Jonas Mekas

Jonas Mekas. Anthology Film Archives, 1996 (Audriaus N a u jo k a ičio nuotrauka)

 Jonas Mekas

Laiškai iš N i e k u r

baltos lankos
Viršelyje: Jonas Mekas 1996 metais
Audriaus Naujokaičio nuotrauka

Sudarė ir parengė Algimantas Antanas Naujokaitis

Iliustracinę medžiagą pateikė Jonas Mekas
Redagavo Danutė Kalinauskaitė
Apipavidalino Kęstutis Grigaliūnas

© Jonas Mekas, 1997

Rinko ir maketavo BALTOS LANKOS
Printed in Lithuania

IS B N 9986-813-31-X
 TURINYS

JO N O M E K O SUGRĮŽIMAS 7
ALGIMANTAS ANTANAS NAUJO KAITIS

PIRMAS LAIŠKAS. 1994 melų birželis 13

AN TRAS LAIŠKAS. 1994 merų liepa 17

TREČIAS LAIŠKAS. 1994 metų rugpjūtis 21

KETVIRTAS LAIŠKAS. 1994 metų rugpjūtis 27

PENKTAS LAIŠKAS. 1994 metų rugsėjis 33

ŠEŠTAS LAIŠKAS. 1977-1978-1994 metai 39

SEPTINTAS LAIŠKAS. 1994 metų gruodis 65

AŠTUNTAS LAIŠKAS. 1994 metų gruodis 71

DEVINTAS LAIŠKAS. 1949 ir 1994 metai 77

DEŠIMTAS LAIŠKAS. 1995 metų sausis 85

VIE N U O LIKTA S LAIŠKAS. 1995 metų vasaris 93

DVYLIKTAS LAIŠKAS. 1995 metų kovas 97

TRYLIKTAS LAIŠKAS. 1995 metų gegužė 103

KETURIOLIKTAS LAIŠKAS. 1995 metų birželis 109

PENKIOLIKTAS LAIŠKAS. 1995 metų liepa 113

ŠEŠIOLIKTAS LAIŠKAS. 1972-1973-1995 meta. 119

SEPTYNIOLIKTAS LAIŠKAS. 1996 metų rugpjūtis 125

AŠ TU O N IO LIKTAS LAIŠKAS. 1996 metų spalis 131
N E U Ž B A IG T Ų LAIŠKŲ FRAGM ENTAI. 1995-1996 metai 135
Jonas M ekas ir A lgim antas Antanas N a u jo ka itis. V ilnius, 1995
(Stasės Naujokaitienės nuotrauka)
 JONO MEKO SUGRĮŽIMAS

Jonas M ekas įrašytas pasau lin ė je kino m eno isto rijo je , jo film ai
pelnė i r tebepelno gerus įvertinim us ir aukštus apdovanojim us tarptau­
tiniuose festivaliuose, tačiau jis pagarsėjęs ir kaip savitas poetas bei
p u b licista s. T uo tarpu Jono M eko knygos, išskyru s 1971 m etais
„V ag o s" leidyklos išleistą Poeziją , vėlgi paplitusios ne jo tėvynėje, bet
A m erikoje, A n glijoje, Japonijoje, kitose užsienio šalyse. Netgi jo didelė
dienoraščių knyga I Had Nowhere To C o (laisvai būtų galim a išversti
Be vietos) išleista ir skaitom a ne Lietuvoje, o užsieniuose.
Tai nereiškia, kad Lietuvos žm onės nežino M eko kaip avangardinio
film in in ko ir poeto. Neseniai girdėjau, kaip m ūsų žinom as dailininkas
Vytautas Šerys susim ąstym o valandėlę atm intinai kartojo fragmentus
iš M eko Pavienių ž o d ž ių . T ūkstan čius žm o n ių sutraukė, d id e lį su ­
sid o m ė jim ą sukėlė V iln iu je , Š iu o laikin io m eno centre, 1995 metų
vasarą rodyti Jono M eko avangardiniai film a i, jo skaityta p o e zija , jo
įdom i ir šviesi asm enybė. Pagaliau M eko priartėjim ą prie Lietuvos, jo
g rįžim ą tėvyn ėn taip pat žym i 1996 m etais jam p askirta Lietuvos
n a c io n a lin ė kultū ro s ir m eno p re m ija . „ G a l tai tiesos sk e lb ė jų ir
pranašų d a lia - į tėvynę grįžti per svetim as žem es, - kalbėdam as apie
M eką pasakė poetas M arceliju s M artinaitis. —Tai lyg žm ogus iš Ro­
jau s, savo menu ateinantis liudyti, kad tas Rojus y ra , galbūt čia pat,
 ir kad jis yra galimas. Jo buvimą liudija garsas, atspindys, pažvel­
gimas, judesys, žodis."
Meko grįžimą į Lietuvą, pasak jo eilėraščio „Parvažiavus" žodžių,
„šitais sielai ir / kūnui, žemei ir / dangui / pavojingais / laikais" žymi ir
Valstiečių laikraščiui - 1994-1995 metais jo rašyti Laiškai iš Niekur.
Tai apmąstymai ir pastebėjimai apie šiandieninę visuomenę, kultūrą,
apie žemę ir žmogų, apie mūsų kalbą, jos išsaugojimą, apie Pasaulį ir
Lietuvą. Pagaliau tie Laiškai iš N ie k u r-ta i jo sustabdytos ir užrašytos
akimirkos, jo minčių blyksniai, praturtinantys mūsų užmirštą, prarastą,
o gal ir nesuvoktą Rojų. Savo Laiškuose iš N ieku r Mekas savitai
apmąsto mūsų ir pasaulinės kultūros reiškinius, bene pirmasis Lietuvos
spaudoje išsamiai ir autentiškai parašė apie Jurgį Mačiūną, jo pasku­
tinius gyvenimo metus, nauju rakursu pažvelgė į M.K. Čiurlionį ir jo
palikimą, o aplankęs prie Salantų esančią Viliaus Orvido sodybą, ap­
žiūrėjęs akmens skulptūras, sulygino jį su Rodenu, Brancusi.
Kodėl Laiškus iš N ieku r Mekas rašė būtent paprastam, kaimo
žmonėms skirtam laikraščiui? Pirmiausia, pasak Meko, jo rašinių nie­
kas kitas ir neprašė, o pats siūlytis nepratęs. Yra ir kita Šio reiškinio
pusė, kurią taip pat išryškino Mekas. Kai 1995 metų vasarą jo atvežtos
avangardinių filmų programos proga Šiuolaikinio meno centre su­
rengtoje spaudos konferencijoje vieno intelektualinio leidinio žurna­
listas paklausė, kodėl jis rašo ne kokiam kultūriniam leidiniui, o kaimo
laikraščiui, kiek susierzinęs Mekas atkirto: „Stebiuosi, kodėl jūs iki šiol
nesuprantate, kad kaimas - tai taip pat kultūra!" Antra vertus, tiek pri­
vačiuose pokalbiuose, tiek Laiškuose iš N iekur su tam tikru pasi­
didžiavimu Mekas vis pasako: „Aš ūkininko vaikas. Aš užaugau kaime,
bet, kaip matot, nesu visai kvailas, maiše manęs neparduosit...
Miestuos per daug cemento ir batų, batukų. Kultūra yra basose kojose.
Kultūra yra šaltuos ryto rasos gintaruos. Ir arklio prunkštime. Neuž­
mirškime savo arklių!"
Šioje knygoje spausdinami Meko Valstiečių laikraščiui rašyti, o prieš
išleidžiant atskira knyga - jo paties peržiūrėti, kai kur pataisyti Laiškai
iš N iekur. Knygoje jie sudėti tokia tvarka ir eile, kokia juos autorius
siuntė redakcijai. Jau rengiant šią knygą, Mekas atsiuntė gerą pluoštą
naujų, kaip jis pats rašo, neužbaigtų Laiškų iš Niekur fragmentų. Jie
nemažiau įdomūs ir reikšmingi Meko eseistikoje.
Kai kuriuose „Laiškuose" jaučiama jų rašymo laiko žymė. Kad ne­
nukentėtų autoriaus tekstas, išliktų to laiko bruožai, rašinių nebrau-
kinėjome, nieko netaisėme, tikėdamiesi, kad skaitytojai turės galvoje,
jog šie Laiškai iš Niekur ir jų neužbaigti fragmentai rašyti nuo 1994
metų vidurvasario iki 1996 metų vasaros. Skaitytojams taip pat
pravartu žinoti, kad knygoje įdėtos nuotraukos, kitokios iliustracijos
yra atsiųstos paties autoriaus.
Dar vienas šios knygos bruožas - tai daugelio čia spausdinamų
Laiškų iš N iekur panašumas į dienoraščio žanrą, o kai kur net panau­
doti fragmentai iš svetur išleistų Meko dienoraščių knygų. Manome,
kad ši knyga - tai lyg prologas, įžanga į jo lietuviškų dienoraščių kny­
gą, kurią ne už kalnų numato išleisti „Baltų lankų" leidykla.

Algimantas Antanas Naujokaitis

Jono Meko darbo stalas. (Sebastian Meko nuotrauka)
 Daug keliauju. Tai žmonės manęs vis klausia, iš kur aš. Tai sakau:
aš gimiau ir išaugau Lietuvoj. Gyvenu Niujorke. O mano kraštas dabar
yra kultūra.
Tai jie žiū ri į mane, mirksi: a, juokdarys.
Bet aš kalbu labai rimtai. Dabar aš įdom aujuos tiktai kultūra. O
kultūra yra visur ir niekur.
Tai ir nutariau šituos savo laiškus taip pavadinti: Laiškai iš Niekur.
Jonas Mekas su ožkele pas brolį Kostą Neciūnuose. 1995, rugpjūtis
 PIRMAS LAIŠKAS

1
Nežinau nuo ko pradėti. Pradėsiu nuo kalbos.
Jablonskis buvo vienas mūsų kalbos tėvų. O buvo toks Balvočius, jis
buvo Jablonskio sekretorius paskutiniais jo gyvenimo metais. Mes
susitikom Wiesbaden'e, Vokietijoje, 1945 metais. Jis man davė labai
gerą patarimą. Jablonskis visados jam sakydavęs: jeigu nežinai, kaip
gerai lietuviškai rašyti, tai rašyk taip, kaip kalbi: tai bus geriausia kalba.
O aš užaugau kalbėdamas papilietiškai. Jeigu aš pradėčiau jums
papilietiškai rašyt, nežinau, ar mane suprastumėt. Tai va, aš jums
rašysiu svetima, rašytine lietuvių kalba, išmokta mokykloje...

2
Kodėl lietuviams labiau patinka avys negu ožkos? Kai aš augau,
buvau dar vaikiokas, kai kas užsimindavo apie ožkas, tai vis tik kaip
apie biedno žmogaus gyvulį.
O kad jau niekas nenorėjo biednai atrodyt, tai nelaikė ožkų. Labai
labai gaila, kad taip išėjo. Nes man labai patinka ožkos sūriai. Labai
labai sveika valgyt ožkos sūrį. Ir skanu! Italijoje juos daktarai prirašo
savo ligoniams dėl įvairiausių ligų.
A, ožka yra dieviškas sutvėrimas.
 3
Skaitau labai įdom ią knygą, tokio prancūzo Alfred A. Tomatis.
Prancūziškas pavadinimas: L'O reilIe et la Vie, išleista 1977 metais.
Lietuviškai būtų: Ausis ir gyvenimas. Jeigu šita knyga dar nėra išversta
į lietuvių kalbą, reikėtų ją būtinai ir kuo greičiausiai išversti. Būtinai!
Šita didelio mokslininko ir daktaro knyga yra apie klausą, apie ausį,
apie girdėjimą. Apie tai, kaip dar negimęs, net ir nė mėnesio vaikelis,
motinos įsčiuje, girdi ir jaučia viską, ką tėvai kalba, ir kaip jie baras, ir
kaip jie meldžias: viską, viską; ir kokią įtaką visa tai jam turi. Labai
labai svarbi knyga. Abortininkamstai jau ši knyga nepatiks. (Amerikoje
galima gauti šios knygos anglišką laidą, The Conscious Ear, Station Hill
Press, 1991.)

4
Per paskutines kelias savaites daug keliavau. Kelias dienas pralei­
dau Islandijoje. Aš daug buvau girdėjęs apie elfus. Tokie maži
žmogiukai, jie gyveną po akmenimis, uolom, saulėtose miškų aikš­
telėse. Islandijos gamtovaizdis yra elfų rojus: vien tik uolos, lava,
akmenys. Tik samanos, ir kiek žolės.
Gudrūs žmonės sako, kad tai tik pasakos, tie elfai. Bet Islandijoje visi
tiki į juos. Ir visi yra juos matę. M ano mama tuos žmogiukus irgi
matydavo SemeniŠkiuose. Jai einant melžti karvių jie mosikuodavo ir
šokdavo ant mėlynų akmenų, čiobrelių atžalynuose... Ji labai
supykdavo ant mūsų, prieauglių, kad mes jai netikėdavom...
A, pasaulis yra pilnas stebuklų. AŠ pats tai jau tikiu stebuklais.
Stebuklinga, kad esu gyvas ir vaikštau šia žeme ir kvėpuoju oru, ir
žiūriu į medžius ir gėles, ir kalbuosi su žmonėmis, ir skaitau Kazio Bin­
kio Eilėraščius - stebuklingą knygą.
 Islandijoje, Reikjavike, aplankiau savo draugą, 25-metį Julių Kem-
pą. Saulė niekad nenusileido, kabojo tik akiraty. Tai apie vidurnaktį
žmonės pradėjo sienom lipti: negalėjo miegoti. Tai ir aš nemiegojau,
išėjau alaus išgerti su Julium Kempu. Jo filmas Sienų apmušalas su­
mušė visus Islandijos kino publikos rekordus. Filmukas ne šedevras,
bet publikai jis labai patiko. Tai aš jį rekomenduoju ir lietuviškai
publikai. Ne tiek dėl jo stiprumo, kiek iš patriotiškumo. Aš šitą filmą
išleidau savo kino salėje, Niujorke. Į premjerą atėjo Islandijos kon­
sulas Kornelius Sigmundsson'as. Jis klausė manęs, kodėl aš rodau
Kempo filmą. Tai ir pasakiau jam: „A š noriu padėti jaunam Islandijos
kinui. Tai mano atsilyginimas už tai, kad Islandija pirmoji pripažino
Lietuvos išsilaisvinim ą". Jis man padėkojo ir pasakė: „M es niekados
nepamiršim Landsbergio žodžių, kuriuos jis mums pasakė, kai lankėsi.
Jis sakė, kad mes turim būti labai praktiški, kalbėjo apie laisvę. Laisvė
yra konkreti. Ir turim ją labai taupiai naudoti. Nes ji svarbesnė užu
orą".
Tai išgėrėm vyno užu tuos žodžius.
 Stom Sogo, Julius Žižliauskas, Jonas M ekas, Dalius Naujokaitis ir
Eugenijus Varkalis M ars bare. Niujorkas, 1995 (Audriaus Naujokaičio nuotrauka)
 ANTRAS LAIŠKAS

Buvo laikai, kai Paryžius buvo pasaulio meno ir kultūros sostinė.

Visi važiavo į Paryžių. Hemingway, Gertrud Stein, Tysliava, M iltinis.
Šiandien Paryžius nebe tas. Bent laikinai.
Kai paskutinį kartą buvau Paryžiuje ir sutikau lietuvius, jie pasi­
sveikino ir pasakė: „Tai rytoj susitiksim bažnyčioje. Gražus choras
giedos". „Labai gerai, - sakau, - susitiksime bažnyčioj".
Bet poetai mėgsta naktis, jie eina lovon vėlai. Tai bažnyčią pra­
miegojau. Dievas atleis, nes Jis žino ... O su Paryžiaus lietuviais taip ir
nesusitikau.
Dabar meno sostinė yra Niujorkas. Bent laikinai. Aš žinau, lietuviai
yra susispietę Čikagoj. Bet, atleiskit man, yra toks pasakymas čia: šū­
das - ne sviestas, o Čikaga - ne miestas. Tai užmirškim Čikagą...
Aišku, viskas praeina. Ir Niujorkas praeis. Bet kol kas Niujorkas yra
pačiam centre.
Paryžiaus žydėjim o metais M iltinis ten gėrė kavą su Jean Louis
Barrault. O po to parvažiavo į Lietuvą ir atjaunino Lietuvos teatrą.
O dabar Niujorke yra ne vienas, ne du ir ne trys lietuviai: yra visa
jaunų, talentingų lietuvių gauja, jaunų lietuvių kolonija. Energija,
idėjos, pulsas muša. Julius Ludavičius, Arūnas Kulikauskas, Laima
Sprangauskaitė, Gintaras Meškauskas, Virginijus Poškus, Eugenijus
Varkalis, Audrius Naujokaitis, Julius Žižliauskas, Aidas Bareikis - ir,
aišku, Kęstutis Zapkus! Ir visi susitinka, ir fantazuoja, ir dirba, ir Sofijos
baras, Penktojoj gatvėj, skamba jų balsais.

2
Pasikalbėkim vėl apie kalbą. Apie kalbą, kaip ji skamba, kaip mūsų
lūpos, liežuvis, burna juda kalbant. Viskas jau taip susiję su vieta, kur
gyveni; koks klimatas ten, kokie vėjai pučia; ar lygumoj gyveni, ar
kalnuos ir t.t.
Mes turim daug tarmių. Jos nedidelės, bet vis tiek Papilės tarmė
skiriasi nuo Papilio tarmės. Kaip kalba Semeniškėse skiriasi nuo
žmonių kalbos Semeniškiuose. Kai mane Niujorke aplankydavo mūsų
kultūrininkai, daugiau laiko praleidę prie rusų kalbos negu prie
lietuvių, jų lietuvių kalba išeidavo taip lyg ir per sukaustytą burną, labai
kampuotai. Rusų kalba pakeitė jų žandų, jų burnos muskulus. Jeigu
kalba gali tiek įtakos padaryti mūsų muskulatūrai, mes galim tik spėti,
kiek tos kalbos vidinė - rusų sielos - struktūra ir turinys gali paveikti
mūsų sielos struktūrą ir turinį.
O , vėl žiūrėkim į Amerikos lietuvius. Anglų kalba reikalauja visai
kitokių burnos muskulų judesių. Lietuvių, kurie dabar tik ame­
rikietiškai kalba, burnos muskulai yra pasikeitę. Kai jie dabar lie­
tuviškai bando kalbėti, jie kalba tokiom išglebusiom lūpom - lep lep
lep. Jų lietuvių kalba nebeturi to lyriškumo, to komplikuoto trapumo,
kurį girdi gilioj Lietuvoj. Tai ir jų lietuviškos sielos jau yra irgi tik lep

lep lep.
Kalba, žodžiai ir jų ištartis, ir skiemenų ritmas, ir muzika eina iš pat
žmogaus, krašto sielos, iš pačios gilumos. Mūsų kalba neišskiriamai
susirišus su mūsų visa giliausia genties atmintim, mūsų kraštovaizdžiu,
oru, mūsų daukantišku būdu. Kalba yra stebuklas.

Prieš kelias dienas Niujorke, Soho kvartale (įkurtame Jurgio

M ačiūno), Broome Street galerijoje, atsidarė Gintaro Meškausko,
Audriaus Naujokaičio ir Eugenijaus Varkalio darbų paroda. Vėliau, po
atidarymo, mes sėdėjom, gurkšnojom airišką McSorley alų ir planavom
Lietuvos ateitį... Nekalbėjom apie meną. Po trečio stiklo mes šitaip
nutarėm: kodėl Lietuvai bijoti Žirinovskio? Nebijokim! Pirmiausia
susidėkim ir nusipirkim vieną atominę bombą. Jos labai madoj šiom
dienom ir labai pigios. Galim pirkt atomines bombas iš Ukrainos, iš
Rusijos ar net iš Libijos ar Šiaurės Korėjos. Tada paprašyt, mandagiai,
kad Rusija mums atiduotų pusę Sibiro, pridėtų dar Tulos rajoną ir
galbūt dalį Juodosios jūros. Mūsų žirgai ten vandenį gėrė, ne?
Vyrai, nereikia apsileisti. Reikia atakuoti. Reikia išgelbėti Sibiro
kultūrą! O , aš dar pamiršau Vorkutą. Ji irgi mums priklauso, bent pusė.
Ir reikalaukim, kad Sibire lietuvių kalba turėtų lygias teises su rusų
kalba. Tai jau būtų gera pradžia. O po to - tai jau toliau!
 TREČIAS LAIŠKAS

1
Visi nori tik į priekį eiti. Bet aš manau, šiandieną yra daug gudriau
eit atgal. Žiūrėt, ieškot, ką praradom. Ką praradom su savo visa
„pažanga". O praradom ne tik daug: galimas daiktas, kad mes esam
praradę viską: orą, vandenį, žem ę, upes, upelius, m edžius, gėles,
dainas, nekaltumą, tikėjimą į viską, kas šventa.
Labai lengva eiti į priekį: nereikia galvoti, nes eini su m inia: su
televizija, su technologija, kompiuteriais, Am erika... Eini į priekį ne su
galva, bet tik kad kiti jau eina į priekį. Aklai, kaip visos avys eina, taip
ir aš einu...
Bet viena avis ėjo prieš srovę, atgal... į senas, žalias pievas. Avis dar
sapnavo, dar prisiminė...
Kai ta avis priėjo prie Šiaulių, prie savo senos pievelės, ta avis
atrado, kad žolė jau buvo mirus. Ji taipogi rado ten tokį žmogutį,
semiantį alyvą į indelį iš upelio - iš upelio, iš kurio ji, avelė, gerdavo
tyrą vandenį ir iš kurio to žmogiuko tėvai vidurvasary malšindavo savo
troškulį. Dabar jis virė košę su to upelio alyva.
Tai ta avis nutarė pasidaryt jaunu, nauju lietuviu ir pradėt lėtai tą
pievą ir tą upelį ir tą žemę valyti - savo vaikam s... geriukam s... Gudri
buvo avis, ir darbšti, ir atkakli - ji buvo palaiminta Šventos Teresės.
Vakarais ji klausydavo bitlų muzikos. Tai ji šitaip kalbėjo tam žmo­
giukui:
- Ne, žmogeli. Aš tikiu, kad Rojus dar nėra visai prarastas. Rojus
priklauso nuo mūsų pačių: ar jo norim, ar jo nenorim. Visur, aplinkui,
yra Rojaus gabaliukai. Ir mes ne tik kad turim juos apsaugoti: mes turim
juos auginti, puoselėti. A, Rojus priklauso nuo mūsų pačių!
Taip kalbėjo avelė žmogui, kuris graibstė alyvą iš upelio. Aš tai
žinau, nes atsitiktinai praėjo National Geographic žurnalo fotografas
ir padarė nuotrauką savo rugpjūčio numeriui, mačiau. Bet avelės nėra
toj nuotraukoj. Šventą avelę gali matyt tik tie, kurie ja tiki... kaip aš...

2
Aną vakarą mes sėdėjome ir kalbėjomės apie Čiurlionį. Ant mano
stalo - Landsbergio gražiai parašyta, bet ne taip jau gražiai išleista ar
apipavidalinta knyga anglų kalba M .K. Čiurlionis - Time and Content.
Č ia turiu įterpti, kad aš stačiai lipu sienom iš raudono pykčio, kai
matau, lietuvių spaudoj, žodį „dizaineris" vietoj lietuviško žodžio
„apipavidalintojas".
Atsiprašau užu pertraukimą. Tai mes sėdėjome čia ir kalbėjomės
apie Čiurlionį. Ir visi sutikom: Lietuvos kultūros ministerija turėtų
tučtuojaus, rytoj, sustabdyti Čiurlionio darbų vežiojimus po pasaulio
muziejus ir galerijas. Kodėl mes piginamės? Kodėl mes prekiaujam
Čiurlioniu? Kodėl mes darom „biznį" su Čiurlionio darbais? Kodėl mes
elgetaujam pripažinimo, kur jo jau visai nebereikia? Jau net nekalbant
apie tai, ką tie vežiojimai daro paveikslams. „Pasaulio" muziejai yra
išvirtę į W a lt Disney muges, o mes verkdami norim į tas muges tempti
Čiurlionį. M ūsų politikieriai Amerikoje ir Europoje neturi jokio
supratimo, kas šiandieną yra svarbu Lietuvos kultūros ir meno augimui.
Jie vis griebias Čiurlionio, kaip aklas lazdos. Vis ir vis Čiurlionio. O
Čiurlionis verkia, pardavinėjamas už garbės ir ambicijų grivinas.
Palikite Čiurlionį ramybėje! Kaune! Atvažiuos, visi atvažiuos,
nebijokite! Visi, kuriems Čiurlionio tikrai reikia. Ir jie jį pamatys
visame jo grožyje. Taip: tegu meno „turistai" ateina prie kalno, ne
kalnas prie jų!

