SŪNVA WINTERBERG

MES-VILKO VAIKAI

Ritos Süssmuth įžanga

ir Claudios Heinermann nuotraukos

Iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė

B R IE D IS
VILNIUS
20 1 9
 Sonya Winterberg
Wir sind die Wolfskinder: Verlassen in Ostpreussen
Piper, 2012

Leidinio bibliografinė informacija

pateikiama Lietuvos nacionalinės
Martyno Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų ©2012 piper Verlag GmbH,
banke (NBDB) Miinchen/Berlin
©Vertimas iš vokiečių kalbos,
Dalia Kižlienė, 2019
ISBN 978-9955-26-705-8 © Leidykla „Briedis", 2019
 Apie knygą
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje šimtai tūkstančių vokiečių
iš Rytų Prūsijos ir Kionigsbergo bėgo nuo Raudonosios armi­
jos. Per sumaištį nutikdavo taip, kad vaikai pasimesdavo arba
būdavo išžudoma jų šeima. Kiti buvo priversti bejėgiškai ste­
bėti, kaip bado aukomis tampa broliai ir seserys, išsekę miršta
seneliai, motinos gyvybę nusineša epidemija. Likę vienui vieni,
šie vaikai išgyveno Baltijos šalių miškuose. Jie buvo praminti
vilko vaikais. Žurnalistė Sonya Winterberg aplankė paskutinius
šių tragiškų dienų liudininkus. Ji aprašė jų vaikystę ir jaunystę
mažoje sovietinėje respublikoje - Lietuvoje, įkalinto žmogaus
savijautą ir visą gyvenimą lydintį vienatvės jausmą. Ogaliausiai,
po komunizmo griūties, - jų kovą prieš Vokietijos Federacinės
Respublikos biurokratiją dėl vokiškų šaknų pripažinimo.
„Tokios žurnalistikos mums verkiant reikia!"
Recklinghäuser Zeitung
Sonya Winterberg, gim. 1970. Portsmuto universiteto (Jungtinė
Karalystė) Europos medijų magistrė. Suomių ir švedų žurna­
listė gyvena ir dirba Dresdene ir Porve (Suomija). Pagrindinės
jos darbų temos - karas ir traumos. Kartu su savo vyru Yury'iu
Winterbergu yra parašiusi knygą „Karo vaikai - vienos kartos
prisiminimai" (Kriegskinder- Erinnerungen einer Generation).
Claudia Heinermann, gim. 1967 Izerlone, studijavo meną Ens-
chedėje. Nuo 2004 studijavo dokumentinę fotografiją Amster­
damo fotografijos akademijoje. Šiandien yra laisvai samdoma
fotografė ir su šeima gyvena Delfte. Daugiausia dėmesio skiria
ilgalaikei dokumentikai dabarties temomis ir karo padariniams.
Skiriama
Leai Claricei ir Antionio Maurice'ui
Jasperui ir Danieliui
 TURINYS
RITOS SÜSSMUTH ĮŽANGA / 11
PROLOGAS /1 5
1. LEMTINGA DIENA / 21
2. PRISIMINIMAI APIE KIONIGSBERGĄ / 29
3. TAIKA IR KARAS / 34
4. NULINĖ VALANDA / 55
5. PALIKTI / 71
6. KELIASI DUONOS IR PYRAGU ŠAL| /8 4
7. VILKO VAIKAI IR MIŠKO BROLIAI / 98
8. VALSTIEČIAI IR ELGETOS / 107
9. KRYŽKELĖJE /1 2 1
10. SUČIUPTI IR IŠTREMTI / 137
11. NAUJOJOJE VOKIETIJOJE / 146
12. KELIASI VAKARUS / 162
13. SVETIMA NAUJOJI TĖVYNĖ / 174
14. ANUOMET IR DABAR /1 9 3
15. POLITIKU VALANDA / 2 24
16. IŠSVAJOTASIS KIONIGSBERGAS / 2 47
PADĖKA / 263
LEIDYBINĖS PASTABOS / 2 66
LITERATŪROS SĄRAŠAS / 2 69
VIETOVARDŽIU RODYKLĖ / 273
PAVARDŽIŲ RODYKLĖ / 279
 Jei tik apskritai egzistuoja praeities „įveikimas", jo esmę
sudaro to, kas įvyko, atpasakojimas; tačiau ir šis atpasako­
jimas, formuojantis istoriją, neišsprendžia jokių problemų
ir nenumaldo jokių kančių, jis nieko galutinai neįveikia,
bet padeda „taip aiškiai išryškinti vidinę įvykio tiesą", kad
galima pasakyti: taip, taip buvo.
Hannah Arendt
 ĮŽANGA

Jie - Antrojo pasaulinio karo vaikai, pabėgėliai ir išvary­

tieji, ir - Rytų Prūsijos vaikai. Niekas jų neparuošė brutaliai
motinos ir artimųjų netekčiai, badui, šalčiui ir galiausiai
dešimtmečius trunkančiai vienatvei - vaikystės traumoms,
kurios lydės juos visą gyvenimą ir bus jaučiamos net ir
šiandien, - bent jau taip mano šios knygos autorė.
2001-uosius paskelbus Prūsijos metais, istorikas Amul-
fas Baringas šiai temai skirtame pranešime konstatavo,
jog Vokietijoje viešai beveik nenagrinėjama, kokią reikšmę
turi tai, „kad didžioji dalis senosios Prūsijos, 1701 metais
tapusios karalyste, šiandien priklauso Lenkijai, Rusijai ir
Lietuvai". Susivienijusioje Europoje, į kurią nūnai priimtos
ir Lenkija bei Lietuva, per daugiau kaip dešimt metų mažai
kas pasikeitė. Minėtos žmonių grupės likimu susidomėta
labai vėlai, o juk lygiai tas pats pasakytina ir apie Rytų
Lenkijos gyventojus, kurie pirmieji buvo perkelti, išvaryti
ir traumuoti.
Viena iš trijų Baltijos valstybių su Vokietija susijusi ypa­
tingai. Tai Lietuva. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui
prieglobstį čia rado daugybė pabėgusių ar išvarytų Rytų
Prūsijos gyventojų; kai kurie liko Lietuvoje iki šių dienų.
Viešojoje sąmonėje šis faktas beveik neatsispindi.
Retrospektyviai žvelgdami į dramatiškus 1989-1990
metų pokyčius, turėtume prisiminti, kad, lietuvių akimis,
anuometiniai įvykiai ne be pagrindo buvo nuspalvinti
jėgos panaudojimo grėsmės. Kai 1989 metų pabaigoje per
partijos suvažiavimą Lietuvos komunistai atsiskyrė nuo
sovietinės vadovybės Maskvoje, Gorbačiovas Baltijos vals­
tybių nepriklausomybei aiškiai pasakė „ne". Baltijos šalims
reikalaujant nepriklausomybės, Vokietija nė už ką neno­
rėjo konfliktuoti su Gorbačiovu. Tai būtų galėję pakenkti
vokiečių vienybės siekiui. Net ir pateisindami Kohlio ir
Genscherio santūrumą, vis dėlto ieškojome būdų, kaip po­
litiškai ir praktiškai paremti lietuvius. Žavėjomės narsa tų,
kurie atkakliai žengė į savo „didįjį tikslą" - 1990 m. kovo
11d. buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė.
Kasdien su tauta išgyventi pakilimo nuotaikas Vokie­
tijoje, per žinias matyti minias žmonių, Lietuvoje išėjusių
į gatves palaikyti nepriklausomybės, bet tuo pat metu
stebėti ir, kaip Bundestago prezidentei, iš dalies pačiai vyk­
dyti gana rezervuotą politiką, man buvo sunku.
Anuomet niekas neįžvelgė, kad Lietuvos interesų gyni­
mas glaudžiai susijęs su ten gyvenančios vokiečių tautinės
mažumos likimu, mat Lietuvos vokiečiai, kitaip nei, tar­
kime, Rusijos vokiečiai, neturėjo užtarėjų, o nesant doku­
mentų valstybinės įstaigos abejojo jų vokiška kilme. Šios
knygos autorė Sonya Winterberg atskleidžia tokių karo
vaikų gyvenimo istorijas.
Dar gerai prisimenu, kad valdžioje didžiausią spaudimą
patyrėme mes, parlamentarai. Vis dėlto 1991 metų rugsėjo
pradžioje aš pirmoji iš aukšto rango politikų nuskridau į
Lietuvą susitikti su Sovietų Sąjungos nepripažįstama vy­
riausybe, o į tai buvo pažiūrėta ne itin palankiai. Mums
nederėjo vykti į Lietuvą, bet mes nuvykome. Viskas atrodė

12
grėsmingai, tie įspūdžiai įsirėžė giliai atmintin. Vilniuje
aplink parlamentą teberiogsojo barikados iš maišų su
smėliu, turėjusios apsaugoti pastatą ir atlaikyti sovietinių
dalinių puolimą. 1991 metais per kruvinąją naktį iš sausio
13-osios į 14-ąją žuvo 14 nepriklausomybės gynėjų, dau­
giau kaip 100buvo sužeista.
Tuomet nebiurokratiškai, protokoliškai nesuderinusi su
Bona, parsivežiau į Hamburgą sunkiai sužeistą lietuvių
kareivį, kuriam šiaip nebūtų buvusi suteikta reikalinga
skubi medicinos pagalba. Jis šešis mėnesius buvo gydomas
bundesvero ligoninėje ir pasveikęs grįžo į tėvynę.
Sprendžiant užsienio politikos klausimus, Kanclerio
tarnyba ir Užsienio reikalų ministerija turi didesnę galią
už Bundestagą. Tačiau pagal savo galimybes parlamen­
tarai ėmė veikti labai anksti. Visų pirma tai pasakytina
apie Vokietijos Bundestago parlamentinę ryšių su Balti­
jos valstybėmis grupę (Deutsch-Baltischer Parlamentarischer
Freundeskreis), kuri svariai prisidėjo siekiant Lietuvos
nepriklausomybės. Anuomet jai priklausė lygiai šimtas
parlamentarų iš visų frakcijų (išskyrus Demokratinio so­
cializmo partiją). Ši grupė buvo įkurta 1991 metų pavasarį
barono Wolfgango von Stetteno iniciatyva, jis tapo ir jos
pirmininku.
Nuo tada Wolfgangas von Stettenas kaip joks kitas
politikas rūpinosi naujaisiais Vokietijos ir Baltijos šalių
santykiais. Jo kontora Bonos dangoraižyje „Langer Eugen"
netrukus tapo Vokietijos ir Baltijos šalių informacijos
biuru, savotiška tarpine pasiuntinybe, o asmeniniai ryšiai
su įtakingiausiais regiono politikais paruošė dirvą gerano­
riškam bendradarbiavimui, nemažai prisidėjusiam prie to,
kad 2004 metais Baltijos valstybės buvo priimtos į Europos
Sąjungą ir NATO. Taip buvo padarytas galas kolektyvinei
traumai - baimei, kad Maskva vėl užpuls.

13
 Šiame kontekste reikia pažymėti nepaprastą YVolfgango
von Stetteno atsidavimą ne tik Lietuvai, bet ir vokiečių
tautinei mažumai. 1992 metais jis užmezgė ryšius su naujai
susikūrusia bendrija „Edelveisas", į kurią susibūrė Lietu­
voje po karo likę vokiečiai, ir kelerius metus rūpinosi jų
reikalais kaip savais. Padėdamas susijungti šeimoms, su­
dėtingais būdais įrodyti Vokietijos pilietybę arba ją atgauti,
taip pat teikdamas paprastą humanitarinę pagalbą, von
Stettenas daugeliui jų tapo tarytum tėvu, kurio jie niekada
neturėjo. Jis visada pagelbėdavo, susidūrus su nepermal­
daujama valdžios įstaigų ir tarnybų biurokratija, ir nenuils­
damas iki pat šių dienų renka aukas, kad, anot jo paties,
„šiek tiek sumažintų vargą". Vargą, kuris neišvengiamas,
neturint elementaraus mokyklinio išsilavinimo ir gyvenant
žemiau skurdo ribos, nors Lietuva ir priklauso Europos
Sąjungai.
Beje, savo anuometinėje kalboje Amulfas Baringas teigė,
kad mūsų mokinius reikėtų daug išsamiau nei lig šiol su­
pažindinti su traumuotų vaikų ir jaunuolių Baltijos šalyse
likimu. Iš tiesų esama tokios būtinybės.
Prof. dr. Rita Sūssmuth,
buvusi Bundestago prezidentė
Berlynas, 2012 metų kovas
 PROLOGAS

1992 m. kovo 21 d., mažas butukas trečiame mūrinio

namo aukšte Šiaurės Vokietijos mieste Flensburge. Dreban­
čiomis rankomis Anna Unkat laiko tipinį Raudonojo Kry­
žiaus laišką. Raukšlėtu senosios ponios veidu rieda ašaros.
Ji jau seniai neverkė. Nuo tada, kai bėgdama iš Rytų Prūsi­
jos pametė savo jauniausiąjį sūnų, praėjo beveik penki de­
šimtmečiai. Regis, visa amžinybė - metai, kai kasdien apie
jį galvojo, be perstojo prisimindama paskutines akimirkas
prieš pajudant traukiniui; o traukiniui pajudėjus ji suvokė,
kad mažasis Gūnteris liko Insterburgo’geležinkelio stotyje.
Ji niekada nesiliovė tikėti, kad sūnus gyvas. Per tuos metus
bandydama jį surasti išmėgino viską. Ir vis dėlto iki šios
akimirkos turėjo praeiti 50 metų. Senutė nusišluosto ašaras
ir paprašo slaugės, be kurios pagalbos jau kelerius metus
neišsiverčia, paduoti rašiklį. Vargais negalais užrašo tai,
kas tą minutę ateina į galvą.
Verčiant knygą transkribuojami vokiški Rytų Prūsijos miestų ir
gyvenviečių pavadinimai, siekiant neiškreipti pasakojimo raiškos ir
pabrėžti istorinį faktą, kad Rytų Prūsija buvo Vokietijos, o ne Lietuvos
dalis. Originali šių pavadinimų rašyba bei tradiciniai lietuviški
pavadinimai, kaip ir dabartiniai rusiški, yra vietovardžių rodyklėje
knygos pabaigoje. (Čia ir toliau - vert. past.)

15
 Mano mielas sunaui
Šiandien iš paieškų tarnybos gavau laišką, kad tu, mielas
Giinteriuk, tebesi gyvas! Iš džiaugsmo apsiverkiau. Rašai,
kad vadiniesi kitapavarde. Ar tai tavoglobėjų pavardė? Esi
vienišas ar turi šeimą? Atsiveik viską, ką turi. Pas mane
vietos užtenka. Mano mielas Giinteriuk! Dievas išklausė
mano maldas! Atvažiuok kuogreičiau. Daug nerašysiu, bet
norėčiau netrukus susitikti. Esu per daug susijaudinusi,
tiesiog neįstengiu rašyti.
Su nuoširdžiausiais linkėjimais iš tolimojo Flensburgo-
Tave mylinti mama
Vėlų 1991 m. rugsėjo 2 d. vakarą Hansas Neumannas
stovi Braunšveigo centrinėje geležinkelio stotyje ir nepa­
jėgia suvaldyti jausmų. Prieš jį - jo brolis Gerhardas, pas­
tarąjį kartą matytas vieną šiltą 1945-ųjų pavasario dieną.
Hansui buvo septyneri, kai visiems bėgant atsiskyrė nuo
motinos ir brolio. Dvejus metus jis klajojo pasienyje tarp
Kionigsbergo ir Lietuvos, miškuose palei Nemuną, visą
laiką vildamasis patekti į Vokietiją ir rasti savo šeimą -
bergždžiai. Nuo 1947metų Hansas gyveno lietuvių valstie­
čių šeimoje. Vokietis Hansas tapo Jonu - lietuvių berniuku.
Tačiau niekada nepamiršo vokiškų šaknų, tėvų, brolių ir
seserų.
Tik 1991-ųjų pradžioje Vokietijoje gyvenantiems jo
broliams ir seserims per bažnyčių ir Raudonojo Kryžiaus
paieškų tarnybas pavyko Hansą rasti. Per kelis mėnesius
buvo panaikintos biurokratinės kliūtys, ir abu broliai štai
gali apsikabinti. Hansas Neumannas ilgai ieško tinkamų
žodžių. „Atsivėrė dangus." Jis nesugeba išreikšti jausmų
kitaip, mažiau patetiškai. Dar gyvas ir tėvas. Hermannas
Neumannas yra 89-erių ir gyvena Dortmundo senjorų

16
namuose. Netikėdamas savo akimis, jis paduoda pražuvė­
liui sūnui ranką. Tik motina nebepamatys Hanso. Iškart po
karo ji buvo ištremta į Sibirą ir 1948 metais lageryje mirė.
Ne visada po tokio ilgo laiko susitinkama. Kitas vilko
vaikas iki šiandien nežino, ar dar gyva motina. „Buvau
gal penkerių. Valstietė mane laikė tvarte su kiaulėmis. Kai
mama netikėtai atėjo manęs pasiimti, nes turėjome vykti
į Vokietiją, valstietė susigėdo. Primelavo mamai, kad mi­
riau." Mergaitė lieka Kaune. Tik mirties patale katalikė
valstietė prisipažįsta augintinei apie šią melagystę. Ne­
dovanotina nuodėmė, visą gyvenimą slėgusi jos sąžinę. Ji
meldžia augintinės atleidimo. Po valstietės mirties buvęs
vilko vaikas papasakoja apie tai istorikei Ruth Kibelkai.
Tačiau Vokietijoje taip ir nepavyksta aptikti jokių pėdsakų.
Tai trys likimai iš daugelio - pasakojimai apie vokiečių
vaikus, kurie paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dieno­
mis arba netrukus po jo neteko tėvų. Tuomet iš šiaurinės
Rytprūsių dalies nuo Raudonosios armijos bėgo dešimtys
tūkstančių šeimų. Būta gausybės atvejų, kai per sumaištį
vaikai pasilikdavo. Kai kurie matė, kaip sušaudoma jų
šeima. Kiti buvo priversti bejėgiškai stebėti, kaip iš bado
ar išsekimo miršta broliukai ir sesutės, kaip motina tampa
epidemijos auka. Šie vaikai, dažnai ne vyresni nei ketverių
ar penkerių, staiga liko vienui vieni ir, susibūrę į nedideles
grupeles, mėnesių mėnesius, o kartais ištisus metus gyveno
gamtos prieglobstyje Rytprūsiuose, Kionigsberge ir Baltijos
šalyse. Todėl iki pat šių dienų jie vadinasi vilko vaikais.
Daugybė vilko vaikų žuvo, mirė iš bado, buvo nušauti
Raudonosios armijos kareivių už tai, kad desperatiškai ieš­
kojo maisto... arba vien todėl, kad buvo vokiečiai. Iki 1951
metiįkeli tūkstančiai jų buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus

17
ir išvežti į sovietų okupacinę zoną, vėliau į Vokietijos
Demokratinę Respubliką, kur buvo paskirstyti po vaikų
namus; jiems buvo uždrausta pasakoti apie savo dalią. Ne
mažesnis skaičius liko Sovietų Sąjungoje. Dauguma atke­
liavo į Lietuvą, kur buvo išnaudojami kaip pigi darbo jėga.
Kadangi taip elgtis buvo draudžiama, jie gavo lietuvių
valstiečių pavardes ir buvo pristatomi kaip šeimos nariai.
Geriausiu atveju su jais ir buvo elgiamasi kaip su globoti­
niais, o vėliau juos įvaikindavo. Vis dėlto daugelis iš jų nie­
kada nelankė mokyklos, nesimokė nei skaityti, nei rašyti.
Kai kurie manė, kad po karo Vokietija žlugo ir jau nebeeg­
zistuoja. Taip manė netgi tada, kai dešimtojo dešimtmečio
pradžioje juos rado paieškų tarnybos. Ištisus dešimtmečius
jie buvo priversti slėpti savo tikruosius vardą ir pavardę,
negalėjo kalbėti gimtąja kalba. Vieniems pavyko užmiršti
praeitį; kitus tai sugniuždė. Tačiau daugelis pasirodė esą
neįtikėtinai stiprūs ir ištvermingi. Nors su tėvais buvo pra­
leidę vos kelerius metus, visą gyvenimą - iki dabar - jautė
poreikį surasti savo šeimą.
Man jau seniai neduoda ramybės vilko vaikų likimas.
2007metais mane sukrėtė tuometinio Bundestago deputato
Wolfgango von Stetteno analizė: „Galiausiai jie gyvena
apgailėtinomis sąlygomis, ir gėda Vokietijos valstybei, kad,
nepaisant visų pastangų, nesugeba šiems žmonėms skirti
nedidelės pensijos. Jų - mažiau nei šimtas, ir po 63 metų
jie vis dar pralaimi karą, jaučiasi išduoti, apleisti ir galop
pamiršti tėvynės."
2011 metais lydėjau Vokietijoje viešinčią vilko vaikų
grupę iš Lietuvos. Viena iš jų buvo Waltraut Minnt. „Ji ke­
liauninkė!" - šnipšteli man kažkas, pažįstantis ją nebe pir­
mus metus. Tuo nori pasakyti, kad ji klajoklė, niekur taip
ir neįleidusi šaknų. Waltraut laikosi šiek tiek atokiau, bet

18
grupės nuotraukose ją lengva atpažinti: dažniausiai stovi iš
krašto, už poros žingsnių nuo kitų, lyg prie grupės iš tiesų
nepriklausytų.
Šiomis dienomis Waltraut Vokietijoje labai nerami. Ji
vis gaišina grupę, sutartu laiku negrįžta į autobusą. Ir štai
mums būnant Berlyne pratrūksta. Pasipasakoja apie brolį,
kuris, regis, gyvena kažkur netoliese, - Fritzas. Ji verkia ir
švyti tuo pat metu, ji taip džiaugiasi, turėdama adresą ir
žinodama, kad jis dar gyvas. Tačiau nedrįsta jo aplankyti.
Tris paras dieną naktį svarstė, ar galėtų su juo susitikti ir
kaip. „Bet kaip mes susišnekėsime?" - štai jos didžiausias
rūpestis. Kaip ir daugelis Lietuvoje likusių vilko vaikų, ji
beveik visiškai pamiršo vokiečių kalbą. Vėliau paaiškės,
kad brolis nė iš tolo nenori jos matyti. Waltraut jamatgrasi,
buvo „viso labo" netikra sesuo, ir apskritai negali žinoti,
„kokių pretenzijų turi tie žmonės iš Rytų". Jai lieka tik gra­
žūs prisiminimai. Bent jų iš Waltraut niekas neatims.
Waltraut mėgsta mėlyną spalvą ir smulkius geometri­
nius raštus. Jos drabužiai iš praėjusių laikų, dažniausiai
poliesteriniai. Juodus, dar ne visai pražilusius plaukus
susisuka į kuodelį. Prastai mato ir nešioja įmantrius dru­
gelio formos akinius, neabejotinai regėjusius ir geresnių
dienų. Neprisimena, kada pastarąjį kartą tikrinosi akis. Ji
dažnai pakreipia galvą, skeptiškai žiūri į pašnekovą ma­
žomis rudomis akutėmis ir mažumėlę kinknoja. Tokiomis
akimirkomis man dingteli, kad ji galėjo tapti puikia mo­
kytoja. Waltraut turi dar vieną aksesuarą, neperskiriamai
susijusį su jos esybe. Tai ochros spalvos piniginės formos
rankinė iš šeštojo dešimtmečio. Waltraut viešint Vokieti­
joje, mudvi pietaujame užkandinėje. Jai čia viskas nauja.
Ryškios spalvos, šviesios patalpos, karštų ir šaltų patiekalų
pasiūla, sriubos ir salotos - jai visko aiškiai per daug, ji ne­
drąsiai goglina su savo padėklu per visko pilną Vokietijos
valgyklą. Galiausiai pasiima nedidelį dubenėlį sriubos ir

19
tris bandeles. Sėdėdama prie stalo nepastebimai įsikiša dvi
bandeles į rankinę. „Niekada negali žinoti", - sako man
paskui. Tiek maisto kaip čia ji gyvenime nėra regėjusi. „Ir
kaip gražiai įrengta! Kaip pasakoje." Tačiau į Waltraut ran­
kinę telpa ne vien maisto atsargos. Anot moters, į rankinę
telpa visas gyvenimas. Kai ji taip pasako, panūstu kuo dau­
giau išgirsti - apie jos gyvenimą ir rankinę. Suvokiu, kaip
mažai iki šiol žinojau apie vilko vaikų likimą. Ir suprantu,
kad atsakymų reikia ieškoti ne Vokietijoje.
 1. LEMTINGA DIENA

Vilnius vieną 2011-ųjų sausio ketvirtadienį. Mieste aš

vos kelios dienos. Susitinku su Valdu Petrausku. Antrojo
pasaulinio karo pabaigoje jis dar buvo paauglys ir atsi­
mena vokietukus - lietuviai kone švelniai vadino po šalį
klajojančius išbadėjusius vaikus iš Rytprūsių. Jo žvilgsnis
pagyvėja, prašnekus apie kruvinąjį 1991-ųjų sausio sekma­
dienį. Lemtinga diena ir Lietuvai, ir vilko vaikams.
Tada sovietų tankai užėmė laisvos Lietuvos sostinę.
Tiesa, tuo metu „Lietuvos Respublika" tarptautiniu mastu
dar nebuvo pripažinta. Michailas Gorbačiovas iškėlė ulti­
matumą. Šalis privalanti atšaukti pernai paskelbtą nepri­
klausomybę. Padėtis jaunoje respublikoje buvo sudėtinga
dėl Maskvos vykdomos plataus masto ekonominės bloka­
dos. Nebe pirmą kartą Šaltojo karo istorijoje tankai turėjo
užtikrinti - jau sugriuvusio - Rytų bloko išlikimą.
Prie šių istorinių valandų didvyrių priklausė neseniai
išrinktas parlamento pirmininkas Vytautas Landsbergis,
su kitais deputatais įsitvirtinęs parlamento rūmuose Gedi­
mino prospekte. Jis per televiziją pasakė jaudinančią kalbą,
kreipdamasis į tautą ir prašydamas ginti parlamentą.

21
Tūkstančiai žmonių plūstelėjo prie rūmų ir išstūmė KGB
atsiųstus demonstrantus ir klakerius. Žmonės dieną naktį
saugojo parlamentą - pasiryžę mirti už atgautą laisvę. Kaip
senais laikais kovotojus lydėjo dvasininkai, pasiruošę iš­
klausyti tikinčiųjų išpažintį ir suteikti paskutinį patepimą.
„Prie Stalino daugelis lietuvių buvo ištremti į Sibirą. Beveik
kiekvienoje giminėje esama tokių atvejų, - pasakoja Val­
das. - Daugelis tremtinių nebegrįžo." Tie, kurių likimas
anuomet pagailėjo, dabar galėjo daugiau laimėti nei pra­
rasti. Griuvus Berlyno sienai geležinėje uždangoje atsirado
plyšys, ir lietuviai akivaizdžiai nenorėjo praleisti šios nepa­
kartojamos progos.
Žmonės rinkosi ne vien prie parlamento. Glaudžiomis
gretomis jie susispietė ir aplink televizijos bokštą. Ten si­
tuacija įkaito. Tankai taikėsi žmonėms virš galvų, kareiviai
brutaliai puolė taikius demonstrantus, daužė juos šautu­
vais ir geležiniais strypais. Galiausiai atidengė ugnį, ėmė
negailestingai šaudyti. Vaizdų, matytų per televiziją, lie­
tuviai nepamiršo lig šiolei. Kareiviams užėmus televizijos
pastatą, žinių diktorė išgąstingai pranešė: „Jie jau ateina..."
Transliacija nutrūko, eterį perėmė sovietų transliuotojas.
Tačiau Landsbergiui iš parlamento rūmų dar kartą pa­
vyko paprašyti tautos pagalbos. Apie 150 000 lietuvių kaip
siena apsupo parlamentą, statė barikadas ir užkirto kelią
puolimui. 14 žuvusių ir daugybė sunkiai sužeistų žmonių
prie televizijos bokšto savo pasiaukojimu galutinai įtvir­
tino Lietuvos nepriklausomybę. Vengdamas naujo kraujo
praliejimo Gorbačiovas atšaukė sovietų dalinius.
Šią 2011 metų žiemos dieną Baltijos šalyje minimos
dvidešimtosios tų lemtingų įvykių metinės. Nacionalinė
šventė. Mieste visą naktį dega laužai, prie kurių žmonės
gali pasišildyti - kaip anuomet aikštėje priešais parlamentą
ir prie televizijos bokšto. Visur girdėti begalė užburiančių

22
chorų. Anuometinius įvykius lietuviai vadina dainuojan­
čia revoliucija, nes nuo devintojo dešimtmečio pabaigos
gausybė liaudies dainų ir šokių kolektyvų žadino tautinę
savimonę ir nutiesė kelią į permainas.
Senamiesčio arkų ir tarpuvarčių šešėliai kelia baugulį.
Prie parlamento Valdas man parodo betonines barikadas,
kurios buvo paliktos kaip įspėjimas bei priminimas ir supo
parlamentą iki pat 1992-ųjų pabaigos. Šiandien jos, apraši­
nėtos ir apipaišinėtos grafičiais, uždengtos stiklu ir labiau
primena anų dienų meno kūrinius. Atsisveikindamas Val­
das susijaudinęs paima mane už rankos. Jau vėlu.
Žiūrint iš pasaulinės perspektyvos, kruvinasis sekma­
dienis tebuvo įrašas istorijos paraštėse. Žiniasklaidą kur
kas labiau domino neseniai prasidėjęs Persijos įlankos
karas. Tačiau grupelei vokiečių, nuo 1945-ųjų priverstų
gyventi Lietuvoje, pirmą kartą atsivėrė durys į tolimą ir
nepažįstamą pasaulį - jų tėvų šalį.
TikŠaltojo karo pabaiga ir revoliucija Lietuvoje daugumai
vilko vaikų suteikė galimybę iš naujo užmegzti nutrauktus
saitus su Vokietija. Lūkesčiai buvo dideli. Vokietijos Federa­
cinė Respublika atrodė išsvajotoji žemė, kurios pavadinimas
skambėjo viliojamai ir žadėjo rojų. Daugelis neabejojo, kad
juos ten priims išskėstomis rankomis. Jie, vaikai pražuvėliai,
pagaliau ras savo vietą ir taps tos visuomenės dalimi, nes jie,
be jokios abejonės, vokiečiai.
Tačiau menamai tėvynei jos vaikai tuo metu anaiptol
nerūpėjo. Rytuose tebebuvo dislokuota 340 000 sovietų ka­
reivių, Sovietų Sąjungos Aukščiausioji Taryba dar nebuvo
ratifikavusi sutarties „Du plius keturi". Visa tai tęsėsi iki
1991-ųjų kovo, ir net tų metų liepą federalinis kancleris
Helmutas Kohlis „nediferencijuotą paramą atskirų sovieti­
nių respublikų nepriklausomybei" dar vadino „pavojinga
kvailyste".

23
 Taigi turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol buvo užmegzti
diplomatiniai santykiai. Vis dėlto pirmieji ryšiai jau radosi,
Raudonojo Kryžiaus bei bažnyčių paieškų tarnybos ėmė
gauti vis daugiau užklausų.
Suprantama, tėvus susiieškojo tik maža dalis vilko
vaikų. Kai kurie iš jų jau buvo mirę, kai kurių nepavyko
rasti dėl to, kad kelis sykius pakeitė pavardę, arba dėl kitų
priežasčių. Be to, dėl nesuvokiamo likimo ir keisto atsi­
radimo daugelis vilko vaikų jų ką tik suieškotiems gimi­
naičiams pasirodė nemalonūs ir buvo atstumti. Daugeliu
atvejų prisidėjo baimė, kad šiuos „naujus vargšus giminai­
čius iš Rytų" ateityje teks aprūpinti finansiškai. Nors gal tik
vienam kitam vilko vaikui labiausiai rūpėjo pinigai. Visų
pirma jie troško aiškumo, siekė daugiau sužinoti apie savo
kilmę, norėjo tėvų ir brolių bei seserų nuotraukų iš anks­
tesnių laikų.
Šitoks atstūmimas vilko vaikams buvo visiškai netikėtas
ir antrą kartą juos smarkiai traumavo.
Beveik visus, likusius Lietuvoje, kankina klausimas, kaip
būtų susiklostęs jų gyvenimas, jei anuomet būtų pavykę
pabėgti į Vokietiją. Arba, kaip pasakė Christel Scheffler,
gimusi 1939 metais Kionigsberge, „jeigu nebūčiau likusi
šešėlinėje gyvenimo pusėje".
Tad kaipgi sekasi buvusiems vilko vaikams, jau seniai
gyvenantiems Vokietijoje?
Gerhardas Gudovius, šiandien gyvenantis Švabijos Albo
pakrašty, daug dešimtmečių nekalbėjo apie savo likimą.
Į tai atkreipia dėmesį tik 2011-ųjų pavasarį, perskaitęs
vienos knygos aptarimą dienraštyje „Reutlinger General-
Anzeiger". Ten rašoma apie knygą jaunimui, kurioje pasa­
kojama apie vilko vaikų dalią. Sužinojęs, kad tai ne istorinė
knyga, o rašytojos kūryba, jis nusivilia. „Graudulingas

24
kičas! Ir ta autorė nieko panašaus nėra patyrusi!" - net po
kelių savaičių vis dar karščiuojasi jis. Gerhardas parašo į
redakciją laišką ir šitaip pabando užmegzti ryšį su „tikrais"
vilko vaikais, gyvenančiais tame regione.
Susitikus su juo pirmą sykį, man tuoj paaiškėja, kad
ir Gerhardą visą gyvenimą kankina panašus klausimas.
Anuomet šešiolikmetį karo našlaitį Gerhardą, pusę metų
elgetavusį Lietuvoje, priglaudė viena valstiečių šeima ir
elgėsi su juo kaip su tikru sūnumi. Šeimoje augo panašaus
amžiaus vaikai, išbadėjęs vaikinas greitai prie jų pritapo.
Gerhardas buvo mitrus ir uoliai padėjo ūkyje. Netrukus
jam buvo patikėta svarbi užduotis: pasikinkius arklį kas­
dien vežioti pieną į netoliese esančią Kalvariją.
„Toje šeimoje buvau išgyvenęs jau penkerius metus. Prie
mano vardo pridėjo lietuvišką galūnę; išskyrus plaukų
spalvą - aš šviesiaplaukis, - niekuo nuo jų nesiskyriau."
Tačiau 1951 metų pavasarį netikėtai prisistato du sovietų
kareiviai ir įteikia jamišvykimo orderį. Viskas įvyksta labai
greitai, Gerhardas nespėja susigaudyti, kas čia dedasi. Jau
kitą dieną jį paimsią. Kai jį priglaudusiai lietuvių šeimai
papasakoja apie pareigūnų apsilankymą, visi paplūsta aša­
romis. Gerhardas sujaudintas; jis niekada nepamirš, koks
jausmingas buvo atsisveikinimas su vienintele tikra jo kada
nors turėta šeima - tą lemtingą jo gyvenimo dieną.
„Kažin, kuo būčiau tapęs, jei anuomet būčiau likęs Lie­
tuvoje?" Tačiau kas gi galėtų atsakyti į šį klausimą? Pasiū­
lau drauge susitikti su Vokietijoje viešinčiais vilko vaikais
iš Lietuvos ir pabandyti rasti atsakymą. Gerhardas nedve­
jodamas sutinka.
Nuo šeštojo dešimtmečio vidurio Gerhardas Gudovius
gyvena Roitlingene. Čia susipažino su savo žmona Ger-
linde, čia gimė jų vaikai, čia ant kalvos jis turi nedidelį
sodelį, iš kurio atsiveria miesto vaizdas. Nors švabai jam
taip ir liko truputį svetimi, jis mano, jog švabai ir Rytprūsių

25
vokiečiai vienodai mėgsta tvarką. Ir dar mano, jog jam,
tiesą sakant, pasisekė, kad galiausiai atsidūrė čia. „Kai iš­
važiuodamas išgirdau, kad pateksime į sovietų okupuotą
zoną, supratau, kad iš to nebus nieko gero ir reikia žiūrėti,
kaip ištrūkti."
Jo žmona, ilgus metus dirbusi parapijos zakristijoje, ki­
lusi iš Fogtlando ir, kaip ir jos vyras, į Roitlingeną atkako
šeštajame dešimtmetyje. Svetima vieta sutuoktiniams tapo
namais. „Buvo geresnių ir prastesnių laikų, - pasakoja Ger-
lindė Gudovius. - Po teisybei, visai normalus gyvenimas."
Tik retsykiais jos vyras būdavęs uždarokas, nenorėdavęs
šnekėti apie praeitį. Gal ne visada buvęs labai teisingas
vaikams ir kartkartėmis išmesdavęs burnelę. Tačiau šian­
dien jie gyvena iš pažiūros laimingai. Iš savivaldybės už
palankią kainą ramioje vietoje nuomojasi sudurtinių namų
eilės gale stovintį namą. Juodu mielai keliauja autobusu,
kad bent senatvėje pamatytų šiek tiek pasaulio. Sutikau ku­
klius žmones, nuoširdžius ir nelėkštus. „Tačiau tave vis tiek
graužia nenusakomas jausmas, - galiausiai prisipažįsta
Gerhardas Gudovius. - Gal gyvenimas būtų buvęs šiek
tiek paprastesnis, gal viskas būtų buvę šiek tiek papras­
čiau, jei anuomet būčiau galėjęs likti Lietuvoje?"
Kai vieną saulėtą gegužės priešpietį išsiruošiame susi­
tikti su vilko vaikais iš Lietuvos, Gerhardas Gudovius ne­
tveria savame kailyje. Visą naktį jis nesudėjo bluosto ir vis
bando mintyse atkurti tą vietą, kur gyveno jį priglaudusi
lietuvių šeima. „Deja, neatsimenu jokių vardų nei paties
kaimo. Tik žinau, kad buvo netoli Kalvarijos, nes ten į pie­
ninę vežiodavau pieną. Dar buvo tvenkinys, jame vasarą
maudydavomės. - Jis patyli. - Kaip manote, ar ten bus kas
nors iš Kalvarijos?" - teiraujasi manęs. Nežinau, bet spėju,
kad 35 žmonių grupėje tokių galėtų būti.

26
 Pagaliau ties Kiuncelsau susitinkame su grupe, ir Ger­
hardas nebesitvardo. „Ar čia yra kas nors iš Kalvarijos?" -
susijaudinęs šaukia. Tačiau susikalbėti ne taip paprasta.
Daugelis iš Lietuvos atvažiavusių vilko vaikų nelabai
moka vokiškai. „O kur jų vyrai?" - klausia Gerhardas Gu-
dovius. Grupėje daugiausia moterys, vyrų beveik nėra. Jam
padeda maloni vertėja. „Čia yra moteris nuo Kalvarijos", -
sako ji ir pristato Emą Schneider. Šioji bemaž pamiršusi
gimtąją kalbą, tačiau akivaizdžiai apsidžiaugia, kad kažkas
Vokietijoje žino tą regioną, iš kurio ji atvykusi. Baigiantis
karui, kai prarado visą šeimą, ji buvo devynerių. Tų kelių
faktų, kuriuos pamini Gerhardas Gudovius, jai, deja, neuž­
tenka, kad galėtų pasakyti ką nors konkretaus. Tačiau jis
susipažįsta su kitais vilko vaikais, su kuriais - tegu ir ribo­
tai - ima bendrauti. Po pietų daugiausia laiko praleidžia su
Rudžiu Lindenau, gyvenančiu Šiauliuose. Abu gimę 1932
metais Kionigsberge, ir po 1991-ųjų Rudis užmezgė įvairių
ryšių Vokietijoje, padėjusių jam prisiminti vokiečių kalbą.
Abu šnekučiuojasi apie senąjį Kionigsbergą, badavimo ir
elgetavimo metus. Kaip pateko į Lietuvą ir kokie triukai
padėjo jiems, gudragalviams berniūkščiams, išgyventi.
Juodu atranda daug bendro, tačiau esminis skirtumas tas,
kad 1951 metais Gerhardas Gudovius išvyko iš Lietuvos.
Rudis Lindenau neapmaudauja. „Man visada, net ir sun­
kiais laikais, buvo gerai", - teigia jis. Bet net jo linksmas
būdas ir malonus veidas neapgauna Gerhardo, matančio,
jog gyventi Lietuvoje kaip vilko vaikui Rudžiui Lindenau
nebuvo lengva. Jį itin sukrečia finansinė pensininko padė­
tis. Skurdo riba Lietuvoje - 700 litų, t. y. 200 eurų. Turbūt
nė vienas vilko vaikas pensijos negauna daugiau kaip 400
litų. Taip pat paaiškėja, kodėl grupėje beveik nėra vyrų.
Daugelis moterų - našlės. Vidutinė vyrų gyvenimo trukmė
Lietuvoje - vos 65 metai, taigi dešimčia metų trumpesnė

27
nei Vokietijoje. Pasak vertėjos, prie didžiųjų šalies bėdų
priklauso plačiai paplitęs piktnaudžiavimas alkoholiu ir
didžiausias savižudybių skaičius pasaulyje. Ūmai Gerhar­
das Gudovius suvokia, kad jo prisiminimai apie idilišką
gyvenimą Lietuvos kaime smarkiai skiriasi nuo dabartinės
tikrovės. „Gal manęs jau nebebūtų tarp gyvųjų", - mąsliai
sako jis, kai vežu jį namo. Jis dėkingas už šiuos susitikimus,
padėjusius atsakyti į turbūt svarbiausią jo gyvenimo klau­
simą.
 2. PRISIMINIMAI APIE
KIONIGSBERGA

Buvusius vilko vaikus - ir gyvenančius Vokietijoje, ir

likusius Lietuvoje - sieja vienas dalykas: prisiminimai. Pri­
siminimai apie Rytprūsius, apie vaikystę, apie tuos laikus,
kai karas dar nebuvo pasiekęs jų gimtinės.
Kartu su jais leidžiuosi ieškoti dvasinės tėvynės. Tokia ji
turėtų būti, nes anuometinių vietų, kurių ieškome ir kurių
ilgisi vilko vaikai, jau nebėra. Jos egzistuoja tik senose
nuotraukose ir žemėlapiuose, o šiaip išnyko - negrįžtamai
pražuvo nelemtingoje dvidešimto amžiaus istorijoje.
Vis dėlto šios tėvynės paieškos veda prie savotiško
susitaikymo. Anot grafienės Marion Dönhoff, „myli ne­
turėdamas". Pasakojant apie praeitį, apie Rytų Prūsiją ir
jos sostinę Kionigsbergą, vilko vaikų istorijoms būdingas
vienas bendras bruožas - jie beveik be išimčių išsaugojo
vien gražius prisiminimus. Tai buvo malonios vienumos
paženklinta tolima ir tyli šalis, matyt, subrandinusi tokias
prūsiškas dorybes kaip sąžiningumas, kuklumas ir draus­
mingumas.

29
 Garsių ir ne tokių garsių kionigsbergiečių atmintyje
iškyla panašūs vaikystės labiausiai į rytus nutolusiame
Vokietijos didmiestyje vaizdai. Kelios kartos piešia roman­
tikos ir dorovės idilę, su kuria asocijuojasi vaikystės dienų
Kionigsbergas.
Kionigsbergas, šiandien rusų eksklavas Kaliningradas,
yra prie Priegliaus žiočių; miestą supa dvi upės atšakos.
Mieste jos sudaro nedidelę salą, vadinamąjį Kneiphofą.
Kiek labiau į vakarus abi Priegliaus atšakos vėl susijungia
ir įteka į Aistmares ir Baltijos jūrą. Apie Kneiphofą buvo
išsidėstęs senasis miesto uostas. Iš buvusių penkių Kneip-
hofo tiltų išliko tik vienas - Medaus (Honigbrücke).
1867 metais Zakheime prie Senojo Priegliaus dienos
šviesą išvydo dailininkė Käthe Kollwitz. „Savęs liudiji­
muose" (Selbstzeugnisse)ji rašė: „Tuomet gyvenome Veiden-
dame (Weidendamm) Nr. 9. Miglotai teatsimenu kambarį,
kuriame piešdavau vandeniniais dažais, bet aiškiai menu
kiemus ir sodus. Per mažą sodelį patekdavome į didelį
kiemą, einantį iki pat Priegliaus. Ten stovėjo baržos su ply­
tomis, plytas iškraudavo kieme ir sudėdavo į krūvas taip,
kad likdavo ertmės, o mes, vaikai, jose žaisdavome."
Po šešių dešimtmečių, 1928-aisiais, Kionigsberge gimė
smuikininkas Michaelis Wieckas. Jam Kionigsbergas buvo
„beveik vaikystės svajonių miestas, kurio centre stūksojo
įspūdinga pilis. Prieš ją iškėlęs kardą stovėjo karūnuotas
kaizeris Vilhelmas I. Keturkampiame pilies kieme buvo
vyno rūsys šiurpiu pavadinimu - „Kruvinasis teismas"
(Blutgericht). Netoliese tyvuliavo gražus Pilies tvenkinys
(Schlossteich), kuriame plaukiojo gulbės ir antys ir kur buvo
nuomojamos valtys pasiplaukioti. Priegliaus krantus jungė
daugybė dailių tiltų - pakeliamųjų, dėl kurių kartais vė­
luodavome į mokyklą ir kurie vedė į miesto centre esančią
salą."

30
 „Kruvinasis teismas" buvo neką mažiau garsus už „Au-
erbacho rūsį" Leipcige ir žinomas toli už Vokietijos ribų.
Čia buvo gaminami legendiniai Kionigsbergo kukuliai ir
Kionigsbergo grobienė - sriuba iš žamokų ir skrandžio
gabalų, dėl savo pavadinimo - kaip ir vadinamasis jaučio
kraujas - kėlusi siaubą ištisoms vaikų kartomis. O „Jaučio
kraujas" - tai kokteilis iš šampano ir šlakelio raudonojo
burgundiško vyno.
Erikai Morgenstern, gimusiai 1939 metais, pilis, „kurioje
kitados buvo vainikuojami Prūsijos karaliai, prilygo pa­
sakų piliai. Mano akys be paliovos tyrinėjo aukštus langus,
vyliausi už jų išvysti princesę ilgu baltu apdaru, su karūna
ant galvos, ir, be jokios abejonės, jai tikrai leidžiama suval­
gyti visą plytelę šokolado."
1932 metais gimęs Gerhardas Gudovius taip pasakoja
apie vaikystę Kionigsberge: „Tai buvo didmiestis, kur nuo­
latos kas nors vykdavo, kur vaikai galėdavo atrasti vis ką
nors naujo. Viršūnė būdavo pasiplaukiojimas Priegliumi.
Prie uosto krantinių galėdavai stebėti iškraunamus garlai­
vius. Jauni vaikinai su maišais ant nugarų spėriai bėgiojo
į fachverkinius sandėlius, tolėliau tilindžiavo koks nors
tramvajus arba ūkė garvežys. Centrinis miesto statinys
buvo pilis ir virš visko iškilęs pilies bažnyčios bokštas.
Gatvėse aplink pilį augo kaštonai ir liepos, sekmadieniais
miestelėnai čia eidavo pasivaikščioti, o vasarą, per kaitriai
kepinant saulei, slėpdavosi medžių pavėsyje."
Fachverkiniai sandėliai prie krantinės buvo senojo Han­
zos miesto simbolis, nors nuo trečiojo dešimtmečio vidurio
ekonomikai jie beveik nebeturėjo reikšmės. Pastačius naują
uosto baseiną prie žemutinio Priegliaus, uostas prie Hun-
degato galutinai neteko savo funkcijos. Tačiau perkrovimo
uostas ir toliau viliojo vaikus. Čia buvo galima žiopsoti į

31
prekinius traukinius, iš kurių buvo iškraunamas, pavyz­
džiui, legendinis Tilzito sūris.
Gavęs iš senelių kišenpinigių kinui, Gerhardas dažnai
sekmadieniais važiuodavo aštuntu tramvajumi į Kalyklos
aikštę (Münzplatz). „Pats sau atrodžiau labai suaugęs."
Aikštėje stovėjo neįmantrus, į obeliską panašus „pa­
prastas laikrodis". Prie jo susitikinėdavo jaunuolių po­
relės, - prisimena Erika Sauerbaum, gimusi 1928 metais
Kionigsberge. Iš čia buvo patogu traukti pasivaikščioti po
miestą. „Visiems neabejotinai labiau patiko promenada
palei kairįjį Pilies tvenkinio krantą. Vasarą kavinės „Sva­
joklis" (Schwärmer) terasoje retai galėjai rasti laisvą vietą,
bet kiekviena į pasimatymą einanti mergina troško, kad
kavalierius pakviestų ją čionai." Vasarą miestelėnai mėgo ir
šokių aikštelę parko viešbučio sode prie promenados. Šiau­
riniame tako gale iš aukščiau esančio Aukštutinio tvenkinio
(Oberteich) į Pilies tvenkinį švelniomis kaskadomis tekėjo
vanduo. O, Aukštutinis tvenkinys! Ištisos kartos Kionigs-
bergo vaikų čia mokėsi plaukti, nes juk ne visi turėjo gali­
mybių vasarą poilsiauti netoliese esančiuose Baltijos jūros
kurortuose Krance ir Raušene.
Burkhardas Sumowskis, gimęs 1936 metais, savo atsimi­
nimuose taip pat teigia, jog Aukštutinis tvenkinys buvęs
„reikšmingiausias Kionigsbergo vandens telkinys, didžiu­
lis kaip ežeras, apsuptas nuostabių parkų ir promenadų.
Netoli mano senelių namo prie pat vandens tankiuose
krūmuose stovėjo transformatorinė, panaši į meduolinį
namelį. Norėdamas truputį paerzinti močiutę senelis saky­
davo, esą ten gyvena maumas, mėgstantis nutverti neklus­
nius vaikus."

32
 Centrinė geležinkelio stotis buvo pietinėje miesto da­
lyje tarp Haberbergo ir Slapiojo Sodo, o už pastarojo
buvo Ponarto kaimelis, kur Kionigsbergo gyventojai mėgo
iškylauti, nes iš čia vėrėsi miesto vaizdas ir masino vieti­
nės alaus daryklos alus. Nemažai vilko vaikų kilę iš šios
pietvakarinės miesto dalies.
Rytų Prūsijos su anuometine sostine Kionigsbergu jau
nebėra. Regionas, atitekęs Rusijai, seniai tapo Kaliningrado
sritimi. Buvęs Vokietijos grūdų aruodas - Hanzos miestas
ir klestintys aplinkiniai kaimai - per karą buvo visiškai nu­
siaubtas. Ten dar neseniai buvo kalbama vokiškai, ten šim­
tus metų visomis spalvomis skleidėsi Rytų Prūsija, bet po
karo per itin trumpą laiką buvo sunaikinti visi šio nepakar­
tojamo kultūrinio kraštovaizdžio pėdsakai. Vėl tą suvokiu,
kai mums ruošiantis iškeliauti paskutinį kartą stoviu ant
Medaus tilto. Iš Kneiphofo žvelgiame į pastelinius fachver­
kinius namus „žuvų kaimelyje", kur vasarą būriuojasi
turistai. Kitame krante išdygę modernūs stikliniai rūmai,
iš kurių turbūt tik rusų piniguočiai gali grožėtis vaizdu į
katedrą ir atstatytas istorines dekoracijas.
Vis dėlto šiandien Kaliningradas atrodo taikiai. Švys­
telėjusi pro debesis saulė pasiunčia keletą auksinių spin­
dulių; jie atsispindi Priegliuje. Žvejys tyliai užsiima savo
pomėgiu, jaunas tėvas žaidžia su dukrele. Ji su nuostaba
džiaugiasi pasauliu ir mirguliuojančiais muilo burbulais,
kuriuos jai pučia tėtis. Akimirką mums pasidingoja, kad
pasaulis čia vėl darnus.

33
 3. TAIKA IR KARAS

Pirmojo pasaulinio karo pabaiga Rytų ir Vakarų Prūsijai

atnešė lemtingų pokyčių: didelės Vakarų Prūsijos dalys,
Dancigas, Rytprūsių miestas Zoldau ir Memelio sritis pagal
Versalio sutartį be referendumo buvo atskirtos nuo Vokie­
tijos imperijos ir - išskyrus Dancigą, tapusį „laisvuoju
miestu", ir Memelio sritį, turėjusią tapti nepriklausoma
valstybe ir 1923 metais Lietuvos aneksuotą', - perduotos
1916 metais atkurtai Lenkijai. Kitoms Vakarų Prūsijos da­
lims į rytus nuo Vyslos ir Nogato, pagal Versalio sutartį
priskirtoms Rytų Prūsijai, taip pat pietinei Rytų Prūsijos
daliai Versalio sutartis leido referendumu nuspręsti, ar
ateityje nori priklausyti Lenkijai, ar Rytų Prūsijai, taigi Vo­
kietijos imperijai.
Klaipėdos kraštas prie Lietuvos prijungtas po specialios karinės
Klaipėdos sukilimo operacijos. Iš savanorių karių, sukarintos šaulių
organizacijos narių ir lietuvių klaipėdiečių sudarytas būrys 1923 m.
sausio mėn. užėmė Prancūzijos kontroliuojamą kraštą. Vokietija Lietu­
vos veiksmams neprieštaravo ir net juos skatino. Po ilgų ginčų didžiųjų
pasaulio valstybių Ambasadorių konferencija 1924 m. pripažino
Klaipėdos kraštą Lietuvai. Teritorijai suteikta plati autonomija.
(Leidėjo past.)

34
 Šiose dalyse 1920 m. birželio 11 d. įvykę referendumai
lėmė, kad jos liko Vokietijos imperijoje. Lenkijai referen­
dumo rezultatai buvo kiek netikėti: visose srityse daugiau
kaip 90 procentų balsavusiųjų pasisakė už Vokietijos im­
periją. Lenkijos valstybės vadovas Jozefas Pilsudskis Vo­
kietijos užsienio reikalų ministrui Gustavui Stresemannui
pareiškė: „Rytų Prūsija neabejotinai yra vokiečių šalis. Nuo
vaikystės esu tokios nuomonės, man nė nereikėjo, kad ji
būtų patvirtinta referendumu. O kad tai mano nuomonė,
drąsiai galite paskelbti Rytprūsių gyventojams per viešą
susirinkimą Kionigsberge ir taip juos nuraminti."
Susijungusi su pagrindine šalies dalimi ir vis dėlto at­
skirta - geografinis Vokietijos padalijimas taip pat reiškė
ir ekonominę izoliaciją, kurią buvo galima kompensuoti
tik didelėmis išmokomis iš Reicho biudžeto. Pavyzdžiui,
1920 metais įkurta Vokiškųjų rytų mugė Kionigsberge
(Deutsche Ostmesse Königsberg) tarnavo prekybinių santykių
plėtrai. Ekonomiškai nusilpęs regionas buvo aprūpinamas
jūros keliu, įsteigus Rytų Prūsijos jūros tarnybą (Seedienst
Ostpreußen) - naują maršrutą keleiviams ir kroviniams
gabenti iš Svinemiundės į Pilau; vėliau maršrutas buvo
išplėstas ir apėmė Dancigo įlanką, Travemiundę, Kylį ir
Helsinkį. Be to, pastačius Kionigsberge oro uostą, gerokai
mažiau buvo apkrautas geležinkelis. Šis pirmasis vokiečių
civilinis oro uostas buvo atidarytas 1922 metais pirmuoju
skrydžiu Kionigsbergas-Ryga-Maskva. Netrukus pradėta
skraidyti į Berlyną ir Stokholmą.
Nepaisant šių priemonių ir aiškaus Reicho vyriausybės
noro stiprinti rytines sritis, tarp Versalio sutarties paže­
mintų Rytprūsių gyventojų taip pat įsigalėjo nacionalsocia-
lizmas. Tačiau nacionalsocialistinių idealų skambesys ne iš
karto atrodė suderinamas su prūsų dorybėmis - kuklumu,
teisingumo jausmu ir dievobaimingumu. Į tai, kad politinė

35
mažuma entuziastingai pasiskelbė vadovaujanti visiems
žmonėms, buvo pažiūrėta su nuostaba. Vis dėlto atkirstos
provincijos gyventojai, susiduriantys su Versalio sutarties
pasekmėmis, pasauline ekonomine krize ir komunistų
antplūdžiu, rėksminguose nacionalsocialistų pažaduose
įžvelgė išeitį iš grėsmingos padėties.
Nuo 1933 metų geresnio gyvenimo viltis stiprino pra­
dinė Hitlerio vadovaujamos naujosios vyriausybės sėkmė.
Prekyba su Rytais klestėjo. Vokiškųjų rytų mugė Kionigs-
berge tapo antra pagal dydį Vokietijos imperijos muge po
Leipcigo. Užsienio politikos požiūriu taip pat atrodė, kad
Rytprūsių padėtis stabilizuojasi. 1934 metais su Lenkija pa­
sirašytas Nepuolimo paktas, vadinamoji draugystės sutartis.
Tačiau Hitleriui ir jo Trečiajamreichui iš tiesų nelabai rūpėjo
draugystė su kaimyninėmis Europos šalimis. Vėliausiai
1938 metų rudenį tą patyrė Čekoslovakija, dėl primygti­
nių Vokietijos grasinimų karu turėjusi atiduoti didelę dalį
savo teritorijos - Sudetų sritį. Bet 1939-ųjų kovą Vokietijos
vermachtas vis tiek įžengė į Prahą ir paskelbė Bohemijos ir
Moravijos protektoratą - Čekoslovakija liovėsi egzistuoti.
Desperatiškai vildamasi išvengti panašaus likimo Lietuva
jau po savaitės grąžino Vokietijai Memelio sritį. Regis, Hitle­
ris pasiekė visus savo užsienio politikos tikslus. Daugumai
Rytų Prūsijos gyventojų karo galimybė atrodė labai menka,
o tuometiniai vaikai nė minties tokios neturėjo.
Ursula Haak gimė 1935 metais žemės ūkio darbininkų
šeimoje Gut Birgene, maždaug už penkių kilometrų nuo
Tilzito. Ji - vienintelė duktė, septintas vaikas šeimoje; po
metų dar gimsta jos brolis Horstas, pagrandukas. Dvarui,
kuriame tarnauja tėvai Anna ir Albertas, priklauso daugiau
kaip 100 hektarų žemės, čia laikoma 20 arklių ir 70 galvijų.
Dvaro sūrinėje gaminamas žymusis Tilzito sūris. Kaip ir
kitos dvare tarnaujančios šeimos, Ursųlos tėvai su vaikais

36
gyvena bute kumetyne. Šeima turi nedidelį sodelį, kur
savo reikmėms užsiaugina daržovių ir laiko kelis gyvulius.
Tėvas - aukštas mėlynakis vyras, išvaizda šiek tiek pri­
menantis rašytoją Thomą Mariną. Mama šventadieniniais
drabužiais panaši į mokytoją - tėvams svarbu, kad nors ir
kukliai gyvendami į bažnyčią sekmadieniais eitų tvarkin­
gai apsitaisę, o ir vaikai atrodytų padoriai. Sekmadieniai
ir švenčių dienos dvare - šventas reikalas, tad mama Anna
kiekvieną šeštadienį kepa pyragą, kurį sekmadienį patiekia
prie popiečio kavos. Prieš Kalėdas ir Velykas visada sker­
džiama kiaulė.
Šiandien Stokholme gyvenanti Dorothea Bjelfvenstam,
mergautine pavarde Richard, prisimindama vaikystę Kio-
nigsberge žiūri į rusišką matriošką. „Ją atidariusi randu
kitas figūrėles, vis mažesnes ir mažesnes. Pirmoji, mažiau­
sioji, giliai viduje, - tai vaikas Kionigsberge." Prisiminimai
apie pirmuosius metus turtuolių gyvenamame Amalienau
rajone gana padriki: smėlio dėžė, pavėsinė ir obelis sene­
lio sode. Didžiulis Bechsteino fortepijonas, kuriuo senelis
skambina, o Dorothea sėdi po fortepijonu ir „išnyksta mu­
zikoje". Ir dar: „Kalėdos su močiute, mama ir teta. Bet be
tėčio. Vaikų darželis ir mokykla, parkas ir draugės, viena
iš jų - nacio vyriausiojo burmistro duktė." Kaimynai name
priešais turi šuniuką - mažutį kaip ir Dorothea.
Eva Briskom taip pat kilusi iš Kionigsbergo ir yra Doro-
theos vienmetė. Ji gimė 1933-iųjų sausį, prieš pat Hitleriui
užgrobiant valdžią, ir buvo pirmas vaikas Otto ir Giselos
Briskomų šeimoje. Netrukus vienas po kito gimsta dar šeši
vaikai. Evai, kaip vyriausiajai, anksti tenka padėti mamai
ruoštis po namus ir prižiūrėti jaunesnius broliukus ir sesu­
tes. Viena vertus, tai dažnai vargina, kita vertus, ji giedro
būdo ir džiaugiasi tėvų giriama. Šeima kukliai gyvena

37
Lypo rajone, rytiniame Kionigsbergo priemiestyje. Vokie­
čių ordino laikais čia buvo žvejų kaimas; šioje vietoje bū­
davo išgriebiami Nemunu, Kuršių mariomis ir Deimena iki
miesto ribos atplukdyti sieliai, o tai paskatino stambiuosius
Kionigsbergo pirklius šioje vietoje 1906 metais pastatyti ce­
liuliozės fabriką. Didėjant regiono industrializacijai dygsta
darbininkų gyvenvietės. Jau 1905 metais Lypas tampa
miesto dalimi, netrukus čia nutiesiamas ir geležinkelis.
Nors dviejų kambarių bute viename iš gyvenvietės
namų prie Tropau* kelio yra nedidelis vonios kambarys ir
virtuvė, bet gausėjant šeimai tenka vis labiau susispausti.
Tėvas Ottas yra stalius ir dirba stalių dirbtuvėse. Eva -
tėčio numylėtinė. Mėgsta sėdėti jam ant kelių ir klausytis
visokių istorijų. Tėtis vadina ją ne Eva, o Evute arba savo
vaikiuku. Ottas Briskomas - atsidavęs tėvas. Mielai lei­
džia laiką su šeima, todėl prasidėjus karui įstoja į dalinį
netoli Kionigsbergo, kad kuo dažniau galėtų grįžti namo.
1939-aisiais, pirmais karo metais, Eva pradeda lankyti
mokyklą. Pirmos dienos mokykloje nuotrauka - matome
smagią mergaitę tamsiais vešliais garbanotais plaukais,
supintais į kasą. Mokykloje Evai neabejotinai patinka, ji
greitai mokosi skaityti ir rašyti. Išmoksta rašyti Sūtterlino
šriftu” ir už dailyraštį gauna gerus pažymius. Eva svajoja
tapti gydytoja.
Kaip ir kiti čionykščiai vaikai, Eva lanko Horsto VVesse-
lio'” mokyklą. Jos dienos bėga prie Zakheimo vartų. „Vario
Vokiškas Opavos (Čekija) pavadinimas.
Sūtterlino šriftas - vokiečių kalbos rašmenys, vartoti iki Antrojo
pasaulinio karo.
Horst Ludwig Wessel (1907-1930), SA šturmfiureris, nužudytas
VKP narių ir todėl nacių propagandos paskelbtas Judėjimo kankiniu“.
Taip pat jis „Horsto Wesselio dainos“ autorius - ši daina po jo mirties
tapo NSDAP himnu, o 1933-1945 m. sudarė antrą Vokietijos himno
dalį.

3«
 maudyklėje" (Kupferbadeanstalt) prie Vario tvenkinio (Kup­
ferteich) treneris moko vaikus plaukti; vaikai su plaukimo
liemenėmis ir pririšti lynais. Čia yra ir šokinėjimo bokšte­
lis, nuo kurio smagu pūkštelėti į vandenį.
Netoliese nedidelis lunaparkas, o už jo prie Lypo kelio -
kolektyviniai sodai. Vaikams - tikras rojus, ypač vasarą. Čia
jie žaidžia slėpynių, o Eva gali ištisas valandas šokinėti per
virvutę. Kitapus Tapiau gatvės yra Horsto Wesselio moky­
klos stadionas, o šalimais - karinės įgulos kapinės. Netoliese
dirba tėtis. Grįžusi iš mokyklos Eva paprastai teiraujasi apie
jį. „Ar tėtis dar ne namie?" - klausia mamos. Po atsakymo
visada seka tas pats ritualas. Eva džiaugsmingai sviedžia į
kampą portfelį, mama atsidūsta, o Evutė jau išdūmusi pasi­
tikti iš darbo grįžtančio tėčio. Tų kelių minučių, kada abu su
tėčiu tik dviese eina namo, Evai niekas negali atstoti. Tada
tėtis priklauso tik jai, juo nereikia dalintis su broliukais ir
sesutėmis. Gali išlieti jamširdį ir paprašyti patarimo.
Kai vasarą šiltos liūtys suteikia atgaivos, Evai smagu
basai užbėgti ant kalvelės prie namų. Rankose laiko mažus
iš popieriaus išlankstytus laivelius, paskui su draugais pa­
leidžia juos lenktyniauti nutekamuoju grioviu. Prastu oru
vaikai dažniausiai be pabaigos žaidžia „Žmogau, nesiner-
vink". Evos nuomone, šis žaidimas išmoko pralaimėti. Ir
po daugelio metų ji prisimins taip galvojusi. Žiemą vaikai
mėgsta išpilti ant gatvės vieną kitą kibirą vandens, kad už­
šaltų ir jie galėtų čiuožinėti nuo kalniuko.
Daugiabučio sode šeima turi nedidelę pašiūrę, kurioje
laiko žiemai skirtas malkas ir anglis. Čia Ottas Briskomas
puoselėja ir savo didžiąją aistrą - augina balandžius. Eva
valandų valandas gali žiūrėti, kaip tėtis valo balandinę,
lesina paukščius, su jais kalbasi.
Drabužius vaikams mama siuva pati. Ji tikra auksa­
rankė, ne tik siuva, bet ir mezga, siuvinėja. Mergaitės, Eva
ir jos seserys Sabinė ir Gisela, dažnai kaulija mamos, kad

39
pasiūtų joms naują suknelę. Jei tik mama sutinka, Sabinė,
mažiausioji, kaipmat užgieda: „Aš mažiausia, suknelę pir­
miausia turi pasiūti man!" Eva iki šiol prisimena paskutinę
mamos pasiūtą suknelę - jūreiviško stiliaus, iš mėlyno au­
dinio, su balta apykakle, siuvinėtą.
Gerhardas Gudovius, nesantuokinis vaikas, gimė 1932
metais Kionigsberge. Jo motina Herta netekėjusi ir nauja­
gimį atiduoda savo tėvams, o šie augina jį kaip savą. Tėvo
Gerhardui taip ir netenka pažinti. Berniukui esant penke-
rių, motina netikėtai grįžta namo - numirti. Jai supūliavo
akloji žarna, prasidėjo infekcija, ir gydytojai nuleido ran­
kas. Tėvai kurį laiką dar slaugo dukterį, tačiau netrukus
dvidešimt šešerių metų moteris miršta.
Po motinos mirties Gerhardas su seneliais kas savaitę
lanko jos kapą Naujosiose Haberbergo kapinėse. Gerhardo
nuomone, kapas gražus. Jis visada dailiai papuoštas gėlė­
mis, su balto marmuro antkapiu juodu kraštu. Mirtis čia jo
nebaugina.
Gerhardas mėgsta žaisti su Michaeliu, Haberberge kai­
mynystėje gyvenančiu berniuku. Michaelio tėvams pri­
klauso klestinti dviračių parduotuvė gretimame name.
Michaelis turi neįtikėtiną žaislinį firmos „Märklin" geležin­
kelį. Jungdami bėgius ir leisdami traukinukus abu berniu­
kai panyra į vien tik jiems priklausantį pasaulį.
Vieno ketvirtadienio rytas 1938-ųjų lapkritį. Per pus­
ryčius seneliai aptarinėja neramią naktį. Gatvėje kažkas
garsiai rėkavo, matyt, dužo langų stiklai. Gerhardui ne­
spėjus nieko paklausti, sučirškia durų skambutis. Atėjo
dėdė - pasiteirauti, ar pas juos viskas gerai. Gerhardas dar
niekada nematė jo tokio susijaudinusio. „Nejau nieko ne­
žinote? Kaip manote, kas dėjosi praėjusią naktį?!" Tą rytą
Gerhardas nesupranta, kodėl suaugusieji tokie sunerimę.
Tačiau dėdė pakviečia eiti su juo. Gatvė sėte nusėta stiklo

40
šukėmis. Namo siena išterliota, dviračių parduotuvės vi­
trina iškulta. Jie tylėdami pėdina į Sinagogos gatvę. Visame
rajone tvyro sumaištis. Prie Senosios sinagogos jau būriuo­
jasi minia žioplių. Dievo namai atrodo apdegę ir suniokoti.
Čia taip pat mėtosi stiklo duženos. Močiutei šitų vaizdų
jau gana. Ji paima Gerhardą už rankos ir greitu žingsniu
patraukia namo. Gerhardas vis dar nesupranta, kas vyksta.
Bet kai viskas aplinkui sugriauta, verčiau neklausinėti.
1939 metų rugsėjį Gerhardas pradeda lankyti mokyklą.
Ta proga gauna tūtą saldainių - jo atmintyje ji išliko kaip
„stebuklinga tūta". Savo numylėtiniui seneliai į ją prikrovė
visokių visokiausių saldumynų. Dabar Gerhardas eina į
Hoffmanno berniukų mokyklą netoli nuo senelių namų.
Pirmos klasės mokytojas pavarde Nachtigallis - pavardė
reiškia „lakštingala", bet mokytojas anaiptol nėra malonus.
Jis perdėtai griežtas, Gerhardui atrodo tiesiog piktavalis.
Mokytojas muša auklėtinius daug skaudžiau, nei tuo metu
apskritai įprasta.
Gerhardui jau lankant mokyklą, vieną dieną senelis pa-
sivėdėja jį į šalį ir pamėgina atsargiai paaiškinti, kad nuo
šiol nėra visai nepavojinga svečiuotis pas kaimynus. Dabar
kaimynai privalantys nešioti žydišką žvaigždę, ir jei būsi
su jais pastebėtas, gali susilaukti nemalonumų. Gerhardas
nesupranta, kodėl nebegali žaisti su savo geriausiu draugu,
kas gi pasikeitė - juk Michaelis liko toks pats. Norėdamas
jį aplankyti Gerhardas turi palaukti, kol gatvė ištuštės ir
niekas nematys, kad jis eina į kaimynų namą. Po kelių
savaičių žydų šeima dingsta. Gerhardo paklaustas senelis
gūžteli pečiais. Jis nežinąs, ar kaimynus išvežė, ar jie pasi­
slėpė. Gerhardas išklauso šį paaiškinimą ir daugiau neka-
mantinėja. Diena iš dienos jo vaikiškame pasaulyje dedasi
vis keistesni dalykai.
Tačiau gyvenimas nesustoja. Pamokos ne visada vyksta
pagal tvarkaraštį. Bet mokykla dabar - irgi tik maža

41
Gerhardo kasdienybės dalis. Kur kas įdomiau yra miesto
aplinka, mat sulig kiekvienais metais vis laisviau galima po
jį judėti. Krečiamos vaikiškos išdaigos, miestas - didžiulė
nutrūktgalviškų žaidimų aikštelė. Kartu su kitais Kionigs-
bergo padaužomis Gerhardas trina raudonas plytas, kad
gautų šiek tiek miltelių. Tada juos apšlapina ir tokia koše
išterlioja namų sienas - kartais šūkiais, kartais nepadoriais
piešiniais. Visada galima sugalvoti kokią nors nesąmonę.
Dviračių parduotuvė kaimynystėje apleista ir išplėšta -
uždrausta teritorija. Kaip tik čia Gerhardas vis susimąsto,
kur dabar Michaelis. Dirbtuvėje vaikigaliai randa puodus
klijų, sode supila juos į krūvą, padega ir deda į kojas. Ta­
čiau Gerhardui ne vien šunybės galvoje. Už kelis grašius
jis reguliariai parneša namo krepšius už kampo esančios
kolonijinių prekių krautuvės pirkėjams ir taip užsidirba
šiek tiek kišenpinigių.
Vėliausiai nuo 1938-ųjų Hitleris parodo savo tikrąjį
veidą. Šalies viduje ir už jos ribų vis stiprėja teroras. Žydų
tautybės piliečiai, kuriuos pradėta diskriminuoti vos jam
atėjus į valdžią, dabar atvirai persekiojami. Kaip rodo Ger­
hardo pavyzdys, dauguma Rytų Prūsijos vaikų, jeigu jie ne
žydai, nesupranta, kas vyksta, arba nieko nepastebi.
1939 metų rugsėjį vermachtas įsiveržia į Lenkiją ir pra­
deda neregėto masto karą. Iš pradžių visi mato tik neįti­
kėtinai greitas vokiečių dalinių pergales, jomis stebisi ir
draugai, ir priešai. Rytprūsiams Lenkijos okupacija tikriau­
siai atrodo kaip dovana, nes jie dabar vėl susijungia su
Reicho teritorija.
Vaikai - kol kas - nejaučia jokių permainų.
Liesbeth Dejok gimė 1931 metų gruodį Erlenrodėje
Elchnyderungo apskrityje. Žiemą į šalimais esančius
laukus ateina briedžių, jie ėda likusias daržoves arba

42
briuselinius kopūstus, dar paliktus nokti. Lankos išvagotos
upių ir kanalų, dideli jų plotai palei Nemuną ribojasi su
Lietuva. Ištisus šimtmečius valstiečiai čia statė drenažo sis­
temas, kad galėtų įdirbti drėgnas žemes.
Liesbeth tėvai turi nedidelį ūkelį, kuris juos aprūpina
maisto produktais; šiaip tėvas dirba statybininku. Šeimoje
dar auga keturi broliai ir dvi seserys, o Liesbeth yra pa­
granduke. 1937 metų rudenį ji pradeda lankyti mokyklą.
Jai patinka netoliese esanti kaimo mokykla. Prieš mokyklos
pastatą yra didelė aikštė, kurioje per pertraukas Liesbeth
kaip pašėlusi žaidžia kamuoliu. Mokyklos sode vaikai au­
gina daržoves ir gėles, o pačios pamokos dažniausiai labai
dalykiškos.
Prie kareivių mergaitė pripranta gerokai anksčiau, nei
prasideda karas. Namuose nuolat apgyvendinami jauni
uniformuoti vyrai. Visose sodybose jie greitai pritampa.
„Kareiviams pas mus gera gyventi", - įsitikinusi Liesbeth.
Jie žvejoja aplinkiniuose vandens telkiniuose ir kepa žuvis
ant laužo. Dažnai dainuoja ir tuo žavi vaikus bei kaimo
merginas.
Liesbeth pradėjus eiti į trečią klasę, kareiviai jau gyvena
ir mokykloje. Liesbeth ir kiti vaikai iškraustomi iš patalpų,
suolai nūnai stovi daržinėje. Gražiu oru pamokos vyksta
sode. Nuo šiol mokykloje dirba ir virėjas, jis atsakingas už
kareivių maitinimą. Bet ir vaikams kartais kas nors nubyra -
tai pyrago kąsnis, tai saldainis ar cukraus gabaliukas.
Netrukus „pašaukiami" Liesbeth broliai. Liesbeth nesu­
pranta to žodžio ir stebisi, kodėl mama dabar nuolatos ver­
kia. Juk broliai taip pat tapo kareiviais - kas gi čia blogo?
Tėvas kariavo per Pirmąjį pasaulinį karą, ir dabar dėl am­
žiaus jo į kariuomenę nebeims. Tik turės apylinkėje kasti
apkasus. Pašaukiamas ir mokytojas Naujoksas, žemesniųjų
klasių mokiniams dėstyti tuojau imasi jo žmona.

43
 Tačiau vieną rytą viskas ūmai iš esmės pasikeičia. Tėčiui
jau išėjus į darbą Liesbeth pabunda ir suvokia, kad kaime
viskas nuščiuvę. Pernakt staiga dingo visi kareiviai. Prieš
eidama į mokyklą ji dar turi pagirdyti karves: prisemti
kibirus, tada išpilti vandenį į ilgą lovį. Pilant į lovį pirmą
kibirą tolumoje baisingai sugriaudėją. Liesbeth kuo grei­
čiau pripila lovį ir išsigandusi puola pas mamą. „Mama,
audra! Audra!" - šaukia ji jau iš tolo. Bet mama abiem ran­
komis suima jai veidą ir labai rimtai sako: „Ne, vaikeli, tai
karas..." *
Seserys siunčia į frontą siuntinius ir galvoja apie artėjan­
čią žiemą. Specialiai dėl brolių perkama avis, vyriausioji
verpia jos vilnas - iš jų bus mezgamos kojinės ir pirštinės.
Liesbeth - mitri mergaitė, ji netrukus išmoksta verpti ir
megzti.
1941-ųjų birželį staiga baigiasi ir Evos Briskom vaikystė
ir mokslai. Karas pasiekė Kionigsbergą, tėvai smarkiai
susijaudinę. Eva tos sumaišties nesupranta. Vis dažniau
nebūna pamokų, ir Evai tai visai patinka. Galiausiai mama
Evos į mokyklą nebeleidžia, neva jai reikia daugiau pagal­
bos ruošiantis po namus. Šeimos nuotaika iš esmės pasi­
keičia. Tėvas, paprastai toks smagus, dabar visada rimtas,
jei tik apskritai būna namie. Mama dažnai verkia ir nežino,
kaip pamaitinti alkanus vaikus. Dėl karo maisto produk­
tai normuojami, o gurgiantis pilvas - dabar tą supranta ir
Eva - gadina nuotaiką.
Gerhardas Windtas - jaunas vaikinas; jo tėvai gyvena
Ponarte prie Kionigsbergo. 1939-ųjų balandį jie netikėtai
gauna globoti naujagimę. Sulaukęs keturiolikos Gerhar­
das nesitikėjo, kad dar išsipildys karštas motinos Gertrud
troškimas turėti dukterį. Christel Scheffler - pavainikė, jos
gimdytoja nematė galimybių viena auginti vaiką.

