IGNAS ŠEINIUS

Gimė 1889 m. balandžio 3 d.Šeiniūnai, Širvintų

valsčius
Mirė1959 m. sausio 15 d. (69 metai)
 BIOGRAFIJA
GIMĖ ŠEINIŪNUOSE, MOKĖSI GELVONŲ IR MUSNINKŲ MOKYKLOSE. 1907–1908 M. KAUNE
LANKĖ „SAULĖS“ MOKYTOJŲ KURSUS. 1908 M. PETERBURGE EKSTERNU IŠLAIKĖ
EGZAMINUS, SUTEIKIANČIUS TEISĘ DIRBTI MOKYTOJU LIAUDIES MOKYKLOSE. 1909–1910
 M. PRADĖJO BENDRADARBIAUTI LIETUVIŲ PERIODINIUOSE LEIDINIUOSE „
VIENYBĖ LIETUVNINKŲ“, „AUŠRINĖ“ IR „VILTIS“. BENDRADARBIAUDAMAS „VILTYJE“
SUSIPAŽINO SU JUOZU TUMU-VAIŽGANTU, KURIS RĖMĖ TALENTINGĄ JAUNUOLĮ. 1913 M.
IŠSPAUSDINO BENE GERIAUSIAI ŽINOMĄ SAVO KŪRINĮ, ROMANĄ „KUPRELIS“. KŪRYBĄ
SPAUSDINO LEIDINIUOSE „VAIVORYKŠTĖ“, „SANTARA“.
• Gimė Šeiniūnuose, mokėsi Gelvonų ir Musninkų mokyklose. 1907–1908 m. Kaune
lankė „Saulės“ mokytojų kursus. 1908 m. Peterburge eksternu išlaikė egzaminus,
suteikiančius teisę dirbti mokytoju liaudies mokyklose. 1909–1910 m. pradėjo
bendradarbiauti lietuvių periodiniuose leidiniuose „Vienybė Lietuvninkų“, „Aušrinė“
 ir „Viltis“. Bendradarbiaudamas „Viltyje“ susipažino su Juozu Tumu-Vaižgantu, kuris
rėmė talentingą jaunuolį. 1913 m. išspausdino bene geriausiai žinomą savo kūrinį,
romaną „Kuprelis“. Kūrybą spausdino leidiniuose „Vaivorykštė“, „Santara“.
• 1932 m. grįžo į Lietuvą. 1933–1934 m. ėjo „Lietuvos aido“ redaktoriaus pareigas. 
1935–1939 m. dirbo Klaipėdos gubernatūros spaudos patarėju, įsteigė ir redagavo
dienraštį „Vakarai“. [2] 1939 m., po Klaipėdos praradimo ir Vilniaus prijungimo prie
Lietuvos, paskirtas Lietuvos Raudonojo Kryžiaus įgaliotiniu Vilniaus krašte. 1940
 m., Lietuvą okupavus SSRS, emigravo į Švediją, 1943 m. gavo Švedijos pilietybę,
ten gyveno iki mirties. Čia pasikeitė pavardę į Scheynius. Lietuviškai daugiau
neberašė, vėlesni kūriniai buvo švedų kalba, iškiliausias iš jų yra romanas
„Stebuklo belaukiant“ („I väntan på undret“, 1942 m.).
 KŪRYBA
LITERATŪRINĘ KARJERĄ PRADĖJO 1910 M. „VILTIES“ DIENRAŠTYJE RAŠYDAMAS TRUMPUS FELJETONUS. PASIRAŠYDAVO
INICIALAIS IG. J., IGN. JUR., IG. JUR. ŽINOMIAUSI I. ŠEINIAUS KŪRINIAI YRA ROMANAS „KUPRELIS“ (1913 M.) IR GROŽINĖS
MEMUARISTIKOS KŪRINYS „RAUDONASIS TVANAS“ (1940 M.). „KUPRELIS“ – PIRMASIS IR BENE RYŠKIAUSIAS 
IMPRESIONIZMO KRYPTIES ROMANAS LIETUVIŲ LITERATŪROJE. TAI IDEALISTINIS KŪRINYS, VAIZDUOJANTIS ĮGIMTĄ
YDĄ TURINČIO ŽMOGAUS, KUPROTO MALŪNININKO OLESIAUS IR GRAŽUOLĖS GUNDĖS MEILĖS ISTORIJĄ. PASAK J.