3
Didžiausias Čiurlionio propaguotojas Vakaruose yra Švedas Pontus
Hulten'as. Aš jį pirmą kartą sutikau Niujorke 1959 metais. Jis tada buvo
Stokholmo žymaus Moderna Museet (Modernaus muziejaus) direk­
torius. Jis prašė, kad aš jį suvesčiau su Niujorko menininkais, ir tai
padariau. Bet aš jam priedo daviau Čiurlionio reprodukcijų knygą. Tai
tos reprodukcijos, bėdinos ir blogai atspausdintos, jam atvėrė Čiur­
lionio didybę. Ir todėl jis, vėliau, kai jau organizavo parodas Italijoje
(Futurizmo apžvalgą) ir Bonoje (Dvidešimtojo amžiaus menas), jis vis
jose įtraukė ir Čiurlionį, vis pastatydamas jį pačioj modernaus meno

pradžioj.
Kodėl aš šitą jums primenu? Va, dėl ko: nebūtinai reikia vežti Čiur­
lionio paveikslus į Vakarų muziejus, kad įtikinus pasaulį jo genijum:
ir reprodukcijos jį atveria ir parodo. Vėliau Pontus Hulten'as nuva­
žiavo į Kauną ir pamatė originalus. Bet įkvėpimas tai piligriminei
kelionei atėjo iš tų pigių sovietinių reprodukcijų. Taip kai ir aš, dar
vaikas, Papily, šeštam skyriuj, pilnom akim pirmą kartą žiūrėjau į
Rubenso, Montegna, Tiziano reprodukcijas: bespalves, ant trupančio
parudavusio popieriaus, iš šešto skyriaus spintos pačios apatinės
lentynos... Aš negaliu jums pasakyti, kokį įspūdį man tos reprodukci­
jos padarė. Ir iš tų išblyškusių, juodai baltų reprodukcijų prasimušė
formų ir turinio didybė - prasimušė ir pasiekė mano pačią gilumą ir
pakeitė mane iš esmės.
A, tai meno stebuklas.
Bet tai tas pats ir su Rojaus stebuklu.
Pro visą šiandieninį gyvenimo purvą prasimuša Rojaus spinduliai.
Nori ar nenori. Rojus yra amžinas.
Taip man pasakė avelė, prabėgdama.
M arija Gimbutienė ir Jurgis Gimbutas (Kadrai iš Jono M eko film o „Lost Lost Lost")
Marija Gimbutienė ir Nemeckas(?) (Kadrai iš Jono Meko filmo „Lost Lost Lost",
Filmuota pas Pranę Lapienę, Stony Brook, 1950)
 KETVIRTAS LAIŠKAS

1
Vasara. Niujorkas pačiame savo smirdėjime. Ne tik Niujorkas: visas
pasaulis smirdi. Kai šalta - tai dar visi smirdalai laikos. O kai įšyla - tai
šmakšt ir išlenda.
Buvo laikai, kai niekas nesmirdėjo. Net ir mėšlas, kurį kratydavau
laukuos, vaikas, kvepėjo. O dabar viskas smirdi. A čiū užu pažangą,
socialistinę ir demokratinę, užu abi. Mano galva, m oralinis smir-
dėjimas, kuriame dabar pasaulis voliojasi, eina kartu - kaip natūrali
išdava - su fiziniu mūsų aplinkos susmirdinimu.
Ne tiktai miestai: jau ir laukai smirdi. Blogiausia su automobiliais. Aš
automobilius laikau savo priešu numeris vienas. Dabar visi sako: ne­
rūkyk, rūkyt nesveika. Bet kai aš einu miestų gatvėm, mano nosies ciga­
retės visai nepasiekia. Bet automobilių smirdalai tai jau įeina į mano
ploniausias gysleles. Jeigu aš būčiau diktatorius - gaila, kad nesu! - aš
tuojaus uždrausčiau visus automobilius. Aš taip pat uždrausčiau ciga­
retes, ypač amerikoniškas, nes į jas dedama visokiausių blogų nuodin­
gų - bet, a!, patrauklių! - chemikalų. Tik tabaką aš leisčiau. Tabakas
sveika, cigaretės nesveika. Bet kaip jau tu uždrausi automobilius, jeigu
automobilis yra dievas? Matai, lietuviai, kaip ir visi kiti, yra pasidarę
stabmeldžiais. Jų du dievukai yra: automobilis ir televizija.
 2
Prieš porą mėnesių Niujorke buvo Marijos Gimbutienės paminė­
jimas. Tas paminėjimas nebuvo suruoštas Amerikos lietuvių, ne: jis
buvo suruoštas jos Amerikos draugų, ar, teisingiau pasakius, draugių,
nes dauguma kalbėtojų ta proga buvo įvairių mokslų ir profesijų
moterys, jos visos ją stačiai dievino.
Paskutiniam atviruke, kurį gavau iš Marijos, netoli nuo mirties, ji
rašė: „Žem yne jau mane šaukia..."
Žemyne?
Visi, beveik be išimties, kai kalba apie senovės lietuvių tikėjimą ar
religiją, visi sako, kad senovės lietuviai buvo pagonys...
Čia ir prasideda mano ginčas.
Ne, „senovės" lietuviai - tie, apie kuriuos žinom iš liaudies dainų ir
pasakų, ir iš Daukanto, Valančiaus ir Gimbutienės - pridėsiu dar ir Čiur­
lionį, nes mano „senovės" lietuvių istorija siekia dvidešimto amžiaus
pradžią - ne, tie „senovės" lietuviai nebuvo pagonys. Jie buvo panteistai!
O čia tai jau labai didelis ir esminis skirtumas. Pagonys garbino stabus,
- kaip mes dabar, supagonėję, garbinam automobilius ir televiziją: jie
meldėsi statulėlėms. Bet „senovės" lietuviai negarbino stabų nei sta­
tulėlių. Jie buvo išvien su saule, mėnuliu, medžiais, visais augalėliais. Jie
buvo kartu su visa gamta. Jie buvo panteistai. Ne gamtos garbintojai,
kaip kartais klaidingai rašoma ar suprantama, bet kartu, išvien su gamta,
ir gamtoje, žemėje. Jie jautėsi išvien su ąžuolais ir su mėlynais lauko
akmenimis. Statulėlės atsirado vėliau, su krikščionybe... Erezija,
pasakysit... Įrodykit man, kad ne... A, visi tie „krikščioniški" kryžiuočiai,
jie mus popiežiams pristatė pagonimis. Jie neskyrė savo pasturgalio nuo
savo barzdos, kryžiuočiai. O Vatikanas jiems patikėjo. Juodi buvo laikai.
Ne, lietuviai niekados nebuvo pagonys!
 3
Ant mano stalo krūva laiškų. Jie visi rašyti Lietuvoje, ir jie visi buvo
rašyti Valstiečių laikraščiui. Man buvo įdomu, apie ką mūsų žmonės rašo
laiškus, kas juos ėda, kas juos gelia, kas juos spaudžia. Tai paprašiau,
kad Valstiečių laikraštis man krūvelę tų laiškų atsiųstų. Tai dabar, va,
sėdžiu ir spoksau į juos. Labai labai liūdna. Aš visus juos perskaičiau.
Laiškus iš Krinčino, iš Kauno, iš Rokiškio, Raseinių. Iš miestų, miestelių
ir kaimų. Ir visi, beveik be išimties, rašo tik apie žemę. Duokit, atiduokit
mums mūsų žemę! Mes esam niekas be žemės...
Aš pavadinau savo skiltį Laiškai iš Niekur. Bet skaitydamas visus
šituos laiškus aš jaučiau, kad tie laiškai irgi buvo iš Niekur. Jeigu neturi
žemės, tai tu esi niekur.
Žemė, žemės, žemei, žemę, žeme, žemėje, o, žeme!
Taip mano mokytoja, Šernienė, mane mokė.
Apleisk žemę - ir visi miestai sugrius.
Apleisk valstiečius - ir pradėk kasti savo paskutinę duobę.

4
Buvo toks anglas, skulptorius, Henry Moore. Jo žmona sukūrė tokį
judėjimą, kuris angliškai vadinasi „breathaerians". Lietuviškai galėtum,
apytikriai, jį išversti „oro kvėpuotojais". Ji daug metų gyveno tik oru ir
vandeniu. Be jokio maisto. Aš ją esu sutikęs, ir aš stebėjausi jos energija.
Ji savo vyro, Henry Moore, visus reikalus tvarkė, ir labai energingai. Bet
ji ir jos judėjimo nariai atidžiai ir rimtai studijavo visą oro ir kvėpavimo
techniką, viską, kas yra žinoma, nuo senovės indų filosofų iki dabar.
Bet Lietuva ir lietuviai dar labai toli nuo to! Lietuviai negali tik oru
gyventi. Reikia ir duonos kasdieninės. Vandens? Reikia ir vandens, bet
ne tokio, koks jis dabar teka, susmirdintas, sužeistas vanduo.
 5
Kalbant apie žemę, prisimena kito anglo, tokio James Lovelock'o
knyga ar, teisingiau, teorija, kuri vadinasi Gaia. Tas sanskrito žodis
labai arti mūsų žodžio „gaja", „gyvybė". Lovelock'o „gaia" yra mūsų
žemė. Jo teorijoje žemė yra „gyva". Ir mes visi, ir viskas ant jos, yra
neatskiriamai ir likim iškai susirišę, kaip šaka su stiebu, kaip vilna su
avim, kaip vandens lašas su jūra. Ir jeigu ją mes išduodame, apleidžia­
me, nemylime - tai mes tik save išduodame, ir apleidžiame, ir nemy­
lime.
Lovelock'o knygą, Gaia, galima gauti - anglų kalba - iš Oxford U ni­
versity Press, Oxforde.
Iš žemės ir dangaus atėjom, į dangų ir žemę grįšim. Nebent, pa­
keliui, pasiklysim...
Jonas Mekas svečiuose pas poetą Stasį Jonauską Gėsaių kaim e, 1995
(Peter Sempel nuotrauka)
Fatimos piem enėliai
 PENKTAS LAIŠKAS

1
Rugsėjo pradžią praleidau Portugalijoje. Du šimtus kilometrų į
šiaurę nuo Lisabonos guli Figuiera da Foz miestas. Daugiau vasarvietė,
negu miestas. Visi ten vasaroja. Kas metai ten ruošiamas tarptautinis
kino festivalis. Šiais metais aš buvau jų svečias. Miesto meras man net
įteikė Garbės svečio diplomą. Spauda buvo labai man palanki.
Lietuvos vardas kas dieną buvo spaudoj. O vynas irgi buvo geras.
Bet ne apie tai aš noriu rašyti. Visai ne apie tai.
Dieną prieš išvažiuojant sužinojau, kad pakeliui į Lisaboną, iš kur
turėjau skristi į Niujorką, pravažiuosim dvi labai svarbias vietas: Ba-
talos vienuolyną ir Fatimą. Tai paprašiau, kad išvažiuotumėn anksti, su
užtektinai laiko sustoti abiejose vietose. Festivalio direktorius mano
pageidavimą priėmė labai entuziastiškai: niekas kitas iš festivalio
svečių nebuvo jo to prašęs.
Batalos vienuolyno katedra buvo pastatyta keturiolikto amžiaus
pabaigoj, Portugalijos išsilaisvinimo iš Ispanijos proga. Įsivaizduokit:
dabar žmonės išsilaisvina ir kokį paminklėlį pastato. O anom dienom
jie statė katedras! Batalos katedra yra viena gražiausių visoj Europoj.
Ekstatiškas religinės architektūros momentas. Kas dar stebuklingiau -
jos architektas Afonso Domingues buvo labai labai senas ir visiškai
aklas, kai suprojektavo šį architektūrinį šedevrą. Tai mums turėtų
pasakyti labai daug, iš kur geriausi pasauly daiktai ateina...

2
Fatima tik penkiolika minučių nuo Batalos katedros.
Pakeliui į Fatimą mano akys bėgo per gamtovaizdį. Aukštos kalvų
briaunos gulė aplinkui. Alyvų medžiai. Staiga man pasijautė, kad aš ar­
tėjau, arčiau ir arčiau, prie labai senos šios žemės vietos. Prisijautė kaž­
kas labai seno ir amžino. Tai ne tas pats jausmas, kuris tave apima įėjus
į gamtą. Ne, tai ne tas pats, ką Ignas Šeinius jautė, ne. Šitas jausmas bu­
vo kur kas komplikuotesnis. Vietovė buvo iškilime, ne slėny, bet man
rodės, kai artėjome, lyg aš leisčiaus žemyn ir žemyn, gilyn ir gilyn...
Ganykla, kur Šv. Marija apsireiškė trims piemenėliams gegužės 13
dieną 1917 metais, dabar, artėjant, iš tolo mačiau, kad ta ganykla jau
buvo pavirtus turistų rojum. Autobusai, automobiliai iš įvairių kraštų,
minios žmonių, suvenyrų krautuvėlės...
Kur Šv. M arija apsireiškė pirmąkart, dabar stovi Apsireiškimo
altorius ir gipsinė Šv. Marijos statula. Susigrūdusi, nepereinama turistų
armija apgaubus altorių. Pečiais pasistumdžius pavyko prieit iki kokių
dvidešimt metrų nuo altoriaus. Keturi kunigai giedojo mišias, vokiškai.
Minia, kiek galėjau spręsti, buvo šimtu procentų turistai. Tiems, kurie
čia buvo iš gilesnio pareikalavimo, kurie dabar ėjo keliaklupsti, -
moterys su vaikais, jaunos merginos su žaizdotom kojom, senos mo­
teriškės, vyrai, - jiems buvo visai neįmanoma prasimušti pro turistų
batalijonus. Tai galėtų tiktai Vytautas padaryt, prie Žalgirio... Tai jie ėjo
ratu, aplink altoriaus koplyčią. Ne, jie nėjo keliaklupstom per dulkėtą
Šiluvos kelią, ne: visur aplinkui viskas buvo išcementuota, kilometrais
į visas puses. Kur augo žolė, žydėjo gėlės, burzgė vabalėliai, dabar
buvo tik turistai ir cementas. Piligrimai, pakeliui į Dievą, jau buvo
suniokoję viską, kas buvo gyva... Aš ieškojau azinheiros medžio, po
kuriuo Šv. Marija apsireiškė piemenėliams. Ne, jokio medžio ten jau
nebebuvo. Kur augo medis, dabar stovi altorius ir gipsinė Šv. Marijos
statula. Ir keturi kunigai... Aš pasiteiravau, kas atsitiko su medžiu. Jį
nupjovė, man paaiškino. Piligrimai, Dievo ieškotojai, nutraukė jo visus
lapus, po to nulaužė šakas, nukrapštė žievę. Kai jau beveik nieko
daugiau iš to medžio nebebuvo likę, tik liūdnas stuburys, jie jį nukirto
ir sudegino. Iš meilės... viskas iš meilės...
Mane painformavo, kad medis, trupučiuką į dešinę nuo koplyčios,
buvo tos pačios rūšies kaip ir tas, kur buvo piligrimų nukryžiuotas... Tai
aš nuėjau prie jo, ir mes kalbėjomės. Senas, žalias medis laimingas,
kad dar gyvas... Aš jį nufilmavau, ir medis, man atrodė, dėkojo užu tai,
kad jį aplankiau. Bet, atrodė, girdėjau, jis man sakė, a, tikėkimės, kad
tu tik vienas mane lankysi, tikėkimės, kad kiti manęs nepastebės... aš
bijaus jų meilės...
Būdamas rimto amžiaus, ir daug skaitęs ir daug girdėjęs, aš žinojau,
aš prisiminiau, kad turėčiau turėt užtektinai tvirto būdo ir valios ir
užmiršt turistus ir visą civilizacijos ermyderį ir tik būt pats su savimi ir
su šita vieta, čia, tik aš ir Fatima. Aš užsimerkiau, kad nematyčiau
turistų ir neskoningos koplyčios architektūros (aš ką tik buvau matęs
Batalos katedrą...), - bet buvo neįmanoma. Pradėjau kaltinti pats save,
kad man stoka koncentracijos, stoka valios, kad aš vis dar neužaugęs,
kada užaugsiu ir t.t.
Tada pastebėjau, kad keliaklupstieji irgi bando ignoruoti turistus ir
suka aplinkui, į koplyčios užpakalį, kur, tarp kita ko, jie prieina daug
arčiau prie Apsireiškimo Medžio. Tai aš pasekiau jais, ir ten mes stovė­
jome, visai visai arti stebuklo, šimtų degančių žvakių dūmų simfonijoje.
 Stovėdamas ten aš vėl pajutau, kad buvau labai labai arti prie kažko
labai labai amžino, nesuprantamo. Šita vieta, ant kurios mes sto­
vėjome, buvo pripildyta išimtinos jėgos, išimtinos energijos. Ir ji trau­
kė mane į save, taip kaip ji traukė visus šituos piligrimus. Turistai jau
mums nebeegzistavo: mes buvome toli nuo jų. Mes buvom visai kitur,
kitoje dimensijoje. Mes pasidavėm, mes kapituliavom. Mes pasidarėm
visiškai tušti, leisdami Fatimos stebuklo muzikai tekėti į patį giliausią
mūsų vidaus žvaigždyną.
A, tai tas M ekų Jonas ir vėl nukliedėjo... Ką tu jau čia padarysi,
kartais nukliedėti yra sveika. Aš galiu jums visiems tai patarti.
Nukliedėti kartais yra sveika. Aš nesu buvęs pas daktarą jau dvidešimt
metų. Tai geras įrodymas, ne?
Jonas Mekas ir Vytautas Landsbergis. Niujorkas, 1989
(H ollis M elton nuotrauka)
 Jurgis Mačiūnas, Yoko Ono, John Lennon. 1971, liepos 7 d.
(Iš Jono M eko film o „Jis stovi dykum oje skaičiuodamas savo gyvenim o sekundes")
 ŠEŠTAS LAIŠKAS

Pasaulis, ir Lietuva, vis daugiau ir daugiau girdi apie Jurgį Mačiūną.

Kaunietis jis buvo. Gyveno ir dirbo Niujorke. Mirė vėžiu Bostone,
1978 metais. Fluxus, jo sukurtas meno judėjimas, dabar jau links­
niuojamas kartu su kitais svarbiausiais dvidešimtojo amžiaus meno
judėjimais, jurgis šį žodį ištardavo „fliuksus". Angliškai jis ištariamas
„flaksus". 1959 ar 1960 metais, Jurgis su Almu Šalčium planavo išleisti
žurnalą, kurį jie norėjo pavadinti Fluxus.. Žurnalas niekad neišvydo
saulės šviesos. Vėliau Jurgis šį pavadinimą pasirinko savo „judėjim ui".
Įdedu į kabutes, nes Jurgis niekados nežiūrėjo į visą savo ir savo drau­
gų veiklą kaip meno judėjimą. Jam viskas buvo tik juokai.
Praėjusiais metais dvi skirtingos Fluxus parodos keliavo per
Ameriką. O pradedant kitais metais Renė Blocko (ištark: Bloko) Berly­
ne suorganizuota paroda - Vokietijos kultūros ministerijos pinigais -
pradės keliauti aplink visą pasaulį. Mane informavo, kad šita paroda,
dar net neatsidarius, jau yra sutraukus tiek susidomėjimo, kad jos
maršrutas jau yra užpildytas dešimčiai metų. O kita paroda, suorga­
nizuota Bazely, ką tik iškeliavo į Japoniją.
Tai būtų gerai, jeigu ir lietuviai truputį daugiau apie Jurgį sužinotų.
Todėl aš jums duosiu ištraukas iš savo dienoraščių, rašytų paskutiniais
Jurgio Mačiūno gyvenimo metais.
 Tai ir pradėsiu.

Balandžio 6 d., 1977 m.

Kartais pagalvoju, kad Jurgio požiūris į gyvenimą ir jo gyvenimo

būdas yra lyg žmogaus, kuris nieko jau iš gyvenimo nebesitikėtų. Jis jau
priėmė, kad jam šiame pasaulyje nėra pasitikėtinos vietos, nei geo­
grafiškai, nei fiziologiškai. Jo kraštas buvo paaukotas ant Jaltos alto­
riaus; kūnas - jo kūnas laikos tik jo paties užsispyrimo dėka. Kas dar
jam liko, tai jo juokas. Čia tai jau jis karalius. Karalius savo paties su­
kurtoj karalystėj. Karalius ir karaliaus juokdarys kartu. Gyvenimo
žaidim ų kompozitorius ir režisierius.
Kas jį tokiuo padarė? Karas? Pokario išvietintųjų - pabėgėlių sto­
vyklos? Kas jį patraukė prie laikino, praeinamo, neapčiuopiamo? O
galėjo klūpot, kaip kiti, prieš aukštojo, klasikinio meno veršį. Praei­
namumas, bereikšmingumas, niekam nieko neprimetimas, lengvumas
ir Šypsena, labai labai lengvai, taip lūpų krašteliais - tai Jurgio pasaulis.
Niekas Niekuje. Pasaulis ima viską per rimtai. Pasauly žmonės žudos
dėl įdėjų. Įdėjos pasidarė per rimtos. Jurgis nori nuleisti truputį tą
kraujo spaudimą. Jo menas juokias iš visų politinių, estetinių ir visų kitų
„griežtų" filosofijų ir judėjimų.
Filosofija, kuri Jurgį galėtų geriausiai apibūdinti, galbūt būtų Zen,
senosios Kinijos anarchistiška filosofija. O gal Zen ir net nebuvo
filosofija: gal tai buvo menas. Zen siekė prieit prie padėties ar prob­
lemos esmės netiesiogiai, aplinkom. Lietuviškose pasakose trečiasis
brolis, kvailutis, buvo Zen mokinys. Jurgis yra tas Pasakos trečias brolis,
tas kvailutis.
 Liepos 6 d., 1977 m.

Mes ėjome Wooster gatve, aš ir H ollis, mano žm ona. Wooster

(ištark: Vūster) gatvė yra pačiame Soho rajono vidury. Č ia Jurgis
pradėjo savo kooperatyvinių pastatų projektą, ar invaziją. Wooster
gatvė, numeris 80 - tai čia jis suorganizavo pirmąjį kooperatyvą. Čia
buvo jau visai toks apleistas, nusmukęs mažų verslininkų rajonas. O jis
jį pakeitė, beveik per naktį, į beveik pasaulinį meno centrą. Galerijos,
turistai, savaitgaliais tai jau nei praeiti negali.

Jurgio mėgiamiausia istorinė asmenybė yra Louis XIV . Rossellini

film as apie Louis XIV yra jo mėgiam iausias film as. Louis X IV ,
Liudvikas Keturioliktasis, buvo tas, kuris pasakė: „Po manęs tai tegu
kad ir tvan as!". Jurgis su juo visai sutinka. Nes jis nepriim a šiuo-
dieninės civilizacijos. Jis nei cento neduotų, dėl ko žmonės rūpinas,
ką kalba, jų nuosavybes, rūpesčius: jo akim is, visa tai be vertės.
N iekiai.
- Tik pažiūrėk, kaip žmonės elgiasi: jie dar dramblių amžiuj! - jis
sako. Kiek kartų esu iš jo tai girdėjęs! - Žmonės yra dram bliai. Jie
sugadina viską. Jie sugadins viską, ką palies: durų rankenas, kėdes,
šviesos mygtukus.
Jo svajonė yra kaip nors į Ameriką įskiepyti Japonijos architektūrą:
basų kojų, lengvų slystančių durų architektūrą, „sucivilizuot Ameriką".

Lapkričio 1 7 d ., 1977 m.