44
 Paėmus mergaitę, šeimos laimei, regis, nieko netrūksta,
tėvai siekia ją įvaikinti. Pradėjusiai kalbėti Christel sun­
kiai sekasi ištarti savo vardą, tad ji ima vadinti save
Kitty - netrukus tą perima ir aplinkiniai. Windtu šeimai
Kitty - saulės spindulėlis, nuoširdžiai mylimas vaikas.
Šviesūs garbanoti plaukai dažniausiai supinti į dvi links­
mas kasytes, kurios jai mokantis vaikščioti visada truputį
maskatuoja; o jos akys, anot tėvo, „žydros kaip rugiagėlės".
Mamai be galo smagu siūti mergaitei. Visas Kitty sukneles
ji su didžiausia meile siuva rankomis. Gerhardas žymiai
vyresnis, ir Kitty auga žavėdamasi didžiuoju broliu. Jis tar­
nauja kariniame jūrų laivyne ir grįžęs namo atostogų vilki
elegantišką jūreivio uniformą. Gerhardas taip pat džiau­
giasi mažyle ir tuo, kad jo mama Gertrud žydėte žydi, vėl
pasinėrusi į motinystę.
Savaitgaliais Gertrud su Kitty dažnai lanko abi močiutes.
Viena yra žuvininke ir Kionigsbergo žuvų turguje kasdien
prekiauja šviežiai sugautomis žuvimis. Mamos mamą daž­
niausiai sutiksi kolektyviniame sode, priklausančiame ben­
drijai „Sėkmės!", prie Zakheimo vartų. Pakeliui joms tenka
praeiti pro kailialupyklą, kur taip bjauriai dvokia, kad net
atėjusi pas močiutę Kitty vis dar laiko užspaudusi nosį.
1941 metų pradžioje į kariuomenę pašaukiamas tėvas.
Jis išsiunčiamas į Jugoslaviją. Nuo šiol Kitty gyvena tik su
mama, ryšys su tolimais artimaisiais palaikomas per nere­
guliarų lauko paštą. Pirmieji pavasario antskrydžiai virš
Kionigsbergo iš pradžių tėra išimtys, tačiau mergaitė labai
įsigąsdina ir įsibaugina. 1943-iaisiais iš Balkanų grįžta su­
žeistas tėvas. Pirmas savaites gimtinėje jis praleidžia karo
ligoninėje, kur gydosi šautines peties ir nugaros žaizdas
ir kur jį nuolat lanko žmona su mažąja Kitty. „Auksinė sa­
gutė", kaip šeimos galva vadina įdukterę, padeda sveikti.
Tačiau netrukus ramus Windtu gyvenimas galutinai ap­
virsta aukštyn kojom. Namai prie Fichtės aikštės sustatyti

45
puslankiu, jie supa netoliese esančios Fichtės mokyklos
sporto aikštelę ir žydinčią pievą, kurioje žaidžia aplinkinių
namų vaikai. Dabar ši pieva išrausiama. Pro virtuvės langą
Kitty baugščiai stebi statybininkų darbą. Ji pasipiktinusi ir
nusiminusi. Čia randasi apkasai ir varganas bunkeris. Kaip
ir kiti vaikai, keturmetė neišsižada mėgstamos žaidimų
vietos. Viename iš nebaigtų apkasų ji netyčia susižaloja
veidą, ir visamgyvenimui lieka ryškus randas.
Netoli nuo Kitty, taip pat Ponaite prie Kionigsbergo, auga
Lotharas Wegneris su broliu ir seserimi. Šešeriais metais vy­
resnis brolis ir dvejais metais jaunesnė sesuo jam svarbiausi
pasaulyje. Ankstyva vaikystė - laimingos dienos. Sekma­
dieniais šeima visada eina į bažnyčią, paskui lankosi zoo­
logijos sode arba miesto muziejuose. Vaikų lavinimui tėvai
skiria didelį dėmesį. Mažieji nepažįsta jokių rūpesčių. 1941
metų rugsėjį pradėjęs lankyti mokyklą Lotharas sprogsta iš
pasididžiavimo. Pagaliau susilygins su vyresniuoju broliu.
Dabar ir jis - didelis berniukas. Tačiau 1941-ieji šeimai atneša
ir kitokių, kur kas nemalonesnių permainų. Mama, lig šiol
buvusi namų šeimininke ir galėjusi atsidėti vaikams ir namų
ūkiui, priversta eiti į darbą. Ji įsidarbina didelėje siuvykloje,
siuvančioje uniformas vokiečių kareiviams. Tėvas, inžinie­
rius statybininkas, paimamas į Todto organizaciją', statančią
karinės paskirties objektus, - tai vadinama mobilizacija. Iki
šiol jis dirbo privačiame sektoriuje, o dabar prižiūri kelių
tiesimą, tiltų ir pylimų statybą; visa tai skirta kareiviams,
kurių, matyt, turi atvykti labai daug. Kol kas Lotharas ne­
matė nė vieno. Karas jam- visiška abstrakcija, bet jis vis daž­
niau girdi, kaip vyresnysis brolis ir tėvai kalbasi apie padėtį
fronte ir karo eigą.
Organisation Todt (sutr. OT) - hitlerinės Vokietijos civilinės ir
karinės inžinerijos bei statybų organizacija, vadinta jos vadovo Fritzo
Todto vardu.

46
 1944 metų vasarą idilė Lotharui galutinai baigiasi. Nak­
tys prisipildo baimės ir siaubo. Prie vaikų lovų mama
kiekvieną vakarą deda kuprines su būtiniausiais daiktais.
Kasnakt juos žadina šaižiai kaukianti sirena, šeima pa­
knopstom bėga į priešlėktuvinę slėptuvę. Vos Lotharui at­
sisėdus sienas sudrebina detonuojančios bombos, nes virš
Kionigsbergo užskrenda anglų bombonešių eskadrilės ir
išmeta savo sprogstančius krovinius. Kurtinantis triukšmas
ir drebėjimas paralyžiuoja devynmetį vaiką, nesuprantantį,
kas čia vyksta. Apimtas baimės jis viską mato kaip per
didinamąjį stiklą. Vieni žmonės verkia ir inkščia, kiti kraus­
tosi iš proto ir rėkia, treti meldžia Dievo, kad viskas kuo
greičiau baigtųsi. Lotharas įsikniaubia mamai į skreitą. Po
antskrydžių paprastai daug namų dega. 1944-ųjų rugpjūtį
vos per kelias naktis istorinį Kionigsbergo centrą sugriauna
padegamosios ir fosforinės bombos.
„Gal todėl neigiau vaikystės metus Kionigsberge? -
klausia savęs Dorothea Bjelfvenstam savo knygoje „Mus
vadino Hitlerio mergaitėmis". - Tie metai sudegė." Do­
rothea rašo apie save trečiuoju asmeniu - tik taip, regis,
įmanoma pakelti prisiminimą apie 1944-ųjų rugpjūtį, apie
du anglų bombonešių antskrydžius. „Kionigsbergas, lieps­
nojantis miestas. Iki zoologijos sodo dar važiavo tramvajus.
Bet kaip motinoms su vaikais pėsčiomis pasiekti centrą?
Reikėjo gauti dokumentus su antspaudu, nes kitą dieną
vaikai turėjo būti evakuojami. Visą dieną jos lakstė po
degantį miestą, ieškodamos vėliavos su svastika ir erelio
prie Reicho tarnybos. Pastatas tebestovėjo tarp pleškančių
namų, tačiau iš visų pusių buvo aptvertas. Į jį ir iš jo rėk­
dami bėgiojo žmonės. Aplinkui viskas skendėjo liepsnose.
Vaikas matė vien ugnį, degančius namus, degančius žmo­
nes, liepsnas iki dangaus, vaikus prie namo durų, laukian­
čius mamos, kuriai reikia šokti per ugnį nuo antro aukšto

47
laiptų; jie laukė, bet turėjo sprukti, nes ėmė pleškėti visas
namas. Suanglėję medžiai. Vaikas su pagalve po pažas­
timi. Riksmai. Moteris, sėdinti ant lagamino, užsidengusi
rankomis veidą ir vis kartojanti: „Mano akys, mano akys."
Jiems reikėjo pereiti tiltu į kitą Priegliaus pusę. Staiga tiltą
užtvėrė, kad gaisras nepersimestų į kitą krantą. Teko laukti
įkalintiems degančioje Kneiphofo saloje. O juk reikia per­
eiti į kitą pusę, kol nesugriuvo Krautuvėlių tiltas (Krämer-
brücke)\ Jiems reikia „į valakus", namo, kad rytoj galėtų
išsiųsti vaikus. Viskas degė. Sudegė. Ugnis sulig namais,
liepsnos iki dangaus."
1944-ųjų vasarą Gerhardas Gudovius su seneliais vis
dažniau nakvoja šeimos sode šiauriniame miesto pakraš­
tyje prie Maraunenhofo. Ten jie praleidžia ir 1944 metų
rugpjūčio 27-osios bei 30-osios naktį. Tame rajone yra for­
tai, gynybiniai statiniai iš Pirmojo pasaulinio karo laikų.
Kai sirenos vėl pažadina iš miego, jie bėga į fortus ir juose
slepiasi. Netoli fortų stovi zenitinis pabūklas. Bet kareiviai
retai kada ryžtasi šauti: jie bijo atidengti gynybinę ugnį,
kad nesukeltų pavojaus čia besislepiantiems žmonėms.
Gerhardui sekasi. Fortų nepasiekia nei artilerijos ugnis, nei
bombos.
Tačiau kad grįžtų namo, Gerhardas su seneliais turi
pereiti per visą Kionigsbergą. Prieš akis atsiveria siaubin­
gai sugriautas miestas. Gatve beveik neįmanoma stumti
karučio su manta. Visur tįso gaisrinės žarnos. Bergždžias
darbas - žmonės ir technika nepajėgia užgesinti liepsnų.
Dega visas sandėlių miestelis, įkaitusios plieninės sijos nuo
karščio suminkštėja kaip guma ir nebeišlaiko namų svorio.
Fosforinės ir cilindrinės padegamosios bombos įplieskia
mieste niekada neregėtą gaisrą. Priegliuje plūduriuoja
lavonai: žmonės desperatiškai šokę į vandenį, bet vis tiek
sudegę arba paskendę. Gerhardui užgniaužia kvapą. Ore

48
tvyro degančios mėsos tvaikas, akis graužia dūmai, nepa­
keliamai karšta. Jie pasiekia Haberbergą. Tikras stebuklas -
jų namas tebestovi. Seneliai apsiverkia. Nuo to laiko jie
gyvena rūsyje. Baimė vėl būti užkluptiems antskrydžio ir
nespėti saugiai pasislėpti įsišaknija giliai.
Apytikriais skaičiavimais, Jungtinės Karalystės karinių
oro pajėgų antskrydžiai nusinešė maždaug 5000 gyvybių.
200 000 žmonių liko be pastogės. Tačiau Gerhardo seneliai
žūtbūt siekia išgyventi - visų pirma dėl berniuko. Jis šio­
mis dienomis netenka savo vaikiškos nekaltybės. Matant
šitokius sugriovimus jį apima įsiūtis.
Vaikai Kionigsberge jau nebegali išvengti karo, bet
kai kur provincijoje vaizdas dar visai kitoks. Iki 1945-ųjų
sausio šešiametis Dieteris Gröningas iš Mednikeno į va­
karus nuo Kionigsbergo nė nenutuokia, ką reiškia karas.
Jis apskritai nežino, kas tas karas. Kai pašaukė tėvą, jam
buvo vos dveji. Jo nestebina, kad tėčio nėra namie. Jis nė
neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip. Jo prisiminimai
apie gyvenimą kaime - tai prisiminimai apie paprastą ir
laimingą vaikystę. Vasarą žmonės maudosi aplinkiniuose
ežeruose, ir mažasis Dieteris greitai išmoksta plaukti.
Žiemą su kaimynų berniukais žaidžia sniege, važinėjasi
rogutėmis ir žavisi rogėmis, kurias per žiemos kraštovaizdį
traukia šnopuojantys ir garuojantys arkliai. Dvare, kuriame
kaip paprasti darbininkai duoną pelnosi jo tėvai, Dieteris
išmoksta joti. Jis jaučiasi labai artimas su broliu ir seseri­
mis, nes dažnai turi prižiūrėti mažuosius, kol mama dirba
arba ruošiasi po namus. 1945-aisiais jo vyresniam broliui
devyneri, seseriai treji su puse, o dvynėms pusantrų metų.
Pinigai Groningų gyvenime didelio vaidmens nevaidina.
Atlygį jie gauna maisto produktais, laiko karvę, kiaulių,
vištų, ančių ir žąsų. Gyvuliai laikas nuo laiko skerdžiami.

49
Tada reikia visų rankų, skerdimo dienos Dieteriui ypatin­
gos. Tolydžio kepama duona, šventadieniais - pyragas.
Dieteriui patinka sukiotis su mama virtuvėje. Čia jam gera
ir saugu, čia pasaulis darnus.
Panašiai karo pradžią išgyvena vaikai ir Elchnyderungo
dalyse. Tragiškos žinios viena po kitos Liesbeth pasiekia
tik 1944-ųjų pradžioje: žūva visi keturi broliai. Netrukus
NSDAPnariai nebedrįsta užsukti į Dejokų trobą, juoba kad
šie nepartiniai, be to, žūva ir vyriausiosios Liesbeth sesers
Helenės vyras. Liesbeth klausosi slegiančių užuojautos
žodžių ir mato, kaip Helenė visiškai sugniūžta. Vis dėlto
suaugusieji prisiverčia narsiai ištverti savo dalią. Išlikusių
šeimos narių vienybę Liesbeth dabar laiko vieninteliu svar­
biu dalyku gyvenime.
O štai Tilzitą rusai pirmą kartą bombarduoja dar 1941
metų birželį, bombarduoja ir vėliau. Ursulą Haak apėmusi
pasaulio pabaigos nuojauta. Ji kniaubiasi mamai į skreitą,
kai griaudžiant ir dundant abi dreba iš baimės. Ursula mel­
džiasi, kad mirtis nebūtų skausminga.
Ursulai vaikystė baigiasi, pašaukus tėvą. „Karas", - nu­
siminusi sako mama. Mažai mergaitei nuo to nepasidaro
aiškiau. Netrukus pašaukiami ir vyresnieji broliai Franzas,
Erichas, Paulius ir Heinzas. Dvare beveik nelieka vyrų, mo­
terims tenka imtis sunkiausių darbų, kad ūkis neapmirtų.
Iš fronto atostogų grįžta vienas brolis. Ursula iš džiaugsmo
netveria savame kailyje. Gal tai reiškia, kad karas greitai
baigsis? Tačiau po kelių trumpų dienų Paulius privalo
grįžti į dalinį... ir karas tęsiasi. 1943-iųjų pradžioje išsipildo
didžiausios motinos baimės: du sūnūs žūva mūšyje prie
Stalingrado. Ji narsiai dorojasi su kasdieniais rūpesčiais...
bet 1944 metais iš fronto nebegauna jokių žinių. Daugiau
niekada nieko neišgirs nei apie vyrą, nei apie du sūnus,

50
kurie vis dar kariauja. 1944-ųjų liepą Tilzitas smarkiai bom­
barduojamas, po mėnesio evakuojamos motinos su vai­
kais. Atrodo, kad Anna Haak su trimis mažyliais - Ursula,
Horstu ir YVilly'iu išsigelbės.
Antrą dieną po viską suniokojusio Kionigsbergo gaisro
1944 metų rugpjūtį Dorothea Richard, to nė neįtardama,
gauna gyvenimo šansą. Ji su klasės draugais evakuojama
į Saksoniją. Padėtis jai atrodo grėsminga ir nesupran­
tama. Savo atsiminimuose ji rašo: „Išvykimo rytą vaizdai
juodi: centrinėje geležinkelio stotyje traukinys užtamsintais
langais. Šešiasdešimt Hindenburgo' licėjaus pirmokų ir
antrokų. Stovyklos vadovė - su kuodu ir partijos ženkle­
liu - parodo vaikams vietas kupė, atskiria juos nuo tėvų.
Vaikas - vienuolikmetė Hitlerio mergaitė, kuri neverkia.
Ant kaklo - maišelis su neliečiamosiomis atsargomis, ra­
zinomis ir vynuogių cukrumi, kritiniam atvejui. Taip pat
pažyma, suteikianti vaikui teisę būti išsiųstam į kaimą, su
antspaudu Heil Hitler!" Traukinys pajuda, palieka pragarą,
išveža vaikus ten, kur saugu. Daugeliui Dorotheos bendra­
amžių tik dabar prasideda kančios, ojai skirtas vilko vaikų
likimas.
1944 metų rugsėjo pabaigoje penkiametis Helmutas
Falkas taip pat leidžiasi į didžiąją kelionę - kaip Dorothea
į Saksoniją. Jo mama su keturiais vaikais nori išvykti iš
Memelio krašto pas gimines. Artėjant Raudonajai armijai
mama rūpinasi šeimos likimu, o Helmutas džiaugiasi bū­
simu nuotykiu. Jis dar niekada taip toli nekeliavo! Gele­
žinkelio stotyje baisi spūstis. Reikia laukti. Ar ilgai, niekas
Paul Ludwig Hans Anton von Beneckendorff und von Hindenburg
(1847-1934) - vokiečių karininkas, generolas feldmaršalas, politikas,
antrasis Veimaro Respublikos reichsprezidentas; politikas, 1933 m.
paskyręs Hitlerį reichskancleriu.

5i
negali pasakyti. Būtiniausius daiktus mama sukrovė į du
lagaminus, visi vaikai dar gavo po nedidelę kuprinę. Hel­
mutas pasiėmė porą drabužių, pagalvėlę ir skudurinę lėlę.
Kelnių kišenėje turi tris mėlyno stiklo rutuliukus. Visą parą
jie praleidžia stotyje laukdami traukinio, kuris, po teisybei,
turėjo išvažiuoti dar vakar. Peronuose grūdasi vis dau­
giau žmonių, stoties prižiūrėtojas jau seniai nebesuvaldo
padėties. Ryte Helmutas pabudęs mato, kaip mama su
kitais vaikais spraudžiasi per minią. Jis neima į galvą, sėdi
kamputyje ir žaidžia su rutuliukais. Kaip gražiai jie žaiža­
ruoja saulėje! Helmutas užmiršta viską aplinkui. Žaidimo
esmė - įmesti rutuliuką į nedidelę duobutę. Duobutes pui­
kiausiai atstoja plyšiai geležinkelio stoties pastato sienoje.
Helmutas girdi atvažiuojant traukinį ir nesistebi, kad šis
vėl išvažiuoja. Juk kiaurą naktį per stotį važiavo prekiniai
traukiniai. Tačiau kartu su šiuo traukiniu staiga dingsta ir
didžiulė minia. Tik pora kareivių stovi perone ir rūko. Hel­
mutą apima panika. Kur mama? Kur broliai ir seserys? Jis
sumišęs apibėga stoties pastatą, galiausiai randa tik stoties
prižiūrėtoją. Šis purto galvą. Jo žiniomis, iš stoties ką tik
išvažiavo paskutinis traukinys į Vakarus.
Helmutas po šiai dienai nesupranta, kaip tai galėjo nu­
tikti. Reikia manyti, mama spūstyje nepastebėjo, kad sūnus
atsiliko. Tą dieną Helmutui prasideda naujas gyvenimas -
gyvenimas be šeimos.
1945-ųjų naujametinę naktį Kitty šeima paskutinį sykį
yra kartu, ir iš pažiūros jiems viskas gerai. Tačiau Kionigs-
bergas jau apsuptas, Raudonoji armija vos už kelių kilo­
metrų nuo miesto sienos, - vis dėlto gyvenimas mieste dar
neparalyžiuotas. Neįmanoma nepastebėti, kad mieste nuo­
lat daugėja pabėgėlių iš Rytų. Naciai visomis priemonėmis
atkakliai stengiasi išlaikyti veikiančias gamyklas.

52
 Gerhardas kelioms dienoms grįžo naujametinių atos­
togų ir atsivežė sužadėtinę. Svečiuojasi tėvų draugai. Tuo
metu tėvas dirba Schichau* laivų statykloje Elbinge, kur
vis dar gaminamos torpedos propagandos skelbiamai ga­
lutinei pergalei. Jo žmona jau buvo evakuota į Fogtlandą,
tačiau per šventes sugebėjo grįžti į apsuptą miestą.
Kitty nieko nenutuokia apie suaugusiųjų rūpesčius.
Naujųjų metų naktį ji guli lovoje ir saldžiai sapnuoja. Vi­
durnaktį pašoka iš miego, pažadinta garsaus pokštelėjimo,
ir iš karto paleidžia dūdas. Ji bijo bombų ir mano, kad vėl
reikės bėgti į bunkerį. Pripuolusi mama nepajėgia jos nura­
minti. Juk suaugusieji tik atkimšo per stebuklą gautą butelį
putojančio vyno. Tikras lobis mieste, kuriame vargiai gausi
duonos.
Balandžio pradžioje sovietiniai daliniai galutinai užima
miestą. Sproginėja bombos, miestas liepsnoja, akis graužia
dūmai. Mama su Kitty mėgina sprukti į Hafštromą, esantį
prie kelio, vedančio link Braunsbergo ir Elbingo. Tačiau
pasprukti jau neįmanoma: kur bepažvelgsi, visur blaškosi
nevilties apimti žmonės, karštligiškai bandantys ištrūkti iš
pragaro. Vokiečių kareiviai juos siunčia atgal, sakydami,
kad „čia tuoj bus rusai". Pagaliau jiedvi prisiglaudžia bun­
keryje Slapiajame Sode. Kitty sustingusi, viską suvokia
kaip per miglą. Rusams užėmus miestą, žmones iš prieš­
lėktuvinės slėptuvės kareiviai bėgiais varo atgal į Ponartą.
Liūdną procesiją gaubia tiršti dūmai ir svilėsių tvaikas,
niekas nežino, kas dabar bus.
Per 1944-ųjų Kalėdas paskutinį sykį kartu yra ir Lot-
haro šeima. Tėvas kelioms dienoms grįžo iš fronto. Tvyro
ateinančių sunkių laikų nuojauta. Po Naujųjų žmonėms

Ferdinand Gottlob Schichau (1814-1896) - įvairių gamyklų

įkūrėjas ir pirmasis savininkas.

53
Kionigsberge pasidarys ankšta, mama irgi tai suvokia.
Miestas visiškai atkirstas nuo Vokietijos, aprūpinimas
stringa. Kai kurie kaimynai patraukia į Pilau, kur laukia
laivai, turintys nuplukdyti juos į Vakarus. Tačiau tie laivai -
puikus taikinys kariniams sovietų lėktuvams. Tai lošimas
vabanque, ir mama nenori rizikuoti.
Gerhardo senelių rūsyje glaudžiasi vis daugiau žmo­
nių. Daugelio namai subombarduoti, kiti tiesiog nedrįsta
grįžti į butus. 1945metai Gerhardui prasideda dramatiškai.
Kionigsbergas apgulamas ir paskelbiamas „tvirtove". Val­
gyti beveik nėra ko, rūsyje tik tūnomą. Aplinkui purvas,
šaltis, neviltis. Gerhardas vis labiau nuo visko atsiriboja.
Kasdien miestą apšaudo artilerija, jis mato sužeistuosius,
negyvėlius. Kai kurie lavonai neatpažįstamai apdegę arba
be galvos, be galūnių. Ieškodamas maisto berniukas įlenda
į vieno namo griuvėsius. Nepakeliamas puvimo tvaikas. Jis
ropščiasi per lavonus, stengiasi negalvoti, kad jie dar nese­
niai buvo žmonės kaip jis, - dabar jie tik minkšta masė, per
kurią jis lipa. Vienas kitas valgomas kąsnis bent trumpam
atlygina už tas baisybes, kurias mato, girdi, jaučia, užuo­
džia.
1945 metų balandžio 10 diena. Kionigsbergo tvirtovė
krito. Per radiją pranešama: „Po kelias savaites trukusios
kruvinos kovos Rytų Prūsijos citadelė buvo priversta nu­
silenkti pranašesnėms priešo pajėgoms. Iki vakar vakaro
aštuntos valandos beveik 30 tūkstančių vyrų Kionigsbergo
įgula buvo priešų rankose. Po pusvalandžio, 8.30 vai.,
miesto komendantas generolas Laschas davė įsakymą nu­
traukti beprasmišką pasipriešinimą."
Tai visų laukta išganinga žinia. Karas baigėsi.

54
 4. NULINĖ VALANDA

Rytų Prūsijai nulinė valanda buvo dramatiška cezūra.

Karo pabaiga reiškė visišką ekonominį ir visuomeninį re­
giono žlugimą.
Tačiau daugumai vilko vaikų karo pabaiga 1945-ųjų
gegužę jau neatrodė ypatingas įvykis. Jų kančios prasidėjo
kur kas anksčiau ir nepaliaujamai tęsėsi. Todėl daugelis
blankiai teprisimena šį pasaulinės reikšmės istorinį įvykį,
reiškusį išsivadavimą iš nacionalsocializmo. Karo pabaiga
jiems tebuvo epizodas bėgant nuo Raudonosios armijos...
arba kasdien kovojant dėl išgyvenimo sovietų kontroliuo­
jamose srityse. Ar pirmasis susitikimas su „rusais" įvyko
prieš karo pabaigą ar po jos, traumuojančių įvykių esmės
nekeičia.
Dar prieš baigiantis mūšiams laimėtojai ėmė keršyti -
keršyti už tas kančias, kurias dėl vokiečių kaltės patyrė mi­
lijonai žmonių. Pirmiausia už Hitlerio karą gavo sumokėti
moterys: jos kasdien buvo prievartaujamos ir žudomos.
Bėgimas, badas, vienatvė ir mirtis buvo ne vokiečių pra­
laimėjimo, bet prievartinio Hitlerio valdymo ir jo pradėto
pasaulinio karo pasekmė. Tačiau ar to meto vaikai galėjo
šitai suprasti?

55
 1945 metų sausį karo baisybės pasiekia ir Kionigsberge
gyvenančią Evą Briskom, dabar jau dvylikametę. Mama ra­
gina Evą ir jos jaunesniuosius brolius ir seseris - Manfredą,
Reinhardą, Siegfriedą, Giselą, Rudį ir Sabinę - kuo greičiau
palikti namus. Reikia bėgti - nedelsiant. Per ledą ir sniegą
mama tempia rogutes, tikėdamasi išgelbėti būtiniausius
daiktus. Gatvėse knibždėte knibžda pabėgėlių; žmonės vis
nustumiami į gatvės pakraštį, kad pro begalines minias ga­
lėtų pravažiuoti pirmenybę turintys kariniai automobiliai.
Nejausdama kojų Eva klampoja greta mamos. Šiai ne­
užtenka rankų mažyliams. Jie paeiliui gali paėjėti, įsikibę į
laisvąją ranką. Dar niekada gyvenime Evai neteko eiti taip
toli. Jai tai šalta, tai karšta, ji visąlaik pavargusi ir alkana.
Šeima netoli tenusigauna. Po dviejų dienų kelionės
pėsčiomis pabėgėlius už Kionigsbergo pasiveja Raudo­
noji armija ir ima varyti pirmyn. Aiman! Juos lenkia rusų
karinis sunkvežimis, penkiametis Siegfriedas išsigandęs
netenka pusiausvyros ir nusirita po sunkvežimio ratais.
Žūva vietoje. Šeimą ištinka šokas, sunkvežimis nuvažiuoja,
niekas nesustoja padėti suakmenėjusiai motinai. Pirmoji
atsitokėja Eva, suvynioja broliuką į antklodę ir paguldo
ant rogučių - jie privalo eiti toliau. Nėra nė kalbos, kad
galėtų čia palaidoti vaiką. Žemė įšalusi, daug sniego. Visą
laiką girdėti pabūklų griausmas ir žemai skrendančių lėk­
tuvų ūžesys. Kareiviai negailestingai gena juos laukais ir
keliukais per sustingusį žiemos kraštovaizdį. Žingsnis po
žingsnio, ir štai visi vaikai lieka be batų. Po kelių dienų
pabėgėliai pasiekia kaimą ir čia didelėje daržinėje sugula
į šiaudus. Mažyliai verkia, kol užmiega. Netoliese esan­
čiame miškelyje Eva su mama paguldo Siegfriedą į apleistą
apkasą amžino poilsio. Be kastuvo, lopetos ar kokio kito
įnagio - neturi kitos išeities, kaip tik plikomis rankomis iš
bėdos užkapstyti kūnelį sniegu ir žemėmis. Eva ir šiandien
negali to prisiminti neapsipildama ašaromis.

56
 Kitą vakarą juos kaip gyvulius suvaro į tvartą be stogo.
Žemė nuklota šiaudais, žmonės į juos įsirausią, tikėdamiesi
truputį sušilti. Ryte pabudusi Eva kurį laiką galvoja atsidū­
rusi danguje. Pasnigo, jie guli baltuose pataluose. Ko gero,
kančios baigėsi. Taip turėtų atrodyti rojus, mintija Eva. Gal
ji naktį numirė, ir dabar ją globos angelai? Tačiau vaiką ne­
gailestingai greitai vėl įsiurbia tikrovė. Gurguolė rikiuojasi
ir traukia toliau.
Begaliniame kelyje jie nuolat regi lavonus. Ant medžių
kabantys pakaruokliai siūbuoja vėjyje kaip marionetės. Pa­
kelės grioviuose guli krauju permirkę civiliai. Eva niekaip
nepripranta prie šitų vaizdų. Tolumoje jie dažnai mato
vokiečių kareivius ir karštai tikisi būti išgelbėti. Kartą Eva
nusiriša nuo galvos skarelę ir pamojuoja. Prie jų tučtuojau
prišoka rusų kareivis ir šiurkščiai griebia Evą už rankos.
Ją užstoja mama. Mama per daug gerai žino, nuo ko reikia
saugoti dukterį. Ją pačią raudonarmiečiai išprievartavo jau
kelis kartus. Po to ji vis parsivilkdavo pas vaikus ir kitą
rytą traukdavo su jais toliau. Šįsyk kareivis palieka Evą
ramybėje.
Vieną kartą jie kelioms dienoms įsikuria apleistoje vals­
tiečių troboje. Aplinkiniuose laukuose Eva parenka sušalu­
sių bulvių. Juodut juodutėlių. Jos atšildomos ant geležinės
krosnelės mažoje virtuvėlėje, paskui sutrinamos, kad būtų
galima iškepti be keptuvės kaip bulvinius blynus.
Rudis, niekaip nesuprantantis, kodėl jie kasdien valandų
valandas klampoja per šaltį, visą laiką kartoja tą patį: „Ne­
noriu mirti, bet esu toks pavargęs, kad noriu mirti. Aš ne­
noriu mirti, bet esu toks alkanas!" Mama apimta nevilties
ir nuolat verkia. „Vaikeli, ką man daryti? - šaukia ji. - Juk
aš nieko negaliu pakeisti. Nieko negalime nusipirkti, juk
nieko nėra."
Rudis dar kiek painkščia, o paskui miršta, paprasčiausiai
užmiega. „Užmigus" ir mažajam Manfredui, Eva puola į

57
juodžiausią neviltį. „Su juo mirė ir dalelė manęs, - sako ji
šiandien. - Jis gulėjo, o aš laikiau jį už rankos. Nenorėjau,
kad išeitų. Jis baisiai nusilpo nuo bado ir šalčio. Juk jie buvo
dar visai maži, o aš buvau vyriausia." Lieka kaltės jausmas,
kad pati tą metą išgyveno. Kai nuo šiltinės miršta Sabinė,
Eva palūžta. Gal mirtis - tai išganymas, nuoširdžiai viliasi ji.
Eva nežino, kiek laiko truko ta odisėja. Pasiekusios Po-
valkeno kaimą Vakarų Prūsijoje jos gali laikinai apsistoti.
Valgyti ir čia nieko nėra. Eva eina ieškoti dilgėlių, lapų ir
žievių - iš jų mama ant laužo verda skystą sriubą. Jos liko
trise: Eva, mama ir dešimtmetė Gisela.
Devynmetė Christel Nitsch iš Gros Šionau Gerdaueno
apskrityje - jauniausia iš vienuolikos vaikų. Dvi jos seserys
ištekėjusios. Vyriausiasis brolis Albertas dar 1944-aisiais
žuvo Rusijoje. Tėvas dirba prie valstybinio geležinkelio
Pilau, smarkiai geria ir net savaitgaliais neaplanko šeimos.
Palikta likimo valiai motina neišmano ko griebtis ir arti­
nantis Raudonajai armijai jaučiasi kaip suparalyžiuota.
Pirmasis kaimą palieka kaimynas Mischkė su šeima.
Mitrus valstietis pasikinko į roges geriausius arklius, su­
sikrauna visą mantą... ir staiga susiduria su nenumatyta
kliūtimi. Jo senutė motina nė nemano palikti ūkio, kuriame
pragyveno visą gyvenimą. Mischkė įtikinėja ją iki pasku­
tinės minutės - veltui. Be motinos, ūkyje lieka dar du seni
paliegę kuinai ir iškleręs čigoniškas vežimas.
Kelioms šeimoms, tarp jų ir Christel motinai su ma­
žiausiais vaikais, tai galimybė pabėgti. Pagaliau šešiolika
žmonių leidžiasi į nežinią. Suaugusieji eina pėsčiomis,
nes arkliai per silpni, kad visus patrauktų. Christel, kaip
mažiausiajai, leidžiama sėdėti vežime. Kaip ir visi vaikai, ji
aptūlota keliais sluoksniais drabužių, tad vos gali pajudėti.
Jai tai didžiulis nuotykis. Visą dieną keliavę, jie pasiekia
apleistą sodybą. Arkliai nuvaryti, jiems būtina pailsėti.

58
Sodyba palikta neseniai ir labai skubiai. Tvarte stovi karvės
ir kiaulės, kamaroje esama maisto atsargų, taigi keliau­
ninkų grupelė bent šį vakarą aprūpinta. Menka paguoda,
nes jau kitą rytą reikia traukti toliau. Kelias pilnas pabėgė­
lių; grioviuose voliojasi ne tik antklodės, vežimaičiai ir dvi­
račiai, bet ir tįso kritę arkliai. Net Christel pamažu suvokia
rūstų padėties rimtumą. Jau nebežino, kiek dienų keliauja.
O tada žmonės vienas per kitą ima garsiai rėkti kažką ne­
suprantamo: „Rusai ateina!" Kažin ką tai galėtų reikšti?
Kai kareiviai mėgina atskirti vaikus nuo motinų, tie
deda į kojas; bet kareiviai ne itin stengiasi sugauti ma­
žuosius, jiems labiau rūpi vyresnėliai. Iš saugaus atstumo
Christel stebi, kaip kareiviai šiurkščiai juos nusitempia. Ji
dar nežino: jos brolis ir sesuo galiausiai atsidurs darbo la­
geryje Sibire. Christel jų daugiau niekada nebeišvys.
Mama iš paskutiniųjų gina mažylius. Raudonarmie­
čiams primeluoja, neva vaikai serga šiltine. Apgaulė pa­
vyksta, ir šeima laikinai paliekama ramybėje, nors kurį
laiką negali keliauti toliau. Maisto atsargos netrukus bai­
giasi, tad vaikai renka viską, ką randa gamtoje, įskaitant
varles ir sraiges. Iš nevilties medžioja kates ir šunis. Praėjus
geram pusmečiui nuo išvykimo mama miršta nuo bado ir
išsekimo.
O štai devynmečio Lotharo Wegnerio šeimai bėgti at­
rodo per daug pavojinga, jie verčiau kenčia Kionigsberge.
Per 1944-ųjų Kalėdas šeima susiburia paskutinį kartą. Ke­
lioms dienoms grįžta net tėvas. Tarsi nujausdami būsimą
nedalią suaugusieji padaro šeimos nuotrauką. Horstas,
vyresnysis brolis, yra šešiolikmetis ir paimamas į priešlėk­
tuvinės gynybos padėjėjus*. 1945 metų pradžioje padėtis
Priešlėktuvinės gynybos padėjėjai (Flakhelfer) - jaunuoliai, kurie
nuo 1943 m. turėjo tarnauti karinių oro pajėgų ir karinio laivyno
priešlėktuvinės gynybos pagalbinėse dalyse.

59
Kionigsberge vis slogesnė; tą jaučia ir Lotharas. Sritis seniai
atkirsta nuo Vokietijos; trūksta būtiniausių dalykų. Kai
kurie kaimynai sėda į laivus, turinčius evakuoti pabėgė­
lius. Tačiau sovietų karinės oro pajėgos atakuoja visus pa­
siekiamus civilinius objektus.
Niekas nežino, kur tyko mirtis - apgultame mieste ar jū­
roje. Lotharo mamos nuomone, šeimai saugiau priešlėktu­
vinėje slėptuvėje. Bet tik nedaugelis moterų, vaikų ir senių
galvoja panašiai. Kionigsbergas virto vaiduoklių miestu.
1945-ųjų balandį Lotharas su mama, sesute Ingrid ir pa­
silikusiais kaimynais vėl kiūto rūsyje. Visi apimti baimės.
Merginos ir jaunos moterys visaip darkosi: išsitepa plau­
kus purvinu vandeniu, veidą išsiterlioja suodžiais, - daro
viską, kad atrodytų kuo bjauresnės ir atstumiančios. Lotha­
ras nesupranta, kodėl jos taip elgiasi. Girdėti, kaip gatvėje
kalena kulkosvaidžiai, sproginėja granatos ir artilerijos
sviediniai. Kurtina tankų vikšrų žvangėjimas. Staiga rūsio
durys atplėšiamos, į vidų įsiveržia jauni raudonarmiečiai
su šautuvais rankose ir visus išvaro laukan. Kareivių iš­
vaizda bauginanti.
Vis dėlto iš pradžių atrodo, kad suaugusieji baiminosi
be reikalo. Žmonės į lauką išvedami pamažu, kone man­
dagiai. Keli vaikinai pavėdėjami į šalį, Lotharas gali likti
su mama ir sesute. Jiems paaiškinama, jog bus išvesti iš
miesto, nes čia vyksią dar žiauresni mūšiai. Kolona pės­
čiomis patraukia į užmiestį, o sutemus apsistoja kažkokio
dvaro daržinėje. Lotharas išsekęs, mama ir sesutė taip
pat vos pajuda. Mama drąsina vaikus, o Lotharui darosi
vis baisiau. Gal rusai dabar juos sušaudys? Bet kodėl jie
to nepadarė iš karto? Tačiau Lotharas privalo būti narsus
berniukas - tai atsisveikindamas pažadėjo tėčiui. Jis rei­
kalingas mamai ir sesutei, tad ryja be paliovos plūstančias
ašaras.

60
 Ateinančią naktį Lotharas išgyvena dar niekada ne­
patirtą siaubą. Ir niekada nepatirtą visiško bejėgiškumo
jausmą. Mato, kaip kareiviai moterims ir merginoms plėšia
nuo kūno drabužius, parsiverčia jas ant žemės ir įsiskver­
bia joms tarp kojų. Girdi, kaip mama kenčia ir meldžia pa­
galbos, bet niekuo negali padėti. Tą naktį baigiasi Lotharo
vaikystė.
Rytą neįprastai tylu. Jokių mūšių, jokio pabūklų
griausmo. Aplink daržinę slampinėja vos keli kareiviai,
rodo išniekintoms moterims, jog jos galinčios eiti. Tačiau
grįžti nėra kur. Vos pasiekus miesto pakraštį, Lotharas
mato, kad visi gyvenamieji namai nusiaubti. Langų stiklai
išdaužyti, pro vaiduokliškas angas plaikstosi sudraskytos
užuolaidos, sodeliuose mėtosi baldai ir porceliano šukės.
Vedina vaikais mama tylomis skuba gatvėmis. Visur tas
pats tragiškas vaizdas. Pagaliau jie atsiduria savo bute.
Lotharas suklinka: viskas suniokota ir išplėšta, antklodės
supjaustytos. Vėjyje lyg tirštos snaigės po kambarį sūku­
riuoja plunksnos. Per ateinančius mėnesius iš šeimos narių
išgyvens tik vienas - Lotharas.
1944 metų spalį Liesbeth Dejok šeimą Elchnyderunge
pasiekia žinia, esą jie turi evakuotis. Padėties rimtumą
Liesbeth suvokia tik tada, kai tėvai su kaimynais pradeda
skersti kiaules ir krauti atsargas kelionei. Karvės palieka­
mos ganykloje. Į trylikametės klausimą, kas gi jas melš,
tėvas susirūpinęs tik suraukia kaktą. Liesbeth jaučia, jog
jam plyšta širdis, kad turi palikti galvijus, vištas, šunis ir
kates. Bulves nusikasė tik praėjusią savaitę ir suvertė į kau­
pus, tokias kūgio formos krūvas. Ojavai dar nė nekulti...
Reikia skubėti - šeima tą supranta vėliausiai tada, kai
pro juos einančiame kelyje vis daugėja pabėgėlių gurguo­
lių. Tai regiono ūkininkai. Kiek akys užmato - žmonės,

61
arkliai ir vežimai. Tvyro nerimas. Kur pasukti? Į Heiligen-
beilį ar Kionigsbergą? Po kelių dienų kelionės Liesbeth su
šeima atsiduria Zamlande - pajūryje prie Noikūreno. Kai
kurios šeimos mėgina gelbėtis traukdamos per užšalusias
marias, tačiau daugelis įlūžta; Dejokus kasdien pasiekia
siaubingos žinios apie pabėgėlių žūtį. Vienintelis žinių šal­
tinis - kitų pasakojimai.
Liesbeth šeima apsistoja viename iš tuščių namų - šeimi­
ninkai, matyt, jau seniai pasipustė padus. Tenjie glaudžiasi
1944-ųjų pabaigoje ir 1945-ųjų pradžioje: tėvas, motina,
seserys ir jauniausiasis brolis. Tėvas, pagyvenęs žmogus,
daugiau nebenori bėgti. „Ojei rusai ir ateis - na ir kas? Juk
ir jie žmonės", - bando raminti šeimą.
Vasarį valdžia vėl ragina trauktis ten, kur saugu. Šįsyk
jie turi vykti į vieną iš uostų, kur jų esą laukia laivai,
nuplukdysiantys į Reichą. Vis dėlto tėvas užsispiria bet
kokiomis aplinkybėmis likti Rytprūsiuose. Įžengus Rau­
donajai armijai, kareiviai plėšia pabėgėlių mantą. Liesbeth
pašiurpusi. Kai kurie vyrai „karo grobio" prisikimšo pilnas
kišenes, net siūlės braška. „Uri, uri!.." - be perstogės rėkia
jie ir atiminėja iš vyrų laikrodžius, iš moterų - papuošalus.
Šeima atsiperka išgąsčiu, tik Liesbeth sesuo netenka su­
tuoktuvių žiedo. Juos paleidžia, siunčia atgalios - į Elchny-
derungą.
Keliaudami namo jie iriasi prieš beveik neįveikiamą
srautą, plūstantį priešinga kryptimi. Visą laiką susiduria su
pabėgėlių gurguolėmis; apie įsiveržusius rusus žmonės pa­
sakoja siaubingas istorijas. Tačiau jie iki paskutinės akimir­
kos viliasi, kad namie viskas vėl bus kaip ir anksčiau. Tai,
kas jų laukia, pranoksta baisiausius būgštavimus. Liesbeth
jau iš tolo mato, kad kaimas užlietas. Pralaužtas pylimas,
tad Nemunas nesulaikomai teka į žemumą. Viskas nu­
siaubta, Dejokų namai išgrobstyti taip, kad nė antklodžių
nelikę. Visada gausiai gėrybių prikimštos šeimos kamaros

62
dabar tuščios, dingęs net paskutinis marinuotų daržovių
stiklainis.
Nedaug gyventojų grįžo į kaimą. Visur įkurdinti karei­
viai. Kai virš žemumos nusileidžia sutemos, jie pasiima
moteris - kiekvieną vakarą vyksta dramatiškos scenos,
kiaurą naktį kaime aidi žaginamų moterų klyksmai ir mal­
davimai, taip pat rusų užstalės dainos ir apsvaigusių nuo
pergalės kareivių šūkalojimas.
Liesbeth kartu su kitomis moterimis naktį slepiasi Ne­
muno melduose. Meldyne jos laiko senus luotus ir miegoti
plaukia į tankmę.
Dienomis ji, kaip ir visi kaimo gyventojai, dirba vado­
vaujama raudonarmiečių. Apleistose sodybose į karutį
renka šienšakes, kastuvus, kirvius ir pjūklus ir gabena į
komendantūrą kaime. Už tai atlyginama kriaukšle duonos
arba šlakeliu sriubos. Tėvas jau per silpnas dirbti, todėl
maisto negauna. Liesbeth, jos seserys ir motina dalinasi su
juo savo trupiniais. Tamsos prieglobstyje sesuo rausiasi po
okupantų atliekas, ieškodama ko nors valgomo, o Liesbeth
per dienas sriubai renka neprinokusias uogas, rūgštynes ir
dilgėles.
Netrukus visi pasiligoja. Tėvas suserga šiltine, nuo už­
teršto vandens visa šeima gauna cholerą. Praėjus mėnesiui
po grįžimo į žemumą, tėvas miršta.
Niekas kaime nežino, karas čia ar taika. Tačiau vieną
dieną sulaukiama aiškaus ženklo: rusai džiaugsmingai
šaudo į orą ir šaukia: „Karas kaput, karas kaput!" Vis dėlto
Liesbeth neturi kuo džiaugtis. Niekas iš šeimos narių nebe­
įstengia dirbti, todėl jie visiškai negauna maisto produktų.
Nors mirk, ir kančių pabaiga jau ne už kalnų. Po kelių
dienų mama apalpsta. Kitą rytą ji miršta. Liesbeth keturio­
likos.

63
 Paskutiniais karo metais kai kurioms šeimoms pavyko iš
Rytprūsių pabėgti į Vakarus. Regis, jie išvengė blogiausios
lemties. Tačiau daugelis jų nepajėgė susitaikyti su gimtinės
netektimi. Karo pabaiga jiems reiškė viltį grįžti namo.
Pokario sugrįžėlių judėjimas iki šiol mažai tyrinėtas,
vargu ar esama patikimų skaičių. Tikra yra tai, kad 1945
metų pavasarį ir vasarą labai daug pabėgėlių šeimų iš lai­
kinų priebėgų Tiuringijoje, Saksonijoje, Berlyne ir kitur lei­
dosi atgal į Rytprūsius, kur sprukdami buvo palikę namus
ir turtą. Sąjungininkai šį sumanymą toleravo, o gal net ska­
tino. Paskutinis oficialus traukinys iš Langenzalcos Vidurio
Vokietijoje į Rytprūsius išvyko 1945 m. liepos 17 d. - kažin
ar atsitiktinai kaip tik tą dieną Potsdame prasidėjo nugalė­
tojų konferencija dėl nugalėtosios Vokietijos likimo.
Potsdamo konferencijoje, vykusioje 1945 metų liepos
17 - rugpjūčio 2 dienomis, trys Antrąjį pasaulinį karą lai­
mėjusios šalys (Prancūzija sprendimams pritarė vėliau)
susitarė dėl penkių politinių principų, taikytinų Vokietijai:
demilitarizacija, denacifikacija, decentralizacija, demonta­
vimas ir demokratizavimas. Be to, buvo nutarta iki taikos
sutarties pasirašymo vokiečių sritis į rytus nuo Oderio ir
Lužicos Nisos (Neisės) perduoti administruoti Lenkijai ir
Sovietų Sąjungai, o tenykščius gyventojus, kaip ir vokie­
čius iš Čekoslovakijos ir Vengrijos, iškeldinti per „tvar­
kingą ir humanišką transferą". Galutiniai sprendimai dėl
Vokietijos ateities pirmaisiais pokario metais dar nebuvo
priimti, tačiau Sovietų Sąjungos ir Lenkijos teritorinės
pretenzijos kaip ilgalaikis atlygis už patirtą žalą pasirodė
neatremiamos.
Žmonėms, 1945 metų vasarą grįžtantiems į savo namus
Rytuose, nulinė valanda reiškė naujos pradžios viltį, karo
žaizdų užgydymą. Jie nė nenutuokė, kad leidžiasi į pražūtį.

64
 Tai pasakytina ir apie Gerhardą Heimą, Bemhardą
Kiefilingą ir Ritą Elm. Jie visi kilę iš vaizdingojo Gerdau-
eno, kurį prieš penkis šimtus metų įkūrė Vokiečių riterių
ordinas. Ordino bažnyčios prieglobstyje trijulė metų metus
žaidė slėpynių, Banktino tvenkinyje žvejojo, o turgaus aikš­
tėje už kioskelių dalinosi intymiomis paslaptimis. Bėgimas
atėmė iš jų vaikystės idilę. Juo stipresnis prarastojo rojaus
troškimas.
Kai 1944 metų rudenį su mama ir sesute Hilde turi pa­
likti namus Gerdauene, Gerhardas Heimas yra devynerių.
Tėvas nuo 1942-ųjų kariauja. Nuo rugpjūčio Sąjungininkai
bombarduoja net Kionigsbergą. Senelis, dirbantis Reicho
geležinkelio tarnyboje, visai giminei suorganizuoja vagoną,
kuriuo jie bus nuvežti į Berlyną. Jis pats privalo dirbti,
todėl pasilieka. Viskas, ko jie negali pasiimti, ypač nepa­
rankūs daiktai, tokie kaip stiklas ir porcelianas, užkasama
gilioje duobėje už namo, kad vėliau būtų galima išsikasti.
Šeima dvi paras važiuoja į vakarus, bet netikėtai patenka
į smarkų bombardavimą. Visi strimgalviais puola iš trau­
kinio. Mama dar sumoja pasičiupti vieną lagaminą. Virš
jų žemai sukant ratus lėktuvams, trijulė kelis kilometrus
kulniuoja apšerkšnijusiomis ražienomis, kol vėl pasiekia
geležinkelį. Jų laimei, ten laukia kitas traukinys, taip pat
važiuojantis Berlyno kryptimi. Mama susodina vaikus
į vagoną. Pati veržiasi į nuvažiavusį nuo bėgių traukinį
pasiimti lagaminų su paskutiniais jiems likusiais daiktais.
Gerhardas per daug pavargęs, kad protestuotų. Mama
grįžta, bet traukinys pajuda, nespėjus jai įlipti. Vaikai pa­
šiurpę, ima rėkti iš visos gerklės. Du vokiečių kareiviai ryž­
tingai iššoka iš riedančio traukinio ir paskutinę akimirką
padeda mamai į jį įsiropšti. Atvykusi į Berlyną šeima iki

65
karo pabaigos lieka sostinėje. Bet vos ginklams nutilus ima
planuoti grįžimą į gimtinę. Gal tėvas sugebėjo parsigauti
namo ir jų laukia?
Kadangi keleiviniai traukiniai į Rytus nebevažiuoja, Ger­
hardo šeima kartu su močiute ir teta patraukia pėsčiomis.
Be dėvimų drabužių, daugiau vargu ar ką pasiimsi. Jie eina
savaičių savaites.
Pagaliau parėję į Gerdaueną tėvo neranda nė ženklo.
Užtat jų name jau gyvena lenkų šeima; ji užtrenkia sugrį-
žėliams duris.
Kas vyko paskui, Gerhardas ir po šiai dienai prisimena
kaip per rūką. Tų mėnesių prisiminimai per daug baisūs. Iš
pradžių miršta močiutė, paskui - vos aštuoniolikos sulau­
kusi mamos sesuo. Badas 1945-1946 metų žiemą galiausiai
nusineša ir mamos gyvybę. Gerhardas su sesute ūmai lieka
vieni.
1945-ųjų sausį Gerdaueną palieka ir septynmetis Bem-
hardas su mama ir dvejais metais jaunesne sesute Ilse. Rau­
donoji armija prie pat miesto, ir šeimai pavyksta ištrūkti
paskutinę akimirką.
Dėl viso pikto mama abiem vaikams užkabina iš kar­
tono iškirptas lenteles. Jose užrašo vaiko vardą, pavardę ir
asmeninius duomenis, o kitoje pusėje priklijuoja lapelį su
maldele ir Išganytojo paveikslėliu.
Tačiau kur jiems važiuoti? Dar įmanoma evakuacija
Baltijos jūra, taigi jie, kaip ir daugelis kitų, leidžiasi į var­
ginančią kelionę į Pilau, iš kur plaukia laivai į Vokietiją.
Vasario 9-ąją pagaliau pasiekia uostą. Bemhardas su mama
ir Ilse grumdosi spūstyje krantinėje. Jie nori patekti į laivą
„General Steuben", turintį plaukti Kylio kryptimi. Mama
taip stipriai laiko juos už rankos, kad net skauda. Tačiau
Bemhardas nesiskundžia. Nors spūstis ir baugina, bet
dar baisiau pagalvoti, kad dabar jis galėtų pasimesti nuo

66
mamos. Didžiulis baltas laivas atrodo pasiekiamas ranka,
bet tada per minią nuvilnija murmesys. Įlaipinimas baig­
tas, laivas perpildytas. Ilsė ima žliumbti, mama, rodos, irgi
tuoj pravirks. Vis dėlto jiems pasiseka. Netrukus juos pri-
N/

ima į lydinčią valtį, kuri taip pat sausakimša. Šia valtimi jie
saugiai pasiekia Kylį - kitaip nei „General Steuben", kurį
naktį į vasario 10-ąjąnuskandina rusų torpeda.
Karo pabaigą sutinka prie Berlyno - tarytum košmare.
Dangus virš miesto kasnakt raudonas, Berlynas dega. 1945
metų gegužę rusų tankai atvažiuoja ir į tą mažą miestuką,
kuriame glaudžiasi Bemhardas su mama ir Ilse. Todėl
Bemhardas niekaip neįstengia suprasti, kas yra taika.
Tačiau mama, regis, vis labiau atsipalaiduoja. Nuotaiką
pakelia žinia, kad galima grįžti į gimtinę. Jų laukia ilgas
kelias, tačiau jie nori grįžti į Gerdaueną - mama nedvejoja
nė sekundės.
Kelionė atgal sunkesnė, nei jie įsivaizdavo. Infrastruk­
tūra suardyta. Jie prasimuša ir su daugybe kitų sugrįžėlių
kaip zuikiai prekiniais traukiniais važiuoja į Rytus. Sun­
kiausia pakelti nuolatinį alkį, Bemhardas nepajėgia galvoti
apie nieką daugiau, tik apie maistą.
Kai pagaliau pasiekia Gerdaueną, Bemhardą apima gry­
nas siaubas. Mylimi namai visiškai nusiaubti. Nė vienas
daiktas nelikęs savo vietoje, langai išdaužyti, visur mėtosi
stiklo šukės. Kieme voliojasi sukulti veidrodžiai, sulaužyti
baldai, jauki svetainės sofa supjaustyta.
Bute dabar gyvenantys rusai juos šiurkščiai iškeikia ir
nė neketina įleisti vidun. Į neviltį puolusi mama su abiem
vaikais traukia, kur akys veda, kol galiausiai prisiglaudžia
apleistame name.
Kad per dieną gautų skurdų duonos ir sriubos da­
vinį, mama kaime dirba Raudonajai armijai. Gaunamais
trupiniais dalinasi su vaikais. Netrukus nuo išsekimo
susmunka. Iš jos likę vieni kaulai, pilvas išsipūtęs. Vaikai

67
šaukštu pila jai į bumą vandenį. Tačiau po dviejų dienų ji
miršta.
Bemhardas neišmano, ką daryti su negyva mama. Porą
dienų palieka ją gulėti lovoje, o sesutė verkdama atsigula
šalia jos ir atsisako keltis. Netrukus vieną rytą nebepa­
bunda ir ji.
1945 metų vasarį apsigalvoja iš Elembrucho Gerdaueno
apskrityje bėganti dvylikametės Ruth Deskės šeima. Ruth,
jos sesutė Helga bei broliukai Siegfriedas ir Karlas Heinzas
su mama Pilau gali sėsti į vieną iš gyventojus evakuojančių
laivų. Bet tada jiems tektų palikti tolėliau Zamlande gy­
venančią močiutę. Tėvas, kariavęs Sovietų Sąjungoje, nuo
1944-ųjų laikomas dingusiu be žinios, tad šeima nenori
patirti dar vienos netekties ir į laivą nesėda.
O gegužę šeima leidžiasi atgal į Elembruchą. Pasiligoju­
sią močiutę ir vos dvejų metukų Karlą Heinzą pakaitomis
veža rastu karučiu. Keliauja tris savaites. Pakeliui vis su­
siduria su raudonarmiečiais, kurie bjauriai su jais elgiasi
ir žagina motiną. Valgyti beveik nėra ko, tačiau jie vargais
negalais pasiekia namus.
Jų sodyba užimta msų. Šiaip ar taip, jie gali įsikurti
gretimame sklype ir iš karto imasi sodo darbų. Taip pra­
traukia vasarą ir, nepaisydami visų praradimų, tiki nauja
pradžia. Spalio pabaigoje šios viltys sudūžta. Rusų karei­
viai be jokio įspėjimo vos per pusvalandį išveja gyvento­
jus iš kaimo ir nuvaro į netoliese esantį Nordenburgą. To
priežastis - nauja siena tarp Lenkijos ir Sovietų Sąjungos.
Viskas vyksta taip ūmai ir brutaliai, kad ant patalo gulinti
močiutė paliekama.
Rytojaus dieną Ruth, jos mama ir viena kaimynė grįžta
į Elembruchą. Trijulė ketina pasiimti ligonę. Tačiau namo,
kuriame dar vakar gyventa, vaizdas atima žadą. Durys ir
langai plačiai atlapoti, visur šukės, galiausiai miegamajame

68
jos randa lovoje tįsantį močiutės kūną, o šalia ant grindų
mėtosi nukirsta galva.
Moterys ir mergaitė įveikia siaubą ir alpulį, nes reikia
bent jau sode palaidoti sudarkytą lavoną. Staiga iš kažkur
atjoja du jauni rusai ir užpuola mamą ir kaimynę. Trumpai
apkirptą ir kelnėtą Ruth jie palaiko berniuku ir nekreipia
į ją dėmesio. Ruth priversta bejėgiškai stebėti, kaip vėl
žaginama mama. Paskui kareiviai moteris išvaro. Negyva
močiutė nepalaidota lieka gėlių darželyje.
Septynmetė Rita Elm 1945 metų rudenį jau praradusi
didesnę dalį šeimos. Tėvas krito. Rita niekaip nesupranta,
kodėl jis daugiau niekada nesugrįš, nors tik parkrito.
1944-ųjų pabaigoje bėgant iš Rytprūsių mirė jos sesutė ir
broliukas, vos aštuonių mėnesių dvynukai. Neaišku, nuo
šalčio ar iš bado. Rita prisimena juos kaip porcelianines
lėlytes, jų tobulus veidukus šiek tiek darkė tik pamėlyna­
vusios lūpos. Bet dabar jau stojo taika, visi siaubai, regis,
liko praeity.
Rita su mama grįžta pas senelius į nedidelį prie Gerdau-
eno esantį ūkelį, kurį prieš metus teko strimgalviais palikti.
Tačiau niekas nebėra, kaip buvę. Ne kartą apiplėšti ir sun­
kiai pasiligoję seneliai bauginančiai silpni.
Beveik neįmanoma gauti maisto produktų, sugriauta
visa krašto infrastruktūra. Mama neišmano, ko griebtis,
vienintelė išeitis - keliauti į Lietuvą mainikauti. Sako, ten
esama ne tik duonos, bet ir pyragų, pasakoja ji Ritai. Šis
sakinys giliai įsirėžia vaikui į sąmonę. Lietuva tampa sva­
jonių šalimi.
O kol kas mergaitė narsiai lieka su seneliais ir nuošir­
džiai jais rūpinasi. Per tą laiką mama bando surinkti iš
namų paskutinius rakandus ir iškeisti juos į maistą juo­
dojoje rinkoje kitapus sienos. Ji tris kartus leidžiasi į pavo­
jingą kelionę. Iš trečiosios negrįžta.

69
 1946 metų sausis. Rita savaičių savaites kiurkso su sene­
liais, iš vandens ir sušalusių šakų verda skystą srėbalą, ku­
riuo diena iš dienos girdo senelius. Pirmas miršta senelis.
Močiutė pabunda tik retkarčiais, yra apdujusi, nebeatsako
Ritos klausinėjama ir kamantinėjama, kada grįš mama.
Galiausiai mylima močiutė irgi numiršta. Rita užkloja sene­
lius paklode ir iškeliauja į Lietuvą ieškoti mamos.
 5. PALIKTI

Potsdamo konferencijos protokole užfiksuotas toks dia­

logas:
Churchillis: „Tik norėčiau užduoti vieną klausimą. Paste­
biu, kad čia vartojamas žodis „Vokietija". Ką dabar reiškia
„Vokietija"? Ar galima ją suprasti taip, kaip prieš karą?
<...>"
Trumanas: „1945-aisiaisji visko neteko. Faktiškai Vokietija
neegzistuoja. <...>"
Stalinas: „Man labai sunku pasakyti, kaip dabar reikėtų
suprasti sąvoką „Vokietija". Tai šalis, neturinti vyriau­
sybės, neturinti apibrėžtų sienų, nes mūsų daliniai sienų
nenustato. Vokietijaapskritai neturi jokių dalinių, įskaitant
pasienio dalinius, ji padalyta į okupacines zonas. O dabar
jūs bandote apibūdinti, kas yra Vokietija! Tai sutriuškinta
šalis."
Sutriuškinus Vokietiją, vokiečiams Rytprūsiuose taip
pat atėjo galas. O štai Sovietų Sąjungai tai buvo nauja
pradžia. Stalinas daug tikėjosi iš karo grobio. Rytų Prūsija

71
garantavo priėjimą prie Baltijos jūros ir neužšąlančius
uostus; turtingas kraštas, kitados buvęs Vokietijos grūdų
aruodas, regis, turėjo duoti papildomų pajamų. Tačiau
šturmuojant Rytprūsius į strateginius planus vargu ar
buvo atsižvelgta.
Dėl to kalta nuo 1943-iųjų skleidžiama neapykantos
propaganda, įsitvirtinusi sovietų kariškių galvose. Prūsija,
kaip tariama nacionalsocializmo citadelė, buvo supainiota
su Rytprūsiais, Kionigsbergas paverstas militarizmo ir
fašizmo simboliu. 1,67 milijono kareivių, užėmusių Rytų
Prūsiją, gerai įsiminė Generalinio štabo viršininko mar­
šalo Žukovo žodžius: „Atėjo laikas atsiskaityti su niekšais
vokiečių fašistais. Didi ir liepsninga mūsų neapykanta!
Neužmiršome supleškintų miestų ir kaimų. Prisimename
brolius ir seseris, motinas ir tėvus, žmonas ir vaikus,
kuriuos nukankino vokiečiai. Atkeršysime už visus, su­
degintus pragaro krosnyse, uždusintus dujų kamerose,
sušaudytus ir nukankintus. Atkeršysime už viską!"
Tačiau kerštas užgriuvo ne tuos, kurie buvo kalti dėl
karo, ne nacių vadovybę, ne SSbudelius ir politinius tūzus,
kurie seniai pasipustė padus, bet tą civilinių gyventojų
dalį, kuri buvo mažiausiai mobili: senius, moteris ir vaikus.
Jiems prasidėjo nesibaigiantis pokaris.
Į frontą rusai niekaip neperdavė žinios, kad Maskvai
labai rūpi iš esmės puikiai sutvarkytas regionas. Tad per
kelias savaites Raudonoji armija Rytprūsiuose sugriovė ne
vienos kartos statytus namus, suardė infrastruktūrą ir in­
žinerinius įrenginius - taigi ir civilizuoto gyvenimo pama­
tus. Nors naujieji valdovai regione ketino įdiegti sovietinę
politinę ir visuomeninę sistemą - sukurti naują regiono
tapatybę, konkretūs planai, kaip tai padaryti, dar tik buvo
palaipsniui sudarinėjami.

72
 Sugriauto Kionigsbergo gatvėse tebegulėjo nepalaidoti
lavonai, tarp jų klaidžiojo iš bado beveik išprotėję vokie­
čiai. Jie valgė šiukšles nuo grindinio: pavienius javų grūde­
lius, dvėsenas, dilgėles ir kiaulpienes. Elgetavo, atiminėjo
ir čia pat surydavo bet kokį maistą, prekiavo juodojoje rin­
koje. Negana to, Michaelis Wieckas rašo apie kanibalizmą:
„Gydytojai turguje siūlomą mėsą atpažino kaip žmogieną.
Taip pat buvo aptikta iš žmogienos pagamintų kukulių. O
paskui miesto griuvėsiuose rusai rado tikrą žmonių sker­
dyklą. Žmonės būdavo ten įviliojami ir nužudomi, o jų
mėsa, plaučiai ir širdis - realizuojami." Valdžios įstaigos
taip pat fiksuoja po karo pabaigos vykstančias baisybes.
Antai Bledau suimamos keturiasdešimtmetė motina ir jos
vyriausioji duktė. Motina iškepė savo septynmetės ir de­
vynmetės dukterų širdis, kepenis ir plaučius ir jais penkias
dienas maitino išbadėjusią dar gyvą dukterį. Valdžios įstai­
gos registruoja dešimtis tokių atvejų.
Kone metus karinė administracija vargo atkurdama
civilines struktūras, atsakingas, pavyzdžiui, ir už gyven­
tojų - bet kokios kilmės - aprūpinimą. Kartu iškilo kitas
opus klausimas: ar vokiečiai, kuriems juk reikia atiduoti
dalį turimų maisto produktų, turi būti iškeldinti? Mieste
neįsivaizduojamomis sąlygomis dar gyveno dešimtys tūks­
tančių vokiečių - žeminėse, griuvėsiuose ir rūsiuose. Nors
Rytprūsių valstiečiai 1944 metais nuėmė rekordiškai gausų
derlių, dabar viskas buvo išplėšta ir sunaikinta.
Taigi Raudonoji armija civiliniame sektoriuje ir prie
griuvėsių valymo galėjo įdarbinti apie 36 tūkstančius Kio­
nigsbergo gyventojų, bet už 12 valandų darbo jie per dieną
gaudavo tik 400 gramų duonos ir dubenėlį buzos. Sis men­
kas davinys priklausė tik tiems, kas dirba. 74 tūkstančiams
moterų, vaikų, senių ir karo invalidų maisto produktai
buvo tiesiogiai nepasiekiami.

73
 Tomis dienomis rusų milicijos generolas Trofimovas
užsienio reikalų ministrui Molotovui iš Kionigsbergo
pranešė: „Didelė vokiečių gyventojų dalis ekstremaliai
nusilpusi psichiškai ir visiškai neaprūpinama maisto pro­
duktais." Tačiau maisto produktų stigo ir sritį užėmusiems
rusų kareiviams.
1946 m. liepos 4 d. Kionigsbergas tapo Kaliningradu,
buvo pakeisti ir kiti pavadinimai: Memelio uostas tapo
Klaipėda, Insterburgas pervadintas į Cemiachovską, o
Tilzitas - į Sovetską. Ir Memelio upė, kurios pavadinimas
paminėtas pirmame „Vokiečių dainos" posme ir nuo Hoff-
manno von Fallerslebeno’ laikų įsitvirtinęs nacionalinėje
sąmonėje, gavo naują vardą - Nemunas.
Pagal naują sovietų tradiciją „Didžiajam tėvynės karui"
ir Kionigsbergo išvadavimui propaganda skyrė itin daug
dėmesio. Tačiau atvykusiems naujakuriams buvo sunku
jaustis kaliningradiečiais. Padėtis buvo per daug neaiški,
aprūpinimas strigo, tad daugelis atsuko Kaliningradui
nugarą. Per mažai buvo investuojama į atstatymą - prie­
šingai, atvykėliai matė, kaip jų akyse demontuojamos
gamyklos, laukuose ardomos drenažo sistemos, o plytos
tonomis vežamos į Maskvą.
Šiame naujame pasaulyje tikrai nebuvo vietos pasili-
kusiems Rytprūsių vaikams, juoba kad sovietai nenorėjo,
jog ką tik užkariautoje teritorijoje jiems kas nors primintų
vokiškas šaknis.
Ovilko vaikams gyvenimas skyla ne tiek į karą ir pokarį,
kiek į laiką su šeima ir laiką be artimųjų. Kai kurie šeimos
teikiamo saugumo netenka staiga - dažniausiai dėl ūmios
atskirties arba smurtinės mirties. Kiti išgyvena skausmingą
August Heinrich Hoffmann, žinomas kaip Hoffmann von
Fallersleben (1798-1874), - vokiečių germanistas, poetas, vokiečių
nacionalinio himno teksto („Vokiečių dainos“) autorius.

74
nesibaigiantį procesą: visi šeimos nariai vienas po kito už­
gęsta nuo bado, epidemijų ar ligų, kol galiausiai jie vienin­
teliai lieka gyvi.
Tačiau lemtingiausia visų šių vaikų patirtis 1945-1947
metais yra esminis apleistumo jausmas. Jie ir šiaip negali
tikėtis naujųjų šeimininkų paramos, tad juo blogiau, kad
beveik nesulaukia pagalbos ir iš likusių tautiečių.
Toks savotiškas vokiečių abejingumas ir šaltumas ne tik
savo aukoms, bet ir savo pačių situacijai ne sykį aprašytas
amžininkų tekstuose. Filosofė Hannah Arendt vertina taip:
„Tarp griuvėsių vokiečiai vienas kitam rašo atvirukus su
jau neegzistuojančių bažnyčių ir turgaus aikščių vaizdais.
O abejingumas, su kuriuo jie šmirinėja po griuvėsius, susi­
jęs su tuo, kad niekas negedi mirusiųjų <...>. Vis dėlto šitas
visuotinis nejautrumas, netgi akivaizdus beširdiškumas,
kuris kartais dangstomas sentimentalumu, yra tik labiau­
siai į akis krintantis išorinis simptomas giliai įsišaknijusio,
atkaklaus ir protarpiais brutalaus atsisakymo pažiūrėti į
akis tam, kas iš tiesų įvyko."
Kai vilko vaikai šiandien pasakoja savo biografijas, savo
ypatingą dalią paprastai nusako keturiais penkiais stereo­
tipiniais sakiniais, nerodydami jokių emocijų. Bet net ir
to daugumai klausytojų būna per daug, žmonės negali ir
nenori įsijausti į tokią lemtį. Po daugybės atstūmimo metų
vilko vaikams neįprasta, kad kažkas užsimoja kartu su jais
naršyti po gilesnius atminties klodus. Tai sudėtinga abiem
pusėms.
Lietuvoje ieškodama pėdsakų dėkoju likimui, suvedu­
siam mane su olandų fotografe Claudia Heinermann -
jautria kolege ir palydove. Kol susikaupusi klausausi ir
užrašinėju vilko vaikų pasakojimus, ji nuotraukose už­
fiksuoja šiandienines gyvenimo sąlygas, kamera tyrinėja
pasenusių žmonių veidus. Per gausybę susitikimų kartu

75
išgyvename žiaurios vienatvės ir desperatiškos baimės
akimirkas, iki šiol neduodančias ramybės to meto liudi­
ninkams. Paskui mudvi su Claudia dažniausiai tylėdamos
pasėdime automobilyje ir tik po valandėlės vėl galime va­
žiuoti arba kalbėtis.
Taip jaučiamės ir apsilankiusios pas Hildę Hom, šian­
dien gyvenančią Tauragėje. Ji gyvena mažoje geltonoje
kaimiškoje trobelėje, kitados priklausiusioje jos globėjams
lietuviams. Jos gyvenimą po šiai dienai ženklina apleis­
tumo jausmas. Jį dar sustiprina tai, kad prieš kelis mė­
nesius mirė jos vyras, vilko vaikas kaip ir ji - paskutinis
žmogus, iš tiesų supratęs, ką jai teko iškęsti.
Hildegard Horn iš Gerdaueno buvo ketverių, kai 1940
metais, sunkiai susirgusi šiltine, jos mamytė „nuėjo į
dangų". Hildė nesuvokia, kodėl ten turėtų būti gražu,
kaip jai nuolat tvirtina kunigas. Žino tik tai, kad be galo
jos ilgisi. Hildė - jauniausia iš keturių vaikų, bet baigiantis
karui gyvas tebėra tik dvejais metais vyresnis Helmutas.
Netrukus po žmonos mirties tėvas ima ieškoti paguodos
su kitomis moterimis ir nelabai rūpinasi gedinčiais vaikais.
Vieną dieną Hildė gauna naują mamą. Bent jau taip tą mo­
terį pristato tėvas. Mat jis pats turi eiti į karą. Tačiau iš tiesų
toji moteris toli gražu neatstoja motinos.
Net tėvui „naujoji mama" nėra ištikima. Mažoji Hildė
mato, kaip pas juos lankosi svetimi vyrai. O vieną dieną
pamotė dingsta; kartu su ja - ir brolis Helmutas. Hildė iš
kaimynų sužino, kad ta jauna moteris su vienu vermachto
kareiviu ketino važiuoti į Vokietiją. Kodėl kartu nepasiėmė
ir Hildės, ši gali tik spėlioti. Gal ji paprasčiausiai buvo per
maža, o gal per daug judri ir neklusni. Nūnai devynmetė
mergaitė lieka visiškai viena.
1945 metų sausio pabaigoje užėmę Gerdaueną, raudo­
narmiečiai plėšia visus namus. Iš Hildės taip pat atima

76
visus vertingesnius daiktus ir palieka baisiai išsigandusią
mergaitę nusiaubtame bute. Ji dienų dienas nedrįsta kelti
kojos į lauką, o ir pas ją niekas neužsuka pažiūrėti, kaip
laikosi.
Po nepavykusio bandymo pabėgti dvylikametė Eva
Briskom su mama ir jaunesne sesute Gisela apsistoja kaž­
kokiame kaimelyje Vakarų Prūsijoje. Jas apleido gyvybinės
jėgos. Per tą laiką visos susirgo šiltine, jų gyvybė kabo ant
plauko. „Gerasis Dieve, padaryk mane dievobaimingą,
kad patekčiau į dangų!" - tokią ir panašias maldas tylomis
kalba Eva. Alkis - kasdienybė, prisiminimas apie Poval-
keną - ištisinė karštligė, paženklinta nuolatinio nuovargio
ir išsekimo. Pradinį skausmą, nepakeliamus skrandžio
spazmus ir dieglius, pakeičia bukas nejautrumas. Vieną
rytą mama guli šalia Evos be gyvybės žymių - tik po kurio
laiko mergaitė supranta, kad naktį mama mirė. Dabar ji
turi atstoti motiną mažajai Giselai, kad abiem rastų išeitį iš
šios bemaž beviltiškos padėties.
Užėjus sovietiniams okupantams ir dėl nepakankamos
higienos karo sąlygomis regione prasideda epidemijos ir
ligos, kurios čia jau buvo laikomos išnaikintomis: cholera,
maliarija, šiltinė.
Trylikametis Gerhardas Gudovius 1946 metų pradžioje
suserga dėmėtąja šiltine. Kelias savaites gydomas Kionigs-
bergo Yorcko' karo ligoninėje, kur pacientai didelėse mie­
gamosiose salėse guli po du ar tris lovoje. Visi dieną naktį
šąla; šąla ir Gerhardas, kol galiausiai pasigauna pleuritą.
Vis dėlto jis tebeturi senelius, kurie kada tik galėdami jį
Johann David Ludwig Yorck von Wartenburg (1759-1830) -
grafas, prūsų generolas feldmaršalas, 1812 m. pasirašęs Tauragės
konvenciją.

