Prarastos tėvynės ilgesys lietuvių literatūroje

Jausmai yra neatsiejama žmogaus kasdienybės dalis, o vienas iš stipriausių – tėvynės ilgesys. Adomas
Mickevičius yra pasakęs, kad kaip reikia branginti tėvynę supranta tik tie, kurie jos netenka. Būtent taip
atsitiko XX ,la. Lietuviams, kuriems laisva arba primestine valia teko palikti gimtinę. Netekę tėvynės rašytojai
dažnai savo išgyvenimus perteikia kūriniuose. Gimtosios žemės ilgesio tema artima ir egzodo rašytojo,
išeivio, Antano Škėmos kūrybai.

Žmogus, palikęs savo tėvynę, po kurio laiko ima jausti stiprų ilgesį ir norą įprasminti savo tautinę tapatybę.
Juk tėvynė – tai vieta, kurioje užaugome, brendome, tai mūsų namai, kurie siejasi su daugybę prisiminimų.
Tik namuose gali jaustis toks savas, o būnant toli nuo jų gyvenime trūksta pilnatvės. Dauguma Lietuvos
išeivių laikui bėgant ėmė jausti norą įprasminti save, kaip lietuvį ir įprasminti gimtinę kūryboje. Ne išimtis
vienas žymiausių egzodo literatūros atstovų – Antanas Škėma, romane „Balta drobulė“ aprašęs keltuvininko
Antano Garšvos gyvenimo istoriją. Pagrindinis veikėjas panašus į patį rašytoja, dažnai net tapatinamas su
juo: jie abu Antrojo pasaulinio karo metu paliko Lietuvą, ieškodami geresnio gyvenimo JAV, rašė eiles.
Antanas Garšva, darbo valandomis didžiausio New York‘o viešbučio keltuve, dažnai prisimena tėvynę. Jis
puikiai suvokia savo atskirtį nuo namų – jaučiasi vienišas ir svetimas kita kalba mąstančiame pasaulyje.
Mintyse jam dažnai sukasi norimo sukurti eilėraščio nuotrupos drauge su liaudies dainų motyvais. Suradęs
nuoširdžia meilę savo kraštui, jis piktinasi apsimestiniu kitų poetu patriotizmu. Vieną iš tokių – Lietuvoje
pripažintą, cituojamą, poetą Vaidilionį peikia jo pačio akivaizdoje. Ironizuodamas jo rašymo stilių jis parodo
panieką dirbtiniam tėvynės aukštinimui. Garšvos manymu, karų išniokotiems Lietuviams vedlio reikia
Lietuvoje, o juos motyvuoti kovoti gali bet kas, sėdintis saugioje ir šiltoje vietoje. Ilgesio vedamas, Garšva
svajoja apie grįžimą tėvynėn, kai kuria ateitį su Elena. Jam svarbu ne tik gimtoji žemė, bet kad ir tauta
pripažintų jį, kaip poetą. Būtent taip jis suvokia savo būties įprasminimą. Taigi, galima teigti, kad praradęs
tiesioginį ryšį su savo gimtuoju kraštu, laikui bėgant žmogus pradės jausti slegiantį ilgesį ir mintis apie tai,
kaip sutapatinti save su toli esančia savo tauta.