Jurgis atvažiavo iš Barringtono. (1976 metais, mafijos apmuštas,

Jurgis išsikėlė iš Niujorko ir apsistojo Barringtono rajone, kur nusipirko
Jurgis Mačiūnas ir Billie Mačiūnas. 1978 (Iš Jono Meko filmo „Zefiro Toma")
apleistą ūkį su keliais dideliais pastatais, kur visi jo Niujorko draugai
nuolatos jį lankė). Užėjo pavalgyti. Billie (ištark: Bili), jauna poetė,
atvažiavo kartu su Jurgiu. Jurgis atrodė labai laimingas. Bet jis vis
tiek visados atrodo laimingas, nesvarbu kas bebūtų. Jis gali labai
greit papykti. Bet jo pyktis praeina už dviejų minučių, ir saulė vėl
šviečia.
Kalbėjomės. Pasakė, kad dabar jau kas dieną turįs imt morfi­
jaus, daktarai prirašė. Nebegalįs pakelti skausmo. Pilvas. Jau keturi
mėnesiai, ir viską jau yra bandęs, jau nieko ko daugiau bandyt
nežino.
- O jau skauda, lyg kas tau trauktų dantį, be narkozės, per visą
dieną, visas dvidešimt keturias valandas, - sako. - Tai kaip tai ištvert
be morfijaus?
Sako, jis negalįs miegoti. Bet valgė daug avies sūrio. Sako, pats turįs
keturias ožkas dabar, gaminąs daug sūrio. Koks dvidešimt žmonių
gyvena dabar ten, daugumos jis niekad nemato. Niekas nerūko-jis už­
draudė. Skundės, kad aš retai pasirodau Fluxus vakaruos. Sako, esu
matęs gal tik kokį trečdalį visų Fluxus pasirodymų - galbūt jų net
neapkenčiu... Ne, sakau, man jie patinka, bet aš visados tiek daug
darbo turiu. Jurgis tada sako:
- Taip, bet mes turim gana skirtingus skonius.
Bet jis buvo geram ūpe, valgė daug, net ir ledų bandė. Gera buvo jį
matyt geram ūpe, užmiršo net ir pilvo skausmus. Kai Hollis pastebėjo,
kad gal morfijus jau ne taip gerai jo sveikatai, Jurgis pasakė:
- Jeigu ne morfijus, skausmas būtų nepakeliamas ir aš turėčiau
nusišauti.
Jonas Mekas ir Susan Sontag. 1990 (Arūno Kulikausko nuotrauka)
 Sausio 28 d., 1978 m.

Barbara Moore (ištark: Mūr) paskambino. Sako, Jurgis surinkęs visą

savo drąsą ir paprašęs Billie rankos, ir ji pasakius TAIP.
Skambinu Jurgiui. Sakau, jau visas Niujorkas kalba, ar tiesa? Tiesa,
sako. Atvažiuosiąs ketvirtadienį, pasakysiąs daugiau. Turįs būt Sloan
institute (Niujorko žinom iausia vėžio ligoninė). Barringtono daktarai
jam davę tik du procentus gyvybės šansų.
- Nelabai daug, - sako. - Sloan ligoninė daugiau visa ko turinti, tai
būsią geriau.
Paskam binau Susan Sontag. (Susan Sontag yra Am erikos turbūt
žinom iausia rašytoja moteris.) Klausiau, kaip su jos vėžiu, ar turi Jur­
giui kokių patarimų. Sako, ji dar irgi kas dieną į Sloan institutą eina.
Vėžiui, sako, dabar tai geriausia ligoninė. Paskambins rytoj, duos vieno
Paryžiaus daktaro adresą, jeigu Jurgis norėtų važiuoti ten, labai geras
daktaras. Klaida, sako, kad žm onės kartais per daug pasitiki
provincinėm ligoninėm. O tos neužtektinai patyrusios. Sontag vėžys
prasidėjo su krūtim, o po to kitos kom plikacijos atėjo. Bet dabar
pavykę viską stabilizuoti.

Vasario 3 d., 1978 m.

Jurgis paskambino. Jis buvo planavęs atvažiuot į Sloan institutą ir

nakvoti pas mane. Bet dabar, sako, Sloan jam paskambino: per ilga
eilė, nevažiuok.
- Aš ten niekas, - sako. - Jie manęs ten nenori.
O skausmas, sako, vėl grįžęs. Jis ima maksimumą morfijaus, bet
niekas nepadeda. Pažadėjau vėl paskambinti Sontag, paprašyt, kad
paskambintų Sloan institutui, padėtų jam įeiti. Staiga jo balsas pasidarė
labai labai prislėgtas. Aš dar niekad nebuvau tos spalvos jo balse
girdėjęs. Sako, aš negaliu valgyti, skausmas nepakeliamas.
Paskambinau Sontag, daviau daktaro, su kuriuo Jurgis kalbėjosi,
vardą. Ji buvo labai susirūpinusi dėl Jurgio. Sako, neatsiprašinėk, ji
esanti dėkinga, kad per savo vėžį laimingai praėjo. Dabar, ji sako, jos
pareiga yra kitiems padėti. Jurgis per ilgai buvo provincinėj ligoninėj,
reikėjo jam jau seniai atvažiuot į Sloan institutą.

Vasario 4 d., 1978 m.

Almus Šalčius atvažiavo su kepalu duonos. Sako, skambino Jurgiui

ir pasisiūlė atvežt lietuviškos duonos, Jurgio mėgiamiausios duonos.
Jurgis jam liepė nevežt.
- A š jau nebegaliu duonos valgyti. Aš negaliu jos suvirškinti,-sako.
Tai mus labai visus prislėgė. A, vargšas Jurgis, jis turi jau būt labai
blogam stovy, kad nebegali valgyti savo mėgiamiausios duonos. Almus
sako, jis klausė, kodėl jis nori vestis, dabar, tokiam sveikatos stovy.
Jurgis jam pasakęs, kad jis norįs gyventi, kad nieko daugiau nėra ko
likę.

Vasario 11 d., 1978 m.

Jurgis paskambino. Sako, apsivedė, šiandieną, Barringtone. Rytoj

atvažiuos į Niujorką, planuosim Fluxus vestuves. Tai sakau, kodėl tu
savo draugų nepakvietei, tai kiauliška. Tai jis sako, nepatogu pakviest
vieną ar du, o visus pakviest nebuvo galima. Visus tai jis į Niujorko
vestuves pakvies.
Almus Šalčius ir Jurgis Mačiūnas. 1970 (Iš Jono Meko filmo „Zefiro Torna")
 Žinoti, kad mirtis ateina - tai vienas dalykas. O priimti jos atėjimą
su šypsena - tai jau visai kitas dalykas. Atrodo, Jurgis ir Mirtį laiko tik
vienu savo Fluxus žaismų elementu.
A, argi jis negyveno kartu su mirtim visą savo gyvenimą! Jis sako, jis
taip jau pilnas vaistų ir kortizono, kad uodai ir vabalai jo nekanda, o jei
kuris įkanda, tai tuoj užverčia kojas. Jau 1960 metais jam daktarai davė
tik kelius mėnesius gyvent. Bet jis vis dar čia, Jurgis, vis su savo menais.
Jurgis nekuria meno savo kūnu: mažai, labai mažai telikę to jo kūno,
mažai. Jo niekados daug nebuvo, ne: jis kuria savo meną savo gyvenimu.

Vasario 2 0 d., 1978 m.

Jurgis: „Jie duria su ta adata kas mėnesį, su ta prakeikta adata, į mano

nugarą. Jie duria abiejose nugarkaulio pusėse, ir labai lėtai. Jie negali
skubėti, nes ten visokių muskulų, visa ko. Tai aš jiems sakau: „Jeigu ne­
klystu, jūs ką tik įdūrėt į mano kaulą..." Tai jie sako: „Ne, ne, tai buvo
kažkas kito..." Pradžioj aš sakydavau: „Žinot, aš negaliu pakelti skaus­
mo". O jie sako: „Gaila, gaila... tau reikės apsiprasti..." Aš tau pasakojau
apie apendicitą be narkozės? Aš rėkiau iš skausmo, aš gerai prisimenu...
Aš rėkiau visu balsu, kiek išgalėjau, per visą operaciją. Tai buvo karo
metu, o apendicitas jau beveik trūko. Tai visi nutarė, kad jau nebebuvo
laiko mane vežt į ligoninę, jie išpjovė ten pat. Ir be penicilino. Jie bijojo,
kad trūks bet kurią sekundę. Įsivaizduokit: mažas vaikas, pjauna tau
pilvą... Jie pririšo mane prie stalo su diržais ir išpjovė. Ir aš nenualpau.
Tai buvo blogiausia.
Hollis: „Neseniai mus aplankė vienas Jugoslavijos daktaras, Zdra-
vic'as, odos persodinimo specialistas. Jis pasakojo, kaip aukštos vi­
bracijos garsai užmuša skausmą, per operacijas."
 Aš: „Tai todėl ir rėkei, pertą operaciją. Rėkei, kad sumažinus skaus­
mą, net nežinodamas to. Zdravic'as pasakojo, kaip vienoj vietoj jis
turėjo padaryt labai skaudžią operaciją. Kad sumažinus skausmą, jis
paprašė, kad visi sunkvežimiai kieme triūbytų, kiek įgalėtų. Ir ten bu­
vo viena mašina, kieme, labai aukštos garso vibracijos. Pacientas ne­
jautęs jokio skausmo per visą operaciją... Kada tu važiavai į Arizoną,
dėl astmos? Aš pamiršau metus..."
Jurgis: „1962-aisiais, dviem mėnesiam. Ir 1967-aisiais, mėnesiui. Aš
gerai prisimenu 1962-uosius. Nuvažiaviau ten su dviem lagaminais -
žinai, žmogus iš Niujorko... O ten tik kaubojai ir indėnai, tam miestely.
Tai aš apsistojau tokiam viešbuty, o ten jie tik apie arklius kalba. Ir jie
galvoja: o kokio velnio šitas miesto pienburnis čia, ko jam reikia čia? Bet
aš gyvenau ten visus du mėnesius. O buvo jau taip taip pigu, doleris per
dieną. Aš būčiau ilgiau išbuvęs, jeigu ne tie kaubojai. Jie valgo, ir vis tik
apie karves ir arklius kalba, ir nieko daugiau, ir vis žiūri taip keistai į
mane... A, visi šitie vaistai... Man noris tik miegoti. Jeigu ką dirbu, tai
reikia dešimt kartų daugiau laiko, kad ką padarius.."
Hollis: „Tada užmiegi?"
Jurgis: „Aš miegu, bet tik taip sau, pusiau. Ir miegu ir nemiegu".
(Juokiasi.)

Kovo 1 7 d., 1978 m.

Mes ėjome į traukinio stotį. Aš nešiau lagaminus. Pradžioj Jur­

gis nenorėjo, kad neščiau, bet sutiko: jis nebegalįs nieko pakelti,
sako.
- Aš kartais pagalvoju, - sako, - kas aš būsiu, kai mirsiu. Man tikrai
įdomu. Aš tikiu į reinkarnaciją.
 - Tai duok man kokį nors ženklą, - sakau, - kaip Dovženkos filme
Žem ė. Atsimeni?
Traukinys įvažiavo į stotį. Mes priėjome prie bilietų langelio.
- Būtų juokinga skubėti dabar, - sako Jurgis.
Tai neskubėdami ėjom. Aš jam padėjau praeit pro vartelius,
padaviau nešulius ir sakau sudiev.
Jis grįžo iš Sloan instituto - H ollis buvo namie - ir jis buvo
taip pavargęs ir nusiminęs. Apsilankymas Sloan institute buvo toli
gražu ne ko jis tikėjos.
- Jie man davė daugiausia šešius mėnesius, tai viskas. Jie atsisakė
operuoti. Sako, nebegalima, vėžys per plačiai išsiplėtęs.
Tai dabar, sako, turįs apsispręsti, kaip tuos šešius mėnesius praleisti.
Valandą vėliau jis atsigavo. Kai aš grįžau namo, jis jau vėl buvo
geram ūpe. Pavalgėm, jis jautės daug geriau.

Jurgis yra idealistas. Ir jis turi visų idealistų ydą: jis fanatikas.

Be datos. 1978 m.

Jurgio jumoras yra savikritiškas. Trupučiuką, kaip Berthold'o

Brecht'o. Pop stiliaus dailininkai irgi stebėjo gyvenimą. Bet jie priėmė
tas banalias gyvenimo detales ir tą gyvenimo būdą. Jie viską priėmė
ir apglėbė. Bet ne Jurgis, ne Fluxus. Fluxus žiūri į viską iš šalies, ir juo­
kias iš visko, ir kuria savo visai skirtingą, savitą pasaulį ir gyvenimo
būdą. Ta prasme, Fluxus yra politinis menas. Taip kaip John Cage
(ištark: Keidž) muzika yra politinė muzika. Tikrąja politikos prasme.
Menas, kuris keičia ir gerina žmogų iš vidaus, ne iš viršaus.
lurgis Mačiūnas. 1978, kovas (Iš Jono Meko filmo)
 Jurgio rūsys, pilnas visokiausių dėžučių, popierių, niekniekių... Jis nie­
ko neišmeta, nei jokios skardinės, dėžutės, popierėlio, buteliuko, varž­
telio, nieko. Ir, kaip Joseph Cornell (ištark: Džozef Kornėl), viskam randa
vietą savo mene. Taip pat, kaip Joseph Cornell, Jurgis dirba su šimtu skir­
tingų daiktų tuo pačiu metu. Renka, laiko, saugo viską, ką randa, kas po
ranka pakliūva, kas tiktų čia ar ten, ir visi jo darbai, visos tos dėžutės yra
įvairiose ir skirtingose augimo stazėse. Netaupumas - tai vienas dalykas,
ko Jurgis negali pakęsti. Jo visi tekstai, atvirutės, manifestai, laiškai
prirašyti nuo vieno puslapio krašto iki kito, ir taip jau glaudžiai, ir tokiuo
mažu šriftu, kad man reikia didinamojo stiklo išskaityt jo laiškus.

Be datos. 1978 m.

Jurgis sako, jo mėgiamiausi rašytojai yra Dostojevskis ir Thomas

Mann.
Jurgis man užsispyrusiai tikino, kad Fluxus nėra menas ar meno
judėjimas: Fluxus yra gyvenimo stilius, gyvenimo būdas.

Jurgis sako, jis nekantriai laukia, kada galės klausytis visų trisdešimt
aštuonių ar kiek prapuolusių Monteverdi operų, kai jis mirs. Sako, verta
mirti jau vien dėl to. Monteverdi yra jo mėgiamiausias kompozitorius.
Jurgio nuomone, nieko svarbaus nebuvo sukurta, muzikoj, po Mon­
teverdi.

Jurgis kalbėjo apie savo nepasotinamą apetitą. Net ir dabar, savo

ligotam stovy, jis vis dar labai daug valgo. Sako, per mano vestuves, jis
prisėdo prie Francinos, nes pastebėjo, kad ji gera valgytoja. Jeigu nori
gerai pavalgyti, tai sėsk šalia kito gero valgytojo, - sako.
 Sako, savo testamente įrašys, kad po jo mirties jo pelenai būtų supilti
į miniatiūrinę skulptūrėlę, kuri atrodys kaip jis pats, Jurgis. Sako, bus
labai juokinga, kai jo visi draugai sėdės aplinkui jo stabelį. Labai labai
juokinga.
Sako, jis vis galvoja apie plačias pievas. Dažnai sapnuoja lietaus
lašus ant žolės.
A, romantikas, Jurgis!

Kovo 15d., 1978 m.

A, aš žiūrėjau į Seymour Stern. Jis stovėjo prie peršvietimo maši­

nos, kopijuodamas medžiagą savo monumentalinei D.W. Griffith'o
biografijai, tris dienas prieš savo mirtį, gerai žinodamas, kad jis gali
mirti bet kurią valandą. O, ką jis galvojo, tą dieną, kai aš žiūrėjau į jį,
prisėdusį prie peršvietimo mašinos, ilsintis.
- Seymour, tu turėtum eiti namo, tu turėtum pailsėti, - pasakiau. Jis
nieko neatsakė, tik žiūrėjo į grindis.
Aš nežinojau, kad jis turėjo limfinį vėžį.

A, man niekados neteko susitikti akis į akį su mirtim, dar ne. Mirtis
vis vaikščiojo aplinkui, manęs nepaliesdama. Karas, priverstinų darbų
stovyklos, belaisvių lageriai - aš juos visus perėjau nepaliestas. Mano
tėvas mirė - aš sužinojau apie jo mirtį tik po penkių metų. Ir mano bro­
lis Povilas mirė toli. Aš sužinojau, laiškas mane pasiekė jau su laido­
tuvių nuotraukom, su laiko ir erdvės nuotoliu.
A, ką jis galvojo, Jurgis, eidamas per sniegą, tą dieną, pasinėręs savy,
giliai, giliai, neįžvelgiamoj erdvėj - kai mes ėjome taip, per sniegą, ty­
lom, be žodžių, į automobilį. Jis atsisėdo į automobilį, ir aš priėjau prie
atidaryto lango, ir pasakiau:
 - Tai matysimės vėl, greitai.
Bet jis nieko neatsakė, nepakėlė galvos, jis vis dar buvo toj
neįžvelgiamoj tolumoj.

Rugpjūčio 1 d., 1980 m.

Warhol ir Jurgis. Warhol ir Fluxus. Giliai, giliai jie abu susitiko. Jie
abu buvo Fluxus. Jie abu buvo iš Nieko karalystės. Jie abu neėmė rimtai
šitos civilizacijos. Abu juokėsi iš jos, kiekvienas savo būdu, patys
stovėdami atokiai, jos nepaliečiami, žiūrėdami į ją tik iš šalies. Aš vis
dar matau Andy Warhol 54-tos gatvės diskotekoj, stovintį nuošaly, prie
įėjimo, niekados pačiam vidury, visados su savo polaroidine kamera.
Atvira, visa matanti ir registruojanti akis. Ir Jurgis, juokdamasis iš vis­
ko, net ir iš paties Warhol, kurdamas savo paties pasaulį, trapų ir
visiškai bereikšmį, nesvarbų: niekas nei jį pirks, nei parduos; pasaulį,
susidedantį iš juokų, žaismų, degtukų dėžučių, mįslių, poemų Niekui
ir Niekam.

Balandžio 2 d., 1978 m.

Skaitau Lituanus ketvirtą 1977 metų numerį, Tomo Venclovos

straipsnį. Jis rašo - verčiu iš anglų kalbos:
„Dar Lietuvoj, vienądien, mes kalbėjomės - vienas Lietuvos rašy­
tojas (kurio vardo aš čia neminėsiu) ir aš, ir mes kalbėjomės labai
panašia tema. Ir mes sampratavom - abu laikydami save agnostikais,
ne tikinčiais, - bet abu įsivaizduodami šitokią situaciją: įsivaizdavom,
kad ateina Paskutinio Teismo Diena, ir Dievas nutaria teisti ne tik
žmones, bet ir tautas ir jų literatūras. Tai ateitų lietuviai, ir jie sakytų:
 -T ai va, ir mes atėjom, lietuviai! Mes perėjom per viską, ir mes dar
gyvi! Mes dar čia! Teisk mus!
Dievas išklausys ir atsakys:
-O key, tvarkoj: jūs perėjot per viską, ir išsilaikėt, ir stovit prieš mane
- o ko? Didelis daiktas? Šumerai, pavyzdžiui, neišsilaikė, pranyko, bet
jų intelektualiniai pasiekimai, kuriuos jie mums paliko, gyvena ir
dabar, ir daug stipriau, negu jūs dabar!"
Čia Venclova nutraukia savo pasakojimą. Bet aš norėčiau jį tęsti

toliau:
„... ir Dievas pakėlė ranką, kas reiškė: išveskit juos!
Tuo pačiu momentu, toks senas žmogutis, su krūva raktų rankoje,
pakratė pirštą ir tarė:
- A, Stachanovai, tu ir vėl vaidini Dievą! Aš tau sakiau, kad susi­
pakuotum ir grįžtum į Rusiją. Tu dar vis čia?
Tai pasakęs, jis pasisuko į lietuvius:
- A , vargšas Stachanovas! Jis taip sunkiai dirbo, taip darbščiai, visą
savo gyvenimą, kad jis ir dabar, miręs, vis dar matuoja viską pagal
kiek kas yra ko padaręs. Jo bausmė yra: niekados nežinoti tikros
gyvenimo vertės. Jis niekados nežinos gyvenimo, kur niekas tavęs
nematuoja, kur niekas tavęs neskaičiuoja. Jis niekados nežinos
gyvenimo, kur nedideli kasdieniniai džiaugsmai ir darbai, niekeno
nepastebimi, nedideli, suriša visus kartu ir eina iš kartos į kartą... A,
jie buvo velniškai gudrūs ir darbštūs, šumerai! Kiek kraujo buvo
pralieta visą tą gudrumą ir išmintį apgint ir skleist! O Dievo akyse visa
tai nulis... Bet jūs, lietuviai, eikit, grįžkit atgal į savo slėnius, pievas,
kaimus. Jūs dabar laisvi! Niekas daugiau jau nebeskaičiuos jūsų
valandų, jūsų pasiekimų. Tie laikai pasibaigė. Dabar vėl jūs galit,
jeigu norit, būt tik jūs patys, maži, nesvarbūs, visai visai nesvarbūs -
Jonas Mekas ir Jurgis Mačiūnas vaikšto Jurgio pagamintais kojūkais (Flux-
Stilts). Flux-Sports at Douglass College, 1970 (Peter M o ore nuotrauka)
per visą sekantį tūkstantį metų! Nes Dievas man sakė, kad Jis vėl norįs
girdėti jūsų mažas, nesvarbias liaudies dainas, jos Jam patinka. Jam
visai nepatiko, Jis užmerkdavo akis ir užsikimšdavo ausis, kai jūs ten
visi marširuodavot, taip visi kartu, bliaudami maršus."
Taip kalbėjo Šventas Petras lietuviams.

Jurgis visados bus lietuvis. Didelė Fluxus programos dalis susi­

deda, išplaukia iš jo vaikystės prisiminimų - iš vaikų žaidim ų. Ame­
rikos lietuviai jį atstūmė: jis raupsuotas. Jo Fluxus meno darbai yra
lygiai ignoruojami, atmetami Amerikos lietuvių ir sovietinės Lietuvos.
Jiems jis toks kvailiokas. „Kur mūsų Solženicinai?" - klausia Venclo­
va. Jie vis ieško savo Solženicino, o nemato Jurgio, kuris lygiai dide­
lis, ar gal net didesnis. Aš eisiu dar toliau: Jurgio indėlis į Vakarų
meno išsivystym ą yra lygiai svarbus, kaip Č iu rlio n io ! Bet mano
broliai lietuviai sakys, kad aš irgi sukvailėjau, kai jie skaitys šituos
mano žodžius. Tai ką man daryt? Ne, mums nereikia nei šumerų, nei
Solženicinų: Jurgis su Čiurlioniu pasitiks mus prie Rojaus Vartų ir mus
įleis! Su sąlyga, aišku, kad mes dar nebūsime užmiršę savo mažų,
nesvarbių dainų...

Balandžio 3 d., 1978 m.

Billie aplankė mus. Sako, Jurgis jaučias daug geriau. Jamaikoje dak­
tarai jį gydė „enzim ų" metodu. Daug mažiau morfijaus ima, jaučias
daug geriau. Ketvirtadienį atvažiuosiąs į Niujorką.
Tai mes kalbėjomės apie Jurgio valgymo papročius. Sutikom, kad
jo Bourguignon - kai mes, pavyzdžiui, jį lankėm Barringtone - buvo
beveik kulinarinis šedevras. Jis visados domėjosi virim o receptais, iš
įvairių kraštų ir laikotarpių. Bet mes stebėjomės jo visišku abuojumu
pagrindiniam s sveikatos reikalavim am s. Kai paskutinį kartą jis pas
mus lankėsi, atsivežė visą maišą maisto konservų. Ir vandeniui gert
jis turėjo tuščią konservų dėžutę. Tai mano žmona ją išmetė ir jos
vieton padėjo stiklinę. Tūkstančius tų dėžučių jis išvalgė, kai gyveno
Wooster gatvėj, aš m ačiau. Ir visos tos mūsų diskusijos apie mikro­
bangines krosneles, kurios jam taip patinka! Jis visai nesidomi
kulinarijos niuansais, tikro virto maisto malonumais. P ie n ą - jis geria
tik iš pieno m iltelių padarytą pieną. Jis valgys viską, kas iš bet kokių
m iltelių, gers tik destiliuotą vandenį ir t.t. ir t.t. O kaip jis jau visados
patenkintas savo virtiniais! Tie virtinių vakarai! Aš niekados nebuvau
valgęs blogesnių virtinių. Sakau „valgęs", bet iš tikrųjų, aš niekaip
negalėjau jų valgyti, nors bandžiau. Jie buvo taip neapsakytai ne­
skanūs, virti iš krautuvėj pirktos virtinių makalynės, tik pusiau išvirę,
sunkūs tokie ir be jokio skonio.
Bet Jurgis valgė, ir gyrė, ir žagsėjo, virtinių pilnu pilvu, pukšėjo
atsilošęs kėdėje, beveik ekstazėje... virtinių ekstazėje.