77
lanko. Pro išdaužytus langus, pusiau su bėda užkamšytus
skudurais ir šlapiu kartonu, pučia ledinis vėjas. Dažnai į
miegamąsias sales prineša sniego, mažos geležinės kros­
nelės vos palaiko teigiamą temperatūrą, malkų ir anglių
trūksta. Šaltį kenčia ir personalas - gydytojai ir medicinos
seserys. Nuožvarbos jiems ant kojų, nuo šalčio pamėlynavę
pirštai - jokia retenybė. Vandenį tenka nešioti, vandentie­
kio vamzdžiai seniai užšalo ir susproginėjo. Reikalingas
vandens kiekis dažnai gaunamas tik iš sniego. Muilo jau
kadai kadės nėra.
Maisto vos užtenka gyvybei palaikyti. Pusryčiams - rie­
kelė duonos, pamirkyta ir pabarstyta žiupsneliu cukraus.
Kai nepavyksta gauti duonos ir cukraus, pusryčius gali
sudaryti du ledinukai. Pietums ir vakarienei būna skysta
vandeninga sriuba. Gerhardo būklė apgailėtina, tačiau se­
neliai neapleidžia savo numylėtinio. Išrašytas iš ligoninės
jis nepastovi ant kojų. Įsikabina seneliams į parankę, nors
jie neką stipresni už jį. Vieni kitus paramstydami pėsčiomis
nueina ilgą kelią iki namų - tramvajai sugriautame mieste
jau seniai nevažinėja.
Šeimą kankina alkis. Gretimo namo rūsyje Gerhardas
randa surogatinės kavos miltelių. Išverda juos vandenyje,
geria skystimą ir valgo nuosėdas. Bet senelis nepakelia šio
mišinio ir galiausiai miršta iš bado. Gerhardas ir močiutė
kurį laiką dar tveria. Gerhardas rausiasi šiukšlėse ir randa
bulvių lupenų, jas priklijuoja prie karštos ketaus krosnelės.
Kai lupenos nukrinta, jos iškepusios.
Penkiolikmetis Brunas Kleinas, taip pat gyvenantis
Kionigsberge, vieną 1945 metų rytą atsipeikėja iš alpulio:
skauda visą kūną, po akimi mėlynė, galva nusėta guzais.
Jis guli šaltoje ir drėgnoje sovietų komendantūros ka­
meroje. Iš pradžių nė nesusigaudo, kaip čionai pateko.
Pamažu atmintis sugrįžta. Su vienu pagyvenusiu lietuviu

78
jie įsitaisė nakvoti griuvėsiuose. Vos užmigusius juos pa­
žadino raudonarmiečiai ir, įrėmę į nugarą šautuvų vamz­
džius, garsiai rėkaudami nusivarė tardyti. Pasigesta mažo
rusų berniuko, ką jie apie tai žinantys? Brunas nežino
nieko, jis baisiai persigandęs. Lietuvis bando įtikinti karei­
vius paleisti Bruną. Jo pastangos bevaisės. Kelias dienas su
jais elgiamasi labai žiauriai, jie nuolat tardomi ir daužomi
šautuvų buožėmis. Brunas neabejoja: gyvas iš čia neištrūks.
Kai kameroje atsipeikėja iš alpulio, iš dešinės ausies teka
kraujas, pusė veido visai nejautri, jis nieko negirdi. Gerokai
po karo Brunui bus diagnozuotas prastai sugijęs kaukolės
lūžis, jis visą gyvenimą liks kurčias dešine ausimi. Rusų
berniukas per tą laiką atsiranda, ir sunkiai sužeistas Brunas
gali eiti savais keliais. Bet kurgi jam eiti? Motiną nuo jo
raudonarmiečiai atplėšė, užpuolę bunkerį, kuriame ji slė­
pėsi su kitomis moterimis ir vaikais. Dabar Brunas visiškai
vienas, apie motiną jis daugiau niekada nieko neišgirs.
Nors devynmetė Ursula Haak iš Tilzito-Ragnito ap­
skrities 1944 metų liepą priklauso prie tų, kurie evakuojasi
vieni iš pirmųjų, jos odisėja baigiasi tik kitais metais. Senas
kaimynas iš kumetyno bėgdamas paima ją, jos mamą ir
abu jaunesniuosius brolius Horstą ir VVilly'į. Pasikinko į
vežimaitį arklį ir leidžia mažyliams paeiliui sėdėti vežimai­
tyje. Tolumoje vis sproginėja bombos ir griaudėja artilerija,
rytuose naktimis raudonai žioruoja dangus - dega Tilzitas.
Pakelės grioviai pilni lavonų. Apsnigtuose laukuose
įklimpę nuo kelio nuvažiavę pabėgėlių vežimai. Jie taip pat
nuolat klimpsta, vos ne vos stumiasi į priekį. Dėl skubiai
lenkiančiųjų, dėl susidūrimų ir kareivių, beatodairiškai
bandančių apvažiuoti gurguoles, judėjimas dažnai sustoja.
Tuo tarpu vermachtas užtveria bėgantiems civiliams pa­
grindinius kelius ir geležinkelio linijas. Kadangi nuo Rau­
donosios armijos sprunka ir šimtai tūkstančių vokiečių

79
kareivių, jie stumia civilius į mažiau naudojamus kelius
ir neišvažiuojamus laukus - užuot padėję bėgančioms
motinoms, vaikams ir seniams. Gurguoles apšaudo žemai
skrendantys rusų lėktuvai; Ursulai pabėgimas jau seniai
virto košmaru. Paskui per bėglius tiesiogine žodžio prasme
persirita Raudonosios armijos tankai, traiškydami žmones,
arklius ir vežimus.
Pirmomis švelniomis 1945-ųjų pavasario dienomis bė­
gimas baigiasi. Sovietai ima varyti pabėgėlius į jų gim­
tuosius kaimus. Ursulą ir jos artimuosius kankina ne vien
alkis; ėjimą žiauria kankyne dar paverčia utėlės, egzema ir
edema. Jie nakvoja apleistuose valstiečių ūkiuose, griuvė­
siuose, o jei kitaip neišeina - pakelėse. Vieną naktį, jiems
prisiglaudus tuščioje sodyboje, sovietų kareiviai atplėšia
duris, čiumpa motiną ir vaikų akyse dreskia jai nuo kūno
drabužius. Vaikai rėkia ir klykia, bet kareiviai paprasčiau­
siai išmeta juos lauk ir visą naktį smaginasi su motina. Si
iš paskutiniųjų priešinasi, galiausiai kareiviai subado ją
peiliais, kad nutiltų. Kai prievartautojai ją palieka ir vai­
kai vėl gali įeiti vidun, mama jau be sąmonės. Paryčiais
devynmetės dukters ir jos broliukų akyse mama mirtinai
nukraujuoja. Vaikai apimti nevilties, nežino, ką daryti
toliau. Ursula, smarkiai šlubuojanti dėl ant kojos atsivė­
rusios žaizdos, stengiasi nuraminti broliukus. Jiems teks
palikti mamą. Atsisveikindami pievoje priskina gėlių ir
šiaip ne taip jomis apdangsto kūną. Tada Ursula užrakina
duris, paima maželius už rankos ir su jais patraukia Tilzito
pusėn - gimtinės link.
Dora Müller auga Kionigsberge pas senelius. Tai nėra
neįprasta pavainikei. Tėvo ji nepažįsta, mama kaip pa­
prasta žemės ūkio darbininkė triūsia pas vieną valstietį
užmiestyje. Seneliai kaip įmanydami stengiasi apsau­
goti mažylę nuo karo baisumų. Nuo mylimos anūkės iš

80
paskutiniųjų bando nuslėpti, kad vis labiau trūksta maisto
produktų. Didžiąją dalį savo davinio tylomis atiduoda jai.
1945 metų sausį griežtai normuojamų produktų jau nepa­
kanka visiems pasotinti. „Tau reikia augti, turi būti didelė
ir stipri", - sako senelis, alkanai dešimtmetei vėl atiduoda­
mas savo porciją duonos.
Galiausiai Dora vis dėlto suvokia, kodėl seneliai vis
labiau silpsta. Močiutė, visą gyvenimą buvusi optimistė,
dabar šneka mažai. Vieną rytą ji nebeatsikelia. Kambaryje
šalta, nes malkos pasibaigė. Senelis vargais negalais kli­
bikščiuoja po kambarį, kuriame abu senukai gyvena kartu
su anūke. Dora tyliai verkia. Jai baisu, ji nežino, ką daryti.
Kitą rytą pakirdusi abu senelius randa negyvus. Dvi paras
išbūna su jais, gulasi pas juos po antklode, tikėdamasi ste­
buklo. Tačiau seneliai nebenubunda. Kai trečią dieną Dorą
randa kaimynė, šioji taip sustirusi, kad ašaros prišalusios
jai prie veido.
Po poros dienų kaimynė nugabena Dorą į kaimą moti­
nai. Motinai, lig šiol vaiką mačiusiai vos kelis kartus. Žinią
apie tėvų mirtį trisdešimtmetė moteris sutinka be emocijų,
o prižiūrėti pasirodžiusią dukterį, regis, bus ne jos jėgoms.
Kurį laiką Dora dirba ūkyje ranka rankon su mama. Bet
mama suserga džiova ir netrukus miršta. Nūnai Dora vi­
siška našlaitė.
1946-1947 metų žiemą išsenka Gerhardo Gudoviaus
močiutės jėgos. Sausio pradžioje raudonarmiečiai kaimy­
nystėje švenčia stačiatikių Kalėdas ir pjauna žąsis. Ger­
hardas iš saugaus atstumo stebi puotą. Jis tikisi kaulų, o
gal ir kokių likučių. Jį išvydę kareiviai demonstratyviai
apšlapina už barako suverstą atliekų krūvą. Kai vyrai
vėl ima lėbauti, Gerhardas nieko nepaisydamas prisėlina
prie likučių. Prieš pasidalindamas apgailėtinomis atlieko­
mis su močiute, iš paskutiniųjų bando jas nuvalyti. Nors

81
Gerhardas beatodairiškai stengiasi gauti ko nors valgomo,
po kelių savaičių močiutė miršta. Berniukas gerai įsidėmėjo
patarimą, kurį ji vis kartojo paskutinėmis dienomis prieš
mirtį: „Pamėgink nusigauti į Lietuvą. Ten būsi išgelbėtas."
Gerhardas nenutuokia, nei kur ta Lietuva, nei kaip į ją
nusigauti, bet dabar, sulaukęs keturiolikos, ištvėręs šiuos
skurdo ir vargo metus, jis pasiryžęs žūtbūt išgyventi ir
priešinasi aplinkybėms. Jis įsitikinęs, kad nemirs!
Kai Ursula Haak su broliais pasiekia gimtąją sodybą prie
Tilzito, ši jau užimta naujakurių rusų. Jie priima vaikus
piemenauti už maistą. Čia yra ir daugiau vokiečių pabė­
gėlių, tarp jų daug suaugusiųjų. Moterys melžia karves,
vaikai gano galvijus. Ursula džiaugiasi, kad vėl turi stogą
virš galvos ir gauna vieną kitą kąsnį.
Rudenį ji su broliukais atiduodama į vienus iš nedauge­
lio Elchnyderungo apskrities rusų vaikų namų. Čia ji ap­
rūpinta pusiau su bėda, tačiau jokių malonių prisiminimų
su ta vieta nesieja. Žemuma, kurios gyventojai šimtmečiais
be perstogės kovojo su polaidžių metu gresiančiais po­
tvyniais, 1946-ųjų pavasarį vėl gali būti užlieta. Nemunas,
kaip ir kasmet, žiemą užšalo. Kai ledai jo deltoje ima itin
sparčiai tirpti, kyla smarkūs potvyniai, pavojingi žmonėms
ir gyvūnams. Tiesioginė grėsmė iškyla ir vaikų namams,
kuriuose apgyvendinta Ursula su broliukais. Tačiau vaikų
neevakuoja. Kažkurią akimirką vaikų namai paliekami
likimo valiai, ir mažyliai turi patys žiūrėti, kaip gelbėtis
nuo vandens. Prieš tai rusų lėktuvai ant Nemuno deltos
mėtė bombas, taip bandydami pašalinti tirpstančių ledų
sangrūdas. Tačiau subombardavo ir dambas, tad vanduo
nevaržomai plūsta į žemumą.
Ursula su siaubu žiūri į artėjantį tvaną. Kiek akys už­
mato - nė vieno suaugusiojo, bet ji neleis, kad vanduo nusi­
neštų broliukus. Visiems trims pavyksta pasiekti aukštesnę

82
vietą ir prisišaukti pagalbą. Prie jų irkline valtimi pri­
plaukia smulkus valstietis ir nugabena į saugią vietą. Bet
išgelbėja tik nuo potvynio. Paprašytas suteikti pastogę, tik
numoja ranka. Ir duoda trumpą patarimą: „Eikite į Lietuvą,
ten jums tikrai padės."
Ursulai dešimt metų, ji jaučiasi atsakinga už jaunes­
niuosius broliukus VVilly'į ir Horstą. Su jais grįžta į Tilzitą,
iš kur tikisi patekti į Lietuvą. Tačiau Horstas labai triukš­
mingas ir aikštingas, jo neįmanoma slapta pergabenti per
sieną. Visą laiką verkšlena, kad nepaeina. OUrsula ir Willy
nebepajėgia jo visą laiką nešti. Tad palieka jį parke miesto
centre, prigrasinę niekur neiti, kol jie sugrįš. Vėliau Ursula
nebesusigaudo, kiek dienų jie praleido kelyje. Šiaip ar taip,
užtruko per ilgai: kai grįžta, mažasis Horstas lyg skradžiai
žemę prasmegęs. Ursulą ir Willy'į graužia sąžinė. Bet ką
gi jiems reikėjo daryti, be paliovos svarsto Ursula. Horstas
dingo be pėdsakų.
 6. KELIAS j DUONOS IR
PYRAGŲ ŠAL|

1945 metų pabaigoje Rytų Prūsijoje daugybė nevilties

apimtų žmonių griebiasi naujo šiaudo - Lietuva ir Meme­
lio kraštas. Rytprūsiuose, regis, galima rinktis tik viena
iš dviejų: mirti iš bado ar mirti nuo ligų. Iš gausių šeimų
išgyveno vos vienas kitas žmogus. O štai Lietuva karo
kur kas mažiau nuniokota, krašto infrastruktūra iš esmės
tebefunkcionuoja. Vaikų vaizduotėje pažadėtasis kraštas,
tekantis pienu ir medumi, virsta pažadėtąja Lietuva, kur
esama duonos ir pyragų. Ir ji atrodo visai čia pat.
Prieš iškeliaudamas į Lietuvą Gerhardas Gudovius
surinko visą prieinamą informaciją ir kaip įmanydamas
pasiruošė. 1947 metų pradžia. Nuo spengiančio speigo jis
ginasi, mūvėdamas kelerias ilgas apatines kelnes; įsigijo
netgi rusišką kepurę „ušanką" ir druskos mainams. Lietu­
voje jis ketina ne vien elgetauti, bet ir mainikauti, nors jo
perspektyvos labai kuklios.

84
 Geležinkelio stotyje stovi prekinis traukinys; Gerhardas
tvirtai įsikimba į buferius tarp dviejų vagonų. Nors vaiki­
nuko niekas nepastebi, kelionė tampa tikra kankyne: „Jai
nebuvo galo, maniau, bala žino, kur nusibeldžiau. Pirmą
kartą išgirdęs svetimą kalbą supratau, kad jau esu Lietu­
voje. Nušokau, buvo naktis, visai nenutuokiau, kur atsi­
dūriau." Tačiau Gerhardas tiesiogine žodžio prasme turėjo
gerą uoslę, nes iš tikrųjų nušoko netoli didelės kepyklos...
Tačiau ne visiems taip lengva išsaugoti gyvastį kaip
išgyvenimo virtuozui Gerhardui. Ir ne visi pasiekia Lie­
tuvą. Bėgant nuo Raudonosios armijos šešiametis Dieteris
Gröningas prarado mamą, tris seseris ir brolį; visi tikriau­
siai tapo šiltinės epidemijos aukomis. Dieteris patenka į
dešimties-penkiolikos pasimetusių vaikų būrį; jie nori į
Lietuvą, bet jau šiapus Nemuno, prie Tilzito, įsivaizduoja
pasiekę tikslą. Niekas tame būryje nepažįsta pasaulio šalių,
nesusigaudo, kur rytai, o kur vakarai. Tad beveik dvejus
metus kenčia badą, šaltį ir „rusus". Iš nuogirdų sužino,
kad kiti vaikai traukia į Lietuvą elgetauti, tačiau patys
tokių nesutinka ir neranda nieko, kas jiems parodytų kelią.
Glaudžiasi apleistame gyvenamajame pastate Tilzite, kuris
dabar vadinasi Sovetskas ir kuriame nūnai gyvena rusai
naujakuriai, patys badmiriaujantys.
Lietuva per žingsnį nuo Tilzito, kitapus upės. Per karą
sugriautas Karalienės Luizės tiltas 1946 metais suremon­
tuojamas, tačiau laikomas siena ir akylai saugomas.
Įžengus į Kionigsbergą Raudonajai armijai, broliai Hein-
zas ir Arnoldas Willuweitai lieka be tėvų. Kai badas išgena
juos iš miesto, Heinzui dvylika, o Arnoldui, vadinamam
Amu, dešimt metų. Sesutę Giselą, dar kūdikį, jie palieka
globoti močiutei.

85
 Broliukai girdėjo, kad Lietuvoje esama „duonos ir py­
ragų". Tomis dienomis jų ausims tai skamba kaip rojaus
pažadas. Reikia keliauti tenai. Bet iš pradžių jie patraukia
į kaimą pas senelius. Tikisi, kad kaime nealks. Tačiau at­
vykus tenka smarkiai nusivilti. Senelių name gyvena rusų
šeimos, pačių senelių nelikę nė ženklo. Naujieji gyventojai
berniukus žiauriai aprėkia ir išvaro.
Ištisas savaites juodu nakvoja tvartuose ir daržinėse,
įsikraustę patamsiais, kad niekas nepastebėtų. Heinzas
ir Amas bastosi po miškus, lindi pomiškyje, minta žole,
medžių žieve ir varlėmis. Galiausiai ir jie pasiekia pasienio
miestą Tilzitą. Žmones per upę, taigi per sieną į Lietuvą,
kelia laikinas keltas.
Be dokumentų ir pinigų abu berniukai neturi jokios
legalios galimybės persikelti. Jie kaip zuikiai įsmunka į
keltą ir šiam pajudėjus slapčia džiaugiasi savo laime. Vis
dėlto vidury upės juos pagauna - kyla baisi sumaištis, kel­
tininkas grasina išmesti juos už borto. Bet paskui pagaili ir
Lietuvos pusėje paleidžia. Tačiau čiajie įkliūva dar kartą. Ir
vėl jiems pavyksta išsisukti.
1946 metų pavasarį abu broliai pirmą kartą žengia į Lie­
tuvos žemę - basi. Jie jau regėjo ne vieną mirtį. Jų akyse
mirė ir vaikai, ir suaugusieji - nuo bado, šalčio, išsekimo.
Dabar juodu traukia per panemunės kaimus - iš sody­
bos į sodybą. Dauguma valstiečių ir patys ne kažin ko turi.
Tačiau dalinasi su vaikais viskuo, kuo tik gali, sušelpia
dubenėliu sriubos, kriaukšle duonos, duoda kokį kiaušinį
ar kąsnelį dešros.
Vilko vaikams, neišmanantiems geografijos ir žinantiems
tik pasienio upės pavadinimą, atrodo, kad keliauti į šiaurę
geriausia bus geležinkeliu. Zuikiu, pasislėpus po sėdynėmis
arba už keleiviųbagažo, ant laiptelių, ant stogo arba buferių,
vis vien, keleiviniu ar prekiniu traukiniu, svarbu užšokti,
įsikibti ir važiuoti - kad ir kur tas traukinys vežtų.
86
 Kai kurie nori su visam palikti Rytprūsius. Kitiems tai
neįmanoma. Jiems Lietuva - tik priemonė tikslui pasiekti,
būdas gauti maisto produktų mažesniems broliukams ir
sesutėms arba sergančiai mamai, pasilikusiai gimtinėje. Šie
jauni vaikščiotojai per sieną, kaip Ruth Deskė, netrukus
išmoksta pasinaudoti visomis įmanomomis galimybėmis.
Bet ir Ruth patiria, kad tai nėra saugu. Ar važiuosi trauki­
niu, ar kelsiesi per Nemuną - abu keliai gali būti mirtinai
pavojingi.
Ruth, kilusi iš Elembrucho Gerdaueno apskrityje, pirmą
kartą į Lietuvą atvyksta 1946 metais, būdama trylikos. Iki
įžengiant rusams jų šeima valdė beveik 14 hektarų ūkį, o
dabar kaip skurdžiai pabėgėliai gyvena Karpauene.
1946-ųjų rudenį Ruth su viena kaimyne pirmą kartą ke­
liauja į šiaurę. Klein Gny geležinkelio stotyje jiedvi įšoka
į prekinį traukinį, bet nusigauna netoli. Jas vis sučiumpa,
išmeta iš traukinio, veja šalin. Tačiau jos nepasiduoda.
Anksčiau ar vėliau pasiekia tikslą. Kelias dienas elgetauja
Lietuvoje, o paskui taip pat nutrūktgalviškai grįžta į Ryt­
prūsius su bulvėmis, duona ir miltais krepšyje.
Kartą, 1947 metų sausį, grįždama iš Lietuvos Ruth na­
kvoja Tilzito geležinkelio stotyje. Savo didžiausią turtą,
krepšį su prisielgetautomis gėrybėmis, pasikiša po galva
ir dar apglėbia abiem rankomis. Išvargusi užmiega. Ryte
nubudusi nustėrsta iš siaubo: krepšys su išmalda pavogtas!
Bet ašaros ir raudos čia nepadės. Mama, sesutė ir broliukai
pražus be maisto, tad ji grįžta į Lietuvą ir vėl elgetauja.
Keliaudama atgalios, kovo 7 dieną sutinka pažįstamą
iš Karpaueno, kuri su savo vaikais traukia į Lietuvą. Ruth
mama merdėjanti, mergaitė turinti kuo greičiau grįžti
namo. „Paskubėk, kad rastum dar gyvą." 35 metų moteris
vaikų akyse karščiuoja ir kliedi iš bado, ir dar kužda dukte­
riai: „Duonos, duonos." Tada užmerkia akis.

87
 Kitą rytą ankštybėse vaikai rogutėmis nuveža ją į kapi­
nes. Name, kuriame gyvena, yra žiurkių, ir Ruth baiminasi,
kad jos nesugraužtų lavono. Tačiau žemė įšalusi, tad apie
palaidojimą nėra ko galvoti. Vaikai paguldo mamą prie
kitų lavonų, kurie čia guli neužkasti, ir užkapsto ją sniegu.
Dabar Ruth viena pati turi rūpintis jaunėliais. Jai ke­
turiolika, Helgai devyneri, Siegfriedui aštuoneri, Karlui
Heinzui ketveri. Kaip rūpintis, Ruth dar nežino, bet jai vi­
siškai aišku, kad būtent to iš jos tikėtųsi mama.
Kartu su Helga ir Siegfriedu Ruth vėl leidžiasi į kelią,
o maželį Karlą Heinzą palieka kaime giminaitei. Ruth pa­
žada kas savaitę grįžti iš Lietuvos su maisto produktais.
Pėsčiomis, ant vagonų stogų arba laiptelių jie pasiekia Ty­
tuvėnus netoli Kelmės. Čia Ruth sugeba įtaisyti Siegfriedą,
o paskui ir Helgą pas geranoriškus valstiečius.
Sykį iš tokios kelionės grįžtančią ir Gerdaueno kryptimi
važiuojančiame traukinyje sėdinčią Ruth sulaiko rusų mili­
cija. Mergaitė kelioms dienoms patenka į kalėjimą, nes Ger-
dauenas per tą laiką tapo draudžiamąja zona, mat dabar
netoliese eina siena su Lenkija. Bandydama gauti maisto,
Ruth kartais važiuoja ir į šiaurę, į Latviją. „Taip gyvenome
pusantrų metų, - pasakoja ji. - Stotyje mes, vilko vaikai,
mušdavomės dėl vietos ant vagonų. Ir visą laiką saugojo­
mės stoties prižiūrėtojų."
Elgetauti Ruth dažnai važiuoja su kitais vaikais. Žiemą
itin pavojinga, nes šalta, šlapia, slidu. Beveik neįmanoma
išsilaikyti prie arba ant vagonų. Nuolat nutinka baisių
nelaimių: vaikai nukrinta ant bėgių, traukinys juos perva­
žiuoja. Todėl Ruth kartais verčiau eina pėsčiomis.
Kadangi laikinu mediniu tiltu prie Tilzito ne visada ga­
lima vaikščioti, ypač pavasarį per atlydį ir ledonešį, vaikai
per Nemuną keliasi savadarbiais plaustais, kurie dažnai
būna tik lenta ar išmestos durys; vaikai stengiasi išlaikyti

88
pusiausvyrą ir iriasi ilgomis kartimis. Ruth dažnai mato,
kaip žlunga bandymai persiirti per upę. Nelaimėliai pa­
skęsta arba mirtinai sušąla. „Šitaip tikriausiai žuvo šimtai
vaikų", - sako ji. Tuos, kas turi pinigų, taigi rusus ir lietu­
vius, už užmokestį plukdo maži žvejų laiveliai.
Kai Ruth vėl užsuka pažiūrėti, kaip sekasi Helgai, so­
dybą, kur valstiečių šeimai patikėjo sesutę, randa tuščią ir
apleistą. Ruth apmiršta širdis. Gal Helgą su tais valstiečiais
ištrėmė į Sibirą? Jai nesyk teko girdėti apie tokius likimus.
Bet vėliau paaiškėja, kad Helgai pasisekė. Saugumiečiams
suimant šeimą, ji sugebėjo pasislėpti, o paskui gretimame
kaime ją priglaudė kita šeima.
1948 metų kovą giminaitė, kuri lig tol Karpauene rūpi­
nosi Karlu Heinzu, per silpna prižiūrėti vaiką. Ji atiduoda
maželį globoti Ruth. „Aš paprasčiausiai išėjau su sergančiu
Karlu Heinzu ant rankų, naktį kulniavau 18 kilometrų iki
geležinkelio stoties, o paskui - per sieną. Jis buvo vien oda
ir kaulai, pats nebepaėjo."
Nešdama broliuką Ruth skausmingai suvokia, kokia
sunki dalia jai teko. Einant palei Mozūrų kanalą jai knieti
su Karlu Heinzu šokti į vandenį. Ji pernelyg išvarginta gy­
venimo, o ką jau kalbėti apie alkį. Šiandien Ruth negali pa­
sakyti, kas ją sulaikė nuo tokio žingsnio. „Reikėjo kažkaip
gyventi - jau vien dėl mamos. Jaučiausi jai įsipareigojusi."
Su broliuku pagaliau įsmukusi į traukinį, Ruth pajunta
palengvėjimą, deja, jis ilgai netrunka. Tilzite juos išmeta
lauk. Pėsčiomis jie dar nusigauna iki Pagėgių kitame Ne­
muno krante. Ji vėl bando važiuoti traukiniu; šįsyk pa­
vyksta pasiekti Tauragę. Paskui - ištisos dienos klajonių.
Ruth pėsčiomis - dažniausiai nešina broliuku - nueina
šimtą kilometrų iki Šiaulių apskrities, kur jau gyvena
Helga ir Siegfriedas. Čia bus naujoji tėvynė. Nėra jokio rei­
kalo grįžti į Rytprūsius.

89
 Tačiau ne visiems, patekusiems į Lietuvą, ji yra svajonių
šalis. Kai kurie čia atsiduria visai netyčia - mat keliavo į
Vokietiją.
Mirus mamai Vakarų Prūsijos Povalkene, keturiolikmetė
Eva Briskom turi tik vieną tikslą. Ji trokšta į Vokietiją.
Tačiau jos dvylikametės sesers Giselos šis planas anaiptol
nežavi. Jai stinga energijos ir gebėjimo įsivaizduoti, kad
iki ten apskritai įmanoma nusigauti. Ir pati Eva dar neturi
konkretaus plano, tačiau klausinėjasi aplinkui. Vokiečių
sutuoktinių pora kaime pasiima Giselą, ir Evai tai tikras
palengvinimas. Vienturtė sutuoktinių duktė mirė, o Gi­
sela taip į ją panaši, kad be dvejonių priimama į šeimą. Jai
ten gera, ji nesunkiai susitaiko su visais vargais, motinos,
sesers ir brolių mirtimi. Tačiau dviem mergaitėms maisto
neužtenka, tad Eva viena klaidžioja po apylinkes. Išgir­
dusi, kad mažame Povalkeno malūne žmonės mala miltus
duonai, ji ten retsykiais nueina ir slapčia pirštu braukia per
miltų dulkes, o paskui nulaižo - tokia yra alkana ir nusi­
vylusi. Kartais malūne Eva susitinka Giselą ir jos naująją
šeimą, ten taip pat malančią grūdus. Tačiau Gisela nebe­
nori jos pažinti ir veja šalin kaip įkyrų vabzdį. Eva įskau­
dinta iki širdies gelmių.
Per tą laiką ji sužinojo, kad kai kurie traukiniai važiuoja
į Vokietiją. Nė neatsisveikinusi su Gisela patraukia į Kio-
nigsbergą, iš kur esą tie traukiniai važiuoja. Diena po
dienos Eva nužygiuoja daugiau kaip du šimtus kilometrų
į šiaurės rytus, taigi į priešingą pusę, negu jai iš tiesų rei­
kėtų. Pavargusi susiranda kokią duobę ar griovį ir jame
šiaip ne taip atsigula, kad porą valandų numigtų. Galiau­
siai pasiekia Kionigsbergą.
Viskas sugriauta, ir stotį rasti nelengva. Gatvėse maža
žmonių. Niekas nekelia pasitikėjimo, tad Eva nedrįsta

90
klausti kelio. Ji jaučia, kad aplinka priešiška. Ir bijo, kad
rusai atpažins ją esant vokietę. Porą dienų bastosi po
miestą, kol galiausiai išgirsta traukinius ir randa bėgius.
Nutaikiusi progą įšoka į traukinį ir pasislepia. Dabar turi
likti nepastebėta, kol atvažiuos į Vokietiją, - štai ko ji tikisi.
Tačiau sykį traukiniui sustojus Eva aptinkama ir išmetama
lauk. O siaube! Ji nė nesupranta, kur atsidūrė. Aplinkui
skamba nepažįstama kalba. Geležinkelio stotyje kabo už­
rašas didelėmis raidėmis - Kaunas. Taigi, dar ne Vokietija,
pamano Eva ir paskutinę akimirką įšoka į riedantį traukinį.
Po poros valandų traukinys galutinai sustoja. Koks nusivy­
limas! Ji nė per žingsnį nepriartėjo prie tikslo. Priešingai!
Dabar ji Vilniuje, Lietuvos sostinėje.
Po motinos mirties dešimtmetę Christel Nitsch iš Gros
Šionau Gerdaueno apskrityje imasi globoti jos suaugusi
sesuo Gertrud. Gertrud pati turi dvejų metukų sūnų
Klausą ir nori su šeima nusigauti ne į Lietuvą, o į Vokietiją.
Vieną vakarą 1946-ųjų pradžioje sesutei ant nugaros ji už­
kabina kuprinę, užsideda kuprinę pati, už vienos rankos
paima mažąjį Klausą, už kitos - Christel. Bėga patamsiais,
slapčia, bet žūtbūt nori ištrūkti ir su abiem vaikais patrau­
kia į Gerdaueno geležinkelio stotį. Nė vienas iš jų nebeturi
batų, nuo šalčio saugo tik puskojinės. Kuprinė tokia sunki,
kad Christel mano susmuksianti nuo naštos svorio. Kai po
kelių valandų pasiekia stotį, visur pilna rusų milicininkų.
Vokiečius vaiko. Christel turi pasislėpti už geležinkelio
pylimo ir laukti, kol atvažiuos traukinys. Paskui viskas
vyksta labai greitai. Traukiniui sustojus visi trys įšoka į jį iš
nestebimos pusės. Christel atsistoja ant laiptelių ir įsitveria
rankenos. Netrukus traukinys pajuda. Pasibaisėjusi Chris­
tel mato, kaip milicininkai ištempia iš vagono Gertrud ir
mažąjį Klausą, bet traukinys jau rieda taip greitai, kad ji

91
nedrįsta iššokti. Nežino, nei kiek laiko važiuoja, nei kur.
Prabėga visa amžinybė, kol traukinys pagaliau sustoja. Ti­
kriausiai Lietuvos ir Lenkijos pasienyje.
Christel iki šiol gerai nežino, kur ji išsiropštė iš trauki­
nio. O ši stotis žymi jos ligtolinio gyvenimo ir vaikystės
pabaigą. Prasideda visai kitokia egzistencija - kupina bai­
mės ir siaubo, vargo ir nepriteklių; tą suvokia jau pirmomis
valandomis. Ji prarado viską: gimtinę, brolius ir seseris,
mamą. Atsidūrė svetimame pasaulyje, kur net kalbos ne­
supranta. Bet Christel labai pamaldi. Ji vaikiškai pasitiki
Dievu ir drąsina save, kad Visagalis danguje ją saugo.
Mergaitė, sustingusi po ilgos kelionės, nevikriai įkėblina
į stoties pastatą. Laukiamoji salė sausakimša, bet jai pa­
vyksta rasti laisvą suolą; ant jo išsekusi susmunka, tikėda­
masi pamiegoti. Tačiau ramybės nėra. Pastatas nešildomas,
įeinantys ir išeinantys žmonės nuolat varsto duris, tad pro
jas pučia žvarbus vėjas. Be to, ji siaubingai alkana. Gur­
giančiu pilvu taip ir šąla ant suolo, kol prašvinta.
Paryčiais Christel atsistoja ir išeina. Ją užkalbina kažko­
kia moteris, bet Christel ničnieko nesupranta. Gal moteris
kalba lenkiškai? Moteris rankomis ir kojomis paaiškina
Christel klausianti, gal norėtų eiti su ja ir ganyti karves.
Tai tarsi kokia prošvaistė. Atėjus į nedidelį ūkelį, moteris
duoda Christel valgyti ir gerti, o paskui nuveda prie kar­
vių.
Pamačiusi gyvulius mergaitė išsigąsta - banda mil­
žiniška. Bet moteris jai paaiškina, kad dabar liktų čia, o
vakare ateitų į trobą. Tada nueina, palikusi Christel vieną
su gyvuliais. Ganykla, tiesą sakant, ražiena, dar įšalusi.
Christel basa, ant abiejų kojų jau yra milžiniškos nuožvar­
bos. Karves visą laiką reikia prižiūrėti, kad nenuklystų
nuo bandos. Skruostais ritasi ašaros, kažkurią akimirką ji
neišlaiko ir išrėkia savo skausmą - šaukiasi mamos, kol
pavargsta ir užkimšta. Bet niekas jos negirdi, nepaguodžia,

92
neapkabina. Christel ištveria iki vakaro, nors yra apimta
visiškos nevilties. Vakare grįžta į valstietės trobą tvirtai
apsisprendusi: ji nori atsiimti savo kuprinę ir mauti iš čia.
Tačiau moteris neatiduoda daiktų ir jos neišleidžia. Ji pri­
valanti likti savaitę, taip pažadėjusi. Christel išlaukia iki
ryto, tada apsimeta norinti eiti prie karvių. Kai iš trobos jos
nebegalima matyti, deda į kojas ir pasislepia tankiuose krū­
muose. Prakiurkso ten kiaurą dieną iki pat nakties. Tada
nušalusiomis kojomis šlubčioja tolyn. Svarbiausia, nereikės
grįžti prie bandos.
Kitą dieną ji prieina kaimą. Siaubingai kankina alkis.
Christel pėdina nuo trobos prie trobos ir elgetauja. Dėkinga
priima duoną, o žmonės dažnai šelpia nė neprašomi -
jiems gaila apiplyšusio vaiko. „Kaskart man tai atrodydavo
kaip stebuklas, būdavau be galo dėkinga."
Dabar jau vienuolikmetė mergaitė seniai nebejaučia
kojų. Drapanos sukietėjusios nuo purvo ir dvokia nepai­
sant šalčio. Tačiau niekur negali nusiprausti, negauna šva­
rių drabužių, jos apskritai niekur neįsileidžia. Tad ir toliau
miega po atviru dangumi arba paslapčia įsmunka į kokį
tvartą ir įsirausią į šiaudus.
Vis dėlto pasitaiko ir malonių žmonių, kurie užjaučia
Christel ir ne tik duoda valgyti, bet ir pasiūlo šiltai perna­
kvoti tvarte. Kartą jai netgi leido miegoti sode stovinčioje
pirtelėje. Tačiau ten nebuvo šilta, nebuvo nei čiužinio atsi­
gulti, nei antklodės užsikloti. Be to, Christel serga dizente­
rija; skystų išmatų neįmanoma sulaikyti. Christel nežino,
ko griebtis, - grindys ir siena apdergtos. Ji tik galvoja apie
ją priėmusius žmones: kaip jie įtūš, radę šitą bjaurastį?!
Išsigandusi ir graužiama sąžinės Christel auštant išsė­
lina iš tos sodybos. Dieną vėl praleidžia miške. Dar turi ga­
balėlį duonos, tad labai pamažu ją suvalgo. Tačiau vakare
baisiai išalksta ir atsargiai pritykina prie pamiškės sodybos
netoliese.

93
 Iš pradžių nedrįsta pabelsti ir tik laukia. Bet pagaliau
alkis įveikia baimę, ir ji paslapčia prisliūkina prie trobos.
Kartais valstiečiai laiko šunis, kuriuos vakarais paleidžia
arba siundo ant vaikų. To Christel labiausiai bijo. Tačiau
šįsyk jos nepuola joks šuo, o ją pasitikusi moteris žiūri su
užuojauta. Christel būklė apgailėtina: ji aptekusi utėlė­
mis, kojos apdraskytos, aplipusios pūlių, kraujo ir purvo
pluta. Valstietė parsiveda nelaimėlę į trobą, pamaitina,
numazgoja kubile šilto vandens ir atneša švarių drabužių.
Pamažu Christel vėl pasijunta žmogumi.
Paskui jai leidžiama miegoti kamaroje ant suolo. Ji jau
seniai šiltai bemiegojo. Ant lentynos guli ką tik iškepta
duona - ji taip nuostabiai kvepia, kad Christel naktį atsike­
lia ir atsilaužia kąsnelį. Daug nesuvalgysi, nes pilvas skaus­
mingai išsipūtęs. Kaip ir daugelis to meto vaikų, ji serga
rachitu ir pagal savo amžių yra neįprastai mažutė: būdama
dabar jau vienuolikmetė atrodo kaip šešerių.
Kitą rytą moteris pažadina Christel ir atsargiai paaiš­
kina, kad norėtų nuvesti ją pas gydytoją. Abi per mišką
nueina į artimiausią gyvenvietę. Mergaitei liepiama sėdėti
sausakimšame laukiamajame ir laukti valstietės. Ji laukia
ilgai, ir kažkuriuo metu apima nemalonus jausmas, kad
valstietė ją čia pasodino, o pati parėjo namo. Ojuk Christel
tikėjosi galėsianti pasilikti toje šeimoje. Išsigandusi ji pa­
niškai pašoka, išbėga ir parlekia per mišką. Tačiau namie
valstietės nėra; čia tik jos vaikai, kurie baimingai žiūri į
apsižliumbusią kone išprotėjusią mergaitę. Jie nesupranta,
kodėl Christel grįžo viena.
Netrukus pargrįžta ir valstietė. Ji baisiai įtūžusi, rėkia,
barasi ir parodo Christel duris. Šioji visiškai nieko nebesu­
pranta ir verkdama išeina. Galvoje viena vienintelė mintis:
ji nori grįžti į Vokietiją.
Kaip Gertrud su ja ir Klausu ketino važiuoti į Vokietiją, ji
nežino. Tik vis prisimena Vėlau pavadinimą. Norint nusi­
gauti į Vokietiją, reikia važiuoti tenai.
94
 Artimiausioje gyvenvietėje susiranda geležinkelį. Kaž­
kokio vyro paklausia, koks traukinys važiuoja į Vėlau.
Jis parodo į traukinį, ir Christel, atsistojusi ant laiptelių,
įsitveria durų rankenos ir traukiniui pajudėjus papras­
čiausiai nuvažiuoja. Netrukus mergaitę aptinka palydovė
ir nusiveda ją į kupė. Kur ji važiuojanti, klausia mergai­
tės. „Vėlau", - atsako Christel. Tegu ramiai sėdinti, sako
palydovė, mat traukinys tenai ir važiuojantis, tai būsianti
galinė stotis. Mergaitei palengvėja, juoba kad palydovė net
neprašo bilieto.
Traukiniui sustojus galinėje stotyje, Christel pamato
užrašą, bet parašyta ne „Vėlau", o „Vilnius". Tikriausiai
palydovė ją ne taip suprato. Dabar ji nuo tikslo toliau nei
bet kada. Christel trokšta tik vieno - namo, į šalį, kurioje
žmonės šneka jos kalba, kur ji galės išlieti širdį.
Bet ji vėl nori valgyti ir žino, kad maisto gali gauti tik el­
getaudama. Tačiau nedrįsta eiti į nepažįstamą miestą. Eina
bėgiais, vis tolyn ir tolyn, kol galiausiai atsiduria nedidelėje
stotyje. Atvažiuoja traukinys, stabteli ir vėl pajuda; Christel
mėgina į jį įšokti, bet nesugeba ir parkrinta ant žemės. Pa­
skutinis vagonas atrodo vis mažesnis ir mažesnis, ir Chris­
tel iš nevilties pravirksta, nes visiškai neišmano, ką daryti.
Prie jos prieina vyriškis ir kažko paklausia, bet Chris­
tel nesupranta. Užtat sriūbauja dar garsiau. Pripuola jo
žmona; ji dirba stotyje kasininke ir šiek tiek moka vokiškai.
Christel kūkčiodama paaiškina, kad nori važiuoti į Vo­
kietiją, bet nesugebėjo įšokti į traukinį. Abu nusijuokia ir
pasako, kad ji turėtų džiaugtis, mat šis traukinys važiuoja
į Rusiją. Mergaitei visai nejuokinga, ji be galo nusiminusi
ir tiktai verkia. Sutuoktiniai pakviečia ją eiti kartu. Christel
netikėdama spokso į juos. Tačiau Juozapas ir Sofija kalba
rimtai. Jų namuose dar gyvena Sofijos sesuo Nadia, ir nuo
šiol ji jaudinančiai rūpinasi mergaite. Abi moterys ją iš-
maudo ir imasi gydyti žaizdas. Skudurus, kuriais vis dar
vilki Christel, Juozapas sudegina sode, o Christel gauna
95
naujus drabužius. Paskui visi vakarieniauja. Christel ape­
titas žvėriškas, tačiau Sofija ją tramdo ir valgyti duoda
nedaug. Iš pradžių Christel mano, kad ji šykšti, bet paskui
supranta, jog tie žmonės nori jai gero ir bijo, kad gausus
maistas jai nepakenktų.
Išsekusiai mergaitei pataiso guolį virtuvėje, ir vos atsi­
gulusi Christel kietai įminga. Tarsi ištikta komos išmiega
dvi paras. Pirmą sykį per dvejus metus ji nebijo mažumėlę
atsipalaiduoti. Jai išnaikino utėles ir parazitus, nereikia
basai eiti per ledą, sniegą ir lietų, jai šilta ir sotu. Kai pa­
bunda, Sofija nusišypso: „Miegojai kaip mažas šuniukas."
Christel vėl gauna trupučiuką valgyti ir jaučia, kaip šilta ir
gera pilve. Moterys bando daugiau apie ją sužinoti. Gal ji
kur nors turinti artimųjų? Tačiau Christel išsisukinėja nuo
atsakymų. Bijo, kad ją vėl išmes į gatvę, todėl sakosi pasau­
lyje likusi vienui viena. Be to, iš tiesų nežino, ar sesuo dar
gyva. Tada Juozapas, Sofija ir Nadia palieka ją ramybėje.
Christel turi virš galvos stogą, jai nebereikia badauti, o ir
žaizdos pamažu užgyja.
O kartais vaikus į Lietuvą atveda grynas atsitiktinumas.
Taip nutiko Dorai Müller. Dvylikametė vieną naktį užsi­
ropščia ant šalutiniame kelyje stovinčio prekinio traukinio
stogo. Vagonų durys užrakintos, o ant stogo bent jau bus
apsisaugojusi nuo žvėrių ir pakelės plėšikų. Radusi metale
įdubą, įsitaiso ten ir išsekusi užmiega. Kai pabunda, trau­
kinys važiuoja. Į veidą pučia ledinis vėjas, ji išsigandusi
įsikimba į geležinį strypą. Gal traukinys nuveš į kokią
geresnę vietą - tokia jos pirmoji viltis. Tačiau kelionė
virsta košmaru. Mergaitė nebeturi jėgų laikytis, ją pykina,
svaigsta galva. Artimiausioje stotyje Dora nušoka. Ji ne­
žino, kur atsidūrė. Žmonės šneka nesuprantama kalba, ir
ji suvokia, kad traukinys nuvežė ją toli į rytus - į Lietuvą.

96
 Lygiai prieš savaitę mirė Doros mama, o prieš dvi dienas
ją negailestingai išvijo iš ūkio. Be ten dirbančios mamos
Dora tebuvo dar viena nereikalinga burna.
Dabar ji gyvena aplinkiniuose miškuose, apleistose dar­
žinėse, kapinėse. Paskui sutinka kitus vaikus, kurie, kaip
ir ji, be jokios užuoglaudos vieni eina per gyvenimą. Jie
kartu nakvoja, kartu elgetauja arba vagia iš tvartų gyvulių
pašarą. Atsitiktinai išvydusi savo veidą veidrodžio šukėje
kluone ant grindų, Dora išsigąsta. Ji tapo laukinuke. Ilgi
plaukai susivėlusiomis sruogomis krinta ant veido, akys
įdubusios. Ji save nužvelgia: drabužiai suplyšę, sudilusių
batų skylės šiaip ne taip užkamšytos šiaudais.
Dora susmunka ir graudžiai pravirksta. „Ir ką gi aš pa­
dariau?" - svarsto ji, o tada kaltina save, kad mirė seneliai,
kurie ją užaugino, nes mama buvo parsisamdžiusi dirbti
ūkyje. „Numarinau juos badu, o dabar gerasis Dievas
mane už tai baudžia." Karščiuojanti ir kliedinti mergaitė
kitiems to būrelio vaikams atrodo pavojinga. Todėl palieka
ją viename ūkyje, ir ryte ją ten randa valstietė. Geraširdė
moteris iš pradžių išmaudo Dorą karštame vandenyje,
duoda jai pieno ir ją išslaugo. Bet su visam Doros nepri­
glaudžia. Tad ji vėl vienui viena iškeliauja į niekur.
 7. VILKO VAIKAI IR MIŠKO
BROLIAI

Kaip bauginantis priešas Raudonosios armijos kareiviai

suvokiami ne tik Rytprūsiuose, bet ir Lietuvoje. Nedidelę
šalį, nuo 1918 metų buvusią nepriklausomą, Sovietų Są­
junga kaipmat užgrobė, atsakydama į tai, kad Hitleris įsi­
veržė į Lenkiją. Kai 1941 metais Vokietija užpuolė Sovietų
Sąjungą, per vieną liepos savaitę ją tiesiog užtvindė Ver­
machtas ir ji kaip Lietuvos generalinė sritis buvo įtraukta
į Ostlando reichskomisariatą. 1944-ųjų vasarą Raudonoji
armija atsikovojo vermachto užimtas Lietuvos teritorijas.
Taigi vienus okupantus galutinai pakeitė kiti, - gyventojai į
tai atsakė pasipriešinimu ir kur galėdami nevykdė sovietų
administracijos nurodymų.
Ne vien vilko vaikai klajojo po miškus, glaudėsi apleis­
tose sodybose ir slapstėsi nuo milicijos. Miškuose gyveno
ir organizuoto pasipriešinimo - Lietuvos partizaninio
judėjimo - kovotojai. Liaudis sukilėlius vadino miško bro­
liais; jie kovojo prieš prievartinį Lietuvos inkorporavimą

98
į sovietinę Stalino imperiją. Tačiau partizanai priešu laikė
ne tik Raudonąją armiją, bet ir vokiečius, kurių pradėtas
pasaulinis karas atėmė iš Lietuvos nepriklausomybę. Kita
vertus, remdami vokiečių vaikus daugelis lietuvių jautėsi
sabotuojantys okupantus. Taigi pirmaisiais pokario me­
tais savotiškai susidūrė dvi visiškai svetimos ir vis dėlto
artimos grupės - sulaukėję vokiečių vaikai ir nusikaltėliais
laikomi kovotojai už Lietuvos laisvę.
Beveik visi vilko vaikai pasakoja apie susitikimus su
miško broliais. Tarp jų ir Ruth Deskė: kai ji su elgetaujančių
vaikų grupe nakvoja miškuose, jų keliai nuolat susikerta su
partizanų. Ji kaskart išsigąsta, kai iš už krūmo ar medžio
staiga išlenda ginkluotas vyras. Tačiau dauguma partizanų
nusiteikę draugiškai ir dažniausiai netgi duoda ko nors
valgomo.
Gerhardas Gudovius paprastai nakvoja tuščiose vals­
tiečių sodybose. Kai prašo valstiečių išmaldos, šie dažnai
pasako, kokiuose apylinkės ūkiuose jis galėtų saugiai
prisiglausti. Iš pradžių jis nė nesusimąsto, kodėl tos sody­
bos tuščios. Tik pamažu susiprotėja: jose gyvenę žmonės
tikriausiai ištremti. Girdėjo, kad gana vien įtarimo, jog esi
partizanas, ir su visa šeima būsi išvežtas į Sibirą.
Apleistose sodybose Gerhardas kartais sutinka čia įsikū­
rusias grupes elgetaujančių vokiečių - moterų su vaikais.
Tada traukia toliau, nes mieliau bastosi vienas. Kartąjis vėl
susiruošia miegoti apleistame ūkyje. Vos įsitaiso, atstatę
automatus į trobą įsiveržia partizanai. Jie stebėjo Gerhardą,
palaikę jį nacių šnipu. Pažiūrėję atidžiau pamato, kad Ger­
hardas tik vokietukas, tik paauglys. Nieko blogo nepadarę
partizanai išeina. Gerhardas atsiperka išgąsčiu.

99
 Iš pradžių vaikams sunku vos pažvelgus suprasti, kas
tie ginkluoti vyrai, sutinkami miškuose ir nuošaliose sody­
bose. Kaip ir miško broliai, jie labiausiai bijo Raudonosios
armijos kareivių, kurių užduotis aiški - sunaikinti priešiš­
kus elementus. Nesvarbu, ar tai vokiečių vaikai, ar lietuvių
sukilėliai.
Konradas Fischeris iš Langendorfo Kionigsbergo apskri­
tyje dar karo pabaigoje Rytprūsiuose savo kailiu patyrė, ką
reiškia susidurti su raudonarmiečiais. 1931 metais gimęs
valstiečių sūnus su visa šeima - tėvais ir aštuoniais broliais
ir seserimis - susiruošia bėgti iš namų, kai jau girdėti besi­
artinantis frontas.
Tačiau netoli tenubėga. Nuo užšalusių marių link jų jau
žygiuoja raudonarmiečiai. Jie atima iš šeimos arklius, api­
plėšia vežimą. O blogiausia, kad jų akyse žiauriai sumuša
ir galiausiai nusiveda tėvą. Vedamas jis nelabai besilaiko
ant kojų.
Kartu su kitais pabėgėliais šeima nuvaroma į krašto
gilumą. Jie neturi ko valgyti, šiaip ne taip praminta šako­
mis, žievėmis ir sušalusiomis bulvėmis, kurių retsykiais
pavyksta rasti laukuose. Pirmi miršta Konrado jauniausi
broliukai Helmutas ir Gerhardas. Juos užkasa krūmuose -
be karstų ir be laidotuvių.
Vieną vakarą smarkiai sninga, ir Konradas su dvejais
metais jaunesniu broliu Hugu įlenda į kažkokį tvartą, no­
rėdami permiegoti šiauduose, nors dauguma pabėgėlių
nakvoja lauke prie laužo. Pabudę ryte berniukai yra vieni.
Kiti, tarp jų mama ir kiti broliai bei seserys, dingę be pėd­
sakų. Keturiolikmetis Konradas ir jo brolis stačiai negali
tuo patikėti. Tačiau kad ir kiek verkia, šaukia ir aimanuoja,
jie vienui vieni. Pusnys dar labiau apsunkina kelio paieš­
kas, tad kelias dienas jie be tikslo klampoja per sniegą.
Nuolat sutinka raudonarmiečius, kurie niekada nerodo

ĮOO
pasigailėjimo, gena juos šalin, šaudo jų pusėn ir tyčiojasi iš
išsigandusių ir alkanų vaikų. Diena iš dienos silpsta jėgos,
blėsta ryžtas, vaikai darosi vis vangesni. Tačiau paskutinė­
mis valios pastangomis dar pasiekia Lietuvą.
Pagaliau jie patenka pas Agotą Žilinskienę, dievobai­
mingą valstietę iš Gižų kaimo prie Marijampolės. Tačiau
moteris nieku gyvu negali pasirūpinti abiem berniukais,
tad išsiunčia Hugą toliau. Beveik nemokančiam lietuviškai
Konradui Agota paaiškina, kad užėjus kareiviams apsi­
mestų nebyliu. Ir iš tiesųjuos dažnai lanko raudonarmiečiai.
Konradui vis tenka bejėgiškai stebėti, kaip bjauriai jie elgiasi
su jo globėja, ją įžeidinėja ir apiplėšinėja. Jos dėdė buvo Lie­
tuvos kariuomenės generolas, o dabar manoma, kad jis yra
tarp miško brolių. Be to, Agota bijo, kad dėl Konrado juos
abu išveš į Sibirą. Ji ne kartą girdėjo apie tokius atvejus.
Bemhardas Keuslingas, būdamas devynerių, 1947-aisiais
netenka mamos ir jaunesnės sesutės. Mato, kaip jiedvi
miršta iš bado, bet nieko negali pakeisti. Užkloja abi pa­
klode, uždaro paskui save duris ir leidžiasi į kelią. Tačiau
kurgi jam eiti? Kankinamas alkio ir sielvarto kelias dienas
bastosi be tikslo.
Ieškodamas maisto netrukus randa apipuvusį pašarinį
runkelį - beveik skanėstą. Randa ir lopinėlį kiaulenos - iš
nevilties suvalgo ir ją.
Drauge su kitais berniukais ima ieškoti kritusių arklių.
Rusai dvėsenas dažniausiai sumeta į bombų išraustas
duobes. Berniukai įsiropščia į jas. Kišeniniais peiliukais
išsipjauna gabalus mėsos ir čia pat suvalgo. Iš pradžių
raudonarmiečiai šaiposi iš vaikų, kurie dažnai paslydę
kūlversčiais nusirita į kraterį, o tada kaip žvėrys puola prie
maitos. Bet paskui šiai medžioklei padaro galą ir maitas
užberia chlorkalkėmis - kad apsaugotų vaikus ar kad at­
imtų iš jų paskutinę galimybę prasimaitinti, - kas pasakys?

101
 Berniukai, su kuriais Bemhardas neseniai susipažino,
papasakoja artimiausiomis dienomis su keliomis mote­
rimis važiuosiantys į Lietuvą. Bemhardas nusprendžia
prisidėti. Traukiniu pasiekia Tilzitą ir pemakvoja gele­
žinkelio stotyje. Kitą dieną nuvažiuoja iki Kybartų. Dabar
Bemhardas paliekamas pats sau. Jis nemoka lietuviškai, ir
žmonės jo nesuprasdami dažnai jį nuvaro. Tik su laiku jis
pramoksta kalbos tiek, kad vienur gauna kąsnelį duonos,
kitur šlakelį sriubos.
Vieną dieną Bemhardas užklysta į nedidelį ūkelį, kur
gyvena vokietis iš Memelio krašto. Bemhardas negali pa­
tikėti savo laime. Pagaliau rado žmogų, kuris jį supranta!
Visą vakarą ir kone visą naktį Bemhardas pasakoja, kas
jam nutiko. Džiaugiasi sutikęs žmogų, kuriam gali išlieti
širdį.
Mikas Pelgius jau senas žmogus, tačiau pakviečia
Bemhardą pasilikti, ir šis su dėkingumu priima kvietimą.
Valstietei gaila berniuko. Jis tebėra labai silpnas, ir mote­
ris užsimoja jį atpenėti. Kad sustiprėtų, pirmiausia gauna
žuvų taukų ir gyvatės užpiltinės - abejotinas malonumas.
Po kiek laiko Bemhardas iš tiesų sustiprėja, bet iki šiol pri­
simena, kad nuo tos gyvatės užpiltinės tiesiog pasigėrė.
Kaimyniniame ūkyje Bemhardą priima piemenauti, taigi
jis ne tik turi stogą virš galvos ir duonos kąsnį, bet ir gali
būti naudingas. Tačiau ganyti karves nėra paprasta. Gany­
klos mažos ir neaptvertos. Bemhardas privalo žiūrėti, kad
galvijai ganytųsi tik savininko pievos ruože, be to, ganyti
reikia ne tik tris karves, bet ir arklius bei būrį užsispyrusių
avių. Kartą jis užmiega. Kai nubunda, gyvuliai išsisklaidę į
visas puses - nė vienas nesigano ten, kur pridera. Juos rei­
kia sugaudyti, bet Bemhardas neišmano, kaip vienam tai
padaryti. Pagaliau jampadeda atsitiktinai pro šalį einantys
kaimiečiai, tad ūkininkas sutramdo pyktį.

102
 Miko Pelgiaus sodyba yra prie pat miško. Naktį dažnai
užeina būrys svetimų vyrų ir gauna karšto maisto. Tai
miško broliai. Iš pradžių Bemhardas dar toks išsekęs, kad
nieko nepastebi. Tačiau po poros savaičių naktį nubudęs
išgirsta, kaip virtuvėje senis lietuviškai kalbasi su vyrais.
Bemhardas bijo būti pastebėtas, juoba kad vyrai šnekasi
apie jį - tiek kalbos jis jau pramokęs. Mintys veja viena
kitą, Bemhardas svarsto, kaip pasprukti, jeigu vyrai iš tiesų
atėjo jo. Dėl viso pikto tyliai atidaro langą...
Bet tada išgirsta Miko žmonos balsą. Ji aršiai gina glo­
botinį. „Tik pamėginkit nuskriausti vaiką, - grasina ji, - ir
daugiau jūsų neberemsime." Valandėlę jie dar barasi, pas­
kui miško broliai išeina, Bemhardo nė nepalietę. Kitą rytą
jis klausia Miko, kas tie vyrai. Mikas nelinkęs daug aiškinti,
tik pasako, kad Bemhardas galįs nebijoti, pas juos esąs sau­
gus. Pamažu berniukas suvokia, kodėl jį taip anksti, iškart
po vakarienės, nuvaro miegoti. Vos jam atsigulus, į duris
jau ir beldžia, tada vyrai sueina vidun. Valstietė sodina juos
prie stalo, vaišina tuo, kas liko nuo pietų.
Tačiau netrukus viskas baigiasi. 1949 metų vasarą, vieną
dieną miško broliams sėdint prie stalo, sodybą apsupa en­
kavedistai. Viskas vyksta labai greitai. Vyrus suima; vieną,
bandantį pabėgti, nušauna. Bemhardas pasislepia ir nutai­
kęs akimirką sprunka į mišką šalimais. Sulaiko visą šeimą,
už pagalbą miško broliams Miką nuteisia dešimčiai metų
kalėjimo. SSRSvidaus reikalų liaudies komisariato atstovai
pasigailėjimo nepripažįsta.
Kai kurie vilko vaikai ne tik žino apie miško brolius,
bet ir jiems padeda. Per sieną į Lietuvą ateina ir Joachimas
Posė iš Tilzito; 1947 metais jo tėvus be jokios priežasties
suėmė sovietų kareiviai. Dvylikametis, jau pusmetį pie­
muo viename ūkyje, vieną vėlyvą popietę sėdėdamas prie

103
bandos išgirsta keistus garsus. Atsigręžęs Joachimas išsi­
gąsta. Jamuž nugaros iš už krūmų išlenda keistai apsitaisę
vyrai su automatais. Jų apdaras sudurstytas iš skirtingų
uniformų - ir iš vokiškų, ir iš sovietinių; ant žasto mūvi
geltonos, žalios ir raudonos spalvų raištį, o per pečius per­
sijuosę šovinių apkabą. Vyrai atrodo grėsmingai, tačiau
Joachimas tuoj sumoja, kad čia partizanai ir tikriausiai jam
nėra ko bijoti. Vyrai duoda jamužduotį. Vienamvalstiečiui
iš gretimo kaimo reikia pranešti, kad jie ateis. Joachimas
turėsiąs pasakyti tik du žodžius: „Šiąnakt ateisime." Nieko
daugiau. Paskui privaląs kuo greičiau grįžti, nes ši užduo­
tis slapta ir pavojinga. Apie tai šiukštu nevalia niekam
prasitarti. Per tą laiką jie prižiūrėsią gyvulius. Joachimas
šuoliais nujoja į gretimą kaimą ir netrukus grįžta. Miško
broliai pamato jį atjojantį ir dingsta, prieš jam nusėdant
nuo arklio. Nors vaikinukui šiek tiek nejauku, jis truputį
didžiuojasi, kad buvo partizanų pasiuntiniu. Vis šioks toks
kerštas už prarastą šeimą.
Joachimas nuolat sutinka vadinamuosius stribus, so­
vietų milicininkus, medžiojančius miško brolius. Kokie
jie žiaurūs, Joachimas įsitikina savo akimis: vieną dieną
grynai pramogos dėlei jie nusitaiko į naminę katę ir ją
nušauna - vien todėl, kad niekas negali jiems sukliudyti.
Tokiais atvejais valstiečiai nė nedrįsta skųstis. Juos ir taip
nuolat plūsta, jiems grasina ir menkiausia dingstimi gali
suimti.
Miške, kuriame gano, Joachimas kartais girdi šaudant,
kartais šaudo tolimesnėse giriose. Būna, kad mūšiai taip
arti, jog jam pro ausis švilpia kulkos. Didžiausia Joachimo
viltis, kad stribai pateks į pasalą ir galiausiai partizanai
netgi laimės. Deja, šiai vilčiai nelemta išsipildyti.
Heinzas ir Amas Willuweitai Lietuvoje parsisamdo kur
tik galėdami. Atvykę 1946-ųjų pavasarį, broliai padeda

104
ūkiuose, ieškančiuose tokių darbininkų kaip jie. Sykį už­
eina pas kažkokį valstietį, ir šis pasisiūlo vieną priimti kaip
nuolatinį piemenuką ir augintinį. Priimti abiejų jis nieku
gyvu negalįs, per didelė rizika, kad abu vokietukai bus
pastebėti, o jam iškilsiąs baisus pavojus - rusai kaipmat
išvešią į Sibirą. Ūkyje lieka dvylikametis Heinzas, o de­
šimtmetis Amas vienas keliauja toliau. Broliai nesimatys
aštuonerius metus.
Į ūkį Heinzas atėjo alkanas ir utėlėtas. Pirmiausia vals­
tiečiai sudegina jo drabužius ir dvi dienas leidžia miegoti.
Jie neturtingi, tačiau netrukus Heinzą pamilsta ir mielai
dalinasi su juo viskuo, ką turi.
Tačiau nuo šiol Heinzui draudžiama kalbėti vokiškai.
Rytprūsiuose jis tik trejus metus lankė mokyklą, o dabar
tikisi, kad Lietuvoje bent porą metų galės mokytis toliau.
Bet valstietis tik numoja ranka: tai per daug pavojinga. Su
laiku Heinzas išties pamiršta gimtąją kalbą. Jis gabus ir
greitai išmoksta lietuviškai.
Jo globėjas taip pat remia miško brolius. Vėliau Heinzui
tenka pareiga nešioti jiems į mišką valgyti. Vieną naktį nu­
nešus pieno, jį sučiumpa sovietų milicininkai. Bet Heinzas
moka laikyti liežuvį už dantų. Nieku gyvu nevalia ko nors
išduoti. Jis tyli ir tada, kai jį ima kankinti, pjausto rankas,
kad pamažu nukraujuotų. Galiausiai jį vis dėlto paleidžia,
ir Heinzas iš paskutiniųjų parsivelka į ūkį. Globėjai ver­
tina besąlygišką jo ištikimybę ir iki pat mirties šeštajame
dešimtmetyje su savo vokiečiu augintiniu palaiko nuošir­
džius santykius.
Kova tarp ginkluotų sovietų pajėgų ir miško brolių truko
kelerius metus ir iš abiejų pusių nusinešė dešimtis tūkstan­
čių gyvybių. Geriausiai pasipriešinimas buvo organizuotas
miškingoje Dzūkijoje Pietų Lietuvoje, kur partizanai ilgai
kontroliavo dideles teritorijas. Jų didžioji viltis - išvaduoti

105
tėvynę nuo sovietinių okupantų. Kad paliktų sukilėlius be
aprūpinimo, Raudonosios armijos kareiviai dažnai depor­
tuodavo ištisus kaimus, o vietoj jų gyventojų įkurdindavo
rusus kolonistus. Siekdami atimti iš partizanų galimybę
slapstytis, jie išdegino didžiulius miškų masyvus. Kaimiš­
koje Lietuvoje ir šiandien žymu tokių išdagų pėdsakai.
Kovą prieš miško brolius sovietų daliniai laimėjo šeštojo
dešimtmečio pradžioje. Slaptųjų tarnybų sukauptos žinios,
gautos iš sovietų šnipų Vakaruose ir NKVD agentų tarp
miško brolių, 1952metais leido pradėti stambaus masto va­
lymą ir likviduoti didelę dalį dar likusių partizanų būrių.
Daugelis išgyvenusių miško brolių ginklus sudėjo 1953-iai-
siais, kai po Stalino mirties jiems buvo pažadėta amnestija.
Kai kurie pavieniai partizanai pogrindyje išbuvo iki šeštojo
dešimtmečio ir taip išvengė suėmimo. Daugybė dar gyvų
miško brolių iki šiol jaučia nuoskaudą, kad Vakarai, nepai­
sydami neteisėtos Baltijos šalių okupacijos, nekonfrontavo
su Sovietų Sąjunga.
 8. VALSTIEČIAI IR ELGETOS

Visiškai išsekusi Dora Müller be tikslo klaidžioja mažo

miestelio gatvėmis. Dvylikametė nė nenutuokia, kur atsi­
dūrė nuo tada, kai 1947 metų pradžioje per atsitiktinumą
traukinys atvežė ją į Lietuvą. Iš nevilties susmunka vieno
namo tarpuvartėje. Staiga ją užkalbina kažkoks berniu­
kas, neką vyresnis už ją. „Ar tu viena? Mano vardas Ar­
turas." Berniukas ištiesia ranką ir su užuojauta žiūri į ją.
Pati nesuprasdama, kas jai darosi, Dora atsistoja ir puola
nepažįstamam berniukui ant kaklo. Gerklę užgniaužia, ji
negali ištarti nė žodžio, tik nevaržomai kūkčioja. „Kas čia
dabar..." - sumišęs murma Arturas.
Berniukas kartu su seserimi ir kitais vaikais taip pat čio­
nai atklydo karštligiškai ieškodamas maisto. „Lengva nėra,
bet lig šiol visai neblogai manėmės, nes laikomės išvien", -
paguodžia jis Dorą. Dora nuseka paskui jį į užmiestį, kur
apgriuvusioje daržinėje vidury laukų vaikai įsitaisė var­
ganą pastogę.
Per artimiausias dienas Dora supažindinama su elge­
tavimo menu. Vaikai iškeliauja dviem grupėmis. Pirmą
kartą Dorai labai sunku save pergalėti ir pabelsti į svetimas

107
duris. Bet galiausiai viskas išsisprendžia lengviau, nei ti­
kėtasi. Juos pasitinka maloni valstietė ir pakviečia vidun.
Nors akivaizdžiai nesupranta nė žodžio, jau žino, ko iš jos
nori mažieji elgetos. Jie užeina į mažučiukę trobelę, kurioje
tik vienas kambarys su plūkto molio asla ir didžiule kros­
nimi. Baldų beveik nėra. Dorai kone gėda, kad ji, kilusi
iš neskurstančios šeimos, turi prašyti išmaldos tokių ne­
turtingų žmonių. Vaikai gauna lėkštę karštos sriubos. Kai
pasisotina, kiekvienam dar įdeda šio to į kelią. Taip jie ir
eina per apylinkę, traukia iš sodybos į sodybą, ir pamažu
jų krėbšai (taip vaikai vadina savo užsikabinamus maišus)
prisipildo. Vienur pora žalių bulvių, kitur gabalas sužiedė-
jusios duonos - kiekviena auka Dorai yra nedidelis tauso-
tinas lobis.
Arturas jai pasakojo, kad miestuose vaikai vis susimuša,
bandydami atimti vieni iš kitų „grobį". Ten galioja stipres­
niojo teisė. Čia, kaime, išmaldos jie gauna mažiau, bet san­
tykiai ne tokie atšiaurūs. Praeitis ir ateitis vaikams nieko
nereiškia. Jie gyvena čia ir dabar.
Po poros savaičių Dora jau turi savo vietą apie Artūrą
susibūrusioje vilko vaikų bendruomenėje. Paskui kelis
mėnesius ji praleidžia kartu su aštuoniais kitais vaikais.
Ne visada viską nustelbia maisto paieškos. Vaikai dažnai
prasimano visokių žaidimų, padedančių bent trumpam
užmiršti vargus ir nesibaigiančias negandas. Aišku, žaidžia
tik jausdamiesi saugūs. Nedidelėje dauboje tolėliau nuo
miško keliuko iš įvairaus dydžio šakų ir lapų jie susirentė
naują pastogę. Iki artimiausio kaimo - pusvalandis kelio.
Kad niekas jų neaptiktų, vienas vaikas visada budi prie
miško keliuko. Kaip ir anksčiau, jie elgetauja po aplinkines
sodybas, o kartais iš lovių vagia kiaulių ėdalą. Dorai itin
sekasi vogti kiaušinius. Paukščiai netriukšmauja, kai apy­
aušriu vištidėse ji ieško ką tik padėtų kiaušinių. Kad niekas
nepastebėtų vagystės, Dora niekada neima daugiau kaip

108
dviejų ar trijų. Grįžus į daubą, iki vakaro saugiai paslepia
juos žemėje. Tik vakare vaikai gali drąsiai užsikurti laužą
ir ant skardos gabalo išsikepti kiaušinius. Dažnai tai būna
vienintelis šiltas maistas per kelias savaites. Mažiau kaip
po pusę kiaušinio kiekvienam.
Johanna Erlach gimė 1934 metais Gumbinene Rytų Prū­
sijoje. Kaip ir daugelis kitų, pokario sumaištyje prarado
visą šeimą. Nuo 1947-ųjų pradžios su šešių-aštuonių vaikų
grupe vis leidžiasi į Lietuvą elgetauti. Jie visada pėsčiomis
eina į Insterburgą, iš kur į Lietuvą važiuoja traukiniai.
Alkis - nuolatinis jų palydovas, valgyti dažniausiai turi tik
sutraiškytų grūdų, sumaišytų su lapais ir žole. Numarinti
kirminą turi padėti kartais į bumą įsikišamas žvirgždukas.
Insterburgo stotyje jie laukia, kol sutems. Tamsos prie­
globstyje šoka į lėtai riedančius prekinius traukinius. Jeigu
juos pastebi koks kareivis ir ką nors išstumia iš vagono, iš­
šoka ir visi kiti. Jau žino, kad norint išgyventi reikia laikytis
išvien.
Šitaip jie ne kartą nusigauna į Lietuvą. Ten vaikai pasi­
skirsto poromis. Johanna dažniausiai eina su sesute, elge-
taudamos jos traukia nuo namo prie namo.
Daugelis žmonių ko nors duoda, bet kaime dažnai pa­
prašo atsilyginti ir padėti namuose arba laukuose. Kartais
jas pasamdo porai dienų.
Prieš išsiskirstydami vaikai sutaria, kada vėl susitiks.
Susitikę labai džiaugiasi. Reikia pasidalinti įspūdžiais,
palyginti „lobius" ir apsikeisti dažniausiai netinkančiais
drabužiais: štai čia per didelės kelnės, o ten - du batai iš
skirtingų porų.
Vasarą vaikai paprastai nakvoja po atviru dangumi.
Visus kankina utėlės ir niežai. Niežus gydosi savo šlapimu;
ne visada po ranka turi vandens. Johanna turi bėdų su dan­
timis, jie pamažu genda. Labai skauda ir smirda.

109
 Trylikametė grupėje vyriausia, todėl jaučiasi atsakinga
už mažesniuosius. Ji išmoksta padrąsinti mažuosius, kai
šiems itin liūdna, bet dažniausiai tiesiog grumiasi su rū­
pesčiais. Tų rūpesčių ji negali perleisti jokiam suaugusia­
jam, turi susidoroti pati.
Jos grupėje yra dešimtmetės dvynės Maria ir Hanna.
Maria silpnesnė ir silpsta vis labiau. Kartą, kai užėjus ru­
dens šalnoms jie stabteli pakelėj atsipūsti, Maria papras­
čiausiai lieka gulėti, nors vaikams šalta ir jie nori traukti
toliau. Staiga ji išvysta nuostabius dalykus. Vaikai suglumę
žvalgosi vienas į kitą. To, ką Maria smulkiai ir euforiškai
pasakoja, niekas, be jos, nemato. Vaikai maldauja eiti su
jais, tačiau Maria nieko nepaisydama nori visiems laikams
likti šioje per daugybę metų gražiausioje vietoje.
Mirštančiąją gaubia svajinga palaima. Ji tiesiog pakeri
kitus vaikus ir įteigia, kad mirtis gali būti guodžianti. Vai­
kai iki paskutinės akimirkos lieka su ja, kalba paprastas
vaikiškas maldas ir „Tėve mūsų", ją glosto. Tada Maria
amžiams užmerkia akis.
Po šešių savaičių eidami pro tą pačią vietą vaikai nu­
stemba. Maria beveik nepasikeitusi guli po medžiu, po
kuriuo jie anuomet ilsėjosi. Atrodo, ji ne mirusi, o tik miega
ir papurčius ją būtų galima pažadinti gyvenimui.
Vilko vaikai nieko taip netrokšta, kaip rasti, kur prisi­
glausti, sutikti žmonių, kurie nuolatos jais rūpintųsi, su­
teiktų jiems naują tėvynę. Daugelis paprastų lietuvių jiems
truputį padeda, bet rasti vietą, kur galėtų suvis pasilikti, -
sunku.
Ursula Hundrieser gimė 1933 metais Kionigsberge. Tėvą
ji jau senokai pamiršo, nes jis negrįžo iš karo. Krito ir vy­
resnieji broliai. Ursula liko su mama ir mažu broliuku.

110
 Raudonajai armijai įsiveržus į Rytprūsius, kareiviai
vaikų akivaizdoje išprievartavo mamą, paskui šeimą už­
klupo badas ir šiltinė. Mamai darėsi vis blogiau ir blogiau,
Ursula ją, visiškai bejėgę, nugabeno į ligoninę. Tačiau
gydytojai nesuteikė jokių vilčių. Po šešių dienų ligoninėje
mama miršta, o Ursulai net neleidžiama su ja atsisveikinti.
Gydytojai bijo, kad ji neužsikrėstų. Netrukus po to iš bado
miršta ir jos vienų metų broliukas. Stebėdama jo kančias
Ursula vos neišsikrausto iš proto. Mažylio pilvukas išsipū­
tęs, bet jam užtenka jėgų be perstojo garsiai verkti ir rėkti.
Jo mirtis Ursulai atrodo kaip išganymas. Palaidojusi bro­
liuką masiniame kape Ursula pamažu suvokia pasaulyje
likusi visai viena.
Būdama vos dvylikos ji pabėga į netoliese esančius
Lietuvos miškus, pradeda elgetauti ir, jei kitaip neišeina,
vogti. Kai ją priima viena valstiečių šeima, mergaitė tikisi,
kad pagaliau viskas pakryps į gera. Ji pasiryžusi nesiskųs­
dama dirbti sunkiausius ruošos darbus ir ganyti galvijus.
Ursulai jau imant pamiršti, kas atginė ją į šią šalį ir kad
ji čia svetima, vieną dieną ganykloje tiesiai prieš ją piestu
atsistoja arklys ir sunkiai sužeidžia ją kanopa. Ligoninėje
Ursula laikoma ne lietuvių šeimos nare, bet vokiete. Ne­
paisydamas karštų valstiečio maldavimų, sovietų karo
gydytojas atsisako suteikti pagalbą „fašistų vaikui". Net
gailestingoms medicinos seserims pagrasina tarnybinėmis
nuobaudomis ir uždraudžia sutvarstyti kraujuojančią mer­
gaitę.
Išsigandęs valstietis baiminasi, kad šeima nesulauktų
represijų, todėl palieka Ursulą ligoninėje. Sunkiai sužeista
ji mėgina viena grįžti į valstiečio namus, tačiau beviltiškai
pasiklysta. Nuo žaizdos prasideda uždegimas, jis trunka
kelis mėnesius, žaizda sunkiai gyja. Ursula ir šiandien turi
aiškiai matomą randą.

m
 Išgyventi pavyksta tik prisijungus prie vilko vaikų būrio.
Ursula jau nebetiki žmonių gerumu, bet tada, 1947-ųjų va­
sarą, ją už mergą priima viena šeima. Su ja elgiamasi gerai,
ir ji čia pasilieka.
O štai Evai Briskom atrodo, kad tarpsnis lietuvių ligoni­
nėje buvo vienas iš laimingiausių jos gyvenime. 1947-ųjų
rugsėjį ji, keturiolikmetė, ne savo noru atvažiuoja į Vilnių.
Mergaitė apimta nevilties - juk jai nepavyko nukakti į
Vokietiją. Negana to, supranta įstrigusi svetimoje šalyje,
kažkokioje nežinia kur esančioje vietovėje. Tačiau labiau už
viską ji nori valgyti ir turi ką nors susirasti. Evą stebuklin­
gai patraukia sena turgaus halė, iš kurios sklinda nuosta­
būs, beveik pamiršti kvapai. Kvepia vaisiais, daržovėmis,
šviežia duona, kava ir prieskoniais. Ryškiai raudoni pomi­
dorai, sodriai žali agurkai - Evai viskas atrodo nerealu. Bet
ji neturi pinigų. Tad lieka tik elgetauti ir tikėtis, kad vienas
ar kitas prekeivis, viena ar kita turgininke jai ką nors duos
iš, Evos akimis žiūrint, pasakiškai gausių gėrybių. Vargu
ar suvokia, kaip klaikiai pati atrodo. Pilvas išsipūtęs, akys
įkritusios, ant kūno ne drabužiai, o draiskalai.
Galiausiai jos pagailėjusi kažkokia senutė paima ją už
rankos. Eva nesupranta, ko senutė nori, bet yra per daug
išsekusi, kad priešintųsi. Jiedvi įžengia į valgyklą, ir senutė
parodo Evai sėstis prie stalo. Mergaitei siaubingai gėda, bet
ji tokia alkana, kad nepajėgia rūpintis išoriniu padorumu,
tad paklūsta. Netrukus senutė grįžta su puodeliu karštos
arbatos ir sumuštiniu, o Eva apsipila ašaromis. Vieną aki­
mirką pamiršta visas bėdas. Ji dėkinga už geraširdiškumą
ir pirmą sykį nuo tada, kai su mama bėgo iš namų, jaučiasi
maloniai priimama. Vis dėlto viršų paima nepatiklumas. O
gal ta senė sumaniusi ką nors blogo? Eva taip įsibaimina,
kad nutaikiusi progą pasprunka. Bet toli nenubėga: ji tokia
nusilpusi, kad už poros žingsnių netenka sąmonės.