ŽĖKAITĖS, „RETA, O GAL IR VISAI NĖRA KITO LIETUVIŲ PROZOS KŪRINIO, KUR PRIEŠ AKIS VYNIOTŪSI VISAS SUDĖTINGAS
MYLI-NEMYLI RAIZGALYNAS“. „DEN RÖDA FLODEN“ (RAUDONASIS TVANAS), PARAŠYTAS ŠVEDŲ KALBA IŠKART
PABĖGUS IŠ OKUPUOTOS LIETUVOS – MENINIS REPORTAŽAS, IŠKELIANTIS PIRMOSIOS SOVIETINĖS OKUPACIJOS
ATMOSFERĄ LIETUVOJE. DAUGELIO STRAIPSNIŲ AUTORIUS SPAUDOJE. DAUGUMA DARBŲ YRA IŠLIKĘ KAIP
RANKRAŠČIAI, JŲ YRA DAUGIAU NEI IŠLEISTŲ KNYGŲ. DAUGUMA DARBŲ IKI ŠIOL NEPUBLIKUOTI.
IGNAS ŠEINIUS YRA LITERATŪRINIS PSEUDONIMAS, SUDARYTAS PAGAL GIMTOJO KAIMO PAVADINIMĄ. 1938 M. PASIRAŠĖ
KITU LITERATŪRINIU PSEUDONIMU – IRVIS GEDAINIS. GYVENDAMAS ŠVEDIJOJE PASIRAŠINĖJO IGNAS JURKUNAS-
SCHEYNIUS, PO 1940 M. ANTRĄKART ATSIDŪRĘS ŠVEDIJOJE PASIKEITĖ PAVARDĘ Į IGNAS SCHEYNIUS IR LIETUVIŠKAI
NEBERAŠĖ.
 DIPLOMATINĖ VEIKLA
• Neoficialiu Lietuvos diplomatu tapo nuo 1916 m., kai jo uždavinys buvo skleisti
informaciją apie Lietuvą, taip rengiant dirvą gimstančios valstybės tarptautiniam
pripažinimui. I pasaulinio karo metais švedų spaudoje paskelbė ne vieną dešimtį straipsnių
apie Lietuvą ir lietuvius. 1921 m. paskirtas Lietuvos laikinuoju charge d’affaires 
Suomijoje. Čia veiksmingai prisidėjo prie vadinamosios Varšuvos sutarties (1922 m.),
kuria Lietuva būtų izoliuota nuo tarpusavio sąjungą sudarančių Estijos, Latvijos, Lenkijos
 ir Suomijos, ratifikavimo Suomijoje sužlugdymo. Dirbdamas atstovu Švedijoje prisidėjo
prie ekonominių ir kultūrinių Lietuvos ir Švedijos ryšių plėtojimo, siekė užsitikrinti
Švedijos paramą Lietuvai Vilniaus ir Klaipėdos klausimu tarptautinėje arenoje.
• Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybinio perversmo Lietuvoje turėjo trauktis iš
diplomato posto dėl konflikto su naujuoju Lietuvos užsienio politikos šefu 
Augustinu Voldemaru. Į Lietuvos diplomatinę tarnybą teko sugrįžti gyvenimo
pabaigoje, vėlgi nevisiškai oficialiai. Paprašius Lietuvos diplomatijos šefui 
Stasiui Lozoraičiui, nuo 1955 m. buvo laikomas Lietuvos Respublikos atstovu
Skandinavijoje, siuntinėjo pranešimus Lozoraičiui apie politinę situaciją 
Skandinavijos valstybėse.