Gegužės 5 d., 1978 m.

Turėjau būt Bostone, Massachusetts technologijos institute, su

paskaita. Sužinojau, kad Jurgis guli Bostono universiteto ligoninėje. Tai
jį aplankiau. Jis taip sudžiūvęs, sėdėjo ant lovos krašto. Kai aš įėjau,
seselė jau ruošės jo lovą išstumti į operacijos kambarį. Jis jos paprašė,
kad palauktų kokias penkias minutes, kad mes galėtumėm truputį
pasikalbėti.
- Aš bijojau, kad jie mane išstums į operacijos kambarį prieš tau
ateinant.
 Kelias minutes mes kalbėjomės. Jo balsas jau taip silpnas, kelis
kartus turėjau paprašyt pakartot.
- Jie labai nustebę, kad aš dar vis gyvas, - jis sako. - Mano vienin­
telė viltis yra, kad jie mane kaip nors išlaikys, kol Stebuklingas Vaistas
bus atrastas... - Jis nusijuokė.
Jis nepajėgė užlipt ant operacinės lovos, tai aš pirmiau vieną jo koją
užkėliau, tada kitą ir paguldžiau į lovą. Jis nebuvo skutęsis jau kelias
dienas, tai atrodė tikras ligos ir silpnumo paveikslas. Sako, turėjo eit į
ligoninę, nes nieko nebegalėjęs valgyti. Ir jo kojos visos sutinę.
- Žiūrėk, - sako, - į mano kojas. Nufilmuok jas. O , bus labai daug
nuotraukų, kur rodys mane sergantį. Aš visados sirgau. Daktarai čia
man sakė, kad aš mirštu iš bado: trūksta visokių vitaminų...
Kelias minutes mes sėdėjom tylom.
Jurgis: „Tai tu turi į traukinį bėgti..."
Aš: „Trečią valandą. Aš dar turiu laiko".
Daktaras seselei: „Jau reikia stumt".
Jurgis: „A r Shigeko (Šigeko) išvažiavo į Japoniją?"
Aš: „N e, ji dar Niujorke. Ji dar čia."
Jurgis: A n th o lo g y turėtų kaip nors gaut daugiau pinigų..."
Aš: „A š dirbu visą laiką, bandau..."
Jurgis: „Šita operacija užtruks ilgą laiką..."
Aš: „Kaip sako: nelengva užmušt žmogų..."
Jurgis: „Nėra ko skubintis, dabar..." (juokias).
Seselė pradėjo stumti lovą į operacijų kambarį. Jurgis pamojo ranka,
pirštais, jis negalėjo pakelti rankos.
- Tai laikykies, - pasakiau. Jis lengvai nusišypsojo. Seselė išstūmė jo
lovą.
 G egužės 9 d., 1978 m.

Parėjęs namo iš darbo, radau popierio lapą ant stalo:

J o n a i! Jurgis mirė šiandieną po pietų. Nijolė tau paskambins. Mes
dešimtame aukšte." - Hollis ir Oona.

Gegužės 11d. , 1978 m.

Shigeko, Carla, Francene, Hollis, Oona, mes nuvažiavome į Fresh

Pond krem atorijų, Queens rajone, kur Jurgio artim ieji pakvietė jo
draugus paskutiniam atsisveikinimui. Jo motina atvyko, ir sesuo Nijolė,
pusbroliai, ir kiti gim inaičiai, ir koks trisdešimt Fluxus draugų- Moore,
broliai H endricks, D ick Higgins, Yoshi, Alison Knowles, Almus Šal­
čius su N ijole, La Monte Young, Larry M iller ir kiti. Aš priėjau prie
Jurgio motinos, ir ji man pasakė:
- Aš jį m ačiau... Jis taip rimtas... ir toks ramus, dabar...
Jurgio žmona, Billie, man padavė Purcell'io ir Monteverdi muzikos
juosteles, kurias Jurgis pats parinko šitai progai. Tai aš uždėjau jas ant
magnetofono, krematoriumo koplyčioj, ir mes visi kokias dvidešimt
minučių klausėmės Jurgio mėgiamiausios muzikos. Buvo labai liūdna
dabar tos m uzikos klausytis. Jurgio karstas buvo ten pat, ir gėlės -
jurginai ant jo . Tada Jurgio motina pasakė:
- Pasiimkit jurginų išeidami. Nuo Jurgio.
Tai mes visi pasiėmėm po jurginą ir ilgai stovėjome kieme, prie
krematoriumo, nenorėdami išsiskirstyti. Jurgis buvo dar taip taip arti.
Jurgio motina man kalbėjo:
- A , aš vis prašiau, kad jis apsivestų. O jis vis sakė: dar ne. O kai
tu apsivedei, tai jis sakydavo: jeigu Jonas apsivedė kai buvo
penkiasdešimt metų, tai kodėl ne aš? Aš dar turiu laiko, aš palauksiu,
kol būsiu penkiasdešimt... tada aš apsivesiu... O dabar, štai, per vėlai,
jis laukė per ilgai...
Vėliau mes visi nuvažiavome į mūsų namus, prie sūrio, duonos ir
vyno. Shigeko, Francene, Carla. Ir mes kalbėjomės apie Jurgį, kaip
viskas, kur mes esam ir ką mes turim ir ką mes darom, kaip viskas
susirišę su Jurgiu. Nebūtų Soho rajono be Jurgio, ir mes nebūtumėm
šituos namuos, be Jurgio, nesėdėtumėm dabar aplink šitą stalą be
Jurgio. Shigeko sakė, kad Jurgis ją atvežęs iš Japonijos į Niujorką, ji čia
tik Jurgio dėka.
Mes išėjom į gatvę ir ėjom per Soho. Mums reikėjo išsivaikščioti. Jis
buvo toks jau geras, Jurgis. Net ir kentėdamas, pilnas skausmo, jis
žiūrėjo , kad neprimestų kitiems savo skausmo. Jis pasitraukdavo į
mūsų tolim iausią kam barį, susiriesdavo lovoje ir kentėdavo, pats
vienas. Kai pamatė, kad aš į jį žiūriu, pasakė:
- Daug lengviau, mažiau skausmo, kai guliu kaip negimęs kūdikis
įsčiuje.

Porą savaičių vėliau.

Jurgio motina paprašė, kad aš sukviesčiau Jurgio draugus, kurie
negalėjo atvažiuot į krematoriumo ceremoniją, į mano muziejų, 80
Wooster gatvėje. Ta proga Nijolės vyras, Valaitis, perskaitė šį Jurgio
motinos, Leokadijos Mačiūnienės, tekstą:

Paskutiniai mano žodžiai mano sūnaus draugams

Ačiū jums visiems, kurie mylėjote Jurgį - jūs, kurie esat čia, ir tie,
kurie negalėjote čia būti. Su jum is, kurie buvote krematoriume, Jurgis
buvo ir lietė jus visus su muzika, kurią jis mylėjo - taip, kaip jis jus
liečia dabar, čia.
Jis niekados nieko nenorėjo tik sau - jo visas džiaugsmas ir pasi­
tenkinimas buvo tik dirbti su draugais. Jis neleido pinigų sau, jis gyveno
kaip vienuolis. Kai aš jo klausdavau, kodėl jis nenusiperka sau geros
lovos, gerų baldų, jis man sakydavo: „Palauk, palauk, aš per daug
užimtas dabar. Dabar man užteks tik muzikos ir gėlių".
Visas jo gyvenimo pasitenkinimas buvo dirbt ir būt su draugais, su
jumis. Kartais jis atsiskirdavo net ir nuo manęs, nors aš ir palengvinda­
vau jo gyvenimą, kad jis galėtų laisviau dirbti. Ir jis dirbo, nesiekdamas
nei pripažinimo, nei patogumų. Dažnai man buvo skaudu matyt, kaip
jis atiduoda save kitiems, jau per daug. Bet jis nenorėjo kitaip gyventi.
Jis galėjo gyvent tik taip. O dabar jo darbai yra lobynas.
Aš dėkoju broliams Mekams, jūs daug davėt Jurgiui, jam jūs buvot
labai svarbūs. Ir kai aš buvau su juo Jamaikoje, jis man sakė, kaip daug
jam yra padėjus Barbara Moore - ji jam buvus kaip sesuo. Ir kiek daug
Peter Moore, kiek daug laiko jis yra jam davęs, fotografuodamas jo vi­
sus darbus ir progas. Fotografijos, kurios dabar išliks, kad jį prisi­
mintumėt. Jis kalbėjo apie jus visus, bet aš negaliu visų vardų dabar
prisiminti. Bet jis kalbėjo apie jus visus. Ir kaip jis buvo dėkingas, kad
jūs jį aplankydavote Barringtone ir jam padėdavote. Ir aš esu labai lai­
minga, kad jis turėjo tiek gerų draugų, ir aš dėkoju jums visiems už tai.
„N e , neliūdėkit dėl manęs,
aš tik perėjau per
duris
į šviesesnės dienos rytą,
kur skausmas niekados manęs nepalies
ir kur nėra ašarų."
Jurgis Mačiūnas su savo motina Leokadija. (Iš jono Meko filmo „Zefiro Torna")
Bremene. (Peter Sempel nuotrauka)
 SEPTINTAS LAIŠKAS

Per visą lapkritį, kaip pridera, lapai krito, o mano gyvenimas mane
negailestingai, kaip beržo lapą, mėtė per visą Vakarinę Europą.
Žmonės nori keliauti. Bet aš turiu jums tiesiai pasakyti, kad aš
nemėgstu keliauti. Ne savo noru išvažiavau iš Lietuvos. Ne mano noru
mane atvežė į Ameriką. Aš esu popierio žiurkė. Aš laimingiausias, kai
galiu sėdėti prie stalo ir skaityti ar rašyti.
Bet turėjau keliauti. Žmogus turi valgyti. Ir kur bevažiavau - vis
sutikau lietuvius. Daugiausia labai jaunus lietuvius. Jie visur, kaip bitės,
paplitę po visus Europos miestus, renka medų. Kai kur daugiau to me­
daus, kai kur mažiau - bet jie visur. Sustojau Marsely, Prancūzijoj, -
ten nueinu į Sophie Calle parodos atidarymą: ten Romanas Senapėdis
stovi su vyno stiklu. Iš Kultūros ministerijos. Europos muziejus stu­
dijuoja. Sako, labai naudinga, daug naujų dalykų, daug naudingos
informacijos Lietuvos muziejams.
Lapkričio 15-tą atsidūriau Diuseldorfe. Sėdžiu bare, geriu alų -
šmakšt, trys lietuviai prisistato. Saulius Valius, Diana Radavičiūtė, V y­
tenis Lingys - dailėje visi. A, visi taip entuziastiški, pilni energijos. Jie
studijuoja ir dirba čia. Viskas arti, jie pačiam Vokietijos meno cent­
re. Kaselis čia pat, Bona, Kiolnas, o ir Paryžius tik užu trijų valandų.
Kaip tik tą savaitę Kiolne atsidarė Yves'o Klein'o paroda. Yves Klein'as
išgarsėjo savo mėlynais paveikslais. Visą drobę mėlynai nudažo ir
kabina ant sienos... Joje nieko nėra: tik mėlyni dažai...
Bet aš stovėjau prieš jo mėlynus paveikslus ir negalėjau atsistebėti
jų stiprumu. Žiūrėt į jo mėlynus paveikslus yra tas pats kaip žiūrėti į
didelį mėlynai, neapsakomai mėlynai žydintį linų lauką. Toks jau
mėlynumas, taip gera gera akims! Mėlynumas, kuris tave atgaivina,
pripildo. Nenuostabu, kad senovės daktarai spalvom gydė ligas. O
naujosios mokslų teorijos mus moko, kad meno muziejai yra kaip
gydomosios ligoninės. Tas pats su garsais, su koncertų salėm: muzika
mus irgi išgydo.
Porą dienų vėliau - aš Bochum mieste. Čia sutikau Neringą ir Astę
Naujokaites. Viena studijuoja dailę, kita - anglistiką. Nuvažiuoju į
Boną - ten Rimas Čuplinskas prisistato, muzikas. Vėliau - aš Frank­
furte. Č ia sutinku Ramunę Pigagaitę, studijuoja fotografiją, M ainco
universitete. Aš irgi studijavau Maince, tas buvo jau labai seniai -
studijavau filosofiją, iš kvailumo: norėjau gudresnis būt. Bet daugiausia
aš stovėdavau ir žiopsodavau į dideles medines Gutenbergo raides,
Gutenbergo muziejuj - Gutenbergas ten gyveno ir dirbo.
Kasely, kur 1946-1948 metus praleidau „išvietintųjų" stovykloje,
prasilenkiau su Petru Geniušu: Čiurlionio kvartetas davė koncertą
lygiai tą pačią valandą, kai aš turėjau rodyti savo filmus. Kur beėjau,
mačiau jų plakatus ant sienų.
Taip, lietuviai yra dabar visur. Kaip sakiau, jie yra kaip bitės, renka
medų iš visur. Tik tikėkimės, kad Lietuva bus jiems avilys, kad Lietuva
neuždarys jiems durų. Aš žiūriu į juos kaip į mūsų langus į pasaulį. Per
juos daug visa ko gero, numatyto ir nenumatyto, bet visai kitokio ir
kito, į Lietuvą įkris. Dabar jie dar vis pilni entuziazmo. Šalto vandens
dar niekas ant jų galvų nepila. Tikėkimės, kad jie tokiais pasiliks ir
padės Lietuvai būt gyvai pasaulinėje, ne tik savo dirvoj. Ne viskas
auksas, kas provincijoje žiba, kartais gal tik sudužęs alaus butelis, net
ir ne žėrutis.

Aš sutinku žmonių čia, Niujorke, ir jie sako: a, ko tu tiems

valstiečiams rašai - tu turėtum rašyt kokiam intelektualų leidiniui. O
aš jiems sakau: aš ūkininko vaikas. Aš užaugau kaime, bet, kaip matot,
nesu visai kvailas, maiše manęs neparduosit. Tai tas pats ir su
dabartiniais valstiečių vaikais: jie yra tikroji Lietuvos ateitis. Valstiečių
vaikai ir žvalesni, ir vikresni, ir gudresni, nes jie savo kojom dar liečia
žemę. O žemė yra ne tik išminta: ji yra pilna išminties. Miestuos per
daug cemento ir batų, batukų. Kultūra yra basose kojose. Kultūra yra
šaltuos ryto rasos gintaruos. Ir arklio prunkštime. Neužmirškime savo
arklių!

Pakeliui į Niujorką sustojau Paryžiuje. Kaip tik tą vakarą Beaubourg

muziejuje atsidarė didelė ir, mano galva, labai svarbi paroda. Paroda
buvo pavadinta „Hors Limites", galėtumėm išversti kaip „U ž ribų".
Parodoje išstatyti meno darbai, kurie buvo ignoruojami visų senosios
kartos kuratorių. Daug Jurgio Mačiūno darbų, Nam June Paik, Ben
Vautier, Happenings dokumentų, Hermann Nitsch ir t.t.
Vėliau mes sėdėjome kavinėje su Jean Jacques Lebel, kurio didžiulė
skulptūra - instaliacija - didelė, raudona, persmeigta širdis dominuoja
parodoje, ir kalbėjomės. Mes pasižįstam nuo senų laikų, nuo 1960
metų. Kalbėjomės ir sutikom, kad visi didieji pasaulio muziejai eina
per didelę revoliuciją: senoji kuratorių karta išeina pensijon, jauni
kuratoriai perima muziejų vadžias. Marselio meno muziejaus kura­
toriui dar net nei keturiasdešimt metų. Modernaus meno muziejaus,
Niujorke, naujam direktoriui ką tik sukako keturiasdešimt. Tas pats
dedasi Paryžiuje, ir Kasely, ir Pitsburge ir t.t. ir t.t. Nauji vėjai pučia per
muziejus: jie visi atjaunės.
O kas čia tokio, kas nors pasakys. Ar tai svarbu Lietuvos valstie­
čiams? Yves Klein? Nam June Paik? Taip kalbės biurokratai, ekono­
mistai, kurie teršia žemę, vandenį, orą, galvas. O aš sakau: viskas yra
svarbu, ir ypač menai. Aš irgi ūkininko vaikas, ir man tai svarbu. Man
viskas svarbu ir aš viskuo domiuosi... Visas pasaulis yra vienas didelis
ūkis.
Jonas Mekas žaidžia Takako Saito „Dėžučių spardymo biliardą". (“Kicking
Boxes Billiard") Flux Game Fest. Niujorkas, 1973, gegužė
Jonas Mekas savo namuose, Niujorke, Brodvėjaus gatvėje. 1994
(Audriaus Naujokaičio nuotrauka)
 AŠTUNTAS LAIŠKAS

Ateina Kalėdos, ir aš pradedu galvoti apie sniegą. Rimti, praktiški

žmonės pasakys: tai sentimentalu. Bet tas nieko nepadės. Aš vis
galvoju apie sniegą. Kalėdos ir sniegas man beveik tas pats. Labai labai
nekrikščioniška, kai kas pasakys. Bet tai netiesa. Aš žinau, Dievas myli
sniegą lygiai kaip aš... nes jis jį padarė...
Bet aš turiu didelę bėdą. Aš gimiau gruodžio 24-tą. Tai aš niekados
negaunu gimtadienio dovanų ar atvirukų: aš gaunu tik kalėdines
dovanas.
Aš turiu ir kitą bėdą: aš vis galvoju apie Jėzų Kristų, nes mes
bendragimčiai. Tai aš jam jaučiu tam tikrą bičiulišką solidariškumą. Du
tūkstančiai metų nedaro jokio skirtumo. Mes vis tiek esam tų pačių
metų. Tai aš jaučiu tam tikrą pareigą jį užstoti.
Aš žinau, kad Dešimt Prisakym ų atėjo per M ozę. Bet visuos
krikščioniškuos poteriuos mes prašom: „Ir atleisk mums mūsų kaltes,
kaip ir mes atleidžiam e savo kaltininkam s." Mano draugas Jėzus
Kristus pakartojo, ką Mozė pasakė. O jis pasakė daug. Daugiau negu
bet kas kitas visos žmonijos istorijoje: „Ir atleisk mums mūsų kaltes,
kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams."
Ką tik skaičiau Sigito Gedos apmąstymus Čikagos Drauge apie
skriaudas, sau ir kitiems. Aš prisiminiau, kap tas pienburnis piemuo, iš
 Biržų, kur ganė pas mūsų kaimyną Laumę, pavogė mano peilį. Aš vis
dar galvoju apie tą peilį. Nežinau, ar esu jam tikrai atleidęs. Man buvo
dešimt metų. Gražus buvo peilis.

A, aš negaliu miegoti. Aš vis galvoju. Arba tu peršoki per griovį arba

tu neperšoki. Arba tu esi su Kristum arba tu nesi. Arba tu eisi į dangų ar
į pragarą. Jeigu laimė lems, pateksi į skaistyklą, ir kaip nors iš jos išsi-
krapštysi. Viskas labai realu, tikra: dangus, pragaras, skaistykla. Jeigu
netiki, pasiskaityk Sigmundą Freudą ar Gustavą Jungą. Ar Dantę. Gali
juoktis iš daug ko, bet ne iš pragaro ar dangaus. Per daug rizikos, anot
Leono Lėto-Adamkevičiaus. Nebent tu jau visai kitoj pusėj: tada vėl
gali juoktis iš visko. Jurgis Mačiūnas buvo visai kitoj pusėj.
Tai sakau, sau, tai galvoju apie atsilyginimus, apie kerštą. Kalėdiniai
galvojimai. Įsivaizduokit: jie išvežė Sibiran jo tėvus. Įsivaizduokit: jie
plėšė jo brolio nagus. Įsivaizduokit: jie nulupo nuo jo rankų odą.
Įsivaizduokit... Gana! Mums nereikia tos vaizduotės: viskas dar matos,
kaip dabar.

Tai dabar: „Ir atleiskite mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame
savo kaltininkams..."

Aš žinau, čia labai labai opi, jautri tema... Pašluokim ją po lova...

Bet tokios yra mano kalėdinės mintys, nes aš gimiau kartu su Jėzum
Kristum. Tai nieko negaliu padaryti.

Aš skaitau Lietuvos laikraščius. Sutinku žmones įvairaus plauko. Ir

vis girdžiu apie atsilyginimą ir atsiskaitymą. Ir galvoju: a, mes kaip
buhalteriai. Užu 100 procentų kaltės dabar mums reikia 100 procentų
atsiskaitymo. Gal imtumėm ir 75 procentus, tai 25 proc. kaltės paliktų
skoloj: negalėsit eit į valdžią, ar panašiai atsiskaitysim...
Keršyt ar nekeršyt?
Dantis už dantį, ar?..
 Bet man to klausimo nėra. Aš jau seniai palikau teisėjo kėdę Jėzaus
Kristaus tėvui, kaip jis liepė.

A, Kalėdos... Aš sėdžiu ir galvoju ir viskas labai komplikuota. Jeigu

sekt Moze ir Jėzum Kristum, mes turėtumėm apkabint savo skriaudėjus
- enkavedistus ir t.t. ir pasakyt: „Tu mano brolis. Brolis nuo Adomo ir
Ievos, ir brolis Kristuje. Aš žinau, kad tu žinojai ką darei. Tu manei, kad
tu žinojai. Bet, žiūrint iš laiko, ar dieviškos, Einsteino perspektyvos, tu
nieko nežinojai. Tu buvai aklas. Apakintas. Dievas tave mėtė, mėtė ir
mėtys. Bet galų gale jis padės tave, kaip šūdelį, kur tu turi būt padėtas,
Dievas bus tavo teisėjas, ne aš. Tai dirbkim kartu, dėl visų. Prisimeni,
Šventas Povilas pasikeitė iš enkavedisto į Šventąjį pakeliui į Damaską.
Per vieną lemtingą akimirką. Tas sako, kad kiekvienam iš mūsų yra
galimybė pasikeist, kiekvieną akimirką mes galim pasikeist iš viso. Tai,
broli, broli lietuvi... broli ruse... broli lenke..."
Aš sėdžiu taip ir galvoju. Negaliu miegoti.
Jums turbūt jau aišku, kad aš remiu Jėzaus Kristaus politinę liniją.
Niekas nėra nieko geresnio ar gudresnio ar praktiškesnio dar išgal­
vojęs. Nieko geresnio užu meilę savo artimui ir savo priešui. A, kokia
revoliucinga idėja! Šimtą kartų revoliucingesnė idėja negu Markso, ar
Lenino, ar Prancūzų Revoliucijos! Meilė. Meilė. Nieko pažangesnio,
nieko revoliucingesnio, radikalesnio ar sunkesnio!
Tai sėdžiu ir galvoju. Apie tuos, kurie mus skriaudė. Apie Sigito G e­
dos apmąstymus. Arba atleidžiam arba neatleidžiam. Kaip pretenzinga
ir pompastiška galvot, kad mes galim atleisti... Mes ne dievai, dar ne...
Labai labai komplikuota. Ir sunku. Negaliu miegoti.
„Ir atleiskite mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo
kaltininkams..."
Visas gyvenimas yra didelis klaustukas.
 Leonas Lėtas-Adamkevičius (didžiausias lietuviškai rašantis poetas
šiandieną) kartą pasakė: „Gyvenimas yra teorema, kurią galima įrodyti
tik savo gyvenimu".
Leonas Lėtas-Adamkevičius, Adolfas Mekas, Jonas Mekas. 7950
(Adolfo Meko nuotrauka)
„Einu per B rooklyną" (Jonas Mekas). (Kadrai iš Jono M eko film o „Lost Lost Lost")
 DEVINTAS LAIŠKAS

Kalėdų ir Naujų metų proga aš nutariau pasidalinti su savo skai­

tytojais savo praeitų, labai senų laikų prisim inim ais. Duosiu jums
ištraukų iš savo anų, senų dienų dienoraščių.

Lapkričio 1 6 d ., 1949 m.