112
 Atsipeikėja ligoninėje. Gydytojai bando su ja susikalbėti,
ką nors apie ją sužinoti. Tačiau Eva nesupranta nė žodžio.
Pagaliau ateina gydytojas, truputį mokantis vokiškai. Jis
teiraujasi, iš kur ji ir kada gimusi. Eva, dar visiškai ap­
kvaitusi, nurodo neteisingą gimimo datą. Štai ko ji negali
žinoti: ši data bus įrašyta į Raudonojo Kryžiaus Vaikų
paieškos tarnybos kartoteką. Taigi šeima, vėliau įsikūrusi
Vakarų Vokietijoje, neturės jokių galimybių ją rasti.
Gydytojai ir medicinos seserys netrukus pamėgsta vo-
kietukę ir nusprendžia ligoninėje laikyti ją neribotą laiką.
Ilgiau pagulėjus Evai sunku pradėti vaikščioti. Tačiau vi­
sada atsiranda kas nors, kas padeda, kas pavedžioja ir dar
pamoko kalbos. Po pusantrų metų ji laisvai kalba lietuviš­
kai ir yra visiškai atsigavusi. Vieną dieną gydytojai ima tar­
tis, kada ir, svarbiausia, kur išleisti Evą. Tačiau ji anaiptol
nenori išeiti iš ligoninės. Čia gauna valgyti, visi malonūs ir
paslaugūs.
Bet kad ir kaip sunku palikti įprastą aplinką, Eva su­
pranta negalinti amžinai gyventi ligoninėje. Galiausiai
ją namo parsiveda viena aukštesnio kurso medicinos
studentė. Jos tėvams reikia tarnaitės, o Evai jau šešiolika
metų, gal tiktų. Tačiau viskas baigiasi prastai. Eva nepatei­
sina lūkesčių ir netrukus žiauriai sumušama. Neištvėrusi
pabėga ir grįžta į ligoninę. Laimė, greitai pasitaiko antra
proga - pagyvenęs ponas parsiveda ją į savo namus. Jis su
žmona gyvena užmiestyje. Tai dori žmonės, su Eva jie el­
giasi maloniai ir padeda adaptuotis Lietuvoje. Jų namuose
Eva išgyvena penkerius metus, kaip tarnaitė rūpinasi ūkiu.
Ten gyventi gera, o svarbiausia - niekada netrūksta maisto.
Erika Rieß iš Rudau, mažo miestelio Zamlande, 1947
metų vasarį drebėdama ir sušalusi su broliu kiurkso pa­
kelėje. Dešimtmetė ir dvejais metais vyresnis Heinzas yra
kažkur Rytų Prūsijoje, jiems nepažįstamoje vietovėje, be

113
šeimos, nesiorientuodami ir neišmanydami, ką daryti.
Nevilties apimtais vaikais iš pradžių pasirūpina dvi mote­
rys - parsiveda juos į apleistą valstiečių trobą. Kitą rytą jos
nuveda Eriką ir Heinzą į geležinkelio stotį ir primygtinai
paaiškina, jog norėdami išgyventi jie privalo nusigauti
į Lietuvą. Brolis ir sesuo pirmiausia pasislepia vagone,
bet jau vienoje iš pirmųjų stočių juos aptinka ir išmeta iš
traukinio. Heinzas nuolat drąsina seserį. Ji nusilpusi ir su­
gniužusi. Heinzas su pora kitų berniukų šiaip ne taip įkelia
Eriką į gyvulinį vagoną. Taip vaikai nuvažiuoja į išliaupsin-
tąją kaimyninę šalį. Galinė traukinio stotis - Kybartai, iš čia
vaikai patraukia klajoti po Lietuvą.
Jiems pasiseka jau vienoje iš pirmųjų sodybų. Čia gauna
keptų bulvių ir pieno, tačiau Erika smarkiai viduriuoja.
Jai ant kojų nuožvarbos, kojų pirštai pajuodę, tikriausiai
nušalę - Erika jau seniai jų nebejaučia. Valstietis įsitikinęs,
kad besispyriojančiai mergaitei reikia į ligoninę, ir galiau­
siai nuveža ją tenai. Gydytojai mato tik vieną išeitį - iki
kelių amputuoti abi kojas. Tačiau Erika iš paskutiniųjų
priešinasi medikų diagnozei - tol rėkia ir ginasi, kol per­
sonalas duoda jai ramybę. Jai leidžiama likti ligoninėje ir
atsigauti, obrolis tuo tarpu pradeda dirbti valstiečių ūkyje.
Erika ligoninėje išguli du mėnesius, paskui ją išrašo, tvir­
tai stovinčią ant abiejų kojų. Nors dar šiek tiek šlubuoja,
džiaugiasi, išvengusi amputacijos. Juk be kojų jos nepri­
imtų joks valstietis, o dabar ji gali grįžti į tą ūkį, kur dirba
brolis. Tačiau Erika nepajėgia plušėti laukuose, todėl vals­
tietė išsiunčia ją su terba elgetauti po kaimus.
1947-ųjų rudenį brolis ir sesuo iškeliauja, nes ūkyje jų ne­
bereikia. Dabar jie prisiglaudžia vieno medkirčio šeimoje.
Kasryt kartu su juo eina maždaug keturis kilometrus į
mišką dirbti. Namo grįžta tik sutemus. Tai sunkiausios plū-
kiavos metas. Erika liaunasi mąsčiusi. Vienintelis tikslas -
ištverti dar vieną dieną, ir dar vieną. Medkirtys griežtas ir

114
abu vaikus kasdien be paliovos gąsdina. Grasina: jei nepa­
klus, bus ištremti arba net sušaudyti. Nusprendęs, kad jie
per mažai dirba, juos muša. Sykį itin žiauriai prilupta Erika
neištveria ir pabėga. Bet kurgi bėgti? Ir kita ją priėmusi
valstiečių šeima elgiasi su ja blogai. Erika nepakenčia, kad
nuolat reikia tvardytis ir nevalia gintis. Ji vėl iškeliauja ir
pagaliau randa globėjus, užjaučiančius dabar jau dvylika­
metę mergaitę.
Dešimtmetė Christel Nitsch, jau kelis mėnesius gyve­
nanti pas Sofiją ir jos vyrą Juozapą, su abiem gerai suta­
ria. Ji džiaugiasi neužsiminusi apie brolius ir seseris, nes
ligi šiol būgštauja, kad bevaikė pora ją būtų išsiuntusi.
Vis dėlto siaubingai ilgisi artimųjų, nepaprastai trūksta ir
namų. Kartais kaip pasakoje įsivaizduoja susitikimą su jais.
Vakarais prieš užmigdama dažnai verkia, mat prisimena
mamą ir gražius pirmuosius gyvenimo metus, kai visi dar
buvo drauge. Ir nesvarbu, kad su ja gerai elgiamasi, - sveti­
mumo jausmas išlieka.
Dabar Christel jau vienuolikmetė, bet su bendraam­
žiais beveik nebendrauja. Jie dažnai tyčiojasi iš jos, kad ji
vokietė, ir puikiai moka ją įskaudinti. Pasitaiko, kad rusų
komunistai ima ieškoti vokiečių. Tada Sofija su Juozapu
globotinę slepia. Iš jų Christel sužino, kad vokiečius sle­
piantys lietuviai suimami - sodinami į kalėjimą arba, dar
blogiau, ištremiami į Sibirą. Dėl šios nuolatinės grėsmės
Christel negali lankyti mokyklos. O ji nieko taip karštai
netrokšta, kaip išmokti skaityti ir rašyti.
Juozapas atstoja Christel tėvą, o juk tikras tėtis mergaite
niekada nesirūpino. Tačiau 1948 metais nutinka baisus
dalykas: Juozapas, Vilniuje dirbantis vyriausiuoju inži­
nieriumi, įtariamas išeikvojimu. Įmonėje, kurioje jis dirba,
buvo rasti dokumentai su suklastotu parašu. Nors Juoza­
pas tvirtina esąs nekaltas, byla atsiduria teisme. Juozapas

115
nuteisiamas 25 metams lagerio ir išvežamas į Sibirą. Chris­
tel pasaulis vėl sugriūva. Jos neįmanoma paguosti, Sofija
neišmano, kaip padrąsinti mergaitę. Sykį Christel pabėga,
bet iš nevilties tą pačią dieną sugrįžta. Kelis kartus bando
nusižudyti - nuodijasi actu, skalbimo milteliais, degtukų
galvutėmis ir kitais dalykais. Visi šie bandymai baigiasi
skrandžio negalavimais. Nors gerai nežino, kur yra Vo­
kietija ir kokia ten nūnai padėtis, įsikala į galvą norinti ten
sugrįžti. Svarsto, gal yra koks traukinys, važiuojantis tenai
iš Vilniaus.
Penktojo dešimtmečio pabaigoje mažesniems vilko vai­
kams dar atsiveria šiokios tokios galimybės. Kai kuriuos,
anot jų pačių, „priima kaip savus", taigi įsivaikina, kitus
palieka tik žąsims ir smulkiems gyvuliams ganyti. O vy­
resniems vaikams kaime darosi itin sunku, mat bręsdami
jie jau atrodo ne tokie mieli. Jau nebegali tikėtis užuojautos,
ir lietuvių valstiečiai juos priima tik tada, jeigu jie tvirtai
sudėti ir gali dirbti lygiai su suaugusiaisiais.
1945 metų rudenį paleistas iš sovietų komendantūros
Kionigsberge žiauriai sumuštas Brunas Kleinas kaip įma­
nydamas vengia žmonių. Gyvena gatvėje, maisto ieško,
rausdamasis po naujakurių atliekas. Retsykiais gauna iš­
maldos, bet dažniausiai turi tik tai, ką pavyksta rasti tarp
šiukšlių. Milicininkai jį dažnai veja šalin kaip pasiutusį
šunį. Žiemą jis prisijungia prie moterų ir vaikų, ketinančių
važiuoti į Lietuvą. Kartu su kitais likimo draugais Brunas
slepiasi traukiniuose po sėdynėmis. Juos nuolat aptinka ir
išmeta. Taip per gerą savaitę pasiekia Kauną. Iš pradžių čia
Brunas pasijunta kaip rojuje. Tiesa, ir vėl tenka elgetauti,
bet žmonės šelpia kuo galėdami. Duoda ne tik valgyti, bet
net ir drabužių. Bruno organizmas atpratęs nuo reguliarios
mitybos ir riebaus maisto. Vieną dieną jis netenka sąmonės.

116
Nepažįstami žmonės nugabena jį į ligoninę. Berniuku ima
rūpintis kūrikas ir vėl pastato jį ant kojų. Šis paprastas
žmogus kelias savaites slaugo Bruną kaip tikrą sūnų, ir
Brunas sujaudintas jo gerumo.
Tačiau vaikinas nenori tapti senamžmogui našta. Atsiga­
vęs iškeliauja į kaimą ieškotis darbo. Jis girdėjo, kad vals­
tiečiams ūkyje reikia pagalbininkų. Beklajodamas atsiduria
Pašilės kaime netoli Jonavos. 1946 metų pavasarį valstietis
pavarde Rapsikevičius pasiūlo Brunui piemenauti ir ganyti
karves. Brunas ten ramiai gyvena iki 1949-ųjų rudens. Pa­
mažu pamiršta paskutines akimirkas Kionigsberge, badą
ir baisią patirtį su sovietais. Šeima su juo elgiasi kaip su
saviškiu. Brunas apsirengęs ir sotus.
Tačiau vieną dieną ima kabinėtis kaimo seniūnas, aršus
komunistas. Brunas jam kaip krislas akyje, dėl jo terori­
zuoja visą šeimą. Rapsikevičiai privalą išvyti „fašistą",
kitaip jis pranešiąs atitinkamoms įstaigoms. Valstietis nusi­
minęs ir bejėgis. Jis nežino, ką daryti ir, tiesą sakant, jį labai
žeidžia, kad kažkas iš pašalies draudžia parodyti svetin­
gumą. Juodu su žmona vis svarsto, ko čia griebtis. Savaičių
savaites Brunas slapstosi pas kaimynus, dažnai miega dar­
žinėse arba po atviru dangumi. Galiausiai apie vokiečio li­
kimą išgirsta Rapsikevičiaus giminės ir pakviečia jį atvykti.
Taip Brunas, dabar jau jaunas suaugęs vyras, atkeliauja pas
Joną Grivačiauską į Naujasodžio kaimą prie Kauno. Jonas
yra miškų ūkio darbininkas ir nuo šiol vedasi Bruną dirbti
į mišką, o jo žmona prižiūri namus. Grivačiauskai neturi
vaikų, todėl labai džiaugiasi jaunuoju padėjėju.
Penkiolikmečiam Gerhardui Gudoviui sekasi pataikyti
pas malonius ir paslaugius valstiečius. Gudragalvis vai­
kinas tuoj sumoja, kaip svarbu mokėti bent kelis žodžius
lietuviškai. Pokalbis dažniausiai būna vis toks pats, ir
Gerhardas atsakinėja vis geriau. „Kuo tu vardu? Kiek

117
tau metų? Iš kur tu?" - tai įprastiniai lietuvių klausimai.
Gerhardas visada mandagiai pasiteirauja, gal galėtų per­
nakvoti. Retsykiais likimas būna itin maloningas, ir jam
leidžiama permiegoti virtuvėje ant priekrosnio. O kartais
guolis pataisomas karvidėje arba daržinėje. Žiemą šildo
gauruotas gyvulio kailis. Rytais Gerhardas keliasi drauge
su valstiečiais, bet kokiu oru prausiasi prie šulinio, kad
padarytų daugmaž padorų įspūdį, ir dar kartu papusry­
čiauja, jeigu tik jį pakviečia, o dažniausiai taip ir nutinka.
Tada traukia toliau. Jis yra atsiskyrėlis ir elgetauja vienas.
Klajoja po Suvalkiją, vieną iš turtingiausių Lietuvos regio­
nų, ir tik kartkartėmis susitinka kitus vilko vaikus.
Po pusmečio klajonių naktys darosi vis ilgesnės ir šal­
tesnės. Vaikinas pamažu susimąsto apie ateitį, tiesa, labai
artimą ateitį - ateinančią žiemą. Bet ir čia laimė jo neap­
leidžia. Jį mielai priima valstiečių Dambrauskų šeima,
gyvenanti netoli Kalvarijos. Šeimoje auga keli vaikai, ir
Gerhardas tuoj prie jų pritampa. Netrukus pelno valstiečių
pasitikėjimą. Gerhardas pasirodo esąs sumanus, stropus ir
patikimas. Tad jam pavedama kasdien vežioti pieną į Kal­
varijos pieninę. Užduotis Gerhardui patinka, jis netgi ma­
žumėlę didžiuojasi. Pluša nuo saulėtekio iki saulėlydžio,
bet nemano, kad tai našta ar vergija. Dirba kaip ir visi kiti
ūkyje, o už tai gauna valgyti, turi kur miegoti, o kai reikia -
aprūpinamas naujais drabužiais.
Kitą pavasarį į kaimą atvyksta rusų daliniai. Jie visur
šniukštinėja, ir valstiečiai jų nemėgsta. Kad būtų lengviau
apsirūpinti maistu - ir kad pademonstruotų neribotą val­
džią, - į aplinkinius tvenkinius kareiviai mėto butelius su
karbidu. Taip jie prisižuvauja pietums, bet vandenys ilgą
laiką lieka biologiškai negyvi. Gerhardą toks beprasmis
niokojimas nepaprastai siutina. Tačiau turi tvardytis, kad
niekam nekristų į akis - tai visiškai aišku.

118
 Kartais Gerhardas skiriamas į „naktinę pamainą" - kai
gaminama degtinė. Valstietis du kartus per savaitę ne­
legaliai varo naminę, kaskart nuo aštuonių iki dešimties
litrų. Naminė stipri. Jei alkoholio mažiau nei 50 procentų,
nėra ko gadinti grūdų. Degtinė iš bulvių, tikrasis „vargšų
šnapsas", didelei Gerhardo nuostabai, šioje šalyje beveik
nežinomas.
„Naktinėje pamainoje" Gerhardui reikia daryti du da­
lykus. Pirma, kurstyti ugnį ir vis pridėti malkų. Antra, jis
turi tikrinti, ar distiliatas pakankamai stiprus. Tam reikia
subtiliai jausti ir turėti šiokios tokios patirties. Patirties
Gerhardas įgyja ragaudamas. Po tokios „naktinės pamai­
nos" jis visada kaip reikiant įkaušęs. Taigi pradeda gerokai
per anksti gerti ir greitai net per lietuvių išgertuves „daug
pakelia". Į šį pavojingą žaidimą daugelis valstiečių dažnai
įtraukia savo mažamečius globotinius.
Varyti naminę sovietai kategoriškai draudžia, už tai
gresia griežta bausmė. Todėl degtinės buteliai slepiami
šiauduose arba šieno kupetose. Paliekami slapti ženklai,
kad paskui būtų galima juos rasti. Jie ištraukiami metaliniu
strypu, prie kurio galo pritaisytas kablys.
Kadangi Gerhardas visada žino, kur paslėpti buteliai,
kartais kyšteli ranką į atsargas ir mieste iškeičia naminę,
pavyzdžiui, į kvepiantį muilą. Aišku, namiškiai stebisi, iš
kur jis gauna tokių retenybių, bet kadangi Gerhardas vi­
sada labai atsargus, šitos smulkios vagystės į dienos šviesą
neiškyla. Pats save laiko ne apgaviku, o prekių tiekėju ir
įgytomis brangenybėmis didžiadvasiškai dalinasi su kitais.
Merginoms ir jaunoms moterims, kurios už išlikimą
taip pat dėkingos Lietuvai, iki senatvės lieka tabu kalbėti
apie tai, kaip sunku buvo naujojoje tėvynėje pirmaisiais
metais. Ne tik įžeidinėjimai, bet ir lytinė prievarta bei

119
žaginimai - neretai ir jas priglaudusiose valstiečių šei­
mose - veikiau buvo taisyklė nei išimtis.
Christel Plonus gimė 1930-ųjų rugpjūtį Karlsrodėje
Labiau apskrityje. Po dvejų sunkių rusų okupacijos metų
Rytprūsiuose, 1947-ųjų birželį, ji pabėga į Lietuvą. Iki tol
ją jau ne sykį išžagino rusų kareiviai, pirmą kartą jai esant
keturiolikos.
Christel įprato būti vadinama „šliundra", „fašiste", „vo­
kiečių kiaule". Lietuvoje jai iš pradžių buvo neką geriau. Ji
jau nebe vaikas, kad žadintų užuojautą. Dažnai ją apšaukia
vagile, nors nieko nepavogė. Ir čia ji ne kartą patiria lytinę
prievartą. Užsigeidę pasismaginti valstiečiai, kurie jaučiasi
niekieno nestebimi, nusitempia ją į tvartą arba paprasčiau­
siai parsiverčia ganykloje ant žolės. Ir vis dėlto dauguma
aukų net šiandien vengia kalbėti apie šią patirtį. Jos per
daug dėkingos tiems, be kurių pagalbos nebūtų išgyvenu­
sios. Tačiau prisiminimai niekada neapleidžia nei Christel
Plonus, nei daugelio kitų. Išgyvenimo kaina didelė.
 9. KRYŽKELĖJE

1945-ųjų rudenį Hildegard Horn ištisus mėnesius tikisi

stebuklo. Nuo tada, kai raudonarmiečiai paliko mergaitę
vieną nusiaubtame bute Gerdauene, dienos tapo be galo
ilgos. Ji dar niekada nesijautė tokia vieniša. Pabeldus į
kaimynų duris ir paprašius valgyti, šie vis dažniau purto
galvą. Maisto neužtenka savai šeimai, o Hildė yra tik pa­
pildoma našta, kurios niekas nenori užsikrauti, tad ji neturi
nieko, kas ją globotų. Tačiau pora moterų, susiruošusios
keliauti į Lietuvą, Hildę vis dėlto pasiima - gal tikisi, kad
ten ji bus aprūpinta geriau. Taigi devynmetė mergaitė
1946-aisiais pirmą kartą atvyksta į Tauragę. Elgetauti tur­
gaus aikštėje iš pradžių neapsakomai bjauru, bet netrukus
ji supranta, jog tai vienintelė galimybė išgyventi.
Kol kas Hildė nemoka lietuviškai, todėl dažnai palai­
koma maža apgavike. Savaičių savaites neranda jokios
šeimos, kuri ją priimtų, nors dažnai girdi, kad kitiems
vaikams taip nutiko. Tačiau ji tokia utėlėta ir purvina, kad
visi jos kratosi. Galiausiai geibios mergaitės pagaili vie­
nas valstietis. Jis padeda jai apsitaisyti kiek žmoniškiau
ir nukreipia į šeimą, kuriai Hildė galėtų tikti kaip vaikų

121
auklė. Hildė nepaprastai laiminga. Po kelių mėnesių švie­
siaplaukę mergaitę panūsta įsidukrinti viena bevaikė pora.
Pas tuos žmones Hildė ir auga, jai ten gerai. Jesaičių šeima
gyvena nedideliame mediniame namelyje Tauragės pa­
krašty. Bijodami represijų jie neleidžia Hildės į mokyklą.
Niekas neturi sužinoti, kad ji vokietuke.
Užuot lankiusi mokyklą, Hildė prižiūri ant patalo gu­
linčią močiutę, tuo tarpu tėvai turguje pardavinėja kuklų
savo sklypo derlių. Be to, priklausomai nuo metų laiko,
Hildė triūsia sodybiniame sklype, kur taip pat reikalingos
jos rankos. Ji neišmoksta nei skaityti, nei skaičiuoti, nei
bendrinės lietuvių kalbos. Tačiau ji amžinai dėkinga savo
globėjams. Hildegard nėmaž neabejoja - be jų nebūtų išgy­
venusi.
Vieną dieną tėvas Jesaitis pasivėdėja Hildę į šalį ir štai ką
pasiūlo: „Dabar esi mūsiškė, turėtum ir vadintis kaip tikra
lietuvė. Ką manai?" Jis tikrai nesitiki ryžtingo Hildės atkir­
čio. „Esu Hildegard ir liksiu Hildegard", - pasipiktinusi
pareiškia ji.
Tarp vilko vaikų tai absoliuti išimtis. Dauguma jų grynai
praktiniais sumetimais dažnai nė neklausti gauna naują
vardą, o kartu ir naują tapatybę. Paprastai tai įvyksta be
prievartos, nes taip lengviau išgyventi - ne tik vaikams,
bet ir jų globėjams. Tuo metu Lietuva jau tapusi Sovietų
Sąjungos dalimi, ir už pagalbą priešams baudžiama. Tačiau
lietuviški vardai padeda vilko vaikams nebebūti persekio­
jamais pašalaičiais.
Sprendimo šiuo klausimu paprastai reikalaujama iš
vyresnių vaikų; jie negali numatyti jo pasekmių ir priima
jį verčiami būtinybės, - o vis dėlto jis iš esmės nulems jų
tolesnį gyvenimą. Likti vokiečiu ar asimiliuotis Lietuvoje?
Nors persiplėšk tarp vilties grįžti į Vokietiją ir susitaikymo
su visiškai nauju gyvenimo būdu, kur tam, kas sena,

122
nebėra vietos, tai turi būti užmiršta ir užgniaužta. Dau­
gelis vilko vaikų gauna ne vien lietuviškus vardus, - jie
perkrikštijami, priima katalikybę. Susipažįsta su naujais
papročiais ir tradicijomis, įsisavina juos, o per didžiąsias
šventes netgi apsivelka lietuvių tautinius drabužius.
Gisela Launert nežino savo gimimo metų. 1939? 1940?
Taip pat nežino, iš kurios Rytprūsių vietovės kilusi jos
šeima. Bėgimą prisimena labai menkai, bet mano, kad su
močiute į Lietuvąbus patekusi 1946-ųjųpradžioje. Pabėgėlių
gurguolė buvo bombarduojama, tada žuvo jos mama ir se­
nelis. Močiutė nepajėgė rūpintis ne tik Gisela, bet ir jos vienų
metukų sesute Karin, tad mažylę paliko svetimai šeimai
Rytprūsiuose, pažadėjusiai ją prižiūrėti. Gisela su močiute
elgetaudamos atkeliavo į Lietuvą, iki Pagėgių, esančių šiau­
riniame Nemuno krante. Čia su kitais pabėgėliais įsikūrė
sename mokyklos pastate, bet valgyti nebuvo ko.
Ieškodama duonos kąsnio ateinančius mėnesius Gisela
suko vis didesnius ratus ir galiausiai pasiklydo tarp Klai­
pėdos krašto sodybų. Ji neberado kelio nei į Pagėgius, nei
pas močiutę. Iš pradžių jautėsi baisiai sukrėsta, bet paskui
rūpėjo tik viena - išgyventi. „Tiesiog žinojau, kad jei noriu
pasisotinti, turiu žiūrėti savęs. Net ir močiutė nebegali man
padėti."
Kita Giselos gyvenimo stotele tampa Natkiškių kaimas.
Viena šeima priima ją prižiūrėti vaikų. Tie vaikai neką
mažesni už ją pačią. Kitais metais Giselą priglaudžia ir
įsidukrina šeima Usėnuose. Buvusi evangelike vokietuke
pakrikštijama kaip katalikė ir gauna įtėvių pavardę. Nuo
šiol ji vadinasi Irena Jakštaitė. „Gisela Launert, - sako ji
šiandien, - liko praeityje."
Būdama penkiolikos ji pradeda dirbti tarnaite Pli­
kiuose, buvusiame Plikene, netoli Klaipėdos. Čia susipa­
žįsta su savo būsimu vyru ir išteka už jo vos sulaukusi

123
aštuoniolikos - nepaprastai ilgisi tikros meilės ir trokšta
turėti savo šeimą.
Hansas Gladsteinas taip pat per mažas, kad galėtų pa­
sisakyti už ar prieš savo vokiškas šaknis. Jo lietuviškoji
tapatybė iš pradžių dar primena žaidimą, bet paskui jam
atrodo visai natūralu, kad jo vieta Lietuvoje. Dėl to jis net
gali lankyti mokyklą- retas laimingas atvejis, kaip matome
iš daugelio vilko vaikų likimo.
Kaip ir Gisela Launert, Hansas tiksliai nežino savo gi­
mimo metų. Jo nuomone, baigiantis karui jam dar nebuvo
penkerių. Negali pasakyti, kur augo Rytų Prūsijoje. Paty­
rinėjus atrodo, kad Gros Holšteine. Tikrai žino tik tai, kad
močiutė gyveno Kionigsberge. Ir kad turėjo dvejais metais
vyresnį brolį Alfredą, šviesiaplaukį kaip ir mama.
Hansas dar miglotai prisimena baisų žygį aplink Kio-
nigsbergą, lavonus gatvėse ir pakelėse, kolektyvinį sodą,
kuriame trumpai gyveno, ir tai, kad mamą ne kartą išprie­
vartavo rusai, o jie, vaikai ir močiutė, bejėgiškai turėjo tai
stebėti. Dar atsimena, kad mama tapo nėščia ir pagimdė
sūnelį, bet šis netrukus mirė. Prisimena alkį ir dilgėlių
sriubą, kuri iš esmės tebuvo šiltas vanduo, bet mama ją
vis tiek kasdien virdavo. Prisimena mamos šilumą, kai
mylavo jį ir bučiavo, ir nieku gyvu nenorėjo išleisti. Tačiau
vieną dieną ji tiesiog neturėjo kitos išeities. Mama išsiuntė
Alfredą ir Hansą į Lietuvą elgetauti. Pati norėjo likti su
mirštančia močiute. Paskutinis motinos bučinys, paskutinis
meilus apkabinimas, ir abu berniukai leidosi į kelią. Han­
sui buvo gal penkeri, Alfredui septyneri.
Juodu susideda su keliais vyresniais berniukais, kuriais
Hansas labai žavisi. Jie žino, kaip nusigauti į Lietuvą. Pre­
kiniais traukiniais su pertrūkiais pasiekia Šiaulius. Ten
Alfredas palieka maželį pas svetimus žmones. Hansas ne­
beturi jėgų, nepaeina, o Alfredas jo nepaneša. Paskui ištisus

124
mėnesius vaikai gyvena po atviru dangumi. Berniukai ap­
skretę purvais ir tik retsykiais drįsta rodytis mieste. Sody­
bose aplink Šiaulius jie kartais gauna šilto pieno, žiauberę
duonos ar bryzelį lašinių. Šiaip nakvoja urvuose, valgo
lapus ir geria iš šaltinių.
Kartą Hansas elgetaudamas vienas ateina į Plungę Že­
maitijoje. Jis nusilpęs ir netenka sąmonės. Gulintį pakelėje
jį randa lietuvių sutuoktinių pora. Pasiima mažąjį lauki­
nuką namo, jį išslaugo ir... neišvaro. Kai geriau pramoksta
lietuviškai, leidžia į mokyklą, tad Hansas bent jau baigia
septynias klases.
Christel Scheffler, vadinama Kitty, lieka Lietuvoje, pirmą
kartą išvykusi elgetauti su motinos pažįstama. Ji nespėja
įšokti į traukinį, važiuojantį į Kionigsbergą. Kažkoks vyras,
pamatęs besituštinančią krūmuose, parsiveda mergaitę
namo. Jis truputį moka vokiškai ir klausia, iš kur Kitty yra.
Paskui nuveža ją į nedidelį ūkelį prie Jonavos. Atsisvei­
kindamas pasako: „Nuo šiol čia bus tavo tėvynė. Lik čia
ir gerai elkis." Klusni iš prigimties, Kitty tų žodžių neuž­
miršta. Jie lemia tolesnį jos gyvenimą.
Lietuvių šeima, priėmusi Kitty, su ja elgiasi kaip su
baudžiauninke. Moteris baltarusė, kiekviena proga iki
sąmonės netekimo muša mergaitę, dažnai nė nesupran­
tančią, ko iš jos norima. Vis dėlto sutuoktiniai jos neišvaro.
Jie susiveikia dokumentus, patvirtinančius, kad Kitty yra
jų duktė. Mergaitė gauna naują vardą, naują gimimo datą,
naują tapatybę - dabar ji vadinasi Aldona. Jai griežtai drau­
džiama kalbėti vokiškai, o ir kalbėti nelabai yra su kuo. Per
keletą metų Aldona pamiršta gimtąją kalbą. Kita vertus, ji
ketverius metus Lietuvoje lanko mokyklą.
O iš Luises Quitsch, paprastos mergaitės iš kaimo,
Kaune pareikalaujama visai kitokių savybių. Gimusi 1940

125
metais Švestemhofe Labiau apskrityje, ji patenka į smul­
kiaburžuazinę aplinką, nė iš tolo neprimenančią lietuvių
valstiečių gyvenimo būdo.
1945 metais Luise gyvena pas rusų kareivių kuopos
virėją kareivinėse Kaune. Virėjui patinka penkiametė
mergaitė, kurios vieninteliai žaislai yra sulūžusi lėlė ir
pliauska. Kai virėjas dirba, ji žaidžia patvoryje. Tvoroje yra
skylė. Kartais prie skylės ateina jauna moteris ir pavaišina
Luisę saldumynais. Mažylė džiaugiasi tokiomis dovano­
mis. Vieną dieną moteris vėl prisivilioja Luisę saldainiais.
Šįsyk mergaitė išlenda pro skylę ir paprasčiausiai nueina
su ta moterimi. Tai prisiminusi Luise dar ir dabar šypsosi:
„Mane nukniaukė, o gal aš pati pasprukau. Šiaip ar taip, iš
ten išsikrausčiau."
Pradžia Luisei atrodo kaip tikrų tikriausias nuotykis. Gal
bijantis rusų pirmaisiais mėnesiais ji slepiama netolimame
kaime; dabar vadinasi ne Luise, o Alfreda ir šiukštu negali
kalbėti vokiškai. Jau po metų ji gyvena šeimoje Kaune ir
pradeda lankyti mokyklą - ne kaip vokietuke, o kaip karo
sumaištyje žuvusių giminaičių iš Klaipėdos krašto duktė.
Jos lietuvis tėvas yra batsiuvys, naujoji mama - mokytoja.
Juodu turi du suaugusius vaikus ir nori būti geri tėvai ma­
žajai Alfredai, savo pagrandukei.
Būdama viena Luise dažnai prisimena, kaip viskas buvo
anksčiau, kai ji dar nesivadino Alfreda. Visada skaus­
mingai suvokia esanti vokietė. Tačiau apie tai nevalia net
prasižioti. Ji tai žino. Nenori būti nedėkinga, tad vis labiau
stengiasi užslopinti tą nedaugelį prisiminimų iš Rytprū­
sių. Ilgus metus niekaip neatsikrato jausmo, kad gyvena
dvigubą gyvenimą. Jos tikrasis „aš" turi išlikti paslaptimi.
„Vaikystėje Lietuvoje nuolat jaučiausi svetima. Lyg mano
vieta būtų ne čia."
Tėvai tikisi, kad Luise padės namie. Ji padeda mamai
tvarkytis ir virti. Visa tai daro noriai, baisiai nekenčia tik

126
vienos užduoties - rankomis šiūruoti parketą. Metali­
niai raizginiai šveistukai žaloja pirštų pagalvėles, jos ima
kraujuoti. Tačiau Luise niekada nešiūruoja viena, grindis
gražina visa šeima. Ir apskritai tas parketas Luisei tikras
galvos skausmas. Kai parlekia iš lauko, mama tuoj su­
spinga: „Batus!" Luise privalo nusiauti, kad nesugadintų
parketo.
Lietuviai Luisės tėvai daug dėmesio skiria geram au­
klėjimui ir geram elgesiui. Išsilavinimas jiems didžiausia
vertybė, tad reikalauja ne vien gerų pažymių. Luise, pavyz­
džiui, mokosi žaisti tenisą. Jai atrodo, kad tai bereikalingas
vargas. Privalo treniruotis kieme - gryna kankynė. Kodėl
per vasaros karščius turi lakstyti iš kampo į kampą ir vai­
kytis kamuoliuką? Jai tai atrodo beprasmiška.
Ir dar vienas dalykas nuo mažumės trikdo Luisę. Kai
tik ji ką nors iškrečia, suaugusieji jos akivaizdoje ima kal­
bėti taip, lyg jos nė nebūtų. Pokalbis visada toks pats. „Ką
dabar darysime su tuo vaiku? - klausia mama. Ir čia pat
išpoškina: - Pasiusime maišą, užkabinsime Alfredai ant
kaklo ir išvarysimelgetauti." Luise sėdi kaip kuolu trenkta,
gerklėje įstringa gumulas, o akys paplūsta ašaromis. Jai tai
baisiausia atstūmimo forma, žiauri nemeilė, vėliau smar­
kiai paveiksianti jos gebėjimą pasitikėti žmonėmis.
Daugelis kitų vokiečių vaikų beveik arba visai negali
lankyti mokyklos, o Luise turi tokią galimybę, tik tai ne vi­
sada malonu. 1950 metų rudenį ji eis į penktą klasę. Tačiau
rašo su klaidomis, todėl visą vasarą vargsta su diktantais.
Kai kaimynų vaikai žaidžia lauke, Luise sėdi su korepeti-
tore, ir ši kasdien jai diktuoja. Galiausiai jai pavyksta suža­
vėti Luisę lietuvių kalba ir jos ypatybėmis. Mergaitei ima
sektis ir šis dalykas, ji beveik džiaugiasi turėtąja „bausme".
Vis dėlto ir Luisės šeima neišvengia bėdų. Jau 1947 me­
tais suimamas suaugęs sūnus ir kaip politinis kalinys ištre­
miamas į Sibirą. Tėvai nuteikia ir įdukterę, kad juos visus

127
gali išvežti. Tokiamatvejui pasiruošiama. Maisto produktų
sandėliuke stovi keli maišai džiūvėsių ir pora stiklainių su
lydytais taukais, nes per ilgą kelionę viso to gali prireikti.
Jei vėlai vakare kas nors pabeldžia į duris, Luise sustingsta,
o paskui slepiasi spintoje po drabužiais. Baimė būti išvežtai
persmelkia visą jos esybę. Pamačiusi gatvėje milicininkus,
pereina į kitą pusę; išgirdusi kalbant rusiškai, kiek įka­
bindama skuodžia namo. Tos baimės daug metų nuodija
Luisei gyvenimą.
Nuo 1948-ųjų rudens iki 1950-ųjų pavasario iš Lietuvos
į Vokietijos Demokratinę Respubliką išvyko keli ešelonai.
Yra pakankamai dokumentų apie vokiečių išsiuntimą
iš Kaliningrado srities, o Lietuvos archyvuose tokių be­
veik nėra. Istorikė Ruth Leiserowitz spėja, kad tikriausiai
„tikėtasi Rytprūsių vokiečių problemą Lietuvoje greitai
išspręsti, pasiimtus kelis prekinius traukinius". Tačiau lie­
tuviai itin nepasitikėjo tokiais vežimais. Juk maždaug tuo
pat metu viršūnę pasiekė masiniai trėmimai į Sovietų Są­
jungos gilumą. Todėl daugelis abejojo, ar tie traukiniai ti­
krai važiuos į VDR. Ypač kaimuose sklandė beprotiškiausi
gandai apie trėmimą ir net ištisų traukinių sprogdinimą.
Daugelis vilko vaikų teigia, kad jiems buvo patarta išsi­
sukti nuo vežimo. Kiti, kaip Kitty, nė nesužinojo apie gali­
mybę grįžti į Vokietiją.
Margot Dūdas, pirmuosius gyvenimo metus praleidusi
Kionigsbergo Ponarte, tame pačiame rajone kaip ir Kitty,
įžengus Raudonajai armijai buvo brutaliai atskirta nuo
tėvų. Dešimtmetė su kitais vaikais beveik dvejus metus
gyvena Rytų Prūsijoje po atviru dangumi, o 1947-ųjų pra­
džioje ant prekinio traukinio stogo atvažiuoja į Lietuvą.
Galinė stotis - Kaunas. Pirmosiomis savaitėmis ji elgetauja,
dažniausiai viena, nes taip daugiau gauna. Pagaliau viena

128
valstiečių šeima pasigailėjusi priima ją už mergą. Margot
džiaugiasi. Pirmą kartą nuo tada, kai teko bėgti iš namų, ji
virš galvos turi stogą.
Laimė trunka maždaug dvejus metus, nors iš esmės ta
laimė - tai sunkus darbas laukuose. Tačiau Margot nesi­
skundžia. Bet kas yra geriau už benamystę, už šaltį ir badą.
1949 metais kaimą pasiekia žinia, esą visi vokietukai bus
vežami į Vokietiją, tačiau Margot globėjų šeima tuo netiki.
„Jus išveš į Sibirą", - įsitikinęs valstietis. Ir čia pat pareiš­
kia, jog Margot negalinti pas juos likti - tai per daug pavo­
jinga. Margot priblokšta. Verkdama sėdi pakelėje ir nežino,
kur dėtis. Bet štai ateina dvi seserys, gyvenančios tame
pačiame kaime, ir pakviečia ją pas save. Nuo tada Margot
rūpinasi namų ūkiu, o abi moterys gauna jai lietuviškus
dokumentus - oficialiai ji dabar lietuvė pamestinukė iš
Klaipėdos.
Ruth Deskė iš Gerdaueno su savo jauniausiu broliu
Karlu Heinzu į Lietuvą patenka, būdama trylikos. Ji pėsčio­
mis eina iki Šiaulių Šiaurės Lietuvoje ir nešte neša mažylį.
Juos abu priglaudžia smulkus valstietis Antanas Tamu-
tis. Jis vienakojis, tad ūkyje jambūtinai reikalinga pagalba.
Ruth dirba už du ir vis tikisi, kad kada nors gaus valgyti ką
geresnio už bulvienę. Tomis dienomis, kai verda kiaulėms
pašarinius runkelius, pati jų užkremta ir dubenėlį atneša
vis dar sergančiam broliui. Nežino, ar pavyks jį ištraukti
iš giltinės nagų. Kai kada jis atrodo visai prie mirties. Ta­
čiau Antanas ir jo žmona patys nelabai turi ko valgyti. Kai
kolektyvizacija iš paprastų smulkių ūkininkų atėmė pragy­
venimo pamatą, nedidelis sklypelis ir viena karvė nelabai
beišmaitina šią mažą nelaimėlių šeimyną.
Vieną sekmadienį, šeimininkei išėjus į bažnyčią, Ruth
su Karlu Heinzu ir šeimininku sėdi virtuvėje prie stalo
ir meldžiasi. Staiga kieme ima loti šuo, o vidun įsiveržia

129
milicininkai. Ant Antano užrinkama, kur jis slepiąs vokie­
čius. Jis tik be žodžių parodo į abu vaikus. Ruth iš baimės
sustoja širdis. Matyt, viskas baigta. Tačiau Karlas Heinzas,
iš kurio likęs vien šešėlis, sukelia užuojautą net rėksminga­
jam enkavedistui. Jis liepia savo bendrams išeiti.
Seimininkė yra komunistų partijos narė. 1950-aisiais
Ruth per pažintis gauna tvarkingus dokumentus. Dabar ji
vadinasi Birutė Rūta Tamutytė.
Kai 1951 metais visiems vokiečiams liepiama ruoštis
kelionei į VDR, Ruth su Karlu Heinzu porą savaičių vėl
slapstosi miške. Sklando šiurpūs gandai apie šaudytojų ko­
mandas ir trėmimą į Sibirą. Tik po kelerių metų jie sužino,
kad vokiečiai tikrai buvo vežami į Vokietiją. Ir kitas Ruth
brolis bei sesuo liko Lietuvoje, nė vienas nedrįso išvažiuoti.
Kai kuriuos vilko vaikus nuo išvažiavimo sulaiko ne
vien valstiečių būgštavimai ir patarimai. Kelionė į nežinią
ir būtinybė prisistatyti sovietų valdininkams žadina prisi­
minimus apie karą ir pabėgimą. Tačiau daugelis šia proga
pasinaudoja, tikėdamiesi geresnio gyvenimo Vokietijoje. O
juk į Vokietijąjie grąžinami anaiptol ne savo noru, ir viskas
vykdoma itin griežtai.
Dieteriui Gröningui tai ilgiausia gyvenimo kelionė -
prekiniu traukiniu. 1947-ųjų rudenį Tilzite netoli Lietuvos
sienos jį sučiumpa milicininkai, nugabena į artimiausią ge­
ležinkelio stotį ir uždaro vagone su kitais vaikais. Sunkios
stumdomosios durys užtrenkiamos ir užplombuojamos
iš išorės, o Dieteris viską stebi pro plyšį medinėje sienoje.
Viduje jie turi porą bidonų pieno ir sūdytos mėsos - tai jų
maisto atsargos. Kiek laiko važiuos, vaikai nežino. Galiau­
siai kratosi dešimt dienų - be gryno oro, be vandens ir be
tualetų. Kai Rytų Vokietijoje vagonas atidaromas, jo ke­
leiviai pavojingai dehidratavę. Prie kažkokio šulinio kaip

130
žvėrys puola malšinti troškulio. Aštuonmetis Dieteris už­
sikrėtęs kokliušu, tad skubiai paguldomas į ligoninę. Ten
gydomas dvi savaites, o paskui patenka į našlaičių namus.
Gerhardas Gudovius labai susigyveno su jį priėmusią
lietuvių šeima, kuri elgiasi su juo kaip su tikru sūnumi. Tik
iš išvaizdos jis visai nepanašus į namiškius. Jie visi tamsaus
gymio, o Gerhardas šviesiaplaukis ir mėlynakis.
Vieną 1950-ųjų pavasario dieną jis nuveža pieną į Kalva­
rijos pieninę, o čia jo jau laukia du rusų pareigūnai. Tegu
pasiruošia, kad jį, kaip vokietį, rytoj paimsią. Tuo metu Vo­
kietija Gerhardui jau visai neberūpi. Dabar pasijunta kaip
kuolu trenktas. Grįžęs į ūkį papasakoja namiškiams, kas
nutiko. Visi priblokšti, moterys verkia. Tačiau Gerhardas
nemato kitos išeities ir kitą dieną susiruošia į kelionę. Pas­
kui traukiniu važiuoja į VDR, į Bišofsverdą. Tačiau lemtin­
gųjų jaunystės metų Lietuvoje jis niekada nepamirš.
1950 metų gegužę per didelio masto surašymą Lietuvos
Sovietinėje Socialistinėje Respublikoje užregistruoti 3 274
„Kaliningrado vokiečiai". Tarp jų 770 vaikų, kuriuos lydi
bent vienas iš tėvų, ir 365 betėviai vaikai. Tikrieji skaičiai
turėtų būti žymiai didesni, nes daugelio našlaičių patir­
tis su valdžios įstaigomis buvo anaiptol ne per geriausia;
jiems atrodė verčiau neišsižadėti naujos lietuviškos tapa­
tybės. Net jauniausiems iš jų nauja realybė lemtinguosius
karo ir pokario metus nustūmė į antrą planą. Stalininė
išvystyta socialistinė visuomenė nubrėžė naujosios tėvynės
ribas, ir su jomis teko taikstytis.
Ursulai Haak gal dešimt metų, kai po mamos mirties
ji su abiem broliais Horstu ir Willy'iu grįžta į Tilzito apy­
linkes. Tačiau viskas pasikeitę. Ursula nusprendžia vykti
į Lietuvą elgetauti ir sunkia širdimi palieka Horstą Tilzite.

131
Kad ir kiek ieško grįžusi, Horstas dingęs. Ursulos laukia
ilgi mėnesiai ir metai, kaltinant save dėl broliuko mirties,
nors iš tiesų nežino, kas jamnutiko.
Willy ir Ursula nusigręžia nuo Tilzito ir vėl važiuoja į
Lietuvą - šįsyk ketina likti visiems laikams. Willy greitai
randa valstiečių šeimą, kuri priima jį piemenauti. Ursulai
tenka klajoti ilgiau, bet galiausiai ir ji randa pastogę netoli
Tauragės.
Gavusi įsakymą išvykti, Ursula pasitaria su valstiečių
šeima. Niekas netiki išvykimu į Vokietiją. „Juk Vokietijos
nebėra, - tvirtina šeimos galva. - Dabar visur sovietai."
Gal jis turi omenyje Rytų Prūsiją, o gal ir VDR. Daugybė
jo pažįstamų buvo išvežti ir baigė gyvenimą Sibire. Ursula
labai norėtų pasitarti su Willy'iu, bet jis per tą laiką pakeitė
vietą ir Ursula jo neberanda. Ji nusprendžia nerizikuoti ir
likti Lietuvoje.
Kad valstiečių būgštavimai nebuvo laužti iš piršto, Ur­
sula įsitikina po daugelio metų vėl ėmusi ieškoti brolių. Per
Raudonąjį Kryžių jau suaugusi moteris sužino, kas nutiko
Willy'iui. Nepilnametis berniukas pateko į darbo lagerį
prie Smolensko. Ten turėjo dirbti anglių kasykloje. Per ava­
riją šachtoje penkiolikmetis žuvo.
Kai 1949-ųjų vasarą už pagalbą miško broliams enkave­
distai suima valstietį Miką, Bemhardui Keuslingui vienuo­
lika metų. Berniukas spėja pasislėpti miške. Pavojui praėjus
grįžta į sodybą. Iš pradžių toliau rūpinasi ūkeliu ir gano
kaimyno galvijus. Netrukus parsiranda šeimininkė ir abi
dukterys, jų NKVDnepersekioja. Tačiau ūkyje nebėra vyro,
todėl šeimininkė paprašo Bemhardo likti ir pagal galimy­
bes pavaduoti Miką. Maždaug tuo metu prasideda kolek­
tyvizacija. Tie, kas priešinasi kaip Miko žmona, turi mokėti
didžiulę duoklę. Nuo šiol jie turės atiduoti beveik visą
ūkyje gaminamą sviestą. Vis dėlto ilgai nepasipriešinsi.

132
Nuo 1950-ųjų Bemhardas, dabar dvylikametis, dirba kolū­
kyje. Kadangi neturi dokumentų, jo darbadieniai užrašomi
Miko žmonai. Praeis dar keleri metai, kol jis per pažintis
gaus lietuviškus dokumentus. Į kariuomenę jo nepaima,
mat pilietybę gavęs vokietis kariškiams atrodo įtartinas.
Vos sulaukusi dvidešimties Ruth Deskė išeina iš Tamu-
čių ūkio ir įsidarbina kolūkyje. Karlas Heinzas lieka vals­
tiečiams už berną. Kaip ir Bemhardas Keuslingas, Ruth,
vokietė su lietuvišku pasu, nuolat patiria keblumų. Pavyz­
džiui, jai draudžiama dirbti pramonėje, kur darbo sąlygos
mažumėlę geresnės nei žemės ir miškų ūkyje.
1953 metų pavasarį apie Ruth ima suktis Vacys Gorys,
neturtingas lietuvis. Jis pameta galvą dėl jaunosios moters,
kuri ne tik daili, bet ir drąsi bei darbšti. Santuokai kliudo
tik Ruth tikėjimas - ji protestantė. Kad galėtų susituokti
bažnyčioje, Ruth priima katalikybę ir guodžiasi, „jog dan­
guje tikriausiai tik vienas Dievas".
Juodu po truputį kuriasi: iš kolūkio gauna sodybinį
sklypą, o po metų jau turi ir karvę. Gyvenimas gerėja. Tais
metais jiems rūpesčių kelia nesveika dukrelė Irena, gimusi
1954-aisiais. Iš pradžių diagnozė nenustatoma, o po kelerių
metų nežinios paaiškėja, kad mergaitė serga išsėtine skle­
roze.
Tačiau sovietai nepalieka Ruth ramybėje. Ji kas mėnesį
privalo registruotis, negali išvykti iš apskrities, jai nuo­
lat grasinama. Kad pagerintų savo finansinę padėtį, nuo
1958-ųjų sutuoktiniai įsidarbina miškų ūkyje. Nuo tada
Ruth šešiolika metų kaip vyras pluša miške: primityviau­
siais įrankiais kerta medžius ir skaldo malkas. Šeima lai­
kosi išvien, ir Ruth pagaliau įleidžia šaknis Lietuvoje.
Christel Scheffler visą paauglystę narsiai kenčia globėjos
kaprizus. Ji nė už ką nebenori elgetauti, bijosi bado, todėl

133
tyli sukandusi dantis ir viską ištveria - svarbiausia turėti
stogą virš galvos. Vos sulaukusi aštuoniolikos Christel įsi­
myli jauną lietuvį. Netrukus juodu iškelia vestuves. Tačiau
santuoka nėra laiminga. Christel, kuri ištekėjo norėdama
pabėgti nuo globėjos smūgių, nuo vilko pataikė ant meš­
kos. Jos jaunavedys sutuoktinis yra girtuoklis ir taip pat ją
muša. Kartais daužo iki sąmonės netekimo, netgi kai Chris­
tel laukiasi pirmojo vaiko. Viltys, kad tapęs tėvu vyras
pasikeis ir taps atsakingas, sudūžta. Christel vėl pastoja, ta­
čiau pagimdžiusi antrą vaiką netrukus išsiskiria ir... grįžta
į globėjų namus.
Per šeštąjį dešimtmetį dauguma vilko vaikų suauga, kai
kurie sukuria šeimas, tačiau Konrado Fischerio laukia ki­
toks likimas.
Jau gerus dvejus metus jis gyvena pas savo globėjąAgotą,
bet 1949-aisiais ji sunkiai suserga džiova. Gyventi moteriai
lieka vos kelios savaitės; aštuoniolikmetis Konradas rūpes­
tingai ją slaugo. Agota išgelbėjo jam gyvybę, ir dabar jis
mielai atsilygintų tuo pačiu. Tačiau liga nugali. Į Agotos lai­
dotuves iš Kauno atvažiuoja jos vienintelė sesuo. Sujaudinta
Konrado ištikimybės, pasiima jaunuolį pas save į miestą.
Jadvyga Volodkienė ištekėjusi, bet netrukus po Konrado at­
vykimo jos vyras suimamas įtarus kolaboravimu.
Gyventi mieste Konradui sunku, nes jis neturi do­
kumentų. Per draugus pavyksta susiveikti Vilkaviškyje
mirusio lietuvio - Jono Laimono - tapatybę. Jo metrikai
dingę, todėl Konradas gali gyventi svetimu vardu. Kadangi
dokumentų nėra, amžių nustato gydytojų komisija - dabar
jis esą gimęs tik 1936 metais. Užuot buvęs aštuoniolikme­
tis vyras, Konradas ūmai tampa trylikamečiu vaiku. Kaip
„Jonas", jis gali dirbti, bet neturėdamas nei mokyklinio
išsilavinimo, nei specialybės turi apsiriboti pagalbiniais
darbais.

134
 Konrado bendrapavardžio Horsto Fischerio amžių taip
pat nustato gydytojų komisija.
1937 metais Frydrichsdorfe prie Tapiau Vėlau apskrityje
gimęs berniukas savo akimis regėjo kraupiausią Raudo­
nosios armijos siautėjimą Rytprūsiuose. Į atmintį įsirėžė
prievartavimai, egzekucijos, plėšikavimas ir aklas niršus
griovimas. Gavęs progą su trimečiu broliuku Manfredu
pabėgti į Lietuvą, Horstas nedvejodamas ja pasinaudoja.
Abu elgetauja kaimuose ir vienkiemiuose palei Nemuną,
kartais gaudami daugiau, kartais mažiau. Taip klajoja be­
veik metus, ir Horstas neįsivaizduoja, kaip be namų ištverti
dar vieną žiemą. Stolaukėlio kaime Vilkaviškio apskrityje
jį pagaliau priglaudžia viena šeima. Vos išvydę visiškai
apleistą vokietuką, Simas Galinaitis ir Marija Galinaitienė
ilgai nesvarsto. Manfredą paima kita šeima, ir abu broliai
pameta kits kitą iš akių - globėjų šeimoms atrodo per daug
pavojinga bendrauti, nes tai galėtų juos išduoti.
Simas ir Marija su Horstu elgiasi kaip su tikru sūnumi.
Pavadina jį Kostu ir suteikia Galinaičio pavardę. Jis netgi
gali lankyti septynmetę lietuvių mokyklą.
Tik 1956-aisiais, kai jam prireikia paso, gydytojų komi­
sija patvirtina, jog jis gimęs 1939 m. sausio 3 d. Lietuvoje,
ir taip pajaunina jį dvejais metais. Tie lemtingi dveji metai
padeda jam pasiruošti tarnybai Raudonojoje armijoje - toje
nekenčiamoje armijoje, kuri sunaikino jo šeimą, tėvynę ir
praeitį. Nuo 1961-ųjų iki 1964-ųjų Horstui tenka joje tar­
nauti.
Gūntheris Roscheris iš Krėfeldo pirmą kartą su mama iš­
važiavo elgetauti į Lietuvą, būdamas keturiolikos. Jie buvo
evakuoti iš Reino krašto, Rytprūsiuose pateko tarp dviejų
frontų ir nespėjo grįžti į Vakarų Vokietiją.
Vieną ūkanotą ir šaltą sausio rytą jie pasiekia Kybartus.
Stotyje baisi spūstis, ir Gūntheris pasimeta nuo mamos.

135
Jis apimtas panikos, negali patikėti, kad nūnai liko vienui
vienas. Nesupranta kalbos, neturi pinigų. Tačiau ir jį pri­
glaudžia valstiečiai, gyvenantys prie Marijampolės. Čia
Giintheris išmoksta lietuviškai, susipažįsta su papročiais ir
tradicijomis, galiausiai tampa tikru lietuviu - niekas neat­
skirtų jo nuo vietinių. Apgaulė vos neišaiškėja 1952-aisiais,
kai jamlaikas eiti į kariuomenę, bet Gūntheris neturi lietu­
viškų dokumentų. Valstietis paskutinę akimirką suveikia
suklastotus dokumentus ir lietuvišką vardą - Gediminas
Griška. Netrukus Gūntheris išeina į armiją ir joje tarnauja
trejus metus.
Sulaukęs atitinkamo amžiaus nuo karinės tarnybos
neišsisuka ir Amas Willuweitas. Jis prisiglaudžia vienoje
sodyboje Sartininkuose, netoli nuo savo brolio Heinzo.
Tačiaujuodu nepalaiko jokių ryšių. Čia gyvendamas Amas
iki 1953-iųjų dirba žemės ūkyje. Globėjas galiausiai pa­
deda jamgauti lietuviškus metrikus. Dabar Amas vadinasi
Pranu Miliausku. Kaip lietuvis, devyniolikos pašaukiamas
į Raudonąją armiją. Jis - stiprus vaikinas ir žino, kad norint
prasimušti gyvenime reikia ištverti šitą tarpsnį. Tie metai
nėra lengvi, bet grįžęs iš kariuomenės jis įgyvendina savo
svajonę ir tampa kalviu.
Jobrolis Heinzas karinės tarnybos išvengia. Kad išgyveno
tą naktį kankinamas milicininkų, kone prilygsta stebuklui.
Globėjai laiko Heinzą didvyriu ir saugojį kaip akies vyzdį, o
jis atsidėkoja kasdien triūsdamas iš visų jėgų.
Augdamas Heinzas susiranda draugų - lietuvių vaikinų
iš kaimyninių ūkių. Būdamas dvidešimties pakviečiamas
į kaimo vestuves netoli Tauragės. Ten susipažįsta su žavia
šviesiaplauke ir kaipmat įsimyli. Kaip ir jis pats, mer­
gina kilusi iš Rytprūsių ir išgyveno panašias negandas:
pabėgimą iš Kionigsbergo, elgetavimo metus Lietuvoje.
Mergina vardu Hildė Horn; nepraėjus nė metams juodu
susituokia.
136
 10. SUČIUPTI IR IŠTREMTI

Kaip ir vilko vaikai, daugelis lietuvių po karo nė ne­

įsivaizdavo teritorinio Sovietų Sąjungos didumo. Kad
išlaikytų šią milžinišką šalį, stalininis režimas sukūrė visa
dengiantį tinklą iš įvairaus dydžio ir paskirties lagerių. Tas
tinklas driekėsi nuo Ukrainos vakarinės sienos iki Rytų
Sibiro, nuo Arkties vandenyno iki Kinijos sienų. Lageriai
ne tik turėjo politiškai stabilizuoti totalitarinę sistemą, bet
ir buvo vienas iš svarbiausių ekonominių faktorių, pavyz­
džiui, išgaunant žaliavas ir tiesiant kelius.
Sovietinė lagerių sistema dažnai vadinama Gulagu.
Žodis radosi iš rusiško pavadinimo Glavnoje upravlenije
lagerej, Vyriausioji lagerių valdyba, santrumpos GULAG.
Taigi santrumpa iš tiesų įvardija administracinį valdymo
aparatą bet galiausiai tapo visos priverstinio darbo siste­
mos simboliu.
Į Gulagą pakliūdavai ne už tai, kad kuo nors nusikal­
tai, bet todėl, kad kažkas esi, savo kapitaliniame veikale
„Gulagas"apibendrina amerikiečių žurnalistė Anne Apple­
baum. Kažkas būti galėjai pagal savo visuomeninį statusą
pagal kilmę arba darbo jėgos naudingumą. Kiekvienai
sovietinei respublikai buvo nustatytos kvotos, kiek žmonių

137
privalu suimti, ir jos buvo įtraukiamos į planinės socialisti­
nės ekonomikos balansą. Vien iš Lietuvos 1945-1953 metais
buvo ištremta apie 111 400 asmenų, iš jų maždaug ketvirta­
dalį sudarė vaikai.
Šie asmenys daugiausia buvo suimti dėl pramanytų ir
kartais net absurdiškų priežasčių: antisovietinė agitacija,
įtarimas šnipinėjimu arba giminystė su liaudies priešu.
Begalė žmonių buvo pasmerkti vien dėl savo tautybės - tai
pasakytina apie aibę vokiečių, pabėgusių į Lietuvą arba
kilusių iš Memelio krašto. Nėra žinoma, kiek vilko vaikų
sulaukė tokio likimo. Išliko labai mažai liudijimų, ir labai
mažai vaikų išgyveno nepriteklius lageriuose.
Vienuolikmetis Hansas Joachimas Petereitas, 1946-ųjų
pavasarį drauge su kitais vokiečiais Kionigsberge įgrūstas į
nežinia kur važiuosiančio traukinio gyvulinį vagoną, labai
tikisi, kad jie siunčiami į Vokietiją. Dienų dienas traukinys
rieda per tolimus kraštovaizdžius, kuriuos keleiviai gali
matyti tik pro mažulytį plyšelį vagono sienoje - vagonas
užplombuotas. Kuo ilgiau jie važiuoja, tuo didesnis nusi­
vylimas: bent jau suaugusiesiems aišku, kad traukinys juos
veža ne į laisvę, o į Sovietų Sąjungos gilumą, tikriausiai
į lagerį. Hansui Joachimui ši ilga kelionė taip pat atrodo
nepakeliama. Pokario sumaištyje Kionigsberge jis neteko
mamos ir sesers, o dabar sėdi tarp svetimųjų pakeliui į nie­
kur. Pagaliau traukinys atvažiuoja į galinę stotį - Krasno­
jarską Sibire. Perone traukinio keleiviai privalo išsirikiuoti.
Hansas Joachimas atsistoja paskutinėje eilėje iš krašto. Čia
jį pamato garvežio mašinistas ir lyg savaime suprantama
pasišaukia pas save. Jam gaila berniuko, kuris tarp suau­
gusiųjų atrodo toks vienišas, todėl pasiima jį į garvežio
kabiną. Mašinistas - lietuvis, ir jis netrukus važiuos atgal į
tėvynę, šįsyk su zuikiu kabinoje. Mažai kam taip pasiseka.

138
Daugumai Sibiras reiškia atskyrimą nuo išlikusių artimųjų,
dažniausiai motinos arba brolių ir seserų. Kiti savo kailiu
patiria, ką reiškia gyventi tremtyje.
Lieselotte Schulz iš Kionigsbergo regėjo, kaip iš bado
miršta keturi jaunesni broliukai ir sesutės, seneliai, tetos ir
pusseserės. Viskas pasikeičia. Su mama ir dvejais metais
jaunesne sesute Hannelore dvylikametė mergaitė 1947-ųjų
pavasarį atkanka į Lietuvą; iš didžiulės dvylikos asmenų
šeimos išgyveno tik jos trys. Mama tikisi, kad Lietuvoje
pavyks išsaugoti bent jau dukterų gyvybę. Tačiau netrukus
jos išskiriamos, mat mamą suima raudonarmiečiai. Gal ją
ištrėmė į Sibirą? Nužudė? O gal ji dar gyva? Ilgus metus
seserys nežino, kas jai nutiko.
Maždaug tuo pat metu į Kaimo apylinkes su mama ir bro­
liu Gustavu atkeliauja ir Elfriedė Müller iš Stalupioneno. Elf-
riedei beveik trylika, Gustavui penkiolika metų. Jienetrukus
supranta, kad negali būti visi kartu. Pagaliau Elfriedę priima
vienas valstietis, o Gustavas su mama prisiglaudžia greti­
mame kaime. Nors tenka sunkiai dirbti ir gyventi atskirai
nuo šeimos, Elfriedė dėkinga už suteiktą pastogę. Tačiauvos
po kelių savaičių ištinka baisus sukrėtimas: naktį gretimame
kaime suimamos kelios šeimos, tarp jų ir Elfriedės mama bei
brolis Gustavas. Elfriedė puola į neviltį.
Dabar visi Lietuvoje likę vokiečiai privalo registruotis,
o joks lietuvis nenori savo namuose registruoti vokiečių.
Visi bijo. Elfriedės globėjų šeima taip pat ima nerimauti, ir
pagaliau šeimininkė nuveža Elfriedę vienai šeimai Kauno
priemiestyje. Čia ji turi dirbti aukle, nors pati dar tebėra
vaikas. Tačiau tai vienintelė galimybė jai, svetimoje šalyje
neturinčiai nei dokumentų, nei artimųjų. Naujoji šeima
maloni. Iškeliama tik viena sąlyga: nieku gyvu nekalbėti
vokiškai.

139
 Elfriedė nė nenutuokia, kur dingo mama ir brolis. Suau­
gusieji nuolat kalba apie Sibirą, šaltą regioną toli Sovietų
Sąjungos rytuose. Bet kodėl? Ką jie padarė ir kodėl juos
tenai išvežė? Ateinančiais metais šie klausimai neduos Elf-
riedei ramybės. Paaiškinimo ji neranda, atsakymo niekada
nesulauks.
Po dešimties metų, 1957-ųjų rudenį, Elfriedę pagaliau
aplanko valstietė, atvežusi ją į Kauną. Ji turi mergaitei
laišką - iš Sibiro. Jis iš mamos, kuri visus tuos metus ilgė­
josi savo vaikų, o dabar pirmą kartą gavo leidimą jiems
parašyti. Rašo rusiškai, Elfriedei reikia, kad kas nors pa­
dėtų perskaityti. Mama trumpai pasakoja, kad dar neseniai
buvo laikoma darbo lageryje prie Karagandos Kazachijos
Sovietinėje Socialistinėje Respublikoje. Dabar ją paleido,
bet ji priverstinai dirba viename kolūkyje, judėjimo teisės
griežtai ribojamos, ji negali nei kur nors išvažiuoti, nei
išsikraustyti. Prie laiško pridėtas lapelis atsakymui, jame
Elfriedė parašo žinutę mamai - pirmą nuo jų išsiskyrimo
prieš dešimt metų. Pažįstama padeda jai rašyti kirilica, ir
tai baisi gaišatis, juoba kad Elfriedė Lietuvoje nesimokė nei
skaityti, nei rašyti, ojuo labiau rusiškai.
Tais pačiais metais Elfriedė pirmą kartą gauna žinią iš
Raudonojo Kryžiaus. Ji po šiai dienai nežino, kaip Raudo­
nasis Kryžius ją rado. Ieškodamas sesers ir mamos, iš ne­
pilnamečių lagerio Sibire trumpai parašė Gustavas. Iškart
po suėmimo jis buvo nuo mamos atskirtas ir nuo tada jos
nebematė. Elfriedė džiaugiasi, kad juodu dar gyvi. Ir apsi­
niaukia, daugiau sužinojusi apie jų likimą.
Gustavas atsiuntė pasinę nuotrauką. Elfriedė vos atpa­
žįsta dvejais metais vyresnį brolį. Atrodo nuskuręs, palie­
gęs, tarytum penkiasdešimtmetis, nors tik įpusėjęs trečią
dešimtį. Elfriedei, jau kelerius metus dirbančiai siuvėja tri­
kotažo fabrike, jos pačios likimas atrodo tiesiog pasakiškas.

140
 Waltraut Minnt iš Udervangeno 1945-aisiais priklausė
prie tų, kurie tiesiai iš namų buvo išvežti į Sibirą.
Devynmetė sustingsta iš siaubo, kai pro ją ir kitus vai­
kus per atviras duris į namą suguža raudonarmiečiai ir
puola prie mamos. Vaikai girdi jos riksmus, o kaimynai
juos laiko, kad nelėktų vidun ir patys nežūtų. Mama iš­
prievartaujama, po kelių valandų verkdama ir kruvina
ji išeina iš namo. Vos laikosi ant kojų, susverdėja, krinta
ant žemės - tiesiai prieš gatve atvažiuojantį tanką. Tai, kas
vyksta paskui, Waltraut suvokia kaip filmo scenas; atskiri
vaizdai giliai įsirėžia į atmintį ir vis kartojasi šimtosios
sekundės dalies tikslumu: tankas rieda link mamos, bet tą
pačią akimirką pasipila šūviai. Vienas kareivis šauna jai į
kojas. Mama apstulbusi pakelia akis, bando pagauti vaikų
žvilgsnius. Waltraut nori pulti prie jos, bet negali pajudėti:
dėl šoko neįstengia žengti žingsnio. Kareivis kone nerūpes­
tingai užsimeta mamą ant peties ir parodo vaikams sekti
paskui jį.
Jie atsiduria geležinkelio stotyje, čia kartu su kitomis šei­
momis sugrūdami į prekinį traukinį, ir šis netrukus pajuda.
Kelionė trunka be galo ilgai. Mama aptemusios sąmonės,
o kartais visai ją praranda. Kraujavimo neįmanoma su­
stabdyti; Waltraut guli šalia jos ant plikų medinių vagono
grindų, glosto jai veidą, kalbina, tikisi, kad ji išgyvens.
Tačiau dar kelionės metu nuo sunkių sužeidimų mama
miršta.
Ilgosios kelionės tikslas - darbo lageris Sibire. Waltraut
jau važiuodama prarado orientaciją, yra kaip apdujusi ir
nuo šiol kasdien stengiasi pamiršti tai, ką patyrė. Vaikai,
Waltraut su vyresniąja seserimi, patenka į vadinamąjį ne­
pilnamečių lagerį. Tai lemtingi metai, per kuriuos Waltraut
nekontroliuoja savo gyvenimo, jaučiasi visiškai bejėgė ir
galiausiai, kaip ir daugelis kitų, palūžta.

141
 Agathė Czajka su metais jaunesniu broliu Brunu auga
vokiečių ir lenkų šeimoje Alenšteino apskrityje. Seneliai
namie šneka lenkiškai, bet abu vaikai lanko vokiečių
mokyklą Tėrvaldėje. Tėvai dažniau šneka vokiškai nei
lenkiškai, paprastai vietine, vadinamąja Ermlando tarme.
Kad vyksta karas, šešiolikmetė Agathė iš tiesų pajunta tik
1945-ųjų sausį, kai į folksšturmą paimamas jos tėvas Jo­
hannas. Ta tarnyba ilgai netrunka. Raudonarmiečiai suima
folksšturmo vyrus, nugabena į Alenšteiną ir evangelikų
kapinėse sušaudo. Sausio 20 dieną rusai įžengia į Tėrvaldę.
Šeštadienio popietė; Agathė su mama svečiuojasi pas
tetą. Viešnagė baigiasi tragiškai. Rusai įžygiuoja į kaimą
ir suima daugumą gyventojų, tarp jų ir Agathę. Kitą dieną
mergina mato, kaip žiauriai nužudomi vienuolika žmonių.
Daug moterų ir merginų tampa masinių prievartavimų
aukomis, bet Agathei iš pradžių dar pasiseka. Jos neliečia.
Per naktį kaimas pavirsta plėnimis, padegami beveik visi
namai, gyventojai lieka be nieko.
Netrukus juos išvaro į ilgą kelionę pėsčiomis: iš pra­
džių į Švedrichą, paskui į Hohenšteiną, iš ten toliau į
Morungeną ir Bartenšteiną, kol galiausiai visiškai išsekę
jie pasiekia Insterburgą. Čia sugrūda į nežinia kur važiuo­
siantį prekinį traukinį. Agathė su dar trimis merginomis
gūžiasi po gūnia, kad tik niekam nekristų į akis. Jų vagone
maždaug penkiasdešimt moterų. Vidury stovi gelda gam­
tiniams reikalams, vagonas nešildomas, tad šlapimas ir
išmatos sušąla ir bent jau nesmirda. Po geros savaitės trau­
kinys pirmą sykį sustoja. Pasklinda gandas, kad jie kažkur
prie Maskvos. Trumpam atidaromos sunkios stumdomo­
sios durys. Jie - ledinės dykumos vidury. Kareiviai semtu­
vais pažeria ant vagono grindų susmulkinto ledo, o paskui
įmeta porą džiūvėsių. Tada vėl uždaro duris, ir netrukus
traukinys pajuda. Agathė negali pasakyti, kiek laiko va­
žiavo. Daugiau nei savaitę, gal dvi ar tris. „Prarandi laiko

142
ir erdvės pojūtį", - sako ji. Vertingiausias jos turimas daik­
tas - pamušti guminiai auliniai. Tačiau viena moteris juos
nusižiūri ir nutraukia miegančiai Agathei nuo kojų. Tarp
belaisvių nėra jokios vienybės, kiekvienas siekia išgyventi.
Nuo šiol Agathė vaikšto basa.
Ji nebeatsimena Sibiro lagerio pavadinimo. Kažkur prie
Čeliabinsko. „Ten buvo du ar daugiau lagerių." Agathei
tenka dirbti anglių kasykloje. Gyvena barake, kuriame
šimtas moterų. Miega ant daugiaaukščių gultų, antklodžių
nėra. Temperatūra - 40 laipsnių žemiau nulio, moterys su­
serga, daugelis miršta. Atėjus vasarai kankina uodai, daug
belaisvių užsikrečia maliarija. Dvejus metus Agate žiemą
vasarą vaikšto basa, net ir dirbdama anglių šachtoje. Ant
kojų randasi kietos nuospaudos, pūslės ir pūliniai; žaizdas
ji apvynioja purvinais skudurais.
Dirbdamos trimis pamainomis, valgyti moterys gauna
minimaliai: tris kartus per dieną po pusę litro sriubos arba
miežinės košės ir maždaug puskilogramį duonos.
Agathė kirstuvu iškerta iš uolienos anglį. Darbininkės
plikomis rankomis sumeta ją į karučius. Šie, prikrauti
sunkių akmenų, uolienos luitų, siaurais lentų liepteliais
stumiami į surinkimo vietą - sunkus fizinis darbas. Ir visą
laiką aidi prižiūrėtojų riksmai: „Greičiau! Greičiau!" Ka­
ručiai privalo be pertrūkio judėti pirmyn ir atgal. „Kur ka­
ručiai?!" - tuoj rėkia prižiūrėtojai. Neįvykdžiusios normos
belaisvės negauna valgyti. Didžiąją dalį Agathės esaties
sudaro baimė.
Antrą žiemą Sibire vėl mirus vienai moteriai, Agathė
pagaliau išdrįsta prašyti kitų belaisvių atiduoti jai velionės
batus. Batus jai atiduoda, su jais 1947-ųjų vasarą Agathė
išvažiuos į vakarus. Visiškai sulysusią jauną moterį rusai
paleidžia, nes iš jos nebėra jokios naudos. Jei belaisviai per
silpni ir sulaukia pasigailėjimo, jie išsiunčiami atgalios.
Vis dėlto tai išimtys. Iš 3 000 moterų, su kuriomis Agathė

143
atvyko į Čeliabinską, per ateinančius metus į Lenkiją grįžo
gal 300.
Agathė parvežama ne į Lenkiją, o į Vokietiją - į sovietų
okupacinę zoną. Šįkart kelionė pakenčiama, durys neuž­
rakinamos. Šiltas vasaros vėjas sveikina ją „grįžus į gyve­
nimą". Rytų Vokietijoje sovietai renka buvusius belaisvius
iš įvairių lagerių. Agathė tik miglotai įsivaizduoja, kur
Saksonijoje yra Hojersverda. Čia su kaimyne išbūna laiki­
nojoje stovykloje, kol per Raudonąjį Kryžių ją randa mama
ir susigrąžina į Tėrvaldę, kuri dabar vėl priklauso Lenkijai
ir vadinasi Stara Kaletka. Tačiau vaikystės namai sudegę.
Mama nuomojasi kambarėlį pas smulkų ūkininką. Pinigų
užsidirba vasarą grybaudama ir uogaudama, žiemą - rink­
dama malkas.
Brolio Bruno Agathė daugiau nebeišvys. Netrukus po to,
kai Agathė buvo suimta, jį nuvarė į Kionigsbergą, o ten jis
neaiškiomis aplinkybėmis žuvo. Niekas nebėra taip, kaip
anksčiau, ir Agathei sunku prisitaikyti senojoje tėvynėje -
per daug skaudūs patirtų negandų prisiminimai. Savo
vokiškąją tapatybę ji paliko Sibire.
Lieselotte ir Hannelorė Schulz, metų metus elgetavusios
apie Tauragę, šeštojo dešimtmečio vidury apsistoja gyventi
nuolatinai. Maždaug tada iš Raudonojo Kryžiaus gauna
žinią, kad jų motina iš darbo lagerio Sibire buvo išleista
į VDR. Jos trumpai susirašinėja su Bomoje gyvenančia
mama. Bet ryšys staiga vėl nutrūksta. Tik 1957-aisiais Lie­
selotte išsiaiškina, kad grįžusi iš Sibiro mama po šešių mė­
nesių mirė nuo nelaisvės pasekmių.
Elfriedės Müller brolis Gustavas šeštojo dešimtmečio
pabaigoje iš Sibiro grįžta į Lietuvą. Jis sunkiai serga, turi
bėdų su plaučiais, beveik nepajėgia kvėpuoti. Gusta­
vas sutinka moterį, ją veda, ir trumpą laiką abu jaučiasi

144
Richardas Rudis Lindenau, gim. 1932 Kionigsberge
W altraut Minnt, girti. 1 9 3 9 Udervangene
Herbertas Kleinas, giin. 1931 Gerdaueno apskrityje,
mirė 2 0 1 4 Klaipėdoje
Eva Briskorn, gim. 1933 Kionigsberge
Christel Scheffler, gim. 1 9 3 9 Kionigsberge
Bruno Kleinas, gim. 1 9 3 1 Kionigsberge
Kathė Rehberg, gim. 1 9 3 7 Labiau
Kurtas Grävertas, gim. 1 9 3 8 Insterburge
Ruth Deskė, gim. 1 9 3 3 Elernbruche
Anna Ranglackk, gim. 1 9 3 Ö Gerdauene
Ursula Haak, gim. 1 9 3 5 Gut Sirgene, mirė 2 0 1 7 Tauragėje
Elfriėdė Müller, gim. 1 9 3 4 štalupionene
Margot Dūdas, gim. 1 9 3 5 Kionigsberge
Annemarie Haupt, gim. 1 9 3 6 Tilzite
Bernhardae Keuslingas, gim. 1 9 3 7 Gerda uene
Karla5 Heinzas Methee, gim. 1 9 3 7 Ragnite
Renate Kösling, gim. 1 9 3 6 Liudvigsburge (R ytų Prūsija)
Gislindė Lutkus, gim. 1 9 4 0 Elchnyderungo apskrityje
Erika Sauerbaum, gim. 192ß KJonigsberge,
mirė 2 0 1 2 Jonavoje
Hildegard Horn, gim. 1 9 3 6 Gerdauene
Luise Quitsch, gim. 1 9 4 0 Svesternhofe
Uwe Fritzas, gim. 1 9 3 9 Alenburge
Liesbeth Dejok, gim. 1931 Prudimene (Elchnyderungas)
Uwe Fritzas su savąja lietuvių šeima apie 1 9 4 7 -1 94Ö m.
laimingi, bet jam diagnozuojama džiova. Plaučiai nebevei­
kia. 1965-aisiais jis miršta nuo ligos.
Tik 1990-aisiais Elfriedei pavyksta iš Sibiro į Lietuvą par­
sivežti savo seną motiną, kad galėtų ją slaugyti. Ji penkias
paras kratosi traukiniu į Karagandą, kad į ilgą kelionę į
Kauną pasiimtų mamą su visa manta. Drauge dar nugy­
vena ketverius metus, per kuriuos Elfriedė mėgaujasi ar­
tumu su mama, kurio taip ūmiai neteko vaikystėje.
Hansas Joachimas Petereitas, taip avantiūristiškai par­
važiavęs į Lietuvą su gailestinguoju garvežio mašinistu, be
dokumentų lieka šalyje ir pirmiausia išmoksta lietuviškai.
Kaip vokietis, ateinančiais metais jis kas du mėnesius pri­
valo registruotis milicijoje. Pagaliau jaunas vyras gauna
šaukimą į medicininę komisiją, ir gydytojai nustato, jog jis
gimęs 1936-aisiais, taigi pajaunina jį vienais metais. Užtat
jis įgyja dokumentus ir gali legaliai dirbti. Tačiau nepameta
iš akių savo tikslo - vieną dieną grįžti į Vokietiją.
Vyresnioji sesuo neišgyvena Gulago vargų, o Waltraut
Minnt šeštojo dešimtmečio viduryje iš lagerio paleidžiama.
Ji atvežama į Lietuvą - šalį, kur nieko nepažįsta ir nemoka
kalbos. Ji bijosi žmonių/ nori būti viena ir gyvena po atviru
dangumi. Kelis mėnesius paklajojusi, sunkiai traumuota
mergina 1956 metais prie Tauragės prisiglaudžia vienoje
valstiečių šeimoje. Waltraut nuo jų vis pabėga, nes nepasi­
tiki ta šeima. Bet paskui vėl sugrįžta. Padeda dirbti sode ir
laukuose. Tik kalbėti ji beveik nekalba. Taip tęsiasi keletą
metų ir net dešimtmečių.

