Ignas Šeinius (tikr.

Jurkūnas, 1889–1959) – lietuvių prozos novatorius,

impresionizmo atstovas, vienas aktyviausių modernistinės estetikos entuziastų.
Rašė lietuvių ir švedų kalbomis. Labiausiai žinomas kaip romano Kuprelis autorius,
savo grožine kūryba įprasmino naujas estetines vertybes lietuvių literatūroje.

Gimė 1889 m. balandžio 3 d. ūkininkų šeimoje Šeiniūnuose (pagal vietovę pasirinko

ir slapyvardį), Širvintų rajone. Lankė Gelvonų ir Musninkų pradžios mokyklas,
vėliau mokėsi Vilniuje,
Kaune. Vertėsi privačiomis pamokomis, 1908 m. baigė mokytojų kursus. Nuo tų pačių
1908 m. dalyvavo literatūriniame gyvenime spaudoje (Šaltinėlis, Aušrinė, Viltis),
skelbdamas publicistiką ir grožinę kūrybą (daugiausia eilėraščius, kurių po to
beveik neberašė).
Nuo 1912 m. gyveno Maskvoje ir lankė Šaniavskio liaudies universitetą, susipažino
su Jurgiu Baltrušaičiu, susirašinėjo su literatais ir meno žmonėmis.
1915 m. išvyko į Stokholmą, išmoko švedų kalbą, daug rašė į vietinę spaudą,
pristatydamas Lietuvą, pabrėždamas jos kultūrinį savitumą ir nepriklausomybės
siekį.
1917 m. vedė švedę Gertrūdą Sydof (Gertrud Sydoff), tais pačiais metais švedų kalba
išleido apybraižą Lietuvių menas, o 1918 m. švedų kalba išleido poezijos proza
rinkinį Naktis ir saulė.

Labiausiai vertinami Šeiniaus kūriniai rašyti ankstyvuoju kūrybos periodu (1910–

1914):
apysakos Vasaros vaišės ir Bangos siaučia (1914), Mėnesiena (1915), nemažai
novelių, kurios atskira knyga Nakties žiburiai pasirodė tais pačiais 1914 m.
Literatūros istorijoje jis vietą užsitikrino kaip romano Kuprelis autorius. Šis
romanas turi du variantus – pirmąjį, 1913 m. išleistą Amerikoje (Lietuvoje tuo metu
mažai skaitytą), ir antrąjį,
1932 m. stipriai pakeistą Šeiniaus – jau patyrusio beletristo. 1932 metų variantas
dabar laikomas chrestomatiniu, tačiau po juo nurodoma sukūrimo data (1910–1911) yra
klaidinanti.

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Šeinius dirba Užsienio reikalų ministerijos

atstovybėje Stokholme.
Nuo 1919 m. jam tenka daug kraustytis: gyvena Danijoje, Suomijoje, nors 1923 m.
pavyksta grįžti į Stokholmą.
Nuo 1926 iki 1930 metų dirba prekybos srityje. 1930 m. grįžta į Kauną, čia aktyviau
užsiima literatūrine veikla: suredaguoja ir išleidžia Kuprelį, redaktoriauja
Lietuvos aide, tampa pirmuoju Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku.
Nuo 1935 m. gyvena Klaipėdoje ir dirba spaudos patarėju Klaipėdos krašto
gubernatūroje.
Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios sukuria nemažai didelės apimties kūrinių:
romaną Siegfried Immerselbe atsijaunina (1934), dramą Diplomatai (19387), švedų
kalba rašytus apybraižą Raudonasis tvanas, romaną Stebuklo belaukiant (jie verčiami
į suomių, danų kalbas).
Šie kūriniai priskirtini antrajam rašytojo kūrybos periodui, taip pat kaip novelių
rinkinys Aš dar kartą grįžtu (1937) ir prisiminimų knyga Tėviškės padangėje (1938).
1943 m. Šeiniui suteikiama Švedijos pilietybė. Po karo su žmona toliau gyvena
Švedijoje, nuo 1948 m. dirba Kooperatyvų sąjungos bibliotekoje.

Iš antrojo kūrybos laikotarpio reikšmingiausias yra romanas Siegfried Immerselbe

atsijaunina, vienas įdomiausių lietuvių literatūroje.
Čia Šeinius atsiskleidžia nauju aspektu – drąsiai, šmaikščiai, satyriškai
demaskuoja vokiškąją nacistinę etninio grynumo teoriją, totalitarinio režimo
politiką.
Tokiu pat racionaliu, tiksliu, lakonišku ir sąmojingu stiliumi Šeinius parašo ir
novelių rinkinį Aš dar kartą grįžtu.
Taigi vėlyvesniuose kūriniuose Šeiniaus pasakojimo maniera bei tonas radikaliai
pasikeičia – jis nebe jautrus lyrikas, bet kandus satyrikas.
Nebelieka natūralaus, nuoširdaus ir atviro personažo, jį pakeičia racionalus
komersantas, išpuikęs miesčionis – su jais pasakotojas nesitapatina, bet iš jų
šaiposi.

Švedų kalba parašytoje apybraižoje Raudonasis tvanas demaskuojamas sovietizacijos

procesas Lietuvoje.
Turimos dokumentinės medžiagos pagrindu Šeinius sukuria ir 1942 m. publikuoja
romaną Stebuklo belaukiant (švedų kalba), bematant išverčiamą į kitas kalbas.
Šeinius tampa kone žinomiausiu rašytoju Skandinavijoje. Apie tai vėliau laiške
rašys: „Suomijos informacijos ministeris pareiškė, kad jo knyga atstojusi visą
armiją kariuomenės prieš komunizmą.
Pats Švedijos karalius sakėsi negalėjęs tris naktis miegoti, kol neperskaitęs
Šeiniaus veikalo“. Geri honorarai leido Šeiniui ir visai šeimai gyventi iš
literatūrinio darbo.

Karui pasibaigus, Šeinius daug rašė ir kovojo už Lietuvos savarankiškumo

susigrąžinimą, tačiau jo ir kitų emigrantų pastangos laukiamų rezultatų tuo metu
nedavė.
Šeinius įsitraukė į emigracijos lietuvių kultūrinį gyvenimą, rūpinosi savo knygų
publikavimu Amerikoje, vertimais, susirašinėjo su išsibarsčiusiais po pasaulį
bendraminčiais, toliau kūrė – rašė noveles.
Stokholme Šeinius rengėsi išleisti rinkinį lietuvių kalba, bet 1959 m. sausio 15 d.
netikėtai mirė.
Tais pačiais metais, jau po rašytojo mirties, Amerikoje išėjo ši rašytojo rengta
satyrinių novelių knyga pavadinimu Vyskupas ir velnias, taip pat ir romanas
Siegfried Immerselbe atsijaunina anglų kalba.