėjimas, paremtas Biblijos mokymu. Be to, mamatė
pati savo elgesiu parodo, koks elgesys yra doras ir tokiu būdu nebyliai skatina ir
vaikus sekti jos pavyzdžiu. Pavyzdžiui, pasakojama, kaip ši rūpinasi kaimo
ligoniais ir elgetomis. Ji priglaudžia knygnešį Levanardą, net duoda jam pinigų,
kad šis juos panaudotų atlikdamas Lietuvai svarbų darbą – leistų uždraustas
knygas. Taip pat ji užsiima labdara: prikrovusi pilną pintinę įvairių gėrybių siunčia
vaikus pas miške gyvenančią bobutę, kuri savimi jau nebegeba pasirūpinti. Be to,
mamatė yra lietuvybės puoselėtoja. Ji per Paulinos vestuves kritikuoja bajorus dėl
požiūrio į lietuvių ir lenkų kalbas, o pati savo patriotiškumą demonstruoja
dėvėdama tautinius drabužius. Dar daugiau, mamatė išlieka ištikima savo vyrui,
niekada nepamiršta žmonos pareigų. Nors jos ir vyro Liudviko nejungia sielų
bendrystė, tačiau ji vis vien vyrui išlieka ištikima, nesileidžia į santykius su
muzikuojančiu, simpatizuojančiu ponu Jonavičiumi, su kuriuo sieja dvasinis
ryšys. ,,Gal būsi laimingesnė ir turėsi sielą, kuri svajos drauge su tavim", - linki ji
dukrai Irusiai, tokiu būdu atskleisdama, kad ištikima meilė ir įsipareigojimas vyrui
yra šeimos dorovinių vertybių pamatas. Verta pastebėti, kad mamatės pamokos
nėra bevertės - mergaitė Irusia stengiasi būti tokia pati jautri ir r-rūpestinga, kaip ir
mamatė. Apysakoje pasakojama, kaip Irusia, sėdėdama gluosnio fotelyje, siuvinėja
mamatei staltiesę. Mergaitė ne tik trokšta pradžiuginti mamą vardinių proga, bet ir
viliasi, kad staltiesė kasryt primins apie ją. Svarbiausia, Irusia, matydama meilias
rožes, mylimą brolį ir mama, drauge su visais mėgaujasi nuostabia akimirka.
Akivaizdu, harmoningas santykis šeimoje ir vertybėmis paremtas auklėjimas yra
pačios vertingiausios ir šviesiausios vaikystės pamokos, nes jos ugdo dorą žmogų,
leidžia pajusti stebuklą ir laimę trapioje egzistencijoje.
Ne mažiau reikšmingos tokios vaikystės pamokos, kurios žmogų brandina kaip
asmenybę, skatina savarankiškai ir ryžtingai veikti. Tiesą pasakius, šias pamokas
vaikas gauna ne iš tėvų, bet pats jų išmoksta, nes ne visada šeimoje egzistuoja
harmonija ir darna. Kitaip nei Šatrijos Raganos apysakoje, XX a. pirmosios pusės
avangardinio meno atstovo Jurgio Savickio novelėje ,,Kova" atskleidžiamas
abejingumo ir amoralumo persmelktas santykis, kuris ne tik nesukuria dvasinių
atramų, tačiau veda visus šeimos narius į pražūtį. Tradiciškai motina ir tėvas -
vertybių puoselėtojai, norintys nukreipti vaikus į doros kelią, tačiau
novelėje ,,Kova“ tėvai yra silpnavaliai, geidulių nesutramdantys žmonės, kuriems
nerūpi šeimos bendrystė ir vaiko jausminiai išgyvenimai. Pavyzdžiui, minėtoje
novelėje rašoma, kaip neišsipagiriojęs tėvas, išlindęs iš pašiūrės, kaltina vaiką
nebūtais dalykais. Be to, nevengia prieš sūnų netgi rankos pakelti: ,,ir stuktelėdavo
per neapsižiūrėjimą vaiką krūtinėn, tam net žvangtelėdavo." Kita vertus, vaikas
mano, kad tėvas turi ne tik trūkumų - retkarčiais po darbų švelniu balsu užtraukia
kokią melodiją, tačiau silpnybe alkoholiui užgniaužia gerąsias savybes. Galima
sakyti, kad vaikui nejučia norisi užmegzti gilius ir šiltus santykius, tačiau tėvo
abejingumas sukelia vaiko širdyje pyktį ir nepasitenkinimą, kuris išliejamas ant
nekalto žyduko. Kalbant apie vaiko santykius su motina, jų tarpusavyje taip pat
nesieja tvarūs santykiai, nes motina, vadinama mamanka, vergauja savo prigimties
instinktams - girtuokliauja ir mėgaujasi svetimų vyrų dėmesiu. Vaikas giliai širdyje
trokšta darnos, vaizduotėje kuria tobulos šeimos paveikslą, tačiau tikrovė yra šiurpi
ir negailestinga. Jis neturi namų dvasine prasme ir yra priverstas įžengti į
suaugusiųjų pasaulį anksčiau nei turėtų, todėl negali nerūpestingai džiaugtis
vėjavaikiška vaikyste, nes jaučia atsakomybę už savo šeimą. Jis žengia iš pažiūros
brandų žingsnį - atvyksta į karčemą, trokšdamas išgelbėti aistrų negalinčią
nuslopinti motiną. Nors šis drąsus poelgis simbolizuoja vaiko įgytą brandą ir
savarankiškumą, novelė nebaigiama džiaugsmingais žodžiais. Mamanka, išvydusi
savo vaiką, prisimena esanti motina, bet ji vis vien nesuvaldo geidulių ir
nepasipriešina grubiems vyrams, todėl vaikas parbloškiamas ir sužeidžiamas
vežimo ratų. Motinos ir tėvo aplaidumas griauna šeimos harmoniją, neleidžia
vaikui būti laimingam kūrinio pabaigoje tiesiogiai užsimenama, kad šeimos nariai
susirinks į krūvą. Galime daryti išvadą, kad kai šeimoje nelieka nuoširdaus
rūpesčio vienas kitu ar neegzistuoja harmoniją kuriančios vertybės, vaikas negauna
pamokų, kuriomis galėtų vadovautis, jis neturi stiprybę ir laimę suteikiančių
vaikystės prisiminimų, todėl pats turi išmokti būti atsakingu ne tik už save, bet ir
už kitus.
Apibendrinant lieka pasakyti, kad lietuvių literatūroje vaikystę galime matyti ir
kaip stebuklingą rojų, ir kaip negailestingą pragarą. Pirmuoju atveju vaikas gauna
neįkainojamų pamokų: jis ne tik išmoksta doro elgesio, bet vaikystės prisiminimai
tampa savotiška dvasine atspirtimi ir palaima. Kita vertus, kai šeimoje nėra
harmonijos ir nesirūpinama auklėjimu, vaikas negauna vertingų pamokų, todėl jis
netenka vaikystės džiaugsmo, nes priverstas anksti įžengti į suaugusiųjų pasaulį ir
pats kurti savo gyvenimo kelią