145
 11. NAUJOJOJE VOKIETIJOJE

1951 m. birželio 20 d. didžiausią tiražą turintis perkel­

tųjų laikraštis „Ostpreußenblatt" paskelbia straipsnį, pa­
vadintą „Kionigsbergo gyventojai atvyksta iš Lietuvos".
Nuosaikiame straipsnyje, kurio tonas maloniai skiriasi
nuo kai kurių vėlesnių revanšistinių intonacijų, aprašomos
aplinkybės, kuriomis paskutiniai Rytų Prūsijos gyventojai
palieka gimtinę.
Daugelio Rytprūsių gyventojų sunkiais metais nuolat puo­
selėta viltis pagaliau išsipildė: kraštiečiai, ilgą laiką laikyti
dingusiais bežinios, taippat tie, apiekuriuos giminaičiai net
nėra girdėję, dabar atvyko iš Lietuvos į Frydlando stovyklą
netoli Giotingeno. Birželio 13-ąją atvyko 22, 14-ąją - 29,
15-ąją- 40, 16-ąją - 45, 18-ąją - apie 60 asmenų, taigi per
šešias dienas - apiedu šimtus. ŠieRytprūsiųgyventojai dau­
giausia kilę iš Kionigsbergo arbajo apylinkių, tačiau yra ir
tokių, kurie pirmaisiais 1945 metų mėnesiais arbadar vėliau
buvo nublokšti į Kionigsbergą iš provincijos. Per siaubingą
1946-ųjų ir 1947-ųjų badą daugelis mūsų nelaimingų kraš­
tiečių iš Kionigsbergo ir rusų okupuotų kitų mūsų gimtinės

146
vietų išvažiavo į Lietuvą atsivežti maisto produktų. Yra
žinoma, kaip humaniškai lietuviai anuomet padėjo mūsų
kraštiečiams. Ne vienas iš tų, kurie 1948-aisiais galėjo iš
Kionigsbergo ir šiaip iš mūsų gimtinės atvykti į Vakarus,
už savo gyvybę privalo būti dėkingas šiai nesavanaudiškai
pagalbai. Tačiau nemažai mūsų kraštiečių tais 1946 ir 1947
metais apskritai liko Lietuvoje; kai kuriems tai buvo tikras
išsigelbėjimas nuobadomirties. Šiežmonės dirbopas valstie­
čius arba namų ūkiuose, arba manėsi dar kaip nors. Supran­
tama, 1948-aisiais grąžinant į Vokietijąkionigsbergįečius, jie
tarpgrąžinamųjų nepakliuvo.
1949 metų pradžioje sovietų valdžios įstaigos nurodė Lie­
tuvoje gyvenantiems vokiečiams registruotis. Jiems buvo
pasakyta, kadį Vokietijągalės iškeliauti, jei gaus leidimą at­
vykti. Žmonės buvo nepatiklūs, bet vis dėlto užsiregistravo.
Pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje tikrai buvo suformuoti
ešelonai, ir kone 3500 vokiečių, beveik visi iš Rytų Prūsi­
jos, galėjo išvažiuoti iš šios šalies vakarų kryptimi. Gyvu­
liniuose vagonuose jie pervažiavo per mūsų gimtuosius
Rytprūsius; tada pateko į sovietų okupacinę zoną, o ten - į
vieną iš trijų didelių karantinostovyklų: Volfenąprie Biter-
feldo, Bišofsverdą arbaFiurstenvaldę.
Toliau rašoma:
Daugumai mūsų kraštiečių nūnai teks likti sovietų oku­
pacinėje zonoje. Mat daugelis nieko nežino apie savo ar­
timuosius ir jų ieško, tačiau rasti juos būnant tenykštėse
karantino stovyklose labai sunku. Be to, kai kurių turimi
leidimai atvykti į Vokietijos Federacinę Respubliką buvo
paskelbti nepakankamais ir nepripažinti. Visų pirma, ten
turės likti tėvų neturintys vaikai ir paaugliai (ojų esą be­
veik tūkstantis); jie jau išvežioti po Saksonijos ir Tiuringi-
jos prieglaudas.

147
 Jau vien šis aprašymas aiškiai atskleidžia humanitarinį
paskutinių Lietuvoje likusių vokiečių išvažiavimo mastą.
Dar 1947-aisiais iš Kionigsbergo į Tiuringiją buvo atvežta
beveik 1600 betėvių vaikų. Pirmąjį vaikų pervežimą į Rytų
Vokietiją sovietai organizavo palyginti neblogai, o kiti per­
vežimai 1947 metais buvo pasibaisėtini: „2 386 vaikai nuo
dvejų iki šešiolikos metų atvyko labai išsekę prekiniuose
vagonuose be šiaudų; vienuose vagonuose buvo krosnys ir
kuro, o kituose - ne. Kelionė truko keturias paras. Nebuvo
sanitarinių mazgų." Kai kurie traukiniai važiavo žymiai
ilgiau, nuolat pasitaikydavo mirties atvejų: vien septintame
ešelone mirė penkiolika vaikų. Kai kurie vaikai atvyksta
leisgyviai, taip nusilpę iš bado, kad jų net negalima iš karto
paskiepyti, nors tai būtina. Iš jų likę vien kaulai ir oda.
1947-1948 metais iš Kionigsbergo regiono iškeldinta
apie 100000 įvairaus amžiaus vokiečių.
Joachimui Posei keturiolika, kai 1951 metų gegužę jis
kartu su kitais vaikais atvežamas į Fiurstenvaldę sovietų
okupacinėje zonoje. Čia laikinojoje stovykloje dar suren­
kami vaikų asmeniniai duomenys, o paskui jie suskirstomi
į tuos, kurie turi giminių Vakarų arba Rytų Vokietijoje, ir
tuos, kurie, kaip Joachimas, artimųjų neturi.
Betėviai vaikai dviem autobusais nuvežami į Kirico
vaikų kaimą Brandenburge. Dar bevažiuojant jiems paaiš­
kinama, kad jie bus išauklėti gerais socialistais. Joachimui
tai skamba keistai; jo nuomone, nebegali būti socialistiš-
kiau nei Sovietų Sąjungoje.
Kaimą išlaiko organizacija „Volkssolidarität"; jos peda­
goginę koncepciją galima apibūdinti kaip labai pažangią
tais laikais. Našlaičiai gyvena grupėmis, kurios vadinamos
šeimynomis ir kurias sudaro dešimt skirtingo amžiaus
vaikų. Joachimas taip pat gauna vietą tokioje šeimynoje... ir
po ilgo laiko jaučiasi „vėl turintis padorius namus".

148
 Atvykę vaikai testuojami, siekiant įvertinti jų žinių lygį
ir paskirti į atitinkamą klasę. Joachimas jau šešerius metus
nesėdėjo mokyklos suole, bet testą išlaiko puikiai ir vienin­
telis iš savo grupės tampa ketvirtoku. Kad vyresni vaikai
greičiau įgytų visavertį išsilavinimą, mokslo metai trunka
tik pusmetį. Todėl krūvis milžiniškas, namų darbams,
regis, niekada nebus galo. Kita vertus, mokytojai atsilie-
kantiesiems siūlo visokeriopą pagalbą.
Vieną dieną Joachimas sulaukia netikėtos viešnios. Jos ap­
silankymas atneša ir džiaugsmo, ir skausmo. Pagyvenusi ap­
valutė ponia vienuolės drabužiais su iškrakmolytubaltu kyku
prisistato kaip teta Bertchen. Tai vyriausioji mamos sesuo,
diakonisė; dabar ji apkabina ir myluoja berniuką. Ji vadovauja
seneliųnamams Heiligendame Meklenburgo pajūryje.
Tetos apsilankymas reiškia, kad pasaulyje jis nėra vie­
nui vienas, pirmą akimirką dingteli Joachimui. Gal teta
Bertchen daugiau žinanti, kur dingo jo tėvai ir broliai? Kad
Joachimas ieško artimųjų, teta išgirdo, per radiją išklau­
siusi Vaikų paieškos tarnybos pranešimą. Ji stengiasi atsar­
giai perteikti jam informaciją.
Mama atsiuntusi žinią iš moterų belaisvių lagerio
prie Solikamsko, esančio Rusijoje, Permės srityje. Zinutė
trumpa, slaptas kalinės raštelis, nelegaliai išneštas ir pri­
statytas tetai. Peteris, mylimiausias dešimčia metų vyresnis
brolis, paimtas į armiją prieš pat karo pabaigą, dar daly­
vavo mūšyje dėl Berlyno ir pateko į britų nelaisvę. Tiesą sa­
kant, ne pats baisiausias dalykas, tačiau jis sunkiai susirgo
džiova ir buvo paleistas. Be pagalbos, be pinigų ir be jokių
žinių apie artimuosius 1947metais pralaimėjo kovą su sun­
kia liga. Tą akimirką Joachimui sugriūva pasaulis. Mintis
apie susitikimą su Peteriu jį nuolat palaikė ir suteikė ryžto
gyventi. Vidinė tvirtybė, stiprybė, tverusios visomis tomis
vienatvės ir nevilties valandomis, dabar išgaruoja. O apie
vidurinįjį brolį Klausą kaip ir apie tėvą žinių nėra.

149
 Vaikų kaime prasideda pirmosios atostogos. Vasarą
Joachimas be rūpesčių praleidžia Vustrau prie Noirupino
esančioje Zietenų pilyje, su kitais vaikais šėldamas, maudy­
damasis ir žaisdamas kamuoliu.
Po atostogų gyvenimas Kirice iš esmės pasikeičia.
Šeimynos panaikinamos; dabar vaikai gyvena grupėse,
suskirstyti pagal amžių ir lytį. Vaikų namams nuo šiol va­
dovauja valstybė, ir gyvenimą ji tvarko pagal socialistinę
sampratą. Iš pradžių Joachimui sunku priprasti prie per­
mainų, bet netrukus jis pasistengia įžvelgti gerąją naujosios
tvarkos pusę. Juk šeimynos, taria sau jau beveik šešiolikos
metų vaikinas, šiaip ar taip, buvo tik iliuzija. Tikrosios šei­
mos prarastos nesugrąžinamai, ojų niekas negali atstoti.
Naujoji grupė Kirice Joachimui tampa lemtinga likimo
draugų bendruomene. Jaunuoliai dažnai kalba apie tai, ką
išgyveno, o auklėtojai yra supratingi pašnekovai. Čia Joachi­
mas praleidžia svarbiausius jaunystės metus, o aplinkiniai
stengiasi padėti jamsusidoroti su praeities išgyvenimais.
Tik su socialistiniu auklėjimu vaikinui nesiseka. Asme­
ninė patirtis po karo stalininėje Sovietų Sąjungoje per daug
giliai įsirėžusi į atmintį. Sūkis „Mokytis iš Sovietų Sąjun­
gos - tai mokytis laimėti!" Joachimui neatsiejamai susijęs
su brutalia prievarta ir degtinės tvaiku. Raudonarmiečiai
sutrypė socialistinius idealus, pavertė juos neįtikimais.
Dėl vadovų ir auklėtojų atsidavimo bei jautrumo Kirico
prieglauda daugeliui vilko vaikų tapo antraisiais namais,
kur jie galėjo iš dalies atsigriebti už prarastą vaikystę ir tuo
pat metu buvo atidžiai ruošiami tolesnei profesinei veiklai.
Dauguma vilko vaikų visą gyvenimą jaučia didžiulį dėkin­
gumą už Kirice praleistus metus - dėkingumą, kurį ne vie­
nas jaučia ir visai VDRvalstybei. Jau būdami suaugę jie vis
grįžta į Kiricą, čia leidžia atostogas ir rūpinasi dabartiniais
vaikų namų auklėtiniais.

150
 Tai pasakytina ir apie Liedkių šeimos iš Vėlau vaikus,
kurių likimą įspūdingai dokumentavo Ruth Leiserowitz
knygoje „Iš Rytų Prūsijos į Kiricą".
Po motinos mirties 1947-ųjų vasarą penki vaikai nuo
šešių iki trylikos metų patraukia į Lietuvą, bet čia jų ke­
liai pamažu išsiskiria. Rudolfas, vyriausiasis, gana greitai
priimamas į valstiečių ūkį dirbti. Per vieną derliaus šventę
kažkoks valstietis daug nesvarstęs įsikelia į vežimą Irm­
gard ir ją nusiveža. Likę vaikai net nespėja su seserimi
dorai atsisveikinti, tačiau džiaugiasi, kad ja bus pasirū­
pinta. Aštuonmetė Waltraud taip pat priglaudžiama vie­
noje sodyboje, o Sieglindė su mažuoju Ulrichu savaičių
savaites elgetaudami klajoja po šalį, nerasdami šeimos,
kuri priimtų juos abu.
Vieną dieną prieš Waltraud išdygsta bado šiltinės išse­
kintas leisgyvis Ulrichas. Jis pasimetė nuo vyresniosios
sesers, bet kažkoks somnambulo instinktas atvedė jį į tą
vietą, kur juodu paliko Waltraud. Dabar geraširdžiai vals­
tiečiai ima rūpintis ir Ulrichu, vaikai gano žąsis ir prižiūri
šeimininkų kūdikį, o už tai gauna maisto ir drabužių. Ta­
čiau po kelių savaičių jie vėl lieka be prieglobsčio - lietuvių
šeima priversta palikti ūkį. Tad vaikai ir vėl mėnesių mė­
nesius elgetaudami traukia iš kaimo į kaimą, kol pagaliau
Pilviškiuose randa savo brolį Rudolfą. Sis pataria traukiniu
keliauti į Kionigsbergą. Iš ten važiuosią ešelonai į Vokie­
tiją. Jis atvyksiąs vėliau. Waltraud su Ulrichu paslapčia
įsmunka į traukinį ir pasiekia Insterburgą. Ten juos su­
čiumpa rusų milicininkai, bet elgiasi maloniai. Kai paklau­
sia vardų, Waltraud atsako: „Mano vardas Schumpelchen".
O Ulis pareiškia: „O aš Ullimatzas." Taip juos namie va­
dino tėvai. Savo amžiaus ir gimimo dienos vaikai neprisi­
mena. Jie patenka į sovietinius vaikų namus Kionigsberge,
kur juos prižiūri auklėtojai vokiečiai, o galiausiai ir palydi
į traukinį.

151
 Egezino karantino stovykloje Waltraud ir Ulrichas susi­
tinka su broliu Rudolfu - šis tesėjo pažadą. Tačiau seserų
Irmgard ir Sieglindės likimas ir toliau lieka neaiškus. Po
dar vienos kitos stovyklos vaikai pagaliau atsiduria Kirico
vaikų namuose. Čia yra ne tik atskira mokykla, bet ir ūkelis
su arkliais ir karvėmis, stalių dirbtuvės, batsiuvys, siuvyk-
lėlė ir biblioteka. Ypač didelį įspūdį vaikams daro nedidelis
zoologijos sodas su šernais, lapėmis ir nutrijomis. Žiemą
vaikams išliejama čiuožykla. Laisvalaikiu Kirice tikrai yra
kuo užsiimti: veikia ne tik sporto, piešimo ir fotografijos
būreliai, bet yra ir šokių grupės, chorai, orkestras, rengia­
mos net sklandymo pamokos. Per Kalėdas ir gimtadienius
vaikai gauna dovanų - nuosavą žaislą, o juk tokio dalyko
jie jau beveik neprisimena.
Brolis Rudolfas visapusiškai rūpinasi jaunėliais: žiūri,
kad gerai mokytųsi ir gerai elgtųsi, ir stengiasi sužadinti
susidomėjimą kultūra. Jis pats - stropus ir pažangus mo­
kinys ir įvedus vidurinį mokymą patenka į pirmąją laidą.
Vienintelis deguto lašas: nepaisant daugybės Raudonajam
Kryžiui pateiktų užklausų, pražuvėlių seserų paieška lieka
bevaisė.
Tačiau 1954-ųjų vasarą į Vokietijos Raudonojo Kry­
žiaus paieškų tarnybą Hamburge kreipiasi Sieglindė, o
tarnyba užmezga ryšį su broliais ir seserimi Kirice. Dabar
jau devyniolikmetė Sieglindė dar 1947 metais prisiglaudė
rusų šeimoje Kazlų Rūdoje, o vėliau apsigyveno Kaime.
1953-iaisiais sutuoktiniai susiruošė grįžti į Maskvą ir pasi­
siūlė įdukrinti merginą bei fiktyviai paversti ją ukrainiete.
Per tą laiką Sieglindė visiškai pamiršo vokiečių kalbą ir
susišnekėti gali tik rusiškai. Vis dėlto, nepaisydama visų
kliūčių, Sieglindė neišsižada vokiškos kilmės nei savo
vardo ir lieka Lietuvoje, kur gauna darbą farmacijos fa­
brike. Tiesą sakant, direktorius neturi teisės jos įdarbinti,

152
nes ji negali pristatyti jokių galiojančių dokumentų. Tačiau
jis priima merginą, nes visų pirma jam rūpi, kad darbi­
ninkės būtų stropios ir mitrios. Pagaliau turėdama darbo
vietą Sieglindė gali ištrūkti iš užburto rato ir legalizuotis.
Bergždžiai pateikusi užklausas Raudonajam Kryžiui Vil­
niuje ir Maskvoje, lietuvės bendradarbės patarta kreipiasi
į Hamburgą.
Paskatinta sėkmės, 1955-ųjų vasaros atostogas Sieglindė
išnaudoja ieškodama Irmgard. Ji ištisas savaites autobu­
sais važinėja po Lietuvos kaimus ir valstiečių, kunigų bei
kolūkių pirmininkų klausinėja apie vokietaitę. Kai jau yra
benuleidžianti rankas, gauna lemtingos informacijos: nuo
1947metų Irmgard kaip vergė laikoma viename ūkyje. Net
lovos neturinti. Irmgard iš pradžių netiki, kad prieš ją sto­
vinti jauna moteris iš tiesų yra jos sesuo. Ji seniai palaidojo
viltį išvysti brolius ir seseris - valstietis ją įtikino, kad juos
visus sudraskė vilkai. Seserims sunku susišnekėti, nes Sie­
glindė moka tik rusiškai, o Irmgard - lietuviškai. Perkalbėti
Irmgard pavyksta tik parodžius šeimos nuotrauką. Valstie­
tis laiko merginą savo nuosavybe ir nenori išleisti. Nusilei­
džia tik tada, kai ryžtingoji Sieglindė pagrasina kreiptis į
valdžios organus. Irmgard su seserimi išvažiuoja į Kauną.
1956-aisiais Sieglindė gauna leidimą išvykti į VDR, o po
metų tokį leidimą gauna ir Irmgard.
Nors Sieglindei jau dvidešimt metų, Kirico vaikų kai­
mas suteikia jai apstatytą kambarį, kad ji galėtų priprasti
prie naujojo gyvenimo. Ulrichas Kirice dar lanko mokyklą,
Waltraud ir Rudolfas baigia mokytis profesijos. Šeimos
susitikimas jaudinantis ir nuoširdus. Jie visomis išgalėmis
padeda vienas kitam. Vaikų namų vadovybė Sieglindę kaip
laisvą klausytoją siuntinėja po įvairias klases, kad ji netrau­
muojama vėl išmoktų vokiečių kalbą. Jau po pusmečio ji
pajėgia pradėti nuotolines vaikų namų auklėtojų studijas.

153
 Vaikų kaime Sieglindė susipažįsta su Heinrichu Kenz-
leriu. Sis jaunuolis į Rytų Vokietiją iš Kionigsbergo vaikų
namų atvyko drauge su Waltraud ir Ulrichu, o Egezino
surinkimo stovykloje jo ir Rudolfo lovos stovėjo greta. Abu
vilko vaikai tampa pora, tačiau susituokti iš pradžių negali.
Mat dabar Sieglindė turi Sovietų Sąjungos pilietybę ir ne­
gali tekėti už vokiečio. Sis įstatymas panaikinamas tik 1958
metais - ir dabar meilei kliūčių nebėra.
Kirico vaikų namai - ypatingas atvejis. Ne visur taip
jautriai žiūrima į kraupius išvarytų traumuotų betėvių
vaikų išgyvenimus.
Po gausiai ašaromis aplaistyto atsisveikinimo su savąja
lietuvių šeima 1951 m. gegužės 15 d. Gerhardas Gudovius
išvyksta į VDR. Kad ir kaip sunku atsisveikinti, prieš akis -
didžiulis nuotykis. Gyvenime jis dar nėra taip toli keliavęs.
Jam nekantru pamatyti Vokietiją ir tai, kas ten laukia.
Nieko tiksliai neįsivaizduoja. Jis neatpažintų šalies sienų
žemėlapyje ir nežino, kaip ten kas yra.
Tačiau po kelių dienų kelionės Saksonijos Bišofsverdoje
jis pirmiausia susiduria su visai paprastais dalykais: regist­
racija ir pirminė medicininė apžiūra, labiau primenanti
sanitarinį mėsos patikrinimą, o tada Gerhardas ir jo ben­
drakeleiviai nuutėlinami. Nemaloni procedūra, kai visas
kūnas nupurškiamas dvokiančiais milteliais nuo utėlių.
Atvykus į VDRnetrunka paaiškėti, kad Gerhardui čia ga­
linė stotis. Giminių Vakarų Vokietijoje jis neturi, taigi nieko,
kas jo lauktų „anapus". Olikti „rusų zonoje" Gerhardas ne­
labai nori. Patirties Rytų Prūsijoje ir Lietuvoje jamper akis.
Gerhardas, kuriam dabar devyniolika, iš Aukštutinės
Lužicos patenka į Biterfeldą Saksonijoje-Anhalte. Čia jis
turi mokytis agronomu, kad ateityje galėtų triūsti darbi­
ninkų ir valstiečių valstybės žemės ūkyje. Jam, baigusiam

154
vos keturias pradinės mokyklos klases ir išmokusiam tik
skaityti ir rašyti, dabar mokytis be galo sunku.
Tačiau ir VDRGerhardui šypsosi laimė. 1951-ųjų vasarą
Vokietijos vieningosios socialistų partijos (WSP) vadovybė
planuoja didžiulį komunistinį renginį Berlyne - pasaulinį
jaunimo festivalį. Gerhardas gauna kvietimą dalyvauti -
važiuoti į VDR sostinę. Dailia Laisvojo vokiečių jaunimo*
uniforma pasipuošęs Gerhardas netrunka suprasti, kad
dauguma šios organizacijos narių ketina nuveikti kur kas
daugiau, nei lankyti ištęstus privalomuosius renginius. Per
masinius mitingus neseniai įkurtos VDR jaunimas turės
prisiekti ištikimybę partijos ir valstybės vadovybei. Tačiau
daugelis Gerhardo bendrakeleivių turi savų ateities planų
ir po masinės nacionalsocializmo indoktrinacijos labai kri­
tiškai žiūri į naująją Rytų Vokietijos valdžią. Labiau už bet
kokią propagandą vilioja metropolis Berlynas. Čia pulsuoja
gyvenimas. Didmiestis su visomis savo grožybėmis kvieste
kviečia.
Dauguma dalyvių įsikuria palapinėse ir visuomeni­
niuose pastatuose, o Gerhardui ir vėl nusišypso laimė. Jis
apgyvendinamas berlyniečių šeimoje. Tai pirmas privatus
ryšys su šeima nuo tada, kai atvyko į Vokietiją. Čia jis pri­
imamas išskėstomis rankomis, supratingai ir nuoširdžiai.
Nors jam uždrausta pasakoti savo istoriją apie pabėgimą
ir perkėlimą, svetingieji šeimininkai viskuo domisi ir ga­
liausiai netgi nori Gerhardą įsisūnyti. Viena vertus, jis
mėgaujasi svetingumu; kita vertus, yra atsargus: per daug
skausmingai teko patirti, kaip ūmai gali pasikeisti trumpa­
laikė nuotaika.
Festivalis politinio pobūdžio, tačiau jaunuoliai apie poli­
tiką beveik nekalba. Jie šnekasi apie mokyklą, išsilavinimą,
* Freie Deutsche Jugend (FDJ) - komunistinė Vokietijos jaunimo
organizacija, susikūrusi dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, vėliau
vienintelė oficiali VDR jaunimo organizacija.

155
merginas ir draugus. Pasakoja vienas kitamanekdotus, isto­
rijas ir įspūdžius, dainuoja arba lošia kortomis. Ir dar jie turi
vykdyti organizatorių pareigas. Tokios pareigos buvo pa­
skirtos visiems, tad ir Gerhardui dėl jų kartais tenka praleisti
masinius renginius. Tačiau tai jamparanku. Jamtai pakilimo
ir nuotykių metas - pirmą kartą atrodo, kad atviros visos
durys. Dabar jis pats turi nuspręsti, ką daryti toliau.
1951 metais Rytų Berlyne dar aiškiai matyti karo pėd­
sakai. Karas mieste paliko griuvėsių krūvas ir subom­
barduotus namus. Nusivilkęs Laisvojo vokiečių jaunimo
uniformą, Gerhardas pirmą kartą susiruošia į Vakarų
Berlyną. Iš draugų girdėjo, jog tai nėra sunku. Tik reikia
neįkliūti. Bet Gerhardas puikiai moka žaisti slėpynių ir su
malonumu vaikštinėja po vakarinį miesto sektorių. Po ne­
priteklių ir kuklaus gyvenimo metų pasijunta kaip rojuje.
Čia yra visko, ko nematė nuo vaikystės dienų Kionigs-
berge: gundančios prekės parduotuvių vitrinose, pyragai ir
tortai konditerijose ir net toks delikatesas kaip sutirštintas
pienas! Tvyro pasaulinio didmiesčio atmosfera, ponios
dailiai pasipuošusios. Nors per pastaruosius mėnesius už
daug ką turėtų jaustis dėkingas Vokietijos Demokratinei
Respublikai, Rytai jaunuoliui nė iš tolo neprilygsta Vakarų
žavesiui. Jau vien dėl to vertėjo dalyvauti festivalyje, gal­
voja Gerhardas, dienos pabaigoje vėl su uniforma trauk­
damas festivalio himną: „Rugpjūtį, rugpjūtį žydi rožės.
Rugpjūtį, rugpjūtį Berlyne..."
Festivaliui pasibaigus Gerhardas dar kelias dienas sve­
čiuojasi jį priėmusioje berlyniečių šeimoje, kol galiausiai
nusprendžia persikelti į Vakarus. Jo nežavi nei Biterfeldas,
nei perspektyva tapti agronomu, užtat labai vilioja gyve­
nimas Vakarų Vokietijoje. Kad galėtų patekti į Vakarus,
reikia specialaus antspaudo tarpzoniniame pase. Tarnyboje
jis primeluoja, kad nori aplankyti giminaičius Hanoveryje.
Maloni jauna tarnautoja pasiduoda vaikino žavesiui - ji

156
reikiamoje vietoje uždeda reikiamą antspaudą, ir Gerhar­
das gali keliauti į Vakarus.
Evos Rapp šeima, gyvenanti netoli Nyderhofo Elbingo
apskrityje, dar 1939-aisiais ketina išvažiuoti į JAV. Tėvas
Herbertas ilgokai gyveno Valstijose, turi amerikietišką pasą
ir atvyko perkraustyti žmonos ir vaikų. Pirmai kraustulių
partijai jau keliaujant į Alabamą, Hitleris užpuola Lenkiją.
Per kelias dienas nutraukiami svarbūs transporto ryšiai,
Vokietijos sienos uždaromos. Šeima sėdi ant lagaminų ir
nežinia kada galės išvažiuoti. Eva - jauniausia iš penkių
vaikų. Be jos, šeimoje auga Erwinas, Vera, Douglasas ir
Henry. 1941 m. gruodžio 11d. nacistinė Vokietija paskelbia
karą JAV, ir šeimai prasideda juodos dienos. Kosmopo­
litas tėvas, JAV pilietis, Vokietijoje jau laikomas ne šiaip
keistuoliu - dabar jis čia priešas. Nutraukus diplomatinius
santykius, jis netenka bet kokios apsaugos ir nūnai atsidu­
ria už įstatymo ribų. Net vaikai tampa atviros neapykantos
užsieniečiams aukomis. Iš Douglaso ypač tyčiojamasi dėl
užsienietiško vardo, galiausiai net mokytojas paskelbia jį
pariju. Dabar bendraklasiai jo kitaip nevadina kaip „šū-
džiumi amerikiečiu".
Šeimą dvejus metus terorizuoja gestapas, galiausiai
1943-iaisiais tėvas suimamas. Kai 1944 metais jį paleidžia,
Evai aštuoneri. Visas viltis šeima deda į greitą karo pabaigą
ir išvykimą į JAV. „Juk tai amžinai nesitęs", - šeima nuolat
guodžiasi šiais žodžiais. Tačiau išsvajotoji taika 1945 metais
ateina anaiptol ne taip, kaip tikėtasi. Jokio išsigelbėjimo.
Kaip ir tūkstančiai kitų, Rappų šeima bėga, Raudo­
noji armija juos pasiveja, ir pirmąsias savaites jie gyvena
valdomi rusų, patiria visas jau aprašytas baisybes. Vieną
dieną raudonarmiečiai išsiveda tėvą ir brolį Erwiną neva
registruoti darbingų vyrų, bet greitai Evos motina sužino
tiesą: jos vyras ir sūnus, kaip ir visi aplinkinių kaimų vyrai,

157
išvežti į Sibirą. Netrukus ji pati suserga šiltine. Kelias
savaites nedidelė grupelė, su kuria Rappai leidosi bėgti,
stengiasi ją išslaugyti, bet galiausiai ji pralaimi kovą. Dabar
Eva ir jos brolis Henry patys turi rūpintis savimi. Nuo 1945
metų vidurio regioną valdo Lenkija, vaikams tenka klajoti
ir elgetauti. Tik 1947-aisiais jie su perkeliamųjų asmenų
ešelonu atvyksta į VDR, į Giorlicą.
Prasideda „dokumentų tvarkymo" dienos. Evai vienuo­
lika, į daugelį užduodamų klausimų ji nežino, ką atsakyti.
Mergaitės ir berniukai atskiriami, ir Henry, vyresnis už ją,
priimamas ne kartu su ja. Galiausiai dar tenka kalbėtis su
tokia pagyvenusia ponia, ji Evai dar sykį perskaito viską,
ką šioji yra pasakojusi. Valdžios įstaigos privalančios įsiti­
kinti, kad visos detalės sutampa. Tik taip esą galima užti­
krinti, kad šeimos nariams pavyks susitikti. Eva apsvaigsta
iš džiaugsmo. Kažkas ieško jos artimųjų! Vaikiškai įsivaiz­
duoja, kad viskas bus gerai: juk kažkur yra vyresnieji bro­
liai ir sesuo, ir tėvas. Nepraėjus nė pusvalandžiui - naujas
siaubas. Jauna medicinos sesuo liepia Evai susidėti daiktus
ir kraustytis į baraką, kuriame vaikai laukia, kol bus per­
kelti į našlaičių prieglaudą. Bet Eva nenori į našlaičių prie­
glaudą! Ji įsitikinusi, kad turi artimųjų, ir nori jų palaukti!
Seselė bando nuraminti įsiaudrinusią mergaitę, aiškina,
kad visi vaikai gyvena prieglaudose, kol randami jų arti­
mieji. Vis šiokia tokia paguoda Evai, kuriai laikas dabar
slenka nepaprastai lėtai.
Barake dieną nelabai yra ką veikti. Eva susipažįsta su
berniuku, kuris, anot seselės, kenčia nuo patirto „granati-
nio šoko". Eva nesupranta, ką tai reiškia, bet seselė paaiš­
kina, jog tas berniukas labai įsibaiminęs ir visą dieną be
perstojo drožinėja, kad nusiramintų. Eva atsargiai prisiar­
tina prie jo, drožinėjančio beformę pliauską. „Ką droži? -
klausia, nors berniukas įbedęs žvilgsnį į pliauską ir
nepakelia į ją akių. - Gal katytę? - nedrąsiai pasiūlo. - Na,

158
pažiūrėkim, ar išeis katytė..." - Eva susižavėjusi stebi dro­
žinį. Staiga berniukas pašoka. „Ko spoksai? Nešdinkis!"
Eva išsigandusi atšlyja ir verkdama nubėga. Vakare pri­
ėjusi prie lovos ant pagalvės randa mažą medinę katytę.
Tą naktį miega, spausdama rankoje drožinį, ir sapnuoja
Snuribartę, katę, turėtą namie Rytprūsiuose.
Netrukus vaikus perkelia į našlaičių prieglaudą Bau-
cene. Čia juos irgi pirmiausia apžiūri medikai. Mergaitės
turi nusirengti ir išsirikiuoti į ilgą eilę. Eva pastebi, kad
kai kurių mergaičių pilvas išsipūtęs taip pat kaip ir jos. Ji
įsitikinusi, kad ten slypi kūdikis. Gal gydytojas jį išpjaus?
Tačiau sužino, kad pilvas išnyks savaime. Jis išsipūtė nuo
bado, mergaitės nėra nėščios. Evai palengvėja.
Evos lovos kaimynė vardu Agnes. Jau pirmą vakarą Eva
pasijunta jaukiau, kai Agnes jai palinki labos nakties. Salia
žmogus, žinantis jos vardą ir, kaip ir ji, laukiantis, kad grei­
tai jį iš čia paims. Tačiau jau kitą dieną Eva susipažįsta su
vaikų namų kasdienybe. Abu Agnes tėvai mirę, ir ji laukia,
kad ją kas nors įsivaikintų. „Čia kiekvieną sekmadienį ką
nors įsivaikina, - paaiškina ji suglumusiai Evai. - Ateina
daugybė porų, išsirenka ir pasiima vaiką. Tikiuosi, ir mane
greitai kas nors pasiims." Eva susimąsto. Gal ir ją kas nors
paprasčiausiai įsivaikins, giminėms nespėjus jos rasti.
Naktys miegamojoje salėje dažnai būna neramios. Dau­
gybę vaikų, tarp jų ir Agnes, kankina košmarai. Eva vis
nubunda, kai Agnes per miegus ima blaškytis ir verkti.
Bėgant jų gurguolę bombarduodavo. Agnes su mama slėp­
davosi griovyje, bet kartą nespėjo ir granata sprogo tiesiai
prieš jas. Agnes akyse mama buvo suplėšyta į gabalus;
ji negali pamiršti to vaizdo. Eva - gera draugė, klausosi,
kai Agnes pasakoja apie siaubingą patirtį, ir ją apkabina,
kai šioji pravirksta. „Noriu mamytės..." - kūkčioja Agnes.
Tokiomis akimirkomis pravirksta ir Eva - ji viską atiduotų,
kad galėtų įsikniaubti mamai į skreitą.

159
 Po dviejų mėnesių Evą ir Henry'į pasikviečia vaikų
namų vadovė. Ji turi jiedviem laišką nuo tokios Elsbeth
Rapp. Tai vaikų teta, ir ji rado juos per paieškų tarnybą. Ji
rašo apie savo pastangas ir kad jau padavusi paraišką dėl
šeimos susijungimo. Kadangi gyvena Vakarų Vokietijoje,
sūnėnas ir dukterėčia pas ją galės atvažiuoti tik po kurio
laiko. Tačiau Henry ir Eva be galo laimingi. Dar tą pačią
dieną atrašo tetai Elsbeth, pas kurią Rytprūsiuose lanky­
davosi kiekvieną savaitgalį. Evos atsakymą sudaro vos
du trumpi sakinukai: „Miela teta Elsbeth, man taip Tavęs
trūko. Greičiau atvažiuok ir mus pasiimk."
Po kelių savaičių išaušta lauktoji diena. %Vaikai gali
susikrauti daiktus ir laukti kelionės į Vakarus. Kelionės
išvakarėse Eva giedrame danguje virš Bauceno išsirenka
ryškiausią žvaigždę. Ten mama, kuri iki šiol ją saugojo,
tuo Eva nėmaž neabejoja. Čia ji paliks viską, ką patyrė per
pastaruosius dvejus metus: vienatvę, alkį ir vargą. Rytoj
prasidės naujas gyvenimas, o visos negandos liks praeityje.
Prieš pat 1947-ųjų Kalėdas Eva su Henry'iu atvažiuoja pas
tetą į išsvajotuosius Vakarus.
Aštuonmetis Dieteris Gröningas iš Mednikeno 1947 me­
tais su vaikų ešelonu atvažiuoja į Stendalį Rytų Vokietijoje.
Čia patenka į prieglaudą, iš tiesų skirtą sunkiai auklėja­
miems vaikams ir turinčią laisvų vietų. Globėjai prieglau­
doje labai rūpestingi. Vaikai turi daug laiko žaisti, siausti
ir dainuoti. Tačiau netrukus jie ima nuožmiai varžytis dėl
maisto ir dėmesio. Nei vieno, nei kito nepakanka. Vaikų
mylima globėja teta Ursel turi tik dvi rankas. Valandą prieš
atrakinant valgyklą vaikai jau rikiuojasi į eilę. Mat pirmas
pripuolęs prie stalų nutvers didžiausią duonos riekę. Peš­
tynės dėl kiekvieno trupinio. Kai maisto stinga, globėjas
skambina mandolina, teta Ursel uždainuoja, ir taip daino­
mis malšinamas alkis.

160
 1948-ųjų lapkritį Dieteris pagaliau gauna žinią, kurios
jau nesitikėjo: tėvas gyvas. Berniukas iš džiaugsmo ap­
alpsta. Tėvas, nieko nežinantis apie šeimos likimą, rašo iš
Goslaro britų okupacinėje zonoje:
Mano mylimas, mylimas Dieteri, labai džiaugiuosi, kad
Tave radau. Tikiuosi, netrukus pas mane atvažiuosi, ir ne
vienas. Negaliu sulaukti, kada atvyksi ir papasakosi, kaip
Tau sekėsi. Taigi, okur palikai Gerhardą, Brigittę, Elfriedę,
Giselą ir mamą? Su nuoširdžiausiais linkėjimais, bučiuoju,
tėtis."
Dieteris nė nežino, ką atsakyti. Prireikia poros dienų ir
globėjos palaikymo, kad išdrįstų parašyti:
Mielas tėti, po ilgo laiko radome vienas kitą. Elfriedė, Bri­
gitte, Gisela, Gerhardas ir mano mamytė mirė. Mielas tėti,
aš nė nesitikėjau, kad Tu dar gyvas. Tikrai džiaugsiuosi, jei
atvažiuosi manęs pasiimti. Labai norėčiau būti su Tavimi.
Mielas tėti, aš nežinojau, kadaesugimęs, nes mamytė man
to nepasakė, ji manė, kad visada liksime kartu, bet kartu
mes vis dėlto nelikome.
 12. KELIAS j VAKARUS

Joachimas Posė šeštajame dešimtmetyje baigia mokyklą

VDR. Nuo vienuoliktos klasės jis lanko vidurinę Bad Do-
berane, o po metų išlaiko abitūros egzaminus. Iš pradžių
gyvena pas tetą, paskui persikrausto į internatą. „Žinoma,
palyginti su Lietuvoje likusiais vilko vaikais, man sekėsi
geriau, - sako dabar septyniasdešimt penkerių sulaukęs
vyras. - Gavau solidų išsilavinimą, galėjau atsidėti savo
pomėgiams." Vis dėlto jaunuolio neapleidžia liūdesys, su
metais peraugantis į kartėlį. „1955 metai man buvo reikš­
mingi keliais atžvilgiais. Po Konrado Adenauerio apsilan­
kymo Maskvoje iš sovietinio lagerio buvo paleista ir mano
mama."
Po ilgų išsiskyrimo ir nežinios metų dabar Joachimas iš
jos išgirsta, kas tėvams nutiko po to, kai 1947-aisiais buvo
suimti Tilzite. Abu tapo slapto stalininio proceso aukomis.
Iš tėvo, Pirmojo pasaulinio karo invalido, buvo atimtas
kojos protezas. Po daugybės kankinimų palaužtas vyras
nesipriešindamas sutiko su absurdišku nuosprendžiu:
24 metai Gulage neva kaip „popiežiaus šnipui". Motina
buvo nuteista aštuonerius metus kalėti už „konspiraciją".

162
Paskutiniai vyro žodžiai atsisveikinant sukrėtė ją iki sielos
gelmių: jis, iš tiesų niekada netikėjęs Dievo, per procesą
atradęs Kristų ir nūnai suprantąs savo kančios prasmę.
1953 metais Joachimo tėvas mirė lageryje netoli Kuibyševo,
dabartinės Samaros, nuo vidinio kraujavimo. Iš kartu kalė­
jusio vyro Joachimas vėliau sužinojo, kad tėvas iki mirties
kaltino save dėl beviltiškos padėties, į kurią šeima pateko
Rytprūsiuose.
Pirmuosius penkerius metus Joachimo motina kalėjo
Kionigsberge, ir ją kone kasnakt žagino kalėjimo viršinin­
kas. Tik po bandymo nusižudyti ir įsikišus rusęi gydytojai
kančios baigėsi. Iš pradžių ją paguldė į ligoninę, o vėliau
perkėlė į belaisvių lagerį Urale.
Turint omenyje savo paties likimą ir tėvų kančias, Jo­
achimui sunku suvokti, kodėl vokiečiams užkraunama
kolektyvinė kaltė, nors kiti karo nusikaltėliai netraukiami
atsakomybėn. Jaunuolį, kuris dabar su motina įsikrausto į
trijų kambarių butą Bad Doberane, kankina egzistencinio ir
istorinio pobūdžio klausimai. Joachimą baisiai siutina, kad
tokie žmonės kaip jo motina VDR ir toliau laikomi karo
nusikaltėliais. Apskritai jis nuolat konfrontuoja su valstybe.
Per pamokas uždavinėja nepatogius klausimus ir laido įžū­
lias replikas, taip tapdamas mokytojams krislu akyje. Tai
atsispindi ir jo atestate: „Joachimo charakteris ir politinės
pažiūros ne visada dera su gerais mokymosi rezultatais.
Jamdar trūksta savitvardos ir valios dirbti su savimi." Skil­
tyje „Visuomeninė veikla" pažymima: „Iš dalies dalyvavo
Laisvojo vokiečių jaunimo ir Sporto ir technikos draugijos
veikloje, tinkamas dirbti nacionalinį kuriamąjį darbą. Ta­
čiau politinės pažiūros nepakankamai pažangios."
Su tokia charakteristika Joachimas neturi jokių gali­
mybių įstoti į Dresdeno technikos universitetą studijuoti
statybų inžinerijos. Netekęs bet kokių iliuzijų pabėga
į Vakarus, tad vėl išsiskiria su motina ir Bad Doberane

163
gyvenančiais giminaičiais. Pagal VFRgaliojančią pabėgėlių
iš VDRpriėmimo tvarką (Notaufnahmeverfahren) dėl diskri­
minuojančio brandos atestato ir draudimo studijuoti uni­
versitete jis galiausiai pripažįstamas politiniu pabėgėliu.
Patekęs į Vakarus Joachimas su įkarščiu išbando naujas
galimybes. Politinės diskusijos, sportas, uždrausti arba
VDR nespausdinami rašytojai - jį viskas domina, apie
viską jis linkęs kalbėtis. Hanoveryje įsidarbina statybose,
kad gautų studijoms reikalingą praktikos pažymėjimą.
Prieš pradėdamas studijuoti architektūrą Hanoverio aukš­
tojoje technikos mokykloje, dar nori kiek išsamiau susipa­
žinti su naująja Vokietija. Su draugu Rudžiu ir laikraščių
prenumeratą pardavinėjančia spaustuvininkų grupe apke­
liauja Šiaurės Vokietiją. Netrukus abu jaunuoliai pastebi,
kad tokia kapitalizmo forma kenkia ir žmonėms, kuriems
jie įperša prenumeratą, ir jiems patiems: kišenėse nuolat
švilpia vėjai, nors dirba nuo aušros iki sutemos. Vieną
dieną juodu tiesiog pasipūsto padus ir baigia šitą gyve­
nimo etapą.
Nuo 1958-ųjų rudens dabar jau dvidešimt dvejų su­
laukęs Joachimas studijuoja Hanoveryje. Įstoja į studentų
sambūrį, ir šis nuo šiol savotiškai pakeičia šeimą. Tai jaunų
sąmokslininkų draugija; daugelis iš jų dar turi giminių
VDR. Metus tos draugijos bendrabutyje Joachimas laiko
vienu laimingiausių savo gyvenimo tarpsnių.
1967-aisiais jis baigia studijas ir įsidarbina architektu.
Veda, gimsta sūnus, Joachimas kaip biurgeris gyvena Vo­
kietijos Federacinėje Respublikoje. Tačiau išlieka tai, ką
pats vadina „kartėlio kirminu manyje". Jis supranta, koks
yra laimingas, kad ištrūko iš Rytprūsių, koks laimingas,
kad pirmuosius metus praleido Kirice ir galiausiai surado
mamą. Tačiau buvusio tobulo pasaulio netektis slegia per
daug sunkiai.
 Pirmoji santuoka išyra, Joachimas veda antrą kartą. Šioje
santuokoje gimsta du sūnūs. Po susivienijimo jis grįžta
į Bad Doberaną, ten dirba architektu, tačiau 2006-aisiais
bankrutuoja. „Tiesiog sužlugau. Tiesą sakant, jau buvau
pensinio amžiaus, bet tada dar kartą viską praradau."
Jis išsiskiria su antrąja žmona ir persikelia į Diuseldorfą.
Pradeda aprašinėti savo išgyvenimus, retrospektyviai ap­
žvelgia nueitą kelią. Apibendrina: „Viskas, kas nutinka ir
mus ištinka, turi prasmę, tik dažnai sunku ją įžvelgti. Mus
užplūsta abejonės, netgi neviltis. Juk vis dėlto patyrėme
paralyžiuojantį sukrėtimą."
Vilko vaikams nėra lengva sovietų okupacinę zoną, vė­
liau tapusią VDR, pripažinti naująja tėvyne. Mat integracija
į visuomenę susieta su sąlyga nė už ką neprasižioti apie
patirtas kančias ir išvarymą iš Rytų Prūsijos. Net žodis
„išvarymas" yra tabu, kalbama apie iškeldinimą, kuris dėl
vokiečių padarytų karo nusikaltimų sušvelnintai vadina­
mas „nepatogumu" ir dėl kurio nevalia skųstis. Negana
to, aukos paverčiamos tariamais nusikaltėliais, istoriškai
palaikiusiais ne tą pusę ir todėl nusipelniusiais tokios lem­
ties. Dalis vilko vaikų paklūsta reikalavimams ir prisitaiko,
išmoksta laikyti liežuvį už dantų arba persiima WSP ideo­
logų argumentais. Kiti dėl to iš naujo traumuojami ir mato
vienintelę išeitį - palikti ką tik rastus naujuosius namus.
Frydlando savivaldybę Žemutinėje Saksonijoje į Vo­
kietiją atvykę pabėgėliai ir perkeltieji asmenys ir šiandien
laiko vilties simboliu. Po Antrojo pasaulinio karo neto­
liese susidūrė britų, sovietų ir amerikiečių okupacinės
zonos. Kaimelyje buvo geležinkelio stotis, geras plentas
ir tušti Giotingeno universiteto veterinarijos ūkio tvartai.
Tūkstančiams pokario pabėgėlių, tremtinių ir sugrįžėlių,

165
ieškantiems artimųjų arba naujų namų, britų karinė va­
dovybė čia įrengė surinkimo stovyklą. Ją plečiant vienas
po kito dygo banguotos skardos barakai, pravardžiuojami
utėlynais. Nevilties apimti artimieji čia dienų dienas lauk­
davo ešelonų su paleistais karo belaisviais. Dažnai rankose
laikydavo plakatus su ieškomų asmenų vardais ir nuotrau­
komis. Barakų sienos nuo lubų iki grindų buvo nuklijuotos
skelbimais apie paieškas, o radus artimuosius arba gavus
žinią apie ieškomojo mirtį vykdavo žodžiais nenusakomos
scenos.
Tokias svetimo skausmo ir džiaugsmo akimirkas kas­
dien stebi ir Gerhardas Gudovius, 1951-ųjų rudenį atvykęs
į Frydlandą. Paaugliui per sunku ištverti aplinkinių išgy­
venamų jausmų skalę. Ta vieta jam primena skruzdėlyną.
„Ten tiek visko vyko, iš pradžių jaučiausi visiškai sutrikęs."
Tad apsidžiaugia galėdamas palikti Frydlandą. Netrukus
jau važiuoja į Pietų Vokietiją. Svabijos Biberache dvejus
metus gyvena „pabėgėlių iš sovietų zonos" ir persikėlėlių
stovykloje. Pastogė kukli - tai barakai plonomis medinėmis
sienomis, panašesni į pavėsines nei į namus. Tačiau blo­
giau už gyvenimo sąlygas yra nuobodulys, čia pakeičiantis
Frydlande patirtą jausmingą atmosferą. „Nebuvo kuo už­
siimti. Mums dar neleido dirbti, o ką veikti kiaurą dieną?
Nieko. Sunku ištverti nuobodulį. Ypačjei esi jaunas veiklus
žmogus."
1953 metais jis iš Biberacho išvyksta į Alpes. Eninger
Veidėje įrengti laikini būstai, kuriuose gali apsistoti per­
keltieji asmenys, kol susiras gyvenamąją vietą Roitlingeno
rajone. „Čia jau galėjau dirbti. Galų gale to jau norėjau."
Gerhardui, jaunam bešeimiam pabėgėliui iš Rytų Prūsijos,
vėl pasiseka - jam suteikiama vieta jaunimo bendrabutyje.
„Per savaitę gaudavau dvidešimt markių kišenpinigių ir
buvau viskuo aprūpintas. Už būstą, maistą ir baltinius

166
mokėti nereikėjo." Darbą Gerhardas susiranda spaustuvėje
netoliese esančiame Hochdorfe.
„Su savo žmona Gerlinde susipažinau 1957-aisiais. Jau
ilgokai gyvenau Roitlingene. Ji atvyko iš Fogtlando. Uoš­
viai mane sutiko palankiai. Taip buvo todėl, kad patys
nieko neturėjo. Buvo pabėgėliai - spruko, kadangi uošvis
buvo įspėtas, jog dėl politinių priežasčių jį gali suimti.
Anapus jie paliko viską kaip stovi." Gerhardas Gudovius
priimamas į mylimosios šeimą, ir jam tai išeina į gera. Jų­
dviejų panašus likimas, apie tai nereikia daug kalbėti, bet
vis dėlto jie vienas kitą supranta. „Tuomet pamačiau, kad
laikas kurti savo šeimą. Man reikėjo artimųjų."
Maždaug tuo metu Gerhardas pirmą kartą parašo Rau­
donajam Kryžiui. Jis ieško motinos brolio, kuris kitados
Kionigsberge ryte po Krištolinės nakties jį ir močiutę nusi­
vedė prie sinagogos parodyti sugriovimo masto. Ir tikrai -
dėdė gyvas ir per tą laiką įsikūrė Kaizerslauteme, kur turi
klestinčią amerikiečių kareivių kirpyklą. Jo specializacija -
afroamerikiečių kirpimas, verslas sekasi.
Tačiau priešingai nei Gerhardas tikėjosi, dėdė staiga
nieko nenori apie jį girdėti. Netrukus paaiškėja ir priežas­
tis. Kalbama apie kompensaciją iškeldintiesiems, ir ji gali
būti įvairaus dydžio. „Juk seneliai turėjo sodą ir 13,5 hek­
taro žemės, ir turėjau pasirašyti priesaikai tolygų raštišką
pareiškimą, kad tai tiesa. Užtai dėdė gavo šiek tiek pinigų."
Matyt, nepakankamai. Pasipila pikti laiškai, kuriuose
Gerhardui prikaišiojama, kad dėdė gavo per mažą dalį.
Gerhardas jaučiasi kaip kuolu trenktas. „Juk jis jau turėjo
kirpyklą! O aš - ničnieko! Net lagamino neturėjau, kai at­
važiavau į VDR." Užuojautos dėl patirtų kančių Gerhardas
taip pat nesulaukia. Ryšys su vieninteliu gyvu giminaičiu
nutrūksta.
„Sunkūs buvo laikai. Kai atvykau į Vakarus, niekam
nerūpėjau. Nieko nedomino, iš kur atvykai ir ką patyrei."

167
 Tai laikai, kai kiekvienas žiūri tik savęs; kiekvienas
mano, kad tai jis per karą patyrė didžiausias negandas.
„Lig šiol nesuprantu, kaip mano seneliai galėjo kartoti:
„Rusas irgi tik žmogus." Žinoma, rusas irgi tik žmogus, gal
net geras žmogus. Civilis rusas. Apie paprastus žmones ne­
noriu pasakyti nieko blogo. Bet rusų kareiviai... Vaikystėje
per juos patyriau baisiausias savo gyvenimo valandas."
Pirmaisiais metais Vakaruose Gerhardas dažnai ilgisi
Lietuvos. „Kurį laiką viskas buvo tvarkoje. Turėjau savo
vietą ir gerai gyvenau. Būdamas suaugęs nuolat svarstau,
koks būtų buvęs mano gyvenimas, jei būčiau likęs Lietu­
voje."
Gerhardas nesiblaškydamas dirba spaustuvėje, kol ši
likviduojama. Dėl naujų spausdinimo būdų įmonė tapo
nepelninga. Tada Gerhardas, jau tapęs tėvu, dirba vienoje
Roitlingeno firmoje lakuotoju, paskui pereina į „Dacoros"
kamerų gamyklą. Nors tiekia kameras didžiosioms besi­
vystančios fotografijos pramonės įmonėms, 1972 metais
gamykla uždaroma. Gerhardas Gudovius vėl turi ieškotis
naujo darbdavio. Pereina į mažmeninę prekybą - įsidar­
bina prekybos centre. Kai kreipiasi dėl vietos, jo paklau­
sia, ar jis mano sugebėsiąs dirbti tokį darbą, neturėdamas
formalaus mokyklinio išsilavinimo. Tačiau Gerhardas jau
seniai išmoko įveikti naujus iššūkius ir neabejoja susido­
rosiąs. Prekybos centre jis užsilaiko ilgiausiai - keturiolika
metų dirba pardavėju. Nuo tų dienų, kai kaip vilko vaikas
klajojo po Lietuvą, jis, neturėdamas jokio išsilavinimo, toli
pažengė profesiniu keliu. „Kai sulaukęs pensinio amžiaus
gavau atleidimo dokumentus, ten buvo parašyta „skyriaus
vedėjas"! Niekada to kaip reikiant neįsisąmoninau. Buvau
atsakingas už tris moteris ir vieną vyrą." Bejokios pompos
Gerhardas buvo įvertintas, ir tokios pagarbos sulaukė už
savo pasiekimus. „Pirmą kartą pasijutau, kad mano vieta
čia, nors aš, kilęs iš Rytprūsių, niekada nebūsiu švabas."

168
 Gerhardo žmona Gerlindė kalba su stipriu švabišku ak­
centu, nors yra kilusi iš Fogtlando. Ji sako: „Kai mudu su­
sipažinome, jis mažai pasakojo. Tik dabar, su amžiumi, vėl
leidžiasi į prisiminimus. Dabar daugiau sužinau. Anuomet
jis stengėsi viską pamiršti, tai per daug slėgė." Jos vyrui
visada itin sekęsi. „Mirus mamai jį visada kas nors vedžio­
davo už rankos."
Ką ji apskritai žinanti apie jo kilmę ir praeitį? „Žinojau,
kad jis kilęs iš Kionigsbergo ir vienui vienas atsidūrė Lietu­
voje. Mano tėvai jį gerai priėmė, nes buvo stropus. Mama
neleisdavo jo peikti, buvo prisirišusi prie jo labiau nei prie
savo pačios vaikų."
Nuo Gerlindės Gudovius dvelkte dvelkia ramybe. Ger­
hardui dėl ko nors susijaudinus, ji nėmaž nesikarščiuoja.
Atvirai pripažįsta, kad ne visada buvo lengva. „Dėl visko
kaltinau alkoholį. Atseit Lietuvoje kiauras naktis kabė­
davęs prie žarnelės, kai būdavo varoma naminė. Apie tai
sužinojau tik dabar. Anuomet kai imdavo gerti, galo nebū­
davo. Tai buvo baisiai sunku."
Tačiau apie skyrybas ji niekuomet rimtai nesvarsčiusi.
„Visada laikėmės išvien. Kiekvieną kartą, kai kildavo pro­
blemų, pagalvodavau: juk jis vienas kaip pirštas ir nusiva­
žiuos, jei nesusidorosime kartu. Tiesiog reikėjo tai įveikti.
Turime tris vaikus, ir jie myli tėvą. Tad ir reikia laikytis
išvien."
Trumpa pauzė, meilus žvilgsnis, o tada: „...o dabar, se­
natvėje, jis apsiramino."
Dabar Gerlindei septyniasdešimt dveji. Trisdešimt pen­
kerius metus jie gyvena savivaldybei priklausančiame
mažame namuke su sodu. Viskas išpuoselėta ir Gerlindės
rūpestingai prižiūrima.
Vieną dalyką abiem, Gerlindei ir Gerhardui, sunku
suprasti. „Mūsų vaikai... - sako Gerlindė. - Nors dažnai
prikaišiodavau, bet jie ne itin domisi tėvo gyvenimu. Gal
per jauni ar per daug užsiėmę... Jaunystėje ir mes nenorė­
jome klausytis nesibaigiančių tėvų pasakojimų apie Pirmąjį
pasaulinį karą. Kita vertus, jų tėvo likimas ypatingas." O
Gerhardas priduria: „Vaikai - jie negali to įsivaizduoti. Tik
viena mūsų anūkė, dabar bebaigianti mokyklą, kartais pa­
klausinėja."
Ir dar kai kas rūpi Gerhardui: „Liūdna, kaip mažai Vo­
kietijoje žinomas lietuvių tautos vaidmuo. Juk jie tikriau­
siai išgelbėjo gyvybę ne vienam tūkstančiui vilko vaikų."
Išlieka prisiminimai. Tarp jų - patys baisiausi, iš karto po
karo, mirusieji ir sunkiai sužeistieji paskutiniais mėnesiais
Kionigsberge. „Šiandien, kai per televiziją rodo sunkiai
sužalotus žmones, sakau žmonai: „Tai manęs nejaudina." Ji
nepajėgia to įsivaizduoti. O aš laipiojau per suanglėjusius
lavonus, per... Nežinau, kiek jų buvo, bet atsimenu, kad jie
buvo minkšti. Visi uždusę. Mačiau suanglėjusius mažus
vaikus ir suaugusius žmones, kūnus be galvos. Kionigs-
bergo tvirtovėje. Iš viršaus krito bombos, šaudė artilerija.
Riaumoja tankai, o vidury tos sumaišties - aš. Būdamas
vaikas prie to įpranti, užsigrūdini, bet po karo prasidėjo
kita neganda - badas. Po viso šito manęs jau niekas nebe-
sukrės... Jei reikėtų apibendrinti, turbūt pasakyčiau, kad šie
vaikystės įspūdžiai lydi mane visą gyvenimą."
Kai kurie vilko vaikai Vakarų Vokietijoje taip ir nepri­
tampa. Daugelis jų iškeliauja - į Šveicariją, Angliją, Austra­
liją arba JAV.
Eva Rapp iki šešiolikos gyvena Vakarų Vokietijoje, lanko
mokyklą. Vyresnieji broliai ir sesuo, nuo kurių ji po karo
buvo atskirta, jau iškeliavę į Ameriką, kad neprarastų JAV
pilietybės. Eva su broliu Henry' iu galės ten vykti tik baigę

170
mokyklą. Giminaičiai, kurie jais rūpinasi iki persikėlimo
į JAV, jaučiasi įsipareigoję vaikų tėvams. Žiūri, kad vaikai
greitai ir uoliai mokytųsi anglų kalbos, - bus lengviau įsi­
lieti į naują gyvenimą. Laikas Vokietijoje Evai atrodo kaip
atokvėpis, nors neapleidžiantys prisiminimai, būtinybė
baigti mokyklą bei kuklios pokario buities sąlygos ir nėra
tikrasis poilsis. Vis dėlto Eva mylima ir prižiūrėta, pasiruo­
šusi žengti į tą gyvenimą, kurio šeimai visada troško tėvas.
Iki 1952-ųjų Eva lieka Vokietijoje, o tada iškeliauja į Či­
kagą susitikti su broliais ir seserimi. Tačiau abu vyriausieji
jau vėl išėję į karą - dabar kaip JAV armijos kareiviai ka­
riauja Korėjoje. Savo kelionę iš Vokietijos Eva nupasakoja
taip: „Keistas jausmas. Buvau nepilnametė, viena plau­
kianti okeaniniu garlaiviu. Amerikietė - tapau ja savaime
dar prieš gimdama, nes mano tėvas priėmė JAVpilietybę.
O pats žuvo rusų lageryje." Evos bagažas - nedidelė me­
dinė dėžė su knygomis, vienas lagaminas su drabužiais ir
„nepalaužiamas optimizmas, koks būdingas tiktai jaunys­
tėje".
Čikagoje ji iš pradžių įsikuria pas pagyvenusių vokie­
čių porą. Iš esmės Eva palikta pati sau. Tačiau ji sukanda
dantis, įsidarbina ir netrukus atsistoja ant kojų. „Neturėjau
laiko savigailai, - apibendrina ji šiandien. - Priešingai,
jaučiau, kad man nepaprastai pasisekė. Išgyvenau, o dabar
galiu kažko siekti. Norėjau tobulai išmokti angliškai, gerai
integruotis, kad niekada daugiau neatsidurčiau varge ir
man nereikėtų niekieno pagalbos."
Gal šie žodžiai skamba labai amerikietiškai, tačiau juose
slypi kai kas daugiau: bejėgiškumo ir beviltiškumo patirtis
gali sukelti įvairias reakcijas. Vieni po sunkių traumų su­
serga depresija, o kiti išsikapsto iš tokios padėties ir sten­
giasi susikurti naują tvirtą pagrindą.
Atvykusi į JAVEva vėl pasivadina Evelyne - taip kitados
ją pakrikštijo tėvas. Jauna išteka, tikėdamasi, kad šeima bus

171
jai naujas uostas. Mat ją be paliovos persekioja prisimini­
mai. Tačiau nutinka priešingai. Pirmoji santuoka netrukus
subyra. Tik po kelerių metų, ištekėjusi antrą kartą, ji ima
dorotis su vaikystės traumomis. Dabar ji vadinasi Evelyne
Tannehill. Kritus geležinei uždangai, j sąmonę vėl sugrįžta
praeitis, bet ne taip grėsmingai kaip anksčiau.
„Kol augo vaikai, niekada nešnekėjau apie savo praeitį.
Tik kai jie suaugo, supratau, kad privalau rasti laiko apie
tai parašyti. Kitaip ta patirtis, ta istorija su visam išnyktų."
Su pažįstamais vokiečiais Evelynė Tannehill dar kartą nu­
važiuoja į vaikystės vietas. Iš pradžių ji dar abejojo savo
atmintimi, nebuvo tikra, ką iš tiesų išgyveno, o ką tik
įsivaizduoja, bet šita kelionė atvėrė jai akis. „Įsitikinau,
kad mano prisiminimai teisingi, susiję su konkrečiomis
vietomis ir kad pagaliau turiu tai aprašyti. Tai buvo ilgas
ir sunkus procesas, nes prisiminiau tiek daug skausmingų
dalykų. Jie grįžo į sapnus, tiksliau tariant, į košmarus."
Evelynė Tannehill šešerius metus rašo memuarus, o paskui
ketverius metus palieka juos, anot jos, „subręsti".
Evelynė dar du kartus nukeliauja į Rytų Prūsiją ir netgi
susitinka su lenkų šeima, dabar gyvenančia jos tėvų name.
Ką ji jaučia šiems žmonėms? „Nesu priešiškai nusistačiusi
nei prieš lenkus, nei prieš rusus. Visos pusės, žinoma, ir
vokiečiai, vykdė karo nusikaltimus. Šiandien manau, kad
kiekvienam žmogui duota daryti ir gera, ir bloga, nelygu
aplinkybės, kuriose atsiduria. Visa nustelbiantis troškimas
gyventi ir išgyventi verčia žmones daryti tokius dalykus,
kokių jie nė neįsivaizdavo."
Ji neįstengė laikyti Vokietijos savo tėvyne. „Dažnai ir
mielai lankausi Vokietijoje. Tačiau Amerika tapo mano
naujaisiais namais, mano naująja tėvyne - čia gerai jau­
čiuosi, čia mano vieta."
Evelynės Tannehill šeima apstulbsta, pirmą kartą išgir­
dusi, ką motinai teko patirti per karą. „Anksčiau niekada

172
apie tai nekalbėjome, tad žinoma, kad juos ištiko šokas
pirmą kartą išgirdus apie mano pragarišką patirtį. Naują
gyvenimą kurti buvo paprasčiau, nuolat negalvojant apie
praeitį, nesileidžiant gramzdinamai prisiminimų. Juk pra­
eities nepakeisi, bet ateitį laikiau savo rankose."
Tačiau prisiminimai išlieka. „Stipriausi jie buvo prie
mamos kapo Lenkijoje. Mintyse jai tariau: „Noriu tau pa­
pasakoti apie savo gyvenimą. Mylėjau tave kur kas labiau,
nei tuomet maniau. Tik kai mus palikai, supratau, kaip
labai. Visada tave prisiminsiu..."
 13. SVETIMA NAUJOJI
TĖVYNĖ

Erika Sauerbaum visada numanė, kad Jonavoje turėtų

gyventi dar viena vokietė. Tačiau Sovietų Sąjungoje buvo
pavojinga į tai gilintis. Tik 1993 metais viena pažįstama ka­
pinėse jai parodo pagyvenusią ponią, kurią įtaria esant vo­
kiškos kilmės. „Tiesiog paklausk", - pataria ji Erikai, ir šioji,
žodžio kišenėje niekada neieškanti, prieina prie kelerius
metus iš matymo pažįstamos moters. Jiedvi kasdien lankosi
kapinėse. „Atleiskite, gal jūs vokietė?" - be užuolankų tei­
raujasi Erika. „Ką? Ar aš taip atrodau?" - išpyškina moteris.
Šiandien Erika ir Christel, anuomet nė nežinojusi savo
tikrojo vokiško vardo, juokiasi iš to pokalbio pažinties pra­
džioje. Per tuos metus jos artimai susidraugavo ir šiandien
nė neįsivaizduoja kasdienybės viena be kitos.
Erika Sauerbaum, kilusi iš Kionigsbergo kaip ir Christel
Schettler, priklauso prie vyresniųjų vilko vaikų. „Vyres­
niųjų pranašumas buvo tas, kad jie buvo tvirtai įsisąmoninę

174
gimtąją vokiečių kalbą ir jos visiškai nepamiršo", - teigia
aštuoniasdešimt trejų sulaukusi moteris. Tai pasakytina
ir apie ją pačią. Ji, daugelį metų tvarkiusi kai kurių vilko
vaikų korespondenciją, rašiusi laiškus Raudonajam Kry­
žiui, valdžios įstaigoms ir giminaičiams, o nuo 1993-iųjų tą
patį darė ir už Christel.
Susipažinus su Erika, jai atsivėrė visai naujas pasaulis.
„Aišku, žinojau, kad griuvo Berlyno siena ir Lietuva at­
gavo nepriklausomybę, tačiau tiesiog nenumaniau, kur
reikėtų kreiptis ieškant giminių arba apskritai siekiant
vokiškų šaknų pripažinimo." Tačiau Erika pasišauna jai
padėti. Per daugybę susitikimų klausinėja, ką Christel pri­
simenanti. Šioji mena Kionigsberge gyvenusi pas globėjus
ar įtėvius, galbūt vadinosi Käthe Wind. Jokių aplinkybių
nežino. Apytikriai žino savo gimimo metus, atsimena gy­
venamąjį namą prie aikštės su medžiais ir bunkeriais. Ją
kamuoja prisiminimai apie naktis, kai krito bombos, apie
žuvusiuosius ir sužeistuosius, apie vargą ir badą. Tai prisi­
minusi visada apsiverkia, o šia tema kalbėti be galo sunku.
Naujosios draugės Erikos paskatinta, Christel pagaliau
parašo į „Ostpreußenblatt", prašydama išspausdinti jos
skelbimą:
Käthe Wind, kuri dabar vadinasi Aldona Žigmantienė,
gimusi maždaug 1940 metais Rytų Prūsijoje, galbūt Kio­
nigsberge, ieškogiminių ir pažįstamų. Būdama maža 1947
metais ji pateko į Lietuvą. Tėvai nežinomi; tačiaugali būti,
kad yra vyresnis brolis. Anksčiau Käthe turėjo šviesius
garbanotus plaukus, jos akys mėlynos, veidas gana apskri­
tas, dešinėje pusėje ties šonkauliais turi apgamą. Nežymus
apgamas yra ir tarpantakių.
Nors Erika turi nemažai pažįstamų, šitokiu būdu radu­
sių giminių Vokietijoje, Christel niekaip neįsivaizduoja,

175
kad toks skelbimas galėtų duoti naudos. Tačiau vieną
dieną ji gauna laišką. Laiškas iš Vokietijos, bet ji nesu­
pranta nė žodžio ir nekantraudama laukia, kad Erika jį
išverstų. Vyras, galintis būti jos brolis, prašo tikslesnių
duomenų. Jis gyvena nedideliame miestelyje Vaiblingene
prie Štutgarto. Vardu Gerhardas Windtas. Su Erikos pa­
galba Christel nedelsdama atsako. Papasakoja, kaip gy­
veno visus tuos metus, ir pamini tuos nedaugelį dalykų,
kuriuos įstengia prisiminti. Ir iš tiesų - netrukus gauna iš
Gerhardo ilgą laišką.
Sveika, ir labą dieną! Vakar gavau jūsų laišką ir skaičiau
nežinia kiek sykių. Iš karto noriu pabrėžti, kadjis labai gerai
parašytas, be klaidų, galima pamanyti, kad „iškeliavote" tik
vakar! Mieloji ponia Erika, kur Jūs gyvenote Kionigsberge?
Bet grįžkime prie laiško ir kylančių klausimų. Pasistengsiu
kiek galėdamas pažvelgti į praeitį... Jau rašiau, kad Jūsų
vardas galėjopasikeisti iš Kitty į Keti, o tada į Kathę Windt.
Taippat rašiau, kadgalite būti Christel Scheffler, mano tėvų
augintinė. O iš kur pavardė Windt? Spėju, kad karo pabai­
goje Kionigsberge mano tėvams buvo paprasčiau rusams
pristatyti Jus kaipsavovaiką-jau vien dėl aprūpinimobado
sąlygomis. Tai turėjo būti siaubinga, irjau seniai žinau, kad
daug Rytų Prūsijos gyventojų nusigavo į Lietuvą ar bent
mėgino tai padaryti. Jūsų likimas buvo baisus, bet ką gali
žinoti, gal tai išėjo į gera? Nepaisant intensyvių paieškų per
Raudonąjį Kryžių, mano tėvams nieko nepavyko sužinoti
apie Jus paėmusią moterį. Nieko nesužinojo ir apie Jūsų
tikrosios motinos buvimo vietą. Pats ją mačiau tik du kar­
tus, kai ji apieJus teiravosi. Jūsų motina anuomet buvo dar
jauna, netekėjusi;deja, nežinaujos vardonei kitų duomenų.
1948 metais tėvai buvo iškeldinti: tėvas pavasarį - į Sakso­
niją, mama vasaros pabaigoje - į Zasnicą Riugeno saloje,
tuometinėje VDR. Vėliau per Raudonąjį Kryžiųjuodu rado

176
 vienas kitą ir iki mirties gyveno Zasnice; tėvas mirė 1972-
1973, mama -1974-1975. Aš apie tai gerokai vėliau buvau
informuotas privačiai. Dirbau montuotoju, nuolatos kelia­
vau po šalį ir užsienį. Tiesa, turėjau butą netoli Brėmerha-
feno, bet retai būdavau namie. Abu tėvai palaidoti Zasnice.
Tėvai neturėjo jokių Jūsų dokumentų. Ko 1944 metų rug­
pjūtį nesunaikino anglų bombos, tą 1945-aisiais sutvarkė
rusai. Rytprūsių kultūra buvo sistemingi griaunama; žmo­
nės, kurie vėliau buvo iškeldinti, dažniausiai buvo iškeldinti
kaipstovi, oir torusams atrodė per daug.
Dabar apie tai, kąprisimenate. Pavyzdžiui, apie aikštę. Mes
tikrai gyvenome prie Fichtės aikštės; iš tiesų tai buvo dvi
aikštės - sporto aikštė ir pievelė, o už šimto penkiasdešim­
ties metrų - didžiulė Fichtės mokykla. Manau, kol kasgana,
ojei kiltų dar klausimų - ašJūsų paslaugoms!
Christel ima reguliariai susirašinėti su Gerhardu; juodu
rašo vienas kitam kartą per mėnesį, ir Christel kaskart
atranda vis naują savo praeities mozaikos dalelę. Nelieka
jokių abejonių, kad Gerhardas - jos didysis brolis, kaip ir
vaikystės dienomis vadinantis ją malonybiniu vardu.
1994 m. balandžio 11 d.
Miela Kitty!
Ačiū už gražius velykinius sveikinimus; labai nustebau
ir, žinoma, apsidžiaugiau. Kvailai paklausiu, ar Lietuvoje
vėl švenčiamos Velykos, ar valdant svetimiems šios šventės
nebuvo uždraustos? Juk žinome, koks buvo tos valdžios po­
žiūris į Bažnyčią.
Artėja Jūsų gimtadienis - balandžio 26-ąją. Prašau su­
prasti, kad dar nesiunčiu sveikinimo atviruko, būtų kiek
per anksti, nors aš, tiesą sakant, dėl Jūsų neturiu nė men­
kiausių abejonių. Gal ilgai netruks, kol bus pripažintaJūsų
tikroji tapatybė.