Penktą dieną dirbu G .M .Co. fabrike. Tris dienas sukinėjau sraig­

telius, dvi dienas gręžiau, spausdamas sunkią varstoto rankeną.
Paskutines valandas rankos vos nuspausti bepajėgia, traukiu užsi­
gulęs. Sopa krūtinė ir pilvo raumenys. Įsi laiduoji ir dirbi automatiškai.
Įdedu, patraukiu, paspaudžiu. Įdedu, patraukiu, paspaudžiu. Taip
visą dieną. Galvoti negalima nieko, mintys šokinėja palaidos ir be
sąryšio, kibirkščiuo ja, čia viena, čia visai jau vėl kita, ir greit ne­
bežinai ką prieš minutę galvo jai, ir vėl rankos ir raumenys prie
varstoto, ir akys visą laiką įbestos seka varines gilzes ir plieno ba-
d yklius...
Pertraukos per pietus pusvalandis. Yra toks kambarys su geležinėm
murzinom spintom drabužiams ir priešpiečiams. Vidury kambario sė­
di per pertrauką ant tuščių statinių, ant kiaurų dėžių ir lentų negrai ir
amerikonai, jų drabužiai alyvuoti ir rūdžių suėsti, rankos irgi rūdinos,
ir tik dantys blizga, ir rėkia, ir gargaliuoja vienas per kitą, nieko
nesuprasi, visą laiką žaid žia kauliukais iš pinigų, ridena ir meta
kiekvienas čia pat į būrio rato vidurį pinigus ir šaukia, ir rėkia ir vėl
ridena ir žiūri ar neatsivertė šeši.
Krūva storų merginų aplinkui prie stalų. Jos pakuoja ar dirba prie
lengvesnių mašinų, lipdo, karpo, riša, kikena iškišę dantis, kikena, ir jų
veidais ir jų kūnais trykšta tik kūnas ir nelabai daug ko kito, ir jos vis
dainuoja, tokiais plonais, aukštais balsais.
Visur geležies ir plieno kvapas. Plienas virsta dulkėm, plienas turi
kvapą, plienas miršta, kaip medžiai, kaip žolės.
Stovėjau rytą požeminiame, atsišliejęs į geležies stulpą, ir šaltis, šalta
vėsa veržėsi manin šalta srove. Būriai stovėjo stoty, ir visas peronas
buvo pilnas važiuo jančių į fabrikus, įstaigas, krautuves, restoranus.
Lipdamas žemyn mačiau ant laiptų, ant laikraščių krūvos vieną gulint
ant šalto cemento, šalto, kaip visa žem ė, gulintį, prisiglaudusį prie
žemės, visai prie jos, mirusiam nebegalima būti arčiau jos. Ir nežinau
jau dabar, kas tikresnė čia - ar žemė, ar geležis...

G ruodžio 5 d ., 1949 m.

Tebedirbu G .M .Co. Montuoju žirkleles, repleles, suktuvėlius,

obliukus, švirkštus, pieliukes, o kartais pats nežinau ką. Grąžtus
montuojant taip visą dieną suki, delnu nebegali prisiliesti, kad ir su
pirštine. Pūslės ant pirštų. Turiu ieškotis kito darbo.
Darbas dažniausiai kelias dienas būna tas pats, tai pirštai patys dir­
ba automatiškai, gyvena savo judesių gyvenimą, tik galva, kad neiš-
protėtum, taip turi vis ką nors galvoti, taip apie viską vis apsukai
galvo ji. Pradedi taip nuo artimiausios aplinkos, ką akys mato, ir
nusikeli į vakar ir į užvakar, kiek prisimeni, ir planas po plano, vis.
Radiatorius šildo čia pat, prie kelių. Ilgi stalai pagal sienas. Dirbu,
stoviu nugara į kitus, dirbtinoj šviesoj. Šilim a ir mašinų vienodas
ūžimas. Moterys dainuoja kažkur kampe miegančiai taip, kad užmiršt
gal laiką. Ir aš, dažnai įsileidęs kurion meliodijon, niūniuoju tyliai, ir
tada galiu nieko negalvoti ir laikas lyg greičiau praeina.
Vakar buvom Vienybės koncerte. Santvaras, M azalaitė, Tysliava
daug nušnekėjo. Sako, aš irgi kvailas jaunas buvau, vaikiaus moder­
nizmų, bet dabar atėjau į protą. „ O šitai Santvaras, - jis sako, - jis visą
laiką išbuvo jis pats, visi modernizmai pro jį praėjo neužkliuvę. Va,
visokius Majakovskius vaikėmės, o jis vėliau ir pats nusišovė." Lyg tai
M ajakovskis būtų dėl savo poezijos formos klaidų nusišovęs! Koks
idiotiškas kalbėjim as! A, ponai: parašykit nors kaip trečiaeilis M a­
jakovskis - irgi būtų šis tas. O ir Santvaras: lyg jo forma ir turinys būtų
visai taip nepaliesti modernizmo.
O šiandien Vienybės redakcijoj susiginčijau su Mazalaitė. Ji sako, a,
kūrėjas yra gimęs kūrėju, jis kaip paukštelis: kur bebūtų augęs,
dainuos. „Vargu ar mes ką galim naujo išmokti iš kitų (iš am erikiečių,
prancūzų, rusų), mes galim ir iš savęs giedoti."
O aš sakau: taip, bet ir giedot irgi reikia iš kitų pasimokyt, kad
gražesnė daina būtų. Visi turim gerkles, bet kai kas uždainuos - tai
nieko neišeina: ar gerklė neišneša, ar plaučiai, ar kaip ožys bliauna, ir
žmonės šaukia: gana, gana! Nustok bliovęs!

G ruodžio 1 9 d ., 1949 m.

Keturias savaites dirbau G .M .Manufacturing Co., Long Island C i­

ty. Fabrikėlis nedidelis, virš šimto žm onių. Negrai, italai, rusai,
amerikonai. Visi vos judina pirštus, stumia valandą po valandos, darbo
nėra. Dirbau montavimo skyriuje, su dvidešimčia kitų. Pagrindinė
tema: moterys. Inžinieriai nešioja sekso žurnaliukus, rodo moterims ir
kvatoja. Moterys visos - kaip ir vyrai - iš neturtingų šeimų, be išsimoks­
linimo, padribusiais pilvais. Jos šaipos ir mirksi akim ir kabinėjas prie
visų. Mano kaimynai kalbasi su manim tik apie mergas. Rodo pirštais
ir klausia, ar patinka ta, ar ta. Ir jei sakau, kad ne, kad man ta nepatinka,
tai jie tempia kurią pagriebę prie manęs ir rėkia per visą dirbtuvę, kad
ana man nepatinkanti. Tai dabar sakau, kad visos man patinka. Tai jos
dantis rodo ir kikena.

Per pertraukas purvinoj rūbinėj susėdę ant dėžių ir statinių lošia

kauliukais ar kortom, garsiai rėkia negrai, kambarys pilnas tabako
dūmų, tokia Rembrandto šviesa, ir jie kimba viens kitam į plaukus, ir
reikia skirti.
Penktadienį mane atleido. Pritrūko užsakymų ar medžiagų. Bet
buvo jau ir įsibodę. Vis tą patį ir tą patį, diena iš dienos, sutinusiais
pirštais, negalėdamas prisiliest, ir nėra, rodos, galo dienai, tų aštuonių
valandų per daug, galvos nėra kur padėti. Rankos, pirštai dirba man
nežinant ir man nematant, mano pirštai gyvena visai atskirą gyvenimą.
O galva vėl sau, galva irgi dirba, visą laiką, visai kitur.
Važinėjau visą savaitę po Brukliną ir Manhattaną, po Long Island,
ieškojau darbo fabrikuos, muziejuos, botanikos sode. Prieš Kalėdas
atleistų daug ir visur pilna. Eina žmogus su suglamžytu skelbimų lapu
rankoj, su laikraščiu pažasty ir žiūri į namų numerius, į duris, ieško, bet
vis nieko.
 G ruodžio 20 d., 1949 m.

Šį rytą radau skelbimą (N .Y.Tim es), kad reikalingi valytojai ir duri­

ninkai Roxy teatrui, Brodvėjuje. Buvo anksti, kai nuvažiavau, bet prie
durų jau stovėjo dvidešimt kitų, su laikraščiais rankose, pasistatę kal-
nierius ir atsirėmę sienos - taip, kaip senuos amerikoniškuos filmuos.
Dešimtą atidarė duris ir suleido visus į vidų. M ilžiniškam e teatre,
puošniai išmuštam raudonu aksomu ir pliušu, aukštai grojo vargonai ir
mes visi stovėjome pusračiu, o priešais stovėjo žmogus iš teatro, ir jis
stovėjo labai teatrališkai, ir žiūrėjo į visus iš eilės. Vargonai grojo. Buvo
tokia iškilminga nuotaika, lyg koncerte... Bachas...
Tada žmogus parodė ranka į kelis, išeiti į priekį - septyniems. O ki­
tiems lengvu teatrališku mostu liepė išeiti. Kadangi magiškas pirštas ant
manęs nesustojo, aš išėjau su kitais.
Po teisybei, buvo šitaip: kai magiškas pirštas jau buvo visai prie
manęs, man staiga suniežtėjo nosį, ir aš ranka griebiaus už nosies. Tas
nulėmė. Prakeikta nosis!

G ruodžio 22 d., 1949 m.

O, aš prisimenu, kaip mes, vaikai, laukdavom tų spalvotų kalėdinių

atvirukų su žaliom eglutėm, snieguotom šakelėm, su pasidabruotais
pakraštėliais...
Nėra čia tų atvirukų, kaip nėra ir tų snieguotų, baltų Kalėdų. Net
graudu pasidaro prisiminus sniego pusnis, tas baltas tolumas ir tuos
šalčius, kai braškėdavo tvoros. O, kaip gražiai būdavo išrašyti langai!
Kai pagalvoju, kad reikėtų Kalėdas švęst kur Australijoj ar Brazilijoj,
prie žaliuojančių medžių, net negera pasidaro. Kaip gali lietuvis švęst
Kalėdas be sniego! Kokia žiema lietuviui be sniego? Pripratom prie jo,
priaugom.
Nežinau - vienas nori į namus grįžti pasiilgęs ten likusių artimųjų,
kitas pasiilgęs gero - seno! - gyvenimo. Aš gi ilgiuosi sniego. Ilgesys
anos gamtos, anų lygumų, laukų, anų pūgų siautėjimo, rogių kelio,
vieškeliuose žvangančių varpelių, ilgesys šalčio išrašytų langų, il­
gesys ledo varveklių d aržinių pastogėse, galvijų bliovim o - visko,
visko.
Tai ir dabar, va , sėdžiu vienas ir staiga mane užplūdo visi anie
prisiminim ai. A , tai sėdi tada ir rašai, nors žodžiais viską apčiupinėji,
nors žodžiais.

G ruodžio 26 d., 1949 m.

Niekados neturėjau tokių nekalėdiškų Kalėdų. Kalėdų išvakarėse

buvo šalta ir sausa. Gatvėse plevėsavo vėjuje laikraščiai ir sudžiūvus
žolė, niekas nekalbėjo apie sniegą. Išėjome vakare su Adolfu, perėjom
išilgai gatvę, visur tuščia, visi namuos. Užsukom į Ginkaus aludę -
sakom , gal ten kokį pažįstamą sutiksim . Bet ten nieko, tik pora
moterėlių perka kalėdinius atvirukus.
- Ieškot ko? - sako Ginkus.
- Šiaip sau užėjom pasižiūrėt, atsibodo namuos, - sakom.
- Tai gal alaus? U ž mane.
- M ielai. U ž jus išgersim.
Ginkus pastatė mums po stiklinę ir pats šluostė skepeta stalus. Mes
gėrėm, alus buvo šaltas ir buvo šalta ir žiūrėjom priešais į veidrodžius,
į pirkėjus, į pardavėją už bufeto, kaip ji surišinėjo gražiai į margus
popierius kalėdines dovanas, ir tada išėjome.
 Gatvėje buvo vėjas. Iš toli garsiakalbiai girdėjosi, atnešė kalėdinių
giesmių nuotrupas, kažkur giedojo, gatvėj buvo tuščia ir vieniša. Na­
muos parėję sėdėjom ir girdėjom varpus skambinant. Tada radijas.

Gruodžio 2 7 d., 1949 m.

Šiandieną porą valandų laksčiau, negalėdamas niekur pasiskolinti

pinigų. Reikia mokėti už butą dešimt dolerių, ir maistui reikia.
Beviltiškai dairydamasis gatve sutikau tą mergaitę raudonu paltu,
kur kartu atplaukėm.
- Kaip einas Amerikoje? - klausia.
- Nekaip, - sakau. Tai ji sako: o, aš suprantu, ką reiškia skolintis, ne­
turint gerų pažįstamų, ir dar iš Amerikos lietuvių!
Pasikvietė pas save. Ji atidavė, kiek turėjo, dvylika dolerių.
- Aš ketvirtadienį gausiu algą, tai im k. Aš uždirbu dabar gerai.
Penkiasdešimt dolerių.
Vakare, kai nunešiau šeimininkui už butą, jis stebėjosi: „O , kaip
pavargęs atrodai. Daug turbūt mieste matėt šiandieną!"
Albertas Veščiūnas. Litografija, 48 x 33 cm
 DEŠIMTAS LAIŠKAS

1
1994 metų kovo vidury Arūnas Kulikauskas ėjo vieną vakarą, brido
per murziną sniegą per Niujorką, per Queens priemiestį, žiūri - krūva
paveikslų išversta ant šaligatvio. Arūnas smalsus žmogus, tai sako, kas
čia per paveikslai. Žiūri vieną, žiūri kitą: Alberto Veščiūno darbai. Tai
susirinko juos ir parsinešė.
Tai nuo ten ir prasidėjo Arūno detektyvinis romanas. Kas tas
Veščiūnas? Kaip čia jo paveikslai atsidūrė ant Niujorko šiukšlių krū­
vos? Rado kartu ir kelias Žibunto M ikšio litografijas. Tai pradėjo
klaust visų: Mikšio, Kašubų, Prano Lapės ir daug kitų. Jis savo detek­
tyvinį darbą tebetęsia, visą knygą turi.
Atrodo, jis buvo gimęs Pandėly, 1921 metais. 1949 metais atvažiavo
į Niujorką ir mirė ten 1976 metais. Kol kas dar niekas nežino, kaip jis
mirė. Kai kas sako, jis nusižudęs. Jo darbai buvo rodyti Modernaus
meno muziejuje, Audubon Society parodoje ir kitur. Buvęs labai
vienišas, mažai bendravęs su Niujorko lietuviais.
Stebuklingiausia yra tai, kad štai, kažkur Niujorko padugnėje, vieno
lietuvio paveikslai staiga atsiduria šiukšlyne, o tuo pačiu metu kitas
lietuvis, Arūnas Kulikauskas, visai atsitiktinai praeina ir juos atranda.
Aš tai laikau stebuklu.
Jonas Mekas Semeniškiuose. „Čia buvo mano namai. Dabar - laukas." 1995
 Stebuklas ar ne stebuklas, bet jo paveikslų, atrodo, yra Čiurlionio
muziejuje, pasak detektyvo Arūno. Trys darbai. Bet šito stebuklo dėka
Veščiūno darbų staiga patrigubėjo. Arūnas turi visą krūvą jo braižinių,
litografijų ir tris paveikslus. Paveikslai labai geri. Tokie tamsūs, niūrūs,
bet pilni vizijos. Primena Turner'į ir Ryder'į. Tikėkimės, Arūnas kada
nors juos atveš į Lietuvą.

2
Nuėjau į knygyną, uostau lentynas. Staiga sustoju, netikėdamas savo
akimis. Priešais knyga: Laiškai iš Niekur. Angliškai - Letters From N o­
where. Versta iš prancūzų kalbos. Originale ji vadinosi Les Lettres de
Nulle Part. Autorius - Raymond Bernard. Knygos nugarėlėj parašyta,
kad jis vienas iš žinom iausių ezoterinių, dvasinių mokslų filosofų.
Aišku, aš jo knygą nusipirkau. Kol kas radau laiko tik trims puslapiams.
Bet man patiko, ką jis rašo antram puslapy: „Aš žinau, kad esu nepa­
taisomas optimistas. Aš net apie mirtį negaliu mąstyti, negalvodamas
apie gyvenimą. O aš mąstau apie mirtį kasdien. Bet mano mintys grįžta
prie gyvenimo. Juodi audros debesys visados man primena, kad po jų
išlįs saulė. Jeigu atsiranda kliūčių, tai aš tuoj galvoju, kad ateis laikas,
netrukus, kai tos kliūtys pasišalins: nes aš tikiu, kad problemų ir kliūčių
esmė yra jų išsprendime, pašalinime".

3
Kas metai, sausio mėnesį, mano visa nedidelė šeimynėlė susipakuo-
jam ir važiuojam tolyn iš Niujorko, Kanados link, į Vermonto valstiją,
kur labai šalta ir daug sniego. Važiuojam pasičiuožinėti. Kalnų tai jau
nemėgstu, ten gali sprandą nusisukti. Bet lygumom tai jau lekiu kaip
velnias. Ir Sebastijonas, kuriam tik ką suėjo trylika, tik lygumom lekia.
Emmanuelis Levinas
 Bet nuvažiuojam: tik sušalus žolė. Nei sniego, nei nieko. Tai pasė­
dėjom porą dienų, laukdami stebuklo: gal snigs, gal snigs. Gerai, kad
atsivežiau rašomąją mašinėlę, tai dirbau prie savo dienoraščių - karo
meto ir pokario dienoraščių, kuriuos kada nors, kas nors, kaip nors ir
kur nors išleis. Bet sniegas tai jau kaip nesninga, tai nesninga. Tai
važiuojam namo. O čia šaukia prie telefono. Tokia seselė iš vieno
Australijos vienuolyno pravažiuoja pro Niujorką ir neturi kur apsistoti.
Tai, sakau, apsistok pas mus, rasim vietos. Tai ji ir praleido savaitę pas
mus. Margaret Hopkinson jos vardas. Australijoj ji gerai žinoma. Ji
dirba su Švietimo ministerija. Ji dabar keičia visą Australijos auklėjimo
sistemą. Jos tikslas yra Australijos mokyklose ir gimnazijose pakeist
atgyvenusius fizikos mokslų vadovėlius naujosios fizikos vadovėliais.
Australijos kultūros ministerija ją remia.
Nuostabi seselė, vienuolė, ta Margaret Hopkinson. Jai apie šešias­
dešimt metų. Baltais, gražiais plaukais. Žiūri tu į ją, ir ji atrodo kaip
niekas, ji atrodo jau taip silpna. O pradėk kalbėtis su ja - ji kaip ugnis.
Kodėl aš apie ją rašau? Va dėl ko.
Kažkaip kalba užėjo apie Lietuvą. Tai ji sako: ar tu pažįsti Emma-
nuelio Levino filosofinius raštus? Ne, sakau, nepažįstu. „ O kaip: kodėl
ne, - ji sako. - Jis iš Lietuvos. Jis žydas, bet lietuvis, visados savo vardą
lietuviškai rašė: Emanuelis Levinas."
Tai ji pradėjo apie jo filosofiją kalbėti. Levinas. Gimęs Kaune,
gruodžio 30 dieną, 1905 metais. Baigęs Kauno universitetą, išvažiavęs
į Paryžių ir ten pradėjęs dėstyti filosofiją. Heideggerio ir Husserlio
specialistas. Daug knygų ir straipsnių prirašęs. Tik pagalvokit: Kauno
universitetas tais laikais nebuvo iš kelmo išspirtas, jeigu Levinas, iš jo
išėjęs, galėjo jau net ir Paryžiuj žmones mokyt! Valio Kauno univer­
sitetui!
 Kai Margaret Hopkinson išvažiavo, aš bėgau į knygyną, ir dabar ant
mano stalo yra visa krūva Levino knygų. Kas man įdomiausia, tai tai,
kad Levinas pastatė Abraomą prieš Odisėją. Matot, aš visados save
sutapatinau, subendrindavau su Odisėju. Pasaulio keliautojas, kuris,
galų gale, sugrįžta namo... Graikas! Pereina per viską, bet galų gale vėl
grįžta namo, kaip niekur nieko... Perpetum mobile... Apsukas ratas...

Viščiukas vėl įlindo į kiaušinį...

O Abraomas: jis išėjo ir vis tebeeina. Dievas jį išmetė į pasaulį ir jis
jokios vilties neturi kada nors grižt atgal... Visi tiltai atgal sudeginti...
Vis į priekį jį Dievas meta... į situacijas, kurios buvo nei numatomos,
nei malonios - su peiliu po savo sūnaus kaklu... Abraomas gyveno ir
gyvena su rizika, diena iš dienos, o Odisėjas sėdi savo senuos gimtuos
namuos ir geria naminę... Ačiū Diev, jo sūnus išvaikė visus tuos ruskius
ir Penelopė vėl sėdi prie saulėto lango ir mezga ar lopo jo kojines...
Moterų išsilaisvinimo susirinkimas bus tik aštuntą valandą, ji turi dar

daug laiko...
A, įdomiai Levinas galvojo.
Mes, lietuvninkai, mes vis prie savo praeities prisirišę. O jau laikas
nuo jos atsirišt. Į priekį, vėjai, į priekį tegu vėjai pučia mūsų laivą, ne
atgal. Į priekį. Aš nutariau, kad lietuviams Abraomas yra daug
priimlesnis, įdomesnis, negu Odisėjas. Be rizikos nėra fizikos, kaip
kartą pasakė Buda savo nepaskelbtuos raštuos...
A, tie žydai. Kartais aš gailiuos, kad nesu žydas. Bet kas žino -
niekas dar nėra atradęs, iš kur lietuviai atėjo... Ką pasakytumėt, jeigu
kada nors atras, kad mes visi žydai, a?
Jonas Mekas: „T a i mano ankstyviausia nuotrauka - 1940 metais.
Tėvai su avinu, Semeniškiuose"
Jonas Mekas, Leonas Lėtas-Adamkevičius, Adolfas Mekas. 1994
(Peter Sempel nuotrauka)
 VIEN UOLIKTAS LAIŠKAS

Prieš porą sa va ičių mane aplankė poetas Leonas Lėtas-Adam­

k evičiu s. Jis gyvena už poros valandų autom obiliu į šiaurę nuo
N iujorko. Retai atvažiuoja, tai net nebepažinau. Mat užsiaugino
barzdą ir ūsus. Sako, taip atrodo rimtesnis. Tai dar Ž ižliauskas su
Kulikausku atėjo, ir sėdėjom iki gilios nakties, ir kalbom nebuvo galo.
„ O ką tu ten tam pasaulio užkampy veiki?" - klausiu Leono. O jis
sako, jis sėdi kas rytą tris valandas ir skaito N ew York Tim es. Tris
valandas, sakau, ar jau tau galvoj negerai? Ne, jis sako, aš koreguoju,
aš jų klaidas taisau, jų galvojim o klaidas. Ir jis ištraukė iš krepšio
pluoštą N ew York Tim es pirm ųjų puslapių, ir jie visi pieštuku
išb ra ižyti, su viso kiais skliausteliais ir šauktukais, ir aprašyti jo
smulkiu šriftu. Mat, jis skaito ir ginčijasi. Sako, jie dar vis kaip vaikai.
Jie dar net Korszybskio nėra skaitę, o tas jau seniai kapuos supuvo. O
gudrus buvo lenkas, kalbos mokslus pakeitė. O šitie dar vis rašo ir turi
galvoj vienaip, o rašo kitaip, o skaitytojai skaito ir viską supranta dar
kitaip. Tas, anot Leono, visai nerimta. O jeigu N ew York Times jau
taip nerimtas, tai ką jau sakyt apie visus kitus... Taip ir praėjo mūsų
vakaras, kalbant apie kalbą.
Kalbant apie kalbą, aš prisiminiau neseniai savo kelionę per Ja­
poniją. Japonai labai praktiški ir gudrūs žmonės, jie visados ir iš visko
mokos. Tai buvo įdomu, kai Tokijo Seibu auditorijoje salė buvo pilna,
jie paprašė, kad skaityčiau lietuviškai. Sakau, gal su vertėju, ar kaip...
N e, jie sako, mes norim girdėti tavo poeziją lietuviškai. Skaityk
lietuviškai.
Tai ir skaičiau lietuviškai. Ir per visą laiką negirdėjau nei vieno
garselio, nei šnipšt. Visi sėdėjo nuostabiai tyliai ir klausėsi lietuvių
kalbos skambesio. Po to porą valandų kalbėjomės tiktai apie kalbą,
kaip kalba susirišus su visu tautos būdu, siela, išm intim, atmintim,
šaknimis, ir kaip per kalbą viskas perduodama naujom kartom, ir kaip
pasidalinama su kitais, kurie visai iš kitur, kaip aš dabar čia, Japonijoje;
kaip kalbos skambesys, ritmas, ištarimo niuansai atveria visą potekstinį
turinį. Pamesk, prarask kalbą - ir pasidarysi, pamažu, lėtai, jau kitas, ir
prapulsi kitame ir kitur.
G inčytis su N ew York Tim es, tarp kitko, nėra taip sunku. Pavyz­
džiui, šį rytą aš skaičiau tokią antraštę, pirmam puslapy: „Russians in
Central Asia, O nce W elcome, Now Flee" - „Rusai Vidurinėje Azijoje,
kadaise laukiam i, dabar bėga." A , N ew York Tim es! Jie vis dar durne­
liai tokie. Jie vis dar galvoja, kad rusai įžygiavo į visus tuos kraštus
laukiami ir sveikinami! Naivūs tie amerikonai. Prisimenu ir N ew York
Tim es vedam ąjį, prieš mėnesį ar kiek. Vedamasis prasidėjo šitaip:
„Rusija yra visai teisi siųst kariuomenę į Čečėniją."
Aš buvau vaikiokas, kai rusų kariuomenė įžygiavo į Lietuvą.
Sunkvežim is po sunkvežim io, tankas po tanko riedėjo nuo Biržų į
Papilį. Suaugusieji tik baimingai žiūrėjo pro langų kraštus į vieškelį. Bet
mes, vaikai, kad ir uždrausti, norėjom viską pamatyt iš arčiau. O aš ką
tik prieš kelias dienas buvau nusipirkęs pirmą savo foto aparatą. Tai
pagriebiau aparatėlį ir nubėgau prie kapinių mūro ir klik - padariau
savo gyvenime pirmą nuotrauką. O , koks didelis įvykis!
 Staiga girdžiu kažkas rėkia ir matau rusų karininką bėgant per
pakelės smėlduobes prie manęs ir šaukiantį kažką rusiškai. O aš
rusiškai tik keiksmus žinojau, nieko daugiau. Pribėgo jis prie manęs,
rėkdamas visu balsu, pagriebė iš mano rankų aparatą, atidarė, brūkšt
brūkšt ištraukė juostą, nusviedė ją ant žemės, dar batu patrynė - ir
parodė pirštu į namus-reiškia, į kulnus! Tai ir dėjau į kulnus, nereikėjo
du kartus sakyt. Aš, didysis kapitalistinis šnipas, dūmiau tolyn nuo
kelio, kiek kojos išnešė.
Taip prasidėjo mano foto karjera...

