Harmoningo gyvenimo samprata

Harmonija – laimės ir doro gyvenimo ieškojimas. Harmoningo gyvenimo sampratą savo kūriniuose
atskleidžia lietuvių rašytojai Kristijonas Donelaitis ir Šatrijos Ragana. Kristijonas Donelaitis didaktinėje
poemoje „Metai“ pavaizduoja, kad darbas, tikėjimas ir artimas ryšys su gamta sukuria harmoningą
gyvenimą. Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ vaizduoja, jog individui darnumo jausmą suteikia
rūpinimasis šeima ir įvairūs pomėgiai.

Apšvietos poetas Kristijonas Donelaitis didaktinėje poemoje „Metai“ atskleidžia, kad harmoningo gyvenimo
samprata yra suvokiama kaip krikščioniškų vertybių – paklusnumo, dievobaimingumo, darbštumo –
puoselėjimas. Autorius gyveno Mažojoje Lietuvoje (tuometinėje Prūsijoje), kur buvo labiausiai socialiai
pažeminta baudžiauninkų bendruomenė. Pabaigęs mokslus, buvo paskirtas Tolminkiemio bažnyčios
klebonu. Kristijonas Donelaitis stojo greta tokių kunigų, kurie gynė lietuvių bendruomenę, skatino
nelaisvųjų žemdirbių pamaldumą, darbingumą ir sąryšį su jų aplinka. Tai geriausiai atsispindi per
„viežlybųjų“ būrų Pričkaus ir Selmo paveikslus. Pričkus yra Vyžlaukio valsčiaus seniūnas, autoritetas būrams.
Viso kūrinio metu šis veikėjas skatina lietuvninkus dirbti („Štai girgžteli durys, jose pasirodo Pričkus ir liepia
ruoštis mėšlavežiui“) ir peikia tuos, kurie tingi („<...> šūdvabali <...> sau ir mums, lietuvninkams, padarei
daug gėdos“). Pričkus – darbštaus žmogaus pavyzdys. Jis visąlaik pirmas imasi darbo, o kitiems belieka tik
prisijungti („<...>skraidydamas su kuinu pats skuba ir kitus skubina“). Kitas „viežlybasis“ būras Selmas
puoselėja dorumą ir tikėjimą. Jis prisimena tuos laikus, kai lietuviai buvo tikintys, gerbiantys dievą,
negirtuokliavo („<...> tikt gėda pažiūrėt,/ Kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę,/ Į bažnyčią vos išgirst ką
kyšteria galvas,/ O paskui tuo žaist ir šokt į karčemą bėga.“). Taip pat poemoje yra pasakojama apie tai, jog
būrai turėtų sekti gamtos pavyzdžiu ir taip pasiekti harmoniją. Tai geriausiai atsiskleidžia gandrų epizode.
Šių paukščių šeimoje galime pastebėti harmoniją – pareigų pasidalijimą. Gandrienė atlieka moteriškus
darbus, kaip ir priklauso kiekvienai šeimininkei („<...> gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė“). Gandras
imasi dirbti visus sunkius vyriškus darbus: „vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį“. Paukščiai skatina
žmogų netinginiauti, sąžiningai dirbti ir už viską dėkoti Dievui. Taigi, Kristijono Donelaičio didaktinėje
poemoje „Metai“ atskleidžiama, kad individas tik sunkiai dirbdamas, krikščioniškai gyvendamas ir
mylėdamas gamtą pasieks harmoniją gyvenime.

Neoromantikė rašytoja Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ pavaizduoja, kad mamatei Marijai
ramybės bei harmonijos jausmus suteikia artimas ryšys su šeima bei tradicijų saugojimas ir puoselėjimas.
Autorės vaikystė, jaunystė prabėgo Žemaitijos dvaruose, kurių aplinka suformavo pasaulėjautą ir kūrybą.
Itin glaudus ryšys Šatrijos Raganą siejo su motina. Iš jos perėmė meilę žmonėms, ypač nuskriaustiems,
nuolankumą bei polinkį į meną, muziką. Marijos Pečkauskaitės motina suformavo rašytojos požiūrį į
harmoniją. Tai geriausiai atsiskleidžia per mamatės požiūrį į lietuvių kalbą. Marija – lietuvybės gynėja. Ji
skatina vaikus puoselėti ir ginti lietuvybę, lietuvių kalbą („Nepaisant visų lenkiškų rūbų, lietuvė yra mano
siela. Yra joje ir tų ūbų laukų melancholijos, ir tų vasaros saulėlydžių giedros, ir rudens vėjų nusiminimo, ir
tų tamsių miškų rimties“). Mamatė jaučia pareigą išmokinti savo „neklaužadas“ šios kalbos. Nors grojimas
pianinu suteikia pagrindinei veikėjai daug ramybės, leidžia išsilaisvinti vaizduotei ir daugiau pabendrauti su
simpatizuojančiu ponu Jonavičiumi, Marijai vaikai yra pats svarbiausias dalykas. Ji stengiasi vaikams įdiegti
tai, kad reikia „mokytis, paskui darbuotis sau ir kitiems“. Mamatė juo auklėja vadovaudamasi
krikščioniškosiomis vertybėmis – ugdo jų meilę menui, moko užjausti vargstančius žmones. Taigi, Šatrijos
Raganos apysakoje „Sename dvare“ atskleidė, kad lietuvių kalbos puoselėjimas ir vaikų auklėjimas suteikia
individui harmoniją.

Apibendrinant galima teigti, jog rašytojai Kristijonas Donelaitis ir Šatrijos Ragana atkleidė, kad harmonija yra
reikalinga visiems visuomenės sluoksnių atstovams – tiek būrams, tiek dvaro šeimininkams. Kristijonas
Donelaitis didaktinėje poemoje „Metai“ harmoningo gyvenimo sampratą pavaizduoja kaip meilę gamtai,
darbingą ir religingą gyvenimo būdą. Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ individas pasiekia
harmoniją rūpindamasis savo aplinka ir palikimu.