177
 Būkite tikra, kad tą dienągalvosiu apieJus, ką ir šiaip labai
dažnai darydavau. Neseniai ir aš švenčiau gimtadienį -
šešiasdešimt devintąjį: tyliai ir maloniai praleidau jį su
savogyvenimo drauge. Anksčiau mes buvome balandinukų
šeima: su Jumis, Kitty, mes visi keturi šį mėnesį šventėme
gimtadienius!
O ką ketinate daryti? Ieškosite kelių, kaip atgauti savo ti­
krąjį vardą, ar esate patenkinta dabartine padėtimi? Turiu
galvoje - Jūs tikriausiai žinote, kas iš tiesų esate. Pernelyg
dažnai žiūrinėjau nuotraukas ir lyginau, man nekylaabejo­
nių, kad tai Jūs.
Kartą vaikystėje griuvote ir susižeidėte lūpų kamputį. Dar
sykį pirštu perbraukite sau nuo panosės link dešiniojo lūpų
kampučio. Dar ir šiandien turėtumėte užčiuopti randą.
Tikiuosi, gavusi laiškąjausitės gerai, ir įsivaizduoju, kaip
skubėsite duoti jį poniai Erikai išversti. Okiek laikoiki Jūsų
keliauja laiškai? Ir dar turiu vieną prašymą! Parašykite
man kokį sakinį, tebūnie lietuviškai, norėčiau išvysti Jūsų
rankraštį!
Su nuoširdžiausiais linkėjimais, sėkmės,
Jūsų Gerhardas Windtas
Ir tikrai - Gerhardo nurodytoje vietoje Christel užčiuo­
pia beveik neįžiūrimą randą. 1994 m. balandžio 27 d. ji
pagaliau ryžtasi ir parašo laišką Berlyno pirmajamcivilinės
būklės aktų įrašų biurui (das Standesamt I in Berlin), tvar­
kančiam visų užsienyje gimusių, taip pat ir karo metais,
vokiečių metrikus.
Didžiai gerbiamas Civilinės būklės aktų įrašų biure!
Kreipiuosi į Jus su dideliu prašymu. Esu vokietė iš Kionigs-
bergo. Po karo, 1947 metais, kai Kionigsberge buvo baisus
badas, aš su nepažįstama moterimi atvykau į Lietuvą. Tada
buvau dar visai maža. Net nėjau į mokyklą. Lietuvoje mane

178
 priglaudė žmonės. Jie mane ir užaugino. Dar ir dabar gy­
venu Lietuvoje, esu ištekėjusi ir vadinuosi Aldona Žigman-
tienė. Prisimenu tik vardą „Kitty Windt", šeimoje dar buvo
vyresnis berniukas, manau, mano brolis. Kadangi Lietuva
dabar yra laisva valstybė, atsirado galimybė parašyti į
„Ostpreußenblatt". Paskui po kurio laikogavau tokio pono
Gerhardo Windto laišką ir nuotrauką. Tarp kitų dalykų jis
parašė, kad esu panaši į jo tėvų Fritzo ir Gertrud Windtu,
tuo metu gyvenusių Kionigsberge-Ponarte, prie Fichtės
aikštės, augintinę. Mano vardas esąs Christel Schefßer, aš
gimusi 1939 m. balandžio 26 d. Kionigsberge. Ar sutuokti­
niai buvo mane įsidukrinę, mes nežinome. Galimas daiktas.
Aš negalėjau ištarti vardo „Christel", sakydavau „Kitty",
paskui mane taip ir vadino. Labai gerai prisimenu „Kitty
Windt". Be to, kai kurie mano prisiminimai sutampa su
pono Gerhardo Windto. Kreipiuosi su dideliu prašymu: gal
turite mano gimimo metrikus ar kokius nors įvaikinimo
dokumentus? Gal atsiųstumėte man kopiją? Būčiau labai
dėkinga. Ponartas priklausėAntrajamrajonui.
Pagarbiai
Aldona Žigmantienė
Paskui dar vienas Gerhardo laiškas, datuotas 1994 m.
gegužės 12 d.
Tebūniepagarbintas!
Tikėkimės, kad kai gausite šį laišką, pas Jus bus toks pat
gražus oras kaip ir čia šiuo metu. Šiandien pasisveikinu
taip, kaip įprasta Pietų Vokietijoje, tačiau nesijaudinkite:
nors valgau čionykštę duoną ir laikausi čionykščių papro­
čių, vis dėlto niekada netapsiu kitoks nei Rytprūsių gyven­
tojas.
Mieloji Kitty, tikriausiai švenčiant šitągimtadienį-šių metų
balandžio 26-ąją Jūsų jausmai buvo ypatingi. Patikėkite,

179
 praėjus pirmajam svaiguliui ir viską ramiai apgalvojus,
man neliko abejonių, kad tai iš tiesų Jūs. Neseniai parašiau
apie randą, bet yra dar kai kas. Atidžiai įsižiūrėkite į raukš­
les nuo nosies palei burną link smakro- anuomet jos atrodė
kaip ir dabar! jau anąsyk norėjau apie tai parašyti, bet
pamiršau. Ir dar dėl pavardės Windt, Kionigsbergeji buvo
itin reta. Ir, žinoma, man labai rūpi, ar gausite teigiamų
žinių iš Berlyno. Tai vienintelė galimybė, nes Kionigsberge
viskas buvo sunaikinta.
Ir čia netrukus išauš diena, kai mielieji rusai paliks šalį,
buvusią VDR; o, kad tai jau būtų įvykę!
Baigdamas noriujums visiems palinkėti linksmų Sekminių,
būkite sveiki ir laimingi.
Su nuoširdžiais sveikinimais -
Jūsų Gerhardas Windtas
Per tą laiką Christel gavo atsakymą iš Berlyno civilinės
būklės aktų įrašų biuro. Turimuose dokumentų iš Kio-
nigsbergo archyvuose apie ją nėra jokio liudijimo, jokio
pėdsako. Christel ši žinia nuliūdina, mat ji mielai būtų
įsitikinusi savo tapatybe. Dabar tikriausiai niekada nesuži­
nos, kas buvo jos tikrieji gimdytojai, kur ji gimė ir kokiomis
aplinkybėmis ją įsivaikino Gerhardo tėvai.
1994 m. liepos 2 d.
Geros dienos abiemponioms,
pirmiausia Jums, ponia Kitty, ir, žinoma, Jums, mieloji ra­
šytoja ponia Erika. Tikiuosi, Jums sekasi gerai ir kaitra taip
Jūsų nekankina, kaip mus pastarosiomis dienomis.
Labai ačiū už nuotrauką, ji mane pradžiugino, atrodote
gerai, oJūsų sūnus taip pat ne iš kelmo spirtas. Ar tik įsi­
vaizduoju, ar tikrai atrodote mažumėlę susirūpinusi, gal
tai susiję ne vien su darbu, bet ir su kitomis problemomis?
Nenoriu primygtinai kamantinėti, bet juk žmogų visai ne­
pelnytai gali ištikti daugybė likimo smūgių.
180
 Šios eilutės sujaudina Christel iki sielos gelmių. Pirmą
kartą nuo vaikystės kažkas teiraujasi, kaip jai iš tiesų ei­
nasi. „Gerhardo laiškai man buvo dangaus dovana. Nors
mus skyrė šimtai kilometrų, jaučiau, kad jis iš tiesų mane
myli, kad nuoširdžiai manimi domisi."
Gerhardas tikrai atrodo sujaudintas Kitty likimo ir
bando nutiesti jai į praeitį prisiminimų tiltą:
Mieloji Kitty, Jūsų laiškus skaitau labai atidžiai ir nepovieną
kartą. Ir kuo gi mus pavertė šis karas, ypač Rytprūsiuose?
Viskas buvo sugriauta, sunaikinta ištisa kultūra, ir daug ko
jau niekada nebeatkursi. Mieloji Kitty, dar norėčiau papasa­
koti ką nors malonaus iš Jūsų vaikystės. Mūsų mama turėjo
dvi specialybes: virėjos ir siuvėjos. Visos Jūsų tuomet nešiotos
suknutės buvopasiūtosjos su didžiausiameile. Turėjotevisada
gerai atrodyti, taipiratrodėte. Neperdėsiusakydamas, kadbu­
votelabai mielairlinksmamergaitė. Pas musJums bumtikrai
gera; manotėvai mylėjoJus labiauuž viskąpasaulyje!
Dienų dienas Christel nepaleidžia iš rankų šio laiško. Jos
gyvenime būta žmonių, kuriems ji iš tikrųjų šį tą reiškė!
Mama, siuvusi jai sukneles - ir ne iš vargo, o su meile.
Įpusėjusi šeštą dešimtį Christel pirmą kartą, kiek tik save
prisimena, jaučiasi tikrai mylima.
1994 m. liepos 26 d.
Miela Kitty!
Širdingai dėkoju už Jūsų liepos 11-osios laišką; gavau jį 20
dieną; jis išties buvo labai turiningas. Deja, ir neigiamapra­
sme, kalbant apieJūsų likimą, tačiau apie tai toliau laiške.
Pirmiausia visiems Jums noriu palinkėti gražios dienos ir
tikiuosi, kadJums einasi gerai, olaiškas atneš į namus, tiks­
liau sakant - į butą, šiek tiek džiaugsmo. Ar visada turėjote
padorų butą, na, su vonia, kaip įprastapas mus?
181
 Apie Jūsų laišką. Labai nustebau perskaitęs, kad sumanėte
aplankyti Kionigsbergą, tikiuosi, pavyko nuvažiuoti. Gal
buvo ir koks žmogus, pažįstantis Ponartą? Jei radote Fich­
tes aikštę - ar dar tebestovi didžiulė Fichtės mokykla ir kaip
atrodo sporto ir žaidimų aikštės? Buvo puiku ten praleisti
jaunystę.
1994 metų vasarą Christel su grupe vilko vaikų nedide­
liu autobusiuku iš tiesų nuvažiuoja į Kionigsbergą. Legen­
dinė išvyka, apie kurią vilko vaikai pasakos dar ne vienus
metus. „Vyresnieji, kurie Kionigsberge praleido jaunystę,
rusiškame miesto plane surašė vokiškus gatvių pavadini­
mus, kuriuos dar prisiminė. Tad radome ir Ponartą, ir net
Fichtės aikštę, - pasakoja Christel. Aikštėje vis dar matyti
įėjimai į bunkerius. Christel iš karto atpažino vietą, kur nu­
griuvo ir susižeidė lūpų kamputį. - Pribloškiantis įspūdis.
Ir buvo puiku, kad galėjau tai išgyventi drauge su kitais
vilko vaikais."
Jie suranda namą, kuriame ji anksčiau gyveno kaip Kitty
Windt, ir paskambina į duris. Atidaro jauna rusė ir po
trumpo paaiškinimo pakviečia vidun arbatos. Christel gali
ramiai apžiūrėti butą, pavedžioja po namą kitus. Prisimena
vaizdus iš vaikystės.
Jie aplanko ir kitų vilko vaikų buvusias gyvenamąsias
vietas. Visada išlieka nedidelė intriga: ar dar tebėra ta
gatvė, tas namas, tas butas. Pirmosios dienos vakare Han-
nelorė YVeintkė, kelionės organizatorė, kai ką sumano.
„Juk neturėjome pinigų ir negalėjome sau leisti nakvynės
Kaliningrade. Todėl ketinome miegoti autobusiuke. Tačiau
Hannelorė paprašė vairuotojo pastatyti autobusiuką tiesiai
prieš Vokietijos generalinį konsulatą." Ten keliauninkai ir
įsitaiso - kol galiausiai pats konsulas išeina pas juos pasi­
teirauti, ką gi jie čia daro. Hannelorė turi gatavą atsakymą:
„Mes esame vokiečiai iš Lietuvos ir mieste neturime kur

182
pernakvoti. Manėme, kad mūsų vieta čia." Konsulas, dar
maloniai šnektelėjęs su grupe, vėl dingsta pastate. Po kelių
minučių tarytum burtų lazdele mostelėjus atsiveria sunkūs
geležiniai vartai į konsulato sodą. Ūkvedys duoda ženklą
autobusiukui įvažiuoti. Čia jie gali pernakvoti, malonusis
ponas net parodo jiems, kur yra svečiams skirti tualetai.
„Nesitikėjome tokios prašmatnios nakvynės, - šelmiškai
pasakoja Christel. - Kai kurie iš mūsų įsitaisė sode, žolėje,
kaip ir anksčiau, kiti, pavyzdžiui, Hannelorė verčiau mie­
gojo autobusiuke."
Iš kito Christel laiško Gerhardas sužino apie vilko vaikų
nuotykius Kionigsberge ir negali tuo patikėti. Apskritai
jamsunku rasti tinkamas intonacijas. Tad 1994metų liepos
pabaigoje jis dar rašo:
Ar ir Jūs patyrėte, kad nėra lengva rašyti asmeniškus
laiškus po beveik penkiasdešimties metų priverstinės per­
traukos? OJūs - regis, tai jau rašiau - buvote tokia miela
linksma mergaitė ir daug juokėtės. Tačiau kaip po šitiekos
kančių prakalbinti tuos laikus?
Kokie buvo tie žmonės Lietuvoje, kurie Jus priėmė? Ar kiek
pasidžiaugėte jaunyste, ar su Jumis elgėsi kaip su merga?
Man tai įdomu.
Įdomu buvo skaityti ir apie ekonominę padėtį. Jei nebedir­
bate, ar gaunate kokią nors paramą? Ar geriate kavą ir ar
galite sau tai leisti, kai dėl infliacijos stinga pinigų? Šiek
tiek daugiau susivokti galima pažiūrėjus į tokias importuo­
jamas prekes kaipkava. Prašyčiau apie tai parašyti!
Taigi, miela ponia Kitty, šį laišką baigiu, tikiuosi, kadgau­
sitejį greitai ir nepamiršite perduoti linkėjimų tiems, kurie
domisi Jūsų likimu, ypač, žinoma, poniai Erikai. Puiku, kad
ji yra! Būkite sveika ir nenuleiskite rankų.
Jūsų Gerhardas

183
 1994 m. rugpjūčio 15 d.
Miela Kitty!
Nuoširdžiai dėkoju už pastarąjį laiškąir kelionės aprašymą,
kuris mane tiesiog sukrėtė. Šiandieninis Kaliningradas ne­
turi nieko bendro su anuometiniu Kionigsbergu.
Komplimentai Erikai, kad taip gerai prisimena gatvių pa­
vadinimus. Anksčiau iš Rytinio Ponarto į miestą važiuo­
davau penkioliktuku, iš Barboros gatvės (Barbarastraße)
važiavo aštuntukas; anksčiau važiavo vienuoliktukas, bet
jis rytais pradėdavo kursuoti vėliau. Norėdamas sutaupyti
kelionpinigius, į Ponartą dažnokai mindavau dviračiu per
Rozenau ir Špeichersdorfą. Apie senąją gimtinę galėtum
svajoti ir rašyti valandų valandas, tam neužtektų popie­
riaus. Girdėjau, kad požeminės perėjos iš Diršau gatvės
(Dirschauerstraße) į pagrindinę geležinkelio stotį nebėra,
tačiau išlikusi Rytprūsių halė (Ostpreußenhalle). Apie
tai papasakojo medicinos seselė čia, Vaiblingeno ligoninėje.
Kaip Vokietijos rusėji buvo perkelta į Kionigsbergą, opas­
kui galėjo išvažiuoti į Vakarų Vokietiją... Taip pat nedera
pamiršti, jog mane labai nudžiugino tai, kad Jums pavyko
nuvažiuoti į Kionigsbergą!
O dar labiau mane džiugina tai, kad dabar neliko nė ma­
žiausių abejonių, jog Kitty yra mano sesuo. Todėl many­
čiau, kad nuo šiol kreipkimės vienas į kitą „tu", juk taip ir
būtų buvę, jei karas ir pokaris nebūtų visko išdraskę arba
sugriovę.
Christel tai neatrodo mažmožis. Ji jaučia širdies šilumą ir
artumą, kurio lig šiol nepažinojo. Ima pasitikėti Gerhardu.
Ir turi prašymą. Gal jis gali notariškai patvirtinti, kas ji, jo
manymu, esanti?

Vokiškas Tčevo (Lenkija) pavadinimas.

184
 Miela Kitty, pabaigoje išdėstytą prašymą patvirtinti Tavo
tikrąją asmeninę tapatybę įvykdysiu ramia sąžine. Ži­
noma, teks ištverti nemažai popierizmo, bet viską greit
sutvarkysime. Tačiau jau dabar pridedu trumpą raštą, pa­
tvirtindamas dalykus, kuriuos Tu prisimeni. Kai atsigręži,
gyvenimas atrodo toks trumpas. Mano amžiuje gali visko
nutikti, bet rankosejau turėtum tamtikrą įrodymą.
Dėkoju, kad parašei, kokia Tavofinansinė padėtis. Būčiau
pagalvojęs, kadji ne per geriausia, ir norėjęs Tave šiek tiek
paremti. Galėčiau atsiųsti Tau pinigų, tokios galimybės
esama. Tačiau man reikia tikslių bankoduomenų.
O gal man paprasčiausiai parašyk, ką galėtum nusipirkti
už, tarkime, 50 Vokietijos markių. Kas mėnesį mielai pa-
remčiau Tavekokianors smulkmena. Dar ir todėl, kadvisus
tuos metus labai Tavęs ilgėjausi.
Ir dar vienas svarbus klausimas. Ar atsimeni, kad tavo
įtėvis 1944 metais ilgokai buvo namie? Jis buvo sužeistas,
todėl nešiojo didelį tvarstį; jam buvo peršautas petys, ir
išrašytas iš ligoninės jis gydėsi namie. Gal Erika Taupaaiš­
kintų: tai buvo toks didelis vyturas, einantis nuo peties iki
plaštakos ir neleidžiantis judinti rankos.
Aname laiške prašiau parašyti, kaip Tau sekėsi pas tuos
žmones jaunystėje, arjie Tau buvogeri? Prašau, parašyk.
Mums peržiūrinėjant laiškus Christel pasakoja, kaip
sunku jai buvo atsiverti broliui. „Nenorėjau visą laiką ra­
šyti laiškų, kuriuose pasakoju vien apie blogus dalykus.
Bijojau, kad jis gali mane atstumti. Bet mieliausiai būčiau
puolusi jam į glėbį ir viską, viską išklojusi, ką išgyvenau
per tuos metus. Jis buvo vienintelis, kada nors manęs apie
tai teiravęsis.

185
 1994.9.17.
Miela Kitty!
Labai ačiū už rugpjūčio 30-osios laišką, jis ir vėl mane labai
nudžiugino. Beje, rugpjūčio 24 dieną tėvogimtadienis. Jam
būtų sukakę devyniasdešimt treji. Suprantu, kad nelabai jį
prisimeni, juk jo beveik nebuvo namie. Kaip ir manęs, kai
ūgtelėjai.
Deja, šiandien sėdau rašyti tik po kelių apsilankymų pas
gydytojus. Taippat buvau dviejuose bankuose, bet, deja, vis
dar neturiu tikslių žinių, kaip galėčiau pervesti Tau pini­
gus. Apie tai dar parašysiu atskirai.
Skaičiau apie kitų buvusių vokiečių pastangas atgauti pi­
lietybę. Keblus reikalas, betjei ryšiesi, gali pasikliauti mano
pagalba.
Tavo Gerhardas
1994 metų rudenį vienas Gerhardo laiškas prapuola. Ne­
gaudama iš jo žinių, Christel iš pradžių jaučiasi netvirtai.
Paskui vis dėlto jamparašo. Gerhardas atsako ir patvirtina,
kad laiškas pradingęs. „Tai buvo tik laiškas, - pasakoja
Christel. - Tačiau kiekvienas laiškas man reiškė ištisą
pasaulį. Atrodė, kad grandinėje stinga grandies, tai ilgai
nedavė man ramybės." Paskui kalėdiniai sveikinimai ir pa­
galiau -1995 metų vasarį - notaro patvirtintas dokumentas
apie Christel tapatybę. „Kai gavau laišką su patvirtinimu,
tai buvo kaip koks gimtadienis. Galų gale juodu ant balto,
kad aš vokietė."
Svarbiausias dalykas Christel tebėra smulkios nuorodos
apie jos vaikystę. Meilės įrodymai, padedantys pilkoje
kasdienybėje. Pavyzdžiui, 1995 metų vasarį Gerhardo ra­
šytame laiške yra trumpa pastraipa, kurioje jis kreipiasi
į Eriką: „Ir pasakyk Kitty, tegu išsaugo nors truputį savo
giedro būdo. Maža ji visada buvo tokia linksma ir meili."

186
 1995-ųjų balandžio viduryje, praėjus metams nuo pir­
mojo kontakto su Gerhardu, Christel vieną po kito gauna
du laiškus. Vienas - registruotas, sveikinimai su gimtadie­
niu. Kitą sunku iššifruoti, nes smarkiai pasikeitusi rašy­
sena.
Sveikos, mielosios!
Širdingai ačiū už pastaruosius tris laiškus. Atrašyti užtru­
kau, vis kas nors sukliudydavo, o ir sveikata mano ne per
geriausia.
Tačiau iš pradžių noriu atsakyti į Kitty klausimą apie nuo­
traukas iš namų. Jų nėra, viskas, kas ten buvo 1945-aisiais,
deja, pražuvo. Dar 1944 metais nieko blogo neįtardamas
nuotraukas palikau namie. 1945-ųjų gegužę būčiau turėjęs
jas Kylyje. Bet argi iš anksto žinai, kas tavęs laukia.
Dėl dokumentų - labai tikiuosi, kad jie Tau padės ir dau­
giau nebereikės niekokamantinėti.
Miela Kitty, taip pat švelniai kreipiuosi ir į mūsų uoliąją
laiškų rašytoją Eriką, kas Tu be jos būtum? Parašyti tokį
laišką - tai ne smulkmena. Matyti, kad ji gavo gerą mo­
kyklinį išsilavinimą, už tai noriu ją pagirti. Kaip puiku,
kad nepamiršo vokiečių kalbos. Tavo atveju, Kitty, buvo
natūralu - vaikystėje pas svetimus žmones pamiršti gim­
tąją kalbą. Bet dabar, bendraudama su kraštiečiais, gal jau
geriaują supranti?
Noriu padėkoti už sveikinimus septyniasdešimtmečio
proga, tai buvo tikra staigmena! Aišku, iš karto atpažinau
mūsų „Rytprūsių auksą“. Pakabutis puošia mano raktų
ryšulį; nenusegsiu, kol gyvas būsiu! Dar kartą labai nuo­
širdžiai ačiū. Odabar trokštu ir prašau, kad mano dovanėlė
Taugimtadienio proga, balandžio 11-osios registruotas laiš­
kas, Tavepasiektų sveikas.
Tavo Gerhardas

187
 Tai paskutinis brolio laiškas. Niekas negali paguosti
Christel, kai netrukus po to gauna žinią apie Gerhardo
mirtį. Būdama penkiasdešimt penkerių ji vėl patiria nepa­
keliamą netektį. „Ilgai nevaliojau tuo patikėti, nenorėjau
patikėti. Pagaliau jį radau - vienintelį žmogų, pažinojusį
mane iš vaikystės. Net nespėjome susitikti, o po metų jis
mirė. Taip jau man gyvenime buvo: geri dalykai ilgai ne­
trukdavo, jie kaipmat baigdavosi." Ir kaskart, kai tenka su
kuo nors atsisveikinti visiems laikams, ji vėl išgyvena visus
ankstesnius praradimus.
Tuos laiškus Christel tuoj ištraukia, kai pirmą kartą
aplankome ją Jonavoje. Nedidelis miestelis, esantis už
kokių 30 kilometrų į šiaurę nuo buvusios Lietuvos sostinės
Kauno, yra daugelio aplinkinių kaimų centras.
Čionai valstiečiai atvažiuoja į turgų, čia sovietų laikais
buvo trokštamų darbo vietų augančios pramonės įmonėse,
tarp jų ir didžiausioje Lietuvos trąšų gamykloje. Bet šian­
dien mažai kas žino, kad praėjusių amžių sandūroje Jonava
buvo miestas, kuriame gyveno daug žydų. Per Antrąjį pa­
saulinį karą jį užpuolė SSordos, ir žydai buvo išžudyti.
Christel gyvena blokinių namų rajone, regėjusiame ir
geresnių laikų. Viskas atrodo sandariai užrakinta, nėra nei
lentelių su pavardėmis, nei pašto dėžučių, nei skambučių,
tik diskelis su skaičiais prie daugiabučio durų, o skaičių
kombinacijos mes nežinome. Už kai kurių užuolaidų pa­
stebime judant, akivaizdu, kad Claudia ir aš, dvi jaunos ne­
vietinės šviesiaplaukės, esame stebimos. Laimė, atvykome
su Liesbeth; ši vis stabdo praeivius ir klausinėja, gal jie pa­
žįstantys Christel. Tačiau, išskyrus katę, su jauniklių vada
jaukiai įsitaisiusią po laiptais prie laukujų durų, niekas
nesiruošia skirti mums daugiau dėmesio. Vis dėlto adre­
sas teisingas. Mes sutrikusios stoviniuojame prie namo,

188
kol viena moteris iš viršutinio aukšto mūsų pasigaili ir
lietuviškai šūkteli Liesbeth durų į laiptinę kodą. Laiptinėje
reikia paskambinti į vidurinio buto duris. Tą ir padarome;
durys atsiveria. Christel aiškiai susijaudinusi. Pažįsta mus
nuo tada, kai vilko vaikai pastarąjį kartą lankėsi Vokieti­
joje, tačiau iš tiesų nemanė, kad tesėsime pažadą ir aplan­
kysime ją namie. Juo labiau dabar džiaugiasi.
Christel viena gyvena dviejų kambarių bute netoli
miesto centro. Kartais pas ją apsistoja anūkė. „Priklauso
nuo to, ar tuo metu sutaria su motina, ar ne", - pasakoja
Christel. Ji didžiuojasi savo anūke, kuri studijuoja veteri­
nariją, bet kartu ir nerimauja, ar šiai pavyks Lietuvoje gauti
gerai apmokamą darbą. „Dabar visas jaunimas išvažiuoja į
užsienį." Dar ji turi foksterjerą, atrodantį kaip šuo iš „Tin-
tino nuotykių". Jis ištikimas Christel palydovas ir viena­
tvės valandomis palaiko jai draugiją.
Bute Christel stačiai užsibarikadavusi. Storai apmuštos
dvigubos durys sugeria bet kokį laiptinės triukšmą. Pir­
mame aukšte esančio buto langų ji, regis, nelinkusi atida­
ryti.
Susėdame svetainėje. Christel vis dar žiūri netikėdama,
čiumpa mus už rankos, lyg turėtų įsitikinti, kad mes tikrai
čia. Tada pradeda pasakoti. Visą savo istoriją - nuo pat pra­
džių. Atsineša laiškus, pasakoja apie didįjį brolį, kurį kaip
gynėją būtų troškusi turėti šalimais. „Juk manęs niekada
niekas negynė", - apibendrina ji.
Su pirmuoju vyru Christel išsiskyrė netrukus po antrojo
sūnaus gimimo. „Jis buvo girtuoklis ir tinginys. Ir mane
mušdavo." Christel grįžo pas lietuvių šeimą, kitados pri­
ėmusią ją kaip vilko vaiką. Nors ten ją metų metus lupo ir
žemino, ji rūpinosi savo globėja iki pat šiosios mirties. Ar
jautėsi įsipareigojusi, klausiu. „Ne, bet daugiau neturėjau
kur eiti."

189
 Jos sūnų vardai Petras ir Paulius. Jaunesnysis sūnus
Paulius kaip karo prievolininkas 1979 metais dalyvavo
įžengiant į Afganistaną. „Karas jį sugniuždė. Tiek daug jo
draugų žuvo, buvo sunkiai sužeisti arba susirgo. Niekada
man nepasakojo, ką patyrė, bet grįžo jis jau visai kitoks."
Sovietų Sąjungoje visi nekentė Afganistano karo, tačiau
garsiai apie tai kalbėti buvo nevalia. Tūkstančiai jaunų
karo prievolininkų iš visos šalies buvo siunčiami į Hin-
dukušą. Psichiškai labilus ir sunkiai traumuotas Paulius,
grįžęs iš Afganistano, dėl neaiškios priežasties po kelių
mėnesių mirė.
Petras, vyresnysis, buvo vedęs ir susilaukė dukters,
vienintelės Christel anūkės. Lietuvai atgavus nepriklau­
somybę, jis dirbo firmoje, palaikančioje verslo ryšius su
Vokietija. Christel džiaugėsi, kad sūnus darbo reikalais
važinėja į Vokietiją ir šiek tiek pamato pasaulio. Džiaugėsi,
kol vieną 1999-ųjų dieną į jos duris paskambino du poli­
cininkai. Pagal savitarpio pagalbos sutartį jie privalantys
pranešti Christel liūdną žinią. Tiuringijoje, netoli Vurcba-
cho, per automobilio avariją Petras žuvo. Po metų mirė
Christel vyras, girtuoklis kaip ir jos vaikų tėvas. Skausmas
ir palengvėjimas - šiuodu dalykai Christel nuo seno eina
greta.
Ji rodo mums nuotraukas. Christel jaunystėje - žvilgsnis
jau tada rimtas, kone liūdnas. Nė vienoje nuotraukoje ji ne­
sijuokia. Jos akys mėlynos, gilios kaip kalnų ežerai, skais­
čios kaip rugiagėlės, o žvilgsnis visada tiesus. Linksma
mergaitė, kurią brolis Gerhardas iki mirties nešiojo širdyje,
negrįžtamai dingusi.
Visą gyvenimą Christel sunkiai dirbo. Trisdešimt pen­
kerius metus fabriko darbininke, vyrišką darbą, gaminant
stiklo pluoštą. Dirbo ir su asbestu, bet niekas nesirūpino
darbo sauga.

190
 Teiraujuosi, ar ji atsimenanti 1989 metais Jonavoje įvy­
kusią cheminę avariją. Tada į aplinką pateko didžiuliai
kiekiai amoniako, ir tai buvo didžiausia ekologinė katas­
trofa Lietuvos istorijoje. Virš miesto pakibo milžiniškas
nuodų debesis. Žuvo septyni žmonės, dvidešimt devyni
buvo sunkiai sužeisti. Daugelis miesto gyventojų ne vienus
metus kentė kvėpavimo takų ir širdies negalavimus. „Ži­
noma, atsimenu." Tačiau nežinia, ar jos pačios kvėpavimo
sutrikimai susiję su ta avarija. Gal juos sukėlė ilgalaikis
nuodingų medžiagų poveikis darbe.
Kas jai liko? Pneumokoniozė, astma ir skurdi pensija.
Christel gyvena kaip ir dauguma vilko vaikų Lietuvoje.
Mėnesio pabaigoje pristigusi pinigų pasninkauja. Laimė,
nuo tada, kai Wolfgangas von Stettenas pradėjo akciją
„100 litų pensijos vilko vaikams" ir šiek tiek pridūrė prie
gaunamos lietuviškos pensijos, pasninkauti tenka gerokai
rečiau. „Gyvenu taupiai, man daug nereikia. Bėdų kyla
tada, kai atsitinka kas nors nenumatyto, pavyzdžiui, didelė
sąskaita už butą arba gydymo išlaidos." Apskritai - Wolf­
gangas von Stettenas! Jis esąs kaip tėvas, sako Christel.
„Žodžiais neapsakysi, kiek jis dėl mūsų padarė - per visus
tuos metus. Ojo žmona ir vaikai - jie tokie malonūs." 1994
metais Wolfgangas von Stettenas pirmą kartą pakviečia ją
apsilankyti Vokietijoje. Christel išvysta pasaulį, kurį lig tol
matė tik per televizorių. „Tie įspūdžiai ilgai manęs neap­
leido. Taip pat ir mintis, kodėl ponas von Stettenas visa tai
daro. Jis man grąžino tikėjimą, kad pasaulyje esama žmo­
nių, gera darančių vien todėl, kad tai gali. O ne todėl, kad
ko nors už tai tikisi. Norėčiau kaip nors atsidėkoti."
Christel akyse vis pasirodo ašaros, tada ji spusteli man
ranką, sukūkčioja, giliai įkvepia ir kalba toliau. Tai rei­
kalauja jėgų, bet ji nori papasakoti savo istoriją. „Tai, ką

191
patyriau, kas man buvo padaryta, žmogui yra per daug.
Pikčiausiampriešui to nelinkėčiau. Pavyzdžiui, paskutiniai
pietūs Kionigsberge. Su siaubu prisimenu: bulvių lupenos
nuo mėšlo krūvos, jau visiškai pajuodusios. Negalėjau..." Ji
vėl pravirksta. Klausiame, gal reikia pertraukėlės. Christel
papurto galvą.
„Vilko vaikai man yra savotiškas šeimos pakaitalas,
nes metų metus apskritai nieko neturėjau. Esu viena kaip
pirštas, bet vilko vaikai suteikia man jėgų, be jų jau būčiau
rezignavusi. Tačiau dabar mes jau seni, netrukus viskas
bus baigta." Ką ji turinti omenyje, teiraujuosi. „O ko man
daugiau laukti?" - klausimu atsako ji.
Pasidomėjus, ar turinti kokią nors gyvenimo svajonę,
kokį nors karštą troškimą, Christel atsako ne iš karto.
Mums jau susiruošus išeiti, ji drebančiu balsu kai ką pri­
duria. „Gal dar turėčiau vieną norą. Dar sykį nuvažiuoti į
Kionigsbergą! Būtų nuostabu." Aptariame galimybę kartu
nuvažiuoti į Kionigsbergą. Tačiau Christel primena, jog
visa tai brangiai kainuoja. Ir apskritai nežinia, ar užtektų
vienos dienos. Taigi prisidėtų nakvynės išlaidos. Ūmai ji
išsigąsta savo pačios drąsos. Gal ji per daug reikalaujanti?
Mudvi su Claudia ją nuraminame. Susižvalgiusios supran­
tame, kad mielai leistumėmės su ja į tokią kelionę.
 14. ANUOMET IR DABAR

Gyvieji ir mirusieji - faktiškai atskirti griežta, nepajudi­

nama riba. Vilko vaikų atveju yra kitaip. Tie, kas laikyti ne­
abejotinai mirusiais, po dešimtmečių staiga prisikelia. Arba
priešingai - ilgai puoselėtos viltys pasirodo esančios tragiš­
kas apsirikimas. Vaikai iki dabar laukia, kad jų dingusios
motinos sugrįš, o paskui sužino, kad dar per karą jos mirė
nenusakomomis aplinkybėmis. Pražuvusiais laikyti broliai
ir seserys netikėtai susitinka, tačiau nelabai atpažįsta vieni
kitus ir net nebekalba ta pačia kalba.
Prie tokių paradoksų priklauso ir skelbimas, kuriame
ieškoma gyvosios, kartu gedint jos kaip mirusios. Tas
skelbimas skirtas Renatei Kösling, gimusiai 1938 metais
Liudvigsburge Gerdaueno apskrityje. Dukteris Renatę ir
Ursulą motina pametė elgetaudama Lietuvoje. Seserys
taip pat pasimetė viena nuo kitos. 1958 metais Ursula iš
Lietuvos išvyko į Vokietiją, o Renate taip ir neatsirado.
Per tą laiką ji gavo lietuvišką vardą ir pavardę - Jadvyga
Kaminskaitė. Todėl ją surasti buvo beveik neįmanoma.
Tėvas, liuftvafės pilotas, buvo numuštas prie Tauragės ir

193
palaidotas tenykštėse vokiečių karių kapinėse. „Graudžiai
verkdama" „su giliu liūdesiu" motina per laikraštį ieško
dukters. Regis, nebėra jokių vilčių. Ir vis dėlto jos tveria,
nepaisant lyg ir tvirto žinojimo.

1959m. rugsėjo 15d., jos 22-ąjį gimtadienį,

graudžiai verkdama gedžiu savo nuo 1946
metų pradingusios mylimos nepamiršta­
mos dukters
RENATES
Su giliu liūdesiu
jos motina Frida Kösling
Esenas-Borbekas
Borbeko gatvė 83
brolis Herbertas
Eseno senamiestis
brolis Erwinas, Borbekas
sesuo Ursula
Pastaroji 1958 m. rugsėjo 14 d. po trylikos
metų grįžo iš Lietuvos.
Gal kas nors pažįsta Renatę ir gali suteikti
žinių apie jos buvimo vietą?

Šiandien Renate be galo dėkinga savo šeimai, kad šioji

niekada nenuleido rankų ir visada tikėjo, jog ji gyva. Gyva,
bet nesugrįš. Renates niekada netraukė į Vokietiją, nors
Lietuvoje neturi šeimos, kuri ją laikytų. Būdama trisde­
šimt penkerių tapo našle. Šiandien su dukterimi Jūrate
gyvena Viduklės kaime. Abi čia jaukiai įsikūrusios. Jūratė

194
išsiskyrusi. Renates žydros akys ir spindinti šypsena. „Man
nereikia vyro, kad būčiau laiminga. Mudviem su dukte­
rim čia gerai." Vilko vaikams toks gyvenimo būdas nėra
įprastas: daugelis moterų susisaistė su vyrais, ir nors jais
nusivylė, išsiskirti negalėjo. Tokios patirties Renate ir jos
duktė išvengė.
Tarp vilko vaikų esama ir vyrų, nusivylusių žmonomis.
Vieną apniukusį rytą mus, atvykusius į Simono Dacho
namus, Klaipėdos vokiečių bendrijos būstinę, pasitinka
Arnoldas Piklapsas. Jis vadovauja kultūros centrui, kuris
vienija apie 400 narių iš Klaipėdos ir jos apylinkių ir visų
pirma rūpinasi Klaipėdos krašto vokiečiais. „Užeikite. Abu
ponai jau laukia jūsų vienoje klasėje."
Tie ponai - tai Siegfriedas Köslingas, Renates bendrapa-
vardis, ir Alfredas Plinkąs, du iš nedaugelio šiame regione
likusių vilko vaikų. Mums įžengus į klasę, kurioje papras­
tai vyksta vokiečių kalbos kursai suaugusiesiems, juodu
kone apsidžiaugę pašoka.
Alfredas Plinkąs, gerai atrodantis pagyvenęs ponas su
mėlynu dvieiliu švarku ir tamsiu megztiniu aukštu kaklu,
abiemrankomis suima mano dešinę ir ją pabučiuoja. Pirmą
akimirką nustembu, bet paskui suvokiu, kad šis gestas
nėra perdėtas, jis išreiškia gilius jausmus ir nuoširdų man­
dagumą, o Alfredas vėliau papasakoja, kad to „žinoma,
išmoko tėvų namuose Rytų Prūsijoje, mokydamasis gerų
manierų. Taip būdavo daroma, sveikinantis su dama, taip
mane anuomet auklėjo."
Siegfriedas Köslingas taip pat šiltai su mumis pasisvei­
kina - nors, tiesą sakant, šiandien liūdna diena. Siegfriedas,
daugybę metų išgyvenęs Klaipėdoje ir per tą laiką labai
susidraugavęs su Alfredu, rytoj grįžta pas savo suaugusius
vaikus į Šiaulius. Išsiskyręs su žmona ir palikęs jai vaikus,
jis išvyko iš Šiaulių ir atsikraustė pas savo naują gyvenimo
palydovę čionai į Klaipėdą, aiškina jis.

195
 Bet verčiau tegu pasakoja Alfredas, kuris vokiškai kalba
geriau už Siegfriedą. „Jis buvo vedęs rusę, o ji nebuvo gera
moteris, - sako jis apie Siegfriedą. - Dabar jis turi krausty­
tis pas vaikus į Šiaulius, nes antroji žmona, taip pat rusė,
išmetė jį iš namų. Tiesa, prieš tai atėmė visus pinigus." Ne­
tiesiogiai sužinome, kad Siegfriedas anaiptol nėra nekaltas
dėl tokios bjaurios padėties. Po teisybei, nuo tada, kai tėvas
paliko motiną dėl kitos moters, vaikai nenori turėti su juo
nieko bendro. Tačiau susidarius tokiai beviltiškai situacijai
turės jį priimti, ir Siegfriedui tai tikras pažeminimas.
Akis jam užplūsta ašaros. „Viskas žuvo, - sako jis, - ir
man skauda galvą." Alfredas paliečia Siegfriedui ranką.
Jam sunku matyti draugą taip budint, o ir mato jį galbūt
paskutinį kartą. Norėtų jį paguosti. Tačiau Siegfriedas vis
purto galvą, tarsi Alfredas jau niekuo negalėtų jampadėti.
Paprastai vilko vaikus mes lankome namie, jų įprastinėje
aplinkoje. Temos, kurias gvildename, itin skaudžios, tad
namai dažniausiai suteikia tvirtybės. Kartais jie sumano
parodyti mums nuotraukas arba dokumentus, apie kuriuos
prieš pokalbį nė negalvojo. Tačiau šiandien išskirtinis atve­
jis. Alfredas su priežiūros reikalaujančia žmona gyvena
vieno kambario bute, kur ir be svečių nėra kur apsisukti. O
Siegfriedas nebeturi namų, kur galėtume jį aplankyti.
Siegfriedas gimė 1933 metų kovą Kionigsberge. Po metų
pasaulį išvydo jo sesuo Irmgard. Kada gimė jaunėlis bro­
lis Güntheris, Siegfriedas jau neprisimena. 1945 metais
Raudonajai armijai įžengus į Kionigsbergą, tėvas Fritzas
kariauja fronte. Siegfriedas su mama Gertrud, sesute ir
broliuku lieka mieste ir patiria visas civilinių gyventojų
laukiančias baisybes. 1946-aisiais mama miršta. „Ji ir šiaip
buvo silpnos sveikatos, bet mirė iš bado." Prisiminimai
skausmingi, tad net ir po šešiasdešimt penkerių metų
Siegfriedui dreba balsas. Akimirką jo veidas atrodo kaip

196
trylikamečio, kuris liko vienas su broliuku ir sesute. Visi
trys patenka į karinės sovietų administracijos įsteigtus
našlaičių namus. Ten Siegfriedas ilgai neištveria. „Buvo
siaubinga. Neturėjome ko valgyti, negalėjau delsti. Tiesiog
bijojau pats mirti iš bado." Kaip ir daugelis kitų to meto
vaikų, jis patraukia į Lietuvą. Tarnauja valstiečiams už
berną, dirba tai šen, tai ten.
Po kelerių metų joodisėja baigiasi Šiauliuose; nuo šeštojo
dešimtmečio pradžios jis įsidarbina kolūkyje. 1957-aisiais
ten susipažįsta su būsima žmona. Varvara - gražuolė rusė,
ir Siegfriedas pameta dėl jos galvą. 1958-aisiais juodu su­
situokia, gimsta šeši vaikai. Tačiau vadovaujant sovietams
gyvenimas nėra lengvas. Vienas sūnus, susipainiojęs tarp
privalomosios karo tarnybos, politinių lūkesčių ir nelai­
mingos meilės, nusižudo.
Ryšių su Vokietija Siegfriedas nebeturi, nors tėvas po
karo gyveno Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Jis dar
kartą vedė ir su antrąja, gerokai jaunesne žmona susilaukė
septynių vaikų. Tačiau Siegfriedas su juo taip ir nepasi-
matė, tikriausiai buvo svetimkūnis šiame naujajame tėvo
gyvenime. Jokių santykių su netikrais broliais ir seserimis
jis nepalaiko.
Siegfriedas pavargo, jį kankina galvos skausmas. Jam
kylant pastebiu, kad du dešinės rankos pirštai iki pusės
nupjauti. Klausiu, kas nutiko, ar tai nelaimingas atsitikimas
darbe? „Ir dar..." Jis parodo sau į akį - įtariau, kad ji stiklinė.
Jis išsamiai papasakoja Alfredui lietuviškai, kas kitados
nutiko. Ar vyrai yra kada nors apie tai kalbėjęsi? Matyt, ne -
akimirką Alfredas atrodo toks sukrėstas, kad negali pratarti
žodžio. „Nagi, tik pamanykite, - sunkiai prabyla jis. - Dirb­
damas Siegfriedas užėjo nesprogusią granatą ir ją pakėlė...
Tada ji sprogo ir sunkiai jį sužeidė. Galima sakyti, jampasi­
sekė. Vos nežuvo. Neteko akies ir dviejų pirštų."

197
 Kurį laiką visiškai tylu. Tai vienas iš tų momentų, kai
nieko daugiau negalime padaryti, tik būti šalia. Ištiesiu
ranką į Siegfriedą, jis suima ją ir spusteli. Galiausiai užsi­
deda kepurę su snapeliu ir atsisveikina. Alfredas jį apka­
bina, bando sulaikyti. Rytoj Siegfriedas autobusu išvažiuos
į Šiaulius. Visas jo turtas telpa į vieną krepšį. Siegfriedui
išėjus, Alfredas vėl kaip mantrą pakartoja: „Nagi, tik pa­
manykite. Dabar vargšelis nieko neturi. Pinigus visada ati­
duodavo jai, o dabar jinai jį paprasčiausiai išmetė. Visada
jam kartojau: žiūrėk savęs, padėk pinigų į taupkasę juodai
dienai... Liūdni popieriai."
Alfredo kelias taip pat nebuvo rožėmis klotas. „Bet vi­
sada kartoju: likimo nepakeisi. Turi būti dėkingas už tai, ką
duoda Viešpats Dievas." Suabejoju. „Ar tikrai? - klausiu.
„Na, žinoma. Viską siunčia Viešpats Dievas." Pirmą aki­
mirką mums tai nuskamba naiviai, tačiau Alfredas didžiai
dievobaimingas ir labai tikintis. Jis įdėmiai į mane žiūri,
nesukdamas akių. Jamabejonių nekyla, viskas turi prasmę,
turi turėti, kitaip visi šio gyvenimo vargai būtų bergždi.
Ojuk jis patyrė laimės valandų, ir dėl jų vertėjo visa tai iš­
tverti: 1993-iaisiais po ilgų keturiasdešimt septynerių metų
vėl apkabino abi savo seseris Ursulą ir Helgą. Buvo beveik
visiškai pamiršęs vokiečių kalbą, nelabai galėjo išreikšti,
kokia iš tiesų svarbi jam ši akimirka.
Pirmą kartą aplankęs jas Vokietijoje svečiavosi visą mė­
nesį. Per šį trumpą laiką atmintin sugrįžo didelė žodyno
dalis. Išliko net Rytprūsių akcentas, kuris kartais suskamba
taip, lyg Alfredas būtų iš kitų laikų, ojuk tai tam tikra pra­
sme teisybė.
Alfredas gimė 1930metais Eislytene, mažame Zamlando
kaimelyje. Jo tėvas - nusipelnęs Pirmojo pasaulinio karo
veteranas. Vienoje iš nedaugelio Alfredo turimų nuotraukų
matome jį su uniforma ir keliais ordinais ant krūtinės, tarp

198
jų ir Geležinis kryžius. Šioje portretinėje nuotraukoje, da­
rytoje vienoje Kionigsbergo ateljė, jis su tokia įspūdinga
barzda kaip kaizeris Wilhelmas. Ir tėvas, ir senelis iš
profesijos mūrininkai. Tačiau gimus Alfredui tėvai kartu
su seneliais įsigyja ūkį su 20 hektarų žemės Taplakene,
maždaug už 50 kilometrų į rytus nuo Kionigsbergo, netoli
Vėlau. Šeimos nuotraukoje matome tėvus ir senelius lauke:
abu vyrai tvirto stoto, močiutė su juoda iki pat viršaus su­
sagstyta suknele sėdi priekyje, Alfredo motina Anna, trapi
būtybė, antrame plane.
Alfredas atsimena, kad augo idilės sąlygomis. „Ūkyje
buvo daug dirbama, bet mūsų, vaikų, gyvenimas buvo
puikus. Maisto niekada netrūko, laikėme gyvulių, dvide­
šimt karvių ir penkis arklius, žiemą ir vasarą daug laiko
praleisdavome lauke, gamtoje." 1939 metais tėvas vėl
paimamas į armiją, ir jam tai jau antras pasaulinis karas.
„Mums visiems buvo labai sunku. Mes, vaikai, tikriausiai
kaip reikiant to nesupratome, bet mamai ūkyje stigo darbo
rankų, o seneliai baiminosi dėl savo vienturčio gyvybės."
1944-aisiais ateina tragiška žinia: tėvas žuvo. Mamai ke­
turiasdešimt dveji, Alfredui, vyriausiajam, keturiolika,
jauniausiai sesutei Helgai vos ketveri. Jie bėga į Raušeną,
tačiau ir šį netrukus užima rusai. Vos po metų mama
miršta - iš bado.
Šešiametį brolį Helmutą ir penkerių sulaukusią Helgą
valdžios įstaigos apgyvendina našlaičių namuose Pobe-
tene. Tačiau vaikai ir čia badauja. Badauja taip, kad Hel­
mutas neišgyvena nė metų. Ursula, kuri gyvena ne vaikų
namuose, bet nuolat laikosi netoli nuo brolio ir sesers, 1947
metais kartu su Helga vaikų ešelonu išvežama į Vokietiją
ir vėliau įvaikinama. Vyriausiasis brolis apie tai sužino tik
1993-iaisiais. Anuomet desperatiškai ieškodamas maisto ir
vis plėsdamas savo klajonių maršrutą jis pametė kitus iš
akių.

199
 „Buvo tokie sunkūs laikai, tad negalėjome likti drauge.
Ieškojau ko nors valgomo, bet tai nebuvo paprasta. Kartais
dirbdavau rusams laukuose. Vėliau prašiausi į gaisrinę
Tilzite. Bet ten nebuvo pakankamai darbo, o manęs, kaip
vokiečio, jie ir šiaip nenorėjo laikyti." Atvykėliams rusams
pavojinga įdarbinti tokį kaip Alfredas, nes buvusioje Rytų
Prūsijoje reikia ištrinti visus vokiečių pėdsakus.
Alfredas ryžtasi keliauti toliau ir pirmaisiais metais
bernauja kaimuose aplink Tauragę. Susipažįsta su būsima
žmona. Ji vardu Ona, vokiškai būtų Anna, kaip ir jo ve­
lionė motina. Tai didžioji meilė, 1956-aisiais jie susituokia.
Gimsta du vaikai - Edvardas ir Danguolė. Šiandien Dan­
guolė gyvena netoli nuo tėvų ir kiek galėdama padeda
buityje. Už tai Alfredas jai ypač dėkingas, mat jau beveik
trisdešimt metų jo žmona serga Parkinsono liga ir jis
kaip įmanydamas ją slaugo. Ko nepajėgia, padaro duktė.
„Šeima - apskritai svarbiausias dalykas gyvenime, - tvir­
tina Alfredas. - Kiekvieną mėnesį susisiekiu su seserimis
Vokietijoje. Susirašinėjame ir susiskambiname. Be to, jos
mane remia." Jis gauna menkutę pensiją, tad džiaugiasi,
kad artimieji nuo jo nenusigręžė. „Kaip džiaugiausi, kai
per Raudonąjį Kryžių 1993 metais mane pasiekė pirmasis
laiškas. To jau visiškai nesitikėjau." Per visus tuos metus
seserys jo neužmiršo ir atkakliai ieškojo. Alfredas žino, kad
tai išimtinis atvejis. „Yra daugybė vilko vaikų, apie kuriuos
giminaičiai Vokietijoje nenori nė girdėti." Tai kelia siaubą
Alfredui, kuris mielai persikeltų į Vokietiją, bet rimtai to
nesvarsto dėl sergančios žmonos. „Bijau, kad toks persikė­
limas būtų ne jos jėgoms ir ji palūžtų." Kai pokalbio pabai­
goje Claudia jį nufotografuoja ir sako, jog vasarą grįšime su
nuotraukomis ir gatava knyga, jis nušvinta. „Labai džiaug­
čiausi! Žinote, kartais mums atrodydavo, jog žmonės Vo­
kietijoje nė nežino, kad mes esame."

200
 Alfredas Plinkąs daug neprašo. Tiesiog norėtų, kad jo
neužmirštų; norėtų, kad jo likimas būtų gerbiamas.
Prieš atsisveikindamas Arnoldas Piklapsas dar trum­
pai aprodo mums pastatą. Čia ilgai buvo ir Vilko vaikų
bendrijos būstinė. „Žinoma, formaliai jie tai bendrijai dar
priklauso, bet matome juos retai, gal porą kartų per metus.
Tiesiog jų nedaug beliko", - paaiškina jis. Luise Quitsch,
ilgametė Vilko vaikų bendrijos pirmininkė, mums vėl susi­
tikus Vilniuje, tampritaria.
Luise su dukterimi ką tik grįžo iš Turkijos. Ji gali sau
leisti tokias keliones, nes, kitaip nei dauguma vilko vaikų,
gavo gerą išsilavinimą ir įgijo pelningą profesiją, tad šian­
dien gauna gana padorią pensiją. Vaikystėje kartais keik­
davo savo globėjus, kad jie per prievartą verčia mokytis.
Tačiau jaunystėje pasijuto jiems dėkinga, nes gerai baigusi
mokyklą galėjo studijuoti. Kaip Alfreda Pipiraitė ji tapo
statybos inžiniere, iš pradžių dirbo vienoje statybų įmonėje
Kaune, o nuo 1986-ųjų - skyriaus vadove Statybos ministe­
rijoje Vilniuje.
Išsilavinimas ir išsiauklėjimas buvo svarbūs ne tik
profesiniame, bet ir asmeniniame gyvenime. „Su savo
vyru susipažinau baigusi studijas, per draugę, - pasakoja
Luise. - Tai buvo didžioji meilė. Ilgai nenorėjau tekėti.
Mano gyvenimas buvo paženklintas savotiško laikinumo.
Jaučiau, kad galbūt laukia kažkas kito." Luisės gyvenimas
teka palyginti ramiai, jis nėra toks beviltiškas kaip kitų
vilko vaikų. Šie net ir suaugę turi kasdien sunkiai kovoti
dėl egzistencijos. Globėjai nereikalauja nei padėkos, nei at­
lygio, nors profesinė Luisės karjera teikia tokių galimybių.
Jie tik džiaugiasi, kad įdukterė taip puikiai įsitvirtino jai
kitados svetimoje šalyje. Iki mirties jų tarpusavio santykiai

201
yra geri. Tėvas miršta nuo širdies smūgio, po dešimties
metų paskui jį išeina ir motina. Luise jau turi vaiką. Gy­
vena savarankiškai, ir kai paaiškėja, kad didžioji meilė iš
tiesų yra tokia, išteka. Tuo metu nei jos vyras, nei duktė
nežino, kad jų žmona ir motina pasaulį išvydo ne kaip Alf­
reda Pipiraitė, bet kaip Luise Quitsch.
Šiandien Luisei rūpi ne kelionės. Ir į Turkiją ji iš pradžių
nenorėjo; bet svarbiau už saulę, smėlį ir paplūdimius jai
yra praleisti laiką su dukterimi. Kai aplankome ją Vilniaus
daugiaaukštyje, kur Luise gyvena su savo vyru, ji šlubuoja,
mat jūroje ją pargriovė banga ir ji išsinarino koją. „Turiu
daugiau laiko skaityti", - guodžiasi. Jos butas kimšte pri­
kimštas vokiškų knygų ir žurnalų, kurių šiandien Lietu­
voje galima gauti ir nusipirkti. Atgauta laisvė Luisę visų
pirma džiugina tuo, kad gali pripažinti savo vokiškas ša­
knis, nebijodama susilaukti nemalonumų.
Iki to nueitas ilgas kelias. Per prisitaikymo dešimtmečius
viską, kas susiję su jos vokiška kilme, Luise slėpė tolimiau­
siame sielos kampelyje - ir ne vien nuo kitų, bet ir nuo
savęs. Niekada nesapnavo savo gimtinės Rytų Prūsijos;
regis, net pasąmonė pakluso išoriniam spaudimui.
Savo vokiškąją tapatybę Luise vėl atranda dešimtojo
dešimtmečio pradžioje, vienoje vitrinoje Vilniuje išvydusi
medinį žaislą, - ir jai topteli žodis „hampelmanas". Ji
ima prisiminti ir rūšiuoti ankstyvos vaikystės vaizdus. Jų
labai mažai, tai veikiau momentinės nuotraukos nei pilni
prisiminimai, jie nesisieja nei su vieta, nei su laiku. Juk
kai sugriuvo tobulas vaikystės pasaulis, Luisei nebuvo nė
penkerių.
Štai ji stovi prie lango kambaryje su baltomis užuolai­
domis, pirmame aukšte, žiūri į gatvę ir laukia iš mokyklos
grįžtančių vyresnėlių. Vyriausias yra Hansas, jau jaunuolis,
paskui eina Hildė, Wilhelmas ir Edith. Už Luisę jaunesnis

202
tik mažasis Güntheris. Luise prisimena šviesius mamos
plaukus, tėčio kepurę ir senelio skrybėlę. „Tikriausiai mane
labai domino galvos." Senelis gyvena netoliese, Luisei
dingteli vietovardis - Zėlheimas. Ten senelis turi kalvę.
„Prisimenu save. Sėdžiu kažkur pas mus su seneliu, o dar
prisimenu geltonas lelijas. Išliko atminty. O kas dar? Tam­
siai mėlyni kokliai, jie viršuje, vaikų kambary..."
Ryškiau nei namus Luise prisimena antskrydžius ir bė­
gimą. „Kartą slėpėmės bunkeryje, ojį bombardavo. Bunke­
rio durys buvo uždarytos, negalėjome ištrūkti. Ėmė stigti
oro. Tenbuvo senis su didelėmis žirklėmis. Gal tas vyras ir
nebuvo labai senas, bet, man, vaikui, toks atrodė. Savo žir­
klėmis jis praurbino duryse plyšį, kad įeitų šiek tiek oro, o
paskui mus išleido ar paleido. Prisimenu tą bunkerį - buvo
taip puiku išeiti ir laisvai kvėpuoti. Įkvėpiau gaivaus oro.
Prisimenu, kad tai buvo kai kas ypatingo." Bėgant šeima
išsiskiria. Luise lieka su teta ir jos dukterimi Trudi. Kitų
likimas nuo šios akimirkos Luisei nežinomas.
Prisiminimų nuotrupos: bombardavimas. Daug daug
lavonų. Negyvi arkliai. „O aš viena ten kažkur maklinėju."
Ypač didelį įspūdį paliko degantys miškai. Ir rėkiančios
moterys. Ir dvokiantys svetimi vyrai. „Taip norėjau lėlės,
gulinčios palei kelią, taip jos norėjau. Bet tai buvo griežtai
draudžiama. Kas nutiko tetai, nežinau. Ji mirė, Trudi taip
pat. Kodėl jos mirė, o aš ne, nežinau. Kaip išsiskyrėme,
nežinau. Mačiau tik daugybę lavonų, tai paskutinis mano
prisiminimas."
Kitas vaizdas: su kitais vaikais uždaryta rusų prieglau­
doje. Prieš tai - tuštuma. Prieglauda kažkur netoli Kionigs-
bergo. Nėra ko valgyti. O labiausiai Luisę kamuoja baisus
troškulys, tačiau gerti taip pat nėra ko. Ją palaiko tik viltis,
kad netrukus ateis mama ir ją pasiims. Bet mama taip ir
neateina.

203
 Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Luise vis dar nežino,
kur dingo mama. Tačiau ji išgirsta apie steigiamą Vilko
vaikų bendriją, o ten svarbų vaidmenį vaidina Ruth Deskė.
Pažintis su panašaus likimo žmonėmis ją paskatina ieš­
koti giminių Vokietijoje. Be to, Luise nusprendžia lankyti
vokiečių kalbos kursus ir iš naujo išmokti gimtąją kalbą.
Kiti vilko vaikai ne tik palaiko, bet ir duoda praktinių pa­
tarimų. Kur kreiptis? Į ką atkreipti dėmesį teikiant užklau­
sas? Luise žino, kad jos įmotė kartą kreipėsi į Raudonąjį
Kryžių - nesėkmingai. Dabar Luise mano, kad dėl to galėjo
būti kaltas neteisingai užrašytas vardas, mat anuomet
ji mokėjo jį ištarti, bet nemokėjo padiktuoti paraidžiui.
Dabar, kai pati kreipiasi į paieškų tarnybą Liubeke, siste­
mingai peržiūrimi įvairūs sąrašai su skirtingais rašybos
variantais. Šitaip paieškų tarnybos darbuotojai randa jos
brolio Hanso užklausą apie Luisę. Susijaudinęs Hansas jau
tą pačią dieną jai paskambina. Susišnekėti dar labai sunku.
Hanso pirmojo laiško ji taip pat nesugeba perskaityti - jis
parašytas Sūtterlino šriftu. Paskui Luise gauna žinią iš
sesers Edith. Pamažu Luise sužino, kad gyvi ir Hildė su
Güntheriu. Wilhelmas laikomas „dingusiu be žinios", gal
jo jau nebėra tarp gyvųjų. Tai 1993-ieji. Nuo išsiskyrimo
praėjo keturiasdešimt aštuoneri metai.
Luise trokšta kuo greičiau pasimatyti su broliais ir sese­
rimis. Jie atsiunčia iškvietimą; Luise turi kreiptis į pasiun­
tinybę ir gauti vizą. Kol ją gauna, užtrunka ilgai. Luisei
atrodo, kad laikas stovi vietoje. Otada nutinka kai kas neti­
kėto. Hansas staiga apsigalvoja ir nebenori matyti pražuvė­
lės sesers. Anuomet Luise labai užsigavo, o šiandien mano,
kad tai buvo Hanso žmonos įtaka. „Ji tikriausiai galvojo: ko
ta vargšė iš Lietuvos, ta rusė, dabar iš mūsų nori? Ji mane
visą laiką vadino „ruse moterimi" arba „seserimi ruse".
Tikriausiai kaulys pinigų ir panašiai, taip ji tikriausiai
manė." Panaši padėtis ir su broliu Güntheriu. Jis irgi vedęs,

204
ir jo žmona visomis išgalėmis priešinasi bendravimui. Su
Güntheriu Luise pasimato tik po jo žmonos mirties. O gal
broliai prisidengė žmonomis, nes patys bijojo susitikti?
Taigi pirmą sykį lankydamasi Vokietijoje Luise susitinka
tik su seserimi Edith ir buvusia kaimyne Gertrud Kabeck,
kuri puikiai prisimena ją mažą. Po metų Luise su Gertrud
jau nuvažiuoja į gimtąjį Švestemhofą, ir čia kaimynė jai
aprodo vaikystės vietas. Luisei tarytum atsiveria vartai
į praeitį. Kita vertus, ji pastebi ir keistą šalutinį poveikį.
Nebeslepiami ir naujais įspūdžiais papildomi prisimini­
mai pradeda darytis netikroviški, ima blėsti. „Anksčiau
prisiminimas buvo manyje uždarytas ir negalėjo pradingti.
Dabar viskas atvira, bet ir netvaru."
Kai Luise su vyru aptarė ketinimą kreiptis į Raudonąjį
Kryžių, jis pasijuto it kuolu trenktas. „Vos su juo susipa­
žinusi pasisakiau apie savo vokiškas šaknis. Tačiau jis iki
šiol atkakliai užsispyręs tvirtina nieko apie tai nežinojęs.
Manau, išmetė tai iš galvos arba nieko nenorėjo girdėti -
anuomet. Šiaip ar taip, niekada tuo netikėjo." Tik kai Luise
dešimtajame dešimtmetyje tikrai galėjo „įrodyti" savo
kilmę, jis ryžosi priimti šią šeimos istorijos dalį.
Pirmą sykį išgirdusi, kas 1945 metais nutiko jos mamai,
Luisės duktė reagavo labai emocingai ir karštai: piktinosi
ir neįstengė suprasti. „Kaip tikri tėvai gali šitaip pasielgti
su savo vaiku? Kaip jie galėjo šitaip skubėti bėgti, kad
tave pametė ar kažkam atidavė?" Tuo metu šito paaiškinti
negalėjo ir pati Luise. Jos vaikystės istorijoje per daug tam­
sių dėmių. O žmogui, kuriam neteko iškęsti to laikmečio,
sunku suvokti karo suirutę. Motinai ir dukteriai reikia
kelerių metų, kad kartu susidorotų su atsirandančiais jaus­
mais ir patirtimis.
Per tą laiką pasikeitė Luisės padėtis Vilko vaikų bendri­
joje. Patarimo ieškanti moteris pati tapo patarėja. Bendrijai

205
renkant naują pirmininką, pasiūloma Luisės kandidatūra.
Ji priešinasi motyvuodama tuo, kad prastai moka vokiškai
ir kad nėra jokių dokumentų, su kuriais būtų galima dirbti.
Bet priešinasi veltui. Tapus pirmininke Luisei praverčia mi­
nisterijoje įgyta patirtis. Ji pažįstama su biurokratinėmis ir
administracinėmis procedūromis ir pirmiausia sudaro visų
žinomų vilko vaikų duomenų kartoteką. Iš pradžių darbo
per akis, daugelis nori išvažiuoti į Vokietiją ir stengiasi
atgauti Vokietijos pilietybę. Be to, bendrijoje verda gyve­
nimas, čia yra choras ir ansamblis. Tačiau metams bėgant
veikla rimsta. Daugelis vilko vaikų paliko Lietuvą, kitus
kamuoja ligos ir slegia metų našta. „Aš turbūt viena iš
sveikiausių ir jauniausių, - sako Luise. - Mano gyvenimas
niekada nebuvo labai sunkus. Niekada nereikėjo sunkiai
fiziškai dirbti. Minkštai sėdėjau ir dirbau galva. Visada
sportavau, slidinėjau ir mankštinuosi."
2000-ųjų birželį Luise išvažiuoja į Rytų Prūsijos vokie­
čių susitikimą Leipcige. Vienuolika metų vyresnis brolis
Hansas gyvena netoliese. Šįsyk niekas negali sukliudyti
susitikti - pirmą kartą nuo karo pabaigos. Hansui sunku
patikėti, kad suaugusi, gerai apsirengusi moteris - jo sesuo.
„Liese, juk buvai tokia lėlytė, - stebisi jis, - ne didesnė už
žirnį...
Prie jų stalo prisėda Luisės pažįstama ir paprašo iš rusų
kalbos išversti du laiškus, gautus iš buvusios Rytų Prūsijos
kaimo. Luisei nesunku. Prieina ir kiti, jie nori išgirsti, kas
rašoma tuose laiškuose. Netrukus Luisę apsupa žmonių
spiečius, o ji išdidžiai stovi centre. Hansas nustebęs ir taip
pat mažumėlę didžiuojasi. Jis nesitikėjo pamatyti tokią se­
serį. Tą dieną jis pakviečia Luisę į svečius.
Tačiau Luise turi rūpintis kitais vilko vaikais, taigi pasi­
traukti gali vos trims valandoms. Kai gerti kavos prisėda
Hanso žmonos duktė, Luise sužino keistą dalyką. Jos tėvas

206
ne Hansas, bet rusų kareivis... O Luise su panieka vadi­
nama „seserimi ruse"!
Vis dėlto nuo tada Luise su Hansu reguliariai palaiko
santykius, o iš brolių ir seserų pasakojimų vieną po kitos
gali rankioti trūkstamas praeities dėlionės detales. Tėvas
mirė 1943-iaisiais nuo plaučių vėžio, mama liko viena su
vaikais. Nacionalsocialistinis režimas, grasindamas mir­
ties bausme, tol draudė evakuotis, kol jau buvo gerokai
per vėlu. Kai pagaliau leido bėgti, Raudonoji armija kaip
tik užėmė Labiau, artimiausią miestą. Buvo per vėlu. Visi
gyventojai buvo išvaryti iš namų ir suginti į už kelių ki­
lometrų esantį Stenkeną. Naktimis kareiviai išsirinkdavo
moteris ir jas žagindavo. Tarp jų buvo ir mama. Kai kitą
kartą kareiviai vėl parodė į ją, jai ant kelių sėdėjo Gūnthe-
ris. Mama atsisakė eiti, todėl vaikų akivaizdoje ją nušovė.
Kai Luise prieglaudoje ilgesingai laukė mamos, ši jau se­
niai buvo mirusi.
Kitiems vaikams taip pat nepavyko išsilaikyti drauge.
Edith įstrigo lenkiškoje Rytprūsių dalyje. Vokiečių moky­
klos buvo uždarytos; į lenkų jos nepriėmė - tai buvo drau­
džiama. Tad jai anksti teko pradėti dirbti. Iki šiol ji nemoka
nei skaityti, nei rašyti. 1958 metais jai buvo leista išvykti
į VDR, ten ji tuoj pat buvo įdarbinta liaudies įmonėje.
Būdama aštuoniolikos ar devyniolikos ištekėjo, pagimdė
krūvą vaikų. Išsiskyrė, vėl ištekėjo - iš viso tris kartus. Iš
antros santuokos jai liko milžiniškos skolos, nes laidavo už
žento kreditą. Su Gūntherio pagalba šiaip taip susidorojo.
„Gūntheris ją kviečia gyventi su juo, - pasakoja Luise. - Bet
ji nenori. Gūntheris griežtas, oji nori būti laisva. Ji nemoka
elgtis su pinigais. Mūsų šeimoje prūsai - tai Gūntheris ir
aš." Kadangi Edith viena nesusitvarko, šiandien ja rūpinasi
jos jauniausioji duktė Silvia.
Drauge su Edith Luise aplanko savo vyriausiąją se­
serį Hildę. Gyvenimas ją palaužė, dažnai atrodo, kad jai

207
negerai galvoje, ji serga. Karo pabaigoje buvo daugybę
kartų išprievartauta, dirbo sovietų kareivinėse, o 1948
metais ją iš Kionigsbergo srities pagaliau deportavo į Rytų
Vokietiją. Atvykusi į Vokietiją jau buvo įnikusi į alkoholį.
Taip ir liko. Luise bando tai nusakyti šitaip: „Ji atsiribojo."
Kartais Luise paskambina Hildei. „Sakau: „Čia Luise,
tavo sesuo." O ji žemu balsu labai šaltai atšauna: „Ko tau
reikia?" Pirmas klausimas visada toks pats. Aiškinu, kad
man nieko nereikia, skambinu pasiteirauti, kaip jai sekasi.
„Na, taip, - atsako ji, - o kaip man gali sektis?" Kartą pa­
sakė, kad jei užrašytų savo prisiminimus, išeitų žiaurus
romanas. Hildė tokia."
Hansas mirė 2005 metais nuo astmos. O su Edith ir
Giintheriu Luise nuolat palaiko ryšį. Pastarąjį kartą susitikę
2011 metais jie vaikštinėjo po Berlyną. Ieškodami kavinės
ėjo pro prekybos centrą. Luise panūdo nusipirkti pakelį
kavos, o Gūntheris nupirko jai penkis, nors tiek nė nerei­
kėjo. Taipjis bando išreikšti džiaugsmą, kad surado seserį.
Per tuos metus Luisei vis labiau aiškėja, kaip skiriasi jų
gyvenimo sampratos. „Pavyzdžiui, man krito į akis, kad
visada svarbiausias klausimas: ką šiandien valgysime? Es­
minis klausimas! Mane tai kartais siutina. Jei gaunu ką val­
gyti - gerai, jei ne - irgi išgyvensiu. Arba klausimas: kokių
ledų šiandien užsisakysime? Tikrai juos myliu, bet mūsų
interesai labai skiriasi. Jie neskaito knygų, žavisi tik muilo
operomis..." Patirtis su broliais ir seserimis Luisei parodė,
kad tikroji jos šeima gyvena su ja Lietuvoje.
Edith ir Gūntheris niekada daugiau nesilankė gimtinėje.
„Jie nenorėjo, bijojo. Ir šiaip jie gyvena savo pasaulyje.
Kartą per televizorių norėjau pažiūrėti dokumentinį filmą,
tai Gūntheris be galo nustebo. „Ar žiūri šituos filmus apie
Hitlerį?" - paklausė. Apie tai jie nenori prisiminti."

208
 Luise supranta, kad sunku žvelgti į praeitį, kai motiną
nušovė laikančią tave ant kelių. „Man tai irgi nepatinka.
Tačiau žvilgsnis į praeitį man padėjo nusiraminti. Kalbė­
jimasis su kitais, daugybė išklausytų istorijų leido įsisą­
moninti, kad aš tokia ne vienintelė. Tokių daug, ir dalies
jų prisiminimai daug prastesni. Jie taip pat viską prarado;
istorijos panašios."
Su Liesbeth Dejok susitinkame jos lietuvės svainės ūkyje
prie Jonavos. Saulėtą liepos popietę sėdime sode po sena
obelimi, kur Liesbeth su svaine padengė stalą: kava, vaisiai,
pyragas, sausainiai, duona, pačių muštas sviestas ir sūris.
Prie namo durų guli šimtai ką tik nuskintų česnakų laiškų,
kuriuos netrukus parduos Jonavos turguje. Bandome įver­
tinti būsimą uždarbį - kokie 50 eurų. Sunkiai užkalti pini­
gai, turint galvoje sodinimą, auginimą, derlių ir galiausiai
pastangas parduoti.
„Visus tuos metus gailėjausi, kad nelikau Rytprūsiuose, -
pasakoja ji. - Būčiau išvažiavusi, bet tuomet nieko apie tai
nežinojau. Jei būčiau turėjusi daugiau kantrybės, mano gy­
venimas tikrai būtų buvęs kitoks. Bet kai neturi ko valgyti,
tai blogai, blogiau nė būti negali."
Tiesą sakant, Liesbeth iš prigimties optimistė. Ji mėgsta
juoktis; bet kai niekas nemato, jos dailus raudonžandis vei­
das surimtėja. Aštuoniasdešimtmetė atrodo labai žvali, vo­
kiškai kalba be priekaištų su nežymiu Rytprūsių akcentu.
Kartais tai skamba mažumėlę senoviškai, bet dažniausiai
tiesiog žaviai. „Kalbu su ryškiu vokišku akcentu, šiaip ar
taip, lietuviai tuoj išgirsta, kad aš nevietinė. Vis dėlto čia
niekada neturėjau problemų."
Jai patinka jos vokiškas vardas; Liesbeth džiaugiasi, kad
jos lietuvių šeima tą vardą tik šiek tiek sulietuvino: čia ją
vadina Elžbieta. Apie tai papasakoja vos mums susitikus.