Vėla naktis. Niujorkas. Aš sėdžiu vienas prie savo senamadiškos

„O ly m p ia " mašinėlės ir rašau. Dviem pirštais. Bet aš rašau labai
greitai, kad ir dviem. Kartais net pagalvoju, kad negerai rašyt visais
pirštais. Per greitai. Aš negaliu taip greitai galvoti. Aš galvoju ir kalbu

lėtai.
Neturiu jokio supratimo, kodėl aš vis grįžtu prie kalbos. Va, mes
sėdėjom neseniai Paryžiuje, keli, ir nutarėm, kad prancūzų šneka labai
pagreitėjo per paskutinius penkiasdešimt metų. Stefan Brecht, Ber-
told'o Brecht'o sūnus, pasakė, kad prancūzų galvojimas turbūt su­
trumpėjo, tai todėl jie taip greitai plepa. Aš negalėjau sekt lietuvių
kalbos, nes aš už daug tūkstančių kilometrų nuo jos. Bet aš pagalvo­
jau: įdomu, ar lietuvių šnekos greitis yra tas pats šiandieną, kaip prieš
penkiasdešimt metų? Ar jis pagreitėjo, ar sulėtėjo, ar pasiliko kaip
buvęs? Įdomu būtų pastudijuoti šitą temą...
Jonas Mekas ir Kęstutis Zapkus. 1995 (Audriaus N aujokaičio nuotrauka)
 DVYLIKTAS LAIŠKAS

1995 metų kovo 7 dieną Niujorke, Andre Zarre galerijoje, atsidarė

Kęstučio Zapkaus naujų darbų paroda. Kęstučio Zapkaus darbai visados
buvo sekami Amerikos meno kritikų - jis ne eilinis. Galbūt dar ne
generolas, bet jau pilnas pulkininkas. Bet jau šešeri metai prabėgo nuo
jo paskutinės parodos. O, kaip laikas prabėga, ir mes žūstam bepras­
mingai... Bet įėjau į galeriją ir tuojau supratau, kodėl jam reikėjo šešerių
metų. Jo nauji darbai yra dideli, komplikuoti ir skirtingi nuo jo anks­
tyvesnių darbų. Negali skubėt, kai ką nors naujo virškini. Užsidarai ir
dirbi. Tai ir dirbo Zapkus.
Nežinau dar, kaip apibūdint jo naujus darbus. Sakyčiau, kad dabar,
užuot piešęs vieną motyvą su šimtu variacijų, jis mums pasakoja šimtą
istorijų su šimtais variacijų. Sustojom su Kęstučiu prie vieno, mažesnio
paveikslo, ir jis taip pirštu vadžioja per jį: detalė po detalės, istorija po
istorijos, kaip tūkstantis ir vienoj nakty, visas modernaus meno išsi­
vystymas, nuo Cezanno ligi dabar, užregistruotas šitame paveiksle. Tai
paveikslas - esė. Kažkas kažkur rašė, kad kiekvienas meno kūrinys yra
jo autoriaus, menininko pasikalbėjimas, diskusijos ir ginčai su kitais
savo bendralaikiais. Zapkus savo naujuos darbuos yra įsivėlęs į labai
karštas diskusijas ir ginčus su savo bendralaikiais, ir todėl jo darbai

yra pilni energijos.

 2
Yra labai toks įdomus reiškinys pas lietuvius. Jeigu, sakysim, koks
prancūzas ar vokietis atvažiuos į Am eriką ir dirbs N iujorke, o ne
Paryžiuje ar Berlyne, - tai kad ir kiek praeitų jau metų, prancūzai juos
visados vadins prancūzais ir vokiečiai visados juos vadins vokiečiais.
Bet jeigu jau koks lietuvis, sakysim, Zapkus ar Mačiūnas - tai jau rašys,
Lietuvoj, kad jie yra Amerikos menininkai, amerikiečiai. Labai įdomus
reiškinys, kai pagalvoji. Mažosios tautos daug greičiau atsisako savo
vaikų: jos tokios egoistiškos. Jeigu ir mėnesiui išvažiuos, iš pavydo ar
pykčio jie tavęs išsižadės. Užuot didžiuodamies, kad Jurgis Mačiūnas
yra, buvo ir bus lietuvis, Lietuvos spauda paprastai rašo, kad jis yra
„lietuvių kilm ės"... Tą patį esu skaitęs daug kartų apie save. Lietuva
atiduoda Jurgį ir Zapkų, ir mane, ir daug kitų Am erikai - ir kitiems
kraštams - už dyką. Labai labai blogas biznis, pasakyčiau... Bet lietuvis
pasiliks lietuviu, kur jis bebūtų - Lietuvoje ir pasaulyje.

3
V ienoj savo skilty rašiau, kad N iujorkas šiandieną yra pasaulio
meno sostinė. Bet dabar galvoju, kad aš truputį perdėjau. Avantgar-
dinio* kino so stin ė-taip . Bet kituos menuos Niujorko „aukso amžius"
buvo turbūt tarp 1955 ir 1970 metų. Po to - jau tik biznis. Niujorko
meno reputacija rieda tik iš inercijos. Galim as dalykas, kad dabar

* Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos 1994 metais išleistoje knygoje Egzodo

rašytojai, kurioje įdėta ir Jono Meko autobiografija, pastaboje redaktoriams
dėl šio žodžio rašybos, jis aiškina: „Nesuprantu, kodėl Lietuvoje dabar žo­
dis avantgardas rašomas be raidės t. Žodžio prancūziška kilmė reikalauja
tos t. Tai palikit". Knygos sudarytojas šią raidę paliko, paliekame ir mes.
(Red. past.)
pasauly esam menų pertraukoje. Nėra nei sostinių, nei intensyvių
meno judėjimų, nei perkūnų, nei žaibų. Yra tik pavienių, nežinomų
menininkų, kai kur ir kame, niekeno dar labai nežinomų, dirbančių
savo vienatvėje, tik sau ir savo artimiems draugams. Jie dar dievų
prieglobsty. O tie, kurie jau išgarsėja, tie dirba tiktai dėl galerijų, dėl
pinigų. Yra Holivudo žvaigždžių, televizijos žvaigždžių, krepšinio
žvaigždžių ir yra meno pasaulio žvaigždžių. Žmonės ilgisi jų ir žudo
jas savo ilgesiais.

4
Skaitau naujus, jaunus lietuvių poetus ir suprantu: ne, aš jau nieka­
dos nerašysiu poezijos. Jūs jau taip visai kitur, kažkur - ir kalboj, ir sub­
tiliuos laiko niuansuos, toli... O aš tik piemenėlis vargdienėlis, ūkinin­
ko žodžiais dar vis grabstaus, kapstaus aplink savo žodžių kapčius...
Ne, aš jau nerašysiu lietuviškos poezijos... Mano žodžiai kiti, ir
mano ritmai, ir kraujo bėgimas kitas, ir mano rojus, ir mano pragaras
visai kitom šviesom ir ugnim dega.
Skaitau aš jus, lietuviški, jauni poetai, pavydėdamas jūsų kalbos,
žinodamas, kad aš jau tik šaka, girgždanti, siūbuojanti laiko vėjuje...
Ne, mano mieli draugai, aš negaliu dainuoti jūsų naujų dainų -
mano dainos senos. O , jūs vis taip moderniški, ir be kabliukų, ir be
taškų - mintys susilieja, ir turinys, viskas kartu susibėga, a, lyg toj Eins­
teino teorijoj, lyg ta Schroedingerio katė... Viskas kartu susiriša ir
susibėga, be kabliukų, taškų ar paragrafų... Bet mes visa tai nurijom
M ėlynajam e Kambary, Kasely, labai labai seniai. Mūsų nedidelę
grupelę tada vadino žvilgsniečiais, ir visi juokėsi iš mūsų...
A, žodžių versmės, kriaukliai, raizginiai. Mes, aš, tu, jos ir jie -
pakeliui į kažką, į kitur, kartu, susipynę, skausmingai kartu, ten ir čia,
bandydami suprast, bet be supratimo, vedami už rankos, akli,
taukšėdami savo minčių ir ilgesių lazdelėm, o šuva bėga prieky, viską
matydamas ir žinodamas... po angelo sparnu...
Jonas Mekas. 1953 (Adolfo M eko nuotrauka)
Giordano Bruno braižinio originalas
 TRYLIKTAS LAIŠKAS

Skambina, skambina Neapolio varpai...

Sėdžiu ir bandau rašyti su sena „Olivetti" mašinėle. Mašinėlė nenori
paklusti, raidės maišos.
Apsistojau pas Giuseppę Zevolą. Jis - dailininkas ir Giordano Bruno
specialistas. Jis šita mašinėle nerašo, tai ji jau užakus ir pilna dulkių.
Spaudžiu, spaudžiu raidę, o ta tai jau nė krust. O elektrinių mašinėlių
neapkenčiu. Aš dar vis pačioj civilizacijos pradžioj. Ne, aš niekados
nepasiduosiu civilizacijai.
Neapolis dar irgi spirias prieš civilizaciją. Jo tik priemiesčiai nauji.
Visas jo centras senas. Senos, siauros, nuo kalvų bėgančios gatvelės,
pilnos žmonių, smulkių verslininkų ir vyno. Neapolis yra vienas iš
Italijos geriausiai išsilaikiusių miestų, dar nesuvirškintas civilizacijos.
Bet civilizacijos slibinas turi daug galvų. Pavyzdys: a, kaip visi dabar
nori prisijungt prie Europos Sąjungos. A, Suvienyta Europa, kaip gražu!
O raganiai, t.y., biznieriai, sėdi Briusely. Jie nieko nenusimano apie
nieką, jiems galvoj tik pinigai ir biznis. Biznieriai yra šių laikų piktieji
raganiai. Tai jie nutarė, sėdėdami Briusely, kad Neapolio vynas neturi
užtektinai alkoholio, ir apšaukė jį nelegaliu.
O aš sėdžiu dabar čia ir tiesiai, pro langą matau Vezuvijų. Žiūriu aš
į jį ir jis visai neatrodo jau taip piktas. Negaliu tikėti, kad jis užpylė
Giordano Bruno braižiniai, specialistams nuvalius detales
pelenais Pompėją, kuri štai dūluoja truputį toliau į dešinę. O jis,
Vezuvijus, štai guli taip jau ramiai, kaip nekaltas avinėlis. O visos jo
pašlaitės pilnos vynuogynų, iš kurių spaudžia vieną iš geriausių Italijos
vynų, kurį štai aš dabar gurkšnoju, taukškindamas dviem pirštais. Per
mažai alkoholio? Bet neapoliečiai negeria, kad pasigert: jie geria, kad
dainuot! O Briuselio ponai nori pasigerti, jų civilizuotas gyvenimas yra
labai nuobodus.
A, vargšė suvienytoji Europa! Visi valgys vienodą duoną. Visi valgys
vienodą sviestą. Visi gers vienodą vyną. Taip daug geriau b izniui.
Detalės, subtilūs niuansai nesvarbu. Tik skeletas jiems svarbu. Suvie­
nytosios Europos širdis yra manekenas. Ant jo viską gali pakabinti. Bet
kaip nubaust Lietuvos karves, pavyzdžiui, kad jų sviestas atsiduoda
bitkrėslėm ir vėdrynais, o ne Pietų Prancūzijos ar Belgijos gėlėm? Bet
raganiai išgalvos, kaip jas nubausti, dėl to aš jokio abejojimo neturiu.
Jie yra svieto lygintojai.
Kalbant apie manekenus: mano draugas, pas kurį apsistojau Nea­
polyje, dabar sėdi ant grindų ir studijuoja Giordano Bruno braižinius
iš ciklo Prieš matematiką. Tai jis man ir sako: eikš, žiūrėk, ką Bruno
specialistai padarė: jie nuvalė nuo jo braižinių visas detales, paliko tik
skeletus. Niekas dabar nežino, kaip Bruno braižiniai tikrai atrodo,
originaluos. Va, sako, aš pasidariau kopijas iš originalo, Paryžiuje. Žiū­
rėk, koks skirtumas! O skirtumą tai ir vaikas pamatytų (žr. braižinius -
red .). O specialistai tai ne, jie jokio skirtumo nemato - jie kaip
biznieriai, mokslo biznieriai. Detalės ir niuansai jiems yra tik poezija,
o poezijos tai jau jiems nereikia. Romai irgi nereikėjo poezijos, prieš
400 metų. Jie sudegino Giordano Bruno: jis eretikas! Jis panteistas! Jis
prieš bažnyčią... A, blogi buvo laikai, blogi...
 2
Balandžio pabaiga. Atsidūriau Oberhausene, Ruro rajone, Vakarų
Vokietijoje. Kasmet jie čia suruošia Tarptautinį trumpų filmų festivalį.
A udrius Stonys atstovavo Lietuvai su Antigravitacija. Filmas buvo
gražiai publikos priimtas, nors jo ir neapdovanojo. Premijuoti buvo
sentim entalūs, „h u m an istiniai" film ai. Audriaus film as irgi tebėra
„hum anistinio", „pozityvaus" kino įtakoje. O aš turiu daug problemų
su tokiais „nauding ais", „p o zityviais" film ais. Jie man per sunkūs.
Lietuvos „savarankiškieji", nepriklausomieji film ininkai turėtų atsi­
kratyt paviršutiniško, socialistinio humanizmo. Vienas lietuvis, kuris
jau yra tikrai ištrūkęs iš jo , yra Julius Žižliauskas, Trijų vaizdų kino
iniciatorius. Trijų vaizdų kinas buvo entuziastiškai pristatytas Ober­
hausene. Kas yra T rijų vaizdų kinas? Nieko daugiau, kaip trys, trys
atskiri va izd a i. G alim a į šitą kino formą žiūrėt kaip į m inim alinę
poezijos, haiku formą. 1995 metų birželio mėnesyje, Juliaus iniciatyva,
N iujorke įvyko pirmas tarptautinis T rijų vaizdų kino festivalis. O
Modernaus meno muziejus, Niujorke, kitų metų pradžioj ruošia Juliaus
film ų peržiūrą. Tai ne eilinis įvykis.
A , vėlus vakaras... Mano galva nebenori dirbti. Mano mašinėlė
protestuoja. Mano gyvenimas, šiais metais, jau taip perpildytas, bėga
per kraštus, neturiu laiko rašyti. Sunku, sunku. Didelis klausimas: kas
svarbiau: ar gyvent - ar rašyt? Nėra atsakymo. Rašymas yra gyvenimas.
Viskas yra gyvenimas.
A, kaip viskas komplikuota!
Yra toks sakymas. Ar buvo, kažkada. Sako, kartą buvęs žmogus,
kuris žinojęs viską. Jis buvęs taip išmintingas! Po to, vė l, jis nieko
nebežinojęs, kaip ir visi kiti. Kol, vieną dieną, jis vėl žinojęs viską. Po
to jo mintis ir jo žinojimas vėl kritę į tamsumą, kaip ir pačioj pradžioj
(nors ar buvo tai pati pradžia, to sakymas neaiškina), ir jis graibstęsis ir
puolęs vėl nežinojime. Ir taip jis vėl pasiekęs to, kad jis galėjęs vėl
matyti ir vėl žinoti - galbūt truputį kitaip, negu pirmiau, bet jam buvę
lygiai teisinga ir lygiai aišku, kaip ir bet kada pirmiau.
Kartais aš galvoju - taip sakymas eina - kur yra tas žmogus dabar:
ar jis žino, ar jis nežino? Lyg ir tai būtų didelis skirtumas! Jis kartais
žino, jis kartais nežino. Jis ir vėl žino, jis vėl nežino.
Jonas Mekas ir filmo „Blogas leitenantas" autorė Zoe Lund stovi ant galvų.
Portugalija, Figueira da Foz kino festivalis, 1994
 KETURIOLIKTAS LAIŠKAS

Būdamas ūkininko vaikas, aš užaugau laukuos ir krūmuos,

ganydamas, o vėliau, padėdamas tėvui ir vyresniesiems broliams prie
lauko darbų, prie šieno ar rugių pjovimo, ar mamai ravėt daržus.
Vaikas aš buvau labai ligotas. Visi manė, kad aš mirsiu. O aš ištvėriau,
buvau labai užsispyręs. Bet tos ligos mane labai sudžiovino. Pradžios
mokykloje mane vadindavo giltine, aš atrodžiau jau taip blogai. Bet
ligos ar ne ligos, laikui einant, kaimo oras, šieno kvepėjimas ir visi
lauko darbai mane išgydė. Ir ne tik išgydė: visas tas ankstyvas mano
gyvenimo laikotarpis padėjo tvirtą mano sveikatos kertinį akmenį. Ligi
šiol nesu radęs reikalo eit pas daktarą.
Man buvo vienuolika, o broliui Adolfui - tik devyni, Berlyno olim­
piados metais. Berlyno olimpiada mus užkrėtė lengvosios atletikos
liga. Beveik kas dieną tėvams ir vyresniesiems broliams einant pogu­
lio, mūsų kieme vykdavo mini-olimpiados. Net ir kaimyniniai vaikai,
tokie kaip Jonas Ruplėnas ir Laumės Jonas, prisijungdavo prie mūsų.
Per virvelę šokt, į tolį šokt (į bulvių lauką), ir akmenį mėtyti (rutulys!),
net ietį buvom pasidarę. Galit viską labai gerai įsivaizduoti, kas ten dė­
josi, mūsų kieme...
Vėliau, kai buvau gal kokių keturiolikos metų, o Adolfas dvylikos,
kažkaip į mūsų rankas pateko knyga apie džiu-džitsų metodą. Mes ją
skaitėm kaip apsėsti. Ganydami karves, mes visus džiu-džitsų nu­
merius išbandėm. Dar kiek vėliau mes atsimatavom kilometrą ir
vakare, po visų darbų, visų mūsų kaimynų nustebimui, mes su Adolfu
bėgdavom kilometrą.
Vėliau, daug metų vėliau, jau Amerikoje, sutikau žmonių, kurie
buvo labai įsivėlę į įvairias jogos sistemas. Jie visi buvo labai
susirūpinę savo sveikata. Kiekvieną kartą, kai juos sutikdavau, jie
klausdavo, ar aš praktikuoju jogą. Ne, aš sakydavau, aš sveikas ir be
jogos: aš ūkininko vaikas. Bet jie vis tą patį giedojo: tu turi praktikuo­
ti jogą.
O kartą mane aplankė toks žmogelis iš Filadelfijos. Jis buvo jogos
specialistas. Tai mes kalbėjome taip apie jogą ir gyvenimą. Ir aš sakau
jam: „Žinai, aš jokių jogos numerių nemoku ir nepraktikuoju. Mano
ūkininko kojos ir kaulai taip išaugę, kad aš jokiu būdu taip kojų suriest
negaliu, nei jokių kitų triukų negaliu daryt". Tai jis man ir sako: „A,
nesibėdavok. Žinai, ką Tolstojus sakė, kiek žemės žmogui reikia? Tas
pats su joga. Žinai, kiek žmogui jogos reikia?"
Jis atsistojo, ištiesė ranką ir pradėjo judinti pirštą, vieną pirštą. Va,
sako, tik tiek ir tereikia. Nieko daugiau. Tik koncentruokis ant vieno
piršto, ir viskas išeis gerai. Užmiršk kulnus, šlaunis, viską. Tas pats ir
su mūsų sveikata, sako. Jeigu myli ką darai ir nieku kitu sau galvos
nekvaršini, ir jeigu ką darai yra dėl visų labo —Dievas duos sveikatos.
Aš niekados neužmiršau tos pamokos.
Vėliau aš turėjau kitas pamokas. Ir dar kitas. Ir supratau, kad sėdėt
kur nors ir mąstyt, kulnais po šikna, nieko bendro neturi nei su sveikata,
nei su dvasia. Tai tik tokia nekalta avantiūra ar ekskursija. Tarp kita ko:
ar esat pastebėję, kad visi jogai ir fakyrai miršta jauni - visi tie, apsėsti
savo kūno ir dvasios sveikata žmonės, miršta jauni. Kulnai po
užpakaliu nepadeda ilgiau gyvent, ir tiek. Dievas juos pasiima jaunus,
kad į blogą neišeitų begyvendami... Tas tai jau yra pliusas.
Bet mano gyvenimo ilgumo supratimas ateina iš tokio žmogelio,
mano tėvo draugo iš Buginių kaimo. Jis mus, vaikus, retkarčiais aplan­
kydavo. Jam tada buvo šimtas ir keli. Bet jis užlipdavo ant mūsų gryčios
stogo ir atsistodavo ant galvos, ant kamino.
Jūs galit įsivaizduot, kokią didelę įtaką tas žmogelis man yra pa­
daręs. Aš būtinai turėjau išmokt stovėt ant galvos. Ir būdamas labai
užsispyręs, aišku, aš išmokau, ir aš pradėjau stovėt ant galvos ant visko:
ant kėdžių, stalų ir linų rašytinių stulpų, ir net parjodavau arklį iš ga­
nyklos stovėdamas ant galvos, ant arklio, įsikibęs karčių.
Mano supratimu ir mano patirtimi, ūkininko gyvenimas žmogui
duoda kur kas daugiau, negu bet kokia jogos sistema - abiem: ir kūnui,
ir dvasiai.
Aš, vaikas, sėdėdavau ant lauko ežios ir žiūrėdavau, kaip mano
tėvas su sėtuve ant kaklo eidavo per lauką, lėtai, vienodu žingsniu,
sėdamas rugius, su absoliučia koncentracija. Jo kiekvienas žingsnis,
mostas buvo sujungtas kartu su žeme, su lauku, su tom sėklom: joks
jogas niekados nebus arčiau šito pasaulio, šitos žemės, kaip ūkininkas.
Galvoti ir rūpintis rugiais ir žirniais yra kur kas gražiau ir giliau, ir
sveikiau galvai, kūnui ir dvasiai, ir pačiam Dievui, negu koncentracija
ant savo kulnų ir užpakalio. Baltoji Baltrušaičio ramunėlė, mėlynas
purpurinis čiobrelis - visos šitos Dievo žolelės ir gėlelės laukia mūsų ir
pasitiki mumis ir pasitinka mus šimtais spalvų ir kvepia mums. A, eini
per bręstantį lauką ir glostai varpas: tai glostai Dievo veidą.
P arsivaliai žygiuoja pe r N iujo rką... Julius Žižliauskas, D alius N aujokaitis,
Jonas M ekas, Eugenijus Varkalis. (Audriaus N aujokaičio nuotrauka)
 PENKIOLIKTAS LAIŠKAS

