Šeimos vertybės Šatrijos Raganos apysakoje ,,Sename dvare“

Irusia išskirta iš kitų vaikų todėl, kad dalyje apysakos atskleidžiami būtent jos
prisiminimai, būtent ji mėgina susigrąžinti prarastą laiką.

Idealų įspūdį kuria romantiška dvaro aplinka: dvaro rūmas su baltomis kolonomis,
apsnūdęs tvenkinys ir puikus sodas (užuomina į biblinį Rojaus sodą – harmonijos
metaforą). Tokia pat romantiška ir gamta: gęstantys saulėlydžiai, baltos sodo rožės,
tilteliai... Idealus ir motinos paveikslas, jis nutapytas švelniais atspalviais lyg
impresionistų paveiksle: švelniai žydra motinos suknelė, baltas skėtelis, juodi
plaukai , sukelti ant viršugalvio, visa motina apšviesta saulės lyg šventoji, tik liūdnų
akių detalė prieštarauja romantiškam paveikslui, kurį papildo mažasis Jonelis – lyg
pasakų nykštukas...

Skaitytojui tarsi sekama pasaka apie šeimos lizdelį, kurį vėliau išrdaskė
negailestingas laikas. „Warum?“

Neatsitiktinai apysaka parašyta po Šatrijos Raganos motinos mirties – reikėjo

matyti tokią šeimą, joje gyventi, būti taip mylimam, kad tų atsiminimų nesukramtytų
negailestingi laiko dantys, motinos mirtis - „viena iš aplinkybių, žadinusių atmintį,
poreikį grįžti tekstu „į pergyventą gyvenimo dalį“.1

Motina – šeimos ašis

Neatsitiktinai mamatė gydo varguolius - autobiografinės apysakos mamatė turi

ir pačios autorės bruožų: „Iš savo bajoriškų šaknų būsimoji rašytoja paveldėjo
krikščioniškai traktuojamą mecenatystės, labdaros tradiciją, kilnumo vertės
supratimą, prasmingos veiklos bendram gėriui idealą.“2

Vaikai motiną pamėgdžioja – tai rodo „susigrojusią“ šeimą (pavyzdžiui, Nika

derinasi su savadarbiu smuikeliu prie motinos grojimo), jie klauso jos sudėtingų
pasakojimų, o ji su jais bendrauja lyg su sau lygiais.

Motina – tarp pareigos ir individualaus pasaulio. Įdomi scena, kai Irusia išprašo
tėvelio leisti mamytei groti kuo ilgiau – juk mamatei tai taip patinka; tačiau „...sako
mamatė, kad ne visados galima esą daryti, kas malonu.“ (Arba žodžiai, skirti
dukrai: „Jei mane myli, turi man padėti eiti savo priedermes, ne kliudyti.“3) Tai
viena iš motinos gyvenimo maksimų.
1
Martišiūtė-Linartienė A. ir kt.Lietuvių kalbos ir literatūros chrestomatija 11 klasei. II dalis. Vilnius: LLTI, 2012, p.
369

2
Martišiūtė-Linartienė A. ir kt.Lietuvių kalbos ir literatūros chrestomatija 11 klasei. II dalis. Vilnius: LLTI, 2012, p.
365.

3
Ten pat, p. 380.
 Gyvenimo užduotį ji stengiasi įdiegti vaikams: „Mokytis, paskui darbuotis sau
ir kitiems.“ Išsilavinimas, tarnystė, auka – tikrosios vertybės. (Norisi prisiminti
romantiką Maironį: „Paimsme arklą, knygą, lyrą / Ir eisim Lietuvos keliu.“)

Egzistenciniai klausimai. Mamatė mėgsta muziką, ypač dažnai skamba

Mocartas, Šopenas ar Šumano „Warum“. Iš tiesų tas „Kodėl“ yra lyg pretekstas
apmąstyti kylančius egzistencinius klausimus ir jais dalintis su vaikais:

1) „Kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys?“ Vėliau ji savo vaikams atskleidžia
krikščionišką tiesą – siela ilgisi savo tikrosios tėvynės – anapusybės, metafizinio
pasaulio, kuriame išsiskleisime lyg gražiausi drugiai, ir tik nuo darbų, nuveiktų
žemėje, priklauso mūsų sielos, drugelio sparnų, grožis. Kad ir naiviai, tačiau
krikščioniškai ir pedagogiškai vaikai mokomi gerumo, nes tikrasis žmogaus sielos
ilgesys, neturintis jokios konkrečios priežasties, jokiais žodžiais, susijusiais su
šiapusine realybe, nepaaiškinamas. Apskritai „...regimas pasaulis suvokiamas kaip
„tikrojo“, anapusinio pasaulio simbolis“ („Viskas čia, žemėje, tik sapnas, o tikrenybė
- ne čia“).“4 Kaip kontekstas tiktų M.K. Sarbievijaus odė „Telefui Likui“.

2) „Kodėl žmogus, nutvėręs tai, ką buvo vijęsis, apsivylęs sako: ne, tat ne tai!“
Tai klausimas, susijęs su nuolatiniu pažinimo troškuliu – kaip kontekstai tiktų J. V.
Gėtės „Faustas“, kai kurie V. Mačernio sonetai.

3) „Kodėl žmogaus sieloje žydi gėlės, kurių kvapu niekas nesigėri?“ Tai
skausmingas klausimas apie žmogaus vienatvę, nereikalingumą, nesusikalbėjimą,
individo nevertinimą, žmogaus vidinio grožio nuvertinimą (su mokiniais išeitų įdomi
diskusija, samprotaujant šių dienų žmogaus akimis: postmodernioje visuomenėje pats
turi reklamuotis ir rodytis ir ne dažnai reklama nesutampa su tiesa).

4) „Kodėl viso ko galas yra mirtis?“ Čia katalikė mamatė (o kartu ir Šatrijos
Ragana) prabyla kaip tikra egzistencialistė (kaip Kamiu, Sartras, Škėma ir kt.)
Kontrasto principas (vėliau išsitariama, kad kirminas tūno net puikiausioje gėlėje)
atskleidžia pagrindinį Visatos dėsnį – nuolatinį kitimą.

Nepaisant sudėtingų klausimų mamatė yra gyvenimo džiaugsmu trykštanti

moteris, žiūrinti į pasaulį pozityviai: „Gėlės, paukščiai, pušys, kurie šiandien yra, o
rytoj nebebus. Ir aš, čia vaikščiojanti ir apie visa tai mąstanti, taip pat rytoj nebebūsiu.
Ir štai aš, pelenas ir dulkė, tarp pelenų ir dulkių vaikščiojanti, jaučiu savyje
amžinybę ir begalę; jaučiu savyje galią nepabaigiamąją ir nepraeinamąją...“
(Ištrauka iš neoromantinės apysakos „Sename dvare.“)

III. Retrospektyvus Irusios žvilgsnis – mėginimas sugrįžti į idealią vaikystę

4
Martišiūtė-Linartienė A. ir kt.Lietuvių kalbos ir literatūros chrestomatija 11 klasei. II dalis. Vilnius: LLTI, 2012, p.
369
 Tiktų epigrafas: „Prarasto laiko beieškant“ (M. Prustas)

Stulbina motinos ir dukters itin glaudus ryšys (pavyzdžiui, motina išpjausto ant
gluosnio stuobrelio dukrelės vardo pirmąją raidę ir taip sukuria dvaro parke mergytei
fotelį linkėdama prisiminti motiną; tuo tarpu Irusia slapta siuvinėja mamai staltiesėlę,
kad toji ir prieš miegą, ir vos prabudusi matytų ir prisimintų savo dukrelę. Kita jas
siejanti fizinė detalė – rožių lankymas, ne veltui baltų rožių akys primenai jau
užaugusiai Irusiai anapusybėn išėjusią motiną...). Nuolatinis bendravimas, rūpestis
viena kita, viena kitos nuotaikų nujautimas – tai ženklai, rodantys motinos ir dukters
meilę.

įsipareigojimai šeimai pareigos šeimai

pareigos sergantiems pareigos dvare
valstiečiams
meilė vaikams
pagarba vyrui
mamatė tėvas

Jonelis ir
Irusia
pagarba motinai ir tėvui Nika
pagarba motinai ir tėvui
paklusnumas tėvams paklusnumas tėvams
meilė šeimos nariams meilė šeimos nariams