209
„Žinote, buvau tėčio vaikas. Namie visi kartojo: „Liesbeth
visai į tėvą." Mano plaukai buvo tokie pat juodi kaip ir jo."
„Namai, gimtinė man lig šiol yra Elchnyderungas. Mano
šeima ten gyveno daugiau kaip šimtą metų, ten užaugau,
ten gražieji mano vaikystės prisiminimai. Tėvas skiepijo
mums tikėjimą žmonių gerumu. Artinantis Raudonajai ar­
mijai, visi juk aplinkui kalbėjo, kad užeis rusai. Ojis manė,
kad rusai irgi žmonės. Ir tada sau nuolat kartojau, kad
nereikia bijoti." Taip, kaip Liesbeth tėvas, Rytprūsiuose
galvojo daugelis. Juk po Pirmojo pasaulinio karo žmonės
irgi bėgo arba buvo išvaryti iš regiono, bet netrukus su­
grįžo, todėl 1945 metais daug kas tikėjo, kad ir šįsyk nebus
išvyti visiems laikams. Anksčiau ar vėliau naujieji valdovai
susiprotės ir leis stropiems valstiečiams grįžti į savo skly­
pus. Toks globalus žemės ūkio pagrindų sunaikinimas iki
Raudonosios armijos įsiveržimo buvo neįsivaizduojamas.
„Karui pasibaigus man buvo keturiolika. Visi kalbėjo
apie Lietuvą ir ko ten yra valgyti. Visi mano pažįstami
jaunuoliai traukė į Lietuvą. Pamaniau, kad ir aš turėčiau.
Broliai ir seserys tuomet man nelabai rūpėjo, mane ginė tik
alkis. Tiesiog visko buvo per mažai, kad išgyventume, ir
per daug, kad mirtume. Lietuvoje valgyti gavau iki soties.
Jaučiausi beveik kaip rojuje. Darbas man nebuvo našta, vi­
sada mėgau dirbti. Gyvenau labai malonioje valstiečių šei­
moje. Galėjau padėti ūkyje, melžti karves, ganyti galvijus,
taip pat ir dirbti namie - verpti ir austi. Viso to išmokau
dar gimtinėje."
Ketindamas gauti Liesbeth dokumentus, valstietis viską
išsamiai su ja aptaria. Ji prisimena gimines, anksčiau gyve­
nusius Pagėgių apskrityje Klaipėdos krašte. Nuo tada Lies­
beth pristatoma kaip Klaipėdos krašto vokietė ir, kitaip nei
kiti vilko vaikai, su valdžia nebeturi didesnių problemų.
„Greitai išmokau lietuviškai. Valstietis turėjo dukterį,
kuri buvo už mane pora metų vyresnė ir lankė mokyklą. Ji

210
man visada pasakydavo, kaip vienas ar kitas daiktas vadi­
nasi lietuviškai, o jaunystėje to nepamiršti."
Sulaukusi dvidešimties Liesbeth išteka už lietuvio. Vie­
nas po kito gimsta trys sūnūs. „Deja, mūsų vaikai nemoka
vokiškai, mokykloje jie mokėsi tik anglų ir, žinoma, rusų."
Liesbeth dėl to apgailestauja; kita vertus, šiandien jaučia
nemenką vaikų paramą. Nebegalėdama viena gyventi
kaime, kur su vyru ilgus metus turėjo nedidelį ūkelį ir
dirbo kolūkyje, ji įsikūrė dviejuose kambariuose sūnaus ir
marčios name Kaune. Aplankėme ją ir ten, matėme gražius
šeimos santykius. Tik brolių ir seserų Liesbeth iki šiol ilgisi.
„Man išėjus į Lietuvą, sesuo, jos duktė ir mažasis bro­
liukas buvo išvežti į VDR. Iš ten jie vėliau pabėgo į VFR, į
Vestfaliją. Daugybę metų nežinojau, kur jie. Vėliau juos ir
mūsų vyresniąją seserį radau per Raudonąjį Kryžių. 1989
metais pirmą kartą galėjau juos aplankyti Vokietijoje. Vy­
resnioji sesuo sirgo vėžiu, labai išsigandau. Ji atrodė labai
prastai, vos beatpažįstama."
Brunas Kleinas taip ir nesurado ryšių su Vokietija. Šian­
dien jis su žmona Aldona gyvena viename iš nesuskaičiuo­
jamų blokinių namų rajonų Kaune. Jiedviem sveikinantis
su mumis Brunas skuba atsiprašyti, kad nebemoka vokiš­
kai, mat šešiasdešimt septynerius metus nekalbėjo gimtąja
kalba. Be to, nuo tada, kai raudonarmietis šautuvo buože
smogė jam į galvą, jis dešine ausimi kurčias, o po insulto
viena jo pusė paralyžiuota. Kalba sulėtintai. Aldona kaip
įmanydama jam padeda, taip pat ir per pokalbį, kai jis
pritrūksta žodžių arba nebeprisimena kai kurių dalykų.
Pagyvenusi ponia plaukus susisukusi į kuodą, vilki dailią
suknelę ir atrodo daug jaunesnė, nei iš tiesų yra. Ji atneša
šeimos dokumentus. Jiedviem niekada nekliuvo, kad Bru­
nas vokietis. „Tik vaikams suteikėme mano pavardę. Taip
patarė civilinės metrikacijos biuro tarnautoja. Ji sakė, kad

211
tai padės išvengti priekabių mokykloje." O 1993-iaisiais
dukterys nustebino tėvą. Visos trys - Elvyra, Danutė ir
Vida - pakeitė pavardę ir iš Virbašiūčių tapo Klein - juk
dabar negresia jokios represijos. Tai buvo ir simbolinis
aktas, daug reiškiantis tėvui - dar vienas žingsnis asmeni­
niame kelyje, praeityje paliekant Antrąjį pasaulinį karą.
Brunas kilęs iš gausios šeimos, kurioje, be jo, augo
dar septyni vaikai. Vyriausiasis brolis Heinzas žuvo
1945-aisiais, paskutinėmis karo dienomis, būdamas aš­
tuoniolikos. Heinzas buvo tikras didysis brolis, Brunui
pavyzdys. Aldona pasirausia po nespalvotas nuotraukas.
Štai jis - pasinė jaunutėlio kareivio nuotrauka. Ją prisimi­
nimui Brunui atsiuntė viena pusseserė. Kitoje pusėje su
klaidomis pakeverzota: „prašau gerai saugoti. Tai vienin­
telis atvaizdas. Daugiau Heinzo neturiu." Randame ir tėvo
Willy'io nuotrauką. Ji irgi vienintelė, kurią turi Brunas.
Joje vermachto kareivis, kurio veidą beveik visiškai dengia
plieninis šalmas. Kitoje pusėje labai įmantriai išraityta:
„Jūsų tėtukas iš tolybių tolybės. Diuseldorfas Geresheimas
1942.3.16. Karo belaisvių ligoninė. Sargybos būrys 2/217."
Mums apžiūrinėjant senas nuotraukas Brunas staiga pa­
rodo savo lietuvišką pasą. „Čia, pase, parašyta, kad gimiau
1933-iaisiais. Aišku, tai neteisybė, bet užtat turėjau pusan­
trų metų ilgiau dirbti, kol galėjau išeiti į pensiją."
Prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę neturėda­
mas metrikų Brunas nebežinojo savo gimimo datos. Gi­
mimo metus nustatė gydytojų komisija, pase parašyta:
„1933.00.00. Gimimo vieta - Kaliningradas, Rusija." Brunas
toks ne vienintelis. Su neegzistuojančia diena 00.00. dar
galima susitaikyti, bet jį, kaip ir daugelį kitų vilko vaikų,
siutina „Kaliningradas" - juk tokio Kionigsbergo pavadi­
nimo iki 1946-ųjų nebuvo. Net rusų kalboje, net Sovietų
Sąjungoje. Kaip jis ten galėjo gimti ketvirtojo dešimtmečio
pradžioje? Ir kodėl jo gimimo šalis - Rusija? Iki 1945-ųjų

212
Rytų Prūsija nepriklausė nei Rusijai, nei Sovietų Sąjungai.
Visa tai juo labiau stebina žinant, kaip skrupulingai doku­
mentus tvarkė Sovietų Sąjungos valdininkai. Tai tikriausiai
nėra apsirikimas: juk Brunas toks ne vienintelis. Net ne­
priklausomoje Lietuvoje kai kurie suinteresuoti asmenys
turėjo kreiptis į teismą, kad teismo keliu būtų pakeistas
šis istorinių faktų iškraipymas, akivaizdžiai motyvuotas
ideologiškai. Brunas tam neturėjo jėgų. Gavęs metrikus iš
Vokietijos, jis sužinojo jam svarbią informaciją. Gyvenime
ne sykį patyrė, kad popierius viską iškenčia.
Teiraujuosi, kaip jam sekasi šiandien. „Kaip buvęs
našlaitis, gaunu 200 litų pensijos. Laikas, kai bernavau, ir
pirmieji metai kolūkyje, kai nebuvau deramai registruo­
tas, į darbo stažą neįskaičiuojami. Tad gaunu kiek mažiau
nei 700 litų." Tai lemtingi 700 litų, perskaičiavus - truputį
daugiau nei 200 eurų, - Lietuvoje skurdo riba. Brunui iš­
siversti padeda tik dėl Wolfgango von Stetteno privačios
iniciatyvos gaunama priemoka. Vis tiek su pinigais striuka,
primokėti už vaistus dažnai tenka daugiau, nei išgali.
Jėgų Brunui iki šiol suteikia labai laiminga santuoka su
Aldona. Domiuosi, kaip jie susipažino. „Kaimo šokiuose, -
šypsodamasi atsako Aldona. - Jis buvo geras šokėjas!
Dažnai valandų valandas šokdavome polką, o tada tenka
gerokai pajudėti." Ji pasakoja, kad jaunimo šokiai savaitga­
liais kaimuose buvo kone privalomi. Kas nors pagrodavo -
kapela arba akordeonininkas, ir jaunimas šokdavo.
O kas nutiko, kai ji galiausiai sutiko tekėti už vokiečio?
„Gyvenimas kaime buvo paprastas. Be to, Brunas nebuvo
vienintelis vokietis. Visi apie tai žinojo, tačiau jis garsėjo
kaip stropus darbininkas. Tai ir buvo svarbiausia."
Tuo metu Brunas jau dirbo kolūkyje. Aldonos tėvas
taip pat reagavo ramiai. „Širdžiai neįsakysi", - pakomen­
tavo jis. Daug didesnė tragedija buvo persikraustymas iš

213
nuosavo tėvų ūkelio į kolūkio namą. „Tai buvo labai socia-
listiška, - prisimena Brunas. - Viskas buvo bendra, turėjai
nedaug privatumo." Sužadėtiniai ten gyveno penkerius
metus, kol 1958-aisiais susituokė. Po metų gimė pirma
duktė, 1960-aisiais antra, o 1971-aisiais pagranduke. Aš­
tuntojo dešimtmečio viduryje šeima pagaliau persikraustė
į Kauną. Taip pasielgė visų pirma dėl ekonominių priežas­
čių. „Fabrikuose tiesiog galėjai daugiau uždirbti", - pasa­
koja Aldona, pati daugybę metų dirbusi suvirintoja. Tai
buvo sunkus darbas - suvirinti blokinių pastatų plienines
konstrukcijas. Brunas iš pradžių dar dirbo plytinėje, bet
paskui taip pat tapo suvirintojų. Sutuoktiniams skaudu,
kad ištisus dešimtmečius sunkiai fiziškai dirbę dabar
gauna mažulytę pensiją. „Tai laisvės trūkumas, - sako Al­
dona. - Kiekvienas paliktas pats sau."
Vokietijoje Brunas buvo vieną vienintelį kartą, kai po
1991-ųjų tai tapo įmanoma. Su kitais vilko vaikais važiavo
į Stettenų pilį. „Mano pusseserės, gyvenančios už kelių
šimtų kilometrų, taip pat atvyko su manimi susitikti. Buvo
puiku." Tačiau kadangi Brunas nemoka vokiškai, ryšys,
deja, nutrūko. Vis dėlto jis džiaugiasi ta kelione. Anot jo,
tai buvo jo gyvenimo viršūnė. „Viskas buvo visai kitaip
nei čia, bet ir kitaip nei anuomet Rytprūsiuose. Siek tiek
panašu į pasaką."
Kitiems vilko vaikams kaip pasaka atrodo tai, kaip jais
rūpinasi septyniasdešimt dvejų metų Uwė Fritzas. Lie­
tuvos pietuose netoli sienos esančios Tauragės apylinkės
daugeliui elgetautojų iš Rytų Prūsijos buvo starto vieta. Ne
vienas vaikas čia buvo išgelbėtas nuo tikros bado mirties,
ne vienas pirmą kartą gavo šilto maisto. Vis dėlto regio­
nas prie Nemuno net ir šiandien nėra labai turtingas. Čia
gyvena socialiai silpniausi vilko vaikai, ligoniai, vargšai ir
neturintieji ryšių su Vokietija. Jiems gerai, kad yra Uwė.

214
Jis globoja kai kuriuos savo „kolegas", kaip meiliai vadina
kitus vilko vaikus, ir reguliariai juos lanko. Beveik visada
atveža šiek tiek brangiai kainuojančių tvarsčių blauzdų
opoms, sauskelnių ar tepalų - žiūrint, ko kam labiausiai
reikia. Rūpinasi ir finansiniais interesais tų, kurie nelabai
moka skaityti ir rašyti arba kuriems sunku patiems nueiti
į banką.
Šešiametį Uwę Fritzą Lietuvoje paliko vyresnieji brolis ir
sesuo. Mėnesių mėnesius jie gyveno urvuose, buvo sulysę
ir atšalę. Galiausiai sesuo turėjo jį nešti, nes Uwė nebepa­
ėjo. Jie galėjo trumpam prisiglausti mažoje valstiečių trobe­
lėje. Ten buvo kūrenama, ir po ilgo laiko Uwei sugirdė šio
to, kas turėjo šildyti iš vidaus, - degtinės. „Grįšime tavęs
pasiimti", - kitą dieną prieš iškeliaudami pažadėjo brolis
ir sesuo, mat valstietis negalėjo priimti trijų vaikų. Tačiau
brolis ir sesuo negrįžo.
Galų gale tie valstiečiai Uwę netgi įsisūnijo. Šeima buvo
netekusi jo amžiaus sūnaus, tad jamsuteikė jo vardą ir ati­
davė dokumentus. Uwė Fritzas tapo Broniumi Dapkumi.
Kitaip nei daugelis kitų, jis ne tik sunkiai dirbo laukuose,
bet ir galėjo lankyti mokyklą. Namų darbus dažnai ruoš­
davo vėlai vakare ir žibalinės lempos šviesoje kietai įmig­
davo. Įtėvis mėgo išgerti. Naktį grįžęs namo ir radęs prie
stalo miegantį Uwę jį dar ir smarkiai prilupdavo.
Vis dėlto, nepaisydamas visų sunkumų, Uwė baigė lie­
tuvišką mokyklą ir, skirtingai nei daugelis kitų vilko vaikų,
moka lietuviškai skaityti ir rašyti. Turi nedidelį namelį,
kuriame gyvena su vienu iš savo sūnų ir jo šeima. Viskas
paties pasiekta ir pastatyta. Tuo Uwė didžiuojasi.
Kartu su Uwe aplankome jo „globotinius", kuriems jis
jaučiasi itin įsipareigojęs. „O ką jie daugiau turi?" - re­
toriškai klausia jis. Nors jam pačiam nestinga rūpesčių.

215
Neseniai mirė jo žmona, kurią slaugė penkerius metus. Dėl
to jo bendruomenės moterys juo labai žavisi, mat pačios
gyvenime susidūrė su visai kitokiais vyrais. Be to, Uwė
kenčia reumato skausmus ir jau patyrė kelias širdies ope­
racijas. „Sveikatos problemos daugiausia nulemtos mano
vaikystės", - aiškina jis. Mėnesių mėnesius trukęs kūno
atšalimas, nuožvarbos ir neprivalgymas paliko pėdsakus.
Uwes broliui ir seseriai pasisekė išvykti į Vokietiją. Per
vaikų paieškos tarnybą rado tėvus. Sesuo jiems papasa­
kojo, kad Uwė Lietuvoje mirė. Apie motyvus jis šiandien
gali tik spėlioti. „Manau, jiems visiems buvo paprasčiau
gyventi tvirtai įsitikinus, kad vaikas mirė, nei nežinioje dėl
pražuvėlio", - ramiai ir santūriai sako Uwė. Jis seniai su­
sitaikė su likimu. Tik devintajame dešimtmetyje užmezgė
ryšius su šeima Vokietijoje. Dar vieną kartą spėjo pamatyti
motiną - 1985-aisiaisji iškeliavo anapilin. Tačiau motina iki
paskutiniosios netikėjo, kad Uwė tikrai jos sūnus. Juk šis
seniai miręs...
„Rūpindamasis kitais pamirštu savo paties bėdeles, -
Uwė nukreipia kalbą nuo liūdnų prisiminimų ir šelmiškai
priduria: - Be to, tikiu, kad geri darbai išeina į sveikatą šir­
džiai." Regis, taurė Uwei visada pusiau pilna.
Anna Ranglack, gyvenanti socialistinio blokinio namo
penktame aukšte, į gyvenimą taip pat stengiasi žiūrėti pozi­
tyviai. Dešimt metų ji kaip vilko vaikas klajojo po Pietų Lie­
tuvą, ir tik sulaukusią šešiolikos ją įdukrino. „Išsigelbėjimas
paskutinę minutę", - rimtu veidu tvirtina ji. Anna visą gy­
venimą sunkiai dirbo; mokyklos niekada nelankė. Tai, kad
nemoka skaityti, septyniasdešimt ketverių metų moteriai
sukelia daugybę smulkių nepatogumų. Lentelės prie durų,
autobusų tvarkaraščiai, receptai, produktų galiojimo datos,

216
giesmės bažnyčios giesmyne, - Anna ničnieko nesupranta.
„Jaučiuosi kaip akla. Be Uwes visai pražūčiau."
Vienas iš Uwes nuolat lankomų vilko vaikų yra ir Anne­
marie Haupt. Ji gyvena daugiaaukštyje, mačiusiame ir ge­
resnių laikų. Pusantro kambario butas turi netgi balkoną,
iš kurio atsiveria visa Tauragė, tačiau moteriai iš to maža
naudos. Annemarie ne tik turi didelių bėdų su nugara, ji
vis labiau anka. Balkonas šiandien tarnauja kaip sandė­
liukas: dieną čia laikomos tokios pagalbinės priemonės
kaip tualeto kėdė, naktį statoma prie lovos. Kambaryje virš
sofos-lovos kabo sieninis kilimas su idilišku miško vaizdu.
Į gulinčią Annemarie žvelgia stirnos. Tai paveikslas, kurį ji
metų metus stengiasi įsidėmėti. Anot jos, kasdien dingsta
trupinėlis akių šviesos, bet prisiminimai išlieka. Taip pat ir
apie vaikystę.
O Kurtas Gravėrtas jau daug metų prikaustytas prie
lovos. Taip pat didelės bėdos su nugara, bet dar ir diabetas
bei gausybė smulkesnių ligų neleidžia pakilti iš patalo.
Kartu su žmona gyvena senoje valstiečių troboje prie Vi­
duklės. Namas nei šiuolaikiškas, nei atitinkantis senyvų
žmonių poreikius: vandentiekio nėra, skalbiniai virinami
ir skalbiami rankomis, kūrenama malkomis. Kurtas dau­
giausia laiko guli neįgaliojo lovoje. Namuose tai vienintelis
daiktas, neprimenantis ankstesnių laikų. Žmona kaip įma­
nydama padeda jam laikytis kasdienės higienos. Kurtui
reikėtų profesionalios slaugės, bet jie negali sau to leisti.
Netoli nuo Kurto gyvena Ragnite gimęs Karlas Heinzas
Methee su žmona ir dviem anūkais. Jaunesnioji anūkė,
raudonplaukė paauglė futbolininkė, taip gerai kalba vokiš­
kai, kad senelis ne visada spėja sekti. Mums padaro įspūdį
jos atviras ir nuoširdus būdas. Karlas Heinzas po insulto

217
pusiau paralyžiuotas. Jau seniai nebeišeina į lauką. „Rei­
kėtų per daug pastangų", - sako septyniasdešimt šešerių
sulaukęs vyras.
Käthe Rehberg gyvena pas dukterį. „Kažin ko neįsi­
vaizduokite, - įspėja mus Uwė. - Gyvena labai paprastai."
Susitikus paaiškėja, kad ji glaudžiasi žento namų skalby­
kloje. Jos balsas vis užlūžta. „Pensijos beveik negaunu, -
pasakoja ji. - Jei ne aukos iš Vokietijos, jau būčiau mirusi.
Bet net ir jas gaudama negaliu sau leisti atskiro kambario,
juo labiau išsinuomoti buto mieste." Jos kambaryje, kurį ji
vadina salonu, pusrūsyje, drėgna, šalta ir nejauku. Mums
sunku suvokti, kad čia iš tiesų gyvena sena ponia.
Paskutinė šios dienos išvyka veda kiek tolėliau į kaimą,
pas Herbertą Kleiną, kuris, kaip ir Uwė, kilęs iš Gerdaueno
apskrities ir yra našlys. Gimtojoje apskrityje jį 1948 metais
sučiupo rusų milicininkai ir įgrūdo į ešeloną į Sibirą. Dra­
matiškomis aplinkybėmis pakeliui jam pavyko ištrūkti.
Apšaudomas sargybinių Herbertas perplaukė Nemuną ir
pabėgo. Vėliau Lietuvoje lankė traktorininkų mokyklą ir
keturiolika metų dirbo pagal šią profesiją; vėliau jis ir jo vis
didėjanti šeima vertėsi kaip smulkūs ūkininkai. Su žmona
Herbertas susilaukė trijų dukterų ir trijų sūnų.
Išvydęs mus atvykstant su Uwe, Herbertas labai apsi­
džiaugia. Jis vienui vienas gyvena mažulytėje pamiškės
lūšnelėje be jokių patogumų. Ką tik sudegė jo pavėsinė -
priežastis neaiški. Bet netrukus sužinome, kad, be kita
ko, Herbertas serga demencija. Tarpais girdime aiškius
sakinius vokiečių kalba, paskui jis vėl panyra į jamvienam
težinomą pasaulį. Uwė dėl jo labai nerimauja, nes neat­
rodo, kad Herbertas įstengtų savarankiškai tvarkytis. „Bet
jis nenori iš čia kraustytis. Vienas iš sūnų kartą per dieną
užsuka jo pažiūrėti."

218
 Po kelių mėnesių vėl lankantis Tauragėje, Uwė mums
praneša prastą žinią: „Dabar sudegė ir Herberto namu­
kas!" Laimė, pats Herbertas per gaisrą nežuvo, bet nuo
tada gyvena pas vieną dukterį Klaipėdoje. Ir tikrai - kai
važiuojame pro Herberto kaimą, jo lūšnelė pradingusi nuo
žemės paviršiaus. Supleškėjo iki pamatų. Sniegas užklojo
paskiras sijas, gulinčias ten, kur kitados stovėjo namukas.
Tik vietomis išlikusi kitados jį supusi pilka medinė tvora.
Ar vasarą čia dar pražys rožės?
Tauragėje gyvena ir septyniasdešimt penkerių metų
Waltraut Minnt. Jau pirmą kartą sutikusios ją Vokietijoje
mudvi su Claudia žinojome, kad būtinai norėsime ją pa­
matyti Lietuvoje. Vis dėlto tarp vilko vaikų esama ne vien
draugystės, bet ir priešiškumo bei antipatijos. Waltraut -
viena iš tų, kurie laikomi keistuoliais ir kurių vengiama.
Tenka daug įkalbinėti ir įtikinėti, kol Uwė Fritzas pagaliau
sutinka mus nuvežti pas ją. Jis pažįstąs tiek daug malonių
vilko vaikų, stropių žmonių, kurie, nepaisydami savo li­
kimo, šio to gyvenime pasiekė, ir tokių, kurie tikrai skursta.
Jis apskritai nesuprantąs, ko mes norime iš Waltraut. Iš­
liekame kantrios, vis užvedame apie ją kalbą, ir galiausiai
Uwė nusileidžia.
Waltraut pašto adresas - prie Tauragės esantis kaimas,
išsimėtęs po didelę girią. Vienos niekaip nesugebėtume jos
rasti; net su Uwes pagalba tai padaryti sunku. Klaidžio­
jame pusantros valandos, kol pagaliau sutinkame vieną iš
jos marčių. Šioji paskambina savo dukteriai, gyvenančiai
su Waltraut pamiškės trobelėje. Taip, Waltraut namie, ir
mes, žinoma, galime užvažiuoti. Waltraut be kvapo atbėga
lauko keliuku mūsų pasitikti. Iš džiaugsmo netveria sa­
vame kailyje. Nuo gegužės laukianti mūsų apsilankant, o
dabar ruduo. Nuoširdūs apsikabinimai, tada ji ima mane ir
Claudią už rankos ir visur apvedžioja.

219
 Aprodo mažutę lūšnelę, kurioje gyvena su anūke. Du
kambariai ir virtuvė. Su paaugle dalinasi gyvenamuoju
kambariu ir miegamuoju, o tai reiškia, kad viename mažo
užtamsinto kambarėlio kampe stovi močiutės lova. Visa
kita priklauso anūkei Aistei. Ant lovos sėdi lėlė - Waltraut
ją išdidžiai parodo. Mudvi su Claudia pagalvojame tą patį:
Waltraut bando atsigriebti už prarastą vaikystę. Čia stovi ir
jos rankinė, turėta Vokietijoje. Joje telpa viskas, kas mote­
riai miela ir brangu. Spintos ji neturi.
Pasišnekėti susėdame virtuvėje. Waltraut pasakoja, kad
neseniai jai pasidarė silpna, ji griuvo ir susitrenkė galvą.
Parodo guzą ir mėlynę. Ak, ak. Kur ir kada ji gimė, klausiu.
Ji atmintinai to nežino, turi pasižiūrėti. Randa popierių,
žinoma, savo rankinėje; ten parašyta, kad pasaulį ji išvydo
1936 m. kovo 7 d. Udervangene, Rytų Prūsijoje. Prieš karą
ji ten gyveno su tėvais - anuomet, kai viskas dar buvo tvar­
koje. Waltraut leidžia man žvilgtelėti į jos rankinę. Salia
smeigtukų, kuriais susmeigia į kuodą susuktus ilgus, tegu
ir praretėjusius juodus plaukus, čia dar guli maža nuoga
plastikinė lėlytė, medžiaginė nosinė ir rūkyta dešrelė -
daiktai, reikalingi, kad išgyventum.
Paties karo Waltraut nebeatsimena. Tik kad tėvas ir vy­
riausiasis brolis krito kare. Karui pasibaigus Waltraut su
keturiais broliais ir seserimis liko su mama šeimos ūkyje,
kol užėjo Raudonoji armija. Netrukus du vaikai mirė;
Waltraut neprisimena - nuo ligos ar iš bado. Tačiau ji prisi­
mena dainas, kurių išmokė mama, ir tebemoka skaičiuoti.
Skambiai, aiškiai ir be jokio akcento ji ir šiandien vokiškai
išpyškina: „Viens, du, trys..." O protarpiais kužda, lyg
mūsų kas nors klausytųsi arba mus sektų. Drovi moteris
dažnai apsidairo; jaučiasi stebima, nors aplinkui nė gyvos
dvasios.
Klausiu, kaip ji susipažino su savo vyru. „Kaimuose
buvo tokių žmonių, piršliautojų. Pavyzdžiui, jie atvažiuoja

220
ir sako: „Turiu jaunuolį. Jis vyresnis už tave, bet gal tau
patiks?" Tasai, kuris buvo išrinktas Waltraut, jai iš karto
patiko. Netrukus juodu susituokė. Po vestuvių jaunave­
džiai persikraustė pas jo tėvus, j jų ūkį. „Mus sutuokė Ba­
takiuose, o vestuvininkų vežimas apvirto! Įsivaizduojate?"
Laimė, niekas nebuvo sužeistas. „Oaš, šiaip ar taip, neturė­
jau nei brangios suknelės, nei veliumo, kurį būčiau galėjusi
susiplėšyti."
Vienas po kito gimsta vaikai, šeši sūnūs, visi septinta­
jame dešimtmetyje. Vardus ji dar atsimena, su datomis rei­
kalai prastesni. Waltraut uoliai kuičiasi savo rankinėje, bet
kadangi beveik nemoka skaityti, matyt, neranda, ko ieško.
Vaclovas gimė 1967 metais, jis jauniausias, mamos numy­
lėtinis. Devintojo dešimtmečio viduryje buvo pašauktas į
armiją atlikti privalomosios karo tarnybos. Waltraut puolė
į neviltį, ją kankino bloga nuojauta. Ar beišvys jį, su kuopa
išsiųstą į Rusiją? Visi vyresnieji taip pat tarnavo kariuome­
nėje, bet Waltraut nesibaimino. Su jaunėliu viskas kitaip.
Ir iš tiesų - būdamas dvidešimties Vaclovas kariuomenėje
žūva per automobilio avariją.
Visą laiką Waltraut stengėsi gyventi kaip visi, rūpintis
vaikais, prižiūrėti namus ir nedidelį šeimos ūkį. Tačiau
žuvus Vaclovui jos gyvenimas pasikeičia. Viskas, kas lig tol
teikė jai stabilumo, netenka prasmės. Ji vis dažniau eina į
mišką, kaip kitados elgėsi būdama vilko vaikas. Čia randa
ramybę ir tvirtybę, kurių neteko po sūnaus žūties.
Per visus tuos metus nesulaukė iš vyro jokios paramos.
Šiandien mano, kad verčiau vaikus būtų auginusi viena,
užuot likusi su tuo vyru. „Tas vyras" buvo girtuoklis. Muš­
davo ją, buvo sulaužęs šonkaulius, metų metus žemino
prieš vaikus. Policija ne kartą patarė skirtis, tačiau praėjo
ne vieni metai, kol Waltraut rado savyje jėgų. „O kur man
eiti? - sakoji. - Tik meldžiausi, kad į namus grįžtų ramybė.
Ramybė, ramybė, ramybė." Praėjus dvejiems metams po

221
sūnaus žūties ir metams po skyrybų jos vyras mirė nuo
insulto. Išsvajotoji ramybė pagaliau grįžo į Waltraut gyve­
nimą.
Claudia ją nufotografuoja. Waltraut nieku gyvu nesu­
tinka šypsotis. Kad tik neprasižiojus ir neparodžius išge­
dusių dantų. Tai matome nebe pirmą sykį. Daugelis vilko
vaikų burnoje beturi porą parudavusių lūžgalių, jei aps­
kritai turi; kiti turi netikrus dantis, kartais sidabro, kartais
aukso spalvos, o kartais ir vienokius, ir kitokius. Tačiau
Waltraut bijo ištraukti paskutinius dantis ir užsisakyti
protezus. „Be dantų burna visai sukris, tai kaip tada atro­
dysiu? Protezai? Nemanau, kad galiu sau tai leisti..." Vis
dėlto ji pripažįsta, kad dažnai prasideda uždegimai ir tada
dantis labai skauda.
Teiraujuosi, kaip ji leidžia laiką. „Mielai einu pasivaikš­
čioti, visais metų laikais, o ypač vasarą." Bet dabar ji vis
dažniau bijo būti miške viena. Nerimą kelia širdies negala­
vimai ir kraujotakos sutrikimai. Vasarą dažnai eina maudy­
tis į netoliese tekančią upę. Tada ją lydi anūkė. „Ne, plaukti
niekada nemokėjau. Įbrendu iki kelių į vandenį ir tūpteliu.
Anksčiau visada taip prausdavomės." Jos mažoje pamiškės
trobelėje nėra nei vonios, nei vandentiekio. Žiemą jos šildo
vandenį ant krosnies virtuvėje, kūrena tradiciškai - malko­
mis.
Oką ji veikianti kiaurą dieną? „Ak, dabar jau nuolat esu
pavargusi. Būna dienų, kai jėgų visai neturiu, neveikiu
nieko." Ne, jokio ypatingo noro ji neturinti. Būti viena, gal
dar daugiau ramybės. Kartais lapo popieriaus, kad galėtų
piešti, ir dainuoti - pati sau. „Tada mintimis nusikeliu į
vaikystę." Waltraut parodo savo piešinius. Ornamentai,
gyvūnai, undinės. Mielai pabandytų tapyti, tačiau neturi
už ką nusipirkti dažų. „Lieka vietos fantazijai."

222
 Waltraut iki šiol laukia vokiško paso. Jos vokiška kilmė
nekelia abejonių. Advokatai daug sykių mėgino atnaujinti
Federalinės administravimo tarnybos (Bundesverwaltungs­
amt)vilkinamą bylą - bergždžiai. Opati Waltraut jau nebe­
turi jėgų tuo rūpintis.
Protokole apie vilko vaikų priėmimą pas tuometinį fe-
deralinį prezidentą Christianą Wulffą Belvju pilyje (Schloss
Bellevue) 2011 metų gegužę yra oficiali pastaba. Pagyvenusi
ponia salone prarado sąmonę. Kraujotakai stabilizuoti ji
buvo paguldyta ant kanapos ir netrukus atsigavo.
Tai Waltraut. Kiti vilko vaikai iki šiandien piktinasi jos
kraujotakos sutrikimu. „Net pas federalinį prezidentą ji
negalėjo susiimti, - dejuoja Uwė Fritzas. - Gulėjo kaip
karalienė pilyje ant sofos. Po paveikslu! Ir atrodė visai pa­
tenkinta. Nesuprantu, kaip ji sugeba visada taip begėdiškai
atsidurti dėmesio centre." Apie tai paklausta Waltraut su­
kikena: „Akimirką buvau princesė ant žirnio."
 15. POLITIKŲ VALANDA

Lietuvoje kalbant apie vilko vaikus dažniausiai sakoma

taip: „Mūsų šalyje gyvena nedidelė grupelė žmonių, kurie
pokario metais kaip elgetaujantys vaikai iš Rytprūsių atke­
liavo į Lietuvą ir rado čia prieglobstį." Apie tikruosius skai­
čius nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios tik spėliojama.
Lietuvos valstybiniuose archyvuose saugoma daugybė so­
vietmečiu darytų vilko vaikų registracijos įrašų. Vokiečių
šaltiniai mini maždaug 500 tokių asmenų, bet istorikė Ruth
Leiserowitz, turėdama omenyje didelį neregistruotų atvejų
skaičių, spėja, kad jų galėtų būti apie 800. Tikra tik tai, kad
nuo 1945-ųjų tūkstančiai vaikų klajojo po Rytų Prūsiją ir
Baltijos šalis. Labai daug jų mirė. Dauguma išgyvenusiųjų
iki 1951 metų buvo išvežti į sovietų okupacinę zoną arba
VDR. Okai kuriems naujaisiais namais tapo Lietuva.
1991 m. rugsėjo 14 d. Lietuvoje likę vilko vaikai įkuria
savo bendriją „Edelveisas". „Davėme skelbimus į įvairius
laikraščius ir pranešėme apie sumanymą, - prisimena Ruth
Deskė. - Į pirmą susitikimą atvyko 65 vilko vaikai, kai
kurie iš jų net artimiausiems šeimos nariams nebuvo prasi­
tarę apie savo vokiškas šaknis."

224
 Sunku įsivaizduoti margesnę publiką. Vilko vaikai su­
važiavo iš visos Lietuvos. Tarp jų buvo tokių, kurie laisvai
tebekalba ir teberašo vokiškai, pavyzdžiui, 1933-iaisiais
Gerdaueno apskrityje gimęs Rudis Herzmannas, kuris,
kitaip nei daugelis, niekada neturėjo lietuviško vardo ir pa­
vardės. Kiti į Lietuvą pateko tokie maži, kad žino tik savo
vardą ir tai, kad kilę iš Rytų Prūsijos.
Bendrijos įkūrimas ir pirmieji gyvavimo metai itin ne­
ramūs, dažnai atskirų asmenų interesai visiškai skirtingi.
Vieni tikisi finansinės paramos iš Vokietijos valdžios, kiti
tokius lūkesčius laiko perdėtais, jaučiasi kalti dėl priežas­
čių, lėmusių bėgimą ir deportaciją, - nors tuomet tebuvo
vaikai. Tačiau nėra ko stebėtis, turint omenyje, kaip ilgai
jiems buvo diegiamas kaltės jausmas, ypač sovietinės pro­
pagandos.
2012metų vasarį mums besėdint vienoje Kauno kavinėje
su Margot Dūdas, ji staiga apsiašaroja. „Nežinau, ar esu
asmeniškai kalta dėl to, ką Hitleris padarė pasauliui. Bet
brangiai už tai sumokėjau. Bjauriausias keiksmas, kurį be
perstojo girdėjau ištisus dešimtmečius, buvo „fašistas"."
Komunistai neturi bjauresnio įžeidimo atstumtiesiems.
Fašistai - nesutaikomi liaudies priešai, jie įkūnija visą
blogį Žemėje, ir jiems tenka kolektyvinė kaltė už Antrojo
pasaulinio karo nusikaltimus. Jie yra už įstatymo ribų, turi
taikstytis su šalies slaptųjų tarnybų savivale ir negali tikėtis
jokių šansų visuomenėje nei sau, nei savo vaikams. Lai­
mingi turi jaustis tie, kurie, nepaisant tokio nepakantumo,
neatsidūrė Gulage. Rudis Herzmannas ne sykį vos išvengė
tokio pavojaus. „Buvau NKVD juoduosiuose sąrašuose.
Net nežinau, kiek kartų vietinė milicija mane yra savava­
liškai suėmusi ir tardžiusi. Niekuo nenusikaltau, bet prie
manęs kabinėjosi, kas trys dienos kameroje sumušdavo.
Po teisybei, buvau jau miręs." Tokiomis ir panašiomis

225
istorijomis vilko vaikai nūnai gali pasidalinti. Dažnai -
pirmą kartą gyvenime.
Vieni vilko vaikai tikisi, kad bendrija padės rasti giminių
Vokietijoje, o kiti laukia, kad jų interesai būtų veiksmingai
ginami politiniu lygiu. 1992 metų vasarį bendrijos valdyba
parašo laišką Vytautui Landsbergiui, Lietuvos Respublikos
Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui.
Gerbiamas Pirmininke,
kreipiamės į Jus kaip į Vyriausybės vadovą ir nuostabiai
tolerantišką žmogų.
Esame vokiečių vaikai, kuriems pokario metais neliko vietos
Rytų Prūsijoje. Mūsų motinos ir artimieji mirė badu arba
buvo nužudyti sovietų koncentracijos stovyklose. Maži,
išbadėję, šąlantys ir svetimi likome gimtinėje. Lietuva tapo
mums gerąja motina, suteikusia pastogę ir globą, nors
priglausti vokiečių vaikus po karo reiškė keliauti tiesiai į
Sibirą. Dėkojame visiems lietuviams, kurie mums buvo
tokie geri. Praradome viską: artimuosius, vaikystę, vardus,
tėvynę. Mūsų tėvynė liko ten, kur yra apleisti mūsų tėvų
ir protėvių kapai, kur bažnyčios paverstos šaudyklomis, o
senelių su meile dirbta žemė naikinama tankais; mums tai
negali nerūpėti.
Esame Lietuvos piliečiai ir tikimėsJūsų pagalbos. Norėtume
paprašyti, kad derybų su Rusija būdu būtų sprendžiami ir
mums aktualūs klausimai.'
Toliau išdėstyti trys trumpi reikalavimai. Lietuvoje
likusiems buvusiems Rytų Prūsijos gyventojams turėtų
būti atlyginta žala, Rusijos vyriausybė turėtų atverti
slaptus valstybės archyvus, ypač tuos, kuriuose saugomi
Deja, nepaisant pastangų, nepavyko gauti lietuviškai rašyto šio
laiško ir toliau cituojamų rusiškai rašytų laiškų originalų. Tekstai
išversti iš knygoje publikuojamo vokiško vertimo.

226
dokumentai apie Rytų Prūsiją 1945-1955 metais, ir visiems
iki 1953 metų gimusiems buvusiems Rytų Prūsijos gy­
ventojams, gyvenantiems Lietuvoje, Kaliningrado srityje
turėtų būti taikoma laisvo kilnojimosi teisė, visų pirma
bevizis režimas.
Tačiau Kremliaus prioritetai kiti. Lietuvai atgavus nepri­
klausomybę, 1991 metais Kaliningrado sritis neteko vienin­
telės bendros sienos su pagrindine Rusijos dalimi. Kadangi
per Šaltąjį karą Kaliningrado srityje atsirado per mažai
pramoninių gyvenviečių, buvo pasiūlyta steigti ypatingąją
ekonominę zoną, siekiant pagerinti atsilikusio krašto eko­
nomiką ir infrastruktūrą. Borisas Jelcinas dekretu įsteigė
tokią zoną, bet netrukus ji vėl buvo atšaukta. Maskva pa­
būgo stiprėjančio separatistinio judėjimo, ir šiaip apėmusio
valstybes - Sovietų Sąjungos įpėdines, NVS.
Kas iš tiesų paskatino „Edelveiso" valdybą kreiptis į lais­
vosios prekybinės zonos vadovą, šiandien jau nepavyksta
išsiaiškinti. Šiaip ar taip, po laiško Landsbergiui tų pačių
metų rugpjūtį rašomas pareiškimas Jurijui Matočkinui,
tuometiniam srities administracijos vadovui, taigi aukš­
čiausiam Kaliningrado pareigūnui. Jame vilko vaikai - gal
kiek naivokai - sovietų pusei pakartoja reikalavimus grą­
žinti turtą arba atlyginti žalą. Tačiau visų pirma tai reikš­
mingas pilietinės visuomenės diplomatijos dokumentas.
Mes, vokiečiai ir vokiečių vaikai, po karo prievarta išvaryti
iš Rytų Prūsijos ir radę prieglobstį Lietuvoje, šiandien
kreipiamės į Jus. Tikimės, kad būsite garbingas ir suprasite
problemas, kurios mums tokios pat aktualios kaip ir Jums
bei žmonėms, dabargyvenantiems mūsų gimtinėje.
Pirmoji problema - tai apgailėtina kultūrinio paveldo
padėtis. Srities vadovybės iki šiol vykdyta politika yra kri­
tikuotina. Kapinės, bažnyčios ir dvarai sunaikinti. Tačiau

227
 daug žmonių, kuriems kitados priklausė šis nekilnojamasis
turtas, gyvena čiapat kaimynystėje, Lietuvoje.
Iš visos širdies pritariame taikiam tautų bendradarbiavi­
mui. Tačiau šis bendradarbiavimas turi remtis tiesa ir hu­
manizmu. Būtina atvirai pasakyti visą teisybę apie vokiečių
likimąpokario metais Rytų Prūsijoje. Ir ne tik mes, vokiečių
vaikai, išvaryti į svetimas šalis, bet ir Jūs, dabartiniai Kali­
ningrado srities gyventojai, privalotegerbti praeitį.
Žemė, namai ir turtas turi būti grąžinti teisėtiems savinin­
kams. jei turtas sunaikintas, už jį privalo būti atlyginta.
Liūdime ir stebimės girdėdami apie neteisėto pardavimo
atvejus, kai neatsakingi žmonės parduoda niekadajiems ne­
priklausiusią nuosavybę. Etiškiau būtų pasiteirauti teisėtų
savininkų, arjie norėtų parduoti. Savaime suprantama, tai
ypačpasakytina apie naująją laisvosios prekybos zoną.
Taip pat esama problemų, kurias mielai padėtume išspręsti
arba išsiaiškinti. Pavyzdžiui, po karo Rytų Prūsijoje veikę
civilinių asmenų konclageriai. Turime liudytojų, kurie bū­
dami vaikai išgyveno šiuos dalykus.
Mums ir Jums, dabartiniams šios šalies gyventojams, rei­
kalinga tiesa, tegu ir karti. Todėl prašome duomenų apie
minėtuosius lagerius (1945-1955), belaisvių sąrašų ir mi­
rusiųjų skaičiaus.
Taip pat norėtume paprašyti pateikti sąrašus vokiečių
vaikų, kurie pokarobuvo išvežti į Sovietų Sąjungos gilumą
ir kurjie 1945-1955 metais buvo išsiųsti.
Tikimės jūsų žmoniškumo ir tolerancijos.
Gerai apgalvotas laiškas iš Kaliningrado srities administ­
racijos, pasirašytas Tautybių reikalų skyriaus vedėjo, rodo,
kad ir kita pusė po Šaltojokaro siekia supratimo tarp tautų.
Dėkojame už Jūsų laišką, kalbantį apie praeitį. Patikiname,
kad suprantame jausmus ir siekius žmonių, kentėjusių per

228
Antrąjį pasaulinį karą, dėl nelemtingų aplinkybių prara­
dusių tėvus, tėvynę ir turtą. Tai pasakytina ir apie buvusią
Sovietų Sąjungą, netekusią daugiau kaip 27 milijonų pilie­
čių (daugiausia rusų).
Savo srityje rūpinamės Kionigsbergo miesto paminklų
atstatymu ir vokiečių kapinių Proisiš Eilau, Gumbinėm
ir Insterburgo apskrityse atkūrimu. Mūšio lauke prie Gro-
sengersdorfo įrengtos atminimo lentos rusų ir vokiečių
kovotojams, žuvusiems per Septynerių metų karą, atkurtos
Štablako kapinės prie Klein Deksteno Proisiš Eilau apskri­
tyje buvusio konclagerio vietoje. (Deja, gauti mirusiųjų
sąrašąvis dėltopasirodė neįmanoma).
Daromi konkretūs darbai atstatant kultūros paminklus.
Šių priemonių iniciatorius - Kultūrosfondas. Pavyzdžiui,
atstatant Kionigsbergo katedrą buvo pakviesti ekspertai iš
Vokietijos. Darbus atidžiai prižiūri Paminklosaugos drau­
gija. Ryšium su tuo laikraščiuose jau buvo skelbtos kelios
publikacijos apie katedros atstatymą. <...>
Esamepasiruošę aptarti su Jumis bendradarbiavimoformas
ir metodus, sprendžiant klausimą dėl per karąkančias paty­
rusių vaikų. <...>
Norime priminti, kad visi Vokietijos piliečiai, turėję palikti
buvusios Rytų Prūsijos sritį, gavo kompensaciją iš Vo­
kietijos. Tačiau ne visi Vokietijos piliečiai dėl to kreipėsi.
Procesas dėl Vokietijos pilietybės atkūrimo tebesitęsia. Šie
klausimai, taip pat ir klausimai dėl kompensacijos spren­
džiami Rusijos vyriausybės su Tarpvalstybine Rusijos vo­
kiečių taryba.
Jūs žinote, kad ne Rusija pradėjošį kruviną karą ir kad sie­
nos nustatytos tarptautinėmis sutartimis.
Mūsų ir Jūsų uždavinys - užkirsti kelią naujai katastrofai.
Norime pareikšti Jums užuojautą ir tikimės palaikyti su
Jumis ryšius. Taippat norėtume informuoti, kadesame už­
mezgę santykius su Lietuvos Respublika. Taigi dalyvavome

229
 atidarant atminimo memorialą Pagėgiuose [omenyje tu­
rimas vadinamasis Vilko vaikų paminklas]. Mes taip pat
planuojame pastatyti panašų paminklą.
Pritariame, kad tautos ir valstybės privalo stiprinti bend­
radarbiavimą, remdamosi humanizmo, tiesos ir taikos prin­
cipais.
Bendrijos žvaigždžių valanda - po „dainuojančios re­
voliucijos" Lietuvoje jie kolektyviai gali nutraukti ligtolinį
vilko vaikų tylėjimą. Tačiau netrukus išaiškėja vienas da­
lykas: tikroji pagalba pirmiausia turi ateiti iš Vokietijos.
Pagrindine bendrijos užduotimi tampa siekis, kad būtų
pripažinta Vokietijos pilietybė ir taip suteikta galimybė
išvykti į vėl susivienijusią šalį, taip pat siekis su pagalba iš
išorės pagerinti savo gyvenimo sąlygas Lietuvoje.
1993 metų rudenį penkiasdešimt aštuonerių metų Hil­
degard Sievers iš Hanerau Hademaršeno parašo asmeninį
laišką federaliniam prezidentui Richardui von Weizsäcke-
riui. Ji kilusi iš Gerdaueno ir norėtų atkreipti jo dėmesį į
kitados Baltijos šalyse likusių vilko vaikų dalią. Ji rašo:
Šiandien kreipiuosi į Jus kaip buvusi Rytų Prūsijos gyven­
toja, kuri 1945 metais, būdama dešimtmetis vaikas, turėjo
bėgti ir kuriai pasisekė ištrūkti iš pragaro. Taip elgiuosi iš
dėkingumo, kartu įpareigojančio mane prisiminti žmones,
kuriuos karas nuskriaudė labiausiai. Omenyje turiu vilko
vaikus, 1945-aisiais nublokštus į Lietuvą ir ten sunkiai var­
gusius. Dažniausiaijie buvo našlaičiai arbakarosumaištyje
atplėšti nuo šeimos. Regėjo, kaip miršta išprievartautos jų
motinos, patys jas laidojo. <...>Ir kaip po tokių išgyvenimų
šie vaikai rado narsos ir ryžto leistis į alsinančią kelionę į
Lietuvą, kur elgetaudami traukė iš ūkio į ūkį? Kas jiems
suteikė jėgų, galiausiai atskirtiems ir vieniems nuo kitų,

230
 sunkiai dirbant išgyventi pirmuosius nepakeliamus bado
metus? Kaipjie gyvena šiandien? Ką gi, turime gyvenimo
aprašymų, kuriuos skaitydamas neišvengiamai pravirksti.
Šiandien jie skursta, jiems neužtenka pinigų drabužiams,
avalynei, net būtiniausiems medikamentams, o tai, mano
manymu, yra primygtinis pagalbos šauksmas. Mūsų „vilko
vaikai" turėtų būti visų vokiečių rūpestis, neturime teisės
jų užmiršti!
Tų pačių metų gruodžio 7-ąją federalinis prezidentas at­
rašo esąs „giliai sujaudintas". Tačiau nieko konkretaus ne­
pažada, pataria kreiptis į Bundestago parlamentinės ryšių
su Baltijos valstybėmis grupės pirmininką prof. dr. baroną
Wolfgangą von Stetteną. Profesionalus teisininkas ir Krikš­
čionių demokratų sąjungos (CDU) deputatas Bundestage
yra vienintelis vokiečių politikas, nuolatos ginantis vilko
vaikų interesus, koordinuojantis privačių asmenų teikiamą
pagalbą ir atkakliai reikalaujantis jiems valstybės para­
mos. Tačiau dėl pastarojo dalyko iš Kohlio vyriausybės ir
biurokratinės administracijos sulaukia tik nesupratimo ir
abejingumo.
1992 metų rugpjūtį Wolfgangas von Stettenas krei­
piasi į tuometinį vidaus reikalų ministrą Rudolfą Sei-
tersą. Teiraujasi, ar federalinė vyriausybė žino ką nors
konkretesnio apie vadinamųjų vilko vaikų skaičių ir jų
likimus. Atsakymas rodo, kaip smarkiai Baltijos šalis buvo
atskyrusi geležinė uždanga: „Šiuo metu neturiu jokios
tikslesnės informacijos apie minimų asmenų skaičių ir jų
likimus." Čia prasikiša, kad 1992 metų vasarą jokia Va­
karų Vokietijos instancija nenumano, jog Baltijos šalyse,
ypač Lietuvoje, dar gali būti Vokietijos piliečių. Tai juo
labiau nesuprantama žinant, kad šeštojo dešimtmečio pra­
džioje, visų pirma ruošiantis Adenauerio vizitui į Maskvą,

231
politikai diskutavo, ar būtų galima padėti į Lietuvą nusi-
gavusiems mažamečiams bėgliams iš Rytprūsių ir kaip tai
padaryti. Be to, jau septintojo dešimtmečio pradžioje tiek
VDR, tiek VFRapsilankė pirmieji vilko vaikai.
Vis dėlto von Stetteno pastangos duoda pirmų, tegu ir
kuklių vaisių: 1992 metų lapkritį federalinės vyriausybės
įgaliotinis perkeltųjų asmenų reikalams, parlamentinis
valstybės sekretorius prie federalinio vidaus reikalų minis­
tro Horstas Waffenschmidtas skiria vilko vaikams 20 000
Vokietijos markių kaip „projektinę pagalbą". Ši menka
suma vyriausybei atrodo pakankama, nors von Stettenas
siekia, kad Lietuvoje gyvenantiems vilko vaikams būtų
mokama nedidelė, bet reguliari pensija. Tai ne vienintelis
šiandieniniu požiūriu sunkiai suprantamas Kohlio vyriau­
sybės sprendimas, tačiau jis ilgus metus lieka būdingas jos
laikysenai.
1992 metų gruodį Wolfgangas von Stettenas vėl ketina
apsilankyti Lietuvoje. Nors jau ne kartą svečiavosi Vilniuje,
bet ne visada su Federalinio kanclerio tarnybos (Bun­
deskanzleramt) palaiminimu. Šįsyk nori jį gauti. Vis dėlto
Lietuva jau tapo laisva šalimi, sutarčiai dėl Vokietijos su­
sivienijimo seniai niekas negresia. Taigi diplomatinis san­
tūrumas nebereikalingas. Von Stettenas pasinaudoja proga
dar kartą atkreipti dėmesį į vilko vaikus.
Federalinio kanclerio tarnybos atsakymas datuotas gruo­
džio 18 d. „Savaime suprantama, federalinė vyriausybė
labai suinteresuota suaktyvinti politinius ir ekonominius
santykius su Lietuva. Todėl pritariu Jūsų ten numatytiems
pokalbiams." Federalinis kancleris Kohlis trumpai pamini
naftotiekio tarp Klaipėdos ir Mažeikių tiesimą, tačiau apie
vilko vaikus nė žodžiu neužsimena. Businessfirst, svarbiau­
sia verslas.

232
 Wolfgangas von Stettenas nesutrinka. 1993-iųjų vasario
pabaigoje paprašo savo sūnaus Christiano Parlamentinės
ryšių su Baltijos valstybėmis grupės pavedimu nuvažiuoti
į Lietuvą. Reikia nugabenti į Klaipėdą bei Kauną ir per­
duoti „Edelveiso" bendrijai autobusiuką folksvageną, dvi
rašomąsias mašinėles, du kopijavimo aparatus ir kitą biuro
įrangą. į šią komandiruotę jaunasis von Stettenas vyksta
kartu su Federalinės vidaus reikalų ministerijos (Bundesin­
nenministerium) vyresniuoju valstybės patarėju, o komandi­
ruotės protokole išvardijami tokie tikslai: rinkti informaciją
apie tenykščius vokiečius, kalbėtis su įvairių sąjungų atsto­
vais apie bendrą padėtį ir galimus rėmimo būdus, taip pat
ištirti pagrindines žemės ūkio technikos tiekimo sąlygas.
Vidaus reikalų ministerijos valdininkui svarbiausia pagrįsti
projektinių lėšų - 20 000 Vokietijos markių - paskyrimą.
Christianas von Stettenas Lietuvoje patiria neišdildomų
įspūdžių. Apie tenykščius vokiečius jis rašo, „kad jų kon­
tingentas, deja, nėra vieningas, juos galima suskirstyti į ke­
turias grupes. Tai Lietuvos vokiečiai, nuo seno gyvenantys
senojoje (Lietuvos) valstybės teritorijoje, Klaipėdos krašto
vokiečiai, atsidūrę Lietuvoje po Pirmojo pasaulinio karo,
„vilko vaikai" iš Rytprūsių ir Rusijos vokiečiai, pastarai­
siais metais atvykę iš kitų NVS šalių." Tuo metu vokiečių
grupių santykiai itin komplikuoti. Kiekviena tikisi, kad
veikdama atskirai iš federalinės vyriausybės ar kitų pa­
ramą teikiančių organizacijų gaus daugiau.
Per vokiečių susirinkimą Klaipėdoje politiko sūnus, vos
dvidešimt dvejų metų jaunuolis, tiesiogiai susiduria su
marga Lietuvos vokiečių įvairove. „Salėje vyravo įtempta
atmosfera, Rytprūsių vokiečiai jautėsi Vokietijos užmiršti."
Su dėkingumu priimamos atvežtos dovanos, o tada ei­
nama prie reikalo, abiem Vokietijos atstovams užduo­
dami žmonėms labiausiai rūpintys klausimai. Ar Lietuvoje

233
gyvenantys vokiečiai iš Rytų Prūsijos tebėra Vokietijos
piliečiai? Ar jie gali drąsiai registruotis kaip Lietuvos pi­
liečiai, jei atsižvelgsime į galimą Vokietijos pilietybę? Ar
tie, kurie per tą laiką priėmė lietuviškas pavardes, atgaus
senąsias vokiškas? Ir ar jų metrikuose bus vėl įrašytas
vokiškas jų gimimo vietos pavadinimas? Galų gale juk, pa­
vyzdžiui, 1936-aisiais Kaliningrado dar nebuvo - tai kodėl
jis kaip gimimo vieta lietuviškame pase įrašomas vietoj
Kionigsbergo? Ar Lietuvoje gyvenantiems vokiečiams bus
atlyginta žala? Kokių esama galimybių studijuoti Vokie­
tijoje? Ir kokios paramos gali tikėtis vokiečiai ūkininkai
Lietuvoje?
Tokie klausimai turbūt priverstų prakaituoti kiekvieną
patyrusį diplomatą. Christianas von Stettenas ir jo palydo­
vas iš ministerijos ne į visus gali atsakyti.
Von Stettenas namo parsiveža ne tik neišspręstas pro­
blemas, bet ir įspūdžius apie baisų skurdą: „Vaistų galima
įsigyti tik už tvirtą valiutą; eiliniam piliečiui, per mėnesį
uždirbančiam vidutiniškai 15 Vokietijos markių, jie neį­
perkami." Tuo metu daugelis Lietuvoje jau neturi darbo,
tarp vokiečių tokių apie 60 procentų. Iš tos kelionės Chris-
tianui von Stettenui liko dar vienas prisiminimas: „Salyje
įprasta viešbučio kambario temperatūra - vos 13 °C, o dėl
pustymo ir smarkiai sumažėjusio automobilių skaičiaus
žemiausia lauko temperatūra buvo -10°C."
Wolfgangui von Stettenui aišku, kad reikalinga skubi
humanitarinė pagalba, tačiau laukti paramos „iš valdžios
pusės" gali tekti labai ilgai. Jį sukrečia gyvenimo istori­
jos, giliai sujaudina ištisus dešimtmečius nešama likimo
našta. Greta oficialios paramos, kurią Baltijos valstybėms
jau teikia jo parlamentinis biuras, jis vilko vaikams ima
rinkti aukas ir nebiurokratiniu keliu teiraujasi duomenų,
reikalingų atskirais atvejais - Raudonajame Kryžiuje, už

234
užsienio metrikus atsakingame Berlyno pirmajame civi­
linės būklės aktų įrašų biure ar Federalinėje administra­
vimo tarnyboje. Von Stetteno biuro vadovė Monika Mandt
tampa eksperte lietuviškų pavardžių, Vokietijos pilietybės
grąžinimo ir artimųjų paieškos klausimais. Sudarinėja
vilko vaikų sąrašus, kuriuose yra jų lietuviškos ir vokiškos
pavardės, žino, kokia vieno ar kito žmogaus reikalų būklė,
ir nieko neišleidžia iš akių. Taip pat tvarko gana neįprastą
korespondenciją. Pavyzdžiui, vieno anonimo aukotojo,
kuris galiausiai vis dėlto prisistato, nes nori būti tikras, kad
jo dosni auka tikrai pasiekė vilko vaikus.
Aukoju dėl paprastos priežasties. 1945 metais paskutinius
karo mėnesius praleidau Rytų Prūsijoje, anuomet jau ka­
tile, ir asmeniškai susipažinau su tais vadinamaisiais „vilko
vaikais“(tiesa, tuomet jų taip dar nevadino). Deja, tuomet
negalėjau pasiimti nė vieno iš tų vaikų, taigi negalėjau nie­
kampadėti. Tačiaujų likimo nepamiršau iki šiandien.
Tais metais Raudonasis Kryžius taip pat dirba visu
pajėgumu. Nagrinėjamos ne tik pavienių vilko vaikų
užklausos, bet ir Wolfgangas von Stettenas tuometiniam
Vokietijos Raudonojo Kryžiaus prezidentui princui Bothui
zu Sayn-Wittgensteinui nuolat siunčia vis naujus sąrašus
su naujai registruotomis pavardėmis. Įvyksta netikėčiausi
šeimų susitikimai, dažnai po ištisų dešimtmečių, kai ne­
turėta jokių ryšių ir nežinota, ar artimieji išgyveno karą.
Trumpiausiu tarnybiniu keliu Wolfgangas von Stettenas
kartais šį tą sutvarko, kol „nesutvarkė gamta. Tai visą
laiką buvo lenktynės su laiku. Nuo pat pradžių kas mėnesį
gaudavome pranešimų apie mirtį. Tiems jau niekuo nepa­
dėsi", - prisimena jis.
„Trumpiausias tarnybinis kelias" dažnai yra vienintelė
išeitis, nes net delsiančius politikus neįtikėtinai pranoksta

235
reikalus vilkinančios federalinės administracijos įstaigos.
Išdidžiai remdamasi krūva įstatymų, Federalinė adminis­
travimo tarnyba grįžti norintiems vilko vaikams pažeria
daugybę neįveikiamų biurokratinių kliūčių. Pavyzdžiui,
jie privalo patvirtintais dokumentais įrodyti savo vokišką
kilmę iki senelių - stačiai ciniškas reikalavimas, turint ome­
nyje jų likimą. Atseit, pabėgę iš Kionigsbergo į Lietuvą, o
vėliau priėmę Lietuvos pilietybę, jie „sąmoningai" atsisakė
Vokietijos pilietybės.
„Vilko vaikai atsidūrė keblioje padėtyje, - pasakoja von
Stettenas. - Bemaž automatiškai arba tapus pilnamečiais
jiems buvo suteikta Sovietų Sąjungos pilietybė, o 1991
metais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jie dažniausiai
pakeitė ją į Lietuvos pilietybę. Kaip vėliau paaiškėjo, tai
buvo nelemtingas žingsnis. Pagal Vokietijos teisę šitaip jie
prarado iki tol vis dar turėtą Vokietijos pilietybę, nors to
nežinojo arba negalėjo žinoti. O juk beveik visais atvejais
norėta ir formaliai atgauti Vokietijos pilietybę, kurios jie
manėsi niekada neišsižadėję."
Biurokratijos neįgalumas ir šiandien piktina dabar jau
į pensiją išėjusį parlamentarą von Stetteną. „Pavyzdžiui,
nors Federalinė administravimo tarnyba kelias savaites
siuntė darbuotojus į Vilnių, kitos Vokietijos įstaigos vis
vilkino administracines procedūras. Daugybę kartų reika­
lauta tų pačių kilmės dokumentų, įskaitant santuokos ir
gimimo liudijimus, kurių vilko vaikai nieku gyvu negali
turėti ir apie kurių nebuvimą jau daug sykių buvo pra­
nešta. Ne veltui kai kurie jų nusivylė savo tėvyne Vokie­
tija."
Toks vilkinimas ir netikrumas paveikia ir padėtį vilko
vaikų bendrijoje „Edelveisas". 1994 metais per Motinos
dieną Šiauliuose įvyksta metinis bendrijos narių susirin­
kimas. Pirmininkė Ingrid Knispel nedaug težino apie savo

236
pačios kilmę. Ji tikriausiai gimė 1940-aisiais Kionigsberge,
jos manymu, šeima bus gyvenusi Ponarto rajone. Šią Moti­
nos dieną jai itin svarbu atminimas. „Šiandien pagerbkime
savo motinas, išvarytas iš gimtinės, daugybę kartų išnie­
kintas, tiek daug dėl mūsų kentėjusias. Taip pat pagerb­
kime savo antrąsias motinas, lietuves, kurios mus slėpė,
rizikuodamos, kad bus išvežtos į Sibirą." Dviem tylos mi­
nutėmis pagerbiamos vokietės ir lietuvės motinos, kurioms
vilko vaikai už daug ką turi būti dėkingi.
Tačiau Ingrid Knispel, ir šiaip neieškanti žodžio kišenėje,
neapsiriboja nebyliu žvilgsniu į praeitį. Kai kurie vyres­
nio amžiaus vyrai tai laiko akiplėšiškumu. Kai ji viename
Motinos dienai skirtame interviu per dienraštį „Lietuvos
aidas" paragina Vokietijos vyriausybę imtis veiksmų ir pa­
grasina, kad priešingu atveju vilko vaikai nedviprasmiškai
primins apie save Vokietijos ambasadai, bendrijoje kyla
rimta nesantaika.
Jonas Eidukaitis, žinantis tik savo vokišką vardą Hart-
mutas ir tikriausiai gimęs 1944metais, vilko vaikų iš Taura­
gės vardu pasipiktinęs kreipiasi į VVolfgangą von Stetteną:
„Dėkojame už Jūsų taurią širdį ir nuolatinę pagalbą. No­
rėtume atsiprašyti už tuos savo kolegas, kurie vargina Jus
nesibaigiančiais reikalavimais. <...> Protestuojame prieš
tokius reikalavimus ir neketiname kelti tarptautinių skan­
dalų." O Ingrid Knispel aiškiai įžvelgia Vokietijos vyriau­
sybės prievolę ir mano, kad reikšti ir viešai skelbti savo
nuomonę yra demokratinė teisė ir pareiga.
Bendrijos veiklos pradžioje dar perduodami iš įvairių
šaltinių gauti pagalbos paketai ir kalėdinės dovanos. Isto­
rikė Ruth Leiserowitz dalyvauja tokioje akcijoje. „Dėl pa­
ketų kilo rietynės ir peštynės, tai buvo labai neoru." Savo
darbiniame dienoraštyje ji 1993-iųjų liepą pažymi: „Tarp
bendrijos narių pastebima ryški socialinė gradacija. Yra

237
narių, kurie socialiniu požiūriu ekstremaliai silpni, dabar
nebegali sau leisti važinėti į susirinkimus ir - kadangi ne­
dalyvauja - negauna materialinės paramos. <...> Negaliu
atsikratyti įspūdžio, kad bendrija daugiau ar mažiau buvo
įkurta tam, kad kai kas galėtų materialiai apsirūpinti."
Tuo metu „Edelveiso" bendriją kritikuoja ne vien Ruth
Leiserowitz. Nenorėdamas leistis į tikėtinas bendrijos vi­
daus rietenas, Wolfgangas von Stettenas nuo šiol stengiasi
savo privačia iniciatyva remti vilko vaikus tiesiogiai, o ne
aplinkkeliu per „Edelveisą". Iš pradžių aukos vilko vaikus
pasiekia per Parlamentinės ryšių su Baltijos valstybėmis
grupės sąjungą. Lėšas renka ir „Confrėrie de la Chame
des Rotisseurs", gastronomijos asociacija, kurios narys
yra von Stettenas, taip pat Vokietijos Rotary klubas. Itin
pabrėžti reikėtų 1902 metais Štutgarte gimusios Hedwig
Stauder dėmesį; pati užaugusi kaip pusiau našlaitė, ji labai
sėkmingai dirbo kompanijoje MAN ir visą savo turtą per­
vedė į nuosavą fondą. Nuo pat pradžios rėmė Wolfgango
von Stetteno iniciatyvą padėti vilko vaikams. Po jos mirties
1996-aisiais fondas liko ištikimas jos valiai ir dabar admi­
nistruoja visas gaunamas aukas. Per dvidešimt metų taip
susidarė apie 800 000 eurų, kurie, neišskaičiavus admi­
nistracinių išlaidų, perduodami tiesiogiai vilko vaikams.
Vis dėlto esama ir tokių, kurie kritikuoja Wolfgango von
Stetteno privačią aukų rinkimo praktiką. Užuot aprūpinus
vilko vaikus pensija, jiems labiau patiktų dalinti paramą
produktais. Tai grindžiama išankstine nuostata, kad pini­
gai daugiausia bus išleisti alkoholiui.
Tokie priekaištai von Stetteno neišmuša iš vėžių - ir kol
kas dar neatsirado nė vieno, kuris tai padarytų geriau. „Ka­
dangi jaunystėje negavo tinkamo išsilavinimo, Lietuvoje
gyvenantys vilko vaikai gali pretenduoti tik į labai mažą
pensiją, jei apskritai gali pretenduoti; beveik visais atvejais

238
ji neužtikrina pragyvenimo minimumo. Pretenduoti į
pensiją iš Vokietijos negali, kaip ir pretenduoti į socialinę
pašalpą." Ir dar jis nenuilsdamas kartoja: „Kad vilko vaikų
gyvenimas nesibaigtų taip, kaip prasidėjo, elgetaujant,
jiems reikalinga parama."
Nūnai važinėdamos po kaimiškas Lietuvos vietoves ir
lankydamos iš dalies labai vargingai gyvenančius vilko
vaikus, mudvi su Claudia manome, kad aukos panaudoja­
mos tikslingai. Matome slaugos įrangą valstiečių lūšnose,
kuriose nėra net vandentiekio. Ypač tie, kurie šiandien
prikaustyti prie patalo, negali įpirkti medikamentų ir pa­
galbinių priemonių. Jiems tie pinigai gyvybiškai reikalingi.
Būtų neteisinga manyti, kad vilko vaikai tik ir laukia
pagalbos iš pašalies. Esi sujaudintas ir kartu sukrėstas ma­
tydamas, kaip jie padeda vieni kitiems. Uwė Fritzas Taura­
gėje, Ruth Deskė Šiauliuose, Luise Quitsch iš Vilniaus - jie
visi stengiasi dėl skurdžiausiai gyvenančių savo kraštiečių.
Nors bėgant metams vilko vaikai privačiu keliu gauna
veiksmingą humanitarinę pagalbą, tačiau vokiečių biuro­
kratijos, ypač Federalinės administravimo tarnybos, bastio­
nai atrodo neįveikiami.
Todėl 19% metų gegužę vilko vaikai kreipiasi tiesiai
į federalinę vyriausybę. Laiške federaliniam kancleriui
Helmutui Kohliui jie aprašo kliūtis, kurios jiems, dabar jau
pagyvenusiems žmonėms, vis dar yra daromos.
1958-1961 metais kai kurie iš mūsų per Raudonąjį Kryžių
rado artimuosius Vokietijoje ir norėjo išvažiuoti. Tačiau
sovietų valdžia darė tam visas įmanomas kliūtis. Buvome
persekiojami. Tuomet išgyveno ne visi. Giliai širdyje slė­
pėme svajonę grįžti namo. 1991-aisiais patekėjo vilties

239
 žvaigždė. Manėme, kad pagaliau nevaržomai galėsime
grįžti į Vokietiją. Daugelis užpildė paraiškas, siekdami at­
gauti Vokietijos pilietybę. Kai kurie tąpadarėjau prieš daug
metų. Paskui prasidėjo laukimas. Iš mūsų reikalaujama
vis naujų dokumentų, iš dalies mūsų senelių dokumentų.
Garbusis Pone, malonėkite pasakyti, iš kur galėtume turėti
tuos dokumentus? <...>Ir vis dėlto kai kurie mūsų nariai
sugebėjojuos gauti. Jiegavo vokiškus pasus, bet tokių labai
nedaug. O mes atkreipėme dėmesį, kad Vokietijos pilietybę
atgavo tie, kas po karo rado savo artimuosius. Taigi kyla
klausimas: ar mes kalti, kad mūsų tėvai ir broliai žuvo per
karą, motinos ir seserys buvo išniekintos, kad neturėjome
jokių galimybių dar kartą išvysti savo artimųjų? Jaučiamės
baudžiami už tai, kad mūsų dalia buvo prastesnė ir kad
likome vienui vieni. 1992 metais gavome lietuviškus pasus.
Tuomet mums buvo tvirtinama, jog privalome priimti
Lietuvos pilietybę, tačiau tai niekaip nepaveiks procedūrų,
siekiant atgauti Vokietijos pilietybę. Dabar teigiama, kad
priimdami Lietuvos pilietybę netekome Vokietijos pilietybės.
Vokietijos piliečiais galime tapti tik tada, jei išlaikysime
vokiečių kalbos egzaminą. Okaip tai padaryti, jei dauguma
mūsų - beraščiai? Turėjome dirbti ir pelnytis duoną, mums
neleido mokytis. <...>
Metų metus laukiame žinių. Dabar mūsų vėl prašomakan­
trybės. Teikitės atsižvelgti į mūsų amžių ir mūsų sveikatą.
Kodargalime laukti? Biologinės baigties?
Randai, kuriuos mūsų sieloje paliko karas, vėl kraujuoja
nuo kiekvieno naujo moralinio sužeidimo. Neteisybė, kurią
patiriame, yra nesuvokiama. Niekas nepaaiškina, kodėl
esame atstumtieji. <...>
Mums, vilko vaikams, Vokietija uždaryta.
Ganėtinai bjauru, kad Helmutas Kohlis nemato reikalo
tiesiogiai atsakyti į šį sukrečiantį laišką. Vis dėlto po dviejų

240
mėnesių federalinis kancleris kreipiasi į Wolfgangą von
Stetteną, prašydamas supratingumo.
Jaudinantis vilko vaikų likimas man nėra nežinomas. Ši
asmenų grupė iš tiesų priklauso prie tų, kurie itin žiauriai
nukentėjo nuo Antrojo pasaulinio karo ir jo padarinių.
Todėl dar kartą paprašiau informacijos apie galimybes ir
pagalbos priemones, leidžiančias ateityje paremti šiuos
žmones. <...>
Tikiuosi, kad bylų baigtis vilko vaikams bus palanki. Šiaip
ar taip, būčiau dėkingas, jei galėtumėte paprašyti suintere­
suotųjų asmenų supratingumo, atsižvelgiant į sunkias tei­
sines irfaktines problemas, nes atskirų atvejų baigiamasis
patikrinimas kurį laiką užtruks.
Tokį supratingumą vilko vaikai rodo jau daugelį metų,
kantrybės jiems tikrai nestinga. Tačiau dabar įstrigusi biu­
rokratija iš tiesų pajuda. Wolfgangas von Stettenas vilko
vaikams gali pranešti:
Po pokalbių su federaliniu vidaus reikalų ministru Kan-
theriu ir Federalinės administravimo tarnybos prezidentu
dr. Hensenu nuspręsta: kiekvienas iš Jūsų, pateikiantis ar
pateikęs prašymą dėl pilietybės irgalintis įtikinamai įrodyti
savovokišką kilmę, jei nori, taps Vokietijos piliečiu. Įprastai
privalomų vokiečių kalbos egzaminų ir pan. dėl ypatingų
aplinkybių ir Jūsų patirto likimo nebus. Jei norite persikelti
į Vokietiją, siūlome, kadkaipvėlyvieji persikėlėliai pateiktu­
mėte prašymą dėl priėmimo pagal Federalinį perkeltųjų as­
menų įstatymą (Bundesvertriebenengesetz,). Federalinė
administravimo tarnyba Jūsų prašymą nagrinės pirmumo
tvarka, jeigu pateikdami prašymą pažymėsite, kad esate
vilko vaikas.

241
 Tai tikrai gera žinia ypač „jauniesiems" vilko vaikams,
gimusiems po 1940 metų ir beveik nemokantiems vokiškai.
Deguto lašas - atsisakymas skirti bendrąją pensiją Lietu­
voje gyvenantiems vokiečiams. Teisinė padėtis to neleidžia
jokiomis aplinkybėmis. Von Stettenas nori, kad vilko vaikai
gyvenimo saulėlydį pasitiktų palyginti saugiai, tad tame
pačiame rašte priduria:
Vis dėltojei susidarytų ypatingai sunki padėtis dėl ligos ar
amžiaus. - arba staiga prireiktų papildomų lėšų gydymui
arba šildymui, per Vokietijos ambasadą Vilniuje galima
kreiptis dėl socialinės paramos.
Ir šiuo klausimu jis pasiekia, kad paraiškos teikimo pro­
cedūra būtų supaprastinta.
Tik tas, kamteko susidurti su begale formuliarų, kuriuos
vilko vaikai turėjo pildyti siekdami savo vokiškų šaknų
pripažinimo, gali suvokti, ką jiems reiškia po nesibaigian­
čių politinių ir biurokratinių batalijų pagaliau oficialiai
tapti vokiečiais. „Po ilgų pažeminimo metų staiga tapai
kažkuo", - sako Margot Dūdas. Tačiau dabar daugelis
nebeturėjo priežasties likti Lietuvoje. Jie pateikė paraiškas
išvykti ir, kai tik galėjo, apleido šalį.
Pasilikusieji dėl šeiminių priežasčių arba todėl, kad jau
per seni žengti tokį ryžtingą žingsnį, nuo 2008 metų iš
Lietuvos valstybės gauna nedidelę priemoką prie pensijos.
Tai vadinamasis našlaičio priedas, Lietuvoje mokamas pen­
sininkams, vaikystėje netekusiems tėvų. Bet net ir su šia
priemoka daugelis vilko vaikų negauna tų 700 litų, kurie
Lietuvoje sudaro pragyvenimo minimumą. Tik dėl Wolf-
gango von Stetteno surenkamų aukų jie pasiekia išgyventi
reikalingą ribą.

242
 1998 metais Luise Quitsch, nūnai tapusi „Edelveiso"
pirmininke, praneša apie esamą bendrijos padėtį. Nuo įkū­
rimo 38 iš lygiai 200 narių persikėlė į Vokietiją, o 20 mirė.
Tiesa, dabar vilko vaikams padeda valstybė, tačiau dauge­
liui jau per vėlu.
2000-ųjų liepą Wolfgangas von Stettenas vėl gauna
itin liūdną laišką. Jo autorė - Jūratė Šiurkienė, Manfredo
Swarso duktė.
Žinau, kadesate labai daugpadaręs dėl savokraštiečių. Nuo
daugelio jų likimas nusisuko ir juos apleido. Tačiau eikime
prie šiandieninio mano reikalo. Maždaug prieš penkerius
metus Vokietijos ambasadai įteikiau prašymą, norėdama
nuolatinai apsigyventi Federacinėje Respublikoje. Amba­
sadapatarė palaukti. Tik po ketvertų metų gavau žinią, kad
su tėvu galime persikelti. Dar reikėjo gauti daugybę doku­
mentų; juos nusiunčiau ambasadai. Tačiau 1999 m. liepos
11 d. tėvas staiga mirė. Viskas buvo suruošta, jau būtume
galėję važiuoti. O dabar, ambasados duomenimis, mano
priežastis nuolatinai gyventi FederacinėjeRespublikoje tapo
niekinė.
Jūratė nežino, ko griebtis. Dabar jos užduotis įrodyti,
kad ji tikrai vokietė, trumpai drūtai rašoma valdiškuose
laiškuose.
Mano tėvas miręs; negaliu jo iškasti, kad parodyčiau, jog
tikrai esu jo duktė ir vokietė, taigi tikriausiai turiu teisę
gyventi Federacinėje Respublikoje. Man 32 metai, iš profe­
sijos - mokytoja. Turiu du vaikus, jų gimtoji kalba- vokie­
čių. Lietuvoje giminių neturiu. Mano motina kitados buvo
ištremta ir dešimt metų praleido Sibire.