Kažkas pastebėjo, sako, tu vis rašai apie senus dalykus. O seni

dalykai nieko bendro neturi su avantgardu. O tu, Jonas Mekas, tu
avantgardistas, ne?
Tai pradėjau galvoti.
Austrijoje gyvena ir dirba mano geras draugas Peter Kubelka. Jis yra
pasauly žinomiausias Austrijos kino menininkas. Bet paskutiniais
metais jis pradėjo skaityt paskaitas apie akmens amžiaus žmonių
įrankius. Tai spauda ir televizija visai nebežino ką apie jį galvoti. „Tai
kaip jau, tu, vienas iš labiausiai cituojamų pasaulio avantgardistų,
pasidarei jau taip konservatyvus, kad grįžai į akmens am žių?" - jie
klausia. Tai jis jiems šitaip atsakė: „Kai lemingai žygiuoja į masišką
savižudybę, avantgardas budi, užnugary."
Taip. Aš kalbu apie labai senus dalykus. Yra laikų, ir mano nuo­
mone, mes dabar esam tokiuos laikuos, kai konservatiškumas, „atsi­
likimas" yra kur kas pažangiau, kur kas avntgardiškiau, negu bet kokie
viešai pripažinti „pažangūs" judėjimai ar reiškiniai. Reikalas, kaip
sako, eina apie tai, kas yra svarbiau žmogaus dvasinei, protinei, emo­
cinei ir t.t. evoliucijai ir augimui.
Labai dažnai, kai keliauju per universitetus, muziejus, konferenci­
jas, manęs klausia, ką aš galvoju apie šių dienų politinius, pasaulio
gerintojų (svieto lygintojų) darbus. M ano atsakymas yra visados tas
pats: vienas drugelio sparnų paplazdėjimas kur nors Kinijoje ar Labra­
dore gali būti kur kas svarbiau, pasauliniu mastu, laiko tęstinume, negu
visi Markso, Engels, Locke, Hume ar Carnegie raštų tomai. Visos tos
ekonominės ir politinės sistemos siekia tik išorinio - dekoratyvinio
mūsų gyvenimo pagerinimo, ar, teisingiau, pagražinimo, o užmiršta
širdį. Pastebėkite, kad žodis „užm iršti" turi savy mirties, „m irti"
variaciją... A, žmogiškoji esmė, turinys yra giliai, giliau, negu politinės
ar ekonominės sistemos įmato...
Aš čia rašau, aišku, kaip nepataisomas optimistas, t.y., nepataisomas
krikščionis. Aš staiga pagalvojau, kad optimizmas yra krikščioniška
emocija. Ar, bendrai, emocija žmogaus, kuris turi tikėjimą į bet ką.
Matote, aš tikiu, kad žmogaus išsivystymas gali eiti tik aukštyn - tik
„dangun" - ir kad John Cage, Jurgis Mačiūnas ir kiti „nepraktiški"
avantgardistai yra daugiau prisidėję, šitais labai praktiškais laikais, prie
dvasinio, vidinio mūsų išsivystymo, augimo per paskutiniuosius 40 ar
50 metų, negu visi politiniai judėjimai, sistemos, revoliucijos ir teo­
rijos, kurios pasibaigė, kurios susumavo save masiniuos milijonų kan­
kinių kapuos.

Matote, kalbant apie senus ir naujus dalykus, viskas išeina iš to, ką

jūs, mano nepažįstami skaitytojai, laikot vertinga ar naudinga žmogaus
subtilesniam augimui, tapimui, buvimui. O jeigu jūs laikot žmogaus
buvimo, tapimo ir augimo reikalą atraeiliu reikalu - kasdieniniam gy­
venime ir valdžios ministerijose - tai sudiev, aš nieko bendro nenoriu
su jumis turėti: aš ir toliau keliausiu savo keliu, o jūs vėl savo, kaip tie
paukščiai, vadinami lemingais, kurie turi tokį keistą paprotį, masinės
savižudybės paprotį, kurį ornitologai dar vis nori išsiaiškinti, bet ku­
riuo, mano nuomone, žmonija dabar yra užsikrėtusi. O aš stoviu
pačiam užpakaly, „senovėje", gailiai šypsodamasis, ar gal, giliau,
verkdamas, matydamas lemingus - ir lietuvius - mirštant... ne laiku, be
prasmės, nereikalingai... kvailai...
A, bičiuliai, draugai! Neleiskim šitam žodžiui, „draugas", pražūti,
vien tik dėl to, kad šitas žodis buvo politikierių suterštas. Taip,
draugai, bičiuliai: kas yra tikrai svarbu šiandieną? Aš sėdžiu šį vakarą,
rašau, ir galvoju. Tikrai pasakius, aš negalvoju. Aš ne galvojantis
žmogus. Su galva toli nenueisi. Aš tik sėdžiu taip ir klausaus, kas
ateina iš erdvių gilumos, bandydamas atspėti, kas yra tikrai svarbu. Ir
lyg girdžiu, kad tikrumoje niekas nėra svarbu, kad viskas praeina, kad
viskas yra lygiai svarbu, ir kad mes visi esam tik lašeliai pasaulio ir
gyvenimo vandenyne - tik ašara ant Fatimos veido - ir kad visos
mūsų galvos ir idėjos ir sistemos yra tik niekas, tik niekas. Niekas,
palyginant su širdimi, švelniu geru žodžiu, švelniu palietimu, pa­
bučiavim u, žmogaus su žmogumi susitikimu, atviru žodžių pasi­
keitimu, padrąsinimu ar draugyste. A, visi tie nedideli žmogiški
jausmai, emocijos, padainavimai kartu, ar eini ir išgeri alaus su kuo,
gal net ant peties, kaip sako, paverki gal net. A, kaip viskas tai svar­
bu, daug giliau ir svarbiau, negu visos politinės ir ekonominės

sistemos.
Tai sėdžiu dabar prie savo mašinėlės „O lym p ia", šitą vėlų vakarą,
ir klausaus muzikos, ir rašau. Girdžiu dainos žodžius, sena daina... „ir
eisim mes abudu per šitą gražų kraštą, abudu, aš ir tu..." Muzika ir
žodžiai griebia mane užu širdies...
A, ta pati esmė. Širdis, širdis, kodėl aš to nepagalvojau anksčiau?
Kodėl mes vis užmirštam širdį, lyg ji būtų tik mėsos gabalas? Mes
kalbam apie traktorius, ir apie roką, ir apie sūrius, N A TO , bet už­
mirštam širdį, kur viskas prasideda ir viskas pasibaigia...
 Yra toks sakymas, aš girdėjau... Kai Adomas ir Ieva išėjo iš Rojaus,
Adomas sugriuvo, uolos pavėsy, užmigo, išvargęs. O Ieva negalėjo
miegoti. Ir ji žiūrėjo į Rojaus pusę, ir matė, kaip visas Rojus suskilo į
nesuskaitomą aibę fragmentų, gabaliukų. Ir jie krito, jie lijo į miegančio
Adomo ir Ievos širdį, maži, nedideli Rojaus fragmentai. Ji matė, Ieva,
kaip Rojus suskilo ir pradingo. Viskas, kas liko, buvo tik tie nedideli
Rojaus fragmentai, gabaliukai jos ir Adomo širdy.
Ne, ji niekados to nepasakė Adomui, ką matė, ne, tai pasiliko jos
paslaptis.
A, sėdžiu dabar, vėlai šią naktį, ir galvoju, kas yra tikrai svarbu,
šiandieną ar bet kada. A, tai tie Rojaus gabaliukai, tie nedideli frag­
mentai, tiktai jie yra svarbu. Ir tik mes, priklauso visai nuo mūsų, tiktai
mes galim apsaugot ir išlaikyt tuos Rojaus gabaliukus ir augint juos, ir
puoselėt, kad jie augtų ir žydėtų. Ne, ne, Rojus dar nėra visai prarastas:
jis yra mūsų širdyse.
Jonas Mekas angelo vaidmenyje Robert Frank'o filme Jėzaus nuodėmė", 1960
Atvykimo į Ameriką atkūrimas Peter Sempel filme Jo n a s by the Ocean" ( J o ­
nas prie jū ro s")-Jo n a s Mekas, Algirdas Landsbergis ir Adolfas Mekas. 1994
 ŠEŠIOLIKTAS LAIŠKAS

1993 metų gegužės 8-tos numery Literatūra ir M enas, Lietuvos

rašytojų sąjungos savaitraštis, atspausdino mano pasikalbėjim ą su
Arūnu Kulikausku. Pasikalbėjimo gale aš pridėjau tris ištraukas iš savo
dienoraščių. Pasikalbėjimas ir dienoraščiai išėjo, Literatūroj ir mene, su
daug esmę pakeičiančių klaidų. Aš gana gražiai paprašiau, kad tos
klaidos būtų pataisytos, kaip pridera Rašytojų sąjungos savaitraščiui.
Mano prašymas buvo išgirstas tik vėjo. Ir mano antras prašymas nuėjo
vėjais. Aš jau užmiršau klaidas mano pasikalbėjim e: visi pasi­
kalbėjimai išeina su klaidom. Bet mano dienoraščiai yra mano prozos
ir mano poezijos dalis. Tai dabar, praėjus dviems metams ir atsibodus
laukt, aš nutariau, kad vienintelė išeitis yra atspausdint mano tris
dienoraščio ištraukas Valstiečių laikrašty, ir be klaidų! Aš turiu pridėti,
kad per visus šituos mėnesius, per visas mano Laiškų Iš N iekur skiltis,
aš esu pastebėjęs, mano skiltyse, tiktai vieną vienintelę rimtesnę klaidą.

Iš Dienoraščių
Liepos 2 d ., 1972 m.

Klausaus Raudonarm iečių arm ijos choro, „V olg a, Volga, mat'

rodnaja".
 Daina plati, eina eina toli, per laiką, per lygumas, per stepes - impo­
nuoja, apima tave, neša tave su savo didele srove. O žmogus mėgsta
didelius, plačius, aukštus, neapmatomus, imponuojančius daiktus,
vietas, žmones, laikus, kraštus. Amerika! Rusija! Kinija! Sachara! Žmo­
gus yra mažas, nedidelis, platumos jam duoda saugumo, ir stiprumo,
pajėgumo iliuziją. Ko žmogus norėtų, idealiai, jis norėtų būt savininkas
ne vieno hektaro, ne vieno dvaro, ne: viso pasaulio jis visados nori...
O mūsų dainelės tokios jau mažos. Ir nei jos plačios, nei jos jau
didelės. Jos išaugo mažuos, apmatomuos laukuos. Ir mūsų upės tokios
jau nedidelės, ir nei jos į stepes pradingsta, nei jos tokios plačios, nei
mūsų kalnai, anei mes kalnų turim, nei neapmatomų platumų! Mūsų
dainos neimponuoja, jos platumos ir stiprumo ir galybės iliuzijų
neduoda, ne. Jos gilyn, į pat širdį eina, jos su tavim šnekės, lietuvis
dainuoja ir su savim šnekasi, ir savo vargelius rokuoja skaičiuoja, ir
savo gėlelėm ir berželiais ir kalvelėm ir pušelėm džiaugias, ir su
žirgeliais kalbas, ir ne, jis nei didelis, nei platus, nei neapmatomas, nei
galingas, nei kraštus užkariauti pasiruošęs: jį visą čia pat apmatai ir
permatai, jį kiaurai tu permatai, kai jis dainuoja, jo veidas jau toks
atviras ir baltas tada pasidaro, ir visa jo galybė prapuola, ir jis vėl kaip
rūpintojėlis...

O , dideli kraštai! O , galiūnai! O, istorijos knygos! Rašykit ir kal-

bėkities, ir jauskities dideli ir galingi, ir istorijos knygosin didelėm rai­
dėm savo vardus rašykit. Rinkitės, diskutuokit, pirkit ir parduokit mus
mažus, mus nedidelius, mus neplačius, mus negalingus! Mes visados
ant jūsų tako, po jūsų kojom, kaip vėdrynai, kaip ramunės, ir jūsų di­
delių žygių dulkės visados ant mūsų galvų nusėda, gula, ir jūsų didelių
vežimų ratai visados per mūsų galvas ritosi, ir mus vis prie žemės
lenkė... Net ir kai mes šaukiam, varge ar skausme parpuolę, kai mes
šaukiamės, mūsų balsas tarp kalvelių prapuola, tarp ežerėlių. O jūsų
dideli ratai vis ritasi, ir jūsų akys ir iliuzijos į tolimų platumų akiratį
žiūri, ir mūsų mažų, po kojom, nei mato, nei girdi...
O , skambėkit, didelės, plačios dainos, „V olga, Volga, mat' rod-
n a ja..." O mano Rovėja jau išdžiūvus, ir jos vagą pro viksvas ir vasa­
ros žolę vos įmatyt tegalėjau, paskutinį kartą kai ant tavo kranto stovė­
jau - mano Rovėja, mano upelė jau tokia nedidelė, tik vandenėlio
srovė, tik žuvelės, tik akm enėliai... Bet ne, ne, jos aš nemainyčiau užu
tūkstantį Volgų.

G ruodžio 23 d., 1972 m.

Nedidelis piešinėlis, Johann Christoph Erhard, „Poilsis". 1819. Alpės.

Du jaunuoliai po medžiu. Mėlyna kalnų erdvė, kloniai, kelelis, tiltas.
Mano galvojimas neturi nieko labai bendro su šituo piešinėliu, prie
kurio aš stoviu. Aš galvoju apie Lietuvą. Apie Lietuvos gamtovaizdį,
nieku labai ypatingą, paprastą.
Praeitą savaitę stovėjau prie Bierstadt paveikslų. Kalnai, slėniai,
didelės upės krenta žemyn.
O mūsų gamtovaizdis neturi didelių gamtos stebuklų. Nei didelių
kalnų, nei įspūdingų slėnių, nei didelių, žemyn puolančių upių.
Ir galvoju, dabar, žiūrėdamas į Erhard piešinėlį, žiūrėdamas į Alpių
m ėlynus iškyšulius. Aš galvoju, kad visai nesvarbu, kokioj gamtoj,
kokiam gamtovaizdy žmogus, tauta gyvena. Kas svarbu, yra tai, ką jis į
tą gamtovaizdį įdeda.
O , mes daug daug įdėjom į savo nedidelį, kuklų, paprastą gam­
tovaizdį. Mes jį padarėm šiltą, trapų, mielą, lyrišką. Mes jį tokį savo
dainom padarėm, savo medžio išdariniais mes tokį jį padarėm, savo
poezija, savo kiekvienu judesiu ir kiekvienu palietimu mes tokį jį
padarėm.
Jis buvo vienišas, ir neįdomus, ir paprastas. Bet lietuvis savo sielą į
jį įdėjo, visus savo prisiminimus, ir svajas į jį sudėjo, jį savo svajom ap­
dažė, svajų ir ilgesio dažais apdažė, ir jis augo ir augo, ir keitės ir
keitės, su kiekviena karta, ir vis gražesnis ir vis gražesnis darėsi, šitas
paprastas Lietuvos gamtovaizdis, šitie laukai, šitos nedidelės kalvelės,
šitie laukų rėžiai, vytelių krūmeliai.
Taip, taip. Mes tiek grožio gamtoj ir aplinkoj terasim, kiek mes patys
iš savęs jon įdėsim, pačia širdimi.

Rugsėjo 1 9 d ., 1973 m.

Pakeliui į Paryžių, netoli nuo Calais.

Žiūriu į laukus. Viskas, rodos, pažįstama: m edžiai, gėlės, daiktai,
darbai. Ir kvapai.
Žiūriu į medžius, ir matau kartu medį ir to medžio kvapą. Žaginiai.
Matau žaginį. Jaučiu rankoj šieną. Matau kvapą. Keturiose dim en­
sijose.
O važiavau per Ameriką, ir žiūrėjau į daiktus, į medžius, į darbus, ir
viskas buvo vienoj dimensijoj. Jokie kvapai neatgijo iš tų medžių, man
jie nepažįstami, nėra jokių pojūčių, prisiminimų.
Svėrės, prie geležinkelio bėgių! Dieve mano, kaip geltonos! Viskas
atgyja, sujunda viduj, taip neišpasakytai geltonai, nuo pat vaikystės
ateina.
Šlapia pieva. Nedideli apšepę žolės kupsteliai. Aš jaučiu savo koją
ant tų kupstelių, minkštai smingant. Nosis pagauna jauno lietaus kvapą
m iežių akuotuos.
 Žmogus turi gyvent kur gimė ir vaikas augo. Kitaip jis gyvena be
kvapų, be garsų, be prisilietimų prisiminimo. Jis taip neturtingas, taip
biednas. Be kvapų, be atospalvių, be garso nuskambėjimų, atoaidžių,
be daiktų atsiskambėjimo. Jis tada išauga įšiaurus, piktas, aštrus, kaip
peilis.

Trys margos karvės guli prie medinės tvoros, eilė medžių, ir

gromuliuoja. Visos trys veidais į viens kitą. Jaučiu jų veidų šilumą, jų
pėdų kauliukus, jaučiu ant lūpų pieno šiltumą, jaučiu ant savo veido
jų pienuotą, geraširdį kvėpavimą.

Vėliau. Italija. Bologna.

Griežčių pilkšvi lapai nusvirę ant ežių, palinkę.
Stovi lauke, kalbies su daiktais, su gyvuliais, su medžiais, viens kitą
supranti, pasiguodi, be žodžių kalbiesi - ir gera taip, gera! Toks gyve­
nimas plaukia, tokia harmonija, toks platumas, tokia neišpasakyta
būties, visos padaros draugystė. Platumas be plačių taigų, be plačių
upių, toks platumas!
Tavo ranka sustoja ant miežio galvos, švelniai ją pirštais perleidi,
švelniai, švelniai - galva dar truputį drėgna, dar nuo lietaus neiš­
džiuvus, ir šeriais už pirštų kabinas, kaip vaikelis.
Vilius Orvidas (1952-1992) savo sodyboje. (Rimo Daukšos nuotrauka)
 SEPTYNIOLIKTAS LAIŠKAS

1
Tris savaites praleidau Lietuvoje. Daug pamačiau, daug girdėjau.
Bet dabar aš vėl jau Niujorke ir bandau viską išsijoti. Visi manęs prašė
pasilikti ilgiau, bet aš esu dirbantis žmogus, aš turiu pareigas ir
atsakomybę čia, Niujorke. Aš ne turistas. O atostogų pasiimsiu kai
sukakosiu šimtą.
Nuo kur pradėti? Apie Lietuvą? Apie Lietuvą, kaip ji dirba ir tvar­
kosi aš girdžiu iš jaunų lietuvių, kurie mane aplanko Niujorke beveik
kas dieną. Pavyzdžiui, vakar aš atidarau savo muziejaus duris: o ten
M atelis su Stoniu stovi, apšepę, nesiskutę, ką tik iš Bostono, kur jie
film avo. O aš juos mačiau dar Vilniuje, prieš dvi savaites. Tai nuėjom
į barą, išgėrėm po stiklą tekilos ir pasikeitėm naujienom.
Mano jauni Lietuvos draugai man buvo daug pasakoję apie V ilių
O rvidą. Audrius Naujokaitis man net prisakė, išvažiuojant į Lietuvą,
kad jeigu aš neaplankysiu Orvido sodybos, tai, sako, jau geriau net
nepasirodyk Niujorke. Tai, suprantat, aš neturėjau jokio pasirinkimo:
turėjau važiuoti į Salantus, turėjau pamatyti Orvido sodybą.
Nuvažiavau, ir pamačiau. Ir aš net ir dabar negaliu dar atsigauti. Ir
nesuprantu, kaip Lietuva gali turėti tokį pasaulinio masto menininką,
skulptorių, kaip Orvidas, o nėra nei knygų apie jį, nei nieko. O kas dar
nuostabiau: Orvido sodyba nėra net įtraukta į valstybės apsaugomų
paminklų sąrašą!
Vilniuje aš tuojaus bėgau pas kultūros ministrą Nekrošių, ir prašiau,
dėl Dievo meilės, darykit viską, kad Orvido stebuklas būtų apsaugotas.
O aš jau girdėjau, kad tas tankas, kurį Orvidas geniališkai užmetė prie
pat įėjimo, ant akmenų krūvos, kaip politinį šlamštą, jau yra ar greitai
bus parduotas metalo laužui. O jis, tas tankas, yra neatskiriama Orvido
skulptūros sodybos dalis. Galite įsivaizduoti, kad kas nors pradėtų
išpardavinėti Rodeno ar Brancusi skulptūras, kaip šlamštą! Ar dar
geriau: Čiurlionį. O Orvidas nėra nei plauku mažesnis, nors kai kam
yra dar sunku tuo patikėti. Tikėkit man ar netikėkit: yra tik laiko
klausimas, kada visas pasaulis sužinos ir pripažins Orvidą kaip vieną
iš dvidešimtojo amžiaus didžiausių skulptorių. Tikėkimės, kad Lietuva
nebus paskutinė jį pripažinti. Ministras Nekrošius man užtikrino, kad
jis darys viską, kad Orvido sodyba būtų apsaugota.
Mes turėjom Čiurlionį, kurį mes jau esame pakėlę į dievų lygį, mes
turėjome Jurgį Mačiūną, kurio mes dar nežinome, nors visas pasaulis
jį yra pripažinęs; ir dabar mes turime V ilių Orvidą, kurio dar nei
pasaulis, nei Lietuva nėra pripažinus, bet kuris bus, aš neturiu jokios
abejonės, pripažintas ir pasaulio, ir Lietuvos. Bet, mielas ministre
Nekrošiau, ir visi, kurie turit galios ir valios: dėl Dievo meilės, ap-
saugokit šį Lietuvos ir pasaulio kultūros ir meno stebuklą. Orvido
stebuklas atėjo iš pat dangaus ir tokių stebuklų atsitinka labai retai.
Taip, aš nieko niekur panašaus nesu matęs. Brancusi, Moore,
Smithson - svarbūs dvidešimtojo amžiaus skulptūros istorijoje. Bet
Orvidas yra lygiai svarbus. Tu stovi tarp visų tų akmenų ir jauti tokią
didelę žmogaus jėgą, tokį neapsakomą atsispyrimą prieš visas tota­
litarines jėgas. Orvido sodyba yra paminklas, himnas, odė individua-
lizmui, žmogaus sielai; manifestas prieš viską, kas nori užgniaužti
žmogaus individualumą. Ateis laikas, kai pasaulio meno studentai iš
Japonijos, Amerikos ir Paryžiaus plauks į Salantus, kaip jie plaukia į
St. M ichel, Taj M ahal ar Stonehenge. O rvido sodyba yra mūsų
Stonehenge'as, su lygiai paslaptinga paskirtim, ir mes ne tik turim ją
apsaugot, bet apsaugot planuotai. Reikia atsimint, kad Stonehenge
šventovė buvo beveik visai sunaikinta turistų ir dabar jau yra tvora jai
apsaugoti nuo turistų meilės...

