Antanas Škėma

Gimė Lenkijoje, jo tėvas, norėdamas gauti piniginį priedą už vaiko gimimą, suklastojo jo gimimo liudijimą.
Prasidėjus karui, šeima pasitraukė į Rusiją, vėliau Ukrainą. Antano Škėmos vaikystė nebuvo lengva, jam teko badauti,
matyti, kaip raudonarmiečiai rengiasi nušauti tėvą, išprievartauti motiną.

1921 metais jie grįžo į Lietuvą, tačiau motina, mačiusi šitiek baisumų, negalėjo atsigauti, tad buvo uždaryta
psichiatrinėje ligoninėje. Savo šeimos tragedijos patirtis autorius perteikia romane „Balta drobulė“.

Po ilgo savęs ieškojimo kelio, jis atrado save teatre: dirbo Kauno ir Vilniaus valstybiniuose dramos teatruose
aktoriumi, vėliau režisieriumi. Karo metais su šeima gyveno Vilniuje, vaidino ir režisavo Vilniaus dramos teatre. Nuo
to laiko, kai išvyko į Vokietiją, tapo kritiškas savo ir kitų patriotiškumui – tikrieji didvyriai žūsta Lietuvoje, o išeiviai
visada liks antraeiliais herojais. Patekęs į Vokietijos pabėgėlių stovyklą, ten bendradarbiavo įvairiuose meniniuose
sambūriuose, periodikoje skelbė humoristinius vaizdelius iš pabėgėlių gyvenimo, diskutavo kultūros temomis, sukūrė
keletą dramų ir pluoštą novelių. Tuo metu autoriui itin reikšmingas buvo bendravimas su Henriku Radausku.

1949 metais su šeima emigravo į JAV. Brukline dirbo fabriko darbininku, dėžių pakuotoju, lifto operatoriumi.

1961 metais žuvo autoavarijoje, važiuodamas iš savo penkiasdešimtmečio minėjimo. Lygiai tokia pat mirtimi
mirė ir jo kūrybai įtakos turėjęs rašytojas Kamiu.

Škėma nuolatos jausdavosi „pakibęs atsiskyrėlio pozicijoje“, tai lėmė nelengvas charakteris, maištingas
būdas, nepriklausoma laikysena. Už nenorą paklusti tam tikroms taisyklėms, neretai likdavo nesuprastas aplinkinių ir
draugų.

Didelę įtaką Škėmos kūrybai turėjo Radauskas, kuris dažnai nukreipdavo rašytoją tinkamon kryptin,
supažindino su muzikos stiliais, kompozitoriais.

KŪRYBA IR JOS VERTINIMAS