243
 Jūratė ne vienintelė, yra ir daugiau tokių, kurie, anksti
mirus vienam iš tėvų, paskutinę akimirką netenka gali­
mybės išvažiuoti į Vokietiją. Kiti vilko vaikai, pavyzdžiui,
Waltraut Minnt, dėl biurokratinių procedūrų ir po šiai die­
nai laukia leidimo.
Vokietijos ir Baltijos valstybių santykių dvidešimtmečio
proga 2011-ųjų gegužę Wolfgangas von Stettenas pakviečia
vilko vaikų delegaciją į Vokietiją. Kelionės viršūne laiko­
mas priėmimas pas federalinį prezidentą Belvju pilyje.
Trisdešimt penki delegacijos nariai išgyvena jaudinantį
momentą - juos priima vadovas valstybės, dvidešimt metų
neįstengusios užtikrinti jiems bent minimalios pensijos.
Akimirką tokios mintys pamirštamos. Anna Ranglack
kalba už daugelį bendrakeleivių moterų, sakydama, kad
trumpai pasijuto lyg princesė.
Kelionės pabaigoje surengiamos iškilmės Stettenų
pilyje Kiuncelsau. Dalyvauja ne tik Lietuvos Respu­
blikos ambasadorius, bet ir Antanas Račas, vienas iš Lie­
tuvos Nepriklausomybės akto signatarų, taip pat Vytautas
Landsbergis. Įvyksta trumpas istorinis susitikimas, kai
Ursula Dom, kitados su motina elgetaudama klajojusi po
Lietuvą ir laikanti save vilko vaiku, buvusio prezidento
akivaizdoje dar kartą garsiai perskaito 1992-ųjų vasarį jam
rašytą laišką.
Didžiai gerbiamas Pone Prezidente! Nustebsite gavęs pa­
prastos moters iš Vokietijos laišką. Tačiau taip elgtis man
liepia širdis. Norėčiau karštai padėkoti neabejotinai dauge­
lio tūkstančių dabarjau suaugusių vokiečių vardu, kuriuos
faktiškai nuo mirties išgelbėjo mieli ir svetingi lietuviai.
Ir labai prašau viešai paskelbti per televiziją, kad visi Jūsų
tautiečiai sužinotų, kiek daug gero jie padarė mūsų vai­
kams po 1945-ųjų. Ačiū, ačiū, ačiū. Taigi parašiau tai, ką

244
 jau seniai nešiojuosi širdyje. Labai norėčiau vėl aplankyti
Jūsų šalį, tai didžiulis mano troškimas. Kad ir kaip myliu
Kionigsbergą, Jūsų šalis man tapo labiau gimtine už mano
gimimo vietą.
Kad nūnai Lietuva laikoma tėvyne ir jai jaučiamas
dėkingumas, nėra pavienis atvejis. Rudžio Herzmanno
šeima netoli Gerdaueno kitados turėjo 50 hektarų žemės,
priklausė prie pasiturinčių Rytprūsių valstiečių. Po karo
motina buvo atskirta nuo Rudžio ir jo sesers Christel, pa­
teko į Vokietiją, laikė vaikus mirusiais. Šeštojo dešimtmečio
pabaigoje per Raudonąjį Kryžių šeima vėl susitiko. Christel
gavo leidimą iš Tauragės išvažiuoti į Vokietiją. Rudžiui,
vienam iš trijų vilko vaikų mažulyčiame Tursučių kaime­
lyje, prisijungti prie šeimos nebuvo leista. Devintajame
dešimtmetyje Rudis tris kartus važiavo į Maskvą ieškoti
pagalbos Vokietijos ambasadoje. Du kartus rusų apsaugi­
ninkai jo neįleido.
Per trečią bandymą Rudis pasislėpė krūmuose ir paty­
kojo diplomatinio automobilio. Jo vairuotojas aprėkė rusų
pareigūnus ir pasirūpino, kad Rudis patektų į ambasadą.
Ten mielai būtų jampadėję, tačiau sovietų valdžios įstaigos
vėl atsisakė išduoti Rudžiui išvykimo dokumentus. Kaip
buvusi NKVDauka jis vis dar figūravo juoduosiuose sąra­
šuose. Vis dėlto jambuvo leista aplankyti motiną; jo lietuvė
žmona liko kaip „įkaitas", kad jis sugrįš.
1991-aisiais Rudis vienas iš pirmųjų pateikia prašymą
išvykti į VFR. Trunka ištisus metus, kol surenkami visi
reikalingi leidimai ir dokumentai, paskui eina metų metai
laukimo. Per daug, kad vėl pamatytų motiną. Ji miršta
1996-aisiais, o Rudis su žmona Romualda tik po metų gali
išvažiuoti į Vokietiją.
Savaitę jie praleidžia laikinojoje stovykloje, kur lai­
komi prieglobsčio prašytojais. Paskui garma socialinį butą

245
Kiolne. Menkos valstybinės paramos vos užtenka pragy­
venti - juk jie niekada neturėjo galimybių mokėti įmokų į
Vokietijos pensijų fondą. Visą gyvenimą praleidęs kaime,
Rudis sunkiai prisitaiko prie didmiesčio. Jį skaudžiai
žeidžia, kad aplinkiniai ir valdžios įstaigos laiko jį ne
vokiečiu, o svetimšaliu. Rytų Prūsija - daugelis žmonių
su šia sąvoka jau nesieja nieko konkretaus. Trylika metų
Rudis su žmona išgyvena Kiolne, paskui grįžta į Lietuvą.
Dešimtmečius trukusi neįgyvendinama svajonė apie Vo­
kietiją tikrovėje neišsipildė.
„Vokietijoje užsieniečiu jaučiausi labiau nei kada nors
Lietuvoje", - šiandien sako Rudis, kai aplankome jį na­
muose, kaime prie Marijampolės.
 16. IŠSVAJOTASIS
KIONIGSBERGAS

Planuodamos kitą bendrą tiriamąją kelionę 2011 metų

rudenį, mudvi su Claudia susiduriame su organizaciniu
iššūkiu: papildomai apsilankyti buvusioje Rytų Prūsijoje.
Kas geriau: ar skristi tiesiai į Kionigsbergą ir ten išsinuo­
moti automobilį, ar verčiau važiuoti iš Lietuvos drauge su
vilko vaikais? Claudia gyvena Olandijoje, Delfte, aš - Ber­
lyne, Luise Quitsch, kuri padeda mums Lietuvoje, - Vil­
niuje. Planuoti ne visada lengva.
Aišku viena - bet kuriuo atveju į Kionigsbergą važiuo­
sime kartu su Christel Scheffler. Ji spontaniškai išsakė tai
kaip karščiausią troškimą, be to, gana tiksliai šį tą prisi­
mena apie savo namus prie Fichtės aikštės Ponarte. Mielai
kviestume ir Luisę Quitsch, juoba kad jos namai buvo La­
biau apskrityje, taigi netoliese. Tačiau ji spyriojasi: ji įpra­
tusi pasitarnauti kitiems, sudarinėti ir lydėti ekskursantų
grupes; dabar atsidurti dėmesio centre jai nemalonu - toks
mums susidaro įspūdis. O gal nenori įsileisti tų vaizdų ir

247
prisiminimų. Tačiau Christel šiai kelionei ryšis tik tada,
jei važiuos Luise. „Tiesiai paklausiau Luisės, ar ji apskritai
nori važiuoti su mumis į Kionigsbergą, - telefonu pasakoja
Claudia. - „Atvirai pasakius, ne. Bet vis tiek važiuosiu."
Esu dėkinga, kad taktiškoji Claudia drauge su Luise ap­
svarsto, ar tai įmanoma ir kaip tai padaryti. Ji nenori palikti
mūsų bėdoje, be to, žino, kiek daug tai reiškia Christel.
Kita kelionė turėtų būti į Gerdaueną. Iš ten kilę Uwė
Fritzas ir Anna Ranglack. Uwė nedvejodamas sutinka. Jis
neįtikėtinai entuziastingas ir visada džiaugiasi mums at­
vykus. Su Anna sunkiau. Ji negalinti važiuoti dėl šeiminių
priežasčių.
Luise išsigąsta pamačiusi, jog jos paso galiojimas per
trumpas Rusijos vizai gauti, ir dar tą pačią dieną užsisako
naują. Mums visiems reikia vizų ir dar „iškvietimų" - laimė,
kapitalistinėje Rusijoje juos jau galima nusipirkti. Mudvi su
Claudia nusprendžiame ir į Kionigsbergą, ir į Gerdaueną va­
žiuoti iš Lietuvos, dvi kelionės viena paskui kitą. Tačiau su
turistine viza negalima įvažiuoti į Rusiją du kartus. Šį tą pa­
aiškinus, man vis dėlto pavyksta susitvarkyti, o štai Claudia
Rusijos ambasadoje Amsterdame kvoste kvočiama. Privalo
įteikti smulkų kelionės planą, ir likus dviem dienoms iki
išvykimo dar nežinome, ar ji gaus vizą.
Išsinuomoti automobilį - taip pat galvos skausmas. In­
ternetu negalima užsisakyti automobilio važiuoti per sieną
į Rusiją arba Kaliningrado sritį. Kad ir kur kreipiamės,
atsakymas yra niet. Nusprendžiame, kad šią problemą
spręsime atvykusios į Lietuvą. Atskrendu į Lietuvą va­
landa anksčiau už Claudią ir oro uoste apibėgu automo­
bilių nuomotojus. Išgirdę apie mūsų planus jie taip pat
nėra sužavėti. Vienas nuomotojas turi porą automobilių,
galinčių važiuoti į Rusiją, tačiau jie paprastai užsakomi jau
prieš gerą pusmetį. Paaiškėja, kad esmė - ypatingas drau­
dimas, kurio ten reikalaujama. O visam automobilių ūkiui

248
sudaryti tokią sutartį neapsimoka. Dešimt minučių prieš
nusileidžiant Claudios lėktuvui man pagaliau nusišypso
vienas malonus automobilių nuomos agentas: žinoma, jie
turintys automobilių ir šiems tikslams. Kiek pasiderėję
dėl dydžio ir kainos, sutariame. Man akmuo nuo širdies
nukrinta, nes vienintelė mūsų alternatyva būtų buvusi ke­
lionė taksi.
Prieš pat išvykdama Claudia vis dėlto gavo vizą, tad
mūsų paieškoms niekas nekliudo. Ankstų rytojaus rytą
keliaujame į Tauragę paimti Uwes. Iš ten nebetoli iki Kara­
lienės Luizės tilto, kuriuo per Nemuną važiuojama į Tilzitą.
Sis tiltas ir šiandien yra vienas svarbiausių sausumos pa­
sienio postų tarp Lietuvos ir Kaliningrado srities. Vis dėlto
įvažiavimas užsitęsia kelias valandas. Iš pradžių laukiame
eilėje atokiau esančioje stovėjimo aikštelėje. Kada ir, svar­
biausia, kodėl pajudama į priekį, neįmanoma suprasti. Kas
pusvalandį pora automobilių pavažiuoja pirmyn. Po poros
valandų vis dėlto išvystame lietuvių pasieniečių namelį ir
galime numanyti tiltą. Diena saulėta, mes vis išlipame pra­
mankštinti kojų, Uwė plepa su kitais laukiančiaisiais arba
atneša mums arbatos. Pagaliau privažiuojame. Užkardas
pakyla, uždedame ant tilto.
Nemuno vaizdas į abi puses įspūdingas. Neįtikėtina,
kad vaikai bandydavo perplaukti upę ant lentų. Ir aš, ir
Claudia turime devynerių-vienuolikos metų vaikų. Pagal­
vojus, kad jie čia galėtų klajoti vieni, mums darosi bloga.
Tačiau vidury tilto vėl sustojame. Eilė vos ne vos šliau­
žia į priekį. Jau pietūs. Tiesą sakant, tikėjomės suvažinėti
per vieną dieną juk atstumas nedidelis. Nejau pasieniečiai
sujauks mūsų planus? Kartais Uwė pralinksmina mus
kokiu anekdotu, kartais pasišaipome iš uniformuotų rusių
pasieniečių, kurios su sijonais ir auliniais atrodo taip, lyg
pretenduotų į vaidmenį filme apie Džeimsą Bondą. Galų
gale mūsų eilė. Prie mažo langelio atiduodame pasus, o

249
mainais gauname pildyti rusiškus formuliarus. Ne, ki­
tomis kalbomis jų nėra, taip, reikia pildyti kirilica. Tai
automobilio muitinės dokumentai - su juo įvažiuojame ir
privalėsime vėl išvažiuoti. Praverčia dveji metai rusų kal­
bos mokykloje. Sesuo Albertina, mano buvusi rusų kalbos
mokytoja, rašiusi pažymius už „dailyraštį kirilica", manimi
didžiuotųsi. Primarginusi aštuonis puslapius, sustirusiais
pirštais paduodu formuliarus poniai anapus langelio. Uwė
su Claudia laukia automobilyje, visi manome, kad dabar
jau pajudėsime, baisiai nekantraujame. Tikslas ranka pasie­
kiamas! Bet iš pasienietės žvilgsnio suprantu, jog dar už­
truksime. „Nepakankamai gražiai užpildyta", - pareiškia ji
vokiškai su stipriu rusišku akcentu, nusišypso ir paduoda
man naujus formuliarus. Ji moka vokiškai! Apstulbstu,
mėginu tartis. Nieko nepakeisi, dar pusvalandį stypsau
skersvėjų pučiamame pravažiavime ir dailiai raitau kirili­
cos raides į mažulyčius joms skirtus langelius.
Vėl kaip prašytoja belsdama į langelį, nutaisau kuo
maloniausią šypseną ir nusiteikiu optimistiškai. Dabar pa­
vyks! „Niet, niet, niet! Ne taip!" - išgirstu atsakymą. Neti­
kiu savo ausimis. Claudia išlipusi iš automobilio teiraujasi,
kas vyksta. Ji neabejotinai kantresnė už mane, tačiau senka
ir jos kantrybė. Uwė liūdnai stebi šią sceną; regis, jau nebe­
tiki, kad šiandien įvažiuosime.
Tačiau trečias kartas nemeluoja. Mudvi su Claudia bend­
romis jėgomis trečią kartą užpildome formuliarus, ir paga­
liau juos priima, nors, mano akimis, jie atrodo lygiai taip
pat kaip ir pirmą sykį. Tai, matyt, išsidirbinėjimas prieš
kaimynus lietuvius. Uwė įsitikinęs, kad taip nebūtų nutikę,
jei automobilio numeriai būtų buvę vokiški arba - dar ge­
riau - rusiški.
Prieš 15 vai. pasiekiame Vėlau, ir Claudia pirmą kartą
išlipa fotografuoti. Neatrodo, kad senu mediniu tiltu būtų

250
saugu naudotis, pėstiesiems skirtoje dalyje trūksta storlen-
čių. Neduokdie, ne taip pastatyti koją.
Išsukę iš pagrindinio kelio, vedančio į Kaliningradą,
nematėme nė vienos degalinės. Atsargumo dėlei norėtume
prisipilti degalų, kad vakare neliktume be benzino. Praei­
viai parodo kelią. Važiuojame pro nušiurusius blokinius
namus. Degalinės nerandame, tačiau tolumoje pamatome
dvi didžiules degalų cisternas. Ant jų milžiniškomis rau­
donomis raidėmis užrašyta LUKOIL. Privažiuojame, bet
viskas užtverta ir apraizgyta spygliuota viela. Prie tvoros
priėjęs malonus apsaugininkas paaiškina, kad reikėjo
važiuoti į priešingą pusę. Tai nebūsianti mums įprasta de­
galinė... Jei ne šis paaiškinimas, nebūtume aptikę dulkėtos
stovėjimo aikštelės su rankine pompa. Aikštelės gale sida­
briniame kemperyje „Airstream" sėdintis jaunas vyras su
akiniais nuo saulės pardavinėja leidimus pumpuoti. Pum­
puodamas matai tik litrų skaičių, bet ne kainą.
Riedame toliau. Sekasi visai neblogai. Ilgomis akmeni­
mis grįstomis alėjomis mažai kas važinėja. Kartais keliu
traukia mokiniai, prie namų sėdi pavakario saulėje besišil-
dantys senukai. Uwė pražysta. Tai jo gimtinė, čia jo vaikys­
tės vietos. Priartėję prie Gerdaueno pamatome boluojant
baltai ir mėlynai dažytą rusų stačiatikių bažnyčią su svo­
gūnus primenančiais kupolais. „Anksčiau jos, žinoma, čia
nebuvo", - paaiškina Uwė. Privažiuojame ežerą, už jo ant
kalvos išvystame miestą. Kelias veda pro malūną, Kinder-
hofo alaus daryklą (Kinderhof-Brauerei), galiausiai susto­
jame vidury turgaus aikštės. Viskas gana apleista. Uwė
purto galvą ir kone atsiprašinėdamas aiškina, kad anksčiau
čia, žinoma, viskas atrodė daug gražiau. Kiek tolėliau pa­
stebime jauną policininką, bet nekreipiame į jį dėmesio.
Vokiečių akimis, Gerdauenas, kuriame vos 3 000 gy­
ventojų, yra greičiau kaimas. Prie pat turgaus aikštės stovi

251
savotiška rotušė, kurioje įsikūręs rajono valdžios informa­
cijos biuras. Deja, uždarytas. Viena moteris pasiteirauja,
ar mes turistai. Uwė išdidžiai pareiškia, kad Gerdauene
praleido vaikystę ir išsaugojo gražius prisiminimus. Juodu
šnekteli. Ponia su elegantiška skrybėle, raudonais kaip
ugnis plaukais ir siauraveidė. Suprantu tik dalį pokalbio,
bet juodu susijaudinę. Per tą laiką Claudia paėjėjo į priekį.
Nieko keisto: ji visada ieško motyvų, gaudo tylos akimir­
kas, taip elgiasi ir čia. Namai antroje eilėje aplink turgaus
aikštę pusiau sugriuvę, dalis jų išdegusi, taip niekas ir
neatstatyta. Solidi vokiška fachverkinė statyba - išilginės
sienos tebesilaiko net praėjus šešiasdešimt penkeriems me­
tams po karo. Šiuose griuvėsiuose iš tikrųjų gyvena žmo­
nės. Ištemptos skalbinių virvės, aplinkui slampinėja šunys,
nuolaužose žaidžia maži vaikai.
1914 metų rugpjūtį ir rugsėjį per mūšius Gerdauenas
buvo sugriautas kur kas labiau nei per visą Antrąjį pasau­
linį karą. Po Pirmojo pasaulinio karo su miestų partnerių
Budapešto ir Berlyno-Vilmersdorfo pagalba miesto cen­
tras buvo atstatytas senoviniu vokišku stiliumi. Iki šiol
tai reikšmingas architektūrinis pagal istorinį miesto planą
atstatyto miesto pavyzdys. Dvidešimto amžiaus pradžioje
Gerdauenas dėl patogaus susisiekimo tapo svarbiu javų
prekybos centru, Vokietijos imperijos grūdų aruodu. Taigi
dėl transporto galimybių Gerdauenas pritraukė daugybę
vilko vaikų, juk per jį ėjo geležinkelis Torunė-Insterburgas
ir geležinkelis į Kionigsbergą.
1945 metais, po karo nustačius sieną tarp Sovietų Są­
jungos ir Lenkijos, miestas atiteko Kaliningrado sričiai.
1946-aisiais pervadintas į Železnodorožną (t. y. Geležinke-
linį). Pirmaisiais metais jis dar buvo neblogai išlikęs, tačiau
padėtis pasienyje apsunkino ekonominį vystymąsi. Septin­
tajame dešimtmetyje prasidėjęs nuosmukis tęsiasi iki šiol.

252
 Uwė nori mus nusivesti prie parapijinės bažnyčios
(Pfarrkirche), nepaprastai įspūdingo klinkerinio penkiolikto
amžiaus pirmos pusės statinio. Buvusios įtvirtintosios baž­
nyčios (Wehrkirche) šiaurinė pusė buvo integruota į miesto
sieną ir vis nukentėdavo nuo žaibų, gaisrų ir apšaudymų,
tačiau kaskart būdavo suremontuojama. Nuo 1948 iki 1957
metų bažnyčia buvo naudojama ne pagal paskirtį - kaip
miesto halė ir kultūros namai, o paskui, kaip ir daugelis
Dievo namų Rytų Prūsijoje, palikta griūti. Milicininkai čia
buvo įsirengę šaudyklą, smulkūs ūkininkai laikė gyvulius,
žaidė vaikai. Galop aštuntajame dešimtmetyje įgriuvo
lubos, dabar navos išlikę tik pamatai, stogo nėra, bažny­
čios viduje keroja piktžolės. Nuo dešimtojo dešimtmečio
pradžios, padedant taip pat ir vokiečių paminklosauginin­
kams, dirbama siekiant išsaugoti bokštą ir išlikusias sienas.
Ar pastate kada nors galės vykti pamaldos, labai abejotina.
Drauge apeiname griuvėsius, Uwė nori mums parodyti
vietą, iš kur atsiveria vaizdas į Banktino tvenkinį. Staiga
pasigirsta vaikų juokas, į mus rodo maži pirštukai, o tarp
vaikų - uniformuotas vyras, turgaus aikštėje pastebėtas
policininkas. Jis norėtų pamatyti mūsų leidimą. Kokį lei­
dimą? Mes ne vaidiname nustebusius, mes iš tiesų nustebę.
Policininkas pareiškia, kad esame karinėje draudžiamojoje
zonoje ir neturėdami leidimo negalime čia likti. Susierzinu.
Iš pradžių biurokratai pasienyje, o dabar šitai. Claudia pa­
rodo savo pasą ir paaiškina, kad prašydama vizos nurodė
tikslų kelionės maršrutą, įskaitant Gerdaueną. Galimas
daiktas, sutinka uniformuotasis, bet vien vizos su kelionės
planu neužtenka. Dabar turėsime važiuoti į Kaliningradą, į
„komendantūrą". Uwė bando gelbėti padėtį. Jis senas žmo­
gus, užaugęs čia, Gerdauene. Tikrai neieškome jokių bėdų.
Claudia ir aš esančios jo anūkės, jis norėjęs parodyti mums
savo vaikystės miestą ir nė nenumanęs, kad čia karinė

253
draudžiamoji zona. Policininko veidas kiek sušvelnėja. Jis
privaląs paskambinti. Iš striukės kišenės išsitraukia mobi­
lųjį, skambina viršininkui. Vis linksi galva. Da. Niet. Da. Da,
poniai. Baigęs pokalbį nusišypso. Turime pasipustyti padus
ir iš čia dingti. Jei dar sykį mus čia pamatysiąs, nesibaigsią
geruoju. Uwė nuolankiai padėkoja, Claudia ir aš tylėdamos
linktelime ir su Uwe trumpiausiu keliu drožiame prie au­
tomobilio. Mums visiems lenda per gerklę rusų biurokra­
tizmas.
Automobilyje lengviau atsikvepiame. Per visą kvotą
mudvi su Claudia bijojome, kad nekonfiskuotų jos foto-
įrangos. Nors kamerą su didžiuliu objektyvu ji pasikišo po
striuke, vis dėlto negali žinoti, kiek laiko jis mus stebėjo.
Uwes gimtajame mieste lankėmės trumpai, tačiau džiau­
giamės apskritai ten pabuvoję, o Uwė tiesiog svaigsta iš lai­
mės. Bet labiausiai jį, regis, džiugina tai, kad apmovė rusų
pareigūną. Dabar mes oficialiai esame jo anūkės.
Uwė pasiūlo nuvažiuoti į Alenburgą, šiandieninę
Družbą (t. y. Draugystę), kur jis gimė ir praleido pir­
muosius gyvenimo metus. Alenburgas mums pakeliui, ir
Uwė mano, kad turėtų būti išlikęs jo gimtasis namas. Jis
sustabdo mus prie apleisto pramoninio sklypo, kuriame
riogso milžiniško klinkerinio pastato griuvėsiai. „Čia ki­
tados buvo pieninė, - pasakoja. - Joje dirbo mano tėvas. Ji
buvo matyti pro mano kambario langą." Žvilgtelime į gy­
venvietę kitapus kelio. Ar Uwė norėtų užsukti? Jis linkteli.
Riedame pagrindine gatve, kol privažiuojame sankryžą;
kelias kairėn veda link Uwes tėvų namų. Kelio gale stovi
sublokuotas namas su dailiu sodeliu ir kryžiokų tvora.
Per darželį amsėdamas atskuodžia šuniukas, pro duris
išeina malonus ponas. Gal galėtų padėti, teiraujasi. Uwė
nusišluosto akių kampučiuose pasirodžiusias ašaras ir
sako gimęs šiame name. Prieina šeimininkė, susidomėjusi

254
klausosi. Uwė iš atminties apibūdina namą, galiausiai
pora neturi kur dėtis ir pakviečia mus vidun. Jie šiek tiek
paremontavę, bet iš esmės namas tebesąs toks, kaip nupa­
sakojęs Uwė. Pakylame į jo buvusį kambarį, ir tikrai - pro
langą matyti pieninė. Akimirką Uwė atrodo kaip mažas
berniukas iš anų laikų. Po teisybei, vėliau sako jis, viskas
buvę taip, kaip anksčiau. Tebestovi net senoji tamsiai ruda
koklinė krosnis. „Ant jos mes, vaikai, žiemą džiovinda­
vome puskojines ir kumštines pirštines", - prisimena Uwė.
Jis paprašo Claudios nufotografuoti jam krosnį. Tada atsi­
sveikiname su rusų pora. Uwė padėkoja, kad mus įsileido.
Vakarėja, susiruošiame grįžti. Mums atvažiavus į Til-
zitą, Uwė atrodo atsipalaidavęs. Penktadienio vakaras, ir
mes aiškiai ne vieninteliai, norintys į Lietuvą. Kažin, kiek
dabar turėsime laukti? Uwė pasiklausinėja aplinkui stovin­
čių vairuotojų. Jų patirtis sako, kad laukti gali tekti šešias
septynias valandas. Claudia ir aš su tuo susitaikome, ta­
čiau Uwei atrodo per daug. Pasitarę sugalvojame, kad per
tiltą jis pereis pėsčiomis, o tada su taksi grįš į Tauragę. Tai
vienintelis protingas sprendimas, nors mudviem su Clau­
dia ir nesinori paleisti jo vieno eiti būtent per šitą sieną.
Claudia palydi jį iki užkardo, atsisveikina ir mato, kaip jis
užkalbina kažkokį lietuvį vairuotoją. Šis maloniai linkteli
ir priima Uwę į automobilį. Vadinasi, jam nereikės eiti per
sieną vienam.
Grįžusios į Vilnių pasiimame Luisę ir kartu važiuojame
į Jonavą, kur gyvena Christel Scheffler. Ji jau nekantriai
mūsų laukia. Klausiu, ar jaudinasi prieš kelionę? „Na, ži­
noma! Jau kelias naktis nemiegu iš jaudulio."
Dabar sieną kirsime Kybartuose. Vėl laukiame atokes­
nėje stovėjimo aikštelėje. Pasakoju, kad mano močiutė
suomė išvadino mane beprote už tai, jog važiuoju į Kali­
ningradą. Jos ir su dešimčia arklių nenutemptum į Rusiją,

255
nesvarbu, į kurią vietą. Luisę tai pralinksmina. „Man pa­
tinka tavo močiutė." O kai papasakoju, kad mano sesuo
savo namą nudažė mėlynai ir močiutė, kasdien jį matanti,
vos neapalpo, Luise skambiai nusikvatoja, man nė nebai­
gus porinti. „Rusiška mėlyna..." - prunkščia ji. Mano mo­
čiutė Helfrid pelno jos simpatiją.
Pervažiavus pirmą užkardą yra dvi juostos. Mus nu­
kreipia į tą, kuri juda lėčiausiai, - ir vėl. Kai gretima juosta
prašvilpia automobilis su prancūziškais registracijos nu­
meriais, paklausiu pasieniečio, kodėl jį taip greitai pra­
leido. Pasienietis gūžteli pečiais ir burbteli: „Matyt, rusai."
Luise išverčia: „Jei automobilio keleiviai turi rusiškus
pasus, jie nėra tikrinami. O visi kiti turi laukti." Kažkodėl
pataikėme tada, kai rusų pusėje pietų pertrauka. Kelias va­
landas nieko nevyksta. Christel apdairiai pasiėmė sumuš­
tinių, Luise iškepė savo legendinių riešutainių. Bent jau iš
bado nemirsime. Tačiau Christel įsitempusi. Aiškiai jau­
čiame, kad toks neapibrėžtas laukimas ją erzina. Lietuvos
pusėje pareigūnai vis suteikia informacijos, bet galiausiai ir
jie nieko nebežino. Jų zonoje užsidegus žaliam šviesoforo
signalui, pakyla užkardas ir galima važiuoti į rusų pasienio
zonos pusę. Po pietų vis dėlto įvažiuojame. Dar įveikiame
du užkardus ir atsiduriame kelyje A229, vedančiame į Ka­
liningradą. 160 kilometrų nuvažiuojame per tris valandas.
Dangus nusidažo purpuro spalva, ir mes negalime negal­
voti apie degantį Kionigsbergą, apie kurį pasakodami kai
kurie liudininkai minėjo raudoną pašvaistę. Pagaliau pasie­
kiame savo viešbutį gatvėje Streleckaja netoli Karališkųjų
vartų (Königstor). Tai gana naujas pastatas su šiuolaikiškai
įrengtais kambariais, ir mes visos džiaugiamės, kad jau
esame čia. Šalia viešbučio yra restoranas, į kurį norime pa­
kviesti vakarienės Luisę ir Christel. Tačiau Christel jaučiasi
per daug sukrėsta. Susipina kultūrinis šokas, prisiminimai
ir netikrumas, todėl ji neranda sau vietos. Luise dar sykį jos

256
klausia, gal viešbučio kambaryje jiedviem verčiau apsigy­
venti drauge, kad naktį Christel nesijaustų vieniša. Tačiau
Christel atsisako. Restorane vis žvilgčioja tai į Claudią, tai
į mane. Pagaliau tarsteli, jog jai galvoje netelpa, kad mes
su ja atvažiavome į Kionigsbergą. Ir kuo ji to nusipelnė?
Mėginame aiškinti, jog tai josios kelionė ir esame jai dė­
kingos, kad leido mums joje dalyvauti, įtikinėjame, kad
nesuktų sau galvos. Užsisakant valgyti ji vėl susikuklina,
paprašo sūrio pyrago ir žolelių arbatos. Luise ją švelniai
patraukia per dantį, Christel droviai nusišypso. „Žinote,
aš tik antrą kartą gyvenime valgau tikrame restorane."
Luise vos nenuvirsta nuo kėdės ir netikėdama klausia: „Bet
kodėl?.." - „Pas mus, Jonavoje, buvo tik vienas restoranas,
o mano drabužiai jam buvo per prasti", - paprastai paaiš­
kina Christel. Ilgai neužsibūname, kylame ir traukiame į
viešbutį. Diena buvo ilga, ir nors ją praleidome laukdamos,
daug mąstėme, jautėme ir bendravome.
Kai viešbutyje palinkime viena kitai labos nakties,
Christel mus visas pakviečia į savo kambarį. Ji ten kai ko
turinti. Išpakuoja dvi mažas taureles, rūpestingai suvy­
niotas į šilkišką popierių, ir nedidelį keraminį buteliuką
su Rygos juoduoju balzamu. Anot Christel, tai tradicinis
latvių likeris iš liepžiedžių, beržų pumpurų, medaus, ar­
nikų, valerijonų, mėtų, pelynų, mėlynių, aviečių, ąžuolų
žievės, apelsinų žievelių, imbierų, muskatų, pipirų ir be­
galės kitų ingredientų. Laikas susidaužti ir išgerti už drau­
gystę. Christel mums vardija daugybę gydomųjų šio labai
stipraus gėrimo savybių, juo besąlygiškai pasitiki. Žiemą
geria jį karštą, sumaišytą su serbentų sultimis. Tą naktį
miegame puikiai.
Kitą rytą po pusryčių keliaujame tiesiai į Ponartą. Be
vargo randame Fichtės aikštę ir pastatome automobilį.
Christel, aiškiai susijaudinusi, pereina aikštę. Visų pirma

257
parodo mums įėjimą į bunkerį, kur kitados susižeidė lūpų
kamputį. Akyse sublizga ašaros, ji negali patikėti, kad bun­
keris tebėra. Luise teiraujasi, ar Christel atsimena, kuriame
iš aplinkinių namų anksčiau gyveno. Christel dvejoja. Ta­
čiau vaikystės dienų nuotraukoje, kurią dešimtojo dešimt­
mečio viduryje jai atsiuntė brolis Gerhardas, ji stovi prieš
namą, kurio numeris 13.
Beveik niekas nepasikeitė. Vidury pasagos forma susta­
tytų namų yra nedidelis sulaukėjęs parkas su kalvomis, po
kuriomis galima numanyti esant bunkerius. Prie palangių
rymančios rusės bobulės smalsiai mus stebi. Kai prieiname
prie namo numeris 13, viena iš jų mus užkalbina. Kas mes
tokios ir ar galėtų mums padėti? Paaiškiname, kad Christel
čia gyveno vaikystėje; ištiesiame vienintelę jai likusią nuo­
trauką. Fone aiškiai matomos raižytos laukujės durys, tie
raižiniai tebepuošia duris ir po šiai dienai. Christel parodo
į butą pirmame aukšte, kur kitados gyveno. Senoji ponia
gyvena kaimynystėje ir pakviečia mus užeiti. Ji čia buvo
atkeldinta dar 1946 metais iš Kazachstano. Ji irgi buvo
ištremta iš tėvynės kaip stovi. Christel ir šeimininkė apstul­
busios - jų istorijos vietomis labai panašios. Butą sudaro
vienas kambarys, virtuvė ir tualetas. Sienos koridoriuke
išklijuotos originaliais tapetais iš ketvirtojo dešimtmečio,
jie veik neišblukę, bet aprūkę nuo mažos geležinės kros­
nelės suodžių. Christel pasakoja, kad jie keturiese gyveno
lygiai tokiame pačiame kaimyniniame bute - su tėvais ir
vyresniuoju broliu. Šiandienos akimis ankšta, bet anuomet
tai buvo šiuolaikiškas butas su klozetu ir vandentiekiu.
Šis rajonas - vienas iš daugelio atsiradusių Kionigsbergo
klestėjimo laikotarpiu. Christel tai ryšys su laimingiausiais
gyvenimo metais. Ji susijaudinusi atsisveikina su taip ma­
loniai mus įsileidusią ruse.
Išėjusios į gatvę jokiu būdu negalime iš karto važiuoti.
Christel reikia laiko. Valandėlę pastovime aikštėje, Christel

258
suka po ją ratus, ranka braukia per sudūlėjusius paprastos
žaidimo aikštelės virbus. Ji vėl pasijunta maža mergaite,
kurią šeima meiliai vadino Kitty.
Claudia fotografuoja, neįkyriai lydi ją su kamera. Vėliau
paklausta, ką galvojusi tomis akimirkomis Fichtės aikštėje,
Christel atsako, kad pirmiausia tai buvę jausmai, jie už­
eidavo ir praeidavo. „Man aptirpo širdis. Siela pražydo."
Taip pat kilo minčių, kaip sutvarkytas pasaulis. Kodėl liki­
mas jai užkrovė beveik nepakeliamą naštą? Kodėl būtent ji
turėjo nugyventi šešėlinėje pusėje? Tai klausimai, į kuriuos
nėra atsakymų. Klausimai, kuriuos tokiomis akimirkomis
galime tik ištverti drauge su ja. Ji vis paima mus už rankų,
purto galvą, paeina kelis žingsnius į priekį, atsigręžia
atgalios. Jai tai yra ir liks prisiminimų kupina laimingos
vaikystės vieta, kur buvo mylima ir turėjo ją branginančių
žmonių.
Buvusia Labiau gatve išvažiuojame iš miesto. Lapai ant
medžių jau margut margutėliai. Važiuojant per nedidelę
priemiestinę Kaliningrado gyvenvietę, mus per dešinę
pusę lenkia milžinišku greičiu lekiantis „Maserati", jis dar
numuša laisvai vaikštinėjančią vištą. Viskas įvyksta labai
greitai; džiaugiuosi, kad atsipirkome išgąsčiu. Rusija ir Ka­
liningradas visai nieko, kol nepasirodo naujieji turtuoliai,
trokštantys pademonstruoti, ką jie gali ir turi.
Kuo toliau nuo Kaliningrado, tuo ramiau keliuose.
Dabar važiuosime į Kaimeną, kaimelį Labiau apskrityje,
kur stovi ar stovėjo bažnyčia, kurioje buvo krikštyta Luise.
Automobilį paliekame po liepomis prie kapinių tvoros.
Žemę dengia lapai; įžengus į kapines šiugžda sulig kie­
kvienu žingsniu. Vokiški antkapiai po karo buvo nušli­
fuoti, šiandien čia vien mėlynai aptverti rusų kapai, prie
jų suoliukai, o kartais net stalai. Atrodo kaip miniatiūrinės
lauko aludės, ir tikrai kapinėse kartais rengiami piknikai.

259
 Pirmą savaitgalį poVelykų Stačiatikių bažnyčia mini Mi­
rusiųjų dieną. Ypač Velykų sekmadienį, bet ir kitomis metų
dienomis, mirusiųjų artimieji prie kapo atsineša maisto ir
gėrimų. Mirusiesiems dažnai atnešama jų mėgtų valgių
ir padedama ant kapo. Gyvieji ten drauge valgo; išgeria
ir vieną kitą stikliuką už dūšeles. Luise paaiškina, jog tai
sovietmečiu atsiradęs paprotys, kai buvo siekiama, kad
žmonės per Velykas neitų į bažnyčią.
Apatinėje kapinių dalyje matyti raudonos plytinės baž­
nyčios griuvėsiai, šalimais - paminklinis akmuo kri-
tusiesiems Pirmajame pasauliniame kare, o aplink jį
pastaraisiais metais buvo išdėlioti išlikę negausūs vokiečių
antkapiai. Labai tikėtina, kad tryliktame amžiuje Kaimeno
bažnyčia buvo pastatyta šventoje giraitėje, siekiant pa­
traukti pagonis į krikščionybę. Šiandien išlikęs tik smarkiai
apgriuvęs bažnyčios bokštas be laikrodžio ir vakarinė siena
su dviempilioriais. Paskutinį kartą bažnyčia iš esmės reno­
vuota 1852 metais. Išilginės bažnyčios dalies žvaigždinis
skliautas anuomet buvo laikomas vienu gražiausių visame
Zamlande.
Išlikęs ir krikštijimo akmuo. Jis stūkso po atviru dan­
gumi, netoli paminklo karo aukoms. Jame prisikaupė šiek
tiek lietaus vandens, plaukioja auksinis medžio lapas. Tai
galingas viduramžius menantis akmuo, kuris, anot Luisės,
ilgūs metus riogsojo prie mėšlo krūvos buvusiame kleboni­
jos kieme ir buvo naudojamas kaip gyvulių girdykla. Žlu­
gus Sovietų Sąjungai, savanoriai jį vėl atgabeno į kapines.
Mes, keturios moterys, tylomis pastovime prie šio akmens;
už mūsų - bažnyčios griuvėsiai. Luise kitados čia buvo
pakrikštyta, būdama suaugusi ji grįžta čionai antrą kartą,
o vieta vėl mažumėlę pasikeitusi. Vis dėlto kai kas, pavyz­
džiui, senutėlis krikštijimo akmuo, tveria per visus laikus.
Nuo čia nebetoli iki Švestemhofo, kur Luise augo. Ji abe­
joja, ar rasime kelią. Šią akimirką savo atmintimi nepasitiki.

260
Buvo čia tik vieną kartą - prieš penkiolika metų. Randame
nedidelę gyvenvietę, bet joje šakojasi daug gatvių. Duobėtu
žvyrkeliu atsargiai riedame iki vienos gatvės galo. Atrodo,
lyg laikas čia būtų sustojęs. Plačios žalios pievos, vėjyje
siūruojantys auksiniai beržai, kelios išsibarsčiusios margai
dažytos valstiečių trobos. Tačiau Luise purto galvą. Ne čia.
Grįžtame iki paskutinės kryžkelės. Į dešinę veda siauras,
beveik užžėlęs lauko keliukas. Luise dvejoja. Jai atrodo
per daug apleistas. Vis dėlto įsuku, - mano nuomone, au­
tomobilis turėtų išvažiuoti. Ir tikrai - po keturių ar penkių
namų ji suklinka: „Stok! Tai čia!" Dabar Luise susijaudina.
„Matai, viskas užžėlę." Nedidelis kalkėmis balintas dviejų
galų namukas vos atpažįstamas. Prieš jį auga aukšta žolė,
ant šakų kybo dideli raudonšoniai obuoliai. Luise parodo į
stoglangį antrame aukšte. „Ten, viršuje, buvo mūsų, vaikų,
kambarys. Visada žiūrėdavau pro langą laukdama, kada
dičkiai grįš iš mokyklos."
Prasiskiname kelią per žolę, pro pirmo aukšto langus
bandome pažvelgti į namo vidų. Atrodo negyvenamas, o
Luise papasakoja, kad kai aną kartą sutiko gyventoją, ši
įleido į namą. Luise nusiskina obuolį ir suleidžia dantis.
Skonis - „kaip obuolio, bet kartu šiek tiek primena vai­
kystę". Stovime sode, kuriame ji žaidė ankstyvoje vaikys­
tėje, kai pasaulis dar buvo darnus. Randame šulinį, iš kurio
semdavo vandenį. Didžiuliuose krūmuose raudonuoja
erškėtrožių vaisiai, atrodo lyg užkerėta. Luise pasakoja
apie babą Stasią, po karo gyvenusią kaimyniniame name.
„Namas priklausė Klaros Kabeck šeimai. Iš pradžių Klara
vis ateidavo prie namo, stovėdavo ir verkdavo. Baba Sta­
sia, kuri čionai buvo atkeldinta iš Kazachstano ir kuriai
buvo paskirtas tas namas, to niekaip negalėjo suprasti.
„Moteriške, nežinau, ko tu nori. Kada nors išvažiuosi į Vo­
kietiją. Omes, deja, čia turėsime likti visiems laikams."

261
 Kitame namo gale, regis, kažkas gyvena, yra namie,
dirba sode. Staiga Luise prisimena Aleksejų, kaimyną,
kuris per pastarąjį apsilankymą taip maloniai pakvietė
užsukti. Ji nueina ton pusėn, ir tikrai - su ja sveikinasi
simpatiškas pagyvenęs ponas su guminiais auliniais. Clau­
dia, Christel ir aš liekame nuošaly. Tačiau netrukus mums
pamoja. Luise nori aprodyti namą. Aleksejus pakviečia
vidun. Namas paprastas, trys kambariai ir maža virtuvėlė.
Vis dėlto galime įsivaizduoti, kaip jauku čia būdavo žiemą,
koks nuostabiai nerūpestingas buvo vaikų gyvenimas va­
sarą. Lauke Aleksejus laukia su gėlėmis, kurių priskynė
sode. Įteikia Luisei ir maišelį su obuoliais. Ji sujaudinta.
Dabar aiškiai susijaudinusi ir Christel. Abi bendraamžės
moterys, kurių likimai visiškai skirtingi. Viena - iš aka­
deminių sluoksnių, kita - paprasta fabriko darbininkė šią
dieną dalinasi didžiausiu skausmu: darnaus tėvų namų
pasaulio netektimi, gimtinės ir tapatybės praradimu. Abi
jos - vokietės iš Rytų Prūsijos, šalies, kurios jau nebėra.
Laukia ilgas kelias į Lietuvą. Kitą dieną, grįžusios į Vil­
nių, teiraujamės Luisės, kaip jaučiasi po kelionės, į kurią,
po teisybei, nenorėjo važiuoti. Ji valandėlę pagalvoja. Tada
tyliai taria: „Vakar dar buvau visa suakmenėjusi, šiandien
džiaugiuosi."

262
 PADĖKA

Labiausiai noriu padėkoti daugybei liudininkų, kurie

stebėtinai atvirai papasakojo apie savo asmenines patirtis
ir kančias. „Mes - vilko vaikai" visų pirma ne tiek mano,
kiek jų knyga.
Ypač dėkinga jaučiuosi prof. dr. Wolfgangui von Stet-
tenui, besąlygiškai atvėrusiam man savo archyvus, nuro­
džiusiam reikalingus kontaktus ir kantriai atsakinėjusiam
į begalę mano paklausimų. Tai jis atkreipė mano dėmesį į
tuos vilko vaikus, kurie ir po šiai dienai gyvena Lietuvoje
ir apie kuriuos - su retomis išimtimis - nėra rašoma litera­
tūroje.
Istorikė dr. Ruth Leiserowitz (gim. Kibelka) 1996 me­
tais išleido pirmą knygą apie vilko vaikus. Jai dėkoju už
supažindinimą su tema, kai mano vyras Yury ir aš rašėme
„Karo vaikus" (Kriegskinder).
Už tai, kad knygos idėją pristatė Piperio leidyklai, nuo­
širdžiai dėkoju „BookaBook", Elmaro Klupscho literatūri­
nei agentūrai Štutgarte. Trejus metus, per kuriuos radosi ši
knyga, Elmaras Klupschas subtiliai padėjo man išmintin­
gais patarimais.

263
 Kristin Rotter iš Piperio leidyklos su didžiule kantrybe ir
atkaklumu išpešė iš manęs rankraštį. Heike Wolter jį galu­
tinai nugludino - ačiū joms už tai.
Kad galėčiau rašyti šią knygą, Saksonijos žemės kul­
tūros fondas suteikė man sąlygas pagyventi Edith Stein
namuose Vroclave. Programų vadovė Paulina Maloy, ben­
dradarbiaudama su Goethės institutu Krokuvoje, surengė
pirmuosius kūrybinių dirbtuvių skaitymus. Jai, taip pat
Agnieszkai Cwielag ir Renatai Bardzik-Mitosz dėkoju už
nuostabią globą viešnagės metu.
Bendradarbiavimas su fotografe Claudia Heinermann
man buvo tikra laimė. Ne tik kartu dirbome, bet ir padė­
davome viena kitai, kai jausdavomės smarkiai sukrėstos, o
bendraujant su liudininkais tokių akimirkų pasitaikydavo
dažnai.
Šioje vietoje turiu ypač padėkoti Claudios vyrui Thijsui
van Leeuwenui. Išgirdęs, kad vienas vilko vaikas jau trejus
metus bergždžiai laukia neįgaliojo kėdės, jis per savaitę
suteikė pagalbą. Jo kolegos Gossė Kooi ir Richardas van
der Brinkąs padarė tai, ko taip ilgai neįstengė sutvarkyti
vokiečių ir lietuvių biurokratai.
Luise Quitsch mums daug padėjo Lietuvoje. Be jos ne­
būtų įvykęs nė vienas iš mūsų tyrimų. Kaskart galėdavome
pasinaudoti jos pagalba, nors ji jau senokai norėtų atsisa­
kyti vilko vaikų atstovės vaidmens.
Mums nenuilsdamos vertėjavo Laima Bernotienė, Lies-
beth Dejok ir Selma Jankienė-Matzat, jos pakeldavo anaip­
tol nekasdieniškas aplinkybes - labai ačiū.
Lietuvoje mus svetingai sutiko ir daug kitų žmonių.
Mūsų kelionės prasidėdavo ir baigdavosi Vilniaus viešbu­
tyje „Domus Maria" ir Aušros vartų meno galerijoje.
Už pasitikėjimu grįstą bendradarbiavimą dėkoju prof,
dr. Leo J. Pentai ir kolegoms iš Vokietijos Community
Organizing instituto (DICO) prie Berlyno katalikiškosios

264
socialinio darbo aukštosios mokyklos - tai davė man laisvę
rašyti šią knygą.
Rašant knygą mane rėmė mano artimieji Vokietijoje ir
Suomijoje, taip pat kaimynai. Pas Kathrin ir Uwę Reinhol-
dus gaudavau kasdienę kofeino dozę ir reikalingą padrąsi­
nimą tęsti darbą.
Galiausiai iš visos širdies dėkoju savo vyrui Yury'ui, su
meile lydėjusiamšios knygos atsiradimą. Jis perskaitydavo
ir išmintingai pasverdavo kiekvieną mano šia tema para­
šytą žodį. Kuo nuoširdžiausiai ačiū.
Vilnius, 2012 m. vasaris
 LEIDYBINĖS PASTABOS

Dėl sąvokos „vilko vaikai" buvo ne kartą diskutuota su

to meto liudininkais. Nors kai kam šis pavadinimas atrodo
gyvuliškas ir plėšrūniškas, dauguma tų žmonių iki šiol su
juo tapatinasi. Šiaip ar taip, tai pagalbinis konstruktas api­
būdinti vaikams išimtinėje istorinėje situacijoje, su kurios
padariniais jie iki šiol gyvena. t
Visi liudininkai stengėsi kuo vaizdingiau ir tiksliau
pavaizduoti savo vaikystės ir jaunystės pasaulį, taip pat
gyvenimą nuo šeštojo dešimtmečio. Oral history, žodinis
pasakojimas, visada veikiamas dabarties. Po daugiau kaip
šešiasdešimties metų pasakojami prisiminimai atskirais
atvejais būna istoriškai netikslūs, tačiau tai anaiptol ne­
menkina jų esmės. Kur buvo įmanoma, liudijimai buvo
tikrinami su kitų liudininkų pagalba ir šiuo atveju atsargiai
suderinami. Šiaip ar taip, asmeniškai atsakau už kuo tiks­
lesnį prisiminimų perteikimą.
Visi cituojami dokumentai, jei nepažymėta kitaip, iš ba­
rono Wolfgango von Stetteno archyvo.
Mano daug sąnaudų reikalaujančius tyrinėjimus įvairių
paieškų tarnybų archyvuose smarkiai apsunkino 2009 m.

266
balandžio 2 d. priimtas vadinamasis Paieškų tarnybų duo­
menų apsaugos įstatymas. Nuo tada žurnalistams infor­
macija nebeteikiama. Dėl to atsidurdavau paradoksalioje
padėtyje; pavyzdžiui, Vaikų paieškos tarnyba Miunchene
mielai priėmė mano Lietuvoje surinktus duomenis, tačiau
neturėjo teisės savo ruožtu suteikti man žinių apie atitinka­
mas paieškų kartotekas.
Pasibaigus Antrajampasauliniam karui Raudonasis Kry­
žius ir paieškų tarnybos sukaupė milijonus duomenų rin­
kinių, kurie ištisus dešimtmečius svariai padėjo susijungti
išblaškytoms šeimoms. Šiandien šie duomenų rinkiniai
guli nenaudojami ir yra vargiai prieinami net „teisėtai
suinteresuotiems asmenims". Nuo šiol tariamai turtingas
giminaitis iš VFR pats vienas gali spręsti, ar gaus jo kon­
taktus tariamai skurdesnė į Rytų Europą nublokšta šeimos
dalis. Taip pastaruoju metu VFR įstatymiškai įtvirtinami
nevienodi iškeldintųjų likimai.
Kad būtų lengviau skaityti, visoje knygoje nuosekliai
vartojami vokiški liudininkų vardai ir pavardės, nors įvai­
riais gyvenimo tarpsniais jie patys vadinosi kitaip.
Man žinoma, kad per tuos metus būta daugybės priva­
čių pagalbos vilko vaikams iniciatyvų. Ne visas galėjau
paminėti šioje knygoje. Pavyzdžiui, reikėtų pagerbti Rytų
Prūsijos tėvynainių Vėlau ir Gerdaueno kraštiečių pastan­
gas.
Tebepuoselėju viltį, kad į vilko vaikus nebebus žiūrima
kaip į „nusikaltėlių vaikus", kad jie dėl patirtų kančių bus
pripažinti Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo aukomis.
Jų likimas dar anaiptol nesibaigė.

267
 LITERATŪROS SĄRAŠAS
Hannah'os Arendt citata, panaudota kaip šios knygos moto,
yra iš jos kalbos „Apie žmoniškumą tamsiais laikais", pasakytos
1959 m. rugsėjo 28 d., atsiimant Laisvojo ir Hanzos miesto Ham­
burgo Lessingo premiją.
BECHER, Ursula A. J., BORODZIEJ, Wlodzimierz, MAIER,
Robert (Hrsg.), Deutschland und Polen im 20. Jahrhundert. Analy­
sen - Quellen - didaktische Hinweise. Bundeszentrale für politische
Bildung, 2007.
BJELFVENSTAM, Dorothea, Man nannte uns Hitlermädchen.
Amicus-Verlag, 2012.
BRANDES, Detlef, SUNDHAUSEN, Holm, TROEBST, Stefan
(Hrsg.), Lexikon der Vertriebenen. Deportation, Zwangsaussiedlung
und ethnische Säuberung im Europa des 20. Jahrhunderts. Böhlau
Verlag, 2010.
DEICHELMANN, Hans, Ich sah Königsberg sterben. Verlag
S. Bublies, 2000.
DE ZAYAS, Alfred-Maurice, Anmerkungen zur Vertreibung der
Deutschen aus demOsten. Kohlhammer, 1987.
DÖRR, Margarete, Der Krieg hat uns geprägt. Wie Kinder den
Zweiten Weltkriegerlebten. Campus, 2007.
DORN, Ursula, Ich war ein Wolfskind aus Königsberg, edition
riedenburg, 2008.
GUEZ, Olivier, Heimkehr der Unerwünschten. Eine Geschichteder
Juden in Deutschland nach 1945. Piper, 2011.
HERMANOWSKI, Georg, Ostpreußen. Wegweiser durch ein un­
vergessenes Land. Bechtermünz Verlag, 1996.
HICKS, Donna, Dignity. The Essential Role It Plays in Resolving
Conflict. Yale University Press, 2011.

269
 JACOBS, Ingeborg, Wolfskind: Die unglaubliche Lebensgeschichte
des ostpreußischenMädchens Liesabeth Otto. Propyläen, 2010.
KETTENACKER, Lothar (Hrsg.), Ein Volkvon Opfern? Die neue
Debatte umden Bombenkrieg 1940-45. Rowohlt, 2003.
KIBELKA, Ruth, Wolfskinder. Grenzgänger an der Memel. Ba­
sisdruck, 2003.
KIBELKA, Ruth, Ostpreußens Schicksalsjahre 1944-1948.
Aufbau, 2004.
KLEINDIENST, Jürgen (Hrsg.), Nachkriegs-Kinder. Kindheit in
Deutschland 1945-50. JKLPublikationen, 1998.
KÖPP, Gabi, Warumwar ichbloßeinMädchen? Das Traumaeiner
Flucht 1945. Herbig, 2010.
KÖSTERHETZENDORF, Maren, Ich hab dich so gesucht... Der
Kriegund seine verlorenen Kinder. Pattloch, 1995.
KOSSERT, Andreas, Damals in Ostpreußen. Der Untergangeiner
deutschen Provinz. DVA, 2008.
KOSSERT, Andreas, Kalte Heimat. Die Geschichte der deutschen
Vertriebenen nach 1945. Siedler, 2008.
KOSSERT, Andreas, Ostpreußen. Geschichte und Mythos. Sied­
ler, 2005.
LEISEROWITZ, Ruth, Von Ostpreußen nach Kyritz. Wolfskinder
aufdemWeg nach Brandenburg. Brandenburgische Landeszentrale
für politische Bildung, 2008.
MANTHEY, Jürgen, Königsberg: Geschichte einer Weltbürgerre­
publik. Hanser, 2005.
MORGENSTERN, Erika, Überleben war schwerer als Sterben.
Ostpreußen 1944-48. Herbig, 2010.
NEU, Richard L. Edeltraut - Ramute. Wie ein »Wolfskind« in Li­
tauen. Hauschild, 2007.
NITSCH, Christel, Mein Wegdurch die Dunkelheit: VomSchicksal
eines »Wolfskindes«. MuNe, 2008.
NITSCH, Gunter, Eine lange Flucht aus Ostpreußen. Ellert &
Richter Verlag, 2011.

270
 PÖLKING, Hermann, Ostpreußen. Biographie einer Provinz.
be.bra verlag, 2011.
POSE, Joachim, Ich war ein Wolfskind! Von Pommern über
Ostpreußen nachMecklenburg, ß Verlag &Medien, 2006.
RADEBOLD, Hartmut, BOHLEBER, Werner, ZINNECKER,
Jürgen (Hrsg.), Transgenerationale Weitergabe kriegsbelasteter Kind­
heiten: Interdisziplinäre Studien zur Nachhaltigkeit historischer Er­
fahrungen über vier Generationen. Juventa, 2009.
SCHMIDT, Winfried, Vergessene Wolfskinder. Projekte-Verlag,
2006.
SUMOWSKI, Hans-Burkhard, „Jetzt war ich ganz allein auf der
Welt." Erinnerungen an eine Kindheit in Königsberg 1944-1947. btb,
2009.
TANNEHILL, Evelyne, Abandoned and Forgotten. An Orphan
Girl's Taleof Surviving During World War II. Wheatmark, 2006.
Volksbund Deutscher Kriegsgräberfürsorge e. V.: Treibgut
des Krieges - Zeugnisse von Flucht und Vertreibung der Deutschen.
Eigenverlag, 2008.
WANKOWSKA-SOBIESIAK, Johanna, Buty Agaty/Agathes
Schuhe. Olsztyn, 2008.
WIECHERT, Emst, Wälder und Menschen. Eine Jugend in Ost­
preußen. LangenMüller, 2007.
WIECK, Michael, Zeugnis vomUntergangKönigsbergs. Ein »Gel­
tungsjude« berichtet. Beck, 2005.
 VIETOVARDŽIU RODYKLĖ'
Alabama, JAV157 Bledau, liet. Bildava,
Alenburgas (Allenburg), dab. Sosnovka 73
liet. Alba, dab. Družba 254 Boma 144
Alenšteinas (Allenstein), Brandenburgas 148
dab. Olštynas 142 Braunsbergas, dab. Branevas
Alenšteino apskritis (Braniewo) 53
(Kreis Allenstein) 142 Braunšveigas
Alpės 166 (Braunschweig) 16
Amalienau - Karaliaučiaus Brėmerhafenas
rajonas 37 (Bremerhaven) 177
Amsterdamas 248 Budapeštas 252
Aukštutinė Lužica
(Oberlausitz) 154 Čeliabinskas 143,144
Čemiachovskas,
Bad Doberanas 162,163,165 žr. Insterburgas
Banktino tvenkinys Čikaga, JAV171
(Banktinsee) 65, 253
Bartenšteinas (Bartenstein), Dancigas (Danzig),
dab. Barštynas, Bartošycė dab. Gdanskas 34
(Bartoszyce) 142 Dancigo įlanka,
Batakiai 221 dab. Gdansko įlanka 35
Baucenas (Bautzen) 159,160 Deimena 37
Berlynas 19, 22, 35, 64, 65, 67, Delftas 247
149,155,156,175,178,180, Diuseldorfas 165, 212
208, 235, 247, 252, 264 Dortmundas 16
Biberachas 166 Dresdenas 163
Bišofsverda (Bischofswerda) Družba, žr. Alenburgas
131,147,154 Dzūkija 105
Biterfeldas (Bitterfeld),
Saksonija-Anhaltas 147,
154,156

Vietovardžių ir pavardžių rodyklės sudarytos pagal lietuvišką

vertimą.

273
Egezinas (Eggesin) 152,154
Eislytenas (Eisliethen),
liet. Eislietai (Sembos
apskritis) 198
Elbingas, lenk. Elbląg 53
Elbingo apskritis 157
Elchnyderungo apskritis
(Landkreis Elchniederung),
liet. Pakalnės apskritis,
dab. Losinaja Dolina 42, 50,
61, 62, 82, 210
Elembruchas (Ellembruch),
rus. Vatutinas 68, 87
Eninger Veide
(Eninger Weide) 166,
Erlenrodė 42
Ermlandas, liet. Varmė 142
Flensburgas 15,16
Fogtlandas (Vogtland) 26, 53,
167,169
Frydlandas (Friedland),
Žemutinė Saksonija 146,
165,166
Frydrichsdorfas
(Friedrichsdorf) 135
Fiurstenvaldė
(Fürstenwalde) 147,148
Gerdauenas, liet. Girdava,
dab. Železnodorožnas
65-67, 69, 76, 88, 91,121,
129, 230, 245, 248, 251-253,
267
Gerdaueno apskritis
(Kreis Gerdauen),
liet. Girdavos apskritis 58,
68, 87, 91,193, 218, 225
274
Geresheimas (Gerresheim) 212
Giorlicas (Görlitz) 158
Giotingenas (Göttingen) 146,
165
Gižai 101
Goslaras 161
Gros Holšteinas
(Groß Flolstein) - istorinis
Karaliaučiaus priemiestis,
dab. Pregolskis 124
Gros Šionau (Groß Schönau),
rus. Peskovas 58, 91
Grosengersdorfas
(Großengersdorf), tikriau­
siai Gros Jėgersdorfas
(Groß Jägersdorf), dab.
Motomojė 229
Gumbinenas (Gumbinnen),
liet. Gumbinė,
dab. Gusevas 109, 229
Gut Birgenas, liet. Biriuliai,
dab. Sovetsko dalis 36
Haberbergas - Karaliaučiaus
rajonas 33, 40, 49
Hafštromas (Haffstrom),
dab. Šoseinas 53
Hanerau Hademaršenas
(Hanerau-Hademarschen)
230
Hanoveris 156,164
Heiligenbeilis, liet. Šventapilė,
dab. Mamonovas 62
Heiligendamas
(Heiligendamm) 149
Helsinkis 35
Hindukušas 190
Hochdorfas 167
Hohenšteinas (Hohenstein),
dab. Olštynekas (Olszty-
nek)142
Hojersverda (Hoyerswerda)
144
Insterburgas, liet. Įsrutis,
dab. Čemiachovskas 15, 74,
109,142,151, 229, 252
Jonava 117,125,174,188,191,
209, 255, 257
Kaimenas (Kaymen),
liet. Kaime (Kaimiai),
dab. Zarečjė 259, 260
Kaizerslautemas
(Kaiserslautern) 167
Kaliningradas,
žr. IGonigsbergas
Kalvarija 25-27,118,131
Karaganda 140,145
Karlsrodė,
dab. Naberežnojė 120
Karpauen,
liet. (Didžioji) Karpava,
dab. Nekrasovas 87, 89
Kaunas 17, 91,116,117,125,
126,128,134,139,140,145,
152,153,188, 201, 211, 214, Krancas
225, 233
Kazlų Rūda 152
Kelmė 88
Kiolnas (Köln) 246
275
Kionigsbergas (Königsberg),
liet. Karaliaučius,
dab. Kaliningradas 16,17,
24, 27, 29-33, 35-38, 40, 42,
44-49, 51-54, 56, 59, 60, 62,
65, 72-74, 77, 78, 80, 85, 90,
100,110,116,117,124,125,
128,136,138,139,144,146-
148,151,154,156,163,167,
169,170,174-176,178-180,
182-184,192,196,199, 203,
208, 212, 229, 234, 236, 237,
245, 247, 248, 252, 256-258
Kiricas (Kyritz) 148,150-154,
164
Kiuncelsau (Kūnzelsau) 27,
244
Kybartai 102,114,135, 255
Kylis (Kiel) 35, 66, 67,187
Klaipėda 74,123,126,129,195,
210, 219, 232, 233
Klein Deksenas (Klein Dexen),
liet. Mažieji Deksiai,
dab. Furmanovo dalis 229
Klein Gny (Klein Gnie),
liet. Mažieji Ginynai,
dab. Mozyris 87
Kneiphof, liet. Knypava -
Karaliaučiaus rajonas 30,
33, 48
(Cranz), liet. Krantas,
dab. Zelenogradskas 32
Krasnojarskas 138
Krėfeldas (Krefeld) 135
Kuibyševas, dab. Samara 163
Kuršių marios 37
Labiau, liet. Labguva,
dab. Poleskas 207
Labiau apskritis
(Kreis Labiau),
liet. Labguvos apskritis
120,126, 247, 259
Langendorfas, liet. Ilgakaimis,
dab. Morgunovas 100
Langenzalca (Langensalza) 64
Leipcigas 31, 36,206
Liubekas 204
Liudvigsburgas
(Ludwigsburg),
Girdavos apskritis 193
Lypas (Liep) - Karaliaučiaus
rajonas 37-39
Lužicos Niša (Neisė) 64
Maraunenhofas -
Karaliaučiaus rajonas 48
Marijampolė 101,136, 246
Maskva 12,13, 21, 35, 72, 74,
142,152,153,162, 227, 231,
245
Mažeikiai 232
Mednikenas (Mednicken),
liet. Medninkai,
dab. Družnoje 49,160
Meklenburgas
(Mecklenburg) 149
Memelis (Memel),
žr. Klaipėda
Memelio upė, žr. Nemunas
Morungenas (Mohrungen),
dab. Morongas (Morąg)
142
Mozūrų kanalas 89
276
Natkiškiai 123
Naujasodis - kaimas prie
Kauno 117
Nemunas 16, 37,42, 62, 63, 74,
82, 85, 87-89,123,135, 214,
218, 249
Nyderhofas (Niederhof) 157
Nogatas 34
Noikūrenas (Neukuhren),
liet. Naujieji Kuršiai,
dab. Pionerskis 62
Nordenburgas, liet. Ašvėnai,
rus. Krylovas 68
Oderis 64
Pagėgiai 89,123, 210, 230
Pašilė - kaimas prie Jonavos
117
Pilau (Piliau), liet. Piliava,
dab. Baltijskas 35, 54, 58,
66, 68
Pilviškiai 151
Plikiai, vok. Plikenas (Plicken)
123
Plungė 125
Pobetenas (Pobethen),
liet. Pabėtai arba Pabėčiai,
rus. Romanovas 199
Ponartas (Ponarth),
liet. Panartai - Karaliau­
čiaus priemiestis,
dab. Dimitrovo 33, 44, 46,
53,128,179,182,184, 237,
247, 257
Potsdamas 64, 71
Povalkenas (Powalken), Sovetskas, žr. Tilzitas
liet. Povalkai, lenk. Powalki Stara Kaletka, žr. Tėrvaldė
58, 77, 90 Stokholmas 35, 37
Praha 36 Stolaukėlis - kaimas buvusioje
Prieglius 30, 31, 33,48 Vilkaviškio apskrityje 135
Proisiš Eilau apskritis Suvalkija 118
(Landkreis Preußisch Svinemiundė (Swinemünde),
Eylau), liet. Prūsų Ylavos dab. Svinoüiscis
apskritis 229 (Swinoujscie) 35
Ragnitas (Ragnit),
liet. Ragainė, rus. Nemanas Šiauliai 27, 89,124,125,129,
217 195-198, 236,239
Raušenas (Rauschen), Špeichersdorfas
liet. Raušiai, Rūsiai, (Speichersdorf) -
rus. Svetlogorskas 32,199 Karaliaučiaus rajonas 184
Reino kraštas 135 Štablakas (Stablack) 229
Riugenas (Rügen) 176 Štalupionenas
Ryga 35, 257 (Stallupöhnen), liet. Stalu­
Roitlingenas (Reutlingen) 25, pėnai, rus. Nesterovas 139
26,166-168 Stendalis (Stendai) 160
Rozenau (Rosenau) - Štenkenas (Stenken),
Karaliaučiaus rajonas 184 liet. Stenikai, dab. Lipovka
207
Rudau, liet. Rūdava, Štutgartas 176, 238, 263
rus. Melnikovas 113
Švabijos Albas
(Schwäbische Alb) 24
Saksonija (Sachsen) 51, 64,144, Švedrichas (Schwedrich),
147,154,165,176, 264 dab. Svaderkai (Swaderki)
Sartininkai 136 142
Sibiras 17, 22, 59,89, 99,101, Švestemhofas (Schwestemhof)
105,115,116,127,129,130, 126, 205, 260
132,137-141,143-145,158,
218, 226, 237, 243 Tapiau, liet. Tepliava,
Smolenskas 132 dab. Gvardeiskas 135
Solikamskas, Permės sritis, Taplakenas (Taplacken),
Rusija 149 liet. Toplaukiai,
rus. Talpakai 199

277
Tauragė 76, 77, 89,121,122,
132,136,144,145,193, 200,
214, 217, 219, 237, 239, 245,
249, 255
Tėrvaldė (Teerwalde),
dab. Stara Kaletka 142,144
Tilzitas (Tilsit), liet. Tilžė,
dab. Sovetskas 36, 50, 74,
79, 80, 82, 83, 85, 86, 87, 88,
89,102,103,130,131,132,
162, 200, 249, 255
Tilzito-Ragnito (Tilžės-Ragai-
nės) apskritis 79
Tiuringija (Thüringen) 64,147,
148,190
Tytuvėnai 88
Toninė 252
Travemiundė (Travemünde)
35
Tursučiai 245
Udervangenas (Uderwangen),
liet. Udravangis,
dab. Čechovas 141,220
Uralas 163
Usėnai, vok. Mėdevaldas
(Mädewald) 123
Vaiblingenas (Waiblingen)
176,184
Vėlau (Wehlau), liet. Vėluva,
dab. Znamenskas 176,184
Vėlau apskritis (Kreis Wehlau)
94, 95,135,151,199, 250,
267
Vestfalija (Westfalen) 211
278
Viduklė 194, 217
Vilkaviškis 134,135
Vilnius 13, 21, 91, 95,112,115,
116,153, 201, 202, 232, 236,
239, 242, 247, 255, 262, 264,
265
Vysla 34
Volfenas (Wolfen) 147
Vurcbachas (Wurzbach) 190
Vustrau prie Noirupino
(Wustrau bei Neuruppin)
150
Zamlandas (Samland,
Landkreis Samland),
liet. Sembos apskritis 62,
68, 113,198, 260
Zoldau (Soldau),
dab. Dzialdovas
(Dzialdowo) 34
Zasnicas (Sassnitz) 176,177
Zėlheimas (Seelheim) 203
Železnodorožnas,
žr. Gerdauenas
Žemaitija 125
 PAVARDŽIŲ RODYKLĖ
- Hartmut -► Dejok, Liesbeth 42, 50, 61, 62,
Eidukaitis, Jonas 209, 264
Jonas Neumann, Hans Dejokaitė, Elžbieta
Dejok, Liesbeth
Adenauer, Konrad 162, 231 Deske, Helga 68
Applebaum, Anne 137 Deske, Kari Heinz 68,129,133
Arendt, Hannah 75 Deske, Ruth 68, 87, 99,129,
133, 204, 224, 239
Baring, Arnulf 11,14 Deske, Siegfried 68
Bjelfvenstam, Dorothea 37, 47 Dönhoff, Marion, grafienė 29
Briskom, Eva 37, 44, 56, 77, 90, Dom, Ursula 244
112 Dūdas, Margot 128, 225, 242
Briskom, Gisela (jaun.) 56
Briskom, Gisela (vyr.) 37 Eidukaitis, Jonas 237
Briskom, Manfred 56 Elm, Rita 65, 69
Briskom, Otto 37, 38, 39 Erlach, Johanna 109
Briskom, Reinhard 56
Briskom, Rudi 56 Falk, Helmut 51
Briskom, Sabine 56 Fischer, Gerhard 100
Briskom, Siegfried 56 Fischer, Helmut 100
Fischer, Horst 135
Churchill, Winston 71 Fischer, Hugo 100
Czajka, Agathe 142 Fischer, Konrad 100,134
Czajka, Bruno 142 Fischer, Manfred 135
Czajka, Johann 142 Fritz, Uwe 214, 215, 219, 223,
239, 248
Dambrauskai, šeima 118
Dapkus, Bronius -> Galinaitis, Kostas
Fritz, Uwe Fischer, Horst
Dejok, Helene 50 Galinaitienė, Marija 135

279
Galinaitis, Simas 135
Genscher, Hans-Dietrich 12
Gladstein, Alfred 124
Gladstein, Hans 124
(taip pat Harz arba Heinz)
Gorbačiov, Michail 12, 21, 22
Gorytė, Irena 133
Gorienė, Birutė Rūta -*
Deske, Ruth
Gorys, Vacys 133
Grävert, Kurt 217
Griška, Gediminas
Roscher, Günther
Grivačiauskas, Jonas 117
Gröning, Brigitte 161
Gröning, Dieter 49, 85,130,
160
Gröning, Elfriede 161
Gröning, Gerhard 161
Gröning, Gisela 161
Gudovius, Gerhard 24-28, 31,
40, 48, 77, 81, 84, 99,117,
131,154,166,167,168
Gudovius, Gerlinde 25, 26,
167,169
Gudovius, Herta 40
Haak, Albert 36
Haak, Anna 36, 51, 79
Haak, Erich 50
Haak, Franz 50
Haak, Heinz 50
Haak, Horst 36,51,79,131
Haak, Paul 50
280
Haak, Ursula 36, 50, 51, 79, 82,
131
Haak, Willy 51, 79,131
Haupt, Annemarie 217
Heim, Gerhard 65
Heim, Hilde 65
Heinermann, Claudia 75, 264
Hensen, Jürgen 241
Herzmann, Christel 245
Herzmann, Romualda 245
Herzmann, Rudi 225, 245
Hitler, Adolf 36, 37, 42, 46, 47,
51, 55, 98,157, 208, 225
Horn, Helmut 76
Horn, Hilde(gard) 76,121,136
Hundrieser, Ursula 110
Jakštaitė, Irena
Launert, Gisela
Jelcin, Boris 227
Jesaičiai, šeima 122
Kabeck, Gertrud 205
Kabeck, Klara 261
Kaminskaitė, Jadvyga ->
Kösling, Renate
Kanther, Manfred 241
Kažukauskienė, Alfreda ->
Quitsch, Luise
Kenzler, Heinrich 154
Kenzler, Sieglinde
Liedke, Sieglinde
Keusling, Bernhard 101,132,
133
Kibelka, Ruth, ->
Leiserowitz, Ruth
Kießling, Bernhard 65
Kießling, Ilse 66
Kitty Scheffler, Christel
Klein, Aldona 211
Klein, Bruno 78,116, 211
Klein, Danutė 212
Klein, Elvyra 212
Klein, Heinz 212
Klein, Herbert 218
Klein, Vida 212
Klein, Willy 212
Knispel, Ingrid 236, 237
Kohl, Helmut 12,23,231,232,
239, 240
Kollwitz, Käthe 30
Kösling, Erwin 194
Kösling, Frida 194
Kösling, Fritz 196
Kösling, Gertrud 196
Kösling, Günther 196
Kösling, Herbert 194
Kösling, Irmgard 196
Kösling, Renate 193
Kösling, Siegfried 195
Kösling, Ursula 193
Laimonas, Jonas
Fischer, Konrad
Landsbergis, Vytautas 21, 22,
226, 227, 244
Lasch, Otto 54
Launert, Gisela 123,124
281
Launert, Karin 123
Leiserowitz, Ruth 128,151,
224, 237, 238, 263
Liedke, Irmgard 151
Liedke, Rudolf 151
Liedke, Sieglinde 151,154
Liedke, Ulrich 151
Liedke, Waltraud 151
Lindenau, Rudi 27
Mandt, Monika 235
Matočkin, Jurij 227
Methee, Karl Heinz 217
Miliauskas, Pranas
Willuweit, Arnold
Minnt, Waltraut 18,141,145,
219, 244
Mischke 58
Molotov, Viačeslav 74
Morgenstern, Erika 31
Müller, Dora 80, 96,107
Müller, Elfriede 139,144
Müller, Gustav 139,144
Nachtigall 41
Naujoks 43
Neumann, Gerhard 16
Neumann, Hans 16
Neumann, Hermann 16
Nitsch, Albert 58
Nitsch, Christel 58, 91,115
Nitsch, Gertrud 91
Pelgius, Mikas 102,103
Petereit, Hans Joachim138,
145
Petrauskas, Valdas 21
Piklaps, Arnold 195, 201
Pilsudskį, Jozef 34
Pipiraitė, Alfreda -►
Quitsch, Luise
Plink, Alfred 195,19&-201
Plink, Anna 199
Plink, Helga 198
Plink, Helmut 199
Plink, Ursula 198
Plinkaitė, Danguolė 200
Plinkąs, Edvardas 200
Plinkienė, Ona 200
Plonus, Christel 120
Pose, Joachim103,148-150,
162
Pose, Klaus 149
Pose, Peter 149
Quitsch, Edith 202, 204
Quitsch, Günther 203, 204
Quitsch, Hans 202, 204
Quitsch, Hilde 202, 204
Quitsch, Luise 125, 201-204,
239, 243, 247, 264
Quitsch, Wilhelm202, 204
Račas, Antanas 244
Ranglack, Anna 216, 244, 248
Rapp, Douglas 157
Rapp, Elsbeth 160
282
Rapp, Erwin 157
Rapp, Eva 157-160,170
Rapp, Henry 157,158,160
Rapp, Herbert 157
Rapp, Vera 157
Rapsikevičius, Jonas 117
Rehberg, Käthe 218
Richard, Dorothea -♦
Bjelfvenstam, Dorothea
Rieß, Erika 113-115
Rieß, Heinz 113,114
Roscher, Günther 135
zu Sayn Wittgenstein,
Botho, princas 235
Sauerbaum, Erika 32,174
Scheffler, Christel 24,44,125,
133,174-192, 247, 255
Schneider, Erna 27
Schulz, Hannelore 139,144
Schulz, Lieselotte 139,144
Seiters, Rudolf 231
sesuo M. Albertina Herz,
OSF250
Sievers, Hildegard 230
Stalin, Josif 22, 71, 98,106
Stauder, Hedwig
von Stetten, Christian,
baronas 233, 234
von Stetten, Wolfgang,
baronas 13,14,18,191, 213,
231-238, 241-244, 263, 266
Stresemann, Gustav 34
Sumowski, Burkhard 32
Swars, Manfred 243
Šimkienė, Jūratė 243 Windt, Gertrud 44, 45,179
Windt, Käthe /Kitty -♦
Tamutis, Antanas 129 Scheffler, Christel
Tamutytė, Birutė Rūta Wulff, Christian 223
Deske, Ruth
Tannehill, Evelyne -* Žigmantienė, Aldona -►
Rapp, Eva Scheffler, Christel
Trofimov 74 Žilinskienė, Agota 101
Truman, Harry S. 71 Žukov, Georgij 72
Unkat, Anna 15
Unkat, Günter 15
Virbašiūtė, Aldona -►
Klein, Aldona
Volodkienė, Jadvyga 134
Waffenschmidt, Horst 232
Wegner, Horst 59
Wegner, Ingrid 60
Wegner, Lothar 46, 59-61
Weintke, Hannelore 182
Weizsäcker, Richard von 230
Wieck, Michael 30, 73
Willuweit, Arnold 85,104,105,
136
Willuweit, Gisela 85
Willuweit, Heinz 85,104,105,
136
Willuweit, Hilde
Horn, Hildegard
Windt, Fritz 179
Windt, Gerhard 44, 45,
176-181,183,184,186,187

283
 SONYA WINTERBERG

MES-VILKOVAIKAI
PALIKTI RYT I J PRŪSIJOJE

Vertėja Dalia Kižlienė

Redaktorė Asta Bučienė
Maketuotojas Marius Čeponis
Viršelio dizainerė Emilija Dobrovolskienė

Išleido leidykla „Briedis"

Parodų g. 4, LT-04133 Vilnius, Lietuva
www.briedis.lt, info@briedis.lt

Spausdino UAB „BALTO print"

Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius, Lietuva,
www.baltoprint.com, info@baltoprint.com

Viršelyje panaudotos nuotraukos

iš www.shutterstock.com
 r

Dingę, pamesti, pamiršti.

Nuo 1944 m. tūkstančiai vokiečių vaikų Rytų Prūsijoje
buvo atskirti nuo savo šeimų - daugelis amžiams.
Badas, šaltis ir sovietų agresija - nuolatiniai vadinamųjų
„vilko vaikų" palydovai. Daugelis jų savo akimis matė,
kaip mirė tėvai, broliai ir seserys. Mėnesių mėnesius kaip
vilkai jie klaidžiojo po Lietuvos miškus.
Išgelbėti lietuvių valstiečių, jie liko už geležinės
uždangos, įgiję naujas lietuviškas tapatybes. Po
dešimtmečius trukusios tylos paskutiniai gyvi vilko
vaikai pirmą kartą pasakoja apie praeities siaubą.