2
Kartais aš pagalvoju, kad mes gal turim kokį tai savęs nevertinimo
kompleksą, ar bėdą. Viskas, kas gero, tai jau iš kitur. Aš, pavyzdžiui,
labai stebėjausi, Vilniuje, ir važiuodamas per Lietuvos miestus ir
miestelius, girdėdamas restoranuose ir aludėse tik vis tą pačią „tarp­
tautinę" muziką, pumpuojamą per garsiakalbius. O labai norėjau
girdėti lietuviškos muzikos. Bet mes neremiam savųjų - mes plaukiam
su pasaulio muzikos madom. Jeigu daugiau lietuviškos muzikos būtų
duodama restoranuose ir aludėse, tas padėtų augti mūsų pačių
muzikai. Tas padėtų ir turizmui. Žmonės, kurie atvažiuoja į Lietuvą iš
kitų Europos kraštų, ieško ko nors kito, lietuviško. Ir, aišku, neranda...
Išimtį, atrodo, padarom tik lietuviškai degtinei, ir aš tam visai
pritariu: ką nors reikia remti. Irgi, pastebėjau, lietuviai, ypač jaunesnioji
karta, remia lietuvišką alų. Ir gerai daro, nes Utenos, Širvenos ar
Kalnapilio alūs nėra nė kiek blogesni užu importuotus. Gert importuotą
alų nėra demokratija: yra mada.
A, lietuviška degtinė! Niekados nesu gėręs tokios degtinės, kaip
Perlojoj, pas Vyto draugus. Perlojos degtinė, su bambuku! Nemainy­
čiau už nieką. O norit žinoti, kas man labiausiai patiko, ką valgiau
Lietuvoje? Nieko geriau negalima rasti, kaip tas vėdaras, kurį valgiau
su savo broliu Kostu Biržuose, ar tie cepelinai, kuriuos Stasė išvirė
Vilniuje, ir tas stebuklingas kindziulis, kurį valgiau Perlojos Respub­
likoje! A, niekados aš neužmiršiu to kindziulio, a nei tų kopūstų,
kuriuos Antanas išvirė. Ne, ne ant krosnies Antanas virė kopūstus: jis
juos virė savo pačia širdimi. Tas pats su kindziuliu ir cepelinais, ir
vėdaru: reikia visą dūšią įdėti į patiekalus, tada išeina gerai, ste­
buklingai. Tai ačiū jums, visi mano lietuviški draugai. Aš valgiau viską
kaip savo vaikystės ostiją, nes jūs įdėjote savo širdį į tai, į tuos
patiekalus.

Kalbant apie degtinę... Aš pastebėjau, kad degtinė dar vis užsisa­

koma ne stiklais ar stikliukais, kaip seniau, anais nekaltais laikais, bet
„gramais". Toks metrinis, kiekybinis požiūris į gėrimus, paveldėtas iš
sovietų, yra labai labai nepoetiškas, biznieriškas, stachanovietiškas.
Žmogus geri ne dėl gramų: tu geri dėl draugystės, ar dėl linksmumo,
širdis nori bendrauti, dainuoti. Tai užmirškim gramus - išgerkim po
stikliuką! Ei, padavėja, ei, Birute - dar po vieną stikliuką!

Skaitysit, ką čia parašiau ir pagalvosit: a, tas Jonas Mekas, tai jis jau
tik apie degtinę tegalvoja... O mes norime Lietuvą nublaivint!
Aš irgi noriu Lietuvą nublaivint. Bet aš netikiu į kraštutinumus.
Normalūs žmonės kartais geria, kartais negeria. Priklauso nuo progos.
Normalūs žmonės, kaip aš, geria tik iš draugystės, gerom progom, kai
draugai susirenka. O draugystė yra brangiau, negu auksas: jos
nenupirksi. Tai ją reikia gerbt ir išlaikyt, ir švęst. Degtinė ir kiti panašūs
gėrimai, jie jau iš senovės yra mūsų draugystės nekalti palydovai. Ir
duona, ir karklų krūmai, ir avys, ir geriukai, ir oras, ir vanduo, ir G e­
dimino kalnas, ir degtinė, ir viskas viskas po saule, ateina iš to paties
Dievo: tik reikia viską gerbt ir naudot su galva ir su širdim, ir su padė­
ka, su ačiū. Pasaulis ir mūsų gyvenimas yra vienas didelis stebuklas.
Pasigroj imas laisvą valandėlę, fonas Mekas ir Audrius Naujokaitis. 1996
(Vilijos Naujokaitienės nuotrauka)
 AŠTUO N IO LIKTAS LAIŠKAS

Radijas blerbia. Komentatorius kalba apie Amerikos pastangas

varžytis su Japonija. „Mes turim būt viršuje."
Kaip nemoralu. Turėtų sakyti: „Am erika turėtų daryti viską gerai,
Amerika turėtų kitiems pavyzdį duoti." Kodėl visados norėti būt „virš"
kitų, „viršuje."

2
Vilniuje, išskyrus tuos kartus, kai aš valgiau pas savo gerus draugus,
aš beveik nieko nevalgiau. Visi Vilniaus valgyklų patiekalai yra tokie,
kad žmogus niekados nežinai, ką valgai. Viskas sumaišyta, sumalta,
suplakta, kaip bedančiams. Valgiau ir nežinojau, ką aš valgau. Bet
važiuodamas per Žemaitiją ir Perloją, per kaimus ir miestelius, aš vis dar
galėjau užsisakyti patiekalų, kur aš žinojau, ką aš valgau. Bulvė dar buvo
bulvė, ir morka dar buvo morka, ir viščiuko sparnas dar buvo viščiuko
sparnas. Kai aš valgau viščiuko sparną, aš noriu žinoti, kad aš valgau
viščiuko sparną, kad aš bendrauju su viščiuku. A, viščiuk, atleisk, kad aš
tave valgau; a, tu bulvyte, tu labai gardi, ačiū tau. Kai aš valgau bulvę,
yra labai gera žinoti, kad aš valgau bulvę, o ne kokią mišrainę, apdrėbtą
riebiausiu, nesveikiausiu majonezu. Mano nuomone, Lietuvos miestų
virtuvė dabar yra labai labai nesveika. Nesveika ir be pagarbos tam, ką
valgai. O jeigu negerbi ką valgai, tai negerbi nieko. Nesuprantu, visai
nesuprantu, kodėl žmonės, paveldėję iš savo tėvų ir senelių ir giliausių
protėvių patiekalus, kurie buvo išmėginti ir patobulinti per daugelį kar­
tų - kodėl žmonės staiga viską, visą tą kulinarinį stebuklingą paveldė­
jimą išmeta per langą ir pradeda virti ir krėsti ir padavinėti klaikiausias
mišraines. Kur yra avižienis kisielius, kurio rūgštis taip sveika mūsų
pilvui? Kur vėdaras, kur cepelinai, kur kugelis, kur bulviniai kleckai,
kur, kur kur... Aš galiu išvardint čia dvidešimt patiekalų, kurie išlaikė
lietuvį per šimtmečius sveiką ir tvirtą. Ne, nieko nesuprantu.

3
A, gražumas lietuvių kalbos! Ir gražiausia ji, kai žmonės kalba tarmiš­
kai, savo vietine šnekta. Kokios intonacijos, kokie kampai, kaip tie žo­
džiai savaip suskamba! Aš niekados nesu matęs Emmanuelio Kanto Lie­
tuvių kalbos gramatikos, bet aš esu matęs citatą iš jos įvado. Tikėkime,
kad ta nuostabi citata tikrai yra ten: J i (Lietuva) privalo išlikti, nes jos kal­
ba turi raktą, kuris išsprendžia ne tik filologijos, bet ir istorijos mįsles."

4
Aš esu ūkininko vaikas. Ir dabar, po daug kelionių, vargų ar darbų,
aš vis, pirmoj vietoj, manau, kad aš esu ūkininkas. Ar, kaip jūs sakot,

valstietis.
Aš nieko neturiu prieš miestą. Miestui gali parduoti sviestą, pieną, ir
kiaušinį ne vieną, bet teisybė yra šitokia:

kai jau nebevaikštai basom kojom ant žemės, tu

prarandi artimą, šiltą, tiesioginį ryšį su žeme!
Visi miestiečiai turėtumėt tai žinoti.
Aš nepasmerkiu žmonių, kurie gyvena miestuose:
jūs turit savo specifišką paskirtį.
Bet nužmirškit, retkarčiais, išeit į gamtą,
ir numest savo batus ir batukus, ir
gyvom, basom savo kojom eiti ir jausti žemės
draugystę po kojom,
politikai, poetai, fizikai, daktarai, ir
paprastos kekšės, gatvių šlavėjos,
policininkai, ir ponas Prezidentas.

5
Mano gyvenimas ėjo blogai. Labai blogai.
Tai išėjau pasivaikščioti.
Sutikau žmogų. Jis ėjo ir dainavo. Jis ėjo
dainuodamas.
Tai sakau: žmogau, dainuoji, a? Ar jau tavo
gyvenimas jau toks geras? Pavydžiu tau.
Ne, sako žmogus. Mano gyvenimas eina blogai. Lab,
blogai. Bet kai pradedu dainuoti, mano
gyvenimas visados eina geriau. Tai todėl
dainuoju.
Maskvoje, prie A. Puškino dailės muziejaus. 1971
(Iš Jono Meko neužbaigto filmo)
 NEUŽBAIGTŲ LAIŠKŲ FRAGMENTAI

1
Poezijos stebuklas. Gamta, žmonės, prisiminimai. G iliai plaukia
poezija. Stebuklas yra. Gera poezija, kaip gamta, gimdo poeziją.
Žodžio stebuklas. Formos stebuklas. Aš skaitau ir, staiga, po ilgų
mėnesių tylos, mano kūnas, mano kraujas, mano kūno lastelės pradeda
virpėti, užgautos poezijos, jos pradeda virpėti, skambėti. Mano mie­
gantys turiniai ir žodžiai pradeda atbusti ir grupuotis, ir atsiskambėti ir
aš, nejučiom, esu vėl įvestas, už rankos, aš einu, kaip Vergilijaus
vedamas, einu per savo dangų ir savo pragarą.

2
šaltiniai, šaknys, pradai, vandenys, platumos, ugnys, minties tra-
pėjimai,
m uzika-

sėdžiu ant akmens, žiūriu atgal,

saulės žaizdrai, žiežirbos,
širdis, Sachara -
 3
Šiandieną aš staiga supratau, kad giliai, labai labai giliai, visi
žmonės yra geri! Blogis yra tik paviršiuje, žmonių įdiegtas... Šventas
Augustinas ir Apaštalas Povilas visados buvo šventi... Tik laikinai,
paviršiuje, jie buvo žmonijos sugadinti... Bet paviršių visados galima
nugriebti, su samčiu...

Piramidės buvo visos apdengtos specialiom plytelėm. Musulmonai,

kai jie užkariavo Egiptą, jie nulupę tas plyteles ir apdengė jomis savo
bažnyčių stogus.
Tai ir galvoju dabar: kokia buvo tų „paviršiaus" plytelių funkcija?
Paviršiaus funkcija? Kokią funkciją turėjo Švento Augustino ir Apaštalo
Povilo paviršutiniai, ne šventi, gyvenimai?..

Aš dar vis tebegalvoju...

Ne, mes ne dulkėm į dulkes: mes šviesa į šviesą...

6
G era turėti kokį gyvulėlį. Susidraugauji. Ne taip, kaip kolūky.
Gyvulėlis tave glaudžiau su žeme suriša, jis tarpininkas tarp tavęs ir
žemės, tarp dangaus ir žemės.
Visi, kurie pabėga ir palieka kaimą, niekad negali jo užmiršti. Nesvar­
bu, į kokius pasaulinius tolius juos gyvenimas išmeta, jie vis, savo
svajonėse ir sapnuos grįžta į kaimą. Goethe, Voltaire, Rousseau, Šeinius
vis svajoja apie sodus, ir daržus, ir pievų vabalėlius, vargšai Vakarų
Europos žmonės.
 7
Man priekaištavo, kodėl, per paskutinę savo sesiją Šiuolaikinio
meno centre*, aš pasakiau, kad aš nepasitikiu senąja Lietuvos karta.
Bet aš tikrai tikiu, kad Lietuvos ateitis yra ateinančios, jaunosios kartos
rankose ir širdyse. V yresnioji karta jau taip sustingus, jau taip
susikryžiavus savo galvose, kad aš nematau, kaip ji iš to gali išplaukti.
Pagrindinė klaida, mano galva, yra planavimas. Per daug plana­
vimo. Planavimas yra komunizmo ir socializmo vėliava. Viskas turi būt
užplanuota. O mano manymu, kuo daugiau leisim viskam eit savaime,
be plano, tuo bus geriau. Tada viskas vystysis savaime, ir viskas išeis
gerai: bus gamtos ir žmogaus (pasaulio) balansas. Viskas bus
išbalansuota be jokių buhalterių. Dievas išbalansuos.

Jūs jau turbūt pastebėjot, kad aš savo laiškuos gana dažnai miniu
Dievą. Ir jūs - gal kai kas - pagalvosit: a, gal jis ir krikščionis, tas komu­
nistas, tas svieto perėjūnas Mekas. Bet turiu painformuoti, kad aš turiu
labai aukštą krikščionybės mastą. Aš manau, kad labai mažai pasauly
yra krikščionių. Aš pats tai tik pakeliui, tikėdamas, kad esu beveik
niekas. Niekas, kuris jums rašo laiškus iš Niekur... Mes visi jau tokie
niekučiai. Dievas turėtų mus už ausų paimt ir sakyt: „T u , žmogeli, tu
sliekeli, aš tau daviau šitą pasaulį, o tu elgies lyg tu būtum durnius,
paskutinis durnius. Tik pažiūrėk į Bosniją, į Čečėniją, į visas keturias
pasaulio puses, ar net ir į savo paties Lietuvėlę. Žiūrėk, ką jie daro su
Orvido sodyba... Durniams aš atidaviau šitą žem ę..."

* Autorius turi galvoje susitikimus su jo filmų žiūrovais 1995 metų vasarą

Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre. (Red. past.)
 8
Vyresnioji karta vis dar tebegriauna pasaulį, teršia orą, žemę. O
jaunoji karta nieko nesako... ji laukia ir laukia... Ženklo iš dangaus...

9
Miestai. Miestai ateina ir praeina. Bet ūkininkai, ūkiai, laukai visa­
dos pasilieka. Tu gali kariaut ir karaliaut, bet tau vis tiek reikia duonos
ir lašinių, ir kiaušinių. Ir jeigu ūkininkai jų neduos, tu kapituliuosi.

10
Kažkodėl šį vakarą man prisiminė labai senos diskusijos - kažkur
Kasely - su Vladu Šaltmiru. Kažkas pasakė, kad Dostojevskis buvo
jautresnis užu Tolstojų. Tai Šaltimiras šoko gint Tolstojų. Sako, ne,
jeigu Dostojevskis rašė apie jautrius, psichopatiškus žmones, tas
nereiškia, kad Tolstojus nepažino tų pačių jausmų, tas visai nerodo,
kad Dostojevskis būtų buvęs jautresnis užu Tolstojų.
Kodėl tai prisiminiau?
Štai dėl ko.
Skaitau lietuvišką, gudrią spaudą. Seku, skaitau visą įmantrią naują
kalbą, įmantrią terminologiją, žodžius, kurių niekados nesu girdėjęs.
Net ir poezijoje... O aš ūkininko vaikas. Kaimuos - net ir dabar,
pastebėjau - žmonės kalba labai paprastai ir tiesiai. Tai ar tai daro jų
vidinį gyvenimą paprastesniu? Palyginant su jūsų, mano mieli, gudrūs,
įmantrūs miestiečiai?

11
Yra dienų, savaičių, net mėnesių, kai gyveni, diena po dienos, dirbi,
niekuo labai nesirūpini, niekas labai nenutinka, bet gyveni ir tiek.
Susitinki su pažįstamais, kaimynais, gal išgeri alaus stiklą. Klausi, ar yra
kokių naujienų, o tas sako, nieko, tas pats šūdas, nieko naujo.
M ano gyvenime yra net ištisų metų, kurių negaliu prisiminti.
Prabėgo, ir baigta. Nieko nepasiliko. Ir šiaip galvą krapštau, ir taip -
nieko negaliu prisiminti. Nulis. Išbrauk ir išmesk. Ir nežinai, ar gerai
taip, ar ne. O kartais vėl yra metų, kur viską prisimeni. Nieko nesinori
prisiminti, bet prisimeni ir gana. Brauk nebraukęs, mesk nemetęs: vėl
atgal pareina. Buvau Maskvoj, 1971 metais. Prie Puškino muziejaus
mačiau du šunis. Jie abu buvo įsikandę į tą patį pagalį ir vienas tempė
į save, o kitas vėl į save. Piktai urgzdami, įsispyrę. Juos radau taip, ir aš
juos palikau taip, jie vis dar tampėsi. Ir dabar, turbūt, tebesitampo.
Niekados jų neužmiršau, vis prisimena...

12
Tiek, kiek aš išmanau apie gyvenimą, tai žmonės, kurie negalvoja
apie tai, ką jie deda į savo pilvą, neturi jokio supratimo apie tai, ką jie
deda į savo galvą. Dar blogiau: ką tau duoda įdėt į galvą, šiais laikais,
yra taip skysta, kad viskas įeina pro vieną ausį, o pro kitą tuoj vėl išeina.
Tai jau nieko ir nepakenks... O ką jau į pilvą įdedi - tai jau ten ir bus.
Ir bus taip, kad net ir galvą pagadins, ne tik pilvą.

13
Aš vis pasižadu rašyt dažniau. Ir vis velniukas koks koją pakiša. O
dabar vasara, tai dar blogiau. Bet man patinka Niujorko vasaros.
Paprastai, vasara ateina, ir visi bėga iš Niujorko kur kas gali. Jeigu ne į
gamtą, tai nors į paplūdimį. Bet aš neapkenčiu paplūdimių. Ten visi
vaikšto pusplikiai, su kvailiausių spalvų trusikais, gadina mano akis.
Guli ištežę smėly kur, pilvai išvirtę, kojos kreivos. Pliažai, mano nuo­
mone, yra galerijos, kuriose išstatyti mūsų baisių kūnų pavyzdžiai.
 Tai aš, užuot, vaikštau Niujorko gatvėm, kurios, visiems išbėgiojus į
paplūdimius, dabar yra gražiai tuščios. Gali vaikščioti beveik vienas.
Saulutė šviečia, net ir automobilių tik keli, tai mažiau tos smarvės. O
jeigu jau įsinori pasižiūrėti jūros ar pliažo, tai užsuku į Metropoliteno
muziejų ir stoviu prie Seurat ar Monet, akims atsigauti.

14
Oberhausene aš daugiausia laiko praleidau su savo draugu iš
Budapešto, Istvan Antai. Mes abu mėgstam gerai pavalgyti ir abu
mėgstam gerą vyną. O jeigu kur yra kokia didesnė konferencija ar
festivalis, kaip dabar Oberhausene, tai visi mano, kad lengviausia visus
pamaitinti yra pigiais, erzaciniais buterbrodais. Tai mes su Istvanu,
nenorėdami pasiduoti civilizacijai, išėjom į miestą ieškoti tikro, vietinio
vokiečių maisto ir tikrų gėrimų. Praėjom turistų kvartalus, ir atsidūrėm
tikrojoj Vokietijoj, su vietinėm aludėm, kur mus vietiniai žmonės labai
džiaugsmingai priėmė ir kur mes gėrėm ir valgėm ir dainavom ir tada vėl
grįžom į festivalį ir žiūrėjom visų tų filmų iš visai kitokios perspektyvos.
Visos tos pasaulinės konferencijos, visi šitie tarptautiniai festivaliai yra
pasiklydę biznyje, propagandoje ir menų erzacuos. Tai juose galima
dalyvauti tik stebėtoju ir reikia daug pastangų, kad pats tam chaose
nenuskęstum, neprapultum. Tai šitos nedidelės ekskursijos, su Istvanu, į
vietinius barus, padeda išsilaikyt ir neprapult.

15
Aš nesidomiu Švento Augustino gyvenimu prieš jo atsivertimą. Jis
man įdomus tik po atsivertimo. Aš nesidomiu Apaštalo Povilo gyve­
nimu prieš Damaską. Man įdomus Povilas tik po Damasko. Bet, atro­
do, lietuviai, katalikai ir krikščionys, užmiršo ir netiki, kad žmogus gali
keistis. Jie užmiršo ir Apaštalą Povilą ir Šventą Augustiną. Jie tokie
bedieviai vis. O jeigu nustojam tikėję į keitimąsi, tai mes tuo pasmer-
kiam save pjautynėms vienas su kitu iki karsto lentos. Pagoniškai taip.

16

Mano laiškai atėjo iš niekur ir nueis į niekur, nepasibaigę. Bet mano

gyvenimo sekundės eina tik-tik-tik, o darbams nėra galo. Nuo tos
dienos, kai velnias pasiūlė tą obuolį, darbams nėra galo.
Aš atsidūriau tokioj padėty dabar. Tiek darbų prisikrovė, kad
nežinau nei nuo kur pradėti. Geriausia, tokiais atvejais, visi pasakys,
būtų viską palikt ir pabėgt, bet kur. Bet mano būdas man to neleidžia.
Bet mes visi dirbam. Aš čia, jūs ten. Gyvenimas eina toliau. Ir dirb­
sim. Nuo Rojaus laikų, kuriuos slaptai mes dar visi prisimenam. Nuo
Išvarymo Dienos mes visi dirbam. Mes dirbam, ir bitės dirba, ir skruz­
dėlės dirba, visi vabalėliai ir kirmėlytės dirba. Tik tiek, kad kirmėlytės
ir bitelės ir sliekai niekados nebuvo išvaryti! Jie dar Rojuje. Kirmėlytės
ir vabalėliai dirba Dievui, motinai žemei, o mes, mes dirbam patys
sau... Sliekas dirba, kad žemė būtų geresnė. O mes dirbam, kad
turėtumėm pinigų nusipirkti naują televizijos aparatą ar kompiuterį ar
automobilį. Tai yra didelis skirtumas... Mes esam paskenduoliai,
paskendę savo praktiškame gyvenime... O vabalėliai ir muselės gieda
ir zirzia gamtos ir Dievo grožį ir stebuklą.

17

Kažkur labai giliai žmonijos pasąmonėje vyksta labai lemtingos

diskusijos, kivirčai.
Bosnija, Čečėnija, Tibetas prasidėjo viduj ir baigsis viduj... Viskas
priklauso nuo mūsų...
 Taip, mes buvom išvaryti, ar išsivarėme patys save iš Rojaus. Bet
Rojaus sugrįžimas lygiai vėl priklauso nuo mūsų. Bet kai aš sakau, kad
viskas priklauso nuo mūsų, aš nenoriu sakyt, kad mes esame visatos
centras, ne. Mes atsakomingi tik už tuos Rojaus gabalėlius, kurie dar
yra mumyse! Jų išlaikymas ir puoselėjimas priklauso nuo mūsų. O tai
galime padaryt tik visiškai atsiduodami Dievui, t.y., savo artimui,
kitiems - visišku savęs pasiaukojimu. O visa, ką aš čia sakau, prieš­
tarauja visoms toms dabartinėms ideologijoms, kurios pastato žmogų
pačiame visatos centre.
Trumpai drūtai: Dievo akyse, ir visumoje, aš esu visai niekas, todėl
ir šitie laiškai pavadinti Laiškai iš Niekur. Mes, tu, aš - mes tik lašeliai
šitoj gyvenimo jūroj. Ar - audroj...

18
Visos šitos mintys ateina, braunas į mano galvą, dabar, šitą vėlų
Niujorko vakarą, rašant šitą paskutinį Laišką iš Niekur.* Paskutinį, nes
mano laikas man neleidžia jums rašyti pastoviai, reguliariai.
Mano gyvenimas yra šakotas, chaotiškas, ir be plano. Visi planuotojai
nuvedė pasaulį labai blogais keliais. Turiu pasakyti, kad aš nepasitikiu
planuotojais. Žmonija, Lietuva, lietuviai turėtų pasitikėti daugiau savo
intuicija, sveiku protu, ir daug mažiau valdžia ar valdžiom. Kiekvienas
žmogus giliai savo viduje žino, kas yra tikrai gera ir tikra (atsimenate tą
lietų, tą Rojaus lietų, kai Rojaus fragmentai lijo į mūsų sielas?) - Bet
politikierių planai ateina visai iš kitur, iš galvos. O galva plaukia kaip
girtas laivas, ir į šen ir į ten. Galva svirduliuoja pagal paskutiniausias
televizijos ir radijo laidas ir madas, kaip Skrendantis Olandas.
Jonas Mekas, Fluxus Vestuvės. 1978, vasario 25 (Hollis Melton nuotrauka)
SL 014. Leidykla „Baltos lankos", M ė sin ių g. 4, 2001 Vilnius
Spausdino A B „V ilspa", Viršuliškių sk. 80, 205 6 Vilnius
U žsakym as 78